Zibainis

Mano uošvė pasiūlė vasarą padėti mums prižiūrėti vaikus – ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko, todėl sutikome. Abu dirbame ir auginame tris vaikus, o normalios atostogos mums – prabanga: dažniausiai pasiimame laisvadienius pakaitomis, kai vaikams reikia sergėti ar būna ypatingų progų, o kartais pavyksta ištrūkti savaitgaliui. Jau trejus metus mokame 20 metų būsto paskolą, tad su tikromis atostogomis teks palaukti – viskas dėl paskolos įmokų ir noro turėti nuosavus namus, o ne nuolat kraustytis nuomojantis. Mūsų vaikai vasarą be mokyklos, todėl svarbu, kad nors ir negalime keliauti, jie bent jau saugūs ir laimingi savo namuose! Vasaros metu, kai važiuojame pas vyro mamą, visada nuvežame produktų ir pinigų už skanėstus, nes ji, kaip pati sako, gyvena iš kuklios pensijos ir sava pinigų vaikams neleidžia – manome, kad taip pigiau nei samdyti auklę, ir visi liko patenkinti. Tačiau mano vyro brolis, kuris taip pat turi tris vaikus, nutarė atsivesti atžalas pas močiutę, nors jų mažyliai dar labiau išdykę ir reikalauja nuolatinės priežiūros. Jis neatveža nei maisto, nei palieka pinigų – išlaidas tenka dengti iš savo kišenės. Dažnai prašiau vyrą draugiškai pasikalbėti su broliu apie sąžiningą pasidalijimą, tačiau jis nenori konfliktų ir nieko nedaro. Kodėl aš turiu dirbti dvigubai, kad kažkas kitas augintų savo vaikus? Kaip geriausiai pasikalbėti su juo apie šią situaciją be pykčių?

Mano anyta pasiūlė vasarą mums padėti su vaikų priežiūra. Ji dabar jau pensijoje ir turi daug laisvo

Uncategorized

Užaugau stengdamasi nenuvilti savo mamos – ir nepastebėjau, kaip pradėjau prarasti savo santuoką. Mama visada žinojo, kas teisinga. Bent jau taip atrodė. Nuo vaikystės išmokau skaityti jos nuotaiką iš balso ar to, kaip užveria duris, iš jos tylos. Jei buvo patenkinta – viskas gerai. Jei ne… reiškia, kažką padariau ne taip. „Aš daug nereikalauju, – sakydavo ji. – Tik nenuvilk manęs.“ To „tik“ svoris buvo didesnis už bet kurį draudimą. Kai užaugau ir ištekėjau, maniau, kad pagaliau gyvensiu savo gyvenimą. Mano vyras buvo ramus, kantrus žmogus, nemėgo konfliktų. Iš pradžių mamai jis patiko. Vėliau ji pradėjo kištis į viską. „Kodėl grįžti taip vėlai? Ar nemanai, kad per daug dirbi? Jis per mažai tau padeda.“ Iš pradžių juokiausi, sakiau vyrui, kad ji tiesiog rūpinasi. Tada pradėjau jai aiškinti. Vėliau – su ja skaitytis. Ir nepastebimai ėmiau gyventi dviem balsais. Vienas buvo vyro – tylus, protingas, ieškantis artumo. Kitas – mamos, visada užtikrintas, visada reikalaujantis. Kai vyras norėdavo, kad pabūtume tik mudu, mama susirgdavo. Kai turėjome planų – jai manęs reikėdavo. Kai jis sakydavo, kad pasiilgsta, atsakydavau: „Suprask mane, negaliu jos palikti.“ Ir jis suprato. Ilgai. Kol vieną vakarą nepratarė kažko, kas sukrėtė labiau nei barnis: „Jaučiuosi trečias mūsų santuokoje.“ Atsakiau piktai. Apgyniau ją. Apgyniau save. Sakiau, kad jis perdeda, kad neteisinga mane versti rinktis. Tačiau tiesa buvo ta, kad buvau pasirinkusi. Tik nepripažinau to. Pradėjome tylėti. Užmigti atsukę nugaras. Kalbėti tik apie buitį, bet ne apie mus. Kai pykomės, mama visada žinojo. „Aš tau sakiau“, – kartodavo. – „Vyrai visi tokie.“ Ir aš tikėdavau. Iš įpročio. Kol vieną dieną grįžau namo – o jo nebebuvo. Neišėjo triukšmingai. Paliko raktus ir raštelį: „Myliu tave, bet nežinau, kaip gyventi su tavo mama tarp mūsų.“ Atsisėdau ant lovos – ir pirmą kartą nežinojau, kurio ieškoti. Mamos ar jo. Paskambinau mamai. „Na, ko tikėjaisi?“ – pasakė ji. – „Aš juk tau sakiau…“ Tą akimirką kažkas manyje nutrūko. Supratau, kad visą gyvenimą bijojau nuvilti vieną žmogų… ir netekau kito, kuris tiesiog norėjo, kad būčiau šalia. Nekaltinu mamos visiškai. Ji mylėjo taip, kaip išmanė. Bet aš nebuvau nubrėžusi ribos. Aš supainiojau pareigą su meile. Dabar mokausi to, ką turėjau išmokti daug anksčiau: kad būti vaiku nereiškia likti mažu amžinai. Ir kad santuoka neišlieka, jei joje atsiranda trečias balsas. Ar tau teko rinktis tarp to, kad nenuvilti tėvų… ir išsaugoti savo šeimą?

