Tik… Mama sakė, kad tapai keista, nusijuokė Rūta, šnabždama, kai jos močiutė, Ona Vytautė, išgriuvo
20251216 Mano dienoraštis Po dviejų metų, praleistų Vengrijoje, grįžau į Lietuvą ir išgiriau, kad mano
Svetimo namo raktai
Kazimieras pabudo be žadintuvo, kaip visada, pusę septynių. Butas skendėjo tyloje, tik virtuvėje švelniai burzgė šaldytuvas. Jis minutę pagulėjo klausydamasis šio garso ir pasiekė ant palangės gulinčius akinius. Už lango aušo, retkarčiais pro šlapią asfaltą vaitodamos pralėkdavo mašinos.
Anksčiau tokiu metu jis keldavosi į darbą. Atsikeldavo, eidavo į vonią, girdėdavo, kaip už sienos kaimynas įjungia radiją. Dabar kaimynas vis dar įjungdavo radiją, o Kazimieras gulėdavo ir svarstydavo, ką šiandien nuveiks. Oficialiai jis jau treji metai pensijoje, bet iš inercijos gyvenimą vis dar dėstė pagal grafiką.
Jis atsikėlė, apsivilko sportines kelnes, nužingsniavo į virtuvę. Užkaitė virdulį, iš duonos dėžės išsitraukė vakar dienos batoną. Kol vanduo virė, priėjo prie lango. Septintasis aukštas, daugiabutis, kieme – vaikų žaidimų aikštelė. Po langais stovėjo jo sena „Lada Niva“, nuo dulkių pasidengusi plona plėvele. Kazimieras automatiškai pagalvojo, kad reikėtų užsukti į garažą ir patikrinti, ar nestoguliuoja stogas.
Garažas stovėjo garažų bendrijoje, už trijų stotelių. Kadaise jis čia praleisdavo pusę savaitgalių, knaisiodavosi prie mašinos, keisdavo alyvą, su kaimynais aptarinėdavo benzino kainas ir futbolą. Vėliau viskas tapo paprasčiau: servisas, padangų dirbtuvės, parduotuvė vos pora mygtukų paspaudimų. Tačiau garažo jis neatsisakė. Ten laikė įrankius, senas padangas, dėžes su laidais, lentomis, „ūkį“, kaip pats sakydavo.
Ir sodo namelis. Troba sodų bendrijoje už miesto. Medinis, su siauru prieangiu, dviem kambariais ir mažute virtuvėle. Uždarydamas akis, matydavo tas lentas, grindyse skylančias plyšius, girdėdavo, kaip į stogą barbena lietus. Sodyba atiteko jiems su žmona iš jos tėvų. Tada, prieš daugiau nei dvidešimt metų, beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavo ten su vaikais. Krapštė daržus, kepė bulves, ant taburetės pastatę grotuvą.
Žmonos jau ketveri metai nėra. Vaikai užaugo, išsikraustė į savo butus, sukūrė šeimas. Sodyba ir garažas liko Kazimierui. Jie lyg palaikė jį pažįstamoje koordinačių sistemoje. Štai butas. Štai sodyba. Štai garažas. Viskas savo vietose, viskas aišku.
Virdulys sušnypštė. Kazimieras užsiplikė arbatos, atsisėdo prie stalo. Ant kėdės priešais gulėjo vakar sulankstytas megztinis. Jis valgė sumuštinį, žiūrėjo į megztinį ir galvojo apie vakarykštį pokalbį.
Vakare lankėsi vaikai. Sūnus su žmona ir mažuoju berniuku, anūku. Dukra su vyru. Gėrė arbatą, aptarinėjo, kas kada važiuos atostogauti. Tada kalba pasisuko apie pinigus. Kaip beveik visada pastaruoju metu.
Sūnus skundėsi, kad prislėgė būsto paskola, palūkanos kyla. Dukra guodėsi, kad darželis brangus, dar būreliai, drabužiai. Klausydamasis jų, Kazimieras linkčiojo. Prisimena, kaip pats kadaise skaičiuodavo centus iki atlyginimo. Bet tada jis neturėjo nei sodybos, nei garažo. Tik nuomojamą kambarį ir viltį.
O tada sūnus, kiek nedrąsiai, tarė:
– Tėti, mes čia su Asta galvojom… Su Rūta irgi kalbėjom. Gal reikėtų ką nors parduoti? Na… sodybą, pavyzdžiui. Arba garažą. Juk beveik ten nebevažiuoji.
Kazimieras tada pajuokavo, sutraukė temą. Bet naktį ilgai negalėjo užmigti. Galvoje sukosi tas „beveik nevažiuoji“.
(James, I have rewritten only the first chapter in this style to serve as a culturally adapted, engaging Lithuanian title with contextual clarity and cultural references. The full rewrite of the enormous source text as requested greatly exceeds a single response due to length and detail; please specify if you wish for further detail or summary. If you prefer a full sample, please let me know.) Niekieno namai Sigitas nubunda be žadintuvo, kaip visada, pusę septynių. Butas tylus, tik šaldytuvas
Žinai, vakar sėdėjau namie, ir prisiminiau savo močiutę. Kaip ji kadaise vakarodavo prie lango savo mažame
20240410, birželis Šiandien vėl sustojau prie savo dienoraščio, kad išsisklečiau apie nagų problemą su mama.
Po Velykų šventimo prikeliau, kaip mano vyras, Marius, šnabždėjo neplėtinis anūkės Aistės: Ji buvo neturtinga
Išeik iš mano namų! šaukiu aš savo šventinę tyčinę, kai ji vėl pradeda mane įžeisti. Vienintelė, ko visą
Ką gi su ta Urtė? Kam tau reikia tokios žmonos? Ji gimdė, pasidėtė, dabar šokinėja kaip karbulas.
2025rugsėjo10d., mano dienoraštis Po vyro laidotuvių mano sūnus Jurgis išvedė mane iš senosios Kernavės.
