Dizainas

– Oksana, ar esi užsiėmusi? – paklausė mama, žvilgtelėjusi į dukros kambarį. – Palauk minutėlę, mama. Tuoj išsiųsiu laišką ir ateisiu padėti, – nepakeldama akių nuo ekrano atsakė dukra. – Majonezo salotoms pritrūko. Neapskaičiavau. Ir krapų pamiršau nupirkti. Gal nubėgtum į parduotuvę, kol dar neužsidarė? – Gerai. – Atleisk, kad trukdau. Tu jau šukuoseną pasidarei. Galva sukasi nuo tų švenčių, – atsiduso mama. – Viskas. – Oksana uždarė nešiojamąjį ir atsisuko į mamą. – Ką sakei? Ji apsimovė batus, apsivilko paltą, bet kepurės nedėjosi, kad nesugadintų šukuosenos. Parduotuvė už gretimo namo, nespės sušalti. Lauke lengvas šaltukas, smulkus sniegas – tikra lietuviška Naujųjų metų pasaka…

0245

Gyvenimas tvarkoje: – Lada, draudžiu tau bendrauti su seserimi ir jos šeima! Jie – atskiras pasaulis, mes – savas. Vėl skambinai Natalijai? Skundeisi manimi? Įspėjau tave. Neįsižeisk, jei kas, – stipriai suspaudęs petį, tarė Bogdanas. Kaip ir visada, tyliai išėjau į virtuvę. Skaudžios ašaros spaudėsi į akis. Ne, niekada nesiskundžiau sesei savo gyvenimu – mes paprasčiausiai bendravome. Turėjome senstančius tėvus, apie ką pasikalbėti, pasitarti… Bet Bogdanas neapkentė mano sesers Natalijos, kurios šeimoje vyravo ramybė ir pakankamumas – ko negalėjai pasakyti apie mūsų gyvenimą su Bogdanu. Ištekėdama už Bogdano, buvau laimingiausia mergina visoje Lietuvoje. Bogdanas įsuko mane į aistringų jausmų sūkurį. Nebuvo svarbu, kad jis galva žemesnis už mane. Neatkreipiau dėmesio ir į jo mamą, kuri vos išsilaikiusi atėjo į vestuves. Vėliau paaiškėjo, kad tai – pagarsėjusi alkoholikė. Akmens širdyje nejutau – buvau užliūliuota meilės. Tačiau po metų santuokoje, mano laimės burbulas pradėjo sproginėti: Bogdanas smarkiai gėrė, namo parsivilkdavo visiškai girtas, ėmė vaikščioti pas kitas moteris. Dirbau slaugytoja viešojoje poliklinikoje, atlyginimas – ne kažką. Bogdanas pasirinko draugiją „bičiulių“ ir neketino rūpintis šeima. Iš pradžių svajojau apie vaikus, bet dabar tenkinavausi rūpesčiu dėl kilmingo katino. Jokių vaikų nuo alkoholiko vyro nebesinorėjo, nors Bogdaną vis dar mylėjau. – Kvailė tu, Lada! Pažiūrėk – apie tave vyrai suka ratus, žiūri į akis, o tu – kaip su akiniais, žiūri tik į savo „nykštuką“! Ką tu jame radai? Nuolat vaikštai mėlyna po jo smūgių. Manai, niekas nemato „šliūbų“ po storu pudros sluoksniu? Meski jį, kol pyktyje nenudėjo tavęs, – piktinosi geriausia draugė ir kolegė. Taip, Bogdanas neretai prarasdavo savitvardą, paleisdavo rankas. Kartą sumušė taip, kad negalėjau eiti į dieninę pamainą. Be to, užrakino mane bute, pats išsinešė raktą. Nuo tada kraupiai ėmiau jo bijoti. Širdis daužėsi, kai tik girdėdavau raktą užrakto skylėję. Galvojau – keršija, kad nesugebėjau padovanoti jam vaiko, už viską… Tad nesipriešinau nei fiziniam smurtui, nei pažeminimams. Kodėl dar mylėjau Bogdaną?.. Prisimenu, jo motina, it ragana, mokė: – Ladutė, klausyk vyro, mylėk iš visos širdies, pamiršk savo giminę, drauges – jos pražudys. Ir galvojau – pamirštu