Zibainis

Lemties vingiai… Traukinys dundėjo jau antrą parą. Keleiviai spėjo susipažinti, išgerti ne vieną puodelį arbatos, išspręsti dešimt kryžiažodžių. Prasidėjo pokalbiai „apie gyvenimą“. Keleivio sindromas labiausiai atsiskleidžia būtent traukiniuose – žmonės pasakoja tokių istorijų, kokių kitur neišgirsi. Sėdėjau ant šoninės vietos, o netoliese esančiame kupė trys senutės dalijosi mielinės tešlos receptais ir pasakojo, kaip megzti kojines virbalais. Traukinys įvažiavo į tiltą, nuo kurio atsivėrė nuostabus vaizdas: giedras dangus, saulėta, plati Neries upė su lengvomis bangelėmis. Aukštame šilkinės žolės apaugusiame krante stovėjo balto akmens bažnyčia su auksiniais kupolais. Staiga moterys nutilo. Viena jų persižegnojo. – Oi, dabar papasakosiu vieną nutikimą, – prabilo jos bendrakeleivė. – Norit – tikėkit, norit – ne. Visa istorija nutiko prieš keletą metų pavasarį. Gyvenu viena, vaikų neturiu, vyrą jau seniai palaidojau. Mūsų kaimas nors ir nedidelis, bet išsidėstęs abiejuose upės krantuose. Norint patekti į parduotuvę ir paštą, reikia per tiltą į kitą pusę. Vieną ankstų rytą paskambino brolis – sakė per komandiruotę darys lankstą, užsuks pasisvečiuoti. Penkerius metus nesimatėm, jis toli gyvena. Labai apsidžiaugiau! Galvoju, reikia bėgti į parduotuvę, kažko skanaus nupirkti, miltų ir cukraus – iškepsių pyragų. Greitai apsivilkau sermėgą, net neužsisegiau, tik apsisukau, įsispyriau į veltinius ir nubėgau. Priėjau upę, sustojau ir galvoju: „Iki tilto – nemažas lankas. O ką, jei per ledą nubėgčiau?“ Nors dienos buvo šiltos, naktį dar spaudė šaltukas. O ir žvejai, sėdintys tolėliau, prie pat tilto, suteikė drąsos. „Jei jie sunkūs vyrai, su visa įranga nesulūžta, tai aš – maža ir greita – tikrai pereisiu.“ Atsargiai nulipau prie upės. Žengiau žingsnį, kitą – ledas nelaikė. Galvoju – pereisiu, vieta siaura, o upė lenkia – būsiu greit. – Patikėsit ar ne, iš pradžių net nesupratau, kad įlūžau, – tęsė pasakojimą moteris. – Staiga lyg nusvilko, oras iš krūtinės tik sušvokštė – ir viskas. Bandau išsirangyti į viršų, o sermėga traukia žemyn. Gerai, kad neužsisegiau – vandeny nusimečiau, lengviau išnyrauti. Siaubo jausmas, kai bandai užsikabinti už ledo briaunos, o jis braška ir vėl įkrenti. Negali nei šaukt, balsas lyg užstrigęs. Žiūriu – kaimynė stovi krante, įdėmiai žiūri į mane. Pakėliau ranką – mostelėjau, viliuosi, kad pašauks žvejus. O ji atsitraukė ir nuėjo! „Viskas, – galvoju, – štai ir paskutinė akimirka. Gaila, paskęsiu, brolis atvažiuos ir manęs neras.“ Dar vienas bandymas – ledas atskyla. Staiga matau – vyras skuba pas mane. Juk šalia nieko nebuvo – iš kur jis atsirado? Kaip pamatė? Prigulė ant pilvo, tiesia ranką, rėkia: – Eik čia, gali, tu tikrai gali! Nežinau, iš kur stiprybės atsirado. Tačiau ledas po juo irgi traška. Jis nubėga link kranto, išrauna jauną berželį ir vėl pas mane. Ant ledo mažėja, beržo šaką stumia. Griebiu, bet slysta rankos – šakos ledu apsitraukė. Vyras pritraukė beržą, kitu galu į vandenį, vėl šaukia: – Už šaknies laikykis, už šaknies! Įsikibau į šaknį, o jis mane – kaip ropę – traukė lauk. Guliu ant ledo, ašaros stingsta. Priėjo vyras, pasilenkė: – Na, gyva, motule? – klausia. Palinkau, žodžio neištariu. – Tai ačiū Dievui, – atsako. – Eik namo, nesirksi. Nusivaliau ašaras, atsistojau. Atsigręžiau – vyro nebėra. Kur jis galėjo dėtis? Upės matomumas iš visų pusių, iki vingio toli – mačiau, kaip žvejai pribėgo. Vienas žvejų palydėjo iki namų. Persirengiau, arbatos atsigėriau. Ką padarysi – į parduotuvę vis tiek reikia. Vėl ėjau per tiltą, einu prie parduotuvės – o ten ta pati kaimynė. Žiūri į mane kaip į vėlę, žegnojasi: – Tai tu nenuskendai? – O kodėl žvejų nepakvietei? – klausimu į klausimą. – Pagalvojau, jei pribėgsiu, abi prasmegsim, iki žvejų nespėsiu. Skęsi – tokia tavo lemtis. Bet tu nuskęsti ir nespėjai. Gerai viskas pasibaigė. Brolis viešėjo tik dieną. Jam apie nutikimą nerodžiau. Kai išvyko, nuėjau per kaimą – teiraujuosi – gal kažkieno vyras vakar buvo atvykęs. Svetimas tikrai – ne kaimo, vilkėjo keistai, lyg apsiaustą su gobtuvu. Mūsų kaime mažai namų, ir visus žmones pažįstu. Niekas pas nieką svečiuose nebuvo, o tokio vyro daugiau niekas nematė. Išvažiavau į gretimą miestelį, į bažnyčią – uždegti žvakės už stebuklingą išsigelbėjimą. Įėjus į cerkvę sustingau – iš ikonos į mane žiūrėjo mano gelbėtojas – tas pats vyras – šv. Nikolajus stebukladarys. Parkritau prieš ikoną, paskui ilgai su kunigu kalbėjomės. – Štai kokie stebuklai. Ir tikrai nesirgau – nei karto net nesusičiaudėjau nuo tos dienos, – užbaigė moteris savo pasakojimą. – Tikėkit – ar ne.

