Zibainis

Aš atidirbau savo – kaip senosios kartos mamos auklėjimo patirtis atsitrenkė į šiuolaikinių tėvų realybę, arba kodėl su anūku savaitgalis gali virsti tikru lietuvišku išbandymu

Aš jau savo atvaikščiojau Tai jau gal laikinai pas tėvus paliktumėte jį, kaip kačiuką? Ką? Sumokėjote

Uncategorized

Dar vieni metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Ivanovičius vienas į lauką neidavo. Jis nėjo nuo tada, kai sykį nuėjo į polikliniką, pamiršo, kur gyvena ir net savo vardą. Tada jis nuklydo visai į kitą pusę, ilgai klaidžiojo po rajoną, kol jo žvilgsnį pagavo vienas labai pažįstamas pastatas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo laikrodžių gamykla, kur Arkadijus dirbo beveik penkiasdešimt metų. Jis žiūrėjo į gamyklos pastatą ir suprato, kad tikrai jį pažįsta. Bet kodėl pažįsta ir kas jis pats – negalėjo prisiminti, kol kas nors jam nepabeldė į petį, nepastebimai priėjęs iš už nugaros: – Ivanovičiau! Arkadijau, ką čia veiki, pasiilgai mūsų? Visai neseniai apie tave kalbėjome – koks buvai meistras ir mokytojas. Ivanovičiau, negi nepažinai manęs? Juk aš, Juris Akulovas, tu iš manęs padarei žmogų! Galvoje Arkadijaus Ivanovičiaus staiga kažkas „spragtelėjo“ – galva nebeatrodė tuščia, staiga viską prisiminė. „Ačiū Dievui…“ Juris apsidžiaugė, apkabino savo seną mokytoją: – Pažinai? Uodegą nusiskutau, dėl to savęs nepanašus, o gal, Ivanovičiau, užsuksi pas mus, vyrai apsidžiaugtų? – Kitą kartą, Juriau, pavargau kažkaip, – prisipažino Arkadijus Ivanovičius. – Tai mano automobilis čia pat, parvešiu tave, aš gi adresą prisimenu, – apsidžiaugė Juris. Parvežė jį namo, o Natalija Liovna nuo tada vyro vieno niekur nebeišleido, nors atmintis jam vėl buvo gera. Bet jie visur eidavo tik kartu – ir į parką, ir į polikliniką, ir į parduotuvę. Kartą Arkadijus susirgo – karščiavo, kosėjo stipriai, tad žmona viena nubėgo į vaistinę ir parduotuvę, nors pati jautėsi nekaip. Nupirko vaistų ir produktų, atrodo, nedaug. Bet keista silpnybė ją apėmė, dusulys. Atrodė, kad maišas nepaprastai sunkus. Pailsėjo, vėl tęsė kelią namo. Dar kelis žingsnius nuėjo, vėl sustojo. Padėjo sunkų maišą ant šviežio sniego ir pati švelniai suglebo ant takelio, vedančio į namus. Paskutinė mintis buvo – kam tiek visko prisipirkau, visai smegenys paseno! Laimei, kaimynai išeidami iš laiptinės pamatė sniege gulinčią moterį, pribėgo, iškvietė greitąją… Nataliją Liovną išvežė greitąja, o kaimynai paėmė jos produktus ir vaistus, grįžo ir pasibeldė. – Matyt, vyras jos namie liko, gal serga – kelios dienos jo nemačiau, – spėjo Nina Michailovna. – Gal miega, Natalija juk sakė, kad ir jis dažnai blogai jaučiasi, ech, senatvė ne džiaugsmas, vėliau užsuksiu… Arkadijus Ivanovičius girdėjo skambutį. Bet kosulys trukdė kvėpuoti, norėjo atsistoti, bet nuo silpnumo ir karščiavimo galva apsisuko, vos nenukrito… Kosulys aprimo, o pats Arkadijus nugrimzdo keistai mieguistą sapną, primenantį tikrovę. Kur jo Natalija, kodėl taip ilgai negrįžta? Ilgai gulėjo pusiau prabudęs, bet staiga išgirdo lengvus žingsnius. Prie jo priėjo jo žmona, jo Natalija, kaip gera, kad ji sugrįžo… – Arkadijau, duok ranką, laikykis už manęs, kelkis, kelkis, – kvietė žmona. Jis atsistojo, laikydamasis už keistai šaltos ir silpnos rankos. – Dabar atidaryk duris, greičiau, atidaryk, – tyliai pasakė Natalija. – Kam? – nustebo Arkadijus, bet atidarė, juk ji paprašė, ir į butą tuoj įėjo kaimynė Nina Michailovna ir Juris, jo jaunas draugas iš gamyklos: – Ivanovičiau, kodėl neatidarai, gi tiek skambinome ir beldėme? – Natalija, kur Natalija, ji juk ką tik buvo čia? – išbalusiais lūpomis klausė Arkadijus Ivanovičius, bandydamas suprasti, kur staiga dingo jo žmona? – Juk ji ligoninėje reanimacijoje, – nustebo Nina Michailovna. – Matyt, kliedi, – suprato Juris ir vos spėjo pagauti nuo karščio nualpusį draugą… Kaimynė ir Juris iškvietė greitąją – paaiškėjo, kad tai buvo nualpimas nuo karščiavimo… Po dviejų savaičių Nataliją Liovną išrašė iš ligoninės. Juris automobiliu parvežė ją namo, su kaimyne visą tą laiką padėjo Arkadijui Ivanovičiui, ir jis taip pat atsigavo. Svarbiausia – jie dar kartu Kai Ivanovičius su žmona pagaliau liko dviese, abu vos tramdė ašaras. – Gerai, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, Arkadijau, Nina gera moteris, prisimeni, kaip jos vaikai po mokyklos pas mus užsukdavo: pavalgydindavome, pamokas padėdavome ruošti, o vėliau Nina iš darbo grįždavo ir pasiimdavo juos. – Taip, bet ne visi gerumą prisimena, o ji geros širdies, taip malonu – sutiko Ivanovičius. – O Juris, buvo jaunas vaikinas, buvau jo mokytojas, padėjau jam atsistoti ant kojų. Jauni greitai pamiršta senolius, o šitas, žiūrėk, nepamiršo manęs. – Po kelių dienų Naujieji metai, Arkadijau, kaip gera, kad vėl esame kartu, – prisispaudė prie vyro Natalija Liovna. – Natalija, geriau tu man pasakyk, kaip čia nutiko, kad tu iš ligoninės atejai pas mane ir priverti atidaryti duris mano gelbėtojams? Juk be tavęs čia būčiau miręs, – pagaliau išdrįso paklausti Arkadijus Ivanovičius. Bijojau, kad vėl pagalvos, jog man kažkas su galva negerai, bet Natalija Liovna nustebusi pažvelgė, – Tai vadinasi, tikrai tai buvo? Man juk sakė, jog buvo klinikinė mirtis, o tuo metu, tarsi pusiau sapne, pas tave atėjau? Ir aš tai prisimenu, mačiau save gulint reanimacijoje, paskui išėjau iš ligoninės ir atėjau pas tave… – Štai kokie stebuklai nutiko mūsų senatvėje, o juk myliu tave kaip anksčiau, o gal net dar stipriau, – Arkadijus Ivanovičius paėmė jos rankas į savas, ilgai tylėdami sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tarsi bijotų, kad kažkas vėl juos išskirs… Prieš pat Naujuosius metus užsuko Juris su lauktuvėmis – žmona pyragų iškepė. Vėliau užbėgo kaimynė Nina, kartu gėrė arbatą su pyragais, širdyje buvo gera ir šilta. Naujuosius metus Natalija Liovna ir Arkadijus Ivanovičius sutiko dviese. – Žinai, aš sugalvojau: jeigu naujus metus sutikome kartu – tai mūsų metai. Ir dar pabūsime, – pasakė vyrui Natalija Liovna. Ir abu nusijuokė iš tos džiaugsmingos minties. Dar vieni bendro gyvenimo metai – juk tai tiek daug, tai tiesiog laimė.

