Zibainis

Ką patrumpinsi – to nebesugrąžinsi: Gyvenimo vingiai tarp Vilniaus ir Klaipėdos, romantiškos vestuvės, permaininga meilė bei šeimos paieškos lietuviškoje kasdienybėje

KĄ SUTRUMPSI TO NEBEPRATĘSI Kai Vaida rodydavo savo vestuvines nuotraukas pažįstamiems, vis atsidusdavo

Uncategorized

03

Skambutis mano marčios telefone pakeitė mano ketinimus padėti jaunai šeimai susirasti būstą

Šiandien norisi išlieti mintis, nes pastarojo meto įvykiai gerokai pakeitė mano požiūrį į svarbius sprendimus

Uncategorized

053

– Tu nesi žmona, o tarnaitė. Neturi vaikų! – Mama, Helena gyvens čia. Remontuojame butą, ten neįmanoma būti. Yra laisvas kambarys, kam gi jai sėdėti dulkių debesyje? – pasakė Helenos vyras. Jam ši idėja, regis, nekėlė nepatogumų, priešingai nei jo žmonai ir mamai. Uošvė nemėgo marčios. – Turiu dirbti, negaliu čia būti, – tyliai tarė Helena. Žmona dirbo nuotoliniu būdu, todėl jai reikėjo tylos ir ramybės. Jokūbas visą dieną darbe, tad ištverti po vienu stogu su anyta nebuvo paprasta. O Helena buvo pripratusi būti viena namuose – niekas netrukdė. Helena žiūrėjo į uošvę ir nerado žodžių. Uošvė nenorėjo Helenos savo namuose, bet, akivaizdu, nebuvo kitos išeities. Jie susėdo vakarienės. – Helena, prašau, paduok savo firminę salotą, – paprašė Jokūbas. – Jokūbai, nevalgyk tos chemijos. Aš tau paruošiau kitokią, daug sveikesnę, – niurzgėjo uošvė. Helenos veidas pasikeitė. Jos vyras alergiškas pomidorams – kaip uošvė galėjo tai pamiršti? Kai Jokūbas buvo vaikas, uošvė į tai nekreipė dėmesio. Sakydavo, nereikia lakstyti pas gydytojus, išgers tabletę ir praeis. – Jis turi alergiją. Kodėl dėjai pomidorų į salotas? – paklausė Helena. – Tu čia prisigalvoji. Tik vienas pomidoras, nieko blogo nenutiks, – atkirto uošvė. – Jis susirgs. – Helena, nustok jau. Jis neturi jokios alergijos. Jo tikroji mama geriau pažįsta jį už tave. – Aš esu jo žmona. Rūpinuosi savo vyru. – Tu nesi žmona, o tarnaitė. Neturi vaikų! Kai turėsi – tada pasikalbėsim. Helena pakilo nuo stalo ir nubėgo į miegamąjį. Uošvė visada smogia į skaudžiausią vietą. Jokūbas puolė raminti žmonos. – Jokūbai, atsiprašau. Geriau važiuosiu pas savo tėvus. Arba eisiu dirbti į biurą. Nebegyvensiu kartu su tavo mama. – Leisk man su ja pasikalbėti. Ji liausis! – Ne, tai jau buvo milijoną kartų. Mes nesusitarsim po vienu stogu. Teko kuriam laikui nuomotis butą, kad išvengtų dar vieno šeimyninio skandalo. Uošvė, žinoma, pyko, bet negalėjo nieko padaryti. O Helena džiaugėsi – turėjo tokį rūpestingą ir supratingą vyrą.

Tu nesi žmona, o tik tarnaitė. Vaikų irgi neturi! Mama, Ieva kuriam laikui pas mus apsistos.

