Zibainis

Ji melavo, kad yra našlaitė, kad galėtų ištekėti už turtingos šeimos, o mane pasamdė būti aukle savo sūnui – mano anūkui. Ar gali būti skaudžiau, nei kai tavo dukra tau moka atlyginimą, kad galėtum apkabinti anūką? Sutikau būti tarnaitė jos viloje, dėvėti uniformą ir nulenkti galvą vos ji praeina – tik kad galėčiau būti šalia anūko. Dukra savo vyrui pasakė, kad esu „auklė iš agentūros“, bet kai vakar anūkas mane netyčia pavadino „močiute“, ji mane atleido, kad apgintų savo melą. Istorija Šioje didžiulėje viloje su aukštomis lubomis ir marmurinėmis grindimis mano vardas „Marytė“. Tik Marytė. Auklė. Moteris, kuri plauna buteliukus, keičia sauskelnes ir miega mažame kambarėlyje be langų. Bet tikrasis mano vardas – „Mama“. Bent jau buvo, kol mano dukra nenusprendė mane nužudyti būnant gyvai. Mano dukros vardas buvo Akvilė. Visada buvo graži. Ir visada nekentė mūsų neturto. Nekentė mūsų namelio su skardiniu stogu, nekentė, kad pardavinėjau namuose keptą duoną, kad ji galėtų mokytis. Dviejų dešimčių išėjo: – Susikursiu gyvenimą, kuris nekvepės tešla ir prakaitu, – man pasakė. Dingo trim metams. Persikrikštijo. Pasikeitė pavardę, nusidažė plaukus šviesiai, lankė etiketo pamokas. Susipažino su Danieliumi – turtingu verslininku, geru, bet labai tradiciniu žmogumi. Kad įsilietų į jo pasaulį, Akvilė išgalvojo tragišką istoriją: ji esą našlaitė, vienintelis inteligentų vaikas, žuvusių avarijoje Europoje. Vieniša, gerai išauklėta moteris be praeities. Kai pastojo, ją apėmė baimė. Nieko neišmanė apie kūdikius. Nepasitikėjo svetimais. Jai reikėjo žmogaus, kuris ją mylėtų besąlygiškai – ir kartu išlaikytų paslaptį. Tuomet ji mane susirado. – Mama, man tavęs reikia, – sakė verkdama mano durų slenkstyje, apsirengusi drabužiais, kurių vertė – visa mano troba. – Bet turi suprasti: Danielius nežino, kad egzistuoji. Jei sužinos, kas mano mama, mane paliks. Jo šeima labai reikli. – Ką nori, kad daryčiau, dukra? – Ateik gyventi su mumis. Būsi vidaus auklė. Tau mokėsiu algą. Bus leista būti su anūku. Tik pažadėk niekad NIEKAM ir NIEKUOMET nepasakyti, kad esi mano mama. Būsi Marytė iš agentūros. Sutikau. Nes esu mama. Nes mintis daugiau niekada nematyti anūko skaudėjo labiau nei išdidumas. Dvejus metus gyvenau tame mele. Danielius – geras žmogus. – Labas rytas, panele Maryte, – visuomet sveikinasi. – Ačiū, kad taip puikiai prižiūrit mažąjį Eitį. Neįsivaizduoju, ką darytume be jūsų. Akvilė – mano budelis. Kai Danielius ne namie, jos šaltumas kerta iki pašaknų. – Maryte, nebučiuok vaiko, nešvaru. – Maryte, nedainuok tų senų dainų, noriu, kad klausytų klasikos. – Maryte, eik į savo kambarį, kai ateina svečiai. Nenoriu, kad matytų. Tylėjau ir glaudžiau Eitį. Jis mano šviesa. Nežino socialinių skirtumų. Jam mano rankos – saugus prieglobstis. Vakar buvo jam dveji. Sodo šventė. Balionai. Rafinuoti žmonės. Juokas ir šampanas. Aš buvau pilkoje uniformoje, šalia vaiko. Akvilė spindėjo, demonstravo „idealų gyvenimą“. – Kaip norėčiau, kad mano tėvai būtų gyvi ir pamatytų anūką, – sakė vienai poniai. Tuo metu Eitis pargriuvo. Susimušė keliuką ir pradėjo verkti. Akvilė puolė prie jo, bet jis ją nusistūmė. Ištiesė į mane rankas ir aiškiai sušuko: – Močiute! Noriu močiutės! Visi nutilo. Danielius suraukė antakius. Akvilė nublanko. – Ką pasakė vaikas? – kas nors paklausė. – Nieko, – skubiai ištarė Akvilė. – Taip jis vadina auklę – iš meilės. Eitis puolė pas mane. – Močiute, pabučiuok, kad užgytų. Pasiėmiau jį. Nebesulaikiau. – Čia esu, brangusis. Akvilė sužiaurėjo žvilgsniu, išplėšė vaiką iš mano rankų. – Vidun! Susidėk daiktus! Atleista! Danielius įsikišo. – Kodėl ją atleidžiate? Vaikas ją myli. – Per daug sau leidžia! – sušuko Akvilė. Jis pažvelgė tiesiai man į akis. – Maryte… kodėl Eitis jus vadina „močiute“? Pažvelgiau į dukrą. Malda akyse – tylėk! Paskui į vaiką. – Pone Danieliau, – ramiai ištariau, – nes vaikai visada sako tiesą. Ir papasakojau viską. Parodžiau nuotraukas. Melas griuvo. Jo akyse – ne pyktis, o didelis nusivylimas. – Ne tavo neturtas man svarbu, – ištarė jis Akvilei, – svarbu, kad tu išsigynai motinos. Jis pasisuko į mane. – Čia ir jūsų namai. – Ne, – atsakiau. – Mano vieta – ten, kur mano vardo nesigėdija. Pabučiavau Eitį. Ir išėjau. Dabar esu namuose. Kvepia duona ir šiluma. Skauda. Pasiilgau anūko. Bet susigrąžinau vardą. Ir to niekas iš manęs neatims. O tu kaip manai – ar galima meluoti vardan meilės? O gal tiesa visada randa kelią?

