Zibainis

Vestuvės turėjo būti jau po savaitės, kai ji man pasakė, kad nenori tekėti. Buvo sumokėta viskas – rezervuota vieta, sutvarkyti dokumentai, įsigyti žiedai, net dalis šeimos šventės jau apmokėta. Mėnesių mėnesius aš viską kruopščiai organizavau. Visą mūsų santykių laiką tikėjau, kad elgiuosi teisingai. Dirbau pilnu etatu, bet kas mėnesį apie 20% atlyginimo skirdavau jai – kirpėjai, manikiūrui ar bet kam, ko tik ji panorėdavo. Ne todėl, kad ji nedirbo – ji turėjo savų pajamų ir juos naudojo kaip norėjo. Aš prisiėmiau išlaidas, nes maniau, kad kaip vyras ir partneris tai yra mano atsakomybė. Niekada neprašiau jos prisidėti prie sąskaitų. Mokėjau už vakarienes, restoranus, kiną, trumpas keliones – už viską. Metais anksčiau padariau kažką ypatingo – pasiūliau nuvežti visą jos šeimą prie Lietuvos jūros. Ne tik tėvus ir brolius, bet ir sūnėnus, net du pusbrolius. Susirinko didelė kompanija. Kad tai įgyvendinčiau, dirbau viršvalandžius, atsisakiau pirkinių sau, ilgai taupiau. Kai pagaliau išvažiavom, sumokėjau už apgyvendinimą, transportą, maistą – viską. Ji buvo laiminga, šeima dėkinga. Niekas nesuprato, kad jai tai nieko nereiškė. Kai pasakė, kad nori skirtis, išaiškino, kad buvau „per daug“. Kad per daug tikėjausi meilės, dėmesio, artumo. Kad norėjau ją apkabinti, rašyti, žinoti, kaip ji jaučiasi. Kad ji tokia nėra, visada buvo šaltesnė ir kad ją dusinau. Man sakė, kad iš jos laukiu to, ko ji negali duoti. Išgirdau dar tai, ko niekada iki tol nebuvo pasakiusi – ji niekada nenorėjo tekėti. Ji sutiko, nes aš labai spaudžiau. Įtraukiau jos tėvus – tuo ją ir prispaudžiau. Pasiūliau santuoką restorane, prie visos jos šeimos. Man tai buvo gražus gestas; jai – spąstai. Ji negalėjo atsisakyti viešai. Penkioms dienoms likus iki civilinės santuokos, kai viskas jau buvo paruošta, ji pagaliau pasakė tiesą. Paaiškino, kad jaučiasi tarsi gyvenimą jai primetė, kad aš viską dariau už ją, ir dėl to jai buvo nepatogu, ji jautėsi skolinga, pririšta. Jai buvo lengviau išeiti, nei daryti tai, kas nėra jos. Po to pokalbio ji išėjo. Nebuvo nei riksmų, nei susitaikymo, nei bandymų taisyti. Liko tik sutartys, apmokėtos sąskaitos, padaryti planai ir viena atšaukta vestuvė. Ji liko ryžtinga. Ten viskas ir baigėsi. Tai buvo savaitė, kai supratau: būti vyru, kuris viską sumoka, pasirūpina ir visuomet yra šalia, dar nereiškia, kad kažkas norės pasilikti su tavimi.

Vestuvės numatytos po savaitės, kai Ieva man praneša, jog nenori tekėti. Viskas jau apmokėta vieta šventei

Uncategorized

010

Patys artimiausi žmonės. Pasakojimas apie lietuvišką šeimos jaukumą

Artimiausi žmonės Kartais likimas susiklosto visai netikėtai. Juk galėjo būti visai kitaip…

Uncategorized

034

Kaip marčios mama sūnų mūsų nuo šeimos atitolo – po vestuvių jis mus pamiršo, o dabar nupertraukiamai bėga į uošvės namus padėti jai su visomis „neatidėliotinomis“ bėdomis

Žinai, drauge, man atrodo, kad mano sūnų pavogė jo uošvė. Kai sūnus vedė, visai nustojo mus lankyti.

