Zibainis

Aleksai, aš tavęs nesuprantu. Tu visai pamišai? Ką reiškia – išeinu? – Būtent tai ir reiškia. Jau seniai turiu meilužę! Ji už mane jaunesnė net šešiolika metų! Ir nusprendžiau, kad su ja man geriau! – Ji tau tiktų į dukras! – Nieko panašaus! Jai jau dvidešimt. Aleksas priėjo prie jos. – Beje, Valerija turi labai turtingą tėvą. Pagaliau galėsiu gyventi taip, kaip visada svajojau! Supratai? O paskui ji man vaiką pagimdys, ne kaip tu! Kiekvienas jo žodis skaudžiai smogė Taniai. Ji suprato, kad anksčiau ar vėliau taip gali atsitikti, nes jų šeimoje nebuvo vaikų. Bet ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad viskas įvyks tokiu žeminančiu būdu. Jie su Aleksu nugyveno beveik penkiolika metų. Visko buvo, kaip ir visur. Bet Tania visada manė, kad šeimoje turi būti pagarba – be jos niekaip. – Tanya, galėtum bent dėl vaizdo pravirkti, nes kažkaip man nesmagu pasidarė. Moteris išdidžiai pakėlė galvą. – Kodėl turėčiau verkti? Labai džiaugiuosi dėl tavęs! Labai! Tegul bent vienam iš mūsų pasiseks įgyvendinti svajonę. Aleksas susiraukė. – Kodėl vis pabrėži savo tapybą? Tai visai ne darbas, net niekis! – Na, tai hobis. Bet jei aš dirbčiau mažiau, o tu uždirbtum daugiau, ir aš galėčiau užsiimti mėgstama veikla. – Ai, prašau tavęs. Kuo dar užsiimti? Vaikų vis tiek neturėsi. Dirbk ir tiek. Ji atsisuko į Aleksą, kuris bandė užsegti lagaminą. – Aleksai, o tavo nauja… Pasija, ji gi nedirbs. Kaip gyvensite? Juk tu irgi nemėgsti dirbti. – Čia jau ne tavo reikalas! Bet šiandien gerai nusiteikęs, tai pasakysiu. Savo pinigais gyventi reikės labai trumpai. O po to, kai Valerija taps nėščia, jos tėtis mus apipils pinigais! Be to, ir taip pakaks – nesijaudink! Aleksas pagaliau uždarė lagaminą ir išėjo iš buto garsiai trenkdamas durimis. Tania susiraukė – ji nekentė garsų. Vėl atsisuko į langą. Prie laiptinės privažiavo gražus raudonas automobilis. Iš jo iššoko jauna mergina ir puolė Aleksui ant kaklo. Žinoma, visos kaimynės kieme iškart imtinos žiūrėti šį spektaklį. Ak, negalėjo išeiti taip, kad neapjuokintų jos prieš visus. Kažkodėl Tania tuo momentu pajuto palengvėjimą. Pastaruoju laiku jų gyvenimas buvo viena didžiulė apgaulė. Aleksas beveik nebegrįždavo nakvoti. Ji visa suprato, bet pati negalėjo nutraukti šio mazgo, vadinamo šeima. Ji paėmė telefoną: – Rytuk, labas. Kokie planai vakarui? Draugė nustebo. – Nesupratau, gal jau išnirai iš savo depresijos? – Ai, baig. Nebuvo jokios depresijos. Paprasta melancholija. Gal einam kur nors vakare? Išgersim, pasėdėsim, o ir proga yra. Kelias sekundes ragelyje buvo tyla, tada Rita atsargiai paklausė: – Tanya, ar tau viskas gerai? Sakyk, kokius vaistus šiandien vartojei? Gal nuo galvos, ar nuo temperatūros? Tarp kitko, temperatūros juk neturi? – Rytuk, baik jau. – Jei rimtai, – aš visom rankom už. Nusibodo žiūrėti į tavo rūgščią miną! Tik… – Ką? Negali? – Ne tame problema. Kaip tave tas tavo Aleksiukas paleis? Kas jam maistą ant sofos neš, nosį valys? – Rytuk, septintą, „Deimante“! Tania padėjo ragelį. Kada nors ji užmuš savo draugę. Ir tai jau netrukus. Tania nusišypsojo pati sau. Ji norėjo ją pritrėkšti nuo pažinties dienos. Tiesa, tai jų draugystės nė kiek nepakeitė. Tania griebė rankinę ir išlėkė pro duris. Jau pietūs, o tiek daug reikia suspėti. Rita nekantriai žvilgčiojo į laikrodį. Tania niekada nevėluodavo, o dabar jau penkias minutes. Tada į restoraną įėjo draugė, o Rita liko atvira burna. Beje, burnas atvėrė ir visi kiti. Tania visada nešiojo ilgus plaukus. Rišdavo juos į kuodą. Dabar buvo šviesus trumpas kare. Tania beveik niekada nenaudojo kosmetikos. Tik tušas ir kremas. Dabar