Zibainis

Žinai, noriu papasakoti tau vieną istoriją, kuri man vis dar sukasi galvoje. Prieš tris metus išsiskyrėm

Pažadas Denisas ramiai laikė vairą ir užtikrintai vedė automobilį greitkeliu, šalia sėdėjo draugas Kęstutis, jie grįžo iš kaimyninio miesto – viršininkas buvo išsiuntęs juos į komandiruotę dviem dienoms. – Kęsti, kaip šauniai viską sutvarkėm, ir sutartį pasirašėm didžiulei sumai, šefas tikrai bus patenkintas, – linksmai šypsojosi Denisas. – Taip, tikrai pasisekė mums, – patvirtino bendradarbis, abu dirbo viename biure. – Smagu grįžti namo, kai žinai, kad tavęs laukia, – sakė Denisas, – mano Aušrinė laukiasi, skundžiasi pykinimu. Man jos labai gaila, bet abu labai norėjom vaiko, todėl ji sakė, kad viską iškęs dėl mūsų mažylio. – Vaikas – gerai, o mums su Marina niekaip nesiseka, ji negali išnešioti vaiko. Dabar ruošiamės jau antram IVF bandymui, pirmas nesėkmingas buvo, – dalinosi Kęstutis, su Marina buvo kartu jau septynis metus ir labai laukė vaikų, bet… Denisas vėlai vedė – būdamas trisdešimt dvejų. Moterų pasitaikydavo, bet niekada neapkvaišdavo iš meilės. Tik sutikęs Aušrinę pametė galvą, tuoj pat suprato, kad be jos kitų moterų net nemato. Kai Denisas pristatė draugui Aušrinę, vėliau pakvietė būti pabroliu jų vestuvėse, Kęstutis truputį pavydo draugui. Aušrinė buvo tikrai graži, švelni – jis suprato Denisą, į tokią lengva įsimylėti. Mažas rudens lietus barbeno į automobilio langus, draugai linksmai šnekučiavosi. Staiga paskambino Deniso telefonas, jis atsiliepė. – Sveika, Aušrinuke, taip, važiuojam, maždaug už poros valandų būsim namuose. Kaip laikaisi? Viskas tas pats? Nepakelk nieko sunkaus, grįšiu – viską padarysiu, bučiuoju, iki, mylimoji. Kęstutis klausėsi ir mintyse įsivaizdavo Aušrinę, kaip ji laukia draugo, jaudinasi ir galvojo: – Mana Marina net neskambina, niekada dėl manęs nesijaudina, mano, kad jau stipriai prisirišęs esu. Ji visai kitokia nei Deniso Aušrinė – pas ją viskas griežta, darbas, namai. Staiga Denisas smarkiai pasuko vairą, į juos lėkė mikroautobusas – susidūrimas neišvengiamas, bet paskutinę akimirką jie rėžėsi į stulpą iš Deniso pusės ir nuskriejo nuo kelio. Kęstutis atgavo sąmonę – skaudėjo galvą, rankoje kraujas, automobilis stovėjo ant ratų – jo pusės durys atviros. Pažvelgė į Denisą – tas nejudėjo. Pribėgo žmonės, automobilių vairuotojai stojo šalikelėje. Kęstutis pamažu atsigavo, labai skaudėjo ranką, galvą. Jis gulėjo ant šlapios žolės šalia automobilio. Laukė greitosios. Denisą ištraukė iš mašinos ir paguldė ant neštuvų, Kęstutis pasilenkė prie draugo, o tas tyliai pašnabždėjo: – Padėk Aušrinei… Juos išvežė į ligoninę, Kęstučiui – rankos lūžis ir stiprus smegenų sutrenkimas. Jis buvo sąmoningas, vis klausinėjo gydytojų: – Kaip Denisas, kaip mano draugas? Po to slaugytoja pranešė: – Denisas mirė… Kęstutį ištiko sąstingis. Į laidotuves eiti negalėjo. Marina atvažiavo ir pasakojo, kad Deniso žmona labai verkė, niekaip negalėjo patikėti, kad