Zibainis

Tėvų meilė. — Vaikai – gyvenimo gėlės, – mėgo kartoti mama. O tėtis, juokdamasis, visada pridurdavo: — Ant savo tėvų kapo, – užsimindamas apie vaikų išdaigas, kaprizus ir amžiną triukšmą. Elė su lengvu nuovargiu, bet laiminga, sodino vaikus į taksi. Milanai – ketveri, Davidukui – pusantrų. Jie smagiai praleido laiką pas senelius: su sausainiais, apkabinimais, pasakomis ir leistais „truputį daugiau nei namuose“ džiaugsmais. Elė ir pati tikrai džiaugėsi šia kelione. Tėvai, seserys, sūnėnai – gimtieji namai priima be sąlygų ir paaiškinimų. Mamos maistas, kuriam neįmanoma atsispirti. Kalėdinė eglė, spindinčia lemputėmis ir keistais, jautriai senais žaisliukais. Tėčio tostai – kiek ilgi, bet visada nuoširdūs. Mamos dovanos – rūpestingos, reikalingos, su meile. Akimirkai Elei pasirodė, kad ji vėl vaikas. Ir norėjosi paprasčiausiai ištarti: „Mamyt, tėveli, ačiū, kad esate!“ Šiais metais ji su Ruslanu nusprendė savo tėvams padovanoti ypatingą dovaną. Ne iš pareigos – iš dėkingumo. Už laimingą vaikystę. Už meilę ir rūpestį, kuriais buvo pripildyti jos bei seserų metai. Už pasitikėjimą, kuriuo tėvai priėmė Ruslaną ir patikėjo jam brangiausią – savo dukrą. Už šeimos palaikymą, tikėjimą jų keliu, už buvimą drauge kiekvieną svarbią akimirką. — Visada svajojau padovanoti tėvui automobilį, – vieną dieną tyliai tarė Ruslanas. – Bet mano tėtis to nesulaukė. Po akimirkos jis jau užtikrintai pridūrė: — Bet tavo tėčiui tikrai padovanosim! Elė tik nusišypsojo, žvelgdama į vyrą ta pačia meile, kurioje tiek daug dėkingumo, pagarbos ir ateities. Kaip ir buvo sutarta, Elė atvažiavo pas tėvus su vaikais. Rankose – skaidrios dėžutės su namuose pagamintomis salotomis, mėsa, saldumynais: viskas sava, rūpestingai paruošta. Davidukas iškilmingai įteikė močiutei rožių puokštę – tokią didelę, kad vos nevirto pats. Elė apkabino tėtį, pabučiavo, įkvėpė pažįstamą, gimtųjų namų kvapą. — Kur Ruslanas? Kodėl atvažiavai viena? – susirūpino tėvai. Tuo metu Elei suskambo telefonas. — Ruslanas, – sušypsojo ji. – Šiek tiek vėluoja. Sako, galite pradėti be jo. Vaikai jau leidosi į svetainę. Po aukšta, pasipuošusia eglute gulėjo dėžės ir dėželės su užrašais – kam tiksliai šią dovaną „atnešė Kalėdų Senelis“. Milanai, žinoma, teko daugiausia. Vienoje dėžėje – stebuklinga Pelenės karieta. Kitoje – pora nuostabių baltų žirgų su ilgomis auksinėmis karčiomis. Netgi „krištoliniai“ bateliai pačiai princesei. Toliau – lengvučiai suknelė su pūsta sijonu ir ilgos pirštinės, išsiuvinėtos blizgučiais. Papuošalai, stebuklingas veidrodėlis, vaikiška kosmetika, kūrybos rinkiniai, knygos… Davidukui atiteko milžiniška dėžė su daugiaaukšte automobilių stovėjimo aikštele: mažytės blizgančios mašinėlės liftu kildavo aukštyn ir su pasigėrėjimu šliauždavo žemyn vingiuotais keliais. Dar dėžėse buvo: didelis dinozauras šviečiančiomis akimis, lankas su strėlėmis, sausas baseinėlis ir visa maišas spalvotų kamuoliukų, kosmoso blasteris, visomis spalvomis žėrintis. Ir, žinoma, kalnas spalvinimo knygelių, pieštukų ir stebuklingų flomasterių. Apie Elę irgi nepamiršo! Mažoje dėželėje su kaspinu gulėjo auksiniai auskarai su akmenėliais – jie žėrėjo, atspindėdami eglės švieseles. O ant stalo, didelėje lėkštėje, puikavosi jos mėgstamiausias „Skruzdėlynas“ – su riešutais, razinomis, cukatais ir šokolado drožlėmis. Tokie pat kaip vaikystėje. Po eglute atskirai gulėjo dėžės ir Ruslanui. Griežtai uždrausta jas atidaryti be mylimo žento. Elė su vaikais apkabino artimuosius ir įteikė savas dovanas: mamai – dėžutę tikrų prancūziškų kvepalų, tėčiui – sidabrinę apyrankę išskirtinio pynimo. Milana iškilmingai dovanojo močiutės ir senelio portretą – šiek tiek juokingą, kiek panašų į nuotrauką „jų ieško policija“, bet nupieštą su tokia meile, kad visi tik šypsojosi ir žavėjosi. Bet pagrindinė dovana dar laukė! Po kokių trisdešimties minučių, po pirmų tostų, kai visi kiek nurimo ir apžiūrinėjo dovanas, Elė užsidėjo auskarus. Jie sužibo jos ausyse, pabrėždami laimingas akis. Milana susimąsčiusi pažvelgė ir netikėtai tarė: — Mama, tu užsidėjai tuos auskarus, kad aš pastebėčiau ir pasakyčiau, jog esi graži? — Taip, būtent tam, – atvirai atsakė Elė. — Tu labai graži! – rimtai pasakė Milana. — Ir aš! Ir tėtis taip pat! Ir net Davidukas! – visi vėl nusijuokė. — O kur gi mūsų mylimas žentas? Jau metas pasirodyti! Ir štai jis pasirodė. Užsidegė signalinė lemputė, atsivėrė vartai ir į kiemą, garsiai signalizuodama, įvažiavo didelė balta mašina, blizgėdama naujais šonais. Visi iškart išėjo į kiemą – garsiai, besijuokdami, šiek tiek trūkčiodami nuo lengvo šalčio. Prie vartų stovėjo ji. Naujutėlė, chromu žvilganti mašina su balionais, pririštais prie veidrodėlių ir kapoto. Ruslanas ramiai, be didelių žodžių, išlipo iš už vairo. Priėjo prie Elės tėčio ir padavė raktelius. — Tai jums… Iš visos širdies. Ir apkabino jį vyriškai – stipriai, patikimai, be jokio demonstravimo. Tėvas atsitraukė žingsnį, pasimetęs nusišypsojo. — Ką jūs sugalvojot, vaikai… Negaliu… – žodžiai lipo, tarsi jis bijotų patikėti garsiai. Bet jį jau atsargiai palydėjo, pasodino prie vairo. Jis paglostė vairą, apžiūrėjo švytinčią, kone kosminę prietaisų panelę. Naujame salone kvepėjo brangia oda ir būsimomis kelionėmis. Tėvas nusišluostė akis – tas pačias, kurioms retai tenka išvysti ašaras. — Jūs tik duodat… – tik ir spėjo ištarti. O tada apkabino visus paeiliui: Elę, Ruslaną, anūkus, žmoną. Žodžiu, šventės pavyko. Visi buvo laimingi. Tie du viešnagės dienos pripildė džiaugsmo ir vaikų, ir suaugusiųjų širdis. Bet viskam savas laikas – metas buvo skirstytis į namus. Ryte Ruslanas išvažiavo į darbą. Uošvis nuvežė jį naujutėliu automobiliu – užtikrintai, išdidžiai, tarsi būtų atmetęs kelis metus ir rūpesčius. Elė žvelgė iš paskos ir šypsojosi: dovana gyvena savo gyvenimą, kaip ir buvo sumanyta. Po pietų Elė su vaikais išsikvietė taksi. Lagaminai buvo lengvesni nei atvykstant, bet širdys – pilnesnės. Milana dar sykį apkabino močiutę, Davidukas pamojo seneliui, tvirtai spaudamas rankytėje „į kelionę“ skirtą mašinėlę. Elė su vaikais įsėdo į taksi. Kelias buvo ramus, vaikai greitai pavargo ir, susiglaudę, užmigo ant galinės sėdynės – patenkinti, sotūs, laimingi. Pakeliui namo Elė paprašė sustoti prie nedidelės parduotuvėlės prie kelio. — Man minutelei. Reikia pampersų ir vandens, – pasakė vairuotojui. Po penkių minučių Elė išėjo, įsėdo atgal… Ir širdis nukrito kažkur negiliai. Vaikų nebuvo! Vairuotojas ramiai kalbėjosi su kažkokia nepažįstama mergina priekinėje sėdynėje. — NESUPRATAU… – lėtai ištarė Elė. Mergina staiga atsisuko: — Kas čia?! Kas per boba?! Vairuotojas gūžtelėjo pečiais: — Nežinau! – ir, atsisukęs į Elę: — Kas jūs? Ko norit? — Jūs ką, pamišot?! Kur mano vaikai?! — Niekingas tu! – suklykė mergina. – Tu dar ir vaikų turi?! – ir pradėjo jį daužyti rankine. — Tu ką, bet ką į mašiną sodini?! – jau rėkė Elė. — Kur vaikai, klausiu?! Kelias minutes salone vyko tikras chaosas: šūksniai, priekaištai, mojavimas rankomis, visuotinis neteisingumas. Ir staiga atsidaro durys… Koks vyras pasilenkia ir ramiai sako: — Panele, čia ne jūsų mašina. Aš kiek toliau pastojau. Pasaulis akimirkai nutilo. Elė tylomis, įsiutusi užtrenkė duris, iššoko ir pribėgo prie tokios pat šviesios mašinos, stovinčios priekyje. Atrakino duris. Ant galinės sėdynės ramiai miegojo jos vaikai. Du angeliukai net nepajudėjo. Elė atsiduso taip, lyg ką tik būtų grįžusi iš bedugnės krašto. Atsisėdo, uždarė duris ir sumurmėjo: — Važiuojam… Ir tada ją užplūdo juokas. Tikras, nervingas, išlaisvinantis. Vairuotojas irgi pradėjo kvatoti, braukdamas ašaras ir matyt labai džiaugdamasis, kad viskas baigėsi būtent taip – be tragedijų, bet su istorija visam gyvenimui. Elė pažvelgė į miegančius vaikus ir staiga suprato paprastą tiesą: tėvai kasdien – švelnūs, pavargę, besijuokiantys, kartais išsiblaškę. Bet užtenka net menkiausiai pavojui pasirodyti šalia – ir juose pabunda liūtai! Be jokių abejonių, be svarstymų, be baimės. Tik vienas jausmas – ginti! Tokia yra meilė. Tyli, kai viskas gerai, ir nenugalima, kai kalba pasisuka apie vaikus. Šeimos stebuklai: nuo jaukių švenčių su artimiausiais iki didžiausios dovanos tėčiui ir išbandymų mamos širdžiai – tikra tėvų meilės istorija, įkvėpta lietuviškų tradicijų ir šilumos