Uncategorized

094

Kartą man paskambino tolima tetulė ir pakvietė į savo dukters – mano tolimosios dukterėčios, kurią paskutinį kartą mačiau šešerių metų amžiaus, vestuves. Jos, būtent jos šešerių metų amžiaus. Aš nesu linkusi labai puoselėti giminystės ryšių, bet pabėgti nepavyko. „Bent jau kartą per 20 metų pamatytis galim, tik pabandyk neateiti“, – griežtai pasakė tetulė. Ir kvietimas su balandžiais ir rožytėmis nuo Svetos ir Anatolijaus buvo atsiųstas, o prieš dieną dar ir priminta – teko eiti. Na gerai, laikyk, kad šeštadienį praradau, bet kur dingsi? Ir štai aš su puokšte, bjauria nuotaika bei noru išeiti po valandėlės angliškai atvykstu į restoraną, žengiu į pokylių salę, mane sodina į smagios jaunuomenės – jaunikio draugų – kompaniją, kurie, užkėlę po kelis taurelius, ima žavėtis, kokia, mat, nepaprasta nuotakos teta, ir visai neatrodo kaip teta, gal susipažinkim artimiau ir linksmybių iki ryto? Taip ir darom. Nuotakos, žinoma, neatpažinau, metai praėjo, iš tamsiaplaukės pelytės išdygo vešli blondinė su išraiškinga krūtine. Kažkaip pelytė patiko labiau. Apskritai buvo niūroka: pulkas įtūžusių tetų su dėdėmis, jaunikis – lyg laukinis žvėriukas, nuotaka susižavėjusi savo grožiu ir krūtine, ir jei ne mūsų sparčiai linksmėjantis būrelis, visa šventė primintų šermenis. Tetos žvelgė labai nepalankiai. Į pirmą skrupulingų tostų ratą vėlavau, bet štai prasidėjo antrasis. Nuo manęs. Vedėjas išsiaiškinęs, kas esu, iškilmingai paskelbė: „O dabar jaunuosius pasveikins jauna ir graži nuotakos teta!“ Ir aš jaukiai ištariau: „Brangūs Sveta ir Anatolijau!“ Vestuvės ir šiaip nebuvo triukšmingos, bet dabar užkrito gili tyla, ir tada suvokiau – tetos kažkaip nematau, vargu ar ji taip pasikeitė, kad neatpažinčiau. „Nuotaka – Liuda, – sušnypštė priešais sėdinti teta rožine suknele, – o jaunikis – Olegas.“ „Kaip Liuda? Koks Olegas?“ „Vaikšto po svetimas šventes – prisėsti, prisivalgyti už dyką“, – įsiterpė teta. – Mums į kariuomenę išleistuvėse toks pats buvo įsimaišęs, vos išvijom. Nei gėdos, nei sąžinės žmonės neturi.“ Tada supratau – linksmybės šiose vestuvėse greitai prasidės. Visi svečiai godžiai pasitempė, pradėjo žaižaruoti akimis ir kilti nuo kėdžių. Rankovių dar neraitė, bet link to ėjo. „Bet gi prašau, štai kvietimas!“, – sušukau (tikrai sušukau), mosuodama kvietimu. – Štai: Sveta ir Anatolijus, toks ir toks restoranas, pokylių salė. Išgelbėjo padavėjas. „Panelė, – tarė jis, – mes turime dar vieną pokylių salę antrame aukšte, gal jums ten?“ „Taip, ten jai. Pavakarieniauti už dyką užsimanė. Čia prisiregistravo, dabar dar ten nužygiuos, nagla“, – smeigė teta rožine. – Kaip tokias žemė nešioja? Avantūristė!“ „Bet įžūlumas, Irina Petrovna, antra laimė“, – įsiterpė dar viena, žalsva teta, ypač antipatiška. Pastebėsiu – aš nepanaši į prastą tipelę ar smulkią avantiūristę. Nors, kaip sakoma, iš šalies geriau matyti. Jaunikio draugai stojo man užtarna, už ką sulaukė tetos violetine: „O kokia, jau vyrus apsuko!“ O rožinė dar pridėjo: „Štai taip mūsų vyriausiajai buhalterei vyrą nuviliojo. Tik nusisuksi – momentaliai batelius nupjaus, velnio plaukas.“ Niekad neviliodavau svetimų vyrų, bet dabar jaučiausi tikra skaldytoja. Net pradėjau dairytis į vyrus – gal kuris ir tiktų, vis viena, už kiek straipsnių atsakyti reikės… Ačiū Dievui, geras padavėjas nubėgo į kitą salę ir atvedė mano tetulę, kuri greitai įvertino situaciją ir prisiekė, kad mane pažįsta. Tuo pačiu keistai mirkčiojo į abi puses, tarsi leisdama suprasti, kad su mano galva visada buvo ne kas. Galiausiai, mane evakavo į kitą salę, kur iš tikro buvo tamsiaplaukė gražuolė Sveta ir kažkoks Anatolijus, ir ilgai vaišino įvairiais stipriaisiais gėrimais. Gerai bent – nespėjau įteikti dovanos. Bet išlydėjo mane jaunikio draugai iš tų, pirmųjų, vestuvių.

