Zibainis

„Neliesk mano mamos daiktų!“ – įsakmiai ištarė vyras – Šitie drabužiai priklauso mano mamai. Kodėl juos surinkai? – netikėtai svetimu balsu paklausė vyras. – Mes juos išmesime. Kam mums tie seni rūbai, Slav? Jie užima pusę spintos, o man reikia vietos žiemos antklodėms ir atsarginėms pagalvėms, viskas išmėtyta, – aiškino Olga, praktiškai traukdama nuo pakabų kuklias megztas bliuzeles, sijonus ir lengvas sukneles šviesios atminties uošvės. Valentina Ivanovna visada kabindavo savo drabužius tvarkingai, lygiai taip pat mokė ir sūnų. Tuo tarpu Olgos spintose valdė nuolatinis chaosas – kiekvieną rytą ji nardydavo po lentynas ieškodama reikiamos palaidinės, skųsdavosi neturinti ką apsirengti ir garindavo savo suglamžytus rūbus, kurie atrodė taip, lyg būtų perėję karvės pilvą. Praėjo vos trys savaitės nuo tos dienos, kai Slava palydėjo mamą į paskutinę kelionę. Valentinai Ivanovnai reikėjo gydymo – daugiausiai jau beviltiško – ir ramybės. Vėžys ėmė viršų per mėnesį. Slava parsivežė mamą pas save, o ji užgeso taip greitai… Ir štai, grįžęs po darbo, jis pamato jos drabužius, numestus koridoriuje lyg bereikalingas šlamštas, ir sustinga iš pasipiktinimo. Nejaugi taip paprasta – išmetei ir pamiršai? – Ko spoksai į mane, kaip Vytautas Didysis į kryžiuočius? – atšoko Olga. – Nedrįsk liesti šitų daiktų, – pro sukąstus dantis sušnypštė Slava. Kraujo pulsas plakė, kol rankos ir kojos trumpam nutirpo. – Kam mums tie seno šlamšto gabalai! – Olgos balsas ėmė virpėti, – Gal muziejų nori įsirengti? Juk tavo mamos jau nebėra. Geriau būtum ja rūpinęsis, kol ji buvo gyva! Gal tada būtum žinojęs, kaip ji sunkiai sirgo! Slava trūktelėjo išgirdęs šiuos žodžius, tarsi būtų gavęs pliaukštelėjimą. – Eik iš akių, kol nepridariau ko nors negrįžtamo, – iškvėpė jis drebėdamas. Olga suraukė nosį: – Tai prašau. Psichinis… Olgai visi, turintys kitokią nuomonę nei ji pati, buvo „psichiniai“. Nenusimovęs batų, Slava nuėjo prie koridoriaus spintos, atidarė viršutinius durelius, pasilipęs ant taburetės ištraukė languotą kelioninį krepšį. Jie turėjo tokių gal septynias – labai pravertė kraustantis į naują butą. Į jį Slava tvarkingai ir rūpestingai, ne bet kaip, sudėjo visus mamos daiktus. Ant viršaus paguldė jos striukę ir batų maišelį. Šalia sukiojosi trijų metų sūnelis – jis padėjo tėčiui ir net įdėjo į maišą savo žaislinį traktorių. Galiausiai Slava susirado spintelėje raktą ir pasikišo jį į kišenę. – Tėti, kur eini? Slava liūdnai nusišypsojo, imdamas durų rankeną. – Greitai grįšiu, mažuti, eik pas mamą. – Palauk! – sunerimo Olga, išnirusi svetainės duryse. – Išeini? Kur? O vakarienė? – Ne, ačiū, jau persisotinau tavo požiūriu į mano mamą. – Na baik tu, ko taip įsisiautėjai? Nusirenk ir lik. Kur jau dabar traukiesi? Nesigręždamas Slava uždarė duris už savęs ir su krepšiu išvyko. Užvedė automobilį, išvažiavo iš kiemo ir pasuko į Vilniaus aplinkkelį. Važiuodamas minioje automobilių, Slava slopino triukšmą, negalvodamas apie kelią: visa kita – darbo projektai, vasaros planai, mėgstami juokeliai socialiniuose tinkluose – atsidūrė antrame plane. Lėtai, kaip sraigė, per sąmonę šliaužė tik viena mintis, per kurią dabar matė visą gyvenimą. Viskas, kas nereikšminga, tarsi anglis, degė teisybės ugnyje. Iš visko, kas liko – brangiausia buvo vaikai, žmona… ir mama. Jis kaltino save dėl jos mirties – nespėjo, neprižiūrėjo, vis rūpesčiai ar pramogos. O mama nenorėjo trukdyti, būti našta. Slava vis rečiau ją lankė, rečiau skambino – pokalbių trukmė vis trumpėjo. Pervažiavęs trečdalį kelio, sustojo pakelės užeigoje, užkando ir dar kelias valandas važiavo be sustojimo. Tik sykį dėmesį patraukė saulėlydis: kai pro pilką dangų vakaruose prasiveržė raudoni spinduliai – atrodė, kad