Zibainis

Mano buvęs pakvietė mane vakarienės „atsiprašymui“… Bet aš atėjau su dovana, kurios jis nesitikėjo. Kvietimas pasiekė mane eilinę dieną – gal todėl ir sukrėtė. Telefono vibracija užklupo virtuvėje, rankos šlapios, plaukai surišti paskubomis. Nieko nebuvo pasiruošta praeičiai. „Labas. Gal galim susitikti? Tik vakarienei. Noriu kažką tau pasakyti.“ Perskaičiau lėtai. Ne todėl, kad nesupratau žodžių. Nes jaučiau jų svorį… Buvusi meilė pakviečia tave pasikalbėti prie lietuviškos vakarienės Vilniaus senamiestyje – žadama nuoširdi atsiprašymo akimirka, tačiau tu atkeliauji su netikėta dovana, kurią nešiojaisi širdyje daugelį metų: savo laisvę, taikiai sugrąžintą simboliniu raktu.

Mano buvusi mergina pakvietė mane į vakarienę kad atsiprašytų bet aš atėjau su dovana, kurios ji nelaukė.

Uncategorized

Iš komandiruotės vyras grįžo susimąstęs ir atsitraukęs

Po komandiruotės tėvas Antanas sugrįžta namo mąslus, atsiribojęs. Ar ne įsimylėjai? šmaikštauja žmona

Uncategorized

Mano anytos gimtadienis – sausio 1-ąją: nuvykome ją pasveikinti, o staiga ji paklausė – „Viktorija, ar tu laukiesi?“ Esu laiminga turėdama tokią mylimą anytą – Mariją, su kuria gyvenu kaip su mama, nors pradžioje labai bijojau jos nuomonės dėl trečio nėštumo mažame bute, sulaukus 38-erių. Tačiau ji mane palaikė, svajojo apie anūkę, ir šią vasarą gimus dukrai tapo tikra mūsų šeimos atrama. Per kitą anytos gimtadienį jau kartu su mažąja princese jai dovanojome naują orkaitę, o Marija dėkinga mums padovanojo… savo butą – štai tokia dovana ir gyvenimo išmintis iš nepakartojamos anytos, tapusios tikra šeimos prietele Lietuvoje.

Mano uošvė turi gimtadienį sausio pirmąją. Taigi nuvykome ją pasveikinti, o ji staiga paklausė: Rūta

Uncategorized

011

Nepalikau be priežiūros

Aš išeinu nuo tavęs! Na, spėjimai Šarūnės pasitvirtino: akivaizdu, kad ji gerai nepažino savo vyro!

Uncategorized

Sako, kad su amžiumi tampi nematoma… Kad nebesi svarbi. Kad trukdai. Tai sakoma taip šaltai, jog skauda – lyg nebūti matomai yra senėjimo sutarties dalis. Lyg turėtum sutikti su kampu… tapti dar vienu kambario daiktu – tyli, nejudanti, trauktis iš kelio. Bet aš negimiau kampams. Nereikalausiu leidimo egzistuoti. Nenusileisiu balso, kad netrukdyčiau. Neatėjau į šį pasaulį tapti savo pačios šešėliu, nei mažėti, kad kitiems būtų patogu. Ne, ponai. Šiame amžiuje – kai daugelis laukia, kol užgesiu… aš renkuosi liepsnoti. Nesigailiu raukšlių. Didžiuojuosi jomis. Kiekviena jų – gyvenimo parašas: kad mylėjau, juokiausi, verkiau, gyvenau. Atsisakau liautis būti moterimi vien todėl, kad netinku į filtrus ar kaulai nebeneša aukštakulnių. Aš išlieku troškimas. Išlieku kūrybiškumas. Išlieku laisvė. Ir jei tai erzina… tuo geriau. Nesigėdiju žilų plaukų. Gėdyčiausi, jei nebūčiau pakankamai ilgai gyvenusi, kad jų nusipelnyčiau. Aš negęstu. Neatsisakau. Ir nenulipu nuo scenos. Vis dar svajoju. Vis dar garsiai juokiuosi. Vis dar šoku – taip, kaip moku. Vis dar šaukiu danguje, kad dar turiu daug ką pasakyti. Aš – ne prisiminimas. Aš esu buvimas. Aš esu lėta ugnis. Esu gyva siela. Moteris su randais, kuri nebėra priklausoma nuo emocinių ramentų. Moteris, kuriai nereikia svetimo žvilgsnio žinoti, kad yra stipri. Todėl nevadinkite manęs „vargše“. Neignoruokite manęs vien todėl, kad esu vyresnė. Vadinkite mane drąsia. Vadinkite – stiprybe. Vadinkite mane vardu – tvirtu balsu ir pakelta taure. Vadinkite mane Irena. Ir tegu visi žino: aš dar čia… tiesi, su siela, kuri liepsnoja.

