Zibainis

Vilma Stasėniene, va čia tas lapelis vis netraukia ten, kur reikia, kiek prispaudęs balsą pasiskundė

Man buvau aštuoneri, kai mama paliko mūsų namus. Išėjo iki gatvės kampo, sėdo į taksi ir daugiau niekada nebegrįžo. Brolis buvo penkerių. Nuo tada viskas namuose pasikeitė. Tėtis pradėjo daryti dalykus, kurių niekada anksčiau nedarė: keldavosi anksti, kad paruoštų pusryčius, mokėsi skalbti drabužius, lyginti uniformas, net nerangiai šukuodavo mums plaukus prieš mokyklą. Mačiau, kaip klysta dėl ryžių kiekių, kaip prisvilina maistą, kaip pamiršta atskirti baltus drabužius nuo spalvotų. Bet niekada neleido mums ko nors stokoti. Pavargęs grįždavo iš darbo, peržiūrėdavo namų darbus, pasirašydavo sąsiuvinius ir ruoždavo užkandžius kitai dienai. Mama niekada nebegrįžo mūsų aplankyti. Tėtis niekada neatsivedė kitos moters į namus. Niekada nieko nepristatė kaip savo draugę. Žinojome, kad jis išeina, kartais vėlai grįžta, bet asmeninis jo gyvenimas liko už mūsų namų sienų. Namuose buvome tik aš ir brolis. Niekada negirdėjau jo sakant, kad vėl įsimylėjo. Jo kasdienybė buvo darbas, grįžimas namo, maisto gaminimas, skalbimas, miegas ir viskas nuo pradžių. Savaitgaliais vesdavo mus į parką, prie upės, į Akropolį ar Panoramą – net jei tik apsidairyti vitrinas. Išmoko pinti kasas, siūti sagas, ruošti pietus. Kai prireikdavo kostiumų mokyklos šventėms, juos darydavo iš kartono ir senų audinių. Niekada nesiskųsdavo. Niekada nesakydavo: „Tai ne mano darbas.“ Prieš metus mano tėtis išėjo pas Dievą. Viskas įvyko greitai. Nebuvo laiko ilgiems atsisveikinimams. Tvarkant jo daiktus, radau senus sąsiuvinius, kuriuose buvo užrašyta namų išlaidos, svarbios datos, tokie užrašai kaip „sumokėti mokestį“, „nupirkti batus“, „nuvesti mergaitę pas gydytoją“. Neradau meilės laiškų, nuotraukų su kita moterimi ar romantiško gyvenimo pėdsakų. Tik žymės žmogaus, kuris gyveno dėl savo vaikų. Nuo tada, kai jo nebėra, man ramybės neduoda vienas klausimas: ar jis buvo laimingas? Mama išėjo ieškoti savo laimės. Tėtis pasiliko ir, atrodė, atsisakė savosios. Niekada nebekūrė naujos šeimos, niekada neturėjo namų su antra puse. Niekada nebebuvo niekieno prioritetu, tik mūsų. Šiandien suprantu, kad turėjau nepaprastą tėvą. Bet taip pat suvokiu, kad jis buvo vyras, kuris liko vienas, kad mes būtume ne vieniši. Ir tai slegia. Nes dabar, kai jo nebėra, nežinau, ar jis kada nors gavo meilės, kurios nusipelnė.

Man buvo aštuoneri, kai mano mama paliko namus. Išėjo iki gatvės kampo, įsėdo į taksi ir daugiau nebegrįžo.

Uncategorized

Hansai, ar tavo sesuo Lieselota vėl buvo užsukusi? Kai ji aplanko, mūsų šaldytuvas kaipmat tuščias!

Ar tavo sesuo Ieva vėl lankėsi pas mus? paklausė Rasa savo vyro Vytauto, žvilgtelėjusi į apytuštį šaldytuvą.

Uncategorized

026

Mano vyras pažemino mane visos mūsų šeimos akivaizdoje – kentėjau ilgai, bet vieną dieną nusprendžiau atkeršyti: kaip elegantiškai atgavau savigarbą per mūsų 20-ąsias vestuvių metines ir privertiau jį mane iš naujo gerbti

Kai dabar prisimenu savo vestuves su Jonu, buvau įsitikinusi, kad mūsų santuoka remsis meile ir pagarba.

Uncategorized

Likimo vingiai ligoninės lovoje: kaip išgyvenimas, meilė ir šeimos išbandymai pakeitė mano ir paciento Dimos gyvenimą mažame Lietuvos miestelyje

LIKIMAS ANT LIGONINĖS LOVOS Ponas, imkite tą savo vyrą ir prižiūrėkite jį! Aš tai prie jo net arti bijau

