Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Vargšė avelė – Sveiki, tėveliai, – įlėkė namo savaitgalį Daiva, – tekėsiu už Romo, jis man pasipiršo, aš ir nesudvejojau. – Dieve, Daivute, jau visiškai suaugusi, – suplojo rankomis Lidija ir pažvelgė į vyrą Steponą, kuris sėdėjo rimtas ir tylėjo, matyt, virškino dukros naujieną. – O kaip manei, – visgi baigiau kolegiją, jau dirbu mieste, Romas irgi dirba, tad nutarėm tuoktis. Romo – miestiečio – tėvai pažinojo, jis gyveno su motina rajono centre, ramus, mandagus vaikinas, seniai pažįstami, tad dėl žento tėvai neprieštaravo. Vestuves apsiėmė rengti Lidija su Steponu – juk gyveno kaime, savo ūkis, tiesa, Romas buvo šiek tiek sutaupęs, bet Steponas pasakė: – Romai, tu tuos pinigus pasilik, dar butą reikės pirkti, o vestuves mudu su motina suorganizuosim, gal tavo mama ką padės. Romo mama, Maja, tikino: – Nėra pinigų, viena sūnų auginau, gyvenom iš vieno atlyginimo, nebent šiek tiek dovanai. Daivos tėvai jos nekaltino, nors Lidija iš karto Majai nepatikėjo. Vestuves nutarė švęsti paprastai, miestelio kavinėje – kukliai, bet vestuves atšoko. Po vestuvių jaunavedžiai nusprendė butą pirkti išsimokėtinai – pradinei įmokai pinigų padėjo Daivos tėvai, svainė vėl negalėjo – prisipažino, kad skendi skolose. Daiva su Romu jau įsikūrė savo bute, vėliau gimė anūkėlė Monika. Lidija su vyru kaskart iš pensijos parūpindavo anūkei dovanų, atveždavo maisto iš kaimo: pieno, grietinės, daržovių. Kartais Lidija paskambindavo Majai: – Maja, gal susidėkim ir nupirkim anūkei gerą dovaną, vaikui daug reikia! – Oi, Lida, neturiu pinigų, – net gali apsiverkti, – pati žinai, viena gyvenu… Daivos gimtadieniui jos tėvai atvyko su lauktuvėmis: bulvėmis, morkomis, mėsa. Maja padavė tūkstantį eurų, bet Lidijai tai neįtiko – su vyru dar penkis pridėjo. Ji negailėjo nei pinigų, nei gėrybių dukros šeimai, bet graužė viena: kodėl svainė niekuo nepadeda. – Steponai, kodėl mes viską duodam vaikams, o svainė niekuo nepadeda? Dar ir verkšlena nuolat, net gėda. Kam dabar lengva? Reikia dirbti, o ne gailėtis – aš juk dirbu kaip tu, – vyras klausėsi tylėdamas. Lidija pastebėjo, kad Maja visada tvarkingai apsirengusi, manikiūras, kirpimas – iš kur pinigai, jei pastoviai verkia? Tačiau Stepono reakcija ją pritrenkė. – Gerai, kad moteris savimi rūpinasi. Šaunuolė mūsų svainė! Todėl ir atrodo jaunesnė už savo amžių! – Lidija net apmirė po tokių vyro žodžių. Jos nuotaika buvo sugadinta. – Aišku, jai lengva – ūkio nėra, gyvena mieste, laiko į valias! O aš nuo ryto iki vakaro triūsiu – ir darže, ir namuose, – įsižeidė Lidija. – Galiu ir aš už save pradėti rūpintis, pabandyk pats visą ūkį ištempti! Steponas ne ginčų mėgėjas – tylėjo, žinojo žmonos būdą. Po pokalbio viskas liko kaip buvę: Lidija tempė ūkį ant pečių, Stepas vairuotojavo. Monikai sukako treji. Pradėjo leisti į darželį, bet mergaitė ėmė dažnai sirgti. Nutarė – tegul kurį laiką Maja pasėdi su anūke. – Pasėdėsiu, ką čia man veikti, aš vis tiek pensijoje, – sutiko Maja. Lidija apsidžiaugė. – Ačiū Dievui, pagaliau ir svainė padeda vaikams. Praėjo laiko. Lidija pastebėjo, kad Steponas vis dažniau važiuoja į rajono miestą. – Lida, suruošk grietinės, kiaušinių, bulvių – nuvešiu Daivai. Vis tiek į miestą turiu važiuoti dėl reikalų – dalis užsukus pas anūkę. Ji džiaugėsi – vėl vaikams pagalba: – Mieste viskas brangu, o mums darže užauga be chemijos. Steponas