Uncategorized
07
Kai įlipome į lėktuvą, pamatėme, kad mūsų vietas jau buvo užėmę – važiavome su žmona aplankyti giminių Romoje, buvome specialiai išsirinkę sėdėti kartu prie lango, bet ten sėdėjo moteris su penkiamečiu sūnumi, kuri atsisakė keistis, nes „vaikas norėjo prie lango“ – vietas atgavome tik padedant stiuardui, o kiti keleiviai palaikė mus, nes nesukėlėme skandalo: ar tikrai kai kurie tėvai mano, kad jiems viskas leidžiama?
2024 m. liepos 2 d. Šiandien vis dar iš galvos neišeina vakarykštis skrydis iš Vilniaus į Romą.
Zibainis
Uncategorized
013
Rytinis ratas Prie lifto durų vėl kažkas priklijavo lapelį su užrašu: „NEDĖKITE MAIŠELIŲ PRIE ŠIUKŠLINĖS“. Lipni juosta vos laikėsi, popierius jau raityjosi kampais. Prieškambario šviesa mirgėjo, todėl užrašas atrodė tai aštrus, tai blankus – kaip nuotaikos daugiabučio bendruomenės čate. Nadežda Povilaitytė stovėjo su raktų ryšuliu rankoje ir klausėsi, kaip už sienos, šeštame aukšte, grąžtas ima natą, tada užsikerta ir vėl tęsia. Ji nepyko dėl pačio garso. Erzino visai kas kita: kad kiekvieną kartą viskas virsta teismu. Kažkas rašo čate KAPITALU, kitas atsako su ironija, dar vienas atsiunčia kaimyno batų nuotrauką prie durų kaip moralinio nuosmukio įrodymą. Ir visa tai tarsi reikalavo ir jos dalyvavimo, nors seniai norėjosi viena – tylos galvoje. Ji pakilo į savo aukštą, padėjo pirkinių maišelį ant virtuvės stalo, nenusivilkusi paltuko, ir atsidarė bendrijos čatą. Viršuje kabėjo žinutė: „KAS NAKTĮ PASTATĖ AUTOMOBILĮ ANT VAIKŲ AIKŠTELĖS“. Po to – nuotrauka rato ant borto. Vėliau kažkas papildė: „O KAS IŠVIS NESISVEIKINA LAIPTINĖJE“. Nadežda Povilaitytė peržvelgė žinutes, pajuto, kaip krūtinėje kyla įprasta dirginimo banga, ir netikėtai pagavo save galvojant: ji pavargo būti svetimų konfliktų liudininke. Ir pavargo nuo savo paties pasirengimo tyliai dėti malkų į ugnį. Kitą rytą ji pabudo anksti ne todėl, kad buvo išsimiegojusi. Tiesiog organizmas, kaip senas žadintuvas, įsijungė savaime. Kambaryje buvo vėsoka, radiatoriai šnypštė. Ji užsimetė sportinį džemperį, koridoriuje susirado sportinius batelius „pasivaikščiojimams“, kurių beveik nenešiojo, ir išėjo į laiptinę. Ten tvyrojo įprastas laiptinės kvapas: truputis dulkių, dar dažų nuo turėklų, ir dar kažkas neapčiuopiamo, ko nesinorėtų apibūdinti. Prie lifto, sustojusi, ji pažvelgė į skelbimų lentą. Ten – atspausdinti pranešimai apie skaitiklių patikrą, dingusį katiną ir „namų bendrijos susirinkimą“. Nadežda Povilaitytė išsiėmė iš rankinės popieriaus lapą, kurį pasiruošė vakare, ir tvarkingai prisegė jį mygtukais. „Rytiniai pasivaikščiojimai aplink kvartalą. Be kalbų ir be įsipareigojimų. Kas nori – renkasi 7:15 prie laiptinės. Tiesiog apeiti ratą ir skirstytis. Nadežda P.“ Ji pati nustebo, kaip lengvai tai parašė. Ne „būkime draugiški“, ne „būkime žmonės“, o tiesiog – žingsniai. 7:12 ji jau stovėjo prie laiptinės durų, patikrinusi, ar išjungė dujas, užvėrė langus. Rankose – raktai ir telefonas, ant galvos – kepurė. Ji manė, kad teks pastovėti minutę ir nueiti, apsimetant, jog taip ir buvo numatyta. Laiptinės durys trinktelėjo, į lauką išėjo apie keturiasdešimt penkerių moteris, su tvarkingai surištais plaukais ir išraiška žmogaus, iš anksto pasiruošusio skausmui. – Jūs… pagal skelbimą? – paklausė ji, pataisydama šaliką. – Taip, – atsakė Nadežda Povilaitytė. – Aš Nadežda. – Sveta. Man