Uncategorized

041

Sulaukusi 62-ejų, sutikau vyrą ir buvau laiminga, kol neišgirdau jo pokalbio su seserimi: kaip netikėtas paslaptis išbandė mūsų meilę ir viltį dar kartą sukurti šeimą Lietuvoje

Būdama 62-erių, sutikau vyrą ir buvau laiminga, kol neišgirdau jo pokalbio su sese Niekada nebūčiau pagalvojusi

Uncategorized

071

Anūko prašymas. Gyvenimiška istorija – Močiute, turiu tau prašymą, man labai reikia pinigų. Daug. Vakare pas ją užsuko anūkas. Iš karto buvo matyti, jog jis nervuojasi. Paprastai jis pas Liliiją Viktoriją ateidavo porą kartų per savaitę: jeigu reikia – nueina į parduotuvę, išneša šiukšles. Kartą net sofą jai pataisė – dar tarnaus ilgai. Ir visada buvo toks ramus, užtikrintas. O šįkart visas nerimastingas. Liliija Viktorija visada kiek bijojo – tiek visko aplink vyksta! – Deniai, o galima paklausti, kam tau pinigų? Ir kiek tai „daug“?, – viduje sunerimo Liliija Viktorija. Denis buvo jos vyriausias anūkas. Geras, rūpestingas vaikinas. Prieš metus baigė mokyklą, dirba ir studijuoja neakivaizdžiai. Regisi, tėvai dėl jo nerimauti nebuvo linkę. Bet kam gi jam tiek daug pinigų? – Negaliu dar tau pasakyti, bet tikrai atiduosiu, – sumurmėjo Denisas. – Tik ne iš karto, dalimis. – Tu gi žinai, kad gyvenu iš pensijos, – neapsispręsdama sakė Liliija Viktorija, – Tai kiek tau reikia? – Šimto tūkstančių. – O kodėl nenori paprašyti tėvų?, – automatiškai klausė Liliija Viktorija, jau žinodama, ką Denisas atsakys. Jo tėvas, jos žentas, visada buvo labai griežtas. Manė, jog sūnus pats turi išspręsti savo reikalus – pagal amžių. Ir nesikišti ten, kur nereikia. – Jie neduos, – patvirtino Denisas jos mintis. Gal jis į kokią bėdą pateko? Jei duos pinigus – gal bus blogiau? O gal kaip tik, jei neduos – Denisui bus blogiau? Liliija Viktorija žiūrėjo į anūką ieškodama atsakymo. – Močiute, negalvok nieko blogo, – Denisas savaip suprato jos žvilgsnį, – per tris mėnesius atiduosiu, pažadu! Gi tu netiki manimi? Reikia turbūt duoti. Net jei neatiduos. Turi būti bent vienas žmogus pasauly, kuris jį palaiko. Jis neturi prarasti tikėjimo žmonėmis. Juk tie pinigai pas mane „juodai dienai“. Gal ši ir yra ta diena. Denis gi atėjo pas mane. Nes ir apie savo laidotuves dar nesiruošiu galvoti. O jei kas – palaidos. Reikia apie gyvus galvoti. Ir artimaisiais pasitikėti! Sako, jei paskolini, su tais pinigais atsisveikink. Dabartinis jaunimas – sunku suprasti. Kartais nė nežinai, kas jų galvose. Bet iš kitos pusės, anūkas manęs niekada nenuvylė! – Gerai, duosiu tau tuos pinigus. Trims mėnesiams, kaip prašei. Bet gal geriau, jei tėvai žinotų? – Močiute, tu žinai, kaip tave myliu. Visada tesiu pažadus. Jei negalėsi – bandysiu