Dizainas

Dar liko namuose reikalų… Baba Valė vos pravėrė sodybos vartelius, sunkiai nusigavo iki durų, ilgai vargosi su surūdijusia spyna, įėjo į seną, nešildytą trobelę ir sudribo ant kėdės prie šaltos krosnies. Troboje tvyrojo negyvenamo namo kvapas. Tik trys mėnesiai buvo praėję, o lubos jau apraizgytos voratinkliais, senovinė kėdė liūdnai girgždėjo, vėjas šniokštė kaminu – namai pyktelėję sutiko šeimininkę: kur dingai, šeimininke, kam apleidai? Kaip čia dabar žiemosim?! – Palauk, palauk, mano mielas, truputį atsigauti… Užkursiu krosnį, pasišildysim… Prieš metus Baba Valė dar vikriai sukinėjosi po senąją sodybą: pabaltindavo, pataisydavo, vandens atnešdavo. Jos mažutė, lengva figūrėlė tai nusilenkdavo prieš šventus paveikslus, tai šmėžuodavo prie krosnies, tai spėdavo ir soda pasirūpinti. Ir namai kartu su šeimininke džiaugėsi: grindys girgždėjo po greitais, lengvais žingsneliais, durys ir langai atsidarydavo nuo pirmo pavargusių, bet švelnių rankų prisilietimo, krosnis sunkiai kepdavo gardžiausius pyragus. Gera buvo jiedviem: Valei ir jos senam namui. Vyrą palaidojo anksti. Užaugino tris vaikus, visus išmokslino, žmonėmis padarė. Vienas sūnus – jūreivis kapitonas, antras – kariškis, pulkininkas, abu gyvena toli, retai užsuka. Tik jauniausioji dukra Tamara liko kaime pagrindine agronome, darbe nuo ryto iki vakaro, motiną aplanko sekmadieniais: pyragais palepina – ir vėl nematytos visą savaitę. Paguoda – anūkėlė Šviesutė. Galima sakyti, pas močiutę ir užaugusi. Kokia išaugo! Gražuolė – akys didelės pilkos, plaukai iki juosmens kaip subrendusių avižų spalvos, banguoti, žvilgantys – net švytėjimas kažkoks. Susiriš ryšulėlin, o sruogos pečiais krinta – net vaikinukai vietiniai nuryja seilę. Laikysena tiesi, figūra daili – iš kur tokia grožybė pas kaimo mergiotę?.. Baba Valė ir pati jauna buvo graži, bet paėmus seną nuotrauką ir palyginus su Šviesute – piemenaitė ir karalienė… Ir dar protinga. Baigė Žemės ūkio universitetą mieste, sugrįžo į gimtąjį kaimą ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, jaunoms šeimoms pagal programą skyrė naują namą. O koks namas! Tvarkingas, erdvus, mūrinis. Tais laikais tikras dvaras… Tik viena – aplink močiutės trobelę sodas žydi, o prie anūkės naujo namo dar beveik niekas neišaugę – trys karklai styrso. Ir prie daržų, švelniai tariant, Šviesutei specialaus polinkio nebuvo. Ir nors mergiotė kaimo, bet trapi, močiutės nuo bet kokio skersvėjo ir sunkių darbų saugota. Dar sūnelis gimė, Vasiukas. Nebeliko laiko nei sodui, nei daržui. Šviesutė pradėjo močiutę vilnoti: eik gyvent pas mane – namas didelis, civilizacija, krosnies kūrenti nereiks. Baba Valė pradėjo sirguliuoti, aštuoniasdešimt metų suėjo, o ir liga, rodos, būtent tądien užgriuvo – lengvom kojom tapo sunku vaikščioti. Pasidavė močiutė įkalbinėjimams. Porą mėnesių pagyveno pas anūkę. O paskui išgirdo: – Močiute brangioji, kaip aš Tave myliu – juk žinai! Bet kodėl vis sėdi?! Visą gyvenimą dirbai, o pas mane yra – sėdi… Ūkį ketinu plėsti, pagalbos tikiuosi… – O aš nebegaliu, dukrele, kojos nebeklauso… senutė jau aš… – Hm… Kai atvažiavai – iškart sena pasidarei… Ir netrukus, lūkesčių nepateisinusi močiutė, buvo „grąžinta“ atgal į gimtus namus. Nuo išgyvenimų, kad nepavyko padėti – Valė visai prikaustyta prie lovos. Kojos lėtai šliaužė grindimis – prisibėgiojo jos jau gyvenime, pavargo. Nueiti nuo lovos iki stalo tapo rimtu išbandymu, o iki mylimo kaimo bažnytėlės – neįmanoma. Kunigas Borisas pats užėjo pas nuolatinę parapijietę, iki ligos aktyvią veikėją šventoje parapijoje. Apsidairė rūpestinga akimi. Baba Valė sėdėjo prie stalo, rašė sūnums mėnesinius laiškus. Troboje vėsoka: krosnis vos apšildyta. Grindys ledinės. Ant jos pati šilčiausia, jau ne nauja, megzta striukė, kiek patamsėjęs skarelė, ant kojų nunešioti veltiniai – prie tokios švaruolės ir tvarkuolės – keistas vaizdas. Kunigas Borisas atsiduso: reikia pagalbininkės. Gal Ana? Gyvena netoliese, dar stipri, kokiais dvidešimt metų jaunesnė už babą Valę. Ištraukė duonos, meduolių, pusę dar šilto pyrago su žuvimi (nuo kunigienės Aleksandros). Susiraitęs rankoves iškrapštė pelenus iš krosnies, tris kartus prišvilpavo malkų – užteks kelioms kūrentims, sudėjo kampe. Užkūrė. Prinešė vandens – užstatė didelį aprūkusią virdulį. – Sūneli mielas! Oi, atsiprašau… brangusis kunige! Padėk, prašau, užrašyti adresus ant vokų. O tai vištos koja prikrapštysiu – nieks neišskaitys! Kunigas prisėdo, surašė adresus, akimis perbėgo per kreivas laiškų eilutes. Užkliuvo: labai didelėmis, drebėjančiomis raidėmis – „O aš gyvenu labai gerai, brangus sūneli! Visko turiu, ačiū Dievui!