vyro nebėra, vos galėjo atsistoti prie karsto. Po ligoninės Kęstutis su Marina nuvažiavo į kapines – ilgai stovėjo prie draugo kapo, mintyse pažadėjo jam: – Nesijaudink, drauge, tavosios žmonos nepaliksiu, padėsiu, kaip prašei… Po poros dienų nuvyko pas Aušrinę, pasibeldė į duris, pamačiusi Kęstutį ji pravirko. – Kaip gyventi be jo? Nesugebu susitaikyti, kad Deno daugiau nėra… – Aušrine, aš pažadėjau tavo vyrui tau padėti. Kartu įveiksim viską. Skambink man, sakyk, ko reikia – lankysiu tave. Laikas bėgo. Aušrinė po truputį raminosi, labai bijojo, kad dėl išgyvenimų nutrūks nėštumas, gydytoja irgi perspėjo. Kęstutis ją dažnai lankydavo, atveždavo produktų iš prekybos centro, pirkdavo vitaminų, kartais nuveždavo į kliniką ar kitur, kur reikėjo. Aušrinė nepuolė piknaudžiauti jos gerumu, kreipdavosi retai. – Kęsti, man nepatogu, kad tu tiek dėmesio man skiri… – Negi sunku, be to – pažadėjau Denui. Kęstutis jautė mišrius jausmus Aušrinei. Ji buvo jo svajonių moteris, visad apie tokią svajojo… Bet situacija jį glumino. Kol Aušrinė kentė negalavimus, Kęstutis ir Marina vėl ėjo pas gydytojus, darė tyrimus, grafikai, nusivylimas… Bevaikystė buvo jų nuolatinis skausmas. Marina nežinojo, kad vyras padeda Aušrinei – ji nieko nesuprato. Jo telefone Aušrinė figūravo kaip „Labdara“, kad nesužinotų, jog ji skambina. Po antro nesėkmingo bandymo susilaukti vaiko, sutuoktiniai vis labiau tolsta. Marina manė, kad kaltas Kęstutis, o jis jau nieko nebegalvojo. Marina pastebėjo, kad vyras tapo keistas, išsiblaškęs, kartais irzlus, išvykdavo kažkur. Tiesa, variantas dėl neištikimybės atrodė neįtikėtinas – santykiai intymūs buvo normalūs, šaltumo nesijautė. Kęstutis suvokė – jo asmeninis gyvenimas stringa, užtat darbe sekasi puikiai. Vėl prisijungė prie projekto, kurį kažkada pradėjo su Denisu, projektą užbaigė ir gavo labai sėkmingą sutartį. Aušrinei, artėjant gimdymui, vis sunkiau sekėsi tvarkytis. Jos tėvai gyveno toli, Aukštaitijoje, o mieste artimųjų neturėjo. Kankino galvos skausmai, tinimo kojos, tačiau nesiskundė Kęstučiui. Kartą Kęstutis atvyko su produktais ir rado ją ant kopėčių – Aušrinė bandė kabinti naujas užuolaidas. – Na, nulipk iš čia! – piktai paliepė, matydamas didelį pilvą – nukrisi, pražudysi mažylį, kokias nesąmones darai? Padėjo Aušrinei nulipti, jie pasisveikino, ir Kęstutis pajuto kūnu bėgantį šiurpuliuką. – Ačiū, Kęsti, – ir nuskubėjo į vonią, vėl prasidėjo pykinimas. Kęstutis atsiduso, nusivalius prakaitą, mintyse pagalvojo: – Ar mato Denisas iš ten, kur dabar yra? Pats prašė padėti… Kitą kartą Aušrinė paklausė: – Denisai, gal padėtum vaikų kambarį įrengti? Vėliau nebeturėsiu laiko. Mačiau gražius tapetus vaikiškam kambariui… Kęstučiui teko imtis remonto kambaryje – negalėjo leisti, kad vienui vienas viską darytų laukiančioji moteris. Remontavo abu, tik Aušrinė labiau palaikė morališkai. Remontas baigtas. Kęstutis jautėsi tarp dviejų ugnių: viena – niūri, nusivylusi žmona, vėl ir vėl