su nugara sunku, gydytojas liepė vaikščioti. Bet viena nuobodu, – prisipažino moteris ir tuoj pat pridūrė, lyg teisindamasi: – Aš nekalbi. – Ir nereikia, – atsakė Nadežda Povilaitytė. Po minutės atėjo vyras, šiek tiek susikūprinęs, tamsia striuke. Jis linktelėjo, žvilgtelėjo į juos tarsi į žmones, su kuriais neaišku, ar reikia sveikintis, ir visgi tarė: – Labas rytas. Aš Sergejus. Iš penkto. – Iš šešto, – automatiškai patikslino Nadežda Povilaitytė, nes puikiai žinojo, kas kur gyvena. Ir tuoj pat save pagavo: štai ir tas noras visus „sudėlioti lentynose“. Sergejus šyptelėjo. – Tai iš šešto. Suklydau. Ketvirtas pasirodė aukštas, apie šešiasdešimties vyras, su sportine kepure bei žingsniu, tarsi vis dar prisiminė stadioną. Jis nieko neklausė, tik sustojo greta. – Viktoras, – pristatėsi trumpai. – Aš ryte vis tiek einu. Galvojau, vienas toks. 7:16 jie ėjo. Nadežda Povilaitytė maršrutą parinko paprastą: aplink kvartalą, pro parduotuvę, per kaimyninį kiemą, palei mokyklą ir atgal. Sniegas buvo suplūktas, vietomis slidu. Kvėpuoti šalta, pirmas kelias minutes visi tylėjo, klausydamiesi savo žingsnių. Nadežda Povilaitytė jautė, kaip kūnas iš pradžių priešinasi, paskui prisitaiko. Mintyse, kur paprastai sukdavosi svetimos pretenzijos, pasidarė tuščia, bet ne baisu, o kaip ant švaraus lapo. Kampelyje Sergejus netikėtai tarė: – Galvojau, juokaujat su tuo „be pokalbių“. Juk pas mus visada pokalbiai. – Jei norisi – galima, – atsakė Nadežda Povilaitytė. – Tik be ataskaitų. Sveta tyliai nusijuokė, bet tuoj pat susiraukė ir pasidėjo ranką ant nugaros. – Gerai? – paklausė Nadežda Povilaitytė. – Pakeliui. Svarbu – staigiai nesustoti. Viktoras žingsniavo lygiai, lyg skaičiuotų žingsnius. Atgal grįždamas jis tarė: – Gerai. Be tų… susirinkimų. Tiesiog eini. Kai grįžo, buvo 7:38. Prie laiptinės visi kiek nejaukiai pastovėjo kaip po trumpų pasitarimų. – Rytoj? – paklausė Sveta. – Jei išeisit, – atsakė Nadežda Povilaitytė. – Išeisiu, – atsiliepė Sergejus ir kilstelėjo ranką vietoj atsisveikinimo. Kitą dieną jų buvo trys. Viktoras nepasirodė, užtat prisijungė kaimynė iš ketvirto, Tatjana, apie keturiasdešimties, ryškiame pūkiniame švarke, su žvilgsniu, lyg būtų atėjusi patikrinti, ar čia ne kokia sekta. – Tik pažiūrėsiu, – tarė ji, neprisistačiusi. – Žiūrėkit, – atsakė Nadežda Povilaitytė ir nuėjo, nelaukdama, kol kas ims aiškinti taisykles. Tatjana ėjo greta Serjiaus ir tylėjo. Antrame rate po savaitės ji jau kalbėjo: – Iš esmės esu prieš tuos „susivienijimus“. Tada prasideda pinigų rinkimas, nesumokejai – priešas. – Čia pinigų nebus, – atsiliepė Sergejus. – Pats prieš. Po skyrybų į bet kokias „bendras kasas“ – alergija. Nadežda Povilaitytė išgirdo žodį „skyrybos“ ir neperklausinėjo. Ji žinojo, kaip lengvai svetimas skausmas virsta apkalbomis, paskui – ginklu. Pasivaikščiojimai laikėsi tik iš kartojimo. 