Zibainis

– Eik lauk! – sušuko Bronius. – Ką tu, sūneli… – uošvienė pradėjo stotis, įsikibusi į stalo kraštą. – Aš tau ne sūnelis! – Bronius griebė jos rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad net tavo kvapo čia nebūtų! Bronius niekada taip neklykaudavo. Marija sudrebėjo – per šešerius metus ji dar to negirdėjo. Uošvienė dar bandė prie stalo prilaikyti save: – Ką tu, sūneli… – sunkiai kilnojosi. – Aš tau ne sūnus! – Bronius pagriebė rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad net tavo šešėlio čia daugiau nebūtų! …Anutė miegojo, išskėtusi rankeles kaip jūros žvaigždutė. Marija užklojo ją, mintyse dėkodama likimui – tiek metų svajojo, tiek jėgų atidavė, kad taptų mama. Vyras parėjo iš naktinės pamainos – Masha suprato pagal slopų garsą koridoriuje. Bronius nusiavė batus, pavargęs, akivaizdžiai sulysęs – dirbo kaip jautis, kad kuo greičiau išsimokėtų paskolas už dirbtinį apvaisinimą. – Miega? – paklausė jis tyliai. – Miega. Pavalgė, tuoj užsnūdo. Bronius apkabino Mariją, įsikniaubė į jos kaklą – retai kalbėdavo apie meilę, bet ji žinojo: dėkingas iki beprotybės. Už tai, kad liko, kad nekeitė jo į sveikesnį, už motinystę. Šešiolikos Bronius persirgo „kiaulyte“ ant kojų – gėdijosi pasakyti mamai, kad ten viskas ištinę. Kai pagaliau pripažino – jau buvo per vėlu. Komplikacijos nulėmė beveik absoliučią nevaisingumą. – Mama skambino, – sumurmėjo Bronius nesitraukdamas. Marija įsitempė. – Ko nori ponia Aldona? – Atvažiuoja. Pietūs. Sakė, pyragų prikepusi, pasiilgo. Marija atsiduso ir atsikabino nuo vyro. – Gal nereikia, Broniuk?.. Praeitą kartą su savo patarimais dėl sodos mane iki isterijos privedė. – Marija, juk… Ji nori pamatyti Anutę. Metai praėjo, o nuotraukoje tik matė. Visgi močiutė. – Močiutė, – liūdnai šyptelėjo Marija. – Kuri mūsų dukrą „išperėta“ vadina. Anutę įsivaikino prieš metus. Sveikų naujagimių eilės – tokios, kad belaukiant galima pražilti. Padėjo pažįstami, storas vokas „reikmėms skyriui“ ir sumani akušerė. Mergytė buvo gimusi labai jaunai, išsigandusiai šešiolikmetei moksleivei. Marija puikiai prisiminė tą dieną: mažas, 3200 sveriantis ryšulėlis ir mėlynas žvilgsnis. – Gerai, – Marija atsiduso. – Tegul atvažiuoja. Ištversim. Bet jei vėl pradės… – Nepradės, pažadu, – ramino Bronius. Uošvienė įžengė pietų metu. Aldona garsiai įžengė į butą, užpildė visą erdvę. Didelė, garsi, kaimietiškai tvirta – sustabdytų ir arklį, ir trobos stogą nuimtų, ir protus priverstų judėti. – Dievulėliau! – šaukė nuo durų, statydama margą krepšį. – Kelionė – siaubas! Elektriniame vilkinimas, metro – grūstis! – Kodėl taip aukštai gyvenat? Liftas ūžia, drebina, galvojau, kad gyvybę atiduosiu! – Laba diena, mama, – Bronius pabučiavo ją į skruostą. – Pereik, nusiplauk rankas. Aldona nusimetė paltą, pasirodė rytietiška suknelė, aptempianti jos galingus pečius, ir iškart įsistebeilijo į Mariją. Ateina, apžiūri nuo galvos iki kojų, kaip arklį turgui. – Laba diena, Aldona, – šyptelėjo Marija. – Sveika, sveika, – sumurmėjo Aldona. – Kažkokia tu, Marija, peršviečiama pasidarius. Tik kaulai styros. Už ką vyrui laikytis? O Bronius mano sublogęs. Neduodi jam valgyt? Pati salotomis gyveni ir vyrą badu marinį? – Bronius puikiai maitinamas, – atkirto Marija, jaučia, kaip skruostai dega. – Sėskitės prie stalo. Virtuvėje Aldona iškart ėmė dėlioti krepšį – iš gilumos ištraukė dėžutes su pyragais, stiklainį agurkų, gabalą lašinių. – Štai, valgykit. Mieste vien chemija. Plastiką kramtot. Sėdo prie stalo, sunkiai pasiramstė alkūnėmis. – Tai pasakokit. Kaip gyvenat? Paskolas už tuos „eksperimentus“ užbaigėt? Marija suspaudė šakutę. Eksperimentai! Taip ji vadino šešerius metus skausmo, vilties ir nevilties. – Beveik užbaigėm, mama, – sumurmėjo Bronius, dėdamasis salotų. – Nekalbėkim apie pinigus. – O tai apie ką? Apie orą? Mūsų kaime, pas Kęstutį, brolį – trečia gimė. Mergytė stipri, gražuolė! Keturi kilogramai! O Tatjana, sesuo, dvynius nešioja. Va, čia tai giminė! Mūsų giminė, Broniuk, stipri. Vaisinga. – reikšmingai žvilgtelėjo į Mariją. – Jei tik genų negadintume… Marija nuleido šakutę. – Aldona, apie tai kalbėjom šimtą kartų. Ne manyje bėda. Yra gydytojų išvados. – Ai, baik! – numojo Aldona. – Popierius tie rašo, kad pinigus imtų. Kiaulytė… Irgi man! Mūsų kaime pusė vyrų ja persirgo, visi – septyni vaikai. – Tai tau, Broniuk, žmona makaronus ant ausų kabina, kad savo bėdą paslėptų. – Mama! – Bronius trenkė delnu į stalą. – Gana! Aldona teatrališkai griebėsi už širdies. – Ant motinos nešauk! Penkis vaikino, žinau, kaip gyvenimas sukasi! Matai – ji siaura visur, klubai vaikiški! Iš kur ten vaikų imtis? Nevaisingumas! – Esam laimingi, mama, – tyliai atsiduso Bronius. – Turim dukrelę Anutę. – Dukrą… – nušiurino Aldona. – Parodykit bent! Nuėjo į vaikų kambarį. Anutė jau buvo prabudusi ir sėdėjo lovytėje, maigydama pliušinį meškiuką. Nepasimaniusi, ją pamatė svetima teta, bet neverkė. Ramus būdas, stebėtinai. Aldona priėjo prie lovytės. Marija stovėjo šalia, pasiruošusi bet kurią akimirką išplėšti vaiką – iš uošvienės galima visko tikėtis. Ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mergytę, primerkusi akis. Tada ištiesė ranką, palietė pūkščią žanduką. Anutė pasitraukė. – Tai į ką ji tokia? – nepatikliai paklausė Aldona. – Akys juodos! Mūsų giminėje visų šviesios. – Akys mėlynos, – pataisė Marija. – Tamsiai mėlynos. – O nosis? Bulve. Tau, Marija, nosis smaili, Bronio tiesus. O čia… Atsitiesė, nukratė rankas, tarsi susitepusi. – Svetima giminė, svetima ir liks! Grįžo į virtuvę. Bronius įsipylė vandens, rankos drebėjo. – Mama, paklausyk, – pratarė švelniai. – Mes mylim Anutę! Ji mūsų! Ir pagal dokumentus, ir iš širdies – iš visko. – Dar bandysim patys. Gydytojai sako, šansų yra, nors mažai. Bet net jei nepavyks – jau turim šeimą. Aldona suspaudė lūpas. Viduje virė. Penkių vaikų motina, dvylikos anūkų močiutė, jai fiziškai skaudu matyti, kaip sūnus – jos kraujas – veltui eikvoja jėgas „svetimai“. – Nedurnas tu, Broniuk, – iškvėpė pagaliau. – Nedurnas. Tau trisdešimt penkeri. Vyras pačiame jėgų žydėjime, o čia – su svetima tuštukė vaikiuką žaidi! – Nepavadink jos taip! – šūktelėjo Marija. – O kaip vadint? – Aldona pasisuko visu kūnu. – Princesse? – Patylėtum, mieloji! Pati negali gimdyti, vyrą suerzino. Kyšį davėt… Nusipirkot kaip kačiuką turguje! – Tai mūsų vaikas! – Vaikas – tai kai savas! Kai naktimis nemiegi, kai toksikozė, kai gimdai skaudėdama! O šita… – numojo link vaikų kambario. – Žaidimas „dukros ir mamos“. Paėmėt jau paruoštą. Iš kokios nepilnametės atplėštos. Galiosit, kad genų niekas neištrins! Užaugs – pamatysit dangų su deimantais… Į blogą nueis! Kaip motina! Grąžinkit ją, kol nevėlu! Marija matė – Bronio vyzdžiai išsiplėtė. Bronius lėtai atsistojo. – Lauk, – pasakė tyliai. Aldona nustebo. – Ką? – Eik lauk iš čia! – sugriaudėjo Bronius. Marija sudrebėjo – dar niekad nematė, kad vyras taip rėktų. – Ką, sūneli… – Aldona pradėjo stotis, įsikibusi į stalo kraštą. – Aš tau ne sūnus! – Bronius pagriebė jos rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad net tavo kvapo čia nebūtų! Grąžint vaiką? Tu žmogų su daiktu sumaišei? Ji mano dukra! Mano! O tu… Užduso. – Tu pabaisa, o ne motina! Važiuok į savo kaimą ir skaičiuok tuos „grynakraujus“. Pas mus nebelįsk! Niekad! Iš vaikų kambario pasigirdo verkimas. Marija puolė prie durų, bet sustojo, matydama, kaip uošvienės veidas keičiasi. Raudoną spalvą pakeitė pilka ir lietuviška. Aldona atvėrė burną – trūko oro, ranka stipriai suspaudė suknelę ties širdimi. – Broni… dega… dega… Ir puolė ant šono, su triukšmu stumtelėjusi kėdę. Triukšmas susipynė su vaiko verksmu. Marija iškvietė greitąją. Bronius klaupėsi prie motinos, drebėdamas atrišinėjo apykaklę. – Mama, kas tau? Mama, kvėpuok! Aldona švokštė. Greitoji atvyko greitai. Felčeris vos įėjęs sušuko: – Infarktas. Platus. Neštuvus! Greitai! Kai gydytojai išsinešė, Bronius atsisėdo koridoriuje, atsirėmė į sieną. Žiūrėjo į paliktą motinos skarelę. – Aš ją privedžiau prie to? – ištarė. Marija atsisėdo šalia, paėmė jo šaltą ranką. – Ne. Ji pati. Su savo pykčiu. – Ji juk motina, Marija. – Ji siūlė išmesti mūsų dukrą kaip brokuotą daiktą. Broniau, atsibusk! Tu ginei savo šeimą! Po valandos Bronio kišenėj pradėjo vibruoti telefonas. Skambino sesuo – Tatjana. Vėliau brolis – Kęstutis. Bronius nekėlė ragelio. Galiausiai SMS iš tetos: – Mama reanimacijoje. Gydytojai sako, šansų nedaug. Privedei, išgama? Kad tau tuščia būtų. Prakeikiam visa giminė! Net nesirodyk! – Viskas. Nebeturiu šeimos. Marija apkabino jį per pečius, jausdama, kaip kūnas virpa. – Turi – stipriai tarė ji. – Turi mane. Turi Anutę. Mes tavo tikroji šeima. Ta, kuri niekad neišduos. Ji atsistojo ir patraukė Bronį. – Einam. Anutę reikia pamaitinti. Ji išsigando. Vakare sėdėjo virtuvėje. Dukra, nurimusi, žaidė su kaladėlėmis prie kojų. Bronius žiūrėjo į ją – tarsi matytų pirmąsyk. – Žinai, – staiga ištarė, – mama viename buvo teisi. Marija įsitempė. – Kame? – Genų pirštu neištrinsi. Bet genai – ne tik akių spalva ar nosies forma. Tai gebėjimas mylėti. Motina penki vaikai, o meilės joje… kaip akmenyje. Gal aš įvaikintas? Juk mokiu mylėti… Taip, mažyle? Pakelė dukrą ant rankų. Ji griebė jį už nosies ir nusijuokė. – Tėte! – aiškiai pasakė ji pirmą kartą. Bronius sustingo. Visą dieną sulaikytos ašaros ėmė riedėti skruostais. – Tėte, – pakartojo jis. – Taip, mažyle. Aš tėtis. Ir niekam tavęs neatiduosiu. Mama atsigauna, bet Bronius daugiau nebendrauja – giminaičiams tapo priešas numeris vienas. Marija gal ir drovisi tai prisipažinti, bet džiaugiasi – taip lengviau be nuolatinių priekaištų ir užgauliojimų. Kam tokie giminaičiai? Ir be jų gerai… Ką manote apie motinos monologą? Rašykite savo nuomonę komentaruose, spauskite „patinka“!

