Uncategorized
087
Mama, aš vesiu! – linksmai pranešė sūnus. – Džiaugiuosi, – be entuziazmo atsakė Sofija Juozapavičienė. – Mama, tu rimtai? – nustebęs paklausė Viktoras. – Nieko… O kur gyvensite? – prisimerkusi paklausė mama. – Čia. Juk nesupyksi? – atsakė sūnus. – Trys kambariai, tikrai visi tilpsim! – O man yra pasirinkimas? – perklausė mama. – Juk nenuomosi gi buto? – liūdnai pasakė sūnus. – Supratau, pasirinkimo neturiu, – rezignuotai tarė Sofija Juozapavičienė. – Mama, dabar nuomos kainos tokios, kad mums net maistui nebeliks, – kalbėjo Vytas. – Ir mes juk ne amžinai, dirbsim, taupysim butui. Taip gi greičiau sutaupysim. Sofija Juozapavičienė gūžtelėjo pečiais. – Tikiuosi… – tarė ji. – Taigi, įsikraustot, gyvenat tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas: komunalinius mokesčius dalinamės po lygiai ir namų šeimininke nebūsiu. – Gerai, mama, kaip pasakysi, – nedelsdamas sutiko Viktoras. Jaunieji atšventė kuklias vestuves ir visi pradėjo gyventi kartu tame pačiame bute: Sofija Juozapavičienė, Viktoras ir marti Inga. Nuo pat pirmos dienos, kai jaunieji apsigyveno kartu, Sofijai Juozapavičienei staiga ėmė rastis neatidėliotinų reikalų. Jaunieji grįžta iš darbo – mamos nėra, puoduose tuščia, namuose netvarka, kaip išėjo, taip viskas ir liko. – Mama, o kur buvai? – nustebęs klausia sūnus vakare. – Supranti, Vytukai, paskambino iš Kultūros centro – kvietė dainuoti Liaudies dainų chore. Juk mano balsas, žinai… – Kaip?! – nustebo sūnus. – Na taip! Tu tiesiog pamiršai, o aš tau sakiau kažkada. Ten susirenka tokie pat pensininkai kaip aš, dainuoja kartu. Puikiai praleidau laiką, rytoj vėl eisiu! – žvaliai tarė Sofija Juozapavičienė. – O rytoj kas – vėl choras? – paklausė sūnus. – Ne, rytoj literatūrinis vakaras, skaitysime Maironį, – paaiškino Sofija Juozapavičienė. – Juk žinai, kaip Maironį myliu. – Tikrai?! – vėl nustebo sūnus. – Na taip! Sakiau tau! Koks tu neįdėmus savo mamai! – su lengvu priekaištu tarė Sofija Juozapavičienė. Marti stebėjo pokalbį nieko nesakydama. Nuo sūnaus vestuvių Sofija Juozapavičienė tarsi atgavo antrą jaunystę: lankė įvairius būrelius senjorams, draugių padaugėjo, jos kartu į svečius užsukdavo, okupavo virtuvę iki vėlumos, gėrė arbatą su sausainiais, ir žaidė bingo, vaikščiojo po miestą, žiūrėjo serialus taip įsitraukusi, kad net negirdėjo, kaip vaikai, sugrįžę iš darbo, ją sveikina. Namų reikalų Sofija Juozapavičienė iš principo nesiėmė, visus darbus paliko marti ir sūnui. Pradžioje jie tylėjo, vėliau marti pradėjo raukytis, paskui jau susierzino, vėliau sūnus ėmė garsiai atsidusti. Tačiau Sofija Juozapavičienė į šiuos smulkius niuansus visiškai nekreipė dėmesio, toliau gyveno aktyvų, senjorės vertą gyvenimą. Kartą ji pareina namo labai laiminga, niūniuodama „Ei, žirgai, žirgai…“, užsuka į virtuvę, kur jaunieji liūdnai valgo šviežiai išvirtą sriubą, ir džiugiai pareiškia: – Mieli vaikai, galite mane pasveikinti! Susipažinau su nuostabiu vyru ir rytoj kartu važiuojame į sanatoriją! Argi ne šauni naujiena? – Tikrai, – vienu balsu pritartinai atsakė sūnus ir marti. – O rimta gal jau kažkas? – atsargiai paklausė sūnus, baimindamasis dar vieno gyventojo bute. – Kol kas negaliu pasakyti, tikiuosi po sanatorijos viskas paaiškės, – tarė Sofija Juozapavičienė, atsisėdo, su apetitu suvalgė sriubos ir dar papildymo užsipylė. Po kelionės Sofija Juozapavičienė grįžo nusivylusi. Pasakė, kad Aloyzas jai ne lygis ir jie išsiskyrė, bet pridūrė, kad dar viskas priešaky. Būreliai, pasivaikščiojimai ir sueigos tęsėsi kaip įprasta. Galų gale, kai jaunieji vėl grįžo į netvarkingus namus, kai puoduose vėl tuščia, marti neištvėrė ir garsiai, trinktelėdama tuščią šaldytuvą, nervingai tarė: – Sofija Juozapavičiene, gal galėtumėt bent jau namų reikalais pasirūpinti? Čia netvarka! Šaldytuvas tuščias! Kodėl mes viską turim namie daryti, o jūs – ne?! – O kodėl čia tokie visi susierzinę? – nustebusi paklausė Sofija Juozapavičienė. – O jeigu patys gyventumėt, kas už jus viską darytų? – Bet juk jūs gi esate! – argumentavo marti. – O aš jums ne vergė Onutė, kad dieną naktį tarnaučiau. Savo atidirbau jau – užteks! Ir apskritai, Viktorui iškart pasakiau, kad namų šeimininke nebūsiu – toks buvo mano reikalavimas. Jei jis tavęs neįspėjo – ne mano kaltė, – paaiškino Sofija Juozapavičienė. – Galvojau, kad juokauji… – sumurmėjo sutrikęs sūnus. – Tai norit gyventi patogiai, ir dar kad už jus valgyt gaminčiau bei po visus daiktus tvarkyčiau? Ne! Sakiau – nebūsiu, reiškia nebūsiu! O jei kažkas nepatinka – visad galima gyventi atskirai, – užbaigė Sofija Juozapavičienė ir išėjo į savo kambarį. Kitą rytą, lyg niekur nieko, niūniuodama „Oi, ne vakaras, ne vakaras, mažai miegojau…“, užsivilko gražią palaidinę, pasidažė raudonais lūpų dažais ir patraukė į Kultūros rūmus, kur jos laukė Liaudies dainų choras…
Mama, aš vesiu! linksmai praneša sūnus. Džiaugiuosi už tave, be didesnio entuziazmo atsako Janina Žemaitienė.
