Zibainis

Po Velykų paplūdimyje išgirdau, kaip mano vyras sako savo dukterėčiai: „Ji buvo vargana, kai ją sutikau. Aišku, kad ištekėjo už manęs tik dėl namo.“ Jie nežinojo, kad klausausi. Nieko nesakiau.

Po Velykų šventimo prikeliau, kaip mano vyras, Marius, šnabždėjo neplėtinis anūkės Aistės: Ji buvo neturtinga

Uncategorized

026

„Išeik iš mano namų!“ – pasakiau savo anytai, kai ji vėl ėmė mane žeisti.

Išeik iš mano namų! šaukiu aš savo šventinę tyčinę, kai ji vėl pradeda mane įžeisti. Vienintelė, ko visą

Uncategorized

082

— Kas tau negerai su ta Sofija? Kam tau tokia žmona? Ji pagimdė, pasidarė minkšta, dabar vaikšto kaip laivas. Manai, kad ji atsistatys? Žinoma, lauki, o tai tik blogės!

Ką gi su ta Urtė? Kam tau reikia tokios žmonos? Ji gimdė, pasidėtė, dabar šokinėja kaip karbulas.

Uncategorized

011

Po vyro laidotuvių sūnus išvežė mane iš kaimo. Miesto pakraštyje jis atsisuko ir šalčiu tarė:

2025rugsėjo10d., mano dienoraštis Po vyro laidotuvių mano sūnus Jurgis išvedė mane iš senosios Kernavės.

Uncategorized

039

Kai uošvė suarė mano išpuoselėtą veją sodyboje ir pavertė ją daržu – kaip privertžiau viską atkurti iki paskutinio stiebelio žolės

Martynai, tikrai pasiėmei anglių? Praeitą kartą teko važiuoti į kaimo parduotuvę, o ten tik žalių malkų

Uncategorized

Niekam nesilankau, nieko nekviečiu, nesidalinu savo derliumi ir įrankiais – mano kaime laiko mane pamišusiu.

Niekam nesveikinu, niekam nepakviečiu, savo derlių ir įrankius nepasidalinu kaime mane laiko išprotėliu.

