Dizainas

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Buvusio vyro pirmoji žmona paprašė manęs prižiūrėti jų bendrus anūkus – ir aš daviau jai tinkamą, orų atsakymą – Tai nejaugi tau sunku? Juk tik trims dienoms. Katytė pateko į beviltišką situaciją – paskutinės minutės kelionė į Turkiją, ji šimtą metų neatostogavo, o aš… žinai, spaudimas, ir dar nugarą užsikuitusi sode pasitempiau taip, kad išsitiesti negaliu. O Saulius – tikras senelis. Jis privalo padėti. Balsas telefone buvo toks garsus, kad Sauliui net nereikėjo jungti garsiakalbio. Jolanta, stovėjusi prie viryklės ir maišiusi troškinį, puikiai girdėjo kiekvieną žodį. Tą tembrą – aukštą, su įnoringos reiklumo gaidelėmis – ji atpažintų iš tūkstančio. Gitana. Pirmoji, o deja, ir ne menka, vyro žmona. Saulius kaltai žvilgtelėjo į Jolantą, prispaudęs telefoną prie peties ir toliau riekė duoną, nors riekės išėjo apgaulingai kreivos. – Gitana, palauk, – bandė įsiterpti jis. – O kuo čia Katytės kelionė? Mes su Jolanta planavome savaitgalį… – Oi, kokie ten pas jus gali būti planai! – be ceremonijų pertraukė buvusi žmona. – Lysvės ravėti? Į muziejų traukti? Saulius, čia gi kalba apie tavo anūkus! Apie Dominyką ir Justą. Berniukams reikia vyriško pavyzdžio, o ne moteriško gailestėlio. Tu jų jau mėnesį nematei. Sąžinės dar turi? Ar tavo naujoji „simpatija“ tau visą orą uždusino? Jolanta lėtai padėjo šaukštą ant laikiklio ir išjungė ugnį. „Naujoji simpatija.“ Jie su Sauliumi jau aštuoneri metai santuokoje. Aštuoneri ramūs, laimingi metai, jei ne nuolatinės „Gitanos uragano“ invazijos į jų kone šventą gyvenimą. Pradžioje – reikalavimai didinti alimentus jau suaugusiai dukrai, paskui – be galo prašymai užmokėti už remontą, dantų gydymą, automobilį. Saulius, švelnus ir padorus žmogus, ilgai mokėjo, jausdamas kaltę, kad paliko šeimą, nors tą padarė, kai Katytei jau buvo dvidešimt, o su Gitana jie gyveno lyg kaimynai bendrabutyje. – Gitana, nešnekėk taip apie Jolantą, – Sauliaus balsas sustiprėjo, bet vis dar buvo neryžtingas. – Juk ne dėl jos reikalas. Bet reikėjo įspėti iš anksto. Vaikams gi po šešerius, reiktų nuolat prižiūrėti, o mes jau nebe jauni… – Būtent! – pergalingai išrėžė Gitana. – Senatvė – ne džiaugsmas, o judėjimas – gyvybė. Pabėgiosi su anūkais – atjaunėsi. Viskas aišku. Katytė rytoj dešimtą atveš juos. Aš negaliu, gi sakiau – nugara. Ir nebesiginčyk, Sauliu. Čia tavo šeima. Telefono linijoje nutilo pypsėjimas. Saulius lėtai padėjo aparatą ant stalo ir sunkiai atsikvėpė, nedrįsdamas pakelti akių į žmoną. Virtuvėje įsivyravo tyla, kurioje girdėjosi tik sieninio laikrodžio tiksėjimas. Už lango ošė vakarinis miestas, prasidėjo vasaros lietus, barbeno į palangę. Jolanta priėjo prie stalo, paėmė servetėlę ir nubraukė tariamas duonos trupinius. – Tai rytoj dešimtą? – paklausė ji ramiai. Saulius pagaliau pažvelgė į ją. Jo akyse žibėjo atleidimo prašymas. – Jole, atleisk. Girdėjai pati – kaip tankas. Katytė išskrenda, Gitana neva neatsikelia… Kur jiems dėtis? Juk čia anūkai. – Sauliu, – Jolanta atsisėdo priešais, sudėjusi rankas. – Anūkai – tavo. Ne mano. Aš į tuos vaikus žiūriu geranoriškai, bet būkime atviri: jie manęs nei vardu nevadina, esu tik „ta teta“, kaip išmokė močiutė. Ir kiekvienas vizitas virsta mūsų buto pogromu, nes Katytei atrodo – vaikams negalima nieko drausti. – Pats jais rūpinsiuos! – karštai patikino vyras. – Tau net keltis