Zibainis

Kai mano anyta pasakė: „Šiame name sprendžiu aš“, mano raktai jau gulėjo krištolinėje dubenyje. Siaubingiausia kai kuriose moteryse – ne blogis, o jų įsitikinimas, kad joms viskas priklauso. Anyta buvo iš tų – visada nepriekaištinga, visada “teisi”, su tokia šypsena, kad nepažįstant pagalvotum: „Kokia maloni moteris…“ Jei pažįsti, supranti – ta šypsena kaip spyna, neįleidžianti vidun. Tą vakarą ji atėjo su tortu, kuris kvepėjo ne saldumynais, o demonstracija. Neskambino. Neklausė. Tiesiog atrakino SAVO raktu. Taip, ji turėjo raktą. Ir tai buvo pirmoji mano vyro, Tomas vadino tai „normalu“ – „Normalu, kad mama turi raktą, normalu, ji gi šeima.“ Tik kad jos pasaulyje „šeima“ reiškė: „Aš – viršininkė.“ Aš ilgai taikiausi – ne todėl, kad silpna, o tikėjausi, kad Tomas subręs, supras, jog riba šeimoje – ne kaprizas, o oras. Bet tokie vyrai… dažnai nesubręsta. Jie tik išmoksta vengti konfliktų, kol moterys pačios neatstato ribų. Ji ėjo inspektorės žvilgsniu: „Užuolaidos per tamsios, sugeria šviesą“, kalbėjo tik „tu“, lyg gyvenčiau nuomoje. Aš likau rami: „Man patinka“, sakau. Ji tik: „Paskui pasikalbėsime“, nuėjo į virtuvę – prie MANO spintelių, prieskonių, puodelių. Tomas stovi šalia TV, lyg labai užsiėmęs. Tas pats Tomas, kuris svetimų akivaizdoje stiprus, o namuose virsta tapetu. „Mielasis, tavo mama atėjo“, – sakau. Jis nepatogiai šypsosi: „Taip, ji tik trumpam.“ Tik trumpam… Bet viskas kaip pasakojime, kurio pabaigą žinau. Anyta ištraukė iš rankinės popieriaus lapą – „taisykles“. Mano pačios namuose. Su punktais: „Tvarkyti iki pietų šeštadieniais“, „Nesikviesti svečių nesuderinus“, „Maitinimą planuoti kas savaitę“, „Išlaidas atsiskaityti“… Neisiblaškiau. Tomas žiūrėjo – ir pasakė baisiausia: neišdrįso nei sukilti, nei pasakyti „Mama, gana“. Tik: „Gal ir gera idėja, reikia tvarkos…“ Štai kaip žūsta meilė – ne nuo neištikimybės, o stuburo trūkumo. Pažvelgiau ir – „Rimtai?“ Jis: „Aš nenoriu įtampos“. O anyta sodinasi prie stalo: „Šioje šeimoje turi būti pagarba – ji prasideda nuo disciplinos.“ Pažvelgiau į lapą. Vėl padėjau ant stalo – be jokio teatro. „Labai organizuota“, sakau. Akys sublizgo – manė, kad laimėjo. „Taip ir turi būti – čia mano sūnaus namai. Niekada nebus chaoso.“ Ir tada pirmą kartą pasakiau sakinį, kuris buvo įtrūkimas jos kontrolei: „Namai – ne vyro nuosavybė; namai – vieta, kur moteris gali kvėpuoti.“ Ji sustingo. „Per daug modernu. Ne serialas čia.“ „Taip, čia tikras gyvenimas“, atsakiau. Ji pasilenkia – balsas aštrus: „Klausyk, aš tave priėmiau, kentėjau, bet jei gyvensi čia – bus pagal mano taisykles.“ Tomas atsidūsta lyg bėda – aš. Ir tada anyta sako: „Šiame name sprendžiu aš.“ Tyla. Viduje – ne audra, o sprendimas. „Gerai“, ramiai sakiau. Ji triumfuoja. Aš atsistojau. Nuėjau prie raktų spintelės – mano raktai, „atsarginiai“ (jos) raktai. Ji laikė juos kaip medalį. Padėjau ant stalo krištolinę dubenį – vestuvių dovana niekad nenaudota. Įdėjau visus raktus vidun. Tomas mirktelėjo: „Ką darai?“ „Kol leisdavai mamai valdyti mūsų namus, aš atgaučiau savo valdžią.“ Anyta greit atsistojo: „Ką sau leidi?!“ „Simbolis – pabaiga prieigos“, – tariau. Ji puolė prie dubens, aš ramiai uždėjau delną: „Ne.“ Tas „ne“ buvo galutinis. Tomas: „Nesudėtinga, paduok jai raktą. Aptarsim vėliau.“ Vėliau – lyg mano laisvė būtų klausimas kitam antradieniui. Pažiūrėjau tiesiai į akis: „‘Vėliau’ – kai išduodi mane.“ Anyta sušnypštė: „Aš tave išvarysiu!“ Nusišypsojau – pirmąkart nuoširdžiai: „Negalite išvaryti moters iš namų, kuriuos ji jau paliko viduje.“ Ir tada simboliškai tariau: „Durys neužsirakina raktu. Jos užsirakina sprendimu.“ Pasiėmiau dubenį, ramiai, oriai išėjau pro duris. Neišbėgau – išėjau taip, kad abu liko scenos figurantais, bet jau nebe pagrindiniais personažais. Lauke buvo šalta – bet nebebijojau. Skambėjo telefonas – Tomas. Nekėliau. Netrukus žinutė: „Prašau, grįžk. Ji taip nemąstė.“ Perskaičiau. Nusišypsojau. Žinoma, „nemąstė taip“ – kai pralaimi. Kitą dieną pakeičiau spyną. Taip, pakeičiau – ne kerštaudama, o kaip taisyklę. Išsiunčiau abiem žinutę: „Nuo šiandien į šiuos namus įeinama tik su kvietimu.“ Anyta neatsakė – tylėdavo tik tada, kai pralaimėdavo. Tomas vakare stovėjo prie durų be rakto. Ir supratau: yra vyrų, kurie tiki, kad moterys visada atidarys duris. Bet yra ir moterų, kurios galiausiai pasirenka save. Ji įėjo kaip karalienė. Aš išėjau kaip savo gyvenimo šeimininkė. ❓O jūs… Jei kažkas su pretenzijomis ir raktu įeitų į jūsų namus, ar pakęstumėte, ar sudėtumėte raktus į dubenį ir pasirinktumėte laisvę?