saulė paskutinėmis jėgomis įsikibusi už horizonto krašto. Jau visiškai sutemus, jis įvažiavo į kaimą, klaidžiojo žvyro gatvelėmis iki pat pabaigos ir sustojo prie motinos namų. Ten, kur prabėgo jo vaikystės ir jaunystės metai. Dailininkas Jonas Petrauskas Tamsoje nesimatė beveik nieko. Slava pavargo su varteliais, teko pasišviesti telefonu. Penkios praleistos žmonos žinutės. Šiandien jis niekam neatsilieps. Telefonas tebūna begarsis. Saldžiai ir tvankiai kvepėjo žiedus numetusi alyva, viliojo naktinius drugius, žiedai švietė baltai tamsoje. Ant langų blankiai atsispindėjo dangaus pilkuma. Slava išsitraukė raktą, atidarė pirmą durį ir apgraibomis surado jungiklį – prieangyje užsidegė dulkėta lemputė. Prie durų stovėjo mamos vilnonės šlepetės, su kuriomis ji vaikščiodavo po kiemą. Prie antros duris į gyvenamąsias patalpas – jos kambariniai bateliai: mėlini, nunešioti, su dviem raudonais zuikučiais ant noselio. Slava buvo juos padovanojęs prieš aštuonerius metus. Jis sustojo žiūrėdamas, tada papurtė galvą ir įkišo raktą į sekančių durų spyną. Laba diena, mamyte, tu laukei manęs? Ne, čia jo daugiau niekas nebelaukė. Ore tvyrojo senos tarybinės spintos kvapas ir drėgmė, lyg trauktų nuo rūsio. Namas lengvai peršaldavo, jį reikėdavo nuolat kūrenti, kad nepradėtų pelyti. Ant komodos gulėjo šepetys ir kuklus kosmetikos rinkinys, šalia ant kablio – permatomas maišelis su makaronais „raudona kaina“. Svetainėje, naujas sofos baldas labiau nei kas kitas išduodavo, kad sūnus visgi mama rūpinosi. Atidarytas šaldytuvo durelės liudijo, kad čia niekas nebegyvena. Mamos kambariukas – jos lova su pagalvių piramide, apkaišyta užklotu. Slava atsisėdo ant krašto. Anksčiau šiame kambaryje miegodavo jis, o tėvai – kitame, didesniame. Tais laikais prie sienos stovėjo ir antroji lova – broliuko. Dar buvo rašomasis stalas prie lango. Dabar šioje vietoje siuvimo mašina – mama labai mėgo siūti ir siuvinėti. Antrąją lovą pakeitė spinta, joje motina laikė asmeninius daiktus. Sėdėjo jis tyloje ir išsiblaškęs stebėjo tą spintą, tarsi prieš jį būtų pasirodęs mamos vaiduoklis. Akys sustingo, įsikomponavusios į vieną tašką. Suspaudęs galvą tarp delnų, Slava susiriejo ir sukišo veidą į kelius. Jo pečiai pradėjo drebėti, jis atsigulė ant baltos pagalvių užtiesalo… ir pravirko. Jis verkė, nes nespėjo jai nieko atsakyti, kai ji paskutinę dieną spustelėjo jo ranką. Sėdėjo šalia nebylus, matė, kad mama jau geso, o tūkstančiai žodžių užstrigo gerklėje. Mama pašnibždėjo: „Nenoriu, Slaunai, nežiūrėk į mane tokiomis akimis… Buvau su jumis laiminga“. O jis taip norėjo! Norėjo padėkoti už nerūpestingą vaikystę, už visą meilę ir aukas, už namų jaukumą, už tą saugumą, kurį sukūrė ir kurį visada galėjo rasti, už vietą, kur gali grįžti, kad ir kiek klaidų padaręs. Bet sėdėjo tik, nepajėgdamas tarti nieko. Kartais atrodo, kad visi gražūs žodžiai tiesiog ne tavo laikmečio, o mūsų amžius tebemoka tik ciniškai tyčiotis ar naudoti stiprius žodžius. Slava išjungė šviesą visuose kambariuose ir užmigo, net nesirengęs, stengdamasis neišpurvinti kruopščiai paklotos lovos. Ant kėdės rado vilnonį pledą, apsiklojo… net nesitikėjo, kad miegas bus toks saldus. Ryte pabudo lyg pagal žadintuvą – septintą. Visada pabusdavo tuo pačiu metu, nesvarbu, kada nueidavo miegoti. Išėjo prie automobilio atsiimti krepšio. Už medinės tvoros stovėjo beržai, šviežiomis salotinėmis šakomis pavasariškai žali, lyg jaunos viešnios. Saulės spinduliai žaidė jų tarpe, stiprėdami, kad sušildytų visą žemę. Slava pora minučių pastovėjo ant laiptelio. Paukščių dainos, gaivus oras… Kaip gera! Kaip jam pasisekė užaugti ne mieste. Išsidriekė, pasimankštino ir, pasiėmęs krepšį, grįžo į namą, daiktą po daikto sudėdamas į mamos