kreditą gauti, juk dirbu. Ryte Liliija Viktorija nuėjo į banką, išsiėmė reikiamą sumą ir perdavė anūkui. Denisas nusišypsojo, pabučiavo močiutę ir padėkojo: – Ačiū, močiute, tu man pats artimiausias žmogus. Tikrai grąžinsiu, – ir išskubėjo. Liliija Viktorija sugrįžo namo, pasidarė arbatos ir susimąstė. Kiek kartų jos gyvenime buvo tokių akimirkų, kai žūtbūt reikėjo pinigų. Ir visada atsirasdavo, kas padėdavo. Dabar laikai kitokie, visi už save. Sunkūs laikai… Po savaitės Denisas užėjo puikios nuotaikos: – Močiute, prašau, dalis pinigų – gavau avansą. O gal rytoj galėsiu užsukti ne vienas? – Žinoma, ateik, iškepsiu tau mėgstamą aguonų pyragą, – nusišypsojo Liliija Viktorija. Ir pagalvojo, kad gerai, jog užsuks. Reikia įsitikinti, kad pas Denisą viskas gerai. Vakare Denisas atėjo ne vienas. Šalia jo stovėjo liekna mergina: – Močiute, susipažink – čia Elzė. Elze, čia mano mylima močiutė, Liliija Viktorija. Elzė maloniai nusišypsojo: – Labas vakaras, Liliija Viktorija, didžiulis ačiū jums! – Užsukit, labai malonu, – su palengvėjimu atsakė Liliija Viktorija. Iš karto simpatiją pajuto šiai mergaitei. Visi kartu prie stalo gėrė arbatą ir valgė pyragą. – Močiute, tada negalėjau tau pasakyti. Elzė labai jaudinosi – jos mamai netikėtai prireikė skubios medikų pagalbos. Nebuvo, kas padėtų. O Elzė labai prietaringa, liepė nepasakoti, kam pinigai. Bet dabar viskas gerai – mamą operavo, prognozės geros, – Denisas meiliai žiūrėjo į Elzę. – Ar ne taip, – paėmė ją už rankos. – Ačiū jums, jūs labai gera, jums be galo dėkinga, – Elzė nusišluostė ašarą. – Na viskas, Elze, neverk, viskas jau praeity, – Denisas atsistojo, – močiute, mums laikas, palydėsiu Elzę, vėlu jau. – Gerai, vaikai, geros nakties, lai viskas bus gerai, – Liliija Viktorija palaimino juos iš paskos. Užaugo anūkas, geras vaikinas. Gerai, kad juo patikėjau. Juk esmė ne tik piniguose – tiesiog tapome artimesni. Po dviejų mėnesių Denisas sugrąžino visus pinigus ir pasakė močiutei: – Įsivaizduoji, gydytojas sakė, kad suspėjo laiku. Jei tada nebūtum padėjusi – galėjo viskas pasibaigti blogai. Ačiū, močiute. Žinai, tada net nežinojau, kaip Elzei padėti. Dabar tikiu, kad gyvenime visuomet atsiras žmogus, kuris ištiestų ranką sunkiausią minutę. Žinok, už tave viską padarysiu – tu geriausia močiutė pasauly! Liliija Viktorija paglostė Denisui plaukus, kaip vaikystėje: – Gerai, bėk! Užsuk su Elze, lauksiu! – Žinoma užsuksim! – apkabino močiutę Denisas. Liliija Viktorija uždarė duris ir prisiminė, kaip jos pačios močiutė sakydavo: „Saviems visada reikia padėti. Taip Lietuvoje nuo seno buvo. Kas visiems su šypsena, tam artimieji niekada nugaros neatsuks! Nereikia to pamiršti.“

