Paveldas po buvusiam vyrui arba netikėtas uošvės palikimas Prieš daug metų, kai dar gyvenau su vyru Pranu
Ar tikra esi, dukrele? Ieva uždėjo ranką ant mamos delno ir šyptelėjo miglota šypsena. Mama, aš jį myliu.
Mama, nusišypsok Nuo mažens man nepatiko, kai kaimynės užsukdavo pas mus ir prašydavo mamos padainuoti.
Dvi savaitės susikrauti daiktus ir susirasti naują vietą gyventi. Dukros įsižeidusios Birutė anksti liko našlė.
Prieš keletą mėnesių pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne todėl, kad siekiu šlovės ar dėmesio, o tiesiog, nes man smagu: filmuoti receptus, dalintis kasdieniais momentais su dukra, parodyti mažas mūsų namų akimirkas – nieko surežisuoto ar profesionalaus, tik paprasti vaizdo įrašai iš virtuvės ar svetainės, kol užsiimu kasdieniais reikalais. Tačiau nuo pat pradžių mano vyras ėmė jaustis nemaloniai: pradėjo priekaištai, nesuprato, kodėl tai darau, kam to reikia, kam tai įdomu, o galiausiai apkaltino, jog tiesiog siekiu kitų vyrų dėmesio. Nors dauguma mano 99 sekėjų – šeima ir artimi draugai, o vaizdo įrašuose aš nei šoku, nei demonstruoju kūno, o tik rodau, ką gaminu ar kaip ruošiu dukrai pietus, jis vis tiek teigia, kad svarbiausia ne sekėjų skaičius, o mano ketinimai – prasidėjo barniai, nepatogumas, prašymai rodyti asmenines žinutes ir nuolatinė tyli įtampa. Dabar retai ką įkeliu – ne dėl to, kad nebenoriu, o todėl, kad kiekvienas įrašas tampa priežastimi naujam ginčui. Ką turėčiau daryti? Žinok, prieš kelis mėnesius pradėjau dėti turinį į savo socialinius tinklus. Ne dėl to, kad noriu tapti
Man 60 metų, o po dviejų mėnesių švęsiu 61-ąjį gimtadienį. Tai neapvali sukaktis, ne 70 ar 80 metų jubiliejus, bet man ši diena labai svarbi. Noriu ją paminėti ypatingai – ne su atsitiktinai pirkta tortu ar „Greitu“ pietų stalu, o su tikra, iš anksto suplanuota švente: vakariene, gražiai dekoruotais stalais, papuoštomis kėdėmis, padavėjais, lengva muzika. Noriu pasijusti gyva, vertinama, dėkinga už viską, ką esu išgyvenusi. Tačiau vaikai tam nepritaria. Turiu du suaugusius sūnus – abu su savo antrosiomis pusėmis ir vaikais gyvena kartu su manimi, mūsų namai nuolat pilni triukšmo, televizoriaus garsų, lakstančių vaikų, pokalbių ir ginčų. Juos myliu, bet tylos ir asmeninės erdvės beveik nebelikę. Jie dirba, bet daugumą išlaidų dengiu aš – pensija, velionio vyro palikti pinigai ir mano dar veikiantis mažas versliukas leidžia man sumokėti sąskaitas, pirkinius, remonto darbus ir dažną „laikiną“ pagalbą, kuri ilgainiui tapo nuolatine. Manęs neerzino padėti. Neramina tik tai, kad vis dažniau sprendimus už mane priima jie. Kai pasakiau, kad noriu šventės, išgirdau – tai pinigų švaistymas, mano amžiuje neverta leisti lėšų maistui, dekoracijoms, padavėjams ir geriau tie pinigai atitektų jiems – investicijoms, poreikiams, naudingiems dalykams. Kalbėjo su manimi lyg būčiau nesusipratėliškai išlaidauti linkusi. Aiškinau, kad skolintis neketinu, apie šventę svajoju jau seniai. Niekas neklausė, tik kartojo tuos pačius argumentus. Ir vienas iš sūnų ištarė žodžius, kurie man ypač suskaudo: – Mama, tai jau ne tau. Po šios frazės pradėjau galvoti apie dalykus, kurių niekad nedrįsdavau pasakyti garsiai: kad kartais noriu pabūti viena savo namuose, kad pasiilgau ryto be triukšmo, kad geidžiu sugrįžti į tuščią svetainę ir spręsti savarankiškai, be teisinių. Kartais net prisikaupia noras paprašyti jų ieškotis savų namų. Ne dėl pykčio – veikiau todėl, kad jaučiu, jog savo dalį jau atlikau. Tačiau tada ima graužti kaltė. Bijau pasirodyti savanaudiška. Nenoriu konfliktų, nenoriu „išbiegt“ iš namų nieko, o tik suprasti, ar tikrai klystu norėdama švęsti. Norėdama tylos. Kad mano pinigai būtų naudojami ir man. Rašau, nes nežinau, ką daryti – ar stoti už save, ar vėl nusileisti. Ar švęsti, jei jie tam prieštarauja. Kaip manote jūs – ar blogai, kad noriu švęsti gimtadienį taip, kaip man norisi, ir kad noriu, jog mano namai bei pinigai nebūtų „bendras sprendimas“? Man jau šešiasdešimt, o po poros mėnesių sueis šešiasdešimt vieneri. Tai ne kažkokia apvali sukaktis
– Kaip tai nenori keisti pavardės? – suriko mano anyta Civilinės metrikacijos skyriuje
Ela visai nenorėjo tekėti. Tačiau būdama 19-os laukėsi nuo klasioko, su kuriuo draugavo tris metus. Ji neturėjo pasirinkimo – nenorėjo, kad jos vaikas augtų be tėvo.
