Zibainis

Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi eiti namo. – Svetlana Andrėjūnė, pas jus atėjo kažkokia mergina. Sako – asmeniškas klausimas. – Įleiskit, tegu įeina. Į kabinetą įžengė žema, garbanota mergina trumpu sijonu. – Sveiki. Esu Kristina. Noriu pasiūlyti jums sandorį. – Sveika, Kristina. Įdomu, koks sandoris? Mes, rodos, nesame pažįstamos… – Su jumis ne, bet su jūsų vyru Kostu labai puikiai. Štai. Mergina padėjo ant stalo popieriaus lapą. Svetlana jį paėmė ir ėmė skaityti. „Kristina Aleksejeva, nėštumas 5–6 savaitės“. – Kas tai? Nesuprantu… Kam man tai? – Ko čia nesuprasti. Nėščia nuo jūsų vyro. Svetlana nustebusi žvelgė į ją. Kas per naujienos? – Ir ko jūs iš manęs norite? Sveikinimų? – Ne. Noriu pinigų. Jei jums brangus vyras… – Už ką pinigai, atleiskit? – Padarau abortą ir išnykstu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis dar nieko nežino, pirma atėjau pas jus. Jei atsisakysite – jis bus su manimi, nes jūs nevaisinga, pati negalite susilaukti vaikų. Aš viską apie jus žinau. Tai ką atsakysit? Svetlana bandė suvokti informaciją. Mintys pynėsi. – Ir kiek norite už savo paslaptį? – Vos tris milijonus rublių. Jums čia centai. O vyras lieka ir kartu sulauksit senatvės… – Kokia didelė malonė! Ačiū už tokią galimybę! Tad, Kristina, palikit numerį, pagalvosiu ir susisieksiu. – Tik ilgai negalvokit, nes laikas spaudžia – kad spėčiau padaryti abortą, jei ką… Kristina užrašė numerį ant lapuko ir lėtai išėjo. – Svetlana Andrėjūnė, jau išeinat? Technikė laukia… Svetlana sulankstė lapą, įsidėjo į rankinę. – Taip, išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Svetlana išėjo iš biuro, sėdo į savo automobilį. Kas čia buvo?! Kas ta Kristina? Nejaugi Kęstutis išties jai padarė vaiką? Grįžusi namo, dar kartą perskaitė lapelį. Reikia pagalvoti – netrukus vyras grįš… – Brangioji, grįžau! Kuo taip gardžiai kvepia? – Eik, pats sužinosi… Kęstutis sumosavęs rankomis užėjo į virtuvę. Svetlana sėdėjo kėdėje, koja ant kojos, spoksojo tiesiai į jį. – Ko? Kodėl taip žiūri, net baugu pasidarė… – Kęsti, kas ta Kristina Aleksejeva? – Tai firmos, su kuria bendradarbiauju, darbuotoja. O kas atsitiko? – O tai, kad ji teigia, jog laukiasi nuo tavęs… Štai, paskaityk. Kęstutis nustebęs paėmė lapelį, permetė akimis. – Negali būti… Su ja nieko nebuvo. Kaip tai įmanoma? – Tau geriau žinoti. Ji prašo trijų milijonų rublių, kad padarytų abortą. Kitaip tu išeisi pas ją – bent jau ji taip mano. – Nieko nesuprantu… Kodėl ji taip sako? Svetute, prisiekiu, kad nieko nežinau ir nieko nebuvo… Visiška nesąmonė. – Būtent taip ir manau. Ne tai kad manyčiau, jog tu šventas… Bet moku žmones jausti – matau, ji meluoja. Nori lengvų pinigų. – Gali mane tikrinti, nebaisu, tikrai. Kvailos merginos fantazijos! Man niekas, be tavęs, nereikalingas, brangioji… – Supratau. Eime vakarieniauti. Kitą dieną Svetlana paskambino Kristinos paliktu numeriu ir pakvietė ją į savo kabinetą. Kristina atskubėjo po pusvalandžio. – Taigi, Kristina, Kęstutis negali būti šio vaiko tėvas. Aš juo tikiu. Nepavyko lengvai iš mūsų pinigų išpešti. Gali ramiai darytis abortą. – Keista jūs moteris… Kodėl taip šventai tikite juo? Gal į veidrodį pažvelkit? Jums keturiasdešimt, alio, kad ir kaip gerai atrodytumėt, visada bus jaunesnių, gražesnių. – Turit ką dar pasakyti? – Turiu. Noriu pasiūlyti jums nupirkti šį vaiką. Galit daryti visus tyrimus – vaiko tėvas Kęstutis, esu įsitikinusi šimtu procentų. – Bet jis neturėjo su tavim nieko? Kaip įmanoma? – Gerai, pasakysiu tiesą. Prieš pusantro mėnesio buvo firmos vakarėlis, ten su juo susipažinau. Bendras pažįstamas papasakojo, kad Kęstutis vedęs turtingą moterį, kuri neturi vaikų ir negali turėti, net su surogatine mama. Žinoma, norėtų savo vaiko. Idealus variantas pasiimti pinigų. Bandžiau sugundyti Kęstutį, bet jis nereagavo į mane kaip į moterį. Mane tai labai žeidė – juk paprastai vyrai lipa per galvas dėl manęs. Jauna, graži, dailių formų. Tada nusprendžiau imtis kitų priemonių. Mano sesė vaistininkė davė specialių miltelių – žmogus laikinai praranda atmintį, būna kaip ne savas. Pasiūliau jam gėrimą su tais milteliais – jų nuolat su savim nešiojuosi. Tada nusivedžiau namo, jis buvo klusnus ir nieko nesuvokė. Laimei, tuo metu kaip tik buvo ovuliacija ir tapau nėščia. Kęstutis nieko neprisimena. Taip gali būti. Todėl esu visiškai užtikrinta rezultatu. Turiu net vaizdo įrašą. Kristina padėjo prieš Svetlaną telefoną ir paleido vaizdo įrašą – Kęstutis be drabužių, tuščiai žvelgiančiomis akimis guli lovoje, nė nereaguodamas į filmavimą. – Man padaryti abortą – vieni niekai, esu sveika. Bet pinigus mėgstu, ypač lengvus. Abejoju, ar mane priduosite policijai – jūsų padėtis aukšta, nereikia apkalbų. Galvojau, kad sutiksite dėl mano pasiūlymo, bet ne. Tada sutinku pagimdyti vaiką ir atiduoti jums. Pažadu lankytis pas gydytojus, tinkamai maitintis ir t.t. Trys milijonai rublių ir vaikas jūsų. Svetlana buvo šokiruota. Kaip tai įmanoma?! – Kristina, neturiu žodžių! Tavo vieta kalėjime, tu – aferaistė! – Ką padarysi! Visi priemonės tinkamos, kai reikia pinigų! Turiu daug skolų, reikia suktis. Turėjau turtingą „dėdulę“, bet staiga mirė. Svetlana, nekarščiuokit, pagalvokit. Paskambinsiu po trijų dienų. Kristina išėjo. Svetlana išgėrė vandens iš grafinėlio – pradėjo skaudėti galvą. Štai ir situacija… Vakare viską papasakojo vyrui. Jis irgi buvo šokiruotas. – Mane apgavo… Aš ją paduosiu į teismą… – Kęsti, dabar visko pasitaiko. Pažiūrėkime į tai kitaip. Skaičiau internete, kad klinikoje galima atlikti DNR tyrimą vaikui nuo septintos savaitės nėštumo. Sužinosim, ar tavo tai vaikas. O tada – abu visada svajojome turėti savo vaiką. Bet, matyt, nelemta… Iš vaikų namų imti nenorėjome. O čia, jei tyrimas patvirtins tėvystę – jau bus vaikas nuo tavęs. Aišku, pradėtas ne švariais būdais, bet gal Dievas davė mums šansą išgelbėti vaiką ir save nuo bevaikystės. Pagalvojai? – Oi, tik dar pagirk tą mergą… Nesąmonė visa tai! Tegul daro abortą, atstok tu nuo mūsų! Ir dar jai mokėti?! Kęstis įniršęs išėjo iš kambario. Svetlana mintimis grįžo prieš dešimt metų… Su Kęstučiu studijavo tame pačiame fakultete. Meilė iš pirmo žvilgsnio – apie juos. Vienas be kito gyvent negalėjo. Susituokė, gyveno nuomojamame bute. Po studijų Svetlana sėkmingai darė karjerą – dėdė padėjo atidaryti firmą, davė lėšų. Kai reikalai pakilo, grąžino dėdei skolą su kaupu. Kęstutis atidarė savo parduotuvę, Svetlana rūpinosi įmone. Džiaugtis reikėjo. Labai norėjo vaikų, bet niekaip nepavyko. Kartą vakarop ėjo pėsčiomis iš restorano namo. Buvo nuostabus oras. Jiems užpuolė girtų vyrų grupė, vienas puolė su peiliu prie Kęstučio, Svetlana užstojo vyrą savimi ir gavo dūrį į pilvą. Keletą dienų gydytojai kovojo dėl jos gyvybės. Išgelbėjo. Bet ji nebegalėjo turėti vaikų – teko pašalinti gimdą ir kiaušides. Svetlana labai sunkiai išgyveno šią žinią – niekada nebebus mama… Kęstutis visada ją palaikė, guodė. Jis jautė kaltę dėl to, kas įvyko. Geriau jau būtų pats nukentėjęs… Kartais Svetlana lankydavosi bažnyčioje, uždegdavo žvakutę, melsdavosi už artimuosius. Dažnai aukodavo išmaldą. Štai ir tada paukojo senolei prie bažnyčios. – Ačiū tau, matau, liūdesys tave slegia, bet nenusimink, – tarė senolė. – Taip, močiute, viskas gyvenime gerai, tik vaiko niekada nebus… Sunku priimti. – Suprantu, pati bevaikė… Bet tu turėsi vaiką. O jis ateis pas tave labai netikėtu būdu… Svetlana atsiduso ir nuėjo toliau. Maža ką ta bobutė gali pasakyti… Susitaikė, pasinėrė į darbą. Santykiai su Kęstučiu su metais tik stiprėjo. Ir štai… Svetlana įkalbėjo Kęstutį atlikti DNR tyrimą, kad suprastų, jo tai vaikas ar ne. Tyrimą atliko ir Kristinai, devynios nėštumo savaitės. Rezultatas patvirtino tėvystę. – Na ką, įrodyta, kad nemelavau? Pasiruošę mokėti už vaiką? – su šypsena klausė Kristina. – Štai ką pasakysiu. Už tokią sumą galėtume surasti moterį, kuri pagimdytų nuo Kęstučio, būtų daug pigiau. Ir visai to nedarėme. Bet jei jau taip išėjo – pasiimame vaiką, o sumokėsime pusantro milijono. Tu su pinigais – mes su vaiku. Sutvarkysim viską dokumentaliai pagal įstatymus. – Aš sakiau tris milijonus, kodėl deratės?! – Dabar komanduojam mes. Nenori – nereikia, negausi nė cento, dėkok, kad neskundėm tavęs. Geri žmonės mes… *** – Kęsti, susitariau su ja. Turėsime vaiką. – Svetute, kam visa tai… Dar mokėti pinigus!? – Gal likimas mums dovanojo vaiką – reikia priimti dovaną… Visą nėštumą Kristina lankėsi pas gydytojus, laikėsi rekomendacijų. Gimė sveikas berniukas. Kristina atsisakė vaiko, Kęstutis kaip tėvas pasiėmė sūnų. Dokumentus sutvarkė, Kristina paėmusi pinigus dingo iš jų gyvenimo. Visiems sakė, kad pagimdė surogatinė motina. – Ačiū, kad pagimdei nuo mano vyro, – atsisveikindama tarė Svetlana. O berniukas, Aliukas, apsigyveno Svetlanos ir Kęstučio namuose. – Kęsti, pažiūrėk, kaip jis į tave panašus… – Manai? Aš nieko nesuprantu apie mažus vaikus… Bet matau, toks pat gražus, kaip ir aš… – Prisimeni tą senolę prie bažnyčios, tau pasakojau? Ji juk ir išpranašavo… Vaikas atsirado ypatingu būdu… Kęstutis ir Svetlana džiaugėsi sūnumi. Kas jų laukia – nežinojo, bet tą akimirką buvo laimingi… Dažnai visata išpildo mūsų prašymus labai keistais būdais… *** Po kelių mėnesių žiūrėdama televizorių Svetlana išgirdo žinią – rasta negyva Kristina savo bute. Mirties aplinkybes tiria policija. Prisižaidė mergiotė…

