Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Oliuk, dukryte, labai tavęs prašau, – mama pritūpė šalia Olės, – mums reikia kurį laiką pagyventi čia, pamatysi, greitai viskas baigsis ir vėl grįšime į miestą Olė tyliai žvelgė į mamą. – Olyte, ar girdi mane? Supranti? – Mama švelniai sukrėtė Oles ranką. – Girdžiu, mamyte… – Tai kodėl tyli? – Mama nerimavo, Olė tai matė. – Aš nemokėjau tylėti, mamyte, tik galvojau. – Galvojai? Pažiūrėk, kiek čia knygų, Olyt… Kaip aš vaikystėje jas mėgau… – Mamyte… ilgai čia liksime gyventi? – Nežinau, saulyte, dabar tiesiog turime pagyventi čia. Olė viską suprato, kas atsitiko jų šeimai. Mama veltui manė, kad Olė maža ir nieko nesupranta. – Olyte, teta Katė pas tave užsuks, aš iš ryto išvyksiu į darbą, vakare grįšiu namo. O savaitgaliais būsime kartu, eisime prie ežero maudytis… Mama užsidengė veidą rankomis. – Atleisk, atleisk man… – Mamyte, neverk, nereikia. Aš žinau, kad tėtis mus paliko, žinau, kad turime išgyventi, ir tu nusprendei, jog geriausia išsikelti į močiutės namelį ir butą išnuomoti svetimiems. – Viską žinau, mamyte… Pažadu būti stropi, lauksiu tavęs ir skaitysiu knygeles, o dar teta Katė manimi pasirūpins. – Mes susitvarkysime, mamyte… O rudenį eisiu į mokyklą. Mama, ar čia yra mokykla? – Nėra, dukrele, čia kažkada buvo mokykla, bet dabar – ne. Tačiau rudenį, pažadu, sugrįšime atgal į butą. Čia gyvensime laikinai, kol rasiu tinkamą darbą. – Butą išnuomojau iki rugpjūčio, dar pasidarysim remontą, ir vėl pradėsime naują gyvenimą. Viskas bus gerai, dukrele… – Aš žinau, mamyte… Tą vakarą mama su Ole ilgai sėdėjo ant laiptų prie jų mažo namelio, ir mama pasakojo apie savo vaikystę, apie gerą močiutę. – Mama, ar tu turėjai… mamą? – Turėjau, – atsiduso mama, – ji ir dabar yra, bet… jai aš nebereikalinga. – Kaip tai? Kaip gali būti nebereikalinga? – Štai taip, mažute. Atsiradau anksti, su tėčiu jiems nesisekė, jis išvažiavo į kitą miestą, ten susikūrė naują šeimą. Mama kiek pabuvusi, mane atvežė močiutei Sonatai. O pati išvažiavo į miestą laimės ieškoti… – Ir… ar rado tą laimę? – Rado, dukryte, o apie mane pamiršo. Ištekėjo, turi dar du vaikus, o aš… tik su gimtadieniu pasveikindavo, kartais su kokia švente. – Žinai, prisimenu, atvažiuodavo, kai kuris nors vaikas susirgdavo, atveždavo į kaimą, dėl gamtos, dėl gryno oro… – Jiems apie mane niekada nepasakojo – jie nežinojo, kad turi sesę. – Močiutė pasakė jai, kad greit mano išleistuvės, galėtų suknelę padovanoti… Ji supyko, šaukė ant močiutės, kad širdies neturi, vaikas ligotas, o rūpi kažkokia suknelė. – „Sonata irgi tavo vaikas, kaip gali taip“, – pasipiktino močiutė. – „Stipri arklė užaugo, tegul pati užsidirba“, – nusikando per dantis. Močiutė supyko ir išvarė ją iš namų… – Mama, tu nė karto jos nepavadinai mamyte, tik „ji“… – Žinau, atleisk, dukrele… Negaliu. Man mama buvo mano močiutė Sonata. – Tave pavadino Sonata močiutės garbei, ar ne, mamyte? – Tikriausiai taip… Močiutės garbei… – O ar mylėjai