Zibainis

Marijau, kokį Palangos kurortą tu nori? Žiūrėjai kainas? Mes sutarėme: šiais metais susiaurinsime diržas.

Uncategorized

018

Parašų lapas laiptinėje: kas gyvename šalia – konfliktas, tylos įstatymas ir bendruomenė tarp kaimynų Vilniuje

Užrašai laiptinėje Saulius sustojo prie pašto dėžučių, nes ant stendo, kur dažniausiai kybojo skelbimai

Uncategorized

018

Nustok priartėti! Aš nesu pažadėjęs tuoktis su tavimi! Ir iš viso net nežinau, kieno tai vaikas.

Atsitrauk nuo manęs! Aš niekada nepažadėjau santuokos su tavimi! Ir iš tiesų net nežinau, kieno vaikų

Uncategorized

050

Be kvietimo Viktoras Petraitis laikė rankoje vaistų maišelį, kai laiptinėje prie pašto dėžučių jį sustabdė kaimynė teta Nina. — Viktoras Petraitis, sveikinu jus. Jūsų dukra… — ji kiek sutriko, lyg tikrindama, ar galima tęsti. — Ištekėjo. Vakar. Internete mačiau, mano dukterėčios sraute. Iš pradžių jam kažkas nesutapo. „Sveikinu“ skambėjo lyg svetimas žodis, ne jam. Jis linktelėjo, lyg kalbėtų apie kokį tolimą pažįstamą. — Kokia čia vestuvė? — paklausė jis, balsas išėjo lyg ramus, beveik tarnybinis. Teta Nina akimirksniu pasigailėjo, kad pradėjo kalbą. — Na… susirašė, girdėjau. Nuotraukos… balta suknelė. Galvojau, kad žinote. Viktoras Petraitis pakilo į savo butą, padėjo maišelį ant virtuvės stalo ir ilgai į jį žiūrėjo, net nenusirengdamas. Mintyse, tarsi buhalterinėje lentelėje, trūko eilutės: „kvietimas“. Jis nelaukė banketo dviem šimtams žmonių. Jis tikėjosi bent skambučio. Bent žinutės. Jis išsitraukė telefoną, surado dukros profilį. Nuotraukos buvo tvarkingos, be pertekliaus, lyg ne šventę, bet ataskaitą būtų fotografavę. Ji šviesiai apsirengusi, šalia vaikinas tamsiu kostiumu, trumpas užrašas: „Mes“. Komentarai: „Laimės“, „Sveikinimai“. Jo vardo niekur. Viktoras Petraitis atsisėdo, nusiėmė striukę, pakabino ant kėdės atlošo. Viduje kilo ne liūdesys, o aštrus, gėdingas pyktis: jį išbraukė. Nepaklausė. Nesvarstė reikalingu. Jis surinko jos numerį. Garsas ilgai ėjo. Po to trumpas „alio“. — Kas čia per dalykas? — paklausė jis. — Tu ištekėjai? Pauzė. Jis girdėjo, kaip ji iškvėpė, lyg ruoštųsi smūgiui. — Taip, tėti. Vakar. — Ir tu man nepasakei. — Žinojau, kad taip sakysi. — Taip sakysiu? — jis pakilo, nuėjo virtuvėje. — Čia ne „taip sakysiu“. Tai… Ar supranti, kaip tai atrodo? — Nenoriu aptarinėti telefonu. — O kaip nori? — beveik sušuko, bet susitvardė. — Tu išvis kur esi? Ji pasakė adresą. Jam jis buvo nepažįstamas. Tai buvo antras pažeminimas per minutę. — Aš atvyksiu, — pasakė jis. — Tėti, nereikia… — Reikia. Jis padėjo ragelį, neatsisveikinęs. Paskui stovėjo su telefonu rankoje, tarsi su įrodymu. Viduje viskas reikalavo atstatyti tvarką. Jo pasaulyje tvarka buvo paprasta: šeima — kai niekas neslepia svarbaus. Kai „kaip turi būti“. Jis visada už tai laikėsi. Susiruošė greitai, beveik mechaniškai. Įsidėjo į maišelį obuolius — juos nupirko ryte turguje, prieš vaistinę, — ir voką su pinigais. Pinigai paimti iš spintos, iš dėžutės „atsargai“. Nežinojo, kam vokas — matyt, kad nesijaustų tuščiomis rankomis. Kad bent kažkuo susigrąžintų savo vaidmenį. Traukinyje jis sėdėjo prie lango. Už stiklo slinko garažai, sandėlių tvoros, reti medžiai. Jis žiūrėjo, bet matė kita. Atsiminė, kaip dešimtoje klasėje ji parėjo su berniuku, šypsojosi plačiai, lyg iš anksto saugotųsi. Viktoras tada nekėlė balso. Tiesiog pasakė: „Pirma mokslai, paskui kvailystės“. Berniukas išėjo, ji užsidarė kambaryje. Po valandos jis pasibeldė, norėjo pakalbėti, bet ji atsakė: „Nereikia“. Jis manė, kad elgėsi teisingai. Tėvas privalo sulaikyti. Paskui buvo abiturientų vakaras. Jis atvažiavo jos pasiimti, pamatė su draugėmis ir kažkokiu vaikinu. Priėjo ir, nesisveikindamas, paklausė: „Kas čia?“ Ji nuraudo. Jis pasakė garsiau nei norėjo: „Klausiu, kas čia. Girdi?