Birželio 15 d. Aš sėdžiu autobuse ir žiūriu pro langą į pažįstamus Kauno gatves. Kiekvieną rytą tas pats

Veronika Didžiulienė sustojo prie laiptinės durų ir giliai atsikvėpė. Maišai su maistu traukė rankas

„Mama, tu visiškai pamišai! Kokie svotai?!“ – rėkė Lina į telefoną, vos neišmesdama jo iš rankų.

Morta Juozapaitė sėdėjo autobuse ir žiūrėjo pro langą į pažįstamas gatves. Kiekvieną rieną tas pats kelias

Lietus barškino ant vasarnamio stogo, kai Ona Jankauskaitė išgirdo tykų beldimą į duris. Atidėjusi mezgimą

— Motina, tu visiškai pamišai?! Kokie iš leščio?! — sušuko Ieva į telefoną, vos neišmesdama jo iš rankų.

Telefonas suskambo lygiai septintą ryto, kai Lina ką tik atsikėlė ir ėjo virtuvėje užsidegti virdulio.

Lietus beldė į vasarnamio stogą, kai Ona Paulauskė išgirdo tylų beldimą į duris. Ji padėjo mezgimo virbalus

Trys dienos be skambučio Valentina Kazlauskė ketvirtą kartą tą rytą priėjo prie telefono, pakėlė ragelį