Zibainis
Uncategorized
057
Vargą tame pačiame kaime pasmerkė tą pačią dieną, kai pilvas ėmė kyšoti iš po megztinio. Keturiasdešimt dvejų! Našlė! Kokia gėda! Jos vyrą, Simoną, prieš dešimt metų palaidojo kapinėse, o ji – štai tau, “su vaikeliu į pasaulį atėjo”. – Nuo ko? – šnabždėjo kaimo moterys prie šulinio. – O kas ją žino! – antrino kitos. – Tyli, rami… O pamatykit, kur nuvedė! Prisidarė. – Merginos dar neištekėjusios, o mama – gėdą užtraukė! Šeimos gėda! Varga į nieką nežiūrėjo. Grįžta iš pašto – sunkų krepšį velka, o akys – į žemę. Tik lūpos suspaustos. Ar būtų žinojusi, kaip viskas apsivers, gal ir nebūtų taip pasielgusi. Tik kaip nepasielgti, kai savas vaikas ašarose paskendęs? O visa tai prasidėjo ne nuo Vargos, o nuo jos dukters, Marijos… Marija – ne mergina, o lėlė. Toks pat tėvo, Simono, atvaizdas. Jis irgi buvo gražuolis, pirmasis bernas kaime. Šviesiaplaukis, mėlynakis – ir Marija tokia pati gimė. Visas kaimas žiūrėjo į ją. O jaunėlė, Kotryna – visa į Vargą išėjo. Tamsiaplaukė, rudakė, rimta, nepastebima. Varga dukras savo mylėjo be galo. Abi brangino, viena tempė iš visų jėgų. Dirbo dvejose vietose: dieną – paštininkė, vakare – fermą plovė. Viskas dėl jų, mylimų. – Mergaitės, jūs mokytis turite! – sakydavo joms. – Nenoriu, kad ir jūs visą gyvenimą purve su sunkiu krepšiu vilktumėtės. Į miestą reikia, į žmones! Marija išvažiavo į miestą. Lengvai, lyg sparnus išskleidusi. Įstojo į prekybos institutą. Ir viduj ją ten greit pastebėjo. Atsiuntė nuotraukų: tai ji restorane, tai gražioje suknelėje. Ir jaunikį susirado – ne bet ką, o kokio viršininko sūnų. „Mama, jis man švarką žadėjo!“ – rašė ji. Varga džiaugėsi. O Kotryna – liūdėjo. Po mokyklos liko kaime, įsidarbino ligoninėje sanitare. Norėjo į medicinos seseles, bet pinigų nebuvo. Visa motinos našlės pensija ir Vargos alga ėjo Marijai, jos „miestietiškam gyvenimui“. *** O tą vasarą Marija grįžo. Ne kaip visada – linksma, pasipuošusi, su lauktuvėmis. O tyli, kažkokia išblyškusi. Dvi dienas iš kambario neišėjo, trečią dieną Varga užėjo – o ta pagalvėje rauda. – Mama… mama… aš pražuvau… Ir papasakojo. Jaunikis, tas „auksinis“ – pasidžiaugė ir paliko. O ji – jau ketvirtą mėnesį laukiasi. – Vaikelio išsiginti vėlu, mama! – raudojo Marija. – Ką daryti? Jis manęs nenori pažinti! Pasakė, jei pagimdysiu – nė cento neduos! Iš instituto išmes! Gyvenimas baigtas! Varga sėdėjo, tartum perkūno trenkta. – Tu… tu ką, dukrele… nesusilaikei?.. – O kas iš to! – suriko Marija. – Ką dabar?! Į vaikų namus jį? Ar į kopūstus išnešti?! Varagai širdis sustojo. Kaip čia – į vaikų namus? Anūkas? Tą naktį Varga nemiegojo. Vaikščiojo po namus kaip šešėlis. Prie ryto prisėdo prie Marijos. – Nieko, – pasakė kietai. – Išlaikysim. – Mama! Kaip?! – pašoko Marija. – Visi sužinos! Gėda bus! – Niekas nesužinos, – nukirto Varga. – Pasakysim… mano. Marija netikėjo savo ausimis. – Tavo? Mama, tu supranti, ką sakai? Tau keturiasdešimt dveji! – Mano, – pakartojo Varga. – Pas tetą į rajoną išvažiuosiu, tipo padėti. Ten ir pagimdysiu, ten pagyvensiu. O tu į miestą – mokslus tęsk. Kotryna, miegojusi už plonos sienelės, viską girdėjo. Spausdama pagalvę kando lūpą ir ašaros upeliais bėgo. Gaila buvo mamos. Ir pikta ant sesers. *** Po mėnesio Varga išvažiavo. Kaimas pašnekėjo ir pamiršo. Po pusmečio ji grįžo. Ne viena – su mėlynu vokeliu. – Štai, Kotryna, – tarė išblyškusi motina, – susipažink. Tavo brolis… Mindaugėlis. Kaimas nustėro. Vat tau ir „tyli“ Varga! Vat tau ir našlė! – Nuo ko? – vėl šnabždėjo bobos. – Gal nuo seniūno? – Ai, tas per senas. Gal nuo agronomo? Jis gi našlys! Varga tylėjo, iškentė visus apkalbas. Prasidėjo gyvenimas – nepavydėsi. Mindaugėlis augo neramus, verkšlentis. Varga iš nuovargio krisdavo. Pašto krepšys, ferma, naktimis – nemiegojimas. Kotryna padėjo kiek galėjo. Tyliai skalbė vystyklus, tyliai sūpavo „brolį“. O sieloje kunkuliavo. Marija rašė iš miesto: „Mamyt, kaip jūs? Labai ilgiuosi! Kol kas pinigų nėra, pati vos gyvenu. Bet greit atsiųsiu!