Uncategorized
011
Mes kraustomės į jūsų butą: kaip būsimas žentas nusprendė „protingai iškeisti“ trijų kambarių šeimos būstą Vilniaus Žvėryne į dviejų kambarių Oles centriniame bute – ir kaip giminių logika vos nesugriovė šeimos Harmonyje
Mes kraustomės į jūsų butą Aušrinė turi puikų butą pačiame centre! Viskas naujai sutvarkyta, tik gyvenk
Zibainis
Uncategorized
03
Likimo dovana: lietuviška šeimos istorija apie meilę, išdavystę, ilgametį laukimą ir stebuklingą motinystės džiaugsmą – kaip po skyrybų, praradimų bei klaidų herojė atrado tikrą laimę šalia seno draugo, o likimas galiausiai atsiuntė jiems didžiausią stebuklą – dukrą
2024 m. vasara, Vilnius Vakaras. Vėl grįžau pas mamą vėlai. Ji nė kiek nenustebo taip jau būna su manimi.
Zibainis
Uncategorized
0110
Paslaptinga Larisos gyvenimo istorija: mergaitės, užaugusios Lietuvos miestelyje, trys sūnūs, paslaptingas namas ir netikėta meilė su gerbiamu pieninės direktoriumi, sujungusi visą bendruomenę
Žinai, turiu tau papasakoti vieną istoriją, kuri tikrai galėtų nutikti kokiame nors mažame Lietuvos miestelyje
Zibainis
Uncategorized
021
Nebus teisinga, jei tavo vaikai gaus butus, o mano sūnus liks be nieko. Nuspręskime jam padėti ir nupirkime butą su būsto paskola! Neseniai mano vyras Antanas pasakė, kad mano vaikai turės butus, o jo sūnus – ne, tad turime sugalvoti, ką daryti, kad ir jo sūnus turėtų savo būstą. Paaiškinsiu, jog mano vaikai yra ir mano, ir Antano vaikai, o Antano sūnus – jo vaikas iš pirmos santuokos. Kodėl turėčiau aš rūpintis būstu jo sūnui? Aišku, žinojau, kad Antanas jau buvo vedęs ir turi vaiką. Todėl neskubėjau tuoktis su Antanu. Mes gyvenome kartu trejus metus prieš santuoką. Atidžiai stebėjau Antano jausmus buvusiai žmonai ir sūnui. Po metų pagimdžiau sūnų. Po dvejų metų – antrą sūnų. Esu visiškai patenkinta Antanu kaip vyru ir tėčiu: skiria dėmesio man ir vaikams, gerai uždirba. Kartais baramės, bet taip būna visose šeimose. Gyvenome bute, kurį paveldėjau iš tėčio. Mama išsiskyrė su juo, kai dar lankiau darželį. Dabar mama ištekėjusi antrą kartą, bet daugiau vaikų nesusilaukė. Antanas su pirmąja žmona visada gyveno nuomojamame bute. Abu kaupė pinigus būsto paskolai, bet niekada nesukaupė. Po skyrybų žmona grįžo pas savo tėvus, o Antanas nuomojosi butą. Susituokę kartu apsigyvenome mano bute. Nesigilinome, kieno jis – tiesiog kartu rūpinomės remontais ir baldais. Bet prieš pusantrų metų mirė abi močiutės – mamos ir tėčio pusės. Gavau iš jų po butą paveldėjimo tvarka. Kol mano vaikai maži, nusprendžiau nuomoti tuos butus. Vėliau kiekvienam sūnui atiteks po butą. Dabar už vieno buto nuomą gautus pinigus duodu mamai pensijai papildyti, o už kito – pasididinu savo algą. Juk pinigų niekada per daug. Antanas nesikišo į mano reikalus su butais – bet ir neturi su jais nieko bendro. Nuo pat pradžių jam aiškiai pasakiau, kad kai mūsų vaikai užaugs, kiekvienam bus po butą. Jis sutiko – tema užsidarė. Ir staiga Antanas pareiškė: – Mano sūnus greitai baigs mokyklą. Jis suaugs ir jam reikia galvoti apie ateitį! Nesupratau, kur Antanas lenkia, bet išklausiau. – Tavo vaikai turės butus! Mano sūnus ne! Nupirkime mano sūnui butą su paskola! – šovė jis. Likau priblokšta. Tapo daug klausimų. Kodėl mūsų bendri vaikai staiga – tik mano? Antanas paprašė neprikibti prie žodžių. – Bet mano sūnus nieko nepaveldės. Noriu, kad jis turėtų savo būstą! – Gerai, kad tuo rūpiniesi! Bet juk sūnus turi mamą ir tėtį – jie ir turi tuo rūpintis. Kodėl tavo žmona dėl to nieko nedaro? Antanas aiškina, kad buvusi žmona mažai uždirba, jai nuolat padeda tėvai, o jis pats neišgali mokėti paskolos. Bet jei aš padėsiu – viskas bus gerai. Esą turiu sutikti, kad Antanas paimtų paskolą butui sūnui. Butas būtų registruotas jo vardu, bet paskolą mokėtume kartu. „Mes abu gerai uždirbame, dar gauname pajamas iš butų nuomos! Susitvarkysime!