Zibainis

Tai ne tavo namai Aliona liūdnai apžvelgė namą, kuriame užaugo nuo pat vaikystės. Sulaukusi vos aštuoniolikos, ji jau buvo visai nusivylusi gyvenimu. Kodėl likimas jai toks negailestingas? Močiutė mirė, į universitetą įstoti nepavyko, nes egzamino metu šalia sėdėjusi mergina viską nusirašė nuo jos, o pateikdama užduotį, dar ir kažką pakuždėjo egzaminuotojui. Tas suraukė antakius, liepė Alionai parodyti atsakymus ir paskelbė, kad ji šalinama iš egzamino dėl nusirašinėjimo. Nieko įrodyti nepavyko. Vėliau išaiškėjo, kad ta mergina – vietinio turtuolio duktė. Argi prieš tokius pakovosi? Ir štai, po visų nesėkmių, jos gyvenime netikėtai pasirodė mama su dviem tikraisiais broliais ir naujuoju vyru. Kur jie visi tiek laiko dingo? Alioną užaugino močiutė – mama buvo su ja tik iki ketverių. Ir iš tų laikų jokių šviesių prisiminimų neliko. Kol tėtis dirbo, mama palikdavo ją vieną ir leisdavosi ieškoti pramogų. O ištekėjusi toliau ieškojo „verto vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei vėliau, kai Alionos tėvas netikėtai mirė. Likusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo. Susirinko daiktus, paliko ketverių dukrą ant motinos namų slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro paliktą butą, išvyko nežinia kur. Močiutė Rasa veltui bandė šaukti į jos sąžinę. Tamara užsukdavo retai, bet Aliona jos nedomino. Kartą, kai Alionai buvo dvylika, ji atvežė septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad mama perrašytų namą jos vardu. – Ne, Tomute! Nieko tu negausi! – griežtai atsakė motina. – Vat numirsi – vis tiek mano bus! – negailestingai išrėžė Tamara, piktai žvilgtelėjo į dukrą, kuri stebėjo viską iš gretimo kambario, susirinko Sviatoslavą ir trenkdama durimis išvažiavo. – Kodėl kiekvieną kartą, kai ji atvažiuoja, jūs ginčijatės? – paklausė tada Aliona močiutės. – Todėl, kad tavo mama – savanaudė! Blogai ją auklėjau! Per mažai plakiau! – piktai atsakė Rasa. Močiutė netikėtai susirgo. Ji niekada nesiskundė sveikata. Bet vieną dieną, grįžusi iš mokyklos, Aliona rado visada triūsiančią močiutę išbalusią, sėdinčią balkone. Aliona dar niekada nebuvo mačiusi močiutės sėdinčios be darbo. – Kas atsitiko? – sunerimo ji. – Kažkaip bloga… Iškviesk greitąją, Alionuška… – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašelinės… mirtis. Paskutines dienas Rasa praleido reanimacijoje – lankyti neleido. Išsigandusi dėl artimo žmogaus, Aliona beviltiškai surinko mamos numerį. Ta iš pradžių atsisakė atvažiuoti, bet išgirdusi, kad močiutė reanimacijoje, galiausiai sutiko. Bet spėjo atvažiuoti tik į laidotuves. O po trijų dienų po jų, pakišo Alionai testamentą: – Šis namas dabar priklauso man ir mano sūnums! Greitai atvažiuos Olegas. Žinau, kad su juo nesutariat. Taigi kuriam laikui pagyvenk pas tetą Galiną, gerai? Mamos balse nebuvo nė lašelio liūdesio. Rodės, ji net džiaugėsi, kad Rasa mirė – juk dabar ji – paveldėtoja! Sielvarto prislėgta, Aliona negalėjo prieštarauti motinai. Juolab, kad testamente viskas aiškiai užrašyta. Tad kurį laiką ji tikrai gyveno pas tetą Galiną – tėvo seserį. Bet ji buvo vėjavaikė ir dar nenustojusi svajoti apie turtingą vyrą, tad namie nuolat būdavo triukšmingų ir prisigėrusių svečių. Aliona negalėjo to pakelti. Dar kai kurie vyriškiai pradėjo rodyti jai dėmesį, nuo ko ji buvo sukrėsta. Apie viską pasipasakojusi savo vaikinui Pauliui, Aliona sulaukė netikėtos ir nudžiuginusios reakcijos: – Tik trūko, kad visokie seni diedai į tave žiūrėtų ar rankas tiestų! – tarė jis ryžtingai, nors jam buvo tik devyniolika, – Aš šiandien pat pasikalbėsiu su tėvu. Turime vieno kambario butą miesto pakraštyje. Tėvas pažadėjo, kad galėsiu ten gyventi, kai įstosiu į universitetą. Žodį ištesėjau, dabar jo eilė. – O ką aš čia turiu bendro? – nepatikliai atsakė Aliona. – Kaip tai? Mes abu ten kartu gyvensim! – Ar tavo tėvai su tuo sutiks? – Jie neturi kito pasirinkimo! Šiandien oficialiai tau pasipiršiu – ar sutinki būti mano žmona ir gyventi su manim vienoje bute? Aliona vos nepravirko iš laimės: – Žinoma – taip! Sužinojusi apie vestuves, teta apsidžiaugė, o motina net piktai sukando dantis: – Tai tu išteki? Tu žiūrėk kokia gudri! Į universitetą neįstojusi, kitaip veržiesi į gyvenimą! Pinigų neduosiu, žinok! Ir namas šis – mano! Tu nieko negausi! Tas mamos atsakymas skaudžiai sužeidė Alioną. Paulius vos suprato, kas atsitiko, kai ji atėjo pas jį raudanti. Verkiančią nuotaką jis parsivedė namo, kur