Zibainis

Esi vyresnysis brolis, todėl privalai padėti savo jaunesnei seseriai. Turi du butus – vieną atiduok savo seseriai! Neseniai šventėme mano brolienės gimtadienį. Alina man niekada nejautė draugiškų jausmų, o aš atsakiau tuo pačiu. Į šventę susirinko visi giminaičiai: nuo senelių ir sūnėnų iki pačios jubiliatės. Kiekvienas jautė pareigą pasveikinti mano vyrą sesers gimtadienio proga ir kartu stebėjosi jo dosnumu. Su vyru priėmėme sveikinimus ir nieko nesupratome. Rankose laikėme voką su dovana – penki šimtai eurų. Manau, dovana visai nebloga tokiai progai, bet sunku ją pavadinti ypač dosnia. Viskas paaiškėjo, kai mano anyta ėmė sveikinti jubiliatę. – Marekai, tavo sesuo turi gimtadienį. Ji vis dar vieniša ir neturi partnerio, tad kaip vyresnysis brolis turi ja pasirūpinti ir užtikrinti jos saugumą. Dabar esi dviejų butų savininkas, todėl vieną iš jų atiduosi Alinai. Visi pradėjo ploti, o man net apmirė kojos – nesitikėjau tokio įžūlumo. Tačiau tuo viskas nesibaigė. – Broli, atiduodi man butą naujai pastatytame name! O kada galėsiu jau kraustytis? – nutariau išsiaiškinti situaciją. Aš ir vyras iš tiesų turėjome du butus. Vieną paveldėjau iš močiutės, šiek tiek suremontavome ir išnuomojome. Pinigus už nuomą skiriame paskolos už kitą, naują butą, mokėjimui. Jame iš tiesų gyvename. Mano vyras neturi jokių teisių į paveldėtą butą, planavau jį palikti mūsų vaikui – apie brolienę nė kalbos nėra. – Pamiršk, nes butas, kurį nuomojame, yra mano, o bute, apie kurį svajoji, gyvename patys. – Vaikeli, labai klysti, nes esi mano sūnaus žmona, vadinasi, visas jūsų turtas yra bendras ir juo turėtų rūpintis tavo vyras. – Nieko prieš neturiu, gali padėti kam nori, bet be mano nuosavybės! – Marekai, gal nori ką nors pasakyti? – Brangioji, mes dar uždirbsime daugiau ir nusipirksime kitą butą, o šį padovanosime Alinai, juk šiandien jos gimtadienis. – Ar tu rimtai tai sakai? – nustebau. – Jei tikrai to prireiks, gali atiduoti seseriai dalį mūsų bendro buto, bet tik po skyrybų! – Tau negėda taip kalbėti su vyru? Jei nori skyrybų – jas gausi! Sūnau, manau, turi susikrauti daiktus ir grįžti pas mamą, o tu esi pikta ir savanaudė! – pareiškė mano vyro mama. Po jos žodžių išėjau iš to beprotiško namo – neketinau būti tarp žmonių, kurie mano turį teisę spręsti, ką daryti su mano nuosavybe.

Tu esi vyresnis brolis, todėl privalai padėti savo jaunesnei sesutei. Turi du butus, tad vieną atiduok sesutei!

Uncategorized

0117

Taupūs draugai pakvietė mane į gimtadienio šventę – grįžau namo alkana

Turiu tokių pažįstamų, kuriuos vadinu taupiaisiais. Jie taupo visur, kur tik įmanoma ir maistui, ir drabužiams.

Uncategorized

0169

„Dvi savaitės susikrauti visas daiktus ir susirasti kitą vietą gyventi“. Dukros įsižeidusios

Žinok, turiu tau papasakot, kaip viskas klostėsi su Vilija. Ji anksti liko našlė, viena pati užaugino

Uncategorized

073

Vyras paliko mane dėl Mašos, o vėliau prašė suteikti antrą šansą – aš atsisakiau

Vyras nuėjo pas Milda, o po to prašė duoti jam antrą šansą aš atsisakiau. Na, taip, kaltas esu aš, pasakė

Uncategorized

015

Išstūmė jaunesnę seserį

Tyla namuose pliūpėjo į šaknis tvirtu, nevalomu švilpimu lyg dar viena skardžiai šniokščiančia metalinė

