Zibainis

Marti nesugeba atlikti paprastų dalykų… Ką turėčiau daryti?

Mano uošvė mirė prieš kelerius metus ir po laidotuvių sau pažadėjau laikytis tokios taisyklės: apie mirusį

Nuotaka nuomai: Polina atšaukia vestuves, išvyksta į Londoną su vyresniu užsieniečiu Floidu, susipažįsta su jo šeima, įsimyli jo sūnų Evaną ir netikėtai tampa laiminga žmona bei mama, o vėliau, sugrįžusi į Lietuvą, priima atsakomybę už buvusio sužadėtinio Dimos našlaitę dukrą.

NUOMOTA NUOTAKA Vestuvės nebeįvyks! prie vakarienės stalo netikėtai išpyškino tėvams Paulina.

Uncategorized

Mergaitė, kuri negalėjo valgyti: naktis, kai mano podukra pagaliau prabilo ir viskas pasikeitė

Maža Mergaitė, Kuri Negalėjo Valgyti: Naktis, Kai Mano Podukra Pagaliau Prakalbo Ir Viskas Pasikeitė

Uncategorized

010

Be laimės nebūtų laimės: Maricikos kelionė nuo nevilties iki naujos pradžios mažame Pietų Lietuvos miestelyje

Be laimės nėra laimės Kaip jis galėjo tave paimti, kvailele tu! Kas dabar tave norės su vaiku ant rankų!

Uncategorized

012

Užaugau stengdamasi nenuvilti mamos – ir nepastebėjau, kaip ėmiau prarasti savo santuoką. Mano mama visada žinojo, kaip teisinga. Bent jau taip atrodė. Dar vaikystėje mokiausi pažinti jos nuotaiką iš balso, kaip ji uždaro duris, tarp tylos. Jei buvo patenkinta – viskas gerai. Jei ne, tai reiškia, kad aš ką nors padariau blogai. „Aš juk neprašau daug,“ sakydavo. „Tik nenuvilk manęs.“ Tas „tik“ svėrė daugiau už bet kokį draudimą. Užaugau, ištekėjau ir maniau, kad mano gyvenimas pagaliau mano. Vyras buvo ramus, kantrus žmogus – nekentė konfliktų. Iš pradžių mamai jis patiko, vėliau pradėjo viskuo rūpintis: „Kodėl taip vėlai grįžti? Nejaugi nepervargsti darbe? Jis tau nepakankamai padeda.“ Iš pradžių juokiausi, vėliau pradėjau aiškintis, galų gale ėmiau paisyti jos nuomonės. Nepastebimai pradėjau gyventi tarsi su dviem balsais – vyro, ramaus ir ieškančio artumo, ir mamos – visada nelabai patenkinto, visada reikalaujančio. Kai jis norėdavo, kad pabūtume dviese, mamai pasidarydavo bloga. Kai turėdavome planų, jos prireikdavo manęs. Kai vyras sakydavo, kad pasiilgo, atsakydavau: „Suprask, negaliu jos palikti.“ Ir jis suprato ilgai. Kol vieną vakarą pasakė tai, kas mane išgąsdino labiau už bet kokį barnį: „Jaučiuosi trečias mūsų santuokoje.“ Atsiliepiau aštriai, gyniau ją, gyniau save, sakiau, kad jis perdeda, kad nėra teisinga versti mane rinktis. Bet tiesa ta, kad sprendimą jau buvau priėmusi, tik neprisipažinau. Pradėjome tylėti, užmigti nusisukę vienas nuo kito, kalbėtis tik apie buitį. O kai susipykdavome, mama visada žinodavo. „Aš tau sakiau… Vyrai tokie jau yra.“ Ir aš ja tikėjau – iš įpročio. Kol vieną dieną grįžau namo ir jo nebebuvo. Jis neišėjo garsiai – paliko raktus ir raštelį: „Myliu tave, bet nežinau, kaip gyventi kai tarp mūsų yra tavo mama.“ Atsisėdau ant lovos ir pirmą kartą nežinojau, kurį ieškoti – mamos ar jo. Paskambinau mamai. „Na, ko tikėjaisi?“ – pasakė ji. „Juk sakiau tau…“ Tada kažkas manyje nutrūko. Supratau, kad visą gyvenimą bijojau nuvilti vieną žmogų… ir praradau kitą, kuris tiesiog norėjo, kad būčiau su juo. Niekada visiškai nekaltinu mamos – ji mane mylėjo taip, kaip mokėjo. Bet aš buvau ta, kuri nenubrėžė ribos. Ta, kuri sumaišė pareigą su meile. Dabar mokausi to, ką turėjau suprasti kur kas anksčiau: būti vaiku nereiškia visuomet likti mažu. Ir santuoka neišgyvena, kai joje yra trečias balsas. O tau ar teko rinktis – ar nenuvilti tėvų, ar išsaugoti savo šeimą?

