Zibainis

Laimės receptas… Visas daugiabutis stebėjo, kaip į antrame aukšte esančią butą kraustėsi naujakuriai – cecho viršininko šeima, dirbančio viename svarbiausių fabrikų mažame Lietuvos provincijos miestelyje. – O kodėl jie nutarė gyventi senamiestyje, sename name? – klausinėjo draugių pensininkė Nijolė, – Turėjo gi per savo ryšius ir naują butą naujame projekte susiveikti. – Nevertink pagal save, mama, – pataisė ją trisdešimtmetė netekėjusi dukra Agnė ryškiu makiažu, – kam jiems ta nauja statyba, kai čia, mūsų „Stalino laikų“ name, aukštos lubos, erdvūs kambariai, didelė virtuvė ir netgi lodžija kaip atskiras kambarys… Be to, jiems čia vos atsikrausčius iškart įvedė telefoną. Ne visuose butuose turime telefoną, vos trys iš devynių… – Tau tik plepėt būtų svarbiausia, – sumurmėjo Nijolė, – kaimynų galvas jau išvarai. Tik nebandyk įkyrėti tiems naujiems, jie rimti žmonės, netrukdyk… – Ne jau taip rimti – jauni, o jų dukrai, Natalijai, tik devyneri, – atkirto Agnė, su nuoskauda žvilgtelėdama į mamą, – mano metų, na, gal keliomis vyresni. Naujieji kaimynai pasirodė malonūs ir draugiški. Lida dirbo mokyklos bibliotekoje, o Jonas jau dešimt metų fabrike. Apie visa tai pasakodavo Agnė išeidama vakare į kiemą, kur mama mėgdavo pasikalbėt su kaimynėmis. – Iš kur tu taip viską žinai? – klausinėdavo Agnę moterys, – tikra smalsuolė, net prokuroras. – Ogi nueinu pasiskambinti. Jie, kitaip nei kai kurie, leidžia, – pabrėždavo Agnė, prisimindama, kaip kiti kaimynai užsirakindavo žinodami, kad pusvalandžiui užgrobsi telefoną. Taip Agnė susipažino su naujakuriais, vis dažniau užsukdavo paskambinti draugėms ar kolegėms ir nevengdavo ilgų pokalbių. Ateidavo kartais pasipuošus, kitąkart su chalatu – akivaizdžiai ieškodama draugystės su šeima. Vieną dieną ji pastebėjo, kaip Jonas demonstratyviai užsidaro kambaryje prie televizoriaus, kai tik ji ateina skambinti. Tai pasikartojo kelis kartus. Agnė nusišypsodavo Lidai ir padėkodavo, bet Lida tik linktelėdavo ir paprašydavo uždaryti duris. – Negaliu, rankos miltuotos, – rodydavo Lida, – o užraktas prancūziškas – pats užsifiksuoja. – Oi, ką kepat? Vėl pyragėliai? Tiek kepinių pas jus… O aš – neišmanau! – pripažindavo Agnė. – Taip, vėl varškės bandelės rytojui, ryte laiko nėra – kepu dabar, – šypsodavosi Lida, sukdama tešlą. Agnė susiraukdavo – bendrauti daugiau nenorima. – Lida, žinau, kad sunku atsakyti, – vieną vakarą pastebėjo Jonas, – bet mūsų telefonas per vakarus visada užimtas… Negalima taip. – Ir aš pastebėjau, kad jau visai laisvai elgiasi, įsėda kaip į savo namus, – pritarė žmona. Tą pačią dieną išsipuošusi Agnė vėl atėjo ir sėdo į prieškambarį plepėti. – Agnele, dar ilgai? Laukiam skambučio, – po dešimties minučių perspėjo Lida. Agnė pritarė, padėjo ragelį, bet tuoj išsitraukė šokoladą: – O aš šiandien su saldėsiais! Gerkim arbatą, už draugystę! Nuėjo ant virtuvės, padėjo šokoladą. – Ne, dėk šalin – jei pamatys Nataša, norės, bet