Dabar jau jūs turėsite savo vaiką, o jai metas grįžti atgal į vaikų namus Kada jau mano sūnus susilauks
Gulėjau ant girgždančios sulankstomos lovelės savo virtuvėje ir klausiau, kaip už sienos skamba juokas.
Kai mano dukra, Jurgita, atlepė mane prie virtuvės sienos ir šaukė: Eisi į slaugos namus!, o mano sūnus
Sostinės Vilniaus durų slenksčiu girdėjau dukterįsenelę Dainorą šaukiantį žodžius, kurie išgirdo skambėję
Savo namą pastačiau ant žemės, kuri priklausė mano anytai. Mano vyras mirė, o ji nusprendė ją parduoti
O gal ji ne mano dukra? Reikia DNR tyrimo Algirdas žiūrėjo pro langą, kol Eglė, jo žmona, kudakavo prie
– O tau prie stalo sėstis nereikia. Tavo darbas čia – mums paduoti! – pareiškė anyta.
Stovėjau prie viryklės ankstyvo ryto virtuvėje – suglamžyta pižama, susivėlusiais plaukais. Ore tvyrojo keptų skrebučių ir stiprios kavos aromatas.
Ant taburetės, greta stalo, sėdėjo mano 7-metė dukra – giliai įsikabinusi į savo piešimo albumą, kruopščiai braukdama spalvotas linijas flomasteriais.
– Vėl gamini tuos savo „dietinius batonus“? – už nugaros pasigirdo balsas.
Net sudrebėjau.
Durų tarpduryje stovėjo mano anyta – veidas lyg akmeninis, balsas, kuriam neįmanoma paprieštarauti. Chalatas, į kuodą surišti plaukai, suspaustos lūpos.
– Beje, vakar užkandau bele ką. Nei sriubos, nei normalios vakarienės! Gali išvirti kiaušinių? Tik normalių, o ne pagal tuos madingus tavo išradimus!
Išjungiau viryklę ir atidariau šaldytuvą.
Krūtinėje tarsi įsitempusi spyruoklė – pyktis, bet nurijau. Ne prie vaiko. Ir ne teritorijoje, kur kiekvienas centimetras primena: „Tu čia tik laikinai.“
– Tuoj padarysiu, – suvariau žodžius per jėgą ir atsisukau, kad nesimatytų, kaip drebina balsą.
Dukra laikėsi už flomasterių, bet šonu stebėjo močiutę – tyliai, susikausčiusi, pasiruošusi viskam.
„Kurį laiką pagyvensim pas mano mamą“
Kai vyras pasiūlė laikinai apsigyventi pas jo mamą, tai atrodė gana logiška.
– Gyvensim pas ją – vos mėnesiui, dviem. Vieta patogi, šalia darbų, greit patvirtins paskolą. Ji neprieštarauja.
Abejodama sutikau. Ne todėl, kad pykomės su anyta – laikėmės mandagiai. Tačiau žinojau:
dvi suaugusios moterys vienoje virtuvėje – tarsi minų laukas.
O mano anyta – žmogus su manija tvarkai, kontrolei ir moraliniams vertinimams.
Nelabai buvo iš ko rinktis.
Seną butą pardavėm greit, naują dar tik įrenginėjo. Trise įsikraustėm į anytos dviejų kambarių butą.
„Laikinai.“
Kontrolė tapo kasdienybe
Pirmas kelias dienas dar viskas buvo neblogai. Anyta buvo ypač mandagi: pastatė papildomą kedutę vaikui, pavaišino pyragu.
Bet jau trečią dieną prasidėjo „taisyklių laikas“.
– Mano namuose bus tvarka, – per pusryčius pasakė ji. – Keltis 8-ą, batai tik į batų dėžę, produktus – suderinti, televizorius tyliai, nes aš labai jautri garsams.
Vyras tik numojo ranka:
– Mama, čia juk trumpam. Ištversim.
Aš tyliai linktelėjau.
Bet žodis „ištversim“ pradėjo skambėti kaip nuosprendis.
Pradėjau nykti
Praėjo savaitė. Dar kita.
Režimas vis griežtėjo.
Anyta nukėlė nuo stalo vaiko piešinius:
– Trukdo.
Nuėmė languotą staltiesę, kurią pati buvau užklojusi:
– Nepraktika.
Dingę mano dribsniai lentynoje:
– Senai stovi, turbūt sugedo.
Šampūnus „perkėlė“:
– Kad nesisuktų po akimis.
Jaučiausi ne svečias, o bebalso, be teisių žmogus.
Mano maistas – „negeras“.
Mano įpročiai – „nereikalingi“.
Mano vaikas – „per daug triukšmingas“.
Vyras kartojo tą patį:
– Palauk. Čia mamos namai, ji visada tokia.
Aš… pamažu praradau save.
Po truputį neliko ramios, užtikrintos moters.
Liko tik nuolatinis prisitaikymas ir tylėjimas.
Gyvenimas pagal ne savo taisykles
Kasryt tekdavo keltis šeštą, kad spėčiau į vonią pirmoji, išvirčiau košę, paruoščiau vaiką… ir nepapulčiau anytos nemalonėn.
