Uncategorized
00
Netikroji lygybė arba Kaip mama „teisingai“ padalijo mano paveldėtus pinigus broliams, o kai atėjo laikas – apie lygybę pamiršo
Neteisybė Mama, vėl pasitikslino Eglė, kodėl man atėjo ne milijonas, o tik trys šimtai trisdešimt tūkstančių eurų?
Zibainis
Uncategorized
04
Sumokėjau už savo sūnaus laimę: kaip parinkau jam žmoną ir padariau ją savo sąjungininke
2024 m. kovo 26 d. Šiandien, vakare, kai sėdėjau virtuvėje prie puodelio kavos, dar kartą susimąsčiau
Zibainis
Uncategorized
01
Adamai, nenoriu tavęs įskaudinti ar tau pakenkti, brangusis
Adamai, tikrai nenoriu tavęs įskaudinti, brangusis. Adamukas sėdėjo ant palangės ir žvelgė pro langą
Zibainis
Uncategorized
08
Kiekvieną antradienį Liana skubėjo į Vilniaus metro, rankose laikydama tuščią plastikinį maišelį, kuris tądien simbolizavo nesėkmę – dvi valandas veltui praleido Akropolyje ir Oze, nieko naudingo neradusi dovanai krikštadukrei, geriausios draugės dukrai. Dešimtmetė Milda, kuri anksčiau dievino ponį, dabar užsidegė astronomija, o rasti gerą teleskopą už protingą kainą Lietuvoje pasirodė kone neįmanoma užduotis. Jau vakarėjo, o žemyn besileidžiančiame metro tvyrojo savotiškas vakaro nuovargis. Liana, leisdama išeiti priešpriešan atėjusiam žmonių srautui, prasibrovė prie eskalatoriaus. Ir tada, tarp miesto šurmulio, jos ausį pasiekė aiškus, emocijomis nuspalvintas pokalbio fragmentas. — …net negalvojau, kad dar kada nors jį pamatysiu, — kažkur už nugaros nuskambėjo merginos, gal studenės, šiek tiek virpančiu balsu. — O dabar jis kiekvieną antradienį pasiima ją iš darželio. Pats. Atvažiuoja su savo mašina, ir jie važiuoja į tą patį parką, kurioje karuselės… Liana sustojo ant judančio eskalatoriaus laiptelio, net akimirkai atsigręžė – išvydo merginą ryškiu raudonu paltu, jos jaudulį spindinčią veido išraišką, ir atidžiai klausiančią draugę. „Kiekvieną antradienį.“ Kartą ir jai toks buvo – ypatingas, gal net – svarbiausias – dienos ratas. Nei pirmadienis, apsunkintas savaitės pradžios, nei penktadienis su savaitgalio laukimu. Būtent antradienis. Diena, apie kurią sukosi visas pasaulis. Kiekvieną antradienį, lygiai penktą, ji išskubėdavo iš mokyklos, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, ir beveik per visą Vilnių bėgdavo į Balio Dvariono muzikos mokyklą, esančią sename name su girgždančiu parketu. Ten pasiimdavo Martyną – rimtą, septynmetį, smuiką nešiojantį beveik savo ūgio, ir nors jis nebuvo jos vaikas, tai buvo brolio Anželikos sūnus. Brolio, kuris žuvo tragiškoje avarijoje prieš trejus metus. Pirmus mėnesius po laidotuvių tie antradieniai tapo išgyvenimo ritualu. Martynui, kuris užsisklendė ir beveik nustojo kalbėti. Jo mamai Onai, kuri vos pakildavo iš lovos. Ir pačiai Lianai, kuri tapo šeimos atrama, inkaru, svarbiausiu žmogumi dramatiškai sujauktoje kasdienybėje. Ji prisiminė kiekvieną detalę: kaip Martynas išeidavo iš klasės nuleista galva, kaip ji paimdavo jo smuiką, kaip kartu eidavo iki metro, pasakodama patį šilčiausią anekdotą ar nutikimą iš mokyklos. Kartą žvarbų lapkritį paklausė: „Teta Lina, o tėtis irgi nemėgo lietaus?“ Ar pritvinkusi švelnumo ir ilgesio ji atsakė: „Labai nemėgo. Visada bėgdavo po pastoge.” Martynas stipriai suspaudė jos ranką – ne todėl, kad kas vestų, o lyg norėtų išsaugoti trapų, bet tokį būtąjį artumo momentą. Tai buvo rankos spasčia ne dėl saugumo, o dėl prisiminimo, kuris vis dar gyveno čia, darganotame Vilniaus ore, gyvoje vaikystės nostalgijoje. Trys metai jos gyvenimas buvo padalytas į „prieš“ ir „po“. Ir antradienis tapo svarbiausia, tikra, kad ir sunki, diena. Visi kiti buvo tik fonas, laukimas. Ji jam ruošdavosi: pirkdavo Martyno mėgstamą obuolių sultį, parsisiųsdavo linksmų animacijų, sugalvodavo pokalbių temas. Vėliau… Vėliau Ona pamažu atsigavo. Susirado darbą. Surado naują meilę. Ir nusprendė pradėti viską iš naujo kitame mieste – toliau nuo prisiminimų. Liana pakavo jų daiktus, Martynui supakavo smuiką, stipriai apkabino jį stotyje. „Rašyk, skambink, — sakė, tramdydama ašaras. — Visada esu šalia.