Zibainis

Ištekėti už luošojo. Novelė

Ištekėti už luošojo. Drama Ačiū už palaikymą, už šiltą žodį, už dalinimąsi mano pasakojimais, už prenumeratą

Teisingas sprendimas

20251012, penktadienis Vėsus vakaras, už lango jau guli spalio lapai, vėjas glosto senus Vilniaus medžius.

Patogios močiutės Elena Ivanovna pabudo nuo juoko. Ne nuo tylaus kiksenimo ar sulaikyto šyptelėjimo, o nuo garsaus, net gi nepadoriai ligoninei kvatojimo, kurio ji negalėjo pakęsti visą savo gyvenimą. Juokėsi lovos kaimynė, prispaudusi telefoną prie ausies ir mojuodama laisva ranka, lyg pašnekovas galėtų ją matyti. – Lėna, tu tik prisigalvoji! Rimtai, taip ir pasakė? Prie visų? Elena Ivanovna pažvelgė į laikrodį. Septynios be penkiolikos. Iki kėlimosi liko dar penkiolika minučių. Penkiolika minučių, kurias būtų galima praleisti tyloje, susikaupus prieš operaciją. Vakar vakare, kai ją tik atvežė į palatą, kaimynė jau gulėjo savo lovoje ir kažką greitai spaudė telefone. Pasisveikino trumpai, „Labas vakaras“ – „Laba diena“, ir abi nugrimzdo į savo mintis. Elena Ivanovna buvo dėkinga už tylą. O dabar – cirkas. – Atsiprašau, – tarė ji ramiai, bet aiškiai. – Gal galėtumėt tyliau? Kaimynė atsisuko. Apvalus veidas, trumpai kirpta žiluma, kurios niekas nebandė dažyti, ryški pižama raudonais taškiukais. Ir čia, ligoninėje! – Oi, Lėna, paskambinsiu vėliau, mane jau auklėja, – padėjo telefoną ir su šypsena atsigręžė į Eleną Ivanovną. – Atsiprašau! Aš – Jekaterina Sergejevna. O jūs gerai išsimiegojote? Aš tai visai nemiegu prieš operacijas, todėl skambinu visiems iš eilės. – Elena Ivanovna. Jei jums nesimiega, tai dar nereiškia, kad kiti nenori pailsėti. – Bet juk jūs jau nebe-miegate, – mirktelėjo Jekaterina Sergejevna. – Gerai, pažadu kalbėti tyliau. Tikrai. Ji nekalbėjo tyliau. Iki pusryčių spėjo paskambinti dar du kartus, ir kiekvieną kartą jos balsas skambėjo vis garsiau. Elena Ivanovna demonstratyviai nusisuko į sieną ir užtraukė antklodę ant galvos – nepadėjo. – Man skambino dukra, – paaiškino Jekaterina Sergejevna, pusryčiaudama, nors nė viena jų nevalgė – Operacija. Jaudinasi, vargšelė. Raminu, kiek galiu. Elena Ivanovna patylėjo. Jos sūnus neskambino. Bet ji ir nesitikėjo – jis pasakė, kad ryte – svarbus pasitarimas. Ji pati taip auklėjo: darbas – rimta, atsakomybė. Jekateriną Sergejevną pirmąją išsivežė operacijai. Eidama koridoriaus gale, mojuodama atsisveikindama, kažką šūktelėjo sesutei, ir ta nusijuokė. Elena Ivanovna pagalvojo, kad po operacijos būtų gerai, jei ją perkeltų į kitą palatą. Ją pačią išsivežė po valandos. Narkozę ji visada pakeldavo sunkiai. Atsibudo su pykinimu ir maudžiančiu skausmu dešinėje pusėje. Seselė pasakė, kad viskas gerai, reikia pakentėti. Elena Ivanovna kęsti mokėjo. Vakare, ją grąžinus į palatą, Jekaterina Sergejevna jau gulėjo lovoje – veidas pilkas, akys užmerktos, rankoje lašinė. Tylu. Pirmą kartą – tylu. – Kaip jūs? – paklausė Elena Ivanovna, nors visai nesirengė pradėti pokalbio. Jekaterina Sergejevna pramerkė akis. Nusišypsojo silpnai. – Gyva dar. O jūs? – Taip pat. Tylėjo. Lauke temo, lašinės tyliai skambėjo. – Atsiprašau už rytą, – staiga tarė Jekaterina Sergejevna. – Kai nervinuosi, pradedu vėl ir vėl kalbėti. Žinau, kad erzina. Nieko negaliu padaryti. Elena Ivanovna norėjo pasakyti ką nors kandaus, bet nerado žodžių. Per daug pavargo. Išspaudė: – Nieko tokio. Naktį nemiegojo abi. Abiem skaudėjo. Jekaterina Sergejevna daugiau nebeskambino, gulėjo tyliai, bet Elena Ivanovna girdėjo, kaip ji vartosi, atsidūsta. Kartą, regis, net pravirko – tyliai, į pagalvę. Ryte atėjo gydytoja. Apžiūrėjo siūles, patikrino temperatūrą, pasakė abiems: „Šaunuolės, viskas gerai“. Jekaterina Sergejevna tuoj pat pagriebė telefoną. – Lėna, labas! Viskas, gyva ir sveika, gali nesijaudinti. Kaip mano mažieji? Kiriukas, tikrai temperatūruoja? O tu jam… ką? Jau praėjo? Va, sakiau gi, nieko baisaus. Elena Ivanovna nenoromis įsiklausė – „mano mažieji“, vadinasi, anūkai. Dukra raportuoja. Jos pačios telefonas tylėjo. Du žinutės nuo sūnaus. „Mama, kaip tu?“ ir „Parašyk, kai galėsi“. Siųstos vakar vakare, kai ji neatsigavo po narkozės. Parašė: „Viskas gerai“. Pridėjo šypsniuką. Sūnus mėgo šypsniukus, sakydavo, be jų žinutės atrodo sausos. Atsakymas atkeliavo po trijų valandų: „Super! Bučiuoju“. – Jūsų savi neatvažiuoja? – dieną paklausė Jekaterina Sergejevna. – Sūnus dirba. Toli gyvena. Ir nėra reikalo, aš ne vaikas. – Teisingai, – pritarė Jekaterina Sergejevna. – Ir mano dukra sako: mama, tu gi suaugusi, pati susitvarkysi. O kam važiuoti, jei viskas gerai, tiesa? Jos balse buvo kažkas, kas privertė Eleną Ivanovną pažvelgti į ją atidžiau. Jekaterina Sergejevna šypsojosi, bet akys visai nebuvo linksmos. – Kiek turite anūkų? – Trys. Kiriukas – vyriausias, aštuoneri. Paskui Maša ir Levas – paeiliui, trys ir ketveri. – Jekaterina Sergejevna traukė iš spintelės telefoną. – Norit nuotraukų pažiūrėti? Rodė nuotraukas gal dvidešimt minučių. Vaikai pas močiutę, vaikai prie jūros, vaikai su tortu. Visose nuotraukose – ji. Apsikabinusi, bučiuojanti, krečianti pokštus. Dukros – nė vienos. – Dukra fotografuoja, – paaiškino Jekaterina Sergejevna. – Nė nemėgsta būti kadre. – Anūkai dažnai pas jus? – Aš praktiškai pas juos gyvenu. Dukra dirba, žentas irgi, tai aš… padedu. Iš darželio paimti, pamokas patikrinti, pagaminti valgyti. Elena Ivanovna linktelėjo. Jos buvo panašiai. Pirmus anūko gyvenimo metus irgi padėdavo kasdien. Paskui jis paaugo, pradėjo važiuoti rečiau. Dabar kartą per mėnesį, sekmadieniais. Jei sutapdavo planai. – O jūs? – Vienas anūkas. Devyneri. Gerai mokosi, lanko būrelį. – Dažnai matotės? – Sekmadieniais, kartais. Užsiėmę labai. Suprantu. – Na taip, – Jekaterina Sergejevna atsisuko į langą. – Užsiėmę. Abi nutilo. Už lango linte lietus. Vakare Jekaterina Sergejevna pasakė: – Nenoriu namo. Elena Ivanovna pakėlė akis. Jekaterina Sergejevna sėdėjo lovoje susikėlusi kelius ir žiūrėjo į grindis. – Tikrai nenoriu. Ilgai galvojau, ir nenoriu. – Kodėl? – Kam? Grįšiu, o ten Kiriukas su pamokom nesusitvarkęs, Maša vėl snarglį išsitepus, Levas kelnes suplyšo. Dukra darbe iki vėlumos, žentas visad komandiruotėse. Aš plauk-skalbk-ruošk prižiūrėk-padėk. O jie net… – užstrigo. – Net ačiū nepasako. Nes gi močiutė, ji gi privalo. Elena Ivanovna tylėjo. Gerklėje kilo gumulas. – Atsiprašau, – nušluostė akis Jekaterina Sergejevna. – Kažkaip susigraudinau. – Nesikraukit, – tyliai tarė Elena Ivanovna. – Aš… prieš penkerius metus į pensiją išėjau. Galvojau, pagaliau užsiimsiu savimi. Į teatrą norėjau eiti, į parodas. Užsirašiau net prancūzų kursus. Lankiau dvi savaites. – Kas nutiko? – Marti išėjo į dekretą. Paprašė padėti. Aš gi močiutė, nedirbu, man