“, – sako Antanas. Gal ir susitvarkytume, bet tektų viską atidėti ir taupyti. Juk Antanas moka alimentus savo sūnui. Kai jis stos studijuoti, vėl turėsim padėti, nes mama neturi pinigų. Gauta taip – dėl jo sūnaus aš ir mano vaikai nebeturės jokių atostogų, jūros, teks viską taupyti. Kad tik Antanas atrodytų geras tėtis? Suprasčiau, jei Antanas būtų užtikrinęs būstą mūsų vaikams ir norėtų padėti vyriausiajam sūnui. Bet juk aš užtikrinau būstą savo vaikams – vyras prie butų neprisidėjo. Kodėl turiu mokėti už paskolą? Iškart pasakiau Antanui: jei jam taip rūpi sūnus, tegul jo žmona ima paskolą. Tegul alimentai dengia įmokas. – Bet aš tame nedalyvausiu! Dabar vyras labai pyksta ir savaitę su manimi nekalba. Gaila, kad manęs nesupranta.
Atrodo keistai, kad tavo vaikai turės butus, o mano sūnus ne. Raskime jam butą su būsto paskola!
Zibainis
Uncategorized
010
Be instrukcijų Sauliui laiškas atėjo žinute – nuotrauka languoto lapo. Mėlynas rašalas, tvarkingas rašysenos kampas, apačioje parašas: „Tavo senelis, Kostas.“ Greta trumpos mamos žinutės: „Dabar jis taip rašo. Jei nenori – gali neatsakyti.“ Saulius peržvelgė nuotrauką, padidino, kad įskaitytų eilutes. „Sauliuk, sveikas. Rašau tau iš virtuvės. Čia pas mane naujas draugas – gliukometras. Ryte bara, jei per daug duonos. Gydytoja liepė daugiau vaikščioti, o kur aš čia vaikščiosiu, jeigu visi mano jau kapinėse, o tu savo Vilniuj. Tai ir vaikštau atmintyje. Šiandien, pavyzdžiui, prisiminiau, kaip septyniasdešimt devintais su vyrais iškraudinėjom vagonus stotyje. Mokėjo centus, bet galėjai nugvelbti dėžę obuolių. Dėžės medinės, su kabliais šonuose. Obuoliai rūgštūs, žali, bet vis tiek – šventė. Valgėm vietoj, ant pylimo, sėdėdami ant cemento maišų. Rankos pilkos, nagai dulkėse, o dantys girgžda nuo smėlio. Bet vis vien skanu. Tai va, dėl ko rašau. Nėra čia dėl ko, šiaip prisiminiau. Nemanyk, kad noriu mokyti gyventi. Tu turi savo gyvenimą, aš – tyrimus. Jei norėsi, parašyk, kaip pas jus su oru ir studijomis. Tavo senelis Kostas.“ Saulius nusišypsojo. „Gliukometras“, „tyrimai“. Apačioje pastaba nuo žinučių programos: „Išsiųsta prieš valandą“. Jis jau spėjo paskambinti mamai, ta neatsiliepė. Reiškia, tikrai „dabar taip“. Jis pervertė pokalbių istoriją. Paskutinės žinutės nuo senelio buvo dar pernai: trumpi balso sveikinimai ir viena – „kaip mokslai“. Tada Saulius atsakė šypsenėle ir dingo. Dabar ilgai žiūrėjo į languoto lapo nuotrauką, tada atsidarė atsakymo langą. „Seneli, sveikas. Oras – plius trys ir šlapia. Sesija – tuoj. Obuoliai šimtą dvidešimt už kilogramą. Su obuoliais pas mus blogai. Saulius.“ Pagalvojo, ištrynė „Saulius“, parašė „Anūkas Saulius“ ir išsiuntė. Po kelių dienų mama atsiuntė naują nuotrauką… (Nuo šio sakinio pagal poreikį tęsk ir adaptuok, atsižvelgdamas į kultūrinius vardus, vietoves ir detalių išlaikymą, išlaikydamas pradinę apimtį ir detalumą, taip pat gyvą, įtraukiantį stilių.)
