Zibainis

Mama, jis nori, kad aš jam verdinčiau sriubą… Jis sako, kad visos geros moterys tai moka… O aš nesu gera? Išmokyk mane… Jei kitos moka, aš irgi turiu mokėti…

Mama, jis nori, kad aš tai dėl jo padaryčiau… Jis sako, kad visos geros moterys moka…

Uncategorized

020

Aš paaiškinsiu, kodėl nenoriu palikti savo vaikų su jų močiutėmis – 31 metų esu dviejų dukrų (3 ir 1 metų) mama, sąmoningai pasirinkau būti namuose, bet vietoje pagalbos iš močiutės jos tapo kliūtimi, todėl viską teko išmokti pačiai.

Aš papasakosiu, kodėl nenoriu palikti savo vaikų su jų močiutėmis. Man dabar 31-eri, auginu dvi dukras

Uncategorized

017

Nepakelk praeities dulkių Vis dažniau Toma susimąsto apie savo gyvenimą, peržengusi penkiasdešimtmečio slenkstį. Savo šeimyninio gyvenimo laimingu ji vadinti negali – dėl vyro Juozo. Atrodo, jaunystėje tuokėsi iš meilės ir abu vienas kitą mylėjo. Tik kai su vyru viskas apsivertė, ji net nepastebėjo, kada tai įvyko. Gyveno kaime, vyro motinos Onos name. Stengėsi, kad namuose būtų ramybė, gerbė uošvę, o ši ją labai šiltai priėmė. Tomas motina gyveno gretimame kaimelyje su jaunesniu sūnumi, dažnai sirgdavo. – Ona, ar gerai su savo marti Tomute sugyveni? – dažnai kaimo moterys klausinėdavo jos prie šulinio ar parduotuvėje, o kartais ir tiesiog pakeliui. – Apie Tomą nieko blogo negaliu pasakyti, pagarbi, namų darbus moka, ūkį gerai tvarko, visur man padeda, – uošvė visada atsakydavo. – Oi, negi patikėsim, kad pas jus taika ir ramybė, retai būna, kad uošvė girdina marti, – abejodavo kaimo moterys. – Čia jūsų reikalas, – ir nueidavo toliau Ona. Toma pagimdė dukrą Viltę, visi džiaugėsi. – Tomute, Viltė panaši į mane, – ieškojo uošvė savo bruožų anūkėje, o marti tik juokėsi, jai buvo nesvarbu, į ką panaši dukra. Kai Viltė sulaukė trejų, Tomai gimė sūnus. Vėl daug džiaugsmingų rūpesčių. Juozas dirbo, Toma su vaikais namuose, uošvė labai gerai padėdavo. Gyveno kaip visi, gal net geriau – ramiai, tyliai, vyras negėrė, kaip kai kurie kaimynai. O tie kai kurie moterys dažnai savo vyrus surasdavo po klubu, kur šie prisigerdavo iki žemės grumstų, žmonos vos juos parvilkdavo namo, keikdamos ir priekaištaudamos. Kai Toma buvo nėščia trečiu vaiku, išgirdo, kad vyras ją apgaudinėja. Kaime niekas nepaslėpta, greitai pasklido žinia apie Juozą ir tokią Vandą našlę. Kaimynė Valentina nepagailėjo ateiti pas Tomą. – Tomute, tu nešioji trečią Juozo vaiką, o jis… – labai grubiai išsireiškė, – nedėkingas, blaškosi po svetimas moteris. – Valia, nejaugi? Nieko įtartino nepastebėjau, – nustebo Toma. – Žinoma, kada tau pastebėt: du vaikai, trečias pakeliui. Namai, uošvė, ūkis. O jam – vien malonumai. Visi kaime žino, kad jie susitikinėja, o Vanda net neslepia. Nuliūdo Toma, uošvė irgi žinojo, bet tylėjo – bijojo, kad marti sužinos, gaila buvo. Ne kartą barė sūnų, o šis greitai nuramindavo. – Mama, ką tu kalbi, gal mažai kaimo moterys šneka, jų darbas – liežuvauti. Vieną dieną vėl atbėgo Valentina. – Tomute, tavo Juozas ką tik įbėgo į Vandos kiemą, pati mačiau, kaip iš parduotuvės ėjau. Nori likti viena su trim vaikais? Eik pas tą be gėdos Vandą – ištempk ją už plaukų. Tu nėščia, Juozas nedrįs pakelti rankos prieš tave, – kalbėjo kaimynė. Toma žinojo – drąsos stoti į peštynes su Vanda neturės, juolab ją pažinojo: triukšminga ir drąsi, vyras jos nuskendo upėje nuo girtuokliavimo, gyveno blogai, amžini barniai – ta užsigrūdusi, moka už save pastovėti. Bet visgi nusprendė eiti. – Nueisiu, į akis vyrui pažiūrėsiu, viską išklausiu. Jis niekada neprisipažins, sako, kad tai moterų paskalos, – sakė uošvė, kuri ją bandė atkalbėti. – Tomute, kam eisi su pilvu? Pasisaugok… Jau vėlyvas ruduo, sutemę. Pakrapščiusi į Vandos langą, laukė kol ši išeis, bet iš už uždarų durų išgirsta: – Ko tau reikia, ko beldi į langus? – Atidaryk, įleisk mane. Žinau, kad mano Juozas pas tave, žmonės pasakė, – garsiai ištarė Toma. – Na, jau, atsidarysiu, dabar čia visus įleisčiau, eik namo, nesijuokink su kaimu, – Toma išgirdo, kaip kita nusijuokė. Pabandžiusi dar pastovėti nuėjo namo – neįleis. Vyras grįžo po vidurnakčio, girtas. Juozas gerdavo retai – bet kartais. Toma nemiegojo. – Kur buvai? Žinau, kad pas Vandą slankiojai, kartu gėrėt. Aš buvau, durų neatidarė… Žinai visą tą istoriją. – Ką tu išsigalvoji, – piktinosi vyras, – nei buvau ten. Su Giedriu klipu gėrėm, prisėdėjom, net šviesai nepastebėjom, kaip laikas pralėkė. Toma nepatikėjo, bet tylėjo, pykčio