Zibainis

Saška jau mėnesį gyvena vaikų namuose. Ėjusi ten po to, kai mirė močiutė, su kuria gyveno, kiek tik galėjo

– Eik iš čia!!! Sakau tau – eik! Ko vėl čia slampinėji?! – ponia Nijolė, garsiai trinktelėjusi ant stalo po plačia obelimi karštą skardą su pyragėliais, pastūmė kiemo bernioką. – Dink man iš akių! Kada tavo motina jau tave prižiūrės?! Nenaudėlis! Liesas kaip skiedra Domukas, kurio niekas jau seniai nebevadino vardu, nes visi priprato prie pravardės, piktai žvilgtelėjo į baisiąją kaimynę ir nutipeno į savo kiemo pusę. Didelis namas, padalytas į kelis butus, buvo apgyvendintas tik iš dalies. Ten gyveno iš esmės dvi su puse šeimos: Pakutinskai, Vaitiekūnai ir Karveliai – Rita su Domuku. Pastarieji ir buvo ta „pusė“, į kurią niekas rimtai nežiūrėjo ir mieliau ignoruodavo, kol neatsirasdavo kokia didesnė bėda. Rita niekada nelaikyta svarbia asmenybe, tad ir laiko jai niekas nešvaistė. Rita, be sūnaus, daugiau nieko neturėjo. Nei vyro, nei tėvų. Ji sukosi kaip mokėjo. Į ją žiūrėjo kreivai, bet perdėtai nelindo – nebent išvydama Domuką, kurį visi vadindavo Žiogeliu – dėl jo ilgų, plonų rankų ir kojų, didelės galvos, vos laikomos ant plonos kaklo nendrės. Žiogelis buvo labai nelygus, baikštus, tačiau geras – jis negalėdavo praeiti pro verkiantį vaiką, tuojau pulsdamas guosti, už ką neretai gaudavo pylos nuo griežtų motinų, kurioms šis „baidyklė“ atrodė nepageidaujamas šalia vaikų. Kas tas „baidyklė“, pats Domukas ilgai nesuprato – kol mama padovanojo jam knygą apie mergaitę Elę, ir berniukas suprato, kodėl jį taip pravardžiuoja. Tačiau neįsižeidė. Domukas nusprendė, kad tie, kurie jį taip vadina, irgi skaitė tą knygą ir supranta: Tas Baidyklė gi buvo geras ir protingas, visiems padėjo, o vėliau tapo gražaus miesto valdovu. Rita, išgirdusi šiuos sūnaus pamąstymus, netaisė jo įsitikinimų – tegul berniukas geriau mano apie žmones, nei jie yra iš tiesų. Juk pasaulyje ir taip per daug pykčio – o jos sūnus dar prisiragaus jo su kaupu. Tegul bent vaikystėje būna laimingas… Savo sūnų Rita mylėjo be galo. Atleidusi Domuko tėvui jo klaidas ir išdavystę, ji jau ligoninėje priėmė savo lemtį bei užtilo, kai akušerė ką nors murmėdavo apie „ne tokį“ berniuką. – Prasimanote! Mano sūnus – gražiausias pasaulyje! – Kas gi ginčytųsi? Protingu jis tik nebus… – Dar pamatysim! – Rita glostė kūdikio skruostą ir graudžiai verkė… Pirmus dvejus metus ji su Domuku lakstė po gydytojus ir pasiekė, kad juo rimtai pasirūpintų. Kiekvieną kartą vykdama į miestą trapiame autobusiuke, stipriai spaudė vežimėlyje suvyniotą berniuką. Užjaučiančių žvilgsnių nekreipė dėmesio, o jei kas bandydavo ją sudrausti ar patarinėti, tapdavo tarsi tikra vilkė: – Savo į vaikų namus atiduok! Ne? Tai ir man tavo patarimų nereikia – žinau, ką daryti! Domukas iki dvejų metų sustiprėjo, o pagal raidą beveik nesiskyrė nuo kitų vaikų. Bet gražuoliu taip ir netapo – didoka, vos paplokščia galva, plonos rankelės, kojelės, o visąliesumas buvo Rita nuolatinė bėda, su kuria kovojo kaip tik mokėjo. Nuskriausdama save, sūnui ji skyrė viską geriausia – todėl ir sveikata su laiku pagerėjo. Gydytojai Domuko beveik nebesijaudino, tik kraipė galvas, matydami, kaip trapi, tarsi miško elfė, Rita apkabina savo Žiogelį. – Tokių mamų – vienetai! Oi, grėsė vaikui neįgalumas, o dabar… Pažiūrėkit! Didvyris! Protingas! – Taip! Mano berniukas toks ir yra! – Ne, mes apie tave, Ritele! Tu – tikras pavyzdys! Rita trūktelėdavo pečiais, nesuprasdama, už ką ją taip giria. Argi motina neprivalo mylėti ir rūpintis savo vaiku? Čia gi ne nuopelnas – taip ir turi būti! Iki pirmos klasės Žiogelis jau puikiai skaitė, mokėjo rašyti ir skaičiuoti, tačiau šiek tiek mikčiojo – ir tai kartais nubraukdavo visus jo talentus. – Domukai, gana jau, ačiū, – pertraukdavo mokytoja, perduodama skaityti kitam. O vėliau skųsdavosi mokytojų kambaryje: ir geras berniukas, bet skaityti ar atsakinėti prie lentos – neįmanoma klausytis. Laimei, ši mokytoja išėjo po dvejų metų, klasę perėmė kita, jau vyresnė, bet griežta ir mylinti. Ponia Birutė suprato, kas toks tas Žiogelis, greitai – pasikalbėjo su Rita, nukreipė pas logopedę, o Domukui užduotis leido atlikti raštu. – Tu tokį gražų raštą turi! Malonu skaityti! Domukas tiesiog žydėjo nuo pagyrimo, o mokytoja skaitydavo balsu jo atsakymus – kiekvieną kartą pabrėždama, kokį talentingą mokinį turi. Rita braukdavo ašaras iš dėkingumo ir net bandė pabučiuoti mokytojai rankas, bet ponia Birutė tik papurtydavo galvą: – Baikit! Čia mano darbas. Berniukas nuostabus! Viskas bus gerai! Pamatysit! Į mokyklą Žiogelis bėgdavo šokinėdamas, linksminęs visą kiemą. – O, šokinėja mūsų Žiogelis! Vadinas, ir mums metas! Dieve mano, ar galėjo gamta taip vaiką nuskriausti? Kodėl ji jį paliko? Ką kaimynai mano apie ją ir jos sūnų, Rita žinojo. Tačiau pyktis jai nepatiko – jei jau Dievas kam nedavė širdies, priversti elgtis „žmoniškai“ vis tiek nepavyks. Geriau jau laiką praleisti tvarkant namus ar sodinant naują rožę prie laiptų. Kiemas buvo platus, kiekvienas langas – su lysve, už nugaros – sodas. Niekas jo neskirstė – nerašyta taisyklė, kad „plotelis“ prie laiptų – tos buto teritorija. Ritos plotelis buvo gražiausias. Čia žydėjo rožės, augo didžiulis alyvos krūmas, o laiptus Rita išdėjo iš direktoriaus gautų plytelių nuolaužų – jų niekam nereikėjo, bet jai pasirodė it pasakiškas lobis. – Atiduokit man tą plytą! – įpuolė pas direktorių. Direktorius tik nusijuokė, bet leido – ir Rita, pasiskolinusi vežimėlį iš kaimynų, iki vakaro rovėsi per krūvą, rinkdamosi tinkamus gabalus savo sumanymui. Praėjus kelioms savaitėms, visas miestelis ėjo žiūrėti jos sukurtos mozaikos… – Pažiūrėk! Šedevras… Rita dėkingumą kaimynų žodžiams ignoravo. Jai svarbiausia buvo sūnaus žodžiai: – Mama, kaip gražu… Domukas, sėdėdamas ant laiptelio, pirštu sekiojo plytelių raštus ir spindėjo džiaugsmu – o Rita vėl braukė ašarą: sūnelis laimingas… O progų jam džiaugtis buvo reta – arba pagirs mokykloje, arba mama ką skanaus pagamins ir apkabins šnabždėdama, koks protingas ir geras. Ir tiek to džiaugsmo. Draugų Žiogelis beveik neturėjo, berniukų nespėdavo, o skaityti mėgo labiau nei spardytis po kiemą. O mergaičių prie jo kaimynė – ponia Nijolė – net neprileisdavo. Turėjo tris anūkes – penkerių, septynių ir dvylikos metų. – Net nesijaudink prie jų artintis! – grasindavo kumščiu. – Ne tavo uogos! Ką galvojo Prozitos galva, liko paslaptis, bet Rita liepė Domukui laikytis atokiai nuo Nijolės ir jos anūkių. – Kam nervinti? Dar susirgs… Žiogelis su mama sutikdavo ir nė iš tolo nesiartindavo prie kaimynės. Ir tądien, kai Nijolė ruošėsi šventei, jis tik ėjo pro šalį, nė nesiruošdamas ir prisijungti prie linksmųjų. – Oi, nuodėmės mano! – sukluso Nijolė, pridenginėdama skardą tautiniu rankšluosčiu. – Dar pasakys – šykšti! Palauk! Parinko porą pyragėlių ir pasivijo berniuką. – Še! Ir kad man kieme nei nosies! Šventė čia! Sėdėk tyliai, kol mama grįš iš darbo, ar girdi? Domukas linktelėjo, dėkodamas už pyragėlius, bet Nijolei jau buvo ne iki jo – tuoj tuoj sueis anūkės, atvažiuos giminių, o ji dar neparuošė! Jauniausios anūkės, Simonos, gimtadienį norėjo švęsti iškilmingai. O šen netikęs, didžiagalvis Domukas-Žiogelis, jai visai nereikalingas! Kam gąsdinti vaikus tuo baisiuoju! Po to nemiegos! Nijolė atsiduso, prisiminusi, kaip kadaise atkalbinėjo kaimynę: „Kam tau vaikas? Ir pati neišgyvensi, kam jį kankinti?