Uncategorized

013

Atgimusi laimė Vyre, nustokite mane sekti! Juk sakiau, kad gedžiu mirusio vyro. Nebesekite manęs! Pradedu jūsų bijoti! – jaučiau, kaip mano balsas kyla. – Prisimenu, prisimenu… Bet man atrodo, kad jūs gedite ne tik vyro, bet ir savęs. Atleiskite, – nenurimo mano… gerbėjas. Ilsėjausi sanatorijoje. Norėjau tik ramybės, paukščių čiulbėjimo, o ne įkyraus vyrų dėmesio. Neseniai staiga mirė mano vyras. Turėjau atsigauti, suprasti praradimo skausmą. … Su vyru Olegu buvom pradėję remontuoti butą, taupėme pinigus, sau nieko nedrįsome leisti, ir štai… Olegui pasidarė bloga, greitoji nepadėjo. Tai buvo antras infarktas. Palaidojusi vyrą likau viena, be antrosios pusės ir be remonto. Tik su dviem paaugliais sūnumis. Rankos nusviro. Kaip išgyventi netektį? Darbo vieta paskyrė kelialapį į sanatoriją. Priešinausi, nenorėjau net iš namų išeiti. Kolegos įkalbinėjo: – Tu ne pirma našlė ir ne paskutinė. Turi vaikų. Privalai gyventi! Važiuok, Marina, pabandyk atsikvėpti, mintis susidėlioti. Taip ir išvažiavau. Praėjo keturiasdešimt dienų po vyro mirties. Skausmas neslopo. Sanatorijoje gyvenau viename kambaryje su linksma mergina Vika. Ji spinduliavo džiaugsmu ir šviesa, kai kada net erzino. Nenorėjau su ja dalintis skausmu. Ir ar verta jaunai merginai pasakoti? Prie jos lindo renginių vedėjas. Kaip žinoma, sanatorijose visi arba vieniši, arba išsiskyrę, arba liūdni našliai. Mane taip lengvai neapkvailinsi… Įspėjau Viką dėl to veikėjo. Tikriausiai jis antrą ar trečią kartą vedęs. Vika kvatojosi: – Oj, Marina, tik nestresuokite, aš ne iš kelmo spirta… Ir vakarus ji praleisdavo pasimatymuose. Aš – ištisas savaites „stovėjau kvadrate“: knyga rankoje, televizorius veikia, o mintys nežinia kur… Vieną rytą atsibudau nuostabios nuotaikos. Pro langą – ramybė, grožis! Nusprendžiau pasivaikščioti po mišką, paklausyti paukščių, įkvėpti oro. Ir štai sutikau nepažįstamąjį. Jį buvau pastebėjusi valgykloje. Man labai nepatiko tas smulkaus ūgio, drąsių akių vyriškis – žemas, galva lyg per žemai, man buvo nejauku. Tačiau jis buvo tvarkingai apsirengęs, švariai nusiskutęs, kas vakarą valgykloje man pagarbiai linktelėdavo. Aš mandagiai atsakydavau. Kartą jis prisėdo prie mano staliuko, – Liūdnai čia sėdite, ponia, – kreipėsi aksominiu balsu. – Ne, – atsakiau susikausčiusi. – Neapsimetinėkite. Iš akių matyti, kad jums sunku. Gal galiu kuo pagelbėti? – Atspėjote. Gedžiu vyro. Kiti klausimai? – nušluosčiau rankas servetėle ir atsistojau – pokalbio nenorėjau tęsti. – Atleiskite, nežinojau. Užjaučiu. Bet vis tiek, gal leiskite susipažinti – aš Valentinas, – labai skubėjo jis. Matėsi, kad Valentinas bijo mane prarasti. – Marina, – nenoriai tariau ir pasitraukiau. Nuo to laiko Valentinas kas vakarą sėsdavo prie mano staliuko ir dovanodavo man varpelių puokštelę. Tų gėlių čia pilna, bet buvo malonu. Plėtoti santykių neketinau. Valentinas nesitraukė. Jis prisijungdavo prie mano vakarinių pasivaikščiojimų. Avalynę avėdavau be kulniukų, kad neatrodyčiau aukštesnė. Valentinui tai nerūpėjo – nei dėl ūgio, nei dėl blizgančios plikės. Jis traukė moteris balsu. Toks tembras – dar niekur negirdėjau – užburiantis. Atrodo, papuoliau į jo sumaniai spendžiamus tinklus. Jau vaikštinėjome vakarais po šokius, važinėjome į miestą vaisių… Kavalierius kelis kartus viliojo į savo kambarį, bet aš likau tvirta, kaip kareivis alavinė kojelė. Galiausiai Valentinas tarė: – Marina, rytoj išvykstu. Užeisi pas mane… bent arbatos puodeliui? – Pagalvosiu, – neapibrėžtai pasakiau. Atėjo paskutinis vakaras. Nusprendžiau Valentinos neįžeisti… Žinojau, kuo viskas