Dar vieni metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Jurgaitis vienas į miestą neisėjo. Nuo tos dienos

Uncategorized

057

Tėti, ar tu prisimeni Nadieją Aleksandrovną Martinienko? Šiandien jau vėlu, o rytoj atvažiuok pas mane – supažindinsiu tave su savo jaunesniuoju broliu ir tavo sūnumi. Viskas. Iki pasimatymo. Berniukas miegojo tiesiai prie jos durų. Irena nustebo, kodėl vaikas taip anksti miega svetimame laiptinėje? Ji buvo mokytoja su dešimties metų patirtimi ir negalėjo tiesiog praeiti pro šalį. Moteris pasilenkė prie jo ir švelniai papurtė už lieso peties: – Ei, jaunuoli, pabusk! – Ką? – berniukas nesmagiai pakilo. – Kas tu? Kodėl čia miegi? – Aš nemiegu. Tiesiog… jūsų kilimėlis labai minkštas. Sėdėjau ir netyčia užsnūdau, – atsakė jis. Irena šiame name gyveno tik pusmetį. Butą nusipirko po skyrybų su vyru. Kaimynų beveik nepažinojo, bet buvo aišku, kad vaikas – ne iš šio namo. Berniukui buvo gal dešimt, gal vienuolika metų, aprengtas nors ir senais, bet švariais drabužiais. Jis trypčiojo vietoje. Irena suprato, kad jam reikia į tualetą: – Bėk. Tik greitai. Vėluoju į darbą, – ji įleido jį į butą. Jis nepatikliai pažvelgė į ją savo neįprastai šviesiai mėlynomis akimis. „Labai retos spalvos“, – netikėtai pagalvojo ji. Kol svečias, išėjęs iš tualeto, prausėsi rankas, Irena sumušė jam sumuštinių su dešra. – Imk, užkąsk. – Ačiū! – svečias jau stovėjo tarpduryje. – Jūs mane išgelbėjote. Dabar ramiai palauksiu. – O ko tu lauki? – paklausė Irena. – Senelės Antoninos Petrievnos. Ji gyvena netoli jūsų. Gal pažįstate? – Antoniną Petrievną kiek pažįstu, bet dar užvakar ją greitąja išvežė į ligoninę. Grįždama iš darbo mačiau, kaip ją nešė neštuvais iš namo. – Į kokią ją išvežė ligoninę? – sunerimo berniukas. – Vakar budėjo 20-oji miesto ligoninė. Greičiausiai ten ją ir išvežė. – Supratau. O kaip jus vadina? – berniukas nusprendė pagaliau susipažinti su savo gelbėtoja. – Irena Fiodorovna, – atsakė moteris jau skubėdama. Darbo metu Irena paskendo be paliovos sprendžiamose mokyklos problemose, tačiau mintys apie berniuką jos nepaliko. „Ko gero, manyje pabudo nerealizuotas motiniškas instinktas“, – liūdnai pagalvojo Irena. Ji neturėjo vaikų, todėl ir išsiskyrė su vyru. Gana ramiai jį paleido pas moterį, kuriai jis susilaukė dukros. Per pietų pertrauką Irena paskambino į ligoninę ir sužinojo, kad kaimynės-močiutės patyrė insultą, prognozė – nelabai gera, vis tiek jau 78 metai. Po darbo ji vėl pamatė laiptinėje tą patį berniuką. Jis sėdėjo ant palangės. – O aš jūsų laukiu, – nudžiugo jis. – Močiutės dar ilgai neišleis, manęs pas ją neįleido. Irena paklausė, kaip jo vardas. Pasirodo, jis – Fiodoras. Jis pats užtikrintai taip ir prisistatė: Fiodoras, o ne Fedja. Išpraustam ir pamaitintam svečiui Irena tuoj pat ėmė „kryžminę apklausą“: – Iš namų pabėgai? Tėvai turbūt iš proto eina? – Neturiu tėvų. Gyvenu pas tetą. – Tai teta iš proto eina, – sunerimo Irena. – Ne. Jai sakiau, kad vyksiu pas močiutę. Ji nežino, kad močiutė ligoninėje. Nenoriu pas ją, kad ir gera, beveik nevartoja. Bet dėdė geria kasdien ir piktas darosi. O jų pačių keturi vaikai, greit penktas, tad dar aš… Sakė, į vaikų namus atiduos, o aš ten nenoriu. Ar labai jums trukdau? Mama sakė, kad esu hiperaktyvus vaikas, visas į tėtį ir toks pat šviesių akių. Mama jau prieš dvejus metus mirė. – Koks buvo tavo mamos vardas? – Nadieja Aleksandrovna Martinienko. Ji buvo gera ir graži. Dirbo direktoriaus sekretore kažkokio chemijos fabriko, pavadinimo neatsimenu. – O tėtis? – nustebo Irena. – Ne, tėčio nebuvo. Niekada nebuvo, – liūdnai atsakė Fiodoras. Irena staiga suprato, kodėl ją taip sujaudino susitikimas su šiuo berniuku šviesiomis akimis. Akys! Tokias akis ji buvo mačiusi tik pas vieną žmogų. Ir tas žmogus – jos tėvas. Tas žmogus, jos tėtis, buvo fabriko direktorius! Irenos kvėpavimas staiga užstrigo: „Direktoriaus ir sekretorės romanas – kas gali būti banaliau? Ar jis žinojo, jog sekretorė pagimdė jam sūnų?“ O ji? Ji berniuką pavadino tėčio vardu – vadinasi, mylėjo – mylėjo stipriai…“ Irena buvo vienturtė. Nors vaikystėje svajojo turėti brolį ar sesę. – Nueik, prašau, į parduotuvę nupirk duonos. Parduotuvė per kelią, – ir Irena pasiuntė Fiodorą. Ji tuoj pat paskambino tėvui: – Tėti, ar tu prisimeni Nadieją Aleksandrovną Martinienko? Šiandien jau vėlu, o rytoj atvažiuok pas mane. Supažindinsiu tave su savo jaunesniuoju broliu ir tavo sūnumi. Viskas. Iki pasimatymo! Likusią dalį – rytoj! – tarė Irena ir padėjo ragelį. – Aš tau paklojau sofą svetainėje. Nusiprausk ir eik miegoti, – sakė Irena grįžusiam berniukui. Ji dar nelabai įsivaizdavo, kaip viskas klostysis toliau? Tačiau žinojo tik viena – ji savo brolio nepaliks nei giminaičių asocialioje šeimoje, nei vaikų namuose! Tėvas atvažiavo anksti rytą. Paprastai savaitgaliais Irena mėgdavo išsimiegoti, bet šįkart kėlėsi anksti. Naktį beveik nemiegojo. Irena tėvą mylėjo. Jis visada dalyvaudavo jos gyvenime, rūpinosi jos bėdomis, priešingai nei mama. Nuo vaikystės jis buvo jos gelbėtojas ir remė visur. Jis ją palaikė stojant į pedagoginį institutą, kai mama siautė ir rėkavo, kad tenstoja tik paprasti žmonės ir nevykėliai. O save mama paprasta kaimo moterimi nelaikė, nors pati kilusi iš kaimo. Ir būtent tėvas palaimino Irenos santuoką iš didelės meilės, o po skyrybų šluostė ašaras ir padėjo atsigauti. Meilė Tėvas buvo, kaip visada: tvarkingas, santūrus, su išlygintomis kelnėmis, nublizgintais batais, subtilūs brangūs kvepalai užbaigė sėkmingo, solidžiai atrodančio žmogaus įvaizdį. – Tai ką čia sugalvojai? Kažkokį brolį radai. Blogai miegojau, nerimavau, – pradėjo jis iškart pravėręs duris. – Ramiau, tėti, mano svečias dar miega, – Irena palydėjo tėvą į virtuvę. – Eime pusryčiauti, tikriausiai alkanas? Per pusryčius ji supažindino tėvą su padėtimi. – Kažkaip keistai čia