Vasaro šviesos išblėžus, ankstyvą rytą Austėja išėjo iš namų. Škriostėja švelni sniego pirštų dulkė krisdavo
Mano dienoraštis Šiandien vėl galvojau apie savo seną draugą Audrių. Jam dabar keturiasdešimt dveji.
Naujausi lūšto skruzdėlio lizdas Kai Jonas susituokė su Austėja, jo motina iškart susidraugavo su pamuola.
Mano anyta bando sugriauti mano santuoką. Liūdniausia yra tai, kad mano vyras manimi netiki.
Koks skirtumas, kas rūpinosi močiute! Butas pagal įstatymą turėtų priklausyti man! – su manimi ginčijasi mano mama.
Mano mama grasina man teismu. Kodėl? Nes močiutės butas atiteko ne jai ir net ne man, o mano dukrai. Mama įsitikinusi, kad tai siaubingai neteisinga – butas, jos manymu, turėjo pereiti jai. Tačiau močiutė nusprendė kitaip. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad su vyru gyvenome kartu su ja ir rūpinomės ja paskutinius penkerius metus.
Savo mamą drąsiai vadinčiau savanaude. Svarbiausi buvo tik jos norai ir interesai, kitų žmonių – nerūpėjo. Mama tris kartus buvo ištekėjusi, bet turėjo tik dvi dukras: mane ir jaunesnę seserį. Su sese puikiai sutariame, tačiau su mama – jau nebe.
Savo tėčio net neprisimenu. Jie su mama išsiskyrė, kai man buvo vos dveji. Iki šešerių gyvenau su mama pas močiutę. Kažkodėl tada galvojau, kad močiutė labai šiurkšti, – galbūt todėl, kad mama vis verkdavo. Tik užaugusi supratau, kad mano močiutė buvo labai gera, ji tiesiog norėjo išvesti dukterį į tiesų kelią.
Vėliau mama ištekėjo antrą kartą, ir mes abi atsikraustėm pas patėvį. Antrame mamos santuokoje gimė sesė. Mama su patėviu išgyveno septynerius metus. Kai išsiskyrė, šįkart mes nebegrįžome pas močiutę. Patėvis išvyko į darbą užsienyje, bet laikinai leido mums likti jo bute. Po trijų metų mama vėl ištekėjo ir apsigyvenome pas trečią vyrą.
Šiam vyrui, aišku, nepatiko, kad jo išrinktoji turi vaikų. Mums nieko blogo nedarė, tiesiog nekreipė dėmesio. Ir mama jau beveik nustojo mumis rūpintis – ji visa buvo panirusi į naujus santykius, nuolat buvo pavydi ir kėlė scenas.
Kartą per mėnesį mama susiruošdavo krautis daiktus, bet patėvis kiekvieną sykį ją sulaikydavo. Aš su seserimi pripratome prie to ir nebereagavome. Aš ėmiausi sesers auklėjimo – mamai nebuvo laiko. Gerai, kad turėjome močiutes – jos mums labai padėjo. Po to išėjau gyventi į bendrabutį, o sesė liko su močiute. Tėtis jai visuomet padėjo. O mama paskambindavo tik per šventes.
Aš pripratau, kad tokia yra mano mama: ji nesirūpina manimi ir manimi nesidomi. O sesuo negalėjo taip lengvai atleisti – ypač kai mama neatėjo į jos išleistuvių vakarą.
Užaugome. Sesė ištekėjo ir išvyko į kitą miestą, aš su vaikinu ilgai nesiskubinome tuoktis. Nuomojomės butą, dažnai lankiau močiutę – buvome artimos, bet stengiausi jai netrukdyti.
Tačiau močiutė susirgo ir pakliuvo į ligoninę. Reikėjo geros priežiūros, tad ėmiau jai padėti kasdien: pirkau maistą, gaminau, valiau, kalbėjausi, žiūrėjau, kad laiku vartotų vaistus. Kartais apsilankydavau su draugu – jis irgi padėdavo, tvarkydavo smulkius reikalus. Tuomet močiutė pasiūlė mums pas ją apsigyventi – kad galėtume daugiau sutaupyti savo būstui.
Be abejo, sutikome. Močiutė labai mylėjo mano draugą. Įsikraustėme visi. Po pusės metų pastojau, nusprendėme kurti šeimą. Močiutė labai džiaugėsi, kad turės provaikaitę. Surengėme kuklią šventę – o mama net nepasirodė ir net nepasveikino.
Kai dukrai buvo tik du mėnesiai, močiutė nugriuvo ir susilaužė koją. Man buvo nepaprastai sunku – turėjau rūpintis ir močiute, ir kūdikiu. Labai reikėjo mamos pagalbos, tačiau ji atsisakė, žadėjusi atvykti vėliau – bet taip ir neatvyko.
Po pusmečio močiutė patyrė insultą ir tapo visiškai prikaustyta prie lovos. Rūpintis ja buvo be galo sunku – jei ne mano vyras, vargu ar būčiau ištvėrusi. Kai močiutei pagerėjo – pradėjo šiek tiek kalbėti ir judėti – dar du su puse metų gyvenome kartu. Močiutė spėjo pamatyti, kaip jos provaikaitė bėgioja. Močiutė tyliai išėjo miegodama, mums su vyru jos be galo trūksta.
Mama atvyko tik į laidotuves. Po mėnesio pasirodė vėl – šįkart primygtinai liepdama užleisti jai butą, įsitikinusi, kad jis priklauso jai. Ji nežinojo, kad močiutė savo butą užrašė mano dukrai tuoj po jos gimimo. Tad mamai nebeliko nieko.
Mama, žinoma, tai priėmė labai skaudžiai. Reikalavo atiduoti butą, antraip grasino teismu.
– Žiūrėkite, kokia ji klastūnė! Apgavai senolę, užvaldei butą ir gyveni čia! Tau tai lengvai nesibaigs! Nesvarbu, kas rūpinosi močiute! Butas turi priklausyti man!
Tačiau mama jokio buto negaus. Tai žinau tikrai, nes pasikonsultavau su notaru ir teisininku. Liksiame gyventi bute, kurį mums paliko močiutė. O jei antras vaikas gims mergaitė, būtinai pavadinsime močiutės vardu. Kokį tai turi skirtumą, kas rūpinosi močiute! Butas pagal įstatymą turėtų priklausyti man! ginčijasi
Kai ji kažką dėjo iš puodo, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterinių servetėlių ir pradėjau valyti šakutes.
Ugnė ištrūko iš jausmų tremties. Dar devintajame klasės skyriuje ji pastebėjo, kaip jos klasės draugas
Važiuoju atostogauti, nesiruošiu nieko prižiūrėti! Uošvė mane paliko, bet aš irgi išmokiau ją savo pamoką.
Aklas susitikimas Po kieto sukilimo su Jurgita, Gediminas jautėsi šiek tiek kaltas. Išskyręs santuoką