baigsis – atėjau. Stalas papuoštas, vaišės, net šampanas. – Pradėkime, Maružele? Rytoj išsiskiriam… Palik adresą – būtinai atvažiuosiu, – kiek liūdnai pasakė Valentinas. – Pamirši antrą dieną, žinau jus, vyrus. Tai už ką geriame, Valiau? – O tu nesupratai? Už meilę, Marina, už meilę! – kilstelėjo taurę. …Rytą pabudom apsikabinę. Dieve, kodėl taip ilgai sprendžiau, kaip sudėtingą lygčių sistemą, visą šią pamainą? Kodėl neišdrįsau anksčiau? Vienu žodžiu, įsimylėjau kaip paauglė. O šiandien jau kraunu lagaminą ir išvykstu. …Atsisveikinau su Vika – ji verkė. – Kas nutiko, Vikute? – Aš nėščia, Marina. Nežinau, nuo ko… – Tas renginių vedėjas pridirbo? – Nežinau. Dar su kitu susipažinau… Jis iš gretimo poilsio namo. Vedęs… – Vika, paskambink tėvams – tegu atvažiuoja. Kol kas eime pas sanatorijos direktorių. Gal ką nors išsiaiškinsim. Vika išbėgo ašarota. Jaunas žmogus – visko patirsi… Susiėjau daiktus. Nenorėjau išvažiuoti. Viskas tapo sava. Ypač Valentinas… …Atvažiavo autobusas. Valentinas su varpelių puokšte atėjo mane palydėti. Apkabinau stipriai, apsiašarojus. Viskas. Trumpa meilės istorija baigėsi. Širdį suspaudė. Atrodė – jei tik pašauktų, metusi viską grįžčiau pas jį… …Su Valentinu gyvenome skirtinguose miestuose. Susisiekti galima tik laiškais. Ir štai gaunu laišką – nuo Valio žmonos! Neva viską žino, bet nieko man neišeis, nes jai trisdešimt, o man – keturiasdešimt. Nerašiau nieko atgal. Kam? …Po pusės metų netikėtai pasirodė Valentinas. Sūnūs labai nustebo, bet taktiškai patylėjo. – Valentinas? Pro šalį ar kaip? – nustebau. (Norėjau išgirsti: „Atvykau visam laikui.“) – O kaip pats manai, Maruže? Nepaginsi? – kukliai, stovėdamas prie durų, pasakė Valentinas. Sūnūs išėjo į savo kambarį. – Eik, kuo dėkingas? Atvežei žmonos laišką? – ironizavau. – Atleisk, Maruže. Rašiau tau laišką, žmona rado… Pripažįstu, kaltas. Išsiskyrėme. – Valentinai, nežinojau, kad tu… vedęs buvai. Niekas nebūtų nutikę, patikėk. Ir kas toliau? – Marina, gal tu už manęs ištekėsi? – netikėtai pasiūlė Valentinas. – Nežinau… Turiu vaikus, pats matai… Kaip priims tavo dukrą? Skubėti nenoriu, – abejojau, bet širdyje džiaugiausi. – Vaikai – šaunu. Ir aš turiu dešimtmetę dukrą, – nustebino Valentinas. – Ką, dukrą? Palikai ją? – Baik, Maruže, kaip galima – pasiimsiu Alyną pas mus. Jos mamai sunku, išgers kartais. Gyvensime draugiška šeima, – suglumino mane „jaunikis“. – Palauk, Valiau, kokia dar draugiška šeima? Net nepažįstu tavo dukros, o jau mama tampu. Greitini įvykius. Duok laiko. Pasikalbėsiu su vaikais. Ateik, pavaišinsiu, “jaunikis su priedu” – nusišypsodama pasakiau. Iš tikrųjų draugiška šeima netapome. Buvome ir pykčių, ir išėjimų… Skirtingi charakteriai, nevisi moka nusileisti. …Laikas lekia. Mano vyresnysis sūnus Andrius susituokė su Alyna (Valentino dukra). Abu nusigręžė nuo manęs ir Valentino – priekaištavo: esą nereikėjo griauti šeimų, Valentinas neturėjo palikti geriančios žmonos, o aš – likusi našle – ištekėti. Andrius su Alyna išdidžiai išėjo gyventi atskirai. Aš ir Valentinas tik pečiais gūžtelėjome – ir toliau mylėjome vienas kitą. …Praėjo metai. „Paklydę vaikai” negrįžo. Alyna Valentui paskambindavo tik per gimtadienį. …Po trejų metų vaikai pasikvietė mus į svečius. Nusistebėjome, bet nuėjome. Pasirodo, Alynai ir Andriui gimė sūnus. Tai buvo mūsų abiejų su Valentinu anūkas. Laimės akimirkos! Prie šventinio stalo vaikai prašė atleidimo: gyvenimas visoks, svarbu mokėti atleisti ir vertinti tėvus. Jie padovanojo gyvenimą. Todėl sūnų pavadino Miroslavu – tebus šeimoje taika. Štai ir mūsų su Valentinu atgimusi laimė…

