Zibainis

Gyvenu su savo mama, kuriai jau 86-eri: niekada neištekėjau, neturiu vaikų ar giminaičių, švenčiame gyvenimą dviese ir kasdien džiaugiamės vienos kitos draugija

Gyvenu kartu su savo mama. Mano mamai jau 86 metai. Taip susiklostė mano gyvenimas, kad taip ir neištekėjau

Uncategorized

Man 29-eri, visada galvojau, kad santuoka – tai namai. Ramybė. Vieta, kur gali nusiimti kaukę, atsikvėpti ir žinoti, kad kas bebūtų lauke… viduje esi saugi. Tačiau man nutiko priešingai: išorėje buvau stipri moteris, laiminga. O namuose mokiausi vaikščioti pirštų galais, rinkau žodžius, buvau svečias savo pačios namuose – ne dėl vyro, o dėl jo mamos. Kai susipažinom, jis pasakė: „Mano mama – stipri moteris. Kartais griežta, bet su gerumu.“ Pagalvojau: „Kas neturi sunkios mamos? Susitvarkysim.“ Bet nežinojau, kad yra skirtumas tarp sudėtingo būdo ir noro kontroliuoti kitą. Po vestuvių ji pradėjo lankytis „tik trumpam“. Vėliau – dažniau, paliko savo rankinę, gavo atsarginį raktą, pradėjo pertvarkyti mano daiktus, garderobą, net drabužius išmetė. Nenorėjau atrodyti smulki – ji tuo naudojosi. Ėmė kalbėti su pašaipa: „Oi, jautri esi tu“, „Aš taip nesirengčiau, bet…“, „Nesimato, kad mokėtum tvarkytis namuose…“, „Nesijaudink, aš tave išmokysiu.“ Viskas buvo pasakyta šypsantis, kad jei atsakai – atrodai isterikė, jei tyli – prarandi save. Ji kišosi į viską: ką gaminu, ką perku, kiek leidžiu, kaip tvarkausi, kada grįžtu, kodėl nepakviečiau. Kartą, kai vyras buvo duše, ji atsisėdo priešais ir paklausė: „Ar tu išvis mokėdama būti moteris?“ Pajutau, kad mano vieta čia – laikina. Siaubas, kad vyras jos nestabdė – „Ji nori tik padėti“, „Nepriimk taip giliai“, „Nenoriu konfliktuoti“. Tai reiškė viena – tu čia viena, niekas tavęs neapgins. Iš šalies ji – „šventoji“, visiems girianti mane. O dviese žiūrėjo kaip į priešę. Vieną vakarą, sugrįžus, visur buvo jos kvapas, daiktai, lyg mano buvimo neliktų. Ji net tvarkė mano kambarį: „Čia vyro kambarys, tu man negali drausti.“ Supratau – ji čia ne tam, kad padėtų, o kad mane išstumtų. Pasakiau vyrui: „Negaliu šitaip.“ Jis – „Ką reiškia negali?“ Aš: „Aš nesu trečia šiame gyvenime.“ Ji tik kvatojosi, jis nusivylė. Ir kažkas manyje nutrūko. Tyliai. Be scenų. Tiesiog supratau: nustosiu tikėtis, kovoti. „Nesu eksperimentas, puošmena, ar tarnaitė svetimoje šeimoje.“ Pradėjau krautis daiktus. Jis – „Ką darai?“ Aš: „Išeinu.“ Jis norėjo stabdyti: „Ji tokia… nepergyvenk.“ Pasakiau svarbiausią frazę gyvenime: „Išeinu ne dėl jos. Dėl tavęs. Nes tu leidi tam vykti.“ Užvėriau duris ir nebejaučiau skausmo – pajutau laisvę. Nes kai moteris pradeda bijoti savo namuose, ji nebegyvena – ji tik išgyvena. O aš nenoriu išgyventi. Noriu gyventi. Ir šįkart – pirmą kartą – pasirinkau save.

Man dvidešimt devyneri. Visada tikėjau, kad santuoka tai namai. Tai saugumas. Tai ramybė, kai gali nusimesti

Uncategorized

Metai, per kuriuos pinigus skyriau vaikams, kad sumokėčiau paskolą! Daugiau nė cento!