Žinai, kartais galvoju, че per daug gyvenau ne savo, o mamos gyvenimą, taip net nepastebėdama kaip prarandu

Uncategorized

020

Už pinigus tapau „jaunesnė“. Po daugelio metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnis. Po daugelio metų mano žmona sužinojo tiesą, ir mes išsiskyrėme.

Uncategorized

Išvykau dirbti į Italiją ir kas mėnesį siųsdavau seseriai pinigus mamai, tačiau vieną dieną grįžusi į Lietuvą likau be žado: su lagaminu ir sunkiu širdimi palikau namus, tikėdama šeimos pažadu, kad mama bus prižiūrėta. Bet kai tyliai pragarejau duris namuose, mane ištiko skaudžiausia tiesa – mama buvo palikta vieniša, o aš supratau, kad pinigai negali pakeisti meilės ir tikros artumo.

Žinai, kartais atrodė, kad visa mano gyvenimo istorija tilptų į tą mažą lagaminą, su kuriuo išvykau į

Uncategorized

026

Paskutinė meilė – Irena, neturiu aš pinigų! Vakar paskutinius atidaviau Natašei! Juk žinai, ji turi du vaikus! Visiškai nusiminusi, ponia Ona Petronienė padėjo ragelį. To, ką ką tik jai prikalbėjo dukra, net nenorėjo prisiminti. – Kodėl taip? Trys vaikai, kartu su vyru užauginome, viską dėl jų darėme. Visi tapo žmonėmis! Visi su aukštaisiais išsilavinimais, geruose darbuose. O štai man senatvėje – nei ramybės, nei pagalbos. – Vasia, kodėl tu taip anksti išėjai, su tavimi buvo kažkaip lengviau! – mintyse kreipėsi Ona Petronienė į mirusį vyrą. Širdį suspaudė, ranka įprastai pasiekė vaistus: – Liko tik viena ar dvi kapsulės. Jeigu bus labai blogai, jau nebebus kuo sau padėti. Reikia į vaistinę nueiti. Ona Petronienė bandė pakilti, bet tuoj pat vėl sėdo į krėslą: skaudžiai sukosi galva. – Nieko, dabar tabletė suveiks ir viskas praeis. Bet laikas ėjo, o geriau nepasidarė. Ona Petronienė surinko jaunėlės dukters numerį: – Natašyte… – vos spėjo tarti į ragelį… – Mama, aš posėdyje, paskambinsiu vėliau! Ona Petronienė surinko sūnaus numerį: – Sūneli, man kažkaip negera. O vaistai baigėsi. Ar negalėtum po darbo… – sūnus net neišklausė jos iki galo. – Mama, aš ne gydytojas, ir tu ne gydytoja! Kviečiu greitąją, nelauk! Ona Petronienė sunkiai atsiduso, – Taip, jis teisus! Jeigu dar po pusvalandžio nepraeis, reikės skambinti greitajai. Moteris atsargiai atsilošė krėsle ir užsimerkė. Mintyse, kad atsipalaiduotų, ėmė skaičiuoti iki šimto. Tarsi iš toli pasigirdo kažkoks garsas. Kas tai? Ai, telefonas! – Alo! – sunkiai prasižiojusi atsiliepė Ona Petronienė. – Onute, labas! Čia Petras! Kažkaip neramu, panorėjau tau paskambinti! – Petrai, man kažkaip bloga. – Tuoj būsiu! Ar galėsi duris atidaryti? – Petrai, jos paskutiniu metu visada atidarytos. Ona Petronienė išmetė telefoną iš rankų. Jėgų pasiekti jį nebebuvo. – Na ir gerai – pamanė ji. Prieš akis, tarsi kino juostoje, prabėgo jaunystės vaizdai: štai ji dar visai jaunutė – pirmakursė Vilniaus finansų ir ekonomikos universitete. O štai du simpatiški, drąsūs karo akademijos kursantai, kažkodėl su balionais rankose. – Juokinga – tada pamanė Onutė, tokie dideli ir su balionais! Ai, juk tai devintoji gegužės! Paradas, miestiečių šventė! Ir ji su tais dviem balionais, tarp Petro ir Vasios. Tada ji pasirinko Vasią. Paprasčiausiai, jis buvo drąsesnis, o Petras – uždaresnis ir drovesnis. O paskui jų keliai išsiskyrė: su Vasia išvažiavo tarnauti į Šiaulius, Petras gavo paskyrimą į Vokietiją. Vėliau susitiko jau gimtajame Vilniuje, kai vyrai išėjo į pensiją. Petras visą gyvenimą liko vienas, vedęs nebuvo, vaikų nesusilaukė. Klausė