Zibainis

Antanina Petronienė ėjo per lietų ir verkė – ašaros maišėsi su lašais. Viena paguoda – lietus! Niekas nemato ašarų, galvojo moteris. Dar galvojo: pati kalta, užėjau ne laiku, nepageidauta viešnia. Ėjo ir verkė, paskui kvatojosi prisiminusi anekdotą, kur žentas uošvei sako: „Tai ką, mama, net arbatos neišgersite?“ Dabar ji atsidūrė kaip toji „mama“. Verkė ir kvatojosi, kvatojosi ir verkė. O parėjusi namo, nusivilko šlapius drabužius, apsigaubė pledu ir verkė jau nesivaržydama – niekas jos negirdėjo, išskyrus auksinę žuvelę akvariume! Niekas! Antanina buvo įdomi moteris, vyrai ją vertino. Bet su Nikitos – jos sūnaus – tėvu nieko nesigavo: gėrė stipriai. Pradžioj dar buvo pakeliama, išgėręs užmigdavo. Bet vėliau pradėjo pavydėti Antaninai visiems ir visur. Kartą pamatė, kaip ji pasisveikino su kaimynu ir visai pametė galvą – sumušė žmoną savo vaiko akyse. Nikitukas viską išpasakojo seneliams. Antaninos mama pravirko: ar tam dukrą auginau, kad visokie girtuokliai ją muštų. O tėtis tyliai išėjo ir išmestą žentą nuleido nuo ketvirto aukšto – lūžo ranka. Dar pagrasino: „Dar kartą prie dukters priartėsi – užmušiu! Sėdėsiu kalėjime, bet mano Tonės gyvybės negadinsi.“ Ir vyras tikrai dingo visiems laikams, o Tonia daugiau nebetekėjo – reikėjo sūnų auginti. Vyrų, bandžiusių užmegzti santykius, netrūko, bet ji negalėjo – užteko Nikitos tėvo. Materialinių problemų Antanina neturėjo, puiki profesija – viešojo maitinimo technologė, dirbo mažame restorane. Taupė butui, ir kai reikėjo sumos – Nikitukas pakvietė ją į vestuves, o nuotaka – graži, skambaus vardo – Anastasija. Antanina liko savo chruščiovkėje, vaikams surengė vestuves ir padovanojo naują, dviejų kambarių butą – juk jiems reikia labiau! Dabar ji vaikams taupo mašinai – kiek galima važinėti su sena „Žiguli“. Šiandien nebūtų ėjusi pas sūnų – nebuvo įpratusi brukti savo draugiją. Bet taip išėjo – buvo netoli jų namų, kai užklupo liūtis. Net skėčio neturėjo, o toks lietus, kad ir skėtis nebūtų padėjęs. Nutarė užsukti pasidžiaugti su Anastazija, arbatos kartu išgerti. Bet atvėrusi duris, marčia tik šaltai paklausė – Antanina Petroniene, kažko norėjote? Antanina sutriko ir pradėjo teisintis – „Na… lietus…“ – „Lietus jau baigėsi! Jums juk netoli, nueisite!“ – marčia nukirto ir uždarė duris. Ir išėjo Antanina per lietų, ašarose. Verkė ir verkė, paskui užmigo, o sapne kalbėjo jos auksinė žuvelė: „Verki? Kvaila! Net arbatos per lietų negavai! O kam taupai mašinai? Visą gyvenimą jiems gyvensi? Pažvelk į save – tu gudri ir graži! Taupai vaikams, o jiems nerūpi. Važiuok prie jūros – pagyvenk bent truputį sau.“ Atsikėlusi jau suprato pagrindinę mintį – negalima aukotis tiems, kurie nevertina ir net arbatos neišverda, net pasišildyti neleis. Antanina pasiėmė pinigus, taupytus vaikams mašinai, ir nusipirko kelialapį prie jūros. Grįžo graži ir įdegusi. O sūnus su marti net nepastebėjo – juk ateina tik kai kažko reikia: pinigų ar kad su vaiku pabūtų. O dar Antanina nustojo vengti vyrų – atsirado kavalierius, direktorius iš to paties restorano. Jam seniai ji patiko, bet buvo per daug sudėtinga – vis sūnus ir marti. Dabar viskas pasikeitė: kartu į darbą, kartu iš darbo, gyvenimas spalvingas. Ir visai neseniai atėjo Anastasija: „Kodėl neateinate, nepasiskambinate, Nikita naują mašiną žiūri…“ – užsimena. – „Anastasija, ko norėjai?“ – Antanina paklausė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Marčia tik prasižiojo, kai iš kambario pasirodė elegantiškas vyras: „Tonele, ar gersime arbatą?“ – „Gersime!“ – nusišypsojo Antanina. – „Kviečiam viešnią!“ – mostelėjo jis. – „Ne, Anastasija jau eina. Ji arbatos negeria. Tiesa, Anastasija?“ Ir uždarė duris marčiai prieš nosį, mirktelėjusi auksinei žuvelei. – Štai taip!

