Pastatyti moterį greta savęs taip, kad kiti iš jos juoktųsi, yra tikras bailumas. Kai leidi kitiems šaipytis už jos nugaros, o viešumoje ją apkabini, tu pralaimi ne tik kaip partneris – tu pralaimi kaip žmogus.
Nėra nieko žeminančio už nuoširdžiai mylinčią moterį, į kurią kiti žiūri su gailesčiu, nes žino tai, ką nuo jos slepi. Nieko negarbingesnio už išdavystę žmogaus, kuris tavimi pasitiki, rūpinasi ir gerbia.
Ji išdidžiai žengia šalia tavęs, nežinodama, kad kažkas kitas šypsosi slapčia ir galvoja: „Jei tik žinotum…“
Tai nėra vyriškumas. Tai – baimė: baimė išeiti ir baimė likti sąžiningam.
Neištikimybė ir pavertimas moters prie tavo šono pašaipos taikiniu naikina svarbiausią dalyką – pagarbą. O be pagarbos nėra meilės. Nėra ir pasiteisinimų.
Tikras vyras – ne tas, kuris sužavi daugybę moterų, o tas, kuris saugo vienos orumą. Ir jei neturi stiprybės laikytis žodžio, bent jau turėk sąžinės neleisti jai būti paskutinei, kuri viską sužinos.
Nes tas gėdos jausmas nepraeina. Jis lieka. Pastatyti moterį šalia savęs taip, kad kiti ją matytų kaip juoko objektą tai tikras silpnumas ir bailumas.
Kalėdinės šventės vakarienė sūnaus namuose… sutikau jį, jis tiesiai pažvelgė į mane ir sakė: Šiemet
Austėja šluostosi rankas, žengia pro duris, kur ją pasitinka anyta Aldona Petrauskienė. Kodėl užrašėte
Man 69-eri, prieš pusmetį mano vyras iškeliavo anapilin. Buvome kartu keturiasdešimt dvejus metus – be vaikų, tik mes, mūsų darbas, mūsų kasdienybė, mūsų maži džiaugsmai. Visa jo liga ir išėjimas prasidėjo lyg paprasta nuovargio būsena, o baigėsi ligoninėmis ir savais mažais ritualais. Lydėjau jį ligi paskutinio atodūsio, laikiau už rankos, o šiandien namai tapo per dideli ir tušti – nebėra kam pasakyti, kad skauda nugarą ar paprašyti arbatos. Dabar tik aš viena, mano mintys, senos mūsų tradicijos ir tyla, kuri spaudžia labiausiai… Kai išeina tavo žmogus, pasaulis pasidaro svetimas ir beprasmis. Man dabar jau septyniasdešimt metų, o prieš pusmetį Antanas, mano vyras, išėjo į Anapilį. Pragyvenome
Ir iki šiol kartais nubundu naktį ir klausiu savęs, kada tėtis sugebėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo 15 – gyvenome nedideliame, bet tvarkingame name su baldais, pilnu šaldytuvu, kai apsipirkdavo, ir beveik visada laiku apmokėtomis sąskaitomis. Buvau dešimtokė, rūpėjo tik matematikos pažymiai ir kaip susitaupyti sportbačiams, kurių labai norėjau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis vis dažniau vėlai grįžinėjo, nepasakydavo labas, mesti raktus ant stalo eidavo tiesiai į kambarį su telefonu. Mama jam sakydavo: „Vėl vėlai? Galvoji, šitie namai patys savimi pasirūpins?“ O jis atsakydavo sausai: „Palik, pavargęs esu.“ Klausydavausi visko iš savo kambario su ausinukais, apsimesdama, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą kieme pamačiau, kaip jis kalba telefonu, tyliai juokiasi ir sako tokius dalykus kaip „beveik viskas baigta“ ir „ramiai, viską sutvarkysiu“. Kai pamatė mane, tuoj pat nutraukė pokalbį. Pajutau kažką keisto pilve, bet nieko nesakiau. Dieną, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Sugrįžau iš mokyklos – lagaminas atidarytas ant lovos, mama stovi miegamio duryse paraudusiomis akimis. Paklausiau: „Kur jis?“ Jis net nepažiūrėjo: „Manęs kurį laiką nebus.“ Mama jam sušuko: „Kurį laiką su kuo? Sakyk tiesą!“ Tada jis išrėžė: „Išeinu su kita moterimi. Atsibodo toks gyvenimas!“ Pradėjau verkti: „O aš? O mano mokykla? O namai?“ Jis tik atsakė: „Susitvarkysite.