Atsiprašau, ponia, bet gal nereikėtų valgyti pilname autobuse

„Atsiprašau, ponia, bet gal nereikėtų valgyti pilname autobuse?“ – jau norėjau pasakyti. Tačiau staiga šalia sėdėjęs senukas garsiai atsiduso: „Žinote, kas mane labiausiai piktina? Kad ji tik vieną kibiną nusipirko! O mes visi dabar turime kentėti!“ Po šių žodžių pusė autobuso prapliupo juoktis.

Mano vardas Aldona, man šešiasdešimt ketveri metai. Vilniuje gyvenu jau daugiau nei trisdešimt metų.

Per tą laiką viešajame transporte mačiau visko.

Ir besiginčijančių keleivių, ir garsiai telefonu kalbančių žmonių, ir tokių, kurie užima dvi vietas, nors autobusas pilnas.

Tačiau vieną paprastą antradienio rytą nutiko kai kas, ką iki šiol prisimenu su šypsena.

Ir viskas prasidėjo nuo vieno didžiulio kibino.

Tą rytą turėjau daugybę reikalų.

Reikėjo užsukti į vaistinę, nuvažiuoti į polikliniką pasiimti dokumentų ir dar nupirkti dovaną anūkei.

Iš namų išėjau anksti.

Pusryčiams spėjau išgerti tik puodelį arbatos ir suvalgyti mažą sumuštinį.

Galvojau, kad grįžusi namo ramiai papietausiu.

Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o gyvenimas viską sudėlioja savaip.

Autobusas buvo beveik pilnas.

Prie durų stovėjo keli studentai.

Viena jauna mama laikė vežimėlį.

Prie lango sėdėjo vyras su akiniais ir skaitė naujienas telefone.

O aš įsitaisiau šalia garbaus amžiaus vyriškio su pilku paltu ir tvarkingai sulankstytu laikraščiu.

Iš pradžių kelionė buvo visiškai įprasta.

Žmonės tylėjo.

Vienas kitas kalbėjosi.

Kažkas klausėsi muzikos per ausines.

Aš mintyse dėliojau savo dienos planus.

Ir tada išgirdau popierinio maišelio šiugždesį.

Priešais mane sėdėjusi moteris, gal kokių penkiasdešimt penkerių, atsidarė rankinę.

Ji išsitraukė nedidelį rudą maišelį.

Atsargiai jį praskleidė.

Ir išėmė didžiulį kibiną.

Bet ne šiaip sau kibiną.

Gražiai apskrudusį.

Auksinės spalvos.

Su dailiai užspaustais krašteliais ir tokia gardžia išvaizda, kad net iš tolo buvo aišku – jis dar visai šviežias.

Moteris apvyniojo apatinę dalį servetėle.

Ir pradėjo valgyti.

Visiškai ramiai.

Atsikando mažą kąsnelį.

Lėtai sukramtė.

Atsigėrė vandens.

Tada atsikando dar kartą.

Tarsi sėdėtų namuose prie virtuvės stalo.

Aš net kilstelėjau antakius.

„Na jau ne“, – pagalvojau.

„Pilnas autobusas žmonių, o ji čia pietauja!“

Mama mane nuo mažens mokė, kad viešose vietose reikia elgtis pagarbiai.

Netrukdyti kitiems.

Neteršti aplinkos.

Ir neapsimesti, kad esi vienas visame pasaulyje.

Todėl toks ramus užkandžiavimas sausakimšame autobuse man pasirodė mažų mažiausiai keistas.

Pažvelgiau į moterį gana griežtai.

Norėjau, kad ji suprastų mano nepasitenkinimą.

Tačiau ji net neatsisuko.

Toliau ramiai valgė.

O tada nutiko dar blogesnis dalykas.

Po autobusą pradėjo sklisti kvapas.

Šiltos tešlos.

Sviesto.

Gardaus įdaro.

Toks kvapas, kokį pajunti įėjęs į mažą kepyklėlę ankstyvą rytą.

Man net pilvas suurzgė.

„Na štai“, – pagalvojau. „Dabar dar ir alkana pasijutau.“

Nusisukau į langą.

Bandžiau galvoti apie vaistinę.

Apie dokumentus.

Apie anūkės gimtadienį.

