Zibainis

Lietuviška istorija apie stebuklingą gydytoją: Kaip jaunoji medicinos fėja Elzė Bagdonaitė gelbėjo kaimyną, tapo tikra gydytoja ir pakeitė net šiurkščiausią ligoninės vadovą – draugystė, kantrybė ir vilties stebuklai Vilniaus ligoninėje

Fėja Dar šeštoje klasėje tapo aišku, kad Ramunė Jakutytė bus puiki gydytoja. Kartą kiemo berniukas nukrito

Uncategorized

031

Vyras pasiūlė per visus šventinius laikotarpius užleisti mūsų miegamąjį jo tėvams, o mums su vyru miegoti ant grindų – Nes juk žinai, kad tėtis turi radikulitą? Jam ant sofos negalima, o mama vos užmiega – reikia visiškos tylos ir tamsos, o svetainėje šviesa iš gatvės per langą blizga tiesiai į akis… Pakenčiam savaitėlę, ar mes jau tokie lepučiai, ar ką?

2023 m. gruodžio 29 d. Vakaras. Kaunas. Vakarinėje virtuvės šviesoje stovėjau prie viryklės, maišydama

Uncategorized

076

Nustojau kalbėtis su vyru po jo akibrokšto gimtadienyje – jis pirmą kartą išsigando – Na ką, pakelkime taurę už jubiliatę! Keturiasdešimt penkeri – moteris vėl kaip uoga! Nors mūsų atveju, greičiau jau džiovintas vaisius, bet ir tokie virškinimui geri! – per visą restorano salę nuaidėjo Olego balsas, nustelbdamas net foninę muziką. Šventės svečiai, susėdę prie ilgo stalo, sustingo. Vieni nervingai susikikenę bandė sušvelninti situaciją, kiti staiga tapo labai užsiėmę ieškodami alyvuogių salotose. Elena, sėdėjusi galvos gale su tamsiai mėlyna suknele, kurią rinkosi dvi savaites, pajuto, kaip nublanksta jos veidas. Nuo vakaro prilipusi šypsena tapo skausmingu grimasa. Olegas, patenkintas savo juokeliu, išmetė degtinės stikliuką ir su trenksmu įsitaisė šalia žmonos, apsikabindamas ją sunkiu, susprakusiu delnu. – Ko jūs čia tokie surūgę? Mano Alina supratinga, jumoro nestokoja! Ar ne, žmona? – trinktelėjo jai per pečius, kaip pirty bendražygiui. – Ir taupi. Šita suknelė… kiek metų jai? Trys? Kaip nauja atrodo! Žinoma, tai buvo netiesa. Suknelė buvo naujutėlė, pirktas iš Elenos papildomai užsidirbtų pinigų. Bet ginčytis prie draugų, kolegų ir giminių reikštų sugadinti ištisą vakarą. Ji tyliai patraukė vyro ranką nuo savo peties ir išgėrė vandens. Toliau jos širdyje, kažkur ties saulės rezginiu, susiformavo sunkus, ledinis gumulas. Anksčiau ji būtų atsikirtus: „svarbiausia, kad tu, brangusis, nepersenusum“, bet tądien viduje tarsi kas nors būtų sudeginta. Vakaras vyko iš inercijos. Olegas vis gėrė, tapo vis laisvesnis, įkyriai kibo prie jaunesnių Elenos kolegių, garsiai pliurpė apie politiką ir moterų kaltę dėl visko. Elena priiminėjo dovanas, dėkojo už tostus, stebėjo, kad visiems užtektų karšto maisto, bet darė tai mechaniškai – kaip žaislinė. Jos galvoje skambėjo tyla. Visiškai, aidi tyla, kurioje nuskendo vyro girtos replikos. Kai grįžo namo, Olegas nusispyrė batus ir nuėjo į miegamąjį. – Puikiai pavakarojome, – pamurmėjo, atsisegdamas marškinius. – O va tavo viršininkas, Sashka, įtartinas tipas. Žiūrėjo į mane kaip vilkas. Pavydi, kad žmona mano – kantri. Girdi, Lena? Atnešk mineralinio, troškina. Elena stovėjo prie veidrodžio ir žiūrėjo į save – pavargusios akys, nubėgęs tušas. Tyliai nusiavė batus, tvarkingai padėjo juos į lentyną. Nuėjo į virtuvę – ne dėl vyro, o dėl savęs. Įsipylė stiklinę vandens, lėtai išgėrė žiūrėdama pro naktinį langą, tada iš spintos paėmė antklodę ir pagalvę, pasiruošė vietą ant sofos. – Lena, kur užstrigai? Atnešk vandens! – skambėjo iš miegamojo. Elena užgesino šviesą ir atsigulė ant sofos, apsiklojusi galvą. Atėjo naktis, bet miegas nejo. Mintys sukosi ne apie kerštą ar skandalą, o tik apie viena – šįkart tikrai viskas baigta. Ryte nebuvo įprasto kavos kvapo. Paprastai Elena keldavosi pusvalandžiu anksčiau už Olegą – iškepti jam kiaušinienės, išlyginti marškinių ar paruošti pietų dėžutę. Šįryt Olegas pabudo nuo žadintuvo ir tylos. Nebuvo nei kiaušinienės, nei kavos. Jis nušlepsėjo į virtuvę, kasydamas pilvą. Elena sėdėjo prie stalo jau apsirengusi, žiūrėjo į planšetę. Prie jos stovėjo tuščia puodeli. – O kur pusryčiai? – pavaingavo Olegas, atidarydamas šaldytuvą. – Galvojau, bus varškėčių. Elena nepakėlė akių. Pervertė naują puslapį ekrane, atsigėrė atvėsusios arbatos ir toliau skaitė. – Lena! Tu kurčia ar ką? – apsisuko Olegas su dešros gabalu rankose. – Girdi mane po vakarykščio „baliaus“? Ji pakilo, ramiai pasiėmė rankinę, patikrino raktus ir išeidama tiesiog paliko jį virtuvėje. – Ei! Kur varai? O mėlyna marškinėliai neišlyginti! Tvarkingas durų trenksmas. Olegas liko virtuvėje vienas su dešra ir nesupratimu. – Ir velniop tave, – suburbėjo, nusipjaudamas gabaliuką. – PMS, turbūt. Ar užsigaulino dėl juoko. Vakare atšils, moterys mėgsta dramą. Vakare, grįžęs iš darbo, namuose rado tamsą – Elenos nebuvo. Tai pasirodė neįprasta. Ji visad grįždavo pirma. Paskambino – niekas nekėlė. Pašildė vakar dienos makaronus, pažiūrėjo serialą ir nuėjo miegoti, pasiryžęs surengti jai iškilmingą pokalbį. Elena parėjo, kai jau miegojo. Jis negirdėjo, kaip jinai įėjo, pasiruošė sau sofą svetainėje. Kitą rytą ir vėl nieko – nei pusryčių, nei „labas rytas“. Ramiai susiruošė ir išėjo. Trečią dieną jau rimtai įpyko. – Baik tą tylos žaidimą! – suriko Olegas, matydamas ją aunantis batus. – Na, leptelėjau, kam nepasitaiko? Išgėrėm, pasijuokėm. Kas tu, karalienė Elžbieta? Atsiprašau, aišku? Kur mano juodos kojinės? Nėra nė poros stalčiuje! Elena pažvelgė į jį ramiai, tarsi tai būtų ne vyras, su kuriuo išgyveno dvidešimt metų, o pelėsio dėmė ant tapetų. Nemalonu, bet ne tragiška. Atsisuko, pasiėmė skėtį ir išėjo. Savaitės gale namai pradėjo keistis. Anksčiau jo drabužiai magiškai atsidurdavo švarūs ir išlyginti – dabar kaupėsi krūvoje ant fotelio. Šaldytuve vis dar buvo kiaušinių, sviesto, pieno, daržovių – bet pagaminto maisto neliko. Elenos plautas tik jos pačios lėkštė ir šakutė – jo indai riogsojo krūvoje. Olegas pabandė pasipriešinti – „neplausiu, pati apsikentės, pati išplaus“. Bet Elena tiesiog išsiplaudavo savo indus. Jo palikdavo riogsoti. Šeštadienį reikėjo keisti taktiką – nupirko tortą ir chrizantemų. – Lena, baik pykti, – pastatė tortą ant stalo, kur ji dirbo su nešiojamu kompiuteriu. – Eime arbatos išgersim. Juk matau, kad esi namie. Ji pakėlė akis nuo ekrano. Žvilgsnis buvo tuščias. Ramiai atstūmė kompiuterį, atsistojo ir išėjo iš virtuvės. Po minutės pasigirdo vonios durų trenksmas ir vandens šniokštimas. Olegas su įniršiu metė gėles į šiukšliadėžę. – Ir eik tu… Galvoji, kad be tavęs neišgyvensiu? Vienas gyventi moku nuo tada, kai dar vaikas buvai! Manipuliuotoja! Demonstratyviai užsisakė picą, atsidarė alaus ir ėmė žiūrėti futbolą visu garsu. Elena ramiai išėjo iš vonios su pižama, pro jį praėjo kaip pro permatomą, įsikišo ausų kamštukus ir atsigulė į svetainę nugara į jį. Taip praėjo mėnuo. Olegas išgyveno visas stadijas: nuo pykčio ir bandymų išprovokuoti skandalą, iki kyšininkavimo bandymų ir ignoravimo. Bet kai tave ignoruoja žmogus, kurio nepastebi, darosi baisiai sunku. Buvo tartum žaisti tenisą nuo sienos – kamuoliukas visada grįžta, o sienai – nė motais. Jis pradėjo pastebėti, kad jo buitis griūna. Marškinius teko lyginti pačiam – atrodė mišti. Maistą teko užsakinėti – brangu ir nesveika. Bute radosi dulkių, nes Elena tvarkė tik savąją erdvę, o jis šluostytis – kategoriškai atsisakė. Tikras siaubas atėjo antradienio vakarą. Olegas grįžo namo anksčiau, supykęs po vadovo pastabų. Norėjo išlieti pyktį, bet šaukti į tuštumą atrodė kvaila. Prisijungė prie banko, kad sumokėtų už automobilio kreditą – savo pasididžiavimą, beveik naują visureigį. Ekrane pasirodė: „Nepakanka lėšų“. Olegas mirktelėjo. Kaip nepakanka? Juk alga vakar įkrito. Patikrino operacijų istoriją – atšalo. Paprastai pervesdavo savo dalį į bendrą sąskaitą, iš kurios būdavo mokamos komunalinės, už maistą, kreditai, o likutis – benzinu ir saviems dalykams. Elena vis pridėdavo trūkstamą sumą – ir kreditui, ir maistui, ir buities priemonėms. Šįkart bendroje sąskaitoje gulėjo lygiai tiek, kiek jis įnešė. Ir užteko tik komunaliniams, bet ne kreditui – nes šį mėnesį pataisė bamperį ir porą kartų šauniai pasilinksmino su draugais, manydamas „Elena kompensuos“. Jis įlėkė į svetainę. Elena ramiai skaitė. – Kas čia vyksta?! – užriko, mojuodamas telefonu. – Kodėl nėra pinigų? Rytoj kreditas nuskaičiuos! Ji ramiai padėjo knygą. – Kur tavo pinigai, Lena? Kodėl į bendrą nepervedei? Ji tylėjo. – Apkurai? Klausiu! Bankas užvėliau baudą išrašys! Elena atsiduso, paėmė nuo staliuko popieriaus lapą ir tyliai padavė vyrui. Tai buvo skyrybų prašymas. Olegas perbėgo akimis eilutes. „…bendros ūkio nebėra…“, „…santuokiniai ryšiai nutrūko…“ – Tu… tu rimtai? – balsas suskilo į ploną falcetą. – Dėl juokelio? Dėl tosto? Lena, ar tu sveika? Dvidešimt metų veltui dėl niekų? Ji užrašė sąsiuvinyje: „Ne dėl juoko. Dėl nepagarbos. Seniai. Butas mano, paveldėtas iš močiutės. Mašina pirkta santuokoje, bet kreditas tavo. Kreipiuosi dėl turto dalybų. Mašiną gali pasilikti, bet pusę sumokėtų lėšų turėsi grąžinti. Mėnesį gyvensiu pas mamą sodyboje skyrybų metu. Turi savaitę susirasti kitur gyventi.“ Olegas perskaitė ir nutirpo. Taip, butas trijų kambarių, statytas dar prie sovietų, Elenai priklauso paveldėjimo teise iki vedybų. Buvo įpratęs manyti jį savas. Deklaruotas, bet ne savininkas. – Kokie namai? Kur išeiti? – išlemeno, susmukdamas į fotelį. – Kur aš eisiu? Algos… dar kreditas, išlaikymas Vytukui iš pirmos santuokos metai liko… Neištempsiu nuomos! Elena be pasitenkinimo pažvelgė į jį. Vėl užrašė: „Tu suaugęs vyras. Susitvarkysi. Pats per jubiliejų sakei – „sena laužena“. Kam tau gyventi su sena laužena? Ieškok jaunatviškos. Man reikia ramybės.