Egle, tu turi suprasti, padėtis beviltiška, Jonas Antanavičius suspaudė nosies tiltą ir sunkiai atsiduso.
Visa tyla. Tokia šiaurės žiemos tyluma, kad iš pradžių net neįsivaizdinau, kas mane pažadino.
Mes jums namą pardavėme. Turime teisę čia pagyventi dar savaitę, pasakė buvę šeimininkai. Tai nutiko
O dar man siūlai bėgioti du kilometrais su kūdikiu, kad nuvežtų duonos? Ir apskritai, aš jau nežinau
Mama mano, kad Aistė yra silpnesnė, pagaliau išstūmė iš savęs vyras. Jai reikia daugiau padėti, nes nėra
Jau beveik metus mano sūnus gyveno su Rūta, tačiau mes niekada nebuvome susipažinę su jos tėvais.
– Akivaizdu, kad dėl visko kalta esu aš! – Verkia vaikino sesuo. – Net neįsivaizdavau, kad galėtų taip nutikti! Dabar nežinau, kaip elgtis toliau. Net nesuprantu, kaip išbristi iš šios situacijos ir neprarasti orumo.
Mano vaikino sesuo prieš porą metų ištekėjo.
Po vestuvių buvo nutarta, kad jaunavedžiai kurį laiką gyvens vyro mamos namuose. Jo tėvai turi didelį trijų kambarių butą, sūnus yra vienintelis.
– Vieną kambarį pasilieku sau, o visa kita – jūsų! – sakė uošvė. – Mes visi išauklėti žmonės, tad tikiu, jog sutarsime.
– Bet kada galime išsikraustyti! – ramino vyras žmoną. – Nematysiu nieko blogo, jei pabandysiu pagyventi su mama po vienu stogu. Nesusitarsime – visada galime išsinuomoti butą…
Taip ir nutiko. Paaiškėjo, kad kartu gyventi nėra lengva. Ir marti, ir uošvė stengėsi, tačiau kasdien darėsi tik blogiau. Nesupratimas ir nuoskaudos prasiverždavo vis dažniau – ginčai tapo kasdienybe.
– Sakai, jei nesusitarsime, išsikraustysime! – apsiverkė žmona.
– Tai gal ir nesusipykom? – su pašaipa atkirto motina. – Smulkmenos – dėl jų tikrai neverta krautis lagamino ir bėgti.
Lygiai po metų žmona pastojo ir pagimdė sveiką sūnų.
Sūnaus gimimas sutapo su tuo, kad uošvė metė seną darbą, o naujo niekas nesiūlė – darbdaviai nenorėjo priešpensinio amžiaus moters. Tad marti su uošve liko namuose visą parą – nei viena neturėjo, kur nueiti. Namuose kasdien darėsi vis blogiau.
Vyras tik gūžčiojo pečiais ir klausėsi skundų – juk tada jis vienas laikė visą šeimą.
– Dabar mes negalime palikti mamos likimo valiai, neturi iš ko išgyventi. Negaliu jos apleisti ir kartu finansuoti buto nuomos. Kai tik mama ras darbą – tuoj išsikraustysim!
Tačiau jaunos moters kantrybė baigėsi. Susikrovė daiktus, pasiėmė sūnų ir persikėlė pas mamą. Išeidama vyrui pasakė, kad daugiau nebegrįš į jo mamos namus. Jei rūpi šeima – tepagalvoja, ką daryti.
Ji tikėjosi, kad vyras iškart ims gražinti šeimą. Bet stipriai klydo.
Praėjo daugiau nei trys mėnesiai – vyras net nebando jos susigrąžinti. Palikęs žmoną su vaiku, pats gyvena su mama, su žmona ir sūnumi matosi tik per vaizdo pokalbius po darbo, savaitgaliais atvyksta pas žmonos mamą.
Vyras džiaugiasi dviejų moterų dėmesiu ir rūpesčiu, be to, motina labai užjaučia sūnų, kurio žmona pikta paliko, ir daugiau jis niekuo nesirūpina. Vyras – tikras laimėtojas! O uošvė, atrodo, irgi laiminga – praktiškai nieko neprarado!
Jauna moteris nelaiminga. Ji vis dar myli vyrą, nors žino, kad jis nesielgia teisingai.
– Ko tikėjaisi išeidama? – klausia vyras. – Gali sugrįžti, kada panorėsi.
Panašu, kad žmona neplanuoja palikti savo mamos ir nuomotis būsto – būdama motinystės atostogose, neturi tam lėšų.
Ar čia šeimos pabaiga?
Kaip manote, ar ji turi bent menkiausią šansą sugrįžti į vyro motinos namus ir išsaugoti savo garbę šioje situacijoje? Aišku kaip diena, visa tai mano klaida! verkia draugo sesuo. Jei būčiau galėjusi numatyti, kad taip nutiks
Klausyk, turiu tau papasakoti apie savo dukterėčią, ir tikrai nesuprasi, kaip viskas pasisuko dėl jos mamos.
Grįžau namo anksčiau Tu jau prie stotelės? Jono balsas pakilo iki sopraninio tembro. Dabar?
