Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Per Gyvenimą Skaudžiai… Šeima, kurioje kiekvienas gyveno savaip. Tėtis Saulius, be žmonos, turėjo ir kitų mylimųjų – kartais net ne tą pačią. Mama Janina, nujausdama vyro neištikimybę, pati nesižavėjo dorybėmis – jai patiko laiką leisti su vedusiu bendradarbiu. Abu sūnūs augo palikti patys sau – niekas pernelyg nesirūpino jų auklėjimu. Mama tikino, kad už viską atsakinga mokykla. Visa šeima susėsdavo prie stalo tik sekmadieniais – tik greitai ir tyliai pavalgyti, išsiskirstyti savais keliais. Taip jie būtų gyvenę savo sugedusiam, nuodėmingam, bet saldžiam pasaulyje, jei ne viena tragedija… Kai jaunėliui sūnui Denisui suėjo dvylika, tėtis Saulius pirmą kartą nusivedė jį į garažą padėti. Kol Denisas domėjosi įrankiais, tėtis trumpam užsuko pas kaimynus–automobilių mėgėjus. Netikėtai iš Sauliaus garažo pasipylė juodi dūmai ir liepsnos. Visi sutriko. Pasirodo, Denisas netyčia numetė įjungtą dujinį lempą ant benzino kanistros… Pribėgę žmonės sutriko, o ugnis siautėjo. Saulius, perlietas vandeniu, pasileido į liepsnojantį garažą. Po kelių sekundžių išnešė Denisą – sunkiai apdegusį, tik veidas neliko paliestas. Skubiai iškviesta greitoji išvežė Denisą į ligoninę – berniukas liko gyvas! Gydytojai tėvams pranešė: šansų vos vienas iš milijono – Denisas komoje, medicina bejėgė. Tik stebuklas gali išgelbėti, jei pats Denisas kovos už gyvybę. Saulius su Janina, permirkę nuo lietaus ir ašarų, pirmą kartą užėjo į artimiausią Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią ir puolė maldauti pagalbos kunigo Tėvo Sergiejaus. – Vaikai, meilę savo užmušėte – ji guli negyva po kojom, – prabilo kunigas. – Maldaukit Šv. Nikolajaus už sūnaus sveikatą. Bet prisiminkit: Dievo valia viskam. Tėvas ir mama maldavo, verkė – davė priesaikas. Nutraukę visas sąsajas su meilužėmis ir meilužiais, pervertė savo gyvenimą lyg knygą nuo pradžios iki galo… Ryte gydytojas pranešė: Denisas pabudo iš komos! Tėvai jau sėdėjo prie sūnaus lovos. Denisas pravėrė akis ir paprašė: – Mama, tėti, tik neišsiskirkit… Berniukas pamažu sveiko – tėvai investavo viską. Deja, garažas ir automobilis sudegė – jų negalėjo parduoti Denisui gydyti, bet svarbiausia – sūnus išgyveno. Prabėgo metai – Denisas, susipažinęs reabilitacijos centre su bendraamže Milda, kuri taip pat nukentėjo nuo gaisro, rado sielai artimą žmogų. Berniuką ir mergaitę suartino išgyventas skausmas, gydytojai, vaistai, begalės pokalbių… Galiausiai – kuklios vestuvės Vilniuje, dukrelė Šurelė ir po trejų metų sūnus Eugenijus. Tik tada, kai visa šeima vėl galėjo ramiai kvėpuoti, Saulius ir Janina nusprendė išsiskirti – visa ši siaubinga istorija juos išseko, norėjosi ramybės. Janina išvyko pas seserį į Trakus. Prieš išvažiuodama užsuko į Šv. Mikalojaus bažnyčią paimti palaiminimo iš tėvo Sergiejaus, kuris priminė: – Dėkok Dievui, Eugenija! Kunigas nepritardavo skyryboms, bet palaimino išvyką: – Jei sunku – pailsėk, vienatvė kartais naudinga sielai. Bet vis tiek sugrįžk – vyras ir žmona yra viena! Sūnūs su šeimomis jau gyveno atskirai, tėvai anūkus lankė atskirai – stengdamiesi nesusidurti. Taigi, dabar visiems buvo savaip jauku…