…Traukinys riedėjo jau antrą dieną. Keleiviai spėjo ne tik susipažinti, bet ir išgerti ne vieną

Uncategorized

Jauna mergina išviliojo mano 63 metų vyrą ir atėmė jį iš šeimos: tačiau tuo metu jie net neįtarė, kokį siurprizą jiems paruošiau.

Jaunas mergaitės lytėjimas mane, 63metų vyro Igną, įvedė į nepažįstamą sapną, nes jie dar nežinojo, kokio

Uncategorized

Aš sušukau pro langą: — Mama, kodėl taip anksti atsikėlei? Sušalsi! Ji atsisuko, pamojavo kastuvu: — Stengiuosi dėl jūsų, tinginiai! O kitą dieną mamos jau nebeliko… Ir šiandien negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą… Kiekvienąsyk žvilgsnis kliūva už tos takelio per sniegą, ir širdis suspaudžia tarsi kas stipriai ją suspaustų. Tą nuotrauką padariau sausio antrąją, tiesiog eidama kiemu. Sustojau, pamačiau pėdsakus ir nufotografavau – pati nežinau, kodėl. Dabar tai – vienintelis prisiminimas iš tų dienų… Naujuosius sutikome, kaip visada, visi kartu – mama nuo ryto virtuvėje, kvapas kotletų, juokas, mirgantys žaisliukai ant eglutės, mojavimas pro langą su kastuvu, lepinimas naminiais patiekalais ir rūpestis, kuris liko net po to, kai jos nebeliko… Dabar kiekvieną sausio trečiąją vėl žiūriu į tą nuotrauką ir tuščią takelį prie namų, žinodama: po tuo sniegu vis dar matomi paskutiniai mamos žingsniai, kuriais iki šiol seku jai iš paskos…

2-oji sausio, dienos pradžia. Lango stiklas šaltas žiema Vilkaviškyje visad būdavo tikra, sniego iki kelių.

