Zibainis

Lina, kur eini? nustebęs paklausė vyras, kai mato, kad žmona ruošiasi miegoti. Į lovą, o ką?

KEISTI KAIMYNAI Į butą Nr. 222, name 8, esančiame Maironio gatvėje, atsikraustė nauji kaimynai. Penkiasdešimties su trupučiu metų sutuoktinių pora. Abu žemo ūgio, liesi. Jis – barzdotas, vilki pilką paltą. Jai dažnai matyti ilga sijona ir margaspalvė beretė. Mandagūs, lifte visada nusišypso ir palaiko duris, jei kas su sunkiomis tašėmis. O svarbiausia, ypač dabartiniuose daugiabučiuose – tylūs. Bet taip atrodė tik iš pradžių. Praėjus maždaug dviem savaitėms, Smirnovai iš 221-ojo ir Kazakovai iš 223-iojo kaimynus pradėjo girdėti kur kas aiškiau. Ir štai tai tapo pagrindine pokalbių per vakarienę tema. Štai ką kalbėjo Smirnovai, keturiasdešimtmečiai, jau pusę gyvenimo bendrą pavardę turintys: – Ar matei naujus kaimynus? – Mačiau, vakar kartu važiavom liftu. – Kaip jie tau? – Atrodo normalūs, paprasti. O kas? – Oi, labai meilūs jie pasirodė… – Kaip suprasti? – Dieną, kai visi išvažiuoja, bute pasidaro tylu. Ir girdisi viskas. Jau trečia diena pas juos žaidimai – na, tie suaugusiųjų… – Rimtai? – Taip, dar ir su fantazija. Tikra kino scena… – Cha, smagu! – Kartais pats išgirsi ir pasijuoksi. Bet tiesą sakant, nervina. Net dirbti trukdo. – Nagi, baik, nesibark – žmonėms penkiasdešimt, o jie dar „žaidžia“. „Mes, deja, jau ne“, – pagalvojo, bet garsiai, aišku, nieko neištarė. Savaitgalį šeimos galva irgi tapo nenorimu kaimynų žaidimų klausytoju. Šįsyk – klasikinis „sodininko ir šeimininkės“ siužetas. Smirnovai klausėsi ir raudo. ***** O štai apie ką kalbėdavosi jauniausia laiptinės pora – Kazakovai. Jiems beveik trisdešimt, penktus metus susituokę, laukia pirmagimio. – Kostai, matei naujus kaimynus? – Mačiau, vakar prie laiptinės sutikau. O kas? – Tokie įdomūs! Ji jam kaip restorane valgyt gamina. O jis – nuolat dovanas neša. Nei dienos be dovanos. – Iš kur žinai? – Aš gi kasdien į lauką išeinu – jų buto kvapai tokie, kad svaigsta galva! O jį keliskart mačiau su gėlėmis, kartą su dovanų maišeliu. Ir grįžta į namus it į pasimatymą. – Hm. – Gal jie ir nevedę? Gal tiesiog mylimieji? – Nežinau… Bet kartu gyvena. – Ir virtuvėje kaip jauni klega, jei indų nebarškina, viską girdžiu: hihi ir hahaha. – Aišku. Prasidėjo žinios, einu pažiūrėti. Penktadienį Kazakovas Kostas prie lifto sutiko kaimyną. Šis buvo su gėlėmis, raudono vyno buteliu ir labai dideliais lūkesčiais vakarui. ***** Laikas bėgo. Jau mėnuo, kaip keisti kaimynai gyvena 222 bute. 221 bute jau priprato prie garsų už sienos. O tie, rodos, vis neatsidžiaugia. Kiekvieną dieną – vis naujovės, arba paprasčiausi saldūs atodūsiai ir čiužinio girgždesiai. Kaip paskutinė diena, skuba pasimėgauti vienas kitu. Vieną vakarą Vėra Smirnova, nuleidus akis, pasakė vyrui: – Buvau šiandien prekybos centre, nuėjau į apatinių skyrių. Žiūrėk, ką nusipirkau, – praskleidė chalatą. Smirnovo Nikolajaus akys užsidegė, jis netyčia perbraukė liežuviu per lūpą. – O aš, – sako, – šiomis dienomis į vieną specialią parduotuvę užsukau. Žiūrėk, ką paėmiau, nežinau ar tau patiks. – Jei nepabandysi, nesužinosi, – nuraudo Vėra. ***** – Prasidėjo procesas, – pašnibždėjo 222 buto kaimynas, stovėdamas prie sienos su ausimi prie bendros sienos su Smirnovais. ***** Konstantinas iš 223 nusprendė per pietus užsukti į juvelyrinę. Jau senokai nedžiugino žmonos dovanėlėmis. O anksčiau – kas savaitę ką nors padovanodavo. Kur tik užeina – ieško, kuo nustebinti. Bent jau jos mėgstamą šokoladą visada turėdavo portfelyje. Netikėtai pamato pažįstamą striukę. – Oksana! – šūktelėjo žmoną – ką tu čia veiki? Iki namų juk toli. – Tai tiesiog pasivaikščiot norėjau, – sumurmėjo žmona. – O tu? – Štai, auskarus tau nupirkau. Imk, – neištvėrė Kazakovas. Oksana nusišypsojo: – Ačiū, mielas, – pabučiavo vyrą, – o aš vakarienei karbonarą su krevetėmis nutariau paruošti. Prisimeni, anksčiau gamindavau? Čia, pasirodo, geriausios krevetės. – Atsimenu! Net seilė nutįso tą skonį prisiminus. – Tik neužsibūk – ruoškis iki 19 val., kad nereikėtų pašildyti. – Gerai, – atsakė Konstantinas, o mintyse pagalvojo: dar gėlių nupirksiu. ***** – Na kaip ten pas juos? – teiraujasi vyras iš 222. – Kažką ypatingo gamina, – nusišypsojo moteris, – ir pas juos procesas pajudėjo. ***** Praėjus dar mėnesiui, Smirnovų nepažintum. Jaunesni dešimčia metų. Žvilgsnių vienas kitam negali atitraukti. Tik ir laukia progos pabūti dviese. O kartais net nuo vaikų ištrūksta, viešbutį išsinuomoja ir nesisotina vienas kitu. Ir bendrų temų pokalbiams atsirado, ir reikalai puikiai sekasi. ***** Kazakovai tuoj susilauks pirmagimio, o į pasimatymus iš naujo vaikščioti pradėjo. Ir į kiną, ir į restoraną, ir parodą. Oksana seną receptų knygą atrado. O Konstantinas žmoną lepina dovanėlėmis kas savaitę – o jei ką, bent jau šokoladas portfely visada guli. Nepamena, kada žiūrėjo vakaro žinias. ***** – Tai kaip jiems sekasi? – paklausė moteris iš 222-ojo. – Gerai. Čiužinys tyliai girgžda. Matyt, vaikai namie. Bet šiaip – daug smagiau tapo, aš nuolat klausausi, kad nieko nepraleisčiau. – Ir kitiems sekasi. Virtuvėje kukuoja it balandžiai, juokiasi. Ir iš jų buto kvapas kaip iš restorano. – Tai ir puiku! Sutelpam į tris mėnesius. Dar porą savaičių pagyvensim, kad rezultatą įtvirtintume. – Gerai. Kas kitas? – Simonavai, 4 namas, 65 butas. 66-ajame kasdienybė jau pasiglemžė šeimą, vardų vienas kito nebeprisimena. O 64-ajame – kaip visada, reikia lovos reikalus ir tvarką pataisyti! – Supratau. Kol kas tavo kasečių nenešiu – dar pašurmuliuok. O maisto iš restorano atšaukti irgi neskubu. Kvapniosios alyvos dar nesibaigė. Beje, tos rožės, kurių pakuotę vis keitei, nuvytusios. Reiktų dar vieną puokštę nupirkti. – Nupirksiu. Primink man nugarą įtrinti, tada eisim miegot…

