Uncategorized
0104
Leonidas nenorėjo tikėti, kad Ira – jo dukra. Vėra, žmona, dirbo parduotuvėje. Visi šnekėdavo, kad ji dažnai užsidarydavo sandėlyje su svetimais vyrais, todėl vyras netikėjo, jog smulkutė Ira – jo vaikas. Savo vaiką jis nemėgo. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai paveldėtą namą. Irytę mylėjo tik senelis Vaikystėje Irytė dažnai sirgdavo, buvo gležna ir maža. „Nei mano, nei tavo giminėje tokių mažų nebūta“, – sakydavo Leonidas. – „O vaikas – vos aukštesnis už puodą.“ Laikui bėgant tėvo nemalonė vaikui persidavė ir motinai. Tikrai Irytę mylėjo viena siela – senelis Motiejus. Jo namas stovėjo pačiame kaimo pakraštyje, prie pat miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo eiguliu. Net išėjęs į pensiją beveik kasdien eidavo į mišką, rinkdavo uogas, vaistingas žoleles, žiemą maitindavo žvėris. Žmonės Motiejų laikė šiek tiek keistuoliu ir net bijojo. Kartais ką nors pasakydavo – ir išsipildydavo. Vis dėlto visi eidavo pas jį vaistingų žolelių ir nuovirų. Motiejus žmoną palaidojo seniai, paguodos ieškojo miške ir anūkėje. Kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, daugiau gyveno pas senelį nei namie. Motiejus pasakodavo jai apie žolelių ir šaknų savybes. Mokslai Irytėn lengvai sekėsi. Kai jos klausdavo, kuo nori būti, ji atsakydavo: „Būsiu žmonių gydytoja.“ Bet motina sakydavo, kad pinigų dukros mokslams nėra. O senelis ramindavo – neva jis ne vargšas, padės, o jei reikės – ir karvę parduos. Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Dukra Vėra retai užsukdavo pas tėvą, bet štai netikėtai pasirodė jo namų duryse. Atėjo prašyti pinigų – sūnus mieste pralošė kortomis. Andrių smarkiai sumušė ir liepė iš kur tik nori gauti pinigų. „Kai prispaudė, tada mano slenkstį peržengei?“ – griežtai paklausė senelis Motiejus. – „Gi metus čia nė nosies nerodei.“ Ir atsisakė padėti: „Nesiruošiu dengti Andriaus skolų. Man reikia anūkę mokyti.“ Vėra įtūžo: „Nenoriu jūsų abiejų matyti, nėra man nei tėvo, nei dukros!“ – suriko moteris ir išlėkė iš namų. Kai Ira įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė lito nepridėjo. Tik Motiejus mero anūkei. Padėjo ir stipendija, nes Irina mokėsi gerai. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Nujausdamas, kad greitai išeis, pasakė, jog namą paliko anūkei testamentu. Liepė Ieškoti darbo mieste, bet namo nepamiršti – jis gyvas, kol jame jaučiasi žmogaus dvasia. Žiemą reikia kūrenti pečių. „Nebijok čia viena nakvoti. Čia ir likimas tave suras“, – išpranašavo Motiejus. – „Būsi laiminga, vaikeli.“ Matyt, kažką tikrai žinojo. Motiejaus pranašystė išsipildė Rudeniop Motiejaus neteko. Ira dirbo medicinos sesele rajono ligoninėje. Savaitgaliais važiuodavo į senelio namą. Kūrendavo pečių per šalčius. Senelis paruošė tiek malkų, kad ilgai užtektų. Prognozė nežadėjo gero oro, o Irai – dvi laisvos dienos. Nenorėjo sėdėti bute – nuomojosi kambarį pas draugės iš mokyklos senyvus giminaičius. Vakare atvyko į kaimą. Naktį prasidėjo pūga. Ryte vėjas aprimo, bet sniegas vis krito, kelią užnešė. Beldimas į duris suglumino Irą. Atidarė – prie slenksčio stovėjo nepažįstamas jaunas vyras. „Laba diena. Reikia automobilį atkasti. Užstrigau prieš jūsų namus. Turit kastuvą?“ – paklausė. „Prie laiptų stovi, imkit. Gal reikia pagalbos?“ – atsakė mergina. Bet stambus nepažįstamasis ioniškai pažvelgė į smulkutę merginą: „Dar trūko, kad ir jus sniegas užverstų.