Zibainis – Page 2

Maksas slepia gilią apgailestavimą, kad per skubą išsiskyrė: protingi vyrai paverčia meilužes švente, bet jis – į žmoną.

Pakylėjęs nuotaikos blyksnis išnyksta, kai Maksas Petrauskas, sustabdęs automobilį ir įvažinęs į laiptinę

— Aplinkybės nesutampa – jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte sąlygas, kuriomis išmetėte gyvą būtybę į gatvę, o dabar norite jas pakeisti, kai jums patogu.

Mindaugas grįžta namo po darbo. Šaltas žiemos vakaras, viskas atrodo kaip nuobodi drobė. Priešėjęs prekės

— Aplinkybės neatsiranda savaime. Jas sukūrė žmonės. Jūs sukūrėte situaciją, kurioje išmetėte gyvą gyvūną į gatvę. O dabar norite ją pakeisti, kai jums patogu.

Prisimenu, kaip prieš daugelį metų sugrįžau namo po darbo. Buvau Lietuvos inžinierius, dirbęs daug pamainų

Lietuvos svetingumas – niekas jų nebuvo išvarytęs, – taip atsakė tiek vienas, tiek kitas, – jie tiesiog nenorėjo likti! Tegul atvyksta! Mes džiaugsimės.

20230417, birželio vakaras. Sėdėk! Nėra mūsų namuose! ramiai pasakiau sau, kai girdėjau durų beldinimą.

Jų niekas neperšalinė, – atsakė ir vienas, ir kitas, – jie kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvyksta! Mes būsime laimingiNaujos šventės šviesos užpildė miestą, o mes laukėme jų su šypsena.

Sėdėk! Nėra mūsų namuose! ramiai pasakiau aš, Petras. Žinau, jie jau skambina! Ugnė išsusiraukė, atsikeldama

— Negalėjau jo išmesti, mama, — šnabždėjo Mikas. — Supranti? NegalėjauJo akys susipyrė į tamsų suknelės kraštą, kur senoji šeimos nuotraka švytėjo, primindama, kad kartais ištikimybė išgyvena per prisiminimus.

Man buvo keturiolika, o visas pasaulis, panašu, prieš jį. Tiksiau nesuprato jo. Vėl tas šikšnosparnis!

— Negalėjau jo palikti, mama, — šnabždėjo Mykolas. — Supranti? NegalėjauJis išlenkė per tamsų kiemą, kad paslėptų laužtąją lempą, kurios šviesa buvo paskutinė jų šeimos prisiminimai.

Mikas buvo keturiolika metų, o visas pasaulis atrodė prieš jį. Tikslesnė ne norėjo jo suprasti. Vėl tas šėtonas!

— Oi, tėve, tavęs laukia! Kam tau šis kurortas, kai namuose jau turi „viskas įskaičiuota“?

Kai aš Dainius daviau Eglės raktus į savo butą, ji išgirdo tą patį šokį: Pilį jau užimiau. Niekas ne

— Oi, tėve, tavęs pasitinka. Ir kodėl tau reikėjo Druskininkų kurorto, jei namuose jau toks „viskas įskaičiuota“

Kai Domas įteikė jai raktus nuo savo buto, Austėja išgirdo tą šnabždesį: Bastilija jau užimta.