Zibainis

Mes kraustomės į jūsų butą — Pas Olgą puikus butas pačiam Vilniaus centre. Šviežias remontas, gyvenk ir džiaukis! — Butas geras, jeigu esi vieniša mergina, – su pašaipa nusišypsojo Rūstamas Innai, lyg vaikui. – O mes planuojam du, o gal ir tris vaikus, kuo greičiau. Vieną po kito. Centre triukšmas, nėra kuo kvėpuoti, kur mašiną statyti nėra. Ir svarbiausia – tik du kambariai. O pas jus – trys. Ir rajonas ramus, darželis kieme patogiai. — Rajonas tikrai puikus, – pritarė Serioža, dar nesuprasdamas, kur lenkia būsimas žentas. – Todėl ir apsistojom čia. — Štai! – spragtelėjo pirštais Rūstamas. – Ir sakiau Olgai: kam mums spaustis, kai yra paruoštas sprendimas? Jums trims su dukra tokie plotai – per daug. Kam jums tiek? Vieno kambario išvis nenaudojate, sandėliukas ten kažkoks. O mums – pats tas. Inna bandė kažkaip įgrūsti plaunamą siurblį į siaurą koridoriaus spintą. Siurblys priešinosi, žarna užkabino pakabas ir niekaip nenorėjo tilpti į jam skirtą vietą. — Sergi, padėk, – šūktelėjo ji kambarin. – Arba spinta susitraukė, arba aš pamiršau, kaip tvarkingai viską sudėti. Serioža pažvelgė iš vonios – ką tik buvo taisęs čiaupą. Ramų, visada kiek lėtą, jį visi laikė priesingu savo žmonai. — Tuoj sutvarkysim, Innuže. Duok čia. Jis vikriai perėmė sunkų aparatą ir staigiai pastatė į spintos kampą. Inna atsiduso ir atsirėmė į durų staktą. — Pasakyk, kodėl mums nuolat trūksta vietos? Lyg ir didelis trijų kambarių butas, bet kai tik pradedam tvarkytis – viską galima perkelti lauk. — Nes tu linkusi kaupti daiktus, – šyptelėjo Serioža. – Kam mums trys servizai? Iš vieno valgome vos kartą per metus. — Tegul stovi, čia prisiminimai. Visgi – močiutės butas. Po vestuvių Seriožos tėvai paveldėjimą padalino garbingai: jam atiteko šis erdvus trijų kambarių „stalinskis“ ramioje Antakalnio dalyje, močiutės palikimas, o jo sesei Olgai – dviejų kambarių butas pačiam centre, „auksiniame kvadrate“. Pagal pinigus gaudavosi apylygiai. Penkerius metus visi gyveno draugiškai, niekur nesipyko. Inna naiviai tikėjo, kad visada taip bus, tačiau… *** Susitvarkė, susėdo pailsėti. Vos įjungė televizorių – kažkas paskambino į duris. Serioža nuėjo atidaryti. — Sesutė su savo sužadėtiniu užsuko, – tarė jis žmonai, žvilgtelėjęs pro akutę. Pirmoji įlėkė Olga. Paskui ją sunkiai žengė Rūstamas. Inna jį buvo mačiusi tik porą kartų: Olga jį susipažino prieš pusmetį sporto klube. Rūstamas tuoj jai nepatiko – pasipūtęs, kažkoks išdidus. Net į ją ir į Seriožą žiūrėjo iš aukšto. — Sveikut! – Olga pakštelėjo broliui į žandą ir apsikabino Inną. – Užsukom, nes šalia važiavom. Turime naujienų! — Na, užsukit, jei jau šalia, – Serioža pakvietė virtuvėn. – Arbatos norėsit? — Geriau paprasto vandens, – po namus slinko Rūstamas. – Turime rimtą pokalbį, Seriožai. Tiesą sakant, visai ne „šalia važiavom“. Yra reikalas tau. Nesirūpink arbata – tiesiai prie esmės. Inna sunerimo – jai Rūstamo tonas visai nepatiko. Kas dar nutiko? — Na, sakyk, – trūktelėjo pečiais Serioža. Olga apsimetė, kad jos net nėra kambaryje – naršė telefoną, palikdama viską sužadėtiniui. Rūstamas pasikostė. — Žodžiu, taip. Mes su Olga jau padavėm prašymą susituokti. Vestuvės po trijų mėnesių. Planai rimti. Šeima, bendra laimė, gyvenimas kartu. Apžiūrėjom mūsų abiejų būsto reikalus… Mes kraustomės pas jus, o