Zibainis

Dievo dovana… Pilkas pavasario rytas. Sunkūs juodi debesys lingavo virš Vilniaus stogų, tolyje griaudėjo pirmosios pavasario perkūnijos. Žiemos jau nėra, bet ir pavasaris neskuba pilnai įsivyrauti: šaltas vėjas nešioja pernykščius lapus, žemę sunkiai pramuša gležnas žolytės daigas, o pumpurai medžiuose vis dar slepia savo lobius. Gamta laukia lietaus. Tą pavasarį žiema buvo mažai snieguota, vėjuota, žemė neišsimiegojo po balta antklode ir dabar nekantriai laukė gyvybę žadinančios audros. Griaustinis ir lietus atneš viltį – tik tada prasidės tikrasis lietuviškas pavasaris, dosnus kaip mylinti, jauna moteris… Gyvenimas tęsiasi Vilniuje – Vika ir Saulius, po skaudžių išgyvenimų dėl vaikų, ryžtasi priimti globoti vaiką iš lietuvių vaikų namų. Lankydamiesi Panevėžio vaikų namuose, jų širdis pavergia išblyškusi, nelaiminga mergaitė – Lenutė. Nepaisant sunkių įgimtų ypatumų, Saulius ir Vika pasiryžta: užauginti mergaitę ir išmokyti ją vaikščioti. Prasideda išbandymai operacijomis, kelionėmis į Kauno klinikas, tačiau meilė ir tikra lietuviška užsispyrimo dvasia padeda nugalėti visus sunkumus. Per keletą metų Lenutė tampa gyvybinga, gabia mergaite – ji piešia, draugauja su visais, lanko prestižinę Vilniaus gimnaziją, o talentingi piešiniai stebina Lietuvos vaikų parodų lankytojus. Tai jautri, viltinga lietuviška istorija: Dievo dovana – pirmasis pavasario lietus, kuris nuplauna neviltį ir atneša naują pradžią, naują gyvenimą, šeimos stebuklą ant Vilnelės krantų.

Dievo dovana… Rytas išaušo apsiniaukęs sunkūs debesys žemai slinko dangumi, kažkur tolumoje dusliai