Išjungiau kompiuterį ir jau rengiausi išeiti namo, kai sekretorė įlenda pro duris: Domantė Viktorija

Uncategorized

028

Į naują gyvenimą — Mama, kiek galima sėdėti šitam pelkėj? Mes net ne provincijoje, o provincijos-provincijoje, — niūniavo dukra grįžusi iš kavinės. — Maša, šimtą kartų sakiau: čia mūsų namai, mūsų šaknys. Niekur aš nevažiuosiu, — ištarė mama, išsitiesusi ant sofos „Lenino-gimnasto“ poza. — Kiek tu gali apie tas šaknis? Dar dešimt metų — ir tavo botva nuvys, o tada dar koks nors kolorado vabalas atsiras, kurį man siūlysi vadinti tėvu. Po tų skaudžių žodžių mama atsistojo ir nuėjo prie veidrodžio, įmontuoto į spintą. — Puiki mano botva, nereikia čia šmeižti… — Kol kas puiki, bet dar kiek — ir viskas, rinkis: ridikas, moliūgas ar batatas — kas skaniau šefei. — Dukra, jei taip nori, pati kraustykis. Jau dveji metai kaip viską gali pagal įstatymus. Kam aš tau ten? — Sąžinei, mama. Jei išvažiuosiu į geresnį gyvenimą, kas tavim pasirūpins? — Draudimas, pastovus atlyginimas, internetas, nu ir koks vabalas atsiras, pati sakei. Tau lengva kraustytis — jauna, šiuolaikiška, supranti šių laikų gyvenimą, tave paauglių elgesys dar nežeidžia, o aš jau pusiaukelėj į Perkūno, tfu, Valhalą. — Matai! Tu juokauji kaip mano draugai, o tau tik keturiasdešimt… — Kam čia viešai apie amžių? Dieną sugadinai. — O jei per katinus skaičiuot — tik penkeri, — greit pataisė dukra. — Atleista. — Mama. Kol nevėlu, šokime į traukinį ir važiuokime. Čia gi niekas mūsų nelaiko. — Prieš mėnesį iškovojau, kad pavardę mokesčiuose rašytų teisingai, o dar mes prie poliklinikos pririštos, — išdėstė paskutinius argumentus mama. — Su polisu visur priims, o namų parduoti nebūtina. Jei nepavyks — bus kur grįžti. Tave greit į šviesą išvesiu ir parodysiu, kaip gyvenama. — Daktaras per echoskopiją sakė: „ramybės neduos“. Galvojau — juokauja. Neprašovė, po to „Aiškeriarių mūšyje“ bronzą laimėjo. Gerai, važiuojam, bet jei neišeis, pažadėk, kad be dramų ir scenų mane paleisi atgal. — Žodis duotas! — Tavo gimimo bendraautorius tą pat žadėjo santuokų rūmuose, o rezus faktorius juk tas pats, — nusijuokė mama. *** Maša su mama neliko ties rajono centru — iškart patraukė užkariauti Vilniaus. Per trejus metus sukauptus pinigus investavo į studiją miegamajame rajone tarp turgaus ir stoties, nuomai už keturis mėnesius iš anksto. Pinigai pasibaigė net nespėjus jų tinkamai išleisti. Maša energijos nestokojo ir puolė į kūrybinį bei naktinį sostinės gyvenimą — greit rado naujų draugų, išmoko kalbėti ir rengtis kaip vietinė, tarsi niekada nebūtų gyvenusi „už pasaulio ribų“. Tuo tarpu mama gyveno tarp rytinio raminamųjų ir vakarinio migdomųjų. Užuot ėjusi pasivaikščioti, ėmėsi darbo paieškų — pasiūlos ir atlyginimo skirtumai sostinėje gąsdino. Po neilgos analizės padarė pranašystę: pusmetis maksimum, po to grįšim. Ji įsidarbino virėja privačioje mokykloje, o vakarais plovė indus kavinėje prie namų. — Mama, vėl visą parą prie puodų! Lyg niekur nebūtum išvykus. Neparagausi miesto džiaugsmų. Gal būtum studijavus ką moderniau: dizainą, vyno ar bent jau antakių meistrą. Metro važinėtum, kavą gertum, adaptuotumeisi. — Maša, dar nesiruošiu mokytis. Nepergyvenk, viską spėsiu, adaptuosiuosi. Tu tik pati įsitaisyk, kaip norėjai. Maša įsitaisė. Sėdėdavo kavinėse, kur už ją mokėdavo jauni vaikinai iš provincijų, psichologiškai susidraugavo su miestu, kaip rekomendavo žymi runologė, ir bendravo su tais, kuriems rūpėjo tik pinigai ir sėkmė. Darbo neskubėjo ieškot, rimtų santykių — taip pat. Po keturių mėnesių mama jau iš nuosavo atlyginimo apmokėjo nuomą, metė indų plovimą, pradėjo gaminti dar vienai mokyklai. Maša per tą laiką spėjo mesti kelis kursus, klausytis radijo darbo pasiūlymų, filmuotis studentiškame filme už makaronus su troškiniu ir pasimatyti su dviem „bremeno muzikantais“ — vienas pasirodė visai asilas, o kitas — nenorintis