Zibainis

Laisvės skonis: kaip buto remontas Vilniuje suvienijo šeimą, pakeitė gyvenimo planus ir atskleidė, ką reiškia paleisti suaugusį sūnų į savarankišką gyvenimą su svajonių vestuvėmis, tradicijomis ir net šuniuku retriveriu Leksusu

Renovaciją baigėme praėjusią rudenį, pradėjo savo pasakojimą Veronika Ignatavičienė. Tapetus rinkomės

Uncategorized

039

Ištekėjau būdama 50-ies ir patikėjau, kad pagaliau radau laimę, bet nė nenumaniau, kokie išbandymai manęs laukia…

Susapnavau, kad ištekėjau penkiasdešimties, o laimės paieškos vėrėsi pro miglas nė neįtariau, kas manęs

Uncategorized

020

Kaimynė nusprendė, kad gali prašyti visko! Dabar tik reikia, kad ji persikeltų pas mane.

Noriu išgirsti iš šališko žmogaus nuomonę. Situacija yra tokia: mano sūnus draugauja su kaimynų berniuku

Uncategorized

094

Neteisybė – Mama, – perklausė Aistė, – Kodėl man pervedei ne milijoną? Tik tris šimtus trisdešimt tūkstančių… Kas čia per suma?.. Girdisi, kaip mamos vonioje veikė plaukų džiovintuvas. Ji jį išjungė ir atsakė Aistei: – Taip, viskas teisingai, – mama, Violeta, sumaniai pasirūpino svetimu milijonu, – Tris šimtus trisdešimt. Bet Aistei turėjo atitekti gerokai daugiau. – Tris šimtus trisdešimt? Mama, o kur likę šeši šimtai septyniasdešimt? Laukiau milijono. Beveik lygiai milijono. Juk tai mano tėčio pinigai, tu turėjai juos pervesti po buto pardavimo. – Oj, Aistute, nepradėk su savo buhalterija, – atsakė, – Juk žinai, viską dariau sąžiningai. – Kokia, atleisk, „sąžininga“? – parketas po kojomis girgždėjo, lyg ir jis piktinosi, – Aš tau daviau įgaliojimą už mano buto pardavimą, kurį gavau paveldėjimu iš savo tėvo. Paprašiau pervesti man pinigus. Tai kur jie? Kur pradingo? Aistė pajuto, kad per anksti atsipalaidavo. – Ir pervedžiau! – mamai vėl įsijungė džiovintuvas, – Tik pasielgiau kaip mama. Kaip gera mama. Padalinau pinigus visiems vaikams. Po lygiai. Tavo teisėta trečioji dalis jau pas tave. Jos teisėta visuma turėjo būti pas ją. – Tu padalinai mano tėčio palikimą trims? Man ir jiems? – Aistė turėjo galvoje savo netikrus brolius, – Mama, tai tik mano pinigai! Mano tėčio! Mūsų tėvai ne tie patys, jei tau tai staigmena. – Koks skirtumas, kas tėvas? – mama išsidžiovino plaukus ir dabar juos šukavo, – Pinigai tai bendri. O jie tavo broliai. Aš – tavo mama. Per tavo logiką turėjau žiūrėti, kaip viena tvarkaisi su tokiu kapitalu, o tavo broliai pavydi? Nepadoru! Suvienodinau galimybes. Visiems po lygiai. Grįžčiau į tą dieną, kai pasirašiau įgaliojimą, ir save gerokai pabarduočiau už naivumą. – Po lygiai? Tu padalinai mano milijoną į tris dalis! Tris šimtus trisdešimt tris tūkstančius! Kur likutis, mama? Ir butas kainavo daugiau… – Taip, ten buvo daugiau nei milijonas po visų atskaitymų ir mokesčių, – numetė Violeta, – Suapvalinau. O likutį pasilikau už rūpesčius. Ar tu