Zibainis

Aš išeinu nuo tavęs! Na, spėjimai Šarūnės pasitvirtino: akivaizdu, kad ji gerai nepažino savo vyro!

Sako, kad su amžiumi tampi nematoma… Kad nebesi svarbi. Kad trukdai. Tai sakoma taip šaltai, jog skauda – lyg nebūti matomai yra senėjimo sutarties dalis. Lyg turėtum sutikti su kampu… tapti dar vienu kambario daiktu – tyli, nejudanti, trauktis iš kelio. Bet aš negimiau kampams. Nereikalausiu leidimo egzistuoti. Nenusileisiu balso, kad netrukdyčiau. Neatėjau į šį pasaulį tapti savo pačios šešėliu, nei mažėti, kad kitiems būtų patogu. Ne, ponai. Šiame amžiuje – kai daugelis laukia, kol užgesiu… aš renkuosi liepsnoti. Nesigailiu raukšlių. Didžiuojuosi jomis. Kiekviena jų – gyvenimo parašas: kad mylėjau, juokiausi, verkiau, gyvenau. Atsisakau liautis būti moterimi vien todėl, kad netinku į filtrus ar kaulai nebeneša aukštakulnių. Aš išlieku troškimas. Išlieku kūrybiškumas. Išlieku laisvė. Ir jei tai erzina… tuo geriau. Nesigėdiju žilų plaukų. Gėdyčiausi, jei nebūčiau pakankamai ilgai gyvenusi, kad jų nusipelnyčiau. Aš negęstu. Neatsisakau. Ir nenulipu nuo scenos. Vis dar svajoju. Vis dar garsiai juokiuosi. Vis dar šoku – taip, kaip moku. Vis dar šaukiu danguje, kad dar turiu daug ką pasakyti. Aš – ne prisiminimas. Aš esu buvimas. Aš esu lėta ugnis. Esu gyva siela. Moteris su randais, kuri nebėra priklausoma nuo emocinių ramentų. Moteris, kuriai nereikia svetimo žvilgsnio žinoti, kad yra stipri. Todėl nevadinkite manęs „vargše“. Neignoruokite manęs vien todėl, kad esu vyresnė. Vadinkite mane drąsia. Vadinkite – stiprybe. Vadinkite mane vardu – tvirtu balsu ir pakelta taure. Vadinkite mane Irena. Ir tegu visi žino: aš dar čia… tiesi, su siela, kuri liepsnoja.

Sako, kad su metais tampi nematoma… Kad jau nebėra svarbi. Kad trukdai. Sako tai taip šaltai, kad

Uncategorized

017

Kai išlipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant šaligatvio ir prašančią išmaldos – aš ir mano vyras apstulbome. Niekas apie tai nežinojo. Man 43-eji, mamai mano – 67 metai. Gyvename tame pačiame mieste, tik skirtinguose galuose. Kaip ir dauguma vyresnių žmonių, mama reikalauja nuolatinės priežiūros, tačiau negali persikelti pas mane dėl vienos priežasties – ji turi keturias kates ir tris šunis savo bute. Ji taip pat šeria visus rajono katinus bei šunis ir išleidžia kiekvieną centą, kurį jai duodu, vaistams bei gyvūnų maistui. Pačias pagrindines prekes jai tenka tempti man pačiai, nes žinau, kad kitkam pinigų neišleis. Neseniai su vyru, po svečių, nusprendėme grįžti namo autobusu. Ir įsivaizduokite mano šoką – išlipu ir ji sėdi ant šaligatvio, prašo pinigų sustojusiems žmonėms. Nežinojau, ką galvoti – vyras taip pat buvo priblokštas. Juk pinigus mamai duodame iš šeimos biudžeto. Natūraliai jis klausė – kur mamos pinigai dingsta? Pasirodo, mama renkasi pinigus savo šunims ir katėms – jų maistui, gydymui, skiepams. Visa ši istorija atrodo liūdnai, bet ką Jūs pamanytumėt, jei pamatytumėte savo mamą tokioje situacijoje? Ką pagalvotų giminaičiai, draugai, pažįstami? Aišku, jie galvotų, kad esu nedėkinga dukra ir palikau mamą likimo valiai. Dabar vaikštau po miestą ieškodama mamos – žinau, kad net po mano maldavimų ji nenustojo to daryti, tik dabar dar labiau nuo manęs slepiasi.

