Zibainis

Uošvė atėjo „patikrinti“ mano šaldytuvo ir nustebo – atrado pasikeitusius spynos, o savo raktu durų nebeatsidarė! – Kas čia vyksta?! Raktas netinka! Užsibarikadavot?! Ieva! Vytai! Žinau, kad esat namie – skaitliukas sukasi! Atidarykit, sakau, maišai sunkūs, rankos nuo pečių krinta! Tamara Iljinienės balsas, skardus ir įsakmus kaip pionieriaus trimitas, aidėjo visame laiptinėje, atsimušdamas nuo naujai dažytų sienų ir prasiskverbdamas pro visų kaimynų duris. Ji stovėjo prie užrakintų sūnaus buto durų, įnirtingai kratydama rankeną ir bandydama seną raktą sukišti į blizgantį naują spyną. Šalia jos ant betono gulėjo dvi didelės languotos tašės, iš kurių styrojo suglebęs krapas ir stiklainio kaklelis su kažkuo balkšvai drumzlinu… [Visa istorinė nuotaika ir detalės pagal tekstą išliko, bet visi pavadinime esantys kultūriniai ir kalbiniai niuansai pritaikyti lietuviškai.]

2024 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis Niekada nemaniau, kad šeimos santykiai gali tapti tokia drama.

Uncategorized

0158

– Na ir išpuikusi tapo ta jūsų Austėja! Tiesa sako – pinigai gadina žmones! – Visai nesupratau, apie ką kalbama ir kuo taip įžeidžiau kitus Kadaise turėjau nuostabią santuoką. Vyras ir du vaikai. Bet vieną dieną viskas sugriuvo. Mano mylimasis važiavo iš darbo ir pateko į avariją. Maniau, kad neištversiu to skausmo, bet mama įkalbėjo nepalužti dėl vaikų. Susiėmiau. Pradėjau sunkiai dirbti, o kai vaikai užaugo – išvykau užsidirbti. Reikėjo pastatyti juos ant kojų, juk visiškai neturėjau palaikymo. Taip iš pradžių atsidūriau Lenkijoje, vėliau – Anglijoje. Teko pakeisti daug darbų, kol pradėjau uždirbti normaliai. Kiekvieną mėnesį siunčiau pinigus vaikams, vėliau nupirkau jiems po butą, o sau pasidariau gražų remontą. Didžiavausi savimi. Jau ir galvojau grįžti į Lietuvą visam laikui, bet prieš metus mano gyvenimas pasikeitė – sutikau vieną vyrą. Jis – lietuvis, bet jau 20 metų gyvena Anglijoje. Pradėjome bendrauti ir pajutau, kad su juo gali kažkas išeiti. Bet dvejonės nedavė ramybės. Arūnas negalėjo grįžti į Lietuvą, o aš labai norėjau namo. Ir štai neseniai atvykau. Pirmiausia susitikau su vaikais, vėliau su tėvais. O štai uošvė su uošviu taip ir nepamačiau. Paprasčiausiai trūko tam laiko – tiek reikalų susikaupė. Kartą mano draugė, dirbanti pardavėja, atėjo pas mane ir papasakojo: – Tavo uošvė labai ant tavęs įsižeidusi! – Iš kur žinai? – Girdėjau, kaip kalbėjo su pažįstama. Sako, išpuikusi tapai ir pinigai tave sugadino. O dar, kad jiems visai nepadedi finansiškai. Buvo labai nemalonu tai girdėti. Juk viena auginau du vaikus ir dariau viską dėl jų. Negalėjau dar ir uošviams pinigų duoti. Ir sau kažką reikėjo pasilikti, suprantate? Po to visai nebeturėjau noro lankyti uošvius. Bet save nugalėjau. Nupirkau produktų ir nuėjau. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet mintys apie tą pokalbį nedavė ramybės. Galiausiai ištariau: – Supraskite, man irgi nebuvo lengva tuos metus. Viską dariau dėl vaikų, juk palaikymo neturėjau. – Mes irgi likome be pagalbos. Kiekvienas turi vaikus, kurie padeda, o mes vieni. Mes taip pat našlaičiai! Turėtum grįžti ir mums padėti. Uošvė taip lyg sugėdino mane. Net nedrįsau pasakyti, kad Anglijoje turiu vyrą. Išėjau liūdna. Dabar nežinau, kaip elgtis. Nejau turiu padėti mirusio vyro tėvams? Nebegaliu daugiau!