“ – Bet juk juokavau! – užsiminė Olegas. – Visi taip šmaikštauja! Lenute, atleisk netikėliui! Reikia – atsiklaupęs atsiprašysiu! Jis tikrai nusileido ant kelių, bandė paimti jos ranką. Elena nesileido, tyliai nuėjo į miegamąjį krautis lagamino. Štai tada Olegą apėmė tikra baimė. Lipni, šalta panika. Jis pajuto, kad praranda ne žmoną, o visą savo gyvenimą. Kas gamins valgyti? Kas primins užsiregistruoti pas gydytoją? Kas klausys dejonės apie viršininką? Kas padengs finansines žioplas? Jis sutriko – aplink nei vieno, kuriam galėtų paskambinti, kuris paklausytų be piktų šmaikštavimų. Jis sugrįžo į kambarį – Elena ramiai dėjo daiktus. Megztiniai, kelnės, apatiniai – viskas dailiai, kruopščiai. – Lena, prašau, nedaryk taip, – kalbėjo greitai, springdamas. – Galim pasikalbėt? Gal į konsultaciją dviese? Dabar gi madinga. Keisiuos! Nustosiu gerti! Kodiruosiuos! Rytoj! Ji nė neatsisuko. Sučirškėjo lagamino spyna – tarsi šūvis. – Lena, naktis jau, kur eini? – blokavo praėjimą. – Lik bent iki ryto. Ryte viską aptarsim. Mes šeima! Elena pažiūrėjo į akis. Pirmą kartą per mėnesį žvilgsnyje atsirado jausmų – gailestis. Ramus, pažeminantis gailestis, kaip laukiniui balandžiui. Parodė telefono ekrane: „Artimi žmonės nepažemina viešai. Netrina kojų į rūpestingus. Dešimt metų tylėjau dėl tavo grubumo. Galvojau – toks charakteris. Dabar žinau – tiesiog išlepimas. Galvojai, kad niekur nedingsiu. Klydai. Triauk.“ Ramybe, bet ryžtingai atitraukė jį petimi ir rideno lagaminą į koridorių. – Mašinos neatiduosiu! – riktelėjo iš paskos, bandydamas bent žodžiais įžeisti. – Ir pinigų negražinsiu! Elena atsisuko, užsimetė paltą. Pažvelgė ir – pirmą kartą per mėnesį – ištarė garsiai: – Gražinsi, Olegai. Per teismą gražinsi. Ir bylinėjimosi išlaidas užadvokatausi. Už jį iš premijos atidėjau, kuriai norėjai spiningą pirkti. Raktelius įmesk į pašto dėžutę, kai išsikraustysi. Turi laiko iki sekmadienio. Durys užsidarė. Raktas suspaudė. Olegas liko tamsiame koridoriuje. Tylą staiga pasidarė ne tik slegianti, bet ir kurtinanti. Jis girdėjo, kaip burzgia šaldytuvas, kaip laša kranas, kurį žadėjo sutaisyti prieš pusmetį. Nueina į virtuvę, atsisėda ant Elenos vietos. Ant stalo guli skyrybų prašymas. Paima. Antspaudas, parašas, data. Viskas tikra. Telefonas sumirga – bankas primena apie rytojaus kreditą. Olegas užsidėjo rankas ant akių. Pirmą kartą per penkiasdešimt metų pravirko. Ne dėl meilės, o dėl savęs gailesčio ir suvoktos katastrofos, kurią pats susikūrė. Per kelias dienas bandė prisiskambinti Elenai – blokas. Skambino uošvienei – Galina Petronė, visada buvusi minkšta, atkirto: „Pats prisiviriai, pats srėbk. Lenos nejudink, spaudimą turi.“ Ketvirtadienį pradėjo krautis daiktus. Keista – jų mažai. Drabužiai, žvejybos įrankiai, įrankių dėžė, kompas. Viskas, kas kūrė namų jaukumą – užuolaidos, indai, pledai, paveikslai – viską pirko ir rinko Elena. Be jos butas virto tuščia betonine dėže. Rinkdamas kojines, rado seną fotoalbumą. Atvertė. Prieš dešimtmetį: jų jūra. Elena šypsosi, apkabina, jis atrodo patenkintas. Ji žvelgė su meile. Kada tai dingo? Kada ji tapo tik funkcija – „atnešk“, „išskalbk“, „patylėk“? – Kvailys, – pasakė garsiai. – Koks aš senas kvailys. Sekmadienį išnešė paskutinį krepšį. Raktus, kaip prašyta, numetė į pašto dėžutę. Išeidamas žvilgtelėjo į buto – dabar jau tik Elenos – langus. Tamsa. Sėdo į mašiną, užvedė. Benzino likutis – vos vos, pinigų – vos ne. Eiti nebuvo kur, tik pas motiną. Įsivaizdavo, kaip žengs į dūmais prisigėrusią virtuvę, kur motina pradės moralizuot: „Aš gi sakiau, kad ji tau ne pora!“ Olegas trenkė per vairą. Skausmas kiek prablaivė. Atsivertė kontaktų sąrašą. Nėra nė vieno, kuriam galėtų paskambinti, kad šiaip išklausytų. Įjungė pavarą ir lėtai išvažiavo iš kiemo. Priešaky laukė ilgas, vienišas gyvenimas, kuriame teks pačiam virti sriubą, lyginti marškinius ir, galbūt, išmokti susilaikyti nuo žodžio. Bet labiausiai gąsdino suvokimas – savo rankom ką tik sudaužei vienintelę vietą pasaulyje, kur tave mylėjo tiesiog šiaip, už nieką. O Elena tuo metu sėdėjo ant mamos sodybos verandos, apsisiautusi šiltu pledu, gėrė mėtų arbatą. Širdyje buvo tuščia, bet ramu. Telefoną išjungė. Laukė nežinia, bylos, turto dalybos, bet žinojo – susitvarkys. Nes sunkiausia – gyventi su žmogumi, dėl kurio visada jautiesi vieniša – jau praeityje. Sode čiulbėjo lakštingala, ore tvyrojo alyvų ir laisvės kvapas. Pirmąkart per daugel metų jo nenustelbė vyro alkoholis. Elena giliai įkvėpė ir nuoširdžiai nusišypsojo. Jei istorija artima ir suprantate heroję – būsiu dėkinga už palaikymą ir prenumeratą. Parašykite komentaruose – ką būtumėte darius(-ęs) Elenos vietoje?

