Zibainis

Dvi skiltys: istorija apie tai, kaip moteris visus metus padėjo kitiems, pamiršdama save – ir kaip išdrįso pirmą kartą rinktis save, sudalijusi gerų darbų sąrašą į „kitiems“ ir „sau“

Ji nusimovė batus ir jau užkaitė vandenį arbatai, kai Messenger pranešė žinutę nuo viršininkės: Ar galėtum

Uncategorized

Jos draugė pamiršo atsijungti po pokalbio, o Zosė sužinojo daug nemalonių tiesų apie savo šeimą

Po to, kai išgirdau šią istoriją iš savo bičiulio, mano požiūris į žmones iš esmės pasikeitė, kaip ir

Uncategorized

013

– Aš viską žinau apie tavo nuotykius, – pasakė žmona. Viktorą nukrėtė šaltis.

Aš žinau apie tavo nuotykius, ramiai tarė žmona. Vytautui per nugarą perbėgo šaltis. Išoriškai jis net

Uncategorized

Su žmona pragyvenau 34 metus, bet dabar įsimylėjau kitą moterį: ką daryti, kai brandžiame amžiuje širdis veržiasi pas kitą, o santuoka ir šeimos ramybė Lietuvoje – ant svarstyklių?

Mano vardas yra Algirdas. Man 65 metai. Su žmona gyvenome kartu 34 metus, bet senatvėje įsimylėjau kitą moterį.

Uncategorized

Mano vyras paliko mane dėl mano sesers. Išėjo pas ją gyventi. O po trejų metų paliko ir ją – dėl jos geriausios draugės.

Mano žmona paliko mane dėl mano sesers. Išėjo pas ją gyventi. O po trejų metų paliko ir ją dėl artimiausios

Uncategorized

044

Ir kaip žemė neša tokias motinas! Savo ketverių metų sūnų atidavė į vaikų namus, nes nenorėjo jo gydyti.

O Dieve, ar gali būti tokių motinų! Savo vaiką atidavė į vaikų namus, nes nenorėjo jo gydyti, o berniukui

Uncategorized

045

Ji nusimovė batus ir jau užkaitė vandenį arbatai, kai Messenger pranešė žinutę nuo viršininkės: Ar galėtum