Keista kaimynystė Į 222-ąjį butą, aukštam name 8, stovinčiame ant Maironio gatvės, atsikraustė nauji kaimynai.

Uncategorized

Pavlas paprašė kortelės trečiadienį, per pusryčius. Balsas rimtas – susirūpinęs, bet ne panikuojantis. — Katyt, reikia apmokėti įmonės sąskaitą, mano kortelę užblokavo, tik dviem dienom, padėk, prašau. Nusivaliau rankas į prijuostę, ištraukiau kortelę iš piniginės. Pavlas pagavo greitai, lyg bijodamas, kad apsigalvosiu, ir pabučiavo į viršugalvį. — Ačiū, brangioji, tu kaip visada išgelbėjai. Dvidešimt metų santuokos mane išmokė neuždavinėti bereikalingų klausimų. Pasitikėjau. Arba apsimetinėjau. Penktadienio vakarą, lygindama patalynę, išgirdau, kaip Pavlas kalba telefonu gretimame kambaryje. Durys pravertos. Balsas linksmas, visai ne toks, kokiu jis kalba su manimi. — Mama, nesijaudink, viskas valdoma. Restoranas užsakytas, staliukas šešiems, meniu puikus, kokteiliai, burbulai – kaip tau patinka. Ne, ji nieko nežino. Kam? Pasakiau, kad namuose švęsime, siaurame rate. Lygintuvas sustingo mano rankoje. — Mano naivi žmona net neįtars. Kaimietiška moteriškė, mama, juk prisimeni, iš kokio kaimo ji kilus. Dvidešimt metų Vilniuje, o vis tiek provincija. Taip, jos kortele moku, žinoma. Sava užblokuota. Užtat koks bus balius „Deimantiniame krante“! Ji ten nė kojos nekelia, nesirūpink. Tegul sėdi namie, televizorių žiūri. Išjungiau lygintuvą. Nuėjau į virtuvę, įsipyliau vandens, išgėriau vienu mauku. Rankos nedrebėjo. Viduje buvo tuščia ir šalta, lyg kas būtų viską išgramdęs. Verandos, vejos ir sodai Naivi žmona… Provincijos moteriškė… Jos kortele… Padėjau stiklinę į kriauklę ir pažvelgiau pro langą. Lauke temo. Gal jis teisus. Gal tikrai tokia naivi ir paprasta, kaip pelė. Tik pelės, kai jas užspaudžia į kampą, kandžiojasi. Šeštadienio rytą užblokavau kortelę. Banke paaiškinau, kad pamečiau ir bijau, jog kažkas pasinaudos. Iš banko nuvažiavau į kitą miesto galą, į individualių namų rajoną, kur anksčiau gyvenau. Vaidas atidarė duris su naminėmis šlepetėmis, nustebęs kilstelėjo antakius. — Katile, kiek metų! Užeik, ko stovi. Sėdėjome jo virtuvėje, gėrėme arbatą. Išpasakojau viską trumpai, be nereikalingų žodžių. Jis klausė tylėdamas. — Supratau, – tarė jis. – Klausyk, Katite, tu juk man kadaise visą šeimą išgelbėjai, pameni? Kai tėvui darbo nebuvo, atnešei bulvių maišą, sakei, kad likutis. O mes žinojom, kad atidavei paskutinį. Dabar mano eilė. Jų šventė pirmadienio vakarą, taip? Devintą prasideda banketas. Paskambinsiu, kai jau viską užsisakys ir norės apmokėti. Tada užeik. Su padavėju susitarsiu. Pirmadienio vakarą apsivilkau suknelę. Bordo, kurią siuvausi prieš trejus metus ir dar nė karto nedėvėjau – progos nebuvo. Susitvarkiau plaukus, pasidažiau. Pažiūrėjau į veidrodį. Ne pelė… Telefonas suskambo pusę vienuoliktos. Vaidas. — Važiuok. Sąskaitą jau paprašė. Netrukus bandys apmokėt tavo kortele. Taksi mane nuvežė per dvidešimt minučių. Restoranas blizgėjo vitražais bei auksu. Vaidas sutiko foje, linktelėjo į salės pusę. Verandos, vejos ir sodai — Trečias staliukas nuo lango. Įėjau. Salė pilna žmonių, juoko, taurės skamba. Lėtai ėjau tarp staliukų ir pamačiau juos. Pavlas sėdėjo stalo gale, šalia Tamara Petravičienė su rudais kostiumėliais, jo sesuo Marina su vyru. Ant stalo tuščios lėkštės, taurės, deserto likučiai. Padavėjas padėjo sąskaitą ant padėklo. Pavlas net nepažiūrėjo į sumą, išsitraukė iš kišenės mano kortelę ir padėjo ant padėklo taip, lyg būtų jo asmeniniai pinigai. Verandos, vejos ir sodai — Aptarnavimas puikus, — garsiai tarė jis, žvilgčiodamas per stalą. — Mama, matai, sakiau, kad padarysiu tau tikrą šventę. Ne kokią menką, o karališką. Tamara Petravičienė išdidžiai linktelėjo, pasitaisė šukuoseną. — Sūnau, štai tai šaunuolis. Štai toks užmojis, štai tai suprantu. O ne kaip kai kurios, moki tik siuvimo mašina zisti ir kampe sėdėt. Marina kikeno. Pavlas šypsojosi – aiškiai patenkintas. — Na, mama, juk žinai