Zibainis

„Mama, kaip aš tave myliu“, – sakiau pusryčiaudama būdama 14-os, o mama nusišypsojusi atsakė: „Tuomet kitą kartą, kai grįšiu iš darbo, tiesiog nuskusk bulvių, ir aš tai pajusiu be žodžių“; „Kaip aš dievinu savo katiną“, – glaudžiau žandą prie jo šilto kailio, o tėtis pasiūlė pakeisti jam kraiką, nes vargšas nebegali sėsti į šlapią; tuomet nesupratau, kodėl tėvai mano meilę matuoja bulvėmis ar katino kraiku, tačiau tik po daugelio metų supratau, kad tikros meilės esmė – ne žodžiai, o maži kasdieniai darbai, kaip ir tada, kai mama man atveždavo į ligoninę šiltą varškę, kompotą ir ranka pieštus popierinių lėlių rūbelius, arba kai tėtis už paralyžiuotą šeimos taksą pats padarė vežimėlį, kad šuo galėtų lakstyti; mes dažnai neįvertiname šių paprastų gestų, bet būtent jie tyliai sako „aš tave myliu“, ir tik gyvenimui bėgant supranti, kaip svarbu mokėti mylėti ne žodžiais, o veiksmais – išvirtomis bulvėmis, pakeistu katino kraiku, karštu arbatos puodeliu prie kompiuterio, paglostyta galva prieš miegą ar išklausytu pasakojimu apie praleistą įvartį – nes meilė jautriausiai kalba per kiekvieną mažą rūpestingą žingsnį kasdienybėje, o žodžiai be darbų tampa pilki ir beverčiai, todėl turim nepamiršti: tikri jausmai matuojami ne kalbomis, o širdies šiluma kiekviename veiksme.

Kaip aš tave myliu, mamyte, sakau aš rytinių pusryčių metu, kai man buvo apie keturiolika. Tikrai?