nereiks. Į parką nusivesiu, į kiną, atrakcionus. Tu tik paruošk ko nors, sriubytės ar kotletukų – jie juk tavo valgį mėgsta, nors ir neprisipažįsta. Jolanta šyptelėjo liūdnai. Ji žinojo, kaip viskas bus iš tiesų. Saulius po dviejų valandų pavargs nuo lakstymo, kraujospūdis šoks į viršų, jis atsiguls ant sofos „penkioms minutytėms“. O du nevaldomi šešiamečiai dvyniai liks visiškai jos žinioje. Jie šėlios, prašys filmukų, drabstysis maistu ir ignoruos visas pastabas, nes „močiutė Gitana sakė, kad čia galime viską, nes čia senelis vadovauja“. – Turėjome bilietus į teatrą šeštadieniui, – priminė ji. – Ir dar į sodą ruošėmės – paruošti rožes žiemai. – Teatras niekur nedings, bilietus atsiimsim… O rožės… Jolyte, padėk. Paskutinį kartą. Pakalbėsiu su Katyte, kad daugiau taip nedarytų. „Paskutinį kartą.“ Tą frazę ji buvo girdėjusi kokius dvidešimt kartų. Ir kiekvieną kartą pasiduodavo, gailėdama vyro, nenorėdama aštrinti konflikto. Bet šįsyk kažkas viduje užsifiksavo. Galbūt dėl tonacijos Gitanos balse, kuri net nesivargino klausti, tiesiog pastatė prieš faktą, tvarkydama Jolantos laiką ir pastangas kaip nuosavos tarnaitės. – Ne, Sauliau, – tyliai tarė Jolanta. Vyras nustebęs suplojo akimis, lyg nesuprastų to žodžio prasmės. – Ką reiškia „ne“? – Ne, mes neimsime vaikų. Šį kartą ne. Nesiruošiu atsisakyti savo planų, negrąžinsiu bilietų ir nesistovėsiu prie viryklės tris dienas, gamindama pirmą, antrą, kompotą vaikams, kurie praeitą kartą man pasakė, kad mano sriuba „dvokia“, o mama gamina geriau. – Jolyte, kas tau? – Saulius suglumęs. – Juk tai vaikai. Ką Katytė darys? Jai kelionė skubiai… – Tai Katytės problemos. Ji suaugusi, turi vyrą, turi anytą, yra auklių, galų gale. Kodėl jų problemų sprendimas visada vyksta mano sąskaita? – Mūsų, – pataisė Saulius. – Ne, mielas. Būtent mano. Nes tvarkau po jų „vizito“ aš. Aš gaminu. Aš skalbiu. O tu tik dvi valandas žaidi gerą senelį, tada geri slėgį mažinančius. Gerbiu tavo meilę anūkams, tačiau nesu samdoma auklė vaikams tų žmonių, kurių nepatinku. Saulius surauktas žiūrėjo į ją. Jis nebuvo pratęs matyti žmonos tokios kategoriškos. Paprastai Jolanta buvo įsikūnijęs kantrumas. – Tai ką siūlai? Skambinti dabar ir sakyti „ne“? Gitana man visus nervus suėdys. Tokio skandalo bus, kad širdį ims. – Neskambink, – Jolanta pakilo ir priėjo prie lango. – Tegul veža. – Tai… sutinki? – šyptelėjo vyras. – Ne. Tegul veža. O tada žiūrėsim. Šeštadienio rytas buvo saulėtas ir šiltas, priešingai nei tvyrojo atmosfera bute. Saulius nervavosi, vaikščiojo iš kampo į kampą, taisė pagalvėles, žvilgčiojo į laikrodį. O Jolanta atrodė ramybės įsikūnijimas. Neskubiai pavakarieniavo, apsivilko mėgstamą linų suknelę, pasidarė makiažą ir pradėjo dėtis mažą rankinę. – Kur tu rengiesi? – įtariai paklausė Saulius, matydamas, kaip ji dedasi knygą ir skėtį. – Mes gi turime teatrą septintą. O prieš tai – kirpykla, pasivaikščiojimas palei Nerį. Man reikia pravedinti galvą. – Jolyte! Jie bus už penkiolikos minučių! Kaip aš vienas su jais? Net nežinau, kuo maitinti, kur jų daiktai… – Susigaudysi. Gi tu senelis. Vyriškas pavyzdys, kaip Gitana minėjo. Tuo metu pasigirdo atkaklus durų skambutis. Saulius nuskubėjo atidaryti, Jolanta liko spintoje užsisegti basučių. Iš prieškambario aidėjo balsai. – Na, ačiū Dievui, kamščių nėra! – tai buvo Katytė, Sauliaus duktė. – Tėt, sveikinu! Štai, priimki kareivius. Krepšys su daiktais čia, planšetė įkrauta, jei ką – skambinkit. Oi, aš vėluoju, taksi laukia! – Katyte, palauk, o maistas… režimas? – burbuliavo Saulius. – Koks režimas, savaitgalis gi! Patieksi koldūnų. Viskas, bučiuoju, iki! Berniukai, klausykitės senelio! Durys užsidarė. Ir iškart pratrūko dviejų vaikų šūkavimai: „Ateinam į puolimą!