Zibainis

Anyta bando sugriauti mano santuoką – liūdniausia, kad vyras manimi nepasitiki

Mano anyta bandė sugriauti mano santuoką. Skaudžiausia tai, kad vyras manimi nepatikėjo. Kai tekėjau

Kai tetulė dėliojo maistą iš puodo, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau valyti šakutes – ji tai pamatė

Kai ji kabino kažką iš puodo, išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau valyti šakutes.

Uncategorized

069

Kas gulėjo mano lovoje ir ją suraukė… Istorija. Vyro meilužė buvo vos vyresnė nei dukra – apvalūs vaikiški žandai, naivios akys, nosyje auskaras (kai dukra norėjo pasidaryti tokį, tėtis piktai draudė). Pykti ant tokios praktiškai neįmanoma – Jana žiūrėjo į jos nuogas melsvas kojas, trumpą striukytę ir norėjo kandžiai mestelėti: „Jei planuoji gimdyti vaikų tam kvailiui, nusipirk žieminį paltą ir po džinsais užsidėk pėdkelnes.“ Bet aišku, nieko nesakė. Jana tiesiog padavė Arinai raktus, su dviem likusių daiktų krepšiais išėjo į stotelę. — Jana, kas per daiktas po virtuviniu stalviršiu? – sušuko į ją besivejančia Arina. – Ten indus laikyti? Jana neatsilaikė ir pažėrė paskutinį: — Paprastai ten slėpdavau vyro meilužių lavonus, bet tu gali ten plauti lėkštes. Nelaukdama atsakymo ir net nepažvelgusi į išgąsdintą Arinos veidą, Jana su pasitenkinimu nueina laiptais. Na štai – dvidešimt gyvenimo metų lyg šuniui ant uodegos. Pirmoji apie Sergejaus meilužę sužinojo dukra. Praleidusi pamokas grįžo namo, tikėdamasi rasti tuščią butą, ir rado jaunutę nimfą, geriančią kakavą iš jos mylimos puodelio. Kadangi nimfa buvo pusiau apsirengusi, o duše tyvuliavo tėtis, protingoji dukra Nasta greit viską suskaičiavo ir paskambino Janai: — Mama, atrodo pas tėvą meilužė, ji avi mano šlepetes ir geria iš mano puodelio! Kaip pasakoje, – nusijuokė Jana, prisiminusi, kaip tada dukra labiau susinervino ne dėl tėvo išdavystės, o dėl to, kad kažkas palietė jos daiktus. Kas gulėjo mano lovoje ir ją suraukė… Jana į viską sureagavo daug ramiau nei dukra. Žinoma, savimeilė nukentėjo – mergina jauna ir graži, o jai pačiai – viršsvoris, celiulitas, ir visokie nemalonūs keturiasdešimtmetės požymiai. Bet kartu atėjo palengvėjimas – pagaliau baigėsi keisti naktiniai skambučiai, nenormalus darbo grafikas, kavinių čekiai, į kurias vyras jos niekada nevedė… Bet pagauti vyrą ją niekada nepavyko – Sergejus buvo toks gudrus, kad dar pati likdavo kalta, jei ką įtardavo. — Ji – pirmoji, – be gėdos melavo Sergejus. – Kažkoks užtemimas įvyko, lyg kometa ant galvos nukrito. Kometa pasirodė kaip viešbučio darbuotoja, kur Sergejus buvo komandiruotėje. Jai buvo dvidešimt metų, tačiau išskyrus simpatišką veidelį daugiau jokių privalumų neturėjo. Protu irgi nespindėjo, nes sekė paskui Sergejų į Vilnių, kur nuomojosi mažą kambarėlį. Todėl ir susitikdavo bute – ir nusiprausti galima, ir drabužius išsiskalbti. Jana stebėjosi – kodėl skalbimo mašina vis įjungia greitą režimą, o ne „mišrios medžiagos“! Butas priklausė Sergejui, jis jį paveldėjo dar prieš santuoką, todėl Janai teko su dukra kraustytis į savo – močiutės paliktą – butą Pilaitėje. Dukra piktinosi – kaip važinės į mokyklą! — Tai gyvenk su mumis, – pasiūlė Sergejus, už ką iškart sulaukė pašaipų. Na bent dukra gali jam pasakyti, ką galvoja. Iš pradžių buvo nepatogu – nauji maršrutai, naujos parduotuvės, į darbą ir mokyklą keliaudavo po valandą. Bet paskui priprato – Jana po kiek laiko susirado kitą darbą, dukra