Zibainis

Tyli gimdymas ir sunkūs pasirinkimai: Jaunos studentės Lilijos istorija apie netikėtą motinystę, žinomą miesto verslininką ir ryžtą auginti dukrą nepaisant aplinkybių

Dirbu akušeriu jau daugelį metų, per tuos metus buvo įvairių istorijų ir malonių, ir skaudžių akimirkų.

Uncategorized

042

Visą dieną Olesia plušo ruošdamasi Naujametinei šventei: tvarkėsi, gamino, dengė stalą. Tai buvo jos pirmieji Naujieji metai ne su tėvais, o su mylimuoju. Jau trečią mėnesį ji gyveno pas Tautvydą jo bute – jis už ją vyresnis net 15 metų, buvęs vedęs, moka alimentus ir mėgsta išgerti… Bet kai myli žmogų, visa tai nesvarbu. Kuo jis ją taip pavergė – niekas nesuprato: nei gražuolis, nei švelnus, dar ir šykštus be saiko, pinigų visada stinga, o jei atsiranda – tik sau. Ir štai į tokį “stebuklą” įsimylėjo Olesia. Visus tuos tris mėnesius Olesia vylėsi, kad Tautvydas pastebės, kokia ji gera ir tvarkinga moteris, ir būtinai panorės ją vesti. Jis taip ir sakydavo: „Reikia kartu pagyventi, pažiūrėti, kokia tu šeimininkė. Gal tokia pati kaip buvusi mano žmona…“ Kokia ji buvo, Olesia taip ir nesuprato – Tautvydas niekada nieko normalaus apie ją nepapasakodavo. Tad Olesia stengėsi iš visų jėgų, rodė viską, ką gali geriausio: nesibarė, kai jis grįždavo girtas, gamino, skalbė, tvarkėsi, maistui pinigus leisdavo savo – kad tik Tautvydas nepagalvotų, jog ji dėl pinigų. Ir šventinį stalą ruošė iš savo atlyginimo. Net telefoną naują dovanų jam nupirko. Kol Olesia ruošėsi šventei, jos „stebuklingas“ Tautvydas laiko irgi nenumarinėjo – su draugais jau pieną „naujametinį“ gėrė. Galiausiai grįžo gerokai įkaušęs ir pareiškė, kad Naujųjų sutikti pas juos atvažiuos jo draugai. Olesia jų visai nepažinojo. Ji jau buvo paruošusi stalą, iki vidurnakčio liko valanda, nuotaika sugadinta, bet Olesia laikėsi – juk ne tokia kaip jo buvusi. Likus pusvalandžiui iki naujųjų, į butą įsiveržė girta vyrų ir moterų kompanija. Tautvydas atgijo, pasodino visus prie stalo, linksmybės prasidėjo iš naujo. Svečiams Olesios net nepristatė – ją tiesiog ignoravo, lyg nė nebūtų kambary. O kai Olesia priminė, kad už dviejų minučių šampaną derėtų išpilti į taures, į ją visi pažvelgė lyg į nekviestą viešnią. – Kas čia tokia? – prislopintu balsu paklausė viena iš moterų. – Lovos kaimynė, – nusijuokė Tautvydas, ir visi draugai ėmė kvatotis su juo kartu. Jie valgė Olesios ruoštą maistą ir ją pačią išjuokė. Skambant vidurnakčio laikrodžio dūžiams, kvatojosi iš „naivios“ mergaitės ir gyrė Tautvydą, kad tas „gudriai“ susirado nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. O Tautvydas nei žodžiu, nei gestu neužstojo Olesios, juokėsi kartu. Valgė jos gamintą maistą ir, vaizdžiai tariant, „kojomis ją mindė“. Olesia tyliai išėjo iš kambario, susikrovė daiktus ir parėjo pas tėvus. Tokio klaikaus Naujųjų sutikimo daugiau gyvenime nepatyrė. Mama tik šiltai ištarė: „Aš gi sakiau,“ tėtis palengvėjo atsidusęs, o Olesia, išverkusi visą nuoskaudą, pagaliau nusiėmė rožinius akinius. Po savaitės, kai Tautvydui baigėsi pinigai, šis atėjo pas Olesią ir, lyg niekur nieko, tarė: – O tai ką tu išėjai? Įsižeidei, ar kaip? – ir matydamas, kad Olesia nenusileidžia, perėjo į puolimą: – Gerai čia tu sugalvojai – pati pas mamą gyveni, o mano šaldytuve pelė kabo! Pradedi elgtis kaip mano buvusi! Nuo tokio įžūlumo Olesia net žado neteko. Tiek kartų buvo mintyse jam atvirai viską sakyti, bet dabar tesugebėjo siųsti jį velniop ir užtrenkti duris jam prieš nosį. Taip, nuo Naujųjų metų Olesios gyvenime prasidėjo naujas etapas.

