Zibainis

Vyras brangesnis už kartėlio ašaras: Mano gyvenimo kelias nuo skaudžių išdavysčių, prarasto vyro 90-aisiais, vienišos kovos už dukras ir sunkmečio turgaus, iki naujos meilės, užgimusios žiemos šaltyje, kelionės per keturių dukrų vaikystę, alkoholio traukos, šeimos griūties ir ilgo grįžimo į ramybę bei antrą bandymą būti laimingai moterimi Lietuvoje

VYRAS BRANGESNIS UŽ KARTŲ NUSKAUDINIMĄ Mindaugai, gana, tai buvo paskutinis lašas! Viskas, skiriamės!

Uncategorized

0268

Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi eiti namo. – Svetlana Andriejevna, jūsų laukia mergina – sako, asmeninis reikalas. – Įleiskite ją, tegul užeina. Į kabinetą įėjo žema, garbanota mergina trumpu sijonu. – Laba diena. Aš Kristina. Noriu jums pasiūlyti sandorį. – Laba diena, Kristina. Įdomu, kokį sandorį? Mes, atrodo, nesame pažįstamos… – Su jumis – ne, bet jūsų vyrą Kęstutį pažįstu labai gerai. Štai… Mergina padėjo popieriaus lapą ant stalo, Svetlana jį perskaitė: „Kristina Aleksejeva, nėštumas – 5-6 savaitės“ – Kas čia? Ką tai reiškia?! Kodėl man tai rodote? – Čia viskas paprasta. Esu nėščia nuo jūsų vyro. Svetlana nustebusiai žiūrėjo į Kristina. Kas čia per naujiena? – Ko jūs iš manęs norite? Sveikinimų? – Ne, man reikia pinigų. Jeigu jums brangus vyras… – Už ką pinigų? – Aš pasidarau abortą ir išnykstu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis dar nežino apie nėštumą, pas jus atėjau pirma. Jei atsisakysite – jis išeis pas mane, juk jūs negalite susilaukti vaikų. Viską apie jus žinau. Kaip? Svetlana bandė susivokti, mintys pynėsi. – Kiek norite už savo paslaptį? – Tik tris milijonus rublių. Jums tai smulkmena. Užtat vyras liks su jumis ir kartu sulauksite senatvės… – Kokios „kilnios“ sąlygos! Ačiū už pasiūlymą, Kristina. Palikite numerį, pagalvosiu ir susisieksiu. – Tik nesvarstykite per ilgai – laikas spaudžia dėl aborto… Kristina užrašė numerį, ramiai išėjo. – Svetlana Andriejevna, jau einate? Technologė laukia… Svetlana padėjo lapelį į rankinę. – Taip, jau išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Išėjusi iš biuro, ji atsisėdo į automobilį. Kas tai buvo? Kas ta Kristina? Nejaugi Kęstutis tikrai jai padarė vaiką? Grįžusi namo vėl perskaitė popierėlį. Reikia viską apgalvoti – tuoj vyras ateis… – Mieloji, aš namie! Kuo taip skaniai kvepia? – Užeik, pats sužinosi… Kęstutis, trindamas rankas, užėjo į virtuvę. Svetlana sėdėjo fotelyje ir įdėmiai jį stebėjo. – Kas? Kodėl taip į mane žiūri – net baisu pasidarė… – Kęsti, kas ta Kristina Aleksejeva? – Tai mūsų partnerių įmonės darbuotoja. O kas nutiko? – O tai – ji nuo tavęs nėščia… Štai, perskaityk. Kęstutis nustebęs paėmė lapą, peržvelgė jį. – Tai neįmanoma… Aš nieko su ja neturėjau. Kaip tai galėjo nutikti? – Tau geriau žinoti. Ji prašo trijų milijonų už abortą. Kitaip tu eisi pas ją. Taip ji sako. – Nieko nesuprantu… Kodėl ji taip sako? Prisiekiau savo beisbolo kepure, ką žinau… Visiški kliedesiai. – Aš irgi taip manau. Nejaugi tikiu, kad tu šventas… Bet žmones jaučiu – ji meluoja. Nori išpešti pinigų. – Pasiruošęs bet kokiems tyrimams, man nėra ko bijoti. Kvailos merginos fantazijos! Niekas, išskyrus tave, manęs nedomina, brangioji… – Supratau. Vakarieniaukime. Kitą dieną Svetlana paskambino Kristinos paliktu numeriu ir pakvietė ją į kabinetą. Kristina per pusvalandį atbėgo. – Taigi, Kristina. Kęstutis negali būti šio vaiko tėvas. Aš juo tikiu. Nepavyko lengvai išvilioti pinigų – galit ramiai darytis abortą. – Keista jūs moteris… Kodėl taip šventai tikite juo? Veidrodyje savęs nematėte? Keturiasdešimt jau. Kad ir kaip gerai atrodytumėt, visada atsiras jaunesnių ir gražesnių. – Dar ką pasakysite? – Noriu pasiūlyti nusipirkti šį vaiką. Galite daryti visus tyrimus – tėvas yra Kęstutis. Esu garantuota šimtu procentų. – Tačiau jis sako, kad