Užaugau vis stengdamasis nep辿vilti mamos ir taip nepastebimai pradėjau prarasti savo santuoką.

Uncategorized

Septynmetis berniukas, visas nusėtas mėlynių, naktį atėjo į Kauno ligoninės priimamąjį nešdamas sesutę… Tai, ką jis pasakė vėliau, sudaužė lietuvių širdis

Šiek tiek po pirmos valandos nakties į Vilniaus Santaros vaikų priėmimo skyrių sunkiai pravėrė duris

Uncategorized

013

Mano mylimasis vis dar vedęs savo žmoną ir turi dukrą – gyvenu su vyru, kurį labai myliu, auginame sūnų, kuriam jis skiria daug dėmesio, kartu įsigijome pirmąjį butą, tačiau jis dar neatsisveikino su santuoka, o jo pirmoji šeima vis dar išlieka jo gyvenimo dalimi – mama reikalauja apsispręsti, ar likus su juo priimti santykių “tris” modelį, kai skyrybos vis neįvyksta.

Mano mylimasis vis dar susituokęs su savo žmona ir turi dukrą. Mano širdis pilna meilės vyrui.

Uncategorized

0107

Paskutinė meilė: – Irute, neturiu aš tų pinigų! Vakar viską atidaviau Natašei – juk žinai, ji dviem vaikais rūpinasi! Nuliūdusi, ponia Ona nusviedė ragelį. Nenorėjo net prisiminti dukters ištartų žodžių. – Kodėl taip? Trys vaikai su vyru užauginti, viską dėl jų dariu! Visi „į žmones“ išėjo, išsilavinę, pareigas turi. O štai senatvėje – nei ramybės, nei pagalbos nėra. – Kodėl tu mane taip anksti palikai, Jonai, kartu buvo lengviau… – mintyse kreipėsi Ona į amžinybėn išėjusį vyrą. Širdis nemaloniai suspaudė, ranka įprastai siekėsi vaistų: – Liko vos viena kapsulė. Jeigu pasidarys visai blogai – nebebus kuo padėti sau. Gal reiktų iki vaistinės. Pabandė atsikelti – bet tuoj sugrįžo į krėslą, galva labai sukosi. – Nieko, tuoj tabletė veiks, praeis… Bet lengviau nepasidarė. Ponia Ona surinko jaunėlės dukters numerį: – Natašyte… – tik tiek spėjo ištarti į ragelį… – Mama, aš susirinkime, perskambinsiu! Ona paskambino sūnui: – Sūneli, man kažkas negerai. Vaistai baigėsi. Gal po darbo… – sūnus net neišklausė. – Mama, aš ne gydytojas, ir tu ne gydytoja! Kviečkis greitąją, nelauk! Sunkiai atsiduso: – Taip, jis teisus. Jei dar po pusvalandžio geriau nebus, reiks skambinti greitajai. Moteris atsargiai atsigulė krėsle, užmerkė akis ir mintyse ėmė skaičiuoti iki šimto. Tada lyg iš toli išgirdo garsą. Kas tai? Ach, telefonas! – Alio! – sunkiai pravėrė lūpas Ona. – Onute, laba diena! Čia Petras! Kažkaip neramu pasidarė, norėjau paskambinti! – Petrai, kažkas man negerai… – Tuoj būsiu! Duris gal atidarysi? – Dabar vis palieku atrakintas. Telefonas iš rankų iškrito. Neturėjo jėgų jo paimti. – Ir tegu, – pagalvojo. Prieš akis, kaip kine, praskriejo jaunystės kadrai: štai ji jaunutė pirmakursė Vilniaus ekonomikos universitete. Štai du gražūs kariai, kažkodėl su balionais rankose. – Juokinga, – tuomet pagalvojo Onutė, – tokie dideli ir su balionais! Ai, gi devintoji gegužės! Pergalės diena, paradas, miestiečių šventė! Ji su dviem balionais tarp Petro ir Jono. Tuomet pasirinko Joną – jis buvo drąsesnis, o Petras ramesnis, drovesnis… Vėliau likimas išskyrė: su Jonu išvyko tarnauti į Kauno rajoną, Petras paskirtas į Vokietiją. Paskui susitiko vėl gimtajame mieste, kai vyrai buvo jau pensijoje. Petras