Zibainis

Močiute, Daiva! sušuko Motiejus. Kas leido jums kaime vilką laikyti? Daiva Steponavičienė skaudžiai pravirko

Uncategorized

061

– Pavargau būti aukle jūsų sūnui, – pareiškė marti ir išvažiavo ilsėtis prie Baltijos jūros

Man atsibodo būti aukle jūsų sūnui, tvirtai pareiškė marti ir išvyko prie Baltijos jūros. Turėjo Irena

Uncategorized

04

Nepadėkingas sūnus blogesnis už svetimą (paprasta istorija)

20251211 Šiandien, kai sėdiu ant senosios medinės suole ant Dūkšto stoties, atrodo, kad laikas sustojo.

Uncategorized

064

Grįžau namo vakarienės, kurią tą vakarą ruošė mano žmona. Norėjau su ja pasikalbėti, pokalbis turėjo būti nelengvas, ir pradėjau nuo frazės

Namų keliu grįžtu į vakarienę, kurią šį vakarą ruošia mano žmona Aistė Vilniaus mieste. Noriu su ja pasikalbėti

Uncategorized

0165

Nežinau, kaip parašyti, kad neskambėtų kaip pigi drama, bet tai – įžūliausias dalykas, kurį man kas nors kada padarė. Su vyru kartu gyvename jau daug metų, o antrasis šios istorijos žmogus – jo mama, kuri visada buvo pernelyg arti mūsų santuokos. Ilgai galvojau, kad ji – viena iš tų mamų, kurios kišasi „iš geros širdies“, bet pasirodė, kad to „gerumo“ ten nėra. Prieš kelis mėnesius vyras įkalbėjo mane pasirašyti būsto dokumentus, aiškino, kad pagaliau turėsime kažką savo, jog nuoma – kvailystė, ir jeigu nesusitvarkysime dabar, vėliau gailėsimės. Aš buvau laiminga – seniai svajojau apie namus, o ne lagaminus ir dėžes. Pasirašiau neklausinėdama, tikėdama, kad tai – šeimos sprendimas. Pirmas keistas momentas buvo, kai jis pradėjo tvarkyti reikalus institucijose vienas. Visada sakydavo, kad man neverta eiti, tik laiko gaišimas, jam paprasčiau. Parnešdavo segtuvus, palikdavo juos koridoriaus spintelėje, bet niekada neleisdavo peržiūrėti. Klausiant apie ką nors, atsakydavo sudėtingais žodžiais, lyg būčiau vaikas, nieko nesuprantu. Galvojau – vyrai mėgsta kontroliuoti tokius dalykus. Vėliau prasidėjo „smulkios“ finansinės manipuliacijos. Staiga vis sunkiau tapo apmokėti sąskaitas, nors atlyginimas – tas pats. Vis įtikinėjo, kad turiu duoti daugiau, nes „dabar taip reikia“, vėliau viskas susitvarkys. Pradėjau mokėti už prekybos centrą, dalį įmokų, remontus, baldus, nes juk kuriame „mūsų namus“. Galiausiai nieko nepirkau sau, bet maniau, kad tai verta. Ir tada vieną dieną, tvarkydama virtuvę, po servetėlėmis radau keturiskart sulankstytą dokumentą. Tai ne buvo elektros ar vandens sąskaita, tai buvo pažyma su antspaudu ir data, ir ten aiškiai parašyta, kas savininkas. Tai – ne mano pavardė. Net ne vyro. Ten – jo mamos vardas. Stovėjau prie kriauklės ir keliskart perskaičiau, nes protas atsisakė suprasti. Aš moku paskolą, tvarkau namus, perku baldus, o savininkė – jo mama. Atėjo karštis ir galvos skausmas. Ne iš pavydo, o iš pažeminimo. Kai jis grįžo, nesukėliau scenos. Tiesiog padėjau dokumentą ant stalo ir žiūrėjau į jį. Neklausiau gražiai, nemaldavau paaiškinti. Tik žiūrėjau, nes buvo įgriso būti sukiojama. Jis nesistebėjo, nepaklausė „kas tai“. Tiesiog atsiduso ir elgėsi, lyg visą problemą sukūriau aš, kad sužinojau tiesą. Tada prasidėjo pati įžūliausia „paaiškinimo“ scena. Jis sakė, kad taip „saugiau“, kad mama – „garantas“, kad jei kas nutiktų tarp mūsų, būstas nebūtų dalinamas. Sakė visiškai ramiai, lyg aiškintų, kodėl nupirko skalbyklę, o ne džiovyklę. Man norėjosi juoktis iš bejėgiškumo. Tai – ne šeimos investicija. Tai – planas, kaip aš moku, o išėjusi lieku tik su maišu drabužių. Pati „lelių“ nebuvo tik dokumente. Didžiausias akibrokštas – kad jo mama viską žinojo. Nes tą patį vakarą paskambino man ir kalbėjo pamokančiai, lyg aš būčiau įžūli. Aiškino, kad ji „tik padeda“, kad būstas turi būti „patikimose rankose“, ir kad neturėčiau to priimti asmeniškai. Įsivaizduojat. Aš moku, atsisakau savęs, darau kompromisus, o ji kalba apie „patikimas rankas“. Pradėjau ieškoti ne iš smalsumo, bet iš prarasto pasitikėjimo. Tikrinau išrašus, pervedimus, datas. Ir išlindo dar didesnė „purvina“ finansinė manipuliacija – pasirodo, paskolos įmoka yra ne tik „mūsų paskolos“, kaip sakydavo vyras. Yra ir papildoma skola, kuri mokama iš mano pinigų. Ieškojau toliau – dalis pinigų nukreipiama senai skolai, kuri nesusijusi su mūsų namais. Skola – jo mamos. Taigi, aš ne tik moku už būstą, kurio savininkė – ne aš. Aš dar ir dengių svetimas skolas, užmaskuotas kaip šeimos reikalas. Tai buvo momentas, kai man nukrito „uždanga nuo akių“. Staiga tvarkingai susidėliojo visos situacijos per paskutinius metus: kaip ji kišasi visur, kaip jis ją visada gina, kaip aš visada „nieko nesuprantu“. Kaip lyg ir esame partneriai, bet sprendimai – tik tarp jų, o aš – tik „bankomatas“. Labiausiai skaudėjo, kad buvau tik patogi. Ne mylima. Patogi. Moteris, kuri dirba, moka ir daug neklausia, nes siekia ramybės. O ta „ramybė“ buvo tik jiems, ne man. Neverkiau. Net nerėkiau. Atsisėdau miegamajame ir pradėjau skaičiuoti – kiek daviau, ką apmokėjau, kas liko. Pirmą kartą pamačiau aiškiai – kiek metų svajojau ir kaip lengvai buvau išnaudota. Ne tiek dėl pinigų, kiek dėl to, kad su šypsena mane apkvailino. Kitą dieną padariau tai, ko niekada nemaniau darysianti – atsidariau naują sąskaitą tik savo vardu ir pervedžiau visus savo asmeninius pinigus ten. Pakeičiau slaptažodžius visur, kas mano, atėmiau jam prieigą. Nebeleidžiu pinigų „bendriems“ dalykams – nes „bendri“ pasirodė tik mano dalyvavimas. Ir svarbiausia – pradėjau kaupti dokumentus, savo įrodymus, nes nebepasitikiu žodžiais. Dabar tebegyvename po tuo pačiu stogu, bet iš esmės esu viena. Jo nevarau, neprašau, nesiginčiju. Tiesiog stebiu žmogų, kuris pasirinko mane kaip „bankomatą“, ir jo mamą, kuri pasijuto mano gyvenimo šeimininke. Ir galvoju, kiek moterų taip pat patyrė: „tylėk, kad nebūtų blogiau“… O ar gali būti blogiau nei kai tave išnaudoja su šypsena, aš nežinau. ❓ Jei sužinai, kad metų metus mokei už „šeimos namus“, bet dokumentai – ant vyro mamos pavardės, o tu – tik patogi, ar iškart išeitum, ar kovotum, kad atgautum bent dalį teisybės?