jo, kodėl taip susiklostė… O jis tik numodavo ranka ir pajuokaudavo: – Nesiseka man su meile, gal reikia kortomis pradėt žaist! Ona Petronienė išgirdo kažkieno balsus, pokalbį. Sunkiai pramerkė akis: – Petrai! O šalia jo, matyt, greitosios gydytojas. – Viskas bus gerai, tuoj pasijus geriau. Jūs jos vyras? – Taip, taip! Gydytojas patarinėjo Petrui. Petras taip ir sėdėjo, laikydamas Oną už rankos, kol jai pagaliau tapo geriau. – Ačiū tau, Petrai! Jau žymiai geriau! – Labai gerai! Štai, atsigerk arbatos su citrina! Petras niekur neidavo, viską ruošė virtuvėje, slaugė Oną. Ir nors jai jau buvo geriau, bijojo palikti vieną. – Žinai, Ona, aš visą gyvenimą tave vieną mylėjau. Todėl ir nevedžiau. – Ech, Petrai, mes su Vasia gražiai gyvenom. Gerbiau jį, jis mane mylėjo. Tu jaunystėj nieko nesakei. Nežinojau tiksliai, ką jauti. Bet ką dabar apie tai kalbėti – viskas praeity, metų nesugrąžinsi. – Ona, o gal likusias mums skirtas dienas nugyvenkim drauge, laimingai! Kiek skirta, tiek ir būsime laimingi! Ona Petronienė padėjo galvą Petru ant peties, paėmė jo ranką: – O gal tikrai! – ir nusijuokė laimingu juoku. Po savaitės pagaliau paskambino dukra Nataša! – Mama, kas tau ten buvo, skambinai, negalėjau atsiliepti, vėliau pamiršau… – Ai, nieko, jau viskas gerai. Jei jau paskambinai, noriu, kad nebūtų staigmenos – išeinu už vyro! Ragelyje nutilo, girdėjosi tik kaip dukra įkvepia orą ir alsuoja, rinkdama žodžius. – Mama, ar tu rimtai? Jau seniai tau reiktų į kapines vaikščioti, o tu – išteki?! Ir kas tas laimingasis? Ona Petronienė susigūžė, ašaros ištryško. Bet visgi sugebėjo ramiu balsu ištarti: – Tai mano asmeninis reikalas! Ir padėjo ragelį. Tuomet atsisuko į Petrą: – Na, pasiruošk, šiandien sugužės visi trys! Ruošiamės gintis! – Susižiūrėsim! Kur mūsų nėra buvę! – nusijuokė Petras. Vakare išties pasirodė visi trys: Ignotas, Irena ir Nataša! – Tai, mama, supažindink mus su savo meiliumi! – pašaipiai tarė Ignotas. – O ką čia pristatinėti, pažįstate mane, – iš kambario išėjo Petras. – Onutę myliu nuo jaunystės. Kai pamačiau ją toje baisioje būklėje prieš savaitę, supratau, kad negaliu jos prarasti. Pasipiršau, ji – mielai sutiko. – Klausykit, jūs juokdariai peraugę, ar visai pametėt galvas? Kokia meilė tokiame amžiuje?! – suriko Irena. – Kokie čia „tokie metai“, – ramiai susidomėjo Petras. – Mums tik septyniasdešimt, dar gyvent ir gyvent. Ir jūsų mamytė — vis dar gražuolė! – Supratau, tikriausiai norit atimti iš mūsų butą, taip? – teisėjos tonu paklausė Nataša. – Vaikai, atleiskit, bet koks čia butas? Juk visi turit savo namus! – Bet vis tiek, šitam bute yra ir mūsų dalis! – pridūrė Nataša. – Ramiai, man nieko nereikia! Kur gyventi rasiu! – tarė Petras, – O mamai įžeidinėti daugiau negalite! Bjauru klausytis! – O tu čia kas toks, senukų donžuana! Ko tu čia savo burną atvoži? Kas tave čia klausia? – puolė ant vyro Ignotas. Bet Petras nė nekrustelėjo. Išsitiesė ir pažvelgė Ignui tiesiai į akis. – Aš jūsų mamos vyras, norit jūs to ar ne! – O mes jos vaikai! – sušuko Irena! – Taip! Ir rytoj ją išvešim į senelių namus arba į kvailynę! – pritarė seseriai Nataša. – O jau ne! Ruoškis, Onute, einam! Jie žingsniavo drauge, tvirtai susikibę už rankų, ir nė neatsisuko. Jiems buvo visai nesvarbu, ką kas apie juos galvoja. Jie buvo laimingi ir laisvi! O vienišas gatvės žibintas nušvietė jiems kelią. O vaikai žiūrėjo jiems pavymui ir nesuprato: kokia gali būti meilė septyniasdešimties.

