Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Oho, tėti, kokio sutikimo sulaukei! Ir kam tau tas sanatorija, jei namuose tokia „viskas įskaičiuota“? Kai Dainius padavė Emai raktus nuo savo buto, ji suprato: Bastilija paimta. Jokie DiCaprio taip nebelaukė Oskaro, kaip Ema laukė savo Dainiaus – ir dar su savu „kampeliu“. Nusivylusi, trisdešimt penkerių, ji vis dažniau žvilgtelėdavo į benamius katinus ir vitrinas „Viskas rankdarbiams“. O čia – jis: vienišas, jaunystę iššvaistęs karjerai, sveikai mitybai, sporto klubui ir kitoms nesąmonėms, pavyzdžiui, savęs paieškoms, o dar ir be vaikų. Ema svajojo apie tokį dovaną nuo dvidešimties, ir, turbūt, būtent ten, aukštai, pagaliau suprato, kad ji nejuokauja. – Turiu paskutinę komandiruotę šiais metais, o po to – esu tavo, – pasakė Dainius, įteikdamas trokštamus raktus. – Tik neišsigąsk mano urvo. Paprastai ten ateinu tik pamiegoti, – pasakė ir išskrido į kitą laiko juostą visam savaitgaliui. Ema pasiėmė dantų šepetėlį, kremą ir išvyko pasižiūrėti, kas gi tas „urvas“. Problemos prasidėjo jau prie durų. Dainius buvo perspėjęs: spyna kartais užstringa, bet Ema neįsivaizdavo, kad taip stipriai. Duris šturmavo keturiasdešimt minučių: stūmė, traukė, rakino, mandagiai bandė „ant pusės danties“, bet jos nenorėjo atsiverti naujai gyventojai. Ema pradėjo spausti psichologiškai, kaip kadaise mokė klasės draugai prie „garažų“. Į triukšmą atsivėrė kaimynės durys. – Kodėl bandot į svetimą butą patekti? – pasiteiravo sunerimęs moteriškas balsas. – Nebandau, turiu raktus, – piktai atkirto Ema, braukdama prakaitą nuo kaktos. – O jūs kas tokia? Nemačiau jūsų anksčiau, – nebepasitenkino kaimynė. – Jo draugė! – pagarbiai išrėžė Ema, įsirėmusi rankomis į šonus, bet matė tik plyšelį tarpduryje, per kurį vyko pokalbis. – Jūs? – nuoširdžiai nustebo moteris. – Taip, aš. Kokių problemų? – Ne, jokių. Tik jis nieko čia niekada nesivedė (čia Ema dar labiau pamėgo Dainių), o dabar – staiga… – Staiga kas? – nesuprato Ema. – Žinot, ne mano reikalas. Atlėskit, – užvėrė duris kaimynė. Supratusi, kad „ar ji, ar ją“, Ema įsmigo raktą ir stipriai, su visais troškimais įeiti į urvą, vos nesulaužė viso staktos – durys atsidarė. Dainiaus vidinis pasaulis atsivėrė tiesiog prieš Emą, ir jos siela pasruvo šalčiu. Vienišam jaunam vyrui būdinga tam tikra asketika, bet čia – tikra celė. – Vargšas, tavo širdis seniai pamiršo, o gal ir nežinojo, kas yra jaukumas, – krūptelėjo nuo lūpų Emos, apžiūrint kuklią „buveinę“, kurioje teks dažnai lankytis. Bet ji džiaugėsi. Kaimynė nemelavo: moters ranka čia niekada nelietė šių sienų, grindų, virtuvės ir pilkų langų. Ji – pirma. Negalėjusi kęsti, Ema apsimovė batus ir išlėkė į artimiausią parduotuvę už užuolaidos ir kilimėlio voniai, o kartu už „pievinių“ šluosčių bei virtuvinių rankšluosčių. Parduotuvėje ją užgriuvo pagunda… Prie kilimėlio ir užuolaidos prisidėjo aromatai, rankų darbo muilas ir patogios talpos kosmetikai. „Pridėti tokias smulkmenas į svetimą butą – visai ne įžūlumas“, – guodė save Ema, kabindama antrą vežimėlį prie pirmojo. Spyna daugiau nebesipriešino. Išties – ji nebeatliko savo funkcijos ir priminė ledo ritulio vartininką, pamiršusį užsidėti kaukę prieš rungtynes. Supratusi, ko pridirbo, Ema iki vidurnakčio su virtuviniais peiliais išmontavo seną spyną, o ryte lėkė pirkti naujos. Ir peilius, žinoma, reikėjo keisti. Dar – šakutes, šaukštus, staltiesę, pjaustymo lenteles ir padėkliukus karštam. O ten – ranka pasieksi ir užuolaidas. Sekmadienį per pietus paskambino Dainius ir pranešė, kad komandiruotė dar porai dienų užtruks. – Man tikrai būtų malonu, jei įneštum šiek tiek jaukumo į mano butą, – šypsojosi jis, kai Ema prisipažino, kad šiek tiek „laisviau“ elgėsi jo interjere. Beje, jaukumą ji jau vežė „fūromis“ ir paskirstė pagal techninį projektą bei reikiamą dokumentaciją. Metus viskas kaupėsi vienišos moters viduje, ir, kai „rankos atrištos“, ji negalėjo sustoti. Grįžus Dainiui, iš senosios „celės“ beliko tik voras prie ventiliacijos. Ema norėjo vyti ir jį, bet, pamačiusi jo – staiga išsigandusias – aštuonias akis, paliko kaip „neliečiamybės“ simbolį. Dainiaus buveinė dabar atrodė lyg laimingai aštuonerius metus išgyventų santuokoje, tada nusiviltų, o vėliau laimingas – jau priešingai. Ema ne tik pasirūpino butu, bet ir užtikrino, kad visas laiptinės žinotų – ji naujoji šeimininkė, visus klausimus galima adresuoti jai. Žiedas ant rankos kol kas nėra, bet tai tik techninis reikalas. Kaimynai iš pradžių stebėjosi, vėliau tiesiog gūžčiojo pečiais: „Kaip pasakysit, mums vis tiek, jūsų reikalas.