kartu su tėvais bandė ją nuraminti ir girdė arbata. Andrius Simanavičius išklausė būsimos marti išgyvenimų, kurie per kelis mėnesius nutiko daugiau nei kitiems per visą gyvenimą. – Vargšė tu mano mergyte! Kas per moteris tokia! – susiėmė už galvos Pauliaus mama, išgirdusi, ką kalbėjo Tamara. – Mane kitkas domina… – susimąstė Andrius Simanavičius. – Ko ji taip dėl to namo dreba, jei yra testamentas, ir nuolat tau jį primena? – Nežinau… – sniaukštelėjo Aliona. – Dėl to namo su močiute vis ginčijosi, kai atvažiuodavo. Iš pradžių siūlė parduoti, vėliau reikalavo, kad močiutė perrašytų jai. Močiutė nesutiko. Sakė, jei perrašytų, su mama abu gatvėje liktume. – Keista! Sakyk, ar buvai pas notarą po močiutės mirties? – Ne, o kodėl? – Kad pripažintum paveldėjimo teises. – Bet paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Be to, mama turi testamentą. Jį mačiau – rodė. – Viskas ne taip paprasta, – atsakė Andrius Simanavičius. – Po savaitgalio kartu nueisim į notaro biurą. O dabar ilsėkis! Per šį laiką Aliona spėjo susitikti su mama. Ji atnešė dukrai kažkokius dokumentus ir bandė priversti pasirašyti, bet į situaciją įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašys! – O tu kas toks? Ji suaugusi, pati sprendžia! – piktai atkirto sudirgusi Tamara. – Aš jos būsimas vyras ir manau, kad tai gali jai pakenkti. Kol kas jokie dokumentai nebus pasirašyti. Tamara prasiveržė įžeidinėjimais, tačiau nieko negavusi, turėjo išeiti. Ši situacija tik dar labiau patvirtino Andriaus Simanavičiaus įtarimus. Po kelių dienų jie nuėjo pas notarą: – Atidžiai klausyk, ką jis sakys, ir prieš pasirašydama viską tikrink! – priminė jis. Tačiau notaras buvo sąžiningas. Jis priėmė Alionos pareiškimą, ir jau kitą dieną jie gavo atsakymą, kad Alionai atverta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rasa buvo sukaupusi sąskaitoje šiek tiek pinigų anūkei mokslams. Apie ją Aliona nieko nežinojo. – O dėl namo? – paklausė Andrius Simanavičius. – Namas prieš keletą metų buvo perrašytas dovanojimo sutartimi Alionai. Kitų dokumentų nėra. – Kaip dovanojimo sutartimi? – nustebo Aliona. – Močiutė kreipėsi į mus prieš kelerius metus, kad perrašytų namą jums. Neseniai jums sukako aštuoniolika, tad dabar galite laisvai disponuoti namu, kurį ji paliko. – O testamentas? – Testamentas rašytas prieš septynerius metus, o vėliau anuliuotas. Tikėtina, kad mama to nežino. Namas – jūsų, ir jūs turite teisę jame gyventi. Visi Andriaus Simanavičiaus nuogąstavimai pasitvirtino. – Ką dabar daryti? – sutrikusi paklausė Aliona. – Kaip ką? Pranešti mamai, kad namas tavo ir ji turi iš jo išsikraustyti. – Ji tikrai to nepadarys! Ji jau visus mano daiktus susikrovė, kad išmestų už durų! – Tam yra policija! Išgirdusi dukros žinią, Tamara įniršo: – Tu žiūrėk, motiną ruošiesi išvaryt! Pati nešdinkis! Galvoji, patikėsiu tavo pasakomis? Kas tau patarė? Tas tavo jaunikis su tėvu? Radot vienas kitą! Aš turiu dokumentą, pagal kurį turiu teisę į šį namą! Yra testamentas – aš paveldėtoja! – Būtent! Todėl iš ten nešdinkitės, kitaip sulaužysiu kojas, kad daugiau čia net nebandytumėt peržengti slenksčio! – prisidėjo Olegas, visa laiką piktai stebėjęs konfliktą. Andrius Simanavičius ir Aliona neišėjo. – Už grasinimus ir chuliganizmą tave gali patraukti atsakomybėn, – ramiai, bet tvirtai įspėjo Andrius Simanavičius. – Ką? Kas toks, kad mane mokytum? Dinkit iš čia! Namas tuoj bus parduotas! Netrukus atvažiuos pirkėjai apžiūrėti! Tačiau vietoj pirkėjų atvyko policija. Išaiškinę situaciją, jie pareikalavo pažeidėjų išsikraustyti, įspėjo apie atsakomybę. Tamara su vyru ir sūnumis buvo įsiutę, bet prieš teisėsaugą nepaėjo. Aliona grįžo į savo namus. Paulius nesutiko jos palikti vienos, baimindamasis, kad motinos vyras grasins, todėl persikėlė pas ją. Ir buvo teisus. Tamara su Olegu dar ilgai trukdė. Sužinojusi apie močiutės sąskaitą, Tamara kreipėsi į notarą ir bandė ją prisiteisti. Čia nieko nebebuvo galima padaryti – dalis pinigų liko jai. Bet namo gauti nepavyko, kad ir ką darytų. Mama paliko ramybėje tik tada, kai konsultavosi pas visus įmanomus teisininkus ir suprato, jog nebeturi šansų. Tada išvyko su šeima namo. Daugiau Aliona su ja nebebendravo. Aliona ir Paulius susituokė. Kitą vasarą ji įstojo į svajonių specialybę universitete, o trečiame kurse susilaukė pirmagimio. Ji buvo dėkinga vyrui ir jo šeimai už paramą sunkiausiuoju gyvenimo metu ir nugyveno laimingą gyvenimą. Autorė: Odeta

