Zibainis

Ugnė, kur tu? Man reikia skubiai išvykti, atvyk įskubiai! Žinutė iš Eglės švytėjo ant telefono ekrano

Kam tu reikalinga? Be dantų, nevaisinga, be giminės – Klava – Kam tu reikalinga? – suriko Paulius. Tada spjovė ir išėjo. O Klava pribėgo prie langelio ir žiūrėjo, kaip nueina žmogus, su kuriuo pragyveno 15 metų. Galvojo, kad gyveno sieloje sielon. Bet prieš išeidamas jis ją „apšvietė“: nes taip buvo patogu. Šeiminių fotosesijų patirtis Klava turi butą, puikiai gamina, puiki šeimininkė, viską dėl jo buvo pasiruošusi padaryti. Klava pagalvojo, kad reikėtų atidaryti langą ir surikti jam, kad tik nepaliktų jos. Ji net buvo pasiruošusi tokiam pažeminimui: leisti jam gyventi su ja, nors kelias dienas namie nebūti, o leisti jas su ta kita… Tai geriau nei likti 45-erių vienai, paliktai. Ir jau atsitraukė langą. Bet žvilgsnis netyčia užkliuvo už tėčio portreto. Tas kariškio uniformoje, iškėlęs smakrą, išdidžiai žvelgė į objektyvą. Ir Klava staiga persigalvojo. Tapto gėda. Dėl savo silpnumo. Ji dar kartą pažiūrėjo, kaip jos simpatiškas ir elegantiškas vyras su paltu sėda į gražų automobilį kartu su daiktais. Nuėjo į virtuvę. Reikėjo pereiti koridoriumi. Ten stovėjo senolis trūmas, senos močiutės palikimas. Jis atspindėjo aptukusią, pavargusią moterį su žila plauka ir užgesusiomis akimis. Klava žinojo, kad nėra gražuolė. O čia dar ir sveikata pašlijo. Dantys byrėjo. Neturėjo pinigų naujiems. Nes vyrui reikėjo naujo automobilio. Ir darbe jis turi atrodyti puošniai, prabangiai. – Kokia tu kvaila! Tavo Paulius apsirengęs kaip aktorius. O tu – ištemptas megztinis, priešistorinė sijonas, pora palaidinių. Sunešioti batai ir vietoj batų – šlepetės. Ir paltas su apykakle, kurio net mano močiutė nedėvėtų. O meniu reikalauja kaip restorane. Jam reikia steiko, garintų kotletų, blynelių su įdaru, mėsos. Gal jis ir nueitų! Neprivalu taip dėl vyro stengtis, drauge! – kalbėjo Klavai kolegė Liucija. Klava klausė, bet darė savaip. Tada vyras pasakė, kad išeina. Pas 27 metų merginą. Su keturiais vaikais. – Ji jauna, – atsiduso Klava. Tačiau kolegė, draugė, kai ką sužinojo. Socialinius tinklus patikrino. Kaimynų paklausė. Ir štai: – Ant jos testus būtų galima dėti! Tave pavadino be giminės, o tu juk iš geros šeimos! O ten dugnas! Nei dienos nedirbo. Visi vaikai nuo skirtingų vyrų. Aštuntą nėštumo mėnesį gerti nustojo. Motina jos irgi amorali. Tai apie jaunimą geriau tylėk. Nors, sako, vyrams patinka. Lengvu elgesiu ir dar kažkuo. Bet šeima ne ant to statoma. Pashas – keistas… Tu, svarbiausia, laikykis! Klava laikėsi. Iš tėvų gavo gerą butą, didelį, centre. Ir tėtis, matyt, nujausdamas, viską sutvarkė, kad Paulius jokios teisės į butą niekada neturėjo. Klava nusprendė išnuomoti vieną kambarį. Kad su pinigais būtų lengviau. Rajone statė kelis objektus. Ir atvyko inžinierius. Tokiu barzda, malonus, inteligentiškas. Vardas – Vladimiras Vysevolodovičius. Į Klavą žiūrėjo dėmesingai. O