Zibainis

Uošvė pasiūlė persikelti į jos butą – akivaizdžiai su savanaudiškais ketinimais: „Ačiū, labai dosnu, bet atsisakysime!“. Kaip šeima atlaikė spaudimą ir kodėl jiems savas kampas brangesnis už patogumus mieste

Uošvė pasiūlo persikelti į jos butą, nes, matyt, naudingiau pačiai Labai ačiū už pasiūlymą.

Uncategorized

Iki įgyvendinimo datos Trečiame aukšte esančiame kabinete ji uždarė įeinančių dokumentų aplanką ir uždėjo antspaudą paskutiniam prašymui, stengdamasi nesugadinti rašalo. Ant stalo gulėjo tvarkingos krūvelės: „lengvatos“, „perskaičiavimai“, „skundai“. Koridoriuje jau rikiavosi eilė, ir iš balsų ji atpažino žmones, kuriuos mato savaitė iš savaitės. Jai patiko, kad šis darbas turi aiškų rezultatą: popierius virsta išmoka, pažyma — nemokamu važiavimu, parašas — galimybe nesirinkti tarp vaistų ir komunalinių. Ji pažvelgė į laikrodį. Iki pietų buvo likusios keturiasdešimt minučių, o dar reikėjo sutikrinti praėjusios savaitės žurnalą ir atsakyti į du laiškus iš savivaldybės. Viduje jautėsi nuovargis, panašus į nuolatinę įtampą pečiuose. Ji buvo prie to pripratusi kaip prie fono, vis tiek laikėsi tvarkos — tvarka buvo jos būdas „neišsibarstyti“. Stabilumą gyvenime laikė skaičiai. Būsto paskola už dviejų kambarių butą Fabijoniškių pakraštyje, kur su sūnumi gyvena po skyrybų, ir kasmėnesiniai mokėjimai už jo mokslą kolegijoje. Plius mama, kuriai po insulto reikėjo vaistų ir slaugės kelioms valandoms per dieną. Ji nesiskundė — tiesiog skaičiavo. Kiekvienas mėnuo — kaip ataskaita: pajamos, išlaidos, ką galima atidėti, ko ne. Kai sekretorė pakvietė į pasitarimą, ji pasiėmė užrašų knygelę su rašikliu, išjungė monitorių ir užrakino kabinetą raktu. Posėdžių salėje jau sėdėjo skyriaus vedėjas, du pavaduotojai ir teisininkė. Ant stalo stovėjo ąsotis vandens ir plastikiniai puodeliai. Vadovas kalbėjo monotoniškai, be emocijų, lyg skaitytų suvestinę. — Kolegos, pagal ketvirčio rezultatus gavome optimizavimo planą. Didinant efektyvumą ir perskirstant darbo krūvį, nuo pirmos dienos paleidžiame naują aptarnavimo modelį. Dalį funkcijų perims vienas centras. Mūsų skyrius Žirmūnuose uždaromas, lengvatų priėmimas perkeliamas į MPT ir portalą. Išmokoms — naujos sąlygos, kai kurioms grupėms bus peržiūra. Ji užsirašinėjo, kol žodžiai ėmė kliūti už kažko viduje. „Uždaromas skyrius Žirmūnuose“ — tai nebuvo abstraktus adresas. Ten priimdavo žmones iš aplinkinių rajonų ir kaimų, ten ateidavo senjorai, kuriems į centrą du autobusai. „Peržiūra“ visuomet reiškė, kad kažkas negaus. Teisininkė pridėjo: — Informacija tarnybinė. Kol nebus oficialaus pranešimo — jokios saviveiklos. Nutekėjimas bus traktuojamas kaip režimo pažeidimas. Visi pasirašėt, žinot. Skyriaus vedėjas žvilgtelėjo į ją kiek ilgiau nei į kitus ir pasakė: — Turim ir kadrinių sprendimų. Tie, kas atlaikys krūvį ir parodys drausmę, gaus paaukštinimą. Saviškių nepaliekam. Fraze nuskambėjo kaip sunkus daiktas. Ji pajuto, kaip burnoje perdžiuvo. Paaukštinimas reikštų kelis eurus daugiau, vadinasi — mažiau baimės bankui ar vaistinei. Tačiau „uždaromas“ ir „peržiūra“ skambėjo garsiau. Po pasitarimo ji sugrįžo į kabinetą ir atsidarė vidinį paštą. Jame jau buvo laiškas tema „Įsakymo projektas. Neplatinti“. Prieduose — lentelė su datomis, sąrašais, formuluotėmis. Perėjus žemyn matėsi eilutė: „Nuo 01 dienos sustabdomas priėmimas adresu…“, toliau — lengvatų, kurioms keičiamos patvirtinimo sąlygos, sąrašas. Vienoje vietoje buvo: „nesant elektroninio prašymo, išmoka stabdoma iki dokumentų pateikimo“. Ji žinojo, kad „stabdoma“ daugeliui reikš „dingsta mėnesiui ar dviem“, nes žmonės nespės, nesugebės prisijungti ar nesupras, ko nori. Ji atsispausdino tik vieną lapą, ten, kur buvo įgyvendinimo data ir bendras tvarkos aprašas, ir