Zibainis

Vieną dieną tėtis pakvietė mane į savo kambarį: sakė, kad turime pasikalbėti apie rimtą reikalą. Turiu pripažinti, šiek tiek sunerimau. Svetainėje manęs laukė moteris. Mano šeima visada sukosi apie tėtį – jis mane užaugino, rūpinosi manimi ir buvo mano tvirtas ramstis. Po mano gimimo mama mus paliko, o tėtis nusprendė daugiau nesituokti, galbūt bijodamas dar kartą nusivilti. Gyvenimas tėčiui nebuvo lengvas, todėl norėjau greičiau užaugti, kad galėčiau jį palaikyti ir padėti, kuo tik galiu. Dėl prastos mūsų šeimos finansinės padėties pradėjau dirbti būdama penkiolikos. Rašiau straipsnius vietiniams laikraščiams, po trejų metų gavau geresnį darbą. Dar po kelių metų įsidarbinau biure – tai leido man tapti nepriklausoma ir išlaikyti save bei tėtį. Vieną dieną tėtis pakvietė rimtam pokalbiui, kaip pats pasakė. Jaučiausi truputį nerami. Svetainėje manęs laukė moteris, kuri, kaip tėtis pasakė, buvo mano mama. Pamačiusi mane, ji pravirko, atsiprašė ir bandė mane apkabinti, bet negalėjau apsispręsti ją apkabinti. Atsargiai išsilaisvinau iš jos glėbio ir, nieko daugiau nepasakiusi, išėjau, palikdama ją su tėčiu. Nusprendžiau leisti tėčiui spręsti šią situaciją taip, kaip jam atrodo tinkamiausia. Negaliu atleisti žmogui, kuris mus paliko su tėčiu ir net po tiek metų nepasivargino pasveikinti su gimtadieniu.

Vieną dieną tėtis mane pasikvietė į savo kambarį sakė, kad nori rimtai pasikalbėti. Turiu pripažinti

