Zibainis

Katino širdis tyliai plako krūtyje, mintys išsisklaidė, siela skaudėjo. Kas galėjo taip nutikti, kad šeimininkė jį atidavė svetimšaliams, kodėl ji jį visiškai paliko?

20230412, rytojas Šiandien vėl grįžau namo į mažą vienų kambarių butą, kurį vos tik su sunkiai sutaupytais

Katės širdis tyliai plako krūtinėje, mintys išsisklaidė, siela skaudėjo. Kas galėjo taip nutikti, kad šeimininkė jį atiduodama svetimšaliams, kodėl ji jį paliko?

Kai Ugnė Kazlauskaitė gavo į naująjį butą visiškai juodą britų šunį, ji kelias minutes liko šokiruota.

Maksas slėpė savo gailestį, kad per greitai išsiskyrė. Išmintingi vyrai paverčia mylimąsias į šventę, o jis – į žmonąJis grįžo namo su šypsena, bet širdyje jausdamas, kad tikras meilės šventės jausmas dar laukia jo gyvenimo kelyje.

20230317, Vilnius, mano dienoraštis Vėl rytojaus nuotaika manęs išgriuvo, kai sustabdžiau automobilį

Maksas slepia gilią apgailestavimą, kad per skubą išsiskyrė: protingi vyrai paverčia meilužes švente, bet jis – į žmoną.

Pakylėjęs nuotaikos blyksnis išnyksta, kai Maksas Petrauskas, sustabdęs automobilį ir įvažinęs į laiptinę

— Aplinkybės nesutampa – jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte sąlygas, kuriomis išmetėte gyvą būtybę į gatvę, o dabar norite jas pakeisti, kai jums patogu.

Mindaugas grįžta namo po darbo. Šaltas žiemos vakaras, viskas atrodo kaip nuobodi drobė. Priešėjęs prekės

— Aplinkybės neatsiranda savaime. Jas sukūrė žmonės. Jūs sukūrėte situaciją, kurioje išmetėte gyvą gyvūną į gatvę. O dabar norite ją pakeisti, kai jums patogu.

Prisimenu, kaip prieš daugelį metų sugrįžau namo po darbo. Buvau Lietuvos inžinierius, dirbęs daug pamainų

Lietuvos svetingumas – niekas jų nebuvo išvarytęs, – taip atsakė tiek vienas, tiek kitas, – jie tiesiog nenorėjo likti! Tegul atvyksta! Mes džiaugsimės.

20230417, birželio vakaras. Sėdėk! Nėra mūsų namuose! ramiai pasakiau sau, kai girdėjau durų beldinimą.

Jų niekas neperšalinė, – atsakė ir vienas, ir kitas, – jie kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvyksta! Mes būsime laimingiNaujos šventės šviesos užpildė miestą, o mes laukėme jų su šypsena.

Sėdėk! Nėra mūsų namuose! ramiai pasakiau aš, Petras. Žinau, jie jau skambina! Ugnė išsusiraukė, atsikeldama

— Negalėjau jo išmesti, mama, — šnabždėjo Mikas. — Supranti? NegalėjauJo akys susipyrė į tamsų suknelės kraštą, kur senoji šeimos nuotraka švytėjo, primindama, kad kartais ištikimybė išgyvena per prisiminimus.

Man buvo keturiolika, o visas pasaulis, panašu, prieš jį. Tiksiau nesuprato jo. Vėl tas šikšnosparnis!