iškart įdėjo į segtuvą „tarnybinė“. Spausdintuvas ant dėklo paliko šiltą popieriaus pėdsaką. Perskaitė vėl, lyg būtų galėjusi uždaryti prasmę su dangteliu. Prieš pietus eilė koridoriuje dar labiau sutankėjo. Ji priimdavo greitai, bet dėmesingai, ir pagavo save žiūrint į kiekvieną kaip į būsimą galimą netektį. Senjorė drebančiomis rankomis atnešusi pažymą apie sūnaus pajamas. Darbininkas su striuke, kuriam reikėjo kompensacijos už važiavimą gydymui. Moteris su vaiku, prašanti perskaičiuoti, nes vyras paliko ir alimentų nemoka. Ji žinojo jų veidus ir istorijas, nes savivaldos įstaigoje žmonės nedingsta. Jie grįžta su naujom pažymom ir tais pačiais rūpesčiais. O dabar iš jos reikalavo tylos, kol sistema tyliai perstatys lenteles ant durų. Vakarop ji pasiliko darbe. Kabinete buvo tylu, tik apačioje pliaukšėjo apsaugos durys. Ji dar kartą atsidarė lentelę ir pradėjo tikrinti detales — ne iš smalsumo, o kad suprastų, ar yra bent kiek minkštesnis išėjimo kelias. Galbūt numatytos išvažiuojamosios konsultacijos. Gal bus pereinamasis laikotarpis. Gal galima iš anksto paruošti atmintines. Ji rado eilutę „gyventojų informavimas — per oficialų tinklalapį ir skelbimus MPT“. Ir viskas. Jokių telefoninių, jokių laiškų, jokių butų seniūnų susitikimų. Jai pasidarė šalta nuo sprendimo paprastumo. Kitą dieną ji nuėjo pas vedėją. Ne su kaltinimu, o su klausimais, kaip įpratusi. — Gal galima patikslinti dėl perėjimo? — padėjo užrašų knygelę ant stalo, neišskleidusi. — Mūsų Žirmūnuose pusė klientų neturi interneto. Jei išmokos bus stabdomos be prašymo, jie tiesiog nespės. Gal bent mėnesį leisti priimti ir ten, ir čia? Gal išvažiuojamą dieną kaime? Vadovas pavargusiu mostu patrina kaktą. — Suprantu. Bet tai ne mūsų sprendimas. Gavome rodiklius — mažinti išlaidas, didinti elektroninių prašymų dalį. Negalim laikyti dviejų langelių. Išvažiuojamieji reikalauja transporto, komandiruočių, ataskaitų. Pinigų nėra. — Bent žmones perspėti iš anksto. Juk kasdien juos matom. Jis pakelia akis. — Įspėsime oficialiai. Kai bus įsakymas ir pranešimas spaudai. Anksčiau — ne. Tu pati žinai, kas prasidės. Panika, skundai, skambučiai į savivaldybę. O mums dar ketvirtį reikia uždaryti. Ji pajuto kylantį pyktį, bet pyko ne tik ant jo. Jis irgi gyveno tuose skaičiuose, tik kitu lygiu. — Jei jie neteks išmokų, jie ateis čia. Ir pas mus. — Ateina, — ramiai sako jis. — Ir paaiškinsim tvarką. Turėsim instrukcijas. Tu stipri, susitvarkysi. Išėjo iš kabineto su jausmu, kad ją atsargiai pastatė į vietą. Koridoriuje kolegos kalbėjo apie atostogų grafikus ir tai, kad „vėl kažką keičia“. Ji jiems nieko nesakė. Ne dėl to, kad sutiko, o nežinodama, kaip pasakyti taip, kad netaptų bėdos šaltiniu. Namie pašildė vakar išvirtą sriubą, padėjo lėkštes ant stalo. Sūnus grįžo vėlai, pavargęs, su ausinėmis ant kaklo. — Mama, mums praktiką perkelia. Gal paleis į kitą cechą. Jei nepriims, teks pačiam ieškoti. Ji linktelėjo, stengdamasi nerodyti, kaip ją tai paveikė. Jis ir taip turėjo pakankamai rūpesčių. Mokėsi, dirbo, bet kartais žiūrėdavo į ją taip, lyg ji turi būti tas „sienos“ žmogus. Kai jis išėjo į savo kambarį, ji paskambino mamos slaugei, sutarė laiką rytojui, paskui paskambino mamai. Mama kalbėjo lėtai, bet bandė laikytis. — Nepamiršk savęs, — tarė mama. — Viską ant pečių tempi. Ji norėjo atsakyti įprastą „nieko tokio“, bet netikėtai ištarė: — Mama, o jei sužinotum, kad uždaro vaistinę prie namų, o vaistų galima bus gauti tik centre, ar norėtum žinoti iš anksto? — Aišku, — nustebo mama. — Paprašyčiau tavęs ar kaimynės nupirkti daugiau. O kas atsitiko? Ji tylėjo. Klausimas buvo ne apie vaistinę. Naktį ji gulėjo ir galvojo: „tarnybinė paslaptis“ jų atveju nėra apie saugumą, o apie valdymą. Kad žmonės nespėtų