Bet nieko neišėjo.

Galvoje sukosi tik vienas dalykas.

Tas kibinas.

Ir dar blogiau – pradėjau svarstyti, kur galėčiau tokį nusipirkti.

Tada pastebėjau, kad ne aš viena žiūriu į moterį.

Prie durų stovėjęs vyras pakėlė akis nuo telefono.

Dvi moterys už manęs pradėjo kažką šnabždėtis.

Jauna mergina net pasilenkė, kad geriau pamatytų kepinį.

„Vadinasi, ne man vienai tai atrodo netinkama“, – pagalvojau.

Tačiau netrukus išgirdau tų dviejų moterų pokalbį.

— Matai, kokį kibiną valgo?

— Matau.

— Atrodo, dar šiltas.

— Oi, dabar ir aš užsimaniau.

Pirmoji atsiduso.

— Aš šiandien tik kavos išgėriau.

Antroji nusijuokė.

— Tai mums abiem dabar bus sunku.

Sustingau.

Jos visai nesipiktino.

Jos tiesiog norėjo valgyti!

Pažvelgiau į vyrą prie durų.

Tas irgi žiūrėjo į kibiną taip, lyg būtų ką tik pamatęs didžiausią pasaulio skanėstą.

O šalia manęs sėdėjęs senukas staiga pasisuko.

— Ponia, ar ir jūs jaučiate tą kvapą?

Pažvelgiau į jį.

— Kaipgi nejausi? Visas autobusas kvepia.

Jis šyptelėjo.

— Man iš karto Trakai prisiminė.

— Trakai?

— Taip. Kai dar buvau jaunas, su žmona dažnai ten važiuodavome.

Jo veidas nušvito.

— Pasivaikščiodavome prie ežero, o paskui nusipirkdavome po kibiną.

Aš nusišypsojau.

— Gražūs prisiminimai.

— Labai.

Jis trumpam nutilo.

— Mano žmona visada rinkdavosi su vištiena, o aš – su aviena.

— Ir kuris būdavo skanesnis?

Senukas nusijuokė.

— Aišku, kad jos! Nes ji visada duodavo man paragauti.

Nusijuokiau ir aš.

— O jūs jai?

Jis papurtė galvą.

— Aš savo suvalgydavau per greitai!

Mes abu prapliupome juoktis.

Vyriškis prisistatė Vytautu.

Jam buvo septyniasdešimt aštuoneri.

Jo žmona mirė prieš šešerius metus.

Dabar jis gyveno vienas ir dažnai važiuodavo į miestą vien tam, kad pabūtų tarp žmonių.

— Žinote, ponia Aldona, – pasakė jis, – kartais vienas kvapas gali sugrąžinti visą jaunystę.

Tie žodžiai mane sujaudino.

Nes jis buvo teisus.

Man pačiai šviežių kepinių kvapas primindavo vaikystę.

Mamos virtuvę.

Sekmadienio rytus.

Kai ant stalo garuodavo pyragai, o mes su broliu ginčydavomės, kuriam atiteks didesnis gabalėlis.

Tada niekas neskubėjo.

Niekas neskaičiavo kalorijų.

Niekas negalvojo apie rytojaus rūpesčius.

Svarbiausia buvo tai, kad visi sėdėjome kartu.

Ir štai dabar, po daugelio metų, vienas kibinas autobuse priminė man tuos laikus.

Kol mes kalbėjomės, moteris toliau valgė.

Kibino jau buvo likę mažiau nei pusė.

Staiga prie durų stovėjęs vyras nebeištvėrė.

— Atsiprašau, ponia, ar galiu paklausti?

Moteris pakėlė akis.

— Žinoma.

— Kur pirkote tą kibiną?

Ji nustebo.

— Šitą?

— Taip.

— Nedidelėje kepyklėlėje netoli stoties.

Vyras linktelėjo.

— O skanus?

Moteris nusijuokė.

— Labai!

Kažkas iš keleivių pridūrė:

— Matosi!

Keli žmonės nusijuokė.

Tada viena moteris paklausė:

— O su kuo jis?

— Su vištiena.

— O ten turi ir su grybais?

— Turi.

— Ir su varške?

— Man atrodo, taip.

Staiga autobuse prasidėjo tikra diskusija.