“ – Ar mane matei su taure rankose?! – Rita nekąstelinė. – Tai tau nieko nesako! Nuo tokių vargų – greit nusigersi! Nei tavo tėvai tau nieko nedavė, nei tavo vaikui šviesos! Nežinai, ką reiškia motina būti! Kam tavo vaikui vargas? Atsikratyk, kol laikas! – Ir dar ką sugalvok! Kaip nemalonu, kai pati esi motina! – Tu manęs nesigailėk! Savo vaikus pati užauginau. O tu – ko jam duosi? Nieko! Po šio pokalbio Rita su Nijole sveikintis liovėsi. Prasinešdavo pro šalį, puikiai nešdama savo didžiulį apvalų pilvą, ir nė nemirkteldavo į kaimynės pusę. – Ko pyksti, kvaila? Gi gero tau noriu! – tik papurtydama galvą pamojuodavo Nijolė. – Jūsų tas gėris – šlykštus! O man – toksikozė! – sušnabždėdavo Rita, glostydama savo pilvą, raminanti dar nepažintąjį Žiogelį. – Nebijok, sūneli, nieks tavęs neįskaudins! Kas ir kiek drįso Domuką įskaudinti per aštuonerius jo gyvenimo metus, jis mamai niekada nepasakodavo. Gaila buvo jos. Jei smarkiai užgautas – tyliai pravirkdavo kamputyje, bet tylėdavo. Suprato – mamai bus skaudžiau nei jam pačiam. Ir nuoskauda nuriedėdavo kaip vanduo, nelikdavo nei pykčio, nei kartėlio. Švarios vaikiškos ašaros viską nuplaudavo, o po pusvalandžio jau būdavo užmiršta. Nes be nuoskaudų ir pykčio gyventi daug lengviau… Nijolės Domukas seniai nebebijojo, bet nėra kad labai mylėtų. Kai ji grasindavo pirštu ir tardavo ką aštresnio, Domukas dingdavo – kad nematytų piktų akių ir negirdėtų aštrių žodžių. O paklaustas, ką apie viską galvoja, Nijolė labai nustebtų – Domukui jos buvo gaila. Nuoširdžiai. Jam buvo gaila tos moters, kuri savo minutes eikvodavo pykčiui. Minutes Domukas brangino labiausiai. Seniai suprato – nieko nėr brangesnio. Viską galima atkurti, atpirkti, tik ne laiką. – Tik-tak! – sako laikrodis. Ir… Nebėr minutės! Nepagausi! Dingo – nebegrąžinsi! Nepirksi už jokius pinigus. Bet suaugę, matyt, to nesupranta… Užšokęs ant palangės savo kambaryje, Domukas kramsnojo pyragėlį ir stebėjo, kaip kieme lakstė Nijolės anūkės su kitais vaikais, atėjusiais švęsti Simonos gimtadienio. Simona sukosi tarsi ryški peteliškė rožine suknele, ir Domukas žavėjosi – ar ji princesė, ar pasakų fėja. Suaugę šventė, sėdėdami už ilgo stalo prie Nijolės laiptų, o vaikai, pažaide, nuskubėjo su kamuoliu prie seno šulinio, kur buvo didesnė aikštelė. Vos tik vaikai susibūrė, Domukas leidosi į mamos kambarį – būtent pro tą langą matėsi visa aikštelė. Bet netikėtai neberado Simonos… Domukas išskrido į kiemelį. Jam užteko akimirkos suprasti – Simonos tarp žmonių, švenčiančių prie stalo, taip pat nėra… Kodėl neiškvietė pagalbos – Domukas vėliau ir pats nežinojo. Jis iš visų jėgų išlėkė už kiemo, net negirdėdamas, kaip Nijolė piktai šūktelėjo: – Kam sakiau namie sėdėt?! Vaikams, kurie lakstė po aikštelę, buvo dzin – jie nė nepastebėjo, kad nebėr Simonos ar, kad Domukas, pribėgęs prie šulinio krašto ir pamatęs kažką šviesaus gilumoje, sušuko: – Prisispausk prie sienos! Bijodamas užgauti mergaitę, atsigulė ant krašto, įkišo kojas, įsitvėrė supuvusių rąstų ir nėrė į tamsą. Domukas šoko į šulinį suprasdamas, kad Simona ten kiekviena minutė svarbi. Juk ji nemokėjo plaukti… Tai Domukas puikiai žinojo, nes ne kartą matė prie Nemuno pliažo, kaip Nijolė mokė anūkę plaukti – nesėkmingai. Simona, išsigandusi, įsikibo į plonas Domuko pečius net tada, kai jau buvo apsipylusi šulinio vandeniu. – Viskas! Nebijok – aš su tavimi, – stipriai apglėbė Simoną per kaklą, kaip mama mokė. – Laikykis! O aš rėksiu! Rangydamasis po slidžiomis rastomis, vos kvėpuodamas, Domukas dar spėjo suklykti: – Padėkit! Jis nė nenumanė, ar kas nors išgirs, ar užteks jėgų… Žinojo tik viena – mažoji mergaitė rožine suknele privalo gyventi! Nes grožio šiame pasaulyje, kaip ir minučių, labai mažai. Pagalbos šauksmas išgirstas ne tuojau pat. Nijolė, išnešdama keptą žąsį, dairėsi anūkės ir sušuko: – O kur Simona?! Sugėrovai iš pradžių nesuprato, ko iš jų nori įniršusi šeimininkė, bet netrukus susivokė. Dar sykį silpstančiu balsu Domukas sušuko: – Mama… Tuo pat metu Rita, skubėjusi iš darbo, pajuto nerimą, pamiršo net užsukti į parduotuvę ir lėkė namo. Namo ji įsiveržė tuo pat metu, kai Nijolė susmuko ant jos laiptų, griebdama už širdies. Ryžtingai puolusi į užpakalinį kiemą, kur paprastai žaisdavo Žiogelis, Rita išgirdo sūnelio balsą. – Aš čia, sūnau! Nereikėjo ilgai ieškoti – ji bijojo seno šulinio ir ne kartą prašė valdžios jį užversti ar saugiau uždengti. Bet niekam, tik jai, tai nerūpėjo… Bet laikas spaudė. Rita puolė atgal į savo butą, griebė skalbinių virvę: – Paskui mane! Laikykit! Laimei, Nijolės žentas buvo pakankamai blaivus – per kelias sekundes apvyniojo mažą, grakščią Ritą virve ir laikė iš visų jėgų. Simoną Rita iškėlė iškart. Mergaitė stipriai apsikabino motinos kaklą ir suglebo – Rita sunkiai kvėpavo iš siaubo. Domuko ji gilioje tamsoje surasti negalėjo… Tada ėmė šauktis Dievo – kaip kadaise gimdymo namuose, kai šaukėsi dangui gelbstint sūnų, nenorėjusį ateiti į pasaulį: – Dieve! Neatimk! Vos be kvapo, ji braižėsi ranka vandeny. Atrodė, sekundės trenkia ją kaip kirviu, bet ji negalėjo sustoti. – Prašau… Kažkas slidus ir plonas įkrito jai į ranką. Rita švystelėjo drauge su vandeniu sūnų, bijodama net pagalvoti, ar Domukas gyvas. Šūktelėjo kaip galėjo garsiausiai: – Trauk! Kylant aukštyn, išgirdo silpną, kimų: – Mama… Po dviejų savaičių ligoninėje, Domukas į miestelį grįžo kaip didvyris. Simoną išleido šiek tiek anksčiau, nors ji tik šiek tiek įsigando ir įplėšė suknelę. Domukas patyrė lūžusį riešą, sunkiai kvėpavo, tačiau mama buvo šalia, o baimė dėl Simonos, kuri aplankydavo su tėvais, išnyko. Galėjo vėl džiaugtis savo knygomis ir mylimu katinu. – Berniuk, mano brangus! Jei ne tu… – raudojo Nijolė, apkabindama nudegusį Domą. – Aš tau… viską, ko nori! – Kam? – gūžtelėjo Domukas. – Padariau, ką reikėjo. Argi ne vyras? Nijolė atsakymo neberado ir tik dar kartą stipriai apkabino – dar nežinodama, kad šis liesas Žiogelis po keleto metų fronto linijoje išgelbės pilną sužeistųjų šarvuotį; ir kad visiškai nesvarbu, iš kurios kiemo pusės tie žmonės – jis kiekvienam padės, kaip kadaise padėjo Simonai… O paklaustas, kodėl tai daro – juk pats ne vieno gero žodžio gyvenime negavo – atsakys trumpai: – Aš – gydytojas. Taip reikia. Gyventi reikia. Taip teisinga! *** Brangūs skaitytojai! Juk motinos meilė – tikrai be ribų. Rita, nepaisant visų sunkumų ir aplinkinių pašaipų, be galo mylėjo savo sūnų. Jos atsidavimas ir tikėjimas jame padėjo jam tapti protingu ir geru žmogumi. Ši istorija įkvepia: tikras didvyris – sieloje. Nesvarbu, kaip atrodai išoriškai – svarbu, kokia tavo širdis. Kvieskime pasvarstyti: Ar tikite, kad gerumas, net ir per sunkumus, visada randa kelią ir keičia pasaulį į geresnį? Kokios jūsų gyvenimo patirtys rodo, kad tikroji žmogaus vertė – viduje?

