Zibainis

Ričardas buvo įsitikinęs, kad žmona jį apgaudinėja, todėl nusprendė ją pamokyti – tačiau rezultatas jį pribloškė.

Ričardas buvo įsitikinęs, kad žmona jį apgaudinėja. Todėl nusprendė ją pamokyti ir labai nustebo.

Išsvajotoji anūkėlė Nijolė Mykolienė garsiai ir atkakliai bandė prisiskambinti sūnui, kuris išplaukė į tolimąjį reisą. Bet ryšio kaip nėra, taip nėra. – Oi, kaip tu man čia visko prikrėtei, sūnau! – neramiai atsiduso ji ir dar kartą surinko pažįstamą numerį. Skambink neskambinęs – ryšys neatsiras, kol sūnus nepasieks artimiausio uosto. O tai gali užtrukti. O čia tokie dalykai! Nijolė Mykolienė jau antrą parą negalėjo sudėti bluosto – štai ką sūnus iškrėtė! * * * O ši istorija prasidėjo dar prieš kelerius metus, kai Mikas net negalvojo apie jūreivio darbą. Sūnus jau buvo suaugęs vyras, bet su moterimis kažkaip nesisekė – visos, matyt, jam ne tokios! Nijolė su širdgėla stebėjo, kaip griūva Mikui ryšiai su visai tvarkingomis ir gražiomis, jos akimis, merginomis. – Tu baisingai užsispyręs! – sakydavo sūnui. – Viskas tau netinka! O kas gi sugebės atitikti tavo reikalavimus? – Nesuprantu tavo priekaištų, mama. Tau svarbiausia – susirasti marčią, nė nežiūrėdama, koks tai žmogus? – Na, kodėl gi? Svarbiausia, kad mylėtų ir būtų padori! Sūnus reikšmingai tylėdavo, ir Nijolę tai neslabai supykdydavo. Iš kur tas vaikas, kurį ji augino ir mylėjo kaip akį galvą, dabar dedasi didesnis gyvenimo žinovas nei pati ji? – Tai kuo tau neįtiko Aistė?! – pradėdavo priekaištauti Nijolė. – Jau sakiau. – Gerai… – Aistė buvo prastas pavyzdys, bet Nijolė nenorėjo nusileisti. – Sakykim, kaip sakai, ji buvo su tavimi nenuoširdi. Bet iki galo aš vis tiek nesuprantu… – Mama! Manau, mums nereikia aptarinėti smulkmenų. Aistė – ne tas žmogus, su kuriuo galiu leistis į gyvenimą. – O Kotryna? – Ir Kotryna, – ramiai atsakydavo Mikas. – O Živilė? Ji tokia gera, rami, šeimyniška, padėdavo, klausdavo, kuo padėti – ar ne ūkiška? – Taip, teisi, mama. Ji buvo labai miela. Bet paskui paaiškėjo, kad ji niekada manęs nemylėjo. – O tu ją? – Gal irgi ne. – Tai gal Viltė? – Mama! – Ką, „mama“?! Tau juk neįtinka nei viena! Vis lakioji ir lakioji – laikas ir šeimą sukurti, ir vaikų prisigauti! – Baikime šitą tuščią pokalbį! – galiausiai neišlaikydavo Mikas ir išeidavo. „Et, visai iš tėvo paveldėjo – ir ta užsispyrusi jautri prigimtis!” – su apmaudu galvodavo Nijolė. Laikas ėjo, draugės keitėsi, o matyti sūnų šeimyninėje laimėje ir pasidžiaugti anūkais – svajonė taip ir nesipildė. Galiausiai Mikas pakeitė profesiją – susitiko seną draugą, kuris pakvietė į darbą jūroje. Ir jis sutiko. Veltui Nijolė bandė atkalbėti. – Mama, kas tau? Čia puiki proga! Žinai, kiek jūreiviai uždirba? Mes visko turėsime! – Ką man tavo pinigai, jeigu tavęs niekada nematysiu! Geriau tu šeimą kurtum! – Šeimą irgi reikia išlaikyti! O kai bus vaikų, į jūrą nebepalieksi – teks auklėti. Tad kol galiu, užsidirbsiu! Iš tiesų po pirmo reiso Mikas padarė remontą, po antro – atidarė sąskaitą ir padovanojo mamytei kortelę. – Kad tau nieko netrūktų! – Man ir taip netrūksta! Tik anūkų neturiu, o laikas eina. Juk aš jau sena! – Kokia tu sena! Nenusijuok! Iki pensijos dar daug metų! – su ironija atšovė sūnus. Nijolė ta kortele nesinaudojo. Jai pakako ir savo nedidelės algos – dirbo vaistinėje, užteko viskam. „Tegul guli – Mikas neseka