Zibainis

Moteris išėjo iš namų palikusi vyrą ir vaikus, o po dviejų dienų sulaukė laiško: jautri tėvo išpažintis apie motinystės sunkumus ir pagarbą žmonai, kuri keičia požiūrį į šeimos gyvenimą

Moterys paliko namus, palikdama vyrą ir vaikus, o po dviejų dienų gavo laišką Tai buvo jau seniai nutikę

Uncategorized

– Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui Ryte pas Jefimenus iš miesto atvyko suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai lankėsi. Saulius atvyko bulvių, nes visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui jas sodinti ir kasti. – Tai sakyk, Sauliuk, kaip tau sekasi su savo Svajūne gyventi? – greičiau paklausė močiutė, besisukdama prie krosnies. – Ai, visokio būna, močiute… – nenoriai atsakė anūkas. – Visokio… – Palauk, palauk, – susidomėjo senelis Kazimieras. – Ką reiškia „visokio“? Jau pykstatės, ar kaip? – Kol kas, atrodo, nesipykstam. Bandome išsiaiškinti, kas šeimoje šeimininkas, – prisipažino anūkas. – Oj… – su šypsena atsiduso močiutė prie krosnies, – rado, ką aiškintis. Ir taip viskas aišku. – Taip, – nusijuokė ir senelis. – Aišku, kad pagrindinė šeimoje visada buvo ir bus žmona. – Nu nu… – vėl nuskambėjo iš krosnies. – Seneli, rimtai? – nustebęs pažvelgė anūkas. – Tu čia juokauji, ar ką? – Nei kiek nejuokauju, – atkirto Kazimieras. – Jei netiki, paklausk savo močiutės. Na, Onute, sakyk, kieno namuose visada paskutinis žodis? – Baik tu kvailioti, – šiltai atsiliepė močiutė. – Ne, sakyk, – neatlyžo Kazimieras. – Kas mūsų šeimoje priima galutinius sprendimus – tu ar aš? – Nu, aš… – Kaip tai? – netikėjo anūkas. – Kažkaip niekad čia to nemačiau. Ir apskritai, manau, kad namuose visad turi būti vyras šeimininkas. – Baik, Sauliau, – vėl nusijuokė senelis. – Tikroje šeimoje viskas kitaip, nei tu manai. Tuoj papasakosiu keletą istorijų, ir pats suprasi. Istorija – Prasidėjo, – nepatenkinta sumurmėjo močiutė. – Dabar turbūt apie motociklą papasakos. – Apie kokį motociklą? – nustebo anūkas. – Apie tą, kuris jau šimtmetį kėtoja daržinėje, – patvirtino senelis. – Žinai, kaip močiutė prikalbino mane jį pirkti? – Močiutė? Prikalbino? – Taip. Savo sutaupytus pinigus davė. Bet iš pradžių buvo kita istorija… Kartą užsidirbau pinigų, užteko būtent motociklui su lopšiu. Sakau Onutei – savo močiutei, noriu motociklą nusipirkti. Su lopšiu. Kad patogiau būtų bulves iš lauko parsivežti. Anksčiau mums žemę bulvėms duodavo už miestelio. Tavo močiutė užsispyrė. Sako, geriau spalvotą televizorių pirkime, tuo metu jie buvo brangūs. Bulves, sako, visada vežei dviračiu, ot ir vežk toliau. Maišą ant dviračio rėmo, ir pirmyn. Na gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom televizorių. – O motociklas? – nesuprato anūkas. – Motociklą visgi nupirkom… – atsiduso močiutė. – Bet tik vėliau. Iš pradžių tavo senelis nugarą susižeidė, tai man pačiai visą tą bulvę teko vežioti. Beveik viską ir nuvežiojau. O kai lapkritį pardavėm kiaules, visus pinigus jam atidaviau, sakau – važiuok į miestelį motociklo parsivežti. – Kitais metais rudenį vėl pinigų atsirado, – pratęsė senelis. – Sakau, reikia griebtis naujos pirties. Sena iš tėvų likus – stogas jau supuvęs, sienos to paties. O tavo močiutė vėl prieštarauja – geriau baldus nupirkime, kad būtų kaip pas žmones. Na, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom baldus. – O pavasarį ta sena pirtis sugriuvo, – baigė močiutė. – Sniego tiek buvo pripustyta, kad stogas neatlaikė… Nuo tada ir nutariau – kaip Kazimieras pasakys, taip ir bus. – Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui. – Tai ne, Sauliau, tu nesupratai, – nusikvatojo senelis. – Juk aš, prieš ką nors darydamas, visada einu ir klausiu – noriu krosnį perstatyti. Leidimą duodi? O toliau – kaip ji pasakys, taip ir bus. – Tai aš po tų atvejų visada sakau – kaip manai, taip daryk. – Tai va, Sauliau, bet kuriuo atveju paskutinis žodis turi būti žmonos, – apibendrino senelis. – Supratai, kaip čia pas mus veikia? Saulius iš pradžių pagalvojo, paskui staiga pradėjo juoktis. Prasijuokęs, vėl susimąstė ir netrukus jo veidas nušvito. – Dabar supratau, seneli. Grįšiu namo ir pasakysiu: „Gerai, Svajūna, važiuosim atostogų į Turkiją, kaip norėjai. O mašinos remontui kol kas neatiduosiu – automatas genda, reiks keist. Jei mašina sustos – tebūnie. Važinėsime visą žiemą į darbą autobusais. Paprasčiausiai, kelsimės valandą anksčiau, juk čia nieko tokio…“ Ar gerai galvoju, seneli? – Visiškai teisingas sprendimas, – linksmai linktelėjo senelis. – Taip, Sauliau, po metų kitų viskas jūsų šeimoje sueis į bendrą vardiklį. O žmona visada turi būti šeimoje pagrindinė. Taip vyrui ramiau, žinau iš savo patirties…

