Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Pienių žiedų uogienė Baigėsi snieginga žiema, šiais metais nebuvo stiprių šalnų – žiema buvo minkšta, bet jos jau įgriso, norisi žalumos, spalvotų gėlių, nusiimti šiltus paltus ir mėgautis pavasario šiluma. Nedidelį Lietuvos miestelį aplankė pavasaris. Taigė, kuri labai myli pavasarį, jau seniai jo laukė. Žiūrėdama pro trečio aukšto langą, pagalvojo: – Su šiltais pavasario rytmečiais tarsi visas miestas pabudo iš ilgos žiemos miego. Net automobiliai kitaip užburzgė, turgaus aikštė atgijo. Žmonės su ryškiomis striukėmis skuba kas savo keliais, o paukščiai rytais pažadina ne blogiau už žadintuvą. Ech, gera pavasarį, o vasarą dar geriau… Taigė gyvena senų daugiabučių penkiaaukštyje jau seniai, šiuo metu dviese su anūke Varya, kuri mokosi ketvirtoje klasėje. Prieš metus Varyos tėvai išvyko į užsienį – dirba pagal sutartį Afrikoje, abu gydytojai, dukrą paliko senelės globai. – Mamyte, patikim tau Varytę, juk nesivesime jos su savimi, žinom, kaip myli savo anūkėlę, – sakė dukra. – O kaipgi… tikrai prižiūrėsiu, linksma bus su ja – pensijoje smagiau, ką veikti? Važiuokit, o mes jau čia su Varyte, – atsakė mama. – Valio, močiute! Pagyvensim linksmai, dažniau į parką eisime, tėvams juk amžinai nėra laiko. Vis nusisuka nuo manęs, – džiaugėsi anūkė. Pamaitinusi anūkę pusryčiais ir išsiuntusi į mokyklą, Taigė ėmėsi namų darbų – laikas prabėgo nepastebimai. – Užsuksiu į parduotuvę, o tada ir Varytė grįš iš mokyklos, – pagalvojo, rengdamasi išeiti iš namų. Išėjusi iš laiptinės, ant suolelio jau sėdėjo dvi kaimynės, pasidėjusios šiltas pagalvėles – suolelis dar šaltas. Semenova – beamžė vieniša moteriškė, gal kokios septyniasdešimt, o gal ir daugiau, niekas tiksliai nežino, laiko savo gimimo metus paslapty. Gyvena pirmame aukšte, vieno kambario bute. Valentina – vyresnio amžiaus, septyniasdešimt penkerių, bet labai žvalaus ir linksmo būdo – visiška Semenovos priešingybė, kuri amžinai viskuo nepatenkinta. Vos tik nutirpsta sniegas ir saulė pašildo, tas suolelis laisvas nebūna – kas nors vis sėdi. O Semenova su Valentine – nuolatinės sėdėtojos: sėdi nuo ryto iki vakaro, tik pietų namo nueina ir vėl sugrįžta. Visą namo gyvenimą žino, pro jas net musė nepraskris nepastebėta. Kartais ir Taigė prisėda su jomis, aptaria naujienas, kas žurnale, ką per televiziją matė, o Semenova mėgsta pasikalbėti apie savo spaudimą. – Sveikos, moterys, – su šypsena tarė Taigė, – jau „poste“. – Sveika, Taige, „poste“, kitaip prirašytų pravaikštą. O tu, matau, į parduotuvę leki, – iškart pastebėjo Semenova, pamačiusi rankoje maišelį. – Tikrai, į parduotuvę, pažadėjau Varytei už penketus saldainį nupirkti, – neapsistojo Taigė ir nuėjo. Diena prabėgo įprastai – pasitiko anūkę iš mokyklos, pamaitino, ta sėdo ruoštis pamokoms, Taigė užsiėmė namais, vėliau žiūrėjo televizorių. – Močiute, einu į šokius, – išgirdo ji. Varya jau stovėjo su kuprine ir telefonu rankoje. Ji šoka jau šešerius