Zibainis

O gal ji ne mano duktė? Reikia atlikti DNR tyrimą: Nikitos įtarimai žmonai Olgai po komandiruotės, skandalas dėl testo ir skyrybos su mažyle Arina išardė šeimą

O gal ji ne mano dukra? Reikia DNR tyrimo Algirdas žiūrėjo pro langą, kol Eglė, jo žmona, kudakavo prie

Uncategorized

– O tau prie stalo sėstis nereikia. Tavo darbas čia – mums paduoti! – pareiškė anyta. Stovėjau prie viryklės ankstyvo ryto virtuvėje – suglamžyta pižama, susivėlusiais plaukais. Ore tvyrojo keptų skrebučių ir stiprios kavos aromatas. Ant taburetės, greta stalo, sėdėjo mano 7-metė dukra – giliai įsikabinusi į savo piešimo albumą, kruopščiai braukdama spalvotas linijas flomasteriais. – Vėl gamini tuos savo „dietinius batonus“? – už nugaros pasigirdo balsas. Net sudrebėjau. Durų tarpduryje stovėjo mano anyta – veidas lyg akmeninis, balsas, kuriam neįmanoma paprieštarauti. Chalatas, į kuodą surišti plaukai, suspaustos lūpos. – Beje, vakar užkandau bele ką. Nei sriubos, nei normalios vakarienės! Gali išvirti kiaušinių? Tik normalių, o ne pagal tuos madingus tavo išradimus! Išjungiau viryklę ir atidariau šaldytuvą. Krūtinėje tarsi įsitempusi spyruoklė – pyktis, bet nurijau. Ne prie vaiko. Ir ne teritorijoje, kur kiekvienas centimetras primena: „Tu čia tik laikinai.“ – Tuoj padarysiu, – suvariau žodžius per jėgą ir atsisukau, kad nesimatytų, kaip drebina balsą. Dukra laikėsi už flomasterių, bet šonu stebėjo močiutę – tyliai, susikausčiusi, pasiruošusi viskam. „Kurį laiką pagyvensim pas mano mamą“ Kai vyras pasiūlė laikinai apsigyventi pas jo mamą, tai atrodė gana logiška. – Gyvensim pas ją – vos mėnesiui, dviem. Vieta patogi, šalia darbų, greit patvirtins paskolą. Ji neprieštarauja. Abejodama sutikau. Ne todėl, kad pykomės su anyta – laikėmės mandagiai. Tačiau žinojau: dvi suaugusios moterys vienoje virtuvėje – tarsi minų laukas. O mano anyta – žmogus su manija tvarkai, kontrolei ir moraliniams vertinimams. Nelabai buvo iš ko rinktis. Seną butą pardavėm greit, naują dar tik įrenginėjo. Trise įsikraustėm į anytos dviejų kambarių butą. „Laikinai.“ Kontrolė tapo kasdienybe Pirmas kelias dienas dar viskas buvo neblogai. Anyta buvo ypač mandagi: pastatė papildomą kedutę vaikui, pavaišino pyragu. Bet jau trečią dieną prasidėjo „taisyklių laikas“. – Mano namuose bus tvarka, – per pusryčius pasakė ji. – Keltis 8-ą, batai tik į batų dėžę, produktus – suderinti, televizorius tyliai, nes aš labai jautri garsams. Vyras tik numojo ranka: – Mama, čia juk trumpam. Ištversim. Aš tyliai linktelėjau. Bet žodis „ištversim“ pradėjo skambėti kaip nuosprendis. Pradėjau nykti Praėjo savaitė. Dar kita. Režimas vis griežtėjo. Anyta nukėlė nuo stalo vaiko piešinius: – Trukdo. Nuėmė languotą staltiesę, kurią pati buvau užklojusi: – Nepraktika. Dingę mano dribsniai lentynoje: – Senai stovi, turbūt sugedo. Šampūnus „perkėlė“: – Kad nesisuktų po akimis. Jaučiausi ne svečias, o bebalso, be teisių žmogus. Mano maistas – „negeras“. Mano įpročiai – „nereikalingi“. Mano vaikas – „per daug triukšmingas“. Vyras kartojo tą patį: – Palauk. Čia mamos namai, ji visada tokia. Aš… pamažu praradau save. Po truputį neliko ramios, užtikrintos moters. Liko tik nuolatinis prisitaikymas ir tylėjimas. Gyvenimas pagal ne savo taisykles Kasryt tekdavo keltis šeštą, kad spėčiau į vonią