Zibainis

Tiek daug pinigų uždirbi, ar ne? Žmonos sesuo pasiskolino pinigų ir išvažiavo prie jūros Šią vasarą mylima žmonos sesuo atvyko pas mus į svečius. Šeimoje ją visi vadina numylėtine – per susibūrimus mama, tėtis ir visi giminaičiai kalba tik apie ją: puikiai mokėsi mokykloje, baigė universitetą, rado darbą pagal specialybę – ar gali būti geresnė dukra? O štai vyriausioji net nebaigė studijų ir ištekėjo. Bet niekam tai nerūpėjo, nes buvau pakankamai pasiturintis, turėjau savo verslą, butą, automobilį ir geras pajamas. Vis tiek geriausia dukra liko žmonos jaunesnioji sesuo. Ir štai šią vasarą žmonos sesuo atvyko pas mus ir paprašė paskolinti pinigų – norėjo imti paskolą būstui, tačiau neturėjo pradiniam įnašui. Man tai nebuvo didelė suma, todėl paskolinau nesvarstydamas. Ji sakė, kad dirba valdiškame darbe ir grąžins laiku. Taigi, pasiskolino pinigus, kone prisiekė kas mėnesį grąžinsianti. Bet po savaitės išvažiavo atostogauti prie jūros. Buvau labai nustebęs: žmogus, kuriam trūko pinigų būstui, rado lėšų poilsiui. Ji tvirtino, kad pataupė kelionei visus metus, giminėms aiškino, kad dar neėmė būsto paskolos, nes persigalvojo. Paprašiau grąžinti skolą – pasakė, kad visus pinigus išleido prie jūros ir jų dabar nebėra. Tada supratau, jog buto pirkti ji nesiruošė. Mandagiai paprašiau kuo greičiau grąžinti skolą, nes pinigus daviau ne atostogoms, o butui pirkti. Jos atsakymas mane įžeidė: -Uždirbsiu daug pinigų, gali palaukti, dabar jų nėra. Kaip manote, kuo viskas baigėsi? Ogi tuo, kad ji pasakė anytai, jog prašau grąžinti pinigus per anksti, kad taip su giminėmis nesielgiama ir galiausiai vėl tapo šeimos angelu, o mes – turtingais pabaisomis!

Daug pinigų uždirbi, ar ne? Žmonos sesuo pasiskolino pinigų ir išvažiavo prie Baltijos jūros.

