Zibainis

Nepakentėjau: Viskas baigta – ramiai pasakė Vėra, padavusi vyrui puodelį arbatos. – Tiksliau, jau pateikiau skyrybų pareiškimą. Moteris tai ištarė taip kasdieniškai, tarsi kalbėtų apie “vakare bus vištiena su daržovėmis”. – Galiu paklausti, nuo kada… Hm, gerai, ne prie vaikų, – Artūras, matydamas dviejų berniukų neramias akis, prislopino balsą. – Kuo tau neįtikau? Ir jau nekalbu, kad vaikams reikia tėvo. – Manai, kitą tėvą surasti nesugebėčiau? – demonstratyviai pavartė akis Vėra ir šyptelėjo. – Kuo neįtikai? Visiškai! Tikėjausi ramaus gyvenimo, o ne nuolatinės audros! – Na, berniukai, viską suvalgėte? – vyras nenorėjo tęsti pokalbio prie vaikų. – Bėkit žaisti ir nebandykit klausytis! – pagaliau pašaukė Artūras žinodamas sūnų nenuoramumą. – O dabar – tęsiam. Vėra suspaudė lūpas – ir čia jis sugeba komandiruoti! Vaizduoja tobulą tėvą… – Atsibodo taip gyventi. Nenoriu kasdien po aštuonias valandas dirbti, šypsotis kolegoms, stengtis dėl klientų… Noriu iki pietų miegoti, vaikščioti po brangias parduotuves, lankytis grožio salonuose. Bet tu to negali man duoti. Užteks! Tau atidaviau geriausius dešimt savo gyvenimo metų… – Gal be patoso? – sausai nutraukė dar kol kas žmona Artūras. – Ar ne tu prieš dešimt metų stengeisi, kad tik už manęs ištekėtum? Pats nenorėjau tuoktis. – Suklydau, pasitaiko. Skyrybos įvyko greitai ir tyliai. Nors ir sunkiai, Artūras sutiko, kad sūnūs liktų su mama, jei savaitgaliais ir per atostogas jie bus su juo. Vėra mielai sutiko. Praėjus pusmečiui, Artūras supažindino sūnus su savo naująja žmona Liuba. Linksma, šilta Liuba iškart sužavėjo berniukus – jie nekantraudavo savaitgalių, kas Vėrą baisiai pykdė. Dar labiau ją siutino faktas, kad Artūras gavo palikimą nuo kažkokio tolimo dėdės, nusipirko didelį namą užmiestyje ir gyvena be rūpesčių. Tiesa, darbą paliko, alimentus moka mažus, bet pats tvarkingai aprengia berniukus ir nuolat lepina juos įvairiais išmaniais žaislais. Netgi tuos pačius alimentus pats kontroliuoja! Kodėl reikėjo nepakentėti to pusmečio? Jeigu Vėra būtų žinojusi, kad taip bus… Dabar ji tikrai būtų sugrįžusi! Bet gal dar ne viskas prarasta? ********************** – Gal arbatos išgersime? Kaip senais gerais laikais, – koketiškai nusišypsojo moteris, sukdama plaukų sruogą ant piršto. Trumpa suknelė išryškino figūrą, o makiažas – atėmė porą metų… Daug dirbo, kad atrodytų tobula! – Neturiu laiko, – abejingai mestelėjo žvilgsnį buvusiai žmonai Artūras. – Ar berniukai susiruošė? – Dar ko nors neranda, bus užsiėmę dar dešimt minučių, aš juos pažįstu, – nusivylusi atsiduso moteris, bet bandymų nenutraukė. – Gal Naujuosius švęskime kartu? Kęstutis ir Lukas eglutę puošė visą dieną. – Sutarta buvo – per atostogas jie su manimi. Švęsime vienoje puikioje Aukštaitijos sodyboje – daug sniego, trasos slidėms ir snieglentėms. Liuba viską suorganizavo. – Bet… Tai šeimos šventė! – Ir švęsime – su šeima. Pradėsi moralizuoti – atimsiu berniukus. Vos Artūras su laimingais vaikais užvėrė duris, Vėra iš pykčio sudaužė brangiausią vestuvinį arbatos servizą. Liuba… ta “šventoji” Liuba! Kodėl ji amžinai kišasi? Rodosi, vaikai jai mieliausi, bet tikriausiai laukia, kol grįš namo. Kam kam, bet Vėra žino, kokie jos berniukai nenuoramos ir išdykę! O juk tai gera mintis… Vėra nusišypsojo. Dar ne viskas prarasta. Greit visi Artūro pinigėliai bus jos rankose… ********************* – Ir kas čia? – pakėlęs antakį paklausė Artūras, pamatęs prie durų sukrautus lagaminus. – Kaip kas? Kęstučio ir Luko daiktai, – Vėra spyriu paspyrė pilną lagaminą, kad vos nenugriuvo. – Nusprendžiau, jei susitvarkei gyvenimą, pats supranti – ne kiekvienas vyras priims svetimus vaikus. Dabar jie gyvens su tavim, pranešiau globai, liko tik sutvarkyti dokumentus. Bet čia jau tu, aš išvykstu atostogauti su labai perspektyviu kavalieriumi. Palikus apstulbusį vyrą, Vėra nuėjo link jos laukiančios mašinos. Įdomu, kiek ilgai išlaikys ta “šventoji” Liuba? Savaitę? Dvi? Greičiausiai dvi. O Artūras, kai teks rinktis tarp žmonos ir vaikų, žinoma, pasirinks sūnus. Ir grįš – su visais pinigėliais… Praėjo dvi savaitės. Mėnuo. Du. O skambučio su reikalavimu pasiimti vaikus – nesulaukė. Iš berniukų pasakojimų atrodo, kad Liuba nė karto jų nepašaukė ar nenubarbėjo! Kaip taip gali būti? Tie du velniūkščiai staiga pasidarė angelėliai? Neįmanoma! – Kaip berniukai elgiasi? Dar nepavargot nuo jų? – neiškentusi paskambino buvusiam vyrui Vėra. – Puikiai – ne išdykauja, klausosi, padeda, – Artūro balsas pagyvėjo vos kalba pasisuko apie vaikus. – Tikri aukso berniukai! – Tikrai? – nustebo Vėra. – Pas mane jie visada iškrėsdavo ką nors… – Su vaikais reikia užsiimti, – paniekinamai atšovė vyras. – O tu visad nosį telefone laikydavai. O beje, pranešu – kraustomės į užmiestį. Jeigu norėsi, berniukus atvešiu per atostogas. – Bet… Tai ir mano vaikai! – Tu pati man viską perdavei, – atvirai nusijuokė Artūras. – “Motina”, jau tokia… Vėrai beliko graužtis iš pavydo. Vyro (tiksliau, jo pinigų) neatgavo, su naujuoju kavalieriumi nepasisekė, vaikai dabar visai toli. Nors, tiesą sakant, labai neliūdėjo – laisvalaikį galėjo visą skirti sau. Ne teisybė! Kęsti dešimt metų ir suklupti likus pusmečiui iki užtikrinto gyvenimo… Nesąžininga…

Nepakentėjau Aš paduodu skyryboms, ramiai tarė Rasa, paduodama Mindaugui puodelį arbatos. Tiksliau, jau padaviau.