nieko tarp jūsų nebuvo?! – Atskleisiu. Prieš pusantro mėnesio buvome įmonės vakarėlyje. Mūsų bendras pažįstamas papasakojo, kad Kęstutis vedęs turtingą moterį, kuri neturi vaikų ir negali turėti net su surogatine motina. Man reikėjo pinigų, tad pabandžiau jį suvilioti. Nereagavo. Man tai buvo įžeidimas – visada vyrai krenta po kojomis. Tad išsitraukiau paslaptingą prieškolinį miltelius, kuriais mane aprūpino sesuo farmacininkė. Pasiūliau jam gėrimo, įdėjau ten miltelių – žmogus laikinai netenka atminties. Nuvedžiau jį namo, ovuliavau. Dabar nešioju jo vaiką. Kęstutis nieko neprisimena, bet turiu net vaizdo įrašą. Kristina padėjo telefoną – video: Kęstutis guli be sąmonės. – Man abortas – joks sunkumas, bet pinigus mėgstu. Abejoju, ar norėtumėt viešumos… Siūlau vaiką pirkti už tris milijonus. Svetlana apstulbo. – Kristina, tau vieta kalėjime, esi aferistė! – Ką padarysi – gyvenu kaip išeina. Turiu skolų. Pagalvokite. Paskambinsiu po trijų dienų. Svetlana išgėrė vandens – galva plyšo. Vakare viską papasakojo vyrui. – Mane apgavo… Aš ją į teismą… – Kęsti, būna visko. Pirma patikrinkime DNA – klinikoje galima daryti testą jau po septynių nėštumo savaičių. Jei vaikas tavo – turėsime progą. Abu svajojome apie nuosavą vaiką, nors būdas neteisėtas… Galbūt Dievas mums siunčia šansą? – Nesąmonė! Teegu daro abortą – dar trūko už tokį dalyką pinigus mokėti! Kęstutis piktai išėjo. Svetlana prisiminė dešimt metų atgal… Su Kęstučiu kartu studijavo. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Susituokė, gyveno nuomojamame bute. Po studijų Svetlana darė karjerą, dėdė padėjo atidaryti firmą. Viskas klostėsi gerai, grąžino skolas, Kęstutis atidarė parduotuvę, Svetlana rūpinosi įmone. Tiktai vaiko susilaukti nesisekė. Kartą vakare grįždami iš restorano, juos užpuolė girtų vyrų gauja, vienas puolė Kęstį su peiliu, Svetlana stojo ginti vyro – gavo sužeidimą į pilvą. Gydytojai išgelbėjo, tačiau ji tapo nevaisinga. Svetlana sunkiai išgyveno, Kęstutis ją palaikė. Svetlana mėgdavo užsukti į bažnyčią. Kartą, išėjusi, davė išmaldą senutei. – Ačiū, vaikeli, matau sielvartas tave spaudžia… Bet tu turėsi vaiką. Ir nutiks tai stebuklingu būdu… Svetlana nusišypsojo, nuėjo. Negi gali būti… Ji susitaikė, atsidavė darbui. Su Kęstučiu glaudžiai susigyveno. Ir štai – tokia istorija… Svetlana įkalbėjo Kęstutį DNA testui (prie 9 nėštumo savaitės), Kristina irgi davė kraujo. Testas patvirtino tėvystę. – Na, įsitikinote, kad nesumelavau? Mokėsite už vaiką? – su šypsena paklausė Kristina. – Klausyk, už tokius pinigus surastume kitą moterį, kuri Kęstui pagimdytų vaiką, ir žymiai pigiau. Bet jei jau taip išėjo – galim pasiimti šį vaiką už pusantro milijono. Sumažinkim – arba nieko negausi ir dar pareikšim policijai. – Gerai, sutikau. *** – Kęsti, susitariau su ja. Turėsime sūnų. – Svet, kam šito reikėjo – dar ir pinigus jai mokėti… – Gal tai mūsų likimo dovana… Reikia priimti. Per nėštumą Kristina lankėsi pas gydytojus, laikėsi priežiūros. Atėjo diena – gimė sveikas berniukas. Kristina atsisakė vaiko, Kęstutis kaip tėvas pasiėmė sūnų, viską sutvarkė dokumentais. Draugams sakė, kad pagimdė surogatinė mama. – Ačiū, kad pagimdei nuo mano vyro, – atsisveikindama pasakė Svetlana. O berniukas Algiukas apsigyveno pas Svetlaną ir Kęstutį. – Kęsti, pažiūrėk – kaip panašus į tave… – Manai? Nieko nesuprantu apie mažus vaikus. Bet, turbūt, toks pats gražuolis, kaip aš… – Atminki, pasakojau apie tą senutę prie bažnyčios? Ji juk išpranašavo… Vaikelis atėjo ypatingu būdu… Kęstutis ir Svetlana džiaugėsi sūnumi. Kas jų laukia – nežinojo, bet tą akimirką buvo laimingi… Gyvenimas kartais dovanoja stebuklus labai keistais būdais… *** Po kelių mėnesių žiniose Svetlana išgirdo, kad Kristina rasta negyva savo bute. Mirties aplinkybes tiria policija… Prisižaidė mergina…