paskui staiga: – Leiskite sumokėti iš anksto! Nueikite ir susitvarkykit dantukus. Jūs tokia graži, o kankinatės! Klava nuraudo. Tikrai negrožis. Bet dantys – svarbu. Jis jai davė daugiau pinigų. Užsimokės, jeigu ką. Vėliau atvažiavo brolis. Klava dar tokių nematė. Nustebo. Kanarinis švarkas, violetinės kelnės ir neįtikėtina šukuosena. Prisistatė – Kirilas. Dirba stilistu. Nusprendė aplankyti brolį. Ir Klavą „globoti“ pradėjo. Kai pašnekino ją ir svečius pyragais, Kirilas pasiūlė pakeisti įvaizdį. Ir, žinot, pakeitė. Švytinti plaukų spalva, makiažas išryškino veido bruožus. Dantys – sutvarkyti. Ėmė vaikščioti į darbą pėsčiomis. Numetė nereikalingus kilogramus. Net šįryt bėgioti parke pradėjo. Miela moteris su švelnia šypsena ir duobutėmis ant skruostų. Tarsi drugelis iš neįspūdingos lėliukės. Vieną kartą suskambėjo durų skambutis. Antro nuomininko pakvietė: – Klavute, pas tave kažkas! Prie durų – buvęs vyras. Klava vos atpažino. Paulius per metus stipriai paseno, atrodė blyškus, pavargęs, prarado formą. Net žybsnio neliko. Šalia – krepšiai. – Ko nori? – paklausė Klava. Ji prisiminė, kaip bandė jam skambinti. Jis nenorėjo kalbėtis. Vėliau visai užblokavo. O dabar atėjo. – Kokia tu pasidarei…! – sužavėtas pasakė Paulius. Klavos nė sužavėjo komplimentai. Ji prisiminė bemieges naktis, norą pasitraukti, nesibaigiančias ašaras, paniką. – Oi, Klava. Kiek aš prikenčiau. Ta žiurkė tik pinigus iš manęs traukė. Vaikai iš pradžių atrodė normalūs. Bet paskui… Visi neišauklėti, nuolat rėkia. Ji jų ugdyti nenori. Sėdi telefone, nieko negamina. Priperka tik šaldytų koldūnų. Kartą makaronus užpilė vandeniu. Gal įsivaizduoji? Makaronus! Man! Marškinius sudėjo visus kartu – išbluko. Pats nesipirkau jokio rūbo, viską ant jų leidau. Kaip į beprotnamį. Klava… Aš gi pas tave… Su tavimi taip gera. Visada apie tave galvoju. Pradėkim iš naujo, gerai? – graudžiai maldavo jis. Bet Klava ausyse girdėjo jo žodžius: – Kam tu reikalinga? Be dantų, nevaisinga, be giminės Klava. Dar kartą pažvelgė į buvusį. Atidarėsi durys. Pasirodė susirūpinęs Vladimiras Vysevolodovičius su žodžiais: – Klavute! Reikia pagalbos? O jūs, vyre, ko norite? Paulius pakilo ir suriko: – O jūs kas toks? – Tai mano vyras, Vladimiras. Nebeik čia daugiau! – ir Klava uždaro duris prieš Pauliaus nosį, kuris iš nuostabos net burną prasižiojo. Atsiprašė nuomininko. Kad vyru pavadino. O šis atsiduso ir pasakė: – Atėjo laikas išpažinties! Myliu tave, Klava! Kaip galima palikti tokią nuostabią moterį? Tekėk už manęs, gerai? Tikrai. Buvo našlys. Ir Klava išėjo. Po dviejų mėnesių. Vyras gėlėmis apipila. Sodybą nusipirko. Moters nemato, kaip buvęs už kampo stebi juos. Piktas, save keikia, kad iškeitė gerą žmogų į tuščią niekam tikusią. Galiausiai liko nieko. O Klava su Vladimiru vaikšto gatvėmis susikibę už rankų. Laimingi ir įsimylėję. Ir ji laukiasi vaikelio. Spauskite „patinka“ ir parašykite komentaruose savo mintis!

