Zibainis

Tai ne mano vaikai, nori – padėk sesei, bet ne mano sąskaita. Ji sugriovė šeimą ir dabar nori primesti savo vaikus, kol pati gyvena sau – Koks jaukus namas jums čia išėjo, broliuk. Net pavydžiu. Janina perbraukė pirštu per staltiesę, žvalgydamasi po virtuvę vertintojo akimis. Snežana padėjo ant stalo dubenį salotų ir atsisėdo priešais vyrą. Stasys šypsojosi seseriai, nepastebėdamas, kaip žmona suspaudė servetėlę kumštyje. – Stengėmės. Pusmetį ieškojom, kol radom gerą variantą. Dėl šio namo jie pardavė butą ir persikraustė čia, į Kauno pašonę, arčiau Stasio giminaičių. Savas sklypas, daržas, ramybė – Snežana apie tai svajojo trejus metus. Prieš du mėnesius svajonė tapo realybe. – O man nepavyko išsaugoti šeimos, – Janina atsiduso žvelgdama į lėkštę. – Trys mėnesiai praėjo, o vis dar lyg rūke. Naktį pabundu – šalia nieko. Vaikai klausia, kur tėtis. Nežinau, ką atsakyti. Tamara, jų mama, sėdinti stalo gale, ištiesė ranką paglostyti dukrą. – Nieko, vaikeli. Susitvarkysi. Svarbiausia – vaikai sveiki. O tas „geradarys“ dar gailėsis, kad paliko. Kostas, ketverių metų sūnėnas, tuo metu nulipo nuo kėdės ir nubėgo į svetainę. Po sekundės iš ten pasigirdo bildesys – kažkas nukrito nuo lentynos. – Kosteli, atsargiai! – šūktelėjo Janina, nė nepakilusi. Alina, kuriai ką tik suėjo treji, ėmė niurzgėti mamai ant rankų, reikalaudama dėmesio. Janina išsiblaškiusi sūpavo ją ant kelių, tęsė pokalbį: – Gerai nors jūs dabar šalia. Nes mama po operacijos vos paeina, nėra kas padėtų. – Mane vos taksi atvežė, – įsiterpė Tamara, trindama kelią. – Ketvirtas aukštas be lifto, spaudimas šokinėja. Kol užlipau – maniau, nualpsiu. Kokie dar anūkai. Snežana atsistojo atnešti karšto patiekalo. Ant palangės stovėjo pomidorų daigai – maži žali ūgliai durpiniuose puodeliuose. Už mėnesio galės sodinti darže. Pirmi savi pomidorai jos gyvenime. – Tikiuosi, neprieštarausit, jei kartais paliksiu vaikus? – Janinos balsas pasivijo prie viryklės. – Tik kai visai prispaus. Retai. Man juk reikia darbą rasti, pas gydytojus vaikščioti, su advokatu dėl skyrybų. O vaikus kur? Snežana atsisuko. Janina žiūrėjo į brolį specialiu bejėgišku žvilgsniu, kurį Snežana jau mokėjo atpažinti. Dvidešimt septyneri, o vaidina kaip knygoje parašyta. Stasys su užuojauta linktelėjo seseriai. – Žinoma, Janina. Padėsim – apie ką kalba. Ar ne taip, Snežana? Trys poros akių nukrypo į ją – laukiančių teisingo atsakymo. – Taip, žinoma, – tarė Snežana. – Kai tik prispaus. Janina suspindo. – Jūs mano gelbėtojai. Aš tik trumpam, žodis! Kelios valandos maksimum. Svečiams išsiskirsčius apie vienuoliktą, Stasys iškvietė mamai taksi, padėjo nulipti laiptais. Janina įsodino mieguistus vaikus į savo senutę „Žigulį“ ir nuvažiavo, dar pro langą šūktelėjusi: „Ačiū už vakarą, jūs nerealūs!