Uncategorized

0112

Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Galvojau, kad vyras mane myli beprotiškai stipriai. Nebūtų jokios abejonės dėl jo jausmų, jei ne neseniai nutikęs keistas įvykis. Ir tai ne neištikimybė – kalba eina apie daug rimtesnį, galima sakyti, netgi keistą dalyką. Manau, taip nutiko todėl, kad per daug man rūpėjo. Per stipriai jį mylėjau, per daug jį garbinau ir atleidau jam viską. Aišku, jis priprato prie tokio elgesio, tapo savimi labiau pasitikintis ir dar labiau įvertino save. Tikiu, kad jis įsivaizdavo, jog užtektų spragtelėti pirštais, ir bet kuri moteris klauptųsi prieš jį. Nors tarp kitų žmonių jis tikrai nesulaukia didelio susidomėjimo… Kiti jo paklydimų netoleruotų ir neklausytų aklai. Prieš pat vestuves jis norėjo pabūti vienas, išvažiuoti atostogų ir pasiruošti santuokai. Negalėjau tam nieko padaryti, tad sutikau ir leidau jam išvykti į kelionę. Vėliau pasakojo, jog nusprendė pabėgti nuo civilizacijos ir pabūti ten, kur nėra nei interneto, nei telefono – išvyko vienas į Lietuvos kalnus, kad grožėtųsi gamta. Aš likau namuose, ilgėdamasi jo visa širdimi. Laukiau ir kiekvieną akimirką vis labiau jo pasiilgau. Po savaitės jis grįžo. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Sutikau jį su didžiausia šiluma ir meile, kokią tik mokėjau parodyti. Pagaminau pačius skaniausius lietuviškus patiekalus. Kitą rytą prasidėjo keisti dalykai – jis vis dažniau išeidavo į koridorių ar kitą kambarį, paskui – kelis kartus per dieną išvykdavo į miestą, vis rasdamas įvairių priežasčių. Kartą eidama į parduotuvę pašto dėžutėje radau laišką. Atrodė, lyg paprastas, bet buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas kol jo nebuvo namuose. Ką perskaičiau – sukrėtė mane iki širdies gelmių. Jis parašė: „Sveika. Nenoriu tavęs daugiau apgaudinėti. Tu ne ta moteris, su kuria norėčiau gyventi visą gyvenimą. Vestuvių nebus. Atleisk, neieškok manęs ir neskambink. Niekada negrįšiu pas tave.“ Trumpai, aiškiai, be jokių pagražinimų… Tik tuomet supratau, kodėl jis vis tikrindavo pašto dėžutę. Tyliai sunaikinau laišką, nieko jam nesakiau ir neleidau pajusti, kad kažkas nutiko. Bet kaip gyventi su žmogumi, kuris nenori būti su manimi? Kodėl jis vedė mane ir apsimetė, kad viskas gerai?

Nežinau, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėm. Maniau, kad vyras mane myli iki mėnulio ir atgal

Uncategorized

0199

– Kaip tai nenori keisti pavardės? – suriko mano anyta Civilinės metrikacijos skyriuje. Ela visai nenorėjo tekėti. Bet būdama 19-os pastojo nuo klasės draugo, su kuriuo bendravo trejus metus. Ji neturėjo kitos išeities – nenorėjo, kad jos vaikas liktų be tėvo. Nors buvo vyresnis už Elą, jis buvo nebrandus ir mamytės sūnelis. Visgi atsakomybės nevengė – pasakė, kad ves ir augins vaiką. Taip jie pradėjo ruoštis vestuvėms. Ela būtų buvusi laiminga, jei tiesiog būtų galėjusi tyliai susituokti, bet giminės primygtinai reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kam švaistyti tiek pinigų dėl kitų, kai už tuos pinigus galėtų įsigyti visa, ko reikia vaikui. Bet niekas jos neklausė. Restoraną, vestuvinę suknelę ir svečius išrinko… jos anyta ir sesuo! Kai pasiuntė ją matuotis suknelės, ji nenorėjo eiti. Mergina įsivaizdavo suknelę su milijonu raukinių ir blizgučių. Jos sesuo ir būsimo vyro mama nebuvo žinomos dėl gero skonio. Giminės dėl jos atsisakymo ėmė ją vadinti nedėkinga ir įtūžo. Bet jai tai nerūpėjo – ji turėjo savų rūpesčių: brandos egzaminai, pasiruošimas vaiko gimimui. Į Civilinės metrikacijos skyrių ji atėjo su paprasta balta suknele – ji atrodė puikiai ir tiko. Ir tada viskas prasidėjo… Naujosios poros artimieji nežinojo, kad Ela nusprendė pasilikti savo pavardę. Jaunikis žinojo ir nesipriešino. Bet anyta įtūžo ir ėmė rėkti salėje: – Kaip tai nenori keisti pavardės? Ela nusišypsojo ir nusitraukė šalin. Rytoj laukė vestuvių pokylis vyro kaime su visa jo gimine. Reikėjo tausoti nervus. Santuoka truko vos kelerius metus. Jonas buvo prastas vyras ir blogas tėvas – savaitgaliais sėdėjo prie kompiuterio ir ignoravo šeimą. Kai Elai baigėsi kantrybė, ji susikrovė daiktus ir išvyko. Anyta liko nepatenkinta tokia baigtimi. O mūsų herojė lengviau atsiduso – pagaliau pasijuto laisva ir laiminga.

Kaip tai nenori keisti pavardės? suriko mano uošvė Civilinės metrikacijos skyriuje. Rūta visai nenorėjo tekėti.

Uncategorized

040

Nesulaikoma marčia

Visa sutuoktinės šeima vienbalsiai teigė, kad Eglutė kaip pusseserė buvo bevertė ir beširdi.

Uncategorized

0497

Po to, kai pasakiau žmonai, kad jos dukra nėra mano rūpestis, išaiškėjo tikroji mūsų šeimos tiesa

Po to, kai pasakiau žmonai, kad jos duktė nėra mano rūpestis, mūsų šeimos tiesa išlindo į paviršių Mano