Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nepaklausė, nepasitarė! Kaip galima sugalvoti: ateiti į svetimą butą ir elgtis lyg savo namuose! Jokios pagarbos! Dieve, už ką man tokia bausmė? Visą gyvenimą su ja terliojausi, štai toks ir „ačiū“! Ji manęs net žmogumi nelaiko! – Ninos akyse suspindo ašaros, – jai, matot, mano gyvenimas nepatinka! Pačiai į save reikėtų pasižiūrėti! Sėdi savo vieno kambario bute ir galvoja, kad laimės paukštę už uodegos pagavo. Nei normalaus vyro, nei geros darbo: kažkokia nuotolinė. Iš ko žmogus gyvena? Ir dar mane pradėjo protingai mokyti! Aš tai seniai užmiršau, apie ką ji tik pradeda galvoti!… Ninos mintys net išvertė ją iš kėdės. Moteris nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinuką, priėjo prie lango. Žiūrėdama į šventiškai švytintį VILNIAUS panoramą, ji vėl pravirko: „Visi žmonės kaip žmonės – ruošiasi Naujiesiems metams, o aš be jokios šventės… Viena kaip pirštas…“ Arbatinukas užvirė. Nina taip paskendo prisiminimuose, kad net nepastebėjo… Buvo jai dvidešimt, kai mama, būdama 45-erių, pagimdė antrą vaiką. Merginą tai nustebino: kam mamai tiek rūpesčių? – Nenoriu, kad liktum visiškai viena, – paaiškino mama, – juk taip gera turėti sesę. Suprasi. – Aš ir dabar suprantu, – tada abejingai ištarė Nina, – tik žinok: aš su ja nesiterliosiu. Turiu savo gyvenimą. – Nebeturi tu savo gyvenimo, – nusišypsojo mama. Žodžiai išsipildė. Kai mažylei buvo vos treji, mamos neliko… O tėvą palaidojo dar anksčiau. Visa priežiūra dėl sesers atiteko Ninai, kuri faktiškai tapo Natašai mama. Tas staiga užaugino ją – skirta visą gyvenimą sesutei: išaugino, išmokslino. Dabar Nataša jau suaugusi, gyvena savarankiškai, ruošiasi ištekėti. Dažnai lankosi pas Niną: seserys artimos, nors labai skirtingos amžiumi, charakteriu ir požiūriu į gyvenimą. Nina, pavyzdžiui, be proto taupi ir jos butas seniai virto sandėliu nereikalingų daiktų; remontas seniai nedarytas, „viskas dar tvirta“, ir gaila kažką išmesti – gal prireiks. Nataša viskas priešingai: namuose tik tai, kas būtina – jokio pertekliaus. Kiek kartų ji siūlė Ninai atsinaujinti butą, bet ši vis atstumdavo: „Aš nieko neišmesiu ir nieko nenoriu keisti“. Tad Nataša nusprendė padaryti remontą pati – kaip staigmeną, naujiems metams. Kai Nina pagal grafiką išvyko dirbti, Nataša su būsimu vyru atėjo (juk turėjo raktus) ir perklijavo prieangio tapetus iš tamsių į šviesius su auksiniu raštu. Visą savaitę prieš Naujuosius jie plušėjo, viską gražiai sudėliojo ir išėjo. Nina, grįžusi namo, žengė į svetimą, šviesų koridorių – pamanė, kad supainiojo duris… Visa užvirė širdy: „Kaip ji galėjo?!“. Ji paskambino sesei ir išliejo visą pyktį. Po pusvalandžio Nataša sugrįžo. Įžeidimų kruša nesibaigė, kol Nataša pagaliau neištvėrė: „Viskas, gana. Gyvenk savo sąvartyne kaip nori, daugiau čia neateisiu!“ – „Tiesa akis bado?! Bėgi?“. – „Gaila man tavęs…“ – tyliai atsakė Nataša ir išėjo… Praėjo savaitė, pirmą kartą seserys taip ilgai nesikalbėjo, o iki Naujųjų liko vos kelios dienos. Nejaugi šventę sutikti teks atskirai?.. Nina atsisėdo prieškambary prie savo kuklaus suoliuko, apsidairė: „O juk tikrai, šviesiau ir jaukiau“, – pagalvojo, įsivaizduodama, kaip Nataša su Sashomis klijuoja tapetus, stengiasi, tikisi ją nudžiuginti… „Ir ko aš užsipuoliau? Juk iš tiesų geriau… Galbūt sesė teisi?