Zibainis

Uncategorized

Vyras pakvietė buvusią žmoną su vaikais švęsti šventę, o aš susidėjau daiktus ir išėjau pas draugę

Tu gi juokauji, Edvardai? Pasakyk, kad tai kvailas pokštas. Gal per bėgančio vandens šniokštimą blogai išgirdau?

Uncategorized

Kai man buvo trylika, išmokau slėpti alkį – ir gėdą.

Kai man buvo trylika, išmokau slėpti alkį ir gėdą. Gyvendavome tokį skurdą, kad rytais dažnai vaikščiodavau

Uncategorized

Kai dirbiau, mano vyras nuėjo pasiimti vaikų, o kai atėjau pas jį, jis man neatidarė durų.

Dirbdamas Vilniuje, mano žmona Aistė išėjo pasiimti vaikus iš darželio, o kai aš priėjau prie jos, ji

Uncategorized

Kai mano močiutė sužinojo, kad serga, ji priėmė tai su neįprastu ramumu. Atsisėdo virtuvėje, pasidėliojo arbatą, pažvelgė pro langą ir tarė:

Kai mano močiutė sužinojo, kad serga, ji priima tai su netikėta ramybe, kurios niekas kitas nepasiekia.

Uncategorized

Atsisakė prižiūrėti ligotą vyro dėdę, turinčią savo vaikų

– Sveikas, drauge, noriu papasakoti, kas nutiko po to, kai atsisakiau prižiūrėti senąją vyro tėvo

Uncategorized

Ant šios vasaros slenksčio Dirbdama Vilniaus bibliotekos skaitykloje, Daina manė, jog jos gyvenimas nuobodus – lankytojų mažai, visi persikėlę į internetą. Ji retkarčiais perstato knygas lentynose, nuvalo nuo jų dulkes, bet didžiausias darbo pliusas – milžiniška perskaitytų romanų ir filosofinių kūrinių patirtis. Sulaukusi trisdešimties, ji supranta – romantiškos patirtys ją aplenkė. Amžius rimtas – laikas šeimai, išvaizda neišskirtinė, uždarbis menkas. Daina niekad nepagalvojo keisti darbą – viskas atrodė sava. Į biblioteką užeina tik studentai, retai moksleiviai ir pensininkai. Neseniai Vilniaus miesto bibliotekininkų konkurse laimėjo pagrindinį prizą – apmokėtą dviejų savaičių poilsio kelionę į Palangos pajūrį. – Puiku, būtinai važiuosiu! – su džiaugsmu pranešė draugei ir mamai. – Iš mano atlyginimo toli nenuvažiuočiau, o čia – laimė tiesiog į rankas. Vasara artėja prie pabaigos. Daina vaikšto tuščiu Palangos paplūdimiu, poilsiautojai slepiasi kavinėse – jūra šiandien banguoja. Ji jau trečia diena prie jūros ir norisi ramiai susimąstyti ir pasvajoti skubant vėjais palei krantą. Staiga mato – nuo tilto į jūrą bangomis nuplauna vaikiną. Negalvodama apie save, Daina puola gelbėti – gerai, kad netoli kranto, nors puiki plaukikė ji niekada nebuvo, bet vandeny laikytis moka nuo vaikystės. Bangos padeda tempant vaikiną už apykaklės atgal, kartais jau ima temti atgal, bet galiausiai Daina jau beveik krūtinės gilumoje stojasi ant dugno. Pavyksta ištempti vaikiną į krantą. Permirkusiame vasariškame suknelėje ji nustemba: vaikinas – paauglys, gal keturiolikos, už ją net aukštesnis. – Kodėl tokiu oru lendi maudytis? – klausia ji, o jis stodamasis tik padėkoja ir nueina šlubuodamas. Daina tik gūžteli pečiais. Ryte, nubudusi viešbutyje, ji šypsosi – puikus oras, jūra vilioja žydrynės ramybe. Po pusryčių grįžta į paplūdimį, vėliau vakare klaidžioja per J. Basanavičiaus parką, užsuka į atrakcionų tirą. Kadaise mokykloje ir universitete gerai šaudė, pirmas šūvis prašauna, antras – taiklus. – Žiūrėk, sūnau, va taip reikia! – už nugaros išgirsta vyrišką balsą. Atsisuka ir pamato vakar išgelbėtąjį paauglį. Berniuko veide – išgąstis, jis irgi atpažįsta Dainą. Ji susipranta – tėvas nieko nežino apie vakar dienos nutikimą. Paslaptingai šypteli. – Gal parodytumėte mums pamoką, – draugiškai šypsosi vyriškis, prisistatęs Antanu. – Ženiui šaudymas nesiseka, man irgi nelabai, – ir kviečia Dainą būriuoti laiką kartu. Po turo jie skanauja ledus kavinėje, važiuoja apžvalgos ratu, Daina vis tikisi, kad pasirodys Ženio mama, bet abu vyrai atrodo ramūs. Antanas – įdomus pašnekovas, su kiekviena minute vis labiau patinka Dainai. Paaiškėja, kad abu su sūnumi gyvena tame pačiame mieste kaip ir Daina – Vilniuje. Visi trys kvatodami džiaugiasi netikėtu sutapimu. Vėliau poilsis eina lyg pasakoje – susitinka kasdien, ilsisi drauge, keliauja į ekskursijas. Dainą vis kamuoja mintis prie progos pasikalbėti su Ženiu privačiai – atrodo, kad jį kažkas slegia. Galiausiai tinkama proga atsiranda, kai vieną dieną Ženys vienas ateina į paplūdimį, nes tėtis susirgo. Atsivėrusio berniuko pasakojimas atveria šeimos žaizdas – sesės išdavystės, mamos išėjimą pas kitą vyrą. Ženys pasilieka su tėvu, santykiai su mama trapūs, o Daina tampa artima jųdviejų drauge ir paguoda. Po keleto dienų Antanas ir Ženys išvyksta namo, o Dainai lieka dar pora dienų pajūryje. Lėkdamas vasaros įvykių vėjais, Dainos širdis tirpsta nuo Antano švelnių žinučių, ji blizgančiom akim vis skaito atviras jo išpažintis – jis jau pasiilgo ir laukia grįžtančios Dainos. Netrukus ji persikelia gyventi pas Antaną ir Ženį į Vilnių, o laimingiausias atrodo Ženys – dėl tėvo, dėl savęs ir dėl savo naujos draugės Dainos.