Tai ne tavo namai Eglė su liūdesiu peržvelgė namus, kuriuose užaugo. Jai buvo aštuoniolika, o gyvenimas

Uncategorized

Jau nebegaliu laukti vedybų: Lietuvos filologijos mokslų daktarės Alos meilės kelias nuo neištikimo vyro, vienišos motinystės ir kandidatų, iki aistringo romano su buvusiu studentu Vahidu iš Alžyro ir netikėto susitaikymo su likimu

2023 m. rugsėjo 12 d., antradienis Vis dažniau užčiuopiu savo širdyje klausimą ar man dar liko vilties

Uncategorized

Po lova radau vyro dėžę su moteriškais daiktais ir suvokiau, kad jie nepriklauso man

Mama, kodėl tu visada taip? balsas Ugnės griuvo tiesiai į ašarų ribą. Kiekvieną kartą tas pats scenarijus!

Uncategorized

013

Patogios močiutės Rasa Juodgalvienė nubudo nuo juoko. Ne nuo tylaus prunkštimo, ne nuo sulaikyto kikeno

Uncategorized

010

Leiskite šiai vakarui tapti paskutiniu, jis praleis jį nuostabiai. Pažvelgs į savo meilę, palinkės ilgų metų. O po to susigūžtų prie jos lango ir pasinertų į savo svajones, kad niekada negrįžtų…

Tegul šis vakaras taps paskutiniu, kad jis praleistų jį gražiai. Pažvelgs į savo meilę, palinksintų ilgą gyvenimą.

Uncategorized

036

Ar Orchidė Kaltinama? – Istorija apie sudaužytas viltis, neištikimą meilę ir mamos širdgėlą: kai gėlė tampa šeimos dramų liudininke, o gyvenimas padovanoja naują pradžią su kuklia laime vietoje žibančios gražuolės – ar tikrai orchidėja kalta dėl sūnaus skyrybų, nelaimingos meilės ir vėlyvos laimės paieškų?

