Zibainis

Maža Mergaitė, Kuri Negalėjo Valgyti: Naktis, Kai Mano Podukra Pirmąkart Prabilo ir Viskas Pasikeitė

Uncategorized

020

„Išsekusi vieniša mama, dirbanti siuvėjų parduotuvėje.”

Aš esu vienišų motiną išsekusi Aistė Petrauskaitė, dirbanti valymo darbuotoja. Grįždamas namo, pastebiu

Uncategorized

047

Mano anyta pasiūlė padėti vasarą prižiūrėti mūsų vaikus – dabar išėjusi į pensiją, turi daug laisvo laiko, tad sutikome. Abu su vyru dirbame ir auginame tris vaikus, tačiau neturime galimybės imti normalių atostogų – dažniausiai atsiprašome iš darbo pakaitomis, kai vaikai suserga ar vyksta svarbūs įvykiai. Kartais pavyksta ištrūkti savaitgaliui, jei namuose ramu, tačiau tai viskas. Pastaruosius trejus metus mokame 20 metų būsto paskolą. Pavargome nuolat kraustytis dėl nuomos, todėl nusprendėme gyventi savo namuose, net jei tai reiškia didesnę kasmėnesinę įmoką. Nors vasarą dirbame, apie atostogas negalime nė svajoti – viską suvalgo paskolos įmokos. Be to, kai vasarą nėra mokyklos, nėra kam prižiūrėti vaikų, tad bent jau žinome, kad per karščius jie saugūs ir gerai jaučiasi namie! Pasinaudoję anytos pasiūlymu, vasarą visada atsivežame maisto produktų ir duodame jai pinigų gardumynams vaikams. Ji niekada nenaudoja savo lėšų, sako, kad jos pensija nedidelė. Dažniausiai duodame grynųjų – tai pigiau nei samdyti auklę. Visi lyg ir patenkinti tokiu sprendimu. Mano vyro brolis, turintis tris savo vaikus, nusprendė irgi atvežti juos pas močiutę. Jie mažesni ir reiklesni nei mūsų, nuolat prašė dėmesio, tačiau brolis jiems neatvežė nei maisto, nei pinigų – iš esmės, teko juos maitinti mums iš savo kišenės. Ar normalu taip jaustis? Ne kartą prašiau vyro pasikalbėti su broliu, bet jis nieko nenori daryti ir vengia ginčo. Kodėl turiu aukotis, kad kitas galėtų auginti savo vaikus? Kaip pasikalbėti šia tema, nekonfliktuojant?

Mano anyta pasiūlė padėti mums prižiūrėti vaikus vasaros metu. Dabar ji yra pensijoje ir turi daug laisvo

Uncategorized

024

Aš žadu mylėti tavo sūnų kaip savo paties. Ilsėkis ramybėje…

Žadu mylėti tavo sūnų kaip savo patį. Ilsėkis ramiai Romas žmogus, kuriam beveik viskas įmanoma.

Uncategorized

032

Septynmetis berniukas su mėlynėmis visame kūne įbėgo naktį į gydymo įstaigą nešdamas sesutę ant rankų… tai, ką pasakė vėliau, sudaužė visų širdis

Buvo kažkur po vienos valandos nakties, kai mažas septynmetis berniukas, vardu Mantas Remeika, stumtelėjo

Uncategorized

0141

Mano anyta pasiūlė padėti vasarą prižiūrėti mūsų vaikus – dabar išėjusi į pensiją, turi daug laisvo laiko, tad sutikome. Abu su vyru dirbame ir auginame tris vaikus, tačiau neturime galimybės imti normalių atostogų – dažniausiai atsiprašome iš darbo pakaitomis, kai vaikai suserga ar vyksta svarbūs įvykiai. Kartais pavyksta ištrūkti savaitgaliui, jei namuose ramu, tačiau tai viskas. Pastaruosius trejus metus mokame 20 metų būsto paskolą. Pavargome nuolat kraustytis dėl nuomos, todėl nusprendėme gyventi savo namuose, net jei tai reiškia didesnę kasmėnesinę įmoką. Nors vasarą dirbame, apie atostogas negalime nė svajoti – viską suvalgo paskolos įmokos. Be to, kai vasarą nėra mokyklos, nėra kam prižiūrėti vaikų, tad bent jau žinome, kad per karščius jie saugūs ir gerai jaučiasi namie! Pasinaudoję anytos pasiūlymu, vasarą visada atsivežame maisto produktų ir duodame jai pinigų gardumynams vaikams. Ji niekada nenaudoja savo lėšų, sako, kad jos pensija nedidelė. Dažniausiai duodame grynųjų – tai pigiau nei samdyti auklę. Visi lyg ir patenkinti tokiu sprendimu. Mano vyro brolis, turintis tris savo vaikus, nusprendė irgi atvežti juos pas močiutę. Jie mažesni ir reiklesni nei mūsų, nuolat prašė dėmesio, tačiau brolis jiems neatvežė nei maisto, nei pinigų – iš esmės, teko juos maitinti mums iš savo kišenės. Ar normalu taip jaustis? Ne kartą prašiau vyro pasikalbėti su broliu, bet jis nieko nenori daryti ir vengia ginčo. Kodėl turiu aukotis, kad kitas galėtų auginti savo vaikus? Kaip pasikalbėti šia tema, nekonfliktuojant?

