Zibainis

Koks gi čia skirtumas, kas rūpinosi močiute! Butas pagal įstatymą turi priklausyti man! – mano mama pykstasi su manimi. Mano pačios mama man grasina teismu. Kodėl? Nes močiutės butas neatiteko nei jai, nei net man – jis atiteko mano dukrai. Mama mano, kad tai žiauriai neteisinga ir butas privalėjo likti jai. Bet močiutė pasirinko kitaip. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad aš ir mano vyras gyvenome kartu su ja ir rūpinomės ja paskutiniuosius penkerius metus. Drąsiai galiu sakyti – mano mama tikra savanaudė. Jos norai ir interesai jai visada buvo daug svarbesni nei kitų žmonių. Mama buvo ištekėjusi tris kartus, bet turi tik dvi dukras: mane ir mano jaunesnę sesę. Su seserimi mūsų santykiai puikūs, bet su mama – jau visai ne. Savo tėčio net neturiu prisiminimų. Jis išsiskyrė su mama, kai man buvo vos dveji metai. Vėliau iki šešerių gyvenome su mama pas močiutę. Kažkodėl tada man atrodė, kad močiutė labai nemaloni. Gal todėl, kad mama vis verkdavo. Tik vėliau, užaugusi, supratau, kad ji buvo labai gera moteris. Norėjo tik padėti dukrai atsistoti ant kojų. Po to mama antrą kartą ištekėjo, ir gyvenome tryse su mano patėviu. Šioje santuokoje gimė mano sesuo. Su patėviu mama gyveno septynerius metus, bet vėliau vėl išsiskyrė. Šįkart pas močiutę nebegrįžome. Patėvis išvažiavo uždarbiauti, ir laikinai leido mums gyventi savo bute. Po trijų metų mama vėl ištekėjo už kito vyro. Žinoma, jos naujasis vyras nebuvo sužavėtas., kad žmona turi vaikų. Tačiau niekada mums nebuvo piktas – tiesiog visiškai ne kreipė dėmesio. Mama irgi mūsų beveik nepastebėjo, buvo visiškai atsidavusi naujam vyrui, vis jam pavydėjo, keldavo skandalus ir daužydavo indus. Kartą per mėnesį mama pradėdavo krautis daiktus, bet jos vyras visada ją sustabdydavo. Aš ir sesė pripratusios, vis labiau rūpinausi seserimi, nes mamai mūsų visai nebuvo laiko. Laimei, turėjome močiutes – jos mus labai palaikė. Kai įstojau į universitetą, išsikėliau į bendrabutį, o sesė liko gyventi su močiute. Tėtis visada jai padėdavo, o mama paskambindavo tik per šventes. Aš tiesiog priėmiau mamą tokią, kokia ji yra. Seniai supratau, kad ji mumis nesirūpina, dėl mūsų nesijaudina. Mano sesuo – ne. Ji labai pykdavo, ypač tada, kai mama neatėjo į jos išleistuves. Mūsų vaikystė baigėsi. Sesuo ištekėjo ir išvyko su vyru į kitą miestą. O aš su draugu gyvenome nuomojamame bute, neskubėjome tuoktis. Dažnai lankydavau močiutę, mes labai artimai bendravome, bet stengdavausi jos neapsunkinti. Vėliau močiutė susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Gydytojai pasakė – reikia nuolatinės globos. Pradėjau lankyti ją kasdien: atnešdavau maisto, gamindavau, tvarkydavausi, bendraudavau, prižiūrėjau, kad vartotų vaistus. Mano draugas irgi visada padėdavo – tvarkė daiktus, remontuodavo butą. Tada močiutė pasiūlė mums pas ją apsigyventi, kad galėtume sutaupyti savo būstui ir nemokėti už nuomą. Be jokios abejonės sutikome! Su močiute sutarėme puikiai, o ji labai mėgo mano draugą. Apsigyvenome. Po pusmečio sužinojau, kad laukiuosi. Nusprendėme gimdyti, močiutė buvo labai laiminga dėl būsimos proanūkės. Susituokėme be ceremonijų – tik su artimaisiais kavinėje, o mama net neatėjo. Net telefonu nepasveikino. Kai dukrai buvo vos du mėnesiai, močiutė susilaužė koją. Man buvo be galo sunku vienai rūpintis ir močiute, ir kūdikiu. Labai reikėjo mamos pagalbos – tačiau ji atsisakė, teisindamasi, kad blogai jaučiasi. Pagalbos iš jos taip ir nesulaukėme. Po pusmečio močiutė patyrė insultą, ilgai buvo prikaustyta prie lovos. Tik vyro dėka išgyvenau šį laiką. Vėliau močiutė pagerėjo, vėl pradėjo kalbėti, vaikščioti. Po insulto dar gyveno dvejus su puse metų ir spėjo pamatyti, kaip proanūkė išmoko bėgioti. Močiutė tyliai mirė miegodama… Mums su vyru jos netektis buvo didžiulis smūgis, juk ją taip mylėjome ir iki šiol labai pasiilgstame. Mama atvažiavo tik į laidotuves. Po mėnesio dar kartą atvažiavo – išmesti mane iš buto ir pasiimti jį sau. Buvo įsitikinusi, kad teisėtai paveldės butą. Tačiau ji nežinojo, kad močiutė tą butą mano dukrai perrašė vos po jos gimimo. Todėl mama negavo visiškai nieko. Žinoma, jai tai visiškai nepatiko. Pasiuto – reikalavo atiduoti butą, kitaip grasino teismu. – Matai, kokia tu suktagalvė! Apgavai senutę, išviliojai iš jos butą, o pati esi ten įsikūrusi! Tau taip lengvai tai nepraeis! Nesvarbu, kas rūpinosi močiute! Tas butas privalo būti mano! Mano mama tikrai negaus jokio buto. Tai žinau tiksliai – pasitariau su notaru ir teisininku. Gyvensime bute, kurį padovanojo močiutė. O jei gims antra dukra – būtinai pavadinsiu močiutės vardu.

