Zibainis

Galina grįžo iš parduotuvės namo ir pradėjo dėlioti maisto produktus iš maišų. Staiga moteris išgirdo keistą triukšmą sūnaus ir marčios kambaryje ir nusprendė patikrinti. – Vale, o kur tu ruošiesi? – nustebo Galina, pamačiusi, kad marti kraunasi daiktus į lagaminus. – Išvažiuoju aš nuo jūsų! – per ašaras pasakė Valentina. – Kaip išvažiuoji? Kur? Kas nutiko? – nustebo Galina. – Štai, pažiūrėkite, – Valia tylėdama pakišo kažkokį laišką. Galina paėmė jį, išskleidė ir sustingo nuo perskaityto turinio Jonas parvežė sužadėtinę Valentiną į savo kaimą, į tėvų namus. Motina apsidžiaugė – daugiau nei trisdešimties sulaukęs sūnus pagaliau ryžosi vesti. Prilakstėsi, atvažiavo. Pagalba bus senatvėje. Namas pilnas gėrybių, mama – namų šeimininkė. Tėvo nebėra – paliko tvirtą sodybą ir didelį ūkį. Visą gyvenimą stengėsi dėl šeimos. Tik sūnus liko vienas – daugiau Giedrė neišnešiojo, paskui visai nepavyko pastoti. Sunkus kaimiškas darbas, ūkis kasdien reikalavo rūpesčio be poilsio ar atostogų. Paskui ir vyras palūžo, susirgo. Giedrė trejus metus jį slaugė, bet veltui. Tada išmoko ji ir traktoriumi važiuoti, ir su daržais susitvarkyti. Valentina buvo jauna. Kokiais dešimt metų jaunesnė už Joną, paskaičiavo Giedrė. Jaunutė, gležna. Prisimena save Giedrė – buvo tokia pati. Atvažiavo pas vyrą su mažu lagaminėliu. Daiktų – vos keli. Bet sūnus išsirinko – tegu gyvena. O ir našlaitė. Gal net geriau taip. Visos kaimo merginos Valentinai pavydėjo – gavo turtuolį ir gražų vyrą. Visos iki vienos bandė užkariauti jau vedusį Joną, tik jis nesidairė – po darbo bėgo namo, pas žmoną ir vaikus. Valentina pagimdė du sūnus ir dukterį. Kai jaunėliui buvo penkeri, o vyriausiajam dešimt, Jonas nusprendė su draugu išvykti į miestą uždarbiauti. – Tau trūksta pinigų? Mums visko užtenka, – bandė atkalbėti motina, – maisto yra, dviejų jūsų atlyginimai, mano pensija. O ūkis – kas apžiūrės? Aš jau nepajėgiu daug. – Nusibodo man jūsų ūkis, mama! Susirasiu darbą ir šeimą į miestą persikelsiu. Vaikams mokytis. Ir namą laikas parduoti. Su mumis ir tu važiuosi. – Jonai, mūsų mokykla šalia, – bandė sulaikyti vyrą Valia. – Esi miestietė. Tai ir važiuosim į miestą. – Jei vaikų namai mieste, reiškia – miestietė. Tik aš neprisimenu. Maža buvau. O kaip tavo mama? Tai tavo mama, jai jau reikia pagalbos. Ir kaip mes mieste su trimis vaikais? – Valia net slapta ašarą nusišluostė. – Užteks! Nediskutuojam. Ir pasirūpink savimi. Sunku į tave žiūrėti. Nuvarvėjusi, pavargusi. Valia su Giedre gyveno draugiškai. Giedrė, prisimindama savo jaunystę, Valios gailėjo. O kai atsirado anūkai, dar labiau saugojo. Kartais atrodydavo, kad Valia – jos duktė. Ir Valia iškart pavadino anytą mama. Valia pravirko. – Išvažiuot nori? Tai važiuok! Mes pagalvosim, – tarė mama. Jonas išvyko. Rašė laiškus. Mobilių dar nebuvo. Sugrįžo po pusmečio. Parsivežė dovanų, paliko šiek tiek pinigų ir vėl išvažiavo. Jo draugas, su kuriuo kartu išvyko, sugrįžo. Jo žmona kartą Giedrei prasitarė, kad Jonas gyvena pas turtingą moterį, pas kurią darė remontus. Gyvena ir nedirba. Giedrė nenorėjo nieko sakyti Valiai, gal viskas kitaip. Bet kaime jau ėmė sklisti gandai. Kartą Valia atėjo kaip nesava ir ėmė krautis lagaminą. – Kur tu? Valia tyliai pakišo laišką. Tai buvo labiau raštelis. „Valentina. Atleisk, bet turiu kitą. Namas po mamos atiteks man. Nelaikyk laiko veltui, važiuok. Vis dar gali susitvarkyti gyvenimą ir vaikus užaugint. Štai truputis pinigų pradžiai. Toliau – pati savimi pasirūpink. Jonas.