Vilma Stasėniene, va čia tas lapelis vis netraukia ten, kur reikia, kiek prispaudęs balsą pasiskundė

Man buvo aštuoneri, kai mano mama paliko namus. Išėjo iki gatvės kampo, įsėdo į taksi ir daugiau nebegrįžo.

Ar tavo sesuo Ieva vėl lankėsi pas mus? paklausė Rasa savo vyro Vytauto, žvilgtelėjusi į apytuštį šaldytuvą.

Kai dabar prisimenu savo vestuves su Jonu, buvau įsitikinusi, kad mūsų santuoka remsis meile ir pagarba.

LIKIMAS ANT LIGONINĖS LOVOS Ponas, imkite tą savo vyrą ir prižiūrėkite jį! Aš tai prie jo net arti bijau

Vyriški, baikite sekioti mane iš paskos! Juk sakiau, kad nešioju gedulą po vyro mirties. Nesuverkite manęs!

Išeik! sušuko Borisas. Kas, sūneli… anyta pradėjo stotis, įsikibusi į stalo kraštą. Aš tau ne sūnus!

Svetimo nenorėjau nė karto Dar mokykloje būdama Milda su panieka žiūrėjo į Jovitą, nors slapčia jai ir pavydėjo.

Saule, dukryte, prašau tavęs, mama pritūpė šalia Saulės, mums čia teks šiek tiek pagyventi, netrukus









