Dizainas

– Mama, ar aš tikrai jau dešimties? – netikėtai paklausė Mantas, grįžęs iš mokyklos. – Ir kas čia tokio? – nustebusi pažvelgė į sūnų mama. – Kaip tai „kas tokio“? Juk, ar pamiršai, ką pažadėjote su tėčiu, kai man sueis dešimt? – Pažadėjome? Ką gi mes tokio pažadėjome? – Leisti man turėti šunį. – Ne! – išsigandusi suriko mama. – Tik ne tai! Geriau nupirksim tau elektrinį paspirtuką. Patį brangiausią! Bet su sąlyga, kad apie šunį daugiau nekalbėsi. – Tai va kokie jūs… – įsižeidęs papūtė lūpas Mantas. – Patys mane mokote laikytis žodžio, o savo pažadus pamirštate… Gerai, gerai… Sūnus užsidarė kambaryje ir neišėjo iki pat tėčio grįžimo iš darbo. – Tėti, ar atsimeni, ką pažadėjote su mama… – vėl pradėjo kalbėti Mantas, tačiau tėtis jį pertraukė. – Jau mama man paskambino, pasakė apie tavo norą! Bet nesuprantu, kam tau to reikia? – Tėti, bet aš taip seniai svajoju apie šunį! Juk žinote! – Žinome! Perskaitei pasakų apie Mikę Pūkuotuką ir Karsoną, ir elgiesi kaip mažas! Ir mums su mama daug ko norisi. Tu žinai, kad veisliniai šunys kainuoja labai brangiai? – O man nereikia veislinio, – tuoj pat atšovė Mantas. – Tiks ir paprasčiausias, net benamis. Neseniai skaičiau internete apie beglobius šunis – jie tokie nelaimingi… – Ne! – pertraukė tėtis. – Koks dar neveislinis? Kam jis mums? Negražus bus! Tai žinok, Mantai, darysim taip: galima bus paimti iš prieglaudos benamį šunį, bet tik jeigu surasi jauno ir gražaus VEISLINIO. Tik tokiam mes su mama pritartume. – Būtinai tokio? – nenoriai pasitikslino Mantas. – Taip! – pažiūrėjo gudriai tėtis į mamą ir sumirksėjo. – Juk reikės juo užsiimti, dresuoti, į parodas vesti. Seną šunį neišdresuosi. Tad jei rasi Vilniuje gražų benamį veislinį jaunuolį – gal ir sutiksim. – Gerai… – liūdnai atsiduso berniukas. Jis niekada gatvėje nematė gražaus pamesto veislinio šuns. Bet viltis miršta paskutinė, tad nutarė pabandyti. Sekmadienį Mantas paskambino draugui Vytui, ir po pietų jie išėjo ieškoti. Iki vakaro išvaikščiojo beveik pusę miesto, bet nė vieno išmestinio veislinio šuns nesutiko. Gražių šunų daug, bet visi su šeimininkais ir ant pavadėlio. – Gana, – pavargęs ištarė Mantas. – Sakiau, kad nieko nerasim… – Kitą sekmadienį važiuokim į šunų prieglaudą, – pasakė Vytas. – Girdėjau, kad ten būna ir grynakraujų. Tik reikia adresą sužinoti. O kol kas norisi prisėst ir pailsėt. Paieškoję tuščios suolelio, berniukai sėdo ir svajojo, kaip pasiims iš prieglaudos nuostabų šunį ir kartu dresuos. Pasvajoję ir pailsėję, patraukė namų link. Staiga Vytas mostelėjo ranka: – Mantai, žiūrėk. Mantas pažvelgė ten, kur parodė draugas, ir pamatė nedidelį, purviną baltą benamį šuniuką, kuris svirduliuodamas bėgo šaligatviu. – Tikra kiemsargė, – konstatavo Vytas ir sušvilpė. Šuniukas atsisuko ir linksmai bėgte prilėkė. Bet, likus dviem metrams, sustojo. – Nebepasitiki žmonėmis, – vėl tarė Vytas. – Matyt, kas nors labai išgąsdino. Mantas švelniai pasvilpė ir ištiesė ranką – šuniukas palinko prie berniuko, ir kai šis priėjo visai arti, šunelis nei išsigando, nei pabėgo – tik draugiškai vizgino uodegą. – Eik, Mantai, – paragino Vytas. – Kam tau toks šuo? Gi veislinio ieškai. Veislinį galima gražiai pavadinti… O šitam tik Knapkė tiktų. – Nusišalino ir nuėjo. O Mantas dar paglostė šuniuką, tada nuliūdęs pasileido paskui draugą. Tiesą sakant, širdyje jis mielai būtų parsivedęs namo ir tokį šunelį. Staiga už nugaros šuniukas inkštelėjo. Mantas sustingo, šuniukas vėl suinkštė. Vytas pamojavo: – Mantai, eik greičiau! Tik neatsisuk! Šunelis taip tave žiūri! – Kaip? – Kaip į šeimininką, kuris palieka… Bėgam! Vytas nubėgo, o Mantui kojos lyg į žemę įaugę. Bijodamas atsisukti, galiausiai pats panorėjo pabėgti, bet kažkas švelniai patempė už kelnių prie bato. Pažvelgęs žemyn berniukas sutiko dideles, ištikimas juodas šunelio akis. Ir tada, viską užmiršęs, Mantas čiupo šunelį ant rankų ir stipriai prisiglaudė. Jis jau buvo apsisprendęs: jei tėvai nepriims šuniuko, tą dieną jis pabėgs iš namų – kartu su juo. Bet, pasirodo, tėvai irgi turi gerą širdį… Tad kitą dieną iš mokyklos Mantą pasitiko ne tik mama ir tėtis, bet ir išprausta, balta ir linksma Knapkė.

0362

— Mes jau stotyje, turi pusvalandį iškviesti man ir vaikams verslo klasės taksi! – pareiškė giminaitė. — Tu man sesuo ar šiaip praeivė? Nejaugi nesigėdiji taip elgtis – ypač prie vaikų? Negi taip sunku savo mylimiems sūnėnams ar dukterėčioms nupirkti drabužių? Kodėl išvis turiu tavęs kažko prašyti? Tu jau pati turėtum siūlyti, padėti pinigais! Tu gi pati negali ir greičiausiai niekada neturėsi vaikų, o aš – vieniša mama! – Aušra žėrė Jolitai žodžius tarsi strėles, vis stengdamasi skaudžiausiai įgelti ir peržengti jos ribas.

0272

Buvęs mylimasis nusprendė tapti tėčiu

029

Kaimynė naktimis maišais vogdavo mano mėšlą. Vakar dosniai įbėriau ten mielių

0894

Tėvas prisiminė mane… kai išgirdo apie močiutės palikimą.

0332

Po to, kai pasakiau žmonai, kad jos dukra nėra mano rūpestis, išaiškėjo tikroji mūsų šeimos tiesa

0781

Gimė mergaitė, tačiau mergaitė, susidurianti su sunkumais

0118

Susitikimas su motina, palikusia mane prieš 19 metų, ir jos netikėti reikalavimai

0487