Tėvų meilė Vaikai gyvenimo gėlės, mėgdavo kartoti mama. O tėtis, dabar ir tučtuojau juokdamasis, visada

Uncategorized

01

Nesugebėjau pamilti: Lilijos ir Volodiaus laiškas, netikėtos kelios vasaros, draugystė su vaikystės negalią patyrusiais bičiuliais, prarasta meilė ir gyvenimo vingiai lietuviško internato šešėlyje

NEPAMYLĖJAU Merginos, prisipažinkit, kuri iš jūsų yra Dovilė? smalsiai ir su šelmiška šypsena į mus su

Uncategorized

01

Pasiimk savo vyrą!

20251205, penktadienis Grįžau namo po tėvų susirinkimo mokykloje. Vėl mokytoja šaukė Vytą už tai, kad

Uncategorized

017

— Seneli, žiūrėk! — Lilija prisiglaudė prie lango. — Šuniukas!

Dėde, žiūrėk! Ugnė prilipusi prie lango sako. Šuniukas! Už tvoros bėga bėglių šuo. Juodas, purvinas

Uncategorized

015

Labai noriu namo, sūneli Petravičius išėjo į balkoną, užsirūkė cigaretę ir prisėdo ant žemos taburetės. Gerklėje užstrigo kartus gumulas – bandė susiimti, bet rankos išdavikiškai drebėjo. Ar kada nors būtų pagalvojęs, kad ateis tokia diena, kai nebebus vietos jo pačio bute… – Tėti! Ne pykti ir nesinervinti reikia! – į balkoną išbėgo Larisa, vyresnė Viktoro Petravičiaus duktė. – Juk daug neprašau… Palik mums savo kambarį ir viskas! Jei manęs negaila, tai pagalvok bent apie savo anūkus. Vaikai tuoj į mokyklą eis, o gyventi priversti vienoje patalpoje… – Laura, gyventi į senelių namus neisiu, – ramiai pasakė senolis. – Jei jums su vaikais ankšta mano bute, kraustykitės pas Michailo motiną. Ji viena trijų kambarių bute gyvena. Turėsite atskirą kambarį ir jūs, ir vaikai. – Tu juk žinai, kad su ja vienoje patalpoje niekada neapsigyvensiu! – suriko dukra ir trenkė balkonų durimis. Petravičius paglostė seną šunį, kuris jiems su žmona ištikimai tarnavo daugelį metų, ir prisiminęs savo Nadą, pravirko. Visada jam akis užliedavo ašaros, kai prisimindavo žmoną. Ji mirė prieš penkerius metus, palikdama jį vieną. Po jos išėjimo vyras pasijuto visišku našlaičiu. Visą gyvenimą ėjo šalia, ar galėjo kada nors pagalvoti, kad turėdamas dukrą ir anūkus, jo lauks vieniša senatvė. Larisą jie augino su meile ir nuoširdumu, stengėsi įskiepyti geriausias savybes. Bet kažką visgi pražiopsojo… Dukra užaugo žiauri, savimyla asmenybė. Baris tyliai sukniaukė ir atsigulė prie šeimininko kojų. Šuo jautė jo sielvartą ir kentėjo matydamas, kaip blogai šeimininkui. – Seneli, tu mūsų visai nemyli? – įėjo aštuonmetis anūkas. – Ką tu – kas tau tokią kvailystę sakė? – nustebo senolis. – Kodėl nenori išvažiuoti nuo mūsų? Tau gaila palikti man ir Kostui kambarį? Kodėl esi toks savanaudis? – berniukas žiūrėjo į senelį su panieka ir pykčiu. Viktoras norėjo ką nors paaiškinti anūkui, bet suprato, kad šis kartoja dukros žodžius. Matyt Larisa jau spėjo paveikti vaiką. – Gerai. Išvažiuosiu, – negyvu balsu ištarė senolis. – Atiduosiu jums kambarį. Jis jau negalėjo daugiau būti tokioje aplinkoje. Suprato, kad šiame namuose visi jo nekenčia – nuo žento, kuris seniai nesikalba, iki anūko, kuriam įteigė, kad senelis atėmė iš jo kambarį. – Tėveli! Tu tikrai sutikai? – įbėgo patenkinta Larisa. – Tikrai, – tyliai tarstelėjo senolis. – Pažadėk, kad neskriausi Bario. Jaučiuosi išdavikas… – Liaukis! Mes rūpinsimės juo, vesime dažnai pasivaikščioti. O savaitgaliais lankysime tave kartu su Barčiu, – pažadėjo dukra. – Parinkau tau geriausią pensionatą, pamatysi, tau patiks. Po dviejų dienų Petravičius išvažiavo į senelių namus. Pasirodo, dukra jau iš anksto viską sutarė ir laukė, kol tėvas pagaliau pasiduos. Įėjęs į duslią, drėgmės ir blakių prasmirdusią kambarį, senolis pasigailėjo savo sprendimo. Larisa apgavo jį pasakodama apie komfortą – ne privačiame pensionate atsidūrė, o paprastame senelių namuose, kur gyveno nelaimingi, nuskriausti žmonės. Susidėjęs daiktus, jis nusileido žemyn. Sėdęs ant suoliuko, vos susilaikė neverkęs. Stebėdamas bejėgius senolius, įsivaizdavo, kaip skurdžiai gyvens po kelių metų. – Naujas? – paklausė simpatiška senutė, prisėdusi šalia. – Taip… – sunkiai atsiduso senolis. – Neverkite… Aš irgi pradžioje daug verkiau, o paskui susitaikiau. Mano vardas Valentina. – Viktoras, – prisistatė vyras. – Jus irgi vaikai čia apgyvendino? – Ne. Sūnėnas. Vaikų Dievas man nedavė, nusprendžiau butą palikti sūnėnui, bet, matyt, paskubėjau… Pasigrobė