Zibainis

Pasiūliau vyrui pakviesti jo mamą vakarienės. Net nenumaniau, kad tą pačią naktį paliksiu savo namus. Niekada nebuvau iš tų moterų, kurios kelia scenas. Net kai norėjosi šaukti, tiesiog nurydavau. Net kai skaudėjo, aš šypsojausi. Net kai jutau, kad kažkas ne taip, sau kartojau: ramiai… praeis… neverta ginčytis. Bet ta vakarienė neatnešė ramybės. Ir tiesa ta, kad jei nebūčiau išgirdusi vienos frazės, pasakytos lyg tarp kitko, dar ilgai gyvenčiau toje pačioje iliuzijoje. Viskas prasidėjo nuo paprastos minties – surengti vakarienę. Paprastą vakarienę. Ne šventę, ne iškilmes, o šeimynišką susibūrimą. Kad būtų ramiai, kad būtų pokalbių, šypsenų, kad atrodytų normalu. Seniai jutau, kad mano santykiai su vyro mama buvo įtempti lyg styga. Ji niekada nesakė tiesiogiai, kad manęs nemėgsta. Ne. Ji buvo gudresnė, subtilesnė, klastingesnė. Ji sakydavo tokius dalykus kaip: – Na va, tu tokia… savita. – Man sunku priprasti prie šių šiuolaikiškų moterų. – Jūs jaunos viską žinot. Ir visada su šypsena. Su ta šypsena, kuri ne pasveikina, o skaudina. Bet galvojau, jei labiau pasistengsiu, būsiu kantresnė, švelnesnė… gal viskas pasikeis. Vyras grįžo namo pavargęs, numetė raktus, nusirengė koridoriuje. – Kaip praėjo diena? – paklausiau. – Kaip visada. Chaosas. Balsas pilkas. Pastaruoju metu vis toks. – Pagalvojau… o gal pakvietus tavo mamą vakarienės šeštadienį? Jis sustojo, keistai pažvelgė – lyg netikėdamasis išgirsti. – Kodėl? – Kad nebūtume vis taip… atskirai. Noriu pabandyti. Visgi – tavo mama. Jis nusijuokė nemaloniai. Tas juokas reiškė: nesupranti. – Tu nenormali. – Nejau? Tiesiog noriu normalumo. – Nebus čia normalumo. – Bet galbūt verta pabandyti? Jis atsiduso tarsi pasunkinus jam pečius. – Gerai. Tik… nedaryk dramų. Tai paskutinis pasakymas žeidė. Juk niekada nedarau dramų. Tik gniaužiu jas savyje. Bet patylėjau. Atėjo šeštadienis. Gaminau tarsi egzaminui. Specialiai rinkau tai, kas patinka anytai. Kruopščiai serviravau stalą, uždegiau tas žvakes, kurios skirtos ypatingoms progoms, apsirengiau kukliai, bet tvarkingai. Vyras visą dieną nervinosi – vaikščiojo, darinėjo šaldytuvą, žiūrėjo laikrodį. – Nusiramink – pasakiau. – Tai tik vakarienė, ne laidotuvės. Jis pažvelgė, lyg pasakyčiau kažką kvailo. – Tu nesupranti. Ji atėjo tiksliai laiku. Nei minutei anksčiau, nei vėliau. Kai paskambino, vyras įsitempė. Pasitaisė marškinėlius, trumpai pažiūrėjo į mane. Atidariau duris. Ji buvo su ilgu paltu, ta pasitikėjimo išraiška, kokią turi moterys, įsitikinusios, kad pasaulis jų teritorija. Apžvelgė mane nuo galvos iki kojų, sustojo ties veidu ir nusišypsojo. Ne lūpomis – akimis. – Na, sveika – tarė. – Prašau, užsuk – atsakiau. – Džiaugiuosi, kad atėjot. Ji įėjo tarsi inspektorė patikrinti būsto. Apžiūrėjo koridorių, svetainę, virtuvę, vėl mane. – Malonu – tarė. – Butui. Apsimečiau, kad negirdžiu. Atsisėdome, įpyliau vyno, padėjau salotas, stengiausi