7:15 – išeina, 7:40 – išsiskirsto. Kartais kas praleidžia, paskui vėl grįžta. Sveta nešiojosi mažą buteliuką vandens, stengėsi nepavargti. Sergejus sykį atėjo be kepurės, visą ratą keikė save, bet neišėjo. Tatjana pirma laikydavosi atokiau, paskui pradėjo eiti arčiau. Ir pamažu tai keistai persikėlė į laiptinę. Nadežda Povilaitytė pastebėjo, kad žmonės vis dažniau sveikinasi. Ne todėl, kad „privalo“, o todėl, kad ryte jau matė vieni kitus be įprastų šarvų. Vieną vakarą ji, sugrįžusi iš poliklinikos pavargusi, su popierėliais maišelyje, rado Viktorą prie lifto, besikrapštantį su kartais stringančiu mygtuku. – Neveikia? – paklausė ji. – Veikia, – atsiliepė jis. – Reikia užtikrintai spaust. Jis paspaudė, liftas atvažiavo. Viduje degė lemputė, veidrodis subraižytas. Viktoras staiga pridūrė: – Dėkui už tuos pasivaikščiojimus. Galvojau, nebėra su kuo. O čia… gerai. Nadežda Povilaitytė linktelėjo ir pajuto, kaip viduje kyla šiluma, bet neleido tam pavirsti saldumu. Tik užfiksavo: žmogui pasidarė lengviau. Mažos paslaugos atsirado savaime. Kartą ryte Sergejus pamatė, kad Svetai atsirišęs batraištis, tyliai parodė, kad sustotų. Sveta paskui čate parašė: „Ačiū tam, kas pamojavo dėl batraiščio, būtų buvus kritimas“. Be vardų, bet su šypsena žodžiuose. Tatjana kartą atnešė druskos paketą, kad pabarstytų laiptinės laiptus. – Ne visiems, – tarė ji, padėdama paketą prie sienos. – Sau. Kad nenusiverstum. – Vistiek ačiū, – atsakė Nadežda Povilaitytė. Jos barstė laiptus kartu, po to Tatjana nusivalė rankas į pirštines ir sumurmėjo: – Na, jei jau jūs čia… Čate mažėjo kapitalių raidžių. Neišnyko, bet mažėjo. Vis dar ginčijosi dėl šiukšlių ir mašinų statymo, bet kartais parašydavo: „Gal galim be riksmų, juk susitarti įmanoma“. Ir tai jau skambėjo ne kaip lozungas, o kaip priminimas, kad susikalbėti vis dar mokame. Problema išlindo lapkričio pabaigoje, kai šeštame aukšte prasidėjo remontas – bute, kuriame gyveno Andrius, jaunas vyras su šunimi. Remontas ne pirmas, bet šįkart grąžtas veikė ir vakare. Čate iškart užvirė: „Kiek galima“, „Žmonės turi vaikų“, „Jums visai nerūpi“. Tatjana parašė: „Žinau, kas. Jam visada viskas dzin“. Rytinėje eisenoje Sveta slinko įsitempusi, lyg kiekvienas žingsnis aidas ne tik nugaroje, bet ir dirginime. – Tai jis, – pasakė ji, kai ėjo pro mokyklą. – Iš šešto. Pas mane viršuje. Vakar iki dešimtos. Paskui atsiguliau ir galvoje tas grąžtas skambėjo. Sergejus sumykčiojo. – Pagal įstatymą iki vienuolikos leidžiama, jei… – Man ne apie įstatymus, – griežtai nukirto Sveta. – Man apie pagarbą. Tatjanos, paprastai kandžios, šį kartą veidas buvo rimtas. – Jį reikia prispaust. Kitaip nesupras. Surinks parašus, iškviest bendruomenės pirmininką. Tegu žino. Nadežda Povilaitytė pajuto, kaip dar vakar šiltas ratas virsta gerai pažįstamu daugiabučio frontu. Jos gąsdino ne remontas, o tai, kaip lengvai žmonės vėl tampa „mes prieš jį“. – Parašai – po to, – pasakė ji. – Pirma – kalbėtis. – Su juo? – nustebo Tatjana. – Rimtai? Jis gi… – Jis žmogus, – atkirto Nadežda Povilaitytė. – Mes ne komisija. Sergejus įdėmiai ją nužvelgė. – Norit pati kalbėtis? Ji nenorėjo. Norėjosi, kad viskas savaime taptų tylu. Bet suprato: jei dabar surengs „pravartę“, rytiniai ratai virs nepatenkintųjų susirinkimu – viskas subyrės. – Aš pakalbėsiu, – pasakė ji. – Bet man reikia palaikymo. Ne minios. Sergejus linktelėjo. – Būsiu kartu. Tą pat vakarą jie pakilo į šeštą aukštą. Iš anksto Nadežda Povilaitytė parašė Andriui žinutę: „Gal galima trumpam pakalbėt? Čia iš laiptinės, Nadežda“. Jis atsakė po dešimties minučių: „Taip, užsukit, esu namie“. Prie durų stovėjo tvarkingai surišti statybiniai maišai. Tai jau buvo svarbi detalė. Ne krūva, ne demonstracija – laikina. Nadežda Povilaitytė pasibeldė. Grąžtas tylėjo. Andrius atidarė, marškinėliais, rankos dulkėtos. Vidutinio dydžio, rudas šuo pasirodė už