Zibainis

Visiškai pamiršti nepavyko: Kiekvieną rytą Antanas važiuodavo iš darbo namo Vilniaus metro, vėliau autobusu, kelionė trukdavo daugiau nei valandą. Automobilis dažniau stovėdavo nei važiuodavo – rytais ir vakarais Vilniuje tokie kamščiai, kad patogiau ir greičiau metro. Prieš dvejus metus jo šeima pasikeitė: su žmona išsiskyrė, dukra liko su mama – jai tuomet buvo septyniolika. Išsiskyrė tyliai, ramiai, nes Antanas nemėgo skandalų. Ilgai jautė, jog žmona pasikeitė ne į gerąją pusę – nervinosi be priežasties, grįždavo vėlai, teisinosi drauge. Paklausus, kodėl tiek ilgai nebūna namuose – atsakydavo, kad ji ne „kaip visos“, jai namuose ankšta, o Antanas – kaimietis, taip ir liko. Vėliau žmona pareiškė, jog pasirinko iš dviejų blogybių mažesnę ir padavė skyrybų prašymą, iškeldino Antaną iš buto – teko nuomotis būstą. Susitaikė, vėl vesti nesiruošia, bet ieško. Važiuodamas metro, kaip visi, laiko veltui neleido – naršė socialinius tinklus. Peržvelgęs naujienas, anekdotus, trumpus filmukus, staiga pamatė skelbimą: „Liaudies žolininkė Marija – gydymas žolelėmis.“ Iš ekrano į jį žvelgė jo pirmoji meilė, neatsakyta ir jau pamiršta. Tačiau pirmoji meilė – neužmirštama. Puikiai prisiminė ją iš mokyklos laikų – keista, bet graži mergaitė. Vos nepražiopsojęs stotelės, Antanas grįžo namo, be apetito pavakarieniavo, nugrimzdo į prisiminimus. Pirma klasė – Marija išsiskiria tyla ir kuklumu, ilga stora kasa, mokyklinė uniforma žemiau kelių, gyveno su seneliais už miestelio, mediniame name su gražiais drožiniais, kaip pasakoje. Antaną traukė jos kitoniškumas, savadarbis gražus kuprinis, sveikinimas „geros sveikatos“, niekada ne triukšminga ar įžūli. Vieną dieną Marija neatėjo į mokyklą – vaikai su Antanu nuėjo jos aplankyti, pasirodo, mirė jos močiutė, patys pirmą kartą dalyvavo laidotuvėse. Marija greitai sugrįžo į mokyklą, augo, tapo dar gražesnė. Antanas bandė ją užkalbinti, bet sulaukė atsakymo, kad ji jau „pažadėta“ kitam – toks paprotys jų šeimoje, seneliai buvo sentikiai. Marija mokėsi puikiai, nesidažė, nesidomėjo apkalbomis, išliko kukli ir graži. Po mokyklos draugai išsisklaidė, Marija ištekėjo už to, kuriam buvo pažadėta, gyveno kaime, augino sūnų. Daugiau draugai jos nebematė. Antanas galvojo – štai kuo ji užsiima: žolelėmis gydo, dar gražesnė tapo. Kelias dienas vaikščiojo lyg apsnūdęs, tada parašė jai žinutę. „Sveika, Marija.“ Sulaukė – „Geros sveikatos“. Prisistatė, prisiminė mokyklos laikus, paprašė leidimo paskambinti. Vakarais kalbėjosi, sužinojo daugiau apie Mariją – po vyro žūties grįžo į senelių namus, dabar gyvena viena, pataria žmonėms, gydo žolelėmis. Po kelių dienų Antanas pasiūlė – gal gali užsukti į svečius? Marija netikėtai sutiko. Antanas ruošėsi, pirko dovanas, nekantravo, kokia ji dabar. Iš Vilniaus į gimtinę išvyko atostogų – ilgai važiavo automobiliu, bet kelionė nenuvargino. Miestelis nustebino pokyčiais: nauji namai, parduotuvės, tapo rajono centru dėl darbštaus mero. Marija laukė Antano kieme, kai pamatė jo automobilį, jos širdis ėmė stipriai plakti – niekas nežinojo, kad ji slapta mylėjo Antaną nuo mokyklos. Susitikimas buvo džiaugsmingas, ilgai sėdėjo pavėsinėje prie senelio namo. Antanas išdrįso: „Marija, visą gyvenimą tave mylėjau, ar dabar atsakysi į mano jausmus?“ Marija apsikabino Antaną: „Aš irgi tave mylėjau nuo vaikystės.“ Atostogas Antanas praleido pas Mariją, išvykdamas pažadėjo: „Užbaigsiu darbus, grįšiu ir liksiu čia – čia mano šaknis, čia mano namai.“

Visai pamiršti nepavyko Kasdien Pranas grįžta iš darbo namo pirmiausia važiuoja Vilniaus metro, paskui

