Zibainis – Page 2

Šį šunį niekas nepasiima jau ketverius metus… – tyliai pasakė savanorė. Vyras jau ėjo prie išėjimo, bet staiga išgirdo žodžius, po kurių sustojo.

Dabar, kai prisimenu tą istoriją, pirmiausia matau aukštą žalią tvorą ir tylų rudą šunį. Tada, kai visa

– Šioje suknelėje tu atrodai kaip sena kumelė, garbės žodis! – garsiai paskelbė uošvė, apvesdama žvilgsniu tylius svečius. Marti atsakė taip, kad jai toji atsakymo, oi, kaip nepatiko.

Brangus dienorašti, Šiandien pirštu perbraukiau per telefono ekraną ir patikrinau banko kortelės likutį.

Marinos laiškas visam laikui pakeičia jų likimą.

Kai dabar, praėjus daugeliui metų, Austėja mėgindavo mintyse sugrįžti į tą rytą, pirmiausia į galvą ateidavo

Jei susiruošei važiuoti trims mėnesiams pas savo mamą, tai gal mums apskritai geriau išsiskirti? Nes man atsibodo, kad tu didžiąją dalįTada aš nieko neatsakiau, tik tyliai susikroviau daiktus ir išėjau, palikdamas ant stalo vestuvinį žiedą.

Šeštadienio vakaras. Vėl sėdžiu prie šio lapo ir bandau suprasti, kur tą vakarą pasukau ne ten.

Kai vakarienės metu susėdome prie stalo, ramiai paskelbiau, kad išteku. Mama tą akimirką pravirko iš džiaugsmo, jos akys suspindo tokia šiluma, kokios nebuvau mačiusi labai seniai. Ji iškart pradėjo kalbėti, ką reikia ruošti ir kaip geriausia viską suorganizuoti. O tėtis nepratarė nė žodžio – tiesiog padėjo šakutę, atsistojo ir tylėdamas išėjo iš namų į lauką. Tą vakarą į kambarį jis nebegrįžo.

Brangus dienorašti, Vis dar gerai pamenu mūsų kaimo parduotuvę, kurią visi tiesiog vadindavo bufetu.

— Tai bučiuosi mano motinos kojas! Supratai? Ji tau dabar šeimininkė, ponia ir tavo asmeninė deivė! O jei spygliuosi, aš tave į…

Brangus dienorašti, Šįryt aš, Mantas Petraitis, paprašiau savo žmonos Dovilės Petraitytės išvirti kavos

Šunį septynerius metus laikė prirakintą prie grandinės. Kai ją nuėmė – visi nustėro iš nuostabos.

Steponą Varną rado ryte, o šuo stūgavo nuo pat vakarykščio vakaro. Nijolė Sirutytė girdėjo tą stūgavimą

Vyras pasakė: Kiekvienas gyvena iš savo atlyginimo. Žmona neapmokėjo anytos sanatorijos.

Buitinės technikos parduotuvėje buvo tvanku, kvepėjo plastiku ir įkaitusiu metalu. Vilija stovėjo priešais

Kai likau prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, mano žmona paliko mane su mūsų dviem vaikais, mestelėjusi: „Aš nepasirašiau būti tavo slauge!“ – po 10 metų ji maldavo manęs pagalbos.

Praėjus dešimtmečiui po to, kai Kotryna Vaitiekienė paliko savo vyrą Aideną Vaitiekų ir jų dvi mažas