“. Staiga suskambėjo telefonas… – Ninute, – išgirdo, kad Nataša verkia, – atleisk man. Tik norėjau tave nudžiuginti, ne įžeisti… – Ką tu, mano mergaite, seniai nepykstu, – ir Nina susigraudino, – ir atleisti nėra už ką: visiškai teisi esi, o tapetai nuostabūs. Po švenčių galim pradėti tvarkyti mano sandėlius. Jei, žinoma, sutiksi padėti. – Žinoma, padėsiu! Ir dar su džiaugsmu! O šiandien? Toks vakaras… Neįsivaizduoju Naujųjų be tavęs… – Ir aš… – Tada ruoškis, – nudžiugo Nataša, – pas mus viskas paruošta: ir tikra eglutė, girliandos, žvakės – kaip tu mėgsti! Neskuosk per parduotuves – viską paruošiau. Iki galo tikėjau, kad susitaikysim ir sutiksim Naujuosius kartu. Ruoškis, neskubėk. Sashas atvažiuos tavęs paimti. Nina vėl pažvelgė pro langą į šventinį Vilnių. Šįkart žvelgė visiškai kitomis akimis. „Ačiū tau, mamyte… Už sesę…“ Neįtikėtina Naujametinė staigmena Vilniuje: kai meilė tarp seserų ištrina visas nuoskaudas ir pripildo širdį šviesa

0165

Neįkviestas svečias Viktoras Petraitis laikė vaistų maišelį rankoje, kai laiptinės kaimynė, teta Nina, sustabdė jį prie pašto dėžučių. – Viktoras Petraitis, sveikinu jus. Jūsų dukra… – ji sutriko, tarsi galvodama, ar verta tęsti. – Ištekėjo. Vakar. Internete mačiau – sūnėno draugų sąraše. Iš pradžių Viktorui nesutapo kažkas esminio. „Sveikinu“ skambėjo lyg svetimas žodis, ne jam skirtas. Jis linktelėjo, tarytum kalbėtų apie tolimą pažįstamą. – Kokia čia vestuvė? – paklausė jis, balsas buvo lygus, beveik dalykiškas. Teta Nina jau gailėjosi, kad pradėjo pokalbį. – Na… susituokė, sako. Nuotraukos… balta suknelė. Galvojau, žinote. Viktoras Petraitis užlipo namo, padėjo maišelį ant stalo virtuvėje ir ilgai į jį žiūrėjo, nenusirengęs. Galvoje, tarsi buhalterinėje lentelėje, trūko eilutės: „kvietimas“. Jis juk nelaukė vaišių dviems šimtams žmonių. Laukė bent jau skambučio. Bent žinutės. Jis išsiėmė telefoną, susirado dukros puslapį. Nuotraukos buvo tvarkingos, be pertekliaus – tarsi ataskaitos, ne šventės. Ji šviesiame, šalia vaikinas tamsiu kostiumu. Užrašas trumpas: „Mes“. Komentarai: „Laimės“, „Sveikinimai“. Jo vardo – nė kvapo. Viktoras Petraitis atsisėdo, nusivilko švarką, pakabino jį ant kėdės atlošo. Krūtinėje kilo ne liūdesys, o aštrus, gėdingas pyktis: jį išbraukė. Nepaklausė. Nepalaikė reikalingu. Jis surinko jos numerį. Garsai skambėjo ilgai. Trumpas „alio“. – Kas čia, – paklausė, – tu ištekėjai? Pauzė. Jis girdėjo, kaip ji atsidūsta, lyg ruošdamasi smūgiui. – Taip, tėti. Vakar. – Ir tu man nepasakei. – Žinojau, kad taip sakysi. – Taip sakysiu? – jis atsistojo, vaikštinėjo virtuvėje. – Tai ne „taip sakau“. Tai… Ar supranti, kaip tai atrodo? – Nenoriu kalbėti telefonu. – O kaip tu nori? – vos nesuriko, tačiau susivaldė. – Tu kur dabar esi? Ji pasakė adresą. Jis jo nepažino. Antras pažeminimas per minutę. – Atvažiuosiu, – pasakė jis. – Tėti, nereikia… – Reikia. Jis padėjo ragelį, neatsisveikinęs. Stovėjo