“ Vaikinas atsitraukė. Draugės apsimetė pasinėrusios į telefonus. Po to ji tylėjo visą vakarą. Viktoras laikė, kad tiesiog parodė ribas. Ir dar jis atsiminė jos motiną. Kaip kartą per šeimos šventę, prie giminaičių, pasakė: „Vėl viską sumaišei, kaip visada. Nieko kaip reikiant nesugebi“. Jis kalbėjo ne iš žiaurumo. Jis kalbėjo, nes pavargo viską tempti vienas, nes norėjo, kad būtų „kaip turi būti“. Motina tada kilstelėjo lūpas į šypseną, o naktį verkė virtuvėje. Jis matė, bet nėjo. Laikė, kad ji pati kalta. Dabar šitos nuotrupos kilo kaip neatsisakomi pirkinių čekiai. Jis bandė sudėlioti juos į vieną paveikslą ir vis tiek laikėsi minties: juk nemušė, negėrė, dirbo, rūpinosi, traukė. Juk norėjo gero. Prie naujo daugiabučio jis sustojo, žiūrėjo į domofoną, suvedė buto numerį. Durys spragtelėjo. Liftas lėtas, Viktoras spėjo pajusti, kaip prakaituoja delnai. Dukra atidarė duris. Plaukai sukelti paskubom, paakiai šešėlių. Ji buvo su naminiu megztiniu, ne šventiniu. Jis tikėjosi matyti švytėjimą, o pamatė nuovargį ir įtampą. — Labas, — pasakė ji. — Labas, — atsakė jis, ištiesdamas maišelį. — Obuoliai. Ir… — pakėlė voką. — Jums čia. Ji paėmė neatkreipdama dėmesio, lyg ką, ko negalima mesti ant grindų. Prieškambaryje dvi poros batų — vyriški batai ir jos sportbačiai. Ant kabliuko kabojo svetima striukė. Viktoras pastebėjo tai automatiškai, kaip žmogus įpratęs fiksuoti kitų erdvę. — Ar jis namie? — paklausė. — Virtuvėje, — atsakė ji. — Tėti, būkim ramūs. „Ramiai“ nuskambėjo lyg prašymas ir lyg įsakymas. Virtuvėje sėdėjo jaunas vyras, apie trisdešimt metų. Veidas pavargęs, bet susikaupęs. Atsistojo. — Laba diena, — tarė. — Aš… — Žinau, kas jūs, — pertraukė Viktoras ir iš karto suprato pasakęs per daug. Jis nežinojo. Net vardo nežinojo. Dukra dirstelėjo — trumpai, perspėjamai. — Mano vardas Sergejus, — ramiai tarė vyras. — Malonu susipažinti. Viktoras linktelėjo, rankos nepadavė iš karto. Galiausiai padavė. Rankos paspaudimas buvo trumpas, sausas. — Tai ką, sveikinu, — pasakė Viktoras, ir žodis „sveikinu“ vėl nuskambėjo svetimai. — Ačiū, — atsakė dukra. Ant stalo stovėjo dvi puodeliai, vienas su nebaigta kava. Šalia kažkokie popieriai, gal iš santuokos rūmų, ir dėžutė gabaliukų torto, jau apdžiūvusi. Pervestuvinė diena atrodė kaip ne šventė, o po jos likęs tvarkymasis. — Sėsk, — pasakė dukra. Jis atsisėdo, rankas sudėjo ant kelių. Norėjo pradėti nuo svarbiausio, bet negalėjo sugalvoti žodžių, kurie neskambėtų apgailėtinai. — Kodėl? — galiausiai paklausė. — Kodėl turiu sužinoti iš kaimynės? Dukra žvilgtelėjo į Sergejų, paskui į tėvą. — Nes nenorėjau, kad tu būtum ten. — Jau supratau, — tarė Viktoras. — Noriu suprasti kodėl. Sergejus patraukė puodelį, lyg atlaisvindamas vietą pokalbiui. — Galiu išeiti, — pasiūlė jis. — Nereikia, — atsakė dukra. — Tu čia gyveni. Čia tavo namai. Viktoras pasijuto duriamas. „Tavo namai.“ Ne jo. Jis staiga suprato, kad atėjo ne į svečius, o į svetimą teritoriją. — Nesiruošiau kelti skandalo, — pasakė. — Tiesiog… Aš — tėvas. Tai… — Tėti, — pertraukė ji. — Tu visada pradedi nuo „aš tėvas“. O paskui prasideda, ko aš turiu. — Turiu? — pakėlė antakius. — Manai, kad tėvą pakviesti į vestuves yra pareiga, kurią prikaišiau? — Manau, kad būtum pavertęs tai egzaminu. O aš to nenorėjau. — Egzaminu ko? — pasilenkė į priekį. — Būčiau tiesiog atėjęs. Ji vos šyptelėjo, be džiaugsmo. — Būtum atėjęs ir pradėjęs žiūrėti, kas kaip apsirengęs, kas ką pasakė, kurio iš jo giminaičių kaip į tave pažiūrėjo. Būtum prie ko nors prisikabines. Ir po to dar metus būtų tai primenama. — Tai netiesa, — automatiškai atsakė jis. Sergejus tyliai sukosėjo, bet neįsikišo. — Tėti, — tarė dukra, tyliau. — Atsimeni mano išleistuves? — Aišku, — atsakė Viktoras. — Ėmiau tave. — Atsimeni, ką tada pasakei prie visų? Jis įsitempė. Atsiminė, bet nenorėjo. — Paklausiau, kas tas vaikinas. Na ir? — Paklausei taip, lyg aš ką pavogiau, — tarė ji. — Stovėjau su suknele, kurią su mama rinkomės, buvau laiminga, o tu atėjai ir padarei, kad norėjau prasmegti. — Norėjau žinoti, su kuo bendrauji, — tarė. — Tai normalu. — Normalu — paklausti po to. Namuose. Ne prie žmonių. Jis norėjo prieštarauti, bet pamatė jos veide kažką naujo. Ne paauglės nuoskaudą. Suaugusio žmogaus baimę, kuris jau žino, kaip greitai galima prarasti atramą. — Tai dėl išleistuvių nepakvietei? — bandė grįžti prie logikos. — Ne dėl išleistuvių, — atsakė ji. — Dėl to, kad visada taip darai. Ji atsistojo, nuėjo prie kriauklės, paleido vandenį, lyg reikėtų užsiimti rankomis. Vanduo čiurleno, ir pauzė pasidarė slegianti. — Atsimeni, kaip kalbėjai su mama pas tetą Valę jubiliejuje? — paklausė, neatsisukdama. Jis atsiminė. Atsiminė stalą, salotas, giminaičius ir kaip pasakė tai, ką pasakė. Tada jautėsi teisus. — Pasakiau, kad sumaišė, — atsargiai ištarė jis. — Tu pasakei, kad ji nieko nemoka padaryti gerai, — pataisė dukra. — Ir visi tai girdėjo. Stovėjau šalia. Man buvo dvidešimt dveji. Tada supratau, kad jei atvesiu pas tave žmogų, jei padarysiu ką nors svarbaus tau matant, tu bet kada gali padaryti lygiai taip pat. Ir net nepastebėsi. Viktoras Petraitis pajuto karštį gerklėje. Norėjo sakyti: „Ašgi tada atsiprašiau.“ Bet neatsiprašė. Sakė: „Nedramatizuok.“ Sakė: „Tiesiog pasakiau tiesą.“ — Nenorėjau žeminti, — tarė jis. Dukra atsisuko. Vanduo tebetekėjo, neatsisuko krano. — Bet pažeminai, — pasakė. — Ir ne vienąkart. Sergejus pakilo, priėjęs užsuko vandenį. Paskui vėl atsisėdo. Žestas paprastas, bet Viktoras jame pajuto kai ką: čia moka sustabdyti bereikalingą triukšmą. — Manai, kad esu monstras, — tarė Viktoras. — Manau, kad nemoki sustoti, — atsakė ji. — Moki dirbti, spręsti, spausti. O kai šalia gyvas žmogus, lyg nematai, kad jam skauda. Matai tik, kad „ne taip“. Norėjo pasakyti, kad be jo „teisingo“ jie neišgyventų. Kad tempė šeimą, kai atlyginimus vėlavo, kai reikėjo mokėti už butą, kai mama sirgo. Norėjo vardinti viską, ką padarė. Bet suvokė, kad šiuo metu tai būtų sąskaita už meilę. — Atvažiavau, nes man skauda, — po pauzės ištarė. — Aš ne geležinis. Sužinojau iš svetimo. Ar supranti, kaip… — Suprantu, — tyliai atsakė ji. — Ir man buvo skaudu. Žinojau, kad įsižeisi. Savaitę blogai miegojau. Bet pasirinkau mažesnę blogybę. — Mažesnę blogybę, — pakartojo jis. — Tai aš — blogybė. Ji iš karto neatsakė. — Tėti, — pagaliau tarė. — Nenoriu kovoti su tavimi. Noriu gyventi taip, kad nereikėtų laukti, kada tu sugadinsi man svarbią dieną. Nesakau, kad tyčia. Sakau, kad taip moki. Jis pažvelgė į Sergejų. — O kodėl jūs tylite? — paklausė. Sergejus atsiduso. — Nenoriu kištis tarp jūsų, — atsakė. — Bet mačiau, kaip jai buvo baisu. Bijojome, kad ateisite ir pradėsite klausinėti prieš visus. Apie mano darbą, tėvus, butą. Ir paskui tai bus aptarinėjama metus. — O negalima paklaust? — Viktoras jautė grįžtančią įprastą tvirtumą. — Turiu džiaugtis nieko nežinodamas? — Galima, — atsakė Sergejus. — Bet ne taip, kad žmogus jaustųsi tardomas. Dukra atsisėdo atgal, delnus padėjo ant stalo. — Žinai, ką dar padarei? — paklausė ji. Viktoras įsitempė. — Prieš dvejus metus, kai pasakiau, kad esam su Sergejumi kartu, tu paprašei jo „užeiti pasikalbėti“. Jis atėjo. Tu pasodinai jį virtuvėje ir pradėjai klausti, kiek jis uždirba, kodėl neturi mašinos, kodėl nuomojasi butą. Kalbėjai ramiai, bet lyg jis privalėtų įrodyti, ar turi teisę būti šalia manęs. — Norėjau suprasti, kas per žmogus, — pasakė Viktoras. — Norėjai pastatyti jį žemiau savęs, — pasakė dukra. — Ir mane taip pat. Nes jei jis „netraukia“, vadinasi, aš vėl pasirinkau „ne tą“. Ir tu būsi teisus. Priminė tą vakarą. Tikrai klausinėjo. Laikė tai rūpesčiu. Jautė, kad privalo tikrinti. Tada manė gynąs dukrą nuo klaidų. — Nenorėjau… — norėjo sakyti. — Tėti, — pertraukė ji. — Visada sakai „nenorėjau“. Bet darai. O paskui man tenka gyventi su pasekmėmis. Viktoras jautė, kaip dreba kelias. Suėmė pirštus, kad nesimatytų. — O kas toliau? — paklausė. — Nusprendei, kad manęs daugiau nereikia? — Nusprendžiau, kad reikia per atstumą, — tarė ji. — Noriu, kad būtum mano gyvenime, bet nevaldytum