Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Svetima laimė Anna darbuojasi savo darže – šiemet pavasaris ankstyvas, nors tik kovo pabaiga, jau visas sniegas nutirpęs. Suprantama, kad šalnos dar sugrįš, bet kol saulutė kaitina, Anna išeina laukan: nori kažką nuveikti, paremontuoti šlubuojančią tvorą, pataisyti malkinę. Mintyse jau pasiryžusi priglausti vištas, paršelį, net šuniuką ir katę. „Gana, atėjau į protą“, – šypteli Anna, – „jau užtenka klajonių“. Trokšta kuo greičiau suarti daržą, pasirūpinti lysvėmis, kvėpuoti gimtosios žemės kvapu – lyg vaikystėje, basomis bėgti po šviežiai suartą dirvą, grimzti į drėgną, šiltą, kaip pūkas, žemelę. „Dar pagyvensim…“ – neaišku kam ištaria Anna. – Laba diena. Anna net krūpteli – prie vartelių stovi mergaitė, paauglė, visiška vaikas. Pilkame lietpaltyje, tokius Annai matyt dovanoja vietos profesinė mokykla, silpni batai, kūno spalvos pėdkelnės – visai ne pagal orą, dar anksti tokiose vaikščioti, pagalvoja Anna. O jaunytė juk, peršals, batai šiaip sau, padas – popierinis, niekam tikę, suspėja mintyse pastebėti Anna. Mergaitė maišo kulneliu, drovisi. – Labas, – sausai ištaria Anna. – Atsiprašau, ar galėčiau pas jus į tualetą? – Na ką, eik, ten tiesiai, tada už kampo. Anna smalsiai stebi nubėgančią mergaitę-dar paauglę. – Ačiū, jūs mane išgelbėjot. Aš buto ieškau… Gal jums reikia nuomininkės, kambario? – Neplanavau. Kam tau? – Noriu kambarį išsinuomoti, bendrabutyje negyvensiu – ten geria, rūko, bernai laksto. – Ir kiek gi moki? – Penkis rublius, daugiau neturiu… – Na, užeik į vidų, užeik, užeik. – Oi, ar galiu dar į tualetą greit nubėgt? – Bėk… – Kaip vardas? – vesdama į namus klausia Anna. – Olia, – sumurkia kaip pelytė. – Tai va, Olia, ko atėjai? – griežtai žvelgia Anna. – Aš… kambario… – Nemeluok man, Olia. Ko atėjai? – Oi, ar galėčiau dar į tualetą… – Ką tu? Mergaiti? – Nežinau, – ašarodama sako mergaitė, – neturiu jėgų kentėti. – Bėk… Anna seka akimis mergaitę. – Bėgioji į tualetą ar dėl rimtesnio reikalo? – Ne, tik truputį, viską skauda… – Prieisim, dabar pasakyk, ko atėjai. Tyla, mergaitė traukia kvapą. – Klausau? Jei vogt atėjai, čia nėra ką. Kas tave atsiuntė? – Niekas, aš pati. Jūs… Ar jūs Samoilova Ana Pavlovna? – Taip, o kas? – Neatpažinot manęs… mama? Tai aš, Olia… jūsų dukra. Anna sustingo, nė vienas raumuo nekrustelėjo ant nugairinto vėjų ir šalčių veido. – Olia… – vos girdimai ištaria Anna, – dukryte… – Taip, mamyt, tai aš… Vaikų namuose man tavo adreso nedavė, sakė – negalima. Bet mokytoja padėjo, padarė užklausą, sužinojom tavo vardą, pavardę, adresą suradome… ir štai aš čia. Anna neverkia, bet ašaros sruvena skruostu. – Olia, Olyt… dukryt… – Mamyt, mamyt, – šūkteli Olia, puolus mamai ant kaklo, – kaip ilgai tavęs ieškojau, mamyt. Rašiau laiškus – jie juokėsi: išdavė, išmetė, kaip daiktą… Aš tikėjau, mamyt… Anna droviai apkabina verkiančią merginą. Jos sukietėjusios nuo sunkių darbų rankos lėtai apglėbia dukrytę Olyčią… Joms žodžių nereikia. Vėliau, prisiminusi močiutės pamokas ir gyvenimo patirtį, Anna