Zibainis

Aš šūktelėjau pro langą: – Mama, ką tu taip anksti? Sušalsi! – Ji atsisuko, pamojo kastuvu: – Dėl jūsų, tinginiukų, stengiuosi. – O kitą dieną mamos jau nebebuvo… Iki šiol negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą… Kiekvieną kartą, kai pamatau tą takelį, širdis suspaudžia it kas ranka būtų ją sugniaužęs. Būtent aš nufotografavau tą antrąją sausio dieną… Tiesiog ėjau pro šalį, pamačiau pėdas sniege – ir sustojau. Nufotografavau, pati nežinodama kodėl. O dabar ta nuotrauka – vienintelis dalykas, likęs iš tų laikų… Naujus metus šventėme, kaip visada, visa šeima. Mama nuo pat trisdešimt pirmos ryto jau sukosi. Pabudau nuo kotletų kvapo ir jos balso virtuvėje: – Dukra, kelkis! Padėsi man salotas baigti? O tai tėtis vėl visus ingredientus nugrauž, kol nematysim! Nusileidau dar su pižama, plaukai susivėlę. Ji stovėjo prie viryklės su savo mėgstamu prijuoste su persikais, kurį padovanojau dar mokykloje. Šypsojosi, žandai raudoni nuo orkaitės. – Mama, leisk bent kavos atsigerti, – aimanavau. – Kava paskui! Pirma – baltą mišrainę! – nusijuokė ir pamėtė man dubenį su keptomis daržovėmis. – Pjaustyk smulkiai, kaip man patinka. Tik ne tokiais milžiniškais kubeliais kaip tada. Pjaustėm, šnekučiavomės apie viską. Ji pasakojo, kaip jos vaikystėje sutikdavo Naujuosius metus – be tų šiuolaikinių salotų, tik su „silke pataluose“ ir mandarinais, kurių tėtis iš darbo atnešdavo „per pažintis“. Paskui tėtis parnešė eglę. Didžiulę, vos ne iki lubų. – Na ką, moterys, priimkit gražuolę! – su pasididžiavimu sušuko nuo durų. – Oi, tėti, ar visą mišką nuvertėi? – nusistebėjau. Mama išėjo, apžiūrėjo ir numojo ranka: – Graži, graži, bet kur mes ją dėsime? Praėjusį kartą bent mažesnė buvo. Bet vis tiek padėjo puošti. Su sese Lera kabinome girliandas, o mama ištraukė senus žaisliukus – tuos pačius, nuo mano vaikystės. Atsimenu, paėmė stiklini angelėlį ir tyliai tarė: – Šitą tau pirkau pirmiems Naujiesiems metams. Prisimeni? – Prisimenu, mama, – pamelavau. Iš tiesų neatsiminiau, bet linktelėjau. Ji taip nušvito, kai „prisimenu“ tą mažą angelėlį… Brolis atvyko vakare. Triukšmingai, kaip visada – su maišais, dovanomis ir buteliais. – Mama, šįmet jau gerą šampaną nupirkau! Ne tą rūgštų, kaip pernai. – Oi, sūnau, svarbiausia, kad ne visi prigerkit, – nusijuokė mama ir apkabino jį. Vidurnaktį visi išėjome į kiemą. Tėtis su broliu leidžia fejerverkus, Lera klykia iš džiaugsmo, o mama stovi šalia manęs, stipriai apkabinusi per pečius. – Žiūrėk, dukra, kokia gražuolė, – tyliai šnabžda. – Koks nuostabus gyvenimas mūsų… Apkabinau ją atgal. – Mūsų geriausias, mama. Gėrėme šampaną iš butelio ratu, juokėmės, kai fejerverkas nuskriejo prie kaimyno tvarto. Mama, truputį apsvaigus, šoko pagal „Miške gimė eglutė“ su veltiniais, o tėtis ją kilstelėjo ant rankų. Visi juokėmės iki ašarų. Sausio pirmą gulėjome visą dieną. Mama ir vėl gamino – dabar jau koldūnus ir šaltieną. – Mama, jau gana! Ir taip kaip balionai! – aimanavau. – Nieko, suvalgysit. Nauji metai savaitę švenčiami, – numojo ji. Antrojo sausio ji vėl anksti atsikėlė, kaip visada. Išgirdau trinktelint duris, pažiūrėjau pro langą – ji kieme, su kastuvu. Valo taką. Sename pūkiniame palte, galvą apsirišusi skarele. Viską darė kruopščiai: nuo vartelių iki pat prieangio – siauras, lygus takelis. Sniegą sugrėbė prie namo sienos, kaip mėgo. Aš šūktelėjau pro langą: – Mama, ko tu taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuko, pamojo kastuvu: – O tai jūs, tinginiai, iki pavasario per pusnis braidysit! Eik verčiau virdulį užkaisk! Nusišypsojau ir nuėjau į virtuvę. Ji grįžo po pusvalandžio, žandai raudoni, akys žiba. – Viskas, tvarka padaryta, – tarė ir sėdo gerti kavos. – Gražiai gavosi, tiesa? – Gražiai, mama. Ačiū. Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jos gyvą balsą. Sausio trečią rytą ji pabudo ir tyliai tarė: – Mergaitės, kažkaip krūtinę sopa. Ne stipriai, bet nemaloniai. Nerimavau: – Mama, kvieskim greitąją? – Ai, nereikia, dukra. Paprasčiausiai pervargau. Tiek prisiuosta, pribėgiota. Pagulėsiu – praeis. Atsigulė ant sofos, mes su Lera šalia. Tėtis nuvažiavo į vaistinę. Ji dar juokavo: – Nesižvalgykite taip tragiškai. Dar jus visus pergyvensiu. O tada netikėtai išbalo. Sugriebėsi už krūtinės. – Oi… bloga man… labai bloga… Iškvietėme greitąją. Laikiau ją už rankos, šnabždėjau: – Mamyt, laikykis, tuoj atvažiuos, viskas bus gerai… Ji pažiūrėjo į mane ir tyliai ištarė: – Dukra… aš jus visus taip myliu… Nenorisi atsisveikinti. Gydytojai labai greitai atvyko, bet… jau niekuo nebegalėjo padėti. Platus infarktas. Viskas įvyko per kelias minutes. Sėdėjau koridoriuje ant grindų, verkiau. Neįstengiau patikėti. Vos vakar ji šoko po fejerverkais, džiaugėsi, o šiandien… Vos besilaikydama išėjau į kiemą. Sniegas vos krito. Ir pamačiau jos pėdas. Tas pačias – mažas, tvarkingas, lygias. Nuo vartelių iki prieangio ir atgal. Tokias, kokias ji visada palikdavo. Stovėjau ir ilgai žiūrėjau į jas. Ir klausiau Dievo: „Kaip gali būti, kad dar vakar žmogus vaikščiojo žeme, palikdavo pėdas, o šiandien jo jau nėra? Pėdos yra, žmogaus – ne!“ Atrodė, ar tik man atrodė, kad ji antrąją sausio dieną išėjo paskutinį kartą – palikti mums švarų takelį. Kad galėtume juo eiti jau be jos. Nesnuklinau tų pėdų. Ir visiems pasakiau to nedaryti. Tegul būna, kol sniegas pats jas paslėps visiems laikams. Tai paskutinis dalykas, kurį mama mums padarė. Jos įprastas rūpestis matėsi net tada, kai jos jau nebebuvo tarp gyvųjų. Po savaitės prisnigo labai daug. Laikau tą nuotrauką su paskutiniais mamos pėdsakais. Kiekvienais metais, trečią sausio, peržiūriu ją vėl ir vėl, o tada žiūriu į tuščią takelį prie namų. Ir taip skauda žinoti ir suprasti: kažkur po tuo sniegu – ji paliko savo paskutines pėdas. Tomis, kuriomis aš vis dar einu paskui ją…

