Zibainis

Laba diena, aš – jūsų vyro meilužė. Palikau ant stalo skaitomą žurnalo maketą ir nustebusi pažvelgiau į elegantišką šviesiaplaukę, pasirodžiusią mano kabineto duryse. Ji šyptelėjo ir pridūrė: „Aš jums turiu nemalonią žinią – laukiuosi. Aišku, nuo jūsų vyro.“ Aš ramiai paklausiau: „Ar turite medikų pažymą?“ Blondinė nugalėtoji šyptelėjo ir iš brangios odinės rankinės ištraukė tvarkingą, su mėlynu antspaudu pažymą. Ji akivaizdžiai buvo pasiruošusi. Perskaičiau pažymą atidžiai – ji buvo tikra. Tokiais atvejais klastotės neveikia, kai eini pas žmoną savo mylimo vyro. „Gerai, – pritariau, – panašu, kad jūs tikrai nėščia. Dabar liko atlikti tėvystės testą, kuris patvirtins, kad laukiatės būtent nuo mano vyro, ir viskas bus gerai.“ Čia blondinė pradėjo nerimauti: „O ką reiškia – viskas bus gerai?“ Ramiai paaiškinau: „Mano vyras paskirs jums alimentus, surasiu jums gerą gydytoją, iš anksto rezervuosiu puikią gimdymo ligoninę – galėsite ramiai gimdyti, nesirūpindama nei dėl savęs, nei dėl vaiko sveikatos.“ Blondinė nesitvardė: „Ar jūs nesuprantate? Aš laukiuosi nuo jūsų vyro, mano vaikui reikia tėvo!“ Atlaidžiai atsakiau: „Mūsų trims vaikams taip pat reikia tėčio, ir jie jį turi. Bet nesijaudinkite, mano vyras tikrai susitikinės ir su jūsų vaiku, kai ateis laikas – nuves jį į mokyklą. Be to, galėsite kada norėsite trumpam palikti vaiką mūsų namuose – pas mus puikios auklės. Ir aš labai mėgstu vaikus. Turėsite daugiau laiko savo gyvenimui.“ Blondinė pašoko, sugniaužė rankinę, veidas suraukėsi: „Jūs nieko nesuprantate! Aš miegu su jūsų vyru, laukiuosi nuo jo – jis myli mane, o ne jus!“ Smagiai liūdnai nusišypsojau. Gaila buvo jaunos moters, tačiau gyvenimas greitai numaldo romantiškus jausmus net ir toms, kurios svajoja pagauti pasiturintį vyrą be pastangų. „Brangioji, jūs jau ketvirtoji, kuri ateina su tokiomis kalbomis. Pirma net pažymos neturėjo, kitų dviejų buvo suklastotos… O buvo ir viena su tikra nėštumo pažyma, bet tėvystės testas nepatvirtino… Nei aš, nei mano vyras niekam neatsisakė padėti, bet akivaizdaus melo net ir mano geras vyras nepraleis…“ Blondinė liko sutrikusi, o aš tęsiau: „O dėl to, kad mano vyras miega su jumis – galiu patikinti, kad miega ir su manimi, ir dar su keliomis kitomis kandidatėmis. Aš negaliu drausti savo mylimam vyrui smulkmenų. Svarbiausia, kad tai neturi įtakos nei man, nei mūsų vaikams… Taigi palikite savo telefoną, rytoj susitarsiu, kur ir kada atliksite tėvystės testą, su jumis susisieks.“ Mergina neištvėrė ir išbėgo iš kabineto. Užsirūkiau. Laukiau šio vizito – žinojau apie naują vyro pomėgį. Išlaikiau šį pokalbį, kaip ir anksčiau, nors nebuvo lengva. Lengviau būtų rėkti, kelti scenas ir leisti savo turtingam vyrui išeiti pas kitą. Kadaise jis taip paliko ankstesnę žmoną – po to, kai aš nuėjau pas ją pranešti apie nėštumą. Ji sukėlė skandalą, o mano vyras negali pakęsti nei moterų ašarų, nei dramų. Jis vedė mane, nes tikrai laukiausi nuo jo. Vėliau pagimdžiau dar du vaikus, tvirtindama savo pozicijas. Giliai viduje žinojau: jei vyras išdavė buvusią žmoną su manimi, man taip pat nebūtinai liks ištikimas. Galbūt dar bus naujų pretendenčių į jo širdį. Bet jo ankstesnės žmonos klaidos nekartosiu – nė vienai naujai kandidatėlei nesuteiksiu nė menkiausios progos. Aš atlaikysiu. Aš tai galiu.

