Zibainis

Nauja šeima svarbiau už senąją: Kaip sūnaus meilė ir staigi santuoka tapo skaudžiu išbandymu motinai, o aistros dėl buto Vilniuje baigėsi netikėta išdavyste ir skaudžiomis netektimis

– Mama, susipažink, čia yra Rimgailė, mano sužadėtinė, vos peržengęs slenkstį tarė Artūras, švelniai

Uncategorized

026

Išeik ir nebegrįžk: jautri Ber tos ir Mykolo istorija apie šuns ištikimybę, vaikystės svajones ir skaudžius išbandymus Lietuvos kaime

Išeik ir nebegrįžk Išeik, girdi? su ašaromis akyse šnabždėjau aš, Domantas. Išeik ir daugiau nebegrįžk.

Uncategorized

021

Senelis vasaros vakarą: kaip sustojau padėti parkritusiam žmogui, kurį visi palaikė girtu – tikroji istorija apie užuojautą, atjautą ir kartų pamokas Lietuvoje

Buvo karšta vasaros pavakarė. Grįžau namo iš treniruotės, kai akys užkliuvo už pargriuvusio senuko.

Uncategorized

053

Sofija su džiaugsmu skubėjo namo, kad nustebintų vyrą. Tačiau kai ji įbėgo…

Aistė su džiaugsmu šovė į slaptą kiemą, kad galėtų nustebinti savo vyrą. Bet kai tik įbėgo į duris Ji