viskas! – atsakė tėvas. – Taip, buvo pas mane sekretorė Nadieja Martinienko, protinga, jauna, graži. Žiūrėjo į mane įsimylėjusiomis akimis. Esu vyras, nors ir ne jaunuolis, bet nuo tokių žvilgsnių neatsilaikiau! Klydau, suprantu. Gėda, nesu šventasis. Bet žmonos palikti neketinau. Vienąkart Nadieja šiaip sau paklausė, ar nenorėčiau sūnaus? Atsakiau, kad turiu dukrą, o sūnaus jau per vėlu norėti. Neilgai trukus jos mama susirgo. Ji paprašė ilgų atostogų motinai slaugyti ir išvažiavo į savo kaimą. Jos vietą laikinai užėmė vyresnio amžiaus moteris. Nadieja sugrįžo maždaug po metų – tiksliai nepamenu. Atrodė atsigavusi, nauja, kaip prisirpęs obuolys. Juokais jos paklausiau – ar neištekėjo, ar nesusilaukė sūnaus? Ji atsakė, kad ištekėjo, pagimdė sūnų. Vyras geras. Nuomoja butą. Dokumentuose jos pavardė liko Martinienko. Dabar visi gyvena civilinėse santuokose. Toliau mūsų santykiai tapo tik dalykiniai, be užuominų į asmeniškumus. Ji gyveno savo gyvenimą su vyru, aš – savo su žmona. Maždaug prieš trejus metus Nadieja susirgo, ilgai sirgo, staiga mirė. Sužinojau, kai pasirašinėjau dėl materialinės pagalbos skyrimo. Gaila, buvo labai jauna. Bet dukra, pamiršk, kad tau klijuoju kokį sūnų. Ji turėjo vyrą, – baigė tėvas išpažintį. Tuo pat metu prabudo ir svečias. Kaip mandagus vaikas, jis užsuko į virtuvę ir pasisveikino. Ir tuomet tėvas netikėtai nublanko. Kai jie atsidūrė kartu, panašumas buvo akivaizdus. – Susipažinkim… – tuoj pat pasiūlė tėvas ir su dideliu jauduliu ištiesė ranką. – Fiodoras Mykolajevičius. – Fiodoras Fiodorovičius Martinienko, – atsakė berniukas ir drąsiai įdėjo savo ranką į tėvo delną. Jie abu vienu metu, nustebę, kilstelėjo antakius. – Kažin kaip ir Fiodorų pas mane šiandien svečiuose daugoka, – neramiai šyptelėjo Irena. Fiodoras jaunesnysis nuėjo nusiprausti, o Fiodoras vyresnysis suglumęs žiūrėjo į dukrą. – Nieko nesuprantu. Jis – mano kopija vaikystėje. Ji juk sakė, kad turi vyrą ir sūnų… – Taip, ji neištekėjo. Išvažiavo, kad paslapčia nuo tavęs galėtų pagimdyti, – atsakė Irena. – Paklausk buhalterijoje, kada ji buvo motinystės atostogose? Apie vyrą ji prasimąstė, kad tavęs negraužtų sąžinė. Iš visko matosi, kad labai tave mylėjo. Fiodoras teigia, kad jis niekada neturėjo tėčio. Supranti, niekada! – Palauk, dar viena neatitiktis: Nadieja neturėjo nei sesės, nei brolio. Ji viena iš mamos. Jos mama taip pat seniai mirusi. Iš kur atsirado teta ir močiutė? – svarstė tėvas. Jam atsakė Fiodoras, jis jau stovėjo duryse ir girdėjo pokalbį: – Kalbate apie mano mamą? Teta Valia nėra mano tikra teta – ji tolima giminė. Į miestą atvyko, kai mama jau gulėjo nepakyla. Močiutė Tonja – tetos Valios mama. Kai neliko mamos, teta Valia paėmė mane pas save. O kur gi mane dėti? Iš nuomojamo buto iškėlė. Va ir pasiėmė mane giminės. Netgi kažkiek pinigų už mane gauna. Dėdė vis pyksta, kad mažai. O aš jus prisiminiau, Fiodorai Mykolajau! Mamai nuotrauka su jumis stovėjo ant veidrodžio. Dabar ji nuotraukų albume. Pradžioje galvojau, kad čia mamos mylimas aktorius. Klausiau jos, kas tas dėdė? Sakė, kad papasakos, kai paaugsiu. Irena pamaitino Fiodorą pusryčiais ir išleido į rytinę kino peržiūrą. Kinas buvo netoli namų. – Na ką, tėti, dar liko abejonių? – paklausė Irena. – Matyt, ne, bet teks daryti DNR tyrimą. Tėvystę teks įrodyti teisme, – atsakė tėvas. Po to sekė isterija, tarsi hipertenzinė krizė ir lyg infarktas Liudmilos Ivanovnos – Fiodoro Mykolajevičiaus žmonos. Ji greit nusiramino ir išvažiavo atostogų prie jūros. Tik vėliau ryžosi pamatyti berniuką. Fiodoras jai patiko, bet imti jo auginti ji nenorėjo. Į svečius – galima! O visam – ne! Sveikata neleidžia. Nervingai. – Turiu pagalbininkę namuose, bet ji juk ne auklė! – sakė ji. Niekas ir nespaudė. Fiodoras Mykolajevičius daug laiko praleisdavo su Fiodoru, jam tai buvo džiaugsmas. Vis atrasdavo panašumų: nei vienas nemėgo manų košės, abu aistringai mylėjo kates. Bet Fiodoro vyresniojo žmonai buvo alergija katėms, o jaunėliui Fiodorui niekada nebuvo savo buto, kur galėtų parsinešti katinėlį. Abu šiek tiek šveplavo – visiškai vienodai. Ir jau nekalbant apie akivaizdų išorinį panašumą… Galų gale buvo užbaigti visi formalumai dėl tėvystės nustatymo – tai ilga procedūra, užtruko apie du mėnesius. Fiodoras Mykolajevičius atėjo pas Ireną, pasikvietė Fiodorą ir pasakė: – Nuo dabar tu pagal įstatymą mano sūnus. Štai tavo nauji dokumentai. Supranti, tu visada buvai mano sūnus, tik iki šiol aš nežinojau, kad tave turiu. Atleisk man, jei gali! Negaliu priversti tavęs vadinti mane tėčiu – vadink, kaip nori. Tik žinok, kad tu šiame pasaulyje jau nesi vienas. Turi užnugarį – aš tavo tėtis. Turi Ireną – tavo seserį. – O aš iš karto supratau, kad tu mano tėtis, – šyptelėjo Fiodoras. – Kai pirmą kartą tave pamačiau. – Viešpatie, kokie vaikai dabar sumanūs, – nusijuokė tėvas ir apkabino sūnų. Irena pastebėjo tėvo akyse ašarėlę, bet jis greitai susitvardė. Fiodoras apsigyveno su Irena, bet į svečius pas Liudmilą Ivanovną užeina retai, o tėvas atvažiuoja kasdien. O dar jie su Irena pasiėmė katinėlį… Šalia prekybos centro kažkoks senelis dovanojo kačiukus – Fiodoras išsirinko patį silpniausią. Kačiuką pavadino Murziuku. Tą akimirką Fiodoras jautėsi laimingiausiu pasaulyje žmonių! P. S.: Fiodoras Mykolajevičius pastačiė ant Nadiejos kapo baltą marmurinį paminklą. Jiedu su Fiodoru dažnai atvažiuoja į jos amžino poilsio vietą, atneša gėlių. Vieną kartą, atvežęs šviežių gėlių, Fiodoras tėvui tarė: – Žinai, tėti, mama dieną prieš išeidama… Apskritai ji man sakė, kad labai neverkčiau. Ji neišnyks visiškai. Ji tik pereis į kitą pasaulį ir iš ten mane saugos. Sakė, kad net iš ten stengsis man viskuo padėti. Ir tik dabar supratau, kad tai ji taip padarė, kad mane surastų Irena, o vėliau ir tu! Tikrai žinau! Tu manimi tiki, tėti? – Žinoma, tikiu, – atsakė tėvas.