jo. — Aš nevaldau, — išlemeno, jau be užtikrintumo. — Valdai, — atsakė ji. — Net dabar. Atvažiavai ne paklausti kaip aš. Atvažiavai pastatyti vieton. Jis norėjo paprieštarauti, bet suprato, kad tame yra tiesos. Važiavo su paruoštais argumentais, kaip į susirinkimą, kur reikia įrodinėti savo tiesą. Nevažiavo sveikinti. Važiavo susigrąžinti vaidmenį. — Nemoku kitaip, — netikėtai sau pačiam ištarė. Žodžiai išėjo tyliai, ir jis pats nustebo. Buvo įpratęs kalbėti užtikrintai, kaip meistras objekte. Dukra pažvelgė įdėmiau. — Vat, — tarė ji. — Čia jau atvirai. Pauzė vėl tvyrojo, bet mažiau buvo pykčio, daugiau nuovargio. — Neprašau tavęs išnykti, — pratęsė. — Prašau neateiti be kvietimo. Neaptarinėti, nešvaistyti žodžių prieš žmones, ko paskui negalima pamiršti. — O jei noriu jus matyti? — paklausė jis. — Tuomet skambink. Susitarkim. Jei sakau „ne“, reiškia „ne“, — tarė ji. — Ne todėl, kad tavęs nemyliu. Todėl, kad taip man saugiau. Žodis „saugiau“ trenkė stipriau nei „skaudu“. Staiga suprato, kad ji kuria gyvenimą ne aplink jo lūkesčius, o aplink gynybą nuo jo. Sergejus pakilo. — Užvirsiu arbatą, — pasakė ir nuėjo prie viryklės. Viktoras stebėjo jo judesius ir pagavo save vertinant: kaip laiko puodelį, kaip atidaro spintelę. Įprotis tikrinti buvo jame kaip refleksas. — Tėti, — pasakė dukra, — nenoriu, kad išeitum jausdamasis išvarytas. Bet ir neapsimesiu, kad nieko nebuvo. — O ko tu nori? — paklausė jis. Ji pagalvojo. — Noriu, kad sakytum, jog supratai, — atsakė. — Ne „norėjau kaip geriau“. Bet supratai. Jis žiūrėjo į ją, jautė, kaip viduje priešinasi kažkas nauja. Prisipažinti — reiškia prarasti poziciją. Bet jis jau buvo praradęs daugiau. — Supratau, kad… — užstrigo. — Kad galėjau tau sukelti gėdą. Ir kad tu to bijai. Dukra nesušypsojo, bet pečiai kiek atleido, lyg nustojo laikyti smūgį. — Taip, — tarė ji. Sergejus padėjo ant stalo arbatinuką, išėmė puodelius. Viktoras pastebėjo, kad arbatinukas naujas, be kalkių apnašų. Staiga pagalvojo, kad šiuose namuose viskas bus kitaip, ir teks mokytis būti svečiu. — Nežinau, kaip dabar, — tarė jis. — Dabar taip, — pasakė dukra. — Po savaitės susitinkam mieste. Kavinėje. Vienai valandai. Tiesiog pasikalbėti. Be Sergejaus, jei tau ramiau. Ir be tavo „tikrinimų“. — O į jūsų namus? — paklausė jis. — Kol kas ne, — atsakė. — Man reikia laiko. Jis norėjo supykti, bet susilaikė. Pajuto, kaip kyla kartėlis, kartu — keistas palengvėjimas: taisyklės pagaliau įvardytos. — Gerai, — ištarė. — Kavinėje. Sergejus padavė puodelį. — Cukraus? — paklausė. — Ne, — atsakė Viktoras. Jis gurkštelėjo. Arbata buvo karšta, degino liežuvį. Jis žiūrėjo į dukrą ir suvokė, kad negali grąžinti vakarykštės dienos. Negali jos pareikalauti kaip savo. — Vis tiek manau, kad taip negalima, — tyliai pasakė. — Tėvo nekviesti. — O aš manau, kad negalima žeminti, — taip pat tyliai atsakė ji. — Abu manom. Jis linktelėjo. Tai nebuvo susitaikymas. Tai buvo pripažinimas, kad kiekvienas turi savo tiesą, o jo tiesa jau nebėra svarbiausia. Kai išeidinėjo, dukra palydėjo prie durų. Prieškambaryje užsidėjo striukę, pasitaisė apykaklę. Norėjo apkabinti, bet nesiryžo. — Paskambinsiu, — tarė. — Paskambink, — atsakė ji. — Ir, tėti… jei ateisi be susitarimo, neatidarysiu. Jis pažvelgė į ją. Jos balse nebuvo grasinimo, tik pavargęs ramumas. — Supratau, — atsakė. Lifte stovėjo vienas ir klausė, kaip gaudžia mechanizmas. Lauke patraukė į stotelę, kišenėse laikydamas rankas. Vokas su pinigais liko ant jų stalo, obuoliai taip pat. Apsilankymo pėdsakai buvo ten, svetimoje virtuvėje. Atgal grįžo ilgai: pirma autobusu iki stoties, paskui traukiniu. Pro langą slinko tie patys garažai ir tvoros, tik jau temstant. Žiūrėjo į savo atspindį stikle ir galvojo, kad šeimą, kurią statė kaip tvirtovę, pasirodė ne tvirtovė, o atskiri kambariai, kuriuose kiekvienas turi savo duris ir savo spyną. Jis nežinojo, ar įleis toliau nei prieškambaris. Bet suprato, kad teks belstis kitaip.