Vyriški, baikite sekioti mane iš paskos! Juk sakiau, kad nešioju gedulą po vyro mirties. Nesuverkite manęs!

Uncategorized

022

– Eik lauk! – sušuko Bronius. – Ką tu, sūneli… – uošvienė pradėjo stotis, įsikibusi į stalo kraštą. – Aš tau ne sūnelis! – Bronius griebė jos rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad net tavo kvapo čia nebūtų! Bronius niekada taip neklykaudavo. Marija sudrebėjo – per šešerius metus ji dar to negirdėjo. Uošvienė dar bandė prie stalo prilaikyti save: – Ką tu, sūneli… – sunkiai kilnojosi. – Aš tau ne sūnus! – Bronius pagriebė rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad net tavo šešėlio čia daugiau nebūtų! …Anutė miegojo, išskėtusi rankeles kaip jūros žvaigždutė. Marija užklojo ją, mintyse dėkodama likimui – tiek metų svajojo, tiek jėgų atidavė, kad taptų mama. Vyras parėjo iš naktinės pamainos – Masha suprato pagal slopų garsą koridoriuje. Bronius nusiavė batus, pavargęs, akivaizdžiai sulysęs – dirbo kaip jautis, kad kuo greičiau išsimokėtų paskolas už dirbtinį apvaisinimą. – Miega? – paklausė jis tyliai. – Miega. Pavalgė, tuoj užsnūdo. Bronius apkabino Mariją, įsikniaubė į jos kaklą – retai kalbėdavo apie meilę, bet ji žinojo: dėkingas iki beprotybės. Už tai, kad liko, kad nekeitė jo į sveikesnį, už motinystę. Šešiolikos Bronius persirgo „kiaulyte“ ant kojų – gėdijosi pasakyti mamai, kad ten viskas ištinę. Kai pagaliau pripažino – jau buvo per vėlu. Komplikacijos nulėmė beveik absoliučią nevaisingumą. – Mama skambino, – sumurmėjo Bronius nesitraukdamas. Marija įsitempė. – Ko nori ponia Aldona? – Atvažiuoja. Pietūs. Sakė, pyragų prikepusi, pasiilgo. Marija atsiduso ir atsikabino nuo vyro. – Gal nereikia, Broniuk?.. Praeitą kartą su savo patarimais dėl sodos mane iki isterijos privedė. – Marija, juk… Ji nori pamatyti Anutę. Metai praėjo, o nuotraukoje tik matė. Visgi močiutė. – Močiutė, – liūdnai šyptelėjo Marija. – Kuri mūsų dukrą „išperėta“ vadina. Anutę įsivaikino prieš metus. Sveikų naujagimių eilės – tokios, kad belaukiant galima pražilti. Padėjo pažįstami, storas vokas „reikmėms skyriui“ ir sumani akušerė. Mergytė buvo gimusi labai jaunai, išsigandusiai šešiolikmetei moksleivei. Marija puikiai prisiminė tą dieną: mažas, 3200 sveriantis ryšulėlis ir mėlynas žvilgsnis. – Gerai, – Marija atsiduso. – Tegul atvažiuoja. Ištversim. Bet jei vėl pradės… – Nepradės, pažadu, – ramino Bronius. Uošvienė įžengė pietų metu. Aldona garsiai įžengė į butą, užpildė visą erdvę. Didelė, garsi, kaimietiškai tvirta – sustabdytų ir arklį, ir trobos stogą nuimtų, ir protus priverstų judėti. – Dievulėliau! – šaukė nuo durų, statydama margą krepšį. – Kelionė – siaubas! Elektriniame vilkinimas, metro – grūstis! – Kodėl taip aukštai gyvenat? Liftas ūžia, drebina, galvojau, kad gyvybę atiduosiu! – Laba diena, mama, – Bronius pabučiavo ją į skruostą. – Pereik, nusiplauk rankas. Aldona nusimetė paltą, pasirodė rytietiška suknelė, aptempianti jos galingus pečius, ir iškart įsistebeilijo į Mariją. Ateina, apžiūri nuo galvos iki kojų, kaip arklį turgui. – Laba diena, Aldona, – šyptelėjo Marija. – Sveika, sveika, – sumurmėjo Aldona. – Kažkokia tu, Marija, peršviečiama pasidarius. Tik kaulai styros. Už ką vyrui laikytis? O Bronius mano sublogęs. Neduodi jam valgyt? Pati salotomis