Zibainis

Nakties aidai: Vienišos naujametinės nakties istorija reabilitacijos centre Vilniuje – Aleksandros Irinaitės susitikimas su likimo bendrakeleiviu ir naujos vilties pradžia

Eidamas į reabilitacijos skyrių, aš pats Povilas Butkus atsiguliau likus dviem savaitėms iki Kūčių vakaro.

Uncategorized

Kai traukinys jau išvažiavo

Marius, ar girdėjai save? Ar turiu gimdyti keturiasdešimt metų, kad ištaisytume tavo jaunystės klaidas?

Uncategorized

082

Jūs Paprasčiausiai Pavydite – Mama, rimtai? Restoranas „Vilnius“? Ten gi mažiausiai du šimtai eurų už vakarienę! Vienam žmogui. Igoris su trenksmu padėjo raktus ant lentynos, jie net atšoko nuo sienos. Olga atsisuko nuo viryklės, kur maišė padažą, ir akimirksniu pamatė, kaip vyro pirštų sąnariai pašviesėjo – taip stipriai jis buvo įsikibęs į telefoną. Jis dar kelias minutes klausė motinos, o tada, keikdamasis, nutraukė skambutį. – Kas atsitiko? Igoris sunkiai sukrito prie virtuvės stalo ir ėmė žiūrėti į lėkštę su bulvėmis. Olga išjungė kaitlentę, nusivalė rankas į rankšluostį ir atsisėdo priešais. – Igorau… – Mama galutinai išprotėjo. Visiškai sukvailėjo. – Jis pakėlė akis, ir Olga pamatė tokią pykčio bei bejėgiškumo mišinį, kad suspaudė širdį. – Prisimeni, pasakojau apie tą… Valerijų? Iš šokių? Olga linktelėjo. Anyta užsiminė apie naują pažįstamą prieš mėnesį – nedrąsiai šypsojosi ir nervingai tampė staltiesės kraštą. Atrodė miela: 58-erių našlė, penkeri metai vienatvės, o dabar – šokių klubas Kultūros namuose, mandagus kavalierius, mokantis gražiai suktis valse. – Tai va. – Igoris pastūmė lėkštę į šalį. – Jinai jį į „Vilnių“ tris kartus per dvi savaites nusivedė. Kostiumą už pusantro tūkstančio eurų nupirko. Praeitą savaitgalį jie vyko į Trakus, spėk, kas už viešbutį ir ekskursijas mokėjo? – Nina Viktorovna. – Teisingai. – Jis perbraukė ranka per veidą. – Mama šiuos pinigus metų metus taupė. Remontui, juodai dienai. O dabar – leidžia vyrui, kurį pažįsta pusantro mėnesio. Nesuvokiama… Olga patylėjo, rinkdama žodžius. Anyta buvo svajoklė, atvira, kartais naivi – iš tų moterų, kurios tiki didele meile net ir po penkiasdešimtmečio. – Paklausyk, Igorau… – ji uždėjo ranką ant jo rankos. – Nina Viktorovna – suaugęs žmogus. Jos pinigai, jos sprendimai. Nesikišk, vis tiek dabar ji nieko negirdės. – Olga, ji daro klaidą po klaidos! – Taip. Ir ji turi teisę jas daryti. Galbūt tu šiek tiek perdedi. Igoris trūktelėjo petį, bet rankos neatitraukė. – Tiesiog negaliu žiūrėti, kaip ji… – Žinau, brangusis. Bet tu negali už ją nugyventi jos gyvenimo. – Olga paglostė jo riešą. – Ji pati turi atsakyti už save. Net jei mums tai nepatinka. Ji – normali, suaugusi moteris. Igoris liūdnai palinksėjo. …Praėjo du mėnesiai. Kalbos apie Valerijų palaipsniui nutilo – anyta skambino rečiau, kalbėjo miglotai, tarsi kažką slėptų. Olga nusprendė, kad romanas baigėsi, ir nustojo jaudintis. Todėl, kai sekmadienio vakarą pasigirdo skambutis į duris, o prie slenksčio stovėjo Nina Viktorovna, Olga iš pradžių nesuprato, kas vyksta. – Vaikai! Mano brangieji vaikai! – anyta įsiveržė į butą, paskleidusi saldžių kvepalų debesį. – Jis pasipiršo! Žiūrėkite! Žiūrėkite! Ant piršto