sąskaitos. Kai pažiūrės – nustebs, kokia aš taupi!” – mąstė. Gyveno jie taip jau porą metų. Parvažiavęs trumpam, Mikas stengėsi „atsigriebti“ – susitikinėjo su draugais, užsisėdėdavo, su merginomis susitikinėjo, kurių Nijolei jau nebepristatydavo. Kai tik pasiteiravo sūnaus, išgirdo: – Kad tu paskui nedejuotum, jog nevedžiau. Net nesiruošiu vesti tokių, mama! Nijolei buvo apmaudu. Sūnus dar ir per patiklia mokino: – Tu per gera žmonėms, mama! Per daug pasitiki. Tu net nežinai, kokios mano buvusios išties. Prieš tave jos tik šypsojosi. Ilgam įstrigo šie žodžiai Nijolei. Patikli – vadinasi kvaila. Sūnus savo mamą kvaila pavadino! Bet kai vieną vakarą pamatė sūnų su gražia ir tvarkinga mergina, Nijolei užsidegė noras padėti tvarkyti jo gyvenimą. Ir priėjo! Mikas, nors jau vyras, net susigėdo – bet teko pristatyti. Milena Nijolei patiko. Aukšta, lieknutė, garbanė, su švelniomis manieromis. „Gal ir iš tiesų, visoms kitoms nelemta, kad surado štai tokią!” – džiaugėsi Nijolė. Mikas su Milena draugavo visą atostogų laiką, Milena keliskart apsilankė svečiuose. Nijolei mergina paliko gerą įspūdį – protinga, kalbi, išsilavinusi. Tačiau kai Mikas susiruošė į kitą reisą, Milena dingo. – Su Milena jau nebendraujame, tau irgi nereikia, – trumpai nukirto sūnus ir išvažiavo. Ilgai galvojo Nijolė – kas galėjo nutikti, bet niekur neišsiaiškino. * * * Praėjo metai. Sūnus grįžo trumpam, bet užsiminus apie Mileną, atsakė trumpai ir šalčiu: – Dieve, o kas šitai neįtiko? – nebeiškentė Nijolė. – Mama, tai liečia tik mane. Jei nebesimatyti – taip reikia. Nelįsk, prašau, į mano gyvenimą! Vos ne pravirko Nijolė. – Kaip gi taip, Mikai! Aš dėl tavęs išgyvenu! – Nebereikia! – suriko sūnus. – Dar kartą sakau – su Milena nebendrauk! Ir manęs daugiau netark! Netrukus Mikas vėl išplaukė, o Nijolė, suspaudusi širdį, grįžo į kasdienybę. Ir štai vieną dieną, būdama darbe vaistinėje, Nijolė išvydo Mileną, perkančią kūdikių mišinuką. Su ja – mažytė mergaitė vežimėlyje. – Milenute! Kaip džiaugiuosi tave matydama! Mikas nieko nepaaiškino, tik pridūrė nelįsti! – nudžiugo Nijolė. – Taip? – nusišypsojo paliūdėjusi Milena. – Kaip jau yra, taip. Nijolė sunerimo. – Sakyk, kas tarp jūsų įvyko? Nes patį žinau – charakteris sunkus. Jis tave kuo nors įskaudino? – Ne svarbu… Nepykstu ant jo. Einam, mums dar važiuoti reikia. – Užeik pas mane kada nors! Į vaistinę – dirbu pamainomis. Pasikalbėsim! Milena atėjo kitą pamainą – vėl pirko mišinuką. Po truputį Nijolė išsiklausinėjo – Milena laukėsi nuo Miko, bet jis pasakė: „Vaikas nereikalingas, aš nuolat išplaukęs, apie šeimą negalvoju.“ Tiesiog dingo. – Išplaukė turbūt, – gūžtelėjo Milena. – Bet mes nesiruošiame niekam lįsti. Mums ir dviese gerai! Vos neklūpojo Nijolė prie vežimėlio, žiūrėdama į mergytę: – Tai ką, čia mano anūkėlė? – Taip išeina, – tyliai atsakė Milena. – Anelė vardu. – Anelė… *** Nijolė sau vietos nerado. Kaip paaiškėjo, Milenai su mažyle gyventi sunku – ji iš kito miesto, nuoma per brangi, be nuolatinio darbo – rūpesčiai. Milena svarsto grįžti pas savo tėvus. Vos pagalvojus, kad anūkėlė išvažiuos ir nematys jos daugiau, Nijolei skauda širdį. – Persikelk pas mane, Milena, su Anela! Tai mano anūkėlė! Padėsiu kuo galėsiu, darbą susirasi, pinigų užtenka nuo Miko, neturiu kur dėti. Anelė nieko nestokos! – O Mikas ką pasakys? – Kam iš jo leidimo klausti? Prikreipė