Nežinau, kaip čia papasakoti, kad neskambėtų kaip pigus serialas, bet tai turbūt pats įžūliausias dalykas

Uncategorized

040

Pastatėme namą ant anytos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė parduoti žemę savo dukrai. Išsikviečiau ekskavatorių. Kai susipažinau su savo vyru, buvome jauni, įsimylėję ir be cento kišenėje. Greitai susituokėme, nepaisydami visų įspėjimų. Meilė leido tikėti, kad viskas įmanoma. Jo mama pasiūlė dalį savo sklypo. — Statykitės čia, — tada sakė ji. — Vietos užteks, man tiek nereikia. Žvilgtelėjome vienas į kitą ir akyse sužibo viltis. Tai buvo mūsų šansas. Pradėjome taupyti kiekvieną centą. Jis dirbo statybose nuo aušros iki sutemų, o aš valiau, siuvau, ėmiausi visokių darbų. Savaitgaliais kartu lipdėme savo namus — plyta po plytos. Atmenu jo rankas, nutrintas nuo cemento, ir šypseną vakaro pabaigoje. — Bus gražu, — sakydavo ir pabučiuodavo man kaktą. — Čia auginsime vaikus. Trys metai. Trijų metų vargai, sąskaitos, bemiegės naktys. Bet mes sugebėjome. Sudėjome brangų skardinį stogą, aliuminio langus, įrengėme vonią su kruopščiai rinktomis plytelėmis. Jis net pastatė mažą baseiną kieme. — Vaikams, kad vasarą atsivėsintų, — išdidžiai sakė. Namas nebuvo prabangus, bet buvo mūsų. Kiekvienoje sienoje — prakaitas, meilė ir svajonės. Anytė lankydavosi dažnai. Gerdavome kavą kieme, sakydavo, kokia laiminga už mus. Jos kita duktė beveik nesirodydavo. Jei atvažiuodavo, žiūrėdavo į namą keistai — su pavydo ir paniekos mišiniu. Tada atėjo ta prakeikta antradienio diena. Vyras anksti išvyko į darbą, kaip visada. Apsikabino mane prie durų. — Susitiksim vakare. Myliu tave. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Sakė, kad nelaimė įvyko akimirksniu. Sija. Jam neskaudėjo. Skaudėjo man. Nuskendau tokioje skausmo jūroje, kad kartais pamiršdavau kvėpuoti. Po dviejų savaičių po laidotuvių sužinojau, kad laukiuosi. Keturi mėnesiai. Mergaitė. Mūsų svajonė — be jo. Iš pradžių anytė lankėsi kasdien. Atnešdavo maisto, apkabindavo. Galvojau, kad bent jau nesu viena. Bet po mėnesio viskas pasikeitė. Buvo sekmadienis. Sėdėjau svetainėje, glosčiau pilvą, kai išgirdau jų automobilį. Įėjo nepasibeldę. Anytė man nepažvelgė į akis. — Turime pasikalbėti, — pasakė ji. — Kas nutiko? — paklausiau, nujausdama, kaip susitraukia skrandis. — Mano dukrai sunku. Ji išsiskyrusi, jai reikia kur gyventi. — Gaila, — nuoširdžiai atsakiau. — Jei laikinai norėtų apsistoti… — Ne, — pertraukė ji. — Jai reikia šio namo. Pasaulis sustojo. — Ką? — Žemė mano, — sausai pasakė anytė. — Visada buvo. Jūs statėt, bet žemė mano. O dabar… mano sūnaus nebėra. — Bet mes statėme šį namą, — virpančiu balsu sakiau. — Kiekviena plyta, kiekvienas euras… — Gaila, kas nutiko, — pridūrė jos duktė. — Bet juridiškai namas — ant žemės. O žemė mūsų. — Aš laukiuosi jo vaiko! — šūktelėjau. — Todėl ir sakau, — atsakė anytė. — Viena nesusitvarkysi. Už patobulinimus gausi kažkiek. Ištiesė voką. Viduje — juokinga suma. Įžeidimas. — Tai — pažeminimas, — pasakiau. — Nepriimsiu. — Tada išeini be nieko, — atkirto ji. — Sprendimas priimtas. Likau viena name, kurį statėme su meile. Verkiau dėl vyro, mūsų vaiko, sudužusio gyvenimo. Tą naktį nemiegojau. Apėjau kiekvieną kambarį, paliečiau sienas. Ir apsisprendžiau. Jei negaliu turėti šio namo, niekam jo nepaliksiu. Kitą dieną pradėjau skambinti. Nuėmė stogą, išėmė langus, baseiną, vamzdžius, laidus — viską, už ką sumokėjome. — Ar tikrai esate apsisprendusi? — paklausė vienas darbininkas. — Visiškai — atsakiau. Anytė atėjo įsiutusi. — Ką darai?! — Pasiimu, kas mano. Jūs norėjote žemės — štai ji. Nebuvo jokių sutarčių. Nieko, tik mūsų triūsas. Paskutinę dieną atvažiavo ekskavatorius. — Ar tikrai norite? — paklausė operatorius. — Tai jau nebe namas, — pasakiau. — Namas mirė kartu su vyru. Mašina pradėjo darbą. Sienos griuvo viena po kitos. Skaudėjo. Bet kartu ir paleido. Kai viskas baigėsi, liko tik griuvėsiai. Dabar gyvenu pas savo mamą, mažame kambarėlyje. Pardaviau stogą, langus. Už tuos pinigus gyvensime, kol gims mano dukra. Papasakosiu jai apie tėtį. Apie tai, kaip namą pastatėme savo rankomis. Ir išmokysiu, kad kartais, kai pasaulis atima viską, svarbiausia neleisti atimti orumo. O tu kaip manai — ar pasielgiau teisingai, sugriaudama namą, ar reikėjo tyliai išeiti ir palikti viską?