Eik šalin! Klausyk, sakiau eik! Ko tu čia sukiojiesi?! su trenksmu padėjusi ant stalo po sena obelim

Uncategorized

Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi eiti namo. – Svetlana Andrėjūnė, pas jus atėjo kažkokia mergina. Sako – asmeniškas klausimas. – Įleiskit, tegu įeina. Į kabinetą įžengė žema, garbanota mergina trumpu sijonu. – Sveiki. Esu Kristina. Noriu pasiūlyti jums sandorį. – Sveika, Kristina. Įdomu, koks sandoris? Mes, rodos, nesame pažįstamos… – Su jumis ne, bet su jūsų vyru Kostu labai puikiai. Štai. Mergina padėjo ant stalo popieriaus lapą. Svetlana jį paėmė ir ėmė skaityti. „Kristina Aleksejeva, nėštumas 5–6 savaitės“. – Kas tai? Nesuprantu… Kam man tai? – Ko čia nesuprasti. Nėščia nuo jūsų vyro. Svetlana nustebusi žvelgė į ją. Kas per naujienos? – Ir ko jūs iš manęs norite? Sveikinimų? – Ne. Noriu pinigų. Jei jums brangus vyras… – Už ką pinigai, atleiskit? – Padarau abortą ir išnykstu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis dar nieko nežino, pirma atėjau pas jus. Jei atsisakysite – jis bus su manimi, nes jūs nevaisinga, pati negalite susilaukti vaikų. Aš viską apie jus žinau. Tai ką atsakysit? Svetlana bandė suvokti informaciją. Mintys pynėsi. – Ir kiek norite už savo paslaptį? – Vos tris milijonus rublių. Jums čia centai. O vyras lieka ir kartu sulauksit senatvės… – Kokia didelė malonė! Ačiū už tokią galimybę! Tad, Kristina, palikit numerį, pagalvosiu ir susisieksiu. – Tik ilgai negalvokit, nes laikas spaudžia – kad spėčiau padaryti abortą, jei ką… Kristina užrašė numerį ant lapuko ir lėtai išėjo. – Svetlana Andrėjūnė, jau išeinat? Technikė laukia… Svetlana sulankstė lapą, įsidėjo į rankinę. – Taip, išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Svetlana išėjo iš biuro, sėdo į savo automobilį. Kas čia buvo?! Kas ta Kristina? Nejaugi Kęstutis išties jai padarė vaiką? Grįžusi namo, dar kartą perskaitė lapelį. Reikia pagalvoti – netrukus vyras grįš… – Brangioji, grįžau! Kuo taip gardžiai kvepia? – Eik, pats sužinosi… Kęstutis sumosavęs rankomis užėjo į virtuvę. Svetlana sėdėjo kėdėje, koja ant kojos, spoksojo tiesiai į jį. – Ko? Kodėl taip žiūri, net baugu pasidarė… – Kęsti, kas ta Kristina Aleksejeva? – Tai firmos, su kuria bendradarbiauju, darbuotoja. O kas atsitiko? – O tai, kad ji teigia, jog laukiasi nuo tavęs… Štai, paskaityk. Kęstutis nustebęs paėmė lapelį, permetė akimis. – Negali būti… Su ja nieko nebuvo. Kaip tai įmanoma? – Tau geriau žinoti. Ji prašo trijų milijonų rublių, kad padarytų abortą. Kitaip tu išeisi pas ją – bent jau ji taip mano. – Nieko nesuprantu… Kodėl ji taip sako? Svetute, prisiekiu, kad nieko nežinau ir nieko nebuvo… Visiška nesąmonė. – Būtent taip ir manau. Ne tai kad manyčiau, jog tu šventas… Bet moku žmones jausti – matau, ji meluoja. Nori lengvų pinigų. – Gali mane tikrinti, nebaisu, tikrai. Kvailos merginos fantazijos! Man niekas, be tavęs, nereikalingas, brangioji… – Supratau. Eime vakarieniauti. Kitą dieną Svetlana paskambino Kristinos paliktu numeriu ir pakvietė ją į savo kabinetą. Kristina atskubėjo po pusvalandžio. – Taigi, Kristina, Kęstutis negali būti šio vaiko tėvas. Aš juo tikiu. Nepavyko lengvai iš mūsų pinigų išpešti. Gali ramiai darytis abortą. – Keista jūs moteris… Kodėl taip šventai tikite juo? Gal į veidrodį pažvelkit? Jums keturiasdešimt, alio, kad ir kaip gerai atrodytumėt, visada bus jaunesnių, gražesnių. – Turit ką dar pasakyti? – Turiu. Noriu pasiūlyti jums nupirkti šį vaiką. Galit daryti visus tyrimus – vaiko tėvas Kęstutis, esu įsitikinusi šimtu procentų. – Bet jis neturėjo su tavim nieko? Kaip įmanoma? – Gerai, pasakysiu tiesą. Prieš pusantro mėnesio buvo firmos vakarėlis, ten su juo susipažinau. Bendras pažįstamas papasakojo, kad Kęstutis vedęs turtingą moterį, kuri neturi vaikų ir negali turėti, net su surogatine mama. Žinoma, norėtų savo vaiko. Idealus variantas pasiimti pinigų. Bandžiau sugundyti Kęstutį, bet jis nereagavo į mane kaip į moterį. Mane tai labai žeidė – juk paprastai vyrai lipa per galvas dėl manęs. Jauna, graži, dailių formų. Tada nusprendžiau imtis kitų priemonių. Mano sesė vaistininkė davė specialių miltelių – žmogus laikinai praranda atmintį, būna kaip ne savas. Pasiūliau jam gėrimą su tais milteliais – jų nuolat su savim nešiojuosi. Tada nusivedžiau namo, jis buvo klusnus ir nieko nesuvokė. Laimei, tuo metu kaip tik buvo ovuliacija ir tapau nėščia. Kęstutis nieko neprisimena. Taip gali būti. Todėl esu visiškai užtikrinta rezultatu. Turiu net vaizdo įrašą. Kristina padėjo prieš Svetlaną telefoną ir paleido vaizdo įrašą – Kęstutis be drabužių, tuščiai žvelgiančiomis akimis guli lovoje, nė nereaguodamas į filmavimą. – Man padaryti abortą – vieni niekai, esu sveika. Bet pinigus