grįždavo vėlai. Anksčiau, jei kažką pirkdavo, atvažiuodavo laiku, o dabar – užsitęsdavo pas anūkę ir dukterį. Iš pradžių Lidija nekreipė dėmesio, bet kai dažniausiai imdavo užtrukti, galvoje nušvito: – Viešpatie, gi mano Stepas akis užmetė ant Majos… Tikrai… Reiks patikrinti! Ruošėsi Steponas vėl į miestą, susidėjo lauktuves, o Lidija tarė: – Stepai, ir aš važiuosiu, pasiilgau anūkės, ir į parduotuvę reikia. – Nudėrė žvilgsnį į vyrą, tas sumišo, tik linktelėjo. Bevažiuodama pastebėjo, kad vyrui nuotaika suprastėjo. – Ko toks liūdnas, kas atsitiko? – Ai nieko, galva skauda… – ką daugiau sakysi? Kai paskambino į dukros butą, duris atidarė nudžiugusi, pasidažiusi Maja atsegtu chalatu, pamačiusi Steponą su žmona, nuotaika dingo – greitai užsisegė. Pažaidė su anūke, įteikė dovanų, paskui visi gėrė arbatą. Lidija pastebėjo – kokiais žvilgsniais Maja Steponą varsto, šis irgi jai akimis atsikerta. – Nu gražu, – piktinosi mintyse Lidija, – visiškai nebesidrovi, mano akivaizdoje flirtuoja… – Eisiu į laiptinę, parūkyti, – sumurmėjo Steponas ir išėjo. Kaimietė greit perprato jų žaidimus Vos vyras išėjo, Lidija be užuolankų išrėžė: – Svainyte, baik vaidinti vargšiukę ir nekaltą avelę – viską matau. Žinau, ko mano vyras čia važinėja, ir ne dėl anūkės. Liaukis akimis vilioti Steponą – reikia vyro, susirask savo, o mano vyro nejudink! Negėda tau su svetimu vyru flirtuoti, dar su savu svainiu? Jei nesiliausi – pati atvažiuosiu ir pas anūkę sėdėsiu. Negadink gyvenimo savo sūnui – nuo šiandien STOP. Tau turėtų būti gėda. Maja nuraudo kaip vėžys – visai nesitikėjo, kad „kaimo boba“ taip greit jas demaskuos. Manė – Lidija žiopla, ūkiais užsiėmus, nepastebės. O pasirodo… Išeidama su vyru Lidija tarstelėjo: – Nebandyk iš manęs kvailės daryti… Parvažiavus namo, vyrui viską pasakė: – Baigta, daugiau vienas nevyksi, viską supratau, o ta „vargšė avelė“ daugiau tau nesišypsos – aš jai daviau atkirti. – Lida, ką tu! Nėra tarp mūsų nieko, tau tik pasivaideno… – Tai ir gerai, – atsakė žmona. – Ir nė nesiruošk be manęs į tas viešnias vaikščioti, jei reikia, pati pas anūkę išvažiuosiu, o tu su ūkiu liksi. Žinai mane – pasakiau, padariau. Vakare Daiva paskambino su priekaištais. – Mama, kodėl skriaudei Mają? Ji padeda su Monika! O tu pavydo scenas kuri… Tėtis tik anūkę aplanko! Lidija piktinosi – svainė ir dukrą prieš ją nusiteikė. – Dukryte, jauna esi, daug ko nesupranti… O jei vyras valandom sėdėtų pas tavo draugę – patiktų? Svainė – suaugusi moteris, išmanyti turėtų. Negražu kviestis svetimą vyrą. Moteris turi žinoti savo vietą. Ir atmink – viską, ką turite, – mano nuopelnas, ne tėčio. Jei prireiks, pati į miestą atvažiuosiu – žiūrėsiu anūkės. – Mamyt, viską supratau, atleisk, viskas buvo iš Majos lūpų, ji tave apkaltino, viską iškraipė… – Nėra ko stebėtis… Aš jai irgi viską išrėžiau tiesiai. Ji manė, kad nieko nesuprantu… O pati kaip burokas raudona sėdėjo. Nuo to laiko Steponas pritilo, jei važiuoja į miestą – viską sako žmonai, dažnai kartu važiuoja, net pats siūlo. Lidija patenkinta – dažniau anūkėlę pamato, vyras ūkio darbus padeda, lepina žmoną, siūlo pailsėti, kartu darbuojasi darže. – Vyras turi turėti ką veikti, tada nebus laiko kvailystėms, ir žmoną labiau vertins, – mąstė Lidija su šypsena. – O aš dabar turiu laiko ir sau! Kodėl būčiau prastesnė už Mają? Ačiū, kad skaitote, už jūsų prenumeratas ir paramą. Sėkmės ir gerumo visiems!

0451