Va, kaip tik! sušuko Saulius. Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi būti vyro. Ryte pas Jonaičius

Uncategorized

Virtuvės Meno Pamokos

Kolegos dienoraštis, 2025m. gegužės 12 d. Pirma istorija. Mėlynasis puodelis Kai mama paskambino ir sakė

Uncategorized

032

Mano brolis pasakė, kad mūsų mama pakėlė ranką prieš jo žmoną, ir aš iškart pajutau, kad kažkas čia ne taip: sukrečiantys įvykiai per mūsų šeimos atostogas, kai mama buvo apkaltinta smurtu, tačiau tiesa išaiškėjo iš netikėtos pusės

Brolis man papasakojo, kad mama esą užsipuolė jo žmoną, ir iškart pajutau, kad kažkas čia ne taip.

Uncategorized

013

Svečias be leidimo pasiskolino mano naują suknelę ir sukėlė didžiulį skandalą

20250228, penktadienis Šiandien poilsio diena paverėsi šurmulio laužymu. Prieš savaitę įsigijau svajonių

Uncategorized

060

Sūnaus uošvė siekė pasidalinti mano butą

Mano mylimoji Ugnė ir aš susituokėme prieš šešerius metus. Kai gimė mūsų sūnus Lukas, nusprendėme parduoti

Uncategorized

086

Kai mano anyta pasakė: „Šitas butas priklauso mano sūnui“, aš jau laikiau raktus nuo vietos, kurios ji niekada nekontroliuos. Anyta turėjo ypatingą gebėjimą — kalbėti švelniai ir lyg glostydama žodžiais… nors iš tikrųjų tie žodžiai tave dusindavo. Ji nekėlė balso, neįžeidinėjo atvirai — tik „primindavo“. „Miela, — sakydavo ji su šypsena, — tu žinok, šitas butas yra mano sūnaus. Mes jus čia tik leidžiame gyventi.“ Tą pat sakydavo svečiams, giminėms, net nepažįstamiems, lyg būčiau laikinas daiktas, kurį galima išnešti kaip kilimą, kai nebereikia. O mano vyras, Dainius, visada tylėdavo. Ir būtent ta tyla skaudėdavo labiausiai. Kai pirmą kartą tai išgirdau, buvau dar visai nauja šeimoje — stengiausi įtikti, nesinervinti. Vieną vakarą anyta atėjo be perspėjimo, su savo raktu — stovėjau virtuvėje, apsirengusi namų drabužiais, ir jutau, kaip kylanti gėda mane užlieja. Ji apėjo kambarius, apžiūrėjo kiekvieną kampą ir pasakė: „Dainiau, reikia keisti spyną. Nesaugiai čia. Nepridera kiekvienam nurodinėti tvarkos.“ „Kiekvienam.“ Tai buvo apie mane. Dainius bandė juoktis: „Mamai, tai mūsų namai.“ — „Mūsų? Nepersistenk. Šitas butas tavo — mano pirktas, mano pasirinktas. Moterys ateina ir išeina. Nuosavybė lieka.“ Ir tą akimirką supratau: ji ne apie butą kovoja, o stengiasi mane laikyti menka. Tą vakarą tylėjau — kartais tyla yra pasiruošimas, o ne silpnumas. Pradėjau rinkti dokumentus apie viską, ką investavome; čekius, sąskaitas, sutartis, nuotraukas „prieš ir po“. Vakare, kai Dainius miegodavo, planuodavau. Po dviejų mėnesių nuėjau pas advokatę — nebuvau pikta, tiesiog turėjau strategiją. Advokatė pasakė: „Turite dvi problemas — teisinę ir emocinę. Teisinę išspręsime, emocinę turite išspręsti pati.“ Tą vakarą susirinkome pas anytą šeimos posėdžiui. Ji padengė stalą, visus vaišino, bet tai buvo tik dalis jos manipuliacijos. Pradėjo: „Dainiau, reikia viską sudėlioti — kas ką turi. Kartais moterys, kai per daug pasitiki, ima manyti, kad yra savininkės.“ Tada išsitraukiau voką iš rankinės. Dainius paklausė: „Kas čia?“ Anyta atsainiai: „Jei dėl buto, nesigėdyk.“ O aš ramiai: „Ne dėl buto. Tai — raktai nuo mano naujų namų.“ Anyta vos nenuleido šakutės: „Kokie raktai?“ — „Nuo buto, kurio niekas nekontroliuos tik aš.“ Dainius nustėro: „Kaip tu?…“— „Kol klausėsi mamos, ką aš verta, aš nusprendžiau, kad noriu namų, kur niekas neįeina be kvietimo.“ Parodžiau surinktus dokumentus, kiek investavau į jų „šeimos“ būstą: „Nuo rytojaus kalbėsimės su advokatais.“ Anyta išbalo: „Tu mus teisi? Mes gi šeima!“ Atsistojau: „Šeima — ne teisė kontroliuoti, šeima — teisė gerbti.“ Išėjau. Dainius išbėgo: „Kas bus su mumis?“ — „Priklauso nuo tavęs. Jei nori moters, kuri prašo vietos, aš netinkama. Jei nori moters, su kuria kurtum gyvenimą — turi būti vyras, kuris stoja šalia jos, ne už mamos.“ „O jei pasirinksiu tave?“ — paklausė. Atsakiau: „Tada ateisi į mano namus ir pabelsi į duris.“ Tą vakarą viena įžengiau į savo naujus namus — juose buvo tuščia, kvepėjo dažais ir nauja pradžia. Pasidėjau raktus ant stalo ir pirmą kartą per ilgą laiką nejaučiau naštos. Tik laisvę. Nes namai — ne kvadratiniai metrai. Namai — vieta, kur niekas negali šnabždėti, jog esi laikina. ❓O jūs — ar ilgai kentėtumėte tylų pažeminimą, ar kurtumėte savo duris ir laikytumėte raktą tik savo rankoje?