Kai mano anyta pasakė: Šiame namuose sprendžiu aš, aš jau buvau padėjusi raktus į krištolinę vazą.

Uncategorized

Aš apmokėjau šventę savo podukrės penkioliktajam gimtadieniui, o jos tėtis grįžo pas buvusią žmoną Dešimt metų. Dešimt metų auginau tą vaiką tarsi savo. Keičiau sauskelnes, kai buvo dar visai maža. Veždavau į būrelius, kiekvieną savaitę. Padėdavau ruošti namų darbus, mokiau rūpintis savimi, glaudžiau, kai pirmą kartą sudaužė širdį. Ji mane vadino „mama“. Ne „tėčio žmona“. Ne „pamote“. Mama. Kai jai sukako penkiolika, šventę ruošiau jau kelis mėnesius. Išnuomavau gražią salę, užsakiau suknelę, suderinau muziką ir vaišes – viskas daugybei svečių. Išleidau visus savo santaupas, bet tikėjau, kad verta. Tai buvo mano vaikas. Bent jau taip maniau. Trys savaitės iki šventės pasirodė biologinė mama. Moteris, kuri buvo dingusi metus – be paramos, be skambučių, be buvimo šalia. Staiga ji stovėjo mano namuose, susijaudinusi, aiškinanti, kad viską nori pradėti iš naujo. Turėjau pajusti, kad kažkas keista. Bet patikėjau. Šventės dieną atėjau anksti patikrinti, ar viskas paruošta. Salė buvo išpuošta, stalai – padengti, viskas, kaip turi būti. Kol rūpinausi paskutiniais dalykais, kažkas palietė mane per petį. Pasakė, kad geriau man išeiti. Kad dabar „šeimos akimirka“. Kad čia ne mano vieta. Bandžiau paaiškinti, kad aš ją auginau. Kad viską apmokėjau. Bet žodžiai nieko nepakeitė. Žmogus, su kuriuo gyvenau daugelį metų, tik tarė, kad taip bus „geriausia vaikui“. Neverkiau. Neklykiau. Tiesiog išėjau. Tą pačią naktį, kai dėliojau daiktus į dėžes, skambutis į duris. Vėlyvas vakaras. Atidarau duris. Ji – su gimtadienio suknele, ašarota, pavargusi. „Išėjau“, sako man. „Negalėjau ten likti be tavęs.“ Bandžiau įkalbėti, kad turi būti su tėvais, bet ji apkabino ir pašnibždėjo: „Tu esi mano mama. Tu žinai apie mane viską. Visada buvai šalia.“ Priglaudžiau stipriai. Ji papasakojo, kad per šventę, kai dėkojo „šeimai“, paklausė, kur aš. Pasakė, kad neva pati nenorėjau ateiti. Tada ji visiems pasakė tiesą. Ir išėjo. Liko su manimi. Žiūrėjome filmus iki vėlumos, valgėme picą, kalbėjomės. Pirmą kartą per kelias dienas pajutau ramybę. Kitą rytą daug kas skambino. Neatsiliepiau. Po kelių mėnesių viskas baigėsi ir oficialiai. Pradėjau naują gyvenimą. Ji tęsė mokslus ir pasirinko likti su manimi. Tą suknelę tebesaugo savo spintoje. „Kad prisiminčiau dieną, kai pasirinkau savo tikrąją šeimą“, sako. Ir kartais pagalvoju: Kas iš tiesų tą dieną ką paliko?