Uncategorized

— Norėjai abiejų, dabar augink abu viena. Man gana, išeinu! – pasakė vyras, nė neatsisukęs atgal Durys užsidarė tyliai, tačiau jų aidas Alinos širdyje liko ilgam. Nebuvo nei trinktelėjimo, nei barnio – tik šalta, galutinė išvyka. Tomas nebegrįžo nei su žvilgsniu, nei su širdimi. Dar prieš keletą mėnesių jos gyvenimas tyliai sustojo akimirkoje, kai nėštumo testas rodė dvi juostas… o echoskopija – dvi plakiančias širdeles. Dvyniai. Dvigubas stebuklas. Alinai tai buvo jausmas, kuriame susipynė ašaros, baimė ir sunkiai nusakomas džiaugsmas. Tomui – tik dar viena problema. – Mes neturim galimybių, Alina… vos suduriam galą su galu. Kaip išlaikysim du, jei vos galim vieną? – sakė jis, vengdamas jos akių. Jo žodžiai skaudino labiau, nei ji būčiau kada prisipažinusi. Bet dar skaudžiau buvo tada, kai paprašė atsisakyti. Jų. Tų dviejų gyvybių, kurios jau vertė ją jaustis mama. Tą naktį Alina ilgai stovėjo prieš veidrodį, delnais glaudė pilvą ir jautė tylų, bet stiprų ryšį. Kaip galėtų atsisakyti? Kaip galėtų gyventi žinodama, kad pasirinko baimę vietoje meilės? – Kur sočiai vienam, tilps ir antras, – vieną dieną tyliai, bet ryžtingai ištarė ji. Ji nusprendė saugoti gyvybes. Nešiojo vaikus oriai, net kai Tomas tapo vis tolimesnis, šaltas, svetimas. Tikėjosi… tikėjosi, kad laikydamas vaikus rankose, vyras pasikeis. Bet pokytis įvyko atvirkščiai. Po gimdymo nuovargis kaupėsi, visko trūko vis labiau, o Tomas visiškai atsiribojo. Barniai tapo tyla, tyla – siena. Iki vienos dienos. – Norėjai abiejų, dabar augink abu. Aš – išeinu! Ir tiek. Be paaiškinimų. Be apgailestavimo. Alina liko durų tarpduryje, su dviem miegantiem kūdikėliam lovelėse, drebančiomis rankomis ir širdimi, kuri lūžo… bet nesudužo. Buvo sunkių dienų. Bemiegių naktų. Akimirkų, kai tyliai verkė, kad neišgąsdintų mažylių. Bet buvo ir rytai, kai keturios akytės žiūrėjo į ją taip, lyg ji būtų visas jų pasaulis. Mažos šypsenos, užtektinai stiprios suteikti jėgų. Ji išmoko būti ir mama, ir tėčiu, ir užuovėja, ir paguoda. Išmoko būti stipresnė, nei kada nors galvojo. Suprato, kad tikra meilė neišeina, kai sunku. Metai bėgo, o Alina prisikėlė. Ne todėl, kad gyvenimas tapo lengvas, o todėl, kad ji tapo stipri. Ji dirbo, kovojo, augino du nuostabius, geros širdies vaikus, kurie visada žinojo, kad yra mylimi labiau už viską. Ir vieną dieną, stebėdama, kaip jos dvyniai juokiasi saulėje, Alina suprato: Ji nebuvo palikta. Ji buvo išlaisvinta – nes dabar turi dvi širdis, kurios ją myli, ne vieną. Nes kartais laimė ateina ne su tuo, kuris žada, o su tuo, kuris lieka. O ji – liko. Del jų. Ir dėl savęs. ❤️ Palik ❤️ komentaruose visoms mamoms, kurios viena augina vaikus, visoms moterims, kurios nepasidavė, net kai buvo paliktos. Kiekviena širdelė – tai apkabinimas.

Norėjai abiejų, tai dabar augink juos abudu pati. Man jau gana, išeinu! tarė vyras, daugiau nė karto

Uncategorized

Skyrybos dėl kaimynės: kodėl iš visų moterų pasaulyje jis pasirinko ją? Marijos istorija apie dvidešimt bendro gyvenimo metų, vaikus ir išdavystę – kaip šeimos, draugų ir artimųjų spaudimas susitaikyti priverčia ieškoti atsakymų, o lietuviška tėvo išmintis padeda atsilaikyti manipulacijoms

Skyrybos dėl kaimynės Nu tu man tik paaiškink, kodėl iš visų moterų pasaulyje pasirinkai būtent ją?

Uncategorized

Tryliktuko raktas: Tėvo ir sūnaus popietė su dviračiu, praleista prisiminimų, tylos ir pagaliau išgirstų žodžių rate

Raktas Tryliktam Rytą paskambino tarsi nieko ypatingo: Užsuksi? Reiktų dviratį pakelti. Vienas nenoriu vargti.