Egle, tikrai neturiu pinigų! Vakar paskutinius eurus liepai Mildai gi žinai, du vaikelius augina!

Uncategorized

052

Olga visą dieną ruošėsi Naujųjų metų šventei: tvarkėsi, gamino valgį, dengė stalą. Tai buvo pirmieji jos Naujieji, sutikti ne su tėvais, o su mylimu žmogumi. Ji jau trečią mėnesį gyveno pas Tolių jo bute. Jis vyresnis už ją 15 metų, buvo vedęs, moka alimentus ir mėgsta išgerti… Tačiau meilėje visa tai nesvarbu. O dėl ko ji jį pamilo, niekas nesuprato: toli gražu ne gražuolis, net galima sakyti, kad nelabai dailus, o charakteris – bjaurus, šykštus iki negalėjimo, ir pinigų niekada neturi. O jei ir turi – tai tik sau. Ir štai į šitą stebuklą Olytė įsimyli. Tris mėnesius ji vylėsi, kad Tolius įvertins jos kantrybę ir šeimininkiškumą, ir tikrai panorės ją vesti. Jis vis sakydavo: „Reikia pagyventi kartu, pažiūrėsim, kokia tu šeimininkė, o tai gal tokia pat kaip mano buvusioji.“ Kokia buvo jo buvusioji, Olytė nežinojo – jis nieko aiškiai nesakė. Tad ji labai stengėsi: nesibarė, kai jis grįždavo girtas, gamino, skalbė, tvarkė, maistą pirko už savo pinigus (kad tik Tolius nepagalvotų, jog ji – materialistė). Net šventinį stalą už savo lėšas paruošė ir jam dovanų naują telefoną nupirko. Kol Olytė ruošėsi, jos stebuklingas Tolius irgi veltui laiko neleido – ruošėsi savaip, išgėrinėdamas su draugais. Parėjęs namo linksmutėlis pareiškė, kad per Naujuosius ateis jo draugai – tie, kurių Olytė nepažįsta. Ji padengė stalą, iki vidurnakčio liko valanda, nuotaika buvo subjuro, bet ji laikėsi – nenorėjo lipti ant buvusios grėblio. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, namo įvirto girta kompanija. Tolius praskaidrėjo, visus susodino prie stalo, gėrimas tęsėsi. Olytės niekam nepristatė – lyg ji būtų nematoma, o kai pasiūlė šampano prieš Naujus, į ją pažiūrėjo kaip į įsibrovėlę. – O kas čia? – girta mergina paklausė. – Lovos kaimynė, – nusijuokė Tolius, o jo draugai irgi ėmė juoktis iš Olės. Jie valgė jos pagamintą maistą ir ją pačią pašiepdavo, o skambant laikrodžio dūžiams, juokėsi, kad Tolius gudrus – susirado sau nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. Tolius neužtarė, tik šaipėsi drauge. Olytė tyliai išėjo, susikrovė daiktus ir grįžo pas tėvus. Tokios tragiškos šventės dar nebuvo. Mama pasakė: „Aš juk įspėjau“, tėvas atsiduso, o Olytė, išsiverkus, pagaliau nusiėmė rožinius akinius. Po savaitės, kai Toliui baigėsi pinigai, jis atėjo pas Olytę – lyg niekur nieko: – O ko tu išėjai? Įsižeidei, ar ką? – ir matydamas, kad ji nesiruošia taikytis, puolė į puolimą: – Geras, pati pas mamą tinginiauti išėjai, o mano šaldytuve pelė supas! Pradedi elgtis kaip mano buvusioji! Olytė net žado neteko – rodos, tūkstantį kartų mintyse buvo jį iškoneveikusi, bet dabar nesurado ką pasakyti, tik galėjo riebiai pasiųsti ir trenkti duris. Taip su Naujaisiais Olytė pradėjo naują gyvenimą.