metus, mėgsta šokius, dalyvauja renginiuose, o Taigė didžiuojasi savo gražuole anūke. – Gerai, Varyte, bėk, – švelniai atsakė močiutė ir palydėjo iki durų. Taigė atsisėdo lauke viena ant suolelio laukti anūkės iš šokių. – Liūdi? – prisėdo šalia kaimynas iš antro aukšto, Egidijus Iljičius. – Argi galim liūdėti tokią dieną? Pavasaris – nuostabus oras, – atsakė Taigė. – Taip, saulutė pašildo, paukščiai čiulba, viskas sužaliavo, geltona nuo šalpusnių. Kaip saulutės mažos tie žiedukai, – su šypsena tarė kaimynas, o Taigė jam pritarė. Tuo metu iš nugaros pribėgo Varya ir užšoko močiutei ant kaklo: – Au, au… – O, judruolė, išgąsdino! Taip iš baimės numirsti galima, – nusijuokė Taigė. – Anksti dar tokius žodžius sakyti, – tarstelėjo Egidijus Iljičius ir draugiškai paplojo jai per petį. – Einam, judruole, tarkavau tau morkų su cukriuku, pavargai šokiuose turbūt, ir tavo mėgstamiausius kotletukus iškepiau, – švelniai pakvietė anūkę. Kaimynas taip pat etiškai pakilo nuo suolelio joms iš paskos. – O jūs kodėl iš lauko bėgat? – nustebo Taigė. – Tu taip skaniai apie kotletus prakalbai, kad užsinorėjau pavalgyti. Eisiu užkąst. Ir jūs išeikit vėliau ant suolelio, gal net pasivaikščiosim, – pasiūlė kaimynas. – Pažadėti negaliu, darbų daug, žiūrėsim… Visgi vakare Taigė išėjo ant suolelio Atsisveikindama su kaimynu dėl visa ko ir kažką sau šypsodamasi, Taigė su Varyte įėjo į laiptinę, kaimynas iš paskos. – Močiute, Egidijus Iljičius tau piršiasi, – nusikvatojo Varya, kai įėjo į koridorių. – Nusišneki, – papurtė galvą Taigė. – O jis tikrai, žinok, žiūri į tave kaip į stebuklą, jau ne kartą pastebėjau, – nenustojo juoktis anūkė ir svajingai nusižiūrėjusi, tarė, – jei mano klasiokas Markas taip į mane žiūrėtų, visos mergaitės pavydėtų! – Sėsk už stalo, stebėtoja mano. O Markas dar žiūrės, – šypsojosi močiutė. Taigė visgi vakare išėjo ant suolelio, Egidijus Iljičius laukė jos. Keista – įprastų kaimynių nebebuvo. – Semenova su Valentina ką tik išėjo vakarieniauti, – džiugiai paaiškino kaimynas. Nuo to vakaro jie dažnai susitikdavo – kartais ir į parką už kelio nueidavo. Kartu skaitydavo laikraščius, aptardavo straipsnius, receptus, mėgstamus aktorius ir dalindavosi istorijomis. Egidijų Iljičių gyvenimas nelepino – seniau turėjo žmoną, dukrą ir anūką, bet liko našlys, dukrą augino vienas. Dirbo dviejuose darbuose, kad dukra nieko nestokotų, bet laiko jai neturėjo. Išeidavo į darbą, ji dar miegodavo, grįždavo – ji jau vėl miegodavo. Dukra užaugo, ištekėjo, išsikraustė į kitą miestą, pagimdė sūnų, kelis kartus aplankė, ir jų bendravimas nutrūko. Per tas retas viešnages nesijautė jokio šeimyniško artumo ar šilumos. Vėra su vyru po penkiolikos metų išsiskyrė, sūnų augino viena. – Taige, dukra pas mane ruošiasi atvykti, už dviejų dienų bus. Skambino ryte. Keista… Jau tiek metų nebendraujam, – sakė Egidijus Iljičius, jie su Taige jau seniai „ant tu“ ir kalba apie viską. – Gal pasiilgo, su amžiumi norisi būti šalia