Zibainis

Mano istorija yra kitokia: anyta žinojo, kad vyras man buvo neištikimas su mūsų kaimyne – ir tai slėpė nuo manęs, kol ji pastojo, o šeima daugiau nebegalėjo apgauti. Šešerius metus buvau ištekėjusi, gyvenome kartu, dirbome, dar neturėjome vaikų. Kas sekmadienį lankydavomės pas jo tėvus, dalijomės pietumis ir kasdienybe – maniau, kad priklausau šiai šeimai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad prie to paties stalo sėdės žmonės, kurie žiūrės man į akis ir slėps tokią išdavystę. Kaimynė buvo jiems beveik kaip artima giminaitė – dažnai lankydavosi, likdavo vakarieniauti, o anyta ją visada gynė ir padėdavo, jei reikėjo. Vyras visada buvo „kaip namie“ – bet sau sakydavau, kad negalima galvoti blogai. Supratau tiesą tik tada, kai jo teta paskambino paklausti, ar vis dar gyvename kartu, ir pranešė: kaimynė laukiasi, ir tai jau visos šeimos „atvira paslaptis“. Vyras, grįžęs namo, neišsisukinėjo ir prisipažino viską daręs daugiau nei metus, o labiausiai skaudėjo, kai ištarė: „Mama žino nuo seniai.“ Kitą dieną nuėjau pas anytą – ji ramiai tarė, kad norėjo išvengti skandalo ir tikėjosi, jog viskas susitvarkys. Tada supratau, jog nebuvau saugoma – buvau patogi. Mane išdavė visi. Šeima mėgino mane raminti – sakė, kad nereikia dramatizuoti, bet aš pasirašiau skyrybas. Liko tik tuščia vieta ir suvokimas, kad svarbiau už neištikimybę skaudina kolektyvinė išdavystė – nes blogiausia yra ne paties žmogaus klaida, bet visos „šeimos stalo“ tylėjimas ir apsimetimas nieko nežinant. O jūs kaip galvojate – ar partnerio šeima, žinodama apie neištikimybę ir tylėdama, yra bendrininkai, ar „tai ne jų reikalas“? Ką būtumėte darę mano vietoje?

Mano istorija kitokia. Mano anyta žinojo, kad jos sūnus man neištikimas su kaimyne. Ir ji viską slėpė

Uncategorized

0156

Man 29-eri, visada maniau, kad santuoka – tai namai, ramybė ir vieta, kur gali nusiimti kaukę, atsikvėpti ir žinoti, kad kas bebūtų lauke, viduje esi saugi. Tačiau man viskas vyko priešingai: išoriškai buvau stipri moteris, šypsojausi, maloniai kalbėdavau, tvirtinau, kad esu laiminga, o namuose išmokau vaikščioti ant pirštų galų, matuoti žodžius, elgtis lyg svečias svetimoje erdvėje – ne dėl vyro, o dėl jo mamos. Kai susipažinome, jis sakė: „Mano mama – stipri moteris, kartais griežta, bet širdis gera.“ Maniau – su kiekviena mama galima susitarti. Nežinojau, kad yra skirtumas tarp sudėtingo charakterio ir noro kontroliuoti kitą žmogų. Po vestuvių ji ėmė „užsukti trumpam“: iš pradžių savaitgaliais, paskui – ir darbo dienomis, paliko rankinę koridoriuje, įsigijo atsarginį raktą. Tylėjau, kad vengčiau konflikto. Tačiau ji ne tik pasiliko – ėmė elgtis kaip šeimos šeimininkė: ateidavo be skambučio, vartė šaldytuvą, perstatinėjo mano drabužius, kai kurie iš viso pradingo. Komentuodavo mano jautrumą, aprangą, namų ruošą, išlaidų pasirinkimus – visad su šypsena, nutaisydama toną, kad niekas nesuprastų žeminimo. Kai pabandydavau pasiskųsti vyrui, jis tik sakydavo: „Ji nori tik padėti“ ir nenubrėždavo ribų. Taip likau viena, be apsaugos, kol supratau: ši moteris nenori padėti – ji nori mane išstumti. Vieną vakarą, kai išėjau į savo kambarį, pirmą kartą pajutau ledą širdyje – šiame namuose niekada negausiu „karūnos“. Pagaliau pasakiau: „Nesu trečia šiame santykyje“, bet vyras ir mama tik nusijuokė, o jis nebandė manęs sustabdyti. Ryte, susidėdama daiktus, suvokiau: nesu eksperimentas, papuošalas ar tarnaitė svetimoje šeimoje. Ir išėjau – ne dėl jos, o dėl jo, nes jis leido taip būti. Nejaučiau skausmo, tik laisvę. Nes kai moteris ima bijoti savo namuose, ji nebegyvena – ji tik išgyvena. O aš noriu gyventi. Šį kartą, pirmą kartą, pasirinkau save.

