Zibainis

– Tu prisiimsi antrą būsto paskolą. Tu privalai padėti! – pasakė mama. Mes tave užauginome ir nupirkome tau butą. – Ech, kokia tapai svetima… – mama pylė arbatą, vaikščiojo tarp viryklės ir stalo tuo pačiu senu maršrutu. – Kartą per mėnesį užsuki, ir tai tik dviem valandoms. Tėvas sėdėjo prie televizoriaus, pritildė garsą, bet neišjungė. Per ekraną lakstė futbolininkai, jis lyg ir neklausė, bet vis paspoksodavo į kartojamus įvarčius. – Dirbu, mama… – pakėliau puodelį abiem rankom, kad sušildyčiau pirštus. – Beveik kasdien iki devynių. Kol atvažiuoju, kol grįžtu… jau ir vidurnaktis. – Visi dirba. O apie šeimą neužmirštama. Lauke temsta. Virtuvėje šviečia tik lempa virš stalo, palikdama kampus šešėlyje. Ant stalo – kopūstų pyragas. Mama kepa jį VISADA, kai apsilankau. Juokingiausia, kad nuo vaikystės nemėgstu virtų kopūstų. Bet taip ir neišmokau to pasakyti. – Skanu, – melavau ir atsigėriau arbatos. Ji patenkinta nusišypsojo. Po to atsisėdo prieš mane, padėjo rankas ant stalo – tą gestą pamenu nuo vaikystės. Taip prasidėdavo VISI „svarbūs pokalbiai“. Taip buvo ir kai įbruko man pirmą paskolą. Taip buvo ir kai įtikinėjo palikti vyrą, kuris „tau netinka“. – Vakar skambino tavo sesė, – pasakė. – Kaip jai sekasi? – Pavargusi… bendrabutis, triukšmas… kambarys su kitais žmonėmis. Sako, kad negali mokytis, eina į biblioteką, bet ten ne visada yra vietų. Kartais sėdi koridoriuje ant palangės… Linktelėjau. Jaučiausi, kur tai suka. Mama visada „pripildydavo iš toli“. Lėtai. Lašas po lašo, kol prieidavo prie tikrosios temos. – Man jos labai gaila… – atsiduso. – Stengiasi, mokosi, ant valstybės pinigų… o sąlygų – nėra. – Žinau… rašė man. Mama nutilo, tada palinko, lyg ruošdamasi pasakyti paslaptį. – Mes su tėčiu mąstėm… – balsas tapo tylesnis. – Jai reikia savo būsto. Mažo. Bent jau vieno kambario. Kad turėtų savo kampą. Ramiai mokytųsi. Miegotų normaliai. Negalima taip… Susiėmiau puodelį stipriau. – Ką reiškia „būstas“? – Na… nedidelis butas. Studija. Yra pigių variantų. Rasi ką nors apie šimtą tūkstančių eurų… Pažiūrėjau tiesiai į akis. – Kaip jūs tai įsivaizduojate? Mama žvilgtelėjo į tėtį. Jis sukosėjo ir dar sumažino televizoriaus garsą. – Buvome banke, – atsiduso. – Kalbėjom su vienu, su kitu… Jokių šansų. Amžius, maža pensija… Nepraleido. Ir tada pasakė tai, ką jau žinojau, kad pasakys: – O tave tikrai praleis. Turi gerą darbą. Jau šešeri metai moki savo paskolą. Nei karto nevėlavai. Ideali istorija. Antrą paskolą tau duos be problemų. O mes mokėsim… kol sesė atsistos ant kojų. Po to ji eis dirbti ir pati save išlaikys. Viduje kažkas susitraukė, tarsi kas būtų ištraukęs orą iš kambario. „Mes padėsime.