Dėl sergančios dukters nuvažiavau visus tuos kilometrus, pabučiavau duris ir išvažiavau, nes niekas manęs nelaukė.

Man jau šešiasdešimt aštuoneri, jėgos nebe tos, sveikata taip pat. Jei tik įmanoma, neišeinu iš savo kaimo ribų, todėl Naujųjų metų išvakarėse laukiau, kol vaikai aplankys. Būdavo maloni tradicija susirinkti pas mane ir puošti gyvą eglutę, bet šį gruodį dukra peršalo, pasakė, kad niekaip negali atvažiuoti, net automobiliu. Ji pati telefonu pasakė, kad galėčiau juos aplankyti kartu su svainiu ir anūkais, jei nebijočiau užsikrėsti. Pasakiau, kad pagalvosiu apie tai, tikrai niekur nesiruošiu.

O tada sėdėjau ir galvojau, kodėl turėčiau susitikti viena, ypač kai serga mano vienintelis vaikas. Išleidau beveik visą savo pensiją, kad nupirkčiau ir paruoščiau maišelius maisto vaikams, iš kaimynės nusipirkau naminės uogienės, medaus iš vietinio bityno. Atvykau viena: autobusu iki stoties, paskui elektriniu traukiniu ir dar dviem autobusais. Gruodžio trisdešimtąją atvažiavau į dukters namus, kad įsitikinčiau, ar viskas paruošta, bet namuose niekas nebuvo.

Kai paskambinau dukrai, išgirdau jos linksmą, sveiką balsą:

– Na, ką tu darai, tėti, tu turi perspėti! Mano vyras su vaikais išvyko pas draugus švenčių proga. Maniau, kad sutarėme, jog šiemet švęsime atskirai…

Labiausiai mane skaudino tai, kad ji melavo apie šaltį. Galėjau įsižeisti dėl jos noro praleisti šventes ne su manimi, bet labiau skaudino melas. Aš jaudinausi, stengiausi ir ruošiausi dėl jos, taip ilgai keliavau.

Nebuvo ką daryti – apsisukau ir važiavau atgal.

Taip vaikai apgaudinėja, net ir suaugę, ir nustatinėja. O svarbiausia, kad jiems gera ir smagu, ir jie negalvoja apie tėvus.

 

 

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

Dėl sergančios dukters nuvažiavau visus tuos kilometrus, pabučiavau duris ir išvažiavau, nes niekas manęs nelaukė.