Zibainis

Atidaryk duris, mes jau čia: – Julija, čia teta Natalija! – balsas telefone aidėjo persmelktas dirbtinės džiaugsmo nato, nuo kurio net dantys kaukšėjo. – Po savaitės būsim Vilniuje, reikia susitvarkyti kelis dokumentus. Pasiliksim pas tave savaitei–dviem, gerai? Julija vos nespringo arbata. Be jokio „labas“, be „kaip sekasi“ – tiesiai šviesiai: pasiliksim. Ne „galima?“, ne „ar patogu?“. Pasiliksim. Taškas. – Teta Natalija, – Julija stengėsi kalbėti švelniai, – džiugu tave girdėti. O dėl gyvenimo… Gal padėsiu rasti jums viešbutį? Dabar kaip tik yra gerų, visai nebrangių variantų. – Koks dar viešbutis? – teta nusijuokė lyg Julija būtų iškrėtusi nesąmonę. – Kam pinigus švaistyti? Juk tau trijų kambarių butą tėtis paliko! Visa trijų kambarių erdvė vienam žmogui! Julija užmerkė akis. Prasideda. – Tai mano butas, teta. – Tavo? – balsas staiga nusviro, tapo piktas ir nemalonus. – O tėvas tai kieno buvo? Ne mūsų giminės? Kraujas ne vanduo, Julija. Mes – ne svetimi, o tu mus į viešbutį varai, lyg kokius šunis! – Aš nieko nevarau. Tiesiog negaliu priimti. – Ir kodėl gi? „Nes praeitą kartą gyvenimą man pavertėt pragaru“, – pagalvojo Julija, bet pasakė kitaip: – Yra aplinkybės, teta Natalija. Negaliu jūsų priimti. – Aplinkybės! – ji jau nerodė nekantrumo. – Trys tušti kambariai, o pas ją – aplinkybės! Tėvas tavo, beje, mūsų šeimos niekada nebūtų išvaręs. O tu – kaip tavo motina, tokia pat… – Teta… – Kas – teta? Atvažiuosim šeštadienį, prie pietų. Maksimas ir Paulius su manim. Sutik mus kaip priklauso. – Gi sakiau – negaliu. – Julija! – balsas tapo kietas, įsakmus. – Nesiginčijama. Šeštadienį būsim. Telefono ekrane pyptelėjo trumpi signalai. Julija lėtai padėjo telefoną ant stalo. Pasėdėjo minutėlę, žiūrėdama į vieną tašką, giliai atsiduso ir atlošėsi ant kėdės atkaltės. Taip visada ir būna. Prieš dvejus metus teta Natalija jau „svečiavosi“. Atvažiavo keturiese, žadėjo būti tris dienas – liko dvi savaites. Julijai tai buvo tikras košmaras: Maksimas, tetos vyras, drybsojo ant sofos su batais ir televizoriaus pultu rankose iki trečios nakties. Paulius, jų dvidešimt trejų metų sūnus-berniokas, vis tempė maistą iš šaldytuvo ir niekad neplovė lėkštės. Pati teta Natalija karaliavo virtuvėje, kritikavo viską – užuolaidas, „neteisingą“ plytelių spalvą. Kai pagaliau išvažiavo, Julija rado išdegintą fotelio apmušalą, sudaužytą vonios lentyną ir keistus dėmes ant svetainės kilimo. Apie pinigus – nė žodžio: nei už maistą, nei už komunalines paslaugas, kurios per tas savaites gerokai išaugo. Susidėjo daiktus ir išvažiavo, beliktelėjo: „Ačiū, Julija, esi tikra šaunuolė.