Ką gi reiškia, kas rūpinosi močiute! Butas pagal įstatymą turi priklausyti man! ginčijasi su manimi mano motina.

Uncategorized

029

„Gera moteris. Ką mes be jos darytume? – O tu jai tik du tūkstančius kas mėnesį moki. – Ona, juk mes ant jos vardu butą užrašėm“ Mykolas atsikėlė iš lovos ir lėtai nuėjo į kitą kambarį. Prie naktinio šviestuvo, apsiblaususiomis akimis, pažvelgė į žmoną. Jis atsisėdo šalia, pasiklausė. – Atrodo, viskas gerai. Pakilo ir pamažu nutipeno į virtuvę. Atidarė kefyrą, užsuko į vonią. Ir grįžo į savo kambarį. Atsigulė į lovą. Nemiega: – Mums su Ona po devyniasdešimt. Kiek nugyventa? Jau netrukus ir Dievui pasižiūrėsim į akis, o šalia nieko nėra. Dukrų, Natalijos jau nebėra, dar net šešiasdešimties nesulaukė. Ir Maksimo nebėra. Jis smagiai gyveno… Tik anūkė, Oksana, jau apie dvidešimt metų gyvena Lenkijoje. Nei apie senelius, nei apie savo vaikus, matyt, net nepagalvoja… Nepastebėjo, kaip užmigo. Pabudo nuo rankos prisilietimo: – Mykolai, viskas gerai? – tyliai pasigirdo žmonos balsas. Atsimerkė. Prie jo palinko žmona. – Kas tau, Ona? – Stebiu – guli ir nesijudi. – Dar gyvas! Eik miegoti! … Ir taip jie abu – du garbaus amžiaus Vilniaus senjorai, prie kurios buto raktų turi tik kaimynė Ieva, kasdien laukia saulės, šypsosi vienas kitam ir dalinasi prisiminimais bei paskutiniais savo gyvenimo rytais. Kaip gera moteris – kaimynė – pakeitė jų vienatvę, ką be jos jie darytų, ir kodėl vis dėlto buto testamentas buvo užrašytas jos vardu. Gyvenimo prisilietimai: jautri dviejų devyniasdešimtmečių vilniečių istorija apie meilę, vienatvę ir paskutinį atsidavimą žmogui, kuris tapo šeima.