visko! Vaiką paliko, motinai nieko nepasakė! Privalau bent kiek išpirkti jo kaltę! Grįš, tada pakalbėsiu – OI pakalbėsiu! – grėsmingai kumščiuoja Nijolė. Taip ir apsigyveno jos visos kartu. Nijolė gailėjo nei laiko, nei pinigų – atidavė visą širdį anūkėlei. Milena susirado darbą, Anelę ramiai palikdavo su babute. Grįždavo pavargusi, skųsdavosi: – Visą dieną ant kojų, klientai zyzė… – Nieko – eik pailsėk, aš Anelę nuprausiu ir paguldysiu! Artėjo Miko atostogos. Nijolė svarstė, kaip privers sūnų „atsipeikėti“, Milena vis labiau nerimavo. Nijolė tik labiau užsispyrė – jautė norą apginti šitą trapų žmogų ir mažylę. – Mikas grįš ir išvarys mus iš čia! Bijau, Nijole! Ką aš padariau, kad sutikau persikelti! Ieškosiu būsto. – Ramesnė būk! Niekas nieko neišvarys! Tik grįš – jam pasakysiu! Viską! – Oi, išvarys… Neturėčiau būti našta, nereikia jūsų gerumo! Kai grįš Mikas, sakys, kad tik dėl pinigų čia… Bet man iš jūsų nieko nereikia! Jūs nuostabi, tiek padarėt mums! Grįšiu pas tėvus. Susisieksim vis tiek! – Ką čia sugalvojai! Šiame bute aš šeimininkė! Galiu leisti čia gyventi, kam tik noriu, ir tegu Mikas tik pabando aiškinti! Kiek Milena priešinosi, Nijolė vis tiek paliko jas savo namuose. – Štai ką sugalvojau, – kartą pasakė per vakarienę. – Reikia butą užrašyti ant Anelės! Kad nebūtų jokių klausimų. Juk Mikas, matai, neįrašytas į dokumentus kaip tėvas, – susižvalgė su Milena, ši nuleido akis. – Atsiprašau… Galvojau, kad… – Suprantu… Bet, jei ką, įrodyti, jog ji jo duktė – būtų sunku. Rytoj einam tvarkyti dokumentų. – Neverta, Nijole… Maniškiai turi butą… – Negalvok net mane atkalbinėti! – nutraukė Nijolė. – Aš nusprendžiau! Taip ir nuėjo. Bet notaras atsisakė: pirmiausia sūnui reikia išsiregistruoti iš buto. Nijolė buvo nepatenkinta, tačiau Mikas jau turėjo tuoj grįžti, viską spės. Milena vis labiau nerimavo ir kartais dingdavo. – Kodėl vis vėlai grįžti? – nekantravo Nijolė. Milena tylėjo: – Na… darbe… Vadovas žadėjo avansą tik baigus skirtą užduotį. – Kam tau avansas? Ko netrūksta? Milena tylėdama nusirengė. Nijolė, sekdama ją, aptiko didelį lagaminą – daiktai sukrauti. – Kur ruošiesi? – Milena tyli. – Nusprendei butą ieškoti?! – Nijole! Man reikia išvažiuoti! Kai grįš Mikas… – Nieko aš jūsų su Anelę neišleisiu! – nukirto Nijolė. Po pauzės pridūrė: – Mažiau dirbk – sakiau, kur padėta kortelė su kodu! Imk ir pirk, kas reikia, o ne lakstyk. Anelė jau pamirš, kaip mama atrodo! Jei nori, kad Mikas tave priimtų – būk šeimyniška. Milena tylėjo. Mikas grįžo po dviejų dienų. * * * Ankstų rytą grįžimo dieną Nijolė pirmiausia užėjo į Milenos ir Anelės kambarį pažiūrėti, kaip miega. Bet Milenos nebuvo – tik Anelė saldžiai miegojo. „Nieko nesuprantu! Kur ji dingo? Šešta valanda ryto…“ Nijolė nuėjo į virtuvę pabaigti likusių darbų, kol neprabudo vaikas. Vis įsivaizdavo sūnaus sutikimą – apkabins su Anelė ant rankų ir privers atsiprašyti Milenos, kai ši sugrįš. Pagaliau suskambo laukiamas skambutis. Mikas sustingo ant slenksčio, pamatęs mamą su maža mergaite ant rankų. – Labas, mama. Kas čia per vaikas? Ką aš praleidau per reisą? – Turėtum pats žinoti! – Nesuprantu nieko, – sumišo Mikas. – Papasakok, kas čia nutiko. – Nutiko? Va, anūkėlę radau, Anelę! Tokie dalykai! – Anūkėlę? Gal turiu brolių ar seserų, o nežinau? – nustebo Mikas. – Nelok vėjo, Mikai! Milena viską papasakojo! Ne