“ Julija trynė smilkinius. Ne. Daugiau taip nebus. Tegu teta šauktų apie tėvą ir „giminės ryšius“ kiek tik nori. Tegu ir atvažiuoja šeštadienį – durys liks užrakintos. Ji įjungė telefoną ir atidarė naršyklę. Reikia rasti jiems viešbutį. Gerą, tvarkingą, su visais patogumais. Nusiųsti adresą ir aiškiai parašyti: tai vienintelis dalykas, kuo galiu padėti. O jei nesupras – jau ne jos problema. Dvi dienos prabėgo malonioje tyloje. Julija dirbo, vakare pasivaikščiodavo, gamino vakarienę sau vienai ir beveik patikėjo, kad tetos skambutis buvo košmaras. Gal jie persigalvos? Gal kitą giminaitį susiras, kuriam ant sprando užsikrauti. Ketvirtadienį, vakare, suskambo telefonas. Ekrane švietė „Teta Natalija“, ir skrandis nemaloniai susitraukė. – Julija, čia aš! – linksmas balsas įsiveržė į buto tylą. – Rytoj atvažiuojam, traukiniui – antrą dienos. Sutik mus, stalą paruošk – po kelionės norim pavalgyti kaip žmonės! Julija lėtai atsisėdo ant sofos krašto. Pirštai pabalo ant telefono korpuso. – Teta Natalija, – kalbėjo lėtai, aiškiai, skirdama kiekvieną žodį, – jau sakiau. Neneleisiu jūsų į butą. Nepasilikite pas mane. – Ai, baik tu! – teta nusijuokė, lyg būtų išgirdusi nevykusį juoką. – Ką tu čia vaikų žaidimus darai. Neleisi, leisi… Jau bilietus nupirkom! – Čia jau jūsų bėdos. – Julija, kas tau? – pasirodė nustebimas, tuoj pavirto įprastu spaudimu. – Tu giminė ar kas? Privalai padėti! Šventa! – Nieko neprivalau. – Privalai! Tėvas tavo, amžiną jam atilsį… – Teta, daugiau apie tėtį nekalbėk. Mano žodis – galutinis, ne. Teta atsiduso, garsiai, suvaidintai, lyg prieš užsispyrusį vaiką: – Julija, niekam neįdomu tavo nuomonė, supranti? Mes – šeima. O tu čia prieš mus kaip prieš priešus. Rytoj antrą, nepamiršk! – Sakau… – Viskas, bučiuoju, iki susitikimo! Garsas nuslopo… Julija kelias sekundes žiūrėjo į užgesusį ekraną. Viduje kilo karštis, pyktis, užspaudęs krūtinę. Ji sviedė telefoną ant sofos ir ėmė vaikščioti po kambarį – tris žingsnius pirmyn, tris atgal, kaip žvėris narve. Vadinasi, niekam neįdomu, ką ji mano. Puiku. Tiesiog puiku. Ji staiga sustojo. Laikyk plačiai, miela tetule. Julija paėmė telefoną ir surado „Mama“ kontaktą. – Alio? Julija? – mamos balsas buvo šiltas, šiek tiek nustebęs. – Kažkas nutiko? – Mama, laba diena. Klausyk, norėčiau atvykti pas tave. Rytoj. Savaitei, gal kiek ilgiau. Pauzė. – Rytoj? Dukrele, juk tik prieš mėnesį buvai… – Žinau. Labai reikia. Dirbu nuotoliniu, man nesvarbu, iš kur. Priimsi? Mama patylėjo dar keletą sekundžių, Julija beveik matė, kaip ta susimąsto. – Aišku, atvažiuok. Visada laukiu, žinai. Bet tikrai viskas gerai? – Taip, mama, viskas puiku. Pasiilgau. Ji uždarė skambutį ir leido sau nusišypsoti. Rytoj per pietus teta Natalija su šeima sustos prie užrakintų durų. Galės belst, skambint, kelti triukšmą laiptinėje – šeimininkės nebus. Ir ne į parduotuvę išėjo, ne pas draugę užsuko – o kitame mieste, už 300 kilometrų. Julija