“ Snežana tvarkė stalą ir plovė lėkštes. Stasys apkabino ją iš nugaros, pabučiavo į viršugalvį. – Matyt, kaip gerai pasėdėjom. Mama patenkinta, Janina linksmesnė. Teisingai, kad atsikraustėm čia. – Mhm. – Tu kažkokia… Pavargai? – Šiek tiek. Ji nesakė, kas nuspaudė. „Kartais, kai visai prispaus“ – sukosi galvoje. Ji per gerai žinojo, kaip tie žodžiai virsta į „kiekvieną dieną, nes taip patogiau“. Po savaitės Janina paskambino anksti ryte. – Snežana, išgelbėk. Man skubiai pas gydytoją, o mamai su vaikais negalima. Tiesiog trims valandoms, pietų laikui paimsiu. Snežana pažvelgė į nešiojamąjį, į atviras ketvirčio ataskaitos lenteles. Užsakovas laukia iki penktadienio. – Janina, man ataskaita dega… – Jie labai ramūs, patys pažaistų! Įjungsi televizorių ir viskas. Labai labai prašau, Snežana, man tikrai reikia. Po pusvalandžio vaikai jau buvo pas ją. Pietūs praėjo, Janinos nebuvo, tada nepastebint aptemo vakaras. Šeštą grįžo Stasys. Pažiūrėjo į svetainę, vaikai prieš televizorių. – O, Janina dar neatsiėmė? – Ne. Žadėjo iki pietų, dabar rašė – vėluoja. – Ai, nieko tokio, – gūžtelėjo pečiais, traukdamas iš šaldytuvo alų. – Juk ne svetimi. Tegul pabūna. Snežana nieko nesakė. Kostas per tą laiką spėjo išlieti sultis ant kilimo, o Alinai baigėsi sauskelnes – kuprinėje buvo tik viena. Janina atvažiavo po devintos. Gaivi, besišypsanti, kvepianti kava. – Atsiprašau, įsisukau. Be galo jums dėkinga! Snežana ataskaitą baigė rašyti iki trečios nakties – galva jau nieko nesuvokė, ausyse skambėjo vaikų klyksmas. Po keturių dienų – vėl. Pokalbis dėl darbo, labai svarbus. Janina atvežė vaikus devintą ryto, žadėjo paimti trečią. Tądien Stasys buvo namie – po naktinės pamainos. Atsikėlė apie pietus, išėjo į virtuvę. – Jie dar čia? – Kaip matai. – Ir gerai, – įsipylė arbatos, įsijungė televizorių. – Nesiparink, aš čia. Jis tikrai buvo „čia“. Žiūrėjo futbolą svetainėje, kol Snežana lakstė tarp vaikų ir laptopo. Kostas du kartus atėjo – dėde Stasy, pažaisti – bet šis tik numojo: „Vėliau, dėde dabar varžybas žiūri“. Janina vaikus pasiėmė po aštuonių vakaro. Po trijų savaičių tie vizitai tapo sistema. Tris, kartais keturis kartus per savaitę. Gydytojai, advokatai, pokalbiai, draugės. „Porai valandų“ visada virsdavo iki vakaro. Vieną vėlyvą vakarą, kai vaikai išvažiavo, Snežana atsisėdo prieš vyrą. – Stanislovai, taip daugiau nebegali būti. – Kas negali? – Tris kartus per savaitę. Nespėju dirbti. Jis suraukė antakius. – Snežana, jai dabar labai sunku. Vyras paliko, viena su dviem vaikais. Mes šeima. – Suprantu. Bet ji sako paims pietums – o atvažiuoja dešimtą vakaro. Tai jau ne pagalba, tai… – Kas tai? Snežana norėjo tarti „įžūlumas“ ir „sėdasi ant sprando“. Bet pažvelgė į vyrą ir nutylo. – Mama šiandien skambino, – tęsė Stasys. – Sakė, Janinai laiko reikia. Jauna dar, gyvenimas palūžo. Aš brolis, man privalu padėti. – O aš? – Tu mano žmona, – pasakė tarsi tai savaime suprantama. – Mes viena šeima. Snežana atsigręžė į langą. Už stiklo temsta, ant palangės daigai – jau paūgėję, laukiantys sodinimo. Planuota savaitgaliui. Ginčytis buvo beprasmiška. Penktadienio vakarą