Uncategorized

Nežinau, kaip tai parašyti, kad neskambėtų kaip pigi drama, bet tai – įžūliausias dalykas, kokį man yra daręs žmogus. Su vyru gyvenu jau daugelį metų, o antrasis šios istorijos veikėjas – jo mama, visada pernelyg kišusis į mūsų santuoką. Ilgai maniau, kad ji – tiesiog iš tų mamų, kurios kišasi „iš geros valios“. Pasirodo, ne iš geros. Prieš kelis mėnesius jis įkalbėjo pasirašyti būsto dokumentus. Sakė, kad pagaliau turėsime kažką savo, jog nuoma – kvailystė, o jei dabar nepadarysime, vėliau gailėsimės. Buvau laiminga, nes seniai svajojau apie namus – nebe gyventi iš lagaminų ir dėžių. Pasirašiau, nes tai, maniau, šeimos sprendimas. Pirmas keistas ženklas – kai jis pradėjo tvarkyti reikalus įstaigose vienas. Kaskart kartodavo, kad man neverta eiti, tik laiko gaišimas, jam lengviau. Grįždavo su segtuvais ir palikdavo juos koridoriaus spintelėje, bet niekad neleisdavo peržiūrėti. Jei ką paklausdavau, aiškindavo sudėtingais žodžiais, lyg būčiau vaikas. Galvojau, gal kaip dauguma vyrų, nori kontroliuoti tokius dalykus. Tada prasidėjo “smulkūs” finansiniai žaidimai. Staiga sąskaitas apmokėti darėsi vis sunkiau, nors jo atlyginimas nepasikeitė. Vis įtikinėjo, kad dabar reikia duoti daugiau, nes „taip turi būti“, vėliau viskas susitvarkys. Pradėjau mokėti už parduotuvę, dalį paskolos, remontą, baldus, juk „statome savus namus“. Galiausiai nebeperku nieko sau, viską dedu į „mūsų“ bendrą dalį. Ir vieną dieną, tvarkydama virtuvę po servetėlėmis, radau keturiomis sulankstytą atspausdintą lapą. Tai nebuvo elektros sąskaita, nieko įprasto. Dokumentas su antspaudu, data, o ten labai aiškiai parašyta, kas savininkas. Ne mano vardas. Ne jo. Jo mamos vardas. Stoviu prie kriauklės ir skaitau eilutes po kelis kartus – protas nepriima. Aš moku, imame paskolą, remontuojame, perkam baldus, o savininkė – jo mama. Karšta, skauda galvą, ne dėl pavydo, o dėl pažeminimo. Kai grįžo, nepadariau scenos. Tiesiog padėjau dokumentą ant stalo ir žiūrėjau. Neklausiau švelniai, nemaldavau paaiškinimo. Tiesiog žiūrėjau, nes atsibodo būti vedžiojamai už nosies. Jis nesistebėjo. Nesakė „kas čia“. Tiesiog atsiduso, lyg aš jam sukėliau problemą, kad sužinojau. Tada prasidėjo įžūliausias paaiškinimas, kokį girdėjau. Sakė, taip „saugiau“, mama – „garantas“, jei tarp mūsų kas nutiktų, butas nesidalyjant. Ramiai, lyg kalbėtų, kodėl pirkome skalbyklę, ne džiovyklę. O man tik norėjosi juoktis iš nevilties. Tai ne šeimos investicija. Tai planas, kad aš mokėčiau, o išečiau su vienu maišu drabužių. Bet labiausiai užkliuvo ne pats dokumentas. Labiausiai – kad mama akivaizdžiai viską žinojo. Nes tą pačią vakarą paskambino ir pradėjo pamokslą, lyg aš būčiau įžūli. Aiškino, kad ji „tik padeda“, kad namai turi būti „patikimose rankose“, ir neturėčiau priimti to asmeniškai. Įsivaizduokit: aš moku, atsisakau dalykų sau, darau kompromisus, o ji man aiškina apie „patikimas rankas“. Tuomet pradėjau ieškoti ne iš smalsumo, o nes nebeturėjau pasitikėjimo. Tikrinau išrašus, pavedimus, datas. Ir išlindo dar didesnė bjaurastis – paskolos įmokos ne tik „mūsų kreditas“, kaip sakė. Buvo dar papildoma skola, kuri dengiama iš dalies mano pinigų. Radau, kad dalis lėšų keliauja į seną skolą, ne mūsų būstui. Jo mamos skolą. Kitaip tariant, moku ne tik už butą, kuris mano netampa, bet ir už svetimą skolą, užmaskuotą kaip šeimos poreikius. Tai buvo momentas, kai man nukrito uždanga nuo akių. Staiga paaiškėjo visi faktai per tuos metus. Kaip ji kišasi visur. Kaip jis ją visada gina. Kaip aš – nuolat „nieko nesuprantanti“. Kaip tariamai esame partneriai, bet sprendimus priima jie, o aš tik finansuoju. Skaudžiausia, kad iš tiesų buvau patogus žmogus. Ne mylima. Patogi. Ta, kuri dirba, moka ir nedaug klausia, nes nori ramybės. Ramybė šiame name juk buvo jiems, ne man. Neverkiau. Nekėliau balso. Atsisėdau miegamajame ir pradėjau skaičiuoti. Kiek atidaviau, ką mokėjau, kas man liko. Pirmąkart pamačiau juodai ant balto, kiek metų viltis mane padarė lengvai išnaudojama. Neskaudėjo dėl pinigų tiek, kiek dėl to, kad mane laikė kvaila ir dar šypsojosi. Kitą dieną padariau tai, ko niekada nesitikėjau – atsidariau naują sąskaitą tik savo vardu ir ten pervedžiau visus savo pinigus. Pakeičiau slaptažodžius visuose savo dalykuose, panaikinau prieigą. Nustojau duoti pinigų „bendrai“, nes „bendrai“ buvo tik mano indėlis. Pradėjau kaupti dokumentus ir įrodymus, nes nebetikiu pasakomis. Dabar gyvename po vienu stogu, bet iš tiesų esu viena. Jo nevarau, nemaldau, nesibaru. Tiesiog žiūriu į žmogų, kuris pasirinko mane kaip taupyklę, ir į jo mamą, pasijutusią mano gyvenimo savininke. Ir galvoju, kiek moterų tai išgyveno, ir sau sakė „tilėsiu, kad blogiau nebūtų“. Tik ar gali būti blogiau už tai, kad tave išnaudoja besišypsodami? ❓ Jei sužinai, kad metų metus moki už „šeimos namus“, o dokumentai – ant jo mamos vardu ir tu tik patogi, ar išeini nedelsdama, ar kovoji už viską, ką gali susigrąžinti?