“ Būtent šitą frazę girdėjau prieš šešerius metus. Prie to paties stalo. Po ta pačia lempa. Su tuo pačiu kopūstų pyragu. – Mama… aš ir dabar vos išgyvenu… – Nustok. Turi butą, gerą darbą. Ko dar nori? – Turiu butą… bet neturiu gyvenimo, – tyliai ištariau. – Šešeri metai gyvenu, kaip žiurkė ratelyje. Kasdien dirbu iki nakties. Kartais net savaitgaliais. Kad užtektų pinigų. Man – dvidešimt aštuoneri, bet net į pasimatymą normaliai nueiti negaliu – nei jėgų, nei pinigų. Mano draugės jau ištekėjusios, turi vaikų… o aš viena ir visada pavargusi. Mama pažvelgė taip, lyg pergyvendinu bereikalingai. – Kaip visada dramą darai. – Kokia dar antra paskola, mama… Aš pati dar neatsistojau ant kojų. Ji suraukė lūpas. Pradėjo glostyti staltiesę, lyg problema slypėtų ten, o ne jos žodžiuose. – Mes tau padėjom… pardavėm močiutės sodą pirmam įnašui. Nesame svetimi. Ir tada… neišlaikiau. – Mama… tai buvo mano dalis paveldėjimo. Jos veidas pasikeitė. – Kokia „tavo dalis“?! Viskas – šeimos. Mes tau davėm. Mes vaikščiojom po dokumentus, po bankus! – Jūs investavote mano pinigus… ir šešerius metus pasakojat, kaip padėjot. Tėtis pagaliau pasisuko nuo televizoriaus. Žvilgsnis buvo sunkus. – Ką, pradėjai skaičiuoti? Tėvai jums svetimi, ar ką? – Neskaičiuoju… sakau tiesą. Jis trinktelėjo delnu per stalą, ne stipriai, bet pakankamai, kad pajusčiau šaltį. – Tiesa yra ta, kad mes tau nupirkom butą, o tu nenori padėti savo sesei. Kraujas tas pats, jei pamiršai. Gerklėje užstrigo gumulas, bet prisiverčiau kalbėti ramiai. – Jūs man buto nenupirkot. Paskola – ant mano vardo. Įdėjot mano paveldėtus pinigus. Pirmus du metus tai šen, tai ten „padėjot“ – tai trisdešimt, tai dvidešimt… Po to nustojo. Ir jau šešeri metai viską moku pati. Dabar norit, kad imčiau ANTRĄ paskolą. – Mes mokėsim! – mama kantriai, lyg vaikui aiškino. – Iš tavęs nieko nereikia. Tik pasiimk. – O aš… kada aš pagaliau atsitiesiu? Tyla. Ir televizorius nutilo – reklama. Tėtis vėl nusisuko nuo manęs. Mama žiūrėjo taip, lyg būčiau pasakiusi kažką gėdingo. – Aš išeinu, – atsistojau ir paėmiau rankinę. – Palauk… pabūk dar… – bandė ji. – Pasikalbam, kaip žmonės… – Pavargau, mama. Išėjau neatsisukdama. Pyragas liko nepaliestas. Laiptinėje atsirėmiau į sieną ir užmerkiau akis. Telefonas sudrebėjo – draugė. – Kur dingai? Juk turėjai būti? – Buvau pas savus… – Kaip sekėsi? Tylėjau sekundę. – Baisiai. Nori, kad imčiau dar vieną paskolą. Sesės