Uncategorized
00
Penkerius metus draugavau su mergina. Gyvenome skirtinguose miestuose dėl darbo, bet bendravome kasdien. Turėjome ateities planų, svarstau rimtai pasipiršti, kad galėtume užbaigti nuotolinį gyvenimą. Visada ja pasitikėjau. Nebuvo pagrindo įtarimams. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš nežinomo numerio. Atėjusiame balse – ramus, inteligentiškas vyras. Pristatėsi ir pasakė tiesiai: „Nenoriu problemų, bet manau, kad turi žinoti kai ką svarbaus.“ Jis papasakojo, kad yra sistemų inžinierius ir neseniai pradėjo bendrauti su viena moterimi. Nieko rimto – tik susirašinėjimai, kava, flirtas… Tas etapas, kai pažįsti žmogų. Ji niekada neminėjo, kad turi vaikiną. Viskas atrodė įprastai, kol kažkas nesujungė galų. Jis kalbėjosi su draugu, kuris irgi su kažkuo susitikinėjo. Išgirdo vardą. Draugas nutilo ir paprašė nuotraukos. Pamačius nuotrauką pasakė žodžius, kurie pašalino visas abejones: „Nedelsdamas atsitrauk nuo šitos moters. Ji turi rimtą draugą jau penkerius metus.“ Tai buvo ne gandai – žmonės apie tai žinojo. Net apibūdino mane: kad gyvenu kitame mieste, kad ji dirba ten ir todėl „leidžia sau“ daugiau. Dar blogiau – paaiškėjo, kad ji susitinka ir su kitu vyru, irgi inžinieriumi… Tas vaikinas žino apie mane ir jam nė motais. Tada tapo akivaizdu: tai ne nesusipratimas, o moteris, kuri išlaiko tris santykius vienu metu – su manimi, kitu inžinieriumi, kuris žino apie mane, ir tuo, kuris nieko apie tai neįtarė. Jis sakė, kad, supratęs viską, nusprendė man paskambinti, nes, jei jau egzistuoja moteriška solidarumas, privalo būti ir vyriškas. Jis nenori veltis į šitą reikalą. Mano numerį rado socialiniuose tinkluose ir pasirinko paskambinti. Pridūrė: „Jei nori įrodymų, pasakyk – atsiųsiu viską. Neturiu ką slėpti.“ Sutikau. Po kelių minučių gavau visą tiesą: pokalbius, balso žinutes, nuotraukas, sutartų susitikimų įrodymus. Tas pats bendravimo stilius, tie patys komplimentai, tie patys tušti pažadai – identiški mano atvejui. Krūtinėje pajutau tokią įtampą, kad pamaniau, jog tuoj atsisveikinsiu su šiuo pasauliu. Myliu ją, net gyvenimą ėmiau planuoti kartu. Svarsčiau keisti miestą, pasipiršti, pradėti viską iš naujo. Paskambinau jai ir tiesiai paklausiau. Ji neneigė. Iš pradžių nuvertino situaciją, paskui supyko, kad „kažkas įsikišo“, po to pravirko. Pripažino, kad pasimetusi, kad nežino ko nori, kad nemanė, jog taip viskas išaiškės. Padėjau ragelį. Ir tada suvokiau skaudžią tiesą: neištikimi būna ne tik vyrai. Yra ir moterų, kurios strateguoja, meluoja, sėkmingai vedžioja kelis santykius vienu metu ir puikiai žino, ką daro. Taip, praradau santykius. Bet esu dėkingas tam žmogui, kuris, nors manęs nepažinojo, surado drąsos atvirai perspėti. Priešingu atveju šiandien jau būčiau susižadėjęs su žmogumi, kuris gyvena dvigubą – gal net trigubą – gyvenimą be jokio sąžinės graužimo.
Žinai, buvau su Migle penkerius metus kartu. Gyvenome skirtinguose miestuose ji Klaipėdoje, aš Kaune
Zibainis
Uncategorized
00
Jam jau 35-eri, tačiau jis neturi nei vaikų, nei žmonos: mano sūnaus vaikystės draugo istorija – ar perdėta motinos meilė gali trukdyti tapti savarankišku žmogumi?