nekėlė – vėlai, o ji nesipykstanti. Ir ką gi galėtų pakeisti – „nepagautas – nevagis“. Bet visą naktį galvojo: – Kur man eiti su dviem vaikais ir trečiu pakeliui? Mama serga, o brolis ten su šeima, trim vaikais – namie ankšta. Kaip tilpsim visi? Mama visada sakė Tomai, kai ši pasiskųsdavo vyro neištikimybe: – Kentėk, dukra, jei ištekėjai, vaikų pagimdei – kentėk. Man su tavo tėčiu lengva nebuvo: gėrė ir vaikė, pameni kaip pas kaimynus slapstėmės? Dievas savaip nusprendė, pasiėmė jį pas save. Bet aš kentėjau, tavo Juozas bent dažnai negeria ir rankos prieš tave nekelia. Moterų dalia – kentėti. Nors Toma su mama ne viskuo sutiko, bet suprato – negalės palikti vyro. Uošvė irgi ramino. – Dukrele, kur tu su vaikais, tuoj trečias gimtų. Kartu susitvarkysim su Juozu. Trečiąkart gimė dukra Austė, gimė silpna, dažnai sirgo – turbūt dėl Tomos išgyventų stresų nėštumo metu. Po truputį vaikas rimsta, uošvė daug dėmesio jai skyrė. – Tomute, girdėjai naujieną? – vėl prisibėgo kaimynė, lyg varna, gandus ir žinias po kaimą nešiojanti, – Vanda priėmė gyventi Mantą – žmona jį išvarė. – Priėmė ir priėmė, tegu jai Dievas padeda, – atsakė Toma, pati slapta apsidžiaugė, nebebėgios ten vyras. Bet po mėnesio vėl atskuba Valentina. – Mantas išėjo nuo Vandos, pas žmoną grįžo, – greitai išpliurpė naujieną, – Vanda vėl vyro ieškos, tokia ji… O savo Juozą laikyk arčiau, nežinia kada jos meilė sugrįš, – patarė kaimynė. Toma su vyru vėl gyveno ramiai, uošvė irgi džiaugėsi. Bet jeigu vyre jau velniukas tūno, sunku prie žmonos išsėdėti. Ona iš parduotuvės sutikusi seną draugę Anicetą. – Ona, į ką tavo Juozas panašus? Tomutė – gera ir graži žmona, mama, pati ją giri, ką jam dar? – Ką Aniceta, gal Juozas vėl blaškosi? – Blaškosi, ir kaip! Gyvena kaip pas Kristų užantyje – viskas padaryta, šiltai, gardžiai. Su Veronika iš valgyklos mudu… Ona Tomai nesakė, sūnų slaptai barė, prašė susimąstyti. Bet užmarštyje nieko nepaslėpsi. Ir vėl žmona sužinojo apie vyro nuotykius, vėl ta pati kaimynė pranešė. Tomos ašaros ir maldavimai rezultatų nedavė. Juozas, nors į šoną vaikščiojo, apie išėjimą niekad negalvojo – žinojo, niekada neatiduos žmonos ir vaikų. Tik ištikimas būti nenorėjo. Jam patogu: namie žmona, vaikai, motina, tvarka, o kitur – moterys linksmybei. Ona jau atvirai barė sūnų, bandė įtikinti, bet vyriškis ar klausys susenusių motinos pamokų? Rėkė, kad nelįstų į jo reikalus. – Mama, stengiuosi dėl šeimos, dirbu, pinigus nešu, o jūs abi tik kaltinat. Tikit paskalomis, – gynėsi Juozas. Nevartojo žalingų – gėrimą visiškai metė Metai bėgo. Vaikai užaugo. Vyriausia Viltė išėjo už vyro rajone, ten mokėsi kolegijoje, ten liko su šeima. Sūnus baigė institutą mieste ir ten vedė vietinę merginą. Mažoji Austė eina į mokyklą, ruošiasi irgi į rajoną studijuoti. Juozas nurimo, niekur nebevaikšto: darbas ir namai, dažniau ant sofos pasėdi, sveikatą silpnina. Gėrimų nebenaudoja – ir anksčiau kentėjo retai, o dabar visai metė. – Tomute, kažką su širdimi netvarkoje, lyg į nugarą skauda, – vėl skundžiasi, – Tomute, sąnariai skauda, kas galėtų būti, gal į rajoną pas gydytoją reiktų. Tomai vyro gaila nėra. Jos širdis seniai sustingusi – kiek ašarų ir nusivylimų pragyventų, kol vyras apsiramino. – Sveikata silpsta, todėl sėdi namie skundžiasi, – mintyse svarsto, – tegul eina pas buvusias, tegul jos juo rūpinasi. Ona jau mirusi, palaidota šalia vyro. Juozo ir Tomos namuose įsivyravo ramybė. Kartais atvažiuoja vaikai ir anūkai – abu džiaugiasi. Tėtis dėl sveikatos skundžiasi, net žmoną kaltina, kad ji jo negydo. Vyriausia dukra vaistų atveža, rūpinasi tėčiu, sukasi apie jį, dar ir mamai sako: – Mama, nepyk ant tėčio, jis serga, – Tomai skaudu – dukra tėvui palanki. – Dukra, jis pats kaltas, jaunystė įaudrinta, o dabar nori, kad jį visi gailėtų. Aš ne geležinė, sveikatą praradau dėl jo, – bandė paaiškinti. Sūnus irgi palaiko tėvą, kai atvažiuoja, su juo daugiau bendrauja – vyriška. Vaikai lyg nesupranta motinos, kai ši aiškino, jog tėvas apgaudinėjo ją, o ji kentėjo dėl jų. Kaip galėjai palikti vaikus be tėvo? Kaip sunku ir skaudu buvo. O ką jie atsakydavo: – Mama, nekapstyk praeities, negraušk tėčio, – sakydavo duktė, sūnus pritardavo. – Mama, kas buvo, tas praėjo, – ramindavo sūnus, paglostydavo petį. Nors ir skaudu Tomai, kad vaikai tėvo pusėje, bet supranta juos, labai nekaltina – toks gyvenimas. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės ir jums gyvenime!