Nebekalbėjau su vyru po jo išsišokimo mano gimtadienyje, ir jis pirmą kartą išsigando Na ką, pakelkime

Uncategorized

Nuėjau aplankyti savo brolio per Kalėdas… Tik vėliau paaiškėjo, kad jis manęs nekvietė, nes jo žmona „nenori tokių kaip aš“ savo namuose Man 41-eri, broliui – 38. Visą gyvenimą buvome labai artimi – augome kartu, dalinomės viena kambariu, paslaptimis, darbu, net blogais laikais. Bet kai jis vedė, kažkas jame pasikeitė, kad ir kaip stengiausi to nepastebėti. Pernai, dar gruodžio pradžioje, pajutau kažką keisto: brolis neužsiminė apie Kūčių vakarienę. O mes ją visada švęsdavome kartu. Visada. Vieną vakarą nusprendžiau ilgiau nelaukti. Pagalvojau: „Jei jis manęs nekviečia – pasikviesiu pati.“ Tai juk mano brolis, o ne koks nepažįstamasis. Gruodžio 24-ąją, apie šeštą vakaro, parašiau jam žinutę, klausiu, kurią valandą užsuks pasiimti manęs. Neatsakė. Paskambinau – telefonas išjungtas. Viduje kažkas suspaudė širdį. Išsikviečiau taksi ir važiavau tiesiai prie jo namų. Atvykus, girdėjau muziką, juoką, lakstančius vaikus… stalą, šventę. Net pasidarė nemalonu belstis, nes matėsi – jie švenčia. Vis tiek beldžiau. Duris atidarė brolis. Nubalęs. Greitai apkabino, bet buvo aiškiai įsitempęs. Sako man: — „Ei, sese… kodėl neįspėjai?“ Atsakau: — „Nes tu manęs neįspėjai. Todėl ir atėjau. Kas vyksta?“ Prieš įleisdamas, jis žvilgtelėjo atgal – lyg kažką svarstydamas. Įėjau… ir sutrikau. Prie stalo – visa žmonos šeima: pusbroliai, dėdės, tetos, net kaimynas. Visi. Tik manęs nebuvo. Jo žmona pasisveikino dirbtine šypsena ir ėmė toliau patiekti maistą, lyg manęs apskritai nėra. Nesmagiai atsisėdau ant sofos – tarsi nematoma. Ir kaip tik tuomet, tyliai, išgirdau, kaip brolio žmona savo mamai sako – manydama, kad negirdžiu: — „Sakiau tau, kad ateis ir sugadins vakarą. Nenoriu čia tokių kaip ji.“ „Tokie kaip aš?“ Ką tai reiškia? Ką negerai padariau? Vos galėjau kvėpuoti, stengiausi neverkti iš gėdos prieš visus. Ir brolis išgirdo. Jo veidas pasikeitė. Priėjo prie manęs ir tyliai taria: — „Sese, nekreipk dėmesio. Ji tiesiog tokia yra.“ Pažiūrėjau į jį: — „Tokia? Ką aš jai padariau? Kaip galiu ateiti į brolio namus ir jaustis įsibrovėlė?“ Tuomet jis prisipažino viską: — „Ji nenorėjo, kad tave kviesčiau. Sakė – esi per daug stipraus charakterio, per daug galvoji, visada nori padėti ir kišiesi, kur nereikia. Ir… nenorėjau pykčių per Kalėdas.“ Netekau žado. Mano brolis nusprendė geriau manęs nekviesti, tik kad nesipyktų su žmona. Nedariau skandalo. Neištariau nieko. Tiesiog atsistojau ir pasakiau: — „Nesijaudink. Einu namo.“ Jis maldavo pasilikti, bet negalėjau likti ten, kur esu „nereikalinga“. Ėjau iki kampo užgniaužusi ašaras. Namuose pasišildžiau lėkštę ryžių su vištiena ir vakarieniavau viena. Peržiūrėjau senas kalėdines nuotraukas su broliu. Ir pajutau, kaip kažkas manyje nutrūko – nes jis negynė mano vietos šalia savęs, mūsų ryšio, mūsų istorijos. Iki šiol apie tai nekalbėjome. Jis vis siūlo „vieną dieną“ užsukti… bet aš dar nežinau, ar pasikalbėti su juo, ar leisti viskam klostytis savaime. Aišku viena: šios Kalėdos – be jų.