Stasys grįžo iš darbo ir nuo slenksčio: – Janina skambino. Prašė rytoj su vaikais pabūti. Dviem pokalbiams važiuos, dar mašiną į servisą norėjo nuvaryt. Snežana padėjo laptopą, pažiūrėjo į vyrą. – Stasy, jau kalbėjom… Negaliu kiekvieną savaitgalį. – Nu tai nesi svetima, – numetė striukę ant kėdės, priėjo prie šaldytuvo. – Tai juk mano sesuo. Tau sunku? Vis tiek juk namie sėdi. – NEsėdžiu namie. Dirbu iš namų. Tai ne tas pats. – Pasisuksi, kol vaikai multikus žiūri. Paprastai. Snežana norėjo prieštarauti, bet pamačiusi jo veidą – pavargusį, dirglų – nutylo. Rytoj šeštadienis. Ji planavo pagaliau pasodinti daigus – nuo sodinimo jau vėlavo. – Gerai, – pasakė. – Tegul atveža. Ryte Janina pasirodė apie vienuoliktą. Snežana atidarė duris ir nustebo: vyro sesuo – su nauja suknele, šukuosena, dažyta, lyg į pasimatymą, o ne į pokalbį. – Ačiū didžiulis, jūs mano gelbėtojai! – Janina įstūmė į prieangį Kostą ir Aliną. – Iki penkių atsiimsiu, vėliausiai šeštą. – O kuprinė? – Ai, mašinoje! Tuoj. Po minutės sugrįžo, įbruko Snežanai kuprinę. – Ten sauskelnės, rūbai. Tai važiuoju, vėluoju! Durys trenkėsi. Snežana liko prieangy su dviem vaikais ir pustušte kuprine. Stasys tuo metu garaže – tvarkė automobilį, žadėjo kaimynui padėti. Pietų metu Kostas atsibodo multikams ir pradėjo lakstyti po namus, Alina zirzė – valgyti, gerti, ant rankų. Snežana plėšėsi tarp vaikų ir virtuvės, bandydama nors ką paruošti. Antrą valandą Stasys užsuko į namus. – Kaip čia sekasi? – Normaliai, – Snežana nusišluostė rankas į prijuostę. – Gal gali pažiūrėt už juos, aš turiu daigus persodinti, kol nevėlu. – Gerai, tuoj, tik rankas nusiplaunu. Ji išėjo į kiemą, parsinešė daigus, išdėliojo įrankius. Pasilenkusi prie lysvės, pradėjo kasti. Po kelių minučių iš vidaus pasigirdo bildesys, paskui vaiko verkimas. Snežana metė kastuvėlį ir nubėgo vidun. Svetainėje Stasys sėdėjo ant sofos su telefonu. Kostas stovėjo kambario vidury, šalia – šukės nuo molinio vazono, žemė, nulaužti pomidorų daigai. Tie, kuriuos dvi mėnesius augino ant palangės. – Kas nutiko? – Užlipo ant palangės, – Stasys nė nepakėlė akių. – Nespėjau. Snežana žiūrėjo į žemę, į gležnus žalius stiebelius, sutraiškytus vaiko koja. Dviem mėnesiam auginusi, laisčiusi, rūpinusis. – Teta Snežana, jūs pykstate? – Kostas pažiūrėjo išsigandęs. – Ne, – priklaupusi rinko šukes. – Eik pas dėdę Stasį. Stasys galiausiai atitraukė telefoną. – Na, tai juk tik daigai. Naujus pasisodinsi. Snežana neatsakė. Gerklėj gumulas. Tai buvo ne tik daigai. Tai buvo jos svajonė apie normalų gyvenimą, kurią vėl teko atidėti dėl svetimų vaikų. Penktą Janina neatvažiavo. Šeštą atsiuntė žinutę: „Truputį pavėluosiu“. Septintą – tyla. Snežana pati paskambino – abonentas nepasiekiamas. Aštuntą už lango užriaumojo variklis. Snežana pažiūrėjo – prie vartelių sustojo juodas naujutėlis visureigis. Brangus, žvilgantis, ne iš serviso. Durys atsidarė, išlipo Janina – rausva, linksma, klibinkščiuojanti ant