jūs – pas mus! Inna aiktelėjo iš netikėtumo. Pažiūrėjo į vyrą, tada į jo seserį, bet ši tebelietė socialinius tinklus telefono ekrane. — Rūstamai, aš kažko nesuprantu, – Surūgęs Serioža. – Ką tu nori pasakyti? — Nėra jokių užuominų – siūlau normalų sprendimą. Keičiamės! Mes atsikeliame čia, jūs – į Olgos butą. Olytė visiškai pritaria, mums abiem atrodo, kad taip teisingiausia. Inna atsisėdo iš nuostabos – jau antrą kartą. — Teisingiausia?! – perklausė jinai. – Rūstamai, tu rimtai? Atėjai į mūsų namus ir siūlai mums išsikraustyti, nes sugalvojai susilaukti vaikų?! — Kam taip piktintis, Inna? – susiraukė Rūstamas. – Žiūriu praktiškai. Jūs turite vieną vaiką ir, kiek žinau, daugiau neplanuojat. Tai kam jums tiek kvadratų? Neprotinga. O mums reikia ateičiai. — Ateitis jam rūpi, – šokosi Inna. – Sergejau, tu girdi šį absurdą? Serioža pakėlė ranką, paprašydamas žmonos nutilti. — Rūstamai, gal priminsiu: šį butą gavau iš tėvų. Kaip ir Olga – savo. Penkeri metai dirbome, remontą darėm, kiekvieną detalę rinkomės. Mūsų dukra čia užaugo, turi savo kambarį, draugus kieme. Ir tu sakai mums išeiti į centrą vien tam, kad tau būtų patogiau? — Seriožai, neskubėk, – patogiai atsigulė į kėdę Rūstamas. – Jūs juk giminės. Olga – tavo sesuo! Nejaugi tau jos ateitis nesvarbi? Juk mainau į lygiavertį variantą. Net laimėtumėt – butas elitiniame rajone. Skaičiavau, kainos – naudingos. — Įdomu gaunasi, – šyptelėjo Serioža. – Tu dar Olga nevedęs, o jau į mano butą nusitaikei! Olga pagaliau pakėlė akis nuo telefono. — Oi, ką jūs rimtai!? – papūtė lūpas ji. – Rūstamas tik gero nori. Juk tikrai bus per ankštą, jei vaikai atsiras. O pas jus – toks koridorius, kad futbolą galima žaisti! Mama visada sakydavo: šeima yra svarbiausia. Tu pamiršai, Seriožai? — Mama sakė – padėti vieni kitiems, Olga, o ne taip, kad vienas turi kitą iš savo namų varyti! – nukirto Inna. – Tu supranti, ką tavo Rūstamas čia kalba? — O ką jis blogai pasakė? – nustebusi Olga. – Teisybę sako. Jums tikrai nereikia tiek kambarių. — Jie ne per daug! – jau beveik šaukė Inna. – Tai mano darbo kambarys! Ten dirbu, jei dar nepamiršai! — Dirbi… – šyptelėjo Rūstamas. – Nuotraukas internete dediesi? Olga sakė, čia tik hobis. Galima ir virtuvėj su kompu pasėdėt – ne kunigaikštienė. Serioža lėtai pakilo. — Viskas, – tyliai tarė jis. – Pokalbis baigtas. Pakelkite ir išeikit. Abu. — Seriožai, kas nutiko? – Rūstamas nė nekrustelėjo. – Atėjom atvirai, šeimyniškai. — Atvirai? – priartėjo Serioža prie stalo. – Atėjai prašyti mano buto ir dar žemini mano žmoną, sprendi, kur turėtų gyventi mano vaikas? Sąžinės turi bent truputį? — Kokia jau ten sąžinė! – Inna atsistojo šalia vyro. – Vien tik išskaičiavimas. Va, dar net žiedo neuzmūrijai, o jau viską į savo pusę stumi! Olga, tu suvoki, ką į namus atsivedei? Pirmą gi tave pačią iš tavo buto išvarys! — Nemanai taip kalbėt! – taip pat pašoko Olga. – Rūstamas rūpinasi manimi! Mūsų ateitimi! O jūs… Jūs tik gobšūs. Susikibę už savo kampų ir nė krust! Brangus gi brolis! — Gobšus čia tavo būsimas vyras, – Serioža mostelėjo durų link. – Kartą kartoju: išeikit abu. Ir apie mainus pamiršk – kartą ir visiems laikams. Dar kartą išgirsiu – net nebendrausiu daugiau. Rūstamas pakilo, pasitaisė marškinius. Veide nebuvo nė krislo gėdos – vien tik