nesunku. Nesugebėjau atsisakyti. – Ir kaip? – Trys metai kasdien. Paskui anūkas į darželį, jau kas antrą dieną. Paskui į mokyklą, kartą per savaitę. Dabar… – nutilo. – Dabar jiems nelabai ir reikalinga. Turi auklę. O aš sėdžiu namie ir laukiu, ar pakvies. Jei nepamirš. Jekaterina Sergejevna linktelėjo. – Mano dukra lapkritį turėjo atvažiuoti. Pas mane. Į svečius. Visus namus išploviau, pyragų iškepiau. Ji paskambino: „Mama, atleisk, Kiriukui treniruotė, negalim“. – Ir neatvyko? – Neatvyko. Pyragus daviau kaimynei. Tylėjo, klausydamosi, kaip lietus barbeno į stiklą. – Žinot, kas skaudžiausia? – paklausė Jekaterina Sergejevna. – Ne tai, kad neatvažiuoja. O tai, kad aš vis tiek laukiu. Laikau telefoną rankose, galvoju: gal paskambins, pasakys, kad pasiilgo. Šiaip, o ne todėl, kad pagalbos reikia. Elena Ivanovna pajuto, kaip duria nosį. – Aš irgi laukiu. Kaskart, kai telefonas skamba, galvoju: gal sūnus tiesiog nori pasišnekėti. Bet ne. Visada reikalais. – O mes – gelbėjam, – nusišypsojo Jekaterina Sergejevna. – Nes mes esam mamos. – Taip. Kitą dieną prasidėjo perrišimai. Abi kentėjo. Po procedūros gulėjo tyloje, kol Jekaterina Sergejevna galiausiai tarė: – Visada galvojau, kad mano šeima laiminga. Dukra mylima, žentas geras, anūkai džiaugsmas. Kad esu reikalinga. Kad be manęs – niekaip. – Ir? – O čia supratau, kad jiems be manęs visai neblogai. Dukra per keturias dienas nė karto nesiskundė, kad sunku. Atvirkščiai, linksma tokia. Reiškia, gali. Patogu, kai yra močiutė-nemokama-auklė. Elena Ivanovna pakilo ant alkūnės. – O žinot, ką aš suvokiau? Kad pati kalta. Išmokiau sūnų, kad mama visad padės, viską atidės, visada lauks. Kad mano planai nesvarbūs, o jo – šventi. – Ir aš taip pat dariau. Visada. Dukra paskambindavo, aš viską mesdavau ir lėkdavau. – Pripratinom juos, kad mes – ne žmonės, – lėtai ištarė Elena Ivanovna. – Kad neturim savo gyvenimo. Jekaterina Sergejevna linktelėjo. Patylėjo. – Tai ką dabar? – Nežinau. Penktą dieną Elena Ivanovna atsikėlė be pagalbos. Šeštą – nuėjo iki koridoriaus galo ir atgal. Jekaterina Sergejevna atsiliko viena diena, bet stengėsi. Abu vaikščiojo kartu, lėtai, įsikibusios į sieną. – Po vyro mirties visai pasimetiau, – prisipažino Jekaterina Sergejevna. – Galvojau, viskas, gyvenimas baigėsi. Dukra sakė: mama, dabar turi naują prasmę – anūkus. Gyvenk dėl jų. Ir aš gyvenau. Tik ta prasmė kažkokia… vienpusė. Aš dėl jų, o jie dėl manęs – kai patogu. Elena Ivanovna papasakojo apie skyrybas prieš trisdešimt metų, kai sūnui buvo penkeri. Kaip viena užaugino, vakarais mokydamasi, dirbdama dviem darbuose. – Galvojau, jei būsiu tobula mama, jis bus tobulas sūnus. Jei viską atiduosiu, bus dėkingas. – O jis užaugo ir gyvena savo gyvenimą, – užbaigė Jekaterina Sergejevna. – Taip. Ir, matyt, normalu. Tik nesitikėjau, kad bus taip vieniša. – Aš taip pat nesitikėjau. Septintą dieną atėjo sūnus. Netikėtai, be išankstinio pranešimo. Elena Ivanovna sėdėjo ant lovos, skaitė, kai jis pasirodė duryse. Aukštas, brangiame paltas, su maišeliu vaisių. – Mama, labas! – nusišypsojo, pabučiavo į kaktą. – Kaip tu? Jau geriau? – Geriau. – Puiku! Gydytoja sakė, dar trys dienos ir išrašys. Gal nori pas mus atvažiuoti? Olesia sako, kad svečių kambarys laisvas. – Dėkui, bet namie geriau. – Kaip nori. Bet jei ką – paskambink, pasiimsim. Užtruko dvidešimt minučių. Papasakojo