jai negalima – alergiška. Šeimoje šokoladas – tabu. – Kaip tabu? – nuraudo Agnė, – norėjau tik padėkoti… – Nereikia, ir paskambinti ateik tik esant reikalui: pas gydytoją, ugniagesiams – tuomet bet kada. Bet šiaip – prašau, – švelniai ištarė Lida, – vyrui darbo reikalais skambina, o Nataša ruošia pamokas… Agnė tyliai pasiėmė šokoladą ir išėjo, susipainiojusi savosiose nuoskaudose, įsitikinusi, kad Lida pavydi jos vyrui. – Ji mato, kad aš jaunesnė ir gražesnė. Štai ir pyksta, – aiškino mamai, – aš juk norėjau nuoširdžiai… – Kvaila tu ir užsispyrusi, – guodė Nijolė, – nereikia kitų šeimų slenksčio trinti. Paskutinį kartą Agnė bandė suartėti, kai atėjo prašyti varškės bandelių recepto. – O kodėl ne mamos klausi? Mūsų mamos moka viską, – sutriko Lida, – be to, neturiu tikslių skaičių, viską darau „iš akies“… O dabar – lekiu, neturiu laiko. Tad kreipkis į mamą! Agnė nuraudo ir sugrįžo. Virtuvės spintelėje dulkėjo vaikystės sąsiuvinis: ten viskas – nuo salotų iki varškėčių. Pati kept nenorėjo, mama jau nebevalgė dėl dietos ir spaudimo. Tačiau Agnė išsitraukė sąsiuvinį ir surado reikiamą receptą, net mamą nustebino. – Nejau eisi kažką kepti? – kilstelėjo antakį Nijolė. – O tau kas keisto? – atsakė Agnė, užvertė sąsiuvinį. – Nejau, su Sluvu vėl taikaisi? – vėl smalsavo mama. – O kodėl turėčiau skirtis? – kiek pyktelėjo Agnė. – Tai ir taikykis, laikas jau tavęs laukia. Tačiau po keleto dienų, parėjus iš pasivaikščiojimo, bute pakvipo keptais pyragais. – Negi pas mus vėl kepa bandeles! – su džiaugsmu pažvelgė Nijolė. – Nekartok visiems – tyliau, – nusišypsojo Agnė, atnešdama riekelę varškės bandelių. – O tu gali, – pagyrė mama. – Galvoju, viską pamiršai, bet viskas pavyko, dukrele… – Gerai? Ar tik palaikai? – klausė Agnė. – Gi ragauk, puikiai! – nusišypsojo mama. Agnė prisiminė tėčio žodžius: „Valgoma.“ Aukščiausias įvertinimas. – Tad kvičiu Slavu į svečius – ragauti tokių pačių! – Jam tikrai patiks. Tėtį sužavėjau bandelėmis, o paskui ir savimi, – nusijuokė mama. Taip į Agnės virtuvę vis dažniau atbėgdavo Slavas. Ir mažiau pykosi, ir kartu viską darė, girdėjosi linksmas juokas. Kai Agnė sužinojo, kad susituoks su Slavu, Nijolė net apsiverkė – pagaliau… Agnė pasikeitė: sulieknėjo laukdama vestuvių. Slavas vis klausinėjo: – Kodėl nebekepi bandelių? Per vestuves iškepsi pyragą? Prieš vestuves namuose ruošė trise: Agnė, mama ir teta. Gaminimas užtruko dvi dienas, nes pagrinde šeima ir artimiausi. Jaunieji gavo didelį kambarį erdviame trijų kambarių bute. Po metų visiems butams įvedė telefonus. Agnė buvo patenkinta – dabar pati kviesdavo visus kalbėtis, bet – trumpai. – Rūta, viskas, neturiu laiko kalbėt – tešla kyla! Slavas tuoj grįš – iki! Ji skubėdavo į virtuvę, kur augo šilta tešla. Agnė laukėsi, bet ir toliau kepė, kad pamalonintų vyrą. O ir pati dievino varškės bandeles – tikras namų skanėstas! O vyras nė kiek nesiskundžia: už tokią šilumą ir pyragus gali nesižavėti žmona?