Kai išlipu iš autobuso, pamatau mamą sėdinčią ant šaligatvio ir prašančią išmaldos. Vyras ir aš suakmenėjame

Uncategorized

Pasirengęs atleisti ir priimti vėl – nesulauks!

– Galvoji, kad aš tave visą laiką gausiu? Oi, manų tokių kaip tu tik dviratukų paketus. –

Uncategorized

078

Mano anyta man viešai pasakė, kad esu „laikinoji“… o aš leidau jai pačiai ištarti savo nuosprendį. Pirmą kartą išgirdau jos pašaipų juoką virtuvėje, o tada – jos žodžių dyglius ir „draugišką“ susirinkimą su aukso papuošalais pasipuošusiomis moterimis. Ji manęs nevadina vardu, o tik „ji“, ir nuolat primena, kad esu „laikina“ jos sūnaus gyvenime. Tačiau tą vakarą per prabangią šeimos vakarienę, apsivilkusi smaragdinę suknelę, pagaliau pasakiau jai prieš visus: „Keista, kai kažkas kitus vadina laikinais, nors pats yra vienintelė priežastis, kodėl namuose nėra ramybės.“ Po šio pokalbio jos akyse pirmą kartą pamačiau sutrikimą, o savo vyrui aiškiai pasakiau – šeimos prašyti nereikės, o pagarbos nusipelno kiekvienas. Savaitę vėliau anyta paskambino pirmą kartą prisipažinusi klydusi… Kai moteris nebenori prašyti pagarbos – pasaulis ima ją siūlyti pats. ❓Kaip tu pasielgtum mano vietoje – taikytumeisi vardan „ramybės“, ar išdrįstum nubrėžti ribą, net jei sudrebėtų visa šeimos stalo tvarka?

Žinai, noriu tau papasakoti, kaip mano anyta prie visų mane pavadino laikina o aš tiesiog leidau jai

Uncategorized

0174

O tai kas bus su butu? Juk žadėjai! Tu sugadini mano gyvenimą!

O kaip su butu? Pažadėjai juk! Sugadini man gyvenimą! Su žmona buvome labai laimingi, kai sužinojome

Uncategorized

018

Maniau, kad mano santuoka klostosi gerai, kol draugė manęs nepaklausė apie tai

Manau, kad mano santuoka klostosi gerai, kol mano draugė Ugnė nepaklausė. Ištekau labai jauna įsimylėjau

