Zibainis – Page 2

Aš nebevirkstu visiems!

Daugiau neviršiu visų! pavyzdžiui, visada sakau, kai nusprendu gaminti tik sau ir Austėjai. Kodėl taip?

– Kostas, ar tu savo galvoje? Ar manai, kad kviečiu tave pas mane gyventi už pinigus? Gaila man tavęs, tiek viskas.

Kostas, ar tau sveikas protas? Gal pagalvoji, kad aš tavęs už pinigų kviečiu pas savą? Gaila man tavęs

Na, ar santuokos liudijimas vis dar stipresnis nei bendras gyvenimas? – Nados vyrukai pasijuokėNados šypsena plito šilumos spindulį, kai jos vyrų draugai iš tiesų parodė, kad kartu jie gali įveikti bet kokius iššūkius ir kurti nuostabią ateitį.

20260610, ketvirtadienis. Vienas išskirtinis įrašas mano dienoraštyje, kurį skaitau vėl ir vėl, kad nepamirščiau

Ši situacija – netrukus atvyksta svečiai, tad turite kur nors išvykti.

Šita byla, greitai pas mus ateis svečiai, todėl turite kažkur išsikelti. Jūs patys žinote, kad su jumis

Viltė kepė kotletus, kai į virtuvę įėjo vyras. – Viltė, turime pakalbėti, – įsitikinęs pareiškė Ignas. – Kalbėk, – šaukė žmona. – Gal sėdėsi, išklausysi gerai? – Ignui balsas skambėjo nenorėjimas. – Man niekada, reikia stebėti kotletus, – atsakė žmona. – Ką norėjai man pasakyti? – Aš…, – Ignas užstrigo, vos rinkdamas žodžius. – Sutinku kitą moterį… Aš išeinu iš tavęs! – Sveikinu tave. Ir labai džiaugiuosi tavimi! – ramiai pasakė Viltė. – Kokiu tikslu sveikinu? Kokiu džiaugiuosi manimi? – vyras nustebęs pažvelgė į žmoną. Bet Ignas netgi negalėjo įsivaizduoti, ką tuo momentu galvojo Viltė.

Viltė kepė kotletus, kai į virtuvę įžengė jos vyras. Viltė, turime pakalbėti, tvirtai pareiškė Dainius.

Natalija Steponienė, aš nebegyvensiu su jūsų sūnumi, taip jam ir pasakykite, – pasakė Svietlana.

Neringa Steponienė, aš neketinu gyventi su jūsų sūnum, perdarykite jam tai, sakė Rūta. O su kuo tu gyvensi?

Aistė su mama sėdėjo ant senos lovos; abi šiltai apsirengė, žiema, o namuose tik įžegta krosnis. – Nieko, mamyt, viskas bus gerai, nepraršime. Dabar tau duosiu vaistus, – Aistė, kiek galėjo, nuramindavo savo motiną, nors iš tikrųjų ji nebuvo tikra mama – šventinė žmona, dar ir buvusi. Beveik buvusi…

Eglė su mama sėdėjo ant seno čiužinio, abu šilti ir apsirengę šiltomis drabužiais. Žiema, o namuose tik

– Tu mums ne šeima – pasakė uošvienė ir perkelė mėsą iš svainės lėkštės atgal į puodąSvaikinė, jaučiat jos širdis plakti greičiau, išdavė paslaptį, kad maistas šioje šventėje nebus tiesiog patiekalas, o ženklas, išskleidžiantis viltį ir atgimimą.

Tu ne mūsų artimoji, pasakė šešeriškė ir atmetė mėsą atgal į puodą. Aš stovėjau šalia viryklės, laikydamas

– Mergaitė, ko ieškai? – paklausiau aš. – Ieškau mamos, ar ją matėte? – Man įsibraukusi žvilgsniu pažvelgė šešerių metų mergaitė.

O, mergaitė, ką tu ten ieškai? paklausiau. Aš ieškau mamos, ar ją matėte? į mane rimtai žvilgtelėjo šešerių