žibėjo žiedelis su mažute akutėle. Pigus, bet Nina Viktorovna žiūrėjo į jį taip, tarsi ten žėrėtų didžiulis deimantas. – Tuoksimės! Kitą mėnesį! Jis toks, toks… – Ji prispaudė delnus prie skruostų ir juokėsi mergaitiškai, skambiai. – Net negalvojau, kad tokiame amžiuje… Ir dar kada nors šitaip jausiuosi… Igoris apkabino mamą, ir Olga pastebėjo, kaip atlaisvėjo jo pečiai. Gal viskas ne taip blogai. Gal tas Valerijus tikrai myli anytą, ir jie tik be reikalo pergyveno… – Sveikiname, mama. – Igoris atsiliepė su šypsena. – Tu nusipelnei laimės. – O aš jau ir butą jam perrašiau! Dabar mes tikra šeima! – išrėkė Nina Viktorovna, ir laikas tarsi sustojo. Olga nustojo kvėpuoti. Igoris sustingo lyg įsiremtų į stiklinę sieną. – Ką… ką sakei? – Butą. – Anyta numojo ranka, nepastebėdama jų veidų. – Tam, kad jis žinotų, jog pasitikiu. Tai juk meilė, vaikai, tikra meilė! O meilė – pagrįsta pasitikėjimu. Tyla buvo tokia, kad girdėjosi, kaip laikrodis gyvenamajame kambaryje tiksi. – Nina Viktorovna. – Olga prabilo pirmoji, labai lėtai ir atsargiai. – Jūs perrašėte butą žmogui, kurį pažįstat tris mėnesius? Dar iki vestuvių? – Ir kas? – Anyta pasidarė išdidi. – Pasitikiu juo, jis geras, doras. Ne toks, kokį jūs vaizduojate. O jūs viską vertinate blogai, žinau. – Nieko mes nevertiname. – Olga žengė žingsnį. – Bet… Būtumėt nors registracijos palaukę. Kam taip skubėti? – Jūs nesuprantate. Tai… Tai mano meilės įrodymas. – Nina Viktorovna sukryžiavo rankas. – Ką jūs išmanote apie jausmus? Apie pasitikėjimą? Galiausiai Igoris iškošė pro dantis: – Mama… – Ne! – Ji net koja trenkė, ir Olga staiga pamatė ne brandžią moterį, o užsispyrusią paauglę. – Nenoriu girdėti! Jūs paprasčiausiai pavydite mano laimės! Norite viską sugadinti! Anyta apsisuko ir išlėkė iš buto, užkliūdama už staktos. Po sekundės garsiai trinktelėjo lauko durys, ir indaujos stiklas drebėjo iš liūdesio… …Vestuvės įvyko kukliai – Vilniaus m. civilinės metrikacijos skyrius, suknelė iš dėvėtų drabužių parduotuvės, trijų rožių puokštelė. Bet Nina Viktorovna švytėjo taip, tarsi tuoktųsi Vilniaus Arkikatedroje. Valerijus – apkūnus vyras su praplikusia galva ir slidžia šypsena – elgėsi nepriekaištingai. Bučiavo nuotakai rankas, pastumdavo kėdę, pilstė šampaną. Tobulas jaunikis. Olga stebėjo jį pro taurės kraštą. Kažkas ne taip. Akys. Kai Valerijus žiūrėjo į Niną Viktorovną, vyzdžiai likdavo šalti, apskaičiuojantys. Profesionalus švelnumas. Surepetuota rūpestis. Ji patylėjo. Kam kalbėti, jei vis tiek niekas negirdi? …Pirmus mėnesius Nina Viktorovna skambindavo kiekvieną savaitę – net kvėpuodama džiaugsmu, išvardindavo restoranus ir teatrus, kuriuos išbandė su nuostabiu vyru. – Jis toks dėmesingas! Vakar padovanojo rožių – be priežasties! Igoris klausėsi, linkčiodavo, o tada ilgai sėdėdavo tyloje, žiūrėdamas į niekur. Olga neklausinėjo. Laukė. Metai prabėgo nepastebimai. Ir staiga – skambutis į duris… Olga atidarė duris ir ant slenksčio pamatė moterį, kurios vos atpažino. Anyta paseno dešimčia metų: veido raukšlės dar giliau, akys įdubusios, pečiai sukritę. Rankoje – nudėvėtas lagaminas. Tas pats, su kuriuo kažkada vyko į Trakus. – Jis mane išvarė. – Nina