Jam jau 35-eri, bet nei žmonos, nei vaikų Prieš savaitę su sūnumi lankiausi anytos bute Kaune.
Zibainis
Uncategorized
00
Man 50 metų, pastojau būdama moksleivė nuo vaikino, su kuriuo abu dar mokėmės. Nei aš, nei jis neturėjome darbo. Mano šeima sužinojusi pasakė, jog mane išsižada, pareiškė, kad gėdinu namus ir neaugins „svetimo“ vaiko. Vieną vakarą liepė susikrauti daiktus ir išėjau tik su mažu lagaminėliu, nežinodama, kur praleisiu naktį. Vaikino šeima mane priėmė iškart – davė kambarį, iškėlė taisykles ir reikalavo tik baigti mokyklą. Jie apmokėjo už maistą, sąskaitas, net už gydytojus nėštumo metu. Gimęs mano sūnus – jo mama buvo kartu ligoninėje, mokė rūpintis mažyliu, o tėtis nupirko visas reikalingas kūdikio prekes. Kad neliktume „įstrigę“, jie pasiūlė apmokėti mano mokslus slaugos mokykloje – sutikau. Aš mokiausi rytais, sūnų palikdavau anytai, draugas studijavo informatiką, o jo tėvai vis dar mokėjo didžiąją dalį mūsų išlaidų. Nebuvo prabangos, bet visuomet jautėm paramą – jie prižiūrėjo vaiką, kai reikėjo eiti į egzaminus ar dirbti. Baigę įsidarbinome: aš – slaugytoja, jis – pagal specialybę, susituokėm, atsiskyrėm ir užauginom sūnų. Šiandien man 50, mūsų šeima tvirta, vaikas užaugo matydamas mūsų pastangas. Su tėvais liko tik formalūs santykiai – daugiau artumo nebeliko. Jei šiandien turiu įvardyti šeimą, kuri mane išgelbėjo, tai ne mano gimtieji, o mano vyro šeima.
Man jau penkiasdešimt metų, o visa tai buvo seniai, kai dar buvau mokinė ir pastojau nuo savo vaikino.
Zibainis
Uncategorized
08
Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais, kol buvau darbe – grįžęs neradau nei jų, nei daiktų. Prieš kelias savaites gavau pranešimą: prašymas alimentų. Nuo tada automatiškai išskaičiuoja iš atlyginimo – nieko negaliu derėtis ar dels­ti, pinigai išeina tiesiogiai. Nebūsiu šventasis – esu neištikimas, pripažinti nesiryžau, bet ir visiškai neslėpiau. Žmona sakydavo, kad perdeda, kad mato, ko nėra. Buvau ir karštakošis – rėkdavau, nervuodavausi, namuose viską spręsdavau aš. Jei kas nepatiko – visi suprasdavo iš balso. Kartais mėtydavau daiktus. Niekad nemušiau, bet gąsdinau. Vaikai bijojo – supratau per vėlai. Grįžęs iš darbo girdėdavau tylą. Jei pakeldavau balsą – lįsdavo į kambarius. Žmona rinkdavo žodžius, vengdavo ginčų. Galvojau, kad tai pagarba – dabar suprantu, kad tai buvo baimė. Tuo metu man nerūpėjo – jaučiausi kaip maitintojas ir valdovas. Kai žmona išėjo, jaučiausi išduotas, norėjau nubausti – nedaviau pinigų, tikėdamasis, jog grįš. Nesugrįžo. Nuėjo tiesiai pas advokatą – teismas paskyrė automatinį alimentų mokėjimą. Dabar atlygis mažas, viskas dingsta dar prieš gavus. Žmonos ir vaikų namuose nebėra, matau retai ir iš tolo – jie manęs vengia, nieko nesako. Finansiškai spaudžia kaip niekad – moku nuomą, alimentus, skolas, beveik nieko nelieka. Kartais pykstu, kartais gėda. Sesuo man sako: pats kaltas.
