Zibainis

Vytas nusivedė savo sužadėtąją pas susipažinti su tėvais. O jei man nepatiks, susirūpino Austėja, kai

Man 27-eri, o gyvenu namuose, kuriuose nuolat atsiprašau, kad egzistuoju. Baisiausia tai, kad vyras vadina tai „normalu“. Man 27-eri ir dvejus metus esu ištekėjusi. Neturime vaikų. Ne todėl, kad nesvajoju, o todėl, kad nuo pradžių sau pasakiau: pirmiausia – tikras namas, tikri namai. Ramybė. Pagarba. Vidinė taika. Bet mūsų namuose taikos jau seniai nėra. Ir ne dėl pinigų. Ne dėl darbo. Ne dėl ligų ar tikrų nelaimių. O dėl vienos moters. Vyruko mamos. Iš pradžių maniau – tiesiog griežtesnė, valdingesnė, iš tų mamų, kurios visur kišasi ir turi nuomonę. Stengiausi būti maloni. Mandagi. Nuryti. Galvojau: ji jo mama… nurims… priims… reikia laiko. Tik laikas jos nenuramino. Laikas suteikė drąsos. Pirmą kartą, kai mane pažemino, atrodė menka. Juokais pasakė: – Oi, jūs jaunos žmonos – labai norite pagarbos. Nusišypsojau, kad nebūtų nejauku. Po to prasidėjo „pagalba“. Ateidavo – neva atnešti uogienių, maisto, pasiteirauti, kaip laikomės. Bet visad darydavo tą patį. Apžiūrinėdavo. Tikrindavo. Krapštydavosi. – Kodėl čia taip? – Kas pasakė čia padėti? – Aš jūsų vietoje… Ir blogiausia – sakydavo ne tik man. Vyrui girdint. O jis nieko. Nesustabdydavo. Jei ką sakydavau, iškart: – Baik, nepergyvenk. Pradėjau jaustis lyg išprotėjusi. Lyg perdedu. Kad aš „probleminė“. Po to prasidėjo vizitai be įspėjimo. Skambutis, raktas – ji viduje. Visą laiką tas pats sakinys: – Aš čia ne svetima. Man čia kaip namie. Keliskart nuryjau. Trečią sykį tyliai pasakiau: – Prašau, įspėkite. Kartais pavargusi, kartais miegu, kartais dirbu. Pažvelgė lyg būčiau įžūli. – Tu man nurodysi, kada pas sūnų ateiti? Tą pačią vakarą vyras – baris. – Kaip galėjai ją įžeisti? Netikėjau. – Neįžeidžiau. Tik ribą pasakiau. Jis: – Mano namuose motinos nevarinėsi. Mano namuose. Ne mūsų. Jo. Nuo tada pradėjau trauktis. Nevaikštau laisvai po butą, kai žinau, kad gali pasirodyti. Negroju muzikos. Nesijuokiu garsiai. Jei gaminu – bijau, kad neištartų „vėl tas pats“. Jei tvarkau – kad nepavadintų „nešvaru“. O blogiausia – pradėjau