Zibainis

Po dvidešimties metų atpažįstu berniuke savo jaunąjį Aš: Artūras kaltino Martą neištikimybe prieš vestuves ir paliko ją su kūdikiu, bet po dvidešimties metų sutiko jos sūnų, kuris buvo lyg jo atvaizdas…

Praėjus dvidešimčiai metų berniuke atpažįstu save, jauną ir kvailą. Vestuvėms išvakarėse Artūras, žinoma

Uncategorized

050

Kaip anyta neteko buto: mūsų kova dėl trijų kambarių buto, švogerio šeimos problemos ir lietuviškas svainystės išbandymas

Esu tikra, kad visai neprivalome išlaikyti mano vyro brolio šeimos ir dar jiems nuomoti butą.

Uncategorized

037

Susikroviau daiktus ir išvykau pas giminaitę

20240812 Brėžiu į dienoraštį, kaip išskyrus seną, nieką nepalikau, tik prisiminimus ir pamoką.

Uncategorized

0478

Mano vaikai gerai aprūpinti, turiu santaupų, netrukus išeisiu į pensiją Prieš kelis mėnesius palaidojome savo kaimyną – Fiodorą. Kartu gyvenome jau daugiau nei dešimtmetį, tapome draugais, mūsų vaikai augo šalia ir matėme jų gyvenimo pokyčius. Fiodoras su žmona Svetlana užaugino penkis vaikus, sunkiai dirbo, kad nupirktų jiems visiems namus. Jis buvo gerai žinomas mūsų mieste – meistras automobilių servise, kurį visi gerbė, nes gebėjo vos išgirdęs variklį tiksliai nustatyti gedimus, o savininkas visada meldėsi, kad tik neprarastų šio patyrusio mechaniko. Prieš pat savo mirtį, po jauniausios dukros vestuvių, Fiodoras ėmė važinėti motoroleriu, daugiau ilsėtis, jo energingą eiseną pakeitė ramus pasivaikščiojimas – tarsi vyresnio žmogaus žingsniai. O juk pavasarį jam sukako tik 59-eri… Išėjo atostogų iš serviso, nors vadovas maldavo likti bent dar dešimt dienų – klientų eilė buvo ilga. Tačiau Fiodoras nusprendė pasitraukti. Prieš planuotą išvykimą nuėjo pas viršininką ir paprašė atleisti jį ramiai, pažadėdamas, kad reikalui esant grįš padėti, jei tik prireiks. Tačiau dėl kažkokių priežasčių nieko nepasakė žmonai, o rytą, kai reikėjo ruoštis darbui, apsivertė ant kito šono ir vėl užmigo. Svetlana atbėgo iš virtuvės, ruošusi pusryčius, ir su šypsena bandė jį prikelti: – Ar dar miegi? Kam gaminau pusryčius? Atšals! – Suvalgysiu šaltus, neisiu į darbą… – Kaip neisi? Ten tavęs laukia, visi tikisi… – Nebeisiu, vakar pasitraukiau… – Baik juokauti, keltis reikia! Svetlana juokaudama nuplėšė nuo vyro antklodę, tačiau jis neketino keltis, apsikabino save ir užsimerkė. – Pavargau, Sveta, mano jėgos išseko… Kaip variklis po trečio remonto… Vaikai aprūpinti, turiu santaupų, stengsiuosi išeiti į pensiją… – Kokia tau pensija, vaikams reikia pagalbos, remontų, išplėtimo namuose, naujų baldų, Saulius nori įsigyti automobilį, kas jiems padės? – Tegul patys tvarkosi, tu ir aš, ačiū Dievui, padėjome kiek galėjome… Svetlana atėjo pas mane, labai susijaudinus, ir papasakojo apie jų rytinį pokalbį. Paprašė patarimo, o aš pasidalinau pastebėjimais apie Fiodoro elgesio pokyčius: – Jis tikrai pavargęs, jei pats taip sako. Nepulk jo į darbą stumti, leisk tikrai pailsėti. Neberemontuos automobilių visą dieną, neseniai sutikau – eina lėtai, pasviręs, vos jį atpažinau. Taip ir pats sakė man, kai nepažinau: “Pavargau…” Tačiau Svetlana mano žodžių nepriėmė rimtai: – Tik dejuoja, tas visas nuovargis! Surinksiu visus vaikus, lai pasako, kiek dar reikia pagalbos! – Sveta, juk negalima visą laiką. Kiek metų turi vyriausias? 45? Netrukus ir pats senelės taps, o tu visiems nori padėti, laikas leisti vaikams padėti tau, senatvė ne už kalnų. Kaimynė tada įsižeidė ir išėjo. Po savaitės Fiodoro ir Svetlanos namuose susirinko visi penki vaikai. Bendra vakarienė buvo triukšminga, jutome įtampą – visi žinojo, kad renkasi ne šiaip sau, tam yra rimta proga. Svetlana pradėjo šeimos tarybą: – Tėvas ruošiasi išeiti į pensiją, ką galvojate, pasitarkim. Pagalbos daugiau nesulauks, teks patiems pasirūpinti… Fiodoras įsiterpė: – Ko čia nerimauti, pažiūrėkit, kokie mūsų vaikai – penki, visi dirbantys, negi negalite mūsų dviejų išlaikyti, o mes penkis aprūpinome, ne tik išlaikėme, bet ir į gyvenimą išleidome, niekas nebadavo. Negailiu priekaištų, tik prisimenu, kad tėvai privalo rūpintis vaikais. Tik dabar jau ir mums, atrodo, reikia pagalbos – man sunku dirbti, bijau, kad stotyje galiu nukristi… Po pauzės kalbėti pradėjo vaikai. Vyriausias – Antanas – pirmiausia vardijo savo rūpesčius, o pokalbio esmė buvo tokia: – Atsiprašau, dabar negalime padėti finansiškai, gal kada nors vėliau… Kiti vaikai kalbėjo panašiai – vienam reikia naujo buto, kitam – automobilio, visi tikėjosi, kad tėvai kaip visada padės įgyvendinti jų planus. Nieko nedomino, kaip tėvas ir motina visą laiką jiems padėjo. Galiausiai Fiodoras atsistojo nuo stalo ir liūdnai tarė: – Na ką, jei visi spaudžiate eiti į darbą, darysiu tol, kol galėsiu… Kitą dieną Svetlana vėl atėjo pas mane, nutęsė pokalbį: – Sakai, vaikai pasikalbėjo su tėvu ir išėjo į darbus, o paskui – tik “pavargęs, pavargęs”! O aš irgi pavargau, ką dabar daryti? …Fiodoras dirbo degalinėje tris dienas. Tuomet jį iš serviso išvežė greitoji – širdis nebeatlaikė nuovargio. Vaikai vėl susirinko laidotuvėms ir gedulingiems pietums. Klausėme jų, prisiminėme tėvą, kalbėjom apie tai, koks geras žmogus jis buvo jiems ir anūkams. Norėjosi paklausti: „Tai kodėl jam nesuteikėte ramybės, juk pats prašė!” Tokia liūdna istorija nutiko mūsų kaimynei. Dabar Svetlana gyvena viena, taupo viską, nes vaikams – daug savų neišspręstų problemų…