Antanina Petronė vaikščiojo po Vilniaus lietingas gatves ir verkė. Ašaros tekėjo jos veidu, susimaišydamos

Uncategorized

Po šventinės Kūčių vakarienės, pasislėpusi po lova, ketinau nustebinti savo sužadėtinį: Vance’ų šeimos svečių kambaryje tvyrojo levandų ir seno dulkių kvapas, o už lango, per Kalėdų naktį, storai ir filmų vertai snigo. Viduje sklido keptos kiaulienos aromatas ir tolimas juokas. Klarą Vance, Vance’ų laivybos imperijos paveldėtoją, po antikvarine lova pasitinka sužadėtinis Liudvikas ir jo motina Gablienė – su sąmokslu jai atimti laisvę bei turtus, bet Klara, atgavusi kvapą, pradeda slaptą kontrpuolimą, kuris kulminaciją pasiekia trijų šimtų svečių vestuvėse Niujorke – kai įrašas su žudikišku planu iš garsiakalbių sudrasko prabangą, o drama baigiasi Klara Maldyvuose, pasirengusia rašyti naują savo gyvenimo puslapį.

2023 metų gruodžio 24 diena Po mūsų šventinės Kūčių vakarienės ramiai pasislėpiau po svečių kambario

Uncategorized

013

Tapau šeimos tarnaitė: Kai Alėja nusprendė ištekėti, sūnus ir marti liko šokiruoti – nežinojo, kaip reaguoti į žinią ir ar motina tikrai pasiruošusi keisti gyvenimą tokiame amžiuje. „Mama, ar tikrai verta taip keisti viską, juk tiek metų gyvenai viena ir rūpinaisi manimi, bet dabar tu nori viską mesti dėl žmogaus, kurį pažįsti tik kelis mėnesius?“ – stebėjosi Ruslanas, o Katė bandė suprasti ir palaikyti sprendimą. Alėja ramiai aiškino, kad turi teisę gyventi su mylimu žmogumi, net jei jai jau 63, ir iškėlė sparnus į naują šeimą, kur po kurio laiko tapo ne žmonos vietoje, o šeimos tarnaitės, privalančios pasirūpinti buities darbais, sode ir net prižiūrėti vyro anūkę vietoje susitikimo su savo vaikais. Širdį skaudinantys barniai, tvarkymasis ir nuolatiniai priekaištai privertė Alėją suvokti – ji šiame name reikalinga tik kaip tarnaitė. Taigi, išdidžiai susikrovusi daiktus, ji grįžo namo pas sūnų ir marti, kur vėl tapo mama, močiute ir šeimos nare, supratusi, kad tik čia jos laukia meilė ir pagarba, o ne nuolatinė tarnystė.