“ Uždarė lagaminą, pagriebė dokumentus iš stalčiaus, piniginę ir išėjo – net neatsisveikinęs. Tą patį vakarą mama bandė išsiimti pinigų bankomate, bet kortelė buvo užblokuota. Kitą dieną banke pasakė, kad sąskaita tuščia – tėtis išėmė visus bendrus pinigus. Sužinojome, kad neapmokėjo už du mėnesius sąskaitų, buvo paėmęs paskolą, mamą įrašęs kaip laiduotoją. Pamenu, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo lapelius senu kalkuliatoriumi, verkė: „Nieko neužteks… Nieko neužteks…“ Bandžiau padėti skaičiuoti sąskaitas, bet nesupratau net pusės to, kas vyksta. Po savaitės atjungė internetą, netrukus vos nepanaikino ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valydavo namus. Aš mokykloje pardavinėjau saldainius. Gėda stovėti per pertrauką su šokoladų maišeliu, bet dariau tai, nes namuose nebebuvo net būtiniausių dalykų. Vieną dieną atsidariau šaldytuvą – viduje tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir viena verkiau. Tą vakarą valgėme vien baltus ryžius be nieko. Mama atsiprašė, kad nebegali man duoti to, ką duodavo. Vėliau pamačiau Facebook nuotrauką – tėtis su ta moterimi restorane, kelia vyno taurę. Drebėjo rankos, parašiau: „Tėti, reikia pinigų mokyklos reikmenims.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Daugiau jis nebepaskambino. Neklausė, ar pabaigiau mokslus, ar sergu, ar ko nors reikia. Tiesiog dingo. Dabar dirbu, viską susimoku pati ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar atvira. Ne tik dėl pinigų – dėl išdavystės, šaltumo, už tai, kaip mus paliko skęsti ir gyventi lyg nieko nebūtų nutikę. Ir vis tiek daug naktų prabundu su tuo pačiu klausimu krūtinėje: Kaip išmoksti gyventi, kai tavo tėvas atima viską ir palieka tave išmokti išgyventi, nors dar esi tik vaikas? Iki šiol kartais pabundu vidury nakties ir savęs klausiu, kada mano tėtis spėjo iš mūsų viską atimti.
Mano sūnaus šventėje jis paėmė mikrofoną ir šūktelėjo: Mano uošvio sumokėjo viską mano mama netik net
Man 38-eri. Prieš dvi dienas mano žmona nusprendė man atleisti už neištikimybę, kuri truko kelis mėnesius.
Kai vyras nenori keistis… jis to ir nedarys. Nesvarbu, kaip stipriai jį myli. Nesvarbu, kiek kartų suteiki šansą, laiko ar erdvės… kiek kartų ramiai paaiškini savo poreikius, tyliai verki ar apipili jį meile, vildamasi, kad vieną dieną jis subręs ir prisijungs prie tavęs tame pačiame lygyje. Jei jis nusprendė likti toks pat — jis ieškos moters, kuri tai leistų. Moters, kuri jo neiššūktų, nereikalautų brandos, nenurodytų emocinio augimo, kurio jis per tingus ar per bailus siekti. Tai ne meilė — tai patogumas, išgyvenimas. Tai vyras, kuris renkasi lengviausią kelią — nes nepasveikusios žaizdos verčia atsakomybę jausti kaip spaudimą, o tikrus santykius — kaip grėsmę. Moterie, nepainiok savo aukštų standartų su tuo, kad esi „per daug“. Tu nereikalauji per daug, kai trokšti nuoširdumo, pastovumo, pagarbos, emocinio saugumo ir ryšio, kuriame abu augate kartu. Tai — pamatai, minimumas. Ir tikras vyras pradeda dirbti su savimi dar prieš paprašydamas vietos tavo gyvenime. Tačiau jei vyras nėra pasiruošęs tobulėti, jei vis dar gyvena vaikiškais įpročiais, renkasi ego vietoj augimo ir bėga nuo sunkių pokalbių — tavo stiprybė jam bus baugi. Tavo aiškumas skambės kaip kritika, tavo ribos — kaip atstūmimas. Ne todėl, kad klysti, o todėl, kad jis nepratęs prie moters, kuri žino savo vertę. Ir, užuot augęs — pasitrauks. Užuot išmokęs bendrauti, pasakys, kad esi „per daug emocinga“. Užuot prilyginęs tavo energiją — ieškos tos, kuri laukia mažiau, duoda daugiau ir nereikalauja pokyčių. Nes tai paprasčiau, saugiau, patogiau. Tos, kurią galima manipuliuoti. Tos, kuri nuryja, kuri tyli. Tačiau neleisk, kad tai tave sugriautų. Neleisk, kad jo pasirinkimas priverstų abejoti savimi. Kartais problema ne tame, jog esi jam per maža… o tame, kad esi per daug šiai jo versijai, kurioje jam patogu. Tu esi veidrodis. O jis dar nepasiruošęs į jį pasižiūrėti. Nes tu jam parodai ne tik, kokia esi, bet ir koks jis galėtų būti, jei rastų drąsos augti. Tad paleisk jį. Tegul lieka vidutinybėje, jei tai jo pasirinkimas. Bet tu — niekada nenusileisk, kad tilptum į gyvenimą vyro, kuris nenori augti. Tu ne „per daug moteris“ — jis tiesiog nepakankamai vyras. Ir tai nėra tavo našta. Kai vyras nenori keistis jis to ir nepadarys. Nesvarbu, kaip stipriai jį myli, kiek kartų jam suteiki
Mano sūnus paskambino ir šaukė: Mama, prašau, paskutinę savaitę mes persikėlėme į kitą miestą.