“ Pinigai atėjo po metų… Tūkstantis. Ir džinsai Kotrynai – dviem dydžiais per maži. Varga suko kaip galėjusi. Šalia ji – ir Kotryna. Kotrynos gyvenimas irgi į šoną nuėjo. Vaikinai į ją žvilgčiojo, bet ir nusigręždavo. Kam tokia nuotaka – kur motina išgėrusi, o „brolis“ – balamutas… – Mama, – viena syki Kotryna pasakė, jau dvidešimties penkerių būdama, – gal papasakokim viską?.. – Tu ką! – išsigando Varga. – Negalima! Sužlugdysim Mariją! Ji dabar – ištekėjusi. Už gero žmogaus. Marija iš tikrųjų susitvarkė. Baigė mokslus, ištekėjo už verslininko. Išvažiavo į Vilnių. Atsiuntė nuotraukų: štai Egipte, štai Turkijoje. Nuotraukose – sostinės ponia. Apie „brolį“ nė neužsimindavo. Varga pati rašydavo: „Mindaugėlis į pirmą klasę išėjo, penketus neša“. Marija atsiųsdavo brangią, bet kaimui absoliučiai nereikalingą žaislą… Taip bėgo metai. Mindaugėliui – jau aštuoniolika. Užaugo – gražuolis. Aukštas, mėlynakis, kaip… kaip Marija. Linksmuolis, darbštus. Motiną (taigi – Vargą) dievino. Ir sesę Kotryną – taip pat. Kotryna jau buvo įpratusi. Dirbo vyriausiąja slaugytoja rajoninėje ligoninėje. „Sena netekėjėlė“, – už nugaros atsidusdavo. Ji ir pati ant savęs kryžių padėjo. Visas gyvenimas – su mama ir Mindaugėliu. Mindaugėlis mokyklą baigė su medaliu. – Mama! Į Vilnių važiuosiu! Stosiu! – pranešė jis. Varga širdį suspaudė. Į Vilnių… Juk ten – Marija. – O gal į mūsų apskrities? – nedrąsiai pasiūlė. – Ką tu, mamyte! Man kovoti reikia! – kvatojosi Mindaugėlis. – Dar parodysiu jums su Kotryna – iš dvaro gyvensit! Ir tą dieną, kai Mindaugėlis paskutinius egzaminus išlaikė, prie jų kiemo vartų privažiavo juodas prabangus berlankis. Iš mašinos išlipo… Marija. Varga net aiktelėjo. Kotryna, išėjusi į lauką su rankšluosčiu, suakmenėjo. Marijai jau beveik keturiasdešimt, bet atrodė – it žurnalo viršelyje: liesa, brangiame kostiumėlyje, visa auksu. – Mama! Kotryna! Labas! – sučiulbėjo visa nustebusią Vargą bučiuodama į skruostą. – O kur… Pamato Mindaugėlį. Vaikinas stovi, ranką servetėle šluostosi – svirne darbavosi. Marija sustingo. Žiūrėjo į jį neatsitraukdama. O tada akys pilnos ašarų. – Sveiki, – pagarbiai tarė Mindaugėlis. – Jūs… Marija? Sesuo? – Sesuo… – kaip aidas pakartojo Marija. – Mama, mums reikia pasikalbėti. Atsisėdo namelyje. – Mama… Aš turiu viską. Namai, pinigai, vyras… O vaikų nėra. Ji pravirko, brangų tušą ištepdama. – Mes… viską bandėm. IVF… gydytojai… Veltui. Vyras pyksta. O aš… nebegaliu. – Ko atvažiavai, Marija? – tyliai paklausė Kotryna. Marija pakėlė ašarotas akis. – Atvažiavau… pasiimti sūnaus. – Kvailystės! Kokio sūnaus?! – Mama, nešauk! – irgi iš balso Marija. – Jis mano! Mano! Aš jį pagimdžiau! Aš… aš jam gyvenimą duosiu! Pažįstu visus! Jis į bet kokį universitetą įstos! Butą jam Vilniuje nupirksim! Vyras – žino viską! Jam viską išpasakojau! – Viską? – nustebo Varga. – O apie mus pasakei? Apie tai, kaip mane kaimas juokais žymėjo? Kad Kotryna… – Ai, Kotryna! – mostelėjo Marija. – Sėdėjo kaime, dar ilgai sėdės! O Mindaugėliui – šansas! Mama, atiduok! Tu man tada gyvybę išgelbėjai, ačiū! Dabar grąžink man sūnų! – Jis ne daiktas, kad jį grąžinti! – klykė Varga. – Jis mano! Aš naktimis nemiegojau, auginau, auklėjau! Jis… Tuo metu į namus įėjo Mindaugėlis. Viską girdėjo. Stovėjo pamėlęs, kaip drobė. – Mama? Kotryna? Apie ką ji? Koks… sūnus? – Mindaugėli! Sūnau! Aš tavo mama! Supratai? Tikroji! Mindaugėlis žvelgė į ją kaip į vaiduoklį. Tada pažiūrėjo į Vargą. – Mama… tai tiesa? Varga užsidengė veidą ir pravirko. Ir čia Kotryna sprogo. Ji, visada tyli, priėjo prie Marijos ir tokį antausį pliaukštelėjo, kad ši atšoko prie sienos. – Gyvatė! – sukliko Kotryna, ir tame šauksme buvo viskas – aštuoniolika metų pažeminimo, sužlugdyto gyvenimo ir skausmo dėl motinos. – Mama?! Kokiai tu jam mama?! Tu jį pametei kaip šuniuką! Tu žinojai, kad mama dėl tavęs po kaimą vaikščioti negalėjo, kad visi pirštu