Išeik! sušuko Borisas. Kas, sūneli… anyta pradėjo stotis, įsikibusi į stalo kraštą. Aš tau ne sūnus!

Uncategorized

029

Niekada nesiskolinau svetimo: Martos pavydas, Nastės širdies stiprybė ir ilgai slėptos klasės paslaptys, tapusios lemties išbandymu lietuviškoje šeimoje

Svetimo nenorėjau nė karto Dar mokykloje būdama Milda su panieka žiūrėjo į Jovitą, nors slapčia jai ir pavydėjo.

Uncategorized

060

Oliuk, dukryte, labai tavęs prašau, – mama pritūpė šalia Olės, – mums reikia kurį laiką pagyventi čia, pamatysi, greitai viskas baigsis ir vėl grįšime į miestą Olė tyliai žvelgė į mamą. – Olyte, ar girdi mane? Supranti? – Mama švelniai sukrėtė Oles ranką. – Girdžiu, mamyte… – Tai kodėl tyli? – Mama nerimavo, Olė tai matė. – Aš nemokėjau tylėti, mamyte, tik galvojau. – Galvojai? Pažiūrėk, kiek čia knygų, Olyt… Kaip aš vaikystėje jas mėgau… – Mamyte… ilgai čia liksime gyventi? – Nežinau, saulyte, dabar tiesiog turime pagyventi čia. Olė viską suprato, kas atsitiko jų šeimai. Mama veltui manė, kad Olė maža ir nieko nesupranta. – Olyte, teta Katė pas tave užsuks, aš iš ryto išvyksiu į darbą, vakare grįšiu namo. O savaitgaliais būsime kartu, eisime prie ežero maudytis… Mama užsidengė veidą rankomis. – Atleisk, atleisk man… – Mamyte, neverk, nereikia. Aš žinau, kad tėtis mus paliko, žinau, kad turime išgyventi, ir tu nusprendei, jog geriausia išsikelti į močiutės namelį ir butą išnuomoti svetimiems. – Viską žinau, mamyte… Pažadu būti stropi, lauksiu tavęs ir skaitysiu knygeles, o dar teta Katė manimi pasirūpins. – Mes susitvarkysime, mamyte… O rudenį eisiu į mokyklą. Mama, ar čia yra mokykla? – Nėra, dukrele, čia kažkada buvo mokykla, bet dabar – ne. Tačiau rudenį, pažadu, sugrįšime atgal į butą. Čia gyvensime laikinai, kol rasiu tinkamą darbą. – Butą išnuomojau iki rugpjūčio, dar pasidarysim remontą, ir vėl pradėsime naują gyvenimą. Viskas bus gerai, dukrele… – Aš žinau, mamyte… Tą vakarą mama su Ole ilgai sėdėjo ant laiptų prie jų mažo namelio, ir mama pasakojo apie savo vaikystę, apie gerą močiutę. – Mama, ar tu turėjai… mamą? – Turėjau, – atsiduso mama, – ji ir dabar yra, bet… jai aš nebereikalinga. – Kaip tai? Kaip gali būti nebereikalinga? – Štai taip, mažute. Atsiradau anksti, su tėčiu jiems nesisekė, jis išvažiavo į kitą miestą, ten susikūrė naują šeimą. Mama kiek pabuvusi, mane atvežė močiutei Sonatai. O pati išvažiavo į miestą laimės ieškoti… – Ir… ar rado tą laimę? – Rado, dukryte, o apie mane pamiršo. Ištekėjo, turi dar du vaikus, o aš… tik su gimtadieniu pasveikindavo, kartais su kokia švente. – Žinai, prisimenu, atvažiuodavo, kai kuris nors vaikas susirgdavo, atveždavo į kaimą, dėl gamtos, dėl gryno oro… – Jiems apie mane niekada nepasakojo – jie nežinojo, kad turi sesę. – Močiutė pasakė jai, kad greit mano išleistuvės, galėtų suknelę padovanoti… Ji supyko, šaukė ant močiutės, kad širdies neturi, vaikas ligotas, o rūpi kažkokia suknelė. – „Sonata irgi tavo vaikas, kaip gali taip“, – pasipiktino močiutė. – „Stipri arklė užaugo, tegul pati užsidirba“, – nusikando per dantis. Močiutė supyko ir išvarė ją iš namų… – Mama, tu nė karto jos nepavadinai mamyte, tik „ji“… – Žinau, atleisk, dukrele… Negaliu. Man mama buvo mano močiutė Sonata. – Tave pavadino Sonata močiutės garbei, ar ne, mamyte? – Tikriausiai taip… Močiutės garbei… – O ar mylėjai močiutę, mamyte? – Ką? – Močiutę Sonatą. – Labai, labai… Kai jos neliko, atrodo, viskas užtemo… O savo mamą irgi mylėjau bei laukiau – kiekvienam gimtadieniui, kiekvienai šventei laukiau jos. Kai sirgdavau, kai buvo rugsėjo pirmoji, kai netekau močiutės… vis laukiau. – Ji neatvažiavo, nes vyro mama šventė jubiliejų… Tik vėliau atvažiavo, apsiverkė… liepė susirinkti daiktus, buvau dar nepilnametė. – Galvojau, kad priims pas save, bet ne – paliko bendrabutyje, įformino mokslus. – Pirmą Kalėdų vakarą sutikau ne su močiute. Naiviai tikėjausi, kad motina pasiims mane pas save, bet pasakė: „Atsiprašau, Sonata, pas mane pilni namai žmonių, kur tave dėsiu“. – Tada nusprendžiau grįžti namo, savo namo niekam neduosiu. – „Duok man močiutės namų raktus“, – pasakiau. – „Kam?“ – klausė ji neramiom akim. – „Tai mano namas, jei manai galinti jį savintis, klysti.“ – „Tai ir mano namas!“ – sušuko ji, – ir nutarė važiuoti į ten švęsti Naujųjų. – „Pažadu, jeigu tik pasirodysit, sugadinsiu jums šventę. Raktus!