Dizainas – Zibainis

It seems we can’t find what you’re looking for. Perhaps searching can help.

Nataša negalėjo patikėti tuo, kas su ja vyksta: jos vyras, vienintelis ir brangiausias, kurį laikė savo atrama, šiandien ištarė: „Aš tavęs nemyliu“. Praradimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo keistoje pozoje, kol jis skubėjo, dėjo daiktus ir žvangino raktus. To tikrai dabar jai trūko. Juk visai neseniai netikėtai mirė jos tėtis, o ji, kęsdama savąją skausmą, turėjo pasirūpinti pilkom mama ir sesute – ši, tik 18-os, po sunkios traumos liko neįgali. Artimieji gyveno netoliese. Sūnelis ką tik pradėjo pirmą klasę. Birželį užsidarė jos darbovietė –ji liko be darbo. Ir dabar dar vyras… Nataša susiėmė galvą, atsisėdo prie stalo ir kartėlio ašaromis prapliupo. – Dieve, ką man dabar daryti? Kaip gyventi? Aktuali mintis: Aleliukas! Reikia skubėti jo pasiimti iš mokyklos! Privalomi kasdieniai darbai privertė pakilti ir eiti. – Mama, tu verkiai? – Ne, Aleliuk, neverkiau. – Tu dėl senelio verki? Man jo taip trūksta, mama… – Man irgi, sūneli. Bet turime būti stiprūs. Mūsų senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gerai – taip net nepergyvenk. Jis nusipelnė poilsio, niekada gyvenime jo neturėjo. – O kur tėtis? – Tėtis turbūt vėl komandiruotėje. O kaip mokykloje sekasi? Reikia gyventi. Nemyli? Nieko nepadarysi. Per jūrą rūpesčių, ji kažką svarbaus praleido. Kol Aleliukas pietavo ir žaidė su kareivėliais, Nataša prisėdo prie vyro palikto kompiuterio. Pirmą kartą per dešimt metų – ji paprasčiausiai nespėjo. Įeiti į elektroninį paštą buvo lengva – kampelyje prisijungimo langelis. Vovukas nespėjo ištrinti susirašinėjimo – meilės ten buvo pilna. O ji tapo „nemylima“. Dešimt metų buvo „saulės spindulėlis“, o po aštuonerių kovos dėl vaiko gimimo – „mūsų mamytė“. Viskas keitėsi. Reikėjo priprasti. Bet pirma – ieškoti darbo. Niekam nereikėjo jos aukštojo išsilavinimo. Kiek dolerių iš darbo biržos – nieko nesprendė. Kas atsitiko jos veikliam, rūpestingam, tvirtam vyrui, kad jis tapo svetimu? Mąstydama rado vienintelį paaiškinimą: „jam galvoje pasimaišė“. Bendrus namus statė plytą po plytos – nei nepabaigė. Gerai, kad stogas virš galvos yra, o viena kambariuką galima gyventi. – Darbe, kaip man tavęs reikia! – dar kartą norėjo pravirkti, bet nebuvo laiko. Darbo reikėjo kaip oro. Paieškos užtruko kelias dienas. Nepavyko! Vaikas pirmokas ir jos vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vakarop, per nesėkmingą dieną, paskambino krikštatėvis Romas: – Nata, ar tavo negrįžo? – Negrįžo. – O į sandėlininkes eitum? – Rimtai? – Rimtai. Su pertrauka. Galėtum krikštasūnį pasiimt arba prailginimą padaryt. Atlyginimas 25. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj bulvių, svogūnų ir vištą atvešim. – Romukai, turiu juk vištas. Jos mus maitina, kiaušinius deda. – Gerai, tegu deda. Mėsai jų negalima. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Laikosi – šaunuolė. Taip jis visada: žmona Galina po sunkios operacijos, gauna chemoterapiją, bet už viską laikosi – niekada nesiskundžia. Nataša atsiduso – yra šansas išgyventi. Dėkui Dievui, Jis patikimiausias. Dėkui už Romą. Darbas buvo suprantamas, radosi laiko pabūti su savimi, išsiverkti, apmąstyti, kas įvyko. Dienos, savaitės, mėnesiai praskriejo. Po metų Nataša pajuto, kad norisi valgyt, gali miegot, juoktis ir džiaugtis Aleliuko pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės grįždavo, kai šis ateidavo pasiimti Aleliuko savaitgaliui. Ji netrukdė – jų santykiai neturi laužyti vaiko laimės. Norėjo klausti, kur nusikalto, nors žinojo – priežastis buvo kitas moters aistrai. Prisimindavo: „Meilė – iki pirmo posūkio, o paskui prasideda gyvenimas“. Jai meilė ir gyvenimas buvo nedalomi – o jam? Ruduo šiemet – tarsi vasaros tęsinys: šiltas, žalių lapų medžiai, vaikų balsai gatvėje, astrų ir chrizantemų spalvų palisadas. Tą dieną, kai Nataša sutiko Mikaus žvilgsnį, ji manė, kad diena paprasta, gal saulė žėrėjo smarkiau, gal muzika kaimynų lange grojo garsiau, o gal tiesiog likimas suvedė du vienišus žmones. – Panelė, leiskite padėsiu. Negalima tiek nešioti. – Man įprasta. – Blogai, kai gražuolė pripranta sunkumus nešioti. – Visoms gražuolėms padedat, ar čia jūsų postas prie parduotuvės? – Kaip matau, pagaliau pamatėte mane. Nepasijuokti buvo neįmanoma. Juokėsi abu iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką šypsodamasis. – Nataša. – „Natali, Natali, svetima žmona“, – girdėjai tokia daina? – Ne, bet aš ne žmona. – Rimtai… Tikrai man pasisekė: taip merginai tik svajoti galima, o jūs – laisva. Visi aplink išprotėjo ar apako? – Humoro – netrūksta. O rimtumo? – Ir su tuo gerai. Nataša, šiandien einam į kiną, paplepėsim, pabūsim kartu. – Negaliu, reikia imt sūnų iš prailginimo. – Negaliu patikėti – turit sūnų? Atrodo tik dvidešimt. – Man 35. – Man irgi… Koks sutapimas. Atrodėt taip jaunai. – O dabar? – Dabar mąstau. Vyrai svajoja apie sūnų, o jūs taip droviai pranešat, kad esate vieniša mama. Kur tėvas? – Apie tai dabar nekalbėkim. – Supratau. Tada per savaitgalį. Galim su vaiku į animacinį? – Savaitgalį vaikas su tėčiu. – Nenoriu jums trukdyti, bet jei turėtų laisvų valandų – paskambinkit. Vizitinė – aš gydytojas, vaikų hematologas. – Rimčiau nebūna. – Todėl nebūna laiko gražuolių ieškot. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo, tikras jų dovana. Minkšta saulė, spalvų paletė, šiltos dienos, visi miesto parkai. Ir jų švelnumas, pramušęs praeities skausmą, suko juos rudeniniame šokyje po lapų lietumi. Jie taip švelniai artėjo vienas prie kito, kad Nataša staiga pajuto trauką tam ypatingam vyrui: po mėnesio pati pakvietė „arbatos išgert“. – Natele, tik nepyk – neateisiu pas tave. Man svarbu – kas vyksta, pats pasirūpinsiu. Pasitiki? Kitą savaitgalį jie išvažiavo į rezervatą, Mykolas išsinuomojo namelį lyg mažą pilį. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik didžiules jo kaštonines akis ir skendo juose, leisdamasi į jo glėbį. Tarp vyrų ir moterų tokia artuma buvo neapsakomai saldi. – Mykolai, kas aš, kur aš? Atrodo, mirštu – taip tave myliu. Kaip gyvenau be tavęs? Taip gera su tavimi! – Kaip tu nuostabi, koks aš laimingas! Po kelių mėnesių vis sunkiau buvo skirtis. – Natele, būk mano žmona. – Mykolai, mėnesio pabaigoje – skyrybos. – Ir tuoj pat – už mane. Kad niekas kitas neatimtų mano mergaitės. – O mergaitė – pati sau ponia, ne kiekvienam. Ji jau turi mylimąjį. Be iškilmių, Mykolai. Tiesiog susituokiam ir iškart važiuojam į pilį, kur tapau tavo žmona. – Taip, brangioji, kaip