reaguoti, nesusivienytų, neuždavinėtų nepatogių klausimų. Kad ir darbuotojai nepradėtų abejoti. Trečią dieną į priėmimą atėjo moteris iš kaimo, kuri tvarkė kompensaciją už neįgaliojo priežiūrą. Laikė dokumentų aplanką tarsi jis — vienintelis, kas leidžia išlikti vertikaliai. — Sakė, reikia patvirtinti iš naujo, — tyliai tarė. — Viską atnešiau. Tik pažiūrėkit, kad neatsisakytų. Jei vėluos, nežinau, iš ko gyvent. Vyras guli, aš nedirbu. Ji tikrino popierius, girdėdama galvoje tiksint įgyvendinimo datą. Moteris iš tų, kurios tikrai nepateiks elektroninio prašymo. Ne dėl to, kad nenori, — stinga jėgų ir įgūdžių. Ji paklausė: — Telefoną ar internetą turit? — Telefonas paprastas. Internetas – tik pas kaimynus, bet retai nueinu. Laiko visai nėra. Ji linktelėjo ir pasakė tai, ką galėjo pasakyti palei tvarką: — Šiandien viską sutvarkysiu pagal galiojančią. Štai, — padavė atmintinę su MPT adresu ir tvarkaraščiu. — Jei ką keis, geriau ateikit iškart, nedelskite. Moteris dėkojo taip, kaip dėkojama ne už paslaugą, o už žmogiškumą. Užvėrus duris ji suprato: „ateikit iškart“ — jau beveik ironija. „Iškart“ bus tada, kai jau bus vėlu. Tą pačią dieną bendrame skyriaus pokalbyje teisininkė parašė: „Primenu, kad įsakymų projektų platinimas draudžiamas, užfiksavus — drausminės priemonės iki atleidimo“. Prie žinutės buvo reakcijos, kažkas parašė „priimta“. Ji žiūrėjo į ekraną ir jautė, kaip baimė virsta sprendimu. Vakare ji turėjo sąrašą adresų, kuriuos perkels į bendrą centrą, ir sąrašą grupių, kurioms keisis sąlygos. Ji neturėjo jo spausdinti, bet išsitraukė vieną kopiją pasitikslinimui. Lapelis buvo pernelyg baltas ir akivaizdus. Ji užrakino duris ir atsisėdo, padėjusi delnus ant stalo krašto. Laiko „langas“ liko viena–dvi dienos. Iki oficialaus įsakymo buvo dar dvi, bet įgyvendinimo data jau buvo projekte. Jei žmonės sužinos dabar, galės pateikti prašymus pagal seną tvarką, surinkti pažymas, paprašyti artimųjų pagalbos prie portalo. Jei vėliau — stovės uždarytų durų Žirmūnuose ir pyks ant sargo. Galėjo pasakyti kolegoms? Iškart paaiškės, kas paskleidė. Parašyti į vietinę seniūnijos pokalbių grupę? Išaiškins šaltinį. Skambinti pažįstamiems? Tiesioginis pažeidimas, o telefonu turi ne visų. Liko vienas kelias: anonimiškai perduoti informaciją tiems, kas moka paskleisti švelniai. Rajone buvo senjorų taryba, aktyvūs daugiabučių pokalbiai ir viena žurnalistė iš „Vilniaus naujienų“, kuri objektyviai rašė apie socialinius klausimus. Ji ją žinojo iš ankstesnių publikacijų, kai ši prašė komentarų. Ji nufotografavo tik tą lapo dalį, kur data ir adresas. Be pavardžių, be vidinių numerių. Atidarė žurnalistės kontaktą per žinutę. Pirštai drebėjo ne iš romantikos, o žinant, kad kelio atgal jau nėra. Žinutę perrašė kelis kartus, trynė žodžius: „Pasitikrinkite informaciją: nuo 01 d. uždaromas priėmimas Žirmūnuose, lengvatos perkeliamos į MPT ir portalą. Žmonėms geriau pateikti prašymus iš anksto. Galima skelbti be šaltinio. Dokumentas — projektas, bet data nurodyta.“ Prisegė nuotrauką, vėl peržiūrėjo, nukirto, kad neliktų tarnybinių žymų. Prieš siunčiant išjungė telefone garsą, tarsi taip galėtų tapti nematoma. Paspaudė „siųsti“, iškart ištrynė pokalbį ir nuotrauką iš galerijos bei šiukšliadėžės. Veiksmai buvo mechaniniai, tik šįkart tvarka buvo nebe apie sistemą, o apie išsigelbėjimą. Lapą sukarpė į smulkius gabalėlius ir išnešė į laiptinės konteinerį. Grįžusi nusiplovė rankas, nors ant jų nebuvo purvo. Kitą dieną rajono pokalbiuose jau aptarinėjo „uždaro skyrių“, kažkas kėlė neegzistuojančio pranešimo nuotraukas. Skyriuje kilo nerimas. Kolegos šnekėjosi tyliai, vedėjas vaikščiojo per kabinetus, teisininkė rinko paaiškinimus apie „nepriklausymą sklaidai“. Ji aptarnavo žmones ir laukė, kada