Viena keleivė tikino, kad geriausi kibinai būna su aviena.

Kita sakė, kad jai labiausiai patinka su vištiena.

Jaunas vaikinas prisipažino, kad niekada nėra ragavęs kibino su grybais.

O pagyvenusi moteris iš galo garsiai pareiškė:

— Svarbiausia, kad tešla būtų gera! Jei tešla prasta, nepadės joks įdaras!

Visi nusijuokė.

Aš sėdėjau ir negalėjau patikėti.

Dar prieš kelias minutes visi tylėjo.

Kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse.

O dabar beveik pusė autobuso kalbėjosi apie kibinus.

Lyg būtume seni pažįstami.

Vytautas pasilenkė prie manęs.

— Žinote, kas mane labiausiai piktina?

Pažvelgiau į jį.

— Kas?

Jis labai rimtai suraukė antakius.

Tada garsiai kreipėsi į moterį:

— Atsiprašau, ponia!

Ji atsisuko.

— Taip?

— Norėčiau jums kai ką pasakyti.

Autobuse trumpam nutilo keli balsai.

Moteris atrodė sutrikusi.

— Ar kas nors negerai?

Vytautas atsiduso.

— Taip. Vienas dalykas tikrai negerai.

Ji sunerimo.

— Koks?

Senukas išlaikė rimtą veidą.

— Jūs nusipirkote tik vieną kibiną!

Moteris sumirksėjo.

— Ir kas?

Vytautas išskėtė rankas.

— O kaip mes visi? Dabar pusė autobuso alkana!

Akimirką stojo tyla.

O tada visi prapliupo juoktis.

Vyras prie durų net susilenkė.

Dvi moterys už manęs kvatojo taip, kad vos galėjo kalbėti.

Jauna mama su vežimėliu šypsojosi nuo ausies iki ausies.

O pati kibiną valganti moteris juokėsi taip nuoširdžiai, kad turėjo padėti maišelį ant kelių.

— Jei būčiau žinojusi, būčiau visiems nupirkusi! – atsakė ji.

— Kitą kartą prašome bent dešimties! – sušuko kažkas iš galo.

— Ir su skirtingais įdarais! – pridūrė kita keleivė.

Vėl pasigirdo juokas.

Aš juokiausi kartu.

Ir staiga supratau, kokia absurdiška buvo mano pradinė reakcija.

Juk aš vos nepasipiktinau moterimi vien todėl, kad ji valgė.

O dabar pati sėdėjau ir galvojau, kur nusipirkti kibinų.

Vytautas pažvelgė į mane.

— Na, ponia Aldona, ar vis dar pykstate?

Nustebau.

— Iš kur žinote, kad pykau?

Jis gudriai šyptelėjo.

— Mačiau jūsų veidą, kai ji išsitraukė tą kibiną.

Man pasidarė gėda.

— Tikrai taip matėsi?

— Šiek tiek.

Tada jis pridūrė:

— Bet žinote, kartais gyvenimas tampa gražesnis, kai vietoj pykčio pasirenkame juoką.

Nutilau.

Jo žodžiai buvo paprasti.

Tačiau labai teisingi.

Moteris baigė valgyti.

Atsargiai surinko trupinius į servetėlę.

Sulankstė popierinį maišelį.

Ir viską įsidėjo į rankinę.

Nepaliko nė vienos šiukšlės.

Kai priartėjome prie jos stotelės, ji atsistojo.

— Na, linkiu visiems gražios dienos!

Vytautas pakėlė ranką.

— O mes jums linkime skanaus!

Autobusas vėl nusijuokė.

Moteris išlipo.

Durys užsidarė.

Ir mes pajudėjome toliau.

Tačiau atmosfera jau buvo visai kitokia.

Žmonės šypsojosi.

Kalbėjosi.

Kai kurie vis dar ginčijosi, kuris kibinų įdaras skaniausias.

O aš sėdėjau ir galvojau, kaip vienas paprastas kepinys gali pakeisti visos kelionės nuotaiką.

Vytautas paklausė:

— Kur dabar važiuojate?

— Dar turiu užsukti į vaistinę ir parduotuvę.

— O paskui?

— Namo.

— Ką valgysite pietums?

Pagalvojau.

