Man penkiasdešimt devyneri. Visada maniau, kad mūsų su Vytautu santuoka tvirta.

„Aš juk su niekuo nesusitikau. Dėl ko tu taip išgyveni?“ – paklausė vyras, kai po trisdešimties santuokos metų sužinojau, kad jis ieško pažinčių internete.

Man penkiasdešimt devyneri. Visada maniau, kad mūsų su Vytautu santuoka tvirta. Žinoma, per tiek metų visko pasitaikė: nesutarimų, finansinių sunkumų, bemiegių naktų auginant vaikus.

Tačiau niekada neabejojau jo ištikimybe.

Vieną antradienį sulaukiau skambučio iš savo senos bičiulės Dalios.

— Rasa, nežinau, kaip tau tai pasakyti. Tik pažadėk, kad ant manęs nesupyksi.

Jos balsas drebėjo.

Po skyrybų Dalia užsiregistravo pažinčių svetainėje, kurioje tikėjosi susipažinti su panašaus amžiaus vyru. Tačiau naršydama anketas aptiko mano sutuoktinio nuotrauką.

Netrukus ji atsiuntė man ekrano nuotraukas.

Įdėmiai perskaičiau kiekvieną žodį.

„Ieškau nuoširdžios moters, su kuria galėčiau leisti laiką, keliauti ir vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą.“

Man pasidarė skaudu.

Vos prieš mėnesį siūliau Vytautui savaitgaliui nuvažiuoti į Druskininkus. Jis atsisakė, sakydamas, kad nebenori niekur keliauti ir mieliau ilsisi namuose.

Pasirodo, keliauti jis vis dėlto norėjo. Tik ne su manimi.

Vakare, jam grįžus iš darbo, padėjau telefoną ant stalo.

— Gal gali man paaiškinti, ką tai reiškia?

Vytautas susiraukė.

— Tai tik anketa. Užsiregistravau iš smalsumo.

— O kodėl rašai, kad ieškai moters?

— Rasa, nejuokauk. Negi tikrai manai, kad būdamas šešiasdešimt dvejų pulsiu lakstyti paskui moteris?

— Nežinau, Vytautai. Iki šios dienos maniau, kad apskritai jų neieškai.

Jis bandė mane įtikinti, kad nieko blogo nepadarė, nes su jokia moterimi nebuvo susitikęs.

Tačiau man rūpėjo visai kas kita.

Kiek vakarų jis praleido svajodamas apie gyvenimą su kita moterimi, kol aš šalia jo mezgiau kojines mūsų anūkams?

Kiek kartų jis laukė svetimos moters žinutės, kai aš laukiau bent vieno švelnaus žodžio iš savo vyro?

Kitą rytą susikroviau nedidelį lagaminą ir kelioms dienoms išvažiavau pas seserį į Klaipėdą.

Man reikėjo pabūti vienai ir suprasti, ko iš tiesų noriu.

Vytautas skambino kiekvieną vakarą. Atsiprašinėjo, žadėjo ištrinti anketą ir kartojo, kad nenori manęs prarasti.

Bet juk ir aš nenorėjau prarasti žmogaus, kuriuo pasitikėjau trisdešimt metų.

Deja, kažkas mūsų santykiuose jau buvo pasikeitę.

Dar nenusprendžiau, ar galėsiu jam atleisti. Tačiau aiškiai supratau, kad nenoriu pasenti šalia žmogaus, kuris, laikydamas mane už rankos, mintyse ieško kuo mane pakeisti.

Ne kiekviena neištikimybė palieka lūpdažio žymes ant marškinių. Ne kiekviena išdavystė prasideda nuo slapto pasimatymo. Kartais užtenka kelių sakinių telefono ekrane, kad sugriūtų pasitikėjimas, kurį kūrėte ištisus dešimtmečius.

Ištikimybė man nėra vien fizinis artumas. Tai sąmoningas pasirinkimas gerbti žmogų, kuriam kadaise pažadėjai savo meilę.

Net tada, kai jis nemato, ką darai.

O kaip manote jūs? Ar vedusio vyro pastangos susipažinti su kitomis moterimis internete jau yra neištikimybė? Ar atleistumėte savo sutuoktiniui, jeigu jis tvirtintų, kad su nė viena iš jų nebuvo susitikęs?

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × 2 =

Man penkiasdešimt devyneri. Visada maniau, kad mūsų su Vytautu santuoka tvirta.