Vakar visą vakarą galvojau apie savo gyvenimą. Visada bandžiau būti tvirtu, bet dabar jaučiuosi lyg be sienos.

Kaip norėčiau, kad mano šeima būtų tobula… – Oi, bijau, – Gabija sustojo prie įėjimo. –

Laikai visada tie patys, žmonės skirtingi. “Onute, ar tu bent lašelį sąžinės turi?!”

Namas Nadei Jonas visuomet didžiavosi vyresniuoju broliu ir nuo mažens ėmė iš jo pavyzdžio.

Namų šešėlyje, tylųjį laukianti, nieko nedaranti. „Mama, eikime žaisti mašinėlėmis, tu gi pažadėjai…“

Tai visada pabudavo prieš laikrodžio signalą, lyg viduje būtų įtaisyti savo vidiniai laikročiai.

Eik čia… Gabija nekentė savo kūno. Nuo mažens buvo apvalokė ir pavydėjo liesoms klasaitėms.

Tikriausiai, pasisekė… —Gabija, leisk man paaiškinti! — prie durų stovėjo užsikvėpęs Laimis.

Ateik čia… Monika nekentė savo kūno. Nuo mažens ji buvo apkūnėlė ir labai pavydėjo liesoms klasėms.