atidarė bilietų programėlę. Rytinis traukinys, 6:45. Tobula. Kol teta atvažiuos prie namų, ji jau gers arbatą pas mamą virtuvėje. Kraujas – ne vanduo, bet giminė kartais turi išgirsti „ne“. Traukinyje Julija klausė ratų dundėjimo ir galvojo, kaip teta atrodys prie užrakintų durų. Akys merkėsi, galva spengė, bet viduje – ramuma. Mama sutiko stotyje, stipriai apkabino, nuvežė namo. Pripildė lėkštę varškės blynais, atnešė arbatos ir išvarė ilsėtis. – Vėliau pasikalbėsim, – pasakė, išnešdama tuščią lėkštę. – Pirma – pailsėk. Julija užmigo vos palietus pagalvę. Atsibudo nuo įkyraus telefono skambučio. Rankai užčiuopus aparatą ant spintelės, akys susifokusavo ekrane: „Teta Natalija“. – Julija! – teta rėkė taip, kad teko laikyti telefoną toliau nuo ausies. – Jau stovim prie tavo durų dvidešimt minučių! Kodėl neatidarysi?! Julija atsisėdo lovoje, delnu patrino veidą. Už lango leidosi saulė – pramiegojo pusę dienos. – Nes manęs ten nėra, – atsakė, nesulaikė šypsenos. – Ką reiškia nėra?! Kur tu?! – Kitame mieste. Tyla. Po to – sprogimas: – Visai įžūli! Žinojai, kad atvyksim, ir pabėgai?! Kaip tu galėjai?! – Lengvai. Įspėjau, kad neįleisiu. Neklausėt. – Kaip tu drįsti! – teta beveik kilnojo balsą iš pykčio. – Juk tikrai turi pas ką palikti raktus! Pas kaimynę, draugę… Skambink, tegul atneša! Mes ir be tavęs išgyvensim, jau dideli! Julija sustingo. Štai tau. Šitokia naglumas. – Teta, rimtai? – Rimčiausiai! Po kelionės pavargom, o tu čia „cirką“ darai! – Aš niekad nenorėjau su jumis gyventi. Juolab – neįleisiu jūsų be manęs. – Tai tu… Kambario durys sučirškėjo. Tarpdury stovėjo mama – chalatas, pasišiaušę plaukai, primerktos akys. Be žodžių ištiesė ranką, o Julija, pati nesuprasdama kodėl, padavė telefoną. – Natalija, – mamos balsas buvo ledinis, – čia – Viera. Klausyk, nekalbėk per mane. Iš telefono girdėjo kažką nesuprantamo, panašaus į burgimą. – Jurijus tavęs nekentė, – mama tęsė. – Visą gyvenimą negalėjo pakęsti. Aš geriau už visus tai žinau. Tai ko kišiesi prie jo dukters? Ko tau iš jos reikia? Julija girdėjo, kaip teta bando kažką pasakyti, mikčioja. – Puiku, – atrėžė mama. – Julijai daugiau nebeskambink. Niekada. Ji turi į ką kreiptis pagalbos – tik ne į tave. Viskas, pokalbis baigtas. Ji atjungė skambutį ir grąžino dukrai telefoną. Julija pažvelgė į mamą, ši atrodė visai kitokia. – Mama… Tu… Tokios dar nesu mačiusi. Ji nusijuokė, pasitaisė chalatą: – Tėtis mane išmokė. Sakydavo, su Natalija tik taip reikia – garsiai užrėk, ir metus ramesnė būna. Staiga nusišypsojo, raukšlelės išsiskleidė: – Dar veikia, įsivaizduoji? Julija pratrūko juoktis – iš visos širdies, paleisdama susikaupusį spaudimą. Mama pritarė. – Na, – mostelėjo ranka virtuvės pusėn, – eikim arbatos. Papasakok, kas ten tau nutiko.

