Zibainis

Ne, Aistė. Jūs patys susikūrėte vaiką, tad pasirūpinkite Andriumi patys, griežtai pareiškė svokrybė.

Perleno kantrybės taurė: kaip uošvės vizitai pavirto kasdieniu egzaminu, o vienas pokalbis viską pakeitė – šiuolaikinės lietuvių šeimos istorija apie tyliai kauptą skausmą, palyginimus su „tobula“ Marte, ir lemtingą akimirką, kai žmona pagaliau ištarė: „Čia mano namai“

Gintarėle, tu vėl nesiurbėi kilimų? Nuo tos dulkės jau ašaruoja akys, žiūrėk, net ant kilimų guli…

Uncategorized

Jokių stebuklų Naujieji metai artėjo kaip skubantis traukinys, o Lena jautėsi lyg stovėtų ant perono be bilieto – nebus nei šventės, nei laimės, nei nuotaikos. Kodėl ji kvietė svečius? Kas norės Naujuosius metus sutikti su nevykėle? *** Gruodžio 31-oji prasidėjo katastrofa: po dešimties tarnybos metų skalbimo mašina odlužo kaip tikri lietuviški ledai, o vonioje kilo potvynis. Santechniko rasti prieš Naujuosius – tikras detektyvas, bet Lena susitvarkė ir trumpam atsikvėpė. Bet čia prasidėjo katino Bazilio šėlionės – jis suėdė visą dešrą olivjėi, palikdamas tik žirnelius ir marinuotus agurkus. Negana to, jis nusitaikė į zylę ant praverto lango – ir kartu su didžiuliu fikusu numušė eglutę bei seną, mylimą girliandą. Į šipulius subyrėjo gėlių vazonas ir vaikiškos žaisliukų likučiai su žeme… Lena beveik apsiverkė, viską tvarkydama. O tada dar ir sudužęs grafinas, svylančios vištos kvapas, o kai svečiai jau buvo pakeliui – siaubas: ji pamiršo tortą. Skambina sesei: – Katik, tragedija! Neturiu torto! – Mamos tonu ji jaučia pasaulio pabaigą. – Ramiai! – Katė kaip visada linksma, – jau kieme. Einam, viską nupirksim! Lauke jau laukė Masha su milžinišku pirkinių maišu ir teta Geda su legendiniu šaltienos dubeniu. – Ko šaltienos, dar ir viso dubens? – apgailestavo Lena. – Atsarga gėdos nedaro! – didingai atsakė teta, garsėjanti nelauktomis pastabomis, – visą naktį temsim, ar salotų dar turit? Kol merginos bėgo paskui torto, Masha kabino serpantiną, į kurį nedelsdamas įsisuko Bazilis, pavirtęs nežemiška būtybe. Gelbėti katino atėjo Katės vyras Igoris – ką tik po darbo. Bazilio nuotykiai baigėsi tik, kol pamatė Leną – tada iš džiaugsmo šoktelėjo taip, jog Igoriui paliko kraujuojančią žymę ant rankos. Pagelbėjo, ir net prisistatė padėti virtuvėje – tiesa, daugiau filosofavo apie salotų esmę, nei gamino. – Len, o kas ten per dėžutė su užrašu „Laimingų Naujųjų!“? O šone dar ranka rašyta: „Atidaryti naktį. Močiutė Valė“. Lena sukluso: – Oj, visai užmiršau! Kačiuk, čia bobutės palikta; liepė Naujametę naktį atidaryti, pažadėjo staigmeną. Visus suintrigavo. Net teta Geda susidomėjusi priartėjo prie stalelio. *** Vėliau – prezidento sveikinimas, šampanas, katino olivjė, juokas, ginčai, kol pagaliau… – Jau dvi? Vadinasi, laikas – močiutės Valės siurprizas! Atidaryt patikėta vyrui – Igoris pasukučio, atidaro dangtį: viduje – ne pinigai ar senos nuotraukos, o dešimtys mažų raštelių, perrištų spalvotais kaspinais. Kiekvienas su vardu. Lena pirmoji garsiai perskaito: – Lenut, mano brangioji anūke. Ir vėl kas nors nepavyko? Skalbyklė sugedo? Katinas salotą suėdė? Nieko tokio! Bet kokia bėda – proga užsisakyti picą ir įsijungti serialą. O tortą gali nupirkti ir rytoj. Svarbiausia – artimi žmonės šalia. Myliu iki mėnulio ir atgal. Tavo močiutė Valė. Pasišalino tyla, o paskui – užkrečiamas juokas. Katė, Masha ir net teta Geda rado savus palinkėjimus – tikrą magiją, nors pati močiutė Valė vėliau vaizdo skambutyje sakė: „Jokių stebuklų! Tik gerai pažįstu ir labai myliu.“ Ryte, tvarkydama šventės likučius, Lena sudėjo visus raštelius į gražų stiklainį – tąkart supratusi: tikras laimės receptas – nebijoti chaoso, juoktis iš nesėkmių, branginti savus ir kartais tiesiog suvalgyti norimą torto gabalą. Svarbiausia žinoti – kažkur visada yra žmogus, kuris tave myli ir supranta. Visada.