Tėti, tu juk prisimeni Neringą Aleksandravičienę Malinauskaitę? Šiandien jau vėlu, bet rytoj atvažiuok pas mane.

Uncategorized

0126

Kai grįžau namo, durys buvo praviros: Pirma mintis – kažkas įsilaužė ieškodamas pinigų ar brangenybių. Mano vardas Larisa Dmytrienė, man šešiasdešimt dveji. Penkerius metus gyvenu viena: vyras mirė, o vaikai turi savo šeimas. Kol nėra šalčių, gyvenu mažame name už miesto, o žiemą grįžtu į dviejų kambarių butą mieste. Vos tik atšyla – atgal į sodybą. Man patinka kaimas: grynas oras, sodas, netoliese miškelis su grybais ir uogomis. Vieną savaitę dėl reikalų turėjau išvažiuoti iš kaimo. Grįžusi radau atviras duris, bet namas tvarkingas – tik ant stalo lėkštė, kurią tikrai nelikčiau. Supratau, kad čia kažkas buvo apsistojęs. Įėjus į kambarį, ant sofos miega berniukas. Viskas paaiškėjo! Tai buvo Ivankas, kuris pabėgo nuo abejingos mamos. Man jo labai pagailo. Iš pradžių leidau likti vienai nakčiai, o paskui nutariau ieškoti pagalbos. Galiausiai man pavyko įsidukrinti Ivanką ir dabar jis mane visiems pristato kaip savo močiutę. Šią rudenį berniukas pradėjo lankyti pirmą klasę – ir aš labai džiaugiuosi, kad likimas padovanojo man anūką.

Kai grįžau namo, pamačiau, jog durys paliktos pravertos. Pirmoji mintis – kažkas įsibrovė į mano namus.

Uncategorized

0248

Visos išlaidos – perpus: arba lietuviška šeimos aritmetika, arba kam reikalingos pusinės porcijos ir dešimtinės už benziną?

Viskas turi būti perpus Skaiste, mums reikia pasikalbėti apie išlaidas. Tiksliau, apie tavo švaistymąsi.