Uncategorized

Anūkė. Nuo pat gimimo Olgutei jos motina Žana buvo nereikalinga – elgėsi su dukra lyg su nereikšmingu daiktu namuose. Nuolat besibardama su Olgos tėvu, vos tik jis sugrįžo pas savo teisėtą žmoną, Žana prarado bet kokį saiką. – Išėjo, taip? Tai reiškia, kad ir neketino palikti savo namų šeimininkės! Viską man su gadino! Melavo! O dabar paliko man vaiką? Aš ją pro langą išmesiu ar ant stoties paliksiu su valkatomis! – rėkė ji į telefoną. Olgutė užsikimšo ausis ir tyliai pravirko – motinos nemylėjimą ji gėrė kaip kempinė. – Man visiškai nesvarbu, ką darysi su dukra. Net abejoju, ar ji mano. Viso gero! – atšovė tėvas Romanas. Žana, tarsi pakvašusi, sumetė dukros daiktelius į krepšį, įgrūdo ir dokumentus, o penkiametę Olgutę susodino į taksi. – Parodysiu aš jiems visiems! – sukosi jos galvoje. Susireikšminusiu tonu pasakė vairuotojui adresą – ketino palikti mergaitę R omano motinai Ninai Ivanovnai, gyvenusiai už miesto. Taksistas, pats turėdamas anūkėlę, negalėjo pakęsti Žanos grubumo ir šaltumo dukrai… Taip Olgutė atsidūrė pas močiutę, kuri nieko apie ją nežinojo – sūnus apie nesantuokinį vaiką neminėjo nė žodžio. Bet Ninos Ivanovnos širdis tuoj pat pripuolė prie anūkėlės kaip prie brangiausio lobio. Ji mylėjo, globojo, lydėjo per pirmą klasę, stebėjo kaip Olgutė auga – jautri ir geros širdies, protinga, graži, svajojanti apie medicinos mokslus… Deja, tėvas jos taip ir nepripažino, o per retus apsilankymus žemino Olgą bjauriais žodžiais. Kartą Nina Ivanovna neištvėrė ir pastatė sūnų į vietą: – Pats tu vargeta! Tik pensijos dieną mane prisimeni – pinigus kauliji! O vaikui – nei dėmesio, nei meilės. Daugiau nesirodyk! Močiutė visada buvo šalia – ir kai Olgutei reikėjo pagalbos ruošiantis brandos egzaminams, ir kai persikrausčius į miestą siekti svajonių. O vėliau – kai su vyru S aša pradėjo nuosavą šeimą. Per vestuves Olgė dėkojo močiutei: – Tu man ne tik močiutė, bet ir mama, ir tėtis – viskas viename. Tu man davei namus, šilumą ir meilę… Kai Nina Ivanovna sunegalavo, Olgė ir jos vyras keitėsi kelionėmis iš miesto, slaugė ją iki paskutinės akimirkos. Ir prieš mirtį močiutė nuramino: – Susitvarkiau popierius pas notarą – tu šios sodybos šeimininkė. Nesileisk skriaudžiama mano sūnaus ir jo žmonos. Ir tik po laidotuvių tėvas su naująja šeima pasirodė reikalauti namų. Tačiau Olgė, susitvardžiusi, ištraukė močiutės padovanotų namų dokumentus ir drąsiai apgynė savo teisę į vienintelį tikrą namų jausmą. Galiausiai sodyba, kurioje praėjo vaikystės laimė, buvo parduota naujiems šeimininkams, o Olgė su vyru įsikūrė mieste ir netrukus susilaukė ilgai laukto, mylimo vaikelio. Užmigusi Olga mintyse dėkojo močiutei: – Ačiū tau, mano brangioji, kad padovanojai man gyvenimą… Anūkė. Močiutės širdyje – visa meilė (arba: Anūkė. Močiutės glėbyje užaugusi širdis).

Anūkę Kotryna nuo pat gimimo buvo nereikalinga savo motinai Rasai. Ši elgėsi su ja lyg su baldu ar ji

Uncategorized

KLIKITE: PASLAPTINGAS NUOTYKIS LIETUVOJE

Priiminga Visą šeimos nuosprendį iškėlė vyresnioji dukra Viltė. Žmogaus prigimties ir didelių reikalavimų

Uncategorized

012

Nekas ne taip, kaip atrodo: Nerealias vaikystės paslaptis

20251203, birželio vakaras Šiandien vėl nusiminau prisiminus, kaip pradėjau dirbti Druskininkų sveikatingumo centre.