Uncategorized

Barzda žilstanti, bet širdis graži: „Tu viską man melavai! Nutraukiu mūsų susirašinėjimą. Esu labai nusivylęs moterimis. Kaip galėjai taip ilgai apsimetinėti, meluoti? Norėjau tave vesti, o tu viską sugriovei. Negalima kurti šeimos gyvenimo nuo melo ir nepasitikėjimo. Sudie. Neberašyk man daugiau – neatsakysiu. Tavo buvęs džentelmenas.“ Tokį laišką gavau iš anglo. Su Konoru susirašinėjome beveik metus. Artėjo susitikimas jo mieste – Šefilde. Deja… Nepavyko. …Tuomet man buvo keturiasdešimt devyneri. Su vyru seniai išsiskyrusi. Turėjau vaikų ir anūkų. Norėjosi dar kartą pasijusti moterimi. Metai juk bėga. Vaikai turi savo rūpesčių, interesų. Negalėjau sėdėti keturiose sienose ir dėjuoti dėl praeities. Taip galima ir visai nusiristi, pradėt megzti kojines kilometrais, siuvinėti paklodes kryželiu. Mano draugės – ištekėjusios, prisirišusios prie namų, šeimos. Visus „jaunikaičius“ darbe nuodugniai apžiūrėjau – nė vienas neužkabino. Kolegės patarta, užsiregistravau pažinčių portale. Gal nieko blogo nebus… Užpildžiau ilgą anketą, apibūdinau save iš geriausios pusės, prisegiau gražią nuotrauką. Laukiau stebuklo. Pati nesiūliau save vyrams, laikiausi savo orumo. Po poros savaičių radau elektroninį laišką, vienintelį. Su jauduliu pradėjau skaityti užsienietišką žinutę, sėdėdama Biržuose. Taigi, anglas, 59 metų, verslininkas, išsiskyręs, turi du suaugusius sūnus. Nuotraukoje – elegantiškas, pasitikintis savimi džentelmenas prie prabangaus trijų aukštų namo. Siūlo pažintį. O gal vėliau santuoką? Va tau ir laimė, tik ranką ištiesk, laišką tinkamai parašyk… Iš laimės net dainavau lietuviškas dainas. Norėjosi atsakyti: „Sutinku, bėgu pas jus į Šefildą, eisim prie altoriaus, ar kaip pas jus vadinama…“ Tačiau parašiau, kad reikia gerai pagalvoti, t.y. būti neprieinamai. Atseit, daug pretendentų, visiems nespėju atsakyti. Atsiprašau, Konorai! Konoras pasirodė mandagus, taktiškas. Atsakė, kad suprantama – tokia moteris užkariavo daugelio vyrų širdis, taip pat ir jo. Po tokių komplimentų tiesiog skraidžiau. Su Konoru užsimezgė atviras, pasitikėjimu grįstas susirašinėjimas. Atrodė, jog esame skirti vienas kitam. Kodėl gimėme ir gyvename skirtingose šalyse? Konoras vadino mane „Paslaptinga Rože“, aš jį – „Savo džentelmenu“. Jau įsivaizdavau gyvenimą jo dideliame name, pokalbius rytais su mylimu vyru… Viskas klostėsi puikiai. Kuo labiau pažinome vienas kitą, tuo sielos tapo artimesnės. Savo vaikams pasakiau, jog greitai juos paliksiu, testamentu paliksiu butą, išeisiu iš darbo. Vaikai (sūnus ir duktė) grubiai bandė mane atvesti į realybę: – Mama, tavęs nepažįstam. Juk tuoj pensija, o tu – tekėsi. Joks protingas reikalas. Kam ten tu