kalbanti apie nevaisingumą, kita – Aušrinė, kuriai visai netrukus lauks gimdymas. Marina nujautė, kad norint išsaugoti šeimą, reikia griebtis darbo. Ji rašė straipsnius žurnalams. Vienas žinomas leidinys pasiūlė vesti nuolatinę rubriką – Marina su džiaugsmu ėmėsi, reikėjo atitraukti mintis. Už šį darbą gavo solidų honorarą. Namie grįžo laiminga, su pilnu krepšiu skanėstų ir pora butelių vyno. – O, šventė? – nustebo Kęstutis, grįžęs iš darbo. – Taip, gavau gerą atlyginimą, reikia paminėti. Seniai laukiau šios sutarties. Per televizorių rodė jų mėgstamą filmą. Marina bandė susigrąžinti šilumą santykiuose, ši namų šventė buvo viena iš pastangų. Padengė stalą, patiekė užkandžius, atidarė vyną – kartu žiūrėjo filmą. Netikėtai Kęstučiui suskambo telefonas. Marina žvilgterėjo per petį, ekrane „Labdara“. Vyras skubiai nuėjo į virtuvę. – Kas nutiko? – paklausė tyliai. – Kęsti, atleisk, bet man atrodo – prasideda gimdymas… Kvietė greitąją. – Bet juk dar per anksti… – Na, septyni mėnesiai – pasitaiko ir taip, – jautė, kad ji kalba prisiversdama per skausmą. – Gerai, važiuoju į gimdymo namus. Greitai apsirengė, žmona su nerimu žiūrėjo: – Tikrai išvažiuoji? – Taip, – skubėjo, iš karto sugalvodamas legendą. – Kas skambino? – Šefas vėl vėlai paskambino, reikia aptarti labdaros reikalus, vėliau paaiškinsiu, tikrai reikia… Bet Marina netikėjo. – Kokie čia labdaros reikalai, koks šefas, mulkina mane Kęstutis… Kęstutis išskubėjo, sėdo į automobilį ir nulėkė į gimdymo namus – jie buvo toli. Atvykęs sužinojo, kad Aušrinę jau atvežė. Laukė dvi valandas, kol seselė pranešė – Aušrinė pagimdė sūnų. Atsiduso palengvėjęs, išsekęs važiavo namo, galvodamas: – Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, labai jaudinausi… Marina nemiegojo, iš karto įdėmiai pažvelgė į vyrą – matė, kad jis nuvargęs ir palaužtas. – Tau ta labdara atėmė visas jėgas, – piktai paklausė. Kęstutis sunkiai nukrito ant sofos, net nenusirengęs. – Taip, Marina. Taip… Aušrinė ką tik pagimdė sūnų, aš pažadėjau Denisui padėti jai. Ji visiškai viena, – atvirai prisipažino. – Aišku, viskas susidėliojo… – tyliai tarė žmona. – O dabar sekantis etapas – padėsi Aušrinei su naujagimiu, taip? – Taip, – nuoširdžiai atsakė Kęstutis. – Na, žinai… manęs tokia situacija netenkina, netoleruosiu, kad savo laiką skirsi svetimam vaikui, tuo labiau, kai mes patys vaiku niekaip nesusilaukiam ir, atrodo, jau nebesusilauksim. Taigi, kreipsiuosi dėl skyrybų, o tu, kaip nori. Gal dar spėsiu sutikti kitą vyrą ir su juo pagimdysiu. Kęstutis nustebęs pažvelgė į žmoną – jau galutinai buvo nurašiusi jį – laikė jį kaltu, kad neturi vaikų. – Tavo teisė, Marina, nesiginsiu. Privalau padėti Aušrinei su kūdikiu. Praėjo laikas. Marina padavė skyrybas. Kęstutis išsikraustė pas Aušrinę, padėjo su mažuoju sūneliu Domantu. Po kiek laiko susituokė, o dar po dvejų metų susilaukė dukrytės. Ačiū, kad skaitėte, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės Jums gyvenime!