Kai Monika nusprendė ištekėti, jos sūnus ir marčia liko pribloškti netikėtos naujienos ir nežinojo, kaip

Uncategorized

019

Man prireikė šešiasdešimt penkerių metų, kad suprasčiau tikrąją tiesą. Didžiausias skausmas – ne tušti namai. Tikrasis skausmas – gyventi tarp artimųjų, kurie tavęs nebepastebi. Mano vardas Elena. Šiemet man sukako šešiasdešimt penkeri. Švelnus, malonus skaičius, tačiau jis neatnešė džiaugsmo. Netgi tortas, kurį iškepė mano marti, nepasirodė skanus. Galbūt aš praradau apetitą – ne tik saldumynams, bet ir dėmesiui. Visą gyvenimą maniau, kad senatvė reiškia vienatvę. Tylios kambariai. Telefonas, kuris neskamba. Nutylėti savaitgaliai. Galvojau, jog tai – didžiausia liūdesio gelmė. Dabar žinau: egzistuoja dar sunkesnis jausmas. Blogiau už vienatvę – gyventi pilnuose žmonių namuose ir po truputį išnykti. Vyras mirė prieš aštuonerius metus. Kartu buvome trisdešimt penkerius metus. Jis buvo ramus, išlaikytas, mažai kalbantis, bet teikęs gilią paguodą žmogus. Gebėjo sutaisyti sulūžusią kėdę, užkurti šaltą krosnį ir vienu žvilgsniu nuraminti mano širdį. Kai jo netekau, pasaulis mane išmušė iš pusiausvyros. Pasilikau gyventi arti vaikų – Marko ir Elenos. Atidaviau jiems viską. Ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad meilė jiems buvo mano gyvenimo prasmė. Buvau šalia per kiekvieną temperatūrą, kiekvieną egzaminą, kiekvieną košmarą naktį. Tikėjau, kad meilė kada nors grįš man tą pačia forma. Pamažu jų apsilankymai retėjo. „Mama, ne dabar.“ „Kitą kartą.“ „Šį savaitgalį – užsiėmę.“ Ir aš laukiau. Vieną popietę Markas pasiūlė: „Mama, atvažiuok pas mus gyventi. Turėsi draugiją.“ Sudėjau savo gyvenimą į kelias dėžes. Dovanojau pačios siūtą pūkinę antklodę, atidaviau seną arbatinuką kaimynei, pardaviau dulkiną akordeoną ir persikėliau į jų šviesius, šiuolaikiškus namus. Iš pradžių buvo jauku. Anūkė apkabindavo. Ana kiekvieną rytą pasiūlydavo kavos. Vėliau tonas pasikeitė. „Mama, pritildyk televizorių.“ „Pasilik savo kambaryje, turime svečių.“ „Prašau, nemaišyk savo skalbinių su mūsų.“ O tada – žodžiai, kurie įsirėžė į mane kaip akmenys: „Džiaugiamės, kad esi čia, bet neperlenk lazdos.“ „Mama, prisimink: tai – ne tavo namai.“ Stengiausi būti naudinga. Virdavau, sulankstydavau drabužius, žaisdavau su anūke. Tačiau jautėsi, lyg būčiau nematoma. Arba dar blogiau – tyli našta, aplink kurią visi vaikšto pirštų galais. Vieną vakarą išgirdau, kaip Ana kalba telefonu. Ji tarė: „Anyta kaip vaza kampe. Ji yra, bet lyg nebūtų. Taip paprasčiau.“ Tą naktį nemiegojau. Gulėjau budri, žiūrėjau į šešėlius ant lubų ir supratau skaudžią tiesą. Apsupta šeimos jaučiausi vienišesnė nei bet kada. Po mėnesio jiems pasakiau, kad radau nedidelį kambarį kaime, pasiūlytą draugės. Markas nusišypsojo su palengvėjimu, kurio nė nebandė slėpti. Dabar gyvenu kukliame butelyje netoli Panevėžio. Rytinę kavą verduosi viena. Skaitau senas knygas. Rašau laiškus, kurių niekada neišsiunčiu. Be pertraukų. Be kritikos. Šešiasdešimt penkeri metai. Daugiau nieko ypatingo nesitikiu. Noriu tik vėl pasijausti žmogumi. Ne našta. Ne tylus šnabždesys fone. Išmokau štai ką: Tikroji vienatvė nėra tylūs namai. Tai – tyla artimųjų širdyse, kuriuos myli. Tai – būti pakenčiamam, bet niekada išgirstam. Egzistuoti, bet niekada nebūti iš tiesų matomam. Senatvė nesišypso veide. Senatvė – tai meilė, kurią kadaise atidavei ir akimirka, kai supranti, kad jos jau niekas nebesiekia.

