Zibainis

Vagi mano sūnų – jis net lemputės negali nusipirkti. Sekmadienio rytą guliu užklota ant sofos. Vyras nuvažiavo pas savo mamą – pakeisti lemputes. Žinoma, tikroji sūnaus kvietimo priežastis visai kita: – Sūnau, ar nepamiršai, kad šiandien Igorio gimtadienis? Mano vyras tikras išlaidūnas. Jo alga išgaruoja per kelias dienas. Gerai, kad duoda man pinigų už komunalinius ir maistą, o visa kita išleidžia naujiems žaidimams ir visai jų įrangai. Nekreipiu į tai dėmesio, nes manau, kad geriau jau mano vaikinas džiaugiasi gyvenimu, nei trūnija garaže ar trankos po naktinius klubus. Be to, kažkur skaičiau, kad pirmieji keturiasdešimt vaikystės metų – sunkiausi visam žmogui. Visa tai pasakoju ne tam, kad man gailėtumeisi – o kad žinotum, kodėl mano vyras visada tuščia kišene. Aš tokių problemų neturiu, man net pavyksta sutaupyti. Dažnai paskolinu vyrui, kai jam labai reikia, bet kai prašo pinigų mamos, sesers ar sūnėno poreikiams – visada atsisakau. Žinoma, prisiminiau apie Igorio gimtadienį – prieš savaitę nupirkau jam dovaną. Prieš vyrui važiuojant į šeimą įteikiau dovaną ir likau žiūrėti filmą. Su anyta nėr santykių – gryna abipusė antipatija. Jie galvoja, kad aš jo nemyliu, nes neleidžiu jam leisti pinigų jų poreikiams, atsisakau saugoti sūnėnus. Kartą, kai sutikau juos prižiūrėti valandai, jie atsiėmė tik po pusdienio. Dėl to pavėlavau į darbą ir dar išdrįsau pasakyti jiems pastabą, po ko anyta ir svainė išvadino mane įžūlia be gėdos. Visi kiti prašymai prižiūrėti vaikus sulaukdavo mano „ne“. Bet manęs neerzino, jei vyras pats norėdavo su jų vaikais žaisti. Vos tik vyras išvažiavo, netrukus pas mus susirinko visa jo šeimyna su vaikais. Vyruko mama drąsiai žengė per mano namus paltu ir pareiškė: – Nutarėme, kad Igoriui, nes gimtadienis, pirksime planšetinį kompiuterį už du tūkstančius. Dabar esi mums skolinga tūkstantį už dovaną, sumokėk. Gal ir pirkčiau berniukui planšetę, bet tikrai ne tokią brangią. Aišku, jokios sumos nedaviau. Vyras man pradėjo priekaištauti dėl šykštumo. Įjungiau kompiuterį, pasikviečiau Igorį ir per penkias minutes kartu išsirinkome dovaną, kuri jam patiko. Vaikas nudžiugo, nunešė mamai, kuri sėdėjo koridoriuje. Svainė visada sugeba ką nors prisiklijuoti – neveltui ją vadinu lipniąja. Anyta mano malonės net nepastebėjo, tik šoko įsiutus: – Niekas tavęs neprašė! Turėjai duoti pinigus. Esi su mano sūnumi, o jis gyvena kaip elgeta – net lemputei pinigų neturi. Atiduok tą tūkstantį eurų, juk žinai, kad tie pinigai yra mano sūnaus! Tada ji puolė knistis po mano rankinę, paliktą prie lovos. Pažiūrėjau į vyrą ir sušnabždėjau: – Turi tris minutes juos išprašyti! Vyras griebė savo mamą ir tiesiog išvilko visus iš namų. Trys minutės – tiek užteko. Todėl man geriau, kad jis pinigus išleidžia žaidimams, nei kad visa algą atiduotų mamai. Tegul leidžia savo malonumams, o ne tiems išsiurbėlėms. Dabar sėdžiu ir galvoju – gal tikrai jau geriau būtumėm tekėjus už našlaičio!

Tu apvagi mano sūnų, jis net lemputės negali nusipirkti. Sekmadienio rytą gulėjau ant sofos po vilnoniu pledu.

Uncategorized

Man buvo 36-eri, kai sulaukiau pasiūlymo paaukštinti įmonėje, kurioje dirbau jau beveik aštuonerius metus: tapti regiono koordinatore su daug didesniu atlyginimu, neterminuota sutartimi ir geresnėmis sąlygomis, tačiau turint dvi dienas per savaitę važiuoti į kitą miestą ir ten nakvoti – kai pasidalinau šia naujiena namuose, tikėjausi vyro džiaugsmo, bet jis pareiškė, kad moteriai su šeima tokio darbo nederėtų, todėl po ilgų ginčų atsisakiau gyvenimo šanso, galiausiai likau viena toje pačioje darbovietėje ir sugriautoje šeimoje, o vadovaujančios pareigos buvo atiduotos kitam – šiandien žinau: niekada nesiaukokite ir neatsisakykite savo svajonių dėl vyro.