Uncategorized

017

Man 46-eri, o jei kas pažiūrėtų į mano gyvenimą iš šalies, pasakytų, kad viskas – lyg ir tobula. Ištekėjau jauna – 24-erių – už darbštaus, atsakingo vyro, pagimdžiau du vaikus vieną po kito – 26-erių ir 28-erių, studijas mečiau, nes vis nespėjau, vaikai augo maži ir galvojau: „dar bus laiko vėliau“. Didelių dramų ar skandalų nebuvo, gyvenome taip, kaip visi sako, kad „turėtų būti“. Metų metus rutina nesikeitė: anksti keliuosi, gaminu pusryčius, tvarkau namus, lekiu į darbą, grįžtu laiku, kad viską spėčiau – gaminu, skalbiu, dėlioju. Savaitgalius užimdavo šeimos susibūrimai, gimtadieniai, rūpesčiai. Buvau visur, visada imdavausi atsakomybės. Jei trūko – atsirasdavau. Jei reikėjo – padėdavau. Savęs niekada neklausiau, ar aš iš tikrųjų kažko noriu. Mano vyras – niekada neblogas žmogus. Vakarieniaujam, pažiūrim televizorių, nueinam miegoti. Nei šiltas, nei šaltas. Nieko daug nereikalavo, bet ir nesiskundė. Pokalbiai vis sukosi apie sąskaitas, vaikus, buitį. Vieną eilinį antradienį atsisėdau svetainėje, tyloje – ir suvokiau, kad neturiu ką veikti. Ne todėl, kad viskas gerai, bet todėl, kad tą akimirką niekam manęs nereikėjo. Apsižvalgiau ir supratau – visus šiuos metus laikiau šiuos namus ant pečių, o dabar net nežinau, ką daryti pati su savimi šiuose namuose. Tą dieną atsidariau stalčių su senais dokumentais – radau nebaigtų diplomų, kursų, kurių nebaigiau, užrašytų minčių, atidėtų projektų „kada nors“. Peržiūrėjau jaunystės nuotraukas – kai dar nebuvau žmona, mama, viską sutvarkanti moteris. Nejaučiau nostalgijos. Jutau blogiau: pojūtį, kad viską padariau, nė neklaususi savęs, ar to tikrai norėjau. Pradėjau pastebėti dalykus, kurie anksčiau atrodė normalūs: niekas manęs neklausė, kaip jaučiuosi. Grįžusi pavargusi, vis tiek viską tvarkau. Jei vyras sako, kad nenori į šeimos šventę, visi supranta, bet jei aš nebenoriu – vis tiek turiu eiti. Mano nuomonė egzistuoja, bet nėra svarbi. Be ginčų, bet ir be vietos sau. Vieną vakarą per vakarienę pasakiau, kad norėčiau vėl mokytis ar imtis kažko naujo. Vyras nustebęs žiūrėjo: „O kam dabar?“ Nesakė piktai. Sakė kaip žmogus, nesuprantantis, kodėl kažką reikia keisti, jei viskas „veikia“. Vaikai tylėjo. Niekas nesiginčijo. Niekas nedraudė. Bet jaučiau – mano vieta šeimoje tokia aiški, kad už jos ribų būti jau nepatogu. Aš vis dar ištekėjusi. Neišėjau, nesusikroviau daiktų, nepriėmiau galutinių sprendimų. Bet savęs jau nebeapgaudinėju. Žinau: daugiau kaip dvidešimt metų gyvenau, kad išlaikyčiau struktūrą, kurioje buvau naudinga, bet – niekada pagrindinė herojė. Kaip žmogus atsigauna po tokio gyvenimo?

Man 46-eri, ir jei kas nors pažvelgtų į mano gyvenimą iš šalies, turbūt sakytų viskas lyg ir normalu.