sėslaus gyvenimo „daugiavaikis katinas“. *** — Mama, nori šiandien kažkur išeiti? Gal picą užsisakykim, filmą pažiūrėkim? Pavargau baisiai, niekur nesinori, — žiovavo Maša, įsitaisiusi „Lenino-gimnasto“ pozoj, kai mama ruošėsi prie veidrodžio. — Užsisakyk, pervesiu tau pinigus. Man palikti nereikia, turbūt nealkana būsiu grįžus. — Kokiu būdu grįžus? Kur eisi? — sunerimo dukra. — Mane vakarienei pakvietė, — išraudusi šyptelėjo mama. — Kas toks? — nemaloniai nustebo Maša. — Mūsų mokykloj vyko patikrinimas. Komisijos vadovas paragavęs mano kotletukų norėjo susipažinti su „šefe“. Juokavom, kad šefas mokykloj juokinga idėja. O dabar einam kavos, kaip pati rekomendavai. O šiandien jis pasikvietė namų vakarienės. — Tu ką, pas svetimą vyrą į svečius vakarienės?! — O kas čia tokio? — Negalvojai, kad jam ne vakarienė rūpi? — Dukra, man keturiasdešimt, aš ne ištekėjusi, jam keturiasdešimt penki, gražus, protingas, vienišas. Man bus malonu bet kas, ko jis lauks. — Tu kalbi kaip tipinė provincijos moteris, tarsi jokio kito pasirinkimo neturėtum. — Neatpažįstu tavęs. Juk pati čia tempiai, kad gyvenimą gyvenčiau, o ne tūnočiau. Po tokių argumentų net Maša nerasdavo ką atsakyti. Tą vakarą ji užsisakė didžiausią picą ir iš nevilties prisikimšo. Naktį mama grįžo žvilgančiom akim, net šviesos nedegė. — Na kaip? — burbtelėjo Maša. — Vabaliukas geras ir visai lietuviškas, ne kokis koloradinis, — sukikeno mama ir nuėjo į dušą. Po to mama dažniau ėjo į pasimatymus: į teatrą, standupą, džiazo koncertą, gavo skaitytojo pažymėjimą, įstojo į miesto arbatos klubą ir tapo prisirašiusi prie čia esančios poliklinikos. Po pusmečio pradėjo kvalifikacijos kėlimo kursus, gavo krūvą sertifikatų ir išmoko gaminti prabangius patiekalus. Maša taip pat nesnaudė. Nenorėdama gyventi ant mamos sprando bandė įsidarbinti prestižinėse įmonėse, bet vis kliūdavo. Draugai, nenorintys už ją tiesiog šiaip mokėti, pamažu dingo. Galiausiai Maša tapo barista, vėliau — naktinio baro barmene. Kasdienybė išsekino, prisidėjo mėlynės po akimis. Asmeninis gyvenimas irgi nesisekė — bare nuobodūs vyrai nieko bendra su „tyra meile“ neturėjo. Maša viskam pavargo. — Mama, tu buvai teisi, čia nėra ko veikti. Atsiprašau, kad tave atsitempiau, reikia grįžt, — pasakė Maša, grįžusi po eilinės sunkios pamainos. — Ką tu? Kur grįžt? — klausė mama, kraudama lagaminą. — Namooo! Ten, kur pavardę sąskaitose rašo taisyklingai ir prie poliklinikos mes prisirašę. Tu nuo pradžių buvai teisi. — Aš čia jau prisirašiusi, be to, nenoriu niekur važiuot, — sustabdė mama ir įdėmi žvelgė Mašai į paraudusias akis. — O aš ne! Ir noriu namo! Man čia nepatinka: durnas tas metro, kava brangi kaip mėsa, bare visi užrietę nosis. Manęs čia niekas nelaiko, o tu pati, matau, jau ir daiktus krauniesi. — Aš kraustausi pas Žygį, — netikėtai ištarė mama. — Ką reiškia „kraustausi pas Žygį“?! — Pagalvojau, jau esi savarankiška, moka už butą pati. Maša, dovanojau tau gyvenimą: graži, su darbu, gyveni sostinėj. Tau perspektyvos kaip upelis teka. Už viską dėkinga, jei ne tu — būčiau susenusi „pelkėj“. Čia gi gyvenimas verda! Ačiū tau! — mama pabučiavo abi dukros žandus, bet šįkart Maša nedžiūgavo. — Mama, o kaip aš?! Kas manim pasirūpins?! — nusigręžė į sieną, nebeslėpdama ašarų, Maša. — Draudimas, pastovus atlyginimas, internetas, nu ir koks vabalėlis atsiras, — pakartojo mama. — Tai palieki mane! Tiesiog taip? — Ne, pati žadėjai be dramų, prisimeni? — Prisimenu… Duok namų raktus. — Yra rankinėj. Turiu tik vieną prašymą. — Kokį? — Močiutė irgi kraustytis nusprendė. Su ja jau viską sutariau telefonu. Užsuk, padėk jai pasiruošti. — Močiutė čia atvažiuos?! — Taip. Irgi prikalbėjau viską apie geresnį gyvenimą, vabalus ir pelkes. Kaip tik čia pašte operatorės reikia, o mūsų senolė — tikra paštininkė, bet kurį laišką iki Šiaurės ašigalio išsiųs. Tegul ir ji pabando, kol botva dar žaliuoja.