Uncategorized

051

Ten, kur žemė baigiasi: sniegas lipa į batus, degina odą. Apie valenkius net nesvajoja – Ritai geriau botfortai, bet čia atrodytų juokingai, o dar ir tėvas banko kortelę užblokavo. “Tu tikrai gyvensi kaime?” – su pašaipa paklausė jis. Tėvas nepakentė kaimo, gamtos, visko, kas svetima miesto patogumams. Ir Goša toks pat, todėl Rita čia ir atvažiavo – iš tiesų ji nenorėjo čia gyventi, bet skirtingai nei tėvas, mėgo žygius ir palapinę. Gyventi kaime? Ne. Bet tėvui pasakė taip: “Noriu. Ir būsiu.” “Nesąmones kalbi. Ką tu ten veiksi – karvėms uodegas sukinėsi? Galvojau, kad vasarą susituoksi su Goša, pradėsime ruošti vestuves…” Taip, “vestuvės” – tėtis tą Gošą kišo, lyg pertekusią košę, kuri tik kelia šleikštulį. Iš išvaizdos Goša gal ir simpatiškas, bet Ritos širdyje buvo kaip svetimas, jo nuobodokas balsas, “dešros pirštai” ir girtos kalbos apie pinigus ją varė iš proto. Jiems rūpėjo tik pinigai! O Rita troško meilės, jausmo iš knygų – ji niekada to nepatyrė, bet žinojo: tai ateis. Dramos ir širdies randų, o ne ramaus, aiškaus Gošos. Todėl išvažiavimas į kaimą, darbas vietinėje mokykloje pasirodė beveik stebuklu. Goša nevažiuos – bijos, nes nėra interneto, karšto vandens, kanalizacijos. Rita specialiai tokią vietą susirado. Direktorius dvejojo, bet Rita buvo užsispyrusi, gavo darbo vietą – ankstesnė mokytoja mirė staiga. “Ir ką toks jaunas, kvalifikuotas pedagogas veiks kaime?” – paklausė skyriaus vadovė. “Mokys vaikus,” – užtikrintai atsakė Rita. Dabar ji moko. Gyvena vienkiemyje be karšto vandens ir kanalizacijos, pati kuria krosnį. Kaip ir tikėtasi, Goša pabandė, bet pabėgo po pirmos nakties. Skambino, maldavo grįžti – kaip ir tėvas, mano, tai laikina užgaida. Iš pradžių čia patiko – kol neatėjo žiema, namą išpustydavo taip, kad net po antklode šalta. Malkų nešiojimas – atskiras išbandymas. Atgal traukė, bet Rita nepratusi pasiduoti, o dar atsakomybė – už save ir vaikus. Klasė maža – dvylika mokinių, iš pradžių visi atrodė beviltiški. Trečiokai vos skiemenuoja, neklauso, tačiau po kiek laiko Rita juos pamilo. Seniūnas drožia žvėris, įspūdingus lapiukus ir meškučius, Anna rašo baltus eilėraščius, Vovka padeda tvarkyti klasę, Irutė turi avinėlį, kuris ją pasitinka kaip šuniukas. Ir skaityti jie sugebėjo, tik niekas tinkamų knygų nedavė. Rita nepaisė programos – vežiojo knygas iš rajono miestelio, nes čia internetas visai prastas. Tik su viena mergaite nepavyko – ir būtent jos tėvą Rita sutiko, kai vežėsi glėbį malkų. “Laba diena, ponia Margarita,” – tarė kraupaus veido vyras. Rita jo bijojo – veidas lyg mafijos, niekada nesišypso. Širdis plakė kaip pašėlusi. “Kodėl Tania visada su dvejetais?” – tarė. “Nes ji nieko nedaro.” “Priverskite – kas čia mokytojas?” Bet Rita nežadėjo versti. Greičiausiai mergaitei autizmo forma, o tam reikia specialisto. “Visada taip buvo?” – pasitikslino ji. Vladimiras sumykė: “Ne visada. Seniau su Oma viską darė.” “Oma?” – paklausė Rita. Vyras susiraukė: “Jos mama.” Klausimo, kur mama, Rita uždavė: “Kur ji dabar?” “Kapinėse.” Taip viskas ir išaiškėjo, kaip tėtis sako – “o dėžutė atsidaro lengvai”. Stovėti su malkomis buvo sunku, gėda, kai viršutinis pagaliukas nukrito ant kojos, Rita vos sulaikė ašaras – iš skausmo ir pažeminimo. “Padėsiu,” – pasiūlė Vladimiras. “Ne, aš pati,” – užsispyrė Rita. “Taip ir matau, pati,” – pasakė ir patvarkė duris, kad nebetrūktų. “Jei ką, kreipkitės.” Ir išėjo. Išprūs – negi už kelias glėbys malkų ji parašys mergaitei aukštesnius pažymius? Mintys apie mergaitę nedavė ramybės. Bandė ieškoti kelio prie jos, net konsultavosi su metodiste, nuėjo namo. Bijojo – net gėrė ramunėlių arbatą, nors nemėgsta, bet mama visad sakydavo: “nuramina”. Mamos jau irgi nėra. Vladimiras pasitiko griežtai, nors Rita tikėjosi, kad nudžiugs. “Mes svečių nepriimam,” – tarė šaltai. Bet Rita atkakliai tikrino vaiko auklėjimo sąlygas. Tania kambarys – rožinis, pilnas žaislų bei knygų. Rita pavydėjo – jos vaikystėje viskas buvo pilka. Pirmas pasimatymas – be rezultatų, Tania tyli, rodo tik spalvotus pieštukus. Tik pabaigoje, kai Rita pasiteiravo zuikio vardo, mergaitė ištaria: “Pliuša.” Kitą kartą Rita atnešė megztinį Pliušai – Tania labai apsidžiaugė. Kartu piešė – ir kai Rita specialiai padarė klaidą užrašydama vardą, Tania ją pataisė. Ji visai ne atsilikusi. “Aš lankysiu Taniją tris kartus per savaitę,” – tarė Ritą Vladimirui. “Papildomų pinigų neturiu,” – sumurmėjo. “Man nereikia pinigų!” Taip ir susitarė. Vadovė piktinosi: “Negalima – negalima išskirti mokinių. Tai nepedagogiška ir neefektyvu.” “Esu mačiusi tokių vaikų. Kryžiaus dar dėti per anksti,” – užtikrinta atsakė Rita. Mergaitę ir tikrai ypatinga – tyli, nežiūri į akis, mėgsta piešti, bet gerai skaičiuoja. Galiausiai – nebereikėjo rašyti neopelnytų pažymių. “Ar per Naujuosius išvažiuosit?” – klausė Vladimiras, vėl kaip Tania vengdamas akių. “Ne, niekur,” – Rita pasimetė, pajuto, kaip parausta. “Tania nori pakviesti jus.” Keista – pati nieko nesakė, bet gal tikrai norėjo. Ritos širdyje susipynė nerimas, nes švenčių su svetimais nesinorėjo. “Pagalvosiu,” – atsakė. Tą naktį miegojo blogai. Kas taip sujaudino? Juk visą mėnesį prižiūri mergaitę, natūralu, kad ji atšilti pradėjo. Nesvarbu, ką mano Vladimiras… Ryte paskambino Goša. “Kada grįši? Per Naujuosius, nešvęsi kaime?” – “Priešingai, švęsiu čia!” – “Gal gana? Tėtis suserga, neranda sau vietos.” Tėtis ne kartą neskambino. “Tegul eina pas gydytoją,” – atkirtusi Rita. “Tai rimtai negrįši?” – “Rimtai.” “Tai ką daryt?” – “Daryk ką nori!” Ir Goša padarė – atvažiavo su šampanu, mišraine, dovanomis. “Jei kalnas neateina pas Mahometą…” Rita nustebo – net maloniai. Jis atvežė mėgstamiausius Ritai patiekalus, knygų apie pedagogiką, projektorių ir mokytojo užrašų knygelę. “Ačiū. Galvojau, vėl įteiksi papuošalus ar išmanius žaislus,” – sujaudinta. Goša nusišypsojo: “Tu – brangiausia, ką turiu. Jei nori gyventi kaime, gyvensim ir mes. Brangenybių irgi atvežiau.” Ištraukė raudoną dėžutę – viskas aišku. “Gal galiu neatsakyti dabar?” – paklausė Rita. Goša nesupyko: “Bijojau, kad iškart atsisakysi. Lauksiu kiek reikės.” Rita padėjo dėžutę į kišenę. Vladimiras turėjo jos mobilų, bet paskambino į namų telefoną. “Apsisprendėt?” – “Atsiprašau, draugas atvyko…” – “Aišku,” – užbaigė pokalbį. Virš krūtinės suspaudė. Kas tas “aišku”? Nieko Rita nepažadėjo, bet vis tiek apima liūdesys – gal dėl Tanios. Kiekvienas tėvas nenori, kad vaikas nusiviltų… Galvoje sukosi mintys, o Goša vis bandė pagauti internetą, kad žiūrėtų šventės filmus. Rita išgirdo švilpimą – taip vadelioja šunį, prisiminė, kad Vladimiras taip švilpia. Pro langą pamatė Vladimirą ir Tanią prie vartelių. Ūmus raudonis išmušė veidą. “Kas čia?” – griežtai paklausė Goša. “Mokinė,” – sumurmėjo Rita. Ji paruošė Taniai dovaną – draugę Pliušai, rausvą zuikę. O Vladimirui – pirštines. Rita pačiupo dovanas, išskubėjo kaip stovi, be kepurės, plikomis kojomis, sniegui subyrėjus į batus nesureagavo. “Tanute, su Naujaisiais metais! Štai ką tau paruošiau,” – ištarė ji. Tania išėmė zuikę, suspaudė rankose, pažiūrėjo į tėtį. Vladimiras ištraukė du ryšulius – didesnį ir mažesnį. Tania išvyniojo didesnį – ten buvo komiksų užrašų knygutė, ji iškart atpažino savo piešinį. “Ačiū, nuostabus komiksas!” Mažesniame ryšulyje – sagė paukštės formos, auksinė kolibri. Rita pažvelgė į Vladimirą, bet jis nežiūrėjo. “Tai mamos,” – galiausiai tarė Tania. Gerklėje susidarė gumulas. “Na, mes jau eisim,” – sukuždėjo Vladimiras. “Žinoma. Su artėjančiais!” – “Ir jums su šventėmis…” Rita norėjo apkabinti Tanią, bet nesiryžo – ji vis dar stipriai laikė žaislą ir tylėjo. Prie vartų Rita atsigręžė – kažkodėl suspaudė krūtinę, namie vis dar sunkiai sekėsi tvardyti ašaras. “Tai ką jie davė?” – sumurmėjo Goša. Rita žiūrėjo į sąsiuvinį ir sagę, prisiminė, kad nepadavė pirštinių. Ir dar – Tania pasakė “mamos”. Ir kokia užkrečiama Vladimiro šypsena, skirta tik dukrai… Krūtinėje kažkas sprogo ir žydėjo. Gošą buvo gaila, bet apgaudinėti save beprasmiška. Rita ištraukė dėžutę iš kišenės, grąžino ir tarė: “Grįžk namo. Atleisk, negalėsiu būti tavo žmona. Atleisk.” Goša suakmenėjo, bet neįpratęs prie atmestų. Akimirką Rita pagalvojo, kad trenks, bet Goša padėjo dėžutę atgal į kišenę, paėmė raktus ir tyliai išėjo. Rita greitai sudėjo maistą į indelius, paėmė Vladimiro pirštines ir nuskubėjo paskui svetimus, bet dabar tokius reikalingus žmones…

