Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Chaotiška spinta, kalnai nelygintų drabužių, rūgšti sriuba šaldytuve – štai tokie mūsų namai. Bandžiau švelniai pasikalbėti su žmona apie buitį, bet… sulaukiau tik priekaištų. Marių pamilau iš pirmo žvilgsnio – jos žavesys ir grožis mane pakerėjo, o protinga, tvarkinga mergina atrodė tikra svajonė. Nedvejodamas pasipiršau. Nusprendėme apsigyventi kartu, ir iškart išgirdau, kad namų ruoša Marijos nežavi – ji verčiau rinktųsi karjerą, o buities darbus siūlė dalintis po lygiai. Man tai pasirodė teisinga ir sutikau, bet nežinojau, kas mūsų laukia toliau. Susitarėme dėl buities, Marija tikino, kad viską puikiai suderins. Ja pasitikėjau. Tačiau po pusmečio pastebėjau – planai griūva. Marijos karjera neklostėsi: dirbo puse etato neaiškioje įmonėje, atlyginimą gaudavo nereguliariai, tvarkaraštis chaotiškas. Išlaidas skyrė tik asmeniniams poreikiams, o aš dirbau nuo ryto iki vakaro. Tuo metu Marija atsainiai „prisiminė“ mūsų buities pasidalijimą, bet savo atsakomybės dažnai nepaisė. Iš pradžių ji tvarkėsi pareigingai, tačiau entuziazmas blėso. Namuose vis didesnis chaosas, drabužių kalnai, o kaltė galiausiai buvo suversta man – neva per mažai padedu. Man tai buvo labai skaudu. Tapau įstrigęs tarp darbo ir namų – nors lygiai buvom sutarę dalintis atsakomybėmis. Tyliai tikėjausi, kad susilaukus vaiko viskas pasikeis: Marija galės pasirūpinti namais būdama motinystės atostogose. Deja, situacija tapo tik blogesnė – dažnai pagalvoju, ar būtų lengviau visai be žmonos. Nuolatiniai barniai tapo mūsų kasdienybe. Nors stengiuosi suprasti žmoną ir jos situaciją, negaliu nusikratyti jausmo, kad mano poreikiai ignoruojami: dirbu biure ir namuose, bandoma suversti visus darbus man. Labiausiai norėčiau bent kiek pailsėti. Vis galvoju – ką Marija iš tikrųjų veikia motinystės atostogose, jei mūsų kūdikis, kuriam tik 2 mėnesiai, beveik visą laiką miega? Juk per tą laiką galėčiau ir valgyti paruošti, ir kambarį sutvarkyti… Bijau pagalvoti, kas bus, jei turėsime dar vieną vaiką. Esu už lygybę ir abipusę paramą, tačiau, rodos, Marijai ši sąvoka sunkiai suprantama. Nebetrokštu sugriauti šeimos – labai myliu savo vaiką, tačiau jaučiu – kantrybė išseko. Nebesu tikras, kaip toliau gyventi tokioje situacijoje. O jūs, kieno pusėje būtumėte šioje istorijoje?

025