Visą dieną ruošiausi Naujametiniam vakarui: tvarkiau namus, gaminau valgius, dengiau stalą.

Uncategorized

0292

„Ką jūs darote? Čia mano namai! Mes su jūsų sūnumi išsiskyrėme prieš trejus metus!“ – sušuko moteris, išvydusi, kad buvusi anyta atsivedė šaltkalvį ir bando atidaryti jos butą

Ką jūs čia darote?! Čia mano namai! Mes su jūsų sūnumi išsiskyrėme prieš tris metus! garsiai sušuko moteris

Uncategorized

021

Aš padėjau benamiui vyrui, daviau jam karšto maisto, o jau kitą dieną pas mane atvyko policija: „Jūs nunuodijote žmogų, priversti jus sulaikyti“

2023 m. lapkričio 14 d., antradienis Dirbu jaukiame mažame kavinėje Vilniuje, prie pat Pilies gatvės.

Uncategorized

092

Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi išeiti. — Svetlana Andrijevna, pas jus atėjo kažkokia mergina. Sako, dėl asmeninio klausimo. — Įleisk ją, tegul užeina. Į kabinetą įėjo žema garbanota mergina trumpu sijonu. — Laba diena. Esu Kristina. Noriu jums pasiūlyti sandorį. — Laba diena, Kristina. Įdomu, koks sandoris? Mes su jumis lyg ir nepažįstamos… — Su jumis ne. Bet su jūsų vyru Kostu — labai gerai. Štai. Mergina priėjo prie stalo ir numetė popieriaus lapą. Svetlana jį paėmė ir pradėjo skaityti. „Kristina Aleksejeva, nėštumas 5–6 savaitės“ — Kas čia? Nesuprantu… Kodėl tai man? — Ką čia suprasti. Aš laukiuosi nuo jūsų vyro. Svetlana nustebusi žiūrėjo į ją. Ir kas čia per naujiena? — Tai ko norite iš manęs? Sveikinimų? — Ne. Noriu pinigų. Jei jums brangus vyras, aišku… — O už ką pinigai, jei galima paklausti? — Aš pasidarysiu abortą ir išnyksiu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis dar nežino apie nėštumą, pirmiausia atėjau pas jus. Jei atsisakysite, jūsų vyras pereis pas mane, nes jūs nevaisinga ir negalite pagimdyti. Aš viską apie jus žinau. Na, tai kaip? Svetlana bandė susigaudyti. Mintys maišėsi. — Ir kiek gi norite už savo paslaptį? — Tik tris milijonus rublių. Jums — centai. Bet vyras liks, ir senatvę sutiksite kartu… — Kokia kilni širdis, iš tiesų! Ačiū už tokią galimybę! Taip, Kristina. Palikite savo telefono numerį, pamąstysiu ir susisieksiu su jumis. — Tik neilgai galvokite, laikas spaudžia. Kad spėčiau pasidaryti abortą, jei ką… Kristina užrašė savo telefono numerį ant lapuko ir neskubėdama išėjo iš kabineto. — Svetlana Andrijevna, išeinate jau? Ūkio darbuotoja laukia… Svetlana sulankstė lapelį, įsidėjo į rankinę. — Taip, išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Svetlana išėjo iš biuro ir atsisėdo į savo automobilį. Kas čia buvo?! Kas ta Kristina? Nejaugi Kostiui tikrai… Grįžusi namo, dar kartą nuodugniai peržiūrėjo lapelį. Reikia viską apgalvoti, netrukus grįš vyras… — Mieloji, aš namie! Kuo čia taip skaniai kvepia? — Ateik, pats sužinosi… Kostia, trindamas rankas, įėjo į virtuvę. Svetlana sėdėjo fotelyje, sukryžiavusi kojas, ir tiesiai žiūrėjo į jį. — Kas? Kodėl taip į mane žiūri, net baisu daros… — Kostai, kas ta Kristina Aleksejeva? — Tai darbuotoja firmos, su kuria bendradarbiauju. O kas nutiko? — O štai kas. Ji nėščia nuo tavęs… Štai, paskaityk. Kostia su nuostaba paėmė lapą nuo stalo, permetė akimis tekstą. — To negali būti… Su ja nieko neturėjau. Kaip išvis tai įmanoma? — Tau pačiam geriau žinoti. Ji reikalauja iš manęs trijų milijonų, kad pasidarytų abortą, kitaip tu išeisi pas ją. Taip ji teigia. — Nieko nesuprantu… Kodėl ji taip