Sumokėjau už Aurimo penkioliktojo gimtadienio šventę, o jos tėvas sugrįžo pas jos motiną. Dešimt metų.

Uncategorized

Ačiū tau už patirtį, kurią išgyvenau santuokoje su tavo sūnumi. Grąžinu jį atgal pas tave.

20251210, Brasta Brangioji paveldama, Džiaugiuosi, kad galiu rašyti šį įrašą, nors jausmai manęs verčia

Uncategorized

Pastatyti moterį šalia savęs į tokią padėtį, kad kiti ją matytų kaip pajuokos objektą, yra grynas bailumas. Kai leidi kažkam juoktis už jos nugaros, kol pats ją apkabini viešai, tu pralaimi ne tik kaip partneris – tu pralaimi kaip žmogus. Nėra nieko žeminančio už moterį, kuri myli nuoširdžiai, o kiti žiūri su gailesčiu, nes žino tiesą, kurią tu nuo jos slepi. Nėra nieko žemesnio už tai, kaip išduoti žmogų, kuris tavimi tiki, rūpinasi tavimi ir tave gerbia. Ji eina šalia tavęs iškėlusi galvą, nežinodama, kad kažkas iš šono šypsosi ir galvoja: „Jei tik ji žinotų…“ Tai ne vyriškumas. Tai – baimė: baimė išeiti ir baimė likti sąžiningu. Neištikimybė ir moters, esančios šalia tavęs, pavertimas pajuokos objektu sunaikina patį svarbiausią dalyką – pagarbą. Be pagarbos nėra meilės. Nėra ir pasiteisinimų. Tikras vyras – ne tas, kuris žavi daugybę moterų, o tas, kuris saugo vienos moters orumą. Ir jei neturi stiprybės ištesėti savo žodį, bent jau turėk moralės neleisti jai sužinoti paskutinei. Nes tas gėdos jausmas nepraeina. Jis lieka.

Pastatyti moterį šalia savęs taip, kad kiti ją matytų kaip pajuokos objektą, yra tikras bailumas.

Uncategorized

013

Atidaviau savo butą dukrai ir žentui – dabar miegu ant sulankstomos lovos virtuvėje, girdėdama jų šventes už sienos tarp puodų ir vakar vakarykštės sriubos kvapų. Ar tikrai tėvas ar mama privalo paaukoti viską dėl vaikų net jeigu dėl to tampa „nereikalingi“ savo pačių namuose?

Dabar, когато prisimenu tuos laikus, man skaudu, bet ir norisi perspėti kitus. Tai buvo prieš daug metų.

Uncategorized

Giminės atvyko po to, kai pasistatiau namą prie jūros.

Giminaičiai pojūri po to, kai pastatiau namą prie jūros. Užaugtiau mažame miestelyje Aukštaitijoje.

Uncategorized

014

Taip rūpinamasi senjorais! Mano brolis atvyko iš JAV.

Apie senyvus žmones rūpintis tai visų mūsų pareiga! Mano senesnis brolis, Maksas, grįžo iš JAV.

Uncategorized

017

Namas, kurį statėme savo rankomis ant anytos žemės: vyrui mirus, ji norėjo jį parduoti savo dukrai – aš išsikviečiau ekskavatorių ir paėmiau visa, kas buvo mūsų. Ar pasielgiau teisingai, ar turėjau išeiti tyliai?

2022 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis Rašau šias eilutes ir pati nelabai patikiu, kad visa tai išties įvyko man.