Uncategorized

0191

Giminaičiai įsižeidė, kad neįsileidau jų nakvoti į savo naująją butą – „Natalija, kas tau nutiko, apakai? Sakau, bilietus jau nusipirkom, traukinys atvyksta šeštadienį šeštą ryto. Tik nepramiegok, pasitik mus, nes mes su krepšiais, dar ir Svetutė su vaikais, pati supranti – taksi dabar brangu, o tavo mašina didelė, visiems pakaks vietos“, – tetos Gitanos balsas telefone rėžė ausį kaip dūdų orkestras, nustelbdamas net vandens garsą, kai Natalija pylė vonią. Natalija sustingo, prispaudusi telefoną prie ausies. Ji stovėjo savo naujo, dar dažais kvepiančio buto prieškambaryje. Raktus nuo šio buto gavo tik prieš mėnesį. Dvidešimties metų būsto paskola, treji metai griežto taupymo, pusė metų remonto – viską darei pati, tapai ekspertė dažų, glaistų ir laminato pasaulyje. Tai buvo jos tvirtovė. Iškentėta ir išsvajota ramybės oazė, kurią planavo pagaliau savaitgalį pajausti – tyloje ir vienuma, su vaizdu pro plačius langus. – Palaukite, teta Gitana, – pagaliau pratarė Natalija, išjungė vandenį, perėjo į virtuvę, kur ant stalo garavo neišgerta žolelių arbata. – Kokie bilietai? Koks dar traukinys? Aš nieko nekviečiau. Kitame gale stojo pauzė – net, rodos, būtų galėjusi ranka ją paliesti. Teta Gitana akimirksniu įtraukė oro – buvo galima girdėti šnypščiantį atodūsį prieš audrą. – Ką reiškia „nekvietei“? Natalija, ar tu rimtai? Gi proga yra. Dėdei Kęstučiui jubiliejus – septyniasdešimt! Jis gi tavo mieste gyvena, pamiršai? Visi susirenka. Nusprendėm – kam be reikalo pinigus viešbučiui leisti, kai pas mus giminaitė tokiame bute įsikūrė. Mama pasakojo – parsipirkai trijų kambarių, viską išsidažei. Tai mes ir atvažiuojam: aš, dėdė Algis, Svajūnė su vyru ir dvynukai. Mūsų viso labo šeši! Susisprausim. Mums daug nereikia – pati numesi čiužinius ant grindų, mes ne iš lepniųjų. Natalija susmuko ant aukšto baro stalo, tvinkčiojant šventykloje. Šeši žmonės. Teta Gitana, kuri knarkia ir mėgsta vadovauti svetimoje virtuvėje. Dėdė Algis, kuris nevengia išgerti ir tada traukia rūkyti ant balkono (o Natalijos balkonas jungiasi su svetaine ir ten stovi brangi kėdė). Svajūnė, pusbrolė, kurios penkiamečiai dvyniai mano, kad jiems galima viskas – piešti ant sienų, šokinėti ant sofos. Ir jos vyras, visada prastai nusiteikęs Valdas, kuris suvalgo viską, kas nesulipdyta prie grindų. – Teta Gitana, – tvirtai pasakė Natalija, žvelgdama į puikiai išblizgintą dramblio kaulo spalvos virtuvės baldą. – Negaliu jūsų priimti. Remontas tik pasibaigė, dar ir baldų neturiu visų. Nėra kur miegoti. O mane laukia savaitgalį darbas – reikia ataskaitą pabaigti. – Nepergyvenk! – susiraukė teta. – Kokios ataskaitos, šeštadienį ir sekmadienį juk laisvadieniai! O dėl baldų – juk sakau, o mes savo antklodes atsivešim! Ant grindų pasimiegosim. Tu ką, teta išvarysi iš namų? Mes gi tave auklėjom! Visiškai atsimink, dar tau penkerių vokietišką lėlę dovanojau, pamiršai? Šį argumentą apie lėlę Natalija girdėdavo kiekvienąsyk, kai tetai ko nors iš jos prireikdavo. Ta lėlė, beje, buvo be kojos ir pirkta su nuolaida, nors šeimos legendose virto brangia dovana. – Teta Gitana, suprantu aš viską. Bet ne. Butas naujas, nesu pasiruošusi svečiams, ypač tiek daug. Dėdė Kęstutis gyvena kitame miesto gale, nuo manęs iki jo pusantros valandos kelio. Logiškiau išsinuomoti butą šalia. Galiu padėti susirasti, atsiųsiu nuorodas. – Klausyk šitą! – tetos balsas perėjo į riksmą. – Nuorodas ji siūlo! Protinga tapo, miestietė! Butą nusipirko ir nosį užrietė? Giminių nebepripažįsta? Jei ne