AR NE ORCHIDĖ KALTA? Rūta, paimk tą orchidėją, kitaip išmesiu, Jurgita abejingai pakėlė permatomą vazonėlį

Uncategorized

014

Steponas išgelbėjo benamį katinėliuką – po mėnesio jo butas tapo nepažįstamas!

2025m. spalio 12d. Rytas vėl prasidėjo 7 val. ryškus laikrodis, šalta kava, naktį nenukrypo dar šalia

Uncategorized

051

– Kol parduodame butą, pagyvenk senelių namuose, – pasakė duktė Liudmila ištekėjo labai vėlai. Tiesa ta, kad ilgai nesisekė, ir keturiasdešimtmetė moteris jau nebesitikėjo sutikti, jos manymu, verto žmogaus. Keturiasdešimt penkerių Eduardas pasirodė tikras princas. Jis buvo kelis kartus vedęs ir turėjo tris vaikus, kuriems, teismo sprendimu, atidavė savo butą. Todėl Liudmilai po kelių mėnesių klaidžiojimų po nuomojamus būstus teko atsivesti vyrą pas šešiasdešimtmetę mamą Mariją Andriejevną. Edikas, vos įžengęs pro duris, susiraukė ir suraukė nosį, visa išvaizda parodydamas, kad jam nepatinka buto kvapas. – Smirda kažkokiais senais daiktais, – nepatenkintas paniurzgėjo jis. – Nepakenktų pravėdinti. Marija Andriejevna puikiai išgirdo žento žodžius, bet apsimetė jų negirdėjusi. – Kur mes gyvensim? – sunkiai atsiduso Edikas, kuriam nauji namai akivaizdžiai nepatiko. Liudmila iškart pradėjo suktis, norėdama vyrui įtikti, ir nusivedė mamą į šalį. – Mama, mes su Ediku užimsime tavo kambarį, – pašnibždomis pasakė duktė, – o tu pagyvenk kol kas mažajame. Tą pačią dieną Marija Andriejevna buvo įžūliai perkelta į kitą kambariuką, kurį sunkiai buvo galima vadinti gyvenamu. Lagaminus jai teko tampyti pačiai, nes žentas atsisakė padėti. Nuo tos dienos moters gyvenimas tapo sunkus. Edikas buvo viskuo nepatenkintas: virtuvės valgiais, tvarka, sienų spalva. Labiausiai jį erzino kvapas. Jis manė, kad bute sklinda senatvės kvapas, nuo kurio jam prasidėjo alergija. Edikas demonstratyviai kosėdavo vos Liudmila įžengdavo į namus. – Taip ilgiau gyventi neįmanoma! Reikia kažką daryti! – įsiplieskė vyras. – Neturime pinigų nuomotis būstą, – pasimetusi iškėlė rankas moteris. – Nusiųsk kur nors mamą, – paniurzgėjo vyras suraukęs nosį. – Neįmanoma kvėpuoti. – Kur aš ją išsiųsiu? – Nežinau, sugalvok! Šitam butui jau niekas nepadės. Jį reikia parduoti ir pirkti naują, – subravo Edikas. – Teisingai, taip ir reikia padaryti! Pasikalbėk su mama! – O ką jai pasakyti? – sunerimusi paklausė Liudmila. – Sugalvok! Vis tiek po jos mirties butas liks tau. Mes tik pagreitinsim procesą, – ramiai atsakė vyras. – Kažkaip nepatogu… – Nežinau, kas tau svarbiau: ji ar aš? Aš tave, keturiasdešimtmetę, „paėmiau“. Kam būtum reikalinga, sena panelė, – spaudė Edikas, žinodamas, kur yra silpnoji vieta. – Išeisiu, liksi viena ir daugiau tokio, kuris tave priims, nerasi. Liudmila, nenorėdama ginčų, nuėjo pas mamą į mažytį kambarėlį. – Mama, tikriausiai tau nepatinka čia gyventi? – atsargiai pradėjo duktė. – Jūs mano kambarį atlaisvinote? – susirūpinusi pasiteiravo moteris. – Ne, turime kitą pasiūlymą. Juk vis tiek šį butą man paliksi? – su viltimi paklausė ji. – Žinoma. – Tai kam atidėlioti? Parduokim šį butą ir nusipirkim kitą, geresnį. – Gal šitą tiesiog suremontuoti? – Ne, reikia didesnio. – O kur aš, dukra? – Marijos Andriejevos lūpos sudrebėjo. – O tu kol kas pagyvensi senelių namuose, – Liudmila džiaugsmingai pranešė motinai netikėtą naujieną, – bet tik laikinai. Vėliau tave būtinai pasiimsime. – Tikrai? – moteris viltingai pažvelgė į dukrą. – Žinoma. Sutvarkysime viską, padarysime remontą ir pasiimsime tave, – Liudmila paėmė motiną už rankos. Marijai Andriejevnai nieko daugiau nebeliko, kaip patikėti ir užrašyti butą. Kai tik dokumentai buvo paruošti, Edikas patenkintas trynė rankas: – Pakuok močiutės daiktus! Vešim ją į senelių namus. – Jau? – nustebo Liudmila, kurią grauži kaltė. – Ko laukti? Net jos pensija man nereikalinga. Iš jos daugiau bėdos, nei naudos. Savo gyvenimą tavo mama jau nugyveno, laikas leisti mum gyventi, – versliškai pasakė Edikas. – Juk dar nepardavėme šito buto? – Daryk kaip sakau, kitaip liksi viena, – griežtai tarė vyras. Po kelių dienų Marijos Andriejevnos daiktai kartu su ja buvo įkelti į automobilį ir nuvežti į senelių namus. Pakeliui moteris slapta nuo dukros braukė ašaras. Širdis nujautė nelaimę. Edikas su jomis nevažiavo. Jis pasakė, kad pravėdins butą nuo „svetimo kvapo“. Mariją Andriejevną greitai užregistravo senelių namuose, o Liuda, skubiai atsisveikinusi, gėdingai išėjo. – Dukra, tu tikrai manęs grįši pasiimti? – atsisveikindama su viltimi paklausė moteris. – Žinoma, mama, – Liuda nusuko žvilgsnį į šalį. Ji žinojo, kad Edikas niekada neleis atsiimti Marijos Andriejevnos į naują butą. Užvaldę svetimą turtą, pora jį greitai pardavė ir nusipirko naują butą. Beje, Edikas butą užrašė savo vardu, sakydamas, kad Liudai negalima pasitikėti. Po kelių mėnesių moteris nusprendė pakalbėti su vyru apie mamą. Tačiau jis reagavo agresyviai. – Tik pabandyk dar kartą apie ją užsiminti – išvarysiu! – pagrasino Eduardas, kuriam nepatiko kalbos apie Mariją Andriejevną. Liuda nutylėjo, žinodama, kad vyras nesijuokauja. Daugiau apie motiną nekalbėjo. Keliskart bandė nueiti į senelių namus, bet įsivaizdavusi jos ašaras – pakeitė sprendimą. Marija Andriejevna penkerius metus kasdien laukė, kad Liuda grįš jos pasiimti. Tačiau ji taip ir nesulaukė dukros. Neištvėrusi išsiskyrimo, ji mirė. Liuda apie tai sužinojo tik po metų, kai Edikas ją išvarė iš buto, ir ji prisiminė mamą. Kaltės jausmas tapo sunkiai pakeliamas, todėl moteris išėjo į vienuolyną atgailauti už savo nuodėmę.