Gera moteris. Nežinau, ką be jos būtume darę. O juk tu jai tik du tūkstančius eurų kas mėnesį moki.

Uncategorized

063

Kaip mano vyras slapta rėmė savo mamą, kai aš neturėjau kuo aprengti mūsų vaiko

Kaip mano vyras slapta rėmė savo motiną, o mūsų vaikui nebuvo net ką apsirengti Aš ir mano vyras gyvename

Uncategorized

023

Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis. Vitalijus buvo įsimylėjęs Janią dar nuo mokyklos laikų – rašydavo jai raštelius, bandydavo atkreipti dėmesį visais įmanomais būdais. Tačiau Janiai patiko Dima – aukštas blondinas, su kuriuo kartu žaidė tinklinį mokyklos komandoje. Nesmagų, prastai besimokantį Vitalijų ji visiškai ignoravo. Netrukus Dima pradėjo draugauti su Olena – mergina iš paralelinės klasės. Baigus mokyklą, Vitalijus vėl bandė sužavėti Janią. Per išleistuves net pasiūlė jai tekėti… Bet mergina atšovė griežtą „Ne!“, net nenorėjo apie jį galvoti. Baigusi universitetą Jania įsidarbino buhaltere – jos vadovas buvo žavingas brunetas, vyresnis už ją dešimčia metų. Jania žavėjosi jo profesionalumu, išvaizda ir protu. Tarp jų įsiplieskė jausmai – Janios nedomino, kad jos išrinktasis buvo vedęs ir turėjo mažą sūnų. Valerijus Borisavičius žadėjo skirtis ir dievagojosi, kad myli tik Janią. Praėjo keleri metai – moteris priprato savaitgalius ir šventes leisti vienui viena. Ji vis laukė, kol mylimasis skirsis, ir jie galės būti kartu. Vieną dieną Jania pamatė Valerijų su žmona parduotuvėje. Ji laukėsi, o jis švelniai laikė ją už rankos. Paskui paėmė maišelius ir jie kartu nuėjo prie automobilio. Jania su ašaromis akyse stebėjo šią idilę. Kitą dieną ji išėjo iš darbo… Artėjo Nauji metai – moteris neturėjo ūpo nei apsipirkti, nei puošti namų, nei švęsti. Vieną vakarą grįžo namo ir pastebėjo, kad bute žiauriai šalta. Paaiškėjo, jog sugedo katilas. Jania gyveno nuosavame name. Ji bandė išsikviesti meistrą, bet per šventes visi norėjo milžiniškų sumų, ypač sužinoję, kad reikia važiuoti į rajono pakraštį. Jania nuliūdo ir paskambino draugei. Jos vyras dirbo tokioje srityje – galbūt galės padėti. Larisa pažadėjo tuoj paskambinti savo vyrui. Po dviejų valandų Jania išgirdo, kad kažkas skambina į duris. Prie slenksčio stovėjo nepažįstamas vyras, bet geriau įsižiūrėjusi ji atpažino… Vitalijų, savo bendramokslį. – Sveika, Jania, kas gi čia nutiko? – Oi… Iš kur sužinojai? – Viršininkas liepė važiuoti šiuo adresu, sakė, kad tau čia šalta. Ar nuleidai vandenį iš sistemos, kad radiatoriai neužšaltų? – Ne, aš nemoku to padaryti. – Oho, gali visai likti be šildymo. Gerai, kad lauke dar ne stiprus šaltis. Vitalijus greitai nuleido vandenį, pasikrapštė prie katilo, o paskui išvažiavo. Po valandos atvežė reikiamas detales. Netrukus namuose tapo šilta. Vitalijus nusiplovė rankas ir paklausė: – Jania, tau čia ir kranas varva, ir lemputė mirga… Negi tavo vyras negali sutvarkyti? – Nėra man jokio vyro… – Kaip taip? Vis ieškai idealo? – Koks ten idealas… Neturiu nieko, – atsiduso moteris. – Tai kodėl tada man atsakei?“ – nusišypsojo Vitalijus. Ji liko tyli… Sutvarkė dar kraną ir lempą, vyras išėjo namo. O Jania prisiminė savo vaikystę, jaunystę, minkštą berniuką, kuris ją mylėjo. Vitalijus labai pasikeitė – tapo aukštu, lieknu vyru rudomis akimis. Tačiau šypsena liko ta pati. Ji net nepaklausė – gal jis dabar vedęs? Gruodžio 31-ąją kažkas paskambino į duris. Jania nustebusi nuėjo atidaryti – svečių ji nesitikėjo. Prie slenksčio stovėjo Vitalijus – su nauju kostiumu ir gėlių puokšte rankose. – Jania! Dar kartą klausiu. Tu ištekėsi už manęs ar lauksi tobulojo iki pensijos? Moteris pravirko ir linktelėjo iš laimės. Antru bandymu pasiūlymas buvo priimtas…