dūzgia, sukalvoja vandens, garina krapų antpilą, gydo savo lėliukę, gražuolę Olyčią. Olyte, mielas mano vaikelis, gyvenimo prasmė. Yra dėl ko gyventi, yra… Jis pasiuntė, pasigailėjo, dar ne viskas prarasta… Daržo reikia, paršelio, palte, pinigėlis išlauks. Jau beviltiškai buvo visai norėjusi numirti – bet štai dukrytė, Olyte… *** – Mamyt – Oi – Mamytėle… – Sakyk, lepūnėle. Olyte pasiima mamų pyragėlį nuo stalo – ką tik iškeptą, mamytė apvilko savo gražuolę, pati jaunatviškėja šalia dukters. – Mamuleee – Na kas gi, oi. Mama, aš įsimylėjau… – Oho. – Aha. Jis toks geras… Vania, jis nori su tavimi susipažinti… Anna pagalvojo – štai ir baigsis laimės dienos, Dievas davė, Dievas ir pasiims. – Mamyt, kas tau, mamyt? – Nieko, dukrele… per greit užaugai, nespėjau pasidžiaugti… atleisk, Olyte… – Mamyt, kaip tu gali taip galvoti? Mes su Vaniuku tau anūkų duosim, brangioji. Žinai, kaip tave myliu, kaip ilgai ieškojau… Tu mano mama, brangiausia. Pažintis su Vania praėjo puikiai – kaimo vaikinas, ūkiškas, rimtas, Annai patiko, už tokį ir dukrą drąsu išleisti. Laikai buvo sunkūs: kitiems valgyt nebuvo ką – o pas Anną, Olytę ir Vanių nepritekliaus nebuvo, Anna gerai siuvo, kai fabriką uždarė – į kooperatyvą perėjo, ten neblogai mokėjo, ir Olytę išpuošė, ir žentą. Vania nestokojantis, tvartą pastatė, sienas pakeitė, pirtį pataisė, tvartuką paršeliui, namelis pasidžiaugė, pražydo dar labiau, kai Olytė atsirado. Annos širdis sušilo, užsimanė gyventi triguba jėga – už visus metus, už visą gyvenimą, kurį stengiasi pamiršti, o tik naktimis spaudžia, kad net rauda sulaikyti negali Anna… – Mamyt, kas tau? Skauda? – Ne, vaikeli, eik, miegok… – Mama, galiu su tavim? – Žinoma, Anną glaudžiasi prie sienos, įleidžia dukrytę pagulėti kartu. Mažutė mano, dukrele, meilė širdį drasko. Štai tokia motiniška meilė, ačiū Tau, Dieve, kad leidai pajausti. Vestuves atšventė, jaunieji pas Anną liko gyventi, Anna pražydo kaip aguona. Net darbe pastebėjo – visada griežta Anna Pavlovna šypsenos sulaikyti negali. – Anūkas bus, ar anūkėlė, – kuždėjo kolegėms per pertrauką, – oi, atsirūpinu. Laiminga Anna Pavlovna su savo dukra – taip pavydi kiti. Anūkas! Antašiukas! – Senelės mamai garbei pavadino, Olios močiutė buvo griežta, bet teisinga, – linksma Anna džiaugiasi, laiko kūdikėlį – o širdis džiaugsmu plaka: štai, va štai laimė. Dabar visas mintis – tik apie Antašiuką. Jis geriausias, jis gražiausias. Ir jis, močiutės anūkas, neištrūks nuo babytės. Vania ėmėsi statybos, pridėjo jau namą didžiulį, ir Annai vietos yra – negi be mamos? Vania su broliais įkūrė statybos firmą, atidarė statybinių prekių parduotuvę – tyliai, ramiai gyvena. Vėl džiugi žinia – bus mergytė, anūkė. Annai nėra gražesnės už anūkėlę Marinytę – kokių tik suknelių nesiuvo savo mergaitei. Vaikų juokas namuose nenutyla. Annai viskas gerai, tačiau krūtinę vis dažniau spaudžia, kaip dega… – Mama, mamyte, kodėl nieko nesakei? Kur skauda? – Viskas gerai, vaikyte… *** Vėlu, mes bejėgiai… – Gydytojau, gydytojau, kaip gi čia, ji… Ji… mano