Zibainis

Begalinis įžūlumas: – Na, Natalija, pasakyk atvirai, – niurnėjo Kęstutis, – Kuo čia taip iš esmės skiriasi, kam nuomuojam sodybą – saviems ar svetimiems? Gi pinigai tie patys. Natalija baigė kabinti skalbinius ant džiovyklos. Geriau jau būtų padėjęs, o ne zyzęs. – Kęstučiuk, – atkirto ji, – Mano mielasis, esmė ta, kad iš giminaičių tų pinigų paskui niekaip neišreikalausi. – Tu apie Dainių? – susierzinęs tarė Kęstutis, – Juk jis mano brolis! Jis būtinai sumokės, šimtu procentų garantuoju. Jis netgi nuolaidos neprašo. Nuomosis visą vasarą – ir nereikės patiems ieškoti nuomininkų. – Kęs, tai juk sodyba prie ežero! Per penkias minutes nuomininką rasčiau. – Paaiškink, kodėl tau taip principinga nuomoti nepažįstamiems? – Su svetimais viskas paprasta: sutartis, avansas, nemoka – iškraustau ir galvos nesuku. O su savais prasideda: „Nu, Natalija, supranti gi, patys žinai – vaikai pas mus“. „Oj, pervesim vėliau“. „Oj, televizorių sudaužėm, bet juk nenubausi, tu gi šeima“. Patikėk, jau tuos filmus mačiau. Nežinai, kaip tai baigdavosi. Natalijai sodybą paliko tėvai, kurie irgi ją nuomavo. Jie patys gyveno Vilniuje, o sodyba prie ežero buvo smagus priedas prie algos. Natalija darė tą patį – bet su viena sąlyga: jokių draugų, jokių giminaičių. Užteko matyti, kaip jos tėvus tie „draugai“ apmulkindavo. – Ir? – paklausė vyras. – Ogi tuo, kad giminės nei sumokėdavo, nei atsiprašydavo! Tipo „gi nesunku leisti mums pasisvečiuoti?“ Ne, Kęsti, sodyba – ne labdaros paskirstymo punktas, čia pinigai, ne pasipinigavimas giminėms. Dainius buvo sugalvojęs, kad trys mėnesiai prie ežero – būtent tai, ko reikia jo žmonai su trim vaikais. Vasarą darbe ramu – tad galima pailsėti. Ir Natalija nė kiek nesuabejojo, kad sumokėti jis neplanuoja. – Bet Dainius juk neprašo nemokamai! – spaudė Kęstutis, – Jis sumokės. Visi jie žada sumokėti. – Kodėl mums su tuo prasidėti? Sodybą visada išnuomosiu per penkias minutes už normalią rinkos kainą. Su tais žmonėmis – sutartis, pinigai, ramiai miegu. Jokių giminių, jokių draugų. Viskas paprasta: draugystė – draugystė, bet pinigai atskirai. Nataliją prikalbėti sunku, bet Kęstutis žinojo, kaip ją paveikti. – Gerai. Jei tu nepasitiki Dainiumi, gal manimi pasitiki? Natalija laukė pratęsimo. – Pasitikiu. Ir kas iš to? – Jei Dainius neatsiskaitys, sumokėsiu TAU pats už nuomą, – pasakė Kęstutis. Tik tie argumentai – silpni. (…) Begalinio įžūlumo istorija lietuviškoje šeimoje: kaip sodyba prie ežero vos netapo giminės peštynių priežastimi ir kodėl pinigai neturi kvepėti giminaičiais

Begalybė įžūlumo Na, Migla, pasakyk nuoširdžiai, zvimbė Kęstutis, ar iš tiesų pasaulio pabaiga, jei namą

Uncategorized

09

NELOJAMAS ARKLIS TURĖJO BŪTI PAŠVĘSTAS, BET ALOJA OPALĖ PADARĖ KĄ NEĮTIKIMAI NUOSTABAUS…

Nesugaliojama arklys, kurį planavo paaukoti, bet pamiršta mergaitė padarė kažką neįtikėtino Nieko nenorėjo

Uncategorized

038

Mano vyras dirba, bet už viską moku aš – kaip tapau nematoma finansine šeimos ramsčiu ir ar meilė tikrai gali viską pateisinti?

Mano vyras dirba, bet už viską mokėti tenka man. Klausiate, kaip atsidūriau tokioje situacijoje ir kodėl