spintą. Vieną po kito dėliojo mamos drabužius į lentynas, arba kėlė ant pakabų, kaip ji pati vadindavo kabliukus. Jos batelius ir batus sustabdė apačioje. Kai viską sudėliojo, atsitraukė pažiūrėti, ar tvarkingai. Prieš akis iškilo mama, su tomis pačiomis bliuzelėmis ir suknelėmis. Ji šypsojosi. Ji visada šypsojosi – šiltai, motiniškai, mokėjo pasakyti „myliu“ be žodžių. Slava perbraukė ranka pro kabintas palaidines ir sukneles, apkabino jas, įkvėpė pažįstamo kvapo… Ir vėl liko stovėti be žodžių prieš spintą. Ką dabar daryti su šitais daiktais, jis nežinojo. Galiausiai prisiminė realybę, išsitraukė mobilųjį. – Sveiki, Steponai Arūnai. Šiandien darbo nebus, reikalas šeimyninis. Be manęs apsieisite? Dėkoju. Žmonai – „Atsiprašau, kad įpykau, vakare būsiu. Bučiuoju.“ Šalia sodo takelių augo gėlės. Narcizai žydėjo pilnu pajėgumu, tulpės tik pradėjo krauti žiedus. Slava nuskynė ir tuos, ir kitus, prie to prisidėjo ir pakalnutes prie tolimų agrastų krūmų. Gavosi savotiška puokštė… Ją padalijo į tris – juk kapinėse laukė trys. Užsukdamas pro parduotuvę, prisiminė, kad nieko nevalgė. Nusipirko pieno ir bandelę, dar ir šokoladą. – O, Slava! Vėl čia? – nustebo pardavėja. – Taip… Pas mamą atvažiavau, – tyliai sumurmėjo Slava, nusukdamas žvilgsnį. – Suprantu. O brynzos nenori? Šviežiausia, iš vietinio ūkininko. Tavo mama visada pas mane pirkdavo. Slava žvilgtelėjo į ją. Ji ką, šaiposi? Ne, tiesiog paprastas žmogus. – Ne, ačiū. Nors gerai, duokit. O jūs kaip, teta Irena? Viskas gerai? – Oi… – numojo ranka teta Irena. Jos ir Valentina Ivanovna buvo draugės, – Geriau neklausk. Mano Sėgis visai beviltiškas, vis dar geria. Jis papusryčiavo tiesiai prie kapų. Skirtingos gėlių puokštės, tvarkinga eile: narcizai, pakalnutės, tulpės. Brolis, tėvas, mama. Brolis išėjo pirmas – krito nuo stogo keisdams šiferį – aukštis mažas, sprandas – traukšt, ir viskas. Vos dvidešimt metų. Po penkerių mirė tėvas. Štai ir mama. Slava kiekvienam padėjo po šokolado plytelės gabalėlį, o mamai – dar ir brynzos. Jie tyliai šypsojosi nuo nuotraukų ant paminklų. Jis vedė su jais nebylią širdies kalbą. Atsiminė išdaigas su broliu, prisiminė, kaip su tėvu ankstyvaisiais rytmetėliais eidavo žvejoti karpių ir ešerių. Tėvas meistriškai mesdavo meškerę, lyg kaubojus. O mama! Kartais per visą kaimą sušukdavo: „Sla-au! Valgytii!“ Balsas jos buvo griausmingas – girdėti už dviejų kilometrų. Kaip gėda būdavo tada prieš draugus! O kaip norėtųsi, kad dabar taip pašauktų… Slava atsistojo ir paglostė laikiną kryžių ant motinos kapo. Žemė dar vis šviežia, nesuslūgusi, juodas kalnelis saulės šviesoje. „Mamyt, atleisk… Neprižiūrėjau tavęs. Atrodė, kad gyvenam, gyvenam atskirai, o be tavęs taip tuščia… Dabar norėčiau tau tiek daug pasakyti, ir tau, tėti. Kokie jūs buvot geri tėvai, ačiū jums už viską… Kaip jums pavyko? O mes su Olega – egoistai. Aš, man, mano… Ačiū už viską. Ir tau, Vasia, broli, ačiū.“ Atėjo laikas išeiti. Slava ėjo lauko taku, pakeliui grauže žalią žolę, pešė minkštus stiebus. Pirmoje gatvėje jį pasitiko Sergėjus, tetos Irenos sūnus. Jis jau buvo gerokai įkaušęs, išsekęs – visiškai subyrėjęs. – O, Slavon! Vėl čia? – prunkštelėjo Sergejus. – Taip… Savųjų aplankyti. O tu vis dar geri? – O kaipgi, šiandien šventė! – Ir kokia gi? Sergejus netikėtai ištraukė iš šortų kišenės sieninį kalendorių, atplėšė iki vakarykščio lapelio. Pervertė. – Visuotinis vėžlio diena! Va! – triumfuodamas pranešė jis. – Mhm, – suirzęs nusišypsojo Slava. – Žinai, Sergejau… Mamos saugok. Ji tau auksinis žmogus. Ir ji amžina nebus. Nepamiršk to. Ir nuėjo, palikdamas buvusį bičiulį sutrikusį. Pastarasis atsitokėjo ir už nugaros tarstelėjo: – Gerai, sutarėm… Linkėjimai, Slav. – Iki, – atsiliepė Slava, nesigręždamas.