Nežinau, kaip papasakoti taip, kad neskambėtų kaip pigus televizijos serialas, bet tai absurdiškiausias

Uncategorized

Pagrindinė linija.

Aistė, tai tu? nuostabiai paklausiau, kai buvusi klasės draugė atvėrė man duris. Nesimatėme maždaug metus

Uncategorized

Sėdžiu ant virtuvės grindų ir žiūriu į raktų pakabuką lyg jis būtų svetimas. Iki vakar tai buvo mano automobilis. Dabar – „mūsų“, tik nepaklausus manęs. Ir ne, neperdedu – automobilį realiai atėmė man tiesiai prieš nosį, o paskui privertė justi kaltę, kad supykau. Prieš porą mėnesių vyras ėmė kartoti, kad reikia „mąstyti brandžiau“ ir tvarkyti gyvenimą. Buvo tas ramus, šypsenos laikotarpis, kai atrodo, kad viskas dėl bendro gėrio. Nesipriešinau, nes dirbu, pati save išlaikau, neturiu didelių reikalavimų. Vienintelis tikrai „mano“ dalykas – mašina, kurią pirkau už savo pinigus, pati mokėjau dalimis ir prižiūrėjau. Vieną trečiadienio vakarą grįžau, radau jį prie stalo su išmėtytais popieriais. Nieko labai įtartino, bet greitai juos paslėpė, kai įėjau. Tik pasakė, kad kalbėjo su žmogumi apie „naudingesnį variantą“ pinigams taupyti ir galbūt bus keitimų. Nieko nespaudė, bet kalbėjo taip, lyg turėčiau pasakyti „šaunu“. Tik linktelėjau ir nuėjau praustis. Kitą dieną anyta atvyko be perspėjimo. Patogiai įsitaisė virtuvėje, išsitraukė indus kaip namuose ir pradėjo aiškinti, kad šeima yra viena, kad „santuokoje nėra mano ir tavo“ ir jei tikrai esame šeima, neturėtume būti smulkmeniški. Klausiau ir stebėjausi – niekada taip nekalbėjo, lyg kas būtų davęs scenarijų. Po 20 minučių supratau, kad atvyko ne kavos pagerti. Tą patį vakarą vyras paprašė „nedidelės paslaugos“ – duoti mašinos dokumentus ir registraciją, nes ketina vežti techninei apžiūrai ir nori „sutvarkyti registraciją“. Nelabai patiko, bet nenorėjau ginčo. Išėmiau dokumentus ir daviau jam. Jis paėmė, kaip pultelį nuo televizoriaus – tik tada supratau, kad esu per daug naivi. Praėjo kelios dienos, vyras ėmė „dingti tvarkyti reikalų“, grįždavo patenkintas, tarsi būtų kažką svarbaus atlikęs. Sekmadienio rytą koridoriuje girdėjau jį kalbant telefonu. Nekalbėjo tyliai, bet tas tonas – kai nori atrodyti reikšmingas. Keletą kartų sakė „taip, žmona sutinka“ ir „viskas gerai, ji žino“. Išėjau iš miegamojo, jis iškart nutraukė pokalbį – lyg būčiau jį pagavusi. Paklausiau, kas vyksta, o jis atšovė, kad nesikiščiau į „vyrų reikalus“. Penktadienį po darbo ėjau į parduotuvę, o grįžusi automobilio jau neberadau prie namo. Pagalvojau, kad vyras paėmė. Parašiau jam – neatsakė. Paskambinau – nekėlė. Po 40 minučių gavau tik du žodžius: „Nebūk dramatiška.“ Tada ir atėjo nerimas – ne dėl automobilio, o dėl požiūrio. Kai tau rašo „nebūk dramatiška“, reiškia jau ruošia, kad atrodysi beprotiškai. Grįžo vėlai, ne vienas – su anyta. Jie įžengė į svetainę kaip į apžiūrą; abu atsisėdo, o aš likau stovėti. Tada vyras pasakė, kad padarė „protingą sprendimą“ ir turėčiau tai įvertinti. Iš kišenės ištraukė mano automobilio raktus ir padėjo juos ant stalo kaip įrodymą, kad yra šeimininkas. Tada pasakė, kad mašina perrašyta jo vardu, nes