Uncategorized

046

Kai jis atsivedė meilužę į mūsų metinių vakarą, o aš jau rankose laikiau nuotraukas, kurios jam užgniauš kvapą. Kai raudonos suknelės moteris prisėdo greta jo taip natūraliai, tarsi būtų šalia metų metus, aš nė nemirktelėjau. Ne todėl, kad neskaudėjo. O todėl, kad tą akimirką supratau esminį dalyką: jis nesitikėjo, kad išlaikysiu orumą. Laukė isterijos, laukė scenos, laukė, kad būsiu „blogoji“. Bet aš dovanų neištikimiems neteikiu. Jiems – tik pasekmės. Jis – tas žmogus, kuris nuolat kalbėdavo apie stilių. Apie įvaizdį. Apie „tinkamą įspūdį“. Ir būtent dėl to mūsų sukaktuvių vakarą nusprendė padaryti bjauriausią: mane tyliai pažeminti tarp žmonių. Sėdėjau prie stalo tiesia nugara, juodo satino suknelėje – tokioje, kuri nekalba už save, tačiau liudija buvimą. Salė buvo prabangi – šviesa kaip medus, šampanas, šypsenos su pamatuotais dantimis. Vieta, kur niekas nerėkia, bet žvilgsniu nužudo. Jis įėjo pirmas. Aš – žingsniu iš paskos. Kaip visada. O kai jau maniau, kad vakaro „siurprizai“ baigėsi… jis pasisuko į mane ir pašnibždėjo: – „Tik šypsokis. Nebūk kvaila.“ – „Kvaila?“ paklausiau ramiai. – „Tokias… moteriškas scenas. Elkis normaliai. Šį vakarą nenoriu, kad gadintum nuotaiką.“ Ir tada pamačiau, kaip ji artėja. Ne kaip viešnia. Ne kaip draugė. O kaip ta, kuri jau užėmė tavo vietą. Prisėdo greta. Nepaklausė, nesudvejojo. Lyg tai būtų jos stalas. Jis ištarė tą tipinį „mandagų“ pristatymą, kuriuo vyrai bando apvalyti purvą: – „Susipažinkite, kolegė. Kartais dirbam kartu.“ O ji… ji nusišypsojo man tarsi moteris, kuri ilgai treniravosi prieš veidrodį. – „Labai malonu. Jis apie jus tiek kalbėjo.“ Niekas salėje nesuprato, kas vyksta. Bet aš supratau. Nes moteriai neprireikia pripažinimo, kad pajustų išdavystę. Tiesa buvo paprasta: jis mane atvedė parodyti kaip „oficialią“. O ją – kad parodytų, kuri nugalėjo. Abu apsiriko. Istorija prasidėjo prieš mėnesį. Nuo jo pasikeitimo. Ne kvepalais. Ne šukuosena. Ne naujais drabužiais. O tonu. Jis ėmė kalbėti tarsi mano buvimas jį erzina. – „Neklausinėk manęs.“ – „Nesikišk.“ – „Nebūk svarbi.“ Vieną vakarą, manant, kad miegu, jis tyliai išėjo į balkoną su telefonu. Negirdėjau žodžių. Bet išgirdau toną. Tą balsą… kurį vyrai skiria tik trokštamoms moterims. Kitą dieną neklausiau. Patikrinau. Užuot kėlusi audrą, rinkausi ką kitą: įrodymus. Ne todėl, kad man reikėjo „tiesos“. O dėl akimirkos, kai tiesa skaudins labiausiai. Pasikviečiau reikiamą žmogų. Moterys visada turi draugę, kuri nekalba daug… bet mato viską. Ji pasakė tik tiek: – „Neverk. Pirmiausia galvok.