Netekau noro padėti anytai, kai sužinojau, ką ji padarė. Tačiau palikti jos taip pat negaliu.
Daugeliui keliautojų susiduriama netikėtų likimų takelis Nežinau, kaip šiai jaunai, gerai apsirengusiai
20240512, mano dienoraštis Šiandien vėl susimąsčiau apie savo praeitį, kaip dažnai jaunuolis jaučiasi
Taip, pasiimk jį iškart! Kam tie visi šventiniai ritualai? susierzinusi Aistė meta. Pamiršau paklausti
– Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! – pasakė man mano dukra.
Mano dukra pastojo būdama vos penkiolikos. Ilgai slėpė, kol aš ir vyras sužinojome, kai ji jau laukėsi penkis mėnesius. Aišku, abortas net nebuvo svarstomas.
Niekada taip ir nesužinojome, kas vaiko tėvas. Dukra sakė, kad bendravo su juo tik tris mėnesius ir išsiskyrė. Net nežinojo, kiek jam tiksliai metų: „Gal 17, gal 18, gal 19“, – taip atsakydavo.
Žinia apie dukros nėštumą mus abu pribloškė. Supratome, kad visiems bus labai sunku. O dukra vis kartojo, kad labai nori turėti vaiką, nori būti mama. Žinojau, jog dar nesupranta, ką reiškia motinystė.
Po keturių mėnesių ji pagimdė nuostabų berniuką – sveiką ir stiprų. Tik gimdymas buvo labai sunkus, o ji po jo sveiko keturis mėnesius. Be mano pagalbos nebūtų susitvarkiusi, todėl mečiau darbą ir rūpinausi ja bei anūku.
Kai atsigavo, nenorėjo net prisiliesti prie vaiko. Naktimis miegodavo, o dienomis net neleisdavo prieiti. Dariau viską, ką galėjau. Kalbėjau, prašiau, aiškinau ir net pykau ant dukros, kad nepadeda. Ir tuomet ji pasakė:
– Matai, kad jį myli. Tai įsivaikink jį! Aš būsiu jam sesuo. Nenoriu būti mama – noriu su draugėmis eiti į miestą, šokti diskotekose, noriu linksmintis!
Galvojau, gal jai pogimdyvinė depresija. Bet paaiškėjo, kad ne – ji tiesiog visiškai nemylėjo savo vaiko.
Galų gale su vyru susitvarkėme dokumentus ir tapome anūko globėjais. Dukra tapo nevaldoma, visai mūsų neklausė, išlįsdavo iš namų naktimis ir grįždavo tik ryte. Sūnumi nesirūpino.
Taip gyvenome kelerius metus. Atrodė – niekas nepasikeis. Anūkas augo ir brendo. Per dvejus metus labai pasikeitė: išmoko vaikščioti, kalbėti, visada šypsojosi ir juokėsi.
Labiausiai džiaugiasi, kai dukra grįžta namo – bėga pas ją, apsikabina ir kažką pasakoja. Ir štai pasirodė, kad dukros širdis suminkštėjo – ji tapo rūpestinga mama: visą laiką skiria sūnui, glosto, bučiuoja ir dažnai sako:
– Kaip aš laiminga, kad turiu sūnų! Jis – brangiausias dalykas mano gyvenime! Niekam jo neatiduosiu!
Džiaugiamės su vyru, kad mūsų šeimoje pagaliau įsivyravo ramybė. Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! sako man mano dukra. Mano dukra pastoja, kai jai tik 15 metų.
Na, brangūs svečiai, ar jau pasotėte? Ar gėrėte pakankamai? Ar patenkinta? klausia Jurgita, stovėdama
Taip ir pasielgiau, kai vyro kišenėje radau du kvitus už kelionę Kuršių mariomis. Ant vieno iš jų puikavosi
Taip, pasiimk jį iškart! Kam tie visi šventiniai ritualai? susierzinusi Aistė meta. Pamiršau paklausti
Ne. Nusprendėme, kad geriau neparuošti savo žmonos ir kūdikio į šį butą. Ilgai kantriai toleruoti nepatogumus