sakysi. Romas ir Galina – vieninteliai jų liudininkai. Mama ir sesė atsiuntė šiltą telegramą. Greitai persikėlė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, patys kruopščiai įsirengė jaukius namus. Ypač kambario Aleliukui Mykolas rūpinosi kruopščiai. Jie jau seniai susipažinę, bet Aleliukui sunku buvo bendrauti – mamytė ir tėtis buvo dvi jo obuolio puselės. – Natele, nebijok, pasitikrinkim Aleliuko kraują. Toks išblyškęs, neramu. – Nejuokauk, Mykolai, sunkiai išgyvena – jam labai skaudu, kad išsiskyrėm, vis vylėsi, kad to nebus. Skaityta, kad tėvų skyrybos – vaikui baisiau nei mirtis. – Teisi, mano išmintingoji. Pats būdamas vaikas, patyręs tėvų skyrybas – kaip pasaulio griūtis. Bet kraują tikrinsim, gerai, berniuk? Tą dieną Mykolas grįžo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kažkas nutiko. – Natele, nepanikuok – kraujo rodikliai blogi. Apgailėtina intuicija. Rytoj pasiimsiu jį pas save. Tai buvo neteisinga – už laimę reikia brangiai mokėti. Dar ir tokią kainą. Leukemija – baisus žodis! Ir prasidėjo naujas gyvenimas. Nataša pasiėmė nemokamų atostogų, nes neįsivaizdavo, kaip Aleliukas iškęstų begales procedūrų be jos. Laikė sūnų už rankos ir prašė: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Visada buvai mano geriausias draugas! Nepaleisim – ir toliau kartu būsime“. Kai visai nebebuvo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą pamiegoti. Laiko tam dažnai nebūdavo – gulėdavo žiūrėdama į lubas. Paskambino buvęs ir paragino išsiregistruoti iš nedabaigto namo. – Sūnumi rūpinsiuosi pats. Jis pas mane ateis į namus. – Geriau užsuktum pas jį. – Negaliu – išvykstu komandiruotėn. Išklausiusi, Mykolas paglostė žmoną per petį: – Natele, patys viską padarysim. Nepasitikėk praeitimi. – Skaudu. Investavau į namą. Bet ar verta dabar dėl to galvoti? Dėl išregistravimo? – Ir negalvok – kiekvieną mintį skirk Aleliukui. Aš pasirūpinsiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas tai žino. Jis mūsų neatims. – Mykolai, kaip tyrimai? – Darom viską. Kol kas prastai. Nataša tyliai verkė. Tik kad Aleliukas nepajustų. – Dėde Mykolai, kas mano kraujyje? – Matai, kraujyje yra raudoni ir balti laiveliai. Tavo kovoja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – Kas bus toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežkit mane kur nors – taip pavargau… – Natele, norėjau ir pats pasiūlyt: išvežam Aleliuką į mūsų pilį. Oras geras. Vaikščiosim po mišką – pailsės. Pavasaris jų kampelį puošė žydinčiais krūmais bei medžiais – valandų valandas trise vaikščiojo mišku, džiaugėsi kiekvienu žiedu. Kartais Aleliukas susikaupdavo, nutildavo. – Kas nutiko, sūneli – blogai? – Mama, netrukdyk, man – jūrų mūšis. Trumpas atokvėpis baigėsi greitai. Sūnus pasikeitė: atsigavo, net skruostai paraudo. – Mama, o kur tėtis? – Komandiruotėj, sūneli. – Vėl? Na, gerai… Grįžus į kliniką vėl paėmė tyrimus. Vedėja pati atėjo. – Mykolai Leonidai, kur sūnų išvežėt? – Nesiskyrėm toli – į rezervatą. Kodėl klausiat? Kas su krauju? – Viskas puiku. Remisija – geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą šuoliais: – Aleliuk, ką darei? Tau geriau, sūneli. Neverk, Nataša, jis sveiksta. Ką darei, sūneli? – Tėti, atsimeni, apie laivelius kalbėjai? Laimėjau visus jūrų mūšius raudonais!