gyveni ir vyrą badu marinį? – Bronius puikiai maitinamas, – atkirto Marija, jaučia, kaip skruostai dega. – Sėskitės prie stalo. Virtuvėje Aldona iškart ėmė dėlioti krepšį – iš gilumos ištraukė dėžutes su pyragais, stiklainį agurkų, gabalą lašinių. – Štai, valgykit. Mieste vien chemija. Plastiką kramtot. Sėdo prie stalo, sunkiai pasiramstė alkūnėmis. – Tai pasakokit. Kaip gyvenat? Paskolas už tuos „eksperimentus“ užbaigėt? Marija suspaudė šakutę. Eksperimentai! Taip ji vadino šešerius metus skausmo, vilties ir nevilties. – Beveik užbaigėm, mama, – sumurmėjo Bronius, dėdamasis salotų. – Nekalbėkim apie pinigus. – O tai apie ką? Apie orą? Mūsų kaime, pas Kęstutį, brolį – trečia gimė. Mergytė stipri, gražuolė! Keturi kilogramai! O Tatjana, sesuo, dvynius nešioja. Va, čia tai giminė! Mūsų giminė, Broniuk, stipri. Vaisinga. – reikšmingai žvilgtelėjo į Mariją. – Jei tik genų negadintume… Marija nuleido šakutę. – Aldona, apie tai kalbėjom šimtą kartų. Ne manyje bėda. Yra gydytojų išvados. – Ai, baik! – numojo Aldona. – Popierius tie rašo, kad pinigus imtų. Kiaulytė… Irgi man! Mūsų kaime pusė vyrų ja persirgo, visi – septyni vaikai. – Tai tau, Broniuk, žmona makaronus ant ausų kabina, kad savo bėdą paslėptų. – Mama! – Bronius trenkė delnu į stalą. – Gana! Aldona teatrališkai griebėsi už širdies. – Ant motinos nešauk! Penkis vaikino, žinau, kaip gyvenimas sukasi! Matai – ji siaura visur, klubai vaikiški! Iš kur ten vaikų imtis? Nevaisingumas! – Esam laimingi, mama, – tyliai atsiduso Bronius. – Turim dukrelę Anutę. – Dukrą… – nušiurino Aldona. – Parodykit bent! Nuėjo į vaikų kambarį. Anutė jau buvo prabudusi ir sėdėjo lovytėje, maigydama pliušinį meškiuką. Nepasimaniusi, ją pamatė svetima teta, bet neverkė. Ramus būdas, stebėtinai. Aldona priėjo prie lovytės. Marija stovėjo šalia, pasiruošusi bet kurią akimirką išplėšti vaiką – iš uošvienės galima visko tikėtis. Ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mergytę, primerkusi akis. Tada ištiesė ranką, palietė pūkščią žanduką. Anutė pasitraukė. – Tai į ką ji tokia? – nepatikliai paklausė Aldona. – Akys juodos! Mūsų giminėje visų šviesios. – Akys mėlynos, – pataisė Marija. – Tamsiai mėlynos. – O nosis? Bulve. Tau, Marija, nosis smaili, Bronio tiesus. O čia… Atsitiesė, nukratė rankas, tarsi susitepusi. – Svetima giminė, svetima ir liks! Grįžo į virtuvę. Bronius įsipylė vandens, rankos drebėjo. – Mama, paklausyk, – pratarė švelniai. – Mes mylim Anutę! Ji mūsų! Ir pagal dokumentus, ir iš širdies – iš visko. – Dar bandysim patys. Gydytojai sako, šansų yra, nors mažai. Bet net jei nepavyks – jau turim šeimą. Aldona suspaudė lūpas. Viduje virė. Penkių vaikų motina, dvylikos anūkų močiutė, jai fiziškai skaudu matyti, kaip sūnus – jos kraujas – veltui eikvoja jėgas „svetimai“. – Nedurnas tu, Broniuk, – iškvėpė pagaliau. – Nedurnas. Tau trisdešimt penkeri. Vyras pačiame jėgų žydėjime, o čia – su svetima tuštukė vaikiuką žaidi! – Nepavadink jos taip! – šūktelėjo Marija. – O kaip vadint? – Aldona pasisuko visu kūnu. – Princesse? – Patylėtum, mieloji! Pati negali gimdyti, vyrą suerzino. Kyšį davėt… Nusipirkot kaip kačiuką turguje! – Tai mūsų vaikas! – Vaikas – tai kai savas! Kai naktimis nemiegi, kai toksikozė, kai gimdai skaudėdama! O šita… – numojo link vaikų kambario. – Žaidimas „dukros ir mamos“. Paėmėt jau paruoštą. Iš kokios nepilnametės atplėštos. Galiosit, kad genų niekas neištrins! Užaugs – pamatysit dangų su deimantais… Į blogą nueis! Kaip motina! Grąžinkit ją, kol nevėlu! Marija matė – Bronio vyzdžiai išsiplėtė. Bronius lėtai atsistojo. – Lauk, – pasakė tyliai. Aldona nustebo. – Ką? – Eik lauk iš čia! – sugriaudėjo Bronius. Marija sudrebėjo – dar niekad nematė, kad vyras taip rėktų. – Ką, sūneli… – Aldona pradėjo stotis, įsikibusi į stalo kraštą. – Aš tau ne sūnus! – Bronius pagriebė jos rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad net tavo kvapo čia nebūtų! Grąžint vaiką? Tu žmogų su daiktu sumaišei? Ji mano dukra! Mano! O tu… Užduso. – Tu pabaisa, o ne motina! Važiuok į savo kaimą ir skaičiuok tuos „grynakraujus“. Pas mus nebelįsk! Niekad! Iš vaikų kambario pasigirdo verkimas. Marija puolė prie durų, bet sustojo, matydama, kaip uošvienės veidas keičiasi. Raudoną spalvą pakeitė pilka ir lietuviška. Aldona atvėrė burną – trūko oro, ranka stipriai suspaudė suknelę ties širdimi. – Broni… dega… dega… Ir puolė ant šono, su triukšmu stumtelėjusi kėdę. Triukšmas susipynė su vaiko verksmu. Marija iškvietė greitąją. Bronius klaupėsi prie motinos, drebėdamas atrišinėjo apykaklę. – Mama, kas tau? Mama, kvėpuok! Aldona švokštė. Greitoji atvyko greitai. Felčeris vos įėjęs sušuko: – Infarktas. Platus. Neštuvus! Greitai! Kai gydytojai išsinešė, Bronius atsisėdo koridoriuje, atsirėmė į sieną. Žiūrėjo į paliktą motinos skarelę. – Aš ją privedžiau prie to? – ištarė. Marija atsisėdo šalia, paėmė jo šaltą ranką. – Ne. Ji pati. Su savo pykčiu. – Ji juk motina, Marija. – Ji siūlė išmesti mūsų dukrą kaip brokuotą daiktą. Broniau, atsibusk! Tu ginei savo šeimą! Po valandos Bronio kišenėj pradėjo vibruoti telefonas. Skambino sesuo – Tatjana. Vėliau brolis – Kęstutis. Bronius nekėlė ragelio. Galiausiai SMS iš tetos: – Mama reanimacijoje. Gydytojai sako, šansų nedaug. Privedei, išgama? Kad tau tuščia būtų. Prakeikiam visa giminė! Net nesirodyk! – Viskas. Nebeturiu šeimos. Marija apkabino jį per pečius, jausdama, kaip kūnas virpa. – Turi – stipriai tarė ji. – Turi mane. Turi Anutę. Mes tavo tikroji šeima. Ta, kuri niekad neišduos. Ji atsistojo ir patraukė Bronį. – Einam. Anutę reikia pamaitinti. Ji išsigando. Vakare sėdėjo virtuvėje. Dukra, nurimusi, žaidė su kaladėlėmis prie kojų. Bronius žiūrėjo į ją – tarsi matytų pirmąsyk. – Žinai, – staiga ištarė, – mama viename buvo teisi. Marija įsitempė. – Kame? – Genų pirštu neištrinsi. Bet genai – ne tik akių spalva ar nosies forma. Tai gebėjimas mylėti. Motina penki vaikai, o meilės joje… kaip akmenyje. Gal aš įvaikintas? Juk mokiu mylėti… Taip, mažyle? Pakelė dukrą ant rankų. Ji griebė jį už nosies ir nusijuokė. – Tėte! – aiškiai pasakė ji pirmą kartą. Bronius sustingo. Visą dieną sulaikytos ašaros ėmė riedėti skruostais. – Tėte, – pakartojo jis. – Taip, mažyle. Aš tėtis. Ir niekam tavęs neatiduosiu. Mama atsigauna, bet Bronius daugiau nebendrauja – giminaičiams tapo priešas numeris vienas. Marija gal ir drovisi tai prisipažinti, bet džiaugiasi – taip lengviau be nuolatinių priekaištų ir užgauliojimų. Kam tokie giminaičiai? Ir be jų gerai… Ką manote apie motinos monologą? Rašykite savo nuomonę komentaruose, spauskite „patinka“!

