Zibainis

Leonidas nė karto netikėjo, kad Irena – jo dukra. Žmona Viera dirbo parduotuvėje; visi kalbėjo, kad ji dažnai užsidarydavo sandėlyje su svetimais vyrais. Todėl vyras negalėjo patikėti, kad smulkioji Irena – jo vaikas, ir dukros nemylėjo. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai namą paveldėti. Vienintelis senelis mylėjo Irutę Vaikystėje Irutė dažnai sirgdavo, buvo gležna, smulkaus ūgio. “Ne mano, nei tavo šeimoje tokių mažų nėra”, – sakydavo Leonidas. – “O šitas vaikas – vos matomas”. Ilgainiui tėvo nemalonė persidavė ir motinai. Iš tiesų Irutę mylėjo tik vienas žmogus – senelis Motiejus. Jo troba stovėjo pačiame kaimo gale, prie pat miško. Visą gyvenimą Motiejus buvo eigulys; net išėjęs į pensiją, beveik kasdien eidavo į mišką: rinko uogas, gydomąsias žoles, žiemą šerdavo žvėris. Vietiniai manė, kad jis keistas, net truputį bijojo – ką pasakydavo, tas dažnai išsipildydavo, bet vaistinių žolelių žmonės vis tiek eidavo pas jį. Žmoną Motiejus buvo palaidojęs jau seniai, o vienintelis džiaugsmas jam liko miškas ir anūkė. Kai mergaitė pradėjo lankytis mokykloje, dažniau gyvendavo pas senelį nei namuose. Motiejus pasakodavo apie žolių ir šaknų savybes, Irutei viskas lengvai sekėsi. Paklausta, kuo nori būti, vis atsakydavo: “Žmones gydysiu.” Motina aiškindavo, kad neturi pinigų dukrai mokytis, bet senelis guodė: “Aš ne vargšas – prireikus padėsiu, net karvę galima parduoti.” Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Viera retai užsukdavo pas tėvą, bet kartą netikėtai pasirodė ant jo slenksčio. Atėjo prašyti pinigų, kai sūnus Andrius mieste azartinių žaidimų pralošė daug pinigų ir buvo stipriai sumuštas – liepė bet kokia kaina rasti pinigų. “Kai prispaudė, tu atėjai? – griežtai paklausė senelis Motiejus. – Juk metų metus čia nesirodei!” Ir atsisakė padėti: “Nesiruošiu dengti Andriaus skolų – man reikia anūkės mokslams.” Viera išėjo iš proto, šaukė: “Nenoriu jūsų abiejų nei matyti, neturiu nei tėvo, nei dukters!” ir išlėkė iš namų. Kai Irena įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė cento nesuteikė – tik Motiejus padėjo, padėjo ir stipendija, nes Irena mokėsi gerai. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Jausdamas artėjančią pabaigą, pasakė, kad viską anūkei užrašė – ir namą, ir laimingą likimą. Irenai paliepė ieškoti darbo mieste, bet namelio nepamiršti: kol būste rusena žmonių dvasia – tol ir namas gyvas. “Nebijok viena čia nakvoti – šis namas tavąjį likimą sutiks”, – išpranašavo Motiejus. “Būsi laiminga, vaikeli.” Tikriausiai kažką žinojo. Išsipildė Motiejaus pranašystė Rudenį Motiejus mirė. Irena dirbo medicinos sesele rajono ligoninėje, o savaitgaliais vykdavo į senelio namus – žiemą užsikurdavo krosnį, malkų buvo paruošta daug. Savaitgalį į kaimą atvažiavo vakare; naktį užėjo pūga, ryte vėjas kiek aprimo, bet sniegas vėl krito – kelią užpustė. Ireną nustebino beldimas į duris: atidariusi rado nepažįstamą jaunuolį. “Laba diena. Gal turite kastuvą? Užklimpau prie jūsų namų savo mašiną”, – paklausė jis. “Yra prie laiptų, imkite. Gal padėti?” – pasiūlė mergina. Tačiau stambus nepažįstamas ironiškai išsišiepė: “Dar betrūktų, kad ir jūs užpustytų.” Vaikinas greitai pasinaudojo kastuvu, bet toli nenuvažiavo – vėl užstrigo. Ir vėl teko kasti: Irena pakvietė užeiti į vidų atsigerti arbatos – pūga turbūt netrukus baigsis, kelias vėl bus pravažiuojamas, čia juk netoli miestelio, mašinų važinėja nemažai. Nepazįstamasis, prisistatęs Stasu, patraukė paskui Ireną į namus. “Nebijote viena prie miško gyventi?” – paklausė. Ji paaiškino, kad savaitgaliais atvažiuojanti, o šiaip dirbanti mieste. Galvojo, kaip reikės išvažiuoti – jeigu autobusas nebeatsiras? Stas pasiūlė pavežti – jis irgi gyvena rajono centre. Irena sutiko. Po darbo į namus Irena nusprendė keliauti pėsčiomis, bet ten jos laukė staigmena: netikėtai prieš akis atsirado Stas. “Matyt, tavo žolelių arbata turi stebuklingos galios, – pajuokavo vaikinas. – Norėjau vėl tave pamatyti. O gal dar kartą arbatos išgersim?” Vestuves jie pasidaryti nenorėjo – Irena taip nusprendė. Stas iš pradžių įkalbinėjo, vėliau nuleido rankas. Užtat meilė buvo tikra. Dabar Irena žinojo: ne tik knygose rašo, kad vyrai savo žmonas ant rankų nešioja. Gimus jų pirmagimiui, gimdykloje gydytojos stebėjosi – kaip tokiai gležnai mamai gimė toks stiprus sūnus! Paklausus, kaip vadinsis sūnus, Irena išdidžiai atsakė: “Bus Motiejus – labai gero žmogaus garbei.”