taip ir pragyveno vienas, be žmonos, be vaikų. Paklausdavo jo, kodėl… Jis tik ranka numodavo, šmaikštaudavo: – Meilėje nesiseka, gal pradėt kortomis žaisti! Ona išgirdo svetimus balsus. Bandė prasimerkti: – Petrai! Šalia jo – matyt, greitosios gydytojas. – Tuoj pasidarys geriau. Jūs jos vyras? – Taip, taip! Gydytojas davė Petrai nurodymus. Petras sėdėjo prie Onos, laikydamas ją už rankos, kol šiai lengviau tapo. – Ačiū tau, Petrai, jau kur kas geriau. – Puiku! Štai, išgersi arbatos su citrina. Petras neišėjo, sukinėjosi virtuvėje, prižiūrėjo Oną. Ir bijojo palikti ją vieną, nors ir matė, kad jai geriau. – Žinai, Ona, juk visą gyvenimą tik tave mylėjau. Todėl ir nevedžiau. – Eh, Petrai, su Jonu puikiai gyvenome. Visada jį gerbiau, jis mane mylėjo. Tu jaunystėj nieko nesakei – aš nežinojau, kaip jautiesi. Bet ką dabar apie tai kalbėti? Juk viskas praeity, metai nuėjo, jų nesugrąžinsi… – Onute, o gyvenkime laimingai kartu, kiek dar Dievas duos! Ona padėjo galvą jam ant peties, stipriai paėmė už rankos: – Gyvenkime! – ir nusijuokė laimingu juoku. Po savaitės paskambino dukra Natašė: – Mama, kas ten buvo, kodėl skambinai, nebuvau laiko atsiliept… – Ai, viskas jau gerai. Bet kad nebūtų siurprizo, pasakysiu, kad išteku! Tyla iš ragelio – girdisi tik, kaip dukra įtraukia orą ir kažką murmėdama renkasi žodžius. – Mama, tu rimtai? Tau jau reikėtų ant kapinių lankytis, o tu – tekėti susiruošei?! Ir kas tas laimingasis? Ona susigūžė, ašaros pabiro, bet ramiu balsu ištarė: – Tai mano asmeninis reikalas! Ir padėjo ragelį. Paskui atsisuko į Petrą – Viskas, šį vakarą sulauksime visų trijų! Reikia ruoštis gynybai! – Išsilaikysim, – nusijuokė Petras. Vakarop visi trys atvyko: Ignotas, Irena ir Nataša. – Na, mama, supažindink su savo donžuanu! – pašaipiai prabilo Ignotas. – Ką čia supažindint, – išėjo iš kambario Petras. – Aš Onutę myliu nuo jaunystės, o kai pamačiau ją tokioj būklėj, supratau – negaliu prarasti. Pasipiršau, ji mandagiai sutiko. – Klausykit, ar jūs rimtai? Kokia meilė tokiam amžiuj?! – sušuko Irena. – O koks amžius? – ramiai paklausė Petras. – Mums tik septyniasdešimt, dar gyvent ir gyvent! Ir jūsų mama – vis dar gražuolė! – O gal jums mūsų mamos butas rūpi? – advokato tonu paklausė Nataša. – Vaikai, baikit! Aš savo turiu, jums – savo, juk ir jūs visi turit namus! – O visgi tam bute mūsų dalis „sėdi“! – pridūrė Nataša. – Nesijaudinkit, man nieko nereikia! – atsakė Petras. – Bet mamai niekas neturi drįsti šitaip kalbėti. Klausyti nemalonu! – Tu kas toks, senų merginų užkariautojau? Ko čia burną varstai? – užsipuolė sūnus Ignotas. Petras nė kiek nepasitraukė. Išsitiesė ir pažvelgė vaikinui tiesiai į akis: – Aš jūsų mamos vyras, patinka jums ar ne! – O mes jos vaikai! – suriko Irena. – Rytoj iškart – į senelių namus ar į psichiatrinę! – priliejo žibalo Nataša. – Niekada! Ruoškis, Onute, išeinam! Jie abu, susikibę už rankų, išėjo net neatsisukdami. Jiems buvo visai nesvarbu, ką kas galvoja. Jie laimingi ir laisvi! O vienišas žibintas nutvieskė jų kelią. O vaikai žiūrėjo iš paskos ir nesuprato: kaip įmanoma meilė septyniasdešimties?

