Zibainis

Praradau norą padėti anytai, kai sužinojau, ką ji padarė. Tačiau negaliu jos ir palikti likimo valiai.

Praradau norą padėti anytai, kai sužinojau, ką ji padarė. Tačiau negaliu jos ir palikti. Turiu du vaikus.

Mano draugai perka butus ir investuoja į remontus, o mano mergina iššvaistė visas santaupas bandydama padidinti mūsų kapitalą – visi turi mielą žmoną, o aš likau su kvailele Ji gyrėsi visiems, kad po vestuvių nesunkiai įsigysime butą, nes svečiai padovanos pinigų, o šeima padės, bet jos tėvai tik pasijuokė, kai sužinojo, kad ji nori tekėti už „niekam tikusio nekilnojamojo turto brokerio“ be išsilavinimo, ir liepė mums patiems spręsti buto reikalus. Turėjau prisiglausti pas savo tėvus – ten jau gyvena mano brolis su nėščia drauge, visi gyvenam susigrūdę. Tėvai užsiminė, kad būtų laikas išsikraustyti bent į nuomojamą butą, bet aš nusprendžiau taupyti ir vėliau imti paskolą būstui. Mano žmona žinojo planą, bet vis tiek visą mūsų indėlį investavo į akcijas, tikėdamasi padidinti santaupas. Už ką? Kad padaugintume pinigų. Mano mama vos nenualpo sužinojusi. Ir aš sugniužęs – akcijų vertė krenta, kol jas parduosi, prarasim dar daugiau pinigų, arba teks rizikuoti ir laukti, ar kada atgausime nuostolius. O visi draugai jau turi šeimas ir savo butus, o mes turim tik kažkokias akcijas! Mano žmona verkia – apsigavo ir dar sumokėjo tiems, kurie „mokė“ investuoti. O aš vis galvoju apie skyrybas. Jei meilė buvo stipri, kodėl negaliu nuleisti rankų ir paleisti šios situacijos? Taip ir matau prieš akis – metai darbo, taupymo, dabar nueina veltui. Jeigu nuo pradžių taip galvojau, gal ta mūsų santuoka ir buvo pasmerkta nesėkmei – šita istorija tik įrodo, kad mano amžina juoda diena prasidėjo kai vedžiau kvailą merginą.

Mano draugai perka butus ir leidžia pinigus remontams, o mano žmona visas mūsų santaupas išleido tikėdamasi

Uncategorized

Močiutė visada mylėjo vieną anūką labiau: šeimos skirstymasis, nelygybė ir praeities nuoskaudos lietuviškoje šeimoje

2024 metų kovas Šiandien virtuvėje sėdėjau prie stalo, pjaustydama obuolį dukrai, kai įžengė brolis.

Uncategorized

037

– Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! – taip man pasakė mano duktė. Mano duktė pastojo būdama penkiolikos. Ilgą laiką tai slėpė nuo mūsų su vyru – apie nėštumą sužinojome tik penktą mėnesį. Žinoma, apie abortą negalėjo būti nė kalbos. Niekada taip ir nesužinojome, kas vaiko tėvas. Duktė sakė, kad su tuo vaikinu bendravo tik tris mėnesius, paskui išsiskyrė. Net nežinojo, kiek jam tiksliai metų. – Gal 17, gal 18, gal 19! – taip ji atsakydavo. Su vyru buvome pritrenkti žinios, kad dukra laukiasi. Žinojome, kad visiems bus labai sunku. O dukra vis kartojo, kad nori kūdikio ir nori būti mama. Supratau, kad ji dar nesuvokia, ką reiškia būti mama. Po keturių mėnesių gimė nuostabus berniukas – sveikas ir stiprus. Tik gimdymas buvo labai sunkus, po kurio dukra keturis mėnesius atsigavo. Natūralu, jog be mano pagalbos ji nebūtų susitvarkiusi, todėl mečiau darbą ir rūpinausi ja bei anūku. Kai stiprybės sugrįžo, dukra visai nenorėjo artintis prie kūdikio: naktimis miegodavo, o dienomis net neprisiliesdavo prie jo. Dariau, ką galėjau – kalbėjau, prašiau, aiškinau, net rėkiau ant jos, kad nepadeda man. Ir tuomet ji tarė: – Matai, kaip jį myli. Tai įsivaikink! Būsiu jam sesuo. Nenoriu būti mama, noriu vaikščioti su draugėmis, eiti į klubus! Noriu linksmintis! Pagalvojau, gal tai pogimdyminė depresija. Bet paaiškėjo, kad ne – ji visai nemylėjo savo vaiko. Galiausiai su vyru supratome, kad turime viską suderinti ir gavome oficialią anūko globą. Dukra tapo nevaldoma, visai neklausė mūsų, išeidavo naktimis ir grįždavo paryčiais, nesirūpindama sūnumi. Taip gyvenome keletą metų. Atrodė, jog niekas nepasikeis. Anūkas augo ir brendo, per dvejus metus labai pasikeitė: išmoko vaikščioti ir kalbėti, tapo linksmas, nuolat besišypsantis berniukas. Labai džiaugdavosi, kai dukra grįždavo namo: bėgdavo prie jos, apkabindavo ir kažką pasakodavo. Ir štai po kurio laiko dukters širdis atitirpo – ji tapo nuostabia mama. Dabar visą laisvalaikį skiria sūnui, nuolat jį apkabina, bučiuoja ir dažnai taria: – Kokia esu laiminga, kad turiu sūnų! Jis yra didžiausia mano gyvenimo dovana! Niekuomet jo neatiduosiu! Mes su vyru labai džiaugiamės, jog mūsų šeimoje pagaliau viešpatauja ramybė.

Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! man su ašaromis akyse pasakė mano dukra. Mano dukra pastojo

Uncategorized

Išėjo ir tebūnie — Ką reiškia „abonentas neprieinamas“? Prieš penkias minutes gi su kažkuo kalbėjo! — stovėdama koridoriuje, su telefonu prie ausies, sunerimo Neringa. Ji žvilgtelėjo į komodą. Dėžutė su jos papuošalais buvo vietoje. Bet kažkas atrodė ne taip — dangtelis uždarytas ne iki galo. — Romai! — šūktelėjo ji į buto gilumą. — Tu vonioje? Neringa lėtai priėjo prie komodos. Palietus lakuotą medį, nugara nubėgo šiurpas — dėžutė buvo tuščia. Visiškai. Neliko net pirkinių čekio, kurį ji naudojo kaip knygos skirtuką. Drauge su papuošalais dingo ir pinigai. Tiesa, pati juos buvo davusi… — Dieve… — atsiduso ji, sukniubdama ant grindų. — Kaip taip nutiko? Juk vakar dėl tapetų ginčijomės… Juk žadėjai, kad važiuosim prie jūros rugpjūtį… O viskas prasidėjo iki juoko paprastai. Praėjusių metų birželį Neringos „vabalėlyje“ užstrigo stūmoklis. Servise pareiškė neįkandamą kainą, todėl supykusi ji kreipėsi į Vilniaus „Auto-Pagalbos“ feisbuko grupę. „Gal kas žinot, ar galima pačiai išjudinti užstrigusį stabdžių stūmoklį? — parašė pridėdama nešvaraus rato nuotrauką“. Komentarai pasipylė iškart. Vienas siūlė „nelįst prie geležies“, kitas ragino pirkti naują detalę. Ir štai žinutė nuo vartotojo Romanas85: „Nesiklausykit visų. Nusipirkit WD-40 ir remkomplektą už keliasdešimt eurų. Nusukit ratą, stūmoklį švelniai išstumkit su pedalu, tik ne iki galo. Išplaukit viską stabdžių skysčiu, patepkite. Jei cilindro veidrodis švarus — lakstys kaip naujas.“ Neringa atidžiai perskaitė patarimą — aiškiai, be pagražinimų. „O jei ten korozija?“ — paklausė. „Tuomet tik keisti. Bet sprendžiant iš foto, mašina prižiūrėta, neturėtų būti taip blogai. Jei ką — rašykit į PM, kuo galėsiu, padėsiu.“ Taip ir užsikabino. Romanas pasirodė tikras techniškas žmogus. Per savaitę „patarė“ dėl tepalų keitimo, žvakių pasirinkimo, net rekomendavo, kokį aušinimo skystį geriau ignoruoti. Neringa save pagavo laukiant jo žinučių. „Žinai, Romai, tu tikras gelbėtojas, — rašė liepą. — Gal susitinkam? Kava — mano sąskaita. O gal ir ko stipriau — už sutaupytą remontui.“ Atsakymo teko laukti tris valandas. „Neringa, norėčiau, tikrai. Bet dabar… komandiruotėje. Ir dar užsienyje.“ „Oho, — nustebo. — Kur?“ „Toliau nėr kur. Atvirai pasakius, nenoriu meluoti. Tu man labai patinki kaip žmogus. Bet aš ne komandiruotėje. Atlieku bausmę. Pravieniškių pataisos namai. Ką nors sako?“ Telefono ragelis išsprūdo iš rankos. Krūtinę suspaudė nemalonus gumulas. Zekas? Ji, tvarkinga moteris, didelėje įmonėje dirbanti buhalterė, jau antrą savaitę rašo nusikaltėliui?! „Už ką?“ — parašė drebančiomis rankomis. „159 str., sukčiavimas. Prisidirbau, šiek tiek užkliuvau, šiek tiek pats kaltas. Liko mažiau nei metai iki laisvės. Jei nori — trink dialogą, suprasiu.“ Neringa neatsakė. Ji tiesiog užblokavo jį ir tris dienas vaikščiojo kaip nesava. Kolegos klausė, gal blogai jaučias. O ji vis svarstė: „Kodėl? Kodėl toks protingas, darbštus vyriškis — ir ten?“ Po savaitės el. pašte aptiko naują žinutę — kažkada buvo pasidalijusi adresu. Nebuvo ištrynusi, tik uždarė pokalbį. „Neringa, — rašė jis. — Neįsižeidžiu. Žinojau, kad taip bus. Esi gera. Tokioms kaip tu tokių kaip aš gyvenime nereikia. Tiesiog noriu padėkoti už bendravimą. Tai buvo geriausios dvi savaitės per tris metus. Būk laiminga. Sudie.