Į naują gyvenimą Mama, nu kiek galima gyvent šitam užkampy? Mes juk net ne miestelyje, o miestelio užkampy

Uncategorized

075

Paleiskite Mane, Prašau

Prašau, leisk man likti, nes aš niekur nevažiuoju neaiškiai šnabždėjo moteris, jos balsas plaukė per

Uncategorized

– Mūsų šeimoje jau keturios vyrų kartos dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? – Galiną, – tyliai atsakė Anna, glostydama pilvuką. – Mes ją pavadinsime Galina – Vėl mergaitė? Čia kažkokia pajuoka! – ponia Elena numetė echoskopo atsakymą ant stalo. – Mūsų šeimoje keturios kartos vyrų dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? – Galiną, – tyliai atsakė Anna, glostydama pilvuką. – Mes ją pavadinsime Galina. – Galina… – nutęsė anyta. – Na, bent jau normalus vardas. Bet ar ji kam nors reikalinga, ta tavo Galina? Maksimas tylėjo įsmeigęs akis į telefoną. Kai žmona paklausė jo nuomonės, tik trūktelėjo pečiais: – Bus kaip bus. Gal kitas bus berniukas. Anna pajuto, kaip širdyje kažkas smarkiai suspaudėsi. Kitas? O ši mažylė – tik repeticija? Galina gimė sausį – mažutė, didelėmis akimis ir visa tamsių plaukų kupeta. Maksimas pasirodė tik išrašant ją iš ligoninės, atnešė gvazdikų puokštę ir maišelį vaikiškų daiktų. – Graži, – pasakė jis, atsargiai žvilgtelėjęs į vežimėlį. – Į tave panaši. – O nosis tavo, – nusišypsojo Anna. – Ir smakras atkaklus. – Ai, palik, – numojo ranka Maksimas. – Visi vaikai vienodi tokiame amžiuje. Ponia Elena namuose jų laukė susiraukusi. – Kaimynė Valentina klausė: anūkas ar anūkė? Gėda buvo atsakyti, – niurzgėjo ji. – Mano metų su lėlėm žaisti… Anna užsidarė vaikų kambaryje ir pravirko, laikydama dukrą prie širdies. Maksimas vis daugiau dirbo. Atidirbdavo papildomai, priimdavo naktines pamainas. Sakė, šeima kainuoja brangiai, ypač su vaiku. Namuose pasirodydavo vėlai, pavargęs ir tylus. – Ji tavęs laukia, – sakydavo Anna, kai vyras praeidavo pro vaikų kambarį net nepasižiūrėjęs. – Galina visada sukrunta, kai išgirsta tavo žingsnius. – Pavargau, Ana. Ryt anksti darban. – Bet tu net nepasakei labas… – Ji maža, nesupras. Tačiau Galina suprato. Anna matė, kaip dukra pasuka galvą į duris, kai išgirsta tėvo žingsnius. Ir kaip paskui ilgai žiūri į tuštumą, kai tie žingsniai nutolsta. Aštuonių mėnesių Galina susirgo. Pirma pakilo temperatūra iki trisdešimt aštuonių, paskui iki trisdešimt devynių. Anna iškvietė greitąją, bet gydytojas sakė, kad kol kas pakanka girdyti nuo karščiavimo. Ryte pakilo iki keturiasdešimties. – Maksimai, kelkis! – Anna purtė vyrą. – Galinai visai blogai! – Kiek valandų? – Maksimas vos atmerkė akis. – Septynios. Aš visą naktį su ja nesu užmigusi. Reikia važiuoti į ligoninę! – Taip anksti? Gal palaukime iki vakaro? Turiu svarbią pamainą… Anna žiūrėjo į jį kaip į svetimą. – Tavo dukra dega nuo temperatūros, o tu galvoji apie darbą? – Juk nemiršta! Vaikai dažnai serga. Anna iškvietė taksi pati. Ligoninėje gydytojai iškart paguldė Galiną į infekcinį skyrių. Įtarė sunkią infekciją – reikėjo nugaros smegenų punkcijos. – Kur vaiko tėvas? – paklausė skyrius vedėjas. – Reikia abiejų tėvų sutikimo. – Jis… dirba. Tuoj atvažiuos. Anna visą dieną skambino Maksimui. Telefonas buvo išjungtas. Septintą vakare jis pagaliau atsiliepė. – Ana, aš depe, reikalai… – Maksimai, Galinai meningitas! Reikia tavo sutikimo punkcijai! Gydytojai laukia! – Ką? Kokia punkcija? Nieko nesuprantu… – Atvažiuok! Dabar! – Negaliu, pamaina iki vienuolikos. O paskui su vyrais susitarėme… Anna tyliai padėjo ragelį. Sutikimą pasirašė viena – kaip mama turėjo teisę. Punkciją atliko su bendra narkoze. Galina atrodė tokia mažutė didžiulėje operacinėje lovoje. – Rezultatai bus rytoj, – pasakė gydytojas. – Jei meningitas pasitvirtins, laukia ilgas gydymas. Pusantro mėnesio ligoninėje. Anna liko nakvoti ligoninėje. Galina gulėjo po lašeline, blyški ir nejudanti. Tik krūtinėlė lėtai kilnojosi. Maksimas pasirodė kitą dieną per pietus. Nesiskutęs, susiglamžęs. – Na, kaip ji… kaip reikalai? – paklausė, nedrįsdamas įžengti į palatą. – Blogai, – trumpai atsakė Anna. – Analizė dar neparuošta. – O ką jai darė? Tas… na… – Stuburo punkcija. Iš stuburo skysčio ėmė analizei. Maksimas pabalo. – Skaudėjo? – Buvo narkozėje. Nieko nejuto. Jis priėjo prie lovelės ir sustingo. Galina miegojo, maža rankytė buvo užklijuota kateteriu prie riešo. – Ji… tokia mažytė, – sumurmėjo Maksimas. – Nemaniau… Anna tylėjo. Tyrimų rezultatai pasirodė geri – meningito nebuvo. Tik paprasta virusinė infekcija, bet su