Dizainas

013

Man prireikė penkiolikos metų, kad suprasčiau: mūsų santuoka buvo kaip sausakimšas sausio mėnesį įsigytas sporto abonementas – pradžioje kupinas gerų ketinimų, o vėliau tuščias likusį laiką.

049

Ypatinga gimtadienio šventė: Nepamirštamas poros vakarienės vakaras

044

Sekmadienio tėtis

056

Pasirinkimas „O, pasirodo, Fedia seniai iki ausų vedęs…“ – atsiduso Svetė, sėdėdama ant suoliuko Kauno skvere, delne spaudžianti gydytojos siuntimą į ligoninę. Kambariokės bendrabutyje jai pavydėjo, kai matydavo kartu su žaviu, skaisčiai žydraakiu, plikai skustu tamsiaplaukiu vaikinu – atrodė, kad jai labai pasisekė su tokiu mandagiu kavalieriumi. Bet pavydėti, kaip paaiškėjo, nebuvo ko. Svetė suvirpėjo, prisiminusi pirmą ir paskutinį susitikimą su Fediaus žmona, kuri ją pagavo prie gamyklos vartų ir iš karto išdėstė, kiek tas „kavalierius“ ištikimas šeimai. – Na sveika! Atrodo, Svetlana, taip? – pradėjo ji. – O kas jūs? – krūptelėjo Svetė, įsitempusi po veriančiu aukštos, grakščios moters, peleninių plaukų žvilgsniu. – O aš – Olga, Fiodoro Mizinco žmona. – Ką?.. – O ką girdėjai! – ramiai tęsė moteris. – Dar viena paprasta, kiek tokių jūsų yra – medžiotojų svetimos laimės pasaulyje, įsikibus garbanoto šansu, kad vis tiek nieko neišeis… Ir taip toliau – šleifas nuoskaudų, pašaipų, nuvertinimų. Svetė vos ištvėrė pokalbį, mintyse skubėdama pabėgti nuo svetimos žmonos, kuri net nuotrauką su dukrom parodyti atnešė – štai, atseit laiminga šeima, o tu – tik trumpalaikė užgaida. Tą vakarą Fiodoras, kaip niekur nieko, vėl pasirodė su gėlėmis ir žadėjo amžiną meilę bei skyrybas, bet Svetė, susigraudinusi, išvijo jį pro duris. Praėjus kelioms savaitėms Svetė suprato, kad laukiasi. Visi „geranoriai“ Kauno gamyklos bendradarbiai vertė ją jaustis kaltai, lyg būtų pati kalta, pasitikėjusi žmogumi, kurio net nepažinojo. Bandė kalbėtis su Fedia – jis tik burbtelėjo „duosiu pinigų, pasirūpink“ ir kitą dieną iš darbo dingo visiems laikams. Svetė, suspaudusi siuntimą į ligoninę, lūkuriavo ant suoliuko – bijojo ir nežinojo, ką daryti. Staiga šalia atsisėdo nepažįstamas vaikinas stilingu kostiumu ir didžiule glėbiu bordo chrizantemų. – Skubate? – paklausė jis, pastebėjęs jos laikrodį. – Mano laikrodis vis bėga 10 minučių į priekį… – pratarė Svetė. – Bet dabar nuostabus bobų vasaros oras! – linksmai ištarė vaikinas, vis dalinosi savo džiaugsmais – kaip jį atrinko prestižinei vietai, kaip jam brangi mama, ir kad pirmajam atlyginimui nupirks kelionę prie jūros, kur mama niekad nėra buvusi… Svetė stebėjo jį, tarsi užburta, – nepažįstamas žmogus – bet sielai taip šilta. Po trumpo pokalbio, kai vaikinas su bordo chrizantemomis dingo, Svetė suplėšė siuntimą į mažus gabalėlius – mintyse džiaugdamasi, kad dar turi galimybę rinktis. Praėjo dvidešimt treji metai… – Mama, vėluoju! – prie veidrodžio skubėjo jų suaugęs sūnus Stasys, o Svetė jam perrišo bordo spalvos kaklaraištį. – Gal užteks nerimauti – su tokiu kaklaraiščiu tikrai priims į darbą! – šyptelėjo mama. Stasys pakštelėjo į skruostą ir nuskubėjo link stotelės – o Svetė, žvelgdama pro langą, staiga suprato, kad istorija kartojasi: jos sūnus dabar toks, koks prieš dvidešimt metų buvo tas nepažįstamas su chrizantemomis… Ir tą dieną, kai Stasys grįžo, laikydamas didžiulį bordo chrizantemų glėbį – sako, mama, mane priėmė, ir mes būtinai važiuosim prie jūros… Svetė suprato – padarė teisingą pasirinkimą. Štai toks mamos pasirinkimas – gyvenimą dovanojanti meilės pabaiga.

030

Vakarienė su draugais: skonių ir bendravimo magija

038

Juokdarys

055

6 žavingi gestai, kurie vyrams tave daro ypač patrauklia!

04.3k.