Uncategorized

023

Laikmatis ant stalo — Vėl druską ne ten padėjai, — ištarė ji, nenukeldama akių nuo puodo. Jis sustingo su indeliu rankoje, tyrinėdamas lentyną. Druska stovėjo įprastoje vietoje, šalia cukrinės. — O tai kur reikia? — atsargiai perklausė jis. — Ne „kur reikia“. Ten, kur aš jos ieškau. Aš tau jau sakiau. — Tau lengviau pasakyti, kur, nei man spėlioti, — atsiliepė jis, pajusdamas, kaip viduje kyla įprastas susierzinimas. Ji triukšmingai išjungė viryklę, uždėjo dangtį, atsisuko į jį. — Pavargau nuolat aiškinti. Gal kartais gali… tiesiog padėti į vietą. — Vadinasi, ir vėl viską blogai darau, — apibendrino jis, padėdamas druską į tą pačią lentyną, tik šiek tiek kairiau. Ji jau buvo pravėrusi burną atsakyti, bet trenkė spintelės durelėmis ir išėjo iš virtuvės. Jis liko stovėti su šaukštu rankoje, klausydamasis žingsnių koridoriuje. Tada atsiduso, paragavo sriubos, mechaniškai dar šiek tiek padruskino. Po valandos jie valgė tylėdami. Svetainėje burbuliavo žinių laida, ekranas atspindėjo šviesą indaujos stikle. Ji valgė lėtai, beveik be žvilgsnio į jį. Jis krapštė tautinę kotletą, galvodamas, kad viskas vėl susiklostė taip pat: smulkmena, priekaištas, jo frazė, jos tyla. — Tai taip ir gyvensim? — netikėtai paklausė ji. Jis pakėlė akis. — Kaip tai? — Ta prasme, — ji padėjo šakutę, — tu kažką padarai, mane erzina, tu įsižeidi. Ir viskas ratu. — O kaip kitaip? — mėgino pajuokauti jis. — Lietuviška tradicija. Ji nešyptelėjo. — Skaičiau vieną dalyką, — pasakė ji. — Apie pokalbius. Kartą per savaitę. Su laikmačiu. Jis sumirksėjo. — Su kuo? — Su laikmačiu. Dešimt minučių kalbu aš, dešimt — tu. Be „tu visada“, „tu niekada“. Tik „aš jaučiu“, „man svarbu“, „aš noriu“. O kitas tuo metu ne ginčijasi, ne teisina, o tiesiog… klausosi. — Čia iš interneto? — pasitikslino jis. — Iš knygos. Nesvarbu. Noriu pabandyti. Jis ištiesė ranką link stiklinės, gurkštelėjo vandens ir laimėjo keletą sekundžių. — O jei nenoriu? — paklausė jis, stengdamasis, kad neskambėtų per daug aštriai. — Tada toliau pyksimės dėl druskos, — ramiai pasakė ji. — Aš nenoriu. Jis pažvelgė į jos veidą. Raukšlės prie lūpų buvo gilesnės nei pastebėjo anksčiau, ji atrodė pavargusi ne nuo dienos, o tarsi nuo viso gyvenimo. — Gerai, — tarė jis. — Bet perspėju, aš tuose jūsų… metoduose… nesu stiprus. — Ten nereikia būti stipriam, — pavargusi nusišypsojo ji. — Reikia būti atviram. Ketvirtadienio vakarą jis sėdėjo ant sofos su telefonu rankoje ir vaizdavo, kad skaito žinias. Pilve sukosi nemaloni nuojauta, kaip prieš vizitą pas gydytoją. Ant kavos staliuko gulėjo virtuvinis laikmatis — apvalus, baltas, su skaičiais išilgai krašto. Paprastai ji jį naudoja kepdama pyragus. Šiandien jis gulėjo tarp jų, kaip svetimas daiktas. Ji atnešė du puodelius arbatos, pastatė ir atsisėdo priešais. Vilkėjo naminiu megztiniu, išsitampiusiu per alkūnes. Plaukai surišti į netvarkingą uodegą. — Na, — pasakė ji. — Pradedam? — Turim