Zibainis

Kažkada kaimynai nusprendė parodyti, kas čia šeimininkauja. Ir, aišku, be jokios priežasties.

…Suskambo durų skambutis… Į butą, net nepasveikinusi ir nustūmusi sūnų nuo kelio, įsiveržė anyta: „Na, papasakok, brangioji marti, kokias paslaptis nuo vyro slepi?“ – „Mama?… Kas atsitiko, mama?…“ Kai Fiodoras grįžo namo, bute buvo tylu. Jo žmona, Svetlana, dar ryte įspėjo – šiandien vėluos iš darbo, nes vadovybė rengia neeilinį patikrinimą. Tačiau netikėtai ant slenksčio pasirodo jo mama, ponia Antanina, ir prasideda tikra šeimos drama: „Ar tiesa, kad turi antrą butą, kurį nuomojiesi ir pinigus nuo visų slepi?“ – „Kodėl turėčiau kam nors atsiskaityti už savo paveldėtą turtą?“ – ginčijasi Svetlana, o įtampos pilnas vakaras neišvengiamas – kiek šeimos paslapčių išaiškės, ir kur dings svetima pavydų akis?

Nuskambėjo skambutis Į butą, nepasisveikinusi ir nustumdama sūnų nuo kelio, įsiveržė anyta.