Prisimenu като през мъгла онзи Kūčių vakaras, когато реших aplankyti savo brolį ir paaiškėjo, kad jis

Uncategorized

0101

Kuo toliau, tuo artimesnis savas namas… – Klausyk, mano brangus anūkėli! Jeigu jau aš jums taip kliūvu, tai išeitis tik viena. Nei pas dukras daugiau neisiu, nei po draugus, drauges klaidžioti nepradėsiu. Ir jokio dieduko man ieškoti nereikia. Štai, ką sugalvojote! Mane, senatvėje, už vyro išleisti! – Babūne, o ką aš tau seniai sakau? Ir mama tą patį kalba! Kraustykis į senelių namus. Namą perrašai man, o ten kambariuką gausi, mama pasirūpins. Ir ne viena būsi, pasikalbėti bus su kuo, kaimynės pašonėj – ir man netrukdysi. – Niekur iš savo namų neišeisiu. Tau taip pasakysiu, Sauliuk. Jei jau trukdau – štai slenkstis ir septynios kelios. Tu jaunas, galva ant pečių. Ieškokis būsto ir gyvenk kaip nori. Nenorėjai mokytis – eik dirbti. Kiek tik nori gali kasdien vis naują merginą parsivest. Aš žmogus nebe jaunas, per mėnesį bus jau 65-eri, man reikia ramybės ir tylos. Užteko, paklaidžiojau keletą metų, laikas namo sugrįžti. Negerai, anūkėli, kai jūs mane iš mano pačios namų varot ir iš mano pensijos su savom nuotakom gyvenat. Ta pati, menka ta mano pensija. Taigi, turi savaitę. Nerasies būsto – eik pas draugus ar pas tą savo, vis pamirštu, net šiandien mano namuose jos nebūtų. Va, sumanė – tai senelį man ieškot, tai į senelių namus kišt! Nusiminęs anūkas dar bandė ką nors sakyti, bet Lidija Petronaitė jo jau nebeklausė – tyliai nuėjo į savo kambarį ir užtrenkė duris. Galva skaudėjo žiauriai. Reiktų išgerti tabletę, bet reikia iki virtuvės nueiti vandens – taip nesinori sutikti anūko. Apžvelgusi mažą savo kambariuką, Lida pamatė plastikinį butelį su mineralinio likučiais. Štai ir gerai, užteks gurkšniui. *** Net pati Lida savimi stebėjosi, kad tiek ryžto surado. Susikaupė pasipiktinimas, ir viską išrėžė, kas širdy kaupėsi… Ilgus dvejus metus tylėjo, kentėjo, bėgdavo iš karto – tai pas vieną dukrą, tai pas kitą, o paskui, vos tik užsimindavo: ar ne per ilgai užsibuvai, mama? – važiuodavo pas save namo. O čia anūkas, dvidešimtmetis vėjavaikis, šeimininkauja jos namelyje. Tai viena nuotaka, didžioji gyvenimo meilė, tai kita, o močiutė tarsi trukdo – už sienos šnopuoja, kosėja, romantiką gadina… – Babūne, gal kur į svečius nuvažiuotum, mes su Dovile, Migle, Giedre, Ieva (reikia pabraukti – merginos dažnai keičiasi), dviese pabūtume. Tai Lida ir važiuodavo – tai pas pusseserę, tai pas kumą, buvusią bendradarbę, iki vėlumos užsibūdavo, kad jaunimui netrukdytų. Iš pradžių visiems tie vizitai buvo džiaugsmas, bet kai pradėjo kartotis kelis kartus per savaitę, tas džiaugsmas prapuolė, Lida jautė – žmonės ją vargina. *** Kai jau ir „važiuoti į svečius“ nebebuvo kur, vyresnioji dukra pagimdė. Gyvenimas Vilniuje, paskola, vyresnis vaikas – mokykloje, ir ilgesniam motinystės atostogų laikui sąlygų nėra – močiutės pagalba kaip niekad reikalinga. Išvyko Lidija Petronaitė pas dukrą. Iš pradžių viskas buvo idealu – šilti pietūs, tvarkingi anūkai, švarūs namai, bet po kelių mėnesių žentas, kuris, tiesą sakant, tik dešimčia metų jaunesnis už savo uošvę, pradėjo rodyti nepasitenkinimą… – Lidija Petronaitė! Tokios dešros daugiau nepirkite, apsinuodyti galima. Jei visą dieną namie esat, nejau sunku normaliai pagaminti – kotletukų, karbonadų, o ne dešromis maitint… – Lidija Petronaitė, kotletukai gerai, bet jūs per daug pinigų išleidžiat mūsų ūkio reikalams bei produktams! Taupiau gyvent reikia! – Lidija Petronaitė! Aš jums, ką, galvijas, kad žolę ir daržoves graužt? Taupymas gerai, bet mėsos racione per mažai. Ir taip – visuose reikaluose. Sakydavo – namuose visą dieną sėdit su vaikais, galėtumėt vyresnę anūkę pamokose patraukti, kam mums, kai yra gyva močiutė, repetitorius samdyt? Ir dar į taloną gaudavo – už kalbas su draugėm telefonu, už seno oro, už nemadingą aprangą, už „gėdą prie draugų“. Močiute, kam tu pas mus atvažiavai? Juk turi namus, važiuok ten ir vadovauk! Tylėjo Lida, kentėjo – visiems įtikti stengėsi. Žentui iš savo varganos pensijos mėsą pirkdavo, anūkei – kišenpinigius, ir net anūkui Sauliui, vėjavaikiui, kuris nei mokėsi, nei dirbo, pervesdavo pensijos likučius, kad bent elektra ir vanduo nebūtų uždelsti. Dukrai skųstis buvo beviltiška – ji vyrą myli, prieš jį žodžio nepasako. Kartais, kai vyro nebūdavo namie, pasakydavo – pakentėk, mama, man