Zibainis – Page 2

Išdavystė, šokas, paslaptis.

Aistė Žilinskienė ruošė vakarienę, kai staiga pasiklausė durų skambesio. Ką tokį garsą turi galų gale?

— Kaip nepatogu jų jubiliejus, — sakė ji. — Jie rado laiko švęsti net kaime. Iki Linos pasiekė nepatenkinto vyro frazių fragmentai. Ji suvokė, kad vyro brolis pakvietė juos į 25‑metį bendro gyvenimo, arba, kaip sakoma, į sidabrinį vestimą.

Koks nepatogus šis jų jubiliejus, šnibždėjo Lina, kai sapnas vėl sukosi aplink senąją granatą.

Aš susituokiau, kai man buvo 80 metų.

Kai mano anūka išmetė mane iš savo namų tik todėl, kad aštuoniasdešimtmetis vėl susituokiau, supratau

Galia su drauge vaikšto parke, kai staiga pamatė vyrą ir moterį, kurie apkabinasi, o vyras šnabždėjo kažką į ausį; moteris laimingai šypsosi, o Galia plačiai atvertomis akimis stebi juos, negalėdama atitraukti žvilgsnio – „Galia, kas čia? Galia!“ – nustebo draugė. – „Nieko, eikime“, – staiga sako Galia, ir mergaitės atsisveikina. Galia eina namo, manydama, kad tai tiesiog neįmanoma: „Tėti, kaip taip?! Kaip galėjai taip su mama?!“ – ji neįtikėjo matytu.

Gintarė su draugė Lėja vaikščiodavo Vingio parke, kai staiga iškrenta šviesus rūkas ir iš jo iškyla vyriškas

– Nieko, Slavke! Nesirūpink! O Naujieji metai – tu juos šaškiai sutikei!

Nesijaudink, Sauli! Nereikia liūdyti! O kaip šauniai įšokai į Naujųjų metų šventę! Galiausiai atskambėjo

– Negaliu patikėti! Mano geriausias draugas iš tikrųjų yra Lukoso tėvas! Jis daugiau nei ketverius metus globojo sūnų ir negalėjo patikėti, kad jis ne mano.

Negaliu patikėti! Mano geriausias draugas mano sūnaus tėvas! Per ketverius metus jo prižiūrėjau kaip

Vestuvių naktis turėtų būti laimingiausia moters gyvenimo akimirka; sėdėjau prie veidrodžio, šviežiai užtepta lūpų dažą, klausydamasi, kaip lauke šventiniai būgnų ritmai lėtai nyksta. Mano vyro šeima išsiremė poilsiui. Nuotakos palata prabangiai dekoruota, auksinė šviesa spinduliuoja per tekantį raudoną šilkinį juostų srautą. Bet mano širdis sunki, neramios pranašybės šnibžda.

Švelnus bakstymas skambėjo prieš duris. Aš sustojau kaip varlė ant šlapio akmenėlio kas gi galėtų ateiti

MANO DUKRA IR SUTUOKTINIO TĖVAS MIRĖ PRIEŠ 2 METUS – PO TO, KARTĄ, MANO ANAKIŲ VUOŽIAI ŠAUKĖ: «MOČIUTĖ, ŽIŪRI, JIE YRA MŪSŲ MOTINA IR TĖVAS!»

Mano dukra ir mano sūnaus vyras netruko prieš du metus kai vieną dieną mano anūkai sušuko: Moči, žiūrėk

„Kai tik išėjau į pensiją, prasidėjo problemos“: kaip senėjimas atskleidžia per metų sukauptą vienatę.

Sesiolika metų. Ir pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad tiesiog nebūna nei vaikams, nei anūkams, nei buvusiam