taip aš tave auginau! Man gėda už tave! – Milena? Nesusigaudau! Pirmiausia, prašiau nebendrauti su ja. Antra, prie ko čia Anelė ir Milena? Čia Nijolė, supykusi, išklojo viską kaip ant delno su priekaištais. Išklausius, Mikas susiėmė už galvos: – Tu… Mama! – su kartėliu sušuko. – Ką, vėl kvaila vadinsi? Na ir vadink! Bet aš… – Ne mano čia vaikas, mama! Milena tave apgavo, o tu… Esi patikli… Gerai, ką ji pasiėmė iš tavęs? – Nieko! Tu, tai… – Mama! Patikrink santaupas! Milena tikrai pabėgo su jomis! – Ji išėjo į darbą! – užsispyrė Nijolė. Ginčijosi ilgai, kol Mikas pasidavė. Sutarė palaukti Milenos ir viską išsiaiškinti. Laukė iki vėlumos. Nijolė papasakojo apie Mileną, kaip gyveno, kaip norėjo užrašyti butą anūkėlei. Mikas kantriai kartojo, kad ją tiesiog apgavo… – Netikiu tavo kalboms! Milena puiki mergina… – O gal labiau – puiki aferistė. Kaip tu taip lengvai ją patikejai! – Baik taip sakyti! Tuoj ji grįš ir pamatysi! O aš su anūkėle žaisiu! – Tai nėra tau anūkėlė! Nijolė pyktelėjo į sūnų. – Galų gale, – pridūrė jis, – viską paprasčiausiai galima išsiaiškinti DNR testu. – Taip ir bus! – išdidžiai atsakė Nijolė. Atėjo vakaras, naktis. Milenos – nėra. Nepasirodė ir kitą dieną. Telefonas išjungtas. Nijolė su Anelė nuėjo į darbovietę, kur Milena esą dirbo. Išgirdo: tokios čia niekada nebuvo. Nijolė parsiskubėjo namo, patikrino, kaip patarė sūnus, santaupas: jų ir kortelės nebėra. Ir daiktų – tik Anelės. Tik tada suprato: buvo apgauta. – Kaip taip? Negali būti! Nejaugi ji paliko Anelę ir pabėgo? – Dar ir ne tokių dalykų gali būti! – niūriai atsakė Mikas. – Taip ir sakė draugai, kad ji aferistė… O paskui dar išaiškėjo, kad kitiems kišosi… O aš – susipažinau su ja, pas tave atvedžiau… Paskui – pasakė, kad laukiasi – nežinia, nuo ko… Sako, mano… Draugai sakė – vaikščiojo su keliais. – Kokia gi aš naivi! – pravirko Nijolė. – Kodėl tu man nieko nesakei? – Nenorėjau apie tokius dalykus tau pasakoti. Visada visiems su gera širdimi tu… – Tai ką dabar? – Polcijai pranešame! Gerai, kad buto nespėjome perrašyti! Būtume likę be nieko. Pranešė, aišku. Bet Milenos nerado. Lyg būtų dingusi. Mėnesiai slinko be žinių. Kortelė, tiesa, atsirado viename Kauno stoties tualete. Kol ieškojo motinos, Anelę leido palikti su Nijole. Jai teko išeiti iš darbo, bet sūnaus uždarbio užteko. DNR testas nustatė – ne Miko vaikas, bet Nijolė mergytę taip pamilo, kad negalėjo jos paleisti. Galiausiai su sūnumi apsisprendė: augins Anelę kaip savo. Mileną už akių atėmė tėvystės teises. Prireikė daug vargo, kad Nijolė gautų mergytės globą – rado net rytinę darželio grupę, grįžo į darbą. Gyvenimas susitvarkė. O po metų, grįžęs iš reiso, Mikas pareiškė: – Susipažink, mama, čia – Sonata. Dabar gyvensime visi kartu. – O kaip gi… – sutriko Nijolė, rodydama į vaiko kambarį – ar Mikas viską žmonai paaiškino? Bet Sonata šiltai nusišypsojo: – Labai malonu, Nijole! Mikas man viską papasakojo, ir nuoširdžiai – aš žaviuosi jūsų poelgiu! Jei leisite, mielai padėčiau auginti Anelę. Man būtų didelė laimė, nes… – pažvelgė į sutuoktinį. – Taip, planuoju baigti reisus ir įsivaikinsime Anelę su Sonata. Dabar niekas nebesutrukdys! Nijolė skaisčiai nusišypsojo: – Viešpatie, kokia laimė! Eikit visi prie stalo! Jūsų laukiau, tiek prigaminau! Dabar visi geriau susipažinsime! Kaip aš laiminga! – ir nusišluostė laimės ašarą.

