Zibainis

Esu pensininkė – kol prekiavau baronkytėmis savo įprastoje vietoje, mane bandė apgauti du „valdiškai“ atrodantys vyrai

Seniai tai buvo, kai dar buvau pensininkė ir prekiavau baronkytėmis Vilniaus centre, toje pat kampinėje

Atiduokite raktus nuo sodybos – pagyvensime ten: sutuoktiniai išleido draugus atostogauti savo kaimo trobelėje, nepagalvoję apie galimas pasekmes

Duokite raktus nuo sodybos, galėtume ten pagyventi, pasiūlė draugai, kai pora ėmė abejoti dėl pasekmių. —

Uncategorized

Vyras su priekaba

20240823, birutės dienoraštis Ne, Tu tikrai pasirinkai neįprastai nepasitenkinusi pasakė Julija, žvelgdama

Uncategorized

020

Vakar išėjau iš darbo. Be prašymo, be dviejų savaičių įspėjimo. Tiesiog padėjau ant stalo tortą, pasiėmiau rankinę ir išėjau iš dukters namų. Mano „darbdavė“ buvo mano pačios dukra – Rasa. O atlyginimas, kaip maniau visus šiuos metus, buvo meilė. Bet vakar supratau: mūsų šeimos ekonomikoje mano meilė nevertinama šalia naujo planšetinio kompiuterio. Mano vardas – Ona. Man 64 metai. Pagal dokumentus esu pensininkė, buvusi slaugytoja, gyvenu kuklioje pensijoje priemiestyje. O iš tikrųjų – aš vairuotoja, virėja, namų tvarkytoja, mokytoja, psichologė ir „greitoji pagalba“ dviem anūkams: Matui (9 m.) ir Domui (7 m.). Aš – vadinamoji „kaimo močiutė“. Prisiminkite posakį: „Vaiką augina visa bendruomenė“? Šiandien ta „bendruomenė“ dažniausiai yra viena pavargusi močiutė, gyvenanti iš kavos, valerijono ir vaistų nuo skausmo. Rasa dirba rinkodaroje. Jos vyras Jonas – finansuose. Jie geri žmonės. Bent jau save taip guodžiau. Jie visada pervargę, nuolat skuba. Darželis brangus. Mokykla – sunku. Būreliai – dar sunkiau. Kai gimė Matas, jie žiūrėjo į mane kaip skęstantys į gelbėtoją. – Mama, neišgalim auklės, – sakė tuomet Rasa su ašaromis. – O svetimiems nepasitikim. Tik tau. Ir aš sutikau. Nes nenorėjau būti našta. Todėl tapau atrama. Mano diena prasideda 5:45. Važiuoju pas juos, verdu košę – ne bet kokią, o „normalią“, nes Domas nevalgo greitos. Ruošiu vaikus. Vežu į mokyklą. Grįžtu ir plaunu grindis, kurių nepurvinau, ir tualetą, kuriuo nesinaudojau. Vėliau vėl mokykla, būreliai, anglų, futbolas, namų darbai. Aš – režimo močiutė. Močiutė „ne“. Močiutė taisyklė. O dar yra Irena. Irena – Jono mama. Gyvena naujame name prie jūros. Veido procedūros, naujas automobilis, kelionės. Anūkus mato du kartus per metus. Irena nežino, kad Matas alergiškas. Nežino, kaip nuraminti Domą, kai