“ Ji padėjo rasti nuotraukas. Ne intymias, ne nepadorias. Tiesiog aiškias, kad nereiktų jokių „pasiteisinimų“. Jiedu – automobilyje, restorane, viešbučio foje. Kur matyti ne tik artumas… bet ir jų įsitikinimas, kad niekas neužtiks. Tada ir apsisprendžiau, kuo kovosiu. Ne skandalu. Ne ašaromis. O simboliniu daiktu, kuris apverčia viską. Ne segtuve. Ne USB. Ne juodame voke. Šviesiame vokelyje – tarsi kvietimas į šventę. Atrodė įtartinai gražiai. Brangiai, subtiliai. Žmogus mato, – nė nepagalvotų, kad tai pavojus. Būtent tame – visa esmė. Viduje – nuotraukos. Ir maža užrašėlė – ranka, viena eilutė: „Aš ne prašyti čia. Aš čia – užbaigti.“ Grįštu prie vakaro. Sėdėjome prie stalo. Jis kalbėjo. Ji juokėsi. Aš tylėjau. Viduje buvo šalta vieta – kontrolė. Vienu metu jis palinko prie manęs, šįkart aštresniu tonu: – „Matai? Visi žiūri. Nepradėk scenos.“ Ir tada aš nusišypsojau. Ne kaip moteris, kuri praryja. O kaip ta, kuri jau viską užbaigė. „Kol tu vaidinai dvigubą žaidimą… aš ruošiau finalą.“ Pakilau. Lėtai. Elegantiškai. Neapvertus kėdės. Salė tarsi traukėsi. Jis žiūrėjo: Ką darai? Vyro, kuris moteriai neduoda scenarijaus, žvilgsniu. Bet aš turėjau savąjį. Vokas buvo rankoje. Prėjau pro juos tarsi muziejumi – abu atrodė kaip eksponatai. Padėjau voką priešais juos, ant stalo, po šviesa. – „Čia jums,“ tariau ramiai. Jis nervingai nusijuokė, bandydamas apsimesti kietu: – „Kas čia, spektaklis?“ – „Ne. Tiesa. Ant popieriaus.“ Ji puolė atplėšti voką pirma – Ego. Tas moteriškas alkis pamatyti „pergalę“. Bet pamačiusi pirmą nuotrauką, šypsena dingo. Ji nuleido akis – kaip žmogus, supratęs, kad pakliuvo į spąstus. Jis griebė nuotraukas sau. Veidas pasikeitė – Iš pasitikinčio – į išbalusį. – „Kas čia?“ sušnypštė. – „Įrodymai,“ atsakiau. Ir tada pasakiau vinimi tapusią frazę, kad išgirstų ir artimiausi stalai: „Kol tu mane vadinai dekoracija… aš rinkau įrodymus.“ Sunki tyla. Lyg salė nustojo kvėpuoti. Jis staigiai atsistojo. – „Tu neteisi!“ Aš ramiai: – „Nebėra svarbu, ar teisi. Svarbu, kad jau esu laisva.“ Ji nedrįso pakelti akių. O jis suprato, kad baisiausia – ne nuotraukos. Baisiausia – kad aš net nevirpu. Paskutinįkart pažvelgiau į juos. Padariau baigiamą judesį. Paėmiau vieną iš nuotraukų – ne skandalingiausią. Aiškiausią. Padėjau viršuje lyg antspaudą. Tarsi pasirašyčiau jų pabaigą. Sutvarkiau voką. Pasukau link durų. Mani kulniukai skambėjo kaip taškas sakinyje, kuris laukė metų metus. Prie durų sustojau, atsisukau tik kartą. Jis jau nebe tas vyras, kuris valdė situaciją. Jis tapo žmogumi, nežinančiu, ką rytoj sakyti. Nes šį vakarą visi prisimins tik vieną: ne meilužę. ne nuotraukas. o mane. Ir aš išėjau. Be dramų. Oriai. Paskutinė eilutė, kurią sau ištariau, buvo paprasta: Kai moteris gražiai nutyla – tai pabaiga. ❓O jūs… jeigu kas nors jus „tyliai“ pažemintų tarp žmonių, ar išeitumėte su klase… o gal paliktumėte tiesą ant stalo?