Man dvidešimt devyneri. Visada tikėjau santuoka yra namų ramybės uostas. Vietą, kur nusiplėši kaukes

Uncategorized

075

Vakaras, kuris pakeitė viską

Vakar vakaras prasidėjo kaip bet kuris kiti šeimos vakarienės, bet baigėsi taip, kad iki šiol man sunku

Uncategorized

042

„Jis visą gyvenimą tau sugadins – giminaičiai atkalbinėjo Nataliją priimti brolį į globą“

Jis tave visą gyvenimą sugrius, šeima įspėjo Aistę, ragindama ne priimti brolio globos. Aistė, ne skubėk

Uncategorized

0135

Man 30 metų, ir supratau, kad skaudžiausia išdavystė ateina ne iš priešų, o iš žmonių, kurie tau sakė: „Sesute, aš visada būsiu šalia.“ Aštuonerius metus turėjau vieną „geriausią draugę“. Tas draugystės ryšys atrodė lyg šeima. Ji žinojo viską apie mane, kartu verkėme, juokėmės iki paryčių, kalbėjome apie svajones, baimes, planus. Kai ištekėjau, ji buvo pirmoji, kuri mane apkabino ir pasakė: — Tu to nusipelnei. Jis — geras vyras. Saugok jį. Tada viskas atrodė nuoširdu. Dabar, kai prisimenu, suprantu: ne kiekvienas žmogus linki tau laimės. Kai kurie tiesiog laukia, kada viskas ims byrėti. Aš niekada nebuvau iš tų moterų, kurios pavydi draugės savo vyrui. Visada tikėjau, kad jei moteris turi orumo, nėra ko nerimauti. O jeigu vyras — sąžiningas, nėra priežasties įtarumui. Mano vyras niekada nesuteikė pagrindo nepasitikėti. Niekada. Todėl tai, kas įvyko, buvo lyg šaltas dušas. Ir blogiausia — kad tai nutiko ne staiga. Tai vyko tyliai. Palaipsniui. Mažomis smulkmenomis, kurias ignoravau, nenorėdama atrodyti „paranojiška“. Pirmiausia ji ėmė dažniau lankytis pas mus. Pradžioje viskas buvo normalu: merginų vakarai, kavos, pokalbiai. Vėliau ji staiga pradėjo rengtis per daug išskirtinai — aukštakulniai, kvepalai, suknelės. Ir vėl sau kartojau: normalu gi, ji moteris. Bet prasidėjo ir kita. Užėjus į namus ji visų pirma nusišypsodavo jam, lyg manęs net nepastebėtų. — Ei, vis gražėji… kaip tai įmanoma? Aš juokdavau, neva juokais. Jis mandagiai atsakydavo. — Man sekasi gerai, ačiū. Vėliau ji ėmė jo klausinėti dalykų, kurie nebuvo jos reikalas: — Vėl vėlai dirbi? — Ar labai pavargęs? — Ar ji tavimi rūpinasi? Ji — tai buvau aš. Ne „tavo žmona“, o „ji“. Ir čia kažkas manyje šiek tiek susitraukė. Aš — konflikto neieškantis žmogus. Tikiu padorumu. Nenorėjau patikėti, kad artimiausia draugė gali jausti daugiau nei draugystę. Pastebėjau smulkius pokyčius. Kai būdavome trise, ji kalbėdavo tarsi aš būtum pašalietė, lyg jų ryšys „ypatingesnis“. O blogiausia — kad jis nieko nesuprato. Mano vyras geranoriškas, apie bloga nemąsto. Ilgai save ramindavau. Kol neprasidėjo žinutės. Vieną vakarą ieškojau nuotraukų jo telefone. Ne, aš nepriklausau moterims, kurios knisa po vyro telefoną. Tiesiog norėjau nuotraukos iš atostogų. Atsitiktinai pamačiau pokalbį su jos vardu, pačioje viršuje. O paskutinė žinutė skambėjo taip: „Pasakyk atvirai… jei nebūtum vedęs, ar būtum mane pasirinkęs?