Zibainis

Olga visą dieną ruošėsi Naujųjų metų šventei: tvarkėsi, gamino valgį, dengė stalą. Tai buvo pirmieji jos Naujieji, sutikti ne su tėvais, o su mylimu žmogumi. Ji jau trečią mėnesį gyveno pas Tolių jo bute. Jis vyresnis už ją 15 metų, buvo vedęs, moka alimentus ir mėgsta išgerti… Tačiau meilėje visa tai nesvarbu. O dėl ko ji jį pamilo, niekas nesuprato: toli gražu ne gražuolis, net galima sakyti, kad nelabai dailus, o charakteris – bjaurus, šykštus iki negalėjimo, ir pinigų niekada neturi. O jei ir turi – tai tik sau. Ir štai į šitą stebuklą Olytė įsimyli. Tris mėnesius ji vylėsi, kad Tolius įvertins jos kantrybę ir šeimininkiškumą, ir tikrai panorės ją vesti. Jis vis sakydavo: „Reikia pagyventi kartu, pažiūrėsim, kokia tu šeimininkė, o tai gal tokia pat kaip mano buvusioji.“ Kokia buvo jo buvusioji, Olytė nežinojo – jis nieko aiškiai nesakė. Tad ji labai stengėsi: nesibarė, kai jis grįždavo girtas, gamino, skalbė, tvarkė, maistą pirko už savo pinigus (kad tik Tolius nepagalvotų, jog ji – materialistė). Net šventinį stalą už savo lėšas paruošė ir jam dovanų naują telefoną nupirko. Kol Olytė ruošėsi, jos stebuklingas Tolius irgi veltui laiko neleido – ruošėsi savaip, išgėrinėdamas su draugais. Parėjęs namo linksmutėlis pareiškė, kad per Naujuosius ateis jo draugai – tie, kurių Olytė nepažįsta. Ji padengė stalą, iki vidurnakčio liko valanda, nuotaika buvo subjuro, bet ji laikėsi – nenorėjo lipti ant buvusios grėblio. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, namo įvirto girta kompanija. Tolius praskaidrėjo, visus susodino prie stalo, gėrimas tęsėsi. Olytės niekam nepristatė – lyg ji būtų nematoma, o kai pasiūlė šampano prieš Naujus, į ją pažiūrėjo kaip į įsibrovėlę. – O kas čia? – girta mergina paklausė. – Lovos kaimynė, – nusijuokė Tolius, o jo draugai irgi ėmė juoktis iš Olės. Jie valgė jos pagamintą maistą ir ją pačią pašiepdavo, o skambant laikrodžio dūžiams, juokėsi, kad Tolius gudrus – susirado sau nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. Tolius neužtarė, tik šaipėsi drauge. Olytė tyliai išėjo, susikrovė daiktus ir grįžo pas tėvus. Tokios tragiškos šventės dar nebuvo. Mama pasakė: „Aš juk įspėjau“, tėvas atsiduso, o Olytė, išsiverkus, pagaliau nusiėmė rožinius akinius. Po savaitės, kai Toliui baigėsi pinigai, jis atėjo pas Olytę – lyg niekur nieko: – O ko tu išėjai? Įsižeidei, ar ką? – ir matydamas, kad ji nesiruošia taikytis, puolė į puolimą: – Geras, pati pas mamą tinginiauti išėjai, o mano šaldytuve pelė supas! Pradedi elgtis kaip mano buvusioji! Olytė net žado neteko – rodos, tūkstantį kartų mintyse buvo jį iškoneveikusi, bet dabar nesurado ką pasakyti, tik galėjo riebiai pasiųsti ir trenkti duris. Taip su Naujaisiais Olytė pradėjo naują gyvenimą.