Atidaryk, atvažiavom Eglutė, čia tetulė Rasa! balsas ragelyje spindėjo tokia dirbtine laime, kad dantys pašiurpo.

Uncategorized

098

Draugų draugai atvyko pas mus vasarai: gailiuosi, kad nepasakiau “ne”.

Mano draugė Jurgita paskambino praėjusiais metais ir be galo prašė, kad priimčiau jos geriausius draugus

Uncategorized

0218

Grįžusi į butą, Olija sustojo: prie slenksčio, šalia jos ir Ivano batų, tvarkingai stovėjo aukštakulniai Ivano sesers batai – tie, kuriuos ji atpažino iš karto. Kodėl Oksana čia? Olija neprisiminė, kad vyras būtų įspėjęs apie sesers vizitą. – Olija, tavo vyras vėl komandiruotėje? – pavijo ją kolega Paulius, kai ji ėjo link stotelės. – Gal užsukam į kavinę – išgersi mėgstamą kakavą, pasikalbėsim, o ne tik „labas, viso“. – Atleisk, Pauliau, šiandien negaliu. Ivanas žadėjo būti namie anksčiau, planavome išsirinkti virtuvę – po remonto dar nesusitvarkę. Beje, jis jau seniai į komandiruotes nevažiuoja. – Visada spėja grįžti namo? – tarstelėjo Paulius su sunkiai slopinama ironija. – Ne visada, – šyptelėjo Olija. – Dabar mums labai reikia pinigų, tad Ivanas lieka darbe ilgiau. Kai pilnai apsistatysim butą, galės laiku grįžti visada. – Supratau, – nusišypsojo Paulius ir palinkėjo gero vakaro. Šį kartą Olijai pasisekė – autobusas atvyko greitai, o ji iš darbo išėjo anksti. Įsitaisiusi prie lango, atsiduso ir susimąstė. Seniau ji su Pauliumi buvo susižadėję, bet išsiskyrė kvailai, net nebeatsiminė dėl ko. Greit jos gyvenime atsirado Ivanas – į civilinę metrikaciją Olija nuėjo daugiau norėdama atkeršyti Pauliui: „Žiūrėk, nesu viena, tau belieka gailėtis“. Paulius bandė susitaikyti, žadėjo laimę, meilę ir ištikimybę, bet Olija jau buvo įsimylėjusi Ivaną. Tuomet nusprendė, kad Pauliaus niekada nemylėjo, tik susidarė toks įspūdis. Vėliau apie Paulių visai pamiršo, kol neseniai jį perkėlė į tą pačią įmonės filialą. Paulius apsimetė maloniai nustebęs, bet Olijai atrodė, kad jis pats prašė perkėlimo, kai sužinojo, jog ji ten dirba. Visgi jai buvo smagu žinoti, kad Paulius vis dar vienišas ir elgiasi su ja kaip anksčiau – su šiluma. Giliai viduje Olija jam linkėjo laimės, net truputį pavydėjo būsimos žmonos – gražiai mokėjo rūpintis, tikras romantikas. O jos pačios šeimos laimė buvo tarsi pervargusi – Ivanas pastaruoju metu nuolat dirbo. Jis norėjo, kad jie nieko netrūktų ir gyventų patogiai, tačiau žmonai laiko nebelikdavo. Jie gyveno Ivano sesers Oksanos bute. Ji maloniai pasiūlė patalpas, kol augins vaikus. Oksana su vyru finansinių rūpesčių neturėjo, net nebuvo dirbusi, o butus investavo „vaikų ateičiai“. Ivanas ir Olija patys darė remontą, dabar pirkosi baldus. Olija vis mąstė, gal geriau būtų nuomavę jau įrengtą būstą. Kiek pinigų įdėjo į Oksanos butą – galėjo kelis metus nuomotis arba imti paskolą. Bet Ivanui švytėjo akys, kai sesuo pasiūlė butą. Olija išlipo iš autobuso, skubiai perėjo gatvę ir ėjo namo. Ore sklido pažadinto lietaus kvapas, bet ji nesiruošė juo mėgautis. Mintys sukosi, niekas neužsilikdavo – viską pakeisdavo naujos. Kiek laiko jie su Ivanu gyvena šiame bute? Metus? Pusantrų? Negalėjo tiksliai prisiminti, bet nuolat jautėsi lyg laikinai – remontai, įsirenginėjimas, laukimas kažko geresnio. Tik kada prasidės „tikras gyvenimas“ – liko neaišku. Prie pat namo prisiminė, kad eina per lėtai, tarsi vilkindama tą akimirką, kai atsidurs viduje. Durys tyliai sučerkšėjo, o Olija pradėjo kilti laiptais į ketvirtą aukštą. Laiptų aikštelės keitėsi viena po kitos, o nerimas didėjo. Įėjusi į butą Olija sustingo. Prie slenksčio, tvarkingai šalia jos ir Ivano batų, stovėjo aukštakulniai. Ji iškart atpažino – Ivano sesers batai. Kodėl ji čia? Olija neprisiminė, kad Ivanas būtų minėjęs sesers vizitą. Tik ruošėsi sušukti „Aš namie!