Ona Didžiulienė sėdėjo suknioje, laikydama mezgimą rankose. Šalia senosios sofos ramiai miegojo anūkas.
„Tik užsiliepsnojo“, – sušnibždėjo. „Kas tu man išvis esi, senā pelē? Visiems tu vien tik rūpesčius keli.
— Jūs eikite, aš privažiuosiu, — tarė vyras, kol jo balsas dingo telefono ragelyje. — Kur tu?
– Mergaitės, prisipažinkite, kuri iš jų Lina? – mergina ištyrinėjusi ir su gudrumo šypsenėlę žvelgė į
Lina suspaudę savo rankose gydytojo išvadas. Šlapias nuo prakaito popierius drėkštelėjo pirštuose.
Žvilgtelėjęs į seną metalinį laikrodį ant lovinės, Leonas Žuvys atsikėlė ir nuėjo į virtuvę basomis kojomis.
Pliaukštelėjęs laikrodį po metaliniu šalmu, Leonas Žuvinis atsikėlė iš lovos ir basomis kojomis nuklykštėjo
— O, sveika, sveika, tvarkos karalyste! Gabija, tu gi visą laiką namie sėdi. Galėtum ir indus išplauti