Jūratė išjungia kompiuterį ir ruošiasi eiti namo. Jūrate Gediminaitė, pas jus kažkokia mergina atėjo.

Uncategorized

020

Man 38-eri, ilgai galvojau, kad problema manyje: kad esu bloga mama, prasta žmona, kad man kažkas ne taip, nors ir viskuo pasirūpinau, viduje jaučiau, kad nieko nebegaliu duoti. Kiekvieną rytą keldavausi 5 valandą, gamindavau pusryčius, ruošdavau vaikams uniformas, dėdavau pietus į dėžutes. Išleisdavau vaikus į mokyklą, tvarkydavau namus, eidavau į darbą. Dalyvaudavau susirinkimuose, vykdydavau planus, visada šypsojausi. Darbe manė, kad esu stipri, atsakinga, organizuota. Namie – tvarka: namų darbai, vakarienė, pokalbiai su vaikais. Gyvenimas lyg ir geras – šeima, darbas, sveikata. Iš šalies niekas nematė jokios tragedijos. Bet viduje buvau tuščia, nuolat pavargusi, prislėgta nuolatinės įtampos. Dariau viską, niekada nevėlavau, nepraradau kontrolės. Net vyras nepastebėjo – jam viskas buvo „gerai“. Pavargusiom mamoms sakoma: „Visos pavargsta, tau tiesiog trūksta motyvacijos.“ Taip ir nustojau kalbėti. Pradėjau svarstyti, gal be manęs šeimai būtų geriau. Kol vieną paprastą antradienį nugriuvau ant virtuvės grindų – sūnus išsigando, o aš nesugebėjau atsakyti, ar man viskas gerai. Pagalbos ieškojau tik tada, kai jėgų nebeliko. Tik psichologė pasakė: „Jūs nesate bloga mama.“ Supratau, kodėl niekas ankščiau nepastebėjo – nes kol moteris viskuo pasirūpina, niekam nekyla klausimų, kaip ji jaučiasi. Pasveikti – nelengva, reikia išmokti priimti pagalbą ir sakyti „ne“, suprasti, kad poilsis neprilygsta nesėkmei ar blogai motinystei. Ir dabar auginu vaikus, dirbu, bet nebepretenduoju į tobulumą – žinau, kad pavargti, norėti pabėgti – žmogiška. Aš tiesiog buvau išsekusi.

Man trisdešimt aštuoneri, o ilgą laiką tikėjau, kad aš pati esu problema. Galvojau, jog esu bloga motina

