Diena, kai supratau, kad gyvenau su pabaisa Vienuolika metų maniau, kad turiu šeimą. Žmoną, du vaikus

Tai vyksta šios dienos vestuvėse Aistės, pašto siuntėjos. O, kokios vestuvės… ne šventė, o liūdesys.

Šešiasdešimt penkerių metų supratau, kad vaikams mūsų daugiau nereikia. Kaip tai priimti ir pradėti gyventi sau?

Aistė neįžengia į Varės kaimo namą ir skleidžia gandą, kad senelė prarado protą, nes jos kambaryje slėpiasi

Noriu, kad mano sūnus išsiskirtų. Kam jam tokia beviltiška žmona? Visur girdisi, kad uošvės tai pikti

Po tokių žodžių dar turėčiau čia sėdėti, apsimesti, kad viskas gerai, ir šypsotis? Ne, švęskite be manęs!

Antradienį, pusė vienuolės ryto, spustelėjau dar klavišus savo nešiojamojo kompiuterio, kai raktai duryse

Žodis prieš tave, ir mano sūnus išmes tave pro duris! Man nesvarbu, kieno tai butas! šaukė svainė Aistė

Duktė su žentu paliko man anūkų globai per visas atostogas. O aš savo mažoje pensijoje turiu juos maitinti