Viktorovna sušnibždėjo. – Paduoda skyryboms ir išvarė. Butas… dabar jo. Pagal dokumentus. Olga tylėdama pasitraukė, įleisdama ją vidun. Virdulys užvirė greitai. Anyta sėdėjo fotelyje, apglėbusi puodelį abiem rankom, ir tyliai, beviltiškai verkė. – Aš taip jį mylėjau. Viską dėl jo dariau. O jis… jis tiesiog… Olga netrukdė. Glostė anytos nugarą ir laukė, kol išseks ašaros. Igoris grįžo po valandos. Sustingo tarpduryje, pamatęs mamą – jo veidas sustingo akmens veidu. – Sūneli. – Nina Viktorovna pakilo, ištiesė į jį rankas. – Sūneli, neturiu kur gyventi… Juk neleisi, kad likčiau gatvėje? Skirk man kambarį, neužimsiu daug vietos. Vaikai privalo rūpintis tėvais, juk… – Stop. – Igoris pakėlė ranką. – Stop, mama. – Neturiu pinigų. Viską praradau, iki paskutinio cento. Pensija maža, žinai… – Įspėjau. – Ką? – Įspėjau tave. – Igoris sėdo ant sofos, sunkiai, lyg ant pečių būtų užkritęs akmenų maišas. – Sakiau: neskubėk. Sakiau: pažink žmogų. Sakiau: neperrašinėk buto. Prisimeni, ką man tada atsakei? Nina Viktorovna nuleido akis. – Kad nieko nesuprantame apie meilę. Kad pavydime tavo laimės. Viską puikiai prisimenu, mama! – Igorau… – bandė įsikišti Olga, bet vyras papurtė galvą. – Ne. Tegul išgirsta. – Jis atsisuko į mamą. – Tu suaugusi moteris. Pasirinkai pati. Ignoravai visus, kurie bandė tave sustabdyti. Ir dabar nori, kad už tave viską išspręstume? – Bet aš tavo mama! – Todėl ir pykstu! – Igoris pašoko ir jo balsas perėjo į riksmą. – Pavargau, mama! Pavargau žiūrėti, kaip meti gyvenimą pro kaminą, o po to atleki pas mane pagalbos rankos ištiesta! Nina Viktorovna susmuko, tapo maža ir nelaiminga. – Jis mane apgavo, sūneli. Tikrai jį mylėjau, tikėjau… – Tikėjai. – Igoris perbraukė ranka per plaukus. – Tikėjai taip, kad atidavei butą svetimam vyrui. Puiku, mama. Tiesiog puiku. O tau neužkliuvo, kad tą butą tėtis nupirko! – Atleisk man. – Ašaros vėl riedėjo skruostais. – Atleisk. Buvau akla, žinau. Bet, prašau… duok dar vieną šansą. Daugiau niekada… – Suaugę žmonės atsako už savo veiksmus. – Igoris kalbėjo tyliai, pavargęs. – Norėjai savarankiškumo? Štai jis. Ieškokis gyvenimo pati. Darbo ieškokis. Tvarkykis, kaip nori. Nina Viktorovna išėjo verkdama, garsiai šniurkščiodama laiptinėje. Olga praleido visą naktį šalia vyro – tylėdama, tik laikydama jį už rankos. Igoris neverkė. Tiesiog žiūrėjo į lubas ir retkarčiais giliai atsidusdavo. – Ar teisingai pasielgiau? – paklausė auštant, kai lange pradėjo šviesėti. – Taip. – Olga paglostė jį per žandą. – Griežtai. Skaudžiai. Bet teisingai. Ryte Igoris paskambino motinai ir nuomojo jai kambarį bendrabutyje miesto pakrašty. Užmokėjo pusmečiui į priekį. Tai buvo paskutinė pagalba, kurią jis sutiko suteikti. – Toliau pati, mama. Pati. Jei reikės bylinėtis – padėsim, ką reikės, sumokėsim. Bet gyventi pas mus – ne… Olga klausė to pokalbio ir galvojo apie teisybę. Kartais pats žiauriausias gyvenimo pamokas – vienintelės tikrai veikiančios. Anyta gavo būtent tai, ko klaidingai ieškojo savo aklume. Ir nuo šios minties ant širdies buvo ir kartu kartoka, ir ramu. Bet vis dar nedingo jausmas, jog tai dar ne pabaiga ir kad viskas dar susitvarkys. Kažkaip, bet susitvarkys…