Savo namą pastačiau ant žemės, kuri priklausė mano anytai. Vyras mirė, o ji nusprendė žemę parduoti savo dukrai.

Uncategorized

067

Iš po motinos valdžios gniaužtų: trisdešimt penkerių metų Justina atranda save ir meilę, pabėgusi iš kontroliuojančios mamos glėbio, kaimiškos vaikystės ir gyvenimo be savarankiškumo, kol sutikta kaimynė pasiūlo prieglobstį vienkiemyje, kur Justina išdrįsta keisti likimą, išlaisvinant save, atrandant tikrą draugystę, meilę, naują darbą ir viltį motinystei – vėlyva laimės istorija su lietuviškais akcentais.

Iš po motinos spaudimo Man 35 metai esu Irena Petrauskaitė, kukli ir, kaip sakoma, užsidariusi moteris.

Uncategorized

074

Priėmiau sprendimą daugiau nebevesti dukrų į šeimos susibūrimus… Po daugelio metų, kai nesupratau, kas iš tikrųjų vyksta. Mano dukros – 14 ir 12 metų. Nuo mažumės girdėjo „tarsi normalius“ komentarus: „Per daug valgo.“ „Šita suknelė jai netinka.“ „Ji per didelė, kad taip rengtųsi.“ „Reikia saugoti svorį nuo mažens.“ Iš pradžių tai laikėme smulkmena. Galvojau: „Na, mūsų šeima visada šitaip kalbėdavo.“ Kai mergaitės buvo mažesnės, jos nemokėjo apsiginti – tylėjo, nuleisdavo galvas, kartais mandagiai šypsodavosi. Matydavau, kad joms nepatinka, bet įtikinau save, kad tik „perdėdam“, juk taip būna per šeimos šventes. Taip, būdavo pilnas stalas, juokas, nuotraukos, apkabinimai… Bet būdavo ir ilgi žvilgsniai, lyginimai su pusseserėmis, nereikalingi klausimai, replikos „juokais“. Po tokių vakarų dukros grįždavo tylesnės nei įprastai. Bėgant laikui, komentarai nesustojo – tik pakeitė formą. Jau ne vien apie maistą… Apie kūną. Išvaizdą. Brendimą. „Ši jau labai subrendusi.“ „Kita per daug liesa.“ „Niekam nepatiks, jei taip atrodys.“ „Jei valgys taip toliau, tegu paskui nesiskundžia.“ Niekas neklausė, kaip jos jaučiasi. Niekas nesuprato, kad jos – mergaitės, kurios viską girdi… ir įsimena. Viskas pasikeitė joms tapus paauglėmis. Po vieno susibūrimo vyresnioji dukra man pasakė: „Tėti… daugiau nebenoriu ten eiti.“ Paaiškino, kad jai tie susibūrimai – tikras išbandymas: ruoštis, eiti, sedėti, klausytis komentarų, mandagiai šypsotis… ir po to grįžti jausdamasi blogai. Jaunesnioji tik linktelėjo, be žodžių. Tada supratau – abi taip jautėsi… jau seniai. Pradėjau iš tiesų stebėti. Prisiminti scenas. Sakinius. Žvilgsnius. Gestus. Išklausiau ir kitų žmonių istorijas – apie šeimas, kuriose baisūs žodžiai tariami „dėl jų pačių gėrio“. Suvokiau, kaip stipriai tai žaloja savigarbą. Tada kartu su žmona apsisprendėme: Dukros daugiau nebus vedamos ten, kur nesijaučia saugios. Negalime jų priversti. Jei kada norės – galės nueiti. Jei nenorės – nieko baisaus nenutiks. Jų ramybė svarbesnė už šeimos tradicijas. Kai kurie giminaičiai jau pastebėjo. Prasidėjo klausimai: „Kas vyksta?“ „Kodėl neateina?“ „Per daug reaguojate.“ „Taip visada buvo.“ „Vaikų negalima auginti kaip stiklo.“ Aš neaiškinu. Nedarau scenų. Nesipykstu. Tiesiog daugiau jų nevedu. Kartais tylėjimas pasako viską. Dabar dukros žino, kad tėtis jų nestatys į situaciją, kur turi kentėti pažeminimus, maskuojamus kaip „nuomonės“. Gal kai kam tai nepatiks. Gal pagalvos, kad ieškome problemų. Bet aš renkuosi būti tėvu, kuris padeda nubrėžti ribą… o ne tam, kuris žiūri pro pirštus, kol dukros mokosi nekęsti savęs tam, kad „pritaptų“. ❓ Kaip manote, ar teisingai pasielgiau? Ar padarytumėte taip pat dėl savo vaiko?

Prieš daug metų, kai mano dukros buvo dar visai mažos, ne iškart supratau, kas vyksta per mūsų giminės