Kai anyta man pasakė: Šitas butas priklauso mano sūnui, rankose jau tvirtai spaudžiau raktus nuo vietos

Uncategorized

0135

Kai su vyru gyvenome skurdžiai, mano anyta įsigijo kailinius, naują televizorių ir gyveno kaip tikra karalienė – bet po daugelio metų likimas apsisuko! Kai man buvo 18 metų, pastojau, bet tėvai manęs neparėmė, o vyras išvyko tarnauti į kariuomenę. Močiutės iš abiejų pusių buvo abejingos, mama tiesiai pasakė, kad nenori rūpintis mano vaiku, o anyta net nesišnekėjo. Laikinai apsistojau pas tėtės seserį – darbščią, neteisiančią mane tetą. Grįžus vyrui, sūnui jau buvo pusantrų metų, o tėvai ir anyta mumis vis dar nesidomėjo. Vėliau anyta pardavė savo mamos butą, viską išleidusi remontams ir prabangai, nors vyras prašė jos neišparduoti būsto. Gimus dukrai, vyro darbas svetur padėjo mums savarankiškai įsigyti butą, be jokios pagalbos iš tėvų ar anytos. Metai bėgo – vaikai paaugo, išsikapstėme iš sunkumų. Dabar turime savo namus, keliaujame, o dėkingi esame tik tetai, kuri visada padėjo. Tuo tarpu mūsų tėvai ir anyta atsidūrė finansinėse bėdose, bet mes jų neparemiame – juk ir jie mūsų tuomet neparemė. Su vyru elgiamės su savais vaikais visiškai kitaip nei mūsų pačių tėvai – mes visuomet būsime jiems atrama, o ir patys tikimės jų supratimo ir pagalbos senatvėje.

Kai mes su vyru dar buvome ant durniaus neturėjome nei pinigų, nei nieko, mano anyta tuo metu įsigijo