“ – Ji tada neatidavė raktų, bet ir nebereikėjo, atvykau, perlipau tvorą, mieste nusipirkau du naujus spynos komplektus. Pakviečiau kaimyną, dėdę Edmundą, pakeitė spynas. – O visos kaimynės sakė, kad gins mane už močiutės atminimą. – Tu Naujieji metų sutikti viena nenorėjai, bet užsuko draugės, linksmai praleidome vakarą… – O paskui man suėjo aštuoniolika. – Nebeprisimatai jos? – Ne… Kam? Ji neturi apie ką su manimi kalbėtis, nei aš su ja. – Mamyte… ar tu… – Ką? Ar aš galėčiau elgtis su tavimi taip pat? Nieku gyvu, girdi? Niekada! …Olė jau buvo visai suaugusi ir nebebuvo baisu. Mama išvažiavo į darbą, teta Katė du kartus užėjo. Valgė, sustvarkė, pamaitino lėlę Galę ir atsisėdo skaityti. Skaityti Olė neseniai išmoko, ir jai tai labai patiko: skaityti lėlei Galytei ir meškinui Mikui. Dienos bėgo vienodos. Iš pradžių verkė, bet, tiesą sakant, ašaros pačios varvėjo, Olė jas atgal stūmė, bet jos krito… Ne savo noru, o ašaros, nedoros. Atvažiavus mamai viskas praeidavo. Bet kartą mama negrįžo. Negrįžo ir negrįžo… Jau buvo tamsu, Olė įjungė šviesą, užtraukė užuolaidas. – Nebijokit, Gala, Mikutis, Mare, Nida ir klounas Andrius, nebūkite bailūs, – guodė Olė žaislus. Gal eiti į stotį sutikti mamą, – galvojo Olė. Bet gerai kelio neatsiminė – gal pro šalį praeitų. Stūmė nuo savęs blogas mintis, ne, mama taip su ja nepadarys. Ne, ne… Juk Olė neturi močiutės Sonatos, pas ką pasiliktų? Olė įsivaizdavo, kaip mama vėl išteka, atsiranda kiti vaikai, apie Olę ji visai pamiršta. O Olė viena tame namelyje… Dėl savęs prisiglaudė ir pravirko. Pradėjo dusti, ašaros byrėjo, akys degė, gerklė kimso, rėkė ant taburetės prie lango, kol užmigo. Išgirdo triukšmą verandoje – gal… pelės, o gal ta, tetos mama, močiutė Zita, kurios niekada nematė – ir atvažiuos atimti jų namelio? Išvarys Olę į lauką. Olė tyliai susigūžė. Staiga durys atsivėrė, įsižiebė šviesa. – Mama! – Olė pašoko, kėdutė parvirto, – mamyte, mano mamyte! – Mano vaikeli, Olyte, mergyte mano… atleisk, atleisk… pavėlavau į paskutinį traukinį, nuėjau iki kaimyninės stoties pėsčiomis. – Mamyte, baisu buvo? – Labai, Olyte, labai bijojau dėl tavęs! Verkiau, prašiau tavęs neverkti, ir pati verkiau… Visus vilkus išgąsdinau, – juokėsi ir verkė mama. – Bijojau, kad pagalvosi, jog tave palikau. Tada… tada Olė pirmą kartą gyvenime pamelavo mamai. – Mamyte, aš taip negalvojau, žinau, kad tu niekada manęs nepaliksi ir neišduosi. Taip, melavo, nes iš tiesų taip galvojo, bet nenorėjo liūdinti mamos dar labiau. Mama su Ole namuke gyveno iki pat rugpjūčio pabaigos, o vėliau Olė išėjo į mokyklą, mama rado gerą darbą. Tėtis padavė mamą į teismą, kad leistų pasiimti Olę savaitgaliais. Mama tik šypsojosi ir sakė, kad jis pats niekada nenorėjo matyti vaiko. – Aš ir nesu draudusi, – atsakydavo mama, – tačiau jis pats nebenorėjo… Dabar Olė matosi su tėčiu savaitgaliais. Iš pradžių bėgdavo džiugiai, vėliau… – Mamyte, man atrodo, kad mano tėtis, kaip tavo mama Zita – jam manęs visai nereikia, tik kažkodėl susitinka. Nuveda į vaikų kambarį prekybos centre, pats nuolat kažkam skambina ir ginčijasi. – O aš sėdžiu ant suoliuko ir žiūriu į mažus vaikus, mamyte… nenoriu su tėčiu susitikinėti… Pasakykim jam tai? Tėtis pradėjo ginčytis, kaltinti mamą, kad nuteikinėja dukrą prieš jį. – Aš esu tėvas, – šaukė tėtis, – o tu draudi man matytis! – Tėti… aš jau nebe mažytė, kodėl vedžioji mane į tą kvailą kambarį? Ir čipsų aš nemėgstu… aš jau užaugau. – Kai tu išėjai nuo mūsų su mama ir aš likdavau viena… visai dienai, tėti, kai mama nespėjo į elektrinį, ėjo iš kitos stoties… per mišką, o už jos bėgiojo vilkai, o aš viena namie… Antrą kartą Olė pamelavo – šįsyk tėčiui. Apie vilkus. Tėtis viską išklausė ir išėjo. Bet paskui atėjo, po mėnesio… Atsiprašė ir pasakė, kad viską suprato, pasikvietė Olę į kiną… Tik su ja. Nuo tada Olė vėl noriai bėgdavo pas tėtį… – Sonata… ar tikrai tu tada bėgai nuo vilkų, – paklausė tėtis, kai buvo pas mamą. – Taip, – nė nemirktelėjo mama. Tėvai paskui pasišnekėjo ir… tėčiui „nuvažiavo traukinys“. Mama taip ir pasakė – jo traukinys išvažiavo. – Mamyte, – sako Olė, – jei tėčio traukinys išvažiavo, kaip jis dabar į namus sugrįš? Gal palikim pas mus? Tėtis pažvelgė į mamą. Bet mama buvo tvirta. – Pareis pėsčiomis… čia vilkų nebėra, – pasakė mama ir išlydėjo tėtį. – Mamyte… Jis norėjo grįžti, tiesa? – naktį paklausė Olė. – Taip… – Tu jam neatleisi? Mama tylėjo. – Mama, tai tavo reikalas, bet… aš jus abu myliu… – Žinau, Olyte, dukrele. – Bet tave labiau, nes tu pati drąsiausia mama pasaulyje, tu dėl manęs net vilkų nebuvai išsigandusi. …Praėjo metai. Olė jau eina tekėti. – Mamyte… turiu tau kai ką prisipažinti. – Klausau, vaikeli. – Mamyte… tada pagalvojau, kad tu mane palikai, kaip Zita… – Mano, mergyte… Kaip aš galėčiau tai padaryti… – Aš tada dar to nežinojau, mamyte… atleisk man. – Atleisk, kad tau teko taip išgyventi… Jos stovėjo apsikabinusios – mama ir dukra… jos visada kartu. Mama – visada šalia