komplikacijomis. Galima gydytis namie, prižiūrint gydytojui. – Pasisekė, – pasakė skyrius vedėjas. – Dar viena dvi dienos laukimo – būtų blogiau. Grįžtant namo Maksimas tylėjo. Tik prie namų tyliai paklausė: – Aš… aš tikrai toks blogas tėvas? Anna patogiau perstatė besnaudančią dukrą ir pažvelgė vyrui į akis. – O kaip tu galvoji? – Maniau, kad dar daug laiko. Kad ji maža, nieko nesupranta. O pasirodo… Kai ją pamačiau ten, su tomis žarnelėmis… Supratau, kad galiu ją prarasti. Ir kad iš tikrųjų yra, ką prarasti. – Maksimai, jai reikia tėvo. Ne maitintojo, ne to, kuris pinigus neša. Tėvo. Kuris žino, kaip ją vadina. Kuris gali pasakyti, kurios jos mylimiausios žaislai. – Kokie? – tyliai paklausė. – Guminis ežiukas ir barškutis su varpeliais. Kai grįžti namo, ji visada ropščiasi iki durų. Laukia, kad paimsi ant rankų. Maksimas nuleido galvą. – Nežinojau… – Dabar jau žinai. Namuose Galina pabudo ir pradėjo verkti – plonai, gailiai. Maksimas instinktyviai ištiesė rankas, bet sustojo. – Galiu? – paklausė žmonos. – Ji tavo dukra. Jis atsargiai paėmė Galiną ant rankų. Mergaitė nustojo raudoti ir susidomėjusi žiūrėjo į tėčio veidą didelėmis rimtomis akimis. – Labas, mažoji, – sukuždėjo Maksimas. – Atleisk, kad nebuvau šalia, kai buvo baisu. Galina ištiesė rankytę ir palietė jo skruostą. Maksimas pajuto, kaip spaudžia gerklę dėl keisto jausmo. – Tėti, – staiga aiškiai tarė Galina. Tai buvo jos pirmas žodis. Maksimas nustebęs pažvelgė į žmoną. – Ji… ji pasakė… – Sako jau savaitę, – nusišypsojo Anna. – Bet tik kai tavęs namie nebūna. Greičiausiai laukė tinkamo momento. Vakare, kai Galina užmigo tėčiui ant rankų, Maksimas atsargiai ją nunešė į lovytę. Mergaitė nepabudo, o tik stipriau suspaudė jo pirštą sapnuodama. – Ji nenori paleisti, – nustebo Maksimas. – Bijo, kad vėl pradingsi, – paaiškino Anna. Jis sėdėjo prie lovelės dar pusvalandį, nedrįsdamas ištraukti piršto. – Rytoj imsiu laisvą dieną, – pasakė žmonai. – Ir poryt taip pat. Noriu… noriu geriau pažinti mūsų dukrą. – O kaip darbas? Papildomos pamainos? – Rasime kitą būdą užsidirbti. Arba gyvensim taupiau. Svarbiausia – nepraleisti, kaip ji auga. Anna priėjo ir apkabino vyrą. – Geriau vėliau nei niekada. – Niekada sau neatleisčiau, jei kažkas būtų nutikę, o aš net nežinočiau, kad ji turi mėgstamų žaislų, – tyliai pasakė Maksimas, žiūrėdamas į snaudžiančią dukrą. – Arba kad moka pasakyti „tėti“. Po savaitės, kai Galina galutinai pasveiko, jie visi trys išėjo pasivaikščioti į parką. Mergaitė sėdėjo tėčiui ant pečių ir linksmai juokėsi, griebdama rudens lapus. – Pažiūrėk, kokia grožybė, Galina! – rodė jai Maksimas į geltonus klevus. – O ten voveraitė! Anna ėjo šalia ir galvojo, kad kartais reikia vos neprarasti brangiausio, kad suprastum, kokia tai didelė dovana. Namuose jų laukė susiraukusi ponia Elena. – Maksimai, Valentina sakė, kad jos anūkas jau žaidžia futbolą. O tavo… tik su lėlėmis. – Mano dukra pati nuostabiausia pasaulyje, – ramiai atsakė Maksimas, sodindamas Galiną ant grindų ir paduodamas jai guminį ežiuką. – O lėlės – irgi puiku. – Bet juk giminė nutrūks… – Nenutrūks. Tęsiasi iš naujo, tik kitaip. Ponia Elena norėjo kažką prieštarauti, bet Galina priešliaužė prie močiutės ir iškėlė rankytes. – Močiute! – tarė mergaitė ir nusišypsojo plačiai. Močiutė sutrikusi paėmė anūkę ant rankų. – Ji… ji kalba! – nustebo ji. – Mūsų Galina labai protinga, – išdidžiai pasakė Maksimas. – Tiesa, dukra? – Tėti! – džiugiai suplojo Galina. Anna žiūrėjo ir galvojo, kad laimė dažnai ateina per išbandymus. Ir kad didžiausia meilė – ta, kuri užsimezga ne iš karto, o subręsta per skausmą ir baimę prarasti. Vakare, guldydamas dukrą, Maksimas tyliai jai niūniavo lopšinę. Jo balsas buvo tylus, kiek prikimęs, bet Galina klausėsi didelėmis akimis. – Tu niekada anksčiau jai nedainavai, – pastebėjo Anna. – Anksčiau daug ko nedariau, – atsakė Maksimas. – Bet dabar turiu laiko atsigriebti. Galina užmigo stipriai apkabindama tėčio pirštą. Ir Maksimas vėl nebandė ištraukti rankos – sėdėjo tamsoje, klausydamasis dukros kvėpavimo ir galvodamas, kiek daug galima prarasti, jei laiku nesustosi ir nepastebėsi, kas tikrai svarbu. O Galina miegojo ir šypsojosi sapnuose – dabar ji jau tikrai žinojo, kad tėtis niekur nedings. Šią istoriją mums atsiuntė mūsų skaitytoja. Kartais likimui reikia ne tik pasirinkimo, bet ir rimto išbandymo, kad pažadintų žmoguje šviesiausius jausmus. O ar jūs tikite, kad žmogus gali pasikeisti, kai supranta, jog gali prarasti tai, kas brangiausia?

