Zibainis

„Nedrįsk liesti mano mamos daiktų,“ – pasakė vyras: kai žmona tvarkė velionės anytos rūbus, Slava išsaugojo jos atminimą, grįžo į gimtąjį kaimą ir iš naujo išgyveno ilgesį bei kaltę dėl nepastebėto motinos skausmo

Tik nedrįsk liesti mano mamos daiktų, burbtelėjo vyras. Šitie rūbai yra mano mamos turtas. Kodėl juos krauni?

Uncategorized

0107

Auklė broliui: kaip Lera atsisakė padėti šeimai ir kas iš to išėjo – šeimos konfliktas, atsakomybės pamokos ir naujas gyvenimo etapas

Auklė broliui Kas nutiko, Dovilė? Vėl nekelia ragelio? Neatsiliepia! Dovilė trenkė telefoną ant stalo.

Uncategorized

039

„O mano sūnui reikia“ – Penkiasdešimt tūkstančių, Steponai. Penkiasdešimt. Be trisdešimties alimentų. Valentina trenkė telefoną ant virtuvės stalo taip, kad šis nuslydo į kraštą ir vos nenukrito ant grindų. Steponas spėjo jį pagauti paskutinę akimirką – ir šis gestas ją supykdė dar labiau. – Fėjukui reikėjo sportbačių ir aprangos treniruotėms, – Steponas padėjo telefoną ekranu žemyn, lyg paslėpdamas įkalčius. – Jis auga, Vale. Visi vaikai auga. – Sportbačiai už penkis štukus? Gal jis į Lietuvos rinktinę ruošiasi? – Dar buvo kuprinė. Ir striukė. Juk greit ruduo. Valentina nusisuko – dabar į vyrą nenorėjo net žiūrėti. Ji žinojo apie tas perlaidas. Kas mėnesį. Visada su ta pačia priežastimi: sūnus, pareigos, atsakomybė. Gražūs žodžiai, už kurių – labai konkretūs skaičiai, išplaukiantys iš bendro biudžeto į svetimą sąskaitą. – Aš jį myliu, – Steponas priėjo arčiau, sustodamas už jos nugaros. – Tai mano vaikas. Negaliu tiesiog imti ir… – O aš sakau – palik vaiką? Aš klausiu, kam tiek virš alimentų išleisti? Trisdešimt tūkstančių kas mėnesį – ar čia mažai? Nina nedirba? – Dirba. – Tai kur problema? Steponas tylėjo. Šią jo tylą Valentina jau žinojo – ji reiškė, kad atsakymo nėra. Tik įprotis nesipriešinti, padėti, būti geru buvusiu vyru, geru tėčiu, geru žmogumi. Jų sąskaita. Ji atsisuko, atsirėmė į plautuvės kraštą. – Aš vedu apskaitą, žinai? Mintyse. Kiek ten iškeliauja kas mėnesį. Nori sužinoti sumą per metus? – Nenoriu. – Beveik šeši šimtai tūkstančių. Be šių penkiasdešimties. Steponas patrino nosies tiltą – dar vienas pažįstamas gestas: „nebeplėsk“. Bet Valentina jau negalėjo tylėti. Per ilgai tylėjo, per daug vaidino supratingą žmoną. – Mes juk planavom atostogas. Atsimeni? Žadėjai – lapkritį, jūra, dvi savaitės. Ir kur tie pinigai? – Vale, aš suprantu. Bet Nina skambino – skubu… – Nina. Visada Nina. Jai amžinai kažkas skubu. Steponas atsisėdo ant taburetės. Valentina staiga pamatė, koks jis pavargęs. Iš tikrųjų pavargęs – ne nuo darbo, nuo šito nesibaigiančio virvės tampymo tarp dviejų moterų. Gilumoje sukrusta gailestis, bet ji užgniaužė jį iškart. – Ji nori nusipirkti