Dienoraščio įrašas: Šiandien man prieš akis iškilo sena istorija apie meilę ir antrą šansą.

Uncategorized

0390

Man gėda vesti tave į pokylį, – Dainius net nepakėlė akių nuo telefono. – Ten bus žmonių. Normalių žmonių. Nadėja stovėjo prie šaldytuvo su pieno pakeliu rankose. Dvylika metų santuokos, du vaikai. Ir štai – gėda. – Aš apsirengsiu juodą suknelę. – Tą, kurią pats man nupirkai. – Ne apie suknelę kalba, – jis pagaliau pažvelgė. – Reikalas tavje. Tu save apleidai. Plaukai, veidas… visa kažkokia niekuo neišsiskirianti. Ten bus Vadimas su žmona. Ji – stilistė. O tu… pati supranti. – Tai nevažiuosiu. – Va ir šaunuolė. Pasakysiu, kad temperatūra. Niekas nė žodžio netars. Jis nuėjo į dušą, o Nadėja liko stovėti vidury virtuvės. Gretimame kambaryje miegojo vaikai. Kęstučiui – dešimt, Svetlanai – aštuoneri. Būsto paskola, sąskaitos, klasės tėvų susirinkimai. Ji ištirpo šiame bute, o vyras ėmė jos gėdytis. – Jis ką, visai praradęs galvą? – Elena, draugė kirpėja, žiūrėjo į Nadėją taip, lyg ši būtų paskelbusi pasaulio pabaigą. – Gėda vesti žmoną į pokylį? Kas jis apskritai toks? – Sandėlio vedėjas. Paaukštinimą gavo. – Ir dabar žmona jam jau netinka? – Elena pildama virdulį, kalbėjo aštriai, piktai. – Klausyk manęs. Atsimeni, kuo užsiėmei prieš vaikus? – Dirbau mokytoja. – Ne apie darbą. Tu gaminai papuošalus. Iš karoliukų. Aš dar taurių su mėlynu akmeniu turiu. Žmonės nuolat klausia, kur tokį įsigijau. Nadėja prisiminė. Ji vakarais rinkdavo papuošalus, kai Dainius dar domėdavosi ja. – Tai buvo seniai. – Seniai, vadinasi, gali pakartoti, – Elena prisiartino. – Kada tas pokylis? – Šeštadienį. – Puiku. Rytoj ateik pas mane. Aš padarysiu šukuoseną ir makiažą. Paskambinsim Olgai – ji turi suknelių. O papuošalus pasiimsi pati. – Elena, jis gi sakė… – Tegul eina jis su savo „sakė“. Tu nuvažiuosi į pokylį. Ir jį išmuš prakaitas iš baimės. Olga atnešė slyvinę ilgą suknelę atvirais pečiais. Matavosi valandą, prisitaikė, segė smeigtukais. – Tam atspalviui reikia ypatingų papuošalų, – Olga sukinėjosi aplink. – Sidabras netinka. Auksas irgi ne. Nadėja atidarė seną dėžutę. Dugne, įvynioti minkštame audekle, gulėjo komplektas – vėrinys ir auskarai. Mėlynas aventurinas, rankų darbo. Gamino jį prieš aštuonerius metus – ypatingai progai, kuri taip ir neatėjo. – Dieve, šedevras, – Olga net sustingo. – Tu pati? – Pati. Elena padarė švelnią bangą, be pertekliaus. Makiažas – santūrus, bet