Uncategorized

Uošvė Ana Petrovna sėdėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip ant viryklės tyliai verda pienas. Tris kartus pamiršo jį pamaišyti, ir kiekvieną sykį susizgribo per vėlai – užkilo puta, išbėgo, ir ji suirzusi valė viryklę skuduru. Tokiais momentais ji ypač aiškiai jautė: esmė ne piene. Po antro anūko gimimo šeimoje viskas tarsi išėjo iš vėžių. Dukra nuvargo, sulieknėjo, mažiau kalbėjo. Žentas grįždavo vėlai, valgydavo tylėdamas, kartais tiesiai eidavo į kambarį. Ana Petrovna tai matė ir galvojo: argi galima taip palikti moterį vieną? Ji kalbėjo. Iš pradžių atsargiai, vėliau – griežčiau. Iš pradžių dukrai, paskiau – žentui. O paskui pastebėjo keistą dalyką: po jos žodžių namuose ne palengvėdavo, o pasunkėdavo. Dukra gynė vyrą, žentas tamsėdavo, o ji pati grįždavo namo pajutusi, kad vėl kažką padarė ne taip. Tą dieną nuėjo pas kunigą ne patarimo, o todėl, kad tiesiog nebebuvo kur dėtis su tuo jausmu. – Matyt, esu bloga, – tarė ji, nežiūrėdama į jį. – Viską darau ne taip. Kunigas sėdėjo prie stalo ir rašė. Atidėjo rašiklį. – Kodėl taip nusprendėte? Ana Petrovna gūžtelėjo pečiais. – Norėjau padėti. O išeina, kad visus tik supykdau. Jis įdėmiai, bet be griežtumo ją apžiūrėjo. – Jūs ne bloga. Jūs – pavargusi. Ir labai sunerimusi. Ji atsiduso. Tai buvo panašu į tiesą. – Man baisu dėl dukros, – pasakė. – Po gimdymo ji visai kitokia. O jis… – numojo ranka. – Lyg nieko nematytų. – O matote, ką jis daro? – paklausė kunigas. Ana Petrovna susimąstė. Prisiminė, kaip praeitą savaitę žentas plovė indus vėlai vakare, kai, matyt, manė, kad niekas nemato. Kaip sekmadienį vedžiojo vežimėlį, nors matėsi – labiausiai norėjo atsigulti ir miegoti. – Darau… galbūt, – pasakė nedrąsiai. – Bet ne taip, kaip reikia. – O kaip reikia? – ramiai paklausė kunigas. Ana Petrovna norėjo iškart atsakyti, bet staiga suprato, kad nežino. Mintyse tik: daugiau, dažniau, dėmesingiau. Bet kas konkrečiai – pasakyti sunku. – Tiesiog noriu, kad jai būtų lengviau, – tarė. – Šitą ir sakykite, – tyliai tarė kunigas. – Tik ne jam, o sau. Ji pažvelgė į jį. – Ką turite omeny? – Tai, kad dabar kovojate ne už dukrą, o prieš jos vyrą. O kovoti – reiškia būti įsitempus. Nuo to pavargsta visi. Ir jūs, ir jie. Ana Petrovna ilgai tylėjo. Tada paklausė: – Ir ką man daryti? Vaidinti, kad viskas gerai? – Ne, – pasakė jis. – Tiesiog darykite tai, kas padeda. Ne žodžiai, o darbai. Ir ne prieš kažką, o dėl kažko. Grįždama namo mąstė apie tai. Prisiminė, kaip anksčiau, kai dukra buvo maža, neauklėdavo, o tiesiog atsisėsdavo šalia, jei ši verkdavo. Kodėl dabar viskas kitaip? Kitą dieną atėjo pas juos be įspėjimo. Atnešė sriubos. Dukra nustebo, žentas sumišo. – Aš tik trumpam, – pasakė Ana Petrovna. – Tiesiog padėsiu. Pabūvo su vaikais, kol dukra miegojo. Ramiai išėjo, nepasakiusi nė vieno žodžio apie tai, kaip jiems sunku ir kaip turi gyventi. Po savaitės atėjo vėl. Ir dar po savaitės. Ji vis dar matė, kad žentas ne idealus. Bet pradėjo matyti ir kita: kaip švelniai jis paima mažylį, kaip vakare užkloja dukrą pledu, manydamas, kad niekas nemato. Vienąsyk neištvėrė ir paklausė jo virtuvėje: – Tau dabar sunku? Jis nustebo, lyg to klausimo niekas niekada nebūtų uždavęs. – Sunku, – atsakė po pauzės. – Labai. Ir daugiau nieko. Bet po to tarp jų išnyko kažkas aštraus, kas buvo ore. Ana Petrovna suprato: ji laukė iš jo vieno dalyko – kad jis pasikeistų. O reikėjo pradėti nuo savęs. Ji nustojo aptarinėti jį su dukra. Kai ši skųsdavosi, daugiau nesakė: juk tau sakiau. Tiesiog klausėsi. Kartais pasiimdavo vaikus, kad dukra pailsėtų. Kartais paskambindavo žentui ir paklausdavo, kaip sekasi. Tai nebuvo lengva. Daug lengviau buvo pykti. Bet pamažu namuose tapo tyliau. Ne geriau, ne idealiau – tyliau. Be amžinos įtampos. Vieną dieną dukra pasakė: – Mama, ačiū, kad dabar esi su mumis, o ne prieš mus. Ana Petrovna ilgai galvojo apie šiuos žodžius. Ji suprato paprastą dalyką: susitaikymas – tai ne tada, kai kas nors pripažįsta kaltę. Tai tada, kai kas nors pirmas nustoja kovoti. Ji vis dar norėjo, kad žentas būtų dėmesingesnis. Šis noras niekur nedingo. Bet šalia jo gyveno kitas, svarbesnis: kad šeimoje būtų ramybė. Ir kiekvieną kartą, kai kildavo sena – pasipiktinimas, nuoskauda, noras pasakyti ką griežto, – ji savęs klausdavo: Ar noriu būti teisi, ar noriu, kad jiems būtų lengviau? Atsakymas beveik visada parodydavo, ką daryti toliau. **Uošvė: Kaip Ana Petrovna atrado kelią į šeimos ramybę, kai norisi būti teisia, bet svarbiau – būti kartu**