Pažadas Važiavau vakariniu keliu pro rudeninius lietaus lašus, tvirtai laikydamas vairą. Keleivio vietoje

Uncategorized

032

Dovanotas Kūdikis: Paslaptis ir Viltis Lietuvių Širdyse

20241005, rytas. Atsiminimų jūra netikėtai išplūdo, kai vėl girdėjau, kaip Viltė, mano kaimo kaimynė

Uncategorized

048

Neringa Leonidienė netikėtai susirgo. Nei viena iš jos dukterų neaplankė motinos, kol ji gulėjo – tik anūkė Natalija slaugė močiutę. Dukterys pasirodė tik prieš pat Velykas – kaip visada, atvažiavo kaimiškų gardėsių, kurių mama prigamino! Neringa Leonidienė išėjo prie vartelių pasitikti dukrų: „Ko atvykot?” – šaltai tarė ji. Vyresnė dukra Sigutė net sustingo iš nuostabos: „Mama, kas tau?” – „Nieko, mielosios! Viską, visą ūkį pardaviau…“ – „Kaip? O mes?” – dukros nesuprato, kas vyksta

Dienoraščio įrašas Pastaruoju metu mano mintys sugrįžta į Varnelę mūsų pilką, tarsi užmirštą miestelį

Uncategorized

0617

– Tai kas tu tokia, kad man aiškintum, kaip gyventi?! – Zoja Petronė sviedė skudurą tiesiai marčiai į veidą. – Mano namuose tupinėji, mano duoną valgai! Tamara nusišluostė veidą, sugniaužė kumščius. Trečias mėnuo ištekėjusi, o kiekviena diena – lyg karo lauke. – Aš ir grindis plaunu, ir valgį ruošių, ir skalbiu! Ko dar jums reikia? – Reikia, kad užsičiauptum! Atėjūnė! Su svetimu vaiku atėjai! Mažoji Elenytė išsigandusi žvilgtelėjo iš už durų. Ketveri mergaitei, o jau supranta – močiutė pikta. – Mama, gana! – Steponas grįžo iš lauko, purvinas po darbo. – Ir vėl kas? – O tai! Tavo bobelė drąskosi! Sakiau – sriuba surūgusi, o ji atgal atkerta! – Sriuba normali, – pavargusiu balsu tarė Tamara. – Jūs specialiai ieškote priekabių. – Matai! – Zoja Petronė rodė pirštu į marti. – Aš, pasirodo, kabinėjuosi! Savo namuose! Steponas apkabino žmoną per pečius. – Mama, baik. Tamara visą dieną ūkyje viena sukasi. O tu tik priekaištauji. – Ai va! Jau prieš motiną! Užauginau, išmaitinau, o dabar! Senė trenkė durimis ir išėjo. Virtuvėje stojo tyla. – Atleisk, – Steponas paglostė žmonos galvą. – Su metais visai nepakeliama tapo. – Steputi, gal galėtume nuomotis ką nors? Kad ir kambarį? – Už ką? Aš traktorininkas, ne direktorius. Vos užtenka maistui. Tamara prisišliejo prie vyro. Geras jis, rūpestingas. Tik mama – tikras pragaro katilas. Jie susipažino kaimo mugėje. Tamara mezginius pardavinėjo, Steponas – kojines pirko. Užsikalbėjo. Jis iškart pasakė – vaikų nebijau, pats labai myliu. Vedybos buvo kuklios. Zoja Petronė nuo pirmos dienos marčios