Uncategorized

Mano dukra numezgė 80 kepurių sergantiems vaikams – bet mano mama jas išmetė, pasakydama: „Ji ne mano kraujas“ Dešimtmetės dukros tėvai išsiskyrė, kai jai tebuvo treji. Daugelį metų buvome tik mes prieš pasaulį. Vėliau ištekėjau už Danieliaus. Jis Emmą myli kaip savuosius – ruošia pietų dėžutes, padeda su projektų darbais ir kas vakarą skaito mėgstamas pasakas. Jis – tikras tėtis visomis prasmėmis, tačiau jo mama Karolina niekada to nė nematė. „Gražu, kad apsimeti, jog ji tavo tikra dukra“, yra kartą pasakiusi Danieliui. Kitą sykį ištarė: „Podukros niekada nejaučiasi kaip tikra šeima.“ Ir tai, kas man iki kaulų čiulpų šaldė kraują: „Tavo dukra primena tavo buvusį vyrą. Turbūt sunku.“ Visus kartus Danielius ją sudrausmindavo, bet užuominos vis pasikartodavo. Stengėmės išlaikyti ramybę, vengdavome ilgų vizitų, laikėmės tik mandagių pokalbių. Iki kol Karolina peržengė ribą – iš skaudžių žodžių persimetė į tikrąsiausias širdgėlas. Emma – visada jautrios širdies vaikas. Artėjant gruodžiui ji pasakė, kad nori numegzti 80 kepurių vaikams, šventes praleidžiantiems ligoninėse. Pamokas rado „YouTube“, pirmąją siūlų partiją nusipirko už kišenpinigius. Kasdien: pamokos, užkandis, o tada tylus, ritmingas virbalų kliksenimas. Didžiavausi jos gerumu ir užsidegimu. Niekuomet nebūčiau patikėjusi, kaip greitai viskas gali sugriūti. Kiekvieną kartą parodžiusi naują kepurę, Emma dėjo ją į didelį maišą prie lovos. Kai Danielius išvyko dviejų dienų komandiruotės, Emma jau baiginėjo paskutines akis – artėjo prie tikslo. Tačiau Danieliaus nebuvimas Karolinai suteikė puikią progą smūgiui. Vieną popietę, grįžusios su Emma iš parduotuvės, ji puolė į savo kambarį – rinktis siūlų kitai kepurei. Po penkių sekundžių nuskambėjo jos klyksmas. Skubėjau koridoriumi ir radau ją verkiančią tuščioje lovoje – o kepurių maišo jau nebebuvo. Karolina stovėjo virtuvėje, ramiai gerdama arbatą geriausioje mano puodelyje, tartum būtų BBC serialo piktoji herojė. „Jei ieškai tų kepurių – išmečiau jas. Kam leisti pinigus svetimiems vaikams?“ – sakė ji. „Jūs išmetėte 80 kepurių sunkiai sergantiems vaikams?“ – negalėjau patikėti. O tai buvo tik pradžia. Karolina vartė akis: „Buvo negražios, išsimėčiusios spalvos ir kreivos siūlės. Ji ne iš mano kraujo – kam ją skatinti užsiimti beprasmišku pomėgiu?“ Emma pravirko naujomis ašaromis, o Karolina išeidama atsiduso kantriai kančiai. Emma raudojo nevaldomai – Karolinos žiaurumas sudaužė jos širdį. Neradau kepurių nei mūsų, nei kaimynų konteineriuose. Tą naktį Emma verkė užmigusi, o ir aš viena nuplūdau ašaromis. Kai Danielius grįžo, tenka jam viską papasakoti. Jis pabučiavo Emmą ir užtikrino: „Močiutė daugiau tavęs niekada neskaudins.