reikalinga? Tavo džentelmenui greit smėlis iš barzdos byrės, spaudimas šokinės, lakstys į tualetą septynis kartus per naktį… Nori būti anglo tarnaite ir slaugytoja? Po kiek laiko vis tiek zys kaip musė rudeniop. Neskubėk, mama, nederk anglų. Vaikų „patarimai“ man nė motais. Būsiu ponia ir viskas! Pasiruošusi kelionei pakeičiau garderobą, šukuoseną, manieras. Laukiau vizos. Ir štai gaunu iš Konoro nemalonų laišką… „Tu – ne Paslaptinga Rožė, o paprasta melagė. Nerašyk – neatsakysiu.“ Nieko nesuvokiau. Kada ir dėl ko pamelavau? Mintyse sukosi šimtai versijų. Vis dėlto parašiau Konorui. Pusmetį beprasmiškai laukiau atsakymo. Nesulaukiau. Ir kai jau visai netekau vilčių, pergalvojau, ar verta butą užrašyti vaikams, atėjo žinutė nuo „Mano džentelmeno“: – „Paslaptinga Rože“, atleisk! Ilgai gulėjau ligoninėje, atsisveikinau su gyvenimu. Buvo labai blogai ir neaišku, kas nutiks. Nenorėjau tavęs neraminti. Prašiau sūnaus Oliverio toliau susirašinėti su tavimi. Prašiau būti mandagiam. Bet jis teigė, kad tu staiga nutraukei ryšius. Kodėl? Pasveikau ir esu pasiruošęs tave, savo deivę, priimti į namus kaip žmoną.“ Perskaičiusi keletą kartų, pravirkau. Ką atsakyti – nežinojau. Aišku viena: Olyveris nenori, kad tėvas vestų. Tai Konoro sūnus be pagrindo mane apkaltino melu. Pagalvojusi apsisprendžiau – Konorui neatsakysiu. Na, tarkime, nuvažiuosiu į Šefildą. O jo Olyveris, kai kas tiks, įbers man nuodų į košę ar pripasakos tėvui nebūtų pasakų. Konoras, savaime aišku, patikės sūnumi, o ne manimi, išmes „deivę“ iš rūmų. Kam man tokie vargai? Tegul ten jie patys tvarkosi, giminės juk. …O man anūkai rudenį eis į mokyklą. Reikia juos pamokyti matematikos, skaitymo. Į sodą nuvažiuoti, pasodinti pomidorų, nupjauti žolę, palaistyti gėles… Savas kelmelis ir zuikiui mielas. Pailsėsiu nuo naujų pažinčių. Per daug jos atima energijos, o laikas negrįžtamai bėga. – Sveika, kaimyne! Nebuvau tikėjęs tave pamatyti, jau seniai nesirodei. Rūpesčiai užgriuvo ar ištekejai? – kaimynas iš sodo neleido praeiti, žiūrėjo į akis. – Sveikas, Nikolai! Žinai, pasiilgau tavęs. O gal pats nevedęs, a? Padėsi malkų skaldyti? Vakare arbatai kviečiu – tiek visko prisikaupė, patikėk, – taip apsidžiaugiau sutikusi Nikolą, gal net ant kaklo pulčiau. – Ką tu, Angele? Kaip galėčiau vesti, jei nuotaka metus nesirodė? – kaimynas šmaikščiai žvilgtelėjo. – Kaip tai suprasti? – Puikiai supratau, bet leido pasiflieruoti. – Tekėk už manęs, Angele. Kam mums vienas kitą dar apžiūrinėti… Jau šimtą metų pažįstami… Kaip sakoma, senas medis braška, bet gyvena. Štai ir viskas – mano mylimasis turi žilstančią barzdą, bet gražią sielą. …Su Nikolajumi mes jau septinti metai laimingi santuokoje…