buvo tobulas makiažas. Tania mėgo kelnes, bet atėjo su laisva suknele, kur kas labiau pabrėžiančia figūrą nei aptempti džinsai. – Tania, nu tu čia duodi… Tatjana triumfuodama padėjo rankinę ant kėdės ir atsisėdo. – Patinka? – Ir dar kaip! Atjaunėjai kokiais dešimčia metų. Tik nesakyk, kad tu Aleksiuką išvarei! – Nesakysiu! Jis pats išėjo. Kurį laiką draugės žiūrėjo viena į kitą, tada susijuokė. Po pusvalandžio joms atnešė gėrimus nuo vyro, sėdėjusio netoliese. Jis buvo už jas vyresnis penkeriais metais. Rita gudriai pažvelgė į Tanią: – Na va, jau ir gerbėjų atsirado. Tania nusišypsojo ir pamojavo vyrui, kviesdama prisėsti. Rita nustėro: – Tu man šiandien tikrai patinki! Jos užtruko iki vėlumos. Vyrą vadino Igoriu, jis buvo linksmas, protingas, neįkyrus ir labai simpatiškas. Išlydėjęs Ritą į taksi, jis pasiūlė palydėti Tanią. – Galiu eiti pėsčiomis per visą miestą! Turiu automobilį, bet vairuoti dabar nesėsčiau. – O iki mano namų ir nereikia! Gyvenu už dviejų sankryžų. Iki Tanos namų atėjo jau paryčiais. Pasivaikščiojo, pasikalbėjo. – Tania, nepasirodė, ką šventėt. Gal gimtadienis? Turėčiau tada dovaną! – Ne… Nors, kaip pažiūrėsi. Mane vakar vyras paliko. Ir Tania nusišypsojo žavingiausia šypsena. Igoris nustebęs pažvelgė į ją. – Na, Tatjana… Mokate nustebinti. Po trijų savaičių Tania ir Rita sėdėjo kavinėje. – Tania, kaip su Igoriu sekasi? Moteris nusišypsojo. – Rytuk, niekada nesijaučiau tokia laiminga. Žinai, nuo jo nieko neslepiu. Jis kažkaip lengvai tvarkosi su mano rūpesčiais. – Bet kažkas slegia? – Taip… Aleksas niekaip negali nurimti. Nesuprantu, kodėl, bet pakvietė mane į vestuves. – Oho… Kam? – Matyt, nori pamatyti verkiančią, sielvartaujančią buvusią žmoną. Arba naujai parodyti. – Eik tu… Tanya, įsivesk Igorį. Užsukit, pasveikinsit ir iškart – einat! Svarbiausia – parodyk nosį! …Aleksas žiūrėjo į Valeriją. – Esi tokia graži… – Žinau. Kaip galvoji, tėtis ateis? – Kaip neateis, juk jo duktė… – Dukra… Metus nė cento nedavė, vis bando išmokyti mane dirbti. Toks jau ir tėvas. Aleksas apkabino ją. – Nesirūpink, nepabėgs, dukra tu jo! Vestuvės paimtos išsimokėtinai. Ir Aleksas, ir Valerija tikėjo, kad tėvas atleis dukrai ir atkrės pinigų. – Aleksai? – Na, o tavo atvyks? – Įsivaizduok, taip! Skambino vakar. – Negali būti! – Taip! Manau, prašys grįžti. – Greičiausiai. Oi, man tokios scenos patinka! Kai Tania paaiškino Igorui, ko iš jo nori, šis nustebo. – Kelintą, sakai, vestuvės? – Antrą. Užsiėmęs? – O tavo buvusio vardas? – Aleksas. Kodėl? – O, Tania, būna gi taip. Žinoma, važiuosiu su tavim. Jis viską jai papasakojo tik pakeliui į iškilmes. Tania buvo tokioj nuostaboj, kad net nesistengė nieko pakeisti. Jie ėjo taku prie jaunųjų stalo. Tania ėjo pasikabinusi už Igorio rankos ir išdidžiai šypsojosi. O Aleksas ir Valerija buvo kažkokie visai nelaimingi. Jie priėjo. Valerija sušnabždėjo: – Tėti? O Aleksas vos išstenėjo: – Tania? Iš pradžių jos neatpažino. Nesitikėjo, kad jo žmona gali taip atrodyti. Igoris įteikė dukrai gėlių, voką ir tarė: – Labai gerai, kad ištekėjai ir tapai savarankiška. O mes su Tania važiuosim pakeliauti po pasaulį. Jis atsisuko į Aleksą: – Jūs gi suprantat, kad būsimai anytai irgi reikia pailsėti? Tad atiduodu savo dukrą į jūsų patikimas rankas. Atleiskite, mes skubame. Jie išėjo iš restorano. Tania norėjo juoktis, bet nežinojo, kaip į tai sureaguos Igoris. O jis staiga atsisuko: – Supranti, dabar tau teks už manęs tekėti? Tania susimąstė, tada rimtai atsakė: – Jei reikia – vadinasi, reikia… Jie apsikabinę nuėjo link automobilio. O Igoris jau telefonu užsakė bilietus kur nors, kur šilta ir yra jūra.

