Zibainis

Uncategorized

Tėčio niekas nepakeis: šeimos iššūkiai po skyrybų, naujas patėvis ir vaiko pasirinkimas Lietuvos kasdienybėje

Gediminai, mums reikia rimtai pasikalbėti. Eglė neramiai lygino staltiesę ant virtuvės stalo, stengdamasi

Uncategorized

Maniau, kad vyras mane apgaudinėja. Pasirodo, kad tai yra kur kas baisiau.

Maniau, kad vyras mane apgaudinėja. Visiškai kitokios šviesos išsklaidėsi tai buvo kažkas daug blogesnio.

Uncategorized

Tau nereikėjo žmonos – tau reikėjo namų tvarkytojos

Mama, Gintarė vėl apgraužė mano kreidelę! Rugilė įsiveržė į virtuvę, rankoje laikydama spalvotos kreidelės

Uncategorized

Vieną žiemišką vakarą

20241201, šaltas žiemos vakaras Ankstyvą rytą išlipau iš namų, krento švelnus sniegas ne tankus, bet

Uncategorized

048

Gyvens laikinai: kaip pažįstami giminės virsta nepageidaujamais svečiais ir kodėl gerumas be ribų tampa silpnybe – Olgos istorija apie priverstinį svetingumą, šeimynines intrigas ir sunkų sprendimą pasirinkti save

Klausyk, dukra, reikia pakalbėti rimtai Eglė pasiruošė ilgam pokalbiui. Kai mama pradėdavo panašiai švelniai

Uncategorized

013

Man 45-eri. Namuose svečių nebepriimu – kodėl nusprendžiau švęsti restorane ir daugiau nebevarginti savęs nei tvarkymu, nei nepageidaujamais patarimais iš “svečių”, kurie greičiau į mano namus užeiti, nei patys pakviesti pas save

Man dabar 45-eri metai. Ir jau seniai nebepriimu svečių savo namuose. Kai kurie žmonės atėję į kieno

Uncategorized

014

Laimės Glėbys: Įsikūnijusi Leidyba

Leidėsi likimas pratęsti ranką Giedrės šeima atrodė kaip gerai nusiteikęs variklis: tėvas, motina, viskas

