Zibainis

Kai su vyru gyvenome skurde, anyta nusipirko kailinius, televizorių ir gyveno lyg ponia – o mums nepadėjo nė trupučio. Tačiau po daugelio metų viskas apsivertė aukštyn kojomis! Kai man buvo 18 metų, pastojau. Mano tėvai manęs nerėmė – sakė, kad per anksti turėt vaiką. Vyras išėjo į kariuomenę. Močiutės iš abiejų pusių kalbėjo vienu balsu: „Vaikas – tavo rūpestis.“ – „Dabar nenoriu rūpintis tavo vaiku“, – pasakė mano mama. Anyta net nesikalbėjo su manimi. Persikėliau pas tėčio seserį – ji buvo 38-erių, be vaikų, visą save atidavusi darbui. Ji manęs neteisė ir sakė: – „Tavo tėvus suprantu, kai gimiai, laikai buvo sunkūs – daug dirbo, kad tave užaugintų, kartais nebuvo ir ko valgyti. Bet dabar jie gyvena gerai. Tėvas turi didelį atlyginimą, dviejų kambarių butą, mama dirba. Ir dabar tu laukiesi. Nejau jiems vis tiek?“ Palaikymo nesulaukiau. Susirinkau daiktus ir likau gyventi pas tetą. Kai vyras grįžo iš kariuomenės, mūsų sūnui buvo pusantrų. Per visą tą laiką anyta nesiteikė aplankyti anūko. Tėvai atėjo tik porą kartų. Vyras įsidarbino automobilių mechaniku, bandė studijuoti, bet nesisekė. Toliau gyvenome pas tetą. Vėliau, kai sūnus pradėjo lankyti darželį, aš radau darbą, o teta turėjo kraustytis į kitą rajoną – mes persikėlėme į nuomojamą butą. Po kurio laiko mirė vyro močiutė. Anyta pardavė jos butą, už pinigus pasidarė remontą ir įsigijo viską, ko geidė. Vyras ragino neiššvaistyti turto, pats siūlė mokėti įmokas, bet anyta nusprendė kitaip: – „Kodėl turiu aukoti savo interesus? Seniai norėjau remonto. Jei norit – padarykit jį už mane“, – atkirtusi ji. Praėjo penkeri metai – gimė mūsų dukra. Žinojome, kad laikas turėti savus namus. Vyras išvyko dirbti į užsienį, bet sutaupyti nuosavam butui buvo ne taip lengva – gyvenome su vaikais nuomojamame būste. Mano mama, likusi po skyrybų viena erdviame trijų kambarių bute, irgi neturėjo vietos nei man, nei anūkams. Pas anytą eiti negalėjome – ji nuolat remontavosi, padėti neskubėjo. Po keleto metų pagaliau susitaupėme būstui – be niekieno pagalbos, savomis jėgomis. Dabar sūnus baigia aštuntą klasę, dukra lanko antrą. Vaikai žino pinigų vertę – taupėm kiekvieną centą. Šiandien turime po automobilį, kasmet atostogaujame prie jūros, susitvarkėme gyvenimą. Vienintelė, kuriai esame tikrai dėkingi – tai mano teta. Ji bet kada gali paskambinti ir paprašyti pagalbos. Tuo tarpu mūsų tėvai susidūrė su sunkumais. Mama neteko darbo, paskambino prašyti pagalbos, bet atsisakiau. Panašiai ir su anyta – išėjusi į pensiją, nesutiko gyventi kukliau, išleido visus pinigus, kuriuos gavo pardavusi butą. Vyras patarė parduoti didelį, išremontuotą butą ir nusipirkti mažesnį. Aš ir vyras niekam nesame skolingi. Savo vaikus auginame visai kitaip nei mūsų tėvai mus. Visada juos palaikysime ir padėsime – tikim, kad ir senatvėje jie bus šalia mūsų.

Kai su vyru gyvenome skurdžiai, anyta įsigijo kailinius, naują televizorių ir gyveno tarsi karalienė.

Uncategorized

Kovotoja

Kai Austėja pamatė žmones baltais chalatais, nešlusiais, ant kurių nejudamai gulėjo jauna moteris, jos