rodė?! Tu žinojai, kad man… dėl tavo „nuodėmės“ viena likau?! Nei vyro, nei vaikų! O tu… atvažiavai?! Atimti?! – Kotryna, gana! – šnabždėjo Varga. – Gana, mama! Pakako! Kantriai gyvenom! – Kotryna pasisuko į Mindaugėlį. – Taip! Štai tavo mama! Kuri atidavė tave mano motinai, kad mieste „gyvenimą“ susikurtų! O ši, – rodė į Vargą, – tavo močiutė! Kuri savo gyvenimą dėl jūsų abiejų į purvą sumindė! Mindaugėlis tylėjo ilgai. Galiausiai atsiklaupė prie verkiančios Vargos ir apsikabino ją. – Mama… – sušnabždėjo. – Mamytė. Pakėlė galvą. Pažiūrėjo į Mariją, kuri laikydamasi už žando slinko prie sienos. – Neturiu motinos sostinėj, – tyliai, bet tvirtai pasakė. – Turiu vieną mamą. Štai ją. Ir sesę. Pakilo. Paėmė Kotryną už rankos. – O jūs… teta… važiuokit. – Mindaugėli! Sūnau! – pradėjo raudoti Marija. – Viską tau atiduosiu! – Visko turiu, – nukirto Mindaugėlis. – Turiu geriausią šeimą pasaulyje. O jums… nieko nėra. *** Marija išvažiavo tą patį vakarą. Jos vyras, kuris viską matė iš mašinos, nė neišlipo. Sako, po metų ją paliko. Rado kitą, kuri jam pagimdė. O Marija liko viena, su savo pinigais ir grožiu. Mindaugėlis į sostinę neišvažiavo. Įstojo į apskrities universitetą – inžinieriumi. – Mama, aš jums čia reikalingas. Namą naują turim statyti. O Kotryna?.. Tą vakarą, kai pratrūko, lyg užspaudimą nuo širdies nuėmė. Atgijo, pražydo, trisdešimt aštuonerių. Į ją net tas pats agronomas, apie kurį moterys šnekėjo, atkreipė dėmesį. Žmogus rimtas, našlys. Varga žiūrėjo į juos ir verkė. Tik dabar – iš laimės. Nuodėmė buvo, aišku. Bet motinos širdis – viską apgaubs.
Verutę miestelyje pasmerkė tą pačią dieną, kai po megztiniu pradėjo ryškėti apvalus pilvas.
Zibainis
Uncategorized
09
Išduoti žmogų, kol gyvenate po vienu stogu, yra visiška beprotybė. Dalijatės ta pačia lova… ta pačia vonios kriaukle… tuo pačiu vakarienės stalu… ir vis tiek sugebi rasti laiko paslysti į svetimus žinutes ar svetimus glėbius, o paskui grįžti po tais pačiais patalais, kurie dar kvepia žmogumi, kuris tavimi labiausiai pasitiki. Tai ne tik išdavystė… tai apgalvotas nepagarbos aktas. Kiekvieną rytą žiūri jai į akis… pabučiuoji prieš miegą… linkteli, kai ji dalinasi savo rūpesčiais… nors tuo pat metu slepi paslaptį, galinčią visiškai sudrebinti jos saugumo jausmą. Tai savotiškas žiaurumas. Ji tiki, kad namai, kuriuos statote kartu, yra prieglobstis… o tu juos pavertei didžiausio melo scena, kokį jai teks patirti. Neištikimybė – tai peilis į širdį… bet daryti tai, kol valgai jos ruoštą maistą… žiūri serialus, kuriuos ji pataria… palieki batus prie durų, kurias ji kas vakarą užrakina… tai jau visiškai kitas šaltumo lygis. Tai ne šiaip akimirkos silpnumas… tai kasdienis sąmoningas sprendimas žeminti šalia gyvenantį žmogų. Ir tie proto žaidimai, kuriuos žaidi slepdamas… nuolat apverstas telefonas… staigūs dušai… nepaaiškinami išėjimai… naktinis „scrollinimas“ telefone vonioje… melagystės – begalinės ir varginančios. Ir vis tiek tikiesi, kad ji tave pasitiks su šiluma. Tai iliuzija. Žala tampa labai gili. Kiekvienas pokalbis ant sofos… kiekvienas vidinis juokelis… kiekvienas tylus sekmadienio rytas po tiesos paaiškėjimo jos mintyse – perrašytas. Ji pradės abejoti savo nuojauta… persukt tūkstančius mažų akimirkų… klausinės savęs, kaip ji nepastebėjo ženklų. Tas savęs kaltinimas – tikrasis randas, kurį palieka neištikimybė. Jei nelaimingas — būk atviras. Jei gundai — atsitrauk. Bet neatimk jos vidinės ramybės, kol miegi šalia. Meilė turi būti jaučiama kaip prieglobstis… o ne kaip rusiška ruletė. Jei gali išduoti žmogų, kuris leidžia tau kvėpuoti jo erdvėje kiekvieną naktį ir nejauti nė lašo kaltės — tu ne myli, tu tiesiog pasinaudoji artumu, kad tavo egoizmas taptų patogus. Atmink: pasitikėjimas nėra neišsemiamas resursas. Kai jį sudegini tarp keturių sienų, kurios buvo skirtos saugoti abi širdis — kelio atgal į tą patį namą nėra. Lieka tik griuvėsiai ten, kur anksčiau gyveno partnerystė.