būtum su visa ta popierija tvarkiusis? Ne! Aš viską padariau, kai tu dirbai. – Nepervargai? – Nedrįsk taip šnekėt! – šūktelėjo mama, – Tavo tėtis, žinoma, buvo tavo tėtis, bet aš tavo mama ir aš sprendžiu. Be to, tu jau didelė, esi vyriausia, tau mažiau reikia nei jiems. O aš padalinau po lygiai. Vaikinams šeimas kurti reikia. O tu – mergaitė, iš tavęs daug nesitikima. – Tai man šeimos kurti nereikia? Ar turiu pusbadžiu gyvent, nes aš mergaitė ir man daug nereikia? – sarkastiškai paklausė Aistė, – Pervesk likusią dalį, mama. Nedelsiant. – Ne. Trumpai. Taškas. Mama žinojo: Aistė nieko nepadarys. Teistis su savo mama dėl pinigų? Lietuvoje tokios nepriimtina – nesupras niekas, dar pasmerks. O ir mama visgi mama, kažkiek bendraujama. Po kelių savaičių, šiek tiek apsiraminusi ir susitvarkiusi finansus, Aistė socialiniuose tinkluose matė nuotraukas. Jonas fotografavosi prie naujutėlaičio mėlyno „Polo“. Domas pasidalijo nuotrauka su užrašu: – Nauja žirgelė! Broliai nusipirko sau nebrangias mašinas. Na, ką gi. O ji dar pagalvos. Ji tiesiog atsidėjo savo 330 tūkstančių ir nusprendė palaukti. Kantrybė, kaip sakydavo močiutė, – auksas. Praėjo daugiau nei metai. Aistė dirbo, taupė, planavo. Paleido situaciją, bet neužmiršo. Mama elgėsi lyg niekur nieko: skambindavo, guvidžiai plepėdama. Tačiau šiandien mamos balsas buvo toks, kad Aistę net pagaugai nukrėtė. Aistė sunerimo. – Kas atsitiko, mama? – Močiutė… – Violeta užstrigo, – Jono ir Domo močiutė… mirė ryte. Aistė pajuto, kaip pasidarė keistai abejinga – ji niekada nebuvo tarsi jos močiutė. Jai ji buvo „mamos anyta“ ar „brolių močiutė“. Bet žmogiškai, be abejo, gaila. – Oi, – atjautė, – Užjaučiu. – Reikia rūpintis laidotuvėmis, dokumentais, viskas ant manęs. Aš viena, berniukai… jie nežino, kaip elgtis tokiose situacijose. Atvažiuosi? Padėsi? Aistė ne iš piktumo negali atvažiuot, neišeina pasišalint iš darbo. – Mama, aš darbe. Negaliu fiziškai suskubt į laidotuves žmogaus, kurį gyvenime gal tris kartus mačiau, – atsakė Aistė. Jos pas tą močiutę niekada net nesiimdavo. – Nu, prašau! – maldavo mama, – Labai reikia. – Neatvažiuosiu, bet pagelbėsiu pinigais. Kiek reikia? Pasakyk, ir tuoj pervesiu. Mama iš pradžių nenorėjo, bet pagalvojo – pinigai nepamaišys. – Tai, žinoma, ne tas pats… bet gerai. Galėsi kokius dvidešimt tūkstančių pridėt? – Bus padaryta. Ir dar, – pasakė Aistė, supratusi, kad tai jos momentas, – Atkirsiu dar truputį, kad nesuktum galvos dėl smulkmenų. Laikyk tai mano pagarba jų močiutei. – Ačiū, Aistute. Tu visada išgelbėji. Aistė atsijungė, jausdama šlykštų pasitenkinimą. Nusipirko sau pateisinimą: nevažiavo, bet padėjo. Niekas neprisikabins. Praėjo pusmetis. Laidotuvės pamirštos. Domas ir Jonas, atrodo, susirado naujų žaisliukų: gal motociklus ar telefonus. Vieną ramų antradienį Aistė nusprendė, kad laikas