Man prireikė šešiasdešimt penkerių metų, kad tai tikrai suprasčiau. Didžiausias skausmas ne tušti namai.

Uncategorized

0155

„Na, ir kas, kad supyko…“ — Kam tu išvis reikalinga, sene karve? Visiems tik našta esi. Einioji čia, dvoki. Jei mano valia būtų, jau seniai tave… Bet tenka kentėti. Nekenčiu! Polina vos nepaspringo arbata. Ką tik kalbėjosi su savo močiute Zinaida Sergejevna vaizdo ryšiu. Ta išeidama sakė: — Palauk, saulute, tuoj sugrįšiu, — ir, kramsčiodama, nuėjo į koridorių. Telefonas liko ant stalo. Kamera įjungta, mikrofonas — irgi. Kol Polina perjungė ekraną į kompiuterio langą, įvyko tai, kas pakeitė viską… Balsas iš koridoriaus. Polina pirmiausia galvojo: pasigirdo. Kol nepažiūrėjo į telefoną. Pagal durų garsą, į kambarį kažkas įėjo. Ekrane pirma pasirodė svetimos rankos, po to — šonas, o tada jau ir veidas. Ona. Brolio žmona… Taip, balsas jos. Moteris priėjo prie močiutės lovos, pakėlė pagalvę, vėliau ir čiužinį, kažko ieškojo. — Sėdi čia, arbatas geri… Greičiau jau numirtum, iš tikrųjų. Kam tempti laiką, vis tiek jokios naudos — tik orą gadini ir vietą užimi… — niurzgėjo marti. Polina nekrustelėjo. Kelias sekundes net kvėpuot užmiršo… [**Toliau seka visas adaptuotas tekstas, bet prašėte tik pavadinimo.**] *** Here is the full Lithuanian, culturally adapted, engaging and detailed title as requested: *** „Na, ir kas, kad supyko…“ — Kam tu išvis reikalinga, sena karve? Visiems tik našta esi. Einioji čia, dvoki. Jei mano valia būtų, jau seniai būčiau tave… O dabar tenka kentėti. Nekenčiu! Polina vos nepaspringo arbata. Tik ką kalbėjo su savo močiute Zinaida Sergejevna vaizdo ryšiu. Toji išeidama tarstelėjo: — Palauk, saulyte, tuoj grįšiu, — pakilusi nuo krėslo, pavargusiai nupėdino į koridorių. Telefonas liko ant stalo. Kamera įjungta, mikrofonas — irgi. Polina tuo metu persijungė prie kompiuterio ekrano. Ir tada… Tai įvyko. Iš koridoriaus pasigirdo balsas. Polina pagalvojo, jog pasigirdo. Ir turbūt taip ir būtų galvojusi, jei nebūtų pažvelgusi į telefoną. Pagal durų garsą, kažkas įėjo į kambarį. Ekrane iš pradžių pasimatė svetimos rankos, po to šonas, tada — veidas. Ona. Brolio žmona. Taip, balsas irgi jos. Moteris priėjo prie močiutės lovos, pakėlė pagalvę, paskui — čiužinį, kažko ieškojo. — Sėdi čia, arbatas geri… Greičiau jau numirtum, rimtai. Kam tempti laiką. Vistiek jokios naudos, orą gadini ir vietą užimi… — niurzgėjo marti. Polina nekrustelėjo. Kelias sekundes net kvėpuot užmiršo. ***