Uncategorized

046

Kai mama pasakė: „Mes tave užauginome, dabar esi skolinga“, aš jau buvau pasirašiusi sutartį dėl savo namų. Yra žodžių, kurie Lietuvoje skamba kaip meilė… bet iš tikrųjų sukausto. Mano mama mokėjo juos dėlioti labai gražiai. Ilgą laiką tikėjau, kad tai – rūpestis. Kol vieną sekmadienį, vėlyvą popietę, kai saulė švelni, o tyla kambaryje atrodo kaip „šeimos jaukumas“, neišgirdau nuogo teiginio – be jokio pagražinimo. Sėdėjau tėvų namuose ant sofos, ten, kur buvau vaiku ir tikėjau saugumu. Mama sėdėjo priešais, laikė užrašų knygelę, kurioje metų metus rašė: „kas ką skolingas“. – Pakalbėkim rimtai, – tarė ji. – Užauginome tave. Dabar esi skolinga. Žodis „skolinga“ nukrito ant stalo kaip lietuviška moneta. Pažiūrėjau į ją: – Skolinga kam? Ji atsiduso: – Šeimai. Mums. Tvarkai. Jei kas nors prašo apie „tvarką“, nepaklausęs, kaip jautiesi – jam rūpi ne tu, o kad laikytumeisi rėmų. Jau kelerius metus gyvenau dviejuose pasauliuose: savame – darbas, nuovargis, svajonės ir mažos pergalės, kurių niekas nemato; ir jų – kur aš kaip investicija, projektas, skola. Tėvas tylėjo savo kampe. Kaip mūsų vyrai. O mama, rami, įsitikinusi, kad neturiu išeities: – Nusprendėm – parduosi, ką turi, ir visi kartu pirksim didesnį butą. Būsi „kartu“. Bet „kartu“ jos žodyne reiškia „po kontrole“. O aš viduje nejaučiau pykčio – tik aiškumą. Prieš savaitę pasirašiau sutartį dėl jaukaus, mažo nuosavo buto. Bučiau ankstesnė aš – teisinciauosi. Naujoji tiesiog daro. Mama priėjo arčiau: – Žinau, kad turi pinigų. Atrodo stipri, laikas duoti šeimai. Laikas… Visada „laikas“, kai nori pasiimti tavo gyvenimą ir pavadinti tai teisingu. – Nieko neparduosiu, – tvirtai pasakiau. Tėvas pagaliau sumurmėjo: – Nebūk kategoriška… Mama nusišaipė: – Labai savarankiška tapai… nebenori klausytis. – Ne. Dabar girdžiu pati. Ji trinktelėjo rašikliu: – Be mūsų būtum niekas! Tada garsiai pasakiau: – Jei jūsų meilė turi kainą, tai ne meilė. Ji sarkastiškai šyptelėjo: – Be filosofijų. Kalbam realybę. – Gerai. Realybė. Nebegyvensiu su jumis. Tylos pauzė. – Ir kur tu gyvensi – nuomojama? – klausia. – Savo namuose, – atsakiau. Ji nepratarė žodžio. Išsitraukiau laišką su nauju adresu. – Kas ten? – Pirma mano gyvenimo siunta naujiems namams, – pasakiau. – Kol jūs planavote, ką iš manęs paimti, aš pasirašiau savo laisvės sutartį. Tėvas pašoko: – Absurdiška! Šeima turi būti kartu! – Šeima turi būti su pagarba, ne iš pareigos, – atsakiau. – Tai mus palieki? – Ne. Aš tik baigiu aukotis. Mama nusijuokė iš laisvės baimės: – Sugrįši! – Ne. Išeinu… ir nebegrįšiu. Staiga ji pravirko. Kaip režisierė. – Po visko, ką dėl tavęs padariau!.. Norėjo sugrąžinti kaltės jausmą. Bet aš jau nebebuvau jinai. Atsistojau, paėmiau paltą, atsistojau prie durų – mano simbolinė vieta. Ištariau: – Neišeinu nuo jūsų. Einu link savęs. – Jei išeisi – nė negalvok grįžt! Pažiūrėjau su švelnumu – ne silpnumu, o paskutine dovana. – Mama… aš jau seniai esu lauke. Tik šiandien garsiai pasakiau. O tėvui tarstelėjau: – Buvai galėjęs apgint bent kartą. Jis vėl tylėjo – kaip visada. Ir tai buvo atsakymas. Išėjau. Laiptinės aidėjo mano lengvais žingsniais. Lauke šalta, bet grynas oras. Gauta SMS nuo mamos: „Kai susimusi, nesikreipk.“ Neatrašiau. Kai kurie žodžiai nusipelno ne atsakymo – o ribos. Vakare nuėjau į naujus namus. Tuščia. Tylu. Tik šviesa ir dažų kvapas. Bet tai buvo mano. Atsisėdau ant grindų ir atidariau laišką. Tik adresas. Banalu, o man – gražiausias mylimos laisvės raštelis: „Čia pradedi.“ Paskutinis sakinys trumpas, kaip griaustinis: Neišbėgau. Išsilaisvinau. ❓ O jūs – jei šeima paprašytų paaukoti gyvenimą „vardan tvarkos“, pasirinktumėte paklusti… ar užvertumėte duris ir pasirinktumėte save?

Kai mama pasakė: Mes tave užauginome, dabar tavo eilė, aš jau buvau pasirašęs buto pirkimo sutartį.