Visą metus mes su Vytautu Petruševičiumi vaikams šalinome, kad pagreitintume skolinio grąžinimą nebeturėjau

Uncategorized

Man 30 metų ir supratau, kad skaudžiausia išdavystė neateina iš priešų. Ji ateina iš tų, kurie tau sakė: „Sesute, aš visada šalia.“ Aštuonerius metus turėjau „geriausią draugę“ – iš tų draugysčių, kurios tampa tarsi šeima. Ji žinojo viską apie mane, kartu verkėme, juokėmės iki paryčių, kalbėjomės apie svajones, baimes, planus. Kai ištekėjau, ji buvo pirmoji, kuri mane apkabino ir pasakė: — Tu to nusipelnei. Jis geras vyras. Saugok jį. Ir tada man pasirodė, kad tai buvo nuoširdu. O dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad kai kurie žmonės tau nelinki laimės. Jie tiesiog laukia, kol tavo pasaulis pradės svyruoti. Nesu iš tų moterų, kurios pavydi draugėms savo vyro. Visada tikėjau, kad moteris, jei turi orumo, neturi dėl ko nerimauti, o jei vyras garbingas – vietos įtarimams nėra. Be to, mano vyras nė karto nesuteikė priežasties abejoti. Niekada. Todėl tai, kas įvyko, mane užgriuvo tarsi šaltas dušas. Ir blogiausia – vyksta ne iš karto. O tyliai. Pamažu. Su smulkmenomis, kurias praleidau pro akis, nes nenorėjau atrodyti „paranojiška“. Pirma, ji ėmė dažniau lankytis mano namuose. Anksčiau viskas buvo paprasta – mergvakariai, kava, pokalbiai. Staiga ji pradėjo puošniai rengtis. Aukštakulniai, kvepalai, suknelės. Vėl sau sakiau: ji juk moteris, normalu. Bet prasidėjo kita. Užėjus, pirmiausia sveikindavosi su juo, ne su manimi: — Koks tu vis gražesnis… kaip tai įmanoma? Juokdavomės, viskas kaip draugiška. O jis atsakydavo mandagiai: — Gerai, ačiū. Vėliau ims klausinėti dalykų, kurie jai visai neturėtų rūpėti: — Vėl ilgai dirbi? — Labai pavargai? — Ar ji tavimi rūpinasi? Ji – ta prasme aš. Ne „tavo žmona“, o „ji“. Ir čia jau kažkas viduje susitraukė. Bet nesu skandalistė, tikiu padorumu. Nenorėjau patikėti, kad artimiausia draugė gali jausti kažką daugiau. Pradėjau pastebėti smulkius pasikeitimus – kai būdavome trise, ji kalbėdavo taip, lyg aš sutrukdyčiau. Lyg tarp jų būtų „ypatingas ryšys“. O baisiausia – kad mano vyras to nesuprato. Jis iš tų vyrų, kurie visada geri ir nemato blogio. Ir ilgai raminausi tuo. Kol neprasidėjo žinutės. Vieną vakarą ieškojau nuotraukos jo telefone. Ne, neskaitau žinučių, tiesiog norėjau atsiųsti nuotrauką iš atostogų. Ir pamačiau jos chat‘ą – visai viršuje. Paskutinė žinutė nuo jos: „Pasakyk atvirai… jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Sėdėjau ir skaičiau tris kartus, tikrinau datą. Tai buvo šiandien. Širdis plakė tuščiai – ne stipriai, o lyg viduje būtų prarasta kažkas. Nuėjau į virtuvę, jis gamino arbatą. — Galiu tavęs kai ko paklausti? — Taip, kas nutiko? Žiūrėjau tiesiai: — Kodėl ji tau rašo tokias žinutes? Jis žiūrėjo nesuprasdamas: — Kokias žinutes? Kalbėjau ramiai: — „Jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Jis išbalo. — Tu skaitai mano telefoną? — Taip. Nes pamačiau atsitiktinai. Bet ši frazė – ne atsitiktinė. Tai nenormalu. Jis sunervavo: — Ji… tiesiog juokauja. Nusišypsojau tyliai: — Tai ne juokas. Tai testas. — Tarp mūsų nieko nėra, prisiekiu. — Gerai, o ką jai atrašei? Jis nutilo. Justas tas tylėjimas skaudžiau nei viskas kita. — Ką jai atrašei? – kartojau. Jis nusisuko. — Parašiau, kad nekalbėtų kvailysčių. — Parodyk. Ir tada jis pasakė: — Neverta. Kai žmogus ima slėpti, būtent tada „verta“. Pasiėmiau telefoną nuo stalviršio – be skandalo. Ir pamačiau atsakymą. Parašyta: „Nedėk man tokių situacijų… žinai, kad tave vertinu.