Pažiūrėk į save, kam tu reikalinga savo penkiasdešimt aštuonerių? numetė vyras, išeidamas. O po pusmečio
Žygimantai, tu save girdi? Man dabar reikia nešioti pilvą keturiasdešimties, kad pataisyčiau tavo jaunystės klaidas?
Kai Paulius išėjo tarnauti į kariuomenę, Rūta pažadėjo ištikimai jo laukti. Ir savo pažado ji laikėsi
Dabar grįžk į savo kaimą, ištarė Rytis, balsu, kuriame skambėjo sausas pavargimas, net nepažvelgęs į ją.
Niekada nepamiršiu pirmosios dienos, kai parsivedžiau žmoną pas savo tėvus į Vilnių. Mama ruošė garsiuosius
Keturiolikos metų jau kovojau su hemipleginėmis migrenomis keistais priepuoliais, kurie galėjo paralyžiuoti
Kada paskutinį kartą žiūrėjai į save veidrodyje? paklausė vyras. Žmona sureagavo visiškai ne taip, kaip
Rūta, mieloji, girdėjau, tau dabar sunkumu su pinigais? Rūta pjausto lašišą ir deda į blynelius.
Kam man vesti, kai esu jaunas, gražus ir sėkmingas vyras? mąsčiau aš. Kada gi mes sulauksime anūkų?