mane. Tau tik geriausia. Gerai, kad turiu tokių galimybių. Padavėjas paėmė kortelę, priėjo prie terminalo. Pabandė kartą. Dar kartą. Pažiūrėjo į ekraną, suraukė antakius. Grįžo prie stalo. Verandos, vejos ir sodai — Atsiprašau, kortelė neveikia. Užblokuota. Pavlas nublanko. — Kaip užblokuota? Negali būti. Bandykite dar. — Bandžiau tris kartus. Kortelė netinkama. Priėjau prie stalo. Tamara Petravičienė mane pamatė pirma. Jos veidas išsitęsė. — Katerina? — išspaudė Pavlas, pašokdamas. — Tu… ką tu čia veiki? Labai ramiai į jį pažvelgiau. — Atėjau į šventę. Į tą pačią, kurią tu surengei mano sąskaita. Be manęs. Prie stalo stojo tyla, kad girdėjosi, kaip taurės skamba kaimyniniame staliuke. — Katite, klausyk, tai nesusipratimas, — pradėjo Pavlas, tiesdamas ranką, bet pasitraukiau. — Tai ne nesusipratimas, Pavlai. Tai – melas. Girdėjau visą tavo pokalbį su mama penktadienį. Kiekvieną žodį. Apie provincijos moterį. Apie kaimą. Apie tai, kad net neįtarsiu, o jūs švaisysitės, kol aš namie televizorių spoksosiu. Marina nuleido akis į lėkštę. Tamara Petravičienė suspaudė servetėlę. — Tu klausėisi? — papiktintas Pavlas. — Sekioji mane? — Lyginau skalbinius, o tu taip garsiai rėkei visam namui, kaip išdūrei mane. Didžiavaisi uošvienei, koks šaunuolis, kad žmoną apgavai. Tai ne klausymasis, Pavlai. Tai tu net nesistengei slėptis. Manėi, kad pelė nekanda. Pavlas mėgino susitvardyti. — Gerai, kaltas, neneigiu. Bet gal ne čia, gerai? Parvažiuojam namo, ramiai pasikalbėsim. — Ne, kalbėsim čia. Kortelę užblokavau šeštadienį. Banke pranešiau, kad pavogta. Nes apgaule pasiėmei ir norėjai išleisti pinigus tam, apie ką nieko nežinojau. Dabar, brangusis, susimokėk pats. Grynaisiais. Vaidas priėjo prie stalo, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Verandos, vejos ir sodai — Jei kils sunkumų apmokant, teks kviesti policiją. Sąskaitą reikia uždaryti. Pavlo veidas iš balto tapo raudonas, paskui – violetinis. — Katite, tu supranti ką darai? Tu mane sugėdinai! — Aš? – nusišypsojau. – Pats save sugėdinai. Pats. Kai nusprendei, kad moteris iš kaimo nevertina net tiesos. Tamara Petravičienė pašoko, mostelėjo į mane pirštu. — Kaip tu drįsti taip kalbėt su juo?! Tu niekam tikusi! Be jo tu niekas! Ilgai žiūrėjau į ją, tada tyliai tariau: — Galbūt. Bet dabar aš ta, kuriai nereikia vaidinti. O tai daug geriau nei būti kieno nors naivia žmona. Kitas dvidešimt minučių jie skaičiavo pinigus. Pavlas iškratė piniginę, Tamara Petravičienė – rankinę, Marina su vyru vartė kišenes. Skaičiavo ant stalo, šnibždėjosi, ieškojo smulkių. Padavėjas stovėjo su akmeniniu veidu. Kiti svečiai žiūrėjo smalsiai. Stovėjau šalia ir žiūrėjau, kaip byra gražioji prabanga, visas pompastika, visa klasta. Kai surinko reikiamą sumą, ištraukiau voką iš rankinės ir padėjau Pavlui priešais. — Prašymas dėl skyrybų. Perskaitysi namie. Apsisukau ir nuėjau link išėjimo. Nugara tiesi, žingsniai tvirti. Vaidas pravėrė duris ir priklausė: — Laikykis, Katerina. Naktinis Vilnius mane pasitiko šaltu vėju, o viduje liejosi kažkas šilto, lengvo. Laisvė. Skyrybos buvo įformintos po trijų mėnesių. Pavlas skambino, prašė atleidimo, bet neatsakiau. Gavau pusę nuo buto pardavimo. Pavlas dar kartą paskambino po metų. — Katite, suklydau. Motina gyvena su manim, kiekvieną dieną graužia, netekau darbo. Gal viską grąžinam? — Ne, Pavlai. Padėjau ragelį ir daugiau apie jį negalvojau. Kartais prisimenu tą vakarą restorane. Kaip ėjau per salę, kaip žiūrėjau į Pavlą, kaip padėjau voką ant stalo. Ir suprantu – tai buvo ne pabaiga. Tai buvo pradžia. Restoranai Neseniai sutikau Mariną parduotuvėje. Nusisuko. Nekvietiau. Kam? Gyvename skirtinguose pasauliuose. Maisto prekės Vakar užejo Vaidas. — Na ką, Katerina, nesigaili? Pažiūrėjau pro langą. Už stiklo pavasaris, saulė, gyvenimas. — Nei sekundės, Vaidai. Jis linktelėjo. — Gerai darai. Verandos, vejos ir sodai — Gaila turi dėl to, ko nepadarei. O ne dėl to, ką padarei.