Žygimantas, aš tavęs nesuprantu. Tau protas aptemo? Ką reiškia išeinu? Tai ir reiškia. Jau kurį laiką

Uncategorized

— Juk tu manęs nemylėjai… Ištekėjai be meilės, o dabar paliksi, kai susirgau? — Nepaliksiu! – tarė Marija ir apkabino Igorių. – Tu geriausias vyras! Nieku gyvu tavęs nepaliksiu… Igoris negalėjo patikėti, kad tai tiesa. Nuotaika buvo prasta… Marija dvidešimt penkerius metus gyveno santuokoje – ir visus šiuos metus netrūko dėmesio iš vyrų. Dar mokykloje už ją bėgiojo visi vaikinai, nors gražuole niekada nesijautė. Su vyru Vytu nugyveno visą gyvenimą, užaugino dukrą Dariją, kuri su vyru išvykusi į Italiją. Po tragiškos Vyto žūties avarijoje, Marija pasiliko viena dideliame jųdviejų statytame name. Dukra siūlė parduoti namą ir keltis į Italiją, tačiau Marija atkakliai laikėsi savo: ne tam statė namą, kad jį parduotų, ir svetimoje šalyje gyvenimo nemato. Likusi viena, Marija netruko atkreipti naujų gerbėjų dėmesį. Net ir sulaukus keturiasdešimt šešerių ji turėjo du rimtus kavalierius – žavų intelektualą Mindaugą ir stiprų bei patikimą Igorių. Rinktis buvo sunku, bet širdis pasirinko Igorių – paprastą, darbštų, tylų, tačiau nuostabiai rūpestingą vyrą. Jų laimei nieko netrūko, kol Igoris nesusirgo… Mariją pradėjo kankinti abejonės: ar pakaks jai meilės ir ištvermės būti greta sunegalavusio vyro? O Igoris – ar nebus Marijai našta, ar ji jo nepaliks? — Nepaliksiu tavęs, Igori, net ir ligos patale, – apkabino ją Marija. – Myliu tave. Ir niekada jo nepaliko. Po ilgų išbandymų ir abejonių, jų meilė tik dar labiau sutvirtėjo. Draugai, ar tikite, kad tikra meilė išlaiko visus gyvenimo išbandymus? Pasidalinkite savo mintimis komentaruose ir nepamirškite palaikyti mūsų paspausdami „Patinka“!