Uncategorized

035

Man 25-eri, ir jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Vienintelė jos gyva duktė – mano teta – netikėtai mirė prieš du mėnesius. Iki tol jos gyveno kartu, dalijosi namais, kasdienybe, tylomis. Aš dažnai jas lankydavau, bet kiekviena turėjome savo gyvenimą. Viskas pasikeitė tą akimirką, kai močiutė liko viena. Netektis man nėra svetima – mama mirė, kai man buvo 19, tėvo niekada nepažinojau. Kai išėjo teta, likome tik mudvi su močiute. Pirmos dienos po laidotuvių buvo keistos – močiutė retai verkė, bet skausmą buvo galima pastebėti mažiausiose smulkmenose. Atėjau „kelioms dienoms“, jos virto savaitėmis, kol supratau, kad jau neišeisiu. Aplinkiniai diskutuoja: vieni sako, kad pasielgiau teisingai, kiti mano, kad aukoju jaunystę – juk 25-erių turėčiau keliauti, susitikinėti, gyventi. Bet aš jaučiu, kad pasirinku – dirbu, tvarkau namus, rūpinuosi močiute, kartu gaminame, vakare žiūrime televizorių. Neatsisakau gyvenimo – kuriu jį čia ir dabar, šalia vienintelio šeimos žmogaus, kuris man liko. Nenoriu, kad ji jaustųsi našta ar būtų viena. Galbūt ateityje viskas pasikeis, bet šiandien čia mano vieta – ne iš pareigos, ne iš kaltės, o iš meilės. O ką darytumėte jūs?

Man dvidešimt penkeri ir jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Mano teta vienintelė jos likusi dukra

Uncategorized

020

Ką nukirpsi – to jau nebesugrąžinsi: Taisės ir Olego meilės kelias nuo jaunystės romantikos tarp Vilniaus ir Palangos, vedybų, sunkaus pasirinkimo, laisvės siekimo, šeimos išsiskyrimo bei laimės paieškų – ir dukros vestuvinė suknelė, lengva tarsi svajonė

Ką patrumpinsi atgal nesugrąžinsi Kai Teklė rodydavo artimiesiems savo vestuvines nuotraukas, vis pasakodavo

Uncategorized

013

Naujametinis stebuklas Vilniaus daugiabutyje: kaip Petriukas pamiršo dukros dovaną ir vietoje jos po eglute atsirado pūkuotas baltas katinėlis, o dviems benamiams netikėtai pasisekė sutikti gerą širdį Naujųjų išvakarėse

Stebuklas per Naujuosius metus Rimantai, paaiškink man, kaip tu galėjai pamiršti?! Juk ryte keliskart