Apgaudinėti žmogų, kol abu gyvenate po tuo pačiu stogu, Vilniuje, kai pro langą plaukia miglos ir koplytstulpis
Zibainis
Uncategorized
0103
Maniau, kad vestuvių planavimas su mylimu vyru bus laimingiausias mano gyvenimo etapas – bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jo mama pavogs mūsų didžiąją dieną, pažemins mano tėvus ir privers mane priimti netikėtą sprendimą. Viskas pasikeitė, kai mano vyras paėmė mikrofoną į rankas. Esu Ugnė, man 31-eri. Ir turėjau nuspėti, kas mūsų laukia, kai būsima anyta ponia Aldona sužinojo, kad ruošiamės paprastoms vestuvėms. Su Vytautu kartu buvome jau penkerius metus. Visada svajojome apie jaukias, artimųjų kupinas vestuves – be pompastikos, tiesiog nedidelis šeimos ratas sodo vyninėje Kauno rajone su gera lietuviška virtuve, šeimos gamintais meduoliais ir ranka rašytomis priesaikomis. Norėjau, kad viskas jaustųsi sava, be paradų ir vaidybos. Tačiau poniai Aldonai paprastumas reiškė gėdą. Vieną sekmadienį ji, maišydama arbatą per vėlyvus pusryčius, tarsi ruošėsi mesti bombą: „Vestuvių kieme? Ugne, gėda – tu tekėsi už gerbiamos šeimos. Žmonės kalbės.“ Tai nebuvo klausimas. Tai buvo perspėjimas po rūpestingumo kauke. Numojau ranka bandydama išlaikyti ramybę. „Norime paprastai. Mūsų biudžetas ribotas, o tėvai negali…“ Ji mane pertraukė ir čiupo telefoną: „Nesirūpink savo tėvais. Viskuo pasirūpinsiu.“ Ir ji tikrai perėmė viską į savo rankas – stambiai. Vos nespėjau susivokti, kaip jau lankėme pokylių sales užmiestyje, o ne vyninėje. Aldona išrinko prabangų meniu, pakeitė svečių sąrašą ir trigubai padidino jų skaičių. Net muzikantus pakeitė. „Paskui padėkosi“, – kartojo, lyg būčiau per naivi žinoti, kokios turi būti “tikros” vestuvės. Kiek galėjome, su Vytautu bandėme laikytis savų ribų, bet ji viską užglaistė mėgstamiausia fraze: „Jau viskas apmokėta!“ O tai reiškė: nebeturi žodžio. Mano tėvai buvo dėkingi, bet akivaizdžiai nesmagiai jautėsi. Tėtis Jonas – išėjęs į pensiją automobilių meistras. Mama Liucija – bibliotekininkė, dirbanti kelias valandas per savaitę. Finansai visad buvo riboti, tad atvirai pasakė, kad prie šventės pinigais neprisidės. Bet atidavė visa, ką galėjo – tyliai ir iš širdies. Mama visą mėnesį lankstė popierines gerves stalams, tėtis ruošė kalbą, nuo kurios vos susilaikiau neverkusi, kai jis ją repetavo mūsų virtuvėje. Jie buvo pasididžiavimas, ir maniau, kad to užteks. Vestuvių išvakarės – kai tvarkiausi suknelę ir bandžiau kovoti su nervais – tyliai pasakiau Vytautui: „Kad ir kaip atrodys ta diena – kol tėvai šalia, man ramu.“ Jis šyptelėjo: „Jie tikrai labai tavimi didžiuojasi.“ Vestuvių diena atėjo – didelė. Bet graži, su sietynais, burbuliuojančiais šampano bokštais ir styginių kvartetu, grojančiu SEL. Giliai įkvėpiau eidama prie altoriaus, stengdamasi pamiršti visą tą šurmulį. Vytautas žiūrėjo į mane taip, lyg nieko kito nebūtų pasaulyje. „Tu mano amžiams“, – šnibždėjo. Akimirką patikėjau, kad tik tai ir svarbu. Ceremonija baigėsi ir prasidėjo pokylis. Pokylių salėje virė šurmulys, padavėjai nešiojo užkandžius su trumais, o pusės svečių net nepažinojau – sėdėjo Aldonos investuotojai, seniai bičiuliai iš teniso ir kažkokie tolimesni jos giminaičiai. Mano tėvai, mano brolis ir sesuo, sėdėjo atokiai, draugiškai šypsojosi – tiesiog buvo. Nereikėjo niekam įtikti. Mama tiesino suknelę, tėtis sėdėjo kiek įsitempęs, bet laikėsi oriai. Sužiūru į mamą – „Ar viskas gerai?“ – linktelėjo, bet akyse pamačiau, kaip ji sunkiai nuryja. Ir tada Aldona atsistojo su vyno taure ir du kartus beldė šaukšteliu. „Norėčiau tarti kelis žodžius“, – pakankamai garsiai, kad net DJ nutiltų. Jaučiau, kaip Vytautas sustingo šalia. Salė nurimo. Ji pradėjo šiltai apie šeimą, bet greit nukirto šaltu tonu: „Žinot, gėda, kai žmonės ateina į vestuves, už kurias nė cento nesumokėjo!“ Žodžiai smogė lediniu dušu. Stovėjau sustingusi. Tada ji tiesiai pažvelgė į mano tėvus: „Gal kitą kartą prisidėkit kuo nors iš savęs, o ne ateikit tik dėl nemokamo vyno!“ Kraujas nuplūdo man iš veido, rankos pradėjo drebėti. Mama nusišnekėjo tėčiui, o jis ramiai atsistojo: „Jei nesam čia laukiami – išeisim.“ Ir jie išėjo. Aš negalėjau pajudėti – žiūrėjau, kaip tėvai palieka dukters vestuves ašarose. Tada atsistojo Vytautas, paėmė mikrofoną ir pasakė: „Jei jie išeina – išeinam ir mes.“ Salė sustingo. O tada: „Jei mylite mus, o ne mūsų pinigus, eikit kartu.