pakvies. Žmonės tikrai atėjo. Eilė pailgėjo, tapo nervingesnė, bet išryškėjo kita motyvacija: atėjo ne ginčytis, o suspėti. Vyras iš gretimo namo atvedė mamą — padėjo prisijungti prie portalo, bet vis tiek nori duoti prašymą raštu. Moteris paprašė sąrašo popieriuje, nes „paskui nepriims“. Iš kaimo moteris paskambino — ar galima anksčiau pateikti prašymą. „Galima“, — atsakė ji susigraudinusi. Vakarop ją pakvietė vedėjas. Ant stalo guli pokalbio ekrano spaudas — ten pačios formuluotės, kaip ir projekte. — Supranti, kas tai? — paklausė jis. Ji pažvelgė į lapą ir ramiai pasakė: — Suprantu. — Tai nutekėjimas. Savivaldybė klausia. Teisininkė pradeda tyrimą. Tu buvai pasitarime, turi prieigą prie dokumento. Seniai čia dirbi. Nenoriu tavęs „smogti“, — kalbėjo tyliai, su nuovargiu — ne grėsme. — Bet turiu žinoti, ar galiu tavimi pasikliauti. Ji pajuto įtampą — „pasikliauti“ jo kalboje reiškė „tavo tylėjimą“. Dabar galėjo meluoti, sakyti „nežinau“. Galbūt niekas ir nekliūtų. Bet tada liks sistemoje, kuri stovi ant tokių pačių tylių nutylėjimų. — Dokumentų neplatinau, — rinkosi žodžius. — Bet manau, kad žmonės turėjo žinoti iš anksto. Jei jau paaiškėjo, vadinasi, taip turėjo įvykti. Vadovas ilgai tylėjo. Galiausiai tarė: — Supranti, ką dabar sakai? — Suprantu. Jis atsiduso ir atmetėsi atgal. — Gerai. Nedarysiu viešo proceso. Bet paaukštinimo nebelieka. Perkeliu tave į archyvą. Nebeturėsi prieigos nei prie išmokų, nei prie klientų. Oficialiai — darbo perkėlimas dėl apkrovų, faktiškai — kad nebūtų pagundos. Sutiksi? Ji girdėjo ne malonę, ne bausmę, o visų bandymą išlaikyti veidą. Archyvas reiškė mažiau žmonių, mažiau prasmės, bet ir mažiau pavojaus. Mažesnį atlyginimą, beveik jokių priedų. Paskolos liks. — O jei nesutiksiu? — Tada komisija, paaiškinimai, drausmė. Žinai, kaip tai daroma. Ir man teks pasirašyt. Ji išėjo iš kabineto su nauju paskyrimu, kurį reikėjo pasirašyti iki dienos pabaigos. Koridoriuje kolegos apsimetė dirbantys, bet ji jautė jų žvilgsnius. Niekas nepriėjo. Tokiose vietose žmonės labiausiai bijo ne vadovų, o šalia esančio pavojaus. Namie ilgai sėdėjo virtuvėje, net neįsijungė televizoriaus. Sūnus išėjo, pamatė jos veidą ir paklausė: — Kas atsitiko? Ji papasakojo trumpai, be smulkmenų. Apie perkėlimą, apie pinigus. Jis klausė tylėdamas, paskui tarė: — Tu visada sakei, kad svarbiausia — ne gėdytis savęs. Ji nusišypsojo — per daug teisinga frazė paprastai virtuvei, tačiau taikli. — Svarbiausia, kad būtų iš ko gyventi, — tarė ji. — Ir kad galėčiau žmonėms žiūrėti į akis. Kitą dieną pasirašė perkėlimą. Rankos drebėjo, bet parašas išėjo lygus. Archyve tvyrojo popieriaus ir dulkių kvapas, ten — lentynos ir bylos. Gavo raktus ir darbų sąrašą: rūšiavimas, segimas, sutikrinimas. Darbas tylus, beveik nematomas. Po savaitės ant durų Žirmūnuose iškabino oficialų pranešimą. Žmonės vis tiek piktinosi — taip jau būna, bet dalis suspėjo pateikti prašymus anksčiau. Sužinojo iš buvusios kolegės, kuri, nepažvelgdama į akis, koridoriuje tyliai pasakė: — Kai kurie suspėjo. Tie, kas pokalbiuose skaito. Ir močiutės su anūkais atėjo. Matyt, ne veltui. Ji linktelėjo ir nuėjo tolyn, segdama dokumentų aplanką. Viduje buvo tuščia ir sunku vienu metu. Ji netapo heroje, neišgelbėjo visų, nesugriovė sistemos. Tik atliko vieną veiksmą, už kurį dabar moka. Vakare užsuko pas mamą, atvežė vaistų ir produktų. Mama ilgai į ją žiūrėjo, paskui tarė: — Matosi, kad labiau pavargai. — Taip, — atsakė ji. — Bet žinau, kodėl. Padėjusi maišus ant stalo, nusivilko paltą ir nuėjo plautis rankų. Vanduo buvo šiltas — vienintelis dalykas, kuris tą akimirką priklausė tik nuo jos pačios. Už lango miestas gyveno toliau, o iki kitos įgyvendinimo datos kieno nors lentelėje jau buvo likę mažiau nei mėnuo.

