Zibainis

– Anūkai vaisius mato tik kartą per mėnesį, o ji savo katėms perka brangiausią ėdalą, – pyksta marti, kaltindama mane šaltumu… Marti bando mane gėdinti, kad jos vaikams vaisiai – retenybė, o aš savo katėms perku kokybišką maistą. Tik va skirtumas tas, kad vaikais rūpintis turi jų tėtis ir mama, o mano katės be manęs neturi nieko. Kai užsiminiau sūnui ir marčiai, kad gal verta sustoti su demografijos planavimu, išgirdau – „nesikišk”. Tai dabar ir nebesikišu: rūpinuosi tik savo katėmis ir klausausi „vaikų mylėtojos” marti skundų

Anūkai vaisius akyse vos kartą per mėnesį pamato, o ji savo katėms brangiausią pašarą perka, pyksta marti

Kavinės marmurinis grindys buvo šaltas, kietas, negailestingas. Ir ten, ant to šalto grindinio, sėdėjo ponia Rozalija, 72 metų moteris.

Virtuvės marmuro grindys buvo šaltos kaip ledas, kietos, nepalaužiamos. Ten, ant šio šalto grindų, sėdėjo

Net ir 30 metų bendro gyvenimo – ne priežastis taikytis su neištikimybe

Net ir 30 metų kartu ne priežastis taikstytis su išdavyste Rasa vartė rankose mažą aksominę dėžutę audinys

Pabėgusi nuotaka: paslaptis, kuri pakeitė viską.

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau įsiminusios vestų šventės, iš kurios bėgo pati nuotakė. Jei man apie

Mano vyras rėmė savo buvusią žmoną mūsų pinigais – ir aš jam iškėliau ultimatumą.

Vyras mano pinigus leido savo buvusiai turėjau nustatyti ribas. Nuo pat pradžių žinojau apie jo buvusią.

— Ką veiki, tėveli, čia? Norisi pasivaikščioti? Tavo amžiuje aš sėdėčiau namie!

Ką čia veiki, seneli, šitaip? Ar jau per didelis pasivaikščiojimas? Man, kai metų amžius jau sulaukia

Vitalijus patogiai įsitaisė prie darbo stalo su nešiojamu kompiuteriu ir puodeliu kavos, ruošėsi užbaigti darbus, kai netikėtai jį nutraukė telefono skambutis iš nežinomo numerio. „Laba diena, ar kalbu su Vitalijumi Dmitrijevičiumi? Jus skambina iš Santariškių gimdymo namų. Ar pažįstate Aną Michailovną Izo-tovą?“ – paklausė pagyvenusio vyro balsas. Vitalijus nustebęs atsakė, kad nežino jokios Anos, bet susidomėjo, kai išgirdo, jog ji mirė gimdymo metu, o jos motina nurodė Vitalijų esant dukters tėvu. Sužinojęs, kad prieš devynis mėnesius buvo Palangoje ir prisiminęs trumpą romaną su linksma šviesiaplauke Ania, Vitalijus nusprendė, jog vaiką paliks močiutės globai. Tačiau susitikimas su netekties skausmo niekaip nepaslepiančia Anios mama Vera bei žvilgsnis į naujagimę dukrą, kuri buvo tarsi du vandens lašai panaši į jį patį, pakeitė Vitalijaus sprendimą visam laikui: jis niekada nebuvo pasirengęs tėvystei, tačiau dabar išdrįso pasakyti: „Mes kartu važiuojame namo!“

Vytautas patogiai įsitaisė prie savo darbo stalo, rankoje laikydamas nešiojamąjį kompiuterį ir puodelį kavos.

Ilgai laukta laimė: Viktorijos dvylika metų trukęs kelias į motinystę, džiaugsmas dėl būsimo kūdikio, netikėtas susitikimas su mažuoju Kiryliu prie vaikų namų tvoros ir didysis stebuklas – pilnatvė, kurią dovanojo naujai atrasta šeima ir išsvajota dukrelės gimimo akimirka

Ilgai laukta laimė Šiandien buvo pats laimingiausias mano žmonos, Gilijaus, gyvenimo diena.

ĮSITIKINIMAI AR NUSTATYTA DIAGNOZĖ?

20240314, penktadienis Šiandien vėl persitarnavau su praeities atminties viltimi, kaip su senais šaldytuvais