sako? Svetlana, prisiekiu savo beisbolo kepuraite, nieko nesuprantu ir nežinau… Nesąmonė kažkokia. — Taip ir nutariau. Ne tai, kad manai, kad esi šventasis… Bet aš žmones jaučiu ir matau, kad ji meluoja. Nori lengvai pasipelnyti. — Esu pasiruošęs bet kokiems tyrimams, man nėra ko bijoti, tikiu tavimi. Kvailos panelės fantazijos! Niekas man, išskyrus tave, nereikalinga, mieloji… — Gerai, supratau. Eime vakarieniauti. Kitą dieną Svetlana paskambino numeriu, kurį paliko Kristina, ir pakvietė ją į savo kabinetą. Kristina atskubėjo po pusvalandžio. — Štai kaip, Kristina. Kostia negali būti šio vaiko tėvas. Tikiu juo. Nesusikrovėte lengvų pinigų. Galite ramiai daryti abortą. — Keista esate… Kodėl taip tvirtai juo tikite? Nejau tiek savimi pasitikite? Į veidrodį pasižiūrėkite. Jums keturiasdešimt, nors ir gerai atrodote, visad atsiras jaunesnių ir gražesnių. — Dar ką norite pasakyti? — Noriu. Siūlau jums šitą vaiką nusipirkti. Galite daryti bet kokius tyrimus — tėvas yra Kostia, esu visiškai tikra. — Bet juk tarpusavy nieko neturėjote? Kaip tai įmanoma? — Gerai, pasakysiu tiesą. Prieš pusantro mėnesio buvo įmonės vakarėlis, čia ir susipažinau su Kostia. Neseniai bendras pažįstamas papasakojo, kad jis vedęs turtingą moterį, kuri neturi ir negali turėti vaikų, net su surogatine motina. Aišku, norėtųsi vaiką — savo. Puiki proga užsidirbti. Buvau bandžiusi jį suvilioti — nereagavo į mane kaip į moterį, nors paprastai visi vyrai dėl manęs galvą pameta. Jauna, graži, geros figūros. Tada sugalvojau kitaip. Mano sesuo — farmacininkė, davė specialių miltelių. Žmogus laikinai praranda atmintį, nesiorientuoja savyje. Kostiai pakišau gėrimą su tais milteliais, kuriuos visuomet nešiojuosi. Parsivedžiau namo, buvo paklusnus, nieko nesuprato. Laimė, tuo metu buvo mano ovuliacija. Dabar laukiuosi. Kostia nieko neprisimena. Taip, taip gali būti. Esu šimtu procentų tikra. Ir video turiu. Kristina padėjo Svetlanai telefoną ir įjungė video. Kostia gulėjo nuogas be išraiškos, nereagavo į filmavimą. — Man abortą pasidaryti — niekis, sveikata stipri. O pinigų mėgstu, ypač lengvų. Nemanau, kad kreipsitės į policiją — jūsų darbas per aukštas, neapsimoka kalbų. Tikėjausi, kad sutiksite — ne. Tuomet sutinku gimdyti ir atiduoti vaiką jums. Pažadu lankytis pas gydytojus, sveikai maitintis ir panašiai. Tris milijonus — ir vaikas jūsų. Svetlana neteko žado. Kaip taip gali būti?! — Kristina, neturiu žodžių! Jūsų vieta–kalėjime, jūs aferistė! — O ką daryti! Visi būdai geri, kai reikia užsidirbti! Didelė skola, reikia suktis. Turėjau turtingą globėją–skubiai mirė. Jūs, Svetlana, nesikarščiuokite, pagalvokit. Paskambinsiu po trijų dienų. Kristina išėjo. Svetlana išgėrė vandens, skaudėjo galvą. Na ir situacija… Vakare viską papasakojo vyrui. Ir jis buvo šokiruotas. — Mane apgavo… Aš ją paduosiu į teismą… — Kostai, dabar visko pasitaiko. Pažiūrėkim iš kitos pusės. Skaičiau internete, kad klinikoje galima padaryti tėvystės DNR tyrimą nuo septintos nėštumo savaitės. Išsiaiškinsim, ar tai tavo vaikas. Mes abu svajojome turėti savo vaiką. Bet nesusiklostė… Imti iš vaikų namų nesvarstėm. O čia, jeigu testas patvirtins tėvystę — jau turėsi savo. Žinoma, nešvarių būdų pastatytą, bet galbūt Dievas duoda šansą išsaugoti vaiką ir mus — nuo bevaikystės. Pagalvoji apie tai? — Na jau, dar trūko tą mergiškę girti… Nesąmonė! Tegul darosi abortą ir lai ramina mus! Negana mokėti už tokį dalyką! Kostia supykęs išėjo iš kambario. Svetlana mintimis nuklydo į prieš dešimt metų… Su Kostia studijavo tame pačiame fakultete. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Susituokė, gyveno nuomojamame bute. Po studijų Svetlana sparčiai darė karjerą. Dėdė padėjo atidaryti savo įmonę, davė pinigų plėtrai. Kai gerai sekėsi, grąžino pinigus su kaupu. Kostia atidarė savo parduotuvę, Svetlana rūpinosi įmone. Gyvenu ir džiaugiesi. Labai norėjo vaikų, bet nesigavo. Vieną vakarą grįžo iš restorano pėsčiomis. Oras puikus, norėjosi pasivaikščioti. Užpuolė girtų vaikinų grupė — vienas puolė su peiliu, Svetlana užstojo vyrą ir gavo pjūvį į pilvą. Kelias dienas gydytojai kovojo dėl jos gyvybės. Išgelbėjo. Bet daugiau nebegalėjo turėti vaikų: pašalino gimdą ir kiaušides. Svetlana labai sunkiai išgyveno šią žinią. Niekada netaps mama… Kostia visokeriopai ją palaikė, guodė. Jautė kaltę. Geriau būtų jis gavęs tą smūgį… Svetlana kartais eidavo į bažnyčią, uždegdavo žvakę, melsdavosi už artimąsias. Dažnai aukodavo. Šį kartą padavė senutei prie bažnyčios. — Nuoširdžiai dėkoju. Matau, tave graužia liūdesys, miela, neliūdėk, — pasakė senutė. — Taip, močiute, gyvenime viskas gerai, tik vaikų niekad nebus… Sunku priimti… — Suprantu, pati bevaikė… Bet jums bus vaikas. Ir atsiras jis labai keistu būdu… Svetlana atsiduso ir nuėjo. Maža ką čia senutė — iš kur žinot… Susitaikė, pasinėrė į darbą. Su Kostia santykiai tik stiprėjo. Ir štai… Svetlana įtikino Kostią atlikti kraujo tyrimą, kad išsiaiškintų, ar tas vaikas jo. Kraujo davė ir Kristina, devintą nėštumo savaitę. Tyrimas patvirtino tėvystę. — Na kaip, įsitikinot, kad nemelavau? Dabar pasiruošę mokėti už vaiką? — su šypsena paklausė Kristina. — Galiu pasakyt taip. Už panašią sumą galima rasti moterį, kuri pagimdytų nuo Kostia, ir kaina būtų dar mažesnė. Ir mes nesiruošėm taip daryti. Bet, jei jau nutiko, pasiimame tą vaiką. Ir sumokėsime pusantro milijono. Tu–su pinigais, mes–su vaiku. Sutvarkysime viską oficialiai. — Sakiau tris milijonus, kur čia derybos?! — Dabar mes vadovausim. Jei nenori — nereikia, visai nė cento negausi. Sakyk ačiū, kad nepranešėm apie tave. Mes geri žmonės… *** — Kosti, susitariau su ja. Turėsim kūdikį. — Sveta, kam visa tai… Dar ir šitai pinigus mokėti… — Gal tai likimas–tokia dovana mums. Reik priimti… Visą nėštumą Kristina lankėsi pas gydytojus, davė tyrimus, viską, kaip priklauso. Laiku gimė sveikas berniukas. Kristina atsisakė vaiko, Kostia, kaip tėvas, pasiėmė sūnų. Visa biurokratija už nugaros. Kristina pasiėmė pinigus ir dingo. Visiems pasakė, kad gimdė surogatinė motina. — Ačiū, kad pagimdei nuo mano vyro, — atsisveikindama pasakė Svetlana. O berniukas, Alioša, apsigyveno Svetlanos ir Kosto namuose. — Kosti, pažiūrėk, koks į tave panašus… — Manai? Mažuose vaikuose nesuprantu nieko… Nors, matau, tas pats gražuolis, kaip ir aš… — Prisimeni tą senutę prie bažnyčios, sakiau tau apie ją? O juk ji išpranašavo… Vaikas atsirado pas mus tokia keista, stebuklinga forma… Kostia ir Svetlana gėrėjosi sūnumi. Kas jų lauks ateity — nežinojo, bet buvo laimingi šią akimirką… Dažnai visata mūsų prašymus išpildo visai netikėtu, savitu būdu… *** Po kelių mėnesių žiūrėdama žinias Svetlana sužinojo, kad Kristina rasta negyva bute. Aplinkybės tiriamos. Prisižaidė mergina…

