Zibainis

Anna sustabdė automobilį gatvelėje šalia anytos namų. Laikrodis rodė 17:45 – ji atvyko anksčiau, nei buvo sutarta. „Gal šįkart ji įvertins mano punktualumą“, pagalvojo Anna, braukdama per naujos suknelės klostes. Dovana – antikinė segė, kurios ieškojo mėnesių mėnesiais tarp kolekcininkų – gulėjo kruopščiai supakuota ant galinės sėdynės. Priartėjusi prie namo Anna pastebėjo, kad pirmo aukšto langas buvo pravertas. Viduje aiškiai skambėjo anytos balsas: „Neįsivaizduoji, Beatriče, ji net nepaklausė, kokio torto mėgstu! Užsisakė kažkokį šiuolaikišką desertą… Juk mūsų sūnus visada dievino klasikinį Napoleoną, o ji –“ pauzė, „– net nesupranta to. Septyni metai santuokos!“ Anna sustingo. Kojos tarsi prišalo prie žemės. „Žinoma, jau sakiau – ji netinka Domui. Dirba dieną naktį toj klinikoj, jos namie nė su žiburiu nerasi. Kokia gi ji šeimininkė? Vakar buvau pas juos akimirkai – neplauti indai, dulkės ant baldų… O ji, aišku, vėl kažkurioj sudėtingoj operacijoje!“ Viduje viskas nutilo. Anna atsiliepė į tvorą, pajuto, kaip dreba keliai. Septynis metus ji stengėsi būti tobula marti: gamino, tvarkėsi, atsimindavo visus gimtadienius, lankė anytą kai ši sirgo. Ir visa tai dėl… „Aš nieko nesakau, bet ar tikrai tokia moteris tinkama mano sūnui? Jam reikia tikros šeimos, šilumos, rūpesčio… O ji vis konferencijose arba budinti naktimis. Apie vaikus nė negalvoja! Įsivaizduoji?“ Galva dūzgia. Mechaniškai išsiėmusi mobilųjį, Anna surinko vyro numerį. „Domai? Šiek tiek pavėluosiu. Taip, viskas gerai, tiesiog… kamštis.“ Ji apsisuko ir grįžo į automobilį. Atsisėdo, žvilgsniu įsmego tašką tolumoje. Mintyse sukosi ką tik išgirsti žodžiai: „Gal reikėtų daugiau druskos?“, „Mūsų laikais moterys būdavo namuose…“, „Domui reikia ypatingo dėmesio…“ Telefonas suvirpėjo – žinutė nuo vyro: „Mama klausia, kur esi. Visi jau susirinko.“ Anna giliai įkvėpė. Veide pasirodė keista šypsena. „Gerai“, pagalvojo, „jei jau nori tobulos marti – tegul gauna tokią.“ Užvedusi variklį ji nuvažiavo prie anytos namų. Planas gimė akimirksniu. Nebe bus jokių bandymų įtikti. Laikas parodyti, kokia „tikra“ marti gali būti. Anna pravėrė duris su plačiausia šypsena. „Mama, brangiausioji!“, sušuko ji ir teatrališkai apkabino anytą. „Atsiprašau už vėlavimą, bet apvažiavau tris parduotuves, kad surasčiau būtent tas žvakes, kurias taip mėgsti!“ Anytą sustingdė tiek entuziazmo. „Galvojau…“, pradėjo ji, bet Anna jau tęsė: „Beje, sutikau tavo draugę Beatričę! Tikra šaunuolė, juk niekad nesislėpia su tiesa, ar ne?“ Anna reikšmingai pažvelgė į anytą ir stebėjo, kaip ši išbalo. Per visą vakarienę Anna demonstravo geriausius aktorinius sugebėjimus. Dėjo anytai gardžiausius kąsnelius, garsiai žavėjosi kiekvienu žodžiu ir be perstojo klausė patarimų apie namų ruošą. „Mama, kaip manai, barštį reikia virti penkias ar šešias valandas? O kilimus valyt – ryte ar vakare? Gal man reikėtų mesti darbą? Juk Domui reikia tikros šeimos, ar ne?“ Domas suglumęs žiūrėjo į Anną, giminės slapčia mainėsi žvilgsniais. Bet Anna tęsė: „Pagalvojau – gal turėčiau baigti namų ruošos kursus? Palikti tą kvailą chirurgiją… Juk moteris turėtų būti namų saugotoja, tiesa, mama?“ Anytos pasitikėjimas akivaizdžiai tirpo su kiekviena minute, ji nervingai barbeno šakute į lėkštę. O kas nutiko toliau? Kai kurias istorijas verta skaityti iki pabaigos…

Aistė sustabdė automobilį viena gatvele anksčiau nei jos anytos namai Kauno Žaliakalnyje. Laikrodis rodė