pirmoji, išvirčiau košę, paruoščiau vaiką… ir nepapulčiau anytos nemalonėn. Vakarais gamindavau dvi vakarienes: vieną mums, kitą – „kaip reikia“ anytai. Be svogūno. Tada tik su svogūnu. Tada tik jos puode. Tada tik jos keptuvėje. – Aš juk daug nereikalauju, – sakydavo su priekaištu. – Bent jau kaip žmonėms priklauso. Diena, kai pažeminimas tapo viešas Vieną rytą tik spėjau nuprausti veidą ir užkaisti virdulį, kai anyta įėjo į virtuvę, tarytum jos teritorijoje galioja tik jos taisyklės. – Šiandien pas mane ateis draugės. Antrą valandą. Tu būsi namie – paruošk stalą. Agurkėlių, salotų, ką nors prie arbatos – paprastai. „Paprastai“ pas ją reiškė, kad stalas bus kaip per šventę. – O… nežinojau. Produktų… – Nupirksi. Padariau tau sąrašą. Nieko sudėtingo. Apsirengiau ir išskubėjau į parduotuvę. Nupirkau viską: vištą, bulvių, krapų, obuolių pyragui, sausainių… Parėjau ir be poilsio gaminau. Antrą valandą viskas buvo paruošta: stalas padengtas, višta iškepta, salotos – šviežios, pyragas – auksinis. Atsibeldė trys pensininkės – tvarkingos, garbanotomis šukuosenomis, kvepiančios senoviškais kvepalais. Jau pirmą minutę supratau – nesu „kompanijos dalis“. Aš čia tik „aptarnaujanti“. – Eik, prisėsk čia, šalia, – nusišypsojo anyta. – Padavinėsi mums. – Padavinėsi? – perklausiau. – Kas čia tokio? Mes juk jau vyresnės. O tau – nesunku. Ir vėl aš, su padėklu, šaukštais, duona. „Padauk arbatėlės.“ „Duok cukraus.“ „Baigėsi salotos.“ – Višta pernelyg sausa, – burbtelėjo viena. – Pyragas perkeptas, – pridūrė kita. Aš sukandau dantis. Šypsojausi. Rinkau lėkštes. Piliau arbatą. Niekas nepaklausė, ar pati noriu prisėsti. Ar bent įkvėpti. – Kaip gera, kai jauna šeimininkė viską atlieka! – su klastingu švelnumu tarė anyta. – Viskas ant jos pečių! Ir tada… kažkas manyje lūžo. Vakare pasakiau tiesą Kai svečiai išėjo, surinkau indus, sutvarkiau likučius, išskalbiau staltiesę. Atsisėdau ant sofos krašto, tuščiomis rankomis. Lauke temo. Vaikas miegojo susirietęs. Vyras šalia, paniręs telefone. – Klausyk… – tyliai, bet ryžtingai prabilau. – Daugiau taip negaliu. Jis pakėlė akis, nustebęs. – Mes gyvenam kaip svetimi. Jaučiuosi kaip tarnaitė visiems. O tu… ar matai? Jis neatsakė. – Tai ne namai. Tai gyvenimas, kuriame vis prisitaikau ir tyliu. Čia ir vaikas. Nenoriu daugiau mėnesių taip. Atsibodo būti patogiai, nematomai. Jis lėtai linktelėjo. – Supratau… Atleisk, kad nepastebėjau. Ieškosim buto. Kad ir kokį – svarbu, kad mūsų. Ir tą pačią vakarą pradėjom paieškas. Mūsų namai – kad ir maži Butas buvo mažas. Šeimininkas paliko senus baldus. Linoleumas girgždėjo. Bet kai peržengiau slenkstį… palengvėjo. Tarsi grįžo mano balsas. – Va… pagaliau – atsiduso vyras, padėdamas krepšius. Anyta nei žodžio. Net nebando stabdyti. Nežinojau, ar įsižeidė, ar pagaliau suprato, kad persistengė. Praėjo savaitė. Rytai prasidėjo su muzika. Vaikas piešė ant grindų. Vyras virė kavą. Aš stebėjau… ir šypsojausi. Be streso. Be skubos. Be „ištverk“. – Ačiū, – pasakė jis vieną rytą apkabinęs. – Kad nepatylėjai. Pažvelgiau į akis: – Ačiū, kad išgirdai. Gyvenimas netapo idealus. Bet tai jau buvo mūsų namai. Su mūsų taisyklėmis. Su mūsų triukšmu. Su mūsų gyvenimu. Ir tai buvo tikra. ❓O tu – kaip manai: jei būtum tos moters vietoje, ištvertum „laikinai“, ar išeitum jau pirmą savaitę?