“ Jolanta išėjo į koridorių. Vaizdas išties įspūdingas: du stiprūs berniukai jau strikinėjo ant batų spintelės, siekdami paimti Sauliaus kepurę. Pats Saulius stovėjo su sportine taše visiškai pasimetęs. Bet įdomiausia buvo prie durų, kurias dar nespėta užverti. Jose stovėjo pati Gitana. Matyt, norėjo kontroliuoti „gyvo krovinio“ atidavimą asmeniškai, nors ir teigė, kad skauda nugarą. Atrodė, kaip visada, energinga: ryškus makiažas, šukuosena, masyvūs auksiniai papuošalai. – Tai, štai ir tu, – Gitana metė Jolantai žeminantį žvilgsnį. – Tikiuosi, pasiruošei? Vaikams negalima kepto, Justas alergiškas citrusams, o Dominykas svogūno neėda. Sriuba turi būti šiandieninė. Ir žiūrėk, kad nesisėdėtų su telefonais ilgiau nei valandą. Ji kalbėjo taip, tarsi būtų ponia, komanduojanti tarnams. Saulius susigūžė, laukdamas sprogimo. Jolanta ramiai priėjo prie veidrodžio, pataisė plaukus ir pasiėmė rankinę. – Labas rytas, Gitana. Labas rytas, berniukai. Dvyniai akimirkai nutilo, bet tuoj pat vėl šėlo. – Ačiū, kad apšvietėt taip svarbiais nurodymais, – šyptelėjo Jolanta. – Būtinai perduokite Sauliui. Šiandien jis vyriausias. – Ką reiškia? – stvėrėsi Gitana. – Kur čia tu išsiruošei? – Turiu laisvadienį. Asmeniniai reikalai, susitikimai, teatras. Grįšiu vėlai vakare, gal net rytoj. Gitana įraudusi sustojo kelyje. – Tu gal ne viso proto? Kokie čia asmeniniai reikalai? Du vaikai bute! Jie tavo vyro anūkai! Tu privalai… – Privalau tik tiems, kuriems pažadėjau, – švelniai, bet tvirtai nutraukė Jolanta. – Nei gimdžiau šių vaikų, nei juos auginau, nei prižadėjau buti jų auklė. Jie turi motiną, tėvą ir dvi močiutes. Jūs, Gitana, žinau – jau pensijoje, darbo neturit. – Nugarą skauda! – suriko Gitana. – O aš – gyvenu. Ir nesiruošiu aukotis vardan kitų interesų, ypač kai man nurodinėjama tokiu tonu. – Sauliau! – Gitana kreipėsi į buvusį vyrą. – Girdi, ką ši chamė kalba? Tu vyras ar šluotelė? Liepk! Saulius žvilgsteli į buvusią ir dabartinę žmonas. Jo akyse – sunki kova: įpratimas paklusti Gitanai prieš paties žmonos orumą. – Gitana… – sumurmėjo. – Jolanta sakė užimta būsianti. Maniau, kad pats susitvarkysiu, bet… – Ką tu susitvarkysi?! – Gitana trenkė rankom. – Per valandą atgulsi su slėgiu! Kas juos maitins? Kas praus? Pažiūrėkit į ją! Pasipuošė! Teatras! O kad šeima bėdoj – jai nė motais! – Šeima? – Jolanta nustojo šypsotis, žvilgsnis tapo ledinis. – Gitana, pasakykim tiesiai: mes su Sauliumi – šeima. O jūs, Katytė ir anūkai – tik Sauliaus giminės. Ne mano. Kantriai tylėjau dėl jūsų naktinių skambučių, pinigų prašymų, užgauliojimų už akių. Bet paversti mano namus vaikų viešbučiu ir mane – nemokama tarnaitė, neleisiu. – Kaip drįsti! Tai mano vyro (buvusio) butas, jis turi teisę! – Jis gali kviestis ką nori. Bet jis neturi teisės versti mane juos aptarnauti. Sauliau, – kreipėsi į vyrą. – Rinkis pats. Gali likti su anūkais ir Gitana, kuri, tikiu, džiugiai padės. O aš – išeinu. Jolanta žengė link durų. – Stok! – Gitana sugriebė jos ranką. – Nieko tu neisi, kol neišvirsi sriubos! Katytė jau oro uoste! Ką