Uncategorized

0245

— Vaik į namus! Ten su tavimi ir pasikalbėsiu! — su nepasitenkinimu mestelėjo Maksimas. — Dar betrūko, kad praeiviams spektaklį rodyčiau! — Na ir gerai! — burbtelėjo Varya. — Didelis čia nuostolis! — Varya, neprivesk iki nuodėmės! — pagrasino Maksimas. — Namie pasikalbėsim! — Oj oj oj! Koks baisus! — ji užsivertė kasą ant nugaros ir nužingsniavo namų link. Maksimas palaukė, kol Varya nutols, o pats išsitraukė telefoną ir pasakė į mikrofoną: — Taip, į namus nuėjo! Sutikit ją ten gražiai! Kaip ir tarėmės! Ir į rūsį ją, kad truputį atšaltų! Greitai būsiu! Maksimas susikišo telefoną į kišenę ir jau ruošėsi eiti į „Maximos“ parduotuvę žmonos auklėjimo pažymėti, bet jį už rankos sustabdė nepažįstamas vyras. — Atsiprašau, kad taip įkyriai, — nedrąsiai nusišypsojo vyras. — O jūs su mergina buvote… — Mano žmona, na ir kas? — surūgęs paklausė Maksimas. — Ne, nieko! — šypsena virto pataikaujančia. — Sakykit, gal jūsų žmoną atsitiktinai Varvara Melnikaitė vadina? – Varvara, – linktelėjo Maksimas. – Iki vestuvių buvo Melnikaitė. Bet kas čia per reikalas? – O tėvo vardas Sergiejūtė? – Taip! – suirzęs atsakė Maksimas. – Iš kur pažįstat mano žmoną? – Atsiprašau, bet ji gimusi devyniasdešimt trečiaisiais, tiesa? Maksimas suskaičiavo mintyse ir atsakė: — Taip. O kodėl tiek klausimų ir iš kur žinot Varyą? — Maksimas įsitempė. Varya į mūsų miestelį atvažiavo tik prieš trejus metus. Prieš tai apie ją niekas negirdėjo. Ji pati sakė, kad pabėgo nuo tėvų, nes tie norėjo priverstinai ištekinti. Taigi, nepažįstamas žmogus mūsų nedideliame miestelyje, kur niekas apie Varyą nieko nežinojo, staiga pila detales. — Oj, atsiprašau, aš ne asmeniškai su ja pažįstamas! — nuraudęs išbėrė vyras. — Aš jos, tam tikra prasme, gerbėjas! — Klausyk, „gerbėjau“, dabar tau šonkaulius suskaičiuosiu, o paskui kelis išimsiu dėl figūros korekcijos! — su aiškia grėsme ištarė Maksimas. — Ką čia šneki apie gerbėją? Nori žmoną mano pavogti? – Oi, ne! Visiškai ne taip mane supratot! – iškėlė rankas vyras. – Ne tokiu būdu aš gerbėjas! Aš talento gerbėjas! – O Varytai, atrodo, jokių ypatingų talentų nėra, – sumišo Maksimas. – Na, žinot, gauti visam gyvenimui diskvalifikaciją iš muai tai varžybų už perteklinį žiaurumą būnant aštuoniolikos – tam reikia talento! – sušuko vyras. – Gaila, kad po kelių laimėtų privačių turnyrų ji nustojo dalyvauti! Žiūrėti į ją ringe buvo vienas malonumas! Drebėdamas Maksimas bandė išsitraukti telefoną. Šis iškrito ant šaligatvio ir subyrėjo. Skubiai surinkęs, Maksimas bandė įjungti – nieko. Maksimas parbėgo namo! Ir murmėjo po nosimi: — Dieve, tik spėkčiau! Kai miestelyje atsirado nauja gyventoja, Maksimas iš karto atkreipė į ją dėmesį. O kas nepažiūrėtų? Jauna, sportiška, įdomi, linksma. Dar ir dirbti pradėjo kūno kultūros mokytoja pradinukams. Visi iškart įtarė, kad studentė prievolininkė, atidirbs ir išvyks. Pasirodė, kad jai dvidešimt penkeri ir čia atvyko visam laikui. Paskui laukė, kad atsiveš šeimą, bet pasirodė – ji viena. — Kažkas čia nešvaru! — plepėjo kaimynės. — Jauna ir graži, o pas mus atvyko! Tikrai kažką slepia! — Kokios čia dar paslaptys dabar? — atkirto kita. — Gal vyras širdį sudaužė, atvyko žaizdas gydytis! – Arba su tėvais susipyko ir pabėgo! Per televizorių rodė, kad taip būna! Maksimas stebėjo merginą, bet prieiti neskubėjo. – Velnias žino, kokią ji istoriją slepia. Kai aiškiau bus, tada pažiūrėsim. Darbas mokykloje – ne tik sunkus, bet ir mokytojų kambario pokalbiai, kur visi pilasi sielą. Už pusmečio iš Varytės ištempė jos jautrią istoriją. — Mano tėvai – verslininkai. Normalūs žmonės. Bet viena krizė smogė, tiekėjas pavedė. Išslydo pagrindas iš po kojų. Tėtis nusprendė mane ištekinti už reikalingo žmogaus, kad verslą išgelbėtų. O jūs būtumėt pamatę tą „gražuolį“! Aš mieliau pabėgau laiku! — Ir visiškai viena? — kinkavo galva patyrusi kolegė. — Žmonės visur gyvena, — gūžtelėjo pečiais Varya. — Geriau gyvenime prasimušiu pati, negu tekėsiu už nemylimo. Be to, čia ne vedybos būtų, o pardavimas! O būti preke tikrai nenoriu! — Nieko, ras čia savo meilę! — tikino ją bendradarbiės. — Mūsų miestelis mažas, bet normalūs žmonės yra! Kai Varytės žodžiais pasidalinta istorija išplito miestelyje, Maksimas apsisprendė dėl pasirinkimo. — Imu ją į žmonas! Mūsų nuotakos naglos, o ši svetima! Ir giminių jų niekas nematys! Taip sakė jis šeimai: mamai, tėčiui, vyresniam broliui. — Jauna, sveika, sportiška! Ne veltui juk kūno kultūrą dėsto! Vaikus sveikus gimdys, ir ūkyje padės! Kiek tų pamokų? — Puiki partija! — pritarė giminaičiai. — Ir jei išdykaus, pamokysim savu būdu! Kodėl jiems buvo aišku, kad bus vestuvės? Nes Maksimas buvo gražuolis. Ir dar ūkinės bazės direktoriaus pavaduotojas! Kai atvažiuodavo tikrinti, Maksimas buvo tiesiog prekių žinovas. O kai pasisakė dėl racionalizacijos, visus privertė dirbti. Taip Maksimą paskyrė pavaduotoju. — Žinai kaip, tai ir daryk! Kaip padarysi, toks ir klausimas tau bus! Juokaudavo, kad iniciatyva baudžiama. Bet visą bazę Maksimas pastatė. Visur save parodė kaip gerą vadovą. Darbuotojai skundėsi, kad Maksimas su bausmėmis griežtas. O vyresnysis brolis, paskirtas Maksimo apsaugos vadovu, tikras žvėris! — Supuvusios morkos išsinešti neleidžia! Ir jėgą nevengia naudoti, nes brolis už brolį stoja! Bet į tai žiūrėjo pro pirštus, nes vagystės bazėje baigėsi. Kaip Varya galėjo atsisakyti tokiam pareigingam