Tai mūsų Agnė visai pasikeitė! Sako, kad pinigai sugadina žmogų Aš nesupratau, apie ką kalba ir kaip

Uncategorized

019

Tėvas apsisprendė vesti: kai mamos nebėra, dukra Žana netenka ir tėvo, o paveldėjimas tampa svarbesnis už meilę

Tėtis nusprendė vesti Mama, mano mama Aldona, mirė prieš penkerius metus. Jai buvo tik keturiasdešimt

Uncategorized

050

Mano vyras padovanojo man karališką gimtadienio dovaną: vidury vakarėlio man paskambino jo nėščia moteris

Sveikas, drauge, noriu tau papasakoti, kaip viskas nutiko po mano gimtadienio. Vyras man padovanojo karališką

Uncategorized

0319

Reikėjo perspėti, nieko neparuošiau! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius?! – šaukė anyta Aš – marti: paprasta, dirbanti, be karūnos ant galvos. Su vyru gyvename savo bute Vilniuje, kurį patys išlaikome – paskola, komunaliniai, darbas nuo ryto iki vakaro. Anyta gyvena kaime, ten pat ir vyro sesuo. Ir viskas būtų gerai, jei jos nenuspręstų, kad mūsų butas – savaitgalio kurortas. Iš pradžių atrodė mielai: – Mes užsuksime pas jus šeštadienį. – Tik trumpam. – Juk mes – šeima. Aha, „tik trumpam“ – tai su nakvyne; „užsuksime“ – su maišais, tuščiais puodais ir akimis, laukiančiomis vaišių. Kiekvieną savaitgalį tas pats: po darbo lakstau po parduotuves, gaminu, plaunu, serviruoju stalą, šypsausi, o po to dar pusę nakties plaunu indus ir tvarkausi. Valentina Ivanovna sėdi ir komentuoja: – O kodėl salotose nėra kukurūzų? – Man patinka tirštesnis barščiai. – Pas mus kaime taip nedaro. O vyro sesuo prideda: – Oi, kaip pavargau nuo kelionės. – O deserto nėra? Ir ne karto: „Ačiū“, „Gal padėti?“ Vieną kartą neištveriu ir sakau vyrui: – Aš ne namų tvarkytoja ir nenoriu kiekvieną savaitgalį aptarnauti tavo šeimos. – Gal tikrai reikia ką nors daryti. Ir tada man kilo idėja. Kitą kartą anyta skambina: – Mes šeštadienį atvykstam. – Oi, mes turime planų savaitgaliui, – ramiai sakau. – Kokie dar planai? – Na, savo. Ir žinote ką? Mes tikrai išvykome, tik ne „į planus“, o pas Valentiną Ivanovną. Šeštadienį ryte mes su vyru stovime jos kieme. Anyta atidaro duris – ir sustingsta. – Kas čia vyksta?! – O mes pas jus į svečius. Tik trumpam. – Reikėjo perspėti, nieko neparuošiau! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius?! Aš ramiai žiūriu į ją ir sakau: – Štai taip aš gyvenu kiekvieną savaitgalį. – Tai tu mane pamokyti nusprendei?! Neteisinga! Triukšmas buvo toks, kad visi kaimynai atėjo pažiūrėti, ir mes išvažiavome namo. O kas įdomiausia? Nuo tada – jokio vizito be pakvietimo. Jokių „užsuksime“ ir savaitgalių mano virtuvėje. Kartais, kad tave išgirstų, pakanka parodyti, kaip yra būti tavo vietoje. Kaip manote, ar pasielgiau teisingai? Ką jūs darytumėte tokioje situacijoje?

Reikia įspėti iš anksto nieko nesu paruošusi! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius? šaukė anyta.

Uncategorized

033

Tėvas apsisprendė vesti: kai mamos nebėra, dukra Žana netenka ir tėvo, o paveldėjimas tampa svarbesnis už meilę

Tėtis nusprendė vesti Mama, mano mama Aldona, mirė prieš penkerius metus. Jai buvo tik keturiasdešimt

Uncategorized

049

Išties mums reikia tavo pagalbos! Tiesiog privalai mums padėti! – Tarė mano anyta.