pyktis. — Veltui, Seriožai. Maniau, susitarsim. Bet jei toks užsispyręs… Olga, einam! Kai durys už jų užsitrenkė, Inna be jėgų nukrito ant sofos. Ją purtė. — Tu matei? Ar matei? – sustingus žiūrėjo į vyrą. – Iš kur tiek akiplėšiškumo? Kas jis, išvis? Serioža tylėjo. Stodamas prie lango žiūrėjo, kaip kieme Rūstamas užtikrintai atidaro mašinos duris ir kažką piktai burba Olgai. — Žinai, kas baisiausia? – pagaliau tarė jis. – Olga iš tikro mano, kad jis teisus. Visada buvo… šiek tiek keista, bet kad tiek? — Na, jis jai visai galvą apsuko! – pašoko Inna. – Seriožai, reikia mamai paskambinti. Tėvams. Jie turi žinoti, kokių idėjų turi jų žentas. — Palauk, – išsitraukė telefoną Serioža. – Pirma paskambinsiu sesei. Asmeniškai. Be šito gaidžio šalia. Surinko numerį. Ilgai pypsėjo, galiausiai atsiliepė Olga – girdėjosi, kad verkia. — Alio, – burbtelėjo ji. — Olga, klausykis gerai, – balsas buvo griežtas. – Dabar esi mašinoj su juo? — Koks skirtumas? — Jei jis šalia – padėk garsiai. Noriu, kad abu girdėtumėt. — Aš ne mašinoj, – snabždėjo Olga. – Jis mane išleido prie laiptinės ir nuvažiavo. Sakė, kad reikia atvėsti, nes mano šeima visi egoistai. Serioža, kodėl jūs tokie? Jis tik norėjo, kad pas mus viskas būtų tobulai… — Olga, prabusk! – net sušuko Serioža į ragelį. – Kokia tobulybė? Jis atėjo iškaulyti mano buto! Tu pati supranti, kad tai tavo būstas, tavo paveldas? O jis jau valdo kaip savo. Ar bent žodelį apie mainus sakė iki tol, kol atėjom į virtuvę? Ilga tyla. — Ne, – galiausiai tyliai atsako Olga. – Sakė, kad turi visiems staigmeną. Kad sugalvojo, kaip visiems bus geriau. — Šauni staigmena. Jis sprendė tavo ir mano likimą be mūsų nuomonės. Olga, pas ką eini ištekėti? Jis tiesiog… išlaikytinis. Šiandien butas, rytoj pasakys, kad tavo mašina per maža, o poryt paprašys, kad tėvai sodybą perrašytų, ale, gryno oro jam reikia. — Nesakyk taip… – balsas drebėjo. – Jis mane myli. — Mylėtų – nekeltų tokių skandalų iš nieko. Jis mus supjudė! Inna dar neatgauna amo. Suvoki, kad jis norėjo mus visus susipykdyti? — Pakalbėsiu su juo, – nedrąsiai atsiliepė Olga. — Pakalbėk. Gerai pagalvok prieš į ZAGS’ą keliaudama. Serioža padėjo ragelį ir numetė telefoną ant sofos. — Ką sakė? – tyliai paklausė Inna. — Sakė, kad nežinojo. Rūstamas „staigmeną“ ruošė. Inna karčiai šyptelėjo. — Įsivaizduoju. Užeina toks visažinis, žmones ir butus, kaip šaškes, dėlioja. Šlykštu. — Nesijaudink, – Serioža apsikabino žmoną per pečius. – Buto neatiduosim, tuo aiškiai. Bet sesės gaila. Nudegs ji su juo. *** Blogiausia, ko bijojo Serioža ir Inna, nenutiko – iki vestuvių nedagyveno. Rūstamas Olgą paliko tą pačią naktį. Apsiverkusi, naktį atvažiavo pas brolį ir papasakojo, kas nutiko. Rūstamas grįžo ir susirinko daiktus. Olga puolė aiškintis, kas dedasi. Rūstamas rėžė, kad nepriklausys su tiek gobšiais giminaičiais. — Sako, kad tokios giminės jam nereikia, – ašarodama skundėsi Olga. – Anot jo, nelaikysim vaikų, jei reikės savaitgaliais, ir pinigų neduosim, jei paprašysime. — Olga, tau toks nereikalingas! – piktinosi Inna. – Naudingų žmonių jam prireikė – apie šeimą galvoti nesiruošia. Atleisk ir pamiršk! Olga kiek padėjėjo, bet paskui atsigavo. Po kurio laiko suvokė: kaip anksčiau nematė būsimo vyro puikybės ir godumo? Jei būtų ištekėjus – nugyventų gyvenimą kankynėje. Likimas apsaugojo.