Aš pravėriau langą ir riktelėjau: Mama, ko taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuko, mojuodama kastuvu kaip

Uncategorized

Gaisro guolys: iššūkiai ir tragedijos akivaizdoje

Prisimenu, kai mano uošvienė, Irena Petrauskienė, iššaukdama iš virtuvės, skelbė: Palik, kol kas, tavo

Uncategorized

Niekuomet neatiduosiu. Lietuviška istorija. Patėvis jų neskriaudė. Bent jau nemaldavo dėl duonos kąsnio, nesibardavo dėl mokslų, tik kartais, kai Anė grįždavo vėliau nei sutarta, galėdavo pakelti balsą. — Aš mamai pažadėjau, kad žiūrėsiu tave! – šaukdavo jis, Anės neryžtingiems atsakymams, kad ji jau pilnametė. – Man geriau žinoti, kas tau galima, o kas ne! Pilnametė ji, sakai! Galvoji, jog atestatą gavai, tai viskas leidžiama? Pirmiausia į normalų darbą įsidarbink, o tada jau suaugusią vaidink! Vėliau, kiek nusiramindamas, kalbėdavo ramiau: — Jis tave paliks, ką, nematau, kas už vairo tavęs parveža? Mašina brangi, veidas išpuoselėtas, kam jam tokia paprasta kaip tu, Anele? Verkysi paskui, sakau kaip yra. Anė patėviui netikėjo. Olegas buvo gražus, mokėsi universitete, tiesa, mokamose studijose, bet ir pati Anė svajojusi iš mamos likusių pinigų įstoti. Konkursas nepasisekė, kolegija patiko blankiai, tad dabar arba skrajutes dalindavo, arba laikraščius nešiodavo, o pagrinde ruošėsi kitų metų egzaminams. Taip ir susipažino su Olegu – jis pasiėmė visus skrajutes, pakvietė su juo ir draugais į kavinę. Kažkaip Anė sutiko. Kavinėje Olegas draugus pristatė, vaišino pica ir ledais. Su seserimi tokių gardumynų valgydavo tik per gimtadienius – pinigų trūko, o patėvis pensijos leisti nebeleisdavo, sakydavo, kad reikia juodai dienai laikyti. Iš tiesų jo atlyginimas buvo geras, bet pusę išleisdavo automobiliui, pusę – pralošdavo. Anė nesiskundė – bent neišvarė jų su Alėne, mat butas buvo patėvio, mamos – parduotas gydymui. Aišku, norėjosi ir šokoladų, ir picų, ir limonadų, bet jei kas tekdavo – atiduodavo sesei. Net kavinei tikėjosi gabalėlio picai parsinešti, Olegas stebėjosi, bet nupirko visą picą ir didelį šokoladą su riešutais seserei. Nereikėjo patėviui jaudintis, Olegas buvo geras. Ir Anė, jaučiodama savo silpnumą, dar stropiau ruošėsi egzaminams, įsidarbino parduotuvės kasininke. Už gerus pinigus nusipirko tvarkingus džinsus ir lankėsi tikroje kirpykloje – kad Olegas didžiuotųsi. Kai jis pakvietė į sodybą, Anė žinojo, kas ten įvyks, bet nebijojo – juk nebe vaikas, juk jam rūpi, jai rūpi. Tik bijojo, kad patėvis nepriims, bet pastaruoju metu jis ilgai užtrukdavo, kartais visai nepareidavo. Anė žinojo, pas kur – pas tetą Liubą, jų apylinkės slaugytoją, kuri nenorėjo su vyru, turinčiu dvi dukras iš pirmos santuokos, bet galiausiai pasidavė. Alėna verkė, sužinojusi, kad vienai teks nakvoti, bet Anė nupirko šokoladuką, traškučius, limonadą, ir sesė susitaikė. Kad laukiasi, Anė sužinojo vėlai. Ciklas vis nereguliarus, niekas nemokė stebėti. Antra kasininkė, Veronika – šmaikštavo: — Tokia švytinti, gal nesilauki atsitiktinai? Pasijuokė, bet vakare Anė įsigijo testą. Pamatė dvi juostas – nerealumo jausmas. Olegas nesidžiaugė. Tarė, kad ne laikas, padavė pinigų gydytojui. Anė verkė naktimis, bet buvo per vėlu – šešiolika savaičių. Vadinasi, viskas sodyboje ir įvyko, o pati manė, kad pirmais kartais neįmanoma. Keletą laiko pavyko slėpti nuo patėvio, bet pilvas augo – teko prisipažinti. Kaip gi jis rėkė! — O kur tavo vaikinas? Ves