Uncategorized

058

Dvi sesery… Gyveno dvi sesery. Vyresnioji Valentina – gražuolė, sėkminga, turtinga. Jaunesnioji Zoja – liūdna pijokėlė. Apie grožį jau nebuvo ką sakyti: 32-ejų Zoja atrodė kaip sena, gyvenimo sulaužyta moteris – sulysus, veidas pabrinkęs, mėlynavas, plaukai susivėlę, nepažinoję nei šukos, nei muilo. Valentina daug stengėsi padėti seseriai – vežė ir į brangias gydyklas, ir pas bobutes žolininkes, viskas veltui. Nupirko jai mažą butuką, tačiau užrašė savo vardu, kad Zoja neiškeistų jo buteliui. Po pusmečio bute teliko purvinas čiužinys, ant kurio leisgyvė guli, kai Valentina užsuko atsisveikinti – juk išvyksta ilgam į užsienį. Zoja vos atmerkia sutinusias akis, pro nelabai švarų langą teka niūrus siluetas. Šalia – tuščios buteliai, dovanotos vietinių girtuoklių. Valentina negalėjo palikti sesers, nusprendė dėl sąžinės ją nuvežti į dėdės sodybą kaime. Teta Ona – 68-erių, dar stipri, nors ir viena. Seserys ją menkai pažinojo: tik per mamos laidotuves jos neatvažiuodavo, bet kažkur giliai prisiminė, kad motina turėjo seserį, kuri kartais atveždavo kaimiško džemo, obuolių, džiovintų grybų. Valentina prisiminė kaimo pavadinimą, paprašė bičiulio pagalbos – susuko Zoją į antklodę, išvežė į kaimą Samavoriškės. Nerado nėr ko – keturi trobesiai, visas kaimas. Zoją paguldė ant tetos lovos, ant stalo padėjo pinigus – laidojimo išlaidomis pasirūpinti, o gal grįš, kapelį bent aplankys. Dar ir Zojos buto raktą atidavė – kam dar jį patikėti? Atgerti atsisakė ir išvažiavo… Teta Ona apžiūrėjo Zoją – ji dar alsavo, ėmė kaitinti samovarą. Užpylė džiovintų žolelių, uogų į termosa, užvirė užpiltinę, sandariai uždengė. Tris paras girdė Zoją žolelių nuoviru ir medumi, beveik per prievartą kas pusvalandį lašindama šaukšteliu į burną. Net naktį. Ketvirtą dieną į meniu įvedė ožkos Martos pieną – irgi šaukšteliu. Vėliau – daržovių nuovirai, naminės vištienos sultinys. Vištų teta turėjo nedaug, tik septynias, bet dvi atidavė sultiniui ligonei. Po mėnesio Zoja jau pati galėjo atsisėsti lovoje. Teta Ona ją žiemą vežiojo rogutėmis į pirtelę, apvyniojusi vilnoniais skaromis ir antklode, ten vėl plaudavo su žolelėmis. Po to šukavo šilkinius, žolelių kvapo pilnus Zojos plaukus. Viena teta Ona visa nebetilpusia meilę ir rūpestį atiduoda ligonei dukterėčiai, ją atgaivina. Taip šaukšteliu įlajindama neišdalytos širdies į sielos pakraščius. Brangiausios klinikos ir bobutės negalėjo išgelbėti mirštančios merginos, bet paprasta kaimo teta sugebėjo. Zoja atsigauna. Sustiprėja nuo kvepiančio dobilais Martos pieno, nuo ryto šviežių kiaušinių omletų. Plaukai virsta šilkiniais, blizgančiais. Skruostus nusidažo raudonis. Ir staiga paaiškėja – ji gražuolė su ryškiai mėlynomis akimis. Pamažu pradeda talkinti tetai namuose, net tvartelyje, išmoksta melžti ožką, kas rytą surenka šviežius kiaušinius. Valgius ruošia paprastus, beveik viską iš nuosavo daržo. Zoja, sugrįžusi iš anapus, nebenori prisiminti praeities – ši nauja, švari lyg balta drobė, gyvenimo versija jai patinka labiau. Ji ima džiaugtis: kaip rytuose keliasi saulė, kaip debesys bėga danguje, kaip pavasarį sprogsta žiedai. Upelio krantuos atsiranda antis su mažiukais ančiukais – Zoja juos maitina duona. Dar atranda sau vieną talentą: teta Ona išmoko ją nerti vąšeliu. Iš pradžių Zoja nunėrė servetėles, paskui su teta nuvyko į miestą, nupirko visokiausių kamuolių vilnos ir Zoja ėmė megzti dideles, pūkuotas, stebuklingais raštais skaras. Gavo užsakymų nepaprasto grožio kūriniams. Zoja pradėjo gerai uždirbti. Po trijų metų gražuolė Zoja išvežė mylimą tetą iš užkampio Samavoriškių į jaukų miestelį prie šilto jūros kranto. Sudėjus tetos santaupas ir savo už būtent rankų darbo skaras, nupirko mažą, bet jaukų namelį su sodu. Rytais ožka Marta, kurios gabenimu specialiu sunkvežimiu pasirūpino Valentina, lėtai kramto nuraškytą obuolį, žiūri į jūrą – o jos mylimos šeimininkės plaukioja šiltuose vandenyse netoli kranto. Ir žinote, kas svarbiausia šioje istorijoje? Ji tikra.

DVI SESERYS… Gyveno kadaise dvi seserys. Vyresnioji Gražina tikra grožio ir sėkmės įsikūnijimas

Uncategorized

038

Gimdymo skyrius medicinos centre buvo neįprastai sausakimšas: nors visi rodikliai liudijo apie visiškai normalią gimdymo eigą, aplink susirinko dvylika gydytojų, trys vyresniosios slaugytojos ir net du vaikų kardiologai.