jis isterikuoja dėl matematikos. Niekada neskalbė vaikiškos vėmimo nuo sėdynės. Irena – močiutė „taip“. Vakar Matui suėjo devyneri. Ruošiausi kelias savaites. Pinigų mažai, norėjau padovanoti kažką tikro. Tris mėnesius mezgiau jam sunkų pledą, nes jis blogai miega. Pasirinkau jo mėgstamas spalvas. Sudėjau ten viską, ką turėjau. Iškepiau tikrą tortą – ne iš dėžutės. 16:15 – skambutis į duris. Irena įsiveržė kaip audra – kvepalai, šukuosena, paketai. – Kur mano berniukai?! Anūkai tiesiog nustūmė mane šalin, kad pribėgtų prie jos. – Močiute! Ji atsisėdo ant sofos ir išpakavo maišelį su logotipu. – Nežinojau, kas jums patinka, todėl nupirkau naujausią, – tarė. Du žaidimų planšetiniai kompiuteriai. Patys brangiausi. – Be apribojimų, – pamerkė. – Šiandien mano taisyklės! Vaikai pametė galvas. Apie tortą užmiršo. Ir apie svečius. Rasa ir Jonas švytėjo. – Mama, kam taip… – pasakė Jonas, pilstydamas jai vyno. – Tu juos labai leidi. Stovėjau su pledu rankose. – Matai… ir aš turiu dovaną… ir tortą iškepiau… Jis nepakėlė akių. – Dabar ne, močiute. Praeinu lygį. – Už visą žiemą mezgiau… Jis atsiduso: – Močiute, pledų niekam nereikia. Irena planšetus padovanojo. Kodėl tu visada tokia nuobodi? Tik maistą ir rūbus atneši. Pasižiūrėjau į dukrą. Laukiau, kol ji įsikiš. Rasa nepatogiai nusijuokė: – Mama, nepyk. Jis vaikas. Aišku, planšetas įdomiau. Irena – „linksma močiutė“. O tu… na… tu „kasdienė“. Kasdienė močiutė. Kaip kasdieniai indai. Kasdienės kamščiai. Reikia – bet nematoma. – Noriu, kad Irena gyventų čia, – pridūrė Domas. – Ji neverčia daryti namų darbų. Ir tuomet kažkas manyje nutrūko. Suvyniojau pledą. Padėjau jį ant stalo. Nusisegiau prijuostę. – Rasa. Viskas. – Ką turi omeny? Tortą pjaustyti? – Ne. Viskas. Pasiėmiau rankinę. – Aš ne technika, kuria galima išjungti. Aš tavo mama. – Mama, kur tu?! – sušuko ji. – Rytoj prezentacija! Kas paims vaikus? – Nežinau, – pasakiau. – Gal parduosit planšetą. O gal „linksma močiutė“ liks. – Mama, tu mums reikalinga! Sustojau. – Štai ir problema. Jūs tik matot, kad manęs reikia. Bet nematot manęs. Išėjau. Šiandien atsikėliau devintą. Užsiviriau kavos. Sėdėjau verandoje. Ir pirmą kartą per daugelį metų neskaudėjo nugaros. Myliu anūkus. Bet nebebūsiu nemokama tarnaitė, paslėpta po žodžiu „šeima“. Meilė – tai ne savigriova. O močiutė nėra resursas. Jei reikia režimo močiutės – tegerbia režimą. O kol kas… Gal užsirašysiu į šokius. Sako, taip daro „linksmos močiutės“!