Aušra visą dieną ruošėsi Naujųjų metų sutikimui: tvarkė butą, gamino, dengė stalą. Tai buvo pirmieji

Uncategorized

Egzaminas suaugusiesiems — Sveikutė, kodėl nesijungsi prie mūsų švęsti projekto pabaigos? — šypsodamasis paklausė Mikalojus ir dar pamerkė jai akį. — Nes, mielasis drauge, dabar turiu pasimatymą, — kiek susigėdusi atsakė Sveta. — Štai tau ir netikėtumas! — nustebo Mikalojus. Juk Svetą jis pažinojo jau penkerius metus, ji buvo vieniša mama ir, rodės, nesidomėjo nauja draugyste… Keista. Nors gal ir domėjosi, tik Mikalojus to nepastebėjo. — Tai nesulaikysim tavęs. Linkiu, kad viskas puikiai susiklostytų, — tarė jis ir atsisuko į kitus kolegas. — Na, judam? — Taip. — Greičiau eikim! — Be abejo! — aidi iš visų pusių, ir visa grupė pajudėjo kavinės link. Mikalojus ėjo kartu su visais ir šypsojosi, bet širdyje pajuto mažą pavydo dūžį. Bet koks iš to pavydas? Tarp jo ir Svetos juk nieko nebuvo – tik darbiniai ir draugiški santykiai. „Keisti reikalai…” – pagalvojo Mikalojus. * * * Tą dieną namo jis grįžo gerokai vėliau nei įprastai. Vaikai tuoj pat užpuolė: „Tėti, tėti!” Po to pasirodė žmona. — Mikai, pagaliau! Ji apkabino ir pabučiavo. — O mes suspėjome pasivaikščioti ir statėme nuostabų laivą. O tu vis keliauji ir keliauji kažkur, — šypsojosi Kotryna. — Beje, aš pinigus uždirbu, — burbtelėjo Mikalojus. — Ir apskritai, turiu teisę darbe užsibūti kiek panorėjęs! — Žinoma, turi, — pritarė Kotryna. — Ir nereikia čia man tardymų rengti, — vis dar surūgęs pridūrė. Jei jo tuo momentu būtų paklausęs, kodėl taip šiurkščiai atsako ir vėl viską užveda, pats atsakymo neturėtų. Nes pats ir nesuprato. — Mikai, ar tave kas apkandžiojo? — vis dar šypsodamasi paklausė žmona. Ir Mikalojus suprato kodėl. Nes nori nuimti jos šypseną. Nori, kad ji pasijaustų blogai, kaip ir jis pats dabar. — Ne. Tiesiog pavargau. Pašildyk vakarienę, — Mikalojus mėgino tą pasakyti įprastu tonu, o kai Kotryna nuėjo į virtuvę, atsisėdo prie batų dėžės ir apglėbė galvą rankomis. „Ką aš darau?” – su siaubu pagalvojo. * * * Po kelių dienų Mikalojų atleido, ir jis nusprendė, kad tada tiesiog labai norėjo, kad visi iš projekto eitų švęsti, o liūdėjo, nes Sveta atsisakė. Dabar laukė naujas projektas ir jis nėrė į jį stačia galva. * * * — Sveta, turbūt teks šiandien pavėluoti, — kartą pasakė jis. — Man reikalingi skaičiavimai. — Atsiprašau, bet šiandien vykstu pas mamą, — Sveta papurtė galvą. — Man tai svarbu. Galiu rytoj anksčiau ateiti, viską paruošiu. — Gerai, — linktelėjo Mikalojus. — Susitarėm. Iš tiesų, jis buvo nusivylęs. Kaip taip gali būti – projektas gi svarbiau už viską? — Ką, mama serga? — paklausė Mikalojus. — Taip, serga, — nuleido akis Sveta. — Supratau, — linktelėjo jis. Sergančiai mamai jis sutiko leisti darbuotoją išeiti. Bet vėliau paaiškėjo, kad mama visai nesirgo. Sveta tiesiog sugalvojo pretekstą, kad Mikalojus nespaustų jos likti. — Kaip tai? Kodėl ji nevažiuoja pas mamą? — nustebo vyras, kai jam papasakojo kolegos iš skyriaus. — Kodėl nevažiuoja? Važiuoja! Tik ne viena, o su naujuoju draugu, — paaiškino Olga. Ji priėjo prie lango ir pakvietė Mikalojų. — Štai, žiūrėk… Jis pažiūrėjo pro langą: iš pastato