butą, o mane čia. Ačiū, kad bent neišvarė į gatvę… Kalbėjosi iki vėlaus vakaro, prisiminė gerus jaunystės laikus, savo antrąsias puses. Kitą dieną, po pusryčių, vėl išėjo pasivaikščioti. Ši moteris įnešė bent trupinį džiaugsmo ir pokyčių į Petravičiaus kasdienybę. Jis negalėjo būti toje patalpoje ir visą laiką leido lauke. Maistas valgykloje buvo prastas, valgė tik tiek, kad išlaikytų jėgas. Petravičius laukė dukros. Tikėjosi, kad Larisa persigalvos, pasiilgs ir parsiveš namo. Bet laikas bėgo, ir ji vis neatvykdavo. Kartą nutarė paskambinti namo, pasiteirauti apie Barį, bet niekas nepakėlė ragelio. Vieną dieną prie įėjimo Petravičius pamatė kaimyną – Steponą Ilginį. Stepas pamatęs senolį, nustebo, tuoj prisiartino. – Štai kur jūs! – stebėjosi Stepas. – O kodėl jūsų dukra meluoja, kad persikėlėte gyventi į kaimą? Aš iškart pajutau, kad kažkas ne taip. Žinojau, kad jūs niekada nepaliktumėte savo Bario lauke. – Apie ką tu? – nesuprato Viktoras Petravičius. – Kas su mano šuniu? – Nesijaudinkite – nusivežėm jį į prieglaudą. Pats nežinau, kas nutiko. Matau, Baris dieną naktį prie laiptinės sėdi, jūsų nesimato. Sutikau Larisą, paklausiau, ar viskas gerai. Ji pasakė, kad išvažiavote į kaimą, o butą pardavinėja ir kraustosi pas vyro motiną. Apie šunį aiškino, kad jis jau senas – esą nenorite su juo vargti. Viktoras Petravičiau, kas čia dedasi? – paklausė Stepas, matydamas, kaip išbalo senolis. Petravičius jam papasakojo viską. Papasakojo, kad viską atiduotų, jei tik galėtų atsukti laiką atgal ir nepadaryti skuboto sprendimo. Dukra atėmė iš jo padorų gyvenimą, dar ir Barį išvarė į gatvę. – Labai noriu namo, sūneli, – sušnabždėjo senolis. – Būtent su tokiu klausimu čia ir atvažiavau. Juk aš teisininkas, dažnai ginu pagyvenusių žmonių teises. Dabar vedu vieno senolio bylą – kaimynai atėmė namą. Nesijaudinkite. Jūs gi nespėjote išsiregistruoti? – paklausė vyras. – Ne. Jei tik pati neišregistravo. Atvirai, jau nežinau, ko galima tikėtis iš savo dukros… – Susiruoškite, laukiu mašinoje, – tarė Stepas. – Negalima taip! Kokia ji dukra po tokių dalykų… Petravičius tuoj pat užlipo, greitai susidėjo daiktus į krepšį ir nusileido žemyn. Prie įėjimo susidūrė su Valentina. – Vale, išvažiuoju. Sutikau kaimyną – dukra išvarė Barį, parduoda butą. Tokie reikalai, – pasakė vyras. – Kaip gi taip? – sumišo moteris. – O aš? – Nepergyvenk – kai viską sutvarkysiu, sugrįšiu tavęs pasiimti, – pažadėjo Petravičius. – Ar tikrai? Kam manęs reikia? – liūdnai tarstelėjo moteris. – Atleisk. Skuba – nevark, pažadu, įvykdysiu pažadą. Viktorui Petravičiui nepavyko sugrįžti namo – butas buvo užrakintas, raktų neturėjo. Stepas jį pasiėmė pas save. Greitai paaiškėjo, kad Larisa jau nebegyvena bute, prieš kelias dienas persikraustė pas anytą, o butą išnuomojo nuomininkams. Dėka Stepo senolis atgavo teisę į savo būstą. – Ačiū tau, – padėkojo kaimynui senolis. – Tik nežinau, kaip gyventi toliau. Juk ji nurims tik kai mane išvys… – Yra tik vienas kelias, – tarė Stepas. – Galime parduoti butą, Larisai atiduoti jos dalį, o už likutį nupirkti jums būstą. Greičiausiai rastume mažą namelį kaime. – Puiku! – nudžiugo vyras. – Tai tobulas sprendimas. Po trijų mėnesių Viktoras Petravičius kraustėsi į naujus namus. Stepas padėjo visur, siūlė pervežti ir Barį. – Tik užsukime dar į vieną vietą, – paprašė Petravičius. Iš tolo senolis pamatė Valentiną. Ji sėdėjo ant jų suoliuko ir liūdnai žvelgė į tolį. – Vale! – pakvietė moterį. – Mes su Bariu atvažiavom tavęs. Dabar turim namelį kaime – grynas oras, žvejyba, uogos, grybai, viskas šalia. Važiuojam? – sušypsojo Petravičius. – O kaip aš važiuosiu? – sutriko moteris. – Tiesiog pakilk nuo suoliuko ir eik su mumis, – nusijuokė vyras. – Ryžkis! Čia mums ne vieta. – Gerai! Palauksi dešimt minučių? – šypsojosi Valentina, negalėdama sulaikyti ašarų. – Žinoma, palauksiu! – šypsojosi vyras. Nepaisydami mažų žmonių piktžodžiavimo, šie du sugebėjo apginti savo teisę į laimę. Kiekvienas jų suprato, kad pasaulyje yra gerų žmonių, ir kad gerų visada daugiau nei blogų. Viktoras ir Valentina tuo įsitikino patys. Senjorai sugebėjo pakovoti už save ir pagaliau rado ramybę bei laimę savo gyvenime…

Žinai, kaip kartais širdis tiesiog spaudžia, kai niekas nebesiklosto taip, kaip norėtum…

