Jūratė pažvelgė į telefono ekraną. Kotryna atsiuntė kvietimą į bendrą pokalbį: „Merginos, laukiu jūsų
— Supranti, Gintarė, su tavimi man kaip su sena patogia sofa. Patogu, saugu, bet jokio jaudulio.
Klausyk, turiu tau istoriją. Vieniša jauna našlė vienai nakčiai į savo namus įsileido tris vyrus, kurie
Irena žiūrėjo ne į padengtą stalą, ne į dubenis su salotomis, ne į medinę lentą su duonos likučiais ir ne į didelį puodą, iš kurio marti jau dėjosi antrą porciją. Ji žiūrėjo tik į savo vyrą. Sergejus sėdėjo prie stalo krašto, kiek susikūprinęs ir padėjęs alkūnes šalia cukrinės. Pamatęs žmoną, jis neatsistojo, nesutriko ir net nebandė apsimesti, kad visa tai įvyko atsitiktinai. Jis tik lėtai persibraukė delnu per smakrą ir nukreipė žvilgsnį į šalį, tarsi tikėjosi, kad Irena pirmiausia pati susitvarkys su jo šeima, o su juo pakalbės kada nors vėliau. Būtent tas abejingas pasitikėjimas erzino labiausiai. Irena parvyko namo gerokai vėliau nei įprastai. Tą vakarą jai reikėjo užsukti į dirbtuves pasiimti savo telefoną po stiklo keitimo, paskui užbėgti į ūkinių prekių parduotuvę naujų vandens filtrų, o prie laiptinės dar apie dešimt minučių palaukti, kol kaimynė iškraus liftą. „Nuo kada tavo giminės pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja už mano pinigus, dar ir šeimininkauja mano namuose?
– Pasimk savo daiktus ir išsinešk, kol Gintarė negrįš, – šis aštrus, įžūlus moters balsas privertė Gintarę
Klausyk, papasakosiu vieną istoriją. Vidas Vilkas stovėjo vidury erdvios, švelnios šviesos užlietos svetainės
Tai va, telefonas suskambo pusę septynių ryto, kai Goda dar stovėjo koridoriuje su vienu bateliu rankoje.
Aš tylėjau, kai sužinojau, kad mano vyras turi kitą. Ne todėl, kad bijojau likti viena ar abejojau tuo, kas vyksta. Močiutė mokė: rėkia tie, kas nebeturi argumentų. O aš argumentų turėjau – laukiau, kol jie susidėlios į vientisą paveikslą. Ir laukiau ne susirėmimų. Laukiau prasitarimo. Nes vyrai, ypač tokie kaip mano Andrius, visada išsiduoda ne apie moteris, o apie pinigus, kurie jiems nepriklauso. Aš tylėjau, kai sužinojau, kad mano vyras turi kitą. Ne todėl, kad bijojau likti viena ar netikėjau tuo
Svetlana, ar tai jūs? — pasigirdo ausinėje sausas, atsiribojęs ir netgi šiek tiek susierzinęs moters balsas. — Taip, tai aš. Labas vakaras, — atsakiau, mėgindama atpažinti intonacijas. — Čia Olga, jūsų buvusio vyro žmona, — be jokio įžangos ar pasisveikinimo tarė ji. — Noriu pranešti jums dvi naujienas. Pirma — Mykolo jau nebėra. Antra — atvažiuokite ir pasiimkite jo mamą. Nes ji man čia nereikalinga. Aš sustingau. Žodžiai skambėjo tarsi iš kažkokios kitos dimensijos. Net ne iš karto supratau, apie ką čia kalbama ir kodėl ši moteris skambina būtent man. Su Mykolu mes gyvenome kartu tik vienerius metus. Tai buvo trumpas, nelaimingas patyrimas, palikęs tik kartėlį. Paskui išsiskyrėme, ir mūsų keliai galutinai išsiskyrė. Nematėme, nesusirašinėjome ir niekaip nekontaktavome jau penkiolika metų. Penkiolika metų – tai didžiulis gyvenimo gabalas. Per tą laiką spėjau susikurti sėkmingą karjerą, savarankiškai nusipirkti dviejų kambarių butą, įsirengti jį pagal savo skonį ir visiškai išmokti gyventi viena. Man buvo viskas gerai – stabilumas ir ramybė. Tik po to senojo santuokos giliai viduje nusprendžiau: mano širdis vyrams uždaryta amžiams. Penktadienis baigėsi. Laikrodžio rodyklės rodė beveik vienuoliktą vakaro. Savaitė buvo varginanti, tad