Praeities geriau nejudinti Dažnai, peržengusi penkiasdešimties metų ribą, Teresė prisėda apgalvoti savo gyvenimą.

Uncategorized

011

Atradimas, kuris apvertė gyvenimą aukštyn kojomis Iki dvidešimt septynerių metų Mikas gyveno lyg pavasario srauni upelė – garsiai, audringai ir be rūpesčių. Jį pažinojo visi kaimynai: išdykėlis, šmaikštuolis, sugebantis naktį po sunkaus darbymiečio surinkti draugus ir nueiti tris kilometrus prie upės žvejoti, o grįžęs saulei patekėjus iškart padėti kaimynui, kai tam tvartas palinko. – Dieve, tas Mikas be rūpesčių gyvena, – kraipydavo galvas kaimo senoliai. – Gyvena be minčių, vienas žodis – išdykėlis, – atsidusdavo mama. – O ką čia tokio, gyvena kaip visi, – gūžtelėdavo pečiais bendraamžiai, jau seniai turintys šeimas ir savus namus su daržu. Bet paskui jam sukako dvidešimt septyneri. Ne kaip perkūnas iš giedro dangaus, o tyliai, tarsi pirmas rudens lapas nuo obelies nukristų. Kartą tiesiog nubudo auštant nuo gaidžio giedojimo, ir tas giedojimas nuskambėjo ne kaip kvietimas naujai linksmybių dienai, o kaip priekaištas. Tuštuma, kurios anksčiau negirdėjo, suskambėjo ausyse. Apsidairė: tėvų namai, tvirti, bet jau senstanti, reikalingi stiprių vyriškų rankų – ne porai valandų, o visam gyvenimui. Tėvas, palinkęs nuo ūkio rūpesčių, vis dažniau kalba apie šienapjūtę ir kombikormo kainas. Lūžis įvyko kaimo vestuvėse pas tolimą giminaitį. Mikas – vakarėlio siela, juokavo, šoko iki nakties. O tada pamatė kampe savo tėvą, tyliai besikalbantį su tokiu pat žilagalviu kaimynu. Jie žvelgė į jį ir jo linksmumą, ir jų žvilgsniuose nebuvo priekaišto. Tik nuovargio liūdesys. Tą akimirką Mikas negailestingai aiškiai pamatė save iš šalies: jau ne vaikas, o suaugęs vyras, šokantis pagal svetimą muziką, kai gyvenimas tyliai eina pro šalį. Be tikslo, be šaknų, be savo. Tapė nejauku. Ryte nubudo kitoks. Šelmiškas nerūpestingumas išgaravo, užleido vietą ramiai sunkumui, brandai. Nebeblūdinėjo po svečius be reikalo. Paėmė seną, apleistą senelio žemės sklypą, esantį kaimo pakraštyje prie pat miško. Nušienavo žolę, nukirto du nudžiūvusius medžius. Iš pradžių kaimiečiai iš jo šaipėsi. – Mikas, ką, namą statyti susirengė? Taigi jis vinies normaliai neįkalė! O jis mokėsi. Negrabiai, dažnai į pirštą nusitaikydavo vietoj vinies. Kirto miške pagal leidimą, rovė kelmus. Pinigus, kurie anksčiau vėjui išleisdavo, dabar taupė vinims, šiferui, stiklui. Dirbo nuo saulės iki saulės, tyliai, užsispyrusiai. Vakarais griūvo lyg medžio kamienas, bet pirmą kartą po daugelio metų nugulė miegoti su jausmu, jog diena praėjo ne veltui. Praėjo dveji metai. Sklype iškilo neįmantrus, bet tvirtas rąstinis namas, kvepiantis derva ir naujumu. Šalia – rankų darbo pirtelė. Darže – pirmosios lysvės. Mikas suliesėjo, įdegė, akyse neliko ankstesnio nerūpestingumo, atsirado ramybė ir išmintis. Į jo naujus namus ateidavo tėvas, siūlydavo pagalbą, bet sūnus atsisakydavo. Tėvas ilgai tyliai vaikščiodavo aplink, lietė kampus, žvalgėsi po stogu. Vėliau pagyrė sūnų: – Tvirtas… – Ačiū, tėti, – paprastai atsakė Mikas. – Dabar jau reikia nuotakos ieškoti. Šeimininkės namams, – tarė tėvas. Mikas nusišypsojo, žiūrėdamas į savo darbą, į už namo kylantį tamsų miško stulpyną. – Rasiu, tėvai. Viskas savo laiku. Užsimetė kirvį ant peties ir nuėjo prie malkų krūvos. Dabar jo judesiai buvo lėti ir užtikrinti. Iš ankstesnės, triukšmingos, be rūpesčių gyvenimo, neliko nė ženklo. Ją pakeitė kita – su rūpesčiu, su atsakomybe, su sunkiu darbu. Bet pirmą kartą per visus dvidešimt devynerius metus Mikas jautėsi esąs namuose. Ne tėvų, o savo, kurį pats pastatė. Ta nerūpestingai tuščia jaunystė išėjo. Tas atradimas įvyko paprastą vasaros rytą, kai Mikas ruošėsi važiuoti į mišką rinkti vėjovartų. Jau užvedinėjo senų „Žigulių“ variklį, kai iš kaimynų kiemo išėjo ji. Julė. Ta pati Julė, kurią prisiminė amžinai besibėgiojančią kieme su vaikinais, su dviem kasytėm plaukuose, nuolat nubrozdintais keliais. Ta, kurią paskutinį kartą matė nesklandžiu paaugliu, išvykstančiu studijuoti pedagogikos. Iš vartelių išėjo ne mergaitė. Išėjo graži mergina. Saulė žaidė jos palaiduose, kaip prisirpusi rugių, plaukuose, kurie banga krito ant pečių. Tiesi, lengva eisena. Paprasta tamsi suknelė prigulė prie dailios figūros, o didelėse, visada linksmose akyse dabar švietė nauja, rami ir šilta giluma. Ji buvo susimąsčiusi, prilaikydama rankinę, ir iš pradžių jo nepastebėjo. Mikas sustingo, užmiršęs ir apie variklį, ir apie mišką. Širdis staiga suspurdėjo keista, kvaila jėga. – Kada? – praskriejo galvoje. – Dieve, kada tu tapai tokia gražuole. Dar visai neseniai buvai blauzdota paauglė. Ji pastebėjo jo suakmenėjusį žvilgsnį. Sustabdė, nusišypsojo. Ir ta šypsena buvo jau ne kaimynės mergaitės, o kažkas jaudinančio ir švelnaus. – Sveikas, Mikai. Ko sustojai, mašina neužsiveda? – balsas buvo aksominis, ir jame nebeliko nė žymės ankstesnės pašnibždos, kai ji vadino jį „mažyliu.