butą, – sumurmėjo Steponas, nenuleidęs akių. – Kad Fėjukas turėtų savo kambarį. – Palauk. Kokį butą? – Didesnį. Dabar jie vieno kambario, žinai. Jai ankšta. – Jai ankšta. O kas mokės? Steponas pagaliau pažvelgė į ją, akyse sužibėjo kaltė. Valentinai pasidarė šalta. – Tai tu…? – Ji prašė padėti su pradine įmoka. Kol kas tik galvoju. – Galvoji? Steponai, gi… čia milžiniški pinigai! Iš kur juos paimsi? – Esam šiek tiek sutaupę. Automobiliui taupėm. – Mes taupėm! MŪSŲ automobiliui! MŪSŲ šeimai! Balsas perėjo į riksmą, Valentina prispaudė delną prie burnos – bandydama sugrąžinti žodžius. Veltui – jie jau tarp jų. Steponas priėjo prie lango, susikišo rankas į kišenes. – Fėjukas – irgi mano šeima. Negaliu apsimesti, kad jo nėra. – Niekas nesako apsimesti! Yra alimentai – oficialūs. Visa kita – tavo gera valia. Ir mano. Nes pinigai mūsų bendri! – Žinau. – Bet tavęs tai nestabdo. Tyla. Už sienos pasigirdo televizorius – prislopinti balsai, juokas iš lietuviškos komedijos. Keistas fonas jų pokalbiui. Valentina atsisėdo į savo vietą prie stalo, išlygino staltiesę. Viduje viskas degė – nuoskauda, pyktis, sutrikimas. Bet kalbėjo ramiai: – Kiek ji prašo? – Du milijonus pradinei įmokai. Skaičius pakibo ore, Valentina nusijuokė – trumpai, be džiaugsmo. – Du milijonai. Tai visi mūsų pinigai. – Žinau. – Ir tu rimtai galvoji juos atiduoti jai? – Tai dėl mano sūnaus. – Aš prieš. Tai ir mano pinigai, jei nepamiršai. Vyras tylėjo, daugiau nebuvo ką kalbėti. Po savaitės Valentina atsidarė banko programėlę – tik patikrinti, ar pervesta alga. Perėjo į taupomąją sąskaitą, kurią ketverius metus pildė kartu. Likutis: keturiasdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai du eurai… Ji sumirksėjo. Perkrovė. Patikrino dar kartą. Keturiasdešimt septyni tūkstančiai vietoj dviejų milijonų… Telefonas išslydo iš rankų ir nukrito ant kilimo. Valentina stovėjo vidury kambario, negalėdama pajudėti. Du milijonai. Tris metus taupė, atsisakė atostogų, skaičiavo net didesnius pirkinius. Ir štai – keturiasdešimt septyni tūkstančiai. Likutis. Šeimos ateities trupinėlis. Ji pasiėmė telefoną, atidarė operacijų istoriją. Pervedimas Ninos Sergejevnos Kovaliovos vardu. Net nemėgino slėpti. Steponas sėdėjo kambaryje su kompiuteriu, kai ji įėjo. Pakėlė galvą, bandė šyptelėti – ir šypsena sustingo išvydus jos veidą. – Tu visus mūsų santaupas atidavei buvusiai?! Balsas pavirto riksmu, Valentinai buvo vis tiek. Tegul girdi kaimynai, tegul visas laiptas girdi. – Vale, palauk, galiu paaiškinti… – Paaiškinti?! Du milijonai, Steponai! Du! Tai buvo mūsų pinigai! Jis padėjo kompiuterį, atsistojo. Akys – be kaltės, tik keistas užsispyrimas. – Tai dėl Fėjaus. Jam reikia normalaus kambario, sąlygų. Esu tėtis, privalau… – Tu privalai savo