Šiandien man šiek tiek gėda ir tuo pačiu juokinga, kai prisimenu šią istoriją. Viskas prasidėjo, kai

Uncategorized

025

Mama neprašė pinigų už daržoves iš savo daržo: kaip mūsų šeimos pasirinkimai pakeitė santykius, kai mama nusprendė parduoti mums savo užaugintas gėrybes

Praėjusiais metais mano mama iškrėtė netikėtą fokusą nusprendė, kad už daržoves iš savo daržo privalomai

Uncategorized

024

„Mano žmonos mama – turtinga verslininkė iš Vilniaus, todėl mums niekada nereikės dirbti!” – džiaugėsi mano bičiulis Antanas

Vienas mano pažįstamas, vardu Mindaugas, visada svajoja gyventi lengvai kitų sąskaita. Jis labai stengiasi

Uncategorized

054

Katinas visada miegodavo su mano žmona: visu kūnu įsispirdavo į ją, visomis keturiomis letenomis mane stumdydavo nuo lovos, o rytais žvelgdavo man į akis naglai ir su pašaipa. Aš pykdavau, bet negalėdavau nieko padaryti – gi numylėtinis, lepučiukas, saulutė! Žmona juokdavosi, o man kažkaip nejuokinga. Jam žuvelę kepti, kauliukus išimti, skanų traškų odelę gražiai sudėlioti šalia garuojančių gabalėlių ant lėkštutės – o man tik kas likdavo nuo pono. Katinas žiūri į mane kreivai, tarsi sakytų: „Tu nevykėlis, o tikras šeimininkas čia – aš!“. Aš jam keršydavau: tai nuo lėkštės tyliai nustumsčiau, tai nuo sofos numesdavau. Trumpai tariant, nuolatinis karas. Kartais mano šlepetėse ir batuose atsirasdavo „minų su lėtu veikimu“, o žmona tik juokdavosi: „Nereikia jo nuskriausti!“ ir glostydavo savo saulutę. Pilkas katinas žiūrėdavo į mane atlaidžiai iš aukšto, o aš tik atsidusdavau – žmona viena, nėra ką ir sakyti, reikia kentėti. Bet tą rytą viskas pasikeitė… Ruošdamasis į darbą, išgirdau žmonos pagalbos šauksmą: koridoriuje šešių kilogramų susivėlusių plaukų, nagų ir prastos nuotaikos kamuolys puolė žmoną kaip bulius raudoną skudurą. Mane pamatęs katinas šoko ant krūtinės ir taip pastūmė, kad išlėkiau visu kūnu ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, o žmonai įtempiau į miegamąjį – katinas įsirėžė į kojelę, sukliko, bet puolė mus, kol užsidarė už durų. Gydėmės stipriu spiritu ir jodu žaizdas: žmona skambino į darbą aiškinti, kad mūsų katinas išprotėjo, teks važiuoti į ligoninę, po jos taip pat skambinau aš ir viską pakartojau žodis žodin viršininkui. Ir tuomet… Žemė pajudėjo, namas sudrebėjo: virtuvėje išdužo stiklai, vonioje