Zibainis

Vytautas stovėjo u šviesaus, beveik besišviečiančio lango savo naujame bute, pakabintame dvidešimt antrame aukšte.

Mūsų didžiausias turtas – artimiausi žmonės. Pasakojimas apie Anna ir Pavelą, anūkų pamokas, bendrus arbatos vakarus, laimės ir skausmo akimirkas bei tikrąją lietuviškos šeimos stiprybę

Artimiausi žmonės. Pasakojimas Štai kaip kartais būna gyvenime. O juk galėjo viskas ir kitaip susiklostyti.

Uncategorized

0139

Anūko prašymas. Apysaka – Močiute, turiu tau prašymą, man labai reikia pinigų. Daug. Anūkas užsuko vakare. Iš karto matėsi, kad jis nervinasi. Paprastai jis pas Lijiją Viktoriją užbėgdavo porą kartų per savaitę – jei reikia, į parduotuvę nueidavo, šiukšles išnešdavo. Kartą net jos sofą pataisė – dar ilgai tarnaus. Visada ramus, užtikrintas. O dabar visas susijaudinęs. Lijija Viktorija visada nerimavo – aplinka pilna visokių pavojų! – Deniai, galiu pasiteirauti, kam tau tų pinigų reikia? Ir kiek gi tas „daug“? – Lijija Viktorija pajuto nerimą. Denis buvo jos vyriausiasis anūkas. Geras ir nuoširdus vaikinas. Prieš metus baigė mokyklą. Dirba, studijuoja neakivaizdžiai. Tėvai dėl jo nesiskųsdavo. Bet kam jam tiek daug pinigų? – Dar negaliu pasakyti, bet tikrai grąžinsiu, tik ne iš karto, dalimis, – Denisas kuklinosi. – Juk žinai, kad aš gyvenu iš pensijos, – Lijija Viktorija dvejojo, – tai kiek tau reikia? – Šimto tūkstančių. – O kodėl nenori kreiptis į tėvus? – Lijija Viktorija paklausė tarsi automatiškai, jau žinodama atsakymą. Denisų tėvas – žentas Lijijos Viktorijos – buvo labai griežtas. Manė, kad sūnus pats turi spręsti savo problemas pagal savo amžių ir nesikišti ten, kur nereikia. – Jie neduos, – kaip tikėjosi Lijija Viktorija, Denis patvirtino jos mintį. O gal jis į kokią bėdą pakliuvo? Jei ji duos pinigų, gal tik pablogės. O jei neduos – gal Denisui bus dar blogiau? Lijija Viktorija klausiamai įsižiūrėjo į anūką. – Močiute, negalvok nieko blogo, – Denis suprato jos žvilgsnį savaip, – grąžinsiu per tris mėnesius, pažadu! Netiki manim? Reikia turbūt duot. Net jei ir negrąžintų. Reikia gi turėti pasaulyje bent vieną žmogų, kuris visada tave palaikys. Negali jis prarasti pasitikėjimo žmonėmis. Turiu tuos pinigus „juodai dienai“. Gal tai ir yra ta diena. Juk atėjo prašyti pas mane. Apie laidotuves dar negalvoju – jei ką, palaidos. Apie gyvuosius reikia galvot. Ir artimaisiais pasitikėt! Sako, jei skolini pinigus – atsisveikink su jais. Dabartiniai jauni – visai neaiškūs. Kartais nesuprasi, kas jiems galvoje. Bet iš kitos pusės, anūkas manęs niekad nėra apgavęs! – Gerai, duosiu tau tuos pinigus. Trys mėnesiai, kaip prašai. Bet gal geriau, kad ir tėvai žinotų? – Močiute, tu žinai, kad aš tave labai myliu. Ir visada ištesiu pažadus. Bet jei negali – bandysiu imti paskolą, juk dirbu. Ryte Lijija Viktorija nuėjo į banką, paėmė reikiamą sumą ir padavė anūkui. Denisas nušvito, pabučiavo močiutę ir padėkojo: – Ačiū, močiute, tu man artimiausias žmogus. Grąžinsiu, – ir išskubėjo. Lijija Viktorija grįžo namo, įsipylė arbatos ir susimąstė. Kiek kartų gyvenime jai pačiai beviltiškai reikėjo pinigų. Ir visada atsirasdavo žmogus, kuris padėdavo. Dabar laikai kiti – visi už save. Ech, sunkūs laikai! Po savaitės Denisas užsuko labai geros nuotaikos: – Močiute, laikyk, grąžinu dalį pinigų – gavau avansą. Gal rytoj užsuksiu ne vienas? – Žinoma, ateik – iškepsiu tau mėgstamiausią pyragą su aguonomis, – šyptelėjo Lijija Viktorija. Pagalvojo, kad gerai, jei užeis. Gal viskas paaiškės. Norėjosi įsitikint, kad Denisui viskas gerai. Denis atėjo vakare. Ne vienas. Šalia stovėjo liekna mergina: – Močiute, susipažink – čia Liepa. Liepa, čia mano mylima močiutė Lijija Viktorija. Liepa mielai nusišypsojo: – Sveiki, Lijija Viktorija, ačiū jums be galo! – Užeikite, malonu susipažinti, – Lijija Viktorija atsiduso atsipalaiduodama. Mergina jai iškart patiko. Visi sėdo gerti arbatos su pyragu. – Močiute, anksčiau negalėjau tau pasakyti. Liepa labai nervinosi – jos mamai staiga pašlijo sveikata. Nėra kam padėti. O Liepa tokia prietaringa, neleido sakyt, kam tie pinigai. Bet dabar jau viskas gerai – jos mamą operavo, prognozės geros, – Denisas švelniai žiūrėjo į Liepą, – taip juk? – ir apkabino ją už rankos. – Ačiū jums, jūs labai gera, aš jums esu labai, labai dėkinga, – Liepa nusigręžė ir susigraudino. – Na viskas, Lielyte, neverk, viskas jau praeity, – Denisas pakilo, – močiute, mums laikas, palydėsiu Liepą, jau vėlu. – Sėkmės, vaikai, gero vakaro ir tegul viskas būna gerai, – Lijija Viktorija palydėjo juos kryžiuodama. Užaugo anūkas. Geras vaikinas. Matyt ir gerai, kad pasitikėjau juo. Juk svarbiausia net ne piniguose esmė – mes tapome dar artimesni. Po dviejų mėnesių Denisas grąžino viską ir papasakojo Lijijai Viktorijai: – Įsivaizduoji, gydytojas sakė, kad suspėjo. Jei tada nebūtum padėjusi – galėjo būti blogai. Ačiū, močiute. Žinai, nežinojau, kaip padėti Liepai. O dabar patikėjau, kad gyvenime visada atsiras, kas padės sunkiausią akimirką. Žinai, dėl tavęs viską padarysiu – esi pati geriausia pasaulyje! Lijija Viktorija sušvelnino Denisą, kaip vaikystėje: – Na, bėk. Užsuk su Liepa – labai lauksiu! – Žinoma, užsuksime, – Denisas apkabino močiutę. Lijija Viktorija uždarė duris ir prisiminė, kaip ir jos pačios močiutė sakydavo: „Saviems visada reikia padėti. Taip pas mus Lietuvoje buvo – kas visiems veidu, tas ir saviems nugaros neatsuk. Ir to nepamiršk.“

