Zibainis

Aplinkkelis. Apsakymas.

Liepos pabaiga. Ugnė naujieną išgirdo ne iš televizoriaus. Ją atnešė Linas, įsiveržęs į jų nuomojamą

Mano tėvas metė studijas ir pradėjo dirbti statybose, kad mane užaugintų, kai mama išėjo nusipirkti pieno ir nebegrįžo. Kai jis mirė, jo paskutinis laiškas prasidėjo žodžiais: „Mano mažasis lobiuk, tikiuosi, kad gali man atleisti…“

Tėvas metė inžinerijos studijas ir įsidarbino statybose, kad mane užaugintų, po to, kai mama išėjo nupirkti

Mokyklos tėvų komiteto pirmininkas mano dukrai pasakė, kad jos skarelė sugadins mokyklos nuotraukas – o ką tada padarė klasės draugai, visą aktų salę pribloškė tyla.

Rūta Petrauskaitė yra keturiolika mėnesių kovojusi su vėžiu, dėl kurio neteko plaukų, tačiau įgijo tokio

— Tu persikelsi į kaimą pas mano tėvus. Prižiūrėsi juos, — įsakė vyras.

Antanas buvo išdygęs priešais ją tiesiog prie ofiso durų, lyg visą dieną ten stovėjęs ir jos laukęs.

MočiutėMočiutė šiltai nusišypsojo, prisiminusi, kaip anksčiau su anūkais rinkdavo obuolius sename sode.

Įlaipinimas jau buvo paskelbtas, ir Vytautas išėjo į peroną. Po savaitės komandiruotės jis grįžo namo.

Laiku atsipeikėjoJi troško pradėti viską iš naujo, kol dar nebuvo per vėlu.

Jūratė pažvelgė į telefono ekraną. Kotryna atsiuntė kvietimą į bendrą pokalbį: „Merginos, laukiu jūsų

Supranti, Rasa: su tavimi man kaip su sena patogia sofa – patogu, saugu, bet jokio jaudulio. O Miglė? Tai aukštakulniai. Kibirkštis. Gyvenimas.

— Supranti, Gintarė, su tavimi man kaip su sena patogia sofa. Patogu, saugu, bet jokio jaudulio.

Vieniša jauna našlė vienai nakčiai įsileido tris tariamus nusikaltėlius, bet kai rytą kaimas sužinojo, kas tą naktį nutiko po jos stogu, visi neteko amo…

Klausyk, turiu tau istoriją. Vieniša jauna našlė vienai nakčiai į savo namus įsileido tris vyrus, kurie

Irena žiūrėjo ne į padengtą stalą, ne į dubenis su salotomis, ne į medinę lentą su duonos likučiais ir ne į didelį puodą, iš kurio marti jau dėjosi antrą porciją. Ji žiūrėjo tik į savo vyrą. Sergejus sėdėjo prie stalo krašto, kiek susikūprinęs ir padėjęs alkūnes šalia cukrinės. Pamatęs žmoną, jis neatsistojo, nesutriko ir net nebandė apsimesti, kad visa tai įvyko atsitiktinai. Jis tik lėtai persibraukė delnu per smakrą ir nukreipė žvilgsnį į šalį, tarsi tikėjosi, kad Irena pirmiausia pati susitvarkys su jo šeima, o su juo pakalbės kada nors vėliau. Būtent tas abejingas pasitikėjimas erzino labiausiai. Irena parvyko namo gerokai vėliau nei įprastai. Tą vakarą jai reikėjo užsukti į dirbtuves pasiimti savo telefoną po stiklo keitimo, paskui užbėgti į ūkinių prekių parduotuvę naujų vandens filtrų, o prie laiptinės dar apie dešimt minučių palaukti, kol kaimynė iškraus liftą.

„Nuo kada tavo giminės pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja už mano pinigus, dar ir šeimininkauja mano namuose?