Laimės receptas… Visas daugiabutis stebėjo, kaip į antrą aukštą kraustėsi nauji gyventojai.

Uncategorized

Piktoji kaimynė

Kiekvienoje kiemo paketoje yra viena ta pati mergina, kuri šauktų iš lango, kai užkandžius deginate šalia

Uncategorized

Sugrįžusi namo anksčiau nei planavo, Zoya išgirdo pokalbį tarp vyro ir sesers – ir liko be žado

2024 m. birželio 7 d., penktadienis Šiandien užrašysiu svarbiausią savo gyvenimo įvykį. Grįžau namo iš

Uncategorized

Piktoji kaimynė

Kiekvienoje kiemo paketoje yra viena ta pati mergina, kuri šauktų iš lango, kai užkandžius deginate šalia

Uncategorized

035

Pasiekiau, kad sūnus išsiskirtų – ir dabar dėl to labai gailiuosi…

Pasiekiau, kad sūnus išsiskirtų, bet vėliau dėl to labai pasigailėjau… Vakar vėl anūkėlę atvežė

Uncategorized

075

– Noriu pagyventi dėl savęs ir išsimiegoti, – pasakė vyras išeidamas Trys mėnesiai – tiek truko šis beprotybės laikotarpis. Trys mėnesiai bemiegių naktų, kai mažylis Maksimukas rėkė taip, kad kaimynai daužė sienas. Trys mėnesiai, kai Marina vaikščiojo kaip zombis – su paraudusiomis akimis ir drebančiomis rankomis. O Igoris slankiojo po butą niūrus, kaip audros debesis. – Įsivaizduok, kaip aš darbe atrodau – lyg bomžas! – vieną dieną riktelėjo žiūrėdamas į veidrodį. – Maišai po akimis iki kelių. Marina tylėjo. Maitino sūnų, migdė, vėl maitino. Begalinė karuselė. O kažkur šalia vaikštinėjo Igoris – jos vyras, kuris vietoje palaikymo tik skundėsi. – Gal tavo mama galėtų pabūti? – pasiūlė vieną vakarą, pasitempęs po dušo. Gaivus, pailsėjęs. – Pagalvojau, gal savaitėlei pas draugą į sodybą nuvažiuosiu? Marina sustingo su buteliuku rankose. – Man reikia poilsio, Marina. Rimtai, – ėmė krauti daiktus į sportinį krepšį. – Pastaruoju metu išvis normaliai nemiegu. O ji miega? Akys sulimpa, bet vos atsigula – Maksimukas vėl pradeda verkti. Ir jau ketvirtą kartą per naktį. – Man irgi sunku, – sudejavo tyliai Marina. – Suprantu, kad sunku, – numojo ranka vyras, spausdamas mėgstamą marškinius į krepšį. – Bet mano darbas rimtas, atsakomybės daug. Negaliu su tokiu veidu prie klientų eit. Ir čia Marina tarsi iš šalies pamatė save: ji – nusilupusiu chalatu, su susivėlusiais plaukais ir rėkiančiu kūdikiu ant rankų. O jis – kraunantis lagaminą, bėgantis nuo jų. – Noriu pagyventi dėl savęs ir išsimiegoti, – sumurmėjo Igoris, net nepažvelgęs jai į akis. Durys trinktelėjo. Marina liko stovėti vidury buto su verkiančiu sūnumi ir jautė, kad viduje viskas griūna. Savaitė praėjo. Ir dar viena. Igoris paskambino tris kartus – paklausė, kaip sekasi. Balsas buvo šaltas, lyg kalbėtų su tolima pažįstama. – Atvažiuosiu savaitgalį. Neatvažiavo. – Rytoj tikrai būsiu. Ir vėl neatsirado. Marina migdė verkiantį sūnų, keitė sauskelnes, virė mišinius. Miegas – pusvalandžio trumpos pertraukos tarp maitinimų. – Kaip laikaisi? – klausė draugė. – Puikiai, – sumelavo Marina. Kodėl meluoja? Gėda. Gėda, kad vyras paliko. Kad ji liko viena su kūdikiu. Atrodė, kas gali būti blogiau. Bet įdomiausia prasidėjo parduotuvėje – sutiko Igorio kolegę. – O kur jūsų vyras? – paklausė Lena. – Daug dirba. – Aišku. Vyrai visi vienodi – vos atsiranda vaikai, iškart darbe užsikasa. – Lena priėjo arčiau: – O ką, Igoriui dažnai būna komandiruotės? – Kokios komandiruotės? – Tai juk į Vilnių neseniai važiavo! Į seminarą. Nuotraukas rodė. Į Vilnių? Kada? Marina prisiminė: praėjusią savaitę Igoris tris dienas neskambino. Sakė – buvo užsiėmęs. Melavo. Ne buvo užsiėmęs, o ilsėjosi Vilniuje. Šeštadienį Igoris pasirodė su gėlėmis. – Atleisk, kad ilgai nebuvau. Daug darbo. – Į Vilnių važiavai? Sustingo