0121

Man atrodo, meilė išblėso – Tu pati gražiausia mergina visame fakultete, – tada pasakė jis, ištiesdamas Anai ramunių puokštę iš Žaliojo tilto turgaus. Ana nusijuokė, priimdama gėles. Ramunės kvepėjo vasara ir kažkuo neapčiuopiamai teisingu. Darius stovėjo priešais ją su žvilgsniu žmogaus, kuris tiksliai žino, ko nori. O jis norėjo jos. Jų pirmas pasimatymas įvyko Vingio parke. Darius atsinešė pledą, termosą arbatos ir sumuštinių, kuriuos pagamino jo mama. Jie sėdėjo ant žolės iki pat sutemų. Ana įsiminė, kaip jis juokėsi, atlošęs galvą. Kaip netyčia palietė jos ranką, kaip žiūrėjo į ją – tarsi ji būtų vienintelis žmogus visame Vilniuje. Praėjus trims mėnesiams, jis nusivedė ją į kiną – prancūziška komedija, kurios ji nesuprato, bet vis tiek juokėsi kartu su juo. Po pusmečio – pristačiusi tėvams. Po metų – paprašė apsigyventi kartu. – Juk vis tiek kasnakt kartu, – sakė Darius, pirštais perbėgdamas jos plaukus. – Kam mokėti už du butus? Ana sutiko. Ne dėl pinigų, žinoma. Tiesiog šalia jo pasaulis turėjo prasmę. Nuomojamas jų butas kvepėjo barščiais sekmadieniais ir šviežiai išlygintais skalbiniais. Ana išmoko gaminti jo mėgstamas kotletus – su česnaku ir krapais, lygiai taip, kaip darė jo mama. Darius vakarais skaitydavo jai garsiai straipsnius iš verslo žurnalų, svajojo apie savo verslą. Ana klausė laikydama ranką po skruostu ir tikėjo kiekvienu jo žodžiu. Jie kūrė planus. Pirmiausia – sutaupyti pradiniam įnašui. Tada – savo butas. Tada – automobilis. Vaikai, žinoma. Du – berniukas ir mergaitė. – Mes viską suspėsime, – Darius bučiuodavo į viršugalvį. Ana linktelėdavo. Šalia jo jautėsi nenugalima. …Penkiolika metų kartu užaugo daiktais, įpročiais ir ritualais. Butas gerame rajone, su vaizdu į skverą. Dvidešimties metų paskola, kurią grąžino iš anksto, atsisakydami atostogų ir restoranų. Sidabrinis „Toyota“ kieme – Darius pats išsirinko, pats derėjosi su pardavėju, pats blizgino kapotą kiekvieną šeštadienį. Krūtinėje kilusi šiluma – jie visko pasiekė patys. Be tėvų pinigų, pažinčių ar laimės. Tiesiog dirbo, taupė, kentėjo. Ji niekada nesiskundė. Net tada, kai buvo pervargusi, kad užmigdavo troleibuse ir pabusdavo galiniame sustojime. Net kai norėjosi viską mesti ir išskristi kur nors prie jūros. Jie komanda. Taip sakydavo Darius, ir Ana tikėjo. Jo gerovė visada buvo svarbiausia. Ana šią taisyklę išmoko mintinai, įaudė ją į savo DNR. Bloga diena darbe? Ji gamino vakarienę, pildavo arbatą, klausydavosi. Barnis su viršininku? Glostydavo galvą ir šnibždėdavo, kad viskas bus gerai. Abejonės savimi? Ji rasdavo tinkamus žodžius ir ištraukdavo jį iš duobės. – Tu mano inkaras, mano užnugaris ir atrama, – taip sakydavo Darius sunkiomis akimirkomis. Ana šypsodavosi. Argi ne laimė