skilinėjo lango stiklas, aš numečiau telefoną. Tyla. Išbėgę į virtuvę pamatėme prieš namą milžinišką duobę – išsimėčiusios mašinos, viskas apversta, šalia policijos ir greitosios sirenos. Tai buvo kaimyno dujų sunkvežimiukas, matyt, sprogo su keliais balionais. Atsisukome į katiną – jis kamputyje, priglaudęs prie krūtinės sulūžusią priekinę leteną ir tyliai verkia. Žmona šūktelėjo, čiupo jį ant rankų, aš pagriebiau raktus, ir lėkėme per septynis aukštus – mums savo sužeistasis buvo brangiausias. Mūsų mašina, laimė, stovėjo už namo: nurūkome pas pažįstamą veterinarą. Širdyje draskančios katės, o per radiją grojo Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“. Po valandos žmona, laiminga, nešė savo lobį – jis visiems klinikoje demonstravo aprištą letenėlę. Sužinoję apie įvykį, visi glostė jį ir žavėjosi. Grįžus namo, žmona iškepė jam mėgstamiausią žuvytę – kaip visada išėmė kauliukus, traškią odelę sudėjo gražiai šalia. Man vėl atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas ant trijų letenų, priėjo prie dubenėlio, norėjo su panieka pažvelgti į mane, tačiau išėjo tik skausmo grimasos. Buvau labai užsiėmęs, bet kai baigiau, padėjau prie jo lėkštės savo žuvies dalį, išvalytą nuo kaulų. Katinas nebyliai nustebo: priglaudė prie krūtinės leteną ir tyliai paklausė „miau?“. Pakėliau jį ant rankų ir tyliai ištariau: „Gal ir nevykėlis esu, bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną – esu laimingiausias nevykėlis pasaulyje.“ Ir pabučiavau jį į nosį. Katinas tyliai sumurkė ir švelniai bakstelėjo galva į skruostą. Padėjau jį ant grindų – skaudėdamas jis pradėjo valgyti žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome į jį ir šypsojomės. Nuo to laiko katinas miega tik su manimi, žvelgia man į veidą, o aš prašau Dievo tik vieno: kad galėčiau kuo ilgiau matyti šalia savęs ir jį, ir savo mylimą žmoną. Ir nieko daugiau nereikia. Tikrai, nes būtent tai yra tikrasis laimės jausmas.

Mūsų katinas Budrys visada miegodavo su mano žmona. Jis įsitaisydavo šalia jos, atsiremdavo į nugarą

Uncategorized

027

Ištekėjau sulaukusi 50-ies, maniau radusi laimę, bet nė neįsivaizdavau, kas manęs laukė… Ar įmanoma sukurti laimingą šeimą po penkiasdešimties Lietuvoje?

Vedžiau būdamas penkiasdešimties, tikėjausi atrasti laimę, bet nesupratau, kas manęs laukia Esu vienas