žmogui? Iš pradžių sutiko pasivaikščioti, vėliau priėmė dėmesį, galiausiai tapo žmona. Maksimas atvežė Varytę iš bendrabučio kambario, ir parsivežė į savo šeimos namus. — Nuotaka pati suprasti turėtų, kad mes gyvenam viena didele šeima! — užstojo uošvienė. — Viską kartu darom, padedam vieni kitiems! Nežinau, kaip pas jus buvo, bet pas mus tokios tvarkos! — Mano šeimoje jokių tvarkų nebuvo, — tarė Varya. — Jūs turbūt žinot, kad nuo tų tvarkų ir pabėgau! O jei jau Maksimo žmona, mokysiuos gyventi pagal mūsų dabar tvarkas! Toks pareiškimas buvo sutiktas su įkvėpimu. — Bet, atleiskit, aš nieko nemoku,— nuraudo Varya. — Tėvai, nuo kurių pabėgau, turėjo personalą. — Išmoksi! — maloniai tarė uošvis. — Pamokysim! Juk esi mokytoja? — Iš esmės taip, — atsakė Varya. — Bet neteisybės nekenčiu. — Brangioji, — vėl įsikišo uošvienė. — Teisybė – sąlyginis dalykas! Egzistuoja šeimos gyvenimo taisyklės, šimtmečiais patikrintos! Gerbk vyrą ir jo artimuosius! Gerbk taip, kaip nori, kad tave gerbtų! Moterį puošia paklusnumas ir švelnumas! O vyrai pasirūpins moterimis ir rimtas problemas patys spręs! — Jei taip priimta, — gūžtelėjo pečiais Varya. — Bet tikiuosi, kad čia ne prie domostrojaus su rykštėm? — Nei rykščių, nei arklidžių nelaikom! — nusijuokė uošvis. Kaip į vandenį žiūrėjo Varya dėl domostrojaus. Laisvę jai apribojo maksimaliai jau po mėnesio. Tik į darbą ir parduotuvę! Visi kiti reikalai – “Kur tu eini? Namuose darbų begalė! Dar ir daržas, vištos, antys! Varya!” — rėkė Natalija Petrovna. — Mes gi šeima! Viena nepatempsiu! Vienu ji nemelavo. Maksimas su broliu nuolat darbe. Ryte išbėga, vėlai grįžta. Kartais net pernakvoja, nes daržovių bazė veikia ištisą parą. Uošvis dėl nugaros ir kojų tik “verbaliniu” darbu prisideda. Viskas, viskas laikėsi ant Natalijos Petrovnos ir Varytės. Bet ir Natalija Petrovna jau ne mergaitė. Tai slėgis, tai sąnariai, galva — vis tiek ūkis išeiginių nežino. — O kaip asmeninis gyvenimas? — klausė Varya. — Ne su vyru, o apskritai? Kinas, kavinė, pasivaikščiot… Draugų gi neturiu! — Draugai ištekėjusiai moteriai nereikalingi! Ir patikėk mano patirtimi, žala nuo draugių didesnė negu nauda! O apie kavines ir kiną – su vyru derėkis! Nepadoru, kai moteris viena viešose vietose! Čia ne miestas, prikalbės visokio! — Rimtai? — nustebo Varya. — Tu, mergaite, anksčiau didmiesty gyvenai! O čia mes visi viską matom! Žingsnis šonan, ir užklijuos tokias etiketes, nepersiplausi! Juk mokytoja esi, gali ir iš darbo išmesti už gėdą! Logika geležinė, bet laidoti save šeimos ūkyje Varya nesiruošė. Dirbo, darė, vykdė paliepimus, bet reikalavo ir pagarbos. Kartais pasipriešindavo, kartais pakeldavo balsą, kartais tiesiai tiesą rėždavo. — Dirbt – tai visiems po lygiai! — sakė ji. — Jei vieni guli, o kiti dirba, aš tokiam atsisakau dalyvauti! Praėjo du su puse metų po Maksimo ir Varytės vestuvių. Ji nesiliovė reikalauti teisingumo. Norėjo, kad visi sąžiningai padėtų. Jei ne, poilsiauja ir ji. — Oi, ir charakteris pas tą Varytę! — skųsdavosi Natalija Petrovna, kai ją į parduotuvę siųsdavo. — Blogiau už krieną! Pasakai žodį, gauna penkis atgal! — Ir manęs ji negerbia! — burbtelėjo tėvas. — Paprašai pagalvos, atšveičia: „Užsiėmusi.“ — Maksimai, čia ne tvarka, — kapstė Nikita, vyresnysis brolis. — Ji mūsų tėvus skaudina! Kur matyta, kad taip būtų atleidžiama? – Suprantu, kad ji iš mūsų tyčiojasi! Man prieštarauja, o aš gi vyras! Reikia suvaldyti ją kaip žvėrį cirke! Dar nei vaikų neturim! Jei bus, ji sės ant žirgo, kad motina, ir mums nebebus vietos! – Reikia pasiruošti, – nutarė Nikita. — Išvesk ją į miestelio centrą pasivaikščiot, paskui vieną namo paleisk! O mes pasitiksim ir pakalbėsim! Supras žodžius – gerai. Ne – pateiksim jėgos! Jei kels maištą, į rūsį uždarysim, o mokykloj pasakysim, kad atostogauja! Mėnuo pasėdės, nurims! Taip ir padarė. Kol Maksimas vedžiojo Varytę, giminių kuopa ruošėsi, laukė žinios iš Maksimo, kada Varya namo grįš. Maksimas nespėjo. Varteliai vietoj, bet durų kaip nebuvę. Prieangy ant grindų sėdėjo Nikita, ranką laužė ir kaukė. Maksimas ištraukė tel. iš brolio kišenės, surinko greitąją ir pakišo: — Sakyk adresą! — sušuko Maksimas, per riksmo šoką prasibraukdamas. — Ir kad atsiųstų porą ekipažų! Nikita linktelėjo, susiraukęs nuo skausmo. Prieškambary tarp baldų nuolaužų gulėjo tėvas. Be sąmonės, bet gyvas – jau geriau negu blogai. Virtuvėje, prie durų, ant grindų sėdėjo mama – veidas mėlynas su įspūdingu mėlyne, rankose laužta milžiniška kočėlas, kuria per šventes tešlą kočiojo. Už stalo sėdėjo Varya ramiai gerdama arbatą. — Brangusis? — pakėlė akis Varya. — Už savo porcijos atėjai? — N-ne, — sumurmėjo Maksimas. — Tai net nežinau, ką pasiūlyt… Gal šiek tiek teisybės šeimyniniams santykiams? — Tokius dalykus reikėjo iš anksto įspėt! — šūktelėjo jis. — Tu žmones vos… — Žinau aš savo saiką! Ir kiekvienas gavo atitinkamą atsaką! Kas kaip prieš mane, tas taip ir gavo! O kočėlą pati sulaužiau! Tavo mamytės net neliečiau, pati su durim susidūrė, kai bėgo! — Kaip mes toliau gyvensim po šito? — paklausė Maksimas. — Manau, draugiškai! — nusišypsojo Varya. — Ir, svarbiausia, teisingai! O apie skyrybas net negalvok – aš laukiuosi! Ir mano vaikas turės tėvą! Maksimas nuryjo: — Gerai, brangioji. Kai visi išsigydė ir nusiramino, šeimos taisyklės buvo kiek pakeistos. Ir dabar šeimoje tvyrojo ramybė ir taika. Ir niekas niekada nieko nebeįžeidinėjo!

