Uncategorized
02
Kai mama pasakė: „Mes tave užauginome, dabar esi skolinga“, aš jau buvau pasirašiusi sutartį dėl savo namų. Yra žodžių, kurie Lietuvoje skamba kaip meilė… bet iš tikrųjų sukausto. Mano mama mokėjo juos dėlioti labai gražiai. Ilgą laiką tikėjau, kad tai – rūpestis. Kol vieną sekmadienį, vėlyvą popietę, kai saulė švelni, o tyla kambaryje atrodo kaip „šeimos jaukumas“, neišgirdau nuogo teiginio – be jokio pagražinimo. Sėdėjau tėvų namuose ant sofos, ten, kur buvau vaiku ir tikėjau saugumu. Mama sėdėjo priešais, laikė užrašų knygelę, kurioje metų metus rašė: „kas ką skolingas“. – Pakalbėkim rimtai, – tarė ji. – Užauginome tave. Dabar esi skolinga. Žodis „skolinga“ nukrito ant stalo kaip lietuviška moneta. Pažiūrėjau į ją: – Skolinga kam? Ji atsiduso: – Šeimai. Mums. Tvarkai. Jei kas nors prašo apie „tvarką“, nepaklausęs, kaip jautiesi – jam rūpi ne tu, o kad laikytumeisi rėmų. Jau kelerius metus gyvenau dviejuose pasauliuose: savame – darbas, nuovargis, svajonės ir mažos pergalės, kurių niekas nemato; ir jų – kur aš kaip investicija, projektas, skola. Tėvas tylėjo savo kampe. Kaip mūsų vyrai. O mama, rami, įsitikinusi, kad neturiu išeities: – Nusprendėm – parduosi, ką turi, ir visi kartu pirksim didesnį butą. Būsi „kartu“. Bet „kartu“ jos žodyne reiškia „po kontrole“. O aš viduje nejaučiau pykčio – tik aiškumą. Prieš savaitę pasirašiau sutartį dėl jaukaus, mažo nuosavo buto. Bučiau ankstesnė aš – teisinciauosi. Naujoji tiesiog daro. Mama priėjo arčiau: – Žinau, kad turi pinigų. Atrodo stipri, laikas duoti šeimai. Laikas… Visada „laikas“, kai nori pasiimti tavo gyvenimą ir pavadinti tai teisingu. – Nieko neparduosiu, – tvirtai pasakiau. Tėvas pagaliau sumurmėjo: – Nebūk kategoriška… Mama nusišaipė: – Labai savarankiška tapai… nebenori klausytis. – Ne. Dabar girdžiu pati. Ji trinktelėjo rašikliu: – Be mūsų būtum niekas! Tada garsiai pasakiau: – Jei jūsų meilė turi kainą, tai ne meilė. Ji sarkastiškai šyptelėjo: – Be filosofijų. Kalbam realybę. – Gerai. Realybė. Nebegyvensiu su jumis. Tylos pauzė. – Ir kur tu gyvensi – nuomojama? – klausia. – Savo namuose, – atsakiau. Ji nepratarė žodžio. Išsitraukiau laišką su nauju adresu. – Kas ten? – Pirma mano gyvenimo siunta naujiems namams, – pasakiau. – Kol jūs planavote, ką iš manęs paimti, aš pasirašiau savo laisvės sutartį. Tėvas pašoko: – Absurdiška! Šeima turi būti kartu! – Šeima turi būti su pagarba, ne iš pareigos, – atsakiau. – Tai mus palieki? – Ne. Aš tik baigiu aukotis. Mama nusijuokė iš laisvės baimės: – Sugrįši! – Ne. Išeinu… ir nebegrįšiu. Staiga ji pravirko. Kaip režisierė. – Po visko, ką dėl tavęs padariau!.. Norėjo sugrąžinti kaltės jausmą. Bet aš jau nebebuvau jinai. Atsistojau, paėmiau paltą, atsistojau prie durų – mano simbolinė vieta. Ištariau: – Neišeinu nuo jūsų. Einu link savęs. – Jei išeisi – nė negalvok grįžt! Pažiūrėjau su švelnumu – ne silpnumu, o paskutine dovana. – Mama… aš jau seniai esu lauke. Tik šiandien garsiai pasakiau. O tėvui tarstelėjau: – Buvai galėjęs apgint bent kartą. Jis vėl tylėjo – kaip visada. Ir tai buvo atsakymas. Išėjau. Laiptinės aidėjo mano lengvais žingsniais. Lauke šalta, bet grynas oras. Gauta SMS nuo mamos: „Kai susimusi, nesikreipk.“ Neatrašiau. Kai kurie žodžiai nusipelno ne atsakymo – o ribos. Vakare nuėjau į naujus namus. Tuščia. Tylu. Tik šviesa ir dažų kvapas. Bet tai buvo mano. Atsisėdau ant grindų ir atidariau laišką. Tik adresas. Banalu, o man – gražiausias mylimos laisvės raštelis: „Čia pradedi.“ Paskutinis sakinys trumpas, kaip griaustinis: Neišbėgau. Išsilaisvinau. ❓ O jūs – jei šeima paprašytų paaukoti gyvenimą „vardan tvarkos“, pasirinktumėte paklusti… ar užvertumėte duris ir pasirinktumėte save?