Uncategorized

073

Pastatėme namą ant anytos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė parduoti žemę savo dukrai. Išsikviečiau ekskavatorių. Kai susipažinau su savo vyru, buvome jauni, įsimylėję ir be cento kišenėje. Greitai susituokėme, nepaisydami visų įspėjimų. Meilė leido tikėti, kad viskas įmanoma. Jo mama pasiūlė dalį savo sklypo. — Statykitės čia, — tada sakė ji. — Vietos užteks, man tiek nereikia. Žvilgtelėjome vienas į kitą ir akyse sužibo viltis. Tai buvo mūsų šansas. Pradėjome taupyti kiekvieną centą. Jis dirbo statybose nuo aušros iki sutemų, o aš valiau, siuvau, ėmiausi visokių darbų. Savaitgaliais kartu lipdėme savo namus — plyta po plytos. Atmenu jo rankas, nutrintas nuo cemento, ir šypseną vakaro pabaigoje. — Bus gražu, — sakydavo ir pabučiuodavo man kaktą. — Čia auginsime vaikus. Trys metai. Trijų metų vargai, sąskaitos, bemiegės naktys. Bet mes sugebėjome. Sudėjome brangų skardinį stogą, aliuminio langus, įrengėme vonią su kruopščiai rinktomis plytelėmis. Jis net pastatė mažą baseiną kieme. — Vaikams, kad vasarą atsivėsintų, — išdidžiai sakė. Namas nebuvo prabangus, bet buvo mūsų. Kiekvienoje sienoje — prakaitas, meilė ir svajonės. Anytė lankydavosi dažnai. Gerdavome kavą kieme, sakydavo, kokia laiminga už mus. Jos kita duktė beveik nesirodydavo. Jei atvažiuodavo, žiūrėdavo į namą keistai — su pavydo ir paniekos mišiniu. Tada atėjo ta prakeikta antradienio diena. Vyras anksti išvyko į darbą, kaip visada. Apsikabino mane prie durų. — Susitiksim vakare. Myliu tave. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Sakė, kad nelaimė įvyko akimirksniu. Sija. Jam neskaudėjo. Skaudėjo man. Nuskendau tokioje skausmo jūroje, kad kartais pamiršdavau kvėpuoti. Po dviejų savaičių po laidotuvių sužinojau, kad laukiuosi. Keturi mėnesiai. Mergaitė. Mūsų svajonė — be jo. Iš pradžių anytė lankėsi kasdien. Atnešdavo maisto, apkabindavo. Galvojau, kad bent jau nesu viena. Bet po mėnesio viskas pasikeitė. Buvo sekmadienis. Sėdėjau svetainėje, glosčiau pilvą, kai išgirdau jų automobilį. Įėjo nepasibeldę. Anytė man nepažvelgė į akis. — Turime pasikalbėti, — pasakė ji. — Kas