“ *** Dainiui grįžus, Ema paruošė namų vakarienę, įsprausti savo „tvirtas filė“ į puošnią, kiek vulgarią aprangą, išdėliojo aromatus po kampus, prislopino naują apšvietimą ir laukė. Dainius vėlavo. Kai Ema pajuto, kad apranga jau spaudžia tą kampą, dėl kurio pusmetį plušėjo sporto salėje, į spyną įsikišo raktas. – Spyna nauja, tiesiog stumk, neužrakinta! – šiek tiek sutrikusi, bet kartu ir viliojančiai, Ema pranešė. Ji nesibaimino pasmerkimo. Per daug gerai dirbo su butu. Viską jai atleis. Kai durys atsivėrė, ji gavo staigią SMS nuo Dainiaus: „Kur tu? Aš namie. Matau, butas nė kiek nepasikeitė. Draugai gąsdino, kad viską kosmetika užkrausi.“ Tiesą sakant, Ema perskaitė žinutę daug vėliau. O kol kas į butą įėjo penki visai nepažįstami žmonės: du jaunuoliai, du jauni moksleiviai ir vienas labai senas senelis, kuris, pamatęs Emą, staiga ištiesė nugarą ir suglostė likusius žilus plaukus. – Oho, tėti, čia sutikimas! Ir kam tau tas sanatorija, kai namie toks „viskas įskaičiuota“? – pirmas prabilo jaunas vyras, iškart gavo „per kepurę“ nuo, turbūt, žmonos už spoksojimą. Ema stovėjo tarpduryje su dviem pilnais taurėmis, negalėdama pajudėti. Norėjosi rėkti, bet nejėgė įveikti paralyžių. Kažkur kampe šmėstelėjo laimingas voras. – Atsiprašau, o jūs kas? – prasišnekėjo Ema. – Vietinio „kampelio“ savininkas. O jūs, manau, iš poliklinikos, atėjote tvarstį keisti? Sakiau – pats susitvarkysiu, – atsakė senelis, žiūrėdamas į „seselės aprangą“, kuria buvo pasirengusi Ema. – Mmm, taip, Adomai Matulevičiau, pas jus čia tikra jaukuma ir palaima viešpatauja, – už Emos nugaros pažiūrėjo jauno vyro žmona. – Visai kas kita, nei kaip „rūsyje“ gyvenom. O kaip vardas? Ar neperjaunas jums mūsų Adomas Matulevičius? Nors, aišku, garbingas vyras, turi nuosavą būstą… – E-e-Ema… – Va kaip! Gerai parinkote, Adomai Matulevičiau, nieko nepridėsi! Seneliui, atrodo iš žibančių akių, situacija irgi patiko. – O kur Dainius? – pašnibždėjo Ema. Iš streso iš karto ištuštino abi taures. „Sužinoti daugiau“ – Aš Dainius! – linksmai pakėlė ranką aštuonmetis berniukas. – Palauk, tau dar anksti būti Dainiumi, – mama stumtelėjo ranką ir išvarė abu vaikus su vyru į automobilį. – A-a-atsiprašau, tikriausiai sumaišiau butą, – pagaliau Ema pradėjo „grįžti į save“, prisimindama pažintį su spyna. – Čia Balandžio g., aštuoniolika, butas dvidešimt šeši? – Ne, čia Bukmedžio g., aštuoniolika, – trynė rankas senelis, jau besiruošiantis išpakuoti netikėtą „dovaną“. – Na va, – tragiškai atsiduso Ema, – sumaišiau. Prašau, prisėskit, o aš trumpam išeisiu – reikia paskambinti. Ji griebė telefoną ir išbėgo į vonią, kur, užsibarikadavusi, apsivyniojo rankšluosčiu. Tik tada perskaitė SMS iš Dainiaus. „Dainiau, tuoj būsiu, tiesiog ilgiau užtrukau parduotuvėj“, – atrašė Ema. „Gerai, laukiu. Jei gali, paimk raudono vyno“, – surašė balso žinutę Dainius. Raudoną Ema ketina atnešti, bet jau savyje. Po pažastimi susikišusi kilimėlį, nuėmusi užuolaidą, ji palaukė, kol svetimieji praeis į virtuvę, tik tada išvijo iš vonios. Greit susidėjusi daiktus į maišą, ji išdūmė iš buto. *** – Papasakosiu, bet vėliau, – paaiškino Emi savo išvaizdą, kai vyras atidarė duris. Eidama kaip sapne, ji praėjo pro jį, nė nepažvelgus. Pirma įlindo į vonią, pakeitė užuolaidą ir išskleidė kilimėlį, tada į kambarį, kur krito ant sofos ir užmigo iki ryto, kol stresas ir raudonas išgaravo. Atsikėlusi Ema pamatė priešais save nepažįstamą vyrą, laukiantį paaiškinimų. – Sakykit, čia kokia adresas?.. – Butova g., aštuoniolika.

0251