vardu. – Kaip? Juk pirmos dar neesi išmokėjus! – Būtent. Sako, kad duos, nes esu patikima. O patys neva mokės, kol sesė atsistos ant kojų… – Tai spąstai, – pasakė ji. – Klasikinė situacija. Galiausiai vis tiek tu mokėsi. Iki galo. Suspaudžiau telefoną. – Žinau… Tada draugė papasakojo, kaip jos pažįstami bandė tą patį – prašė pasirašyti, žadėjo „viskas bus gerai“ – vos išgelbėjo savo butą. Ir galiausiai tarė: – Turi teisę pasakyti „ne“. Tai ne egoizmas. Tai išgyvenimas. Atsisėdau ant suoliuko prie namo ir kvėpavau. Pirmą kartą per labai ilgą laiką tiesiog sėdėjau… dešimt minučių… niekur neskubėdama. Galvoje sukosi skaičiai. Pirma paskola – tiek per mėnesį. Dar liko devyneri metai. O jeigu imsiu antrą – tiek pat iš naujo. Likčiau su tiek, kad net maistui neužtektų. Gyvenčiau, kad mokėčiau. Ne kad gyvenčiau. Po trijų dienų mama atėjo be įspėjimo. Ryte. Anksti. Kai ruošiausi į darbą. – Atnešiau tau pyragėlių, – nusišypsojo. – Noriu ramiai pasikalbėti. Be tėvo. Įleidau ją. Užkaičiau arbatinuką. Pyragėlių neišpakavau. Ji atsisėdo ir pradėjo kalbėti: – Visą naktį nemiegojau… Turi mane suprasti. Sesė – maža. Nepajėgi. O tu esi stipri. Ant tavęs galima pasiremti. Žiūrėjau į ją ir pasakiau tai, ko niekada anksčiau nesakiau: – Mama… aš nesu stipri. Paprasčiausiai neturiu pasirinkimo. Ji mostelėjo ranka. – Tu turi viską. Butą. Darbą. O sesė – nieko. Tuomet ištraukiau užrašų knygutę. Atsivertusi parodžiau viską, suskaičiuotą iki paskutinio cento. – Štai. Alga. Pirma paskola. Sąskaitos. Maistas. Transportas. Lieka… beveik nieko. Jei susirgsiu ar kas nors sugestų – viskas, amen. Mama numojo užrašus, lyg tai būtų įkyrus uodas. – Tu čia viską ant popieriaus skaičiuoji. Gyvenime kitaip – vis tiek išsikapstysi. – Tas „bet kaip“ yra mano gyvenimas. Šešeri metai. Be atostogų. Be rūbų. Be nieko. Draugės į jūrą, aš per atostogas papildomai dirbu, kad pasidaryčiau „atsargą“. Ji pakėlė balsą. – Mes pažadėjom, kad mokėsim! – Ir praeitą kartą žadėjot. Jos akys sužibo. – Tu mane priekaištauji?! – Ne. Sakau tiesą. Ji pašoko nuo kėdės. – Mes tave užauginom! Išmokslinom! Butą padarėm! – Nesuprask ne taip – nesakau, kad jūsų negerbiu. Bet daugiau negaliu. Mama ištarė lediniu tonu: – Negali… ar nenori? Ir tada… pirmą kartą pažvelgiau jai tiesiai į akis, neatitraukdama žvilgsnio. – Nenoriu. Stojo tyla. Tada jos veidas paraudo dėmėm. – Tai va… Reiškia, sesė tau svetima. Reiškia, mes nieko verti. Gerai. Atmink tai. Griebė rankinę ir išlėkė. Durys taip trenkėsi, kad veidrodis koridoriuje suskambėjo. Likau virtuvėje viena. Pyragėliai ant stalo – nereikalingi, neišpakuoti, lyg šantažo simbolis. Vakare parašiau sesei: „Labas. Šeštadienį ateisiu, pamatyti tave. Tinka?