Mano anyta pasiūlė padėti mums prižiūrėti vaikus vasaros metu. Dabar ji yra pensijoje ir turi daug laisvo

Uncategorized

037

Tatjana Ivanovna sėdėjo savo vėsioje namelio, kur pakvipę drėgme, kuris jau seniai nebuvo tvarkomas, bet vis tiek atrodė pažįstamas.

Teresa Jonaitė sėdėjo savo šaltai trobelėje, kurioje kvepėjo drėgme; nuo metų ilgiausio metalo niekas

Uncategorized

010

Benamiai Nina neturėjo kur eiti. Visiškai niekur… „Porą naktų pagyvensiu stotyje. O po to?“ Staiga ją aplankė išganinga mintis: „Sodyba! Kaip galėjau pamiršti? Nors… Sodyba – skambiai pasakyta! Tiesiog pusiau sugriautas namelis. Bet vis geriau nei stotis,“ svarstė Nina. Įsėdusi į elektrinį traukinį, Nina priglaudė veidą prie šalto lango ir užsimerkė. Ją užplūdo skaudūs neseniai įvykusių įvykių prisiminimai. Prieš dvejus metus ji neteko tėvų, liko viena, be jokios paramos. Neapmokėjusi už mokslą, buvo priversta mesti universitetą ir pradėti dirbti turguje. Po visų išgyvenimų Ninai nusišypsojo laimė – netrukus ji sutiko savo meilę. Tomas pasirodė esąs geras ir doras žmogus. Po dviejų mėnesių jie atšoko kuklias vestuves. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis… Tačiau likimas vėl išbandė Niną. Tomas pasiūlė žmonai parduoti tėvų butą miesto centre ir atidaryti savo verslą. Vaikinas viską taip gražiai nupiešė, kad Nina tuo nė kiek neabejojo – buvo įsitikinusi, kad vyras daro teisingai ir labai greitai jų šeima pamirš finansinius sunkumus. „Kai tik atsistosime ant kojų, galėsiu pagalvoti ir apie vaiką. Taip noriu greičiau tapti mama!“ – svajojo naivi mergina. Verslas Tomui nesusiklostė. Dėl nuolatinių barnių dėl lengvapėdiškai išleistų pinigų jų santykiai greitai sugriuvo. Greitai Tomas į namus parsivedė kitą moterį ir parodė Ninai duris. Iš pradžių mergina norėjo kreiptis į policiją, bet suprato, kad neturi už ką kaltinti vyro – ji pati pardavė butą ir atidavė pinigus Tomui… *** Išlipusi stotyje, Nina vieniša žingsniavo tuščiu peronu. Lauke buvo ankstyvas pavasaris, sodybų sezonas dar neprasidėjęs. Per trejus metus sklypas apaugo, visiškai apšiuro. „Nieko, susitvarkysiu – viskas bus kaip anksčiau“, – pagalvojo mergina, nors žinojo – kaip anksčiau jau niekada nebebus. Rado raktą po laiptais be vargo, tačiau medinės durys buvo nusėdusios ir neatidaromos. Iš visų jėgų stengėsi jas praverti, bet niekaip nepavyko. Supratusi, kad pati nesusidoros, Nina prisėdo prie laiptų ir pravirko. Netikėtai kaimyniniame sklype pamatė dūmus ir išgirdo triukšmą. Nudžiugusi, kad kaimynai namie, Nina skubiai nulėkė ten. – Teta Onute! Ar esate namie? – šūktelėjo ji. Kieme pamačiusi apžėlusį senolį, Nina sustingo iš netikėtumo ir baimės. Nežinomas vyras kūreno nedidelį lauželį, ant kurio šildė vandenį purvinoje puodelyje. – Kas jūs? Kur teta Onutė? – paklausė mergina, atitolindama žingsnį. – Nebijokite manęs. Ir prašau, neskambinkite į policiją. Nieko blogo nedarau. Į namą nelendu – gyvenu čia, kieme… Senolio baritonas buvo netikėtai malonus ir inteligentiškas. Taip kalba išsilavinę žmonės. – Jūs benamis? – tiesiai paklausė