Kai mama pasakė: Mes tave užauginome, dabar tavo eilė, aš jau buvau pasirašęs buto pirkimo sutartį.
Zibainis
Uncategorized
015
Uošvienės „dovana“ mūsų miegamajame: kai šeimos portretas tapo simboliu svetimybei, ir kaip vienas sumanus žingsnis sugrąžino mūsų erdvę – apie tai, kaip ribos tarp kartų ir tradicijų įsiveržia net į tavo namus, ir ar verta tylėti dėl ramybės? Ar Lietuvoje moteris turėtų kentėti uošvienės įsikišimą, ar drąsiai apginti savo šeimos laisvę?
Uošvė padovanojo mums savą dovaną, kuri atsidūrė mūsų miegamajame. Kambarys tapo lygiai toks, apie kokį
Zibainis
Uncategorized
033
Mano mama liepė atsikratyti vaiko, ir dabar niekada nebeturėsiu vaikų
Mano motina sakė, kad turiu atsikratyti kūdikio, ir dabar aš niekada nebegalėsiu turėti vaikų.
Zibainis
Uncategorized
0199
Praėjo dveji metai nuo tos dienos, kai ją palikau – dabar vėl sutikau savo buvusią Moniką, kuri kaip visada traukė vyrų žvilgsnius. Po vestuvių žmona tapo visai kitokia: vietoje elegantiškų suknelių ir išpuoselėto įvaizdžio – per dideli marškinėliai ir nuolatinis nuovargis. Aš nesupratau, kiek pastangų ji skyrė šeimai, kol galiausiai supratau, kad praradau tikrąją lobį – moterį, kuri laikė ant pečių mūsų namus ir augino mūsų vaikus, o aš viską supratau per vėlai. Dabar Monika suspindi kaip karalienė, o aš kankinuosi nuo gėdos ir kaltės, supratęs, kiek daug praradau.
Praėjo dveji metai nuo tos dienos, kai viskas sugriuvo. Dabar, stovėdamas Vilniaus Gedimino prospekte
Zibainis
Uncategorized
08
Lėlė. Pasaulis viduje.
Ugnė Petrauskienė. Vidinis pasaulis. Aš išaugu paprastoje, šiltai ir nepaprastai rami šeimoje.
Zibainis
Uncategorized
097
Buvęs mano uošvis mane atlydėjo prie altoriaus: istorija apie antrą baltą suknelę, begalinę šeimos meilę ir kur virto tikrais tėvais po vyro netekties
Mano buvęs anyta palydėjo mane prie altoriaus. Niekada nemaniau, kad dar sykį vilkėsiu baltą suknelę.
Zibainis
Uncategorized
0108
Vedžiau prieš šešis mėnesius, bet nuo tada mane persekioja vienas dalykas, kuris neduoda ramybės
Žinai, mudu susituokėm prieš pusę metų, bet nuo tada viduj kirba toks vienas dalykas, kuris niekaip neleidžia
Zibainis
Uncategorized
0225
Kvietimas į vestuvių metines buvo spąstai… bet aš atnešiau dovaną, kuri pakeitė viską.
Kvietimas į sukaktį buvo spąstai… tačiau atnešiau dovaną, kuri viską pakeitė. Kai gavau kvietimą
Zibainis
Uncategorized
036
„Nežinau, ką daryti. Mano sūnus visada šalia žmonos – net kai ji nem правi“
20251210, sekmadienis. Nežinau, ką daryti. Mano sūnus visada stovi šalia žmonos net kai ji klysta.
Zibainis