“ – Va tu ir važiuok. Tegul ten ir būna. Jūsų niekur neišleisiu. Nereikia vaikų po svetimus kampus tampyti. Ir aš be jūsų neišgyvensiu. Niekur jis jūsų neišvarys. Neleisčiau. Kartą Jonas parvažiavo su nauja žmona nauju automobiliu. Nesitikėjo vaikus namie rasti. Nežinojo – mama jam nesakė. Dukrai jau buvo 12, puolė prie tėčio, pravirko. Vyriausias priėjo. Jonas bandė apkabinti, bet šis tik paėmė sesę ir nusivedė. Vidurinysis nuėjo kartu. – Tai ne tėtis, o išdavikas. Eime, darbų laukia. Jonas tylėdamas stebėjo, kaip sūnus įlipo į traktorių ir nuvažiavo arti bulvių lauką. Kiti du vaikai šėrė triušius. Ūkis ne sumažėjo, o išsiplėtė – triušių anksčiau neturėjo. Vaikai užaugo, o jis to nematė. – O kur jų mama? Paliko tau, o pati išvažiavo, – paklausė mamos. – Nelygink pagal save. Valentina jos vardas. Pamiršai? Tuoj iš darbo parvažiuos. Ir ko dviese atvažiavot tokią „garbę“ padaryt? – Turim reikalų su tavim. – Sakyk savo reikalą ir skubėk prieš Valentinai grįžtant. – Mes tavęs pasiimti atvažiavom. – O gal vaikų pasiimti galvojau. – Vaikai turi mamą. O tu geriau su sūnum gyvenk. Parduok sodybą ir persikraustyk. Su ūkiu ir žeme daug gausi. Nupirksim tau būstą šalia. Užteks pinigų. – O vaikus kur? Kodėl tyli? – Tegul ir Valentina į miestą važiuoja. Nuomosis butą. Vaikams ten daugiau galimybių. – Galimybių yra, tik jiems jų nereikia. Seniai būtų išvažiavę. – Mes tau pranešėm. Galvok. Ir pirkėją suradom gerą. Tik ilgai neskubėk. – Man ir galvoti neverta. Aš čia ne šeimininkė. – Kodėl, mama, taip sakai? Tuo metu įėjo Valentina. – Kokių svečių sulaukėm. Per tuos metus, kol Jonas jos nematė, Valentina pražydo, pasigražino. Gražiai apsirengusi, ausyse – mamos auskarai, madinga šukuosena. Iš buvusios Valios neliko nieko. Gražuolė. Su jo naująja žmona nė lygint nebuvo verta. Jonas ilgai žiūrėjo, kol negavo nuo naujosios žmonos pastabos. – Mama, kodėl nesi ruoši stalą? Svečias atvažiavo, – paklausė Valia. – O svečias jau ir eina. Pasakė, ko reikia. Laikas jam. Ačiū, sūnau, kad motiną aplankei. O jums, gražuole, sudie. Tikiuosi, daugiau nesusitiksim. – Štai, mama, telefonas. Persigalvosi – skambink, – Jonas padėjo lapelį ant stalo ir išėjo. Jonas dar tik atsisveikinti atvyko pas motiną. Valia paskambino – juk vis tiek sūnus. Vaikai jau užaugę, vyriausias pats turi vaikų. Su juo kalba trumpai, kaip su svetimu. O dukra išvis nesiartina. – Valentina. Vaikai jau dideli, o namas – mano. Turiu teisę čia gyventi. Išsiskyriau. Noriu atgal persikraustyt. Nori – pasilik, nenori – netrukdysiu. Valia tyliai ištraukė dokumentus iš komodos. Namo nuosavybės teisės Giedrė seniai perleido jai. Ten būtent tie metai, kai Jonas Valiai parašė laišką. Jonas tylėdamas išėjo. Valentina jo nelaikė. Jų nebesaistė niekas – turi ji ir vaikus, ir jau anūkus.