PASKUTINĖ MEILĖ -Irūnėle, pinigų neturiu! Vakar paskutinius eurus atidaviau Neringutei! Juk žinai, ji

Uncategorized

023

BENAMIAI LIKIMAI Neringai nebuvo kur eiti. Visiškai niekur… „Kelias naktis galėčiau praleisti stotyje. O paskui?“ Netikėtai, ją apėmė gelbstinti mintis: „Sodyba! Kaip galėjau pamiršti? Nors… sodyba – tai per stipriai pasakyta! Šiaip, pusiau griūvanti lūšna. Bet vis tiek geriau ten, nei stoties suolas,“ svarsčiusi Neringa. Įsėdusi į priemiestinį traukinį, Neringa prisiglaudė prie šalto lango ir užmerkė akis. Mintyse užplūdo skaudūs pastarųjų įvykių prisiminimai. Prieš dvejus metus ji neteko tėvų ir liko visiškai viena, be jokios paramos. Už mokslus nebuvo iš ko mokėti, teko mesti universitetą ir eiti dirbti į turgų. Po visų vargų Neringai nusišypsojo laimė ir netrukus ji sutiko savo meilę. Tomas pasirodė geras ir padorus vaikinas. Po dviejų mėnesių jie kukliai susituokė. Atrodė, gyvenk ir džiaukis… Tačiau gyvenimas paruošė dar vieną išbandymą. Tomas pasiūlė žmonai parduoti tėvų butą centre ir atsidaryti nuosavą verslą. Vaikinas taip viską gražiai nupiešė, kad Neringa neabejojo – vyras elgiasi teisingai, ir labai greitai jų šeima pamirš finansinius rūpesčius. „Kai atsistosim ant kojų, galėsim ir apie vaiką pagalvoti. Taip norisi kuo greičiau tapti mama!“ – naiviai svajojo mergina. Iš verslo Tomui nieko neišėjo. Dėl nuolatinių skandalų ir iššvaistytų pinigų santykiai šeimoje sparčiai pašlijo. Neilgai trukus Tomas parsivedė kitą merginą ir išvarė Neringą iš namų. Iš pradžių ji norėjo kreiptis į policiją, bet suprato, kad neturi kuo apkaltinti vyrą. Ji pati pardavė butą ir padavė pinigus Tomui… *** Išlipusi stotyje, Neringa vieniša nuėjo palei tuščią peroną. Buvo ankstyvas pavasaris, sodybų sezonas dar neprasidėjo. Sklypas per trejus metus užžėlus, namelis – apverktinos būklės. „Nieko, susitvarkysiu, viskas bus kaip buvo“, – galvojo, nors suprato, kad jau niekad nebus kaip anksčiau. Raktą rado lengvai, po slenksčiu, bet durys buvo įkritusios ir nejudėjo. Stengėsi jas atidaryti, bet be rezultato. Supratusi, kad viena nesusitvarkys, susigūžė prie slenksčio ir pravirko. Netikėtai kaimyniniame sklype Neringa pamatė dūmus ir išgirdo garsus. Nudžiugo – gal kaimynai jau atvažiavo, ir nubėgo pas juos. — Teta Ona! Jūs namie? – šūktelėjo. Kieme pamatė nepažįstamą, apžėlusį senuką. Jis kurstė mažą lauželį ir šildė vandenį. — Kas jūs? Kur teta Ona? – atšoko mergina. — Nebijokit. Ir neprašykit policijos, nieko blogo nedarau. Į namą nelendu, gyvenu tik kieme… Senojo vyro balsas buvo malonus, išsilavinusio žmogaus baritonas. — Jūs benamis? – nedrąsiai paklausė Neringa. — Taip, jūs teisi, – tyliai atsakė vyriškis, nudelbęs akis. – Jūs gyvena greta? Nesijaudinkit, netrukdysiu jums. — Kuo vardu? — Mykolas. — O pavardė? – paklausė Neringa. — Pavardė? – nustebo senukas. – Fedaravičius. Neringa