Išjungiau kompiuterį, susidėjau daiktus ir jau ruošiausi traukti namo. Pagaliau baigėsi ta ilga darbo diena.

Uncategorized

0118

Šeimoje turime 5 butus, o vis tiek priversti nuomotis: kodėl mūsų tėvai nenori mums padėti ir keistas požiūris į nuosavą būstą Lietuvoje

Penki butai giminėje, o mes nuomojamės Esu taip pripratusi prie mūsų situacijos, kad niekas manęs jau

Uncategorized

015

Man 25-eri, jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Tetos – vienintelės gyvos močiutės dukros – netekome staiga prieš du mėnesius. Iki tol jos abi dalinosi bendrais namais, kasdienybe ir tyla. Aš dažnai jas lankydavau, bet kiekviena turėjome savo gyvenimą. Viskas pasikeitė, kai močiutė liko viena. Netektis man nesvetima – mama mirė, kai man buvo 19, o tėvo niekada nepažinojau. Kai mirė teta, supratau: likome tik mes dvi. Pirmas dienas po laidotuvių močiutė nesigraudeno, bet skausmas buvo akivaizdus smulkmenose – sulėtėję judesiai, užmirštos šviesos, tuščios akys. Sakiau sau, kad pasiliksiu kelioms dienoms. Jos tapo savaitėmis – kol vieną dieną susidėjau drabužius į spintą ir supratau, kad nebeišvyksiu. Netrūko nuomonių: vieni sako, kad pasielgiau teisingai – kaip palikti vienišą moterį, ką tik netekusią dukros? Kiti klausia, ar nešvaistau jaunystės – sako, kad 25-erių turėčiau keliauti, bendrauti, ieškoti meilės. O kaip jaučiuosi iš tikrųjų? Dirbu, taupau, tvarkau namus, kartu su močiute gaminame ir žiūrime televizorių, ją lydžiu pas gydytojus. Neatsisakau jaunystės – renkuosi pagal save. Neturiu vaikino, negalvoju apie emigraciją ar šeimą. Šiandien man svarbiausia yra stabilumas ir artumo jausmas – nebenoriu kartoti pažįstamos vienatvės istorijos. Močiutė – mano vienintelė artima šeima: neturiu nei mamos, nei tetos, nei tėčio. Ir nenoriu, kad jai liktu paskutinius metus jaustis našta, valgyti vienai ar užmigti su mintimi, kad neturi nieko. Gal ateityje mano kelias pasikeis: išvyksiu, įsimylėsiu, gyvensiu kitaip. O šiandien likimas – čia, šalia jos. Ne iš pareigos, ne iš kaltės – o iš meilės močiutei ir sau. O ką būtumėte darę jūs?