“ Ir mes nuėjome. Ilgai atsiminsiu, kaip už mūsų pakilo mano sesė, brolis, kambariokė iš universiteto ir net keli Aldonos draugai. Paskutinį kartą atsigręžiau į Aldoną – stovėjo lygenda nulipusi nuo scenos. Galiausiai atsidūrėme „Senojoje Trakų kavinėlėje“ – šeimos vietoje dar iš vaikystės laikų. Savininkas iškart atpažino mane su suknele. „Vestuvių persikraustymas?“ – šypsojosi. Sėdėdama su tėte ir vyru, pirmąkart tą dieną nuoširdžiai nusijuokiau. Nebuvo prabanga – buvo tikra. Buvo mūsų. Aldona tris mėnesius neskambino ir nieko nesakė. Ir man nereikėjo. Turėjau laiko suprasti, kad šeima nėra kaina. Bet ji grįžo – prašyta, bet neatsiprašius. Norėjo ne taikos, o kontroliuoti. Po visko Vytautas ir aš tapome stipresni – išmokome brėžti ribas, kurių nebepajudins joks „jau viskas apmokėta“. Kiekvieną sekmadienį kviečiame mano tėvus be pompastikos – tik kavą, pokalbius, sudėliotus galvosūkius, mamytės pyragus. Jokios įtampos, jokio sietyno, tik ramybė. Todėl, jei nors viena lietuvė skaito šią istoriją, ruošiasi vestuvėms, jaučia gėdą dėl kitų komentarų ar šeimos dramos – būtinai apginkite savo ramybę ir tuos, kurie jus myli ne dėl pinigų, o dėl to, kas esat. Jei reikia, leiskite savo vyrui paimti mikrofoną! Lietuviškos vestuvės, kurios tapo mūšio lauku – kaip per prabangą, gėdą ir šeimos intrigas atradome tikrą meilę, pasirinkome tėvus ir užbrėžėme ribas, kai mano vyras stojosi su manimi prieš visus
Galvojau, kad vestuvių planavimas su žmogumi, kurį myliu, bus laimingiausias gyvenimo tarpsnis.
Zibainis
Uncategorized
051
Mūsų anūkai mums labai brangūs, bet paprasčiausiai nebėra jėgų rūpintis jais nuolat
Mūsų anūkai tikrai mieli, bet mes jau nebeturim jėgų tam visam maratonui. Sakoma, kad vaikai gyvenimo
Zibainis
Uncategorized
0132
— Tu jų norėjai abiejų, tai dabar augink abu. Aš pavargau, išeinu! – pasakė vyras neatsigręždamas atgal Durys užsidarė lėtai, bet jų garsas liko Alinos širdyje kaip aidas, kuris nesibaigs dar ilgai. Durys nebuvo trinktelėtos. Nebuvo skandalo. Tik šalta, galutinė išeitis. Bogdanas nebegrįžo. Nei žvilgsniu, nei širdimi. Prieš kelis mėnesius jos gyvenimas tyliai sudužo ties nėštumo testu, kuris rodė dvi juosteles… ir echoskopu, kuris rodė dvi plakiančias širdeles. Dvyniai. Dvigubas stebuklas. Aliną užplūdo jausmai, persipynę ašaromis, baime ir džiaugsmu, kurį sunku nusakyti žodžiais. O Bogdanui tai buvo tik problema. — Mes neturime galimybių, Alina… vos patys išsiverčiame. Net vieno nesugebėtume išauginti, ką jau kalbėti apie du, – tarė jis, nė nežiūrėdamas į akis. Šie žodžiai skaudino labiau, nei ji pati galėjo pripažinti. Bet dar skaudžiau buvo, kai jis paprašė atsisakyti. Jų. Tų dviejų gyvybių, kurios jau vertė ją jaustis mama. Tą naktį Alina ilgai stovėjo prieš veidrodį. Delnais apkabino dar plokščią pilvą ir jautė tylų, bet stiprų ryšį. Kaip atsisakyti? Kaip gyventi žinant, kad pasirinko baimę, o ne meilę? — Vietoj užteks ir vienam, užteks ir antram, – kartą tarė ji drebėjančiu, bet jau tvirtai apsisprendusiu balsu. Ji išsaugojo nėštumą. Su orumu nešiojo vaikus, net kai Bogdanas tapo vis tolimesnis, šiurkštesnis, svetimesnis. Vylėsi, kad laikydamas ant rankų, jis pasikeis. Bet pasikeitimas atėjo priešinga kryptimi. Po gimdymo nuovargis kaupėsi, trūkumai jautėsi vis labiau, o Bogdanas visai pasimetė. Nusivylimai virto priekaištais, priekaištai – tyla, o tyla – sienomis. Iki vienos dienos. — Tu jų norėjai abiejų, tai dabar augink abu. Aš išeinu! Tiek. Be paaiškinimų. Be gailesčio. Alina liko slenksčio, su dviem miegančiais vaikais lovytėse, drebančiomis rankomis ir širdimi, kuri lūžo… bet nesugriuvo. Būta sunkių dienų. Bemiegių naktų. Akimirkų, kai tyliai verkė, kad jų neišgąsdintų. Bet buvo ir rytų, kai keturios akytės žvelgė į ją, tarsi ji būtų visas jų pasaulis. Mažos šypsenos, pakankamos suteikti stiprybės. Ji išmoko būti mama, tėčiu, pagalba ir ramybe. Išmoko, kad yra stipresnė, nei manė. Kad tikra meilė neišeina, kai sunku. Metai bėgo, o Alina atgimė. Ne todėl, kad gyvenimas pasidarė lengvesnis, bet todėl, kad ji tapo stipresnė. Ji dirbo, kovojo ir užaugino du gražius, gerus vaikus, kurie visada žinojo, kad juos myli labiau nei bet kokių stokų. Ir vieną dieną, stebėdama, kaip jos dvyniai juokiasi saulėje, Alina suprato: Ji nebuvo palikta. Ji buvo išlaisvinta, ir dabar turi dvi mylinčias širdeles, ne tik vieną. Kartais laimė ateina ne su tuo, kuris daug žada, o su tuo, kuris lieka. Ji liko. Jiems. Ir sau pačiai. ❤️ Palik ❤️ komentaruose visoms mamoms, kurios augina vaikus vienos, visoms moterims, kurios nepasidavė, net kai jas paliko. Kiekviena širdutė – apkabinimas.