Man penkiasdešimt metų. Prieš metus mano žmona Ieva išėjo iš namų kartu su vaikais. Ji išsikraustė, kol
Zibainis
Uncategorized
05
Tėvų širdis. Istorija Nuoširdžiai dėkoju už jūsų palaikymą, už paspaustus patiktukus, rūpestį ir atsiliepimus apie mano pasakojimus, naujus sekėjus ir didžiulį AČIŪ už visus jūsų aukojimus nuo manęs ir mano penkių katinų. Dalinkitės, prašau, jums patikusiais pasakojimais socialiniuose tinkluose – autoriui tai labai smagu! – Kodėl tu šiandien tokia susirūpinusi? Net nesišypsai, einam pusryčiauti. Vyras, pagaliau sulaukęs savaitgalio, įėjo į virtuvę apsimiegojęs ir išsitiesė. Ant viryklės garsiai čirškėjo kiaušinienė su šonine, o žmona pilstė arbatą. Ji užkrovė vyrui ant lėkštės daugiau nei pusę kiaušinienės ir padavė duonos: – Valgyk, imk šakute! – Nesupratau, gal ką blogai padariau, Natalija? – švelniai paklausė Arūnas. – Padarėm, mes abu padarėm, ne taip vaikus auklėjom, – Natalija Liubovienė atsisėdo šalia ir be didelio apetito ėmė valgyti, – Dukra ir sūnus užaugo, mes visko atsisakėm, kol juos auginom, tokie jau laikai buvo. Rėmėm vaikus, o kas mus palaikys, bent jau žodžiais? Jiems vis ką nors blogai – tai nuobodu gyventi, tai pinigų trūksta. Ir Giedrei, ir Dainiui tik dejonės. – Iš kur tu taip manai? Arūnas jau buvo baigęs valgyti kiaušinienę ir su malonumu tepė sviestą ant šviežios duonos, ant viršaus – uogienę. – Tau tai gerai, jie man viską rašo, motinai. Vakar Dainius su šeima norėjo į boulingą, prašė pinigų iki atlyginimo, o aš supykau ir nedaviau. Tai įsižeidė, o prieš tai Giedrė skambino – su dainininkės karjera nesiseka, todėl nuotaika prasta. Jai norisi dainuoti, bet iš to neišeina užsidirbti. Reikėjo jau seniai suprasti, kad ne visiems duota, metas normaliai dirbti! Ir apskritai, vaikystėje jie su Dainiumi buvo draugiški, o dabar lyg ir nebendrauja visai! Natalija Liubovienė atstūmė atvėsusią kiaušinienę ir pradėjo gerti arbatą. – Nenusimink taip, viskas susitvarkys, ir mes buvom jauni – bent prisimink, – bandė raminti žmoną Arūnas, tačiau ji tik labiau įsiaudrino, – Ką tu kalbi, Arūnai, ar tu prisimeni? Gyvenom pagal galimybes ir viskuo džiaugėmės! Gimė Dainius – laimė. Vežimėlį ir lovelę draugė padovanojo, sesuo davė marškinėlių, vystyklių, šliaužtukų nuo vyresnio sūnaus. Viskas dėvėta, bet kaip nauja, vaikai juk greitai auga. Ir buvom laimingi, o kai nusipirkom „Žiguli“, šeštą modelį, buvom tiesiog išdidūs. Prie namų statinį pasistatėm – jaučiamės turtingi! O mūsų vaikams, jei nebuvai užsienyje, reiškia nepasisekė gyvenime. Ar mes to juos mokėm? – Tokie dabar laikai, Natalija, daug pagundų, o jie jauni, pamatysi, supras. – Tik kad nebūtų per vėlu – viską išbarstys siekdami turtų, o gyvenimas skrieja, Arūnai. Kai į veidrodį žiūriu – negi čia jau aš, močiutė? O tu juk jau senelis… Jų pokalbį pertraukė telefono skambutis – skambino sūnus Dainius. – Na va, vėl kažkas, – Natalija Liubovienė paėmė telefoną, ir ją kalbant akys išsipūtė – ji pašoko. – Arūnai, greičiau rengtis, Dainius mūsų į ligoninę pateko, palatos kaimynas jo skambino. – Kas atsitiko? – ir Arūnas