kojų ir vėl pasišalino. – Sveiki, – pasakė jis įtariai. – Kas atsitiko? – Mes ne piktai, – tarė Nadežda Povilaitytė, suvokdama kaip kvailai tai skamba, bet kito varianto nerado. – Mes dėl remonto. Sergejus stovėjo greta, nesikišdamas. – Stengiuosi iki devynių, – greitai atsakė Andrius. – Bet mano darbininkų dieną nėra, pats po darbo darau. Turiu suspėti. – Suprantam, – pasakė Nadežda Povilaitytė. – Tiesiog kai iki dešimtos, sunku. Ypač viršuj žmonėms – Svetai, jos nugara, jai poilsis būtinas. Andrius atsiduso. – Nežinojau apie nugarą. Galvojau, kad kaip visada – rašo čate, bet į akis niekas. Nadežda Povilaitytė pajuto gėdą. Tikrai – retai kas kalba tiesiogiai. – Gal taip, – pasiūlė ji. – Jūs pasakysit, kuriomis dienomis tikrai reikės triukšmauti vakare. Kitomis baigsite anksčiau. Ir šiukšles ne nakčiai. Andrius pažvelgė į maišus. – Išvešiu ryte mašina, – pažadėjo. – Nenoriu, kad stovėtų. Tiesiog jau vėlu. – Gerai, – linktelėjo Sergejus. – O dėl laiko? Andrius pasikasė pakaušį. – Iki devynių tikrai. Kartais pusė dešimtos, jei labai reikia… Bet gerai, rašysiu į čatą, jei užtruksiu. Ir ne dažniau kaip kartą per savaitę. Nadežda Povilaitytė linktelėjo. – Ir dar. Šuo jūsų geras, bet jeigu naktį loja… Andrius nuraudo. – Kai išeinu, ji ilgisi. Nupirksiu jai žaislų, kad neliūdėtų. O jei dar ką – sakykit man, tik ne iškart viešai. Grįždami laiptais Sergejus tyliai tarė: – Normalus vaikinas. Jaunas ir vienišas. – Visi mes savaip vieniši, – atsiliepė Nadežda Povilaitytė, pati nustebdama, kad garsiai tai ištarė. Kitą dieną čate Andrius parašė: „Kaimynai, remontą darysiu iki 21:00. Jei reikia ilgiau – įspėsiu iš anksto. Šiukšles išvešiu ryte“. Vieni sureagavo ženkleliu, kiti tylėjo. Tatjana parašė: „Pažiūrėsim“. Tačiau kapitalo čia nebebuvo. Rytiniame rate Tatjana atėjo su akmeniniu veidu. – Na? – paklausė. – Pakalbėjot? – Pakalbėjom, – atsakė Nadežda Povilaitytė. – Sutiko iki devynių ir perspėti. – Ir viskas? – Matėsi, kad Tatjana laukė pergalės, pritarimo savo metodui. – Viskas, – pasakė Nadežda Povilaitytė. – Mums nereikia laimėti. Tatjana sumurmėjo, bet žingsniavo toliau. Po kelių minučių, nežiūrėdama, sumurmėjo: – Jei triukšmaus, vis tiek rašysiu. – Rašyk, – ramiai atsakė Nadežda Povilaitytė. – Tik pirma jam. Sveta ėjo greta ir staiga tyliai ištarė: – Ačiū, kad nesukėlėt triušio medžioklės. Daugiau nepakelčiau ir to. Nadežda Povilaitytė pajuto gumulą gerklėje. Įkvėpė – šaltas oras degė – gumulas dingo. Po savaitės Viktoras nustojo eiti. Nadežda Povilaitytė jį pasitiko prie pašto dėžučių. – Kažkur prapuolėt, – sakė ji. – Kelias, – trumpai atšovė jis. – Daktaras liepė leist pailsėt. – Gaila, – tarė ji. – Vis tiek jus matau, – pasakė Viktoras. – Eidami – atsidarau langą. Kaip irgi dalyvaučiau. Buvę ir juokinga, ir jautru. Iki Naujųjų rytiniai pasivaikščiojimai tapo įpročiu trims: Nadeždai Povilaitytei, Svetai ir Sergejui. Tatjana eidavo per kartą, kartais dingdavo savaitei, paskui sugrįždavo, lyg tikrindama – ar dar stovi ta keista struktūra. Andrius porą kartų ėjo su visais, kai remontas ypač vargindavo. Jis eidavo tylėdamas, klausydamas spragsinčio sniego, ir pasitraukdavo pirmas. Laiptinė netapo ideali. Maišeliai prie šiukšlinės vis atsirasdavo. Kažkas vis dar statė mašiną kreivai. Chatoje kartais kildavo seno tono kibirkščių. Bet dabar Nadežda Povilaitytė jautė, kad name yra ne tik