“ Tik tie rašteliai apie gerą babos Valės gyvenimą – visi iki vieno išmušti išplautomis, druskingomis dėmėmis. Ana ėmėsi globoti senolę, kunigas leisgyvę išpažindavo ir komunikuodavo, didesnių švenčių proga Anos vyras, dėdė Petras, senas jūrininkas, suveždavo ją motociklu į pamaldas. Gyvenimas pamažu grįžo į vėžes. Anūkė nesirodė, o po poros metų sunkiai susirgo. Jau ilgai problemų su skrandžiu turėjo, o visus negalavimus priskirdavo senam negalavimui. Diagnozavo plaučių vėžį. Niekas ir nepasakys, kodėl tokia liga, tik Šviesutė sudegė per pusmetį. Vyras, rodos, persikėlė ant jos kapo: nusiperka butelį, išgeria, užmiega kapinėse, nubunda ir iš naujo eina butelio… Ketverių sūnus Vasiukas niekam nerūpėjo – nevalytas, alkstanis, apleistas. Pasiėmė Tamara, bet per didelius savo agronomės darbus auginti nebuvo laiko – pradėta ruošti į rajono internatą. Internatas buvo neblogas: energingas direktorius, pilni pietūs, savaitgaliais leidžia pasiimti vaikų namo. Aišku, ne namų auklėjimas, bet Tamara kitaip negalėjo – darbe vėluodavo, o iki pensijos dar ilgai. Ir tada senutė „Uralo“ vežime atvažiavo į dukros namus. Už vairo – storulis kaimynas dėdė Petras, apsirengęs jūrininko marškiniais, o ant abiejų rankų inkarai ir undinės. Abiejų veidai – kovingi. Baba Valė pasakė trumpai: – Aš Vasiuką pasiimsiu pas save. – Mama, tu pati vos vaikštai! Kaip su mažučiu apsisuksi? Jam reikia ir pagaminti, ir išskalbti! – Kol gyva esu, Vasiuko į internatą neatiduosiu, – nukirto močiutė. Nustebusi griežtumu, kuris būdingas nebuvo dažniausiai švelniai Valė, Tamara nutilo, susimąstė ir ėmė krauti anūko daiktus. Dėdė Petras parvežė senąją ir mažąjį iki trobos, iškrovė, ir kone ant rankų įnešė juos į vidų. Kaimynai smerkė babą Valę: – Gera senolė, tik matyt senatvėje susimaišė galva: pačiai slaugos reikia, dar vaiką pasiėmė… Čia gi ne šuniukas… Rūpesčio reikia… Kur Tamara žiūri? Po sekmadienio mišių kunigas Borisas nuėjo pas babą Valę su bloga nuojauta: ar nereikės atimti išvargusios ir ligotos senolės alkano ir nešvaraus Vasiuko? Troboje buvo šilta, krosnis tvarkingai užkurta. Išsiskalbęs, laimingas, Vasiukas ant sofos klausėsi seno patefono pasakos – apie Ropę ir Šaltąjį Koloboką. O ligota, vargšelė senolė šmirinėja po trobą kam norėsi: su plunksnele tepa skardą, minko tešlą, daužo kiaušinius į varškę. Ir kojos, kurios dar taip neseniai vos vilkosi – dabar judrios, vikrios – visai kaip seniau… – Brolau kunige! O aš čia, žinai… bandelių žadėjau iškepti… Palauk truputį – kunigienei Aleksandrai ir Kaziukui labai šiltų užnešiu… Kunigas Borisas grįžo namo, dar neatsigavęs po nuostabos, ir papasakojo žmonai tai, ką pamatė. Kunigienė Aleksandra tyliai pasvarstė, iš spintos ištraukė storą mėlyną sąsiuvinį, pavartė ir surado norimą puslapį: „Senolė Egorovienė nugyveno ilgą amžių. Viskas praėjo, prabėgo – sapnai, jausmai, viltys – ilsisi po baltu kaip sniegas šaliko sluoksniu. Jau laikas, jau metas ten, kur nėra nei ligos, nei liūdesio, nei atodūsio… Vieną vėjuotą vasario vakarą Egorovienė ilgai meldėsi prieš ikonas, tada atsigulė į lovą ir tarė namiškiams: „Pašaukit kunigą – eisiu pas Viešpatį.“ Veidas – baltas baltas, kaip sniego kupstos už lango. Namiškiai pašaukė kunigą, Egorovienė išpažino, gavo komuniją, o tada jau parą gulėjo nevalgydama, negerianti – tik lengvas alsavimas rodė, kad dvasia iš kūno dar nepabėgo. Svetainės durys atsidarė: aštrus žiemiškas oras, kūdikio verksmas. – Ramiau, ramiau, gi močiutė miršta. – Na negaliu kūdikiui burnos užčiaupti, ji juk kątik gimė ir dar nesupranta, kad verkti negalima… Iš gimdymo namų grįžo senolės anūkė Nastė su raudonu, mažuliu vaikučiu. Ryte visi išėjo į darbus – paliko mirštančią senolę ir jauną mamytę vienas. Nastei dar pienas neprisirinko, pati nusilpusi, naujagimė veržiasi į pasaulį – ir garsiai trukdo Egorovienei ramiai mirti. Mirštanti sunkiai pakėlė galvą, blankus žvilgsnis pagavo aiškumą, sėdo lovoje, nuleido basas kojas ant grindų, ieško šlepečių. Kai namiškiai grįžo anksčiau iš darbo – juk močiutė miršta! – rado štai kokį vaizdą: Egorovienė nė nesiruošė mirti, priešingai – atrodo stipresnė nei bet kada! Stipriai pakeitė nuomonę apie mirtį ir, vikriai suposi po kambarį, linguodama patenkintą kūdikį, o anūkė ilsėjosi sofoje“. Aleksandra užvertė sąsiuvinį, pažvelgė į vyrą ir šyptelėjo: – Mano prosenelė, Vera Egorovienė, mane labai mylėjo ir tiesiog negalėjo sau leisti numirti. Kaip dainoj: „O numirti dar anksti – dar liko namuose reikalų!“ Po to dar dešimt metų padėjo mano mamai, o tavo uošvei Anastasijai Kirilovnei, auginti mane, mylimą proanūkėlę. Kunigas Borisas nusišypsojo žmonai atsidėkodamas.

