Zibainis

Marti nemano, kad žadų rankų prie žemės neprilies, bet kai atėjo metas derlių vežtis – iš karto prisiminė savo teises

Oj, Laima Antanavičiene, vėl pradėsite? Juk sutarėm, kad sodyba poilsio vieta, o ne kolūkis!

Tėtis – vis tiek geresnis: Skaudus paauglio pasirinkimas tarp praeities idealų ir naujos šeimos, tarp mamos, jąsi jungiančio vyro ir tėčio, kuris meistriškai kursto konfliktus – šeimos drama, kurioje meilė ir kantrybė grumiasi su praradimu ir iliuzijomis

Domai, mums reikia pasikalbėti. Viltė nervingai lygino staltiesę ant stalo, rankos švelniai glostė kiekvieną

Uncategorized

Keptuvė blynams: kaip per vieną lietuvišką rytą pasikeičia šeimos gyvenimas ir likimas, arba kaip Galina, vėlai skubėdama į darbą per Vilniaus spūstis, rado naują močiutę, o blynai sukvietė visus prie vieno stalo

Blynų keptuvė Pagal visus laikrodžius, Ramunė vėlavo į darbą. Ją vėl galėjo nubausti algos nuoskaita

Uncategorized

026

Marti kantriai kentė anytą: kaip viskas baigėsi lietuviškoje šeimoje, kai uošvė staiga tapo trečiuoju vaiku, o dvynukėms ir jų mamai teko išgyventi nepaprastus išbandymus

Marti kentė uošvę prie ko tai privedė Dvynukės?! net susijaudinusi ištarė Emilija Stankūnienė.

Uncategorized

026

Laikinai pagyvens – širdies ir šeimos pareiga ar kelias į chaosą? Kai giminaičiai prašo prieglobsčio, bet užsibūna ne pagal susitarimą – ar gali ribos tapti svarbesnės už lietuvišką svetingumą?

Klausyk, dukra, čia toks reikalas… Aušra pasiruošia ilgai kalbai. Kai mama pradeda šitaip švelniai

Uncategorized

025

Devynios raudonos rožės… Uošvė atvažiavo kelioms valandoms, ir žentas suprato: ilgai neištvers. Pasakė, kad eis į pirtį. Susiruošė ir išėjo. Bet likimas paruošė dar vieną nemalonumą: pirtį uždarė remontui. Nuotaika visiškai subjuro. Negi grįši namo? Pradėjo klaidžioti gatvėmis, į parduotuves eiti nesinorėjo – ne vyriškas reikalas. Liūdnai prisėdo ant suoliuko. Ir staiga pamato šeimyninę porą. Jiems apie šešiasdešimt. Gražiai apsirengę, lėtai eina – akivaizdu, kad pasivaikšto. Ji laiko jį už parankės, apie kažką kalba. O vyras sėdi ir žiūri: „Turi apie ką pasikalbėti. Mes jau penkiolika metų kartu – jau viską aptarėme. Šiaip tylim.“ Staiga pora sustojo, vyras meiliai pataisė žmonai šaliką. Toliau eina. O mūsų herojus mąsto: „Žiūrėk – meilę išsaugojo. O mes vienas kito net nepastebime.“ Jo žmona mažutė, liesa – visada pavargusi, iš tų moterų, kurios jau nustojo rūpintis savimi – pasitenkina mažu. Dirba fabrike, du vaikai, todėl visada pilna rūpesčių. Sukasi namie, nesėdi vietoje: darbai ir darbai. Su senu chalatu, išsitaršiusiais plaukais. Greitai laksto po butą, rankose tai šluostė, tai šluota. Atprato žmonelė šypsotis – visada susikaupusi, veidas nesikeičia. Į kirpyklą užeina retai. Kai jau negražu į gatvę išeit – tada susiruoš. Vyras sėdi ir galvoja: „Labai mylėjom vienas kitą. Kur visa tai pradingo?“ Bandė sukelti seniai pamirštą jausmą – ir pavyko: atsirado švelnumas. Sušilo širdis, liko šiltų pėdsakų. Pagailo žmonos, užsimanė ką nors gero jai padaryt. Negalima laukti – reikia veikti čia ir dabar. Kodėl pats nežinojo – bet greitai patraukė, pats nesuprato kur. Beveik iš karto pasitaikė gėlių kioskėlis: „Gėlių nupirkt? Ji nesupras, palaikys kvailu, sakys – bereikalingos išlaidos. Reikia juk Marijai sportbačių nupirkti sporto pamokoms.“ Stovi, svarsto: ką daryt? Širdyje jaukiai spurda šiluma. Mostelėjo ranka – tebūnie. Įėjo, pardavėja pirma pasisveikino, žiūri klausdama. O paskutinį kartą gėlių pirko prieš penkiolika metų. Gal rožę reikia – vieną. Bet viduje kažkas šnabžda: viena rožė nieko nereiškia, nesidrovėk. Dar kartą ryžtingai mostelėjo – imsiu devynias! Net pats išsigando – visai pamišau! Bet žodžių jau neištrinsi. Išėjo iš kiosko, atrodo, visi praeiviai smerkia. Paskambino – ar uošvė jau išėjo? Lipdamas laiptais šiek tiek nerimavo: „Oj, išvarys su tomis gėlėmis. Jei pradės bartis, tuojus suspausiu ir išmesiu į šiukšlių dėžę.“ Žmona kaip tik padėjo ant stalo miltų pakelį, rankos dar švarios. Priėjo vyras, o ji stovi, nieko neįtaria. Sustojęs tyli, sunkiai kvėpuoja iš jaudulio. Atsisuko žmona, pamatė gėles – sustingo. – Masha, tau. Norėjau. Nesupyksi? Ne iš karto paėmė, žiūrėjo taip, lyg prieš akis stebuklas. – Tau, Masha, tau. Pasiėmė, priglaudė prie veido, neryškiai nusišypsojo. Ir nebeliko nei fabriko, nei namų rūpesčių, nei tų pragyventų penkiolikos metų! Beveik kužda: „Ačiū.“ Vaza liko vidury stalo, devynios raudonos rožės, atrodo, apšvietė visą kambarį. Moteris paglostė žiedus rankomis, sustojo prieš veidrodį, pataisė plaukus. Veidas suminkštėjo, rūpestis užleido vietą lengvam susimąstymui. Vyras priėjo, apkabino per liemenį. Stovi ir tyli. Akimirksniui moteris sustojo – tik akimirksniui.