“ Neringa tai perskaitė sėdėdama virtuvėje ir pravirko. Jai buvo gaila ir jo, ir savęs, ir šitos neteisybės. — Kodėl visiems sekasi, o man — tai vedę, tai „mamyčiukai“, o šitas vienintelis normalus žmogus, ir tas už grotų? — retoriškai klausdavo savęs. Ir vėl nieko neatsakė… *** Neringa bandė susitikinėti, bet vis buvo ne taip. Vienas pusė vakaro kalbėjo apie savo pašto ženklų kolekciją, kitas atėjo su nešvariais nagais ir norėjo sąskaitą dalintis. Kovo mėnesį, savo trisdešimt penktojo gimtadienio dieną, Neringa jautėsi ypač vieniša. Iš ryto atėjo žinutė. „Su gimtadieniu, Neringute! — rašė Romanas. — Žinau, neturiu teisės trukdyti, bet nesusilaikiau. Tebūnie tau viskas puikiai. Tu verta, kad tave ant rankų nešiotų. Iš duonos minkštimo ir vielos padariau daiktą… Jeigu galėčiau — padovanočiau. Tiesiog žinok, kad kažkur Žemaitijoj šiandien žmogus už tavo sveikatą kelia prastą arbatą.“ „Ačiū, Romai, — atsakė nesusilaikiusi. — Labai malonu.“ „Atsakei! — atrodė, kad jis iš laimės šokinėja. — Kaip tu? Kaip „Gandriukas“? Nepavedė per šalčius?“ Ir viskas vėl įsisuko. Dabar jie kalbėjosi kasdien. Romanas skambindavo, kai tik būdavo galima. Balsas pasirodė gilus, su švelniu užkimimu. Jis pasakojo apie gyvenimą: apie brolį, kurio vaikus dabar augina, kaip svajoja viską pradėti iš naujo. — Grįžti į savo gimtą vietą nenoriu, Neringa, — pasakodavo, kol ji gamindavo vakarienę. — Seni draugai ten, nuviliotų vėl. Noriu išvažiuoti ten, kur manęs niekas nepažįsta. Rankas turiu, statybose ar servise bet kur priims. — O kur norėtum? — sulaikiusi kvėpavimą klausdavo ji. — Pas tave norėčiau. Išsinuomočiau kambarį ar „vieno kambario“. Kad tik žinočiau, jog tu tame pačiame mieste, tuo pačiu oru kvėpuojam. O po to kaip bus, taip. Nenoriu brukti savęs… Iki gegužės Neringa buvo iki ausų įsimylėjusi. Žinojo visą jo darbo tvarkaraštį, kada pirtis, kada — cecho darbas. Siunčiau jam siuntinius: arbatą, saldumynus, šiltas kojines, detales kažkokiems darbeliams. — Romai, tu tik ramiai ten laikykis, — maldaudavo ji. — Nelįsk į jokias nesąmones. — Tau, mieloji, net vandens ramybės būsenoje būsiu, — juokdavosi. — Balandį išeinu į laisvę. — Laukiu tavęs. *** Balandžio pradžioje Neringa laukė prie Pravieniškių vartų. Nupirko jam naują striukę, džinsus, sportbačius. Širdis daužėsi taip, kad galėjo iššokti iš krūtinės. Išėjęs jis buvo nebūdingai žemas, sportiškas, su trumpu pražilusių plaukų ežiuku, nuotraukose atrodė kiek kitaip. Tačiau jam nusišypsojus: — Labas, šeimininke, — Neringa puolė jam ant kaklo. — Dieve, gyvas, — šnabždėjo į spygliuotą skruostą. — Kur gi dingsiu, — tvirtai apkabino. — Kvepi skaniai. Kokiais… žiedais. Važiavo pas ją. Pirmą savaitę buvo kaip pasakoj. Romanas iškart ėmėsi remonto: taisė varvantį čiaupą, perrinko užstrigusį durų užraktą. Vakarais sėdėdavo virtuvėje, gurkšnodavo pusiau saldų vyną, jis pasakodavo smagių nuotykių iš „praeities“, stengdamasis aplenkti aštrias temas. — Klausyk, Romai, — po dešimties dienų ištarė ji. — Kalbėjai apie buto nuomą. Gal neverta? Vietos daug, dviese smagiau. Ir pinigų liks įrankiams, įsikūrimui. — Neringa, kažkaip ne taip, — suraukęs kaktą maišė arbatą. — Vyras