Išeik! sušuko Borisas. Kas, sūneli… anyta pradėjo stotis, įsikibusi į stalo kraštą. Aš tau ne sūnus!

Uncategorized

027

Niekada nesiskolinau svetimo: Martos pavydas, Nastės širdies stiprybė ir ilgai slėptos klasės paslaptys, tapusios lemties išbandymu lietuviškoje šeimoje

Svetimo nenorėjau nė karto Dar mokykloje būdama Milda su panieka žiūrėjo į Jovitą, nors slapčia jai ir pavydėjo.

Uncategorized

055

Oliuk, dukryte, labai tavęs prašau, – mama pritūpė šalia Olės, – mums reikia kurį laiką pagyventi čia, pamatysi, greitai viskas baigsis ir vėl grįšime į miestą Olė tyliai žvelgė į mamą. – Olyte, ar girdi mane? Supranti? – Mama švelniai sukrėtė Oles ranką. – Girdžiu, mamyte… – Tai kodėl tyli? – Mama nerimavo, Olė tai matė. – Aš nemokėjau tylėti, mamyte, tik galvojau. – Galvojai? Pažiūrėk, kiek čia knygų, Olyt… Kaip aš vaikystėje jas mėgau… – Mamyte… ilgai čia liksime gyventi? – Nežinau, saulyte, dabar tiesiog turime pagyventi čia. Olė viską suprato, kas atsitiko jų šeimai. Mama veltui manė, kad Olė maža ir nieko nesupranta. – Olyte, teta Katė pas tave užsuks, aš iš ryto išvyksiu į darbą, vakare grįšiu namo. O savaitgaliais būsime kartu, eisime prie ežero maudytis… Mama užsidengė veidą rankomis. – Atleisk, atleisk man… – Mamyte, neverk, nereikia. Aš žinau, kad tėtis mus paliko, žinau, kad turime išgyventi, ir tu nusprendei, jog geriausia išsikelti į močiutės namelį ir butą išnuomoti svetimiems. – Viską žinau, mamyte… Pažadu būti stropi, lauksiu tavęs ir skaitysiu knygeles, o dar teta Katė manimi pasirūpins. – Mes susitvarkysime, mamyte… O rudenį eisiu į mokyklą. Mama, ar čia yra mokykla? – Nėra, dukrele, čia kažkada buvo mokykla, bet dabar – ne. Tačiau rudenį, pažadu, sugrįšime atgal į butą. Čia gyvensime laikinai, kol rasiu tinkamą darbą. – Butą išnuomojau iki rugpjūčio, dar pasidarysim remontą, ir vėl pradėsime naują gyvenimą. Viskas bus gerai, dukrele… – Aš žinau, mamyte… Tą vakarą mama su Ole ilgai sėdėjo ant laiptų prie jų mažo namelio, ir mama pasakojo apie savo vaikystę, apie gerą močiutę. – Mama, ar tu turėjai… mamą? – Turėjau, – atsiduso mama, – ji ir dabar yra, bet… jai aš nebereikalinga. – Kaip tai? Kaip gali būti nebereikalinga? – Štai taip, mažute. Atsiradau anksti, su tėčiu jiems nesisekė, jis išvažiavo į kitą miestą, ten susikūrė naują šeimą. Mama kiek pabuvusi, mane atvežė močiutei Sonatai. O pati išvažiavo į miestą laimės ieškoti… – Ir… ar rado tą laimę? – Rado, dukryte, o apie mane pamiršo. Ištekėjo, turi dar du vaikus, o aš… tik su gimtadieniu pasveikindavo, kartais su kokia švente. – Žinai, prisimenu, atvažiuodavo, kai kuris nors vaikas susirgdavo, atveždavo į kaimą, dėl gamtos, dėl gryno oro… – Jiems apie mane niekada nepasakojo – jie nežinojo, kad turi sesę. – Močiutė pasakė jai, kad greit mano išleistuvės, galėtų suknelę padovanoti… Ji supyko, šaukė ant močiutės, kad širdies neturi, vaikas ligotas, o rūpi kažkokia suknelė. – „Sonata irgi tavo vaikas, kaip gali taip“, – pasipiktino močiutė. – „Stipri arklė užaugo, tegul pati užsidirba“, – nusikando per dantis. Močiutė supyko ir išvarė ją iš namų… – Mama, tu nė karto jos nepavadinai mamyte, tik „ji“… – Žinau, atleisk, dukrele… Negaliu. Man mama buvo mano močiutė Sonata. – Tave pavadino Sonata močiutės garbei, ar ne, mamyte? – Tikriausiai taip… Močiutės garbei… – O ar mylėjai močiutę, mamyte? – Ką? – Močiutę Sonatą. – Labai, labai… Kai jos neliko, atrodo, viskas užtemo… O savo mamą irgi mylėjau bei laukiau – kiekvienam gimtadieniui, kiekvienai šventei laukiau jos. Kai sirgdavau, kai buvo rugsėjo pirmoji, kai netekau močiutės… vis laukiau. – Ji neatvažiavo, nes vyro mama šventė jubiliejų… Tik vėliau atvažiavo, apsiverkė… liepė susirinkti daiktus, buvau dar nepilnametė. – Galvojau, kad priims pas save, bet ne – paliko bendrabutyje, įformino mokslus. – Pirmą Kalėdų vakarą sutikau ne su močiute. Naiviai tikėjausi, kad motina pasiims mane pas save, bet pasakė: „Atsiprašau, Sonata, pas mane pilni namai žmonių, kur tave dėsiu“. – Tada nusprendžiau grįžti namo, savo namo niekam neduosiu. – „Duok man močiutės namų raktus“, – pasakiau. – „Kam?“ – klausė ji neramiom akim. – „Tai mano namas, jei manai galinti jį savintis, klysti.“ – „Tai ir mano namas!“ – sušuko ji, – ir nutarė važiuoti į ten švęsti Naujųjų. – „Pažadu, jeigu tik pasirodysit, sugadinsiu jums šventę. Raktus!