“ Greitai atrašė: „Super! Ateik!“ Ir išėjau. Norėjau pati įsitikinti tuo „siaubu“, apie kurį kalbėjo mama. Bendrabutis buvo paprastas. Siauras. Taip. Triukšmingas. Kartais. Bet švarus. Tvarkingas. Ir sesė… visai neatrodė auka. Apsikabino, nusijuokė: – Kodėl taip anksti nepasakei, būčiau susitvarkiusi! Apžiūrėjau kambarį – keli gultai, spintos, stalas. Ant sienos jos nuotraukos ir lemputės girlianda. Stengėsi susikurti jaukumą. Atsisėdom pasikalbėti. Tada paklausiau: – Ar kalbėjaisi su mama dėl to buto? Ji nustebo. – Taip… bet galvojau, kad jie imtų. Ne tu… – Jie negali. Nori, kad aš imčiau. Jos veidas pasikeitė. – Palauk… bet tu dar pati moki savo paskolą… – Taip. – O kokia tavo įmoka? Pasakiau sumą. Ji nustebo: – Aš nežinojau… Mama niekad nesakė, kad tau taip sunku… Ir tada sesė pasakė tai, kas mane išlaisvino: – Aš nereikalauju. Tikrai. Man viskas gerai. Turiu draugių. Ir vyruką sutikau. Mane tenkina viskas. Jei reikės – pati dirbsiu ir susikursiu. Žiūrėjau į ją ir nežinojau, juoktis ar verkti. Tiek laiko mane vertė tikėti, kad ji bejėgė… O ji – tiesiog „patogi priežastis“. Grįždama traukiniu žiūrėjau pro langą ir pirmą kartą nejaučiau kaltės. Sesė susitvarkys. Ji ne maža. Ne bejėgė. O aš… aš daugiau nemokėsiu už svetimus sprendimus. Paskambinau mamai. – Buvau pas sesę. – Na?! Matei, kaip gyvena?! – Mama… ji nesikankina. Jai gerai. Ji nereikalauja. Mama suraukė nosį: – Ji dar vaikas. Nieko nesupranta! Didžiuojasi – todėl nepasiskundžia! Ir tada aiškiai pasakiau: – Mama… paskolos neimsiu. Jos balsas atšalo, tapo svetimas. – Tai reiškia, tėvais nepasitiki? Mes gi mokėsim! – Jau esate tą sakę. – Nebekartok to! – Nekartoju. Paprasčiausiai… nenoriu save sunaikinti. Ji pradėjo šaukti: kad esu nedėkinga kad esu išdavikė kad „šeimos“ nepaliekama kad vieną dieną prireiks pagalbos ir prisiminsiu Galiausiai atmetė ragelį. Vėliau ir tėtis neatsiliepė. Žinutės – be atsakymo. Tyla. Ir likau viena. Verkiau. Taip. Daug verkiau. Verkiau iš skausmo, ne iš kaltės. Nes kai tau pasako: „Arba su mumis, arba prieš mus“ tai – ne meilė. Tai – kontrolė. Ir naktį, tamsoje, supratau vieną dalyką: Kartais pasakyti „ne“ nėra išdavystė. Kartais „ne“ – vienintelis išsigelbėjimas. Nes gyvenimas ilgas. Ir jei jau turėsiu jį gyventi… gyvensiu savo, o ne kitų, tėvų parašytu scenarijumi. ❓Kaip tu manai – ar vaikas privalo visą gyvenimą „atsilyginti“ tėvams net tada, kai tai jį sužlugdo?