Išsvajotoji anūkė Prieš daug metų, kai dar viskas klostėsi sava vaga, Viktorija Rimantienė vis skambindavo

Uncategorized

0128

„Nori mano vyrą? Štai tau!” – ištarė Ingrida su šypsena nepažįstamai moteriai, netikėtai pasirodžiusiai prie jos Vilniaus daugiabučio durų „Palauk minutėlę, Lina! Kažkas skambina į duris. Paskambinsiu tau atgal, kai sužinosiu, kas tai ir ko nori“, – pasakė Ingrida, nenoriai nutraukdama pokalbį su vaikystės drauge. Lina kaip tik pasakojo linksmai apie anytos gimtadienio vakarėlį, o Ingrida juokėsi taip, lyg stebėtų lietuvišką humoro laidą. Ingrida priėjo prie durų, žvilgtelėjo pro akutę ir nustebo. Tikėjosi pamatyti pažįstamą kaimyną, juk į rakinamus Vilniaus laiptinius svetimi taip paprastai nepatenka. Bet už durų stovėjo kažkokia jauna moteris keista išvaizda – Ingrida jos dar niekada nebuvo regėjusi. Nusprendė durų neatidaryti – Lietuvoj dabar visokių sukčių, geriau neprasidėti su nepažįstamaisiais. Ingrida turėjo griežtą taisyklę: jokio bendravimo su svetimais. Apgavikai dažnai taikosi į naivius, bet Ingrida tokia nebuvo. Ji vėl norėjo tęsti pokalbį su Lina, bet durų skambutis pasigirdo dar sykį. Moteris už durų, akivaizdžiai įsispyrusi, buvo pasiryžusi laukti ir išgirsti atsakymą. Ingrida namuose buvo viena; vyras Tomas išvažiavo į sodą padėti draugui. Ji dar kartą žvilgtelėjo per akutę – nepažįstamoji atrodė ne tik keistai, bet ir kažkaip gailiai. Vis dėlto pavojingai ji neatrodė. – Kas blogiausia nutiktų, jei atidarysiu duris ir paprašysiu jos išeiti? – pamanė Ingrida. – Gal tik bando ką nors parduoti ar ieško, kur užėjus lietui pasislėpti… Pasiryžusi, Ingrida atidarė duris. Moteris koridoriuje staiga išsitiesė ir nervingai pasirūpino plaukais. „Laba diena! Jūs – Ingrida?“ – paklausė ji, žaisdama skara ant kaklo. „Na, aišku, kad jūs – kodėl aš klausiu?“ – Įdomu, – pagalvojo Ingrida. – Sukčiai jau ir vardus žino… „Kas jūs? Ko norite? Čia stovite jau penkias minutes. Ne kviečiau – tad pasakykit greitai, ko atėjot, ir viso gero!“ – griežtai ištarė Ingrida. „Ar Tomas namie?“ – visai netikėtai paklausė nepažįstamoji. – Kaip čia dabar taip?! – nustebo Ingrida. – Ir Tomo vardą žino… Atrodo rimtai pasiruošusi. „Jūs dėl Tomo?“ – paklausė Ingrida, nors norėjo sakyti visai ką kita. „Ne, atėjau pas jus. Jei Tomas namie, bus sunkiau man suprantamai išsikalbėti“, – atsakė moteris su keistu atvirumu. „Sunkiau jums? Kas per reikalai?“ – vis labiau smalsavo Ingrida. „Jo nėra namuose. Ką norit?“ „Gal geriau užeikim vidun. Nemalonu tokiais klausimais koridoriuje“, – pasiūlė nepažįstamoji. „Jokiu būdu! Neįsileidžiu svetimų. Kalbėkit čia – trumpai ir aiškiai“, – atrėžė Ingrida. „Jūs tikrai norite viduryje namo kalbėt apie mano ir Tomo asmeninius santykius?“ – su ironija šyptelėjo moteris. – Apie kokius dar „santykius“? – išsprūdo Ingrida garsiai. „Ingrida, ar viskas gerai? Kodėl taip garsiai kalbi?“ – pasirodė smalsioji kaimynė Danutė išeidama iš lifto. „Sveiki, Danute. Viskas puiku. Lauke lyja?“ – nukreipė dėmesį Ingrida. „Atrodo, tuoj lis“, – pasakė kaimynė, tačiau neskubėjo į savo butą. „Na, gerai, užeikit“, – susierzinusi abejingai mostelėjo Ingrida. Viduje nepažįstamoji apžvelgė butą tarsi muziejuje. Jums penkios minutės. Kalbėkit, – Ingrida sustabdė ją prieškambaryje. – Ne į ekskursiją atėjot. „Esu Justina“, – pradėjo moteris, numesdama paltą ir skarą. „Aš ir Tomas esame įsimylėję.“ „O, kaip banalu. Negalėjot sugalvoti nieko geriau?“ – su sarkazmu pasakė Ingrida. „Meilė – ne banali. Nebūnat pirma žmona, kurios vyras išeina“, – pasitikėjimo nestokojo Justina. „O jūs tikra, kad Tomas mane jau spėjo pamilti mažiau nei jus?“ – šypsojosi Ingrida. „Žinoma! Kitaip čia neatvykčiau“, – drąsiai atkirto Justina. „Štai kur problema. Mano vyras nemoka mylėti nieko – net savęs. Suklydote, mieloji“, – ramiai tarė Ingrida. Staiga į duris įėjo Tomas, nustebęs pamatęs nepažįstamąją savo namuose. „Justina? Ko ieškai čia, šeštadienį? Kažkas iš darbo?“ – klausė Tomas, sumišęs. „Ne, dėl tavęs ji. Viską tau palieka – su viza ir kompensacija, jei tik nori!“ – šmaikščiai pridūrė Ingrida. Justina sutriko, apsirengė ir žingsniavo durų link. „Jau išeini? Tai kaip su Tomu? Rimtai, būčiau dėkinga, jei jį pasiimtum“, – linksmai atšovė Ingrida. Tačiau vos pravėrus duris, Justina išskubėjo nesitarusi nė žodžio. „Kas čia buvo per cirkas?“ – nesuprato Tomas. „Tu geriau pasakyk! Kodėl ši moteris atėjo manęs prašyti skirtis, sakydama, jog paliksi mane dėl jos?“ – susidėjus rankas klausė Ingrida. „Sakei, kad pažįsti mane. Aš tokius dalykus netoleruoju. Bet žinai, šiais laikais moterys bet ko imasi, jei nori „išspręsti“ savo bėdas“, – pakraipė galvą Ingrida. Tomas nusiavė batus ir nuėjo į virtuvę, o Ingrida dar akimirką susimąstė. Kartais žmonės ir jų planai būna tokie nevykę, kad belieka tik nusijuokti. Nepaisant visų bandymų sugriauti, jų šeima liko stipri kaip niekada.

Nori mano vyro? Prašom, jis tavo! pasakiau žmonai šypsodamasis nepažįstamai moteriai, kuri netikėtai

Uncategorized

012

Kol gyvas, niekada nevėlu – tikra lietuviška istorija apie mamą, artimųjų rūpestį ir gyvenimo permainas

Kol gyvas, niekada nevėlu. Pasakojimas Na ką, mama, kaip ir kalbėjom, rytoj užsuksiu ir tave nuvešiu.