taisykles? — bandė pajuokauti jis. — Taip. Aš pirma. Dešimt minučių. Paskui tu. Jei kas liks — kitam kartui. Jis linktelėjo, padėjo telefoną ant porankio. Ji paėmė laikmatį, pasuko diską ties „10“, paspaudė mygtuką. Pasklido tylus tiksėjimas. — Jaučiu… — pradėjo ji ir nutilo. Jis pagavo save besitikint tradicinio „tu niekada“ ar „tu vėl“, ir raumenys jau buvo pasirengę įsitempti. Tačiau ji, sugniaužusi delnus, pratęsė: — Jaučiuosi tarsi fonas. Kad namai, maistas, tavo marškiniai, mūsų dienos — viskas tarsi savaime. Ir jei nustosiu, viskas subyrės, bet niekas nepastebės, kol bus per vėlu. Jis norėjo pasakyti, kad pastebi. Tiesiog nesako. Kad gal kartais ji pati neduoda jam nieko padaryti. Bet prisiminė taisyklę ir sulaikė žodžius. — Man svarbu, — trumpam pažvelgė, vėl nusuko akis, — kad tai, ką darau, būtų… matoma. Ne pagyros, ne padėkos kasdien. Bet kad kartais pasakytum ne tik, kad sriuba skani, o kad… supranti, kiek jėgų kainuoja. Ir kad ne savaime. Jis nurijo seiles. Laikmatis tolygiai tiksėjo. Norėjosi paprieštarauti, kad ir jis pavargsta, kad darbe ne lengviau. Bet taisyklėje nebuvo „įsiterpti“. — Noriu… — ji atsiduso. — Noriu kartais nebūti „pagal nutylėjimą atsakinga“ už viską. Už tavo sveikatą, šventes, santykius su vaikais. Noriu kartais būti silpna, o ne tik „laikytis“. Jis žiūrėjo į jos rankas. Ant dešinės rankos žiedas, kurį padovanojo per dešimtąsias vestuvių metines, jau šiek tiek įrėžė odą. Jis prisiminė, kaip tada jaudinosi rinkdamas dydį. Laikmatis pyptelėjo. Ji krūptelėjo, nervingai nusišypsojo. — Viskas, — tarė ji. — Mano dešimt minučių. — O aš… — jis nusišalino. — Dabar aš. Ji linktelėjo ir vėl pasuko laikmatį ties „10“, pastūmė jam arčiau. Jis pasijuto kaip moksleivis prie lentos. — Jaučiu… — pradėjo ir iškart suprato, kaip juokingai skamba. — Jaučiu, kad namie dažnai norisi… pasislėpti. Nes jei ką nors ne taip padarau, vis tiek būtinai pastebėsi. O jei normaliai – tiesiog taip turi būti. Ji nežodžiavo, tik švelniai linktelėjo. — Man svarbu, — tęsė jis, įsiklausydamas į savo žodžius, — kad, kai grįžtu iš darbo ir prisėdu, tai nebūtų nusikaltimas. Juk sėdžiu ne visą dieną, irgi pavargstu. Jis pagavo jos žvilgsnį: pavargusi, bet dėmesinga. — Noriu, kad, kai pykti, nesakytum „nieko nesupranti“. Suprantu. Gal ne viską, bet ne nulis. Kai tai sakai, norisi užsidaryti ir tylėti. Nes bet koks atsakymas bus neteisingas. Laikmatis pyptelėjo. Jis krūptelėjo, lyg būtų iš vandens ištrauktas. Jie kurį laiką patylėjo. Televizorius jau buvo išjungtas, gretimame kambaryje tyliai dūzgė šaldytuvas ar radiatoriai. — Keista, — tarė ji. — Kaip repeticija. — Kaip ne vyras ir žmona, o… — ieškojo žodžio jis. — Pacientai. Ji nusišypsojo. — Na, jei pacientai, tai pacientai. Susitarkim, pabandom bent mėnesį. Kartą per savaitę. Jis gūžtelėjo. — Mėnuo — ne nuosprendis. Ji linktelėjo, paėmė laikmatį ir nusinešė į virtuvę. Jis palydėjo ją žvilgsniu ir staiga pagalvojo, kad jie