Uncategorized

Leonas atkakliai nepatikėjo, kad Irena – jo dukra. Vėra, žmona, dirbo vietinėje parduotuvėje, apie ją sklido kalbos, kad dažnai užsidarydavo sandėliuke su svetimais vyrais. Todėl vyras ir netikėjo, kad smulkutė Irena – jo dukra, ir nemėgo vaiko. Vienintelis senelis padėjo anūkei ir paliko jai namą paveldėti. Tik senelis mylėjo Irutę Vaikystėje Irutė dažnai sirgdavo. Apskritai, ji buvo gležna, mažo ūgio. „Nei tavo, nei mano giminėje nėra tokių smulkių“, – sakydavo Leonas, – „O šitas vaikas – nuo puodo du sprindžiai.“ Su laiku tėvo nemeilė dukrai persidavė ir motinai. Vienintelė siela, kuri tikrai mylėjo Ireną, buvo senelis Motiejus. Jo namas stovėjo kaimo pakraštyje, prie pat miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo eiguliu. Net išėjęs į pensiją, beveik kasdien eidavo į mišką: rinkdavo uogas, vaistingas žoles, o žiemą šerdavo žvėris. Jį laikė kiek keistuoliu ir net bijojo: pasakydavo ką nors – ir taip nutikdavo. Tačiau pas jį kreipdavosi dėl žolelių ir nuovirų. Motiejus buvo palaidojęs žmoną seniai. Paguoda tapo miškas ir anūkė. Kai mergaitė pradėjo eiti į mokyklą, daugiau laiko praleisdavo pas senelį nei namuose. Motiejus pasakojo apie žolelių ir šaknų savybes. Mokslai Irutėi sekėsi lengvai. Kai jos klausdavo, kuo nori būti, atsakydavo: „Gydysiu žmones.“ Tačiau motina sakė, kad neturi pinigų dukros mokslams, o senelis ramino – „esu ne vargšas, padėsiu, jei reikės, gal net karvę parduosiu“. Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Dukra Vėra retai užsukdavo pas tėvą, bet šįkart netikėtai pasirodė ant slenksčio – atėjo prašyti pinigų, nes sūnus pralošė lošdamas kortomis mieste. Andrių stipriai sumušė – liepė bet kokiais būdais gauti pinigų. „Kai prispyrė, tada mano slenkstį peržengei?“, – griežtai paklausė Motiejus. – „Juk metų metais čia nesirodei!” Ir atsisakė padėti: „Nesiruošiu dengti Andriaus skolų. Man reikia anūkę mokyti.“ Vėra siautėjo iš pykčio. „Nenoriu jūsų matyti, neturiu nei tėvo, nei dukros!“, – sušuko ir išskubėjo. Kai Irena įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė cento nedavė – tik Motiejus padėjo anūkei, pagelbėjo ir stipendija, nes Irina mokėsi puikiai. Baigiantis mokslams Motiejus susirgo. Jausdamas pabaigą, pasakė, kad anūkei palieka namą ir liepė ieškoti darbo mieste, bet apie namus nepamiršti. Namas gyvas, kol jame jaučiasi žmogaus dvasia – žiemą reikia pečių kūrenti. „Nebijok viena čia nakvoti. Čia ir likimas tave ras“, – pranašavo Motiejus, – „Tu būsi laiminga, vaikeli.“ Matyt, kažką žinojo. Motiejaus pranašystė išsipildė Motiejus mirė rudenį. Irena pradėjo dirbti slaugytoja rajono ligoninėje. Savaitgaliais vyko į senelio sodybą, kūreno pečių. Malkų Motiejus buvo sukaupęs tiek, kad užteko ilgam. Oras nežadėjo nieko gero, tačiau Irena turėjo du laisvadienius. Nenorėjo likti mieste – nuomojo kambarį pas vyresnius draugės giminaičius iš medicinos mokyklos. Vakarop atvažiavo į kaimą. Naktį kilo pūga. Ryte vėjas aprimo, bet sniegas vis krito, kelią užpustė. Beldimas į duris nustebino Ireną. Prie slenksčio stovėjo nepažįstamas jaunas vyras. „Laba diena. Reikėtų mašiną atkasti. Įklimpau prieš jūsų namus. Ar turite kastuvą?“, – paklausė jis. „Yra prie laiptų, imkite. Gal padėti jums?“ – pasiūlė mergina. Tačiau nepažįstamasis, didelis vyras, žiūrėdamas į trapų Irutės sudėjimą, šyptelėjo: „Dar betrūktų, kad sniegas ir jus užpustytų.“ Vyras mikliai kasė. Užvedė mašiną, bet vos pajudėjo ir vėl užklimpo. Vėl ėmė kastuvą. Irina pakvietė jį į vidų išgerti karštos arbatos. „Mėtra jau greit baigsis, o kelią tikrai pravažiuos, čia – ne visai atsiskyrėlių kraštas, važinėja daug automobilių.“ Nežinomas vyras, kiek pagalvojęs, nusekė paskui Ireną į namą. „Nebaisu vienai gyventi prie miško?“, – paklausė jis. Mergina paaiškino, kad tik savaitgaliais čia būna, dirba mieste. Tik nerimauja, ar išvažiuos, jei autobusai nevažiuos. Nepažįstamas, prisistatęs Stasiu, pasiūlė padėti, nes ir jam reiktų važiuoti į rajono centrą – ten gyvena. Irina sutiko. Po darbo Irina namo grįžo pėsčiomis. Ir ją nustebino: netikėtai pasivijo Stasys! „Matyt, jūsų žolelių arbata turi burtų, – šmaikštavo jis. – Labai norėjau jus vėl pamatyti. Gal dar kartą arbatos pavalgysiu?“ Vestuvių jie neturėjo – Irena nebenorėjo. Stasys bandė įkalbėti, vėliau nuleido rankas. Užtat jų meilė buvo tikra. Irina suprato: ne tik knygose rašo, kad vyrai žmonas ant rankų nešioja. Gimus pirmagimiui ligoninėje stebėjosi – kaip tokia gležna moteris pagimdė tokį didžiulį sūnų! Paklausta, kaip pavadins, Irina atsakė: „Bus Motiejus – vieno labai gero žmogaus garbei.“

Šiandien vėl ilgai mąsčiau apie savo vaikystę ir kaip viskas susiklostė mano gyvenime. Meilės namuose

Uncategorized

Naujametė tyla: Kaip sniego stebuklas ir kaimyno dovana atvėrė duris naujam pradėjimui Vilniuje

Naujametinė tyla Lapkritis Vilniuje šiemet buvo ypatingai pilkas, šlapias ir liūdnas tarsi niekas nesikeistų

Uncategorized

017

Vyras pakvietė savo buvusią žmoną dėl vaikų, o aš išvažiavau švęsti į viešbutį

Kur statysi tą vazą? Sakiau tau, kad nunešk ją į spintą, ji visai nederinama prie servizo, ramiai stengiausi

Uncategorized

010

Mano pačios mama išvarė mane iš namų, nes patėvis jai buvo brangesnis už mane!

