Zibainis – Page 2

– Tėtis, ar tikrai paėmei katiną? – nustebo dukra Lina, atvykusi per savaitgalįTėtis tyliai nusijuokė, išsitraukė mažą dėžutę ir parodė, kad šalia lango jau sėdi naujasis katinas, besišypsantis į Lina su spindinčiomis akimis.

Ei, klausk, tiesiog nusikalbinau, kai pamatėu šį šunį ačiū, kad prisiminiai. Tėti, ar tu tikrai pagavėi katiną?

Kažkas ištraukdavo jos bulves, nulušydamas jas ir surinkdamas didžiausią…

Aistė застала. Пульс удвоился. Она прошла дальше и увидела, что даже капусты не хватает самых больших кочанов.

Kas nors traukė jos bulves, nuluodamas jas, ir surinko didžiausią…

Ugnė sustingė. Širdis praskambėjo kaip virpesys po ilgo mieguistų sapnų. Ji ėjo toliau ir pamatė, kad

Išdavystė, šokas, paslaptis.

Nataliė gamino vakarienę, kai pasiklausė durų stuksmų. Sveiki, jūs Nataliė? pasiklausė nepažįstama mergina

Vėlyvas skambutis…

Negalima jų kviečiu! Girdėjai? Jokiu protu! Tai tavo gimtadienis. Trisdešimt penkeri metai rimta data.

Vėlyvas skambutis…

Ne kviesk jų! Supranti? Jokiu protu! Tai tavo gimtadienis. Trisdešimt penkeri metai rimta data.

– Kodėl mamai reikia dviejų kambarių? Jai jau 65 metai. Svečiai jos retai priimami, o su tetomis – savo seserimis – net virtuvėje gali išsimažinti arbatos puodelį. – Atvirai sakant, vienkambarys butas mamai – už akis ir ausų pakanka.

Kodėl mokėjai dviem kambariais? Jums jau šešiasdešimt penki, o svečių ji maždaug nepriims, o su seserimis

— Kodėl mamai reikia dviejų kambarių? Jai jau 65 metai. Ji greičiausiai nepriims svečių, o su tetų – savo seserų – gali net virtuvėje gerti arbatą. — Atvirai sakant, vieno kambario butas mamai pakanka.

Kodėl mamai dvi kambariai? Jai jau šešiasdešimt penki. Svečių ji tikrai nepriims, o su seserimis savo

Ji negali čia gyventi, ji mums niekas – girdžiu, kaip mano vyro dukra garsiai paaiškina savo broliui, kad turiu išeiti iš namo, kuriame praleidau paskutinius 15 metų. – Palauk, Marijo. Ne viskas taip paprasta. Kur dabar nueis teta Tamara? – sako Jurgis, mano vyro sūnus, kurį visada laikiau žmoniškesniu ir oralesniu nei jo seserį, per 15 metų bendro gyvenimo su vyru vis tiek ką nors pamačiau. Neseniai mano vyras mirė. Jo vaikai iš pirmojo santuokos atvyko ir iš karto pradėjo išdėstyti paveldą. Iš esmės paveldas ne mažas: namas, sodas, garažas, automobilis. Aš nepretenduojau jokio turto, bet, tiesą sakant, nemanau, kad taip greitai mane išstums iš namų.

Ji negali čia gyventi, ji mums niekas, girdi mano vyrų dukra, Aurelija, balsu, kurį lyg šnabžda vėjo