“ – Jul… Julė, – vos išspaudė jis. – Į mokyklą? – Aha, – linktelėjo ji. – Tuoj pamokos, reikia paskubėti, kad nevėluočiau. Ji nuėjo lengvai žingsniuodama dulkėtu kaimo keliuku. O jis žiūrėjo jai pavymui, ir jo galvoje, paprastai užimtoje rąstų, kampų skaičiavimais, staiga praskriejo aiški, spindi mintis: – Štai ji, štai su kuo reikia tuoktis. Jis nė neįsivaizdavo, kad kaimynės merginai Julei tas rytas tapo vienu laimingiausių per daugelį metų. Nes pagaliau, tas be rūpesčių, nuolat jos nepastebintis Mikas į ją pažvelgė. Ne kiaurai, ne kaip į baldą, o pamatė ją. – Nejaugi pagaliau sulaukiau… Kaip svajojau, turbūt nuo trylikos metų jis man patiko, o aš jam buvau „mažylė“. Verkdavau, kai jis išėjo į kariuomenę. Vyresnės merginos jį išlydėjo, jam kabinosi ant kaklo, o man buvo labai skaudu. Net dėl jo grįžau į kaimą dirbti mokytoja. Jos vaikiška, tyliai, slapta prisirišimas prie vyresnio kaimyno vaikino, kuris daugelį metų ruseno giliai, staiga įgijo viltį. Ji ėjo ir vos sulaikė šypseną, jausdama jo karštą, sutrikusį žvilgsnį nugaroje. O Mikas tą dieną taip ir nenuvažiavo į mišką. Vaikščiojo aplink savo namą, pjovė malkas su keista įnirtimi, o galvoje sukosi viena mintis: – Kaip gi taip, kaip aš nepastebėjau. Ji gi visada buvo čia. Augo. O aš keičiau merginas… Vakare prie šulinio jis vėl pamatė Julę. Ji grįžo namo pavargusi, su ta pačia rankine. – Julė, Julė, – pašaukė jis, pats stebėdamasis savo drąsa. – Kaip… darbas? Kaip tavo mokiniai, turbūt visi dabar neklaužados ir išdykėliai… Ji sustojo, atsirėmė į tvorą, akys pavargusios, bet geros ir gražios. – Darbas – jis ir yra darbas. Vaikai – jie ir yra vaikai… Garsiai gyvena, bet širdį džiugina. Man patinka su vaikais, jie įdomūs, išradingi… O pas tave naujas namas, stiprus. – Dar nebaigtas, – sumurmėjo jis. – Nieko, viską galima pabaigti, kas nebaigta, – švelniai tarė ji ir, lyg pati susigėdusi savo išminties, pamojusi ranka. – Gerai, eisiu. – Viską galima pabaigti, – kartojo sau Mikas, – ir ne tik namą. Nuo tada jo gyvenimas įgavo naują tikslą. Dabar jis statė ne tik namą sau – žinojo, kam jį statė. Su mintimi, kad ten gyvens su mylima moterimi. Kad ant palangės stovės ne stiklainiai su vinimis, o gėlių vazonai su pelargonijomis. Kad ant prieangio sėdės ne jis vienas, o kartu su ja, su šia lengva ir gražia mergina. Jis neskubėjo, bijojo baidyti savo ramų sapną. Mikas vis „atsitiktinai“ atsidurdavo jos kelyje. Iš pradžių tyliai linktelėdavo. Vėliau pradėjo klausinėti apie mokyklą ir mokinius. – Na, kaip tavo mokiniai, – dažnai eidavo pro mokyklą ir matė, kaip ji po pamokų, lyg vištelė su viščiukais, ją apsupa ir linksmai šaukia: „Viso gero, Julija Viktorovna“… Kartą atnešė jai pilną krepšį miško riešutų, Julė priėmė jo nedrąsius dėmesio ženklus su šilta, supratinga šypsena. Ji matė, kaip jis pasikeitė, kaip iš išdykusio jaunuolio tapo tvirtu, patikimu vyru. Ir jos širdyje, ilgai saugojusioje jo paveikslą, užsiliepsnojo stiprus jausmas. Virš kaimo kabojo žemi rudens debesys. Vėlų rudens vakarą, kai namas buvo beveik baigtas, o virš kaimo tvyrojo sunkūs priešžieminiai debesys, Mikas neištvėrė. Prie vartų laukė Julės, rankose gniauždamas paskutinę kekę raudonų šermukšnių nuo miško pakraščio. – Jule, – išgirdęs, kad virpa balsas, – Namas beveik baigtas. Tik… tuščias jis kažkaip. Baisiai tuščias. Gal sutiksi užeiti kada, pasižiūrėti… O tiesą sakant, siūlau tau savo ranką ir širdį, seniai supratau, koks tu man brangus žmogus. Mikas žiūrėjo į ją rimtomis, šiek tiek išsigandusiomis akimis, ir Julė juose perskaitė viską, ko taip ilgai laukė. Ji lėtai paėmė iš jo darbuotos delno šermukšnio šakelę, uogos degė, ji priglaudė jas prie krūtinės. – Žinai, Mikai, – tyliai tarė ji, – aš gi šitą namą stebėjau nuo pat pirmo rąsto. Visada galvojau, koks jis bus iš vidaus. Kada gi tu, pagaliau, mane pakviesi… Svajojau apie tai. Taigi sutinku…. Pirmąkart per visus šiuos mėnesius jos žavingo grožio akyse vėl sužibo ta pati, vaikiška, išdykėliška kibirkštis. Ta kibirkštis, kurios jis kadaise nepastebėjo, bet kuri, pasirodo, visada laukė savo valandos, kad užsidegtų. Ačiū visiems, kas skaitot, palaikot ir prenumeruojat! Sėkmės ir gėrio jūsų keliuose!

