Zibainis

Močiutė angelas sargas Savo tėvų Renata neprisiminė. Tėvas paliko mamą, kai ši dar laukėsi, daugiau apie

Uncategorized

018

Atpildas

Prieš du metus Vaidoto Kazlauskui viskas buvo: šeima, žmona, ateities planai, viltys Dabar nieko nebe.

Uncategorized

016

Kai jį atnešė į ligoninės priėmimo skyrių, buvo aišku, kad tai – nuskendėlis…

Kai įžengiu į priimančiosios ligoninės prievartą, akivaizdu, kad čia tvarkosi neatidėliotinas atvejis.

Uncategorized

039

– Lydute, tau galvoje susisuko senatvėje! Juk anūkai jau į mokyklą eina, kokia dar čia vestuvės? – tokias žodžius išgirdau iš sesers, kai jai pasakiau, kad tekėsiu. Bet ar verta atidėlioti? Jau po savaitės su Toliumi keliausim į santuokos rūmus, reikia ir sesei pranešti, galvojau. Aišku, į šventę ji neatvažiuos – gyvenam skirtinguose Lietuvos kraštuose. Ir jokių trankiai švenčiamų vestuvių su „kartūs!“ šūksniais šešiasdešimties nesiruošiam – ramiai susituoksim ir pasėdėsim dviese. Galėjom apskritai nesituokti, bet Tolius atkaklus: tikri lietuviški vyrai – viskas rimtai, be antspaudo gyventi nesutinka. O man jis ir šešiasdešimties – kaip jaunuolis! Darbe visi pagarboj kreipiasi „Ponas Tolius“, rimtas, svarbus, o kai mane pamato – akimirksniu dvidešimčia metų jaunėja, į glėbį pagauna, per Vilniaus gatves suka, o man ir linksma, ir gėda: „Žmonės žiūri, juoksis!“ Sakau. O jis: „Čia tik mes du, daugiau nieko nematau!“ Ir tikrai, kai kartu – atrodo, visa Lietuva dingsta, liekam tik mes…

Rasa, tu ką, visai prasilenkei su protu senatvėje! Juk tavo anūkai jau į mokyklą eina, kokios dar vestuvės?