mėgstu, ypač lengvus. Abejoju, ar mane priduosite policijai – jūsų padėtis aukšta, nereikia apkalbų. Galvojau, kad sutiksite dėl mano pasiūlymo, bet ne. Tada sutinku pagimdyti vaiką ir atiduoti jums. Pažadu lankytis pas gydytojus, tinkamai maitintis ir t.t. Trys milijonai rublių ir vaikas jūsų. Svetlana buvo šokiruota. Kaip tai įmanoma?! – Kristina, neturiu žodžių! Tavo vieta kalėjime, tu – aferaistė! – Ką padarysi! Visi priemonės tinkamos, kai reikia pinigų! Turiu daug skolų, reikia suktis. Turėjau turtingą „dėdulę“, bet staiga mirė. Svetlana, nekarščiuokit, pagalvokit. Paskambinsiu po trijų dienų. Kristina išėjo. Svetlana išgėrė vandens iš grafinėlio – pradėjo skaudėti galvą. Štai ir situacija… Vakare viską papasakojo vyrui. Jis irgi buvo šokiruotas. – Mane apgavo… Aš ją paduosiu į teismą… – Kęsti, dabar visko pasitaiko. Pažiūrėkime į tai kitaip. Skaičiau internete, kad klinikoje galima atlikti DNR tyrimą vaikui nuo septintos savaitės nėštumo. Sužinosim, ar tavo tai vaikas. O tada – abu visada svajojome turėti savo vaiką. Bet, matyt, nelemta… Iš vaikų namų imti nenorėjome. O čia, jei tyrimas patvirtins tėvystę – jau bus vaikas nuo tavęs. Aišku, pradėtas ne švariais būdais, bet gal Dievas davė mums šansą išgelbėti vaiką ir save nuo bevaikystės. Pagalvojai? – Oi, tik dar pagirk tą mergą… Nesąmonė visa tai! Tegul daro abortą, atstok tu nuo mūsų! Ir dar jai mokėti?! Kęstis įniršęs išėjo iš kambario. Svetlana mintimis grįžo prieš dešimt metų… Su Kęstučiu studijavo tame pačiame fakultete. Meilė iš pirmo žvilgsnio – apie juos. Vienas be kito gyvent negalėjo. Susituokė, gyveno nuomojamame bute. Po studijų Svetlana sėkmingai darė karjerą – dėdė padėjo atidaryti firmą, davė lėšų. Kai reikalai pakilo, grąžino dėdei skolą su kaupu. Kęstutis atidarė savo parduotuvę, Svetlana rūpinosi įmone. Džiaugtis reikėjo. Labai norėjo vaikų, bet niekaip nepavyko. Kartą vakarop ėjo pėsčiomis iš restorano namo. Buvo nuostabus oras. Jiems užpuolė girtų vyrų grupė, vienas puolė su peiliu prie Kęstučio, Svetlana užstojo vyrą savimi ir gavo dūrį į pilvą. Keletą dienų gydytojai kovojo dėl jos gyvybės. Išgelbėjo. Bet ji nebegalėjo turėti vaikų – teko pašalinti gimdą ir kiaušides. Svetlana labai sunkiai išgyveno šią žinią – niekada nebebus mama… Kęstutis visada ją palaikė, guodė. Jis jautė kaltę dėl to, kas įvyko. Geriau jau būtų pats nukentėjęs… Kartais Svetlana lankydavosi bažnyčioje, uždegdavo žvakutę, melsdavosi už artimuosius. Dažnai aukodavo išmaldą. Štai ir tada paukojo senolei prie bažnyčios. – Ačiū tau, matau, liūdesys tave slegia, bet nenusimink, – tarė senolė. – Taip, močiute, viskas gyvenime gerai, tik vaiko niekada nebus… Sunku priimti. – Suprantu, pati bevaikė… Bet tu turėsi vaiką. O jis ateis pas tave labai netikėtu būdu… Svetlana atsiduso ir nuėjo toliau. Maža ką ta bobutė gali pasakyti… Susitaikė, pasinėrė į darbą. Santykiai su Kęstučiu su metais tik stiprėjo. Ir štai… Svetlana įkalbėjo Kęstutį atlikti DNR tyrimą, kad suprastų, jo tai vaikas ar ne. Tyrimą atliko ir Kristinai, devynios nėštumo savaitės. Rezultatas patvirtino tėvystę. – Na ką, įrodyta, kad nemelavau? Pasiruošę mokėti už vaiką? – su šypsena klausė Kristina. – Štai ką pasakysiu. Už tokią sumą galėtume surasti moterį, kuri pagimdytų nuo Kęstučio, būtų daug pigiau. Ir visai to nedarėme. Bet jei jau taip išėjo – pasiimame vaiką, o sumokėsime pusantro milijono. Tu su pinigais – mes su vaiku. Sutvarkysim viską dokumentaliai pagal įstatymus. – Aš sakiau tris milijonus, kodėl deratės?! – Dabar komanduojam mes. Nenori – nereikia, negausi nė cento, dėkok, kad neskundėm tavęs. Geri žmonės mes… *** – Kęsti, susitariau su ja. Turėsime vaiką. – Svetute, kam visa tai… Dar mokėti pinigus!? – Gal likimas mums dovanojo vaiką – reikia priimti dovaną… Visą nėštumą Kristina lankėsi pas gydytojus, laikėsi rekomendacijų. Gimė sveikas berniukas. Kristina atsisakė vaiko, Kęstutis kaip tėvas pasiėmė sūnų. Dokumentus sutvarkė, Kristina paėmusi pinigus dingo iš jų gyvenimo. Visiems sakė, kad pagimdė surogatinė motina. – Ačiū, kad pagimdei nuo mano vyro, – atsisveikindama tarė Svetlana. O berniukas, Aliukas, apsigyveno Svetlanos ir Kęstučio namuose. – Kęsti, pažiūrėk, kaip jis į tave panašus… – Manai? Aš nieko nesuprantu apie mažus vaikus… Bet matau, toks pat gražus, kaip ir aš… – Prisimeni tą senolę prie bažnyčios, tau pasakojau? Ji juk ir išpranašavo… Vaikas atsirado ypatingu būdu… Kęstutis ir Svetlana džiaugėsi sūnumi. Kas jų laukia – nežinojo, bet tą akimirką buvo laimingi… Dažnai visata išpildo mūsų prašymus labai keistais būdais… *** Po kelių mėnesių žiūrėdama televizorių Svetlana išgirdo žinią – rasta negyva Kristina savo bute. Mirties aplinkybes tiria policija. Prisižaidė mergiotė…