Mano vaikai gerai įsitvirtinę, viską turi, santaupų turiu, netrukus gausiu pensiją. Prieš kelis mėnesius

Uncategorized

0235

Pamažu įvedėme vandentiekį ir galiausiai dujas į jos namus, vėliau pasirūpinome visais patogumais. Galiausiai radau savo tetos namą nekilnojamojo turto svetainėje Mano septyniasdešimt aštuonerių metų teta turi dvi seseris. Viena iš jų – mano mama. Teta Katarina buvo ištekėjusi mažiausiai dešimt kartų. Jos paskutinis vyras mirė prieš dešimt metų. Savo vaikų ji neturėjo. Teta ir jos vyras gyveno sename name, kuriame niekada nebuvo jokių patogumų. Name buvo du kambariai, o teta turėjo lauko tualetą. Tetos vyras buvo žmogus, kurį visi vadindavo gyva legenda. Dažnai juos lankydavome. Jaunesnioji tetos sesuo gyveno Švedijoje. Seserys palaikė ryšį telefonu. Po tetos vyro mirties teko dažniau ten lankytis. Už savo pinigus pirkome jai anglis, kurą šildymui. Padėdavome sodinti ir tvarkyti jos lysves. Nieko iš jos neėmėme. Daug kartų siūlėme persikelti pas mus, bet ji sakė, kad nesutverta miestui. Pamažu įvedėme į jos namus vandenį, vėliau dujas. Po to įrengėme visus patogumus. Pastatėme kieme pirtį ir pakeitėme stogą. Norėjome, kad teta Katarina kuo patogiau gyventų kaime. Dėkodama, ji pažadėjo namą palikti mūsų vaikams. Važiavome pas ją, kai tik reikėjo. Vėliau paaiškėjo, kad išvyko į Švediją pas jaunesniąją seserį. Kaip nutiko, kad anksčiau seserys nelabai bendravo, o dabar atsirado tokia meilė tarp jų? O kaip namas? Teta sakė, kad kol kas paliktume jį ramybėje. Pagalvojau, kad kad ir kokie santykiai tarp seserų, gal teta Katarina dar grįš. Jos sesuo iš Švedijos turi savo šeimą – vyrą ir suaugusią dukrą. Visi gyvena kartu po vienu stogu. Turėjome tetos namų raktus ir nusprendėme kitą savaitgalį nuvažiuoti apžiūrėti, ar viskas gerai. Žinoma, mūsų raktas nebetiko – spyna pakeista, o ant tvoros baltais dažais didelėmis raidėmis užrašyta “Parduodama”. Grįžusi namo, radau tetos namą internete, nekilnojamojo turto skelbimų svetainėje. Paskambinau nurodytam agentūros numeriui. Pasirodo, namas jau parduotas už beveik du šimtus tūkstančių. Tetai neskambinau, nes labai ant jos supykau. Jei ne mūsų investuoti pinigai, namas būtų bevertis. Teta paskambino man po mėnesio ir pasakė, kad namą pardavė, o pinigus atidavė savo dukterėčiai, sesers dukrai iš Švedijos. Dabar nežinau, kaip pažiūrėti į akis savo vyrui, nes į tetos namą investavome ir jo lėšas.

