Zibainis

Mano uošvis tikėjosi, kad mes ir toliau jį išlaikysime: 11 metų gyvenome visi kartu po žmonos netekties, o dabar jis nenori išeiti iš mūsų namų ir nuolat kurpia pasiteisinimus – pavargau, noriu ramybės tik savo šeimai. Ką daryti?

Mano uošvis tikėjosi, kad toliau jį remsime. Mano vyras užaugo jaukioje ir darnioje šeimoje.

Uncategorized

00

Laimingi visada šypsosi

Laimingi visada šypsosi Aistė žiūrėjo pro langą, išorėje šlupo vasaros lietus, saulė jau drįso pasirodyti

Uncategorized

00

Ar išaugini iš jo silpną lepūną? Konfliktas tarp uošvienės ir marčios dėl sūnaus ateities: muzika ar futbolas, laimė ar vyriškumas, teisė rinktis ar šeimos tradicijos – tikroji motinos kova už savo vaiką Lietuvoje

Augini iš jo nevykėlį Kodėl užrašei jį į muzikos mokyklą? Birutė Petronytė pravirto pro marčią eidama

Uncategorized

08

Kaip anyta „pavogė“ mūsų sūnų: Po vestuvių jis vengia mūsų ir visą dėmesį skiria žmonos mamai, kuri nuatsisako pagalbos net per šeimos šventes

Kai mūsų sūnus vedė, lyg jo netekome. Nuo tada, kai Laurynas susituokė, jis mūsų beveik nebelanko.

Uncategorized

04

Ir iki šiol kartais pabundu naktį ir klausiu savęs, kada tėtis spėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo penkiolika, kai tai įvyko. Gyvenome nedideliame, bet jaukiame name – baldai geri, šaldytuvas pilnas po apsipirkimų, sąskaitos beveik visada apmokėtos laiku. Mokykloje buvau dešimtokė, ir vienintelė mano bėda buvo išlaikyti matematiką ir susitaupyti sportbačiams, kurių labai troškau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis ėmė namo grįžti vis vėliau. Užeidavo be sveikinimosi, numesdavo raktus ant stalo ir eidavo tiesiai į kambarį su telefonu rankoje. Mama jam sakydavo: – Vėl vėlai? Galvoji, kad šis namas save išlaikys? O jis atsakydavo sausai: – Palik mane ramybėje, pavargau. Aš viską girdėdavau iš savo kambario, su ausinėmis ant galvos, apsimesdama, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą pamačiau, kaip kieme kalba telefonu. Tyliai juokėsi, sakė kažką panašaus į „beveik baigta“ ir „ramiai, aš sutvarkysiu“. Kai mane pastebėjo, iškart padėjo ragelį. Pilve pajutau keistą jausmą, bet nieko nesakiau. Diena, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Grįžau iš mokyklos, o ant lovos – praviras lagaminas. Mama stovėjo miegamajame su paraudusiomis akimis. Paklausiau: – Kur jis eina? Jis net nepažvelgė į mane, tik tarė: – Manęs kurį laiką nebus. Mama jam suriko: – Kuriam laikui su kuo? Sakyk tiesą! Tada jis pratrūko: – Išeinu su kita moterimi. Atsibodo toks gyvenimas! Aš pradėjau verkti ir sakiau: – O aš? O mano mokykla? O namai? Jis tik atsakė: – Susitvarkysite. Susidėjo lagaminą, paėmė dokumentus iš stalčiaus, įsikabino piniginę ir išėjo, net neatsisveikinęs. Tą pačią vakarą mama bandė išsiimti pinigų iš bankomato, bet jos korta buvo užblokuota. Kitą dieną nuėjusi į banką išgirdo, kad sąskaita tuščia. Jis buvo išsiėmęs visus jų taupytus pinigus. Sužinojome ir tai, kad jis paliko dviems mėnesiams neapmokėtas sąskaitas, o be mamos žinios paėmė paskolą, už kurią mama buvo laiduotoja. Prisimenu, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo sąskaitas su senu skaičiuotuvu, verkė ir kartojo: – Nieko neužtenka… nieko neužtenka… Stengiausi jai padėti skaičiuoti, bet net pusės nesupratau, kas vyksta. Po savaitės mums išjungė internetą, o netrukus vos neišjungė ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valė namus. Aš mokykloje ėmiau pardavinėti saldainius. Gėda buvo per pertrauką stovėti su maišeliu šokoladukų, bet dariau tai, nes namuose trūko net būtiniausių dalykų. Buvo diena, kai atidariau šaldytuvą, o ten tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir pravirkau viena. Tą vakarą valgėme tik baltus ryžius – be jokio padažo. Mama atsiprašinėjo, kad nebegali man duoti to, ką kažkada galėjo. Po kurio laiko pamačiau feisbuke nuotrauką, kur tėtis su ją moterimi restorane – pakėlę vyno taures. Rankos drebėjo. Parašiau jam: „Tėti, man reikia pinigų mokyklos sąsiuviniams.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Po to daugiau nebeskambino. Neklausė, ar baigiau mokyklą, ar sergu, ar reikia kažko. Tiesiog pradingo. Dabar dirbu, pati susimoku viską ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar atvira. Ne tik dėl pinigų, o dėl apleidimo, dėl šaltumo, dėl to, kaip mus paliko skęstančius ir pats gyvenimą tęsė lyg nieko nebūtų nutikę. Ir vis tiek daug naktų atsibundu su tuo pačiu klausimu gerklėje: Kaip išmoksti gyventi, kai tavo paties tėtis atima viską ir palieka tave vaiku mokytis išgyventi vienam?