aš su vaikais?! Jolanta ramiai, bet tvirtai nusikratė Gitanos ranką. – Ne mano bėdos, Gitana. Iškvieskite taksi, važiuokit namo ir virkit pati. Arba skambinkite Katytei – tegul grįžta. Ir prašau rankų nekelti. Kitaip kviesiu policiją dėl įsiveržimo ir smurto. Patikėkite – padarysiu. Tyla. Net dvyniai nutilo. Saulius žiūrėjo į žmoną su baime ir žavesiu, kokios dar nebuvo regėjęs – ji buvo ne tik jo kantri Jolyte, o tikra kieta dama, ginanti savo ribas. Gitana sunkiai gaudė kvėpavimą. Pratusi, kad Jolanta viską tyliai pakenčia, dabar buvo šokiruota. – Tu… monstras, – pagaliau išspaudė. – Egoistė. Visai Lietuvai papasakosiu, kokia tu bjauri. – Pasakokit, – trūktelėjo pečiais Jolanta. – Man svarbu mano ramybė. Jolanta išėjo ir net nesigręžė. Iš naujo įkvėpė po lietaus kvapą. Rankos kiek drebėjo, bet ant dūšios buvo lengva. Ji padarė tai – pagaliau pasakė „ne“. Diena praėjo nuostabiai – paroda, kava mėgstamoje kavinėje, pasivaikščiojimas palei Nerį, vėliau spektaklis. Aparatą įjungė tik vėlyvą vakarą: dešimt praleistų skambučių nuo Sauliaus. Viena žinutė: „Gitana išsivežė vaikus. Esu namie. Atleisk.“ Jolanta sugrįžo apie vienuoliktą. Butas buvo tylus ir švarus. Saulius sėdėjo virtuvėje prie atvėsusios arbatos. Atrodė nuvargęs, bet ramus. – Labas, – ramiai pasakė. – Labas. Kur berniukai? – Gitana juos išsivežė. Žviegė baisiai. Katytei skambino, reikalavo, kad grąžintų pinigus už kelionę. Katytė nusprendė vežtis berniukus su savimi į Turkiją – pasamdė ten auklę. O Gitana kategoriškai atsisakė juos prižiūrėti, neva radikulitas paūmėjo… – Na, matai, sprendimas atsirado. Mama – ilsėsis su vaikais. Taip ir turi būti. – Jolyte, – Saulius pakėlė į ją akis. – Ačiū tau. – Už ką? Už tai, kad palikau su uraganų? – Už tai, kad leidai man pagaliau pasijausti vyru, o ne bėdžiumi buvusios žmonos paskui. Metus jaučiau jai kaltę… O šiandien supratau: niekam nieko neskolingas, tik tau. Tu mano namai. O aš elgiausi kaip išdavikas. – Svarbu, kad supratai, – šyptelėjo Jolanta. – Arbatos? Su vyšnių pyragu, kaip mėgsti. Kitą dieną Sauliaus telefonas tylėjo. Gitana neskambino. Katytei trumpai pranešė, kad viskas gerai. Gyvenimas grįžo į savo vežes, tačiau tapo švaresnis, nes iš jų išgaravo senų nuoskaudų prieskonis. Po savaitės Jolanta triūsė prie rožių darže, Saulius kapstėsi šalia. – Žinai, – tarė Saulius, – Gitana vakar skambino. Jolanta sunerimo. – Ko norėjo? – Pinigų. Neva vaistai pabrango. – Ir davei? – Ne. Sakiau – tau šiemet kailinius perkam, remontas laukia… Atsisakiau. Jolanta nusijuokė. – Kailinius? Fantazijos nestokojai. Bet man patinka. – Ji padėjo ragelį, – Saulius nusišypsojo taip ramiai kaip niekada. – Ir, žinok, dangus neužgriuvo. – Neužgriuvo, – pritarė Jolanta. – Net šviesesnis pasidarė. Nesėkmingas bandymas „palikti anūkus prižiūrėti“ tapo lūžio tašku jų santuokoje. Jolanta suprato, kad orumas – ne rėkavimas, o gebėjimas ramiai pasakyti „ne“, kai tavo ribos peržengiamos. O Saulius įvertino, kad žmonos pagarba brangesnė už Santaikos su buvusia, kuri seniai tapo svetima. Žinoma, anūkai dar užsukdavo jų gyvenime. Bet dabar vizitai buvo suderinti, tvarkoje, o Gitana nebeperžengė jų namų slenksčio. Saulius pats paimdavo berniukus, leisdavo laiką su jais ir grąžindavo tėvams. Visi buvo laimingesni: vaikai matydavo laisvą, energingą senelį, o Jolanta – ramią buitį ir vyrą, kuris ją tikrai pasirinko. Kartais, sėdėdama vakare sodo verandoje ir žiūrėdama į saulėlydį, Jolanta prisimindavo dieną, kai tiesiog paėmė rankinę ir išėjo į teatrą. Tai buvo geriausias spektaklis jos gyvenime, nors pavadinimo ir nebeprisimena. Pagrindinė drama įvyko prieškambaryje, o finalas – laimingas. Jei jums artima ši istorija apie tai, kaip svarbu ginti savo ribas – prenumeruokite kanalą, palikite like. O komentaruose parašykite: ką darytumėte Jolantos vietoje?

