Išėjo iš darbo devintą mėnesį, o po trejų metų paprašė grįžti

Tiesa, kad kuo ilgiau poros susitikinėja, tuo prastesnės būna jų santuokos…

Rebeka ir Filipas buvo kartu septynerius metus, kai pagaliau nusprendė susituokti. Visus šiuos metus jie nė vienos dienos negyveno kartu: juos tenkino tai, kad kiekvienas turėjo savo laiką ir erdvę atskirai nuo savo partnerių. Susituokti juos privertė atsitiktinis nėštumas.

Iš pradžių gyventi kartu abiem buvo įdomu ir jaudinantis dalykas. Iš pradžių remontavo nedidelį butą, Rebekos močiutė persikraustė pas savo tėvus, taip atlaisvindama jaunavedžiams gyvenamąją erdvę, paskui prasidėjo bendras baldų ir kitų namų apyvokos daiktų pirkimas… Tačiau kai viskas buvo padaryta, jauniems žmonėms pasidarė kažkaip nejauku nuolat leisti laiką tarp keturių sienų.

Filipas ėmė prašyti žmonos išeiti su draugais išgerti alaus, o Rebeka mielai išleisdavo vyrą, leisdama laiką su draugais. Toks gyvenimas pamažu tapo norma, jis buvo patogus jiems abiem. Kaip ir pastaruosius septynerius metus, sutuoktiniai namuose susitikdavo tik labai vėlai vakare ir, regis, vienas kitam nenuobodžiavo.

Artėjo gimdymo metas, o Filipas kasdien darėsi vis liūdnesnis ir liūdnesnis. Rebeka nekreipė į tai dėmesio: gal jis buvo darbe, gal norėjo pats jai apie tai pasakyti, kol jai paskambino kažkokia madam ir pranešė, kad Filipas važiuoja pas ją. Ir iš tiesų vyras susikrovė lagaminus ir išsikraustė, kai Rebeka buvo nėščiųjų klinikoje eiliniam vizitui.

Labiausiai nuliūdino tai, kad vyras net nesivargino pasiaiškinti nėščiai žmonai, jis išsisukinėjo. Jis nepasirodė ir skyrybų posėdyje… Rebeka labai stengėsi, kad kūdikio gimimo metu Filipo nebūtų jos pase, o eilutėje “tėvas” būtų galima įrašyti paryškintą brūkšnį. Merginai pavyko greitai viską sutvarkyti per savo pažįstamus.

Rebeka susilaukė gražaus sūnaus. Aleksas buvo didelis, sveikas berniukas su žaviais įdubimais ant skruostų. Vos pažvelgusi į sūnų Rebeka nusiramino ir pamiršo skausmą, kuris buvo padarytas kadaise mylimam ir artimam žmogui. Jos tėvai padėjo dukrai auginti sūnų. Rebeka nebenorėjo galvoti apie santykius su vyrais, žaizda jos sieloje, regis, neketino užgyti.

Aleksui jau buvo treji metai, kai suskambo tas durų skambutis. Rebeka laukė mamos, kuri turėjo prižiūrėti anūką, todėl net nepažvelgė pro durų akutę ir atidarė duris. Ant slenksčio stovėjo Filipas. Jis laikė didžiulę puokštę rožinių rožių, kurias Rebeka visada mėgo, ir didelį lenktyninį automobilį – pirmąją dovaną, kurią sūnus gavo per trejus metus.

Rebeka tylėdama žiūrėjo į buvusį vyrą, o jis pasakė:
– Aš padarysiu viską, ko tik tu norėsi dėl to….
– Ar tikrai manai, kad dabar tau atleisiu? Praėjo tiek daug metų…

Aleksas išbėgo į koridorių. Berniukui nespėjus susidomėti naujuoju automobiliu, Rebeka užtrenkė duris ir pasakė:
– Ne. Ir daugiau neateik. Tiek metų mums tavęs nereikėjo, pripratome, kad mums tavęs nereikia…

Rebeka nebeiškentė. Bėgant metams nuoskauda seniai išdegė, liko tik gailestis Filipui, kuris neturėjo laimės auginti savo sūnaus.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

Išėjo iš darbo devintą mėnesį, o po trejų metų paprašė grįžti