su gėlių puokšte. – Kas sakė? – Nesvarbu. Svarbu – kam meluoji? – Nesu melagis. Tiesiog pagalvojau, kad liūdėtum, jog be tavęs išvažiavau. Be jos?! Ji juk su kūdikiu niekur negalėtų. – Igori, man reikia pagalbos. Supranti? Jau savaitėmis nemiegu. – Samdysim auklę. – Iš ko? Tu gi pinigų neduodi. – Kaip neduodu? Būsto paskolą, komunalinius moku. – O maistui? Sauskelniams? Vaistams? Tylėjo. Paskui: – Gal galėtum grįžti į darbą? Bent puse etato? Ko namie sėdėti. Tada samdysim auklę. Namelis, lyg ilsėtųsi! Marina paėmė sūnų, pažvelgė į Igorį ir suprato: šis žmogus jos nemyli. Visai. Niekada nemylėjo. – Išeik. – Kur? – Lauk. Negrįžk, kol neapsispręsi – kas tau svarbiau: šeima ar laisvė. Igoris paėmė raktus ir išėjo. Dviem dienoms. Paskui atsiuntė žinutę: “Galvoju”. O Marina tą laiką nemiegojo. Irgi galvojo. Įsivaizduokite – pirmą kartą per mėnesius likote su savo mintimis. Mama paskambino: – Marinute, kaip laikaisi? Igoris namuose negrįžęs? – Komandiruotėje. Vėl sumelavo. – Gal atvažiuosiu? Padėsiu? – Susitvarkysiu. Bet atvažiavo pati. – Kaip jūs čia gyvenat? – apsidairė. – Dieve, Marina, pasižiūrėk į save! Marina pažvelgė į veidrodį. Taip, vaizdas… – O Igoris kur? – Dirba. – Aštuntą vakaro? Marina tylėjo. – Kas vyksta? Ir tada Marina pravirko. Iš tikrųjų, kaip vaikas – garsiai, be vilties. – Jis išėjo. Pasakė, kad nori pagyventi dėl savęs. Mama tylėjo. Tada: – Niekšas, retas niekšas. Marina nustebo. Mama niekada taip nekalbėjo. – Visada maniau, kad Igoris silpnas. Bet kad tiek… – Mama, gal aš klystu? Gal reikėjo suprasti? – Marinute, tau ne sunku? Būtent paprastumas leido suvokti – visą laiką Marina galvojo tik apie Igorį. Apie jo nuovargį, patogumą. O apie save – nė žodžio. – Ką man daryti? – Gyventi. Be jo. Geriau viena, negu su tokiu. Igoris grįžo šeštadienį. Įdegęs. Matyt, “galvojo” sodyboje. – Pasikalbam? – Gerai. Susėdo prie stalo: – Marina, suprantu, tau sunku. Bet ir man nelengva. Gal susitarsim? Pagelbėsiu pinigais, aplankysiu. O kol kas gyvensiu atskirai. – Kiek? – Ką? – Pinigų. Kiek? – Na, gal dešimt tūkstančių. Dešimt tūkstančių. Vaikui, maistui, vaistams… – Igori, eik tu sau. – Ką?! – Kaip girdėjai. Ir nebegrįžk. – Marina, čia siūlau rimtai! – Rimtai? Laisvės užsimanei? O kur mano laisvė? Ir tada Igoris leptelėjo frazę, kuri viską sustatė į vietas: – Kokia tavo laisvė? Tu gi mama! Marina pažvelgė į jį: va štai – tikrasis Igoris. Infantilus egoistas, kuris mato motinystę kaip nuosprendį. – Rytoj paduosiu skyrybų ir alimentų dokumentus. Ketvirtis atlyginimo. Pagal įstatymą. – Nedrįsi! – Drįsiu. Jis išėjo, trinktelėjo durimis. O Marina pirmą kartą pajuto: kvėpuoti tapo lengviau. Maksimas pravirko. Bet dabar ji žinojo: susitvarkys. Praėjo metai. Igoris du kartus bandė grįžti. – Gal pamėginkim iš naujo, Marina? – Per vėlu. Igoris skundėsi, kad Marina – “žiežula”. Nelabai įtikinamai. Marina rado auklę, įsidarbino slaugytoja. Darbo vietoje susipažino su gydytoju Andrijumi. – Vaikų turi? – Sūnų. – O tėvas kur? – Gyvena sau. Pristatė. Andrius atvežė Maksimui žaislinį automobilį. Kartu žaidė ir juokėsi. Vėliau dažnai kartu visi vaikštinėjo parke. Igoris sužinojo. Paskambino: – Vaikui metai, o tu su vyrais! – O ką galvojai? Kad tavęs lauksiu? – Bet tu mama! – Taip, mama. Ir kas? Daugiau nebepranešė. Andrius buvo kitoks. Kai Maksimas susirgo – atvažiavo akimirksniu. Kai labai pavargdavo – pasiimdavo į sodybą pailsėti. Dabar Maksimui du metai. Jis Andrių vadina dėde. Igorio nebeprisimena. Igoris vedė kitą moterį. Alimentus moka. Marina nepyksta. Ji irgi dabar gyvena dėl savęs. Ir tai nuostabu.