namuose turi naują baldą. Šeštadienį jie išėjo į parduotuvę. Ji ėjo pirma su vežimėliu, jis sekė iš paskos, rinkdamas pagal sąrašą: pienas, vištiena, kruopos. — Paimk pomidorų, — tarstelėjo ji, neatsisukdama. Jis priėjo prie dėžės, atrinko kelis, sudėjo į maišelį. Pagavo save norint sakyti ką nors „jaučiu, kad pomidorai sunkūs“ ir nusišypsojo. — Kas? — atsisuko ji. — Treniruojuosi, — atsakė jis. — Naujoms frazėms. Ji užvertė akis, bet lūpų kampučiai sudrebėjo. — Prie žmonių nereikia, — pasakė ji. — Nors… gal ir reikia. Jie ėjo pro sausainių lentyną. Jis automatiškai ištiesė ranką prie jos mėgstamiausių, bet prisiminė, ką kalbėjo apie cukrų ir spaudimą. Ranka sustingo. — Imk, — pasakė ji, pastebėjusi jo dvejonę. — Aš ne vaikas. Jei nevalgysiu, nunešiu į darbą. Jis įdėjo pakuotę į vežimėlį. — Aš… — pradėjo ir sustojo. — Ką? — paklausė ji. — Suprantu, kiek daug darai, — iškvėpė jis, žiūrėdamas į kainą. — Skirta ketvirtadieniui. Ji pažvelgė į jį atidžiau ir linktelėjo. — Užskaitau, — tarė ji. Antras pokalbis praėjo sunkiau. Ant sofos atsisėdo penkiolika minučių pavėluotas: užtruko darbe, kamštis, dar sūnaus skambutis. Ji jau laukė, laikmatis ant stalo, šalia jos languota užrašų knygelė. — Pasiruošei? — paklausė be pasisveikinimo. — Sekundėlę, — išsinėrė iš striukės, pakabino ant kėdės atlošo, nuėjo į virtuvę, įsipylė vandens. Grįžo ir atsisėdo, jausdamas jos žvilgsnį nugarai. — Nebūtina tai daryti, — pasakė ji. — Jei neįdomu, sakyk atvirai. — Įdomu, — atsiliepė jis, nors viduje priešinosi. — Tiesiog diena sunki. — Man irgi, — trumpai atsakė ji. — Bet buvau laiku. Jis sugniaužė stiklinę. — Gerai, — tarė. — Pradėkim. Ji pasuko laikmatį „10“. — Jaučiu, — pradėjo ji, — kad gyvenam kaip kaimynai. Aptariam mokesčius, produktus, sveikatą, bet beveik nekalbam apie norus. Neatsimenu, kada paskutinį kartą planavom atostogas dviese, o ne „kur pakvietė“. Jis pagalvojo apie sodo namelį pas jos seserį ir apie pernykštį sanatoriją, į kurį siuntė profsąjungos kelialapis. — Man svarbu, — tęsė ji, — kad turėtume ne tik pareigas, bet ir bendrų planų. Ne šiaip „kada nors važiuosim prie jūros“, o konkrečiai: ten, tada, tiek pat. Ir kad tai būtų ne mano tempimas, o mūsų. Jis linktelėjo, nors ji žiūrėjo pro šalį. — Noriu, — ji suklupo, — noriu, kad apie seksą kalbėtume ne tik tada, kai jo nėra. Gėda tai tarti, bet… man trūksta ne tik pačio, o… dėmesio. Apkabinimų, prisilietimų be grafiko. Jis pajuto, kaip ausys užkaito. Norėjosi pajuokauti, kad jau ne tas amžius, bet liežuvis neapsivertė. — Kai nusisuki į sieną, — tyliai tarė ji, — galvoju, kad tau nebeįdomi. Ne tik kaip moteris, bet šiaip. Laikmatis tiksėjo. Jis stengėsi į jį nežiūrėti, kad nematytų, kiek liko. — Viskas, — tarė ji, išgirdus signalą. — Tavo eilė. Jis paėmė laikmatį, bet ranka sudrebėjo. Ji pati pasuko diską ir pastūmė jam. — Jaučiu, — pradėjo jis, — kad apie pinigus kalbam taip, lyg būčiau… bankomatas. Jei kažko atsisakau, atrodo, kad