Sveiki, aš esu jūsų vyro meilužė. Atidėjau šalin žurnalą, kurį peržiūrinėjau, ir įsmeigiau akis į įspūdingą

Uncategorized

Tiesiog vaikystės draugė

Rimtai ketini visą šeštadienį praleisti tvarkydamas senienas garaže? Visą šeštadienį? paklausia Simona

Uncategorized

014

Gyvenimas, kaip mėnulis: tai pilnatis, tai šešėlyje Maniau, kad mūsų santuoka bus tvirta ir amžina kaip Visata. Deja… Su būsimu vyru susipažinome Vilniaus medicinos universitete studijų metais. Penktame kurse susituokėme. Uošvė prie altoriaus įteikė mums kelionę į Jugoslaviją (dabar Slovėnija) ir naujo buto raktus. Tai tebuvo pradžia. Tapę vyru ir žmona iškart įsikėlėme į trijų kambarių butą. Uošviai visomis išgalėmis rėmė jauną šeimą. Kasmet ačiū jiems galėjome keliauti po Europą. Buvome jauni ir laimingi – prieš akis visas gyvenimas. Dima – virusologas, aš – terapeutė. Dirbk, gydyk, mylėk. Gimė mūsų sūnūs: Danielius ir Vytautas. Praėjus daugybei metų supratau, kad tais laikais gyvenau tarsi srauniame upelyje. Tikrai galiu pasakyti – visus dešimt bendro gyvenimo metų maudžiausi prabangos upėje. Tačiau viskas sugriuvo akimirksniu. …Skambutis į duris. Atidarau. Prie slenksčio stovi kiek liūdna gražuolė mergina. – Ko norėtumėt, panele? – be rūpesčio teiraujuosi. – Jūs Sofija? Tada atėjau pas jus. Gal galiu užeiti? – nerimdama paklausė nepažįstamoji. – Prašom, – jau buvau suintriguota. Geriau įsižiūrėjusi pastebėjau – ji laukiasi. – Sofija, aš – Tania. Gėda prisipažinti, bet aš labai myliu jūsų vyrą. Dima irgi mane myli. Mes laukiamės kūdikio, – išrėžė mergina. – Hm… Netikėta. Jau viskas? – manyje užvirė pyktis. – Ne, – mergina išsitraukė iš palto kišenės dailią dėžutę. – Paimkite, Sofija. Tai jums. Atidariau dėžutę. Joje buvo auksinis žiedelis. – Kodėl? Norite nusipirkti mano vyrą? Dima neparduodamas! Neimsiu! – trenkiau dėžutę. – Sofija, nenoriu jūsų įžeisti! Man gėda, nežinau ką daryti. Suprantu, kenčiate ir jūs, ir vaikai. Mama visada sakė: „Mylėk svetimą vyrą – pati save pražudysi!“, bet negaliu be Dimos! Paimkite bent žiedą – gal palengvės, – Tania pravirko. Akimirkai man pasidarė jos gaila. Dieve, kas manęs pagailės? Pavogė mano laimę, o aš dar užjaučiu… Susitvardžiusi atidaviau dėžutę ir išprašiau konkurentę iš namų. Būtent nuo tos akimirkos gyvenimas ėmė ristis žemyn… Uošvė paskambino pranešti, kad Dima išeina. Nina Vasiljevna atėjo padėti susikrauti sūnaus daiktus. Pasirodė nejauku netikėti tuo, kas vyksta. – Sofute, kad ir kas nutiktų, būsime giminėmis. O Dima su Tania kaip veršiukai – kur susitiks, ten ir bus, – „ramino“ Nina. Po pusmečio Dima su Tania susilaukė dukters. Vėliau sužinojau, kad Dima įsivaikino Taniąs dukrą iš pirmos santuokos. Per tą laiką Dima nė karto neaplankė savo sūnų. Vaikams per uošvę perduodavo menkus alimentus. Tai buvo devyniasdešimtųjų laikai. Patekau į ligoninę su stipriu nerviniu išsekimu. Danielių ir Vytautą priglaudė uošvė. Nina labai juos mylėjo ir lepino. Iš ligoninės išėjusi puoliau atsiimti vaikų, bet berniukai atsisakė grįžti namo. Esą, močiutė skaniai maitina, nebara, saldumynų negaili. Neturėjau kuo atremti jų argumentų. Nina apkabinusi anūkus paprašė, – Sofute, tegul berniukai pagyvena su mumis. Tau juk reikės keisti trijų kambarių butą. Tai juk rūpesčiai, o vaikams reikia priežiūros. Dima ir aš nusprendėme, kad