apie darbą, apie anūką, apie naują mašiną. Paklausė, ar nereikia pinigų. Pažadėjo, kad po savaitės užsuks. Išėjo greitai, palengvėjęs. Jekaterina Sergejevna gulėjo ir vaizdavo, kad miega. Kai durys užsidarė, pramerkė akis. – Jūsų? – Mano. – Gražus. – Taip. – O šaltas, kaip ledas. Elena Ivanovna neatsakė. Gerklę taip suspaudė, kad sunku kvėpuoti. – Žinot, – tyliai pasakė Jekaterina Sergejevna, – pagalvojau: gal reikia nustoti laukti iš jų meilės. Tiesiog… paleisti? Suprasti, kad jie užaugo, turi savo gyvenimą. O mes – susirasti savąjį. – Lengva pasakyti. – Sunku padaryti. Bet juk nėra kito pasirinkimo, tiesa? Arba taip ir sėdėsim, laukdamos, kol prisimins. – Ką jai pasakei? – netikėtai perėjusi į „tu“, paklausė Elena Ivanovna. – Dukrai? Kad po išrašymo dar dvi savaites ilsėsiuosi. Gydytoja uždraudė krūvį. Su anūkais pabūti negalėsiu. – Ir? – Iš pradžių supyko. Pasakiau: Lena, pati suaugusi, susitvarkysi. Aš kol kas negaliu. – Įsižeidė? – Ir dar kaip, – nusišypsojo Jekaterina Sergejevna. – Bet žinai ką? Man palengvėjo. Lyg būčiau nusimetusi kažką sunkaus. Elena Ivanovna užmerkė akis. – Bijau. Jei atsisakysiu, jei pasakysiu „ne“, visai nustos skambinti. – O dabar dažnai skambina? Tyla. – Matai, blogiau nebus. Gali būti tik geriau. Aštuntą dieną abi išrašė – tą pačią akimirką. Rinko daiktus tylėdamos, lyg išsiskirdamos visiems laikams. – Pasikeiskim telefonų numeriais, – pasiūlė Jekaterina Sergejevna. Elena Ivanovna linktelėjo. Suvedė numerius. Pastovėjo viena prieš kitą. – Ačiū, – pasakė Elena Ivanovna. – Kad buvai šalia. – Tau irgi ačiū. Žinai… trisdešimt metų su niekuo taip nesikalbėjau. Iš širdies. – Ir aš. Apsikabino. Negrabiai, atsargiai, saugodamos siūles. Seselė atnešė išrašymo lapus, iškvietė taksi. Elena Ivanovna išvažiavo pirma. Namie buvo tylu ir tuščia. Susitvarkė lagaminą, nusiprausė po dušu, atsigulė ant sofos. Paėmė telefoną – trys žinutės nuo sūnaus: „Mama, jau išleista?“, „Paskambink, kai būsi namie“, „Nepamiršk vaistų“. Parašė: „Namuose. Viskas gerai.“ Padėjo telefoną. Atsistojo, priėjo prie spintos. Ištraukė aplanką, kurio nebuvo atidariusi penkerius metus. Ten buvo prancūzų kalbos kursų bukletas ir filharmonijos spektaklių tvarkaraštis. Žiūrėjo į bukletą ir mąstė. Telefonas suskambėjo. Jekaterina Sergejevna. – Labas. Atsiprašau, kad taip greit. Tiesiog… norėjosi paskambinti. – Džiaugiuosi. Tikrai džiaugiuosi. – Klausyk, gal susitikim? Kai visiškai atsigausim. Po dviejų savaičių. Kavinėje kokioje. Ar šiaip pasivaikščiot. Jei nori, žinoma. Elena Ivanovna pažvelgė į bukletą rankoje. Paskui į telefoną. Paskui vėl į bukletą. – Noriu. Labai noriu. Ir, žinai ką? Darykim tai ne po dviejų savaičių. Darykim šeštadienį. Jau atsibodo gulėti namie. – Šeštadienį? Rimtai? Gydytojai sakė… – Sakė. Bet trisdešimt metų rūpinausi visais aplink. Laikas ir savimi pasirūpinti. – Tada sutarta. Šeštadienį. Atsisveikino. Elena Ivanovna padėjo telefoną ir vėl paėmė bukletą į rankas. Prancūzų kursai prasideda už mėnesio. Priėmimas dar atviras. Ji išsitraukė nešiojamą kompiuterį ir pradėjo pildyti registracijos formą. Pirštai drebėjo, bet pildė iki galo. Už lango lyjo. Bet pro debesis prasiskverbė saulė. Neryški, rudeniška, bet vis vien saulė. Elena Ivanovna staiga pagalvojo, kad galbūt gyvenimas tik prasideda. Ir išsiuntė prašymą dalyvauti kursuose. Patogios močiutės

