Zibainis

Ir ji suprato, kad anyta visai ne tokia pikta ir bloga moteris, kaip galvojo visus šiuos metus Trisdešimtosios gruodžio rytas niekuo nesiskyrė nuo visų dvylikos metų, kiek Laima ir Dainius gyvena kartu. Kaip ir visada, jis ryte išvažiavo medžioti ir grįš tik trisdešimt pirmą dieną per pietus, sūnus pas močiutę, o Laima vėl viena namuose. Per visus šiuos metus ji jau priprato, Dainius buvo aistringas žvejys ir medžiotojas, visas savaitgalius ir šventes leido gamtoje, nepaisant oro sąlygų, o ji vis laukė namie. Tik šiandien jai kažkodėl buvo liūdna ir vieniša. Anksčiau tokiomis dienomis Laima skirdavo laiką tvarkymuisi, maisto ruošimui, juk darbų namuose visada netrūksta. Naujieji metai tik rytoj, juos jau dvyliktus metus švęs pas anytą, nieko naujo, viskas kaip visada, bet šiandien jai nieko nesinorėjo daryti, viskas krito iš rankų. Todėl draugės skambutis buvo labai laiku, Laima net apsidžiaugė. Geriausia vaikystės draugė, Irma, visuomet buvo linksma, išsiskyrusi ir mėgdavo vakarėlius pas save. Šįkart irgi pakvietė: — Vėl viena namie, — net nepaklausė, tik konstatavo Irma. — Dainius vėl miškuose? Atvažiuok, vakare renkasi gera kompanija, kam liūdėti vienai? Laima nieko nežadėjo ir nesiruošė eiti, bet vakare tapo taip liūdna, kad visgi nusprendė pas draugę užsukti. Ten susirinko seni bičiuliai, ir Laima puikiai praleido laiką. Svarbiausia, kad ten buvo Giedrius, jos pirmoji meilė iš mokyklos laikų. Kažkaip taip gavosi, jog šią naktį jie praleido kartu – Laima pati nesuprato, kaip taip nutiko: lyg ir išgėrė nedaug, bet prisiminimai užliejo galvą… Rytą jai buvo gėda ir nesmagu, paprasčiausiai norėjosi viską pamiršti, ir ji tiesiog pabėgo iš Giedriaus namų. Grįžusi į namus pamatė staigmeną: vos įėjus, ant kėdės – Dainiaus drabužiai, vadinasi, grįžo anksčiau nei įprastai. Išsigandus, ji puolė į paniką, mintyse jau regėjo besibylinėjantį vyrą ir skyrybas. Ji žinojo: jis tokio dalyko tikrai neatleistų, ir pati sau neatleistų. Kol spėjo save išplūsti, paskambino telefonas – skambino anyta. — Nežinau, kas pas jus namie, bet naktį skambino Dainius, tavęs nepasiekė, tai pasakiau, kad esi pas tetą Kazę – blogai pasijuto ji, taip ir pasilikai prie jos, žinai, kas ką… Laima nesitikėjo, kad anyta ją taip užstos. Jų santykiai visad buvo šalti, bendraudavo tik per šventes, draugystės niekada nebuvo – bet nuoskaudos nebeliko. Vakare, kai nuvažiavo pas anytą, Laima nusprendė pati papasakoti, padėkoti, bet anyta tik numojo ranka: — Palik, ką tu galvoji – kad aš ne žmogus? Nesu aš šventoji – pats Petras net visą gyvenimą miške, ir man ne kartą buvo skaudu… Tik žiūrėk, kad į įprotį netaptų, tu mane supratai. Ir Laima suprato, kad anyta – ne pikta pabaisa, kaip atrodė anksčiau, o supratingas žmogus. Viskas baigėsi gerai: Laima nusprendė, kad daugiau neišeis iš namų be vyro, o svarbiausia – pakeitė nuomonę apie anytą.

2023 metų gruodžio trisdešimtosios rytas atėjo toks pat, kaip visi paskutiniai dvylika metų, nuo tada

Uncategorized

Žiemą Valentina nusprendė parduoti namą ir išvykti pas sūnų.

Žiemos metu Aistė priėjo į sprendimą parduoti savo namus ir persikelti pas sūnų. Jau seniai anūkė ir

Uncategorized

„Kam tu jį gelbėjai? Jis juk daržovė! Dabar visą gyvenimą puodus keisi, o aš jauna – man vyro reikia!“ – rėkė nuotaka reanimacijoje. Gydytoja Lida tylėjo. Ji žinojo, kad šis pacientas – ne „daržovė“, o vienintelis, kuris ją girdi.