Norėjai abiejų, dabar ir augink abu. Aš pavargau, išeinu! be jokios šilumos leptelėjo vyras ir nė karto
Zibainis
Uncategorized
025
Uošvienė Antanina: kaip rūpestis vaikais ir sūnumi žentu vos nesugriovė šeimos, kol moteris suprato, kad taika prasideda nuo savęs
Irena Petrauskienė sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo, kaip ant viryklės tyliai verda pienas. Ji jau tris kartus
Zibainis
Uncategorized
079
Išdavė artimiausia sesuo
Išdavė mane gimta sesuo Rasa, aš jau nebegaliu, Laima sunkiai prisėdo ant kėdės, rankomis apglėbdama galvą.
Zibainis
Uncategorized
081
Niekreipiau daug dėmesio, kai mano būsima anyta nuolat kamantinėjo mane dėl mano vestuvinės suknelės – kol grįžusi namo supratau, kad mano už 3000 eurų pirkta suknelė dingo! Tiesa? Ji ją pasimatavo, suplėšė ir atsisakė sumokėti. Įtūžusi ir beviltiška susidūriau su ja – ir turėjau slaptą ginklą, kuris viską apvertė aukštyn kojom. Turėjau pastebėti, kad kažkas negerai, kai Janina, mano būsima anyta, vis klausinėjo apie mano vestuvinę suknelę. Kelias savaites rašė beveik kasdien: „Ar jau radai suknelę?“ arba „Pasirūpink, kad išsirinktum gražią, brangioji. Juk nenori atrodyt kaip staltiesė“. Nors ji nuolat griežė dantį, vis rasdavo pasiteisinimą, kai kviesdavau apsipirkti. „Atsiprašau, man migrena“, sakydavo. Arba: „Oi, šį savaitgalį tiek darbo, negaliu“. Mano mama taip pat tai pastebėjo. „Keista, kaip vis domisi, bet net neateina pažiūrėti,“ pastebėjo vieną popietę, kai jau trečią vestuvinių suknelių saloną tą dieną lankėmės. Gūžtelėjau pečiais, stengdamasi džiaugtis jauduliu ieškant tobulos suknelės. „Aš ir nesuprantu. Bent jau nereikia klausyt jos kritikos dėl mano pasirinkimų, tiesa?“. Atsigręžiau į kitą parduotuvės kampą. Ir būtent tada ją pamačiau: dramblio kaulo spalvos lengvai krintančią A silueto suknelę su subtilia nėrinių apdaila ir širdelės formos iškirpte. Vos pasimatavusi pajutau – TA suknelė. Kaip apglėbė liniją, žėrėjo karoliukai – tai viskas, ko svajojau. „O, vaikeli“, su ašaromis akyse suniūrėjo mano mama. „Ši – ta vienintelė“. Ant etiketės – 3000 eurų. Daugiau nei tikėjausi išleisti, bet tobulumas kainuoja. Kabėjau matavimosi kabinoje, mama fotografavo iš visų pusių – pagaliau jaučiausi tikra nuotaka. Viskas stojo į vietas. Grįžusi namo parašiau Janinai – radau svajonių suknelę. Ji atsakė per kelias minutes, reikalaudama, kad atneščiau parodyti. Atsakiau: „Atsiprašau, Janina, paliksiu ją čia iki didžiosios dienos. Atsiųsiu mamos padarytas nuotraukas“. „Ne. Nenoriu nuotraukų! Atnešk suknelę!“ Vėl kategoriškai atsisakiau. Ji buvo itin įkyri, bet pagaliau suprato – niekada nerizikuosiu brangia savo suknele dėl to, kad ji nori ją apžiūrėti. Po dviejų savaičių praleidau dieną savo mamos namuose aptardamos šventės detales ir darydamos dekoracijas. Vakare grįžusi pajutau – kažkas ne taip. Butas tylus, Mariaus batų prie durų – nė kvapo. „Mariau?“ – sušukau, mesdama raktus ant stalo. Jokio atsako. Nuėjau persirengti į mūsų miegamąjį – ir panika pervėrė lediniu šalčiu. Vestuvinės suknelės maišas iš spintos durų dingo. Iškart supratau, kas nutiko. Drebėdamos rankos rinko Mariaus numerį. „Labas, brangioji,“ jis atsiliepė keistai neapibrėžtu balsu. „Nunešei mano suknelę savo mamai, tiesa?“ – žodžiai aštrūs ir pilni baimės. „Ji tik norėjo pažiūrėti, o tavęs nebuvo, tai…“ Neleidau pabaigti. „Atnešk ją atgal. Iš karto!“ Kai Marius grįžo po pusvalandžio, iškart nujaučiau bėdą. Jis šypsojosi tarsi nieko tokio, bet kaltė akyse akivaizdi. Širdis sustojo gerklėje, kai paėmiau maišą, ištraukiau suknelę ir pašiurpau. Suknelė buvo ištemta, nėriniai suplėšyti, užtrauktukas išsikraipęs, nutrūkę dantukai žvilgėjo pavojingai. „Ką padarei?“ – pro ašaras išspaudžiau. „Ką turi galvoje?“ – nustebo Marius, lyg nieko nežinotų. „Štai!