Nina. – Taip. Teisingai, – tyliai tarė vyras, nenoriai žvilgtelėjęs į merginą. – Jūs čia, šalia, gyvenate? Nesirūpinkite, aš jums netrukdysiu. – O kaip jūsų vardas? – Mykolas. – O pavardė? – patikslino mergina. – Pavardė? – nustebo senolis. – Fedorovičius. Nina įdėmiai pažiūrėjo į Mykolą Fedorovičių. Drabužiai, nors ir buvo nudėvėti, bet švarūs. Ir pats senolis atrodė kiek įmanoma tvarkingas. – Nežinau, į ką dar kreiptis pagalbos… – sunkiai atsiduso mergina. – Kas nutiko? – užjautė vyras. – Durys nusėdo… Negaliu jų atidaryti. – Jei leisite, galiu pasižiūrėti, – pasiūlė benamis. – Būsiu labai dėkinga! – su viltimi ištarė Nina. Kol senolis knisosi su durimis, Nina tupėjo ant suoliuko ir galvojo apie nepažįstamąjį: „Kas aš tokia, kad jį smerkti ar niekinti? Juk pati taip pat esu benamė – mūsų padėtis panaši…“ – Ninutėle, žiūrėkit, padariau! – nusišypsojo Mykolas Fedorovičius ir stumtelėjo duris. – Palaukit, jūs čia nakvot ketinate? – Taip, o kur dar? – nustebo mergina. – Ar name yra šildymas? – Turėtų būti krosnis… – Nina visiškai sutriko, nes nieko apie ją neišmanė. – Supratau. O malkų yra? – pasiteiravo vyras. – Nežinau, – nuliūdo Nina. – Gerai. Eikite į vidų, aš ką nors sugalvosiu, – ryžtingai tarė vyras ir išėjo iš kiemo. Nina apie valandą tvarkėsi viduje. Namuose buvo labai šalta, drėgna ir nejauku. Mergina visai nusiminė – nesuprato, kaip čia galės gyventi. Greitai Mykolas Fedorovičius grįžo su malkomis. Netikėtai sau Nina apsidžiaugė, kad šalia atsirado gyva siela. Vyras kiek pravaly krosnį ir užkūrė ją. Po valandos viduje tapo šilta. – Viskas! Krosnis užkurta gerai – meskite malkų po truputį, o nakčiai užgesinkite. Nesijaudinkite – šilumos užteks iki ryto, – paaiškino vyras. – O jūs kur? Pas kaimynus? – pasiteiravo Nina. – Taip. Nepykit, pagyvensiu pas juos kieme. Į miestą nenoriu važiuoti… Nenoriu draskyti širdies, prisimindamas praeitį. – Mykolai Fedorovičiau, palaukite. Pavakarieniausim, išgersim karštos arbatos ir tada eisi – ryžtingai tarė Nina. Senolis neprieštaravo – nusiėmė striukę ir prisėdo prie krosnies. – Atsiprašau, kad lendu į Jūsų gyvenimą… Bet jūs visai neatrodote kaip benamis, kodėl gyvenate gatvėje? Kur Jūsų namai, artimieji? Mykolas Fedorovičius papasakojo, kad visą gyvenimą dėstė universitete. Metus atidavė darbui, domėjosi mokslu. Senatvė užklupo nepastebimai. Kai suprato, kad liko visiškai vienas, buvo per vėlu ką keisti. Prieš metus jį imdavo lankyti dukterėčia. Pažadėjo padėti, jei senelis testamentu užrašys jai butą. Vyras apsidžiaugė ir sutiko. Tada Tatjana tapo artima sielai. Pasiūlė parduoti butą ankštame rajone ir įsigyti gerą namą užmiestyje su dideliu sodu. Viskas atrodė puiku. Pasiūlė atsidaryti sąskaitą banke, kad nenešiotų grynųjų. „Dėde Mykolai, prisėskite, o aš sužinosiu, kaip ten kas. Gal kokie asmenys mus stebi,“ – pasiūlė mergina prie banko. Tatjana dingo viduje su pakuote, o senelis laukė, valanda, dvi, trys… Dukterėčia neišėjo. Užėjęs į banką, pamatė, kad klientų nėra – iš kitos pusės buvo dar vienas išėjimas. Mykolas Fedorovičius negalėjo patikėti, kad artimas žmogus jį