Zibainis

Svečių namuose būdavo beveik visada. Visi gerdavo, butelių pilna, o valgyti nėra ką – net duonos kąsnio nerasi… Ant stalo tik nuorūkos ir tuščia silkės konservų dėžutė. Lėnius vėl nužvelgė stalą – tuščia. „Gerai, mama, aš einu“, – pasakė berniukas, lėtai maudamasis savo suplyšusius batus, dar vildamasis, kad mama jį sulaikys, pakvies pasilikti, išvirs košę, išvarys svečius ir išplaus grindis… Bet švelnių žodžių iš jos neišgirsi – ji kalbėdavo atšiauriai, lyg spyglius, nuo kurių Lėnius norėdavosi susigūžti ir pasislėpti. Šį kartą jis nusprendė išeiti visam laikui. Jam buvo šešeri ir jis laikė save jau suaugusiu. Norėjo užsidirbti ir nusipirkti bandelę, gal net dvi – jo pilvas urzgė ir reikalavo valgio. Kaip užsidirbti, Lėnius nežinojo, bet eidamas pro kioskus pamatė sniege stiklinę butelį – įsidėjo į kišenę, surado išmestą maišelį ir pusę dienos rinko butelius. Jų surinko jau daug, jie džingsojo maišelyje. Jis jau įsivaizdavo, kaip pirks minkštą kvapnią bandelę su aguonomis arba razinomis, gal net su glajumi, bet nusprendė, kad glajui trūks butelių, tad paieškos dar tęsėsi. Priėjo prie priemiestinių traukinių perono, kur vyrai laukdami traukinių geria alų. Lėnius padėjo sunkų maišelį prie kiosko, o pats nubėgo paimti naujai palikto butelio. Kol bėgiojo, priėjo purvinas piktas vyras – jis pasiėmė Lėniaus butelius, pažiūrėjo į išblyškusį savininką taip grėsmingai, kad Lėnius turėjo nueiti. Svajonė apie bandelę išnyko kaip miražas. „Butelius rinkti – irgi sunkus darbas“, – pagalvojo Lėnius ir nuskubėjo snieguotomis gatvėmis. Sniegas buvo šlapias ir lipnus, kojos peršlapo ir sušalo. Sutemo. Nepamatė, kaip atsidūrė kažkuriame daugiabučio laiptinėje, pargriuvo aikštelėje, pasiglaudė prie radiatoriaus ir nugrimzdo į šiltą sapną. Pabudęs galvojo, kad vis dar sapnuoja – buvo šilta, jauku, kvepėjo kažkuo gardžiu. Į kambarį atėjo moteris su labai gera šypsena. „Na, berniuk, – paklausė ji švelniai, – sušilai? Išsimiegojai? Einam pusryčiauti. Naktį einu pro šalį, o tu – kaip šuniukas laiptinėje miegi. Pasiėmiau ir parsinešiau namo.“ „Tai dabar čia mano namai?“ – dar netikėdamas savo laime paklausė Lėnius. „Jeigu neturi namų, tai bus tavo“, – atsakė moteris. Toliau viskas buvo kaip pasakoje. Nežinoma teta rūpinosi, maitino, pirko naujus drabužius. Po truputį Lėnius papasakojo jai apie gyvenimą su mama. Gerosios tetos vardas buvo stebuklingas – Lilija. Iš tiesų vardas neįprastas nebuvo, bet Lėnius buvo jaunas ir girdėjo jį pirmą kartą, tad manė, kad tokį nuostabų vardą tik geroji fėja gali turėti. „Noriu būti tavo mama,“ – apkabino jį, kaip tikros mylinčios mamos. Jis, žinoma, norėjo, bet… laiminga gyvenimo dalis baigėsi netikėtai greitai: po savaitės atėjo mama. Mama buvo beveik blaivi ir stipriai barė moterį: „Man dar neatėmė motinystės, o į sūnų turiu visas teises.