nuolat atsiprašinėti. – Atsiprašau. – Nebepasikartos. – Nenorėjau. – Ne taip norėjau pasakyti. – Ne tą turėjau galvoje. Moterys, 27 metų… atsiprašo, kad kvėpuoja. Praeitą savaitę užėjo, kai vyras dirbo. Buvau namų drabužiais, surišta plaukais, serganti. Atsidarė, įėjo be skambučio. – Kaip atrodai… Ar mano sūnus to nusipelno? Patylėjau. Nuėjo į virtuvę, atidarė šaldytuvą. – Čia nieko gero. Po to – spintelę. – Kodėl taurės čia? Pradėjo kraustytis, murmėti, dėlioti. Tik stovėjau. Ir vienu metu atsisuko: – Pasakysiu – prisimink. Jei nori likti moterimi, turi būti vietoje. Ne virš sūnaus. Pajutau, kad kažkas viduje lūžta. Ne verksmas. Ne riksmas. Pajutimas, kad pasiekiau ribą. Kai vyras grįžo, ji jau kaip karalienė ant sofos. Tyliai: – Reikia pasikalbėti. Taip tęstis negali. Jis nepažiūrėjo. – Dabar negaliu. – Ne, būtent dabar. Atodūsis. – Ir vėl ką? – Negerai jaučiuosi namie. Ji ateina be įspėjimo. Žemina. Kalba lyg tarnaičiai. Jis nusijuokė. – Tarnaitė? Baik nesąmones. – Tai ne nesąmonės. Iš sofos ji: – Jei negali laikyti, esi ne žmona šeimai. Ir tada – blogiausia. Jis nepasakė nieko. Nė žodžio mano gynybai. Prisėdo prie jos. Ir pakartojo: – Nedaryk dramos. Pažiūrėjau į jį, pirmą kartą aiškiai. Jis ne tarp dviejų moterų. Jis – vienoje pusėje. Toje, kur jam patogu. Pažiūrėjau į jo motiną, paskui jį. Ir tik: – Gerai. Nesibarėm. Neverkiau. Neaiškinau. Tiesiog išėjau į miegamąjį. Susidėjau drabužius į krepšį. Pasiėmiau dokumentus. Koridoriuje išlėkiau. Jis pašoko. – Ką darai?! – Išeinu. – Tu išprotėjai! – Ne. Atsibudau. Jo motina nusišypsojo – tarsi laimėjo. – Kur eisi? Sugrįši. Rami: – Ne. Jūs norite namų, kuriuose valdote. Aš noriu namų, kuriuose galiu kvėpuoti. Jis sugriebė rankeną. – Negali palikti dėl mano motinos. Žvilgtelėjau. – Tai ne dėl jos. Jis sustingo. – Tai dėl ko? – Dėl tavęs. Tu ją pasirinkai. Mane palikai vieną. Išėjau. Ir žinote, ką pajutau lauke? Šaltį – taip. Bet ir lengvumą. Pirmą kartą per mėnesius niekam neatsiprašinėjau. ❓ Kaip pasielgtumėte mano vietoje – liktumėte „kankintis dėl santuokos“, ar išeitumėte tą akimirką, kai vyras netylėdamas leidžia jus žeminti?