Uncategorized

Rinkis: tavo šuo ar aš! Pavargau kvėpuoti šunelio kvapu! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė Rekso į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa be galo mylėjo savo vyrą, Edgarą. Jie gyveno kartu penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksį – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš sutikdama Edgarą. Reksis buvo šeimos narys – protingas, ištikimas, suprantantis be žodžių. Metai darė savo: šuniui skaudėjo kojas, iš jo sklido nemalonus kvapas, vilna slinko kuokštais. Edgaras ilgai kentė. Bet kai Reksis, nespėjęs laiku, padarė balą koridoriuje ant naujo parketo, Edgaro kantrybė trūko. – Viskas! Gana! – suriko jis, brukdamas seną šunį nosimi į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, vilna maiste, o dabar dar ir balos! Neringa, rinkis: aš ar ta griūvanti šunė? – Edgarai, kur gi jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, apkabindama kaltą šunelį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man nerūpi! – atrėžė vyras. – Jei iki vakaro jo čia nebus – išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne valytis paskui tavo blusinį “vaikelį”! Neringa buvo silpna: bijojo vienatvės, bijojo prarasti Edgarą, kuris rūpinosi šeima, su kuriuo jie planavo atostogas, būsto paskolą… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksį už miesto. Šuo sunkiai įlipo į mašiną, inkšdamas iš skausmo, bet nulaižė jai ranką. Jis galvojo, jog važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji paliko jį prie medžio, už dvidešimties kilometrų nuo namų. Pririšo prie medžio, kad nebėgtų paskui. – Atleisk man, Reksi… Atleisk… – šnabždėjo ji ir bijojo pažvelgti į ištikimas, senatvės apsiblaususias akis. Reksis nesipriešino. Jis atsisėdo ir žiūrėjo. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su ėdalu, įlipo į mašiną ir greitai išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodyje matė, kaip šuo, pamiršęs apie skausmą, bandė bėgti, įsitempė pavadį ir sulojo – gaudžiai, beviltiškai. Tas lai su ja buvo visą kelią namo. Grįžo namo palūžusi: akys – ištinusios nuo ašarų. Edgaras buvo namuose ir kraunasi daiktus. – Tu… ką čia darai? – nesuprato ji. – Viską padariau. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Edgaras su šaltu šypsniu pažiūrėjo į ją. – Šaunuolė, greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Tu ją žinai – iš buhalterijos. Mes jau pusmetį draugaujame. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis apsisuko. – Bet… juk pati žinai – “arba aš, arba šuo”… Kam viso to reikėjo? – Tikrinausi, – ciniškai tarė Edgaras. – Norėjau sužinoti, ar tu išdrįsi pastovėti už savo. O tu… Išdavei draugą dėl kelnių. Su tavim net gyventi baisu – jei dešimt metų tave dievinusį šunį palikai miške, tai mane, susirgusį, tu į konteinerį išmesčiau… Jis užtrenkė lagamino užtrauktuką. – Sudie, Neringa. Ir žinok – Reksis buvo vienintelis tikras vyras šiuose namuose. O tu – išdavikė. Kai durys užsivėrė, Neringa prapliupo. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuriam ji buvo nesvarbi, ji pražudė tą, kuris ją mylėjo be ribų. Ji pagriebė raktus ir lėkė atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Ji atvyko ten, kur paliko. Pavadis perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nėra. – Reksi! Reksi! Mano berniuk! – šaukė ji, lakstydama po šlapią mišką, braukdama nuo veido šakas. Ji jo ieškojo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ieškojote aviganio? Rastas panašus prie plento. Partrenkė sunkvežimis. Neringa atvažiavo atpažinti. Tai buvo jis. Reksis, matyt, perkando pavadį ir nubėgo ieškoti jos. Bėgo namo. Per skausmą, per baimę. Bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nesulaukęs. Neringa palaidojo Reksį. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena ir daugiau niekuo nepasitiki – nei žmonėmis, nei savimi. Edgaras – laimingas su nauja žmona ir vaikeliu. Apie Neringą jis nė neprisimena – jam tai buvo tik “išbandymas”, patogi proga išeiti, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba senų gyvūnų prieglaudoje. Plauna jiems gardus, valo, gydo žaizdas. Taip atpirkia savo kaltę. Kiekvieną naktį sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksis žiūri į ją. Ji kviečia, bet jis neateina. Tik stebi. Be pykčio. Su begaline gyvūniška ilgesio kančia. Ir jo žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus prieš ultimatumą. Tikras mylintis žmogus niekada neverčia rinktis. Jei verčia – jis jau išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą pabaigą, darydami klaidą, kurią sunku atleisti.

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Pavargau nuo šuns kvapo! suriko vyras. Ji pasirinko vyrą, nuvežė šunį

Uncategorized

Pasiimkite jį kur tik norite, darykite su juo ką tik norite, aš daugiau negaliu!

Vieną naktį, dirbdamas pamainoje, išgirdau draugo, kolegos Algirdo, telefoninį skambutį. Jis šaukė išniršusios

Uncategorized

055

Viskas bus gerai, tyliai šnabžda Vytenis, bandydamas, kad balsas skambėtų užtikrintai. Jis giliai įkvepia