BARZDA PILKA, BET SIELA GRAŽI Tu mane visą laiką apgaudinėjai! Nustoju su tavimi susirašinėti.

Uncategorized

Išeik ir nebegrįžk: su ašaromis akyse prašė Mykolas, glostydamas ištikimąją Bertą ir atverdamas kiemo vartelius – Šunelė nesuprato, kodėl ji atstumiama, bet berniukas žinojo: jeigu ji pasiliks, girto tėvo įniršis pražudys geriausią draugę… Istorija apie meilę, išdavystę ir ištikimybę Lietuvos kaimo šeimoje, kur likimo blaškomas šuo laukia stebuklo net septynis metus, kad vėl surastų savo žmogų.

Išeik ir nesugrįžk Išeik, girdi? ašarodamas tyliai kartojo Mykolas. Išeik ir daugiau niekada nebegrįžk.

Uncategorized

023

Julija prigulėjo ant sofos ir graudžiai verkė. Vyras prieš kelis mėnesius prisipažino, kad turi kitą moterį. Ir ji laukiasi vaiko. — Julie, atleisk, bet du metus mes gyvenome be vaikų. Tai ilgas laikas. Aš jau beveik savimi nustojau tikėti, — neramiai aiškino Gintaras, — o dabar… na, manoji… nėščia… — Meilužė, — tyliai patikslino Julija. — Nežinau, vadink, kaip nori. Po poros mėnesių jau gims vaikas. Atsiprašau. Julija nesiteiravo, kodėl Gintaras tiek ilgai delsė. Kodėl tik prieš du mėnesius iki gimdymo ir pačią Naujųjų metų išvakarę palieka ją vieną. Ir štai vargšė moteris, net neišsirengusi nuo vakaro, visiškai morališkai palūžusi ir išverkusi visas ašaras, guli ant sofos. Netikėtai jai prisiminė tolima vaikystės Nauji metai. Tąkart Julija mokėsi penktoje klasėje. Po pamokų su mergaitėmis užbėgo į komisą. Ten jos dažnai užeidavo, mat tas ypatingas parduotuvės aromatas atrodė kaip stebuklų kampelis. Drabužiai ir batai jų nedomino. Užtat suvenyrai, žaislai, papuošalai – labai. Tą dieną Julija iškart pamatė tą nuostabią dėžutę – dangiškai mėlynos spalvos, su auksine inkrustacija. Ji sužavėta negalėjo atitraukti akių. Kai pardavėjas atidarė dangtelį, o iš stebuklingos dėžutės užliejo muzika ir ant tamsaus aksomo pasirodė balerina su akinamai balta suknele, Julija sustingo lyg užhipnotizuota. Pardavėjas dar atidarė slaptą stalčiuką, kuriame galėjai laikyti papuošalus. Draugės Neringa ir Ingrida tuoj prisistatė, pradėjo aikčioti: — Oho! Kokia graži! Fantastika! Neringa tuoj pat paklausė: — Kiek kainuoja? Pardavėjas, maloniai šypsodamasis, ištarė mergaitėms visiškai nepasiekiamą sumą – penkis rublius. „Man niekada nepavyks tiek sutaupyti“, — pagalvojo Julija. Ir iš tiesų, juk tais laikais vaikai į mokyklą gaudavo vos keliasdešimt kapeikų – tiek užtekdavo pavalgyti. Galėjai ir mamai sumeluoti, kad eini į kiną – tada gaudavai penkiasdešimt kapeikų. Ech, tėvelis – komandiruotėje, dar savaitė iki jo grįžimo. Jis tikrai būtų nupirkęs. O mamai prašyti buvo beprasmiška. Jau girdėjo mamos balsą galvoje: „Ką sugalvojai! Balerina už penkis rublius. Geriau tris kilogramus mėsos nupirksiu ar vištienos – visą savaitę kotletų valgysim“. Ne, mamai geriau nė neminėti apie tą dėžutę. Reikia laukti tėčio. Nuo tos dienos Julija kasdien užsukdavo į komisą – tik pažiūrėti į baleriną. Pardavėjas, geras žmogus, pamatęs mergaitę, įsukdavo muziką – balerina pradėdavo šokti. Per šešias dienas Julija įsidėmėjo kiekvieną detalę: patrintą kampelį, įskilusį kraštą, balerinos trūko vieno batelio, o ant suknelės – mažytė dėmė. Tačiau Julija taip įdėmiai stebėjo, kad pastebėjo viską. Vos grįžus tėčiui, ji nutempė jį į komisą. — Nupirko, — liūdnai pranešė pardavėjas. – Tik prieš kelias valandas. Nesuspėjote, — užjautė jis. Ašaros karštai užplūdo, Julija pravirko nesivaržydama. — Jules, Jules, kodėl verki? Nepverk. Ar nori torto? Dabar pat nupirksiu. Kaip mėgsti – triušienis! Julija linktelėjo. Ji dievino triušienį, ypač šokoladinius grybukus