Zibainis

Virtuvės marmuro grindys buvo šaltos kaip ledas, kietos, nepalaužiamos. Ten, ant šio šalto grindų, sėdėjo

Uncategorized

Net ir 30 metų bendro gyvenimo – ne priežastis taikytis su neištikimybe

Net ir 30 metų kartu ne priežastis taikstytis su išdavyste Rasa vartė rankose mažą aksominę dėžutę audinys

Uncategorized

026

Pabėgusi nuotaka: paslaptis, kuri pakeitė viską.

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau įsiminusios vestų šventės, iš kurios bėgo pati nuotakė. Jei man apie

Uncategorized

0157

Mano vyras rėmė savo buvusią žmoną mūsų pinigais – ir aš jam iškėliau ultimatumą.

Vyras mano pinigus leido savo buvusiai turėjau nustatyti ribas. Nuo pat pradžių žinojau apie jo buvusią.

Uncategorized

031

— Ką veiki, tėveli, čia? Norisi pasivaikščioti? Tavo amžiuje aš sėdėčiau namie!

Ką čia veiki, seneli, šitaip? Ar jau per didelis pasivaikščiojimas? Man, kai metų amžius jau sulaukia

Uncategorized

063

Vitalijus patogiai įsitaisė prie darbo stalo su nešiojamu kompiuteriu ir puodeliu kavos, ruošėsi užbaigti darbus, kai netikėtai jį nutraukė telefono skambutis iš nežinomo numerio. „Laba diena, ar kalbu su Vitalijumi Dmitrijevičiumi? Jus skambina iš Santariškių gimdymo namų. Ar pažįstate Aną Michailovną Izo-tovą?“ – paklausė pagyvenusio vyro balsas. Vitalijus nustebęs atsakė, kad nežino jokios Anos, bet susidomėjo, kai išgirdo, jog ji mirė gimdymo metu, o jos motina nurodė Vitalijų esant dukters tėvu. Sužinojęs, kad prieš devynis mėnesius buvo Palangoje ir prisiminęs trumpą romaną su linksma šviesiaplauke Ania, Vitalijus nusprendė, jog vaiką paliks močiutės globai. Tačiau susitikimas su netekties skausmo niekaip nepaslepiančia Anios mama Vera bei žvilgsnis į naujagimę dukrą, kuri buvo tarsi du vandens lašai panaši į jį patį, pakeitė Vitalijaus sprendimą visam laikui: jis niekada nebuvo pasirengęs tėvystei, tačiau dabar išdrįso pasakyti: „Mes kartu važiuojame namo!“

Vytautas patogiai įsitaisė prie savo darbo stalo, rankoje laikydamas nešiojamąjį kompiuterį ir puodelį kavos.

Uncategorized

069

Ilgai laukta laimė: Viktorijos dvylika metų trukęs kelias į motinystę, džiaugsmas dėl būsimo kūdikio, netikėtas susitikimas su mažuoju Kiryliu prie vaikų namų tvoros ir didysis stebuklas – pilnatvė, kurią dovanojo naujai atrasta šeima ir išsvajota dukrelės gimimo akimirka

Ilgai laukta laimė Šiandien buvo pats laimingiausias mano žmonos, Gilijaus, gyvenimo diena.

Uncategorized

025

ĮSITIKINIMAI AR NUSTATYTA DIAGNOZĖ?

20240314, penktadienis Šiandien vėl persitarnavau su praeities atminties viltimi, kaip su senais šaldytuvais