“ – Ji tada neatidavė raktų, bet ir nebereikėjo, atvykau, perlipau tvorą, mieste nusipirkau du naujus spynos komplektus. Pakviečiau kaimyną, dėdę Edmundą, pakeitė spynas. – O visos kaimynės sakė, kad gins mane už močiutės atminimą. – Tu Naujieji metų sutikti viena nenorėjai, bet užsuko draugės, linksmai praleidome vakarą… – O paskui man suėjo aštuoniolika. – Nebeprisimatai jos? – Ne… Kam? Ji neturi apie ką su manimi kalbėtis, nei aš su ja. – Mamyte… ar tu… – Ką? Ar aš galėčiau elgtis su tavimi taip pat? Nieku gyvu, girdi? Niekada! …Olė jau buvo visai suaugusi ir nebebuvo baisu. Mama išvažiavo į darbą, teta Katė du kartus užėjo. Valgė, sustvarkė, pamaitino lėlę Galę ir atsisėdo skaityti. Skaityti Olė neseniai išmoko, ir jai tai labai patiko: skaityti lėlei Galytei ir meškinui Mikui. Dienos bėgo vienodos. Iš pradžių verkė, bet, tiesą sakant, ašaros pačios varvėjo, Olė jas atgal stūmė, bet jos krito… Ne savo noru, o ašaros, nedoros. Atvažiavus mamai viskas praeidavo. Bet kartą mama negrįžo. Negrįžo ir negrįžo… Jau buvo tamsu, Olė įjungė šviesą, užtraukė užuolaidas. – Nebijokit, Gala, Mikutis, Mare, Nida ir klounas Andrius, nebūkite bailūs, – guodė Olė žaislus. Gal eiti į stotį sutikti mamą, – galvojo Olė. Bet gerai kelio neatsiminė – gal pro šalį praeitų. Stūmė nuo savęs blogas mintis, ne, mama taip su ja nepadarys. Ne, ne… Juk Olė neturi močiutės Sonatos, pas ką pasiliktų? Olė įsivaizdavo, kaip mama vėl išteka, atsiranda kiti vaikai, apie Olę ji visai pamiršta. O Olė viena tame namelyje… Dėl savęs prisiglaudė ir pravirko. Pradėjo dusti, ašaros byrėjo, akys degė, gerklė kimso, rėkė ant taburetės prie lango, kol užmigo. Išgirdo triukšmą verandoje – gal… pelės, o gal ta, tetos mama, močiutė Zita, kurios niekada nematė – ir atvažiuos atimti jų namelio? Išvarys Olę į lauką. Olė tyliai susigūžė. Staiga durys atsivėrė, įsižiebė šviesa. – Mama! – Olė pašoko, kėdutė parvirto, – mamyte, mano mamyte! – Mano vaikeli, Olyte, mergyte mano… atleisk, atleisk… pavėlavau į paskutinį traukinį, nuėjau iki kaimyninės stoties pėsčiomis. – Mamyte, baisu buvo? – Labai, Olyte, labai bijojau dėl tavęs! Verkiau, prašiau tavęs neverkti, ir pati verkiau… Visus vilkus išgąsdinau, – juokėsi ir verkė mama. – Bijojau, kad pagalvosi, jog tave palikau. Tada… tada Olė pirmą kartą gyvenime pamelavo mamai. – Mamyte, aš taip negalvojau, žinau, kad tu niekada manęs nepaliksi ir neišduosi. Taip, melavo, nes iš tiesų taip galvojo, bet nenorėjo liūdinti mamos dar labiau. Mama su Ole namuke gyveno iki pat rugpjūčio pabaigos, o vėliau Olė išėjo į mokyklą, mama rado gerą darbą. Tėtis padavė mamą į teismą, kad leistų pasiimti Olę savaitgaliais. Mama tik šypsojosi ir sakė, kad jis pats niekada nenorėjo matyti vaiko. – Aš ir nesu draudusi, – atsakydavo mama, – tačiau jis pats nebenorėjo… Dabar Olė matosi su tėčiu savaitgaliais. Iš pradžių bėgdavo džiugiai, vėliau… – Mamyte, man atrodo, kad mano tėtis, kaip tavo mama Zita – jam manęs visai nereikia, tik kažkodėl susitinka. Nuveda į vaikų kambarį prekybos centre, pats nuolat kažkam skambina ir ginčijasi. – O aš sėdžiu ant suoliuko ir žiūriu į mažus vaikus, mamyte… nenoriu su tėčiu susitikinėti… Pasakykim jam tai? Tėtis pradėjo ginčytis, kaltinti mamą, kad nuteikinėja dukrą prieš jį. – Aš esu tėvas, – šaukė tėtis, – o tu draudi man matytis! – Tėti… aš jau nebe mažytė, kodėl vedžioji mane į tą kvailą kambarį? Ir čipsų aš nemėgstu… aš jau užaugau. – Kai tu išėjai nuo mūsų su mama ir aš likdavau viena… visai dienai, tėti, kai mama nespėjo į elektrinį, ėjo iš kitos stoties… per mišką, o už jos bėgiojo vilkai, o aš viena namie… Antrą kartą Olė pamelavo – šįsyk tėčiui. Apie vilkus. Tėtis viską išklausė ir išėjo. Bet paskui atėjo, po mėnesio… Atsiprašė ir pasakė, kad viską suprato, pasikvietė Olę į kiną… Tik su ja. Nuo tada Olė vėl noriai bėgdavo pas tėtį… – Sonata… ar tikrai tu tada bėgai nuo vilkų, – paklausė tėtis, kai buvo pas mamą. – Taip, – nė nemirktelėjo mama. Tėvai paskui pasišnekėjo ir… tėčiui „nuvažiavo traukinys“. Mama taip ir pasakė – jo traukinys išvažiavo. – Mamyte, – sako Olė, – jei tėčio traukinys išvažiavo, kaip jis dabar į namus sugrįš? Gal palikim pas mus? Tėtis pažvelgė į mamą. Bet mama buvo tvirta. – Pareis pėsčiomis… čia vilkų nebėra, – pasakė mama ir išlydėjo tėtį. – Mamyte… Jis norėjo grįžti, tiesa? – naktį paklausė Olė. – Taip… – Tu jam neatleisi? Mama tylėjo. – Mama, tai tavo reikalas, bet… aš jus abu myliu… – Žinau, Olyte, dukrele. – Bet tave labiau, nes tu pati drąsiausia mama pasaulyje, tu dėl manęs net vilkų nebuvai išsigandusi. …Praėjo metai. Olė jau eina tekėti. – Mamyte… turiu tau kai ką prisipažinti. – Klausau, vaikeli. – Mamyte… tada pagalvojau, kad tu mane palikai, kaip Zita… – Mano, mergyte… Kaip aš galėčiau tai padaryti… – Aš tada dar to nežinojau, mamyte… atleisk man. – Atleisk, kad tau teko taip išgyventi… Jos stovėjo apsikabinusios – mama ir dukra… jos visada kartu. Mama – visada šalia

Saule, dukryte, prašau tavęs, mama pritūpė šalia Saulės, mums čia teks šiek tiek pagyventi, netrukus