išėjo Sveta, prie jos priėjo vaikinas, jie susikibo už rankų ir nuėjo link jo automobilio. Sėdo ir išvažiavo. Juliaus širdį vėl sugriebė pavydas. Šįkart ne dūžis, o visa užplūstanti banga. „Dieve, tikra tiesa! Ji iš tiesų rado vyrą!” — nuskambėjo galvoje. — Na, ką gi… — stengdamasis kalbėti abejingai, pasakė jis. — Baigiame darbą šeštą, visi gali eiti savo reikalais. Po to sėdo prie darbo stalo ir mėgino susikaupti, bet, žinoma, nieko nesigavo. * * * Laikas bėgo. Mikalojus vis nerimavo. Jis negalėjo suprasti, kas vyksta. Iš pradžių tai buvo tik lengvas nerimas – išgirdęs Svetos balsą arba pamatęs žinutę susirašinėjime, pajusdavo širdies dūžius. Lyg kadais, kai susipažino su būsimąja žmona. “Nejau įsimylėjau?” — klausinėjo savęs Mikalojus. Tuo buvo ir juokinga, ir baugu. Todėl stengėsi ignoruoti, nebekreipti dėmesio. Juk suaugęs. Ką tik sukako keturiasdešimt. Turi šeimą. Mylėjo žmoną. Na, gal nebe taip… Dabar ji jam – pagarba, pasitikėjimas, dėkingumas. Meilė – ta ugninga, keista, karšta ir beprotiška – ji praėjo. Bet gal ir visiems taip nutinka… Vėliau nerimas augo. Pastebėjo keistų įpročių: kai tik Sveta įžengia į kabinetą, jis tiesiasi, lyg norėtų iškart patraukti jos dėmesį. Dažniau pradeda kalbą. Domisi jos nuomone. Po to mintyse suka kiekvieną žodį, tarsi ten slypėtų paslaptis. Kartą pagalvojo: „O jei būčiau ją sutikęs anksčiau? Prieš vaikus?“ Ir tą akimirką suprato – taip! Būtų išėjęs. Ne iš karto, bet po truputį. Radęs pretekstą, pateisinimą. Ir išeitų. Be dvejonių. Jis pajuto kaltę. Ji užgriuvo staiga, kaip srovė, nušluodama visa, ką laikė kontroliuojamas. Pažvelgė į šeimos nuotrauką ant stalo. Kotryna, vaikai, poilsis prie jūros. Visi šypsosi. Viskas gerai. Viskas teisinga. Tai kodėl atrodo, kad gyvena svetimą gyvenimą? Jis negalėjo paaiškinti, kodėl taip jaučiasi. Kodėl dabar? Kodėl būtent Sveta? Juk prieš tai trejus metus dirbo kartu – nieko. Kodėl dabar jos negali pamiršti? Jautė, kaip griūva vidinis pasaulis. Vertybės, kurios kadaise atrodė tvirtos, byrėjo. Jis nenorėjo nieko išduoti, nenorėjo prarasti šeimos, nenorėjo naikinti to, ką turi. Bet nemokėjo ir nesijausti. * * * Tą dieną jis prabudo anksti. Kambaryje dar buvo tamsu, tik siaura šviesos juosta prasimušė pro užuolaidas. Mikalojus gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Sveta neišeidavo iš galvos. Net dabar, šeimos jaukume, jautė jos buvimą savyje. Kaip rakštį, giliai giliai. Atsiminė vakar dieną. Ji vėl išėjo anksčiau. Vėl – su tuo vyru. O kiekvieną kartą, kai ji išeidavo, rodėsi, kad kažkas plyšta viduje. „Prarandu save, — pagalvojo. — Jei dabar nesustosiu, prarasiu viską. Ne iškart. Bet po truputį. Tapčiau atšalęs, piktas, svetimas vaikams, svetimas Kotrynai, svetimas sau. Nekesčiau, kas tapčiau. Ir tada bus per vėlu.