įstojo į kolegiją, iki jos važiuot lengviau. Liūdėti nebuvo kada – buitinės bėdos ir egzaminai neleido atsipalaiduoti, o kai sunkumai išsisprendė, noras liūdėti visai dingo. Arina kelis kartus paskambino Janai – klausė, kokiu režimu kepti pyragus, kur įdėti indaplovės tabletę. Kartą net atvažiavo – atvežė užmirštas nuotraukas, reikėjo išleistuvėms. Pats Sergejus negalėjo (arba bijojo), Jana sirgo, dukra kategoriškai atsisakė eiti į seną butą – esą tai pakenks jos psichikai, o juk dar reikia informatiką išlaikyti. — Čia pas jus jauku, – nedrąsiai pasakė Arina, apžvelgdama blukusias tapetus ir senoviškus šviestuvus. Jana tik šyptelėjo – taip, jauku, ką daugiau pasakysi. O ten – šiuolaikiška, patogu, dvidešimt metų tam atidavė. Na ir tegu naudojasi. Bet būtent ta situacija sužaidė piktą pokštą – praėjus beveik metams po tos dienos, vakare užgirdo durų spyną. — Tau kas nors ateina? – paklausė Jana dukros. Ta tik akis išplėtė. Prie durų stovėjo Arina – apsiverkusi, su išblukusia tušu ir blizgiais šešėliais ant skruostų, rankose sportinė tašė. — Su Sergejumi kas nors atsitiko? – išsigando Jana. — Atsitiko! – sušnabždėjo mergina. – Užtiko jį su sekretore! Norėjau nustebinti, grįžau iki darbo pabaigos ir… Vėl pravirko – vaikiškai šniurkščiojo, slėpė veidą rankose. — Na o ko iš manęs nori? – paklausė Jana, matydama pilną sportinę tašę ir suprasdama, kas vyksta. — Gal galėčiau pas jus pernakvoti? Visiškai neturiu pinigų. Rytoj važiuosiu pas mamą į Klaipėdą traukiniu. — O už ką važiuosi, jei neturi pinigų? — Gal galėtumėt paskolinti. Jana nežinojo – verkti jai ar juoktis. Sprendimą priėmė dukra. — Eik tu iš čia! – pasišlykštinusi pasakė ji ir pridėjo kelis riebius žodžius, kurių prie Janos dar niekada nevartojo. Jana pažiūrėjo į dukrą griežtai. — Praeik, Arina, – pasakė ji. – Vakaras, negi išvaryt į gatvę. Ir tada prasidėjo sunkumai. Dukra taip supyko, kad pareiškė – arba ji, arba meilužė. Jana skėstelėjo rankomis – sprendimas tavo, esi pilnametė. Nori, važiuok pas tėtį. — Tai man tas jūsų tėtis nereikalingas! Pas Natą važiuosiu! Teko iškviesti taksi dukrai, kad pernakvotų pas draugę. O paskui Janai teko arbatom ir valerijonu gydyt neklaužadą meilužę, kuri, pragyvenusi metus Vilniuje, neįgijo nei draugų, nei darbo, tik naują auskarą liežuvyje. Pinigų Jana jai aišku paskolino – o ką darysi, juk savo namuose laikyt nenorėjo. Net nuvežė iki stoties, kad nepasiklystų. Arina ilgai dėkojo, atsiprašė ir žadėjo naują gyvenimą – studijuos ir daugiau nesusitikinės su vedusiais vyrais. — Mama vis sakydavo, kad aš niekam netikusi. Matyt, buvo teisi. Jana į traukinį nepalydėjo ir neatsisveikino – to jau daug. Su dukra susitaikė greitai, nors ta vis dar nesuprato – kaip mama galėjo įsileisti ardytoją į namus. Jana glostė dukrai pūkuotus plaukus, šypsojosi ir sakė: — Užaugsi – suprasi. Sergejus paskambino po savaitės. Sakė viską supratęs, palikęs Ariną ir norintis vėl gyventi kartu. — Marškiniai baigėsi, ar ką? – kandžiai paklausė Jana. — Na taip, – atsiduso buvęs vyras. – O šiaip ji skalbti nemoka, jau metus su murzinais vaikštau. Aišku, Jana nebegrįžo. Ir džiaugtis nesiruošė. Bet faktas – po šio įvykio nuotaika pasikeitė: galvoje ir širdyje atsirado lengvumas, šypsena dažnėjo. Įsigijo šunį, vakarais vaikščiojo su juo. Susipažino su simpatišku kaimynu – na ir kas, kad vyresnis dešimčia metų, ji juk irgi ne mergaitė. O gyvenimas tekančiai judėjo toliau.