2024 m. kovo 14 d. Šį vakarą, sėdėdama ant virtuvės kėdės Vilniuje, lėtai žiūrėjau, kaip ant viryklės

Uncategorized

Pienių žiedų uogienė Baigėsi snieguota žiema – šįmet nebuvo stiprių šalnų, žiema buvo švelni ir snieginga. Tačiau jau atsibodo, norisi žalumos, spalvų ir kuo greičiau nusimesti šiltus žieminius rūbus. Į nedidelį rajono miestelį atėjo pavasaris. Taisija nekantriai jo laukė, myli pavasarį, laukia, kol prabunda gamta – ir sulaukė. Žiūrėdama pro trečio aukšto langą, mąstė: – Šiltomis pavasario dienomis miestas tarsi pabunda iš ilgos žiemos miego. Net automobiliai kitaip ūžia, turgus atgyvęs. Žmonės spalvingomis striukėmis ir paltukais skuba kas kur, o rytais mus pažadina paukščiai anksčiau nei žadintuvas. Ach, kaip gera pavasarį, o vasarą dar geriau… Taisija jau seniai gyvena penkiaaukštyje, dabar dviese su anūke Varya – ji ketvirtokė. Prieš metus Varės tėvai išvažiavo dirbti pagal kontraktą į Afriką – abu gydytojai, dukrą paliko senelienei. – Mamyte, perduodam tau mūsų Varytę saugojimui, juk negi tampysim ją ten, žinom, kad rūpinsies mylima anūke, – kalbėjo Taisijos dukra. – O kaip kitaip, žinoma, kad pasirūpinsiu, juk linksma su ja, pensijoje veiklos nedaug. Važiuokit, o mes su Varyte čia susitvarkysim, – sakė motina. – Oho, močiute, gyvensime, dažnai eisime į parką, tėčiams vis nėra laiko, nei man, – džiaugėsi anūkė. Pamaitinusi pusryčiais ir išsiuntusi į mokyklą, Taisija ėmėsi namų ruošos, laikas nepastebimai praėjo. – Užbėgsiu į parduotuvę, o tada Varytė pareis iš mokyklos, – planavo ji, besiruošdama išeiti iš buto. Išėjusi į kiemą, ant suolelio jau sėdėjo dvi kaimynės, pasiklojusios pagalvėles – suoliukas vis dar šaltas. Semionienė, amžiaus nesakanti vienišė – ar septyniasdešimt, ar daugiau. Gyvena pirmajame aukšte vieno kambario bute. Valentina – energinga, išsilavinusi, 75 metų, mėgstanti juoktis, pilna priešingybė Semionienei, kuri visada nepatenkinta. Kai sniegas ištirpsta ir saulelė pradeda šilti, suoliukas miesto kieme niekada nebūna laisvas – kas nors vis prisėda. Na, Semionienė ir Valentina tiesiog neatsiejamos suoliuko gyventojos – nuo pat ryto iki vakaro sėdi čia, tik pietų pertraukai parbėga namo. Apie viską, kas vyksta name, žino daugiau nei bet kas – niekas jų akims nepraslysta. Taisija kartais prisėda su jomis – aptaria naujienas, kas kokiam žurnale perskaitė, ką per televizorių matė, Semionienė mėgsta pasakoti apie savo spaudimą. – Sveikos, moteriškės, – nusišypsojusi sveikinosi Taisija, – jau budėjime? – Sveika, Tasija, aišku budime, kitaip bausmę už dyką gausim. O tu į parduotuvę keliauji, ar ne? – šmaikštavo Semionienė, pamačiusi Taisijos rankose tašę. – Taip, į parduotuvę, kol Varytė iš mokyklos grįš, žadėjau už penketus ką nors saldaus nupirkti, – atsakė Taisija ir patraukė toliau. Diena prabėgo kaip visada – parvedė anūkę iš mokyklos, pamaitino, ši ėmėsi pamokų, Taisija tvarkėsi, vėliau žiūrėjo televizorių. – Močiute, lekiu į šokius, – išgirdo ji. Varytė jau stovėjo su