Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Amžinai atidėtos gyvenimo sindromas… Išpažintis 60-metės moters Elenos istorija: Šiemet man suėjo 60 metų. Nei vienas iš artimųjų net telefonu nepasveikino su jubiliejumi. Turiu dukrą ir sūnų, anūką ir anūkę, yra ir buvęs sutuoktinis. Dukrai – 40, sūnui – 35 metai. Abu gyvena Vilniuje, baigė prestižinius Vilniaus universitetus. Abu protingi, sėkmingi. Dukra ištekėjusi už aukšto rango valstybės tarnautojo, sūnus vedęs verslininko dukrą. Abu turi gerą karjerą, nekilnojamojo turto, be valstybinio darbo – ir nuosavą verslą. Viskas stabilu. Buvęs vyras išėjo, kai sūnus baigė studijas. Sakė, pavargo gyventi tokiu tempu. Nors pats dirbo ramiai vienoje vietoje, savaitgalius leido su draugais arba ant sofos, o atostogas praleisdavo visą mėnesį pas giminaičius pajūryje. O aš atostogų neimdavau, vienu metu dirbau trijuose darbuose – inžiniere gamykloje, ten pat valytoja administracijoje, savaitgaliais – pakuotoja kaimyniniame prekybos centre nuo 8 iki 20 val., plius įvairūs valymo darbai. Visos pajamos – vaikams. Vilnius brangus miestas, o studijos prestižiniuose universitetuose reikalavo ir gerų drabužių, ir maisto, ir pramogų. Išmokau nešioti senus drabužius, vis ką nors persisiūdavau, taisydavau batus. Visada būdavau švari, tvarkinga – to man pakakdavo. Pramogų? Tik sapnai – kartais sapnuodavau save laimingą, jauną, besijuokiančią… Vyras, vos išėjęs, pasikeitė automobilį į brangų ir prašmatnų. Matyt, buvo sukaupęs nemažai. Mūsų gyvenimas kartu buvo keistas – visos išlaidos mano, išskyrus komunalinius. Už juos mokėjo vyras, tuo jo indėlis į šeimą ir baigėsi. Vaikus išmokslinau aš… Butas, kuriame gyvenome, liko nuo močiutės – solidus, tvarkingas senos statybos su aukštomis lubomis. Du kambariai perplanuoti į tris. Ten buvo sandėliukas su langu (8,5 kv.m), jį sutvarkiau ir įrengiau: lova, stalas, spinta, lentynos. Jame gyveno dukra. Su sūnumi gyvenome viename kambaryje, nes aš tik pernakvodavau. Vyras – svetainėje. Kai dukra išvažiavo į Vilnių, užėmiau jos sandėliuką. Sūnus liko kambaryje. Su vyru išsiskyrėme be skandalų ar turto dalybų, be kaltinimų. Jis troško GYVENTI, o aš buvau taip išsekusi, kad net palengvėjo… Nebereitėjo gaminti pirmo, antro, deserto, kompoto. Nebereikėjo skalbti jo drabužių, patalynės, lyginti, tvarkyti – laisvą laiką galėjau skirti poilsiui. Iki tol susikaupė krūva ligų – stuburas, sąnariai, diabetas, skydliaukė, nervinis išsekimas. Pirmą kartą paėmiau atostogas ir pradėjau gydytis. Darbų neprisistačiau. Pasveikau. Samdžiau gerą specialistą, kuris su kolega per dvi savaites puikiai suremontavo vonią. Man tai buvo tikras LAIMĖS momentas! Asmeninis laimės jausmas! Laimė sau! Visą laiką savo sėkmingiems vaikams siųsdavau pinigus vietoje dovanų per gimtadienius, Naujuosius, Kovo 8-ąją, Vasario 16-ąją. Vėliau prisidėjo anūkas ir anūkė. Vadinasi, papildomų darbų mesti negalėjau. Sau pinigų nelikdavo. Su šventėmis mane sveikino retai, dažniau – atsakydami į mano sveikinimą. Dovanų negaudavau. Labiausiai skaudėjo, kad abiejų vaikų vestuvės praėjo be manęs. Dukra tiesiai pasakė: „Mama, tu ten netiksi – bus Prezidentūros žmonės.