Saule, dukryte, prašau tavęs, mama pritūpė šalia Saulės, mums čia teks šiek tiek pagyventi, netrukus

Uncategorized

012

GYVENIMAS – TVARKOJE – Lada, aš tau draudžiu bendrauti su sese ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, mes – savo. Tu vėl skambinai Linai? Skundeisi dėl manęs? Aš tave įspėjau. Nepyk, jei ką, – Bogdanas skaudžiai sugriebė man už peties. Kaip visada tokiais atvejais, tylėdama išėjau į virtuvę. Akyse kaupėsi karčios ašaros. Ne, aš niekada nesiskundžiau savo seseriai dėl gyvenimo su vyru. Mes paprasčiausiai kalbėjomės. Prieš mus buvo senstantys tėvai – visada būdavo apie ką pasitarti. Tai Bogdaną siutino. Jis negalėjo pakęsti mano sesers Linos. Jos šeimoje viešpatavo ramybė ir gerovė. To negalėjai pasakyti apie mūsų gyvenimą su Bogdanu. Kai tekėjau už Bogdano, laimingesnės merginos nebuvo visoje Lietuvoje. Bogdanas suko mane aistros sūkuryje. Visiškai neprisirišau prie vyro ūgio – Bogdanas buvo gerokai žemesnis už mane. Taip pat nekreipiau dėmesio ir į Bogdano motiną, kuri į šventę atėjo vos ant kojų stovenčiu žingsniu. Vėliau paaiškėjo, kad mano anyta – senai prasigėrusi. Meilės apakinta, blogybių nemačiau. Tačiau po metų santuokoje vis labiau pradėjau abejoti savo laime. Bogdanas vis dažniau išgerdavo, namo grįždavo girtas labiau už vyną. Prasidėjo ir neištikimybės. Dirbau slaugytoja ligoninėje. Alga buvo menka. Bogdanas mieliau draugavo su girtuokliais, nei rūpinosi šeima. Išlaikyti žmonos jis neplanavo. Jei santuokoje pradžioje svajojau apie vaikus, vėliau apsiribojau rūpesčiu dėl grynakraujo katino. Nenorėjau vaikų nuo vyro alkoholiko. Vis dar mylėjau Bogdaną. – Kokia tu naivi, Lada! Pažvelk – aplink tave vyrų būriai! O tu akla – vis žiūri į savo nykštuką! Ką jame radai? Vis vaikštai mėlynomis akimis nuo jo smūgių. Galvoji, niekas nepastebi tavo „žaizdų“ po storu makiažu? Mesk tu jį, kol nenudobė tavo, durnele, – gąsdino draugė ir kolegė darbe. Taip, Bogdanas dažnai nesusivaldydavo, pakeldavo prieš mane ranką. Kartą taip smarkiai sumušė, kad negalėjau eiti į dieninę pamainą. Be to, Bogdanas užrakino mane namuose ir išsinešė raktą. Nuo tada jo žiauriai bijojau. Siela susitraukė, širdis daužėsi kas kartą, kai Bogdanas kišo raktą į durų spyną. Atrodė, kad jis keršija už tai, kad negaliu padovanoti jam vaiko, už tai, kad esu bloga žmona, už tai, kad… Todėl nesipriešinau nei smurtui, nei įžeidimams, nei pažeminimams. Kodėl vis dar mylėjau Bogdaną? Pamenu, jo motina – kaip ragana – kartodavo: – Lada, klausyk vyro, mylėk visa širdimi, pamiršk gimines, drauges – nieko gero iš jų! Ir aš pamiršau draugystę, nebebendravau su artimaisiais, paklusau vyrui. Buvo visiškai jo valioje. Man patikdavo, kai jis verkdamas maldaudavo atleidimo, klūpėdavo prie kojų, bučiuodavo pėdas. Susitaikymas būdavo saldus lyg cukraus vata, tarsi magija. Bogdanas barstydavo mūsų miegamąją rožių žiedlapiais. Tomis akimirkomis jausdavau laimę – lyg būčiau debesyse. Aišku, žinojau, kad rožes Bogdanas nuskindavo draugo girtuoklio kieme. Jo žmona kantriai augino gėles, o vyras slapta dovanojo gražiausias rožes tokiems pat girtuokliams už centus. Žmonos lydavo nuo dovanotų žiedų ir atleisdavo savo nusikaltėliams. …Veikiausiai taip ir būčiau visą gyvenimą vergavusi Bogdanui. Kiekvieną kartą savo susikurtą rojų atstatinėčiau iš šukių. Bet viską pakeitė atsitiktinumas… – Paleisk Bogdaną, aš turiu nuo jo sūnų. Tu juk nevaisinga. Tuščiavidurė – taip įžūliai ragino mane nepažįstama moteris atsisakyti vyro vardan jos nelaimingo vaiko laimės. – Netikiu! Išeik po gero, – atšoviau nelauktai viešniai. Bogdanas bandė išsisukinėti. – Prisiek, kad tai ne tavo sūnus! – žinojau: Bogdanas negalės išsižadėti savo vaiko. Bogdanas prasmingai tylėjo. Supratau viską… – Lada, niekad nemačiau tavęs linksmos. Problemų turi? – mūsų ligoninės vyr. gydytojas Hermannas, regis, niekada manęs nepastebėdavo. Ir štai – susidomėjimas mano likimu. – Viskas gerai, – sumaniau prieš vadovą. – Svarbiausia, kai žmogui viskas gerai. Tada ir gyvenimas gražus, – paslaptingai pasakė Hermannas. …Vyr. gydytojas kažkada buvo vedęs, augino dukrą. Sakė, kad išsiskyrė dėl žmonos neištikimybės. Dabar Hermannas – vienišas, jam buvo keturiasdešimt dveji. Išvaizda neišskirtinė, akiniai, plikė artėjo, žemas ūgiu. Bet priėjęs arčiau, man įsiplieskė moteriškas noras. Nuo jo sklido svaigus losjono su afrodiziaku kvapas. Nesugebejau atsispirti Hermanno žavesiui. Stengdavausi greičiau išeiti, pabėgti nuo pagundos. Po jo žodžių neradau sau vietos: „Kai žmogui viskas gerai – ir gyvenimas gražus.“ Atrodė – man viskas chaose. O metai bėga – nesustabdysi: „Palaukite, kol susitvarkysiu…“ …Išėjau nuo Bogdano pas tėvus. Mama stebėjosi: – Lada, kas nutiko? Vyras išvarė? – Ne. Vėliau viską paaiškinsiu, mama, – gėdijausi prisipažinti apie santuokinį gyvenimą. …Vėliau skambino Bogdano motina – keikė, kaltino, prakeikė. Bet jaučiau – esu laisva! Hermannui – ačiū… Bogdanas grasino, sekiojo. Jis nežinojo – jo valdžia manęs nebelaiko. – Bogdanai, negaišk laiko, geriau rūpinkis savo sūnumi. Jis tau reikalingas. Aš mūsų knygos puslapį užverčiau. Sudie, – tariau ramiai. Grįžau pas seserį Liną, tėvus. Tapau savimi, nebežaisliuku svetimose rankose. Draugė iškart pastebėjo pokyčius: – Lada, neatpažįstu tavęs. Atjaunėjusi, linksmesnė, spinduliuoji! Lyg jaunoji! O Hermannas pasipiršo: – Lada, tuokimės! Pažadu – nesigailėsi. Tiktai viena sąlyga – į darbą tik su „ponu Hermannu“, o namuose – tik vardu. – O tu mane myli, Hermannai? – nustembiau netikėta pasiūlymu. – Oi, atleisk, pamiršau, kad moterims reikia žodžių. Gal ir myliu. Bet labiau tikiu darbais, – pabučiavo man ranką. – Sutinku, Hermannai! Esu tikra, kad galėsiu tave pamilti, – laimei nebuvo ribų. …Praėjo dešimt metų. Hermannas kasdien įrodinėjo savo tyrą meilę. Neko bučiavo, tuščių pažadų nežarstė, kaip buvęs vyras. Hermannas rūpinosi, mylėjo, stebino nuoširdžiais vyriškais poelgiais. Bendrų vaikų nesusilaukėm – regis, tikrai buvau „tuščiavidurė“. Bet Hermannas nesikankino, nekaltino. Nei žodeliu neskaudino. – Lada, matyt, mums lemta dviese pereiti gyvenimo kelią. Tu man – viskas, – guosdavo vyras, kai liūdėjau dėl neišsipildžiusios motinystės. Hermanno duktė padovanojo mums anūkę – Saulytę. Ji tapo mūsų numylėta, išlepinta mergyte. …Bogdanas visiškai prasigėrė ir iškeliavo anapilin. Jam dar nebuvo penkiasdešimties. Bogdano motina, retkarčiais sutikusi mane turguje, degina žvilgsniu. Bet jos piktas akys pastringa ore. Gaila jos, ir tiek. O mums su Hermannu – viskas tvarkoje. Gyvenimas – gražus…