2023 m. rugsėjo 12 d., antradienis Ar gali būti kas nors skaudžiau už tai, kai tavo pačios duktė tau

Uncategorized

Kaip palaipsniui įrengėme močiutei namuose vandenį ir galiausiai dujas, padarėme visus patogumus, tada radau jos namą lietuviškoje nekilnojamojo turto svetainėje Mano septyniasdešimt aštuonerių metų teta turi dvi seseris – viena jų yra mano mama. Teta Ona buvo ištekėjusi ne mažiau kaip dešimt kartų. Paskutinis jos vyras mirė prieš dešimt metų, ji neturėjo vaikų. Teta su vyru gyveno senoviniame name be patogumų – jame buvo tik du kambariai, o lauko tualetas stovėjo kieme. Tetos vyras buvo ryški asmenybė, dažnai pas juos lankydavomės. Jaunesnioji tetos sesuo gyvena Švedijoje, seserys palaikė ryšį telefonu. Po vyro mirties turėjome dažniau aplankyti tetą, už savo pinigus pirkti anglis ir kitą kurą, padėti darže ir sode. Nieko iš tetos nereikalavome, siūlėme persikelti į miestą pas mus, bet ji sakė, kad kaimas – jos gyvenimas. Palaipsniui įvedėme į namus vandenį ir paskui dujas, įrengėme vonią kieme, pakeitėme stogą, sukūrėme visas patogias sąlygas, siekdami tetai užtikrinti kuo malonesnį gyvenimą kaime. Dėkodama teta Ona žadėjo palikti namą mūsų vaikams. Važiavome pas ją, kai tik reikėjo. Vėliau sužinojome, kad ji išvyko į Švediją ir apsigyveno pas jaunesniąją seserį. Keista, kad anksčiau seserys nesutarė, o dabar staiga užsimezgė tokia stipri meilė. O kas su namu? Teta paprašė kol kas neliesti. Pagalvojau, kad nesvarbu, kas nutiks tarp tetos ir sesers, gal Ona dar sugrįš. Sesuo iš Švedijos turi savo šeimą – vyrą ir suaugusią dukrą, visi gyvena kartu. Turėjome tetos namo raktus ir nusprendėme kitą savaitgalį patikrinti, ar viskas gerai. Tačiau mūsų raktas netiko – spyna buvo pakeista, o ant tvoros baltais dažais didelėmis raidėmis užrašyta „Parduodama“. Grįžusi namo radau tetos namą lietuviškoje nekilnojamojo turto svetainėje. Paskambinau brokeriui – paaiškėjo, kad namas jau parduotas už beveik du šimtus tūkstančių. Supykusi net nesusisiekiau su teta. Be mūsų investicijų tas namas būtų buvęs bevertis. Po mėnesio teta paskambino ir patvirtino, kad namą pardavė, o pinigus atidavė seserėčiai – Švedijoje gyvenančios sesers dukrai. Dabar nežinau, kaip pažiūrėti vyrui į akis, nes daug pinigų įdėjome ir mes.

Pamažu atvedėme vandenį į jos namą, vėliau pasirodė ir dujos. Galiausiai visi namų patogumai tapo realybe.