Grįžusi iš parduotuvės, Galina pradėjo tvarkyti produktus, dedama juos į lentynas. Staiga moteris išgirdo

Uncategorized

011

– Vėl vėlavai iš darbo? – piktai suriko jis lietuvišku pavydu. – Dabar man viskas aišku.

Tu vėlai grįžai iš darbo? suburzgė jis pavydžiai. Man viskas aišku! Tu vėlai grįžai iš darbo?

Uncategorized

Namas prie miesto ribos

Vakar, kai dangus dar šviesėjo, bet jau nebuvo visiškai tamsu, mes atvažinėjome prie namo pakraštyje.

Uncategorized

012

Svetima laimė Anna darbuojasi savo darže – šiemet pavasaris ankstyvas, nors tik kovo pabaiga, jau visas sniegas nutirpęs. Suprantama, kad šalnos dar sugrįš, bet kol saulutė kaitina, Anna išeina laukan: nori kažką nuveikti, paremontuoti šlubuojančią tvorą, pataisyti malkinę. Mintyse jau pasiryžusi priglausti vištas, paršelį, net šuniuką ir katę. „Gana, atėjau į protą“, – šypteli Anna, – „jau užtenka klajonių“. Trokšta kuo greičiau suarti daržą, pasirūpinti lysvėmis, kvėpuoti gimtosios žemės kvapu – lyg vaikystėje, basomis bėgti po šviežiai suartą dirvą, grimzti į drėgną, šiltą, kaip pūkas, žemelę. „Dar pagyvensim…“ – neaišku kam ištaria Anna. – Laba diena. Anna net krūpteli – prie vartelių stovi mergaitė, paauglė, visiška vaikas. Pilkame lietpaltyje, tokius Annai matyt dovanoja vietos profesinė mokykla, silpni batai, kūno spalvos pėdkelnės – visai ne pagal orą, dar anksti tokiose vaikščioti, pagalvoja Anna. O jaunytė juk, peršals, batai šiaip sau, padas – popierinis, niekam tikę, suspėja mintyse pastebėti Anna. Mergaitė maišo kulneliu, drovisi. – Labas, – sausai ištaria Anna. – Atsiprašau, ar galėčiau pas jus į tualetą? – Na ką, eik, ten tiesiai, tada už kampo. Anna smalsiai stebi nubėgančią mergaitę-dar paauglę. – Ačiū, jūs mane išgelbėjot. Aš buto ieškau… Gal jums reikia nuomininkės, kambario? – Neplanavau. Kam tau? – Noriu kambarį išsinuomoti, bendrabutyje negyvensiu – ten geria, rūko, bernai laksto. – Ir kiek gi moki? – Penkis rublius, daugiau neturiu… – Na, užeik į vidų, užeik, užeik. – Oi, ar galiu dar į tualetą greit nubėgt? – Bėk… – Kaip vardas? – vesdama į namus klausia Anna. – Olia, – sumurkia kaip pelytė. – Tai va, Olia, ko atėjai? – griežtai žvelgia Anna. – Aš… kambario… – Nemeluok man, Olia. Ko atėjai? – Oi, ar galėčiau dar į tualetą… – Ką tu? Mergaiti? – Nežinau, – ašarodama sako mergaitė, – neturiu jėgų kentėti. – Bėk… Anna seka akimis mergaitę. – Bėgioji į tualetą ar dėl rimtesnio reikalo? – Ne, tik truputį, viską skauda… – Prieisim, dabar pasakyk, ko atėjai. Tyla, mergaitė traukia kvapą. – Klausau? Jei vogt atėjai, čia nėra ką. Kas tave atsiuntė? – Niekas, aš pati. Jūs… Ar jūs Samoilova Ana Pavlovna? – Taip, o kas? – Neatpažinot manęs… mama? Tai aš, Olia… jūsų dukra. Anna sustingo, nė vienas raumuo nekrustelėjo ant nugairinto vėjų ir šalčių veido. – Olia… – vos girdimai ištaria Anna, – dukryte… – Taip, mamyt, tai aš… Vaikų namuose man tavo adreso nedavė, sakė – negalima. Bet mokytoja padėjo, padarė užklausą, sužinojom tavo vardą, pavardę, adresą suradome… ir štai aš čia. Anna neverkia, bet ašaros sruvena skruostu. – Olia, Olyt… dukryt… – Mamyt, mamyt, – šūkteli Olia, puolus mamai ant kaklo, – kaip ilgai tavęs ieškojau, mamyt. Rašiau