0268

Nataša negalėjo patikėti tuo, kas su ja vyksta: jos vyras, vienintelis ir brangiausias, kurį laikė savo atrama, šiandien ištarė: „Aš tavęs nemyliu“. Praradimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo keistoje pozoje, kol jis skubėjo, dėjo daiktus ir žvangino raktus. To tikrai dabar jai trūko. Juk visai neseniai netikėtai mirė jos tėtis, o ji, kęsdama savąją skausmą, turėjo pasirūpinti pilkom mama ir sesute – ši, tik 18-os, po sunkios traumos liko neįgali. Artimieji gyveno netoliese. Sūnelis ką tik pradėjo pirmą klasę. Birželį užsidarė jos darbovietė –ji liko be darbo. Ir dabar dar vyras… Nataša susiėmė galvą, atsisėdo prie stalo ir kartėlio ašaromis prapliupo. – Dieve, ką man dabar daryti? Kaip gyventi? Aktuali mintis: Aleliukas! Reikia skubėti jo pasiimti iš mokyklos! Privalomi kasdieniai darbai privertė pakilti ir eiti. – Mama, tu verkiai? – Ne, Aleliuk, neverkiau. – Tu dėl senelio verki? Man jo taip trūksta, mama… – Man irgi, sūneli. Bet turime būti stiprūs. Mūsų senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gerai – taip net nepergyvenk. Jis nusipelnė poilsio, niekada gyvenime jo neturėjo. – O kur tėtis? – Tėtis turbūt vėl komandiruotėje. O kaip mokykloje sekasi? Reikia gyventi. Nemyli? Nieko nepadarysi. Per jūrą rūpesčių, ji kažką svarbaus praleido. Kol Aleliukas pietavo ir žaidė su kareivėliais, Nataša prisėdo prie vyro palikto kompiuterio. Pirmą kartą per dešimt metų – ji paprasčiausiai nespėjo. Įeiti į elektroninį paštą buvo lengva – kampelyje prisijungimo langelis. Vovukas nespėjo ištrinti susirašinėjimo – meilės ten buvo pilna. O ji tapo „nemylima“. Dešimt metų buvo „saulės spindulėlis“, o po aštuonerių kovos dėl vaiko gimimo – „mūsų mamytė“. Viskas keitėsi. Reikėjo priprasti. Bet pirma – ieškoti darbo. Niekam nereikėjo jos aukštojo išsilavinimo. Kiek dolerių iš darbo biržos – nieko nesprendė. Kas atsitiko jos veikliam, rūpestingam, tvirtam vyrui, kad jis tapo svetimu? Mąstydama rado vienintelį paaiškinimą: „jam galvoje pasimaišė“. Bendrus namus statė plytą po plytos – nei nepabaigė. Gerai, kad stogas virš galvos yra, o viena kambariuką galima gyventi. – Darbe, kaip man tavęs reikia! – dar kartą norėjo pravirkti, bet nebuvo laiko. Darbo reikėjo kaip oro. Paieškos užtruko kelias dienas. Nepavyko! Vaikas pirmokas ir jos vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vakarop, per nesėkmingą dieną, paskambino krikštatėvis Romas: – Nata, ar tavo negrįžo? – Negrįžo. – O į sandėlininkes eitum? – Rimtai? – Rimtai. Su pertrauka. Galėtum krikštasūnį pasiimt arba prailginimą padaryt. Atlyginimas 25. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj bulvių, svogūnų ir vištą atvešim. – Romukai, turiu juk vištas. Jos mus maitina, kiaušinius deda. – Gerai, tegu deda. Mėsai jų negalima. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Laikosi – šaunuolė. Taip jis visada: žmona Galina po sunkios operacijos, gauna chemoterapiją, bet už viską laikosi – niekada nesiskundžia. Nataša atsiduso – yra šansas išgyventi. Dėkui Dievui, Jis patikimiausias. Dėkui už Romą. Darbas buvo suprantamas, radosi laiko pabūti su savimi, išsiverkti, apmąstyti, kas įvyko. Dienos, savaitės, mėnesiai praskriejo. Po metų Nataša pajuto, kad norisi valgyt, gali miegot, juoktis ir džiaugtis Aleliuko pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės grįždavo, kai šis ateidavo pasiimti Aleliuko savaitgaliui. Ji netrukdė – jų santykiai neturi laužyti vaiko laimės. Norėjo klausti, kur nusikalto, nors žinojo – priežastis buvo kitas moters aistrai. Prisimindavo: „Meilė – iki pirmo posūkio, o paskui prasideda gyvenimas“. Jai meilė ir gyvenimas buvo nedalomi – o jam? Ruduo šiemet – tarsi vasaros tęsinys: šiltas, žalių lapų medžiai, vaikų balsai gatvėje, astrų ir chrizantemų spalvų palisadas. Tą dieną, kai Nataša sutiko Mikaus žvilgsnį, ji manė, kad diena paprasta, gal saulė žėrėjo smarkiau, gal muzika kaimynų lange grojo garsiau, o gal tiesiog likimas suvedė du vienišus žmones. – Panelė, leiskite padėsiu. Negalima tiek nešioti. – Man įprasta. – Blogai, kai gražuolė pripranta sunkumus nešioti. – Visoms gražuolėms padedat, ar čia jūsų postas prie parduotuvės? – Kaip matau, pagaliau pamatėte mane. Nepasijuokti buvo neįmanoma. Juokėsi abu iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką šypsodamasis. – Nataša. – „Natali, Natali, svetima žmona“, – girdėjai tokia daina? – Ne, bet aš ne žmona. – Rimtai… Tikrai man pasisekė: taip merginai tik svajoti galima, o jūs – laisva. Visi aplink išprotėjo ar apako? – Humoro – netrūksta. O rimtumo? – Ir su tuo gerai. Nataša, šiandien einam į kiną, paplepėsim, pabūsim kartu. – Negaliu, reikia imt sūnų iš prailginimo. – Negaliu patikėti – turit sūnų? Atrodo tik dvidešimt. – Man 35. – Man irgi… Koks sutapimas. Atrodėt taip jaunai. – O dabar? – Dabar mąstau. Vyrai svajoja apie sūnų, o jūs taip droviai pranešat, kad esate vieniša mama. Kur tėvas? – Apie tai dabar nekalbėkim. – Supratau. Tada per savaitgalį. Galim su vaiku į animacinį? – Savaitgalį vaikas su tėčiu. – Nenoriu jums trukdyti, bet jei turėtų laisvų valandų – paskambinkit. Vizitinė – aš gydytojas, vaikų hematologas. – Rimčiau nebūna. – Todėl nebūna laiko gražuolių ieškot. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo, tikras jų dovana. Minkšta saulė, spalvų paletė, šiltos dienos, visi miesto parkai. Ir jų švelnumas, pramušęs praeities skausmą, suko juos rudeniniame šokyje po lapų lietumi. Jie taip švelniai artėjo vienas prie kito, kad Nataša staiga pajuto trauką tam ypatingam vyrui: po mėnesio pati pakvietė „arbatos išgert“. – Natele, tik nepyk – neateisiu pas tave. Man svarbu – kas vyksta, pats pasirūpinsiu. Pasitiki? Kitą savaitgalį jie išvažiavo į rezervatą, Mykolas išsinuomojo namelį lyg mažą pilį. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik didžiules jo kaštonines akis ir skendo juose, leisdamasi į jo glėbį. Tarp vyrų ir moterų tokia artuma buvo neapsakomai saldi. – Mykolai, kas aš, kur aš? Atrodo, mirštu – taip tave myliu. Kaip gyvenau be tavęs? Taip gera su tavimi! – Kaip tu nuostabi, koks aš laimingas! Po kelių mėnesių vis sunkiau buvo skirtis. – Natele, būk mano žmona. – Mykolai, mėnesio pabaigoje – skyrybos. – Ir tuoj pat – už mane. Kad niekas kitas neatimtų mano mergaitės. – O mergaitė – pati sau ponia, ne kiekvienam. Ji jau turi mylimąjį. Be