Prisimenu, kaip vieną dieną tiesiog išėjau. Be jokio prašymo, be dviejų savaičių įspėjimo. Padėjau ant

Uncategorized

045

Ištekėsiu, bet tik ne už šito gražuolio. Taip, jis puikus vaikinas visais atžvilgiais. Bet jis – ne mano „Vėl mama su sugyventiniu užėjo, dar ir su kažkokiu vyru. Jau apsvaigę, – Irina pasislėpė kampe už komodos. – Ir nėra kur pasislėpti, lauke jau iškritęs sniegas. Viskas taip atsibodo. Vasarą baigsiu devynias klases ir išvažiuosiu į miestą. Stosiu į pedagoginį kolegiją, tapsiu mokytoja. Nors iki miesto tik dešimt kilometrų, bet gyvensiu bendrabutyje.“ Mama su svečiais įsitaisė virtuvėje. Suskambo taurės, pasklido dešros kvapas. Mergina nevalingai nurijo seilę. – Palauk tu! – nuskambėjo mamos balsas. – Ko tu vaidini? – Jūsų du… – Lyg pirmą kartą su dviem, – mestelėjo mamos sugyventinis Mindaugas. Suskambo krintančių indų garsas. Šurmulys, duslus kvėpavimas. Irina dar labiau prisiglaudė kampe. Triukšmas netikėtai nutilo. – Klausyk, Tomai, ji miega, – pasigirdo sugyventinio balsas. – Pats sakei, gera mergaitė, o kažkas man ją… – Klausyk, juk ji dukra… – Kokia dukra? – Irina, jau didelė. Greičiausiai, pasislėpusi kambaryje. – Atvesk ją čia, – džiugiai pasakė Tomas. – Irina, kur tu? – į kambary įėjo mamos sugyventinis, pamatęs Iriną, nemaloniai nusišypsojo. – Eik, pabūk su mumis! – Man čia gerai. – Ko tu gėdijiesi? – Mindaugas pamėgino merginą apkabinti. Irina pagriebė vazą nuo komodos ir trenkė ją į galvą sugyventiniui. Suskambėjo sudužusio stiklo garsas. Irina išsilaisvino ir išbėgo iš kambario. – Laikyk ją! – užriko Mindaugas. Tačiau mergina jau stovėjo prie lauko durų. Apauti nebuvo kada, tad kaip buvo – su kojinėmis, senais šortais ir marškinėliais, išbėgo į lauką. Vyrai pasileido iš paskos. Gatvė miestelio buvo tuščia. Kur bėgti vakarą per sniegą? Už nugaros girdėjosi šūksniai. Dideliame name, prie kurio ji bėgo, pasigirdo šuns lojimas. Po to kažkas suriko ant šuns. Irina pribėgo prie vartų ir ėmė belsti. Duris atidarė apie keturiasdešimt metų vyras. – Padėkite! – tyliai pasakė mergina, maldaujamai žiūrėdama vyrui į akis. – Eik vidun! – jis patraukė ją už rankos ir uždarė duris. – Olegai, kas ten? – ant slenksčio pasirodė moteris. – Va, – šeimininkas linktelėjo į merginą. – Už jos kažkokie vyrai gainiojasi. – Greitai į namą! – moteris sučiupo Iriną už rankos. – Ten viską išpasakosi. – Irina, išeik po gražiu žodžiu! – nuskambėjo Mindaugo balsas. – Olegai, nesivelk! – sušuko šeimininkė. – Eik į vidų! Iš lauko – klyksmai, iš kiemo šuo loja. – Reikia paskambinti policijai, – moteris išsitraukė telefoną. – Polina, nereikia. Pats susitvarkysiu. Jie, matyt, vietiniai. – Kaip susitvarkysi su jais? – Gražiai. Nuramink mergaitę! Šeimininkas paėmė maišelį, priėjo prie šaldytuvo. Įdėjo butelį ir dešros gabalą. Kieme paglostė šunį, ir abu išėjo į gatvę. Prie jo pribėgo Mindaugas: – Atiduok Iriną! – Štai, imk ir dinkit! – Kas čia? – atidarė maišelį, veide pasirodė šypsena, linktelėjo draugui. – Einam, Tomai! *** – Taip! Mano vardas Polina Sergejevna, – moteris užvirė arbatinį. – Sėsk, sėsk! Papasakok, kas tu ir kas nutiko. – Mano vardas Irina, – pradėjo drebėdama mergina. – Gyvenu šioje gatvėje, tik pačiame krašte. – Tu Kiros dukra? – Taip. – Nors neseniai čia gyvenam, apie tavo mamą jau girdėjom. Mergina nuleido galvą ir pravirko. – Na, neverk! Moteris priejo ir švelniai priglaudė ją prie krūtinės. Merginai tai buvo neįprasta. Ji apkabino moterį