Uncategorized
09
Jos viršininkas
Mano kolegė Giedrė šią rytą skubėjo į darbą, jau buvo labai vėluojanti tikras siaubas! Jei nepasieks
Zibainis
Uncategorized
014
Išmintinga anyta.
Agnė, senoji moteris, laistė kambario gėles ant palangės, kai į duris skubiai įbėgo jos dukra, 35metė Rūta.
Zibainis
Uncategorized
0128
Pastatėme savo namą ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o anyta nusprendė parduoti namą savo dukrai. Iškviečiau ekskavatorių – kodėl nusprendžiau sulyginti mūsų svajonę su žeme?
Namo pastatėme ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė ją parduoti dukrai. Paskambinau ekskavatoriui.
Zibainis
Uncategorized
011
Déjà Vu. Laiškai ir likimai: kaip dviejų vienišų žmonių keliai susikerta šventinėje Lietuvos žiemoje, tarp Kauno daugiabučių, pyragų kvapo, keturkojų draugų ir lemtingų atsitiktinumų
Dežavu Laukdavau laiškų. Visada. Nuo pat vaikystės. Visą gyvenimą. Keitėsi adresai. Medžiai rodėsi mažesni
Zibainis
Uncategorized
048
Aš pagimdžiau ketveriukę, o vyras išsigando ir pabėgo – net iš gimdymo namų manęs nesutikęs.
Gimiau trijų vaikų, o vyras panoko kaip šuo, kuris išbėgo net iš gimdos net nebuvo ten, kad mane priimtų
Zibainis
Uncategorized
034
„Kam tu jį gelbėjai? Jis juk daržovė! Dabar visą gyvenimą puodus keisi, o aš jauna – man vyro reikia!“ – šaukė sužadėtinė reanimacijoje. Gydytoja Lida tylėjo: ji žinojo, kad šis pacientas – ne „daržovė“, o vienintelis, kuris ją iš tikrųjų girdi.
KAM TU JĮ GELBĖJAI? JIS GI DARŽOVĖ! DABAR VISĄ GYVENIMĄ NEŠIOSI JUDĖKLĄ, O AŠ JAUNA, MAN VYRAS REIKIA!
Zibainis
Uncategorized
0282
Pastatėme savo namą ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o anyta nusprendė parduoti namą savo dukrai. Iškviečiau ekskavatorių – kodėl nusprendžiau sulyginti mūsų svajonę su žeme?
Namo pastatėme ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė ją parduoti dukrai. Paskambinau ekskavatoriui.
Zibainis
Uncategorized
062
Buvusi žmona… Prieš du metus, kai baigėsi mano komandiruotė kituose miestuose, ruošiausi grįžti namo į Alytų. Likus trims valandoms iki autobuso, nusprendžiau paklaidžioti po Vilnių, ir netikėtai gatvėje sutikau Zinaidą – savo pirmąją žmoną, su kuria buvau išsiskyręs prieš dvylika metų. Ji beveik nepasikeitė, tik buvo labai išblyškusi, ir akivaizdu, kad šis susitikimas jaudino mus abu. Mūsų meilė buvo stipri, bet nuodinga mano įtarumų ir pavydo. Galiausiai Zina neištvėrė nuolatinių mano klausimų ir išėjo, palikdama tik raštelį ir prašymą jos nebeieškoti. Dabar, po dvylikos metų, mes šnekėjomės ilgai, ir jau beveik vėluodamas į tarpmiestinį autobusą, išgirdau nuoširdų jos prašymą: “Aleksandrai, padaryk man paslaugą – užeikime į vieną įstaigą, prašau dėl viso gero, kas tarp mūsų buvo.” Sutikau, nors ir skubėjau, ir kartu klaidžiojome po seną, keistą pastatą, pilną nepažįstamų žmonių – nuo vaikų iki senjorų. Galiausiai Zinaidą palydėjau iki vienų durų, kur ji, žvelgdama tarsi atsisveikindama, pasakė: “Keista, aš negalėjau būti nei su tavimi, nei be tavęs.” Laukiau jos, bet ji nebegrįžo. Tik tada pastebėjau, kad vaikštau po apleistą, tuščią pastatą, ir supratau, kad stipriai vėluoju į autobusą. Vėliau sužinojau, jog tas autobusas, kuriuo turėjau vykti namo, pateko į avariją ir visi keleiviai žuvo. Po dviejų savaičių, suradęs Zinos mamą, ponia Alvetą, sužinojau, kad mano buvusi žmona Zina mirė prieš vienuolika metų, praėjus metams po mūsų skyrybų. Nuvykęs į kapines mačiau antkapį su jos veido nuotrauka – moters, kurią visą gyvenimą mylėjau ir kuri paslaptingai išgelbėjo man gyvybę…
Buvusi žmona… Viskas nutiko prieš dvejus metus. Mano komandiruotės laikas jau ėjo į pabaigą, turėjau
Zibainis
Uncategorized
034
Esu girdėjusi daugybę istorijų apie moteris, kurios buvo neištikimos, ir nors stengiuosi jų neteisti, yra dalykas, kurio iš tiesų nesuprantu – ne todėl, kad būčiau geresnė už kitus, o todėl, kad neištikimybė man niekada net nebuvo pagunda. Man 34-eri, esu ištekėjusi, gyvenu visiškai įprastą lietuvišką gyvenimą: penkis kartus per savaitę lankau sporto klubą, rūpinuosi mityba, mėgstu atrodyti gražiai ir žinau, kad esu patraukli moteris – tai matau iš aplinkinių reakcijų. Tačiau niekada nekildavo minčių peržengti ribas, nors galimybės tam tikrai būna – vyras dirba gydytoju kardiologu, dažnai grįžta vėlai, auginame dukrą, daug laiko praleidžiu viena namuose. Visgi neturėjau noro naudotis šiuo laiku kažkam slapta – man svarbiausia sąžiningumas. Nors šeimoje būna visko: nuovargio, ginčų, skirtumų – vis dėlto niekada net nejaučiau poreikio išduoti pasitikėjimą, nes paprasčiausiai nenoriu būti tokia moterimi. Ką Jūs galvojate apie neištikimybę?
Žinai, esu skaičiusi nemažai pasakojimų apie moteris, kurios buvo neištikimos, ir nors stengiuosi jų
Zibainis