taip „logiškiau dėl šeimos“. Netekau žado – ne todėl, kad nesupratau, o nes negalėjau patikėti. Pasakiau, kad tai mano automobilis, mano pirkinys, mano įmokos. Jis pažvelgė tarsi laukdamas pagyrimo ir pareiškė, kad iš tikrųjų „mane gelbėja“. Kad jei kas nutiktų santuokai, galėčiau jį „šantažuoti“ automobiliu. Kad geriau būtų registruota jo vardu, kad visi būtume ramūs ir nebūtų „mano prieš tavo“. Anyta įsijungė būtent taip, kaip tikėjausi: „Moterų nuomonė keičiasi, vieną dieną geros, kitą jau blogos, sūnus saugo savo interesus.“ Tą akimirką nežinojau, verkti ar juoktis. Stovėjau nuosavuose namuose ir klausiau, kaip mane vadina grėsme, kol pamoko moralės, viską atimdami. Pasakė – jei yra meilė, nesvarbu, kieno vardu automobilis, juk vis tiek aš jį vairuosiu. Būtent šis įžūlumas labiausiai nuliūdino – ne tik kad paėmė automobilį, bet dar įtikino, jog viskas gerai, nes „leis“ man vairuoti, lyg būčiau vaikas, kuriam duoda leidimą. Tada padariau kvailiausią dalyką – ėmiau teisintis. Sakiau, kad nesu priešas, neketinu niekur išeiti, tiesiog man nepatinka. Jis nedelsdamas užsikabino: „Štai, pripažįsti, kad priėmei tai asmeniškai.“ Padarė problemą ne iš savo veiksmų, o iš mano jausmo. Kitą dieną, kol jis buvo darbe, nuėjau prie dokumentų ir pradėjau ieškoti kopijų. Drebančiomis rankomis – ne iš fizinės baimės, o dėl to, kad pirmą kartą aiškiai pamačiau, kaip lengvai galima prarasti tai, kuo tikėjai. Radau seną pirkimo sutartį ir įmokų kvitus. Tada aptikau kažką, kas galutinai sužlugdė – išrašą su data prieš dvi savaites, neva mano parašu. O aš niekada nepasirašiau. Tai nebuvo „staigus sumanymas“. Buvo suplanuota. Atsisėdau koridoriuje ant grindų – ne dramatiškai, tiesiog nebeišlaikė kojos. Tą akimirką galvojau ne apie automobilį, o apie tai, kaip greitai žmogus, su kuriuo miegi, gali nuspręsti, kad esi grėsmė, kurią reikia „neutralizuoti“. Ir kaip ramiai jo mama dalyvauja tame procese, aiškindama moralę, kol atima tavo gyvenimo kontrolę. Kai vakare jis grįžo, nieko nekalbėjau. Atsidariau telefoną ir pakeičiau visas slaptažodžius. Bankas, el. paštas, viskas. Atidariau naują banko sąskaitą, visus asmeninius pinigus perkėliau ten. Ne tam, kad ruoščiausi karui, o dėl vieno suvokimo: kas gali paimti tavo automobilį per parašą, tas gali atimti ir ramybę su šypsena. Jis pajuto pokytį. Staiga pasidarė labai malonus. Pirko maistą, klausė, ar viskas gerai, sakė, kad myli. Mane tai tiesiog supykdė. Nes meilė – ne saldumynų maišelis po to, kai atimi mano nepriklausomybę. Meilė – kai išvis to nedarai. Dabar gyvenu keistoje tyloje. Nesibarame. Nekelia balsų. Bet jau nesu ta pati. Žiūriu į automobilio raktus ir nebejaučiu džiaugsmo – jaučiu kontrolę. Ir nebegaliu apsimesti, kad viskas gerai, tik todėl, jog man sako, kad „dėl šeimos labui“. Kartais galvoju, kad didžiausia išdavystė – ne kai išduoda su kita, o kai parodo, kad mato tavyje riziką, ne partnerę. ❓ Kai žmogus atima tavo nuosavybę apgaule ir paskui kalba apie šeimą, ar tai meilė, ar tik kontrolė? ❓ Ką patartumėt – ramiai ruoštis išvykimui ar kovoti dėl visko teisiškai?