laiškus – jie juokėsi: išdavė, išmetė, kaip daiktą… Aš tikėjau, mamyt… Anna droviai apkabina verkiančią merginą. Jos sukietėjusios nuo sunkių darbų rankos lėtai apglėbia dukrytę Olyčią… Joms žodžių nereikia. Vėliau, prisiminusi močiutės pamokas ir gyvenimo patirtį, Anna dūzgia, sukalvoja vandens, garina krapų antpilą, gydo savo lėliukę, gražuolę Olyčią. Olyte, mielas mano vaikelis, gyvenimo prasmė. Yra dėl ko gyventi, yra… Jis pasiuntė, pasigailėjo, dar ne viskas prarasta… Daržo reikia, paršelio, palte, pinigėlis išlauks. Jau beviltiškai buvo visai norėjusi numirti – bet štai dukrytė, Olyte… *** – Mamyt – Oi – Mamytėle… – Sakyk, lepūnėle. Olyte pasiima mamų pyragėlį nuo stalo – ką tik iškeptą, mamytė apvilko savo gražuolę, pati jaunatviškėja šalia dukters. – Mamuleee – Na kas gi, oi. Mama, aš įsimylėjau… – Oho. – Aha. Jis toks geras… Vania, jis nori su tavimi susipažinti… Anna pagalvojo – štai ir baigsis laimės dienos, Dievas davė, Dievas ir pasiims. – Mamyt, kas tau, mamyt? – Nieko, dukrele… per greit užaugai, nespėjau pasidžiaugti… atleisk, Olyte… – Mamyt, kaip tu gali taip galvoti? Mes su Vaniuku tau anūkų duosim, brangioji. Žinai, kaip tave myliu, kaip ilgai ieškojau… Tu mano mama, brangiausia. Pažintis su Vania praėjo puikiai – kaimo vaikinas, ūkiškas, rimtas, Annai patiko, už tokį ir dukrą drąsu išleisti. Laikai buvo sunkūs: kitiems valgyt nebuvo ką – o pas Anną, Olytę ir Vanių nepritekliaus nebuvo, Anna gerai siuvo, kai fabriką uždarė – į kooperatyvą perėjo, ten neblogai mokėjo, ir Olytę išpuošė, ir žentą. Vania nestokojantis, tvartą pastatė, sienas pakeitė, pirtį pataisė, tvartuką paršeliui, namelis pasidžiaugė, pražydo dar labiau, kai Olytė atsirado. Annos širdis sušilo, užsimanė gyventi triguba jėga – už visus metus, už visą gyvenimą, kurį stengiasi pamiršti, o tik naktimis spaudžia, kad net rauda sulaikyti negali Anna… – Mamyt, kas tau? Skauda? – Ne, vaikeli, eik, miegok… – Mama, galiu su tavim? – Žinoma, Anną glaudžiasi prie sienos, įleidžia dukrytę pagulėti kartu. Mažutė mano, dukrele, meilė širdį drasko. Štai tokia motiniška meilė, ačiū Tau, Dieve, kad leidai pajausti. Vestuves atšventė, jaunieji pas Anną liko gyventi, Anna pražydo kaip aguona. Net darbe pastebėjo – visada griežta Anna Pavlovna šypsenos sulaikyti negali. – Anūkas bus, ar anūkėlė, – kuždėjo kolegėms per pertrauką, – oi, atsirūpinu. Laiminga Anna Pavlovna su savo dukra – taip pavydi kiti. Anūkas! Antašiukas! – Senelės mamai garbei pavadino, Olios močiutė buvo griežta, bet teisinga, – linksma Anna džiaugiasi, laiko kūdikėlį – o širdis džiaugsmu plaka: štai, va štai laimė. Dabar visas mintis – tik apie Antašiuką. Jis geriausias, jis gražiausias. Ir jis, močiutės anūkas, neištrūks nuo babytės. Vania ėmėsi statybos, pridėjo jau namą didžiulį, ir Annai vietos yra – negi be mamos? Vania su broliais įkūrė statybos firmą, atidarė statybinių prekių parduotuvę – tyliai, ramiai gyvena. Vėl džiugi žinia – bus mergytė, anūkė. Annai nėra gražesnės už anūkėlę Marinytę – kokių tik suknelių nesiuvo savo mergaitei. Vaikų juokas namuose nenutyla. Annai viskas gerai, tačiau krūtinę vis dažniau spaudžia, kaip dega… – Mama, mamyte, kodėl nieko