Uncategorized

Mano namai, mano virtuvė, – pareiškė anyta — Ačiū už tai, kad atėmėte iš manęs teisę klysti? Net savo namuose… — Mano namuose, – tyliai, bet labai tvirtai pataisė Rima Markūnienė. – Tai mano namai, Julija. Ir mano virtuvėje nevalgomi dalykai neturi vietos. Virtuvėje pakibo tyla. — Julija, juk pati supranti – tokio maisto tiesiog neįmanoma buvo dėti ant stalo. Tavo tėvai – padorūs žmonės, negalėjau leisti, kad jie graužtų tą padą, – Rima Markūnienė ramiai pylė arbatą į ploną porcelianą. Julija stovėjo prie stalo krašto, jausdama, kaip viduje viskas susispaudžia į karštą, skaudų gumulą. Ausyse ūžė. Tėvų lėkštėse, kurie ką tik išėjo su Kirilu į kambarį, liko „pado“ likučiai – sultinga anties krūtinėlė su spanguolių padažu, kurią Julija ruošė keturias valandas. Tiksliau – galvojo, kad ruošė. — Tai ne padas, – Julijos balsas drebėjo, bet ji privertė save pažvelgti anytai tiesiai į akis. – Marinavau pagal mamos receptą. Specialiai pirkau ūkininko antį. Kur ji, Rima Markūniene? Anyta elegantiškai padėjo arbatinuką ir nusišluostė rankas nepriekaištingai baltu rankšluosčiu, permestu per petį. Jos veide nebuvo nė lašo atgailos – tik užjaučiantis gailestis, kaip šuniukui, kuris dar nieko nesupranta. — Šiukšlių vamzdyje, vaikeli. Tavo marinatas… kaip čia švelniau pasakius… kvepėjo actu taip, kad akis graužė. Aš pagaminau normalų konfi – su čiobreliu, ant lėtos ugnies. Matei, kaip tavo tėtis prašė papildomos? Štai koks lygis. O tai, ką tu ten „pripjaustei“, tiktų tik pakelės užeigai, nė kiek aukščiau. — Jūs neturėjote teisės, – sušnibždėjo Julija. – Tai buvo mano vakarienė. Mano dovana tėvams jų sukakčiai. Net nepaklausėt! — Ko klausti? – Rima Markūnienė pakėlė antakį, jos akyse sužybėjo profesionalios šefės plienas, įpratusios komanduoti eilinius virėjus prabangiame restorane. – Kai namas dega, niekas nenori leidimo jį gesinti. Aš gelbėjau šeimos reputaciją. Kirilas irgi būtų nuliūdęs, jei svečiai apsinuodytų. Eik, atnešk tortą. Beje, jį irgi šiek tiek pataisiau – kremas buvo per skystas, teko įdėti standiklio ir žievelės. Julija pažiūrėjo į savo rankas. Jos lengvai drebėjo. Visą dieną ji zuitė virtuvėje, kol Rima Markūnienė esą „ilsėjosi savo kambaryje“. Julija sverė kiekvieną gramą, perkošinėjo padažą, dekoravo lėkštes. Norėjo įrodyti, kad čia ne laikinas gyventojas, ne „Kirilas mergaitė“, o tikra šeimininkė, galinti suruošti stalą. Bet vos pusvalandžiui nuėjusi į vonią, kad pasipuoštų prieš svečiams atvykstant – virtuvėje įsiviešpatavo „profesionalė“. — Jule, ką ten užstrigai? – virtuvės duryse pasirodė Kirilas. Atsipalaidavęs, laimingas nuo vyno. – Mama, antis buvo tiesiog nereal! Jule, tu viršijai save, rimtai sakau. Net nežinojau, kad taip moki. Julija lėtai atsisuko į vyrą. — Čia ne aš, Kirilai. — Ką reiškia? – jis sumirksėjo nesuprasdamas. — Tiesiogine prasme. Tavo mama išmetė mano maistą ir pagamino savo. Viską, ką valgėt – nuo salotų iki karšto – darė ji. Kirilas trumpam sustingo, žiūrėdamas tai į žmoną, tai į motiną. Rima Markūnienė tuo metu labai laiku pradėjo šveisti ir taip švarią stalviršį. — Na, Julija… – Kirilas bandė apsikabinti žmoną už pečių, bet ši staigiai atitraukėsi. – Mama tik norėjo padėti. Jeigu ji pamatė, kad kažkas nebematu, ji gi profė. Juk žinai, ji turi savo kokybės fobiją. Užtat kaip skaniai gavosi! Tėvai sužavėti. Koks skirtumas, kas prie puodų, jei vakaras pavyko? — Koks skirtumas? – Julijai akyse susikaupė ašaros. – Skirtumas tas, Kirilai, kad aš šiame name niekas. Baldai. Dekoras. Tris dienas planavau šį meniu! Norėjau pati pamaitinti savo mamą ir tėtį! O tavo mama, kaip visada, padarė mane nevykėle… — Niekas tavęs nevykėle nelaiko, – įsiterpė Rima Markūnienė, kruopščiai lankstydama rankšluostį. – Mes juk jiems nesakėm. Jie galvoja, kad čia tu gaminai. Išsaugojau tavo veidą, Julija. Galėtum bent padėkoti vietoj to aktorinio isterijos. — Padėkoti? – Julija kartėliu šyptelėjo. – Padėkoti, kad atėmėt teisę net klysti? Savuose namuose… — Mano namuose, – tyliai, bet labai tvirtai vėl pataisė Rima Markūnienė. – Tai mano namai, Julija. Ir mano virtuvėje nevalgomi dalykai neturi vietos. Virtuvėje nutilo. Girdėjosi tik, kaip svetainėje tyliai ūžia televizorius ir Julijos tėtis kažką pasakoja mamai, kartais nusijuokdamas. Jiems ten gera. Jie galvoja, kad dukra – šaunuolė. O dukrai atrodo, kad viešai gavo gėdą, o tada dar ir žaizdą druska užbarstė. Julija tyliai išėjo iš virtuvės. Praėjo pro tėvus. — Mama, tėti, atleiskit, man nelabai gera. Skauda galvą. Kirilas jus palydės, gerai? — Julija, kas tau? – susirūpino mama, stojasi nuo sofos. – Antis buvo dieviška, gal pervargai ruošdama? Tiek darbo! — Taip, – Julija linktelėjo, žiūrėdama pro mamos petį kažkur į tolį. – Labai pavargau. Daugiau nebedarysiu. Ji užsidarė jų su Kirilu miegamajame ir atsisėdo ant lovos krašto. Galvoje pulsavo viena ir ta pati mintis: „Taip daugiau nebegali būti.“ Tai tęsėsi pusę metų – nuo tada, kai nusprendė „laikinai“ pagyventi pas Rimą Markūnienę, kad susitaupytų pradiniam įnašui už būstą. Jeigu ji pirkdavo maistą, Rima Markūnienė apžiūrinėdavo pirkinių maišus su šleikštuliu: — Iš kur paėmei šį pomidorą? Jis gi plastikinis – tik filmuot, ne į salotas. Jei Julija bandydavo kepti bulves, anyta stovėdavo už nugaros ir atsidusdavo taip sunkiai, lyg Julija jos akyse kas darytų didelį nusikaltimą. Galų gale, Julija tiesiog nustodavo eiti į virtuvę, kai ten būdavo Rima. Bet šįvakar turėjo būti triumfas, o tapo kapituliacija. Durys tyliai girgžtelėjo. Įėjo Kirilas. — Klausyk, jie išėjo. Man atrodo, viskas praėjo puikiai, jei ne tavo emocijos. Mama, žinoma, perlenkė, pakalbėsiu su ja, bet… — Nereikia su ja kalbėti, – pertraukė Julija. Ji pradėjo traukti kelioninį krepšį iš spintos. — Ką tu darai? – Kirilas sustojo prie durų. — Kraunuosi daiktus. Išeinu pas tėvus. Dabar pat. — Julija, tik nepradėk. Dėl anties? Rimtai? Tai tik maistas! — Ne maistas, Kirilai! – Julija staigiai atsisuko į jį, spaudžiant mėgstamą džemperį rankose. – Tai požiūris. Tavo mama… Jie mane mato kaip nesvarbų priedą, nuolat gadinantį jų tobulą pasaulį. O tu leidai: „Mama norėjo kaip geriau“, „mama profė“… O aš kas? Tavo žmona? Ar tik stažuotoja jos virtuvėje? — Ji nenorėjo tavęs įžeisti, tiesiog… na, ji tokia. Visą gyvenimą restorane, „profesinė deformacija“. Įpratusi prie idealo. — Tegu gyvena savo tobulame pasaulyje viena. Arba su tavimi. Aš noriu teisės į persūdytą sriubą ir pridegusią kiaušinienę SAVUOSE namuose, kur niekas mano pastangų neišmes į šiukšles. — Kur eisi? – Kirilas bandė sučiupti jos rankas. – Naktis už lango. Ryte pakalbėsim ramiai. — Ne. Jei liksiu iki ryto, vėl išgirsiu, kaip „blogai užpyliau kavą“. Aš nebepakeliu, Kiri. Arba rytoj ieškom nuomojamo būsto, bent kambario bendrabuty, arba… nežinau. — Juk žinai, neturim pinigų, – Kirilas suraukėsi, jo balse pasigirdo susierzinimas. – Kaupiam. Po pusmečio bus normalus įnašas. Kam dabar mesti pinigus į nuomą? Pakentėk truputį. Julija pažiūrėjo į jį tarsi pirmą kartą. Jo akyse – jokio jos skausmo suvokimo, tik skaičiavimas ir noras, kad konfliktas išsispręstų savaime. — Pusmetis? – ji kartėliu šyptelėjo. – Po pusmečio iš manęs nieko neliks. Čia tampu šešėliu. Ji greitai sumetė į krepšį būtiniausius daiktus. Kosmetinė, apatiniai, kelios maikutės. Krepšys užsidarė vos vos. Išėjusi į koridorių, Rima Markūnienė stovėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Veide – šalta gynyba. — Teatro scena? – paklausė anyta. – Trečias „Geniali kulinarė – nesuprasta“ aktas? — Ne, Rima Markūniene, – atsakė Julija, apsiaudama batus. – Finalas. Jūs laimėjote. Virtuvė tvarkinga jūsų. Galit net mano prieskonius išmesti – turbūt irgi „ne to lygio“. — Julija, baik! – Kirilas išbėgo paskui ją. – Mama, pasakyk ką! — Ką turėčiau sakyti? – gūžtelėjo pečiais Rima Markūnienė. – Jeigu mergina dėl katilo pasirengusi sugriauti šeimą – matyt, tokia jau tai buvo šeima. Aš jos amžiuje mokėjau pripažinti klaidas ir mokytis iš vyresnių. O dabar visos išdidžios, visos asmenybės… Julija toliau