“ Pakliuvęs į virtuvę, atsisėdo ir viską išklausęs užsidegė ypatinga, iki šiol neregėta pykčio ugnimi. „Nežinau, ką ji padarė su tais daiktais – ėjau ieškoti, bet neradau. Turbūt išsinešė“, – užbaigiau. „Darysiu viską, kad tai ištaisyčiau“, – pasakė jis ir išėjo. Po dviejų valandų grįžo – laikė didžiulį šiukšlių maišą pilną Emmos kepurių. „Valandą rausiausi tavo namo konteineriuose, bet radau. Tai ne vaiko užgaida, o noras šviesą įnešti sergantiems. Tu – viską sugriovei.“ Karolina net nesusigėdo: „Tikrai eikvojai laiką dėl maišo keistų kepurių?“ „Jos nenuobodžios, o tu ne tik įžeidei rankdarbį – tu SUDAUŽEI mano dukros širdį.“ Karolina tik šaltai sušnirpštė: „Ji ne tavo dukra.“ – ir tada Danielius suprato tikrąją jos esmę. „Išeik. Tarp mūsų viskas baigta.” Karolinos veidas paraudonavo: „Danieliau! Aš tavo mama! Negali dėl kažkokių siūlų…“ „O aš – tėtis mergaitei, kurią nuo tavęs saugosiu.“ „Tu jam leisi?” – kreipėsi į mane. „Žinoma. Tu pati pasirinkai būti nuodinga, Karolina – ir gavai, ką nusipelnei.“ Išeidama trenkė durimis taip, kad net paveikslų rėmai sudrebėjo. Kitą rytą Danielius nupirko naujų siūlų, virbalų, pakavimo reikmenų. „Jei nori iš naujo – padėsiu. Nesu meistras, bet mokysiuosi”, – tarė dukrai. Emma nusijuokė pirmąkart per kelias dienas – abu vakarais mezgė kartu, kol padarė antras 80 kepurių. Išsiuntėme jas į vaikų ligoninę. Po dviejų dienų – žinutė iš Lietuvos vaikų paliatyvios pagalbos centro vadovės: Emmos dovana suteikė vaikams tikros laimės. Paprašė leidimo nuotraukoms išplatinti feisbuke. Emma leido, pasididžiavusi. Įrašas tapo viraliniu. Žmonės norėjo sužinoti apie mergaitę, kuri mezgė kepures sergantiems. Aš leidau Emmai atsakyti: „Džiaugiuosi, kad vaikai gavo kepures! Močiutė išmetė pirmą partiją, bet mano tėtis padėjo padaryti naują.“ Karolina tą pačią dieną paskambino Danieliui ašarodama: „Žmonės vadina mane pabaisa! Prašau, pašalinkite tą įrašą!“ Danielius ramiai: „Nieko nekėlėm – tai ligoninės įrašas. Jei nenori, kad žmonės sužinotų TIESĄ… derėjo elgtis geriau.“ „Mane žemina. Tai baisu!“ – verkė Karolina. „Tu to nusipelnei“, – užbaigė Danielius. Emma ir Danielius ir dabar mezga kartu savaitgaliais. Mūsų namai vėl ramūs – tik virbalų kliksenimas vakaro tyloje. Karolina rašo per Kūčias ir gimtadienius. Niekad neatsiprašė – vis domisi, ar galėtų pataisyti santykius. O Danielius atsako paprastai: „Ne.“ Mūsų namai vėl ramūs.