Uncategorized

021

Obuoliai ant sniego… Gyveno mūsų Aukštikalnių kaime, pat prie amžinojo miško pakraščio, kur eglės dangų remia, kur net dieną prieblanda nuo spyglių – ponas Jonas Ilgevičius. Vyras buvo kaip akmuo. Visą gyvenimą miškų ūkį prižiūrėjo, kiekvieną medį pažinojo, kiekvieną griovį, kiekvieną lapės urvą, kiekvieną šernų taką. Rankos milžiniškos, šiurkščios, sakais nubėgusios, širdis – tarsi iš tamsaus ąžuolo išdrožta – stipri, patikima, bet kieta, nenulenkta. Gyveno jie su žmona Antanina trisdešimt metų lyg duona su sviestu. Graži pora, žiūrėt malonu. Vakare eidamas pro jų sodybą pamatydavai, kaip Jonas ant laiptų ramiai armoniką spaudo, o Antanina jam pritaria – taip gražiai, kad negali praeiti pro šalį. Namai – pilni, langinės išraižytos, mėlynos kaip Antaninos akys, kiemas žieduose, daržuose nė vienos pikžolės, viskas pagal liniją. Atsimenu, kaip savo obelų sodą sodino. Jonas duobes kasė, Antanina medelius lyg vaiką laikė ir sakė: „Augkit, mielieji, džiuginkit mūsų vaikus.“ O Jonas taip šviesiai šypsojo, kaip daugiau niekada nebešypsojo. Sodas išaugo, kiekvieną pavasarį žydėjo baltu debestėliu, rudenį obelys linguodavo kvepiančiais obuoliais… Bet likimas paėmė Antaniną anksti. Sunyko per tris mėnesius ir ramiai, laikydama vyro ranką, užmigo amžiams. Jonas tada pajuodo iš skausmo, nė ašaros neišspaudė – juk vyras, negalima. Tik per vieną naktį pražilo visas, baltas kaip žiemos sniegas. Jonui liko vėlyva duktė Nastutė. Ji jam tapo šviesa lange, vienintelis džiaugsmas toje girioje. Jonas ją mylėjo taip, kaip moka kaimo vyrai – griežtai, bet nuoširdžiai. Per daug saugojo, net nuo pavasarinio vėjo. Bijodamas, kad neliks vienas taip, kaip su Antanina nutiko, pats futbolo ir tapo. – Tu, Nastele, mano viltis, – sakydavo, galvą glostydamas grubiomis rankomis. – Užaugsi, šeimininke būsi, namus tau paliksiu. Niekur neišleisiu, mums čia gerai. Kam tau tas svetimas pasaulis? Ten žmonės vilkais virsta. Mergaitė augo gražuolė. Plaukas kviečių spalvos iki liemens, akys – melsvos melsvos kaip pavasario dangus, tėvo kopija. O balsas… Kaip uždainuodavo už kaimo, nutildavo paukščiai, visi klausydavosi. Talentą paveldėjo iš motinos, apie dainininkės kelią svajojo, norėjo į miestą, į konservatoriją. Knygas skaitė, natas mokėsi, plokšteles klausė iki skylių. O Jonas? Kalbėjo savotiškai, kaimietiškai: „Kur gimęs, ten ir praverčia“. Miesto bijojo kaip gaisro. – Neišleisiu! – kartais sušnibždėdavo, kad patys indai drebėdavo. – Į fermą eisi, Petriukui – traktoristui – už tave išleisiu, vaikus gimdysi kaip visos. Apie artistes išsigalvojus – gėda šeimai! Ir štai vieną lietingą spalio dieną – nesutramdomas potvynis. Nasta, tyli ir klusni, susikrovė lagaminą ir išėjo. Jonas liko rėkti, keikti, trankė kirvį į slenkstį – skiedros kaip kraujas pažiro. – Nėra man dukters! – sušnibždėjo į tuščią trobą. – Mirusi! Praėjo dvylika metų. Savo gyvenimas. Žiema keitė pavasarį, kaimo vaikai užaugo, kas kariuomenėn, kas šeimas sukūrė, o Jono namai stovėjo tarsi paminklas nelaimei. Sodas užžėlė, obelys laukinės susipynė, langinės apsilupinėjo, kirvis suiro. Ir štai pernai lapkritį trenkė ankstyvos šalnos. Vakare matau – iš Jono kamino dūmų nėra. Širdis nujautė… Ėjau tikrinti – vartai atviri, šuo net neišlindo. Įėjau į trobą – šalčiau nei lauke, kapinis šaltis, vanduo ledu, tvyro beviltiškumo ir senų vaistų kvapas. Jonas guli po miline, purtosi, dantys barška. – Jonai! – šaukiu. – Ką darai?! Atsimerkė – akys drumzlėtos, neatpažįsta. – Antanina… šalta… O kur Nastutė? Dainuos ar ne? Blaškėsi, šaukė dukterį. – Nasta, grįžk, neik į mišką… Atleisk, aš juk meilę taip rodžiau… Sėdėjau šalia, vėliau per krizę naktį saugojau, šildžiausi, kraiką dėjau, vaistus leidau. Ryte Jonas atsigavo. Akys liūdnos kaip sumušto šuns. – Valiute… Laukiau jos kasdien. Ryte langan žiūriu, vakare – ar skambutis necyptels… – Rašė ji tau. Verutė, paštininkė, sakė. Jonas vos neprisėdo – – Rašė?! Kur laiškai? Aš juk dėžę užkalėjęs – maniau, užmiršo, nutrynė! – Pas Verutę. Ji laikė… Ankstų rytą parnešiau tą dėžę. Kaip jis skaitė – žiūrėt reikia. Rankos drebėjo, ašaros lašėjo ant popieriaus. Anūkų fotografijas bučiavo. Viename laiške – pusė telefono numerio, adresas kažkur Vilniuje, trūksta galinių skaičių… – Pasiklysim, – sakau, – miestas didelis… – Aš eisiu! Šliaušiu, ieškosiu! Nutildžiau. 21 amžius – pas Vasių, kaimyno sūnų, kompiuteristas. Socialiniuose tinkluose surado… Statusas: „Ilgiuosi tėviškės“… Parašė žinutę: „Nasta, tai Vasius iš Aukštikalnių. Tėvas sunkiai serga. Atvyk.“ Laukėm ilgai, ryšys vos vos. – Neatrašys… Neatleis… Ir staiga – „ding!“ Atsakė. Numeris. Skambinam. Atsiliepė vyras. – Alio? Kas? Jonas prarado balsą. Stumtelėjau – – Čia… Jonas… Nastos tėvas… Tyla. – Tėvas reiškia? Dešimt metų… – Duok, – išgirdo Nastos balsą, šaltą, bet drebančią. – Nastele… Dukra… Gyva esi?.. Ji tylėjo ilgai. – Ko norite? – tyliai. – Ką nutiko? – Mirštu, dukra… Noriu išgirsti. Maldauju, jei gali… – Nežinau, tėve… Kiek metų rašiau, laukiau… nežinau… – Neprašau iškart… Tik žinok – mylėjau, kaip mokėjau… – Atvažiuosim, – pasakė. – Negaliu palikti jūsų mirti vieno. Atvažiuosim. Jonas padėjo ragelį. Ne džiaugsmas veide, tik palengvėjimas. Iš ryto visą kaimą pravėrėm – namus valėm, ruošėmės… Ir pagaliau – rytas. Atvažiavo Nasta su šeima. Jonas stovi, kepurę maigydamas, ant laiptų. Nasta pažiūrėjo, sustojo prie vartų. Visas skausmas, visa vaikiška nuoskauda – kovėsi su atjauta. Jonas nuėjo, suvirpėjo – – Sveika, Nasta. Ji pažiūrėjo jam į akis. – Sveikas, tėve, – tyliai. Prieš apkabino. Atsargiai, kaip svetimą. Jis prilipo veidu prie jos kepurės, suvirpėjo tyliai. Skausmas, ne džiaugsmas. Prarasti metai. Name tyla. Visi įtampoje. Vyrai įtariai, anūkai baikštūs. Jonas neištvėrė, pakėlė stikliuką: – Ačiū, kad atvažiavot. Aš be jūsų – tarsi nebuvau gyvas… Žentas ilgai žiūrėjo – – Kas seną pamins… Mes atvažiavom, nes Nastai širdis neleido ramiai gyventi. O paskui… Ir anūkas, garsiai: – Dėde, kodėl kirvio slenksty nėra? Mama sakė, tu pykai?.. Nasta nubalo: – Vasia, valgyk. O senelis – – Supuvo, manasis. Su visa pykčiu. Tik pelenai liko. Geriau mišką tau parodysiu, gyvą. Ledas tirpo lėtai. Tris dienas jie mokėsi būti kartu. Trečią vakarą Nasta pas mane: – Teta Vale, duokit ko širdžiai – sunku. Duodu arbatos su mėtom. – Nepaleidžia skausmas? – Nepaleidžia… Žiūriu – senas, gailu… Bet tą rudenį prisimenu – suspaudžia… Atvažiavau sakyt, išrėkt viską… O dabar… Mačiau, kaip Varencei ant pečiaus vylėlius džiovino – kaip man vaikystėj. Ir paleido. Šiek tiek paleido. Gyvensim – dėl vaikų. O gal žaizda ir užgis… Išvažiavo po savaitės, bet vasarą grįžo. Tada Jonas – kitas žmogus. Sodas – žydras. Seni obelaičiai – sniego baltumo. Kartą einu pro šalį – Jonas su Nasta ant laiptų. Tyli, žiūri į saulėlydį. Varenka vainiką pina. Jonas pamojavo, veidas šviesus. – Vale, eik obuolienės paragaut! Nasta virė – kaip gintaras! Atėjau. Gėrėm arbatą verandoje, kvepėjo antaniniu, vasara, ramybe… Sudužusią taurę galima sulipdyt. Įskilimas liks. Bet iš jos geri dar su didesne meile. Gyvenimas trumpas kaip žiemos diena. Spėji sumirksėt – jau vakaras, jau naktis. Ir jei lauksi „kitąkart“, gali nebūti. Namai atšals, telefonas nutils, pašto dėžė liks tuščia…

