Zibainis

Aš tylėjau, kai sužinojau, kad mano vyras turi kitą. Ne todėl, kad bijojau likti viena ar abejojau tuo, kas vyksta. Močiutė mokė: rėkia tie, kas nebeturi argumentų. O aš argumentų turėjau – laukiau, kol jie susidėlios į vientisą paveikslą. Ir laukiau ne susirėmimų. Laukiau prasitarimo. Nes vyrai, ypač tokie kaip mano Andrius, visada išsiduoda ne apie moteris, o apie pinigus, kurie jiems nepriklauso.

Aš tylėjau, kai sužinojau, kad mano vyras turi kitą. Ne todėl, kad bijojau likti viena ar netikėjau tuo

Svetlana, ar tai jūs? — pasigirdo ausinėje sausas, atsiribojęs ir netgi šiek tiek susierzinęs moters balsas. — Taip, tai aš. Labas vakaras, — atsakiau, mėgindama atpažinti intonacijas. — Čia Olga, jūsų buvusio vyro žmona, — be jokio įžangos ar pasisveikinimo tarė ji. — Noriu pranešti jums dvi naujienas. Pirma — Mykolo jau nebėra. Antra — atvažiuokite ir pasiimkite jo mamą. Nes ji man čia nereikalinga. Aš sustingau. Žodžiai skambėjo tarsi iš kažkokios kitos dimensijos. Net ne iš karto supratau, apie ką čia kalbama ir kodėl ši moteris skambina būtent man. Su Mykolu mes gyvenome kartu tik vienerius metus. Tai buvo trumpas, nelaimingas patyrimas, palikęs tik kartėlį. Paskui išsiskyrėme, ir mūsų keliai galutinai išsiskyrė. Nematėme, nesusirašinėjome ir niekaip nekontaktavome jau penkiolika metų. Penkiolika metų – tai didžiulis gyvenimo gabalas. Per tą laiką spėjau susikurti sėkmingą karjerą, savarankiškai nusipirkti dviejų kambarių butą, įsirengti jį pagal savo skonį ir visiškai išmokti gyventi viena. Man buvo viskas gerai – stabilumas ir ramybė. Tik po to senojo santuokos giliai viduje nusprendžiau: mano širdis vyrams uždaryta amžiams.

Penktadienis baigėsi. Laikrodžio rodyklės rodė beveik vienuoliktą vakaro. Savaitė buvo varginanti, tad

— Jums užteks pensijos, — pasakė marti. Tą pačią dieną atsisakiau sėdėti su anūkaisNuo tos dienos aš pagaliau išsiruošiau į kelionę, apie kurią svajojau visą gyvenimą, ir pirmą kartą pasijutau laisva.

Rasa nulaižė baltą kremą nuo arbatinio šaukštelio. Kremas ant liežuvio tirpo pernelyg lėtai, kaip sapne

Vargas ir viltisVargas ir viltis – du nuolatiniai palydovai, lydintys žmogų net tamsiausiais gyvenimo keliais.

Gyvenau santuokoje su Rūta Radzevičiene aštuoniolika metų. Pusę jų – režimu „pakentėk, greit Rūta pralauš

Nemandagi moteris prie baseino iš manęs šaipėsi: „Gėda tau tokio amžiaus dėvėti maudymosi kostiumėlį!“ – Tai, ką mano 6-metė anūkė padarė vėliau, privertė ją sudrebėtiTada mažoji ramiai priėjo prie moters, padavė jai savo rankšluostį ir tarė: „Močiutė sako, kad širdis graži amžiaus neturi“, – ir moteris, nieko neatsakiusi, nuleidusi galvą tyliai pasitraukė.

Nuvežiau anūkę prie viešbučio baseino šeštojo gimtadienio proga – norėjau padovanoti jai laimės dieną

Katė ėmė žadinti šeimininką lygiai trečią nakties, o ketvirtą parą jis suprato, kas čia per reikalas…

Dabar, praėjus nemažai metų, Giedrius Vaitkus tą rudenį prisimena kaip vieną tų laikotarpių, po kurių

— Rūta, lėšas iš mūsų sąskaitos išleidau.

Prisimenu tą vakarą, kai Rasa sustingo virtuvėje su telefonu rankoje. Giedrius, ką tik grįžęs, nusiėmė

Katę atnešė ir paliko. Po trejų metų nustebo – kas jai nutiko.

Birutė nebuvo palietusi maisto jau trečią dieną. Laima perkėlė dubenėlį arčiau radiatoriaus, nors puikiai

— Paimkite kačiuką, — prašė moteris turguje. Praeivis nustebino savo poelgiu.

Spalis baigiasi, o aš vis dar negaliu patikėti, ką padariau. Dėžė stovėjo prie kojų jau trečią dieną