ant viršaus. Tačiau pravirkusi nesustojo – dėl balerinos buvo labai apmaudu. Kitą dieną Inga į mokyklą atsinešė tą stebuklingą dėžutę. Julija ją pamačiusi, vėl pajuto užliejantį nuoskaudos skausmą. Inga užvedė muziką ir balerina vėl pradėjo šokti. Visa klasė nutilusi gėrėjosi suvenyru. Patenkinta Inga pareiškė: — Vakar man močiutė nupirko. Ji iš kaimo atvyko Naujiems metams, o aš ją iškart į komisą nusitempiau. Visą savaitę buvau įsimylėjusi tą stebuklingą dėžutę. — Ir aš, — kiek įsižeidusi patvirtino Neringa. Julija nebeišlaikė – pravirko. Petras Ramanauskas paklausė: — Julija, kodėl verki? — Niekas, — sušuko Julija ir išbėgo iš klasės, stumtelėjusi Petrą. Visi žinojo, kad Petras buvo ją įsimylėjęs. Merginos jai pavydėjo, bet jai Petras nerūpėjo. Julija stovėjo prie lango, prispaudusi kaktą prie šalto stiklo. — Julie, aš tau surasiu tokią pačią. Nepverk, — priėjęs iš už nugaros tarė Ramanauskas. — Kur tu tokią rasi? — su panieka atkirto Julija. — Durniau, — apskųsdama berniuką, išlėkė laukan. „Ai, ir Petrą nuskriaudžiau“, — dar labiau pravirko lauke. Lauke spaudė stiprus šaltis, o Julija lengvai apsirengusi praleido kieme pusvalandį, todėl susirgo. Ramanauskas aplankė, kai Julija neatėjo į mokyklą: — Julie, dar neradau balerinos, — pasakė, — bet surasiu. Pažadu. — Durniau tu, Petrai. Kur tu ją rasi? Ji juk iš Vokietijos. Apačioje parašyta – Made in Germany. Kur tu ją gausi? — piktai paklausė Julija. — Germany – reiškia Vokietija? — patikslino Petras. — Taip, — liūdnai patvirtino Julija. — Tuomet ten ir važiuosiu, — užtikrintai atsakė berniukas. Nuo tada draugavo kaip vaikai. Aštuntoje klasėje Petras drąsiai ją pabučiavo. Ji nesipriešino, ir nuo tada tapo pora – su apkabinimais ir bučiniais. Po dešimtos klasės Petrą iškvietė į armiją, ir – kaip tyčia – išsiuntė į Vokietiją. Petras rašė laiškus Julijai, kartais juokais užsimindavo, jog balerinos dar nerado. Bet Julija nesulaukė Petro, o iki jo demobilizacijos likus pusmečiui, sutiko Gintarą. Jis ją sužavėjo per pirmą pasimatymą, sukūrė dainą ir sugrojo gitara. Merginos širdis suminkštėjo, o po dviejų mėnesių jau tuokėsi. Petras grįžo iš armijos, sužinojęs, kad Julija jau ištekėjusi, įsidarbino norvegų laive ir išplaukė jūromis. Mieste lankėsi retai, su Julija nesusitikdavo. „““ Julija lėtai pakilo nuo sofos. Išgėrė kavos. Pastaruoju metu dažniau prisimindavo Petrą ir pastebėjo, kad labiau verkia dėl jo, nei dėl išėjusio vyro. Kur jis? Gal jau vedęs? Kalendoriuje – gruodžio 31-oji. Reikia kaip nors pasitikti Naujuosius. Draugės su šeimomis, nepatogu būti kaip balta varna. Julija nuėjo į turgų ir parduotuvę, nusipirko ką šventiško ir gamino vakarienę sau. Grįždama su pirkinių maišais laiptinėje sutiko Senį Šaltį. Pamačiusi jį, Julijos akyse vėl sublizgėjo ašaros. — Ko verki, vaikeli? — tyčia senatvišku balsu paklausė persirengęs vyras. — Šventė! O tu – ašaros. Štai tau. — Ištraukė dėžutę iš maišo, padavė jai ir dingo laiptinės tamsoje. Julija net nespėjo padėkoti. Dėžė buvo gana sunki. Virtuvėje lėtai ją atidarė. Joje – nauja mėlyna dėžutė su auksiniais ornamentais. Julija atsargiai atidarė dangtelį: suskambo muzika, o iš aksomo gelmės pasirodė balerina abiem puantais. Julija atidarė slaptą stalčiuką – ten buvo vestuvinis žiedas. Ji pribėgo prie lango. Kieme stovėjo Sėnio Šalčio figūra. Julija, net apsiauti nespėjusi, nulėkė į lauką. Pasimetusi stabtelėjo, bet Senis Šaltis atsigręžė. Jie puolė vienas kitam į glėbį. Priglaudusi veidą prie šiltų kailių, Julija sušnibždėjo: — Kvailiuk, vis dėlto radai tą dėžutę. — Taip, — tarė Petras. — Radau. Suradau Vokietijoje, juk tau pažadėjau.