Uncategorized

057

Katinas visada miegodavo su mano žmona: visu kūnu įsispirdavo į ją, visomis keturiomis letenomis mane stumdydavo nuo lovos, o rytais žvelgdavo man į akis naglai ir su pašaipa. Aš pykdavau, bet negalėdavau nieko padaryti – gi numylėtinis, lepučiukas, saulutė! Žmona juokdavosi, o man kažkaip nejuokinga. Jam žuvelę kepti, kauliukus išimti, skanų traškų odelę gražiai sudėlioti šalia garuojančių gabalėlių ant lėkštutės – o man tik kas likdavo nuo pono. Katinas žiūri į mane kreivai, tarsi sakytų: „Tu nevykėlis, o tikras šeimininkas čia – aš!“. Aš jam keršydavau: tai nuo lėkštės tyliai nustumsčiau, tai nuo sofos numesdavau. Trumpai tariant, nuolatinis karas. Kartais mano šlepetėse ir batuose atsirasdavo „minų su lėtu veikimu“, o žmona tik juokdavosi: „Nereikia jo nuskriausti!“ ir glostydavo savo saulutę. Pilkas katinas žiūrėdavo į mane atlaidžiai iš aukšto, o aš tik atsidusdavau – žmona viena, nėra ką ir sakyti, reikia kentėti. Bet tą rytą viskas pasikeitė… Ruošdamasis į darbą, išgirdau žmonos pagalbos šauksmą: koridoriuje šešių kilogramų susivėlusių plaukų, nagų ir prastos nuotaikos kamuolys puolė žmoną kaip bulius raudoną skudurą. Mane pamatęs katinas šoko ant krūtinės ir taip pastūmė, kad išlėkiau visu kūnu ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, o žmonai įtempiau į miegamąjį – katinas įsirėžė į kojelę, sukliko, bet puolė mus, kol užsidarė už durų. Gydėmės stipriu spiritu ir jodu žaizdas: žmona skambino į darbą aiškinti, kad mūsų katinas išprotėjo, teks važiuoti į ligoninę, po jos taip pat skambinau aš ir viską pakartojau žodis žodin viršininkui. Ir tuomet… Žemė pajudėjo, namas sudrebėjo: virtuvėje išdužo stiklai, vonioje skilinėjo lango stiklas, aš numečiau telefoną. Tyla. Išbėgę į virtuvę pamatėme prieš namą milžinišką duobę – išsimėčiusios mašinos, viskas apversta, šalia policijos ir greitosios sirenos. Tai buvo kaimyno dujų sunkvežimiukas, matyt, sprogo su keliais balionais. Atsisukome į katiną – jis kamputyje, priglaudęs prie krūtinės sulūžusią priekinę leteną ir tyliai verkia. Žmona šūktelėjo, čiupo jį ant rankų, aš pagriebiau raktus, ir lėkėme per septynis aukštus – mums savo sužeistasis buvo brangiausias. Mūsų mašina, laimė, stovėjo už namo: nurūkome pas pažįstamą veterinarą. Širdyje draskančios katės, o per radiją grojo Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“. Po valandos žmona, laiminga, nešė savo lobį – jis visiems klinikoje demonstravo aprištą letenėlę. Sužinoję apie įvykį, visi glostė jį ir žavėjosi. Grįžus namo, žmona iškepė jam mėgstamiausią žuvytę – kaip visada išėmė kauliukus, traškią odelę sudėjo gražiai šalia. Man vėl atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas ant trijų letenų, priėjo prie dubenėlio, norėjo su panieka pažvelgti į mane, tačiau išėjo tik skausmo grimasos. Buvau labai užsiėmęs, bet kai baigiau, padėjau prie jo lėkštės savo žuvies dalį, išvalytą nuo kaulų. Katinas nebyliai nustebo: priglaudė prie krūtinės leteną ir tyliai paklausė „miau?“. Pakėliau jį ant rankų ir tyliai ištariau: „Gal ir nevykėlis esu, bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną – esu laimingiausias nevykėlis pasaulyje.“ Ir pabučiavau jį į nosį. Katinas tyliai sumurkė ir švelniai bakstelėjo galva į skruostą. Padėjau jį ant grindų – skaudėdamas jis pradėjo valgyti žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome į jį ir šypsojomės. Nuo to laiko katinas miega tik su manimi, žvelgia man į veidą, o aš prašau Dievo tik vieno: kad galėčiau kuo ilgiau matyti šalia savęs ir jį, ir savo mylimą žmoną. Ir nieko daugiau nereikia. Tikrai, nes būtent tai yra tikrasis laimės jausmas.

Mūsų katinas Budrys visada miegodavo su mano žmona. Jis įsitaisydavo šalia jos, atsiremdavo į nugarą