Sėdžiu virtuvėje ant grindų, rankoje laikau raktų pakabuką, kuris atrodo lyg svetimas. Dar vakar tai

Uncategorized

026

20 metų nuolankiai atsiprašinėjau anytos, kol viena draugė manęs nepaklausė vieno klausimo. Tada viskas tapo aišku.

Dvidešimt metų atsiprašinėjau anytos, kol viena draugė neuždavė vieno klausimo. Tada viskas tapo aišku.

Uncategorized

020

Tatjana buvo laiminga. Ji atsibudo su laiminga šypsena veide. Pajuto, kaip šalia knarkia Andrius, kvėpuoja jai į kaklą, ir vėl nusišypsojo.

Mama buvo laiminga. Ji atsibudo su šypsena, lyg saulė per pavasario lietų. Jau šalia ja kvėpuodavo Vytas

Uncategorized

0221

Mano vyro sesuo netikėtai pasirodė be kvietimo praėjusių Naujųjų metų išvakarėse – ir šventė nusirito žemyn

Jaunosios vyro sesuo pasirodė be įspėjimo praėjusių Naujųjų metų išvakarėse ir šventė nuo to momento

Uncategorized

015

Svetimi drabužiai Tuo metu mūsų gatvėje, tiesiai už trijų namų nuo ambulatorijos, gyveno ramioji kaimynė – Nadė Belovienė. Paprasta moteris, tylutė, nepastebima, tarsi beržo šešėlis vidudieniu. Dirbo ji kaimo bibliotekoje – atlyginimo nematė mėnesiais, o jei ir gaudavo, tai, atleisk Viešpatie, guminėmis šlepetėmis, degtine ar prastais kruopos likučiais su kirminais. Vyras iš jos seniai išvažiavo į „šiaurę“ – už didesnio atlyginimo, kai duktė dar lopšyje verkšleno – ir prapuolė iš gyvenimo. Ar kitą šeimą susikūrė, ar taigoje žuvo – niekas nežinojo. Nadė augino dukrytę Liudą viena. Plėšėsi, per naktis sėdėjo prie siuvamosios mašinos. Buvo meistrė, kad Liuda bent kelnaičių be skylių turėtų ir kaspinus pynėse kaip kitų mergaičių. O Liuda augo – graži, žydraakė kaip rugiagėlė, su pšeniška kasa ir liaunu stotu, bet – išdidumas nemenkas. Ji gėdijosi vargo, norėjo žydėti jaunystėje, į diskotekas eiti, o čia tie patys klijuoti batai jau treti metai… Atėjo išsvajota pavasario laida – abiturientų išleistuvės, kai jaunos širdys drebėjo nuo vilčių. Kartą Nadė užėjo pas mane spaudimą pasimatuoti – gegužė tik prasidėjusi, laukus kvepino žydinti ievos… Sėdi ant kušetės, liesutė, pečiai aštrūs pro nudėvėtą palaidinę kyšo. – Simona, – sako tyliai, rankas nervingai supynusi. – Bėda man. Liuda į išleistuves nenori eiti, isterikas kelia… – O kodėl? – klausiu, rankogalį užtempiu ant jos plonos rankos. – Sako, kad gėda bus. Lenkai Zotovai, pirmininko dukrai, iš miesto atvežė suknelę – prabangią, pūsta. O pas mane – net ant medžiagos neturiu pinigų, – sunkiai atsidūsta Nadė, kad net man širdį suspaudžia. – Viskas ištirpę žiemą… – Ką galvoji daryti? – klausiu. – Jau sugalvojau, – akys ugnimi blyksteli. – Atmeni, mama mano spintoje turėjo užuolaidas – storas atlasas, geras. Spalva graži. Išardysiu seną nėrinį nuo apykaklės, išsiuvinėsiu karoliukais. Suknelė bus – svajonė! Tyliai purtau galvą – pažįstu Liudos būdą. Jai reikia ne „gražu“, o kad „turtinga“, su miesto etikete… Bet tyliu – motinos vilties nesulaužysi… Visą gegužę vakare pas Beliovus šviesa langus degino iki nakties. Mašina triukšmavo: tak-tak-tak… Nadė stengėsi iš paskutinių jėgų – beveik