Uncategorized

022

Tiesa, kuri suspaudė širdį Pakabindama išskalbtus skalbinius ant virvės kieme, Tatjana išgirdo tylų verkšlenimą ir pasižvalgė už tvoros. Ten, prie pat jos kiemo, sėdėjo kaimynų mergaitė Saulutė – vos aštuonerių, nors jau lankė antrą klasę, atrodė smulkutė tarsi šešiametė. – Saulute, vėl tave kas nuskriaudė? Eime pas mane, – Tatjana atvėrė nukritusią tvoros lentą – Saulutė dažnai pas juos bėgdavo. – Mama mane išvarė, pasakė „vynio, lauk!“ ir išstūmė pro duris. O jie su dėde Petru linksminasi, – braukdama ašaras, kalbėjo mergaitė. – Gerai, eik į vidų, – Tatjana pakvietė, – Liza su Deividu pietauja, ir tu pavalgyk. Ne kartą Tatjana gelbėjo Saulutę nuo piktos mamos rankų – įsikarščiusi, ji dažnai išliedavo pyktį ant dukros. Laimė, kad gyveno kaimynystėje, tik aukšta tvora juos skyrė. Tatjana priimdavo Saulutę ir neišleisdavo namo, kol mama neatvėsdavo. Saulutė slapčiomis pavydėjo Lizai ir Deividui – teta Tatjana bei jos vyras labai mylėjo savo vaikus, niekada jų nebarsdavo. Jų namuose visada buvo ramybė, šiltas bendravimas. Saulutė tai jautė, tokios šilumos jai taip trūko, kad net viduje skaudėjo. Jai patiko būti ten, kur ji jaučiasi saugi. Namie Saulutei nieko neleisdavo. Mama vertė ją nešioti vandenį, ravėti daržą, plauti grindis, tvarkytis tvartelyje. Be vyro mama Birutė pagimdė dukrą, bet nuo pat pradžių jos neįmylėjo. Tada dar gyva buvo močiutė – Birutės mama, sunkiai sirgo, ji mylėjo anūkėlę ir dažnai gindavo nuo pykčio. Kol buvo gyva močiutė, Saulutei gyventi buvo lengviau. Tačiau kai močiutė mirė, Saulutei sukako vos šešeri, tada prasidėjo sunkumai. Mama, nuolat ieškodama vyro, pykdavo, kad gyvena viena – ne kaip kitos moterys. Dirbo valytoja kartono fabrike, kur daug vyrų. Kartą užsimezgė pažintis su nauju vairuotoju Petru – vyru išsiskyrusiu, turinčiu sūnų, kuriam mokėjo alimentus. Birutė tuoj pasiūlė jam gyventi kartu, Petras apsidžiaugė – bent stogas virš galvos, nes žmona išvarė. Birutė sukosi aplink Petrą, lepino, mylėjo. Petras greit suprato, kad gyventi pas Birutę jam naudinga, o mažoji Saulutė netrukdo: – Sukiosis po namus – paaugs, bus šeimininkė, – galvojo jis. Birutė Petrui skyrė visą rūpestį, o dukrą nuolat barė, vertė dirbti, dažnai supykusi trenkdavo. Kartais net grasindavo, kad atiduos ją į vaikų namus. Saulutė neturėjo jėgų dirbti, už tai vėl skaudžiai būdavo išbarta. Atsisėsdavo prie kaimynų tvoros po juodųjų serbentų krūmu ir tyliai verkdavo. Pamatydavusi, Tatjana pasikviesdavo į namus. Saulutė augo užguita, uždara. Kaimynai kaimelyje Birutę smerkė – visi vienas kitą pažinojo. Smerkė už požiūrį į dukrą. Tatjana garsiai rėždavo tiesą, tuomet Birutė išskleidė gandą: – Neskubėkit klausyt kaimynės Tatjanos – akį mano Petrui užmetė, išsigalvoja, kad dukrą skriaudžiam. Birutė su Petru daug švęsdavo, išgerdavo – Saulutė dažnai pabėgdavo pas kaimynus nakvoti. Tatjana ją suprasdavo kaip niekas kitas. Praėjo metai. Saulutė gerai mokėsi mokykloje, augo. Kai baigė devynias klases, svajojo vykti į miestą medicinos mokytis. Mama kategoriškai pasakė: – Eisi dirbti – pakankamai suaugusi, nereikės ant mano sprando sėdėt! Saulutei suspaudė širdį – bėgdama verkė, mat namie verkti nedrįso. Persirūpinusi Saulutė pasipasakojo Tatjanai, kurios vaikai jau mokėsi mieste. Tatjana neištvėrė, nuėjo pas Birutę. – Birute, tu ne mama, o piktžolė. Kiti viską dėl vaikų daro, o tu savo dukrą stumi iš namų. Bet juk turi motininį pareigą, sąžinės bent trupinėlį! Ką ji dirbs, jei mokslai jai puikiai sekasi? Tai gi tavo vaikas! Ateityje pati prireiksi jai pagalbos. – Tu čia kam aiškini? Savus vaikus prižiūrėk, ne mano Saulutę, – pratrūko Birutė. – Raminkis. Petras savo vaikui leidžia mokytis mieste, nors su juo ir negyvena, o tu savo dukrą kankini. Prabuski – ar tu motina, ar kas? Birutė šaukė, rėkė ant kaimynės, bet pagaliau nusiminė ir susmuko ant sofos. – Taip, esu griežta, Saulutę skalduoju. Bet dėl jos pačios – kad nebūtų kaip aš. Nepradėtų vaikų be vyro. Na gerai, tegul važiuoja į rajoną mokytis. Saulutė lengvai įstojo į medicinos mokyklą. Džiaugsmui nebuvo ribų, tik nedrąsu – skurdžiai aprengta, išsiskyrė iš grupės. Tačiau niekas jos nesmerkė – buvo dar iš kaimo merginų, kurios taip pat neblizgėjo prabanga. Retai Saulutė važiuodavo namo. Nepasitikėjo grįžti pas mamą ir patėvį. Per atostogas visų pirma pasukdavo pas Tatjaną – ši visada jaukiai priimdavo, pamaitindavo, pasikalbėdavo. Tatjana su vyru buvo rūpestingi ir labai Saulutę palaikė. O Birutė turėjo savų rūpesčių: Petras susirado jauną moterį, pradėjo vaikščioti, nervinosi, triukšmavo – kaip tik Saulutė grįžo atostogoms. Dukrai nebuvo maloni – „Ko čia atsibeldus? Esi man nebereikalinga, eik dirbti.