2023 m. lapkričio 7 d., Vilnius Kartais atrodo, kad šeimos istorija tai kažkokia grandinė, kurią turime

Uncategorized

035

– Va štai, vėl išvyksta „į reikalus“, juokauja kaimynė, pakankamai tyliai, kad atrodytų kaip šnabždesys, bet pakankamai garsiai, kad būtų išgirsta.

Pažiūrėk, vėl ji išeina darbe, šnabždėjo viena kaimynė, balsu taip tyliai, kad skambėjo kaip šnabždesys

Uncategorized

032

Ieškoti širdyje, o ne по knygai: kaip Tonios vyras paliko rėžinius likimą – Katia, svetimos šaknys, netikėtas sūnus ir sprendimas, kuris amžiams pakeitė šeimos gyvenimą

Ana, tai ne aš turiu sūnų. Mano kaimynė, Birutė, turėjo. Tavo vyras pas ją dažnai užsukdavo, tai ir parsinešė

Uncategorized

017

Amžiaus pagrobimas — Noriu, kad vyrai bėgiotų paskui mane ir verktų, nes nespėja pasivyti! — garsiai perskaitė Marija užrašą ant popierėlio ir uždegė jį žiebtuvėliu. Pelenus nubraukė į taurę ir, lydima draugių juoko, išgėrė paskutinį putojančio šlakelį. Eglutė sumirksėjo lemputėmis, lyg būtų kažką sugalvojusi, ir po akimirkos sužibo dar ryškiau. Muzika užgrojo garsiau, šampano taurės suskambo, veidai susiliejo vienas į kitą, tapdami tikru šventiniu fejerverku. Nuo šakų pabiro auksiniai blizgučiai — ar taip tik prisiminėsi… — Ma-a-ma… Mama, kelkis! Marija vos praplėšė vieną akį. Virš jos išdidžiai stūksojo kone visa futbolo komanda. — Kas jūs? Ar pažįstu jus, vaikai? Vaikai juokdamiesi prisistatė, kiekvienas palenkdamas galvą: — Mama, susimąstyk, Matukas — 9 metai, Liutauras — 7, Simas — 5, Jokūbas — 3 metai! Pilna sudėtis, be keitimų, visi su gudriomis šypsenomis ir nuginkluojančiu ryžtu. Tikrai ne tokius „paskui lakstančius vyrus” jinai norėjo išsiprašyti per Naujųjų naktį… — O kur jūsų treneris?.. Tfu, tėvas jūsų kur? — prikimusiu nuo sausros balsu sumurmėjo ji. — Atneškit mamai vandens… Vos užmerkė akis — vėl: — Ma-ma! Rankose iškart atsidūrė dvi stiklinės vandens, mandarinukas ir puodelis su agurkų sūrymu. Na jau… Vyriausias jau žino, kaip reanimuoti mamą po švenčių. Žydi. — Mama, kelkis, juk pažadėjai… — zyzė mažieji. Marija sąžiningai bandė prisiminti, kaip čia atsidūrė ir ką žadėjo. — Į kiną? — Nee… — Į Hesburgerį? — Ne! — Į žaislų parduotuvę? — Nu ma-a-ma! Nustok apsimetinėti! Mes beveik pasiruošę, o tu vis dar negali pakilti! — O tai kur jūs ruošiatės, bent pasakykit mamai? — nuleido rankas. — Mieloji, jau laikas keltis, — nuskambėjo vyriškas balsas. Į kambarį įėjo aukštas, tamsiaplaukis vyriškis. Jo riešutuose akyse žaižaravo auksinės kibirkštys. Oho, koks gražuolis! — Visus sukroviau mašinon, mes pasiruošę. Pakeliui užsuksime į “Iki” — ir į kelionę! Marija pamėgino prisiminti, kas čia per vyras ir kodėl tie vaikai ją vadina mama. Galvoje — tobula tuštuma. Nei vienos versijos. — Mama, nepamiršk mūsų maudymosi glaudžių! Ir sau pasiimk! — užriko kažkas iš vaikų kambario. „Vadinasi, dar ir baseinas… – nuskambėjo galvoje. — O kas čia per stebuklingas gyvenimas, kad nieko neprisimenu?..” Marija apsižvalgė. Kambarys buvo svetimas – nė viena fotografija ant komodos, nė viena baldų detalė, nė storos užuolaidos su nepažįstamu raštu. Vienintelis atpažįstamas daiktas – raudona kalėdinė puansetija baltame vazonėlyje, papuoštame mažais perliukais. Uždengė akis ir pabandė suvynioti vakarykštės dienos siūlą. Jos su merginom susirinko restorane švęsti Naujųjų ir sužaisti „Slaptą Kalėdų Senelį“. Kaip senais studijų laikais, tik dabar – su brangiom rankinėm, sudėtingom šukuosenom ir amžinu laiko trūkumu. Draugės buvo pasipuošusios, kvatojo, džiaugėsi retai ištrūkusios iš kasdienybės: vyrai, vaikai, pamokos, darželis, puodai… O Marija ramiai žydėjo – gi dar neištekėjusi, pati sau karalienė. Kam ką derint? Laimėte laiminga. Vėlesnės akimirkos – blankios. Sumaišė sveikinimo lapelį, pripylė dar taurę, tada… nieko. Kaip sako, ėjai – nugriuvai – atsibudai – gipsas. Žiūri į veidrodį – ta pati jauna moteris, akys su šventiniu makiažu. O iš kur tada vaikai, vyras? Ji neprisimena nei vestuvių, nei vaikų vardų. Nors iškart žino, kaip vaikus vadina, o vyro vardas – neapčiuopiamas. Kažkas tikrai ne taip… Išėjusi į koridorių pamato lagaminus: du dideli, juodi ir smėlio spalvos – žinomo brangaus prekinio ženklo. Greta – trys sportiniai vaikų kuprinėliai. Vadinasi, kelionė. Kur? Gal į Palangą? Ir įžengia „vyras“. Įprastai pasigauna lagaminus, švelniai stumteli ją link durų. — Spėsime viską, — ramiai taria. Marija žvilgteli į savo ranką ir sustingsta. Žiedo ant rankos – nėra! Nei ant jos, nei ant jo. Dar viena keistenybė. Vaikai sulipa į didelį, pamėgtą šeimos mikroautobusą. Raktai, diržai – viskas it pagal laikrodį. Jis – už vairo, Marija giliai įkvepia, atsisėda priekyje. Jis paduoda puodelį kavos su pienu – tokios, kokios ji negali pakęsti! Ir dėl šito skaudžiausia. — Varom! – linksmai šypteli. Mašina pajuda. Tolstant nuo miesto, nerimas auga. Šeima, kelias, viskas tarsi sava, bet niekas nepažįstama. Viduje ima busti ne sumaišyta moteris, o ta, kuri privalo išgyventi. Greitai – pirmas priešinimasis: vaikai nori į tualetą ir ką nors užkąsti. Priemiestyje užsuka į degalinę. Va, šansas bėgti! Ji bando slysti lauk, prisėlinti prie automobilio, atidarė dureles, bet… Raktų nėra. — Tai tu čia, o mes tavęs ieškom, — ramiai per langą šypteli jis. — Viskas, keliaujam toliau, — taria su šypsena. Po valandos stovi prie oro uosto – stiklas, betoniniai slenksčiai, žmonių minios. Palieka mašiną, eina visi kartu. Marija – ant ribos. Ji nutaria nesileisti grobiama ir paskutiniu momentu atrėžia: — Tai pagrobimas! Padėkit! – ir metasi prie apsaugininko. Apsauga sureaguoja akimirksniu – Marija ant žemės, naručiai ant rankų. Staiga pamato savo drauges už reklaminio stendo – nusišypso, mojasi, aiškina, kad čia tik šventinis pokštas! Vaikai puola prie kitų moterų – aiškėja, kad tie „vaikai” – pusbroliai, priešą, o „vyras” – žavingasis draugės bičiulis, jau seniai slapta pamilęs Mariją. Draugės pribėga, kvatojasi, ginasi nuo apsaugos ir aiškina apie didį naujametį pokštą. Galiausiai Marija išlaisvinama, o jos „grobstytojas” su riešutų spalvos akimis šypsosi ir ištiesia ranką: — Sveika dar kartą, aš Vladas. Gal leisiu tave pagrobti? Marija pažvelgia į drauges, į lagaminus, vėl į Vlado šypseną ir… ima kvėpuoti laisviau. — Varom! – atsako juokdamasi sau pačiai. – Bet vaikai – namie! Draugės juokiasi, Vladas švyti, o oro uostas ir šurmulys tampa tik prasidėjusių nuotykių pradžia. Kartais gyvenimas mūsų ne pagrobia. Jis tiesiog staiga nuneša ten, kur seniai turėjome atsidurti.

Šimtmečio pagrobimas Noriu, kad vyrai lakstytų paskui mane ir raudotų, nes negali manęs pavyti!

Uncategorized

053

Neringa grįžo iš parduotuvės su sunkiomis tašėmis – jau priartėjo prie savo namų, kai staiga pamatė svetimą automobilį prie vartų. „Kas galėtų čia būti? Atrodo, nieko nelaukiu“, – pagalvojo ji. Priėjusi arčiau, moteris pamatė savo sūnų Viktorą kieme. „Atvažiavo!“ – džiaugsmingai sušuko Neringa ir puolė apkabinti sūnų, tačiau šis sustabdė ją: „Mamyte, palauk, turiu tau kai ką papasakoti“, – prabilo jis rimtu tonu. „Kas atsitiko?“ – sunerimo Neringa. „Geriau prisėsk“, – tyliai tarstelėjo Viktoras. Ji atsisėdo ant suolelio, pasiruošusi išgirsti blogiausią naujieną.