Uncategorized

0129

Nepakentėjau: Viskas baigta – ramiai pasakė Vėra, padavusi vyrui puodelį arbatos. – Tiksliau, jau pateikiau skyrybų pareiškimą. Moteris tai ištarė taip kasdieniškai, tarsi kalbėtų apie “vakare bus vištiena su daržovėmis”. – Galiu paklausti, nuo kada… Hm, gerai, ne prie vaikų, – Artūras, matydamas dviejų berniukų neramias akis, prislopino balsą. – Kuo tau neįtikau? Ir jau nekalbu, kad vaikams reikia tėvo. – Manai, kitą tėvą surasti nesugebėčiau? – demonstratyviai pavartė akis Vėra ir šyptelėjo. – Kuo neįtikai? Visiškai! Tikėjausi ramaus gyvenimo, o ne nuolatinės audros! – Na, berniukai, viską suvalgėte? – vyras nenorėjo tęsti pokalbio prie vaikų. – Bėkit žaisti ir nebandykit klausytis! – pagaliau pašaukė Artūras žinodamas sūnų nenuoramumą. – O dabar – tęsiam. Vėra suspaudė lūpas – ir čia jis sugeba komandiruoti! Vaizduoja tobulą tėvą… – Atsibodo taip gyventi. Nenoriu kasdien po aštuonias valandas dirbti, šypsotis kolegoms, stengtis dėl klientų… Noriu iki pietų miegoti, vaikščioti po brangias parduotuves, lankytis grožio salonuose. Bet tu to negali man duoti. Užteks! Tau atidaviau geriausius dešimt savo gyvenimo metų… – Gal be patoso? – sausai nutraukė dar kol kas žmona Artūras. – Ar ne tu prieš dešimt metų stengeisi, kad tik už manęs ištekėtum? Pats nenorėjau tuoktis. – Suklydau, pasitaiko. Skyrybos įvyko greitai ir tyliai. Nors ir sunkiai, Artūras sutiko, kad sūnūs liktų su mama, jei savaitgaliais ir per atostogas jie bus su juo. Vėra mielai sutiko. Praėjus pusmečiui, Artūras supažindino sūnus su savo naująja žmona Liuba. Linksma, šilta Liuba iškart sužavėjo berniukus – jie nekantraudavo savaitgalių, kas Vėrą baisiai pykdė. Dar labiau ją siutino faktas, kad Artūras gavo palikimą nuo kažkokio tolimo dėdės, nusipirko didelį namą užmiestyje ir gyvena be rūpesčių. Tiesa, darbą paliko, alimentus moka mažus, bet pats tvarkingai aprengia berniukus ir nuolat lepina juos įvairiais išmaniais žaislais. Netgi tuos pačius alimentus pats kontroliuoja! Kodėl reikėjo nepakentėti to pusmečio? Jeigu Vėra būtų žinojusi, kad taip bus… Dabar ji tikrai būtų sugrįžusi! Bet gal dar ne viskas prarasta? ********************** – Gal arbatos išgersime? Kaip senais gerais laikais, – koketiškai nusišypsojo moteris, sukdama plaukų sruogą ant piršto. Trumpa suknelė išryškino figūrą, o makiažas – atėmė porą metų… Daug dirbo, kad atrodytų tobula! – Neturiu laiko, – abejingai mestelėjo žvilgsnį buvusiai žmonai Artūras. – Ar berniukai susiruošė? – Dar ko nors neranda, bus užsiėmę dar dešimt minučių, aš juos pažįstu, – nusivylusi atsiduso moteris, bet bandymų nenutraukė. – Gal Naujuosius švęskime kartu? Kęstutis ir Lukas eglutę puošė visą dieną. – Sutarta buvo – per atostogas jie su manimi. Švęsime vienoje puikioje Aukštaitijos sodyboje – daug sniego, trasos slidėms ir snieglentėms. Liuba viską suorganizavo. – Bet… Tai šeimos šventė! – Ir švęsime – su šeima. Pradėsi moralizuoti – atimsiu berniukus. Vos Artūras su laimingais vaikais užvėrė duris, Vėra iš pykčio sudaužė brangiausią vestuvinį arbatos servizą. Liuba… ta “šventoji” Liuba! Kodėl ji amžinai kišasi? Rodosi, vaikai jai mieliausi, bet tikriausiai laukia, kol grįš namo. Kam kam, bet Vėra žino, kokie jos berniukai nenuoramos ir išdykę! O juk tai gera mintis… Vėra nusišypsojo. Dar ne viskas prarasta. Greit visi Artūro pinigėliai bus jos rankose… ********************* – Ir kas čia? – pakėlęs antakį paklausė Artūras, pamatęs prie durų sukrautus lagaminus. – Kaip kas? Kęstučio ir Luko daiktai, – Vėra spyriu paspyrė pilną lagaminą, kad vos nenugriuvo. – Nusprendžiau, jei susitvarkei gyvenimą, pats supranti – ne kiekvienas vyras priims svetimus vaikus. Dabar jie gyvens su tavim, pranešiau globai, liko tik sutvarkyti dokumentus. Bet čia jau tu, aš išvykstu atostogauti su labai perspektyviu kavalieriumi. Palikus apstulbusį vyrą, Vėra nuėjo link jos laukiančios mašinos. Įdomu, kiek ilgai išlaikys ta “šventoji” Liuba? Savaitę? Dvi? Greičiausiai dvi. O Artūras, kai teks rinktis tarp žmonos ir vaikų, žinoma, pasirinks sūnus. Ir grįš – su visais pinigėliais… Praėjo dvi savaitės. Mėnuo. Du. O skambučio su reikalavimu pasiimti vaikus – nesulaukė. Iš berniukų pasakojimų atrodo, kad Liuba nė karto jų nepašaukė ar nenubarbėjo! Kaip taip gali būti? Tie du velniūkščiai staiga pasidarė angelėliai? Neįmanoma! – Kaip berniukai elgiasi? Dar nepavargot nuo jų? – neiškentusi paskambino buvusiam vyrui Vėra. – Puikiai – ne išdykauja, klausosi, padeda, – Artūro balsas pagyvėjo vos kalba pasisuko apie vaikus. – Tikri aukso berniukai! – Tikrai? – nustebo Vėra. – Pas mane jie visada iškrėsdavo ką nors… – Su vaikais reikia užsiimti, – paniekinamai atšovė vyras. – O tu visad nosį telefone laikydavai. O beje, pranešu – kraustomės į užmiestį. Jeigu norėsi, berniukus atvešiu per atostogas. – Bet… Tai ir mano vaikai! – Tu pati man viską perdavei, – atvirai nusijuokė Artūras. – “Motina”, jau tokia… Vėrai beliko graužtis iš pavydo. Vyro (tiksliau, jo pinigų) neatgavo, su naujuoju kavalieriumi nepasisekė, vaikai dabar visai toli. Nors, tiesą sakant, labai neliūdėjo – laisvalaikį galėjo visą skirti sau. Ne teisybė! Kęsti dešimt metų ir suklupti likus pusmečiui iki užtikrinto gyvenimo… Nesąžininga…

Nepakentėjau Aš paduodu skyryboms, ramiai tarė Rasa, paduodama Mindaugui puodelį arbatos. Tiksliau, jau padaviau.