viena neišlaikysi buto. Ar tau neužteks vieno kambario? Taip, nieko nepešusi, viena grįžau į naują gyvenimą. Atėmė vyrą, dabar ir vaikus atima. Butą teko išmainyti. Atsidūriau mažame vieno kambario butelyje – be remonto, nušiurusiais tapetais, tarybinio laikmečio santechnika, medinėmis grindimis. Sūnūs liko gyventi pas uošvę. Galėjau juos lankyti tik per didžiąsias šventes. – Sofute, nereikia savo apsilankymais drumsti berniukų ramybės, – atsidususi sakydavo Nina. – Kurk savo gyvenimą. Laikui bėgant sūnūs tolsta nuo manęs. Ryšys nutrūko ilgam laikui. Tuo metu norėjosi sulįsti į kampą ir išnykti. Praradau gyvenimo skonį. Močiutė mėgdavo sakyti: „Gyvenimas, kaip mėnulis: tai pilnatis, tai šešėlyje.“ Suvokiau – taip būti negali ilgai, kitaip išprotėsiu. Norėjosi ką nors beprotiško – pabodo būti ta, kuriai visiems patogu šluostytis kojas. Juk baigiau medicinos universitetą su pagyrimu! …Darbo reikalais išvažiavau į konferenciją Prancūzijoje. Ten susipažinau su serbų gydytoju Jovu. Kaip susikalbėjom – nesuprantu, bet mums nereikėjo žodžių. Išgyvenau beprotišką meilę. Dešimt dienų konferencijos prabėgo greitai, teko grįžti namo. Visgi ši pažintis sugrąžino mane į gyvenimą. Pradėjau vėl šypsotis. Vėliau buvo įvairių pažinčių, išsiskyrimų. Nieko rimto – tiesiog gyvenimo nuotrupos. Vieną kartą uošvė pastebėjo: – Sofija, pagražėjai! Tikra pavasario moteris! Visgi likau viena. Geriausia draugė Olegė, išvykdama į Graikiją, pakvietė aplankyti. Ji – neištekėjusi, be vaikų. – Sofute, išteku už graiko. Pavargau nuo mūsų alkoholikų. Noriu gyventi kaip normali moteris, – verkdama pasakė Olegė. – Nėra čia ko verkti – naujas gyvenimas! Juk po keturiasdešimt viskas tik prasideda! – nesupratau jos ašarų. – Štai kaip, Sofija. Mano vyras Šarūnas nieko nežino. Noriu jus supažindinti. Galėsi jį paguosti. Pasiimu – dovanoju! – sušuko Olegė. Na ką, jei jaunikis atiduotas – metas naujam etapui… Taip Šarūnas tapo mano vyru. Turėjo tik vieną trūkumą, bet tas „banelis“ užgožė visus privalumus. Kaip sakome lietuviai, ir gražu, bet su broku. Šarūnas rūgščiai gėrė, bet meilė akla – be jo negalėjau įsivaizduoti gyvenimo! Prasidėjo maratonas: narkologai, reabilitacijos centrai, mano ašaros – veltui. Gyvenau šalia vyro nuolat, o jis priekaištavo: – Sofute, tu nori, kad tapčiau abstinentu, bet aš nenoriu. Nepaisant to net mintis nekilo skirtis! Buvau pasiruošusi kovoti, kaip kadaise Tania kovojo už mano vyrą. Kovojau septynerius metus… Šarūnas pagaliau sustojo. Įsidarbino vairuotoju Vilniaus morgue. Dabar kasdien mato, ką reiškia gyvenimo pabaiga – stebėtina, bet man gera! Pagaliau turiu dorą vyrą! Grįžta iš darbo ramus, susimąstęs, svarbiausia – blaivus! Olegė, kartais atvykdama iš Graikijos, stebėjosi: – Šarūnas nebegeria? Netikiu! Aš juokdamasi sakau: – Šio sandorio grąžinimas negalimas! …Užaugo mano sūnūs. Dabar jiems virš trisdešimties. Abu nevedę. Prisižiūrėję tėvų romanų, visai nenori tuoktis. Nors bandė – šeimos nesusikūrė. Matyt, su anūkais bus problemėlių… …O apie buvusį vyrą – Tania, jo antroji žmona, visai prasigėrė. Jų dukra viena augina vaiką. Dima trečią kartą vedė kabineto slaugę iš poliklinikos. Prieš vestuves paklausė sūnų: – Gal mama norėtų pradėti viską iš naujo? Aš atšoviau, kaip lietuvė: – Tik per žąsų kūčių vakarienę! Tai reiškia – niekada!