025

Šioje šeimoje tavęs nėra

0167

Po Vestuvių Atskleidžiau Šaltą Paslaptį: Išgirdau Sutuoktinio Pokalbį Su Jo Mama

0130

Nežinomas asmuo man įteikė kūdikį ir dingo — po 17 metų sužinojome, kad mūsų įvaikintas sūnus yra turto įpėdinis

0133

Man buvo 36-eri, kai sulaukiau pasiūlymo paaukštinti įmonėje, kurioje dirbau jau beveik aštuonerius metus: tapti regiono koordinatore su daug didesniu atlyginimu, neterminuota sutartimi ir geresnėmis sąlygomis, tačiau turint dvi dienas per savaitę važiuoti į kitą miestą ir ten nakvoti – kai pasidalinau šia naujiena namuose, tikėjausi vyro džiaugsmo, bet jis pareiškė, kad moteriai su šeima tokio darbo nederėtų, todėl po ilgų ginčų atsisakiau gyvenimo šanso, galiausiai likau viena toje pačioje darbovietėje ir sugriautoje šeimoje, o vadovaujančios pareigos buvo atiduotos kitam – šiandien žinau: niekada nesiaukokite ir neatsisakykite savo svajonių dėl vyro.

0208

Mes nenorėjome, tai įvyko savaime

060

Vieną dieną vieniša senjorė šėrė benamį šunį, o tai, kas įvyko vėliau, ją visiškai šokiravo

033

Mano vyras – tikras mamos sūnelis net sulaukęs 35 metų.

0189