Klinikos Šventosios Dygos gimdos skyrius šiandien buvo neįprastai perpildytas. Nors visi rodikliai rodo

Uncategorized

027

Uošvė kvadratu: štai tau ir siurprizas! Vietoje pasisveikinimo Egidijus duryse pamato neaukštą, liekną senolę, vilkinčią džinsais ir iškreipusią lūpas pašiepiančiai šypsenai. Pažvelgęs atpažįsta – Irutės močiutė, Valentina Petrovna. Kaip gi taip – staiga, net nepranešus nė žodeliu… „Sveikas, anūkėli! Įsileisi į namus?“ – vis dar šypsodamasi klausia ji, tempdama paskui save ratinį lagaminą. Ir tai tik pradžia netikėtų nuotykių – Egidijaus dviejų savaičių atostogos taip ir nespėja prasidėti, nes Valentina Petrovna nusprendžia likti ilgėliau… Ar jis susitvarkys su uošvės energija, griežtu tonu ir išradingomis užduotimis? Kaip pažins jos nutrūktgalvišką praeitį, išmoks dalintis namais su nauju šeimos nariu – kačiuku, ir galiausiai supras, ką reiškia būti žentu… kvadratu?

Oho, kas čia dabar! vos tik atidaręs duris, pasakiau, pamatęs ant slenksčio žemą, gležną senutę su džinsais

Uncategorized

025

NEKALTAIS ŽODŽIAIS

Nesužaista Nuo penkerių metų Mažytė Maja liko tikra apvali našlė dar likimo vaikų namuose nebuvo.

Uncategorized

0605

Kai Valerija plovė indus virtuvėje, Ivanas išjungė šviesą ir burbtelėjo apie taupymą: pokalbis apie penkiolika metų santuokos, nuo taupymo iki susikaupusių nuoskaudų, bendro gyvenimo vertę ir sprendimą eiti kiekvienam savu keliu

Viktorija stovėjo prie kriauklės ir tyliai plovė indus, kai į virtuvę įėjo Jonas. Jis dar prieš tai užgesino šviesą.