mama… – Atsiprašau. Suprantu. *** – Dukryte, Olyte… jau laikas man. Atleisk, per ilgai užsibuvau. Seniai mane nurašė visi, tik tu mane išgelbėjai… kai atejai… mano vaikelis… – Ne, mamyt, netark taip… – Dukryte, turiu ką pasakyti, sunku, nekalbėk tik… Aš ne tavo mama, Olya. Atleisk… – Mama! Niekada niekam to nesakyk, girdi? Tu mano, nenoriu net girdėti – tu mano mama… mamytė. Supratai? – Supratau… dukrele… ten yra sąsiuvinys, mano dienoraštis… atleisk, Onyt… myliu tave. – Ir aš tave, mamyt… Mama… Mama… *** – Ola, pavalgyk… – Taip, Vania… tu eik. Olia sėdi mamos kambary, skaito jos, kaip sakė – sąsiuvinį. Ten jos gyvenimas – Annos. Be gėdos, kreivas, skaudus ir linksmas. Motina griežta, Antonina Karpovna, tėvas žuvo kare. Anutė, Anytė, Anyta-žiedelis. Įsimylėjo vagišiaus… ir, prasidėjo… Sūkurys, kuris užtraukė daugeliui metų, o paskui staiga – senatvė. Strakaliavo kaip žiogas. Vagis pražuvo kalėjimuose – nieko pasauly nebeliko… Būtų vaikelis likęs, jei ne per šalčius sniege sušalo, kai vagiui bėgimą su draugais ruošė – jaunystė, kvailystė… Visko neteko – visko moteriško… Ne vaikelio, nei kačiuko – tik mamos namai liko, apsigyveno, atitirpo, po truputį… Daktarė pasakė – belieka laukti, gal į bažnyčią užsukti… Ir štai lyg dovana – galėjo būti bent kiek mama, patirti, kas tai yra… Dukra, Olytė – viso gyvenimo šviesa… Dievai žino, kiek dar gyvens, – rašo apie save trečiuoju asmeniu – laimėgi, laimė, kaip visi: gyvenu, dirbu. Duktė yra, širdelė mano… liga lyg ir atsitraukė… Dieve, atleisk už prašymą, leisk dar paauginti vaikučius, padėti dukrytei. Atsiduso, iš pradžių bijojo… kad tiesos nesužinotų, kad ne jos mama… ar painiavos ten buvo… Paskui nustojo bijoti, pradėjo gyventi… Pagaliau patikėjo, kad verta. Atleisk, dukryte, brangi, kad pavogiau tave iš tikros mamos. Toks mano – pavogtas džiaugsmas… – Mamyt, – verkia Olytė, – mamyt mano brangioji. Tikiuosi, kad tu mane girdi. Aš žinojau, beveik iš karto supratau. Kai pas tave gyvenau, man pasakė, kad neteisingi duomenys, Anna buvo Ivanovna, ją radau iš smalsumo. Ji pati manęs atsisakė – buvo ištekėjusi, trukdžiau jai, mama… Ji gyva, turi šeimą, jai nerūpėjo… Bijojo – paisydavo, kad kas nepamatytų. Pinigų siūlė, mama… Aš pabėgau… Atmeni, kai sunkiai sirgau tada – man buvo karštligė, mama. Dėkoju Dievui, kad sutikau tave. Taip ilgai tavęs ieškojau. Tu mano mama… Kaip gerai, kad tada buvo klaida, arba gal net ne klaida – ten aukščiau viską žino. Kaip gyventi be tavęs… – Ola, Olyte… – Vania, leisk išsiverkti, kapo mama, ką tu… *** – Seneli, o močiutė Anė buvo gera? – Labai, vaikyte. – Ir graži? – Gražiausia, Anytė. – O kas ją taip pavadino? – Nežinau, tėtis gal ar mama. – Tavo senelis, ar tavo močiutė. – Taip, mano senelis arba mano močiutė. – O mane pavadinai kaip prosenelę, tavo mamą? – Taip, aš ir tavo tėtis, jis labai mylėjo savo močiutę. – O ji mane mato? – Žinoma, mato. Stebi ir visada padės tau. – Myliu tave, prosenelę Anyte, – deda mergaitė pienių vainikėlį ant prosenelės kapo. – Ir aš tave, vaikeli, – šlama beržas, – ir mes tave, atskuba vėjas…

028