“ Vedė Lėnių namo; iš dangaus krito snaigės, o jam atrodė, kad namas, kur liko teta, panašus į baltą pilį. Tolesnis gyvenimas buvo blogas – mama gėrė, o jis bėgdavo iš namų, nakvodavo stotyse, rinkdavo butelius, pirkdavo duonos. Su niekuo nesikalbėdavo ir nieko neprašydavo. Po kurio laiko mama prarado motinystės teises, o Lėnių apgyvendino vaikų namuose. Sunkiausia jam buvo ta mintis, kad jis nebeprisimena to namo, balto kaip pilis, kur gyvena geroji moteris stebuklingu vardu. Praėjo treji metai. Lėnius gyveno vaikų namuose, buvo uždaras ir kalbėti nemėgo. Mėgo vienas piešti – visuomet tą pačią paveikslėlį: baltą namą ir krintančias snaiges. Kartą į vaikų namus atvyko žurnalistė. Auklėtoja ją vedžiojo po kambarius ir supažindino su vaikais. Priėjo prie Lėniaus. „Lėnius – geras, įdomus vaikas, bet jam sunku pritapti. Jau treji metai, dirbame, kad berniukui surastų šeimą,“ – aiškino auklėtoja žurnalistei. „Sveikas, aš Lilija,“ – prisistatė žurnalistė. Berniukas iškart atgijo, pradėjo pasakoti apie kitą gerą tetą Liliją. Atrodė, kad kiekvienu žodžiu jo siela atšyla – akys sužibo, skruostai paraudo. Auklėtoja stebėjosi pokyčiu. Vardas Lilija tapo aukso raktu į jo širdį. Žurnalistė Lilija nesulaikė ašarų išgirdusi Lėniaus istoriją ir pažadėjo apie jį parašyti straipsnį vietiniame laikraštyje, gal geroji moteris perskaitys ir sužinos, kad Lėnius laukia susitikimo. Ji ištesėjo žodį. Ir įvyko stebuklas. Ta moteris laikraščio neužsisakydavo, bet per gimtadienį darbovietės kolegos padovanojo gėlių, supakuotų į laikraštį. Namie išskleidusi gėles, moteris pastebėjo straipsnio antraštę – „Geroji moteris Lilija, jūsų ieško berniukas Lėnius. Atsiliepkite!“. Ji perskaitė straipsnį ir suprato, kad tai jos laukia tas berniukas, kurį kadaise parsinešė iš laiptinės ir norėjo įsivaikinti. Lėnius iš karto ją pažino. Jis puolė prie jos. Jie apsikabino. Verkė visi – ir Lėnius, ir Lilija, ir auklėtojos, dalyvavusios susitikime. „Aš taip tavęs laukiau,“ – pasakė berniukas. Jį su sunkumais teko įkalbėti paleisti tetą Liliją namo. Ji negalėjo jo pasiimti iškart – laukė įsivaikinimo procedūra, bet pažadėjo kasdien ateiti ir lankyti. P. S. O toliau Lėnių lydėjo laiminga gyvenimo dalis. Dabar jam jau 26 metai, baigė technologijos institutą, ruošiasi vesti šaunią merginą. Linksmas, bendraujantis vaikinas, labai myli savo mamą Liliją, kuriai skolingas viską. Tik suaugęs išgirdo jos istoriją – vyras ją paliko dėl to, kad neturėjo vaikų. Ji jautėsi nelaiminga ir niekam nereikalinga, būtent tą akimirką ji rado jį laiptinėje ir sušildė savo meile. Kai Lėnių vėl pasiėmė jo motina, Lilija galvojo: „Vadinasi, nelemta.“ Ir buvo begaliniai laiminga, kai jį vėl rado vaikų namuose. Leonidas mėgino sužinoti tikrosios motinos likimą. Sužinojo, kad jie mieste nuomojosi butą, motina prieš daug metų dingo nežinoma kryptimi su iš įkalinimo išėjusiu vyru. Toliau ieškoti nebesiryžo. Kam…