“ Iš pradžių jis skambino kiekvieną antradienį, šeštą vakaro. Kiekvieną kartą Liana tapdavo teta Lina, turėdavo per penkiolika minučių išsiaiškinti viską: apie mokyklą, smuiką, naujus draugus. Jo balsas už šimtų kilometrų buvo menka, bet stipri jungtis. Vėliau skambučiai tapo retesni – kas dvi savaites. Martynas paaugo, atsirado kitų užsiėmimų, namų darbai, žaidimai su draugais. „Teta, atsiprašau, praėjusį antradienį pamiršau – turėjom kontrolinį”, – parašydavo žinutę, o ji – „Nieko, vaikelis. Kaip sekėsi?“ Jos antradieniai tapo nebe skambučio, o laukimo diena, žinia galėjo ateiti, o gal – ir ne. Ji nesižeidė. Tuomet parašydavo pati. Paskui – tik didžiųjų švenčių proga. Gimtadienis, Nauji metai. Jo balsas jau tvirtas, atsipalaidavęs. Pasakojo nebe apie save, bet lakoniškai – „viskas gerai, mokomės, viskas tvarkoj“. Naujas patėvis Sergejus – ramus ir geras žmogus, kuris netapatino savęs su tėvu, bet buvo šalia. Ir tai buvo svarbiausia. Neseniai gimė sesutė – Eglė. Feisbuko nuotraukoje Martynas laikė sesutę nerangiai, bet švelniai. Gyvenimas, žiaurus ir dosnus sykiu, statė naują kasdienybę. O tetai Lianai toje Martyno šeimos kronikoje liko jau siaurėjanti, bet tvarkinga niša – „teta iš praeities“. Ir štai dabar, Vilniaus metro požemyje, atsitiktinai nugirsti žodžiai – „kiekvieną antradienį“ – suskambėjo ne kaip priekaištas, o kaip ramus, atminties aidas. Sveikinimas tai Lianai, kuri trejus metus nešiojo didžiulę, degančią atsakomybę ir meilę – tarsi atvirą žaizdą ir pačią didžiausią dovaną. Ta Liana žinojo savo vietą pasaulyje: atrama, švyturys, neatsiejama svarbiausio žmogaus dienos dalis. Ji buvo reikalinga. Mergina raudonu paltu turėjo savo istoriją, savo kompromisą tarp praeities žaizdų ir dabarties reikalavimų. Bet tas ritmas, tvirtas reguliarios dienos pažadas – „kiekvieną antradienį“ – yra universali, brandaus artumo kalba. Tai buvimo čia ir dabar pažadas: „Aš esu. Tu gali manimi pasikliauti. Tu man svarbus šią dieną, šią valandą.“ Tai kalba, kurią Liana kadaise mokėjo laisvai, tik dabar beveik pamiršo. Traukinys pajudėjo. Liana ištiesė pečius, pažvelgė į save tunelio stikle. Ji išlipo savoje stotyje, jau aiškiai žinodama, kad rytoj užsakys du tokius pačius teleskopus – nebrangius, bet gerus. Vieną – Mildai. Kitą – Martynui, pristatymui į namus Kaune. Kai tik Martynas jį gaus, parašys žinutę: „Martynai, šis tam, kad galėtume abu žiūrėti į tą patį dangų, net ir būdami skirtinguose miestuose. Kaip manai, gal kitą antradienį, šeštą vakaro, jei tik bus giedra, kartu pažiūrėsim į Didžiuosius Grįžulo Ratus? Sinchronizuokim laikrodžius! Bučiuoju, tavo teta Lina.“ Ji pakilo eskalatoriumi į vakaro miestą. Ore tvyrojo šaltukas ir gaiva. Artimiausias antradienis jau nebebuvo tuščias – vėl tapo skirtas. Ne kaip pareiga, bet kaip tyli, švelni abipusė sutartis – susitikti po tuo pačiu dangumi, būti šalia. Gyvenimas tęsėsi. Ir jos tvarkarašty dar liko dienų, kuriomis galima ne tik gyventi, bet ir sutarti dėl stebuklo, kad ir tyliai – žvelgiant pro teleskopo lęšį per šimtus kilometrų. Dėl atminties, kuri jau nebeskauda, o šildo. Dėl meilės, kuri išmoko kalbėti per atstumus, tapo tylesnė, išmintingesnė ir trapesnė – bet niekad nelūžta. Kiekvieną antradienį: Vilniaus eskalatoriai, mudviejų žvaigždės ir meilės, kuri visada randa kelią.