2023 metų rugsėjo 10 d., Vilnius Šiandien mūsų vestuvių metinės. Turėjo būti ypatingas vakaras, bet vietoj

Uncategorized

035

Atidaviau savo pavardę jos vaikams. Dabar privalau juos išlaikyti, kol ji laimingai gyvena su jų biologiniu tėvu. Paprašysiu jūsų išklausyti, kaip iš „smagaus vyruko“ tapau oficialiu dviejų vaikų bankomatu – vaikų, kurie parašo tik tada, kai jiems reikia pinigų filmui, bet ignoruoja per Kalėdas. Viskas prasidėjo prieš trejus metus. Pažinau Jūratę – nuostabią moterį, išsiskyrusią, su dviem vaikais (8 ir 10 m.). Įsimylėjau iki ausų. Visiškai apakintas. Ji vis kartojo: „Vaikai tave taip myli!“ O aš, kaip tikras mulkis, tikėjau. Aišku, kad mylėjo – kiekvieną savaitgalį vedžiau juos į pramogų parkus. Vieną dieną, per tas lemiamas kalbas, Jūratė sako: — Man taip liūdna, kad vaikai neturi tėvo pavardės. Jis niekada oficialiai jų nepripažino. Aš, savo „pačiame šviesiausiame gyvenimo momente“ (čia sarkazmas), atsakiau: — Galiu juos įsivaikinti. Jie juk vis tiek kaip mano. Žinot tą kino momentą, kai sustoja laikas ir užkadrinis balsas sako: „Tada supratau, kad viskas baigsis blogai“? Pas mane tokio balso nebuvo. Turėjo būti. Jūratė pravirko iš laimės. Vaikai apkabino. Jaučiausi kaip didvyris. Kvailas didvyris – bet didvyris. Praėjome viską – advokatus, notarus, teismus. Vaikai oficialiai tapo Dovydas Kazlauskas ir Kamilė Kazlauskaitė – SU MANO PAVARDE. Aš buvau laimingas. Jūratė laiminga. Surengėme mažą „šeimos ceremoniją“ su tortu. Po pusės metų. TIK pusės metų. Jūratė sako: — Turime pasikalbėti… Nežinau, kaip pasakyti, bet… Mindaugas grįžo. — Koks dar Mindaugas? — nors jau žinojau. — Vaikų biologinis tėtis. Pasikeitė. Suaugo. Nori vėl šeimos. Apstulbau. Tiesiogine prasme. — O ką darysi? — Duosiu jam šansą. Dėl vaikų, supranti? Žinoma, kad supratau. Taip aiškiai, lyg kas būtų parodęs neoninę IŠĖJIMO rodyklę. — Jūrate, juk JUOS ĮSIVAIKINAU. Jie oficialiai mano vaikai. — Taip, taip… paskui sutvarkysim. Svarbiausia dabar – vaikai turės tėtį. „Paskui sutvarkysim.“ Lyg kalbėtų apie elektros sąskaitą. Nuėjau pas advokatą. Beveik užspringo kava. — Pasirašei visiškam įsivaikinimui? — Taip. — Tai tada esi jų tėvas. Su visomis pareigomis – išlaikymas, mokykla, sveikata. Viskas. — Bet aš jau nebesu su mama… — Nesvarbu. Esi tėvas. Toks įstatymas. Dabar štai aš – pervedu alimentus Jūratei, kuri laimingai gyvena su Mindaugu MANO bute. Nes „vaikams reikia stabilumo ir jie neturėtų kraustytis“. MANO bute, už kurį pats moku. Bet aš išėjau, nes „vaikams per daug traumuojančiai būtų keisti aplinką“. Pats absurdiškiausias dalykas? Mindaugas – šmėkla tėvas, kuris metų metais nei cento nesiteikė duoti – dabar paima vaikus į parką, į futbolą ir staiga tapo šeimos herojumi. O man kiekvieną mėnesį advokatas atsiunčia: „Alimentai pervesti: X€ Su liūdnu emotikonu. Nė kiek nestiprina. Praėjusį mėnesį Dovydas parašė: — Sveikas, gali pervesti dar šiek tiek? Noriu naujų sportbačių. — O Mindaugas negali nupirkti? — Jis pasakė, kad tu esi oficialus tėtis. Jis – tik tėtis širdyje. Tėtis širdyje. Kaip patogu. O aš – tėtis pavedimu. Įsivaikinimą beveik neįmanoma nutraukti. Teismas laikytų mane blogu, nes „noriu atsisakyti vaikų“. Draugai manęs nebegaili. — Bičiuli, kuriame taške pagalvojai, kad čia gera idėja? — Buvau įsimylėjęs. — Bet įsimylėjimas neturi visiškai išgaruoti blaivaus proto. Tiesą sako. Dabar, kai matau porą su ne savo vaikais, norėčiau rėkti: „NEPASIRAŠYKITE! BŪKITE DRAUGAI, GYVENIMO PALYDOVAI – TIK NEPASIRAŠYKITE!“ O mama tik tarė: „Meilė tave pavertė kvailiu.“ Ir apkabino taip stipriai, kad tik dar labiau skaudėjo viduje. Vakar vėl: „Papildomos išlaidos: mokyklinės priemonės – X€“ Papildomos. Lyg mokykla kasmet netikėtai užkluptų. O Jūratė kelia nuotraukas su „laiminga šeima“. Vaikai – SU MANO PAVARDE – šalia vyro, kuris juos buvo palikęs. Kulminacija? Kamilė (10-ties, taip, turi Instagram…) bio parašė: „Marianos ir Mindaugo dukra ❤️“ Mano pavardės? Nė kvapo. Aš – anoniminis jų gyvenimo rėmėjas. Štai aš – vienas, kas mėnesį €500 mažiau, su dviem „vaikais“, kurie rašo tik dėl pinigų, ir aiškiai žinodamas, kad iš meilės padariau didžiausią kvailystę. Vienintelis pliusas – paklaustas, ar turiu vaikų, galiu atsakyti „taip“ ir papasakoti šią istoriją vakarienės metu. Visi juokiasi. Aš – tik viduje verkiu. O jūs? Ar teko pasirašyti ką nors „iš meilės“, kas paskui kainavo labai brangiai… ar esu vienintelis „genijus“, padovanojęs pavardę ir banko sąskaitą komplekte?

Nu žiūrėk, papasakosiu tau, kaip iš faino bičo ant sofos tapau pareigingu dviem vaikams, kurių vienintelės