Rasa, pasiimk šitą orchidėją, kitaip ją išmesiu, silpnai nusišypsojusi, Laimutė padavė man permatomą
Kol mano vaikai ir anūkai spaudžiasi mažame butelyje, žento tėvai mėgaujasi gyvenimu erdviame bute.
Tu juk gyveni geriau nei kiti, tavo dovanos turėtų tai atspindėti, niurzgėjo anyta. Buvo ramus vakaras
Kaip paukštis ant briaunos Merginos, į vedybas reikia eiti tik kartą ir amžinai. Iki paskutinio atodūsio
Aš įrodysiu, kad galiu viena. Kai mano vyras Mantas išrėžė tiesiai į veidą: Egle, aš be tavęs susitvarkysiu
Mano vyro sesuo ilsėjosi Nidoje, kurorto poilsio metu, kol mes su vyru triūsėme renovuodami seno namo
GYVA ŽAIZDA Šioje šeimoje kiekvienas gyveno sau. Tėvas Vytautas, be žmonos, turėjo ir mylimąją, o kartais
Anna sustabdė automobilį vienu kvartalu prieš savo anytos namus. Laikrodis rodė 17:45 – ji atvyko anksčiau nei buvo sutarta. „Gal šįkart ji įvertins mano punktualumą“, – pagalvojo Anna, glostydama naujos suknelės klostes. Dovana – antikinė segė, kurios Anna ieškojo mėnesius tarp kolekcionierių – gulėjo kruopščiai supakuota ant galinės sėdynės. Priartėjusi prie namo, Anna pastebėjo, kad pirmajame aukšte praviras langas; viduje aiškiai girdėjosi anytos balsas: „Ne, Birute, tu gali patikėti? Ji net nepasidomėjo, kokį pyragą mėgstu! Užsakė kažkokį modernų desertą… Mūsų sūnus visada mėgo klasikinius napoleono tortus, o ji –“ pauzė, „– to net nesupranta. Septyni metai santuokos!“ Anna sustingo, jos kojos tartum priaugo prie žemės. „Žinoma, jau sakiau tau – ji netinka Vytautui. Dirba visą laiką ligoninėje, namie beveik nebūna. Kokia iš jos šeimininkė? Vakar trumpam užsukau – neplauti indai, dulkės ant baldų… Ir žinoma, ji užsiėmusi kažkokia operacija!“ Viduje viskas nuščiuvo. Anna atsirėmė į tvorą, jausdama, kaip virpa keliai. Septynis metus ji stengėsi būti tobula marti: gamino, tvarkėsi, prisimindavo visus gimtadienius, lankydavo anytą, kai ši sirgdavo. Ir visa tai… „Ne, ne, nieko nesakau, bet ar tokia moteris tikrai tinka mano sūnui? Jis nusipelnė tikros šeimos, šilumos, rūpesčio… O ji – nuolat konferencijose, naktinėse pamainose. Apie vaikus nė nemąsto! Įsivaizduoji?“ Jos galva ūžė. Automatiškai Anna išsitraukė telefoną ir surinko vyro numerį. „Vytautai? Vėluosiu truputį. Taip, viskas gerai, tiesiog… kamščiai.“ Ji apsisuko ir grįžo į automobilį. Atsisėdo, sustingusi žvelgdama į vieną tašką. Galvoje sukosi ką tik išgirsti žodžiai: „Gal reikėjo daugiau druskos?“, „Mūsų laikais moterys būdavo namuose…“, „Vytautas tiek dirba, jam reikia ypatingo dėmesio…“ Telefonas subruzdo – žinutė nuo vyro: „Mama klausia, kur esi. Visi jau susirinko.“ Anna giliai įkvėpė. Jos veide pasirodė keista šypsena. „Gerai“, – pagalvojo, – „jei jie nori tobulos marti, tegul ją gauna.“ Ji užvedė variklį ir nuvažiavo atgal prie anytos namų. Planas gimė akimirksniu. Jokio bandymo įtikti. Atėjo metas parodyti, kaip gali atrodyti „tikra“ marti. Anna pravėrė duris su plačiausia įsivaizduojama šypsena: „Mamyt, brangiausioji!