nužvelgė Mykolą Fedaravičių. Drabužiai atrodė nudėvėti, bet gana švarūs, ir pats senukas buvo išlaikytas. — Nežinau, į ką kreiptis pagalbos… – sunkiai atsiduso mergina. — Kas nutiko? – nuoširdžiai pasidomėjo vyriškis. — Durys įkritusios… Negaliu atidaryti. — Jei leisite, pažiūrėsiu, – pasiūlė benamis. — Būčiau labai dėkinga! – beviltiškai atsakė ji. Kol Mykolas tvarkėsi su durimis, Neringa sėdėjo ant suoliuko ir galvojo apie nepažįstamąjį: „Kas aš tokia, kad galėčiau jį smerkti? Juk aš pati benamė – mūsų situacijos tokios panašios…“ — Neringa, prašom! – Mykolas Fedaravičius nusišypsojo ir atvėrė duris. – O tu čia nakvot ketini? — Taip, o kur daugiau? – nustebo mergina. — Ar yra šildymo? — Turėtų būti krosnis… – visiškai pasimetė Neringa. — Supratau. O malkų? — Nežinau… – liūdniai palinksėjo. — Gerai. Eikit vidun, aš ką nors sumąstysiu, – tvirtai tarė Mykolas ir išejo iš kiemo. Neringa valandą tvarkėsi. Namas buvo šaltas, drėgnas, nejaukus. Mergina liūdėjo ir nežinojo, kaip galės čia gyventi. Netrukus Mykolas Fedaravičius grįžo su malkomis. Neringa nustebo, kaip džiaugėsi, kad šalia yra bent viena gyva siela. Vyriškis pravalė krosnį, pakūrė ugnį. Po valandos namie tapo šilta ir gera. — Viskas, krosnis užkurta, tik reguliariai pridėkite malkų, o nakčiai užgesinkite. Nesijaudinkit – iki ryto šilumos užteks, – paaiškino senukas. — O jūs kur? Pas kaimynus? – paklausė Neringa. — Taip. Nepykit, kiek pasisvečiuosiu jų kieme. Į miestą važiuot nenoriu… Nenoriu drumsti sielos su prisiminimais. — Mykolai Fedaravičiau, palaukit. Pavalgykim, gurkštelkim karštos arbatos, tada eikit, – tvirtai pasakė Neringa. Senukas nesipriešino. Nusivilko striukę ir prisėdo prie krosnies. — Atleiskit, kad lendu į sielą… Bet jūs visai nepanašus į benamį, kodėl gyvenate gatvėje? Kur jūsų namai, artimieji? Mykolas Fedaravičius papasakojo, kad visą gyvenimą dėstė universitete, pasišventė mokslui. Senatvė atėjo nepastebimai. Kai suprato likęs visiškai vienas, buvo per vėlu ką nors keisti. Prieš metus jį pradėjo lankyti dukterėčia. Mergina švelniai užsiminė, kad padės, jei jis paliks jos vardu butą paveldėjimui. Džiaugėsi, sutiko. Tatjana įsigyveno į dėdės gretą. Mergina pasiūlė parduoti butą triukšmingame rajone ir nusipirkti gerą namą priemiestyje su sodu ir pavėsine. Ji jau buvo išsirinkusi variantą ir už nedidelę kainą. Mykolas visą gyvenimą svajojo apie gryną orą ir ramybę, tad nė nesvarstęs sutiko. Parduodant butą Tatjana pasiūlė atidaryti sąskaitą banke – juk nesaugu laikyti tiek pinigų pas save. „Dėde Mykolai, prisėskite ant suoliuko, aš išsiaiškinsiu. Duokite paketą, nes kas žino, gal mus kas seka,“ – tarė mergina prie banko durų. Tatjana su pinigais nuėjo į vidų, o Mykolas kantriai laukė. Vieną, antrą, trečią valandą… Dukterėčia neišėjo. Užėjęs į banko vidų, pamatė, kad klientų nebėra, o