Obuoliai ant sniego… Gyveno pas mus, už Sodybų, visai prie pat senųjų miškų ribos, kur eglės dangų

Uncategorized

054

Andriau Vitalevičiau, prašau, padėkite! – Moteris, puolusi ant kelių prie baltais chalatais vilkinčio aukšto gydytojo, maldauja pagalbos, nes už sudėvėtų ambulatorijų sienų, vaistų kvapu persmelktame mažos miestelio ligoninės priimamajame, miršta jos vaikas. Tačiau gydytojas, kuris dvejus metus neoperavo dėl rankos traumos ir patirtos nesėkmės, atkakliai priešinasi – iki tol, kol išvydusi vaiką su deguonies kauke, krauju tarsi vyšnių uogiene sruvenančią žaizda ir aplink susirinkusius beviltiškus medikus, desperatiškai maldaujanti motina reikalauja bent pabandyti išgelbėti jos sūnų. Už durų – pūga, greitoji pagalba bejėgė, atstumas iki miesto – šimtas kilometrų, o laikui bėgant berniuko širdis vis silpsta. Netikėtai į ligoninės tylą įsiveržia ištikimas Labradoras Vėrnis, visomis jėgomis besiveržiantis prie gulimo šeimininko. Moters ašaros, sena nuotrauka laikraštyje, niūri praeitis – visa priverčia garsiąjį neurochirurgą Kovaliovskį prisiminti jaunystės priesaiką ir kibti į kovą su beviltiška trauma, kurioje jam padeda ne tik auksinės rankos, bet ir vaikystės prisiminimai bei šuns ištikimybė. Po sunkios operacijos berniukas pasveiksta – vaikų juokas vėl skamba ligoninės koridoriuose, o Andrius Vitalevičius grįžta į pašaukimą. Ir kai po kurio laiko pas jį atvyksta išgelbėtas Mikas su mama Natalija ir besidžiaugiančiu Vėrniu, o jie jam įteikia netikėtą šuniuką, gydytojas suvokia: gyvenimas vėl pilnas prasmės, nes tikra ištikimybė ir viltis padeda išgyti net ir tada, kai sunkiausia.