Uncategorized

033

Aš sušukau pro langą: — Mama, ką tu taip anksti? Sušalsi! — Ji atsisuko, pamojavo kastuvu tarsi pasisveikindama: — Jums, tinginiai, stengiuosi. — O kitą dieną mamos jau nebebuvo… Ir šiandien negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą… Kaskart žvilgtelėjus į tą takelį širdį suspaudžia tarsi kažkas ją stipriai sugriebtų. Tą nuotrauką padariau sausio antrąją – ėjau pro šalį, pamačiau sniege pėdas ir sustojau. Nufotografavau, pati nežinodama kam. O dabar tai – vienintelis prisiminimas iš tų dienų… Naujuosius, kaip visada, šventėme visa šeima. Mama jau nuo ankstaus ryto virtuvėje – kotletų kvapas ir jos balsas: — Dukra, kelkis! Padėk salotas daryti, nes tėtis vėl visus ingredientus suvalgys! Nusileidau dar su pižama, išsitaršiusiais plaukais. Ji prie viryklės su savo mėgstamu, mano dovanotu persikiniu prijuosčiu, besišypsanti, veidas nuo orkaitės raudonas. — Mama, leisk bent kavos atsigerti, — niurnėjau. — Kava paskui! Pirmiau – baltos mišrainės! — juokėsi ji, mesdama man dubenį su keptomis daržovėmis. Pjaustėm, šnekėjomės apie viską pasaulyje. Ji pasakojo, kaip vaikystėje Naujuosius sutikdavo – be užsienietiškų salotų, tik silkė su svogūnais ir mandarinai, kuriuos tėtis iš darbovietės parnešdavo. Po to tėtis su eglute sugrįžta: — Nu ką, moterys, priimat gražuolę? — linksmai šūktelėjo. – Oi, tėti, visą mišką nupjovei? — nustebau. Mama pažiūrėjo, gūžtelėjo: — Graži, bet kur ją dėsime? Vis tiek padėjo puošti. Su sese Lera kabinom girliandas, mama išsitraukė senus žaisliukus – tuos, iš mano vaikystės. Stiklinį angeliuką išėmė ir tyliai taria: — Šitą tau pirmai Naujiems metams pirkau. Prisimeni? — Prisimenu, mama, — nors ir neprisiminiau, pamelavau, bet ji taip nušvito, kai pasakiau taip… Brolis atvažiavo vakare – su maišais, dovanomis, šampanu. — Mamyte, šįkart gerą šampaną paėmiau, ne kaip pernai! — Oi, sūnau, kad tik neapsvaigtumėte visi, — nusijuokė ji ir apkabino jį. Vidurnaktį išėjome į kiemą. Tėtis su broliu leidžia fejerverkus, Lera krykštauja, o mama mane apkabinusi šnabžda: — Pažiūrėk, dukryte, kokia graži mūsų gyvenimas… Apkabinau ją stipriai: — Geriausias pasaulyje, mamyte. Gėrėme šampaną iš butelio ratu, juokėmės, kai fejerverkas nuskriejo link kaimynų daržinės. Mama, lengvai apgirtusi, šoko su veltiniais pagal „Miške gimė eglutė“, tėtis ją pakėlė ant rankų – kvatojome iki ašarų. Sausio pirmą visą dieną gulėjome, o mama – vėl verda koldūnus, šaltieną. — Mama, gana jau! Ir taip kaip kamuoliai! — skundžiausi. — Niekas, suvalgysite, — numojo ranka. — Nauji metai gi visą savaitę švenčiami. Sausio antrą ji vėl anksti atsikelia. Išgirstu duris trinkt – žiūriu pro langą: ji kieme, su kastuvu, kasinėja takelį. Seni pūkiniai, skarelė ant galvos. Kiekvieną kartą nuo vartelių iki laiptelių – siaurą, lygią, tvarkingą. Sniegą suverčia prie namo, kaip visada mėgo. Šūktelėjau pro langą: — Mam, ką tu taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuka, pamojavo: — O jūs, tinginiai, iki pavasario per pusnis brausitės! Eik, arbatinuką užstatyk. Nusišypsojau, nuėjau į virtuvę. Ji po pusvalandžio pareina, skruostai raudoni, akys blizga. — Viskas, dabar tvarka, — atsisėda gerti kavos. — Gražiai nusikasiau, ar ne? — Gražiai, ačiū, mama. Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jos balsą tokį gyvą. Sausio trečią rytą prabunda ir tyliai sako: — Mergaitės, kažkas mane krūtinėje spaudžia. Ne stipriai, bet nemaloniai. — Mama, gal greitąją kviesti? — Na ką tu, dukra. Persidirbau, vis tiek tiek gaminau, lakščiau. Prigulsiu – praeis. Atgulė ant sofos, sėdėjome su Lera, tėtis į vaistinę nuvažiavo. Ji dar juokavo: — Nelaikykit manęs taip tragiškai. Dar jūs visus pergyvensiu. Staiga nublanksta, už krūtinės susiima. — Oi… bloga man… Labai bloga… Greit kvietėm greitąją. Laikiau ranką, šnabždėjau: — Mamyt, laikykis, viskas bus gerai… Pažvelgė į mane ir vos girdimai: — Dukryte… labai jus myliu… Nenoriu atsisveikinti. Gydytojai tuoj atvažiavo, bet… jau nieko negalėjo padaryti. Didelis infarktas. Viskas įvyko minutėmis. Sėdėjau koridoriuje ant grindų ir klykiau. Negalėjau patikėti. Dar vakar ji šoko po fejerverkais, o šiandien… Vos paeinu, išeinu į kiemą. Sniegas beveik nenukritęs. Ir matau jos pėdas – mažas, tvarkingas, tiesias. Nuo vartelių iki laiptelių ir atgal. Tokius, kokius visada palikdavo. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau. Klausiau Dievo: „Kaip gali būti: dar vakar žmogus vaikščiojo šia žeme, paliko pėdas, o šiandien jo nėra? Pėdos yra, o žmogaus – ne.“ Atrodė, ar tikrai – kad ji sausio antrą išėjo paskutinį kartą – praskaidrinti mums taką. Kad galėtume praeiti juo jau be jos. Nenuvaliau tų pėdų. Paprašiau visų taip ir palikti. Kad būtų, kol pats sniegas jas užsnigs amžiams. Tai buvo paskutinis mamos rūpestis. Jos šiluma išliko net tada, kai jos jau nebebuvo gyvų. Po savaitės prisnigo labai daug. Aš saugau tą nuotrauką su paskutinėmis mamos pėdomis. Kiekvienais metais, sausio trečią, vėl ją žiūrinėju, paskui žiūriu į tuščią takelį prie namų. Ir taip skauda žinoti: kažkur po sniegu – ji paliko savo paskutinius pėdsakus. Takelį, kuriuo vis dar einu paskui ją…

Aš šūkteliu per langą: Mama, ką darai taip anksti lauke? Sušalsi! Ji atsisuka, pamojavo kastuvu: Dėl