Kam tu reikalinga? Be dantų, nevaisinga, be kilmės, Janina… Kam tu reikalinga? sušuko Paulius.

Uncategorized

013

Tai tu ją pasikreipusi prieš mane

Gabija, ateik čia, dėsčiau tau kojines į kupriną! balsas Rūtos skambėjo per butą, o Aistė, sėdėjusi virtuvėje

Uncategorized

0154

Ilgai tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, o todėl, kad tikėjau: jei sukąstu dantis ir nuryju kartėlį, išsaugosiu ramybę šeimoje. Nuotaka manęs nemėgo nuo pirmos dienos. Iš pradžių tai buvo „juokas“. Vėliau – įprotis. Galiausiai – kasdienybė. Kai jie susituokė, padariau viską, ką daro mama: atidaviau kambarį, padėjau su baldais, sukūriau jiems namus. Galvojau: „Jauni – susigyvens. Aš būsiu tyli, laikysiuosi atstumo.“ Tačiau ji nenorėjo, kad būčiau atstume. Ji norėjo, kad manęs nebūtų. Kiekvienas mano bandymas padėti sulaukė paniekos: – Nelįsk, tau nesigauna. – Palik, padarysiu normaliai. – Kada pagaliau išmoksi? Jos žodžiai buvo tylūs, bet duriantys tarsi adatos. Kartais sakė prie sūnaus, kartais prie svečių, kartais net kaimynų akivaizdoje – lyg didžiuotųsi galėdama „pastatyti mane į vietą“. Ji šypsosi, balsas saldus, bet pilnas nuodų. Aš linkčiojau. Aš tylėjau. Ir šypsodavausi, kai norėdavosi verkti. Skaudžiausia buvo ne ji, o tai, kad sūnus nieko nesakė. Jis apsimesdavo, kad negirdi. Kartais tik gūžtelėdavo pečiais, kartais žiūrėdavo į telefoną. Likęs vienas sakydavo: – Mama, nekreipk dėmesio. Ji tokia… neimk giliai į širdį. „Neimk giliai į širdį“… Kaip neimti, jei savo namuose pradėjau jaustis svetima? Būdavo dienų, kai skaičiuodavau valandas, kol jie išeis – kad likčiau viena, kad galėčiau laisvai kvėpuoti, negirdėti jos balso. Ji elgėsi lyg būčiau tarnaitė, kuri turi sėdėti kampe ir tylėti. – Kodėl palikai puodelį čia? – Kodėl neišmetei šito? – Kam tiek kalbi? O aš… beveik nebekalbėjau. Vieną dieną išviriau sriubos. Nieko ypatingo. Tiesiog naminė, šilta. Kaip visada, kai myliu – gaminu valgyti. Ji įėjo į virtuvę, atidarė puodą, pauostė ir sugėdino: – Tai čia? Vėl tavo „kaimiški valgiai“. Labai dėkojame… Ir tada ištarė žodžius, kurie iki dabar skamba ausyse: – Atvirai, jei tavęs nebūtų, visiems būtų lengviau. Sūnus sėdėjo prie stalo ir girdėjo. Mačiau, kaip sugriežtėjo jo žandikaulis, bet jis vėl tylėjo. Aš nusisukau, kad nematytų mano ašarų. Galvojau: „Neverk. Nesuteik jiems pasitenkinimo.“ Bet ji tęsė garsiau: – Tik trukdai! Visiems trukdai! Ir man, ir jam! Nežinau kodėl… bet šįkart kažkas sulūžo. Gal ne manyje, o jame. Sūnus pakilo nuo stalo. Lėtai. Be triukšmo. Tarė tik: – Liaukis. Ji sustingo. – Kodėl „liaukis“? – sukluso ji, lyg nekalta. – Sakau tiesą. Sūnus priėjo prie jos. Pirmą kartą gyvenime išgirdau jį kalbant taip: – Tiesa ta, kad žemini mano mamą. Namuose, kuriuose ji viską laiko. Rankomis, kurios mane išaugino. Ji norėjo pertraukti, bet jis neleido. – Ilgai tylėjau. Maniau, kad taip „būsiu vyras“. Kad saugosiu ramybę. Bet iš tikrųjų tik leidau vykti negražiems dalykams. Ir tai baigiasi dabar. Ji nublanko. – Tu ją renki vietoj manęs?! Tada jis ištarė stipriausią sakinį, kokį esu girdėjusi: – Renku pagarba. Jei tu to nesugebi – esi ne ten, kur reikia. Pasklido tyla. Sunkiai, tarsi visa erdvė sustingo. Ji išėjo į jų kambarį, trenkė durimis, ėmė kažką kalbėti, bet nebebuvo svarbu. Sūnus atsisuko į mane, jo akys buvo šlapios. – Mama, atleisk, kad palikau tave vieną. Negalėjau iškart atsakyti. Tik atsisėdau. Rankos drebėjo. Jis priklaupė šalia, paėmė už delnų kaip vaikystėje: – Tu to nenusipelnei. Niekas neturi teisės žeminti tavęs — net tas, kurį myliu. Aš pravirkau. Bet šįkart – iš palengvėjimo. Pagaliau kažkas mane pamatė. Ne kaip „trukdį“. Ne kaip „seną moterį“. O kaip mamą. Kaip žmogų. Taip, ilgai tylėjau… bet vieną dieną mano sūnus prabilo už mane. Ir tada supratau: kartais tyla saugo ne ramybę, o kitų žiaurumą. Kaip manot — ar mama turėtų kentėti pažeminimus vardan „taikos“, ar tylėjimas tik daro skausmą stipresnį?