nemiegojo, akys raudonos, rankos subadyti, bet šypsosi… Ir štai likus trims savaitėms iki šventės – užsuku pas juos nugaros tepalo atnešti. O ant stalo – ne suknelė, o stebuklas. Audinys tarsi tekančios saulės spindulys, pilkai rožinis, kaip vasaros nakties debesis prieš griaustinį. Kiekvienas dygsnis, kiekvienas karoliukas – su meile darytas, švyti iš vidaus. – Na kaip? – klausia Nadė, droviai šypsosi, pirštai visi pleistruose. – Karalienė, – sakau. – Nadė, auksinės rankos. O Liuda matė? – Ne, mokykloje ji. Siurprizą ruošiu… Staiga tranko duris. Įbėga Liuda, veidas išraudęs, pykčio pilnas, portfelį meta į kampą. – Vėl Lenkai gyrėsi! – ant slenksčio rėkia. – Lakines batelius gavo! O aš kuo eisiu? Su skylėtais kedais?! Nadė prie jos prisiartina, nuo stalo suknelę paima, švelniai kelia: – Dukrele, žiūrėk… Paruošta. Liuda sustingo. Akys stambios, perbėga per suknelę. Galvoju – nudžiugs. O ji – sprogsta: – Kas tai? – balsas ledinis. – Čia… juk bobutės užuolaidos! Aš pažinau! Tose naftalinu smirdėjo šimtas metų! Tyčiojies iš manęs?! – Liuda, čia tikras atlasas, pažiūrėk, kaip guli… – Nadė kažką lemena, žengia žingsnį. – Užuolaidos! – spiegia Liuda, kad stiklai languose suskamba. – Nori, kad į sceną išeičiau su užuolaida? Kad visa mokykla badytų pirštais?! „Vargo liūdėtoja užsivyniojo į užuolaidą!“ Neužsidėsiu niekada! Geriau nuoga, geriau nuskęsiu, nei su tokiu vargu! Ji išplėšė suknelę iš motinos rankų, metė ant grindų ir kojomis sutrypė. Per karoliukus, per visas mamos pastangas… – Nekęsiu! Nekęsiu šito vargo! Nekęsiu tavęs! Kitų motinos už viską padaro, o tu… Skuduras tu, ne mama! Kambaryje stojo baisi, tiršta tyla… Nadė išbalusi, tarsi baltas krosnies tinkas. Nekrikštelėjo, neverkė – tik lėtai, lyg sena, pakėlė suknelę, nupurtė dulkes ir priglaudė prie krūtinės. – Simona, – šnabžda, net į dukrą nežiūrėdama. – Eik, prašau. Mums reikia pakalbėti… Aš išėjau. Supykau žiauriai – norėjau tą kvailą mergaitę išplakti diržu… O rytą Nadės nebuvo. Liuda atbėga per pietus į medicinos punktą. Veidas negyvas. Visa išdidumas išgaruoja, tik baimė liko akyse. – Teta Simona… Mama dingo. – Kaip dingo? Gal bibliotekoje? – Nėra, biblioteka uždaryta. Ir namie nebuvo. Ir… – sustoja, lūpos dreba, smakras virpa. – Ir ikonos nėra. – Kokios ikonos? – iš rankų išpuola tušinukas. – Šv. Nikolajaus, ta sena, sidabriniais kraštais. Močiutė sakė, ji mus nuo karo saugojo. Mama sakydavo: „Tai mūsų paskutinė duona, Liuda. Tamsiausiam juodam dienai“. Man pasidarė šalta. Supratau, ką Nadė padarė. Tais laikais senos ikonos – dideli pinigai, bet ir nužudyti, apgauti, miške palaidoti galėjo… O Nadė – kaip vaikas naivi. Važiavo į miestą parduoti, kad dukrai „modnią“ suknelę nupirktų… – Ieškok vėjo laukuose, – sumurmu. – Oi, Liuda, ką tu padarei… Tris dienas gyvenome kaip pragare. Liuda gyveno pas mane – bijojo grįžti į tuščią namą. Nors nevalgė, tik vandenį gėrė. Sėdi ant laiptų, žiūri į kelią, laukia… Kiekvieną mašinos garsą – išsigąsta, bėga prie vartelių. O ten – svetimi žmonės. – Aš kalta, – kartoja naktimis, susisukusi