Uncategorized

Dar liko namuose reikalų… Baba Valė vos pravėrė sodybos vartelius, sunkiai nusigavo iki durų, ilgai vargosi su surūdijusia spyna, įėjo į seną, nešildytą trobelę ir sudribo ant kėdės prie šaltos krosnies. Troboje tvyrojo negyvenamo namo kvapas. Tik trys mėnesiai buvo praėję, o lubos jau apraizgytos voratinkliais, senovinė kėdė liūdnai girgždėjo, vėjas šniokštė kaminu – namai pyktelėję sutiko šeimininkę: kur dingai, šeimininke, kam apleidai? Kaip čia dabar žiemosim?! – Palauk, palauk, mano mielas, truputį atsigauti… Užkursiu krosnį, pasišildysim… Prieš metus Baba Valė dar vikriai sukinėjosi po senąją sodybą: pabaltindavo, pataisydavo, vandens atnešdavo. Jos mažutė, lengva figūrėlė tai nusilenkdavo prieš šventus paveikslus, tai šmėžuodavo prie krosnies, tai spėdavo ir soda pasirūpinti. Ir namai kartu su šeimininke džiaugėsi: grindys girgždėjo po greitais, lengvais žingsneliais, durys ir langai atsidarydavo nuo pirmo pavargusių, bet švelnių rankų prisilietimo, krosnis sunkiai kepdavo gardžiausius pyragus. Gera buvo jiedviem: Valei ir jos senam namui. Vyrą palaidojo anksti. Užaugino tris vaikus, visus išmokslino, žmonėmis padarė. Vienas sūnus – jūreivis kapitonas, antras – kariškis, pulkininkas, abu gyvena toli, retai užsuka. Tik jauniausioji dukra Tamara liko kaime pagrindine agronome, darbe nuo ryto iki vakaro, motiną aplanko sekmadieniais: pyragais palepina – ir vėl nematytos visą savaitę. Paguoda – anūkėlė Šviesutė. Galima sakyti, pas močiutę ir užaugusi. Kokia išaugo! Gražuolė – akys didelės pilkos, plaukai iki juosmens kaip subrendusių avižų spalvos, banguoti, žvilgantys – net švytėjimas kažkoks. Susiriš ryšulėlin, o sruogos pečiais krinta – net vaikinukai vietiniai nuryja seilę. Laikysena tiesi, figūra daili – iš kur tokia grožybė pas kaimo mergiotę?.. Baba Valė ir pati jauna buvo graži, bet paėmus seną nuotrauką ir palyginus su Šviesute – piemenaitė ir karalienė… Ir dar protinga. Baigė Žemės ūkio universitetą mieste, sugrįžo į gimtąjį kaimą ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, jaunoms šeimoms pagal programą skyrė naują namą. O koks namas! Tvarkingas, erdvus, mūrinis. Tais laikais tikras dvaras… Tik viena – aplink močiutės trobelę sodas žydi, o prie anūkės naujo namo dar beveik niekas neišaugę – trys karklai styrso. Ir prie daržų, švelniai tariant, Šviesutei specialaus polinkio nebuvo. Ir nors mergiotė kaimo, bet trapi, močiutės nuo bet kokio skersvėjo ir sunkių darbų saugota. Dar sūnelis gimė, Vasiukas. Nebeliko laiko nei sodui, nei daržui. Šviesutė pradėjo močiutę vilnoti: eik gyvent pas mane – namas didelis, civilizacija, krosnies kūrenti nereiks. Baba Valė pradėjo sirguliuoti, aštuoniasdešimt metų suėjo, o ir liga, rodos, būtent tądien užgriuvo – lengvom kojom tapo sunku vaikščioti. Pasidavė močiutė įkalbinėjimams. Porą mėnesių pagyveno pas anūkę. O paskui išgirdo: – Močiute brangioji, kaip aš Tave myliu – juk žinai! Bet kodėl vis sėdi?! Visą gyvenimą dirbai, o pas mane yra – sėdi… Ūkį ketinu plėsti, pagalbos tikiuosi… – O aš nebegaliu, dukrele, kojos nebeklauso… senutė jau aš… – Hm… Kai atvažiavai – iškart sena pasidarei… Ir netrukus, lūkesčių nepateisinusi močiutė, buvo „grąžinta“ atgal į gimtus namus. Nuo išgyvenimų, kad nepavyko padėti – Valė visai prikaustyta prie lovos. Kojos lėtai šliaužė grindimis – prisibėgiojo jos jau gyvenime, pavargo. Nueiti nuo lovos iki stalo tapo rimtu išbandymu, o iki mylimo kaimo bažnytėlės – neįmanoma. Kunigas Borisas pats užėjo pas nuolatinę parapijietę, iki ligos aktyvią veikėją šventoje parapijoje. Apsidairė rūpestinga akimi. Baba Valė sėdėjo prie stalo, rašė sūnums mėnesinius laiškus. Troboje vėsoka: krosnis vos apšildyta. Grindys ledinės. Ant jos pati šilčiausia, jau ne nauja, megzta striukė, kiek patamsėjęs skarelė, ant kojų nunešioti veltiniai – prie tokios švaruolės ir tvarkuolės – keistas vaizdas. Kunigas Borisas atsiduso: reikia pagalbininkės. Gal Ana? Gyvena netoliese, dar stipri, kokiais dvidešimt metų jaunesnė už babą Valę. Ištraukė duonos, meduolių, pusę dar šilto pyrago su žuvimi (nuo kunigienės Aleksandros). Susiraitęs rankoves iškrapštė pelenus iš krosnies, tris kartus prišvilpavo malkų – užteks kelioms kūrentims, sudėjo kampe. Užkūrė. Prinešė vandens – užstatė didelį aprūkusią virdulį. – Sūneli mielas! Oi, atsiprašau… brangusis kunige! Padėk, prašau, užrašyti adresus ant vokų. O tai vištos koja prikrapštysiu – nieks neišskaitys! Kunigas prisėdo, surašė adresus, akimis perbėgo per kreivas laiškų eilutes. Užkliuvo: labai didelėmis, drebėjančiomis raidėmis – „O aš gyvenu labai gerai, brangus sūneli! Visko turiu, ačiū Dievui!