Man dvidešimt penkeri, o jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Mano tetos vienintelės močiutės dukros

Uncategorized

049

Mano dukra nustojo su manimi kalbėtis prieš visus metus: ji išėjo iš namų gyventi su vyru, kurio aš nenorėjau priimti, nes jį per gerai pažinojau – nestabilus, nuolat besikeičiančių nuotaikų, vis surandantis pasiteisinimų nedirbti. Bet ji buvo įsimylėjusi ir man pasakė, kad „jos nesuprantu“ ir kad gyvenimas su juo bus kitoks. Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis prieš jai išeinant su juo, nė neatsisukus atgal. Jis visur mane užblokavo, net neleido man su ja atsisveikinti. Pirmus mėnesius iš kaimynės girdėdavau, kad dukra kelia nuotraukas – apsikabinusi su juo, besišypsanti, rašanti, kad „pagaliau rado namus“. Mano širdis spaudėsi, bet tylėjau. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tas ryšys parodys tikrąjį veidą. Taip ir įvyko: nuotraukos dingo. Nebemačiau jos nei pasidažiusios, nei restoranuose ar pasivaikščiojimuose. Vieną dieną pamačiau, kaip ji internete pardavinėja drabužius ir baldus – supratau, kad kažkas ne taip. Prieš dvi savaites pagaliau suskambo mano telefonas. Pamačiau jos vardą ir netekau žado. Pakėliau drebėdama – galvojau, kad vėl išgirsčiau priekaištų už „kišimąsi į jos gyvenimą“. Bet ne. Ji verkė. Pasakė, kad jis ją išvarė iš namų. Labiausiai sudraskė širdį išgirsti: „Mama… neturiu kur eiti.“ Paklausiau, kodėl neatėjo anksčiau, kodėl mene tylėjo visus metus. Atsakė, kad buvo gėda pripažinti, jog buvau teisi. Kad santykiai ne tokie, kokius įsivaizdavo. „Nenoriu likti viena per Kalėdas,“ pasakė ji per ašaras. Tai skaudžiai prispaudė, nes prisiminiau visas mūsų Kalėdas – dainavimus, vaišių ruošimą, prakartėlės dėliojimą. Suvokimas, kad ji gyvena realybėje, tokioje toli nuo savo svajonių, visiškai sudaužė mano širdį. Tą pačią vakarą grįžo namo su mažu, liūdnu, tuščiu lagaminėliu ir su žvilgsniu, kuris atrodė visiškai palūžęs. Neskubėjau iškart jos apkabinti – ne todėl, kad nenorėjau, bet nežinojau, ar ji pasirengusi. O ji pati puolė man į glėbį ir sušnibždėjo: „Mama, atleisk man. Nenoriu būti viena per Kalėdas.“ Tai buvo apkabinimas, kurio laukė visus metus. Pasodinau, pavalgydinau, leidau išsikalbėti. Ji buvo tiek visko sukaupusi, kad žodžiai liejosi kaip garai iš slėginio puodo. Papasakojo, kad jis tikrino jos telefoną, vertė pasijusti niekam tikusia, sakė, kad be jo niekas jos nemylės. Pripažino, kad ne kartą norėjo man paskambinti, bet išdidumas sustabdydavo. Pasakė: „Galvojau, jei tau paskambinsiu, tai reiškia pripažinti, kad suklydau.“ Atsakiau, kad grįžti namo – ne nesėkmė, o nesėkmė būtų pasilikti ten, kur save griauni. Ji verkė kaip mažas vaikas. Dabar ji čia – pagaliau miega ramiai po tiek laiko. Nežinau, kas bus toliau. Nežinau, ar sugrįš pas jį, ar pagaliau supras, kad verta geresnio gyvenimo. Žinau tik viena: šios Kalėdos ji jau nebus viena. Nes ką gi darytų lietuviška mama?

Mano duktė nustojo su manimi kalbėtis prieš visus metus. Ji išėjo iš namų, kad apsigyventų su vyru, kurio

Uncategorized

042

Tu jo nemyli, o mums buvo gera, gal pabandykime viską pradėti iš naujo, ką manai?

Tu jo nemyli, o mums buvo gera kartu, gal pabandome viską pradėti iš naujo, gerai? Išsiskyrėme prieš