2022 m. gruodžio 15 d. Ilgai galvojau, ar verta apie tai rašyti, bet gal dienoraštis padės susidėlioti mintis.

Uncategorized

0102

Nepatinka, kad noriu kurti savo šeimą? Nuvykau iš jūsų, pradėjau naują gyvenimą, o jūs atvažiavote ir vėl viskas iš naujo! – Zina, nesijaudink taip! Suprantu, kad tau, miestietei, kaime bus sunku. Bet aš padėsiu! – ramino merginą Dainius. – Aš viską žinau, susitvarkysiu pats, tik būk šalia! Mergina jautėsi sumišusi. Kam gi įsimylėjau kaimo vaikiną?! Ir dar taip stipriai, kad kojos linksta! Jai jau dvidešimt aštuoneri, sėkminga karjera, o trisdešimtmečio Dainiaus – didelė šeima ir nuosavas namas kaime, vos už keliolikos kilometrų nuo miesto. Jų pažintis įvyko Vingio parko pramogų mugėje – Dainius užsuko ten atsitiktinai, kol mama vaikščiojo po parduotuves, o Zina ištempė draugės. Susipažino, apsikeitė numeriais, taip ir susirašinėjo. Dainius stengėsi nustebinti merginą, atvažiuodavo į miestą, buvo dėmesingas ir rūpestingas – Zina ištirpo. Be to, skirtingai nei pažįstami vaikinai, jis buvo nuoširdus, atviras ir geras! Vėliau vaikinas ją pakvietė susituokti, ir mergina sutiko. – Na ką, dukra? Išbandyk. Dainius kaimo žmogus, darbštus ir geras, – pritarė mama. – Nepavyks – grįši atgal, į miestą. Zina neturėjo ko prarasti. Dirbti galėjo ir nuotoliniu būdu – toks darbas neseniai tapo populiarus. Jai ne aštuoniolika, o ir, sako, kaime oras grynas! Tik… – Dainiau, o kas aš ten būsiu? – pasitikslino Zina. – Būsi mano sužadėtinė. O po metų kelsim vestuves ir atostogausim. Per tą laiką uždirbsiu, kad bent dėl pinigų nekiltų stresų, – kiek nejaukiai nusišypsojo vaikinas. – Suprantu, kad tu pripratus prie geresnio. Atrodė viskas tvarkoje, bet Zina kažkas glumino. Ko tiksliai – nesuprato, tad nusprendė mesti viską ir bandyti! Taip, pasiėmusi savaitės atostogas ir lagaminą drabužių, užrakinusi savo dviejų kambarių bytą Vilniuje, kurį įsigijo sunkiu darbu, Zina išvažiavo savo automobiliu į kaimą, kur jos jau laukė Dainius. Pirmas vakaras Zina patiko. Buvo karšta vasara, tad jaunuoliai kartu ravėjo sodelį, gamino vakarienę – viską pasidarė greitai ir bendromis jėgomis. – Mylimoji, atvažiuoja mano tėvai! – penktadienį vakare kiek anksčiau iš darbo grįžo Dainius. – Kam? – sutrikusi paklausė Zina. – Susipažinti ir padėti. O dar, su jais atvyksta brolis su žmona, – nerimo vaikinas. – Ilgam? – su baime išklausė Zina. – Tikiuosi, kad ne, – rimtai pažvelgė į mylimąją Dainius. – Bet nenusimink, susitvarkysim. Po šių žodžių mergina dar labiau sunerimo. – Viską ramiai priimk – laikyk tai išbandymu, – nusijuokė jos mama. – Daryk taip, kaip tau patogu. Jie pripranta. O jeigu ne – tai jau Dainiaus problema. “Tiesa? O ko čia stresuoju?” – pagalvojo Zina. Juk dar ne žmona! Negi jie ryšis ją „suėsti“? Paruošusi stalą, Zina išgirdo, kaip kieme sustojo automobilis. – Atvažiavo! – į virtuvę skubėjo Dainius. Jaunieji išėjo pasitikti svečių. – Na labas, marti! – apkabino sūnų stambi moteris su tamsiais plaukais ir ilgomis, virš akies juodomis blakstienomis, nusišypsojo Zina. Toks pat stambokas, truputį pilvotas vyriškis paspaudė sūnui ranką, linktelėjo Zina. Aukštas brolis su šmaikščiu žvilgsniu linksmai pasisveikino su būsima marčia, o jo žmona, šviesiaplaukė, rausvais žandais, į Zina pasižiūrėjo ne itin draugiškai ir jau kreipėsi į vyrą: – Ko čia