Aušra visą dieną ruošėsi Naujųjų metų sutikimui: tvarkė butą, gamino, dengė stalą. Tai buvo pirmieji

Uncategorized

017

Egzaminas suaugusiesiems — Sveikutė, kodėl nesijungsi prie mūsų švęsti projekto pabaigos? — šypsodamasis paklausė Mikalojus ir dar pamerkė jai akį. — Nes, mielasis drauge, dabar turiu pasimatymą, — kiek susigėdusi atsakė Sveta. — Štai tau ir netikėtumas! — nustebo Mikalojus. Juk Svetą jis pažinojo jau penkerius metus, ji buvo vieniša mama ir, rodės, nesidomėjo nauja draugyste… Keista. Nors gal ir domėjosi, tik Mikalojus to nepastebėjo. — Tai nesulaikysim tavęs. Linkiu, kad viskas puikiai susiklostytų, — tarė jis ir atsisuko į kitus kolegas. — Na, judam? — Taip. — Greičiau eikim! — Be abejo! — aidi iš visų pusių, ir visa grupė pajudėjo kavinės link. Mikalojus ėjo kartu su visais ir šypsojosi, bet širdyje pajuto mažą pavydo dūžį. Bet koks iš to pavydas? Tarp jo ir Svetos juk nieko nebuvo – tik darbiniai ir draugiški santykiai. „Keisti reikalai…” – pagalvojo Mikalojus. * * * Tą dieną namo jis grįžo gerokai vėliau nei įprastai. Vaikai tuoj pat užpuolė: „Tėti, tėti!” Po to pasirodė žmona. — Mikai, pagaliau! Ji apkabino ir pabučiavo. — O mes suspėjome pasivaikščioti ir statėme nuostabų laivą. O tu vis keliauji ir keliauji kažkur, — šypsojosi Kotryna. — Beje, aš pinigus uždirbu, — burbtelėjo Mikalojus. — Ir apskritai, turiu teisę darbe užsibūti kiek panorėjęs! — Žinoma, turi, — pritarė Kotryna. — Ir nereikia čia man tardymų rengti, — vis dar surūgęs pridūrė. Jei jo tuo momentu būtų paklausęs, kodėl taip šiurkščiai atsako ir vėl viską užveda, pats atsakymo neturėtų. Nes pats ir nesuprato. — Mikai, ar tave kas apkandžiojo? — vis dar šypsodamasi paklausė žmona. Ir Mikalojus suprato kodėl. Nes nori nuimti jos šypseną. Nori, kad ji pasijaustų blogai, kaip ir jis pats dabar. — Ne. Tiesiog pavargau. Pašildyk vakarienę, — Mikalojus mėgino tą pasakyti įprastu tonu, o kai Kotryna nuėjo į virtuvę, atsisėdo prie batų dėžės ir apglėbė galvą rankomis. „Ką aš darau?” – su siaubu pagalvojo. * * * Po kelių dienų Mikalojų atleido, ir jis nusprendė, kad tada tiesiog labai norėjo, kad visi iš projekto eitų švęsti, o liūdėjo, nes Sveta atsisakė. Dabar laukė naujas projektas ir jis nėrė į jį stačia galva. * * * — Sveta, turbūt teks šiandien pavėluoti, — kartą pasakė jis. — Man reikalingi skaičiavimai. — Atsiprašau, bet šiandien vykstu pas mamą, — Sveta papurtė galvą. — Man tai svarbu. Galiu rytoj anksčiau ateiti, viską paruošiu. — Gerai, — linktelėjo Mikalojus. — Susitarėm. Iš tiesų, jis buvo nusivylęs. Kaip taip gali būti – projektas gi svarbiau už viską? — Ką, mama serga? — paklausė Mikalojus. — Taip, serga, — nuleido akis Sveta. — Supratau, — linktelėjo jis. Sergančiai mamai jis sutiko leisti darbuotoją išeiti. Bet vėliau paaiškėjo, kad mama visai nesirgo. Sveta tiesiog sugalvojo pretekstą, kad Mikalojus nespaustų jos likti. — Kaip tai? Kodėl ji nevažiuoja pas mamą? — nustebo vyras, kai jam papasakojo kolegos iš skyriaus. — Kodėl nevažiuoja? Važiuoja! Tik ne viena, o su naujuoju draugu, — paaiškino Olga. Ji priėjo prie lango ir pakvietė Mikalojų. — Štai, žiūrėk… Jis pažiūrėjo pro langą: iš pastato