Uncategorized

064

– O, tau prie stalo sėdėti nereikia. Tavo vieta – aptarnauti! – pareiškė mano anyta. Stovėjau prie viryklės rytinėje virtuvės tyloje – apsimiegojusi, su susivėlusia kasa, suglamžyta pižama. Kvepėjo skrudinta duona ir stipria kava. Ant taburetės prie stalo sėdėjo mano septynerių dukra ir kruopščiai, pasinėrusi į albumą, piešė spalvotas spiralės su flomasteriais. – Vėl tu tuos savo dietinius batonus gamini? – pasigirdo balsas už nugaros. Pašokau. Prie durų stovėjo mano anyta – moteris su veidu, tvirtu kaip akmuo, ir balsu, kuriam prieštaravimų nėra. Ji buvo su chalatu, susuktomis į virtinę plaukais, su suspaustomis lūpomis. – Beje, vakar pietavau, ką radau! Nei sriubos, nei normalios vakarienės. Gali pagaminti kiaušinių? Žmoniškai, o ne pagal tuos savo… šiuolaikinius užmojus! Išjungiau kaitlentę ir pravėriau šaldytuvą. Krūtinėje susisuko įtempta pykčio spiralė, bet ją nurijau. Ne prie vaiko. Ir ne teritorijoje, kur kiekvienas centimetras atrodė primenantis: „Tu čia laikina.“ – Tuoj bus – ištariau per prievartą ir nusisukau, kad nematytų, kaip drebėjo balsas. Mano dukra, nors stipriai įsikibusi į flomasterius, nebūdama abejinga, akies krašteliu stebėjo močiutę – tyliai, įsitempusi, pasirengusi bėgti. „Kraustysimės pas mamą“ Kai vyras pasiūlė laikinai apsigyventi pas jo motiną – viskas skambėjo racionaliai. – Pabūsim pas mamą – tik trumpai, daugiausiai du mėnesiai. Būsim arčiau darbo, ir netrukus gausime paskolą. Jai nieko prieš. Dvejojau – ne todėl, kad buvau konfliktinė su anyta. Ne. Mes su ja elgėmės mandagiai. Bet žinojau tiesą: dvi suaugusios moterys vienoje virtuvėje – tarsi ant minų lauko. O anyta buvo žmogus, kuriam reikia tvarkos, kontrolės ir moralinių vertinimų. Bet kito pasirinkimo beveik nebuvo. Seną butą pardavėme greitai, o naujas dar tik formavosi. Tad visi trys persikraustėm į dviejų kambarių anytos butą. „Tik laikinai.“ Kontrolė tapo kasdienybe Pirmos dienos praėjo ramiai. Anyta buvo ypač mandagi, net pastatė papildomą kėdę vaikui ir pavaišino pyragu. Bet trečią dieną prasidėjo „taisyklių“ maratonas. – Mano namuose turi būti tvarka, – per pusryčius pasakė ji. – Aštuntą reikia keltis. Batai – tik į batų dėžę. Produktai – tik pagal suderinimą. Ir televizorių tyliau, nes aš ypač jautri garsams. Vyras numojo ranka: – Mama, mes trumpam. Ištversim. Nutyli. Tačiau „ištversim“ pradėjo skambėti kaip nuosprendis. Pradėjau nykti Praėjo savaitė. Dar viena. Režimas vis griežtėjo. Anyta nukėlė vaiko piešinius nuo stalo: – Trukdo. Nuėmė languotą staltiesę, kurią uždėjau: – Nepraktiska. Mano dribsniai dingo nuo lentynos: – Jau seniai stovi, greičiausiai sugedę. Mano šampūnus „perkėlė“: – Kad nesimėtytų. Jaučiausi ne svečias, o žmogus be balso ir teisės turėti savo nuomonę. Mano maistas buvo „neteisingas“. Mano įpročiai – „nereikalingi“. Mano vaikas – „per garsus“. O vyras kartojo tą patį: – Ištverk. Tai mamos butas. Ji visada tokia. Aš… po truputį nykau. Su kiekviena diena manyje liko vis mažiau moters, kuri kažkada buvo rami ir užtikrinta. Liko tik nuolatinis prisitaikymas ir tylus kantrybės testas. Gyvenimas pagal svetimas taisykles Kiekvieną rytą keldavausi šeštą, kad pirmoji užimčiau vonią, išvirčiau košės, paruoščiau vaiką… ir likčiau nepastebėta anytos suirzusių žvilgsnių. Vakare gamindavau dvi vakarienes. Viena – mums. Kita, „pagal standartą“, – jai. Be