Uncategorized

09

Vyriški, nesistumdykite… Fū, čia nuo jūsų sklinda kvapas? – Atsiprašau… – sumurmėjo vyras, atsitraukdamas ir kažką dar tyliai, liūdnai pridūręs sau po nosimi. Stovėjo, delne skaičiavo smulkius pinigus – turbūt neturi buteliui. Rita netyčia įsižiūrėjo į vyro veidą: keista, bet jis neatrodė girtas. – Vyriški, atleiskit, nenorėjau… – Jai kažkas neleido tiesiog apsisukti ir nueiti. – Viskas gerai, – jis pakėlė į ją akis, ryškiai mėlynas, nei kiek nepriblėsusias… Tokių akių Rita nematė net jaunystėje. Tvirtai paėmusi vyrą už parankės, atvedė jį į šalį nuo nedidelės eilės. – Gal jums kažkas atsitiko? Pagalbos reikia? – Rita pagaliau suprato – sklinda ne alkoholis, o senas prakaito kvapas. Vyras nutylėjo, paslėpė monetėles kišenėje – nejauku jam buvo apie SAVE kalbėti. – Aš Rita. O jūs? – Juozas. – Tai reikalinga pagalba? – Rita staiga suprato, kad lyg ir perša save kažkokiam benamiui. O jis tik žvilgtelėjo tomis žydromis akimis ir daugiau vengtinai žiūrėjo į ją. Ji jau buvo besiruošianti eiti, bet jis pagaliau ištarė: – Reikia darbo. Gal žinot, kur uždarbį susirasti? Gal remontui, ar kiemo darbui. Jūsų miestelis nemažas, gražus, o aš čia nieko nepažįstu. Atleiskit… Rita klausė tylėdama, galvodama – ar galima leisti į namus bet ką. O kaip tik reikėjo vonioje plyteles keisti; sūnus žadėjo padaryti pats, bet tam jis vis nerado laiko… – Mokate plyteles kloti? – paklausė ji. – Moku. – Kiek prašysite už 10 kv. m. sanmazgą? Vyriškis nustebo dėl tokio „tualeto ploto”. – Pažiūrėti reikia. Iš tiesų, kiek duosit, tiek ir imsiu. Juozas padarė vonią labai kruopščiai, prašė leidimo prieš darbą nusiprausti – Rita apsidžiaugė, kad pats suprato. Ji davė jam vyro drabužių, o savus išsiskalbė. Remontą Juozas atliko per savaitgalį: senąsias plyteles nuėmė, įrankius sutvarkė, vakarop naujos plytelės jau blizgėjo. Rita nerimavo – Juozas, matyt, benamis. Palikti nakčiai? Keista… Bet ir išvaryti vidurnaktį nesinori. Šeštadienį Rita beveik nemiegojo, vis klausėsi, bet vyras buvo smarkiai pavargęs ir ramiai miegojo svetainėje. – Apžiūrėkite darbą, Margarita! – pakvietė Juozas. Viskas idealiai. – Juozai, o kas jūs pagal profesiją? – Paklauso Rita. – Fizikos mokytojas. Baigęs Vilniaus universitetą. – O dėl plytelių… kiekvienas save gerbiantis vyras turi tokius dalykus mokėti, – šypteli jis. Rita ištraukė atlyginimą, kiek būtų mokėjusi statybininkams. Juozas nežiūrėdamas padėjo į kišenę drabužius. – Palaukit! O jūs taip ir išeisite? – net nustebo Rita. – O kas čia tokio? – vėl pakėlė tas savo mėlynas akis. – Gal bent pavalgysite? Visą dieną dirbote, tik arbatą gėrėte. Juozas kiek pamąstė, gūžtelėjo, bet sutiko. Vakarieniavo dviese – ir Rita pajuto, kad su juo gera bendrauti: išsilavinęs, protingas, tik su kažkokiu prarastumo šydu. Tas niekaip neišnyko: nei po dušo, nei po šilto pokalbio. Gal, kad reikia laiko… – Juozai, kas gi jums nutiko? Atleiskit, kad klausiu. – Jei pradėsiu pasakoti – skambės arba herojiškai, arba kvailai… Bet mano istorija išties nutiko, kam jums to reikia? – Tiesiog keista… toks vyras, ir tokioje situacijoje… Juozas įdėmiai ją pažiūrėjo. Neilgai trukus prasidėjo jų istorija. Rita net nemanė, kad penkiasdešimt trejų gali užeiti tokia aistra, kad laimė nevėluoja… Juozas papasakojo: prieš aštuonerius metus mėgino padėti talentingam, bet iš probleminės šeimos mokiniui – ištraukti iš blogos kompanijos. Viskas baigėsi muštynėmis – Juozas, sportiškas, apgynė save, bet vienas banditų netyčia žuvo. „Gavai” dvylika metų, išėjo už gerą elgesį ketveriais anksčiau. Mama jau buvo mirusi, žmona ištekėjusi už kito. Iš Vilniaus išvyko į Kauną, bet čia sekėsi katastrofiškai prastai – niekas į darbą nenorėjo priimti įkalintojo. Beveik dvi savaites jau nakvojo bet kur, kol susipažino su Rita… Cigaretes rūkė Ritos; ji nemėgino net leisti nupirkti savų. Cigarečių šviesoje buvo lengviau prisipažinti, kad moteris įsileido vyrą į savo gyvenimą. – Tai bent pasą turi? – Turiu, – šyptelėjo jis. – Tik be deklaruotos vietos. Nuo to daug bėdų. Juozas liko. Rita padarė jam laikiną registraciją, jis susirado darbą – ne pagal specialybę, bet džiaugėsi ir tuo: ūkinių prekių parduotuvėje padavėju. Savaitgaliais pradėjo mokyti mokinius privačiai. Praėjo du su puse mėnesio – atvažiavo Ritos sūnus. Išsivedė motiną pasikalbėti: – Davai, atsikratyk juo. – Ko-oo? – nustebo Rita. – Ne vieta tau su tokiu, jis tik prisiglaudė, nes neturi kur gyventi. Tu kvaila! – Ritos sūnus priėmė kategoriškai. – Aš tavo paveldėtojas – nenoriu dalintis su jokiais benamiais. Jei ištekėtum, reikalautų visko. – Oi, tu mane jau laidoji?! O ką tu čia ketini paveldėti? Dar aš tave pergyvensiu! – konfrontavo Rita. – Mam, neskatink negražaus mano elgesio. Vis tiek jums laimės neleisiu. Jei būtum radusi padorų, pasiturintį vyrą – nieko nesakyčiau. O toks… – Tai pas mus, pasirodo, padorumas pinigais matuojamas? Kaip tave auklėjau?! – Mam… Galvok pati. Per savaitę grįšiu, kad jo čia neliktų, kitaip pati kalta būsi. Rita grįžo į namus, tramdydama ašaras. – Policininkas? – paklausė Juozas. – Atleisk, nepaminėjau… – Nieko tokio, – jis gūžtelėjo. – Jis prokuroro padėjėjas. Jis geras, Juozai, tik labai atsargus, rūpinasi… – Ką darysi? – rimtai paklausė Juozas. Rita nežinojo. Dima buvo principingas – ir jei pasakė, kad gyvenimo neduos, tai gali ir savo mamos vyrą įkišti į kalėjimą vėl. – Pavasaris… dar nieko nenusprendei? Davai aš pasakysiu. – Pinigų turiu, tu gi neklausi. Sklypui arčiau miestelio neužteks, bet dvidešimt kilometrų nuo čia – jau pakaks. Statysim namą, bent laikiną vagonėlį pasistatysim. Mokyčiausi toliau, papildomai dirbsiu. Namą pats pastatysiu. Ką manai? Rita tylėjo, sukrėsta. Juozas sunerimo. – Žinau, pripratusi prie komforto. Bet tai laikina – paskui viską įrengsiu. – Juozai… aš irgi turiu pinigų. Galiu investuoti į statybas. – Aš nedrįsčiau to prašyti. – Tu ir neprašai! Tai mūsų ateičiai. Juozas apkabino ją, prisiglaudė prie galvos. Tiek šilumos, stiprybės ir meilės – kas galėjo pagalvoti, kad tokių dalykų patirs brandžiame amžiuje? Viską Pasidarė sparčiai: nupirko sklypą, pastatė vagonėlį, prisivedė elektrą – Juozas įsirengė kampą pamokoms internetu ir ėmėsi statybos. Ritos santaupų nepakako – Juozas dar aktyviau mokė. Viską investavo į namą. Šiltais vakarais jie tiesiog gulėjo savo būsimos sodybos pievoje, žiūrėjo į žvaigždes. – Ką jauti? – klausdavo Juozas. – Jaučiu antrą kvėpavimą, – atsakydavo Rita. – O aš – meilę… Vėliau, atvažiavusi į buvusius namus pasiimti daiktų, Rita užklupo Dimą. Jis nustebo – mama atjaunėjo, sužydėjo, akys spindi… – Mama, kas su tavim? – Dima nesuprato permainų. – O ko tu taip ilgai nebuvai namie? – Aš čia jau negyvenu. Su Juozu statom namą. Grįši, kai bus baigta, pakviesiu tave į svečius… Dima liko nesupratęs – motina kupina laimės, valgosi už gyvenimą… – Mama, kas su tavim nutiko? – Antras kvėpavimas, Dimai. Ir dar – meilė. Aišku, meilė! Iki, sūnau! – nusijuokė Rita ir išbėgo. Laikas spaudė – šiandien statys laiptus į namą… Antras kvėpavimas: brandžios meilės pradžia, benamio mokytojo išpažintis ir naujo gyvenimo statybos Lietuvoje