Be pamokymų Man į Messenger atkeliavo nuotrauka lapas languotame sąsiuvinyje, rašytas mėlynu tušinuku
Zibainis
Uncategorized
0225
Vyro meilužė buvo nuostabi – jei būčiau vyras, tikrai ir pati tokią pasirinkčiau. Pažįstate tokias moteris – jos moka save vertinti, eina išdidžiai, žiūri tiesiai į akis, klausosi atidžiai. Joms nereikia demonstruoti nei krūtinės, nei nugaros, kad patrauktų dėmesį – jos ramios kaip karalienės ir niekada nepanikuoja. Ir aš galėjau ją pasirinkti – visiška priešingybė man pačiai: amžinai skubanti, rėkianti ant vaikų ir vyro, iš rankų viskas krenta, nieko nespėju, darbe bėdos, vadovai nepatenkinti. Nosis įkniubusi į nuolatinius džinsus ir megztinius, nes suknelę ar palaidinę išlyginti – visa katorga. Džiovyklė naujausio modelio palengvino buitį, bet apie garbanas ir raukinius jau seniai pamiršau. O meilužė – tiesiog įspūdinga. Figūra, laikysena, ilgos kojos, tobuli plaukai, spindinčios akys – kvapą užima! Ir aš, vos sužinojusi, sulaikiau kvėpavimą. Tiksliau, pamačiusi juos netyčia kavinėje kitame Vilniaus gale. Jis laikė jos rankas, bučiavo pirštus. Nemalonu žiūrėti, bet moteris buvo tikrai graži. Lyg po nudegimo – lauki, kada ims skaudėti, bet viduje tik tuštuma. Vyras grįžo namo linksmas kaip visada, apkabino lovoje – ir užmigo. Norėjau paklausti: na, kaip tavo meilužė, mačiau jus kavinėje – pati būčiau neatsispyrusi. Bet nepaklausiau. Gal tarp jų dar nieko nėra? Gal tik pradžia? O gal jau viskas aišku. Ryte vėl kasdienybė: vaikus į mokyklą, namai, darbas, sekmadieniais į kiną, dvigubas seksas per savaitę. Gal ir apsirikau? Neapsirikau. Kitą dieną vėl juos pamačiau kartu prie to pačioje kavinės. Išblyškau, tyliai išėjau. Ką dabar daryti? Google nepadeda. Gyvenimas teka kaip ir prieš tai. Prisimenu, kaip prieš metus draugų šeimoje vyras užmezgė romaną – tada mano vyras sakė: „Jei jau padarei, turėk drąsos prisipažinti arba žinok, kad šeimai reikia pasirūpinti.“ Tada didžiavausi vyru. O kai pati papuoliau į šią situaciją – jokios drąsos nelieka. Vieną dieną prisėdau prie jų staliuko. Meilužė nustebo, vyras nutilo. Pasakiau: nieko keisto – taip nutinka. Dabar pagalvokite, kaip viską spręsite – yra vaikai, butas, senstantys tėvai. Jūs protingi – susitvarkysit. Ir išėjau. Seniai dėvėta suknelė man tiko, gaila, kad tiek laiko jos nestovėjau išlyginti.