2024 m. gegužės 18 d., šeštadienis Nedrįsk liesti mano mamos daiktų, pasakė vyras Šie drabužiai mano

Uncategorized

011

Po savaitės grįžo paskutiniu laivu iš sodybos kaimynai. Ir grįžo jie be savo katės. Didelio, pilko sukčiaus be dešinės ausies.

20240812, ketvirtadienis Po savaitės mūsų kaimo kaimynai grįžo paskutiniu laivu iš poilsio namelio Šventojoje.

Uncategorized

050

Tai ne tavo namai Aliona liūdnai apžvelgė namus, kuriuose užaugo nuo vaikystės. Aštuoniolikos ji jau buvo praradusi viltį gyvenime. Kodėl likimas su ja toks žiaurus? Mirė močiutė, į universitetą patekti nepavyko dėl šalia egzaminuose sėdėjusios merginos, kuri nusirašė nuo Alionos, o išeidama pirmoji atnešti darbo lapo, kažką sušnibždėjo egzaminuotojui. Šis suraukė antakius, paprašė parodyti atsakymus ir pareiškė, kad Aliona šalinama už nusirašinėjimą – nors nieko įrodyti nepavyko. Vėliau paaiškėjo, jog ta mergina – vietinio turčiaus duktė. Kaip galima su tokiais ginčytis? Po visų nesėkmių jos gyvenime atsirado mama, su dviem tikrais broliais ir nauju vyru. Kur jie buvo visus tuos metus? Alioną augino močiutė, o mama buvo šalia tik iki ketverių. Tų laikų malonių prisiminimų nelikę: kol tėvas dirbo, mama palikdavo ją vieną ir pati iškeliaudavo linksmintis. Net būdama ištekėjusi ieškojo „verto vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei po staigios Alionos tėvo mirties. Tapusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo – susikrovė mantą, ketverių dukrą paliko ant motinos slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro butą, iškeliavo nežinia kur. Močiutė Rožė bergždžiai bandė apeliuoti į jos sąžinę. Tamara retkarčiais užsukdavo, bet dukra jos nedomino: atvažiavusi, kai Alionai buvo dvylika, atsivežė tuo metu septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad mama perrašytų namą jai. – Ne, Tama! Nieko tu negausi! — griežtai atsisakė motina. – Kai nudvėsi — vis tiek viskas man bus! – šaltai atkirto Tamara, piktai pažvelgė į dukrą, kuri stebėjo visą sceną iš gretimo kambario, susikrovė Sviatoslavą ir išvažiavo, stipriai trenkusi durimis. – Kodėl kiekvieną kartą, kai ji atvažiuoja, būtinai susipykstat? – paklausė tada Aliona močiutės. – Todėl, kad tavo mama – savanaudė! Blogai ją auklėjau! Per mažai diržo gavo! – supykusi atsakė Rožė. Močiutė staiga susirgo – nuolat besisukiojusi namuose, viena dieną, kai Aliona grįžo iš mokyklos, rado ją be kraujo veido, sėdinčią be veiklos balkone. Tokios močiutės Aliona dar nebuvo mačiusi. – Kas nutiko? – sunerimo ji. – Kažkaip negerai jaučiuosi… Iškviesk greitąją, Alionute… – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašinės… mirtis. Paskutines dienas Rožė praleido reanimacijoje, lankyti negalima; be proto bijodama dėl artimo žmogaus, Aliona su neviltimi paskambino motinai. Ta atsisakė atvykti, bet sužinojusi, kad močiutė reanimacijoje, galiausiai sutiko – bet suspėjo tik į laidotuves. Praėjus trims dienoms po jų, pakišo dukrai gyvenamąjį namo testamentą: – Šis namas priklauso dabar man ir mano sūnums! Greitai atvažiuos Olegas. Žinau, kad