Dizainas

Marti išmetė mano senus daiktus, kol buvau sodyboje – atsakomoji priemonė ilgai laukti neleido

0228

Ar aš tikrai tapau svetima?

030

„Mes nepasamdėme savęs į darbą!“ — kaip anyta paverčia savaitgalius kančia

0352

Akchato tėvai nepritarė jo pasirinkimui dėl gyvenimo partnerės ir ėmėsi griežtų priemonių – išvarė sūnų iš namų. Nepaisant to, Akchatas liko ištikimas savo sprendimui būti su Angelina, kurią sutiko ir įsimylėjo studijuodamas universitete.

0194

Tomasas pranešė mamai, kad žmona laukiasi. Marija labai apsidžiaugė – ji puolė atnešti visus šiais metais kruopščiai saugotus vaikų drabužėlius. Tačiau ji tikrai nesitikėjo tokios reakcijos iš savo marčios.

028

Tai ne tavo namai Aliona liūdnai apžvelgė namus, kuriuose užaugo nuo vaikystės. Aštuoniolikos ji jau buvo praradusi viltį gyvenime. Kodėl likimas su ja toks žiaurus? Mirė močiutė, į universitetą patekti nepavyko dėl šalia egzaminuose sėdėjusios merginos, kuri nusirašė nuo Alionos, o išeidama pirmoji atnešti darbo lapo, kažką sušnibždėjo egzaminuotojui. Šis suraukė antakius, paprašė parodyti atsakymus ir pareiškė, kad Aliona šalinama už nusirašinėjimą – nors nieko įrodyti nepavyko. Vėliau paaiškėjo, jog ta mergina – vietinio turčiaus duktė. Kaip galima su tokiais ginčytis? Po visų nesėkmių jos gyvenime atsirado mama, su dviem tikrais broliais ir nauju vyru. Kur jie buvo visus tuos metus? Alioną augino močiutė, o mama buvo šalia tik iki ketverių. Tų laikų malonių prisiminimų nelikę: kol tėvas dirbo, mama palikdavo ją vieną ir pati iškeliaudavo linksmintis. Net būdama ištekėjusi ieškojo „verto vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei po staigios Alionos tėvo mirties. Tapusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo – susikrovė mantą, ketverių dukrą paliko ant motinos slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro butą, iškeliavo nežinia kur. Močiutė Rožė bergždžiai bandė apeliuoti į jos sąžinę. Tamara retkarčiais užsukdavo, bet dukra jos nedomino: atvažiavusi, kai Alionai buvo dvylika, atsivežė tuo metu septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad mama perrašytų namą jai. – Ne, Tama! Nieko tu negausi! — griežtai atsisakė motina. – Kai nudvėsi — vis tiek viskas man bus! – šaltai atkirto Tamara, piktai pažvelgė į dukrą, kuri stebėjo visą sceną iš gretimo kambario, susikrovė Sviatoslavą ir išvažiavo, stipriai trenkusi durimis. – Kodėl kiekvieną kartą, kai ji atvažiuoja, būtinai susipykstat? – paklausė tada Aliona močiutės. – Todėl, kad tavo mama – savanaudė! Blogai ją auklėjau! Per mažai diržo gavo! – supykusi atsakė Rožė. Močiutė staiga susirgo – nuolat besisukiojusi namuose, viena dieną, kai Aliona grįžo iš mokyklos, rado ją be kraujo veido, sėdinčią be veiklos balkone. Tokios močiutės Aliona dar nebuvo mačiusi. – Kas nutiko? – sunerimo ji. – Kažkaip negerai jaučiuosi… Iškviesk greitąją, Alionute… – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašinės… mirtis. Paskutines dienas Rožė praleido reanimacijoje, lankyti negalima; be proto bijodama dėl artimo žmogaus, Aliona su neviltimi paskambino motinai. Ta atsisakė atvykti, bet sužinojusi, kad močiutė reanimacijoje, galiausiai sutiko – bet suspėjo tik į laidotuves. Praėjus trims dienoms po jų, pakišo