aukštakulnių. Už vairo – apie keturiasdešimties vyras odine striuke. – Ačiū, Algi! – pamojo, – Susiskambinsim! Mašina nuvažiavo. Janina atsisuko į laiptus, pamatė Snežaną. – Oi, laba! Atsiprašau, kad vėluoju. Sutikau pažįstamą po pokalbio, pavežėjo. Snežana tvyrojo vyno ir saldaus likerio kvapas. Jokio pokalbio nebuvo, jokio serviso. Janina paprasčiausiai užmetė vaikus ir išvažiavo linksmintis. – Kaip sekėsi pokalbyje? – paklausė Snežana ramiai. – Ką? A, normaliai. Žadėjo paskambinti. – O servisas? Janina sekundei sumirksėjo. – Perkėlė į kitą savaitę. Didelė eilė. Meluoja. Net nerausta. – Beje, – Janina naršė telefone, – trečiadienį galėtum? Man dar vienas pokalbis. – Ne. Žodis išėjo griežtas, trumpas. Janina pažvelgė į akis. – Ką reiškia – ne? – Tai ir reiškia. Trečiadienį negalėsiu. – Bet kodėl? Tu gi vis tiek namie… – Dirbu iš namų. Ir turiu savo planų. Janina susiraukė, paskui veido išraiška šešėliu pasikeitė – virpančios lūpos, blizgios akys. – Snežana, juk supranti, kaip man sunku. Vienai su dviem vaikais. Galvojau, jūs su broliu palaikysit, artimesnių už jus neturiu. O tu net dieną negali… – Aš palaikau. Jau tris savaites palaikau. Bet aš – ne auklė, ne darželis. – Tau kas nutiko? – paštrėjo Janinos balsas. – Pažiūrėk, tik su vaikais pabūti! Jie gi ne svetimi! – Bet ir ne mano, – Snežana pati nustebo, kaip ramiai tai nuskambėjo. – Tai tavo vaikai, Janina. Tavo atsakomybė. Durų tarpdury pasirodė Stasys. Jis girdėjo pabaigą, veidas paniuręs. – Kas vyksta? Janina iškart pasisuko į brolį, balsas sudrėko. – Broliuk, tavo žmona nenori padėti. Prašau tik vienos dienos, o ji… Janina šniurkščioja, ranka prispaudė krūtinę. – Juk žinote, kokioj situacijoj aš. Galvojau, pagelbėsit. Bet… Nebaigė, numojo ranka ir išėjo į mašiną. Ant laiptų apsisuko. – Reikia būti geresnei, Snežana. Daug geresnei. Ramybėje sėdėjo, priekaištingai nežiūrėdama į Snežaną. Pasiėmė miegančius vaikus ir išvažiavo, nė žodžio neištarus. Snežana stovėjo ant laiptų, viduje – nejauku, kaltės ir gėdos mišinys. Gal per griežtai? Stasys žvelgė iš paskos mašinai, paskui pasisuko į žmoną. – Tai kam taip? – Kaip – taip? – Ji gi paprašė žmogiškai. O tu… – nutilo, nuėjo į vidų. Savaitę buvo tylu. Tada Stasys grįžo iš darbo su žinia: – Janina skambino. Vėl labai svarbus pokalbis. Gal galėtum leisti… Nekelk barjerų. – Jau… – Vieną kartą, paskutinį. Žadu, jei vėl vėluos – pats spręsiu. Snežana pažiūrėjo į jį – pavargęs, pasimetęs, tarp sesers ir žmonos – kaip tarp kūjo ir priekalo. – Gerai. Paskutinį kartą. Kitą rytą Janina įskrido į namus, eidama jau bučiuoja vaikus. – Ačiū-ačiū, labai skubu, manęs laukia! Durys trenkėsi. Snežana liko su Kostu ir Alina. Prie pietų automatiškai atsidarė telefoną – patikrinti el.paštą. Tarp žinučių sužibo pažįstamas veidas. Janina. Nauja nuotrauka feisbuke. Snežana paspaudė profilį. Nuotrauka: Janina prie staliuko kavinėje, aplink žmonės su taurėmis, kažkas apkabinęs per petį. Vyro