palaikyti pokalbį, klausinėjau, ji atsakė trumpai ir aštriai. Ir tada prasidėjo… – Labai liekna esi – pasakė. – Tai blogai moteriai. – Tiesiog tokia esu – šyptelėjau. – Ne, ne. Čia nervai. Nervinga moteris namuose… bloga ženklas. Vyras nereagavo. Pažvelgiau tikėdamasi, kad pasakys ką nors. Nieko. – Valgyk, mergaite. Nebūk fėja – tęsė ji. Įsidėjau dar kąsnį. – Mama, gana – tingiai tarė vyras. Bet tai buvo “gana” tik dėl formalumo. Ne apsauga. Patarnavau pagrindinį patiekalą. Ji paragavo, linktelėjo. – Tinka. Nėra kaip mano virtuvė, bet… tinka. Tyliai nusijuokiau, kad nebūtų įtampos. – Smagu, kad patiko. Ji gurkštelėjo vyno, pažvelgė į akis. – O tu tikrai tiki, kad meilės pakanka? Klausimas nustebino. – Atleisk? – Meilė. Ar tiki, kad jos pakanka? Kad ji – šeimos pamatas? Vyras sujudėjo kėdėje. – Mama… – Jos klausiu. Meilė gera, bet ne viskas. Yra ir protas, ir interesas, ir… balansas. Pajutau, kaip oras tirštėja. – Suprantu – sakiau. – Bet mes mylim ir tvarkomės. Ji lėtai nusišypsojo. – Tikrai? Tada atsisuko į vyrą: – Pasakyk jai, kad tvarkotės. Vyras užspringo maistu, sukosėjo. – Tvarkomės – tyliai išspaudė. Balsas skambėjo be įsitikinimo – lyg sakytų tai, kuo netiki. Įsistebeilijau į jį. – Kažkas ne taip? – klausiau atsargiai. Jis numojo ranka. – Nieko. Valgyk. Ji nusivalė burną ir tęsė: – Aš prieš tave nieko neturiu. Ne bloga esi. Tiesiog… yra moterų meilėms ir moterų šeimai. Tada supratau. Tai buvo ne vakarienė, o apklausa. Senas konkursas “ar esi verta”. Tik nežinojau, kad dalyvauju. – Tai kokia esu aš? – klausiau ramiai, aiškiai. Ji pasilenkė prie stalo: – Tu patogi, kol tyli. Pažvelgiau į ją. – O jei nutiliu? – Tada jau problema. Kambaryje stojo tyla. Žvakės mirgėjo. Vyras žiūrėjo į lėkštę tarsi ten ieškodamas išsigelbėjimo. – Tikrai tai manai? – kreipiausi į vyrą. – Kad esu problema? Jis atsiduso. – Prašau, nepradėk. Tas “nepradėk” – kaip pliaukštelėjimas. – Nepradedu. Klausiu. Jis sudirgęs: – Ko nori, kad pasakyčiau? – Tiesos. Ji šyptelėjo: – Tiesa ne visada tinka prie stalo. – Ne. Prie stalo matyti viskas. Pažvelgiau į jį tiesiai: – Pasakyk: ar tu tikrai nori šios šeimos? Jis nutilo. Ir tas tylėjimas buvo atsakymas. Pajutau, kaip viduje kažkas atsileidžia – tarsi mazgas nutrūksta. Ji įsikišo su “daug gaila”: – Klausyk, nenoriu jūsų skaldyti. Bet vyras turi rasti ramybę. Namai turi būti užuovėja, o ne įtampos arena. – Įtampa? – pakartojau. – Kur įtampa? Ji gūžtelėjo: – Na… tu. Tu neši įtampą. Visada budri, vis klausi pokalbių, paaiškinimų. Tai žudo. Iš naujo kreipiausi į vyrą: – Tu jai taip sakei? Jis paraudo. – Tiesiog… pasipasakojau. Mano mama vienintelė, su kuo kalbuosi. Tada išgirdau didžiausią siaubą. Ne kad jis pasikalbėjo. O kad padarė mane problema. Prarijau. – Tai tu – “vargšas”, o aš – “įtampa”. – Nebūk tokia… – tarė jis. Ji jau tvirčiau: – Mano vyras sakydavo – jeigu moteris protinga, žino, kada