Zibainis

Mano brolis paskambino vakar ir prašė perkelti mano dalį kaimo sodyboje į jo vardą. Jo argumentas kad

Uncategorized

088

Jį atleido iš darbo, nes nemokamai sutaisė senolei automobilį. Po kelių dienų jis sužinojo, kas ji iš tiesų yra…

Jį atleido, nes nemokamai sutaisė senolei automobilį Tačiau praėjus kelioms dienoms suprato, kas ji iš

Uncategorized

035

Išvykau į kitą šalį, kad po trijų mėnesių susitikčiau su buvusiu sužadėtiniu, kuris mane paliko. Skamba beprotiškai, žinau. Bet tada vadovavausi ne protu, o širdimi: lagamine slėpiau žiedą, telefone – mūsų nuotraukas ir kvailą viltį, kad gyvai pamatęs mane jis gailėsis sprendimo. Žinojau, kur jis dirba – gydytojas miesto ligoninėje. Atvykau viena, su nedideliu lagaminu ir skrandžiu, įsitempusiu nuo nervų. Sėdėjau vestibiulyje ir apsimečiau, kad laukiu pasiteirauti apie pacientą. Kai pamačiau jį koridoriuje – viskas sustojo. Tas pats baltas chalatas, varginanti skuba. Priėjau ir pasakiau, kad mums reikia pasikalbėti. Jis nustebo, bet išėjome koridoriumi. Bandžiau kalbėti tvirtai: atvykau, nes nenoriu, kad viskas taip baigtųsi, vis dar jį myliu, noriu gelbėti mūsų santykius. Jis nesudvejojo: jau apsisprendė, dabar dirba, o man reikia judėti toliau. Nebuvo grubus, bet buvo šaltas… labai šaltas. Suėmiau save, kad neverkčiau jam prieš akis. Grąžinau žiedą ir greitai atsisveikinau. Prie ligoninės ant betoninės suoliuko pro ašaras verkiau kaip niekada. Verkiau dėl kelionės, iliuzijų, atstūmimo ir nevilties. Nepastebėjau, kad ant tolimesnio suoliuko sėdėjo kitas gydytojas, pertraukėlėje. Klausėsi mano verksmo. Kai pagaliau aprimau, jis priejo ir paklausė, ar man viskas gerai, siūlė pagalbą. Vos persakiau: „Ne… man antrą kartą sudaužė širdį tas pats žmogus.“ Jis pasiūlė prisėsti, kalbėjomės labai žmogiškai, be flirtų, tiesiog paprastai. Siūlė vandens, domėjosi, ar turiu kam pasiskambinti, ar esu viena mieste. Papasakojau viską – atvykau dėl buvusio sužadėtinio, planavom vestuves, bet po išsiskyrimo niekaip negaliu susitaikyti. Jis nesmerkė, tik klausėsi. Sakė: „Niekada neprašyk meilės, verta tikėti, kad išgyvensi šią dieną – bet neleisk, kad ji užstrigtų tavo gyvenime.“ To vakaro pokalbis pratęstas žinutėmis. Pripažinau, kad nenoriu šioje šalyje ilgai likti, net bilieto atgal neturiu – važiavau su viltimi susitaikyti. Jis pasiūlė: „Pasilik kelias dienas. Išeik su manimi ir draugais, kad nebūtum viena viešbutyje ir neverktum.“ Sutikau. Pradėjom kartu valgyti, vaikščioti po miestą, pažinau jo kolegas – jokio flirto, tik pokalbiai ir nedrąsūs šypsniai, šiek tiek užglaistantys skausmą. Grįžau į Lietuvą po savaitės – maniau, viskas tuo baigsis. Bet bendravome kasdien pusę metų: ilgomis žinutėmis, vakarais telefonu, balsinėmis žinutėmis… Nepastebėjom, kaip pradėjom rūpintis vienas kitu ir prisirišom. Vieną dieną, be įspėjimo, jis atvyko į mano miestą. Parašė: „Esu čia, noriu tave pamatyti.“ Laukė oro uoste su lagaminu. Apkabino ir tiesiai pasakė: „Aš įsimylėjau. Nenoriu kalbėtis tik per ekraną. Atvykau, kad pažvelgčiau tau į akis ir pamatyčiau, ar ir tu jauti tą patį.“ Verkiau, bet ne iš liūdesio – iš baimės, nuostabos, jaudulio… visko vienu metu. Atsakiau „taip“: ir aš įsimylėjau, net to nesuvokdama. Nuo tos dienos prasidėjo mūsų santykiai. Šiandien sukanka treji metai, kaip esame kartu. Esame susižadėję, vestuvės įvyko rugpjūtį, jau daliname kvietimus. Kartais pagalvoju: jei nebūčiau išvykusi į kitą šalį ieškoti žmogaus, kuris mane atstūmė – niekada nebūčiau sutikusi vyro, kuris šiandien yra mano vyras. Ir nors viskas prasidėjo su širdį draskančiu verksmu ant ligoninės suoliuko, tai pavirto į netikėčiausios meilės istoriją mano gyvenime.