Be kvietimo Vytautas Petrauskas laikė rankose maišelį su vaistais, kai laiptinėje prie pašto dėžučių

Uncategorized

027

— Baba Ala! — sušuko Motiejus. — Kas jums leido kaime vilką laikyti?

Baba Onute, šūktelėjo Motiejus. Kas jums leido vilką kaime laikyt? Ona Stasiūnienė vos tramdė ašaras

Uncategorized

0100

Vyro brolis „savaitėlei“ užsuko į svečius, o liko metams – teko iškraustyti su policija – Na, juk supranti, žmogui sunkus laikotarpis. Žmona išvarė, iš darbo paleido… Negi paliksi jį nakvoti geležinkelio stotyje? – Saulius gailiai žiūrėjo į žmoną, nervingai maigydamas rankose virtuvinį rankšluostį. Iš jo veido buvo galima spręsti, kad ką tik sudaužė mėgstamą vazą, nors kalba ėjo tik apie jaunesniojo brolio Mindaugo vizitą. Rūta sunkiai atsiduso, padėdama sunkias pirkinių tašes ant grindų. Darbe buvo tikras siautulys – ketvirčio ataskaita, mokesčių tikrintojų vizitas, ir dar nugara vakarop ėmė mausti. Mažiausiai jai norėjos dabar spręsti brolio-in-law Mindaugo problemas, kurį buvo mačiusi gal tris kartus per penkiolika santuokos metų. – Sauliau, mes gi turim dviejų kambarių butą, ne benamių karininkų nakvynės namus, – pavargusiai atkirto ji, nusispirdama batus. – Mindaugas juk turi savo butą Kaune. Kodėl ten nevažiuoja? – Tai kad ten gi nuomoja. Už paskolą už studiją, kurią sūnui pasiėmė, moka. Kaip pats aiškino – sudėtinga schema, pats nelabai supratau. Sako, reikia Vilniuje įsitvirtinti, darbą susirasti normalų. Tik savaitei, Rūta. Na, gal dešimčiai dienų, kol per pokalbius į darbą nueis. Rūta nuėjo į virtuvę, įsipylė stiklinę vandens. Saulius sekė iš paskos, tikėdamasis jos pritarimo kaip ištikimas šuo. Jis buvo geras vyras – darbštus, be konfliktų, rūpestingas, bet turėjo vieną didelį trūkumą: nemokėjo sakyti „ne“ giminaičiams. Ypač broliui Mindaugui, kurio visi laikė amžinu „nepritapėliu“ ir reikalavo nuolatinio dėmesio. – Gerai, – numojo ranka Rūta, supratusi, kad jėgų ginčytis nėra. – Savaitė – tai savaitė. Tik perspėk iš karto: mes gyvenam pagal režimą. Keliamės šeštą, einam miegoti vienuoliktą. Jokių pigių balių ir svetimų žmonių namuose. Mindaugas atvažiavo jau kitą vakarą. Įsiveržė į koridorių su milžinišku languotu krepšiu, nuo kurio dvelkė traukinio vagonu ir kažkokiu rūgštoku kvapu. Mindaugas buvo už Saulių didesnis, garsesnis ir įžūlesnis. – O, šeimininkė! – užriaumojo bandydamas apkabinti Rūtą, kuri vos spėjo pasitraukti. – Na ką, priimat svečią? Netraukdysiu? Aš tik lovą ir lizdą norėčiau – daugiau nieko nereikia, hehe! Pirmos trys dienos prabėgo ramiai. Mindaugas iš tikro elgėsi tyliai: iki pietų miegojo svetainėje ant sofos, paskui išdidžiai traukdavo „po darbo pasiūlą“, grįždavo vakarienei. Tiesa, valgė už tris. Rūta nustebo, kad penkių litrų puodas barščių, kuris su Sauliumi paprastai užtekdavo trims–keturioms dienoms, išgaravo per parą. Kotletai, kepti dviem vakarienėms, ryte jau nebesurasdavo vietos šaldytuve. – Augantis organizmas! – kvatojosi Mindaugas, duonos plutele užbaigdamas padažo likučius keptuvėje. – Vilniuje toks oras – alkį žadina žvėrišką! Rūta nutylėjo, mintyse susirašydama – pirkti daugiau maisto. Svečių negi etiketu badysi. Bet kai savaitė baigėsi, Rūta vakarieniaudama mandagiai paklausė: – Mindaugai, kaip sekasi ieškantis darbo? Radote ką tinkamo? Mindaugas paniuro, padėjo šakutę ir pasidarė labai gailestingas: – Žinai, Rūta, apgaulė visur. Rašo, kad atlyginimas tūkstantis, grafikas laisvas – ateini, o ten tinklinis marketingas ar pasiūlo už centus lakstyti kurjeriu. O aš gi techninės specialybės žmogus. Bet yra galimybė rimtoje firmoje. Sako, paskambins pirmadienį. Reikia palaukti porą dienų. – Porą dienų? – perklausė Rūta, žvelgdama į vyrą. Saulius intensyviai kramtė salotas, vengdamas žmonos žvilgsnio. – Nu taip. Neišvarysite gi manęs savaitgaliui? – Mindaugas šypsojosi savai, atvirai pričiulpiamai šypsena. – Su Saulium kaip tik į garažą planavom užsukti, vis vyriškai pasikalbėti. Rūta sutiko. Dviem dienom iškentėsi. Bet pirmadienis virto antradieniu, o skambučio iš „rimtos firmos“ vis nebuvo. Mindaugas nustojo ryte išeidinėti iš namų. Rūta, grįždama po darbo, rasdavo įprastą vaizdą: išskleistas divanas, įjungtas televizorius, trupiniai ant stalo, tuščios puodeliai ir nuolatinis senos dezodoranto kvapas, persimaišantis su alkoholio garais. – Mindaugai, ar šiandien skambinai dėl darbo? – klausdavo ji. – Skambinau, – tingiai atsiliepdavo jis, nenukreipdamas akių nuo ekrano. – Personalistė sirguliuoja, liepė kitą savaitę pasiskambinti. Beje, Rūta, pas mus baigėsi majonezas? Sumuštinį norėjau pasidaryti – šaldytuve tuščia. Tas „pas mus“ užkliuvo. Rūta dar nutylėjo, bet viduje ėmė kunkuliuoti pyktis. Pastebėjo, kad Mindaugas jų butą suvokia kaip savo. Imdavo Sauliaus šampūną (brangų, gydomąjį), naudodavosi jos mėgstamu pledu, junginėdavo kanalus, kai ji norėdavo pažiūrėti žinias. Praėjo mėnuo. Už lango sniegas pradėjo tirpti, virstamas purvina pliurze – toks pats chaosas įsiviešpatavo ir jų gyvenime. Vieną vakarą Rūta pratrūko. Saulius sėdėjo virtuvėje, taisė skrudintuvą, kai ji užėjo ir tvirtai uždarė duris. – Sauliau, mums reikia rimtai pasišnekėti. – Apie Mindaugą? – vyras iškart nuleido