susierzinimas, bet ir prisiminimas, kad galima ir kitaip. Sausį, vieną iš darbo dienų, ji išėjo 7:14. Prie laiptinės jau stovėjo Sergejus, besisegantis striukę. Jis pakėlė galvą. – Labas rytas, Nadežda Povilaityte. – Labas rytas, Sergejau. Priėjo Sveta, atsargiai dėliodama kojas per pabarstytus laiptelius. – Labas. Nugara šiandien pakenčia, – nusišypsojo ir tarsi šventė mažą pergalę. Iš durų pasirodė Tatjana, apsnūdusi, be įprasto kandumo. – Eisiu su jumis. Tik be čato aptarimų, – sumurmėjo. – Sutarta, – atsakė Nadežda Povilaitytė. Jie nuėjo. Žingsniai susidėjo į bendrą ritmą – netobulą, bet tvirtą. Kampe Sergejus prilaikė Svetą, kai ši paslydo – taip natūraliai, kad niekas neskubėjo padėkoti. Grįžę namo, prie įėjimo stovėjo Andrius su šunimi. Jis linktelėjo. – Labas rytas. Vėliau išeisiu, į darbą. Bet… ačiū, kad atėjote normaliai tada. Nadežda Povilaitytė linktelėjo. – Juk mes čia gyvenam, – tarė ji. Tai neskambėjo kaip šūkis. Tai buvo tiesiog faktas, kuris pagaliau nustojo būti karo priežastimi.
Rytinis ratas Ant lifto durų vėl kažkas prilipdė lapelį lipnia juosta: NEDĖKITE MAIŠŲ PRIE ŠIUKŠLIŲ VAMZDŽIO.
Zibainis
Uncategorized
099
Man 66 metų, o nuo sausio pradžios gyvenu kartu su penkiolikmete mergaite, kuri nėra mano dukra. Ji – kaimynės dukra, o jos mama iškeliavo Anapilin vos kelios dienos prieš Naujuosius metus. Prieš tai abi gyveno nuomojamame mažame vieno kambario bute už trijų namų nuo manojo: ten buvo vos viengulė lova dviem, improvizuota virtuvėlė ir mažas stalas, kuris tarnavo tiek pietums, tiek pamokoms, tiek darbui. Niekada nemačiau jų gyvenančių prabangiai – turėjo tik būtiniausia. Mergaitės mama daugelį metų sirgo, bet vis tiek kasdien sunkiai dirbo. Aš pati prekiaudavau katalogų produktais ir pristatinėdavau užsakymus į namus. Kai to neužtekdavo, ji pasistatyti laikiną prekių lentynėlę prie daugiabučio ir pati kepdavo bandeles, avižinius sausainius, parduodavo sultis. Po pamokų dukra visada padėdavo – gamindavo, aptarnaudavo, tvarkydavo. Ne kartą mačiau jas vėlai vakare skaičiuojančias monetas, kad pažvelgtų, ar užteks rytojui. Mama buvo labai išdidi ir darbšti – niekada neprašė pagalbos. Aš joms kartais nupirkdavau maisto ar atnešdavau karštą patiekalą, bet visuomet subtiliai, kad nesukelčiau nepatogumo. Niekada nemačiau, kad jų namuose lankytųsi svečiai ar giminaičiai – moteris niekada nekalbėjo apie brolius, seseris, pusbrolius ar tėvus. Mergaitė nuo mažumės augo viena su mama: išmokyta padėti, neprašyti, susitvarkyti su tuo, ką turi. Dabar, žvelgdama atgal, pagalvoju, gal reikėjo dažniau pasisiūlyti padėti, bet tuomet gerbiau mamos nusistatytas ribas. Mamos mirtis buvo netikėta. Vieną dieną dar dirbo, o po kelių jau nebebuvo. Nebuvo ilgo atsisveikinimo, neatsirado jokia giminė. Mergaitė liko viena tame bute – su einančiu nuomos mokėjimu, sąskaitomis bei artėjančia mokykla. Atsimenu jos veidą: vaikščiojo pirmyn atgal nežinodama, ką daryti, bijojo likti gatvėje; nežinojo, ar kas nors ją priglaus, ar išsiųs svetur. Tuomet nusprendžiau ją priimti pas save. Nebuvo jokių susirinkimų ar didelių žodžių. Paprasčiausiai pasakiau, kad gali gyventi su manimi. Ji susikrovė drabužius į maišus – tą menką turtą – ir persikėlė. Uždarėme butą, susisiekėme su šeimininku, ir jis suprato situaciją. Dabar ji gyvena su manimi. Ji nėra našta ir ne „vaikas, kuriam viskas turi būti