turi pats užsidirbti stogą. Ir taip ant tavo sprando sėdžiu. — Nepūsk! — uždėjo ranką ant jo. — Juk ne svetimi. Atsistoji ant kojų, rasi darbą, o tada viskas susitvarkys. — Brolis vakar skambino, — staiga nukreipė žvilgsnį. — Sūnus sunkiai serga, reikia mokamos operacijos. Prašė paskolint, o aš — matei, kaip pinigus skaičiuoju. Gėda prieš šeimą. — Daug reikia? — atsargiai paklausė. — Gerokai… Per dešimt tūkstančių eurų. Bet sako, dalį jau surinko. Galvoju, gal į Angliją uždarbiaut? Ten greit uždirbčiau. Neringa nutilo. Tie patys dešimt tūkstančių gulėjo jos papuošalų dėžutėje — taupyti trys metai, paaukota viskam. Svajota apie vonios atnaujinimą, naują plytelę ir masažinį dušą… — Aš turiu tau šituos pinigus, — tyliai tarė. Romanas staiga pakėlė galvą. — Net negalvok! Čia tavo pinigai. Nepaimsiu. — Romai, čia gi sūnėnas. Šeima — šventa. Paimk, grąžinsi, kai atsitiesim. Mes gi kartu dabar. Dvi dienas jis „spyriojosi“, vaikščiojo lyg debesyse, net pradėjo rūkyti balkone, nors buvo žadėjęs mesti. Galų gale pinigus padėjo ji pati. — Imk. Nuvažiuok pas brolį, atiduok. Arba pavedimą padaryk. — Geriau nuvešiu pats, — apkabindamas pasakė. — Gal dėl darbo pakalbėsiu — gal ten šansų daugiau. Tik dviem dienom, Neringa. Ten ir atgal. Grįšiu po poros dienų… *** Neringa koridoriuje ant grindų sėdėjo jau valandą. Kojos nutirpusios, bet neskauda. Atsiminė vakarykštį vakarą. Žiūrėjo kažkokią kvailą komediją, jis juokėsi, apglėbęs už pečių, ir ji jautėsi laimingiausia moterimi pasaulyje. — Rytoj turbūt anksčiau išeisiu, — prieš miegą pasakė jis. O pabėgo diena anksčiau. Ji miegojo, net negirdėjo, kaip rengėsi. Miglai atrodė, kad trinktelėjo lauko durys, bet pagalvojo, kad kaimynai. Antrą dienos valandą visgi surinko brolio numerį — tą, kurį buvo davęs „dėl visa ko“. — Sveiki, — atsakė šiurkštus vyro balsas. — Kas čia? — Labą dieną, čia… Romo draugė, Neringa. Jis šiandien pas jus važiavo? Tylos. Sunkus atodūsis. — Panele, koks Romas? Mano brolio vardas kitas, ir sėdi jis dar pusmetį. Iki spalio. Neringai aptemo akyse. — Kaip… iki spalio? Juk išėjo balandį. Aš pati jo laukiau prie Pravieniškių vartų. — Klausykit, — piktai tarė balsas, — mano brolis, Aleksandras, sėdi Alytaus pataisoj. O Romukas… Romukas — mano buvęs kameros draugas, išėjo prieš du mėnesius. Jis pavogė mano telefoną, kai dar buvau „kolonijoj“, susirašė kontaktus. Jūs, matyt, dar viena „pažinčių per laiškus“ auka. Jis tame meistras. Techninė profesija, liežuvis geras. Neringa padėjo ragelį. Atsiminė mokantą ją žvakes keisti. — Svarbiausia — neperveržti, — sakydavo. — Kitaip sriegį sugadinsi. — Sugadinau, — sušnibždėjo Neringa. — Visą sriegį — po galais. Pačiai sau bėdą prisiviriau. Staiga suvokė, kad apie savo išrinktąjį nežino nieko. Net paso gyvenime nemačiusi, išrašus iš pataisos namų taip pat. Gal jis net ne Romanas?! *** Neringa, aišku, nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą. Parodė nuotrauką, daug visko apie „sugyventinį“ sužinojo. Jo vardas tikrai Romanas — ir tai vienintelė teisinga informacija, kurią jis apie save pasakė. Sėdo už sunkų nusikaltimą, pusę gyvenimo „zonoj“ — su Neringa susipažino, kai sėdėjo trečią kartą. Neringa persižegnojo, pakeitė spynas ir nusprendė — dar lengvai išsisuko. Palyginus su ankstesnėmis jo moterimis…