močiutę, mamyte? – Ką? – Močiutę Sonatą. – Labai, labai… Kai jos neliko, atrodo, viskas užtemo… O savo mamą irgi mylėjau bei laukiau – kiekvienam gimtadieniui, kiekvienai šventei laukiau jos. Kai sirgdavau, kai buvo rugsėjo pirmoji, kai netekau močiutės… vis laukiau. – Ji neatvažiavo, nes vyro mama šventė jubiliejų… Tik vėliau atvažiavo, apsiverkė… liepė susirinkti daiktus, buvau dar nepilnametė. – Galvojau, kad priims pas save, bet ne – paliko bendrabutyje, įformino mokslus. – Pirmą Kalėdų vakarą sutikau ne su močiute. Naiviai tikėjausi, kad motina pasiims mane pas save, bet pasakė: „Atsiprašau, Sonata, pas mane pilni namai žmonių, kur tave dėsiu“. – Tada nusprendžiau grįžti namo, savo namo niekam neduosiu. – „Duok man močiutės namų raktus“, – pasakiau. – „Kam?“ – klausė ji neramiom akim. – „Tai mano namas, jei manai galinti jį savintis, klysti.“ – „Tai ir mano namas!“ – sušuko ji, – ir nutarė važiuoti į ten švęsti Naujųjų. – „Pažadu, jeigu tik pasirodysit, sugadinsiu jums šventę. Raktus!“ – Ji tada neatidavė raktų, bet ir nebereikėjo, atvykau, perlipau tvorą, mieste nusipirkau du naujus spynos komplektus. Pakviečiau kaimyną, dėdę Edmundą, pakeitė spynas. – O visos kaimynės sakė, kad gins mane už močiutės atminimą. – Tu Naujieji metų sutikti viena nenorėjai, bet užsuko draugės, linksmai praleidome vakarą… – O paskui man suėjo aštuoniolika. – Nebeprisimatai jos? – Ne… Kam? Ji neturi apie ką su manimi kalbėtis, nei aš su ja. – Mamyte… ar tu… – Ką? Ar aš galėčiau elgtis su tavimi taip pat? Nieku gyvu, girdi? Niekada! …Olė jau buvo visai suaugusi ir nebebuvo baisu. Mama išvažiavo į darbą, teta Katė du kartus užėjo. Valgė, sustvarkė, pamaitino lėlę Galę ir atsisėdo skaityti. Skaityti Olė neseniai išmoko, ir jai tai labai patiko: skaityti lėlei Galytei ir meškinui Mikui. Dienos bėgo vienodos. Iš pradžių verkė, bet, tiesą sakant, ašaros pačios varvėjo, Olė jas atgal stūmė, bet jos krito… Ne savo noru, o ašaros, nedoros. Atvažiavus mamai viskas praeidavo. Bet kartą mama negrįžo. Negrįžo ir negrįžo… Jau buvo tamsu, Olė įjungė šviesą, užtraukė užuolaidas. – Nebijokit, Gala, Mikutis, Mare, Nida ir klounas Andrius, nebūkite bailūs, – guodė Olė žaislus. Gal eiti į stotį sutikti mamą, – galvojo Olė. Bet gerai kelio neatsiminė – gal pro šalį praeitų. Stūmė nuo savęs blogas mintis, ne, mama taip su ja nepadarys. Ne, ne… Juk Olė neturi močiutės Sonatos, pas ką pasiliktų? Olė įsivaizdavo, kaip mama vėl išteka, atsiranda kiti vaikai, apie Olę ji visai pamiršta. O Olė viena tame namelyje… Dėl savęs prisiglaudė ir pravirko. Pradėjo dusti, ašaros byrėjo, akys degė, gerklė kimso, rėkė ant taburetės prie lango, kol užmigo. Išgirdo triukšmą verandoje – gal… pelės, o gal ta, tetos mama, močiutė Zita, kurios niekada nematė – ir atvažiuos atimti jų namelio? Išvarys Olę į lauką. Olė tyliai susigūžė. Staiga durys atsivėrė, įsižiebė šviesa. – Mama! – Olė pašoko, kėdutė parvirto, – mamyte, mano mamyte! – Mano vaikeli, Olyte, mergyte