padaryta“. Pasidaliname darbus: aš gaminu, tvarkau maistą, o ji padeda su namų ruoša – plauna indus, pasikloja lovą, šluoja, tvarko bendras erdves. Kiekviena žino, kas jos pareiga. Nėra nei rėkimo, nei įsakymų – viskas aptariama. Aš rūpinuosi jos išlaidomis: rūbais, sąsiuviniais, mokykliniais reikmenimis, pusryčiais. Mokykla – vos už dviejų gatvių. Nuo tada finansinė padėtis tapo sudėtingesnė. Bet tai man ne našta. Verčiau jaučiuosi gerai, kad ji ne viena ir nepatiria tos pačios nežinomybės, kurią išgyveno šalia sergančios mamos. Ji neturi nieko kito. Aš taip pat neturiu vaikų, gyvenančių kartu. Manau, kiekvienas lietuvis pasielgtų taip pat. Ką galvojate jūs apie mano istoriją?
Man yra 66 metai ir nuo sausio pradžios gyvenu su penkiolikmete mergaite, kuri nėra mano dukra.
Zibainis
Uncategorized
024
Tu išnaudoji mūsų močiutę: ji rūpinasi tavo vaiku, bet mano net savaitgaliais nenori prižiūrėti – šeimos nesutarimai dėl vaikų priežiūros sunkioje situacijoje Lietuvoje
Kartais gyvenime ateina akimirkos, kai reikia greitai rasti sprendimą. Prisimenu, kaip prieš daugelį
Zibainis
Uncategorized
047
Sūnus parsivedė merginą į mūsų 44,2 kv. m butą, o aš nežinau, kaip ją mandagiai išprašyti
Sūnus per sapną parsivedė į mūsų daugiabutį kažkokią merginą, vardu Vytenė, o aš net nežinau, kaip ją
Zibainis
Uncategorized
039
Mano anyta švęs savo gimtadienį mūsų bute – įtampa tarp mūsų, neseniai gimęs kūdikis ir sena nuoskauda dėl jos elgesio su manimi
Rytoj mano anytos gimtadienis. Mano mažyliui keturi su puse mėnesio. Iš pradžių anyta mus kvietė švęsti
Zibainis
Uncategorized
0109
– Tėti, daugiau neateik pas mus! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Verkia iki pat ryto. – Aš užmiegu, prabundu, vėl užmiegu ir vėl prabundu, o ji vis verkia ir verkia. Klausiu jos: „Mama, kodėl verki? Dėl tėčio?..“ – O ji sako, kad neverkia, tik nosimi traukia, nes sloga. Bet aš juk didelė ir žinau, kad tokios slogos nebūna, kur ašaros balsą slegia. Tėvas ir dukra sėdėjo kavinėje prie staliuko – tėtis maišė šaukšteliu jau atvėsusią kavą mažoje baltutėlėje puodelyje. O dukra net nepalietė savo ledų, nors prieš ją, stiklinėje – tikras meno kūrinys: spalvingi rutuliukai, uždengti žaliu lapeliu ir vyšnia, visa tai aplieta šokoladu. Bet Olytė, kitaip nei bet kuri šešerių metų mergaitė, šios prabangos neparagavo, nes jau praeitą penktadienį, regis, buvo nusprendusi rimtai pasikalbėti su tėčiu. Tėvas tylėjo ilgai, o galiausiai jos paklausė: – Tai kaip mums elgtis, dukrele? Visai nesimatyti? O kaip aš tada gyvensiu?.. Olytė suraukė nosytę, tokia graži ji, tarsi bulvytė kaip pas mamą, pagalvojo, ir tarė: – Ne, tėti. Aš be tavęs irgi negalėčiau. Padarykime taip: paskambink mamai ir pasakyk, kad kiekvieną penktadienį iš darželio mane paimsi. – Pasivaikščiosim, jei norėsi kavos ar ledų, galim ir kavinėje pasėdėt. Papasakosi viską, kaip gyvenam mes su mama. Po to vėl įsitraukė į mintis ir po minutės dar pridūrė: – O jeigu labai pasiilgsi mamos, tai aš ją kas savaitę telefonu nufotkinsiu ir tau nuotraukas parodysiu. Gerai? Tėtis į dukrą žiūrėjo su šypsena, linktelėjo galvą: – Gerai, taip ir gyvenkim, dukrele… Olytė su palengvėjimu atsiduso ir ėmė skanauti savo ledus. Pokalbio ji vis dar nesibaigė – reikėjo pasakyti pati svarbiausia, todėl, kai nuo spalvotų rutuliukų jai po nosytę susidarė „ūsai“, ji juos palaižė