šoko, ėmėsi greitai rengtis. – Tiksliai nesupratau, kampiniu šlifuokliu per ranką… diskas subyrėjo ir perpjovė. Lyg ir bando prisiūti plaštaką, tik kad viskas gerai baigtųsi, tik nežiūrėk, kad jis liktų be plaštakos! Einam greičiau. Abu apsirengė kuo skubiau – dar ne seni, bet jau ir ne jauni tėvai, su sunerimusiu žvilgsniu. Ir bėgo, viską pamiršę, į ligoninę pas sūnų… Bėgdama Natalija sulaukė Giedrės skambučio, – Mama, aš užeisiu pas jus per pietus, gerai? – Užeik, dukra, turbūt mes jau būsime grįžę, – atsiliepdama sušnabždėjo Natalija Liubovienė ir, nespėjusi išklausyti atsakymo, nubėgo paskui Arūną į autobusų stotelę… Ligoninėje juos iškart nuramino – ranką pavyko išgelbėti, bet prie sūnaus kol kas neįleidžia. – Jei dar neįleisite, neišisiu – lauksiu, – Natalija Liubovienė atsisėdo hole, Arūnas šalia. Staiga į ligoninę įbėgo Giedrė – puolė prie jų: – Mama, na ko jūs tokie susirūpinę? Viskas gerai, Dainius vakar papildomai padirbėjo – kažkam mašiną remontavo, ten kažkas nesisekė, pjovė varžtus, tai ir perpjovė. Jis jau atsigavo, viską susiuvę, pirštus juda, mama, jūs tai kaip išsigandę, bet viskas gerai! – Iš kur tu žinai? – šiaip ne taip iškvėpė Natalija Liubovienė. – Su Dainiumi visada susirašome, ir su jo žmona Lina taip pat. Vieni kitiems padedam, o ką? – O mes galvojom, kad visai nebendraujat ir mums nieko nesakot, – paaiškino Arūnas Liubavičius. – Tėti, jūs tokie stiprūs, tvarkotės, mums tik gaila papildomai liūdinti, – nusišypsojo Giedrė, – O juolab jūs abu taip jauni atrodot, tiesiog norim, kad dabar gyventumėt dėl savęs. – Oi, kaip sugalvojot! O aš jau galvojau, kad jums mes nerūpim, – ir Natalija Liubovienė nusišypsojo. – Mama, jūs mūsų karta tikri kietuoliai, mes stengiamės būti panašūs, kartais nesiseka, bet tikrai stengiamės, suprantat? Tėvai nusišypsojo, jų žvilgsnis nebe toks susirūpinęs. – Mama, tėti, norėjau papasakoti – įsidarbinau! O dainuoti dabar mane kviečia į visokius renginius: į darželį, vakar senelių namuose dainavau – plojo kiek jėgų! Viena močiutė net pravirko, jos duktė garsioji dainininkė, bet vis kelyje, močiutę palikus, siaubas! Giedrė staiga karštai apsikabino savo tėvus – O mes su broliu jus labai mylim, tikrai nedvejokit… Tuo metu slaugytoja leido trumpam apeiti pas sūnų. Natalija vos neverkė, bet Dainius ramiai pasakė, – Mama, nusiramink, viskas bloga jau praėjo, nesijaudinkit. Tėti, juk pats pasakojai, kaip prie sandėliuko, kur mašina stovėjo, širšių lizdas atsirado. Tave taip sugelė, kad ligoninėj gulei ir vos neišėjai anapilin, visko būna. Kai išeisiu iš ligoninės – kviečiamės jus Naujųjų metų atšvęsti, nes vis reikalai neleidžia susitikti, gerai? O Giedrė atrodo nori mus su savo draugu supažindinti, nespėjau pasakyti. Namai Natalijai Liubovienei ir Arūnui Liubavičiui grįžtant pėsčiomis atrodė artimesni. Ne seni, bet ir nebe jauni tėvai Oi tas tėvų širdis – ji visada dėl vaikų nerimauja. Atrodo, kitų vaikai kaip vaikai, ir taip norisi, kad savi būtų geriausi, gyventų doriau, tėvų klausytų. Bet jie – turi savo kelią… Ir mūsų vaikai yra geri, nes jie – mūsų vaikai.