mes… – Teta Gitana, – pertraukė ją Natalija, viduje susitelkdama į šaltą ramybę. – Aš nenosiu užrietusi. Tik sakau, kad jūsų nepriimsiu. Tai mano sprendimas. Prašau nepirkti bilietų, jei planuojate nakvoti pas mane. Neįleisiu. Ji padėjo ragelį, nelaukdama dar vienos piktų žodžių tirados. Rankos drebėjo. Ji suprato, kad čia tik pradžia. Dabar prasidės „sunkioji artilerija“. Ir tikrai, po dešimties minučių paskambino mama. – Natalia, ar tu išprotėjai? – be jokių įžangų. – Man Gitana skambina isteriškai, spaudimas 200, valerijoną geria. Sakė, tu juos išvijai? – Mama, neišvariau. Sakiau, kad negaliu įsileisti šešių žmonių. Butas naujutėlis, šviesios sienos, parketas brangus. Žinai Svajūnės vaikus? Praeitąsyk pas močiutę katiną žaliu tepalu aptepė ir televizorių išmėtė. Svajūnė tik šypsojosi: „O jie taip pažįsta pasaulį“. Nenoriu, kad mokytųsi pas mane. – Bet gi jie giminės! – mama kalbėjo, kaip vaikui aiškinant elementarus dalykus. – Pakentėsi porą dienų. Užtiesi plėvelę, paslėpsi vazas. Bet išlaikysi santykius. Gitana paskleis, kokia tu beširdė. Man bus gėda žmonėms į akis žiūrėt! – Mama, man gėda nebus. Kodėl turiu atiduoti savo ramybę ir daiktus, kad teta Gitana sutaupytų penkis šimtus eurų viešbučiui? Juk jie važiuoja į jubiliejų – turi pinigų dovanoms, bilietams. Taigi ir nakvynei ras. – Esi egoistė, – liūdnai atsiduso mama. – Visai kaip tėvas. Jam irgi tik savo ramybė rūpėjo. Pamatysi, pasiliksi viena su savo baltom sienom ir niekas tau vandens nepaduos. – Pati sau paduosiu, nei tvarkyti paskui „giminės meilę“ butą – burbtelėjo Natalija ir išjungė telefono garsą. Visą savaitę gyveno kaip ant adatų. Giminės nedingo, teta Gitana nerašė, Svajūnė irgi. Natalija netgi ėmė viltis, kad gal pasiklausė proto, gal apsisprendė nebeatvažiuoti. Ji guodėsi, kad aiškiai pasakė – „ne“ reiškia „ne“. Šeštadienis prasidėjo puikiai. Ilgiau pamiegojo, išsivirė kavos, apsivilko mėgstamą šilkinį chalatą ir išėjo į svetainę. Saulė užliejo kambarį, harmonija. Planavo paskaityti, užsisakyti sušių, vakare išsimaudyti vonioje. Devintą ryto suskambo domofonas. Aštriai, įkyriai. Natalija krūptelėjo, vos neišpylė kavos ant smėlio kilimo. Širdis nugrimzdo į pilvą. Priėjo prie domofono – jau žinojo, kas ten. Vaizdo ekrane spietėsi žmonės: didžiuliai languoti krepšiai, paraudęs tetos Gitanos veidas, dėdė Algis su kepure ant pakaušio, vaikai maigo visas mygtukų panelės klavišus. – Natalija, atidaryk! Staigmena! – rėkė teta Gitana tiesiai į kamerą, pamačiusi, kad užsidegė indikatorius. – Iš stoties tiesiai pas tave! Leisk bent vandens atsigerti! Natalija atremėsi į sieną. Jie vis tiek atvažiavo. Ignoravo neigimą, tikėdami, kad ji nepasipriešins tiesiai į akis. Sena manipuliatorių taktika: pastatyti prieš faktą. Ji giliai įkvėpė, suskaičiavo iki penkių ir paspaudė atsakymo mygtuką. – Sveiki. Juk prašiau neatvažiuoti pas mane. – Ai, baik tu, – mojuoja teta – užpyksi – praeis. Mes gi ne svetimi! Atidaryk, Svajūnės vaikams į tualetą reikia, nebepakelia! Ne žmonės būtume, jei prie durų paliktum. – Šalia esančio namo kavinėje tualetas nemokamas, – ramiai atsakė Natalija. – Neįleisčiau. – Ką? – Gitana priartino veidą prie kameros taip, kad nosis prisiplotė ekrane. – Tu rimtai? Mes su krepšiais! Gimines atstumi? Mama žino, kad atvažiavom! Ot tai… atidaryk, kitaip aš čia visus sujudinsiu! – Sėkmės, – atkirto Natalija. – Į viešbučio adresus atsakiau SMS žinute. Viso gero. Ji padėjo domofono ragelį ir išjungė garsą. Po minutės kažkas, matyt, įleido į laiptinę – duris ėmė daužyti. – Natalija! Atidaryk! Sąžinės neturi! – rėkė Svajūnė. – Mano vaikai pavargo! Tu visai išgėdėjai! – Atidaryk, parazite! – dundėjo dėdė Algis. – Lašinių atvežėm, agurkų! Natalija stovėjo prieškambaryje, susigūžusi. Buvo tuo pačiu baisu ir gėda. Norėjosi atidaryti, nors tik kad nutildytų šitą spėlionę. „Ką pagalvos kaimynai?