Uncategorized

036

Leonidas vis niekaip netikėjo, kad Irina – jo dukra. Vira, žmona, dirbo parduotuvėje. Apkalbėjo, jog dažnai su svetimais vyrais užsidaro sandėliuke. Todėl vyras ir netikėjo, kad smulki Irina – jo dukra, ir negalėjo jos pakęsti. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai testamentu namą. Irinos vaikystė – tik senelio meilė Mažoji Irina nuolat sirgo, buvo trapi, nedidelio ūgio. „Nei mano, nei tavo giminėj tokių mažylių nėra“, – kartodavo Leonidas. – „O šitas vaikas – beveik kaip sliekas.“ Ilgainiui tėvo nemalonė persidavė ir motinai. Iriną nuoširdžiai mylėjo tik viena siela – senelis Motiejus. Jo namas stovėjo kaimo pakraštyje, šalia miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo eiguliu. Net išėjęs į pensiją dažniausiai lankydavosi miške: rinko uogas, gydomąsias žoleles, žiemą šėrė žvėris. Kaimo žmonės laikė Motiejų keistoku, net truputį jo bijojo – jei ką pasakydavo, išpildavo. Tačiau dažnai eidavo pas jį gydomųjų žolių ir nuovirų. Senelė jau seniai atgulė amžinojo poilsio. Liko miškas ir anūkė – paguoda. Kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, daugiau laiko leisdavo pas senelį negu namuose. Motiejus pasakodavo apie žolių ir šaknų savybes. Irinai mokslai sekėsi puikiai. Kai kas paklausdavo, kuo norėtų būti, ji atsakydavo: „Gydysiu žmones.“ Bet motina sakydavo, kad neturi pinigų dukters studijoms. O senelis ramino: „Aš ne elgeta, padėsiu, jei reikės – ir karvę parduosim.“ Testamente paliko anūkei namą ir laimingą likimą Dukra Vira retai užeidavo pas tėvą, bet netikėtai pasirodė jo namo duryse – atvyko prašyti pinigų, kai sūnus mieste pralošė kortomis. Andrių smarkiai sumušė ir liepė surasti pinigų bet kokia kaina. „Kai prispiria, tada mani namą prisimeni?“ – griežtai klausė Motiejus. – „Metais čia kojos nekelei!“ Padėti dukrai atsisakė: „Nesiruošiu dengti Andriaus skolų. Man reikia anūkę mokinti.“ Vira įniršo: „Nenoriu jūsų abiejų matyti – nebeturiu nei tėvo, nei dukters!“ – suriko ji ir išbėgo iš namų. Kai Irina įstojo į medicinos mokyklą, tėvai net kapeikos jai nepaaukojo, tik Motiejus padėjo. Gelbėjo ir stipendija – Irina gerai mokėsi. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Jausdamas, kad išeina, pasakė anūkei, jog testamentu paliko namą. Liepė Irinai ieškoti darbo mieste, bet namo nepamiršti: esą namai gyvi, kol juose jaučiamas žmogaus dvasia. Žiemą būtina kūrenti krosnį. „Nebijok nakvoti viena – čia tave ras laimė“, – išpranašavo senelis. – „Būsi laiminga, vaikeli.“ Matyt, kažką žinojo. Išsipildė Motiejaus pranašystė Motiejus išėjo rudenį. Irina dirbo rajono ligoninėje medicinos sesele. Savaitgaliais važiuodavo į senelio namą, kūrendavo krosnį. Malkų senelis buvo pasiruošęs tiek, kad užteks ilgam. Orai nieko gero nežadėjo. Ir Irina turėjo du laisvus dienas. Nenorėjo sėdėti nuomojamame kambaryje pas draugės senelius. Vakare atvažiavo kaiman, o naktį prasidėjo pūga. Ryte vėjas aprimo, bet sniegas vis krito ir užpustė kelią. Į duris pasibeldė. Atidarė – prie durų stovėjo nepažįstamas jaunas vyras. „Laba diena. Reikia atkasti mašiną, užstrigau prie jūsų namo. Turite kastuvą?“ – paklausė jis. „Prie laiptų yra, imkite. Gal padėti?“ – atsakė mergina. Stambus nepažįstamasis ironiškai nusižiūrėjo į smulkutę Iriną: „Dar betrūktų, kad ir jus sniegas užverstu.“ Vyras meistriškai krapštėsi su kastuvu. Užvedė automobilį, bet po kelių metrų vėl įklimpo. Vėl ėmė kastuvą. Irina pakvietė jį į namus išgerti arbatos. Pūga, matyt, netrukus baigsis, kelias bus pravažiuojamas, juk ne visai atokiai – važinėja žmonės. Nežinomasis, pasvarstęs, pasuko pas Iriną į namus. „Nebijote viena prie miško gyventi?“ – pasiteiravo merginos. Ši paaiškino, kad tik savaigaliais atvyksta. Dirba mieste. Jau galvoja, kaip išvažiuos – o jei autobusas neatvažiuos? Jepas prisistatė Stasu, sakė gyvenąs rajono centre. Irina sutiko – jos kelias irgi ten. Į namus po darbo Irina kartais eidavo pėsčiomis. Kartą jos laukė staigmena: netikėtai šalia atsirado Stasys. „Matyt, jūsų vaistažolių arbata turi kokių kerų, – juokavo jis. – „Labai norėjau jus vėl pamatyti. O gal ir arbatos dar kartą paragauti?“ Vestuvių jie neturėjo. Irina nenorėjo. Stasys iš pradžių spaudė, vėliau nurimo. Užtat jų meilė buvo tikra. Irina suprato – ne tik knygose rašoma, kad vyrai nešioja žmonas ant rankų. Gimus jų pirmagimiui, visi stebėjosi, kaip tokia smulki moteris pagimdė tikrą galiūną! Į klausimą, kaip pavadins sūnų, Irina atsakė: „Bus Motiejus – labai gero žmogaus garbei.“