“, – entuziastingai apglėbė anytą. „Atsiprašau, kad vėluoju, bet užsukau į tris skirtingas parduotuves, kad surasčiau būtent tas žvakes, kurias taip mėgsti!“ Anyta apstulbo nuo tokio energijos pliūpsnio. „Maniau…“, – pradėjo ji, bet Anna jau tęsė: „O, ir įsivaizduok – pakeliui sutikau tavo draugę Birutę! Nuostabi moteris, visada sako tiesą, ar ne?“ Anna reikšmingai pažvelgė anytai į akis ir stebėjo, kaip ši išbalo. Visą vakarienę Anna demonstravo geriausius aktorinius gebėjimus. Ji dėjo anytai į lėkštę geriausius gabalėlius, garsiai gėrėjosi kiekvienu jos žodžiu, nepaliaujamai teiravosi namų ruošos patarimų. „Mamyt, kaip manai, barščius virti penkias ar šešias valandas? Ir kilimus – ryte ar vakare reikia valyti? Gal reikėtų mesti darbą? Juk Vytautui reikia tikros šeimos, ar ne?“ Vytautas stebėjo Anną nustebęs, giminaičiai mainėsi žvilgsniais. Bet Anna tęsė: „Pagalvojau – gal turėčiau lankyti šeimininkių kursus? Mesti tą kvailą chirurgiją… Juk moteris turi būti namų siela, tiesa, mamyt?“ Anyta nervingai barbeno šakute į lėkštę. Jos pasitikėjimas menko kiekvieną minutę. O kas nutiko toliau? Na, kai kurias istorijas reikia perskaityti iki galo… Austėja sustoja automobiliu viena gatve toliau nuo vyro motinos namų. Laikrodis rodo 17:45 ji atvyksta
Meilė, kantrybė ir atleidimas: Ivano ir Darjos santuoka, išbandyta audra, išdavyste ir viltimi
Ivanas ir Darja buvo susituokę bažnyčioje. Vestuvių dieną, kai eisena jau artėjo prie Vilniaus Šv. Onos bažnyčios, netikėtai kilo stipri lietuviška vasaros audra, nuplėšusi nuotakos šydą ir nuskraidinusi jį į purviną balą. Senolės, visada sėdinčios prie bažnyčios, ėmė šnabždėtis, kad jaunųjų gyvenimas bus kupinas audrų ir išbandymų. Vietoj šydo Darjai nupirko dirbtinę baltą gėlę artimiausioje parduotuvėje – juk negalima pavėluoti į tautiškas lietuviškas jungtuves! Po ceremonijos, dirbtinės gėlės segdamos, duodami priesaikas Dievui ir žmonėms, Ivanas ir Darja pradėjo naują gyvenimà. Po trejų santuokos metų jau augino dukrą Sofiją ir sūnų Artiomą – gyveno laimingai, nieko netrūko. Tačiau po dešimties metų pas Suomio upelį jų namus aplankė jauna moteris. Darja, visada svetinga, nepažįstamąją priėmė kaip savą. „Mano vardas Mila. Esu būsima – tavo vyro – žmona. Su Ivanu laukiame vaiko“, – nė kiek nesivaržydama ištarė viešnia. Toliau istorijoje – meilė, kantrybė, išdavystė, atleidimas ir moterys – stiprios lietuvės, kurių namuose visada rasi atjautos, duonos, šilumos ir atviros širdies. Čia – ir vaikų rūpestis, ir skaudūs pasirinkimai, ir tikėjimas, kad Dievas viską žino geriausiai. Kai gyvensena laužo likimą, meilė išlieka tikroji mūsų stiprybė. Tai jautri, gyvenimiška Ivano ir Darjos saga apie likimo išbandymus, Vilniaus kiemų santykių vingius ir gebėjimą po audrų atleisti, susitaikyti bei auginti naują meilę. MYLĖTI KANTRA, KANTRIAI MYLĖTI Pas Praną ir Giedrę vestuvės buvo tikros lietuviškos bažnyčios varpai