Jokios magijos Naujieji metai artėja greitai ir nesustabdomai, kaip skuodžiantis traukinys.

Uncategorized

043

Gintarėle, tu vėl nesiurbėi kilimų? Nuo tos dulkės jau ašaruoja akys, žiūrėk, net ant kilimų guli…

Uncategorized

027

Duktė: Kelionė į Savasties Paieškas

Romai, turime mergaitę, 40 eurų! džiugiai šaukė Giedrė į telefoną. Aš stovėjau prie gimdymų ligoninės

Uncategorized

Nakties aidas: Kai tuščioje palatoje tarp žiemos šventinių tradicijų ir vienatvės, Aleksandra ieško artumo ir atranda šilumą lietuviškame reabilitacijos centre prieš Naujuosius metus

Aidas nakties tyloje Į reabilitacijos skyrių Ona Petronienė atvyko likus dviem savaitėms iki Kalėdų.

Uncategorized

032

Jūs tiesiog pavydite – Mama, rimtai? Restoranas „Vilnius“? Tai juk bent penki šimtai eurų už vakarienę! Vienam žmogui. Igoris sviedė raktus ant lentynos taip, kad jie su trenksmu atsitrenkė į sieną. Olga atsigręžė nuo viryklės, kur maišė padažą, ir tuoj pastebėjo, kaip vyro pirštai stipriai suspaudę telefoną pabalo. Jis dar kelias minutes atidžiai klausėsi mamos, tada susierzinęs nutraukė skambutį. – Kas nutiko? Vietoj atsakymo Igoris sunkiai krito prie virtuvinio stalo ir įsistebeilijo į lėkštę su bulvėmis. Olga išjungė kaitlentę, nusišluostė rankas į rankšluostį ir atsisėdo priešais. – Igoriau… – Mama galutinai pametė galvą. Visiškai išprotėjo senatvėje. – Jis pakėlė akis, ir Olga juose pamatė tokį pyktį ir bejėgiškumą, kad širdis suspaudėsi. – Pameni, pasakojau apie tą… Valerijų? Iš šokių? Olga linktelėjo. Anyta minėjo naują pažįstamą prieš mėnesį – netyčia, kukliai šypsodamasi ir glostydama staltiesės kraštą. Tada viskas atrodė miela: penkiasdešimt aštuonerių našlė, penkeri metai vienatvės ir štai – šokių klubas Kultūros centre, galantiškas palydovas, gebantis gražiai suktis valso ritmu. – Žodžiu. – Igoris pastūmė lėkštę. – Vedė jį į „Vilnių“ jau tris kartus per dvi savaites. Kostiumą jam nupirko už keturis tūkstančius. Praėjusį savaitgalį abu važiavo į Druskininkus, atspėk, kas mokėjo už viešbutį ir ekskursijas? – Nina Viktorovna. – Teisingai. – Jis perbraukė ranka per veidą. – Mama tuos pinigus taupė daugybę metų. Remontui, juodai dienai. O dabar viską išleidžia vyrui, kurį pažįsta pusantro mėnesio. Kažkoks siaubas… Olga patylėjo, rinkdama žodžius. Ji gerai pažinojo anytą – romantišką, atvirą, naiviai pasitikinčią. Tomis moterimis, kurios tiki tikra meile net po pusės amžiaus gyvenimo. – Klausyk, Igoriau… – uždėjo ranką ant jo delno. – Nina Viktorovna – suaugęs žmogus. Tai jos pinigai, jos sprendimai. Nesikišk, vis tiek dabar tavęs niekas neišgirs. – Ola, ji