Uncategorized

Skirtingi žmonės Igoriui žmona atiteko – keista. Graži labai, tikra natūrali blondinė juodomis akimis, daili, apkūni, ilgakojė. O lovoje – ugnis! Iš pradžių buvo aistra, nebuvo kada apie nieką galvoti. O paskui nėštumas. Na, susituokė, kaip priklauso. Gimė sūnus, toks pat šviesiaplaukis juodomis akimis. Ir buvo viskas tarsi kaip visų: vystykliukai, sauskelnės, pirmieji žingsniai, pirmi žodžiai. Ir Jurgita (taip čia vadinsime) elgėsi įprastai, šeimininkavo prie kūdikio, buvo paprasta jauna mama. Viskas keistis pradėjo, kai sūnus tapo paaugliu. Jurgita staiga susidomėjo fotografija. Vis ką nors fotografavo, lankė kažkokius kursus. Visada su ta savo fototechnika. – Tai ko tau trūksta? – klausdavo Igoris. – Turi darbą teisininke – dirbk. – Teisininku, – pataisydavo Jurgita. – Na, teisininku. Šeimai daugiau dėmesio skirk, o ne klaidžiok po pasaulį. Ir pats nesuprato, kas erzina. Juk šeimos ūkiu ji nesiskųsdavo – ir valgiai pagaminti, ir tvarka namie, ir sūnaus mokslai jos atsakomybė. Vyras grįždavo iš darbo, krisdavo ant sofos prieš televizorių – viskas, kaip priklauso. Bet nervino tas jausmas: žmona kažkur dingsta, lyg jo gyvenime jos nebūtų. Niekada kartu su juo televizoriaus nežiūrėjo, neaptarinėjo įdomybių. Papietaudavo – ir vėl kažkur ne su juo. – Tu žmona ar nebe? – pykdavo Igoris, kai rasdavo Jurgitą prie kompiuterio. Jurgita tylėdavo. Užsidarydavo savyje. Dar važinėt mėgo po įvairias egzotines šalis. Atostogos – ir su kuprine bei fotoaparatu išskrenda. Igoris nesuprato. – Važiuojam pas draugus į sodą. Pirtį pasistatė, naminukė gera. Seniai jau reikėtų ir mums sodo sklypo. Jurgita atsisakydavo, siūlydavo keliauti kartu. Vieną sykį pabandė. Nieko gero – viskas svetima, žmonės kalba nesuprantama kalba, maistas per aštrus. O ir grožybėms jis visada buvo abejingas. Tada Jurgita pradėjo keliauti viena. Dar ir iš darbo išėjo. – O kaip pensija? – stebėjosi Igoris. – Ką sau galvoji? Didžioji fotografė, gal? Žinai, kiek reikia uždirbti, kad prasimuštum? Jurgita nieko neatsakė. Tik kartą nedrąsiai prasitarė: – Turiu pirmąją parodą. Mano asmeninę. – Kiekvienas ten tų parodų turi, – suburbėjo Igoris. – Didelis čia pasiekimas… Bet į atidarymą nuėjo. Nieko nesuprato. Veidai kažkokie ir visai negražūs. Rankos raukšlėtos, kirai virš vandens. Viskas keista, kaip pati Jurgita. Tada pasijuokė iš jos. O ji paėmė ir nupirko jam mašiną. Va, prašom, viena šeima esame, važinėkis. Pati net teisių neturėjo, jam padovanojo. Iš fotografijų uždirbo, pagal užsakymus bėgiojo. Tada jam pasidarė nejauku, net baisu. Kas per padaras gyvena kartu, vietoje įprastos žmonos? Iš kur tie pinigai? Vyrai davė? Juk neįmanoma už tokį hobi užsidirbti mašinai. Gal su kažkuo susideda? Net jei ne, tai tikrai susiras. Bandė net „pamokyti“ – lengvai pliaukštelėjo per veidą. Jurgita pagriebė virtuvinį peilį, brūkštelėjo skersai – du siūlės ant pilvo. Gerai, kad neįsmeigė, isterikė. Paskui atleido ir atsiprašė. Bet vyras daugiau rankų nekėlė. Kates mylėjo begalo. Visoms padėdavo, tempdavosi į namus, slaugė, ieškojo šeimininkų. Patys vis turėjo dviejų kačių. Geros, meilios, švelnios, bet ne žmonės! Kaip jas galima mylėti labiau, nei vyrą? Vieną kartą numirė jos