Patogios močiutės Audronė Janušaitienė prieš daugelį metų pabudo nuo skardaus juoko. Ne nuo tylaus kikenimo

Kaip pažabojau vyrą. Gyvenimiškas pasakojimas apie lietuvišką šeimą, atgautą stiprybę po ligos ir penkis stebuklingus pokyčius

2024 metų kovo 15 d., trečiadienis Labai noriu padėkoti tiems, kurie palaiko mane, skaito mano užrašus

Dvi vienišumo pusės

Aistė Petrauskaitė stovėjo prieš veidrodį, suspaudusi apatinį lūpą. Pirštai neramiai tvarkė plaukų pluoštą

– Kol parduodame butą, pagyvenk senelių namuose, – pasakė dukra Laimos gyvenimo drama: ištekėjo vėlai, svajonių vyras be namų, priverstinis kraustymasis pas mamą, bet vyrui neįtiko „senatvės kvapas“. Dėl vyro spaudimo Laima įkalbėja mamą trumpam išvažiuoti į globos namus „kol parduos butą“, tačiau naujakurių planai pasisuka kita linkme… Praradimo ir kaltės šešėlis – kaip dukra iškeitė mamą į vyro pažadus ir kiekvieną dieną laukė atleidimo.

Kol parduosime butą, gal pajudėk senelių namuose, tarė duktė. Birutė ištekėjo labai vėlai. Tiesą sakant

Tėvo apgyvendinimas senelių namuose: Liūdnai užkulisiai, kaltės jausmas ir sudėtingas dukros sprendimas Lietuvoje

Ko dar sugalvojai? Koks dar senelių namas? Tikrai ne! Iš savo namų aš niekur nevažiuosiu! tėvas paleido

Slaugytoja slapta pabučiuoja patrauklų CEO, kuris miegojo komoje trejus metus, manydama, kad jis niekada neatsibus – tačiau jos šokui jis staiga apkabina ją po bučinio…

Naktį, 2 valandą, ligoninės koridorius Vilniaus universiteto ligoninėje buvo tarsi įklimpęs į nuolatinį

Nekviestų svečių pilni namai, arba kaip mūsų kaimiškas gyvenimas virto didele lietuviška šeimos bendruomene – su beprotiškomis istorijomis, stebuklingai dauginamais giminaičiais ir neišsenkančiais varškėčių pusryčiais pas tetą Marytę

Šiandien vėl rytas prasidėjo su šurmuliu. Kartais pagalvoju, kiek dar tų neplanuotų svečių mūsų namie