“ – šmėstelėjo nelojalus mintis. Bet atrodė, kad tuoj įsiverš šeši žmonės, su purvinais batais, subraižys sienas, užlies gėlių kvapais ir pigiais kvepalais visą erdvę. Norėsis jaustis „išprievartauta“ savo namuose. Ne. Ji priėjo prie durų ir aiškiai pareiškė: – Kviečiu policiją. Nesitrauksi – rašysiu pareiškimą dėl trukdymo ir bandymo įsibrauti į būstą. Anapus durų trumpam nutilo. – Motiną į kapus nuvarysi! – užkaupė teta Gitana. – Policiją, giminaitei! Ot kad tu… – Skaičiuoju iki trijų, – Natalija jau ėmė telefoną. – Vienas. – Mama, ji tikrai pamišusi, einam, – išsigandusi Svajūnė. – Ji tikrai mentus iškvies, nusijuoks visi. – Du. – Eik tu! – suriko dėdė Algis, trenkė durims. – Smaukis su savo butu! Kad tavyje viskas sudžiūtų! – Trys. Triukšmas, maišų stumdymas, kažkam kliuvo per užpakalį, vaikai verkia. – Eikim, eikim, – šnypštė teta Gitana. – Mano kojos čia nebebus! Visiems pasakysiu, kokia čia pabaisa gyvena! Visiems! Žingsniai nutolo, vis silpnėdami laiptinėje. Natalija stovėjo prie durų, klausėsi tylos, kuri po truputį grįžo į namus. Pastebėjo, kad dreba. Nuslinko ant grindų, ant šilto keraminio plytelio, ir užsidengė veidą rankomis. Ašaros pabiro. Ne iš gailesčio jiems, o iš įtampos – ji atlaikė. Apgynė savo teritoriją. Telefonas, paliktas svetainėje, pradėjo vibruoti – žinojo, kas skambina. Dešimtys praleistų skambučių nuo mamos, tetos Gitanos, nepažįstamų numerių – visi pajungti skandale. Ji išjungė telefoną. Nuslinko į virtuvę, įsipylė stiklinę vandens ir išgėrė vienu ypu. Pažvelgė pro langą. Apačioje, prie įėjimo, rinkosi tie patys veidai. Sukėlė triukšmą, mėtydami rankomis į jos langą. Prisiminė penkių metų senumo istoriją. Kai buvo studentė ir atvažiavo į tą patį miestą pas tetą Gitaną praktikai. Bendrabučio neskyrė, pinigų nuomai nebuvo. Prašėsi pas tetą – tada išgirdusi: „Natalija, remontas, dulkės, Svetutė su vaikinu gyvena – nesmagu bus. Susirask kaip nors kitur.“ Tris dienas nakvojo stotyje, kol pas močiutę namų darbus mainais už kambarį surado. Tada, aišku, giminės „kruvinas“ ryšys nevirė. O kai Natalija įsikūrė „rūmuose“, visi netikėtai prisiminė, kad giminė. – O ne, – pasakė Natalija garsiai. – Šitoje istorijoje aš būsiu sau šeimininkė. Ji įsijungė muziką, išsivirė kavos ir atsisėdo į fotelį. Diena buvo sugadinta, bet butas liko kaip naujas. Vakare, kai vėl įsijungė telefoną, užgriuvo žinučių lavina. „Tu mums daugiau ne dukra, ne sesė ir ne pusseserė!“ – rašė teta Gitana. „Kaip tu galėjai taip su mama pasielgti, širdis jai sustos!“ – rašė Svajūnė. „Gėda, kad tave pagimdžiau“, – mamos žinutė, skaudžiausia iš visų. Natalija žiūrėjo į raides ilgai. Norėjosi rašyti pasiteisinimus, priminti apie stotį, tetos abejingumą, teisę į asmeninę erdvę. Bet žinojo – jie negirdi. Jiems ji tik resursas, kuris pavargo būti naudojamas. Ji parašė mamai tik vieną žinutę: „Mama, myliu tave. Bet esu suaugusi ir gyvenu savo namuose savo taisyklėmis. Jei norėsi viena atvažiuoti – su mielu noru priimsiu, tik perspėk iš anksto. Bet šantažuoti gimine neverta. Teta Gitana juk mane išvijo į gatvę prieš penkerius metus, kai man pačiai reikėjo prieglobsčio. Aš tik skolą grąžinau.