“ Sėdėjau ant sofos ir negalėjau net mirktelėti. Skaičiau tris kartus. Tikrinau, ar žinutė nauja — taip, iš tos pačios dienos. Širdis plakė keistai — ne stipriai, o tuščiai, lyg viduje taptų kiaura. Nuėjau į virtuvę, kur jis gėrė arbatą. — Galiu kai ko paklausti? — Taip, žinoma. Pažiūrėjau tiesiai jam į akis. — Kodėl ji tau rašo tokius dalykus? Jis suglumęs: — Ką rašo? Nekėliau balso, kalbėjau ramiai. — „Jei nebūtum vedęs, ar pasirinktum mane?“ Jis išbalo. — Tu… skaitei mano telefoną? — Taip, nes netyčia pamačiau. Bet čia nėra atsitiktinumo. Tai nenormalu. Jis susinervino. — Ji tiesiog… ji juokavo. Aš tyliai nusijuokiau: — Tai ne juokas, tai testas. — Tarp mūsų nieko nėra, prisiekiu. — Gerai. O ką jai atsakei? Jis nutilo. Tyla skaudino labiau nei žodžiai. — Ką jai atsakei? — kartojau. Jis nusisuko: — Parašiau, kad nekalbėtų kvailysčių. — Parodyk. Tada jis pasakė: — Nebūtina. Kai žmogus ima slėpti, kaip tik tada būtina. Be dramų paėmiau jo telefoną ir pamačiau atsakymą: „Nedėk man tokių situacijų… tu žinai, kad tave vertinu.“ Vertinu. Ne „liaukis“. Ne „gerbk mano žmoną“. O „vertinu“. Pažiūrėjau į jį. — Supranti, kaip tai skamba? — Prašau, nesureikšmink… — Tai ne niekis. Čia jau ribos pažeidimas. Tu jos nenubrėžei. Jis bandė mane apkabinti: — Greičiau… nesipykime. Jai sunku, ji viena. Atsitraukiau. — Nepaversk manęs kalta, kad reaguoju. Mano draugė rašo mano vyrui „kas būtų, jeigu“ — tai pažeminimas. Jis sakė: — Pasikalbėsiu su ja. Aš patikėjau. Man visada lengviau patikėti. Kitą dieną ji paskambino. Balsas — saldus. — Mieloji, turime susitikti. Nesupratimas įvyko. Susitikome kavinėje. Ji vėl — ta nekalta išraiška. — Nežinau, ką sau įsivaizduoji, — sakė, — tiesiog rašėme. Jis — mano draugas. — Jis tavo draugas, bet aš draugė. — Tu viską pervertini. — Nepervertinu. Mačiau. Ji demonstratyviai atsiduso. — Žinai, kas tavo problema? Tu nesaugiai jautiesi. Šitie žodžiai — tarsi peilis. Ne nes jie teisingi. Jie — patogūs jai. Klasikinė gynyba: reaguoji — vadinasi, esi nenormali. Ramiu balsu pasakiau: — Jeigu dar kartą kirsies į mano santykius, nebebus pokalbio. Bus pabaiga. Ji šyptelėjo: — Žinoma, viskas. Neprikartosiu. Turėjau nustoti tikėti. Bet vėl patikėjau. Nes lengviau tikėti. Praėjo dvi savaitės. Ji beveik nerašė, retai skambino. Galvojau — baigta. Kol vieną vakarą pamačiau tai, kas mane pribloškė. Buvome pas gimines. Vyras paliko telefoną ant stalo, nes skambino jo mama. Ekranas nušvito — žinutė nuo jos: „Vakar negalėjau užmigti. Galvojau apie tave.