Nijolė Petraitienė aiškiai prisimena dieną, kai teko spręsti svetimo vaiko likimą. Trečiadienis.

Du mėnesius vedžiojau 56 metų moterį po Vilniaus restoranus. Tačiau vos tik pakviečiau ją pas save, ponia

Senelę palydi visa šeima. Niekas net nebando slėpti, kaip jiems pabodo jos buvimas. Kalba atvirai, be gėdos.

Mano mama paliko mane su tėčiu ir dingo, o po 22 metų pasirodė prie mūsų durų su vokeliu rankose.

Tobulo sūnaus dovana Iliuzija švaraus gyvenimo Niekada nepamiršiu, kaip prieš penkiolika metų įkūriau

Senolė, kuri tapo mama Kai Irena sulaukė šešiasdešimt dvejų, ji svajojo apie ramybę. Norėjo auginti našlaites

Gyveno prie mūsų, kitame kaimo gale, prie pačios upės, mergaitė tek joki Jevutė. Tyli, kukli, lyg šešėlis

Tu mano šventoji, Viktorija, giliai ir šiltai ištarė Paulius, pabučiavo žmonai į viršugalvį ir greitai

Turtingas verslininkas pasiūlo savo namų tvarkytojai sužaisti šachmatų partiją, norėdamas iš jos pasijuokti