Išjungiau kompiuterį ir jau rengiausi išeiti namo, kai sekretorė įlenda pro duris: Domantė Viktorija

Uncategorized

011

Į naują gyvenimą — Mama, kiek galima sėdėti šitam pelkėj? Mes net ne provincijoje, o provincijos-provincijoje, — niūniavo dukra grįžusi iš kavinės. — Maša, šimtą kartų sakiau: čia mūsų namai, mūsų šaknys. Niekur aš nevažiuosiu, — ištarė mama, išsitiesusi ant sofos „Lenino-gimnasto“ poza. — Kiek tu gali apie tas šaknis? Dar dešimt metų — ir tavo botva nuvys, o tada dar koks nors kolorado vabalas atsiras, kurį man siūlysi vadinti tėvu. Po tų skaudžių žodžių mama atsistojo ir nuėjo prie veidrodžio, įmontuoto į spintą. — Puiki mano botva, nereikia čia šmeižti… — Kol kas puiki, bet dar kiek — ir viskas, rinkis: ridikas, moliūgas ar batatas — kas skaniau šefei. — Dukra, jei taip nori, pati kraustykis. Jau dveji metai kaip viską gali pagal įstatymus. Kam aš tau ten? — Sąžinei, mama. Jei išvažiuosiu į geresnį gyvenimą, kas tavim pasirūpins? — Draudimas, pastovus atlyginimas, internetas, nu ir koks vabalas atsiras, pati sakei. Tau lengva kraustytis — jauna, šiuolaikiška, supranti šių laikų gyvenimą, tave paauglių elgesys dar nežeidžia, o aš jau pusiaukelėj į Perkūno, tfu, Valhalą. — Matai! Tu juokauji kaip mano draugai, o tau tik keturiasdešimt… — Kam čia viešai apie amžių? Dieną sugadinai. — O jei per katinus skaičiuot — tik penkeri, — greit pataisė dukra. — Atleista. — Mama. Kol nevėlu, šokime į traukinį ir važiuokime. Čia gi niekas mūsų nelaiko. — Prieš mėnesį iškovojau, kad pavardę mokesčiuose rašytų teisingai, o dar mes prie poliklinikos pririštos, — išdėstė paskutinius argumentus mama. — Su polisu visur priims, o namų parduoti nebūtina. Jei nepavyks — bus kur grįžti. Tave greit į šviesą išvesiu ir parodysiu, kaip gyvenama. — Daktaras per echoskopiją sakė: „ramybės neduos“. Galvojau — juokauja. Neprašovė, po to „Aiškeriarių mūšyje“ bronzą laimėjo. Gerai, važiuojam, bet jei neišeis, pažadėk, kad be dramų ir scenų mane paleisi atgal. — Žodis duotas! — Tavo gimimo bendraautorius tą pat žadėjo santuokų rūmuose, o rezus faktorius juk tas pats, — nusijuokė mama. *** Maša su mama neliko ties rajono centru — iškart patraukė užkariauti Vilniaus. Per trejus metus sukauptus pinigus investavo į studiją miegamajame rajone tarp turgaus ir stoties, nuomai už keturis mėnesius iš anksto. Pinigai pasibaigė net nespėjus jų tinkamai išleisti. Maša energijos nestokojo ir puolė į kūrybinį bei naktinį sostinės gyvenimą — greit rado naujų draugų, išmoko kalbėti ir rengtis kaip vietinė, tarsi niekada nebūtų gyvenusi „už pasaulio ribų“. Tuo tarpu mama gyveno tarp rytinio raminamųjų ir vakarinio migdomųjų. Užuot ėjusi pasivaikščioti, ėmėsi darbo paieškų — pasiūlos ir atlyginimo skirtumai sostinėje gąsdino. Po neilgos analizės padarė pranašystę: pusmetis maksimum, po to grįšim. Ji įsidarbino virėja privačioje mokykloje, o vakarais plovė indus kavinėje prie namų. — Mama, vėl visą parą prie puodų! Lyg niekur nebūtum išvykus. Neparagausi miesto džiaugsmų. Gal būtum studijavus ką moderniau: dizainą, vyno ar bent jau antakių meistrą. Metro važinėtum, kavą gertum, adaptuotumeisi. — Maša, dar nesiruošiu mokytis. Nepergyvenk, viską spėsiu, adaptuosiuosi. Tu tik pati įsitaisyk, kaip norėjai. Maša įsitaisė. Sėdėdavo kavinėse, kur už ją mokėdavo jauni vaikinai iš provincijų, psichologiškai susidraugavo su miestu, kaip rekomendavo žymi runologė, ir bendravo su tais, kuriems rūpėjo tik pinigai ir sėkmė. Darbo neskubėjo ieškot, rimtų santykių — taip pat. Po keturių mėnesių mama jau iš nuosavo atlyginimo apmokėjo nuomą, metė indų plovimą, pradėjo gaminti dar vienai mokyklai. Maša per tą laiką spėjo mesti kelis kursus, klausytis radijo darbo pasiūlymų, filmuotis studentiškame filme už makaronus su troškiniu ir pasimatyti su dviem „bremeno muzikantais“ — vienas pasirodė visai asilas, o kitas — nenorintis sėslaus gyvenimo „daugiavaikis katinas“. *** — Mama, nori šiandien kažkur išeiti? Gal picą užsisakykim, filmą pažiūrėkim? Pavargau baisiai, niekur nesinori, — žiovavo Maša, įsitaisiusi „Lenino-gimnasto“ pozoj, kai mama ruošėsi prie veidrodžio. — Užsisakyk, pervesiu tau pinigus. Man palikti nereikia, turbūt nealkana būsiu grįžus. — Kokiu būdu grįžus? Kur eisi? — sunerimo dukra. — Mane vakarienei pakvietė, — išraudusi šyptelėjo mama. — Kas toks? — nemaloniai nustebo Maša. — Mūsų mokykloj vyko patikrinimas. Komisijos vadovas paragavęs mano kotletukų norėjo susipažinti su „šefe“. Juokavom, kad šefas mokykloj juokinga idėja. O dabar einam kavos, kaip pati rekomendavai. O šiandien jis pasikvietė namų vakarienės. — Tu ką, pas svetimą vyrą į svečius vakarienės?! — O kas čia tokio? — Negalvojai, kad jam ne vakarienė rūpi? — Dukra, man keturiasdešimt, aš ne ištekėjusi, jam keturiasdešimt penki, gražus, protingas, vienišas. Man bus malonu bet kas, ko jis lauks. — Tu kalbi kaip tipinė provincijos moteris, tarsi jokio kito pasirinkimo neturėtum. — Neatpažįstu tavęs. Juk pati čia tempiai, kad gyvenimą gyvenčiau, o ne tūnočiau. Po tokių argumentų net Maša nerasdavo ką atsakyti. Tą vakarą ji užsisakė didžiausią picą ir iš nevilties prisikimšo. Naktį mama grįžo žvilgančiom akim, net šviesos nedegė. — Na kaip? — burbtelėjo Maša. — Vabaliukas geras ir visai lietuviškas, ne kokis koloradinis, — sukikeno mama ir nuėjo į dušą. Po to mama dažniau ėjo į pasimatymus: į teatrą, standupą, džiazo koncertą, gavo skaitytojo pažymėjimą, įstojo į miesto arbatos klubą ir tapo prisirašiusi prie čia esančios poliklinikos. Po pusmečio pradėjo kvalifikacijos kėlimo kursus, gavo krūvą sertifikatų ir išmoko gaminti prabangius patiekalus. Maša taip pat nesnaudė. Nenorėdama gyventi ant mamos sprando bandė įsidarbinti prestižinėse įmonėse, bet vis kliūdavo. Draugai, nenorintys už ją tiesiog šiaip mokėti, pamažu dingo. Galiausiai Maša tapo barista, vėliau — naktinio baro barmene. Kasdienybė išsekino, prisidėjo mėlynės po akimis. Asmeninis gyvenimas irgi nesisekė — bare nuobodūs vyrai nieko bendra su „tyra meile“ neturėjo. Maša viskam pavargo. — Mama, tu buvai teisi, čia nėra ko veikti. Atsiprašau, kad tave atsitempiau, reikia grįžt, — pasakė Maša, grįžusi po eilinės sunkios pamainos. — Ką tu? Kur grįžt? — klausė mama, kraudama lagaminą. — Namooo! Ten, kur pavardę sąskaitose rašo taisyklingai ir prie poliklinikos mes prisirašę. Tu nuo pradžių buvai teisi. — Aš čia jau prisirašiusi, be to, nenoriu niekur važiuot, — sustabdė mama ir įdėmi žvelgė Mašai į paraudusias akis. — O aš ne! Ir noriu namo! Man čia nepatinka: durnas tas metro, kava brangi kaip mėsa, bare visi užrietę nosis. Manęs čia niekas nelaiko, o tu pati, matau, jau ir daiktus krauniesi. — Aš kraustausi pas Žygį, — netikėtai ištarė mama. — Ką reiškia „kraustausi pas Žygį“?! — Pagalvojau, jau esi savarankiška, moka už butą pati. Maša, dovanojau tau gyvenimą: graži, su darbu, gyveni sostinėj. Tau perspektyvos kaip upelis teka. Už viską dėkinga, jei ne tu — būčiau susenusi „pelkėj“. Čia gi gyvenimas verda! Ačiū tau! — mama pabučiavo abi dukros žandus, bet šįkart Maša nedžiūgavo. — Mama, o kaip aš?! Kas manim pasirūpins?! — nusigręžė į sieną, nebeslėpdama ašarų, Maša. — Draudimas, pastovus atlyginimas, internetas, nu ir koks vabalėlis atsiras, — pakartojo mama. — Tai palieki mane! Tiesiog taip? — Ne, pati žadėjai be dramų, prisimeni? — Prisimenu… Duok namų raktus. — Yra rankinėj. Turiu tik vieną prašymą. — Kokį? — Močiutė irgi kraustytis nusprendė. Su ja jau viską sutariau telefonu. Užsuk, padėk jai pasiruošti. — Močiutė čia atvažiuos?! — Taip. Irgi prikalbėjau viską apie geresnį gyvenimą, vabalus ir pelkes. Kaip tik čia pašte operatorės reikia, o mūsų senolė — tikra paštininkė, bet kurį laišką iki Šiaurės ašigalio išsiųs. Tegul ir ji pabando, kol botva dar žaliuoja.