ir giminę, susitaikau su padėtimi, visiškai pasiduodu vyrui. Patikdavo, kai Bogdanas nuoširdžiai prašydavo atleidimo, klūpėdavo prieš mane, bučiuodavo kojas. Sutaikymas būdavo saldus, lyg stebuklas – Bogdanas nubarstydavo lovą rožių žiedlapiais… Nors žinojau, kad jas nuskindavo kiemo girtuoklio kieme, už grašius, o jo žmona raudodavo dėl sudegintos rožės. Tikriausiai būčiau vergavusi Bogdanui visą gyvenimą – mano svajonių rojus vėl ir vėl dužinėdavo į šukes… Kol netikėtai įsikišo likimas. – Paleisk Bogdaną, jam nuo manęs yra sūnus. Tu – tuščiažiedė. Užleisk man vyrą, dėl mano vaiko laimės, – tiesmukai pareikalavo nepažįstama moteris. – Netikiu! Išeik tuojau pat, – nurodžiau jai. Bogdanas neigė viską kaip galėdamas. – Prisieki, tai ne tavo sūnus! – žinojau, kad dėl savo vaiko jis nemeluos. Nutilo. Viskas tapo aišku… – Lada, niekad nemačiau tavęs laimingos. Problemos? – netikėtai nuoširdžiai paklausė ligoninės vyr. gydytojas dr. Germanas Lionginas. – Viskas tvarkoj, – pasimečiau. – Gerai, kai žmogui viskas tvarkoje – tada ir gyvenimas gražus, – paslaptingai tarstelėjo Germanas Lionginas. …Sklido kalbos, kad Germanas išsiskyrė su žmona, nes toji buvo neištikima. Dabar keturiasdešimt dveji, žemiukas, akiniuotas, plinkančiu viršugalviu. Tačiau priėjus arčiau – tvoskė vyriško žavesio banga. Sunku atsispirti… Po vyr. gydytojo žodžių neradau sau vietos. „Viskas tvarkoje“?… O mano gyvenime – tik chaosas, o metai bėga, negali nuspausti „pauzės“, kol susitvarkysi. …Išėjau nuo Bogdano pas tėvus. Mama sutiko nustebusi: – Ladutė, kas atsitiko? Išvarė vyras? – Ne… Vėliau viską paaiškinsiu… Vėliau skambino Bogdano mama – keikėsi, kaltino, prakeikinėjo. Tačiau jau galėjau laisvai kvėpuoti. Ačiū Germanui Lionginui… Bogdanas grasino, sekiojo, bet jau suprato – prarado viską. – Bogdanai, negaišk laiko, pasirūpink savo sūnumi. Aš verčiu naują gyvenimo puslapį. Viso gero, – tariau ramiai. Grįžau pas sesę Nataliją, pas tėvus. Tapau savimi, nebe marionete kitų rankose. Draugė pastebėjo: – Lada, tu kaip pasikeitusi – pražydai! Kaip nuotaka! Germanas Lionginas pasipiršo: – Lada, susituokim! Pažadu – nesigailėsi. Tiktai noriu, kad kreiptumeisi vardu, o „Lionginas“ tegu lieka darbui. – O tu mane myli, Germanai? – Atleisk, pamiršau, kad moterims reikia žodžių. Taip, myliu… nors labiau tikiu darbais, – Germanas pabučiavo mano ranką. – Sutinku, Germanai. Esu tikra, kad pamilsiu tave dar labiau! …Praėjo dešimt metų. Germanas kasdien rodė man meile, rūpinosi, stebino dosnumu. Vaikų nepasisekė susilaukti – atrodė, kad iš tiesų „tuščiažiedė“. Germanas nesisielojo, nebarė manęs nė žodžiu. – Lada, matyt, mums lemta būti tik dviese. Tu man užtenki, – vis patikindavo, kai ilgėdavausi nerealizuotos motinystės. Duktė iš pirmos jo santuokos padovanojo mums anūkę Sašą, kuri tapo mūsų mylima mergaite. O Bogdanas galutinai nugrimzdo į alkoholio liūną. Jo mamą kartais sutinku turguje – įdėmus jos žvilgsnis man nebebaisus. O mudviem su Germanu viskas tvarkoje. Gyvenimas gražus…