taupymas — šykštumas, o ne baimė. Ji sučiaupė lūpas, bet neįsiterpė. — Man svarbu, kad žinotum, — tęsė jis, — aš bijau likti be atsargos. Prisimenu, kaip devyniasdešimtaisiais kiekvieną centą skaičiavom. Kai pasakai „ai, ką tu“, man viduje viskas suspaudžia. Jis įkvėpė. — Noriu, kad kai planuoji didesnius pirkinius, tai iš anksto aptartume. Kad neliktų: jau užsirašiau, užsisakiau, sutarėm. Ne prieš išlaidas, prieš netikėtumus. Laikmatis pyptelėjo. Jis palengvėjo. — Galiu pasakyti? — nepajėgė ji sulaikyti žodžių. — Ne pagal taisykles, bet negaliu tylėti. Jis sustingo. — Sakyk, — tarė. — Kai sakai „aš bankomatas“, — balsas sudrebėjo, — atrodo, kad manai, jog tik ir darau, kad leidžiu tavo pinigus. Aš irgi bijau. Bijau susirgti, bijau, kad išeisi, bijau likti viena. Kartais perku kažką ne tam, kad išleisti, o kad pajusčiau: mes dar kažką planuojam. Kad yra ateitis. Jis pravėrė burną atsakyti, bet suspėjo sustoti. Jie žiūrėjo vienas į kitą per stalelį, it per ribą. — Tai ne pagal laikmatį, — tyliai pasakė jis. — Žinau, — atsakė ji. — Bet nesu robotas. Jis nusišypsojo be džiaugsmo. — Gal tie mūsų metodai ne gyviems, — sumurmėjo. — Jie tiems, kurie nori bandyti dar kartą, — tarė ji. Jis atsigulė ant sofos atlošo, jausdamas nuovargį visame kūne. — Užteks šiandien, — pasiūlė jis. Ji pažvelgė į laikmatį, paskui į jį. — Gerai, — sutikusi atsakė. — Bet nesakykim, kad nepavyko. Tiesiog… pažymėsim paraštėse. Jis linktelėjo. Ji paėmė laikmatį, bet nenešė, padėjo arčiau krašto — lyg palikdama galimybę sugrįžti. Naktį jis ilgai vartėsi. Ji gulėjo šalia, nugara į jį. Jis iškėlė ranką, norėjo padėti ant peties, bet sustojo kelių centimetrų atstumu. Galvoje sukosi jos žodžiai apie jausmą būti kaimyne. Jis tyliai nuleido ranką, apsivertė ant nugaros ir spoksojo į tamsą. Trečias pokalbis atsitiko po savaitės, bet prasidėjo anksčiau — autobuse. Važiavo į polikliniką: jam reikėjo EKG, jai — tyrimų. Pilna žmonių, stovėjo susikibę į turėklą. Ji tylėjo, žiūrėjo pro langą, jis — į jos profilį. — Pyksti? — paklausė jis. — Ne, — pasakė ji. — Galvoju. — Apie ką? — Kad senstam, — neatitraukdama akių nuo gatvės atsakė ji. — Ir jei dabar neišmoksim kalbėtis, vėliau jau nespėsim. Jis norėjo pasakyti, kad dar viskas gerai, bet neišdrįso. Prisiminė, kaip vakar duso lipdamas į penktą aukštą be lifto. — Bijau, — net pats sau netikėtai ištarė jis. — Kad paguldys į ligoninę, o tu ateisi su lauknešėliais ir tyliai pyksi. Ji atsisuko. — Nepyksiu, — tarė ji. — Bijosiu. Jis linktelėjo. Vakare atsisėdo ant sofos, laikmatis jau stovėjo ant stalo. Ji padėjo šalia du puodelius arbatos, atsisėdo priešais. — Gal šiandien pradėk tu, — pasiūlė ji. — Jau prisikalbėjau autobuse. Jis atsiduso, pasuko diską ties „10“. — Jaučiu, — tarė, — kad kai kalbi apie nuovargį, iškart manau, jog kaltina. Net jei nesakai. Tada imu teisintis dar nespėjus tau užbaigti. Ji linktelėjo. — Man svarbu, — tęsė jis, — išmokti girdėti