Vyrai, na, nespauskite. Fu, ar čia nuo jūsų sklinda tas kvapas? Atsiprašau, sumurmėjo vyriškis, truputį

Uncategorized

029

Vyriški, nesistumdykite… Fū, čia nuo jūsų sklinda kvapas? – Atsiprašau… – sumurmėjo vyras, atsitraukdamas ir kažką dar tyliai, liūdnai pridūręs sau po nosimi. Stovėjo, delne skaičiavo smulkius pinigus – turbūt neturi buteliui. Rita netyčia įsižiūrėjo į vyro veidą: keista, bet jis neatrodė girtas. – Vyriški, atleiskit, nenorėjau… – Jai kažkas neleido tiesiog apsisukti ir nueiti. – Viskas gerai, – jis pakėlė į ją akis, ryškiai mėlynas, nei kiek nepriblėsusias… Tokių akių Rita nematė net jaunystėje. Tvirtai paėmusi vyrą už parankės, atvedė jį į šalį nuo nedidelės eilės. – Gal jums kažkas atsitiko? Pagalbos reikia? – Rita pagaliau suprato – sklinda ne alkoholis, o senas prakaito kvapas. Vyras nutylėjo, paslėpė monetėles kišenėje – nejauku jam buvo apie SAVE kalbėti. – Aš Rita. O jūs? – Juozas. – Tai reikalinga pagalba? – Rita staiga suprato, kad lyg ir perša save kažkokiam benamiui. O jis tik žvilgtelėjo tomis žydromis akimis ir daugiau vengtinai žiūrėjo į ją. Ji jau buvo besiruošianti eiti, bet jis pagaliau ištarė: – Reikia darbo. Gal žinot, kur uždarbį susirasti? Gal remontui, ar kiemo darbui. Jūsų miestelis nemažas, gražus, o aš čia nieko nepažįstu. Atleiskit… Rita klausė tylėdama, galvodama – ar galima leisti į namus bet ką. O kaip tik reikėjo vonioje plyteles keisti; sūnus žadėjo padaryti pats, bet tam jis vis nerado laiko… – Mokate plyteles kloti? – paklausė ji. – Moku. – Kiek prašysite už 10 kv. m. sanmazgą? Vyriškis nustebo dėl tokio „tualeto ploto”. – Pažiūrėti reikia. Iš tiesų, kiek duosit, tiek ir imsiu. Juozas padarė vonią labai kruopščiai, prašė leidimo prieš darbą nusiprausti – Rita apsidžiaugė, kad pats suprato. Ji davė jam vyro drabužių, o savus išsiskalbė. Remontą Juozas atliko per savaitgalį: senąsias plyteles nuėmė, įrankius sutvarkė, vakarop naujos plytelės jau blizgėjo. Rita nerimavo – Juozas, matyt, benamis. Palikti nakčiai? Keista… Bet ir išvaryti vidurnaktį nesinori. Šeštadienį Rita beveik nemiegojo, vis klausėsi, bet vyras buvo smarkiai pavargęs ir ramiai miegojo svetainėje. – Apžiūrėkite darbą, Margarita! – pakvietė Juozas. Viskas idealiai. – Juozai, o kas jūs pagal profesiją? – Paklauso Rita. – Fizikos mokytojas. Baigęs Vilniaus universitetą. – O dėl plytelių… kiekvienas save gerbiantis vyras turi tokius dalykus mokėti, – šypteli jis. Rita ištraukė atlyginimą, kiek būtų mokėjusi statybininkams. Juozas nežiūrėdamas padėjo į kišenę drabužius. – Palaukit! O jūs taip ir išeisite? – net nustebo Rita. – O kas čia tokio? – vėl pakėlė tas savo mėlynas akis. – Gal bent pavalgysite? Visą dieną dirbote, tik arbatą gėrėte. Juozas kiek pamąstė, gūžtelėjo, bet sutiko. Vakarieniavo dviese – ir Rita pajuto, kad su juo gera bendrauti: išsilavinęs, protingas, tik su kažkokiu prarastumo šydu. Tas niekaip neišnyko: nei po dušo, nei po šilto pokalbio. Gal, kad reikia laiko… – Juozai, kas gi jums nutiko? Atleiskit, kad klausiu. – Jei pradėsiu pasakoti – skambės arba herojiškai, arba kvailai… Bet mano istorija išties nutiko, kam jums to reikia? – Tiesiog keista… toks vyras, ir tokioje situacijoje… Juozas įdėmiai ją pažiūrėjo. Neilgai trukus prasidėjo jų istorija. Rita net nemanė, kad penkiasdešimt trejų gali užeiti tokia aistra, kad laimė nevėluoja… Juozas papasakojo: prieš aštuonerius metus mėgino padėti talentingam, bet iš probleminės šeimos mokiniui – ištraukti iš blogos kompanijos. Viskas baigėsi muštynėmis – Juozas, sportiškas, apgynė save, bet vienas banditų netyčia žuvo. „Gavai” dvylika metų, išėjo už gerą elgesį ketveriais anksčiau. Mama jau buvo mirusi, žmona ištekėjusi už kito. Iš Vilniaus išvyko į Kauną, bet čia sekėsi katastrofiškai prastai – niekas į darbą nenorėjo priimti įkalintojo. Beveik dvi savaites jau nakvojo bet kur, kol susipažino su Rita… Cigaretes rūkė Ritos; ji nemėgino net leisti nupirkti savų. Cigarečių šviesoje buvo lengviau prisipažinti, kad moteris įsileido vyrą į savo gyvenimą. – Tai bent pasą turi? – Turiu, – šyptelėjo jis. – Tik be deklaruotos vietos. Nuo to daug bėdų. Juozas liko. Rita padarė jam laikiną registraciją, jis susirado darbą – ne pagal specialybę, bet džiaugėsi ir tuo: ūkinių prekių parduotuvėje padavėju. Savaitgaliais pradėjo mokyti mokinius privačiai. Praėjo du su puse mėnesio – atvažiavo Ritos sūnus. Išsivedė motiną pasikalbėti: – Davai, atsikratyk juo. – Ko-oo? – nustebo Rita. – Ne vieta tau su tokiu, jis tik prisiglaudė, nes neturi kur gyventi. Tu kvaila! – Ritos sūnus priėmė kategoriškai. – Aš tavo paveldėtojas – nenoriu dalintis su jokiais benamiais. Jei ištekėtum, reikalautų visko. – Oi, tu mane jau laidoji?! O ką tu čia ketini paveldėti? Dar aš tave pergyvensiu! – konfrontavo Rita. – Mam, neskatink negražaus mano elgesio. Vis tiek jums laimės neleisiu. Jei būtum radusi padorų, pasiturintį vyrą – nieko nesakyčiau. O toks… – Tai pas mus, pasirodo, padorumas pinigais matuojamas? Kaip tave auklėjau?! – Mam… Galvok pati. Per savaitę grįšiu, kad jo čia neliktų, kitaip pati kalta būsi. Rita grįžo į namus, tramdydama ašaras. – Policininkas? – paklausė Juozas. – Atleisk, nepaminėjau… – Nieko tokio, – jis gūžtelėjo. – Jis prokuroro padėjėjas. Jis geras, Juozai, tik labai atsargus, rūpinasi… – Ką darysi? – rimtai paklausė Juozas. Rita nežinojo. Dima buvo principingas – ir jei pasakė, kad gyvenimo neduos, tai gali ir savo mamos vyrą įkišti į kalėjimą vėl. – Pavasaris… dar nieko nenusprendei? Davai aš pasakysiu. – Pinigų turiu, tu gi neklausi. Sklypui arčiau miestelio neužteks, bet dvidešimt kilometrų nuo čia – jau pakaks. Statysim namą, bent laikiną vagonėlį pasistatysim. Mokyčiausi toliau, papildomai dirbsiu. Namą pats pastatysiu. Ką manai? Rita tylėjo, sukrėsta. Juozas sunerimo. – Žinau, pripratusi prie komforto. Bet tai laikina – paskui viską įrengsiu. – Juozai… aš irgi turiu pinigų. Galiu investuoti į statybas. – Aš nedrįsčiau to prašyti. – Tu ir neprašai! Tai mūsų ateičiai. Juozas apkabino ją, prisiglaudė prie galvos. Tiek šilumos, stiprybės ir meilės – kas galėjo pagalvoti, kad tokių dalykų patirs brandžiame amžiuje? Viską Pasidarė sparčiai: nupirko sklypą, pastatė vagonėlį, prisivedė elektrą – Juozas įsirengė kampą pamokoms internetu ir ėmėsi statybos. Ritos santaupų nepakako – Juozas dar aktyviau mokė. Viską investavo į namą. Šiltais vakarais jie tiesiog gulėjo savo būsimos sodybos pievoje, žiūrėjo į žvaigždes. – Ką jauti? – klausdavo Juozas. – Jaučiu antrą kvėpavimą, – atsakydavo Rita. – O aš – meilę… Vėliau, atvažiavusi į buvusius namus pasiimti daiktų, Rita užklupo Dimą. Jis nustebo – mama atjaunėjo, sužydėjo, akys spindi… – Mama, kas su tavim? – Dima nesuprato permainų. – O ko tu taip ilgai nebuvai namie? – Aš čia jau negyvenu. Su Juozu statom namą. Grįši, kai bus baigta, pakviesiu tave į svečius… Dima liko nesupratęs – motina kupina laimės, valgosi už gyvenimą… – Mama, kas su tavim nutiko? – Antras kvėpavimas, Dimai. Ir dar – meilė. Aišku, meilė! Iki, sūnau! – nusijuokė Rita ir išbėgo. Laikas spaudė – šiandien statys laiptus į namą… Antras kvėpavimas: brandžios meilės pradžia, benamio mokytojo išpažintis ir naujo gyvenimo statybos Lietuvoje