iškilmių, Mykolai. Tiesiog susituokiam ir iškart važiuojam į pilį, kur tapau tavo žmona. – Taip, brangioji, kaip sakysi. Romas ir Galina – vieninteliai jų liudininkai. Mama ir sesė atsiuntė šiltą telegramą. Greitai persikėlė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, patys kruopščiai įsirengė jaukius namus. Ypač kambario Aleliukui Mykolas rūpinosi kruopščiai. Jie jau seniai susipažinę, bet Aleliukui sunku buvo bendrauti – mamytė ir tėtis buvo dvi jo obuolio puselės. – Natele, nebijok, pasitikrinkim Aleliuko kraują. Toks išblyškęs, neramu. – Nejuokauk, Mykolai, sunkiai išgyvena – jam labai skaudu, kad išsiskyrėm, vis vylėsi, kad to nebus. Skaityta, kad tėvų skyrybos – vaikui baisiau nei mirtis. – Teisi, mano išmintingoji. Pats būdamas vaikas, patyręs tėvų skyrybas – kaip pasaulio griūtis. Bet kraują tikrinsim, gerai, berniuk? Tą dieną Mykolas grįžo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kažkas nutiko. – Natele, nepanikuok – kraujo rodikliai blogi. Apgailėtina intuicija. Rytoj pasiimsiu jį pas save. Tai buvo neteisinga – už laimę reikia brangiai mokėti. Dar ir tokią kainą. Leukemija – baisus žodis! Ir prasidėjo naujas gyvenimas. Nataša pasiėmė nemokamų atostogų, nes neįsivaizdavo, kaip Aleliukas iškęstų begales procedūrų be jos. Laikė sūnų už rankos ir prašė: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Visada buvai mano geriausias draugas! Nepaleisim – ir toliau kartu būsime“. Kai visai nebebuvo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą pamiegoti. Laiko tam dažnai nebūdavo – gulėdavo žiūrėdama į lubas. Paskambino buvęs ir paragino išsiregistruoti iš nedabaigto namo. – Sūnumi rūpinsiuosi pats. Jis pas mane ateis į namus. – Geriau užsuktum pas jį. – Negaliu – išvykstu komandiruotėn. Išklausiusi, Mykolas paglostė žmoną per petį: – Natele, patys viską padarysim. Nepasitikėk praeitimi. – Skaudu. Investavau į namą. Bet ar verta dabar dėl to galvoti? Dėl išregistravimo? – Ir negalvok – kiekvieną mintį skirk Aleliukui. Aš pasirūpinsiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas tai žino. Jis mūsų neatims. – Mykolai, kaip tyrimai? – Darom viską. Kol kas prastai. Nataša tyliai verkė. Tik kad Aleliukas nepajustų. – Dėde Mykolai, kas mano kraujyje? – Matai, kraujyje yra raudoni ir balti laiveliai. Tavo kovoja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – Kas bus toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežkit mane kur nors – taip pavargau… – Natele, norėjau ir pats pasiūlyt: išvežam Aleliuką į mūsų pilį. Oras geras. Vaikščiosim po mišką – pailsės. Pavasaris jų kampelį puošė žydinčiais krūmais bei medžiais – valandų valandas trise vaikščiojo mišku, džiaugėsi kiekvienu žiedu. Kartais Aleliukas susikaupdavo, nutildavo. – Kas nutiko, sūneli – blogai? – Mama, netrukdyk, man – jūrų mūšis. Trumpas atokvėpis baigėsi greitai. Sūnus pasikeitė: atsigavo, net skruostai paraudo. – Mama, o kur tėtis? – Komandiruotėj, sūneli. – Vėl? Na, gerai… Grįžus į kliniką vėl paėmė tyrimus. Vedėja pati atėjo. – Mykolai Leonidai, kur sūnų išvežėt? – Nesiskyrėm toli – į rezervatą. Kodėl klausiat? Kas su krauju? – Viskas puiku. Remisija – geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą šuoliais: – Aleliuk, ką darei? Tau geriau, sūneli. Neverk, Nataša, jis sveiksta. Ką darei, sūneli? – Tėti, atsimeni, apie laivelius kalbėjai? Laimėjau visus jūrų mūšius raudonais!