nebeklausė. Ji griebė krepšį ir išėjo į laiptinę. Šaltas nakties oras, palyginus su virtuvės tvanku, atrodė skaniausias iš visų. Ji priėjo prie lifto, o už nugaros aidėjo prislopinti balsai – Kirilas ginčijosi su mama, ji atsakinėjo ramiai, „pedagogiškai“. *** Visą savaitę Julija gyveno pas tėvus. Jie viską suprato, nors ir stengėsi nespausti. Mama tik atsidusdavo, dėjo Julijai į lėkštę paprastus, bet skanius blynelius – ne „konfi“, ne „demiglas“, o tiesiog skanius. Kirilas skambino kasdien. Iš pradžių piktinosi, vėliau maldavo, vėliau žadėjo rimtai „pakalbėti su mama“. Penktą dieną atvažiavo pats. — Julija, grįžk, – jis atrodė pavargęs. Po akimis šešėliai, marškiniai nelyginti. – Mama… susirgo. Julija sustingo su arbatos puodeliu rankoje. — Kas jai? Ir vėl spaudimas? — Ne, – Kirilas atsisėdo ir paslėpė veidą delnuose. – Tarsi koks virusas. Temperatūra buvo virš 40 tris dienas. Dabar miega, bet… Julija, absoliuti apatija. Nieko nevalgo. Sako, kad maistas neturi skonio. Visiškai. — Ką reiškia? Dingęs poskonis? — Ne. Visiškai. Sako, kad kramto popierių. Kvapų irgi nejaučia. Jai tai… pati žinai. Vakar sudaužė stiklainį su mėgstamais prieskoniais, nes nepajuto aromato. Sėdėjo ant grindų ir verkė. Niekada nemačiau jos verkiant. Julija jautė, kaip pyktis, taip kruopščiai augintas visą savaitę, ima tirpti kaip ledas. Puikiai prisiminė, kaip Rima Markūnienė kiekvieną rytą pradėdavo nuo „ritualo“: sumaldavo kavą, uostydavo aromatą lyg gaivindamasi deguonimi, ir tik tada pradėdavo dieną. Žmogui, kurio gyvenimas remiasi skonių niuansais, padažo krašteliu ir baziliko aromatu, prarasti pojūčius – kaip dailininkui apakti. — Gydytojas kvietėsi? – tyliai paklausė Julija. — Kvietė. Pasakė – komplikacija. Neurologija ar kažkas tokio. Gali sugrįžti po savaitės, o gali po metų. Gal niekad. Ji visą laiką guli kambary, neišeina. Sako, kad be skonio ji neegzistuoja. Julija žiūrėjo pro langą. Lauke po žibintais sukosi sniegas. Ji įsivaizdavo Rimą Markūnienę – kulinarinės fronto geležinę ledi, dabar sėdinčią virtuvėje ir nebeskiriančią vanilės nuo česnako. Tai buvo baisu. Tikrai baisu. — Julija, neprašau grįžti dėl savęs, – Kirilas pakėlė akis. – Bet padėk mamai. Ji net gaminti bijo. Užvakar mėgino sriubą – per daug druskos, net nepajuto, kol man neatnešė paragauti. Ji išsigandusi. — Kuo padėsiu? – Julija karčiai šyptelėjo. – Juk „nevykėlė“. Net prie puodų neprileisdavo. — Tu – vienintelė jos viltis. Ji to nepasakys, per didelė savigarba. Bet mačiau, kaip ji žiūrėjo į tavo tuščią lentyną šaldytuve. Kitą dieną Julija grįžo. Ne todėl, kad atleido, bet todėl, kad jautė keistą, beveik giminės atsakomybę. Visgi, Rima Markūnienė – jos gyvenimo dalis, kad ir kieta kaip kaktusas. Butas kvepėjo keistai. Nebuvo įprasto kepinių ar troškintų daržovių kvapo. Kvėpėjo dulkėmis ir… liūdesiu. Julija ėjo į virtuvę. Ten, prie stalo, sėdėjo Rima Markūnienė. Atrodė pasenusi dešimčia metų. Plaukai, anksčiau idealiai sušukuoti, buvo neatsargiai surišti. Prieš ją – puodelis arbatos. Ji tiesiog žiūrėjo į jį, nelietė. — Laba diena, Rima Markūniene, – ramiai ištarė Julija. Anyta krūptelėjo, lėtai pakėlė galvą. — Atėjai pašiepti? – balsas skambėjo nublankusiai. – Na, pirmyn. Gali kept savo padą, vis tiek neskirsiu jo nuo žuvies filė. Julija padėjo krepšį ant grindų ir priėjo arčiau. Matė, kad anytos rankos, tos pačios, kurios galėjo per minutę išfiletuoti žuvį kaip chirurgė, smulkiai drebėjo. — Ne pašiepti atėjau. Gaminti. — Kam? – Rima Markūnienė nusisuko į langą. – Nieko nejaučiu. Pasaulis pilkas, Julija. Kaip atjungtų garsą ir spalvą. Kramtau duoną – vata. Geriu kavą – karštas vanduo. Kam gadinti produktus? Julija giliai įkvėpė ir nusivilko paltą. — Tam, kad būsiu jūsų liežuvis. Ir nosis. Jūs sakysit, ką daryt, o aš ragausiu. Rima Markūnienė karčiai nusijuokė. — Tu? Tu net čiobrelio nuo mairūno neskiri džiovintų. — Tai išmokysit. Jūs gi profė. O gal jau pasidavėt? Anyta nutilo. Ilgai žiūrėjo į rankas, tada į Juliją. Jos akyse mirktelėjo sena – pikta, išdidi, bet gyva – kibirkštis. — Net peilio nemoki laikyti – susipjaustysi iškart. — Tai klijuosit pleistrą, – Julija priėjo prie šaldytuvo ir ryžtingai jį atidarė. – Turim jautienos, vis dar guli. Ką darysim? Burginjoną? Rima Markūnienė lėtai atsistojo. Priėjo prie viryklės, liesdama šaltą kaitlentę. — Burginjonui svarbi apkepimas – pluta, o ne degęs. O tu… tu gi viską ištroškinsi. — Tad prižiūrėkit, – Julija traukė mėsą ir lentelę. – Sėskit šalia. Ir vadovaukit. Tik be įžeidimų, gerai? Aš stažuotoja, ne bokso kriaušė. Anyta sunkiai įsitaisė prie stalo. Žiūrėjo, kaip Julija negrabiai ima peilį. — Kitaip imk, – staiga trumpai tarė. – Nykštis ant nugarėlės, smilius šone. Nespausk visa ranka, dirbk riešu. Mėsa turi „jausti“ metalą, ne tavo jėgą. Julija pataisė pirštų padėtį. — Taip? — Geriau. Riek mažais kubeliais, 3 cm. Jei bus nelygūs – išvirs skirtingai. Čia bazė, Julija. Viskas nuo to prasideda. Taip prasidėjo pirmoji keista jų pamoka. Julija pjaustė, kapojo, kepė. Rima Markūnienė sėdėjo šalia, nosys trūkčiojo iš įpročio, bet veidą iškreipdavo skausmas – kvapo nėra. — Dabar vyną, – įsakė anyta. – Supilk truputį į puodą, nugarink alkoholį. Julija supylė. Puode sušnypštė, po virtuvę nusklaidė tirštas, sodrus vynuogių ir šilumos aromatas. — Kaip kvepia? – tyliai paklausė Rima. Julija sustojo, įkvėpė. — Kvepia… lyg baigiasi vasara ir prasideda miško lietus. Rūgštelė, bet šiltas saldumas. Rima Markūnienė užsimerkė. Lūpos krutėjo, tarsi kartotų Julijos žodžius, bandydama atgaivinti atminty užmirštą kvapą. — Tai taninai, – suniurzgė. – Gerai. Dėk žiupsnį cukraus balansas skoniui. — Dabar? – Julija ragavo šaukštu padažą. – Skoniai geri. Vis tiek, kažko trūksta. Lyg aštrumo… — Garstyčių, – nežiūrėdama atkirto anyta. – Visai truputį, peilio smaigaliu. Dižono. Ji duos gylio natos. Julija įdėjo. Paragavo. Akys išplėtė. — Oho… Dabar visai kitas reikalas! Kaip jūs taip darot? Net neparagavot! Rima Markūnienė pirmąsyk per tiek laiko nusišypsojo – silpnai, vos matomai. — Atmintis, vaikeli. Skonis ne tik liežuvis. Mano galvoje – tūkstančiai kulinarijos knygų tomų. Visą vakarą jos praleido virtuvėje. Kirilui grįžus, ant stalo garavo puodas su kvapniu troškiniu. — Oho! – Kirilas stabtelėjo prie durų. – Koks kvapas! Mama, vėl sveika? Rima Markūnienė sėdėjo kėdėje, pavargusi, bet rami. — Ne, Kirilai. Gamino Julija. Aš tik „trukdžiau“ patarimais. Kirilas nustebęs žiūrėjo į žmoną. Julija jam pamerkė, valydama rankas į prijuostę. — Sėsk. Tik nebandyk pasakyti, kad persūdyta. Mes su Rima Markūniene nusvėrėm kiekvieną žiupsnį. Kol Kirilas kirto antrą porciją, Rima Markūnienė tyliai tarstelėjo, žiūrėdama į tuštumą: — Žinai, Julija… Kodėl tada tavo antį išmečiau? Julija sustingo su lėkšte. — Kodėl? Rima Markūnienė pakėlė į ją akis, ir Julija išvydo tai, ko niekada nesitikėjo – baimę. Paprastą žmogišką baimę. — Nes jei būtum pagaminus tobulai, būčiau likusi nereikalinga. Visiškai. Sūnus užaugo, jis turi savo gyvenimą, savo žmoną. O aš… aš virėja. Jei nekaitinu žmonių, manęs nėra. Aš tiesiog sena moteris, užimanti nereikalingą kambarį. Norėjau parodyti, kad be manęs neįmanoma. Kad čia – mano teritorija. Julija lėtai padėjo lėkštę. Niekada negalvojo apie anytą iš šios pusės. Jai Rima atrodė kaip nepajudinamas monolitas, diktatorė. O iš tikrųjų – tik išsigandusi moteris, besikabinanti už puodų kaip už gelbėjimosi rato. — Niekada nebūsit nereikalinga, Rima Markūniene, – tyliai tarė Julija, priartėdama. – Kas gi mane išmokys teisingai laikyti peilį? Supratau šiandien, kad apie maistą apskritai nieko nežinau. Rima Markūnienė nusišluostė nosį ir staiga ištiesė nugarą, atgaudama įprastą griežtą išraišką. — Teisingai. Rankenos vis dar kaip kablys. Rytoj pradėsim su teisingu plikytu kremu. Jei dar kartą pilsim standiklį – išvarysiu iš virtuvės. Julija nusijuokė. — Sutarta. Tik jei pavyks – prašysiu jūsų firminio medaus torto recepto. — Pamatysim, kaip elgsiesi, – subambėjo anyta, bet jos ranka akimirksniui pridengė Julijos ranką ant stalo.