tave? Anė akis nuleido – Olego nematė jau mėnesį, sužinojęs, kad vaiko atsisakyti negalima, jis dingo. — Aišku, – tarė patėvis, – juk sakiau, Aneyte… Patėvis gal pasitarė su teta Liuba, sakė: — Jei taip – gimdyk. Bet turėsi jį palikti ligoninėje, papildomas burna nereikalinga. Be to… Vesiu Liubą. Ji irgi nėščia. Dvynukai bus. Supranti, trys vaikai po vienu stogu – per daug. — Ji čia gyvens? – stebėjo Anė. — O kur kitur – žmona juk. Kur kitur jai? Atrodė, kad juokauja. Ne – kasdien kartojo, grasino išvaryti su sese, jei grįžtų su kūdikiu. Anė suprato: ne savo mintis sako, o ką Liuba įkalbėjo. Bet tai nekeičia esmės – ji negali palikti kūdikio. — Nesirūpink, – sakė teta Liuba, – tokie kūdikiai paklausūs, greit įsivaikins, mylės kaip savo. Anė verkė, skambino Olegui, ieškojo, kur galėtų gyventi su seserimi ir kūdikiu, bet nieko nesugalvojo. Ir vieną dieną Veronika parodė į porą: — Tiek metų, o vis juodai apsirengę. Kaip galima gyvenimą paskirti liūdesiui! Pagimdytų dar vaiką, ar įsivaikintų. Anė tuos kartu matydavo – malonūs, tik kiek liūdni, tik nežinojo kas nutiko. — Dukra žuvo, pameni, – garsiai buvo – mikroautobusas su vaikais. Ekskursijoje į kitą miestą, vairuotojas užmigo. Jis ir dukra žuvo. O žmonės nuostabūs – vyras gydytojas, žmona anglų kalbos mokytoja. Kaip kaimynė seniau gyvenau. Visi nešė angelus, dukra jų statulėlę nusipirko kelionėje, rankoje laikė. Vos gavo ją. Pirma kas angelą atnešė – paskui daug kas. Bijojau, kad jai tik blogiau nuo tų angelų, bet ne – padėjo. Anė filmą buvo mačiusi, kaip panaši pora įsivaikina. Šie gal vaiko ir nenorėjo, bet Anė vis apie juos galvojo. Jau aštuntą mėnesį laukiasi, dirbo, nenorėjo darbo prarasti. Ir ta pora stovėjo prie kasos, vyras sako: — Miela, ar ne laikas dekretui? Dar čia pagimdysi. Anė nesiskundė, bet iš tiesų sunku dirbti – skaudėjo nugarą, rėmens kamuolė, kojos braškėjo. Niekas neklausė kaip jaučiasi – tik rajoninė gydytoja pyktelėjo, bet nesiskaito. Ta rūpestis sugraudino – akis vėl drėgnos, pastaruoju metu nuolat. Po poros dienų, po darbo namo ėjo su pirkinių maišu – vyras ją pasivijo, pasiūlė padėti. Anė nesmagiai jautėsi, bet tuo pačiu buvo gera. Pagalvojo – geras žmogus. Angelą pamatė parduotuvės vitrinoje, vasara įsisiūbavo, ir jie buvo nepopuliarūs. Anė impulsyviai nupirko, iš Veronikos gavo adresą ir nuėjo. Kai spustelėjo durų skambutį – išsigando, gal jau netinkama? Šitiek metų – kas dar neša? Duris atidarė moteris. Atpažino, matyt, nes antakiai nuostabos iškilo. Anė paskubom atvėrė delną, ištiesė statulėlę, galvą į pečius suspaudė – laukė: ar duris užtrenks, ar išrėks. Bet nieko. Moteris paėmė angelą, šyptelėjo: — Užeik. Arbatos nori? Prie arbatos ramiai papasakojo abi tą istoriją, kurią Anė jau girdėjo iš Veronikos, bet iš moters lūpų ji skambėjo skaudžiai ir žiauriai. — Kodėl nesusilaukėte daugiau? – beveik šeptelėjo Anė. — Sunkūs buvo gimdymai. Gimdą pašalino. Daugiau negalėjau. Nesmagiai – ar turi teisę lįsti į svetimą gyvenimą? Norėjo klausti apie įsivaikinimą, bet liežuvis sustingo. — Galvojome įsivaikinti, – pasakė moteris, tarsi mintis perskaitė. – Net kursus ėjome. Paskutinę akimirką neišdrįsau. Prašiau dukros – duok man ženklą. Nieko nenutiko, visiškai nieko. Būtent tą minutę kambaryje pasigirdo skambesys, lyg taurė nukrito. Moteris krūptelėjo, Anė pasimetė – galvojo, kad bute nieko nėra. Abi nuėjo į kambarį. Bijojosi, kad bus it mauzoliejus – tamsu, žvakės, nuotraukos. Bet – tik viena nuotrauka, kambarys šviesus, angelų statulėlės. Viena – sudužusi ant grindų. Moteris rinko šukes, ilgai apžiūrėjo. Pasakė keistu balsu: — Tai ta pati statulėlė. Jos. Anės skruostai užkaito. Kas, jei ne ženklas? Mergytę pagimdė laiku. Teta Liuba jau gyveno kartu bute, pagimdė dvynukus anksčiau laiko. Jų vaikai dar ligoninėj, net lovytės jau nupirktos – dvi baltos, su kokoso čiužiniais. Niekas nesirūpino Anės mažyle, turėjo palikti ligoninėje. Alėna tik vakarais šnibždėjo: — Negalima jos kur nors paslėpti? Kad jie nesužinotų, jog ji čia, tavo mergytė? Aš tau padėsiu. Nuo šių žodžių Anė norėtų verkti, bet prie sesės susitvardydavo. Raštelio tekstą sugalvojo iš anksto. Parašė, kad negali auginti vaiko, kad sveika, tegul nesijaudina. Priminė ženklą – nukritusį angelą. Į voką įdėjo visą pensiją. Turėtų užtekti, juk geri žmonės. Iš ligoninės išrašė rytą, palikti kūdikį šviesoje – baisu. Visą dieną Anė praleido prekybos centre, nors sunku, sukosi galva. Bet svarbiausia – mergytė, reikia jai rasti mylinčius tėvus. Kai prekybos centras užsidarė, valandą dar sėdėjo ant suoliuko, gerai kad vasara. Kai mieste sutemo – įlindo į laiptinę, pasigalėjo, kai vyras su šunimi išėjo pasivaikščioti. Mergytę nešė nešioklėje, už savo pinigus pirko, Veronika atnešė išrašant. Klausimų nekėlė. Dabar pastatė nešioklę, kad durys nesutrukdytų, po antklodė įdėjo voką su rašteliu ir pinigais, jau ruošėsi skambinti ir bėgti, kai durys staiga atsidarė. Prie slenksčio stovėjo vyras, žuvusios dukros tėvas. — Ką čia veiki? Anė išsigando, net pašoko. Vyras pamatė nešioklę. — Kas čia? Ašaros pačios tekėjo. Anė papasakojo viską – apie Olegą, kuris ją paliko, apie patėvį, kuris jau septynis metus išlaikė su seserim, o dabar vedė, dvynukai gimė, apie tetą Liubą, kuri liepė atsisakyti gimdymo ligoninėje. Vyras išklausė, tada tarė: — Galina jau miega, nenoriu jos budinti. Rytoj pakalbėsime. Eime, paruošiu vietą svetainėje. Miegoti tarp dešimčių angelų statulėlių buvo keista. Bet Anė užmigo, stipriai spaudė mergytę prie savęs. Pabudo pajutusi tuštumą. Mergytės nėra. Tą akimirką suprato, kad negali jos palikti. Niekada. Norėjosi bėgti, surasti, pasiimti… Pašoko, bet dar nespėjusi išbėgti, kambaryje pasirodė Galina. Rankose laikė mergytę. — Imk, – šyptelėjo. – Pamaitink, aš ją nuraminau, norėjau leisti tau pamiegoti, bet ilgai tas netruks. Kol Anė maitino, negalėjo pažvelgti Galinai į akis. Ką pasakė vyras? Jei nusprendė įsivaikinti? Kaip pasakyti, kad persigalvojo? — Tavo sesei kiek metų? – staiga paklausė Galina. — Dvylika, – sutrikusi atsakė Anė. — Kaip manai, ar ji sutiktų pas mus persikelti? Klausimas taip glumino, kad Anė žvilgtelėjo į Galiną. — Ką? – nesuprato. — Sako, Sashka man viską pasakojo. Jūs neturite kur gyventi, patėvis tave išvaro. Pagalvojau – jei tavo sesė liks ten, iš jos padarys tarnaitę. Tegul ir ji pas mus gyvena. — Ką reiškia „irgi“? – užsikirto Anė. Galina parodė į statulėlę prie nuotraukos – suklijuotą, keista, bet atpažįstamą. — Manau, tai buvo ženklas. Kad turime jums padėti, – paprastai pasakė ji. — Mes su vyru pagalvojome – vietos daug, persikelkite pas mus. Padėsiu tau su mergaite. O kvailystes mesmetk. Negalima mamos ir vaiko skirti. Anei tapo taip gera, ir taip gėda, kad vėl šonai užkaito. — Tai kaip, sutinki? Anė linktelėjo, slėpdama veidą dukros antklodėje, kad Galina nematytų ašarų…

