Zibainis

Katino širdis tyliai mušė krūtinėje, mintys blaškėsi, sielą spaudė skausmas. Kas galėjo nutikti tokio, kad šeimininkė atidavė jį svetimiems, kodėl ji jį paliko? Kai Leisai naujakurio proga padovanojo visiškai juodą britą, ji kelias minutes buvo tarsi ištikta šoko… Kukli vieno kambario antrinės rinkos butukas, kurį ji sunkiai sutaupė, dar visai neįrengtas, o problemų, reikalaujančių dėmesio, netrūksta. Ir štai – katinas. Atsigavusi iš šoko, Leisa pažvelgė į gintarines kačiuko akis, giliai atsiduso, nusišypsojo ir paklausė dovanojusio svečio: – Katinas ar katė? – Katinas! – Gerai, būsi Barsis, – kreipėsi ji į kačiuką. Tas atsivėrė mažą burnytę ir klusniai sučirškė „Miau“… ***** Paaiškėjo, jog britai – išties jaukūs padarai. Taip jau trečius metus Leisa ir Barsis gyvena sielų harmonijoje. Be to, kartu gyvenant išryškėjo, kad Barsis turi jautrią sielą ir didelę širdį. Jis su džiaugsmu pasitinka šeimininkę iš darbo, šildo ją naktimis, žiūri filmus prisiglaudęs šalia, sekioja paskui ją tvarkant namus. Su katinu gyvenimas nusidažė ryškiomis spalvomis. Smagu, kai kas nors tavęs laukia namuose, su kuo gali ir juoktis, ir liūdėti. O svarbiausia – supranta iš pusės žodžio. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis, tačiau… Pastaruoju metu Leisa ėmė jausti skausmą dešiniajame šone. Iš pradžių manė, jog nepatogiai pasisuko ar patempė raumenį, vėliau kaltino riebų maistą. Skausmui stiprėjant, apsilankė pas gydytoją. Išgirdusi diagnozę ir gydymo perspektyvą, Leisa verkė visą vakarą į pagalvę. Barsis, jausdamas jos būklę, ramiai prisiglaudė ir bandė nuraminti švelniu murkimu. Nepajutusi užsnūdo su Barsio murkimu šalia. Ryte, susitaikiusi su likimu, nusprendė nepranešti artimiesiems apie ligą, kad išvengtų gailesčio ir nepatogių pagalbos siūlymų. Liko maža viltis, jog gydytojai pagerins jos būklę. Pasiūlė gydymo kursą, galintį padėti. Iškilo klausimas – kur apgyvendinti katiną? Viduje susitaikiusi su galimu tragišku ligos baigčių, ėmė ieškoti Barsiui naujų namų ir gerų šeimininkų. Internete paskelbė skelbimą, kad atiduoda grynaveislį katiną į geras rankas. Pirmasis paskambinęs paklausė, kodėl ji nori atsisveikinti su suaugusiu gyvūnu, ir Leisa, pati nesuprasdama kodėl, davė suprasti, jog laukiasi, o nėštumo metu paaiškėjo alergija katės kailiui. Po trijų dienų Barsis su visa manta iškeliavo pas naujus šeimininkus, o Leisa atsigulė į ligoninę… Po dviejų dienų ji paskambino naujiesiems Barsio globėjams ir pasiteiravo apie katiną – jai, šimtą kartų atsiprašant, atsakė, kad Barsis tą patį vakarą pabėgo ir jų surasti jam nepavyksta. Jos impulsyvia reakcija būtų buvusi pabėgti iš ligoninės ir ieškoti katino. Net kreipėsi į budinčią slaugytoją, prašydama išleisti, tačiau ši griežtai papriekaištavo ir liepė grįžti į palatą. Palatos kaimynė, pastebėjusi jaunos moters jaudulį, pasiteiravo, kas nutiko. Leisa, apverkusi viską, išpasakojo: – Palauk, vaikeli svarstyti liūdnai, – tarė smulkaus sudėjimo vyresnio amžiaus moteris, – rytoj turėtų atvažiuoti labai geras gydytojas iš Vilniaus. Man diagnozė irgi bloga, sūnus – verslininkas, norėjo perkelti į privačią kliniką, bet atsisakiau. Kaip susitarė, nežinau, bet pavyko. Paprašysiu, kad ir tave apžiūrėtų, gal viskas ne taip blogai, – švelniai glostė Leisą per petį. **** Išlipęs iš pernešimo, Barsis suprato, kad atsidūrė svetimuose namuose. Čia kažkas nepažįstamas ištiesė ranką glostyti… Katino nervai neištvėrė, ir jis stipriu smūgiu tvėrė už rankos letena, pasileido į tamsų kampą. – Pavelai, neliesk jo kol kas, tegul apsipranta, – Barsis išgirdo švelnų moters balsą, bet tai nebuvo šeimininkės balsas. Katino širdis tyliai mušė krūtinėje, mintys blaškėsi, sielą spaudė skausmas. Kas galėjo taip nutikti, kad šeimininkė atidavė jį svetimiems, kodėl paliko? Gintarinės akys išsigandę žvalgėsi po kambarį, pastebėjo pravirą langą – juoda šmėkla Barsis praskriejo per kambarį ir iššoko lauk! Laimei, tai buvo vos antras aukštas, po langu – prižiūrėta veja. Nuo jos ir prasidėjo kelias atgal namo… ***** Į palatą atėjo gydytoja, vardu Marija Paulavičienė, kiek per keturiasdešimt, malonaus veido. Atidžiai išstudijavo gydymo kortelę, paprašė Leisos atsigulti ant kušetės, atsisukti į kairį šoną. Kruopščiai apčiuopė, paklausinėjo, atliko tyrimus aparatu. Leisa nieko gero nelaukė. Sugrįžo į palatą pas palatos kaimynę. – Na, ką sakė? – paklausė ji. – Kol kas nieko, žadėjo užsukti vėliau. – Aišku. O man, deja, diagnozę patvirtino, – liūdnai pranešė moteris. – Man labai gaila, ir ačiū Jums už viską, – atsakė Leisa, nežinodama, kaip paguosti žmogų, kuris žino, kad netrukus iškeliaus. Po pusvalandžio į palatą atėjo Marija Paulavičienė su kitais gydytojais. – Leisa, turiu jums gerų naujienų. Jūsų liga puikiai gydoma, paskyriau kursą, pagulėsit dvi savaites, po gydymo būsite sveika! – nusišypsojusi pranešė ji. Po vizito kaimynė prabilo: – Tai ir puiku, džiaugiuosi, kad dar spėjau padaryti gerą darbą. Būk laiminga, vaikeli, – pridėjo ji. ***** Barsis neturėjo vedančiosios žvaigždės – jam tereikėjo grįžti namo pagal katinišką nuojautą. Kelias namo buvo kupinas nuotykių ir išbandymų. Niekada nežinojęs miesto gatvių, per dieną orus britas tapo aršiu plėšrūnu, kurio instinktai paaštrėjo. Vengdamas triukšmingų gatvių, Barsis bėgdamas, slinkdamas, lėkdamas žemai (taip jam atrodė, kai bėgo nuo šunų), staigiai šokdamas į medį – ėjo savo keliu… Viename kieme, pasislėpęs nuo kelio triukšmo, Barsis akis į akį susitiko su patyrusiu katinu. Tas nė kiek nesibodėjo, iškart atpažino Barsį kaip svetimą. Su garsiu miauksėjimu šoko ant brito, bet Barsis, iš aristokrato pavirtęs į pašėlusį banditą, neatsitraukė. Mūšis truko neilgai. Kiemo bosas gėdingai pasislėpė krūmuose, palikęs plėštą ausį atminimui. Ir kaip kitaip? Katinas tik puikavosi savimeile, norėdamas parodyti, kas čia šeimininkas. Barsis grįžo namo – niekas negalėjo jam kelią užkirsti. Kelionė tęsėsi, Barsis prisiminė protėvius – išmoko miegoti medyje, rinkdamas patogią šakų vietą snauduliui. O, kaip sunku prisipažinti, Barsis išmoko ėsti iš šiukšlyno, vogti maistą iš kačių, kurias šelpia liūdni gyventojai. Kartą susidūrė su šunų gauja – jie įkėlė Barsį į krūmyną, bandė jį gauti, lojo ir šoko į medį. Žmonės, susirinkę dėl triukšmo, nuvijo šunis. Viena moteris nusprendė Barsį priglausti, priviliojo gabaliuku skanios dešros. Alkis ir baimė užtemdė Barsio galvą, išdrįso nusileisti, net leido prisiglausti. Tačiau… Įšilęs ir pasisotinęs, Barsis atsiminė, kur eina – iššoko moteriai iš glėbio į laiptinę ir, pasitaikius progai, spruko pro laiptinės duris, tęsė kelionę namo… ***** Išrašyta iš ligoninės, Leisa grįžo namo. Mintyse vis skambėjo moters žodžiai: „Būk laiminga.“ Ji buvo be galo laiminga, jog diagnozė nepasitvirtino. Bet širdį spaudė Barsio ilgesys. Ji nebeįsivaizdavo, kaip grįš į tuščią butą, kur niekas jos nepasitiks. Vos įžengusi į namus, Leisa paskambino tiems, kurie buvo priglaudę Barsį, išsiaiškino tikslų adresą. Nuvažiavusi, sužinojo, kaip Barsis pabėgo, apie jo dingimą, ir nusprendė eiti ieškoti katino. Sakė, kad nerealu – praėjo dvi savaitės, mažai šansų, jog naminis katinas būtų išgyvenęs mieste, bet Leisa nenorėjo tuo tikėti. Ji ėjo pėsčiomis, dairėsi kone į kiekvieną kiemą, žvalgėsi skveruose, garažuose. Bandė mąstyti kaip katinas, niekada buvęs lauke. Šaukė Barsio vardą, žvelgė į rūsio tamsą. Artėdama prie namų suprato – katinas dingo be pėdsako. Jam, nežinančiam miesto, buvo nerealu pasiekti namus, kuriuos ji pati pėsčiomis su sustojimais pasiekė per dvi valandas. Į savo kiemą įėjo nuleidusi galvą, akyse kaupėsi ašaros, siela buvo sužeista ir skausminga. Pro miglą prieš akis pamatė, jog kita šaligatvio pusė ją pasitinka juodas katinas. „Juodas katinas!“ – švystelėjo galvoje. Leisa sustojo ir, įsižiūrėjusi, suprato. Ji išbėgo su šūksniu „Barsy!“ O katinas nebėgo priešais ją, jam tiesiog nebuvo jėgų – atsisėdo ir laimės prisimerkęs švelniai subliovė: „Parėjau!“