pasitraukti. – Pasitraukti… – pakartojau. Ir būtent tada ji ištarė frazę, kuri mane sustabdė: – Na, butas juk vis tiek jo. Ar ne? Žiūrėjau į ją. Į jį. Laikas sustojo. – Ką pasakėt? – tyliai klausiau. Ji saldžiai nusišypsojo, lyg kalbėtų apie orą: – Butas. Juk jis nupirko. Jo – svarbu. Jau kvėpavau nebe normaliai. – Tu… jai sakei, kad butas tik tavo? Jis krūptelėjo. – Nepasakiau taip. – O kaip sakei? Jis pradėjo nervintis. – Koks skirtumas? – Yra. – Kodėl? – Nes aš gyvenu čia. Aš investavau. Aš kūriau namus. O tu aiškinai mamai, kad čia tavo, lyg aš svečias. Ji atsilošė, patenkinta: – Na, nesipykit. Taip yra. Tavo yra tavo, jo – jo. Vyras turi būti apsaugotas. Moterys… ateina ir išeina. Tai buvo ta akimirka, kai nebebuvau vakarienės moteris, o žmogus, matantis tiesą. – Taip mane matai? – klausiau. – Kaip moterį, kuri gali išeiti. Jis papurtė galvą. – Nebūk dramatiška. – Čia ne drama. Čia – aiškus paveikslas. Jis pakilo: – Gerai, gana! Vėl iš nieko darai dramą. – Iš nieko? – nusijuokiau. – Mama man pasakė į akis, kad esu laikina. O tu palikai. Ji lėtai atsistojo, apsimetusi užgauta: – Nieko panašaus nesakiau. – Sakėt. Savo žodžiais. Tonu. Šypsena. Vyras žvilgtelėjo į mamą, paskui į mane. – Prašau… nurimk. Nurimk. Visada tas pats. Kai žemindavo – nurimti. Kai sumenkindavo – nurimti. Kai aiškiai suprasdavau, kad esu viena – nurimti. Atsistojau. Balsas tylus, bet tvirtas. – Gerai. Nurimsiu. Nuėjau į miegamąjį, uždariau duris. Atsisėdau ant lovos, įsiklausiau į tylą. Girdėjau duslius balsus. Kaip mama ramiai laimi. Tada išgirdau baisiausią: – Matai? Ji nestabili. Ji netinka šeimai. Jis jos nestabdė. Tą akimirką kažkas manyje sudužo. Ne širdis. Viltis. Atsistojau. Atidariau spintą, susikroviau reikalingiausia į kelioninį krepšį – ramiai, be isterijos. Rankos drebėjo, judesiai tikslūs. Išėjus į svetainę, jie nutilo. Jis žiūrėjo lyg nesuprasdamas, kas vyksta. – Ką darai? – Išeinu. – Tu… ką? Kur eisi? – Ten, kur manęs nevadins įtampa. Ji nusišypsojo. – Na, jei taip nusprendei… Pažiūrėjau į ją ir pirmą kartą nebebuvo baisu. – Nesidžiaukit per daug. Išeinu ne todėl, kad pralaimiu. O todėl, kad atsisakau dalyvauti. Vyras padarė žingsnį link manęs. – Na baik, nedaryk… – Neliesk. Ne dabar. Mano balsas buvo ledinis. – Rytoj kalbėsim ramiai. – Ne. Mes jau šiandien pakalbėjom. Prie stalo. Tu pasirinko. Jis išbalęs: – Aš nesirinkau. – Pasirinkai. Kai tylėjai. Atidariau duris. Ir tada jis tarė: – Čia mano namai. Atsisukau. – Būtent tuo juos pavertei ginklu. Jis nutilo. Aš išėjau. Lauke buvo šalta. Bet niekada nebuvo taip lengva kvėpuoti. Nusileidau laiptais ir pagalvojau: Ne visi “namai” – namai. Kartais tai tik vieta, kur per ilgai priėmei. Ir tada supratau – didžiausia moters pergalė nėra būti pasirinktai. O – pačiai pasirinkti save. ❓ Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje – ar liktumėt ir kovotumėt dėl tokios “šeimos”, ar išeitumėt tą pačią vakarą?