Sako, kad su metais tampi nematoma… Kad jau nebėra svarbi. Kad trukdai. Sako tai taip šaltai, kad

Uncategorized

013

Kai išlipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant šaligatvio ir prašančią išmaldos – aš ir mano vyras apstulbome. Niekas apie tai nežinojo. Man 43-eji, mamai mano – 67 metai. Gyvename tame pačiame mieste, tik skirtinguose galuose. Kaip ir dauguma vyresnių žmonių, mama reikalauja nuolatinės priežiūros, tačiau negali persikelti pas mane dėl vienos priežasties – ji turi keturias kates ir tris šunis savo bute. Ji taip pat šeria visus rajono katinus bei šunis ir išleidžia kiekvieną centą, kurį jai duodu, vaistams bei gyvūnų maistui. Pačias pagrindines prekes jai tenka tempti man pačiai, nes žinau, kad kitkam pinigų neišleis. Neseniai su vyru, po svečių, nusprendėme grįžti namo autobusu. Ir įsivaizduokite mano šoką – išlipu ir ji sėdi ant šaligatvio, prašo pinigų sustojusiems žmonėms. Nežinojau, ką galvoti – vyras taip pat buvo priblokštas. Juk pinigus mamai duodame iš šeimos biudžeto. Natūraliai jis klausė – kur mamos pinigai dingsta? Pasirodo, mama renkasi pinigus savo šunims ir katėms – jų maistui, gydymui, skiepams. Visa ši istorija atrodo liūdnai, bet ką Jūs pamanytumėt, jei pamatytumėte savo mamą tokioje situacijoje? Ką pagalvotų giminaičiai, draugai, pažįstami? Aišku, jie galvotų, kad esu nedėkinga dukra ir palikau mamą likimo valiai. Dabar vaikštau po miestą ieškodama mamos – žinau, kad net po mano maldavimų ji nenustojo to daryti, tik dabar dar labiau nuo manęs slepiasi.

Kai išlipu iš autobuso, pamatau mamą sėdinčią ant šaligatvio ir prašančią išmaldos. Vyras ir aš suakmenėjame

Uncategorized

Pasirengęs atleisti ir priimti vėl – nesulauks!

– Galvoji, kad aš tave visą laiką gausiu? Oi, manų tokių kaip tu tik dviratukų paketus. –

Uncategorized

034

Mano anyta man viešai pasakė, kad esu „laikinoji“… o aš leidau jai pačiai ištarti savo nuosprendį. Pirmą kartą išgirdau jos pašaipų juoką virtuvėje, o tada – jos žodžių dyglius ir „draugišką“ susirinkimą su aukso papuošalais pasipuošusiomis moterimis. Ji manęs nevadina vardu, o tik „ji“, ir nuolat primena, kad esu „laikina“ jos sūnaus gyvenime. Tačiau tą vakarą per prabangią šeimos vakarienę, apsivilkusi smaragdinę suknelę, pagaliau pasakiau jai prieš visus: „Keista, kai kažkas kitus vadina laikinais, nors pats yra vienintelė priežastis, kodėl namuose nėra ramybės.“ Po šio pokalbio jos akyse pirmą kartą pamačiau sutrikimą, o savo vyrui aiškiai pasakiau – šeimos prašyti nereikės, o pagarbos nusipelno kiekvienas. Savaitę vėliau anyta paskambino pirmą kartą prisipažinusi klydusi… Kai moteris nebenori prašyti pagarbos – pasaulis ima ją siūlyti pats. ❓Kaip tu pasielgtum mano vietoje – taikytumeisi vardan „ramybės“, ar išdrįstum nubrėžti ribą, net jei sudrebėtų visa šeimos stalo tvarka?

Žinai, noriu tau papasakoti, kaip mano anyta prie visų mane pavadino laikina o aš tiesiog leidau jai

Uncategorized

0123

O tai kas bus su butu? Juk žadėjai! Tu sugadini mano gyvenimą!

O kaip su butu? Pažadėjai juk! Sugadini man gyvenimą! Su žmona buvome labai laimingi, kai sužinojome