Vasaros pabaigoje Dirbdama bibliotekoje, Danguolė dažnai svarstė apie savo gyvenimo monotoniškumą lankytojų

Uncategorized

046

Tu tiesiog nesugebi rasti kelio į jį – Nedarysiu to! Ir nevadovauk čia! Tu man niekas! Paulius švystelėjo lėkštę į kriauklę taip, kad vandens lašai ištiško ant visos stalviršio. Aušra akimirkai net sulaikė kvėpavimą. Penkiolikmetis vaikinas žvelgė į ją taip piktai, lyg ji asmeniškai būtų sugriovusi jo gyvenimą. – Prašiau tik padėti su indais, – Aušra stengėsi kalbėti ramiai. – Paprastas prašymas. – Mano mama niekada manęs nevertė plauti indų! Aš ne mergaitė! Ir šiaip, kas tu tokia, kad čia nurodinėtum? Paulius apsisuko ir išėjo iš virtuvės. Po sekundės iš jo kambario pradėjo dundėti muzika. Aušra atsirėmė į šaldytuvą ir užsimerkė. Prieš metus viskas atrodė visiškai kitaip… Gediminas atsirado jos gyvenime netikėtai. Jis dirbo inžinieriumi gretimame skyriaus „Vilniaus statyboje“, ir jie dažnai susitikdavo bendrose darbo susirinkimuose. Iš pradžių puodelis kavos per pietus, vėliau vakarienės po darbo, ilgi pokalbiai iki vidurnakčio per telefoną. – Turiu sūnų, – Gediminas prisipažino trečio pasimatymo metu, maigydamas rankose servetėlę. – Pauliui penkiolika. Su jo mama išsiskyrėm prieš dvejus metus, jam… jam sunku. – Suprantu, – Aušra uždėjo ranką jam ant plaštakos. – Vaikai visada sunkiai pergyvena tėvų skyrybas. Tai normalu. – Ar tikrai esi pasiruošus priimti mus abu? Tą akimirką Aušra nuoširdžiai tikėjo, kad yra pasiruošusi. Jai buvo trisdešimt dveji, už nugaros – nevykusios pirmosios santuokos be vaikų patirtis, ir ji svajojo apie tikrą šeimą. Gediminas atrodė tas vyras, su kuriuo galima sukurti kažką tvirto. Po pusės metų jis pasipiršo – kiek suglumęs, nedrąsiai, įdėjęs žiedą į dėžutę su jos mėgstamais kibinais. Aušra nusijuokė ir akimirksniu pasakė „taip“. Vestuves atšventė kukliai: tėvai iš abiejų pusių, pora artimų draugų, nedidelis restoranas Vilniuje. Paulius visą vakarą prasėdėjo telefone, nė karto nepakėlęs akių į jaunavedžius. – Jis pripranta, – tyliai pasakė Gediminas, pastebėjęs Aušros sumišimą. – Duok jam laiko. Kitą dieną po vestuvių Aušra persikėlė į Gedimino erdvią trijų kambarių butą Fabijoniškėse. Butas geras – šviesus, su didele virtuve ir balkonu į vidinį kiemą. Tačiau nuo pat pirmųjų minučių Aušra jautėsi tarsi svečias svetimuose namuose… Paulius žiūrėjo į ją kaip į baldą – pro šalį, kiaurai, net nepastebėdamas. Kai Aušra įeidavo į kambarį, jis demonstratyviai užsidėdavo ausines. Klausiamas ką nors, atsakydavo trumpai, žiūrėdamas šalin. Pirmas dvi savaites Aušra viską nurašė adaptacijai. Berniukui reikia laiko. Jam sunku priimti, kad tėčiui nauja žmona. Viskas susitvarkys. Nepasitvarkė. – Pauliau, prašau, nevalgyk kambary. Prisiveisim tarakonų. – Man tėtis leisdavo. – Pauliau, padarei namų darbus? – Ne tavo reikalas. – Pauliau, susitvarkyk po savęs, prašau. – Pati susitvarkyk. Tau gi veiklos trūksta. Aušra