Trečiadienio rytą, pusryčiaujant, Audrius paprašė mano banko kortelės. Jo balsas buvo ramus, bet su lengvu

Uncategorized

010

Tikra lietuviška marti – Mama, aš vesiu Emiliją. Po trijų mėnesių turėsim vaiką, – sūnus mane pastatė prieš faktą. Nesistebėjau, nes Emiliją buvau jau pažinusi. Tik jaudino būsimosios nuotakos amžius. Jai dar net aštuoniolikos nėra, o jaunikiui dar teks atlikti tarnybą kariuomenėje. Patys vaikai, bet jau skuba tuoktis – vaikas pakeliui. Ilgai negalėjome Emilijai rasti vestuvinės suknelės – septintas nėštumo mėnuo kalbėjo už save. Po vestuvių jaunieji apsigyveno pas Emilijos tėvus, bet mano sūnus kas savaitę aplankydavo mane ir užsidarydavo savo kambaryje, prašydamas netrukdyti. Man, kaip motinai, tai kėlė nerimą. …Skambinu Emilijai. – Viskas gerai tarp jūsų su Romu? – Žinoma, o kas? – mano marti rami kaip šaltinėlis. – Emilija, o ar žinai, kur dabar tavo vyras? – bandau sužinoti esmę. – Geriau, ponia Galina, rūpinkitės savo reikalais. Mes be jūsų išsiaiškinsim, – pirmasis ir toli gražu ne paskutinis nemalonus atsakymas mano adresu. – Atsiprašau, kad atėmiau tavo laiką, – padedu ragelį. Esu ramus, taikus žmogus, todėl nesikišau į jų santykius – tegul patys tvarkosi. …Netrukus Emilija padovanojo pasauliui Varvarą. Man tas vardas nepatiko, tad anūkę praminiau Basiuke. Sūnų pašaukė į kariuomenę. Romas tarnavo toli nuo namų, o aš dvejus jo tarnybos metus lankiau Basiukę. Kaskart pastebėdavau, kaip gražėja Emilija – labai jau išvaizdi moteris, net per daug. Tai man kėlė nerimą: Emilija pradėjo studijuoti universitete, o pagundų ten – per akis. Abejojau, ar išlauks vyro. Jaučiau, kad Emilija manęs nelabai mėgsta. Atėjus paimti Basiukę, ji vis atsidusdavo, greit įbrukdavo man vežimėlį ir išlydėdavo į lauką. Iš Emilijos sklido atvira nemalonė. Savęs nuvertinti neleido – žinojo savo vertę. Nenorėjau pyktis, tik laukdavau, kada galėsiu išeiti iš to neprielankaus namo. …Romas grįžo po tarnybos, šeimoje viskas atrodė ramu, darnu. Basiukė augo, Romas džiaugėsi žmona, Emilija – graži ir sumani šeimininkė. Šitaip džiugu širdyje buvo net penkiolika metų. …Ir staiga Emilija pasikeitė. Prasidėjo meilužiai – jų buvo ne vienas. Ji to nė nebandė slėpti, gyveno laisvai. Romas kentėjo tris metus. Myli Emiliją, bet kenčia. Ji atvirai šaipėsi iš vyro, skaudžiai žeidė. Aš buvau šokiruota jos elgesiu, bet niekada nesivėliau į moralus – tiesą sakant, Emilijos šiek tiek bijojau. Ji taip pažiūrės, kad net šventieji neatlaikys. – Sūnau, kas pas jus su Emilija negerai? Susipyksit? Kodėl? – mėginau sužinoti. – Nesirūpink, mama, viskas bus gerai, – ramino Romas. Atrodė, lyg sūnus jaučia kaltę ir todėl kenčia. Nusprendžiau pasikalbėti su Emilija, bet jokios ramybės neradau. – Emilija, ar galiu vieno paklausti? – klausiu tyliai, kad nesupykdytų. – Ponai Galina, geriau klauskite savo sūnaus, kuo jis užsiima įmonėje. Ten dirba mano teta, viską papasakojo. Trumpai – jūsų sūnus mane apgaudinėja! Jis pradėjo! – šaukė Emilija. Dieve, kam aš lendausi? Romui nieko nesakiau. Tegul viskas lieka kaip yra. …Emilija ir Romas netrukus išsiskyrė. Basiukė liko su mama. Romas puolė į gyvenimo sūkurį – moteris keitė kaip pirštines: brunetės, šviesiaplaukės, rudaplaukės… Sūnaus lova niekada nešalo. Emilija greitai ištekėjo dar kartą. Apie tai man pranešė Romas ir net pravirko. Emilija buvo rūpestinga žmona. Kita mylimoji – Žaneta. Miniatiūrinė, žavi, sumani moteris. Romui – trisdešimt penkeri, Žanetai – keturiasdešimt. Sūnus lyg ant sparnų, pataikavo naujajai žmonai. Žaneta iš karto iškėlė sąlygas: oficiali santuoka, butas jos dukrai, visiškas išlaikymas. Romas tirpo ir leipo naujajai žmonai. Skirtingai nuo Emilijos, Žaneta siekė bičiuliautis, vadino mane vardu ir „tu“. Nesijaučiau gerai dėl tokio artumo, bet nenoriu konfliktuoti – nurijau. Visi Žanetos dovanoti drabužiai, pirkti už mano sūnaus pinigus, dulka spintoje – jų neprisijaukinau. Ir šypsosi Žaneta nenuoširdžiai, ir kalba netikromis frazėmis, ir meilės Romui nejaučia. Tiesiog rado „pinigų maišą“ iš mano sūnaus, pataikaujant kelia neadekvačius reikalavimus, sukinėjasi. O štai Emilija… Nors pyko ant manęs, bet buvo nuoširdi ir mylėjo Romą. Žaneta nevalgo namuose gaminto maisto – viskas iš kulinarijos. Kartą paaiškinau: – Gal bent Romui sriubos išvirtum, viską valgot sausai. – Galyte, nemokyk varnos šokti, – toks buvo Žanetos atsakymas. …Bičiulės jai – pats svarbiausias dalykas. Tokios pat „šokėjos“: brangios pirtys, kavinės, butikų turai… Jei kas nepatinka – ašaros, isterija. Žanetai duok kiaušinėlį, ir tai – nuluptą. Kaip galima tokią žmoną pakęsti? Nesuvokiu. Manau, Romas ir Žaneta – prasilenkę sielos draugai, klaida. …Vis dažniau pagalvoju apie sumanią Emiliją – yra ką lyginti. Iki šiol pamenu jos šaltieną, neprilygstamus balandėlius, šedevrinius tortus… Kodėl Romas nesugebėjo išlaikyti tokios moters? Pats kaltas. Džiaugiuosi, kad anūkė Basiukė mane lanko, lepina smulkmenomis. Emilija man visada liks Tikra lietuviška marti, nors ir buvusi. Daikto vertę supranti tik tada, kai jo netenki. O Žaneta – tik praeinanti marčia. Man gaila sūnaus – manau, jo širdy vis dar gyvena Emilija. Bet kelias atgal – užkirstas…