Namuose vėl svečiai. Kaip visada, pas juos svečių būna nuolat. – Visi geria, geria, butelių pilna

Uncategorized

082

Kol prašo maisto prašmatnioje vestuvių šventėje, vaikas sustingsta iš nuostabos Berniuko vardas buvo Ilyès. Jam buvo dešimt metų. Ilyès neturėjo tėvų. Jis prisiminė tik tiek, kad, būdamas maždaug dvejų, jį surado ponas Bernardas – senas benamis, gyvenęs po tiltu šalia Vilniaus Neries pakrantės, po stiprios liūties plūduriuojantį plastikiniame baseinėlyje. Vaikas dar nemokėjo kalbėti, vos galėjo paeiti. Verkė tol, kol neteko balso. Ant jo smulkios riešutės buvo tik viena – – senutė, susidėvėjusi raudona nerta apyrankė; – ir šlapias lapelis popieriaus, ant kurio silpnai buvo įskaitomas tekstas: „Prašau, leiskite geraširdžiui žmogui pasirūpinti šiuo vaiku. Jo vardas – Ilyès.” Ponas Bernardas neturėjo nieko: nei namų, nei pinigų, nei šeimos. Tik pavargusias kojas ir širdį, kuri dar mokėjo mylėti. Nepaisant visko, jis paėmė vaiką į glėbį ir augino kaip išmanė: seno duonos gabalo, nemokamų sriubų, už butelius grąžinamų centų. Jis dažnai sakydavo Ilyèsui: – Jei kada nors vėl surasi savo mamą, atleisk jai. Niekas nepalieka vaiko nieko nejusdami širdyje. Ilyès augo tarp turgų, metro įėjimų ir šaltų naktų po tiltu. Motinos jis niekada nematė. Ponas Bernardas sakydavo, kad tada, kai surado vaiką, ant lapelio buvo lūpdažio žymė ir į apyrankę buvo įsipainiojęs ilgas juodas plaukas. Jis tikėjo, kad mama buvo labai jauna… galbūt per jauna, kad augintų vaiką. Vieną dieną ponas Bernardas sunkiai susirgo plaučių liga ir buvo paguldytas į viešą Vilniaus ligoninę. Neturėdami pinigų, Ilyès turėjo prašyti išmaldos dar daugiau nei įprasta. Tą popietę jis išgirdo praeivius kalbant apie nepaprastai prašmatnias vestuves pilies menėje netoli Trakų, prabangiausias iš visų tų metų. Alkanas, išdžiūvusiu gerkle, nutarė pabandyti laimę. Drovus jis liko stovėti prie durų. Stalai buvo nukrauti maistu: silkė su grybais, kepta jautiena, trapūs lietuviški pyragaičiai, šaltos gėrimų taurės. Virtuvės padėjėjas jį pastebėjo, pagailėjo ir padavė karštą lėkštę. – Sėsk čia ir greitai valgyk, mažiuk. Kad niekas tave nepastebėtų. Ilyès padėkojo ir valgė tyliai, stebėdamas salę. Klasikinė muzika. Išskirtiniai kostiumai. Blizgios suknelės. Jis galvojo: Ar mano mama gyvena tokiame pasaulyje… ar ji tokia pat vargšė kaip ir aš? Staiga pasigirdo vestuvių vedėjo balsas: – Ponios ir ponai… štai nuotaka! Muzika pasikeitė. Visi žvilgsniai nukrypo į