Eik namo, Onute! Ten ir pasikalbėsim! susinervinęs mestelėjo Mantas. Dar betrūko čia prieš praeivius

Uncategorized

074

Kai grįžo iš darbo, katino Princelio namuose nebebuvo

Kai sugrįžo namo po darbo, katino nebuvo. Vygantas buvo kuklus jaunuolis, neturėjo jokių žalingų įpročių.

Uncategorized

07

MINTYS GARSIAI: DALINKIS SVAJONĖMIS IR IDEJOMIS

MĄSTYMŲ ŠLAPAI Šiandien Dainius vos nepraleido darbo pradžios. Jis taip nenorėjo išeiti iš savo jaukaus

Uncategorized

024

Svieto Svoris

Vaidė Vaitkevičienė, vienašalė iš 42ų metų, buvo iškrištusi tarsi senas žiemos šaukimas. Vyras, jos mylimasis

Uncategorized

035

Tu atėmei mano tėtį – Mama, aš persikrausčiau! Įsivaizduoji, pagaliau! Oksana laikė telefoną priglaustą prie ausies, tuo pat metu bandydama susidoroti su užsispyrusia spyna. Raktas sunkiai sukosi, lyg tikrino naująją šeimininkę. – Dukryt, ačiū Dievui! O kaip butas? Viskas gerai? – motinos balsas skambėjo ir susijaudinęs, ir laimingas. – Tobula! Šviesu, erdvu. Balkonas į rytus – kaip norėjau. Tėtis ten? – Čia esu, čia! – pasigirdo Viktoro balsas. – Garsiai įjungėt. Na, paukšteli, išskridai iš lizdo? – Tėti, man jau dvidešimt penki, koks paukštelis? – Man – visada paukštelis. Spynas patikrinai? Pro langus nepucia? Radiatoriai… – Vytai, leisk vaikui įsikurti! – pertraukė mama. – Oksana, būk atsargi, naujas namas, kas žino, kas gyvena šalia. Oksana nusijuokė, galiausiai nugalėjusi spyną ir įstumusi duris. – Mama, čia ne sovietinė bendrabutis. Padori laiptinė, kultūringi kaimynai. Viskas bus gerai. Kitas savaites Oksanos gyvenimas virto nesibaigiančiu maratonu tarp statybinių parduotuvių, baldų salonų ir naujojo buto. Ji užmigdavo su tapetų katalogais, o atsibusdavo galvodama apie plytelių spalvą vonioje. Šeštadienį ji stovėjo svetainėje, žiūrėdama į užuolaidų audinio pavyzdžius, kai telefonas vėl suskambo. – Kaip sekasi? – pasiteiravo tėtis. – Lėtai, bet užtikrintai. Šiandien renkuosi užuolaidas. Svyruoju tarp „dramblio kaulo” ir „kepto pieno”. Ką manai? – Manau, kad čia tas pats atspalvis, tik kitoks pavadinimas. – Tėti, tu nieko nesupranti apie spalvų niuansus! – Bet išmanau elektrą. Rozetės tvarkoje? Remontas ryjo laiką, pinigus ir nervus, bet kiekvienas naujas potėpis paversdavo plikas sienas tikrais namais. Oksana pati išsirinko tapetus miegamajam, pati surado meistrą laminatui, pati sumąstė, kaip išdėlioti baldus, kad mažytė virtuvė atrodytų erdvi. Kai paskutinis darbininkas išnešė šiukšles, Oksana atsisėdo ant grindų blizgančioje svetainėje. Švelni šviesa skverbėsi pro naujas užuolaidas, kvepėjo gaiva ir šiek tiek – dažais. Jos pirmi tikri namai… Pažintis su kaimyne įvyko trečią dieną po galutinio persikraustymo. Oksana kasėsi raktu prie durų, kai priešais pasigirdo spynos spragtelėjimas. – O, naujokė! – Moteris apie trisdešimt su trupučiu pažvelgė iš durų. Trumpi plaukai, ryškus lūpdažis, smalsios akys. – Aš Alina. Gyvenu tiesiai priešais – dabar mes kaimynės. – Oksana. Labai malonu. – Jei prireiks druskos, cukraus ar šiaip pasikalbėti – užeik. Pirmas laikas naujame name keistas, žinau iš patirties. Alina pasirodė smagi pašnekovė. Jos gėrė arbatą Oksanos virtuvėje, aptarinėjo namo administraciją ir aukšto išplanavimą. Alina dalinosi patarimais: kur geriausias internetas, kuris meistras pigiausiai taiso santechniką, kuri parduotuvė šalia turi šviežiausius produktus. – Klausyk, turiu šarlotės receptą – tiesiog pasaka! – Alina naršė telefoną. – Tuoj persiųsiu. Pusvalandis virtuvėje ir rezultatas lyg visą dieną kepusi. – Super! Aš dar orkaitės nebandžiau. Dienos virsdavo savaitėmis, ir Oksana džiaugėsi šalia turėdama tokią atvirą žmogų. Jos susitikdavo laiptinėje, kartais užsukdavo kavos, mainėsi knygomis. Šeštadienį atvažiavo Viktoras – padėti pakabinti lentyną, kuri nenorėjo laikytis sienos. – Blogus kaiščius paėmei, – konstatavo tėtis, žiūrėdamas į tvirtinimus. – Šitie gipskartoniui, o čia betonas. Nieko, turiu tinkamus. Po valandos lentyna kabėjo tiesiai ir tvirtai. Viktoras surinko įrankius, kritiškai apžiūrėjo darbą ir patenkintas linktelėjo. – Va, dvidešimt metų laikys. – Tėti, tu geriausias! – Oksana apkabino tėtį. Jos leidosi žemyn, plepėdamos apie kasdienybę. Tėtis klausinėjo apie darbą, Oksana skundėsi nauju vadovu, kuris maišo terminus ir pameta dokumentus. Prie laiptinės joms pasirodė Alina su maišeliais iš parduotuvės. – Labas! – Oksana pamojavo. – Susipažink, mano tėtis Viktoras. Tėti, čia Alina – ta kaimynė, apie kurią tau pasakojau. – Labai malonu, – šyptelėjo Viktoras. Alina keistai