žioplinėji? Va, trauk rankas, padėk! – ir nuėjo prie mašinos. Zina pakvietė visus prie stalo, tikėdamasi, kad įtampa atslūgs – juk ją gaminti moka! – Oi, kaip čia pasistengėt! – pagyrė Marija Mykolienė. Petras Sergejevičius patenkintai sumurmėjo. – O čia kas? Višta? Kas taip gamina? – kabinėjo šakute nepatenkinta Jolanta. – Prigalvoja kažin ką – vėliau tik smaugis! – Visiškai be reikalo taip sakai. Labai skanu! – pasipiktino Vladimiras. – Tau svarbu pilvą prikimšti, nesvarbu kuo, – suirzo Jolanta ir demonstratyviai padėjo šakutę. Dainius atsiprašomai pažiūrėjo į nuliūdusią Zina. – Jolanta, turėk pagarbos! Ir taip akivaizdžiai nepavydėk! Zina stengėsi! – apgynė mylimąją Dainius. – Ir kas tau tokį vardą parinko? Kap mūsų karvė, irgi Zina, – piktai leido frazę šviesiaplaukė. Zina tyliai nusijuokė. – Kas yra? – tyliai paklausė Dainius. – Tiesiog draugės jūrų kiaulytę vadina Jolanta, – tyliai tarė Zina. Tačiau visi išgirdo. Marija Mykolienė nepatikliai dirstelėjo į marčią, vyrai vos sulaikė juoką, o Jolanta akimirksniu užsidegė. – Tu kas tokia? Kaip drįsti?! – su neapykanta spoksojo ji į Zina. – O tu pati gi gali – pagalvojau, tau toks bendravimo būdas įprastas, – gūžtelėjo pečiais Zina. Vladimiras žavėjosi būsima brolio žmona. – Aš legalus Vladimiro vyras, o tu? Sugyventinė! – stojosi Jolanta. Marija Mykolienė patenkinta linktelėjo. – Bet aš bent išauklėta ir į svečius atvažiavusi, nesielgiu nemandagiai, – atkirto Zina. – O aš ne pas tave atvariau! – išdidžiai šypsosi blondinė. – O aš tavęs nekviečiau, – neliko skolingas Dainius – buvo aiškiai nepatenkintas situacija. – Ir išvis, ilgai pasiliksit? Staiga prie stalo pasidarė labai tylu. Visi žiūrėjo nustebę į šeimininką. – Va išmokinsim tavo baidyklę gyvenimo kaime – tuoj ir išvažiuosime, – sugalvojo mama. – Mama, nereikia. Puikiai tvarkėmės iki šiol, tvarkysimės ir toliau, – ramiai pasakė Dainius. – Taip, prisiviliojo tinginę ant sprando ir laimingas dabar. Įdomu, kiek ilgai laikysi? – Jolanta net nesiruošė išsižadėti kandumo. – Tinginė mūsų šeimoje viena, ir ne Zina, – gindamasis atkirto Dainius. – O dabar, gerbiami ir netikėti svečiai, dėkoju už vakarienę, galit ilsėtis. Dainius padavė ranką Zinai, ir jie, stebimi nustebusių, nepatenkintų žvilgsnių, kartu pradėjo tvarkyti stalą. Zina pagalvojo: turėti tvirtą užnugarį – saugu ir gera. Ir savęs įžeisti čia ji neleis! Bet jei ką – visada žinos, kur grįžti. Šeštadienio rytas nebuvo malonus. – Tai ko mes miegame? Pas mus iki pietų niekas nemiega! – įsiveržė į kambarį anyta. – Be to, pusryčius ruošti metas. Zina apstulbus pažvelgė į telefoną – aštunta ryto! – Ponia Marija, viskas pusryčiams šaldytuve, – kilstelėjo antklodę aukščiau Zina. – Gal galiu apsirengti? – Oj, kokia ledi! Pasižiūrėkit! – mosikavo rankomis moteris. – Kas šaldytuve, tą reikia pagaminti! Kelkis greičiau! Susiruošusi Zina nusileido į virtuvę. – Tu jau prabudai, mieloji? – pasitiko Dainius, besisukantis prie puodų. – Būtų ji pati miegojus, jei būčiau neprižadinus, – vis dar piktinosi mama. Zina tyliai sukando dantis. – Mama, kodėl į mūsų kambarį ėjai? – stulbinančiai nustebo Dainius. – Juk prašiau… – Tai čia ne tik nepritapus, bet ir tinginė? – pasityčiojo Jolanta. – Niekas tavęs neklausė! – atkirto Zina. – O kas? Kaimo gyvenimas toks – ankstyvas. Kai karvę turėsit, šią šeštą jau melžt reikia, – šmaikštavo