Ačiū, kad atėmėte net teisę suklysti? Savo namuose… Mano namuose, ramiai, bet labai užtikrintai

Uncategorized

050

„Turėjau įsigyti atskirą šaldytuvą, kad mama nevogtų mano pirktų produktų” – pasakoja Aistė. „Situacija tiesiog absurdiška, bet nėra išeities. Net nepykstu dėl buto pardavimo ir pinigų pasidalinimo. Tačiau mama tam visiškai priešinasi.“ Aistė neseniai atšventė 24-ąjį gimtadienį. Baigė universitetą, susirado darbą, bet kol kas neištekėjusi. Gyvenimas nuosavuose namuose jai nėra lengvas. Aistė turi pusę buto – anksčiau jis priklausė jos tėčiui. Ji ir mama paveldėjo jį lygiomis dalimis, kai Aistei buvo keturiolika. Prieš dešimt metų šeima išgyveno sunkų laikotarpį – liko be maitintojo. Aistės mama atsisakė darbo dar tada, kai dukra buvo maža. Ji nusprendė net neiti motinystės atostogų, nes sutuoktinis uždirbdavo pakankamai. Moteris rūpinosi namais, o po tėčio mirties verkė: „Kas priims į darbą keturiasdešimtmetę? Valytoja nebent…“ Aistė tęsia savo istoriją: „Gaudavau našlaičių pensiją, bet mama negalėjo atsisakyti apsilankymų grožio salonuose ar naujų daiktų, nors sunkiai sudurdavome galą su galu. Iš pradžių ją rėmė dėdė, bet ir jam įgriso padėti.“ Mano dėdė pasakė mamai (Ingrida), kad ji privalo susirasti darbą. Jis turi savų vaikų ir negali išlaikyti visų. Maždaug po metų Ingrida namus parsivedė vyrą – Vidmantą. Mama pasakė, kad dabar jis gyvens su mumis. Ji norėjo spręsti pinigų trūkumą savitu būdu – ištekėti. Vidmantas tikrai gerai uždirbo, bet su podukra nesutarė. Vidmanto žodžiai: „Tu tik valgai. Geriau užsiimtum skalbimu ar tvarkymu. Kam tau tos pamokos? Nori į universitetą? Kokį universitetą – reikia dirbt. Ką manai, kad visą laiką tave išlaikysiu?“ Aistė nieko negalėjo atsakyti. Taip, ji gaudavo našlaičių pensiją, bet pinigus valdė mama. Ingrida nenorėjo ginti dukros nuo patėvio – bijojo netekti maitintojo. „Kaip gyventi be jo?“ – klausė Aistės. „Nesipykt, paklausyk jo ir daryk, ką liepia. Jis – šeimos maitintojas.“ Aistei pavyko stoti į universitetą ir susirasti darbą. Visą laiką ją laikė papildoma našta, patėvis nuolat skaičiavo, kiek išleidžia jos išlaikymui. „Po pusmečio darbo sugebėjau nusipirkti nuosavą šaldytuvą“, – pasakoja Aistė. „Pastatiau jį savo kambaryje – patėvis užrakino virtuvinį.“ „Turi darbą? Pats save išlaikyk!“ – mestelėjo Vidmantas. Mama vėl tylėjo. Net tada, kai Vidmantas rodė sąskaitas už komunalines paslaugas ir reikalavo padengti viską, ką per metus išleido. Po kurio laiko patėvis neteko darbo. Jis ir Ingrida pradėjo puldinėti Aistės šaldytuvą. Mokesčiai už namą irgi griuvo ant Aistės pečių. Iš pradžių ji susimokėjo. Bet patėvis metus sėdėjo be darbo – Aistei nusibodo, tad uždėjo spyną ant šaldytuvo. Aišku, mamai tai nepatiko, ji aiškino, kad Vidmantas visą laiką juos išlaikė. Aistė pasakė: „Jei nori, padėk man. Nesu pirma, kuri pradeda dalinti viską šiame bute. Eik į darbą.“ Patėvis neseniai išsikraustė iš namų. Mama pavargo nuo vyro, kuris nebeatneša pinigų. Tačiau dukra vis dar nelaiko savo šaldytuvo atrakinto. Mano, kad ir Ingrida turėtų susirasti darbą. Ką jūs manote, ar ji teisi?