ir verkė dar stipriau. – Na, na! Viskas! Tuoj arbatos išgersim. Įėjo šeimininkas: – Viskas! Išprašėm. – O ką darysim su šia gražuole? – šyptelėjo Polina į merginą. – Manau, rytoj pasikalbėsim! Dabar išgersim arbatos ir į vonią ją. – Nori valgyti? – Polina pastatė arbatos puodelį prieš viešnią. Šyptelėjo. – Matai, kad nori. Ant stalo pasirodė sumuštiniai. Pyrago likučiai. – Valgyk, valgyk! – pasakė ir šeimininkas, žiūrėdamas, kaip mergina žiūri į maistą. Daugiau Irinos nekankino klausimais. Netgi stengėsi nekreipti dėmesio, matydami, kad ji gėdijasi. Kai pavakarieniavo, Polina nuvedė viešnią į vonios kambarį: – Nusiprausk, užsidėk šį chalatelį! *** Irina norėjo tik vieno – kad jos šį vakarą neišvarytų į lauką. Kaip gera gulėti šiltoje vonioje, o kaip šalta dabar lauke. Bet jau reikia eiti, šeimininkai laukia. Išėjo. Vyras ir žmona sėdėjo svetainėje ant sofos. Mergina kaltai nusišypsojo: – Ačiū! – Va šitaip, Irina, – pradėjo kalbą šeimininkė. – Kaip suprantu, niekas tavęs nelabai ieškos. Namų nenori grįžti. Mergina nuleido žemai galvą. – Rytoj mums anksti ryte reikia išvykti… – Suprantu, – Irina dar labiau prislopo. – Liksi viena. Niekam durų neatidaryk! Į kiemą mūsų Džekas nieko neįleis. Supratai? – Taip! – sušuko mergina, nesulaikiusi emocijų. – Gali, kol grįšime, išvirti barščio, – šyptelėjo Olegas Romanovičius. – Moki? – Moku, – greitai pasakė Irina, vis dar bijodama, kad ją išvarys. – Gerai gaminu ir namus tvarkau. – Sutvarkyk, jei negreit pasidarys, – pritarė Polina Sergejevna. *** Ji atsibudo kartu su šeimininkais. Tyliai gulėjo lovoje, vis bijodama, kad ją išvarys. Kieme burzgė automobilis. Vėliau apsiramino viskas. Atsikėlė. Nusiprausė. Virtuvėje – arbatos puodas, ant stalo – duona, dešra, sūris. Ant pjaustymo lentos – kiaulienos šonkauliai. Pusryčiavo. Sutvarkė stalą. Viskas nuvalyta. Išplauta grindis. Koridoriuje pamatė dulkių siurblį. Įjungė ir pradėjo siurbti. Tik išjungė… – Tai ką visa tai reiškia? – išgirdo balsą už nugaros. Staigiai atsisuko. Aukštas gražus vaikinas apie aštuoniolika metų, akyse smalsumas. – Tvarkau, – sumurmėjo Irina. – O jūs kas? – Hm…, – vaikinas linguodamas galvą ištraukė telefoną iš kišenės: – Mama, aš namie. O kas čia? – Sūnau, tegul mergaitė truputį pas mus pagyvena. – Man nerūpi. Jis įsidėjo telefoną. Įvertino Iriną nuo galvos iki kojų smalsiu žvilgsniu ir nuėjo į virtuvę. – Paruošti jums arbatos? – paklausė mergina. – Pats pasirūpinsiu. *** Irina padėjo dulkių siurblį. Pradėjo šluostyti dulkes, klausydama kiekvieno garso iš virtuvės. Vaikinas papusryčiavo, užėjo į vonią. Išėjo iš jos nusiskutęs, kvepiantis losjonu. – Ei, šeimininke, duok dar vieną butelį! – sušuko iš lauko. – Kas čia? – vaikinas priėjo prie lango. – Neatverkite jiems! – išsigandusi sušuko Irina. Jis smalsiai pažvelgė į merginą, kažkodėl nusišypsojo ir nuėjo prie durų. Mergina prišoko prie lango. Prie tvoros stovėjo mamos sugyventinis su draugu ir kažką rėkė. Irinai pasidarė baisu. Va štai išeina šeimininkų sūnus. Tie puolė prie jo. Ir staiga… parvirto į sniegą, Irinai pasirodė, kad abu krito kartu. Vaikinas pasilenkė prie jų, kažką pasakė. Tie atsistojo ir nuleidę galvas nuėjo mamai namo. *** Vaikinas grįžo. Jo žvilgsnis sustojo ties sustingusia mergina. Priėjo: – Tu ką, išsigandai? Nekontroliuodama savęs, ji pralinko prie jo krūtinės ir pravirko. – Koks tavo vardas? – staiga paklausė jis. – Irina. – Mano – Ruslanas. Nebeverk. Jie daugiau