Žmona susikrovė daiktus ir dingo nežinia kur Baik vaidinti šventąją. Viskas susitvarkys. Moterys gi atleidžia
Kitą dieną kaimynė vėl kibo už mūsų tvoros. Mano žmona priėjo prie jos ir pasakė: „Šiandien labai daug darbo, todėl nebepalaikysime draugijos kaip vakar.“ „O kaip dėl rytojaus?“ smalsiai pasiteiravo Barbara. „Rytoj – tas pats. Iš esmės, daugiau pas mus neikite.“
Norėjau gyventi mieste, bet iš to neišėjo nieko gero.
Mano žmona turi sodybą kaime. Kol jos tėvai buvo gyvi, dažnai juos lankydavome. Patiko, kai vakarais stalas laukdavo po sena kriauše, o mes, šeima ir artimieji, galėdavome kalbėtis iki sutemų. Taip būdavo kone kiekvieną mūsų viešnagę. O žiemą uošvienė pakurdavo krosnį – anuomet ant stalo būdavo ką tik iškeptų bandelių, visas namas pakvipsdavo. Tiek šilumos ir jaukumo nepatyriau niekur kitur.
Su žmona mėgdavome slidinėti ir važinėti rogutėmis. Bet viskas pasikeitė, kai mirė uošviai. Nepriklausomybės metai, sodybos nepardavėme – planavom lankytis taip pat dažnai kaip anksčiau, bet taip niekada ir nebekėlėme kojos. Viską užgožė darbai, rūpesčiai, kasdienybė…
Mūsų sūnus sukūrė šeimą, susituokė su Viktorija, kuri dažnai sakydavo, kad bent vasarai norėtų gyventi kaime. Tuomet prisiminėme sodybą ir vėl nuvykome. Laikas buvo sustingęs – viskas likę kaip sena, tik namai apleisti.
Sutarėme su žmona sutvarkyti ūkį: Ona pravėdino langus, o aš puoliau švarinti kiemą. Galvojau, kad tiek metų nesilankant viskas bus sugriuvę, bet užteko nedidelės talkos – ir namus vėl apėmė jauki atmosfera. Kitą dieną atvyko sūnus su šeima, visi kibo į darbus. Per dieną kiemas ir vidus vėl tapo jaukūs, moterys sumeistravo vakarienę, o mes su sūnumi taisėme seną stalą ir suoliukus po kriauše.
Ir tada pastebėjome – už tvoros mus stebėjo moteris. Pristatėsi, pasakojo neseniai nusipirkusi kaimyninę sodybą. Kaip ir dera, pakvietėme ją prie stalo. Jos vardas – Barbara. Gyvena viena, išsiskyrusi, turi dukrą ir tris anūkus. Pasakojo daug – dalies net nebegirdėjau. Staiga po stalu pajutau jos koją – pasimečiau, iš karto patraukiau saviškę šalin, bet ji vėl ir vėl bandė užmegzti kontaktą. Niekada nebuvau patekęs į panašią situaciją – vengiau pasižiūrėti žmonai į akis, nenorėjau, kad pastebėtų. O Barbaros kalbos nesiliovė… Kai tvarkėmės stalą, žmona pratarė, jog kaimynė – labai laisvo elgesio moteris. Negalėjau nesutikti ir niekam nepasakojau, kas dėjosi po stalu – buvo gėda, ir nujaučiau, kad tai ne pirmas kartas, kai ši moteris taip elgiasi su vyrais. Kitą rytą ji vėl styrojo už mūsų tvoros. Tada mano žmona nuėjo pas ją ir užtikrintai pasakė, kad šiandien užsiėmę, rytoj taip pat, o apskritai daugiau nebelaikas ją kviesti į svečius.
– O rytoj? – klausia Barbara viltingai.
– Rytoj tas pats. Daugiau pas mus neikite, – tvirtai pakartojo mano žmona.
Manau, žmona pasielgė teisingai. Mūsų šeimoje visada buvo svarbiausia atvirumas ir sąžiningumas. Pajutę, kad žmogus ne prie širdies, nebemėgstame bendrauti. Kitą rytą kaimynė vėl kabinėjasi prie mūsų tvoros. Mano žmona prieina prie jos ir paaiškina, kad šiandien
Gyvenu kartu su savo mama. Jai jau aštuoniasdešimt šešeri metai. Štai, gyvenimo vingiai keisti neištekėjau
Uošvė buvo labai nustebusi, kai atėjo į mūsų sodą ir pamatė, kad ten neauga nei daržovės, nei vaisiai.
Vieneri metai davimo pinigų vaikams paskolai padengti! Daugiau nė cento papildomai! Su vyru turime vienintelį
Niekieno namai Ramūnas atsibudo be žadintuvo, kaip visada, pusę septynių. Butas buvo visiškai tylus
Ant grindų gulėjo moteriški drabužiai, o kai pravėriau miegamojo duris, pamačiau jį su kita moterimi…
Uošvis liko be žado, kai pamatė, kaip gyvename. Martynas ir aš susipažinome draugų vestuvėse.
Laiškas, kurio adresatas taip ir negavo Močiutė ilgai sėdi prie lango, nors žiūrėti nėra labai į ką.