Į naują gyvenimą Mama, nu kiek galima gyvent šitam užkampy? Mes juk net ne miestelyje, o miestelio užkampy

Uncategorized

012

Paleiskite Mane, Prašau

Prašau, leisk man likti, nes aš niekur nevažiuoju neaiškiai šnabždėjo moteris, jos balsas plaukė per

Uncategorized

– Mūsų šeimoje jau keturios vyrų kartos dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? – Galiną, – tyliai atsakė Anna, glostydama pilvuką. – Mes ją pavadinsime Galina – Vėl mergaitė? Čia kažkokia pajuoka! – ponia Elena numetė echoskopo atsakymą ant stalo. – Mūsų šeimoje keturios kartos vyrų dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? – Galiną, – tyliai atsakė Anna, glostydama pilvuką. – Mes ją pavadinsime Galina. – Galina… – nutęsė anyta. – Na, bent jau normalus vardas. Bet ar ji kam nors reikalinga, ta tavo Galina? Maksimas tylėjo įsmeigęs akis į telefoną. Kai žmona paklausė jo nuomonės, tik trūktelėjo pečiais: – Bus kaip bus. Gal kitas bus berniukas. Anna pajuto, kaip širdyje kažkas smarkiai suspaudėsi. Kitas? O ši mažylė – tik repeticija? Galina gimė sausį – mažutė, didelėmis akimis ir visa tamsių plaukų kupeta. Maksimas pasirodė tik išrašant ją iš ligoninės, atnešė gvazdikų puokštę ir maišelį vaikiškų daiktų. – Graži, – pasakė jis, atsargiai žvilgtelėjęs į vežimėlį. – Į tave panaši. – O nosis tavo, – nusišypsojo Anna. – Ir smakras atkaklus. – Ai, palik, – numojo ranka Maksimas. – Visi vaikai vienodi tokiame amžiuje. Ponia Elena namuose jų laukė susiraukusi. – Kaimynė Valentina klausė: anūkas ar anūkė? Gėda buvo atsakyti, – niurzgėjo ji. – Mano metų su lėlėm žaisti… Anna užsidarė vaikų kambaryje ir pravirko, laikydama dukrą prie širdies. Maksimas vis daugiau dirbo. Atidirbdavo papildomai, priimdavo naktines pamainas. Sakė, šeima kainuoja brangiai, ypač su vaiku. Namuose pasirodydavo vėlai, pavargęs ir tylus. – Ji tavęs laukia, – sakydavo Anna, kai vyras praeidavo pro vaikų kambarį net nepasižiūrėjęs. – Galina visada sukrunta, kai išgirsta tavo žingsnius. – Pavargau, Ana. Ryt anksti darban. – Bet tu net nepasakei labas… – Ji maža, nesupras. Tačiau Galina suprato. Anna matė, kaip dukra pasuka galvą į duris, kai išgirsta tėvo žingsnius. Ir kaip paskui ilgai žiūri į tuštumą, kai tie žingsniai nutolsta. Aštuonių mėnesių Galina susirgo. Pirma pakilo temperatūra iki trisdešimt aštuonių, paskui iki trisdešimt devynių. Anna iškvietė greitąją, bet gydytojas sakė, kad kol kas pakanka girdyti nuo karščiavimo. Ryte pakilo iki keturiasdešimties. – Maksimai, kelkis! – Anna purtė vyrą. – Galinai visai blogai! – Kiek valandų? – Maksimas vos atmerkė akis. – Septynios. Aš visą naktį su ja nesu užmigusi. Reikia važiuoti į ligoninę! – Taip anksti? Gal palaukime iki vakaro? Turiu svarbią pamainą… Anna žiūrėjo į jį kaip į svetimą. – Tavo dukra dega nuo temperatūros, o tu galvoji apie darbą? – Juk nemiršta! Vaikai dažnai serga. Anna iškvietė taksi pati. Ligoninėje gydytojai iškart paguldė Galiną į infekcinį skyrių. Įtarė sunkią infekciją – reikėjo nugaros smegenų punkcijos. – Kur vaiko tėvas? – paklausė skyrius vedėjas. – Reikia abiejų tėvų sutikimo. – Jis… dirba. Tuoj atvažiuos. Anna visą dieną skambino Maksimui. Telefonas buvo išjungtas. Septintą vakare jis pagaliau atsiliepė. – Ana, aš depe, reikalai… – Maksimai, Galinai meningitas! Reikia tavo sutikimo punkcijai! Gydytojai laukia! – Ką? Kokia punkcija? Nieko nesuprantu… – Atvažiuok! Dabar! – Negaliu, pamaina iki vienuolikos. O paskui su vyrais susitarėme… Anna tyliai padėjo ragelį. Sutikimą pasirašė viena – kaip mama turėjo teisę. Punkciją atliko su bendra narkoze. Galina atrodė tokia mažutė didžiulėje operacinėje lovoje. – Rezultatai bus rytoj, – pasakė gydytojas. – Jei meningitas pasitvirtins, laukia ilgas gydymas. Pusantro mėnesio ligoninėje. Anna liko nakvoti ligoninėje. Galina gulėjo po lašeline, blyški ir nejudanti. Tik krūtinėlė lėtai kilnojosi. Maksimas pasirodė kitą dieną per pietus. Nesiskutęs, susiglamžęs. – Na, kaip ji… kaip reikalai? – paklausė, nedrįsdamas įžengti į palatą. – Blogai, – trumpai atsakė Anna. – Analizė dar neparuošta. – O ką jai darė? Tas… na… – Stuburo punkcija. Iš stuburo skysčio ėmė analizei. Maksimas pabalo. – Skaudėjo? – Buvo narkozėje. Nieko nejuto. Jis priėjo prie lovelės ir sustingo. Galina miegojo, maža rankytė buvo užklijuota kateteriu prie riešo. – Ji… tokia mažytė, – sumurmėjo Maksimas. – Nemaniau… Anna tylėjo. Tyrimų rezultatai pasirodė geri – meningito nebuvo. Tik paprasta virusinė infekcija, bet su komplikacijomis. Galima gydytis namie, prižiūrint gydytojui. – Pasisekė, – pasakė skyrius vedėjas. – Dar viena dvi dienos laukimo – būtų blogiau. Grįžtant