Zibainis

Uncategorized

Atsisakiau slaugyti vyro sergančią motiną ir privertiau jį rinktis: šeimos gerovė ar aukos be pabaigos

Viskas nutiko seniai, gūdžią rudenį, kai lietus dienų dienas niūriai barbeno į langus ir to monotoniško

Uncategorized

„Atimkite mano drabužius, kaubojai! Išgelbėkite mane“, – maldavo moteris iš vietinių tvirtovių prie ežero!..

Užgrobė mano drabužius, kaubojau! Išgelbėk mane, šaukė apachė moteris šalia ežero! Trikiklis sustojo

Uncategorized

Olga visą dieną ruošėsi švęsti Naujuosius metus: tvarkėsi, gamino, dengė stalą. Tai jos pirmieji Naujieji metai ne su tėvais, o su mylimuoju. Jau tris mėnesius ji gyveno pas Tolį jo bute. Jis buvo vyresnis už ją penkiolika metų, buvo išsiskyręs, mokėjo alimentus ir mėgo išgerti… Bet juk tai niekai, kai myli žmogų. Kodėl ji jį pamilusi – niekas nesuprato: gražuoliu jo nepavadinsi, veikiau priešingai, būdas prastas, šykštus baisiai, pinigų visada trūksta. O jei jų ir randa, leidžia tik sau. O štai šiame Stebukliniame Toliuje ir įsimylėjo Olia. Viltis visus tuos mėnesius vedė Olgą pirmyn – kad Tolis įvertins, kokia ji kantri ir darbšti, ir tikrai panorės ją vesti. Jis taip ir sakė: „Reikia kartu pagyventi, pažiūrėt, kokia tu šeimininkė, nes nežinia, gal ir tu kaip mano buvusioji.“ Kokia buvo jo buvusioji, Olgai liko mįslė – jis nieko rišlaus nepasakojo. Todėl Olia stengėsi iš visų jėgų – nesibarė dėl jo girtuoklystės, virtuvėje sukosi, skalbė, tvarkėsi, maistą pirkdavo už savo pinigus (kad tik Tolis nepagalvotų, jog ji apskaičiuota). Net naujametį stalą surengė už savo pinigus. Net naują telefoną jam padovanojo. Kol Olya ruošėsi šventei, jos stebukladaris Tolis irgi „ruošėsi“ savaip – „pasiruošė“ su draugais. Grįžo išgėręs ir pranešė, kad į svečius ateis jo bičiuliai, kurių ji visiškai nepažinojo. Olya paruošė stalą, iki Naujųjų liko valanda, nuotaikos nėra, bet ji laiko save – juk ji ne tokia kaip ta buvusioji. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, į butą įsiveržė girta kompanija – vyrai ir moterys. Tolis iškart pralinksmėjo, susodino visus prie stalo, užvirė balius. Olgą jis nė nepažindino, ir niekas jos nepastebėjo, tik sėdėjo, gėrė, savo kalbos, savo pokštai. Kai ji priminė, kad Naujieji už dviejų minučių ir reikėtų taurėse šampaną pakelti, į ją pažiūrėjo lyg neprašytas svečias būtų užsukęs. – O kas čia tokia? – girtu balsu paklausė viena mergina. – Lovos kaimynė, – nusikvatojo Tolis. Visi nusikvatojo iš jos. Valgė jos ruoštą maistą ir ją patyčiodami linksminosi, o laikrodžio dūžiams pasijuokė iš Olgos naivumo ir gyrė Tolį – „va, sumanus, susirado nemokamą virėją ir kambarinę“. O Tolis – nė žodelio užtarimo, juokėsi kartu; valgė viską, ką Olia nupirko ir pagamino, ir „valė į ją kojas“. Olya tyliai išėjo į kitą kambarį, susikrovė daiktus ir grįžo pas tėvus. Tokios klaikios Naujųjų ji dar neturėjo. Mama, kaip visada, pasakė: „Aš gi tave perspėjau“, tėvas atsiduso lengviau, o Olya verkdama nusiplėšė rožinius akinius nuo akių. Po savaitės, kai Toliui baigėsi pinigai, šis atėjo pas Olgą lyg niekur nieko ir klausia: – Tai ko tu išėjai? Įsižeidei? – ir pamatęs, kad ji nesiruošia taikytis, užsiėmė puolimą: – Nu, normaliai tu čia išdūrei – pati pas mamytę grįžai, o pas mane šaldytuve pelė nusigėrė! Pradedi elgtis kaip mano buvusioji! Nuo tokios įžūlumo Olya net žado neteko. Mintyse tūkstantį kartų pergalvojo, ką jam pasakys, bet dabar neturėjo žodžių. Vienintelė mintis liko – pasiųsti Tolį tolyn ir užtrenkti jam duris prieš nosį. Taip po šitų Naujųjų Olya pradėjo visiškai naują gyvenimą.