Keliavau į kitą šalį tiksliau, į Latviją, nes kažkaip lietuvių širdys dažnai ten važiuoja šlubuoti aplankyti

Uncategorized

023

Aš tapau du kartus motina per išsinuomotą gimdymą: Dabar mano vaikai ir aš turime viską, ko reikia gerai gyventi

Aistė pirmą kartą tapo patėlia kai ji dar buvo aštuoniolikos metų. Pasigimdyti dukters, vardu Eglė, buvo

Uncategorized

020

Aš ištekėjau už vargšo vaikino. Visa mano šeima iš manęs šaipėsi.

2024vasario12d., Vilnius Šiandien užsirašau į dienoraštį apie mūsų šeimos kelionę, kuri prasidėjo prieš

Uncategorized

015

Mano marti supyko, kai pasakiau, kad mūsų šeimoje tradicija yra vaiką pavadinti jo senelio garbei.

Mano svainė, Ugnė, išpūtė šviesos spindulį, kai sužinojo, kad mūsų šeimoje yra paprotys vaiką vadinti

Uncategorized

043

Maniau, kad mano vyras moka alimentus trims savo dukroms iš pirmosios santuokos. Bet tai buvo netiesa. Nusprendžiau nuvykti ir susitikti su jomis asmeniškai.

Jau kelis mėnesius gyvenau manydama, kad mano vyras sąžiningai rūpinasi savo trimis dukromis iš pirmosios