blondinė. – Karvės mes laikyti nežadam, – ramiai atsakė Dainius. – Kodėl? Savas pienas, grietinė… Ai, aišku! Zina gi nemokės melžt. O dar reikia keltis anksti! Ne jai! – kvatojosi Jolanta. – Tu irgi nemoki, bet gyveni kažkaip, – nusijuokė Dainius. – Nuo tada, kai pas tave atsirado Zina, tapai piktas ir dirglus! – kantriai gynė uošvę Marija Mykolienė. – Dainiau, važiuosiu namo. Kai šis cirkas išvažiuos, paskambink, jei apsispręsi, – nebenorėjo ilgiau taikstytis Zina. – Ką? Tik ką tu atsiradai, mano sūnus visai šeimą pamiršo! Nesuvažiuoja, nepadeda, sunku prisiskambint! Ir tu dar nori mūsų priėmimo? Tu griauni mūsų šeimą! – Gana! – trenkė Dainius. Aplink stojo tyla. – Nepatinka, kad noriu savo šeimos? Aš pabėgau nuo jūsų, pradėjau kurtis, o jūs vėl atvažiavote ir viską bandot pradėt iš naujo! – Sūnau, visiškai galvą praradai! Visą laiką ir pinigus atiduodi jai! Jai juk tik pinigų iš tavęs reikia! – klykė Marija Mykolienė. – Mama, Zina save išlaiko, aš taupau vestuvėms, – Dainius sulaikė mylimąją, kuri norėjo išeiti. – Norit mums laimės? Važiuokit namo! Pas mus tik su kvietimu! O ypač Jolanta. Kol artimieji bandė atgauti kalbą, Dainius ramiai nuvedė Ziną į kambarį ir grįžo prie namiškių, kurie nervingai krovėsi daiktus. – Sūnau, rinkis: aš ar ji! – pasipiktinusi ultimatumo kėlė mama. – Bet Jolandą juk priėmėt, – nusivylęs žvelgė Dainius. – Radai ką lygint! – pašaipiai tarė blondinė. Tėvas ir brolis nuščiuvę stebėjo įvykius. – Na? – paskubino motina. – Renkuosi laimę! – išdidžiai pasakė Dainius žvelgdamas motinai į akis. – Tada man sūnaus nebėra! – išėjo ji iš namų, lagaminus palikdama vyrui. Jos pavyzdžiu pasekė ir Jolanta. – Jei ką – mes su tavim! – draugiškai šyptelėjo tėvas. Jis suprato, ką sūnus iš tiesų turi omenyje. – Motiną palieku sau! Brolis šypsodamasis apkabino brolį. – Saugok savo laimę! Su šeima irgi reikia ką nors keisti! Taip artimieji išvyko. Zina jautėsi nejaukiai, bet suprato, kad Dainius rimtai ją myli. Jie vėl kartu darė visus darbus, o mergina stengėsi palaikyti vyrą, suprasdama, kaip jam sunku. O štai Dainiaus gimtinėje buvo smagu. – Mama, Jolanta! Nupirkom jums karvę! – linksmai pareiškė Vladimiras. – Ką? Gal tau galva susisuko? – nustebusi žiūrėjo Marija Mykolienė. – Ne. Jolanta nuo šiol ją melš ir ganys, – rimtai atsakė Vladimiras. – Vlad, tu rimtai? Nepajuokauk, – susinervino Jolanta. – Juk jūs to mokėt Zina ir mums pasirodė, kad jums būtent to trūko! – šypsojosi Petras Sergejevičius. – Ir dar – mama, septintą valandą pusryčiai turi būti paruošti: ne sumuštiniai, o kažkas šilto ir sotaus. Kaimo žmonės anksti keliasi! Ir prasidėjo moterų auklėjimas! O, kaip buvo linksma! Visą, ką sakė Zina, prisiminė ir joms. Mama suprato, kad pernelyg spaudė jauna moterį, nes dabar iš jų – „tinginių“, buvo reikalaujama uždirbti tiek, kiek Zina. O jos to jau nebegalėjo. Išsilavinimas ne tas, o dar ir ūkis didelis! Nėra laiko! Marija Mykolienė susitaikė su sūnumi, bet pas juos vykti vis dar nedrįso. O gal Zina dar ką moka? O Dainius pagaliau laimingai pasipiršo mylimajai. Per vestuves linksminosi visi! Negalima sakyti, kad Marija Mykolienė ir Jolanta pamilto marčią, bet stengėsi tylėti. Tai buvo saugiau. O Zina buvo laiminga! Jie, kaip ir anksčiau, viską darė dviese, stengėsi vienas kitam padėti ir daugiau nebijodavo jokių netikėtų svečių!