GYVENIMAS SUTVARKYTAS Laima, draudžiu tau bendrauti su sese ir jos šeima! Jie gyvena savo gyvenimą, mes savo.

Uncategorized

021

Lina buvo bloga. Labai bloga, net gaila jos, kokia bloga buvo ta Lina. Visi bandė paaiškinti moteriai, kokia ji bloga. Bloga ir dar nelaiminga. Žinoma, vyro nėra, sūnus jau suaugęs, gyvena atskirai. Lina viena, niekam nereikalinga. Pirmadienį atėjo į darbą – visos girdinasi, kaip skalbė ir tvarkėsi visą savaitgalį: kas sode dirbo, kas uogienę virė. O Lina tyli, o ką jai kalbėti? Jai kalbėti nėra apie ką, neturi vyro, vaikas užaugęs – tyli kaip audeklas. Šiandien išėjo anksčiau iš darbo, visi žino, kad kelis kartus per mėnesį taip išeina. Smerkdamos linguoja galvas – visi įsitikinę, kad Lina eina pas savo gausius meilužius. Darbe visi tikri, kad Lina turi marmūrą meilužių, juk ji tokia bloga. Lina bloga, labai. Juk jos visos geros – ištekėjusios, užsiėmusios reikalais, o Lina bloga. – Lina, – sako mama, – nu kodėl tu pas mane tokia? – Kokia, mama? – Na, nesusitvarkiusi tu… Nu bent kokį vyruką būtum susiradus, Dievulėliau, dukra. Dar nevėlu ir antrą vaiką susilaukti – dabar visi po keturiasdešimties gimdo. – Mama, o kam man koks vyrukas? Kam man antras vaikas nuo kažkokio vyruko? Mama, – nuoširdžiai stebisi Lina, – dėl ko? Sūnus juk yra, man vieno Leučio per akis… O vyrukai, kaip tu sakai, kam jie man, ką su jais veikti? O aš turiu Olegą. – Lina! – iš širdies sušunka mama, – Lina, susiprask! Olegas juk ne tavo vyras! – Kaip čia ne mano? Mano ir dar kaip, – juokiasi Lina. – Kartą per savaitę kviečia į pasimatymą, dovanoja dovanas, į atostogas padeda išsiruošti, proto nekvaršina, pas mamą ant sodo langų plauti nevairuoja, kelnių ir kojinių skalbti nereikalauja, vakarienės neprivalo, problemomis neapkrauna, ant sofos vietos neužima. Lyg ir rojus, ne gyvenimas! – Aišku, rojus, tik viskas tenka jo vargšei žmonai. – O tu norėtum, kad viskas tektų man? Dėkui, nereikia – man keturiasdešimt su trupučiu metų, buvau du kartus, primenu, DU kartus ištekėjus, ir nuo tokios laimės bėgau net batų pametusi. Pirmas vyras, Leučio tėvas, jei atsimeni, nes pagal tavo pageidavimą vos sulaukusi aštuoniolikos turėjau už jo ištekėti – vyresnis, rimtesnis, myli, gerbia, turtingas, taip? Penkerius metus tupėjau tamsoj: mokytis negalima, su draugėmis bendrauti negalima, net su Leučiu būti negali – jauna, dar ką netaip padarysi. Tik vergauti jam ir jo mamai. Bet gi svarbiausia, kad buvau apdrabstyta auksu, ar ne? Kartą per mėnesį išvesdavo žmoną pasirodyti – va, žmona jauna, teisinga, ne kaip ten kitų lėlės. Pats gi su tom lėlėm nevenkdavo pabendraut… Kai pabėgau, išsiskyriau – ačiū mano mylimai močiutei, kad padėjo, – viską pareikalavo atgal, net apatinius… Antrą kartą iš meilės ištekėjau – mokiausi, dirbau, atsimeni, mama? Dieną mokiausi, kaip pasiutusi vijau pavogtas galimybes, vakare dirbau, kad nebūčiau jums su tėvu ant sprando… – Lina! Kaip tu gali? Kada gi aš bent žodžiu priekaištavau? Ar gi atsisakiau savos dukros ar anūko maitinti? – Tu – ne, mama, bet buvo ir kitų… Juk buvo, kas pabūgo, kad užsikarsiu tau ant sprando su vaiku… – Apie ką tu? – Apie tėtį, o apie ką dar. Ir Nikita, brolis, detinas – niekaip gyvenimo nesusitvarkė, kam gi, juk yra mama. Tu dvejose darbuose plėšaisi, grįžti namo – bėgi į parduotuvę, vaikai alkani, vienas ant sofos, kitas prie kompo. Ir aš iš didelės meilės vėl ištekėjau, nes be meilės jau buvau gyvenusi. Kas pasikeitė? Nieko – tik rūpesčių padaugėjo. Buvau Lina-Angelina, tapau Lina-visiems-skolinga. Mylimas guli ant sofos, Lina darbe, po to į darželį – mano vaikas, negalima apkrauti vyro, o net jei ir jo būtų, ne vyriškas užsiėmimas, vyras pavargsta. Parbėgau, parduotuvė, viską tempiu, vaikas, produktai, mašinos neturiu – o kam? Vyrui juk reikalingesnė, ką, į darbą tramvajum važiuos? Visos taip gyvena, kas reiškia „pavargau“? O vakarienę kas gamins? Pagaminau, padažiau, pamaitinau, išskalbtą išlyginau, eik ir vyrą paglostyk, jei neduok Dieve, negaus šilumos, eis į kairę… Pinigų neužtenka? Tai juk tavo vaiko negana, jei būtum gimdžiusi SAVO, dar suprasčiau, tada ir sujudėtų. O dabar – ieškok loxo, kuris išlaikys tave ir „pripėdą“… Nepyk, neužkabai žmogaus… Ką reiškia neduosi pinigų automobilio