Arūnai Vitalijau, prašau Jūsų, brangusis! Maldauju! Padėkite! moteris puolasi po baltu chalatu vilkinčio

Uncategorized

019

Dar darbeliai namuose laukia… Močiutė Valė sunkiai pravėrė vartelius, pasistengusi nušleivojo iki durų, ilgai krapštėsi prie seno, jau rūdžių pažeisto užrakto, įžengė į savo seną nešildytą trobą ir prisėdo ant kėdės prie šaltos krosnies. Troboje tvyrojo negyventų namų kvapas. Išvyko tik trims mėnesiams, bet lubos jau užsitraukė voratinkliais, senovinė kėdė liūdnai girgždėjo, vėjas šniokštė kamine – namai ją pasitiko piktai: kur buvai dingusi, šeimininke, ant ko palikai?! Kaip peržiemuosime?! – Tuoj, tuoj, mano mielasis, palauk truputį, atsikvėpsiu… Užkursiu krosnį, sušilsim… Dar prieš metus močiutė Valė lakstė po seną trobą: tai balino, tai perdažė, tai vandens parnešė. Jos mažas lengvas siluetas tai lankstėsi prie ikonų, tai šeimininkavo prie krosnies, tai lakstė po sodą – visko spėdavo: sodinti, ravėti, laistyti. Ir namai džiaugėsi drauge su šeimininke – grindys linksmai sprakšėjo po skubiais lengvais žingsniais, durys ir langai iškart atsiverdavo nuo pirmo prisilietimo prie mažų, nugairintų rankų, krosnis kepdavo purius pyragus. Gerai jiems buvo kartu: Valei ir jos senam namui. Anksti palaidojo vyrą. Užaugino tris vaikus, visus išmokslino, išleido į gyvenimą. Vienas sūnus – jūreivis, antras – kariškis, abu gyvena toli, retai užsuka. Tik jauniausia duktė Tamara liko kaime – pagrindinė agronomė, nuo ryto iki vakaro darbuojasi, pas mamą užbėga sekmadienį, pysliukais palepina – ir vėl savaitei pasišalina. Paguoda – anūkė Svetutė. Ta tiesiog močiutės rankose užaugo. O ir užaugo kokia! Gražuolė! Didelės pilkos akys, plaukai iki liemens – kaip prisirpusios avižos, banguoti, sunkūs, blizgantys – lyg saulės šviesa sklinda iš jų. Susiriša uodegėlę, sruogos pečiais išsisklaido – vietiniams vaikinams net kvapą užgniaužia. Burnas atvėrę stovi – štai kaip! Liemuo liaunas. Ir iš kur kaimo mergaitei tokios laikysenos, tokio grožio? Močiutė Valė jaunystėje irgi buvo graži, bet jei seną jos nuotrauką dėti šalia Svetutės – viena kaip piemenaitė, kita – karalienė… Ir dar protinga: baigė žemės ūkio institutą mieste, grįžo atgal į gimtą kaimą – dirba ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, o pagal jaunų šeimų socialinę programą gavo naują namą. Ir koks tas namas buvo! Tvirtas, mūrinis, tikra vila pagal anuometinius standartus, ne šiaip troba. Tik močiutės sodyba visur žydinti, viskas auga, viskas žaliuoja, o Svetlanos naujam namui dar neteko užaugti – trys menkos gėlytės. Ir šiaip ji daržų bei sodininkystės nemėgo, nors ir žemaičių kraujo turėjo – buvo švelni, močiutė ją nuo bet kokio skersvėjo ar sunkaus darbo gindavo. O dar gimė sūnus Vasiukas. Nebeliko kada sodų ar daržų prižiūrėt. Pradėjo Svetlana kviesti močiutę gyventi pas save: eime, eime pas mane gyvent, namas didelis, patogus, krosnies kūrenti nereikės. Močiutė Valė pradėjo sirguliuoti, sukako aštuoniasdešimt– ir tarsi liga laukė apvalios datos – lengvos kojos staiga sunkiai klausėsi. Pasidavė močiutė įkalbinėjimams. Pagyveno pas anūkę kelis mėnesius. Bet išgirdo: – Močiute, brangi, žinai, kaip aš tave myliu! Bet kodėl tu vis sėdi? Tu gi visą gyvenimą dirbai, judėjai! O čia pas mane – ir ramiai sėdi… Aš noriu ūkį kurti, o iš tavęs tikiuosi pagalbos… – Nebegaliu, vaikeli, kojos jau nebenėra… sena jau esu… – Hm… Kaip pas mane atvažiavai – iš karto sena… Taip močiutė, likusi nepateisinusi lūkesčių, buvo išsiųsta atgal į namus. Iš liūdesio, kad nesugebėjo padėti mylimai anūkei, Valė visai atgulė. Kojos po grindis vilkosi sunkiai, neturėjo nei jėgų, nei noro – per ilgą gyvenimą prabėgo, pavargo. Nuo lovos iki stalo nueiti tapo kančia, o į mėgstamą bažnyčią – nepasiekiama svajonė. Tėvas Borisas pats aplankė nuolatinę savo parapijietę, anksčiau uolią bažnyčios talkininkę. Įdėmiai apsidairė. Valė sėdėjo prie stalo, rašė mėnesinius laiškus sūnums. Troboje vėsoka: krosnis vos pakurta. Grindys ledinės. Ant pačios šilčiausios, bet pasenę megztiniai, kiek suteptas skarelė – tai pačiai, kur visad buvo tvarkinga ir švari, ant kojų sunešioti veltiniai. Tėvas Borisas atsiduso: reikia močiutei pagalbininkės. Galbūt Anną? Gyvena netoli, dar stipri, dvidešimt metų jaunesnė už Valę. Išsitraukė duonos, meduolių, pusę dar šilto pyrago su žuvimi (iš klebono žmonos Aleksandros). Pasiraitojo rankoves – išvalė pelenus iš krosnies, atnešė kelis kartus daugiau malkų, sukrovė kampe. Užkūrė. Prinešė vandens, didelį aprūkusią arbatinuką pastatė ant krosnies. – Sūneli brangus! Oi! Tai yra, mūsų tėveli! Padėk man adresus ant vokų užrašyt. Jei vištos koja užrašysiu – laiškai nepasieks! Tėvas Borisas atsisėdo, užrašė adresus, žvilgsnis užkliuvo už kreivų eilučių. Akis stipriai patraukė