Žinai, drauge, va noriu papasakot, kaip čia gyvenime susiklostė su mano marti. Viskas prasidėjo taip

Uncategorized

Ponia, prašau, nepykite ant manęs… bet ar galėtumėte man duoti tą gražų bandelę? – paklausė drovi senutė kepyklos pardavėjos.

Ačiū, kad klausaisi. prašė sumaišyta moteris, kai prisiartino prie kepyklėlės. Ar galėtum ir man duoti

Uncategorized

067

„Gyvensime pas jus iki vasaros!“ Kaip iškrapščiau įžūlią vyro giminę iš savo buto ir pakeičiau spynas Domofonas ne tiesiog suskambo – jis kaukė reikalaudamas dėmesio. Pažvelgiau į laikrodį: septynios ryto, šeštadienis. Vienintelė diena, kai po ketvirčio ataskaitos planavau išsimiegoti, o ne priiminėti svečius. Ekrane – vyro sesers Veidos išraiška priminė pasiruošimą šturmuoti Gedimino pilį, o už jos nugaros šmėžavo trys įvairaus sukuosenos laipsnio vaikučiai. – Vaidai! – surikau, neatkeldama ragelio. – Tavo giminaičiai. Tvarkykis! Vyras išlingavo iš miegamojo, apsimovęs šortus atvirkščiai. Jis žinojo: jei kalbu tokiu tonu, jo „giminės“ kreditas jau išnaudotas. Kol jis mykė į domofoną, jau stovėjau prieškambaryje sukryžiavusi rankas – mano butas, mano taisyklės. Šitą trijų kambarių butą senamiestyje pirkau dviem metais iki santuokos, už savo uždirbtą ir išmokėtą paskolą, todėl mažiausiai norėjau matyti čia „svečius“. Durys atsidarė – į sterilų, brangiu difuzoriumi kvepiantį koridorių įsiveržė visas karavanas. Vyro sesuo Jurgita, apkrauta krepšiais, net nesveikino. Tiesiog pastūmė mane klubu, kaip taburetę. – Jei ne tu, kur mes būtume palikę vaikus, Alina! Kelk arbatinį, vaikai alkani nuo kelionės. – Jurgita…, – tyliai, bet griežtai pasakiau, o Vaidas nuleido galvą. – Kas vyksta? – Tau Vaidas nesakė? – nemirktelėjusi išpūtė akis. – Mums bute kapitalinis remontas, gyventi neįmanoma! Pas jus savaitė, kol pabaigs. Jūsų erdvėse juk netrūksta kvadratinio metro… Pažvelgiau į vyrą, kuris įdėmiai tyrinėjo lubas, suprasdamas, kad vakare jam teks ilgas pasiaiškinimas. – Savaitė, – atkirpau. – Lygiai septynios dienos. Virtuvė – jūsų, palei mano kabinetą – nė artyn, po dešimtos – ramybė! Jurgita pavartė akis: – Kaip tikra griežta prižiūrėtoja, Alina… Na, gerai, susitarta. Tik nesakyk, kad ant grindų miegosim? Taip prasidėjo pragaras. „Savaitė“ ištįso į tris. Mano su dizaineriu išlaižytas butas virto kiaulide: nuolatinė kalnas purvinų batų, virtuvėje – riebalų dėmės, trupiniai, klampios balos. Jurgita elgėsi kaip šeimininkė, o ne svečias. – Alina, kas tu per žmogus, net jogurtų vaikams nenuperki, – vieną vakarą rėžė, žvelgdama į tuščią šaldytuvą. – Gerai uždirbi – galėtum pasirūpinti giminėm. – Turi kortelę ir parduotuvių – pirmyn. Pristatymas veikia visą parą. – Šykštuolė, – suburbėjo, trinktelėjusi šaldytuvo durelėmis. Bet ne tai buvo paskutinė lašas. Vieną vakarą sugrįžusi anksčiau radau dukterėčias savo miegamajame: vyresnė šokinėja ant brangaus ortopedinio čiužinio, jaunesnė… piešia ant sienos mano lūpdažiu „Tom Ford“. Limituota kolekcija. – Lauk! – surikau taip, kad vaikai išsilakstė. Jurgita, užuot susigėdusi, tik numojo ranka: – Na ir kas, vaikai gi! Nuplausi. O lūpdažį nusipirksi kitą. Mes, beje, nusprendėm – remontas vilkinasi, iki vasaros pas jus pagyvensim. Vis smagiau, kai kompanija! Vaidas stovėjo tylėdamas – be stuburo. Tada įvyko lūžis. Vakare, kai Jurgita nuėjo į dušą, ant jos telefono ekranėlio pasirodė žinutė nuo „Kristina Nuoma“: „Jurgita, už kovo mėnesį pinigus gavau. Nuomininkai patenkinti, klausia, ar galima prasitęsti iki rugpjūčio?