Turėjau atnešti atskirą šaldytuvą, juokiasi Ieva. Žinau, skamba kaip scena iš kokio nors tragikomiško

Uncategorized

044

– Tėveli, juk prisimeni Nadieją Aleksandrovną Martinenko? Šiandien jau vėlu, o rytoj atvažiuok pas mane — supažindinsiu tave su savo jaunesniuoju broliu ir tavo sūnumi. Viskas. Iki pasimatymo Berniukas miegojo tiesiai prie jos durų. Irina nustebo: kodėl vaikas taip anksti miega svetimame daugiabučio koridoriuje? Ji jau dešimt metų buvo mokytoja ir negalėjo tiesiog nueiti pro šalį. Moteris pasilenkė, švelniai sukrėtė vaiką už lieso peties: – Ei, jaunuoli, kelkis! – Ką? – berniukas negrabiai atsikėlė. – Kas tu toks? Kodėl čia miegi? – Aš nemiegu. Tiesiog… pas jus kilimėlis minkštas. Atsisėdau ir netyčia užsnūdau, – atsakė jis. Irina šiame name gyveno tik pusę metų. Butą nusipirko po skyrybų su vyru. Kaimynų beveik nepažinojo, bet buvo aišku, kad vaikas ne iš šio namo. Berniukui buvo apie 10-11 metų, apsirengęs senais, bet švariais drabužiais. Jis trepsėjo vietoje ir vis dairėsi. Irina suprato, kad jam reikia į tualetą: – Bėk greičiau. Man reikia į darbą, – ji įleido jį į butą. Jis nepatikliai žiūrėjo į ją savo neįprastomis šviesiai mėlynomis akimis. „Labai retas atspalvis“, – staiga pagalvojo ji. Kol svečias, išėjęs iš tualeto, plovėsi rankas vonioje, Irina jam paruošė sumuštinių su dešra. – Paimk, užkąsk. – Ačiū! – svečias jau stovėjo tarpduryje. – Jūs mane išgelbėjote. Dabar kantriai palauksiu. – O ko tu lauki? – paklausė Irina. – Senelės Antoninos Petrovnos. Ji gyvena šalia jūsų. Gal pažįstate? – Antoniną Petrovną šiek tiek pažįstu, bet ją užvakar išvežė į ligoninę greitąja. Grįždama iš darbo mačiau, kai ją nešė ant neštuvų. – Į kurią ligoninę? – sunerimo berniukas. – Vakar budėjo 20-oji miesto ligoninė. Greičiausiai ten ją nuvežė. – Supratau. O kaip jus vadina? – pagaliau sumanė susipažinti berniukas. – Irina Fiodorovna, – atsakė jau skubėdama moteris. Darbo metu Irina paskendo mokykliniuose rūpesčiuose, bet galvoti apie berniuką nenustojo. „Matyt, manyje pabudo neišsipildęs motinystės instinktas“, – liūdnai pagalvojo Irina. Ji neturėjo vaikų, todėl ir išsiskyrė su vyru. Ramiai paleido jį pas moterį, kuri jam pagimdė dukrą. Ilgosios pertraukos metu Irina paskambino į ligoninę ir sužinojo, kad kaimynė – močiutė – patyrė insultą, prognozė nelabai gera – visgi 78 metai. Po darbo ji vėl pamatė berniuką savo laiptinėje. Jis sėdėjo ant palangės. – O aš jūsų laukiu, – apsidžiaugė vaikas. – Močiutės dar greit nepaleis, manęs pas ją neįleido. Irina paklausė, kaip jį vadina. Pasirodo, jis – Fiodoras. Jis taip ir pasakė: “Aš Fiodoras, ne Fedia”. Nupraustam ir pamaitintam svečiui Irina iš karto uždavė klausimus: – Iš namų pabėgai? Teta turbūt išprotėjo iš nerimo? – Aš neturiu tėvų. Gyvenu pas tetą. – Tai teta tikrai turėtų jaudintis, – susirūpino Irina. – Ne. Pasakiau, kad važiuoju pas močiutę, tik ji nežino, kad močiutė ligoninėj. Nenoriu pas ją, nors gera, beveik nevartoja. Bet dėdė kasdien girta, tada piktas. Jie turi keturis vaikus, tuoj penktas bus, o aš dar čia. Sakė, kad perduos mane vaikų namams, ten nenoriu. Ar labai jums trukdau? Mama sakė, kad esu hiperaktyvus, visas į tėvą ir toks pat šviesiaakis. Mamos jau nėra dveji metai. – Kaip vadino tavo mamą? – Nadieja Aleksandrovna Martinenko. Ji buvo gera ir graži. Dirbo direktoriaus sekretore kažkokiame chemijos fabrike, nepamenu pavadinimo. – O tėtis? – sunerimo Irina. – Nebuvo tėčio. Niekada nebuvo, – liūdnai atsakė Fiodoras. Irina staiga suprato, kodėl ją taip sujaudino susitikimas su šiuo mėlynakiu berniuku. Akys! Tokias akis matė tik vieno žmogaus. Ir tas žmogus – jos tėvas. Ir tas žmogus, jos tėvas, buvo fabrikos direktorius! Irina susijaudinus net sulaikė kvėpavimą: „Direktoriaus ir sekretorės romanas – ar gali būti banaliau? Ar jis žinojo, kad sekretorė pagimdė jam sūnų? Ar pastebėjo jos dingimą iš savo priimamųjų? O ji? Ji pavadino sūnų jo vardu, tai reiškia, labai mylėjo…“ Irina buvo vienintelė šeimoje. Nors vaikystėje svajojo apie brolį ar seserį. – Užeik, prašau, į parduotuvę duonos. Parduotuvė per gatvę, – Irina išsiuntė Fiodorą. Ji iškart paskambino tėvui: – Tėveli, juk prisimeni Nadieją Aleksandrovną Martinenko? Šiandien jau vėlu, o rytoj atvyk pas mane. Supažindinsiu tave su savo jaunesniuoju broliu ir tavo sūnumi. Viskas. Iki. Rytoj! – pasakė Irina ir padėjo ragelį. – Tau paklojau ant sofos svetainėje. Nusiprausk ir eik miegoti, – pasakė Irina grįžusiam berniukui. Ji miglotai įsivaizdavo, kas bus toliau? Bet puikiai žinojo: broliuko girtuokliaujantiems giminaičiams ar į vaikų namus neatiduos! Tėvas atvažiavo anksti ryte. Paprastai Irina per išeigines ilgai miega, bet šįkart atsikėlė anksti. Naktį beveik nemiegojo. Irina tėvą mylėjo. Jis visada buvo šalia, žinojo apie visas jos problemas, kitaip nei motina. Nuo pat vaikystės jis buvo jos gelbėtojas, visada ją palaikė. Tik jis pritarė jos sprendimui stoti į pedagoginį, kai motina isterikavo ir rėkė, kad ten eina tik neišmanėliai. Motina save neišmanėle nelaikė, nors buvo iš kaimo kilusi. Ir būtent tėvas palaimino Irinos santuoką iš didelės meilės, vėliau ramino po skyrybų. Meilė Tėvas buvo kaip visada: tvarkingas, ramus, išlygintomis kelnėmis, blizgančiais batais. Prabangūs, bet neryškūs kvepalai papildė sėkmingo žmogaus įvaizdį. – Na ką tu čia prigalvojai? Broliuką suradai? Blogai miegojau, jaudinausi, – pradėjo jis vos įžengęs. – Ramiai, tėti, svečias dar miega, – Irina nusivedė tėvą į virtuvę. – Papusryčiaukim, turbūt alkanas? Per pusryčius ji viską papasakojo. – Kažkaip keista visa tai! – atsakė tėvas. – Taip, turėjau