Uncategorized

079

Tai ne tavo namai Aliona liūdnai žvelgė į namus, kur prabėgo jos vaikystė. Sulaukusi aštuoniolikos, ji jau buvo visiškai nusivylusi gyvenimu. Kodėl likimas toks žiaurus? Mirė močiutė, į universitetą įstoti nepavyko, nes per stojamuosius egzaminus bendraklasė nusirašė nuo jos, o perduodama atsakymų lapą kažką pašnibždėjo egzaminuotojai. Šis susiraukė, privertė Alioną parodyti jos atsakymus ir apkaltino ją pačia nusirašinėjus – rezultato įrodyti niekaip nepavyko. Vėliau paaiškėjo, kad toji mergina yra vietinio turtuolio dukra. Ar su tokiais pasiginčysi? O dabar, po tiekos nesėkmių, jos gyvenime atsirado mama su dviem broliu ir nauju vyru. Kur jie buvo visus šiuos metus? Alioną užaugino močiutė, mama su ja praleido vos ketverius metus ir iš to laiko mergina jokių malonių prisiminimų neturėjo. Kol tėvas buvo darbe, motina palikdavo ją namuose vieną, pati išeidavo pasilinksminti. Būdama ištekėjusi, toliau ieškojo „tikro vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei vėliau, kai Alionos tėtis netikėtai mirė. Atsidūrusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo. Susirinko daiktus, ketverių metų dukrą paliko ant senelės slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro paliktą butą, išvažiavo nežinoma kryptimi. Močiutė Rajūnė veltui apeliavo į jos sąžinę. Tamara retkarčiais užsukdavo, bet Aliona jos visiškai nedomino. Vieną kartą vėl atvažiavo, kai Alionai buvo dvylika – atsivežė tuomet septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad motina perrašytų namą jos vardu. – Ne, Tama! Nieko tu negausi! – griežtai atkirto motina. – Kai numirsi – vis tiek viskas bus mano! – be jokio pasigailėjimo išrėžė Tamara, griežtai žvilgtelėjo į dukrą, kuri stebėjo konfliktą iš kito kambario, susidėjo daiktus ir išvažiavo, trenkdama duris. – Kodėl jūs visada susipykstat, kai ji atvažiuoja? – tuomet paklausė Aliona močiutės. – Nes tavo mama – egoistė! Prastai ją auginau! Mažai juostą naudojau! – karčiai atsakė Rajūnė. Močiutė netikėtai susirgo. Niekada nesiskundė sveikata, bet tą dieną, kai Aliona grįžo iš mokyklos, ant balkono sėdėjo išbalusi močiutė, kuri niekada anksčiau nebuvo sėdėjusi be darbo. – Kas atsitiko? – sunerimo ji. – Blogai jaučiuosi… Iškviesk greitąją, Alionyte, – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašelinės… mirtis. Paskutines dienas Rajūnė praleido reanimacijoje, lankyti buvo draudžiama. Beprotiškai bijodama dėl artimo žmogaus, Aliona nuliūdusi paskambino mamai. Ši iš pradžių atsisakė atvažiuoti, bet išgirdusi, kad močiutė reanimacijoje, sutiko, tačiau suspėjo tik į laidotuves. Po trijų dienų prie Alionos nosies pakišo testamentą: – Dabar šis namas priklauso man ir mano sūnums! Netrukus atvyks Olegas. Žinau, kad su juo nesutari. Taigi kurį laiką pagyvensi pas tetą Galiną, gerai? Motinos balse nebuvo nė lašo gedulo. Atrodė, ji netgi džiaugėsi Rajūnės mirtimi, juk dabar – ji paveldėtoja! Skausmo palaužta Aliona negalėjo priešintis motinai, ypač, kai testamente viskas buvo aiškiai parašyta. Todėl kurį laiką ji tikrai gyveno pas tetą Galiną, tėvo seserį. Tik ši buvo permainingo būdo, vis dar tikėjosi surasti naudingą partiją, todėl namuose nuolat sukiojosi triukšmingi, dažnai girti svečiai, kurių kompanija Alionai buvo nemaloni, o kai kurie – netgi nesveikai susidomėjo ja pačia, kas merginą siaubingai išgąsdino. Apie viską išsipasakojusi vaikinui Pauliui, Aliona sulaukė netikėtos ir džiuginančios reakcijos: – Ar dar trūko, kad visokie seni diedai spoksotų į tave ar rankas kištų! – pasakė jis ir labai ryžtingai, nors jam pačiam tik devyniolika, pridūrė: – Šiandien pat pakalbėsiu su tėvu. Mes turime vieno kambario butą miesto pakrašty, tėvas pažadėjo leisti man ten apsigyventi, kai įstosiu į universitetą. Savo žodį ištesėjau, dabar – jo eilė. – Nesuprantu, kuo čia aš dėta, – sutriko Aliona. – Ką reiškia – kuo? Mes abu ten gyvensime! – Juk tavo tėvai sutiks? – nustebo Aliona. – Jie neturi pasirinkimo! Skaitau, šiandien tau oficialiai pasipiršiu: sutiksi tapti mano žmona ir gyventi su manimi tame bute? Aliona vos neprapliupo laimės ašaromis: – Žinoma, taip! Sužinojusi apie artėjančias vestuves, teta apsidžiaugė, o motina tiesiog šnypštė iš pavydo: – Tai tu tuoktis sumanei? Žiūrėk, kokia greita! Į universitetą nesugebėjai įstoti, tai kitaip įsitaisyti nutarei! Pinigų iš manęs negausi, žinok! Ir šis namas – mano! Nieko tau neliks! Motinos žodžiai skaudžiai žeidė Alioną. Pauliui prireikė daug laiko raminti verkiančią sužadėtinę, o ją parsivežęs namo, jo