Žinai, sėdžiu ir noriu tau papasakot, kas čia dabar dedasi darbe. Trečiam aukšte, kur mūsų socialinių

Uncategorized

012

Poilsis su įžūlia gimine: kaip pagaliau viską išsiaiškinti ir pasakyti tiesą į akis — Jau dvi savaites kenčiu, Sau! Dvi savaites tame tvartelyje, kurį jie vadina „viešbučiu“. Kam mes išvis sutikom? — Todėl, kad mama paprašė. „Ninutei reikia pailsėti, Ninutei sunki dalia“, – pavaizdavo brolis mūsų mamą. Iš tiesų teta Nina visad buvo vargšė giminaitė, kurią visi turi užjausti ir globoti. Bet Liubai jos gailėtis vis tiek nesigavo. Visiškai. Mama, mūsų Vėra, už viską mokėjo, pirko maistą, gamino visai giminei, kol Nina su nauja drauguže – kažkokia Larisa, kuria pamilusi nieko neveikti, gulėjo prie baseino… O už plonos faneros pertvaros girdėjosi Timuko, šešiametės Ninos sūnaus, cypavimai… Viešbutyje kildavo skandalai, giminės vakare eidavo į restoraną, Ninos noru užsisakydavo brangiausius patiekalus, o kai ateina sąskaita, tradiciškai ji „pamiršdavo piniginę“, ir mama lauždavo savo kortelę. Dar blogiau tapdavo vakarais – užteko užgirsti, kaip teta su drauge aptarinėja Liubą ir trypia ją purvais, o mama tyli ir viską leidžia. Vieną kartą viskas sprogo. Liuba pagaliau pasakė į akis viską, ką laikė savyje, ir nutraukė amžinai tą skaudžių kompromisų ratą… Šis poilsis tapo lūžio tašku, kai „šeimos idiliją“ pakeitė atviras pokalbis, priimtas sprendimas ir visi taškai buvo sudėti ant „i“ – net jei tai kainavo ryšį su artimiausiais žmonėmis.