Netgi mano pačios mama mane išvarė iš buto, nes patėvis jai buvo brangesnis! Iki penkerių metų gyvenau

Uncategorized

Prieš pat Naujuosius metus su mama užsukome į „Vaikų pasaulį“… Ir nepataisomai įsimylėjau ten vieną suknelę: raudoną, megztą, su ryškiu mėlynu apvadu apačioje ir ant rankovių. Važiavome ten viso labo dėl smulkmenų – gal girliandos, gal blizgučių… O aš įsikibau, ėmiau įkalbinėti mamą leisti pasimatuoti. Suknelė tiko taip, lyg ant manęs būtų siūta. Mintyse jau kūriau istorijas – mat vienas berniukas klasėje labai patiko, labai norėjau, kad matytų mane šventėje būtent su šia suknele. Stovėjau su ja beveik verkdama, nenorėjau nusivilkti. Mamytei tai pamačius ji tarė: „Tuoj gausiu atlyginimą, imkim.“ Į namus grįžau laiminga kaip niekad. Papuošėm butą, papuošėm eglutę. O šaldytuve – tik ledo sluoksnis ir sviesto gabalėlis. Laukėm mamos atlyginimo. Kaip žinia, sovietiniais laikais ir gruodžio 31-ąją visi dirbo, tik anksčiau paleisdavo. Mama iš darbo parėjo visai nuliūdusi – atlyginimo nedavė, sulaikė. Akys ašarose, balse nuoskauda. Svarbiausia – jaudinosi, kad paliko mane be šventinio stalo. Bet labai gerai pamenu – dėl to visai nesisielojau. Nuotaika buvo šventiška. Žiūrėjom televizorių – Naujųjų metų filmai, kurių būdavo tik per šventes, o įprastomis dienomis tik du kanalai ir viskas. Mama išvirė bulvių, paskanino sviestu, sutarkavo morkų, užbarstė cukrumi. Ir viskas, ko buvo namie. Atsisėdom kartu prie stalo, mama pravirko. Bandžiau guosti ir nepajutau, kaip pati pravirkau. Ne dėl maisto – labai gailėjau mamytės. Galiausiai susigūžėme dviese po apklotu ant sofos, žiūrėjom koncertą. Išmušė vidurnaktis. Kaimynai su šampano taurėmis pradėjo sveikinti vieni kitus laiptinėje – šūksniai, dainos. Tik mes niekur nėjome. Ir staiga – atkaklus, daugkartinis skambutis į duris. Mama atidarė – o ten visų keikiama ir vaikus bardavusi kaimynė Vanda – pikta, nuolat dėl ko nors prikibusi. Įsiveržė į kambarį, pamatė mūsų stalą su bulvėmis ir tylėdama išėjo. Po 20 minučių į duris nebe skambėjo, o spardė. Mama neleido man eiti ir pati patikrino kas ten. O į kambarį įslinko Vanda, apkabinusi maišus su indeliais, stiklainiais, net šampano butelį. Supyko ant mamos, kad trypčioja vietoj, ir ėmė krauti ant stalo silkę, dešrą, marinuotų agurkėlių, virtos vištienos, saldainių ir mandarinų. Mama vėl apsiverkė, bet jau kitaip. Vanda pavadino ją kvaila, nusišluostė nosį savo rankove ir dingo. Po Naujųjų Vanda ir toliau tvarkė kiemą ir laiptinę, nieko neprisiminė apie tą vakarą… O kai po daugelio metų ją laidojome, paaiškėjo, kad visi ją iš tiesų mylėjo – nes visiems kadaise ji buvo padėjusi…

Dienoraščio įrašas, 1987 m. gruodis, Vilnius Prieš pat Naujuosius metus su mama užsukome į Vaikų pasaulį.

Uncategorized

042

Nenoriu gyventi kartu su savo dukros šeima! Štai kodėl jums papasakosiu savo priežastis.

Nenoriu gyventi su savo dukters šeima! Papasakosiu, kodėl. Mano dukra ir jos šeima liko be namų.

Uncategorized

032

Vakar – šeimos vakarienė su „gurmanu“ svečiu: kaip brolis Olegas, atėjęs tuščiomis rankomis, menkino Galinos kulinarines pastangas iki tol, kol namų šeimininkė išdrįso apginti save ir savo darbą – o tikroji pagarba šeimoje gimė su „Napoleonu“ ir puodeliu lietuviško čiobrelių arbatos

Vakar Na, kur tu dedi tą salotinę? Juk užstoja prieigą prie užkandžių! Ir apskritai, patrauk taures

Uncategorized

0115

O aš savo vyro nemylėjau: pasakojimas apie lietuvišką santuoką, metų drauge ir tikrąją meilės kainą

O aš savo vyro nesu mylėjusi. O kiek metų kartu nugyvenot? Nugyvenom Skaičiuok pati, 1971-ais susituokėm.