Ryte darbo kambaryje leidžiau akį per el. laišką ir paspaudžiau „išsiųsti“. Galiausiai galima nueiti

Lina nesigimė gražia, o patogi – Lina, tu dar sąmoningai gyveni? – Rasa trenkė delnu į stalą, kad puodeliai sužvangė.

Mano mintys susipynė kaip kankorėžiai, o širdyje veržėsi pavydas ir užuojauta. Už ką jie taip su manimi?

Tema saugojo pasišlyginimo meškeryje – savo sūnų–žentą Jurgį. Kaimo vaikinukas, kuris net nežinojo, kas

Niekerkit taip apie mano motiną! – Arvydas trenkė kumščiu į stalą, kad pašokė puodeliai. – Ji visą gyvenimą

— Birutė, ar tu visai savęs netekai? — Rūta trenkė delnu į stalą, taip kad puodeliai žvangtelėjo.

Tobulas vyras. Tik ne man. „Dalia, pažiūrėk į jį!“ – šnibždėjo kaimynė Ona Didžiulytė, mirkčiodama į

Žaibą prasilenkusi saulės spindulė prasiveržė pro užuolaidas, apšviesdamas įsitempusius veidus prie vakarienės

Asta Petraitė visada žinojo, kas vyksta jų name. Kas kada ateina, kas su kuo pyksta, kam trūksta pinigų