Zibainis

Nešiok atsargiai, Rūtele, šitas žiedas ne tik auksinis jis mūsų šeimos istorija, ištarė Irena Petrauskienė

Uncategorized

011

Meilės likučiai – pasakojimas apie anytą, brolienę ir kovą dėl savo vietos

Vėl jie gaus vėlą ant popieriaus, o mes tik skardinėlę agurkų? skaičiau pro šalį, stoviant prie virtuvės

Uncategorized

0141

Vyras parsivedė draugą „apsistoti savaitei“, o aš tyliai susikroviau lagaminus ir išvažiavau į Druskininkų sanatoriją

Vyras parsivedė draugą porai savaičių pagyventi, o aš tyliai susirinkau daiktus ir išvažiavau į sanatoriją

Uncategorized

011

Beprasmė. Pasakojimas.

20251130, Vilniaus dienoraštis. Sužinojau, kad jos tėvas vis dar gyvas, kai pati susirgo. Aistė jau kurį

Uncategorized

010

„Plike, kelkis!“ – Mano vyras įprato mane žadinti rytais. Praėjusiais metais nusprendžiau žengti žingsnį, apie kurį anksčiau net negalvojau. Kažkuriuo metu pastebėjau, kad visa galvos oda išberta, niežti, o plaukai ėmė slinkti. Vizitai pas dermatologę ir trichologę rezultatų nedavė. Gydytoja patarė vitaminų negerti – esą jie niekam nepadeda. Vėliau perskaičiau straipsnį, jog plaukų skutimas stiprina jų svogūnėlius. Daug svarščiau, kol ryžausi. Net tada, kai sūnus pasakė, kad bijos manęs plikos, vis tiek nusprendžiau pabandyti… Paprašiau vyro, kad pirmiausia su kirpimo mašinėle nuskustų galvą, o tuomet – skutimosi peiliuku nubrauktų paskutinius plaukus. Vyras sutiko, bet sunkiai tikėjo, kad tikrai to noriu. Kai žvilgtelėjau į veidrodį – nustebau pamačiusi, kad mano kaukolė ideali. Didžiausia problema buvo šaltis, kai tekdavo eiti į lauką be kepurės, o nauji plaukai augo ir nejaukiai lipo prie pagalvės. Nuo tada, kai vyras man nuskuto galvą, kiekvieną rytą pažadindavo žodžiais: „Plike, kelkis!“, o mane tas juokindavo iki ašarų, nes dabar buvau plikiausia šeimoje. Iš pradžių vaikai buvo nustebinti, bet vėliau sūnus ir pats panoro būti panašus į mane. Mama liepė nesirodyti, kol ataugs plaukai – sakė, kitaip negalės žiūrėti. Dukra prašė į mokyklos susirinkimą eiti tik su kepure, o vyras flegmatiškai juokavo, kad be kepurės visi pamirš, dėl ko susirinko, ir kad klasės draugės dukrai pavydės tokios stilingos mamos. Nuskutus plaukus, bėrimai dingo savaime. Dukra vis eina juokais ir sako, kad jau net nežino, ko iš manęs dar laukti. Kartą nugirdau, kaip tariasi su broliu, kad gal man dar kils mintis pasidaryti tatuiruotę ant plikos galvos.

Plike, kelkis! rytais mane pažadindavo mano žmona. Pernai ryžausi dalykui, apie kurį anksčiau net negalvojau.

Uncategorized

015

Palik gimdymo namuose, – tvirtino giminės

20230715 Šiandien vėl kartoju, kaip mus visus pradėjo veržti į šį beprotišką situacijos ruožą.

Uncategorized

0233

Uošvė mano jubiliejui padovanojo kulinarinę knygą su priekaištingu „patarimu“, o aš grąžinau dovaną: kaip lietuviškas šeimos konfliktas virtuvėje virto laisvės švente ir netikėtu antruoju šansu šokiams

Tai pati salotas pjaustei, ar vėl tie plastikiniai dėžutėse, kuriais mano sūnų nuodiji? Barboros Vytautienės

Uncategorized

026

Mano vyras ypač aktyviai susirašinėja su buvusia kolege – ir tai mane verčia pavydėti

Mano vyras palaiko labai aktyvų susirašinėjimą su buvusia bendradarbe. Galiu sakyti, kad man labai pasisekė