2023 metų gruodžio 31 diena Sėdžiu savo kuklioje Vilniaus daugiabučio virtuvėje, žiūrėdamas į garuojantį

Uncategorized

024

Išeik ir nesugrįžk Išeik, girdi? ašarodamas tyliai kartojo Mykolas. Išeik ir daugiau niekada nebegrįžk.

Uncategorized

019

Moterų Likimai. Liubava – Oi, Liubava, Dievu tave prašau, pasiimk mano Andriuką pas save, – aimanavo Darija. – Jaučia mano širdis, kad kažkas blogo gali nutikti. Geriau išsiskyrimas, nei mano sūnaus mirtis. Liubava pasuko galvą ir pažiūrėjo į gležną Andriuką, sėdintį ant suolelio prie pečiaus ir vaikiškai tabaluojantį liaunomis kojytėmis… Kai seserys dar gyveno kartu, metai bėgo, vyresnioji Darija ištekėjo už Nikodemo ir išvyko į tolimesnį kaimą. Jaunesnioji Liubava liko su liga sergančia motina, kuri netrukus mirė. Tėvas nuo džiovos mirė dar iki dukters vestuvių. Motina abi seseris išauklėjo dorai – darbščios, geros, užjaučiančios bet kokioje bėdoje. Bet vis dėlto, nors Darija vyresnė, šeimoje Liubava buvo pagrindinė – tvirto charakterio, griežta ir puikios išvaizdos panelė. Geriausi aplinkinių kaimų vaikinai ją vesti vyko, bet visus atstūmė. Kol mama buvo gyva, vis atsidusdavo: – Oi, dukrel, paveldėjai tvirtą prosenelės būdą, bet žiūrėk, kad jos likimo nepaveldėtum. Senmerge liksi, kam tokia reikalinga senatvėje? Liubava į motinos žodžius tik šypteldavo, į ginčus nesileisdavo, pagyvenimą gerbdavo, o ir savo nuomonę turėjo. Prosenelė Liubavos buvo nepaprasta – be vyro visą gyvenimą, bet laimingai nugyveno, žmones apie žoleles ir maldas gydydavo. Juodų darbų nevykdė, žmonėms savęs nesiūlė. Kaime jos bijojo, bet ir pagarbą jautė. Tokį būdą paveldėjo ir Liubava. Gydė žolelėmis, žinojo užkeikimus. Kieno prašydavo pagalbos, tas padėdavo – ką žino, ką nežino, o pati apie tai nekalba. Išdidžiai per kaimą vaikščiojo, savo vertę žinojo. Bėdoje niekam neatsisakydavo, ypač vaikų gydyti imdavosi – kiek bijojo, tiek gerbė. – Nesuprantu tavęs, Darija, – tarė Liubava žvelgdama į Andriuką, – ko čia pergyveni, žiūrėk: berniukas sveikas, o tu jau laidotojų kvieties. – Oi, bijau, sesute, – argi negirdėjai, kas mūsų Semeniškiuose dedasi? – paklausė Darija. – Negirdėjau, – ramiai atsakė Liubava… [… ir toliau lygiai tokiu pačiu detaliu, sodriu, gyvu lietuvišku pasakojimu rutuliuosiantis siužetas, kaip originalo, lietuviški vardai, vietos, žolininkystės tradicijos, šiek tiek istorinės lietuviškos buities ir kaimo realijos, bet su išsaugota pasakojimo dvasia ir visa reikiama informacija.] TITULAS: „Moterų Likimai. Liubava – Galingos žolininkės iš Semeniškių istorija: motiniška meilė, vaikų ligos ir kovos su tamsa užkulisius atskleidžiantis pasakojimas“

Moterų likimai. Viltara – Ach, Viltara, Dievo tau maldauju, pasiimk mano Audriuką pas save, verkšleno Darata.

Uncategorized

052

Aš įrodysiu, kad galiu viena: Po vyro Mindaugo žodžių „Be tavęs puikiai išsiversiu, bet tu be manęs – niekaip!“ mano gyvenimas apsivertė – ne tik skaudu, bet ir tikras iššūkis mano orumui. Jis tikrai mano, kad esu silpna, priklausoma, kad be jo subyrėsiu? Gerai, dabar pamatys! Nuo tos dienos pasiryžau būti nebe tik priedas prie jo – ėmiausi dalinės darbo vietos, pradėjau savarankišką gyvenimą be jo „rūpesčio“. Tegul sužino, kad aš ne tik išgyvensiu – būsiu stipresnė, nei jis kada nors įsivaizdavo

Aš įrodysiu, kad galiu viską viena. Kai mano vyras Mantas mestelėjo man į veidą: Egle, aš be tavęs puikiai

Uncategorized

019

Dėdė Ant Asfalto: Vasaros Vakaro Istorija Apie Pagalbą Senoliui, Kurio Visi Išsigando, Ir Kodėl Svarbu Likti Žmonėmis Lietuvoje

Senelis Buvo šiltas vasaros vakaras. Grįžinėjau namo po treniruotės. Staiga gatvės pakraštyje pastebėjau

