Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Anūkėlė. Nuo pat gimimo Olivija nebuvo reikalinga savo motinai Žanetei. Ji ją laikė tarsi dar vienu daiktu bute – yra, bet galėtų ir nebūti. Nuolat bartasi su Olivijos tėvu, o kai šis paliko Žanetę ir grįžo pas teisėtą žmoną, visai išproėjo. – Išėjo, taip? Tai net nesiruošė savo plovėjos palikti! Visus nervus man suėdė! Melavo man, – rėkdavo ji į telefoną, – o dabar paliko mane su savo išpera? Išmesių ją pro langą ar paliksiu stotyje su valkatomis! Mažoji Olivija užsikimšo ausis ir pravirko. Motinos nemeilę ji sugėrė kaip kempinė. – Man visiškai nusispjaut, ką tu darysi su savo dukra. Net neįsitikinęs, ar ji mano. Sudie! – atšovė kitoje laidoje Rimantas, Olivijos tėvas. Tarsi pamišusi, Žaneta sumetė dukros rūbelius į krepšį, įdėjo dokumentus, paėmė penkiametę Oliviją, ir pasodino į taksi. „Aš jiems dar parodysiu!“ – sukosi galvoje. Arogantišku tonu nurodė vairuotojui adresą – ji ruošėsi palikti mergaitę pas Rimanto motiną, Niną Ivanovną, kuri gyveno užmiestyje. Vairuotojui nepatiko pasipūtusi jauna moteris, priekabiai kalbinanti išsigandusią mergaitę. – Mama, man į tualetą reikia, – susigūžė Olivija, nieko gero nesitikėdama. Išgirdusi, Žaneta taip suriko, kad vairuotojas vos tvardėsi jos nestelkti. Jis pats turėjo anūkę nuo sūnaus, apie tokio paties amžiaus. Jo marti vaiką saugojo kaip akį – net balso nepakeldavo! – Pakentėsi! Pas savo babytę tvarkingai nueisi. Žaneta nusigręžė nuo dukros ir pravėrė langą, raudonuodama iš įniršio. – Ramiai, mama. Nes galiu ir išlaipinti. Tave. O mergaitę nuvešiu į vaikų teisių tarnybą. – Ką? Tu liaukis čia! Suradai gynėją! Ir išvis – jei pranešiu, kad keistai žiūrėjai į mano dukrą ir dar man pasiūlymus darius, kam labiau patikės? Taksi vairuotojui ar išsigandusiai, verkiančiai motinai? Mano dukra – kaip noriu, taip auklėju. Taigi užsičiaupk ir tylėk! Vairuotojas sukando žandikaulius. Su šita bepročiu prasidėti brangu, nors ir gaila mergaitės. Po pusantros valandos jie atvyko. – Palauk, aš greitai! – Žaneta jau buvo nusigręžusi, kai išgirdo, kaip taksi vairuotojas staigiai įjungė pavarą. – Pati pėdink, žaltyje! – pasigirdo iš automobilio. Žaneta nusispjovė, suraukė veidą. – Šunsnukis! – čiupo dukrą už rankos ir žengė į sodybą, spirdama vartelius koja. – Priimkite! Štai jums jūsų lobis – darykit ką norit. Jūsų sūnelis leido. Man ji nereikalinga! – kaip šuva išrėkė Žaneta, apsisuko ir išlėkė pro duris. Nina Ivanovna žiūrėjo iš paskos, nuostabos sukaustyta. – Mama! Mamyte! Neik! – pasigirdo per ašaras, mažosios nuoskaudos kupinas balsas. Mergaitė puolė vytis motinos, kuri jau išeidinėjo į gatvę. – Nulįsk nuo manęs! Eik pas savo babytę! Su ja dabar gyvensi! – rėkė Žaneta, stengdamasi atkabinti dukters pirštukus nuo languotos sijono. Pro langus žvalgėsi smalsūs kaimo kaimynai. Nina Ivanovna, širdį suspaudusi rankoje, kaip galėdama pasivijo savo raudančią, išvisančią anūkę. – Einam, brangiausioji. Einam, mano uogytė, – ašaros sruvo jos raukšlėtu veidu. Ji juk apie ją nieko nežinojo! Rimantas nepasakė nei žodžio apie nesantuokinį vaiką. – Aš tau nieko blogo nedarysiu, nebijok. Nori blynelių? Turiu dar ir grietinės, – švelniai kalbino moteris, vesdama vaiką į namus. Prie vartelių Nina Ivanovna atsisuko ir pamatė, kaip Žaneta užsėdo ant pakeleivingo automobilio. Nuo