tu su juo nesutari, tad kuriam laikui pagyvenk pas tetą Galę, gerai? Mamos balse nebuvo nė lašelio liūdesio. Atrodė, ji net džiaugėsi, kad Rožė mirė, nes dabar – paveldėtoja! Aliona, prislėgta netekties, priešintis motinai negalėjo. Juolab kad testamente viskas parašyta aiškiai. Tad kurį laiką išties gyveno pas tetą Galę – tėvo seserį. Bet ji buvo varlė ir vis dar nesiliovė ieškoti geros partijos – tad ten nuolat siautėdavo triukšmingi, prigėrę svečiai, ir Aliona negalėjo to ištverti. Kiti net pradėjo rodyti susidomėjimą pačia Aliona, kas ja siaubingai gąsdino. Apie viską pasipasakojusi vaikinui Pauliui, sulaukė netikėtos ir nudžiuginusios reakcijos: – Dar betrūktų, kad visokie seni diedai į tave žiūrėtų ar rankas kištų! – pasakė jis ir, nors jam tik devyniolika, ryžtingai pridūrė: – Tuojau pat pakalbėsiu su tėvu. Turim vieno kambario butą miesto pakrašty. Tėtis pažadėjo, kad galėsiu jame gyventi savarankiškai, kai įstosiu į universitetą. Pažado laikiausi – dabar jo eilė. – Nelabai suprantu, kuo čia aš dėta? – sutriko Aliona. – Kaip tai? Mes su tavim ten abu gyvensim! – Ar tavo tėvai tikrai sutiks? – Jie neturi pasirinkimo! Šiandien gali laikyti – darau tau oficialų pasiūlymą: sutinki būti mano žmona ir gyventi kartu? Aliona vos nesusigraudino iš laimės: – Žinoma – taip! Išgirdusi apie būsimą vestuves, teta apsidžiaugė, o motina kone dantimis sukando: – Tai jau išteki, a? Šelmiūkštė! Į universitetą neįstojai, tai kitaip suktis sumanei! Pinigu negausi, žinok! O namas šitas – mano! Tu iš čia nieko negausi! Toks motinos atsakymas Alioną skaudžiai įskaudino. Pauliaus vos pavyko iš ašarų suprasti, kas nutiko. Verkiąją nuotaką jis parsivežė namo, kur jo tėvai pradėjo ją raminti ir vaišinti arbata. Andrius Semionavičius atidžiai klausė būsimos marčios išgyvenimų, kurių per keletą mėnesių teko tiek daug, kiek kitam nebūna ir per visą gyvenimą. – Vargšė mano mergytė! Kas ta moteris tokia! – sušuko Pauliaus mama, išgirdusi, ką pasakė Tamara. – Man kitkas įdomu… – susimąstė Andrius Semionavičius. – Kodėl ji taip dėl to namo graužiasi, nors yra testamentas, ir vis tave juo kaltina? – Nežinau… – snargčiodama atsakė Aliona. – Dėl namo su močiute visada pyko, kai mama užsukdavo. Iš pradžių prašė parduoti namą ir pinigus atiduoti jai, vėliau – kad močiutė perrašytų ant jos. Močiutė nesutiko. Sakydavo, jei taip padarytų, liktumėm be stogo. – Keista! Sakyk, ar po močiutės mirties buvai pas notarą? – Ne, kam? – Paveldėjimo teisę įforminti. – Bet juk paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Ir mama turi testamentą. Mačiau – rodė. – Viskas kiek sudėtingiau, – atsakė Andrius Semionavičius. – Po savaitgalio kartu nueisim pas notarą. Dabar reikia pailsėti! Per šį laiką Aliona susitiko su motina. Ši atnešė kažkokių dokumentų ir bandė priversti pasirašyti, bet įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašinės! – O tu kas toks išvis? Ji suaugusi, pati sprendžia! – šiurkščiai rėžė Tamara. – Aš jos būsimas vyras, ir manau, tai gali jai pakenkti. Todėl šiuo metu Aliona nieko nepasirašys. Tamara