artimųjų, – bandė spėlioti ji. – Nežinau, nesu tikras… Vėra atvažiavo – liko tokia pat uždara, neįgudusi bendrauti, visada savyje. Egidijus laukė rimtesnio pokalbio, ir jo ilgai laukti nereikėjo. – Tėti, iš tiesų atvykau su reikalu, – pradėjo Vėra. – Parduosim tavo butą, persikelsi pas mus, gyvensi su mumis ir anūku – bus linksmiau, – kalbėjo ryžtingai, matėsi, kad jai jau viskas aišku. Egidijui Iljičiui pokalbis buvo nemalonus, nesinorėjo palikti savo namų ir išvažiuoti į svetimą miestą „po priežiūra“ nelabai šiltos dukros. Atsisakė, sakydamas, kad jau priprato vienas. Vėra neketino trauktis. Išsiaiškino, kad tėvas bendrauja su kaimyne Taige, ir nuėjo pas ją į svečius. Mandagiai pasisveikino, atsisėdo prie virtuvės stalo. Taigė pavaišino arbata, saldainiais ir uogiene. – Klausau, Veronika, – švelniai tarė ji. – Pastebėjau, kad labai bičiuliaujatės su tėčiu, – pradėjo Vėra. – Gal galite įkalbėti jį dėl svarbaus klausimo. – Koks tas svarbus klausimas? – Padėkite įkalbėti jį parduoti butą… Kam jam vienam tiek vietos? Negi negalite pagalvoti apie kitus? – pakėlė balsą Vėra. Taigė nustebo dėl tokio Vėros ciniškumo ir išskaičiavimo, atsakė, kad nepadės. Vėra tarsi pasikeitė – išraudusi, piktai šaukė: – Aišku… gal pati nori tą butą gauti. Suradai senuką, parūpinsi anūkei kraitį… Sėdi kartu ant suolelio, vaikštot vakarais, kalbat apie pienių naudą. Abu tokie „pienių žiedeliai“, dar gal į metrikacijos skyrių pareigą padavėt? Nieko jums nepavyks, – sugriuvusi į „tu“, griežtai pridūrė, – nieko tu negausi, senė, – ir išėjo trenkusi durimis. Taigei buvo labai nejauku – bijojo, kad kaimynai neišgirdo triukšmo. Greit Vėra išvažiavo, Taigė stengėsi išvengti Egidijaus, jei pamatydavo, tuoj pat skubėdavo namo. ir arbatos gerimas su pienių uogiene Bet kaip besistengtum išsisukti, gyvenimas viską sustato savose vietose. Kartą grįžtant iš parduotuvės, prie laiptinės sėdėjo Egidijus Iljičius, aiškiai laukė jos, rankose laikė pienių žiedus, jau net vainiką buvo pradėjęs pinti. – Taige, nepabėk, – paprašė, – prisėsk minutėlei. Atleisk už dukrą. Žinau… Kad atėjo pas tave ir prikrėtė visko. Žinau, kad ji moka skaudžiai pasakyti… Apie ją rimtai pasikalbėjom, anūkui padėsiu ir toliau. O ji… taip negalima. Išvyko ji ir pasakė, kad daugiau neturi tėvo… O aš… – nutilo, po to ištiesė nepabaigtą vainiką iš pienių žiedų, – imk, ir dar uogienės iš pienių išviriau – labai naudinga ir skani, reikia paragauti. Į salotas irgi labai tinka, – šypsojosi kaimynas. Po to pokalbio apie pienių naudą kartu pagamino salotas, o prie arbatos Taigė valgė pienių uogienę – labai patiko. Vakare vėl išėjo į parką: – Turiu naują mėgstamo žurnalo numerį, – sakė Egidijus Iljičius, skaitysime suolelyje po mūsų liepa, – nuėjęs iki suolelio linktelėjo galva. Taigė atsisėdo šalia ir nusijuokė – pokalbis išsiliejo ir abu pamiršo viską pasaulyje. Jiems kartu buvo gera. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote mane. Sėkmės Jums gyvenime!

