Zibainis

Aistė, aš susituokiu, švelniai šypsodamasi pasakė Viltė, vestuvės šį penktadienį. Ar galėsi ateiti?

Uncategorized

00

Teisė neskubėti

Teisė neskubėti Žinutė iš šeimos gydytojos atėjo, kai sėdėjau darbovietėje prie savo stalo, dėliojau

Uncategorized

01

Kai visi puikuojasi išmaniais šaldytuvais ir automobiliais, o aš džiaugiuosi sena žoliapjove – apie ištikimybę, paprastumą ir tylų lietuvišką stebuklą kasdieniame gyvenime

Žmonės turi įspūdingų daiktų. Šaldytuvai, kurie kalba atgal. Automobiliai, kurie pradeda pypsėti, jei

Uncategorized

010

Pirmąkart į aštuonių aukštų sūnaus rūmus įžengusi mama išgirdo vieną nuotakos frazę, kuri ją privertė verkti ir sugrįžti į kaimą vidurnaktį: „Sūnau, tave myliu, bet nepriklausau šiai vietai“

Mama pirmą kartą įžengė į sūnaus aštuonių aukštų rūmus, bet viena frazė dukterkės-jonų jos nuoširdžiai

Uncategorized

015

– Štai ir viskas! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi būti vyro Ryte pas Jakštus iš miesto atvažiavo suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai lankėsi. Atvyko Saulius bulvių – jis visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui tas bulves sodinti ir kasti. – Tai pasakyk, Sauliau, kaip tau sekasi gyventi su savo Egle? – smalsiai paklausė močiutė, besisukinėdama prie pečiaus. – Tai, močiute, visko būna… – nenoriai atsiliepė anūkas. – Visko… – Palauk-palauk, – sunerimo senelis Stasys. – Ką reiškia – visko? Jau pykstatės, ar kaip? – Na, lyg ir dar nesipykstam. Bandom susitarti, kas namuose šeimininkas, – prisipažino anūkas. – Dievaži… – su juoku atsiduso močiutė, – atradot dėl ko ginčytis. Ir taip turi būti aišku. – Taip, – nusijuokė ir senelis. – Aišku, kad pagrindinė šeimoje buvo ir bus tik žmona. – Nu jau, nu jau… – vėl pasigirdo nuo pečiaus. – Seneli, tu rimtai? – nustebo anūkas. – Juokauji gi? – Nė kiek, – atkirto Stasys. – Jei netiki, paklausk močiutės. Rūta, sakyk, kieno visada paskutinis žodis mūsų namuose? – Liaukis šnekėt nesąmones, – šiltai atsakė močiutė. – Ne, sakyk, – neatlyžo Stasys. – Kas sprendžia galutinai – tu ar aš? – Na, aš… – Kaip čia? – nepatikėjo anūkas. – Niekad tokio dalyko čia nemačiau. Šiaip manau, kad namuose šeimininkas visada turi būti vyras. – Ai, baik, Sauliau, – nusijuokė senelis. – Tikroje šeimoje viskas kitaip. Dabar papasakosiu kelias istorijas ir pats suprasi. Istorija – Pradėjo, – nepatenkinta suburbėjo močiutė. – Dabar, turbūt, apie motociklą papasakos. – Apie kurį motociklą? – nustebo anūkas. – Apie tą, kuris rūdija daržinėj, – linksmai patvirtino senelis. – Jau šimtas metų ten stovi. O žinai, kaip močiutė privertė mane jį nupirkti? – Močiutė? Privertė? – Taip. Pati pinigų davė, iš savo santaupų. Bet pradžioje buvo kita istorija. Kartą gavau algą, kaip tik motociklui su vežimėliu užteko. Sakau Rūtai, noriu motociklą pirkti. Su vežimėliu – bulves iš laukų parsivežti. Tada mums sklypus laukuose duodavo. Tavo močiutė užsispyrė – sako, gal geriau spalvotą televizorių pirkti, brangūs tie buvo, o bulves, kaip veja, ant dviračio vežiuoti. Maišas ant rėmo – ir pirmyn. Gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Taip ir nusipirkom televizorių. – O motociklas? – neįkando anūkas. – Motociklą irgi nusipirkom… – atsiduso močiutė. – Bet jau vėliau. Kai senelis nugarą pasitempė, tai pačiai teko beveik visas bulves vežiot. Kai rudenį kiaules išpjaustėm, visus pinigus jam atidaviau ir sakau – važiuok į rajoną pirkt motociklo su vežimėliu. – Kitą rudenį vėl šiek tiek pinigų buvo, – tęsė senelis. – Sakau, statom naują pirtį, nes senoji apgriuvus. O močiutė vėl prieš – sako, geriau baldų namams. Gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Baldus ir pirkom. – O pavasarį ta pirtelė sugriuvo… – pabaigė močiutė. – Sniego daug buvo, stogas neišlaikė… Po šito ir nusprendžiau: kaip Stasys pasakys, taip ir bus. – Štai tau! – sušuko Saulius. – Viskas kaip reikia! Paskutinis žodis visada turi būti vyro. – Ne, Sauliau, nesupratai, – nusijuokė senelis. – Prieš ką nors darant, ateinu ir klausiu – gal galima pečių pertvarkyt? Leidžia? Kaip ji pasako, taip ir būna. – Aš po tų atvejų visad sakau – kaip tu galvoji, taip daryk. – Tai, Sauliau, šeimoje vis tiek paskutinis žodis žmonos, – apibendrino senelis. – Supratai mane? Saulius susimąstė, paskui ėmė juoktis. O kai atsigavo, dar kartą susimąstė – ir veidas prašvito. – Dabar supratau, seneli. Nuvyksiu namo ir sakysiu: “Gerai, Egle, keliausim atostogauti į Turkiją, kaip tu nori. O mašinos kol kas neremontuosiu – ten automatas genda. Jei užges – ir tebūnie. Visą žiemą į darbus važinėsime autobusais. Reikės tik valanda anksčiau keltis, kas čia tokio…” Teisingai mąstau, seneli? – Visiškai teisingai, – linksmai linktelėjo senelis. – Po poros metų rasit kompromisą. O moteris šeimoje turi būti pagrindinė. Taip vyrui ramiau. Sakau iš patirties…

Na va! sušukau aš. Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui. Šį rytą pas Vilkavičius

Uncategorized

04

Mirra: Naujas atnaujinimas prieinamas. Programėlė, keičianti tikrovės tikimybes — Vilniaus studento pasirinkimas tarp gundymo valdžia ir kainos už pasekmes

Atnaujinimas pasiekiamas Pirmą kartą telefonas nušvito tamsiai raudonai tiesiog universiteto paskaitos metu.

Uncategorized

029

Padovanojau marčiai šeimos žiedą, o po savaitės netikėtai pamačiau jį lombardo vitrinoje

Tik saugiai nešiok, mergyte, pratarė Nijolė Petronienė, atsargiai kaip chrizanteminę vazą perduodama

Uncategorized

029

Vyrui paskyrus laidotuves, sulaukiau žinutės iš nežinomo numerio: ‘Aš vis dar gyvas. Nepriklausyk vaikams.’ Maniau, kad tai žiauri pokštas.

Ant mano žmonos laidų stovėjau, kai telefonas vibruodamas pranešė nuo nežinomo numerio: Vis dar gyvu.

Uncategorized

035

Vyras parsivedė draugą savaitei pagyventi, o aš tyliai susikroviau lagaminą ir išvažiavau į Druskininkų sanatoriją

Vyras parsivedė draugą porai savaičių, o aš tyliai susikroviau lagaminą ir išvykau į sanatoriją Prašom