Uncategorized
0223
Virė, galų gale, nieko baisaus neatsitiko! Na, pasitaiko ir vyrams – užsinešė, negalėjo laiku sustoti!
Vytau, galų gale, nieko baisaus neatsitiko! Vyrams kartais taip būna užsiveda, negali sustoti.
Zibainis
Uncategorized
0173
– Jei kūdikis bus panašus į buvusįjį – atsisakysiu… duosiu gyvenimą ir atsisakysiu! – Bespalviu balsu tarė Lėra
Jei kūdikis bus panašus į jį atsisakysiu duosiu gyvybę ir atsisakysiu! be spalvos balsu tarė Lėja.
Zibainis
Uncategorized
047
– O kas čia vyksta? Koděl lįstame į svetimą namą?
Vakar atsidūriau tokioje keistoje situacijoje O ką mes čia veikiame? Kodėl lįstame į svetimą namą?
Zibainis
Uncategorized
054
Jau rytą jis mane rado toje pačioje lovos pusėje, kur naktį aš sudužau
Rytą mane rado toje pačioje lovos pusėje, kur naktį susmukau. Akys degė, burna išdžiūvusi, galva plakė.
Zibainis
Uncategorized
061
Látlak, nesislėpk. Ką tu veiki mūsų laiptinėje?” – katinas kaltai žvilgtelėjo, tyliai kraipydamas šaltuku apšalusius letenėlius prie mažos balutės, kuri susidarė nuo jo kailį dengiančio ledo tirpimo.
Matau tave, nesislėpk. Ką tu veiki mūsų laiptinėje? katė kaltai žvilgtelėjo, tyliai kraipydama įšalusias
Zibainis
Uncategorized
0342
Šiurpus atradimas atsitiktinai: mano ketverių metų jaunesniosios sesers Liucijos išsivėrė bambos išvarža. Gydytojai patarė neskubot – kuo greičiau operuoti, tuo geriau. Liucija be tėčio kategoriškai atsisakė vykti į ligoninę. Laukėme jo grįžtant iš reiso, ir tėtis nuvedė ją pati iki operacinės.
Baisus atradimas išaiškėjo visiškai atsitiktinai. Mano ketverių metų jaunesniajai seseriai, Laimutei
Zibainis
Uncategorized
0149
Prie veterinarijos klinikos durų sėdėjo maža pilka katė. Ji verkė, o prie jos kojų gulėjo mažytis kačiukas…
Prie veterinarijos klinikos durų sėdėjo pilka katė. Verkė, o prie jos kojų gulėjo mažytis kačiukas Moteris
Zibainis
Uncategorized
043
Ankstyvas pavasaris Vilniaus senamiestyje: švelnūs vėjai ir pirmieji žiedai
Pavasaris atėjo anksti. Ketverių metų mergytė Gabija žiūrėjo į “naujoką”, kuris neseniai
Zibainis
Uncategorized
0124
Kotryna lėtai žengė ant tobulo pripjaustytos vejos, tarsi įžengtų į sceną. Kiekvienas jos judesys buvo tikslus ir šaltai išmatuotas. Ji žinojo: tai ne paprastas sugrįžimas. Tai – jos kerštas.
Liepa lėtai žengė tobulai prikirptą veją, tarsi įžengtų į sceną. Kiekvienas judesys tikslus, šaltai išmatuotas.
Zibainis