taip geriau, ir viskas. Kai jaunesnioji anūkė pradėjo lankyti darželį, šeimai močiutės paslaugos tapo nebereikalingos. Žentas tiesiai pasakė: – Lidija Petronaitė, ačiū, daugiau mums nereikia, galite važiuoti į savo namus. Laiminga Lida grįžo namo. Pagaliau pati sau šeimininkė. Kada nori – guli, kada nori – keliasi. Negalvok, name sėdi anūkas Saulius, vyresnelis dukros sūnus, tas, pas kurią ir buvo. Dar ne vienas – su drauge! Name purvas – su kastuvu krauk, už elektrą skola, tuoj atjungs, vandens niekas nemokėjo. Neliko kito – močiutė paėmė paskolą, sumokėjo skolas, viską susitvarkė ir lengviau atsikvėpė. Bet anūkas vėl nepatenkintas. Namelis mažas, dvi kambariai ir virtuvė. Kokia čia asmeninė laimė, kai už sienos močiutė pakosti, pakrykščia. O tada – laimė! Jaunesnioji dukra laukiasi, atvažiuok, mama, padėk su vaiku. Kur benueisi? Susikrovė daiktus, išvažiavo, pagyveno tris mėnesius, kol pajuto – vėl nereikalinga. Nelaukdama, kol paprašys išsikraustyti, pati nuvyko namo. Ir vėl anūkas nepatenkintas. Gal dar būtų ir kentusi visas skriaudas, jei ne vienas įvykis, nutikęs sugrįžus namo… *** Ir vėl viską sutvarkė, skolos nesikaupė, mokėjo laiku. Ir vėl močiutė trukdo anūkui. – Sauleli, šiandien į svečius pas kumą važiuoju, gimtadienis, grįšiu vėlai. Užsirakinkit, pareisiu pro užpakalinį įėjimą, kad nepažadinčiau. – O kodėl ne nakvot? Kas čia po naktį vaikštinėsi, barškėsi. Likum, pagyvenk porą dienų, mes pailsėtume nuo tavęs. – Kaip gi jūs nuo manęs spėjot pavargti? Savaitė tik, kaip namuose esu. – Žinai, ir savaitė – laikas. Tikrai nepasiliksi nakčiai? – Ne, važiuosiu namo. Šventė įsibėgėjo. Iš pradžių – kavinėje, paskui artimiausi nuvyko pas jubiliatę namo. Sėdėjo, prisiminė jaunystę, nesiskundė… Lida jau ruošėsi namo, kai kumai paskambino jos dukra Neringa. – Neringa? Kas nutiko? Kodėl man neskambino? Jiems viskas gerai? – griebė telefoną Lida, jau norėjo skambinti, bet Kuma sustabdė. – Neskambink, viskas gerai. Prašė, kad palikčiau tave nakčiai. – Nakčiai? Kodėl? Juk Sauliui sakiau, kad grįšiu! – Tai Saulius mamai paskambino, sakė, kad nori dviese pabūt, trukdai. Mama ir parašė – palik nakvot. Ir iš tiesų, lik, pailsėk, papasakosi, kas ten pas jus. – Nieko neatsitiko, viskas gerai. – Žinai, Lida, kai tikrai gerai – svetimiems žmonėms vaikai neskambina ir mamos neprašo pagloboti. Ir dar – pernai skambino, klausinėjo, gal deduką kur pažįsti, kad butą turėtų. Sako, Sauliui vesti laikas, o čia tu ant sprando sėdi. Tai galvoj, kad rastum diedą ir pas jį iškraustytum, jei į senelių namus nenori… Lida viską išpasakojo. Ir kaip pas vyresnę dukrą gyvenusi, bei neįtiko, ir kaip jaunesnei „trukdė“, ir apie anūką vėjavaikį – viską, kaip yra. Kad jau antrus metus taip gyvena, namas tarsi jos, bet ji jame nereikalinga. – Žinai, kuma, ir savo namuose nešeimininkė esu. Saulius, vos baigė mokyklą, pas Neringą į Vilnių išvažiavo. Tenai jos vyras, diedas šis, parodyk, kad svetimas nereikalingas. Tai grįžo pas mane. Į armiją nepaėmė, mokytis nenorėjo. Kol mokėsi, Neringa padėjo pinigais, sulaukė aštuoniolikos ir baigėsi visa parama. Tai ir kabo ant mano sprando. Lida pas kumą likti nenorėjo, į namus sugrįžo. Ir kai grįžo – viską surinkusi, anūkui išrėžė, kas ant širdies. Saulius mamai paskundė, kad „babūnė iš proto išėjo, iš namų varo“, o Lida lygiai tą patį pakartojo, ką ir anūkui. Saulius išvažiavo. Išvykdamas dar pasakė: „Į mane nepasikliauk, daugiau nė kojos į šiuos namus nebus.“ Liko viena Lida – ir džiaugiasi tuo vienišumu, pagaliau gali laisvai atsikvėpti. Juk visą gyvenimą prisitaikė prie kitų: kol dukros augo – neįtiko, kai vyras mirė – viską viena tempė. Stengėsi, kaip geriau, o gavosi, kad užaugino vartotojus. Negerai, kai žmogų iš savo namų senatvėje veja. Kas čia per gyvenimas, jei savo namuose esi nereikalinga? Vėliau Saulius atėjo atsiprašyti pas močiutę. Bet Lida jau seniai atleidusi. Tik atgal nebekviečia. Į svečius – kad ir kasdien, Sauliau, bet kartu negyvensim. Tu jaunas – tau kasdien po kitą meilę, o man reikia ramybės. Dukros irgi į svečius kviečia, vaikams padėti reikia. Bet Lida daugiau kur važiuoti nesutinka. Atvežkit vaikus pas mane – su džiaugsmu prižiūrėsiu. Ora čia švaresnis, man ramiau savo namuose – čia aš šeimininkė, niekas man nenurodinės. Lida sako – kuo toliau, tuo artimesni savi namai. Ir, man rodos, ji visiškai teisi.