“ Atsikėlė, apsirengė ir nuėjo į virtuvę. Pasidarė kavos, atsistojo prie lango ir žiūrėjo į tuščią, pilką kiemą. Ir tada apsisprendė. * * * — Kaip?! Tu pereini į kitą skyrių?! — aplink Mikalojų susibūrė jo pavaldiniai. Ir net Sveta. — Taip gavosi. Ten problemų – reikia sutvarkyti, — paaiškino jis. — Tai tik laikinai, tiesa? — Žinoma, laikinai, — linktelėjo Mikalojus, nors žinojo, kad nieko amžinesnio už laikinumą nebūna. Pirmiausia norėjo išeiti visai iš darbo. Paskui pagalvojo – kvaila: įmonėje vertinamas, atlyginimas geras ir dar galimybių yra. Tad paprašė perkelti į kitą skyrių. Nors laikinai. Kad ir keliems mėnesiams. Jis žinojo, kad taip išsivaduos iš to užburto rato, kur kiekvienas Svetos žvilgsnis ir žodis verčia širdį virpėti. Jis nenorėjo tapti tuo, kuris viską praranda dėl jausmų. Nenorėjo būti tais, kurie sako „Esu tik žmogus…“ Jis žinojo: praeis. Bus skaudu, bet praeis. Vakare Kotrynai jis pasakė: — Noriu daugiau laiko skirti tau ir vaikams. Nebeoriu visą laiką leisti tik darbe. Kotryna nustebusi pažvelgė. — Rimtai? — Taip. Jaučiu, daug prarandu – vaikams, tau. Ji nieko neatsakė, tik lengvai nusišypsojo. Ši šypsena buvo tokia pažįstama, kad jam suspaudė širdį. Jis pradėjo vesti vaikus į parką, budėti mokykloje, dalyvauti renginiuose, į kuriuos anksčiau sutikdavo tik nenoromis. Plačiau kalbėtis su žmona – ne tik apie buitį, bet ir apie save, apie dieną, mintis, nerimus. Domėtis jos gyvenimu. Kartais susimąstydavo: kodėl anksčiau to nedarė? Kodėl viską laikė našta, ne galimybe pažinti žmogų šalia? Apie Svetą negalvojo nebent retkarčiais. Bet tie prisiminimai – jau ne su skausmu ar pavydu, tik priminimas: „Štai ji, su kuria galėjau būti, bet pasirinkau šeimą.“ Ir jis dėkojo sau. * * * — Mikai! Mikalojau! Jis ėjo prekybos centre į žaislų skyrių ir išgirdo, kaip jį kažkas šaukia. Atsisuko – Sveta. — Mikai, kur tu dingai? Visi skyriuje laukėm, kada grįši! Jau metai praėjo! Jis nusišypsojo. Pajuto džiaugsmą matydamas Svetą, bet širdyje nieko neskaudėjo. — Sveika, Sveta. Džiaugiuosi tave sutikęs! — O kaip laikaisi? — Gerai. O tiksliau — puikiai, — atsakė ir pats pajuto, kad sako tiesą. — Tai kodėl nebegrįžai į gretas? Buvai nuostabus vadovas. — Pasiilgau permainų, — trumpai atsakė. — O tu? — Aš? — Sveta plačiau nusišypsojo. — Ištekėjau. Jis nuostabus žmogus. Patikimas. Mano duktė jį priėmė. Mikalojus linktelėjo be pavydo. Tik… malonus nuostabos krislelis. Kaip susitikus seną draugą, kuris keitė miestą ir sugrįžo pasikeitęs. — Džiaugiuosi už tave, — nuoširdžiai tarė. Trumpai pasikalbėjo apie darbą, bendrus pažįstamus. Nė vienas nepasiūlė dar susitikti – abu suprato: čia pabaiga. O gal pradžia ko nors naujo, bet jau ne kartu. Išsiskyrę, Mikalojus nupirko dovaną, išėjo laukan, sėdo į mašiną – ir tik tada suprato, kad nieko daugiau nejaučia. Nei skausmo. Nei ilgesio. Nei noro viską sugriauti ir pradėti naujai. Pažvelgė į priekį. Į šviesoforą. Į žmones, vedančius vaikus už rankos. Ir pirmą kartą per ilgą laiką pajuto esąs ten, kur turi būti. Ne pasakiškoje meilės istorijoje. Ne tobulame gyvenime. O savo tikram, nelengvam, bet savo gyvenime. * * * Sveta ir Kotryna stovėjo prie bėgimo takelių sporto klube. Jos jau seniai treniruojasi tame pačiame klube ir dažnai susitinka tose pačiose treniruotėse. — Na, kaip susitikimas? — pasiteiravo Kotryna. Sveta gūžtelėjo pečiais. — Ogi niekaip. Linkėjo laimės ir tiek… Vadinasi, tu laimėjai, — tarė ji. — Tavo vyras — nuostabus žmogus, — pridūrė. — Žinau, — nusišypsojo Kotryna. — Visada tai žinojau. Ji šyptelėjo ir pamerkė pašnekovei akį.