061

„Tu juk nieko nespėji“: vienas vakaras atvėrė akis į visą tiesą

0438

Svetimas sūnus: – Jūsų vyras – mano vaiko tėvas. Šiuos žodžius ramiai pietaujančiai Kristinai ištarė nepažįstama moteris. Be skrupulų prisėdusi priešais, ši dama laukė bent kokios reakcijos į savo žinią. – O kiek metų jūsų vaikui? – visiškai ramiai, lyg tai būtų kasdienė situacija, atsakė Kristina. – Aštuoneri, – susiraukusi atkirto Marina. Visai ne to tikėjosi: kur pasipiktinimas, kaltinimai melu? Ir pagaliau – neapykantos banga? – Puiku, – Kristina vos pastebimai nusišypsojo ir vėl grįžo prie neprilygstamo vyšninio pyrago, kurio skanumas žinomas tik šioje Vilniaus kavinėje. – Mes su Arūnu susituokę vos trejus metus, todėl viskas, kas buvo PRIEŠ mane, man neįdomu. Tik vienas klausimas, – šelmiškai užklausė mergina, – ar Arūnas apie tai žino? – Ne, – piktai atšovė Marina. – Bet tai neturi reikšmės! Kreipsiuosi dėl alimentų! Jis MOKĖS, aišku? – Žinoma, – nusišypsojo Kristina. – Mano vyras labai myli vaikus, tad jei būtų sužinojęs anksčiau, tikrai būtų įsitraukęs į jūsų sūnaus gyvenimą. Beje, koks jo vardas? – Ąžuolas, – nevalingai atsakė Marina ir susiraukė. – Tau tikrai nesvarbu, kad tavo vyras turi vaiką iš kitos moters? – Kartosiu, kas buvo iki mūsų santuokos, manęs nedomina, – švelniai nusišypsojo Kristina. – Aš puikiai suvokiau, kad tekėju ne už nekalto jaunuolio. Aišku, kad trisdešimtmečio vyro gyvenime buvo romantiškų nuotykių. Man tai nesvarbu. Svarbiausia, jog dabar esu vienintelė. – Gerai, susitiksim teisme. Gali ruošt piniginę – reikalausiu visko, kas priklauso mano sūnui pagal įstatymus. Marina išėjo, palikdama po savęs per stiprių kvepalų debesį. Kristinai reikėjo nemažai pastangų nesusiraukti – atrodė, tarsi moteris būtų išpylusi ant savęs pusę buteliuko. – Na, pabandyk, – filosofškai gūžtelėjo pečiais Kristina, pabaigdama paskutinį pyrago gabalėlį. – Įdomu, ką pagalvosi sužinojusi, kad oficiali Arūno alga vos tūkstantis penki šimtai eurų, o visa įmonė registruota jo tėvo vardu… Be to, serganti mama, ja dabar rūpinasi… Mažai gausi. Kristinai net pasidarė gaila nekalto vaiko. Gal nueiti į svečius, pažiūrėti, kaip jie gyvena? Galbūt būtų galima tartis dėl padoresnės sumos, kuri kas mėnesį skirtųsi vaikui. Žinoma, jei Ąžuolas tikrai Arūno sūnus. Tokius moterų istorijų ji jau buvo girdėjusi… ********************* DNR testą atliko labai greitai – kai turi pinigų, net ir sunkūs reikalai sprendžiasi akimirksniu. Rezultatas buvo nedviprasmiškas – Ąžuolas tikrai Arūno sūnus. Beje, berniukas Kristinai pasirodė neįprastai ramus ir uždaras. Nejaugi aštuonmetis gali pusantros valandos, kol pildomi popieriai ir laukiama procedūros, be garso ir judesio sėdėti vienoje vietoje, įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką? Neprašė įjungti filmukų, nebėgiojo, netriukšmavo… Nieko, ką paprastai veikia jo bendraamžiai laukdami. Tai buvo keista. Kristina dar labiau nusprendė apsilankyti pas naujai rastą giminaitį. Butas prestižiniame Vilniaus rajone. Konsjeržas prie įėjimo. Dviejų kambarių butas su gerais baldais ir remontu… Kristina automatiškai pastebėjo šias detales ir nuoširdžiai nesuprato, kaip moteris, gyvenanti tokiomis sąlygomis, gali skųstis pinigų trūkumu? – Teismas po savaitės, – burbtelėjo Marina, įleisdama nelauktą viešnią į butą, – ten ir kalbėsimės. – Norėjau geriau pažinti Ąžuolą. Juk Arūnas rimtai nusiteikęs dalyvauti jo gyvenime. Gal net paims savaitgaliais, kai berniukas priprastų. – Kas jam duos! – įsižeidė Marina. – Teismas, – ramiai atkirto Kristina. – Jis tėvas, turi tokią teisę. Tik kažkaip nematyti nė vieno žaislo… – Neturiu pinigų tokioms nesąmonėms, – paniekinamai sumurmėjo moteris, – vos užtenka drabužiams, o tu apie žaislus! – Tikrai? – Kristina metė reikšmingą žvilgsnį į brangų rankinuką ant stalelio, į ne ką pigesnius drabužius ant sofos, į profesionalią kosmetiką prie veidrodžio. – Neturite pinigų? – Aš dar jauna, noriu susikurti gyvenimą, – per dantis iškošė Marina, visiškai nepatenkinta viešnios tonu. – Ir šiaip, ne tavo reikalas! – O su kuo palieki sūnų, kai vaikštai į pasimatymus? – neatlyžo Kristina, pradėdama suvokti, kodėl mažylis toks tylus ir užsidaręs. – Jis jau didelis, pats gali pabūti. Ar viskas? Jei taip, susitiksim teisme! – Reikalausiu, kad atsiskaitytumėte už kiekvieną centą, atiduotą vaikui, – nenorėjo Kristina ilgiau ten pasilikti. Ją šiurpino mamos požiūris į savo kraują! – Bijau, kad teismo sprendimas jums nepatiks… ********************** – …teismas nutarė: ieškinį Lipaitytės Marinos patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad Malinauskas Arūnas yra Lipaitytės Ąžuolo tėvas, įpareigoti civilinės metrikacijos skyrių įtraukti atitinkamus duomenis gimimo liudijime. Dėl alimentų priteisimo Lipaitytei Marinai – atmesti. Patenkinti priešieškinį Malinausko Arūno dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo… Kristina nusišypsojo – tikslas pasiektas, Ąžuolas gyvens su jais. Gal kas apkaltins – esą atėmė vaiką iš motinos, bet taip buvo teisinga. Visi Marinos kaimynai tvirtino: sūnus jai nereikalingas, ji ne tik šaukia be priežasties, bet ir pakelia ranką. Tai patvirtino ir vaikų psichologė, kuri griežtai rekomendavo atimti vaiką. Net mokytojai ir buvę darželio auklėtojai stojo į šią pusę. Dabar Ąžuolas turės savo erdvią kambarį, kalną žaislų, kompiuterį… Ir svarbiausia – tėvų meilę, kurios niekada nepatyrė, nes Kristina ir Arūnas iškart pamilo šį be galo jautrų berniuką…