Žinai, papasakosiu tau istoriją, kurios ilgai nebuvo drąsu kam nors išpasakoti. Vieną vakarą paprašiau

Uncategorized

MOTINOS MEILĖ OLIVEI

Vytas nusivedė savo sužadėtąją pas susipažinti su tėvais. O jei man nepatiks, susirūpino Austėja, kai

Uncategorized

046

Man 27-eri, o gyvenu namuose, kuriuose nuolat atsiprašau, kad egzistuoju. Baisiausia tai, kad vyras vadina tai „normalu“. Man 27-eri ir dvejus metus esu ištekėjusi. Neturime vaikų. Ne todėl, kad nesvajoju, o todėl, kad nuo pradžių sau pasakiau: pirmiausia – tikras namas, tikri namai. Ramybė. Pagarba. Vidinė taika. Bet mūsų namuose taikos jau seniai nėra. Ir ne dėl pinigų. Ne dėl darbo. Ne dėl ligų ar tikrų nelaimių. O dėl vienos moters. Vyruko mamos. Iš pradžių maniau – tiesiog griežtesnė, valdingesnė, iš tų mamų, kurios visur kišasi ir turi nuomonę. Stengiausi būti maloni. Mandagi. Nuryti. Galvojau: ji jo mama… nurims… priims… reikia laiko. Tik laikas jos nenuramino. Laikas suteikė drąsos. Pirmą kartą, kai mane pažemino, atrodė menka. Juokais pasakė: – Oi, jūs jaunos žmonos – labai norite pagarbos. Nusišypsojau, kad nebūtų nejauku. Po to prasidėjo „pagalba“. Ateidavo – neva atnešti uogienių, maisto, pasiteirauti, kaip laikomės. Bet visad darydavo tą patį. Apžiūrinėdavo. Tikrindavo. Krapštydavosi. – Kodėl čia taip? – Kas pasakė čia padėti? – Aš jūsų vietoje… Ir blogiausia – sakydavo ne tik man. Vyrui girdint. O jis nieko. Nesustabdydavo. Jei ką sakydavau, iškart: – Baik, nepergyvenk. Pradėjau jaustis lyg išprotėjusi. Lyg perdedu. Kad aš „probleminė“. Po to prasidėjo vizitai be įspėjimo. Skambutis, raktas – ji viduje. Visą laiką tas pats sakinys: – Aš čia ne svetima. Man čia kaip namie. Keliskart nuryjau. Trečią sykį tyliai pasakiau: – Prašau, įspėkite. Kartais pavargusi, kartais miegu, kartais dirbu. Pažvelgė lyg būčiau įžūli. – Tu man nurodysi, kada pas sūnų ateiti? Tą pačią vakarą vyras – baris. – Kaip galėjai ją įžeisti? Netikėjau. – Neįžeidžiau. Tik ribą pasakiau. Jis: – Mano namuose motinos nevarinėsi. Mano namuose. Ne mūsų. Jo. Nuo tada pradėjau trauktis. Nevaikštau laisvai po butą, kai žinau, kad gali pasirodyti. Negroju muzikos. Nesijuokiu garsiai. Jei gaminu – bijau, kad neištartų „vėl