“ Apie sūnaus vestuves sužinojau tik po jų – iš dukros… Ačiū, kad bent pinigų vestuvėms neprašė… Vaikai niekada neatvažiuoja, nors visuomet kviečiu. Dukra sako: „Ko man veikti mūsų kaime?“ (miesto centre – virš milijono gyventojų). Sūnus visada – „Mama, neturiu laiko.“ Lėktuvai į Vilnių skraido 7 kartus per dieną – lėkti tik dvi valandos… Kaip pavadinčiau tą savo gyvenimo laikotarpį? Gal – „Slopintų jausmų gyvenimas“… Gyvenau toliau, kaip Skarlet O’Hara – „Pagalvosiu apie tai rytoj…“ Slopinau ašaras ir skausmą, slopinau visas emocijas – nuo nuostabos iki nevilties. Gyvenau kaip robotas – sukonfigūruotas darbui. Vėliau gamyklą nupirko vilniečiai, prasidėjo reorganizacija. Mūsų, priešpensininkų, etatus panaikino – iš karto netekau dviejų darbų, bet galėjau išeiti į išankstinę pensiją. Pensija – 400 eurų. Prašyk, kaip išgyventi… Laimei, mūsų penkiaaukščio laiptinėje atsilaisvino vieta valytojai. Įsidarbinau laiptinėje – dar 400 eurų. Papildomų darbų prekybos centre neapleidau – už pamainą mokėjo gerai. Sunkiausia, kad visą dieną ant kojų. Pradėjau remontuoti virtuvę. Viską dariau pati, baldus užsakiau iš kaimyno – padarė gerai ir už normalią kainą. Vėl pradėjau kaupti pinigus. Norėjosi atnaujinti kambarius, pakeisti kai ką iš baldų. Tik planuose nebuvo manęs pačios! Sau išleisdavau tik maistui (ir to nedaug, niekada nevalgiau daug) ir vaistams – jų reikėjo nemažai. Komunaliniai – vis brangsta. Buvęs vyras sakė: „Parduok tą trijų kambarių – rajonas geras, gausi gerą kainą. Nusipirksi vieno kambario butą.“ O man gaila – močiutės atmintis. Tėvų nepažinojau. Mane augino močiutė. Būtą labai branginu – ten praėjo visas gyvenimas. Su buvusiu vyru išlaikėme draugiškus santykius. Kartais pabendraujam, kaip seni pažįstami. Jam sekasi gerai. Apie asmeninį gyvenimą nekalba. Kartą per mėnesį atvažiuoja, atveža produktų – bulvių, daržovių, kruopų, geriamo vandens. Kas sunku panešti. Pinigų neima – tikina, kad pristatys „gerą“. Sutinku. Viduje – viskas, atrodo, sustojo. Gyvenu ir gyvenu. Dirbu daug, nieko nenoriu, apie save negalvoju. Dukrą ir anūkus matau tik Instagrame. Sūnaus gyvenimas – Instagrame pas marti. Džiaugiuosi, kad jiems gerai – sveiki, laimingi, keliauja, valgo prabangiuose restoranuose. Matyt, daviau per mažai meilės. Todėl ir jie manęs nemyli. Dukra kartais pasiteirauja, kaip sekasi – visada sakau „Gerai“. Niekada niekuo nesiskundžiu. Sūnus kartais atsiunčia balso žinutę – „Labas, mama, tikiuosi, kad tau viskas gerai.“ Kartą sūnus pasakė – nenori girdėti apie mūsų šeimos problemas, nuo to pasidaro blogiau. Daugiau nieko nepasakoju, tik atsakau: „Taip, sūnau, viskas gerai.