Ona Petrauskienė stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip šaltis piešia ant stiklo raštus. Žadėjo minus trisdešimt.
Kiekvieną vakarą prie mano balkono landė raudona katė. Ji miaukė taip, tarsi prašyčiau pagalbos – nedavė
Jau dvi savaites Murkė šnypščia ir drasko, neprileisdama šeimininkės prie senosios sofos. Daiva beveik
— Paskambinsiu tėčiui, — tarė mergaitė prie pirmojo suolo ir prispausdama telefoną prie krūtinės taip
Na, tai rodyk savo kaimietę! — šyptelėjo motina, peržengdama erdvios, švelnios vakaro saulės užlietų
Telefonas nutilo. Rūta stovėjo virtuvės viduryje, abiem rankomis spausdama jį prie krūtinės.
Ilgą valgomąjį stalą užgriuvo brangūs patiekalai ir pasipūtimas. Viktorija pastatė prieš anytą porcelianinę
Jis ištiesia ranką, norėdamas paglostyti grėsmingą gyvūną, bet katė trukteli į šoną ir kažkaip keistai
— Aš atšaukiau meistrą ir vamzdžių pristatymą. Pasėdėsi savaitgalį be vandens — suprasi, kas tuose namuose