Kai aš susipažinau su savo būsimu vyru, man buvo 16 metų, mes susitikinėjom šešis metus, o kai man suėjo 22, mes susituokėme., tik todėl, kad aš pastojau. Ne, nepagalvokite, vaikelis buvo laukiamas ir planuotas, bet aš nenorėjau susirašyti, man ir taip buvo gerai. Bet, deja, mes susituokėme.
Praėjus keliems mėnesiams po vestuvių aš ėmiau pastebėti keistus dalykus: žmogus po darbo nesiplovė kojų, jis išvis nesiprausė, kol nepasakysi, jis nesivalė dantų, jo šepetėlis taip ir gulėjo supakuotas. Man pasidarė įdomu, jei jam nepasakyčiau, kad praustųsi, kiek jis išlaikytų? Praėjo mėnuo, įsivaizduokite, mėnesį nesiprausti. Ir vis tik aš buvau ta, kuri nusiuntė jį į vonią.
Mes pragyvenome metus, ilgiau aš neištvėriau, nuolatinio jo dvoko, jo geidulio, tai vykdavo taip“ jis imdavo mane graibyti, murzinas ir dvokiantis, man buvo šlykštu, ir taip nuolatos, visa sutuoktinio prievolė trukdavo minutę, jei ne mažiau. Tai buvo pragaras. Bet kol mes buvom nevedę, viskas buvo puiku, jis prausėsi, dantis valėsi.
O dar jis ėmė mane lyginti su savo mama, o mama daro ne taip, mama daro taip, tu neteisingai išvirei, mama verda kitaip. O tai, kad jo mama be makaronų nieko kito nemoka gaminti, tai čia normalu. Žodžiu, po metų bendro gyvenimo aš jį išvariau, likau su vaiku, bet geriau vienai, negu su tokiu vyru.
Tai jums tikrai patiks!