O tu neturėtum sėstis prie stalo. Tu turi mums padavinėti! pareiškia anyta. Stoviu prie viryklės tylioje

Uncategorized

Pamačiau, kaip mano marčia metė odinį lagaminą į ežerą ir nuvažiavo. Priėjau arčiau ir išgirdau užgęsta garsą iš vidaus.

Mačiau, kaip mano dukterytė Aistė išmesė odinę kuprą į Labanoro ežerą ir suvežė toli. Aš prižiūrėjau

Uncategorized

020

Nauja šeima brangesnė už senąją: kaip Arūno mylimoji Lera ir jos melai išstūmė mamą Rasą iš namų, o netikėta tetos Malvinos tiesa sugrąžino viską į savo vietas

Naujoji šeima brangesnė už senąją Mama, susipažink, čia Rasa, mano sužadėtinė, nuo slenksčio pareiškė

Uncategorized

Didžioji Šeima

DIDELĖ ŠEIMA Mama, vėl tėtis paėmė pinigų Lina skubiai bėgo į spintą. Tarp drabužių rado paslėptus eurus

Uncategorized

015

Katinas tyliai stebėjo Aną. Giliai atsidususi ir sukaupusi drąsą, ji ištiesė ranką link pūkuoto „zuikio be bilieto“, tikėdamasi, kad odinės striukės rankovės apsaugos jos rankas nuo aštrių nagų… Pamaina baigėsi, ir Ana ėjo į autobuso galą, kruopščiai apžiūrinėdama kiekvieną sėdynę. Autobusas buvo tarsi jos namai, o namuose Ana visuomet mėgo tvarką – gal todėl, kad niekas nesiterliojo? „Anute, jau laikas vyrą susirasti, – šnibždėjo konduktorės-tetos. – Juk tuoj trisdešimt, o vis viena viena. Ir dar vairuotoja – darbas ne moteriškas, vyrams neretai pritrūksta kantrybės, kai tenka susidurti su išdykusiais keleiviais!“ „Man tik geri pasitaiko“, – ramiai atsakydavo Ana. – „Ir darbas man patinka. O vyras – ne katinas ar šuniukas, kad reikėtų jį ‘prasivesti’ namo!“ Tetos pažvalgydavo viena į kitą. Juk jos žinojo, kad su vyru daugiau rūpesčių nei su uodeguotu augintiniu. „Tada pasivesk katiną, kad nebūtum viena!“ O Ana atsidusdavo: „Kol kas katinas nepasiima…“, – įtikindavo tetutes ir eidavo namo, įjungdavo muziką, gamindavo vakarienę, skaitydavo ir atsigulusi iš karto užmigdavo… Visi jos vakarai panašūs kaip du lašai vandens. Savaitgalių nemėgo – tada laisvo laiko per daug, ir ji tiesiog važiuodavo miesto autobusais, mėgaudamasi laimingo keleivio jausmu – tarsi kas nors vežtų ją į gražų ir džiaugsmingą gyvenimą… Ši diena nesiskyrė nuo kitų: po pamainos mergina ėjo apžiūrėti salono ir tvarkytis. Po galine sėdyne ji netikėtai sukluso – dvi žėrinčios akys žiūrėjo tiesiai į ją! „Ei, kas tu? Murki murki! Kaip ten atsidūrei?“ – pritūpė Ana. – „Gal pasiklydai?“ Katinas tyliai stebėjo ją. Giliai atsidususi ir sukaupusi drąsą, Ana ištiesė ranką link pūkuoto „zuikio be bilieto“, tikėdamasi, kad odinės striukės rankovės apsaugos jos rankas nuo aštrių nagų…