Kuo toliau, tuo artimiau… Žinai, mano brangus anūkėli! Jeigu aš jums taip trukdau, tai variantas

Uncategorized

Seno atviruko paslaptis

Senos atvirutės paslaptis Tris dienas iki tol, kol jos gyvenime atsirado pageltęs vokas, Rūta Juškytė

Uncategorized

031

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą gyvenime: sukūriau savo rojų ant svetimos žemės Kai ištekėjau, anyta nusišypsojo ir tarė: „Miela mergina, kam mokėti nuomą? Virš namo yra vietos – pasistatykite savo būstą viršuje ir gyvenkite ramiai.“ Tuo metu tai atrodė kaip palaima. Patikėjau jai. Patikėjau ir meilei. Su vyru pradėjome dėti kiekvieną sutaupytą eurą į šiuos namus. Nesipirkome automobilio. Nevažiavome atostogauti. Visi priedai, visi sutaupyti pinigai – į medžiagas, meistrus, langus, plyteles. Statėme penkerius metus. Lėtai. Su viltimi. Iš tuščios erdvės padarėme tikrus namus. Su virtuve, apie kurią svajojau. Su dideliais langais. Su sienomis tokios spalvos, apie kokią įsivaizdavau mūsų „namus“. Drąsiai sakydavau: „Tai mūsų namai.“ Bet gyvenimas neklausia, ar esi pasiruošęs. Santuoka pradėjo byrėti. Pykčiai. Šūksniai. Skirtumai, kurių negalėjome įveikti. Ir tą dieną, kai nusprendėme skirtis, gavau brangiausią gyvenimo pamoką. Rūšiuodama drabužius ir ašarodama žiūrėjau į sienas, kurias pati glaistėvau ir dažiau, ir pasakiau: „Bent grąžinkite dalį to, ką investavome. Arba išmokėkite mano dalį.“ Anyta – ta pati, kuri kažkada pasiūlė „pasistatyti viršuje“ – stovėjo prie durų, sukryžiavusi rankas ir šaltu žvilgsniu tarė: „Čia nėra nieko tavo. Namą turiu aš. Dokumentai mano vardu. Jei išeini – pasilik tik tai, ką atsineši. Viskas kitas čia ir liks.“ Tada supratau. Meilė nepasirašo dokumentų. Pasitikėjimas nėra nuosavybė. O įdėtos pastangos be notarinio akto – tai tiesiog praradimas. Išėjau į gatvę su dviem lagaminais ir penkeriais metais gyvenimo, pavirtus betoninėmis sienomis, kurios man jau nebepriklausė. Išėjau be pinigų. Be namų. Bet su aiškumu. Didžiausi praradimai ne tie, kuriuos išleidi malonumams. Didžiausi – tie, kuriuos investuoji į kažką, kas niekada nebuvo tavo vardu. Plytos neturi jausmų. Žodžiai išgaruoja. O dokumentai lieka. Ir jeigu galėčiau pasakyti tik vieną dalyką kiekvienai moteriai: niekada, kad ir kiek būtų meilės, nestatyk savo ateities ant svetimos žemės. Nes kartais „sutaupyta nuoma“ kainuoja visą gyvenimą.

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą savo gyvenime: sukūriau rojų ant svetimos žemės.