Niekam neatiduosiu. Pasakojimas. Pamenu, kaip mano patėvis niekada mūsų neskriaudė. Bent jau jokio užgauliojimo

Uncategorized

Vokiečių pianistas pavadino lietuvių liaudies muziką „triukšmu be technikos“… kol jauna lietuvė privertė jį pravirkti… Vilniaus Filharmonijos salę nušvietė vakaro šviesos Tarptautinio klasikinės muzikos festivalio atidarymo metu, subūrusius garsiausius pasaulio muzikantus. Tarp elegantiškai pasipuošusios publikos, iš kur sklido įvairių kalbų šurmulys, scenoje buvo parengtas vakaras, skirtas vien Europos klasikos – Bachui, Mozartui, Bethovenui. Klausas Fridrichas Zimmermanas, pripažintas vokiečių pianistas, ką tik baigė meistrišką Mozarto 21 koncertą. Salė griaudėjo nuo aplodismentų, o užkulisiuose, tarp šešėlių, stovėjo jauna lietuvė – Emilija Jankauskaitė su tradicine balta suknele ir rankose laikoma kankle, visiškai išsiskiriančia šioje klasikos šventykloje. Niekas neįsivaizdavo, kad ta naktis visiems pakeis supratimą apie tikrąją muziką, kai Emilija pasirodys scenoje įtraukdama lietuviškus liaudies motyvus. Vokiečių maestro, iš pradžių paniekinęs lietuvių folklorą kaip „triukšmą be technikos“ ir „be sudėtingos harmonijos“, netikėtai buvo sujaudintas jaunos atlikėjos tiek, jog negalėjo nuslėpti ašarų – ir salė jam pritarė. Vakaro kulminacija tapo galingas muzikinis susitikimas: lietuviška kanklė, balsas ir klasikinio fortepijono improvizacija, sujungusi skirtingas tradicijas ir širdis. Puiki klasikos ir tautiško paveldo akistata Vilniaus Filharmonijoje, po kurios net garsiausias pianistas pripažino: tikroji muzika gimsta iš sielos, o ne iš diplomų.

Verkšų kultūros rūmai tą vakarą mirgėjo šviesomis ir pašnekesiais. Tarptautinis klasikinės muzikos festivalis