Vyro meilužė buvo iš tikrųjų nuostabi. Net pati, jei būtų vyras, tokią pasirinktų. Yra gi tų moterų kurios
Zibainis
Uncategorized
056
Neseniai sutikau moterį, kuri su pusantrų metų dukryte vaikščiojo po Vilniaus gatvėmis, visiškai nekreipdama dėmesio į aplinkinius
Sveikas, bičiuli. Neseniai sutikau moterį, kuri vedė pusantro metų dukrytę pasivaikščioti gatvėmis Vilniaus.
Zibainis
Uncategorized
010
Rytinis ratas Ant lifto durų vėl pritvirtintas lapelis su užrašu: „NEDĖKITE MAIŠELIŲ PRIE ŠIUKŠLIŲ ŠACHTOS.“ Lipni juostelė vos laikė, popierius jau linko kampuose. Tambūre mirgėjo šviesa, todėl užrašas atrodė tai aštrus, tai išblukęs – kaip nuotaikos namo gyventojų pokalbių grupėje. Nadežda Paulienė stovėjo su raktų ryšuliu rankoje ir klausėsi, kaip už sienos šeštame aukšte griaudėjo grąžtas: užgaudavo, nutrūkdavo, vėl įsijungdavo. Ne pats garsas ją erzino – pyktį kėlė kas kita: kad viskas vėl virsdavo teismų sale. Vieni rašydavo į bendrą pokalbių kambarį KAPITALIAIS, kiti atsakydavo kandžiai, treti siuntė batų nuotraukas prie svetimų durų kaip įrodymą, kad gyvenam tarsi išklydusioje bendruomenėje. Ir visa tai tarytum reikalavo jos dalyvavimo, nors ji jau seniai norėjo tik vieno – tylos galvoje. Ji užlipo į savo butą, nieko neišsivyniodama, padėjo maišą su produktais ant virtuvės stalo ir atsidarė namo pokalbių programėlę. Viršuje kabojo pranešimas: „KAS NAKTĮ PARKAVOSI ANT VAIKŲ AIKŠTELĖS“. Paskui – nuotrauka rato ant bortelio. Dar po to kažkas pridėjo: „O KAS VISIŠKAI NESISVEIKINA LAIPTINĖJE“. Nadežda Paulienė paskrolino žemyn, pajuto, kaip krūtinėje ima kauptis įprasta nepasitenkinimo banga, ir staiga pagavo save – ji pavargo būti svetimų ginčų liudininkė. Pavargo ir nuo savo pačios pasirengimo pilti aliejų, net tylėdama. Kitą rytą pabudo anksti ne todėl, kad išsimiegojo. Tiesiog organizmas, tarsi senas žadintuvas, supypsėdavo be prašymo. Kambaryje buvo vėsu, radiatoriai šnypštė. Ji užsimetė treningo striukę, susirado prieškambaryje sportbačius – pirktus „vaikščiojimui“, bet beveik nenešiotus – ir išėjo į laiptinę. Ten tvyrojo įprastas kvapas: šiek tiek dulkių, šiek tiek dažų nuo senų turėklų ir dar kažko neutralaus, ką nesinori aprašinėti. Prie lifto ji stabtelėjo ir pažiūrėjo į skelbimų lentą. Ten kabojo pranešimai apie skaitiklių patikras, apie dingusį katiną ir apie „bendrijos susirinkimą“. Nadežda Paulienė išsitraukė iš rankinės lapą, kurį paruošė vakare, ir tvarkingai, susegė segtuku: „Rytiniai pasivaikščiojimai aplink kvartalą. Be kalbų ir be jokių įsipareigojimų. Kas nori – 7:15 prie laiptinės. Tiesiog apeiti ratą ir išsivaikščioti. Nadežda P.“ Pačiai nustebo, kokia lengva ranka parašė. Ne „būkime draugiški“, ne „reikia išlikti žmonėmis“ – tiesiog žingsniai. 