Vyrai, na, nespauskite. Fu, ar čia nuo jūsų sklinda tas kvapas? Atsiprašau, sumurmėjo vyriškis, truputį

Uncategorized

09

— O, mama… kaip čia pas jus smagiai kvepia… Labai norėčiau paragauti! Ar galėtumėte man duoti vieną iš tų? Niekuomet nesu ragavusi nieko panašaus… – tarė senutė, glaudžianti prie širdies krepšį, kuriuo visą dieną vaikščiojo po miestą.

Oi, moči kaip čia skaniai kvepia Toks alkis! Ar galėtum man duoti vieną iš šių? Niekuomet nieko panašaus

Uncategorized

030

„Atleisk, sūnau, šįvakar vakarienės nebus“, – ištarė mama… Tai išgirdo miljonierius „Mama… man labai alkana.“ Dalia suspaudė lūpas, kad jos daugiau nebetremerėtų. Jokūbas, vos ketverių, jau suprato kalbą, kurios joks vaikas niekada neturėtų išmokti: alkį, kurio nepalengvina jokie pažadai. Glostė sūnui plaukus viena ranka, kita – laikė lengvą, kone juokingai mažą maišelį su tuščiomis plastikinėmis buteliais, surinktais visą dieną. „Jau greitai ką nors užvalgysime, brangusis,“ sumurmėjo ji. Tačiau melas plėšė gerklę. Šią savaitę ji jau per daug kartų buvo melavusi – ne iš įpročio, o dėl išgyvenimo. Nes pasakyti vaikui tiesą – lyg mesti jį ant grindų be pagalvės. „Iki greito vakarėlio, sūnau,“ – sakydavo Dalia, eidama per šventiškai apšviestą Vilniaus prekybos centrą, kur viskas spindėjo Kalėdomis: auksinės girliandos, linksma muzika, žmonės stumiantys pilnus vežimėlius, tvyrojo šviežios duonos ir cinamono kvapas – prabanga, Daliai neprieinama. Ji žingsniavo su nutrintais batais, stengdamasi, kad jos baimę neužmatytų Jokūbas. Jokūbas sustojo prie kalno šokoladu glaistytų pyragėlių, supakuotų blizgiame popieriuje. „Gal pirksim šiemet? Kaip praėjusiais metais su močiute…“ Praėjusiais metais… Dalia pajuto skaudų dūrį krūtinėje. Praėjusiais metais mama dar buvo gyva. Valytojos darbą ji dar turėjo – gal ir neturtinga, bet buvo stalas ir stogas, kuris nesirasdavo iš vidaus, kaip dabar, kai dvi savaites gyveno skolintoje mašinoje. „Ne, brangioji… šiemet – ne.“ „Kodėl?“ Todėl, kad pasaulis gali subyrėti be įspėjimo. Todėl, kad vaiko karštinė svarbesnė už bet kokią darbo pamainą. Todėl, kad darbdavys išmes dėl praleistos dienos, net jei tą dieną tavo vaikas išdegęs guli ant rankų ligoninės skyriuje. Todėl, kad nuoma nelaukia, maistas nelaukia ir skauduliai nelaukia. Dalia suspaudė gerklę ir pasistengė šyptelti. „Šiandien padarysime ką nors kita. Eik, padėk man grąžinti tuščias butelius.“ Jie ėjo per prekių eilutes, kur viskas atrodė ir sako „taip“, ir tuo pačiu „tai ne jums“. Sultys, sausainiai, šokoladas, žaislai. Jokūbas žvelgė plačiomis akimis. „Galiu, mama, bent sulčių?“ „Ne, brangusis.“ „O sausainiukų? Šokoladinių…“ „Ne.“ „O paprastų?“ Dalia atsakė griežčiau nei norėjo ir matė, kaip Jokūbo veidas sunyko – kaip mažytė nykstanti šviesa. Širdis vėl trūko. Kiek kartų ji gali trūkti, kol išnyks visam? Jie pasiekė taromatą. Dalia kišo vidun butelius, klausė mechaninių garsų, stebėjo lėtai augantį skaičių. Dešimt butelių. Dešimt menkų galimybių. Aparatas išspjovė kuponą: vienas euras. Dalia žiūrėjo į jį kaip į pasityčiojimą. Vienas euras. Kūčių vakarą. Jokūbas įsikabino į ranką su skaudžia viltimi. „Dabar eisim pirkti maisto? Labai noriu valgyti.“ Viduje Dalia pajuto, kad kažkas užleido vietą nevilties bangai. Iki tol dar šiaip taip laikėsi, bet sūnaus akys ją galutinai palaužė. Nebegali daugiau meluoti. Ne šį vakarą. Nusivedė sūnų prie vaisių ir daržovių skyriaus. Raudoni obuoliai žibėjo, apelsinai tobuli, pomidorai kaip brangakmeniai. Dalia, apsupta svetimos gausybės, priklupo prieš Jokūbą ir paėmė jam mažas rankutes. „Jokūbai… mama turi sunkų dalyką pasakyti.“ „Kas nutiko, mama? Kodėl verki?“ Ji net nesuprato, kad verkia – ašaros bėgo pačios, kūnas žinojo, kad daugiau nebesušvelnins tragedijos. „Sūnau… atleisk. Šiemet… vakarienės nebus.“ Jokūbas susiraukė, nesuprato. „Tai nevalgysim?“ „Neturim pinigų, brangioji. Neturim namų. Miegam mašinoje… mama prarado darbą.“ Jokūbas žiūrėjo į maistą aplink, lyg pasaulis būtų jį apgaves. „Bet… juk čia pilna maisto.“ „Taip, bet jis – ne mūsų.“ Matydamas, kaip Jokūbas tyliai pravirko, Dalia jį apglėbė taip stipriai, lyg kiekviena sekundė galėtų atnešti stebuklą. „Atleisk… kad negaliu tau duoti daugiau.“ „Atsiprašau, ponia.“ Dalia pakėlė akis. Prie jų stovėjo apsauginis – nejaukiai, lyg skurdas būtų dėmė. „Jei nieko neperkate, turite išeiti. Trukdote klientams.“ Dalia skubiai nusivalė veidą. „Išeinam…“ „Dabar, ponia, prašau, sakiau jau…“ Tada iš už nugaros išgirdo balsą, tvirtą, ramų. „Ji su manimi.“ Dalia atsisuko ir pamatė aukštą, solidų vyrą tamsiu kostiumu, žilstančiais smilkiniais, su tuščiu vežimėliu ir rimtu žvilgsniu. Vienu žvilgsniu nuvijo apsaugininką. „Tai mano šeima. Atėjau jų pasiimti – eisim kartu apsipirkti.“ Apsauginis įsistebeilijo į Dalią, Jokūbą, solidų vyrą… ir pagaliau suabejojęs atsitraukė. „Gerai, pone. Atsiprašau.