galvą. – Apie jį. Praėjo mėnuo. Jis nedirba. Jis neieško darbo. Guli ant mūsų sofos, ėda mūsų maistą ir net nemano išsikraustyti. Mano namai tapo bendrabučiu. Negaliu net chalatą apsivilkti svetainėj, nes ten visada guli svetimas vyras. Kada tai baigsis? – Rūta, kalbėjau su juo. Sako, viskas tuoj bus gerai, tiesiog nesiseka. Negaliu aš brolio išmesti į gatvę. Motina gi neatsileistų. Prisimeni, visada prašė, kad broliai laikytųsi kartu. – Tavo mama, ačiū Dievui, gyvena Šiauliuose ir nemato, kuo virto mūsų gyvenimas. Mūsų biudžetas plyšta per siūles. Maistui išleidžiam dvigubai daugiau, komunaliniai išaugo – vandenį leidžia valandomis, visur dega šviesa. Nors jis bent pasidalytų išlaidas! – Jis dabar neturi pinigų, – tyliai ištarė Saulius. – Korteles užblokavo dėl skolų. Prieš porą dienų pats pasipasakojo. Rūta atsisėdo ant kėdės, pajutusi, kaip žemė slysta iš po kojų. – Tai vat kur šuo pakastas… Seniai žinai? – Porą dienų. Pažadėjo, kai tik įsidarbins, tuoj pat pradės atiduot. Rūta, pakentėk dar truputį. Jau netrukus pavasaris, bus sezonas, eis į statybas, jei nepriims į ofisą. „Pakentėk“. Toks tapo mėnesių devizas. Atėjo pavasaris – Mindaugas į statybas nenuėjo: „išvarža, negali sunkių daiktų kilnoti“. Bet puikiai kilnojo alaus bokalus, sėdėdamas prieš TV. Rūta pastebėjo, kad iš mini-bar’o tirpsta alkoholis. Iš pradžių nepastebimai, bet pranykus jubiliejiniui konjakui (dovanotam Sauliui), kilo rimtas skandalas. – Aš neėmiau! – šaukė Mindaugas. – Ką, vagimi laikot?! Gal pati išgeriai ir kaltę ant manęs suvertei? Arba Saulius slapta susiorientavo! – Nepatarinėk savo žmonai tokiai tonu, – bandė užstoti Saulius, bet silpnai. – O tu užtildyk žmoną! – atkirto brolis. – Gaila už artimą žmogų lašelio? Smulkmeniška buržuazija! Gal aš jums vėliau visą dėžę tokio konjako nupirksiu, kai atsistosiu ant kojų! Tą vakarą Rūta pirmą kartą pastatė ultimatumą: arba Mindaugas išsikrausto iki savaitės pabaigos, arba ji paduoda skyryboms ir dalins butą. Butą santuokoje pirko kartu, bet pradinei įmokai pinigus davė jos tėvai, o paskolą daugiausia mokėjo ji – vyras daug metų dirbo minimaliai. Saulius išsigando. Ilgai šnabždėjosi su broliu balkone, rūkė vieną cigaretę po kitos. Mindaugas visą savaitę vaikščiojo paniuręs, žvairavo į Rūtą piktu žvilgsniu, bet pritilo. Atrodė, reikalai pajudėjo iš mirties taško. Mindaugas pranešė, kad rado kambarį Vilniaus pakraštyje ir išsikraustys po dviejų savaičių, kai tik pirmą algą naujame darbe gaus (neva įsidarbino sargu). Rūta atsiduso. Dvi savaites galima ištverti. Tačiau po truputį Mindaugas grįžo namo su sugipsuota ranka. – Nukritau, – tragišku balsu pranešė. – Laiptinėje paslydau, nukritau, susilaužiau ranką. Rūta žiūrėjo į baltą gipsą ir suprato: viskas. Jokio darbo sargu. Jokio išsikraustymo. – Tai negi varysi dabar neįgalų?! – paklausė Mindaugas, akyse matėsi atviras pasišaipymas. Jis suprato, kad rado tobulą būdą pasilikti. Vasara virto pragaru. Mindaugas, naudodamasis „trauma“, reikalavo nuolatinės priežiūros: „Rūta, supjaustyk duonos, man nepatogu“, „Rūta, patrink nugarą, nepasiekiu“… Pastarąjį prašymą Rūta atkirto taip, kad daugiau nebedrįso reikalauti, bet bendrą atmosferą pataisyti sunkiai sekėsi. Saulius stengėsi kuo daugiau būti darbe, ėmė papildomų valandų ir užsiėmimų. Tiesiog bėgo nuo namų, palikdamas žmoną akis į akį su problema. Rūta irgi vis dažniau užtrukdavo mieste, pasėdėjo kavinėse, kad tik nereiktų grįžti į butą, kur ant sofos viešpatavo „Karalius Mindaugas“. Praėjo pusmetis, vėliau aštuoni mėnesiai. Gipsas seniai nuimtas, bet Mindaugas „gydė ranką“ ir skųsdavosi, kad skauda, kai keičiasi orai. Jis galutinai apsigyveno kaip savas: pertvarkė baldus svetainėje kaip jam patogiau, porą kartų pasikvietė neaiškius draugus, kol šeimininkų nebuvo (kaimynė papasakojo). Į visus priekaištus atšaudavo agresija: – Jūs man skolingi! Jūsų, kaip giminės, pareiga padėti! Juk jūs trise gyvenuote (realios dvi kambariai, bet Mindaugas virtuvę skaičiuodavo kaip trečią), vietos čia užtenka! Gi ne į jūsų miegamąjį lendu! Kantrybės taurė persipildė lapkritį, lygiai po metų nuo nelaimingo atvykimo. Rūta grįžo namo anksčiau, skaudėjo galvą, išsiprašė iš darbo. Atrakino duris, sustingo. Iš buto sklido garsi muzika ir moteriškas kvatojimas. Prieškambaryje stovėjo svetimi moteriški batai – purvini, nudėvėti. Ant kabyklo kabojo pigi striukė. Įėjusi į svetainę, Rūta išvydo vaizdelį, vertą pigios melodramos – ant stalo lėkštės su maistu iš jų šaldytuvo, atidaryta degtinės butelis, o ant sofos Mindaugas apsikabinęs su rėksmingai dažyta neaiškaus amžiaus blondine. Abu rūkė, pelenus stumdami tiesiai ant kilimo. – O, šeimininkė sugrįžo! – vos beaiškindamas riktelėjo Mindaugas. – O mes čia… kultūringai ilsimės. Susipažink – čia mano mūza Laima! Rūtai galvoje kažkas spragtelėjo – ramiai, šalta ir skambiai. Nebuvo nei gailesčio, nei dvejonių, nei baimės įžeisti vyrą. – Lauk, – tyliai ištarė ji. – Ko? – nesuprato Mindaugas. – Rūta, baik burtis. Laima išsinešdins, mes tik… – Lauk iš čia. Abu. Per penkias minutes nesusirinksit daiktų – kviesiu policiją. – Tu ką, nenormali? – Mindaugas kilo nuo sofos, veidas paraudo. – Kur aš eisiu