Man buvo 36 metai, kai man pasiūlė paaukštinimą įmonėje, kurioje dirbau beveik aštuonerius metus.

Uncategorized

019

Netikėtas palikimas iš buvusio vyro ir „staigmena“ nuo anytos: po skyrybų praėjus dešimtmečiui, Ela, nepaisant buvusio sutuoktinio smurto ir alkoholizmo, priversta pasirūpinti jo ligota motina, o po netikėtos testamento žinios – įgyja namą ir solidų paveldėjimą

Paveldas po buvusiam vyrui arba netikėtas uošvės palikimas Prieš daug metų, kai dar gyvenau su vyru Pranu

Uncategorized

014

Kam tau reikalinga su „priedu“: jaunos lietuvės meilės, šeimos ir išdavystės istorija

Ar tikra esi, dukrele? Ieva uždėjo ranką ant mamos delno ir šyptelėjo miglota šypsena. Mama, aš jį myliu.

Uncategorized

013

Mama, nusišypsok: istorija apie Ariną, kuri drovėjosi mamos dainavimo kaimynėms, apie šeimos išbandymus, išdavystę ir sunkumus, naują meilę bei kaip šypsena vėl sugrįžo į mamą Aną, kai dukra subrendo ir pati sukūrė laimę Lietuvos kaime

Mama, nusišypsok Nuo mažens man nepatiko, kai kaimynės užsukdavo pas mus ir prašydavo mamos padainuoti.

Uncategorized

0132

Dvi savaitės susikrauti visus daiktus ir susirasti naują gyvenamąją vietą. Dukterys įsižeidė

Dvi savaitės susikrauti daiktus ir susirasti naują vietą gyventi. Dukros įsižeidusios Birutė anksti liko našlė.

Uncategorized

011

Prieš keletą mėnesių pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne todėl, kad siekiu šlovės ar dėmesio, o tiesiog, nes man smagu: filmuoti receptus, dalintis kasdieniais momentais su dukra, parodyti mažas mūsų namų akimirkas – nieko surežisuoto ar profesionalaus, tik paprasti vaizdo įrašai iš virtuvės ar svetainės, kol užsiimu kasdieniais reikalais. Tačiau nuo pat pradžių mano vyras ėmė jaustis nemaloniai: pradėjo priekaištai, nesuprato, kodėl tai darau, kam to reikia, kam tai įdomu, o galiausiai apkaltino, jog tiesiog siekiu kitų vyrų dėmesio. Nors dauguma mano 99 sekėjų – šeima ir artimi draugai, o vaizdo įrašuose aš nei šoku, nei demonstruoju kūno, o tik rodau, ką gaminu ar kaip ruošiu dukrai pietus, jis vis tiek teigia, kad svarbiausia ne sekėjų skaičius, o mano ketinimai – prasidėjo barniai, nepatogumas, prašymai rodyti asmenines žinutes ir nuolatinė tyli įtampa. Dabar retai ką įkeliu – ne dėl to, kad nebenoriu, o todėl, kad kiekvienas įrašas tampa priežastimi naujam ginčui. Ką turėčiau daryti?

Žinok, prieš kelis mėnesius pradėjau dėti turinį į savo socialinius tinklus. Ne dėl to, kad noriu tapti