Ilgai tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, bet tikėjau, jog jei kentėsiu ir ryšiuosi viską priimti

Uncategorized

016

Kodėl nebeturėtumėte kviesti svečių į savo namus? Mano patirtis rodo

20251215, Vilnius Pastaruoju metu nusprendžiau nebekviesti draugų ir giminaičių į savo namus.

Uncategorized

0116

Man 66-eri, nuo sausio pradžios gyvenu su penkiolikmete mergaite, kuri nėra mano dukra. Ji – kaimynės dukra, likusi viena po motinos mirties prieš Naujuosius metus. Abi gyveno mažame vieno kambario nuomojamame bute už trijų namų nuo manojo: vienoje lovoje, improvizuotoje virtuvėje, prie mažo stalo, skirto ir valgymui, ir pamokoms, ir darbui. Nei patogumų, nei svečių – tik būtinos gyvenimo sąlygos. Mergaitė nuo mažens padėjo motinai, kartu dirbo, skaičiavo paskutinius centus, motina niekuomet neprašė pagalbos. Aš padėdavau atsargiai, kad neįžeisčiau orumo. Po motinos netekties mergaitė liko viena su nuomos ir sąskaitų našta, nežinodama, kas jos lauks. Tada priėmiau ją į savo namus: be žodžių, tiesiog pasakiau – gali likti čia. Dabar gyvename kartu, dalijamės darbais, be įsakymų ar griežtų taisyklių. Išlaidas padengiu aš, nors finansiškai dabar sunkiau, bet džiaugiuosi, kad ji nėra viena ir nesikankina dėl ateities. Ji – mano namų dalis, o savo vaikų neturiu. Kaip jūs reaguotumėte į tokią istoriją?