Uncategorized

0147

Kartą paskambino tolima teta ir pakvietė mane į savo dukros – mano tolimosios pusseserės – vestuves, kurią paskutinį kartą buvau mačiusi šešerių metų amžiaus. Tada ji buvo šešerių. Nelabai degiau giminystės jausmais, bet išsisukti nepavyko. „Na, bent jau kas dvidešimt metų galim susitikti, tik pamėgink nepasirodyti“, – griežtai pasakė teta. Ir kvietimas su balandžiais bei rožytėmis nuo Svetos ir Anatolijaus buvo atsiųstas, priminta dar prieš kelias dienas – teko eiti. Na gerai, galima sakyti, kad šeštadienis jau prarastas, bet ką padarysi? Tad štai aš atvažiuoju į restoraną su puokšte, prasta nuotaika ir noru po valandėlės išeiti angliškai; nueinu į banketinę salę, mane pasodina prie linksmos jaunimo kompanijos – jaunikio draugų, kurie po keletos taurelių ima žavėtis, kokia graži ir jauna tos tetos pusseserė, ragina susipažinti ir linksmintis iš širdies. Taip ir darome. Nuotakos, žinoma, nepažinau – tiek metų… Ji iš tamsiaplaukės pelytės virto burbulinga blondine su išraiškinga krūtine. Man labiau patiko „pelė“. Apskritai atmosfera buvo niūroka: krūva piktų tetų su diedukais, jaunikis su išgąsdintomis akimis, nuotaka, supratusi savo grožį ir biustą, ir jei ne mūsų vis linksmesnė jaunuolių kompanija – viskas primintų šermenį. Tetos žiūrėjo labai nepalankiai. Į pirmą tostų ratą pavėlavau, bet tuoj prasidėjo antrasis. Nuo manęs. Vedėjas, sužinojęs, kas esu, su džiugesiu paskelbė: „O dabar jaunavedžius pasveikins jaunoji ir gražioji nuotakos teta!“ Širdingai prabilau: „Mieli Sveta ir Anatolijau!” Šventė ir taip nebuvo labai linksma, bet dabar salėje stojo spengianti tyla, ir būtent tada supratau, kad savo tetos aš visai nematau, o ji tikrai ne tiek pasikeistų, kad jos neatpažinčiau. „Nuotaka – Liuda, – per dantis iškošė priešais sėdinti teta su rožine suknele. – O jaunikis – Olegas.“ „Kaip Liuda? Kokis Olegas?“ „Vaikščioja po svetimas šventes – kirst ir gert nemokamai užsimanė, – pridūrė teta. – Pas mus toks pat atėjo į išleistuves į kariuomenę, vargais negalais išvijome. Nei gėdos, nei sąžinės.“ Čia supratau – linksmybės šiose vestuvėse tai tik prasideda. Kaipmat visi susėdo įtariai, pradėjo blizginti akis ir kilti nuo kėdžių. Rankovių dar nesikėlė, bet jau artėjo prie to. „Bet palaukit, štai turiu kvietimą! – sušukau papurtusi tą patį kvietimą. – Čia viskas parašyta: Sveta ir Anatolijus, toks ir toks restoranas, banketinė salė.“ Išgelbėjo padavėjas. „Ponia, – sako, – turime dar vieną banketinę salę antrame aukšte, galbūt jums ten?“ „Taip, taip, jai ten. Pavakarieniauti nemokamai užsimanė. Čia pasižymėjo, dabar ten nueis, dar gaus, – supyko teta rožinė. – Kaip tokius įžūlius žemė nešioja? Avantūristė!“ „O įžūlumas, Irena, – antras laimės raktas“, – įsiterpė kita teta, žalia suknele, dar blogesnė. Noriu pastebėti, kad nei į panašią į avantiūristę, nei į asocialią asmenybę nepanaši. Tačiau, kaip sakoma, iš šalies geriau matosi. Jaunikio draugų kompanija stojo už mane, už ką gavo iš tetos su alyvine suknele: „O va kur, vyriškius jau galvas susuko!” O dama rožinė pridūrė: „Štai tokia ir iš mūsų vyr. buhalterės vyrą nugvelbė. Tik nusisuk – iš po nosies pernuožta, bestuburė.“ Nors dar niekada nevogiau svetimų vyrų, čia jaučiausi kaip tikra „ardytoja“. Net pagalvojau – o gal išsirinkčiau kokį vyrą, vis tiek nesvarbu, kiek punktų tektų atsakyti. Ačiū Dievui, gerasis padavėjas nubėgo į kitą salę ir atvedė mano tetą, kuri, perpratusi situaciją, prisiekė, kad mane pažįsta. Tuo pačiu ji keistai sukinėjo akis – tipo visada per visą mūsų pažintį mano galva buvo ne ten. Galiausiai buvau evakuota į kitą salę, kur tikrai buvo tamsi gražuolė Sveta ir kažkoks Anatolijus, kur mane ilgai vaišino stipriais gėrimais. Gerai, kad nespėjau įteikti dovanos. Bet išlydėjo mane jaunikio draugai… iš tų pačių, pirmųjų vestuvių.

Vieną vakarą sulaukiau skambučio iš tolimos giminaitės savo tetos iš Kauno. Ji pakvietė į vestuves savo