nemėgo. Jauna, graži, su aukštuoju – buhalterė. O jos sūnus – paprastas traktorininkas. – Mama, eikit vakarienės, – Elenytė timptelėjo už sijono. – Tuoj, saulyte. Per vakarienę Zoja Petronė demonstratyviai stūmė lėkštę. – Neįmanoma valgyt. Kaip kiaulėms išvirti! – Mama! – Steponas trenkė kumščiu į stalą. – Nebereikia! – Ko nereikia? Tiesa sakau! Štai Svetlana – tikra šeimininkė! O ši! Svetlana – Zojos Petronės duktė. Gyvena mieste, grįžta kartą per metus. Namą ant jos užrašė, nors ji čia negyvena. – Jei nepatinka mano puodai – gaminkitės pati, – ramiai atkirto Tamara. – O tu! – uošvė iššoko. – Aš tave! – Gana! – Steponas stojo tarp moterų. – Mama, arba liaujies, arba mes išeinam. Dabar pat. – Kur? Į gatvę? Namai ne jūsų! Tai ir buvo tiesa. Namai – Svetlanos nuosavybė. Jie gyveno iš malonės. *** Brangus būsto svoris Naktį Tamara negalėjo užmigti. Steponas laikė ją apkabinęs, šnabždėjo: – Palaikyk, mieloji. Traktorių nupirksiu. Savo reikalą pradėsiu. Uždirbsim savo namams. – Steputi, brangūs gi… – Surasiu seną, sutvarkysiu. Moku gi. Tu tikik manimi. Ryte Tamara iš nualpimo nubėgo į tualetą. Nejaugi?.. Testas parodė dvi juosteles. – Steputi! – įbėgo į kambarį. – Pažiūrėk! Vyras svyruodamas iš nuovargio pažvelgė – ir staiga pašoko, traukė žmoną į glėbį. – Tamarėli! Turėsim kūdikį! – Tyliau, girdės uošvė… Tačiau jau buvo vėlu. Zoja Petronė stovėjo tarpduryje. – Kas čia per triukšmas? – Mama, mes laukiam kūdikio! – Steponas švytėjo. Uošvė suspaudė lūpas. – Ir kur gyvensite? Ir taip ankšta. Svetlana grįš – išvys jus. – Neišvys! – Steponas surauktas. – Tai ir mano namai! – Namai – Svetlanos. Užmiršai? Aš ant jos užrašiau. O tu tik gyventojas. Džiaugsmas prapuolė. Tamara klestelėjo ant lovos. Po mėnesio nutiko nelaimė. Tamara tempė sunkią vandens kibirą – name nebuvo vandentiekio. Staigus pilvo skausmas. Raudonos dėmės ant kelnių… – Steponai! Persileidimas. Ligoninėj pasakė – pervargo, stresas. Reikia ramybės. Kokia ramybė su uošve namie? Tamara gulėjo ligoninėje, žiūrėjo į lubas. Gana. Nebegali. Nebebus. – Išeisiu, – sakė draugei. – Nebegaliu ten gyventi. – Bet gi Steponas geras? – Geras. O jo motina… Pražūsiu ten. Steponas atlėkė po darbo. Purvinas, pavargęs, su lauko gėlių puokšte. – Tamarėl, atleisk. Dėl manęs tau tiek kentėti. Neišgelbėjau. – Steponai, daugiau nebegyvensiu ten. – Žinau. Paimsiu kreditą. Išsinuomosim butą. – Juk neduos – alga menka. – Duos. Antrą darbą suradau. Naktinėj pamainoj fermoj. Dieną ant traktoriaus, naktį karves