Tai kas čia per netvarka? Tu, Rasa, pabandyk pirštu perbraukti šią lentyną! Čia ne dulkių sluoksnis
Mama, o Milda vėl sugraužė mano pieštuką! Eglė įlėkė į virtuvę su nuskabytu spalvotu pieštuku rankoje
2023 metų birželio 10 diena Ach, kiek kartų jau tai girdėjau… Vos tik atvyksta mūsų Dovilė į sodybą
2020 m. vasario 18 d. Šiandien grįžusi iš darbo norėjau ramiai pasivaišinti arbata, bet likimas šįkart
Man 45-eri: kodėl daugiau nebepriimu svečių savo namuose ir šventes renkuosi švęsti restorane
Kai kurie žmonės užmiršta, kad yra svečiai – elgiasi nemandagiai, dalina patarimus ir neskuba skirstytis namo.
Anksčiau buvau labai svetinga, bet įkopusi į penktą dešimtį, persvarčiau požiūrį. Namuose daugiau svečių nekviečiu – nebereikia man bereikalingo nervinio vargo.
Paskutinį gimtadienį švenčiau kavinėje ir labai patiko – dabar švęsiu tik taip. Štai kodėl.
Organizuoti šventę namuose Lietuvoje kainuoja brangiai. Net ir paprastai vakarienei reikia išleisti nemažai, o jei švenčiate Kalėdas ar Velykas – išlaidos dar didesnės. Svečiai dažnai ateina su kukliomis dovanomis, nes laikai sunkūs, bet užsibūna iki vėlumos. Norisi ramybės, o ne plauti kalną indų ir tvarkyti namus.
Dabar tvarkau ir gaminu tada, kai noriu. Po namuose surengtų švenčių jausdavausi išsekusi ir prislėgta – dabar galiu po švenčių ramiai išsimaudyti ir anksti eiti miegoti.
Turiu daug laisvo laiko ir praleidžiu jį protingai. Draugai gali užsukti arbatos, bet nebesuku galvos, jei nėra namuose gardumynų. Atvirai sakau, ką galvoju. Jei noriu pailsėti – parodau duris. Gal ir neatrodo gražu, bet man svarbiausia – mano poilsis.
Stebina, kad tie, kurie patys dažnai lankosi pas kitus, savo namų svečiams dažnai neatveria – lengviau svečiuotis svetimuose namuose ir nesivarginti su ruošos rūpesčiais.
O ar Tu dažnai priimi svečius? Ar laikai save svetingu žmogumi? Man 45 metai. Mano namuose svečių jau nebepriimu. Kai kurie žmonės, atėję į svečius, pamiršta, jog yra
Išdavė ir kelia sąlygas Klausyk, Vaiva, neturiu nei laiko, nei noro klausytis tavo nesibaigiančių burbėjimų.
Mama rytoj rytą atsikrausto pas mus. Jau tarėjausi su dėde Antanu, padės daiktus pervežti. Ir nesurauk
– Pasiliksime pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų nuomotis savo būsto! – pasakė man mano draugė. Esu labai aktyvi moteris. Nors man jau 65-eri, vis dar sugebu aplankyti įvairias vietas ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Su džiaugsmu ir liūdesiu prisimenu jaunystės laikus, kai vasarą galėjai ilsėtis kur tik panorėjęs: važiuoti prie Baltijos jūros, išvykti į stovyklą su draugais ar plaukti baidarėmis bet kuria Lietuvos upe – ir viską tai už nedidelius pinigus.
Tačiau visa tai jau praeityje.
Visada mėgau bendrauti ir pažinti žmones: tiek pliaže, tiek teatre. Su daugeliu pažinčių draugavau metų metus.
Vieną dieną susipažinau su moterimi vardu Rasa. Per atostogas apsigyvenome tame pačiame svečių name. Išsiskyrėme kaip draugės. Praėjo keleri metai – kartais pasikeisdavome laiškais ir šventiniais linkėjimais. Ir vieną dieną gavau telegramą. Ji nebuvo pasirašyta – tik parašyta: „Trečią valandą ryte atvyksta traukinys. Lauk manęs prie stoties!“
Nesupratau, kas galėjo atsiųsti tokią telegramą. Žinoma, nei aš, nei vyras niekur neėjome. Bet ketvirtą ryto kažkas paskambino į duris. Atidariau… ir buvau sustingusi iš nuostabos: tarpduryje stovėjo Rasa, dvi paauglės mergaitės, močiutė ir vyras. Visi su didžiulėmis dėžėmis ir krepšiais. Mes su vyru netekome žado. Tačiau įsileidome nepažįstamus žmones į namus. O Rasa paklausė:
– Kodėl neatvažiavai mūsų pasitikti? Juk siuntėme telegramą! Taksi juk kainuoja!