Uncategorized

049

Rinkis: tavo šuo ar aš! Pavargau kvėpuoti šunelio kvapu! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė Rekso į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa be galo mylėjo savo vyrą, Edgarą. Jie gyveno kartu penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksį – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš sutikdama Edgarą. Reksis buvo šeimos narys – protingas, ištikimas, suprantantis be žodžių. Metai darė savo: šuniui skaudėjo kojas, iš jo sklido nemalonus kvapas, vilna slinko kuokštais. Edgaras ilgai kentė. Bet kai Reksis, nespėjęs laiku, padarė balą koridoriuje ant naujo parketo, Edgaro kantrybė trūko. – Viskas! Gana! – suriko jis, brukdamas seną šunį nosimi į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, vilna maiste, o dabar dar ir balos! Neringa, rinkis: aš ar ta griūvanti šunė? – Edgarai, kur gi jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, apkabindama kaltą šunelį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man nerūpi! – atrėžė vyras. – Jei iki vakaro jo čia nebus – išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne valytis paskui tavo blusinį “vaikelį”! Neringa buvo silpna: bijojo vienatvės, bijojo prarasti Edgarą, kuris rūpinosi šeima, su kuriuo jie planavo atostogas, būsto paskolą… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksį už miesto. Šuo sunkiai įlipo į mašiną, inkšdamas iš skausmo, bet nulaižė jai ranką. Jis galvojo, jog važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji paliko jį prie medžio, už dvidešimties kilometrų nuo namų. Pririšo prie medžio, kad nebėgtų paskui. – Atleisk man, Reksi… Atleisk… – šnabždėjo ji ir bijojo pažvelgti į ištikimas, senatvės apsiblaususias akis. Reksis nesipriešino. Jis atsisėdo ir žiūrėjo. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su ėdalu, įlipo į mašiną ir greitai išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodyje matė, kaip šuo, pamiršęs apie skausmą, bandė bėgti, įsitempė pavadį ir sulojo – gaudžiai, beviltiškai. Tas lai su ja buvo visą kelią namo. Grįžo namo palūžusi: akys – ištinusios nuo ašarų. Edgaras buvo namuose ir kraunasi daiktus. – Tu… ką čia darai? – nesuprato ji. – Viską padariau. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Edgaras su šaltu šypsniu pažiūrėjo į ją. – Šaunuolė, greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Tu ją žinai – iš buhalterijos. Mes jau pusmetį draugaujame. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis apsisuko. – Bet… juk pati žinai – “arba aš, arba šuo”… Kam viso to reikėjo? – Tikrinausi, – ciniškai tarė Edgaras. – Norėjau sužinoti, ar tu išdrįsi pastovėti už savo. O tu… Išdavei draugą dėl kelnių. Su tavim net gyventi baisu – jei dešimt metų tave dievinusį šunį palikai miške, tai mane, susirgusį, tu į konteinerį išmesčiau… Jis užtrenkė lagamino užtrauktuką. – Sudie, Neringa. Ir žinok – Reksis buvo vienintelis tikras vyras šiuose namuose. O tu – išdavikė. Kai durys užsivėrė, Neringa prapliupo. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuriam ji buvo nesvarbi, ji pražudė tą, kuris ją mylėjo be ribų. Ji pagriebė raktus ir lėkė atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Ji atvyko ten, kur paliko. Pavadis perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nėra. – Reksi! Reksi! Mano berniuk! – šaukė ji, lakstydama po šlapią mišką, braukdama nuo veido šakas. Ji jo ieškojo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ieškojote aviganio? Rastas panašus prie plento. Partrenkė sunkvežimis. Neringa atvažiavo atpažinti. Tai buvo jis. Reksis, matyt, perkando pavadį ir nubėgo ieškoti jos. Bėgo namo. Per skausmą, per baimę. Bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nesulaukęs. Neringa palaidojo Reksį. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena ir daugiau niekuo nepasitiki – nei žmonėmis, nei savimi. Edgaras – laimingas su nauja žmona ir vaikeliu. Apie Neringą jis nė neprisimena – jam tai buvo tik “išbandymas”, patogi proga išeiti, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba senų gyvūnų prieglaudoje. Plauna jiems gardus, valo, gydo žaizdas. Taip atpirkia savo kaltę. Kiekvieną naktį sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksis žiūri į ją. Ji kviečia, bet jis neateina. Tik stebi. Be pykčio. Su begaline gyvūniška ilgesio kančia. Ir jo žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus prieš ultimatumą. Tikras mylintis žmogus niekada neverčia rinktis. Jei verčia – jis jau išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą pabaigą, darydami klaidą, kurią sunku atleisti.

