Laiškas iš savęs Vokas buvo oranžinis. Ryškus, absurdiškai ryškus lyg apelsinas vasario pusnyje Katedros aikštėje.
Žingsnis iki altoriaus Prisimenu, kaip vieną saulėtą pavasario rytą stovėjau prieš veidrodį savo vaikystės
Mano seneliai pragyveno drauge visą gyvenimą 57 metus, kupinus rūpesčių, džiaugsmų ir šiltų kasdienių
Atvažiavom! Išlipkit! vairuotojas sustabdė sunkvežimį prie seno, išsiklaipiusio medinio tvoros ir užgesino variklį.
Pamestas bagažas Lagaminas svėrė ne taip, kaip turėjo. Ramunė pajuto tą dar prie konvejerio.
Viena vakara grįžtu namo ir manęs laukia didelis netikėtumas. Mano dukra pakuoja savo daiktus drabužius
– Dovile! Pagaliau! Jau visai nebeatsilaikau! iš ūkanų namų duris atvėrė Margarita Povilaitienė
Prieš keturis mėnesius gimė mano sūnelis. Mano vyrui taip ir nebuvo lemta jo išvysti liga jį nusinešė
Žmonės stebėjosi: šuo apleistame name maitino ne visai šuniukus Prisimenu, kaip prieš daug metų grįžinėjau