Tuometį vakarą širdis būtų iššokusi iš krūtinės, jei nebūčiau susikandusi dantų. Prisimenu, kaip viskas prasidėjo – paprastas sūnaus skambutis: „Mama, mes su Rūta (vardas pakeistas) užsuksime pas jus. Susipažinsite.“ Jo balsas linksmas, įsitikinęs, tarsi žmogus, pagaliau apsisprendęs žengti rimtą žingsnį. Aš ir vyras pažiūrėjome vienas į kitą ir nudžiugome: pagaliau – mūsų Martynas susitvarkė, ruošiasi vesti. Kiek galima bėgioti vienišu!
Martynas mūsų berniukas ne paprastas. Nuo mažens augo savarankiškas, bet su charakteriu. Po mokyklos ėjo į kariuomenę, o paskiau – staiga: „Aš važiuosiu į šiaurę. Dirbti. Uždirbsiu.“ Mes su tėvu buvome šoke, bet nebandėme atkalbėti. Išvyko – ir tikrai, pradėjo grįžti namo su delikatesais: žuvis, šiaurės elnienos, uogos. Sakė, kad jam ten gerai, gamta griežta, bet graži, žmonės tikri.
Ir štai – nusprendė vesti. Mes padengėme stalą, paruošėme duoną ir druską, apsirengėme geriausiai, sėdime, laukiame. Skambutis į duris. Aš – atidaryti. Ir tada… vos nepraradau žodžio.
Ant slenksčio stovėjo moteris. Tiksliau, pirmiausia pamačiau tik didžiulį šiaurės elnio kailio kailinį, o už jo – trys vaikai ir pats Martynas. Kailinis įėjo, nusivilko – ir iš jo išlindo liesa, neaukšta mergina su tankiais juodais plaukais ir aštriu, kaip paukščio, žvilgsniu. Martynas pristatė:
„Čia Rūta. Mano sužadėtinė.“
Viduje viskas sugriuvo. Mergina tyliai linktelėjo, vaikai, nelaukdami kvietimo, atsisėdo tiesiai ant grindų. Vienas pradėjo nusiauti batus, kitas – lipti ant palangės. Jauniausią Rūta sumaniai pririšo diržu prie sofos kojos, kad nepabėgtų. Visa tai vyko tylėjant ir kvapuose – tarsi visa šiaurė atvyko į mūsų butą Vilniuje.
Nuėjome į kambarį. Aš užsitiesiau baltą staltiesę, padėjau valgyti. O Rūta rankomis (!) pradėjo dėti maistą vaikams. Sau – šakutė, bet kapstėsi ja tiesiai burnoje. Kalbėjo trumpai, atkirtai.
„Ar tai jūsų vaikai?“ – paklausė mano vyras, žvelgdamas į trijulę ant grindų.
„Mano,“ – be jausmų atsakė ji.
Aš pažiūrėjau į Martyno tėvą. Tai kas, dabar mūsų šeima?
„Martynai, sūnau, kur jus susipažinote?“ – paklausiau aš, balsas išdavikiškai drebedamas.
„Šiaurėje, mama. Ji nuostabiai dainuoja. Būtum girdėjus!“ – su susižavėjimu atsakė sūnus, kurį staiga nebesupratau.
„O gyventi kur ketinate?“ – įsiterpė vyras.
„Kurčiame galima“, – abejingai pečiais patraukė Martynas.
Čia kažkas man plyšo. Išėjau į virtuvę, o paskui – vyras. Žiūrime vienas į kitą – akys kvadratinės.
„Ką darysime?“
„Nežinau“, – suplojo rankomis jis.
Grįžome į kambarį. Vyras priėjo prie sūnaus ir, nežiūrėdamas į akis, padavė pinigus:
„Štai viešbučiui. Atsiprašome, bet pas mūsų jūs nepasiliksite.“
Martynas atsidusė:
„Jūs visada sakėte – tik vestų, bet kurią priimtumėte. Štai ir atvediau.“
Jie išėjo. Su vaikais. Su kailiniu. Su kvapais.
Praėjo maPraėjo keturiasdešimt minučių, vėl paskambino durų skambutis.