Kiekvieną antradienį Kiekvieną antradienį aš skubėdavau į Vilniaus požeminį perėją, rankose laikydamas
Zibainis
Uncategorized
032
Sutikau prižiūrėti savo geriausios draugės vaiką, nežinodama, kad jis yra mano vyro sūnus
Sutikau prižiūrėti savo geriausios draugės vaiką nesuprasdama, kad jis yra mano vyro. Mano geriausia
Zibainis
Uncategorized
013
Maždaug valandą stebėjau būsimus tėvus, vos baigusius mokyklą – jaunas poras Lietuvos poliklinikos eilėje ir jų išdaigas, kurios priverčia susimąstyti apie ateities vaikų auklėjimą
Maždaug valandą stebiu būsimus tėvus jie ką tik baigę gimnaziją. Neseniai lankiausi pas ginekologę.
Zibainis
Uncategorized
014
Praradau norą padėti anytai, kai sužinojau, ką ji padarė. Tačiau negaliu jos ir palikti likimo valiai.
Praradau norą padėti anytai, kai sužinojau, ką ji padarė. Tačiau negaliu jos ir palikti. Turiu du vaikus.
Zibainis
Uncategorized
038
Mano draugai perka butus ir investuoja į remontus, o mano mergina iššvaistė visas santaupas bandydama padidinti mūsų kapitalą – visi turi mielą žmoną, o aš likau su kvailele Ji gyrėsi visiems, kad po vestuvių nesunkiai įsigysime butą, nes svečiai padovanos pinigų, o šeima padės, bet jos tėvai tik pasijuokė, kai sužinojo, kad ji nori tekėti už „niekam tikusio nekilnojamojo turto brokerio“ be išsilavinimo, ir liepė mums patiems spręsti buto reikalus. Turėjau prisiglausti pas savo tėvus – ten jau gyvena mano brolis su nėščia drauge, visi gyvenam susigrūdę. Tėvai užsiminė, kad būtų laikas išsikraustyti bent į nuomojamą butą, bet aš nusprendžiau taupyti ir vėliau imti paskolą būstui. Mano žmona žinojo planą, bet vis tiek visą mūsų indėlį investavo į akcijas, tikėdamasi padidinti santaupas. Už ką? Kad padaugintume pinigų. Mano mama vos nenualpo sužinojusi. Ir aš sugniužęs – akcijų vertė krenta, kol jas parduosi, prarasim dar daugiau pinigų, arba teks rizikuoti ir laukti, ar kada atgausime nuostolius. O visi draugai jau turi šeimas ir savo butus, o mes turim tik kažkokias akcijas! Mano žmona verkia – apsigavo ir dar sumokėjo tiems, kurie „mokė“ investuoti. O aš vis galvoju apie skyrybas. Jei meilė buvo stipri, kodėl negaliu nuleisti rankų ir paleisti šios situacijos? Taip ir matau prieš akis – metai darbo, taupymo, dabar nueina veltui. Jeigu nuo pradžių taip galvojau, gal ta mūsų santuoka ir buvo pasmerkta nesėkmei – šita istorija tik įrodo, kad mano amžina juoda diena prasidėjo kai vedžiau kvailą merginą.
Mano draugai perka butus ir leidžia pinigus remontams, o mano žmona visas mūsų santaupas išleido tikėdamasi
Zibainis
Uncategorized
018
Močiutė visada mylėjo vieną anūką labiau: šeimos skirstymasis, nelygybė ir praeities nuoskaudos lietuviškoje šeimoje
2024 metų kovas Šiandien virtuvėje sėdėjau prie stalo, pjaustydama obuolį dukrai, kai įžengė brolis.
Zibainis
© 2026 Zibainis