“, bet kažkas ją sustabdė. Instinktyviai nutarė neiti vidun – klausėsi. – Mes su vyru norėjom atostogų, – tarė Oksana. – Jam su atostogomis nesiseka, tad noriu tau duoti tuos kelionės čekius. Bet su sąlyga: važiuosi ne su žmona, o su Vira. Olija suakmenėjo. „Su Vira?“ – prabėgo mintis, Ivanas buvo užsiminęs apie Oksanos draugę – norėjo jį supiršti. Tada nesureikšmino, bet dabar viskas atrodė kitaip. – Man Vira nereikalinga, – Ivanas nusiminęs. – Oksana, juk sakiau – dabar su Olija. Turiu žmoną! Olija atsiduso lengviau – Oksana tiesiog primeta savo nuomonę, kaip visada. Jau ruošėsi įeiti į kambarius, bet Oksana tęsė: – Ką meluoji? Puikiai atsimenu, kaip Virą mylėjai. Juk net tuoktis planavot, o paskui susipykai dėl niekų. Ne užsispirk, juk matau – Olija tau ne pora, o Vira – visai kas kita. Olija suvirpėjo. Mylėjo? Tuoktis norėjo? O juk sakė, kad Vira visai neįdomi. Įsistebeilijo į grindis, stengdamasi nesusvyruoti, bet Oksanos žodžiai kirbėjo mintyse. – Kas iš to? – sumurmėjo Ivanas, bet jau jautėsi jo nerimas ir dvejonė. – Tai praeitis. Myliu žmoną. – Myli? Nesi juokingas, – Oksana neatslūgo. – Abu žinom: vedė Oliją tik kad Vira pavydėtų, kai ji išėjo pas kitą. O paskui norėjo sugrįžti, prašė atleidimo, o tu – su kita, kad atkeršytum. Olijos širdyje darėsi sunku. Tik kerštui? Nejau Ivanas vedė tik kad įrodytų kažkam, o ne iš meilės? Prisiminė, kaip pati skubėjo tekėti už Ivano po skyrybų su Pauliumi. Gal pradžioje abu išgyveno panašiai, bet vėliau, juk jiedu tikrai myli vienas kitą? Olija sulaikė kvėpavimą, laukė, ką Ivanas pasakys – Praeitis liko praeityje. Dabar turiu žmoną ir pareigas, – tarė Ivanas. – Kokias pareigas? – Oksana atšovė. – Vaikų nesusilaukėt, ir gerai. Nepamiršk, kur gyveni? Visą gyvenimą bastytis po svetimus kampus su Olija? O Vira ką tik gavo dovanų trijų kambarių butą nuo tėvų, naują, erdvų… Ir ji vis dar tavęs laukia, myli, tikisi, kad atsikvošėsi. Olija prisiglaudė prie šaltos sienos – emocijos tvyrojo. Kaip Oksana drįsta taip kalbėti? Bet dar labiau jaudino, ką pasakys Ivanas. Ji nekrustelėjo, laukdama jo atsakymo. – Oksana, baik, – Ivanas kalbėjo jau nebe taip tvirtai. – Būstas nėra svarbiausia. Dabar gyvename, vėliau nusipirksim savo. Oksana nenurimo: – Tiesiog nenori keistis. Vira tau visada buvo geriausia, tik įsižeidimas neleidžia paleisti, dar nevėlu viską ištaisyti. Su Vira turėtum namus, stabilumą, viską, ko verta. Su Olija niekada nebūsi laimingas. – Beje, – pridėjo ji. – Ne visada galėsiu jums šį butą duoti. Turiu savo planų, greitai turėsit kraustytis. – O Vira žino, kad sugalvojai? – paklausė Ivanas. – Žino! – iš karto atsakė Oksana. – Ji pati manęs paprašė. Žino, kad dar myli ją. Ji pati sugalvojo tuos kelionės bilietus ir paprašė padėti. Tyla. Olija pajuto, kaip viduje sukasi. Kodėl Ivanas tyli? Nejau svarsto sesers pasiūlymą? – O ką pasakysi Olijai? – pagaliau