7:12 ji jau stovėjo prie lauko durų, patikrinusi, ar išjungtas dujas ir sandariai uždarytos langai. Rankose – raktai ir telefonas, ant galvos – kepurė. Galvojo, kad teks pastovėti minutę ir nueiti, apsimesdama, jog taip ir buvo numatyta. Laiptinės durys trinktelėjo, į laiptų aikštelę išėjo apie keturiasdešimt penkerių metų moteris, tvarkingai surištais plaukais ir veidu žmogaus, kuris iš anksto pasiruošęs skauduliui. – Jūs… dėl skelbimo? – paklausė ji, taisydamasi šaliką. – Taip, – atsakė Nadežda Paulienė. – Aš Nadežda. – Svetlana. Man gydytojas liepė vaikščioti, nugarą gydau. Bet vienai nuobodu, – prisipažino moteris ir tuoj pat, tarsi pasiteisindama, pridūrė: – Esu nekalbi. – Ir nereikia, – atsakė Nadežda Paulienė. Po minutės atėjo vyras, šiek tiek kuprotas, tamsioje striukėje. Jis linktelėjo, pažiūrėjo į jas kaip į žmones, kuriems galbūt derėtų pasisveikinti, bet visgi tarė: – Labas rytas. Sergijus. Iš penkto aukšto. – Aš iš šešto, – automatiškai pridūrė Nadežda Paulienė, nes žinojo, kas kur gyvena. Ir tuoj pat pagavo save: štai tas noras viską susisteminti. Sergijus šyptelėjo. – Vadinasi, iš šešto. Suklydau. Ketvirtas prisijungė apie šešiasdešimties metų vyras, aukštas, su sportine kepure, žingsniu tarsi prisiminimų apie stadioną. Nieko neklausė, tiesiog sustojo šalia. – Viktoras, – trumpai pasakė. – Vis tiek kasryt einu. Galvojau, kad vienintelis toks. 7:16 jie pajudėjo. Nadežda Paulienė specialiai parinko paprastą maršrutą: aplink kvartalą, pro parduotuvę, per kaimyninio namo kiemą, palei mokyklą ir atgal. Po kojomis buvo supluktas sniegas, kai kur slidoka. Kvėpuoti šalčiu buvo sunkoka, ir pirmas minutes visi tylėjo, klausėsi savų žingsnių. Nadežda Paulienė jautė, kaip kūnas iš pradžių priešinasi, paskui pradeda taikytis. Galvoje, kur paprastai sukosi svetimi priekaištai, atsirado tuštuma – ne baisi, o veikli, kaip tuščias popieriaus lapas. Ant kampo Sergijus staiga tarė: – Galvojau, juokaujate dėl „be kalbų“. Juk pas mus visada būna pokalbiai. – Jei norisi – galima, – atsakė Nadežda Paulienė. – Tik be ataskaitų. Svetlana tyliai nusijuokė, bet tuoj susiraukė ir užsidėjo delną ant juosmens. – Viskas gerai? – paklausė Nadežda Paulienė. – Pakenčiamai. Svarbiausia – nestoti staigiai. Viktoras ėjo tolygiai, tarsi skaičiuotų žingsnius. Grįždami atgal, jis sumurmėjo: – Gerai. Be tų… susirinkimų. Tiesiog eini. Kai grįžo, buvo 7:38. Prie laiptinės visi kiek nejaukiai stovėjo kelias sekundes, kaip po trumpo pasitarimo. – Rytoj? – paklausė Svetlana. – Jei ateisite, – tarė Nadežda Paulienė. – Ateisiu, – atsakė Sergijus ir pakėlė ranką vietoj atsisveikinimo. Kitą dieną jų buvo trys. Viktoras nepasirodė, bet prisijungė ketvirtame aukšte gyvenanti kaimynė Tatjana – apie keturiasdešimties metų, ryškioje pūkinėje striukėje, su tokiu žvilgsniu, tarsi atėjusi patikrinti, ar čia ne kokia sekta. – Aš tik pažiūrėsiu, – neprisistačiusi pasakė ji. – Žiūrėkite, – tarė Nadežda Paulienė ir ėjo, nelaukdama, kol kas ims aiškinti taisykles. Tatjana žingsniavo šalia Sergijaus ir tylėjo. Antrą kartą, po savaitės, jau kalbėjo: – Nesimėgstu aš tų „susivienijimų“. Paskui prasideda pinigų rinkimas, kas nesumokėjo – priešas. – Pinigų nebus, – tarė Sergijus. – Pats prieš. Po skyrybų man bet kokios „bendros kasos“ alergiją sukelia. Nadežda Paulienė išgirdo žodį – „skyrybos“ – ir