Uncategorized

0114

Mama? Na, nelabai gera pas mus… – „Ania, vėl palikai šlapią rankšluostį ant kabliuko vonioje?“ – iš koridoriaus pasigirdo anytos balsas vos tik Anna grįžo po darbo. Valentina stovėjo sukryžiavusi rankas ir griežtai žvelgė į marčią. – „Čia jis džiūsta. Todėl ir yra kabliukas“, – Anna nusiavė batus. – „Padoriuose namuose rankšluosčiai kabo ant džiovyklės. Bet, aišku, iš kur tau tai žinoti.“ Anna praėjo pro šalį nė nepažvelgusi į anytą. 28-eri, du aukštieji, vadovaujamos pareigos – o namuose kasdien klausosi pastabų apie rankšluosčius. Valentina nepatenkinta nužvelgė marčią. Toji – tyli, viską ignoruoja, elgiasi lyg karalienė. Per 55-erius metus Valentina mokėsi atpažinti žmones – ir ši mergina nuo pat pradžių jai nepatiko. Šalta. Išdidi. O va Maksimui reikėjo paprastos, šiltos žmonos, o ne statulos. Kitomis dienomis Valentina stebėjo, fiksavo kiekvieną smulkmeną. Ir kaupė įrodymus… – Artiemai, surink žaislus prieš vakarienę. – Nenoriu. – Neklausiu, nori ar ne. Surink. Šešiametis Artiomas paburbėjo, bet susirinko kareivėlius. Anna nė nepažvelgė į sūnų – toliau pjaustė daržoves. Valentina stebėjo viską iš svetainės. Štai ji – šaltumas, kurią nuolat mato. Nė šypsenos, nė gero žodžio. Vien nurodymai. Vargšas berniukas. – Močiute, – Artiomas užlipo greta ant sofos, kai Anna nuėjo į kambarį tvarkyti skalbinių, – o kodėl mama visada pikta? Valentina paglostė anūko galvą. Puiki proga… – Žinai, sūneli… Kai kurie žmonės nemoka rodyti meilės. Liūdna, bet taip jau yra. – O tu moki? – Žinoma, mano brangusis. Močiutė tave labai myli. Močiutė niekada nebūna pikta. Artiomas tvirtai apkabino močiutę. Valentina nusišypsojo. Kiekvieną dieną, kai likdavo dviese, ji po lašelį „tobulino“ paveikslą. Atsargiai, ramiai. – Mama šiandien neleido žiūrėt filmukų, – skundėsi Artiomas po savaitės. – Varliukas. Matai, mama griežta, tiesa? Kartais ir močiutei atrodo, kad ji su tavim per kieta. Bet nenusimink, kai liūdna – visada ateik pas mane, aš suprasiu. Vaikas linktelėjo, sugėrė kiekvieną žodį. Močiutė – gera. Močiutė – supranta. O mama… – Žinai, – Valentina tyliai pašnibždėjo, – kai kurios mamos nemoka būti švelnios. Bet tu nekaltas, Artiemuk, tu nuostabus berniukas. Tik mama… Pas mus mama nelabai gera. Artiomas apkabino močiutę. Jam sieloje kažkas šalčio ir painaus lieka galvojant apie mamą. Po mėnesio Anna pastebėjo pokytį. – Artiemai, ateik, apkabinsiu. Sūnus atstūmė ją. – Nenoriu. – Kodėl? – Tiesiog nenoriu. Jis nubėgo pas močiutę. Anna liko stovėti vaikų kambary su ištiestomis rankomis. Kažkas šeimos ritme buvo palužę, tik kada – nesuprato. Valentina stebėjo iš koridoriaus, jai lūpas palietė pasitenkinimo šypsena. – Mielasis, – kitą vakarą Anna prisėdo šalia Artiomo, – ar supykai ant manęs? – Ne. – Tai kodėl nenori žaisti su manimi? Artiomas gūžtelėjo pečiais. Jo žvilgsnis tapo svetimas. – Noriu pas močiutę. Anna paleido jį. Dumtėliojo širdis. – Maksimai, aš nepažįstu savo sūnaus, – sakė vėlai vyrui, kai visi jau miegojo. – Jis manęs vengia. Taip nebuvo. – Nesureikšmink. Vaikai – jie tokie, šiandien vienaip, rytoj kitaip. – Ne kaprizai čia. Jis žiūri į mane… lyg būčiau jam bloga. – Tu perdedi. Mama su juo būna, kol mes darbe. Matyt, pripratęs. Anna norėjo ginčytis, bet vyras jau susitelkė į telefoną. – Tavo mama tave myli, – tuo metu Valentina migdė anūką, kai tėvai užtrukdavo. – Bet savaip. Šaltai. Griežtai. Ne visos mamos moka būti geros, supranti? – Kodėl? – Taip būna, mielasis. Močiutė tavęs niekada neįžeis, visada apgins. Juk ne kaip mama. Artiomas su tokiais žodžiais užminga. O ryte vėl šnairuoja į mamą vis įtariau. Jis jau atvirai rodė, ką renkasi. – Tema, einam pasivaikščioti? – Anna tiesė ranką. – Noriu su močiute. – Artiemai… – Su močiute! Valentina sukibo su anūku už rankos. – Kam kankinti vaiką? Matai – nenori. Eikš, Artiemuk, močiutė ledų nupirks. Jie išėjo. Anna