Vakarais gamindavau dvi vakarienes:
vieną mums,
kitą – „kaip reikia“ anytai.
Be svogūno.
Tada tik su svogūnu.
Tada tik jos puode.
Tada tik jos keptuvėje.
– Aš juk daug nereikalauju, – sakydavo su priekaištu. – Bent jau kaip žmonėms priklauso.
Diena, kai pažeminimas tapo viešas
Vieną rytą tik spėjau nuprausti veidą ir užkaisti virdulį, kai anyta įėjo į virtuvę, tarytum jos teritorijoje galioja tik jos taisyklės.
– Šiandien pas mane ateis draugės. Antrą valandą. Tu būsi namie – paruošk stalą. Agurkėlių, salotų, ką nors prie arbatos – paprastai.
„Paprastai“ pas ją reiškė, kad stalas bus kaip per šventę.
– O… nežinojau. Produktų…
– Nupirksi. Padariau tau sąrašą. Nieko sudėtingo.
Apsirengiau ir išskubėjau į parduotuvę.
Nupirkau viską: vištą, bulvių, krapų, obuolių pyragui, sausainių…
Parėjau ir be poilsio gaminau.
Antrą valandą viskas buvo paruošta:
stalas padengtas, višta iškepta, salotos – šviežios, pyragas – auksinis.
Atsibeldė trys pensininkės – tvarkingos, garbanotomis šukuosenomis, kvepiančios senoviškais kvepalais.
Jau pirmą minutę supratau – nesu „kompanijos dalis“.
Aš čia tik „aptarnaujanti“.
– Eik, prisėsk čia, šalia, – nusišypsojo anyta. – Padavinėsi mums.
– Padavinėsi? – perklausiau.
– Kas čia tokio? Mes juk jau vyresnės. O tau – nesunku.
Ir vėl aš,
su padėklu, šaukštais, duona.
„Padauk arbatėlės.“
„Duok cukraus.“
„Baigėsi salotos.“
– Višta pernelyg sausa, – burbtelėjo viena.
– Pyragas perkeptas, – pridūrė kita.
Aš sukandau dantis. Šypsojausi. Rinkau lėkštes. Piliau arbatą.
Niekas nepaklausė, ar pati noriu prisėsti.
Ar bent įkvėpti.
– Kaip gera, kai jauna šeimininkė viską atlieka! – su klastingu švelnumu tarė anyta. – Viskas ant jos pečių!
Ir tada… kažkas manyje lūžo.
Vakare pasakiau tiesą
Kai svečiai išėjo, surinkau indus, sutvarkiau likučius, išskalbiau staltiesę.
Atsisėdau ant sofos krašto, tuščiomis rankomis.
Lauke temo.
Vaikas miegojo susirietęs.
Vyras šalia, paniręs telefone.
– Klausyk… – tyliai, bet ryžtingai prabilau. – Daugiau taip negaliu.
Jis pakėlė akis, nustebęs.
– Mes gyvenam kaip svetimi. Jaučiuosi kaip tarnaitė visiems. O tu… ar matai?
Jis neatsakė.
– Tai ne namai. Tai gyvenimas, kuriame vis prisitaikau ir tyliu. Čia ir vaikas. Nenoriu daugiau mėnesių taip. Atsibodo būti patogiai, nematomai.
Jis lėtai linktelėjo.
– Supratau… Atleisk, kad nepastebėjau. Ieškosim buto. Kad ir kokį – svarbu, kad mūsų.
Ir tą pačią vakarą pradėjom paieškas.
Mūsų namai – kad ir maži
Butas buvo mažas. Šeimininkas paliko senus baldus. Linoleumas girgždėjo.
Bet kai peržengiau slenkstį… palengvėjo. Tarsi grįžo mano balsas.
– Va… pagaliau – atsiduso vyras, padėdamas krepšius.
Anyta nei žodžio. Net nebando stabdyti.
Nežinojau, ar įsižeidė, ar pagaliau suprato, kad persistengė.
Praėjo savaitė.
Rytai prasidėjo su muzika.
Vaikas piešė ant grindų.
Vyras virė kavą.
Aš stebėjau… ir šypsojausi.
Be streso.
Be skubos.
Be „ištverk“.
– Ačiū, – pasakė jis vieną rytą apkabinęs. – Kad nepatylėjai.
Pažvelgiau į akis:
– Ačiū, kad išgirdai.
Gyvenimas netapo idealus.
Bet tai jau buvo mūsų namai.
Su mūsų taisyklėmis.
Su mūsų triukšmu.
Su mūsų gyvenimu.
Ir tai buvo tikra.
❓O tu – kaip manai: jei būtum tos moters vietoje, ištvertum „laikinai“, ar išeitum jau pirmą savaitę? O tu neturėtum sėstis prie stalo. Tu turi mums padavinėti! pareiškia anyta. Stoviu prie viryklės tylioje
Mačiau, kaip mano dukterytė Aistė išmesė odinę kuprą į Labanoro ežerą ir suvežė toli. Aš prižiūrėjau
Naujoji šeima brangesnė už senąją Mama, susipažink, čia Rasa, mano sužadėtinė, nuo slenksčio pareiškė