Katinas žiūrėjo į ją be žodžių. Giliau įkvėpusi ir susirinkusi visą drąsą, Vitalija ištiesė ranką į pūkuotą

Uncategorized

0206

Per skyrybas žmona pasakė: „Imk viską!“ — bet po metų vyras gailėjosi, kad tuo patikėjo Rasa ramiai žvelgė į dokumentus. Keista, bet net nejautė pykčio. – Tai vis dėlto apsisprendei? – Algirdas žiūrėjo į žmoną slėpdamas susierzinimą. – Ir kas toliau? Kaip dalinsim? Rasa pakėlė akis. Jose nebuvo nei ašarų, nei maldavimų – tik ryžtas po bemiegės nakties, praleistos galvojant apie savo prarastą gyvenimą. – Imk viską, – tyliai, bet tvirtai tarė ji. – Ką reiškia „viską“? – Algirdas įtariai prisimerkęs. – Butą, sodą, automobilį, sąskaitas. Viską, – mostelėjo ranka aplink save Rasa. – Man nieko nereikia. – Tu juokauji? – jis pradėjo šypsotis. – Ar čia koks moteriškas triukas? – Ne, Algirdai. Nei juokai, nei triukai. Trisdešimt metų atidėjau savo gyvenimą vėlesniam laikui. Trisdešimt metų skalbiau, gaminau, tvarkiau, laukiau. Trisdešimt metų girdėjau, kad kelionės – pinigų švaistymas, kad mano pomėgiai – užgaidos, o svajonės – kvailystės. Žinai, kiek kartų norėjau nuvažiuoti prie jūros? Devyniolika. Žinai, kiek kartų išvažiavome? Tris. Ir tuos tris kartus burbėjai, kaip brangu ir nereikalinga. Algirdas niūriai sumurmėjo. – Vėl tas pats per tą patį. Turėjom stogą virš galvos, buvo valgyt… – Taip, buvo, – linktelėjo Rasa. – Dabar turėsi ir visa kita. Sveikinu tave su pergale. Advokatas stebėjo situaciją su nuostaba. Jis buvo įpratęs prie ašarų, kirčio, kaltinimų. Tačiau ši moteris tiesiog atidavė viską, dėl ko kiti kaunasi iki paskutinio. – Suprantate, ką sakote? – tyliai paklausė jis Rasos. – Pagal įstatymą jūs turite teisę į pusę bendro turto. – Suprantu, – ji nusišypsojo lyg nusimetusi nematomą naštą nuo pečių. – Bet žinau, kad pusė tuščio gyvenimo – tiesiog tuščias gyvenimas mažesniu mastu. Algirdas sunkiai slėpė džiaugsmą. Toks posūkis buvo visai netikėtas. Tikėjosi derėtis, galbūt grasinti, manipuliuoti. O čia – toks gyvenimo dovana! – Štai čia jau protingai! – trinktelėjo ranka per stalą. – Pagaliau parodei išmintį. – Maišai išmintį su išsilaisvinimu, – ramiai atsakė Rasa ir pasirašė dokumentus. Namo jie važiavo vienoje mašinoje, bet tarsi gyveno skirtingose planetose. Algirdas niūniavo sau po nosimi seną Gintarės dainą, o automobilis linguodamas per duobes skleidė monotoninį garsą. Rasa negirdėjo nieko – žiūrėjo pro pažaliavusį langą į lekiančias pušis, širdis plakė staiga atgijusiu ritmu. Keista: ta pati sena gatvė, toks pat pavargęs vakaras – tačiau viduje atsirado neapsakomas laisvės jausmas… Kartais žmogui užtenka vienos akimirkos, vieno žvilgsnio pro langą į tolstančius medžius – kad visas gyvenimas vėl nušvintų pamirštomis spalvomis. Po trijų savaičių Rasa stovėjo mažame kambaryje Švenčionėliuose. Nuomuojamas būstas atrodė kukliai: lova, spinta, stalas, mažas televizorius. Ant palangės nauji vazonai su žibuoklėmis – pirmas jos savarankiškas pirkinys naujame gyvenime. – Tu tikrai pamišai, – atskriejo sūnaus Simono balsas telefonu. – Viską palikai ir išsikraustei į tą užkampį? – Nepalikau, sūneli, – ramiai atsakė Rasa. – Palikau, o ne pabėgau. Yra skirtumas. – Mama, kaip tu gali? Tėtis sakė, kad viską jam atidavei. Net sodo ruošiasi parduoti – esą kam jam vienam reikalinga tiek rūpesčių. Rasa nusišypsojo žiūrėdama į save veidrodyje – jau savaitę su nauja šukuosena, kokios niekada nebūtų pasidariusi gyvendama su Algirdu. „Per jaunatviška“, „nesolidu“, „ką žmonės pagalvos“ – garsai iš praeities. – Tegul parduoda, – ramiai pasakė ji. – Jis visada mokėjo tvarkytis su turtu. – O tu? Tu gi likai su niekuo! – Su manimi liko svarbiausia, Simonai. Mano gyvenimas. Ir žinai kas nuostabiausia? Pasirodo, penkiasdešimt devynerių dar galima viską pradėti iš naujo. Rasa įsidarbino administratore nedideliame privataus senjorų pensionate. Darbas sudėtingas, bet įdomus. Atsirado naujų pažinčių ir laisvo laiko, kurį ji galėjo leisti kaip norėjo. Tuo metu Algirdas mėgavosi savo pergale. Dvi pirmas savaites drabstėsi po butą, kaip naujo pilies savininkas – viskas jo! Nebus kas priekaištauja dėl numestų kojinių ar netvarkingų puodų. – Esi tikras laimėtojas, Algirdai, – šypsojosi bičiulis Vytautas, gurkšnodamas brendį virtuvėje. – Kiti vyrai pusę visko praranda, o tu – pilname šokolade! Ir butas, ir sodyba, ir mašina – viskas tavo. – Va būtent, – patenkintas juokėsi Algirdas. – Pagaliau ji tapo protinga. Matyt suprato, kad be manęs pražus. Po mėnesio džiaugsmo užklupo pirmieji nemalonumai. Išsiskalbusių marškinių spinta nepildė, šaldytuvas buvo tuščias, o pietus virti pasirodė daug sunkiau nei galvojo. Kolegos pastebėjo, kad Algirdas nebeatrodo toks tvarkingas. – Neskalsus atrodei, Algirdai, – užsiminė skyriaus vedėjas. – Viskas namie gerai? – Geriau nei gerai! – linksmai atsakė Algirdas. – Tiesiog susitvarkau buitį. Vieną vakarą atidaręs šaldytuvą, rado ten tik kečupo butelį, porą sūrelių ir atidarytą gėrimo butelį. Skrandis užklogo, primindamas, kad ryte roma tik sumuštinis. – Velniai rautų, – suburbėjo po nosimi, trenkęs šaldytuvo durelėmis. – Taip toliau nebus… Užsisakė maisto, bet žiūrėdamas į sąskaitas pasijuto lyg iš kibiro vandens gavęs: komunaliniai, internetas, kortelės, elektra… Anksčiau viskas būdavo tarsi savaime – kol šalia buvo kas rūpinasi. Nei išlaidų skaičiuoji, nei galvoji – tiesiog gyveni. Pasigirdo skambutis – kurjeris atnešė paketą ir padavė terminalą. – Penkiolika eurų, – be emocijų. – Kiek?! – nustebo Algirdas, vos neišmesdamas raktų. – Už ką tiek, už troškinį ir vandenį? – Standartiška kaina dabar, – pagūžčiojo kurjeris, lyg girdėtų tokius klausimus kasdien. Sumokėjo,išėjo į virtuvę, kur būta tik tylos. Net šaldytuvas ūžtė vienišai. Butas – didelis, su naujais šviestuvais, veidrodžiais, viskuo, kuo svajojo… Dabar tapo tik tuščia laukimo sale. Šalta. Tuščia. Tokia didelė, kad net vėjas galėtų kaukti koridoriuje – lyg ir Algirdo viduje. Tuo metu Rasa stovėjo prie Baltijos jūros, pasitikdama saulę ir vėją. Aplink linksmai krykštavo keliaujančių senjorų klubas – visą savaitę keliavo į Nidą. Pirmą kartą gyvenime ji keliavo be nuolatinių priekaištų apie pinigus ar burbėjimo, kad geriau būtume likę namie. – Rasute, einam fotografuotis! – sušuko nauja draugė Ingrida, energinga šešiasdešimtmetė, su kuria susipažino dailės būrelyje. Su džiaugsmu Rasa nubėgo prie grupės leidusi sau vilkėti ryškią suknelę ir būti paplepus kaip mergaitė. – O dabar asmenukė! – dirigavo Ingrida, traukdama lazdą. – Ir būtinai į mūsų klubo grupę! Vakare, žiūrėdama į nuotraukas, Rasa matė kitą moterį – su šypsena, su švytinčiomis akimis. Kada dingo ta nuolatinė įtampa? Kada pečiai atsitiesė, o eisenoje atsirado lengvumas? – Reikėtų įkelti į socialinius tinklus, – pamanė Rasa ir nedrąsiai paviešino keletą nuotraukų pamirštame profilyje. Tuo metu Vilniuje Algirdas kovojo su prakiurusiu vamzdžiu virtuvėje. Vanduo užliejo grindis, sugadino spintelę, o atėjęs santechnikas tik gūžtelėjo pečiais: „Tokius keisti reikia nuo pagrindų.