nakčiai? Čia ir mano namai! Mano brolis čia šeimininkas! O tu kas išvis? Prikraustėjai! Jis žengė artyn, užsimodamas. Rūta nė krust. Išsitraukė telefoną. – Kviečiu policiją. – Kviečk! – užriko Mindaugas. – Nieko man nepadarys! Esu svečias! Esu giminė! Mane Saulius pasikvietė! Rūta nuspaudė skambučio klavišą. – Laba diena, policija? Prašau ekipažo. Adresas… Taip, svetimi asmenys bute, grasina, girtavę, išsiregistravę. Taip, esu savininkė. Lauksiu. Laima, išgirdusi apie policiją, akimirksniu išsiblaivė, griebė batus, striukę ir, murkdama „nežinojau“, išniro pro duris. Mindaugas liko. Atsisėdo apniukęs ant sofos, užsirūkė ir šyptelėjo. – Na, bus matyt. Saulius grįš – padarys tau tvarką. Brolį mentams atiduodi? Šliundra tu, Rūta. Rūta nuėjo į virtuvę, užsidarė ir paskambino Sauliui. – Iškviečiau policiją, – pasakė vos šis atsiliepė. – Tavo brolis atsivedė kekšę, surengė išgertuves, rūkė kambary ir grasino man. Jei ginsi jį – nė negrįžk. Rytoj duosiu skyrybų dokumentus. Ramybė kitame gale. Tada Saulius pasakė svetimu balsu: – Važiuoju namo. Daryk, ką turi. Pavargau. Policija atvyko greitai – per penkiolika minučių. Du jauni pareigūnai, pavargę, bet rimti. – Kas šeimininkė? – paklausė vyresnysis, apžvelgdamas prirūkytą svetainę ir įsitaisiusį ant sofos Mindaugą. – Aš, – Rūta parodė pasą, nekilnojamojo turto išrašą (dokumentus laikė paruošusi). – Būstas bendroje nuosavybėje su vyru. Šitas asmuo čia nedeklaruotas, gyvena be mano sutikimo, elgiasi agresyviai. Prašau pašalinti iš mano būsto. Policininkas kreipėsi į Mindaugą: – Dokumentus, prašau. Mindaugas giliai atsiduso, ištraukė pasą. – Brolio vyras esu! Giminaitis! Turiu teisę čia būti! Esu svečias! Pareigūnas peržiūrėjo pasą. – Registracija Kauno mieste. Vilniuje – nėra. Bendrai savininkė prašo išeiti. Nėra teisės čia būti be abiejų savininkų sutikimo. Susipakuokit. – Neturit teisės! – klykė Mindaugas. – Skųsiuos! Saulius grįš – viską paaiškins! – Jei vyras grįš ir patvirtins, kad neprieštarauja, bus civilinė byla, aiškinsitės teisme. Dabar vyro nėra, o antrajai savininkei nepatinka. Be to, jūs girtas, triukšmaujate. Kaimynai irgi skundėsi, pakeliui girdėjom. Tai arba išeinat pats, arba važiuojam į nuovadą dėl asmens tapatybės nustatymo ir protokolo sudarymo. Gali būti ir iki 15 parų už chuliganizmą. Mindaugas pažvelgė į policininkus, į priešais stovinčią Rūtą. Suprato, kad juokai baigėsi – išdidumas, kuris veikė su minkštaširdžiu broliu bei inteligentiška svainėle, sudužo į valstybės abejingumą. – Gerai… – susiprato. – Gerai. Pasprinkit tais savo kvadratais. Bet šito aš nepamiršiu! Per dvidešimt minučių susikrovė daiktus į begalinį krepšį, keikėsi, kelis kartus specialiai stumdė baldus, bandydamas pažeisti baldą. Policininkai stovėjo duryse ir stebėjo. Kai galop išsivilko į koridorių, prie durų pasirodė Saulius. Atrodė, lyg būtų pasenęs dešimt metų. – Sauliau! – suriko Mindaugas. – Sakyk jiems! Tavo žmona mane varo lauk! Tavo brolis! Giminė! Sakyk! Saulius pažvelgė į jį, į išpampusį, piktą veidą. Pažiūrėjo į Rūtą, stovinčią prie sienos, blyškią, bet ryžtingą. Pažiūrėjo į nuorūkas ant kilimo, į tuščią butelį. – Išeik, Mindaugai, – tyliai pasakė. – Ką? – Mindaugas net užspringo. – Tu mane išduodi? Dėl bobos? – Metus gyveni mūsų sąskaita, – ramiai tarė Saulius. – Melavai man, žeminai mano žmoną, pavertėi namus kiaulide. Kankinausi, nes esi brolis. Bet šiandien peržengei ribą. Važiuok į Kauną. Arba kur nori. Daugiau pinigų nebus. Mindaugas stovėjo išsižiojęs. Tokios „linometės“ iš Sauliaus nesitikėjo. – Tai psiskękit jūs visi! – keiktelėjo, išspjovė ant grindų. – Idiotų šeima. Nematysit manęs daugiau! Susikrovė savo mantą, išėjo į laiptinę. Policininkai palydėjo, kad tikrai išnyktų iš buto. – Ačiū, – linktelėjo Rūta policininkui. – Uždarykit duris ir pasikeiskit spyną, – patarė šis. – Tokie „giminaičiai“ mėgsta grįžti. Kai durys užsidarė, bute įsivyravo tyla. Saulius nuėjo į svetainę, atidarė langą į lapkričio šaltį, kad išvėdintų tabako ir alkoholio tvaiką. Tada pradėjo rinkti nuorūkas nuo kilimo. Rūta priejo, uždėjo ranką ant peties. – Atleisk, – pasakė Saulius, nenukeldamas akių. – Seniai turėjau tai padaryti. – Svarbiausia, kad viskas baigėsi, – atsakė Rūta. Visa savaitgalį praleido generalinėje tvarkoje. Išmetė sofą, ant kurios miegojo Mindaugas – nebevaloma. Pakvietė spynų meistrą, pasikeitė cilindrą. Saulius pats pasisiūlė – pirmą kartą nereikėjo prašyti. Mindaugas dar porą kartų skambino iš nežinomų numerių: prašė pinigų „bilietui“, grasino, bandė atjausti. Bet Saulius tiesiog atmesdavo ragelį ir užblokuodavo. Pamažu gyvenimas grįžo į savo vagą. Rūta vėl su malonumu eidavo namo, žinodama, kad ten švaru, ramu ir kvepia vakariene, o ne svetimu prakaitu. Atrodo, kad Saulius pagaliau suprato svarbiausią pamoką: šeima – tai tie, kurie tave saugo ir gerbia, o ne tie, kurie naudojasi, kad siurbtų sultis. Kartais reikia pereiti per gyvenimo pragarą, kad išmoktum saugoti savo ribas ir vertinti ramybę namuose. Jei ši istorija jums pasirodė pažįstama, prenumeruokite kanalą – laukia dar daug gyvenimiškų pasakojimų. Būsiu dėkinga už laiką ir komentarą – ar teko jums išprašyti užsilikusių „svečių“?