Žinai, aš tau papasakosiu vieną istoriją, kuri nutiko mano pažįstamos šeimoje. Tai buvo toks liūdnas

Uncategorized

025

JEIGU KARTAIS PRIREIKTŲ Vera abejingai pažvelgė į verkiančią kolegę, atsisuko į kompiuterį ir ėmė greitai spaudyti klavišus. – Neširdi esi, Vera, – išgirdo ji skyriaus vedėjos Olgos balsą. – Aš? Iš kur tokios išvados? – Na, jei tau asmeniniame gyvenime viskas gerai, tai dar nereiškia, kad ir kitiems taip bus. Matai – mergina sielvartauja, galėtum bent jau užjausti, patarti, pasidalinti patirtimi. Juk tau taip sekasi… – Aš? Pasidalinti patirtimi? Su ja? Bijau, kad mūsų Nadutei nepatiktų – kartą jau bandžiau… ir taip toliau. Tuo metu visos kolegės prie vieno stalo aptarinėjo Nadutės buvusį draugą, išdaviką ir širdgėlą. Vera ramiai gėrė kavą kampelyje, vartydama socialinius tinklus, kol prie jos prisėdo visada linksmutė Tanė: – Na, Verute, negi tau nė kiek negaila Nadutės? – Tanute, ko jūs iš manęs norite? – Ai, palik tu ją, – mostelėjo praeidama Irena, – ji savo Vasylio turi, kaip svieste ritasi, jai nesuprasti, kaip būna, kai tenka vienai su vaiku… … Vakare visa kompanija, nusprendusi išbandyti Veros Vasylio, atsidūrė jos namuose. Greitai pasidarė aišku – Vera neturi vyro Vasylio, o turi… katiną, vardu Vasilijus. Jos istorijos nuo skubėtos jaunystės santuokos, sudėtingų vyrų ir pasirinkimo gyventi kitaip prajuokino ir privertė susimąstyti likusias moteris. Kiekviena jų į namus išsiskirstė su savo mintimis – vienai katinas, kitai vyras, o gal ir sėkmė… Praėjo laikas, Nadutė vėl švyti – naujas mylimasis, naujos gėlės, naujos viltys. Vera slapta šypteli su Baba Tania: – Vienos gyvūnus augina, kitos vyrus… – Kiekvienam – savas gyvenimas. Ir tik išėjus Vera išgirsta iš paskos Nadutės balsą: – Verute, jeigu ką, pamokysi, kaip su katinais reikalus tvarkyt? Ką geriau imt – katiną ar katytę? – Eik, eik, laukia tavęs! Jei ką – pasikalbėsim… – Čia tik šiaip, jeigu kartais prireiktų…

2024 m. birželio 5 d., trečiadienis Žiūrėjau į verkiančią kolegę ir tyliai grįžau prie kompiuterio pirštai

Uncategorized

0158

Griežtas Anyta: Išbandymai ir Paradoxai Lietuviškos Šeimos Gyvenime

Tėti, ar galėtume porą mėnesių gyventi pas tave? neaiškiai paklausė Mykolas, žiūrėdamas į savo tėvo rimtą veidą.