“ Dalia kurį laiką stovėjo nejudėdama – nežinodama, ar dėkoti ar bėgti. „Nežinau, kas jūs,“ pasakė ji nedrąsiai, „ir mums nereikia…“ „Reikia. Tikrai reikia.“ Vyro veide nebuvo žiaurumo – buvo tiesa. „Aš jums įdėmiai klausiau. Ir niekas neturėtų būti alkanas per Kalėdas. Ypač vaikas.“ Jis pritūpė prie Jokūbo su švelniu šypsniu. „Labas. Mano vardas – Arūnas.“ Jokūbas pasislėpė už mamos kojos, bet pažiūrėjo iš šalies. „O koks tavo vardas?“ Tylu. Arūnas neragino. Tada paklausė: „Pasakyk man, jei galėtum šįvakar valgyti ką tik norėtum – ką pasirinktum?“ Jokūbas pažvelgė į Dalią, tarsi klaustų leidimo. Vyro akyse nebuvo patyčios, gailesčio ar žeminančio smalsumo – tik paprasta žmogiška šiluma. „Gali atsakyti, brangusis,“ švelniai tarė mama. „Kotletai… su bulvių koše,“ ištarė Jokūbas tyliai. Arūnas linktelėjo, lyg būtų gavęs labai svarbią užduotį. „Puiku. Tai ir mano mėgstamiausia vakarienė. Padėk man išsirinkti.“ Ir pradėjo stumti vežimėlį. Dalia sekė iš paskos – širdis daužėsi, laukdama kokio triuko, sąlygos, pažemojimo. Bet nieko panašaus – Arūnas pripildė vežimėlį mėsa, bulvėmis, džiūvėsėliais, salotomis, sultimis ir vaisiais, o kiekvieną kartą, kai Jokūbas ko nors užsigeisdavo, Arūnas padėdavo į krepšį be paskaičiavimo ar atodūsio. Prie kasų – nupirko, kaip kas nors perka kavą. Dalia pamatė galutinę sumą ir jai apsisuko galva: tiek neuždirbtų per dvi savaites, kai dar turėjo darbą. „Negalim to priimti,“ suvirpėjo. Arūnas rimtai pažvelgė. „Tai, ką pasakei sūnui… niekas neturėtų to sakyti. Leisk man padėti.“ Aikštelėje Dalia vedė Jokūbą prie seniuko Renault’uko, kuris atrodė dar liūdnesnis šalia juodo „Mercedes“ Arūno. Vyras suprato viską iš žvilgsnio: skurdą, pašarvotą ant galinės sėdynės, kuprinėlę su rūbais. „O kur važiuosite po to?“ – paklausė. Tyla. „Niekur,“ pagaliau ištarė Dalia. „Miegam čia.“ Arūnas pastatė krepšius ant žemės, perbraukė ranka per plaukus, lyg tik dabar būtų pajutęs realybės svorį. „Mano viešbutyje yra restoranas. Jis atviras šįvakar. Eikite pavalgyti su manimi. Po to… žiūrėsim. Bet bent šįvakar neliksit mašinoje.“ Padavė vizitinę: „Hotel Imperatorius“. Dalia laikė popierėlį kaip degantį daiktą. Kai Arūnas išėjo, Jokūbas timptelėjo mamą už rankovės. „Vykstam, mama. Valgysim kotletus.“ Dalia pažvelgė į sūnų, į automobilį, į vizitinę. Kitos išeities nebuvo. Sutikdama su vakariene, ji nežinojo, kad atveria duris – gal išgelbės, gal dar skaudžiau nuvils, jei tai iliuzija. Restoranas atrodė, lyg iš kito pasaulio: baltos staltiesės, šilta šviesa, rami muzika, šviežios gėlės. Jokūbas laikė mamą stipriai. Dalia, su paprastais drabužiais, jautėsi stebima, nors niekas iš tiesų nekreipė dėmesio. „Jie mano svečiai,“ padavėjui pasakė Arūnas. „Užsisakykite ką norit.“ Iš pradžių Jokūbas valgė lėtai, lyg bijodamas, kad kas nors atims lėkštę. Paskui – sparčiau, su ta sena alkio baime, kuri išnyksta ne iškart. Dalia stebėjo, su spaudžiančia gerkle – sūnus sakė, kad „tai skaniausia, ką kada nors valgė“, o mamai tai atrodė kaip tragedija išpuošta gražiu žodžiu. Arūnas nebuvo smalsus. Kalbėjo apie paprastus dalykus, klausė Jokūbo apie dinozaurus. Jokūbas ištraukė iš kišenės nuzulintą žaisliuką – Tyranozaurą „Reksą“, kuris saugo, kai miega. „Jo vardas – Reksas,“ išdidžiai tarė. „Jis mane saugo.“ Arūnas pažvelgė su santūria liūdesio gaidele. „Tiranozaurai tikrai stipriausi.“ Vėliau, kai Jokūbui nuo desertinės šokolado buvo ištepęs skruostas, Arūnas pagaliau paklausė, pagarbiai: „Dalia, kaip atsidūrėte čia?“ Ir Dalia papasakojo: mama mirė. Prarasti darbai. Ligoninė. Išmetimas. Tėvas, kuris paliko kūdikį ir niekad negrįžo. Arūnas klausė be pertraukų – tarsi kiekvienas žodis jam būtų patvirtinimas. „Mano viešbutyje reikia valytojų,“ tarė galiausiai. „Legalus kontraktas, pastovus grafikas, tvarkingi sąlygos. Yra butai darbuotojams – maži, bet normalūs.“ Dalia įtariai pažvelgė, nes viltis irgi baisi. „Kodėl tai darote?“ „Man reikia darbuotojų, o svarbiausia – nei vienas vaikas neturi gyventi mašinoje.“ Kitą dieną Dalia grįžo. Vadybininkė, Rasa Mikutienė, pokalbis buvo paprastas. Po trijų dienų Dalia ir Jokūbas įėjo į pirmą tikrą butą su langais. Jokūbas bėgo per kambarius kaip atradęs naują planetą. „Čia tikrai mūsų, mama?“ „Taip, brangusis… mūsų.“ Pirmą naktį Jokūbas miegojo lovoje, bet kelis kartus prabudo išsigandęs, tikrino, ar mama šalia. Dalia rado po pagalve paslėptų sausainių – sūnus kaupė maistą, tarsi alkis galėtų grįžti. Suprato: skurdas neišnyksta pakeitus vietą, dar kurį laiką gyvena viduje. Arūnas kartais užsukdavo, atnešdavo knygų, žaisdavo futbolą parke su Jokūbu. Per gimtadienį atnešė didelį tortą – dinozauro formos. Jokūbas garsiai sugalvojo norą: „Norėčiau, kad dėdė Arūnas liktų visada. Kad niekada neišeitų.“ Arūnas priklaupė, akys blizgėjo. „Stengsiuosi, labai.