su telefonu rankoje, tarsi įrodymu. Viduje kilo begalinis noras atstatyti tvarką. Jo pasaulyje tvarka buvo paprasta: šeima – kai neslepia svarbaus. Kai „kaip dera“. Visą gyvenimą laikėsi šios atramos lyg už turėklo. Susiruošė greitai, beveik mechaniškai. Įsikišo į krepšelį obuolių – pirko juos ryte turgelyje, dar prieš vaistinę, – ir vokelį su pinigais. Pinigus išėmė iš spintos, iš „jei prireiks“ dėžutės. Nežinojo, kam tas vokelis. Veikiausiai, kad neatvyktų tuščiomis rankomis. Kad bent kažkuo susigrąžintų vaidmenį. Traukinyje sėdėjo prie lango. Už stiklo bėgo garažai, sandėlių tvoros, reti medeliai. Žiūrėjo, bet matė visai ką kitą. Jis prisiminė, kaip dešimtoje klasėje ji parėjo su berniuku – šypsojosi per plačiai, lyg iš anksto gintųsi. Viktoras tada nepakėlė balso. Tik pasakė: „Pirmiau mokslai, paskui kvailystės“. Berniukas išėjo, ji užsirakino. Po valandos jis pasibeldė, norėjo pasikalbėti, bet ji atsakė: „Nereikia“. Jam tai atrodė teisinga. Tėvas privalo sulaikyti. Buvo ir išleistuvės. Atvažiavo pasiimti, matė ją su draugėmis ir kažkokiu vaikinu. Priėjo, neprisistatydamas, paklausė: „Kas jis toks?“ Ji paraudo. Jis pakartojo garsiau: „Kas jis toks, ar girdi?“ Vaikinas atsitraukė. Draugės nusisuko, susidomėjo telefonais. Ji paskui visą vakarą tylėjo. Jis tikėjosi, kad pažymėjo ribas. Ir dar prisiminė jos mamą – kaip sykį per giminės balių tarstelėjo: „Vėl viską supainiojai, kaip visada. Normaliai nieko nesugebi.“ Kalbėjo ne iš žiaurumo. Kalbėjo, nes buvo pavargęs viską tempti vienas; norėjo, kad būtų „kaip priklauso“. Mama tada įsitempusi nusišypsojo, o naktį verkė virtuvėje. Jis matė, bet nėjo. Jautė: ji pati kalta. Dabar šie epizodai išplaukė, lyg bilietai, seniai užstrigę kišenėje. Bandė sudėti juos į visumą, bet vis tiek laikėsi minties: juk jis nemušė, negėrė, dirbo, išlaikė, stengėsi. Gi norėjo gero. Prie naujo namo laiptinės sustojo, pažiūrėjo į domofoną, surinko buto numerį. Durys spragtelėjo. Liftas kilo lėtai, rankos pradėjo prakaituoti. Duris atidarė dukra. Plaukai ant greitųjų susukti, po akimis – pajuodusi. Dėvėjo paprastą namų megztinį, ne šventinį. Tikėjosi išvysti švytėjimą, pamatė – nuovargį ir įtampą. – Labas, – tarė ji. – Labas, – atsakė jis, padavė maišelį. – Obuoliai. Ir… – pakėlė voką. – Jums. Ji paėmė nežiūrėdama, kaip imama tai, ko negalima numesti ant grindų. Prieškambaryje stovėjo dvi poros batų – vyriški batai ir jos sportbačiai. Ant kabliuko – svetimas paltas. Viktoras užfiksavo automatiškai, kaip įpratęs stebėti kitą erdvę. – Jis namie? – paklausė. – Virtuvėj, – tarė ji. – Tėti, būkim ramūs. „Ramūs“ nuskambėjo kaip prašymas ir kaip įsakymas. Virtuvėje sėdėjo jaunas vyras apie trisdešimties. Veidas pavargęs, bet susikaupęs. Atsistojo. – Laba diena, – tarė. – Aš… – Žinau, kas jūs, – pertraukė Viktoras ir iš karto suvokė – pasakė per daug. Nežinojo. Net vardo. Dukra metė į jį trumpą, įspėjamą žvilgsnį. – Mano vardas – Sergejus, – ramiai tarė vyras. – Malonu susipažinti. Viktoras linktelėjo, iškart rankos netiesė. Po akimirkos padavė. Rankos pasispaudimas buvo trumpas, sausas. – Tai sveikinu, – tarė Viktoras, ir vėl „sveikinu“ nuskambėjo kaip svetima kalba. – Ačiū, – atsakė dukra. Ant stalo buvo dvi puodeliai, vienas su nebaigta kava. Šalia – kažkokie popieriai, turbūt santuokos dokumentai ir dėžutė su torto likučiais, kraštai jau apdžiūvę. Po vestuvių diena – ne kaip šventė, o kaip tvarkymasis po jos. – Sėsk, – tarė dukra. Jis atsisėdo, padėjo rankas ant kelių. Norėjo pradėt iš esmės, bet nesurado žodžių nepasigėdinti. – Kodėl? – galiausiai paklausė. – Kodėl man sakė kaimynė? Dukra pažiūrėjo į Sergejų, paskui tėvą. – Nes nenorėjau, kad būtum ten. – Jau supratau, – tarė Viktoras. – Tik noriu suprasti – kodėl. Sergejus patraukė savo puoduką, lyg atlaisvindamas vietą pokalbiui. – Galiu išeiti, – pasiūlė. – Nereikia, – atsakė dukra. – Čia tavo namai. Viktoras jautė dūrį. „Tavo namai“. Ne jo. Staiga suvokė, kad atėjo ne į svečius, o į svetimą teritoriją. – Nenorėjau konflikto, – pasakė. – Tiesiog… Aš tėvas. Tai… – Tėti, – pertraukė ji. – Visada pradedi „aš tėvas“. O toliau – ką turiu. – Turiu? – pakėlė antakius. – Manai, kad pakviesti tėtį į vestuves – pareiga, kurią spaudžiu? – Manau, kad padarytum iš to egzamino sceną. Nenorėjau to. – Egzamino ko? – palinko artyn. – Aš tiesiog ateičiau. Ji nusišypsojo be juoko. – Tu ateitum ir stebėtum, kas kaip apsirengęs, kas ką pasakė, kieno artimieji kaip pažiūrėjo. Surastum prie ko prikibti. Metus dar atsimintum. – Tai netiesa, – automatiškai atkirto. Sergejus tyliai sukosėjo, patylėjo. – Tėti, – tarė dukra tyliau. – Prisimeni mano išleistuves? – Žinoma, – atsiliepė Viktoras. – Parsivežiau tave. – Prisimeni, ką tu pasakei visiems girdint? Įsitempė. Priminė, bet nenorėjo. – Paklausiau, kas tas vaikinas. Ir kas? – Paklausei taip, lyg būčiau ką pavogusi, – pasakė. – Stovėjau su suknele, kurią su mama išsirinkom, buvau laiminga. Tu priėjai ir privertėi mane norėt prasmegti. – Norėjau žinoti, su kuo bendrauji, – tarė. – Tai normalu. – Normalu – paklausti paskui, namuose. Ne viešai. Norėjo prieštarauti, bet pastebėjo jos veide ne paauglės nuoskaudą. Suaugusio žmogaus baimę, žinant, kaip greitai galima prarasti atramą. – Tai dėl išleistuvių manęs nekvietei? – bandė vesti pokalbį prie logikos. – Ne dėl išleistuvių, – tarė. – Dėl to, kad taip būna visada. Ji atsistojo, priėjo prie kriauklės, atsuko vandenį – lyg reikėtų užsiimti rankas. Vanduo šniokštė, pauzė virto spūsčiu. – Prisimeni, kaip kalbėjai su mama pas teta Valią per jubiliejų? – paklausė neatsisukusi. Priminė. Priminė stalą, salotas, gimines ir savo žodžius. Tada jautėsi teisus. – Pasakiau, kad vėl sumaišė, – tyliai ištarė. – Tu sakei, kad nieko normaliai nesugeba, – pataisė dukra. – Visi tai girdėjo. Buvau šalia. Man buvo dvidešimt dveji. Supratau, kad jei atvesiu žmogų prie tavęs, jei darysiu ką svarbaus tau matant – tu gali bet kada padaryti tą patį. Ir net nepastebėsi. Viktoras pajuto karštį gerklėje. Norėjo sakyti: „Juk atsiprašiau.