Vedžiau moterį su mažu vaiku. Po aštuoniolikos metų ji mane paliko. Tačiau jos dukra nusprendė šventes
Skaudžiausias dalykas, kuris man nutiko 2025-aisiais, buvo sužinoti, kad vyras man buvo neištikimas… ir kad dar mano brolis, pusbrolis bei tėtis viską žinojo jau seniai
Buvome susituokę vienuolika metų. Moteris, su kuria vyras užmezgė romaną, buvo sekretorė toje pačioje įmonėje, kurioje dirba mano brolis. Jų pažintį užmezgė būtent jis, todėl tai nebuvo atsitiktinumas. Jie dažnai susitikdavo darbo reikalais, renginiuose ir giminės susibūrimuose, kur vyro neištikimybę matydavo ir pusbrolis. Visi vieni kitus pažinojo ir nuolat matydavosi.
Mėnesių mėnesius vyras gyveno su manimi, tarsi nieko nebūtų įvykę, o aš bendravau su broliu, pusbroliu ir tėčiu, nė neįtardama, kad visi trys žino apie neištikimybę. Nei vienas man neprasitarė. Nei vienas nepasakė nė žodžio ir nebandė manęs apsaugoti ar bent jau paruošti tam, kas vyksta už nugaros.
Kai spalį sužinojau apie išdavystę, pirmiausia pasikalbėjau su vyru – jis patvirtino romaną. Tada tiesiai paklausiau brolio, ar žinojo, jis prisipažino. Pusbrolis irgi iškart pasakė, kad seniai viską pastebėjo, bet nenorėjo kištis. Tėtis taip pat žinojo, bet sakė, kad tai vidiniai sutuoktinių reikalai.
Po visko išsikrausčiau, o namą parduodu. Skandalų ir barnių nebuvo – nesileisiu žeminama. Moteris tebėra įdarbinta pas brolį, o visi trys – brolis, pusbrolis ir tėtis – liko geruose santykiuose su mano vyru. Per Kalėdas ir Naujuosius, nors mama kvietė, atsisakiau dalyvauti šeimos šventėse, nes negalėčiau ramiai sėdėti su tais, kurie žinojo ir tylėjo. Jie šventė kartu, manęs prie stalo nebuvo nė per vieną iš datų.
Nuo spalio nebendrauju su nė vienu iš jų ir nematau, kaip galėčiau jiems atleisti. Skaudžiausias dalykas, kuris man nutinka šiemet, yra suvokimas, kad mano vyras mane apgaudinėja ir kad
Aistė stovėjo ant durų rėmo, neramiai laikydama rankųriščio diržą. Marius, prašau, stebėk, kad mama nesikištų
20240912, penktadienis Šiandien vėl susidūriau su šeimos aukso taisyklėmis, kurios man atrodo labiau
Man 50 metų ir kai pastojau nuo vaikino, dar buvau mokinė – abu buvome moksleiviai, nedirbome. Mano šeima mane išvarė, sakydami, kad sugėdinau namus ir jie neaugins „svetimo“ vaiko – išėjau naktį tik su mažu lagaminėliu. Tik vaikino šeima priėmė mus į savo namus, pasirūpino viskuo, padėjo baigti mokslus ir net pasiūlė apmokyti mane slaugytojos specialybės. Jo mama buvo šalia per gimdymą, mokė rūpintis kūdikiu, tėvai apmokėjo sąskaitas ir nėštumo tyrimus. Gyvenome taupiai, be prabangos, bet niekada netrūko palaikymo ir pagalbos. Su vyru baigėme mokslus, susituokėme, užauginome sūnų, šiandien mėgaujamės stipria šeima ir nepriklausomu gyvenimu. Su savo tėvais bendrauju tik minimaliai – jie manęs neišgelbėjo. Tikroji mano gyvenimo šeima yra mano vyro šeima. Man dabar penkiasdešimt metų, o kai pastojau nuo savo vaikino, dar buvau mokinė. Mes abu lankėme mokyklą
Mano buvęs pasirodė vieną šeštadienio popietę su didžiule puokšte gėlių, šokoladais, dovanų maišu ir ta šypsena, kurios nebuvau mačiusi mėnesiais – pagalvojau, kad ateina atsiprašyti ar pagaliau pasikalbėti apie viską, kas liko neišspręsta tarp mūsų. Jis buvo labai šaltesnis po išsiskyrimo, atrodė, tarsi būčiau jam visiškai svetima…
Vos tik įžengė į vidų, pradėjo kalbėti apie tai, kaip daug mąstė, kaip aš jam rūpiu, kad esu „jo gyvenimo moteris“ ir kad jis suprato savo klaidas. Kalbėjo taip greitai, kad atrodė, jog išmoko kalbą atmintinai. Tylėdama klausiausi, nesuprasdama, iš kur tiek švelnumo po mėnesių tylos. Jis prisiartino, apkabino mane ir pasakė, kad nori „susigrąžinti tai, kas mūsų“.