020

– Tai juk ne tavo duktė, gal tu visiškai nematai? Su būsimu vyru draugavome dar tik mažiau nei metus. Kai susipažinau su jo mama, net neįsivaizdavau, kad jos požiūris į mane ir mūsų dukrelę, kuri gimė po vestuvių, bus toks įtarus ir priešiškas. Problema buvo ta, kad mūsų dukra gimė klasikinė blondinė su mėlynomis akimis, o mano vyras, kaip ir jo jaunesnysis brolis, šiek tiek priminė taboro čigoną. Kai gulėjau gimdymo skyriuje, man paskambino anyta, pasveikino ir panoro susipažinti su anūke. Taip įvyko mūsų susitikimas. Anyta pasidarė itin santūri ir tiesiai prie akušerijos skyriaus paklausė: – Tai ką, vaiką sukeitė? Visi aplinkiniai pritilo iš nuostabos, o anyta žiūrėjo į mane laukdama atsakymo. Aš tada sutrikusi sumurmėjau, kad neįmanoma buvo sukeisti, nes visą laiką buvau su kūdikiu. Kitas anytos komentaras buvo užrašytas jos akyse, nors žodžiais neištarė. Tačiau namie, kai su vyru sėdėjome prie dukros, anyta pasakė: – Tai ne tavo duktė, ar tu visai nesi matantis? Vyras net sustingo iš nuostabos, bet anyta vis tiek kimšo jam į galvą: – Ji neturi iš tavęs nieko ir panaši ne į jos mamą, galvok, iš kur toks vaikas? Juk tai kito vyro vaikelis! Mano vyras mane užstojo – tiesiog išprašė anytą iš namų. Likau įskaudinta, taip laukėme šios dienos, nėštumas nebuvo lengvas, tačiau dukrelė gimė sveika, o aš pagaliau atsikvėpiau, pamačiusi rožinę, garsiai rėkiančią mergaitę, gydytojas dar juokavo: – Kokią dainininkę pagimdėte, plaučiai nuostabūs! Nusišypsojau, o dukrelę padėjo šalia ir mus pervežė į skyrių. Visas dienas iki išrašymo kūriau mintyse šeimyninės šventes, planavau, kaip minėsime jas kartu, o staiga… Kai anyta išeidama išėjo, vyras bandė mane raminti, bet gera nuotaika buvo sugadinta. Atrodė, kad anytai lyg pasimaišė protas: net ir po to, kai sūnus jos nepalaikė, nepaleido temos, tik pradėjo karą. Skambučiai vyrui tapo reguliarūs, o per retus vizitus visuomet išgirsdavau kandžių komentarų savo ir mūsų džiaugsmo adresu. Anyta niekada neėmė anūkės ant rankų, vis bandė pasilikti su sūnumi vieni, reikalavo DNR testo. Anyta nesidrovėjo kalbėti viską, ką galvoja, o aš viską girdėjau iš antro kambario. Vyras įtikinėjo ją, kad viskas gerai, kad mergaitė jo dukra, kad jis manimi pasitiki. Bet anyta tik juokėsi: – Na tai pasitikrinkime! Galiausiai nebeištvėriau. Įžengiau į virtuvę, įsiterpiau į pokalbį: – Kiek galima klausytis tų nesąmonių, tikrai pasitikrinkime, užsakysim gražų rėmelį, mama pasikabins virš lovos ir galės džiaugtis rezultatu, kad tėtis esi tu! Anyta pagiežingai žybtelėjo akimis ir nerado ką atsakyti. Vyras mane šiek tiek palaikė, tačiau intonacijoje šmaikščiai buvo aiški tikroji reikšmė. Galiausiai tyrimą atlikome. Vyras net nenorėjo skaityti rezultato – puikiai žinojo, kas parašyta, o anyta, sužinojusi atsakymą, tyliai grąžino lapelį. Negalėjau susilaikyti nepasakę: – Tai kokį užsakyti rėmelį – šviesų ar tamsų? Anyta supyko: – Ji iš manęs juokiasi! Tikriausiai koks pažįstamas padarė testą. Mano jaunesniojo sūnaus vaikas – aiškiai mūsų, į jį panašus! Vienu žodžiu, testas, kurio taip norėjo anyta, nieko nepakeitė. Mūsų šeimos karas tęsėsi. Penki metai praslydo tarp ginčų šeimoje. Vėl pastojau, trims mėnesiais vėliau nei vyro brolio žmona. Su jų šeima sutarėme puikiai, tik akis vartojo, kai anyta vėl svarstė, ar tikrai mano vyras yra dukros tėtis. Jų antrasis vaikas taip pat buvo mergaitė. Visi susitikome po išrašymo, ir kai pakėliau kaldrytės kampą, negalėjau nesijuokti – pamačiau mažą mūsų dukros antrininkę! Visi į mane pažiūrėjo, o aš vis dar juokdamasi tariau: – Tai prisipažink, gal ir tu su mano meilužiu? Visi suprato kontekstą, kas juokėsi, kas šypsojosi, visi palaikė šmaikštų juokelį. Tik anytos veidas pono raudonavo. Nė žodžio. Tai buvo lūžio taškas tarp mūsų. Nuo tada anyta nustojo šnekėti nesąmones, o kai pirmąkart pamačiau ją žaidžiančią su dukra lėlėmis, supratau, kad ledai pralaužti. Dabar mano dukra – vyriausia, mylimiausia anūkė, „mūsų mergaitė“, „mano mėlynakė“, ir panašiai. Anyta ją apiberia dovanomis, lepina ir stengiasi atlyginti tuos metus, kai mus su dukra laikė priešu. Aš nepykstu ant anytos, nors randas liko. Tikiuosi, laikui bėgant jis išnyks.

0116