Dizainas

Mano brolis privedė žmoną prie nevilties, o tada įvyko negrįžtama

029

Mergina rūpinosi kaimynės močiute – visi manė, kad dėl palikimo, tačiau labai klydo.

0136

Ar tai tu, kuri viską sureguliavai? – paklausė mergina, žvelgdama į paveikslą.

0199

Priėmiau draugę po jos išsiskyrimo. Ir laikui bėgant supratau, kad pamažu tapau tarnaitė savo pačios namuose.

0105

Uošvė nekviestų savo sūnaus žmonos į savo jubiliejų, tačiau po 11 dienų paskambinusi paprašė pagalbos. Marti atsakė taip, kad nustebino visus

0121

Kaip paslaptinga kaimynė pakeitė mano gyvenimą

0164

Valerija plovė indus virtuvėje, kai įėjo Jonas. Prieš tai jis išjungė šviesą: „Dar pakankamai šviesu – nėra ko veltui eikvoti elektrą“, — paniuramai sumurmėjo jis. — Aš skalbinius norėjau įjungti, – ramiai atsakė Valerija. — Paleisi naktį, kai elektra pigesnė, – sausai atkirto Jonas. – Ir nereikia leisti tokios stiprios srovės – per daug vandens išnaudoji, Valerija. Taip negalima! Nejaugi nesupranti, kad taip tiesiog švaistai mūsų pinigus? Jonas sumažino vandens slėgį. Valerija liūdnai nužvelgė vyrą, išjungė vandenį, nusausino rankas ir prisėdo prie stalo. — Jonai, ar kada esi žiūrėjęs į save iš šalies? – paklausė ji. — Aš kiekvieną dieną tik ir darau, kad žiūriu į save iš šalies, – piktai atšovė Jonas. — Ir ką gali apie save pasakyti? – neatstojo Valerija. — Kaip apie žmogų? — Ne, kaip apie vyrą ir tėvą. — Vyras kaip vyras, tėvas kaip tėvas. Paprastas. Ne blogesnis, ne geresnis. Kaip visi. Ko čia nori? — Tai nori pasakyti, kad visi vyrai ir tėvai tokie pat kaip tu? — Ko sieki, Valerija? Nori ginčo? Valerija suprato, kad atgal kelio nėra, ir pokalbį reikia tęsti tiek, kiek reikės, kol Jonas supras – gyventi su juo yra kančia. — O žinai, Jonai, kodėl tu iki šiol neišėjai nuo manęs? — O kodėl turėčiau išeiti? – su pašaipa paklausė Jonas. — Na, bent jau todėl, kad manęs nemyli. Ir vaikų mūsų nemyli. Jonas vos ketino prieštarauti, bet Valerija neleidus nutraukti, tęsė: — Ir nereikia sakyti, kad ne taip. Tu išvis nieko nemyli. Ir nesiginčysime apie tai veltui gaišdami laiką. Noriu kalbėti apie kitką: kodėl tu dar su manimi ir vaikais? — Nu ir kodėl? — Iš šykštumo, – atsakė Valerija. – Nes tau, Jonai, skyrybos – didžiulė finansinė netektis. Kiek jau metų kartu? Penkiolika? Ką pasiekėme per tuos metus? Jei neskaičiuotume, kad tu tapai man vyru, o aš tau žmona, ir mes turime vaikus? Kokie mūsų pasiekimai per šiuos penkiolika metų? — Juk visa gyvenimas dar priešakyje, – sumurmėjo Jonas. — Ne visas, Jonai. Nebeliko tiek daug. Visą laiką, kol gyvename kartu, nė karto neatostogavome prie jūros. Nė karto. Nekalbu apie užsienį – net Lietuvoje niekur nebuvome. Atostogas leidžiame namie, mieste. Net grybauti neišvažiuojame, nes, kaip tu sakai, viskas per brangu. — Nes taupau mūsų ateičiai, – šaltai atsako Jonas. — Mūsų ar savo? – nustemba Valerija. – Kam konkrečiai tu taupai? — Jums gi stengiuosi, – įsisiaudrina Jonas. — Apie ką tu kalbi? Tu kiekvieną mėnesį