tyliai paklausė. – Sakysi, kad man padėsi sodyboje. Kaip tik remontą planuojam. O tu su Vira važiuok prie jūros. Viskas paprasta. Olija nebegalėjo būti viduje – tyliai išsliūkino lauk ir nuėjo kuo toliau. Kojos atvedė į jaukią kavinę, kur grojo muzika ir, už lango, temsta. Pavargusi, pasimetusi, atsisėdo prie lango ir užsisakė vanilinę kakavą. Mintys sukosi, pokalbio nuotrupos nedavė ramybės. Pakartotinai mintyse girdėjo Oksanos žodžius – negalėjo suprasti, kaip vyras taip ilgai slėpė tiesą? Kaip, kad tuokėsi iš keršto? Ji galvojo, kad Ivanas pasirinko ją širdimi, o pasirodė – motyvai visai kitokie. Nors ir pati buvo panašiai, bet ji atsisakė net su Pauliumi kavos išgerti – nekalbant apie jūrą! Antra vertus, Ivaną mylėjo tikrai ir visam laikui. Lauke sutemo, Olija vis sėdėjo, žiūrėjo į lietaus lašus ant stiklo – net nesiruošė liesti kakavos. Laikas tarsi sustojo. Telefonas išsikrovė – Ivanas net nepakvietė namo, net nesidomėjo, kur ji. „Gal dabar ruošia kelionę su Vira”, – skaudžiai pagalvojo, – jam nesvarbu, kur aš“. Bet reikia grįžti. Surinko drąsą, apsivilko paltą ir išėjo į vėsų vakarą. Ėjo namo, su kiekvienu žingsniu įsitikindama – jiems su Ivanu galas. Ji bandė nusiteikti išsiskyrimui. Prie durų nepasidarė lengviau. Užlipus, tyliai atsirakino buto duris. Sutiko keista tyla – nei televizoriaus, nei triukšmo. Bet kambaryje buvo lagaminai, Ivanas kraunasi daiktus. „Na štai, tikrai ruošias“, – pagalvojo. – Ką darai? – paklausė, nors žinojo atsakymą – tuoj pasakys, kad vyksta į Oksanos sodybą. Bet Ivanas tarė visai kitaip: – Olija, mes išsikraustome. Radau naują butą. Kol kas laikinai, vėliau paimsim paskolą. – Trumpam susimąstė, pažvelgė jai į akis. – Kodėl taip vėlai grįžai? Visą vakarą negalėjau prisiskambinti. Tu irgi papildomą darbą radai? Olija negalėjo patikėti savo ausims. Visi žodžiai, kuriuos ruošė, nebeteko prasmės. Tik linktelėjo, nežinodama, ką sakyti. – Mes išsikraustom? – pasitikslino tyliai. Ivanas, pastebėjęs jos sumišimą, paaiškino: – Su Oksana susipykau. Nusprendžiau – gana. Nebebūsiu nuo jos priklausomas. Mums reikia savo namų. Olija pajuto palengvėjimą – dar ne viskas baigta. Ivanas atsisėdo, pakvietė prie savęs, trumpai papasakojo pokalbį su Oksana. – Turėjau anksčiau papasakoti, – pridėjo tyliai. – Buvo romanas su Vira. Taip, vedžiau tave iš keršto. Bet, Olija, tai praeitis. Tu esi mano mylima – nenoriu tavęs prarasti. Olija klausė, jos širdyje radosi ramybė. Nusivylimas dėl netiesos liko, bet svarbiausia, kad galėjo kalbėti atvirai. – Atsiprašau, kad visko nepasakiau, – tyliai pratęsė Ivanas. – Kai papasakojai, kad buvai su Pauliumi, man pasirodė, jog mano istorija ne laiku. Ir vėliau tiesiog nenorėjau apie tai kalbėti. Olija atsiduso – akyse susikaupė palengvėjimo ašaros. – Gerai, – tarstelėjo, – kas buvo, tas praėjo. Naują butą sakei suradęs? – Taip, – Ivanas linktelėjo. – Kol kas laikinai, bet bus mūsų kampas. Be Oksanos, be kišimosi. Susitvarkysim, pažadu. Vėliau – paskola, viskas kaip reikia. Olija linktelėjo. Suprato – tai teisingas sprendimas. Dabar gyvens sau, nepaisydami kitų planų. – Tai gal einam krautis? – nusišypsojo Ivanas. Olija vėl linktelėjo, negalėdama ištarti nė žodžio. Beliko tikėtis, kad dabar jų gyvenimas iš tikrųjų prasidės nuo naujo lapo, o praeitį liks tik pamiršti.