Alvyda visą dieną blaškėsi po ankštą vieno kambario butą Pilaitėje: šlavė grindis, siurbė dulkes, kapojo

Uncategorized

Praeities Pėdsakai

Prisiminimas iš senų dienų Ryto pradžia visada buvo numatyta. Andrius Antanas pabudo minutę prieš signalą

Uncategorized

036

Išprašiau sūnų išsiskirti ir dabar labai gailiuosi…

– Va, vėl, vakar atnešė man anūkėlę savaitgaliui, – kartą ilgai pasakodavo man kaimynė Bronė

Uncategorized

017

Nelįsk prie manęs! Vestuvių juk nežadėjau – ir išvis, nežinau, kieno čia tas vaikas! O gal net ir ne mano? Valentina ilgai gedėjo po Viktoro žodžių, bet nusprendė tapti mama – dukros Marijos gyvenimas pasikeitė, kai atsirado tylus, darbštus Igoris, kuris tapo jai tikru Tėčiu…

Eik šalin nuo manęs! Aš juk nesakiau, kad tau vesiu! Ir išvis, nežinau net, kieno tas vaikas!

Uncategorized

0115

Man nusibodo tavo mamos kaprizai! Skyrybos – ir taškas! – pareiškiau vyrui

Man jau atsibodo tavo mamos išdaigos! Rytoj paduodu skyryboms, taškas! išrėžė žmona. Durų raktas užsikabino