Kam tu čia išvis reikalinga, boba sena? Visiems tik našta esi. Vaikštai, knibždi, smirdi. Jei tik mano

Uncategorized

028

Laiminga klaida… Užaugau nepilnoje šeimoje – be tėvo. Mane auklėjo mama ir močiutė. Tėvo poreikį pradėjau jausti jau darželyje. O pradinėse klasėse!.. Pavydėdavau bendraamžiams, kurie išdidžiai eidavo už rankos su savo aukštais, stipriais tėvais, žaisdavo, važinėdavo dviračiais, automobiliais… Ypač skaudu būdavo matyti, kaip kuris nors tėtis pabučiuoja dukrą ar sūnų, paima ant rankų, o jie juokiasi, juokiasi… Dieve, žiūrėdamas iš šalies, galvodavau: „Koks tai laimės jausmas!..” Savo tėtį mačiau tik vienoje nuotraukoje, kur jis taip pat šypsosi… Bet ne man!.. Mama sakydavo, kad jis poliarininkas. Gyvena kažkur toli, tolimam šiaurės mieste, taip toli, kad net negali atvažiuoti. Išvykęs, dirba ten, bet dovanas gimtadieniui vis tiek siunčia. Trečioje klasėje skaudžiai supratau, kad jokio poliarininko tėčio neturiu… Ir niekada neturėjau! Viskas paaiškėjo, kai netyčia nugirdau mamos pokalbį su močiute – kad nebėra jėgų meluoti vaikui ir dovanoti dovanas nuo tėčio, kuris iš tiesų juos paliko. Kad ir gyvena pasiturinčiai, bet nė karto nepasveikino savo sūnaus, nepaskambino nei per gimtadienį, nei per Kalėdas. „Arnas taip myli šventes! Juk tik per jas jis jaučiasi gavęs bent kokią paramą – nors ir iš toli, nors ir mistiško, bet artimo žmogaus.” Tada prieš gimtadienį pasakiau mamai ir močiutei, jog nebereikia jokių dovanų iš „tėčio”, kurio nėra. „Tiesiog iškepkit mano mėgstamą tortą ‘Paukščių pienas’, ir viskas.” Gyvenome paprastai, iš dviejų kuklių atlyginimų – mamos ir močiutės. Todėl, tapęs studentu, dirbau krovėju stotyje ir parduotuvėse. Kartą kaimynas Slava pasiūlė man paįvairinti pajamų ir į jo vietą prieš Kalėdas dirbti Kalėdų Seneliu vaikų darželiuose ir šeimose. Iškart atsisakiau darželių – man tai pasirodė sudėtinga, ten reikia spektaklių ir dirbti poroje su Snieguole. Bet vizitai į šeimų butus patiko, ir sutikau. Slava perdavė man bloknotą su eilėraščiais, mįslėmis ir klientų adresais. Repertuaras buvo neįmantrus, įsiminti nesunku – tai ne egzaminai universitete. Tik bijojau suklysti. Tačiau pirmas „blynas” buvo sėkmingas. Kai apvažinėjęs visus vaikus, vakare grįžau namo pavargęs, bet laimingas ir suskaičiavau uždarbį, vos nešokau iš džiaugsmo. Per pusmetį tempdamas dėžes ir maišus tokių pinigų neuždirbau! Nuo tol kasmet žiemą „seneliavau”, o vasaromis dirbdavau studentų statybų brigadose. Kol studijavau, asmeninis