Močiute, turiu tau prašymą, man labai reikia pinigų. Daug. Anūkas vakare užsuko pas ją. Buvo akivaizdu

Uncategorized

0146

Mano vyras niekada man neišdavė, bet prieš kelerius metus nustojo būti mano vyru: septyniolika metų kartu, jaunystės planai ir lietuviška tikrovė prarado artumą be išdavystės – tapome tiesiog kambario draugais, šeima be meilės, kurios tylos niekas nemato.

Mano vyras man niekada neišdavė, bet prieš daugelį metų nustojo būti mano vyru. Septyniolika metų su vyru.

Uncategorized

014

Mama su trimis vaikais liko gatvėje! Mūsų tėtis pasisavino mamos pinigus už parduotą butą ir pabėgo.

Žinai, aš turiu tokią gyvenimo istoriją, kuria visada norisi pasidalinti. Įsivaizduok: mama liko gatvėje

Uncategorized

056

Man 38-eri – ilgai galvojau, kad problema manyje: kad esu bloga mama, prasta žmona. Nors tvarkiausi su viskuo, viduje jaučiausi tuščia ir be jėgų. Kasdien keldavausi 5:00 ryto: ruošdavau pusryčius, mokyklines uniformas, pietų dėžutes, vaikus paruošdavau mokyklai, greitai sutvarkydavau namus ir skubėdavau į darbą. Vykdžiau grafiką, siekiau rezultatų, dalyvaudavau susirinkimuose – visada su šypsena, o kolegos mane laikė atsakinga, stipria moterimi. Namuose – pietūs, pareigos, maudynės, vakarienė, vaikų klausimai ir nedideli barniai, apkabinimai ir pagalba. Iš šalies atrodė, kad viskas gerai: turiu šeimą, darbą, sveikatą, tragedijų nematyti. Tačiau viduje buvau visiškai tuščia. Tai nebuvo nuolatinis liūdesys – tai buvo nuovargis, kurio neišmiegosi, kūno skausmai be priežasties, erzinantis triukšmas, besikartojantys klausimai. Maniau, kad gal vaikai būtų laimingesni be manęs, kad nesu ta „tikroji mama“. Niekada nepraleisdavau pareigų, nevėluodavau ir nekeldavau balso daugiau nei įprasta – todėl niekas nieko nepastebėjo, net vyras. Kai skųsdavausi nuovargiu – „Kiekviena mama pavargsta“, kai sakydavau, kad nieko nebenoriu – „Tiesiog trūksta noro“. Nustojau kalbėti. Vakare užsidarydavau vonioje ir tylėdavau, skaičiuodama minutes iki grįžimo į šeimą. Vieną kartą mintis išeiti kilo tyliai – tiesiog norėjau pasitraukti kelioms dienoms, kad daugiau niekam nereikėčiau. Ne dėl to, kad nemylėčiau vaikų – tiesiog atrodė, kad neturiu ką duoti. Dugną pasiekiau paprastą antradienį – vaikas paprašė pagalbos, o aš stovėjau kaip sustingusi. Sūnus paklausė: „Mamyte, ar tau viskas gerai?“ – o aš neturėjau ką atsakyti. Niekas neatėjo padėti, nes jau nebegalėjau apsimesti, kad viskas gerai. Pagalbos paprašiau tik kai nebeturėjau jėgų. Tada terapeutė pirmą kartą pasakė: „Jūs nesate bloga mama“. Supratau, kodėl niekas anksčiau man nepadėjo – nes niekada nesustojau veikti. Kol moteris veikia – pasaulis mano, kad ji gali viską. Niekas nepaklausia, kaip laikosi ta, kuri niekada „nekrenta“. Sveikimas buvo lėtas, sunkus ir su kaltės jausmu – mokiausi prašyti pagalbos, sakyti „ne“, nebūti visada prieinama, suprasti, kad poilsis nepadaro manęs bloga mama. Iki šiol ir dirbu, ir auginu vaikus. Tik dabar nebeapsimetu tobula ir nebegalvoju, kad klaida mane apibrėžia, ir žinau: noras pabėgti nereiškia būti bloga mama. Aš paprasčiausiai buvau pervargusi.

Man trisdešimt aštuoneri. Ilgą laiką maniau, kad problema aš pati. Kad esu bloga mama, prasta žmona.

Uncategorized

059

Nėra su kuo net pasikalbėti. Pasakojimas apie mamą, dukrą ir seną draugystę Vilniuje: prisiminimai, jaunystės meilė ir netikėtas skambutis, pakeitęs viską

Mama, ką tu sakai? Kaip čia neturi su kuo pasikalbėti? Juk aš tau skambinu du kartus kasdien, pavargusiai