Dizainas

„Ką reiškia ‘nieko nepagaminta vakarienei’? Mes čia nesirinkome tik dėl tavęs!“ – protestavo uošvis, apsistodamas tuščiame stalo.

0492

Pats svarbiausias vyras

038

Vyrų bendrumas

041

Kelias į žmogiškumą: kaip Maksimas, besidžiaugdamas išsvajota nauja mašina Vilniaus vakare, vos nesp…

039

Antanina Petronienė ėjo per lietų ir verkė – ašaros maišėsi su lašais. Viena paguoda – lietus! Niekas nemato ašarų, galvojo moteris. Dar galvojo: pati kalta, užėjau ne laiku, nepageidauta viešnia. Ėjo ir verkė, paskui kvatojosi prisiminusi anekdotą, kur žentas uošvei sako: „Tai ką, mama, net arbatos neišgersite?“ Dabar ji atsidūrė kaip toji „mama“. Verkė ir kvatojosi, kvatojosi ir verkė. O parėjusi namo, nusivilko šlapius drabužius, apsigaubė pledu ir verkė jau nesivaržydama – niekas jos negirdėjo, išskyrus auksinę žuvelę akvariume! Niekas! Antanina buvo įdomi moteris, vyrai ją vertino. Bet su Nikitos – jos sūnaus – tėvu nieko nesigavo: gėrė stipriai. Pradžioj dar buvo pakeliama, išgėręs užmigdavo. Bet vėliau pradėjo pavydėti Antaninai visiems ir visur. Kartą pamatė, kaip ji pasisveikino su kaimynu ir visai pametė galvą – sumušė žmoną savo vaiko akyse. Nikitukas viską išpasakojo seneliams. Antaninos mama pravirko: ar tam dukrą auginau, kad visokie girtuokliai ją muštų. O tėtis tyliai išėjo ir išmestą žentą nuleido nuo ketvirto aukšto – lūžo ranka. Dar pagrasino: „Dar kartą prie dukters priartėsi – užmušiu! Sėdėsiu kalėjime, bet mano Tonės gyvybės negadinsi.“ Ir vyras tikrai dingo visiems laikams, o Tonia daugiau nebetekėjo – reikėjo sūnų auginti. Vyrų, bandžiusių užmegzti santykius, netrūko, bet ji negalėjo – užteko Nikitos tėvo. Materialinių problemų Antanina neturėjo, puiki profesija – viešojo maitinimo technologė, dirbo mažame restorane. Taupė butui, ir kai reikėjo sumos – Nikitukas pakvietė ją į vestuves, o nuotaka – graži, skambaus vardo – Anastasija. Antanina liko savo chruščiovkėje, vaikams surengė vestuves ir padovanojo naują, dviejų kambarių butą – juk jiems reikia labiau! Dabar ji vaikams taupo mašinai – kiek galima važinėti su sena „Žiguli“. Šiandien nebūtų ėjusi pas sūnų – nebuvo įpratusi brukti savo draugiją. Bet taip išėjo – buvo netoli jų namų, kai užklupo liūtis. Net skėčio neturėjo, o toks lietus, kad ir skėtis nebūtų padėjęs. Nutarė užsukti pasidžiaugti su Anastazija, arbatos kartu išgerti. Bet atvėrusi duris, marčia tik šaltai paklausė – Antanina Petroniene, kažko norėjote? Antanina sutriko ir pradėjo teisintis – „Na… lietus…“ – „Lietus jau baigėsi! Jums juk netoli, nueisite!“ – marčia nukirto ir uždarė duris. Ir išėjo Antanina per lietų, ašarose. Verkė ir verkė, paskui užmigo, o sapne kalbėjo jos auksinė žuvelė: „Verki? Kvaila! Net arbatos per lietų negavai! O kam taupai mašinai? Visą gyvenimą jiems gyvensi? Pažvelk į save – tu gudri ir graži! Taupai vaikams, o jiems nerūpi. Važiuok prie jūros – pagyvenk bent truputį sau.“ Atsikėlusi jau suprato pagrindinę mintį – negalima aukotis tiems, kurie nevertina ir net arbatos neišverda, net pasišildyti neleis. Antanina pasiėmė pinigus, taupytus vaikams mašinai, ir nusipirko kelialapį prie jūros. Grįžo graži ir įdegusi. O sūnus su marti net nepastebėjo – juk ateina tik kai kažko reikia: pinigų ar kad su vaiku pabūtų. O dar Antanina nustojo vengti vyrų – atsirado kavalierius, direktorius iš to paties restorano. Jam seniai ji patiko, bet buvo per daug sudėtinga – vis sūnus ir marti. Dabar viskas pasikeitė: kartu į darbą, kartu iš darbo, gyvenimas spalvingas. Ir visai neseniai atėjo Anastasija: „Kodėl neateinate, nepasiskambinate, Nikita naują mašiną žiūri…“ – užsimena. – „Anastasija, ko norėjai?“ – Antanina paklausė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Marčia tik prasižiojo, kai iš kambario pasirodė elegantiškas vyras: „Tonele, ar gersime arbatą?“ – „Gersime!“ – nusišypsojo Antanina. – „Kviečiam viešnią!“ – mostelėjo jis. – „Ne, Anastasija jau eina. Ji arbatos negeria. Tiesa, Anastasija?“ Ir uždarė duris marčiai prieš nosį, mirktelėjusi auksinei žuvelei. – Štai taip!

0147

Sutuoktinio sesuo be leidimo pasiskolino mano naują suknelę, ir aš surengiau didžiulį skandalą

070

– Galite gyventi pas mus, kam jums tas būsto paskola? Gaunate mūsų namą! – tarė mano anyta.

0338

Aš mainiau meilę į turtus. O likimas grąžino ją atgal – nėščią, patiekalų padavėja prabangiam Vilniaus restorane.

058