ryškus. Nadėja apsirengė, užsegė papuošalus. Akmenys prisiglaudė prie kaklo šaltai, svorio jausmas. – Eik pažiūrėk, – Olga pastūmė ją link veidrodžio. Nadėja priėjo. Ir pamatė ne tą moterį, kuri dvylika metų plovė grindis ir virė sriubą. Ji pamatė save. Tą, kokia buvo kažkada. Restoranas prie Neries. Salė pilna stalų, kostiumų, vakarinių suknelių, muzikos. Nadėja įėjo vėlai, kaip planavo. Pokalbiai nutilo kelioms sekundėms. Dainius stovėjo prie baro, juokėsi iš kažkieno juokelio. Pamatė ją – ir sustingo. Ji praėjo pro šalį nepažvelgdama, atsisėdo prie tolimo stalo. Nugara tiesi, rankos ramiai ant kelių. – Atsiprašau, ar laisva? Vyras apie keturiasdešimt penkerių, pilkas kostiumas, protingos akys. – Laisva. – Olegas. Vadimo partneris kitame versle. Kepyklėlės. O jūs, jei ne paslaptis? – Nadėja. Sandėlio vedėjo žmona. Jis pažvelgė į ją, po to į papuošalus. – Aventurinas? Čia rankų darbas, matau. Mano mama akmenis kolekcionavo. Retai tokį pamatysi. – Aš pati dariau. – Rimtai? – Olegas pasilenkė arčiau, apžiūrinėjo pynimą. – Čia lygio reikalas. Parduodate? – Ne. Aš… namų šeimininkė. – Keista. Su tokiais sugebėjimais namuose mažai kas tupėtų. Visą vakarą jis nesitraukė. Kalbėjo apie akmenis, kūrybą, apie tai, kaip žmonės pasimeta kasdienybėje. Olegas kvietė šokti, atnešė šampano, juokėsi. Nadėja matė, kaip Dainius žiūri nuo stalo. Jo veidas vis tamsėjo. Išeidama Olegas palydėjo iki mašinos. – Nadėja, jei nuspręsit grįžti prie papuošalų – skambinkit, – jis įteikė vizitinę kortelę. – Turiu pažįstamų, kuriems tai tikrai labai reikia. Ji paėmė kortelę ir linktelėjo. Namuose Dainius neišlaukė nė penkių minučių. – Tu ten ką išvis išdarinėjai? Visą vakarą su tuo Olegu! Visi matė, supranti? Visi matė, kaip mano žmona kabinasi ant svetimo vyro! – Nekabinau. Kalbėjomės. – Kalbėjotės! Tu tris kartus su juo šokai! Tris! Vadimas klausė, kas vyksta. Man buvo gėda! – Tau visada gėda, – Nadėja nusiavė batus, padėjo prie durų. – Gėda mane vesti, gėda, kai žiūri į mane. Ar tau kažkada nebūna gėda? – Užsičiaupk. Galvoji, apsirengei skudurą ir tapai kažkuo? Tu niekas. Namų šeimininkė. Iš mano pinigų gyveni, o dabar dar apsimeti princese. Anksčiau ji būtų apsiverkusi. Būtų nuėjusi į miegamąjį, gulausi prie sienos. Bet kažkas viduje lūžo. O gal pastatė į vietą. – Silpni vyrai bijo stiprių moterų, – ji kalbėjo tyliai, ramiai. – Tu, Dainiau, kompleksuotas. Bijai, kad pamatysiu koks