Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Na, ir įžūli ta mūsų Neringa pasidarė! Tiesa, kaip sako – pinigai sugadina žmones! O aš net nesupratau, apie ką kalba ir kuo taip įžeidžiau žmones… Kadaise turėjau nuostabią santuoką – vyrą ir du vaikus. Tačiau vieną dieną viskas žlugo: mano mylimasis grįždamas iš darbo pateko į avariją. Maniau, kad neištversiu to skausmo, bet mama įtikino, kad privalau laikytis vardan vaikų. Susiėmiau ir pradėjau sunkiai dirbti, o kai vaikai paaugo – išvykau uždarbiauti. Būtina buvo iškelti juos ant kojų, nes visiškai neturėjau palaikymo. Taip pirmiausia atsidūriau Lenkijoje, vėliau – Anglijoje. Teko keisti daug darbų, kol pradėjau normaliai uždirbti. Kas mėnesį siųsdavau vaikams pinigus, vėliau nupirkau jiems po butą, o sau pasidariau gražų remontą. Didžiavausi savimi. Jau planavau grįžti į Lietuvą visam laikui, bet prieš metus viskas pasikeitė – susipažinau su vienu vyru. Jis lietuvis, bet jau 20 metų gyvena Anglijoje. Pradėjome bendrauti ir pajutau, kad gali būti kažkas rimtesnio. Tačiau abejonės nekvietė ramybės. Artūras negalėjo grįžti į Lietuvą, o aš labai norėjau namo. Ir štai prieš kelias dienas sugrįžau: iš pradžių susitikau su vaikais, vėliau su tėvais. Tik vyro tėvų niekaip aplankyti nepavyko – tiesiog neturėjau laiko, tiek visko prisikaupė. Tačiau vieną vakarą atėjo draugė, dirbanti pardavėja, ir papasakojo: – Tavo anyta visai ant tavęs supykusi! – Iš kur žinai? – Girdėjau, kaip ji su pažįstama kalbėjo – esą dabar tu pasikėlusi ir pinigai tave sugadino, dar sakė, kad niekada jiems nepadėjai finansiškai. Buvo labai nemalonu tai girdėti. Juk viena užauginau du vaikus ir viską dariau dėl jų. Nepajėgiau dar ir vyro tėvams pinigų siųsti – pati turėjau išgyventi, ar suprantate? Po tokios žinios net nenorėjau eiti pas anytą ir uošvį. Tačiau save nugalėjau, nupirkau maisto ir nuėjau. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau ta mintis apie anytos pokalbį nedavė ramybės, ir galų gale ištariau: – Suprantate, kad man visus tuos metus nebuvo lengva. Viską dariau dėl vaikų, nes niekas man nepadėjo. – Mes irgi likome be paramos. Kiti tėvai turi vaikus, kurie juos remia, o mes patys kaip našlaičiai! Turėtum grįžti ir mums padėti. Anyta mane tarsi sugėdino. Net nedrįsau pasakyti, kad Anglijoje draugauju su vyru. Išėjau liūdna. Dabar nežinau, ką daryti. Ar tikrai privalau remti vyro tėvus? Nebegaliu daugiau!

0101