Dizainas

0116

0218

Kiek save prisimenu, mano brolis man jautė nuoskaudą, bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis atkeršys man per mano vestuves taip žemai ir negarbingai.

031

Sūnus dar nepribrendo tėvystei… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!“ — šaukė mama dukrai Natalijai, kiek tik gerklė leido. Suapvalėjęs dukros pilvelis nė kiek nestabdė motinos pykčio — tik dar labiau jį kurstė. „Eik iš namų ir nesugrįžk! Kad daugiau tavęs čia nematyčiau!“ Mama iš tikrųjų išvarė ją iš namų. Tai buvo ne pirmas kartas — anksčiau už įvairius nusižengimus ją irgi mesdavo pro duris. O už tai, kad „prisidarė“, pasakė, jog namo galės grįžti tik tada, kai viskas bus baigta. Su ašaromis akyse, nešdama nedidelį lagaminą, Natalija atėjo pas mylimąjį — sumišusį vaikiną. Paaiškėjo, kad Nazaras net neprisipažino tėvams, kad Natalija nuo jo laukiasi. Nazaro mama iškart paklausė — ar dar nevėlu ką nors daryti. Žinoma, buvo per vėlu — pilvas jau gerokai matėsi. Natalija buvo visiškai sukrėsta, pasiruošusi bet kam, tik kad kas padėtų. Nors dar prieš mėnesį griežtai priešinosi mamos idėjoms, dabar ją draskė neviltis ir baimė dėl ateities. — Mano sūnus dar nepribrendo būti tėvu, — ryžtingai tarė Nazaro mama. — Jis jaunas, tu sugadinsi jam gyvenimą. Žinoma, padėsime kiek galėsim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad padėtų tave apgyvendinti reabilitacijos centre tokioms kaip tu — niekam nereikalingoms besilaukiančioms kvailėms. Centre Natalijai paskyrė kambarį. Pagaliau galėjo atsikvėpti, nurimti ir tinkamai pailsėti. Jos niekas nebare, morališkai ir fiziškai ruošė gimdymui, dirbo psichologas. Ir kai atėjo lemiama akimirka, į rankas jai įdavė mažą ryšulėlį — kūdikį, Natalija išsigando, pradėjo panikuoti. Kai atsigavo, ėmė stebėti — kas per nepažįstamas stebuklas jos rankose — mažoji dukra. Artėjo Kalėdos, bet vietoje džiugios naujienos Nataliją perspėjo — turėsi ieškotis kitos vietos, nes tavo vietai jau laukia kita eilėje. Su mėnesiu amžiaus Evute ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip toliau gyventi, kur gauti pinigų, pas ką glaustis nakvynei. Motinos širdis neatitirpo — anūkės net nenorėjo pamatyti, abi išbraukė iš savo gyvenimo. — Na ką gi, mažute, liūdnas mums Kūčių vakaras… — tyliai ištarė dukrai Natalija. Ji juk taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės bėgdavo giedoti kalėdaičių, mokėjo visas kalėdines dainas, visada tuo metu užsidirbdavo nemažai, kartu su kiemo vaikais išbėgiodavo visą rajoną. Taip norėjosi vėl pajusti tą jausmą — eiti nuo namų prie namų, giedoti kalėdaičių, justi šventės dvasią. „O kodėl gi ne?“ — pagalvojo jauna mama. — Vaikelis ramus, tylus, suvyniosiu ją, prisisegsiu sau, paeisiu, pagiedosiu, iš širdies. O kas neduos įeiti — tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramią nuosavų namų gatvelę kalėdaičių žygiui. Kaip ir nujautė, į duris tokiai netipiškai kalėdotojai atidarydavo nenoriai — visi laukė pagal tradiciją vyrų. Tačiau kai kur pavykdavo patekti vidun, o tuomet Natalija taip nuoširdžiai, su jausmu giedojo, kad šeimininkai ją dosniai atlydavo — ne tik pinigėliais, bet ir gardumynais. O ypač švelniai tiesdavo ranką jos naujagimiui. Žmonės suprato, kad ne iš geros dalios moteris su kūdikiu vaikšto per šventes. Nuo namų prie namų žingsniuoti buvo nelengva. „Užsuksiu dar į tą vilą, paskutinį kartą. Ten gyvena turtingi, gal kas gero atseks“, — pagalvojo Natalija. Kišenėje susikaupė nemaža suma, jau ramiau pasidarė širdyje. — Galima pakalėdoti! — tarė, kai šeimininkas pakvietė įeiti. Tačiau tolesnis nepažįstamojo elgesys nustebino Nataliją. Įsileidęs į namus, vyras įsistebeilijo į jos veidą, paskui – į kūdikį. Išbalo, sukliko, neramiai nusėdo ant sofos. — Nadežda? — sušnabždėjo. — Ką? … Ne, aš Natalija… Turbūt mane su kažkuo supainiojote. — Natalija? .. Kaip tu panaši į mano žmoną… — vos išlemeno vyras. — Ir šitas vaikas. Mergaitė? — Taip. — O aš irgi turėjau tokią dukrelę… Bet jos žuvo… autoavarijoje. Prieš kelias dienas sapnavau, kad žmona ir dukra sugrįžta… O dabar štai jūs… argi taip būna? — Aš… neturiu ką pasakyti… — Užeikit, nesidrovėkit! Papasakokit, kaip jūs gyvenate… Iš pradžių Natalijai pasirodė keistas, perdėtai emocingas nepažįstamasis. Bet pagalvojo: vis tiek neturi kur eiti. Įėjo į erdvų kambarį, kur gyveno vienišas vyras. Ant sienos – nuotrauka su vaiku ir moterimi, ir tikrai – mirusi žmona panaši į ją… Ir Natalija pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Kalbėjo nesustodama, iki pat smulkmenų. Pagaliau atsirado bent vienas, kuriam ji rūpėjo. O vyras tylėjo, klausė, gaudė kiekvieną žodį. Kartais akimirkai pažvelgdavo į saldžiai miegantį kūdikį, kuris svajingai šypsojosi sapnuose. Regis, ir ji jautė — sugrįžo į namus, kurie labai greitai taps tikraisiais…