GYVENIMAS KAIP MĖNULIS: TAI PILNATIS, TAI SUMAŽĖJĘS Atrodė, kad mūsų santuoka kaip tvirtas Vilniaus katedros

Uncategorized

020

Kiekviena meilė turi savo formą: lietuviška istorija apie Anytę, vaikystės netektį, širdelės formos bandeles ir naujos šeimos stebuklą

Kiekviena meilė turi savo formą Prisimenu, kaip mažoji Austutė išėjo į kiemą, o vėjas pervėrė ją kiaurai

Uncategorized

Išėjau į pensiją ir pasijutau beviltiškai vieniša: tik senatvėje supratau, jog praleidau gyvenimą ne taip, kaip reikėjo gyventi

Na, žinai, išėjus į pensiją pajutau kažkokią nepaaiškinamą vienatvę. Tik sulaukusi senatvės supratau

Uncategorized

– Po mano mirties tau teks išsikraustyti, butą paliksiu sūnui… — Atleisk, Galina, bet po mano mirties šį butą turėsi atlaisvinti, – žmonai tarė Anatolijus, – jį palieku sūnui. Visi reikiami dokumentai jau sutvarkyti. Tikiuosi, ant manęs nepyksti? Juk tu turi savo vaikus – jie tavimi pasirūpins. Gyvenimas Galią ne kartą išbandė. Užaugusi vaikų namuose, be tėvų, jauna ištekėjo iš meilės, tačiau laimės neišvydo. Prieš trisdešimt penkerius metus ji, tuomet dar jauna moteris ir dviejų mažų vaikų mama, liko našlė – vyras Nikolajus žuvo tragiškai. Penkerius metus Galia gyveno viena, daug dirbo, kad sūnui ir dukrai nieko netrūktų, kol sutiko Anatolijų. Laimei, turėjo savo būstą – iš vyro po mirties paliktą butą. Naujasis Galinos išrinktasis buvo trylika metų vyresnis, turėjo nuosavą trijų kambarių butą, gerai uždirbo. Jie susidraugavo greitai, Galia iškart priėmė Anatolijaus pasiūlymą persikelti gyventi kartu. Vyro ir Gali sūnus Boris beveik iš karto pradėjo vadinti Anatolijų tėčiu. Naujas vyras stengėsi dėl žmonos vaikų, juos laikė savais, niekada nebuvo šykštus, o Aliona ir Boris už laimingą vaikystę jam buvo dėkingi. Šiandien Boris ir Vasilisa jau seniai gyvena atskirai. Vaida anksti ištekėjo ir išskrido iš namų, Boris ilgai svajojo tapti karininku, tad taip pat jau seniai negyveno kartu su mama. Prieš dešimt metų Galia pasikvietė abu vaikus – norėjo aptarti svarbų klausimą. – Noriu parduoti mūsų dviejų kambarių butą, – pasakė vaikams. – Mums reikia kapitalinio remonto, baldų žūt būt laikas atnaujinti, vamzdžiai vonioje pavargę. Jau seniai ten niekas negyvena, butas stovi tuščias. Norėjau pasiteirauti jūsų leidimo – gal parduodam ir dalinamės pinigus? Vasilisa buvo už: – Aš neprieštarauju, buto nenoriu, bet nuo pinigų, mam, nesipriešinsiu. Supranti, sūnui reikia gydymo, viltis, kad atsistos ant kojų, dar yra. Vasilisos sūnus gimė nesveikas, jam reikėjo brangių reabilitacijų, nuolatinių kelionių ir gydymų, todėl šeimai išties reikėjo finansinės pagalbos. Boris seseriai pritarė: – Aš