bandė kalbėtis su Gediminu. Atsargiai, rinkdama žodžius, kad nepasirodytų bjauri pamotė iš pasakų. – Manau, mums reikia susitarti dėl elementarių taisyklių, – vieną vakarą pasakė ji, kai Paulius buvo savo kambaryje. – Nevalgyti kambariuose, susitvarkyti po savęs, namų darbai iki tam tikros valandos… – Aušra, jam ir taip sunku. – Gediminas nusišluostė nosį. – Skyrybos, naujas žmogus namuose… Nebandyk spausti. – Nespaudžiu. Noriu, kad namuose būtų tvarka. – Jis vaikas. – Jam penkiolika, Gediminai. Tokiam amžiui jau galima išmokti išsiplauti puodelį po savęs. Bet Gediminas tiesiog atsiduso ir įsijungė televizorių, aiškiai parodydamas, kad pokalbis baigtas. Situacija blogėjo kasdien. Kai Aušra paprašė Pauliaus išnešti šiukšles, šis žiūrėjo su atviru panieka. – Tu man ne mama. Ir niekada nebus. Neturi teisės vadovauti. – Nevadovauju. Prašau padėti namuose, kuriuose visi gyvename. – Čia ne tavo namai. Čia mano tėčio ir mano namai. Vėl nuėjo kalbėti su vyru. Tas klausėsi, linkčiojo, žadėjo susikalbėti su sūnumi. Bet ar tie pokalbiai išvis įvykdavo? Aušra jau nebesuprato. Paulius pradėjo pareiti namo po vidurnakčio. Nei įspėdamas, nei paskambindamas. Aušra nemiegodavo, klausydavosi kiekvieno šnaresio laiptinėje. Gediminas ramiai knarkdavo šalia. – Paprašyk jo bent pranešti kur ir kada bus, – rytą prašė Aušra. – Gali bet kas nutikti. – Jis jau suaugęs, Aušra. Negalima jo kontroliuoti. – Jam penkiolika! – Aš jo amžiuje irgi iki vėlumos lauke būdavau. – Bet gal gali jam paaiškinti, kad mes nerimaujam? Gediminas gūžtelėjo pečiais ir išėjo į darbą… Kiekvienas bandymas įvesti bent kokias ribas virsdavo skandalu. Paulius rėkdavo, trankydavo duris, kaltino Aušrą dėl visų šeimos nelaimių. Gediminas visad stojo sūnaus pusėn. – Jam sunku po skyrybų, – kartojo tarsi užkeikimą. – Tu turi suprasti. – O man ne sunku? – nesusilaikė Aušra. – Gyvenu namuose, kur mane atvirai niekina, o vyras apsimeta, kad viskas gerai! – Tu perdedi. – Perdėdu?! Tavo sūnus man pasakė, kad aš čia niekas ir vadina mane kaip nereikalingą. Žodis žodin. – Jis paauglys. Visi paaugliai tokie. Aušra paskambino mamai, kuri visuomet mokėjo rasti tinkamus žodžius. – Dukryt, – pasigirdo sunerimęs mamos balsas. – Juk tu nelaiminga. Girdžiu tai kiekviename tavo žodyje. – Mama, nežinau ką daryti. Gediminas nenori matyti problemos. – Jam nėra problemos. Jam viskas patogu. O kenčia tik tu. Viktorija tylėjo, po to tylokai pridūrė: – Tu verta geresnio gyvenimo, Aušra. Pagalvok apie save. Paulius, pajutęs visišką nebaudžiamumą, pasidarė nevaldomas. Muzika trankėsi kiaurą naktį iki trejų. Purvini indai atsirasdavo visur – ant žurnalinio staliuko, ant palangės svetainėje, net vonioje. Kojinės mėtydavosi koridoriuje, vadovėliai – ant virtuvės stalo. Aušra tvarkė, nes negalėjo gyventi netvarkoje. Tvarkė ir verkė iš bejėgiškumo. Vienu metu Paulius net nustojo su ja sveikintis. Aušros egzistavimas jam buvo