baltomis gėlėmis papuoštus laiptus. Ji pasirodė. Baltu, nepriekaištingu apdaru. Rami šypsena. Ilgi, banguoti juodi plaukai. Didybiška. Spindinti. Bet Ilyès liko sustingęs. Jį sukaustė ne grožis – o raudona apyrankė ant jos riešo. Ta pati. Ta pati vilna, ta spalva, tas laiko nušiuręs mazgas. Ilyès patrino akis, staiga atsistojo ir, drebėdamas, žengė pirmyn. – Ponia… – pasakė sutrikusiame balse, – ta apyrankė… ar jūs… ar jūs mano mama? Salėje sustingo tyla. Muzika grojo, bet niekas nebekvėpavo. Nuotaka sustojo, pažiūrėjo į apyrankę ant riešo, tada pažvelgė į vaiką. Ji atpažino jo žvilgsnį. Tą patį. Jos kojos suglebo. Ji atsiklaupė prieš berniuką. – Koks tavo vardas? – paklausė ji, virpėdama. – Ilyès… mano vardas Ilyès… – atsakė verkdamas. Mikrofonas iškrito vestuvių vedėjui iš rankos ir nukrito ant žemės. Svečių šnabždesiai: – Jau sūnus? – Ar tai įmanoma? – Dieve, negali būti… Jaunikis, elegantiškas ir ramus vyras, priėjo arčiau. – Kas vyksta? – paklausė tylesniu balsu. Nuotaka pravirko. – Man buvo aštuoniolika… buvau nėščia… viena… be pagalbos. Negalėjau jo išlaikyti. Palikau, bet niekada nepamiršau. Nešiojau tą apyrankę visus tuos metus, tikėdamasi vėl surasti savo vaiką… Ji stipriai apkabino berniuką. – Atleisk man, sūnau… atleisk… Ilyès taip pat ją apkabino. – Ponas Bernardas sakė, kad negalima tavęs nekęsti. Nesu piktas, mamyte… norėjau tik tave pamatyti. Balta suknelė išsitepė ašaromis ir dulkėmis. Niekam tai neberūpėjo. Jaunikis liko tylėti. Niekas nežinojo, ką daryti. Atšaukti vestuves? Pasiimti vaiką? Vaidinti, kad nieko neatsitiko? Jis priėjo… Ir nepadėjo nuotakai atsistoti. Jis pritūpė priešais Ilyès, į lygį su juo. – Ar nori likti ir valgyti su mumis? – paklausė švelniai. Ilyès papurtė galvą. – Aš noriu tik mamos. Vyras nusišypsojo. Ir apkabino juos abu. – Jei nori… nuo šiandien turėsi mamą… ir tėtį. Nuotaka pažvelgė į jį su neviltimi. – Tu ant manęs nepyksti? Slepiu savo praeitį nuo tavęs… – Aš nevedžiau tavo praeities, – švelniai tarė jis. – Vedžiau moterį, kurią myliu. Ir myliu dar labiau, žinodamas, ką teko iškentėti. Šios vestuvės nustojo būti prašmatnios. Nustojo būti iškilminga puota. Ji tapo šventa. Svečiai plojo su ašaromis akyse. Jie šventė ne tik sąjungą, bet ir susitikimą šeimoje. Ilyès paėmė mamos ranką, tada – vyro, kuris ką tik pavadino jį sūnumi. Nebebuvo nei turtuolių, nei vargšų, nebebuvo sienų ar skirtumų. Tik šnabždesys berniuko širdyje: „Ponai Bernardai… matote? Aš suradau mamą…”