ima tiek mano, tiek savo pinigus, viską kaupi, – pusiau juokais, pusiau liūdnomis akimis nutraukė Valerija. – Gerai, duok man pinigų. Noriu nupirkti vaikams ir sau naujų drabužių. Jau penkiolika metų nešioju, ką vilkėjau per vestuves ar gautą iš tavo brolio žmonos. Mūsų vaikai viską dėvi paveldėtą iš pusbrolių. — Kam išlaidauti? Vaikams puikiai tinka drabužiai iš mano brolio vaikų. Mama mums dvi kambarius skyrė – neturėtum skųstis. — O man kieno drabužiai tinka, a? Kodėl negaliu puoštis? — Ką tau rodytis? Moteriai su dviem vaikais – trisdešimt penkeri. Tau ne apie drabužius galvą kvaršinti. — O apie ką? — Apie gyvenimo prasmę, dvasinį tobulėjimą. — Viskas aišku, – atsiduso Valerija. – Todėl tu laikai visus pinigus savo sąskaitoje, o mums nė cento neskiri. Nes mums neva negalima patikėti. Iškart viską išleistume. O jei kas atsitiktų? — Ir kas tada, jei kas nutiks? – užsikerta Jonas. — Gerai pasakei, Jonai! O gal pastebėjai, kad gyvename jau dabar lyg būtume „atsitikime“? Jonas tylėjo, pikta žiūrėjo į žmoną. — Tu taupai net ant muilo, tualetinio popieriaus, servetėlių… rankų kremą iš gamyklos parsineši, – dėsto Valerija. — Centas prie cento… Nuo tokių smulkmenų ir prasideda taupymas, – sausai atšauna Jonas. — Nustatyk bent terminą, kiek dar tęsis šita kančia. Dešimt, penkiolika, dvidešimt metų? Kada galiausiai galėsim gyventi normaliai – bent jau su gera tualetinio popieriaus pakuote? Jonas tebetyli. — Na, gal keturiasdešimties pradėsim gyventi? O gal penkiasdešimties? Šešiasdešimties? Jonas ir toliau tyli. — Žinai, Jonai, o jeigu mes iki šešiasdešimties nespėsim? Juk dėl tavo šykštumo maitinamės atmestinai, nuolat suirzę. Žmonės su blogu nusiteikimu ilgai negyvena… — Jei išeisim gyventi atskirai, nebegalėsim taupyti, — burbteli Jonas. — Ir šiaip – man užtenka. Aš išeinu, – tvirtai taria Valerija. – Pavargau taupyti. Noriu gyventi dabar, o ne „kai nors“. Išsinuomosiu butą, rūpinsiuosi savimi ir vaikais, darysiu ką noriu. Visi pinigai – ir tavo alimentai – bus leidžiami iki paskutinio cento. Vaikus savaitgaliais pas jus atvešiu, o pati eisiu į teatrą, į restoraną, į parodą… O vasarą — važiuosiu prie jūros. Galbūt į Palangą, o gal į Nidą – dar nuspręsiu. Jonui užtemo akyse. Jis tyliai skaičiavo, kiek jam liks po alimentų ir vaikų išlaidų, bet labiausiai jį išgasdino mintis, kad Valerija išleis pinigus kelionėms – jo pinigus! — Beje, sąskaitą, kurioje laikai pinigus, padalinsim per pusę, – pridūrė Valerija. — Kaip padalinsim? — Lygiomis dalimis. O visus tuos metus kauptą sumą irgi išleisiu. Gyvensiu jau dabar, Jonai, ir – džiaugsiuosi gyvenimu. Jonas liko be žado. — Žinai, Jonai, – pabaigė Valerija, – mano svajonė, kad kai ateis mano laikas – mano sąskaitoje nebūtų nė cento. Tada žinosiu, kad viską išleidau sau ir savo gyvenimui. Po dviejų mėnesių Jonas ir Valerija išsiskyrė.

023

Kai marčia išmetė visas mano senas brangias dovanas, kol buvau sodyboje, aš nepraleidau progos atsakyti – keršto ilgai laukti nereikėjo

0165