išėjo Sveta, prie jos priėjo vaikinas, jie susikibo už rankų ir nuėjo link jo automobilio. Sėdo ir išvažiavo. Juliaus širdį vėl sugriebė pavydas. Šįkart ne dūžis, o visa užplūstanti banga. „Dieve, tikra tiesa! Ji iš tiesų rado vyrą!” — nuskambėjo galvoje. — Na, ką gi… — stengdamasis kalbėti abejingai, pasakė jis. — Baigiame darbą šeštą, visi gali eiti savo reikalais. Po to sėdo prie darbo stalo ir mėgino susikaupti, bet, žinoma, nieko nesigavo. * * * Laikas bėgo. Mikalojus vis nerimavo. Jis negalėjo suprasti, kas vyksta. Iš pradžių tai buvo tik lengvas nerimas – išgirdęs Svetos balsą arba pamatęs žinutę susirašinėjime, pajusdavo širdies dūžius. Lyg kadais, kai susipažino su būsimąja žmona. “Nejau įsimylėjau?” — klausinėjo savęs Mikalojus. Tuo buvo ir juokinga, ir baugu. Todėl stengėsi ignoruoti, nebekreipti dėmesio. Juk suaugęs. Ką tik sukako keturiasdešimt. Turi šeimą. Mylėjo žmoną. Na, gal nebe taip… Dabar ji jam – pagarba, pasitikėjimas, dėkingumas. Meilė – ta ugninga, keista, karšta ir beprotiška – ji praėjo. Bet gal ir visiems taip nutinka… Vėliau nerimas augo. Pastebėjo keistų įpročių: kai tik Sveta įžengia į kabinetą, jis tiesiasi, lyg norėtų iškart patraukti jos dėmesį. Dažniau pradeda kalbą. Domisi jos nuomone. Po to mintyse suka kiekvieną žodį, tarsi ten slypėtų paslaptis. Kartą pagalvojo: „O jei būčiau ją sutikęs anksčiau? Prieš vaikus?“ Ir tą akimirką suprato – taip! Būtų išėjęs. Ne iš karto, bet po truputį. Radęs pretekstą, pateisinimą. Ir išeitų. Be dvejonių. Jis pajuto kaltę. Ji užgriuvo staiga, kaip srovė, nušluodama visa, ką laikė kontroliuojamas. Pažvelgė į šeimos nuotrauką ant stalo. Kotryna, vaikai, poilsis prie jūros. Visi šypsosi. Viskas gerai. Viskas teisinga. Tai kodėl atrodo, kad gyvena svetimą gyvenimą? Jis negalėjo paaiškinti, kodėl taip jaučiasi. Kodėl dabar? Kodėl būtent Sveta? Juk prieš tai trejus metus dirbo kartu – nieko. Kodėl dabar jos negali pamiršti? Jautė, kaip griūva vidinis pasaulis. Vertybės, kurios kadaise atrodė tvirtos, byrėjo. Jis nenorėjo nieko išduoti, nenorėjo prarasti šeimos, nenorėjo naikinti to, ką turi. Bet nemokėjo ir nesijausti. * * * Tą dieną jis prabudo anksti. Kambaryje dar buvo tamsu, tik siaura šviesos juosta prasimušė pro užuolaidas. Mikalojus gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Sveta neišeidavo iš galvos. Net dabar, šeimos jaukume, jautė jos buvimą savyje. Kaip rakštį, giliai giliai. Atsiminė vakar dieną. Ji vėl išėjo anksčiau. Vėl – su tuo vyru. O kiekvieną kartą, kai ji išeidavo, rodėsi, kad kažkas plyšta viduje. „Prarandu save, — pagalvojo. — Jei dabar nesustosiu, prarasiu viską. Ne iškart. Bet po truputį. Tapčiau atšalęs, piktas, svetimas vaikams, svetimas Kotrynai, svetimas sau. Nekesčiau, kas tapčiau. Ir tada bus per vėlu.