aktualus tik tada, kai reikėjo sumenkinti ar įžeisti. – Tu nemoki rasti bendros kalbos su vaiku, – vienąkart pasakė Gediminas. – Gal problema – tavyje? – Bendros kalbos? – Aušra karčiai nusijuokė. – Stengiuosi jau pusę metų. O jis tau matant vadina mane „ta“. – Tu per jautri. Paskutinis bandymas užmegzti ryšį kainavo Aušrai visą dieną. Internete ji susirado Pauliaus mėgstamo patiekalo – vištienos su medaus padažu ir kaimiškomis bulvėmis – receptą. Nupirko geriausių produktų, keturias valandas praleido virtuvėje. – Pauliau, vakarieniauti! – pašaukė ji, padengusi stalą. Paauglys išeina, žvilgteli į lėkštę, susiraukia. – Aš to nevalgysiu. – Kodėl? – Nes tai gaminai tu. Jis apsisuko ir išėjo. Po minutės trenkėsi lauko durys – Paulius išėjo pas draugus. Gediminas grįžo iš darbo, išvydo atvėsusią vakarienę ir liūdną žmoną. – Kas nutiko? Aušra papasakojo. Gediminas atsiduso. – Aušra… Neįsižeisk ant vaiko. Jis gi ne iš blogos valios. – Ne iš blogos valios?! – Aušrai jau trūko kantrybė. – Jis tyčia mane žemina! Kasdien! – Tu per jautri. Po savaitės Paulius parsivedė namo penkis savo klasiokus. Virtuvėje išmėtytas visas šaldytuvo likutis, trupiniai ir nešvaros visur. – Išsiskirstykit iš karto! – Aušra įėjo į svetainę, kur sėdėjo kompanija. – Jau vienuolikta vakaro! Paulius net nepasuko galvos. – Čia mano namai. Galiu daryti ką noriu. – Tai mūsų visų namai. Ir čia galioja taisyklės. – Kokios dar taisyklės? – vienas draugas kvatojosi. – Pauliau, kas ji tokia? – Ai, niekas. Nekreipk dėmesio. Aušra grįžo į miegamąjį ir paskambino Gediminui. Šis atvažiavo tik po valandos, kai visi svečiai jau buvo išėję. Žiūrėjo į netvarką, išvargusią žmoną. – Aušra, ko tu čia įsiaudrini? Vaikai tik trumpam užsuko. – Trumpam?! – Tu perdedi. Ir apskritai, – Gediminas suraukė antakius, – atrodo, kad tu mane norėtum nuteikti prieš sūnų. Aušra žiūrėjo į vyrą ir nepažino jo. – Gediminai, mums reikia rimtai pasikalbėti, – kitą dieną pradėjo ji. – Apie mus. Apie mūsų ateitį. Vyras įsitempė, bet atsisėdo. – Negaliu daugiau taip. – Aušra kalbėjo lėtai, rinkdama žodžius. – Pusę metų kenčiu nepagarbą. Iš Pauliaus – grubumą. Iš tavęs – visišką abejingumą mano jausmams. – Aušra, aš… – Leisk man baigti. Bandžiau. Nuoširdžiai stengiausi tapti šios šeimos dalimi. Bet šeimos nėra. Yra tu, tavo sūnus, ir aš – svetima moteris, kurią pakenčia, nes ji gamina valgyti ir tvarko. – Tu neteisi. – Neteisi? Kada paskutinį kartą tavo sūnus man pasakė bent vieną gerą žodį? Kada paskutinį kartą tu stovėjai mano pusėje? Gediminas tylėjo. – Aš tave myliu, – pagaliau tyliai ištarė jis. – Bet Paulius – mano sūnus. Jis man svarbiausias. – Svarbiausias už mane? – Už bet kokius santykius. Aušra linktelėjo. Viduje buvo tuščia ir šalta. – Ačiū už atvirumą. Paskutinį lašą perpildė po dviejų dienų įvykis. Aušra rado savo mylimiausią palaidinę – mamos dovaną gimtadieniui – sukarpytą į skiautes. Palaidinė gulėjo ant jos