Iš tiesų mums reikia tavo pagalbos! Tiesiog turi padėti! pasakė man mano svyruolė. Kas čia vyksta?

Uncategorized

017

Mano žmona miegojo šalia… ir staiga gavau pranešimą Facebook’e: nežinoma moteris paprašė mane ją pridėti.

20251211, dienoraštis Šiandien vakare sėdėjau ant lovos šalia mamos, Eglės, kai netikėtai gavai pranešimą

Uncategorized

0117

— Mielasis, penkerius metus laukėme. Penkerius! Gydytojai sakė – vaikų nebus. O čia… — žiūrėk, Miskai! – sustingau prie vartelių, negalėdama patikėti savo akimis. Vyro rankose sunkus kibiras su žuvimis, vėlyvo liepos ryto vėsa per kūną, bet ant senos suolo – pintinė. Joje, suvyniotas į išblukusį vystyklą, guli kūdikis. Didžiulės, rudos akys tiesiai į mane – be baimės, be smalsumo, tiesiog žiūri. — Dieve, — iškvėpė Miskis, — iš kur jis atsirado? Aš švelniai perbraukiau jo tamsius plaukus. Kūdikis nei krustelėjo, nei pravirko – tik sumirksėjo. Jo mažame kumštyje suspaustas lapelis. Atsargiai išskleidžiau pirštukus ir perskaičiau raštelį: „Prašau, padėkite jam. Aš negaliu. Atleiskite.“ — Reikia skambinti policijai, — susirūpino Miskis, kasydamas sprandą. – Ir seniūnui pranešti. Bet aš jau laikiau mažylį rankose, glaudžiau prie savęs. Kvepėjo kelio dulkėmis. Kombinezonas – nuplyšęs, bet švarus. — Ona, — Miskis nerimastingai pažvelgė man į akis, — negalim tiesiog paimti jo. — Galim, — susitikau jo žvilgsnį. — Miskai, penkerius metus laukėme. Penkerius! Gydytojai sakė – mums vaikų nebus. O dabar… — Bet įstatymai, dokumentai… Tėvai juk gali atsirasti, – bandė prieštarauti. Papurčiau galvą: Jie neatsiras. Jaučiu. Staiga berniukas plačiai nusišypsojo – lyg suprastų mūsų pokalbį. To buvo gana. Per pažįstamus sutvarkėme globą ir popierius. 1993-ieji buvo nelengvi. Netrukus pastebėjom: vaikas, kurį pavadinau Ilja, nereaguoja į garsus. Galvojome – susimąstęs… Bet kai traktorius užlėkė po langais, o Ilja nė nemirktelėjo, širdis suspaudė. — Miskai, jis negirdi, — sušnibždėjau vakare, paguldžiusi jį į seną lopšelį. Vyras ilgai žiūrėjo į krosnies liepsną, galiausiai atsiduso: Reik keliauti pas gydytoją į Zarasus. Pas Nikolą Petraitį. Gydytojas apžiūrėjęs skėstelėjo rankomis: Įgimta kurtumas. Operuoti negalima – nėra galimybių. Visą kelią namo verkiau. Miskis tylėjo, gniaužė vairą, kad net pirštai pabalo. Vakare, kai Ilja užmigo, išsitraukė butelį. — Miskai, gal nereikia… — Ne, — išgėrė gurkšnį. — Neatiduosim. — Ko? — Jo. Niekur neatiduosim, – tvirtai sakė. — Susitvarkysim patys. — Bet kaip? Kaip jį mokyti? Kaip… Vyras pamojavo ranka: — Jei reikės – išmoksi. Tu gi mokytoja. Sugalvosi. Naktį nemiegojau – mąsčiau: „Kaip mokyti vaiką, kuris negirdi? Kaip duoti viską, kas būtina?