sustingo, nužvelgė Viktoro veidą, paskui Oksaną. Jos šypsena tapo nenatūrali, tarsi priklijuota. – Taip pat – malonu, – trumpai mestelėjo ir dingo laiptinėje. Po šio susitikimo viskas pasikeitė. Kitą rytą Oksana sutiko Aliną laiptinėje, įprastai pasisveikino, bet išgirdo tik šaltą linktelėjimą. Po dviejų dienų bandė pakviesti kaimynę arbatos – Alina atsisakė, nė neišklausė. Ir tada prasidėjo skundai… Pirmą kartą policijos pareigūnas paskambino vakare. – Gavome pranešimą dėl triukšmo, – vyresnis policininkas atrodė sumišęs. – Garsi muzika, triukšmas. – Kokia muzika? – Oksana suglumo. – Skaičiau knygą! – Na, kaimynai skundžiasi… Skundai pasipylė vienas po kito. Namo administracija gavo laiškus apie „nepakeliamą trepsėjimą“, „nuolatinį triukšmą“ ir „muziką naktį“. Policininkas tapo dažnu svečiu, kiekvienąkart atsiprašydamas. Oksana suprato, iš kur kyla vėjas. Bet nesuprato – kodėl. Kiekvienas rytas virtęs loterija – kas šiandien: kiaušinio lukštai ant durų? Kavos tirščiai tarp staktos ir durų? Bulvių žievelės po kilimėliu? Oksana kėlėsi pusvalandžiu anksčiau, kad spėtų viską išvalyti prieš darbą. Nuo ploviklių graužė rankas, gerklėje – nuolatinė gniūžtė. – Taip ilgiau negali būti, – sumurmėjo ji vakarą, žiūrėdama į vaizdo durų akutės internetinius pasiūlymus. Įrengimas užtruko dvidešimt minučių. Maža kamera, įmontuota į įprastai atrodantį akutę, fiksavo viską, kas vyko laiptinėje. Oksana prijungė ją prie telefono ir laukė. Laukti ilgai nereikėjo. Trečią naktį mobiliojo ekrane sužibo judėjimo pranešimas. Oksana netikėdama žiūrėjo, kaip Alina – chalate ir šlepetėse – kruopščiai tepa kažkuo tamsiu jos duris. Metodiškai, lyg įprastą darbą. Kitą naktį Oksana nemiegojo. Sėdėjo prieškambaryje, klausėsi kiekvieno šnaresio. Apie pusė trečios – triukšmas už durų. Oksana staigiai atvėrė duris. Alina sustingo su maišeliu rankose. Viduje nemaloniai čiaškėjo. – Ką tau padariau? – Oksana pati nustebo, koks liūdnas jos balsas. – Kodėl taip su manim? Alina lėtai padėjo maišelį ant grindų. Jos veidas iškrypo, gražūs bruožai persikreipė į seną pyktį. – Tu? Tu nieko nepadarei. O štai tavo tėtukas… – Ką bendro mano tėtis? – Ogi tai, kad jis ir mano tėtis! – Alina beveik šaukė. – Tik tave jis augino, lepino, rūpinosi, o mane paliko, kai man buvo trys! Nei lito, nei skambučio! Mes su mama vos išgyvenom, o jis kūrė laimingą šeimą su tavo mama! Taigi tu man, galima sakyti, atėmei tėtį! Oksana atsitraukė, atsirėmė į duris. – Tu meluoji… – Meluoju? Paklausk jo pati! Paklausk, ar prisimena Mariną Sadauskienę ir dukrą Aliną, kurias išmetė iš gyvenimo kaip šiukšles! Oksana užtrenkė duris ir susmuko ant grindų. Galvoje sukosi viena mintis: netiesa, netiesa, tėtis negalėjo. Negalėjo. Ryte išvažiavo pas tėvus. Visą kelią repetavo klausimą, bet pamačiusi tėtį – kaip visada ramų, su laikraščiu – žodžiai užstrigo. – Oksanėle! Koks siurprizas! – Viktoras pakilo pasitikti. – Mama parduotuvėje, tuoj grįš. – Tėti, turiu paklausti… – Oksana atsisėdo ant sofos, glamžydama rankinės dirželį. – Ar pažįsti Mariną Sadauskienę? Viktoras sustingo. Laikraštis iškrito ant grindų. – Iš kur žinai… – Jos dukra – mano kaimynė. Ta pati, kurią tau pristatinėjau. Ji sako, jog tu jos tėtis. Tyla tęsėsi amžinybę. – Važiuojam pas ją, – ryžtingai tarė Viktoras. – Dabar. Privalau tai išspręsti. Kelias iki daugiabučio užtruko keturiasdešimt minučių. Nė vienas nekalbėjo. Oksana stebėjo pro langą lekiančius namus ir bandė sudėlioti subyrėjusią gyvenimo mozaiką. Alina atidarė iškart, tarsi laukė. Pažvelgė į juos niūriu žvilgsniu, bet pasitraukė, įleisdama vidun. – Atvažiavai atgailauti? – mestelėjo tėčiui. – Po trisdešimt metų? – Atvažiavau paaiškinti. – Viktoras ištraukė iš vidinės kišenės sulankstytą lapą. – Perskaityk. Alina paėmė dokumentą nepatikliai. Skaitant jos veidas keitėsi – nuo pykčio į nesupratimą, nuo nesupratimo iki sumišimo. – Kas…? – DNR tyrimo rezultatai, – ramiai atsakė Viktoras. – Dariau, kai tavo mama per teismą reikalavo alimentų. Tyrimas parodė, kad nesu tavo tėvas. Marina mane apgavo. Tu – ne mano dukra. Alinos rankose dokumentas išslydo… Oksana su tėčiu išėjo iš kaimynės buto. Namie Oksana priėjo prie tėčio ir apkabino jį, prisiglaudė prie šiurkščio audinio. – Atleisk, tėti. Atleisk, kad patikėjau. Viktoras paglostė dukrai plaukus – lyg vaikystėje. – Tau nėra už ką atsiprašyti, mažyle. Kalti kiti žmonės. Santykiai su kaimyne taip ir neatėjo į normalias vėžes. Po visų tų niekšybių pagarba tam žmogui buvo prarasta visiems laikams… Tu atėmei mano tėtį