Devynios raudonos rožės Uošvė atvyko kelioms valandoms, ir Andrius supranta: ilgai neištvers.

Uncategorized

052

Sūnaus žmona išmetė mano dovaną – ir aš pakeičiau savo testamentą: kaip lininis antklodės gabalas tapo lemtingu šeimos pamokslu apie pagarbą, atmintį ir vertybes lietuviškų namų rate

Kur mes tikrai padėsime tai, Paulių? Juk ką tik baigėme remontą viskas šviesu, erdvu, tarsi šiaurietiškas

Uncategorized

017

Tiesa, kuri suspaudė širdį iki skausmo Kabindama skalbinius savo kieme, Tatjana išgirdo gailius verksmus už tvoros ir pamatė kaimynų mergaitę Sonatą – aštuonmetę, kuri, nors jau mokėsi antroje klasėje, atrodė maža ir liesutė, lyg šešerių. – Sonata, vėl tave nuskriaudė, eik pas mane, – Tatjana atitraukė palūžusią tvoros lentą, pro kurią Sonata taip dažnai bėgdavo pas juos. – Mama išvarė, pasakė „nelysk“, uždarė duris. Su dėde Kęstu ten linksminasi, – ašaras šluostydama sumurmėjo mergaitė. – Gerai, eime į namus, Lėja su Mykolu valgo, ir tave pavaišinsiu. Tatjana ne kartą gindavo Sonatą nuo griežtos motinos rankos – kaimynų artumas gelbėjo mergaitę, kai mama Anželika būdavo įsiutusi. Kol Anželika nusiramindavo, Sonata likdavo Tatjanos namuose. Sonata visuomet pavydėjo kaimynų vaikams Lėjai ir Mykolui: teta Tatjana ir jos vyras labai juos mylėjo, niekada nebarsdavo, namuose visada tvyrojo ramybė ir jaukios santykių šiluma. Sonata troško būti tarp jų, jausti tą jaukumą – pavydas smelkėsi į širdį it sunkus akmuo, spaudė gerklę. Jai buvo gera būti tarp supratingų žmonių. Namuose Sonatai buvo draudžiama viskas. Motina liepdavo nešioti vandenį, valyti tvartą, ravėti daržą, plauti grindis. Anželika augino dukrą be vyro, kaip sakoma, „viena“, ir nuo pirmos akimirkos jos nemėgo. Kada dar gyva buvo Sonata senelė – Anželikos mama – viskas buvo geriau: senelė mylėjo anūkę, globodavo, o Anželika dukra nesirūpino. Kai mirė senelė, Sonatai buvo šešeri – tuomet prasidėjo sunkus gyvenimo etapas. Motina, pagiežingai gyvenusi viena, vis ieškodavo vyro. Dirbo valytoja autobusų parke – ten vyrų netrūko. Vieną dieną atsirado naujas vairuotojas Kęstutis, tarp jų greitai užsimezgė ryšys. Kęstutis buvo išsiskyręs, turėjo sūnų, kuriam mokėjo alimentus. Anželika pakvietė jį gyventi pas save – Kęstutis apsidžiaugė papildoma pastoge, nes žmona jį buvo išvijusi. Greitai tapo namų šeimininku, o mažoji Sonata jam nekliuvo: – Tegul sukasi po kojomis, užaugs – bus tarnaitė, – galvojo. Visą dėmesį Anželika skyrė Kęstučiui, o dukrą nuolat peikė, vertė dirbti, dažnai suduodavo – ar už nepaklusnumą, ar už menką darbą. – Neklausysi, atiduosiu į vaikų namus, – grėsdavo. Sonata neturėjo jėgų tvarkytis tvartą – ir dėl to sulaukdavo bėdų, tuomet pasislėpdavo po kaimynų serbentų krūmu ir tyliai verkdavo. Tatjana pastebėdavusi – iškart pasiimdavo ją į namus. Sonata augo baikšti, užsidariusi. Pažįstami ir kaimynai smerkė Anželiką, manydami, kad negražiai elgiasi su dukra. Tatjana irgi neslėpė pasipiktinimo, bet Anželika