Močiute, turiu prašymą… man labai reikia pinigų. Daug. Vakarop pas ją užėjo anūkas. Akivaizdu buvo

Uncategorized

059

– Ar siūlai man su kūdikiu du kilometrus bėgti, kad duoną nupirkčiau? O šiaip, jau nebežinau, ar mes su Varėna tau reikalingi ar ne.

O dar man siūlai bėgioti du kilometrais su kūdikiu, kad nuvežtų duonos? Ir apskritai, aš jau nežinau

Uncategorized

050

Buvęs vyras atėjo susitaikyti su gėlėmis, bet neperžengė slenksčio

Buvęs vyras atėjo su gėlėmis, bet nepraėjo pro slenkstį. Aistė, žiūrėk, kokia spalva! Trys dienas svarstiau

Uncategorized

0151

Nėra su kuo net pasikalbėti. Pasakojimas apie mamą, dukrą ir senus prisiminimus iš Vilniaus mokyklos laikų

Mama, ką čia kalbi, kad neturi su kuo pasikalbėti? Juk tau skambinu bent du kartus per dieną, nuvargusiu

Uncategorized

048

Dėl tokios smulkmenos net neplanuoju prašyti atostogų, – tarė mama, kai pakviečiau ją į savo vestuves.

Aš prisimenu tą dieną, kai mano mama, Aušra Kazlauskaitė, iškart pasakė: Už tokią smulkmeną aš netiš

Uncategorized

020

Apvali data

23 vasario diena ne tik vyrų šventė. Manoms, pavyzdžiui, Eglei Titkovienei, tuo metu sukursis trečiadienis

Uncategorized

0536

Skambutis mano marčios telefone pakeitė mano ketinimus padėti jaunai šeimai susirasti butą

Gyvenu viena jaukiame vieno kambario bute Vilniaus centre. Vyras iškeliavo prieš penkerius metus, o iš