pratrūko užgauliojimu, bet liko be nieko. Situacija tik sustiprino Andriaus Semionavičiaus įtarimus. Po kelių dienų, kaip žadėta, jis nuėjo su Aliona pas notarą: – Atidžiai klausyk, ką sakys, bet viską gerai perskaityk prieš pasirašydama! – įspėjo jis. Tačiau notaras buvo sąžiningas. Priėmė Alionos pareiškimą, ir po dienos jie gavo atsakymą: dėl Alionos pradėta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rožė buvo sukaupusi sąskaitoje nedidelę sumą anūkei studijoms. Apie sąskaitą Aliona nežinojo. – O kaip dėl nekilnojamojo turto? – pasiteiravo Andrius Semionavičius. – Turto dovanojimas namui jau seniai įformintas Alionos vardu. Kitų dokumentų nėra. – Ką reiškia – dovanojimas? – nustebo Aliona. – Jūsų močiutė prieš kelerius metus pas mus kreipėsi ir padovanojo jums namą. Ką tik jums sukako aštuoniolika, tad turite pilną teisę tvarkytis su jums paliktu namu. – O testamentas? – Jis buvo rašytas prieš septynerius metus, bet vėliau panaikintas. Jūsų mama to, matyt, nežino. Namas – jūsų, turite teisę jame gyventi. Andriaus Semionavičiaus įtarimai pasitvirtino. – Tai ką dabar daryti? – sutrikusi paklausė Aliona, išeidama iš kontoros. – Kaip ką? Pranešti mamai, kad namas tavo, ir ji turi iš jo išsikraustyti. – Ji taip niekada nepadarys! Ji jau visus mano daiktus išnešė už durų! – Tam yra policija! Išgirdusi dukros pranešimą, Tamara įtūžo: – Tu, gyvate! Motiną išvaryti sumanei? Geriau pati dink iš čia! Manai, patikėsiu tavo pasakomis? Kas čia tau pakuždėjo? Tavo jaunikis su tėvu? Tinkamą radai! Aš turiu dokumentą, kad turiu teisę į namą! Motina paliko testamentą, kuriame paveldėtoja – aš! – Būtent! Tai nešdinkitės! O ne – kojas jums sulaužysiu, kad čia daugiau nesirodytumėt! – prisijungė Olegas, visą laiką stebėjęs konfliktą su neapykanta. Andrius Semionavičius su Aliona nesitraukė. – O jus, vyriški, už grasinimus ir chuliganizmą gali atsakyti! – kultūringai, bet tvirtai perspėjo Andrius Semionavičius. – Ką? Kas tu toks, kad man aiškintum? Išsinešdinkit! Namas parduotas! Tuoj atvyks pirkėjai apžiūrėti! Bet vietoj pirkėjų atvažiavo policija. Išsiaiškinusi situaciją, pareikalavo pažeidėjų išsikelti, įspėjusi dėl baudžiamosios atsakomybės. Tamara su vyru ir sūnumis buvo įtūžę, bet priešintis pareigūnams nesugebėjo. Aliona, pagaliau, sugrįžo į savo namus. Paulius nesutiko jos palikti vienos, baimindamasis grėsmių iš mamos vyro, tad persikraustė kartu. Ir buvo teisus. Dar ilgai Tamara su Olegu nedavė Alionai ramybės. Sužinojusi apie Rožės santaupas, Tamara kreipėsi į notarą – dalį pinigų atsiėmė, bet namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Moteris ramybės paliko Alionai tik pasitarusi su visais įmanomais teisininkais – tada susikrovė daiktus ir išvyksta su šeima namo. Po to Aliona su motina daugiau nebendravo. Su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą įstojo į universitetą studijuoti svajonių specialybės, o trečiame kurse jau gimė pirmasis vaikas. Visą gyvenimą išliko dėkinga vyrui ir jo šeimai už palaikymą sunkiu gyvenimo metu, ir gyveno laimingai. Autorė: Odeta