Pamažu įvedėme į jos namus vandenį, o vėliau pasirūpinome dujomis. Viskuo rūpindamiesi, įrengėme įvairius

Uncategorized

093

Kaip kaimynės vyras pamėgo svečiuotis, kol vieną dieną pasibeldė jo žmona

Atvykau į tą tylų kaimą pabaigoje rugpjūčio. Po skyrybų pabėgau nuo miesto, nuo senų draugų, nuo gailestingų

Uncategorized

0220

Vagi mano sūnų – jis net negali nusipirkti lemputės: sekmadienio drama su uošve, dovana Igoriui ir ginčas dėl pinigų mūsų lietuviškoje šeimoje

Tu apiplėšinėji mano sūnų, jis net lemputės negali nusipirkti. Sekmadienio rytą gulėjau ant sofos po

Uncategorized

0482

„Turėjau pastatyti atskirą šaldytuvą, kad mama nevogtų mano pirkinių“ – pasakoja Ona, 24-erių vilnietė. „Situacija absurdiška, bet kitaip neišeina. Nebūčiau prieš parduoti butą ir pasidalinti pinigais, bet mama tam kategoriškai prieštarauja.“ Ona neseniai baigė universitetą, įsidarbino, vis dar netekėjusi, abu su mama valdo po pusę buto, kurį paveldėjo po 14 metų, kai mirė tėtis. Mama dirbti nustojo, kai Ona buvo maža, gyveno iš vyro atlyginimo. Po tėčio mirties šeimai buvo sunku, mama skundėsi, kad niekas 40-metės į darbą neims. „Gavau našlaičių pensiją, bet mama negalėjo atsisakyti lankytis salonuose ir pirkti naujus daiktus, net kai vos sukome galą su galu. Pradžioje padėjo dėdė, bet greitai atsisakė rankos – juk turi savo vaikų.“ Kai dėdė pasakė mamai, kad ji privalo susirasti darbą, po poros mėnesių ji namo parsivedė vyrą – Darių. Sakė, kad taip spręs pinigų trūkumo problemą – ištekės. Darius tikrai gerai uždirbo, bet su Ona nesisutarė. Jis ją nuolat barė, ragino mesti mokslus ir pradėti dirbti, sakė: „Kodėl turiu tave maitinti?“ Ona tylėjo – našlaičių pensiją gaudavo mama, ginčytis bijojo, nes mama nenorėjo prarasti naujo šeimos maitintojo. Vėliau Ona baigė mokslus, įsidarbino – vis tiek šeimoje buvo laikoma “nereikalinga burna”. Po pusmečio iš algos nusipirko šaldytuvą ir pastatė jį savo kambaryje, nes Darius užrakino virtuvėje esantį šaldytuvą. Kai Darius neteko darbo, abu su mama pradėjo kėsintis į Onos šaldytuvą. Komunalinius visus teko mokėti jai. Ji pabodo, uždėjo spyną ant šaldytuvo. Mama nebuvo patenkinta: „Darius mus visus maitino!“ Ona atsakė: „Jei nori, padėk man. Ne aš viena čia viską daliju. Eik dirbti.“ Darius išsikraustė, mama pavargo nuo be darbo sėdinčio vyro, bet spyną nuo šaldytuvo Ona dar nenuėmė ir mano, kad mama irgi turėtų dirbti. Ką jūs manote – ar ji teisi?

Turėjau pastatyti atskirą šaldytuvą, kad mama neimtų mano pirktų produktų. Turėjau įsigyti atskirą šaldytuvą

Uncategorized

0118

Aš atsisakiau apgyvendinti savo mamą mūsų bute ir dabar jaučiuosi kalta

Aš atsiminu, kaip vieną vakarą atsisakiau suteikti savo mamai stogo po mūsų nedideliame bute ir likau