“ Labiausiai norėčiau apkabinti anūkus, bet įtariu, kad jie nė nežino, jog turi gyvą močiutę – pensininkę valytoją. Greičiausiai „pagal legendą“ močiutė seniai kapuose… Juokas ima, bet jau nepamenu, kada ką nors pirkau sau. Drabužių niekada neperku, kartais – pigiausią apatinį, kojines. Į grožio saloną – niekada. Kartą per mėnesį – kirpykla šalimais. Dažau plaukus pati. Džiugina, kad visą gyvenimą esu to paties dydžio – 46/48. Garderobo keisti nereikia. Ir labai bijau, kad vieną rytą nebeatsikelsiu. Nuolat kamuoja stiprūs nugaros skausmai. Baisu likti neįgaliai… Gal nereikėjo gyventi taip – be poilsio, be mažų džiaugsmų, vis dirbant ir viską atidedant „vėliau“? O kur tas „vėliau“? Jo jau nebėra… Mano siela tuščia, širdyje – visiška abejingumo tuštuma… Ir aplinkui – taip pat tuščia… Niekam nieko nepriekaištauju. Bet ir sau nepriekaištauju. Dirbau visą gyvenimą ir dirbu dabar, kad turėčiau bent nedidelę saugumo pagalvę, jei nebegalėčiau dirbti… Nors ką čia slėpti – žinau aiškiai: jei nebegalėsiu pakilti – nebegyvensiu… Nenoriu, kad kas nors turėtų su manimi rūpesčių. O žinote, kas pati liūdniausia? Man niekas NIEKADA gyvenime nėra dovanojęs gėlių… NIEKADA… Juokingiausia bus, jei kas nors padės gėlių ant mano kapo… Tikrai, apsijuoksiu…

0110

Bylos numeris Vaistininkė ištiesė kortelių terminalą, ir jis, kaip visada, priglaudė kortelę nė nežiūrėdamas. Ekranas sumirksėjo raudonai ir trumpai sučirškė: „Operacija atmesta“. Jis pabandė dar kartą, šįsyk lėčiau, tarsi nuo greičio priklausytų, ar liksi žmogumi su pinigais. – Gal turite kitą kortelę? – net nepakėlusi akių paklausė vaistininkė. Jis išsitraukė antrąją, atlyginimo, vėl tas pats trupas atsakymas. Už nugaros kažkas garsiai atsiduso – ausis užplūdo karštis. Jis įsikišo į kišenę dėžutę vaistų, kurių jau buvo paprašęs, ir sumurmėjo, kad dabar viską išsiaiškins. Už vaistinės jis prisiglaudė prie sienos, kad netrukdytų praeiviams, ir atsidarė banko programėlę. Įprastų skaičių vietoje – pilkas langas ir sakinys, nuo kurio viskas viduje nuščiuvo: „Sąskaitos užblokuotos. Priežastis: vykdomoji byla“. Nei sumos, nei paaiškinimų, tik mygtukas „Plačiau“ ir numeris, panašus į svetimo paso seriją. Jis stovėjo ir žiūrėjo į tą žinutę – lyg nuo žvilgsnio galėtų viskas ištirpti. Mintyse iškart ėmė skambėti neatidėliojami reikalai: po savaitės reikės pirkti bilietus pas mamą į Raseinius, jai paskirtas tyrimas, pažadėjo ją nuvežti. Darbe išprašė dvi laisvas dienas, viršininkas bambėjo, bet išleido. Ir tie patys vaistai, kurių nusipirkti dabar negalėjo. Jis paskambino į banko infoliniją. Robotizuotas balsas paprašė „įvertinti aptarnavimo kokybę“ dar iki prisiskambinant žmogui. – Klausausi, – pasigirdo operatorės balsas. Skambėjo įprastai pilkas, kaip pas žmogų, besilaikantį instrukcijų. Jis pasakė pavardę, gimimo datą, paskutinius paso numerius. Paaiškino, kad sąskaitos užblokuotos – tai klaida. – Jūsų profilyje ribojimas pagal vykdomąjį dokumentą, – atsakė ji. – Mes negalime nuimti blokavimo. Reikia kreiptis į antstolius. Bylos numerį matote? – Matai. Nežinau, kas tai. Neturiu jokių skolų. – Suprantu. Bankas