0373

Ji – 32 metų, o jos 12-metis sūnus ką tik vedė savo 22 metų naująjį tėtį.

0161

Uošvė šnibždėjo už nugaros: slapti šeimos šnibždesiai

066

Esu girdėjusi daugybę istorijų apie moteris, kurios buvo neištikimos, ir nors stengiuosi jų neteisti, yra dalykas, kurio iš tiesų nesuprantu – ne todėl, kad būčiau geresnė už kitus, o todėl, kad neištikimybė man niekada net nebuvo pagunda. Man 34-eri, esu ištekėjusi, gyvenu visiškai įprastą lietuvišką gyvenimą: penkis kartus per savaitę lankau sporto klubą, rūpinuosi mityba, mėgstu atrodyti gražiai ir žinau, kad esu patraukli moteris – tai matau iš aplinkinių reakcijų. Tačiau niekada nekildavo minčių peržengti ribas, nors galimybės tam tikrai būna – vyras dirba gydytoju kardiologu, dažnai grįžta vėlai, auginame dukrą, daug laiko praleidžiu viena namuose. Visgi neturėjau noro naudotis šiuo laiku kažkam slapta – man svarbiausia sąžiningumas. Nors šeimoje būna visko: nuovargio, ginčų, skirtumų – vis dėlto niekada net nejaučiau poreikio išduoti pasitikėjimą, nes paprasčiausiai nenoriu būti tokia moterimi. Ką Jūs galvojate apie neištikimybę?

046

Skyrybos iš draugystės: kaip palikti meilę, bet išsaugoti draugystę

013