Kam tu jį išgelbėjai? Juk jis dabar tik lyg daržovė! Visą gyvenimą nešiosi už jį bakelius, o man reikia

Uncategorized

034

Buvusi žmona… Prieš dvejus metus, kai baigėsi mano komandiruotė ir jau ruošiausi grįžti namo į Kėdainius, nusipirkęs bilietą nusprendžiau pasivaikščioti po Vilnių – juk turėjau dar tris valandas. Netikėtai gatvėje sutikau savo pirmąją žmoną – Zinaidą, kurios nemačiau 12 metų po skyrybų. Ji beveik nepasikeitė, tik veidas buvo neįprastai išbalęs, lyg ir ją būtų taip pat sujaudinęs mūsų susitikimas. Aš ją visada mylėjau skausmingai ir stipriai, bet dėl savo nepagrįstos pavydo mus ir išskyriau; ją kamavau klausimais, dėl ko galiausiai išėjo. Tą dieną, kai po darbo norėjau pradžiuginti ją mažyčiu šuniuku, radau tik jos atsisveikinimo raštelį ant stalo — ji maldavo jos nebeieškoti, nes mano įtarimai ją pribaigė. Ir štai, po 12 metų atsitiktinai susitikus, ji paprašė padaryti paslaugą – greitai užeiti kartu į kažkokią kontorą, kur ji viena bijanti eiti. Sutikau, tačiau, užtrukę klaidžiodami seno pastato koridoriais, galop Zinaida dingo už durų, palikusi mane laukti. Staiga supratau, kad smarkiai vėluoju, o aplink, kaip iš sapno – apleistas pastatas su tuščiomis langų angomis ir be laiptų, vos išlipau per lentas. Į autobusą į Kėdainius pavėlavau visai valandai, bet paaiškėjo, kad tas, į kurį pavėlavau, nukrito nuo tilto į Nevėžį ir visi keleiviai žuvo… O po dviejų savaičių, suradęs Zinaidos mamą Kaune, išgirdau, kad Zinaida mirė prieš 11 metų, ir jai parodyta kapas, ant kurio man pažįstama šypsena visam gyvenimui paliko paslaptį, kaip ji nepaaiškinamai išgelbėjo mano gyvybę…

Buvusi žmona… Viskas įvyko prieš du metus. Mano komandiruotės Kaune pabaigos data buvo jau čia

Uncategorized

Teta Rūta

Man yra 47 metai. Esu paprasta moteris, sakyčiau, pilka pelė. Nei graži, nei puikios figūros savininkė, vieniša.