Uncategorized

Pirmą kartą niekas nepastebėjo. Tai buvo niūrus antradienio rytas Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijoje, kai koridoriai kvepėjo grindų plovikliu ir šalta koše. Vaikai nusiminę rikiavosi prie valgyklos, kuprinės vilkosi, akys vos pramerktos, laukdami kol pusryčių padėklai slystelės per langelį. Prie kasos stovėjo vienuolikmetis Matas Jankauskas, gobtuvo rankovės užtrauktos iki pirštų, apsimetęs, kad naršo išjungtą telefoną. Jam atėjus, valgyklos darbuotoja susiraukia: – Matau, vėl trūksta. Du eurai penkiolika centų. Eilė už jo niurzga. Matas nuryja seilę: – Na… nieko tokio. Grąžinsiu. Jis stumia padėklą į šalį, jau pajudėjęs, skrandis susitraukęs – kaip visada. Alkis tapo tuo, ką išmoksti ignoruoti, kaip vaikų šnabždėjimus ar mokytojų apsimetimą, kad nieko nemato. Kol nespėja nueiti, už nugaros pasigirsta balsas. – Aš sumokėsiu. Visi atsisuka. Vyras akivaizdžiai ne iš čia. Išsiskyrė kaip audros debesis vaikiškame koridoriuje – aukštas, tvirtais pečiais, juoda odinė liemenė ant pilko džemperio, sunkūs batai nuvaikščioti keliais. Barzda žilstelėjusi, rankos matė tikrą darbą. Bikeris. Valgykla nutyla. Valgyklos darbuotoja nustemba: – Pone, jūs iš mokyklos? Vyras iš kišenės ištraukia lygiai reikiamą sumą. – Tiesiog sumoku už vaiką. Matas sustingsta. Vyras žvilgteli į jį be šypsenos ar pyktelėjimo – ramiai. – Valgyk. Augimui reikia kuro. Ir išeina, kol kas nors spėja paklausti. Be vardo. Be paaiškinimo. Be plojimų. Iki pietų visi ginčijasi, ar išvis tai įvyko. Bet kitą dieną tai vėl pasikartoja. Kitas vaikas. Kita eilė. Tas pats bikeris. Visada tiksli suma. Visada tyliai. Visada dingsta, kol spėja užduoti klausimus. Per savaitę vaikai ėmė jį vadinti Pietų Vaiduokliu. Suaugusiems tai mažiau patiko. Direktorė ponia Rūta Jasaitienė nemėgo paslapčių. Ypač kai jos atvyksta su oda ir be perspėjimo. Vieną rytą ji laukė prie valgyklos durelių sukryžiavusi rankas. Kai bikeris vėl pasirodė – šįkart už mergaitę, kurios paskyra buvo trisdešimt eurų neigiamame – direktorė žengė artyn. – Pone, prašyčiau palikti mokyklos teritoriją. Bikeris ramiai linktelėjo: – Supratau. – Bet prieš tai, – priduria, – gal norėtumėte pasižiūrėti, kiek vaikų praleidžia pietus? Direktorė sustingo: – Tam turime programas. Jis pažvelgė tiesiai į akis: – Tai kodėl jie vis tiek lieka alkani? Tyla. Išeina nieko nesakęs. Tarsi istorija baigta. Bet tikrai ne. Nes po dviejų mėnesių Mato Jankausko pasaulis subyrėjo taip, kaip nė vienas vaikas neturėtų išgyventi vienas. Mama neteko darbo senelių namuose. Pirmiausia išjungė elektrą. Vėliau atėmė automobilį. Galiausiai atsirado iškeldinimo raštas. Šaltą ketvirtadienio vakarą Matas sėdi ant lovos krašto, kol mama tyliai verkia virtuvėje, stengdamasi, kad jis negirdėtų. Kitą rytą Matas neina į mokyklą. Jis eina pėsčiomis. Šešis kilometrus. Kodėl – nežino. Tik žino, kad mokykla vis dar atrodo saugesnė nei namai. Kai atsiduria prie mokyklos, kojos skauda, galva ūžia. Jis sėdi ant laiptų, drebėdamas, nežinodamas, ar nori eiti vidun. Atsiranda motociklas. Garsus burzgimas. Lėtas stabtelėjimas. Pietų Vaiduoklis. Bikeris nusiima pirštines, ilgai žiūri į Matą. – Ar tau viskas gerai, berniuk? Matas bando meluoti. Nesigauna. – Mama sako, kad viskas bus gerai, – sušnabžda. – Jai tik reikia laiko. Bikeris linkteli, lyg puikiai suprastų. – Kuo vardas? – Matas. – Aš – Jonas. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors sužinojo jo vardą. Jonas iš motociklo krepšio ištraukia suvyniotą sumuštinį ir sulčių. – Pirmiausia pavalgyk, – sako. – Kalbėtis lengviau po to. Matas dvejoja: – Neturiu pinigų. Jonas nusijuokia: – Nereikia. Matas valgo taip, tarsi nebūtų matęs tikro maisto kelias dienas. Jonas atsisėda šalia ant bortelio, šalmas ant kelio. – Eisi pėsčiomis namo? Matas linkteli. Jonas atsidūsta: – Sakyk, ar galvoji apie universitetą? Matas beveik nusijuokia: – Tai tik turtingiems. Jonas pakraipo galvą: – Ne. Tai tiems, kas nepasiduoda. Iš kišenės ištraukia kortelę: – Jei kada prireiks pagalbos – tikros pagalbos – paskambink šiuo numeriu. – Kas tai? Jonas pažvelgia į akis: – Pažadas. Ir išvažiuoja. Tai buvo paskutinis kartas, kai kas nors matė Joną metų metus. Jokių apmokėtų pietų. Joks bikeris prie durų. Jokio Pietų Vaiduoklio. Gyvenimas staiga nepalengvėjo. Matas su mama blaškėsi po giminių butus ir pigius nuomojamus kambarius. Matas dirbo po pamokų, praleisdavo pietus, išmoko taupyti kiekvieną centą ir juokais slėpti nuovargį. Bet saugojo kortelę. Ir mokėsi. Uoliai. Metai bėga. Vieną popietę dvyliktoje klasėje mokyklos socialinė darbuotoja jį pasikviečia: – Matai, ar siuntei paraiškų? Jis linkteli: – Į kolegiją. Galbūt. Ji stumteli aplanką per stalą. – Čia visos išlaidos dengta stipendija. Mokslas, knygos, bendrabutis. Matas nustemba: – Turbūt klaida. Ji purto galvą: – Anoniminis rėmėjas. Sakė, kad nusipelnei. Aplanke raštelis: Trys žodžiai stambiomis raidėmis: Augk toliau. – J Matas suprato. Kolegija pakeitė viską. Pirmą kartą Matas ne tik siekė išgyventi – jis kūrė. Studijavo socialinį darbą. Savanoriavo vaikų centruose. Padrąsino tuos, kurie per daug jį priminė. Vieną dieną, stažuotėse vaikų dienos centre, vyresnė socialinė darbuotoja užsiminė apie vietinį motociklininkų klubą, kuris tyliai remia maisto programas ir stipendijas. – Jie nenori garbės. Tik rezultatų. Mato širdis pradėjo stipriau plakti. Surado klubą miesto pakraštyje. Nedidelis, švarus, iškeltas Lietuvos vėliava. Kai įžengė vidun, pokalbiai nutilo. Iš galo pasigirsta pažįstamas balsas: – Užtrukai, vaikine. Jonas. Senesnis, lėtesnis. Tie patys akys. Matas nieko nesako. Priartėja ir apsikabina. Jonas sumurma, kad kažkas pakliuvo į akis. – Puikiai padirbėjai, – ramiai sako Jonas. Metams bėgant, Matas stovėjo prieš progimnazijos valgyklos kasą – jau ne kaip vaikas, o kaip socialinis darbuotojas. Mokinys prie kasos – vėl trūksta pinigų pietums. Matas žengia artyn: – Aš sumokėsiu. O kažkur lauke burzgė motociklas, laukdamas.