ranka. Užrašas: „Susitikau su klasiokais! Kaip pasiilgau normalaus gyvenimo“. Įkelta prieš dvidešimt minučių. Snežana žiūrėjo į ekraną – viskas tapo akivaizdu. Jokių pokalbių, jokių gydytojų ir servisų. Janina tiesiog atiduoda vaikus ir gyvena sau. O tas vyras, kuris paliko – gal visai ne toks blogas. Gal tiesiog pavargo. Ji surinko Stasį. – Grįžk ir pats žiūrėk vaikus. – Tu ką? – sutrikęs vyro balsas. – Dirbu juk… – Tada tegu tavo mama atsiima. Nebedarysiu to. – Snežana, kas atsitiko? – Užeik sesės feisbukan. Pažiūrėk, kur ji dabar. Paskui pasikalbėsim. Pauzė. Tada atodūsis. – Gerai. Prašysiu leidimo anksčiau išeit. Po dviejų valandų Stasys grįžo. Pažiūrėjo į vaikus, paskui į žmoną. – Mačiau nuotrauką, – tyliai. – Ką pasakysi? – Gal tikrai klasiokai… – Stanislovai, ji kas kartą grįžta linksma. Praėjusį kartą net vyras su visureigiu atvežė. Tu aklas? – Tai mano sūnėnai, – pratrūko vyras. – Jie nekalti. – O aš kalta? – supyko Snežana. – Tai ne mano vaikai, Stanislovai. Neturiu pareigos jais rūpintis. Jei nori – padėk sesei, bet ne mano sąskaita. – Ji mano sesuo! – Tavo sesuo pati viską sugriovė. O dabar stumia savo vaikus mums ir pati eina linksmintis. – Kaip tu kalbi! – Tiesą. Kiekvieną kartą meluoja apie gydytojus ir darbo pokalbius. Man viskas aišku. Tau? Stasys nutilo. Nusišluostė veidą rankomis. – Gerai, – galiausiai tarė. – Supratau. Janina grįžo vėlai. Vaikai jau miegojo ant sofos. Ji įėjo tyliai, jau rengėsi pasiteisinimus apie kamščius ir išsikrovusį telefoną, bet Stasys ją sustabdė. – Janina, taip daugiau nebus. – Kaip – nebus? – suglumo. – Atiduoti vaikus ir dingti visai dienai. Mes – ne auklės. Janina pažvelgė į Snežaną, akyse susivokimas. – Tai ji tau pripasakojo? – Ne. Pats taip nusprendžiau. Janina susiraukus pasiėmė miegančią Aliną. – Viskas aišku su jumis. Šaunuoliai giminės. Išėjo net nepadėkojus. Durys trenkėsi, net langai sudrebėjo. Rytą sėdėjo virtuvėje gerdami arbatą. Skambutis – ekrane „Mama“. Stasys atsiliepė. – Taip, mama. Snežana girdėjo tik ištraukas – aštrų uošvės balsą. – Tai ką? Negali padėti seseriai? Juk pati dar negaliu, tu žinai… – Mama, mes irgi negalim. Turim savo gyvenimą. – Tai štai kaip! Namą nusipirkot ir sąžinę pametėt! Viskas aišku su jumis! Tušti signalai. Jis padėjo ragelį, pažvelgė į Snežaną. – Įsižeidė. – Pastebėjau. Pasiliko tyla. Už lango švietė saulė, ant palangės – tuščias vazonas nuo daigų. Snežana žiūrėjo ir galvojo: prieš mėnesį atsikėlė čia ieškodami ramybės, namų, savo daržo, savo gyvenimo. O gavo svetimus vaikus, svetimas problemas ir giminę, kuri laiko juos skolingais. Stasys uždėjo ranką ant jos. – Atleisk, – tyliai. – Turėjau anksčiau tą sustabdyti. Snežana neatsakė. Tik stipriau suspaudė pirštus. Tai nebuvo pergalė. Uošvė supykusi, Janina įniršusi, laukia ilgas šaltas karas. Bet pirmąkart per pastarąsias savaites ji jautė ne nuovargį, o kažką į palengvėjimą panašaus. Ji pasakė „ne“. Ir vyras ją išgirdo. Visa kita – po to.