remontui? Ir ką, kad mano? Mes gi šeima. Palygino, ką uždirbi ir nieko nedarai, ir ką aš… Tau pasisekė… Išeinu? Prašom, eik, kam tu reikalinga būsi su vaiku, cha-cha-cha. Va taip, mama, ir buvau ištekėjus – ir už to, kas daugiau uždirba, ir už to, kas mažiau. Jokio skirtumo. Visiems gerai, tik man nelabai, mama, tik man buvo blogai. – Lina, visi taip gyvena, vaikeli. – Tegul gyvena, mama! O aš – ne. – O kaip praleidai šeštadienį? – Nuuu, Nikita su Maša, paliko Olytę ir Vanką mums su seneliu, ėjau su jais į lauką, kepiau blynus, daugiau nieko ypatingo neveikiau – dulkes nuvaliau, siurblį pavariau, grindis išploviau, skalbiau, vakare vaikus paguldžiau, tėvą pamaitinau, lyginau ir paguliau pirmą valandą. O ryte vaikai pabunda anksti – vėl blynų, paskui Nikita su Maša grįžo, viščiuką iškepiau, salotų pridariau, picą kepiau, pavakarieniavom, palydėjau ir šiek tiek pasitvarkiau – vienuoliktą nuvirtau. Naktį tėvas pažadino – nuėk, sako, ant lovos… – Mama, kažkaip neprisimenu, kad taip veržtumeisi su Leučiu sėdėti? Kažkaip neprisimenu, kad būčiau tau vaiką užkrovus ir išlėkus ilsėtis? – Lina, tu visada savarankiška buvai, o šitie, oi… – O nori pasakysiu kaip praleidau praėjusį savaitgalį, mama? Penktadienį vakarop paskambino Leučius, klausia – paimsi Timofijų savaitgaliui, jie į kalnus nori varyt. Aišku, paėmiau, kodėl ne? Timofijus – Marinos, Leučiaus merginos, katinas. Jei ne Nikita ir jo šeima, gal žinotum kuo užsiima vyriausias anūkas. Tai va – vakare sūnus su mergina atvežė katiną, picą, nuvarė patys. O aš – prisivalgiau picos, pasinėriau į serialus. Nes nereikia šeštadienį ryte keltis kaip pašėlus. Ryte – pamaitinau katiną, pasidariau kavos, nuvaliau dulkes, įmečiau skalbti porą daiktų, paskambinau tau – kviečiau į muziejų ar šiaip pasėdėti. Atlygį atsiliepė tėvas – tu užsiėmusi, rankos drėgnos. Išvadino tingine, sakė, kad motina plūša, su anūkais terliojasi, o aš kaip ponia po muziejus vaikštau. Norėjau užsigauti, bet kam? Juk tėvas visada teisus. Nuėjau į muziejų, žinai, paroda tavo mėgstamo dailininko, atsimenu, kaip mėgdavai jį. Po to kavinėj pasėdėjau, perėjau per parduotuves, prisiminiau Timofijų, grįžau – katinas ramiai miegojo. Daugiau niekur nenorėjau eiti, įsitaisiau ant sofos – žiūrėjau serialą. Sekmadienį miegojau su Timofijum iki vienuolikos, vėl norėjau tave pakviest ant upės tramvajaus pavažiuot, atsiliepė Maša – pilna burna sako, kad esi užsiėmusi, turbūt indus plauni. Vakare paskambino Olegas – pakvietė į restoraną, ėjau. Kodėl turiu atsisakyti? Esu laisva, jo apie žmoną neklausinėju – santykių aptarinėti neprivalau, nesame vienas kitam našta – nuostabus vakaras, ryte pailsėjusi į darbą. Mama, bandžiau susitikinėti su nevedusiais – tamsa. Lipnaus prilimpa ieškantys „mamos“, arba nuskriausti gyvenimo, buvusių žmonų, vaikų, išsiskyrę. Ką žiūri į mane taip, mama? Pasaulis pasikeitė. Vienas tokio pasakė, kad privalėsiu priimti jo vaikus – esą moterys natūraliai myli visus vaikus. Jis išlaikys vaikus ir buvusią žmoną, nes ji – vaikų motina. O gyvensime iš mano algos, nes jo algos likutį leis savo hobiams – žuvims. Už tai, maitins mane skania žuvimi. Paklausiau, ar padės mano vaikui – labai pasipiktino, esą Leučius turi savo tėvą, tegu jis ir padeda. Teisinga? Teisinga. Todėl ir išvariau. Aišku, bloga tapau, smulkmeniška, šykšti, apskaičiuojanti, gudri pikta. Norėjau pakabint savo vaiką ant vargšo vyro kaklo ir gyvent puikiai… Todėl, mama, atsirado Olegas. Taip, jūsų akyse bloga, bet man visai negėda taip gyventi. Man skaudu tik dėl tavęs, todėl ir traukiu tave iš namų, kaip šiandien, pavyzdžiui, paistaliojau kad reikia pagalbos… Mama, man viskas gerai, o dabar einam daryti ką nors dėl savęs – praleisi laiką naudingai ir su manim, dukra tavo. – Tu pakvaišai, Lina, o kaip tėtis? – O kas jam? Sergantis? – Ne, bet… pietūs… – Netikiu, kad neturi paruošto pietų. – Bet reikia pašildyti, ir Nikita… – Mama! Galiu užsigauti, rimtai… žinau kad bloga esu, leisk pabūti gera, einam pailsėti… labai tavęs prašau… Darbo pirmadienį moterys dalijasi, kaip pavargo ilsėdamosi. O Lina gudriai šypsosi – visi žino, kad Lina bloga, eina šokio žingsniu ir šypsosi – kažkam tik jai žinomam. Visiems aišku, kokios mintys jos galvoje – žinoma, blogos.