Aušra grįžo iš parduotuvės su pilnais, sunkiais maišais. Jau buvo beveik prie namų, kai pastebėjo nežinomą

Uncategorized

060

Sūnus dar nepribrendo tėvystei… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!“ — šaukė mama dukrai Natalijai, kiek tik gerklė leido. Suapvalėjęs dukros pilvelis nė kiek nestabdė motinos pykčio — tik dar labiau jį kurstė. „Eik iš namų ir nesugrįžk! Kad daugiau tavęs čia nematyčiau!“ Mama iš tikrųjų išvarė ją iš namų. Tai buvo ne pirmas kartas — anksčiau už įvairius nusižengimus ją irgi mesdavo pro duris. O už tai, kad „prisidarė“, pasakė, jog namo galės grįžti tik tada, kai viskas bus baigta. Su ašaromis akyse, nešdama nedidelį lagaminą, Natalija atėjo pas mylimąjį — sumišusį vaikiną. Paaiškėjo, kad Nazaras net neprisipažino tėvams, kad Natalija nuo jo laukiasi. Nazaro mama iškart paklausė — ar dar nevėlu ką nors daryti. Žinoma, buvo per vėlu — pilvas jau gerokai matėsi. Natalija buvo visiškai sukrėsta, pasiruošusi bet kam, tik kad kas padėtų. Nors dar prieš mėnesį griežtai priešinosi mamos idėjoms, dabar ją draskė neviltis ir baimė dėl ateities. — Mano sūnus dar nepribrendo būti tėvu, — ryžtingai tarė Nazaro mama. — Jis jaunas, tu sugadinsi jam gyvenimą. Žinoma, padėsime kiek galėsim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad padėtų tave apgyvendinti reabilitacijos centre tokioms kaip tu — niekam nereikalingoms besilaukiančioms kvailėms. Centre Natalijai paskyrė kambarį. Pagaliau galėjo atsikvėpti, nurimti ir tinkamai pailsėti. Jos niekas nebare, morališkai ir fiziškai ruošė gimdymui, dirbo psichologas. Ir kai atėjo lemiama akimirka, į rankas jai įdavė mažą ryšulėlį — kūdikį, Natalija išsigando, pradėjo panikuoti. Kai atsigavo, ėmė stebėti — kas per nepažįstamas stebuklas jos rankose — mažoji dukra. Artėjo Kalėdos, bet vietoje džiugios naujienos Nataliją perspėjo — turėsi ieškotis kitos vietos, nes tavo vietai jau laukia kita eilėje. Su mėnesiu amžiaus Evute ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip toliau gyventi, kur gauti pinigų, pas ką glaustis nakvynei. Motinos širdis neatitirpo — anūkės net nenorėjo pamatyti, abi išbraukė iš savo gyvenimo. — Na ką gi, mažute, liūdnas mums Kūčių vakaras… — tyliai ištarė dukrai Natalija. Ji juk taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės bėgdavo giedoti kalėdaičių, mokėjo visas kalėdines dainas, visada tuo metu užsidirbdavo nemažai, kartu su kiemo vaikais išbėgiodavo visą rajoną. Taip norėjosi vėl pajusti tą jausmą — eiti nuo namų prie namų, giedoti kalėdaičių, justi šventės dvasią. „O kodėl gi ne?“ — pagalvojo jauna mama. — Vaikelis ramus, tylus, suvyniosiu ją, prisisegsiu sau, paeisiu, pagiedosiu, iš širdies. O kas neduos įeiti — tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramią nuosavų namų gatvelę kalėdaičių žygiui. Kaip ir nujautė, į duris tokiai netipiškai kalėdotojai atidarydavo nenoriai — visi laukė pagal tradiciją vyrų. Tačiau kai kur pavykdavo patekti vidun, o tuomet Natalija taip nuoširdžiai, su jausmu giedojo, kad šeimininkai ją dosniai atlydavo — ne tik pinigėliais, bet ir gardumynais. O ypač švelniai tiesdavo ranką jos naujagimiui. Žmonės suprato, kad ne iš geros dalios moteris su kūdikiu vaikšto per šventes. Nuo namų prie namų žingsniuoti buvo nelengva. „Užsuksiu dar į tą vilą, paskutinį kartą. Ten gyvena turtingi, gal kas gero atseks“, — pagalvojo Natalija. Kišenėje susikaupė nemaža suma, jau ramiau pasidarė širdyje. — Galima pakalėdoti! — tarė, kai šeimininkas pakvietė įeiti. Tačiau tolesnis nepažįstamojo elgesys nustebino Nataliją. Įsileidęs į namus, vyras įsistebeilijo į jos veidą, paskui – į kūdikį. Išbalo, sukliko, neramiai nusėdo ant sofos. — Nadežda? — sušnabždėjo. — Ką? … Ne, aš Natalija… Turbūt mane su kažkuo supainiojote. — Natalija? .. Kaip tu panaši į mano žmoną… — vos išlemeno vyras. — Ir šitas vaikas. Mergaitė? — Taip. — O aš irgi turėjau tokią dukrelę… Bet jos žuvo… autoavarijoje. Prieš kelias dienas sapnavau, kad žmona ir dukra sugrįžta… O dabar štai jūs… argi taip būna? — Aš… neturiu ką pasakyti… — Užeikit, nesidrovėkit! Papasakokit, kaip jūs gyvenate… Iš pradžių Natalijai pasirodė keistas, perdėtai emocingas nepažįstamasis. Bet pagalvojo: vis tiek neturi kur eiti. Įėjo į erdvų kambarį, kur gyveno vienišas vyras. Ant sienos – nuotrauka su vaiku ir moterimi, ir tikrai – mirusi žmona panaši į ją… Ir Natalija pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Kalbėjo nesustodama, iki pat smulkmenų. Pagaliau atsirado bent vienas, kuriam ji rūpėjo. O vyras tylėjo, klausė, gaudė kiekvieną žodį. Kartais akimirkai pažvelgdavo į saldžiai miegantį kūdikį, kuris svajingai šypsojosi sapnuose. Regis, ir ji jautė — sugrįžo į namus, kurie labai greitai taps tikraisiais…

Sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu… Padugnė! Nedėkinga kiaulė! rėkė motina dukrai Saulei iš visų jėgų.