Neringa negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Vyras – mylimiausias, artimiausias žmogus, kuriuo visada rėmėsi – šiandien ištarė: „Aš tavęs nebemyliu.“ Priblokšta Neringa sustingo nepatogioje pozoje ir bejėgiškai stebėjo, kaip vyras kaupia daiktus ir barškina raktus. O juk trūko tik šito – visai neseniai netikėtai mirė mylimas tėvelis, o mama su neįgalia seserimi liko mažame gretimame miestelyje. Sūnus keturmetis, vos pradėjo lankyti pirmą klasę. Birželį uždarė darbovietę – liko be darbo. Ir dabar dar vyras… Atrodė, gyvenimas griūva. Tačiau kasdieniai rūpesčiai nepaleido – reikėjo bėgti sūnų pasiimti iš mokyklos. Stengdamasi būti stipri dėl Alvydo, Neringa niekam neparodė skausmo: „Mamyte, tu neverkei?“ – „Ne, Alvyduk, neverkiau.“ Bandydama susigaudyti, kodėl jos atsakingas ir rūpestingas vyras staiga tapo svetimu, Neringa pirmąkart perskaitė jo paliktą elektroninį paštą ir rado kitą moterį… Gyvenimą teko pradėti iš naujo – ieškotis darbo sandėlyje už kuklų atlyginimą, mylėti ir rūpintis sūnumi ir savo šeima. Nauji iššūkiai, nauji žmonės – vieną dieną likimas ją suvedė su gydytoju Mantu, vaikų hematologu, kuriam laikui vėl pravėrė širdį. Tačiau kai atrodė, kad gyvenimas ima šviesėti, sūneliui nustatytas sunkus kraujo susirgimas ir prasidėjo ilgos kovos už vaiko gyvenimą bei laimę. Ar šeimai pavyks įveikti sunkumus, ar pavasaris sugrąžins viltį jų namams? Tikėjimas, stiprybė, artumas, ištikima draugystė ir meilė – visa tai apie moterį, kuri tampa stipresnė už likimo išbandymus… Ingrida negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis, kuriuo rėmėsi ir tikėjo
Šaunuolis! Vyras naktį su dabartine žmona, o dieną su buvusia Man dabar trisdešimt aštuoneri, jau dvejus
Nu, Ausrine, prašau, brangioji! Čia tikra gyvybės ar mirties situacija, tikrai! Neturiu daugiau į ką
Oj, Laima Antanavičiene, vėl pradėsite? Juk sutarėm, kad sodyba poilsio vieta, o ne kolūkis!
Domai, mums reikia pasikalbėti. Viltė nervingai lygino staltiesę ant stalo, rankos švelniai glostė kiekvieną
Blynų keptuvė Pagal visus laikrodžius, Ramunė vėlavo į darbą. Ją vėl galėjo nubausti algos nuoskaita
Marti kentė uošvę prie ko tai privedė Dvynukės?! net susijaudinusi ištarė Emilija Stankūnienė.
Klausyk, dukra, čia toks reikalas… Aušra pasiruošia ilgai kalbai. Kai mama pradeda šitaip švelniai
Devynios raudonos rožės… Uošvė atvažiavo kelioms valandoms, ir žentas suprato: ilgai neištvers. Pasakė, kad eis į pirtį. Susiruošė ir išėjo. Bet likimas paruošė dar vieną nemalonumą: pirtį uždarė remontui. Nuotaika visiškai subjuro. Negi grįši namo? Pradėjo klaidžioti gatvėmis, į parduotuves eiti nesinorėjo – ne vyriškas reikalas. Liūdnai prisėdo ant suoliuko. Ir staiga pamato šeimyninę porą. Jiems apie šešiasdešimt. Gražiai apsirengę, lėtai eina – akivaizdu, kad pasivaikšto. Ji laiko jį už parankės, apie kažką kalba. O vyras sėdi ir žiūri: „Turi apie ką pasikalbėti. Mes jau penkiolika metų kartu – jau viską aptarėme. Šiaip tylim.“ Staiga pora sustojo, vyras meiliai pataisė žmonai šaliką. Toliau eina. O mūsų herojus mąsto: „Žiūrėk – meilę išsaugojo. O mes vienas kito net nepastebime.“ Jo žmona mažutė, liesa – visada pavargusi, iš tų moterų, kurios jau nustojo rūpintis savimi – pasitenkina mažu. Dirba fabrike, du vaikai, todėl visada pilna rūpesčių. Sukasi namie, nesėdi vietoje: darbai ir darbai. Su senu chalatu, išsitaršiusiais plaukais. Greitai laksto po butą, rankose tai šluostė, tai šluota. Atprato žmonelė šypsotis – visada susikaupusi, veidas nesikeičia. Į kirpyklą užeina retai. Kai jau negražu į gatvę išeit – tada susiruoš. Vyras sėdi ir galvoja: „Labai mylėjom vienas kitą. Kur visa tai pradingo?“ Bandė sukelti seniai pamirštą jausmą – ir pavyko: atsirado švelnumas. Sušilo širdis, liko šiltų pėdsakų. Pagailo žmonos, užsimanė ką nors gero jai padaryt. Negalima laukti – reikia veikti čia ir dabar. Kodėl pats nežinojo – bet greitai patraukė, pats nesuprato kur. Beveik iš karto pasitaikė gėlių kioskėlis: „Gėlių nupirkt? Ji nesupras, palaikys kvailu, sakys – bereikalingos išlaidos. Reikia juk Marijai sportbačių nupirkti sporto pamokoms.“ Stovi, svarsto: ką daryt? Širdyje jaukiai spurda šiluma. Mostelėjo ranka – tebūnie. Įėjo, pardavėja pirma pasisveikino, žiūri klausdama. O paskutinį kartą gėlių pirko prieš penkiolika metų. Gal rožę reikia – vieną. Bet viduje kažkas šnabžda: viena rožė nieko nereiškia, nesidrovėk. Dar kartą ryžtingai mostelėjo – imsiu devynias! Net pats išsigando – visai pamišau! Bet žodžių jau neištrinsi. Išėjo iš kiosko, atrodo, visi praeiviai smerkia. Paskambino – ar uošvė jau išėjo? Lipdamas laiptais šiek tiek nerimavo: „Oj, išvarys su tomis gėlėmis. Jei pradės bartis, tuojus suspausiu ir išmesiu į šiukšlių dėžę.“ Žmona kaip tik padėjo ant stalo miltų pakelį, rankos dar švarios. Priėjo vyras, o ji stovi, nieko neįtaria. Sustojęs tyli, sunkiai kvėpuoja iš jaudulio. Atsisuko žmona, pamatė gėles – sustingo. – Masha, tau. Norėjau. Nesupyksi? Ne iš karto paėmė, žiūrėjo taip, lyg prieš akis stebuklas. – Tau, Masha, tau. Pasiėmė, priglaudė prie veido, neryškiai nusišypsojo. Ir nebeliko nei fabriko, nei namų rūpesčių, nei tų pragyventų penkiolikos metų! Beveik kužda: „Ačiū.“ Vaza liko vidury stalo, devynios raudonos rožės, atrodo, apšvietė visą kambarį. Moteris paglostė žiedus rankomis, sustojo prieš veidrodį, pataisė plaukus. Veidas suminkštėjo, rūpestis užleido vietą lengvam susimąstymui. Vyras priėjo, apkabino per liemenį. Stovi ir tyli. Akimirksniui moteris sustojo – tik akimirksniui. Devynios raudonos rožės Uošvė atvyko kelioms valandoms, ir Andrius supranta: ilgai neištvers.