“ Tik tie rašteliai apie gerą babos Valės gyvenimą – visi iki vieno išmušti išplautomis, druskingomis dėmėmis. Ana ėmėsi globoti senolę, kunigas leisgyvę išpažindavo ir komunikuodavo, didesnių švenčių proga Anos vyras, dėdė Petras, senas jūrininkas, suveždavo ją motociklu į pamaldas. Gyvenimas pamažu grįžo į vėžes. Anūkė nesirodė, o po poros metų sunkiai susirgo. Jau ilgai problemų su skrandžiu turėjo, o visus negalavimus priskirdavo senam negalavimui. Diagnozavo plaučių vėžį. Niekas ir nepasakys, kodėl tokia liga, tik Šviesutė sudegė per pusmetį. Vyras, rodos, persikėlė ant jos kapo: nusiperka butelį, išgeria, užmiega kapinėse, nubunda ir iš naujo eina butelio… Ketverių sūnus Vasiukas niekam nerūpėjo – nevalytas, alkstanis, apleistas. Pasiėmė Tamara, bet per didelius savo agronomės darbus auginti nebuvo laiko – pradėta ruošti į rajono internatą. Internatas buvo neblogas: energingas direktorius, pilni pietūs, savaitgaliais leidžia pasiimti vaikų namo. Aišku, ne namų auklėjimas, bet Tamara kitaip negalėjo – darbe vėluodavo, o iki pensijos dar ilgai. Ir tada senutė „Uralo“ vežime atvažiavo į dukros namus. Už vairo – storulis kaimynas dėdė Petras, apsirengęs jūrininko marškiniais, o ant abiejų rankų inkarai ir undinės. Abiejų veidai – kovingi. Baba Valė pasakė trumpai: – Aš Vasiuką pasiimsiu pas save. – Mama, tu pati vos vaikštai! Kaip su mažučiu apsisuksi? Jam reikia ir pagaminti, ir išskalbti! – Kol gyva esu, Vasiuko į internatą neatiduosiu, – nukirto močiutė. Nustebusi griežtumu, kuris būdingas nebuvo dažniausiai švelniai Valė, Tamara nutilo, susimąstė ir ėmė krauti anūko daiktus. Dėdė Petras parvežė senąją ir mažąjį iki trobos, iškrovė, ir kone ant rankų įnešė juos į vidų. Kaimynai smerkė babą Valę: – Gera senolė, tik matyt senatvėje susimaišė galva: pačiai slaugos reikia, dar vaiką pasiėmė… Čia gi ne šuniukas… Rūpesčio reikia… Kur Tamara žiūri? Po sekmadienio mišių kunigas Borisas nuėjo pas babą Valę su bloga nuojauta: ar nereikės atimti išvargusios ir ligotos senolės alkano ir nešvaraus Vasiuko? Troboje buvo šilta, krosnis tvarkingai užkurta. Išsiskalbęs, laimingas, Vasiukas ant sofos klausėsi seno patefono pasakos – apie Ropę ir Šaltąjį Koloboką. O ligota, vargšelė senolė šmirinėja po trobą kam norėsi: su plunksnele tepa skardą, minko tešlą, daužo kiaušinius į varškę. Ir kojos, kurios dar taip neseniai vos vilkosi – dabar judrios, vikrios – visai kaip seniau… – Brolau kunige! O aš čia, žinai… bandelių žadėjau iškepti… Palauk truputį – kunigienei Aleksandrai ir Kaziukui labai šiltų užnešiu… Kunigas Borisas grįžo namo, dar neatsigavęs po nuostabos, ir papasakojo žmonai tai, ką pamatė. Kunigienė Aleksandra tyliai pasvarstė, iš spintos ištraukė storą mėlyną sąsiuvinį, pavartė ir surado norimą puslapį: „Senolė Egorovienė nugyveno ilgą amžių. Viskas praėjo, prabėgo – sapnai, jausmai, viltys – ilsisi po baltu kaip sniegas šaliko sluoksniu. Jau laikas, jau metas ten, kur nėra nei ligos, nei liūdesio, nei atodūsio… Vieną vėjuotą vasario vakarą Egorovienė ilgai meldėsi prieš ikonas, tada atsigulė į lovą ir tarė namiškiams: „Pašaukit kunigą – eisiu pas Viešpatį.“ Veidas – baltas baltas, kaip sniego kupstos už lango. Namiškiai pašaukė kunigą, Egorovienė išpažino, gavo komuniją, o tada jau parą gulėjo nevalgydama, negerianti – tik lengvas alsavimas rodė, kad dvasia iš kūno dar nepabėgo. Svetainės durys atsidarė: aštrus žiemiškas oras, kūdikio verksmas. – Ramiau, ramiau, gi močiutė miršta. – Na negaliu kūdikiui burnos užčiaupti, ji juk kątik gimė ir dar nesupranta, kad verkti negalima… Iš gimdymo namų grįžo senolės anūkė Nastė su raudonu, mažuliu vaikučiu. Ryte visi išėjo į darbus – paliko mirštančią senolę ir jauną mamytę vienas. Nastei dar pienas neprisirinko, pati nusilpusi, naujagimė veržiasi į pasaulį – ir garsiai trukdo Egorovienei ramiai mirti. Mirštanti sunkiai pakėlė galvą, blankus žvilgsnis pagavo aiškumą, sėdo lovoje, nuleido basas kojas ant grindų, ieško šlepečių. Kai namiškiai grįžo anksčiau iš darbo – juk močiutė miršta! – rado štai kokį vaizdą: Egorovienė nė nesiruošė mirti, priešingai – atrodo stipresnė nei bet kada! Stipriai pakeitė nuomonę apie mirtį ir, vikriai suposi po kambarį, linguodama patenkintą kūdikį, o anūkė ilsėjosi sofoje“. Aleksandra užvertė sąsiuvinį, pažvelgė į vyrą ir šyptelėjo: – Mano prosenelė, Vera Egorovienė, mane labai mylėjo ir tiesiog negalėjo sau leisti numirti. Kaip dainoj: „O numirti dar anksti – dar liko namuose reikalų!“ Po to dar dešimt metų padėjo mano mamai, o tavo uošvei Anastasijai Kirilovnei, auginti mane, mylimą proanūkėlę. Kunigas Borisas nusišypsojo žmonai atsidėkodamas.