041

Išvykau pas brolį į Kalėdas… ir paaiškėjo, kad jis manęs net nekvietė, nes jo žmona „nenori tokių kaip aš“ savo namuose Man 41-eri, mano broliui – 38. Visada buvome artimi, augome kartu, dalinomės paslaptimis, sunkumais ir džiaugsmais. Bet kai jis vedė, viskas pasikeitė, nors ilgai to nenorėjau pripažinti. Pernai, dar gruodį, pajutau keistą tylą: brolis neužsiminė nieko apie tradicinę mūsų Kalėdų vakarienę, kurią visada švęsdavome kartu, kasmet, visada. Vieną vakarą nusprendžiau nebelaukti. Galvoju: „Jei jis nekviečia – pakviesiuosi pati.“ Juk tai mano brolis, ne koks nepažįstamas. Gruodžio 24-osios vakarą parašiau jam: „Kelintą valandą užsuksi mane paimti?“ – jokio atsakymo. Skambinu – telefonas išjungtas. Suspaudė širdį nerimas. Sėdau į taksi ir nuvažiavau tiesiai prie jo namų. Privažiavus girdėjosi muzika, juokas, vaikų balsai… šventinis stalas, šurmulys. Net pasidarė nejauku belstis, nes akivaizdu – švenčia. Bet pasibeldžiau. Duris atidarė brolis – išbalęs, greitai apkabino, bet matėsi įtampa. Sako: – „Oi, sese… kodėl nepranešei, kad atvažiuosi?“ Aš: – „O kodėl tu man nieko nepranešei? Todėl ir atėjau. Kas čia vyksta?“ Jis žvilgtelėjo atgal – tartum svarstydamas ką daryti. Įėjau… ir sustingau. Prie stalo – visa žmonos giminė: pusbroliai, dėdės, tetos, net kaimynė. Visi. Tik manęs nebuvo. Jo žmona pasveikino lyg apsimestinai, toliau dėliojo lėkštes, lyg nebūčiau niekam svarbi. Atsisėdau ant sofos, nejaukiai, tarsi nematoma. Ir toje tyloje išgirdau, kaip brolio žmona burbtelėjo savo mamai, galvodama, kad negirdžiu: – „Juk sakiau, kad ateis gadint vakarą. Nenoriu tokių kaip ji čia.“ „Tokių kaip aš?“ Ką tai reiškia? Ką aš blogo padariau? Pajutau, kad sunku kvėpuoti. Vos išlaikiau ašaras. Ir brolis išgirdo. Jo veidas pasikeitė. Priėjo prie manęs ir tyliai sako: – „Sese, nekreipk dėmesio. Ji tokia.“ Žiūriu jam į akis: – „Kokia ‘tokia’? Ką aš jai padariau? Kaip galiu broliui į namus ateiti, o jaustis tarsi nereikalinga?“ Tada jis viską prisipažino: – „Ji nenorėjo, kad tave kviestume. Sakė, kad esi labai stipri, viską apmąstai, per daug nori padėti, kišiesi, kur nereikia. Ir… nenorėjau ginčo per Kalėdas.“ Netekau žado. Mano pačios brolis pasirinko nekviesti manęs, tik tam, kad nesipyktų su žmona. Nedariau skandalo. Nieko nepasakiau. Tik atsistojau ir tariau: – „Nesijaudink. Išeinu.“ Jis prašė pasilikti, bet negalėjau. Nenorėjau būti ten, kur esu „perteklinė“. Ėjau namo gniužulą gerklėje. Namuose pasišildžiau vištienos su ryžiais ir vakarieniavau viena. Peržiūrėjau senas kalėdines nuotraukas su broliu. Ir pajutau, kaip kažkas manyje nutrūko – nes jis neapgynė mūsų ryšio, mūsų bendros istorijos. Iki šiol apie tai nekalbėjome. Jis vis žada „kada nors“ užsukti… o aš dar nežinau, ar kalbėti su juo, ar palikti viską likimo valiai. Vienas aišku: šių Kalėdų kartu jau nebus

060