“ Vieną vakarą Petras po darbo susirinko daiktus. – Kur eini? Nepaleisiu! – rėkė Birutė, bet tas tik pašaipiai pažvelgė. – Rita laukiasi mano vaiko – aš nenusisuksiu nuo savo vaiko. Tavo vaikui, kaip matau, meilės nereikia, tau ir motiniškumo trūksta. O mano vaikas privalės pažinti ir mamą, ir tėtį, augti mylimas! – surinkęs daiktus išėjo. Birutei ta tiesa sugniaužė širdį – nebegalėjo nei rėkti, nei melstis, nei verkti. Petras pasakė tiesą. Tai buvo tiesa, kuri ją „uždarė“ – nebuvo jėgų nei atsidusti, nei gelti ašarų. Saulutė viską girdėjo, mamai nepadėjo nusiraminti. Prieš akis iškilo, kaip už menkiausią triukšmą, kai patėvis ilsėdavos, mama skriausdavo, varydavo lauk. Patėvis niekada Saulutei nepadėdavo, tik žiūrėdavo su pašaipa. Baigusi medicinos mokyklą, Saulutė pradėjo dirbti ligoninėje, pati save išlaikė, namo negrįžo – mama nusigėrė, prarado gyvenimo džiaugsmą, vos galą su galu sudurdavo. Iš užguitos mergaitės Saulutė tapo gražia, atsakinga, gera darbuotoja, ja visi žavėjosi ir sakydavo, kad mama puikiai užaugino. Saulutė tik šypsodavosi: – Koks ten auklėjimas? – galvojo ji. – Už viską dėkinga tetai Tatjanai – už gynybą, supratimą bei rūpestį, už pagalbą ir už mylimą profesiją. Birutė vis dažniau namie priimdavo keistus draugus, nors dukra retai grįždavo, kas kartą stebėdavosi motinos išvaizda. Birutę seniai buvo atleidę. Saulutė suprato, kad įkalbinėti neverta, norėjosi visus „draugus“ išmesti iš namų, padaryti remontą, pradėti naujus santykius – užmiršti visas žaizdas. Bet mama nenorėjo keistis, grimzdo į dugną vis giliau. Sulaikė ašarą iš nuoskaudos Baigusi medicinos mokyklą, Saulutė grįžo namo. Birutė viena, spygino pikta akimi: – Ko prisipraudei? Ilgam? Neturiu ką valgyti, šaldytuvas išjungtas. Daug pinigų – galva skauda. Saulutei gumulas kilo gerklėje, bet sulaikė ašaras ir tarė: – Ilgai neužtruksiu… Mokslą baigiau su pagyrimu, išvykstu dirbti į rajoninę ligoninę. Dažnai negrįšiu, truputį pinigų atsiųsiu. Tai sudie, mama. Birutei, matyt, nesuprato, ką dukra sakė – ją domino tik alkoholis, todėl reikalavo pinigų. – Duok pinigų, reikia galvą „pataisyti“, ar tau savo motinos negaila? Ką tu per dukra? Saulutė tyliai padėjo šiek tiek pinigų ant stalo, tyliai uždarė duris ir trumpam sustojo – laukė, ar mama atbėgs apkabinti, bet nesulaukė. Lėtai patraukė pas kaimynus. Tatjana apsidžiaugė ir pakvietė už stalo: – Saulute, sėskis kartu su mumis – kaip tik papietauti ruošiamės, – vyras jau laukė prie stalo. – Ak, visai užmiršau, – Tatjana atnešė pakuotę, – va tau dovana už puikų mokslą ir truputį pinigų pradžiai. Saulutė padėkojo ir pravirko: – Teta Tatjana, kodėl taip? Kodėl mama su manim taip elgiasi, lyg būčiau svetima? – Neverk, Saulute, – Tatjana ją apkabino, – neverk, nieko nebepakeisi… Tokia ji Birutė. Matyt, gimiai ne tuo laiku. Bet tu – protinga ir graži, būsi mylima ir laiminga. Saulutė išvyko į rajono centrą, dirbo ligoninėje chirurgijos skyriuje. Ten sutiko savo laimę – jaunas gydytojas Tomas įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Greitai jiedu susituokė – vestuvėse šalia Saulutės buvo Tatjana, džiaugėsi iš visos širdies. Birutė gaudavo iš dukros pinigus ir gyrėsi „draugams“: – Užauginau tokią dukrą – pinigų siunčia, dėkoja, išleidau mokslams. Tik į vestuves nepakvietė, ir anūkų nemačiau, net žento nepažįstu. Po kurio laiko Tatjana rado Birutę mirusią namuose, kiek laiko praleido – niekas nežinojo. Susikrimtusi, kad jos kieme tyla. Saulutė su vyru palaidojo ją, namą netrukus pardavė. Retkarčiais užsukdavo aplankyti Tatjanos su vyru.