Uncategorized

037

Dešimt metų dirbau virėja sūnaus šeimoje – jokio dėkingumo nesulaukiau Mokytoja išėjo į pensiją sulaukusi 55 metų. Ir dešimt metų gyveno sūnaus namuose, jo šeimoje. Neseniai susitikom, ji pasidalino džiaugsmu – ji antrą kartą išėjo į pensiją. Prisimenu, kai tik iš karto po darbo nutraukimo persikėlė pas sūnų. Savo butą tik „užkonservavo“, nuomai nedavė, gal bijojo… Kas žino? Sūnaus šeimoje su marčia santykiai susiklostė geri – jokių barnių ar pykčių, stebėtinai taikiai dalinosi kasdienybe. Tikiu, kad ši moteris padarė tikrą žygdarbį. Bendras gyvenimas prasidėjo, kai anūkui suėjo metai, ir ji čia praleido maždaug dešimt metų. Marti grįžo į darbą, ir visa buities našta užgriuvo močiutę – taip ir pavadinčiau: namų siaubas. Svarbiausia, kad ant rankų – mažylis. Atsakomybė milžiniška ir ne kiekvienas taip pasiryžtų. Nuo ryto iki vakaro buvo auklė, virėja, kambarinė – jaunimas grįždavo tik 19 val., tada ji galėdavo šiek tiek pailsėti, kad ryte vėl viskas prasidėtų iš naujo. Kai vaikas pradėjo eiti į mokyklą, ir vėl: troleibusas! Močiutė jį lydėjo į pamokas ir vėl pasiimdavo – iki kokios penktos klasės. Ir buities darbai niekur nedingo: skalbimas, maisto gaminimas, tvarka. Ji man pasakojo, kad vakare kartais net televizoriaus neišvysdavo – iš nuovargio užmigdavo. Jokių draugių, jokių pramogų, nieko. Per šventes jauni nueidavo pas draugus – o kas su vaiku likdavo? Ji ir likdavo. Ir štai anūkui jau beveik dešimt. Galbūt buvusi mokytoja ir toliau būtų „dirbusi“ pas juos, bet vienas atsitiktinumas padėjo atrasti laisvę. Kartą paklausė, kaip marti sako sūnui: „Tavo mama turbūt per daug deda skalbimo miltelių – todėl drabužiai kvepia chemija, pasakyk jai švelniai.“ Taigi dešimt metų skalbė – ir nieko! Moteris nurijo nuoskaudą, bandė užganėdinti pyktį. Antras kartas atėjo netrukus: marti pasiūlė atlaisvinti kambarį anūkui, pačiai persikelti į pereinamą. Tik tada suprato, kad jau „laikas išeiti“. Susidėjo daiktus ir išėjo į savo namus. Atgaivino butą, išvalė ir – sugrįžo į savą gyvenimą. O toliau – svarbiausia: sūnus ir marti įsižeidė, kad ji išvyko. Galvojo, kad visą gyvenimą dirbs pas juos. Priprato! Liūdniausia, kad niekas jos nepasigailėjo. Lyg taip ir turi būti: skalbti, gaminti, plauti – kad ji niekada nepavargsta ir neturi savo asmenybės. Įsižeidė ir nebebendravo. Bet moteris optimistė – tiki, kad viskas susitvarkys. Dabar jos tikra džiaugsmo pilnatvė: galima gyventi sau. Neskubėti. Nebėra atsakomybės. O sau pačiam daug nereikia. Štai taip – ir 65-erių vėl grįžo džiaugsmas. Prisiminkim dainą: „Antra jaunystė ateina tam, kas pirmąją išsaugojo.“ Taip jai teko patirti tikrą išsilaisvinimo stebuklą – teisę gyventi sau. Visiška laisvė nuo įsipareigojimų. Tegul „gražus“ žodis, tegul! Bet tai tikra pasiaukojimo istorija. Man atrodo, mažai kas tai sugebėtų įvertinti. Net ir patys mūsų vaikai – nes labai greitai priprantama, kad kažkas šalina, gamina, serviruoja, tvarko, skalbia; kad tavo vaikas patikimose rankose – bus pamaitintas, paguldytas miegoti, padės atlikti namų darbus. Greitai prie to pripranti!

Dešimt metų dirbau virėja sūnaus šeimoje, tačiau jokios padėkos nesulaukiau Mokytoja, vardu Rūta Daukantienė

Uncategorized

025

Pliušinis Angelas

Sveikas, mano buvęs vyras! Galbūt šis laiškas liks neperskaitytas ir nieko jo nesieki. Visi žodžiai jau