Tai ne tavo namai Austėja liūdnomis akimis apžvelgė namą, kuriame prabėgo visas jos gyvenimas.

Uncategorized

023

Ištekėti už luošojo. Novelė

Ištekėti už luošojo. Drama Ačiū už palaikymą, už šiltą žodį, už dalinimąsi mano pasakojimais, už prenumeratą

Uncategorized

012

Teisingas sprendimas

20251012, penktadienis Vėsus vakaras, už lango jau guli spalio lapai, vėjas glosto senus Vilniaus medžius.

Uncategorized

045

Patogios močiutės Audronė Janušaitienė prieš daugelį metų pabudo nuo skardaus juoko. Ne nuo tylaus kikenimo

Uncategorized

014

Kaip pažabojau vyrą. Gyvenimiškas pasakojimas apie lietuvišką šeimą, atgautą stiprybę po ligos ir penkis stebuklingus pokyčius

2024 metų kovo 15 d., trečiadienis Labai noriu padėkoti tiems, kurie palaiko mane, skaito mano užrašus

Uncategorized

026

Dvi vienišumo pusės

Aistė Petrauskaitė stovėjo prieš veidrodį, suspaudusi apatinį lūpą. Pirštai neramiai tvarkė plaukų pluoštą

Uncategorized

0302

– Kol parduodame butą, pagyvenk senelių namuose, – pasakė dukra Laimos gyvenimo drama: ištekėjo vėlai, svajonių vyras be namų, priverstinis kraustymasis pas mamą, bet vyrui neįtiko „senatvės kvapas“. Dėl vyro spaudimo Laima įkalbėja mamą trumpam išvažiuoti į globos namus „kol parduos butą“, tačiau naujakurių planai pasisuka kita linkme… Praradimo ir kaltės šešėlis – kaip dukra iškeitė mamą į vyro pažadus ir kiekvieną dieną laukė atleidimo.

Kol parduosime butą, gal pajudėk senelių namuose, tarė duktė. Birutė ištekėjo labai vėlai. Tiesą sakant