Man 27-eri metai, gyvenu namuose, kuriuose nuolat tenka atsiprašinėti vien už tai, kad esu.

Uncategorized

Gyvenkite savo gyvenimą

Juodos limuzinos ratai švelniai prisiliečia prie šaligatvio. Tai ne tik transporto priemonė tai idėja

Uncategorized

032

„Aš neketinu gyventi su sena griūva!“ – su trenksmu išėjo vyras, o Valentina su ašaromis akyse suprato, kad trisdešimt dveji bendro gyvenimo metai tilpo į vieną kuprinę. Ji liko rūpintis sergančia mama, savimi ir skaudžiais prisiminimais, kol ex-vyras susirado jaunutę kaimynę iš penkto aukšto. Tačiau jos mamai ir Valentinai užteko stiprybės nepalūžti: literatūros klubas, nauji pažįstami, atgimę pomėgiai – ir jei jam penkiasdešimt aštuoneri, o jai vos penkiasdešimt treji, ar tikrai tai jau senatvė? Tikros moteriškos laimės pamokos Vilniuje – kai vyras bėga paskui jaunystę, o tu ją atgauni savyje.

Aš nesiruošiu gyventi su sena lūžena, suriko vyras. Gana! Baigta! stipriai trenkęs spintelės dureles

Uncategorized

0146

Nesu tikra, kaip parašyti taip, kad nesuskambėtų lyg pigus serialas, bet tai pati įžūliausia patirtis mano gyvenime: daugybę metų gyvename su vyru, o trečias žmogus – jo mama, nuolat stovėjusi pernelyg arti mūsų santuokos. Maniau, kad ji tiesiog iš tų mamų, kurios kišasi „iš gerumo“, bet pasirodo, kad ne. Prieš kelis mėnesius jis įkalbėjo pasirašyti dokumentus dėl būsto, sakė, kad pagaliau turėsime savo namus, kad nuoma – kvailystė, o jei nesusitvarkysime dabar, vėliau gailėsimės. Buvau laiminga, nes seniai svajojau turėti namus, o ne gyventi tarp lagaminų ir dėžių. Pasirašiau, nes tikėjau – sprendimas šeimos. Keista pasidarė, kai jis ėmė vienas su reikalais vaikščioti po institucijas – vis sakydavo, kad neverta eiti, tik laiko švaistymas, o jam paprasčiau. Jis grįždavo su segtuvais, juos dėdavo į koridoriaus spintą, bet niekada neleisdavo jų vartyti. Jei kažko paklausdavau – atsakydavo sudėtingais terminais, lyg būčiau vaikas ir nieko nesuprasčiau. Galvojau: gal vyrai tiesiog mėgsta tokius dalykus valdyti. Vėliau prasidėjo smulkūs finansiniai „žaidimai“: staiga sąskaitas apmokėti tapo sunkiau, nors jo atlyginimas esą nepasikeitė. Vis sakydavo, kad „dabar reikia daugiau“, vėliau atsigausime. Pradėjau rūpintis parduotuve, dalimi įmokų, remontais, baldais – juk „statome savo namus“. Nebepirkau nieko sau, bet tikėjausi, kad verta. Ir tada, vieną dieną tvarkydama virtuvę, po servetėlėmis radau keturis kartus sulankstytą blanką. Nebuvo tai jokia sąskaita ar įprastas dokumentas – buvo pasirašytas popierius su data, aiškiai nurodantis savininką. Ne mano vardas. Net ne jo. Jo mamos vardas. Stovėjau prie kriauklės ir kelis kartus perskaičiau, nes smegenys nepriėmė: aš moku, imu paskolą, rūpinuosi namais, perku baldus, o savininkė – jo mama. Man pasidarė karšta, pradėjo skaudėti galvą – ne iš pavydo, o iš pažeminimo. Kai jis grįžo, nedariau scenų. Paprasčiausiai padėjau dokumentą ant stalo ir žiūrėjau jam į akis – be jokių maldavimų ar klausimų, nes jau buvo atsibodę būti kvailinama. Jis nebuvo nustebęs. Nesakė „kas čia?