“ Atsikėlė, apsirengė ir nuėjo į virtuvę. Pasidarė kavos, atsistojo prie lango ir žiūrėjo į tuščią, pilką kiemą. Ir tada apsisprendė. * * * — Kaip?! Tu pereini į kitą skyrių?! — aplink Mikalojų susibūrė jo pavaldiniai. Ir net Sveta. — Taip gavosi. Ten problemų – reikia sutvarkyti, — paaiškino jis. — Tai tik laikinai, tiesa? — Žinoma, laikinai, — linktelėjo Mikalojus, nors žinojo, kad nieko amžinesnio už laikinumą nebūna. Pirmiausia norėjo išeiti visai iš darbo. Paskui pagalvojo – kvaila: įmonėje vertinamas, atlyginimas geras ir dar galimybių yra. Tad paprašė perkelti į kitą skyrių. Nors laikinai. Kad ir keliems mėnesiams. Jis žinojo, kad taip išsivaduos iš to užburto rato, kur kiekvienas Svetos žvilgsnis ir žodis verčia širdį virpėti. Jis nenorėjo tapti tuo, kuris viską praranda dėl jausmų. Nenorėjo būti tais, kurie sako „Esu tik žmogus…“ Jis žinojo: praeis. Bus skaudu, bet praeis. Vakare Kotrynai jis pasakė: — Noriu daugiau laiko skirti tau ir vaikams. Nebeoriu visą laiką leisti tik darbe. Kotryna nustebusi pažvelgė. — Rimtai? — Taip. Jaučiu, daug prarandu – vaikams, tau. Ji nieko neatsakė, tik lengvai nusišypsojo. Ši šypsena buvo tokia pažįstama, kad jam suspaudė širdį. Jis pradėjo vesti vaikus į parką, budėti mokykloje, dalyvauti renginiuose, į kuriuos anksčiau sutikdavo tik nenoromis. Plačiau kalbėtis su žmona – ne tik apie buitį, bet ir apie save, apie dieną, mintis, nerimus. Domėtis jos gyvenimu. Kartais susimąstydavo: kodėl anksčiau to nedarė? Kodėl viską laikė našta, ne galimybe pažinti žmogų šalia? Apie Svetą negalvojo nebent retkarčiais. Bet tie prisiminimai – jau ne su skausmu ar pavydu, tik priminimas: „Štai ji, su kuria galėjau būti, bet pasirinkau šeimą.“ Ir jis dėkojo sau. * * * — Mikai! Mikalojau! Jis ėjo prekybos centre į žaislų skyrių ir išgirdo, kaip jį kažkas šaukia. Atsisuko – Sveta. — Mikai, kur tu dingai? Visi skyriuje laukėm, kada grįši! Jau metai praėjo! Jis nusišypsojo. Pajuto džiaugsmą matydamas Svetą, bet širdyje nieko neskaudėjo. — Sveika, Sveta. Džiaugiuosi tave sutikęs! — O kaip laikaisi? — Gerai. O tiksliau — puikiai, — atsakė ir pats pajuto, kad sako tiesą. — Tai kodėl nebegrįžai į gretas? Buvai nuostabus vadovas. — Pasiilgau permainų, — trumpai atsakė. — O tu? — Aš? — Sveta plačiau nusišypsojo. — Ištekėjau. Jis nuostabus žmogus. Patikimas. Mano duktė jį priėmė. Mikalojus linktelėjo be pavydo. Tik… malonus nuostabos krislelis. Kaip susitikus seną draugą, kuris keitė miestą ir sugrįžo pasikeitęs. — Džiaugiuosi už tave, — nuoširdžiai tarė. Trumpai pasikalbėjo apie darbą, bendrus pažįstamus. Nė vienas nepasiūlė dar susitikti – abu suprato: čia pabaiga. O gal pradžia ko nors naujo, bet jau ne kartu. Išsiskyrę, Mikalojus nupirko dovaną, išėjo laukan, sėdo į mašiną – ir tik tada suprato, kad nieko daugiau nejaučia. Nei skausmo. Nei ilgesio. Nei noro viską sugriauti ir pradėti naujai. Pažvelgė į priekį. Į šviesoforą. Į žmones, vedančius vaikus už rankos. Ir pirmą kartą per ilgą laiką pajuto esąs ten, kur turi būti. Ne pasakiškoje meilės istorijoje. Ne tobulame gyvenime. O savo tikram, nelengvam, bet savo gyvenime. * * * Sveta ir Kotryna stovėjo prie bėgimo takelių sporto klube. Jos jau seniai treniruojasi tame pačiame klube ir dažnai susitinka tose pačiose treniruotėse. — Na, kaip susitikimas? — pasiteiravo Kotryna. Sveta gūžtelėjo pečiais. — Ogi niekaip. Linkėjo laimės ir tiek… Vadinasi, tu laimėjai, — tarė ji. — Tavo vyras — nuostabus žmogus, — pridūrė. — Žinau, — nusišypsojo Kotryna. — Visada tai žinojau. Ji šyptelėjo ir pamerkė pašnekovei akį.