mano… atleisk, atleisk… pavėlavau į paskutinį traukinį, nuėjau iki kaimyninės stoties pėsčiomis. – Mamyte, baisu buvo? – Labai, Olyte, labai bijojau dėl tavęs! Verkiau, prašiau tavęs neverkti, ir pati verkiau… Visus vilkus išgąsdinau, – juokėsi ir verkė mama. – Bijojau, kad pagalvosi, jog tave palikau. Tada… tada Olė pirmą kartą gyvenime pamelavo mamai. – Mamyte, aš taip negalvojau, žinau, kad tu niekada manęs nepaliksi ir neišduosi. Taip, melavo, nes iš tiesų taip galvojo, bet nenorėjo liūdinti mamos dar labiau. Mama su Ole namuke gyveno iki pat rugpjūčio pabaigos, o vėliau Olė išėjo į mokyklą, mama rado gerą darbą. Tėtis padavė mamą į teismą, kad leistų pasiimti Olę savaitgaliais. Mama tik šypsojosi ir sakė, kad jis pats niekada nenorėjo matyti vaiko. – Aš ir nesu draudusi, – atsakydavo mama, – tačiau jis pats nebenorėjo… Dabar Olė matosi su tėčiu savaitgaliais. Iš pradžių bėgdavo džiugiai, vėliau… – Mamyte, man atrodo, kad mano tėtis, kaip tavo mama Zita – jam manęs visai nereikia, tik kažkodėl susitinka. Nuveda į vaikų kambarį prekybos centre, pats nuolat kažkam skambina ir ginčijasi. – O aš sėdžiu ant suoliuko ir žiūriu į mažus vaikus, mamyte… nenoriu su tėčiu susitikinėti… Pasakykim jam tai? Tėtis pradėjo ginčytis, kaltinti mamą, kad nuteikinėja dukrą prieš jį. – Aš esu tėvas, – šaukė tėtis, – o tu draudi man matytis! – Tėti… aš jau nebe mažytė, kodėl vedžioji mane į tą kvailą kambarį? Ir čipsų aš nemėgstu… aš jau užaugau. – Kai tu išėjai nuo mūsų su mama ir aš likdavau viena… visai dienai, tėti, kai mama nespėjo į elektrinį, ėjo iš kitos stoties… per mišką, o už jos bėgiojo vilkai, o aš viena namie… Antrą kartą Olė pamelavo – šįsyk tėčiui. Apie vilkus. Tėtis viską išklausė ir išėjo. Bet paskui atėjo, po mėnesio… Atsiprašė ir pasakė, kad viską suprato, pasikvietė Olę į kiną… Tik su ja. Nuo tada Olė vėl noriai bėgdavo pas tėtį… – Sonata… ar tikrai tu tada bėgai nuo vilkų, – paklausė tėtis, kai buvo pas mamą. – Taip, – nė nemirktelėjo mama. Tėvai paskui pasišnekėjo ir… tėčiui „nuvažiavo traukinys“. Mama taip ir pasakė – jo traukinys išvažiavo. – Mamyte, – sako Olė, – jei tėčio traukinys išvažiavo, kaip jis dabar į namus sugrįš? Gal palikim pas mus? Tėtis pažvelgė į mamą. Bet mama buvo tvirta. – Pareis pėsčiomis… čia vilkų nebėra, – pasakė mama ir išlydėjo tėtį. – Mamyte… Jis norėjo grįžti, tiesa? – naktį paklausė Olė. – Taip… – Tu jam neatleisi? Mama tylėjo. – Mama, tai tavo reikalas, bet… aš jus abu myliu… – Žinau, Olyte, dukrele. – Bet tave labiau, nes tu pati drąsiausia mama pasaulyje, tu dėl manęs net vilkų nebuvai išsigandusi. …Praėjo metai. Olė jau eina tekėti. – Mamyte… turiu tau kai ką prisipažinti. – Klausau, vaikeli. – Mamyte… tada pagalvojau, kad tu mane palikai, kaip Zita… – Mano, mergyte… Kaip aš galėčiau tai padaryti… – Aš tada dar to nežinojau, mamyte… atleisk man. – Atleisk, kad tau teko taip išgyventi… Jos stovėjo apsikabinusios – mama ir dukra… jos visada kartu. Mama – visada šalia

092