**Dienoraštis** Budrių mane pažadino durų varpas. Kita lovos pusėje mano žmona pabudo. Švelniai palietė

Sveikas, drauge, prisimeni tą vestuvę, kurioje buvau viena? Jo, aš, Aistė, vieniša mama, stovėjau vieniša

Aš pažadu mylėti tavo sūnų kaip savo pačių. Ilsėkis ramiai Romualdas turi beveik viską. Atskirą butą

Pavėlavus į traukinį, grįžau namo be perspėjimo ir negalėjau sulaikyti ašarų. Nespėjusi į laiką, Austėja

Aš stovėjau šalia seno, šlapio namelio, kuris vis dar kvėpuodavo drėgme. Niekada nebuvo tvarkinga, bet

Mergaitė sėdėjo lovoje, susikaušusi kojas, ir įniršusi kartodavo: Man jo nebėra, aš atsisakau.

Diena, kai supratau, kad gyvenau su pabaisa Vienuolika metų maniau, kad turiu šeimą. Žmoną, du vaikus

Tai vyksta šios dienos vestuvėse Aistės, pašto siuntėjos. O, kokios vestuvės… ne šventė, o liūdesys.

Šešiasdešimt penkerių metų supratau, kad vaikams mūsų daugiau nereikia. Kaip tai priimti ir pradėti gyventi sau?