neateis. *** Ruslanas nuėjo į savo kambarį ir daugiau nesirodė iki vakaro. Irina išvirė barščių. Atsisėdo virtuvėje prie stalo ir susimąstė. Aišku, ji norėjo likti čia su šiais puikiais žmonėmis, bet suprato, kad peržengė visas padorumo ribas. Grįžo šeimininkai. Polina Sergejevna nustebusi purtė galvą, įvertinusi tvarką. Olegas Romanovičius pagyrė barščius. – Gal eisiu namo? – tyliai ištarė Irina. – Labai jums ačiū! – Irina, pagyvenk pas mus dar kelias dienas! – Ačiū, Polina Sergejevna! Eisiu namo, – pakartojo mergina. Pajudėjo link durų ir sustojo. Nuo vakar vaikščiojo po namus su svetimu chalatu ir svetimomis šlepetėmis. – Eikš! – šeimininkė paėmė ją už peties ir nuvedė į svetainę. Atidarė spintą. Ilgai rinko daiktus. Ištraukė džinsus, megztinį, šiltą sportinę striukę. – Renkis! ūgis mūsų panašus. – Kam… nereikia… – Negi nuoga į namus eis. Renkis! Neapskurdu. Užsidėjo. Slapta pasižiūrėjo į veidrodį. Tokios gražios aprangos ji niekada neturėjo. Koridoriuje šeimininkė privertė apsiauti kepurę ir žieminius batus. – Irina, nešiok į sveikatą! – Labai jums ačiū, Polina Sergejevna! *** Gyvenimas grįžo į senas vėžes. Ne visai senas. Mama įsidarbino fermoje. Sugyventinis dingo su draugu. Atėjo pavasaris. Tą dieną ji ruošė pamokas namuose. Kas nors pabeldė į vartelius. Irina pažvelgė pro langą ir nepatikėjo – prie tvoros stovėjo Ruslanas. Pamatęs ją, nusišypsojo. Moja, eik lauk! Ji neišėjo – išskrido. – Sveika! – nusišypsojo Ruslanas. – Sveiki! – Mama kažko tavęs reikalavo. *** Ir štai ji vėl įžengė į tą namą, kuriame praleido laimingą dieną. – Sveika, Irina! – pasitiko virtuvėj šeimininkė, apglėbė merginą. – Sveiki, Polina Sergejevna! – Eik vidun! Eikime arbatos. Šeimininkė pasodino merginą, pripylė arbatos. Pats atsisėdo. – Turiu tau reikalą. Mes su vyru mėnesiui skrendam į Turkiją, – veide nušvito svajinga šypsena. – Sūnus namie retai būna. Gal galėtum pasirūpinti namais. Džeką rupintis ir katiną – taip pat. Laistyti gėles. Turiu daug gėlių. – Žinoma, Polina Sergejevna! – Šaunu, – ji ištraukė pinigus. – Štai tau dvidešimt tūkstančių. – Polina Sergejevna, kam? – Imk! Tikrai nenuskursim. Einam, viską parodysiu! Irina stropiai įsidėmėjo, kur stovi vazonai ir kubilai su gėlėmis. Kur katino pašaras, kur šuns mėsa. Tada Polina Sergejevna šūktelėjo: – Ruslanai! – sūnus tuoj išėjo iš kambario. – Supažindink Iriną su Džeku! – Einam! – vaikinas lengvai uždėjo ranką ant merginos peties. Išėjo į kiemą, atrišo Džeką ir išėjo pasivaikščioti. Visą kelią Ruslanas pasakojo apie studijas universitete, apie karatė, apie tėčio verslą. O Irina galvojo savo. Aiškiai suprato, kad tarp jos ir Ruslano – didžiulė praraja, kaip ir tarp jos mamos bei Ruslano tėvų. Taip, jie geri žmonės, bet čia ne Pelenės pasaka, čia – gyvenimas. „Po dviejų mėnesių laikysiu egzaminus kolegijoj, būtinai išlaikysiu. Mokysiuosi, dirbsiu, stengsiuosi, bet tapsiu žmogumi. Išteku, bet tik ne už šito gražuolio. Taip, jis puikus vaikinas visais atžvilgiais. Bet jis – ne mano! Esu dėkinga Polinai Sergejevnai už drabužius ir tuos dvidešimt tūkstančių. Bent jau pragyvensiu pirmus mėnesius mieste.“ Vidiniu balsu mergina suprato, kad būtent dabar, šią akimirką, baigėsi sunkioji vaikystė. Prasideda suaugęs gyvenimas – ne mažiau sunkus, kur viskas priklausys tik nuo jos. Jie priėjo prie kotedžo. Irina paglostė Džeką, nusišypsojo Ruslanui ir pasuko namo. Rytoj prasidės jos darbas šiame kotedže. Tik darbas – ir nieko daugiau!