Uncategorized

066

Ir šiandien kartais pabundu naktį ir klausiu savęs, kada mano tėtis sugebėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo penkiolika, kai tai įvyko. Gyvenome nedideliame, bet tvarkingame name – su baldais, šaldytuvas būdavo pilnas apsipirkimo dienomis, o sąskaitos beveik visada apmokėtos laiku. Mokykloje buvau dešimtokė, mano vienintelis rūpestis buvo išlaikyti matematiką ir sukaupti pinigų trokštamiems sportbačiams. Viskas ėmė keistis, kai tėtis pradėjo vis vėliau grįžti namo, sveikinimų neliko, raktai nukrisdavo ant stalo, jis eidavo tiesiai į kambarį su telefonu rankoje. Mama jam sakydavo: – Vėl vėluoji? Galvoji, kad namai patys save išlaikys? Tėtis atsakydavo trumpai: – Palik mane ramybėje, pavargau. Visa tai girdėdavau savo kambaryje, su ausinėmis, apsimetusi, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą pamačiau tėtį kalbantį telefonu kieme – tyliai juokėsi, sakė „beveik viskas paruošta“ ir „ramiai, susitvarkysiu“. Kai pamatė mane, iškart nutraukė pokalbį. Pilve pajutau kažką keisto, bet nieko nepasakiau. Diena, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Grįžusi iš mokyklos pamačiau atidarytą lagaminą ant lovos, mama stovėjo miegamojo duryse raudonomis akimis. Paklausiau: – Kur jis eina? Jis net nepažiūrėjo į mane ir atsakė: – Mane kurį laiką nebus. Mama šaukė: – Kurį laiką su kuo? Pasakyk tiesą! Tada tėtis pratrūko: – Išeinu su kita moterimi. Man jau nusibodo šitas gyvenimas! Pradėjau verkti: – O kaip aš? Mano mokykla? Mūsų namai? Jis tik tarstelėjo: – Susitvarkysite. Uždarė lagaminą, sugriebė dokumentus iš stalčiaus, piniginę ir išėjo neatsisveikinęs. Tą patį vakarą mama bandė pasiimti pinigų iš bankomato, kortelė nebeveikė. Kitą dieną banke sužinojo, kad sąskaita tuščia – tėtis išėmė visus bendrus santaupas. Vėliau paaiškėjo, kad buvo dvi nemokėtos sąskaitos ir paimta paskola, mamą nurodžius kaip laiduotoją. Atsimenu, mama sėdėjo prie stalo, skaičiuodama lapelius ir su sena skaičiuotuve, verkė ir kartojo: – Nieko neužtenka… nieko neužtenka… Bandžiau padėti mokėti sąskaitas, bet supratau vos pusę to, kas vyksta. Po savaitės išjungė internetą, netrukus visiškai beveik nutraukė elektrą. Mama pradėjo ieškoti darbo, valė namus. Aš pradėjau pardavinėti saldainius mokykloje. Gėda buvo stovėti pertraukų metu su maišeliu šokoladukų, bet dariau tai, nes namuose neužteko net būtiniausiems dalykams. Vieną dieną atidariau šaldytuvą ir ten buvo tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir pradėjau verkti viena. Tą pačią naktį vakarieniavome baltus ryžius be nieko. Mama atsiprašinėjo, kad negali duoti to, ką anksčiau galėjo. Gerokai vėliau internete pamačiau tėčio nuotrauką su ta moterimi restorane, jie kilnojo taures su vynu. Man pradėjo drebėti rankos. Parašiau jam: „Tėti, reikia pinigų mokyklos reikmėms.“ Atsakymas buvo: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Vėliau jis nebeskambino, neklausė nei ar baigiau mokyklą, nei ar sergu, nei ar reikia ko nors – tiesiog dingo. Šiandien dirbu, pati moku sąskaitas ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar neužgyjusi. Ne tik dėl pinigų, bet labiausiai dėl palikimo, šaltumo, dėl to, kaip mus paliko paskendusius ir pats gyvena lyg nieko nebūtų buvę. Ir vis tiek, daug naktų vis pabundu su tuo pačiu klausimu užstrigusiu krūtinėje: Kaip išgyventi, kai tavo paties tėtis atima iš tavęs viską ir palieka tave mokytis išgyventi, kol dar esi vaikas?

Iki šiol kartais pabundu naktį ir klausiu savęs, kada mano tėtis spėjo mums atimti viską. Man buvo penkiolika