tave, o ne tik gintis. Bet nemoku. Mane vaikystėje mokė: jei kaltas, būsi nubaustas. Kai sakai, kad blogai, girdžiu „esi blogas“. Pirmą kartą ištarė garsiai ir pats stebėjosi. — Noriu, kad susitartume: kai kalbi apie jausmus, tai nereiškia automatiškai, jog aš kaltas. O jei kažkas ne taip, sakai ne „visada“, o konkrečiai: „vakar“, „dabar“. Laikmatis tiksėjo. Ji klausė tyli, nepertraukdama. — Viskas, — iškvėpė jis, išgirdęs signalą. — Tavo eilė. Ji pasuko diską. — Jaučiu, — pradėjo lėtai, — kad jau seniai gyvenu režimu „laikyti“. Už visus. Vaikus, tave, tėvus. Ir kai tu nutyli, atrodo, kad viena tempiu visą vežimą. Jis prisiminė, kaip pernai laidojo jos mamą. Tada tikrai daugiau tylėjo, nei kalbėjo. — Man svarbu, — tęsė ji, — kad tu kartais pats pradėtum pokalbį. Ne lauktum, kol aš susprogs, o pats paklaustum: „Kaip jautiesi?“, „Gal pakalbėkim?“. Nes jei visada pradedu aš, jaučiuosi… įkyri. Jis linktelėjo. — Noriu, — ji sustojo akimirksniui, — susitarti dėl dviejų dalykų. Pirma: rimtų pokalbių nepradedam, kai kas nors jau pavargęs ar piktas. Ne bėgant, ne tarp durų ir lifto. Jei reikia — atidedam pokalbį. Jis žiūrėjo į jos veidą. — Antra, — pratęsė ji, — nekeliam balso prie vaikų. Žinau, kad kartais nesusilaikau, bet nenoriu, kad jie matytų mus rėkiančius. Laikmatis pyptelėjo, bet ji dar pridėjo. — Viskas, — paskubomis. — Baigiau. Jis šyptelėjo kampu. — Jau ne pagal taisykles, — pastebėjo. — Bet pagal gyvenimą, — atsakė ji. Jis ištiesė ranką prie laikmačio, išjungė. — Sutinku, — pasakė. — Su abiem punktais. Ji kiek nuleido pečius. — Ir aš, — pridūrė po pauzės, — noriu savo punkto. Vieno. — Kokio? — sunerimo ji. — Jei nespėjame išsikalbėti per dešimt minučių, — pasakė, — neperkeliam barnio į naktį. Atidedam sekančiam ketvirtadieniui. Kad nebūtų… ištempto fronto. Ji pagalvojo. — Pamėginsim, — tarė. — Bet jei „dega“? — Jei dega, gesinam, — linktelėjo. — Bet ne benzinu. Ji nusijuokė. — Sutarta, — pasakė. Tarp pokalbių gyvenimas tekėjo kaip visada. Rytais jis virdavo kavą, ji kepdavo kiaušinienę. Kartais jis plaudavo indus nelaukdamas, kol paprašys. Ji pastebėdavo, bet ne visada pasakydavo. Vakare žiūrėdavo serialus, ginčydavosi, kuris herojus teisus. Kartais ji atversdavo burną sakyti „mes irgi taip“, bet prisimindavo taisyklę ir atidėdavo ketvirtadieniui. Kartą ji stovėjo prie viryklės, maišydama sriubą, ir pajuto, kaip jis prieina iš nugaros ir uždeda ranką ant liemens. Tiesiog šiaip, be priežasties. — Kas nutiko? — neatsisukdama paklausė. — Nieko, — atsakė jis. — Treniruojuosi. — Ką? — nustebo ji. — Prisilietimus, — tarė. — Kad būtų ne pagal tvarkaraštį. Ji šyptelėjo, bet neatsitraukė. — Užskaitau, — tarė. Po mėnesio jie vėl sėdėjo ant sofos, laikmatis gulėjo tarp jų. — Tęsiam? — paklausė jis. — O kaip manai? — atsakė ji. Jis pažiūrėjo į baltą apvalų korpusą, į jos rankas, į savo kelius. — Manau, taip, — pasakė. — Dar nemokam. — Ir neišmoksim, — gūžtelėjo ji. — Čia ne