“ Nesijaučiau blogai. Tiesiog viskas tapo aišku. Neverkiau, nekėliau scenos. Tiesiog žiūrėjau į ekraną. Lyg žiūrėčiau tiesą. Įsidėjau telefoną į rankinę. Palaukiau, kol grįšime namo. Užsidarius durims: — Atsisėsk. Jis nusišypsojo: — Kas yra? — Atsisėsk. Jis pajuto, kad bus rimta. Atsisėdo. Ištraukiau telefoną ir padėjau priešais. — Perskaityk. Pažiūrėjo ir veidas pasikeitė. — Ne… ne taip, kaip galvoji. — Prašau, nelaikyk manęs kvaila. Sakyk tiesą. Jis pradėjo teisintis: — Ji rašo… aš taip neatsakinėju… ji labai emocinga… Pertraukiu: — Noriu matyti visą pokalbį. Jis suraukė žandikaulį. — Dabar jau nebe juokai. Nusijuokiau: — Juokai, kai noriu tiesos iš savo vyro? Jis atsistojo: — Tu man nepasitiki! — Ne. Tu man davei priežastį nepasitikėti. Galiausiai jis prisipažino. Tyla ir gestu. Atidarė pokalbį. Ir pamačiau. Mėnesiai. Ne kasdien, ne tiesiogiai. Bet tie pokalbiai, kurie tampa tiltu tarp dviejų. „Kaip jautiesi?“ „Galvojau apie tave.“ „Su tavimi galiu kalbėtis.“ „Ji manęs nesupranta.“ „Ji“ — tai aš. O baisiausia buvo viena jo žinutė: „Kartais galvoju, koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau pirmiau sutikęs tave.“ Nebegalėjau kvėpuoti. Jis žiūrėjo į grindis: — Nieko nepadariau… nesusitikome… Ne to klausiau. Nes tai jau neištikimybė. Emocinė. Rami. Bet neištikimybė. Sėdau, nes kojos linko. — Sakėi, kad pasikalbėsi su ja. Jis tyliai: — Bandžiau. — Ne. Tu tikėjaisi, kad nieko nesužinosiu. Tada jis galutinai „nudūrė“: — Tu neturi teisės versti rinktis tarp jūsų. Pažiūrėjau ilgai. — Neverčiu. Tu jau pasirinkai, kai tai leidi. Jis pradėjo verkti. Tikrai. — Atsiprašau… nenorėjau… Aš nesibariau, nežeminau, neatkeršijau. Tiesiog atsistojau, nuėjau į miegamąjį ir rinkau drabužius. Jis atėjo: — Prašau… neišeik. Be žvilgsnio. — Kur eisi? — Pas mamą. — Tu perdedi… Tai „perdedama“ visada skamba, kai tiesa nepatogi. Tyliu balsu: — Neperdedu. Negaliu gyventi meilės trikampyje. Jis klaupėsi: — Užblokuosiu ją, nutrauksiu viską. Prisiekiu. Pirmą kartą pažvelgiau: — Noriu, kad blokuotum ne dėl manęs. Dėl savęs. Kad būtum vyras ir laikytum ribas. Tu jų neturi. Jis tylėjo. Pasiėmiau rankinę. Stovėjau prie durų ir pasakiau: — Blogiausia ne tai, kad rašei. Blogiausia — kad leidai man būti draugei moters, kuri tyliai bandė mane išstumti. Ir išėjau. Ne dėl to, kad atsisakiau santuokos. O dėl to, kad atsisakiau vienai kovoti už tai, kas turi būti dviejų reikalas. Ir pirmą kartą per daugelį metų sau tyliai pasakiau: Geriau skaudi tiesa nei saldi melas. ❓ Ką jūs darytumėte mano vietoje — ar atleistumėte, jei nebuvo „fizinės“ neištikimybės, ar jums tai taip pat būtų išdavystė?