gyvenimas neklostėsi – nebuvo tam nei laiko, nei galimybių. Merginų buvo, bet iki santuokos taip ir neprieita. „Baigsiu universitetą, gausiu prestižinį darbą, normalią algą, susikursiu buitį… Tada ir apie šeimą galvosiu”, – svajojau. Baigęs mokslus ir dirbdamas inžinieriumi (kol kas žemoje pozicijoje), pradėjau svajoti apie naudotą automobilį. Finansinį vidurkį šeimoje pasiekėme, bet mašinai vis tiek trūko pinigų, o man labai norėjosi vairuoti savo transportą. Tad vėl nusprendžiau užsidirbti – vėl tapau Kalėdų Seneliu. Mama iš spintos ištraukė mano kostiumą, nuėmė celofaną ir atnaujino – pridėjo daug blizgučių, kostiumas sužibo. Baltą barzdą iššukavo – puikiai paslėpė mano veidą. Užklijavau tankias antakius ir, pažvelgęs veidrodyje į Senelį, likau patenkintas. Mama atsiduso: – Arnai, tau laikas turėti savo vaikų, o tu vis dar linksmini svetimus. – Bus laiko, – atšoviau. – Na, mamyt, palinkėk sėkmės ir iki! – pabučiavęs į skruostą išskubėjau. Prieš Kalėdas paskelbiau skelbimą miesto laikraštyje ir gavau penkiolika užsakymų. Atidirbęs šešių adresų, perskaičiau kitą: „Sodų g. 6, butas 19”. Išlipau iš troleibuso ir nuėjau į namą. Sodų gatvė – beveik miesto pakraštys, prastai apšviesta. Greitai suradau šeštą namą, užlipau į antrą aukštą ir paskambinau į duris. Duris atidarė maždaug penkerių-šešerių metų berniukas. – Gyvenu girios trobelėj ties laukyme… – pradėjau įprastai. Bet berniukas mane nutraukė: – Mes Kalėdų Senelio nekvietėm! – Manęs nekviečia – aš pats ateinu pas gerus vaikus, – greit sumojau, nors kiek pasimečiau. – Mama, tėtis namie? – Ne. O mama nuėjo pas kaimynę į kitą namą daryti močiutei Tonai leidimo. Tuoj sugrįš. – O kaip tave vardu? – Arnas. „Oho, bendravardis…”, – stebėjausi mintyse. Bet susigriebiau. Negi sakysiu, kad ir aš Arnas – juk aš Kalėdų Senelis! – Arnai, o kur jūsų eglutė? – Mano kambaryje. Jis pakvietė į savo kambarį – kukliai įrengtą, kaip ir visi butai. Ant stalo šalia lovos vietoj eglutės trijų litrų stiklainyje stovėjo eglių šakelė su mažais žaisliukais ir spalvota girlianda. Šalia dvi nuotraukos – vyro ir moters. Pažvelgiau atidžiau ir… Net sustingau iš nuostabos – nuotraukoje žiūrėjau į save!.. „Tai neįmanoma!..” Žiūrėjau dar – tikrai taip… Kairėje – mano studijų laikų nuotrauka, dešinėje – merginos, Lenos Gornostaitės. Su ja susipažinau kadaise vasarą per studentų statybas. Tik jos nuotrauka jau nebe studentiška – žvelgia į mane graži, bet liūdnų akių moteris, labai panaši į tą jauną ir linksmą