Juk tu manęs niekada nemylėjai. Be meilės tekėjai už manęs. O dabar, kai susirgau tu mane paliksi Nepaliksiu!

Uncategorized

ŠEIMOJE NESUTARIMAI, KAD IR NAMUOSE NĖRA RAMYBĖS

20251203, dienoraštis Šiandien vėl susimąsčiau apie savo draugę Lizinę, kuri visada piktino savo pamotą.

Uncategorized

017

— Močiute Ala! — sušuko Motiejus. — Kas jums leido laikyti vilką kaime?

Močiute Birute! šūktelėjo Matas. Kas jums leido kaime laikyti vilką? Birutė Staponienė pravirko, pamačiusi

Uncategorized

Tėvelio Linuko Paslaptys

Mes, vaikai, ją vadinome fėjomis. Maža, šiek tiek sukabinta, su baltuoju pudeliu patrauktu ant šnauro

Uncategorized

Nadija Leonidienė susirgo netikėtai. Nei viena iš dukterų neatėjo aplankyti motinos, kol ji gulėjo ligos patale – rūpinosi tik anūkė Natajė. Dukros pasirodė tik artėjant Velykoms, kaip visada, dėl kaimiškų gardumynų, kurių mama prigamino! Nadija Leonidienė išėjo prie vartelių pasitikti dukterų. – Ko atvažiavot? – šaltai pasakė ji. Vyresnioji dukra Svetlana net nustėro iš nuostabos. – Mama, kas tau?! – nustebo ji. – Nieko! Viskas, mano brangiosios! Aš visą ūkį pardaviau… – Kaip?! O mes?! – dukros nesuprato, kas vyksta.

Staiga Valerija Leonidinė netikėtai susirgo. Nei viena iš jos dukterų net neapsilankė, kol jai gulint