Kas gulėjo mano lovoje ir ją sunešiojo… Prisiminimas. Mano vyro meilužė buvo vos keliais metais

Uncategorized

021

Per mūsų kasmetinę šeimos susitikimą prie ežero, mano šešerių metų dukra maldavo, kad leistume jai žaisti su pusesere. Aš dvejojau, bet mano tėvai įtikino, kad nieko blogo nutikti negali.

Metinę šeimos susitikimą šalia Trakų ežero pradėjome kaip visais kitais vasaros džiaugsmais: pušų kvapas

Uncategorized

029

Pribėgęs padavėjas pasisiūlė išnešti kačiuką, bet dviejų metrų ūgio vyras pakėlė verkiantį pūkuotą mažylį ir pasodino ant gretimo kėdės: — Lėkštę mano kačių draugui! Ir pačios geriausios lietuviškos mėsos! — Užsidėkime kažką drąsaus, beveik kaip paauglių nimfų, ir keliaukime į brangiausią Vilniaus restoraną. Parodysime save, vyriškiai įvertins… Taip ryžtingai prakalbo viena iš trijų draugių – prestižinės ir brangios privačios gimnazijos direktorė. Profesija įpareigoja, tad išmintingų žodžių jai niekada netrūko. Šioms „nimfoms“ buvo po trisdešimt penkerius. Tobulas amžius trumpiems sijonams ir palaidinėms, labiau pabrėžiančioms grožį nei slepiančioms jį. Gilios iškirptės, nepriekaištingas makiažas – pilnas kovos komplektas. Restoraną pasirinko tinkamą: puošnų, prestižinį, labai brangų. Be vargo galėjo sau leisti. Užsirezervavo staliuką, patogiai įsitaisė ir tuoj pat ėmė gaudyti žavisių vyrų žvilgsnius ir atvirai pavydžias jų damų akis. Pokalbiai, kaip ir priklauso, sukosi apie svarbiausią – vyrus. Aptarinėjo svajones, lūkesčius ir reikalavimus. Kiekviena laukė tobulo: aukšto, sportiško, patrauklaus ir žinoma pasiturinčio. Kad nešiotų ant rankų, išpildytų visus norus, nesivargintų šnekomis ir nenuvargintų buities rūpesčiais. Jei dar iš kilmingos šeimos – išvis idealu. — Tik ne tokie, kaip tie ten… Draugės žvilgtelėjo viena į kitą ir linktelėjo link linksmai besijuokiančių, šiek tiek apkūnių, praplikusių vyrų trejetuko. Ant jų stalo – alus, traškučiai ir kalnai steikų, o pokalbiai sukosi apie futbolą ir žūklę. Juokas buvo garsus, nuoširdus, be ceremonijų. — Baisu. — Kokia vulgarumas. — Fui. Verdiktas vieningas: neišpuoselėti, šiurkštūs, be kilmės ženklų ir visiškai netinkami tokioms žavingoms damoms. Ir staiga nutiko tai, kas iš esmės pakeitė vakarą. Į restoraną įžengė Jis – vyras, atvažiavęs ryškiai raudona „Ferrari“ naujausiu modeliu. — Grafas Liutauras Vytautas Strazdas! — iškilmingai paskelbė padavėjas prie durų. Draugės staiga pasitempė, it medžiokliniai šunys pajutę grobį. Aukštas, sportiškas, su tauriais žilais plaukais, nepriekaištingai tiksliu kostiumu, kurio kaina – didžiulė. Manžetės su deimantais ir spindinčiai balti marškiniai užbaigė įvaizdį. — Oho… — Štai vyras… — Mmm… Iškirptės pasviró dar žemiau, akys tapo atvirai viliojančios. — štai tikras vyras, — sušnabždėjo viena. — Grafas, gražuolis ir milijonierius, — pritarė antra. — O aš, beje, jau seniai svajoju apie Bahamus… nuo pat vaikystės. Trečioji tylėjo, bet jos žvilgsnis