kamuoliuku. – Žudžiau ją žodžiais. Simona, jei ji sugrįš, ant kelių pulsiu, tegu tik grįžta… Ketvirtą vakarą – skambutis medicinos punkte. Staigus, reikalaujantis. Griebiu ragelį: – Alio! Medpunktas! – Simona? – vyriškas balsas, pavargęs, oficialus. – Čia iš rajono ligoninės. Reanimacija. Kojos sulinksta, įkrentu į kėdę. – Kas? – Moterį atvežė prieš tris paras. Be dokumentų. Stotyje radom, širdis sustreikavo, infarktas. Po truputį atsigavo, paminėjo jūsų kaimą ir jūsų vardą. Nadė Beliovienė. Yra tokia? – Gyva?! – rėkiu. – Kol kas. Bet kritinė būklė. Atvažiuokit kuo skubiau. Kaip važiavom į rajoną – atskira istorija. Autobusas jau nuvažiavęs. Suklaupiau pirmininkui, kad duotų mašiną. Gavo seną „UAZ-iką“ su Petru vairuotoju. Liuda visą kelią tylėjo, bėlo rankena, akys nesumirgėjo, lūpos judėjo – meldėsi, turbūt, pirmą kartą nuoširdžiai. Ligoninėje tvyrojo nelaimės oras – chloro, vaistų kvapas, ta ypatinga tyla, kai gyvenimas su mirtimi grumiasi. Gydytojas jaunas, pervargęs, išėjo pasitikti. – Pas Beliovienę? Kelioms minutėms. Jokių ašarų! Jai negalima emocijų. Užėjome. Aparatai pypsi, laidai vijasi. Guli Nadė… Negyva spalva, akys tamsios, pati mažytė po ligoninės antklode, kaip vaikas. Liuda pamačiusi – sustojo kvėpavimas. Tiesiai ant kelių nukrito prie lovos, veidą į paklodę, pečiai dreba, bet – nei garso. Bijo pravirkti, kaip gydytojas liepė. Nadė pramerkė akis. Žvilgsnis miglotas, plūduriuoja. Iš lėto atpažįsta. Tuomet ranka, visa mėlyna nuo injekcijų, vos pakrutėjo – lengvai uždėjo ant Liudos galvos. – Liudutė… – šnara lyg sausas lapas. – Radau… – Mama, – Liuda dusauja per ašaras, bučiuoja tą šaltą ranką. – Mama, atleisk… – Pinigai… – Nadė pirštu per antklodę. – Pardaviau, vaikeli… Ten, rankinėje… Pasiimk. Nupirk suknelę… Su blizgučiais… Kaip norėjai… Liuda atkelia galvą, žiūri į motiną, o per skruostus – upeliais ašaros. – Nenoriu suknelės, mama! Girdi? Nieko nenoriu! Kam, mama?! Kam tau to reikėjo?! – Kad graži būtum… – Nadė silpnai šyptelėjo. – Kad ne prasčiau už kitus… Stoviu prie durų, gerklę spaudžia, kvėpuot negaliu. Žiūriu ir suprantu: štai ji, motinystės meilė. Ji nesvarsto, nesveria. Ji tiesiog viską atiduoda – iki paskutinio kraujo lašo, iki paskutinio širdies smūgio. Net jei vaikas neprotingas, net jei skaudina… Po penkių minučių gydytojas išvarė mus lauk. – Viskas, – sako, – jėgų nebėra. Krizė praėjo, bet širdis labai silpna. Ilgai guli. Ir prasidėjo ilgas laukimas. Beveik mėnesį ligoninėje Nadė išgulėjo. Liuda kasdien lankė. Rytą į mokyklą, į egzaminus, o po pietų – su pakeleivingai į miestą. Vežė sultinius, obuolius tarkuotus. Pasikeitė mergina – nepažinsi. Kur buvo puikybė? Namuose švara, daržai sutvarkyti. Ateina pas mane vakare atsiskaityt, kaip mama, o akys – suaugusios… – Simona, – kartą sako. – Tąkart, kai rėkiau… Vėliau pasimatavau tą suknelę. Slapta. Ji… ji tokia švelni. Kvepia mamos rankomis. Aš buvau kvaila. Maniau, jei suknelė turtinga, mane gerbs. Dabar – jei nebebus mamos, jokios suknelės man nereikės… Nadė atsigavo. Lėtai, sunkiai, bet