Uncategorized

054

Santuoka iš išskaičiavimo – Ar galite skirti man minutėlę pokalbiui, Sergejau Viktoravičiau? – tarpduryje pasirodė šviesiaplaukė Irinos galva. Amžinai kaprizinga, pernelyg triukšminga mergina netikėtai buvo maloni ir rami. – Ko tau reikia? – vyras atitraukė žvilgsnį nuo kompiuterio ir pažvelgė į podukrą. – Turiu didelį prašymą, – Irina nekentė laukti, kol patėvis pakvies ją į kabinetą. Drąsiai įžengė, uždarė duris ir atsisėdo priešais nustebusį vyrą. – Atlyginimo tau tikrai nekelsiu! – griežtai pasakė Sergejus Viktoravičius, lyg būtų žinojęs, dėl ko Irina atėjo. – Net neprašyk! Darbu nesusitvarkai, nuolat vėluoji, praleidi terminus, podraugiškai elgiesi su kolegomis… Jau kurį laiką firmos vadovas svarstė, kaip atleisti karingą merginą, bet nesiryžo – Irina buvo jo mylimos žmonos duktė. Su Anastasija Sergejus Viktoravičius susipažino prieš penkiolika metų, ir pora gyveno laimingai, kol moters neištiko onkologija. Ji mirė prieš dvejus metus, ir vyras gailėjosi, kad bet kaip pasielgs su kaprizinga podukra, kuri stipriai priminė mylimą žmoną. – Ne dėl atlyginimo dabar… – nekantriai atsiduso Irina. – Turiu kitą reikalą. – Ir kokį gi? – susidomėjo vyras. – Po mamos mirties man buvo labai sunku. Ji buvo vienintelis žmogus, kuris mane suprato… – Tai todėl ją visada išvarinėdavai? – susiraukė Sergejus. Puikiai prisiminė, koks buvo motinos ir dukters ryšys. – Kam visa tai pasakoji? Pereik prie reikalo. – Negalėtumėte man finansiškai padėti? Norėčiau pabandyti save versle, bet reikia pinigų į mokslus įdėti. – Ne, – kategoriškai pasakė vyras. – Su tavo požiūriu tu ir versle pasimesi. Šimtą kartų sakiau: laikas suaugti! O tu – kaip buvai maištinga paauglė, taip ir likai. – Jeigu padėsite startui, pasikeisiu. Pažadu! Noriu gyventi kaip visi normalūs žmonės. Dirbti, kurti karjerą, ištekėti, turėti vaikų… – Hm, – nepatikliai subraukė nosimi Sergejus Viktoravičius. Keistai pažvelgė į podukrą. – Turi draugą? – Ne, – numojo ranka Irina. – Turėčiau, čia nesėdėčiau. Su partneriu gyvenime lengviau. – Su tuo sutinku… Bet ir partneriai būna visokių, – stukseno pirštais į stalą vyras. Atrodė, norėjo kažką svarbaus pasiūlyti. – Žinai, galėčiau pasiūlyti tau sandorį, kuris iš esmės pakeistų tavo gyvenimą. – Sandorį? – nustebo Irina. – Jei sutiksi ištekėti už manęs, gausi viską, apie ką svajoji, – tyliai, bet tvirtai ištarė Sergejus Viktoravičius, sukryžiavo rankas ant stalo ir pažvelgė į podukrą tarsi į verslo partnerę. – Ištekėti už jūsų?! – iš pradžių Irina buvo šokiruota, paskui garsiai nusijuokė. – Turbūt juokaujate! – Kodėl manai, kad juokauju? – rimtu tonu atsakė vyras. – Juk žinai, stambiam kontraktui sudaryti turiu būti vedęs – tokie partnerių reikalavimai. – O kodėl – aš? – Mes pažįstami daug metų, žinai, koks buvau tavo mamai, patikimai laikysi paslaptį ir pati nori pinigų. Jei ištekėsi, padovanosiu tau verslą, – kalbėjo kaip suaugusiai. – Jūs siūlote fiktivinę santuoką? Jokių santykių? – Tik fiktivinę. Taip, priimi ar ne? – reikia pagalvoti… – Pagalvok, – trumpai nukirto Sergejus. Uždaręs duris, verslininkas trumpai pasigailėjo – Irina galėjo sutikti, bet prieš pat vestuves persigalvoti. Tačiau viskas jau buvo padaryta. Irina niekada nelaikė patėvio nei tikru tėvu, nei tikru vyru šalia savęs – bet dabar kažkas viduje keitėsi. Pasirodė, kad Sergejus Viktoravičius – protingas, rūpestingas ir dosnus žmogus. Jos svarstymai baigėsi – ji priėmė pasiūlymą. Susitarė, kad bus tik „ant popieriaus“, o gyvens atskirai. Po vestuvių Sergejus Viktoravičius iškart išpildė pažadą: padovanojo butą, davė pinigų verslui, apmokėjo mokslus. Irina laikėsi savo dalies – visada lydėjo netikrą vyrą per verslo susitikimus ir vaidino laimingą žmoną. Jos elgesys pasikeitė, žvelgė į Sergejų Viktoravičių kaip į kitą žmogų. Tik tada suprato, už ką mama jį vertino. Metams bėgant, nė karto nepasigailėjo dėl sprendimo. Po metų turėjo skirtis – verslo sandoris įvykdytas. Tačiau prieš pat skyrybas abu suprato, kad nenori skirtis – šįkart Irina paėmė jo ranką, ir jie liko santuokoje jau visai kitaip. Santuoka iš išskaičiavimo: šiuolaikinė Vilniaus istorija apie netikėtą sandorį, šeimos paslaptis ir meilę, užgimstančią tarp patėvio ir podukros

