Zibainis

KAIP PAŠTO ŽENKLIUKAS: Ilja išėjo nuo Kati – Šeimos subyrėjimas, meilė su didesne moterimi, Kati kerštas vyrams ir dukters Sonios susitaikymas su tėvo pasirinkimu

PAŠTO ŽENKLAS… Armandas išėjo nuo Austėjos, sunkiai atsiduso mama. Ką tu čia sakai? nesupratau.

Uncategorized

Kai užsidarė durys po Svetlanos Arkadievos, kabinetuose liko tik trys – Sofija, jos mažoji dukra ir aukštas vyras prabangiu kostimu.

Kai durys užsidarė po Martos Arkaite, biure liko tik trys Aistė, jos mažoji dukra Ugnė ir aukštas vyras

Uncategorized

016

Petras tą sykį pasakė ramiai, beveik rūpestingai:

2023m. spalio 5d., penktadienis. Petras Kazlauskas šnekėjo ramiai, beveik glostydamas mano galvą: Kodėl

Uncategorized

030

Vyras svarbesnis nei karčios nuoskaudos: Tikra lietuviška šeimos drama apie meilę, praradimus, sunkius laikus, alkoholio šešėlius ir drąsą pradėti viską iš naujo tarp devyniasdešimtųjų negandų – nuo Ediko dingimo iki Igno šūvio į lubas, keturių dukrų ir mamos patarimų “kantrybė–šeimos atrama” – gyvenimo vingiai, kai antram šansui prireikia avantiūristiškos širdies

-Gintautai, šįkart jau viskas, tai paskutinė lašo kantrybės skiriamės! Nebeidėk ant kelių, kaip esi įpratęs

Uncategorized

038

Skambutis mano martįs telefone pakeitė mano sprendimą padėti jaunai šeimai susirasti butą – kaip netikėtas incidentas per gimtadienio šventę privertė permąstyti dovanos idėją

Dienoraščio įrašas Gyvenu viena jaukiame vieno kambario bute pačiame Vilniaus centre. Vyrą praradau prieš

Uncategorized

078

Stebuklas prieš Naujuosius: Kaip Petriukas užmiršo dukros dovaną, žmonos pyktis sprogo, o vietoj dovanos po egle atsirado baltas katinėlis, atneštas benamio—ir kaip ši netikėta naktis tapo tikra Kalėdine pasaka Vilniuje

Vytautai, gal gali man paaiškinti, kaip tu galėjai pamiršti?! Juk ryte tau kelis kartus apie tai priminiau

Uncategorized

023

Raimondas Salazaras ilgai stovėjo nepajudintas.

Rytas. Dar sėdžiu šalia lango, kur lietaus lašai susiklijo į skaidrų veidrodį. Viskas aplinkui tamsus