pasveiko. Gydytojai stebėjosi. O aš žinojau – Liudos meilė ištraukė iš anapus. Išrašė ją prieš pat išleistuves. Silpna buvo, vos vaikščiojo, bet namo norėjo… Atėjo išleistuvių vakaras. Visa kaimas susirinko prie mokyklos. Muzika skamba, iš kolonėlių „Laskovyj Maj“. Merginos išsipuošusios – kas kuo gali. Lenka Zotovaitė su pukuota miesto suknele, „kaip vestuvių tortas“, nosį viršun, piršlius nuo savęs varo… Ir staiga minia pasitraukia, tyla nusileidžia. Eina Liuda. Po ranka – veda Nadę. Nadė – blyški, koja vilkiasi, ant dukros remiasi, bet šypsosi… O Liuda… Tą grožį iki šiol atsimenu. Ji vilkėjo tą pačią suknelę. Iš užuolaidų. Saulėlydžio spinduliuose tas „pelenų rožės“ atspalvis švytėjo nežemiškai. Atlasas krinta pagal dailią figūrą, paslepia, ką reikia, pabrėžia, ką reikia. Ant pečių – nėriniuotas karoliukų blizgėjimas. Bet svarbiausia – ne suknelė. Svarbiausia – kaip ėjo Liuda. Kaip karalienė. Galva aukštai, bet akyse gili ramybė. Motiną vedė it brangiausią vaza, tarsi sakytų visiems: „Žiūrėkit, čia mano mama. Didžiuojuosi ja“. Vietinis juokdarys Kęstas bandė pasišaipyti: – O, užuolaida parėjo! Liuda sustojo, atsisuko lėtai, ramiai pažvelgė – be pykčio, bet su gailesčiu: – Taip, – garsiai, kad visi girdėtų. – Tai mamos rankos sukūrė. Ir man ši suknelė brangesnė už bet kokį auksą. O tu, Kęstuti, kvailys, jei nematai grožio. Kęstas perkaitęs nutilo. O Lenka Zotovaitė savo puošnioje suknelėje staiga išblėso, liko niekuo. Gi ne rūbai puošia žmogų… Tą vakarą Liuda mažai šoko. Daugiau su mama ant suoliuko sėdėjo. Užklojo šalį, atnešė vandens, laikė už rankos. Ir tiek buvo šilumos tame palietime, tiek švelnumo – kad man ašaros kaupėsi. Nadė žiūrėjo į dukrą, ir jos veidas švytėjo. Žinojo: viskas buvo ne veltui. Ikona, stebuklingoji, padėjo – ne pinigais, o sielą išgelbėjo. Praėjo daug metų. Liuda išvyko į miestą, baigė studijas, tapo kardiologe, regiono specialistė – žmones iš anapus traukia. Nadę pas save parsivežė, saugo kaip akį. Gyvena sutarę. O ikoną, sako, Liuda surado vėliau. Ilgai ieškojo po antikvariatus, mokėjo brangiai, bet nusipirko. Dabar kabo garbingiausioje vietoje, šalia visada dega lemputė… Žiūriu į jaunimą dabar ir galvoju: kiek daug skaudiname artimiausius dėl svetimos nuomonės, pykstam, kojas trepsim… O gyvenimas – trumpas kaip vasaros naktis. Mama viena. Kol gyva – esam vaikai, yra siena nuo šalčio. Išeis – liksim ant septynių vėjų. Saugokite savo mamas. Skambinkit joms dabar, jeigu dar gyvos. O jei ne – prisiminkit geru žodžiu. Jos ten, danguje, tikrai išgirs… Jei patiko istorija – užsukit dar, prenumeruokit. Kartu prisiminsim, verksim ir džiaugsimės paprastais dalykais. Man kiekviena prenumerata – kaip puodelis karštos arbatos ilgo žiemos vakaro. Laukiu jūsų.

Svetimas suknelė Tuo metu mūsų kaime, lygiai už trijų namų nuo ambulatorijos, gyveno Birutė.

Uncategorized

088

Kai dirbau, mano vyras nuėjo pasiimti vaikų, o kai atėjau pas jį, jis man neatvėrė durų.

Kai buvau darbe, mano vyras, Domas, išėjo pasiimti vaikus iš darželio, o kai aš priėjau pas jį, jis man