“ O paskui – banko įplaukos: „+800 eurų“. Viduje kažkas spragtelėjo. Supratau: jokio remonto nėra. Ši “giminaitė” išnuomojo savo „konurą“ trumpalaikei nuomai ir apsimetė bename, kad galėtų mokamai gyventi pas mane už dyka – ir dar užsidirbti. Susifotkinau įrodymą. Rankos nedrebėjo – tik šaltas, piktas aiškumas. – Vaidas, ateik čia. Kai parodžiau nuotrauką, Vaidui nuplovė veidą: pirma nuraudo, paskui pabalo. – Alina, gal čia klaida…? – Klaida – kad jūs dar ne išmesti. Turi pasirinkimą: arba rytoj pietums jų čia nėra, arba nėra čia ir tavęs. – Bet juk vaikai… – Man vienodai – po tiltu nors nakvokite. Ryte Jurgita it niekur nieko išėjo į „Akropolio“ batus žiūrėt, vaikus paliko ant Vaidui „galvos“. Kaip tik laukiau, kol ji užtrenkia duris. – Vaidas, rengtis ir visus į parką išsivesk. Ilgai. – Kam? – Bus dezinfekcija nuo parazitų. Kai tik butas liko tuščias, paskambinau spynų keitimo meistrams ir pareigūnui. Viskas. Žaidimas svetingumą baigtas. Meistras per pusvalandį pakeitė viską. Į butą supakavau visas šmutkes į didelius 120 l šiukšlių maišus – be jokių skrupulų. Plaukus, žaislus, kosmetiką, rūbus – viską. Policininkui parodžiau nuosavybės dokumentus. – Giminės? – Buvę, – šyptelėjau. – Turto konfliktas įžengė į naują fazę. Jurgita grįžo su pirkinių kalnais, veide – šokas, kai pamatė maišų krūvą ir mane su policininku. – Kas čia?! Alina, išprotėjai? Čia mano daiktai! – Būtent, tavo. Susirink ir dink. Viešbutis uždarytas. Ji bandė brautis pro šalį, bet pareigūnas užtvėrė kelią: – Gyvenate čia? Turite deklaruotą vietą? – Aš… Vaido sesuo! Mes svečiuose! – veidas išmargintas raudonomis dėmėmis. – Kur Vaidas?! Tuoj jam paskambinsiu! – Skambink, – leidau. – Tik jis jau aiškina vaikams mamytės „verslumą“. Bandė, nesėkmingai. Vaidas, matyt, pirmą kartą tapo vyru ar bent jau išsigando skyrybų. – Neturi teisės! Mums remontas! Kur eisim su vaikais! – Nemeluok, – priėjau arčiau. – Kristinai nuomininkei linkėjimų perduok. Paklausk, ar sutiks ilgiau nuomotis, ar teks grįžti gyventi pati. Jurgita nutylo, visiškai išblyško. – Tu… iš kur… – Užrakink kitą kartą telefoną, „verslininke“. Mėnesį gyvenai mano sąskaita, nuomavai savo butą, kad užkaltum naujai mašinai? Šaunuolė. Bet dabar klausyk: pasiimk šitus maišus ir dink. Jei tave ar tavo vaikus pamatysiu arčiau už kilometrą nuo namų – rašysiu pranešimą „Sodrai“ apie pajamas be sutarties. Ir dar – apie pavogtą žiedą. Žinai, kur jį ras? Vienam iš šių maišų, jei policija ims tikrinti. Žiedas, aišku, guli mano seife. Bet ji to nežino. – Tu gyvatė, Alina, – sušnypštė. – Dievas tegu teis, – atšoviau. – O butas dabar tikrai mano. Ji tempė maišus, keikdamasi, kvietė taksi drebančiom rankom. Policininkas ramiai stebėjo: matyt, protokolo rašyti nereikės. Kai užsivėrė lifto durys, aš padėkojau pareigūnui. – Kreipkitės, – sumurmėjo. – Užraktus patikimus laikykit. Uždariau duris. Naujas spynos spragtelėjimas – pats gražiausias, patikimiausias garsas. Kvėptelėjau švaros – valytojai jau baigė virtuvę, kėlėsi prie miegamojo. Vaidas sugrįžo po dviejų valandų. Vienas. Vaikus perdavė Jurgitai, kai ši kraustėsi į taksi. Jis dairėsi, tarytum tikėdamasis pasalos. – Jurgita išėjo. – Žinau. – Tokius dalykus apie tave šaukė… – Man vis tiek, ką šaukia žiurkės, kai jas išmeta iš laivo. Gėriau kavą iš savo mėgstamiausio puodelio. Sienos – švarios, šaldytuve – tik mano maistas. – Tu žinojai apie nuomą? – nežiūrėjau į jį. – Ne! Prisiekiau, Alina! Jei būčiau žinojęs… – Jei būtum žinojęs, būtum patylėjęs. Klausyk: tai paskutinis kartas. Dar viena jo giminės „išdaiga“ – ir tavo lagaminai bus greta jų maišų. Supratai? Panikos pilnomis akimis linktelėjo – žinojo: nejuokauju. Gavau gėrimo gurkšnį. Karšta. Stipri. Ir, svarbiausia, tyloje – savo pačios nuosavame bute. Karūna nespaudė. Lipo kaip nulieta.