stambiomis, drebančiomis raidėmis: „Gyvenu labai gerai, brangusis sūneli. Visko turiu, ačiū Dievui!” Tik tie laiškai apie Valės gerą gyvenimą buvo paženklinti išplautomis, druskingomis dėmėmis. Anna ėmėsi globoti senutę, tėvas Borisas reguliariai ją aprūpino išpažintimi ir komunija, per didžiąsias šventes Annos vyras, dėdė Petys, senas jūrininkas, atgabendavo ją motociklu į bažnyčią. Gyvenimas pamažu gerėjo. Anūkė nebesirodė, kol po kelių metų sunkiai susirgo – jau kuris laikas jautė skrandžio negerumą, vis galvojo, kad kankina gastritas. Paaiškėjo: plaučių vėžys. Kodėl taip įvyko, kas žino – per pusmetį Svetlana sudegė kaip žvakė. Vyras jos kabinosi ant kapo: pirko butelį, gėrė, miegojo tiesiog kapinėse, kėlėsi ir vėl ėjo pirkti… Ketverių metų sūnus Vasius pasidarė niekam nereikalingas – nuskurdęs, alkanas, apleistas. Jį paėmė Tamara, bet dėl milžiniško užimtumo agronomės darbų užsiimti vaikų nebuvo laiko, tad Vasiui buvo ruošiamas kelias į rajoninį internatą. Internatas buvo laikomas neblogu: veiklus direktorius, geras maitinimas, savaitgalius leidžiama vaiką parsivežti namo. Aišku, ne namų auklėjimas, bet Tamara negalėjo kitaip, darbe vėlai užtrukdavo, o pensijai dar reikėjo sulaukti. Ir tada senos „Uralo“ vežime pas dukrą atvažiavo močiutė Valė. Už vairo sėdėjo storas kaimynas dėdė Petys – dryžuotu marškinėliu, inkarais ir undinėmis išpieštom rankom. Abu atrodė karingai. Močiutė Valė tarė trumpai: – Aš Vasytę paimsiu pas save. – Mama, tu vos vaikštai! Kaip su vaiku susitvarkysi?! Juk jam ir pagaminti, ir išskalbti reikia! – Kol gyva būsiu, Vasytės į internatą neatiduosiu, – rėžė močiutė. Nustebinta paprastai švelnios močiutės ryžto, Tamara nutylo ir pradėjo krauti anūko daiktus. Dėdė Petys nuvežė seną ir mažą namo, iškrovė juos, paskui abu beveik rankomis į trobelę sunešė. Kaimynės kodavo močiutę: – Gera tokia senutė, rūpestinga, bet, rodos, jau protą pames – pačiai priežiūros reikia, o čia dar vaiką atsivežė… Juk čia ne šuniukas… Jam reikia rūpesčio… Ir kur Tamara žiūri! Po sekmadienio pamaldų tėvas Borisas ėjo pas močiutę Valę su baime: ar neteks imti iš vargšės sergančios senutės alkaną ir murziną Vasiuką? Troboje buvo šilta, krosnis gerai pakurta. Švarutis, patenkintas Vasiukas ant sofos klausėsi senovinio patefono – pasakos apie Ruginuką. O ta vargšė serganti senutė lengvai šmėžavo troboje: tepė plunksnele skardelę, minkė tešlą, mušė kiaušinius į varškę. Ir jos seni ligoti kojos judėjo lengvai ir greitai – kaip iki ligos. – Kunigėli brangus! O aš čia vatšliukų kepu… Palaukgi minutėlę – Aleksandrai ir Kuziai lauktuvių karštų bus… Tėvas Borisas grįžo namo dar neatsigavęs po nuostabos, ir papasakojo žmonai, ką pamatė. Klebonienė Aleksandra trumpai susimąstė, tada iš knygų lentynos ištraukė storą mėlyną sąsiuvinį, peržvelgė – ir rado reikiamą puslapį: „Sena Jegorovna nugyveno ilgą amžių. Viskas praėjo, prabėgo – visos svajonės, jausmai, viltys – viskas ilsisi po sniego kepure. Laikas, laikas ten, kur nėra nei ligos, nei sielvarto, nei atodūsio… Kartą sningant vasario vakarą Jegorovna ilgai meldėsi prie ikonų, atsigulė ir pasakė namiškiams: „Kvietkit kunigą – mirsiu.“ Ir veidas jos tapo baltas lyg už lango sniegas. Artimieji pakvietė kunigą, Jegorovna išpažino, priėmė komuniją, ir štai jau para guli, nei valgo, nei geria. Tiktai lengvas kvėpavimas rodė – siela dar neišskrido iš seno kūno. Viešosios durys prasivėrė – šviežia šalto oro vilnis, kūdikio verksmas. – Ramiai, čia močiutė miršta. – Gi negaliu užčiaupti kūdikio burnos, ką tik gimė, nesupranta dar, kad verkti negalima… Iš gimdymo namų grįžo Jegorovnos anūkė Nastutė su juokinga, dar raudona kūdikiu. Rytą visi išėjo į darbus, palikę mirštančią senutę ir jauną mamą vienas. Nasti dar pienas netekėjo, buvo dar nepatyrusi, nepripratusi prie dukrelės, ir kūdikis be perstojo klykė, stipriai trukdydamas Jegorovnai mirti. Dusetanti Jegorovna pakėlė galvą, tuščias žvilgsnis staiga nušvito. Sunkiai atsisėdo ant lovos, nuvilko basas kojas ant grindų ir ėmė ieškoti šliurių. Kai namiškiai grįžo po darbo, vargais negalais išsiprašę anksčiau dėl rimtos priežasties (juk močiutė miršta!), rado tokį vaizdą: Jegorovna ne tik nemiršta, bet atvirkščiai – jautėsi stipresnė nei įprastai. Visai nebegalvojo mirti, vikriai vaikščiojo po kambarį, sūpavo patenkintą, nurimusį kūdikį, kol išsekusi anūkė ilsėjosi ant sofos“. Aleksandra užvertė dienoraštį, pažiūrėjo į vyrą, nusišypsojo ir pabaigė: – Mano prosenelė Vėra Jegorovna mane labai pamilo ir negalėjo leisti sau mirti. Kaip dainoje: „O numirti dar per anksti – namuose mūsų dar yra reikalų!” Dar dešimt metų gyveno po to, padėdama mano mamai, tavo uošvei Anastasijai Kirilovnei, auginti mane, mylimą proanūkę. Ir kunigas Borisas atsišypsojo žmonai atgal.