liežuviu, pasidarė rimta, beveik suaugusi. Beveik moteris, kuriai rūpi jos vyras. Net jei tas vyras – jau nebe jaunas: tėtis praeitą savaitę šventė gimtadienį. Olytė jam darželyje nupiešė atviruką, išmargino didelę „28“ skaičių. Mergaitės veidas vėl surimtėjo, ji sujungė antakius ir tarė: – Man atrodo, tau reikėtų vėl vesti… Ir atlaidžiai pamelavo, pridūrusi: – Juk tu… dar visai ne senas… Tėtis įvertino „geros valios gestą“ ir šyptelėjo: – Sakysi dar – „visai ne“… Olytė su entuziazmu pakartojo: – Tikrai, tikrai! Štai dėdė Sergijus, kuris jau du kartus pas mamą buvo atėjęs, ir jis visai plikas, truputį. Va čia… Olytė paplojo sau per viršugalvį, ištiesino garbanėles. Suprato, kad išdavė mamytės paslaptį, kai tėtis įsitempė ir aštriai pažvelgė. Todėl abiem delnais užsidengė lūpas, akys apvalios – reiškia siaubą ir sutrikimą. – Dėdė Sergijus? Koks čia dėdė Sergijus taip pas jus į svečius vaikšto? Tas, kuris mamos viršininkas?.. – beveik garsiai, beveik visoje kavinėje paklausė tėtis. – Nežinau, tėti… – net sutriko nuo tokios reakcijos Olytė. – Gal ir viršininkas. Ateina, saldainių man atneša. Ir tortą visiems. – O dar, – Olytė svarsto, ar verta tokia slapta informacija dalintis su tėčiu, – mamai gėlių atneša. Tėtis, suglaudęs pirštus ant stalo, žiūrėjo ilgai. Olytė suprato – dabar jis priima labai svarbų sprendimą. Todėl laukė jauna moteris, niekur neskubėjo. Ji jau spėjo nujausti, kad visi vyrai – galvoti neskubantys, juos reikia stumtelėti teisingai pasirinkti. O kas gi turėtų stumtelėti, jei ne moteris, o ypač pati brangiausia gyvenime. Tėvas vis dar tylėjo, kol galiausiai garsiai atsiduso, pakėlė galvą ir pasakė… Jei Olytė būtų vyresnė, suprastų, kad jis tą akimirką kalbėjo tarsi Otelas Desdemonai. Tik Olytė dar nežinojo nei apie Otelą, nei Desdemoną, nei apie didžiuosius įsimylėjėlius. Ji tik kaupė patirtį gyvendama tarp žmonių ir matė, kaip jie kartais džiaugiasi ar nuliūsta dėl smulkmenų. Taigi tėtis tarė: – Eime, dukrele. Jau vėlu, palydėsiu tave namo. Ir su mama pakalbėsiu. Apie ką tėtis ketino kalbėti su mama, Olytė neklausė, bet suprato – tai svarbu, ir greitai suvalgė likusius ledus. Po to suprato, kad tai, ko ryžosi tėtis, daug svarbiau nei gardžiausi ledai, tad šauniai mostelėjo šaukštelį ant stalo, nuslydo nuo kėdės, nusivalė lūpas ranka, pagurkšnojo nosimi ir, tiesiai pažiūrėjusi į tėtį, ištarė: – Aš pasiruošusi. Eime… Namų jie ne ėjo, o beveik bėgo. Tiksliau, bėgo tėtis. Bet Olytę jis laikė už rankos, tad ji tiesiog „plazdėjo“, tarsi vėliava. Kai jie atbėgo į laiptinę, lifto durys lėtai užsidarė, kažką iš kaimynų pakeldamos aukštyn. Tėtis žvilgtelėjo į Olytę. O ta, pažvelgusi iš apačios, paklausė: – Tai ką, ko stovim? Ką laukiam? Juk čia tik septintas aukštas… Tėtis pakėlė dukrą ant rankų ir pasileido į viršų laiptais. Kai po ilgo nervingo skambinimo mama pagaliau atidarė duris, tėtis iš karto pradėjo nuo svarbiausio: – Tu negali taip pasielgti! Koks dar Sergijus? Juk myliu tave. Ir mes turime Olytę… Paskui, nenuleisdamas dukros iš glėbio, apkabino ir mamą. Olytė apkabino abu už kaklų ir užsimerkė. Nes suaugusieji bučiavosi… Štai taip gyvenime nutinka, kad du įskaudinti suaugusieji paguodė mažą mergaitę, kuri mylėjo juos abu, o jie mylėjo ją ir vienas kitą, bet saugojo savo išdidumą ir nuoskaudas… Parašykite komentaruose, ką manote šia tema? Spauskite “patinka”.