“ Bet taip nebuvo. Jis sakė: „Nedramatizuok“. Jis sakė: „Tiesiog pasakiau tiesą“. – Nenorėjau žeminti, – tarė. Dukra atsisuko. Vanduo tebetekėjo, ji neužsuko čiaupo. – Bet pažeminai, – pasakė. – Ir ne vieną kartą. Sergejus pakilo, tyliai užsuko vandenį. Atsisėdo. Tas judesys buvo paprastas, tačiau Viktoras jame pajuto kažką: čia moka sustabdyti nereikalingą triukšmą. – Manai, kad aš blogis, – tarė Viktoras. – Manau, kad nemoki sustoti, – atsakė dukra. – Moki dirbti, spręsti, spausti. O kai šalia kažkas gyvas, nematai, kad jam skauda. Matai tik, kad „netvarka“. Norėjo sakyti: be mano „tvarkos“ nebūtume išgyvenę. Kad laikė šeimą, kai vėlavo atlyginimai, kai reikėjo mokėti už butą, kai mama sirgo. Norėjo surašyti viską, ką padarė. Bet staiga suvokė: surašius viską, išeitų sąskaita už meilę. – Atvažiavau, nes man skauda, – po pauzės tarė. – Nesu akmuo. Sužinojau iš svetimo žmogaus. Ar supranti, kaip tai… – Suprantu, – tyliai tarė ji. – Ir man buvo skaudu. Žinojau, kad užpyksi. Savaitę normaliai nemiegojau. Bet pasirinkau mažesnę blogybę. – Mažesnę blogybę, – pakartojo. – Vadinas, aš blogybė. Ji neskubėjo atsakyti. – Tėti, – pagaliau ištarė. – Noriu negyvent su nuojauta, kad sugadinsi man svarbią dieną. Nesakau, kad tyčia. Sakau – tau taip gaunasi. Jis pažvelgė į Sergejų. – O jūs ką tylit? – paklausė. Sergejus atsiduso. – Nenoriu kištis tarp jūsų, – pasakė. – Bet mačiau, kaip jai buvo baisu. Galvojo, ateisit ir pradėsit klausinėti visų girdint. Apie mano darbą, tėvus, būstą. O paskui metus apie tai bus kalbama. – O kas, negalima klausti? – pajuto sugrįžtant įprastą tvirtumą. – Džiaugtis turiu, nieko nežinodamas? – Klausti galima, – atsakė Sergejus. – Tik ne taip, kad žmogus jaustųsi tardomas. Dukra vėl atsisėdo, padėjo rankas ant stalo. – Žinai, ką dar padarei? – paklausė ji. Viktoras įsitempė. – Prieš dvejus metus pasakiau, kad su Sergejumi kartu. Tu paprašei, kad „užeitų pasišnekėt“. Jis atėjo. Pasodinai virtuvėje ir pradėjai klausinėt, kiek uždirba, kodėl neturi mašinos, kodėl nuomojasi. Kalbėjai ramiai, bet taip, tarsi turėtų įrodyti teisę būti šalia manęs. – Norėjau suprasti, koks žmogus, – tarė Viktoras. – Norėjai pastatyti jį žemiau. Ir mane taip pat. Nes jei jis „neprilygsta“, vadinas, vėl pasirinkau „ne tą“. O tu būsi teisus. Prisiminė tą vakarą. Tikrai klausinėjo. Manė, kad taip rūpinasi. Manė, kad privalo patikrint. Tuomet atrodė, kad saugo dukrą nuo klaidų. – Nenorėjau… – pradėjo. – Tėti, – pertraukė. – Visada sakai „nenorėjau“. Bet padarai. O paskui gyvent man su pasekmėmis. Viktoras pajuto keliui drebėjimą. Suspaudė pirštus, kad nesimatytų. – Ir kas dabar? – paklausė. – Nusprendei manęs nebereikia? – Nusprendžiau, kad reikia – iš tolo, – pasakė ji. – Noriu, kad būtum mano gyvenime, bet nevaldytum jo. – Nevaldau, – tyliai atkirto. – Valdai, – atsakė. – Ir dabar. Atvažiavai ne paklausti, kaip man sekasi. Atvažiavai pastatyti mane į vietą. Norėjo prieštarauti, bet suprato, kad dalyje to yra tiesos. Važiavo su argumentais, tarsi į susirinkimą, kuriame reikia įrodyt, kas teisus. Nevažiavo sveikinti. Važiavo susigrąžinti rolę. – Nemoku kitaip, – netikėtai pasakė sau. Žodžiai išėjo tylūs, ir pats nustebo. Įpratęs kalbėt užtikrintu tonu – kaip meistras objekte. Dukra įdėmiai įsižiūrėjo. – Štai, – tarė ji. – Tai jau sąžininga. Pauzė kabojo ore – mažiau pykčio, daugiau