Atostogos su įžūlia gimine karti pamoka apie ribas Dvi savaites, Audriau, dvi savaitės kentėjau tam tvartelyje

Uncategorized

016

Tėtis mus paliko, palikdamas mamą su didžiulėmis skolomis – nuo tada praradau teisę į laimingą vaikystę

Mano tėtis mus paliko, palikdamas mamą su didžiulėmis skolomis. Nuo to momento netekau savo laimingos

Uncategorized

Suolelis dviems: kasdienybės bičiulystė Vilniaus skverelyje ir širdžių artumo paieškos vėlyvajame amžiuje

Du suoliuko gyvenimui Sniegas Vilniuje jau seniai nutirpęs, bet žemė parke tebebuvo drėgna, takeliai

Uncategorized

018

Ir iki šiol kartais pabundu naktį ir savęs klausiu, kada mano tėtis sugebėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo 15, kai tai įvyko. Gyvenome nedideliame, bet jaukiame name – su baldais, pilnu šaldytuvu tomis dienomis, kai apsipirkdavome, ir sąskaitomis, kurios beveik visada būdavo apmokėtos laiku. Mokinausi dešimtoje klasėje, o vienintelė mano problema buvo praeiti matematiką ir sutaupyti pinigų sportbačiams, kurių labai troškau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis vis dažniau vėlai grįždavo namo. Įeidavo nepasveikinęs, mesdavo raktus ant stalo ir eidavo tiesiai į kambarį su telefonu rankoje. Mama jam sakydavo: — Vėl vėluoji? Galvoji, kad šis namas pats savimi pasirūpins? O jis sausai atšaudavo: — Palik mane ramybėje, esu pavargęs. Aš viską girdėdavau savo kambaryje, su ausinukais ant ausų, apsimesdavau, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą pamačiau, kaip kalba telefonu lauke. Tyliai juokėsi, sakė kažką panašaus į „beveik viskas paruošta“ ir „nesijaudink, aš pasirūpinsiu“. Kai mane pamatė, iškart nutraukė pokalbį. Pilve suspaudė keistas jausmas, bet nieko nesakiau. Diena, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Grįžau iš mokyklos ir pamačiau atidarytą lagaminą ant lovos. Mama stovėjo miegamojo duryse raudonomis akimis. Paklausiau: — Kur jis eina? Jis net nepažvelgė į mane, tik tarė: — Manęs kurį laiką nebus. Mama jam šūktelėjo: — Kuriam laikui su kuo? Pasakyk tiesą! Tuomet jis pratrūko: — Išeinu su kita moterimi. Man atsibodo toks gyvenimas! Aš pravirkau ir klausiau: — O aš? O mano mokykla? O namai? Jis tik atsakė: — Susitvarkysit. Uždarė lagaminą, paėmė dokumentus iš stalčiaus, susikrovė piniginę ir išėjo, net neatsisveikinęs. Tą vakarą mama bandė nusiimti pinigų iš bankomato, bet jos korta buvo užblokuota. Kitą dieną nuėjo į banką – ten pasakė, kad sąskaita tuščia. Tėtis buvo išsiėmęs visus kartu sutaupytus pinigus. Supratome ir tai – jis buvo palikęs neapmokėtas sąskaitas už du mėnesius ir paėmęs paskolą mamą įrašęs kaip laiduotoją. Prisiminiau, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo kvitus su senu kalkuliatoriumi, verkdama vis kartojo: — Nieko neužtenka… nieko neužtenka… Stengiausi padėti jai su sąskaitomis, bet nesupratau nė pusės iš to, kas vyko. Po savaitės atjungė internetą, o vėliau vos nenutraukė ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valė kitų namus. Aš mokykloje pradėjau pardavinėti saldainius. Gėda buvo stovėti pertraukų metu su saldainių maišeliu, bet dariau tai, nes namuose neužteko net būtiniausių dalykų. Buvo diena, kai atidariau šaldytuvą ir viduje buvo tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir pavirkau viena. Tą vakarą valgėme vien tik baltus ryžius be jokių priedų. Mama atsiprašinėjo, kad nebegali duoti to, ką anksčiau. Gerokai vėliau pamačiau Facebook nuotrauką, kurioje tėtis su ta moterimi restorane – pakėlę vyno taures. Rankos drebėjo. Parašiau jam: „Tėti, man reikia pinigų mokykliniams reikmenims.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Daugiau niekada nepaskambino. Nepaklausė, ar baigiau mokyklą, ar sergu, ar ko nors reikia. Tiesiog pradingo. Dabar dirbu, viską apmoku pati ir padedu mamai. Ta žaizda dar vis atvira. Ne tik dėl pinigų, bet dėl palikimo, šaltumo, dėl to, kad mus paliko skęstančius ir toliau gyveno lyg nieko nebūtų buvę. Ir vis dėlto, daug naktų pabundu su tuo pačiu klausimu, kuris spaudžia krūtinę: Kaip išmoksti gyventi, kai pats tavo tėtis atima viską ir palieka tave mokytis išgyventi, kol dar esi vaikas?