melšiu. – Steputi, gi sukniubsi! – Neparkrisiu. Dėl tavęs kalnus vėlčiu. Po savaitės Tamara išleista. Namie Zoja Petronė pasitiko: – Taigi neišsaugojai? Sakiau! Silpna esi. Tamara tyliai praėjo. Uošvė neverta nė ašaros. Steponas dirbo kaip užsuktas. Rytais ant traktoriaus, naktimis fermoj. Miegojo vos tris valandas. – Eisiu dirbti, – Tamara nusprendė. – Kaimo kontoroje buhalterės vieta. – Kapeikos ten. – Kapeika prie kapeikos. Įsidarbino. Rytą atveda Elenytę į darželį, eina į kontorą. Vakare pasiima, gamina, skalbia, tvarko. Zoja Petronė ir toliau kandžiojasi, bet Tamara jau nebegirdėjo. *** Savas kampelis ir naujas gyvenimas Steponas taupė traktoriui. Rado senučiuką, daužtą. Šeimininkas pigiai atidavė. – Imk kreditą, – pasiūlė Tamara. – Sutaisysi – užsidirbsim. – O jei neišeis? – Išeis. Tu – auksarankis. Kreditas paskirtas. Nupirko traktorių. Kieme stovėjo lyg metalo krūva. – Va linksmybė! – Zoja Petronė juokėsi. – Šlamštą paėmėt! Tik į metalo laužyną! Steponas tylomis ardo variklį. Naktim, pro žibintą. Tamara padeda – paduoda įrankius, laiko detales. – Eik miegot. Pavargai. – Pradėjom kartu, ir baigsim kartu. Mėnesį krapštėsi. Du. Kaimynai juokėsi – durnas, traktorių lavoną pirko. Ir štai vieną rytą traktorius užburzgė. Steponas sėdėjo už vairo, netikėdamas laime. – Tamareli! Veikia! Dirba! Ji išbėgo į kiemą, apkabino vyrą. – Žinojau, tikėjau tavimi! Pirmas užsakymas – aparti kaimyno daržą. Antras – malkų atvežt. Trečias… Pinigai pradėjo kapsėti. Ir štai Tamara vėl ryte pajuto pykinimą. – Steputi, vėl laukiuosi… – Dabar tikrai jokio sunkaus darbo! Girdi? Aš viską. Laikė kaip iš stiklo. Nepakėlė nė kibiro. Zoja Petronė suko akis: – Ką, silpna? Trys vaikus išnešiojau ir nieko! O ši! Bet Steponas nepalenkiamas. Jokio vargo nėščiai. Septintą mėnesį atvyko Svetlana. Su vyru, su planais. – Mama, parduodam namą. Gera kaina pasiūlyta. Galėsi keltis pas mus į miestą. – O šitie? – Zoja Petronė žvilgtelėjo į Steponą ir Tamarą. – Kuri šitie? Išsikrauskit, ką norit darykit. – Svetlana! Čia gimiau, mano namai! – Steponas įsiutęs. – Ir kas? Namai mano. Nepatinka – ieškokit kur eiti. – Kada turim išeiti? – ramiai paklausė Tamara. – Per mėnesį. Steponas tiesiog virė. Tamara ramiai padėjo ranką ant peties – neverta. Vakare sėdėjo apsikabinę. – Ką daryti? Greitai kūdikis. – Svarbiausia – kartu rasim išeitį. Steponas dirbo iki išsekimo. Traktorius burzgė nuo ryto iki vakaro. Per savaitę uždirbo tiek, kiek anksčiau per mėnesį. Tada paskambino kaimynas