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Pavargau nuo šuns kvapo! suriko vyras. Ji pasirinko vyrą, nuvežė šunį

Uncategorized

021

Pasiimkite jį kur tik norite, darykite su juo ką tik norite, aš daugiau negaliu!

Vieną naktį, dirbdamas pamainoje, išgirdau draugo, kolegos Algirdo, telefoninį skambutį. Jis šaukė išniršusios

Uncategorized

098

Viskas bus gerai, tyliai šnabžda Vytenis, bandydamas, kad balsas skambėtų užtikrintai. Jis giliai įkvepia

Uncategorized

013

Dar liko namuose reikalų… Baba Valė vos pravėrė sodybos vartelius, sunkiai nusigavo iki durų, ilgai vargosi su surūdijusia spyna, įėjo į seną, nešildytą trobelę ir sudribo ant kėdės prie šaltos krosnies. Troboje tvyrojo negyvenamo namo kvapas. Tik trys mėnesiai buvo praėję, o lubos jau apraizgytos voratinkliais, senovinė kėdė liūdnai girgždėjo, vėjas šniokštė kaminu – namai pyktelėję sutiko šeimininkę: kur dingai, šeimininke, kam apleidai? Kaip čia dabar žiemosim?! – Palauk, palauk, mano mielas, truputį atsigauti… Užkursiu krosnį, pasišildysim… Prieš metus Baba Valė dar vikriai sukinėjosi po senąją sodybą: pabaltindavo, pataisydavo, vandens atnešdavo. Jos mažutė, lengva figūrėlė tai nusilenkdavo prieš šventus paveikslus, tai šmėžuodavo prie krosnies, tai spėdavo ir soda pasirūpinti. Ir namai kartu su šeimininke džiaugėsi: grindys girgždėjo po greitais, lengvais žingsneliais, durys ir langai atsidarydavo nuo pirmo pavargusių, bet švelnių rankų prisilietimo, krosnis sunkiai kepdavo gardžiausius pyragus. Gera buvo jiedviem: Valei ir jos senam namui. Vyrą palaidojo anksti. Užaugino tris vaikus, visus išmokslino, žmonėmis padarė. Vienas sūnus – jūreivis kapitonas, antras – kariškis, pulkininkas, abu gyvena toli, retai užsuka. Tik jauniausioji dukra Tamara liko kaime pagrindine agronome, darbe nuo ryto iki vakaro, motiną aplanko sekmadieniais: pyragais palepina – ir vėl nematytos visą savaitę. Paguoda – anūkėlė Šviesutė. Galima sakyti, pas močiutę ir užaugusi. Kokia išaugo! Gražuolė – akys didelės pilkos, plaukai iki juosmens kaip subrendusių avižų spalvos, banguoti, žvilgantys – net švytėjimas kažkoks. Susiriš ryšulėlin, o sruogos pečiais krinta – net vaikinukai vietiniai nuryja seilę. Laikysena tiesi, figūra daili – iš kur tokia grožybė pas kaimo mergiotę?.. Baba Valė ir pati jauna buvo graži, bet paėmus seną nuotrauką ir palyginus su Šviesute – piemenaitė ir karalienė… Ir dar protinga. Baigė Žemės ūkio universitetą mieste, sugrįžo į gimtąjį kaimą ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, jaunoms šeimoms pagal programą skyrė naują namą. O koks namas! Tvarkingas, erdvus, mūrinis. Tais laikais tikras dvaras… Tik viena – aplink močiutės trobelę sodas žydi, o prie anūkės naujo namo dar beveik niekas neišaugę – trys karklai styrso. Ir prie daržų, švelniai tariant, Šviesutei specialaus polinkio nebuvo. Ir nors mergiotė kaimo, bet trapi, močiutės nuo bet kokio skersvėjo ir sunkių darbų saugota. Dar sūnelis gimė, Vasiukas. Nebeliko laiko nei sodui, nei daržui. Šviesutė pradėjo močiutę vilnoti: eik gyvent pas mane – namas didelis, civilizacija, krosnies kūrenti nereiks. Baba Valė pradėjo sirguliuoti, aštuoniasdešimt metų suėjo, o ir liga, rodos, būtent tądien užgriuvo – lengvom kojom tapo sunku vaikščioti. Pasidavė močiutė