Tu dar pasiimsi antrą būsto paskolą. Tu privalai padėti! pasakė mano mama. Mes tave užauginome ir padėjome

Uncategorized

010

„Nepasižiūrėk į mane! Man šito kūdikio nereikia. Paimk jį!“ – nepažįstama moteris tiesiog įteikė man kūdikių nešynę. Nesupratau, kas vyksta.

2025m. gruodžio 16d. Brangioji dienorašti, Šiandien priminė man, kaip kartais gyvenimas meta netikėtus

Uncategorized

077

Nustojau norėti padėti savo anytai, kai sužinojau, ką ji buvo padariusi. Tačiau negaliu jos ir palikti.

Praradau norą padėti uošvei, kai sužinojau, ką ji padarė. Tačiau negaliu jos palikti likimo valiai.

Uncategorized

013

Nesvarbu, kiek kartų prašiau savo anytos nesilankyti vėlai, ji manęs nesiklausė.

20241216, dienoraštis Vakar, nors vėl paklausiau, kad tėvasmoteris neapsilankytų vėl po vakaro, ji neįsiklausė.

Uncategorized

028

Mano anyta niekada nekėlė balso. Jai to nereikėjo – ji mokėjo pjauti žodžiais, pasakytais tyliai, su šypsena, tarsi apkabintų. Todėl kai vieną vakarą ji peržvelgė mane per stalą ir tarė: „Rytoj užsuksime pas notarą“, pajutau ne tik baimę – jutau, kad kažkas nusprendė mane ištrinti iš mano paties gyvenimo. Prieš keletą metų, kai ištekėjau, buvau viena iš tų moterų, kurios tiki, kad jei daliniesi gerumu, atgausi tą patį. Buvau ramaus būdo, darbšti, tvarkinga. Mūsų butas nebuvo didelis, bet tikras – raktai visada gulėdavo ten pat, ant virtuvės stalviršio, šalia vaisių dubens. Vakare gerdavau arbatą, klausydavausi, kaip burzgia šaldytuvas, ir džiaugdavausi tyla. Tylą laikiau savo turtu. Anyta tylos nemėgo. Jai patiko kontroliuoti. Žinoti, kas kur yra, kas ką galvoja, kas ką turi. Iš pradžių tai pristatydavo kaip rūpestį. „Tu man kaip dukra“, – sakydavo ir taisydavo mano apykaklę. Vėliau prasidėjo „tik patarimai“: „Nelaikyk rankinės ant kėdės, taip nevieta.“ „Nepirk tos prekės ženklo– ne kokybiška.“ „Nekalbėk taip su vyru – vyrai nemėgsta moterų su nuomone.“ Šypsodavausi, nurydavau, judėjau pirmyn, sau kartojau: „Ji iš kito laikmečio. Ji neblogas žmogus. Tiesiog yra tokia.“ Jei būtų buvę tik tiek, būčiau atlaikiusi. Bet tada atėjo klausimas dėl paveldėjimo. Ne pinigai, ne namas, ne turtas – pojūtis, kad kažkas pradeda į tave žiūrėti kaip į laikiną. Kaip į objektą koridoriuje, kurį galima perstatyti, jei trukdo. Mano vyras paveldėjo butą iš tėvo – senas, bet puikus, su prisiminimais ir sunkiais baldais. Viską kartu tvarkėme, investavau ne tik pinigus, bet ir širdį – pati dažiau sienas, šveičiau seną viryklę, nešiau dėžes, verkiau iš nuovargio vonioje, paskui juokiausi, kai vyras mane apkabino. Maniau, kad kuriame kažką savo. Bet mano anyta galvojo kitaip. Vieną šeštadienio rytą ji staiga ateina – kaip visada be perspėjimo. Dusyk paspaudžia skambutį, paskui spaudžia, tarsi jai priklausytų. Atidarau duris – ji praslenka pro mane, net nepažvelgusi. „Labas rytas“, – sakau. „Kur jis?