būti kieno nors inkaru? Sunkūs laikotarpiai buvo. Kartą – po penkerių metų kartu. Įmonė, kurioje dirbo Darius, bankrutavo. Tris mėnesius sėdėjo namuose, varčius skelbimus, vis liūdnesnis su kiekviena diena. Antrą kartą buvo dar blogiau. Kolegos jį pakišo su dokumentais – neteko ne tik darbo, bet ir liko skolingas nemažą sumą. Reikėjo parduoti mašiną. Ana nepriekaištavo. Nei žodžiu, nei žvilgsniu. Ji ėmėsi papildomų projektų, dirbo naktimis, taupė save. Jai rūpėjo tik viena – kaip jis laikosi. Ar nesugrius. Ar nepraras pasitikėjimo. …Darius išsikapstė. Rado geresnį darbą nei prieš tai. Vėl nusipirko tokią pat sidabrinę „Toyota“. Gyvenimas vėl tapo normalus. Prieš metus, sėdėdami virtuvėje, Ana pagaliau pasakė tai, apie ką galvojo: – Gal jau laikas? Man jau nebe dvidešimt. Jei dar laukti… Darius linktelėjo. Rimtai, apgalvotai. – Pradėkim ruoštis. Ana sulaikė kvėpavimą. Tiek metų svajojo, atidėliojo, laukė tinkamo laiko. Ir štai – jis atėjo. Ji įsivaizdavo tai tūkstantį kartų. Maži piršteliai, apglėbiantys jos delną. Vaikiškos pudros kvapas. Pirmieji žingsniai jų svetainėje. Darius, skaitantis pasaką prieš miegą. Vaikas. Jų vaikas. Pagaliau. Permainos prasidėjo iškart. Ana peržiūrėjo viską – mitybą, režimą, krūvį. Užsirašė pas gydytojus, padavė analizus, pradėjo gerti vitaminus. Karjera liko antrame plane, nors kaip tik tada siūlė paaukštinimą. – Ar tikra? – viršininkė žiūrėjo pro akinius. – Toks šansas tik kartą gyvenime. Ana buvo tikra. Paaukštinimas reikštų komandiruotes, viršvalandžius, stresą. Ne pats geriausias laikas nėštumui. – Pereisiu į filialą, – atsakė. Viršininkė gūžtelėjo pečiais. Filialas buvo už penkiolikos minučių nuo namų. Darbas nuobodus, rutininis, be perspektyvų. Tačiau galėjo lygiai šeštą išeiti ir savaitgaliais negalvoti apie reikalus. Ana greitai apsiprato. Nauji kolegos buvo malonūs, nors ne itin ambicingi. Ji gamino pietus namuose, per pertrauką vaikščiojo, eidavo anksčiau miegoti. Viskas – dėl būsimo vaiko. Viskas – dėl jų šeimos. Šaltis įsėlino nepastebimai. Iš pradžių Ana nesureikšmino. Darius daug dirbo, pavargo. Pasitaiko. Tačiau jis nebeužklausdavo, kaip jai sekėsi. Nebeapkabindavo prieš miegą. Nebežiūrėjo taip, kaip kadaise, kai vadino pačia gražiausia fakulteto mergina. Namuose tapo tylu. Ne taip, kaip reikia. Anksčiau jie kalbėdavosi valandomis – apie darbą, planus, niekniekius. Dabar Darius visą vakarą naršė telefone. Į klausimus atsakinėjo trumpai. Į lovą atsiguldavo nusigręžęs prie sienos. Ana gulėdavo šalia, žiūrėdama į lubas. Tarp jų – praraja, pusės metro čiužinio pločio. Artumas išnyko visai. Dvi savaitės, trys, mėnuo. Ana nustojo skaičiuoti. O vyras vis rasdavo pasiteisinimų: – Labai pavargau. Rytoj. Rytojus neateidavo. Ji paklausė