Nepatinka, kad noriu kurti savo šeimą? Pabėgau nuo jūsų, pradėjau gyventi savaip, o jūs atvažiavote ir

Uncategorized

034

Man prireikė šešiasdešimt penkerių metų, kad suprasčiau tikrąją tiesą. Didžiausia skausmas – ne tušti namai. Tikrasis skausmas – gyventi tarp žmonių, kuriems tavęs jau nebematyti. Esu Elena. Man šiemet šešiasdešimt penkeri. Lengvas, gražiai skambantis skaičius, bet jis man neatnešė džiaugsmo. Net pyragas, kurį keptė marti, nebuvo saldus. Gal praradau apetitą – ir saldumynams, ir dėmesiui. Didžiąją gyvenimo dalį tikėjau, kad senatvė – tai vienatvė. Tylūs kambariai. Telefonas, kuris neskamba. Nutylėti savaitgaliai. Maniau, kad tai didžiausia liūdesio forma. Dabar žinau, jog yra kažkas sunkesnio. Blogiau nei vienatvė – namai, pilni žmonių, kuriuose po truputį dingsti. Vyras mirė prieš aštuonerius metus. Kartu pragyvenome trisdešimt penkerius. Jis buvo ramus, kantrus žmogus, nedaug kalbėjo, bet suteikdavo stiprią paguodą. Mokėjo suremontuoti sulūžusią kėdę, užkurti šaltą pečių ir vienu žvilgsniu nuraminti širdį. Jo netekus, pasaulis tapo be pusiausvyros. Likau gyventi šalia vaikų – Martyno ir Elenos. Atidaviau jiems viską. Ne iš pareigos, o todėl, kad meilė jiems buvo tikrasis mano gyvenimo kelias. Buvau šalia per kiekvieną temperatūrą, kiekvieną egzaminą, kiekvieną košmarą. Tikėjau – meilė sugrįš tokia pat forma. Pamažu jų apsilankymai retėjo. „Mama, dabar negaliu.“ „Kitą kartą.“ „Šį savaitgalį esame užsiėmę.“ Ir aš laukiau. Vieną vakarą Martynas pasakė: „Mama, gyvenk su mumis. Tau bus draugija.“ Susidėjau gyvenimą į kelias dėžes. Padovanojau rankų darbo antklodę, atidaviau seną arbatinuką kaimynei, pardaviau dulkėtą akordeoną ir persikėliau į jų šviesų, modernų butą. Iš pradžių viskas buvo šilta. Anūkė apkabindavo. Anastasija kiekvieną rytą siūlydavo kavos. Vėliau tonas pasikeitė. „Mama, pritildyk televizorių.“ „Būk savo kambaryje, turime svečių.“ „Prašau, nemaišyk savo skalbinių su mūsų.“ Ir žodžiai, kurie tapo sunkiais akmenimis: „Džiaugiamės, kad esi čia, bet neperspausk.“ „Mama, atmink – tai ne tavo namai.“ Stengiausi būti naudinga. Virdavau, lankstydavau rūbus, žaisdavau su anūke. Bet lyg būčiau tapusi nematoma. O gal dar blogiau – tyli našta, aplink kurią visi vaikšto pirštų galais. Vieną vakarą išgirdau Anastasiją telefonu sakant: „Uošvė kaip vaza kampe. Ji yra, bet tarsi jos nebūtų. Taip paprasčiau.“ Tą naktį nemiegojau. Gulėjau ir žiūrėjau į lubų šešėlius, suvokiau skaudžią tiesą: apsupta šeimos, jaučiuosi vieniša kaip niekad. Po mėnesio pasakiau, kad radau mažą kampelį kaime, kurį pasiūlė draugė. Martynas nusišypsojo – su palengvėjimu, kurio nesistengė slėpti. Dabar gyvenu kukliame bute už Vilniaus. Kavą rytais verdu pati. Skaitau senas knygas. Rašau laiškus, kurių niekada neišsiunčiu. Be įsiterpimų. Be priekaištų. Šešiasdešimt penkeri. Jau daug nebesitikiu. Noriu tik vėl pajusti save žmogumi. Ne našta. Ne tylus šnabždesys pakampėje. Supratau štai ką: Tikroji vienatvė – ne namų tyla. Ji – žmonių, kuriuos myli, širdžių tyla. Tai būti toleruojamai, bet niekad neišklausytai. Egzistuoti, bet taip ir nebūti iš tiesų pamatytai. Senatvė nematoma veide. Senatvė – tai meilė, kurią esi atidavusi, ir momentas, kai supranti: jau niekam jos nereikia.