katinas, negalėjo išgelbėti, ant rankų klinikoje užmigo. Jurgita labai sielvartavo – ir raudojo, ir konjaką gėrė, ir kaltino save. Taip tęsėsi kelias dienas. Igoris jau ir pats pavargo, išrėžė: – Dar tarakonus paminėk! Sutiko sunkų žmonos žvilgsnį, nutilo, nusispjovė, išėjo. Tegul daro, ką nori. Draugai užjautė, žmonos draugės taip pat buvo Igorio pusėje. Visi kalbėjo – Jurgita visai subobėjo, pametė krantą. Tada Igoris ir surado paguodą pas kaimynę, kuri dar buvo ir Jurgitos vaikystės draugė. Irma buvo daug paprastesnė, aiškesnė. Dirbo pardavėja, į meną nelysdavo, visada pasiruošusi ir seksui, ir pasišnekėti. Tiesa, prisigerdavo, bet ką – nereikės gi jos vesti… Laukė, kada Jurgita pastebės, supyks, sukels sceną, pavydės, sudaužys indus. Tada jis galės sakyti: „O pati kur dingsti?“ Ir abudu atleis vienas kitam neištikimybes – šeima susitaikys. O Irmą būtų galima mesti. Bet Jurgita tylėjo. Tik žiūrėjo negerai. O lovoje viskas subyrėjo. Pradėjo glaustis, ji susiima, pereina į atskirą kambarį. Sūnus visai užaugo, baigė universitetą. Iš viso į mamą – juodų akių, šviesiaplaukis, keistas. – Tai kada anūku? – klausdavo Igoris. Denisas tik juokdavosi. Esą nori kažką pasiekti gyvenime ir meilės tikros sutikti. Tada ir anūkus, tėvai. Svetimas, nesuprantamas. Motinos kraujas. Su Jurgita jie visada rasdavo bendrą kalbą be žodžių. Igoriui atrodė, kad jis – svetimas, baisu žiūrėti į tas juodas akis, kurių negali perprasti. Ir vėl, ir vėl jis eidavo guostis pas Irmą. O paskui Jurgita sužinojo. Kažkas iš kaimynų pasakė – Igoris neslėpė. Grįžo kartą namo – žmona sėdi prie stalo, rūko. Ir taip tyliai, vos girdimai: – Eik lauk! Iš namų! Ir tos akys – juodos, baisios, mėlynėmis apvedžiotos. Išėjo pas Irmą. Laukė, kada žmona paskambins, prisiprašys atgal. Po savaitės parašė „Whatsapp’ą“: reikia pasikalbėti. Igoris apsidžiaugė, nusiprausė, geru parfumu apsipylė. O Jurgita nuo slenksčio: – Rytoj einame paduoti skyrybų. Tada viskas kaip sapne – skyrybos, visokie popieriai, parašai, savo dalies bute atsisakė, po gražiai: butas juk jos, iš tėvų liko… – Ir ką dabar darysi, gyvensi išsiskyrus? – piktai paklausė išeidamas iš Civilinės metrikacijos skyriaus. Norėjo dar pridėti „kam tu reikalinga?“, bet susilaikė. Jurgita nusišypsojo. Pirmą kartą po daugelio metų šypsojosi būtent jam – nuoširdžiai ir plačiai: – Į Vilnių važiuosiu. Gavau rimtą projektą. – Tik neparduok buto, – kažkodėl paprašė. – Kur grįši? – Negrįšiu, – ramiai atsakė žmona. – Supranti, seniai jau myliu kitą žmogų. Jis taip pat fotografas, iš Vilniaus, su juo man be galo įdomu. Bet galvojau – esu ištekėjusi, išduoti nemalonu, be to, tarsi nėra dėl ko skirtis. Paprasčiausiai mes su tavimi – skirtingi žmonės. Nejau dėl to skiriasi? Ar skiriasi? – Neskiriasi, – patvirtino Igoris. – O štai – išsiskyrėme, – nusijuokė Jurgita. – Iš pradžių pykau, kai apie Irmą sužinojau. Bet paskui pagalvojau – viskas į gera. Aš būsiu laiminga, ir tu taip pat. Ves Irmą, tegul viskas jums klostosi gerai. Ir išėjo. – Aš nevesiu, – pasakė Igoris jai į nugarą. Bet Jurgita jau nebegirdėjo. Nuo tada jokių žinių apie ją negavo. Tik kartą per metus trumpa žinutė WhatsApp’e: „Su gimtadieniu! Sveikatos ir laimės. Ačiū už sūnų.“