Noriu pagyventi sau ir išsimiegoti, metė vyras, užtrenkdamas duris. Trys mėnesiai štai kiek užsitęsė

Uncategorized

041

– Tai kaip čia nesiruoši rūpintis mano sūnaus vaiku? – neatsilaikė uošvė – Pirmiausia, aš nenusisuku nuo Igno. Primenu, kad būtent aš šiame bute, kaip padori žmona ir mama, po darbo plušu antrą pamainą – gaminu, skalbiu, tvarkausi. Galiu padėti, patarti, bet visų tėvystės pareigų prisiimti nesiruošiu. – Kaip tai nesiruoši? Tai jau tokia, veidmainė? – rėžė būsima uošvė. – Na, Rasa, kam dirbti, jeigu už tai nemoka? – kaip ir buvo tikėtasi, klasės susitikime būsima senamiesčio dičkutė Svetlana nepraleido progos pamoralizuoti ir papriekaištauti. Bet baigėsi tie laikai, kai Rita neturėjo ką pasakyti. Dabar žodžio kišenėje neieškojo, o ir progos pamokyti liežuvautoją nepraleido. – Jei tau reikia suktis dėl pinigų, tai dar nereiškia, kad visi turi tokių pat problemų, – gūžtelėjo pečiais Rita. – Man tėvas Vilniuje dvi butus paliko…

Kaip čia suprasti nesiruoši rūpintis mano sūnaus vaiku? nesusilaikiusi rėžė anyta. Visų pirma, aš jokiu

Uncategorized

020

Na, tu tai tikra kvailė!

Sukanka, Maksas. Negaliu taip gyventi ir, taip, skelbiu skyrybas. Žodžiai iškyla iš jos lūpų lengvai

Uncategorized

0315

Duokite raktus nuo sodybos – mes ten pagyvensime: kaip draugai prašėsi pasisvečiuoti pas Ivaną ir Eleną per Naujuosius, o paskui užmiršo apie pasekmes

Duokite sodybos raktus, pagyvensim ten, tarė draugai, kai pora neapdairiai sutiko leisti jiems apsistoti