irgi nieko prieš. Mano dalį, mama, atiduok Vaidai – tegu sūnų į Vilnių nuveža. Pats butą pasiėmiau, po truputį mokėdamas paskolą. Svarbiau – sūnėno sveikata. Galia pardavė butą, pusę pinigų skyrė Vasilisai, už likusią dalį atliko remontą Anatolijaus bute – nuo laidų iki santechnikos, nauji baldai, buitinė technika – viskas pirkta jos sąskaita. Galia dar nežinojo, jog viską investuoja veltui į svetimus namus. Minties, kad po trisdešimties bendrų metų vyras taip ją apgaus, ji neturėjo. Problemos su Anatolijaus sveikata paaštrėjo prieš ketverius metus – vyrą vis kankino stiprūs kelių skausmai, sunkiai kėlėsi iš lovos. Galia prašė, kad eitų pas gydytoją, net drauge siūlėsi eiti. Anatolijus burbėjo, kad gydytojai tik išrašys begalę nereikalingų vaistų, kurių jis net negalės įsigyti… (Visa tolimesnė istorija išsamiai – lietuviškame pasakojime.) O galiausiai – Anatolijus nusprendė: butas bus sūnaus Seriožos, Galia – iškeliauji. *** Nepraleisk emocionalios istorijos apie mylinčią moterį, kuri viską aukojo dėl šeimos, už visas pajamas naujino vyro namus, o po trijų dešimtmečių ištikimybės ir priežiūros išgirdo: „Po mano mirties tau teks išsikraustyti, butą palieku sūnui…” Ar teisinga taip – ir kodėl lietuviškoms mamoms, močiutėms, žmonoms dažnai tenka rinktis tarp svetimos būsto sienos ir savęs gerbimo?

2023-ųjų spalio 1 diena Ryte išgirdau Algimanto žodžius, kurie įsirėžė giliai į širdį: Atsiprašau, Gedrime

Uncategorized

021

Nuojauta apie nelaimę: Julijos nerami naktis, mamos širdgėla ir kova už mažylio gyvybę, kelionė į Izraelį gydytis, tikėjimas stebuklu ir bičiulystė, pakeitusi lemtį

NUOJAUTA APIE BĖDĄ Jūratė atsibunda naktį ir nebegali užmigti iki ryto. Neaišku ar blogas sapnas, ar

Uncategorized

056

Pamatyti savo akimis: po skaudžios tragedijos netekusi vyro ir šešerių metų dukrelės, Ksenija ilgai nebegalėjo atsigauti. Praėjus pusmečiui klinikoje, mama įkalbėjo ją grįžti į velionio vyro šeimos verslą, tačiau širdyje Ksenija vis tebelaukė dukros. Norėdama pasijusti reikalinga, ji pasiryžo įsivaikinti mergaitę iš vaikų namų ir pasirinko beveik neregį Ariną. Tarp Ksenijos ir Aritės užsimezgė šiltas, motiniškas ryšys, o gydytojai suteikė vilties – gal operacija suteiks regėjimą. Metai bėgo, Ariša suaugo, baigė universitetą ir sutiko mylintį vyrą Antoną, tačiau lemtinga klaida leido išgirsti, jog būsima anyta su savo sūnumi rezga šaltakraujišką planą atsikratyti Arišos dėl turto. Motina ir dukra kartu išgyveno išdavystę, bet po sėkmingos operacijos Ariša pirmą kartą savo akimis išvydo pasaulio grožį ir naują meilę – gydytoją Dmitrijų. Jos gyvenimą papuošė tikra laimė, šeimos šiluma ir dukros gimimas.