Žinai, dar yra tų naminių reikalų pas mus… Močiutė Verutė vos vos atidarė vartelius, sunkiai nušlepsėjo

Uncategorized

O ką pasakys tėvas? Stilingas drabužių pasirinkimas tėvams

20251130, mano dienoraštis Vėl viskas prasidėjo tarsi iš sapno. Kai įžengiau į butą, tylėjimas klykė

Uncategorized

039

Meilė – ne parodai Antanina išnešė pilną kibirą pašaro kiaulėms ir piktai praėjo pro vyrą Genadijų, kuris jau trečią dieną krapštėsi prie šulinio. Išdrožinėt jo užsimanė – kad gražu būtų, lyg daugiau nebūtų kuo užsiimt! Žmona ūkio darbuose nesustodama sukasi, gyvulius šeria, o jis stoviniuoja su kaltu rankoje, visas pjuvenose, į ją šypsodamasis žiūri. Ką gi čia Dievas vyrui davė? Nei gero žodžio neištaria, nei kumščiu į stalą nestukteli, tyliai sau darbuojasi, tik retkarčiais prieina, į akis pažiūri ir delnu palei storą rudeninę kasą perbraukia – štai tau ir visa šiluma. O juk taip norisi, kad būtų ir „žibute mano“, ir „gulbele“… Susimąstė apie savo moterišką dalią, vos per senąjį Burbulį nepargriuvo. Tuoj Genadijus pribėgo, žmoną prilaikė, o šuniui griežtai žvilgtelėjo: – Ko po kojom lendi, šeimininkę sužeisi. Burbulis skubiai akis nuleido ir į būdą nušlepsėjo. Dar kartą Antanina stebėjosi, kaip gyvuliai jos vyrą supranta. Kartą ir paklausė Genadijaus, o jis ramiai atsakė: – Myliu aš gyvulius, jie tuo pačiu ir atsidėkoja. Antanina irgi apie meilę svajojo – kad nešiotų ant rankų, karštus žodžius į ausį šnabždėtų, kiekvieną rytą gėlytę ant pagalvės padėtų… Bet Genadijus šykštus šilumai, jau Antanina pradėjo abejoti – ar jis ją bent truputį myli? – Sėkmės, kaimynėlės, – pro tvorą pasisveikino Vasilijus. – Genadijau, ir vėl su tom savo drožinėtėm laiko švaistai? Kam tie tavo raštai? – Noriu, kad vaikai mano gerais žmonėmis užaugtų, kad grožį matytų. – Tai dar vaikų reikia prisigimdyt, – nusijuokė kaimynas, Antaninai pamerkęs. Genadijus nuliūdusiu žvilgsniu į žmoną pažiūrėjo, o Antanina, susigėdusi, skubiai į trobą nubėgo. Ji neskubėjo vaikų gimdyt – dar jauna, graži, norėtų sau pagyventi, o ir vyras – nei šiaip, nei taip. O va kaimynas – koks gražuolis! Aukštas, plačiapečius, Genadijus gal irgi neblogas, bet tas – tikras šaunuolis! O ir susitikus prie sodybos vis „žibute mano, saule šviesioji“ švelniai šneka… Širdis tik drebėti ima, vos kojos nelaiko, bet Antanina nuo Vasilijaus bėgdavo, jo vilionėms nepasiduodavo. Ištekėjusi žadėjo būti ištikima žmona, tėvai išmokė namus branginti, kaip ir patys laimingai visą gyvenimą kartu pragyveno. Bet kodėl taip norisi pro langą pažvelgt, kaimyno žvilgsnio sutikti? Kitą rytą, vedama karvės į ganyklą, Antanina susidūrė su Vasilijumi: – Antaninyte, balandėle mano, kodėl manęs privengi? Bijai, ar kaip? Akys svaigsta nuo tavo grožio… Užeik pas mane anksti ryte. Kai tavo vyras į žvejybą išeis, pas mane bėk. Aš tave taip meile apipilsiu, pati laimingiausia būsi. Antanina visai nuraudo, skruostai įkaito, širdelė suspurdėjo, bet nieko neatsakė Vasilijui, tik praėjo skubėdama. – Lauksiu tavęs, – pasakė jai pavymui. Visa diena apie jį galvojo Antanina. Troško meilės, šilumos, o ir kaipgi ne – Vasilijus toks gražus, taip karštai į ją žiūri, bet pati žengti taip ir neišdrįso. Bet iki ryto dar laiko liko… Vakare Genadijus pirtį pašildė ir kaimyną pagaruoti pasikvietė. Šis tik apsidžiaugė – pačiam kūrenti nereikės, malkų netaupys. Išsikaitino abu beržinėm vantom vaikiškai čaižydami, kartu pasimėgavo. Pailsėti išėjo į priepirčio, o ten jau Antanina degtinės grafinėlį ir užkandėlę padėjo, dar prisiminė šaltibarščių rūsy turinti. Nuėjo jų paimti, bet norėdama vyrams ant stalo atnešti, iš pravertų durų išgirdo kalbą ir liko klausytis. – Tai ko toks neryžtingas, Genadijau, – tyliai kalbėjo Vasilijus, – eime, nesigailėsi. Ten tokios našlaitės, pamalonins, o ir gražuolės – į jas pažiūrėt smagu! Ne taip kaip tavo Antanina, pilka pelytė. – Ne, drauguži, – ramiai, bet tvirtai atsiliepė Genadijus, – man nereikia jokių gražuolių, net negalvoju apie tai. O mano žmona – ne pilka pelytė, o pati gražiausia moteris žemėje. Nėra tokios gėlės, nėra uogos gražesnės. Kai į ją žiūriu – saulės nebematau, tik jos mylimos akys, liekna figūra. Taip meilė užplūsta, kaip per pavasario potvynį upę, tik bėda – nemoku gražių žodžių tarti, parodyti, kaip stipriai myliu. Ir jaučiu – ji įsižeidžia dėl to, kaltas esu, bijau ją prarasti, nes negalėčiau nė dienos be jos išbūti, nė gurkšnio oro be jos įkvėpti. Antanina klausėsi sulaikiusi kvėpavimą, tik širdis stipriai plakė, ašara skruostu nuriedėjo. Paskui išdidžiai pakėlė galvą, įėjo į priešpirtį ir garsiai tarė: – Eik tu, kaimynėli… našlaitėms liūdesį malšinti, o mes su vyru svarbesnių reikalų turim. Mūsų dar niekas Genadijaus išdrožto grožio taip ir nesulaukė. Atleisk man, mylimas vyreli, už kvailas mintis, už mano aklumą – laimę rankose laikiau, o nemačiau. Eime, per daug laiko bereikalingai esam praradę… Rytą, auštant, Genadijus į žvejybą neišėjo.

Meilė ne dėl akių Raminta išėjo iš trobos nešina pilnu kibiru pašaro kiaulėms, piktai prasilenkdama su

Uncategorized

015

Vakarienė su draugais: skonių ir bendravimo magija

Vakarienė Saulys. Penkerius metus po skyrybų Saulius vėl nusprendė rimtai įsitraukti į santykius.