“ Vyras vikriai mojavo kastuvu. Užkūrė automobilį. Bet nepravažiavo nė kelių metrų – vėl įstrigo. Vėl paėmė kastuvą. Irina pakvietė jį į namus išgerti karštos arbatos. Gal pūga baigsis ir kelias bus pravažiuojamas – juk čia ne kaimo užkampis, mašinų nemažai važiuoja. Nepažįstamasis, kiek pagalvojęs, linktelėjo ir nuėjo su Ira į vidų. „Nebijote viena gyventi prie miško?“ – pasiteiravo merginos. Ji paaiškino, kad savaitgaliais atvažiuoja, o dirba mieste. Galvos, kaip išvažiuos, jeigu autobusas neatvyks? Nepažįstamasis, prisistatęs Stasiu, pasiūlė pagalbą – jam irgi reikia į rajono centrą, ten gyvena. Ira sutiko. Iš darbo Ira grįžo pėsčiomis. Ir štai jos laukė staigmena: šalia netikėtai pasirodė Stasys. „Matyt, jūsų žolelių arbata turi kokių burtų, – pajuokavo jis. – Labai norėjau dar kartą jus pamatyti. O gal ir arbatos dar kartą paragauti?“ Vestuvių nebuvo. Irina nenorėjo. Stasys iš pradžių spaudė, paskui nurimo. Užtat jų meilė buvo tikra. Dabar Ira žinojo: ne tik knygose rašo, kad vyrai žmonas ant rankų nešioja. Kai gimė pirmagimis, gimdykloje stebėjosi, kaip tokia gležna moteris pagimdė tikrą galiūną! Į klausimą, kaip vardins sūnų, Irina atsakė: „Bus Motiejus – vardo žmogaus, tikrai buvusio gero.“
Leonardas niekaip nenorėjo tikėti, kad Ieva jo dukra. Vera, žmona, dirba parduotuvėje. Kaimynai šneka
Zibainis
Uncategorized
0158
Po metų tylos jis sugrįžo. Paklausė, ar gali vėl būti mano vyru.
Jis grįžta po metų tylos. Klausia, ar gali vėl būti mano vyru. Stovi slenksčiu su ta pačia lagrine, su
Zibainis
Uncategorized
075
Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Maniau, kad vyras mane myli iki pašėlimo. Nebūčiau niekuo abejojusi, jei ne vienas keistas įvykis. Ir tai net ne neištikimybė – tai kur kas rimtesnis, galima sakyti, netgi keistas dalykas. Galvoju, kad taip nutiko dėl to, jog per daug rūpinausi juo. Per daug jį garbinau, mylėjau, viską jam atleisdavau. Žinoma, jis priprato prie tokios laikysenos, tapo labiau savimi pasitikintis, o jo savivertė pakilo. Tikriausiai įsivaizdavo, kad užtektų spragtelėti pirštu ir kiekviena dėl jo šliaužtų ant kelių. Nors tarp kitų jis labai didelio susidomėjimo ir nesulaukia… Kitas žmogus netoleruotų jo klaidų ir aklai juo nepasitikėtų. Prieš pat vestuves jis norėjo pabūti vienas, išvykti atostogų ir pasiruošti šeiminiam gyvenimui. Negalėjau nieko pakeisti, taigi sutikau ir leidau jam išvažiuoti. Kaip vėliau pasakojo, norėjo pabėgti nuo civilizacijos ir būti ten, kur nėra interneto bei telefono. Išvyko vienas į kalnus, kad galėtų grožėtis gamta. O aš likau, visa širdimi ilgėjausi jo ir kas minutę laukiau jo sugrįžtant. Po savaitės jis sugrįžo. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Sutikau jį su visa šiluma ir jausmais, kuriuos galėjau jam suteikti. Išviriau jam skaniausius patiekalus. Kitą dieną pradėjo dėtis keisti dalykai. Jis vis bėgdavo į prieškambarį ar kitą kambarį, paskui pradėjo keletą kartų per dieną išeiti iš namų įvairiais pretekstais. Kartą, eidama į parduotuvę, pašto dėžutėje radau laišką. Atrodė kaip paprastas laiškas. Jis buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas, kol jis buvo išvykęs. Tačiau tai, kas buvo parašyta viduje, mane sukrėtė iki sielos gelmių. Jis parašė štai ką: „Sveika. Nenoriu tavęs daugiau apgaudinėti. Tu nesi man tinkamas žmogus. Ir nenoriu su tavimi praleisti likusio gyvenimo. Vestuvių nebus. Atsiprašau, neieškok manęs ir nebeskambink. Negrįšiu pas tave.“ Trumpai, glaustai ir žiauriai… Tik dabar supratau, kad visą laiką jis bėgdavo tikrinti pašto dėžutę. Tyloje sunaikinau laišką, nieko jam nesakiau, neparodžiau, kad kas nors nutiko. Bet kaip gyventi su žmogumi, kuris nenori būti su manimi? Kodėl jis vedė ir apsimetinėjo, kad viskas gerai?
