Sėdėjau prie staliuko, tiesiog sėdėjau kaip benamis, bet kai pasisveikinau, kavinėje tylėjo visi.

Vyras kostiumu nejudėja, bet jo akys spyriai fiksuoja laišką mano rankoje, lyg tai būtų vienintelis svarbus

Jos žodžiai smogė kaip smūgis. – Taip, bet kokia nauda iš tų galimybių, jei aš vis dar vargau?

Sveikas, bičiuli, prisimeni, kai buvau tas senas, 68‑metų motociklininkas, kurio ant šarvų visur išsišakoję

Kartą, kai ašaros išseka, kai nebeliko jėgų išgyventi netekties skausmą, reikia veržtis gyventi.

Vilniaus taksi vairuotojas sustabdė paskutinį užsakymą, paspaudė klaksoną. Vėl klaksono garsas.

Jos žodžiai smogė kaip plaktukas. – „Taip, bet ką naudinga tie pasiūlymai, jei vis dar skęstu?

Prisiminus, kaip seniai kalbėjo mano močiutė, kai medžių šakose švietė pavasario šviesa, aš prisimenu

Autistinis berniukas sumušė mano odinę liemenėlę ir šaukdavo keturiasdešimt minučių, kol jo mama beviltiškai