“ Bėda atėjo su apkalba… pasiekė tą, kuris neturėjo sužinoti. Robertas, tikrasis tėvas, pasirodė antradienį viešbučio fojė, kvepėjo alumi, veide – suktas šypsnys. „Atėjau pamatyti sūnaus,“ pasakė. „Turiu teisę.“ Dalia beveik neprisiminė, kaip pradėjo dusti. Arūnas stojo prieš ją kaip bastionas. Robertas šaukė, grasino. Ir pasiekė – atėjo dokumentai dėl vizitų, bendros globos. Dokumentuose Dalia – „abejotinomis aplinkybėmis gyvenanti moteris“, Arūnas – „darbdavys“. Popieriuje viskas gražu, tik nuodai aiškūs. Pirma vizitas – katastrofa. Jokūbas nenoriai paleido Arūno koją. Robertas bandė paimti, Jokūbas rėkė. Naktį verkė, bijojo, kad jį išveš, kad nebešios mama, kad praras „tėtį Arūną“. „Norėčiau, kad būtum mano tėtis,“ prisipažino Arūnui anksti ryte ant lovos. „Tai kodėl negali būti?“ Lengvo atsakymo nėra. Tik sunkus sprendimas. Advokatas pasakė: jei pora susituoktų, Arūnas galėtų pradėti įvaikinimo procedūrą – šeima atrodytų stabili teisėjui. Dalia bijojo, bet viltis jau augo slapta: Arūnas liko ne iš pareigos – liko, nes myli. „Melas tai nebūtų,“ prabilo vieną popietę, balso virpulys išdavė jausmus. „Įsimylėjau tave matydamas, kaip esi mama. Ir jį – nes neįmanoma nesureikšminti.“ Dalia, ilgus metus neleidusi sau svajoti, ištarė „taip“, ašaros buvo palengvėjimo, ne pralaimėjimo. Vestuvės buvo paprastos. Civilinės. Rasa tapo liudininke. Jokūbas, mažyčiu kostiumėliu, nešė žiedus – rimtai, lyg saugotų lobį. „Dabar tikra šeima!“ – sušuko, kai buvo ištarta „vyras ir žmona“, visi juokėsi per ašaras. Teismo salėje – tikra naujiena. Robertas kostiumuotas, elgėsi kaip atgailaujanti auka. Arūnas papasakojo tą Kūčių vakarą: Dalia, priklupusi ir atsiprašiusi, kad nėra vakarienės, ir kaip negalėjo užmerkti akių. Dalia pasakojo ketverius metus tylos ir nebuvimo. Teisėjas peržiūrėjo viską. Dokumentus, raštus, gydytojų pažymas, kur Robertas nebuvo, darželio, viešbučio atsiliepimus, kasdienybės filmukus: pasakų skaitymas, juokas, pusryčiai. Ir paprašė pasikalbėti su Jokūbu vienu. Dalia vos nenualpo. Teisėjo kabinete – sultys, sausainiai. Jokūbas atsakė tiesiausiu pasaulyje atsakymu: „Anksčiau gyvenome mašinoje, buvo blogai. Dabar turiu savo kambarį. Maisto. Mama juokiasi.“ „Kas tavo tėtis?“ – paklausė teisėjas. Jokūbas nesudvejojo: „Arūnas. Mano tėtis – Arūnas. Kitas vyras… nepažįstu. Jis verčia mamą verkti. Nenoriu, kad mama verktų.“ Skelbiant sprendimą laikas tarsi sustojo. Pilna globa – Daliai. Vizitai – tik prižiūrimi, tik jei vaikas norės, tik ribotą laiką. Ir leidimas Arūnui pradėti įvaikinimą. Robertas išėjo, grasinimai išnyko. Negrįžo. Vizitų nebenorėjo. Jam reikėjo ne vaiko, o kontrolės, pranašumo, pinigų. Kai jų negavo, dingo. Ant teismo laiptų Jokūbas buvo apkabintas abiejų tėvų – pagaliau be baimės. „Tai jau amžinai būsiu su jumis?“ – paklausė jis. „Amžinai,“ atsakė abu. Po kelių mėnesių atėjo įvaikinimo liudijimas su oficialiais antspaudais – tai, ką Jokūbo širdis seniai žinojo. Jokūbas – Jokūbas Salys. Arūnas įrėmino pažymėjimą ir pakabino – lyg laimėtą medalį po sunkiausios kovos. Butą pakeitė namas su sodu. Jokūbas rinkosi kambarį, „Reksą“ pasidėjo garbingai, nors vis dar kartais ima kartu „šiaip – jeigu kas“. Ne dėl to, kad abejotų šeima, o kad tas vaikas jame dar liko – tik pamažu mokosi, kad saugumas dabar tikras. Šeštadienį Arūnas pasiūlė eiti į tą patį prekybos centrą, kaip kadaise Kūčių vakarą. Ėjo susikibę rankomis, Jokūbas šokinejo ir kalbėjo be sustojimo. Rinko apelsinus, obuolius, dribsnius su dinozauru ant dėžutės. Dalia stebėjo ir pajuto – krūtinė užsipildė tuo, ko anksčiau manė neįmanomu: ramybe. Prie vaisių skyriaus Jokūbas sustojo ten, kur Dalia kažkada priklūpo ir verkė. Paėmė obuolį, kruopščiai padėjo į vežimėlį ir išdidžiai tarė: „Mūsų namams.“ Dalia greitai sumirksėjo, kad nesimatytų ašaros. Arūnas stipriai sugniaužė ranką. Nieko nesakė – didžiausi dalykai kartais nesakomi, jie jaučia. Tą vakarą visi trise valgė vakarienę prie savo stalo. Jokūbas pasakojo juokingus pokštus apie sodą, Arūnas juokėsi, Dalia juokėsi – širdimis, nes kūnas pagaliau ilsėjosi be baimės. Po to, kaip visada, Arūnas skaitė tris pasakas. Jokūbas užmigo ant antros, „Reksas“ ramiai ilsėjosi šalia. Dalia dar ilgai stovėjo durų tarpduryje, galvojo apie save praeityje – tą, kuri atsiprašinėjo, kad nėra vakarienės, kuri miegojo skolintoje mašinoje, kuri tik išgyveno. Suprato – niekas apie tai nerašo dokumentuose: kartais, labiausiai tamsią akimirką, žmogiškumas sukelia stebuklų grandinę. Ne tų, kaip filmuose. Tikrus stebuklus. Darbą. Stogą virš galvos. Šviežią duoną. Pasakas prieš miegą. Pagalbą. Ir svarbiausia – vaiką, kuris nebealkanas… nebebijantis… nes pagaliau turi tai, ką visuomet buvo vertas: šeimą, kuri nenori išvykti.

Atleisk, sūneli, šiandien vakarienės nebus, suvirpėjusiame balsu tarė mama… Tai išgirdo milijonierius