Uncategorized

030

– O tu kas tokia, kad man nurodinėtum! – Zoja Petrienė sviedė skudurą tiesiai marčiai į veidą. – Gyveni mano namelyje, mano maistą valgai! Tamara nusišluostė veidą, sugniaužė kumščius. Trečias mėnuo ištekėjusi, o kiekviena diena – lyg karo lauke. – Aš grindis plaunu, gaminu, skalbiu! Ko dar norit? – Noriu, kad burną užčiauptum! Prisiglaudėlė! Su svetimu vaiku atėjai! Mažoji Elenytė išsigandusi žvilgtelėjo iš už durų. Keturmetė, o jau suprato – močiutė piktą. – Mama, gana! – Steponas grįžo iš lauko, purvinas po darbo. – Kas vėl čia? – Ogi ta tavo žmona man drąskosi! Sakau – sriuba persūdyta, o ji atgal šoka! – Sriuba normali, – pavargusiai tarė Tamara. – Jūs specialiai kabinatės. – Matai! Girdi?! – Zoja Petrienė išdidžiai mostelėjo į marčią. – Kabinuosiu! Savo namuose! Steponas priėjo prie žmonos, apkabino už pečių. – Mama, gana. Tamara visą dieną dirba namie. O tu tik bartis temoki. – A tai kaip! Dabar jau prieš motiną! Uždėjau, užauginau, o jis! Senė išėjo trenkdama durimis. Virtuvėje stojo tyla. – Atleisk, – Steponas paglostė žmonai galvą. – Senatvėj visiškai nepakeliama tapo. – Steponai, galimnuomot ką? Bent kambarėlį? – Už kokius pinigus? Aš gi traktoristas, ne direktorius. Vos užtenka maisto. Tamara glaudėsi prie vyro. Jis geras, rūpestingas, darbštus. Bet ta motina – tikra pragaro ugnis… Susipažino jie kaimo atlaiduose. Tamara pardavinėjo megztinius, Steponas pirko kojines. Susipažino, užsikalbėjo. Jis iš karto pasakė – man nesvarbu, kad su vaiku, pats vaikus myliu. Vestuvės buvo kuklios. Zoja Petrienė nuo pirmųjų dienų marčios nepamėgo. Jauna, graži, išsilavinusi – buhalterė. O jos sūnus – eilinis traktoristas. – Mama, eikit vakarieniaut, – Elenytė timptelėjo už sijono. – Tuoj, saulyte. Per vakarienę Zoja Petrienė demonstratyviai nustūmė lėkštę. – Valgyt neįmanoma. Kaip kiaulėms verda. – Mama! – Steponas trenkė kumščiu į stalą. – Baikit! – Ką baikit? Tiesą sakau! O va Svitlana kokia šeimininkė! O šita! Svitlana – Zojos Petrienės duktė, gyvena mieste, atvažiuoja kartą per metus. Namą perrašytas ant jos, nors pati čia ir negyvena. – Jei jums nepatinka, kaip gaminu, gaminkit pačios, – ramiai tarė Tamara. – Ak tu! – anyta pakilo nuo stalo. – Aš tave! – Gana! – Steponas stojo tarp moterų. – Mama, arba nusiramini, arba dabar pat išeinam. – Kur eisi? Į gatvę? Namas gi ne tavo! Ir tai buvo tiesa. Namas priklausė Svitlanai. Jie gyveno čia tik iš malonės. ** Brangus nešulys Naktį Tamara negalėjo užmigti. Steponas apglėbęs šnabždėjo: – Pakentėk, brangi. Nusipirksiu traktorių. Pradėsim savo versliuką. Užsidirbsim namui. – Steponai, brangu juk… – Rasiu seną, suremontuosiu. Aš gi moku. Tikėk manim. Rytą Tamara prabudo nuo pykinimo. Nubėgo į tualetą. Nejaugi? Testas parodė dvi juosteles. – Steponai! – įbėgo į kambarį. – Žiūrėk! Vyras pavargęs patrina akis, pažiūri į testą. Ir staiga pašoka, ima sukt žmoną ratu. – Tamarute! Brangute! Turėsim vaiką! – Ramiai! Motina išgirs! Bet jau buvo vėlu. Zoja Petrienė stovėjo tarpduryje. – Kas čia dedasi? – Mama, mes laukiamės! – Steponas švytėjo. Anyta suspaudė lūpas. – O kur gyvensit? Čia ir taip ankšta. Svitlana atvažiuos – išvys jus. – Neišvys! – supyko Steponas. – Čia ir mano namai! – Namas Svitlanos. Užmiršai? Aš perrašiau. O tu čia nuomininkas. Džiaugsmas