Man jau sukako 66 metai, ir dar vis prisimenu pradžią metų, kai mano namuose apsigyveno penkiolikmetė

Uncategorized

018

Esu pensininkė – kai pardavinėjau barankas prie savo kioskelio Vilniuje, bandė mane apgauti dvi „švarkų“ tipai

Esu pensininkas kai pardavinėjau riestainius, mane bandė apgauti. Kas rytą stoviu savo mažoje riestainių

Uncategorized

020

Mūsų vestuvėse mano vyras pasakė: „Šis šokis skirtas moteriai, kurią slapta mylėjau pastaruosius dešimt metų.“ Tada jis tiesiog praėjo pro šalį ir pakvietė mano seserį šokti.

2025gruodžio16d. Šiandien, kai vestuvės baigėsi, viskas pasikeitė taip, kaip niekas nesitikėjo.

Uncategorized

0390

– Tėti, daugiau pas mus nebeateik! Nes kai tik tu išeini, mama visada pradeda verkti. Ir verkia iki pat ryto. – Užmiegu, pabundu, vėl užmiegu ir vėl pabundu, o ji vis verkia ir verkia. Klausiu jos: „Mama, kodėl tu verki? Dėl tėčio?..“ – O mama sako, kad neverkia, tiesiog sloguoja, nes sloga. Bet juk aš jau didelė ir žinau – tokios slogos nebūna, kad ir balsas būtų pilnas ašarų. Tėtis su Olya sėdėjo kavinėje prie stalo – maišė kavą mažytėje baltoje puodelyje, kuri jau buvo atšalusi. Olya net nepalietė savo ledų, nors stiklinėje priešais ją – tikras meno kūrinys: spalvoti kamuoliukai, ant viršaus žalios lapelės ir vyšnia, o viskas užpilta šokoladu. Bet jokia šešerių metų mergaitė neatsispirtų tokiam grožiui. Tik ne Olya, nes ji dar praeitą penktadienį, turbūt, nusprendė su tėčiu rimtai pasikalbėti. Tėtis ilgai tylėjo, paskui paklausė: – Tai ką daryti, dukra? Visiškai nebematytis? Kaip aš tada gyvensiu?.. Olya suraukė nosytę, tokia graži, kaip mamos – šiek tiek bulvytė, pagalvojo, ir tarė: – Ne, tėti. Aš irgi be tavęs negalėčiau. Darykim taip – tu paskambink mamai ir pasakyk, kad kiekvieną penktadienį iš darželio pasiimsi mane. – Mes pasivaikščiosim, gal norėsi kavos ar ledų, ir galėsim kavinėje pasėdėti. Papasakosi viską apie tai, kaip su mama gyvenat. Po minutės Olya pagalvojo ir pridūrė: – O jei norėsi mamą pamatyti, aš ją telefonu nufotografuosiu kas savaitę ir tau rodysiu. Nori? Tėtis nesižvalgė į savo protingą dukrą, nusišypsojo ir linktelėjo: – Gerai, darykim taip, dukra… Olya lengviau atsikvėpė ir ėmė savo ledus ragauti. Bet dar nebaigė pokalbio, reikėjo pasakyti svarbiausia, todėl, kai nuo spalvotų kamuoliukų po nosimi susidarė tokie pat „ūsai“, juos nulaižė ir vėl tapo rimta, beveik suaugusi. Beveik moteris. Kuriai rūpi savo vyras. Nors tas žmogus jau nebe jaunas: tėtis praeitą savaitę šventė gimtadienį. Olya jam darželyje piešinį nupiešė ir gražiai nuspalvino milžinišką skaičių „28“. Jos veidas vėl tapo rimtas, suraukė antakius ir tarė: – Man atrodo, tau reikėtų vėl vesti… Ir kilniai pamelavo pridėjusi: – Tu gi… ne toks senas dar… Tėtis įvertino dukros „geros valios gestą“ ir nusijuokė: – Pasakytum – „ne toks“… Olya su entuziazmu tęsė: – Ne toks, ne toks! O štai dėdė Sergijus, kuris pas mamą jau du kartus buvo užėjęs, net plikas truputį. O štai čia… Ir