Yra dar širdy namų rūpestėlių… Močiutė Valė vargais negalais pravėrė sodo vartelius, sunkiai išklibėjo

Uncategorized

091

Tavo sesė vėl buvo čia? Po jos vizito šaldytuvas – kaip nušluotas!

Vytautai, ar vėl tavo mažoji Ieva užsuko pas mus? priekaištingai paklausė Gabija vyrą, žvilgtelėjusi

Uncategorized

038

Mano vyras pažemino mane prieš visą mūsų šeimą – kentėjau ilgus metus, bet vieną dieną nusprendžiau atkeršyti Kai ištekėjau už Jono, tikėjau, kad meilė ir pagarba bus mūsų santuokos pagrindas. Tačiau metams bėgant jo požiūris į mane pasikeitė: jis nustojo girti mano kulinarinius gebėjimus, nebebrango mūsų namų jaukumo, o kiekviena proga pasižymėdavo sarkazmu. Ypač sunkūs buvo šeimos pietūs, kai su didžiuliu malonumu iš manęs šaipydavosi ir pavertė mano klaidas garsiai juokingomis istorijomis, kurios visus prajuokindavo – man mano sąskaita. Aš viską kentėjau. Metus iš metų šypsojausi, nekreipiau dėmesio ir vis teisindavau, kad toks jau jo bendravimo būdas. Bet vieną dieną, mūsų 20-ųjų vestuvių metinių proga, kai prie stalo susirinko vaikai, draugai ir artimieji, Jonas pranoko save. Prieš visus jis su ironija pareiškė, jog „be jo neįkainojamų“ patarimų ir pagalbos aš viena nė neišgyvenčiau. Visi juokėsi, bet tą akimirką manyje kažkas lūžo. Tą vakarą, gulėdama tamsoje, priėmiau sprendimą: jis gaus tai, ko nusipelnė. Bet aš nenorėjau jokios triukšmingos, banaliai kerštingos dramos. Mano kerštas turėjo būti subtilus, elegantiškas ir gerai apgalvotas. Pradėjau daugiau dėmesio skirti sau: užsirašiau į tapybos kursus, vėl pradėjau lankytis sporto klube, o svarbiausia – ir toliau gaminau patiekalus, kuriuos Jonas mėgo, tik šiek tiek sugadintus. Jo mylima lazanija tapo per sūri, rytinė kava – pernelyg silpna, o marškiniai jau nebebuvo tobulai išlyginti. Jis piktinosi, priekaištavo, o aš tik ramiai šypsodavausi ir sakydavau: „Atsiprašau, Jonai, turbūt per daug pavargau.“ Kitas mano žingsnis buvo parodyti, kad galiu gyventi ir be jo pagalbos. Pradėjau dažniau išeiti – susitikdavau su draugėmis, lankiau užsiėmimus, vaikščiojau parke. Jonas, kuris visada mane laikė paklusnia namų šeimininke, netruko pajusti, kad praranda kontrolę. Jam buvo baisu matyti, kaip aš tampu tvirtesnė, laimingesnė ir, svarbiausia, jam nepriklausoma. Keršto kulminacija tapo jo gimtadienis. Suorganizavau didžiulę šventę, pakviečiau visus jo draugus ir kolegas, užsakiau prabangų restoraną. Viskas buvo tobula. Tačiau vietoj pagiriamųjų žodžių savo kalboje pradėjau linksmomis, bet šiek tiek gėdą keliančiomis istorijomis pasakoti, kaip Jonas pridirbdavo klaidų, pamiršdavo svarbius reikalus ir neretai susikompromituodavo. Tai dariau draugiškai ir su šypsena, bet mačiau, kaip jo veidas iš raudono virto dar raudonesniu iš pykčio ir gėdos. Draugai juokėsi, o jis suspaudęs kumščius tylėjo. Po šventės Jonas kelias dienas su manimi nekalbėjo ir, regis, daug apie viską pamąstė. Jo akyse mačiau, kad jis suprato – kontrolės manęs atžvilgiu daugiau neturi. Jis pamėgino atkurti ankstesnę tvarką, bet aš jau buvau kita moteris. Nebebijojau nei jo žodžių, nei pajuokų. Išmokau save mylėti ir gerbti. Netrukus Jonas nustojo juokaut apie mane prie artimųjų, pradėjo padėti buityje ir vieną dieną pripažino: „Tu pasikeitei… Net nebežinau, kaip į tai reaguoti.“ Galiu tik šypsotis ir toliau gyventi laimingą, naują gyvenimą. Kartais kerštas nėra griovimas, o pokyčiai – ir būtent tai padaro mus stipresnius bei išmoko kitus mus iš tiesų gerbti. Vika_Grudžio