Jūs tiesiog pavydite Mama, ar tu rimtai? Restoranas Neringa? Ta juk mažiausiai du šimtai eurų žmogui

Uncategorized

028

Pasirūpink močiute, juk tai nėra sudėtinga!

Austė, ar tu galėtum prižiūrėti senąją, tai nėra sudėtinga? Birutė, žinai, jog mama nebe tokia kaip anksčiau

Uncategorized

058

Visiems palinkėčiau tokios „pagalbos“: kaip Poliną ir jos vaikus „gelbėjo“ vyro mama Nadiežda – nuo išverstų komodų iki vaikų alergijos ir gyvenimo griūties

Visiems taip pagalbos! Vaiva, šiandien atvažiuosiu pas jus, padėsiu su anūkais, pasakė anyta telefonu.

Uncategorized

068

Mes persikeliame į jūsų butą — O pas Olgą puikus butas pačiame centre. Šviežiai suremontuotas — gyvenk ir džiaukis! — Butas puikus vienišai merginai, — Rūstamas nusišypsojo Innai taip, tarsi kalbėtų su vaiku. — O mes planuojame du, o dar geriau — tris vaikus, vieną po kito. Centre triukšmas, nėra kuo kvėpuoti, parkavimo nėra. Ir svarbiausia — tik du kambariai. O pas jus čia — trys. Ir rajonas tylus, kieme darželis. — Rajonas tikrai labai geras, — pritariamai linktelėjo Sergejus, vis dar nesuprasdamas, kur link sukuoja būsimasis žentas. — Todėl mes čia ir įsikūrėme. — Štai! — Rūstamas spragtelėjo pirštais. — Sakau Olgai: kam mums kankintis ankštumoje, jei yra paruoštas sprendimas? Jums trims su dukra šios erdvės per daug. Kam jums tiek? Vieno kambario net nenaudojate — sandėliukas ten. O mums pats tas. Inna bandė kažkaip įstatyti plaunamą siurblį į siaurą spintą prieškambaryje. Siurblys priešinosi, žarna kabinosi už pakabų ir nenorėjo stotis atgal į jam skirtą vietą. — Sergiau, padėk, — sušuko ji į kambario pusę. — Arba spinta susitraukė, arba aš nebeprisimenu, kaip daiktus dėti. Sergejus išlindo iš vonios — tik ką buvo susitvarkęs su kranu. Ramus, visada kiek lėtapėdis, jis buvo visiška savo žmonos priešingybė. — Tuoj viską padarysim, Innuše. Duok čia tą žvėrį. Jis vikriai perėmė sunkų prietaisą ir vienu judesiu pastatė jį į kampą spintos. Inna palengvėjo ir atsiduso prie durų rėmo. — Kodėl mums nuolat trūksta vietos? Butas atrodo didelis, trys kambariai, o pradedi tvarkytis — viską lauk norisi išnešti. — Nes tu kolekcionuoji viską iš eilės, — nusijuokė Sergejus. — Trijų servizų kam? Iš vieno valgom du kartus per metus. — Tegul stovi, tai atmintis. Močiutės butas visgi. Po vestuvių Sergejaus tėvai turtą padalijo sąžiningai: sūnui atiteko erdvus trijų kambarių butas stalinuke ramioje vietoje — močiutės palikimas, o jo seseriai Olgai — dviejų kambarių, bet pačiame miesto centre, vadinamajame „auksiniame kvadrate“. Pagal vertę butai buvo maždaug lygiaverčiai. Visi penkerius metus gyveno draugiškai, niekas niekam nepavydėjo. Inna naiviai tikėjosi, kad taip bus visada, bet… *** Susitvarkė, apsitvarkė, atsisėdo pailsėti. Įjungė televizorių, kai netikėtai suskambo durų skambutis. Sergejus nuėjo atidaryti. — Sesuo su savo sužadėtiniu