Olya parodė sau į viršugalvį, paglostydama minkštus garbaniukus delnu. Pamatė, kad tėtis susirūpino ir įdėmiai pažvelgė į ją – suprato, jog išdavė mamos paslaptį. Todėl prispaudė abiem delnais lūpas, išplėtė akis – vos ne siaubas ir sumišimas. – Dėdė Sergijus? Koks dar tas „dėdė Sergijus“ taip dažnai užsuka? Toks mamai iš darbo viršininkas?.. – beveik garsiai, beveik visoje kavinėje paklausė tėtis. – Tėti, nežinau… – net pasimetė nuo audringos reakcijos Olya. – Gal ir viršininkas. Jis ateina, man saldainius atneša. Ir tortą mums visiems. – Ir dar, – Olya svarstė, ar verta tėčiui atskleisti tokią slaptą informaciją, ypač – „neadekvačiam“, – mamai gėlių. Tėtis, sunėręs pirštus ant stalo, ilgai į juos žiūrėjo. Olya suprato, kad dabar, būtent dabar, jis priima labai svarbų sprendimą savo gyvenime. Todėl jaunoji moteris laukė ir neskubino. Ji jau žinojo, spėjo – visi vyrai lėtapėdžiai, o teisingų sprendimų reikia pastumti. O kas gi turi stumti, jei ne moteris, o dar svarbiau – viena iš brangiausių jo gyvenime. Tėtis tylėjo, tylėjo, galiausiai susikaupęs garsiai atsiduso, pakėlė galvą ir tarė… Jei Olya būtų truputį vyresnė, suprastų, kokiu tonu jis tai pasakė – kaip Otelas savo tragišką klausimą Dezdemonei. Bet ji dar nežinojo nei apie Otelą, nei apie Dezemoną, nei apie kitus didžius įsimylėjėlius. Ji tiesiog kaupė gyvenimo patirtį, matė, kaip žmonės džiaugiasi ar kartais kenčia dėl smulkmenų. Taigi, tėtis pasakė: – Eime, dukra. Vėlu jau, palydėsiu tave namo. Ir tuo pačiu su mama pasikalbėsiu. Apie ką tėtis ketino kalbėtis su mama, Olya neklausė, bet suprato, kad tai – svarbu, ir ėmė sparčiai baigti ledus. Tada suprato, kad tėčio apsisprendimas – daug svarbesnis nei net pats skaniausias ledai, todėl net beveik vikriai švystelėjo šaukštelį ant stalo, nučiuožė nuo kėdės, nugaros puse rankos nusivalė lūpas, šniūktelėjo – ir tiesiai į tėtį pažiūrėjo: – Aš pasiruošus. Eime… Namų link jie ne ėjo, o beveik bėgo. Tiksliau, bėgo tėtis. Bet Olyą jis laikė už rankos, todėl ji beveik „plasnojo“ kaip vėliava. Kai įbėgo į laiptinę, liftas lėtai užsidarė, išveždamas kažką iš kaimynų aukštyn. Tėtis kiek sumišęs pažiūrėjo į Olyą. O ji, iš apačios į viršų, klausė: – Na? Ko čia stovim? Ko laukiam? Juk tik septintas aukštas! Tėtis pagriebė dukrą ant rankų ir puolė laiptais į viršų. Kai po ilgų nervingų skambučių mama pagaliau atidarė duris, tėtis iškart pradėjo nuo esmės: – Tu negali taip elgtis! Koks dar Sergijus? Juk aš tave myliu. Ir mes turime Olyą… Tada, neišleisdamas dukros iš glėbio, apkabino ir mamą. Olya apkabino juos abu už kaklo ir užsimerkė – nes suaugusieji bučiavosi… Štai taip gyvenime nutinka, kad du nelaimingi suaugusieji paguodžia mažą mergaitę, kuri myli juos abu, o jie myli ją ir vienas kitą, bet laiko savo išdidumą ir nuoskaudas… Parašykite komentaruose, ką manote apie tai? Spauskite patinka!

Tu, tėti, daugiau pas mus nevaikščiok! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Ir verkia iki pat ryto.