Uncategorized

0111

Jis nekentė savo žmonos. Nekentė… Jie pragyveno kartu 15 metų. Visus tuos 15 metų jis ją matydavo kasryt, bet tik paskutinius metus jo pradėjo siaubingai erzinti jos įpročiai. Ypač vienas: ištiesia rankas dar gulėdama lovoje ir sako: „Labas rytas, saulyte! Šiandien bus nuostabi diena.“ Atrodytų, paprasta frazė, bet jos liesos rankos, apsnūdęs veidas jam kėlė atgrasumą. Ji atsikeldavo, praeidavo pro langą ir keletą sekundžių žiūrėjo į tolį. Paskui nusivilkdavo naktinukus ir eidavo į vonią. Kadaise jis žavėjosi jos kūnu, laisve, kuri ribojosi su geidulingumu. Ir nors jos kūnas iki šiol išliko puikios formos, nuogas vaizdas kėlė jam pyktį. Kartą jam net kilo noras ją pastumti, kad greičiau „atsibustų“, bet sukaupęs visą valią tik grubiai tarė: „Paskubėk, nusibodo jau!“ Ji neskubėjo gyventi – žinojo apie jo romaną, žinojo net tą merginą, su kuria vyras susitikinėjo jau apie tris metus. Tačiau laikas apgydė savimeilės žaizdas ir paliko tik liūdną nereikalingumo šleifą. Ji atleido vyrui agresiją, abejingumą, troškimą susigrąžinti jaunystę, bet neleido jam trukdyti jai ramiai gyventi ir kiekvieną minutę pajusti save. Nuo tada, kai sužinojo apie ligą, ji nusprendė gyventi kitaip. Liga kas mėnesį ją ėdė ir greitai laimės. Pirmas noras – pasakyti apie ligą visiems! Kad sumažintų tiesos žiaurumą, padalintų ją į dalis artimiesiems. Bet sunkiausias paras ji išgyveno viena, supratusi artėjančią mirtį, ir kitą dieną tvirtai nusprendė tylėti apie viską. Jos gyvenimas bėgo, su kiekviena diena joje gimė išmintis stebėti. Ji atrasdavo vienatvę mažoje kaimiškoje bibliotekoje, į kurią keliaudavo pusantros valandos. Kiekvieną dieną ji slėpdavosi tarp lentynų, pažymėtų seniu bibliotekininku „Gyvenimo ir mirties paslaptys“, ir rasdavo knygą, kurioje, regis, atsiras visi atsakymai. Jis nuėjo į meilužės namus. Ten viskas buvo šviesu, jauku, sava. Jie susitikinėjo jau trejus metus, ir visą tą laiką jis ją beprotiškai mylėjo. Pavydėjo, žemino, buvo pažemintas – atrodė, negali be jos gyventi. Šiandien jis ryžosi – skirsis. Kam kankinti visus tris? Samprotavo – žmonos nemyli, dar daugiau – nekenčia. O čia prasidės naujas, laimingas gyvenimas. Jis bandė prisiminti savo jausmus žmonai, bet nesugebėjo. Atrodė, kad ji jį erzino nuo pirmos pažinties dienos. Išsitraukė žmonos nuotrauką ir, norėdamas parodyti ryžtą skirtis, suplėšė ją. Jie turėjo susitikti restorane, ten, kur prieš pusmetį šventė penkiolikos metų santuoką. Ji atvažiavo pirma. Jis prieš susitikimą užsuko namo, nervingai ieškojo spintoje popierių skyryboms. Viename stalčiuje rado tamsiai mėlyną užklijuotą aplanką. Anksčiau jo nematė. Atsiklaupus, nuplėšė lipnią juostą. Tikėjosi pamatyti bet ką, kad ir kompromituojančią nuotrauką, bet rado krūvą medicininių išrašų, pažymų ir spaudų – visur žmonos pavardė ir inicialai. Į jį tvokstelėjo nuojauta tarsi elektros smūgis. Serganti! Įvedė diagnozę į internetą ir ekrane pasirodė žiauri frazė: „Nuo 6 iki 18 mėnesių.“ Jau buvo praėję pusė metų nuo tyrimo. Kas buvo toliau, jis jau menkai prisimena. Vienintelė frazė, besisukanti galvoje: „6–18 mėnesių.“ Ji laukė jo keturiasdešimt minučių. Telefonas tylėjo, ji sumokėjo sąskaitą ir išėjo į gatvę. Buvo nuostabus rudens oras, saulė ne kaitino, bet šildė sielą. „Kaip gražu gyventi, kaip gera čia, greta saulės ir miško.“ Pirmąsyk nuo tos dienos, kai sužinojo apie ligą, ją užplūdo gailestis sau. Net ir tada ji rado jėgų išlaikyti baisiomis tapusias savo paslaptis nuo vyro, tėvų, draugių. Ji norėjo palengvinti jiems gyvenimą – let ir tai sunaikintų jos pačios. Juolab kad ir taip netrukus liks tik prisiminimas. Ji ėjo gatve ir žiūrėjo į žmonių akis, kurios spindėjo iš laimės laukdamos žiemos, paskui – vėl pavasario! Ji nebegaus patirti tokio džiaugsmo. Skausmas augo ir išsiveržė nesulaikomų ašarų liūtim… Jis blaškėsi po kambarį. Pirmąkart gyvenime pajuto baisų, beveik fizinį laikinumo jausmą. Priminė žmoną jauną, kai jie susipažino ir turėjo tiek vilčių… Jis mylėjo ją tada. Staiga pasirodė, kad tie penkiolika metų prabėgo akimirksniu, ir viskas – laimė, jaunystė, gyvenimas – dar priešakyje… Paskutinėmis dienomis jis ją apgaubė rūpesčiu, buvo su ja ištisą parą, jautė laimę, kurios nė nesitikėjo. Bijodamas jos netekti, jis buvo pasiryžęs atiduoti ką tik norės, kad tik ją išsaugotų. Jei kas nors būtų priminęs, kad dar prieš mėnesį jo žmona jam erzino ir svajojo ją palikti, būtų sakęs – „tas ne aš.“ Jis matė, kaip jai sunku atsisveikinti su gyvenimu, kaip ji verkia naktimis, manydama, kad jis miega. Suprato: nėra baisesnio bausmės, kaip žinoti savos mirties datą. Matė, kaip ji kabinosi už gyvenimo, net už menkiausios vilties. Po dviejų mėnesių ji mirė. Jis gėlėmis nuklojo kelią nuo namų iki kapinių. Verkė kaip vaikas, kai leido karstą – jis paseno tarsi tūkstančiu metų… Namie, po jos pagalve, rado raštelį – norą, kurį ji rašė Naujųjų metų išvakarėse: „Būti laiminga su Juo iki paskutinės akimirkos.“ Sako, visi norai, parašyti per Naujuosius, išsipildo. Matyt, taip ir yra, nes tą pačią naktį jis užrašė: „Būti laisvam.“ Kiekvienas gavo tai, ko, rodos, tyliai troško… Norėjai būti laisvas, o ji – laiminga šalia tavęs. 15 metų santuokos, slapta liga ir paslaptis, kuri viską pakeitė amžiams…