Katino širdis sunkiai dunksėjo krūtinėje, mintys blaškėsi, siela skaudėjo. Kaip nutiko, kad šeimininkė

Uncategorized

Buvau užsienyje dvejus metus, o sugrįžęs sužinojau, kad mano sūnus turėjo “naujieną”

Buvau toli už Lietuvos, du metus gyvendama Vengrijoje, o kai sugrįžau, išgirdu, kad mano sūnus Marius

Uncategorized

Uošvė atėjo „patikrinti“ mano šaldytuvo ir nustebo – atrado pasikeitusius spynos, o savo raktu durų nebeatsidarė! – Kas čia vyksta?! Raktas netinka! Užsibarikadavot?! Ieva! Vytai! Žinau, kad esat namie – skaitliukas sukasi! Atidarykit, sakau, maišai sunkūs, rankos nuo pečių krinta! Tamara Iljinienės balsas, skardus ir įsakmus kaip pionieriaus trimitas, aidėjo visame laiptinėje, atsimušdamas nuo naujai dažytų sienų ir prasiskverbdamas pro visų kaimynų duris. Ji stovėjo prie užrakintų sūnaus buto durų, įnirtingai kratydama rankeną ir bandydama seną raktą sukišti į blizgantį naują spyną. Šalia jos ant betono gulėjo dvi didelės languotos tašės, iš kurių styrojo suglebęs krapas ir stiklainio kaklelis su kažkuo balkšvai drumzlinu… [Visa istorinė nuotaika ir detalės pagal tekstą išliko, bet visi pavadinime esantys kultūriniai ir kalbiniai niuansai pritaikyti lietuviškai.]