tos dienos jų daugiau niekada nematė. O anūkę Nina Ivanovna priėmė su džiaugsmu, kaip Dievo dovaną – neabejojo nė sekunde, kad savoji. Taip panaši į mažąjį Rimantą! Kuris taip retai lankė motiną, kad ji jau buvo benuklydusi jo veidą. – Aš tave išauginsiu, Olivija. Ant kojų pastatysiu, viską tau duosiu, kiek tik galėsiu, – tariau sau Nina Ivanovna. Ir augino anūkę su meile ir rūpesčiu. Palydėjo į pirmą klasę. Laikas praskriejo žaibo greičiu. Jau vienuolikta, netrukus išleistuvės. Olivija išaugo tikra gražuole – gera, jautri, sumani ir išsilavinusi. Svajojo studijuoti mediciną, bet kol kas švietė tik kolegija. – Gaila, kad tėtis manęs nepripažįsta, – atsidusdavo mergina, apsikabindama Niną Ivanovną. Vakare jos mėgdavo sėdėti ant terasos laiptų ir stebėti saulėlydį. Moteris drebančia ranka glostė anūkės šilkinius plaukus. Ką ji galėjo atsakyti? Jos sūnus Rimantas griežtai atsisakė dalyvauti dukters gyvenime. Su pirmąja žmona viskas susitvarkė, augo bendras sūnus, kuriam buvo viskas leista. Olivijos nekentė ir nepriėmė. Atvykęs visada stengėsi ją pašiepti, vadindamas skurdute. – Pats tu skurdžius! – kartą neišlaikė Nina Ivanovna. – Tik ir važiuoji pas mane, kai pensiją gaunu. Pinigus kauliji. Nors pats dirbi, žmona irgi. O iš motinos paskutinius rublius tempi. Eik, Rimantai! Ir daugiau nesirodyk! – Tai jau taip, mama? Gerai! Mirsi – net laidoti neatvažiuosiu! – sušuko ir, pašaukęs sūnų Vadimą, kuris kieme užgauliojo Oliviją, sėdosi į automobilį – daugiau nepasirodė. – Dievas jam teisėjas, Olyte, – atsikėlė Nina Ivanovna – einam arbatos prieš miegą ir gulti. Rytoj atestato diena! Vasarą pavertė sodo rūpesčiai, atėjo laikas išleisti Oliviją į miestą, studijuoti. – Nesusitvarkysime dviese – paprašysiu Vito kaimyno, paveš mus su mantom iki bendrabučio, – Nina Ivanovna ir pati skubėjosi į miestą. Pastaruoju metu savijauta nebuvo gera. Reikėjo spręsti vieną klausimą, kol dar yra laiko. Prie bendrabučio Olivija ilgai apkabino močiutę. – Tu mano laimė – mokykis, svarbiausia. Nes vėliau tik pačiai teks pasikliauti savimi. Jau sena ir silpna esu… Kiek man dar liko… Olivija tramdė ašaras. – Nustok, babule! Kokios dar sena? Brandžio amžiaus moteris! Nina Ivanovna nusišypsojo. Atsisveikinusi sėdo į kaimyno Viktoro automobilį ir paprašė nuvežti ją į notaro biurą. Viskas buvo sutvarkyta, ramia sąžine grįžo į kaimą. Olia kas savaitgalį lankė močiutę, jaudinosi dėl sveikatos, daug mokėsi ir svajojo kuo geriau baigusi kolegiją stoti į mediciną. Ji buvo įsitikinusi, kad galės pratęsti močiutės gyvenimo saulėlydį. Paskui važiavo vis rečiau – įsimylėjo bendramokslį Saulių. Vaikinas buvo geras, irgi mokėsi, ruošėsi stoti į universitetą. Nina Ivanovna tik džiaugėsi anūke. Baigę kolegiją su pagyrimu, susituokė. Jiems buvo dvidešimt. Šventė paprasta, kavinukėje – iš Olivijos pusės tik močiutė. – Tu man ne tik močiutė, – kalbėjo Olia, sudrebančiu balsu ir ašarotomis akimis, – bet ir mama, ir tėtis viename. Visi šie metai – tavo širdies, tavo sielos šiluma. Tu man davei namus. Tikrus, šiltus namus. Myliu tave, baba! Dėkoju už viską! Olivija pribėgo, priklaupė prieš močiutę ir stipriai apkabino. Nebūtų galėjusi įsivaizduoti gyvenimo be jos. Svečiai graudinosi ir ašarą spaudė kartu su nuotaka. – Kelkis, Olyte, – kukliai šnabždėjo Nina Ivanovna, širdyje – pasididžiavimas. – Kas čia nepatogu! – garsiai pareiškė Saulius ir pasodino močiutę šalia savęs. – Jūs dabar svarbiausia mūsų didelės šeimos narė! Sveiki atvykę! Visą vakarą skambėjo tostai už jaunų laimę ir Niną Ivanovną, išauginusią tokią nuostabią merginą. Netrukus Nina Ivanovna atgulė. Atrodė, lyg po visko iškvėpė – įvykdžiusi pareigą. Olivija su Sauliumi rūpinosi ja pamainomis, važinėjo iš miesto į kaimą, derino su studijomis. Vieną dieną ji stipriai suspaudė anūkės ranką: – Kai manęs nebeliks, pulsi kaip vanagai sūnus su marčia. O tu nuo jų gintis mokėk. Prieš kelis metus užrašiau tau dovanojimą. Viskas pas notarą, pagal įstatymą. – Močiute… – Nieko nesakyk! Tau tikra mama ir tėvas nedavė šilumos, aš viena rūpinausi – kiek galėjau. Noriu ramiai išeiti žinodama, jog turi savus namus, stogą virš galvos. Parduosi su Sauliumi ir nusipirksite butą mieste. Olivija pravirko – žodžių nerado, tik gumulas gerklėje. Po to pokalbio, gavus tinkamą priežiūrą, Nina Ivanovna dar pabuvo pusantrų metų ir ramiai iškeliavo naktį. Kaip ir būgštavo, po keturiasdešimties dienų atvyko tėvas su šeima. – Išsikrauk! – išrėžė Rimantas. – Kol mama gyva – galima buvo gyventi. Dabar – lauk. Olivija neteko žado: jo paniekinantis žvilgsnis, motina, kurios niekuomet nematė, brolis, beskonyje kieme, kramtė gumą – galvoje jau planavo griebti tėvus, kad parduotų namą ir pirktų jam mašiną. Gal ne pačią geriausią, bet bent jau savo – nereikės kiekvieną kartą tėčio maldauti paneles pavėžėt. Iš parduotuvės grįžo Saulius, pamatė netikėtus svečius. – Kas čia? Jau vyrus atsivedi? – užsiputojo Rimantas. Saulius praeina pro šalį, padeda maišą ant stalo. – Jos vyras. O jūs kas? Nesimenu, kad būtume susitikę. Rimantas nuraudo iš pykčio. – Lauk abu! – sušuko rodydamas į duris. – Kodėl toks nemalonus tonas? Olivija čia teisėta šeimininkė. Parodyti dovanojimą? – Saulius atsainiai žiūrėjo į nesipildžiusį uošvį. – K-k-kokį dovanojimą? – vos ne šveplavo Rimantas. – Rimantai! Tavo motina buvo apkerėta! Reikia į teismą! – pyktį išliejo antrinė žmona. – Aš to taip nepaliksiu! Įrodysiu, kad tu ne mano dukra ir ne mamytes anūkė! – šūkiavo Rimantas. – Kelk lagaminus, skurde, – per dantis iškošė brolis. Likti be auto jį dar labiau siutino. Išėjo, palikę tuštumą. Olivija nusižemino ant grindų, užsidengė veidą ir ėmė raudoti. Kodėl jie taip? Ką jai padarė? Tėvas nė karto per vaikystę net saldainio neatnešė, o dabar iš namų veja? – Jiems blogai gyventi? Nėra kur? Sauliu! Juk čia – viskas, kas nuo močiutės liko! – per ašaras kalbėjo Olivija. Saulius ryžtingai apkabino žmoną: – Rytoj pat dedu namo pardavimo skelbimą! Kitaip jie neduos ramybės. Prisimink – pati Nina Ivanovna sakė: parduosime ir persikelsime į miestą! – Tik nesitikėjau, kad teks taip greitai… Čia – visa mano vaikystė… Namas greit buvo parduotas, užderėjo pasiturintys pirkėjai – visada svajojo apie kaimo sodybą. Net nesiderėjo. Sodyba – didelė, su vaismedžiais, tolima nuo kelio, langai – į pušyną, sodo gilumoje – pavėsinė, apraizgyta vynuogėmis. Tvirtas, mūrinis, sudomino naujakurius. Olivija su Sauliumi nusipirko jaukų butuką centre, netrukus laukė šeimos pagausėjimo ir laimingai gyveno. Jų vaikas buvo laukiamas ir mylimas. Atsigulusi Olivija tyliai kreipdavosi į močiutę: „ačiū tau, mano brangiausioji – tu man davei gyvenimą…“

037