esi smulkus. – Eik iš čia. – Aš paduodu skyryboms. Jis tylėjo. Žiūrėjo į ją, ir akyse pirmąsyk buvo ne pyktis, o pasimetimas. – Kur tu eisi su dviem vaikais? Iš karoliukų nepragyvensi. – Pragyvensiu. Ryte ji paėmė vizitinę kortelę ir surinko numerį. Olegas neskubino. Susitikdavo kavinėje, aptardavo verslą. Jis pasakojo apie pažįstamą, turinčią autorinių dirbinių galeriją. Kad rankų darbo dabar vertinama, žmonės pavargo nuo masinės gamybos. – Jūs talentinga, Nadėja. Retenybė – talentas ir skonis kartu. Ji pradėjo dirbti naktimis. Aventurinas, jaspis, karneolis. Vėriniai, apyrankės, auskarai. Olegas paimdavo gaminius, nunešdavo į galeriją. Po savaitės – skambutis, viskas išparduota. Užsakymai didėjo. – Dainius nežino? – Jis su manim beveik nebendrauja. – O dėl skyrybų? – Radau advokatą. Pradėjom tvarkyti. Olegas padėjo. Be heroizmo, be patoso. Tiesiog davė kontaktus, padėjo rasti nuomojamą butą. Kai Nadėja rinko lagaminus, Dainius stovėjo duryse ir juokėsi. – Po savaitės grįši. Roposi grįši. Ji uždarė lagaminą ir išėjo, nieko neatsakydama. Pusmetis. Dviejų kambarių butas prie miesto pakraščio, vaikai, darbas. Užsakymai ėjo srautu. Galerija pasiūlė parodą. Nadėja sukūrė paskyrą socialiniuose tinkluose, kėlė nuotraukas. Sekėjų daugėjo. Olegas atvykdavo su knygomis vaikams, skambindavo. Nespaudė, nesisiūlė. Tiesiog buvo šalia. – Mama, jis tau patinka? – vienąkart paklausė Svetlana. – Patinka. – Ir mums patinka. Jis nerėkia. Po metų Olegas pasipiršo. Be klaupimo, be rožių. Tiesiog vakarienės metu pasakė: – Noriu, kad būtumėt su manimi. Visi trys. Nadėja buvo pasiruošusi. Praėjo dveji metai. Dainius ėjo prekybos centro koridoriumi. Praradęs darbą tapo kroviku – Vadimas išgirdo apie jo elgesį su žmona iš kolegų ir po trijų mėnesių atleido. Nuomojamas kambarys, skolos, vienatvė. Jis pamatė juos prie juvelyrikos parduotuvės. Nadėja šviesiame paltuke, gražūs plaukai, ant kaklo tas pats aventurinas. Olegas laiko ją už rankos. Kęstutis ir Svetlana juokiasi, kažką pasakoja. Dainius sustojo prie vitrinos. Stebėjo, kaip jie sėda į automobilį. Kaip Olegas atidaro Nadėjai duris. Kaip ji šypsosi. Tada pažvelgė į atspindį lange. Nudėvėta striukė, pilkas veidas, tuščios akys. Jis prarado karalienę. O ji išmoko gyventi be jo. Ir tai buvo jo asmeniškiausia bausmė – suprasti per vėlai, ką turėjo… Ačiū jums, mieli skaitytojai, už jūsų prasmingus komentarus ir paspaustus „patinka“!