atėjo, — pasakė žmonai, žvilgtelėjęs pro akutę. Pirma įskriejo Olga, paskui, kiek kinkčiodamas, žengė Rūstamas. Inna jį matė vos porą kartų: Olga susipažino su juo prieš pusmetį, kažkur sporto klube. Rūstamas iš karto jai nepatiko — pasipūtęs, kažkoks arogantiškas. Į ją ir Sergejų žiūrėjo iš aukšto. — Sveikutis! — Olga pabučiavo brolį į žandą ir apkabino Inną. — Važiavome pro šalį, nusprendėme užsukti. Turime naujienų! — Na, eikite, jei jau pro šalį buvote. Naujienos visada gerai, — Sergejus pakvietė į virtuvę. — Arbatos norėsit? — Geriau tik vandens, — Rūstamas nuskubėjo paskui šeimininką. — Reikalas rimtas, Sergiau. Tiesą sakant, anaiptol ne „pro šalį“. Mums reikia su tavimi pakalbėti. Neskubėk, arbatos nereikia. Tu geriau prisėsk. Innai pasidarė neramu — Rūstamo tonas jai nepatiko iš pirmo sakinio. Ko dar prireikė? — Na, sakyk, — gūžtelėjo pečiais Sergejus. Olga apsimetė lyg jos apskritai kambaryje nebūtų — kažką aktyviai naršė telefone, leisdama žodį žentui. Rūstamas kostelėjo. — Žodžiu, taip. Mes su Olga užpildėme prašymą santuokai. Vestuvės — po trijų mėnesių. Suprantate, planai rimti. Šeima, bendras gyvenimas, ilga ir laiminga ateitis. Taigi pasitarėme dėl butų… Mes persikraustome pas jus, o jūs — į Olgos butą! Inna neteko žado. Iš pradžių pažvelgė į vyrą, tada į svainę, bet ši vis dar skaitė socialinius tinklus, tarsi pokalbis jos visai neliestų. — Rūstamai, ką tu čia kalbi? — suraukė antakius Sergejus. — Tu apie ką užsiminei? — Ne užsimenu, o siūlau konstruktyvų sprendimą. Mainomės! Mes persikeliame čia, jūs — į Olgos butą. Olyte pilnai su manimi sutinka, mums abiems atrodo, kad taip būtų teisinga. Inna vos pašoko iš vietos antrą kartą. — Teisinga? — perklausė ji. — Rūstamai, tu rimtai dabar? Ateini į mūsų namus ir siūlai mums išsikraustyti, nes nusprendei turėti vaikų? — Kam taip griežtai, Inna? — Rūstamas susiraukė. — Aš žvelgiu realiai. Jūs auginate vieną vaiką, kiek žinau, daugiau neplanuojate. Tai kam jums tiek kvadratų? Neracionalu. O mes turim perspektyvų. — Perspektyvų jis turi, matot! — Inna pašoko nuo stalo. — Sergiau, negirdėjai šios nesąmonės? Sergejus pakėlė ranką, prašydamas žmonos patylėti. — Rūstamai, gal pamiršai, kad šį butą man tėvai paliko. Kaip Olygai — jos butą. Mes penkerius metus čia patys remontą darėme, kiekvieną kampą išsirinkom. Čia dukra auga, turi savo kambarį, draugų kieme, visos tradicijos. O tu siūlai mums viską mesti ir keltis į centrą, nes tau taip patogiau? — Sergiau, nepergyvenk, — Rūstamas tingiai atlošėsi į kėdės atlošą. — Jūs gi giminės. Olga — tavo kraujas. Nejaugi tavęs nesvarbu, kas bus su seserimi? Juolab, siūlau lygiavertes sąlygas. Gausite būstą prestižiniame rajone. Netgi pasiskaičiavau — finansine prasme laimite. — Įdomiai gaunasi, — prunkštelėjo Sergejus. — Dar net nesi vedęs mano sesers, o jau į mano butą taikaisi! Olga pagaliau pakėlė akis nuo