Uncategorized

085

Atsiprašymo nebus – Ar kada nors galvojai apie tai, kad surastum savo mamą? Klausimas nuskambėjo taip netikėtai, kad Viktorija net nesąmoningai krūptelėjo. Ji kaip tik virtuvėje dėliojo darbo dokumentus ant stalo – popierių krūva tuoj grasino išsibarstyti, tad Viktorija ją atsargiai prilaikė delnu. Dabar ji sustingo, lėtai nuleido rankas ir pakėlė akis į Algį. Jos žvilgsnyje buvo tikras nuostabos šešėlis: iš kur jam šovė tokia mintis? Kam jai ieškoti tos, kuri kadaise, lyg mostelėjusi ranka, iškreipė beveik visą jos likimą? – Žinoma, ne, – atsakė Viktorija, stengdamosi, kad balsas skambėtų ramiai. – Kas per kvaila idėja? Kodėl turėčiau tuo užsiimti? Algis šiek tiek sutriko. Jis perbraukė ranka per plaukus, lyg bandytų susikaupti, ir nusišypsojo – kiek pritemptai, tarsi jau gailėtųsi savo klausimo. – Supranti… – pradėjo jis, rinkdamas žodžius. – Dažnai girdžiu, kad vaikai iš globos namų ir įvaikintų šeimų svajoja surasti savo biologinius tėvus. Pagalvojau… Jeigu tik norėtum, aš tikrai padėčiau. Garantuoju. Viktorija papurtė galvą. Krūtinėje staiga pasidarė ankšta, lyg kažkas nematomas būtų suspaudęs jos šonkaulius. Ji giliai įkvėpė, bandydama suvaldyti staiga užplūdusią dirginimą, ir vėl pažvelgė į Algį. – Ačiū už pasiūlymą, bet tikrai nereikia, – tarė ji tvirtai, kiek pakeltu balsu. – Niekada jos neieškosiu! Man tos moters jau seniai nebėra. Aš niekada jos neatleisiu! Taip, tai skambėjo gana aštriai, bet kitaip negalima! Priešingu atveju tektų prisiminti daugybę nemalonių dalykų ir atvirauti prieš sužadėtinį. Ne, ji jį mylėjo, labai mylėjo, tačiau yra dalykų, kuriais niekam nesinori dalintis. Net su pačiais artimiausiais. Todėl ji vėl pasilenkė prie dokumentų, apsimesdama, kad labai užsiėmusi. Algis suraukė antakius, bet nesiryžo spausti. Jam akivaizdžiai buvo nemalonu girdėti tokį griežtą Viktorijos atsakymą. Giliai viduje jis niekaip nesuprato jos pozicijos! Jam motina visada liko beveik šventa figūra – nesvarbu, ar ji dalyvavo jo auklėjime, ar ne. Pats faktas, kad moteris nešiojo vaiką devynis mėnesius ir dovanojo jam gyvybę, jau kėlė ją iki dangaus jo akyse. Jis nuoširdžiai tikėjo: tarp motinos ir vaiko egzistuoja ypatingas, nepažeidžiamas ryšys, kurio nesunaikins nei laikas, nei aplinkybės. O Viktorija ne tik nepritariančiai kraipė galvą – ji tuos įsitikinimus kategoriškai atmetė, be nė mažiausios abejonės. Jos supratimu viskas buvo paprasta: kaip galima norėti sutikti žmogų, kuris su tavimi pasielgė taip negailestingai? Toji vadinamoji „mamytė“ jos ne šiaip paliko vaikų namuose – viskas buvo daug blogiau, daug skaudžiau! Dar paauglystėje Viktorija išdrįso užduoti klausimą, kuris ją ilgai draskė iš vidaus. Ji nuėjo pas vaikų namų direktorę, Tatjaną Viktoriją – griežtą, bet teisingą moterį, kurią vaikai visada gerbė. – Kodėl aš čia? – paklausė Viktorija tyliai, bet tvirtai. – Mano mama… ji mirusi? Ar ją atėmė teises? Juk turėjo nutikti kažkas rimto, tiesa? Tatjana Viktorija sustingo. Ji kaip tik tyrinėjo dokumentus ant stalo, tačiau po mergaitės klausimo lėtai padėjo popierius į šalį. Direktorė nutilo kelioms sekundėms, tarsi sverdama kiekvieną žodį, paskui sunkiai atsiduso ir mostelėjo prisėsti. Mergaitė atsisėdo, pirštais suspaudusi kėdės kraštą, jausdama nemalonią įtampą. Ji nujautė, kad tuoj išgirs tai, kas visiems laikams pakeis jos nuomonę apie savo praeitį. – Ją atėmė teises ir patraukė baudžiamojon atsakomybėn, – pradėjo Tatjana Viktorija, rinkdamasi žodžius. Ji ramiai žiūrėjo į Viktoriją, bet akyse buvo nerimo: teks dvylikametei pasakyti kartų faktą, kurį dauguma praleistų nutylėjimu. Galėjo sušvelninti, pagražinti, bet direktorė buvo įsitikinusi – Viktorija turi žinoti tiesą. Kad ir kokia ši žiauri, geriau žinoti nei gyventi nežinioje. Padarė trumpą pauzę, susikaupė ir tęsė: – Tu patekai pas mus būdama ketverių su puse. Apie tave pranešė geros valios žmonės – pastebėjo vienišą vaiką, klaidžiojantį gatvėje. Eei vaikščiojai, visiškai maža, pasimetusi… Vėliau paaiškėjo, kad kažkokia moteris paliko tave ant suoliuko autobusų stotyje, o pati nuvažiavo elektriniu traukiniu. Tuomet buvo ruduo, šalta, šlapia, o tu vilkėjai tik ploną paltuką ir guminius batukus. Kelios valandos gatvėje baigėsi ligoninėje. Smarkiai susirgai, teko ilgai gydytis. Viktorija sėdėjo nejudėdama, lyg sustingusi. Pirštai nevalingai sugniaužti į kumščius, veidas be emocijų – tik paakiai patamsėję, tarsi ten būtų susikaupusios audros. Ji tylėjo, bet Tatjana Viktorija matė: mergaitė viską išklauso, sugeria kiekvieną žodį, nors viduje viskas verčiasi aukštyn kojomis. – O… ar ją rado? Ir ką ji teigė? – vos girdimai tarė Viktorija, neatleidusi kumščių. – Rado ir nuteisė. O jos pasiteisinimas… – direktorė akimirką nutilo, paskui karčiai šyptelėjo. – Ji pasakė, kad neturėjo pinigų, o pasitaikė darbas. Tik detalė – darbdavys neleido vestis vaiko į teritoriją, tu jai trukdei. Tai buvo sanatorija ar kažkas panašaus. Nusprendė, kad taip lengviau – palikti tave ir pradėti naują gyvenimą be trukdžių. Viktorija nesijudino. Jos kumščiai pamažu atsileido, rankos nusviro ant kelių. Ji žiūrėjo prieš save, tarsi nieko nematytų – mintys buvo ten, tame rudeniniame ryte, kurio ji net neprisiminė. – Supratau… – galiausiai ištarė ji ramiu, beveik bejausmiu balsu. Paskui pakėlė akis į Tatjaną Viktoriją ir pridūrė: – Ačiū už atvirumą. Tą akimirką Viktorija galutinai ir negrįžtamai suprato: ieškoti mamos jai nereikia. Niekada. Mintis, kuri anksčiau retkarčiais pasirodydavo – gal kada nors, tiesiog iš smalsumo, pažiūrėti į akis ir paklausti „kodėl?“ – dabar galutinai išgaravo. Palikti vaiką gatvėje… Jos galvoje tai netilpo! Kaip taip įmanoma? Nejau moteriai, kuri padovanojo jai gyvybę, išvis nebuvo nei sąžinės, nei užuojautos? Su mažu vaiku galėjo nutikti bet kas! „Tai ne žmogaus, o žvėries poelgis!