Pamenu tuos laikus, kai nelaimė užgulė mūsų namus tarsi tamsus debesis. Po skaudžios autoavarijos, kur

Uncategorized

043

Su vyru atvykome į kaimą – susipažinti su jo tėvais. Vasiliaus mama, pasirodžiusi ant medinės verandos ir sudėjusi rankas ant klubų, lyg kaimiška gaspadinė prie samovaro, ėmė šaukti: – Oi, Vasiliau! Kodėl neįspėjai?.. Žiūriu, ne vienas atvykai! Vasilijus paėmė mane į glėbį ir stipriai priglaudė: – Susipažink, mama – mano žmona, Valentina. „Kalnas“, su raukiniu prijuoste, išskėtusi rankas, pasileido link manęs: – Na, sveika, marčele! Ir, pagal tradiciją, tris kartus pabučiavo. Iš Klaidijos Petrovnos sklido ryškus česnako ir šviežios duonos kvapas. Anyta taip stipriai mane apkabino, kad likau apstulbusi. Mano galva atsidūrė tarp dviejų, kaip pagalvės išplaktų, anytos krūtų. Staiga ji atitraukė mane ir kritiškai nužvelgusi nuo galvos iki kojų paklausė: – Vasiliau, kur tokią mergiotę radai? Vyras prunkštelėjo: – Aišku kur – Vilniuje! Bibliotekoje… O tėvas namie? – Pas kaimynę – su krosnimi tvarkosi… Na, eikit į vidų, batus nusiimkit – ką tik grindis ploviau. Iš kiemo į mus žiūrėjo smalsūs kaimo vaikai. – Sanyiuk, nubėk iki Spiridonienės. Pasakyk Vasilijui – sūnus su nuotaka atvažiavo! – Tuoj! – išbėgo berniukas ir nurūko gatve. Įėjome į trobelę. Vasilijus padėjo nusegti man madingą pavasarinį paltą, pirktą iš išpardavimo, ir pakabino prie krosnies. Po to priglaudė mano nušalusias rankas prie šiltos krosnies šono, palietė skruostu: – Mano maitintoja! Dar šilta… Netrukus suskambėjo ketaus puodai ir samteliai, barškėjo moliniai ąsočiai ant stalo, skambėjo briaunuoti stikliniai ir aliumininiai šaukštai… Kol anyta dengė stalą, aš su smalsumu dairiausi po kaimišką trobelę. Ten, priešais kampe – šventi paveikslai; languose – baltos, gėlėtos užuolaidos; ant grindų ir suolų – rankų darbo juostos. Prie krosnies, nusukęs nosį, snaudžia rainas katinas ar katė… „Praėjusią savaitę susirašėm“, – it iš tolo persimetė vyro balsas. Stebėjausi: kaip greitai ant stalo atsirado visa, kas gardu! Centre išdidžiai puikavosi šaltiena. Šalia jos – rauginti kopūstai, pomidorai; keptas pyragas su kiaušiniais ir svogūnais; šviežias troškintas pienas, padengtas rudai gardžia plutele… Dievuliau, kaip norėjosi valgyti! – Mama, jau užteks! Čia savaitei prigaminta, – sumurmėjo Vasilijus, kramtydamas didelį šviežios duonos gabalą. Anyta šalia šaltienos pastatė rasotą ketvirtį stiklinės, patenkinta nusišluostė rankas į prijuostę: – Na štai, dabar viskas! Taip aš ir susipažinau su Vasiliaus mama. Motina ir sūnus kaip du vandens lašai – abu juodbruvi, skruostai raudoni. Tik mano Vasilijus ramus ir paklusnus, o anyta – kaip vasarinė audra: staigi ir garsiai šurmuliuojanti. Manau, ne vieną užsispyrusį žirgą ji yra pažabojusi, ne vieną degančią trobą – išgelbėjo… Verandoje trenkėsi durys. Virtuvėje, praleisdamas šalčio gūsius, pasirodė nedidelio ūgio vyriškis. „Mažas vyrukas“ džiaugsmo suplojo delnais: – Va čia tai naujiena, vyžokai! Nenusivilkęs