“ – klausia. „Dar miega.“ „Pažadinsim“, – atkerta ir atsisėda virtuvėje. Užverdu kavą, tyliu. Ji apžiūri spinteles, stalą, užuolaidas – tarsi tikrintų, ar nėra „jos“, bet mano pastatyta. Tada, nepakeldama akių, galiausiai ištaria: „Reikia sutvarkyti dokumentus.“ Širdyje suspaudžia. „Kokius dokumentus?“ Lėtai gurkšnoja kavą. „Butui. Kad nebūtų bėdų.“ „Kokių bėdų?“ – pakartoju. Ji pažvelgia, šypsosi, švelni. „Tu jauna. Nieks nežino, kas bus rytoj. Jei išsiskirsite… jis liks tuščiomis.“ Žodis „jei“ skambėjo kaip „kai“. Tą akimirką pasijutau žeminama – ne įžeista, o pastatyta į vietą. Lyg jau priskirta kategorijai „laikina marti“. „Niekas neliks tuščiomis“, – tyliai atsakau. „Esame šeima.“ Ji nusijuokia – ne džiaugsmingai. „Šeima – tai kraujas. Viskas kita – sutartis.“ Tada įeina vyras, dar apsnūdęs su marškinėliais. „Mama? Kodėl taip anksti?“ „Kalbam apie svarbius dalykus“, – sako. „Sėsk.“ Tai „sėsk“ – ne kvietimas, o komanda. Jis atsisėda. Anyta išima paruoštą bylą su dokumentais, kopijomis, užrašais. Žvelgiu į bylą, mano skrandyje susikaupia ledo gniūžtė. „Va“, – sako. „Reikia, kad butas liktų giminėje. Perrašyti. Arba įregistruoti. Yra būdų.“ Vyras bando juokauti: „Mama, kokie čia filmai?“ Ji nesijuokia. „Ne filmai. Gyvenimas. Rytoj ji gali išeiti ir pasiimti pusę.“ Pirmą kartą ją girdžiu apie mane trečiuoju asmeniu, kai stoviu priešais ją. Lyg manęs čia nebūtų. „Aš ne tokia“, – sakau. Mano balsas ramus, nors viduje kasu. Ji žvelgia kaip į linksmą pokštą. „Visos esate tokios. Kol neprireikia.“ Vyras įsikiša: „Užteks! Ji ne priešininkė.“ „Ne priešininkė, kol neprireikia“, – atkerta anyta. „Aš rūpinuosi tavimi.“ Tada kreipiasi į mane: „Tu juk neįsižeisi? Tai dėl jūsų gerovės.“ Tada supratau – ji ne tik kišasi, ji mane spaudžia. Pastato į kampą: arba tylėsi ir pritarsi, arba sakysi „ne“ ir būsi bloga. Aš nenorėjau būti bloga. Dar labiau nenorėjau būti kilimėliu. „Nebus jokio notaro“, – ramiai sakau. Tyla. Anyta sekundėlei sustingsta, paskui nusišypso. „Kaip tai – nebus?“ „Tiesiog nebus“, – pakartoju. Vyras nustebęs žiūri – jis nepratęs, kad kalbu griežtai. Anyta padeda puodelį. „Tai nėra tavo sprendimas.“ „Dabar jau – mano, nes tai mano gyvenimas.“ Ji atlošia nugarą, demonstratyviai iškvepia. „Gerai. Jei taip… vadinasi, turi kitų ketinimų.“ „Turiu tik ketinimą neleisti savęs žeminti savo namuose“, – atsakau. Tada ji ištaria frazę, kurią prisiminsiu visą gyvenimą: „Tu čia atėjai tuščiomis rankomis.“ Man daugiau nereikėjo įrodymų – ji niekada manęs nepriėmė. Toleravo, kol jautėsi saugi spausti. Padėjau ranką ant stalviršio, šalia raktų, pažvelgiau į juos, į ją, ir pasakiau: „O tu čia ateini su pilnais reikalavimais.“ Vyras staiga atsistoja. „Mama! Gana!“ „Ne“, – sako ji. „Negana. Ji turi žinoti savo vietą.