nėra iniciatorius. Tik vykdome reikalavimus. – O kas inicijavo? – pagavo save šnekant garsiau nei norėtų. – Dokumente nurodytas konkretaus Lietuvos antstolių biuro adresas. Galiu padiktuoti. Ji padiktavo, jis užsirašė ant vaistinės kvito kitos pusės. Kairė ranka drebėjo nuo įniršio ir gėdos, tarsi ką tik būtų nutvertas skolininkas. – O pinigai? – paklausė. – Matai, kad nuskaitė – čia parašyta „nuskaitė išlaiką“. – Nuskaičiuota vykdomosios bylos rėmuose. Dėl kompensacijos reikia kreiptis į išieškotoją ar antstolį. – Tai jūs negalite padėti? – Galime užregistruoti jūsų užklausą. Pildom? Jis norėjo ne numerio, o kad kas nors pasakytų: „Taip, klaida, tuoj ištaisysim“. Vietoje to išgirdo, kaip ji diktuoja eilę skaičių. – Užklausos numeris… – ji ištarė, tarsi dalintų lapelį į drabužinę. – Sprendimas per trisdešimt dienų. Jis pakartojo numerį garsiai, kad neužmirštų. Trisdešimt dienų skambėjo tarsi nuosprendis, bet vis tiek padėkojo. Dėkojimo žodžiai išsprūdo kaip „viso gero“ pokalbio, kuris tave pažemino, pabaigoje. Grįžęs namo atidarė stalčių su dokumentais: kvitai, sutartys, pažymos. Visada laikė save tvarkingu: mokėjo laiku, neskolindavosi be reikalo, net parkavimosi baudą iškart susimokėdavo. Išsidėliojo ant stalo pasą, asmens kodą, mokesčių pažymėjimą tarsi įrodymus, kad nėra apgavikas. Iš kito kambario išėjusi žmona pamačiusi stalą ir jo veidą paklausė: – Kas atsitiko? Jis paaiškino. Stengėsi kalbėti ramiai, bet vidury sakinio balsas užlūžo. – Gal senos baudos? – atsargiai paklausė ji. – Už kokią sumą ir su blokavimu? – pirštu parodė į ekrane rodomą apribojimo užrašą. – Aš gi niekur nevažiavau, tik į darbą. – Tiesiog klausiu, – ji iškėlė rankas aukštyn. – Dabar taip būna. Reiškinys „būna“ jį užkaitino. Lyg jo gyvenimas – tik statistika. – Dar būna, kad žmogų užrašo skolininku, o tu turi įrodinėti, kad ne kupranugaris, – atkirto ir iškart gailėjosi savo tono. Ji tylėdama padėjo stiklinę vandens ant stalo ir nuėjo. Jis liko vienas – su dokumentais ir jausmu, kad namuose mažiau oro. Kitą dieną važiavo į banką. Salėje tvyrojo šviesa ir tyla, kaip renovuotoje poliklinikoje. Žmonės sėdėjo ant kėdžių, spoksodami į telefonus, laukdami, kol tablo užsidegs jų numeris. Jis pasiėmė talonėlį. Ant jo buvo parašyta: „Klausimai dėl sąskaitų“. Atsisėdo ir pajautė, kaip viduje kaupiasi įtūžis – talonas vertė jaustis ne žmogumi, o problema. Pakviestam banko vadybininkė profesionaliai šyptelėjo. – Kaip galiu padėti? Jis parodė ekraną, papasakojo apie blokavimą. – Taip, matau apribojimą, – spragtelėjo pele. – Neturime prieigos prie antstolių duomenų. Galime išduoti išrašą apie nurašymus ir pažymą dėl apribojimų. – Duokite viską, ką turit, – paprašė. – Man reikia šiandien. – Pažyma ruošiama iki trijų darbo dienų. – O jeigu man vaistų reikia? – išgirdo savo balse prašymo gaidelę ir tai atrodė blogiau nei pyktis. Vadybininkė trumpam susimėtė. – Suprantu. Bet tokia tvarka. Jis pasirašė prašymą pažymai, gavo