Kol parduodame butą, pagyvenk senelių namuose, tarė dukra. Irena ištekėjo labai vėlai. Tiesą pasakius

Uncategorized

017

Lyg paukštė, viliojama medžiotojo švilpuku: -Merginos, ištekėti reikia vieną kartą ir visam laikui. Būti su mylimu žmogumi iki paskutinio atodūsio, o ne blaškytis po pasaulį ieškant antros pusės – liksi tik apgraužtas obuolys. Vedęs vyras – tabu. Net nebandyk megzti su juo santykių – nuėjus šiuo keliu abu įkrisite į prarają, o slidus laimės kelias jus aplenks. Mano tėvai kartu jau penkiasdešimt metų – jie man pavyzdys, o močiutės išmintingi žodžiai ilgai skambėjo galvoje. Draugių būryje, kai man suėjo dvidešimt, svarstydavau – sieksiu savo likimą saugoti it akį – taip kaip išmokė močiutė. Draugės tik šypsojosi: „Svarbu, kad tau patiktų koks vedęs – pažiūrėsim, ar pati atsisakysi…“ Jos nežinojo, kad mama prieš vestuves pagimdė mano vyresnę sesę – nesiliaujantis gėdos šešėlis visam kaimui. Mane jau gimė teisėtoje santuokoje, tad jau nuo jaunystės daviau sau pažadą – jokios neištikimybės, jokių svetimų vyrų. Bet likimas visuomet turi savo siužetą…

Lyg paukštis ant švilpuko Merginos, tekėti reikia vieną kartą ir visam gyvenimui. Būti su mylimu žmogumi