Net ir dabar kartais pabundu vidury nakties ir galvoju kada mano tėtis spėjo iš mūsų viską paimti?

Uncategorized

0177

„Sėdi namuose visą dieną ir nieko neveiki“ – po šių žodžių nusprendžiau pamokyti savo vyrą Prieš ištardama „taip“, buvau girdėjusi iš draugių, kad kai lietuvis veda, jis iš karto pradeda manyti, jog žmona – jo nuosavybė, ir tik tada parodo savo tikrąjį veidą. Tačiau kaip ir kiekviena jauna naivi mergina, tikėjau, kad mano vyras kitoks. Net prieš vestuves jis mane labai saugojo, nepasakė nė vieno blogo žodžio, bijojo įžeisti, norėjo, kad visada būčiau šalia. Bet – apsirikau, kaip nutinka daugeliui moterų. Tiesa, vyrai pasikeičia, kai jaučia, kad moters širdis – jų. Prabėgus keliems mėnesiams po vestuvių, vyras pradėjo kalbėti negražiai apie mano mamą: kodėl ji tiek dažnai skambina, kodėl kartą per savaitę atvažiuoja? Aišku, sutikau, bijojau dėl santuokos, todėl prašiau mamos neskambinti man, o pati skambindavau tik būdama viena. Bet tuo viskas nesibaigė. Pastojau ir netekau darbo. Deja, turėjau gulėti dėl sunkios nėštumo eigos, tad darbdaviai sutarties nepratęsė. Tada vyras pradėjo kartoti: „Tu visą dieną sėdi namuose ir nieko neveiki.“ Vėl tylėjau – buvau nėščia, o kas jei paliks? Po pusantro metų, kai gimė dukra, vyras panoro būti dievu namuose: turėjau stovėti prie durų su šlepetėmis, viskas jam paruošta ant virtuvės stalo, pietūs – garuojantys. Vaiku rūpintis – tik moters darbas. Buvau išsekusi, todėl susikroviau daiktus ir su mažyle išėjau pas mamą. Su vyru nekalbėjau du mėnesius. Gyvenimas tęsėsi: grįžau į darbą, kasdien atrodžiau vis geriau. Vieną dieną jis atėjo pas mus – numetęs svorio, su nudėvėtais drabužiais, parpuolė ant kelių ir prašė atleidimo. Pasakiau, kad turės išmokti gaminti. Tik kai pats virs valgį ir tvarkys namus, pagalvosiu apie grįžimą. Vyras sutiko, bet ar pasikeis – dar pažiūrėsim.

Sėdžiu namuose visą dieną ir nieko neveikiu po šių žodžių nusprendžiau vyrelį pamokyti Kai dar buvau

Uncategorized

Be patarimų: Laiškai tarp Vilniaus studento ir senelio iš Kauno apie obuolius, darbą, jausmus ir tylias šeimos istorijas

Be pamokslavimų Rūtai žinutė atėjo per Messenger nuotrauka langeliais išrašyto lapo. Mėlynas rašiklis