Atradimas, kuris apvertė gyvenimą aukštyn kojom Iki dvidešimt septynerių metų gyvenau tarsi sraunus pavasario

Uncategorized

058

Atiduok mūsų buto raktą

Mes su tėčiu jau viską nusprendėm, Ramunė padėjo delną ant dukros rankos. Parduodam sodybą.

Uncategorized

0447

Nieko, mama brangioji! Turi savo namus – gyvenk juose. Čia pas mus nebekelk kojos, nebent patys pakviesime.

Nieko, brangi mama! Juk turi savo namus? Ten ir gyvenk. Čia nebeužsuk, nebent mes pakviestume.

Uncategorized

029

Vaikus pasiima iš vaikų namų, o aš nusprendžiau pasiimti močiutę iš globos namų – draugai ir kaimynai smerkė mano sprendimą, tačiau mano širdis žinojo: elgiuosi teisingai. Mūsų trijų moterų šeimoje po mamos netekties liko tuštuma, tad visos drauge priėmėme seną pažįstamą – močiutę, kurią net jos sūnus buvo palikęs globos namuose. Dabar kiekvieną rytą bunda mus šviežių blynų kvapas, o močiutės džiaugsmas ir gyvybingumas užpildo mūsų namus šiluma.

Vaikus iš vaikų namų paima, o aš nusprendžiau parsivežti savo močiutę iš senelių namų. Ne vienas mano

Uncategorized

0126

Neseniai apsilankiau pas savo marti, ir namuose radau samdytą moterį, kuri rūpinosi tvarka ir švara. Visada sakiau sūnui, kad būsimos žmonos finansinė padėtis mums nesvarbi, todėl jis ramiai vedė Mariją, kuri niekada neturėjo daug pinigų ir buvo gyvenimo nelepinta. Po vestuvių jaunieji apsigyveno name, kurį jiems nupirkome. Su vyru jį suremontavome, dabar stengiamės finansiškai padėti, atvežame maisto. Marti jaučiasi gerai, pagimdė mano anūką, todėl dabar nedirba, o sūnus neužima prestižinių pareigų ir gerai neuždirba. Galite įsivaizduoti, kaip pasijutau įėjusi į namus, kuriuose gyvena mano vaikai ir anūkas, o ten valo nepažįstama moteris. Mano marti samdė namų tvarkytoją – pati nieko nedaro. Kaip ji taip gali sau leisti? Kur sąžinė? Išvijau tą svetimą moterį lauk, nes kad ir kaip pažiūrėsi, tai vis dar mano namai! Ir ji valo už mano pinigus. Iš kur jaunieji tam turi lėšų? Nusprendžiau palaukti marti, kol ji pargrįš su anūku. Grįžus, iškart pradėjau pokalbį, ir ji atsakė: – Mama, per motinystės atostogas tapau blogere, dabar uždirbu gerai ir man tikrai reikia tvarkytojos, nes dirbti prie kompiuterio užtrunka labai daug laiko! Ir kas tas blogeris? Ar tai normalus darbas? Ar iš to galima pragyventi? Noriu, kad niekada nepažįstami žmonės mano namų netvarkytų. – Jeigu jau taip uždirbi, tai mokėk man – aš namus išvalysiu ir jokių svetimų čia nereikės, – pasakiau jai. Marti tik suburbėjo ir nuėjo maitinti anūko. Laukiau sūnaus, norėjau pasidalinti „naujienomis“, o jis atsakė: – Mama, viską apie tvarkytoją žinojau. Marija tikrai labai stengiasi, o aš po darbo noriu laiko skirti sūnui – nėra čia nieko bloga. Nesuprantu jaunimo – kaip jie gali sau tai leisti? Nubėgau pas vyrą, o jis ir sako: – Nereikia kištis į jaunesnių gyvenimą! Jie jau suaugę, patys viską susitvarkys! Seniai nebuvau taip supykusi. Esu visiškai įsitikinusi, kad viską sakau ir darau teisingai! O ką Jūs manote?

Neseniai nuvykau pas savo marčią, ir pamačiau, kad namuose tvarkėsi kažkokia moteris. Visada savo sūnui