dūmais ir suodžiais persisunkusio švarko, apkabino sūnų. – Sveikas, tėvai! – Rankas išsiplauk – tada sveikinkis! – nurodė anyta. Tėvas paspaudė man ranką: – Labas, panelė! Uošvis turėjo linksmų, gudrių žydrų akių, retą rudą barzdelę ir tokius pat vario atspalvio, garbanotus plaukus. – Žmona, įpilk man šiupinio! – burbtelėjo Vasilijus Vasiliauskas griaudėdamas rankšluosčiu. Pakėlėme stiklines: – Už jus, brangieji! Po išgerto ir suvalgyto staiga pralinksmėjau: – Vasilijau Vasiliauskai, kodėl jūsų šeimoje visi „Vasiliai“? – Paprasta, Valyte! Ir senelis, ir tėvas, ir aš – visi daug kartų krosnininkai. Tik štai Vasilijus, – mostelėjo į sūnų, – tapo tekinėtoju. – Tekinėtojai, tėvai, Lietuvai irgi reikia! – O krosnį statyti sunku, tėvai? – Tai, dukrele, tikras menas! – kėlė pirštą uošvis. – Kad gražiai, kad nerūkytų ir kad pyragus skaniai keptų. Negalvok, kad toks silpnutis atrodau! Mes, rudi, ištvermingi, saulės nubučiuoti! – Vasilijus Vasiliauskas – auksarankis! – prasitarė anyta. – Tėvai, papasakok ką nors, mes paklausysim. Uošvis atsiduso, paglostė barzdelę, pažvelgė suktai: – Na, jei norit, klausykit! Pirmoji istorija… Kartą liepą važiavom į šienapjūtę. „Gražuolė“ tada turėjom, prisimeni, žmona? Ne karvė, o pieno centneris ant ilgų kojų. Ėjom į pievas visi – moterys, vyrai, ir mes su klaidija. Saulė dar neišlindo iš miško, o mes jau šienavom iš visų jėgų: sniak-sniak, sniak-sniak… Karštis tą dieną buvo nesuvokiamas, sparvos tiek kandžiojo, kad vos ištvėrėm! O tais metais, kaip pamenu, šernų miške buvo pilna iki negalėjimo! Štai, atėjo pietų laikas, o mes jau septynis prakaitus išliejom, pavargę visi kaip šunys… – Ech, tu, užsimanei tokių prisiminimų!.. Valiutei tikrai neįdomu. – Įdomu, labai įdomu! – Taigi, žiūriu į žmones ir galvoju: reikia kaip nors sujudinti, šmaikštelėt norisi. Gal nuo karščio galva susisuko, nežinau… Paleidžiu šienapjovę, bėgu kiek kojos neša ir šaukiu: „Ei, gelbėkitės, kas galite! Šernai!“ Ir kaip pašėlęs – į medį. Žiūriu, žmonės irgi šakėm ir grėbliais paleido, ir irgi į medžius… – Cha-cha-cha! O kas toliau? – O paskui vyrai ir moterys vos negrėbėm nepridaužė! Bet žinai ką – darbas iškart spustelėjo. Anyta neištvėrė ir trinktelėjo vyrui: – Šaunuolis, rudasai! – Tėvai, geriau apie tikrus šernus papasakok. – O, galiu ir apie tikrus. Tai buvo taip… Tada dar buvom jauni su Klaudija ir Vasiuko net neplanavom. Tais laikais buvau užkietėjęs medžiotojas, tik po šio įvykio visiškai mečiau. Tądien, pamenu, sniego užėjo, sakau Klaudai: „Einu medžiot“. „Eik“, – sako. Pasiėmiau šautuvą ir išėjau… Klaidžiojau po mišką – nieko nėra. Čia ir sutemo. Jau namo ruošiuosi. Staiga girdžiu – šernai čia pat. Arčiau įsileidau ir iššoviau. Galvojau, pataikiau, bet ne – prašaunu. Ir staiga ant manęs kuilys kaip puls! Bėgu, pats nepamenu kaip į medį užsikabariu. – Turbūt, vos iš baimės nenusibaigei! – antrina anyta. – Nedrumsk!.. Taip prisikibau prie medžio – gyvas, bet negyvas. Na, galvoju, išeis šernai – ištrūksiu. Kur tau! Kuilys