kuprine, telefonu rankoje – šokius lanko jau šešerius metus, jai patinka, dalyvauja įvairiuose renginiuose, o Taisija didžiuojasi gražuole anūke. – Gerai, Varytė, lėk, – švelniai atsakė močiutė, palydėjo iki durų. Taisija, laukdama anūkės po užsiėmimų, pati prisėdo ant suoliuko prie namo. – Nuobodžiaujat? – prisėdo šalia kaimynas iš antro aukšto, Egidijus Iljinčius. – Nejau galima nuobodžiauti tokią dieną? Pavasaris, nuostabus oras, – atsakė Taisija. – Tikrai taip… Saulutė kepina, paukšteliai čirška, viskas žaliuoja, o nuo šalpusnių geltonuojasi – kaip mažos saulutės tie žiedai, – kalbėjo Egidijus su šypsena, Taisija pritarė. Tuo metu už nugaros pribėgo Varytė ir metėsi močiutei ant kaklo, sušukdama: – Au au! – Ot, nutrūktgalvė, išgąsdino – iš baimės galima ir nugriūti… – juokėsi Taisija. – O, anksti dar apie tokias temas, – juokaudamas tarė Egidijus ir paplekšnojo jai per petį. – Na, eime, nutrūktgalve, tarkavau morkų su cukrumi, pavargai turbūt šokiuose, iškepiau tavo mėgstamų kotletų, – švelniai pakvietė anūkę. Egidijus taip pat pakilo nuo suoliuko kartu su jomis. – Ką čia bėgat iš lauko? – nustebo Taisija. – Taip gardžiai prakalbai apie kotletus, kad pats užsinorėjau užkąsti. O jūs paskui išeikit į kiemą, gal net pasivaikščiosim, – pasiūlė kaimynas. – Pažadėt negaliu, darbų nemažai, bet – pažiūrėsim… vakare visgi išėjo į suoliuką Atsisveikinusi ir kažkam šyptelėjusi, Taisija su Varyte įžengė į namą, Egidijus iš paskos. – Močiute, Egidijus Iljinčius tau kavalieriauja, – juokėsi Varytė, kai įėjo į koridorių. – Oi, ką tu čia šneki, – numojo ranka Taisija. – O tu pati pažiūrėk, kaip į tave žiūri – pastebiu jau ne pirmą kartą, – nesiliovė juoktis anūkė ir, žaismingai užvertusi akis, tarė, – jei Mariukas iš paralelinės klasės taip į mane žiūrėtų – visos mokyklos panelės pavydėtų! – Na, sėsk prie stalo, stebėtoja mano. O Mariukas dar pažiūrės, – šypsojosi močiutė. Vakarop visgi išėjo Taisija ant suoliuko, Egidijus joje jau laukė. Keista, bet nuolatinių suoliuko gyventojų nebebuvo. – Semionienė su Valentina ką tik išėjo – vakarieniaut, – pasakė Egidijus. Nuo tos dienos vis dažniau Taisija su Egidijumi susitikdavo, kartais kartu nueidavo į parką, skaitydavo laikraščius, aptardavo straipsnius, receptus, žvaigždes, dalydavosi istorijomis. Pati Egidijaus Iljinčiaus gyvenimo kelionė nebuvo lengva. Buvo žmona, dukra ir anūkas. Bet liko našlys, dukrą užaugino vienas, kaip mokėjo. Dirbo dviejose darbovietėse, kad Veročka nieko netrūktų. Laiko skyrė mažai, iš darbo išeidavo – ji dar miegodavo, grįždavo – ji vėl miegodavo. Dukra užaugo, ištekėjo, išvyko į kitą miestą, pagimdė sūnų. Kiek kartų aplankydavo, bet jų ryšys nutrūko. O susitikimuose nebuvo iš jos pusės šeimos šilumos. Su vyru Veročka išsiskyrė po penkiolikos metų, sūnų augino viena. – Taisa, dukra ruošiasi atvažiuot, po dviejų dienų bus. Ryte paskambino. Ko ji dabar sumanė? Tiek metų nesikalbam, – kalbėjo Egidijus, jie jau seniai kalbasi „tu“ ir žino viską