Uncategorized

Laimės receptas… Visas daugiabutis stebėjo, kaip į antrą aukštą kraustėsi nauji gyventojai. Tai buvo šeima, kurios tėtis – cecho viršininkas vietinėje gamykloje, svarbioje įmonėje mažame provincijos miestelyje. – Kam jie tokiame senam name nusprendė gyventi? – klausinėjo draugių pensininkė Nina Andriejevna, – su tokiais ryšiais galėjo ir naujos statybos butą gauti. – Tu pagal save nespręsk, mam, – pataisė ją trisdešimtmetė netekėjusi dukra Anelė su ryškiu makiažu, – kam jiems naujovė? Čia – senovinis namas, aukštos lubos, dideli, atskiri kambariai, didelis koridorius, o lodžija – kaip atskiras kambarys… Ir dar jiems iš karto telefoną įvedė. Ne visi mūsų name telefoną turi – tik trys iš devynių butų… – Tau vien telefonais plepėt, – atkirto Anei mama, – jau visi kaimynai tavo šnekom pavargę. Neik pas tuos naujus, jie rimti, užsiėmę žmonės… – Nėra jie tokie rimti, dar jauni, jų dukrai tik devyneri – Natalija vadina, – atsakė Anei, įsižeidusi pažvelgusi į mamą, – jie beveik mano amžiaus, gal kokiais penkeriais vyresni. Nauji kaimynai pasirodė mandagūs ir šypsosi. Lida dirbo mokyklos bibliotekoje, o Ivanas jau dešimt metų gamykloje. Apie juos viską papasakodavusi Ana, kai vakare išeidavo į kiemą, kur mama mėgdavo su kaimynėmis pasėdėti. – Iš kur viską žinai? – klausinėjo moterys Aną, – oj, tikra „prokurorė“! – Aš pas juos nueinu paskambint, jie, skirtingai nei kiti, leidžia, – Ana visada užsimindavo apie atvejus, kai kaimynai užrakindavo duris, žinodami, kad mergina ištisas valandas plepės su drauge. Taip Ana susipažino su naujakuriais ir dažnai užeidavo pas juos paskambint draugėms ar bendradarbėms, nesidrovėdama ilgam užsibūti telefonu. Ana vis pasirodžius tai su nauja suknele, tai patogiame chalatėlyje – ieškojo draugystės su šeima. Vienąkart ji pamatė, kaip Ivanas demonstratyviai uždarė kambario, kuriame žiūrėjo televizorių, duris vos tik ji atėjo skambinti. Netrukus taip nutikdavo vis dažniau. Ana šypsojosi Lidai, padėkodavo užaugusi į virtuvę, bet Lida tik linktelėdavo ir vis prašydavo uždaryti duris. – Negaliu, rankos miltuose, – rodo Lida, – o užrakto net nereikia – pats užsifiksuoja, prancūziškas. – O ką gaminat? Vėl pyragėliai? Vaje, pas jus tiek kepinių! O aš nemoku… – Taip, rytoj pusryčiams varškės bandelės. Ryte nelieka laiko kepti, tai dabar ruošiu, – šypsosi Lida ir vėl nusisuka į tešlą. Ana suraukdavo nosį ir išeidavo, nepatenkinta, kad daugiau su ja nenori bendrauti. – Klausyk, Lida, suprantu, nesmagu tau jai atsakyti… – kartą pastebėjo Ivanas, – bet mūsų telefonas amžinai vakarais užimtas, mano draugai neperprieina prisiskambint. Gi taip negalima. – Ir aš pastebėjau – Ana sau leidžia elgtis kaip pas save namuose… – pritarė žmona. Tą patį vakarą, pasipuošusi ir pasidažiusi, vėl prisėda koridoriuje ant pufuoto su drauge kalbėtis. – Ana, dar ilgai kalbėsitės? Mes laukiam svarbaus skambučio, – po dešimties minučių pasakė Lida. Ana supratingai linktelėjo, padėjo ragelį, bet iškart ištraukė šokoladą: – O aš šiandien su skanėstu! Eime arbatos gerti, už draugystę. Nunešė virtuvėn šokoladą. – Ne, neimkit, – paprašė Lida. – Jei Natalija pamatys, labai užsinorės, o jai saldumynų negalima – alergija. Tad tea vakarėlio nebus, atleiskit. Šokoladas pas mus – tabu. – Kaip, koks tabu? – nuraudo Ana. – Aš juk iš geros valios, norėjau padėkoti. – Nebūtina dėkoti, bet ir skambinti dažnai jau neikite. Tik svarbiais atvejais – daktarą kviesti ar ugniagesius, – išstenėjo Lida, – vyrui skambina iš darbo, o dukra tuo metu ruošia pamokas, stengiamės nekvailioti. Ana vėl pasiėmė šokoladą ir išėjo nieko neatsakiusi. Nusprendė, kad kaimynė tiesiog pavydi dėl vyro. – Akivaizdu, ji supranta, kad aš už