kalbėjo aiškiau už žodžius. Praėjo vos dešimt minučių, ir damoms pakvietė prisėsti prie grafo stalo. Jos žygiavo išdidžiai, su lengvu panieka žvilgčiodamos į kitus svečius, ypač į trejetą su alumi. Grafas buvo mandagus, mokėjo užvesti aristokratišką kalbą, pasakojo apie seną giminę, šeimos dvarus ir meno kolekcijas. Įtampa tarp draugių augo – kiekviena suprato, kad vakaro tęsinys gali būti skirtas tik vienai. Situaciją laikinai išsklaidė patiekalai: omarai, padėklai jūros gėrybių ir brangus senovinis vynas. Damos valgė, svajingai žvelgdamos į grafą, fantazijos toli gražu ne apie restoraną. Skruostai paraudo, jos atrodė nuostabiai. Grafas taip pat spindėjo – juokavo, pasakojo istorijas iš aukštuomenės, ir draugėms tapo nesvarbu, kur pakvies po vakarienės. Prie restorano buvo mažas sodas. Kvapai iš salės buvo tokie viliojantys, kad pasiekė ir ten. Netrukus iš jo išnėrė mažas pilkas kačiukas. Liesas, išalkęs. Jis prasliūkino tarp staliukų ir pasisodino tiesiai prie grafo kojų, aiškiai tikėdamasis dėmesio. Be reikalo. Grafo veidas išsikraipė nuo pasišlykštėjimo. Jis be jokio dvejojimo atstūmė kačiuką koja. Mažylis nulėkė kelis metrus ir trenkėsi į stalą prie trijų vyrų. Restorane stojo visiška tyla. — Nekęsiu tų purvinų, niekam nereikalingų gyvūnų, — garsiai ištarė grafas. — Mano dvare – tik veisliniai šunys ir geriausi žirgai. Padavėjas skubiai nuramino: — Tuoj sutvarkysime, labai atsiprašome… Jis nuskubėjo link „alų“ staliuko, bet vienas vyras jau buvo pakilęs. Milžinas, beveik dviejų metrų, su įraudusiu veidu ir suspaustu kumščiu. Draugai jį bandė sulaikyti. Be žodžių pakėlė kačiuką ir pasodino ant kėdės. — Lėkštę mano pūkuotam draugui! — stentė jis. — Pačios geriausios mėsos. Iškart. Padavėjas išbalo ir nuskubėjo į virtuvę. Salėje pasigirdo plojimai. Viena iš „nimfų“ tyliai pakilo, priėjo prie milžino ir tarė: — Pasitrauk. Ir užsakyk damai viskio. Grafas neteko žado. Po minutės prisijungė ir likusios dvi draugės, grafui dovanojusios paniekinamą žvilgsnį. Iš restorano jau išėjo ne visi kartu. Į vieną kompaniją susibūrė trise – vyras, moteris ir pilkas kačiukas. Praėjo laikas. Dabar pirmoji iš draugių ištekėjusi už to paties milžino – stambios investicijų bendrovės savininko. Dvi kitos ištekėjo už jo bičiulių, garsių advokatų. Vestuvės buvo vieną dieną. Dabar buvusių „nimfų“ visiškai kitoks gyvenimas: sauskelnės, virimas, tvarkymas. Visoms beveik vienu metu gimė dukros. Kad kartais galėtų išeiti į mylimą restoraną, savaitgaliais vyrai keliauja į futbolą ar žūklę, kviečiamos auklės ir vėl susirenka draugės – pasikalbėti apie savą, moterišką. Apie vyrus. O grafą Liutaurą Vytautą Strazdą jau po metų suėmė. Garsus procesas – vedybų sukčius, apgavęs patiklias moteris. Džiaugiuosi, kad tikriems vyrams tai negresia. Aš apie tuos tris – su pilvukais, praplikusiais, be blizgesio ir pompastikos, bet iš tiesų kilnaus širdies. Štai taip. O kitaip – ir būti negali.