iš gretimo kaimo Mikalojus. – Stepai, parduodu namą. Senas, bet tvirtas. Už nedaug. Užmesk akį? Nuvažiavo. Namas iš tiesų senas, bet šiltas, trys kambariai, pečius, ūkinis. – Kiek nori? Mikalojus tarė sumą. Pusę turi, pusės trūksta. – Gal galima dalimis? – pasiūlė Steponas. – Pirmą dalį dabar, likusią – per pusmetį. – Tinka. Tu žmogus patikimas. Grįžo kaip ant sparnų. Zoja Petronė pasitiko: – Kur užtrukot? Svetlana dokumentus parvežė! – Labai gerai, – ramiai Tamara. – Išsikraustom. – Kur? Į gatvę? – Į savo namus. Nusipirkom. Uošvė net nutirpo. Nesitikėjo. – Meluojat! Iš kur pinigų? – Užsidirbom, – Steponas apsikabino žmoną. – Kol tu liežuvį malėi, mes darbavomės. Kraustėsi per dvi savaites. Daiktų mažai – kas savo svetimam name rasi? Elenytė lakstė po kambarius, šuniukas lodė. – Mama, mūsų namai, tiesa? – Mūsų, dukrele. Tikrieji mūsų. Zoja Petronė atvažiavo prieš pat. Stovi ant slenksčio. – Stepai, gal galite mane pasiimt? Mieste trošku. – Ne, mama. Pasirinkai. Gyvenk su Svetlana. – Bet aš juk tavo mama! – Mama nevadina anūkės svetima. Sudie. Uždarė duris. Skaudu, bet teisinga. Motiejus gimė kovą. Tvirtas, sveikas mažylis. Reikalavo, rėkė pilna gerkle. – Viskas į tėtį! – juokėsi akušerė. Steponas laikė sūnų, bijodamas įkvėpti. – Tamareli, ačiū tau. Už viską. – Ir aš dėkinga tau. Kad nepalūžai. Kad tikėjai. Naujuose namuose lėtai įsikūrė. Užsisodino daržą, vištas laikė. Traktorius dirbo, uždarbis augo. Vakarais sėdėdavo ant priebučio. Elenytė žaidė su šuniuku, Motiejus miegojo lovelėje. – Žinai, – sakė Tamara, – esu laiminga. – Ir aš. – Atsimeni, kaip sunku buvo? Galvojau, nepakelsiu. – Pakėlei. Tu stipri. – Mes stiprūs. Kartu. Saulė leidosi už miškelio. Namuose sklandė duonos ir pieno kvapas. Tikri namai. Mūsų namai. Kur niekas tavęs neišvarys, neįžeis, nepavadins svetima. Kur galima gyventi, mylėti, vaikus auginti. Kur galima būti laimingam. *** Brangūs skaitytojai, kiekviena šeima turi savų išbandymų – ne visada lengva juos sukandus dantis ištverti. Tamara ir Stepono istorija – tarsi veidrodis: matome savo rūpesčius, bet ir stiprybę, kuri padeda juos nugalėti. Taip jau ir gyvenam – nuo vargo prie džiaugsmo, vėl per nerimą, kol likimas pagaliau nusišypso. O kaip jums atrodo: ar reikėjo Steponui tiek laiko taikstytis su motina, ar geriau buvo iškart ieškoti savo kampelio? Ir ką jums reiškia tikrieji namai – tik pastato sienas ar šeimos šilumą? Pasidalykite mintimis, nes gyvenimas – didžiausia mokykla, ir kiekviena pamoka – brangi!