Uncategorized

022

Žmona vežė šunelį pas veterinarą ir jau ėmė manyti, kad padarė lemtingą klaidą: dabar jų namuose vietoj vieno nevykėlio gyvūno atsirado net du… Viskas paaiškėjo, kai į jų butą iš konteinerio atkeliavo katinėlis – Nevykėlis. Pirmas jo nuotykis – karštas barščiai ir grietinė ant visų keturių letenų. Nuo to laiko bėdos sekė viena po kitos: nusimušė visas letenas krisdamas nuo lovos, stiklinės ir vazos krito ant jo paties galvos, druskos dubenėlis tapo tikslu. Tris kartus pakliuvo po elektra ir vos išgyveno. Bandė skęsti kibire, drėbėsi į kampus ir veidrodžius. Bobutės kiaušiniais „varė“ jam nelaimes, bet Nevykėlis sudaužė joms indus ir išgarsėjo taip, kad nė viena žiniuonė nebenorėjo jo imti. Tada žmona įsigijo antrą nevykėlį – baisiai mažą čihuahua Reksą, kuris ne tiek loja, kiek kosėja, ir vos spėjo parsivežti, šis jau įkliuvo pelėkautuose. Nuo šiol nelaimių dvigubai daugiau – abi padaužos kartu lenda į visus įmanomus nuotykius: jas lupa žąsys, kanda bitės, o Reksą Nevykėlis herojiškai gina. Ir vieną dieną visi supranta, kad būtent šių dviejų dėka šeima tą rytą išvengė nelaimės, kai į automobilį atsitrenkė pienovežis. Nuo tada visi klausia katino su šuneliu: „Kaip ten lauke – saugu?“ O šitie du toliau puola į bėdas, bet yra nepaprastai mylimi: juos glosto, bučiuoja, Nevykėliui nupirko guolį ir draskyklę, tačiau jis vis tiek miega šeimininkams kojose ir krenta nuo lovos, o Reksas loja ir sargauja. Nesvarbu, kad jie nevykėliai, svarbiausia, kad jie yra – ir tai didžiausia laimė!

Žmona vežė šunį pas veterinarą ir tada ją pirmą kartą aplankė nuojauta, kad galbūt buvo padariusi lemtingą klaidą.

Uncategorized

025

Maža mergaitė įžengė į restoraną. Pamačiusi lėkštėje likučius ant stalo, pradėjo valgyti – bet staiga ją pastebėjo padavėjas ir be žodžių atėmė lėkštę. Istorija, kurią privalote perskaityti iki galo! Marija buvo 8 metų, augo penkių vaikų šeimoje, kurią paliko tėvas, o mama sunkiai stengėsi išmaitinti mažylius. Kiekviena diena jų šeimai buvo tikra išlikimo kova. Mažoji Marija per atostogas ir savaitgaliais eidavo padėti prekeivei turguje, kad užsidirbtų kelis centus mamai. Vieną šeštadienio vidurdienį, grįždama iš turgaus, Marija kaip visada praėjo pro Vilniaus centre esantį restoraną. Kvepėjo taip gardžiai, jog kas kartą varvėjo seilės, o pro langą žvelgdavo su viltimi kada nors paragauti šių patiekalų… O šokoladinis pyragas netgi peržengdavo jos gražiausių svajonių ribas. Tačiau tą šeštadienį Marija nesusilaikė – nedrąsiai pravėrė duris. Su suplyšusiais bateliais ir kukliomis rūbeliais ji jautėsi dar mažesnė nei yra. Norėjo apsigręžti, bet pastebėjo ant stalo likusią mėsos bei bulvyčių lėkštę. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą ragavo mėsos. Nedrąsiai atsisėdusi, paėmė į rankas įrankius… Mergaitė nepastebėjo, kad ją nuo pat įėjimo stebėjo padavėjas. Jis greitai priėjo ir, dar jai nespėjus imti pirmo kąsnio, atėmė lėkštę! Marija, ašarotomis akimis, pažvelgė į jį, laukdama priekaištų ar kad ją išvarys. Bet vyras švelniai nusišypsojo, apsisuko ir dingo virtuvėje, palikdamas Mariją sutrikusią ir išsigandusią. Už poros minučių padavėjas grįžo – šįkart nešinas didele porcija karšto maisto, gėrimu ir, galiausiai, šokoladiniu pyragu – jos slapčiausiu troškimu. Marijos akys suspindo dėkingumu. – Mačiau, kad nori pavalgyti, – šiltai tarė padavėjas. – Visi nusipelno sotiško valgio, ypač vaikai. Marija neturėjo žodžių – ją pribloškė nepažįstamo vyro gerumas sunkiausiu momentu. Ji paragavo pirmų kąsnių, nubraukė ašaras, priėjo prie padavėjo ir tyliai paprašė: – Ačiū jums iš visos širdies. Gal galėtumėte supakuoti likusį maistą į maišelį? Noriu nunešti broliams ir sesėms. Mama vakar neturėjo pinigų net duonai. Padavėjui užgniaužė kvapą – akys sudrėko nuo emocijų. – Žinoma, – vos ištarė. Jis grįžo su pilna maišeliu maisto visai šeimai. – Štai, lai ir tavo broliukai gauna šilto valgio. – Dieve, dėkoju iš visos širdies. Kaip galėčiau jums atsidėkoti? – susijaudinusi paklausė Marija. – Tu jau padovanojai man svarbią gyvenimo pamoką, – atsakė vyras. – Visada dalinkimės ir padėkim vieni kitiems – taip kuriame geresnį pasaulį. Marija išėjo iš restorano ne tik soti, bet ir praturtinta nauja gyvenimo prasme. Tą dieną ji suprato, kad gailestingumas ir gerumas keičia pasaulį, o kiekviena galimybė padėti kitam yra dovana tiek tam žmogui, tiek pačiam sau. Nuo tada Marija stengdavosi padėti ir dalintis šypsenomis, uždegdama gerumo kibirkštį kiekvienoje dienoje. Tai tikra istorija iš Vilniaus, kurią būtinai perskaitykite iki galo!

Maža mergaitė įžengė į svetimą restoraną. Ant vieno stalo ji pastebėjo lėkštę su keistomis, pusiau išsapnuotomis