Prieš daugelį metų Vilniaus širdyje nutiko neįprasta istorija, kuri ir dabar mane šildo prisiminimuose.

Uncategorized

012

Basakoji mergaitė pardavinėjo gėles prie restorano

20251127, Vilnius Vėl vėl vėluoju. Šiandien turėjau susitikti su restorano Vakarų Žvaigždė administratoriumi

Uncategorized

047

„Vykstu atostogauti – nieketinu nieko prižiūrėti!“ Anyta mane paliko bėdoje, bet parodžiau jai pamoką

Pašoksiu atostogų, tai nesiūsiu nieko prižiūrėt! Anyta man sumetė kiaulystę, bet aš jai grąžinau.

Uncategorized

0531

Julija išlipo iš autobuso, sunkios rankinės glaudė prie savęs ir lėtai patraukė link gimtųjų namų. – Esu namuose! – sušuko žengusi pro duris. – Julija, dukra! – visa šeima puolė pasitikti. – Jautėme, kad grįši! Vakare, kai visi susėdo prie didelio šeimos stalo, kažkas pasibeldė į duris. – Tikriausiai kaimynai – pasveikinti užsuko, – gūžtelėjo mama ir nuėjo atidaryti. Grįžo ne viena, o su „svečiais“. Julija pažvelgė į tuos, kurie įžengė į kambarį – ir negalėjo patikėti savo akimis Julija tyliai, su šiokia tokia nuoskauda stebėjo autobuso langą, pro kurį tolsta gimti kraštai. Ant kelių – didelė languota tašė, stipriai priglausta prie savęs. Įsidėjo tik būtiniausius daiktus, bet tašė vis tiek pilna, o močiutė dar ant viršaus įdėjo šiltų pyragėlių, kurių gaivus kvapas pripildė visą autobusą. Julija neatsilaikė, atrakino tašę ir išsiėmė du gardžius, rudus pyragėlius. – Nori? – pasiūlė vaikinui, kuris, matyt, įsėdo viename iš ankstesnių miestelių. Jis net be žodžių pasislinko prie lango, o tai merginai sukėlė simpatiją. – Imkim! – linksmai linktelėjo jis, nurydamas seilę. – Aš Julija! – prisistatė mergina. – Aš – Steponas! Studijuoti važiuoji? – Taip! Pas mus čia jokių kolegijų ar universitetų nėra! Tik traktorininkų mokykla, o iš manęs – jokio traktoristo. – Ir aš studijuoti! – atsiduso Steponas. – Bet šiaip – kaime patinka! Iki miesto keturios valandos kelio. Per tą laiką vaikinas ir mergina spėjo susipažinti ir net susidraugauti. Prieš išlipdami iš autobuso apsikeitė telefonų numeriais ir, atvykę į miestą, kiekvienas išskubėjo savais keliais. *** Laikas sūkuryje dėl stojamųjų prabėgo greitai. Julija ir Steponas sėkmingai įstojo į savo svajonių „alma mater“ ir buvo be galo laimingi. Praeityje liko jaudulys, išgyvenimai, egzaminų stresas. Priešakyje – dideli planai ir viltys ateičiai. – Julija, sveika! – paskambino vieną dieną naujasis draugas. – O gal atšvęskim mūsų įstojimą kokioje kavinėje? Mergina apsidžiaugė. Visų pirma, Steponas jai buvo mielas – su juo smagu ir lengva. O antra – kažkas jame buvo artima, sava. Paprastas, patikimas, jokių išsišokimų – „ne taip, kaip kai kurie“. Susitiko miesto centre kavinėje su juokingu pavadinimu „Brisius“. Jaunuoliai atsisėdo prie lango, stebėjo, kaip pasiplaukiojimo laivai skrodžia didelės, gražios upės bangas, o gidai garsiai pasakoja įdomybes. – Įdomu, kodėl ši kavinė vadinasi „Brisius“? – staiga paklausė Julija. Steponas nusijuokė: – Gal todėl, kad visi, kas čia lankosi, smaguriaudami paskui pasidaro kaip tas