ĮVAIRŪS ŽMONĖS Ignui žmona teko keista. Labai graži, tiesa: natūrali šviesiaplaukė su juodomis akimis

Uncategorized

024

Bruknėmis Džiaugsmą Nešantis Ančiukas

Išrašiusi iš Vilniaus ligoninės, Viltara staiga susidūrė su vyriausiu žmogumi, kuris šviesdamas į ją

Uncategorized

0159

Mano sūnus turi puikią atmintį – darželyje jis mokėjo mintinai visų šventės vaidinimų tekstus, todėl iki paskutinės akimirkos niekas nežinojo, kokį kostiumą jam teks vilkėti – juk vaikai sirgdavo, o jis galėdavo pakeisti bet kurį, žinodamas visų personažų eiles. Šių metų Kalėdinėje šventėje penkiametis sūnelis gavo agurko rolę. Sužinojusi apie tai išvakarėse, puoliau į parduotuvę: nupirkau žalią marškinėlį, spalvoto kartono ir su didžiausiu įkvėpimu visą naktį siuvau žalius šortukus prie marškinėlių, o iš kartono klijavau salotinę kepuraitę su nuostabia uodega iš vielos, aptrauktos žaliu audiniu. Į šventę turėjo eiti tėtis – tuo labai nepasitikėjau, todėl ryte prieš darbą jam skaičiau instrukciją, kaip aprengti vaiką ir pritaisyti kepurę. Šurmulio metu paskambino auklėtoja ir drebėjančiu balsu pranešė, kad susirgo pagrindinio vaidmens atlikėjas – rytoj sūnus bus… „Kūčiukas“! Paklaususi, ar gali kūčiukas būti su agurko kostiumu, sulaukiau reikšmingos tylos… Paskambinusi vyrui pranešiau apie force majeure. Jis laimingai (kas jau tada turėjo mane įtart!) patikino, kad visai nėra bėdų – pasiims su savimi du draugus chirurgus ir tryse sugalvos, kaip padaryti stebuklą (matyt, mano intuicija tada sunkiai sirgo!). Vėlai vakare paskambinau namo – atsiliepęs sūnus pranešė, kad jie jau turi baltus marškinėlius, tėtis klijuoja geltoną kartoną, dėdė Vova ruošia vakarienę, o dėdė Vladikas juokiasi. Po valandos sūnus pasakė, kad eina miegoti, dėdė Vladikas iškirpo iš geltono kartono ratą ir piešia akytes, dėdė Vova atidarė raugintų agurkų stiklainį, o tėtis – žvengia iki ašarų. Vidurnaktį paskambinau dar kartą – vyras pranešė, kad dėdė Vova ir dėdė Vladikas, išvargę gamindami kūčiuko kostiumą, jau miega. Su niuansais: kūčiukas netyčia buvo priklijuotas dėdės Vovos superklijais ant baltų marškinėlių, ir visai kreivai – kai dėdė Vladikas bandė nulupti šedevrą, marškinėliai suplyšo. Jie priklijavo kūčiuko veidą medicininiu šilku prie žalių agurko marškinėlių! Tačiau buvo labai gražu, o dar – kūčiukui padarė 30 dantukų, bet dviejų pritrūko balto kartono (nieko, sakiau, tarp 30 dantų to nesimatys). Taigi galėjau ramiai dirbti – juk mano sūnus turės patį įsimintiniausią kostiumą. Kas taip garsiai knarkia? Ogi dėdė Vladikas, kuris taip kruopščiai pjaustė dantis iš kartono, kad užmigo ant fotelio. Visą naktį mane ėdė nuojauta. Ryte, prašydama viršininko, išsiprašiau iš darbo bent valandėlei – labai norėjau pamatyti sūnaus pasirodymą. Truputį pavėlavau… Iš aktų salės sklido šurmulys, juokas ir net ašarų aidas. Praveriu duris… Prie eglutės mėgino šokinėti kūčiukas: milžiniškas geltonas liūdnai besišypsantis mėnulio veidas sūnaus krūtinėje siekė nuo smakro iki kelių, akys žiūrėjo į skirtingas puses, trys ilgi medicininio šilko horizontaliai užklijuoti siūlai virš akių priminė raukšles seno, gyvenimo užgrūdinto kūčiuko kaktoje. Ypač įspūdinga buvo, kad didelėje plačiai išsižiojusioje šypsenoje trūko dviejų dantų. Ir būtent tai buvo… du priekiniai viršutiniai dantys! Tai buvo gerokai gyvenimo pavargęs, senutėlis kūčiukas iš pataisos namų, kovotojas su lėtiniu alkoholizmu… Visą chirurgų triūsą vainikavo linksma salotinė agurko kartono kepuraitė su vieline uodega… Tą akimirką sūnus pradėjo deklamuoti eilėraštį: „Kur dar pamatysit tokį, kaip aš?…“ (tiesa, buvo dar tęsinys, kad tik pasakoje ir Kalėdiniame vaidinime, bet jau niekam neberūpėjo…) – auklėtoja su atodūsiu pritūpė, o salė juokėsi iki ašarų…

Mano sūnus turi puikią atmintį. Darželyje jis mokėjo visus šventinių rytmečių tekstus mintinai, tad iki