tas pats“. Jei tvarkau – kad nepavadintų „nešvaru“. O blogiausia – pradėjau nuolat atsiprašinėti. – Atsiprašau. – Nebepasikartos. – Nenorėjau. – Ne taip norėjau pasakyti. – Ne tą turėjau galvoje. Moterys, 27 metų… atsiprašo, kad kvėpuoja. Praeitą savaitę užėjo, kai vyras dirbo. Buvau namų drabužiais, surišta plaukais, serganti. Atsidarė, įėjo be skambučio. – Kaip atrodai… Ar mano sūnus to nusipelno? Patylėjau. Nuėjo į virtuvę, atidarė šaldytuvą. – Čia nieko gero. Po to – spintelę. – Kodėl taurės čia? Pradėjo kraustytis, murmėti, dėlioti. Tik stovėjau. Ir vienu metu atsisuko: – Pasakysiu – prisimink. Jei nori likti moterimi, turi būti vietoje. Ne virš sūnaus. Pajutau, kad kažkas viduje lūžta. Ne verksmas. Ne riksmas. Pajutimas, kad pasiekiau ribą. Kai vyras grįžo, ji jau kaip karalienė ant sofos. Tyliai: – Reikia pasikalbėti. Taip tęstis negali. Jis nepažiūrėjo. – Dabar negaliu. – Ne, būtent dabar. Atodūsis. – Ir vėl ką? – Negerai jaučiuosi namie. Ji ateina be įspėjimo. Žemina. Kalba lyg tarnaičiai. Jis nusijuokė. – Tarnaitė? Baik nesąmones. – Tai ne nesąmonės. Iš sofos ji: – Jei negali laikyti, esi ne žmona šeimai. Ir tada – blogiausia. Jis nepasakė nieko. Nė žodžio mano gynybai. Prisėdo prie jos. Ir pakartojo: – Nedaryk dramos. Pažiūrėjau į jį, pirmą kartą aiškiai. Jis ne tarp dviejų moterų. Jis – vienoje pusėje. Toje, kur jam patogu. Pažiūrėjau į jo motiną, paskui jį. Ir tik: – Gerai. Nesibarėm. Neverkiau. Neaiškinau. Tiesiog išėjau į miegamąjį. Susidėjau drabužius į krepšį. Pasiėmiau dokumentus. Koridoriuje išlėkiau. Jis pašoko. – Ką darai?! – Išeinu. – Tu išprotėjai! – Ne. Atsibudau. Jo motina nusišypsojo – tarsi laimėjo. – Kur eisi? Sugrįši. Rami: – Ne. Jūs norite namų, kuriuose valdote. Aš noriu namų, kuriuose galiu kvėpuoti. Jis sugriebė rankeną. – Negali palikti dėl mano motinos. Žvilgtelėjau. – Tai ne dėl jos. Jis sustingo. – Tai dėl ko? – Dėl tavęs. Tu ją pasirinkai. Mane palikai vieną. Išėjau. Ir žinote, ką pajutau lauke? Šaltį – taip. Bet ir lengvumą. Pirmą kartą per mėnesius niekam neatsiprašinėjau. ❓ Kaip pasielgtumėte mano vietoje – liktumėte „kankintis dėl santuokos“, ar išeitumėte tą akimirką, kai vyras netylėdamas leidžia jus žeminti?