telefono. — Oi, nu ko jūs taip? — niūriai patempė balsą. — Rūstamas tik gero nori. Mums tikrai ankšta bus, jei vaikai bus mano bute. Juk pas jus koridorius toks, kad galima futbolą žaisti. Mama visada sakė, kad šeima svarbiausia. Tu pamiršai, Sergiau? — Mama kalbėjo apie pagalbą, Olya, o ne apie tai, kad vienas privalo išeiti iš namų! — atrėžė Inna. — Tu supranti, ką Rūstamas kalba tavo akivaizdoje? — O ką jis tokio sako? — Olga nustebusi mirktelėjo. — Jis teisybę kalba. Mums labiau reikia. Juk vis tiek turit laisvą kambarį. — Jis ne laisvas! — beveik suklykė Inna. — Tai — mano kabinetas! Ten dirbu, jei pamiršai! — Dirbi, — pavartė akis Rūstamas. — Į internetą paveiksliukus keli? Olya sakė, čia tik hobis. Galima ir virtuvėj prie nešiojamo sėdėti, ne ponučė čia. Sergejus ramiai atsistojo. — Viskas, — tyliai tarė jis. — Pokalbis baigtas. Prašom išeiti. Abu. — Sergiau, kas tau? — net nekrustelėjo Rūstamas. — Mes juk normaliai atėjome, šeimyniškai. — Normaliai? — priėjo Sergejus. — Ateini, prašai mano būsto, dergi žmoną ir sprendi už mano vaiką, kur ji gyvens? Sąžinės turi? — Kokia čia sąžinė, Sergejau! — šalia atsistojo Inna. — Čia švarus išskaičiavimas. Vaikinas dar žiedo nepadovanojo, o jau turtus dalijasi. Olya, supranti, ką į namus atsivedei? Pirmą tavo pačią iš buto išvarys! — Nereikia taip apie jį! — Olga irgi pašoko. — Rūstamas manimi rūpinasi! Mūsų ateitimi! O jūs… jūs tiesiog godūs. Įsikibote savo kampų kaip apuokai. Brolis vadinasi! — Godus čia tavo būsimasis vyras, — Sergejus parodė duris. — Dar kartą toks pasiūlymas — bendrauti nustosim. Rūstamas atsistojo, pasitaisė apykaklę. Nei gėdos, tik susierzinimas veide. — Veltui, Sergiau, taip. Maniau, susitarsime. Bet esi užsispyręs… Olya, einam! Kai užsidarė durys, Inna be jėgų susmuko ant sofos. Purtymasi. — Matei? Matei? — žiūrėjo į vyrą didelėmis akimis. — Iš kur tiek įžūlumo? Kas jis toks? Sergejus tylėjo. Stovėjo prie lango, stebėjo, kaip kieme Rūstamas šeimininkiškai rėkia atsidarydamas automobilio dureles Olgai. — Žinai, kas baisiausia? — pagaliau pasakė. — Olya tikrai mano, kad jis teisus. Ji visada buvo šiek tiek… nesava, bet kad tiek? — Jis jai įkalė į galvą! — Inna pašoko. — Sergiau, reikia mamai paskambinti. Tavo tėvams. Jie turi žinoti, ką jų žentas planuoja. — Palauk, — Sergejus išsitraukė telefoną. — Pirma seseriai paskambinsiu. Vienas. Be to gaidžio šalia. Surinko numerį. Ilgai pypsėjo, pagaliau Olya pakėlė ragelį. Verkė. — Alio! — burbtelėjo. — Olya, klausyk atidžiai, — Sergejus griežtai. — Dabar esi su juo automobilyje? — Koks skirtumas? — Jei šalia, padėk ant garsiakalbio. Noriu, kad ir jis girdėtų. — Nesu mašinoje, — aiktelėjo Olya. — Prie laiptinės išleido ir išvažiavo. Sakė, kad jam reikia atvėsti, nes mano šeima — gryni egoistai. Sergiau, kodėl jūs tokie? Jis juk norėjo, kad mums viskas būtų idealiai… — Olya, atsipeikėk! — Sergejus