Aš turiu du jau suaugusius vaikus, sūnų ir dukterį. Mes su vyru dėl jų padarėme viską. Davėme išsilavinimą, nupirkome butus, padėjome rūpintis anūkais. Ir štai dabar aš gyvenu viena. Vyro netekau prieš keletą metų.
Aš vos suduriu galą su galu. Iš pensijos nelabai ir pragyvensi, jei dar ir vaistus reikia pirkti. Dažnai reikia taupyti maisto sąskaita.
Kas link vaikų, jie man niekaip nepadeda, net nė karto nepasiūlė. Aš bandžiau kažkaip užsiminti, kad jie bent komunalinius mokesčius man sumokėtų kartu, nes kai manęs nebebus, butas juk atiteks jiems. Sūnus lyg nesuprato, duktė pasakė, kad negali. Bet jie kaip tik gali, nes kasmet su šeimomis važiuoja prie jūros, į prabangius kurortus. Visi turi automobilius.
Duktė nuolat perkasi naujus drabužius, vaikui nuolat dovanoja dovanas, duoda kišenpinigius didesnius už mano pensiją. O dėl sūnaus, tai pas juos namuose viską sprendžia žmona, taigi apie jo pagalbą galima nė negalvoti. O štai mano kaimynei viską apmoka vaikai ir netgi apmoka jos poilsį prie jūros. Man, žinoma, skaudu. Juk visą gyvenimą dėl jų dariau viską, o jie dabar pamiršo mane.
Aš prisimenu, kaip mums su broliu tėvai padėdavo, o mes savo ruožtu, kai paaugome, viskuo jiems padėjome – ar tai būtų maisto produktai, ar malkos žiemai, o vėliau, kai atsirado galimybė, įvedėme dujas. Ir mums nereikėjo apie tai priminti, kad taip reikia daryti. Ką gi, matyt, neteisingai auklėjome. Aš su džiaugsmu persikelčiau pas dukterį, bet bijau jai apie tai užsiminti.
Neįsivaizduoju, kaip man iš pensijos išgyventi? Man tai nelabai pavyksta. O aš juk esu labai taupi. Bėda tame, kad mes su vyru niekada neatidėdavom pinigų sau, viską leidome vaikų gerovei. Kas gi galėjo žinoti, kad jie taip atsimokės.
Tai jums tikrai patiks!