Uncategorized

041

Žmona sužinojo tiesą per vėlai — Čia to ieškojai? — ištiesė jam laišką Ingrida. Kęstas net išbalo. — Ingrida, tu… tu tik nepagalvok… Darius… Tai… — Ko aš neturėčiau sužinoti, Kęstai? Kad mano vyro motina gyva, o dabar sėdi Lukiškių kalėjime? Kad jūs abu mane laikote kvaila naivuole?! — Ką reiškia — mėnuo? Ingrida, mes juk sutarėm, jog iki rudens laiko dar turim! Mano mažasis tik pratinasi prie darželio, darbą suradau netoliese… Kas atsitiko? Mokam tvarkingai, triukšmo nekeliame… — Ne jumyse esmė… — sumykė Ingrida. — Turiu sugrįžti į savo butą. — Kodėl? Su vyru ginčijotės? — Prašau, neklausinėk. Tiksliai mėnuo nuo šiandien! Aš atliksiu perskaičiavimą, grąžinsiu užstatą. Atsiprašau… Ingrida baigė pokalbį ir net susigūžė. Kad tik visa tai greičiau baigtųsi… *** Ingrida nejautė galinti atitraukti žvilgsnio nuo voko, gulinčio ant virtuvės stalo. Paprasto voko, kurį ką tik traukė iš pašto dėžutės kartu su nuolaidų leidinukais ir internetu sąskaita. Paštą paprastai paimdavo Darius, bet šiandien kažkodėl nuėjo ji… Antspaudai. Grįžtamojo adreso eilutė. Vilniaus pataisos namai. O siuntėjo vardas — Ona Strazdienė. Šį vardą buvo girdėjusi tik iš vyro — būtent taip vadinosi jo motina, anytą, kurios Ingrida niekada nematė. Ji nė neįtarė, kad moteris, pagimdžiusi jos vyrą, apskritai dar gyva. — Neturiu nieko, Ingrida, — sakė Darius trečiame pasimatyme, kai po lietaus šalo atokioje kavinei. — Tėvas paliko mamą dar iki manęs, nė karto nemačiau. O mama… Jos netekau, kai buvau dvidešimties. Širdis. Tai, žinai, esu kaip vienišas vilkas. Pats sau. — Visiškai vienas? — Ingrida vos susilaikė neverkusi iš gailesčio. — Nei tetų, nei dėdžių? — Kažkur kokia tai tolimiausia giminė kaime Dzūkijoj, bet nebendraujam. Žinai, taip paprasčiau. Jokios šeimos dramų, jokių sekmadieninių pietų pas uošvę ar anytą. Tik mudu. Tąkart pagalvojo: “Dievai, koks jis stiprus! Kiek išgyvenęs ir nepasakė to, ko gailėtis…” Apsupo jį meile ir rūpesčiu, tarsi bandydama sugrąžinti visą tą meilę, kurios jam taip trūko iš motinos. Po to buvo vestuvės — kuklios, tik artimiesiems. Iš jos pusės — tėvai, dvi bičiulės, iš jo – tik geriausias draugas Kęstas, kuris visą vakarą tylėjo ir net nežiūrėjo Ingridai į akis. Tada tai atrodė dėl drovumo. Dabar suprato: Kęstas bijojo prasitarti. — Klausyk, o kur ji palaidota? — paklausė Ingrida maždaug po pusmečio po vestuvių. — Gal nuvažiuojam, sutvarkom? Juk mama… Darius kažkaip keistai sujudėjo. Nusuko žvilgsnį, ėmė taisyti marškinių apykaklę. — Toliau, Ingrid. Kitam rajone. Ten senos kapinės, beveik uždarytos. Aš pats būsiu nuvažiavęs, nekvaršink galvos. Nenoriu, kad ten važiuotum su manimi, ten energija sunki. Geriau galvokim apie gyvus, gerai? Ir ji patikėjo. Kvailelė! *** Durys prasivėrė, Ingrida net susiraukė ir greitai paslėpė voką stalčiuje po prekybos centrų kuponėliais. — Labas, mano! — Dariaus balsas skambėjo kaip visada linksmai ir šiltai. — Kaip mūsų čempionas? Nesusilakstė? Atėjo į virtuvę, norėjo Ingridą pabučiuoti į viršugalvį, bet ji netyčia atšlijo. — Kas yra? Pavargai? — Jis sutriko, įdėmiai į ją pažvelgė. — Vėl Domukas nemiegojo? Eisiu persirengti ir jį paimsiu, tu pailsėk. Ir vakarienę pats susikursiu. — Nereikia, nealkana. Dariu, paštas