SANTUOKA IŠ SKAIČIAVIMO Gintautai Viktoriukai, galėčiau su jumis pasikalbėti? tarpduryje pasirodė šviesiaplaukė

Uncategorized

Dievo dovana… Pilkas pavasario rytas. Sunkūs juodi debesys lingavo virš Vilniaus stogų, tolyje griaudėjo pirmosios pavasario perkūnijos. Žiemos jau nėra, bet ir pavasaris neskuba pilnai įsivyrauti: šaltas vėjas nešioja pernykščius lapus, žemę sunkiai pramuša gležnas žolytės daigas, o pumpurai medžiuose vis dar slepia savo lobius. Gamta laukia lietaus. Tą pavasarį žiema buvo mažai snieguota, vėjuota, žemė neišsimiegojo po balta antklode ir dabar nekantriai laukė gyvybę žadinančios audros. Griaustinis ir lietus atneš viltį – tik tada prasidės tikrasis lietuviškas pavasaris, dosnus kaip mylinti, jauna moteris… Gyvenimas tęsiasi Vilniuje – Vika ir Saulius, po skaudžių išgyvenimų dėl vaikų, ryžtasi priimti globoti vaiką iš lietuvių vaikų namų. Lankydamiesi Panevėžio vaikų namuose, jų širdis pavergia išblyškusi, nelaiminga mergaitė – Lenutė. Nepaisant sunkių įgimtų ypatumų, Saulius ir Vika pasiryžta: užauginti mergaitę ir išmokyti ją vaikščioti. Prasideda išbandymai operacijomis, kelionėmis į Kauno klinikas, tačiau meilė ir tikra lietuviška užsispyrimo dvasia padeda nugalėti visus sunkumus. Per keletą metų Lenutė tampa gyvybinga, gabia mergaite – ji piešia, draugauja su visais, lanko prestižinę Vilniaus gimnaziją, o talentingi piešiniai stebina Lietuvos vaikų parodų lankytojus. Tai jautri, viltinga lietuviška istorija: Dievo dovana – pirmasis pavasario lietus, kuris nuplauna neviltį ir atneša naują pradžią, naują gyvenimą, šeimos stebuklą ant Vilnelės krantų.

Dievo dovana… Rytas išaušo apsiniaukęs sunkūs debesys žemai slinko dangumi, kažkur tolumoje dusliai