— Buvau suplanavusi daržovių sriubą.

Jis pažvelgė į mane su apsimestiniu siaubu.

— Po tokios kelionės?

Nusijuokiau.

— Na, gal dar ką nors nusipirksiu.

Vytautas linktelėjo.

— Teisingai. Aš tai šiandien tikrai nusipirksiu kibinų.

— Sau?

Jis trumpam nutilo.

— Vieną sau. O kitą kaimynei.

— Kaimynei?

— Taip. Ji gyvena viena, sunkiai vaikšto. Kartais užnešu jai produktų.

Nusišypsojau.

— Kaip gražu.

Vytautas numojo ranka.

— Nieko ypatingo. Kai žmogus gyvena vienas, kartais net mažas dėmesys labai daug reiškia.

Tie žodžiai mane palietė.

Nes pati žinojau, kaip svarbu turėti žmogų, kuris kartais paskambina, aplanko ar tiesiog pasiteirauja, kaip sekasi.

Kai atėjo mano stotelė, atsisveikinau.

— Buvo labai malonu susipažinti, Vytautai.

Jis šyptelėjo.

— Man taip pat, Aldona. Ir nepamirškite kibinų!

— Tikrai nepamiršiu!

Išlipau iš autobuso.

Ir dar kelias minutes šypsojausi.

Atlikau paskutinius reikalus.

O tada, užuot važiavusi tiesiai namo, užsukau į kepyklėlę.

Už prekystalio gulėjo ką tik iškepti kibinai.

Dideli.

Auksiniai.

Su gražiai užspaustais krašteliais.

Pardavėja maloniai paklausė:

— Ko pageidausite?

Pažvelgiau į kepinius.

— Du su vištiena, prašau.

Ji paėmė žnyples.

— Gal dar ko nors?

Trumpam susimąsčiau.

Tada nusijuokiau.

— Žinote ką? Dar du su grybais.

Pardavėja šyptelėjo.

— Laukiate svečių?

Papurtiau galvą.

— Ne. Tiesiog šiandien labai įdomiai važiavau autobusu.

Ji nustebusi pažvelgė į mane.

— Autobusu?

— Taip. Bet čia ilga istorija.

Pardavėja nusijuokė.

— Matyt, tikrai įdomi!

Grįžusi namo radau vyrą Joną virtuvėje.

Jis sėdėjo prie stalo ir skaitė laikraštį.

Kai įėjau, pakėlė galvą.

— Na, kaip sekėsi?

— Gerai.

Padėjau maišelį ant stalo.

Jis iš karto užuodė kvapą.

— Kibinai?

— Taip.

Jonas nusišypsojo.

— O kokia proga?

— Jokios.

— Tai kodėl?

Atsisėdau priešais.

— Nes viena moteris šiandien valgė kibiną autobuse.

Vyras nustebęs pažvelgė į mane.

— Ką?

Pradėjau juoktis.

— Palauk, viską papasakosiu.

Ir papasakojau.

Apie pilną autobusą.

Apie moterį su didžiuliu kibinu.

Apie savo susierzinimą.

Apie keleivius, kurie pradėjo žiūrėti.

Apie Vytautą ir jo žmoną.

Ir apie pokštą, kuris prajuokino pusę autobuso.

Jonas juokėsi taip, kad net nusiėmė akinius.

— Aldona, tu nepakartojama!

— Kodėl?

— Nes iš pradžių pykai, kad moteris valgo autobuse, o dabar pati parsinešei keturis kibinus!

Atsidusau.

— Žinau.

Jis nusijuokė dar garsiau.

— Tai gal tu ne pykai, o tiesiog buvai alkana?

Pažvelgiau į jį.

Ir staiga supratau, kad galbūt jis teisus.

— Žinai, gal ir taip.

Mes abu prapliupome juoktis.

Užplikiau arbatos.

Sudėjau kibinus į lėkštes.

Ir atsisėdome kartu pietauti.

Valgydami prisiminėme, kaip jaunystėje važiuodavome į Trakus.

Kaip vaikščiodavome prie ežero.

Kaip pirkdavome kibinus ir valgydavome juos sėdėdami ant suoliuko.

Jonas papasakojo vieną istoriją, kurią jau buvau girdėjusi bent dešimt kartų.