Nežinau, kodėl tapau jo žmona Visai neseniai mes susituokėme. Galvojau, kad vyras mane myli beprotiškai stipriai.
Zibainis
Uncategorized
085
Paliko mane dėl jaunesnės. O vėliau paskambino ir paklausė, ar gali sugrįžti.
Jis manęs paliko dėl jaunesnės. Po kelių dienų išklausė mano telefoną ir paklausė, ar galėtų sugrįžti.
Zibainis
Uncategorized
0824
Dešimt metų darbavausi virėja sūnaus šeimoje – nė padėkos žodžio nesulaukiau Mokytoja išėjo į pensiją sulaukusi 55-erių. Ir dešimt metų gyveno pas sūnų, jo šeimoje. Neseniai susitikome – pasidalijo džiaugsmu, kad antrąkart „išėjo į pensiją“. Prisimenu, kai tik atleista iš darbo persikėlė į sūnaus namus. Savo butą užkonservavo, nuomoti kažkodėl nesiryžo. Gal bijojo, kas žino? Sūnaus šeimoje su marčia susiklostė geri santykiai – jokių barnių, nesutarimų. Ir kasdienybę liaudiškai dalijosi nuostabiai ramiai. Esu įsitikinęs, kad ši moteris – tikra didvyrė. Bendras gyvenimas prasidėjo, kai anūkui buvo metukai. Ir išgyveno ji su jais gerą dešimtmetį. Marčia išėjo į darbą, o visos buities „siaubas“ krito ant močiutės pečių. Tikrai vadinu tai siaubu. Svarbiausia, kad ant rankų – mažylis. Didžiulė atsakomybė, ne kiekvienas išdrįs. Nuo ryto iki vakaro buvo auklė, virėja, kambarinė. Jaunieji sugrįždavo tik po 19 valandos, tada ji galėdavo bent šiek tiek atsikvėpti – kad ryte viskas prasidėtų iš naujo. Kai vaikas pradėjo lankyti mokyklą, paprasta nebuvo – troleibusas! Ir močiutė lydėjo jį į pamokas, žinoma, pasiimdavo. Taip buvo iki penktos klasės. Tuo pat metu niekas neatšaukė virėjos ir kambarinės pareigų. Pasakojo, būdavę vakarų, kai net televizoriaus žiūrėti nepajėgdavo – iš nuovargio užmigdavo. Jokių pašnekesių su draugėmis, jokių pramogų. Per šventes jaunimas vykdavo pas draugus – o kas likdavo su vaiku? Ji ir būdavo. Kai vaikui – jau beveik dešimt, galbūt buvusi mokytoja ir dirbtų toliau „šeimoje“. Bet atsitiktinumas padėjo atrasti laisvę. Kartą išgirdo, kaip marčia sako sūnui: „Tavo mama turbūt per daug pilsto skalbimo miltelių – skalbiniai dvelkia chemija. Tu jai tyliai pasakyk“. Tai reiškia: dešimt metų skalbė – ir nieko! Moteris nutylėjo, bandė užgniaužti nuoskaudą. Antroji situacija – ne ilgai laukus: marčia pasiūlė atiduoti vaiko kambaryje vietą jam, o jai pačiai persikelti į pereinamą kambarį. Tada suprato: „Atėjo laikas ir man išeiti“. Susikrovė daiktus ir grįžo į savo namus. Atnaujino butą, išsiplovė – ir sugrįžo. O vėliau nutiko esminis dalykas: sūnus su žmona įsižeidė, kad ji išvažiavo. Matyt, manė, kad ji iki mirties bus jų tarnaitė. Taip priprato! Liūdna, kad niekas jos iš tiesų nepasigailėjo. Tarsi savaime suprantama: skalbti, gaminti, plauti, viską tvarkyti. Tarsi ji nepavargsta ir neturi savo gyvenimo. Įsižeidė – ir nustojo bendrauti. Bet moteris optimistė, tiki, kad viskas susitvarkys. Dabar tikras džiaugsmas: gali pagyventi sau. Nebereikia niekur skubėti, jokių atsakomybių. Ar žmogui daug reikia? Štai taip! Sulaukusi 65-erių, vėl pajuto džiaugsmą. Prisimeni tą dainą? „Antroji jaunystė ateina tam, kas pirmąją saugojo“? Ji pajuto stebuklingą išlaisvėjimo jausmą. Teisę gyventi sau. Visišką laisvę nuo pareigų. Tegul „gražus“ žodis. Tegul! Bet tai tikra pasiaukojimo istorija. Man atrodo, retas sugebės tai įvertinti. Net ir mūsų pačių vaikai. Juk greitai pripranti, kad kažkas už tave skalbia, gamina, dengia stalą ir nurenka indus. Sukrauna švarius rūbus į vietą. Pripranti, kad tavo vaikas saugiose rankose – pamaitins, paguldys miegoti, kartu padarys namų darbus. Pripranti – labai greitai!