Man trisdešimt metų, ir sapne supratau, kad skaudžiausia išdavystė neturi priešų veido. Ji ateina iš

Uncategorized

0134

Mano svajonių vyras paliko savo žmoną dėl manęs, tačiau niekada nenumaniau, kaip visa tai pasikeis.

Mano svajonių vyras palieka žmoną dėl manęs, bet aš niekada nesitikėjau, kaip tai išsiskleidžia.

Uncategorized

066

Mano vyras nusprendė Naujuosius Metus sutikti kartu su savo buvusia žmona – tai buvo jo klaida, pradėjusi dviejų savaičių emocinį chaosą.

Mano vyras atvedė savo buvusią sutikt Naujuosius metus kartu. Tai buvo jo klaida. Visas šis absurdo spektaklis

Uncategorized

0811

„Per šeimos vakarienę pristatė mane kaip laikiną… O aš patiekiau desertą, kuris pritildė visus“ Didžiausias pažeminimas – ne kai tau šaukia. Didžiausias – kai tau šypsosi… ir tave ištrina. Tai nutiko šeimos vakarienės metu, prabangioje salėje su krištoliniais sietynais ir žvakėmis ant stalų — vietoje, kur žmonės vaidina geriau, nei gyvena tiesą. Vilkėjau satino suknelę, dramblio kaulo spalvos. Elegantiška, brangi, rama – tokia, kokia norėjau būti tą vakarą. Mano vyras ėjo šalia ir laikė už rankos, bet ne taip, kaip laikoma namuose. Greičiau – kaip aksesuarą, kad atrodytų pilnai. Prieš pat įeinant jis pašnibždėjo: „Tik… būk maloni. Mama įsitempusi.“ Nusišypsojau. „Aš visada maloni.“ Nepridėjau: tiesiog jau nebe naivi. Tą vakarą – mano anytos jubiliejus. Sukaktis. Viskas paruošta su iškilmingumu – muzika, kalbos, dovanos, svečiai, rafinuoti gėrimai. Ji stovėjo salės centre kaip imperatorė – blizgančioje suknoje, plaukai kaip karūna, žvilgsnis kaip patikrinimas. Pamačiusi mane, nesišypsojo iš tiesų. Jos šypsena kaip rėmelis – kad nesimatytų, kas viduje. Priėjo, pabučiavo sūnų į žandą, tada atsisuko į mane ir tarė tuo pačiu tonu, kaip sveikinama padavėją: „Aha. Ir tu čia.“ Ne „džiaugiuosi“. Ne „atrodai puikiai“. Ne „sveika atvykusi“. Tik… konstatuojama, kad esu neišvengiama. Kai svečiai sveikinosi, ji suėmė mane už alkūnės, lyg ir maloniai, bet švelniai pasitraukdama į šoną. Pakankamai arti, kad galėtų kalbėti tyliai, ir pakankamai toli, kad niekas negirdėtų. „Tikėkimės, jog pasirinkai tinkamą suknelę. Čia žmonės… iš mūsų rato.“ Ramiai pažvelgiau. „Aš irgi iš šio rato. Tik nesu triukšminga.“ Jos akys sublizgėjo. Ji nemėgo moterų, kurios nesitraukia. Atsisėdome. Stalas ilgas, nepriekaištingas – staltiesė kaip ledas, indai sudėlioti milimetrų tikslumu, taurės kaip krištoliniai varpai. Anyta sėdėjo kaip vadas, šalia – jos duktė. Kitame gale – mes. Jaučiau žvilgsnius. Moterų. Vertinančius. Kaip slapta matavimą. „Koks čia drabužis…“ „Baisi pasipuošus…“ „Matyt, užsimaniusi suvaidinti…“ Neatsakiau. Viduje buvo tylu. Nes jau žinojau kai ką. Vakaras dar neprasidėjo, o aš jau turėjau pranašumą. Viskas prasidėjo prieš savaitę. Netikėtai. Namuose. Įprastą popietę, kai tvarkiau vyro švarką. Vidinė kišenė sunkesnė. Lietė – jaučiau sulankstytą atviruką. Ištraukiau. Pakvietimas. Ne į jubiliejų – jis buvo bendras. O į „mažą šeimos pasisėdėjimą“ po vakarienės. Tik išrinktiesiems. Dar buvo ranka rašytas sakinys anytos raštu: „Po šios šventės sprendžiame ateitį. Turi būti aišku – ji tinkama ar ne. Jei ne – geriau trumpai.“ Nepasirašyta, bet pažinau tą griežtą energiją. Pažinau dar kai ką. Toje pačioje kišenėje – antras atvirukas, nuo kitos moters. Asmeniškas. Įžūlus. Brangaus kvepalų aromatas. Ir sakinys: „Aš būsiu. Žinai, kad jis renkasi tikrą moterį.“ Tai jau ne „šeimos intriga“. Tai – karas dviem frontais. Tą vakarą – tylėjau. Neklykiau. Nekapsčiau. Nedariau scenų. Tik stebėjau. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo aiškiau supratau: jis bijo man pasakyti tiesą, bet nebijo jos gyventi. O anyta… ne šiaip manęs nekentė. Ji ruošė pakeitimą. Per ateinančias dienas dariau tik viena: Laukiau momento. Nes moteris laimi ne ašaromis. Moteris laimi tiksliais žingsniais. Jubiliejaus metu prasidėjo kalbos. Anyta spindėjo. Žmonės plojo. Ji kalbėjo apie „šeimą“, „vertybes“, „tvarką“. Vienu metu pakilo vyro sesuo. Pakėlė taurę ir ištarė: „Sveikata mamai! Moteriai, kuri visada moka išlaikyti namus… švarius.“ Ir tada pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pridūrė: „Tikiuosi, visi žino savo vietą.“ Tai buvo smūgis. Ne stiprus. Bet įžūlus. Visi išgirdo. Visi suprato. O aš… tik atsigėriau vandens. Ir nusišypsojau. Ta pačia elegancija, su kuria uždaromos durys. Kai atnešė pagrindinius patiekalus, padavėjai pradėjo dalinti lėkštes. Anyta sureagavo valdingu gestu ir liepė sustoti prie jos. „Ne. Ne taip.“ — garsiai tarė. — „Pirma – svarbiausiems svečiams.“ Ir parodė į moterį iš gretimo stalo. Šviesiaplaukė. Šypsena kaip peilis. Suknelė, kuri rėkė „matyk“. Akys sustojo ties mano vyru ir laikė ilgiau nei dera. Jis nusuko žvilgsnį. Bet išbalo. Tada aš atsistojau. Ne staiga. Ne demonstratyviai. Tiesiog kaip moteris, žinanti savo vietą. Pasiėmiau lėkštę nuo padėklo – ir nuėjau prie vyro, kuris sėdėjo šalia. Visi žvilgsniai nukrypo. Anyta sustingo. Jo sesuo prunkštelėjo, lyg galvodama: „Dabar ji apsikvailins.“ Bet aš palinkau prie jo ir patiekiau lėkštę gražiu gestu – ramiai, elegantiškai, tarsi kino scenoje. Jis pažvelgė nustebęs. Aš tarėu tyliai, bet taip, kad išgirstų arčiausiai: „Tavo mėgstamiausias. Su trumais. Kaip patinka.“ Kitoje akimirkoje šviesiaplaukė įsitempė. Anyta pakeitė spalvą. Vyras… nutylo. Jis suprato. Suprato mano veiksmą. Tai ne valgymo patiekimas. Tai buvo ribos nustatymas, prieš publiką. Aš nekovojau dėl jo. Aš rodžiau, kas yra mano. Tada atsisukau į anytą ir pažvelgiau į akis – be šypsenos, be agresijos. Tik tiesa. „Juk sakėte, kad moteris matoma iš elgesio?“ Ji neatsakė. Aš nespaudžiau. Ir nereikėjo. Pergalė – ne pažeminti kitą. Pergalė – kad pats apsiramintų. Vėliau, kai žmonės ėjo šokti, anyta priėjo prie manęs. Be įprastos laikysenos. „Ką manai, ką darai?“ — pašnibždėjo su pykčiu. Palinkau prie jos. „Saugoju save.“ Ji sukando lūpas. „Jis… ne toks.“ „Būtent – toks, kokį leidžiate.“ Ir palikau ją prie stalo, su visa jos galia, kuri staiga pasirodė… dekoratyvi. Mano vyras priėjo koridoriuje. „Tu žinai, tiesa?“ — tyliai ištarė. Pažvelgiau be pykčio. „Taip.“ „Tai ne taip, kaip atrodo…“ „Nereikia aiškinti.“ — ramiai ištariau. — „Man skauda ne dėl to, ką darei. Skauda dėl to, ką leidi su manimi daryti.“ Jis nutylo. Ir pirmą kartą tą vakarą pamačiau baimę. Ne, kad išeisiu. O kad jau nebelaikau. Išeinant paėmiau paltą, kol visi dar juokėsi viduje, lyg nieko nebūtų nutikę. Prieš išeidama, pažvelgiau į salę. Anyta stebėjo mane. Šviesiaplaukė moteris taip pat. Aš nepakėliau smakro. Nesigyniau. Tiesiog išėjau kaip moteris, grąžinanti savo orumą — be triukšmo. Namuose ant stalo palikau vieną lapelį. Trumpą. Aiškų. „Nuo rytojaus negyvensiu namuose, kur mane testuoja, pakeičia ir vadina laikina. Kalbėsime, kai nuspręsi, ar turi šeimą – ar publiką.“ Ir nuėjau miegoti. Neverkiau. Ne todėl, kad akmuo. O todėl, kad kai kurios moterys neverkia, kai laimi. Jos tiesiog uždaro vienas duris… ir atidaro kitas. ❓Kaip tu pasielgtum mano vietoje — išeitum iškart ar duotum dar vieną galimybę?