kopiją su data ir parašu. Popierius buvo dar šiltas nuo spaudos. Jis laikė jį kaip vienintelį ginklą prieš nematomą sistemą. Iš banko nuvažiavo į „Regitrą“. Ten kvepėjo automato kava ir švarikliu, kuris nepermušė žmonių nuovargio. Prie įėjimo stovėjo eilės terminalas, greta – mergina su liemene, padedanti pasirinkti paslaugą. – Dėl antstolių, – pasakė jis. – Antstoliai pas mus nepriiminėja, – paaiškino ji. – Galime parašyti prašymą, padėti su „eValdžia“. Kokia jūsų situacija? Jis parodė banko pažymą ir bylos numerį. – Verčiau iškart važiuokit pas antstolį, – patarė ji. – Čia galim atspausdinti ištraukas iš „eValdžios“, jei ten matosi. Jam neliko pasirinkimų. Paėmė taloną, atsisėdo. Tablo bėgo numeriai, žmonės ėjo prie langelių, grįždavo su segtuvais, tyliai barėsi. Jis žiūrėjo į savo rankas – atrodė, jos paseno net per vieną dieną. Svarbiausiame langelyje specialistė paprašė paso. – Turit patvirtintą paskyrą? – paklausė. – Turiu. Ji atidarė jo profilį, ilgai kažko ieškojo. – Vykdomoji byla tikrai yra, – pagaliau pasakė. – Bet nurodytas kitas asmens kodas. Jis pasilenkė arčiau. – Kitas? – Štai, pažiūrėkit. Jūsų… – ištarė skaičius. – O byloje – viena skiriasi. Viena klaidinga skaitmenis. Jis pajuto keistą palengvėjimą, lyg būtų atgavęs teisę piktintis. – Čia ne mano skola, – pasakė. – Tikėtina, duomenų supainiojimo klaida, – atsakė ji. – Taip nutinka, kai yra bendrapavardžių ar panašių gimimo datų. – O toliau? – Galime užregistruoti nesutikimo pareiškimą ir pridėti dokumentų kopijas. Sprendimą vis tiek priims antstolis. Ji išspausdino prašymą, jis pasirašė. Pridėjo paso, asmens kodo, SODROS nuorašus. Matė, kaip visas gyvenimas virsta popieriaus šūsnimi, keliaujančia į skenerį. – Sprendimo terminas? – pasiteiravo. – Trisdešimt dienų, – atsakė, ir pamačiusi jo žvilgsnį pridūrė: – Kartais greičiau. Vėl trisdešimt… Išėjo iš „Regitros“ su aplanku, kuriame buvo kopijos ir įeinantis numeris. Numeris svarbesnis nei vardas. Pas antstolį pateko tik po dviejų dienų. Prie įėjimo apsauginis apžiūrėjo krepšį, paprašė išjungti telefoną. Koridoriuje stovėjo žmonės – kai kurie su vaikais, kiti su popierių segtuvais. Ant sienos skelbimas: „Gyventojų priėmimas tik užsirašius“. Greta – lapas su rašikliu, užpildytas pavardėmis į stulpelį. Paklausė eilėje stovėjusios moters: – Čia užrašai? – Čia gyvenimas, – lašo veido neparodžiusi atsakė. – Kas pirmas atėjo, tas užsirašė. Jis užrašė savo pavardę į sąrašo galą. Atsisėdo ant palangės – kėdžių neužteko. Laikas nedilino, tik kaupėsi smulkių nervų krūvoje: kažkas veržėsi be eilės, kažkas garsiai aiškino per telefoną, kad „antstoliai tingi“, kažkas verkė WC. Kai pagaliau pakvietė, už stalo sėdėjo apie keturiasdešimties moteris, pavargusiomis akimis. Prieš ją – monitorius, bylų krūva, antspaudas. – Pavardė? – net nepakėlė akių. Jis pasakė. – Bylos numeris? Jis pakišo banko lapą. Ji pažiūrėjo, spustelėjo mygtuką. – Skola už kreditą, – tarė ji. – Aš neturiu kredito, – balsas