Leną. – Kas tai? – paklausiau net nepažindamas savo balso iš jaudulio. – Mama. – Tavo?.. – Mano. – Jos vardas… Lena? – išsprūdo man. – Oi, tiesa! Atspėjote! Tai tikrai Kalėdų Senelis? Galvojau, kad jų nebūna. – O kas šis? – parodžiau į savo veidą, jau nujausdamas, kad Arnas mano sūnus. – Tai tėtis! Jis tikras poliarininkas – dirba didžiulėje ledynėje! Mama sakė, kad išvyko labai seniai, kai buvau mažas, ir todėl jo niekada nemačiau… Ir net neatsimenu. Bet dovaną visada siunčia gimtadieniui ir Kalėdoms. Šįkart ryte po pagalve jo dovaną rasiu. Kalėdų Senelis mėgsta ten palikti. Sutriko mano širdis, prisiminiau vaikystę ir „poliarininką tėtį”. Ar visos mamos tėčius palieka poliarininkais Šiaurėje? Ir aš tapau tokiu tėčiu. Taip blogai pasidarė, lyg pati lemtis duria į širdį. Išsyk prisiminiau mūsų su Lena trumpą, audringą romaną… Skirdamiesi apsikeitėm telefonais. Grįžęs namo ne paskambinau, o po kelių dienų telefoną pavogė. Dažnai ją prisimindavau, bet mokslai, draugai ir atsitiktiniai pasimatymai pamažu išstūmė ją iš gyvenimo, iš atminties… O ji, pasirodo, gyvena tame pačiame mieste. Nepamiršo manęs, augina mūsų vaiką ir mano nuotrauką laiko šalia savosios. Jau norėjau pasakyti Arnui, kad aš jo tėtis, kai duris atidarė Lena: – Sūneli, atleisk, kad užtrukau. Tonai teko kviesti greitąją – išvežė į ligoninę. Pamačiusi mane, nustebusi sušuko: – O mes Kalėdų Senelio nekvietėm! Širdingų laimės ašarų srautas ištryško man iš akių. Nusimečiau kepurę su barzda, nuplėšiau antakius… – Arnas?! – nustebo Lena. Ir, tarytum nutrenkta, atsisėdo ant suolelio koridoriuje. Atsisėdo ir pravirko taip smarkiai, kad net Arnas išsigando. Bet Lena, pamačiusi sūnų, greit atsitokėjo. Aš Arnui pasakiau, kad atkeliavau iš Šiaurės ir tapau Kalėdų Seniu, kad padaryčiau staigmeną jam ir mamai. Arnui džiaugsmas buvo begalinis – jis juokėsi, deklamavo eiles, laikė mus už rankų, bijodamas, kad vėl ilgam išvyksiu iš jų gyvenimo. Apie dovaną net nebeprisiminė – žinojo, kad Kalėdų Senelis po pagalve padės tėčio staigmeną. Arnas užmigo, o mes su Lena kalbėjom iki paryčių, lyg nebūtų buvę tų ilgų išsiskyrimo metų. Ryte nubėgau į parduotuvę dar vienai dovanai ir supratau, kad netyčia sumaišiau adresą. Užėjau į namą 6A, o reikėjo – 6. Naktį tos raidės „A” nepastebėjau, pataikiau ne ten… O iš tikrųjų – ten, kur labiausiai reikėjo! „Kokia laiminga, lemiama klaida”, – šypsojausi. Dabar esame trise! Mes labai laimingi! O mama su močiute džiaugiasi anūku ir proanūkiu – Arnu Arnaus sūnumi!