vienas apie kitą. – Gal pasiilgo? Su amžium norisi būti arčiau artimųjų, – svarstė Taisija. – Nežinau, nesu tikras… Veročka atvažiavo. Vis dar šiurkšti, rimta, sau pati protinga. Egidijus laukė rimto pokalbio, tas ir įvyko. – Tėti, iš tiesų pas tave su rimtu reikalu, – pradėjo Veročka. – Pardavim butą – persikelsi pas mus. Gyvensi su mumis ir anūku, juk smagiau, – kalbėjo dukra ryžtingai, matėsi, viskas jau nuspręsta. Bet Egidijui pasidarė nepatogu – nenorėjo trauktis iš savo namų į svetimą miestą „po akimis“ nelabai šiltos dukros. Atsisakė, sakėsi įpratęs gyventi vienas. Veročka neketino pasiduoti. Sužinojo, kad tėtis draugauja su kaimyne Taisija – nuėjo pas ją į svečius. Maloniai pasisveikinusi, atsisėdo virtuvėje, Taisija įpylė arbatos, padėjo saldainių ir pienių žiedų uogienės. – Klausau, Veročka, – švelniai tarė Taisija. – Pastebėjau, labai artimai bendraujate su mano tėčiu. Gal galėtumėt padėti jį įkalbėti labai svarbiu klausimu? – Koks čia klausimas? – Padėkite, įkalbėkit jį parduoti savo butą… Kam vienam tiek vietos, negi negalima pagalvot apie kitus? – pabaigė ji įžūliai. Taisiją nustebino Veročkos apskaičiavimas ir cinizmas, atsakė kategorišku atsisakymu. Veročka staiga pasikeitė – paraudusi nuo įniršio ir pykčio rėkė ant Taisijos: – Aišku… Gal pati nori tą butą gauti. Radote vienišą senuką, užsimanėt anūkei kraitį… Taisotės ant suoliuko, vaikštot po parką, šnekate apie pienių naudą. Abu kaip du pienių žiedai, o ten… Gal dar prašėte registruoti santuoką? Įspėju – nieko negausi, ir perėjusi „tu“, suriko – nieko tu negausi, senė, – trenkė durimis ir išėjo. Taisijai buvo nemalonu, bijojo, kad kaimynai neišgirdo jos riksmo. Veročka greit išvažiavo. Taisija pradėjo vengti Egidijaus, jei pamatydavo, tuoj skubėdavo namo. ir arbatą gurkšnojo su pienių žiedų uogiene Bet kiek bebėgtum ar slapstytumeisi – gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Kartą Taisija grįžo iš parduotuvės, o Egidijus sėdėjo prie laiptinės, laukė jos, rankose laikė geltonas gėles – pienes, net vainiką pradėjo pinti. – Taisija, nepabėk, – paprašė, – prisėsk trumpai. Atleisk už mano dukrą. Žinau… kad lankėsi pas tave ir prisikalbėjo. Žinau, ką ji gali pasakyti… Rimtai su ja pakalbėjom, anūką remsiu ir toliau. O ji… taip negalima, kaip ji… Trumpai, išvažiavo ir pasakė, kad nebeturi tėvo… O aš… – nutilo, o paskui ištiesė pynė iš pienių, – imk. O dar išviriau pienių žiedų uogienės – labai naudinga ir skani, būtinai turi paragaut. Ir į salotas jas verta dėt, – linksmai kalbėjo kaimynas. Po pienių naudos pokalbio kartu pasidarė salotų. Ir arbatą Taisija gėrė su pienių žiedų uogiene – labai patiko. Vakare vėl nuėjo į parką: – Turiu naują mėgstamo žurnalo numerį, – sakė Egidijus, paskaitysim ant suoliuko po mūsų liepa, – nuėjęs mostelėjo galva. Taisija prisėdo šalia ir nusišypsojo, užsimezgė pokalbis, ir šie du pamiršo apie viską. Jiems gera kartu. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote mane. Sėkmės jums gyvenime!