“ – mintyse kartojo Viktorija, o viduje viską suspaudė aštrus, bodus įsižeidimas. Ji bandė iš visų jėgų pateisinti, ieškoti priežasčių. Gal mama buvo nevilties krašte? Gal iš tiesų nebuvo kitos išeities? Gal manė, kad taip vaikui bus geriau? Tačiau kiekvienas toks svarstymas suduždavo į paprastus, neginčijamus faktus. Kodėl negalima buvo tiesiog oficialiai atsisakyti vaiko? Kodėl ne palikti ligoninėje, kur jis būtų saugus? Kam reikėjo rizikuoti keturmečio gyvybe, paliekant jį vieną šaltoje rudens gatvėje? Viktorija mintyse varinėjo įvairius galimus paaiškinimus, bandė juos pritaikyti, bet niekas nesprendė skausmo ir neišteisino išdavystės. Viskas atrodė taip: sąmoningas, šaltas sprendimas atsikratyti vaiku, kaip nereikalingu daiktu. Kiekvieną kartą, sugrįždama prie šitų minčių, Viktorija jautė, kaip viduje stiprėja tvirtas, neabejotinas sprendimas. Ne. Ji neieškos tos moters. Neprašys paaiškinimo. Nesistengs suprasti. Jokie supratimai jau nebegali pakeisti to, kas įvyko. O tokio dalyko atleisti – ne jos jėgoms. Ir kartu su šiuo sprendimu užplūdo keistas, beveik fizinis palengvėjimas… ******************** – Turiu tau staigmeną! – Algis tiesiog švytėjo iš džiaugsmo, jo veidas spindėjo, lyg laimėjęs loterijoje. Jis stovėjo prieškambaryje, nekantriai trypčiojo vietoje ir aiškiai degė noru kuo greičiau parodyti savo sumanymą. – Tau tikrai patiks! Eime! Negalima ilgai versti žmogaus laukti! Viktorija sustojo kambario tarpduryje, rankoje laikydama atvėsusios arbatos puodelį. Ji nustebusi žiūrėjo į Algį, paskui atsargiai padėjo puodelį ant staliuko. Kas per staigmena? Ir kodėl, nors Algio balsas toks džiugus, jos viduje didėja nerimas? Lyg būtų įtempta nematoma styga, kuri bet kada galėtų nutrūkti. – Kur einam? – paklausė, stengdamasi išlaikyti ramybę. – Greit sužinosi! – Algis dar plačiau nusišypsojo, paėmė jos ranką ir truktelėjo prie durų. – Patikėk, verta! Viktorija nesipriešino, bet pilve viskas susitraukė iš keisto nerimo. Ji mechaniškai apsivilko paltą, apsimovė batus ir išėjo paskui Algį. Kelionę iki parko ji svarstė, ką gi jis sugalvojo. Gal įsigijo bilietus į koncertą? O gal suorganizavo susitikimą su senais jos draugais? Variantų kilo daug, tačiau nė vienas neatrodė tikroviškas. Parke Viktorija iškart pastebėjo ant suoliuko prie alėjos sėdinčią moterį. Ji buvo paprastai, bet tvarkingai apsirengusi – tamsus paltas, kaklą dengiantis šalikėlis, nedidelė rankinė ant kelių. Veidas Viktorijai pasirodė kažkur matytas, bet niekaip negalėjo prisiminti, kur ir kada ją matė. Gal tai Algio giminaitė? O gal kolegė, su kuria jis norėjo supažindinti? Algis ryžtingai nuėjo prie suoliuko, Viktorija sekė iš paskos, vis dar bandydama galvoje sudėlioti dėlionės dalis. Priėjus arčiau, moteris pakėlė akis ir neryžtingai nusišypsojo. Tą akimirką Viktorijos viduje kažkas sumirgėjo – ji suprato, kur matė tą veidą. Veidrodyje. Pridėjus trisdešimt–keturiasdešimt metų. – Viktorija, – Algio balsas skambėjo iškilmingai, lyg jis nuo scenos praneštų kažką ypatingo, – su džiaugsmu pranešu: po ilgų paieškų man pavyko rasti tavo mamą. Ar tu laiminga? Viktorija sustingo, jausdama, kaip pasaulis aplink sekundėlei išnyko. Kaip jis galėjo? Juk aiškiai pasakė, kad nenori net girdėti apie tą moterį! – Dukryt, kaip graži užaugai! – moteris staiga šoko link jos, ištiesdama rankas apsikabinimui. Jos balsas drebėjo iš susijaudinimo, akys spindėjo, lyg jai tikrai būtų džiugu šitas susitikimas. Bet Viktorija staigiai atsitraukė atgal, tarsi norėdama padidinti atstumą nuo šitos moters. Jos veidas atšalo, žvilgsnis tapo ledinis. – Tai aš, tavo mama! – toliau kalbėjo moteris, nepastebėdama arba nenorėdama pastebėti Viktorijos reakcijos. – Aš taip ilgai tavęs ieškojau! Visą tą laiką galvojau apie tave, nerimavau… – Taip, tikrai buvo nelengva! – su aiškia pasididžiavimo gaida įsiterpė Algis. Jis stovėjo kiek už jos, spindėdamas kaip nupoliruotas litas. – Teko pasitelkti draugus, skambinėti institucijoms, rinkti kontaktus… Bet džiaugiuosi, kad pavyko! Jo žodžius nutraukė staigus, stiprus pliaukštelėjimas per veidą. Viktorijos ranka pakilo automatiškai, be dvejonės. Akys priklausė ašaroms – įskaudintoms ir kupinoms pykčio. Ji žiūrėjo į sužadėtinį, ir už jos žvilgsnio buvo aiški nuostaba – kaip jis galėjo? Juk tiek kartų sakė, kad nenori nieko žinoti apie savo motiną, kad šitas jos gyvenimo puslapis visiems laikams užverstas! – Kaip tu gali?! – sušnabždėjo Algis, susiėmęs už skaudamos žando. Akivaizdu, tokios reakcijos jis nesitikėjo. – Aš tai dariau dėl tavęs! Norėjau tau padėti, padaryti kažką gero… Viktorija tylėjo. Negalėjo ištarti nė žodžio – viduje viskas kunkuliavo iš įniršio ir skausmo. Ji jautė, kad Algis, žmogus, kuriuo ji pasitikėjo, tiesiog išmušė žemę iš po kojų, sulaužė pagrindinę jos taisyklę: neliesk mano praeities. Tai, ką ji uoliai slėpė giliai širdyje, staiga išplėšta į dienos šviesą, ir visa dėl jo geranoriškų ketinimų! Šalia stovinti moteris sutriko, painiai dairėsi tarp Viktorijos ir Algio. Ji aiškiai nežinojo, kaip elgtis. Norėjo kažką pasakyti, bet nutylo, pamačiusi Viktorijos veidą. – Aš neprašiau tavęs jos ieškoti, – pagaliau ištarė Viktorija tyliai. Balsas buvo ramus, nors viduje viskas drebėjo. – Aiškiai tau sakiau, kad man to nereikia! O tu vis tiek padarei savaip! Algis nuleido ranką nuo skruosto, bet nerado, ką atsakyti. Jis žiūrėjo Viktorijai į veidą, tikėdamasis bent menko atlaidumo ženklo, bet matė tik ledinį ryžtą. – Aiškiai pasakiau: nenoriu girdėti apie tą moterį! – Viktoriją ėmė purtyti iš įniršio. Ji žiūrėjo į Algį, ir jos akyse buvo ne tik nuoskauda – ten tūnojo gili, seniai susikaupusi žaizda, kurią jis nejučiomis atvėrė. – Šita „motina“ paliko mane stotyje, kai buvau ketverių! Vieną! Stotyje, kur pilna keistų žmonių! Lengva striuke! Tu