LAIMINGA KLAIDA… Užaugau nepilnoje šeimoje be tėvo. Mane auklėjo mama ir močiutė. Tėvo ilgesį pradėjau

Uncategorized

015

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmogus, kuris mane įskaudins labiausiai, bus mano geriausia draugė. Draugavome daugiau nei dešimt metų – ji nakvodavo pas mane, verkdavo kartu, žinojo mano baimes, nesėkmes ir planus. Pasitikėjau ja besąlygiškai. Kai sutikau tą vaikiną, jai papasakojau jau pirmą dieną. Iš pradžių ji apsimetė besidžiaugianti, bet jos reakcijose visada buvo kažkas keisto. Ji nesakė „džiaugiuosi dėl tavęs“, o tik „būk atsargi“. Nesakė „atrodo simpatiškas“, o tik „nesusižavėk per greitai“. Visi komentarai buvo perspėjimai, apsimetę rūpestingumu. Po kelių savaičių prasidėjo palyginimai. Ji sakė, kad jis niekuo nesiskiria nuo mano buvusiųjų, kad visada įklimpstu į tokius pačius vyrus. Jei jis rašydavo dažnai, ji aiškino, kad tai pavojingas intensyvumas. Jei dingdavo kelioms valandoms, sakydavo, kad turbūt yra su kita. Nebuvo jokio viduriuko. Vieną vakarą viskas pasikeitė. Trys kartu išėjome į barą – kai nuėjau į tualetą, grįžusi juos pamačiau kalbančius labai arti, rodos, nieko akivaizdaus, bet scena mane išgąsdino. Tą vakarą ji parašė, kad jis buvo „pernelyg malonus“, todėl, anot jos, kažkas čia negerai. Nieko nesupratau, bet ėmiau nerimauti. Nuo tada viskas ėmė blogėti. Kiekvieną kartą, kai planavau ką nors su juo, ji supykdavo. Skųsdavosi, kad neturiu jai laiko, kad pasikeičiau. Kartodavo, kad merginos neturėtų prarasti draugių dėl vyrų. Tačiau kai kviesdavau ją susitikti – visada atsisakydavo. Rimčiausia buvo tada, kai ji parodė neva iš kitų „išgirstus komentarius“, kad jis su jomis bendravo. Jokio akivaizdaus įrodymo – tik gandai, iš konteksto ištrauktos žinutės ir „girdėjau, kad…“ tipo frazės. Paklausiau, kodėl nesakė anksčiau – atsakė, kad nenorėjo manęs įskaudinti, bet dabar tiesiog negali tylėti. Jau kitą savaitę su juo pradėjau bartis dėl to, kas anksčiau buvo normalu. Ėmiau viskuo abejoti. Pirmą kartą tikrinau jo telefoną. Reikalaudavau paaiškinimų, kurių jis net nesuprato. Jis pavargo. Pasakė, kad nebejaučia pasitikėjimo ir nežino, iš kur kyla visas šis nepasitikėjimas. Netrukus išsiskyrėme – tarp nesibaigiančių ginčų. Blogiausia sekėsi po to – už mėnesio sužinojau, kad „geriausia draugė“ bendrauja su juo. Iš pradžių sakė, kad tik nori viską išsiaiškinti. Paskui – kad susitiko „tik kavos išgerti“. O galų gale prisipažino, kad dažnai su juo matosi. Kai ją su tuo supažindinau, ji neatsiprašė – pasakė, kad nieko blogo nepadarė ir kad pati esu kalta. Jis man pasakė frazę, kuri iki šiol skamba galvoje: „Aš padariau tik tai, ko tu nesugebėjai išsaugoti.“ Tada viską supratau. Tai nebuvo rūpestis. Tai nebuvo atsargumas. Tai buvo konkurencija. Jai trukdė matyti mane laimingą, besivystančią, turinčią kažką, ko ji neturėjo. Ji nenorėjo likti paraštėse. Šiandien neturiu nei vyro, nei draugės, bet turiu aiškumą. Praradau dvi artimas draugystes, tiesa. Tačiau įgijau svarbesnį dalyką – žinojimą, kad ne kiekvienas, kuris šalia ir klauso, nori tave matyti laimingą. Kai kurie žmonės tiesiog laukia tinkamos progos pastumti tave į bedugnę.

Niekada nemaniau, kad labiausiai mane įskaudins žmogus, kurį laikiau savo geriausia drauge.

Uncategorized

043

Mano brolis nenori mūsų mamą apgyvendinti slaugos namuose ir atsisako pasiimti ją pas save – pasako, kad ten nėra vietos!

Mano brolis nenori mamos apgyvendinti slaugos namuose ir pats pasiimti jos pas save net neturi vietos

Uncategorized

037

Vos prieš lipant į lėktuvą gavau sesers vyro žinutę: „Grįžk namo iškart“ – Pirmos klasės bilietas į skaitmeninio detokso salą prie Kolumbijos krantų, turtingųjų slaptavietę, ir staigus sesers perspėjimas, kuris atskleidė pavojingą mano vyro sąmokslą Lietuvoje.

2023 m. rugsėjo 6 d., trečiadienis Buvo ankstyvas rytas, o aš jau stovėjau Vilniaus oro uoste, rankoje