2024 m. birželio 20 d., ketvirtadienis Darbo diena baigėsi, visi komandos nariai šurmuliavo, laukdami

Uncategorized

Už pinigus tapau „jaunesnė“. Po daugelio metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnis. Po daugelio metų mano žmona sužinojo tiesą, ir mes išsiskyrėme.

Uncategorized

033

„Mano mamai toks pats“, – ištarė padavėja žvelgdama į milijonieriaus žiedą… Jo atsakymas parbloškė ją ant kelių… Vienos ypatingos vakarienės metu Vilniaus širdyje, aromatingoje kavinėje su aksominėmis sienomis ir gėlių kvapu, padavėja vardu Eglė pastebėjo paslaptingąjį svečią – verslo legendą Leoną Petraitį. Aptarnaudama jį, ji atkreipė dėmesį į jo ranką puošusį senovišką sidabrinį žiedą su žėrinčiu safyru ir pratarė: „Atsiprašau, bet mano mamytė turėjo tokį patį papuošalą“. Jos žodžiai tapo įvadu į gyvenimą pakeitusią paslaptį: vyro prisipažinimas, praeities meilė, dviejų žiedų istorija ir likimo išskirtų, bet galiausiai surastų širdžių pokalbis tarp tėvo ir dukros, kuriame tilpo visas skausmas, užgaidos, atleidimas ir švelni ilgesio ramybė – tikra lietuviška gyvenimo drama apie prarastus metus, meilės ilgesį ir žiedą, jungiantį širdis per kartas.

Tokį patį turi ir mano mama, tyliai sumurmėjo padavėja, pažvelgusi į milijonieriaus žiedą…

Uncategorized

035

Mano vyras galvoja tik apie save: suvalgo viską, net vaikui nelieka – kaip gyventi, kai šeimoje trūksta maisto, o sutuoktinis kerta net gimtadienio tortą?

Mano vyras galvoja tik apie save. Suvalgo viską, net vaikui nelieka. Mindaugai, kur pradingo bananai?