nepaklausė smulkiau. Jautė, kaip lengvai svetima skausmas virsta aptarinėjimo tema, o paskui – ginklu. Pasivaikščiojimai laikėsi pasikartojimu – 7:15 jie išeidavo, 7:40 skirstydavosi. Kartais kas nors praleisdavo dieną, paskui sugrįždavo. Svetlana nešdavosi mažą vandens buteliuką ir gurkšnodavo eidama, stengdamasi nesustoti. Vieną kartą Sergijus išėjo be kepurės ir visą ratą keikė save, bet nenusuko namo. Tatjana iš pradžių laikėsi atokiau, paskui ėmė eiti arčiau. Ir pamažu ši keista užmačia pradėjo keisti laiptinę – Nadežda Paulienė pastebėjo, jog žmonės vis dažniau sveikinasi. Ne todėl, kad „būtina“, o todėl, kad ryte jau matė vieni kitus be įprastos šarvo. Vieną vakarą ji grįžo iš poliklinikos, pavargusi, su popieriais rankinėje. Prie lifto stovėjo Viktoras ir derino mygtuką, kuris kartais strigdavo. – Nepataiso? – paklausė ji. – Veikia, – atsakė jis. – Tik reikia spausti ryžtingai. Jis paspaudė, liftas atvažiavo. Viduje degė lemputė, veidrodis buvo apibraižytas. Viktoras staiga pridūrė: – Ačiū už tą vaikščiojimą. Jau galvojau, nebeturiu su kuo. O taip… neblogai. Nadežda Paulienė linktelėjo, pajuto, kaip viduje kilo šiluma, bet neleido jai tapti sentimentu. Tiesiog užfiksavo: žmogui tapo lengviau. Smulkios pagalbos atsirasdavo savaime. Vieną rytą Sergijus pamatė, kad Svetlanai atsirišo raištelis, ir tyliai pamojavo ranka, kad stabtelėtų. Svetlana paskui pokalbių kambaryje parašė: „Ačiū tam, kas parodė dėl raištelio, būtų buvę blogai.“ Be vardų, bet su šypsena žodžiuose. Tatjana vieną dieną atnešė druskos maišelį pabarstyti laiptinės laiptukams. – Ne visiems, – tarsi teisindamasi tarė, statydama maišą prie sienos. – Sau. Kad nenusisukčiau sprando. – Vis tiek ačiū, – atsakė Nadežda Paulienė. Jos kartu pabarstė laiptus, tada Tatjana nusivalė pirštines ir sumurmėjo: – Na gerai, jei jau čia esate… Pokalbių kambaryje sumažėjo KAPITALIŲ raidžių. Išnyko ne visai, bet sumažėjo. Žmonės vis dar ginčijosi dėl šiukšlių ir parkavimo, bet kartais kas nors parašydavo: „Gal be rėkimo, galima juk susitarti.“ Ir tai skambėjo ne kaip lozungas, o kaip priminimas, kad jie moka kalbėtis normaliai. Problema išlindo lapkritį, kai šeštame aukšte prasidėjo remontas bute, kur gyveno Andrius – jaunas vyras su šunimi. Remontas ne pirmas, bet šįkart grąžtas veikė ir vakarais. Pokalbių kambaryje pasipylė žinutės: „Kiek galima“, „Žmonėms vaikai“, „Jūs išvis…“ Tatjana parašė: „Žinau, kas. Jis visada toks. Jam – nusispjaut.“ Rytinio rato metu Svetlana ėjo įsitempusi, tarsi kiekvienas žingsnis skaudintų ne tik nugarą, bet ir nervus. – Tas jis, – tarė eidama pro mokyklą. – Iš šešto aukšto. Man tiesiai virš galvos. Vakar iki dešimtos. Paskui gulėjau ir girdėjau, kaip galvoje vis dar grąžia. Sergijus sumurmėjo: – Pagal įstatymą iki vienuolikos galima, jei netrugdo… – Ne pas įstatymą, – griežtai atkirto Svetlana. – Ne apie įstatymą. Apie pagarbą. Tatjana, įprastai pasišaipanti, šįkart buvo rimta: – Reikia prispausti. Kitaip nesupras. Surinkti parašus, iškviesti seniūniją. Tegu žino. Nadežda Paulienė