Vieniša močiutė įsigijo alabai veislės šuniuką: augo didelis sargas, valgyt dubenį šluodavo akimirksniu, kuomet nugarą kasė į tvorą – net lentos linko, o kartą vos neištempė močiutės pro vartelius
Viena senutė, Zofija Petronytė, sau įsigijo mažą Armėnų aviganio šuniuką lietuviškai jis, aišku, tapo Kalmaniu.
Zibainis
Uncategorized
03
Šiandien sukanka lygiai treji metai, kai mano automobilio daiktadėžėje guli šie pinigai. Tūkstantis eurų, kurių niekada neišleisiu.
Šiandien sukanka lygiai treji metai, kaip mano automobilio dėtuvėje guli tie pinigai. Tūkstantis eurų
Zibainis
Uncategorized
05
Tarp tiesos ir svajonės
Tarp tiesos ir svajonės Vilūnė susisupusi į šiltą vilnonį pledą ramiai sėdėjo savo kambaryje, klausydamasi
Zibainis
Uncategorized
06
Žingsnis po žingsnio
Žingsnis po žingsnio Ar esi namuose? trumpai paklausė Kęstutis, paskambinęs žmonai per pietų pertrauką.
Zibainis
Man buvo gal penkeri ar šešeri, dar net nėjau į mokyklą, kai devintojo dešimtmečio pradžioje į mūsų kaimą iš miesto atsikraustė du pensininkai – močiutė Verutė ir dėdė Aloyzas
Man, kai buvo kokie penkeri ar šešeri metai, dar prieš mokyklą, pačioje devintojo dešimtmečio pradžioje
Zibainis
Man buvo penkeri ar šešeri metai, dar iki mokyklos, ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais, kai į mūsų kaimą iš Vilniaus atsikraustė du pensininkai – močiutė Veronika ir dėdė Aloyzas
Man buvo gal kokie penkeri ar šešeri, dar iki mokyklos, ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais, kai į mūsų
Zibainis
Uncategorized
011
67-erių metų kavalierius pakvietė vakarienės. Jo 30-metė dukra, išnaršiusi mano praeitį, uždavė labai netaktišką klausimą… Jis neteko žado… O aš tą pačią akimirką pabėgau…
Klausyk, turiu tau papasakoti vieną istoriją, яка man dabar visą vakarą neduoda ramybės. Įsivaizduok
Zibainis
Uncategorized
011
Būti laiminga – privaloma!
Laiminga privalai būti Tėvas išėjo iš mūsų šeimos pas kitą moterį, kai man, mažajai Aušrinei, buvo vos ketveri.
Zibainis
Man buvo penkeri ar šešeri, dar nelankiau mokyklos, kai devintojo dešimtmečio pradžioje į mūsų kaimą iš miesto atsikraustė du pensininkai – močiutė Veronika ir diedukas Algirdas
Man buvo penkeri ar šešeri metai, dar nelankiau mokyklos, tai buvo ankstyvieji devyniasdešimtieji, kai
Zibainis