“ – tik atsiduso, lyg aš būčiau pati sukėlusi bėdą, kad išsiaiškinau. Ir tada prasidėjo pati įžūliausia „interpretacija“, kokią teko girdėti: esą „taip saugiau“, mama – „garantas“, kad jeigu kada nors kas nors nutiktų mūsų santykiams, namas nebūtų dalinamas. Jis pasakė ramiai, lyg aiškintų, kodėl pirko skalbimo mašiną, o ne džiovyklę. Man norėjosi juoktis iš bejėgiškumo – tai ne investicija šeimai, tai planas, kad aš moku, o išeisiu tik su maišu rūbų. Bet didžiausias įžūlumas ne dokumente. Didžiausias įžūlumas – jo mama, kuri viską žinojo. Tą patį vakarą ji paskambino, pradėjo pamokslauti, lyg būčiau išsišokėlė. Aiškino, kad ji „tik padeda“, o namai „turi būti saugiose rankose“, kad „nieko asmeniško“. Įsivaizduokite: aš dirbau, atsisakiau asmeninių poreikių, dariau kompromisus, o man kalba apie „saugias rankas“. Tuomet pradėjau ieškoti ne iš smalsumo, o iš nepasitikėjimo. Peržvelgiau išrašus, pavedimus, datas. Ir išlindo dar didesnė neteisybė – paskolos įmoka nebuvo tik „mūsų kreditas“, kaip sakė. Buvo papildomas įsipareigojimas, kurį dalinai dengiau aš, o dalis pinigų keliaudavo į seną jo mamos skolą. Kitaip tariant, aš ne tik mokėjau už butą, kuris man nepriklauso – mokėjau ir svetimą skolą, paslėptą po šeimos „reikalu“. Tada man pagaliau nukrito „uždanga“ – sukrusę visi metai: kaip ji kišasi, kaip jis visada ją gina, kaip aš vis būnu „nieko nesuprantanti“; esą partneriai, bet sprendžia jie dviese, o aš tik finansuoju. Skaudžiausia buvo suprasti, kad nebuvau mylima – buvau patogi. Moteris, kuri dirba, moka ir nekelia daug klausimų, nes nori ramybės. Ramybė tame „namuose“ buvo ramybė jiems, ne man. Neverkiau ir nerėkiau – atsisėdau ir suskaičiavau. Kiek sumokėjau, ką daviau, kas liko. Pirmą kartą pamačiau juodu ant balto – kiek metų tikėjausi, o kaip lengvai buvau išnaudota. Skaudėjo ne dėl pinigų, o kad su šypsena laikė mane kvaila. Kitą dieną padariau tai, ko maniau niekada nedarysianti: atsidariau naują sąskaitą tik savo vardu, pervedžiau visas asmenines pajamas, pakeičiau slaptažodžius ir panaikinau jo prieigą. Nebedaviau pinigų „bendriems poreikiams“, nes „bendri“ pasirodė esą mano dalyvavimas. Ir svarbiausia – pradėjau rinkti visus dokumentus ir įrodymus, nes nebetikėjau žodžiais. Dabar gyvename po vienu stogu, bet iš tiesų esu viena. Negenu, neprašau, nesibaru. Tiesiog matau žmogų, kuris pasirinko mane kaip taupyklę, ir jo mamą, kuri tapo „šeimininke“ mano gyvenime. Ir galvoju, kiek moterų per tai praėjo ir tyliai sau kalbėjo: „geriau nekalbėsiu, kad nebūtų dar blogiau“. Tik blogiau nei būti naudojamai, kol tau šypsosi, turbūt nebūna. ❓ Jeigu staiga sužinai, kad metų metais moki už „šeimos namus“, o dokumentai – jo mamos vardu, tu išeitum iškart, ar kovotum dėl teisingumo ir savo pinigų?