tapo kietas. – Patikrinkit asmens kodą. Ten klaida. Ji suraukė antakius, priartino ekraną. – Kodas tikrai nesutampa, – atsakė. – Bet sistema jus įtraukė dėl pavardės, vardo, gimimo datos. – Tai užtenka vardo ir datos, kad užblokuotų sąskaitas? Ji atsiduso. – Dirbam pagal gautus duomenis. Jei klaida – reikia prašymo dėl techninės klaidos, asmens tapatybės įrodymo. Jau nešėt? Jis padėjo Metrikacijos kopijas. – Štai. Su įrašytu numeriu. Ji pavartė. – Čia „Regitrai“. Iki mūsų dar neatėjo. – Negaliu laukti, kol „ateis“. Nuskaitė pinigus – nebegaliu net vaistų nupirkti. Ji pažiūrėjo tiesiai: – Jūs manot, kad tik jums taip atsitinka? – tyliai, ne iš pykčio. – Ant stalo šimtas bylų. Galiu jūsų prašymą priimti čia. Bet svarstymas nebus greitas. Jis norėjo šaukti, bet matė jos nuovargį – suprato, kad šauksmas nepakeis terminų, tik padarys jį dar vienu „triukšmautoju“. – Gerai, – ramiai pasakė. – Ką daryti? Ji padavė blanką. Užpildė: „Prašau išbraukti iš vykdomosios bylos dėl klaidingo identifikavimo.“ Pridėjo pažymos, paso, SODROS kopijas. Antstolis užspaudė „Priimta“. – Tikrinimo terminas iki dešimties dienų, – pranešė. – Jei pasitvirtins, priimsim sprendimą naikinti išieškojimą. – O pinigai? – Dėl grąžinimo – atskiras prašymas. Išieškotojas turi grąžinti. Tiesiai pas mane – ne visada eina. Jis išėjo su nauju spaudu. Spaudas buvo tarsi maža pergalė – bet prieš ką? Kad pagaliau pripažino – esi. Vakare per darbą prašė viršininko paleisti dar pusdieniui rytoj. – Gal juokauji? – viršininkas žiūrėjo taip, tarsi viską sugalvojo dėl pabėgimo. – Ataskaita! – Man sąskaitos užblokuotos, – atsakė. – Reikia per institucijas lakstyti. – Klausyk, – nutildė balsą. – Tik pasakyk, ar ten kas buvo? Išlaikymas, kreditai? Tai buvo blogiau už vaistinę. Pajuto, kaip sukausta veidas. – Nebuvo nieko, – pasakė. – Duomenų klaida. Viršininkas numojo ranka. – Gerai. Tik žiūrėk, kad nenukentėtume. Buhalterija jau klausė, kodėl nurašymai. Sėdo prie stalo – ekrane žinutė iš buhalterijos: „Prašome nurodyti, ar turite vykdomųjų raštų.“ Viduje suspaudė. Atsakė trumpai: „Klaida, tvarkausi, pateiksiu dokumentus.“ Suprato, kad dabar teks aiškintis ne tik antstoliui, bet ir tiems, su kuriais dirbo dešimt metų. Namuose žmona paklausė: – Ką sakė? – Priėmė prašymą, – atsakė jis. – Bent tiek, – atsiduso. – Ar tikrai ne dėl brolio senos paskolos? Buvai gi laiduotoju… Jis staigiai pakėlė galvą. – Nebuvau laiduotojas, – atkirto. – Atsisakiau. Puikiai prisimenu. Ji linktelėjo, bet akyse kabėjo abejonė. Suprato, kad mašina jau spėjo padaryti savo – įkirto įtrūkimą, kurį grąžinti beveik nebeįmanoma. Po savaitės sprendimas atsirado „eValdžioje“. Atidarė jį drebančiais pirštais. Rašė: „Nustatyta klaidinga asmens identifikacija. Priverstinį išieškojimą nutraukti.“ Perskaitė tris kartus, kol patikėjo. Iškart atsidarė banko programėlę. Sąskaitos vėl aktyvios, skaičiai sugrįžo – tarsi nieko nebūtų buvę. Vis dar rodė įspėjimą: „Operacijos gali būti ribojamos iki duomenų atnaujinimo.