Uncategorized

049

Dvi sesery… Gyveno dvi sesery. Vyresnioji Valentina – gražuolė, sėkminga, turtinga. Jaunesnioji Zoja – liūdna pijokėlė. Apie grožį jau nebuvo ką sakyti: 32-ejų Zoja atrodė kaip sena, gyvenimo sulaužyta moteris – sulysus, veidas pabrinkęs, mėlynavas, plaukai susivėlę, nepažinoję nei šukos, nei muilo. Valentina daug stengėsi padėti seseriai – vežė ir į brangias gydyklas, ir pas bobutes žolininkes, viskas veltui. Nupirko jai mažą butuką, tačiau užrašė savo vardu, kad Zoja neiškeistų jo buteliui. Po pusmečio bute teliko purvinas čiužinys, ant kurio leisgyvė guli, kai Valentina užsuko atsisveikinti – juk išvyksta ilgam į užsienį. Zoja vos atmerkia sutinusias akis, pro nelabai švarų langą teka niūrus siluetas. Šalia – tuščios buteliai, dovanotos vietinių girtuoklių. Valentina negalėjo palikti sesers, nusprendė dėl sąžinės ją nuvežti į dėdės sodybą kaime. Teta Ona – 68-erių, dar stipri, nors ir viena. Seserys ją menkai pažinojo: tik per mamos laidotuves jos neatvažiuodavo, bet kažkur giliai prisiminė, kad motina turėjo seserį, kuri kartais atveždavo kaimiško džemo, obuolių, džiovintų grybų. Valentina prisiminė kaimo pavadinimą, paprašė bičiulio pagalbos – susuko Zoją į antklodę, išvežė į kaimą Samavoriškės. Nerado nėr ko – keturi trobesiai, visas kaimas. Zoją paguldė ant tetos lovos, ant stalo padėjo pinigus – laidojimo išlaidomis pasirūpinti, o gal grįš, kapelį bent aplankys. Dar ir Zojos buto raktą atidavė – kam dar jį patikėti? Atgerti atsisakė ir išvažiavo… Teta Ona apžiūrėjo Zoją – ji dar alsavo, ėmė kaitinti samovarą. Užpylė džiovintų žolelių, uogų į termosa, užvirė užpiltinę, sandariai uždengė. Tris paras girdė Zoją žolelių nuoviru ir medumi, beveik per prievartą kas pusvalandį lašindama šaukšteliu į burną. Net naktį. Ketvirtą dieną į meniu įvedė ožkos Martos pieną – irgi šaukšteliu. Vėliau – daržovių nuovirai, naminės vištienos sultinys. Vištų teta turėjo nedaug, tik septynias, bet dvi atidavė sultiniui ligonei. Po mėnesio Zoja jau pati galėjo atsisėsti lovoje. Teta Ona ją žiemą vežiojo rogutėmis į pirtelę, apvyniojusi vilnoniais skaromis ir antklode, ten vėl plaudavo su žolelėmis. Po to šukavo šilkinius, žolelių kvapo pilnus Zojos plaukus. Viena teta Ona visa nebetilpusia meilę ir rūpestį atiduoda ligonei dukterėčiai, ją atgaivina. Taip šaukšteliu įlajindama neišdalytos širdies į sielos pakraščius. Brangiausios klinikos ir bobutės negalėjo išgelbėti mirštančios merginos, bet paprasta kaimo teta sugebėjo. Zoja atsigauna. Sustiprėja nuo kvepiančio dobilais Martos pieno, nuo ryto šviežių kiaušinių omletų. Plaukai virsta šilkiniais, blizgančiais. Skruostus nusidažo raudonis. Ir staiga paaiškėja – ji gražuolė su ryškiai mėlynomis akimis. Pamažu pradeda talkinti tetai namuose, net tvartelyje, išmoksta melžti ožką, kas rytą surenka šviežius kiaušinius. Valgius ruošia paprastus, beveik viską iš nuosavo daržo. Zoja, sugrįžusi iš anapus, nebenori prisiminti praeities – ši nauja, švari lyg balta drobė, gyvenimo versija jai patinka labiau. Ji ima džiaugtis: kaip rytuose keliasi saulė, kaip debesys bėga danguje, kaip pavasarį sprogsta žiedai. Upelio krantuos atsiranda antis su mažiukais ančiukais – Zoja juos maitina duona. Dar atranda sau vieną talentą: teta Ona išmoko ją nerti vąšeliu. Iš pradžių Zoja nunėrė servetėles, paskui su teta nuvyko į miestą, nupirko visokiausių kamuolių vilnos ir Zoja ėmė megzti dideles, pūkuotas, stebuklingais raštais skaras. Gavo užsakymų nepaprasto grožio kūriniams. Zoja pradėjo gerai uždirbti. Po trijų metų gražuolė Zoja išvežė mylimą tetą iš užkampio Samavoriškių į jaukų miestelį prie šilto jūros kranto. Sudėjus tetos santaupas ir savo už būtent rankų darbo skaras, nupirko mažą, bet jaukų namelį su sodu. Rytais ožka Marta, kurios gabenimu specialiu sunkvežimiu pasirūpino Valentina, lėtai kramto nuraškytą obuolį, žiūri į jūrą – o jos mylimos šeimininkės plaukioja šiltuose vandenyse netoli kranto. Ir žinote, kas svarbiausia šioje istorijoje? Ji tikra.

DVI SESERYS… Gyveno kadaise dvi seserys. Vyresnioji Gražina tikra grožio ir sėkmės įsikūnijimas