Jis negalėjo pakęsti savo žmonos. Jau nekentė jos Praėjo penkiolika metų, kai gyveno kartu.

Uncategorized

0104

– Tu nesi žmona, tu esi tarnaitė. Neturi vaikų! – Mama, Elena čia apsigyvens. Remontuojame butą, ten gyventi neįmanoma. Turim laisvą kambarį, kam jai ten tūnoti dulkių debesyje? – pasakė Elenos vyras. Vyrui šis sprendimas nerūpėjo, tačiau to paties negalima buvo pasakyti apie jo žmoną ir mamą. Mama nemėgo marčios. – Turiu dirbti, negaliu čia būti, – tyliai ištarė Elena. Žmona dirbo nuotoliniu būdu ir jai reikėjo ramybės bei tylos. Jonas visą dieną buvo darbe, tad ištverti gyvenimą su anyta po vienu stogu nebuvo lengva. Elena buvo pripratusi prie tylos namuose, kur niekas jos netrikdo. Elena žvelgė į anytą ieškodama žodžių. Anyta nenorėjo Elenos savo namuose, bet kito pasirinkimo nebuvo. Jie susėdo prie stalo vakarienės. – Elena, patiek, prašau, savo firmines salotas, – tarė Jonas. – Jonai, nevalgyk šitų chemikalų. Padariau tau kitų, sveikesnių, – niurzgėjo anyta. Elena pakeitė veido išraišką. Jos vyras alergiškas pomidorams – kaip anyta galėjo tai pamiršti? Vaikystėje ji nekreipė į tai dėmesio: „Nėra ko lakstyti pas gydytojus, duosiu tabletę – praeis.“ – Jis turi alergiją. Kodėl įdėjai pomidorų į salotas? – paklausė Elena. – Ką tu sugalvojai? Vienas pomidoras, nieko blogo nenutiks, – neatlyžo anyta. – Jam bus blogai. – Elena, nurimk. Jis neturi jokios alergijos. Jo mama geriau žino nei tu. – Aš jo žmona. Rūpinuosi vyru. – Tu ne žmona, tu tarnaitė. Neturi vaikų! Kai turėsi, tada kalbėsimės. Elena šoko nuo stalo ir išskubėjo į miegamąjį. Anyta visada skaudžiai pataikydavo į jautriausią vietą. Jonas nuskubėjo guosti žmonos. – Jonai, atleisk. Geriau eisiu pas tėvus. Arba pasiliksiu biure. Nenoriu gyventi su tavo mama. – Leisk man su ja pasikalbėti. Ji nustos! – Ne, mes jau milijoną kartų tai perėjom. Mes nesusitarsime po vienu stogu. Galiausiai turėjo kurį laiką išsinuomoti butą, kad išvengtų dar vieno šeimos skandalo. Anyta, žinoma, pyko, bet kitos išeities nebuvo. O Elena be galo džiaugėsi turinti tokį rūpestingą ir supratingą vyrą.

Tu ne žmona, tu tarnaitė. Net vaikų neturi! Mama, Austėja gyvens pas mus. Tvarkomės butą, ten neįmanoma