“ Tai buvo momentas, kai skausmas virto aiškumu. Nusprendžiau veikti protingai – neerzinau, neverkiau, neleidau lauktos dramos. Tik pasakiau: „Gerai. Jei norite kalbėti apie dokumentus – kalbėkim.“ Ji pagyvėjo, akys nušvito – lyg laimėjusi. „Štai, taip ir reikia, – protinga.“ Linktelėjau. „Tik ne jūsų dokumentus. Mano.“ Įėjau į miegamąjį, ištraukiau savo bylą, kur saugau visą darbą, santaupas, sutartis. Padėjau ją ant stalo. „Kas čia?“ – klausia anyta. „Įrodymai“, – sakau. „Kiek investavau į šiuos namus. Remontai, technika, apmokėjimai. Viskas.“ Vyras žiūri į mane lyg pirmą kartą matytų visą vaizdą. „Kodėl…?“ – sumurma. „Jei mane laikote grėsme – ginsiuosi kaip žmogus, kuris žino savo teises.“ Anyta šiurkščiai nusijuokia. „Tu mus teisi?“ „Ne“, – sakau. „Apsisaugosiu.“ Tada padarau tai, ko niekas nesitikėjo – išimu paruoštą dokumentą. „Kas čia?“ – klausia vyras. „Sutartis“, – sakau. „Apie mūsų šeimos santykius – ne meilę, o ribas. Jei bus skaičiavimai ir baimės – bus ir taisyklės.“ Anyta išbąla. „Be gėdos!“ – šaukia. Žvelgiu ramiai: „Be gėdos – žeminti moterį jos namuose ir planuoti už nugaros.“ Vyras lėtai atsisėda, lyg stengtųsi suprasti viską. „Jau paruošei iš anksto…“ „Taip“, – sakau, „nes jaučiau, kur link viskas juda.“ Anyta atsistoja. „Vadinasi, tu jo nemyli!“ „Myliu“, – atsakau, „ir būtent dėl to neleisiu, kad jis taptų vyru be stuburo.“ Tai buvo kulminacija – ne šauksmas ar pliaukštelėjimas, o tiesa, pasakyta ramiai. Anyta atsisuka į jį: „Paliksi, kad taip su tavimi kalbėtų?“ Jis ilgai tyli. Girdisi tik šaldytuvo zyzimas ir laikrodis, skaičiuojantis sekundes. Galiausiai ištaria – žodžiai įstrigo sieloje: „Mama, atleisk. Bet ji teisi. Tu peržengei ribą.“ Anyta pažvelgia lyg trenktas. „Tai… renki ją?“ „Ne, – atsako, – renku mus. Be tavo komandų.“ Ji sugrūda bylą į rankinę, eina prie durų ir, prieš išeidama, šnypščia: „Pasigailėsite.“ Kai durys užsidaro, namuose tampa tylu. Tikrai tylu. Vyras stovėjo prie spynos, lyg norėtų atsukti laiką. Nepuoliau jo apkabint – neskubėjau „taisyt“ kažko. Nes moterys vis „taiso“, o vėliau vėl joms lipa ant galvos. Tik pasakiau: „Jei kas nors norės ištrinti mane iš tavo gyvenimo, pirmiausia turės pereiti pro mane. Ir aš jau nebesitrauksiu.“ Po savaitės anyta bandė vėl – siuntė giminaičius, užuominas, skambučius. Bet šįkart nepavyko. Nes vyras jau buvo pasakęs „stop“. O aš jau išmokau, ką reiškia ribos. WOW momentas atėjo vėliau, kai vieną vakarą vyras pats padėjo raktus ant stalo ir tarė: „Čia mūsų namai. Ir niekas čia nebeskaičiuos tavęs kaip daikto.“ Tada supratau – kartais didžiausias atpildas nėra bausmė. O tai, kad išlieki savo vietoje oriai… ir priversti kitus su tuo skaitytis. ❓Kaip jūs elgtumėtės – ar pasilikote santuokoje, kai anyta atvirai laiko jus laikina ir pradeda tvarkyti dokumentus už jūsų nugaros?