atėjo. Ji surinko mamos numerį – sėdėjo kavinėje šalia darbo, besiruošdama eiliniam pasitarimui. – Sveika, mama! Kaip reikalai? – Aistute! Palengva. Domas rado naują darbą, geresnį nei buvęs. Jonas irgi – merginą susirado. – Džiugu už juos, – atsiliepė Aistė, – Mama, norėčiau kai ko paklausti… – Ko gi? – mama sunerimo. – Suprantu, kad pusmetis po močiutės mirties jau praėjo. Visi jau paveldėjot, taip? Šį kartą pokalbis klostėsi sunkiau nei kadaise dėl tų trijų šimtų trisdešimt tūkstančių. – Aiste, ką tu tuo nori pasakyt? Žinoma, paveldėjom. – Taip va. O kur mano dalis to paveldėjimo? – Kokio dar paveldėjimo? – apsimetė nesupratusi, bet Aistė iškart pajuto – mama meluoja. – Iš močiutės. – Bet ne tavo juk močiutė. – O koks skirtumas? – spaudė mamą jos pačios logika Aistė, – Aš tavo vaikas, sakei, kad nei vieno vaiko negalima nuskriaust. Mano milijoną sąžiningai padalinai trims. Visiems po lygiai – pati sakei. – Aiste, tai visai kas kita! – Violeta bandė gintis, – Visiškai kita situacija! – Kuo? Tik kai reikėjo padalinti mano tėčio palikimą, viskas tapo bendra ir lyginama! O kai kalba eina apie jų močiutės butą, staiga paveldėjimas lieka pagal kilmę? – Nesikabinėk prie žodžių! – užsipuolė mama, – Kaip turiu berniukams pasakyt, kad tau priklauso močiutės turtas? – Sakau tik tiek: panaudojai mano pasitikėjimą ir nusisavinai mano trečdalį pinigų, teisindamasi, kad „visi vaikai – lygūs“. Tad noriu ta pačia logika pasinaudot savo naudai, jei jau ją taip myli. Ir butą jiems padėjai parduoti, ar ne? – Pinigai jau išleisti. – Išleisti kam? Mašinoms? Remontams? Aš irgi noriu. Kur mano pinigai, mama? Mane mokiai, kad turiu džiaugtis, nes esu mergaitė, man mažiau reikia. Bet aš nesutinku. Mama, matyt, virškino – kaip jai dabar išsisukt iš spąstų, kuriuos pati sau raitydama sukūrė. Jų šeimoje visada taip buvo: berniukams – viskas, kas brangiausia, skaniausia ir reikalingiausia. Ta močiutė Aistės nemėgo, svetima narė šeimoje – ir mama net neužstojo. – Aiste, kas iš tavęs per žmogus? Kam tau tų pinigų reikia? Juk dirbi, esi jauna, sveika – tau mažai reikia. O Domui ir Jonui reikia apie būstą galvot. Vyrai jiems sunkiau! – Tai tavo supratimu: tėvo palikimas – visiems, nes esame broliai-seserys. O jų močiutės – tik jiems, nes jie vyrai, o aš mergaitė, iš kurios mažai tikimasi? – Nesivelk, – pasakė mama, – Iš kur tiek godumo tavyje? Mama niekada nepripažins savo kaltės. Aistė – smulkmeniška, nes išdrįso siekti teisybės. – Gal nesi girdėjusi, tačiau pagal įgaliojimą turėjai pervesti visą buto sumą. Ir senaties terminas dar neprasibaigė. Niekuo negrasinu, tik… – Aiste! Tu man grąsini? – išsigandusi pašnibždėjo mama. – Ne, mama. Bet vis dar galiu reikalauti savo pinigų. Pagalvok apie tai. Dar po mėnesio Aistei buvo pervesta visa, kas liko skolinga, ir demonstratyviai ji tapo užblokuota.