Tiesa, kuri sustingdė širdį Kabinant švarius skalbinius lauke ant virvės, Tatjana išgirdo tylų verkimą

Uncategorized

021

– Apsistosime pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų savo būstui išsinuomoti! – pasakė man mano draugė. Esu labai aktyvi moteris, nors man jau 65-eri, vis dar lankausi įvairiose Lietuvos vietose ir sutinku įdomių žmonių. Su džiaugsmu ir liūdesiu prisimenu jaunystės metus, kai atostogas galėdavai leisti prie jūros ar važiuoti stovyklauti su draugais – viską buvo galima nuveikti už nedidelius pinigus. Tačiau visa tai jau praeityje. Visada mėgau bendrauti su žmonėmis: susipažindavau paplūdimyje, teatre, o su daugeliu bičiulių draugavome daugelį metų. Vieną vasarą susipažinau su moterimi vardu Sonata. Poilsiaudamos tame pačiame svečių name tapome draugėmis ir ilgą laiką palaikėme ryšį laiškais bei sveikinimais įvairiomis progomis. Tačiau vieną dieną gavau telegramą – be parašo, tik trumpą žinutę: “Trečią nakties atvyksta traukinys. Lauk manęs stotyje!” Nesusigaudžiau, kas galėjo ją atsiųsti, tad su vyru niekur neišėjome. Bet ketvirtą valandą ryto kažkas paskambino į duris. Atsidariusi sustingau iš nustebimo: ant slenksčio stovėjo Sonata, dvi paauglės, senutė ir vyras, visi su didžiulėmis mantomis. Su vyru buvome apstulbę, bet įsileidome visus į butą. Sonata klausia: – Kodėl neatvažiavai mūsų pasiimti? Juk siunčiau tau telegramą! O šiaip, taksi kainuoja! – Atsiprašau, nežinojau, kas ją atsiuntė! – Turėjau tavo adresą. Štai mes čia. – Bet galvojau, kad laiškais ir apsiribosime… Tuomet Sonata paaiškino, kad viena iš merginų šiemet baigė mokyklą ir ketina stoti į universitetą, o visa šeima atvažiavo ją palaikyti. – Gyvensime pas tave! Neturime pinigų nuomai! O jūs gyvenate taip arti centro! Buvau šokiruota. Esame juk net ne giminės – kodėl turėčiau leisti jiems gyventi pas save? Tris kartus per dieną turėjau juos maitinti, patys jie nieko negamino, tik atnešdavo šiek tiek maisto. Turėjau juos visus aptarnauti. Negalėjau daugiau to ištverti, tad po trijų dienų paprašiau Sonatos ir jos artimųjų išsikraustyti. Nesvarbu, kur eis. Kilo baisus skandalas – Sonata pradėjo daužyti indus ir isteriškai rėkti. Likau apstulbusi dėl jos elgesio. Po viso to jie išėjo. Sugebėjo pavogti mano chalata, keletą rankšluosčių ir net didelį puodą su kopūstais – nežinau, kaip jiems pavyko jį išnešti, bet puodas tiesiog pradingo! Taip ir baigėsi mūsų draugystė – ačiū Dievui! Daugiau apie ją nei girdėjau, nei mačiau. Dabar daug atsargiau žiūriu į naujas pažintis.

Aš su šeima apsistosiu pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų nuomai! pasakė man mano bičiulė.