nutiko? — paklausiau, nujausdama, kaip susitraukia skrandis. — Mano dukrai sunku. Ji išsiskyrusi, jai reikia kur gyventi. — Gaila, — nuoširdžiai atsakiau. — Jei laikinai norėtų apsistoti… — Ne, — pertraukė ji. — Jai reikia šio namo. Pasaulis sustojo. — Ką? — Žemė mano, — sausai pasakė anytė. — Visada buvo. Jūs statėt, bet žemė mano. O dabar… mano sūnaus nebėra. — Bet mes statėme šį namą, — virpančiu balsu sakiau. — Kiekviena plyta, kiekvienas euras… — Gaila, kas nutiko, — pridūrė jos duktė. — Bet juridiškai namas — ant žemės. O žemė mūsų. — Aš laukiuosi jo vaiko! — šūktelėjau. — Todėl ir sakau, — atsakė anytė. — Viena nesusitvarkysi. Už patobulinimus gausi kažkiek. Ištiesė voką. Viduje — juokinga suma. Įžeidimas. — Tai — pažeminimas, — pasakiau. — Nepriimsiu. — Tada išeini be nieko, — atkirto ji. — Sprendimas priimtas. Likau viena name, kurį statėme su meile. Verkiau dėl vyro, mūsų vaiko, sudužusio gyvenimo. Tą naktį nemiegojau. Apėjau kiekvieną kambarį, paliečiau sienas. Ir apsisprendžiau. Jei negaliu turėti šio namo, niekam jo nepaliksiu. Kitą dieną pradėjau skambinti. Nuėmė stogą, išėmė langus, baseiną, vamzdžius, laidus — viską, už ką sumokėjome. — Ar tikrai esate apsisprendusi? — paklausė vienas darbininkas. — Visiškai — atsakiau. Anytė atėjo įsiutusi. — Ką darai?! — Pasiimu, kas mano. Jūs norėjote žemės — štai ji. Nebuvo jokių sutarčių. Nieko, tik mūsų triūsas. Paskutinę dieną atvažiavo ekskavatorius. — Ar tikrai norite? — paklausė operatorius. — Tai jau nebe namas, — pasakiau. — Namas mirė kartu su vyru. Mašina pradėjo darbą. Sienos griuvo viena po kitos. Skaudėjo. Bet kartu ir paleido. Kai viskas baigėsi, liko tik griuvėsiai. Dabar gyvenu pas savo mamą, mažame kambarėlyje. Pardaviau stogą, langus. Už tuos pinigus gyvensime, kol gims mano dukra. Papasakosiu jai apie tėtį. Apie tai, kaip namą pastatėme savo rankomis. Ir išmokysiu, kad kartais, kai pasaulis atima viską, svarbiausia neleisti atimti orumo. O tu kaip manai — ar pasielgiau teisingai, sugriaudama namą, ar reikėjo tyliai išeiti ir palikti viską?

Savo namą pastačiau ant žemės, kuri priklausė mano anytai. Vyras mirė, o ji nusprendė žemę parduoti savo dukrai.