nesakei? Kur skauda? – Viskas gerai, vaikyte… *** Vėlu, mes bejėgiai… – Gydytojau, gydytojau, kaip gi čia, ji… Ji… mano mama… – Atsiprašau. Suprantu. *** – Dukryte, Olyte… jau laikas man. Atleisk, per ilgai užsibuvau. Seniai mane nurašė visi, tik tu mane išgelbėjai… kai atejai… mano vaikelis… – Ne, mamyt, netark taip… – Dukryte, turiu ką pasakyti, sunku, nekalbėk tik… Aš ne tavo mama, Olya. Atleisk… – Mama! Niekada niekam to nesakyk, girdi? Tu mano, nenoriu net girdėti – tu mano mama… mamytė. Supratai? – Supratau… dukrele… ten yra sąsiuvinys, mano dienoraštis… atleisk, Onyt… myliu tave. – Ir aš tave, mamyt… Mama… Mama… *** – Ola, pavalgyk… – Taip, Vania… tu eik. Olia sėdi mamos kambary, skaito jos, kaip sakė – sąsiuvinį. Ten jos gyvenimas – Annos. Be gėdos, kreivas, skaudus ir linksmas. Motina griežta, Antonina Karpovna, tėvas žuvo kare. Anutė, Anytė, Anyta-žiedelis. Įsimylėjo vagišiaus… ir, prasidėjo… Sūkurys, kuris užtraukė daugeliui metų, o paskui staiga – senatvė. Strakaliavo kaip žiogas. Vagis pražuvo kalėjimuose – nieko pasauly nebeliko… Būtų vaikelis likęs, jei ne per šalčius sniege sušalo, kai vagiui bėgimą su draugais ruošė – jaunystė, kvailystė… Visko neteko – visko moteriško… Ne vaikelio, nei kačiuko – tik mamos namai liko, apsigyveno, atitirpo, po truputį… Daktarė pasakė – belieka laukti, gal į bažnyčią užsukti… Ir štai lyg dovana – galėjo būti bent kiek mama, patirti, kas tai yra… Dukra, Olytė – viso gyvenimo šviesa… Dievai žino, kiek dar gyvens, – rašo apie save trečiuoju asmeniu – laimėgi, laimė, kaip visi: gyvenu, dirbu. Duktė yra, širdelė mano… liga lyg ir atsitraukė… Dieve, atleisk už prašymą, leisk dar paauginti vaikučius, padėti dukrytei. Atsiduso, iš pradžių bijojo… kad tiesos nesužinotų, kad ne jos mama… ar painiavos ten buvo… Paskui nustojo bijoti, pradėjo gyventi… Pagaliau patikėjo, kad verta. Atleisk, dukryte, brangi, kad pavogiau tave iš tikros mamos. Toks mano – pavogtas džiaugsmas… – Mamyt, – verkia Olytė, – mamyt mano brangioji. Tikiuosi, kad tu mane girdi. Aš žinojau, beveik iš karto supratau. Kai pas tave gyvenau, man pasakė, kad neteisingi duomenys, Anna buvo Ivanovna, ją radau iš smalsumo. Ji pati manęs atsisakė – buvo ištekėjusi, trukdžiau jai, mama… Ji gyva, turi šeimą, jai nerūpėjo… Bijojo – paisydavo, kad kas nepamatytų. Pinigų siūlė, mama… Aš pabėgau… Atmeni, kai sunkiai sirgau tada – man buvo karštligė, mama. Dėkoju Dievui, kad sutikau tave. Taip ilgai tavęs ieškojau. Tu mano mama… Kaip gerai, kad tada buvo klaida, arba gal net ne klaida – ten aukščiau viską žino. Kaip gyventi be tavęs… – Ola, Olyte… – Vania, leisk išsiverkti, kapo mama, ką tu… *** – Seneli, o močiutė Anė buvo gera? – Labai, vaikyte. – Ir graži? – Gražiausia, Anytė. – O kas ją taip pavadino? – Nežinau, tėtis gal ar mama. – Tavo senelis, ar tavo močiutė. – Taip, mano senelis arba mano močiutė. – O mane pavadinai kaip prosenelę, tavo mamą? – Taip, aš ir tavo tėtis, jis labai mylėjo savo močiutę. – O ji mane mato? – Žinoma, mato. Stebi ir visada padės tau. – Myliu tave, prosenelę Anyte, – deda mergaitė pienių vainikėlį ant prosenelės kapo. – Ir aš tave, vaikeli, – šlama beržas, – ir mes tave, atskuba vėjas…