Uncategorized

– Mama, juk man jau dešimt metų, tiesa? – staiga paklausė Mantas, grįžęs iš mokyklos. – Na ir kas? – nustebusi atsisuko mama į sūnų. – Kaip tai „na ir kas“? Nejaugi pamiršote, ką pažadėjote su tėčiu, kai man sukaks dešimt? – Pažadėjome? Ką pažadėjome leisti? – Leisti turėti šunį. – Ne! – išsigandusi sušuko mama. – Ko tik nori, tik ne šuns! Gal geriau nupirksim tau elektrinį paspirtuką? Patį brangiausią. Bet tada pažadėk, kad apie šunį daugiau neprasitarinėsi. – Tai va kokie jūs… – įsižeidęs suraukė lūpytę sūnus. – O dar mokote mane laikytis žodžio… O patys savo pažadų neprisimenate… Na gerai… Sūnus užsidarė savo kambaryje ir neišėjo iki pat tėčio sugrįžimo iš darbo. – Tėti, o tu prisimeni, ką pažadėjot su mama… – vėl pradėjo, bet tėtis pertraukė: – Mama jau paskambino ir viską papasakojo! Tik nesuprantu, kam tau to reikia? – Tėti, aš juk seniai svajoju apie šunį! Jūs gi žinote! – Žinom, žinom! Paskaitęs pasakų apie Mažylį ir Karlsoną, ir elgiesi kaip vaikas! Maža ką mes su mama norim. O tu žinai, kad veisliniai šunys labai brangūs? – O man ir nereikia veislinio, – greitai atkirto sūnus. – Tiks ir paprastas, net beglobis. Internete skaičiau, kad beglobiai šunys labai nelaimingi. – Ne! – pertraukė tėtis. – Koks dar neveislinis? Kam tokio reikia? Ji gi negraži! Darykim taip, Mantai. Sutiksiu priimti namo beglobį šunį, bet tik jei jis bus veislinis ir jaunas. – Būtinai toks?… – suraukė nosį Mantas. – Taip! – tėtis žvilgtelėjo į mamą ir jai nepastebimai pamerkė. – Juk pats su juo užsiimsi, dresuosi, į parodas vesies. O seną šunį dresuoti per vėlu. Jei surasi gražų, veislinį, jauną, beglobį šunį mieste, tada mes tave suprasime ir leisime. – Gerai… – atsiduso berniukas. Jis dar niekada nebuvo sutikęs gatvėje veislinio beglobio šuns. Bet vilties neprarado. Sekmadienį Mantas paskambino draugui Vytui ir po pietų ėmė ieškoti šuns. Beveik visą miestą apsėjo, bet nei vieno beglobio veislinio šuns nerado. Gražių šunų buvo, bet visi su šeimininkais ir su pavadžiais. – Viskas, – pavargęs tarė Mantas. – Gana… Žinojau, kad nieko nerasim… – O gal sekmadienį važiuojam į prieglaudą, – pasiūlė Vytas. – Girdėjau, kad ten ir veislinių būna. Tik reikia surasti adresą. O dabar norisi pailsėti. Vaikai atsisėdo ant tuščio suoliuko ir svajojo, kaip parsives labai gražų šunį iš prieglaudos ir kartu jį dresuos. Pasvajoję, pailsėję, ėjo į kiemą. Staiga Vytas truktelėjo Mantą už rankovės ir parodė į šoną. – Mantai, žiūrėk. Mantas pamatė mažą, purviną baltą šuniuką, kuris keistai šlubčiodamas tupčiojo per šaligatvį. – Kiemo mišrūnas, – pasakė Vytas ir sušvilpė. Šuniukas atsisuko, nudžiugo ir bėgo link vaikų. Bet paėjėjęs du metrus, sustojo. – Nepasitiki žmonėmis, – atsiduso Vytas. – Matyt, jį kažkas stipriai išgąsdino. Mantas ir pats švelniai sušvilpė, ištiesė ranką. Šunelis prikišo snukutį, ir kai Mantas pribėgo visai arti, šuniukas nepabėgo, tik nedrąsiai vizgino purviną uodegėlę. – Eime, Mantai, – susirūpinęs tarė Vytas. – Kam tau toks šuo? Juk ieškai veislinio. O tokiam tik tiktų vardas Knapė. – Vytas nusigręžė ir sparčiai nuėjo. Mantas dar paglostė šuniuką ir nuliūdęs nuėjo paskui draugą. Iš tiesų, mielai būtų pasiėmęs Knapę. Staiga už nugaros šuniukas cyptelėjo. Mantas sustingo, šuniukas inkštė. Vytas irgi stabtelėjo, pažiūrėjo ir sušnabždėjo: – Mantai, eik greitai! Tik neatsisuk! Jis taip į tave žiūri! – Kaip – taip? – Tarsi tu – šeimininkas, o tu jį palieki. Bėgam. Vytas nubėgo, bet Mantui kažkodėl kojos tapo sunkios. Jis ilgai stovėjo ir bijojo atsisukti. Bet kai ryžosi bėgti, kažkas švelniai patraukė už kelnės. Pažvelgęs žemyn, pamatė žvilgsnį – ištikimas juodas šuns akis. Ir čia Mantas, pamiršęs viską pasauly, paėmė šuniuką ant rankų ir priglaudė prie krūtinės. Jis jau žinojo – jei tėvai neleis priimti jo šuns, šį vakarą pabėgs iš namų. Kartu su Knapė. Bet tėvų širdis – taip pat jautri… Kitą dieną Mantą po mokyklos pasitikdami laukė ne tik tėtis su mama, bet ir išmaudytas, baltas, linksmas šuniukas Knapė. Mamos pažadas Mantui: ar išsipildys svajonė turėti šunį dešimtojo gimtadienio proga?

Mama, juk man jau dešimt metų, tiesa? netikėtai paklausė Mykolas, parėjęs iš mokyklos. Na ir kas?

Uncategorized

016

Raiva Grigorjevna, kodėl manote, kad aš turiu išlaikyti jūsų sūnų? Jis mano vyras, jis vyras, jis turėtų išlaikyti mane, o ne atvirkščiai

2024rokas, rugsėjo 12d., Vilnius mano dienoraštis Šiandien po pietų skambėjo ne švelnus telefonas, o