Dešimt metų pradirbau virėja savo sūnaus šeimoje ir nesulaukiau jokios padėkos Mokytoja išėjo į pensiją
Zibainis
Uncategorized
071
Ne laukėme: Tikra lietuviška šeimos istorija apie dingusį tėtį, ištikimą dėdę, mamos meilę iki skausmo, vaikystės viltis ir naują pradžią per mokyklos baigimo šventę
Nebuvom pasiruošę Mūsiškis tėtis išvyko kažkur į darbus, kai mokiausi penktoje klasėje, o sesuo pirmoje.
Zibainis
Uncategorized
027
Kai pasakiau žmonai, kad jos dukra nėra mano rūpestis, išaiškėjo tiesa apie mūsų šeimą
2024 m. birželio 14 d., penktadienis Ilgai buvau vienišius. Net mano jaunesnysis brolis sukūrė šeimą
Zibainis
Uncategorized
022
Įsimylėjau po šešiasdešimties. O mano dukra sako, kad ją gėda dėl manęs
Įsimylėjau po šešiasdešimtmetį. O mano dukra, Ugnė, sako, kad ji man gėda. Mama, gal čia išprotėjai!
Zibainis
Uncategorized
075
Mama, aš vedu! – linksmai pranešė sūnus. – Smagu girdėti, – be didesnio entuziazmo atsakė Sofija Povilaičienė. – Mama, ko tu tokia? – nustebo Viktoras. – Nieko… O kur ketinate gyventi? – susiaurinusi akis paklausė motina. – Čia, Vilniuje. Juk ne prieš? – atsakė sūnus. – Trys kambariai, tikrai visi tilpsime. – O ar aš turiu pasirinkimą? – klausė motina. – Na, juk nesinuomosime būsto… – nusiminęs tarė sūnus. – Supratau. Pasirinkimo neturiu, – beviltiškai sakė Sofija Povilaičienė. – Mama, dabar nuomos kainos tokios, kad mums net maistui neužtektų. – paaiškino Vytis. – Bet čia gyvensime ne amžinai: dirbsime ir taupysime būstui, juk taip greičiau pavyks. Sofija Povilaičienė tik gūžtelėjo pečiais. – Gerai… – tarė ji. – Taigi, įsikursite, gyvenkite tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas: komunalines išlaidas daliname po tris, o namų šeimininke aš nebūsiu. – Gerai, mama, kaip sakai, – nedelsdamas sutiko Viktoras. Jaunieji surengė kuklias vestuves ir gyveno trise viename bute: Sofija Povilaičienė, Viktoras ir marti Irena. Nuo pat pirmos dienos, kai jaunieji įsikraustė, Sofija Povilaičienė vis išvykdavo skubiu reikalu. Grįžta jaunieji namo po darbo – o mamos nėra, viryklės tuščios, o namuose bardakas, kaip paliko, taip viskas ir guli apversta. – Mama, kur buvai? – nustebęs klausia sūnus vakare. – Supranti, Vytuk, paskambino iš Kultūros rūmų, pakvietė į liaudies dainų chorą – juk žinai, balsą turiu… – Tikrai? – nustebo sūnus. – Tai žinoma! Tiesiog buvai užmiršęs, o aš juk sakiau. Ten susirenka tokie pat pensininkai kaip ir aš, dainuojame kartu. Man labai patiko, ir rytoj vėl eisiu! – su šypsena atsakė Sofija Povilaičienė. – O rytoj – vėl choras? – paklausė sūnus. – Ne, rytoj literatūrinis vakaras, skaitysime Maironį. – pasakė Sofija Povilaičienė. – Juk žinai kaip Maironį myliu. – Tikrai? – vėl nustebo sūnus. – Tai aišku! Sakiau tau juk, nemoki klausytis mamos! – su švelniu priekaištu atsakė Sofija Povilaičienė. Marti tyliai stebėjo pokalbį ir nė žodžio neištarė. Nuo