– Nelabai suprantu, ką Jūs leidžiat sau! Žalias šviesa – važiuoti, o ne stovėti! – senoji moteris ant galinės sėdynės nervingai spustelėjo pirštais odinį maišelį.
– Atsiprašau, bet prieš mus stovėjo automobilis, jo nepakeičiu, – ramiai atsakė taksi vairuotojas, nesukreipdamas galvos.
– Man labai svarbu pasiekti susitikimą su dukra! Apeikite kitą kelią! – nepasiduodama keleivė.
– Jūs patys matote – eismas sūriamas. Būkime kantrūs, – vairuotojas pažvelgė į veidrodį.
– O Dieve, kokia košmaras! – moteris atsisėdo atgal ir sunkiu įkvėpimu šnabždėjo. – Viskas visada vyksta ne taip. Pirmiausia kova su sūru, dabar dar vėlavimas…
Automobilis lėtai šniokščiojo užimtu gatvės ruože. Jokūbas Petraitis, taip vadinamas vairuotojas, stebėjo keleivę per veidrodį. Pilnavertė, apie šešiasdešimt metų, elegantišku šviesiai pilku kostiumu ir tvarka supjaustyta šukuosena, neramiai žaisdavo su maišelio užtrauktuku. Jos apatinė lūpa švelniai drebėjo.
– Žinote, kartais svarbiausi susitikimai atidedami. Likimas duoda laiko susikaupti, – netikėtai pasakė vairuotojas.
Moteris pakėlė akį į vairuotojo galvą.
– Tai Jūs man tai sakote? – klausia ji.
– Taip. Minėjote ginčą. Gal ši sūriama gatvė – galimybė pagalvoti, ką pasakyti dukrai, kai susitiksime? – jo balsas buvo gilus ir ramus.
– Atsiprašau, bet aš neieškojau patarimų, – nutraukė ji, bet po akimirkos iškvėpė sunkiai. – Nors… koks skirtumas. Iš tiesų susipainiojau su dukra. Ji nori išvykti iš šalies. Manau, kad čia ne ateitis. O aš… liksiu viena.
– Mano vardas Jokūbas Petraitis, – pristatė vairuotojas. – Mano taksi dažnai tampa vieta, kur keleiviai dalijasi istorijomis. Gal ir Jums bus lengviau?
Jo tonas sušvelnino moters širdį.
– Aš esu Bronė Vaitienė, – atsakė ji. – Dukra įsitikinusi, kad Portugalijoje jai geriau. Ką ten ji ras? O aš? Sėdžiu, mezgau anūkams kepures, kurių jie niekada neneš?
Jokūbas sustojo šviesoforo priežasties ir šiek tiek pagalvojo.
– Žinote, mano sūnus taip pat išvyko į Kanadą prieš dešimt metų. Pradžioje nesutinku, bet…
– Kaip susitvarkėte? – jos balsas skambėjo nuoširdžiai.
– Iš pradžių nieko. Buvau įsižeidęs, neatsakiau į jo skambučius. Vėliau suvokiau, kad prarandu brangų laiką. Gyvenimas trumpas, o pyktis – kaip nešant sunkią akmenį kišenėje. Jaučiate tik savo skausmą.
Automobilis vėl judėjo lėtai.
– Lengva pasakyti, – įkvepė moteris. – Ar jis vis dar skambina?
– Žinoma. Be to, kalbamės per vaizdo ryšį kiekvieną savaitę. Jaučiu, kaip mane vadina senelis Jasius. Praėjusią žiemą nuvyko į juos – pirmą kartą išvyko užsienį.
– Buvote išsigandusi? Viena pati?
– Bjaurė, bet matant sūnaus ir anūkų laimingas akis, baimė ištirpsta. Žinote, Bronė, pasaulis ne toks didelis, kaip atrodo. Atstumas – tik mūsų galvoje.
Bronė susimąstė, žiūrėdama pro langą.
– Negaliu suprasti, kodėl jai čia blogai. Ji turi gerą darbą, butą…
– O ar klausiusi?
– Ką klausiusi?
– Kodėl ji nori išvykti? Tiesiog paklauskite be kaltinimų.
Bronė nuleido balsą. Automobilis tyliu tempu plūduriavo pro pavasario miestą.
– Galbūt nepaklausiau, – pripažino ji. – Tiesiog sakiau, kad ji nepadėkoja, kad palieka motiną…
– O gal pradėti nuo klausimų? – Jokūbas švelniai pasukė vairą, apeidamas duobę. – Aš tapau taksi vairuotoju po pensijos. Iki to dirbau trisdešimt metų gamykloje, inžinieriumi. Per šį laiką supratau, kad žmonėms labiausiai reikia būti išklausytiems, be vertinimų ir patarimų.
– Ir taip padedate daugeliui? – paklausė Bronė su šypsena.
– Nesunku pasakyti, bet dažnai žmonės baigia kelionę ramiai. Praėjusią savaitę vežiau jaunuolį, kuris pamiršo žiedą merginai. Grąžinome, ir ji sutikė. Vėlgi išklausymas padėjo.
Bronė šyptelėjo.
– Jūsų darbas įdomus, Jokūbai.
– Žmonės įdomūs, – pataisė vairuotojas. – Jau po penkiolikos minučių žinau, kad esate mylinti motina, bijanti likti viena.
– Tai lengvai sakote… – bronė ištraukė šaliką iš maišelio.
– Nes tai natūral