Gėda tave vestis į pobūvį, Mantas net nepakėlė akių nuo telefono. Ten bus žmonės. Normalūs žmonės.

Uncategorized

020

Visada maniau, kad mano gyvenimas – tvirtai mano rankose. Stabili darbovietė, nuosavi namai, daugiau nei dešimtmetį trunkanti santuoka, kaimynai, su kuriais užaugau. Tačiau niekas – netgi ji – nežinojo, kad ir aš gyvenau dvigubą gyvenimą. Jau seniai turėjau romanų už santuokos ribų. Pats save ramindavau, jog tai nieko nereiškia, kad kol grįžtu namo, niekas nenukentėjo. Niekada nejaučiau, kad galėčiau būti demaskuotas. Niekada nejaučiau tikros kaltės. Gyvenau apgaulingame ramume žmogaus, manančio, jog moka žaisti taip, kad nepralaimi. Mano žmona – rami, santūri moteris. Jos gyvenimas klojosi pagal rutiną – aiškūs tvarkaraščiai, draugiški pasisveikinimai su kaimynais, iš pažiūros paprastas ir tvarkingas pasaulis. Kaimynas iš gretimo namo – toks, kurį matai kiekvieną dieną: pasiskoliname įrankius, išnešame šiukšles tuo pačiu metu, numojame vienas kitam ranka. Niekada jo nelaikiau grėsme. Niekada negalvojau, kad jis įsikiš, kur jam nepriklauso. Išeidavau, grįždavau, vykdavau į komandiruotes, buvau tikras, kad namai išlieka tokie patys. Visas mano pasaulis sugriuvo, kai kvartale kilo keletas vagysčių. Bendrija paprašė peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus. Smalsumo vedamas nusprendžiau pažiūrėti ir mūsų kameras. Neieškojau nieko konkretaus – tik norėjau įsitikinti, ar nėra nieko įtartino. Persukau įrašus pirmyn ir atgal. Tada pamačiau tai, ko ieškoti net neketinau. Mano žmona įėjo per garažo duris tuo metu, kai manęs nebuvo namie. O po kelių sekundžių – kaimynas. Ne vieną kartą. Ne du. Tie patys kartojantys įrašai. Datos. Laikai. Aiškus modelis. Žiūrėjau toliau. Kol maniau valdantis situaciją, ji taip pat gyveno savo paralelinį gyvenimą. Tik šįkart skausmas buvo kitoks – nei kai netekau Tėčio, nei įprastas liūdesys. Tai buvo kitas, stipresnis skausmas. Tai buvo gėda. Pažeminimas. Jaučiau, lyg mano orumas būtų įkalintas tuose vaizdo įrašuose. Pastatęs ją prieš faktą, parodžiau datas, kadrus, laikus. Ji neneigė. Atskleidė, kad viskas prasidėjo mano emocinio tolstymo laikotarpiu, kai jautėsi vieniša, vienas dalykas vedė prie kito. Atsiprašymo iškart nebuvo – prašė jos neteisti. Ir tada supratau pačią skaudžiausią ironiją: neturiu teisės jos teisti. Aš irgi buvau neištikimas. Aš irgi melavau. Bet skausmo tai nesumažino. Blogiausia buvo ne pati neištikimybė. Blogiausia – suvokti, kad kol maniau žaidžiąs vienas, abu gyvenome tokiu pačiu melu – toje pačioje namų erdvėje, su ta pačia drąsa. Jaučiausi stiprus, nes savo paslaptį slėpiau puikiai. Tačiau pasirodė, kad buvau naivus. Sužeidė mano ego. Sužeidė mano įvaizdį. Sužeidė tai, kad buvau paskutinis, kuris suprato, kas dedasi jo paties namuose. Nežinau, kas laukia mūsų santuokos. Nerašau tam, kad teisinciau save ar kaltinčiau ją. Tik suvokiau – yra skausmai, nepanašūs į nieką, ką patyrei iki šiol. Ar turėčiau atleisti? Ji nežino, jog ir aš ją apgaudinėjau.

Visada galvojau, jog gyvenimas mano rankose. Stabilus darbas, nuosavas namas, santuoka, trunkanti daugiau

Uncategorized

044

Moteris, kuri buvo mano tėčio mylimoji, tapo mano antrąja mama: kaip mama Marija išgelbėjo mane nuo vaikų namų ir tapo artimiausia šeimos nare

Mano tėtis vedė moterį, kuri tapo man antrąja mama Mama mirė, kai buvau vos aštuonerių metų.

Uncategorized

022

Ne tiesiog auklė

Oi, klausyk, papasakosiu tau istoriją, kuri vis nenueina iš galvos tikra lietuviška, jauki, švelni kaip

Uncategorized

Sunkiausia gyvenant su šuniuku – ne tai, ką daugelis įsivaizduoja: ne lietingų rytų pasivaikščiojimai Vilniuje, ne šerkšnas gatvėje, ne kelionių atsisakymai dėl „ateik, bet be jo“, ne šuniukai vilnoniuose pataluose ar plaukai ant cepelinų lėkštės, ne amžini grindų plovimai ar veterinaro sąskaitos, o ta skausminga akimirka, kai supranti – tavo ištikimasis draugas sensta, o tu nesi pasirengęs atsisveikinti su tuo, kuris buvo visas jo pasaulis ir mokė mylėti be ribų.

Sunkiausia gyventi su šuniuku yra visai ne tai, ką daugelis įsivaizduoja. Nesunkiausia yra ne išeiti