0125

„Turėjau įsigyti atskirą šaldytuvą, kad mama nevogtų mano pirktų produktų” – pasakoja Aistė. „Situacija tiesiog absurdiška, bet nėra išeities. Net nepykstu dėl buto pardavimo ir pinigų pasidalinimo. Tačiau mama tam visiškai priešinasi.“ Aistė neseniai atšventė 24-ąjį gimtadienį. Baigė universitetą, susirado darbą, bet kol kas neištekėjusi. Gyvenimas nuosavuose namuose jai nėra lengvas. Aistė turi pusę buto – anksčiau jis priklausė jos tėčiui. Ji ir mama paveldėjo jį lygiomis dalimis, kai Aistei buvo keturiolika. Prieš dešimt metų šeima išgyveno sunkų laikotarpį – liko be maitintojo. Aistės mama atsisakė darbo dar tada, kai dukra buvo maža. Ji nusprendė net neiti motinystės atostogų, nes sutuoktinis uždirbdavo pakankamai. Moteris rūpinosi namais, o po tėčio mirties verkė: „Kas priims į darbą keturiasdešimtmetę? Valytoja nebent…“ Aistė tęsia savo istoriją: „Gaudavau našlaičių pensiją, bet mama negalėjo atsisakyti apsilankymų grožio salonuose ar naujų daiktų, nors sunkiai sudurdavome galą su galu. Iš pradžių ją rėmė dėdė, bet ir jam įgriso padėti.“ Mano dėdė pasakė mamai (Ingrida), kad ji privalo susirasti darbą. Jis turi savų vaikų ir negali išlaikyti visų. Maždaug po metų Ingrida namus parsivedė vyrą – Vidmantą. Mama pasakė, kad dabar jis gyvens su mumis. Ji norėjo spręsti pinigų trūkumą savitu būdu – ištekėti. Vidmantas tikrai gerai uždirbo, bet su podukra nesutarė. Vidmanto žodžiai: „Tu tik valgai. Geriau užsiimtum skalbimu ar tvarkymu. Kam tau tos pamokos? Nori į universitetą? Kokį universitetą – reikia dirbt. Ką manai, kad visą laiką tave išlaikysiu?“ Aistė nieko negalėjo atsakyti. Taip, ji gaudavo našlaičių pensiją, bet pinigus valdė mama. Ingrida nenorėjo ginti dukros nuo patėvio – bijojo netekti maitintojo. „Kaip gyventi be jo?“ – klausė Aistės. „Nesipykt, paklausyk jo ir daryk, ką liepia. Jis – šeimos maitintojas.“ Aistei pavyko stoti į universitetą ir susirasti darbą. Visą laiką ją laikė papildoma našta, patėvis nuolat skaičiavo, kiek išleidžia jos išlaikymui. „Po pusmečio darbo sugebėjau nusipirkti nuosavą šaldytuvą“, – pasakoja Aistė. „Pastatiau jį savo kambaryje – patėvis užrakino virtuvinį.“ „Turi darbą? Pats save išlaikyk!“ – mestelėjo Vidmantas. Mama vėl tylėjo. Net tada, kai Vidmantas rodė sąskaitas už komunalines paslaugas ir reikalavo padengti viską, ką per metus išleido. Po kurio laiko patėvis neteko darbo. Jis ir Ingrida pradėjo puldinėti Aistės šaldytuvą. Mokesčiai už namą irgi griuvo ant Aistės pečių. Iš pradžių ji susimokėjo. Bet patėvis metus sėdėjo be darbo – Aistei nusibodo, tad uždėjo spyną ant šaldytuvo. Aišku, mamai tai nepatiko, ji aiškino, kad Vidmantas visą laiką juos išlaikė. Aistė pasakė: „Jei nori, padėk man. Nesu pirma, kuri pradeda dalinti viską šiame bute. Eik į darbą.“ Patėvis neseniai išsikraustė iš namų. Mama pavargo nuo vyro, kuris nebeatneša pinigų. Tačiau dukra vis dar nelaiko savo šaldytuvo atrakinto. Mano, kad ir Ingrida turėtų susirasti darbą. Ką jūs manote, ar ji teisi?

0205