pagalvės, ir abejonių, kas tai padarė, jau nekilo. – Pauliau! – Aušra išėjo su audinio skiautėmis rankose. – Kas čia per nesąmonė?! Paauglys patraukė pečiais neatitraukdamas akių nuo telefono. – Nežinau. – Tai mano daiktas! – Ir kas? – Gediminai! – Aušra paskambino vyrui. – Atvažiuok. Skubiai. Gediminas atvyko, žvilgtelėjo į palaidinę, į sūnų, į žmoną. – Pauliau, tu tai padarei? – Ne. – Matai? – Gediminas išskėtė rankas. – Jis sako – nedarė. – O kas tada?! Katinas?! Mes neturim katino! – Gal tu netyčia… – Gediminai! Aušra žiūrėjo į vyrą ir suprato, kad kalbėtis beviltiška. Jis niekada nepasikeis. Niekada nestos jos pusėn. Jam egzistuoja tik vienas žmogus – sūnus. O ji… tik patogi buities dalis šiuose namuose. – Pauliui sunku be mamos, – šimtąjį kartą pakartojo Gediminas. – Tu turi suprasti. – Suprantu, – labai ramiai pasakė Aušra. – Viską suprantu. Vakare išsitraukė lagaminus. – Ką darai? – Gediminas sustingo miegamojo duryse. – Kraunu daiktus. Išeinu. – Aušra, palauk! Pakalbėkim! – Pusę metų kalbamės. Nieko nesikeičia, – Aušra ramiai dėjo drabužius į lagaminą. – Aš irgi turiu teisę būti laiminga, Gediminai. – Aš pasikeisiu! Pasikalbėsiu su Pauliumi! – Per vėlu. Ji pažvelgė į vyrą – gražų, subrendusį, bet taip ir neišmokusį būti vyru. Tik tėvu. Ir dar tokiu tėvu, kuris aklai gadina savo vaiką. – Kitą savaitę paduosiu skyryboms, – pasakė užtraukdama lagaminą. – Aušra! – Sudie, Gediminai. Ji išėjo iš buto nė sykio neatsisukdama. Koridoriuje trumpam pasirodė Pauliaus veidas – pirmą kartą per visą laiką jo akyse pasirodė kažkas kita nei panieka. Sutrikimas? Baimė? Aušrai buvo nebesvarbu. Nuomojamas butas pasirodė mažas, bet jaukus – vieno kambario butukas Antakalnyje, su langais į ramų kiemą. Aušra išsidėliojo daiktus, užsiplikė arbatos ir atsisėdo ant palangės. Pirmą kartą per pusę metų buvo ramu. …Skyrybos sutvarkytos per du mėnesius. Gediminas dar ne kartą bandė skambinti, prašė suteikti antrą šansą. Aušra atsakydavo mandagiai, bet tvirtai: ne. Ji nesugriuvo. Nesupykusi. Tiesiog suprato: laimė – tai ne kantrybė ir nesibaigiantys kompromisai. Laimė – kai tave gerbia ir vertina. Ir vieną dieną ji tikrai ją atras. Tik ne su šiuo vyru.

Tu paprasčiausiai nemoki prie jo prieiti Aš to nedarysiu! Ir neliepk manęs! Tu man niekas! Dovydas trenkia

Uncategorized

010

Man 55 metų, ir pagaliau gyvenu sau. Be jokio kaltinimo, be baimės būti „ne tokia“ ar nepatikti kitiems. Mano erdvėje viešpatauja harmonija — rami, švelni, beveik tyli. Nėra svetimų emocijų, kurios kadaise manęs išvargino. Niekas nenustato, kaip man gyventi, ką rengtis ar apie ką svajoti. Vėl priklausau sau.

Man 55 metų, ir pagaliau gyvenu tik sau. Be nuodėmingų kaltinimų, be baimės būti ne tokia, niekam neužtekti.

Uncategorized

Šimtinė reikalavo mūsų buto raktų kopijos ir gavo atmetimą

Prisimenu, kaip kai mūsų pora tik įsikūrė naujame bute, netoliese nuo senosios Vokiečių gatvės Vilniuje