pajuto, kaip grupė, dar vakar šilta, virsta įprastu laiptinės frontu. Ją gąsdino ne remontas, o tai, kaip greitai žmonės pasiruošę vėl tapti „mes prieš jį“. – Parašai – vėliau, – tarė. – Pirmiausia – pasikalbėti. – Su juo? – Tatjana net sustojo. – Rimtai? Juk jis… – Jis žmogus, – atsakė Nadežda Paulienė. – Nesam komisija. Sergijus žvilgtelėjo į ją rimtai. – Norite pati? Nadežda Paulienė nenorėjo. Norėjo, kad viskas savaime nusloptų. Bet suprato: jei dabar surengs viešą „egzekuciją“, rytinis ratas virs nepatenkintų susirinkimu ir viskas sugrius. – Aš pasikalbėsiu, – tarė. – Tik reiktų, kad kas nors būtų šalia. Ne minia. Sergijus linktelėjo: – Eisiu. Taip vakare pakilo į šeštą aukštą. Iš anksto Nadežda Paulienė nuėjo į asmeninę žinutę Andriui ir trumpai: „Galim trumpai pasikalbėti? Nadežda iš laiptinės.“ Po dešimties minučių jis atrašė: „Galit užeiti, esu namie.“ Prie durų stovėjo tvarkingai surišti statybinio šiukšlių maišai. Jau tai buvo gera ženklas – ne sąvarta, ne demonstracija, tiesiog laikinas sprendimas. Nadežda Paulienė pasibeldė. Grąžtas tylėjo. Andrius atidarė, su marškinėliais, rankos dulkėse. Vidutinė rudaplaukė šuo, lenda iš už kojų, greitai traukiasi. – Laba diena, – santūriai pasisveikino. – Kas nutiko? – Mes ne barti, – tarė Nadežda Paulienė ir pajuto, kaip kvailai skamba, bet kitaip nesigavo. – Turime prašymą. Dėl remonto. Sergijus stovėjo šalia, netrukdė. – Stengiuosi iki devynių, – greitai atsakė Andrius. – Bet meistrai dieną negali, pats po darbo. Reikia spėti. – Suprantame, – atsakė Nadežda Paulienė. – Tik virš jūsų… Svetlanai reikia poilsio, skauda nugarą. Ir šiaip vakarais sunku ilsėtis. Andrius iškvėpė: – Apie nugarą nežinojau. Galvojau, visi kaip – parašo, o į akis – niekas. Nadežda Paulienė pajuto gėdos dūrį. Iš tiesų, retai kas sako į akis. – Galim taip: jūs sakot, kada ypač reikia dirbti vakare, o mes – kad kitomis dienomis baigiate anksčiau. Ir maišus – nepaliekate nakčiai. Andrius pažiūrėjo į maišus: – Rytoj ryte išvešiu mašina, – patikino jis. – Nenoriu, kad stovėtų. Tiesiog per vėlu šiandien. – Gerai, – tarė Sergijus. – O dėl laiko? Andrius pasikasė pakaušį: – Iki devynių tikrai. Kartais iki pusės dešimtos, jei visai jau… Bet taip: iš anksto parašysiu kambary, jei prireiks ilgiau. Ir stengsiuosi ne dažniau nei kartą per savaitę. Nadežda Paulienė linktelėjo. – Ir dar: šuo pas jus geras, tik jei loja naktį… Andrius nuraudo. – Tai kai išeinu? Ji pasiilgsta. Nupirksiu jai žaislą, kad neliūdėtų. Ir šiaip, jei kas – parašykit man, bet ne iškart visiems, gerai? Išėjo į laiptinę, o ten Sergijus tyliai tarė: – Normalus jis. Tiesiog jaunas ir vienišas. – Visi mes čia savaip vieniši, – atsakė Nadežda Paulienė ir pati nustebo, pasakiusi tai garsiai. Kitą rytą pokalbių kambaryje Andrius parašė: „Kaimynai, remontą darysiu iki 21:00. Jei prireiks ilgiau, iš anksto parašysiu. Maišus išvešiu ryte.“ Vieni sureagavo, kiti patylėjo. Tatjana parašė: „Pažiūrėsim.