“ Atsakymo nebuvo. Praėjo savaitė. Natalija gyveno savo bute. Kaimynai lifte žiūrėjo smalsiai, bet nieko nesakė. Net viena jauna moteris su šuniuku pamerkė akis: „Su įkurtuvėm! Tvirtos pas jus durys.“ Po mėnesio paskambino mama. Balsas sausas, bet be isterijų. Pasidomėjo, kaip darbe, ar bankui sumoka už būstą. Apie tetą Gitaną – nė žodžio. Natalija irgi nesiūlė. Santykiai su gimine sustingo. Šeimos šventėms nekviečia, iš Whatsapp grupės išmetė. Bet gyventi nuo to nepasidarė blogiau. Nereikia pirkti bereikalingų dovanų, klausytis priekaištų „kada tu ištekėsi“, ar atlaikyti smalsumo bangas apie atlyginimą. Po pusės metų, per Naujuosius, suskambo durys. Natalija pažiūrėjo pro akutę – Svajūnė. Viena, be vyrų ir vaikų. Veidas pavargęs, pravirkęs. Natalija atidarė. – Labas, – tyloje ištarė Svajūnė. – Galiu patekti į vidų? Natalija trumpai pagalvojo, paskui pasitraukė nuo durų. – Užeik. Nusimauk batus ant kilimėlio. Svajūnė nuėjo į virtuvę, atsisėdo ant kėdės. – Išsiskyriau su Valdu, – išpyškino ir pravirko. – Gėrė, jau ir ranką keldavo. Vaikus pas mamą palikau. Neturiu kur eiti. Mama bara, pati kalta, kad vyro „neišlaikiau“. Teta Gitana dar blogiau – „kentėk, vaikams reikia tėvo.“ O aš nebegaliu. Pakėlė į Nataliją nuščiuvusias akis. – Natalija, leisk nakvoti? Porai dienų. Susirasiu darbą, išsinuomosiu kambarį. Ramiai, ant grindų galėsiu. Natalija įsistebeilijo. Pagalvojo apie Svajūnę akyse prieš pusę metų, kai šaukė į domofoną. „Sąžinės neturi!“ Bet dabar prieš ją vos laikėsi nelaiminga moteris. Ir Natalija staiga suprato skirtumą. Tada buvo įžūlus reikalavimas „duok, nes privalai“. Dabar – pagalbos prašymas. – Ant grindų nereikia, – atsiduso Natalija. – Svetainėje sofa išsiskleidžia. Svajūnė neteko žado. – Tu… manęs įleisi? Po visko? – Įleisiu. Bet su sąlygomis, – Natalija pripylė puodelį arbatos. – Pirma: be vaikų. Butas ne pritaikytas. Antra: maksimum savaitė, kol susirasi būstą. Padėsiu su brokeriu. Trečia: jokių komentarų apie mano gyvenimą ar pasiplepėjimų su teta Gitana. Sužinosiu – išvarysiu iškart. – Ačiū, – sušnibždėjo Svajūnė. – Ačiū tau. Buvom durnos… Pavydėjom, kad tau pavyko, nusipirkai butą, gyveni sau. O mes – klampiame purve… – Pavydas – blogas jausmas, – pasakė Natalija. – Tik griauna. Gerk arbatą, aš paklosiu. Svajūnė pagyveno penkias dienas. Buvo tyli, tvarkinga, saugojo užuolaidas. Po penkių dienų susirado kambarį ir išsikraustė. Tai tapo lūžio tašku. Pamačiusi kitokį gyvenimą – ramų, civilizuotą, švarų – Svajūnė pasikeitė. Paduoda skyryboms, įsidarbino, rečiau pradėjo bendrauti su toksiška šeima. Su Natalija kartais nueina į kiną ar pasikalba. O tetos Gitana neatleido iki šiol. Bet Natalijai tai visai nerūpėjo. Sėdėdama vakare ant savo mėgstamos sofos su knyga ir vyno taure, žvelgdama pro langą į Vilniaus šviesas, ji galvojo: „Mano namai – mano tvirtovė“ nėra tuščias posakis. Tai gyvenimo principas. O kad tvirtovėje būtų jauku, kartais reikia neatleisti tilto. Net jei kitame krante stovi tavo pačios giminaičiai.

Ramune, tu ką, tyliai prapuolus? Klausyk, mes jau bilietus nusipirkom, traukinys į Vilnių atvažiuoja

Uncategorized

037

„Paduok vaiką į vaikų namus, jei jis ne mano sūnus!“ – Nusišypsojusi pasakė anyta

Vaiką į našlaičių namus nusiųsi, jei jis ne mano sūnus! šypsodamasi pasakė svakri. Ar tikrai nori, kad

Uncategorized

029

Buvusio vyro sūnus iš antrosios santuokos susirgo, o buvęs vyras man paprašė finansinės pagalbos. Aš pasakiau – ne!

Mano buvęs vyras iš antrojo santuokos sutuoktinio sūnus susirgė, o pats buvęs vyras kreipėsi į mane pagalbos