ėmė žemę po medžiu knisti, o kai mato, kad nieko nebus, atsigulė po medžiu ir visa šernų banda su juo. – Oho! – nustebau. – Ir ką darėt? – Taip ir sėdėjau, Valyte! Beveik visą naktį, apsikabinęs medį. Gerai, kad šaltis ne per stiprus buvo, kitaip būčiau visai sustingęs. – O aš Vasilijuką tada ieškojau, visą naktį langus žvalgiau! Auštant su vyrais išėjau ieškot. Šaukėm, šaukėm – vos radom. Ant kupros tempt teko, kol atsargoje atsigavo. – Juk tu ne moteris, o kraujas su pienu! – Oik tu, nedorėli!.. Valia, gal arbatos? Su medumi iš savo avilių, su ramunėlėm ir jonažolėm. – Noriai, dėkui! Klaudija Petrovna išpilstė kvapnią arbatą. – Vasiuk, dar papasakok, kaip mano seserį išgydėjai. Uošvis vos nepaspringo karšta arbata, nusijuokė: – Tai buvo taip. Kartą Klaudijos sesuo telegramą parašė: atvažiuoja į svečius. Mes aišku apsidžiaugėm, sutikome gražiai… Svečiuojasi Tatjana, ir vakarieniaudama skundžiasi: kojos neina, skauda. – Kas nutiko? – klausiame. – Nežinau, reikia į ligoninę, bet vis nėra laiko nuvažiuoti. – O bičių dar neišbandei gydymui? – klausiame Tatjaną. – Kur gi bites mieste surasiu? – Greitai, Tania, einam prie avilių – aš akimirksniu išgydysiu! – Tikras daktaras Aibolitas! – nusikvatojo anyta. – Taigi, nuėjom prie avilių. Sakau žmonos seseriai: kelk suknelę aukščiau… Na ne visai – aukščiau kelių… Ant kiekvienos kojos po bitę uždėjau. Tatjana dar padėkojo, o po pusvalandžio keikėsi kaip žaldokas! Pasirodo, alergija bičių nuodui, kojos tarsi pūslės – vos paeina! – Sakiau – daktaras Aibolitas… – Iš kur man žinot! Ir tu nežinojai, ir aš… Tu, Valia, medaus užkąsk, užkąsk. Alergijos nėra? – Nėra, Vasilijau Vasiliauskai! – Na ir ačiū Dievui… Baigėme gerti arbatą. Už lango aptemo, mane apėmė nuovargis. Anyta užtraukė užuolaidas: – Vasiuk, kur jums pakloti? – Mama, gal ant krosnies?.. Valyte, sutinki ant pečiaus miegoti? – Dar ir kaip! – Tuojau… Tėtė su savo rankom mūsų maitintoją plytą po plytos mūrijo! – pasigyrė anyta. Uošvis pažvelgė išdidžiai. O buvo kuo didžiuotis – krosnis šildo, maitina ir šeimą aplink save suburia. Ryški ugnis joje rusena, gyvybės simbolis! Padėkojom šeimininkei ir pakilom nuo stalo. Vyras, paglostęs mane per nugarą, atsargiai pakėlė ant krosnies. Iš tamsos, nuo palubės, dvelkė metų metais susikaupęs kvapas: apdegusios plytos, džiovintos žolelės, avies vilna, duonos kepalėlis. Vasilijus greitai užmigo, o man miegas nėjo. Kas gi čia dabar? Iš dešinės kažkas garsiai alsavo: – Pych-puch, pych-puch… – Naminukas! Tikrai, naminukas! Esu skaičiusi… Ir prisiminiau vaikystės skaičiuotę: – Naminuke, naminuke, mes su tavim nesipykstam! Ir tik ryte sužinojau tiesą: jokio čia naminuko nebuvo, o raugas, kurį anyta padėjo šiltai, ir pamiršo… Dar ne sykį aplankysime svetingus Vasilijus tėvus – pasiklausyti Vasilijaus Vasiliausko pasakų, sušilti prie krosnies, paragauti naminės duonos. Bet apie tai – kitą kartą!

Mes su žmona atvažiavome į kaimą susipažinti su jos tėvais. Rimos mama, išėjusi į gonką ir pasidėjusi