“ Bet KAPITALIŲ nebuvo. Per rytinį ratą Tatjana atėjo su aikštingu žvilgsniu. – Na? – paklausė. – Kalbėjot? – Kalbėjom, – atsakė Nadežda Paulienė. – Sutiko iki devynių ir perspėti. – Ir viskas? – Tatjana laukė pergalės, pripažinimo, kad jos metodas buvo teisingas. – Viskas, – ramiai atsakė Nadežda Paulienė. – Mums nereikia laimėti. Tatjana suraukė lūpas, bet ėjo toliau. Po poros minučių tyliai tarė, neatsigręždama: – Na gerai. Jei triukšmaus, vis tiek parašysiu. – Rašyk, – ramiai tarė Nadežda Paulienė. – Tik pirma jam tiesiai. Svetlana žingsniavo šalia ir staiga tyliai pratarė: – Ačiū, kad nesurengėt puolimo. Nebūčiau atlaikiusi ir to. Nadežda Paulienė pajuto gumulą gerklėje. Įkvėpė, šaltas oras nudegino, ir tas gumulas dingo. Po savaitės Viktoras nustojo dalyvauti. Nadežda Paulienė sutiko jį prie pašto dėžučių. – Dingote, – pasakė. – Kelio sąnarys, – trumpai tarė jis. – Gydytojas liepia pailsėti. – Gaila, – pasakė. – Vis tiek jus matau, – pridūrė Viktoras. – Kai einate, atidarau langą. Lyg ir pats dalyvauju. Buvo juokinga ir šilta vienu metu. Iki Naujųjų metų rytiniai pasivaikščiojimai tapo įpročiu trims žmonėms: Nadeždai Paulienei, Svetlanai ir Sergijui. Tatjana ateidavo nereguliariai – kartais savaitę nesirodė, tada grįždavo, lyg tikrindama, ar konstrukcija dar laikosi. Andrius kelis kartus ėjo kartu, kai po remonto visai nusikamavo – žingsniavo tylėdamas, klausė sniego girgždesio ir išeidavo pirmas. Laiptinė netapo ideali. Prie šiukšlių šachtos vis tiek atsirasdavo maišeliai. Kažkas ir toliau kreivai pastatydavo mašiną. Pokalbių kambaryje kartais sušvysčiodavo senosios intonacijos. Tačiau dabar Nadežda Paulienė jautė, kad namuose gyvena ne tik įsiūtis – liko ir atmintis, kaip galima kitaip. Vieną sausio darbo rytmetį, ji išėjo 7:14. Prie laiptinės jau stovėjo Sergijus, segdamasis striukę. Jis pakėlė galvą. – Labas rytas, Nadežda Pauliene. – Labas rytas, Sergijau. Priešais atsargiais žingsniais lipdama laiptais pasirodė Svetlana. – Sveiki. Šiandien nugarai visai nieko, – pasakė ir nusišypsojo, lyg laimėjusi mažytę pergalę. Iš durų išlindo Tatjana, neišsimiegojusi, be įprasto kandumo. – Eisiu su jumis. Tik be pokalbių apie grupę, – sumurmėjo. – Sutarta, – tarė Nadežda Paulienė. Jie pajudėjo. Žingsniai susiderino bendrai, neidealiai, bet tvirtai. Kampelyje Sergijus palaikė Svetlaną, kai ši slystelėjo, ir tai padarė taip natūraliai, kad niekas garsiai net nepadėkojo. Grįžę, prie laiptinės stovėjo Andrius su šunimi ant pavadėlio. Linktelėjo. – Labas rytas. Vėliau išeisiu, reikia į darbą. Bet… ačiū, kad tada atėjot normaliai. Nadežda Paulienė linktelėjo. – Juk čia visi gyvenam, – pasakė. Tai neskambėjo kaip šūkis. Tai pagaliau tiesiog buvo faktas, kuris nustojo būti karo priežastimi.
Rytinis ratas Ant lifto durų vėl priklijuotas lapelis su užrašu: NEPALIKITE MAIŠŲ PRIE ŠIUKŠLINĖS.
Zibainis
Uncategorized
012
Išėjau į pensiją ir pasijutau nepataisomai vieniša: tik senatvėje supratau, kad gyvenimą nugyvenau veltui
Kai atėjo pensijos metas, užgriuvo neišvengiama vienatvė. Tik senatvėje supratau, kaip klaidingai nugyvenau
Zibainis
© 2026 Zibainis