egzaminas. Čia kaip dantis valytis. Jis nusišypsojo. — Romantiškas palyginimas. — Bet aiškus, — atsakė ji. Ji pasuko diską ties „10“ ir padėjo laikmatį atgal. — Šiandien be griežtumo, — pasiūlė ji. — Jei nuklysim į šalį — grįšim. — Be fanatizmo, — pritarė jis. Ji giliai įkvėpė. — Jaučiu, — tarė, — kad palengvėjo. Ne visur, bet… lyg tapau mažiau nematoma. Tu pats imi klausti, kalbėtis. Aš tai pastebiu. Jis kiek sumišo. — Man svarbu, — tęsė ji, — kad nenustotume to daryti, kai „palengvės“. Kad negrįžtume prie seno įpročio tylėti, kol sprogstam. Jis linktelėjo. — Noriu, — pasakė ji, — kad po metų galėtume pasakyti: „Tapom atviresni“. Ne idealūs, ne be ginčų — tiesiog… atviresni. Laikmatis tiksėjo. Jis klausė, šįkart nenorėdamas juokauti. — Viskas, — baigė ji, išgirdusi signalą. — Tavo eilė. Jis paėmė laikmatį, pasuko, paspaudė. — Jaučiu, — tarė, — kad man tapo baisiau. Anksčiau galėjau slėptis už tylos, o dabar tenka kalbėtis. Bijau pasakyti ką bloga — įskaudinti, užgauti. Ji klausė, lengvai palenkusi galvą. — Man svarbu, — tęsė jis, — kad prisimintum: aš ne priešas. Jei kalbu apie savo baimes, tai ne prieš tave. Tai… tik apie mane. Pauzė. — Noriu, — tarė, — kad laikytumėmės šios taisyklės. Kartą per savaitę — atvirai ir be kaltinimų. Net jei kartais nepavyks. Kad būtų kaip mūsų bendras susitarimas. Laikmatis pyptelėjo. Jis išjungė, nelaukdamas kito signalo. Jie pasėdėjo tyliai. Virtuvėje kažkas spragtelėjo — išsijungė virdulys. Už sienos kaimynai juokėsi, trenkėsi laiptinės durys. — Žinai, — pasakė ji, — ilgai galvojau, kad reikia vieno didelio atvirumo. Kaip kine. Kad viskas pasikeistų. O pasirodo… — Kad tiesiog kiekvieną savaitę po truputį, — užbaigė jis. — Mhm, — linktelėjo ji. — Po truputį. Jis pažvelgė į jos veidą. Raukšlės niekur nedingo, nuovargis irgi. Bet žvilgsnyje buvo kažkas dar — gal dėmesys. — Eisim arbatos? — pasiūlė jis. — Einam, — sutiko ji. Ji paėmė laikmatį ir nunešė į virtuvę. Padėjo šalia cukrinės, neslėpdama į stalčių. Jis įpylė vandens į virdulį, uždėjo ant viryklės, uždegė ugnį. — Kitą ketvirtadienį po darbo vizitas pas gydytoją, — atsirėmusi į stalą pranešė ji. — Gal pavėluosiu. — Tada perkeliam į penktadienį, — atsakė jis. — Nespręsim rimtų dalykų, kai tu pavargus. Ji pažiūrėjo į jį ir nusišypsojo. — Sutarta, — tarė. Jis atidarė spintelę, išėmė du puodelius, padėjo ant stalo. Virdulyje ėmė kilti burbulai. — Kur dėti druską? — staiga paklausė, prisimindamas pirmą pokalbį. Ji atsisuko, pamatė indelį jam rankoje. — Ten, kur aš jos ieškau, — automatiškai atsakė, paskui sustojo ir pridūrė: — Į antrą lentyną, iš kairės. Jis padėjo indelį į nurodytą vietą. — Supratau, — pasakė. Ji priėjo arčiau, palietė jo petį. — Ačiū, kad paklausei, — tyliai tarė ji. Jis linktelėjo. Virdulys grojo garsiau. Laikmatis tylėjo ant stalo, laukdamas kito ketvirtadienio.

Laikmatis ant stalo Vėl tą druską ne ten pastatei, ištarė ji, nenuleisdama akių nuo puodo. Jis sustingo