kitame gale – dar vienas išėjimas. Mykolas Fedaravičius negalėjo patikėti, kad artimasis galėjo taip jį apgauti. Jis ir toliau sėdėjo ant suoliuko laukdamas Tatjanos. Kitą dieną nuėjo į jos namus – duris atidarė nepažįstama moteris; ji paaiškino, kad Tatjana čia jau seniai nebegyvena. Butą mergina pardavė prieš dvejus metus… — Liūdna istorija… – atsiduso senukas. – Nuo tada ir gyvenu gatvėje. Iki šiol nesuvokiu, kad neturiu daugiau namų… — Taip… Galvojau, kad tik aš taip… Pas mane panaši situacija… – prisipažino Neringa ir papasakojo jam viską. — Viską galima išspręsti. Tu jauna, viskas bus gerai, – bandė raminti senukas. — Ką čia tik apie liūdesį? Eime vakarieniauti! – nusišypsojo mergina. Ji žiūrėjo, kaip su apetitu senukas valgo makaronus su dešrelėmis. Tomis akimirkomis jai labai jo pagailo – buvo aišku, kaip jis vienišas ir bejėgis. „Kaip baisu, kai lieki visiškai vienas, gatvėje ir žinai, kad niekam nerūpi“, – pamąstė Neringa. — Neringa, galėčiau padėti tau sugrįžti į universitetą – pažįstu nemažai draugų ten. Manau, įstosit į valstybės finansuojamą vietą, – netikėtai pasakė vyras. – Aišku, tokiame vaizde negalėčiau pasirodyti buvusiems kolegoms. Parašysiu rektoriui, o tu su juo susitiksi. Konstantinas – senas bičiulis, tikrai padės. — Ačiū, būtų nuostabu! – apsidžiaugė mergina. — Ačiū tau už vakarienę, už pokalbį. Eisiu jau – pavakarėjo, – atsistojo senukas. — Palaukit. Negražu, kur jūs eisit? – tyliai ištarė mergina. — Nesijaudink. Turiu šiltą pašiūrę pas kaimynus. Rytoj užsuksiu, – nusišypsojo senukas. — Nereik išeiti į gatvę. Pas mane trys kambariai – pasirinkite, kuri patinka. O tiesą sakant, bijau likti viena. Bijau tos krosnies, nesuprantu nieko. Jūs gi nepaliksit manęs bėdoj? — Ne, nepaliksiu, – rimtai patikino senukas. *** Praėjo dveji metai… Neringa sėkmingai išlaikė sesiją ir išvykusi namo laukė vasaros atostogų. Ji gyveno bendrabutyje, o į sodybą vykdavo savaitgaliais ir atostogų. — Labas! – su džiaugsmu apkabino senelį Mykolą. — Neringa! Mieloji! Kodėl nepranešei – būčiau pasitikęs stoty. Kaip sekėsi? – nudžiugo senukas. — Puikiai! Beveik viskas įskaitos! – pasididžiavo mergina. – Nusipirkau tortą. Kelk virdulį, švęsime! Neringa su Mykolu Fedaravičiumi gėrė arbatą ir dalinosi naujienomis. — Pasodinau vynuogę. Ten įrengsiu pavėsinę – bus jauku ir patogu, – pasidžiaugė senukas. — Šaunu! O šiaip, tu čia šeimininkas, daryk, kaip nori. Aš gi – atvažiuoju, išvažiuoju… – nusijuokė Neringa. Mykolas visiškai pasikeitė. Jis nebe vienišas. Turi namus, turi „anūkę“ – Neringą. Mergina taip pat vėl prisikėlė gyvenimui. Mykolas Fedaravičius tapo jai artimiausiu žmogumi. Neringa dėkinga likimui, kad sutiko senelį, kuris pakeitė tėvus ir palaikė sunkią akimirką.

BENAMIS Eimantė nebėjo kur eiti. Jokios išeities absoliučiai. Kelias naktis dar galima praleisti Vilniaus stotyje.