sekretorę Nadieją Martinenko, protinga, jauna, graži. Į mane žiūrėjo įsimylėjusiomis akimis. Aš, nors ir vyresnis, bet vyras, tad žavėjausi jos dėmesiu! Pripažįstu, neatsilaikiau. Supranti – visiškai ištikimų vyrų reta. Žinoma, glostė jos simpatija. Kaltas – ne šventasis. Bet palikti tavo motinos nė negalvojau. Kartą Nadieja šiaip paklausė, ar nenorėčiau sūnelio? Atsakiau, kad turiu dukrą, o sūnui jau per vėlu. Netikėtai jos motina susirgo. Ji pasiėmė ilgalaikes atostogas, išvažiavo į savo kaimą. Laikinai vietoje jos priėmė vyresnę moterį. Nadieja grįžo gal po metų – tiksliai neprisimenu. Atrodė atsigavusi, kaip sunokęs obuolys. Juokais paklausiau: gal ištekėjai? Atsakė, kad taip, ištekėjusi ir sūnelį pagimdžiusi. Vyras geras. Nuomojasi butą. Dokumentuose pavardė – Martinenko. Bet juk dabar visi gyvena civilinėse santuokose. Toliau bendravom tik darbo reikalais, be jokio intymumo. Ji gyveno savo gyvenimą – aš savo. Prieš trejus metus Nadieja susirgo, ilgai sirgo, o paskui netikėtai mirė. Sužinojau pasirašydamas pagalbos išmokos dokumentus. Gaila, jauna buvo. Bet, brangioji, sūnaus man nelipdyk. Juk ji turėjo vyrą, – baigė išpažintį tėvas. Tuo metu nubudo svečias. Jis, kaip mandagus vaikas, užsuko į virtuvę pasisveikinti. Ir tada tėvas staiga pabalo. Jie būdami šalia buvo ypač panašūs. – Susipažinkime!.. – pasiūlė tėvas ir pirmasis ištiesė drebantį nuo jaudulio delną. – Fiodoras Mykolajevičius. – Fiodoras Fiodorovičius Martinenko, – atsakė berniukas ir pasitikėdamas padavė ranką. Tuo pačiu metu jie vienodai nustebę kilstelėjo antakius. – Šiandien mane supa tik Fiodorai, – sujaudinta nusišypsojo Irina. Jaunesnysis Fiodoras nuėjo praustis, o vyresnysis žiūrėjo į dukrą. – Nieko nesuprantu. Juk aš toks pats buvau vaikystėje… O ji sakė ištekėjusi ir pagimdžiusi vaiką nuo vyro? – Ji neištekėjo. Išvyko namo, kad slapta nuo tavęs pagimdytų, – paaiškino Irina. – Paklausk buhalterijoje, kada ji buvo motinystės atostogose. Santuoką sugalvojo, kad tau sąžinė neskaudėtų. Aišku, ji labai mylėjo. Fiodoras tikina, kad niekada neturėjo tėvo. Supranti – niekada! – Palauk, dar viena nesutapimas: Nadieja neturėjo nei sesers, nei brolio. Buvo viena motinai. Beje, jos motinos taip pat jau seniai nėra. Iš kur teta ir močiutė? – susimąstė tėvas. Jam atsakė Fiodoras, kuris jau stovėjo tarpduryje ir girdėjo jų pokalbį: – Jūs apie mano mamą? Teta Valė man ne tikra teta – tolima giminaitė. Su mama jau gulėjo, kai jie atvyko į miestą. O močiutė Tonė – teta Valės motina. Kai mama mirė, teta Valė paėmė mane pas save. Kur man dėtis? Iš nuomojamo buto turėjome išeiti. Štai giminės ir paėmė. Jie net gauna pinigų už mane. Dėdė visai pyksta, kad per mažai. Bet jus prisimenu, Fiodorai Mykolajevičiau! Mamos nuotrauka su jūsų atvaizdu visada stovėjo ant veidrodžio. Vėliau – albume. Pirmiausia maniau, kad žymus aktorius iš mamos mėgstamiausių. Klausiau, kas tas vyriškis. Pažadėjo papasakoti, kai paaugsiu. Irina pamaitino Fiodorą pusryčiais ir išleido į rytinį kino seansą. Kino teatras buvo netoli namų. – Na, tėti, dar turi abejonių? – paklausė Irina. – Veikiausiai ne, bet teks daryti DNR tyrimą. Giminystę reikės įrodyti per teismą, – atsakė tėvas. Toliau sekė isterija, tariama hipertenzinė krizė ir kone priešinfarktinė būklė Liudmilai Ivanovne – Fiodoro Mykolajevičiaus žmonai. Tiesa, greitai nusiramino ir išvyko ilsėtis prie jūros. Tik po kiek laiko išdrįso pamatyti berniuką. Fiodoras jai patiko, bet auginti nenorėjo. Į svečius – prašom, visam laikui – ne! Sveikata neleidžia, nervai silpni. – Padėjėją namuose turiu, bet ji nėra auklė! – sakė ji. Niekas ir nereikalavo. Fiodoras Mykolajevičius daug laiko leido su sūnumi, jam tai buvo džiaugsmas. Vis pastebėdavo panašumą: abu nemėgo manų košės, bet labai mylėjo kates. Tik žmonai buvo alergija katėms, o jaunėlis Fiodoras niekada neturėjo nuosavo buto, kad galėtų parsinešti kačiuką. Abu šiek tiek šveplavo, net balsu. Ir ką jau kalbėti apie išvaizdą… Galiausiai buvo baigti visi tėvystės įteisinimo formalumai, tai užtruko apie du mėnesius. Fiodoras Mykolajevičius atėjo pas Iriną, pasikvietė Fiodorą ir pasakė: – Nuo šios dienos tu pagal įstatymą esi mano sūnus. Štai tavo nauji dokumentai. Suprask, tu visą laiką buvai mano sūnus, bet anksčiau apie tave nežinojau. Atleisk man, jeigu gali! Negaliu priversti tavęs vadinti mane tėčiu, sakyk kaip nori. Tik žinok: tu šiame pasaulyje jau ne vienas. Turi apsaugą ir atramą – aš tavo tėvas. Turi Iriną – savo seserį. – O aš iš karto supratau, kad jūs mano tėtis, – nusišypsojo Fiodoras. – Kai pirmąkart jus pamačiau. – Dieve, kokie vaikai dabar sumanūs, – pasakė tėvas ir apkabino sūnų. Irina pastebėjo tėvo ašaras, bet jis greitai susitvardė. Fiodoras liko gyventi su Irina, bet retkarčiais lankėsi pas Liudmilą Ivanovną, o tėvas atvykdavo kasdien. O dar jie su Irina pasiėmė kačiuką… Vienas senukas prie parduotuvės už dyką dalijo kačiukus – Fiodoras išsirinko patį silpniausią. Jį pavadino Murziku. Tą akimirką Fiodoras jautėsi laimingiausiu žmogumi pasaulyje! PS: Fiodoras Mykolajevičius pastatė baltą marmuro paminklą Nadiejai. Jiedu su Fiodoru dažnai atvyksta prie jos kapo, atveža gėlių. Kartą, atvežus šviežių gėlių, Fiodoras pasakė: – Žinai, tėti, mama man, likus dienai iki jos mirties… Ji sakė, kad per daug neverkčiau. Ji nedings visai, tik pereis į kitą pasaulį ir ten prižiūrės mane. Dar ji sakė, kad stengsis net iš ten padėti man visame kame. Ir tik dabar aš supratau: tai ji viską taip sudėliojo, kad mane surastų Irina, o vėliau ir tu! Žinau tai tikrai! Tiki manimi, tėti? – Žinoma, tikiu, – atsakė tėvas.