namo Maksimas tylėjo. Tik prie namų tyliai paklausė: – Aš… aš tikrai toks blogas tėvas? Anna patogiau perstatė besnaudančią dukrą ir pažvelgė vyrui į akis. – O kaip tu galvoji? – Maniau, kad dar daug laiko. Kad ji maža, nieko nesupranta. O pasirodo… Kai ją pamačiau ten, su tomis žarnelėmis… Supratau, kad galiu ją prarasti. Ir kad iš tikrųjų yra, ką prarasti. – Maksimai, jai reikia tėvo. Ne maitintojo, ne to, kuris pinigus neša. Tėvo. Kuris žino, kaip ją vadina. Kuris gali pasakyti, kurios jos mylimiausios žaislai. – Kokie? – tyliai paklausė. – Guminis ežiukas ir barškutis su varpeliais. Kai grįžti namo, ji visada ropščiasi iki durų. Laukia, kad paimsi ant rankų. Maksimas nuleido galvą. – Nežinojau… – Dabar jau žinai. Namuose Galina pabudo ir pradėjo verkti – plonai, gailiai. Maksimas instinktyviai ištiesė rankas, bet sustojo. – Galiu? – paklausė žmonos. – Ji tavo dukra. Jis atsargiai paėmė Galiną ant rankų. Mergaitė nustojo raudoti ir susidomėjusi žiūrėjo į tėčio veidą didelėmis rimtomis akimis. – Labas, mažoji, – sukuždėjo Maksimas. – Atleisk, kad nebuvau šalia, kai buvo baisu. Galina ištiesė rankytę ir palietė jo skruostą. Maksimas pajuto, kaip spaudžia gerklę dėl keisto jausmo. – Tėti, – staiga aiškiai tarė Galina. Tai buvo jos pirmas žodis. Maksimas nustebęs pažvelgė į žmoną. – Ji… ji pasakė… – Sako jau savaitę, – nusišypsojo Anna. – Bet tik kai tavęs namie nebūna. Greičiausiai laukė tinkamo momento. Vakare, kai Galina užmigo tėčiui ant rankų, Maksimas atsargiai ją nunešė į lovytę. Mergaitė nepabudo, o tik stipriau suspaudė jo pirštą sapnuodama. – Ji nenori paleisti, – nustebo Maksimas. – Bijo, kad vėl pradingsi, – paaiškino Anna. Jis sėdėjo prie lovelės dar pusvalandį, nedrįsdamas ištraukti piršto. – Rytoj imsiu laisvą dieną, – pasakė žmonai. – Ir poryt taip pat. Noriu… noriu geriau pažinti mūsų dukrą. – O kaip darbas? Papildomos pamainos? – Rasime kitą būdą užsidirbti. Arba gyvensim taupiau. Svarbiausia – nepraleisti, kaip ji auga. Anna priėjo ir apkabino vyrą. – Geriau vėliau nei niekada. – Niekada sau neatleisčiau, jei kažkas būtų nutikę, o aš net nežinočiau, kad ji turi mėgstamų žaislų, – tyliai pasakė Maksimas, žiūrėdamas į snaudžiančią dukrą. – Arba kad moka pasakyti „tėti“. Po savaitės, kai Galina galutinai pasveiko, jie visi trys išėjo pasivaikščioti į parką. Mergaitė sėdėjo tėčiui ant pečių ir linksmai juokėsi, griebdama rudens lapus. – Pažiūrėk, kokia grožybė, Galina! – rodė jai Maksimas į geltonus klevus. – O ten voveraitė! Anna ėjo šalia ir galvojo, kad kartais reikia vos neprarasti brangiausio, kad suprastum, kokia tai didelė dovana. Namuose jų laukė susiraukusi ponia Elena. – Maksimai, Valentina sakė, kad jos anūkas jau žaidžia futbolą. O tavo… tik su lėlėmis. – Mano dukra pati nuostabiausia pasaulyje, – ramiai atsakė Maksimas, sodindamas Galiną ant grindų ir paduodamas jai guminį ežiuką. – O lėlės – irgi puiku. – Bet juk giminė nutrūks… – Nenutrūks. Tęsiasi iš naujo, tik kitaip. Ponia Elena norėjo kažką prieštarauti, bet Galina priešliaužė prie močiutės ir iškėlė rankytes. – Močiute! – tarė mergaitė ir nusišypsojo plačiai. Močiutė sutrikusi paėmė anūkę ant rankų. – Ji… ji kalba! – nustebo ji. – Mūsų Galina labai protinga, – išdidžiai pasakė Maksimas. – Tiesa, dukra? – Tėti! – džiugiai suplojo Galina. Anna žiūrėjo ir galvojo, kad laimė dažnai ateina per išbandymus. Ir kad didžiausia meilė – ta, kuri užsimezga ne iš karto, o subręsta per skausmą ir baimę prarasti. Vakare, guldydamas dukrą, Maksimas tyliai jai niūniavo lopšinę. Jo balsas buvo tylus, kiek prikimęs, bet Galina klausėsi didelėmis akimis. – Tu niekada anksčiau jai nedainavai, – pastebėjo Anna. – Anksčiau daug ko nedariau, – atsakė Maksimas. – Bet dabar turiu laiko atsigriebti. Galina užmigo stipriai apkabindama tėčio pirštą. Ir Maksimas vėl nebandė ištraukti rankos – sėdėjo tamsoje, klausydamasis dukros kvėpavimo ir galvodamas, kiek daug galima prarasti, jei laiku nesustosi ir nepastebėsi, kas tikrai svarbu. O Galina miegojo ir šypsojosi sapnuose – dabar ji jau tikrai žinojo, kad tėtis niekur nedings. Šią istoriją mums atsiuntė mūsų skaitytoja. Kartais likimui reikia ne tik pasirinkimo, bet ir rimto išbandymo, kad pažadintų žmoguje šviesiausius jausmus. O ar jūs tikite, kad žmogus gali pasikeisti, kai supranta, jog gali prarasti tai, kas brangiausia?

2023 m. lapkričio 7 d., Vilnius Kartais atrodo, kad šeimos istorija tai kažkokia grandinė, kurią turime

Uncategorized

023

– Va štai, vėl išvyksta „į reikalus“, juokauja kaimynė, pakankamai tyliai, kad atrodytų kaip šnabždesys, bet pakankamai garsiai, kad būtų išgirsta.