2024 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis Niekada nemaniau, kad šeimos santykiai gali tapti tokia drama.

Uncategorized

085

– Na ir išpuikusi tapo ta jūsų Austėja! Tiesa sako – pinigai gadina žmones! – Visai nesupratau, apie ką kalbama ir kuo taip įžeidžiau kitus Kadaise turėjau nuostabią santuoką. Vyras ir du vaikai. Bet vieną dieną viskas sugriuvo. Mano mylimasis važiavo iš darbo ir pateko į avariją. Maniau, kad neištversiu to skausmo, bet mama įkalbėjo nepalužti dėl vaikų. Susiėmiau. Pradėjau sunkiai dirbti, o kai vaikai užaugo – išvykau užsidirbti. Reikėjo pastatyti juos ant kojų, juk visiškai neturėjau palaikymo. Taip iš pradžių atsidūriau Lenkijoje, vėliau – Anglijoje. Teko pakeisti daug darbų, kol pradėjau uždirbti normaliai. Kiekvieną mėnesį siunčiau pinigus vaikams, vėliau nupirkau jiems po butą, o sau pasidariau gražų remontą. Didžiavausi savimi. Jau ir galvojau grįžti į Lietuvą visam laikui, bet prieš metus mano gyvenimas pasikeitė – sutikau vieną vyrą. Jis – lietuvis, bet jau 20 metų gyvena Anglijoje. Pradėjome bendrauti ir pajutau, kad su juo gali kažkas išeiti. Bet dvejonės nedavė ramybės. Arūnas negalėjo grįžti į Lietuvą, o aš labai norėjau namo. Ir štai neseniai atvykau. Pirmiausia susitikau su vaikais, vėliau su tėvais. O štai uošvė su uošviu taip ir nepamačiau. Paprasčiausiai trūko tam laiko – tiek reikalų susikaupė. Kartą mano draugė, dirbanti pardavėja, atėjo pas mane ir papasakojo: – Tavo uošvė labai ant tavęs įsižeidusi! – Iš kur žinai? – Girdėjau, kaip kalbėjo su pažįstama. Sako, išpuikusi tapai ir pinigai tave sugadino. O dar, kad jiems visai nepadedi finansiškai. Buvo labai nemalonu tai girdėti. Juk viena auginau du vaikus ir dariau viską dėl jų. Negalėjau dar ir uošviams pinigų duoti. Ir sau kažką reikėjo pasilikti, suprantate? Po to visai nebeturėjau noro lankyti uošvius. Bet save nugalėjau. Nupirkau produktų ir nuėjau. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet mintys apie tą pokalbį nedavė ramybės. Galiausiai ištariau: – Supraskite, man irgi nebuvo lengva tuos metus. Viską dariau dėl vaikų, juk palaikymo neturėjau. – Mes irgi likome be pagalbos. Kiekvienas turi vaikus, kurie padeda, o mes vieni. Mes taip pat našlaičiai! Turėtum grįžti ir mums padėti. Uošvė taip lyg sugėdino mane. Net nedrįsau pasakyti, kad Anglijoje turiu vyrą. Išėjau liūdna. Dabar nežinau, kaip elgtis. Nejau turiu padėti mirusio vyro tėvams? Nebegaliu daugiau!