Nežinau, kaip parašyti taip, kad neskambėtų kaip pigus serialas, bet tai įžūliausias dalykas, kurį kas

Uncategorized

Suderinimo akordas

20240412, įrašas į dienoraštį Visą dieną Urtė ir Saulius buvo užsikrauti ruoštis sūnaus sūnaus atvykimui.

Uncategorized

053

Surasiu savo dukrai geresnį vyrą: šeimos drama, kai uošvė peržengia ribas, o dukra pasirenka meilę vietoj motinos kontrolės

Šį mėnesį bus sunkiau, tyliai prasitarė Antanas, dar kartą atsivertęs banko programėlę. Giliai atsiduso.

Uncategorized

0426

Sėdžiu ant virtuvės grindų ir žiūriu į raktų pakabuką, lyg jis būtų svetimas. Iki vakar tai buvo MANO automobilis. Dabar jis tapo „mūsų“ – be mano sutikimo. Ir tikrai neperdedu: vyro ir anytos drauge man jį tiesiog atėmė, o paskui privertė jaustis kalta, kad supykau. Prieš du mėnesius vyras ėmė kalbėti, kad reikia „mąstyti brandžiau“ ir viską susidėlioti šeimoje. Tada dar neginčijausi – dirbu, viską apmoku pati, reikalavimų neturiu, o vienintelis tikras „mano daiktas“ buvo tas automobilis – pirktas, išlaikytas, mokamas MANO lėšomis. Vieną trečiadienio vakarą parsirandu namo – vyras su popieriais ant stalo, atsargiai slepia. Pasiūlo „geresnį variantą“ šeimos biudžetui, subtiliai laukiant mano pritarimo. Nekonfliktavau – tik palinksėjau ir išėjau praustis. Kitą dieną netikėtai užsuka anyta – elgiasi kaip pas save, aiškina, jog „šeimoje nėra mano ar tavo daiktų“, kad tikra šeima nesigilina į smulkmenas. Klausausi – akivaizdu, kad atėjo ne kavos gerti. Vakare vyras prašo automobilio dokumentų, žadėdamas „tik perreguliuoti registraciją“. Nejauku, bet nedarau scenų – padaviau. Po kelių dienų vyras vis kur nors dingsta „tvarkyti reikalų“, lojaliai manę paminėdamas pokalbiuose: „Žmona pritaria, viskas gerai, ji žino.“ O iš tiesų, kai grįžau namo penktadienį, automobilio nebebuvo. Skambinu – ignoruoja. Po 40 min. gaunu žinutę: „Nefilmuok.“ Štai ir viskas – padedama jaustis kalta, kad susirūpinau. Tą vakarą vyras ir anyta įžengia į butą, tarsi į patikrinimą. Vyras ant stalo deda mano automobilio raktus ir triumfuodamas praneša, kad persiregistravo automobilį savo vardu, nes „taip logiškiau šeimuose“. Aš – priblokšta. Teisinuosi, kad tai mano pirkinys, mano pinigai. Jis mane vadina grėsme ir aiškina, jog „apsaugo mane“, neleidžiant man „šantažuoti“, jei kas nutiktų su santuoka. Anyta prisijungia: „Moterys keičiasi, sūnus saugo save.“ Jau nebesuprantu, ar verkti, ar juoktis. Namie jaučiuosi apkaltinta – esu „rizika“, ne žmogus, su kuriuo dalijamasi gyvenimu. Sako, kad jei mylime – nesvarbu, kieno vardu automobilis: važiuosiu juo toliau… Man tai tik įžūlumas. Ne tik atėmė, bet ir įteigė, kad turėčiau būti dėkinga, jog „leidžia“ vairuoti. Kaip vaikui. Pradėjau teisintis – ir vyras tuoj padarė iš to mano problemą, ne savo poelgį. Kitą dieną, kai vyras buvo darbe, ieškojau dokumentų. Drebančios rankos – ne iš baimės, o iš suvokimo, kaip greitai kas nors, kuo pasitiki, gali atimti tavo ramybę. Radau automobilio pirkimo sutartį ir įmokų kvitus. Tada atradau prieš dvi savaites „mano“ vardu pasirašytą perdavimo aktą – kurio niekada nepasirašiau. Tai buvo paruošta iš anksto. Sėdžiu koridoriuje ant grindų – ne dramatiškai. Tiesiog nebėra jėgų. Ne apie automobilį mąstau – apie tai, kaip žmogus, su kuriuo miegi, gali tave paversti „priešu, kurį reikia neutralizuoti“, ir kaip anyta gali ramiai dalyvauti atimant kontrolę. Vakare pakeičiau visas slaptažodžius, atsidariau atskirą banko sąskaitą, persivedžiau asmeninius pinigus. Ne kariauti – o supratus: jei gali atimti automobilį parašu, gali atimti ir ramybę su šypsena. Vyras pajuto pokyčius: tapo mandagesnis, rūpestingesnis. Man tai tik dar labiau kelia pyktį – meilė nėra saldainiai po praradimo nepriklausomybės. Meilė – tai nepadaryti to išvis. Gyvenu keistoje tyloje. Nesipykstame, bet aš jau nebe ta pati. Automobilio raktus laikau rankose – jaučiu ne džiaugsmą, o kontrolę. Negaliu apsimesti, kad „šeimos labui viskas gerai“. Kartais manau, kad didžiausia išdavystė – ne neištikimybė. O kai parodo, kad esi rizika, o ne partneris. ❓ Kaip jūs manote: kai kas nors, apsimetęs mylintis, atima tavo daiktus be jokio sutikimo ir vėliau kalba apie „šeimos gėrį“, ar tai meilė, ar kontrolė? ❓ Ką patartumėte: ar tyliai ruoštis išeiti, ar kovoti dėl visko teisiniais būdais?

Sėdžiu ant žemės virtuvėje ir žiūriu į raktų pakabuką jis atrodo toks svetimas. Vakar tai buvo mano automobilis.