Ištraukė kvepalus, apyrankę ir dėžutę su laišku – viskas atrodė labai romantiška. Pradėjo įtikinėti, kad turime sau duoti dar vieną šansą, jog jis pasikeitęs ir su manimi nori viską padaryti tinkamai. Pradėjau justi nerimą – viskas atrodė per gerai, kad būtų tikra, juolab, kai kartu būdami jis niekada taip nesistengė.
Tiesa paaiškėjo, kai jį pasikviečiau atsisėsti ir tiesiai paklausiau, ko jis nori. Tuomet jis pradėjo painiotis – pasakė, kad turi „nedidelę bankinę problemą“, kad jam reikalingas kreditas „verslui, kuris bus naudingas mums abiem“, ir jam trūksta tik vieno parašo – mano.
Tada supratau, kodėl jis atsirado toks dėmesingas ir su tiek dovanų.
Pasakiau, kad nieko nepasirašysiu. Jo veidas iš karto pasikeitė – šypsena dingo, žiedai sušnarėjo ant stalo, pradėjo ant manęs šaukti, kodėl juo nepasitikiu, kad čia jo „gyvenimo galimybė“. Kalbėjo taip, lyg būčiau jam skolinga. Dar išdrįso pasakyti, kad „jei dar jo noriu“, turiu padėti. Visa iliuzija subyrėjo taip greitai, kaip ir atsirado.
Kai pamatė, kad nepavyks įkalbėti, ėmė maldauti – be šio kredito jis „prarastas“, o jei padėsiu, jis „oficialiai sugrįš pas mane“ ir pradėsime viską iš naujo. Tai buvo visiškai atviras piniginio intereso ir tariamo susitaikymo mišinys. Tuomet galutinai supratau, kad visa šita scena – dovanos, gėlės, švelnūs žodžiai – buvo tik kaukė, siekiant mano parašo.
Galiausiai, kai tvirtai atsakiau, kad nieko nepasirašysiu, jis susirinko beveik viską: pasiėmė šokoladus, kvepalus, net apyrankę. Tik gėles paliko numestas ant grindų. Išėjo, pavadinęs mane nedėkinga, ir dar pasakė, kad „nebesiskųsčiau, jog jis nebandė gelbėti santykių.“ Duris uždarė taip, tarsi aš būčiau jam ką skolinga.
Taip jų „susitaikymas“ truko vos penkiolika minučių. Buvęs vaikinas pasirodė šeštadienio popietę, laikydamas rankose didžiulę rožių puokštę, dėžutę šokoladų
Nesijaudink manęs neapgalvok Simona nekantriai laukė Naujųjų metų šventės, planuodama išvykti į Karklės
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad penkios laukimo minutės gali pakeisti gyvenimą. Bet būtent taip ir nutiko.
Mano vadovas buvo tas žmogus, kuris pasakė man, kad vyras man neištikimas. Buvau ištekėjusi ir dirbau