Uncategorized

031

Ilgai tylėjau – ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, o todėl, kad tikėjau: jei sukąstu dantis ir kentėsiu, išsaugosiu ramybę šeimoje. Nuo pat pirmos dienos mano marti manęs nemėgo – pradžioje „juokavo“, vėliau tapo įprasta, o galiausiai – kasdienybe. Kai jie susituokė, padariau viską, ką daro mama: atidaviau jiems kambarį, padėjau su baldais, sukūriau namus. Sakiau sau: „Jie jauni – prisitaikys, o aš pabūsiu tyli, atsitrauksiu.“ Bet ji norėjo ne kad būčiau atsitraukusi – ji norėjo, kad manęs nebūtų. Kiekviena mano pagalba sutikta su panieka. „Nepalik, tau nieko neišeina. Palik, padarysiu pati, kaip priklauso. Negi nesimokysi?“ Žodžiai gal tylūs, bet dūria kaip adatos. Kartais sūnaus akivaizdoje, kartais prie svečių ar kaimynų – tarsi didžiavosi galėdama „pastatyti mane į vietą“. Aš tik linkčiodavau, tylėdavau ir šypsodavausi, kai norėdavosi verkti. Skaudžiausia buvo ne iš jos, o kad mano sūnus tylėjo. Jis apsimesdavo, kad negirdi. Kartais tik gūžteldavo pečiais arba stebeilydavo į telefoną. Kai likdavome dviese, sakydavo: „Mama, nekreipk dėmesio, ji tokia… Nepamąstyk.“ „Nepamąstyk“… Kaip galiu nepamąstyti, kai savo namuose imu jaustis svetima? Skaičiuodavau valandas, kol jie išeis – kad likčiau viena, galėčiau kvėpuoti ir negirdėčiau jos balso. Ji pradėjo elgtis, tarsi bučiau tarnaitė, kuri turi sėdėti kampe ir nelįsti. „Kodėl palikai čia taurę? Kodėl neišmetei? Kodėl tiek daug kalbi?“ O aš… aš beveik nebekalbėjau. Vieną dieną išviriau sriubos – nieko įspūdingo, tiesiog naminė, šilta, kaip visuomet kai ruošiu iš meilės. Ji užėjo, atidarė puodą, pauostė ir pasišaipė: „Tai kas čia? Vėl tavo ‘kaimiški valgiai’. Labai ačiū…“ Ir tada pridėjo žodžius, kurie vis dar skamba galvoje: „Jei tavęs nebūtų, viskas būtų paprasčiau.“ Sūnus sėdėjo prie stalo. Jis išgirdo. Mačiau, kaip įsitempė žandikaulis, bet jis ir vėl tylėjo. Aš nusisukau, kad nepamatytų mano ašarų. Pasakiau sau: „Neverk. Nedovanok to malonumo.“ Bet ji ėmė kalbėti garsiau: „Tu – našta! Visų našta! Man ir jam!“ Nežinau kodėl… bet šįsyk suskilo kažkas. Gal ne manyje, o jame. Sūnus atsistojo nuo stalo. Po truputį. Ne trankydamas, ne šaukdamas. Tiesiog tarė: „Užteks.“ Ji sustingo. „Ką reiškia ‘užteks’? – nusijuokė lyg nekalta. – Aš sakau tiesą.“ Sūnus priėjo ir pirmąkart gyvenime išgirau jį taip kalbant: „Tiesa ta, kad tu žemini mano mamą. Jos namuose – namuose, kuriuos ji sukūrė savo rankomis, kurios mane augino.“ Ji norėjo nutraukti, bet jis neleido. „Aš tylėjau per ilgai. Maniau, kad taip elgiasi ‘vyras’, kad saugo ramybę. Ne – aš tiesiog leidau vykti negražiems dalykams. Ir tam šiandien galas.“ Ji išbalo. „Tu – renkiesi ją, o ne mane?!“ Ir tada jis ištarė stipriausią frazę, kokią esu girdėjusi: „Aš renkuosi pagarbą. Jei tu jos nesugebi – vadinasi, esi ne savo vietoje.“ Tylėjo visa namai. Ji nuėjo į savo kambarį, trenkė durimis ir ėmė kalbėti kažką iš ten, bet jau neturėjau reikšmės. Sūnus atsisuko į mane – akys drėgnos. „Mama… atleisk, kad palikau tave vieną.“ Negalėjau iškart atsakyti – tiesiog atsisėdau, rankos drebėjo. Jis priklaupė šalia ir paėmė mano delnus, kaip vaikystėj. „Tu to nenusipelnei. Niekas neturi teisės tavęs žeminti. Net tas, kurį myliu.“ Pravirkau. Bet šįsyk ne iš skausmo – iš palengvėjimo. Nes pagaliau kas nors mane pamatė. Ne kaip ‘trukdžius’. Ne kaip ‘seną moterį’. O kaip mamą. Kaip žmogų. Taip, ilgai tylėjau… bet vieną dieną mano sūnus prabilo už mane. Ir tada supratau: kartais tyla nesaugo ramybės – ji saugo svetimą žiaurumą. O kaip jūs manote – ar mama turėtų kentėti pažeminimą „dėl ramybės“, ar tyla tik didina skausmą?

Ilgai tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, o todėl, kad tikėjau: jei sukąstu dantis ir prarysiu