šuniukas – gerokai apvalūs! – Tikra tiesa! – nusijuokė Julija, gardžiai krimsdama pyragaitį. Vėliau dar ne kartą ėjo į „Brisių“ ir net pradėjo sakyti: „Susitinkam savo vietoje“. To vakaro rezultatas – pirmas bučinys. Jį mergina visam gyvenimui įsidėmėjo: švelnus, aistringas. Laikui bėgant, Julija ir Steponas susitikinėjo dažnai, merginai atrodė, kad artimesnio žmogaus už Steponą pasaulyje nėra ir niekada nebus – nebent tėvai! Bet juk tai – visai kas kita! – Klausyk, Julija, gal išsikraustyk pas mane gyventi! – pasiūlė vieną vakarą Steponas, kai jau buvo trečiame kurse. – O vasarą susituokim! – Tai čia taip man pasiūlymą darai, Steponai? – Na, kažkaip taip! – Tada turiu paklausti pagal tradiciją, kaip tame filme – atsimeni? „Ar nebijai, kad visą laiką žiūrėsiu tau į akis?“ – juokaudama pasiteiravo mergina. – Žiūrėk, kiek nori, Julija! – nusijuokė Steponas ir apsisuko su ja vidury gatvės. Grįžusi į nuomojamą butą, kuriame dar gyveno dvi draugės, Julija buvo puikiai nusiteikusi. – Tu šiandien kažkokia ypatinga! Esi tiesiog laimės įsikūnijimas! Papasakok, kas nutiko, – pasidomėjo draugė Viltė. – Oi, merginos! – Julija linksmai apsisuko. – Matyt, greitai pas jus nebegyvensiu – kraustysiuosi pas Steponą! – nudžiugino ji. – Tai pakviesi mus į vestuves? – džiaugėsi kita draugė, Marija. – Ne, vestuves – vasarą! O dabar – tiesiog pabūsime kartu! – Julija, nedaryk to! Iki vasaros dar daug laiko, visko gali nutikti! Ar dabar taip labai blogai? – prieštaravo Viltė. Julija tik nusijuokė: – Vilte, esi tikra senuku! Dabar visi taip gyvena! – Ir nesu aš senukė! Tiesiog civilinių santuokų nepriimu. Mano mama – teisininkė! Jau žinau, kuo viskas baigiasi… – įsižeidė Viltė. – Gerai, Vilte, nepyk! Tik pajuokavau, – atsiprašė mergina. *** Julija manė, kad visa kalba apie civilines santuokas – nesąmonė, kad „antspaudas pase nėra svarbiausias“, kad „tokios meilės, kaip jų su Steponu, būna tik viena iš milijono“, bet draugių žodžiai giliai įstrigo galvoje ir ji vis delsė kraustytis pas Steponą. O tas pats vėliau liovėsi siūlyti ir užsiminti apie tai. Kartą gruodžio vidury, merginos vaikštinėjo miestu. Aplink – baltas, baltas sniegas, kurio fone miesto šviesos ir šventinė puošmena atrodė dar ryškesnės. Nuotaika puiki, bet lauke šaltoka, tad draugės gerokai sušalo. Kaip tik atsidūrė šalia „Brisiaus“. – Einam ten! Su Steponu mėgstam ten pasėdėti! – pasiūlė Julija. – O žiūrėk – regis, jis ten sėdi! – kažkaip liūdnai pasakė Marija, pamojuodama į langą. Julija atsisuko: toje pačioje vietoje prie lango sėdėjo Steponas, priešais jį – mergina, už porą metų jaunesnė. Jaunuoliai juokėsi, vaikinas, turbūt, juokavo, o mergina – linksmai kvatojosi. Julija tyliai nusisuko. – Einu namo, – tyliai tarė draugėms. – Palauk, mes su tavimi! – vienu balsu ištarė Viltė ir Marija. Namuose draugės įtikinėjo Juliją, kad susitikimas – nieko nereiškia, negalima pavydėti visiems, gal čia nesusipratimas… Bet Julija prisiminė, kaip švelniai ir artimai Steponas žiūrėjo į merginą. Ir dar – sėdėjo jų „kavinėje“, jų „vietoje“… – Tai kaip