“ – parodžiau sugadintą suknelę. „Mano vestuvinė suknelė – sudraskyta!“ „Nėra taip blogai. Gal… prastai pasiūta buvo, plyšo kai mama išpakavo?“ „Nesąmonė!“ Riktelėjau. „Vienaip nutiktų tik jei… O Dieve! Ji ją matavosi, tiesa?“ „Na…“ „Kaip galėjai, Mariau?“ – išsitraukiau telefoną ir surinkau Janinos numerį. „Ji juk net ne mano dydžio! Ir net jei būtų – TAI MANO VESTUVINĖ SUKNELĖ! Ne kasdienis drabužis iš Maximos!“ Janina atsiliepė, įjungiau garsiakalbį. „Suplėšei mano suknelę! Nėriniai suplėšyti, užtrauktukas suplyšęs, audinys ištemptas… Jūs su Mariumi skolingi man 3000 eurų už naują.“ Marius liko be žado. „Nejau rimtai?“ O Janinos atsakymas? Ji tiesiog nusikvatojo – rimtai! „Nedramatizuok! Užtrauktuką pakeisiu – žinau, kaip tai padaryti, bus kaip nauja.“ „Ne, nebus“, balsas sudrebėjo. „Pakeitus užtrauktuką pažeidimų neliks. Turiu įsigyti naują suknelę, Janina. Žinojai, kad neturėjai jos matuotis, dabar privalai atlyginti.“ „Darai dramą iš nieko“, burbtelėjo Janina. Pažvelgiau į Marių – tikėjausi palaikymo, bet jis tik žiūrėjo į grindis. Širdis trūko. Daugiau nebegalėjau nei jo, nei jo mamos. Padėjau ragelį, nuėjau į miegamąjį ir apsikabinusi sugadintą suknelę išsiverkiau. Po dviejų dienų prie durų pasirodė Mariaus sesė Rasa. Jos veidas liūdnas. „Buvau kartu,“ nedelsdama tarė. „Kai mama matavosi tavo suknelę. Bandžiau ją sustabdyti, bet žinai, kokia ji užsispyrusi… Man tikrai labai gaila.“ Pakviečiau vidun, ji išsitraukė telefoną. „Kai supratau, kad nepavyks, padariau, ką galėjau tau padėti. Štai – su šiais įrodymais mama bus priversta sumokėti.“ Ji parodė ekrane Janiną, įspraustą į mano suknelę, linksmai pozuojančią prieš veidrodį – audinys ištemptas, užtrauktukas vos bekabantis. „Privalo prisiimti atsakomybę, – sakė Rasa. – Nuotraukos – tavo koziris.“ Ji išsamiai paaiškino, kaip jomis pasinaudoti, kad Janina pamoką išmoktų. Ginkluota Rasos nuotraukomis, vėl pasikalbėjau su Janina ir pasakiau – jei negrąžins 3000 eurų už sugadintą suknelę, nuotraukomis pasidalinsiu. „Nedrįstum paviešinti, – grasinančiai atkirto, nagus dėliodama. – Pagalvok, ką tai reikštų šeimai.“ Pažvelgiau į jos nepriekaištingą makiažą, brangius drabužius ir perdėtą globėjiškumą. „Pabandykit.“ Tą naktį, virpančiom rankom sukūriau „Facebook“ įrašą. Patalpinau Rasos nuotraukas ir sudraskytos suknelės vaizdus. Papasakojau, kaip būsima anyta be leidimo pasimatavo ir sugadino mano vestuvinę suknelę, atsisakė prisiimti atsakomybę ar atlyginti. „Vestuvinė suknelė – ne šiaip drabužis, – rašiau. – Ji reiškia svajones, viltį ir pasitikėjimą. Visa tai buvo suplėšyta kartu su suknele.“ Kitą rytą Janina įsiveržė į butą įraudusi iš įsiūčio. „Ištrink tai! – sušuko, mosikuodama telefonu. – Žinai, ką žmonės kalba? Mane niekina! Draugai, parapijos moterys, visi matė!“ „Pati save pažeminai, matuodama be leidimo mano suknelę.“ „Mariau! – įsikišo matydama sūnų. – Pasakyk, kad ištrintų!“ Marius žvalgėsi tarp mūsų abu, išblyškęs. „Mama, jei tiesiog sutiktum atlyginti nuostolius…“ „Atlyginti?! Po tokio pažeminimo?!“ Janinos balsas trenkė kaip sirena. „Niekad!“ Pažvelgiau į Marių – tikrai į jį. Kaip bėga nuo konflikto, leidžia mamai mumis vaikščioti, kaip be skrupulų išdavė mano pasitikėjimą. „Tu teisi, Janina, – ramiai tariau. – Suknelės keisti nebereikia.“ Nusiėmiau sužadėtuvių žiedą ir padėjau ant kavos staliuko. „Vestuvių nebus. Nusipelniau žmogaus, kuris mane palaiko, ir anytos, kuri gerbia ribas.“ Tylos banga buvo kurtinanti. Janina atrodė lyg žuvis be vandens. Marius norėjo kalbėti, bet aš priėjau prie durų. „Prašau, išeikite. Abu.“ Žiūrėdama, kaip jie išeina, pajutau palengvėjimą, kokio nebuvau patyrusi mėnesiais.
Niekada daug apie tai negalvojau, kai mano būsima uošvė Rasa vis kišo nosį į mano vestuvinę suknelę
Zibainis
© 2026 Zibainis