Zibainis

Aš – jūsų anūkelėAš atvykau į jūsų namus per šiltą vasaros rytą, nešdama po rankoje seną laišką, kurio turinys galėtų pakeisti mūsų visų likimus.

Eiti, mama atėjo, rinkis. Manoma, kad kiekvienas vaikų namų berniukas nekantrauja išgirsti šių žodžių.

– Jei kūdikis primins buvusį – atsisakysiu … duosiu gyvenimą ir atsisakysiu! – Be spalvų balsu pasakė AistėŽvilgsnis draugės, stebėjusios visą sceną, iškart susigriovė, kai Aistės žodžiai išgarsėjo per kambario tylą.

Jei kūdikis bus panašus į buvusį vyrą, atsisakysiu duosiu gyvenimą ir pasitrauksiu! be spalvų balsu pasakė Aistė.

Kita pamotė…

Antros šeimos močiutės Kai Aistė įsiveržė į butą, akyse švietė šlapių mokyklinės mokytojos bokštelių

– Gerai, per šventę tavęs neįspaudžiu. Paruošk tris miegamąsias – mano seserys ir pusseserė liks nakvynei. Viena pati nakvins virtuvėje. – Gailė Vasilija, ar jog aš esu vienintelė šio namo savininkė? Turiu net dokumentų. Tad net nesikelkite į namus – policija jus išves.

Gerai, mes tavęs per šventes nepriveršime išeiti iš namų. Paruošk tris miegamuosius mano dukterys ir

Viktoras Grigaliūnas stebėjo Olegą taip, kad tas to nepastebėjo. Dargi, Viktorui tiek metų dirbti atitinkamose pareigose, jis – profesionalas! Kol kas nieko nebuvo, Olegas nieko gero nesukėlė, niekieno nepaėmė namo ir nieko įtartino nepadarė. Bet jo apgauti neįmanoma – Viktoras Grigaliūnas žino, kad reikia palaukti, o Olegas tikrai nuslyps. Jo intuicija niekas nesuklaidins.

20240608, vakaras. Manęs vardas Vytautas Grigalius, aš dirbu policijos seržantu Kauno policijos skyriuje.

— Kada galėsime persikelti į jūsų naująjį namą? — paklausė svokra tiesiogiai. — Nesupratai? — įtempusi Irena. — Na, kad jūs viską jau baigėte, mes nusprendėme, kad net greitai pakviesite ir mus į savo namus.

Kada galėsime įsikelti į jūsų naująjį namą? tiesiai paklausė šventė. Nesupratau? susigūžė Irena.

— Išeik iš čia, bjaurus seni! — šaukė jo sekantys, išvarydami iš viešbučio. Tik vėliau sužinojo, kas jis iš tikrųjų buvo — bet jau buvo per vėlu.

20250412, penktadienis Šiandien vėl įvyko tų pačių nesąmonių, kurios, atrodo, nesibaigia. Aš, Vytautas

Eglė iš karto suvokė, kai traukė iš krūmo iškyšusį lapelį; lapelis pasirodė būti senas spalvingas antklodė, todėl ji nusprendė jį patraukti dar stipriau, ir sustojo – ant antklodės kampelio gulėjo maža kūdikėlis.

Austėja iš karto pajuto, kai traukėsi už skudurėlio, iškylusio iš krūmo. Skudurėlis buvo senoji spalvinga

Tanja, nepiktų manęs, nes nebusiu su tavimi gyventi.

Sauli, neapgėsk manęs, aš neketinu su tavimi gyventi. O gal pabandysime, Austėja? taip beveik neištraukęs