Uncategorized

071

Anapilin likimo nuskriausta septyniasdešimtmetė Ona Petravičienė sėdėjo ligoninės parke ant suolelio ir verkė – nei sūnus, nei duktė neatvažiavo jos pasveikinti; tik kambario draugė ponia Janina ir valytoja Marija padovanojo po mažą dovanėlę bei obuolį, o slaugos namų personalas liko abejingas. Visi žinojo, kad į šią įstaigą vaikai atveža senolius, tapusius našta. Sūnus Oną „poilsio ir gydymui“ apgyvendino čia, nes ji trukdė marčiai, ir tik pažadėjo, kad viskas bus kaip namuose. Užrašyta sūnui dovanojimo sutartimi butą, Ona nebegalėjo grįžti – vaikai su šeima persikėlė gyventi pas ją, prasidėjo barniai su marčia, sūnus ją ėmė ignoruoti. Vėliau jis atgabeno Oną į slaugos namus, pasižadėjęs greitai grįžti, bet atvežė tik kartą – atnešė du obuolius, du apelsinus ir greitai išėjo. Jau antri metai Ona čia palikta viena. Paskambinusi namo, suprato, kad sūnus pardavė jos butą – ieškoti jo beprasmiška. Skaudžiausia, kad dėl sūnaus Ona kadaise atstūmė dukrą. Gimusi kaime, Onutė ištekėjo už vaikystės draugo Petro, išsikėlė į miestą, nes kaimynas žadėjo gerą gyvenimą ir butą. Pora susikūrė gyvenimą, bet Petras žuvo avarijoje. Ona liko našlė, auginanti du vaikus, dirbo valytoja. Sūnus įsivėlė į nemalonumus – jai teko skolintis pinigų, kad jo neiškeltų į areštinę, daug metų grąžino skolas. Dukra Dalia susilaukė vaiko, vėliau sūnus sunkiai sirgo – vyras ją paliko, ji užmezgė ryšį su našliu, gimusiu sergančiai dukrai. Kai šiam prireikė pinigų operacijai, Ona atsisakė duoti dukrai, nes norėjo padėti sūnui, todėl Dalia nutraukė santykius ir dvidešimt metų negrįžo. Prieš savaitę Daliai susapnavus Oną, ją nuvargino ilgesys ir gėda, todėl surado motiną, pažadėjo, kad išsiveš gyventi į jų namus pajūryje, kaip siūlė jos vyras. Ona apsikabino dukrą, verkė iš laimės, o pabaigoje mintyse aidėjo: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgi būtų tavo gyvenimo metai šioje žemėje, kurią tau duoda Viešpats, tavo Dievas.“

Aldona Juozapaitienė sėdėjo ligoninės parko suolelyje ir braukė ašaras. Šiandien jai sukako 70 metų

Uncategorized

Vienintelis vyras šeimoje Ryte, pusryčiaudama, vyresnioji dukra Vėra, žiūrėdama į išmaniajam telefone švytinčius skaičius, paklausė: – Tėti, ar matei, kokia šiandien data? – Ne, kas gi su ja ne taip? Dukra vietoj atsakymo parodė ekraną: jame rikiavosi skaičiai – 11.11.11, reiškia, 2011 metų lapkričio 11-oji. – Juk čia tavo laimingas skaičius – 11, šįryt net trys iš eilės. Laukia stebuklinga diena! – Tavo žodis saldus kaip medus, – šyptelėjo Valerijus. – Taip, tėveli, – į pokalbį įsiterpė jaunesnioji Neringa, irgi neatitraukdama akių nuo telefono. – Šiandien skorpionams, sako, numatomas įdomus susitikimas ir dovana visam gyvenimui. – Oho, įdomu. Tai gal kokioje Europoje ar Amerikoje numirė nežinomas giminaitis, ir iš paveldėtojų – vien mes, ko gero, milijonieriai… – Milijardieriai, tėti, – išlaikė tėčio pašaipą Vėra. – Milijonas – smulkmena tau. – Gal ir taip… Ką darysime su tokiais turtų kalnais? Gal pirmiausia perkame vilą Italijoje ar Maldyvuose? Paskui – jachtą… – Ir sraigtasparnį, tėti, – įsijungė fantazijoms Neringa. – Noriu nuosavo sraigtasparnio… – Kodėl gi ne. Bus tau sraigtasparnis. O ko tu norėtum, Vėra? – Noriu nusifilmuoti Bolivudo filme drauge su Salmanu Chanu. – Pff, kas čia tokio! Paskambinsiu Amita Bachčanui, susitarsime… Gerai, svajoklės, užteks valgyti, metas ruoštis išeiti. – Va, net pasvajoti neleidžia, – atsiduso Neringa. … Vienas vienintelis vyras namuose, – ir tai aš, Valerijus, – pagalvojo jis, vėlai vakare dėdamas pirkinius į maišus prekybos centre. Tai buvo viena iš tų dienų, kai atrodo, lūkesčiai subliūkšta: vietoj dovanų liko tik nuovargis po darbų… … Vienintelis vyras šeimoje Romanas apie Valerijų – paprastą vyrą iš mažo Lietuvos miestelio, našlį, besistengiantį užauginti dvi pašėlus žavias dukras, kol vieną skaičių magija pažadėtą dieną jo gyvenimo nesudrumsčia keistas susitikimas su benamiu berniuku. Tai istorija apie žmogiškumą, meilės jėgą, apie pašaukimą būti stipriu, kai esi vienintelis vyras šeimoje.

Vienintelis vyras šeimoje Ankstyvą rytą, pusryčiaujant virtuvėje prie seno klevo lango, vyriausia duktė