Šiandien šeštadienis, bet visas rytas prasidėjo kaip iš siaubo filmo. Skambučio garsas atrodė, kad sprogsta

Uncategorized

012

Dežavu: Ji laukė laiškų visą gyvenimą, jis niekuo netikėjo ir nieko nelaukė. Ji – žavi mergina su liūdnomis akimis, draugė berniukams, svajojanti apie didelę šeimą ir jaukius namus Vilniaus priemiestyje. Jis – stiprus vyras, mylintis sportą ir savo šunį, retai matantis tėvus, pasiilgęs berniukų iš treniruočių. Gyvenimą pakeitė mama ir tėtis, artimi kaip jaunavedžiai net po daugelio metų. Likimas suveda juodu žiemos naktį audroje: avarija, balto ir juodo šuns likimai, pyragais kvepiantys namai, dėžė su apdovanojimais, vaikiški prisiminimai apie vaikų namus ir tėvų netektį, svajonės, išsipildančios ten, kur netikėta. Lietuviško likimo keliai susipina laukiant naujųjų metų, kai meilė tampa kompasu ir padeda rasti kelią namo.

Dežavu Ji visada laukdavo laiškų. Tai lydėjo dar nuo ankstyvos vaikystės, per visą gyvenimą.

Uncategorized

— Pone Vytautai, vėl pavėlavote! – vairuotojo balsas draugiškas, bet su lengvu priekaištu. – Jau trečią kartą šią savaitę bėgate paskui autobusą kaip jaunuolis. Pensininkas susiglamžiusia striuke sunkiai gaudo kvapą, įsikibęs į turėklą. Žili plaukai pasišiaušę, akiniai nuslydę ant nosies galiuko. – Atsiprašau, Jonai… – atgavęs kvapą, senolis ieško kišenėje susiraukšlėjusių monetų. – Matyt, laikrodis vėluoja. Arba aš jau visai… Jonas Kazlauskas – patyręs vairuotojas, apie keturiasdešimt penkerių, nudegęs nuo nuolatinio važinėjimo maršrutu. Žmones vežioja jau dvidešimt metų, daugelį keleivių pažįsta iš veido. Šitą senuką įsiminė ypač – visada mandagus, tylus, kiekvieną dieną važiuoja tuo pačiu metu. – Ai, baikit, sėskit. Kur šiandien važiuosite? – Į kapines, kaip visada. Autobusas pajuda. Vytautas įsitaiso savo įprastoje vietoje – trečioje eilėje nuo vairuotojo, prie lango. Rankose susidėvėjęs plastikinis maišelis su kažkokiais daiktais. Keleivių mažai – darbo diena, rytas. Kelios studentės plepa, vyras kostiumu įnėręs į telefoną. Įprastas vaizdas. – Sakykit, pone Vytautai, – per galinio vaizdo veidrodį Jonas pažvelgia į senį, – jūs kasdien ten važiuojate? Ne per sunku? – Kur man dėtis, – tyliai atsako pensininkas, žvelgdamas pro langą. – Žmona ten… jau pusantrų metų guli. Juk pažadėjau – kasdien ateiti. Jonui kažkas suspaudžia širdį. Pats vedęs, žmoną dievina. Net neįsivaizduoja… – O toli važiuoti nuo namų? – Ne, autobusu pusvalandis. Pėsčiomis kokią valandą užtrukčiau – kojos jau nebe tos. O pensijos kaip tik užtenka autobuso bilietui. Slenka savaitės. Vytautas – nuolatinis rytinio reiso keleivis. Jonas pripranta, net laukia jo. Kartais senukas vėluoja – Jonas specialiai palaukia kelias minutes. – Nereikia dėl manęs laukti, – vienąsyk sako Vytautas, supratęs, kad vairuotojas jo laukė. – Grafikas yra grafikas. – Nieko tokio, – numoja Jona ranka. – Kelios minutės nieko nepakeis. Vieną rytą Vytauto nėra. Jonas palaukia – gal vėluoja. Bet senukas nepasirodo. Kitą dieną – irgi ne. Dar po dienos – nė kvapo. – Klausyk, tas senukas, kuris į kapines važinėja, kažkur dingo, – sako Jonas konduktorei Aldonai. – Gal susirgo? – Kas ten žino, – gūžteli pečiais moteris. – Gal giminės atvažiavo, gal dar kas… Tačiau Joną kažkas neramina. Priprato prie tylaus keleivio, prie jo mandagaus „ačiū“ išeinant, prie liūdnos šypsenos. Praeina savaitė. Vytauto vis nėra. Jonas ryžtasi – per pietų pertrauką nuvažiuoja į galutinę stotelę prie kapinių. – Atsiprašau, – kreipiasi į moterį-sargę prie vartų, – čia kasdien užsukdavo senukas, Vytautas… Žilas, su akiniais, visada su maišeliu. Nematei jo pastaruoju metu? – Ai, taigi tą! – moteris sukrunta. – Žinoma, pažįstu. Kasdien ateidavo, pas žmoną. – Tai kas, nebėra? – Jau savaitę nemačiau. – Gal susirgo? – Kas gali žinoti… Jis kažkada sakė adresą – gyvena netoli čia, Sodo gatvėje, šešiam numerį. O jūs kas jam būsite? – Autobuso vairuotojas. Kasdien jį veždavau. Sodo gatvė 6. Penkiaaukštė senos statybos, nusilupusiais dažais laiptinėje. Jonas pakyla į antrą aukštą, paskambina į pirmas pasitaikiusias duris. Atidaro apie penkiasdešimties vyras, surūgęs. – Ko norit? – Vytauto ieškau. Aš autobuso vairuotojas, mano reise važinėdavo… – Ai, senukas