Kai vedžiau Joną, tikėjau, kad mūsų santuokos pagrindas bus meilė ir pagarba. Tačiau bėgant metams jo

Uncategorized

014

Meilė – ne dėl akių: Anelė išėjo iš gryčios su pilnu kibiru pašaro kiaulėms ir piktai praėjo pro vyrą Genutį, kuris jau trečią dieną su šuliniu terliojasi – užsimanė drožinėtą padaryt, kad gražiau būtų, tarsi daugiau darbų nėra! Žmona sukasi ūkio darbuose, gyvulius šeria, o jis stovi, kaltą rankoje laiko, apipiltas skiedrom, ir žiūri į ją šypsodamasis. Ką čia Dievas vyru atsiuntė? Nei gero žodžio, nei kumščiu į stalą netrenks – tyliai savo daro, tik kartais prieina, į akis pažiūri ir ranka jos storą rusvą kasą perbraukia – štai ir visa meilė. O taip norisi, kad ir „žvaigždele“, ir „gulbele“ pavadintų… Begrįsta apie savo moterišką lemtį, vos už seno šuns Bulo neužkliuvo. Tuojau pat Genutis pašoko, žmoną pagavo, o šuniui griežtai pasakė: – Ko po kojom landžioji, dar šeimininkę sužeisi. Bulas nuleido akis ir nuėjo į būdą. O Anelė vėl stebisi, kaip vyras su gyvuliais susikalba. Kartą paklausė Genutį, o jis tik sako: – Myliu gyvulius – jie tuo pačiu atsilygina… Ir Anelė svajoja apie meilę, kad nešiotų ant rankų, karštus žodžius į ausį šnabždėtų, kas rytą gėlių ant pagalvės padėtų… Tik šykštus Genutis meilei, net abejoja Anelė – ar bent kiek vyras myli ją? – Dievui padėk, kaimyne, – žvilgtelėjo per tvorą Vasilis. – Genuti, vis dar žaidimus žaidi? Kam tie tavo raštai reikalingi? – Noriu, kad mano vaikai geri žmonės užaugtų, grožį matydami. – Tai vaikų dar reiktų pagimdyti, – nusijuokė kaimynas, mirktelėjęs Anelei. Genutis liūdnai pažvelgė į žmoną, o Anelė, susigėdusi, skubiai į namus nuėjo. Nesiskubino ji vaikų turėti – jauna, graži, dar sau norisi pagyventi, o ir vyras nei šis, nei tas. O kaimynas – štai koks vyriškis! Aukštas, plačiapečius, Genutis, aišku, irgi nieko, bet tas – tikras gražuolis! Kai sutiksi prie sodybos vartų, taip švelniai kalba, lyg vasaros lietutis šnabždėtų: „Rasytė, saule mano…“ Širdis virpa, kojos linksta, bet Anelė bėga nuo jo, nepasiduoda vilionėms. Kai ištekėjo – pažadėjo būti ištikima, tėvai gerus metus darnaus gyvenimo nugyveno, mokė šeimą saugoti. Bet kodėl taip traukia per langą pas kaimyną žvilgtelt?.. Kitą rytą, vedė Anelė karvę ganyti ir susidūrė prie vartelių su Vasiliumi: – Anele, balandėle, ko taip mane aplenki? Ar bijai? Negaliu atsigrožėti tavo grožiu, galva svaigsta, kai tave matau. Ateik pas mane saulei tekant – kai tavo vyras į žūklę išsiruoš, ateik, aš tave apipilsiu šiluma ir laime paversiu… Anelė nuraudo, širdis suspurdėjo, bet nieko Vasilijui neatsakė, tik sparčiai nuėjo. – Lauksiu, – pasakė jis iš paskos. Visą dieną apie jį mąstė Anelė. Norėjosi meilės, švelnumo, o Vasilis toks patrauklus, akimis degina – bet ryžtis negalėjo… Bet iki aušros dar visa naktis… Vakare Genutis kūreno pirtį – ir kaimyną pakvietė kartu išsikaitinti. Tas apsidžiaugė – savos nereiks, malkų netaupys. Tai ir plakėsi jie beržinėmis vantomis ir dūsavo iš malonumo. Nusimaudė ir sėdo priešpirtyje atsipūsti. Anelė jau buvo užnešusi naminukės grafinėlį ir užkandžių paruošusi, bet prisiminė, kad dar raugintų agurkėlių rūsyje liko. Nusileido į rūsį, paėmė agurkų, grįžta prie vyrų – ir iš pravertų durų neišgirsti jų pokalbio… – Ko toks baikštus, Genuti, – tyliai sako Vasilis, – eime, nepasigailėsi. Ten tokios našlaitės, apipils meile, o gražuolės – pažiūrėsi ir širdį džiugina! Ne taip kaip tavo Anelė, pilkutė pelytė… – Ne, broli, – išgirdo Anelė tylų, bet tvirtą Genutės balsą, – nereikia man jokių gražuolių, nė negalvoju apie jas. O mano žmona – ne pilka pelytė, ji pati gražiausia iš visų moterų žemėje. Nėra tokios gėlės, nėra uogytės gražesnės už ją. Kai į ją žiūriu, saulės nebematau – tik mylimas akis ir liekną liemenį. Meilė mane užlieja kaip upė pavasarį, tik bėda – nemoku aš gražių žodžių sakyti, negaliu jai parodyt, kaip stipriai myliu. Jaučiu, kad ji dėl to pyksta, žinau, kaltas, bet bijau ją prarasti – be jos nė dienos neištverčiau, nė oro gurkšnio be jos. Anelė stovi, kukuoja, ašara skruostu rieda. Tada pakelia galvą, įžengia į priešpirtį ir garsiai sako: – O tu, kaimyne, eik užjautimo našlaitėms dalinti, o mes su vyru svarbesnių reikalų turim. Dar niekas mūsų Genutės išdrožtos grožybės nemato. Atleisk man, mylimas vyreli, už kvailas mintis, už aklumą – laimę rankose laikiausi, bet nemačiau. Eime, per daug laiko jau vėjais paleidom… Ryte, auštant, į žūklę Genutis nebeišsiruošė.