Nors vaikinas buvo vyresnis už Elą, jis buvo nebrandus ir mamyčiukas. Tačiau atsakomybės nesikratė – pasakė, kad ves ir auklės vaiką. Tad jie pradėjo ruoštis vestuvėms.
Ela būtų buvusi laiminga, jei galėtų tiesiog ištekėti, tačiau artimieji reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kodėl reikėtų leisti tokius pinigus dėl kitų, jei už juos galėtų nupirkti viską, ko reikia vaikui. Bet niekas jos neklausė. Restoraną, vestuvinę suknelę ir svečius išrinko anyta su būsima svainė!
Kai ją nusiuntė pasimatuoti suknelės, ji nenorėjo eiti. Galvoje įsivaizdavo suknelę su milijonu raukinių ir blizgučių. Jos vyro sesuo ir mama nebuvo žinomos dėl gero skonio. Kai artimieji išgirdo jos atsisakymą, pavadino ją nedėkinga ir supyko. Bet Elai nerūpėjo – ji turėjo kitų rūpesčių: brandos egzaminai, pasiruošimas kūdikio gimimui.
Į Civilinės metrikacijos skyrių nuėjo apsirengusi paprasta balta suknele, kuri jai tiko ir patiko. Ir ten prasidėjo visas šou.
Jaunųjų giminaičiai nežinojo, kad Ela nusprendė pasilikti savo pavardę. Jaunikis apie tai žinojo – neprieštaravo. Tačiau anyta įniršo ir pradėjo rėkti:
– Kaip čia yra, kad nenori keisti pavardės?
Ela nusišypsojo ir atsitraukė į šalį. Rytoj laukė dar viena diena – vestuvės vyro kaime su visais jo giminaičiais. Reikėjo taupyti nervus. Santuoka tetruko kelerius metus. Jonas buvo prastas vyras ir niekam tikęs tėvas. Kiekvieną savaitgalį sėdėjo prie „kompo“, šeimos nepastebėjo. Kai Elai trūko kantrybė, ji susikrovė daiktus ir išvažiavo.
Jos anyta liko nepatenkinta tokia baigtimi. O mūsų herojė pagaliau atsikvėpė lengviau – jautėsi laisva ir laiminga. Kaip tai, nenoriu keisti pavardės? suriko mano anyta Civilinės metrikacijos biure. Eglė niekuomet nesvajojo
Prieš keletą mėnesių pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne todėl, kad siekiu šlovės ar dėmesio, o tiesiog, nes man smagu: filmuoti receptus, dalintis kasdieniais momentais su dukra, parodyti mažas mūsų namų akimirkas – nieko surežisuoto ar profesionalaus, tik paprasti vaizdo įrašai iš virtuvės ar svetainės, kol užsiimu kasdieniais reikalais. Tačiau nuo pat pradžių mano vyras ėmė jaustis nemaloniai: pradėjo priekaištai, nesuprato, kodėl tai darau, kam to reikia, kam tai įdomu, o galiausiai apkaltino, jog tiesiog siekiu kitų vyrų dėmesio. Nors dauguma mano 99 sekėjų – šeima ir artimi draugai, o vaizdo įrašuose aš nei šoku, nei demonstruoju kūno, o tik rodau, ką gaminu ar kaip ruošiu dukrai pietus, jis vis tiek teigia, kad svarbiausia ne sekėjų skaičius, o mano ketinimai – prasidėjo barniai, nepatogumas, prašymai rodyti asmenines žinutes ir nuolatinė tyli įtampa. Dabar retai ką įkeliu – ne dėl to, kad nebenoriu, o todėl, kad kiekvienas įrašas tampa priežastimi naujam ginčui. Ką turėčiau daryti? Žinok, prieš kelis mėnesius pradėjau dėti turinį į savo socialinius tinklus. Ne dėl to, kad noriu tapti
Kada paskutinį kartą kalbėjotės su sūnumi? paklausiau savo kaimynės, ir tą akimirką pajutau, kaip kažkas