2024 m. birželio 20 d., ketvirtadienis Darbo diena baigėsi, visi komandos nariai šurmuliavo, laukdami

Uncategorized

036

Už pinigus tapau „jaunesnė“. Po daugelio metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnis. Po daugelio metų mano žmona sužinojo tiesą, ir mes išsiskyrėme.

Uncategorized

0117

„Mano mamai toks pats“, – ištarė padavėja žvelgdama į milijonieriaus žiedą… Jo atsakymas parbloškė ją ant kelių… Vienos ypatingos vakarienės metu Vilniaus širdyje, aromatingoje kavinėje su aksominėmis sienomis ir gėlių kvapu, padavėja vardu Eglė pastebėjo paslaptingąjį svečią – verslo legendą Leoną Petraitį. Aptarnaudama jį, ji atkreipė dėmesį į jo ranką puošusį senovišką sidabrinį žiedą su žėrinčiu safyru ir pratarė: „Atsiprašau, bet mano mamytė turėjo tokį patį papuošalą“. Jos žodžiai tapo įvadu į gyvenimą pakeitusią paslaptį: vyro prisipažinimas, praeities meilė, dviejų žiedų istorija ir likimo išskirtų, bet galiausiai surastų širdžių pokalbis tarp tėvo ir dukros, kuriame tilpo visas skausmas, užgaidos, atleidimas ir švelni ilgesio ramybė – tikra lietuviška gyvenimo drama apie prarastus metus, meilės ilgesį ir žiedą, jungiantį širdis per kartas.

Tokį patį turi ir mano mama, tyliai sumurmėjo padavėja, pažvelgusi į milijonieriaus žiedą…