daro klaidą po klaidos! – Taip. Ir turi tam teisę. O šiaip, man atrodo, tu kiek per daug įsijauti. Igoris gūžtelėjo pečiais, bet rankos neatitraukė. – Tiesiog sunku žiūrėti, kaip ji… – Žinau, brangusis. Bet jos gyvenimo už ją nenugyvensi. – Olga paglostė jam riešą. – Ji pati turi nešti atsakomybę. Net jei mums tai nepatinka. Juk ji tikrai adekvati. Igoris paniurusiai linktelėjo. …Du mėnesiai prabėgo akimirksniu. Kalbos apie Valerijų pamažu nutilo – anyta skambino rečiau, kalbėjo netiesiogiai, tarsi kažką slėptų. Olga nusprendė, kad romanas pats savaime išblėso, ir nustojo jaudintis. Todėl, kai sekmadienio vakarą pasigirdo skambutis į duris ir ant slenksčio pasirodė Nina Viktorovna, Olga iš pradžių nesuprato, kas vyksta. – Vaikeliai! Mano brangieji vaikai! – anyta įsiveržė į butą, palikdama paskui save saldžių kvepalų šleifą. – Jis man pasipiršo! Žiūrėkit! Pažiūrėkit gi! Ant piršto žibėjo žiedas su mažyčiu akmenėliu. Pigus, bet Nina Viktorovna jį žiūrėjo taip, lyg ten švytėtų deimantas. – Mes tuokiamės! Kitą mėnesį! Jis toks, toks… – abu delnus prispaudė prie skruostų ir kvatojo – skambiai, lyg mergina. – Niekada negalvojau, kad mano amžiuje… Ir kad kada nors dar taip pamilsiu… Igoris apkabino mamą, ir Olga pastebėjo, kaip atleido jo pečiai. Gal ne taip jau viskas blogai. Gal tas Valerijus tikrai myli anytą, o jie abu tik bereikalingai pergyveno. – Sveikinam, mama. – Igoris atsitraukė, šypsodamasis. – Tu nusipelnei laimės. – O aš jau butą jam perrašiau! Dabar mes tikra šeima! – išsprūdo Ninai Viktorovnai, ir laikas lyg sustojo. Olga nustojo kvėpuoti. Igoris krūptelėjo, tarsi atsitrenkė į nematomą sieną. – Ką… ką tu sakei? – Butą. – Anyta numojo ranka, nepastebėdama jų veidų. – Na, kad žinotų, jog juo pasitikiu. Tai juk meilė, vaikeliai, tikra meilė! O meilė remiasi pasitikėjimu. Tyla buvo tokia, kad buvo galima girdėti, kaip svetainėje tiksėjo laikrodis. – Nina Viktorovna, – Olga prabilo pirmoji, labai lėtai ir atsargiai, – Jūs perrašėte butą žmogui, kurį pažįstate tris mėnesius? Dar iki santuokos? – Tai kas? – Anyta išdidžiai pakėlė smakrą. – Aš juo tikiu, jis geras ir sąžiningas. Ne toks, kaip jūs manote. O jūs apie jį galvojate blogai, žinau. – Nieko mes negalvojam blogo, – žengė artyn Olga. – Bet… Galėjote palaukti bent jau iki santuokos. Kam skubėti? – Jūs nesuprantate. Tai… Tai mano meilės įrodymas. – Nina Viktorovna sukryžiavo rankas. – Ką jūs žinote apie tikrus jausmus? Apie pasitikėjimą? Galiausiai Igoris iškošė per dantis: – Mama… – Ne! – trenkė koja anyta, ir Olga staiga pamatė ne brandžią moterį, o užsispyrusią paauglę. – Nieko