dingo kaip ranka nuėmus. Tamara susmuko ant lovos. Po mėnesio nutiko nelaimė. Tamara, tempdama sunkų kibirą vandens – nes name nebuvo vandentiekio – pajuto aštrų skausmą pilve. Raudoni dėmės… – Stepai! – sušuko ji. Persileidimas. Ligoninėje pasakė: pervargimas, stresas. Reikia ramybės. Kokia ramybė su tokia anyta? Tamara gulėjo palatoje, žiūrėjo į lubas. Viskas. Daugiau negaliu. Nebenoriu. – Išeisiu nuo jo, – tarė draugei telefonu. – Nebegaliu. – Tamara, o Steponas? Jis juk geras. – Gera, bet motina jo… Pražūsiu ten. Steponas atbėgo po darbo. Purvinas, pavargęs, su lauko gėlių puokšte. – Tamarute, brangute, atleisk man. Manęs kaltė. Nesaugojau. – Stepai, daugiau negaliu ten gyventi. – Žinau. Imu kreditą. Išsinuomosim būstą. – Tau neduos. Alga menka. – Duos. Antrą darbą gavau. Naktimis fermoj dirbsiu. Dieną prie traktoriaus, naktį karves melšiu. – Steponai, tu gi nuvirsi! – Neišvirsiu. Dėl tavęs kalnus nuversiu. Po savaitės Tamara paleido namo. Zoja Petrienė sutiko iš slenksčio: – Nieko, neapsaugojai? Sakiau, silpna esi. Tamara tyliai praėjo pro šalį. Neverta dėl anytos ašarų. Steponas dirbo kaip pasiutęs. Rytą – traktoristas, naktį – fermoje. Miegojo tris valandas. – Ir aš dirbsiu, – sakė Tamara. – Biure siūlo buhalterės vietą. – Ten menkai moka. – Centas prie cento. Įsidarbino. Rytą veda Elenytę į darželį, eina į buhalteriją. Vakare pasiima dukrą, gamina, skalbia. Zoja Petrienė kaip įprasta knisa protą, bet Tamara išmoko negirdėti. ** Savas kampas ir naujas gyvenimas Steponas toliau taupė traktoriui. Rado vieną seną, supuvusį. Šeimininkas atiduoda už grašius. – Imk kreditą, – pasakė Tamara. – Sutvarkysi, dirbsim. – O jei nepavyks? – Pavyks, juk auksarankis esi. Paskolą gavo. Nupirko traktorių. Kieme stovėjo metalo laužas. – Pats džiaugsmas! – Zoja Petrienė juokiasi. – Šlamštą nusipirkot! Tiesiu taikymu į metalo supirktuvę! Steponas tylėdamas ardė variklį. Naktimis, po fermos, su žibintuvėliu. Tamara padėdavo – paduodavo įrankį, laikydavo detales. – Eik miegot, pavargusi esi. – Kartu pradėjom, kartu ir baigsim. Mėnesį krapštėsi. Du. Kaimynai juokėsi – traktoristas kvailys, laužą nusipirko. Ir štai vieną rytą traktorius užriaumojo. Steponas atsisėdo prie vairo, netikėdamas laime. – Tamarute! Užsivedė! Veikia! Ji išbėgo į kiemą, apkabino vyrą. – Žinojau! Tikėjau tave! Pirmas užsakymas – suarti kaimynui daržą. Antras – atvežti malkų. Trečias, ketvirtas… Šoko pinigai. O netrukus Tamara vėl pradėjo rytais jaustis blogai. – Steponai, vėl laukiuosi. – Dabar jokio vargo tau! Girdi? Pats viską! Saugodavo kaip krištolinę. Neleisdavo nė kibiro kilstelėt. Zoja Petrienė spjaudėsi: – Lepūnėlė! Trys gimdziau, nieko! O šita! Bet Steponas nenusileido. Jokio vargo. Septintą mėnesį atvažiavo Svitlana. Su vyru ir planais. – Mama, parduodam namą. Gerą sumą pasiūlė. Tu važiuoji pas mus į miestą. – O tie? – Zoja Petrienė mostelėjo į Steponą su Tamara. – Kokie tie? Tegul ieško kur gyvent. – Svitlana, aš čia gimiau – ir mano namai čia! – piktinosi Steponas. – Tai ką? Namas mano. Nepamirškai? – Kada išsikraustyt? – ramiai paklausė Tamara. – Per mėnesį. Steponas tik burbuliavo iš pykčio. Tamara padėjo ranką jam ant peties – tyliai, neverta. Vakare sėdėjo susiglaudę. – Ką darysime? Juk kūdikis tuoj gimsta. – Svarbiausia – kartu. Steponas