“ Pabandė susimokėti komunalinius – mokėjimas praėjo, bet su vėlavimu, ir jis laukė, kol dings sukantis ratukas. Nuėjo į vaistinę, nupirko pirmąją dieną nenupirktus vaistus. Vaistininkė jo nepažino. Norėjo jai kažką pasakyti – tipo, „viskas tvarkoj“, bet suprato, kaip keistai tai nuskambėtų. Tiesiog pasiėmė maišelį ir išėjo. Po dviejų dienų paskambino iš banko. – Gavome informaciją apie priemonių atšaukimą, – pranešė operatorė. – Tačiau kredito istorijoje gali likti žyma iki atnaujinimo biure. Gali užtrukti iki 45 dienų. – Tai liks pėdsakas, – pasakė. – Laikinai. Žodis „laikinai“ nenuramino. Įsivaizdavo, kaip po mėnesio bandys imti išsimokėtinai medinius langus mamai, o jam pasakys: „Jums buvo apribojimai“. Ir reikės vėl įrodinėti, kad nekaltas. Parašė prašymą dėl grąžinimo. Antstolė paaiškino: išieškotojas yra bankas, kuris išdavė paskolą visai kitam žmogui, todėl grąžins per jų buhalteriją. Išsiuntė nutarimo kopiją, nurašymo išrašą, sąskaitos duomenis. Gavo atsakymą: „Jūsų prašymas užregistruotas.“ Dar vienas numeris. Visą tą laiką pagavo save kalbantį tyliau. Kaip būtų, bet koks bereikalingas žodis vėl paleistų mechanizmą. Keletą kartų per dieną tikrino pranešimus, „eValdžioje“ žiūrėjo skyrelį „Vykdomosios bylos“, įsitikindavo, kad – tuščia. Tuštuma tapo nauja norma. Vieną dieną vėl užsuko į „Regitrą“ dėl mamos – reikėjo įgaliojimo. Salėje sėdėjo vyras su segtuvu – pasimetęs, tarsi mokinys. Laikė talonėlį, spoksojo į tablo, nesuprasdamas, kur eiti. – Koks klausimas? – paklausė, pats nustebęs, kad kreipėsi. – Sakė, kad skola, – tyliai atsakė vyras. – Nesuprantu nei už ką. Banke nurodė – pas antstolį. Jis išvydo pažįstamą žvilgsnį – tarp gėdos ir pykčio. – Pirmiausia iš banko reikia išrašo su bylos numeriu, – paaiškino. – Tada čia galima atsispausdinti „eValdžios“ informaciją – jei nesutampa kodas ar gimimo data, pildykit pareiškimą dėl klaidingos asmens tapatybės. Nepamirškit gauti spaudo ant prašymo. Vyras klausė įdėmiai – lyg gavęs žemėlapį. – Ačiū, – tarė. – Jūs… jau išgyvenot tai? Jis linktelėjo. – Išgyvenau, – atsakė. – Negreitai. Ir dar ne visai. Bet pavyko. Jis išėjo iš „Regitros“ su įgaliojimu ir sustojo prie durų, dėdamas dokumentus į aplanką. Aplankas buvo sunkus ne nuo popierių – nuo įpročio fiksuoti viską oficialiai. Pagavo save ramiai įkvepiant. Namuose atskirame segtuve sudėjo antstolio sprendimą, banko pažymas, prašymų kopijas, užrašė markeriu: „Vykdomoji, klaida“. Anksčiau jam būtų gėda rašyti tokią antraštę – atrodytų, lyg prisipažintum kaltu. Dabar buvo vis tiek. Padėjo segtuvą į stalčių, uždarė ir, nepakėlęs balso, tarė žmonai: – Jei dar kartą kas panašaus, žinau, ką daryt. Nesiteisinsiu. Reikalausiu. Ji ilgai žiūrėjo, paskui linktelėjo. – Gerai, – atsakė. – Kavos? Nuėjo į virtuvę ir užkaitė virdulį. Vanduo pradėjo burbuliuoti – tas paprastas garsas staiga tapo įrodymu, kad gyvenimas vis dar yra jo, o ne kažkokių numerių ar terminų nuosavybė.

024