nenoriu girdėti! Pavydite mano laimės! Norite viską sugriauti! Anyta apsisuko ir išlėkė iš buto, užkliudama stakta. Po akimirkos trinktelėjo durys, ir indaujos stiklas liūdnai sudrebėjo… …Vestuvės buvo kuklios – rajono metrikacijos biuras, suknelė iš dėvėtų rūbų parduotuvės, trijų rožių puokštė. Bet Nina Viktorovna spindėjo taip, lyg būtų tekėjusi Vilniaus Katedroje. Valerijus – kresnas vyras su plikėjančia galva ir saldžia šypsena – elgėsi nepriekaištingai. Bučiavo nuotakai rankas, pastumdavo kėdę, pripildė šampano. Tobulas jaunikis. Olga stebėjo jį pro taurę. Kažkas ne taip. Akys. Kai Valerijus žiūrėjo į Niną Viktorovną, žvilgsnis likdavo šaltas, apskaičiuojantis. Profesionalus švelnumas. Surepetuota priežiūra. Olga tylėjo. Kokia prasmė šnekėti, kai tavęs vis tiek negirdi? …Pirmus mėnesius Nina Viktorovna skambindavo kas savaitę – trykšdama džiaugsmu, pasakodama apie restoranus ir teatrus, kuriuose vedžiojo ją nuostabus vyras. – Jis toks rūpestingas! Vakar atnešė rožių – be progos! Igoris klausėsi, linkčiojo galva, paskui padėdavo ragelį ir ilgai sėdėdavo tylėdamas, žiūrėdamas į tuštumą. Olga nelindo su kalbomis. Laukė. Metai prabėgo nepastebimai. O paskui – skambutis į duris… Olga atidarė duris ir ant slenksčio pamatė moterį, kurios vos pažino. Anyta atrodė pasenusi dešimčia metų: raukšlės pagilėję, akys įkritusios, pečiai sugniužę. Rankoje – nutrintas lagaminas. Tas pats, su kuriuo kažkada važiavo į Druskininkus. – Jis mane išvarė, – Nina Viktorovna raudojo. – Padavė skyryboms ir išvarė. Butas… dabar jo. Dokumentuose. Olga tyliai pasitraukė, praleisdama ją vidun. Virdulys užvirė greitai. Anyta sėdėjo fotelyje, įsikibusi į puodelį abiem rankomis, ir verkė – tyliai, beviltiškai. – Aš jį taip mylėjau. Viską dėl jo dariau. O jis… jis tiesiog… Olga netrukdė. Glostė anytą per nugarą ir laukė, kol išseks ašaros. Igoris grįžo iš darbo po valandos. Sustingo tarpduryje, pamatė mamą – ir jo veidas sustingo. – Sūneli, – Nina Viktorovna atsistojo, ištiesė į jį rankas. – Sūneli, neturiu kur gyventi… Juk nepaliksi manęs? Skirk kambarį, aš daug vietos neužimsiu. Vaikai privalo rūpintis tėvais, juk… – Stop, – Igoris pakėlė ranką. – Stop, mama. – Neturiu pinigų. Visi pinigai – jam, iki paskutinio cento. Pensija maža, juk žinai… – Įspėjau. – Ką? – Įspėjau tave. – Igoris sunkiai krito ant sofos, lyg ant pečių būtų užkritusi akmenų maišas. – Sakiau: neskubėk. Sakiau: pažink žmogų. Sakiau: neperrašyk buto. Atsimeni, ką atsakei? Nina Viktorovna nuleido akis. – Kad mes nesuprantam tikros meilės. Kad pavydim tavo laimės. Puikiai prisimenu, mama! – Igoriau… – bandė