Zibainis

Laiškas, kuris nepasiekė adresato

Laiškas, kurio adresatas taip ir negavo Močiutė ilgai sėdi prie lango, nors žiūrėti nėra labai į ką.

Mano marti pradėjo kiršinti sūnų prieš mane dėl buto ir kaltina mane, kad nesirūpinu jų laime – visa tai, nes atsisakiau apsikeisti būstais

Mano marti įsižeidė dėl buto reikalų ir dabar bando įkalbėti sūnų nusisukti nuo manęs. Mano sūnelis įkliuvo

Kai anyta suarti mano išpuoselėtą sodybos veją ir pavertė ją daržo lysvėmis – privertžiau ją viską grąžinti taip, kaip buvo: kaip užsimezgė didžioji šeimos kova dėl žemės ir kodėl aš nepasidaviau seniems tradiciniams įpročiams

Raimundai, tu tikrai paėmei anglis? Prisimink, pernai pritrūkom, paskui teko lėkti į kaimo parduotuvę

Neleisiu, kad mano sūnus išlaikytų svetimą vaiką

Kiek tavo buvęs moka išlaikymo? Gabija vos neužspringo arbata. Klausimas buvo lyg netikėtas vėjo gūsis

Vienas skambutis iš mano marčios telefono pakeitė mano apsisprendimą padėti jaunai lietuvių šeimai susirasti butą – vilnietiškos istorijos vingiai apie paveldą, šeimos ryšius ir netikėtus emocijų protrūkius per 60-ąjį gimtadienį

Šiandien noriu užrašyti savo mintis, nes viena netikėta žinia visiškai pakeitė mano norą padėti jaunai

Giminaičiai įsižeidė, kai neleido jiems pernakvoti savo naujame bute: kaip atsisakymas priglausti artimuosius naujakurį pavertė šeimos priešu – Giedrės istorija apie asmenines ribas, lietuvišką svetingumą ir senas nuoskaudas

Dienoraščio įrašas Šiandien dar kartą įsitikinau, kaip sunku brėžti ribas, ypač su artimaisiais.

Tu mane išdavei – vestuvių nebus

Tu išdavikas, vestuvių nebus Meile mano, ką tu čia užkliuvai už tokių nesąmonių? Justinas vos žvilgtelėjo

Vieną dieną tėtis mane pasikvietė į savo kambarį: sakė, kad norėtų aptarti rimtą temą, bent jau taip jis tvirtino. Tiesą sakant, truputį sunerimau. Svetainėje manęs laukė moteris. Mano šeimos ašis – mano tėtis, kuris mane užaugino, rūpinosi manimi ir visada buvo mano tvirta atrama. Po mano gimimo mama mus paliko, o tėvelis nusprendė nebesituokti iš baimės dar kartą įskaudinti širdį. Gyvenimas tėčiui ne visada buvo maloningas, todėl norėjau greičiau suaugti, kad galėčiau paremti jį visuose atsakinguose darbuose. Dėl mūsų finansinės padėties pradėjau dirbti jau būdama 15-os – rašiau straipsnius vietos laikraščiui, po trejų metų gavau geresnį darbą. Po kurio laiko įsidarbinau biure, tad galėjau pragyventi savarankiškai ir padėti tėčiui. Vieną dieną tėtis pasikvietė mane rimtam pokalbiui – bent jau taip jis sakė. Pajutau šiokį tokį nerimą. Svetainėje manęs laukė moteris, kurią tėtis pristatė kaip mano mamą. Pamačiusi mane ji pradėjo verkti, atsiprašinėjo ir bandė apkabinti, bet negalėjau apsispręsti ar priimti jos apkabinimą. Švelniai ištrūkusi iš jos glėbio, tyliai išėjau, palikdama senolius vienus. Nusprendžiau leisti tėčiui spręsti situaciją taip, kaip jis mano esant geriausia. Negaliu atleisti žmogui, kuris kadaise paliko mus su tėčiu ir net per tiek metų nesurado progos pasveikinti manęs su gimtadieniu.

Vieną dieną tėtis mane pasikvietė į savo kambarį: sakė, kad norėtų pasikalbėti apie rimtą dalyką.

Vyro giminė užsimanė į mūsų sodybą per šventes, bet raktų taip ir negavo – apie drąsą gintis nuo įžūlių giminių ir ribų teisę Lietuvoje

Tai mes, žinok, pagalvojom: kam gi jūsų sodybai be reikalo tuščiai stovėt? Naujametėms atostogoms su