paskleidė apkalbas kaime: – Ko klausyti tos kaimynės Tatjanos – ji nusitaikė į mano Kęstutį, todėl ir išgalvoja, kad skriaudžiam mano dukrą. Anželika su Kęstu dažnai švęsdavo, išgerdavo – tada Sonata pabėgdavo pas kaimynus nakvoti. Tatjana suprato Sonatos skausmą. Laikui bėgant, Sonata gerai mokėsi, brendo. Baigusi devynias klases, troško stoti į medicinos mokyklą mieste. Mama pasakė griežtai: – Eisi dirbti, užteks ant sprando sėdėti. Sonata verkdama išbėgo iš namų, nes namie verkti negalėjo, ir papasakojo Tatjanai. Jos vaikai jau studijavo mieste. Tatjana šįkart neapsikentusi nuėjo pas Anželiką: – Anžela, tu – ne motina, o ragana. Visi stengiasi vaikams geriau, o tu savo sieloje vaiką mariniesi. Tau nėra nei meilės, nei sąžinės. Kur Sonata eiti dirbs – ji turi mokytis, vaikis kone medalistinė! Ar supranti, kad ji tavo vaikas… – O tu kas tokia, čia aiškini? Savo vaikus žiūrėk, o ne mano Sonatą. Ji pripratusi bėgti pas tave skųstis. – Nusiramink, Kęstutis savo sūnų į mokslus paleido, o tu iš savo vienintelės tyčiojiesi. Tu motina ar kas? Anželika rėkė, prarado jėgas, nugriuvo ant sofos. – Taip, griežta esu, skriaudžiu Sonatą. Bet viskas dėl jos, kad neaugtų tokią kaip aš, kad man neparneštų „ant valstybės“. Gerai, tegu keliauja į rajoną, tegul mokosi – numojo ranka. Sonata lengvai įstojo į medicinos mokyklą. Džiaugsmas buvo beribis. Tik labai drovėjosi – drabužiai kuklūs, išsiskyrė iš grupės. Tačiau jos niekas nepriekaištavo – buvo ir kitų kaimo mergaičių, vilkinčių nebrangiais rūbais. Į namus atvykdavo retai. Nenorėjo lankytis pas motiną ir patėvį. Per atostogas apsilankydavo pas Tatjaną, kuri visuomet vaišindavo, šnekindavo, šiltai priimdavo. O Anželikos gyvenime kilo naujų problemų – Kęstutis susirado jaunesnę. Anželiką vargino nervai ir skandalai, kaip tik tais dienomis Sonata atvažiavo atostogoms. Motina neapsidžiaugė: – Ko atsibeldei – man čia darbo užtenka, sėdėsi ant sprando… Atostogos – eik padirbėk. Kęstutis vieną dieną grįžo, pradėjo krautis daiktus. – Kur ruošiesi? – Anželika šaukė, o jis pažiūrėjo į ją piktai. – Rasa laukia vaiko, savo vaiko nepaliksiu. Tai tau savo dukros nereikia, o man mano reikia. Jei Rasa parsives kitą vyrą, o tas skriaus mano vaiką, neleidžiu… Tavo Sonata nematė motiniškos meilės, lyg būtų rasta po tvorą. O mano vaikas iš pirmos dienos žinos ir mamą, ir tėtį, gyvens meilėje, šilumoje, – pasakęs išėjo. Šie žodžiai Anželiką sukrėtė – ji tiesiog negalėjo nei rėkti, nei maldauti, nei verkti. Tai buvo tiesa, kuri užčiaupė lūpas, aprišo akis – viską suspaudė viduje – net kvėpuoti sunku buvo. Sonata viską girdėjo, mamai nesiartino. Prieš akis iškilo vaizdas – už menkiausią triukšmą per Kęstučio pietus motina stumdavo į lauką arba mušdavo. Patėvis už ją niekada nestodavo, bet ir neskriausdavo, tik stebėdavo su šypsena – jautėsi šeimininkas. Paskutiniame kurse Sonata įsidarbino ligoninėje, pati save išlaikė. Namo nevažiuodavo – motina darėsi vis piktesnė, gerdavo, vos