Man 27-eri metai, gyvenu namuose, kuriuose nuolat tenka atsiprašinėti vien už tai, kad esu.

Uncategorized

Gyvenkite savo gyvenimą

Juodos limuzinos ratai švelniai prisiliečia prie šaligatvio. Tai ne tik transporto priemonė tai idėja

Uncategorized

„Aš neketinu gyventi su sena griūva!“ – su trenksmu išėjo vyras, o Valentina su ašaromis akyse suprato, kad trisdešimt dveji bendro gyvenimo metai tilpo į vieną kuprinę. Ji liko rūpintis sergančia mama, savimi ir skaudžiais prisiminimais, kol ex-vyras susirado jaunutę kaimynę iš penkto aukšto. Tačiau jos mamai ir Valentinai užteko stiprybės nepalūžti: literatūros klubas, nauji pažįstami, atgimę pomėgiai – ir jei jam penkiasdešimt aštuoneri, o jai vos penkiasdešimt treji, ar tikrai tai jau senatvė? Tikros moteriškos laimės pamokos Vilniuje – kai vyras bėga paskui jaunystę, o tu ją atgauni savyje.

Aš nesiruošiu gyventi su sena lūžena, suriko vyras. Gana! Baigta! stipriai trenkęs spintelės dureles

Uncategorized

086

Nesu tikra, kaip parašyti taip, kad nesuskambėtų lyg pigus serialas, bet tai pati įžūliausia patirtis mano gyvenime: daugybę metų gyvename su vyru, o trečias žmogus – jo mama, nuolat stovėjusi pernelyg arti mūsų santuokos. Maniau, kad ji tiesiog iš tų mamų, kurios kišasi „iš gerumo“, bet pasirodo, kad ne. Prieš kelis mėnesius jis įkalbėjo pasirašyti dokumentus dėl būsto, sakė, kad pagaliau turėsime savo namus, kad nuoma – kvailystė, o jei nesusitvarkysime dabar, vėliau gailėsimės. Buvau laiminga, nes seniai svajojau turėti namus, o ne gyventi tarp lagaminų ir dėžių. Pasirašiau, nes tikėjau – sprendimas šeimos. Keista pasidarė, kai jis ėmė vienas su reikalais vaikščioti po institucijas – vis sakydavo, kad neverta eiti, tik laiko švaistymas, o jam paprasčiau. Jis grįždavo su segtuvais, juos dėdavo į koridoriaus spintą, bet niekada neleisdavo jų vartyti. Jei kažko paklausdavau – atsakydavo sudėtingais terminais, lyg būčiau vaikas ir nieko nesuprasčiau. Galvojau: gal vyrai tiesiog mėgsta tokius dalykus valdyti. Vėliau prasidėjo smulkūs finansiniai „žaidimai“: staiga sąskaitas apmokėti tapo sunkiau, nors jo atlyginimas esą nepasikeitė. Vis sakydavo, kad „dabar reikia daugiau“, vėliau atsigausime. Pradėjau rūpintis parduotuve, dalimi įmokų, remontais, baldais – juk „statome savo namus“. Nebepirkau nieko sau, bet tikėjausi, kad verta. Ir tada, vieną dieną tvarkydama virtuvę, po servetėlėmis radau keturis kartus sulankstytą blanką. Nebuvo tai jokia sąskaita ar įprastas dokumentas – buvo pasirašytas popierius su data, aiškiai nurodantis savininką. Ne mano vardas. Net ne jo. Jo mamos vardas. Stovėjau prie kriauklės ir kelis kartus perskaičiau, nes smegenys nepriėmė: aš moku, imu paskolą, rūpinuosi namais, perku baldus, o savininkė – jo mama. Man pasidarė karšta, pradėjo skaudėti galvą – ne iš pavydo, o iš pažeminimo. Kai jis grįžo, nedariau scenų. Paprasčiausiai padėjau dokumentą ant stalo ir žiūrėjau jam į akis – be jokių maldavimų ar klausimų, nes jau buvo atsibodę būti kvailinama. Jis nebuvo nustebęs. Nesakė „kas čia?