nuovargio. – Neprašau tavęs dingti, – tęsė. – Prašau neateiti be kvietimo. Neprasidėti prie kitų. Nesakyti viešai to, ko paskui nebeįmanoma užmiršti. – O jei noriu matytis? – pasiteiravo. – Tada paskambink. Suderink. Jei sakau „ne“, vadinas „ne“, – tarė ji. – Ne todėl, kad nemyliu. Dėl to, kad taip saugiau. Žodis „saugiau“ sudavė stipriau nei „nuoskauda“. Jis netikėtai aiškiai suprato – ji gyvenimą stato ne aplink jo lūkesčius, o su apsauga nuo jo. Sergejus pakilo. – Užvirsiu arbatą, – tarė ir nuėjo prie viryklės. Viktoras stebėjo jo judesius ir pamatė save vertinantį: kaip laiko puoduką, kaip atidaro spintelę. Įpročio tikrinti nebeištrinsi. – Tėti, – tarė dukra, – nenoriu, kad išeitum galvodamas, jog tave išvijo. Bet ir neapsimesiu, kad nieko nebuvo. – O ko nori? – pasiteiravo. Ji susimąstė. – Noriu, kad pasakytum – supratai, – atsakė. – Ne „norėjau kaip geriau“. O kad supratai. Jis žiūrėjo į ją, jautė viduje kovą – pasipriešinimą prieš naują, nemalonų dalyką. Pripažinti – reiškia prarasti poziciją. Bet jis jau prarado daugiau. – Supratau, kad… – užstrigo. – Kad galėjau tave priversti gėdytis. Ir kad to bijai. Ji nešypsojo, bet pečiai šiek tiek atslūgo, tarsi nebereikėtų atremti smūgio. – Taip, – pasakė. Sergejus padėjo ant stalo arbatinuką, atnešė puodelius. Viktoras pastebėjo – arbatinukas naujas, be nuosėdų. Pagalvojo: šiame name viskas bus kitaip, teks mokytis būti svečiu. – Nežinau, kaip dabar, – tarė. – Galim taip, – pasiūlė dukra. – Po savaitės susitinkam mieste. Kavinėje. Valandai. Šnekam paprastai. Be Sergejaus, jei taip lengviau. Ir be tavo „patikrinimų“. – O į svečius? – paklausė. – Kol kas ne, – tarė. – Man reikia laiko. Norėjo paprieštaraut, bet susilaikė. Pajuto ir kartėlį, ir keistą palengvėjimą: taisyklės pagaliau įvardytos. – Gerai, – tarė. – Kavinėje. Sergejus pastatė puodelį. – Cukraus? – paklausė. – Ne, – atsakė. Atsigėrė. Arbata degino liežuvį. Žvelgė į dukrą ir suprato: negali grąžinti vakar dienos. Negali reikalauti jos kaip savo. – Vis tiek manau, kad taip negalima, – tyliai pridūrė. – Nekviesti tėvo. – O aš manau, kad negalima žeminti, – taip pat tyliai tarė ji. – Abu manom. Jis linktelėjo. Tai nebuvo susitaikymas. Tai buvo pripažinimas, kad kiekvienas turi savo tiesą, ir joji – jau ne pagrindinė. Išeinant dukra palydėjo iki durų. Koridoriuje apsivilko striukę, susitvarkė apykaklę. Norėjo apkabint – neišdrįso. – Paskambinsiu, – tarė jis. – Skambink, – atsakė ji. – Ir, tėti… jeigu ateisi nesuderinęs, neatidarysiu. Jis pažvelgė į ją. Balse nebuvo grėsmės, tik pavargęs ramumas. – Supratau, – tarė. Lifte stovėjo vienas, klausėsi ūžesio. Lauke nuėjo į stotelę, rankos kišenėse. Vokelis liko ant jų stalo, ir obuoliai – taip pat. Vizito pėdsakai liko ten, svetimoje virtuvėje. Kelionė atgal buvo ilga: pirma autobusu iki stoties, paskui traukiniu. Pro langą slinko tie patys garažai ir tvoros, dabar sutemose. Žiūrėjo į savo atspindį – šeima, kurią statė kaip tvirtovę, pasirodė ne tvirtovė, o atskiros kambariai, kur kiekvienas turi savas duris ir spyną. Nežinojo, ar įleis toliau nei prieškambaris. Bet suprato – belstis teks kitaip.

029