taip išdavė. Taip ir liko sėdėti ant suoliuko, laukdamas Tatjanos. Kitą dieną nukeliavo į jos namus. Duris atidarė svetima moteris, paaiškino, kad Tatjana jau seniai čia negyvena. Mergina pardavė butą prieš dvejus metus… – Štai tokia liūdna istorija… – sunkiai atsiduso senolis. – Nuo tada gyvenu gatvėje. Iki dabar negaliu patikėti, kad nebeturiu namų… – Oi… Galvojau, kad esu vienintelė tokia… Mano situacija labai panaši, – prisipažino Nina ir viską papasakojo vyrui. – Blogai, tačiau aš bent jau gyvenimą nugyvenau… O tu? Universitetą mečiau, butą praradau… Bet nenusimink, kiekviena problema yra sprendžiama. Tu jauna – viskas bus gerai, – bandė paguosti senolis. – Kam kalbėti apie blogus dalykus – eime vakarieniauti! – nusišypsojo Nina. Mergina stebėjo, su kokiu apetitu senolis valgė makaronus su dešrelėmis. Ji labai jo pagailėjo. Buvo aišku – jis labai vienišas ir bejėgis. „Kaip baisu, likti visiškai vienam, be pastogės, kai niekam nesi reikalingas“, – galvojo Nina. – Ninutėle, galiu padėti susigrąžinti vietą universitete. Turiu ten daug draugų. Manau, galėsi mokytis nemokamai, – netikėtai užsiminė vyras. – Tokios išvaizdos negaliu rodyti kolegoms. Parašysiu rektoriui laišką, o tu su juo susitiksi. Konstantinas – senas bičiulis. Jis tikrai padės. – Ačiū. Tai būtų nuostabu! – džiaugėsi Nina. – Dėkui už vakarienę, už pokalbį. Eisiu. Jau vėlu, – tarė senolis, keldamasis. – Palaukite. Negražu viena palikti. Trijų kambarių namas, galit rinktis, kuris patinka. O tiesą pasakius, bijau viena būti – bijau tos krosnies, nieko apie ją nežinau. Juk nepaliksit manęs bėdoje? – Ne. Nepaliksiu, – rimtai atsakė vyras. *** Praėjo dveji metai… Nina sėkmingai išlaikė sesiją ir, nekantraudama laukiant vasaros atostogų, važiavo namo. Ji taip ir gyveno sodyboje. Iš tiesų, gyveno bendrabutyje, čia atvažiuodavo savaitgaliais ir atostogomis. – Labas! – džiaugsmingai sušuko, apkabindama senelį Mykolą. – Ninutėle! Mano brangioji! Kodėl nepranešei, būčiau pasitikęs stotyje. Na, kaip gi sekėsi? – apsidžiaugė senolis. – Puikiai! Beveik viskas puikiai! – girėsi mergina. – Va, parnešiau tortą. Užkaisk arbatinuką, švęsim! Nina su Mykolu Fedorovičiumi gėrė arbatą ir dalijosi naujienomis. – Pasodinau vynuoges. Ten statysiu pavėsinę – bus labai jauku ir patogu, – dalijosi senolis. – Puiku! O šiaip – tu čia šeimininkas, daryk kaip nori. Aš tai kas – atvažiavau, išvažiavau… – juokėsi Nina. Vyras visiškai pasikeitė. Nebebuvo vienišas. Turėjo namus, turėjo anūkę – Ninutę. Mergina irgi vėl grįžo į gyvenimą. Mykolas Fedorovičius jai tapo artimu žmogumi – tarsi senelis, pakeitęs tėvus ir padėjęs sunkią akimirką. Benamiai: Sodyba, kuri tapo namais – emocinga Ninos ir senolio Mykolo istorija apie praradimus, netektis ir žmogiškumą

BENAMIS Austėjai nėra kur eiti. Visiškai niekur… Keletą naktų galėčiau pernakvoti stotyje. O kas po to?

Uncategorized

020

Už pinigus atjaunėjau penkeriais metais: po daugybės metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnė. Po daugelio metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme. Gimiau tokioje