Išėjo ir teisingai Ką reiškia abonentas nepasiekiamas? Prieš penkias minutes gi su kažkuo kalbėjo!

Uncategorized

018

Sėdėjau su anūkais už dyką, o gavau visą sąrašą pretenzijų dėl auklėjimo: kaip lietuviška močiutė tapau „nemokama aukle“ su aukštais reikalavimais ir Excel grafiku – kol nepriminiau, kas iš tiesų yra šeima

Na, vėl, mama, vėl davei jiems tuos pirktinius meduolius! Gi sutarėm: tik be gliuteno sausainiai iš “

Uncategorized

044

Štai kaip pasielgiau, kai vyro kišenėje radau du kvietimus į jūrų kruizą – ant vieno iš jų buvo užrašyta kitos moters pavardė

Taip ir pasielgiau, kai vyro kišenėje aptikau du kuponus kruizui Baltijos jūroje vienas jų buvo išrašytas

Uncategorized

034

Dienos gegutė pradėjo kukuoti iš naujo: kaip uošvė išstūmė mane iš mano pačios namų – lietuviška šeimos istorija su gyva nuotaka, kūrybinga anyta ir viskuo nepatenkintu vyru

Tu įsivaizduok, va, ką šiandien papasakosiu visiškas lietuviškas serialas. Ji rimtai pasišaipo iš manęs!

Uncategorized

070

Vyras parsivedė draugus futbolui be mano žinios, tad susikroviau daiktus ir išvykau nakvoti į viešbutį su jo kortele – kaip viena naktis prabangiame viešbutyje Vilniuje tapo geriausia investicija į mano ramybę ir mūsų santuoką

Baik, Rūtele, nereikia pykti! Na, užsuko vyrai pažiūrėt futbolo, kas čia tokio? Šimtą metų nematėmės