Uncategorized

012

Tėvų meilė. Elė pavargusi, bet laiminga atsiduso, sodindama vaikus į taksi. Milanei – ketveri, Dovydukui – pusantrų. Jie puikiai praleido laiką pas močiutę ir senelį: su sausainiais, apkabinimais, pasakomis ir „truputį daugiau nei namuose“ džiaugsmais. Elė irgi buvo nuoširdžiai laiminga šia kelione. Tėvai, seserys, sūnėnai – tikri namai priėmė be jokių sąlygų ir paaiškinimų. Mamos maistas, kurio neįmanoma atsisakyti. Eglutė, spindinti lemputėmis ir keistais, mielai pasenusiais žaisliukais. Tėčio tostai – gal ir ilgi, bet visada iš širdies. Mamos dovanos – rūpestingos, reikalingos, su meile. Akimirkai Elei pasirodė, kad ji vėl vaikas. Ir taip norėjosi tiesiog pasakyti: „Mamyte, tėti, ačiū, kad esate!“ Elė su vaikais įsėdo į taksi. Kelionė buvo rami, vaikai greitai pavargo ir, prisiglaudę vienas prie kito, užmigo galinėje sėdynėje – patenkinti, sotūs, laimingi. Pakeliui namo Elė paprašė sustoti prie mažos krautuvėlės šalia kelio. – Man tik minutei. Paimsiu sauskelnių ir vandens, – tarė vairuotojui. Po penkių minučių Elė išėjo, įsėdo į mašiną… Ir širdis nusirito kažkur žemyn. Vaikų nebebuvo! Vairuotojas ramiai plepėjo su kažkokia nepažįstama mergina priekyje. – NESUPRATAU… – lėtai ištarė Elė. Mergina staigiai atsisuko: – Kas čia?! Kas per moteris?! Vairuotojas trūktelėjo pečiais: – Nežinau! – ir, atsisukęs į Elę: – Kas tu? Ko nori? – Jūs juokaujat?! Kur mano vaikai?! – Tai tu dar ir vaikų turi?! – suriko mergina ir pradėjo jį daužyti rankinuku. – Kaip tu bet ką sodini į mašiną?! – šaukė jau Elė. – Kur vaikai, klausiu?! Kelias minutes salone vyko tikras apokalipsė: šūksniai, kaltinimai, mojavimai rankomis, pasaulinė neteisybė. Ir staiga atsiveria durelės… Prieina kaž koks vyras ir ramiai sako: – Panele… čia ne jūsų automobilis. Jūsų stovėjo truputį priekyje. Visa aplinka nuščiūvo. Elė tyliai, piktai trenkė durimis, iššoko ir pribėgo prie tokio pat šviesaus automobilio, stovėjusio priekyje. Atidarė duris. Galinėje sėdynėje ramiai miegojo jos vaikai. Du angelėliai, nė nekrustelėję. Elė atsiduso lyg ką tik būtų grįžusi nuo bedugnės krašto. Įsėdo, uždarė duris ir sumurmėjo: – Išvažiuojam… Ir tada ją užvaldė juokas. Tikras, nervingas, išlaisvinantis. Vairuotojas irgi pradėjo kvatotis, šluostėsi akis ir aiškiai džiaugėsi, kad viskas baigėsi būtent taip – be tragedijų, bet su istorija visam gyvenimui. Elė pažvelgė į miegančius vaikus ir staiga suprato paprastą tiesą: tėvai kasdienybėje būna švelnūs, pavargę, besijuokiantys, kartais išsiblaškę. Tačiau vos tik šmėkšteli pavojus – juose pabunda liūtai! Be dvejonių, be minčių ir be baimės. Tik viena – apsaugoti! Tokia yra meilė. Tyli, kol viskas gerai, ir nenugalima, kai kalba eina apie tavo vaikus.

Tėvų meilė Prisimenu tą senąjį vakarą, kai pavargusi, bet laiminga sėdinau vaikus į taksi. Miglė ketverių