ją jaunesnė ir gražesnė – todėl ir pavydi, – aiškino motinai, – norėjau draugiškai, arbatos, o ji net neišvirė… Juk su savo šokoladu atėjau. – Kvaila tu, užsispyrusi, – atsakė Nina Andriejeva, – neteisingai auklėjau tave turbūt. Negalima lįst į svetimą šeimą jokiu pretekstu. Jiems tavo skambučiai nereikalingi – čia ne pravažiuojamas kiemas. Štai ir parodė duris. O tu dar ir įsižeidei, pavydą pripynėi. Ieškok sau vyro, gyvenk, statyk telefoną – tegul tavo kaimynės pas tave skambina. Paskutinįsyk Ana bandė susidraugauti su Lida, kai atėjo su užrašų knygele rašytis bandelių recepto. – Su prašymu užsukau. Padiktuokite varškės bandelių receptą, užteks jau, laikas ir man ko nors išmokti. – Kam, klauskite mamos – jos viską moka, – nustebo Lida, – aš kepu „iš akies“, tikslių skaičių neturiu… Rankos pačios jau žino ką daryti, – šyptelėjo, – o dabar skubu, turiu bėgti. Kreipkitės į mamą! Ana vėl nuraudo ir grįžo namo. Žinojo, kad motinos spintoje – sutaškyta senutėlė receptų knyga, pilna tradicinių lietuviškų patiekalų – ir pyragėlių, ir koldūnų, ir žuvies aspiko… Bet kepti pačiai nesinorėjo, o mama jau seniai nebekepe, saugodama sveikatą dėl antsvorio. Visgi Ana ištraukė knygutę, abejingai pervertė ir nustebo – surado reikalingą receptą greičiau nei tikėjosi. – Ar tik nebandysi ką kepti? – nustebo Nina Andriejevna. – Kodėl stebiesi? – Ana užvertė knygą, užlenkus puslapį. – Ar tik dėl Slaviko norėsi kepti? Gal vėl susieinat? Susipyko pora – gal vėl susitaikot? – Kodėl turėtume? Jei norėsiu, vėl pats po mane lakstys, – supyko Ana. – Tai ir norėk. Tau seniai laikas ištekėti. Taigi ką ten knygutėje žiūrėjai? Gal padėsiu? – Nereikia, dar tik morališkai ruošiuosi, – atšovė dukra. Bet po kelių dienų, kai grįžusi mama pajuto kepinių kvapą: – Negi, saldūs pyragaičiai? Tokia nebuvai – tikrai įsimylėjai, – nusijuokė motina. – Nekviesk viso namo, – nusišypsojus atsakė Ana, – eik ragauk. Tai ne pyragai, o bandelės su varške – tradicinės. Ant stalo jau laukė garuojanti arbata ir auksinės bandelės. – Va, kaip puikiai tau pavyko, – pagyrė motina, – viskas grįžta iš vaikystės – net ir kepiniai! – Sakyk atvirai, ar skanu? – paklausė Ana. – Tai paragauk pati – labai skanu! – tarė mama. Ana prisiminė tėtį. Jo frazę „valgyti galima“ – didžiausias pagyrimas. – Tai kada Slaimą arbatai pakviesi, su šiomis bandelėmis? – Oi patiks jam, neabejoju. Jį ant tokių bandelių ir užkabinau, – nusijuokė motina, – kepk, kviesk – o aš eisiu pas kaimynę filmą žiūrėti. Galiausiai supratai – vyrų kiaurais drabužiais ir garbanomis nesuviliosi. Nuo tada Ana dažnai neišeidavo iš virtuvės – vis draugas Slaimas užsukdavo, padėdavo, linksmai juokdavosi. Mama priprato – dukra daugiau laiko namuose, Slaimas padeda. Kai Ana pasakė, kad jie su Slaimu pateikė prašymą santuokai, Nina Andriejevna vos nesusigraudino: pagaliau… Ana labai pasikeitė: sulieknėjo ruošiantis vestuvėms, o Slaimas vis klausinėjo: – Tu tikra, jau nebekepi bandelių? O vestuvėms bus pyragų? Paskutinę naktį prieš namuose vykusias vestuves gaminimu užsiėmė trys moterys: Ana, mama ir teta. Gatvės laukta apie dvidešimt svečių, daugiausiai artimųjų. Jaunieji apsigyveno atskiroje didelėje trijų kambarių buto dalyje. O po metų namui įvedė telefonus visiems norintiems. Ana irgi iš pradžių visiems skambino, bet nebe taip ilgai – dabar skubėdavo, vis pasiteisindama: – Ritai, viskas, negaliu ilgiau kalbėt – tešla kyla, Slaimas tuoj grįš iš darbo. Iki! Ir vėl bėgo į virtuvę prižiūrėti purią, iškilusią tešlą. Ana laukėsi, ruošėsi išeiti dekretinių, bet žmona nenurimo: gamino ir kepė vyrui įtikti, o ir pati dievino varškės bandeles. Tikra lietuviška laimė – namai, pyragaičiai, jaukumas ir mylintis vyras!