išdavystė! – galvojo mergina. Ji nebeatsakinėjo į Stepono skambučius, o kai jis bandė užklupti ją namuose, prašė draugių sakyti, kad jos nėra. Kartą „pagavęs“ Juliją institute, Steponas paėmė ją už rankos: – Julija, kas nutiko? Turi kažką? Julija nuo tokio akiplėšiškumo išpūtė akis ir paklausė karštai: – Ir dar drįsti klausti? Kad aš turiu kažką? Gudruolis! Moki viską apversti! Paleisk! Pavėluosiu į egzaminą. Ji staigiai ištraukė ranką ir dingo pro instituto duris. Steponas – nieko nesupratęs – patraukė namo. *** Julija, anksčiau išlaikiusi sesiją, išvažiavo namo Naujųjų metų šventėms. Jai atrodė, kad po tėvų namų stogu lengviau išgyventi nuoskaudą ir išdavystę. Ir iš tiesų – nuotaika kiek pakilo, kai išlipo iš autobuso kaimo stotelėje. Žiemos šaltukas žnaibė skruostus, sniegas girgždėjo po kojomis, o apšerkšniję medžiai, krūmai ir namai žėrėjo kaip deimantai po ryškia saulės šviesa, lyg specialiai šiandien išlindusia. Iš kaimo namų kaminų kilo tiesūs dūmų stulpai. Julija nusijuokė, pakėlė pilną dovanų tašę, kurias rinko mamai, tėčiui ir močiutei, ir nuskubėjo namo. Jau įžengusi į kiemą, pamatė, kad eglė, kuri nuo jos gimimo augo prie tvoros, tapo didesnė ir puošnesnė. Dar ją papuošė, kaip senais laikais, kai Julija buvo maža. – Su artėjančiais! – ištarė, žengdama į namus. – Julija, dukra! – visa šeima puolė pasitikti. – Jautėme, kad tu grįši! Diena buvo pilna susitikimo džiaugsmo. Gaila tik, kad žiemą dienos trumpos – vos penktą vakaro jau buvo visai tamsu. – Nieko! Uždegsim lemputes ant eglutės, – drąsino visus tėtis. Vakare, kai visi sėdėjo prie didelio šeimos stalo, kažkas pasibeldė į duris. Mama gūžtelėjo: „tikriausiai kaimynai pasveikinti užsuko“ ir nuėjo atidaryti. Grįžo ne viena, o… su Kalėdų Seneliu ir jo padėjėja. – Steponas? – nustebo Julija, žiūrėdama į Kalėdų Senelio ir jo padėjėjos – tos pačios merginos, kur matė jį kavinėje – veidus. – Kaip mane radai? Ir ką tai reiškia? Steponas nusijuokė savo įprastu, užkrečiamu juoku, o mergina irgi. – Tavo draugės pasakė, kur ieškoti. O dar noriu supažindinti: čia – mano jaunesnioji sesė, Irena! – Sesė? – perklausė Julija. – Taip, sesė! – patvirtino Irena. – Mes juk panašios, jei gerai pasižiūrėsi. Julijai lyg akmuo nuo širdies nukrito! „Tikrai – tiek laiko graužiausi, užuot tiesiai paklaususi“, – peikė save viduje. O Steponas tęsė: – Dabar, prieš visus giminaičius ir atstovę, taip sakant, iš mano pusės, prašau, Julija, tapti mano žmona! Išsitraukė iš kišenės žiedą. – Žinoma! Taip, sutinku! – sušuko Julija, apsikabindama Kalėdų Senelį, t.y., Steponą! – Tai pati geriausia Naujųjų metų šventė mano gyvenime! – tarė Julija. – Dar bus daug „geriausių naujų metų mūsų gyvenime“. Tik pažadėkime visus nesusipratimus kalbėtis tiesiai! – pasakė Steponas. – Sutinku! – atsiduso Julija

Monika išlipo iš autobuso ir su sunkiomis rankinėmis patraukė link savo gimtųjų namų. Grįžau namo!

Uncategorized

019

Nepraraskite tikėjimo laime

Nekelkite vilties laimės Kai Eglė Kazlauskienė dar tik būdavo jaunystės žieduose, ji įžengė į šurmulį