2021 m. gegužės 16 d. Kartais man atrodo, kad gyvenimas tai didelė painiava, iš kurios ilgai kapanausi.

Uncategorized

Mano mama pasimatavo mano vestuvinę suknelę ir ją sugadino – atsisakė už ją sumokėti, todėl panaudojau savo slaptą ginklą

2023 m. rugsėjo 4 d. Negalvojau daug, kai mano būsima anyta nuolat dūsavo dėl mano vestuvinės suknelės

Uncategorized

Mano sūnus ilgai ieškojo tinkamos moters tapti žmona ir niekada neabejojau jo sprendimais. Galiausiai, sulaukęs 30-ies, jis sutiko Agnę – ji jam buvo tobula. Beveik kasdien girdėdavau, kokia ji miela ir graži. Mano sūnus buvo tikrai įsimylėjęs. Agnę pamėgau ir aš. Su dideliu entuziazmu jis pasakodavo apie jos privalumus tiek man, tiek savo draugams – ji jam atrodė ideali gyvenimo draugė, todėl nė kiek nedvejojęs vedė ją. Kaip mylinti mama, žinoma, palaikiau jo sprendimą. Vestuvių organizavimas buvo tikras iššūkis, bet bičiuliai padėjo puikiai. Nuotaka turėjo puikius tėvus – pradžioje visi susibendravome be jokio vargo. Pradžia buvo nuostabi, bet vėliau viskas pasikeitė. Jų santuoka pradėjo trūkinėti, vis dažniau kilo nesutarimų. Žinojau, kad tai tik pirmi santuokos metai ir viskas dar susitvarkys, bet vis tiek jaudinausi – norėjau, kad jų šeima būtų laiminga ir stipri. Vienas vakaras mane labai supykdė. Vėlų vakarą sūnus grįžo pas mane su daiktais. Pasakė, kad neturi kur gyventi, nes marti jį išvarė. Kelias dienas jis buvo pas mane, o Agnė nė karto nepasirodė bandyti susitaikyti. Šita situacija vis kartojosi. Kai marti pasakė, kad laukiasi, nusprendžiau su jais pasikalbėti. Norėjau duoti keletą patarimų, kurie gal padėtų išvengti nesusipratimų ateityje. Deja, padariau tik dar blogiau. Barnių tik daugėjo, o sūnus vis dažniau nakvodavo pas mane. Mačiau, kad jam sunku. Tai jau buvo nebe tas laimingas žmogus, kurį pažinojau – akyse matėsi nusivylimas. Negalėjau pakelti sūnaus kančios tokioje prastoje santuokoje, todėl patariau pagalvoti, ar verta taip gyventi. Galbūt gyvendamas atskirai jis būtų puikus tėtis. Taip ir įvyko – netrukus jis pateikė skyrybų prašymą teisme. Po kiek laiko Agnė atėjo prašyti pagalbos. Maldaudama prašė įtikinti sūnų atsiimti prašymą – nenorėjo sugriauti šeimos. Tačiau jau ne kartą jai sakiau pasirūpinti savo šeima. Dabar mane kaltina, kad kišuosi į jų skyrybas, o kai tai supratau, viešai apkaltino, esą kišuosi per daug. Nežinau, ar gerai padariau spaudusi sūnų skirtis. Jo žmona manęs nemėgsta ir pats sūnus vis tolsta nuo manęs. O gal jie vis dar myli vienas kitą? Gyventi atskirai blogai, bet ir kartu būti – taip pat ne išeitis.

Mano sūnus ilgai ieškojo tinkamos moters žmonai, tačiau aš niekada nesikišau į jo pasirinkimus.