Laimės receptas… Visas daugiabutis stebėjo, kaip į antrą aukštą kraustėsi nauji gyventojai.

Uncategorized

Dvi žmonos

Nusivylusi tyčiojusi jau ne senelė, o tik pusė senelės, taip mano šventinė šnekė šiaip švelniai, bet

Uncategorized

0117

Kvailutė Visi Anę laikė kvailute. Su vyru ji gyveno jau penkiolika metų. Jie augino du vaikus: Alisai keturiolika, Sergejui – septyneri. Vyras nuolat vaikščiojo pas kitas, beveik to neslėpdamas. Pirmą kartą jis jai buvo neištikimas jau antrą vestuvių dieną – su padavėja. O toliau jau nebesuskaičiuosi. Draugės bandė jai atverti akis, bet Ana tik mielai nusišypsodavo ir tylėdavo. Ana dirbo „Žaislų pasaulio“ fabrike buhaltere. Jos žodžiais, atlyginimas buvo itin menkas, o darbo tiek, jog galėjai nakvynei namų net nepasiekti – ypač ketvirtinius ar metinius ataskaitų laikotarpius. Darbas net savaitgaliais buvo tapęs norma. Vyras uždirbo daug, bet namiškė buvo nelabai. Kiek neduok – pinigų vis nekanka produktams, šaldytuvas tuščias, o iš pagamintų patiekalų – nebent barščiai ir kotletai su makaronais. Taip ir gyveno. Kaimynai vis stebėjosi, matydami Valerijų su nauja aistra. Dar jis dažnai namo grįždavo, kaip sakoma, sausas kaip lapas. — Oi, kvaila ta Anė, kam ji tą sijonų vėja dar kęsti turi? Kai Sergejui sukako dešimt, vyras grįžo namo ir pareiškė, jog ketina skirtis. Esą įsimylėjo ir šeima jam jau nusibodo. — Ana, neįsižeisk, bet aš paduodu skyryboms. Tu kaip šalta žuvis. Būtum bent gera šeimininkė, bet net to neturi. — Gerai, sutinku skirtis, – ramiai tarė Ana. Valerijus vos nuo kėdės nenukrito – tikėjosi skandalo, isterijos, ašarų jūros, bet tokios ramybės nesitikėjo. — Gerai, tada krauk daiktus, netrukdysiu. Ryt grįšiu, palik raktą po kilimėliu. Ana tyliai, su kiek įtartina šypsena pažiūrėjo į vyrą. Valerijui viskas pasirodė keista, bet greitai užmiršo – jau svajojo apie laimingą gyvenimą su naująja simpatija, be vaikų ir nuobodžios žmonos. Kitą dieną su naująja aistra atėjo namo. Po kilimėliu raktų nerado – nuotaika subjuro. — Nieko tokio, pakeisiu spyną, baigsis vargai, – nutarė. Bandė atrakinti duris savo raktu, bet nieko neišėjo. Skambina į duris – jas atidaro stambus vyras – su chalatu ir šlepetėmis. — Ko čia nori, žmogau? — Čia mano butas… — O dokumentėlius turi? Jei turi – parodyk. Dokumentų neturėjo, o į vidų neįleido. Staiga prisiminė, jog pase turėtų būti įrašyta registracija. Vargo, kol surado pasą, bet ten… Du antspaudai: registracijos ir išregistravimo – jau prieš dvejus metus. Kaip tai galėjo nutikti? Su milžinu nenorėjo ginčytis, bandė ieškoti žmonos – nepasiekiama. Laukė jos prie darbo, bet sužinojo, kad Ana jau metus ten nedirba. Dukra studijuoja užsienyje, bet sūnus turėjo būti mokykloj. Ir čia nudegė – Sergejus išėjęs kitur jau pernai, o naujosios mokyklos jam neduos. Visiškai sužlugęs, parkrito ant suoliuko ir griebėsi už galvos. Kaip gi taip galėjo išeiti – jo buvusi, tylutė ameba, iškrėtė tokią schemą… Kaip ji pardavė butą? Bet gal teisme viskas išaiškės, gi po savaitės – skyrybos! Į skyrybas atėjo piktas, ryžtingas, pasiruošęs demaskuoti apgavikę ir atsiimti savo. Ir štai teisme viskas išaiškėjo: jis pats dvejus metus atgal žmonai buvo išrašęs generalinį įgaliojimą! Tuo metu sutiko stulbinančią Elzę, dėl jos vykdė visus žmonos prašymus – juk leisdamas dukrai studijuoti reikėjo daug parašų ir sutikimų. Advokatas patarė išrašyti įgaliojimą ir taip jis pats save visko neteko. Likęs gatvėje, praradęs butą, sužinojo, jog Elzė, supratusi jog jis daugiau neturi turto, išnyko iš akiračio. Na gerai, galvoja, bent alimentus mokėti negalėsiu – pamokysiu žmoną bent tuo. Bet ir čia laukė siurprizas – vietoj alimentų gavo šaukimą į tėvystės ginčijimo bylą. Pasirodo, abu Anos vaikai – ne nuo jo. Vestuvinę naktį ji matė, kaip vyras ją išdavė su padavėja. Anos galvoje įvyko trumpas jungimas. Nesuprato, kaip elgtis, bet pasirinko keršto kelią: pirmiausia atkeršijo neištikimybe, tada ėmė taupyti pinigus – viską slėpė, vaikai ėdė pas močiutę, šaldytuvas namie – tuščias. Motina gūžčiojo pečiais: „Kerštas tave žlugdys, vaikai nukentės“, – bet Anos neperkalbėjo. Ji siekė savo tikslo – ir pasiekė. Padariusi DNR tyrimus (nors ir be jų žinojo teisybę) įrodė, jog vaikų tėvas – kitas. Valerijui tai buvo baisiausia. Buto netektį pernešė lengviau nei žinią, kad vaikai – ne jo. Būkite atsargūs su įskaudintomis moterimis – įsiutę jos pajėgios viskam.

Visi kaime Iloną laikė kvaiša. Su vyru ji gyveno jau penkiolika metų, augino du vaikus: Gintarė buvo

Uncategorized

017

PRIEŠ IŠSISKIRDAMI

Prieš daugelį metų prisiminiau, kaip Aleksandras visą širdį globojo savo žmoną Austę. Jis negalėjo jos

Uncategorized

014

Kaip devynerius metus apsimetinėjau laiminga, auklėjau svetimą sūnų ir slapta meldžiausi, kad tiesa neišlįstų. Ji išlindo tą dieną, kai mano vaikui prireikė tikrojo tėvo kraujo, o aš pirmą kartą pamačiau, kaip verkia mano vyras

Vakaro saulė lyg tirpęs medus nuteka Žemaitijos kalvomis, nudažo kuklius kaimo namukus švelniais, ramiais