Kol prašydamas valgio prabangiose vestuvėse, vaikas sustingsta Berniuko vardas buvo Vytenis.

Uncategorized

050

Išvarydama žmoną, vyras juokėsi, kad gavo tik seną šaldytuvą. Jis nesuprato, kad viduje jo siena dviguba.

Nusikėlus sutuoktinę pro duris, aš su šypsena sakiau, kad ji išėjo tik su seną šaldytuvu. Nebuvo nei

Uncategorized

0102

„Tu vargšas, o aš sėkmingas!“ – juokėsi mano vyras, nesuvokdamas, kad ką tik pardaviau savo „beverčius“ tinklaraščius už milijonus.

Tu esi neturtingas, aš sėkmingas! juokavo mano vyras, nežinodamas, kad ką tik pardaviau savo bevertį

Uncategorized

044

Santuoka iš išskaičiavimo: Kaip į kaprizingos podukros prašymą verslininkas Sergejus atsakė netikėtu pasiūlymu ir kodėl netikra santuoka greitai pasikeitė į tikrus jausmus

SANTUOKA DĖL NAUDOS Gediminai Vytautai, ar galiu su jumis pasikalbėti? prie kabineto durų pasirodė šviesiaplaukės

Uncategorized

0240

Mano istorija kitokia. Anyta žinojo, kad jos sūnus man neištikimas su kaimyne – ir slėpė tai nuo manęs. Sužinojau, kai ji pastojo… tuomet šeima nebegalėjo slėpti tiesos. Šešerius metus buvau ištekėjusi, kol viskas subyrėjo. Gyvenome kartu, dirbome, dar neturėjome vaikų. Nebuvome tobuli, bet tikėjau, kad esame šeima. Beveik kiekvieną sekmadienį lankydavome jo tėvus. Vakarieniaudavome, kalbėdavomės, padėdavau virtuvėje. Jaučiausi tos namų dalimi. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad prie to paties stalo sėdi žmonės, žiūri man į akis… ir slepia tokią paslaptį. Kaimynė nuolat su jais būdavo – ji ne šiaip moteris „iš laiptinės“, ji buvo artima, beveik kaip giminaitė. Užeidavo dažnai, kartais netikėtai, kartais likdavo valgyti, kartais užsibūdavo iki vėlumos. Niekada nieko neįtariau, buvau įsitikinusi, kad šeima turi ribas. Net neturėjau minčių, jog įmanoma, kad tokioje normalioje šeimoje galėtų vykti tokie dalykai… visų akivaizdoje. Anyta visada ją gindavo. Jei kas nors ką nors pasakydavo – ji pateisindavo. Jei kaimynė ko nors prašydavo – anyta pirmoji padėdavo. O vyras… jis irgi visada būdavo „užimtas“. Mačiau tai, bet tikėjau – „negalvosiu blogai, nesąmonė“. Tik keliais mėnesiais prieš viską susivokiau – kažkas ne taip. Vyras vis labiau nebūdavo namie: sakydavo, esą pas tėvus, padedąs, dirbąs. Niekada jo neseku – nesu ta, kuri seka ir tikrina. Bet anyta pradėjo keistai elgtis: šaltesnė, tolimesnė, mažiau maloni. Pajutau – tarsi ji elgiasi kaltai. Dieną, kai paaiškėjo tiesa, nebuvau pasiruošusi. Paskambino vyro teta. Ne iš karto. Pirmiausia pasiteiravo, kaip man sekasi, kaip darbe, kaip mudu su vyru. Tada – tyla, ir klausimas: „Ar dar gyvenat kartu?“ Atsakiau „taip“. Vėl tyla. Ir tada: „O tu nieko nežinai… apie kaimynę?“ Sąstingis per visą kūną. „Ką kalbate?“ – klausiu. Ir ji pasako tiesiai: „Ji laukiasi. Tavo vyras – tėvas.“ Sakė, kad visa tai jau „vieša paslaptis“ šeimoje. Kad mėnesiais bandė „suvaldyti situaciją“, bet niekas nedrįso man pasakyti. Padėjau ragelį ir atsisėdau lovos krašte. Vyras dar nebuvo grįžęs. Kai parėjo, aš jo jau laukiau. Paklausiau tiesiai: „Nuo kada tu su kaimyne?“ Jis – nepagailėjo. Tik nuleido galvą: „Nebuvo planuota…“ „Kiek laiko?“ „Daugiau nei metai.“ Griūva pasaulis. „Kas žino?“ Tada baisiausia: „Mama žino jau kelis mėnesius.“ Tą momentą – didžiausias smūgis. Kitą dieną nuėjau pas anytą. Įėjau be perspėjimo. Man nerūpėjo, ar jai patogu. Klausiau tiesiai: „Kodėl nepasakei?“ Ji žiūri ramiai. Be ašarų. Be virpesių. Tarsi žmogus, kuris nusprendė, kad jis – teisus: „Norėjau išvengti skandalo. Tikėjausi, jis išspręs viską su tavimi.“ Netikėjau. „Slepti, kad sūnus man neištikimas su kaimyne – ar tai vadini, kad mane ‘saugai’?“ „Nenorėjau sugriauti jūsų santuokos.“ Supratau paprastą dalyką: niekada nebuvau saugoma. Buvau patogi. Apgauta visų. Tada šeima pradėjo „padėti“. Kištis, aiškinti, raginti nebūti „kategoriska“. „Nedaryk skandalo“, sakė. Lyg problema – ne išdavystė, o mano reakcija. Pasirašiau skyrybas. Kaimynė kuriam laikui išvyko pas savo mamą. Anyta nustojo su manimi bendrauti. Buvęs vyras tapo tėvu su ja. Likau viena – ne tik be vyro, bet ir be šeimos, kurią maniau turinti. Blogiausia – ne tik neištikimybė. Tai – kolektyvinė išdavystė. Skyrybų dieną jau buvau palaužta ne tik dėl vyro išdavystės, o dėl to, kad mane išdavė visa jo šeima. Šešerius metus sekmadieniais ėjau pas juos – gaminau, padėjau, juokiausi, švenčiau. Maniau, kad mane myli. O tiesa – jie žiūrėjo man į akis ir žinojo. Žinojo. Tylėjo. Saugodavo jį. O manęs – niekada. Anyta mane išdavė ne tą dieną, kai sužinojo. Ji išdavė kiekvieną kartą, kai apkabindavo ir sakydavo „viskas gerai“, kai jos sūnus manė vaiką kitai. Ir tada supratau – yra skausmas didesnis už partnerio išdavystę: šeimos stalo išdavystė… keičia žmogų amžiams. ❓ Klausimas jums: Kaip jūs manote – jei antroji pusė jumis nesirūpina, o jo šeima žino ir tyli – ar jie bendrininkai, ar „tai ne jų reikalas“? Ir ką darytumėte mano vietoje?

