Uncategorized
00
Petras įgrūdo katę į maišą – kaimyno berniukas netyčia pamatėBerniukas akimirksniu suprato, kad čia kažkas negerai, ir puolė namo papasakoti mamai.
Petras Kazlauskas – taip jau buvo nuo praėjusios vasaros, kad jo vartų skląstis nesitvėrė. Jis atsidarė
Zibainis
Uncategorized
057
Sveikinu! Jūs ką tik praradote ir nuotaką, ir butą, ir mano pagarbos likučius! – aš sviedžiau sužadėtuvių žiedą pro langąJis sumišęs žiūrėjo, kaip žiedas skrenda į tamsą, o jo veide sustingo neištartas žodis.
– Migle, pasirašyk dabar. Iki registracijos liko dvidešimt minučių. Stovėjau prieš veidrodį mažame kambaryje
Zibainis
Uncategorized
08
– Man reikia labai seno šuns, – prašė moteris prieglaudoje.
Savanorė Kotryna pakėlė akis nuo registracijos žurnalo ir įsmeigė žvilgsnį į atėjūnę. Per trejus darbo
Zibainis
Uncategorized
038
Šuo po trijų mėnesių grįžo pas šeimininką, kuris ją metė: jis nesitikėjo jos išvystiVyras, apsipylęs ašaromis, apkabino ištikimą keturkojį ir suprato, kad meilė yra stipresnė už išdavystę.
Andrius pririšo ją prie stulpo degalinėje, šešiasdešimt kilometrų nuo namų. Tyčia pasirinko toli, kad
Zibainis
Uncategorized
08
Šventė praūžė, o šunį tiesiog pamiršo: ryte šeimininkai negalėjo patikėti savo akimisŠuo buvo apipintas šventinėmis girliandomis ir ramiai miegojo ant torto likučių.
Šuo vadinosi Rūkas. Didelis, gauruotas, pilkas kaip gruodžio rytas, jis jau aštuonerius metus gyveno
Zibainis
Uncategorized
039
Kur mano vaikas?
Marijus stovėjo toje pačioje vietoje, kur prieš penkias minutes paliko Austėją, sumišęs dairėsi aplinkui
Zibainis
Uncategorized
098
Uošvė buvo įsitikinusi, kad po skyrybų toliau gyvens buvusios marčios bute ir gaus iš jos pagalbą.
— Elena, ar tu rimtai galvoji, kad po skyrybų aš klajosiu po laiptines? — Liudmila ištraukė iš maišo
Zibainis
Uncategorized
068
Vyras atsikėlė su mama gyventi pas mus – aš tiesiog sukroviau jo daiktus ir atidariau duris.
Motina atvažiuoja šį vakarą. Visam laikui. Jau susitariau. Lina pakėlė galvą nuo nešiojamojo kompiuterio.
Zibainis
Uncategorized
077
– Tavo princesės vestuvių mokėti neketinu! Ji turi tėvus – tegul jie ir krauna pinigus! – šaltai pasakė Marija.
Praėjo beveik dveji metai, bet Aistė vis dar prisimena kiekvieną tos istorijos smulkmeną. Tą rytą ji
Zibainis