Gyvenimas – keistas dalykas. Kartais eini pro jį kaip per miega, nepastebėdamas, kaip greitai viskas

Močiutė: atėjo, pažaisčiojo su vaiku, išėjo. Aš: ruošk, valyk, linksmink. Aš ant ribos. Kiekvienas savaitgalis

Bobutė: atėjo, paglostė vaiką, nuėjo. Aš: vark, valyk, linksmink. Esu ant ribos. Kiekvienas savaitgalis

Senatvėje mano sūnus nustojo su manimi kalbėti. Jis vėl grįžo prie moters, kuri jau karta sudaužė jo širdį.

Raštas, kuris viską pakeitė Telefonas virpėjo mano rankose, kai rinkau numerį. Širdis plakė taip, lyg

Na, ir štai. Nuvažiavom svečiuon pas uošvę. Taip. Gyveno ji mažame kaimelyje, nedideliame name pačiam

Na, tai taip. Viskas prasidėjo tada, kai išvykome pas uošvę. Taip, taip. Ji gyveno mažame kaimelyje

Vakaras, kuris viską apvirto Vakarykštis vakaras prasidėjo kaip įprastas šeimos vakarienės vakaras, bet

“Mama, kaip galėjai taip pasielgti?” Vis dar negaliu patikėti, kad šis pokalbis su mama išvis įvyko.