Mano istorija kaip iš kokio serialo, tik deja ne komedija. Mano anyta seniai žinojo, kad jos sūnus su

Uncategorized

0470

Mano vyras Naujųjų metų vakarą pasikvietė savo buvusiąją į mūsų namus – tai buvo jo didžiausia klaida. Viskas prasidėjo prieš dvi savaites, kai jis pareiškė, kad sūnus nori švęsti kartu, todėl buvusioji atvyks pas mus tik vienai nakčiai. Nors visad nepritariau, vėl pasidaviau. 31-ąją bėgiojau kaip pamišusi: blizginau namus, gaminau salotas pagal močiutės receptą ir vyro mėgstamiausią šaltieną – ne norėdama įtikti, tiesiog nenorėjau išgirsti priekaištų. Jie atėjo devintą – ji šalti elegantiška kaip žiema, o sūnus net nepažvelgė į mane. Prasidėjo inspekcijos: kilimas – prastas skonis, majonezo – per daug, niekas – ne tinka, sūnus nenori – geriau čipsų. Vyras dingsta: pilsto vyną, šypsosi dirbtinai, ignoruoja akivaizdų žeminimą. Jo taktika – jokių skandalų, tiesiog išgyventi vakarą. Aš – tyli, besišypsanti, tobula šeimininkė, bet viduje jaučiuosi nematoma. Penkios minutės iki vidurnakčio – televizorius, taurės šalia, ji ištaria: „Noriu išgerti už MUS, kad ir po visko likome šeima dėl sūnaus.“ Jo žvilgsnis ir šypsena jai – ne svečio, o artimo žmogaus. Tą akimirką supratau – ne esu moteris, o fonas jų „šeimos“ spektaklyje. 00:15 – pakilau, pasakiau: „Jūsų šeima – pilna, mano vietos prie šio stalo nėra. Eisiu švęsti pas draugę. Rytoj – išsivalykite patys: jūs – šeima, tarnų čia nebebus.“ Išėjau į žiemą, jausmas – pagaliau laisva. Prasidėjo sunki žiema, po mėnesio – skyrybos. Jis grįžo į praeitį, jų „antras šansas“ žlugo. Aš sau padovanojau kelionę ten, kur jūra ir saulė – atradau save ir žmogų, kuris mane mato iš tikrųjų. Dabar šventė man – ne data, o jausmas: būti mylimai pirma, ne po kieno nors praeities. O ką tu manai – kai vyras buvusiąją iškelia aukščiau dabartinės, ar tai meilė, ar tiesiog baimė likti vienam?