galvoji, kad aš galiu tam atleisti? Algis pabalo, bet neatsitraukė. Jis ištiesė nugarą, tartum norėdamas suteikti žodžiams daugiau svorio, ir pridėjo pabrėžtinai: – Ji tavo mama! Nesvarbu kokia! Mama! Tą akimirką moteris žengė keletą nedrąsių žingsnių arčiau. Jos balsas nuskambėjo tyliai, beveik kaltai, tarsi ji bandytų pasiteisinti, bet pati netikėtų tuo, ką sako: – Tu dažnai sirgdavai, pinigų vaistams neužteko, – pradėjo ji, atidžiai rinkdamasi žodžius. – O tas darbas buvo šansas! Aš tikrai būčiau tave pasiėmusi, supranti? Viskas būtų susitvarkę, vėl būtume buvę kartu… Viktorija staigiai atsisuko į ją. Jos žvilgsnyje nebuvo nė lašo užuojautos – tik šalta, iškentėta per metus nuoskauda. – Iš kur būtum paėmusi? Iš kapinių? – jos balsas nuaidėjo aštriai, netgi žiauriai, bet ji nebegalėjo tylėti. – Galėjai kreiptis į vaiko teisių tarnybą ir parašyti prašymą dėl laikino nesugebėjimo rūpintis. Galėjai palikti mane ligoninėje, jeigu taip dažnai sirgau! Bet ne gatvėje! Ne šaltyje, ne vieną, ne be apsaugos! Algis, nežinodamas, kaip sustabdyti didėjantį konfliktą, bandė paimti Viktorijos ranką. Jo pirštai švelniai apgaubė jos riešą, bet ji iškart atitraukė – net nežiūrėdama į jį. – Praeitis už nugaros, reikia gyventi dabartimi, – jis kalbėjo atkakliai, tarsi bandytų įtikinti ne tik ją, bet ir save. – Juk tu norėjai, kad per vestuves būtų tavo artimieji. Aš išpildžiau tavo norą… Viktorija pagaliau pažvelgė į jį – ir tame žvilgsnyje buvo tiek nusivylimo, kad Algis išsigandęs pasitraukė atgal. – Aš pakviečiau Tatjaną Viktoriją, vaikų namų direktorę, ir Juliją Viktoriją, savo auklėtoją, – jos balsas tapo tylesnis, bet stipresnis. – Jos tapo man tikromis mamomis! Jos buvo šalia, kai man buvo blogai! Jos palaikė, mokė, rūpinosi. Būtent jas laikau savo šeima! Viktorija staigiai išrovė ranką iš Algio rankų ir, neapsidairydama, išlėkė iš parko. Kojos pačios nešė ją pro suoliukus ir gėlynus, tolyn nuo šio pokalbio, nuo šių žodžių, nuo žmogaus, kuriuo labiausiai pasitikėjo. Viduje siaučianti audra buvo tokia stipri, kad net kvėpuoti darėsi sunku. Tokios išdavystės iš sužadėtinio ji visiškai nesitikėjo. Ji nieko nuo jo neslėpė. Priešingai – papasakojo visą tiesą apie savo vaikystę, be pagražinimų, be sušvelninimo. Papasakojo apie mėnesius vaikų namuose, apie pirmas dienas, kai dar vylėsi, kad mama sugrįš. Algis klausėsi, linkčiojo, sakė, kad supranta. Ir vis tiek surado tą moterį. Vistiek ją atvedė. „Nesvarbu kokia, bet ji – mama“ – jo žodžiai aidas skambėjo galvoje, kurstydami naują kartėlio bangą. „Niekada!“ – ryžtingai nusprendė Viktorija. Niekad nepriims šitos moters į savo gyvenimą! Niekad neapsimes, kad nieko neįvyko. Be perstojo eidama ji išėjo iš parko ir leidosi gatve, visai nesirinkdama krypties. Mintys painiojosi, vėl ir vėl prieš akis iškildavo šiandien matytas motinos veidas: pasenęs, sunerimęs, su vilties šypsena. Viktorija suspaudė kumščius, vaikydama šį paveikslą. Dabar buvo svarbiausia – kuo greičiau nuo visko atitolti. Ji net nėjo pasiimti savo daiktų į Algio butą. Laimei, ten jų buvo ne itin daug: kelios drabužių kuprinės, keli asmeniniai daiktai. Galutinis persikraustymas buvo suplanuotas po vestuvių, tad beveik visi jos daiktai liko valstybės suteiktame vieno kambario butelyje. Tai palengvino reikalą. Svarbiausia – dabar ten negrįžti, kol emocijos dar burbuliuoja ir kiekvienas prisiminimas apie Algį vis dar skaudus. Telefonas kišenėje nenustodamas virpėjo – Algis skambino vėl ir vėl. Viktorija žvilgtelėdavo į ekraną, matydavo jo vardą, bet nekėlė. Ji bijojo, kad jeigu atsilieps, pradės rėkti, pasakys per daug, ko vėliau gailėsis. Geriau sulaukti, kol nuslūgs pirmoji apmaudo banga. Bet Algis nepasidavė. Be skambučių, siuntė ir kelias balso žinutes. Jo balsas buvo aštrus, beveik piktas: – Viktorija, elgiesi kaip vaikas! Aš norėjau padaryti gerai, o tu… Tu tiesiog nedėkinga! Tai isterika, gryna isterika! Kita žinutė buvo dar griežtesnė: – Aš jau nusprendžiau. Liudmila bus mūsų vestuvėse. Ir taškas. Nebesiruošiu keisti nuomonės dėl tavo užgaidos. Mes su ja palaikysim giminystės ryšius, mūsų vaikai ją vadins močiute. Tai normalu, taip turi būti! Viktorija klausė šių žinučių, stovėdama stotelėje, ir jautė, kaip viduje viskas vėl susispaudžia. Ji išjungė telefoną, kišo jį į kišenę ir pažvelgė į dangų. Jos pasaulis ką tik įtrūko per pusę, ir kaip jį suklijuoti vėl, ji nežinojo. Viktorija ilgai žiūrėjo į telefono ekraną, kur liko Algio paskutinės žinutės. Mintyse vis dar skambėjo jo žodžiai – tvirti, be kompromisų, neliečiantys jokios abejonės. „Liudmila bus mūsų vestuvėse. Taškas“. Tos frazės lyg iškalinėjo jos vidų, neleisdamos nė sekundės atsipalaiduoti. Ji atidarė žinučių programėlę, parašė trumpą tekstą ir keletą kartų jį perskaitė. Žodžiai buvo paprasti, aiškūs, be užuominų: „Vestuvės neįvyks. Nenoriu tavęs matyti – nei tavęs, nei tos moters“. Paspaudė „Siųsti“… Kelias sekundes stebėjo varnelę, patvirtinančią pristatymą, paskui lėtai padėjo telefoną. Ekranas beveik iš karto nušvito – Algis vėl bandė prisiskambinti. Viktorija nereagavo. Paskui atėjo dar keli pranešimai, bet ji net jų neatidarė. Vietoje to atsidarė kontaktų sąrašą, susirado jau buvusį sužadėtinį ir be dvejonių įtraukė jį į juodąjį sąrašą. Dabar telefonas tylėjo – nebuvo nei skambučių, nei pranešimų, nei išlendančių bandymų prisibelsti. Tyluma ją apgaubė lyg šiltas pledas, atnešdama retą ramybės pojūtį. Galbūt vėliau ji gailėsis šito sprendimo. Galbūt… Bet dabar, šią akimirką, tai buvo vienintelis teisingas žingsnis. Ji jautė, kaip viduje pamažu slūgsta audra, užleisdama vietą ramiam, pavargusiam aiškumui. Taip ir bus teisinga. Su žmogumi, galinčiu taip pasielgti, ji neturi ateities.

Atsiprašymo nebus Ar esi kada nors pagalvojusi surasti savo motiną? Tą klausimą, išgirdus netikėtai