Prisiminus tuos laikus, viskas atrodo tarsi tolima praeitis nutikimas, kuris išmokė mane branginti savo

Uncategorized

023

Meilė be ribų

Ignas? Teklė Vaitkūnienė šypsosi netikėtai, žiūrėdama į šalia gyvenantį ar tu namie? Maniau, kad esi Vilniuje.

Uncategorized

036

Kai durys atsivėrė, akimirką pagalvojau, kad matau praeities vaiduoklį.

Kai durys švelniai atsidarė, trumpam man kilo įspūdis, kad matau praeities šešėlį. Aistė įžengė lėtai

Uncategorized

0535

– Nelengva matyti, kad tavo vaikai turės butus, o mano sūnus – ne. Parūpinkime jam butą su būsto paskola! Neseniai mano vyras Antanas pareiškė, kad mano vaikai turės butus, o jo sūnus – ne, todėl turime pagalvoti, kaip pasirūpinti, kad jo vaikas taip pat turėtų savo būstą. Paaiškinsiu, kad mano vaikai – tai ir mano, ir Antano vaikai, o jo sūnus yra iš pirmosios santuokos. Kodėl aš turėčiau rūpintis butu jam? Žinojau, kad Antanas buvo vedęs ir turi vaiką – neskubėjau su juo tuoktis. Trejus metus gyvenome kartu prieš vestuves. Atidžiai stebėjau, ką jis jaučia buvusiai žmonai ir vaikui. Po metų pagimdžiau sūnų, po dvejų – antrą. Esu visiškai patenkinta Antanu, kaip vyru ir tėvu: skiria laiko tiek man, tiek vaikams, gerai uždirba. Žinoma, kartais pasitaiko pykčių, bet taip būna visose šeimose. Gyvenome bute, kurį paveldėjau iš tėčio. Mama su juo išsiskyrė, kai buvau dar darželyje. Dabar mama ištekėjusi antrą kartą, bet daugiau vaikų neturėjo. Antanas su pirmąja žmona visada gyveno nuomojamame bute. Daugelį metų taupė būsto paskolai, bet niekada nepavyko sukaupti. Išsiskyręs Antanas išsinuomojo butą sau, o buvusi žmona su sūnumi grįžo pas tėvus. Kai susituokėme, Antanas atsikėlė pas mane. Nebuvome susitelkę, kieno butas. Gyvenome mano būste, drauge remontavome, pirkome baldus. Bet prieš pusantrų metų iš eilės mirė abi močiutės – mamos ir tėvo mamos. Abi jos testamentu paliko man butus. Kol vaikai maži, nusprendžiau juos nuomoti, o vėliau kiekvienam sūnui skirti po vieną butą. Nuomos pinigus už vieną butą atiduodu mamai kaip priedą prie pensijos, o kitų uždarbis papildo mano atlyginimą. Juk pinigų niekada nebūna per daug. Mano vyras nesikišo į mano butų reikalus – juk jis neturi nieko bendro su šiais būstais. Tiesiai pasakiau, kad kai mūsų vaikai užaugs, kiekvienam skirsiu po butą, ir jis sutiko. Tema buvo uždaryta. Ir staiga vyras man sako: – Mano sūnus po kelių metų baigs gimnaziją. Jis jau suaugęs ir turi rūpintis ateitimi! Nesupratau, kur jis lenkia, bet paklausiau. – Tavo vaikai turi butus! Mano – ne! Nupirkime mano sūnui butą su būsto paskola! – netikėtai pasakė Antanas. Buvau šokiruota! Tiek daug klausimų kilo. Pirma, kodėl mūsų bendri vaikai staiga tapo tik mano? Antanas paprašė nesikabinėti prie žodžių. – Bet mano sūnus nieko nepaveldės. Noriu, kad jis turėtų savo būstą! – Gerai, kad tuo rūpiniesi! Bet tavo sūnus turi mamą ir tėtį, kurie ir turėtų pasirūpinti. Kodėl tavo buvusi žmona to nedaro? Vyras aiškina, kad buvusi žmona uždirba mažai, jai tėvai nuolat padeda. Jis pats negali mokėti būsto paskolos. Bet jei aš jam padėsiu – viskas išsispręs. Pasirodo, turiu pritarti, kad Antanas paimtų paskolą sūnui butui, o paskolą mokėtume mes abu. Butas būtų registruotas sūnaus vardu. Bet mes mokėtume kreditą. Juk mes turime geras algas ir papildomai nuomojame butą – pavyks!” – įtikinėjo Antanas. Pavyks, jei stipriai taupysime. Antanas dar ir alimentus moka. O kai sūnus stos studijuoti, Antanas jam vėl padės, nes mama pinigų neturi. Reiškia, dėl jo sūnaus aš ir mano vaikai neturėsim atostogų, nevažiuosim prie jūros, viską taupysime. Dėl ko? Kad Antanas atrodytų geras tėtis? Suprasčiau, jei Antanas būtų suteikęs mūsų vaikams butus ir norėtų pasirūpinti ir vyriausiuoju sūnumi. Bet aš iš savo pusės pasirūpinau vaikais. Vyras neturi su šiais butais nieko bendro. Kodėl turėčiau mokėti už paskolą? Iš karto pasakiau Antanui: jei taip rūpiniesi sūnumi, lai buvusi žmona ima paskolą ir moka kredito įmokas iš alimentų. – O aš prie šito neprisidėsiu! Vyras ant manęs labai pyksta ir jau savaitę nekalba. Gaila, kad jis manęs nesupranta.