Mama, pagaliau persikėliau! Įsivaizduok pagaliau! Rasa laikė telefoną prispaudusi prie peties, bandydama

Uncategorized

0102

— Vaik į namus! Ten su tavimi ir pasikalbėsiu! — su nepasitenkinimu mestelėjo Maksimas. — Dar betrūko, kad praeiviams spektaklį rodyčiau! — Na ir gerai! — burbtelėjo Varya. — Didelis čia nuostolis! — Varya, neprivesk iki nuodėmės! — pagrasino Maksimas. — Namie pasikalbėsim! — Oj oj oj! Koks baisus! — ji užsivertė kasą ant nugaros ir nužingsniavo namų link. Maksimas palaukė, kol Varya nutols, o pats išsitraukė telefoną ir pasakė į mikrofoną: — Taip, į namus nuėjo! Sutikit ją ten gražiai! Kaip ir tarėmės! Ir į rūsį ją, kad truputį atšaltų! Greitai būsiu! Maksimas susikišo telefoną į kišenę ir jau ruošėsi eiti į „Maximos“ parduotuvę žmonos auklėjimo pažymėti, bet jį už rankos sustabdė nepažįstamas vyras. — Atsiprašau, kad taip įkyriai, — nedrąsiai nusišypsojo vyras. — O jūs su mergina buvote… — Mano žmona, na ir kas? — surūgęs paklausė Maksimas. — Ne, nieko! — šypsena virto pataikaujančia. — Sakykit, gal jūsų žmoną atsitiktinai Varvara Melnikaitė vadina? – Varvara, – linktelėjo Maksimas. – Iki vestuvių buvo Melnikaitė. Bet kas čia per reikalas? – O tėvo vardas Sergiejūtė? – Taip! – suirzęs atsakė Maksimas. – Iš kur pažįstat mano žmoną? – Atsiprašau, bet ji gimusi devyniasdešimt trečiaisiais, tiesa? Maksimas suskaičiavo mintyse ir atsakė: — Taip. O kodėl tiek klausimų ir iš kur žinot Varyą? — Maksimas įsitempė. Varya į mūsų miestelį atvažiavo tik prieš trejus metus. Prieš tai apie ją niekas negirdėjo. Ji pati sakė, kad pabėgo nuo tėvų, nes tie norėjo priverstinai ištekinti. Taigi, nepažįstamas žmogus mūsų nedideliame miestelyje, kur niekas apie Varyą nieko nežinojo, staiga pila detales. — Oj, atsiprašau, aš ne asmeniškai su ja pažįstamas! — nuraudęs išbėrė vyras. — Aš jos, tam tikra prasme, gerbėjas! — Klausyk, „gerbėjau“, dabar tau šonkaulius suskaičiuosiu, o paskui kelis išimsiu dėl figūros korekcijos! — su aiškia grėsme ištarė Maksimas. — Ką čia šneki apie gerbėją? Nori žmoną mano pavogti? – Oi, ne! Visiškai ne taip mane supratot! – iškėlė rankas vyras. – Ne tokiu būdu aš gerbėjas! Aš talento gerbėjas! – O Varytai, atrodo, jokių ypatingų talentų nėra, – sumišo Maksimas. – Na, žinot, gauti visam gyvenimui diskvalifikaciją iš muai tai varžybų už perteklinį žiaurumą būnant aštuoniolikos – tam reikia talento! – sušuko vyras. – Gaila, kad po kelių laimėtų privačių turnyrų ji nustojo dalyvauti! Žiūrėti į ją ringe buvo vienas malonumas! Drebėdamas Maksimas bandė išsitraukti telefoną. Šis iškrito ant šaligatvio ir subyrėjo. Skubiai surinkęs, Maksimas bandė įjungti – nieko. Maksimas parbėgo namo! Ir murmėjo po nosimi: — Dieve, tik spėkčiau! Kai miestelyje atsirado nauja gyventoja, Maksimas iš karto atkreipė į ją dėmesį. O kas nepažiūrėtų? Jauna, sportiška, įdomi, linksma. Dar ir dirbti pradėjo kūno kultūros mokytoja pradinukams. Visi iškart įtarė, kad studentė prievolininkė, atidirbs ir išvyks. Pasirodė, kad jai dvidešimt penkeri ir čia atvyko visam laikui. Paskui laukė, kad atsiveš šeimą, bet pasirodė – ji viena. — Kažkas čia nešvaru! — plepėjo kaimynės. — Jauna ir graži, o pas mus atvyko! Tikrai kažką slepia! — Kokios čia dar paslaptys dabar? — atkirto kita. — Gal vyras širdį sudaužė, atvyko žaizdas gydytis! – Arba su tėvais susipyko ir pabėgo! Per televizorių rodė, kad taip būna! Maksimas stebėjo merginą, bet prieiti neskubėjo. – Velnias žino, kokią ji istoriją slepia. Kai aiškiau bus, tada pažiūrėsim. Darbas mokykloje – ne tik sunkus, bet ir mokytojų kambario pokalbiai, kur visi pilasi sielą. Už pusmečio iš Varytės ištempė jos jautrią istoriją. — Mano