Uncategorized

Dovana – Na, sūnau, papasakok, kaip sekėsi, kaip praėjo diena? Grįžęs iš darbo tėtis Vytautas pasodino penkiametį Andriuką šalia savęs ant sofos, pasišiaušė jam šviesius plaukus. Kol mama Rūta ruošė vakarienę, tėtis bendravo su mylimu ir kol kas vieninteliu sūnumi. Butas buvo šiltas, jaukus, svetainėje, tarp burzgiančio televizoriaus ir sekcijos, paslaptingai žibėjo spalvotomis lemputėmis neaukšta, bet labai puošni eglutė. Iki Naujųjų metų buvo likusi lygiai para. – Man viskas gerai! – išdidžiai pasakė Andriukas. – O mano draugui Kęstučiui – blogai. – Kas jam nutiko? – susidomėjo Vytautas. – Tas Kęstutis, iš kaimyninio laiptinės? – Taip, – linktelėjo Andriukas. – Jam šiandien dovanėlės Naujamečio rytmetyje darželyje nedavė, – pranešė iš virtuvės į rytą kvepianti vištiena mama Rūta. – Vargšas berniukas… Na, eime, vyrai, plaukite rankas, vakarienė paruošta! – Kaip jam nedavė? – nustebo Vytautas, pakildamas nuo sofos. – Visi gavo, o jam – ne? Kažkokia nesąmonė. – Taip, visi gavo, o Kęstutis ne, – patvirtino Andriukas, nušokdamas nuo sofos. – Snieguolė ir Senelis Šaltis visiems dovanas išdalijo, o jam – ne, nors jis labai laukė. – Kas per Snieguolė su Seneliu Šalčiu, kad vaiko neapdovanojo? – piktai tarė Vytautas, atsisėdęs prie stalo. – Čia ne jų kaltė, – gūžtelėjo pečiais Rūta. – Greičiausiai Kęstučio mama vėlavo sumokėti už dovaną arba tiesiog neturėjo pinigų. Taip būna. Andriukai, ar nusiplovei rankas? – Taip, buvo kartu su manim vonioje, – užtikrino tėtis, dalijantis traškią vištieną į lėkštutes. – Gerai, pinigų gal ir nepervedė. Bet kaip darželio vedėja… Kaip ją? Janina Petravičienė? Kaip ji galėjo leisti tokį berniuko pažeminimą, kad prie visų Snieguolė ir Senelis Šaltis paliko jį be dovanos? – Janina Petravičienė pati buvo Snieguolė, – išdidžiai pasakė Andriukas. – O Senelis Šaltis – mūsų ūkvedys! – Ir dar taip! – nenurimo šeimos galva. – Negi negalėjo surasti vienos dovanos šiam vargšui? Tėvai paskui būtų atsiskaitę. Kažkokia beširdiškumas! – Matyt, negalėjo, – atsiduso Rūta. – O aš jų vietoje tikrai būčiau sugalvojusi, kaip Kęstutį pradžiuginti. – O Kęstučio tėvai? Jie kaip leido, kad vaikas liktų be dovanos? – nenusiramino Vytautas. – Nesuvokiu… Beje, sūneli! Vytautas pažvelgė į Andriuką, besimėgaujantį vištienos blauzdele. – Tikiuosi, dovana pasidalinai su draugu? Sūnus pažvelgė į tėtį šiek tiek priekaištingai. – Norėjau, tėti, ir dar Seriožas, Natalija, Alikas, dar kas. Bet Kęstutis neėmė iš nieko. – Koks išdidus! – nustebo Vytautas. – Sakyk, verkė, kai dovanos negavo? – Nežinau… Nemačiau, – sąžiningai atsakė berniukas. – Šaunuolis! – vėl susižavėjo Vytautas. – Jis to tikrai nevertas. – Tikrai gaila Kęstučio, – atjaučiančiai pastebėjo Rūta. – Logiškai tuoj jam buvo labai skaudu. – Siūlau atstatyti teisybę! – netikėtai ryžtingai paskelbė Vytautas. Akivaizdu, kad jis ką sugalvojo, nes žandai paraudo, o akys sužibo ypatingai. – Kaip? – pasiteiravo Rūta, nusišluostydama