Neteisybė Mama, dar kartą paklausiau Rūta, kodėl man pervedei ne milijoną, o tik tris šimtus trisdešimt

Uncategorized

010

Sodyba, ji viską sutvarkys

Tu ką, visai stapusi? Juk Rūtai sakiau, kad tu ateisi! Specialiai susitariau, kad tau geriausią gabalėlį atidėtų!

Uncategorized

034

Teisė stovėti eilėje

Ryte Simas Petrauskas atsibudo dar prieš savo senąjį mobilųjį žadintuvą. Žadintuvas vis tiek skambėjo

Uncategorized

011

Teisė stovėti eilėje

Ryte Simas Petrauskas atsibudo dar prieš savo senąjį mobilųjį žadintuvą. Žadintuvas vis tiek skambėjo

Uncategorized

Kiekvieną antradienį Liana skubėjo į Vilniaus metro, rankoje gniauždama tuščią plastikinį maišelį – šiandienos nesėkmės simbolį. Du valandos beprasmių klajonių po Akropolį ir Ozą – ir nė vienos vertingos dovanos idėjos krikšto dukrai, draugės dukrai. Dešimtmetė Milda jau nebemėgo ponių, o domėjosi astronomija, tačiau surasti gerą teleskopą už Žemaitės algą buvo beveik neįmanoma. Jau temo, ir požemyje jautėsi ypatingas dienos pabaigos nuovargis. Liana praleido išėjusių srautą ir prasibrovė prie eskalatoriaus. Būtent čia jos klausa, ilgai atitrūkusi nuo minios šurmulio, išskyrė aiškiai suprantamą, emociškai nuspalvintą fragmentą. — …net nesitikėjau, kad vėl pamatysiu jį, tikrai. O dabar jis kiekvieną antradienį pasiima Lėją iš darželio. Pats. Atvažiuoja su savo automobiliu, ir jie važiuoja į tą patį Vingio parką su karuselėmis… Liana sustingo ant leidžiančio eskalatoriaus laiptelio. Net atsisuko – trumpam matė kalbančią merginą su ryškai raudonu paltu, jaudulio pilnu veidu ir mirksinčiomis akimis, bei jos draugę, klausiančią lyg žinovė. „Kiekvieną antradienį.“ Ji irgi kažkada turėjo tokią dieną. Prieš tris metus. Ne pirmadienį, sunkų pradžiai, ne penktadienį, kupiną lūkesčio savaitgaliui, o būtent antradienį. Dieną, aplink kurią sukosi visas jos gyvenimas. Kiekvieną antradienį, lygiai penktą, ji išeidavo iš mokyklos, kurioje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, ir beveik bėgte skuodė į kitą miesto galą. Į Vilniaus muzikos mokyklą, sename dvare su girgždančiomis grindimis. Ji pasiimdavo Martyną – septynerių, per daug rimtą berniuką su smuiku, beveik tokio pat ūgio kaip jis. Ne savo vaiką – sūnėną. Brolio Arno sūnų, kuris žuvo tragiškoje avarijoje prieš trejus metus. Pirmus mėnesius po laidotuvių tie antradieniai buvo išgyvenimo ritualas. Martynui, kuris užsidarė ir beveik nustojo kalbėjęs. Jo mamai Odetai, kuri palūžo ir vos kėlėsi iš lovos. Ir pačiai Lianai, kuri bandė sudėlioti bendro gyvenimo šukes, tapdama laikinai inkaru. Vyresniąja šioje nelaimėje. Ji prisiminė kiekvieną detalę. Kaip Martynas išeidavo iš klasės, su nuleista galva, be žvilgsnio į šalis. Kaip ji paimdavo jo sunkų futliarą, o jis tyliai jį paduodavo. Kaip jie žingsniuodavo iki stoties, ir ji jam pasakodavo ką nors įdomaus – apie linksmą mokinio klaidą diktante, apie karklą Gedimino prospekte, kuris pavogė bandelę. Vieną šlapią lapkritį Martynas staiga paklausė: “Teta Lina, ar tėtis irgi nemėgo lietaus?” Ir ji, nurydama skausmą ir švelnumą, atsakė: “Labai. Visada lėkdavo slėptis po pirmu pasitaikiusiu stogeliu.” Tada berniukas paėmė ją už rankos. Tvirtai, rimtai. Ne tam, kad jį vestų, o tarsi laikydamas kažką svarbaus. Ne jos ranką – o tėvo atvaizdą, kurį norėjo išlaikyti. Delnuose buvo visa jo vaikiška ilgesio jėga ir skausmingas suvokimas: tėtis iš tiesų buvo. Jis bėgdavo slėptis nuo lietaus. Jis realiai egzistavo – čia, šiame lapkričio vilnietiškame ore. Trejus metus jos gyvenimas dalijosi į „prieš“ ir „po“, ir svarbiausia diena, tikro gyvenimo diena buvo būtent antradienis. Visi kiti buvo tik fonas. Liana jam ruoždavosi: pirkdavo Martynui jo mėgstamų obuolių sulčių, į telefoną siųsdavosi linksmų animacijų, kad metro būtų