dukrai gyvenamąjį namo testamentą: – Šis namas priklauso dabar man ir mano sūnums! Greitai atvažiuos Olegas. Žinau, kad tu su juo nesutari, tad kuriam laikui pagyvenk pas tetą Galę, gerai? Mamos balse nebuvo nė lašelio liūdesio. Atrodė, ji net džiaugėsi, kad Rožė mirė, nes dabar – paveldėtoja! Aliona, prislėgta netekties, priešintis motinai negalėjo. Juolab kad testamente viskas parašyta aiškiai. Tad kurį laiką išties gyveno pas tetą Galę – tėvo seserį. Bet ji buvo varlė ir vis dar nesiliovė ieškoti geros partijos – tad ten nuolat siautėdavo triukšmingi, prigėrę svečiai, ir Aliona negalėjo to ištverti. Kiti net pradėjo rodyti susidomėjimą pačia Aliona, kas ja siaubingai gąsdino. Apie viską pasipasakojusi vaikinui Pauliui, sulaukė netikėtos ir nudžiuginusios reakcijos: – Dar betrūktų, kad visokie seni diedai į tave žiūrėtų ar rankas kištų! – pasakė jis ir, nors jam tik devyniolika, ryžtingai pridūrė: – Tuojau pat pakalbėsiu su tėvu. Turim vieno kambario butą miesto pakrašty. Tėtis pažadėjo, kad galėsiu jame gyventi savarankiškai, kai įstosiu į universitetą. Pažado laikiausi – dabar jo eilė. – Nelabai suprantu, kuo čia aš dėta? – sutriko Aliona. – Kaip tai? Mes su tavim ten abu gyvensim! – Ar tavo tėvai tikrai sutiks? – Jie neturi pasirinkimo! Šiandien gali laikyti – darau tau oficialų pasiūlymą: sutinki būti mano žmona ir gyventi kartu? Aliona vos nesusigraudino iš laimės: – Žinoma – taip! Išgirdusi apie būsimą vestuves, teta apsidžiaugė, o motina kone dantimis sukando: – Tai jau išteki, a? Šelmiūkštė! Į universitetą neįstojai, tai kitaip suktis sumanei! Pinigu negausi, žinok! O namas šitas – mano! Tu iš čia nieko negausi! Toks motinos atsakymas Alioną skaudžiai įskaudino. Pauliaus vos pavyko iš ašarų suprasti, kas nutiko. Verkiąją nuotaką jis parsivežė namo, kur jo tėvai pradėjo ją raminti ir vaišinti arbata. Andrius Semionavičius atidžiai klausė būsimos marčios išgyvenimų, kurių per keletą mėnesių teko tiek daug, kiek kitam nebūna ir per visą gyvenimą. – Vargšė mano mergytė! Kas ta moteris tokia! – sušuko Pauliaus mama, išgirdusi, ką pasakė Tamara. – Man kitkas įdomu… – susimąstė Andrius Semionavičius. – Kodėl ji taip dėl to namo graužiasi, nors yra testamentas, ir vis tave juo kaltina? – Nežinau… – snargčiodama atsakė Aliona. – Dėl namo su močiute visada pyko, kai mama užsukdavo. Iš pradžių prašė parduoti namą ir pinigus atiduoti jai, vėliau – kad močiutė perrašytų ant jos. Močiutė nesutiko. Sakydavo, jei taip padarytų, liktumėm be stogo. – Keista! Sakyk, ar po močiutės mirties buvai pas notarą? – Ne, kam? – Paveldėjimo teisę įforminti. – Bet juk paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Ir mama turi testamentą. Mačiau – rodė. – Viskas kiek sudėtingiau, – atsakė Andrius Semionavičius. – Po savaitgalio kartu nueisim pas notarą. Dabar reikia pailsėti! Per šį laiką Aliona susitiko su motina. Ši atnešė kažkokių dokumentų ir bandė priversti pasirašyti, bet įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašinės! – O tu kas toks išvis? Ji suaugusi, pati sprendžia! – šiurkščiai rėžė Tamara. – Aš jos būsimas vyras, ir manau, tai gali jai pakenkti. Todėl šiuo metu Aliona nieko nepasirašys. Tamara pratrūko užgauliojimu, bet liko be nieko. Situacija tik sustiprino