Uncategorized

0112

– Be manęs tu neišgyvensi! Tu nieko nesugebėsi! – rėkė vyras, kraudamas savo marškinius į didelį krepšį. Bet ji sugebėjo. Neišlūžo. Gal jei būtų pagalvojusi, kaip reikės gyventi vienai su dviem vaikais, būtų prisigalvojusi baisybių ir gal net atleidusi neištikimybę… Bet tam nebuvo laiko: reikėjo vesti dukras į darželį ir bėgti į darbą, o vyras tik prieš pusvalandį grįžo namo, patenkintas nauja meile ir savimi. Todėl, vilkėdama paltą, Tatjana aiškiai dalino nurodymus: – Olya, padėk Anei užsisegti striukę ir darželyje prižiūrėk, kad normaliai pavalgytų, auklėtoja skundėsi, kad nori valgyti tik košės. – Liepa, pasiimk visus savo sunkiu darbu užgyventus daiktus – nesu tampytoja, raktą įmesk į pašto dėžutę. Viskas. Dukros gimė su pusvalandžio skirtumu, abi po ketverių, dvynukės – Olya ir Ana – kiekviena su savo charakteriu. Jei Olya suvalgys nemėgstamą košę „nes taip reikia“, Ana visada kovos už savo nuomonę: – Čia gabaliukai, aš to nevalgysiu! Gerai, kad darželis netoli – dešimt minučių kelio. Dukros klega, atitraukia mintis nuo gyvenimo sunkumų. Darbe taip pat nėra laiko vidiniams apmąstymams – pas šeimos gydytoją viskas sudėliota minutėmis, laukia ir iškvietimai. Tik vakare, pamačiusi tuščius pečius prieškambaryje, kur visada kabojo vyro striukės, Tatjana suprato – nuo šiol ji viena. Tik jos charakteris neleido „pulti į depresiją“: viskas turi būti kaip visada, o gal net ir geriau. Bet kokioje situacijoje galima nuleisti rankas ir dejuoti, o galima ramiai viską apgalvoti, bandyti ieškoti sprendimų ir bent truputį pozityvo. Pradžiai – vakarienė. – Kas mūsų gyvenime su mergaitėmis pasikeitė? – mąstė Tatjana, pjaustydama daržoves salotoms. – Išėjo vyras. Ką jis veikė? Ką dabar reikės daryti man? Nieko, ko negalėčiau. Tik reikia šiek tiek persitvarkyti dieną. Susitvarkysiu. Viskas bus gerai. Net geriau. Nenoriu nuolat galvoti, kur jis ir su kuo, geriau viena – sunkiau, bet ramiau. Perskaičiusi dar vieną „Buratino nuotykių“ puslapį ir pabučiavusi miegančias dukras, Tatjana skubėjo į vonią – skalbyklė baigė, reikia skalbinius džiaustyti. Prieš miegą išsivirė arbatos, susidėliojo mintis, susiplanavo rytojų. Jos mergaitės – kaip dvi vandens lašai, dvynės. Dvi gal ir sunkiau, bet Tatjana taip niekada negalvojo – stebėjosi, kai kiti užjautė. – Viskas pas mus gerai, – sakydavo ji, – niekas čia nesilaužo per galvą. Susitvarkau. Arbata užvirė. Tatjana užsipylė mėgstamos melisos, užsidegė jaukią lemputę. Už lango – šlapdriba, o namuose jauku, šilta, tylu, tik laikrodis muša… Ir staiga – skambutis į duris. Prie durų – kaimynė senolė, kuriai Tatjana visada jautė tam tikrą antipatiją. Vieniša pensininkė, rūksta ilgas skaras, vesdavo rytais kieme „baisią“ šunytę, sveikindavosi gana sausai. Kartą Tatjana ją matė šalia konteinerio, kai šunytė žiūrėjo į šiukšlių maišą – matyt, pasigailėjo senolė ir priglaudė. Ją retai kas lankė, ji ir pati vaikščiojo tik į parduotuvę, o dabar – išveda šunį pasivaikščioti. – Atleiskit už įkyrumą, – pasakė senolė, susisupusi į pūkinę skarą, – mačiau šiandien, kad jūsų vyras krovė daiktus į mašiną… Ar paliko jus? – Ne jūsų reikalas, – aštriai tarė Tatjana. – Vyras tikrai