įsiterpti Olga, bet vyras papurtė galvą. – Ne. Tegul išgirsta. – Jis atsisuko į mamą. – Tu – suaugusi moteris. Tu pasirinkai. Ignoravai visus, kurie bandė stabdyti. O dabar nori, kad viską mes ištaisytume? – Bet aš tavo mama! – Štai dėl to ir pykstu! – Igoris pašoko, balsas lūžo į riksmą. – Pavargau, mama! Pavargau žiūrėti, kaip leidi gyvenimą vėjais, o tada bėgi pas mane išskėtusi rankas! Nina Viktorovna susmuko, tapo maža ir vargana. – Jis mane apgavo, sūneli. Tikrai mylėjau, tikėjau… – Tikėjai. – Igoris perbraukė per plaukus. – Tikėjai taip, kad atidavei butą svetimam vyrui. Genialu, mama. Tiesiog nuostabu. O gal žinai, kad tą butą nupirko tėtis! – Atleisk. – Ašaros vėl pradėjo riedėti anytos skruostais. – Atleisk. Buvau akla, žinau. Bet prašau… duok dar vieną šansą. Daugiau niekada… – Suaugę žmonės atsako už savo veiksmus. – Igoris dabar kalbėjo ramiai, pavargusiu balsu. – Norėjai savarankiškumo? Prašom. Ieškok būsto pati. Ieškok darbo. Tvarkykis, kaip žinai. Nina Viktorovna išėjo verkdama, garsiai šniurkščiodama laiptinėje. Olga praleido visą naktį šalia vyro – tyliai, tiesiog laikydama jį už rankos. Igoris neverkė. Gulėjo, įsistebeilijęs į lubas, ir kartkartėmis sunkiai atsidusdavo. – Ar teisingai pasielgiau? – paklausė paryčiais, kai už lango pradėjo švisti. – Taip, – paglostė jį Olga per skruostą. – Griežta. Skaudu. Bet teisinga. Ryte Igoris paskambino motinai ir išnuomojo jai kambarį bendrabutyje už miesto. Apmokėjo pusmetį į priekį. Tai buvo paskutinė pagalba, kurią jis sutiko suteikti. – Toliau pati, mama. Pati. Taip, jei reiks, padėsim paduoti į teismą, ką reikės – apmokėsim. Bet gyventi pas mus – ne… Olga klausė šio pokalbio ir mąstė apie teisingumą. Apie tai, kad kartais žiauriausia pamoka – vienintelė, kurią sugebi įsisavinti. Anyta gavo būtent tai, ko nusipelnė dėl savo aklumo. Ir dėl šios minties širdyje buvo ir skaudu, ir ramu. Bet tuo pačiu nepaliko jausmas, kad tai dar ne pabaiga, ir viskas dar susitvarkys. Nors nežinia kaip, bet susitvarkys…

Mama, tu rimtai dabar? Restoranas Vilnelė? Juk ten bent šimtas eurų už vakarienę! Kiekvienam!

Uncategorized

039

Kad visi taip „padėtų“: kai uošvės pagalba tampa kančia – Polinos istorija apie ribas, savarankiškumą ir naują pradžią po skyrybų su vyru mamytės sūneliu

Eglutė, šiandien užsuksiu pas jus, padėsiu su anūkais. Eglė prispaudžia telefoną prie peties, bandydama

Uncategorized

0166

Nepalaidojus praeities: gyvenimas svetimoje šeimoje šešėlyje ir meilė, kurios neįmanoma užmiršti

Užsidėk kepurę, lauke minus dešimt. Susirgsi. Ieva ištiesė megztą kepurę tą pačią, mėlyną su bumbulu