Kartais ir dabar naktį prabundu ir tyliai savęs klausiu kada tėtis sugebėjo iš mūsų viską atimti?

Uncategorized

07

Išmintinga žmona

Išmanioji žmona Vyras bando negrįžti mintimis prie įvykių, o žmona tyliai sako: Žinai, kad aš žinau

Uncategorized

017

Ir iki šiol kartais pabundu naktį ir klausiu savęs, kada tėtis spėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo penkiolika, kai tai įvyko. Gyvenome nedideliame, bet jaukiame name – baldai geri, šaldytuvas pilnas po apsipirkimų, sąskaitos beveik visada apmokėtos laiku. Mokykloje buvau dešimtokė, ir vienintelė mano bėda buvo išlaikyti matematiką ir susitaupyti sportbačiams, kurių labai troškau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis ėmė namo grįžti vis vėliau. Užeidavo be sveikinimosi, numesdavo raktus ant stalo ir eidavo tiesiai į kambarį su telefonu rankoje. Mama jam sakydavo: – Vėl vėlai? Galvoji, kad šis namas save išlaikys? O jis atsakydavo sausai: – Palik mane ramybėje, pavargau. Aš viską girdėdavau iš savo kambario, su ausinėmis ant galvos, apsimesdama, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą pamačiau, kaip kieme kalba telefonu. Tyliai juokėsi, sakė kažką panašaus į „beveik baigta“ ir „ramiai, aš sutvarkysiu“. Kai mane pastebėjo, iškart padėjo ragelį. Pilve pajutau keistą jausmą, bet nieko nesakiau. Diena, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Grįžau iš mokyklos, o ant lovos – praviras lagaminas. Mama stovėjo miegamajame su paraudusiomis akimis. Paklausiau: – Kur jis eina? Jis net nepažvelgė į mane, tik tarė: – Manęs kurį laiką nebus. Mama jam suriko: – Kuriam laikui su kuo? Sakyk tiesą! Tada jis pratrūko: – Išeinu su kita moterimi. Atsibodo toks gyvenimas! Aš pradėjau verkti ir sakiau: – O aš? O mano mokykla? O namai? Jis tik atsakė: – Susitvarkysite. Susidėjo lagaminą, paėmė dokumentus iš stalčiaus, įsikabino piniginę ir išėjo, net neatsisveikinęs. Tą pačią vakarą mama bandė išsiimti pinigų iš bankomato, bet jos korta buvo užblokuota. Kitą dieną nuėjusi į banką išgirdo, kad sąskaita tuščia. Jis buvo išsiėmęs visus jų taupytus pinigus. Sužinojome ir tai, kad jis paliko dviems mėnesiams neapmokėtas sąskaitas, o be mamos žinios paėmė paskolą, už kurią mama buvo laiduotoja. Prisimenu, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo sąskaitas su senu skaičiuotuvu, verkė ir kartojo: – Nieko neužtenka… nieko neužtenka… Stengiausi jai padėti skaičiuoti, bet net pusės nesupratau, kas vyksta. Po savaitės mums išjungė internetą, o netrukus vos neišjungė ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valė namus. Aš mokykloje ėmiau pardavinėti saldainius. Gėda buvo per pertrauką stovėti su maišeliu šokoladukų, bet dariau tai, nes namuose trūko net būtiniausių dalykų. Buvo diena, kai atidariau šaldytuvą, o ten tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir pravirkau viena. Tą vakarą valgėme tik baltus ryžius – be jokio padažo. Mama atsiprašinėjo, kad nebegali man duoti to, ką kažkada galėjo. Po kurio laiko pamačiau feisbuke nuotrauką, kur tėtis su ją moterimi restorane – pakėlę vyno taures. Rankos drebėjo. Parašiau jam: „Tėti, man reikia pinigų mokyklos sąsiuviniams.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Po to daugiau nebeskambino. Neklausė, ar baigiau mokyklą, ar sergu, ar reikia kažko. Tiesiog pradingo. Dabar dirbu, pati susimoku viską ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar atvira. Ne tik dėl pinigų, o dėl apleidimo, dėl šaltumo, dėl to, kaip mus paliko skęstančius ir pats gyvenimą tęsė lyg nieko nebūtų nutikę. Ir vis tiek daug naktų atsibundu su tuo pačiu klausimu gerklėje: Kaip išmoksti gyventi, kai tavo paties tėtis atima viską ir palieka tave vaiku mokytis išgyventi vienam?

Kartais ir dabar naktį prabundu ir tyliai savęs klausiu kada tėtis sugebėjo iš mūsų viską atimti?

Uncategorized

09

Būtent tu, močiute, turėsi prižiūrėti kūdikį!

Aistė, ar tikrai dabar yra pats geriausias metas vaikui? Mama padėjo puodelį ir pažvelgė į dukrą, sėdinčią

Uncategorized

0116

Sulaukusi 62-ejų, sutikau vyrą ir buvome laimingi, kol netyčia išgirdau jo pokalbį su seserimi

Sulaukusi 62-iejų, sutikau vyrą ir buvau laiminga, kol neišgirdau jo pokalbio su seserimi Niekada netikėjau