iš dvyliktos, – kaimyno veidas suminkštėja. – Gi ligoninėje dabar jis. Prieš savaitę išvežė – insultą gavo. Jonui lyg žemė iš po kojų slysta. – Kurioj ligoninėj? – Miesto, Gedimino gatvėj. Iš pradžių sunkiai buvo, dabar lyg taisosi. Vakare po pamainos Jonas važiuoja į ligoninę. Suranda reikiamą skyrių, paklausia budinčios seselės. – Vytautas? Taip, pas mus yra. O jūs jam kas? – Pažįstamas… – net nebežino, kaip paaiškinti. – Šeštoje palatoje. Tik dar labai silpnas – nenuvarginkite. Vytautas guli prie lango, blyškus, bet sąmoningas. Pamatęs Joną iš pradžių neatpažįsta, paskui akys išsiplečia iš nuostabos. – Jonai? Jūs? Iš kur… kaip radote? – Tiesiog, ieškojau, – nedrąsiai šypteli vairuotojas, padeda ant staliuko vaisių maišelį. – Nepasirodėt, sunerimau. – Jūs… dėl manęs rūpinotės? – senolio akyse sublizga drėgmė. – Kas gi aš toks… – Kaip kas? Mano pastovus keleivis. Pripratau jau, laukiu kas rytą. Vytautas tyli, žvelgia į lubas. – O į kapines… nebuvau jau dešimt dienų, – tyliai sako. – Pirmą kartą per pusantrų metų. Pažadą sulaužiau… – Tai ką jūs, ponas Vytautai. Jūsų žmona supras. Liga – rimtas reikalas. – Nežinau… – purto galvą senolis. – Kasdien ateidavau, pasakodavau jai, kaip sekasi, apie orą… Dabar štai guliu čia, o ji viena ten… Jonas mato, kaip žmogus išgyvena, ir sprendimas ateina savaime. – Norit, aš nueisiu? Pas jūsų žmoną. Pasakysiu, kad ligonėj esat, kad greitai pasitaisysit… Vytautas atsisuka į jį, akyse – ir nepasitikėjimas, ir viltis. – Jūs tai padarytumėt? Dėl svetimo žmogaus? – Koks jūs svetimas, – mosteli Jonas. – Pusantrų metų kasdien matomės. Artimesnis už kai kuriuos giminaičius. Kitą dieną per laisvadienį Jonas važiuoja į kapines. Randa kapą – ant paminklo nuotrauka moters šiltomis akimis. „Milda Vytautienė. 1952–2024“. Iš pradžių nedrąsu, bet paskui žodžiai patys susidėlioja: – Laba diena, ponia Milda. Aš Jonas, autobuso vairuotojas. Jūsų vyras kiekvieną dieną pas jus važiuodavo… Dabar jis ligonėj, bet taisosi. Prašė perduoti, kad myli jus ir netrukus pats apsilankys… Taria dar šį tą – koks geras žmogus yra Vytautas, kaip jis jūsų ilgisi, koks ištikimas vyras. Jaučiasi keistai, bet kažkas viduje kužda – daro teisingai. Ligoninėje užtikta Vytautą su arbatos puodeliu. Matosi, jog sustiprėjo, veidas rožesnis. – Buvau, – trumpai sako Jonas. – Perdavinėjau viską, kaip prašėt. – Ir kaip… kaip ten? – balsas virpa. – Viskas gerai. Kažkas gėlių atnešė, matyt, kaimynai. Švaru, prižiūrėta. Ji laukia, kada jūs sugrįšit. Vytautas užsimerkia, skruostais nurieda ašaros. – Ačiū tau, sūnau. Ačiū… Po dviejų savaičių Vytautą išrašo iš ligoninės. Jonas pasitinka prie ligoninės, parveža namo. – Rytoj matysimės? – klausia, kai senolis išlipa iš autobuso. – Būtinai, – linkteli Vytautas. – Aštuntą ryto, kaip visuomet. Ir tikrai, kitą rytą jis jau vėl savo vietoje. Tik dabar juos su Jonu sieja kažkas daugiau. Ne tik vairuotojas ir keleivis – kažkas daugiau. – Klausykit, pone Vytautai, – vienąsyk sako Jonas, – gal savaitgaliais pavešiu jus savo automobiliu, nebe darbu – šiaip. Turiu mašiną, man nesunku. – Tai ką jūs, kam jums rūpintis… – Nes pripratau prie jūsų. O dar – žmona sako: „Kai yra toks geras žmogus, reikia padėti“. Taip ir liko. Darbo dienomis – tarnybinis autobusas, savaitgaliais – Jonas savo automobiliu paveža senolį į kapines. Kartais ir žmoną kartu pasiima – susipažino, susidraugavo. – Supranti, – kartą pasako Jonas žmonai vakare, – galvojau tik darbas ir tiek. Grafikas, maršrutas, keleiviai… O pasirodo, kiekvienas autobuso keleivis – kažkieno gyvenimas, kažkieno istorija. – Gerai galvoji, – linkteli žmona. – Gerai, kad nepraveda akimis pro šalį. O Vytautas jiems vienąsyk pasako: – Žinot, kai Milda mirė, galvojau – viskas, gyvenimas baigtas. Kam dabar reikalingas? Pasirodo… žmonėms ne vis vien. O tai labai daug reiškia. *** O ar jums teko matyti, kaip paprasti žmonės daro didelius darbus?

Povilai Jonaiti, vėl pavėlavote! vairuotojo balsas buvo šiltas, nors ir su šiokia tokia užuomina.

Uncategorized

071

Mamai pasakė, kad savo sąskaitas turi apmokėti pati – kaip tarė vyras

Mama sakė, kad turi pati mokėti savo sąskaitas piktai sumušė vyras. Aistė stovėjo prieš veidrodį savo