Trečiadienio popietę Daiva Petraitytė padėjo kavos puodelį ant sąskaitos faktūros, tiesiai ant sumos

— O tu, Rasa, turėtum suprasti, kad tavo amžiuje jau nebe taip lengva susirasti vyrą. Todėl kartais verta

Nė vienas jos nepaklausė. Tai sau kartojo Rasa Jankauskienė, stovėdama savo buto balkone Kaune, Dainavos

Rūta trisdešimt septynerius metus dirbo Šiaulių siuvimo fabrike, kol tas fabrikas liko tik iškaboje.

Rasa Jankauskienė nulaužė nagą per pačią nesėkmingiausią dieną, kokia tik galėjo pasitaikyti — ketvirtadienio

— Rasa, vaikeli, prieš nuspręsdami, kur man būtų geriau gyventi, gal pirmiausia paklauskite, kur aš pati

Rūta Kazlauskienė tris metus nešiojo šitą skaudulį kaip akmenį kišenėje — nedidelį, bet tokį, kurį pirštai

**Jeigu vieną dieną gyvenimas tave nustebins kažkuo nepaprastai gražiu, neskubėk klausti, kodėl tokia

Vilniaus priemiesčio skalbykla veikė iki vienuolikos vakaro, ir Rūta mokėjo rinkti monetas žarstyklėje