Uncategorized

038

Lik vaiką su manimi – aš viena važiuosiu į savo brolio vestuves. Vakar vyras grįžo iš darbo keistai nusiteikęs. Paklausiau jo apie vestuves, o jis nuleido akis ir tyliai tarė – važiuosiu vienas… – O kaip aš? – nustebau. Vyras sako: Brangioji, sausį gavau tik tuščią atlyginimą. Tad greičiausiai vyksiu į vestuves vienas. Tu liksi su vaiku. Nieko blogo nenutiks. Išvyksiu trims dienoms – reikės apsistoti viešbutyje, pavalgyti. Žinoma, dar ir dovaną jauniesiems nupirkti. Esame jauna lietuvių šeima. Gyvename vieno kambario bute, kurį mums padovanojo anyta. Esu motinystės atostogose, mūsų dukrytei beveik dveji. Neskubu grįžti į darbą – nėra kam jos palikti. Uošviai savo butą mums užleido – už tai jiems nuoširdus ačiū. Šeimos gyvenimo žaidimai. Mama rūpinasi savimi, dirba papildomai. Ji sakė, kad esant dideliam reikalui prižiūrėtų anūkę, jei einu į darbą, tikrai padėtų. Tačiau tam, kad nusipirkčiau naują suknelę ar dažyčiausi plaukus, – nesvajok! Tuomet ji su anūke neliks. Puikiai žinau mamos charakterį. Beje, kasmet skrenda atostogauti į užsienį, o savaitgalius leidžia grožio salonuose ir masažuose. Mūsų šeimoje nebuvo jokių ekstra situacijų. Kai vyras namie, galiu užsiimti reikalais. Tiesa, vyras tuo nelabai džiaugiasi – retai ir trumpai mane išleidžia į miestą. Ir tada gavome kvietimą į vestuves. Vyras jaunesnis brolis tuokiasi. Trim dienom reikėtų važiuoti į kitą miestą. Tad nuėjau pas mamą – maldauju, kad pabūtų su anūke. Juk vestuvės – svarbus reikalas. Tik tris dienas. Be to, dukra rami, neverkia, nedaro scenų. Mama ilgai delsė, galiausiai atsidususi pasiėmė laisvų dienų darbe. Džiaugiausi – juk du metus buvau užsidariusi namie su vaiku. Bent per vestuves šiek tiek pailsėsiu… Bet svajonės sudužo, kai vyras pranešė savo sprendimą. Man tai turėjo būti svarbus įvykis. Daugiau nei metus žindžiau kūdikį neišeidama iš namų. Paskui niekas nenorėjo su ja pabūti. O mano vyras nuolatos eidavo į įmonės renginius ar darbo keliones. Sesers sužadėtinį pažįstu menkai – tik vienoje nuotraukoje mačiau. Buvau labai nuliūdusi. Tačiau vyras manęs nesuprato. Jo manymu, viskas tvarkoj. – Brangioji, tavo mama nenoriai pasiimtų mūsų dukrą. Tegul pailsi, o tu pasilik. Kam priversti žmogų jaustis nepatogiai? Jei nenori, tai nenori. Juk šeimos nepažįsti – kam tau ta kelionė? Tavo vieta – rūpintis vaiku namuose. Aš greitai nuvažiuosiu ir sugrįšiu. Taigi nusprendžiau – niekas nevažiuos. Kodėl jis turėtų spręsti, ką turiu daryti? O kaip manote, kas čia teisus? Asmeniškai manau – ir merginos mama, ir vyras elgiasi negražiai. Žinoma, močiutė neprivalo rūpintis anūke. Bet galėtų pamąstyti apie dukrą, ne tik save. O vyro empatijos stoka žeidžia. Žmona tiek metu visiškai atsiduoda šeimai. Jai irgi reikia atokvėpio. Vyras turėtų suprasti, jei myli savo žmoną… Šioje situacijoje labai liūdna mergaitei. Ji visiškai priklausoma nuo vyro. Nėra kam padėti. Būtų įdomu sužinoti, ką apie tai mano skaitytojai. Tikėkimės, kad moteris sugebės atstovėti savo poziciją ir parodyti vyrui, kaip jaučiasi ši situacijoje. Mielos lietuvaitės, nepamirškite – gyvename laisvoje šalyje! Drąsiai išsakykite savo nuomonę, nieko blogo nenutiks. Niekas iš karto nesiskirs, jei žmonai rūpi jos teisės. O jei taip nutiktų – vadinasi jausmai nebuvo nuoširdūs. Gerbkime vieni kitus ir dalykimės džiaugsmu.

Pasilik su vaiku. Aš viena eisiu į brolio vestuves. Mano vyras vakar grįžo iš darbo kažkoks keistas.