Koks jaukus namas pas jus gavosi, broliuk. Net pavydžiu. Jolita pirštu perbraukė per staltiesę, apžiūrinėdama

Uncategorized

Sodyba – ji viską sutvarkys

Sodyba, ji viską sutvarkys Tu rimtai? Aš juk Audronei sakiau, kad tu ateisi! Specialiai susitariau, kad

Uncategorized

Dukra paprašė motinos, kad prižiūrėtų anūką.

Duktė paprašė mamą, kad prižiūrėtų vaiką. Šią istoriją pasakojo man mano pažįstamas. Jo žmona, Aistė

Uncategorized

Vėl pas ją: meilė, skyrybos ir pasirinkimas tarp šeimos ir praeities Vilniuje

Vėl pas ją Vėl pas ją? Ramunė uždavė klausimą žinodama atsakymą. Dainius linktelėjo, nepakeldamas akių.

Uncategorized

Neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma! Motina padarė viską, kad dukra liovėsi gyventi.

20240427, Vilnius Šiandien vėl negaliu patikėti, ką patyriau. Mano mama, Inga, visada sakė, kad viskas

Uncategorized

010

Sūnus nebenori manęs matyti: kaip mano rūpestis dėl sūnaus šeimos virto nesantaika ir kodėl jis nusprendė ištrinti mane iš savo gyvenimo

Mama, ką tu pasakei mano žmonai? Ji jau norėjo susidėti daiktus ir išeiti. Aš tik pasakiau jai tiesą.

Uncategorized

Kaip tėvas išmokė sūnų teisingai valgyti

Prieš daug metų, kai mano sūnui buvo trys metai, jis valgė labai netinkamai. Priverdau jį sėdėti prie

Uncategorized

019

Atsisakiau slaugyti vyro sergančią motiną ir privertiau jį rinktis: šeimos darna ar saviapgaulė

2023 m. lapkričio mėnuo buvo permirkęs lietumi. Visą savaitę smulkus darganotas lietus barbeno į langus