Tėti, juk tu atsimeni Nadą Aleksandravičiūtę? Dabar jau vėlu, bet rytoj atvažiuok pas mane.

Uncategorized

015

Man buvo 36-eri, kai sulaukiau pasiūlymo dėl paaukštinimo įmonėje, kurioje dirbau beveik aštuonerius metus – ne šiaip paaukštinimo, o perėjimo iš operacinės pareigybės į regiono koordinatorės vaidmenį, su gerokai didesniu atlyginimu, neterminuota sutartimi ir geresnėmis sąlygomis, tačiau dvi dienas per savaitę reikėjo vykti į miestą už valandos kelio, nakvoti ten ir grįžti kitą dieną – grįžusi pasidalijau naujienomis, įsitikinusi, kad vyras apsidžiaugs, bet jis pareiškė, kad tokia karjeros galimybė – bloga mintis šeimai, primygtinai reikalavo atsisakyti, ir galiausiai, norėdama išsaugoti santuoką, atsisakiau visko – po kelių mėnesių jis vis tiek paliko mane dėl kitos, o aš likau tame pačiame darbe, su ta pačia maža alga ir per vėlai supratau, jog niekada nereikia atsisakyti savo svajonių dėl vyro.

Man yra 36-eri, kai man pasiūlo paaukštinimą įmonėje, kurioje dirbu beveik aštuonerius metus.

Uncategorized

029

Kam tau esi reikalinga su priedu?

Ar tu tikra, dukra? Ieva uždėjo ranką ant mamos delno ir nusišypsojo. Mama, aš jį myliu. Ir jis mane myli.

Uncategorized

Prieš kelis mėnesius pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne dėl noro būti žinomai ar siekio dėmesio, bet tiesiog todėl, kad man malonu: filmuoju receptus, dalinuosi kasdienėmis akimirkomis su dukra ir mažais namų momentais, viskas paprastai ir natūraliai, be jokio režisavimo ar profesionalumo. Tačiau vos tik pradėjusi, susidūriau su vyro nepasitenkinimu – prasidėjo priekaištai, nepasitikėjimas ir ginčai dėl kiekvieno įrašo, nors didžioji dalis mano 99 sekėjų – tai giminaičiai, draugai ir pažįstami. Dabar prieš kiekvieną publikaciją jaučiu įtampą ir nuolatinius įtarimus, o hobis tapo nesutarimų šaltiniu. Ką daryti tokioje situacijoje?

Keistas sapnas užgriuvo mane prieš kelis mėnesius, kai pradėjau daryti turinį socialiniuose tinkluose.

Uncategorized

015

Man 60 metų, o po dviejų mėnesių švęsiu 61-ąjį gimtadienį. Tai ne apvali sukaktis – ne 70 ar 80-asis jubiliejus, bet man ši diena labai svarbi. Noriu ją paminėti iš tikrųjų – ne greita torto ceremonija ar „šiaip sau“ pietūs, o tikra, gražiai suplanuota šventė: vakarienė, išpuoštos stalo dekoracijos, serviruoti stalai, padavėjai, švelni muzika. Noriu pajusti, kad esu gyva, įvertinta, dėkinga už viską, ką patyriau. Tačiau mano vaikai tam prieštarauja. Auginau du sūnus – abu gyvena su manimi, kartu su savo šeimomis ir vaikais. Namai visada pilni: triukšmas, įjungtas televizorius, lakstančios anūkės, pokalbiai, ginčai. Myliu juos – bet man trūksta ramybės, neturiu nei akimirkos vienumoje, niekada nesu viena. Jie dirba, tačiau iš tiesų vis dar visas išlaidas dažniausiai dengiu aš – iš pensijos, vyro palikimo ir mažo verslo, kurį dar turiu. Moku už komunalinius, pirkinius, remontus, ir dažnai “laikiną pagalbą”, kuri tampa nuolatine. Padėti man niekada nebuvo sunku. Bet sāka kelti nerimą, kad, atrodo, jie sprendžia vietoj manęs. Kai pranešiau, kad noriu gimtadienį švęsti su švente, jie pasakė, kad tai pūtimas vėjui pinigų. Kad, esą, tokiame amžiuje neverta leisti pinigų stalams, maistui ar padavėjams. Kad geriau tas lėšas duočiau jiems – investicijoms ar būtinoms reikmėms, „naudingesniam tikslui“. Kalbėjo taip, tarsi esu neatsakinga su savo pačios pinigais. Paaiškinau, kad nesiskolinsiu ir kad apie šią šventę galvoju jau seniai, bet jie nesiklausė – tik toliau įrodinėjo, jog tai bereikalingos išlaidos. O vienas iš jų ištarė: „Mama, šitas laikas jau nebėra apie tave.“ Ši frazė įskaudino labiau, nei tikėjausi. Pradėjau galvoti apie dalykus, kuriuos visada tylėjau: kad kartais noriu pabūti viena savo namuose, kad pasiilgau tylos ryte, kad norėčiau, jog grįžus namo svetainė nebūtų pilna žmonių, kad galėčiau pati nuspręsti neatsiskaitinėdama. Net kartais pagalvoju pasakyti jiems ieškotis savo būsto – ne iš pykčio, o todėl, kad jaučiu, jog savo pareigą atlikau. Tačiau tada apima kaltė. Bijau, kad atrodysiu savanaudė. Nenoriu bartis ar „išvaryti“ nieko iš namų dėl vieno vakaro. Tiesiog noriu žinoti: ar išties klystu norėdama švęsti? Norėdama kartais tylos? Norėdama, kad pinigai būtų panaudoti ir man pačiai? Rašau, nes pati nebežinau, ką daryti – ar pastovėti už save, ar vėl nusileisti? Ar teisinga žengti pirmyn ir surengti šventę, nors jie tam priešinasi? Kaip manote jūs – ar blogai, kad noriu švęsti gimtadienį taip, kaip noriu, ir kad noriu, jog mano namai bei pinigai nebūtų „bendras sprendimas“?

Man jau šešiasdešimt metų, o už dviejų mėnesių švęsiu šešiasdešimt pirmąjį gimtadienį. Tai nėra nei apvali