“ – Kas per nesąmonė! – keikėsi Algirdas, šdžiuodamas grindis. – Kur tas santechniko numeris? Rasa visada žinodavo. Pastebėjo, kiek numerių žmona žinojo mintinai – nuo santechniko iki geriausios siuvėjos, nuo mėsininko turguje iki patikimo durų meistro. Tas nematomas patogumo karkasas palūžo akimirksniu, palikdamas Algirdą akis į akį su kasdienybe. – Velniava! – su pykčiu metė šluostę. – Ir virti reikia, ir skalbti, ir dar šitas darbas… Kai po kelių valandų virtuvėje galiausiai stojo tyla, Algirdas prisėdo prie kompiuterio, atidarė socialinius tinklus – ir nustėro: ekrane švytėjo Rasos veidas pajūryje. Ji atrodė laiminga. – Kažkokia nesąmonė… – pasakius sau, paspaudė ant nuotraukos. – Juk ji išvažiavo be nieko! Komentarai tik stiprino sumišimą: „Rasute, tokia jaunatviška nuotraukoje!“ „Šaunuolė, kaip gerai atrodai!“ „Jūra tikrai tau tinka!“ Prasuko žemyn – daugiau siurprizų: susibūrimai bibliotekoje, žmonių su molbertais būrelis, Rasa su pievų gėlėmis ant suoliuko. – Velniai rautų. Ji juk turėjo… turėjo… Nebaigė minties – buvo įsitikinęs, kad Rasa be jo turės kentėti, liūdėti, gailėtis. Bet nuotraukose – moteris, kuri tarsi numetė dešimtmetį ir atgavo laisvę. Praėjus kelioms dienoms sodyboje prakiuro stogas. Artėjo liūtis, reikėjo skubiai dengti palėpę. – Vytautai, gelbėk! – meldė telefonu. – Atvežk vinių, vienam neįveiksiu. – Atleisk, Algirdai, – liūdnai tars Vytautas. – Einu pas uošvę į ligoninę. O kodėl Rasos nekvieti? Ji visada padėdavo. – Ji… – sustojo Algirdas. – Ji išvažiavo. – Kur? – nustebo bičiulis. – Tiesiog išvažiavo… Vienam uždengti stogą pasirodė sudėtingiau nei manyta. Lietus barbeno į stogą, kai Algirdas slidinėdamas nuslydo ir nukrito žemėn. Ligoninėje – patemptos raiščiai. – Viena savaitė pailsėti, laikykite koją pakeltą, – nuobodžiai paaiškino gydytojas. – Gal žmona paglobos, o jūs ilsėkitės. Norėjo ką atšauti, bet nutylėjo. Tris dienas praleido visiškoje vienatvėje, sunkiai judėdamas ramentais. Maistas baigėsi, gaminti sunku. Ketvirtą dieną neištvėrė ir paskambino sūnui. – Simonai, sveikas, – suvaidino nuotaiką. – Kaip reikalai? – Gerai, tėti, – nuogąstavimas balse. – Kas nutiko? – Nieko. Tiesiog susižeidžiau, gal užsuktum, pagelbėtum? – Atsiprašau, tėti, dabar komandiruotėje Klaipėdoj. Grįšiu už tris dienas. – Ai, nieko… Savaip susitvarkysiu. – O mama, gal jai paskambinai? Ji juk galėtų… – Ne! – nutraukė Algirdas. – Jos nereikia. Puikiai susitvarkysiu pats. Nepadėjo orumo jausmas nuslėpti, kad pasiilgo Rasos – jos rūpesčio, artumo. Anksčiau nesuprato, kiek ji daro – nes viskas vykdavo nepastebimai, be triukšmo ir pretenzijų. Po pusantros savaitės Algirdas jau galėjo vaikščioti. Pirmu taikymu išvažiavo į sodą patikrinti stogo. Vaizdas liūdnas – pelėsis palėpėje, mėgstamas fotelis sugadintas, ore tvyrojo pelėsių kvapas. – Kas per… – ištarė atsisėdęs sode ant suolelio. Obelys, kurias prižiūrėjo Rasa, neprižiūrėtos. Aukštoje žolėje keliai beveik pasimetę. Grįžęs namo, Algirdas ilgai sėdėjo tyloje žiūrėdamas į senas nuotraukas. Jie jauni stovinti prie Gedimino pilies, šeimos nuotrauka, vestuvių dvidešimtmetis… – Koks buvau kvailys, – sušnabždėjo žiūrėdamas į Rasos laimingą veidą nuotraukoje. Ryžosi ir parašė žinutę, bet gavo visai kito atsakymo nei tikėjosi. Rasa jau buvo įsikūrusi pajūryje, aplink ją krykštė nauji draugai, o gyvenimas – tikras gyvenimas – pagaliau priklausė tik jai. Būdama beveik šešiasdešimties, ji pagaliau pradėjo gyventi iš naujo.