Kas tu tokia, kad man nurodinėtum! Zita Petronaitė sviedė skudurą tiesiai į marčios veidą. Mano namuose

Uncategorized

014

Nustokite abejoti laime: tikėjimas dažnai atneša stebuklus

Nekelkite akies nuo laimės Vieną kartą, jaunystės šviesoje, Eglė pasivaikščiojo per triukšmingą Kauno turgų.

Uncategorized

0231

Pamatiau dovaną, kurią vyras nusipirko kolegei, ir atšaukiau šeimos vakarienę

Pamačiau, kad vyras nusipirko dovaną kolegai, ir aš atšaukiau šeimos vakarienę. Irena, ar tu išprotėjai?

Uncategorized

045

Purpurinis angelas iš Užupio: Istorija apie Iros baimę, ištikimą šunį ir tikrą draugystę Vilniaus gatvėse

Purvinasis angelas Gerda lėtai traukėsi atatupsta, akimis nenuleisdama milžiniško šuns, kuris ramiai

Uncategorized

028

Antonina Petronė ėjo per lietų ir verkė: lietaus lašai maišėsi su ašaromis, o didžiausia paguoda – niekas nemato, kad ji verkia. Save kaltino, kad užėjo ne laiku – nepageidaujama viešnia. Verkė, paskui juokėsi prisiminusi anekdotą, kur žentas uošvei sako: „Tai ką, mama, net arbatos nepagersi?“ Ir štai pati atsidūrė tos „mamos“ vietoje – juokėsi ir verkė, verkė ir juokėsi. Grįžus namo sėdo po pledu, nuvilko šlapius rūbus ir jau be gėdos raudojo – vienintelė klausytoja tik auksinė žuvelė akvariume! Antonina Petronė – graži moteris, turėjusi sėkmės tarp vyrų, bet su Nikitos tėvu nesusiklostė – gėrė, paskui pradėjo pavyduliauti visiems: praeiviui gatvėje, mėsininkui parduotuvėje, kaimynui, net senoliui su lazda. Kartą iš proto išėjo dėl šypsenos kaimynui – sumušė žmoną vaiko akyse. Nikita viską spalvingai papasakojo seneliams. Antoninos mama pravirko: „Ar tam auginau dukrą, kad kiekviena girtuoklė muštų?“ O tėvas, be žodžių, išvarė žentą ir, pagąsdinęs jam, kad daugiau nesirodytų dukros gyvenime, šis dingo visam laikui. Tonė daugiau nebeištekėjo – užteko pabandyti, o vaiką auginti reikia. Nors buvo daug vyrų, turėjusių vilčių, ji vis negalėjo – Nikitos tėvas paliko randą. Užtat Antonina – puiki technologė-restorano darbuotoja – dėl pinigų nesiskundė: sutaupė butui, sūnui ir jo nuostabiai žmonai Anastasijai ir naujai šeimai parūpino butą, pati liko senoje „chruščiovkėje“. Dabar taupo vaikams naujam automobiliui: kiek gi galima važinėti senais „Žiguliais“! Šiandien Antonina net nebūtų ėjusi pas sūnų, nelinkusi savo draugystę siūlyti, bet netikėtai atsidūrė šalia jų namų per liūtį, be skėčio – nusprendė užbėgti pasikalbėti, su Nastia arbatos išgerti. O ši atidarius duris tik šaltai paklausė: „Antonina Petronė, ar kažko norėjote?“ ir neįsileido – lieptė eiti, tęsti kelionę. Antonina, ašarose, išėjo atgal į lietų, ilgai verkė, paskui užmigo. O sapne jos auksinė žuvelė iš akvariumo išaugo ir kalbėjo: „Verki, kvaiša? Net arbatos tau per lietų nenalėjo! O pinigus kam taupai – mašinai jiems? Visą gyvenimą už juos gyvensi? Tu graži, protinga, turi pinigų! Geriau išvažiuok prie jūros, pagyvenk dėl savęs.“ Antonina pabudo jau sutemus: žuvelė plaukiojo, bet tos kalbos jau nesuprato. Tik suprato svarbiausią – nereikia aukoti savęs nedėkingiems ir įžūliems žmonėms, kurie net arbatos neturi – ir iš akumuliuoto pinigų kiekio nupirko sau kelionę prie jūros. Grįžo atsinaujinusi, įdegusi, laiminga. O sūnus su žmona nė nežinojo – juk skambina tik tada, kai reikia pinigų ar pagalbos. Antonina ir savo gyvenimą pakeitė – atsirado puikus vyras, restorano direktorius. O kartą ir Nastia užsuko: „Kodėl, Antonina Petronė, neateinate pas mus? Nikita mašiną išsirinko.“ Bet Antonina šaltai atšovė: „Nastia, kažko norėjai?“ Tuo metu iš kambario pasirodė naujasis draugas: „Tonele, ar arbatą gersim?“ – „Gersim,“ šyptelėjo Antonina. – „Ir svečią pakviesk,“ – svetingai pasiūlė vyras. – „Ne, Nastia jau išeina, ji arbatos negers. Ar ne, Nastia?“ Antonina uždarė duris ir nusišypsojusi pamojo žuvelei: „Štai taip!“

Antanina Petronė žingsniavo po lietumi ir verkė. Ašaros bėgo jos veidu, susimaišiusios su lietaus lašais.