– Atsiprašau, nežinojau, kas siunčia.
– Bet turėjau tavo adresą. Štai mes ir esame.
– Bet aš maniau, kad tiesiog rašinėsime viena kitai laiškus!
Tada Rasa paaiškino, kad viena mergaičių šiemet baigė mokyklą ir planuoja stoti į universitetą, o likusi šeima atvyko ją palaikyti.
– Gyvensime pas tave! Neturime pinigų nuomai, o tavo namai arti miesto centro!
Buvau šokiruota: juk net nesame giminės! Kodėl turėtume leisti jiems gyventi kartu? Turėjome juos maitinti tris kartus per dieną – nors ir atsinešė šiek tiek maisto, patys nieko negamino, turėjau viskuo rūpintis.
Negalėjau daugiau to pakęsti, tad po trijų dienų paprašiau Rasos su artimaisiais išsikraustyti – man buvo vis tiek, kur eis. Kilo siaubingas skandalas – Rasa dūžino indus ir klykė isterijoje.
Likau šokiruota jos elgesio. Jie galiausiai išėjo – bet išsinešė mano chalata, keletą rankšluosčių ir stebuklingu būdu netgi didelį puodą su kopūstais. Kažin kaip jiems pavyko jį išsinešti! Puodas tiesiog išnyko!
Taip baigėsi mūsų draugystė. Ačiū Dievui! Daugiau nei girdėjau, nei mačiau Rasos. Dabar būnu kur kas atsargesnė, susipažindama su naujais žmonėmis. Mes su šeima kurį laiką pas tave apsistosim, nes neturim pinigų nuomotis savo buto! šitaip man pasakė
Man 58-eri, ir priėmiau sprendimą, kuris man kainavo daugiau, nei daugelis galėtų įsivaizduoti: nustojau finansiškai remti dukrą. Ne todėl, kad jos nemylėčiau… ir ne todėl, kad tapau „šykšti“.
Mano dukra ištekėjo už vyro, kuris nuo pat pradžių parodė, kad nemėgsta dirbti: keitė darbus kas kelis mėnesius – vis su naujais pasiteisinimais: „blogas vadovas“, „nepatogus grafikas“, „mažas atlyginimas“, prasta atmosfera… Vis kažkas netiko.
O dukra dirbo, bet pinigų vis tiek trūko.
Kiekvieną mėnesį jis ateidavo pas mane su tais pačiais žodžiais: nuoma, maistas, skolos, vaikų mokykla. Ir aš… visada vis tiek padėdavau.
Iš pradžių galvojau, kad taip bus tik trumpam. Kad tai – laikinas etapas. Kad jis atsigaus, prisiims atsakomybę, taps vyras.
Bet metai bėgo, o niekas nesikeitė.
Jis sėdėdavo namuose, miegodavo iki pietų, susitikdavo su draugais, žadėdavo, kad „beveik“ rado darbą. O mano duodami pinigai dengė išlaidas, už kurias jis turėjo būti atsakingas… arba, dar blogiau – jo gėrimą.
Jis neieškojo darbo, nes žinojo, kad kad ir kas nutiktų, vis tiek būsiu ta, kuri „viską sutvarkys“.
Dukra irgi jo nespaudė. Jai buvo lengviau prašyti manęs pagalbos, nei susidurti su juo.
Taip aš mokėjau už sąskaitas, kurios net nėra mano. Ir nešiojau naštą už santuoką, kuri taip pat ne mano.
Diena, kai nusprendžiau sustoti, buvo tada, kai dukra paprašė pinigų „skubiam atvejui“… ir netyčia pasakė, kad jų reikia padengti skolai, kurią jos vyras pasidarė lošdamas biliardą su draugais.
Paklausiau:
– Kodėl jis nedirba?
Ji atsakė:
– Nenoriu jo spausti.
Tada tvirtai pasakiau:
Aš ir toliau teiksiu dukrai emocinę paramą. Būsiu šalia jos ir anūkų. Visada. Bet daugiau pinigų neduosiu, kol ji gyvens su vyru, kuris nieko nedaro ir neprisiima jokios atsakomybės.
Ji verkė. Supyko. Apkaltino mane, kad ją palieku.
Ir tai buvo vienas sunkiausių momentų, kuriuos esu išgyvenusi kaip mama.
Pasakykite… ar suklydau? Žinai, esu 58-erių, ir neseniai priėmiau vieną sunkiausių sprendimų nustojau remti finansiškai savo dukrą.