“ Ryte atėjo suvokimas: jis turi akis, rankas, širdį. Vadinasi, turi viską, kas reikia. Kitą dieną pasiėmiau sąsiuvinį, pradėjau rašyti planą: ieškoti literatūros, sugalvoti kaip mokyti be garsų. Nuo tos dienos mūsų gyvenimas pasikeitė amžiams. Rudenį Iljai sukako dešimt. Jis sėdėjo prie lango ir piešė saulėgrąžas. Jo albume jos ne šiaip gėlės – jos šoko, sukosi savame šokyje. — Miskai, pažiūrėk, — paliečiau vyro petį. — Vėl geltona. Šiandien jis laimingas. Bėgant metams išmokome suprasti vieni kitus. Iš pradžių išmokau abėcėlę pirštais, po to gestų kalbą. Miskis mokėsi lėčiau, bet svarbiausius žodžius – „sūnus“, „myliu“, „pasididžiavimas“ – jau buvo įvaldęs. Specialios mokyklos nebuvo, todėl mokiausi su juo pati. Skaityti išmoko greitai: raidės, skiemenys, žodžiai. Skaičiuoti dar greičiau. Bet svarbiausia – jis piešė. Piešė visur: iš pradžių pirštu ant rasoto stiklo, vėliau ant lentos, kurią Miskis jam pagamino, dar vėliau – dažais ant popieriaus ir drobės. Dažus užsakydavau iš miesto paštu, taupydama sau, kad vaikui būtų geros priemonės. — Vėl tavo nebylys kažką čirškina? – suburbėjo kaimynas Simonas, žvelgdamas per tvorą. — Koks iš jo naudos? Miskis atsitiesė nuo lysvės: — O tu, Simonai, kokią naudą duodi, išskyrus plepėjimą? Su kaimiečiais buvo nelengva. Jie mūsų nesuprato. Šaipėsi iš Iljos, vadino – ypač vaikai. Kartą grįžo su plyšusia palaidine ir įdrėksta žanda. Ramiu žvilgsniu parodė, kas – Kolia, seniūno sūnus. Verkiau valydama žaizdą. Ilja nušluostė mano ašaras – lyg ramintų: „Viskas gerai“. Vakarop Miskis išėjo. Grįžo vėlai – nieko nesakė, bet po akimi – mėlynė. Po šio karto niekas Iljos nebeskriaudė. Paauglystėje piešiniai pasikeitė. Atsirado savas stilius – keistas, tarsi iš kito pasaulio. Jis piešė pasaulį be garsų, bet tuose darbuose buvo tokia gelmė, kad užgniauždavo kvapą. Visos sienos buvo nukabintos jo paveikslais. Vieną dieną mus patikrint atvyko komisija iš rajono, kaip vyksta mokymas. Vyresnio amžiaus moteris su griežtu žvilgsniu pamatė paveikslus ir sustojo. — Kas čia piešė? – paklausė tyliai. — Mano sūnus, – išdidžiai atsakiau. — Reikia parodyti specialistams, – sakė nusiėmusi akinius. — Jūsų berniukas… jis turi tikrą talentą. Bet bijojome. Už kaimo pasaulis atrodė baisus ir nepažįstamas Iljai. Kaip jis ten jausis be mūsų, be gestų ir ženklų? — Važiuojam, — raginau, kraudama jo daiktus. — Tai menininkų mugė rajone. Tavo darbus turi pamatyti. Iljai – jau septyniolika. Aukštas, liesas, ilgos pirštų, smalsus žvilgsnis, kuris mato viską. Nenoriai linktelėjo – ginčytis su manimi beprasmiška. Mugėje jo paveikslus pakabino tolimiausiame kampe. Penki nedideli: laukai, paukščiai, rankos, laikančios saulę. Žmonės ėjo pro šalį, žvilgterėjo, bet nestovėjo. Tada priėjo ji – žila moteris, tiesia nugara ir aštriu žvilgsniu. Ilgai stovėjo, žiūrėjo ramiai. Staiga atsisuko: — Čia jūsų darbai? — Sūnaus, – mostelėjau į Ilją, kuris stovėjo rankas sukryžiavęs ant krūtinės. — Jis negirdi? – paklausė, stebėdama mūsų gestus. — Taip, nuo gimimo. Ji linktelėjo: — Esu Vėra Sergejevna, iš Vilniaus galerijos. Šis paveikslas… — moteris suvirpėjo, žiūrėdama į mažiausią saulėlydžio paveikslą. — Tai, ko daugelis menininkų ieško metų metus. Noriu jį pirkti. Ilja sustingo, žiūrėjo į mane, kol perkėliau žodžius į gestus. Jo pirštai suklus, akyse sužibo nepasitikėjimas. — Jūs rimtai nesvarstot pardavimo? – moters balse skambėjo žinojimas. — Niekada… — užstrigau, jaučiau kraują tvinstant skruostus. — Suprantat, niekad apie tai negalvojome. Tai – jo siela drobėje. Ji ištraukė piniginę, be derybų atskaičiavo sumą – tokią, kokią Miskis uždirbo per pusę metų savo dirbtuvėje. Po savaitės sugrįžo vėl. Paėmė kitą paveikslą – tą, kur rankos laiko rytinę saulę. Rudenį ateina laiškas: „Jūsų sūnaus darbuose – retas nuoširdumas. Gelmė be žodžių. Tikrų meno mylėtojų reikia būtent to.