Per skyrybas žmona tarė: Pasiimk viską! ir po metų vyras gailėjosi, kad patikėjo Regina žiūrėjo į dokumentus ramiai.

Uncategorized

015

Dimai, Dimai, keliu, vėl verkia Maša!

Dimas, Dimas, atsibunk, Ugnė vėl verkia! Dimas jautė, kaip mažylis Saulius traukia jį už marškinėlių

Uncategorized

012

Išsiskyrimas pagal nutylėjimą – Viskas bus gerai, – tyliai ištarė Vytas, stengdamasis, kad balsas skambėtų užtikrintai. Jis giliai įkvėpė, iškvėpė ir paspaudė durų skambutį. Vakaro laukė sudėtingas, bet kaip kitaip? Susipažinimas su tėvais Lietuvoje – rimtas žingsnis… Duris atidarė ponia Aldona Petraitienė. Ji atrodė nepriekaištingai – kruopščiai sušukuoti plaukai, santūri suknelė, lengvas makiažas. Jos žvilgsnis slystelėjo per Laurą, trumpam sustojo ties sausainių pintine ir tada vos pastebimai suspaudė lūpas – tą akimirką Laura pastebėjo iškart. – Prašom užeiti, – pasakė ponia Aldona be ypatingos šilumos balse, žengdama į šalį ir leisdama įeiti. Vytas žengė vidun, stengdamasis nežiūrėti į mamą, Laura nusekė paskui jį. Butas pasitiko juos prislopinta šviesa ir sandalo kvapu. Namai buvo jaukūs, kartu tarsi demonstratyviai tvarkingi: jokia knyga nepalikta, jokio šalio užmiršta – viskas pagal tvarką, kiekviena detalė sklido kontrole. Ponia Aldona palydėjo svečius į svetainę – erdvų kambarį su dideliu langu, užtrauktais kreminiais užuolaidomis. Centre stovėjo masyvi sofa, šalia – žemas tamsaus medžio staliukas. Ji mostelėjo į sofą, prašydama prisėsti. – Arbatos? Kavos? – pasiūlė ji, vis dar nežiūrėdama į Laurą. Balsas buvo sustyguotas, tarsi ji atliktų formalumą – ne siūlytų svetingumą. …

2024 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis Viskas bus gerai, tyliai sušnibždėjo Povilas, stengdamasis suteikti