**Dienoraštis** Aš niekada nemaciau pasaulio, tačiau jaučiau jo svorį kiekviename savo įkvėpime.

Senais laikais, kažkur Lietuvos kaime, vyras vardu Algirdas sėdėjo virtuvėje su savo žmona Danute.

Vis dar prisimenu tą rytą, kai paskambino telefonas. Skambino iš ligoninės. Širdis sustojo, dar neištarus žodžio.

Viskas prasidėjo tą rytą, kai paskambino telefonas. Matydama ligoninės numerį, jaučiau, kaip širdis nertena.

Viskas prasidėjo „Žaliojo kranto“ gimnazijoje, prestižinėje privačioje mokykloje Vilniaus priemiestyje

Gabija galvojosi apžvelgė gražų gėlių puokštę, kurią prieš pusvalandį jai atgabeno kurjeris.

Per mano vyro gimtadienio vakarėlį mano sūnus iš tiesų parodė į vieną svečią ir sušuko: „Tai ji!

„Iškviesk greitąją“, – šnibždėjo kažkokis balsas Antano galvoje, ir jis apžiūrėjo aplinką. Šį nutikimą

Per mano vyro gimtadienio vakarėlyje, mano sūnus parodė į vieną svečią ir sušuko: „Tai ji! Ji dėvi tą sijoną!