įkalbinėjimams. Porą mėnesių pagyveno pas anūkę. O paskui išgirdo: – Močiute brangioji, kaip aš Tave myliu – juk žinai! Bet kodėl vis sėdi?! Visą gyvenimą dirbai, o pas mane yra – sėdi… Ūkį ketinu plėsti, pagalbos tikiuosi… – O aš nebegaliu, dukrele, kojos nebeklauso… senutė jau aš… – Hm… Kai atvažiavai – iškart sena pasidarei… Ir netrukus, lūkesčių nepateisinusi močiutė, buvo „grąžinta“ atgal į gimtus namus. Nuo išgyvenimų, kad nepavyko padėti – Valė visai prikaustyta prie lovos. Kojos lėtai šliaužė grindimis – prisibėgiojo jos jau gyvenime, pavargo. Nueiti nuo lovos iki stalo tapo rimtu išbandymu, o iki mylimo kaimo bažnytėlės – neįmanoma. Kunigas Borisas pats užėjo pas nuolatinę parapijietę, iki ligos aktyvią veikėją šventoje parapijoje. Apsidairė rūpestinga akimi. Baba Valė sėdėjo prie stalo, rašė sūnums mėnesinius laiškus. Troboje vėsoka: krosnis vos apšildyta. Grindys ledinės. Ant jos pati šilčiausia, jau ne nauja, megzta striukė, kiek patamsėjęs skarelė, ant kojų nunešioti veltiniai – prie tokios švaruolės ir tvarkuolės – keistas vaizdas. Kunigas Borisas atsiduso: reikia pagalbininkės. Gal Ana? Gyvena netoliese, dar stipri, kokiais dvidešimt metų jaunesnė už babą Valę. Ištraukė duonos, meduolių, pusę dar šilto pyrago su žuvimi (nuo kunigienės Aleksandros). Susiraitęs rankoves iškrapštė pelenus iš krosnies, tris kartus prišvilpavo malkų – užteks kelioms kūrentims, sudėjo kampe. Užkūrė. Prinešė vandens – užstatė didelį aprūkusią virdulį. – Sūneli mielas! Oi, atsiprašau… brangusis kunige! Padėk, prašau, užrašyti adresus ant vokų. O tai vištos koja prikrapštysiu – nieks neišskaitys! Kunigas prisėdo, surašė adresus, akimis perbėgo per kreivas laiškų eilutes. Užkliuvo: labai didelėmis, drebėjančiomis raidėmis – „O aš gyvenu labai gerai, brangus sūneli! Visko turiu, ačiū Dievui!“ Tik tie rašteliai apie gerą babos Valės gyvenimą – visi iki vieno išmušti išplautomis, druskingomis dėmėmis. Ana ėmėsi globoti senolę, kunigas leisgyvę išpažindavo ir komunikuodavo, didesnių švenčių proga Anos vyras, dėdė Petras, senas jūrininkas, suveždavo ją motociklu į pamaldas. Gyvenimas pamažu grįžo į vėžes. Anūkė nesirodė, o po poros metų sunkiai susirgo. Jau ilgai problemų su skrandžiu turėjo, o visus negalavimus priskirdavo senam negalavimui. Diagnozavo plaučių vėžį. Niekas ir nepasakys, kodėl tokia liga, tik Šviesutė sudegė per pusmetį. Vyras, rodos, persikėlė ant jos kapo: nusiperka butelį, išgeria, užmiega kapinėse, nubunda ir iš naujo eina butelio… Ketverių sūnus Vasiukas niekam nerūpėjo – nevalytas, alkstanis, apleistas. Pasiėmė Tamara, bet per didelius savo agronomės darbus auginti nebuvo laiko – pradėta ruošti į rajono internatą. Internatas buvo neblogas: energingas direktorius, pilni pietūs, savaitgaliais leidžia pasiimti vaikų namo. Aišku, ne namų auklėjimas, bet Tamara kitaip negalėjo – darbe vėluodavo, o iki pensijos dar ilgai. Ir tada senutė „Uralo“ vežime atvažiavo į dukros namus. Už vairo – storulis kaimynas dėdė Petras, apsirengęs jūrininko marškiniais, o ant abiejų rankų inkarai ir undinės. Abiejų veidai – kovingi. Baba Valė pasakė trumpai: – Aš Vasiuką pasiimsiu pas save. – Mama, tu pati vos vaikštai! Kaip su mažučiu apsisuksi? Jam reikia ir pagaminti, ir išskalbti! – Kol gyva esu, Vasiuko į internatą