šeimai! Man! Ne moteriai, su kuria išsiskyrė prieš ketverius metus! – Ji mano vaiko mama. – O aš kas?! – Tu – mano žmona. Myliu tave. Bet Fėjukas… – Liaukis slėptis už Fėjaus! – Valentina priėjo, Steponas nevalingai atsitraukė. – Tu nupirkai butą Ninai. Ne sūnui – jai! Butas bus jos vardu, ji ten gyvens, tvarkysis, jei norės – parduos, išleis kam tik nori. Koks čia vaikas?! Steponas tyliai žiūrėjo jos akyse. Nebeturėjo ką sakyti. Ji buvo teisi. – Tu ją vis dar myli, – Valentina tarė tyliai, lyg sau. – Čia esmė. Ne Fėjuje. Tu tiesiog negali jai atsakyti. Niekad negalėjai. – Tai netiesa. – Tai kodėl? Kodėl manęs nepaklausei? Kodėl sprendei už mus? Steponas žengė, ištiesė rankas: – Vale, prašau. Galim ramiai pasikalbėti. Suprantu, kad pyksti, bet juk tai dėl mano sūnaus… Valentina atsitraukė. – Neliesk manęs. Trys žodžiai – ir tarp jų išaugo siena. Steponas liko su ištiesusiomis rankomis, veide pagaliau pasirodė supratimas. Pernelyg vėlyvas. – Negaliu taip, – Valentina nuėjo į miegamąjį, susikrovė daiktus. – Negaliu gyventi su žmogumi, kuris sprendžia be manęs. Kuris meluoja. Kuris… – Nemelavau! – Nutylėjai. Tai tas pats. Ji susikrovė reikalingiausia – drabužius, dokumentus, telefono kroviklį. Steponas stebėjo, kaip griūva jo gyvenimas. – Kur eini? – Pas mamą. – Ilgam? Valentina užsegė lagaminą, užsikabino ant peties. Pažvelgė – į vyrą, kuris vis dar nesuprato, ką padarė. – Nežinau, Steponai. Tiesą sakant – nežinau. Tris dienas mamai namuose – keistas laikas. Pirmą tiesiog gulėjo ant sofos, spoksojo į lubas. Mama nevedė kalbos, tik atnešdavo arbatos, paglostydavo per plaukus kaip vaikystėje. Antrą – užplūdo pyktis. Trečią – ateina aiškumas. Ji paskambino pažįstamam teisininkui. – Noriu skirtis. Taip, tikrai. Negrįšiu. Steponas skambino kasdien. Rašė ilgus, nerišlius žinutes su pasiaiškinimais ir atsiprašymais. Valentina jas skaitė, bet neatsakė. O ką gi daugiau galima pasakyti? Jis pasirinko. Dabar renkasi ji. Po mėnesio Valentina persikraustė į nuomojamą vieno kambario butą kitam miesto gale. Mažas, su vaizdu į pramoninį rajoną, bet savas. Tik jos. Ji pati rinkosi užuolaidas, pati dėliojo baldus, pati sprendė, kaip leisti algą. Skyrybas sutvarkė greitai – Steponas neprieštaravo, pasirašė viską be kovos. Gal tikėjosi, kad persigalvos. Nepersigalvojo. Kartais vakarais Valentina sėdėdavo prie lango ir galvodavo, kaip keistai tvarkosi gyvenimas. Prieš trejus metus tikėjo, kad rado savo žmogų. Dabar – viena tuščiame bute. Ir kažkodėl tas jausmas nebebaugino. Valentina atsidaro užrašų knygutę, užrašo skaičių: nulis. Pradžios taškas. Šalia – planas mėnesiui, pusmečiui, metams. Kiek taupyti, kur investuoti, kokius kursus baigti. Pirmą kartą po ilgo laiko ateitis priklausė tik nuo jos.