Negražu atrodys, jei tavo vaikai turės butus, o mano sūnus ne. Sutvarkykime, kad jis irgi turėtų savo

Uncategorized

012

Dviese ant suolelio: istorija apie vėlyvą draugystę Vilniaus kieme

Suoliukas dviems Sniegas jau buvo nutirpęs, tačiau žemė skverelyje dar liko tamsi, drėgna, o takeliuose

Uncategorized

0247

Neseniai sutikau moterį, kuri su pusantrų metų dukryte vaikščiojo Vilniaus gatvėmis visai nekreipdama dėmesio į aplinką – jei nebūčiau jos užkalbinusi, būtų praėjusi pro šalį be žodžio

Sveikas, bičiuli. Visai neseniai sutikau moterį, kuri su pusantrų metų dukrele vaikščiojo Vilniaus gatve

Uncategorized

064

Iš kito pasaulio

Nuo vaikystės augo Ugnė švelni ir rūpestinga. Mama visada sakydavo: Mūsų mergaitė paveldėjo nuolankumą

Uncategorized

045

Kai lipau į lėktuvą, pastebėjau, kad mūsų vietos jau užimtos: kaip keleivė su vaiku bandė užimti mūsų vietas prie lango ir kaip situaciją išsprendė stiuardas – skrydžio į Romą nuotykiai su nesupratingais keleiviais ir pamokomis apie mandagumą tarp lietuvių משפחות

Kai tik įžengiau į lėktuvą, iškart pastebėjau mūsų vietos jau buvo užimtos. Su žmona planavome aplankyti

Uncategorized

051

Persigalvojau tuoktis: lietuviška istorija apie mokslininko Arūno vėlyvus eksperimentus, Sofijos namines dešras, netikėtą meilę ir nesutaikomą nuotakos motiną kaimo troboje su didžiule žiema, šeimos drama, bėgimą per pusnis, netikėtą sveikatos krizę bei sprendimą – ar verta aukoti ramų gyvenimą dėl audringos meilės su jaunute šeimininke

Persigalvojo vesti Arkadijus iki vėlyvo vakaro blaškėsi po savo laboratoriją Vilniuje, pilstant keistus