Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Anna sustabdė automobilį gatvelėje šalia anytos namų. Laikrodis rodė 17:45 – ji atvyko anksčiau, nei buvo sutarta. „Gal šįkart ji įvertins mano punktualumą“, pagalvojo Anna, braukdama per naujos suknelės klostes. Dovana – antikinė segė, kurios ieškojo mėnesių mėnesiais tarp kolekcininkų – gulėjo kruopščiai supakuota ant galinės sėdynės. Priartėjusi prie namo Anna pastebėjo, kad pirmo aukšto langas buvo pravertas. Viduje aiškiai skambėjo anytos balsas: „Neįsivaizduoji, Beatriče, ji net nepaklausė, kokio torto mėgstu! Užsisakė kažkokį šiuolaikišką desertą… Juk mūsų sūnus visada dievino klasikinį Napoleoną, o ji –“ pauzė, „– net nesupranta to. Septyni metai santuokos!“ Anna sustingo. Kojos tarsi prišalo prie žemės. „Žinoma, jau sakiau – ji netinka Domui. Dirba dieną naktį toj klinikoj, jos namie nė su žiburiu nerasi. Kokia gi ji šeimininkė? Vakar buvau pas juos akimirkai – neplauti indai, dulkės ant baldų… O ji, aišku, vėl kažkurioj sudėtingoj operacijoje!“ Viduje viskas nutilo. Anna atsiliepė į tvorą, pajuto, kaip dreba keliai. Septynis metus ji stengėsi būti tobula marti: gamino, tvarkėsi, atsimindavo visus gimtadienius, lankė anytą kai ši sirgo. Ir visa tai dėl… „Aš nieko nesakau, bet ar tikrai tokia moteris tinkama mano sūnui? Jam reikia tikros šeimos, šilumos, rūpesčio… O ji vis konferencijose arba budinti naktimis. Apie vaikus nė negalvoja! Įsivaizduoji?“ Galva dūzgia. Mechaniškai išsiėmusi mobilųjį, Anna surinko vyro numerį. „Domai? Šiek tiek pavėluosiu. Taip, viskas gerai, tiesiog… kamštis.“ Ji apsisuko ir grįžo į automobilį. Atsisėdo, žvilgsniu įsmego tašką tolumoje. Mintyse sukosi ką tik išgirsti žodžiai: „Gal reikėtų daugiau druskos?“, „Mūsų laikais moterys būdavo namuose…“, „Domui reikia ypatingo dėmesio…“ Telefonas suvirpėjo – žinutė nuo vyro: „Mama klausia, kur esi. Visi jau susirinko.“ Anna giliai įkvėpė. Veide pasirodė keista šypsena. „Gerai“, pagalvojo, „jei jau nori tobulos marti – tegul gauna tokią.“ Užvedusi variklį ji nuvažiavo prie anytos namų. Planas gimė akimirksniu. Nebe bus jokių bandymų įtikti. Laikas parodyti, kokia „tikra“ marti gali būti. Anna pravėrė duris su plačiausia šypsena. „Mama, brangiausioji!“, sušuko ji ir teatrališkai apkabino anytą. „Atsiprašau už vėlavimą, bet apvažiavau tris parduotuves, kad surasčiau būtent tas žvakes, kurias taip mėgsti!“ Anytą sustingdė tiek entuziazmo. „Galvojau…“, pradėjo ji, bet Anna jau tęsė: „Beje, sutikau tavo draugę Beatričę! Tikra šaunuolė, juk niekad nesislėpia su tiesa, ar ne?“ Anna reikšmingai pažvelgė į anytą ir stebėjo, kaip ši išbalo. Per visą vakarienę Anna demonstravo geriausius aktorinius sugebėjimus. Dėjo anytai gardžiausius kąsnelius, garsiai žavėjosi kiekvienu žodžiu ir be perstojo klausė patarimų apie namų ruošą. „Mama, kaip manai, barštį reikia virti penkias ar šešias valandas? O kilimus valyt – ryte ar vakare? Gal man reikėtų mesti darbą? Juk Domui reikia tikros šeimos, ar ne?“ Domas suglumęs žiūrėjo į Anną, giminės slapčia mainėsi žvilgsniais. Bet Anna tęsė: „Pagalvojau – gal turėčiau baigti namų ruošos kursus? Palikti tą kvailą chirurgiją… Juk moteris turėtų būti namų saugotoja, tiesa, mama?“ Anytos pasitikėjimas akivaizdžiai tirpo su kiekviena minute, ji nervingai barbeno šakute į lėkštę. O kas nutiko toliau? Kai kurias istorijas verta skaityti iki pabaigos…

0155