Meilė ne parodai Birutė išėjo iš trobos, sunkiai nešdama pilną kibirą pašaro kiaulėms, ir piktai praėjo

Uncategorized

052

Kartą į darbą atsinešiau benamį šuniuką… Taip išėjo. Radau šuniuką likus penkioms minutėms iki darbo pradžios. Jis buvo purvinas ir neišvaizdus kiemo mišrūno sūnus. Paslėpiau jį kabineto kampe, bet… šuniukas atkakliai lindo iš ten ir cypė. Galiausiai jį pamatė visi mano kolegos. …ir prie mano kojų pradėjo kristi žmonių kaukės. Štai labai maloni ir bendraujanti sekretorė Marija Viktorovna – jauna, linksma mergina. Jos kruopščiai padažytas veidas keistai susiraukė pamačius purviną šuniuką: „Aleksai Aleksandravičiau! Jūs visai nebjauritės? Čia purvą vedat…“ Jos ryški ir gera kaukė dužo netoli linksmai uodegėle mojavusio kiemo šunyčio… Štai ir valytoja Nijolė Vladimirovna – amžinai pavargusi, niūri ir visus piktai pažiūrinti vyresnė moteris. Staiga jos raukšlėtas veidas nušvito šypsena: „O kas čia toks uodegiukas?! Aleksai Aleksandravičiau, čia į darbą atėjęs lankytojas ar jūsų asmeninis?“ Mano kojų papėdėje gulėjo susiglamžusi pykčio kaukė, o aš mačiau jautrų ir gerą veidą… O štai mano kolega Sergejus Ivanovičius – visada paslaugus, atsidavęs ir visus mylintis žmogus, kuris ir anekdotą papasakos, ir kito anekdotu pasidžiaugs. Tą dieną jis toliau nei mano kabineto slenkstis neįžengė. Skaudžiai susiraukęs, Sergejus Ivanovičius pareiškė, kad benamiai gyvūnai – tai purvas ir ligos… Prie mano durų gulėjo nešvari, plona šypsenos veidmainystės kaukė… Tačiau labiausiai mane nustebino mano viršininkas Anatolijus Sergejevičius… Visada griežtas, nepatenkintas ir niekada nesileidžiantis į pokalbius, jis tiesiog ir iškart pasakė: „Na ką, Aleksai Aleksandravičiau… Matyt, tau šiandien reikia atostogų… Pasiimk tą jauniklį ir eik namo… Yra gyvenime svarbesnių dalykų už darbą. Tik žiūrėk, neišmesk šuniuko… Tai gi gyvas padaras.“ Ir, gėdydamasis, nusiėmęs neprieinamo vadovo kaukę, nusišypsojo man ir šuniukui, išeidamas už durų… …prie mano kojų gulėjo žmonių, su kuriais bendravau daugelį metų, kaukės… Ir staiga supratau, kaip mažai pažinojau tuos žmones…

Vieną rytą atsitiko taip, kad atsinešiau į darbą benamį šuniuką. Taip nutiko netikėtai likus vos penkioms

Uncategorized

015

1987-ųjų žiema – ne apie šaltį, o apie eiles: sniego iki kelių, bet Vilnius nubunda anksčiau už miestą, penktą ryto jau rikiuojasi eilė prie rajono Maisto prekių parduotuvės. Neaišku, kas bus atvežta – kažkas nugirdo apie mėsą ir pieną. Tušti buteliai krepšiuose, storos paltos, nuovargis veiduose. Maria, keturiasdešimtmetė iš siuvyklos, jau šešta eilėje, laiko vietą – bet kai pamato kaimynę ponią Valeriją, našlę su plona skara, drebančią prie pastato sienos, pasiūlo užleisti savo vietą. Eilėje tyliai formuojasi draugystė – sąrašai, arbata iš termoso, sausos, aštrios juokelės, be skundų. Maisto užtenka tik pirmiesiems dvylikai. Maria supranta – šiandien liks tuščiomis, bet svarbiau, kad Valerija neliks be nieko. Dvi moterys – viena gaišta vietą kitai, galiausiai dalinasi paskutiniu pieno buteliu, trupiniu mėsos. Pardavėja, tylėdama, atiduoda iš paslėptų atsargų. „Eikit, užteks šalt,“ – pasako. Lauke – tylus sniegas, žvilgsniai be žodžių. Ši istorija liko tik joms ir tiems, kurie matė. Nes tais laikais eilės buvo ne apie maistą – o apie žmones ir žmogiškumą. Jei šis pasakojimas priminė ką nors iš tavo patirties, parašyk komentaruose – tokios istorijos nori vieno: būti papasakotos toliau.

1987 metų žiema viena iš tų, apie kurias vilniečiai šiandien ne tiek prisimena, kiek buvo šalčio, o kokios