Uncategorized

064

– Ne, dabar tikrai nereikia atvažiuoti. Pagalvok pati, mama. Kelias ilgas, visą naktį traukiniu, o tau jau ne dvidešimt. Kam tau tas vargas? O ir pavasaris, darželyje dabar tiek darbų, – man sako sūnus. – Sūnau, kaip kodėl? Mes seniai nesimatėm, o ir labai noriu pamatyti tavo žmoną, kaip sakoma, su marčia geriau susipažinti reikia, – atvirai sakau jam. – Gerai, mama, susitarkim taip: palauk dar iki mėnesio galo, tada visi patys pas tave atvažiuosim, kaip tik bus Velykos ir daug laisvadienių, – ramino mane sūnus. Neslėpsiu, buvau jau pasiruošusi važiuoti, bet patikėjau ir sutikau niekur nevykti, laukti jų namie. Tačiau niekas pas mane taip ir neatvažiavo. Kelis kartus skambinau sūnui, bet jis atmetė skambutį. Paskui pats perskambino ir pasakė, kad labai užsiėmęs, todėl geriau man jo nelaukti. Man labai buvo skaudu. Juk ruošiausi sūnaus ir marčios atvykimui. Jis vedė prieš pusmetį, o aš taip ir nebuvau mačiusi savo marčios. Sūnus – mano vienintelis, Mykolas, jį pagimdžiau, kaip sakoma, sau. Jau buvau 30-metė, neištekėjusi, todėl nusprendžiau bent vaiką turėti. Gal ir nuodėmė, bet to žingsnio gyvenime nė karto nesigailėjau, nors buvo labai sunku – nebuvo pinigų, išgyvenome kaip mokėjome. Dirbau keliuose darbuose, kad tik mano vaikui nieko netrūktų. Sūnus užaugo, išvyko studijuoti į Vilnių. Kad galėčiau jį pirmus metus ten paremti, net į Angliją uždarbiauti važiavau – kad galėčiau perduoti jam pinigų studijoms ir pragyvenimui sostinėje. Motinos širdis džiaugėsi, galėdama padėti vaikui. Mykolas jau trečiame kurse pradėjo pats dirbti. Baigęs universitetą įsidarbino, savimi pasirūpino pats. Namų jis grįždavo retai – gal kartą per metus. O aš Vilniuje, gėda sakyt, nė karto nebuvau. Pagalvojau, kad jei sūnus ves, būtinai nuvažiuosiu. Net pinigų pradėjau taupyti tam atvejui. Sukaupiau 2000 eurų. Prieš pusmetį sūnus paskambino ir pranešė ilgai lauktą naujieną – veda. – Mama, tik tu dar važiavus nebūk, dabar tik susirašysime, o vestuves padarysim vėliau, – perspėjo sūnus. Aš nuliūdau, bet ką padarysi. Mykolas mane su marčia supažindino per vaizdo skambutį. Mergina, atrodo, nieko – graži, matyt, kilminga. Uošvis, jos tėvas, kažkoks verslininkas ar politikas. Likau tik džiaugtis, kad sūnui pasisekė. Jau praėjo laiko, bet sūnus nei grįžta, nei pas save kviečia. Man taip norisi pamatyti marčią, sūnų apkabinti, kad susiruošiau, nusipirkau bilietus į traukinį, prikroviau maisto lauktuvėms, net pati duonos iškepiau, sūrelio, uogienės užraugiau ir išvykau. Sūnui paskambinau, kai jau į traukinį sėdausi. – Nu mama, kaip galėjai? Kam? Aš darbe, net negalėsiu tavęs pasitikti. Štai adresas, išsikvieski taksi, – pasakė Mykolas. Ryte atvykau į Vilnių, išsikviečiau taksi ir net nusistebėjau sostinės taksi kainomis. Bet rytinis Vilnius tą dieną buvo nuostabus ir gražus – gėrėjausi pro langą vaizdais. Duris pravėrė marti. Net nešyptelėjo, neapkabino, tik sausai paprašė eiti į virtuvę. Sūnaus jau nebuvo – išvažiavo į darbą. Pradėjau kraustyti lauktuves: bulvės, burokai, kiaušiniai, džiovinti obuoliai, marinuoti grybai, agurkėliai, pomidorai, keli stiklainiai aviečių uogienės, obuolių sūrelis. Marti viską stebėjo, paskui pasakė, kad be reikalo viską vežiau, nes jie to nevalgo ir namie išvis negamina. – O ką jūs valgote? – nustebau. – Kiekvieną dieną namus