Lina buvo bloga. Labai bloga, net gaila žiūrėti, kokia bloga buvo toji Lina. Visi bandė pasakyti jos

Uncategorized

019

1992-ųjų pavasaris mažame Lietuvos miestelyje: buvęs traukinių mašinistas Antanas kasdien sėdėjo ant suolelio prie stoties. Neprašė išmaldos, nekalbėjo su niekuo – tiesiog žiūrėjo į bėgius, su medžiaginiu krepšiu prie kojų. Fabrikas po Nepriklausomybės uždarytas, traukiniai nebevažiuoja, o gyvenimas sustojo. Iki vieną dieną šalia prisėda jaunuolis, svajojantis išvykti studijuoti į Vilnių, bet neturintis už ką nusipirkti bilieto. Antanas jam ištiesia paskutinius pinigus ir seną geležinkelininko pažymėjimą, su pažadu: „Kai tapsi žmogumi – padėk kitam.“ Po metų, kai vaikinas grįžta atsidėkoti, Antanas tik paprašo nenutraukti grandinės. O po dešimtmečio, likimo nublokštas į negalią, sulaukia netikėtos pagalbos iš to paties jaunuolio: naujo vežimėlio ir truputį vilties. Gyvenime daug kas dingsta – žmonės, traukiniai, metai. Bet gerumas, perduotas tolyn, grįžta ten, kur jo labiausiai reikia. Jei ir tu esi matęs ar išgyvenęs neatitrūkusią gerumo grandinę – papasakok. Dalinkimės istorijomis, kurios mus suartina.

1992-ųjų pavasarį, mažame Lietuvos miestelyje, kasdien ant suoliuko priešais geležinkelio stotį sėdėdavo vyras.

Uncategorized

037

Kartus, bet laimingas gyvenimas: Kodėl tau ta mergina netiko? Ji gera, tvarkinga, kukli, tave myli – bet vis tiek ne ta. Denisui – beveik keturiasdešimt, o meilė vis nesusiklosto. Viskas keičiasi, kai traukinyje į jo gyvenimą netikėtai įžengia Larisa – vyresnė moteris su trimis vaikais, kuri, rodos, ne pagal scenarijų… Ar kartus likimas visgi gali atvesti į tikrą laimę?

KARTUS LAIMĖ Kuo gi tau ta mergina neįtiko? Gi gera mergaitė. Kukli, tvarkinga, mokosi gerai.

Uncategorized

011

Žvelgiant į tuštumą: Dima ir Anos pašėlusi meilė, devyniolikos santuoka, puošni lietuviška vestuvė, susvetimėjusių šeimų istorija, palikti vaikai, gyvenimo vingiai tarp Vilniaus daugiabučių ir Lietuvos kaimo, atsidavusi močiutė Sigutė ir skaudžios motinystės žaizdos trijose dukrose – Tanytėje, Svetučėje ir Mašytėje.

ŽIŪRINT Į TUŠTUMĄ Mindaugas ir Austėja susituokė abiem vos po devyniolika metų. Jie negalėjo kvėpuoti

Uncategorized

0110

Tavo nebėra vietos čia: Kaip dukra atstūmė savo mamą dėl jos išvaizdos

Atsiprašau, mama, dabar geriau pas mus neateik, gerai? dukra tyliai ir beveik abejingai ištarė šiuos