“ – tik atsiduso, lyg aš būčiau pati sukėlusi bėdą, kad išsiaiškinau. Ir tada prasidėjo pati įžūliausia „interpretacija“, kokią teko girdėti: esą „taip saugiau“, mama – „garantas“, kad jeigu kada nors kas nors nutiktų mūsų santykiams, namas nebūtų dalinamas. Jis pasakė ramiai, lyg aiškintų, kodėl pirko skalbimo mašiną, o ne džiovyklę. Man norėjosi juoktis iš bejėgiškumo – tai ne investicija šeimai, tai planas, kad aš moku, o išeisiu tik su maišu rūbų. Bet didžiausias įžūlumas ne dokumente. Didžiausias įžūlumas – jo mama, kuri viską žinojo. Tą patį vakarą ji paskambino, pradėjo pamokslauti, lyg būčiau išsišokėlė. Aiškino, kad ji „tik padeda“, o namai „turi būti saugiose rankose“, kad „nieko asmeniško“. Įsivaizduokite: aš dirbau, atsisakiau asmeninių poreikių, dariau kompromisus, o man kalba apie „saugias rankas“. Tuomet pradėjau ieškoti ne iš smalsumo, o iš nepasitikėjimo. Peržvelgiau išrašus, pavedimus, datas. Ir išlindo dar didesnė neteisybė – paskolos įmoka nebuvo tik „mūsų kreditas“, kaip sakė. Buvo papildomas įsipareigojimas, kurį dalinai dengiau aš, o dalis pinigų keliaudavo į seną jo mamos skolą. Kitaip tariant, aš ne tik mokėjau už butą, kuris man nepriklauso – mokėjau ir svetimą skolą, paslėptą po šeimos „reikalu“. Tada man pagaliau nukrito „uždanga“ – sukrusę visi metai: kaip ji kišasi, kaip jis visada ją gina, kaip aš vis būnu „nieko nesuprantanti“; esą partneriai, bet sprendžia jie dviese, o aš tik finansuoju. Skaudžiausia buvo suprasti, kad nebuvau mylima – buvau patogi. Moteris, kuri dirba, moka ir nekelia daug klausimų, nes nori ramybės. Ramybė tame „namuose“ buvo ramybė jiems, ne man. Neverkiau ir nerėkiau – atsisėdau ir suskaičiavau. Kiek sumokėjau, ką daviau, kas liko. Pirmą kartą pamačiau juodu ant balto – kiek metų tikėjausi, o kaip lengvai buvau išnaudota. Skaudėjo ne dėl pinigų, o kad su šypsena laikė mane kvaila. Kitą dieną padariau tai, ko maniau niekada nedarysianti: atsidariau naują sąskaitą tik savo vardu, pervedžiau visas asmenines pajamas, pakeičiau slaptažodžius ir panaikinau jo prieigą. Nebedaviau pinigų „bendriems poreikiams“, nes „bendri“ pasirodė esą mano dalyvavimas. Ir svarbiausia – pradėjau rinkti visus dokumentus ir įrodymus, nes nebetikėjau žodžiais. Dabar gyvename po vienu stogu, bet iš tiesų esu viena. Negenu, neprašau, nesibaru. Tiesiog matau žmogų, kuris pasirinko mane kaip taupyklę, ir jo mamą, kuri tapo „šeimininke“ mano gyvenime. Ir galvoju, kiek moterų per tai praėjo ir tyliai sau kalbėjo: „geriau nekalbėsiu, kad nebūtų dar blogiau“. Tik blogiau nei būti naudojamai, kol tau šypsosi, turbūt nebūna. ❓ Jeigu staiga sužinai, kad metų metais moki už „šeimos namus“, o dokumentai – jo mamos vardu, tu išeitum iškart, ar kovotum dėl teisingumo ir savo pinigų?