Tai mūsų Agnė visai pasikeitė! Sako, kad pinigai sugadina žmogų Aš nesupratau, apie ką kalba ir kaip

Uncategorized

015

Tėvas apsisprendė vesti: kai mamos nebėra, dukra Žana netenka ir tėvo, o paveldėjimas tampa svarbesnis už meilę

Tėtis nusprendė vesti Mama, mano mama Aldona, mirė prieš penkerius metus. Jai buvo tik keturiasdešimt

Uncategorized

031

Mano vyras padovanojo man karališką gimtadienio dovaną: vidury vakarėlio man paskambino jo nėščia moteris

Sveikas, drauge, noriu tau papasakoti, kaip viskas nutiko po mano gimtadienio. Vyras man padovanojo karališką

Uncategorized

0232

Reikėjo perspėti, nieko neparuošiau! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius?! – šaukė anyta Aš – marti: paprasta, dirbanti, be karūnos ant galvos. Su vyru gyvename savo bute Vilniuje, kurį patys išlaikome – paskola, komunaliniai, darbas nuo ryto iki vakaro. Anyta gyvena kaime, ten pat ir vyro sesuo. Ir viskas būtų gerai, jei jos nenuspręstų, kad mūsų butas – savaitgalio kurortas. Iš pradžių atrodė mielai: – Mes užsuksime pas jus šeštadienį. – Tik trumpam. – Juk mes – šeima. Aha, „tik trumpam“ – tai su nakvyne; „užsuksime“ – su maišais, tuščiais puodais ir akimis, laukiančiomis vaišių. Kiekvieną savaitgalį tas pats: po darbo lakstau po parduotuves, gaminu, plaunu, serviruoju stalą, šypsausi, o po to dar pusę nakties plaunu indus ir tvarkausi. Valentina Ivanovna sėdi ir komentuoja: – O kodėl salotose nėra kukurūzų? – Man patinka tirštesnis barščiai. – Pas mus kaime taip nedaro. O vyro sesuo prideda: – Oi, kaip pavargau nuo kelionės. – O deserto nėra? Ir ne karto: „Ačiū“, „Gal padėti?“ Vieną kartą neištveriu ir sakau vyrui: – Aš ne namų tvarkytoja ir nenoriu kiekvieną savaitgalį aptarnauti tavo šeimos. – Gal tikrai reikia ką nors daryti. Ir tada man kilo idėja. Kitą kartą anyta skambina: – Mes šeštadienį atvykstam. – Oi, mes turime planų savaitgaliui, – ramiai sakau. – Kokie dar planai? – Na, savo. Ir žinote ką? Mes tikrai išvykome, tik ne „į planus“, o pas Valentiną Ivanovną. Šeštadienį ryte mes su vyru stovime jos kieme. Anyta atidaro duris – ir sustingsta. – Kas čia vyksta?! – O mes pas jus į svečius. Tik trumpam. – Reikėjo perspėti, nieko neparuošiau! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius?! Aš ramiai žiūriu į ją ir sakau: – Štai taip aš gyvenu kiekvieną savaitgalį. – Tai tu mane pamokyti nusprendei?! Neteisinga! Triukšmas buvo toks, kad visi kaimynai atėjo pažiūrėti, ir mes išvažiavome namo. O kas įdomiausia? Nuo tada – jokio vizito be pakvietimo. Jokių „užsuksime“ ir savaitgalių mano virtuvėje. Kartais, kad tave išgirstų, pakanka parodyti, kaip yra būti tavo vietoje. Kaip manote, ar pasielgiau teisingai? Ką jūs darytumėte tokioje situacijoje?

Reikia įspėti iš anksto nieko nesu paruošusi! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius? šaukė anyta.

Uncategorized

025

Tėvas apsisprendė vesti: kai mamos nebėra, dukra Žana netenka ir tėvo, o paveldėjimas tampa svarbesnis už meilę

Tėtis nusprendė vesti Mama, mano mama Aldona, mirė prieš penkerius metus. Jai buvo tik keturiasdešimt

Uncategorized

038

Išties mums reikia tavo pagalbos! Tiesiog privalai mums padėti! – Tarė mano anyta.

Iš tiesų mums reikia tavo pagalbos! Tiesiog turi padėti! pasakė man mano svyruolė. Kas čia vyksta?