Reikia penkiasdešimt tūkstančių, Gediminai. Penkiasdešimt. Be virš trisdešimties eurų alimentų.

Uncategorized

026

Už vyro iš neįgaliųjų. Novelė Dėkoju už palaikymą, už „patinka“, už jūsų atsiliepimus bei susidomėjimą mano kūriniais, prenumeratą ir DIDŽIAUSIĄ ačiū visiems už aukas nuo manęs ir mano penkių katinukų. Dalinkitės jums patikusiais pasakojimais socialiniuose tinkluose – tai labai malonu autoriui! Dukra vėlai grįžo iš klinikos, kur dirbo slaugytoja traumatologijos skyriuje. Ilgai prausėsi, tada su chalatu užėjo į virtuvę. – Ant keptuvės karbonadai ir makaronai, – pasiūlė mama, žiūrėdama jai į veidą ir bandydama suprasti, kas atsitiko, – Pavargai, Liucija? O kas su nuotaika? – Nevalgysiu, ir taip baisi esu, jei dar pradėsiu ėsti – išvis niekas nepažiūrės, – niūriai atkirto Liucija, įsipildama arbatos. – Ką tu čia šneki? – sunerimo mama, – Viskas pas tave vietoje, ir akys protingos, ir nosis, ir lūpos gražios – neskriausk save, Liucija! – O kaip neskriausi – visos draugės jau seniai ištekėjusios, o aš ne! Patinku tik visokiems nevykėliams. O tie, kurie patinka man – nė nepažiūri į mano pusę. Kas su manim ne taip, mama? – niūriai žiūrėdama laukė atsakymo. – Tiesiog dar nesutikai savo žmogaus, dar atėjo tavo laikas, – mėgino ją raminti mama, bet Liucija tik labiau susinervino. – Oi būtent, kad pas mane tik „akys“ todėl, kad mažos! Lūpos siauros, o nosis žiūrėk kokia! Jei pinigų turėčiau, pasidaryčiau plastinę, bet mes gi vargingi! Tai aš jau nusprendžiau – ištekėsiu už kokio nors neįgalaus, klinikoj pilna tokių vyrukų, kuriuos po avarijų ar traumų merginos paliko. Ką man dar belieka – jau trisdešimt treji, laukti nėra kada! – Na ką tu, Liucija, ką tu čia kalbi – ir tavo tėtis su kojom visai ne ką… Galvojau – bent žentas sodyboj padės darže, juk didelė paspirtis, kitaip kaip gyventi? – pasikarščiavusi ištarė mama, ir tučtuojau susizgribo, – Nesugalvok tik, Liucija – juk ne visi turtingai gyvena, bet tau nuo ko tas neįgalumas? Va, Šarūnas iš kaimynų – puikus vyrukas, seniai tave stebi. Stiprus, sveikų vaikų bus, ir šiaip… – Mama, na baik jau, tas tavo Šarūnas – nei vienam darbe ilgiau neužsibūna, mėgsta išlenkt, o ir apie ką su juo kalbėt? – pasipiktino Liucija. – O kam tau su juo kalbėt, aš jam pasakysiu – eik žemę kultivatoriu paruošk, po to eisim valgyt. Ar į parduotuvę išsiųsiu… Žinok, geras bernas, gal ir jums išeis? – pusiau maldaudama pasiūlė mama, bet Liucija tik atstūmė dar neužbaigtą arbatą ir pakilo, – Einu miegot, mama – na ir tu duodi… O aš maniau – bent tu mane žmogum laikai, o tu, kaip ir visi, manai, kad aš bjauri… – Liucija, dukryte, ką tu… – puolė paskui mama, bet Liucija tik mostelėjo ranka: – Viskas, mama! Ir trenkė durimis jai prieš pat nosį. Ilgai negalėjo užmigti, prisiminė vaikiną, kurį neseniai atvežė – jam koją iki kulkšnies amputavo. Koją prismaugė plokšte pusiau nugriuvusiam name. Namą rengėmės griaut, bet jis kažin ko įlindo – ilgai neištraukėm, kojos neišgelbėjom. Niekas pas jį nėjo, berniukas dar nesulaukė nė trisdešimt metų. Pirmom dienom jis taip į Liuciją žiūrėjo, rankos nepaleido, akyse liūdesio buvo, kaip tik po operacijos. Vėliau, kai atsigavo, viską suprato, žiūrėjo į lubas tylėdamas. Kodėl jis taip labiau už kitus jos pasigailėjo – nežinia, gal todėl, kad pas jį niekada niekas nėjo. – Kaip manai, vaikščiosiu dar? – nežiūrėdamas paklausė neseniai, o Liucija užtikrintai