„Sūnus nori butą užrašyti savo žmonai, o ne man, tikrajai motinai! Aš jį užauginau, viską dėl jo paaukojau

— Dariau, juk sakei, kad ji jau viską žino! Moteris stovėjo mūsų virtuvėje, vilkėdama pilką mano vyro megztinį.

„Kas čia per nauja tvarka?! Mano marti nusprendė pati išrinkti vardą mano anūkui! O kaip mūsų šeimos

Galbūt todėl, kad tuščiame lizde mes matome ne tik paukščio namus. Mes matome vietą, kurioje kadaise buvo du.

Tas pažadas tikriausiai niekada nebuvo ištartas iškilmingai. Jūs nieko nepasirašėte, niekam neprisiekėte

Senamiesčio skveras prie Vilniaus arkikatedros buvo tuščias, tik šlapia grindinio plyta blizgėjo nuo lietaus.

„Nerykite tą kepsnį, Vytautai, jus čia tiesiog nunuodijo!" — kėdės, kurią staigiai atitraukė Danutė

Mano rankos atrodo kaip žemėlapiai, išraižyti chlorkalkių ir trisdešimties metų ant kelių. Tiek laiko

Deimantinė apyrankė sužibėjo sietyno šviesoje, kai Rasa Vilimaitė pakėlė ranką senyvos moters veido pusėn.