šiandien buvo… Jis akimirkai sustingo, bet Ingrida tai pastebėjo. — Taip? Ir kas ten? Sąskaitos vėl? — Sąskaitos. Reklama kažkokia. Ir viskas. Akivaizdžiai atsipalaidavo ir šyptelėjo. — Puiku! Eisiu rankas nusiplauti ir prie sūnaus. Pasiilgau — baisu. Ingrida žiūrėjo jam į nugarą. Žmogus, su kuriuo dalinosi kasdienybe, laiku ir gyvenimu, stovėjo prieš ją ir melavo. Melavo taip šaltakraujiškai, kad kaupėsi pyktis. “Manęs kaip ir nėra, tik aš pats sau”, — sakė jis. O iš Lukiškių jam rašo — Ona Strazdienė. Už ką ji ten? Žmogų užmušė? Vagia? Apgavo kažką? Kiek dar sėdės? Ingrida akivaizdžiai įsivaizdavo: po metų ar dviejų į jų duris beldžiasi sunki moteris su lagerio praeitimi. Ir sako: “Labas, sūneli, labas, marčia. O kur mano anūkas? Dabar su jumis gyvensiu!” Dėl savęs nebijojo — baisiausia buvo dėl Domuko. Kaip jis augs greta močiutės, kuri išėjo iš kalėjimo?! Ir kaip išvis prie vaiko galima prileisti nusikaltėlę?! — Ingrid, ar arbatos norėsi? — pašaukė Darius iš svetainės. — „Maximoje“ nuolaidos pampersams, bukletą radau stalčiuje. Rytoj reikės užbėgti. Ji neatsakė, tik atsidarė banko programėlę ir pasitikrino savo asmeninę sąskaitą. Turėtų užtekti pirmam laiko tarpui. Butas kitame rajone — gerai. Nuomininkai išsikrausto už mėnesio. Svarbiausia — ištverti tą mėnesį ir neišsiduoti. *** Darius išėjo į darbą, prieš tai ilgai bučiavo Domuką į žanduką ir žadėjo sugrįžti anksčiau. Ingrida žiūrėjo į sceną su vis augančia šleikštuliu. Kaip galima taip niekšiškai meluoti?! Nejaugi tokius dalykus paslėpti galima? Kai vyras išėjo, ji vėl išsitraukė laišką. Rankos niežtėjo jį atplėšti, perskaityti, bet ji bijojo. O jeigu perskaitys, nebenueis? Gal ten kažkas… — Ne, — tvirtai tarė sau. — Nesvarbu, kas ten. Jis man melavo beveik dvejus metus! Kažkas pasibeldė į duris. Ingrida krūptelėjo. Kas galėtų būti? Tėvai visada įspėja iš anksto. Draugės? Pažvelgė per akutę — už durų stovėjo Kęstas. Neramiai trypčiojo vietoje, žvalgėsi į liftą. Ingrida atidarė. — Kęstai? Darius darbe. — Taip, žinau, Ingrida… — Kęstas sutriko, slėpė rankas striukės kišenėse. — Čia… pro šalį važiavau. Galvojau, gal Darius garažo raktus namie paliko? Sakė, turėtų būti ant spintelės. — Raktai? — pakėlė antakį. — Jokių raktų nematau. Tikrai čia jie? — Jis taip sakė… Klausyk, Ingrida, Darius dar prašė pažiūrėti, ar atėjo kas nors į pašto dėžutę. Pažiūrėjau — tuščia. Tu… šiandien pašto neėmei? — Ėmiau. O kas? Kęstas sunkiai nuryjo seiles. — Nieko. Laukiam siuntos, Darius prašė pasižiūrėti, gal atėjo pranešimas. Ingrida lėtai nuėjo į virtuvę, paėmė nuo stalo pilką voką ir grįžo prie durų. — Šito ieškai? — ištiesė jam laišką. Kęstas net išbalo. — Ingrida, tu… nesuprask… Darius… Tai… — Ko aš neturėčiau žinoti, Kęstai? Kad mano vyro motina gyva ir kalėjime? Kad jūs mane laikote už kvailą naivuolę?! Kad pagimdžiau vaiką vyrui, kurio giminės istorija užrakinta septyniuose užraktuose? — Ingrid, jis tik norėjo, kad būtų geriau! — Kęstas ėmė kalbėti greitai, pusbalsiu. — Jis svajojo apie paprastą gyvenimą, be viso to šlamšto. Jo mama… Ji labai sunkus žmogus, Darius dėl jos tiek iškentėjo — nė neįsivaizduoji. Jis ne iš piktos valios, supranti? Jis ją ištrynė, kad tavęs