Tėvų širdis. Pasakojimas Dėkoju visiems už palaikymą, už patiktukus, atsiliepimus, prenumeratą ir ypač
Zibainis
Uncategorized
010
Mano vadovas buvo tas, kuris man pasakė, jog vyras man neištikimas: kaip išėjau iš sunkios santuokos, radau ramybę ir sutikau gerą lietuvį vyrą
Mano vadovas buvo tas žmogus, kuris man pasakė, kad mano vyras man neištikimas. Buvau ištekėjusi ir dirbau
Zibainis
Uncategorized
021
Mano brolio nėščia žmona pareikalavo, kad užleistume jiems savo butą: mano vyras ir aš dar neturime vaikų, o jie laukiasi ketvirto – kaip šitaip drįsta reikalauti mūsų namų?
Keistas buvo tas sapnas, pilnas lietuviškų atgarsių, tarsi rasotos ryto pievos, kur laikas teka ne savo vaga.
Zibainis
Uncategorized
027
Diena, kai supratau, jog mano sesuo teka už mano buvusio vyro – septynmetės santuokos pabaiga, išdavystė šeimoje ir tiesos apie artimuosius atskleidimas
Diena, kai sužinojau, jog mano sesuo teka už mano buvusio vyro. Buvau ištekėjusi septynerius metus.
Zibainis
Uncategorized
0150
Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais, kol buvau darbe – grįžęs neradau nei jų, nei daiktų. Prieš kelias savaites gavau pranešimą: prašymas alimentų. Nuo tada automatiškai išskaičiuoja iš atlyginimo – nieko negaliu derėtis ar dels­ti, pinigai išeina tiesiogiai. Nebūsiu šventasis – esu neištikimas, pripažinti nesiryžau, bet ir visiškai neslėpiau. Žmona sakydavo, kad perdeda, kad mato, ko nėra. Buvau ir karštakošis – rėkdavau, nervuodavausi, namuose viską spręsdavau aš. Jei kas nepatiko – visi suprasdavo iš balso. Kartais mėtydavau daiktus. Niekad nemušiau, bet gąsdinau. Vaikai bijojo – supratau per vėlai. Grįžęs iš darbo girdėdavau tylą. Jei pakeldavau balsą – lįsdavo į kambarius. Žmona rinkdavo žodžius, vengdavo ginčų. Galvojau, kad tai pagarba – dabar suprantu, kad tai buvo baimė. Tuo metu man nerūpėjo – jaučiausi kaip maitintojas ir valdovas. Kai žmona išėjo, jaučiausi išduotas, norėjau nubausti – nedaviau pinigų, tikėdamasis, jog grįš. Nesugrįžo. Nuėjo tiesiai pas advokatą – teismas paskyrė automatinį alimentų mokėjimą. Dabar atlygis mažas, viskas dingsta dar prieš gavus. Žmonos ir vaikų namuose nebėra, matau retai ir iš tolo – jie manęs vengia, nieko nesako. Finansiškai spaudžia kaip niekad – moku nuomą, alimentus, skolas, beveik nieko nelieka. Kartais pykstu, kartais gėda. Sesuo man sako: pats kaltas.
Man penkiasdešimt metų. Prieš metus mano žmona Ieva išėjo iš namų kartu su vaikais. Ji išsikraustė, kol
Zibainis