Ant pasaulio krašto. Sniegas smuko į batus, graužė odą. Bet pirkti veltinius Miglė nesiruošė, geriau

Uncategorized

010

Katinas netyčia aptiko telefoną… Daiktas kvepėjo žmogumi ir buvo maloniai šiltas. Įsitaisęs patogiau, jis apkabino jį letenėlėmis, atsigulė ant viršaus – ir iš vieno lengvo katiniško prisilietimo išmanusis netikėtai įsijungė. Rita taip ir nespėjo normaliai pasidžiaugti naujuoju išmaniuoju. Jis nuo pirmų minučių pasirodė brokuotas: įkaisdavo nuo bet kokio veiksmo. O paskui dar ir pavyko jį pamesti. Gaila… Telefonas buvo puikus: didelis ekranas, galinga baterija – būtent ta ir pakišo koją. Dabar ir grąžinti pirkinio neina – įrenginio tiesiog nebėra. Plačiau Rita pravarde save „kvaila“, paėmė seną mygtukinį mobilųjį ir surinko savo numerį. Signalas ėjo, bet niekas nekėlė ragelio. Užsipylusi valerijono lašų, Rita atsigulė ir bandė prisiminti, kur šiandien vaikščiojo. Gal, jei pereis tą maršrutą dar kartą, atras telefoną. Staiga kažkas pradėjo virpėti po ranka – jai skambino. Ekrane pasirodė iki skausmo pažįstami skaičiai – jos pačios numeris. – Alio! Klausau! Atsiliepiant buvo girdėti tik šnaresiai, trumpi atodūsiai… ir staiga: – Miau… Rita staigiai nutraukė skambutį. „Tyčiojasi“, – pagalvojo ji. Apmaudu, net blokavimo neuždėjo – dabar kažkas žaidžia jos telefonu. Šį susierzinimą pertraukė dar vienas skambutis. Tie patys atodūsiai, tas pats šnarėjimas… ir vėl – kniaukimas atsakant į jos balsą. – Neskambinkit man daugiau! – pykčiu sprogo ji. Bet skambučiai nesiliovė. Galiausiai, nusprendusi, kad blogiau jau nebebus, Rita apsirengė ir išėjo į lauką. Garsai aiškiai sklido iš lauko – vadinasi, „pokštininkas“ gali būti ten, kur rado telefoną. Reikia tik pakartoti maršrutą. Ji ėjo, retkarčiais rinkdama savo numerį. Ir štai, visai nebetikėdama, išgirdo pažįstamą skambėjimo melodiją. Rita nuėjo link garso, jau ruošdamasi kaip išrėkti išsišokėlį, kuris nusprendė pasilinksminti svetimu nuostoliu. Tuo tarpu katinas, jaukiai prigludęs prie šilto daikto, su nuostaba stebėjo, kaip tas „atgyja“ ir ima kalbėti. Katinas apuostė jį, o telefonas vis murksojo. Tuomet katinas mandagiai atsakė. Išmanusis nutilo. Katinas atsargiai palietė jį letena – telefonas vėl prakalbo. Jis darėsi vis šiltesnis. Buvo šalta, o tas keistas daiktas – tikra šildančiųjų rojus. Katinas dar kartą stumtelėjo jį letenėle. Ir tuomet išmanusis staiga pradėjo groti. Išsigandęs katinas smarkiau jį krestelėjo, bet jis nutilti vis tiek nenorėjo. Besigrumdamas su „dainuojančiu“ daiktu, katinas net nepastebėjo, kad po medžiu jau ne vienas. Visas Ritos pyktis išgaravo, kai ji išvydo tikrąjį „nusikaltėlį“. Po medžiu sėdėjo rainas, gyvenimo nuskriaustas katinas, kuris nuoširdžiai kapojo išmanųjį savo letena, norėdamas, kad tas nutiltų. Bet vos tik pamatė Ritą… Jis puolė prie jos, lyg prie geriausio draugo. Kaip jis murkė, kaip glaudėsi prie rankų – nebuvo įmanoma atsilaikyti. Rita stovėjo nustebusi dėl tokio oranžinio dėmesio pliūpsnio. Katinas trinėsi į jos skruostus, lyg bučiuotų. Ji pajuto, koks jis šaltas – nenuostabu, kad šildėsi ant jos įkaitusio telefono. Su telefonu kišenėje ir katinu ant rankų Rita lėtai grįžo namo, galvodama apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Kaipgi ji patiko tam oranžiniam padarui! Po tokio švelnumo ji tikrai negalėtų palikti jo po medžiu. O katinas, laimingas iki begalybės, vartėsi jos rankose, trinėsi į lūpas ir smakrą, nors Rita ir bandė išsisukinėti – visgi, tiesą sakant, jai tai labai patiko. Atrodytų, gatvinis, o toks meilus. Tiesa, viskas buvo gerokai paprasčiau… Katinas buvo apgirtęs nuo valerijono kvapo, kurį valandą prieš tai Rita buvo užsilašinusi nurimti. Katinas, pametęs telefoną: kaip Ritos naujasis išmanusis tapo kačiuko šildykle ir atvedė namo pūkuotą draugą

Vieną seną rudenio vakarą, kai Vilniaus kiemai buvo pilni gelsvų lapų, nutiko štai toks nutikimas, kurio