Uncategorized

040

Man 60 metų, o po dviejų mėnesių švęsiu 61-ąjį gimtadienį. Tai neapvali sukaktis, ne 70 ar 80 metų jubiliejus, bet man ši diena labai svarbi. Noriu ją paminėti ypatingai – ne su atsitiktinai pirkta tortu ar „Greitu“ pietų stalu, o su tikra, iš anksto suplanuota švente: vakariene, gražiai dekoruotais stalais, papuoštomis kėdėmis, padavėjais, lengva muzika. Noriu pasijusti gyva, vertinama, dėkinga už viską, ką esu išgyvenusi. Tačiau vaikai tam nepritaria. Turiu du suaugusius sūnus – abu su savo antrosiomis pusėmis ir vaikais gyvena kartu su manimi, mūsų namai nuolat pilni triukšmo, televizoriaus garsų, lakstančių vaikų, pokalbių ir ginčų. Juos myliu, bet tylos ir asmeninės erdvės beveik nebelikę. Jie dirba, bet daugumą išlaidų dengiu aš – pensija, velionio vyro palikti pinigai ir mano dar veikiantis mažas versliukas leidžia man sumokėti sąskaitas, pirkinius, remonto darbus ir dažną „laikiną“ pagalbą, kuri ilgainiui tapo nuolatine. Manęs neerzino padėti. Neramina tik tai, kad vis dažniau sprendimus už mane priima jie. Kai pasakiau, kad noriu šventės, išgirdau – tai pinigų švaistymas, mano amžiuje neverta leisti lėšų maistui, dekoracijoms, padavėjams ir geriau tie pinigai atitektų jiems – investicijoms, poreikiams, naudingiems dalykams. Kalbėjo su manimi lyg būčiau nesusipratėliškai išlaidauti linkusi. Aiškinau, kad skolintis neketinu, apie šventę svajoju jau seniai. Niekas neklausė, tik kartojo tuos pačius argumentus. Ir vienas iš sūnų ištarė žodžius, kurie man ypač suskaudo: – Mama, tai jau ne tau. Po šios frazės pradėjau galvoti apie dalykus, kurių niekad nedrįsdavau pasakyti garsiai: kad kartais noriu pabūti viena savo namuose, kad pasiilgau ryto be triukšmo, kad geidžiu sugrįžti į tuščią svetainę ir spręsti savarankiškai, be teisinių. Kartais net prisikaupia noras paprašyti jų ieškotis savų namų. Ne dėl pykčio – veikiau todėl, kad jaučiu, jog savo dalį jau atlikau. Tačiau tada ima graužti kaltė. Bijau pasirodyti savanaudiška. Nenoriu konfliktų, nenoriu „išbiegt“ iš namų nieko, o tik suprasti, ar tikrai klystu norėdama švęsti. Norėdama tylos. Kad mano pinigai būtų naudojami ir man. Rašau, nes nežinau, ką daryti – ar stoti už save, ar vėl nusileisti. Ar švęsti, jei jie tam prieštarauja. Kaip manote jūs – ar blogai, kad noriu švęsti gimtadienį taip, kaip man norisi, ir kad noriu, jog mano namai bei pinigai nebūtų „bendras sprendimas“?

Man jau šešiasdešimt, o po poros mėnesių sueis šešiasdešimt vieneri. Tai ne kažkokia apvali sukaktis

Uncategorized

075

– Kaip tai nenori keisti pavardės? – suriko mano anyta Civilinės metrikacijos skyriuje Ela visai nenorėjo tekėti. Tačiau būdama 19-os laukėsi nuo klasioko, su kuriuo draugavo tris metus. Ji neturėjo pasirinkimo – nenorėjo, kad jos vaikas augtų be tėvo. Nors vaikinas buvo vyresnis už Elą, jis buvo nebrandus ir mamyčiukas. Tačiau atsakomybės nesikratė – pasakė, kad ves ir auklės vaiką. Tad jie pradėjo ruoštis vestuvėms. Ela būtų buvusi laiminga, jei galėtų tiesiog ištekėti, tačiau artimieji reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kodėl reikėtų leisti tokius pinigus dėl kitų, jei už juos galėtų nupirkti viską, ko reikia vaikui. Bet niekas jos neklausė. Restoraną, vestuvinę suknelę ir svečius išrinko anyta su būsima svainė! Kai ją nusiuntė pasimatuoti suknelės, ji nenorėjo eiti. Galvoje įsivaizdavo suknelę su milijonu raukinių ir blizgučių. Jos vyro sesuo ir mama nebuvo žinomos dėl gero skonio. Kai artimieji išgirdo jos atsisakymą, pavadino ją nedėkinga ir supyko. Bet Elai nerūpėjo – ji turėjo kitų rūpesčių: brandos egzaminai, pasiruošimas kūdikio gimimui. Į Civilinės metrikacijos skyrių nuėjo apsirengusi paprasta balta suknele, kuri jai tiko ir patiko. Ir ten prasidėjo visas šou. Jaunųjų giminaičiai nežinojo, kad Ela nusprendė pasilikti savo pavardę. Jaunikis apie tai žinojo – neprieštaravo. Tačiau anyta įniršo ir pradėjo rėkti: – Kaip čia yra, kad nenori keisti pavardės? Ela nusišypsojo ir atsitraukė į šalį. Rytoj laukė dar viena diena – vestuvės vyro kaime su visais jo giminaičiais. Reikėjo taupyti nervus. Santuoka tetruko kelerius metus. Jonas buvo prastas vyras ir niekam tikęs tėvas. Kiekvieną savaitgalį sėdėjo prie „kompo“, šeimos nepastebėjo. Kai Elai trūko kantrybė, ji susikrovė daiktus ir išvažiavo. Jos anyta liko nepatenkinta tokia baigtimi. O mūsų herojė pagaliau atsikvėpė lengviau – jautėsi laisva ir laiminga.

Kaip tai, nenoriu keisti pavardės? suriko mano anyta Civilinės metrikacijos biure. Eglė niekuomet nesvajojo