Supranti gi, žmogui dabar sunkus laikotarpis. Žmona išvarė, iš darbo atleido… Negi paliksim miegoti

Uncategorized

043

Rita per Naujuosius liko viena, bet viskas pasikeitė, kai nuėjusi laistyti gėlių ir pamaitinti geriausios draugės Polinos vėžliuką – Polina su vyru išvažiavo ilsėtis į Druskininkus – ji atrado šventiškai šviečiančią butą, garsiai veikiantį televizorių ir vonioje dainuojantį nepažįstamą vyrą, kuris pasirodė esąs Polinos pusbrolis iš Kauno.

Au, žinok, tau turiu papasakoti tokią istoriją viskas beveik kaip filme! Taigi, mūsų Rūta ėjo pas savo

Uncategorized

011

Vyrų draugė pernelyg įkyriai siūlė savo pagalbą namuose, tad aš jai parodžiau duris

Vasario 14 d., Lietuvos Respublikos Vilnius, mano namų dienoraštis. Ryte, kai ką tik užvirė vanduo arbatai

Uncategorized

011

Vera grįžta namo su sunkiais pirkinių maišais, galvodama apie vakarienę ir rūpesčius, bet prie namo pamato greitąją; išsigandusi dėl vyro sveikatos, ji sužino, kad išveža vienišą kaimynę Niną Aleksandrovną, palieka jos katę Murką Vėros priežiūrai ir prašo paskambinti dukrai Svetlanai, jei kas atsitiktų, nors jos daugelį metų nebendrauja. Vėra vykdo pažadą, susisiekia su dukra, kuri atšiauriai atsisako rūpintis motina, bet Vėros žodžiai sukrečia Svetlaną; per Naujuosius metus mama ir dukra vėl susitinka, susitaiko, o Vėra džiaugiasi, kad tiesa padėjo duoti antrą šansą šeimai.

2023 metų gruodžio 28 diena Šiandien Kaune iš darbo grįžau gerokai pervargęs ir su dviem pilnomis Maximos maišais.