tėvai ėmėsi guosti ir vaišinti šilta arbata. Tėvas, Andrius, akylai klausėsi būsimos marčios pasakojimų apie visus išgyventus sunkumus, kurių kitam gyvenime ir per visą amžių neužtektų. – Vargšele mano, ką tau reikėjo ištverti! – sušuko Pauliaus mama, išgirdusi, ką pasakė Tamara. – O mane labiau domina kita… – susimąstė Andrius. – Kodėl ji taip dėl namo dreba, jei visi dokumentai testamente aiškūs ir nuolat tuo grasina? – Nežinau… – šniurkščiojo Aliona. – Ji dėl namo nuolat pešėsi su močiute, kai tik atvažiuodavo. Seniau prašydavo parduoti, kad gautų pinigų, vėliau – kad perrašytų jai. Bet močiutė nesutiko. Sakydavo, jei taip padarytų, mes su ja liktumėm gatvėje. – Viskas labai keista! Sakyk, ar po močiutės mirties buvai pas notarą? – Ne, o kam? – nustebo Aliona. – Paveldėjimo pažinimui. – Bet juk paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Ir šiaip – mama parodė testamentą. – Ne taip paprasta, – atsakė Andrius. – Po savaitgalio nueisime pas notarą kartu. O dabar – pailsėk! Per tą laiką Aliona spėjo susitikti su motina, kuri atnešė kažkokių dokumentų ir bandė privilioti pasirašyti, bet laiku įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašys! – O tu kas toks? Ji suaugusi ir pati sprendžia, ką daryti! – grubiai atkirto Tamara. – Aš jos būsimas vyras ir manau, kad tai gali jai pakenkti. Todėl kol kas jokių popierių Aliona nepasirašys. Tamara ėmėsi piktų įžeidinėjimų, bet turėjo išeiti nieko nepešusi. Tai tik sustiprino Andriaus įtarimus. Po kelių dienų, kaip žadėta, jis su Aliona nuėjo pas notarą: – Klausykis, ką jis sakys, bet pasirašydama viską kruopščiai tikrink! – įspėjo Andrius. Laimei, notaras buvo sąžiningas. Jis priėmė Alionos prašymą, o kitą dieną jie gavo atsakymą, kad Alionai atidaryta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rajūnė buvo sukaupusi sąskaitoje nedidelę sumą Alionos mokslams apmokėti – apie tai anūkė nieko nežinojo. – O kaip dėl namo? – teiravosi Andrius, lydėjęs Alioną. – Namo nuosavybė jau seniai perleista Alionai dovanojimo sutartimi. Kitų dokumentų nėra. – Kaip – dovanojimu? – nustebo Aliona. – Jūsų močiutė prieš keletą metų kreipėsi į mūsų biurą, kad perrašytų namą jums dovanojimo būdu. Dabar, kai jums sukako aštuoniolika, turite pilną teisę naudotis ir gyventi jame. – O testamentas? – Jis buvo parašytas prieš septynerius metus ir vėliau anuliuotas. Veikiausiai mama apie tai nežino. Namas – jūsų nuosavybė. Andriaus įtarimai visiškai pasitvirtino. – Tai ką dabar daryti? – sutriko Aliona, išėjusi iš biuro. – Ogi pasakyti mamai, kad namas tavo ir ji turi išsikraustyti. – Ji to niekada nedarys! Ji visus mano daiktus jau išnešė už slenksčio! – Tam yra policija! Išgirdusi dukters žinią, Tamara įniršo: – Šitaip – mamą nori išvaryti? Tu pati išsikraustyk! Manai, aš tavo pasakomis patikėsiu? Kas tave čia kurstė? Sužadėtinis ir jo tėvas? Radai į porą sau pačią! Turiu dokumentą, kuris man suteikia teisę į šį namą! Mama paliko testamentą, kad paveldėtoja – aš! – Būtent! Taigi nešdinkitės abu iš čia, o tai sulaužysiu jums kojas, kad daugiau nesirodytumėt! – įsikišo Olegas, kuris tik stebėjo konfliktą. Andrius su Aliona nė nekrustelėjo. – O jus, pone, už grasinimus ir chuliganizmą galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn! – kultūringai, bet griežtai perspėjo Andrius. – Ką? O kas tu toks, kad man aiškintum?! Nešdinkitės, šis namas bus parduotas! Netrukus atvažiuos pirkėjai jį apžiūrėti! Tačiau atvažiavo policija. Įsigilinus į situaciją, jie pareikalavo pažeidėjus palikti namus, įspėję, kad priešingu atveju bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tamara su vyru ir sūnumis baisiai pyko, bet priešintis pareigūnams nepavyko. Aliona pagaliau sugrįžo į savo namus. Paulius atsisakė palikti ją vieną, baimindamasis Toliau galimų grasinimų iš motinos vyro, todėl pats persikraustė pas ją. Ir buvo teisus. Kurį laiką Tamara su Olegu Alionai ramybės nedavė. Sužinojusi apie močiutės sąskaitą, Tamara kreipėsi į notarą ir gavo teisę į dalį pinigų, bet namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Nustojusi kamantinėti Alioną tik tuomet, kai pasikonsultavo su visais įmanomais teisininkais, Tamara, galiausiai, išsikraustė su šeima ir daugiau niekada su dukra nebendravo. Aliona su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą mergina įstojo į svajonių specialybę universitete, o trečiame kurse jau pagimdė pirmagimį. Ji visą gyvenimą buvo dėkinga vyrui ir jo šeimai už tai, kad palaikė sunkiausią akimirką, ir gyveno laimingai. Autorė: Odeta