burną servetėle. Andriukas taip pat smalsiai pažvelgė į tėtį. – Taip! – paslaptingai atsakė Vytautas. – Kur Kęstutis gyvena, žinot? Andriukai? – Nežinau, – papurtė kiek susimąstęs galvą Andriukas. – Niekad pas jį nebuvau. Tik lauke ir darželyje draugai. – Tikiuosi, sužinosiu, – pamąsčiusi tarė Rūta. – Mano draugė visus namo pažįsta. Pasiklausiu. Tik kam? – Pasiklausk. Ir dabar! – primygtinai paprašė Vytautas. – Gerai, – sutiko Rūta. – Tik stalą turėsit susitvarkyti patys. Ir indus išplauti! – Trisdešimt penktam bute gyvena, pavardė jų – Šitikai, – po kelių minučių pranešė Rūta. – Mamą kviečia Valentina. O tėčio nėra. Gal buvo, gal pati išvarė. Tiek žinau. Tad gyvena dviese – mama ir sūnus. – Iš kur tiek žinai? – sukikeno Vytautas. – Todėl ir vadina mano draugę Aiste – ji apie visus viską žino! – linksmai atsakė Rūta. – Jei rimtai, ji namo bendrijoje komitete. Ten visa informacija suteka. – Viskas aišku, – atsiduso Vytautas. – Andriukai, savo dovaną suvalgai? – Dar ne visai, – nusiminęs atsiduso berniukas. – Mama sakė, saldumynai nesveika. – Teisingai sako, – pritarė tėtis. – Dovanų maišelis sveikas? – Taip, – pasakė Andriukas. – Atidarė atsargiai. – Gerai, – vėl pasišiaušė plaukus sūneliui tėtis. – Gali saldainius perkelti į kitą maišelį, o šitą man duoti? – Kodėl? – sudomintas paklausė Andriukas. Vis dėlto nuėjo į kambarį ir grįžo su spalvingu dovanų maišeliu. Tuoj pat ant stalo iškratė likusius saldainius ir sausainius blizgiuose popierėliuose. Mama kurį laiką stebėjo, tada prabilo: – Supratau, vyrai, norit pradžiuginti Kęstutį. O kada? Ir kas nuneš dovaną? – Geriau šiandien! – nusprendė Vytautas. – O ką manai, Andriukai? – Žinoma! Dabar! – užsidegė sūnus. – Tada padėsiu savo saldainių? – Jei negaila, žinoma, – šiltai nusišypsojo tėtis. – Mes abu eisime? – pasiteiravo Andriukas, dėdamas saldainius atgal į maišelį. – Juk jau siūlei jam, nenorėjo. Gal padarysim kitaip… Tėtis išėjo į kambarį ir po kelių minučių pasirodė – Senelis Šaltis! Tikras lietuviškas Senelis Šaltis: baltos veltinės, raudonas paltas su baltu kailiu ir lietuviškais raštais, kepurė, ilga balta barzda, lazda vienoje rankoje, kitoje raudonas maišas su žvaigždėmis – bet maišas tuščias. Andriukas žiūrėjo nustebęs. Tada paklausė: – Tėti, tai tu praeitais metais buvai Senelis Šaltis? Ir dar prieš tai? – Taip, aš, – atskleidė Vytautas. – Atsiprašau, kad tik dabar sužinojai. Bet juk vis tiek būtum supratęs. Kartą darbe paprašė būti Seneliu Šalčiu per Naujuosius metus. Patiko visiems, jau trečius metus ‘šaltau’. Ir tave, ir mamą pasveikinu. Ar patiko praeitais metais? – Labai! – pagyrė Andriukas. – Gerai turėti savo Senelį Šaltį! Pribėgo prie tėčio ir apkabino. Rūta pridėjo saldainių, užrišo ryškią juostelę ant rieboko maišelio gerklės, Vytautas įdėjo maišelį į dovanų maišą. Pasitaisė barzdą: – Nieko prieš, jei aplankysiu nuskriaustą Kęstutį? – Ne! – kartu atsakė mama ir sūnus. – Galiu ir aš eiti, tėti? – Vietoj Snieguolės? – šyptelėjo