Nežinau, kaip parašyti taip, kad neskambėtų kaip pigus serialas, bet tai įžūliausias dalykas, kurį kas

Uncategorized

Suderinimo akordas

20240412, įrašas į dienoraštį Visą dieną Urtė ir Saulius buvo užsikrauti ruoštis sūnaus sūnaus atvykimui.

Uncategorized

042

Surasiu savo dukrai geresnį vyrą: šeimos drama, kai uošvė peržengia ribas, o dukra pasirenka meilę vietoj motinos kontrolės

Šį mėnesį bus sunkiau, tyliai prasitarė Antanas, dar kartą atsivertęs banko programėlę. Giliai atsiduso.

Uncategorized

0215

Sėdžiu ant virtuvės grindų ir žiūriu į raktų pakabuką, lyg jis būtų svetimas. Iki vakar tai buvo MANO automobilis. Dabar jis tapo „mūsų“ – be mano sutikimo. Ir tikrai neperdedu: vyro ir anytos drauge man jį tiesiog atėmė, o paskui privertė jaustis kalta, kad supykau. Prieš du mėnesius vyras ėmė kalbėti, kad reikia „mąstyti brandžiau“ ir viską susidėlioti šeimoje. Tada dar neginčijausi – dirbu, viską apmoku pati, reikalavimų neturiu, o vienintelis tikras „mano daiktas“ buvo tas automobilis – pirktas, išlaikytas, mokamas MANO lėšomis. Vieną trečiadienio vakarą parsirandu namo – vyras su popieriais ant stalo, atsargiai slepia. Pasiūlo „geresnį variantą“ šeimos biudžetui, subtiliai laukiant mano pritarimo. Nekonfliktavau – tik palinksėjau ir išėjau praustis. Kitą dieną netikėtai užsuka anyta – elgiasi kaip pas save, aiškina, jog „šeimoje nėra mano ar tavo daiktų“, kad tikra šeima nesigilina į smulkmenas. Klausausi – akivaizdu, kad atėjo ne kavos gerti. Vakare vyras prašo automobilio dokumentų, žadėdamas „tik perreguliuoti registraciją“. Nejauku, bet nedarau scenų – padaviau. Po kelių dienų vyras vis kur nors dingsta „tvarkyti reikalų“, lojaliai manę paminėdamas pokalbiuose: „Žmona pritaria, viskas gerai, ji žino.“ O iš tiesų, kai grįžau namo penktadienį, automobilio nebebuvo. Skambinu – ignoruoja. Po 40 min. gaunu žinutę: „Nefilmuok.“ Štai ir viskas – padedama jaustis kalta, kad susirūpinau. Tą vakarą vyras ir anyta įžengia į butą, tarsi į patikrinimą. Vyras ant stalo deda mano automobilio raktus ir triumfuodamas praneša, kad persiregistravo automobilį savo vardu, nes „taip logiškiau šeimuose“. Aš – priblokšta. Teisinuosi, kad tai mano pirkinys, mano pinigai. Jis mane vadina grėsme ir aiškina, jog „apsaugo mane“, neleidžiant man „šantažuoti“, jei kas nutiktų su santuoka. Anyta prisijungia: „Moterys keičiasi, sūnus saugo save.“ Jau nebesuprantu, ar verkti, ar juoktis. Namie jaučiuosi apkaltinta – esu „rizika“, ne žmogus, su kuriuo dalijamasi gyvenimu. Sako, kad jei mylime – nesvarbu, kieno vardu automobilis: važiuosiu juo toliau… Man tai tik įžūlumas. Ne tik atėmė, bet ir įteigė, kad turėčiau būti dėkinga, jog „leidžia“ vairuoti. Kaip vaikui. Pradėjau teisintis – ir vyras tuoj padarė iš to mano problemą, ne savo poelgį. Kitą dieną, kai vyras buvo darbe, ieškojau dokumentų. Drebančios rankos – ne iš baimės, o iš suvokimo, kaip greitai kas nors, kuo pasitiki, gali atimti tavo ramybę. Radau automobilio pirkimo sutartį ir įmokų kvitus. Tada atradau prieš dvi savaites „mano“ vardu pasirašytą perdavimo aktą – kurio niekada nepasirašiau. Tai buvo paruošta iš anksto. Sėdžiu koridoriuje ant grindų – ne dramatiškai. Tiesiog nebėra jėgų. Ne apie automobilį mąstau – apie tai, kaip žmogus, su kuriuo miegi, gali tave paversti „priešu, kurį reikia neutralizuoti“, ir kaip anyta gali ramiai dalyvauti atimant kontrolę. Vakare pakeičiau visas slaptažodžius, atsidariau atskirą banko sąskaitą, persivedžiau asmeninius pinigus. Ne kariauti – o supratus: jei gali atimti automobilį parašu, gali atimti ir ramybę su šypsena. Vyras pajuto pokyčius: tapo mandagesnis, rūpestingesnis. Man tai tik dar labiau kelia pyktį – meilė nėra saldainiai po praradimo nepriklausomybės. Meilė – tai nepadaryti to išvis. Gyvenu keistoje tyloje. Nesipykstame, bet aš jau nebe ta pati. Automobilio raktus laikau rankose – jaučiu ne džiaugsmą, o kontrolę. Negaliu apsimesti, kad „šeimos labui viskas gerai“. Kartais manau, kad didžiausia išdavystė – ne neištikimybė. O kai parodo, kad esi rizika, o ne partneris. ❓ Kaip jūs manote: kai kas nors, apsimetęs mylintis, atima tavo daiktus be jokio sutikimo ir vėliau kalba apie „šeimos gėrį“, ar tai meilė, ar kontrolė? ❓ Ką patartumėte: ar tyliai ruoštis išeiti, ar kovoti dėl visko teisiniais būdais?

Sėdžiu ant žemės virtuvėje ir žiūriu į raktų pakabuką jis atrodo toks svetimas. Vakar tai buvo mano automobilis.