Uncategorized

098

– Nadute, aš jau namie, sutik mane! – L-Liutaurai?! Kodėl taip anksti grįžai? Turėjai grįžti tik po trijų dienų… Maždaug trisdešimtmetė moteris išėjo į koridorių, greitai apsigaubusi šilkiniu chalatėliu ir sutrikusi žvelgdama į vyrą, stovintį prie slenksčio. – Norėjau nustebinti, Neringa. Atrodo, pavyko! Ar nesidžiaugi? – aukštas, plataus pečių vyras išsišiepė iki ausų, laimingas dėl padaryto įspūdžio. – Labai labai džiaugiuosi! Eik iškart į virtuvę, pašildysiu vakarienę. Patenkintas savimi Liutauras linktelėjo žmonai ir nuėjo link virtuvės. Ten jo laukė gausus stalas: braškės, šokoladas, vakarienė ką tik iš orkaitės… Tarsi specialiai jam ruošta. – Na, Neringa, va tu ir duodi! Kaip sužinojai, kad grįšiu? Kokie tu mano įžvalgi! Prisidėjęs pilną lėkštę, Liutauras ėmė valgyti vakarienę. Žmona vis nepasirodė, bet jis nusprendė jos nekviesti: matyt, geriausią suknelę apmauna, stengiasi… – Liutau, aš… Mes… – Na, Neringa, kokia skani tavo troškinys! Ir salotos, ir blynai – pirštus apsilaižysi… Rimvydai?! Atsigręžęs, Liutauras išvydo žmoną Neringą, kuri vedėsi už rankos jo brolį – Rimvydą. Moteris kaltai žiūrėjo į grindis, o Rimvydas, apsirengęs šortais ir marškinėliais, pavargęs trynė nosį – tarsi tik ką pažadintas. – Taip, Liutau, tai aš. Sveikas, broli… – Laba diena. Tai gal galit man paaiškint, kas čia vyksta? Nors, matyt, klaust jau nebereikia… – Liutau, aš… Seniai norėjau tau pasakyti. Myliu tavo brolį Rimvydą ir noriu būti tik su juo. Atleisk. – Neringa ištarė, nuleidusi akis, vyro jau akivaizdžiai buvusiam sutuoktiniui. Tai išgirdęs, Liutauras paleido lėkštę. Indas su maisto likučiais žvangesiu nuriedėjo grindimis. – Ir jūs, kaip suprantu… Ką tik… – Taip. Ką tik buvom kartu. – Šaunu, šaunu, Neringa! Ir tu, Rimvydai, irgi šaunuolis! Mielieji mano! Na, bent dabar suprantu, kam ruošei tokią vakarienę… Ir svarbiausia – kam! Neringa nedrįso pažiūrėti vyrui į akis. Jautė, kad tik pakels žvilgsnį – visą drąsa išgaruos. – O Ieva? Ką su dukra darysim? Ji žino? – Ne, ji… Nežino. – O dabar kur ji? – Pas kaimynę, žiūri animaciją. – Ir dažnai ją ten, pas kaimynę palieki? – Jau pusę metų… Liutauro klausimai baigėsi. Kaip ir emocijos. Jis buvo pervargęs po kelionės ir ginčytis neturėjo jokios prasmės. Pagal prigimtį nebuvo jis ilgai pykstantis, buvo ramus ir susitvardantis žmogus. Bet jei jau kas priversdavo, tada išties geriau nesiartinti – tokie buvo tik išimtiniai atvejai. Ši situacija su dviem artimiausiais žmonėmis suglumino Liutaurą. Kiek pasimetė, bet tik akimirkai. – Per dešimt minučių noriu, kad tavęs čia nebūtų. Laikas bėga. – Tarė Liutauras, gurkšnodamas arbatą. Į brolį nė nepažvelgė. – Ir kuo gi ji suviliojo, Neringa? Iš išvaizdos – tokie pat, net apgamai tose pačiose vietose… Darbo jam nemiela, proto taip pat ne per daugiausia… Su juo ji tik praras. Bet tai jau jos pasirinkimas! – mąstė vyras, gerdamas arbatą. – Neišeisiu, kol negausiu tavo sutikimo, – netikėtai prabilo Rimvydas. – O kokio sutikimo tu iš manęs nori? – Sutikimo dėl skyrybų… Paleisk Neringą, ji tavęs nebemyli! – Kad jau matau, ką mano žmona myli… – nusišypsojo Liutauras. – Skyrybų norit? Bus jums skyrybos, bet teisme! Pažiūrėsim, kiek pinigų išleisite advokatams. – Liutai… – Neringa padėjo ranką jam ant riešo. – Liutaurai, prašau tavęs, išsiskirkim draugiškai. Juk žinau, esi geras žmogus, viską išspręsi taikiai… Jis papurtė galvą. – Gerai, tegul. Bet tu man ne brolis daugiau, Rimvydai Viktorinai! – Mes… Dar norėtumėm kai ko paprašyti. – Na ir ko gi dar? – Palik man būtą po skyrybų, Liutau! – Neringa nusišypsojo žavinga šypsena, vis dar glostydama vyro riešą. – Ieva labai įprato prie šios vietos, draugų mokykloje turi… Jei dalintumės būtą, naujam neturėtume pinigų, reiktų atgal, į kaimą grįžti… Liutauras padėjo smakrą ant sukrautų rankų ir susimąstė. Pastebėjusi jo dvejones, Neringa uždainavo dar švelniau: – Liutai, mano saulute… Padaryk dukrai dovaną. Tu gi šaunuolis, dar prisidėsi pinigų su tokiomis pajamomis! Prašau, juk ji tau viena! Dėl jos stengiuosi… – Ramiai, Neringa, – nutraukė ją vyras. – Turiu geresnę mintį. – Ir kokia ji? – sužibo Neringos akys. – Gal ir automobilį mums paliksi? Ieva tik apsidžiaugtų… – Ieva gyvens su manimi. – Ką?! – negalėjo patikėti ausimis Neringa. – Tau gal arbatą užvirė galvą? Nebeprisimeni, kaip su vaikais reikia elgtis! Dienom naktim komandiruotėse prapuoli… Ji net vardo tavo neprisimena! – Pamatysim tuoj, – tarė vyras ir ėjo prie durų. Po kelių minučių Liutauras sugrįžo, vedinas už rankos dukra. Tai buvo dešimtmetė mergaitė, ką tik pradėjusi eiti į ketvirtą klasę. Ji stipriai laikėsi tėčio rankos ir skleidė plačią šypseną. – Tai kam ją atsivedei? Kad ir ji dalyvautų jūsų ginče?! – piktai tarė Neringa. Tačiau vyras nieko neatsakė. Jis vėl atsisėdo prie virtuvės stalo, užsodino dukrą ant kelių ir rimtai pradėjo klausinėti: – Ievute, galiu užduoti tau kelis klausimus, mieloji? – Aišku! – suspindo mergaitės akys, ji apsidžiaugė tėčio dėmesiu. – Tik pažadėk, kad sakysi tiesą! Nes kalbėsiu su tavimi rimtai, kaip su suaugusia. – Kaip su tais dėdėmis, su kuriais tu kalbi biure? – Būtent taip. Mergaitė palinksėjo. Džiaugėsi, kad tėvas ją traktuoja rimtai ir net burną iš nuostabos pravėrė. – Pasakyk, ar mama tave skaudina? Ar nors kartą per pastarąją savaitę sudavė? Tai išgirdusi, mergaitė nuleido akis ir ėmė nervingai tampyti suknelės kraštą. – Ką sau leidi?! – suriko Neringa. – Visai išprotėjai? Palik vaiką ramybėj! – Patylėk, Neringa. Dabar kalbuosi su dukra, – griežtai tarė Liutauras ir paglostė vaikui galvą. – Nebijok, Ievute, juk pažadėjai sakyti tiesą? Mergaitė linktelėjo, akyse sužibo ašaros. Ji apkabino tėtį ir įsikniaubė į jo krūtinę: – Taip, ji mane tris kartus pliaukštelėjo… Už trejetą, už išpiltą pieną ir už tai, kad šaukiau ant dėdės Rimvydo. Ji su juo bučiavosi, kai tu buvai komandiruotėje. – Na, neverk, mažute, ramiai… – paglostė tėvas. – Aš su tavimi, niekas tavęs daugiau neįžeis. – Viską ji meluoja! – užprotestavo Neringa. – Neprilietus net piršto… – Tai būtą ir automobilį dėl dukros nori? – šyptelėjo vyras. – Ievute, dar vienas klausimas. – Gerai… – Dukryte, jei galėtum pasirinkti – su kuo norėtum gyventi: su tėčiu ar mama? Mergaitė tylėjo. Jos žvilgsnis blaškėsi tarp tėvo ir motinos. Neringa visaip stengėsi įtikinti: net rankas ištiesė. – Tu žadi ilgai niekur neišvažiuoti? – Pažadu! – nė nepagalvojęs atsakė tėtis. – Tada noriu gyventi su tavimi, tėti. – Ak tu! – suriko Neringa, griebėsi vaiko, bet Liutauras stipriai apkabino dukrą, apsaugodamas ją savo kūnu. Rimvydas, kuris stovėjo šalia, net nepajudėjo įsikišti. – Štai ir pakalbėjome, Neringa. Daugiau jos nebepamatysi, – ramiai pasakė tėvas ir su vaiku nuėjo į vaikų kambarį. Po kelių minučių Liutauras padėjo dukrai susirinkti daiktus. Laimei, lagaminas po komandiruotės jau buvo sukrautas. Jie išvažiavo į viešbutį kitame miesto gale, kur Liutauras dažnai apsistodavo darbo reikalais. …Po kelių mėnesių įvyko teismas. Kadangi Neringa su naujuoju vyru neturėjo pastovių pajamų, būsto ir galimybės auginti vaiką, teisėjas paliko Ievą tėvui. Juolab kad mergaitė pati norėjo gyventi tik su tėčiu. Liutauras padalino butą, kaip planavo, savo dalį pardavė. Motinai leista dukrą matyti savaitgaliais, o gyveno Ieva su tėčiu jų naujame būte. Liutauras radikaliai pakeitė tvarkaraštį, kad daugiau laiko skirtų dukrai. Naktinių ar ilgų komandiruočių daugiau nebeliko. Ieva dažniau šypsojosi – tai buvo svarbiau už pinigus ar karjerą… Parašykite komentaruose, ką apie tai manote? Spauskite „Patinka“!