Vyras nusprendė Naujus metus sutikti su savo buvusia. Na, jo klaida tikra “naujųjų metų bomba”

Uncategorized

070

„Nesiruošiu eiti į tą prakeiktą kaimą laidoti tavo motinos,“ sušnibždėjo jos vyras. Bet kai sužinojo apie jos banko sąskaitą, atvyko su gėlėmis.

Balandžio 1 d., pirmadienis, ryto šviesa dar nepateko į kambarį, o aš jaučiu, kaip telefonas skamba lyg

Uncategorized

DVI SESERYS… Gyveno kartą dvi seserys. Vyresnioji Valentina – gražuolė, sėkminga, turtinga, o jaunesnioji Zoja – skaudžios lemties girtuoklė. Apie grožį tuo metu jau nebuvo ką sakyti: 32 metų Zoja labiau priminė senutę – liesa, išbrinkusiu, melsvu veidu, apšiurusiais, susivėlusiais plaukais, neregėjusi nei muilo, nei šukos. Valentina nesyk bandė ištraukti seserį iš alkoholizmo liūno: vežė į prabangias klinikas, pas žolininkes, viskas veltui. Nupirko jai mažą jaukų butelį, bet užrašė jį savo vardu, kad Zoja neiškeistų už butelį. Po pusmečio bute liko tik purvinas čiužinys, ant kurio ir gulėjo merdėjanti sesuo, kai Valentina atėjo atsisveikinti, nes ruošėsi išvykti gyventi į užsienį. O Zoja jau beveik nebekalbėjo – jėgų buvo tik vos praverti akis ir pro paburkusio voko plyšelius pamatyti neaiškų siluetą nešvariame lange. Šalia mėtėsi tušti buteliai, kuriuos dosniai tiekė vietos girtuoklėliai. Valentina negalėjo palikti sesers – sąžinė neleistų ramiai gyventi. Tad išsivežė Zoją pas tetą į gūdžią Lietuvos kaimo sodybą. Teta Ona, 68 metų dar energinga, vieniša moteris, rado Zoją vos alsuojančią, užkūrė samovarą arbatai, užpylė džiovintas žoleles, uogas ir tris dienas lašino Zojai į burną žolelių užpilus su medumi, kas pusvalandį net naktimis. Ketvirtą dieną davė šviežio ožkos Marijos pieno, vėliau – daržovių nuoviro, vištienos sultinio iš savo vištų. Po mėnesio Zoja jau galėjo atsisėsti, o tetulė ją kasdien vežė rogutėmis į pirtelę – žolelių kvapai persismelkė į Zojos plaukus ir net į mintis. Tetos meilė ir rankų šiluma stebuklingai prikėlė Zoją iš agonijos, kaip nepadėjo nei gydytojai, nei burtininkės. Zoja atgijo, pražydo skruostų raudonis, giedros akys, pradėjo tvarkytis, padėjo teta, išmoko melžti ožką, rinko kiaušinius, mezgė stebuklingas šales – užsakymų apstu, pinigų pakako. Po trejų metų gražuolė Zoja išsivežė mylimą tetą iš užkampio į ramų miestelį Lietuvos pajūryje: ten, nedideliame jaukiame namelyje su nedideliu sodu, jie su teta ir ištikimąja ožka mėgaujasi kasdieniu paprastumu, saulėtais rytmečiais, o jūros pakrantėje plaukioja dvi gyvenimo atgaivintos moterys. Žinot, kas nuostabiausia šioje istorijoje? Ji tikra.

DVI SESERYS Gyveno kartą dvi seserys. Vyresnioji buvo Jūratė tikra gražuolė, sėkminga, pasiturinti.