vos nesuriko. — Ką reiškia idealiai? Jis atėjo išmaldauti mano buto! Tu suvoki, kad tai tavo butas, tavo paveldas? O jis jau tvarkosi kaip savo turtu. Jis tau ką nors pasakė apie tuos mainus prieš ateidamas į virtuvę? Tyla. — Ne, — pagaliau tyliai tarė Olya. — Sakė, kad turi siurprizą visiems. Kad sugalvojo, kaip bus visiems geriau. — Šaunus siurprizas. Išsprendė tavo ir mano likimą neatsiklausęs. Už ką tu tekėti ruošiesi, Olya? Jis paprasčiausias parazitas. Šiandien — butas, rytoj pasakys, kad tavo mašina jam per maža, po rytoj — kad tėvai turi jam sodą užrašyti, nes jam reik geresnio oro. — Neliūdink taip… — balsas virpėjo. — Jis mane myli. — Jei mylėtų — nesukeltų tokių skandalų dėl nieko. Jis mus supykdė! Inna vis dar negali atsigauti. Supranti, kad norėjo mus supykdyti? — Pakalbėsiu su juo, — nedrąsiai ištarė Olya. — Pakalbėk. Ir gerai pagalvok prieš einant į santuokų rūmus. Sergejus padėjo ragelį. — Ir ką pasakė? — ramiai paklausė Inna. — Sakė, kad nežinojo. Rūstamas ruošė „siurprizą“. Inna karčiai šyptelėjo. — Įsivaizduoju. Ateina gyvenimo šeimininkas, visus į vietas stato. Metrai — ten, žmonės — šen. Bjauru klausytis. — Nieko, — Sergejus apkabino žmoną per pečius. — Buto neatiduosim, aišku kaip diena. Bet sesers gaila. Įsivels su juo… *** Baimės nepasitvirtino — iki vestuvių nedagyveno. Rūstamas Olgą paliko tą patį vakarą. Verkiančią Olygą naktį atvežė brolio namo, ji viską papasakojo. Rūstamas grįžo ir ėmė rinktis daiktus. Olya puolė klausti, kas nutiko. Rūstamas pareiškė, kad su tokiais gobšiais giminaičiais jungtis neketina. — Sakė, tokių giminaičių jam nereikia, — šniurkščiojo Olya. — Ant jūsų juk nėra pasikliauti galima. Atseit, vaikus savaitgaliais neprižiūrėsit, kai mums reikės pailsėti. Ir pinigų, jei prašysim, neduosite. — Tai Olygyte, kam tau tokio? — pasipiktino Inna. — Ne rimtas jis! Juo nepasitikėt, apie šeimą negalvos, tik apie savo naudą. Pamiršk! Olya dar kurį laiką liūdėjo, paskui atsigavo. Supratimas atėjo vėliau. Kaip ji anksčiau nematė būsimo vyro supuvusios širdies? Jei būtų ištekėjusi, kankintųsi visą likusį gyvenimą. Matyt, likimas apsaugojo.

Mes persikeliame į jūsų butą Oi, pas Aušrinę butas centre nuostabus! Remontas kaip naujas, eik ir džiaukis gyvenimu!

Uncategorized

056

Mergina sėdėjo ant lovos, prispaudusi kojas, ir nepatenkintai kartojo:

Mergaitė sėdėjo ant lovos, kojos susiklijuotos į krūvą, ir su nerimu kartodavo: Man jo nebereikia.

Uncategorized

015

Pasitrauk! Tu man pažadėjai, kad išeisi iš darbo!

Atsisakyk! Tu man pažadėjai, kad išmoksai! Kęstuti, ar tu išprotėjai? paklausė Dovilė, atsigulusi iš šoko.

Uncategorized

048

Atrodo nesąžininga: mano vaikai turės butus, o tavo sūnus ne – pasirūpinkime būstu tavo sūnui, imdami būsto paskolą!

Žinai, man reikia tiesiog tau išsipasakoti. Sėdėjom su vyru Gintaru virtuvėj, ir jis staiga sako: Nu