atsakė, – Žinoma! Viskas sugis, juk jaunas dar esi! – Visi taip sako, pabandytum pati be kojos, koks čia gyvenimas… – netikėtai vaikinas užsigavo ir nusisuko į sieną, lyg dėl jos kaltės. – O ko lindei ten? – susierzino Liucija, – Pats kaltas! – Kažkas man pasirodė… – nenoriai burbtelėjo vaikinas, ir dabar, kai ji užeidavo, vis atsigręždavo į sieną. Liucija jį gerai apžiūrėjo: akys šviesios, lyg ledo gabaliukai, bet veidas labai gražus, gaila – tokia bėda… – Gaila? – kartą pagavo jos žvilgsnį, – Matai, kad gaila. Dabar tokius kaip aš tik gailėt ir belieka. Nemylim tokių! – Tokios, kaip aš, irgi niekas nemyli, nors ir viskas vietoje – nes aš kažkokia ne tokia, net gailėt niekas negaili, geriau jau be kojų būčiau, bent už tai pasigailėtų, – pasišaipė Liucija, taip liūdna pasidarė – net ašaros kaupiasi. Bet Mikas pirmą kartą nusišypsojo, į ją žiūrėdamas: – Tu išprotėjai, negraži tu? Aš tau pavydžiu, net žodžių nerandu. Patikėk, žiūriu į tave ir žaviuosi. Liucija žvelgė į jį didelėmis akimis – kažkodėl patikėjo. Ir netikėtai ištarė, kas vis kirbėjo ant liežuvio: – O jei aš tave pasirinksiu – vesi mane? Tyli, vadinasi, meluoji, viską supratau! Liucija pakilo ir ėjo prie durų, įsižeidusi. Mikas, kiek galėjo, susirėmęs ant alkūnių, atsisėdo lovoje, lyg ketindamas vytis, bet prisiminė, kad negali, ir sušuko: – Tekėk už manęs, Liucija, pažadu – greit niekas nebesupras, kas su mano koja. Greit atsigaučiau, tik neišeik, Liucija… Liucija ir Mikas Ji sustojo koridoriuje vos neverkdama, tačiau suvokusi, kad tai JIS. Ir nesvarbu – nosis, akys ar koja, svarbu, kad jie pagaliau susitiko. Atėjo laikas, juk sakė mama… Mikas su entuziazmu puolė į reabilitaciją. Dabar jam buvo aišku tikslas – tuoksis su nuostabia mergina ir jie abu turės ateitį. Jis nori, kad Liucija daugiau neliūdėtų, nebegalvotų, kad niekam nereikalinga – jis jos labai labai reikia, tik su ja nori būti visada… – Ką, dukrele, įsimylėjai pagaliau? – netikėtai paklausė mama, – Pažiūrėk, kaip pražydei, o sakei – negraži. Liucija net neatsisakė – dabar ji skraidė ant sparnų, didžiausias jos noras – kad Mikas greičiau įprastų vaikščioti su protezu. Ir vis ilgiau jie vaikščiodavo, iš pradžių kieme prie klinikos, vėliau ir po snieguotas, šviečiančias prieššventines miesto gatves… – O namo jau nebėra, štai kur mane užgriuvo, – kartą parodė Mikas. – Kam ten lindei, kas atsitiko? Dar nepasakojai, – prisiminė Liucija. – Juoksies – šunelį ten pamačiau, juodą su baltais lopais, pagalvojau, sušals, pasiimsiu namo, nereiks vienam gyvent, – paaiškino Mikas. – Vat pažiūrėk – ten ir dabar šunelis per lieknas, žiūri prašančiai, bet bijo prieit. – Ak va, gal tas pats ir yra! – nudžiugo Mikas, o šuo prisiartino, paskui nuo to laiko ėjo iki namų… – Tik pažiūrėk, kaip Liucijai pasisekė – gražus vyras, jaunesnis, butas ir uošvės nėra! – juokėsi draugės per vestuves. Mama net ašarą nubraukė, kai Mikas ją „mama“ pavadino. Jis iš vaikų namų – neturi jokios giminės. Labai geras, nuoširdus vaikinas, svarbiausia – jie myli vienas kitą, tegul būna laimingi. O tas daržas – tebūnie, ir be jo išgyvens, nors Mikas visus darbus ima į rankas ir puikiai sekasi! Gyvena Liucija ir Mikas kol kas trise – šuo Kuzma pasiliko kartu. Bet jau greitai bus keturiese – Liucija ir Mikas laukia dukrytės… Niekada nereikia nuleisti rankų – kitaip galima nepastebėti ir praleisti savo laimę. Gyvenimas juk toks nuostabus savo netikėtumais…