dirbo kaip pašėlęs. Traktorius griaudėjo nuo ryto iki nakties. Per savaitę uždirbo tiek, kiek anksčiau per mėnesį. Ir staiga paskambino ponas Mykolas – kaimynas iš tolimesnio kaimo. – Steponai, parduodu namuką. Senas, bet tvirtas. Nebrangiai. Gal nori pažiūrėt? Nuvažiavo pažiūrėt. Namukas tikrai buvo senas, bet tvirtas, su pečiumi, trim kambariais, tvartu. – Kiek nori? Pasakė sumą. Pusę turėjo, pusės trūko. – Galime į išsimokėtinai? – pasiūlė Steponas. – Pirmą dalį dabar, antrą – per pusmetį. – Tinka. Tu patikimas vyras. Grįžo namo laimingi. Zoja Petrienė pasitiko ant slenksčio: – Kur trankėtės? Svitlana dokumentus parvežė! – Ir puiku, – ramiai tarė Tamara. – Mes išsikraustom. – Kur? Į gatvę? – Į savo namą. Nusipirkom. Anyta prisičiupo. To nesitikėjo. – Netikite! Iš kur pinigų gaut? – Uždirbom, – Steponas apkabino žmoną. – Kol tu liežuvį laužai, mes dirbom. Išsikraustė per dvi savaites. Daug daiktų neturėjo – ką savą turėt svetimam name? Elenytė lakstė po kambarius, šunytis lojo. – Mama, ar tikrai čia mūsų namai? – Mūsų, dukryt. Tikri mūsų. Zoja Petrienė atvažiavo kitą dieną. Stovi ant slenksčio. – Steponai, pagalvojau… Gal paimat ir mane? Mieste per ankšta. – Ne, mama. Tu savo pasirinkimą padarei. Gyvenk su Svitlana. – Bet aš juk mama! – Mama neliežuvauja anūkės. Sudie. Uždavė duris. Sunku, bet teisinga. Kovas pasaulį išvydo Motiejukas. Stiprus, sveikas vaikelis. Rėkė garsiai, atkakliai. – Visas į tėvą! – juokėsi akušerė. Steponas laikė sūnelį, bijodamas net kvėpuoti. – Tamarute, ačiū tau. Už viską. – Tau ačiū. Kad nepalūžai. Kad tikėjai. Namuką po truputį įsirengė. Daržą pasodino, vištų įsigijo. Traktorius dorai nešė pelną. Vakare ant slenksčio sėdėdavo. Elenytė žaisdavo su šuneliu, Motiejus miegodavo lovelėje. – Žinai, – sakė Tamara, – aš laiminga. – Ir aš. – Pameni, kaip buvo sunku? Galvojau, neišlaikysiu. – Išlaikei. Tu stipri. – Mes stiprūs. Kartu. Saulė slinko už miško. Namie kvepėjo duona ir pienu. Tikri namai. Jų namai. Kur niekas neįžeis. Neišvarys. Nepavadins svetima. Kur galima gyvent, milėt ir augint vaikus. Kur galima būt laimingai. ** Brangūs mūsų skaitytojai, turbūt kiekviena šeima turi savo išbandymų – ir ne visada juos lengva įveikti. Tamara ir Stepono istorija tarsi veidrodis, kur gali įžvelgti ir savo sunkumus, ir tą jėgą, kuri pakelia. Taip ir gyvename: nuo vargo iki džiaugsmo, o tada vėl, kol likimas nusišypso. O kaip jūs manot – ar Steponas turėjo tiek metų kentėti motiną, ar geriau iškart kirpti mazgą ir ieškoti savo kampelio? Ir ką jums reiškia tikri namai – ar tik sienos, ar vidinis šiluma? Pasidalinkite mintimis – juk gyvenimas kaip mokykla, ir kiekviena pamoka brangi! **Zoja Petrienė – baisi anyta, svetimas vaikas ir permaininga laimė: kaip Tamara su Steponu savo laimę nuo širdgėlos pasaulyje iškovojo**

Kas tu tokia, kad man aiškintum! Nijolė Petronaitienė sviedė skudurą tiesiai marčiai į veidą.

Uncategorized

Purvinasis angelas: istorija apie merginą iš Vilniaus, kuri įveikė vaikystės baimę ir surado ištikimą keturkojį gynėją

Purvinas angelas Rasa lėtai traukėsi atgal, akimis neatsitraukdama nuo didžiulio šuns, kuris ramiai sėdėjo

Uncategorized

Žydrakių akių siela

Saulės spinduliai švietė aukštai virš kraštovaizdžio, o vasaros karštis įkandė orą. Saulius vaikščiojo