tėvai – verslininkai. Normalūs žmonės. Bet viena krizė smogė, tiekėjas pavedė. Išslydo pagrindas iš po kojų. Tėtis nusprendė mane ištekinti už reikalingo žmogaus, kad verslą išgelbėtų. O jūs būtumėt pamatę tą „gražuolį“! Aš mieliau pabėgau laiku! — Ir visiškai viena? — kinkavo galva patyrusi kolegė. — Žmonės visur gyvena, — gūžtelėjo pečiais Varya. — Geriau gyvenime prasimušiu pati, negu tekėsiu už nemylimo. Be to, čia ne vedybos būtų, o pardavimas! O būti preke tikrai nenoriu! — Nieko, ras čia savo meilę! — tikino ją bendradarbiės. — Mūsų miestelis mažas, bet normalūs žmonės yra! Kai Varytės žodžiais pasidalinta istorija išplito miestelyje, Maksimas apsisprendė dėl pasirinkimo. — Imu ją į žmonas! Mūsų nuotakos naglos, o ši svetima! Ir giminių jų niekas nematys! Taip sakė jis šeimai: mamai, tėčiui, vyresniam broliui. — Jauna, sveika, sportiška! Ne veltui juk kūno kultūrą dėsto! Vaikus sveikus gimdys, ir ūkyje padės! Kiek tų pamokų? — Puiki partija! — pritarė giminaičiai. — Ir jei išdykaus, pamokysim savu būdu! Kodėl jiems buvo aišku, kad bus vestuvės? Nes Maksimas buvo gražuolis. Ir dar ūkinės bazės direktoriaus pavaduotojas! Kai atvažiuodavo tikrinti, Maksimas buvo tiesiog prekių žinovas. O kai pasisakė dėl racionalizacijos, visus privertė dirbti. Taip Maksimą paskyrė pavaduotoju. — Žinai kaip, tai ir daryk! Kaip padarysi, toks ir klausimas tau bus! Juokaudavo, kad iniciatyva baudžiama. Bet visą bazę Maksimas pastatė. Visur save parodė kaip gerą vadovą. Darbuotojai skundėsi, kad Maksimas su bausmėmis griežtas. O vyresnysis brolis, paskirtas Maksimo apsaugos vadovu, tikras žvėris! — Supuvusios morkos išsinešti neleidžia! Ir jėgą nevengia naudoti, nes brolis už brolį stoja! Bet į tai žiūrėjo pro pirštus, nes vagystės bazėje baigėsi. Kaip Varya galėjo atsisakyti tokiam pareigingam žmogui? Iš pradžių sutiko pasivaikščioti, vėliau priėmė dėmesį, galiausiai tapo žmona. Maksimas atvežė Varytę iš bendrabučio kambario, ir parsivežė į savo šeimos namus. — Nuotaka pati suprasti turėtų, kad mes gyvenam viena didele šeima! — užstojo uošvienė. — Viską kartu darom, padedam vieni kitiems! Nežinau, kaip pas jus buvo, bet pas mus tokios tvarkos! — Mano šeimoje jokių tvarkų nebuvo, — tarė Varya. — Jūs turbūt žinot, kad nuo tų tvarkų ir pabėgau! O jei jau Maksimo žmona, mokysiuos gyventi pagal mūsų dabar tvarkas! Toks pareiškimas buvo sutiktas su įkvėpimu. — Bet, atleiskit, aš nieko nemoku,— nuraudo Varya. — Tėvai, nuo kurių pabėgau, turėjo personalą. — Išmoksi! — maloniai tarė uošvis. — Pamokysim! Juk esi mokytoja? — Iš esmės taip, — atsakė Varya. — Bet neteisybės nekenčiu. — Brangioji, — vėl įsikišo uošvienė. — Teisybė – sąlyginis dalykas! Egzistuoja šeimos gyvenimo taisyklės, šimtmečiais patikrintos! Gerbk vyrą ir jo artimuosius! Gerbk taip, kaip nori, kad tave gerbtų! Moterį puošia paklusnumas ir švelnumas! O vyrai pasirūpins moterimis ir rimtas problemas patys spręs! — Jei taip priimta, — gūžtelėjo pečiais Varya. — Bet tikiuosi, kad čia ne prie domostrojaus su rykštėm? — Nei rykščių, nei arklidžių nelaikom! — nusijuokė uošvis. Kaip į vandenį žiūrėjo Varya dėl domostrojaus. Laisvę jai apribojo maksimaliai jau po mėnesio. Tik į darbą ir parduotuvę! Visi kiti reikalai – “Kur tu eini? Namuose darbų begalė! Dar ir daržas, vištos, antys! Varya!” — rėkė Natalija Petrovna. — Mes gi šeima! Viena nepatempsiu! Vienu ji nemelavo. Maksimas su broliu nuolat darbe. Ryte išbėga, vėlai grįžta. Kartais net pernakvoja, nes daržovių bazė veikia ištisą parą. Uošvis dėl nugaros ir kojų tik “verbaliniu” darbu prisideda. Viskas, viskas laikėsi ant Natalijos Petrovnos ir Varytės. Bet ir Natalija