tėtis. – Zuikučiu! – sušuko Andriukas ir nubėgo persirengti. Grįžo su balta zuikio kostiumu – tuo pačiu, kuriame darželyje šventė, su ilgomis ausimis ir pomponu. Veidą dengė kartoninė kaukė su pieštomis ūsytėmis ir nosyte. – Gerai, eikime, tikiuosi Kęstutis neatpažins tavęs, – pritarė tėtis. – Tik paltą apsivilk, nes žiema! Tėtis su sūnumi išėjo. Mama vos slėpė juoką, žiūrėdama, kaip šalia ilganugario Senelio Šalčio kojomis trepsi mažas zuikutis su ilgiomis ausimis ir velka beveik per žemę pilną maišą. Po dešimties minučių grįžo Vytautas, akivaizdžiai sutrikęs. – Kur Andriukas? – sunerimo Rūta. – Ramiai, pas Kęstutį liko, žaidžia. Po pusvalandžio grįšiu pasiimti, – atsiduso Vytautas, nušluostęs su barzda suprakaitavusį veidą. Kaip buvo persirengęs Seneliu Šalčiu, taip ir prisėdo ant sofos. Pagalvojęs tarė: – Sužinok, kas buvo! Mes su Andriuku ten buvom… šešti, atnešę Naujamečio dovaną nuskriaustam Kęstučiui! Ir dar ne paskutiniai. Prieš mus išėjo pati darželio vadovė Janina Petravičienė. Tiesa, jau be Snieguolės rūbų. – Oho, kaip ji atsiprašinėjo Kęstučio ir jo mamytės! – pasakojo Vytautas, besimovantis barzdą. – Įsivaizduok, kažkas nufilmavo tą rytmetį ir įkėlė į internetą – miesto portale. Per kelias valandas – tūkstančiai peržiūrų, ir komentarų! – Tikrai? – nustebo Rūta. – Reikės pasižiūrėti. – Bet esmė ne tai, – pastebėjo Vytautas. – Paaiškėjo, kad Kęstučio mama truputį pavėlavo sumokėti už dovanas… – Po truputį kaltė ir jos, – svariai tarė Rūta. Bet kita vertus, viena augina, pinigų kartais nėra. Darželyje galėjo sugalvoti kitą sprendimą. – O darželio vadovė neieškojo išeities, tiesiog išbraukė vaiką iš sąrašo ir… – vis dar negalėjo nusiraminti Vytautas. – Dėl to nekaltas vaikas liko skrudintas. – Ach, kad aš būčiau Janinos Petravičienės vadovė! – su liūdesiu pasakė Rūta. – Tokius beširdžius vadovus reikėtų iš darbo išmesti… – Gal ir išmes, – pritarė Vytautas. – Gal supras klaidą… Bet dirbantiems su vaikais taip būti negali. Kurį laiką tylėjo, glostydamas smakrą. Tada pakėlė akis į žmoną: – Beje, dar ką norėjau tau pasakyti: atėjo net Kęstučio tėtis! Su dovanomis, susigėdęs, vos neapsiverkė… – Tikrai? – nudžiugo Rūta. Tuomet suskambo durų skambutis. Rūta nuėjo atidaryti ir įėjo Andriukas. – Kodėl pats grįžai? – nustebo Vytautas. – Gi sakiau, ateisiu pasiimti… – Aš didelis, – supyko Andriukas. – Ir ten jau nuobodu. – Kodėl? – pasiteiravo tėtis. – Nes Kęstučio tėvai iš pradžių pykosi, paskui verkė. Mes su Kęstučiu atėjom į virtuvę, jie jau apsikabinę. Kai Kęstutis atėjo, visus tris prisiglaudė ir vėl verkė. Nenormalūs! Net nepastebėjo, kaip išėjau… Vytautas su Rūta pažvelgė vienas į kitą ir palengvėję nusijuokė. – Na, mano brangieji, einam arbatos – o kas neužmigs, sutikime Naujuosius metus – jau netrukus ateis. Tegu būna laimingi visiems! – Tegu! – dosniai sušuko Andriukas.

DOVANA Na, sūnau, papasakok, kaip sekėsi šiandien, koks buvo tavo dienos keistas kelias? Sugrįžęs iš