Vika, aš jau namie! Sveikink! Linas?! O tu ko taip anksti? Juk sakei, kad grįši tik po trijų dienų…

Uncategorized

068

Leonidas ilgai netikėjo, kad Irutė – jo dukra. Vėra, žmona, dirbo parduotuvėje. Sakydavo, dažnai sandėlyje užsidarydavo su svetimais vyrais. Todėl vyras ir netikėjo, kad smulkutė Irutė – jo dukra. Ir nemylėjo vaiko. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai namus paveldėti. Senelis vienintelis mylėjo Irutę Vaikystėje Irutė dažnai sirgdavo. Apskritai, ji buvo gležna, mažytė. „Nei pas mane, nei tavo giminėje tokių mažučių nėra“, – sakydavo Leonidas. – „O šitas vaikas – tik iki puodo užauga“. Ilgainiui nemylėjimas dukros persidavė ir motinai. Tik viena širdis iš tiesų mylėjo Irutę – senelis Motiejus. Jo namas stovėjo kaimo pakraštyje, prie pat miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo girininkiu. Net išėjęs į pensiją, beveik kasdien eidavo į mišką. Rinko uogas, vaistinius augalus. O žiemą šerdavo žvėris. Motiejų laikė šiek tiek keistu ir net bijojo. Sakydavo, jei ką pasakys – viskas išsipildo. Tačiau medicininių žolių ir nuovirų vis tiek žmonės eidavo prašyti. Motiejus žmoną palaidojo seniai. Miškas ir anūkė buvo jo paguoda. Kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, daugiau laiko leido pas senelį nei namie. Senelis pasakodavo apie žolių ir šaknų veikimą. Mokslai Irutei sekėsi lengvai. Kai klausdavo, kuo norėtų būti, atsakydavo: „Būsiu gydytoja“. Bet motina sakydavo, kad neturi pinigų dukters mokslams. O senelis ramindavo: „Aš ne vargšas, jei reikės, padėsiu, ir karvę galima parduoti“. Paliko anūkei namus ir laimingą likimą Vėra retai užeidavo pas tėvą, bet vieną dieną netikėtai pasirodė jo namų slenksčio. Ji atėjo prašyti pinigų – sūnus pralošė kortas mieste, jį smarkiai sumušė, liepė rasti pinigų bet kokiomis priemonėmis. „Padegei – tada prisiminėi mano namus?“ – griežtai paklausė senelis Motiejus. – „Juk metų metus čia nesi rodžiusi nosies!“ Atsisakė padėti: „Nesu nusiteikęs dengti Andriaus skolas. Man svarbiau anūkė – ją leisiu į mokslus“. Vėra įsiuto. „Nenorėsiu jūsų abiejų matyti, nebėra man nei tėvo, nei dukros!“ – suriko moteris ir išbėgo iš namų. Kai Irutė įstojo į medicinos mokyklą – motina su tėvu nė cento nepadėjo. Tik Motiejus barėsi ir padėjo. Gelbėjo ir stipendija – Irutė mokėsi puikiai. Prieš baigimą Motiejus susirgo. Numanydamas, kad jo dienos baigiasi, patikėjo anūkei, kad namą testamentu paliko jai. Patarė ieškoti darbo mieste, bet apie namus nepamiršti. Sakė, kad namas gyvas, kol jame gyvena žmogaus dvasia. Žiemą reikia kūrenti pečių. „Nebijok čia nakvoti viena. Ir likimas tave šiame name atras“, – pranašavo Motiejus. – „Būsi laiminga, vaikeli“. Gal tikrai ką žinojo. Motiejaus pranašystė išsipildė Motiejus mirė rudenį. Irutė dirbo slaugytoja rajono ligoninėje. Savaitgaliais važiuodavo į senelio namus. Kūrendavo pečių žiemą. Senelis malkų prikaupė tiek, kad užteks ilgam. Sinoptikai nežadėjo gero oro. Irutei – du laisvadieniai. Nenorėjo sėdėti nuomojamame kambarėlyje pas draugės artimus giminaičius mieste. Vakare atvažiavo į kaimą. Naktį prasidėjo pūga. Ryte vėjas kiek nurimo, bet vis tiek snigo stipriai, keliai užnešti. Į duris – beldimas. Atsidarė. Prie slenksčio stovėjo nepažįstamas vaikinas. „Sveiki, gal galėtumėt paskolinti kastuvą? Užklimpau su mašina prie jūsų namo“, – paprašė vaikinas. „Prie laiptų stovi, imkit. Gal padėti jums?“ – pasiūlė Irutė. Tačiau aukštas nepažįstamasis su šypsena pažiūrėjo į smulkutę merginą: „Dar betrūktų, kad jus pati užverstų sniegas“. Vaikinas sumaniai su kastuvu išlaisvino mašiną. Bandė važiuoti – vėl užklimpo. Vėl paėmė kastuvą. Irutė pakvietė į vidų arbatos. Mėgautis šiluma kol pūga nustos, juk kelias čia ne atokioje vietoje, pravažiuoja daugiau mašinų. Nežinomas vaikinas, prisistatęs Stasiu, po kiek laiko sutiko, atėjo į namą. „Nebijote viena gyventi šalia miško?“ – teiravosi. Irutė paaiškino, kad savaitgaliais atvyksta, dirba mieste, tik svarsto, kaip žiemą išvažiuos. O jei autobusas neatvažiuos? Stasys gyveno rajono centre ir pasiūlė pavėžėti. Irutė sutiko. Po darbo Irutė eidama namo netikėtai sutikdavo Stasį. „Matyt, jūsų žolelių arbata turi magiją, – pajuokavo jis. – Labai norėjau jus dar kartą pamatyti. Gal dar kartą arbatos?“ Vestuvių nebuvo. Irutė nenorėjo. Stasys iš pradžių spaudė, paskui pasidavė. Bet meilė – tikra. Irutė suprato, kad ne tik knygose rašoma, jog vyras žmoną ant rankų nešioja. Kai gimė pirmagimis, ligoninėje stebėjosi, kaip tokiai gležnai moteriai gimė toks stiprus berniukas! Paklausta, kaip pavadins sūnų, Irutė atsakė: „Bus Motiejus – labai gero žmogaus garbei“.

Leonardas vis nenori tikėti, kad Irena jo dukra. Vyras kaltina žmoną Veroniką, kuri dirba parduotuvėje