Uncategorized

039

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Nebegaliu pakęsti šuns kvapo! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė šunį į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa beprotiškai mylėjo savo vyrą, Igną. Jie kartu gyveno penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksą – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš pažintį su Ignu. Reksas buvo šeimos narys. Protingas, atsidavęs, viską suprasdavo be žodžių. Tačiau metai daro savo: šuniui pradėjo skaudėti kojas, jis prastai kvepėjo, kailis krito kuokštais. Ignas ilgai kentė. Bet kai Reksas neištvėrė iki pasivaikščiojimo ir paliko balą koridoriuje ant naujo laminato, kantrybė trūko. – Viskas! Pakanka! – sušuko Ignas, kišdamas seno šuns nosį į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, plaukai maiste, o dabar dar ir šlapimas! Neringa, apsispręsk: arba aš, arba tas griuvėsis! – Ignai, kur aš jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, glaudusi kaltą šunį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man vienodai! – nukirto vyras. – Jei vakare jo čia nebus – aš išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne tvarkytis po tavo blusyną! Neringa buvo silpna. Ji paniškai bijojo vienatvės. Bijodavo prarasti Igną, kuris aprūpindavo šeimą, su kuriuo jie turėjo planų atostogoms, paskolai… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksą už miesto. Šuo vos įlipo į automobilį, inkšdamas dėl skaudančių sąnarių, bet nulaižė jai ranką. Jis manė, kad jie važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji išleido jį miškelio pakrašty, maždaug dvidešimties kilometrų nuo miesto, pririšo pavadėlį prie medžio. – Atleisk man, Reksai… Atleisk… – kuždėjo ji, nedrįsdama pažiūrėti į jo ištikimas, amžiaus užlietais liūdesiu akis. Reksas nebandė bėgti. Jis tiesiog atsisėdo ir žiūrėjo į ją. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su maistu, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodėlyje ji matė, kaip šuo, pamiršęs skaudančias kojas, bando vytis ją, įtempęs pavadėlį ir pradėjo loti. Prikimusiu, pasimetusiu balsu. Tas lojimas skambėjo jos ausyse visą kelią. Namuose Neringa grįžo sugniuždyta. Akys buvo ištinusios nuo ašarų. Ignas buvo namie. Jis rinkosi daiktus. – Tu… ką tu darai? – nesuprato ji. – Aš padariau viską. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Ignas pažiūrėjo į ją šaltai ir su panieka. – Šaunuolė. Greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Žinai ją, iš buhalterijos. Mes jau pusę metų kartu. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis susvyravo. – Bet… juk sakei – šuo arba tu… Tai kam viskas?! – Aš tikrinau, – ciniškai tarė Ignas. – Norėjau pamatyti, ar bent jau turi stuburą. O tu… išdavei draugą dėl kelnių. Net baisu su tavimi gyventi. Jeigu šunį, kuris tave mylėjo dešimt metų, galėjai išmesti į mišką, mane seną išmesi į sąvartyną. Jis užsegė lagaminą. – Sudie, Neringa. Ir žinok… Reksas buvo vienintelis vyras šiuose namuose. O tu – tik išdavikė. Kai už vyro užsivėrė durys, Neringa pravirko. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuris jos nemylėjo, ji nužudė tą, kuris ją laikė deive. Ji griebė automobilio raktus ir skubėjo atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Privažiavo prie to medžio. Pavadėlis buvo perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nebebuvo. – Reksai! Reksai! Mano berniuk! – šaukė ji, bėgdama per šlapią mišką, brėždama veidą šakomis. Ji ieškojo jo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ar ieškojote aviganio? Prie greitkelio rado panašų, partrenkė sunkvežimis. Neringa atvyko atpažinti. Tai buvo jis. Reksas, matyt, perkando pavadėlį ir nuskuodė jos ieškoti. Jis bėgo namo, skaudančiomis kojomis, per skausmą ir baimę. Jis bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nespėjęs sulaukti. Neringa palaidojo Reksą. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena. Neištekėjo antrąsyk – negali pasitikėti nei žmonėmis, nei savimi. Ignas laimingas su nauja žmona ir vaiku. Jis Neringą pamiršo tarsi blogą sapną. Jam tai buvo tik „patikrinimas“, puiki priežastis išeiti gražiai, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba savanore senų šunų prieglaudoje. Plauna narvus, valo ekskrementus, gydo jų žaizdas. Ji bando išpirkti savo kaltę. Kiekvieną naktį ji sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksas žiūri į ją. Ji šaukia jį, bet jis neateina. Tik žiūri. Be pykčio. Su begaline šuns nuoskauda. O tame žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus į aklavietę. Mylintis žmogus niekada neprivers jūsų rinktis. O jei privertė – jis jau jus išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą galą, darydami didžiausią klaidą.

Pasirink: arba tavo šuo, arba aš! Nebegaliu daugiau kentėti to šunų kvapo! rėkė mano žmona.