svogūnų. Tada su svogūnais. Tada tik jos puode. Tada tik jos keptuvėje. – Nes prašau nedaug, – sakydavo su priekaištu. – Tik paprastai, kaip turi būti. Diena, kai pažeminimas tapo viešu Vieną rytą išsiropščiau iš lovos, nusiprausiau, užkaitinau virdulį, kai anyta įėjo į virtuvę, lyg būtų paprasta įeiti be laiko ir derinimų. – Šiandien atvažiuos mano draugės. Antrą valandą. Tu būsi namie – apdengsi stalą. Agurkėliai, salotos, kas nors prie arbatos – nieko ypatingo. „Nieko ypatingo“ jos žodžiais reiškė šventinį stalą. – Aš… nežinojau apie produktus… – Nupirksi. Sudariau tau sąrašą. Nieko sudėtingo. Apsirengiau ir išėjau į parduotuvę. Nupirkau viską: vištą, bulvių, krapų, obuolių pyragui, sausainių… Grįžau. Pradėjau gaminti be pertraukos. Antrą viskas buvo paruošta: stalas padengtas, višta iškepta, salotos šviežios, pyragas – auksinis. Ateina trys pensininkės – tvarkingos, su šukuosenom ir kvepalais iš praeities laikų. Ir per pirmą minutę supratau – nesu „kompanijos dalis“. Aš – „aptarnavimas“. – Ateik, ateik… prisėsk šalia – nusišypsojo anyta. – Kad mums paduotum. – Paduot? – perklausiau. – O kas čia tokio? Mes jau vyresnės. Tau juk nesunku. Štai ir vėl: su padėklu, su samčiais, su duona. „Paduok arbatytės.“ „Paduok cukraus.“ „Salotos baigėsi.“ – Vištiena sausa, – burbtelėjo viena. – Pyragas perkeptas, – pridūrė kita. Aš sukandusi dantis šypsojausi, rinkau lėkštes, pyliau arbatą. Niekas neklausė, ar noriu atsisėsti. Ar galiu atsikvėpti. – Kaip gera, kai yra jauna šeimininkė! – tariamai draugiškai užbaigė anyta. – Viskas ant jos laikosi! Ir tada… kažkas manyje lūžo. Vakare ištariau tiesą Kai svečiai išėjo, išploviau visus indus, sudėjau likučius, išskalbiau staltiesę. Sėdau ant sofos su tuščiu puodeliu rankose. Lauke temo. Vaikas miegojo susirietusi į kamuoliuką. Vyras buvo šalia – paniręs į telefoną. – Klausyk… – tyliai, bet tvirtai pasakiau. – Aš daugiau taip negaliu. Jis pakėlė žvilgsnį, nustebęs. – Mes gyvenam kaip svetimi. Aš – kaip aptarnavimas. O tu… tu ar matai tai? Jis tylėjo. – Tai ne namai. Tai gyvenimas, kuriame nuolat taikstausi ir nutylu. Esu čia su vaiku. Nenoriu dar mėnesių kentėti. Pavargau būti patogi ir nematoma. Jis lėtai linktelėjo. – Supratau… Atleisk, kad nepastebėjau anksčiau. Išsinuomosim kokį nors butą. Svarbu, kad jis būtų mūsų. Ir tą vakarą pradėjom ieškoti. Mūsų namai – nors ir maži Butas buvo mažas. Šeimininkas paliko senus baldus. Linoleumas girgždėjo. Bet vos peržengiau slenkstį… pasidarė lengva. Lyg pagaliau būčiau susigrąžinusi savo balsą. – Štai… atvažiavom, – atsiduso vyras, padėjęs krepšius. Anyta nieko nesakė. Net nebandė sustabdyti. Nežinojau, ar įsižeidė, ar suprato, jog perlenkė lazdą. Praėjo savaitė. Rytai prasidėjo su muzika. Vaikas piešė ant grindų. Vyras virė kavą. Aš žiūrėjau į visa tai ir šypsojausi. Be streso. Be skubėjimo. Be „ištverk“. – Ačiū tau, – vieną rytą apkabino mane vyras. – Kad neištvėrei tylėdama. Pažvelgiau jam į akis: – Ačiū, kad mane išgirdai. Dabar mūsų gyvenimas nebuvo idealus. Bet tai buvo mūsų namai. Su mūsų taisyklėmis. Su mūsų triukšmu. Su mūsų gyvenimu. Ir tai buvo tikra. ❓O ką pati manai – jei būtum šios moters vietoje, ar ilgai būtum „laikinai“ kentėjusi, ar išėjusi jau po pirmos savaitės?

Tau nėra ko sėstis prie stalo. Turi mums padėti! ištarė anyta. Stovėjau prie senovinio pečių rytinėje