Tai ne tavo namai Austėja liūdnai apžvelgė namą, kuriame užaugo. Jai buvo vos aštuoniolika, bet ji jau

Uncategorized

Išlydėti į senelių namus: šeimos drama tarp pareigos ir meilės – ar galima aukotis iki galo?

Išsiuntė į globos namus Liaukis tu man, Ramunėle, net neužsimink apie tokius dalykus! Aldona Stasytė

Uncategorized

070

„Ana dar jauna – dar pagimdys dar! – taip ji žadėjo. Tačiau galiausiai niekam to vaiko nereikėjo.“ Ana ir Robertas augo mažame Lietuvos miestelyje ir mokėsi vienoje klasėje. Po mokyklos jie kartu išvažiavo studijuoti į universitetą, vėliau persikėlė į Vilnių ieškoti darbo. Išsinuomojo nedidelį butą, rado darbus ir gyveno nesusituokę. Kai Ana pastojo, Robertas ją paliko. Vaikui jis planų neturėjo. Mergina buvo labai sukrėsta ir nusprendė grįžti į gimtąjį miestą auginti vaiko. Roberto mama – vietos valdžios atstovė – visiems tvirtino, kad Ana laukiasi ne nuo jos sūnaus ir šis vaikas neturi nieko bendro su jų šeima. Kaimynai žinojo visą šią istoriją, nes abi šeimos gyveno tame pačiame mikrorajone. Šeimos žaidimai Daug draugų girdėjo visą šią istoriją. Ana pagimdė nuostabią dukrytę. Ji nesirūpino Roberto šeima – norėjo ramiai auginti vaiką. Tačiau Roberto mama ir toliau visiems pasakojo, kad ši mergaitė ne jos sūnaus vaikas. – Pažiūrėkite į ją! – aiškino moteris. – Vaikas šviesiaplaukė, mes visi tamsūs. Nosis niekaip ne mūsų giminės! Visi gražūs, o vaikas negražus… Ana tik bando įsipaišyti į mūsų šeimą. Žmonės blogi! Ana pavargo nuo visų šių kalbų ir pasiūlė atlikti tėvystės testą. Kodėl ji turėjo tai daryti? Rezultatas buvo aiškus – Roberto mama iškart pakvietė Aną pasisvečiuoti ir susipažinti su anūke. Dukrytei dovanojo daug brangių drabužių ir žaislų. Ana, kuri gyveno tik iš mamos pensijos, buvo labai dėkinga. Po kurio laiko naujoji močiutė paprašė leidimo pasiimti anūkėlę pas save. Ana atsisakė, sakydama, kad mergaitei vos vieneri, todėl jai per anksti būti be mamos net kelias dienas. Močiutė supyko. Tada ji įspėjo Aną, kad kreipsis į teismą dėl teisės matytis su anūke. Ji teigė, kad anūkei žymiai geriau gyventi kartu su ja, kur yra visos sąlygos vaikui augti ir vystytis. Teisme bus įvertinta, kad tėvas turi butą, moka išlaikymą (yra pažyma), o mama neturi darbo ir viena. Jos nuomone, Ana dar jauna, gali gimdyti kitą vaiką. Ji patarė Anai savanoriškai atiduoti dukrą. Visiems aišku, kieno naudai spręs teismas, nes jų šeimą pažįsta visi miesto teisėjai. Ana nusprendė kovoti už savo teises auginti dukrą. Ginčai truko keletą metų. Mergaitė, kurios vengė įtakinga šeima, tapo jiems brangiausia ir mylimiausia. Ji rinko liudininkus, sekė, fotografavo… Anai teko pasislėpti. Galiausiai, viskas aprimo. Robertas vedė kitą ir susilaukė sūnaus. Močiutė perėjo prie naujagimio. Anos duktė pradėjo lankyti pirmą klasę. Mergina persikėlė į Vilnių, bet dažnai grįždavo pas mamą ir dukrą. Ten Ana sutiko jauną vyrą, mama patarė sūnų kurti savo gyvenimą, ji pažadėjo pasirūpinti anūke. Ana planavo pasiimti dukrą vėliau, kai viskas nusistovės. Geriausi drabužių prekeiviai Ana ištekėjo. Jie išsinuomojo butą, laukėsi bendro vaiko. Dabar viskas gerai, bet Ana neskubėjo pasiimti dukters, nes neturėjo kur jos auginti. Vyras nesidomėjo svetimu vaiku. Ana nutarė, kad jos mergaitei geriau likti pas močiutę – ten draugai, mokykla. Gimus vaikui, niekas negalės rūpintis ja. Taip jos mama ne viena, o duktė prižiūrėta. Tačiau vyresniajai moteriai ėmė blogėti sveikata, ne kartą prireikė greitosios pagalbos, gydėsi ligoninėje. Tuo metu anūkę globojo pensininkų šeima iš kaimynystės. Dabar įtakinga močiutė visai neberūpinasi anūke. Sutikusi Anos mamą, tik šypsosi: – Reikėjo manęs klausyti! Jeigu būtum atidavusi mergaitę iš karto, viskuo būčiau pasirūpinusi! Dabar būtų lankius užsienio kalbų mokyklą, mokėtų groti fortepijonu. Ir taip, mama ją paliko… Kas iš jos užaugs? O dabar rūpinsiuosi savo anūku! Jam viską duosiu! Geriausią mokyklą, geriausias būrelius! Tėvas niekada nesirūpino dukra. Galiausiai, mergaitė, dėl kurios taip ilgai kovojo ir bylinėjosi, liko nereikalinga niekam. Niekas nežino, kaip seksis jai ateityje.

Aistė dar jauna, dar ji dar pagimdys! žadėjo ji. Galų gale, niekas taip ir nepanoro to vaiko.

Uncategorized

026

Auklė broliui: kaip šeimos pareigos išbando santykius ir užauginti atsakomybę

Atsimeni, kaip sakiau, vakare pasakysiu kažką įdomesnio? Tai va, ką vakar išgyvenom namie su šeima Viskas

Uncategorized

0161

Kol mūsų vaikai ir anūkai spaudžiasi mažame bute, žento tėvai mėgaujasi gyvenimu erdviuose namuose – kaip lietuviška šeima jau aštuonerius metus pati viską neša ant savų pečių, kol kiti lieka abejingi

Kol mano vaikai ir anūkai glaudžiasi mažame bute, mano žento tėvai mėgaujasi gyvenimu erdviuose namuose Vilniuje.