tiesiai. Vieną vakarą, sukaupusi jėgas, pastojo jam kelią į vonią. – Kas vyksta? Tik atvirai. Darius žiūrėjo pro ją, kažkur į durų apvadą. – Viskas gerai. – Netiesa. – Prisigalvoji. Tiesiog toks periodas. Praslinks. Jis apeidamas ją užsidarė vonioje. Pasigirdo vandens garsas. Ana stovėjo koridoriuje, prispaudusi delną prie krūtinės. Skaudėjo. Bukai, maudžiančiai, nuolat. Jos užteko dar mėnesiui. O paskui Ana neištvėrė ir paklausė tiesiai: – Ar tu mane myli? Tyla. Ilga, baugi tyla. – Aš… nežinau, ką jaučiu tau. Ana atsisėdo ant sofos. – Nežinai? Darius pagaliau pažvelgė į akis. Jose – tuštuma. Pasimetimas. Nė lašo to ugnies, kuri degė prieš penkiolika metų. – Man atrodo, meilė išblėso. Seniai jau. Tylėjau, nes nenorėjau tavęs skaudinti. Mėnesius Ana gyveno šiame košmare, nežinodama tiesos. Gaudė jo žvilgsnius, analizavo kiekvieną žodį, ieškojo priežasčių. Gal problemos darbe. Gal amžiaus krizė. Gal tiesiog bloga nuotaika. O jis tiesiog nebemylėjo. Ir tylėjo, kol ji planavo jų ateitį, atsisakė karjeros, ruošė kūną motinystei. Sprendimas atėjo netikėtai. Jokių daugiau „galbūt“, „gal susitvarkys“, „reikia palaukti“. Gana. – Aš pateiksiu skyrybų prašymą. Darius nublanko. Ana matė, kaip trūkčiojo Adomo obuolys. – Palauk. Neskubėk. Gal galim pabandyti… – Pabandyti? – O jeigu gimdytume vaiką? Gal viskas pasikeis. Sako, vaikai suartina. Ana kartėliu nusijuokė. – Vaikas viską Tik pablogins. Tu manęs nemyli. Kam mums tada vaikai? Kad paskui skirtumeis su kūdikiu ant rankų? Darius tylėjo. Neturėjo ką pasakyti. Ana išėjo tą patį vakarą. Susidėjo būtiniausius daiktus, išsinuomavo kambarį pas pažįstamą. Skyrybų popierius padavė po savaitės, kai rankos jau nebedrebėjo. Turto dalybos žadėjo būti ilgos. Butas, automobilis, penkiolika metų kartu pirktų daiktų ir sprendimų. Teisininkas kalbėjo apie vertinimus, dalis, derybas. Ana linkčiojo, žymėjosi, stengėsi negalvoti, kad dabar jų gyvenimas verčiamas kvadratiniais metrais ir arklio galiomis. Netrukus ji susirado vieno kambario butą. Ana mokėsi būti viena. Gaminosi porciją vienai. Žiūrėjo serialus be komentarų iš šono. Miegojo per visą lovą. Naktimis užeidavo bangomis. Gulėdavo įbedusi veidą į pagalvę ir prisimindavo. Ramunės iš turgaus. Pledai Vingio parke. Jo juoką, jo rankas, jo šnabždesį: „Tu mano inkaras“. Skaudėjo nepakeliamai. Penkiolikos metų neišmesi iš širdies, kaip senų daiktų į konteinerį. Bet per šį skausmą prasimušė kažkas kita. Palengvėjimas. Teisingumas. Ji suspėjo. Spėjo sustoti, kol nesuriešo savęs prie šio žmogaus vaiku. Kol neužstrigo beprasmiškoje santuokoje dar dešimtmečiams dėl „šeimos išsaugojimo“. Trisdešimt dveji. Visa gyvenimas priešaky. Baisu? Beprotiškai. Bet ji susitvarkys. Ji tiesiog neturi kito pasirinkimo.

042