Andriaus Semionavičiaus įtarimus. Po kelių dienų, kaip žadėta, jis nuėjo su Aliona pas notarą: – Atidžiai klausyk, ką sakys, bet viską gerai perskaityk prieš pasirašydama! – įspėjo jis. Tačiau notaras buvo sąžiningas. Priėmė Alionos pareiškimą, ir po dienos jie gavo atsakymą: dėl Alionos pradėta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rožė buvo sukaupusi sąskaitoje nedidelę sumą anūkei studijoms. Apie sąskaitą Aliona nežinojo. – O kaip dėl nekilnojamojo turto? – pasiteiravo Andrius Semionavičius. – Turto dovanojimas namui jau seniai įformintas Alionos vardu. Kitų dokumentų nėra. – Ką reiškia – dovanojimas? – nustebo Aliona. – Jūsų močiutė prieš kelerius metus pas mus kreipėsi ir padovanojo jums namą. Ką tik jums sukako aštuoniolika, tad turite pilną teisę tvarkytis su jums paliktu namu. – O testamentas? – Jis buvo rašytas prieš septynerius metus, bet vėliau panaikintas. Jūsų mama to, matyt, nežino. Namas – jūsų, turite teisę jame gyventi. Andriaus Semionavičiaus įtarimai pasitvirtino. – Tai ką dabar daryti? – sutrikusi paklausė Aliona, išeidama iš kontoros. – Kaip ką? Pranešti mamai, kad namas tavo, ir ji turi iš jo išsikraustyti. – Ji taip niekada nepadarys! Ji jau visus mano daiktus išnešė už durų! – Tam yra policija! Išgirdusi dukros pranešimą, Tamara įtūžo: – Tu, gyvate! Motiną išvaryti sumanei? Geriau pati dink iš čia! Manai, patikėsiu tavo pasakomis? Kas čia tau pakuždėjo? Tavo jaunikis su tėvu? Tinkamą radai! Aš turiu dokumentą, kad turiu teisę į namą! Motina paliko testamentą, kuriame paveldėtoja – aš! – Būtent! Tai nešdinkitės! O ne – kojas jums sulaužysiu, kad čia daugiau nesirodytumėt! – prisijungė Olegas, visą laiką stebėjęs konfliktą su neapykanta. Andrius Semionavičius su Aliona nesitraukė. – O jus, vyriški, už grasinimus ir chuliganizmą gali atsakyti! – kultūringai, bet tvirtai perspėjo Andrius Semionavičius. – Ką? Kas tu toks, kad man aiškintum? Išsinešdinkit! Namas parduotas! Tuoj atvyks pirkėjai apžiūrėti! Bet vietoj pirkėjų atvažiavo policija. Išsiaiškinusi situaciją, pareikalavo pažeidėjų išsikelti, įspėjusi dėl baudžiamosios atsakomybės. Tamara su vyru ir sūnumis buvo įtūžę, bet priešintis pareigūnams nesugebėjo. Aliona, pagaliau, sugrįžo į savo namus. Paulius nesutiko jos palikti vienos, baimindamasis grėsmių iš mamos vyro, tad persikraustė kartu. Ir buvo teisus. Dar ilgai Tamara su Olegu nedavė Alionai ramybės. Sužinojusi apie Rožės santaupas, Tamara kreipėsi į notarą – dalį pinigų atsiėmė, bet namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Moteris ramybės paliko Alionai tik pasitarusi su visais įmanomais teisininkais – tada susikrovė daiktus ir išvyksta su šeima namo. Po to Aliona su motina daugiau nebendravo. Su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą įstojo į universitetą studijuoti svajonių specialybės, o trečiame kurse jau gimė pirmasis vaikas. Visą gyvenimą išliko dėkinga vyrui ir jo šeimai už palaikymą sunkiu gyvenimo metu, ir gyveno laimingai. Autorė: Odeta

0100

Anyta dingo trims dienoms. Grįžo su dokumentais, kurie apvertė mūsų šeimos gyvenimą aukštyn kojomis

0191

Nuo pat vaikystės Frankas visada svajojo gyventi Vilniuje. Visgi, kai jo svajonė pagaliau išsipildė, jis suprato, kad tai buvo klaida.

0135