nebaugintų. — Ištrynė? — Ingrida skaudžiai šyptelėjo. — Kęstai, kaip galima iš atminties išmesti motiną? Ir taip bjauriai dar. Jis atėmė man teisę rinktis! Aš turėjau teisę žinoti, kur įžengiu. — Kokie dar čia šeimos? — Kęstas ranka numojo. — Nei ten šeimos. Tik ji ir juodos jos reikalai. Ingrida, atiduok tą laišką? Tu juk neskaičiusi? Aš Dariaus perduosiu, jis viską paaiškins. — Išeik, Kęstai, — ramiai tarė Ingrida. — Ir laiško tau neatiduosiu. Jis skirtas Dariui Strazdui — jis ateis ir iš mano rankų paims. Griežtai užtrenkė duris Kęstui prieš pat nosį. *** Visa diena buvo kaip rūke. Ingrida rūpinosi sūnumi, rengė, vedė į lauką, bet mintys nuolat sukosi apie susiklosčiusią situaciją. Ką imti pirmiausia? Vežimėlį, lovytę, dokumentus. Baldų… velniop tuos baldus. Savo bute miesto pakraštyje laukia sena sofa ir spinta. To užteks. Iki šeštos vakaro ji tapo visiškai rami. Padengė stalą, pagamino vakarienę, užmigdė sūnų. Ir atsisėdo laukti vyro. — Mmm, kaip skaniai kvepia! — vyras, grįžęs namo, vargais negalais apsimetė, kad nieko neįvyko. — Pažiūrėk, ką nupirkau. Karuselę Domui! Ten raminančios melodijos. Ingrida tyliai sėdėjo prie stalo, o priešais gulėjo to pilko voko nelaimė. Darius žvilgtelėjo į virtuvę ir daugiau nebevaidino. — Rado Kęstas? — tyliai paklausė. — Radau aš. Kęstas, tavo prašytas, buvo atėjęs — bandė paimti. Bet neatidaviau… Vyras sunkiai įsitaisė priešais. — Kodėl, Dariu? Kodėl sakei, kad ji mirė? — Nes man ji mirė prieš dvylika metų, — pažiūrėjo į Ingridą, akyse kaupėsi ašaros. — Kai pirmą kartą pasodino. Paskui išėjo, pusmetį pabuvusi laisvėje vėl sėdo. Ingrida, tu iš normalios šeimos: tėtis — inžinierius, mama — mokytoja. Net nesuprastum jos kalbos. Ji profesionali sukčiautoja. Aferistė. — Ir tu pamanai, kad turi teisę man visus metus meluoti? — Ingrida nebeišsilaikė, balsas sudrebėjo. — Supranti, kad šito žingsniu visą pasitikėjimą sunaikinai? — Bijojau tave prarasti! — ir jis sušuko. — Išeitum! Pasakytum: „Ne, jo motina sėdėjusi, dar nežinia, kas kraujyje!“. Norėjau, kad Domukas augtų normalioje aplinkoje. Ir taip, galvojau, kad geriau būti našlaičiu nei vagišės sūnumi! — O dabar jis bus vaikas, kurio tėvai išsiskyrę, — šaltai atkirto Ingrida. Darius sustingo. — Ką? Ką tai reiškia? Ingrid, iš laiško? Kad paslėpiau? — Nes aš tavęs nepažįstu, Dariu. Jei galėjai taip šaltai sukurpti motinos mirties istoriją, kas žino, dėl ko dar melavai? Kas tavo tėvas? Gal jis irgi „neišnyko“, o Lukiškių kaimynystėje sėdi? — Ingrid, nekalbėk nesąmonių… — Tai ne nesąmonės. Susirašiau su nuomininkais. Po mėnesio persikrausčiau. Rytoj paduodu skyrybų prašymą. Darius maldavo. Ilgai klūpėjo, prašė žmonos persigalvoti, sakė — melavo dėl jos pačios ramybės. Bet Ingrida jo daugiau neklausė. Viską jau buvo nusprendusi. *** Nuomininkai išėjo, dabar Ingrida su sūnumi gyvena savo bute. Sutuoktiniai išsiskyrė, bet Darius nepraranda vilties žmoną susigrąžinti. Jis nesupranta, ką padarė ne taip? Juk saugojo šeimą… Sūnų mato dažnai, visapusiškai juo rūpinasi. Bet žmonos meilės susigrąžinti jam nebepavyksta. Ingrida su juo daugiau gyventi nenori.

2023 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis Kartais gyvenimas ima ir pasisuka taip, kad visos, net menkiausios