to laiko, kai sūnus vedė, Sofija Povilaičienei tarsi atsivėrė antras kvėpavimas: lankė įvairius senjorų būrelius, jos senas drauges pakeitė naujos, kurios dažnai užeidavo į svečius, virtuvę užimdavo iki vėlyvos nakties, gerdavo arbatą su sausainiais, žaistavo loto, arba ji pasivaikščiodavo, ar tiesiog žiūrėdavo serialus taip įsijautusi, kad net negirdėdavo, kaip vaikai grįžę ją sveikindavo. Namų darbų Sofija Povilaičienė kategoriškai nesiėmė, visus reikalus suverčiant marčiai ir sūnui. Iš pradžių jie nekalbėjo, vėliau marti pradėjo žvairuoti, tada iš jų pradėjo girdėtis nepatenkinti šnabždesiai, galiausiai sūnus giliai atsidusdavo. Tačiau į šiuos smulkius dalykus Sofija Povilaičienė nekreipė jokio dėmesio ir toliau gyveno aktyviai, kaip tik gali jos amžius. Vieną dieną ji grįžo namo labai laiminga, niūniuodama „Sielininką“ per nosį. Įėjo į virtuvę, kur jaunuoliai nuobodžiai valgė šviežią sriubą ir linksmai tarė: – Vaikai, galite mane pasveikinti! Susipažinau su puikiu vyru ir rytoj važiuoju su juo į sanatoriją! Puiki žinia, ar ne? – Tikrai, – sūnus ir marti sutarė vienu balsu. – O tai rimta? – atsargiai paklausė sūnus, baimindamasis, kad bute atsiras dar vienas gyventojas. – Dar negaliu sakyti, tikiuosi po sanatorijos viskas paaiškės, – atsakė Sofija Povilaičienė, įsipylė sriubos ir su apetitu pavalgė, dar ir papildomai užsipildama. Po kelionės Sofija Povilaičienė grįžo nusivylusi. Pasakė, kad Aleksas nėra jos lygio ir keliai išsiskyrė, bet iškart pridūrė, kad dar viskas prieš akis. Būreliai, pasivaikščiojimai ir vakarojimai tęsėsi aktyviai. Galiausiai, kai jaunuoliai vėl grįžo namo į netvarkingą butą su tuščiais puodais, marti neiškentė – garsiai trinktelėjo tuščia šaldytuvu ir piktai tarė: – Sofija Povilaičiene, gal galėtumėte ir namų darbais užsiimti? Bute – chaosas! Šaldytuve – nieko! Kodėl turime visą namų naštą nešti mes, o jūs – ne? – Kodėl tokie pasipiktinę? – nustebo Sofija Povilaičienė. – O jei patys gyventumėte, kas už jus viską ir darytų? – Bet juk jūs esate! – argumentavo marti. – Aš juk ne vergė, ne Daivutė, kad būčiau tarnaitė dienomis. Užteks – savo jau atidirbau! Be to, Vytį įspėjau, kad nebus namų šeimininkės. Kad jis tau nepasakė, ne mano kaltė, – paaiškino Sofija Povilaičienė. – Maniau, kad juokauji… – sutrikęs tarė Viktoras. – Tai norite ramiai gyventi ir kad aš dar tvarkyčiau visų išmėtytus daiktus ir virčiau valgyti puodais? Ne! Sakiau, daryti nenoriu, ir nedarysiu! O jei nepatinka – galima ir atskirai gyventi! – atsakė Sofija Povilaičienė ir išėjo į savo kambarį. Kitą rytą, lyg niekur nieko, niūniuodama „Oi, neverk motušėle…“, apsivilkusi naują palaidinę, pasidažiusi lūpas raudonai, iškeliavo į Kultūros rūmus – jos jau laukė Liaudies dainų choras…
Mama, aš tuokiuosi! linksmai pasakė sūnus. Džiaugiuosi… be didelio entuziazmo atsakiau, lyg pati sau.
Zibainis
© 2026 Zibainis