žiūrėjo iš paskos, kažkas sunkiai spaudė krūtinę. Jos sūnus – nusigręžęs. Bėga pas močiutę. O ji – nesupranta kodėl? Vakaras. Maksimas randa žmoną virtuvėje prie atvėsusios arbatos, žvilgsnis į niekur… – Ane, aš pasikalbėsiu su juo, pažadu. Ji tik linkčioja. Jėgų kalbai – nebeliko. Maksimas prisėda šalia sūnaus vaikų kambary. – Artiemai, papasakok, kodėl nenori būti su mama? Sūnus nuleidžia akis. – Šiaip sau. – Šiaip – ne atsakymas. Gal mama įskaudino? – Ne… – Tai kas ne taip? Artiomas tyli. Šešiametis dar negali paaiškinti to, ko pats nesupranta. Močiutė sakė – mama pikta, šalta. Tai ir turi būti tiesa. Močiutė juk nemeluoja. Maksimas išeina su nieko nepešęs… O Valentina jau rezga kitą žingsnį. Marti visai palūžusi – tai matyti. Dar truputis ir pati susirinks daiktus. Maksimas gi vertas geresnės žmonos, ne tos ledo karalienės. – Artiemuk, – ji pagauna anūką koridoriuje, kai Anna duše, – tu juk žinai, kad močiutė myli tave labiausiai pasaulyje? – Žinau. – O mama… Mūsų mama tokia sau, bloga, tiesa? Nei apkabina, nei pagiria, net šypsenos negausi. Vargšas mano berniukas. Ji neišgirdo žingsnių už nugaros. – Mama. Valentina atsisuko. Maksimas sustingęs duryse, veidas – išbalęs. – Artiemai, į savo kambarį, – ramiai, bet taip, kad berniukas tuoj pat atsitraukė. – Maksimai, aš tik… – Viską girdėjau. Tyla. – Tu… Tu tyčia nuteikinėjai jį prieš Anią? Visą tą laiką? – Rūpinausi anūku! Ji su juo kaip prižiūrėtoja! – Tau su galva negerai? Valentina traukėsi atgal. Sūnus į ją žvelgė taip, kaip dar niekada – su pasibjaurėjimu. – Maksimai, klausyk… – Ne. Dabar tu paklausyk. – Žengė artyn. – Tu nuteikinėjai mano sūnų prieš motiną. Mano žmoną. Supranti, ką padarei? – Norėjau kaip geriau! – Geriau? Artiomas bijo savo mamos! Anna neberanda sau vietos! Čia kaip geriau? Valentina iškelia smakrą. – Taip ir labai gerai. Ji tau netinka. Šalta, pikta, bejausmė… – Gana! Riksmas atvėsino abu. Maksimas sunkiai kvėpavo. – Susikrauk daiktus. Šiandien. – Tu mane – motiną – išvarai? – Aš saugau savo šeimą. Nuo tavęs. Valentina pravėrė burną – ir užčiaupė. Sūnaus akyse matėsi nuosprendis. Jokių derybų. Jokių antrų šansų. Po valandos ji išvažiavo. Be atsisveikinimo… Maksimas randa Anią miegamajame. – Žinau, kodėl Artiomas pasikeitė. Anna pažvelgia į vyrą ašarotomis akimis. – Mano mama. Ji… Ji sakė jam, kad tu pikta, kad nemyli jo iš tiesų. Visą laiką nuteikinėjo jį prieš tave. Anna sustingsta. Paskui giliai iškvėpuoja. – Galvojau, kad kraustaus iš proto. Galvojau, jog esu bloga mama. Maksimas atsisėda šalia, apkabina žmoną. – Tu nuostabi mama. Tai mama… Nežinau, kas ją apsėdo. Bet ji daugiau prie Artiomo nepriartės. Kitos savaitės buvo sunkios. Artiomas vis klausė apie močiutę – nesuprato, kodėl jos nebėra. Tėvai švelniai, kantriai aiškino. – Sūneli, – Anna glosto galvą, – ką sakė močiutė apie mane… Tai netiesa. Aš tave myliu. Labai stipriai. Artiomas žiūri nepatikliai. – Bet tu pikta. – Ne pikta, o griežta. Noriu, kad užaugtum geru žmogumi. Griežtumas irgi – meilė, supranti? Berniukas ilgai mąsto… – O apkabinsi mane? Anna apkabina taip stipriai, kad Artiomas nusijuokia… Pamažu – diena iš dienos – jis grįžta. Tikrasis Artiomas. Tas, kuris bėga rodyt mamai pieošinio. Tas, kuris užmiega nuo jos lopšinių. Maksimas stebi žmoną ir sūnų svetainėje ir galvoja apie motiną. Ji porą kartų skambino. Jis – nekėlė ragelio. Valentina liko viena savo bute. Be anūko. Be sūnaus. Ji veikė iš gerų norų – norėjo, kad Maksimas turėtų geresnę žmoną. Tačiau neteko abiejų. Anna padeda galvą Maksimui ant peties. – Ačiū, kad ištaisiai. – Atleisk, kad taip ilgai nesupratau, kas vyksta. Artiomas pribėga, užsiropščia tėvui ant kelių. – Tėti, mama, gal ryt važiuojam į zoologijos sodą? Pasirodo, gyvenimas vėl po truputį stojasi į savo vėžes…

Mama mūsų ne iš pačių geriausių Ramunė, vėl palikai šlapią rankšluostį ant kabliuko vonioj?