išgyvendavo. Sonata iš kuklutės pasidarė graži, darbšti, užuojautos pilna seselė. Ligoniai ją gerbė, net girti motiną. Sonata tylėdavo ir šypsodavosi: – Koks ten auklėjimas… Visa tik dėl tetos Tatjanos – jaučiu dėkingumą už globą, rūpestį, už kvietimą siekti mylimos profesijos. Anželika vis dažniau parsivesdavo neaiškius draugus–girtuoklius, Sonata stebėdavo blogą motinos būklę – keista būti namuose. Mama atrodė vis prasčiau, Sonata net nesistengdavo įkalbinėti – suprato: beprasmiška. Norėjo visus sumest lauk, suremontuoti namus, pamiršti praeities nuoskaudas, pradėti naują santykį su motina. Bet motinai rūpėjo tik dugnas. sulaikė ašaras iš nuoskaudos Baigusi mokslus, Sonata grįžo namo. Anželika viena, pikta: – Ko užsukai? Ilgam? Nėra ką valgyt, šaldytuvas išjungtas. Duok pinigų, skauda galvą. Sonatai gerklėje sustojo gumulas, bet ji nenorėjo verkti, tik ramiai tarė: – Neišsilaikysiu ilgai… Baigiau mokslus su pagyrimu, išvykstu į apskritį – dirbsiu ligoninėje. Į namus dažnai nevažinėsiu, kartais pinigų atsiųsiu. Tai sudie, mama. Motina net nesuprato dukros žodžių – rūpėjo tik gėrimas, prašė pinigų. – Duok pinigų, man reikia galvą „pataisyti“. Negaila tau mamos? Kas tu per dukra… Sonata ištraukė kelias kupiūras, padėjo ant stalo, uždarė duris, kiek pasistojo laukdama, kad motina pabėgs paskui, apkabins. Nesulaukė. Nuskubėjo pas kaimynus. Tatjana džiaugėsi – pasodino prie stalo. – Eime, Sonatėle, prisėsk, kaip tik pietaujame, – vyras jau laukė. – Pamiršau, – atnešė iš kitos kambario dovaną, – va tau, dovana, kad baigei su pagyrimu, ir pinigų pradžiai ten truputį įdėjau. Sonata padėkojo ir pravirko. – Teta Tatjana, kodėl taip? Kodėl mama taip elgiasi, lyg būčiau jai svetima? – Neverk, Sonatėle, – apkabino ją Tatjana, – dabar jau nieko nepakeisi… Tokia ta Anželika. Gal gimti ne tuo laiku. Bet tu – protinga, graži, būsi mylima ir laiminga. Sonata išvažiavo į apskrities miestą, pradėjo dirbti chirurgijos skyriujemedicinos sesele. Ten sutiko savo likimą – jaunas chirurgas Olegas iš karto įsimylėjo. Greitai susituokė – motinos vietoje šalia Sonatos sėdėjo Tatjana, džiaugėsi už ją. Anželika gavo dukros pinigus ir girtuodama girėsi kaimo „draugams“: – Užauginau tokią dukrą – dabar ji man siunčia pinigus, dėkinga už mokslus. Tik štai į vestuves nepakvietė, nevažiuoja, anūkų nemačiau, žento nė karto nemačiau. Po kiek laiko Tatjana rado Anželiką namuose – ji jau buvo mirusi. Kiek gulėjo – nežinia. Kaimynė sunerimo – kieme buvo mirtina tyla. Sonata su vyru palaidojo motiną, namus pardavė. Kartais aplanko Tatjaną su vyru.

Tiesą, kuri gniaužia širdį Kai Elvyra džiaustė švarius skalbinius savo kieme ant virvės, išgirdo tylų

Uncategorized

012

Vyras nusprendė, kad turiu slaugyti jo mamą, bet aš turėjau kitų planų: kaip kelionė į Kauną išgelbėjo mano gyvenimą ir privertė vyrą pažvelgti į save iš naujo

2024 m. birželio 7 d., penktadienis Ryte, beriaudama duoną virtuvėje, galvoje sukosi minčių lavina.