Jis pašoko, užsikabino, sušuko… Ir tai, ką aš pamačiau, mane sudaužė
Jis nubėgo, užsiriekė, įsirėžė… Ir tai, ką pamačiau, sukrėtė mane.Niekada nepamiršiu to garsko.
Zibainis
Uncategorized
019
Prašau, tik 10 eurų,” maldavo berniukas, prašydamas CEO užvalyti jo batus
“Prašau, tik 10 eurų,” maldavo berniukas, norėdamas užšveisti batų verslo magnatui. “
Zibainis
Uncategorized
032
Daugelį metų buvau tyli šešėlis tarp savivaldybės didžiosios bibliotekos lentynų. Niekas manęs iš tiesų nematė, ir man tai buvo gerai… arba bent jau taip manydavau. Aš esu Rasa, ir man buvo 32 metai, kai pradėjau dirbti valytoja toje bibliotekoje. Staiga mirė mano vyras, palikdamas mane vieną su mūsų aštuonmete dukteryte Gabija. Skausmas vis dar buvo gerkleje, bet verkti nebuvo laiko – mums reikėjo valgyti, o nuoma pati savęs nemokėjo.
Daugelį metų buvau tylus šešėlis, slenkantis tarp didžiųjų viešosios bibliotekos lentynų. Niekas manęs
Zibainis
Uncategorized
020
Man atiteko ne graži – ar tai lemta ar iššūkis?
Blykstelėjimas… Garsus sprogimas… Tamsa… Tamsa… Galiausiai tamsa ėmė blėsti. Išgirdo balsą: „Vida Valdemarovna
Zibainis
Uncategorized
0823
Susitikimas su artimaisiais
Vytas trumpam laikui persikėlė pas motiną, kai ši susirgo. Jis su žmona gyvena miesto pakraštyje, dviejų
Zibainis
Uncategorized
036
Dovanota Gyvenimo Dovanu
Gyvenimo Dovana Mano vardas Vytautas, man 61 metai. Gyvenimas buvo kupinas ir šviesių, ir tamsių akimirkų
Zibainis
Uncategorized
0185
Kaip išgelbėti mylimąjį
Jei pažvelgtumėte iš šalies, Julijos ir Antano šeima atrodytų visai pavyzdinga, rami ir draugiška.
Zibainis
Uncategorized
025
Metalinės grandinės metai
**Metalinės grandinės metai** Baronas tiksliai neprisiminė, kada visa tai prasidėjo. Galbūt todėl, kad
Zibainis
Uncategorized
080
Metų metus buvau tyli šešėly tarp savivaldybės bibliotekos lentynų. Niekas manęs tikrai nematė, ir man to buvo pakanka… bent jau taip galvojau. Esu Aistė, ir man buvo 32-eri, kai pradėjau dirbti valytoja toje bibliotekoje. Staiga miręs vyras paliko mane vieną su aštuonmete dukra Ugnė. Skausmas vis dar kibo gerklėje, bet verkšlenti nebuvo laiko – reikėjo pragyventi, o nuoma pati savęs nemoka.
Metai bėgo, o aš likdavau tyliu šešėliu tarp savivaldybės bibliotekos lentynų. Niekas manęs tikrai nematė
Zibainis