Uncategorized

040

Nuėjau į restoraną pirmą kartą susitikti su savo sužadėtinio tėvais, bet jų elgesys privertė mane atšaukti vestuves

Nuėjau į restoraną pirmą kartą susitikti su savo sužadėtinio tėvais, bet jų elgesys privertė mane atšaukti

Uncategorized

013

Mano antrasis vyras pasirodė nuostabus žmogus – jis negailėjo pinigų pirkiniams man ir mano sūnui, visada rūpinosi, kad mums nieko netrūktų

Mano antrasis vyras pasirodo esąs nuostabus žmogus, kuris negaili nei laiko, nei pinigų man ir mano sūnui.

Uncategorized

Prieš pat Naujuosius metus užsukome su mama į „Vaikų pasaulį“… Ir man iki įsimylėjimo patiko viena raudona, megzta suknelė su ryškiai mėlynu apvadu apačioje ir rankovėse. Iš pradžių ėjome visai dėl smulkmenos – gal ieškojome girliandų, gal blizgučių… Bet užsispyriau ir prašiau mamos leisti pasimatuoti suknelę. Ji tiko lyg nulieta, tarsi specialiai man siūta. Mintyse jau kūriau svajones – juk klasėje buvo berniukas, kuris labai patiko, ir taip norėjau, kad per šventę jis pamatytų mane su ta suknele. Beveik pravirkau, nenorėjau jos nusivilkti. Mama pastebėjo tai ir paguodė: „Greitai gausiu atlyginimą, imkime tą suknelę.“ Laiminga važiavau namo, išpuošėme butą, papuošėme eglutę, tik šaldytuve liko ledo ir truputis sviesto. Laukėme mamos atlyginimo – o paskutinę metų dieną, kaip sovietmečiu būdavo, žmonės dar dirbdavo, tik anksčiau paleisdavo. Mama grįžo nuliūdusi – atlyginimo negavo. Akys pilnos ašarų, balse nuoskauda ir gėda, kad paliko mane be šventinio stalo. Bet aš visai nenusiminiau – nuotaika buvo šventiška, žiūrėjome naujametinius filmus prie bulvių su sviestu ir morkų su cukrumi. Kai atsisėdome prie stalo, mama pravirko, o paskui ir aš – ne dėl maisto, o labai pagailo mamos. Galiausiai susiglaudėme apsikabinusios, žiūrėjome koncertą ir klausėme kaip kaimynai šurmuliuoja laiptinėje su šampanu. Mes neišėjome pasveikinti, bet netikėtai kažkas atkakliai pasibeldė. Prie durų – mūsų amžinai zyzusi kaimynė, kuri visada mane bėdavo dėl visko: kad laiptinės neišvaliau, per garsiai bildėjau. Baisiai nemėgta bobutė. Viena akimi stebėjau kaip ji apsižvalgė po mūsų stalą su bulvėmis ir tyliai išėjo. Po kiek laiko, į duris ne beldė, o spardė – mama ėjo atidaryti, o į kambarį įriedėjo ta pati kaimynė, Boba Vera, su pilnais maišais: salotos, dešra, agurkų stiklainis, pusė virtos vištos, saldainiai ir net pora mandarinų. Mama vėl susigraudino, bet šįkart bobutė ją išbarė ir numojo ranka – visą stalą nuklojo gėrybėmis. Po Naujų metų Boba Vera liko tokia pat „pikta“ – visus mokė, tvarka rūpinosi, bet tą mūsų vakarą daugiau niekada neprimindavo… Ir kai po daugelio metų visą laiptinę Boba Verai palydėjome į amžiną miegą, paaiškėjo, kad visi ją mylėjo, nes kiekvienam kažkada ji padėjo…

Prieš pat Naujuosius metus užsukome su mama į Vaikų pasaulį Vilniuje. Oi, kaip man ten patiko viena suknelė!

Uncategorized

018

O AŠ SAVO VYRO NEMYLĖJAU

2024 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis Šiandien daugybę valandų praleidau kapinėse prie sūnaus kapo, tvarkiau

Uncategorized

025

Likus savaitei iki Kovo 8-osios vos išbėgau iš teismo salės – ašaros merkė akis. Galvoje skambėjo tik viena frazė: „jūs jau nebe vyras ir žmona“.

Likus savaitei iki kovo 8-osios vos ištrūkstu iš teismo salės. Ašaros liejasi ir aptemdė man akis.

Uncategorized

033

Parsigavau penkiametę dukrą iš darželio, kai staiga ji paklausė: „Tėti, o kodėl šiandien manęs nepaėmė naujasis tėtis, kaip visada?“

Parvežiau penkerių dukrą iš darželio, kai staiga ji perspėjo: Tėti, kodėl naujas tėtis nepaėmė manęs