Petrovna jau ne mergaitė. Tai slėgis, tai sąnariai, galva — vis tiek ūkis išeiginių nežino. — O kaip asmeninis gyvenimas? — klausė Varya. — Ne su vyru, o apskritai? Kinas, kavinė, pasivaikščiot… Draugų gi neturiu! — Draugai ištekėjusiai moteriai nereikalingi! Ir patikėk mano patirtimi, žala nuo draugių didesnė negu nauda! O apie kavines ir kiną – su vyru derėkis! Nepadoru, kai moteris viena viešose vietose! Čia ne miestas, prikalbės visokio! — Rimtai? — nustebo Varya. — Tu, mergaite, anksčiau didmiesty gyvenai! O čia mes visi viską matom! Žingsnis šonan, ir užklijuos tokias etiketes, nepersiplausi! Juk mokytoja esi, gali ir iš darbo išmesti už gėdą! Logika geležinė, bet laidoti save šeimos ūkyje Varya nesiruošė. Dirbo, darė, vykdė paliepimus, bet reikalavo ir pagarbos. Kartais pasipriešindavo, kartais pakeldavo balsą, kartais tiesiai tiesą rėždavo. — Dirbt – tai visiems po lygiai! — sakė ji. — Jei vieni guli, o kiti dirba, aš tokiam atsisakau dalyvauti! Praėjo du su puse metų po Maksimo ir Varytės vestuvių. Ji nesiliovė reikalauti teisingumo. Norėjo, kad visi sąžiningai padėtų. Jei ne, poilsiauja ir ji. — Oi, ir charakteris pas tą Varytę! — skųsdavosi Natalija Petrovna, kai ją į parduotuvę siųsdavo. — Blogiau už krieną! Pasakai žodį, gauna penkis atgal! — Ir manęs ji negerbia! — burbtelėjo tėvas. — Paprašai pagalvos, atšveičia: „Užsiėmusi.“ — Maksimai, čia ne tvarka, — kapstė Nikita, vyresnysis brolis. — Ji mūsų tėvus skaudina! Kur matyta, kad taip būtų atleidžiama? – Suprantu, kad ji iš mūsų tyčiojasi! Man prieštarauja, o aš gi vyras! Reikia suvaldyti ją kaip žvėrį cirke! Dar nei vaikų neturim! Jei bus, ji sės ant žirgo, kad motina, ir mums nebebus vietos! – Reikia pasiruošti, – nutarė Nikita. — Išvesk ją į miestelio centrą pasivaikščiot, paskui vieną namo paleisk! O mes pasitiksim ir pakalbėsim! Supras žodžius – gerai. Ne – pateiksim jėgos! Jei kels maištą, į rūsį uždarysim, o mokykloj pasakysim, kad atostogauja! Mėnuo pasėdės, nurims! Taip ir padarė. Kol Maksimas vedžiojo Varytę, giminių kuopa ruošėsi, laukė žinios iš Maksimo, kada Varya namo grįš. Maksimas nespėjo. Varteliai vietoj, bet durų kaip nebuvę. Prieangy ant grindų sėdėjo Nikita, ranką laužė ir kaukė. Maksimas ištraukė tel. iš brolio kišenės, surinko greitąją ir pakišo: — Sakyk adresą! — sušuko Maksimas, per riksmo šoką prasibraukdamas. — Ir kad atsiųstų porą ekipažų! Nikita linktelėjo, susiraukęs nuo skausmo. Prieškambary tarp baldų nuolaužų gulėjo tėvas. Be sąmonės, bet gyvas – jau geriau negu blogai. Virtuvėje, prie durų, ant grindų sėdėjo mama – veidas mėlynas su įspūdingu mėlyne, rankose laužta milžiniška kočėlas, kuria per šventes tešlą kočiojo. Už stalo sėdėjo Varya ramiai gerdama arbatą. — Brangusis? — pakėlė akis Varya. — Už savo porcijos atėjai? — N-ne, — sumurmėjo Maksimas. — Tai net nežinau, ką pasiūlyt… Gal šiek tiek teisybės šeimyniniams santykiams? — Tokius dalykus reikėjo iš anksto įspėt! — šūktelėjo jis. — Tu žmones vos… — Žinau aš savo saiką! Ir kiekvienas gavo atitinkamą atsaką! Kas kaip prieš mane, tas taip ir gavo! O kočėlą pati sulaužiau! Tavo mamytės net neliečiau, pati su durim susidūrė, kai bėgo! — Kaip mes toliau gyvensim po šito? — paklausė Maksimas. — Manau, draugiškai! — nusišypsojo Varya. — Ir, svarbiausia, teisingai! O apie skyrybas net negalvok – aš laukiuosi! Ir mano vaikas turės tėvą! Maksimas nuryjo: — Gerai, brangioji. Kai visi išsigydė ir nusiramino, šeimos taisyklės buvo kiek pakeistos. Ir dabar šeimoje tvyrojo ramybė ir taika. Ir niekas niekada nieko nebeįžeidinėjo!

Eik namo, Onute! Ten ir pasikalbėsim! susinervinęs mestelėjo Mantas. Dar betrūko čia prieš praeivius