Tu, tėti, daugiau neateik pas mus! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Ir verkia iki pat ryto.
Zibainis
Uncategorized
050
Vaikai atėjo į svečius ir pavadino mane bloga šeimininke
Šiandien vaikai aplankė mus ir pajuokavo, kad aš prasta šeimininkė. Dieną prieš savo gimtadienį pradėjau
Zibainis
Uncategorized
062
Esu ištekėjusi jau dvidešimt metų ir niekada nieko neįtariau – vyras nuolat keliaudavo dėl darbo, grįždavo vėlai, pavargęs, aiškino apie ilgus susitikimus. Telefoną jo netikrinau, neapklausinėjau – tiesiog tikėjau. Vieną dieną, lankstydama drabužius miegamajame, jis atsisėdo ant lovos su batais ir pasakė: „Norėčiau, kad išklausytum manęs nepertraukdama.“ Tuomet pajutau – kažkas negerai. Jis prisipažino matantis kitą moterį. Pradėjau klausinėti – kas ji, ar jaunas, ar įsimylėjęs. Jis nežinojo, bet su ja jautėsi kitaip – mažiau pavargęs. Paklausiau, ar jis planuoja palikti mane. Jis atsakė: „Taip. Nebegaliu apsimetinėti.“ Tą vakarą jis miegojo ant sofos, o ryte išėjo dviem dienoms. Grįžo jau pasikalbėjęs su advokatu – norėjo skyrybų „be dramų“, sąrašas dalykų, kuriuos pasiims. Klausiau tyliai. Per savaitę jau nebemačiau mūsų namų. Mėnesiai buvo sunkūs – viską, ką dalinomės, turėjau tvarkyti viena: dokumentus, sąskaitas, sprendimus. Pradėjau daugiau išeiti – ne iš noro, iš būtinybės. Pakvietimus priimdavau tik kad nebūčiau namie. Vienoje kavinės eilėje sutikau vyrą – tiesiog kalbėjomės apie paprastus dalykus: orą, spūstį, vėlavimą. Jis buvo penkiolika metų jaunesnis, bet nedarė jokių keistų komentarų, nesielgė juokingai – tiesiog kalbėjo, tarsi amžius nieko nereiškia. Pakvietė mane vėl susitikti – sutikau. Su juo – jokių pažadų, jokių saldžių kalbų, tiesiog rūpestis ir kantrybė. Klausė, kaip man sekasi, klausė mano istorijos, nesikeitė tema kalbant apie skyrybas. Atvirai pasakė, kad jam patinku, jog supranta, ką išgyvenu, kad nenori manęs kontroliuoti ar „gelbėti“. Buvęs vyras sužinojo iš kitų. Po kelių mėnesių paskambino – klausė, ar tikrai draugauju su jaunesniu vyru. Sakiau: „taip“. Klausė, ar man ne gėda. Atsakiau: „gėda buvo tavo išdavystė.“ Po to nutraukė pokalbį. Išsiskyriau, nes jis mane paliko dėl kitos. O dabar, net neieškodama, sutikau žmogų, kuris mane myli ir vertina. Ar tai gyvenimo dovana?
Esu ištekėjusi jau dvidešimt metų ir niekada neturėjau jokių įtarimų. Mano vyras dažnai keliaudavo darbo
Zibainis
© 2026 Zibainis