Dilgėlių uogienė Baigėsi snieguota žiema, šiemet šalčių nė nebuvo, tik švelnus, purus sniegas.

Uncategorized

030

Man 25-eri, jau du mėnesiai gyvenu su savo močiute: netekus mamos ir tetos, likome tik mudvi. Visi sako, kad aukoju jaunystę – ar tikrai prarandu save, pasirinkdama likti su vienintele šeimos nare?

Man 25-eri, ir jau du mėnesius gyvenu su savo močiute Vilniuje. Mano teta jos vienintelė likusi dukra

Uncategorized

012

Nenorėjau, bet padariau: Vasilisa nemokėjo rūkyti, tačiau buvo įsitikinusi, kad tai ją ramina. Ji stovėjo savo močiutės namo kieme ir stebėjo ramią Žemaitijos kaimo gatvę, niūriomis mintimis. Pastaruoju metu gyvenimas pasidarė pilnas rimtų rūpesčių. Vasilisa gyveno viena velionės močiutės namelyje, tėvai – gretimame kaime už septynių kilometrų. Jai norėjosi savarankiškumo, juk jau dvidešimt treji metai. Dirba vietinėje pašto skyriuje. Nesugebėjo užbaigti cigaretės, užgesino ir numetė: – Nemėgstu rūkyti, kaip Veronika, kuri vis rūkė viena po kitos. Ji man patarė, kad tai ramina, bet kažin… – galvojo. Tuo metu pro jos namus pravažiavo naujasis kaimo policininkas Antanas – atkeltas iš kito rajono. Apie jį Vasilisa girdėjo iš pašte dirbančių kolegių. Palydėjo akimis jo automobilį, o pati įėjo į namus, lauke pradėjo temti, o šį vakarą laukė svarbus ir pavojingas reikalas… Pašte vakar nebuvo daug žmonių, bet vis užsukdavo kaimynai. – Rytoj būsim apgulę paštą, – tarė ponia Ona, – šiandien – ramybė, prieš pensijų dieną. Ona pašte dirba nuo jaunystės, kaimynai jos laiko pašto širdimi. – Jau trisdešimt metų čia dirbu, visi žino, o aš net neįsivaizduoju, kur dar galėčiau… – Taip, teta Ona, – šypsojosi jaunoji Veronika, – mano mama sako, kad be jūsų mūsų paštas nejudėtų. Viskas čia laikosi ant jūsų. – Oi, neperdėkite, niekas nepakeičiamas, ko gero ir mane kas nors pakeis, juk išeinu į pensiją… – Sveiki, – užėjo Marina, keturiasdešimt dvejų, apkūni moteris. – Oj, karšta šiandien. Atėjau už kaimynę – senolę Glafirą, ji prašė užsisakyti žurnalą, labai mėgsta skaityti. O mes rytoj iš pat ryto išvykstame prie jūros – net iki Turkijos… Bijau, kad ji liks be žurnalų, jei ne užsakysime. Gaila jos, eiti nebegali, tad skaito daug, sako, kad taip laikas greičiau bėga. – Na, Marina, nebijai taip toli, dar ir lėktuvu, – klausė Ona, – Turkija – šaunu, pakaitinsitės ant saulės, – kalbėjo tarsi pati būtų ką tik grįžusi iš ten. – Nebijau. Pirmą dieną iškart įdėsiu nuotraukas internete, naują maudymuką nusipirkau, tad stebėkit! – pažadėjo Marina ir išejo. – Kiek gi reikia pinigų, kad su šeima nuskristum į Turkiją, – užvertė akis Veronika. – O ką, yra iš ko – vyras ūkininkas, – tvirtai tarė Ona. Tik Vasilisa tylėjo – stebėjo ir mąstė… Netrukus į paštą užėjo policininkas Antanas, linksmai pasisveikino: – Laba diena, man turėjo ateiti pranešimas, pažiūrėkit, – kreipėsi į Veroniką, o pats netikėtai pamatė Vasilisą ir įsistebeilijo. – Net neįsivaizdavau, kad čia dirba tokios gražios merginos, tik labai liūdna… Ona pastebėjo jo žvilgsnį. – Aaa, Vasilisa. Neseniai sužadėtinį palaidojo. – Suprantu, – prabilo Antanas, o Veronika pasakė, kad žinios jam kol kas nėra. Prieš tris savaites Vasilisa prarado sužadėtinį Denisą. Jį rado nužudytą rajoniniame miestelyje, kažkur tuščioje aikštelėje. Sakė, kad jis žaidė ir slaptai lankėsi nelegaliuose lošimo namuose. Vasilisa nieko nežinojo. Policija nieko nerado, tačiau kartą vėlai vakare iš miesto pas ją atvyko du jauni vyrai. Matė kažkada Denisą jų kompanijoje. – Tavo sužadėtinis mums liko skolingas nemažą sumą. – Bet juk jis mirė, – išsigandusi pasakė Vasilisa. – O skolos nemiršta, tad tavęs laukia atsakomybė, – Lechas paminėjo didelę sumą – dešimt tūkstančių eurų. – Iš kur man tiek gauti? – Tai jau tavo reikalas, beje, per paštą žinai, kas jūsų kaime turi pinigų. Pagalvok. – Bet aš nežinau, kas pas mus turtingas… – Nemeluok, dirbi pašte, viską žinai, – griežtai sakė Lechas, – mums reikia pinigų. Po dviejų savaičių atvažiuosim, jei kreipsies į policiją – ilgai negyvensi. Štai tau įrankiai – bet koks užraktas atsidarys… Išėjus jiems, Vasilisa užrakino namus. Kraujas pulsuodė smilkiniuose, buvo nejauku ir tylu, pro langą – tamsa. Po paros nusprendė naktį nueiti prie Marinos namo. Jie buvo išvykę. Žinojo, kad šuo kieme tik laikinai, vartai uždaryti – bet per tvorą ji perlipti sugebėjo. Vasilisa nežinojo kaip pateks į namą, bet kaip Lechas sakė – atidarė spyną įrankiu. Širdis daužėsi – juk elgėsi prieš įstatymą, tampo tokia kaip tie banditai, kurie privertė nusikalsti. Ilgai ieškojo pinigų, kambaryje buvo šviesu nuo gatvės žibinto. – Dieve, ką aš darau, – galvojo, – aišku, gyventi noriu, ką tu, Denisi, padarei – guli ten, o man tenka už tave atkentėti ir dar nusikalsti. Suprato, kad reikėtų kreiptis į policiją, bet bijojo – tas žiaurus Lechas pasieks visur… Rado tik penkis šimtus eurų ir Marinos auksinį žiedą su apyranke. Ant stalo pastebėjo nešiojamą kompiuterį – įsidėjo ir jį į krepšį. Taip pat ramiai išėjo iš Marinos namo, krepšį susikrovė ant peties, apsidairė – pietų nebuvo, šviesa tik tolumoje, pro kur pravažiavo policijos automobilis. Drebulys, baimė. Namo grįžus, krepšį paslėpė pas močiutę likusiame skrynioje, po senais rūbais. Tą naktį nemigojo, kitą dieną su skaudančia galva išėjo į darbą. Prie pietų išbėgo iš pašto – nuėjo į vietinę valgyklą. – Laba diena, – prieš akis pasirodė Antanas, ji krūptelėjo, o jis nusišypsojo: – Nebijok, kelias tas pats, irgi pietauti einu. – Laba, – tyliai atsakė, mintyse karštligiškai svarstydama – ar jis jau žino, ką padariau? – Taip, prie tavęs laukiau, – tarė policininkas. Ji pažvelgė į jo šviesias akis ir nurimo – matė, kad juokauja. Nuo tos dienos tapo pora, pietaudavo kartu, vakarais Antanas ją palydėdavo, vėliau apsigyveno kartu. Kaimo apkalbos pasklido greitai: – Užkabino Vasilisa naująjį policininką, spėjo, – piktinosi Tamara, – Antanas jau mano dukrai patiko, o čia – staigmena… – Ai, matosi, kad jam pati Vasilisa patinka, įsimylėjo. Iš tiesų, meilė abipusė, tačiau kai kurie kaimynai peikė: – Neseniai sužadėtinį paliūdėjo, o jau kitą susirado. – Ką gi, ar ji turi viena visą gyvenimą kentėti? – gynė kiti. Vasilisa nerimo – artėjo diena, kai tie iš miesto turės grįžti dėl pinigų. Bijojo, kad ras namie Antaną… Norėjo jam prisipažinti, kas buvo, artėjo laikas. Neištvėrė, liko dvi dienos, pasiryžo: – Antanai, noriu prisipažinti, – pradėjo, o jis nusijuokė. – Žinau, ir aš tave labai myliu… – Ne apie meilę… Antanas klausė atidžiai, negalėjo patikėti, kad jo mylima Vasilisa galėjo pasiryžti tokiam. Nors iškart ją teisinai – juk ją išgąsdino. – Na ir reikalai, Vasilisa. Turėsi atsakyti, o kur visa pavogta? Naivuolė, reikėjo iškart kreiptis į mane… Ji davė jam krepšį. Jis ilgai kalbino, žadėjo padėti. Po dviejų dienų vėlai vakare – beldimas. Su baime atidarė – stovėjo Lechas su draugu, reikalavo skolos. – Neradau pinigų, bet ką nors sugalvosiu, – išsigandusi kalbėjo. – Duokit dar laiko. Lechas suraukė jos petį. – Dar laiko? Nei velnio. Arba atiduodi pinigus, arba iškart mes… – grubiai timptelėjo marškinėlių apykaklę, ją plėšdamas. Staiga jo draugas nugriuvo ant žemės, iš paskos – ir pats Lechas. Abu jau gulėjo ant grindų, o Antanas užsegė antrankius, policininkas pakėlė Lecho draugą. – Viskas baigta, – ramiai pasakė Antanas, – gaus, ko pelnė. Ryt ateik į skyrių, tvarkysim formalumus. Vasilisą tardė, ji viską išsamiai papasakojo tyrėjui. Marina grįžo iš atostogų su šeima – viską jiems grąžino pagal sąrašą, o Antanas prašė tyrėją jos kaltės neskelbti viešai. Kaip ten bebūtų, viskas išsisprendė. Niekas netikėjo – Vasilisa, tokia kukli mergina būtų sugebėjusi tai padaryti. Visi išleido kaltę ant Lecho su bendražygiu – jie ir Denisą nužudė. Ilgam iškeliavo į kalėjimą. Antanas pasipiršo Vasilisai, įvyko vestuvės. Jo meilė nuplovė visus Vasilisos nuodėmes ir išgydė senus skaudulius. Jau augina dukrytę Eleną.

Niekada nenorėjau, bet padariau Rūkyt Laimutė nemokėjo, bet vis tiek buvo įsitikinusi, jog cigaretės

Uncategorized

016

Man 58-eri, o aš jau nežinau, kaip elgtis su savo kaimyne – ji gyvena tiesiai priešais ir tarsi pagrindinis jos užsiėmimas būtų sekti kiekvieną mūsų šeimos žingsnį: žino, kada atveža maistą, kiek maišelių įnešame, ar išnešėme šiukšles (ir kiek jų), net fiksuoja, kelintą valandą loja mūsų šuo, komentuoja, kada grįžta vyras, o paauglę dukrą prižiūri lyg būtų jos – kaip tvarkytis su tokia kaimynystės kontrole nenutolstant nuo lietuviško ramaus bendravimo? Ar turite patarimų?

Man 58 metai, ir jau nebežinau, kaip elgtis su savo kaimyne. Ji gyvena tiesiai priešais mus, ir atrodo