ne jūsų reikalas, tiesiog… jei prireiktų pagalbos, galite kreiptis į mane. Su mergaitėm pasėdėti, ar šiaip ką… – Užeikit, – pasiūlė Tatjana. – Kaip jūsų vardas? – paklausė, pilstydama arbatą į dvi puodelius, padėjo ant stalo sausainių krepšelį. – Pavaišinkitės. – Esu Janina Aleksandrovna. O jūs, žinau, Tatjana. Tad, Tatjanuk, – nuskėlė sausainiuką senolė, – nesiveržiu į jūsų gyvenimą, žinokit – jei ką, mielai padėsiu. Ne už pinigus. Dėl savęs. Man bus džiaugsmas. Janina Aleksandrovna gurkštelėjo arbatos, linktelėjo: – Labai gardu. Čia melisa? Mano sode irgi jos daug, pasisodinu kasmet. Atvažiuokit pas mane vasarą pailsėti, vietos bus. Obelis auga – obuoliai skanūs… O Tatjana žiūrėjo į Janiną Aleksandrovną ir galvojo: kodėl laikė ją nemalonia? Gal todėl, kad ji nesišypso įtartinai ir nelenda su klausimais, ar sunku su dviem vaikais? Nelenda į sielą ir gyvenimą, eina ramiai pro šalį? Tatjanai atrodė – ji išdidumo pilna. O juk nieko apie vyrą neklausė, žaizdos neskaudino – tik pasiūlė pagalbą. Tatjana į kaimynę pažvelgė naujomis akimis: tvarkinga, nauji šlepetės, plaukai tvarkingai surišti, suknelė su mezginiu, kvepia švelniais kvepalais. Klausėsi Tatjana pasakojimų apie kaimą, obuolius, vasarą, ežerą, kuriame visą šiltąjį sezoną plaukioja antys, ir sunkios mintys traukėsi lauk, o širdy darėsi šviesiau… Tatjana viską puikiai prisimena, nors nuo to vakaro praėjo jau penkeri metai. Prisimena, kaip vyras šaukė: – Pražūsi! Nesusitvarkysi! Visa tai jau praeity… Janina Aleksandrovna mikliai pjausto obuolius, gražiai deda ant tešlos, kiša skardą į karštą orkaitę. Salotos paruoštos, troškinys kvepia ant viryklės. Šiandien mylimos kaimynės gimtadienis. Už lango – rugpjūtis. Atviros jaukios sodo trobelės durys ir langai. Virtuvę užlieja obuolių pyrago kvapas. – Kaip ji mane gelbėjo! – žiūrėdama į paraudusią nuo orkaitės senolę, mąsto Tatjana. – Ką aš be jos būčiau darius? Dukros negali atsidžiaugti močiute Jana. O juk galėjo tada užtrenkti duris, neįsileisti… Dabar dukroms – po devynerius, mokinės. Kiekvieną vasarą jos praleidžia čia – prie ežero, su draugais ir mylima močiute. Sava, artima, gera… – Einu dar obuolių priskinsių – kompotui, – sako Tatjana, išeina su pintinėle į kiemą. Po obelim, šešėlyje, guli kalytė Alfa. Kas būtų pagalvojęs, kad šita „baisi“ benamė šunytė virs tikra gražuole labradora? – Meilė. Tik meilė mus išgelbsti, – galvoja Tatjana ir tiesia Alfai sausainį ant delno…

Tu be manęs tuoj žlugsi! Nieko nesugebėsi! rėkė vyras, kai sugrūdo savo marškinius į didžiulį krepšį.

Uncategorized

Norėtum! Kavalierius galvojo, kad apsigyvens mano bute mano sąskaita – laimė, kad visada buvau atkakli ir iki 25-erių pati susitaupiau būstui, o kai įsimylėjau, naiviai prisipažinau apie nuosavą butą, bet atsisakiau leisti jam apsistoti už dyką ir įžvelgiau, kad tai tik pretekstas gyventi mano lėšomis, todėl išsiskyriau

Aš visada buvau žmogus, kuris kryptingai siekia savo tikslų. Iki dvidešimt penkerių metų pavyko pačiai

Uncategorized

019

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta

Ramunė, tavęs nėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip aš gyvenu ir kas su manimi vyksta Ramunė ir