0152

— Prašau tavęs, dukrele, pasigailėk manęs, jau trečią dieną valgiau tik trupinėlį duonos, o pinigų man nebeliko — verkdama maldavo senutė pardavėjai.

0852

Pavadino žmoną menka tarnaite ir išėjo, tačiau grįžęs sulaukė netikėtumo

04.2k.

Paruošk stalą

0576

— Juk tu manęs nemylėjai… Ištekėjai be meilės, o dabar paliksi, kai susirgau? — Nepaliksiu! – tarė Marija ir apkabino Igorių. – Tu geriausias vyras! Nieku gyvu tavęs nepaliksiu… Igoris negalėjo patikėti, kad tai tiesa. Nuotaika buvo prasta… Marija dvidešimt penkerius metus gyveno santuokoje – ir visus šiuos metus netrūko dėmesio iš vyrų. Dar mokykloje už ją bėgiojo visi vaikinai, nors gražuole niekada nesijautė. Su vyru Vytu nugyveno visą gyvenimą, užaugino dukrą Dariją, kuri su vyru išvykusi į Italiją. Po tragiškos Vyto žūties avarijoje, Marija pasiliko viena dideliame jųdviejų statytame name. Dukra siūlė parduoti namą ir keltis į Italiją, tačiau Marija atkakliai laikėsi savo: ne tam statė namą, kad jį parduotų, ir svetimoje šalyje gyvenimo nemato. Likusi viena, Marija netruko atkreipti naujų gerbėjų dėmesį. Net ir sulaukus keturiasdešimt šešerių ji turėjo du rimtus kavalierius – žavų intelektualą Mindaugą ir stiprų bei patikimą Igorių. Rinktis buvo sunku, bet širdis pasirinko Igorių – paprastą, darbštų, tylų, tačiau nuostabiai rūpestingą vyrą. Jų laimei nieko netrūko, kol Igoris nesusirgo… Mariją pradėjo kankinti abejonės: ar pakaks jai meilės ir ištvermės būti greta sunegalavusio vyro? O Igoris – ar nebus Marijai našta, ar ji jo nepaliks? — Nepaliksiu tavęs, Igori, net ir ligos patale, – apkabino ją Marija. – Myliu tave. Ir niekada jo nepaliko. Po ilgų išbandymų ir abejonių, jų meilė tik dar labiau sutvirtėjo. Draugai, ar tikite, kad tikra meilė išlaiko visus gyvenimo išbandymus? Pasidalinkite savo mintimis komentaruose ir nepamirškite palaikyti mūsų paspausdami „Patinka“!

0204