atveža maistą į namus. Gaminti nemėgstu – paskui virtuvėje kvapas būna, – sakė Ieva. Nespėjau atsitokėti, kai į virtuvę įbėgo vaikas – 3–3,5 metų berniukas. – Susipažinkite, mano sūnus Danielius, – sakė marti. – Danielis? – perklausiau. – Ne, Danielius, ne Danielis. Nemėgstu, kai vartojami kiti vardai. – Gerai, kaip pasakysi, Ieva. – Ir aš ne Ieva, o Ieva Viktorija. Mieste niekas neperkraipo vardų, bet iš kur jums žinoti… Ūpo visai nebeliko. Ir ne todėl, kad sūnus paėmė žmoną su vaiku, o dėl to, kad nieko man apie tai nepasakė. Bet staigmenų nebuvo mažai. Pažvelgiau į sieną – kabo didelis vestuvių portretas. – O, jei jau nebuvo vestuvių, bent gražias nuotraukas pasidarėte, – bandžiau temą pakeisti. – Kaip tai nebuvo? Vestuvės buvo – 80 žmonių. Tik tavęs nebuvo, nes Mykolas sakė, kad susirgai. Gal ir gerai, kad nebuvo, – nužvelgė mane marti. – Pusryčiausite? – Pusryčiausiu… Marti padėjo man puodelį arbatos ir kelis gabalėlius brangaus sūrio. Jai – tai pusryčiai. O man taip neprigiję – iš ryto reikia normaliai pavalgyt, ypač po kelionės. Taigi nusprendžiau sau pasikepti kiaušinių, duonos gi parsivežiau. Bet marti kategoriškai neleido kepti kiaušinienės dėl kvapo virtuvėje. Duonos atsisakė – jie su Mykolu sveikai maitinasi. Ir man visai nebebuvo noro valgyt – taip skaudu pasidarė, kad sūnus net neišdrįso mane į savo vestuves pakviesti. Juk tiek metų laukiau, taupiau tam pinigus, o pasirodo, viskas – veltui. Gėriau arbatą. Marti tylėjo. Vaikiškas, tuščias tylėjimas. Pribėgo vaikas, prisiglaudė prie manęs. Norėjau apkabinti, bet marti tuoj pamosavo rankomis, kad negalima – nežinia, ką atsivežiau, o čia vaikas… Lauknešėlių mažajam neturėjau, daviau stiklainėlį uogienės – bus skanumynas su blynukais. Marti išplėšė uogienę iš vaiko rankų: „Kiek galima kartoti? Mes sveikai maitinamės ir cukraus niekada nevalgom!“ Pajutau, kad tuoj pravirksiu. Arbatos taip ir neišgėriau iki galo. Nuėjau į koridorių aunčiausi batus. Marti nė nepajudėjo, nė nepastebėjo, kad išeinu. Išėjau po laiptais, atsisėdau ant suolelio, apsiverkiau. Taip skaudu dar niekada nebuvo. Neilgai trukus matau, kaip marti išeina su vaiku pasivaikščioti, ir visą mano lauktuvių krepšį – į šiukšlių konteinerį… Nesitveriau savyje. Kai ji nuėjo, viską susikroviau atgal ir nuėjau į stotį. Pasitaikė laisvas bilietas – nusipirkau namo tą pačią dieną. Šalia stoties buvo valgykla. Nusipirkau lėkštę barščių, kepsnį, bulvių su salotomis. Jau buvau labai alkana. Ir ar aš nevertą kartą gyvenime skaniai pavalgyti? Krepšius palikau saugykloje, turėjau kelias valandas – pasivaikščiojau po Vilnių. Miestas paliko įspūdį. Net kiek pamiršau nuoskaudą. Traukinyje nemiegojau – tik verkiau. Skaudėjo, nes net nei skambučio iš sūnaus – kur aš, kaip man sekasi. Labiau galėjau tikėtis sniego liepą, nei tokio sūnaus sutikimo… Jis juk mano vienintelis, ant jo dėjau visas viltis, o pasirodė, tapau jam nereikalinga. Dabar ir galvoju – ką daryti su tais 2000 eurų, kuriuos taupiau jo vestuvėms? Atiduoti jam – kad žinotų, mama visada rūpinosi? O gal apskritai nieko neduoti – juk nenusipelnė?..

Ne, šiuo metu tikrai nereikia atvažiuoti. Pagalvok pati, mama. Kelias ilgas, per naktį traukinyje, o

Uncategorized

Senieji laiškai

Seni laiškai Kai pašto lektorius nusprendė nebegyventi aukštų ir pradėjo palikti laikraščius bei vokus