Praėjo jau šešiasdešimt penkeri metai, kol supratau tai iki galo. Didžiausias skausmas ne tušti namai.

Uncategorized

055

Vyras nuolat lygino mane su savo mama – tad pasiūliau jam susikrauti daiktus ir kraustytis pas ją

Vėl tau druską pagailėjau? Kiek galima kartoti vėl beskoniai kaip šienas, piktai atstūmė lėkštę su karštu

Uncategorized

055

Įsileidau ją į savo sunkvežimį iš gailesčio… bet tai, ką močiutė Lilė slėpė po sėdyne, man sustingdė kraują Jau daugelį metų vairuoju fūrą keliuose tarp Kauno, Alytaus ir Marijampolės. Esu vežęs viską – cementą, medieną, vaisius, automobilių dalis… Bet niekada anksčiau nevežiau „istorijos“, kuri mane taip sukrėstų. Tą dieną pasiėmiau močiutę Lilę. Mačiau ją einančią šalia kelio – visai prie atitvarinės juostos, lėtai, tarsi kiekvienas žingsnis jai būtų kankynė. Ji vilkėjo tamsų paltą, sudėvėtus batus ir nešėsi seną lagaminą, surištą virvute. – Sūneli… gal į miestą važiuoji? – tyliai paklausė, su tuo lietuviškos motinos balsu, kurios gyvenimas daugiau kentėtas nei kalbėtas. – Sėsk, močiute. Pavešiu tave. Atsisėdo tiesiai, rankas pasidėjo ant kelių. Laikė rožinį ir žiūrėjo pro langą, lyg su kažkuo atsisveikindama. Po kiek laiko tarė tiesiai: – Išvarė iš namų, vaikeli. Be ašarų. Be šauksmo. Tik nuovargis. Marti pasakiusi: „Čia tau jau ne vieta. Trukdai.“ Krepšius pastatė prie durų. O jos sūnus… jos sūnus… stovėjo šalia. Tylėjo. Neužstojo jos. Įsivaizduoji užauginti vaiką viena? Matoti jam temperatūrą, dalintis duonos kąsniu, eiti pėsčiomis, nes nėra pinigų autobusui… Ir vieną dieną tas, kurį labiausiai mylėjai, žiūri į tave kaip į svetimą. Močiutė Lilė nesiginčijo. Tylėjo, apsivilko paltą, paėmė lagaminą ir išėjo. Važiavome tylėdami. Po kurio laiko padavė man keletą sausų sausainių, įvyniotų į maišelį. – Anūkas juos mėgo… kai dar užsukdavo pas mane, – tyliai tarė. Tuomet supratau – ne keleivį vežu. Vežu motinos skausmą, sunkesnį už bet kokį krovinį. Kai sustojome atsikvėpti, pamačiau po jos sėdyne kelias plastikines tašes. Nerimas nedavė ramybės. – Ką ten vežiesi, močiute? Ji sudvejojo, bet tada atidarė lagaminą. Po sukrautais drabužiais – pinigai. Kaupti metų metus. – Mano santaupos, vaikeli. Pensija, mezgimas, kaimynų pagalba… viskas anūkams. – O sūnus žino? – Ne. Ir nereikia. Be pykčio. Tik liūdesys. – Kodėl neišleidi jų pati sau? – Galvojau, kad senatvę praleisiu kartu su jais. Dabar net anūko neleidžia matyti – jam pasakė, kad „išėjau“. Jos akys prisipildė ašarų. Man taip suspaudė gerklę… Patariau nelaikyti tiek pinigų – Lietuvoje ir dėl mažiau apiplėšia. Nugabenau ją į artimiausią banką. Ne tam, kad pirktų namą. Kad būtų saugi. Įnešusi pinigus, išėjo laukan ir giliai įkvėpė – lyg nusimetusi metų metus slegiantį naštos svorį. – O kur toliau? – paklausiau. – Pas vieną moterį kaime. Sakė, turi kambarį. Tik laikinai… kol atsistosiu ant kojų. Palikau ją ten. Norėjo man atsidėkoti. Atsisakiau. – Jau pakankamai daug atidavei, močiute. – Dabar tiesiog gyvenk. Kartais gyvenimas mums atveda žmonių, kuriuos visi pamiršo… kad primintų – kaip lengva išvaryti mamą ir kaip sunku paskui užmigti pačiam su savimi.

Užsukau į sunkvežimį, nes man pasidarė liūdna bet tai, ką ji slėpė po sėdyne, užšaldė man kraują.

Uncategorized

020

Mano draugas, 42 metų, susirado žmoną. Sako, kad ji puiki namų tvarkytoja ir tikrai gera virėja, o visa kita jam nerūpi.

Mano bičiulis, 42 metų, pagaliau susirado žmoną. Sako nepaprastai tvarkinga ir puiki virėja, o visa kita

Uncategorized

063

Tai kur ji dėsis? Suprask, Vytukai, žmona – kaip nuomotas automobilis: kol pildai degalus ir moki už techninę apžiūrą, važiuoja, kur pasakai. O mano Ona – ją nusipirkau su visais popieriais prieš dvylika metų. Aš sumoku – aš ir “muziką užsakau”. Patogu. Jokios savo nuomonės, jokio galvos skausmo. Šilkinė manoji. Petras šnekėjo garsiai, mosikuodamas iešmu – riebalai kapsėjo ant įkaitusių žarijų. Jis buvo įsitikinęs savo teisumu, kaip ir tuo, kad rytoj pirmadienis. Vytautas, senas kurso draugas, tik niurzgėjo. Ona stovėjo prie atviro virtuvės lango su peiliu, pjaustė pomidorus salotoms. Sultys bėgo, ausyse skambėjo tas išdidus “aš sumoku – aš muziką užsakau”. Dvylika metų. Ona buvo ne tik žmona – ji buvo jo šešėlis, juodraštis, oro pagalvė. Petras save laikė teisės genijumi, advokatų kontoros žvaigžde. Laimėdavo sunkius procesus, nešdavo namo storus vokus ir mesdavo ant spintelės lyg nugalėtojas…

Kur gi ji dėsis? Suprask, Vytai, moteris kaip išnuomotas žiguliukas. Kol pilsti benziną ir už techninę