Per šeimos vakarienę pristatė mane kaip laikinąją… O aš ant stalo padėjau patiekalą, kuris uždarė

Uncategorized

013

Mano mama jau 89-erių. Prieš dvejus metus ji persikėlė gyventi pas mane. Kiekvieną rytą girdžiu, kaip ji atsikelia apie 7:30. Pirmiausia tyliai pasikalba su savo sena kate ir ją pašeria. Tuomet pasiruošia pusryčius ir su kavos puodeliu sėda saulėtoje terasoje, kol visiškai „atsibunda“. Vėliau pasiima grindų šluotą ir apeina visus namus (apie 240 kvadratinių metrų) – sako, kad tai jos kasdienė mankšta. Jeigu turi nuotaikos, gamina ką nors, susitvarko virtuvę ar daro savo įprastus pratimus. Po pietų – „grožio ritualas“, kuris vis keičiasi. Kartais ima žiūrėti savo milžinišką, beveik muziejinį drabužių garderobą. Vienus rūbus atiduoda man, kitus padovanoja kam nors ar net parduoda – kaip tikra verslininkė. Dažnai sakau jai: – Mama, jei būtum investavusi tuos pinigus, dabar gyventum prabangiai! Ji juokiasi: – Man patinka mano rūbai. Be to, kažkada viskas atiteks tau. Tavo sesė, vargšė, neturi jokio skonio. Kad prasiblaškytume, apie penkis kartus per savaitę einame pasivaikščioti tris kilometrus aplink Vingio parką. Kartą per mėnesį ji susitinka „mergaičių vakare“ su draugėmis. Daug skaito ir nuolat naršo po mano biblioteką. Kasdien kalbasi telefonu su savo 91-erių seserimi, kuri gyvena Čikagoje ir aplanko mus du kartus per metus. (Beje, mano teta vis dar dirba buhaltere privačiam klientui.) Be katės, didžiausias mamos džiaugsmas – planšetė, kurią padovanojau praėjusį Kalėdų vakarą. Ji skaito viską apie mėgstamus rašytojus ir kompozitorius, klausosi žinių, žiūri baletą, operą ir dar begalę dalykų. Apie vidurnaktį dažnai girdžiu, kaip ji sako: – Reiktų jau miegoti, bet YouTube pats paleido Pavarotti. Ji ir jos sesuo tikrai laimėjo genetinę loteriją. Bet mama vis tiek skundžiasi: – Atrodau siaubingai! – sako. Stengiuosi ją padrąsinti: – Mama, tavo amžiuje daugelis jau būtų kitoje pusėje.

Žinai, mano mama jau sulaukė 89-erių. Prieš porą metų persikraustė gyventi pas mane į Vilnių.