Pirmą kartą tai įvyko niekas net nepastebėjo. Buvo antradienio rytas Pilaitės progimnazijoje, toks pilkas

Uncategorized

015

Nemalonus prieskonis – Kodėl Marina atsisakė vestuvių su Ilya dėl smirdančių kojinių, neprižiūrėtos namų tvarkos ir kasdienės buities, nors mama ragino „išties Jis – geras vyras“

Nemalonus prieskonis Viskas baigta, vestuvių nebus! sušuko Jurgita. Palauk, kas nutiko? sutriko Dominykas

Uncategorized

„Pasirašykime butų mainus. Kam tau reikia trijų kambarių buto?“ paklausė kaimynas.

Pakeiskime butus. Kam tau trijų kambarių butas?, pasiūlė kaimynas, kai susitiko su manimi prie gatvės

Uncategorized

016

Praėjus dviem metams po skyrybų, sutikau Moniką Vilniaus senamiestyje – vėl tarsi karalienę, kurią visi vyrai lydėjo žvilgsniais. O juk po vestuvių ji buvo pasikeitusi: vietoje dailių suknelių – platūs marškinėliai, išblukę treningai ir nuliūdęs veidas. Tada man atrodė, kad pavirto į nuvargusią namų šeimininkę, kuri aukoja save dėl šeimos, o aš vis labiau tolau. Dabar suprantu – meilę praradau, nes nesuvokiau, kiek daug ji man atidavė, ir tik dabar jaučiu gėdą ir kaltę, stebėdamas ją žavingą ir laimingą be manęs.

Praėjo jau du metai nuo tos dienos, kai mūsų keliai išsiskyrė, ir tik visai neseniai vėl ją sutikau.

Uncategorized

016

Mano buvęs uošvis palydėjo mane prie altoriaus: kaip po vyro netekties jų šeima liko mano šeima, o naują meilę sutikau per buvusios anytos sumanymą – apie dviejų šeimų susijungimą, nepaliaujančią meilę ir tą akimirką, kai pasakiau „Taip“, lydima žmogaus, kuris visada vadins mane savo dukra

Buvęs anyta palydėjo mane prie altoriaus. Niekada negalvojau, kad dar kartą dėvėsiu baltą suknelę.

Uncategorized

026

Vedžiau prieš šešis mėnesius, bet nuo tada mane persekioja vienas dalykas, kuriam negaliu rasti ramybės

Vedžiau prieš šešis mėnesius, o nuo to laiko vienas dalykas vis nepalieka manęs ramybėje. Vestuvės vyko

Uncategorized

015

Kai iš tiesų myli, prarandi protą

Kai tik iš tiesų myli, galvoji, kad galvoji. Aistė, gal grįžtume į kaimą? Negaliu išgyventi miesto triukšmo