Pažiūrėk, vėl ji išeina darbe, šnabždėjo viena kaimynė, balsu taip tyliai, kad skambėjo kaip šnabždesys

Uncategorized

016

Ieškoti širdyje, o ne по knygai: kaip Tonios vyras paliko rėžinius likimą – Katia, svetimos šaknys, netikėtas sūnus ir sprendimas, kuris amžiams pakeitė šeimos gyvenimą

Ana, tai ne aš turiu sūnų. Mano kaimynė, Birutė, turėjo. Tavo vyras pas ją dažnai užsukdavo, tai ir parsinešė

Uncategorized

013

Amžiaus pagrobimas — Noriu, kad vyrai bėgiotų paskui mane ir verktų, nes nespėja pasivyti! — garsiai perskaitė Marija užrašą ant popierėlio ir uždegė jį žiebtuvėliu. Pelenus nubraukė į taurę ir, lydima draugių juoko, išgėrė paskutinį putojančio šlakelį. Eglutė sumirksėjo lemputėmis, lyg būtų kažką sugalvojusi, ir po akimirkos sužibo dar ryškiau. Muzika užgrojo garsiau, šampano taurės suskambo, veidai susiliejo vienas į kitą, tapdami tikru šventiniu fejerverku. Nuo šakų pabiro auksiniai blizgučiai — ar taip tik prisiminėsi… — Ma-a-ma… Mama, kelkis! Marija vos praplėšė vieną akį. Virš jos išdidžiai stūksojo kone visa futbolo komanda. — Kas jūs? Ar pažįstu jus, vaikai? Vaikai juokdamiesi prisistatė, kiekvienas palenkdamas galvą: — Mama, susimąstyk, Matukas — 9 metai, Liutauras — 7, Simas — 5, Jokūbas — 3 metai! Pilna sudėtis, be keitimų, visi su gudriomis šypsenomis ir nuginkluojančiu ryžtu. Tikrai ne tokius „paskui lakstančius vyrus” jinai norėjo išsiprašyti per Naujųjų naktį… — O kur jūsų treneris?.. Tfu, tėvas jūsų kur? — prikimusiu nuo sausros balsu sumurmėjo ji. — Atneškit mamai vandens… Vos užmerkė akis — vėl: — Ma-ma! Rankose iškart atsidūrė dvi stiklinės vandens, mandarinukas ir puodelis su agurkų sūrymu. Na jau… Vyriausias jau žino, kaip reanimuoti mamą po švenčių. Žydi. — Mama, kelkis, juk pažadėjai… — zyzė mažieji. Marija sąžiningai bandė prisiminti, kaip čia atsidūrė ir ką žadėjo. — Į kiną? — Nee… — Į Hesburgerį? — Ne! — Į žaislų parduotuvę? — Nu ma-a-ma! Nustok apsimetinėti! Mes beveik pasiruošę, o tu vis dar negali pakilti! — O tai kur jūs ruošiatės, bent pasakykit mamai? — nuleido rankas. — Mieloji, jau laikas keltis, — nuskambėjo vyriškas balsas. Į kambarį įėjo aukštas, tamsiaplaukis vyriškis. Jo riešutuose akyse žaižaravo auksinės kibirkštys. Oho, koks gražuolis! — Visus sukroviau mašinon, mes pasiruošę. Pakeliui užsuksime į “Iki” — ir į kelionę! Marija pamėgino prisiminti, kas čia per vyras ir kodėl tie vaikai ją vadina mama. Galvoje — tobula tuštuma. Nei vienos versijos. — Mama, nepamiršk mūsų maudymosi glaudžių! Ir sau pasiimk! — užriko kažkas iš vaikų kambario. „Vadinasi, dar ir baseinas… – nuskambėjo galvoje. — O kas čia per stebuklingas gyvenimas, kad nieko neprisimenu?..” Marija apsižvalgė. Kambarys buvo svetimas – nė viena fotografija ant komodos, nė viena baldų detalė, nė storos užuolaidos su nepažįstamu raštu. Vienintelis atpažįstamas daiktas – raudona kalėdinė puansetija baltame vazonėlyje, papuoštame mažais perliukais. Uždengė akis ir pabandė suvynioti vakarykštės dienos siūlą. Jos su merginom susirinko restorane švęsti Naujųjų ir sužaisti „Slaptą Kalėdų Senelį“. Kaip senais studijų laikais, tik dabar – su brangiom rankinėm, sudėtingom šukuosenom ir amžinu laiko trūkumu. Draugės buvo pasipuošusios, kvatojo, džiaugėsi retai ištrūkusios iš kasdienybės: vyrai, vaikai, pamokos, darželis, puodai… O Marija ramiai žydėjo – gi dar neištekėjusi, pati sau karalienė. Kam ką derint? Laimėte laiminga. Vėlesnės akimirkos – blankios. Sumaišė sveikinimo lapelį, pripylė dar taurę, tada… nieko. Kaip sako, ėjai – nugriuvai – atsibudai – gipsas. Žiūri į veidrodį – ta pati jauna moteris, akys su šventiniu makiažu. O iš kur tada vaikai, vyras? Ji neprisimena nei vestuvių, nei vaikų vardų. Nors iškart žino, kaip vaikus vadina, o vyro vardas – neapčiuopiamas. Kažkas tikrai ne taip… Išėjusi į koridorių pamato lagaminus: du dideli, juodi ir smėlio spalvos – žinomo brangaus prekinio ženklo. Greta – trys sportiniai vaikų kuprinėliai. Vadinasi, kelionė. Kur? Gal į Palangą? Ir įžengia „vyras“. Įprastai pasigauna lagaminus, švelniai stumteli ją link durų. — Spėsime viską, — ramiai taria. Marija žvilgteli į savo ranką ir sustingsta. Žiedo ant rankos – nėra! Nei ant jos, nei ant jo. Dar viena keistenybė. Vaikai sulipa į didelį, pamėgtą šeimos mikroautobusą. Raktai, diržai – viskas it pagal laikrodį. Jis – už vairo, Marija giliai įkvepia, atsisėda priekyje. Jis paduoda puodelį kavos su pienu – tokios, kokios ji negali pakęsti! Ir dėl šito skaudžiausia. — Varom! – linksmai šypteli. Mašina pajuda. Tolstant nuo miesto, nerimas auga. Šeima, kelias, viskas tarsi sava, bet niekas nepažįstama. Viduje ima busti ne sumaišyta moteris, o ta, kuri privalo išgyventi. Greitai – pirmas priešinimasis: vaikai nori į tualetą ir ką nors užkąsti. Priemiestyje užsuka į degalinę. Va, šansas bėgti! Ji bando slysti lauk, prisėlinti prie automobilio, atidarė dureles, bet… Raktų nėra. — Tai tu čia, o mes tavęs ieškom, — ramiai per langą šypteli jis. — Viskas, keliaujam toliau, — taria su šypsena. Po valandos stovi prie oro uosto – stiklas, betoniniai slenksčiai, žmonių minios. Palieka mašiną, eina visi kartu. Marija – ant ribos. Ji nutaria nesileisti grobiama ir paskutiniu momentu atrėžia: — Tai pagrobimas! Padėkit! – ir metasi prie apsaugininko. Apsauga sureaguoja akimirksniu – Marija ant žemės, naručiai ant rankų. Staiga pamato savo drauges už reklaminio stendo – nusišypso, mojasi, aiškina, kad čia tik šventinis pokštas! Vaikai puola prie kitų moterų – aiškėja, kad tie „vaikai” – pusbroliai, priešą, o „vyras” – žavingasis draugės bičiulis, jau seniai slapta pamilęs Mariją. Draugės pribėga, kvatojasi, ginasi nuo apsaugos ir aiškina apie didį naujametį pokštą. Galiausiai Marija išlaisvinama, o jos „grobstytojas” su riešutų spalvos akimis šypsosi ir ištiesia ranką: — Sveika dar kartą, aš Vladas. Gal leisiu tave pagrobti? Marija pažvelgia į drauges, į lagaminus, vėl į Vlado šypseną ir… ima kvėpuoti laisviau. — Varom! – atsako juokdamasi sau pačiai. – Bet vaikai – namie! Draugės juokiasi, Vladas švyti, o oro uostas ir šurmulys tampa tik prasidėjusių nuotykių pradžia. Kartais gyvenimas mūsų ne pagrobia. Jis tiesiog staiga nuneša ten, kur seniai turėjome atsidurti.

Šimtmečio pagrobimas Noriu, kad vyrai lakstytų paskui mane ir raudotų, nes negali manęs pavyti!