“ Vertinu. Ne „baik“, ne „gerbk mano žmoną“. O „vertinu“. Pažiūrėjau į jį: — Supranti, kaip tai skamba? — Prašau, nedaryk iš nieko problemos… — Tai ne niekas. Tai riba. O tu jos nenubrėžei. Jis bandė mane apkabinti: — Na… nesibarkim. Ji viena, sunkus laikotarpis. Atsitraukiau: — Neversk manęs būti kalta, kad reaguoju. Draugė rašo mano vyrui apie „jei“. Tai – pažeminimas. Jis pasakė: — Pasikalbėsiu su ja. Ir aš patikėjau. Nes esu iš tų, kurie tiki. Kitą dieną ji paskambino. Balsas – kaip medus. — Miela, turim pasikalbėti. Nutiko nesusipratimas. Susitikom kavinėje. Ji – su tuo nekaltu žvilgsniu. — Nežinau, ką įsivaizduoji… tiesiog draugiškai susirašėm. Jis mano draugas. — Jis tavo draugas. Bet aš – tavo draugė. — Tu viską išversti kitaip mėgsti. — Nieko neverčiu. Mačiau pati. Ji atsiduso dramatiškai: — Žinai, kur problema? Tu labai nesaugi. Šie žodžiai buvo kaip peilis. Ne nes jie teisingi. O kad jai patogu. Klasika: jei reaguoji – vadinasi, kvaila. Pažiūrėjau ramiai: — Jeigu dar kartą peržengsi ribą mano santuokoje, nebus „pokalbio“, nebus „aiškinimosi“. Viskas. Ji šypsojosi: — Aišku. Nebekartosiu. Tai buvo momentas, kai reikėjo nustoti tikėti. Bet vėl patikėjau. Nes lengviau tikėti. Praėjo dvi savaitės. Ji beveik nebebendravo. Pagalvojau: viskas, baigėsi. Kol vieną vakarą pamačiau tai, kas sukrėtė. Buvome pas mano giminaičius. Vyras paliko telefoną ant stalo, nes paskambino mama. Ekranas užsidegė. Žinutė nuo jos: „Vakar negalėjau užmigti. Galvojau apie tave.“ Tą akimirką – ne liūdna, o aišku. Labai aišku. Neverkiau, nedariau scenų. Tiesiog stebėjau ekraną. Tai buvo ne telefonas. Tai buvo tiesa. Įsidėjau jį į rankinę. Palaukiau, kol grįšim namo. Užvėriau duris, pasakiau: — Atsisėsk. Jis šypsojosi: — Kas nutiko? — Atsisėsk. Jis pajuto. Atsisėdo. Ištraukiau telefoną ir padėjau prieš jį. — Perskaityk. Jis pažiūrėjo, jo veidas pasikeitė. — Ne… ne taip, kaip galvoji. — Prašau, neversk manęs būti kvaila. Sakyk tiesą. Jis aiškino: — Ji man rašo… nedarau nieko… ji emocinga… Pertraukiau: — Noriu matyti visą pokalbį. Jis sukando žandikaulį. — Dabar jau per daug. Nusišypsojau: — Per daug – norėti tiesos iš savo vyro? Jis atsistojo: — Man nebetiki! — Ne. Tu davei priežastį netikėti. Ir tada jis pripažino. Ne žodžiais. Gestu. Atsidarė chat‘ą. Ir aš pamačiau. Mėnesiai. Ne kasdien, ne tiesiogiai, bet pokalbių tiltai. Tiltas tarp dviejų. „Kaip gyveni.“ „Galvojau apie tave.“ „Su tavim galiu kalbėti.“ „Ji manęs kartais nesupranta.“ „Ji“ – vėl aš. Baisiausias buvo jo sakinys: „Kartais galvoju, koks būtų gyvenimas, jei pirmiau būčiau sutikęs tave.“ Negalėjau kvėpuoti. Jis žiūrėjo į žemę. — Nieko nepadariau… – sakė. – Nesusitikome… Neklausiau, ar susitiko. Nes net jei ne… Tai – neištikimybė. Emocinė. Tyliai. Bet išdavystė. Atsisėdau, nes drebėjo kojos. — Tu sakei, kad pasikalbėsi su ja. Jis suniurzgė: — Bandžiau. — Ne. Tu tiesiog tikėjaisi, kad nesužinosiu. Tada jis pasakė tai, kas mane galutinai pribaigė: — Neturi teisės mane versti rinktis tarp jūsų. Žiūrėjau ilgai: — Nereikia rinktis. Jau pasirinkai. Kai leidai tam vykti. Jis pradėjo verkti. Tikrai. — Atsiprašau… nenorėjau… Nesibariau, nepravirkau, tiesiog nuėjau į miegamąjį. Pradėjau krautis daiktus. Jis atėjo: — Prašau… neišeik. Nežiūrėjau. — Kur eisi? — Pas mamą. — Perdedi… Tas „perdedi“ visuomet atsiranda, kai tiesa nepatogi. Ramiai: — Neperdedu. Tiesiog negaliu gyventi trikampyje. Jis atsiklaupė: — Užblokuosiu ją. Viską nutrauksiu. Prisiekiu. Pirmą kartą pažvelgiau į jį: — Nenoriu, kad blokuotum dėl manęs. Noriu, kad blokuotum, nes esi vyras, turi ribas. O tu jų neturi. Jis nutilo. Pasiėmiau rankinę. Sustojau prie durų, pasakiau: — Blogiausia ne tai, kad rašeisi. Blogiausia, jog leidai man būti drauge su moterimi, kuri tyliai bandė mane išstumti. Ir išėjau. Ne išsižadėjau santuokos. O išsižadėjau kovoti vienai už tai, kas turi būti abiejų. Ir pirmą kartą per tiek metų sau ištariau: Geriau tegu skauda tiesa, negu ramina melas. ❓ Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje – ar atleistumėte, jei nėra „fizinės“ neištikimybės, ar ir tai jums išdavystė?