lengviau, sugalvodavo temas pokalbiui. O toliau… Odeta pamažėle atsigavo. Rado darbą. Pasisekė – nauja meilė. Apsisprendė keisti viską ir išsikraustyti į kitą miestą, toli nuo prisiminimų. Liana padėjo susikrauti daiktus, į švelnų dėklą supakavo Martyno smuiką, tvirtai apkabino berniuką geležinkelio stotyje. „Parašyk, paskambink – aš visada pasiekiama,“ – prislėgta ašarų tarė. Iš pradžių Martynas skambindavo kiekvieną antradienį, lygiai šeštą. Kelias minutes ji vėl tapdavo teta Lina, siekiančia viską sužinoti per penkiolika minučių: apie mokyklą, smuiką, naujus draugus. Jo balsas telefone buvo menka gija, jungianti per šimtus kilometrų. Vėliau skambučiai tapo retesni – kas dvi savaites. Jis užaugo, atsirado naujų būrelių, namų darbų, žaižaruojančių žaidimų su draugais. “Atsiprašau, teta, praeitą antradienį pamiršau – turėjome kontrolinį,” – rašė žinutėse, o ji atsakydavo: “Nieko tokio, Saule. Kaip sekėsi?“ Jos antradienių dabar laukdavo, kartais žinutės ir nesulaukdavo, tad rašydavo pati. Vėliau – tik per šventes. Gimtadienį, Naujuosius. Martyno balsas tapo užtikrintas, jis jau kalbėjo ne apie save, o bendrai: “Gerai”, “Viskas puiku”, “Mokomės”. Patėvis Saulius buvo ramus, geras žmogus – nesistengė pakeisti tėvo, tiesiog buvo šalia. Tai ir buvo svarbiausia. Neseniai atsirado sesutė – Elzė. Nuotraukoje feisbuke Martynas su švelnia drovuma laikė mažą kūdikėlį. Gyvenimas – žiaurus ir švelnus vienu metu – kabino ant naujo, vos užspaudė senas žaizdas rutinos sluoksniu, rūpesčiais apie mažylę, mokyklos bėgionėmis ir ateities planais. Lianai liko kukli, bet vis siaurėjanti „tetos iš praeities“ niša. Ir štai, metro gaudesyje, tie atsitiktiniai žodžiai – „kiekvieną antradienį“ – suskambo ne kaip priekaištas, o kaip tylus aidintis sveikinimas. Prisiminimas apie tą Lianą, kuri trejus metus savyje nešė milžinišką, deginančią atsakomybę ir meilę – kaip atvirą žaizdą ir kaip didžiausią dovaną. Ta Liana žinojo, kas ji – atrama, švyturys, būtinas grandis mažo žmogaus kasdienybėje. Ji buvo reikalinga. Dama su raudonu paltu turėjo savą dramą, savą kompromisą tarp praeities ir dabarties. Tačiau tas ritmas, tas plieninis režimas – “kiekvieną antradienį” – buvo bendras kodas. Priklausymo, ištikimybės, rūpesčio kalba: “Aš esu. Gali manimi pasikliauti. Tu man svarbus būtent šią dieną, šią valandą.” Šią kalbą Liana kažkada mokėjo, dabar jau sunkiai prisiminė. Traukinys pajudėjo. Liana ištiesė nugarą, žiūrėdama į savo atspindį tunelio stikle. Ji išlipo savo stotelėje, jau žinodama – rytoj užsakys du vienodus teleskopus – nebrangius, bet gerus. Vieną Mildai, kitą Martynui, su siuntimu į namus. Kai tik gaus, parašys: “Martynai, lai jie mums padeda žvelgti į tą patį dangų, net jei esame skirtinguose miestuose. Gal kitą antradienį šeštą valandą, jei bus giedra, kartu pasižiūrėsim į Didžiosios Lokės žvaigždyną? Suderinkim laikrodžius. Bučiuoju – teta Lina.” Ji pakilo eskalatoriumi į vakarinį miestą. Oras buvo šaltas ir gaivus. Artimiausias antradienis jau nebebuvo tuščias – jam buvo paskirta vieta. Ne iš pareigos, o kaip šiltas susitarimas: tarp dviejų žmonių, sujungtų atmintimi, dėkingumu ir tylia, nenutraukiama giminystės gijele. Gyvenimas tęsėsi. Ir jos tvarkaraštyje vis dar buvo dienų, kurių galima ne tiesiog išgyventi, o paskirti. Skirti nedideliam, tyliai stebuklingam žvilgsniui į tą patį dangų per šimtus kilometrų. Atminčiai, kuri jau ne skaudina, bet šildo. Meilei, kuri išmoko kalbėti atstumo kalba, ir nuo to tapo dar tylesnė, brandesnė ir tikresnė.

Kiekvieną antradienį Indrė skubėjo į Vilniaus metro (nors, kaip sapne, tokio nė nėra), delne gniauždama

Uncategorized

020

Sodyba, ji viską sutvarkys

Tu ką, visai stapusi? Juk Rūtai sakiau, kad tu ateisi! Specialiai susitariau, kad tau geriausią gabalėlį atidėtų!