“ Sostinė mus pasitiko pilkomis gatvėmis ir šaltais žvilgsniais. Galerija – nedidelė, senam pastate užkampy, bet kasdien ateina žmonės su įdėmiomis akimis. Jie žiūrėjo paveikslus, aptarė spalvas, kompoziciją. Ilja stovėjo tolėliau, stebėjo lūpų judesius, gestus. Nors negirdėjo žodžių, mimika kalbėjo daug. Vėliau – stipendijos, stažuotės, publikacijos spaudoj. Jį praminė „Tyliosios dailininko“ vardu. Jo darbai – tarsi nebylūs sielos šūksniai – palietė kiekvieną žiūrovą. Praėjo treji metai. Miskis raudojo, išleidžiantį sūnų į personalinę parodą. Bandžiau tvirtintis, bet viduje viskas drebėjo. Mūsų berniukas jau suaugęs. Be mūsų. Bet sugrįžo. Kartą saulėtą dieną išdygo ant slenksčio su glėbiu laukinių gėlių. Apkabino mus ir pasivedė už rankų per visą kaimą, pro smalsius žvilgsnius, į tolimą lauką. Ten stovėjo Namas. Naujas, baltas, su balkonu ir dideliais langais. Kaimas seniai spėliojo, kas statosi tą namą, bet šeimininko niekas nepažinojo. — Kas čia? — sušnibždėjau, netikėdama. Ilja nusišypsojo ir ištraukė raktus. Viduje – erdvūs kambariai, dirbtuvė, knygų lentynos, nauji baldai. — Sūnau, — Miskis nustebęs žvalgėsi, — tai… tavo namas? Ilja papurtė galvą, gestais parodė: „Mūsų. Jūsų ir mano.“ Tada išvedė mus į kiemą, kur ant namo sienos puikavosi didžiulis paveikslas: pintinė prie vartelių, moteris su šviesiu veidu, laikanti vaiką, – virš jų gestais parašyta: „Ačiū, Mamyte.“ Stovėjau sustingusi, ašaros tekėjo, bet jų neslėpiau. Visada santūrus Miskis staiga apkabino sūnų taip stipriai, kad tas vos kvėpavo. Ilja atsakė tuo pačiu, tada ištiesė ranką man. Trys stovėjom vidury laukų prie naujo namo. Dabar Iljos paveikslai puošia geriausias pasaulio galerijas. Jis atidarė mokyklą kurtiems vaikams apskrities mieste, finansuoja paramos projektus. Kaimas juo didžiuojasi – mūsų Ilja, kuris girdi širdimi. O mes su Miskiu gyvename tame pačiame baltame name. Kiekvieną rytą išeinu į terasą su arbatos puodeliu ir žiūriu į paveikslą ant sienos. Kartais susimąstau – kas būtų, jei tą liepos rytą nebūtume išėjusi? Jei nebūčiau pamačiusi jo? Jei būčiau išsigandusi? Ilja dabar gyvena mieste, dideliame bute, bet kiekvieną savaitgalį grįžta namo. Apkabina mane – ir visos abejonės išnyksta. Jis niekada negirdės mano balso. Bet žino kiekvieną žodį. Jis negirdės muzikos, bet kuria savąją – iš spalvų ir linijų. Ir žiūrėdama į jo laimingą šypseną suprantu: kartais svarbiausios gyvenimo akimirkos vyksta visiškoje tyloje. Paspauskite „patinka“ ir rašykite savo mintis komentaruose!

Algirdai, žinai, penkerius metus laukėme. Penkerius! Gydytojai sakė vaikų mums nebus. O čia Algirdai, pažiūrėk!