Uncategorized

013

Katinas miegojo su mano žmona. Atsirėmęs į ją nugarėle, keturiomis letenėlėmis stūmė mane lauk iš lovos. O ryte žiūrėjo išdidžiai ir su pašaipa. Pykausi, bet nieko negalėjau padaryti – numylėtinis, matote. Meilūnas ir saulutė. Žmona kvatojosi, o man juokinga visai nebuvo. Tam pačiam „meilūnui“ kepama žuvytė, išrinktos visos ašakos, o traški, gardi odegytė tvarkingai sukraunama kalneliu šalia dar garuojančių, sultingų gabaliukų jo dubenėlyje. Katinas apdovanodavo mane kreiva pašaipėle: „Esi nevykėlis, tikrasis numylėtinis ir šeimininkas čia – aš.“ Man atitekdavo tik tai, kas jam netiko. Trumpai tariant, iš jo dėmesio trūko visko – ir kandumo, ir keršto, ir karo… O kartais mano šlepetėse ar batuose atsidurdavo „vėluojančios minos“. Žmona juokėsi – „Nėra ko ant jo pykti“, ir glostė savo saulutę. Pilkas katinas žvelgė į mane su atlaidžiu pranašumu. Atsidūsėjau. Ką padarysi? Viena žmona – dėl to ištarti daugiau čia nėra ką. Teko taikstytis… Bet štai to ryto istorija… To ryto ruošiantis į darbą išgirdau iš koridoriaus žmonos šauksmą. Sutrikęs puoliau ten ir pamačiau – šeši kilogramai pasišiaušusios vilnos, nagų ir siaubingos nuotaikos šuoliavo ant žmonos kaip jautis ant raudonos skepetės. Pamatęs mane, žvėris pašoko man ant krūtinės ir stumteliu pargriovė ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, išstūmiau prieš save kaip skydu ir nutempiau žmoną į miegamąjį. Katinas, pašokęs, trenkėsi į kėdės kojelę ir suvilgo skausmingu klyksmu. Jį tai nesustabdė – puolė mus, kol uždarinėjome miegamojo duris. Klausėmės šnypštimo už jų, o tada iš vaistinės išsiėmėme spiritą ir jodą – žaizdų netrūko. Žmona paskambino į darbą – paaiškino, kad mūsų katinas išprotėjo ir išdraskė mus – teks ne į darbą, o į ligoninę. Po jos skambučio taip pat paskambinau savo viršininkui ir viską jam atkartojau. Ir tada… Staiga žemė sudrebėjo, dundėjo namas. Virtuvėje išdužo langai, vonioje skilinė išorinė stiklo plokštė. Paleidau telefoną ant grindų. Įsivyravo kurtinanti tyla. Pamiršę katiną išlėkėme į virtuvę ir pažvelgėme pro langą… Prie namo žiojojo milžiniška duobė. Aplink – išdraskyti automobiliai. Tai buvo kaimyno dujinis sunkvežimiukas su keliais balionais – matyt, jis ir sprogo. Aikštelėje mėtomos apverstos mašinos. Rodos, žvėriškai stengiasi pasivyti, o tolumoje kaukia policijos ir greitosios sirenos. Sutrike apsisukome į katiną. Jis tupėjo kamputyje, prigludęs prie krūtinės sulaužyta dešiniąja priekine letenėle, tyliai verkė. Žmona sušuko, puolė prie jo, pakėlė ant rankų ir priglaudė. Griebiau automobilio raktus – lekiame pro laiptus, apeidami liftą. Visi septyni aukštai – nė žodžio. Atleiskit, nukentėję per sprogimą, bet mes turėjome savąjį sužeistąjį. Laimei, mūsų mašina stovėjo už namo – sėdę skubėjome pas pažįstamą veterinarą. Širdį drąskė katinai. Drąskė dar ir Tarybų laikų džiazo melodijos iš Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“, tiesiog iš radijo… Po valandos, išėję iš gydytojo, žmona nešė savo brangenybę – o šis demonstruoja visiems apibintuotą letenėlę. Sužinoję, kas nutiko, kiti šeimininkai puolė glostyti mūsų katiną. Grįžus namo, žmona vėl kepė katinui jo mėgstamą žuvytę – išrinko ašakas, sudėjo traškią gardžią odelę į kalnelį. Man atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas trim letenėlėm, priėjo prie savo dubenėlio, raukėsi nuo skausmo ir žvelgė į mane. Bandė parodyti panieką – išėjo tik žvilgsnis pro skausmo grimasą. Buvau užsiėmęs, skubėjau, bet grįžęs atnešiau ir įdėjau į jo lėkštę savąją žuvies dalį – be ašakų. Katinas be žado spoksojo į mane, priglaudė dešinę priekį leteną prie krūtinės ir tyliai sumiauksėjo: „Kodėl?“ Pakėliau jį ant rankų ir prigludęs pasakiau: – Gal aš ir nevykėlis. Bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną, esu laimingiausias nevykėlis visoje Lietuvoje. Ir pabučiavau jį į snukytį. Katinas tyliai murkė ir nosimi bakstelėjo man į skruostą. Padėjau jį ant žemės, jis, raukydamasis nuo skausmo, pradėjo valgyti savo žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome ir šypsojome. Nuo tos dienos katinas miega tik su manimi. Pažvelgia man į akis, o aš kas vakarą prašau Dievo tik vieno: Kad duotų kuo daugiau metų matyti šalia žmoną ir katiną. Ir daugiau nieko nereikia. Iš tikrųjų. Nes tai ir yra tikra laimė – lietuviška laimė.

Katinas miega kartu su žmona. Jis prisiglaudęs nugara prie jos, o mane visomis keturiomis letenomis stumia šalin.

Uncategorized

064

Sužinojau, kad mano buvęs vyras mane apgaudinėja, nes staiga pradėjo šluoti gatvę – nors jis buvo elektrikas, dirbdavo namie ir niekada nebūdavo linkęs imtis buities darbų, tačiau viskas pasikeitė, kai į kaimyninį namą atsikraustė nauja kaimynė.

Sužinojau, kad mano buvęs vyras man buvo neištikimas dėl labai keisto dalyko jis pradėjo šluoti gatvę.