Bet šį kartą klausiau su malonumu.

Nes supratau, kad būtent iš tokių mažų akimirkų ir susideda gyvenimas.

Ne tik iš didelių švenčių.

Ne tik iš kelionių ar ypatingų įvykių.

Bet ir iš paprastų pietų dviese.

Iš prisiminimų.

Iš juoko.

Iš šilto maisto kvapo namuose.

Vėliau, plaudama indus, vėl prisiminiau tą moterį autobuse.

Ir man pasidarė truputį gėda.

Juk aš ją iš karto pasmerkiau.

Nors nežinojau, kodėl ji valgo.

Gal ji visą rytą dirbo.

Gal nespėjo papusryčiauti.

Gal tiesiog norėjo mažos pertraukėlės tarp darbų.

Žinoma, viešajame transporte reikia gerbti kitus keleivius.

Laikytis taisyklių.

Nepalikti šiukšlių.

Netrukdyti aplinkiniams.

Tačiau kartais mes pernelyg greitai nusprendžiame, kad kitas žmogus elgiasi blogai.

Net nepagalvoję, kokia gali būti jo situacija.

O dar dažniau mūsų pačių nuotaika priklauso nuo visai paprastų dalykų.

Nuovargio.

Alkio.

Skubėjimo.

Nerimo.

Ir tada net menka smulkmena gali pasirodyti didžiulė problema.

Kitą dieną papasakojau šią istoriją savo seseriai.

Ji juokėsi taip, kad vos galėjo kalbėti.

Tada paklausė:

— Aldona, o kas tave labiausiai supykdė?

Susimąsčiau.

— Turbūt tai, kad ji taip ramiai valgė.

Sesuo nusijuokė.

— O gal tai, kad tu pati labai norėjai to kibino?

Nutilau.

Paskui ir pati nusijuokiau.

— Tikriausiai!

Ir štai tada galutinai supratau, kokia juokinga buvo visa situacija.

Aš maniau, kad mane erzina moters elgesys.

O iš tikrųjų mane erzino tai, kad ji turėjo gardų kibiną, o aš – tik tuščią skrandį!

Nuo tos dienos, kai važiuoju autobusu, stengiuosi mažiau vertinti kitus žmones.

Ne visada pavyksta.

Kartais vis tiek susierzinu.

Kartais norisi pasakyti pastabą.

Bet tada prisimenu Vytautą.

Jo šypseną.

Jo prisiminimus apie žmoną.

Ir tą vienintelį sakinį, kuris prajuokino visą autobusą.

„Didžiausia problema ta, kad ji nusipirko tik vieną kibiną!“

Ir man pasidaro linksma.

❤️ Tą dieną supratau, kad kartais užtenka vieno paprasto dalyko, kad svetimi žmonės bent trumpam pasijustų artimesni.

Vieno kvapo.

Vieno prisiminimo.

Vieno gero pokšto.

Ir staiga pilnas autobusas tampa vieta, kur žmonės šypsosi vieni kitiems.

Kur pasakoja apie vaikystę.

Kur prisimena artimuosius.

Kur dalijasi mažais gyvenimo džiaugsmais.

Galbūt pasaulyje būtų šiek tiek daugiau šilumos, jei dažniau rinktumėmės supratimą, o ne pyktį.

Jei prieš pasmerkdami kitą žmogų bent akimirką pagalvotume, kad nežinome visos jo istorijos.

Ir jei kartais leistume sau tiesiog pasijuokti.

Nes gyvenimas ir taip pilnas rūpesčių.

Kam dar papildomai gadinti sau nuotaiką dėl smulkmenų?

Galiausiai supratau, kad didžiausia tos kelionės problema buvo visai ne moteris, valganti kibiną. Problema buvo ta, kad pusė autobuso užsimanė valgyti kartu su ja!

O kaip jūs būtumėte reagavę? Ar jus erzintų, jei kas nors pilname autobuse valgytų šviežią, gardžiai kvepiantį kibiną? O gal patys iš karto užsimanytumėte vieno? Ir kokius kibinus mėgstate labiausiai – su vištiena, aviena, grybais ar varške? ❤️

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

nineteen − 19 =

Atsiprašau, ponia, bet gal nereikėtų valgyti pilname autobuse