Mano anyta niekada nekėlė balso. Jai to net nereikėjo. Ji mokėjo kapoti žodžiais, sakomais ramiai, su

Uncategorized

048

Mane užaugino močiutė, o dabar tėvai, su kuriais nebendrauju jau 20 metų, reikalauja, kad mokėčiau jiems alimentus

Šiandien, po tiek metų, vis dar negaliu nustoti galvoti apie savo tėvus ir mūsų santykius. Augau su savo

Uncategorized

019

Gyvenu su savo mama, kuriai jau 86-eri: niekada neištekėjau, neturiu vaikų ar giminaičių, švenčiame gyvenimą dviese ir kasdien džiaugiamės vienos kitos draugija

Gyvenu kartu su savo mama. Mano mamai jau 86 metai. Taip susiklostė mano gyvenimas, kad taip ir neištekėjau

Uncategorized

035

Man 29-eri, visada galvojau, kad santuoka – tai namai. Ramybė. Vieta, kur gali nusiimti kaukę, atsikvėpti ir žinoti, kad kas bebūtų lauke… viduje esi saugi. Tačiau man nutiko priešingai: išorėje buvau stipri moteris, laiminga. O namuose mokiausi vaikščioti pirštų galais, rinkau žodžius, buvau svečias savo pačios namuose – ne dėl vyro, o dėl jo mamos. Kai susipažinom, jis pasakė: „Mano mama – stipri moteris. Kartais griežta, bet su gerumu.“ Pagalvojau: „Kas neturi sunkios mamos? Susitvarkysim.“ Bet nežinojau, kad yra skirtumas tarp sudėtingo būdo ir noro kontroliuoti kitą. Po vestuvių ji pradėjo lankytis „tik trumpam“. Vėliau – dažniau, paliko savo rankinę, gavo atsarginį raktą, pradėjo pertvarkyti mano daiktus, garderobą, net drabužius išmetė. Nenorėjau atrodyti smulki – ji tuo naudojosi. Ėmė kalbėti su pašaipa: „Oi, jautri esi tu“, „Aš taip nesirengčiau, bet…“, „Nesimato, kad mokėtum tvarkytis namuose…“, „Nesijaudink, aš tave išmokysiu.“ Viskas buvo pasakyta šypsantis, kad jei atsakai – atrodai isterikė, jei tyli – prarandi save. Ji kišosi į viską: ką gaminu, ką perku, kiek leidžiu, kaip tvarkausi, kada grįžtu, kodėl nepakviečiau. Kartą, kai vyras buvo duše, ji atsisėdo priešais ir paklausė: „Ar tu išvis mokėdama būti moteris?“ Pajutau, kad mano vieta čia – laikina. Siaubas, kad vyras jos nestabdė – „Ji nori tik padėti“, „Nepriimk taip giliai“, „Nenoriu konfliktuoti“. Tai reiškė viena – tu čia viena, niekas tavęs neapgins. Iš šalies ji – „šventoji“, visiems girianti mane. O dviese žiūrėjo kaip į priešę. Vieną vakarą, sugrįžus, visur buvo jos kvapas, daiktai, lyg mano buvimo neliktų. Ji net tvarkė mano kambarį: „Čia vyro kambarys, tu man negali drausti.“ Supratau – ji čia ne tam, kad padėtų, o kad mane išstumtų. Pasakiau vyrui: „Negaliu šitaip.“ Jis – „Ką reiškia negali?“ Aš: „Aš nesu trečia šiame gyvenime.“ Ji tik kvatojosi, jis nusivylė. Ir kažkas manyje nutrūko. Tyliai. Be scenų. Tiesiog supratau: nustosiu tikėtis, kovoti. „Nesu eksperimentas, puošmena, ar tarnaitė svetimoje šeimoje.“ Pradėjau krautis daiktus. Jis – „Ką darai?“ Aš: „Išeinu.“ Jis norėjo stabdyti: „Ji tokia… nepergyvenk.“ Pasakiau svarbiausią frazę gyvenime: „Išeinu ne dėl jos. Dėl tavęs. Nes tu leidi tam vykti.“ Užvėriau duris ir nebejaučiau skausmo – pajutau laisvę. Nes kai moteris pradeda bijoti savo namuose, ji nebegyvena – ji tik išgyvena. O aš nenoriu išgyventi. Noriu gyventi. Ir šįkart – pirmą kartą – pasirinkau save.

Man dvidešimt devyneri. Visada tikėjau, kad santuoka tai namai. Tai saugumas. Tai ramybė, kai gali nusimesti

Uncategorized

012

Metai, per kuriuos pinigus skyriau vaikams, kad sumokėčiau paskolą! Daugiau nė cento!

Visą metus mes su Vytautu Petruševičiumi vaikams šalinome, kad pagreitintume skolinio grąžinimą nebeturėjau