Uncategorized

088

„Man nereikia paralyžiuotos…“ – pasakė marti ir išėjo…, bet ji nė neįsivaizdavo, kas gali nutikti toliau… Viename Lietuvos kaimelyje gyveno paprastas senolis, savaitgaliais mėgdavęs išgerti truputį naminukės. Jis turėjo svajonę – nusipirkti šunį, ne bet kokį, o grynaveislį lietuvių skaliką. Dėl šios svajonės pasiryžęs buvo vykti net į Dzūkiją, kad tik gautų norimą augintinį. Senelį visi vadino Petruške. Gal tai buvo vardas, gal pravardė – niekas tiksliai ir nežinojo. Petruške sėdėdavo po darbų gamtos apsuptyje ant suolelio ir prisimindavo senus laikus. Jaunimas mėgdavo pas jį susirinkti ir klausytis, kaip „kaime anksčiau buvo“. Petruške žmoną Oną jau seniai palaidojo. Ona sergėjo širdimi, daktarai buvo uždraudę jai gimdyti, bet ji labai norėjo vaiko. Pagimdė Petruškei sūnų, o pati silpna visai liko. Petruške Oną be galo mylėjo – viską namuose už ją darydavo, net pieno pakelį parduotuvėje pats nešdavo. „Negalima! Gydytojai uždraudė!“ – sakydavo. Sūnum pats rūpinosi, maistą gamindavo. Ona vis guosdavosi: – Kad bent neišjuoktum manęs! Moterys išsijuoks – viską vyras dirba, o aš nieko!.. Tačiau kaimo moterys ne juokėsi, o pavydėjo: – Oi Oželka, duok mums savo Petruškę nuomai, kad bent dieną tavo gyvenimu pagyventume! Ona tik šypteldavo. Taip ir išėjo iš gyvenimo, su šypsena. Rytą Petruške atrado ją jau šaltą, tris dienas verkė kaip mažas, paskui ėmė užsiimti sūnum. Tuo metu sūnui prasidėjo sunkus paauglystės laikotarpis, 14 metų. Po kariuomenės sūnus anksti vedė ir liko gyventi ten, kur tarnavo. Petruške taip liko visiškai vienas. Bet senelis nenusiminė – mielai bendraudavo su jaunimu ant suolelio prie namų. Sūnus susilaukė dukros, vis laukdavo jų šeimos svečiuose, bet jie niekaip neatvažiuodavo – vis darbas, vis laiko nėra, vis kažkas. Vaikaitę matė tik nuotraukose. Ir staiga kaimo žmonės pastebėjo, kad Petruške vaikšto juodas kaip debesis, nei šypsosi, nei juokauja, ant suolo nebesėdi. Ėmė klausinėti, kas atsitiko, ir paaiškėjo: Petruške gavo telegramą, kurioje marti pranešė, kad jie su šeima pateko į autoavariją. Vaikaitė sunkios būklės ligoninėje, o sūnus žuvo. „Vargas, liūdesys!“ – gailėjo senolio visi kaimo žmonės, bet juk nėra tokių žodžių, kurie galėtų padėti tokiame skausme… Petruške priėmė užuojautą, bet jam lengviau nepasidarė. Sūnaus gaila, bet jo negrąžinsi, dar labiau gaila vaikaitės. Guli ligoninėje, komoje, jauna mergaitė – tik 15 metų… Ji turėtų gyventi ir džiaugtis. Visa Petruškės širdis dėl jos skauda. Svarbiausia – iš marti daugiau jokių žinių. Laiškų nerašo, į telegramas neatsako, telefono nekelia. Kaip sužinoti, kokia vaikaitės būklė?.. Nors ir matė ją tik nuotraukose, bet mylėjo nė kiek ne mažiau. Sprendžiant iš nuotraukų, vaikaitė labai panaši į Oną jaunystėje. Petruške jau buvo susiruošęs vykti į miestą, kur gyveno sūnus, kai staiga, prieš pat kelionę, prie namų privažiavo mašina. Išnešamos neštuvės. Į namus beveik be pasisveikinimo įpuolė kažkokia moteris. Senolis iš karto nesuprato, kad tai jo žuvusio sūnaus žmona. Po jos įnešė neštuvus, ant kurių gulėjo vaikaitė. Tiesiog numetė mergaitę ant sofos ir išėjo. – Ji paralyžuota nuo galvos iki kojų. Man tokia dukra nereikalinga. Aš dar spėsiu ištekėti ir pagimdyti sau sveiką vaiką! – pasakė marti. – Bet juk aš ne gydytojas! – spėjo tik atsiliepti Petruške. – Ir nereikia. Gydytojai negali jai padėti. Jai reikia slaugės. Jei nenorite užsiimti – palaidokit ją gyvą, o aš nesiruošiu žlugdyti savo gyvenimo. Aš jai ne slaugė! – pasakė moteris ir trenkusi durimis išėjo. – O tu jai ir ne motina! – sušuko pavymui Petruške. Tada jau tapo aišku, kodėl sūnus nevažiuodavo su šeima į svečius. Su tokia žmona grįžt tik į turgų ginčytis, o ne svečiuotis. Kaip sūnų toks likimas šitokioje boboje įvėlė?.. Tik dabar jau nieko nepaklausi. Jei būtų žinojęs, kad žmona dukters atsisakys, turbūt ir karste apsisuktų. Taip ir liko Petruške dviese su vaikaitė. Mergaitė tikrai buvo