Svetima laimė Aušra knaisiojosi savo darže sodyboje, šiemet pavasaris ankstyvas dar tik kovo pabaiga

Uncategorized

020

Priėmiau savo draugę po jos skyrybų. Ir laikui bėgant supratau, kad pamažu pradėjau virsti tarnaitė savo pačios namuose.

Pakavau Ievą po skyrybų. Su laiku pastebėjau, kaip pamažu tampu jos pagelbėja savo paties bute.

Uncategorized

0270

Tai ne mano vaikai – nori, padėk sesei, bet ne už mano sąskaitą. Ji sugriovė savo šeimą ir dabar brukasi su atžalomis, kol pati tvarko gyvenimą

Koks jaukus pas jus namas, broliuk. Net baltai pavydžiu. Jolanta braukė pirštu per staltiesę, įvertindama

Uncategorized

042

Vyras nusprendė siųsti mūsų sūnų į kaimą pas močiutę prieš mano valią

Marius nusprendė nusiųsti mūsų sūnų į kaimą pas močiutę be mano sutikimo. Petras, ar tai juokas?

Uncategorized

0487

Sūnus nebenori manęs matyti: kodėl noras pasirūpinti savo vaiku paverčia jį svetimu žmogumi šeimoje

Mama, ką tu pasakei mano žmonai? Ji jau beveik susikrovė daiktus. Pasakiau tik tiesą. Tave su Austėja

Uncategorized

049

Mes Visos Ją Teisėme: Kaip Milda Verkė Bažnyčioje, Nors Atrodė Pasipūtusi „Chaildfri“ su Prabangia Mašina ir Trys Šunimis – O Mes, Mamytės ir Močiutės, Manėme, Kad Ji Savanaudė ir Lengvabūdė. Bet Sužinojau Jos Tikrą Istoriją, Ir Man Pasidarė Gėda

VISI JĄ TEISĖME Viltė stovėjo Vilniaus Bernardinų bažnyčioje ir verkė. Jau kokias penkiolika minučių.