neatiduosiu, – nukirto močiutė. Nustebusi griežtumu, kuris būdingas nebuvo dažniausiai švelniai Valė, Tamara nutilo, susimąstė ir ėmė krauti anūko daiktus. Dėdė Petras parvežė senąją ir mažąjį iki trobos, iškrovė, ir kone ant rankų įnešė juos į vidų. Kaimynai smerkė babą Valę: – Gera senolė, tik matyt senatvėje susimaišė galva: pačiai slaugos reikia, dar vaiką pasiėmė… Čia gi ne šuniukas… Rūpesčio reikia… Kur Tamara žiūri? Po sekmadienio mišių kunigas Borisas nuėjo pas babą Valę su bloga nuojauta: ar nereikės atimti išvargusios ir ligotos senolės alkano ir nešvaraus Vasiuko? Troboje buvo šilta, krosnis tvarkingai užkurta. Išsiskalbęs, laimingas, Vasiukas ant sofos klausėsi seno patefono pasakos – apie Ropę ir Šaltąjį Koloboką. O ligota, vargšelė senolė šmirinėja po trobą kam norėsi: su plunksnele tepa skardą, minko tešlą, daužo kiaušinius į varškę. Ir kojos, kurios dar taip neseniai vos vilkosi – dabar judrios, vikrios – visai kaip seniau… – Brolau kunige! O aš čia, žinai… bandelių žadėjau iškepti… Palauk truputį – kunigienei Aleksandrai ir Kaziukui labai šiltų užnešiu… Kunigas Borisas grįžo namo, dar neatsigavęs po nuostabos, ir papasakojo žmonai tai, ką pamatė. Kunigienė Aleksandra tyliai pasvarstė, iš spintos ištraukė storą mėlyną sąsiuvinį, pavartė ir surado norimą puslapį: „Senolė Egorovienė nugyveno ilgą amžių. Viskas praėjo, prabėgo – sapnai, jausmai, viltys – ilsisi po baltu kaip sniegas šaliko sluoksniu. Jau laikas, jau metas ten, kur nėra nei ligos, nei liūdesio, nei atodūsio… Vieną vėjuotą vasario vakarą Egorovienė ilgai meldėsi prieš ikonas, tada atsigulė į lovą ir tarė namiškiams: „Pašaukit kunigą – eisiu pas Viešpatį.“ Veidas – baltas baltas, kaip sniego kupstos už lango. Namiškiai pašaukė kunigą, Egorovienė išpažino, gavo komuniją, o tada jau parą gulėjo nevalgydama, negerianti – tik lengvas alsavimas rodė, kad dvasia iš kūno dar nepabėgo. Svetainės durys atsidarė: aštrus žiemiškas oras, kūdikio verksmas. – Ramiau, ramiau, gi močiutė miršta. – Na negaliu kūdikiui burnos užčiaupti, ji juk kątik gimė ir dar nesupranta, kad verkti negalima… Iš gimdymo namų grįžo senolės anūkė Nastė su raudonu, mažuliu vaikučiu. Ryte visi išėjo į darbus – paliko mirštančią senolę ir jauną mamytę vienas. Nastei dar pienas neprisirinko, pati nusilpusi, naujagimė veržiasi į pasaulį – ir garsiai trukdo Egorovienei ramiai mirti. Mirštanti sunkiai pakėlė galvą, blankus žvilgsnis pagavo aiškumą, sėdo lovoje, nuleido basas kojas ant grindų, ieško šlepečių. Kai namiškiai grįžo anksčiau iš darbo – juk močiutė miršta! – rado štai kokį vaizdą: Egorovienė nė nesiruošė mirti, priešingai – atrodo stipresnė nei bet kada! Stipriai pakeitė nuomonę apie mirtį ir, vikriai suposi po kambarį, linguodama patenkintą kūdikį, o anūkė ilsėjosi sofoje“. Aleksandra užvertė sąsiuvinį, pažvelgė į vyrą ir šyptelėjo: – Mano prosenelė, Vera Egorovienė, mane labai mylėjo ir tiesiog negalėjo sau leisti numirti. Kaip dainoj: „O numirti dar anksti – dar liko namuose reikalų!“ Po to dar dešimt metų padėjo mano mamai, o tavo uošvei Anastasijai Kirilovnei, auginti mane, mylimą proanūkėlę. Kunigas Borisas nusišypsojo žmonai atsidėkodamas.

Žinai, dar yra tų naminių reikalų pas mus… Močiutė Verutė vos vos atidarė vartelius, sunkiai nušlepsėjo