Įžengusi į butą, Auksožiedė sustojo. Prie durų, tvarkingai sustatytos šalia jos ir Vytauto batų, stovėjo

Uncategorized

0166

Pamokiau ir vyrą, ir anytą, ir vyro seserį: „Kur mano vakarienė, Laura? Klausiu, kur maistas?!“ – Laura net nepasuko galvos vyro pusėn. Ji sėdėjo ant sofos krašto, sūpavo kūdikį ir šnabždėjo: „Dani, ramiau – tik ką užmigo!“. Taip, Laura pusę dienos praleido poliklinikoje, paskui vaistinėje… Bet vyrui tai nerūpėjo: „Man nusispjaut, kur buvai! Aš dirbu, aš išlaikau tave ir vaiką! Grįžtu namo ir noriu karštos sriubos lėkštėje, o ne tavo rūgštaus veido ar to amžino zyzimo. Ką darei visą dieną?“ Laura tyliai atsakė: „Gydžiau tavo dukrą – jai vėl bėrimas…“ – bet Danas net nesiklausė. „Tu – motina, tu ir tvarkykis. Tavo pareiga – man užtikrinti komfortą!“ Šitaip prasidėjo Laimos istorija – merginos, kurią visi vertino tik pagal socialinį statusą, o ne žmogiškumą. Laura neišstorėjo, tik susidūrė su vyro, anytos ir vyro sesers spaudimu, kurie pamanė, jog gali valdyti jos gyvenimą. Tačiau šįkart ji nutarė pasipriešinti ir išmokyti visus, kas iš tiesų privalo gerbti moterį ir motiną – net jei tam prireiks sugriauti santuoką ir iš naujo atsistoti ant kojų.

Kur vakarienė, Aida? Klausiu, kur maistas?! Aida nė neapsisuko į vyrą. Ji sėdėjo ant sofos krašto, rankose

Uncategorized

028

Kaip močiutė pasodino savo naujagimį anūką po gimdymo skyriumi

Vanda, šešiasdešimtmetė senelė iš Vilniaus ligoninės, po ilgos pamainos susirengė į darbo uniformą, ištraukė

Uncategorized

025

– Mama susirgo ir pagyvens pas mus, tau teks ja rūpintis! – Vytautas pranešė žmonai, o Sonata, ką tik tikrinusi darbo žinutes, net sustingo: „Atsiprašau, ką?!“

Mano mama susirgo, ji kurį laiką gyvens pas mus, sugrįžęs iš darbo pareiškė Vėjūnei vyras Tomas. Palauk, ką?

Uncategorized

028

– Mamytė, neleisk tėčiui mane trukdyti kiekvieną vakarą!

Mamine, neerzink tėčio kiekvieną vakarą! Mamine, turiu su tavimi kalbėtis kaip su sutuoktine.

Uncategorized

0145

Laisvės skonis: šeimos remontas, svajonės apie butą, sūnaus vestuvių planai, dukros sugrįžimas su vaikais ir sprendimas atiduoti močiutės vieno kambario butą Mšiui su Lera pirmajam savarankiškam gyvenimo startui – šansas tapti tikra šeima, o ne tiesiog kaimynais po vienu stogu

Laisvės skonis Remontą baigėme praėjusį rudenį, pasakojimą pradėjo Veronika Ignatavičienė. Užtrukome

Uncategorized

028

Užmiršta šypsena: Kontroversija, prasidėjusi po to, kai anyta atsisakė sumokėti už anūko pamokas

Maną vyrą, Dovydą, ir aš gyvename labai kukliai. Auklėjame mūsų sūnų Luką, jam tik trys metai.