Tekėsiu, bet tik ne už šito gražuolio. Taip, jis nuostabus vaikinas visais atžvilgiais. Bet ne mano Vėl

Uncategorized

Nepažįsta sūnaus

O ką galvojai, sumenkiuoja vyras. Aš tave apgavau? Aš sakiau, kad vaikus nemėgstu! Viltė išraijo ašaras

Uncategorized

011

Pagavau vyrą su kita

2025rokas, lapkričio 11 diena Vakar, kai grįžau į namus savo kambarį Vilniaus senamiesčio bute, Aistė

Uncategorized

029

Nuįtikėtina: Nuotaka neteko amo išvydusi, kas netikėtai pasirodė jos vestuvėse. – „Tu?!“ – sušuko nuotaka, negalėdama patikėti savo akimis. Vestuvių salė atrodė tikra pasaka: milžiniški sietynai, prabangūs stalai, rafinuota muzika ir svarbūs, turtingi svečiai aptarinėjo verslą, egzotiškas atostogas ir investicijas. Viskas buvo tobula. Marija vilkėjo sniego baltumo suknelę ir tuokėsi su garsaus verslininko sūnumi – visi kalbėjo, kad jos gyvenimas tik prasideda. Ji šypsojosi, dėkojo, sveikino svečius, bet širdyje jautė tuštumą, kurios nesugebėjo apibūdinti. Po torto ir jaunųjų valso, kai salė skambėjo nuo aplodismentų, didžiosios durys staiga atsidarė. Įžengė maždaug šešiolikmetis: liesas, išsekęs, aptriušusiomis drabužiais, išsigandęs, tvirtai suspaudęs kumščius – tarsi bijotų, jog bus išvarytas iš sapno, kuris jam nepriklauso. – Noriu tik pasveikinti nuotaką… ir palinkėti stiprios šeimos, – prikimusiu balsu tarė jis. Akimirką salė nutilo, paskui pradėjo šnabždėtis: „Kas šis vaikas? Kaip jis čia pateko? Gal prašyti atėjo…“ Keli svečiai griebė jį už rankos: „Čia tau ne vieta, berniuk!“ – „Lauk! Čia išmaldos niekas neprašinėja!“ Berniukas žengė atatupstas, kiti iš jo juokėsi ar šalinosi. Kažkas sušuko: „Išveskite jį, gadina šventę!“ Marija pastebėjo sumaištį… Ir staiga sustingo, paleidusi kvapą. Jos akys susitiko su berniuko – tos pačios, kurias ji pažinojo iš vaikų namų, iš vėsių naktų ašarų. – Andriau… – sušnabždėjo ji. Publika sustingo. Marija pribėgo, apkabino brolį, ir abu pravirko. Jie augo kartu vaikų globos namuose, dalijosi viltimi ir baime. Ji buvo įvaikinta turtingos šeimos, jis liko, nes sirgo širdimi. Brolis tarė: „Ieškojau tavęs metų metus… Sužinojau apie tavo vestuves ir panorau tik pamatyti, ar tu laiminga.“ Marija verkė – nebe tobula nuotaka, o tik sesuo, radusi trūkstamą dalelę savyje. Atsigręžusi į salę tarė: „Jūs vadinate jį elgeta – aš vadinu šeima.“ Salė nuščiuvo. Tą vakarą Marija suprato – tikroji laimė ne piniguose, o žmonėse, kurių niekada nepaliauji mylėti. Pirmą kartą jos širdis buvo pilna. Mazgė brolio ranką ir nebepaleido, bijodama prarasti dar kartą. Jos vyras tyliai uždėjo berniukui švarką ant pečių: „Ateik prie stalo – tu mūsų svečias“. Salė, ką tik teisusi, prasiskyrė. Kažkas pastūmė kėdę, kažkas atnešė švarią lėkštę. Pirmą kartą per vakarą berniukas sėdėjo ne kaip našlaitis, o kaip žmogus. Švelniai valgė, tartum bijotų, jog kas nors atims jo maistą. Marija jam laužė duoną, kaip vaikystėje. „La…abramaus…“ tarė berniukas. Nuo tos akimirkos daugiau nebeišgirdo daugiau vienišo verkimo vaikų namuose. Vakaro pabaigoje, abu su vyru atsistojo: „Nuo šiandien tu – mūsų šeimos dalis. Padėsime viskuo, kuo galime.“ Berniukas pravirko – ne iš bado, o džiaugsmo, nes po tiek metų išgirdo: „Tu turi vietą.“ Keli svečiai braukė ašaras, kiti nuleido akis. Tą vakarą salėje, kupinoje pinigų ir galios, didžiausia vertybė buvo vaikas, radęs sesę. O Marijai pirmąsyk Dievas nebuvo pavėlavęs – Jis ateina tada, kai širdis vėl pasiruošusi mylėti.

Nuotaka stovėjo tarsi akmeniu paversta, kai pamatė, kas įžengė į jos vestuves. Tu! sušnabždėjo nuotaka

Uncategorized

084

Diena, kai į skyrybas nuėjau apsirengusi nuotakos suknele: mano vyras pažadėjo amžiną meilę, vilkėdamas kostiumą, tad ir į skyrybas ėjome pasipuošę lyg vestuvėms – teisėjas net nutilo, o mes, sukėlę visų nuostabą, svarstėme, ar tikra meilė gal neturi pabaigos?

Diena, kai vykstu skirtis, apsirengusi kaip nuotaka. Kai vyras man pasakė, kad nori skyrybų, atidarau