Man jau trisdešimt ir supratau, kad skaudžiausia išdavystė ateina ne iš priešų, o iš tų, kurie tau teigia

Uncategorized

040

„Per šeimos vakarienę mane pristatė kaip laikiną… O aš patiekiau patiekalą, kuris visiems užčiaupė burnas“

Savaitgalio vakarienėje buvau pristatyta kaip laikina O aš patiekiau patiekalą, kuris visus nutildė.

Uncategorized

0284

Visus metus mokėjome pinigus vaikams, kad padengtų paskolą! Nuo šiol nė cento daugiau – užteks remti suaugusį sūnų ir jo šeimą!

Metus laiko mokėjome pinigus vaikams, kad padėtų grąžinti paskolą! Daugiau nė cento neduosiu!

Uncategorized

051

Dvejus metus gyvenau užsienyje, o grįžęs sužinojau, kad mano sūnus patyrė „netikėtumą“.

Buvo du metai, kai gyvenu toli nuo Lietuvos, Vokietijoje, o kai sugrįžau į Kauną, išgiriau, kad mano

Uncategorized

0322

Ant grindų gulėjo moteriški drabužiai, o įžengusi į miegamąjį pamačiau jį su kita moterimi…

Ant grindų mėtėsi moteriški drabužiai, o kai pravėriau miegamojo duris, jį pamačiau su kita moterimi…

Uncategorized

015

Mano mamai būtina pasirūpinti anūkėle yra „neįmanoma misija“.

Mano močiutė mano anūksės globojimas ne tiesiog uždavinys, o tikras pasakų miškas. Visi mano draugai