visiškai paralyžuota, bet Petruške buvo jau įpratęs rūpintis ir su ūkio darbais vargti. O dabar gyvenime atsirado tikslas! Pagrindinis uždavinys – išgydyti vaikaitę. Gydytojai iš jos atsisakė ir išrašė iš ligoninės. Jie apskritai nesuprato, kaip ji išgyveno avarijoje – trauma buvo beveik nesuderinama su gyvybe. Beliko tik liaudiškos priemonės ir žiniuonės. Kaimynystėje žiniuonės nebuvo, o artimiausia – labai toli. Paralyžuoto vaiko nuvežti negalima, o pati atvažiuoti nenori, per sena jau. Ir ką daryti, Petruške nežinojo. Beveik kas savaitę senelis važiuodavo pas žiniuonę, ji duodavo žolelių ir užpilų. Jais ir gydė vaikaitę. Praėjo daugiau nei metai, jos būklė nepasikeitė – nei ranka, nei koja nepajudėjo, gulėjo kaip žabukas po apklotu. Net kalbėti negalėjo, tik kažkaip neaiškiai mykė. Kartais senelis pastebėdavo, kaip vaikaitės skruostu rieda ašara. Tais momentais Petruškės širdis plyšdavo. Galvojo, kad ji ilgisi mamos ir tėčio. Senelis ilgai kalbėdavosi su mergaitė, skaitydavo jai knygas, bet ji jam negalėjo atsakyti. Abu jiems buvo sunku. Ir štai vieną vakarą nutiko nenumatyta. Kai senelis pagal įpratimą sėdėjo prie ligonės lovos, į namus įsiveržė girta jaunimo kompanija. Pasirodo, Petruške iš neatsargumo pamiršo uždaryti duris. Kompanija, grįžtant iš diskotekos, pastebėjo šviesą lange. Jie žinojo, kad namuose yra paralyžuota mergina. Kažkas pasiūlė užeiti „pasilinksminti“, esą „paralyžiuota – tikrai bus laiminga, jei kas su ja… O jei ką, nesipriešins“. Pastūmė duris – o jos ir atsidarė. – Na, seneli, kelk nuo vaikaitės apklotą ir praskesk kojas plačiau! Mes dabar metimą darysime – kas pirmas… – komanadavo pats girtžiausias. – Pasigailėkite! Juk jai vos penkiolika! – atkirto senelis. – O palauk, leisk tik dantis išsivalysiu! – pasakė Petruške, o pats greit nuskubėjo į virtuvę, atidarė rūsį ir suriko – „Gaut!…“ O iš ten tuoj pat išlėkė milžiniškas lietuvių skalikas Skardis. Puolė gi jis tuos išgamas – kam už kelnių sukibo, kam už sėdynės įkando… Pagrindiniam vos neprikando „didžiausių turtų“. Kitiems kelnes nutraukė, bėgo per kaimą pusplikiai, žmonės juokėsi, o Skardis per langą iššoko ir vijosi iki pačios kaimo ribos. Grįžta Petruške į kambarį, o vaikaitė ant lovos sėdi ir šaukia pro langą: – Skardi! Skardi! Dedukai, laikyk jį, kad neišbėgtų!… Tada senelis sugraudintas apsiverkė. Nuo to laiko vaikaitė ėmė sveikti. Greit pradėjo vaikščioti. Gal žiniuonės žolės padėjo, gal stresas dėl šuns… O kalbėt pradėjo be paliovos – buvo prisikalbėjusi per tuos metus. O iš kur atsirado šuo? – paklausite… Viskas paprasta. Skardis gyveno pas sūnų, o kai įvyko tragedija ir šeimininkas mirė, nedora marti atsikratė ir dukros, ir šuns. Šunį ji atvežė kartu su mergaite, tik seneliui nieko nepasakė. Kai marti paliko Petruškės namus, senelis užsidarinėjo vartus, žiūri – o prie vartų sėdi šuo. Liesas, pavargęs, akys liūdnos lyg sergančios karvės, o iš jų bėga tikros ašaros. Petruške net nežinojo, kad sūnus turėjo šunį. Negalėjo gi šuns į gatvę išmesti – priglaudė pas save. Šuo tarnavo seneliui ištikimai, o kai tie pašlemėkai atėjo, tiesiog sėdėjo rūsyje, nes vasara buvo labai karšta. Kad šuo nekentėtų nuo karščio, senelis dieną laikydavo Skardį rūsyje, o vakarop, kai saulė nusileisdavo, išleisdavo. Tą vakarą dar nebuvo spėjęs išleisti. Jeigu Skardis būtų buvęs lauke – tie padugnės į namus net nebūtų patekę. Vaikaitė vėliau papasakojo seneliui, kad kai verkė ir ašaros riedėjo jos skruostais, ji ilgėjosi šuns. Senelis vis laikydavo šunį kieme, į kambarį neįleisdavo. Mergaitė labai jo ilgėjosi, bet negalėjo to pasakyti seneliui. Skardis išvijęs girtuoklius, sugrįžo į namus ir smagiai išlaižė savo mažosios šeimininkės veidą. Jis irgi labai pasiilgo. Taip ir liko gyventi trise: Petruške, vaikaitė ir Skardis. O mergaitės motina jiems daugiau niekada nepasimatė ir nesusisiekė.

Man nereikia paralyžiuotos pasakė marti ir išėjo… Bet ji nė neįtarė, kas gali nutikti vėliau Mažame