Už vyro su negalia. Pasakojimas Ačiū visiems už palaikymą, už šiltus atsiliepimus, už laikus, prenumeratas

Uncategorized

079

Aš geriau žinau – Kas čia per reikalas, – nusviro ant kelių prieš dukrą pavargęs Dima, žvelgdamas į rausvas dėmes ant jos skruostų. – Vėl tas pats… Ketverių metų Sofija stovėjo kambario viduryje kantri ir kažkokia rimta – lyg ne vaikiškai. Ji jau pripratusi prie šių apžiūrų, susirūpinusių tėvų veidų, nesibaigiančių tepalų ir tablečių. Marija priėjo, pritūpė greta vyro. Jos pirštai švelniai patraukė dukros sruogą nuo veido. – Nieko tie vaistai nedaro. Visai. Lyg paprastą vandenį gertų. Ir gydytojai poliklinikoje… net ne gydytojai, kažin kas. Trečią kartą keičia schemą, o naudos – nė kvapo. Dima atsistojo, patrino nosį. Už lango pilka, diena žadėjo būti tokia pat blanki kaip ir vakar. Susiruošė greitai – Sofiją įvyniojo į šiltą striukę, po pusvalandžio jau sėdėjo Dimos mamos bute. Ona aikčiojo, kraipė galvą, glostė anūkei nugarą. – Mažutė tokia, o jau tiek vaistų. Gi kokia organizmui našta, – pasisodino Sofiją ant kelių, mergaitė įprastai prisispaudė prie močiutės. – Gaila žiūrėt. – Mes ir norėtume neduoti, – Marija sėdėjo ant sofos krašto, sugniaužusi pirštus. – Bet alergija nepraeina. Viską pašalinome. Visai viską. Valgo tik pagrindinius produktus, o vis tiek bėrimai. – Ką gydytojai sako? – Nieko konkretaus. Nepavyksta lokalizuot. Tyrimus darom, mėginius imam, o rezultatas… – Marija mostelėjo ranka. – O va toks rezultatas. Skruostuose. Ona atsiduso, pataisė Sofijai apykaklę. – Gal išaugs. Būna vaikams, kad praeina. Bet kol kas tikrai nieko guodžiančio. Dima tyliai žiūrėjo į dukrą. Maža, liesutė. Akys didelės, dėmesingos. Glostė ją per galvą, ir netikėtai prisiminė savo vaikystę – kaip nešdavo iš virtuvės močiutės keptus pyragėlius, kaip išsiprašydavo saldainių, kaip mėgdavo mamos uogienę kabinti tiesiai iš stiklainio. O jo dukra… Virtos daržovės. Virtas mėsytės. Vanduo. Jokių vaisių, jokių saldumynų, jokio normalaus vaikų maisto. Ketveri metai – o dieta griežtesnė nei kurio nors opaligės ligonio. – Nebežinom, ką dar atimti, – ramiai tarė. – Valgiaraštis ir taip… beveik nieko neliko. Grįžtant namo važiavo tylomis. Sofija užsnūdo gale, ir Dima vis žvilgčiojo į ją veidrodėlyje. Ramiai miega. Bent jau dabar nesikaso. – Mama skambino, – prabilo Marija. – Prašo, kad kitą savaitgalį nuvežtumėm Sofiją. Bilietus į lėlių teatrą turi, nori su anūke nueiti. – Į teatrą? – Dima perjungė pavarą. – Gerai, prablaškys. – Aš irgi taip pagalvojau. Praverstų jai prasiblaškyti. …Šeštadienį Dima priparkavo prie anytos namo, iškėlė Sofiją iš kėdutės. Mergaitė mieguistai mirksėjo, trynė akis kumšteliais – anksti pakėlė, neatsibudo. Paėmė ant rankų, ir ji iškart įsisiurbė nosim jam į kaklą – šilta, lengva, kaip žvirblis. Tatjana išlindo į verandą marginu chalatu, suplėkė rankomis lyg išvydusi ne anūkę, o laivo katastrofos auką. – Oi, mažute mano, saule, – priglaudė Sofiją prie plačios krūtinės. – Kaip išbalusi, kaip sulysusi! Jūs ją kankinat savom dietom, visai vaiką numarinot. Dima susikišo rankas į kišenes, mėgindamas tramdyti pyktį. Kiekvieną kartą tas pats. – Mes tai darom dėl jos gerovės. Ne iš gero gyvenimo, suprasit. – Kokia čia gerovė, – anyta sučiaupė lūpas, žvelgė į anūkę lyg ji ką tik būtų išgrįžusi iš koncentracijos stovyklos. – Oda ir kaulai. Vaikui augt reikia, o jūs badu dusinat. Nusinešė Sofiją namo, net neatsisukusi. Durys tyliai spragtelėjo. Dima liko stovėti kieme. Kažkas susibraukė mintyse, kažkokia nuojauta bandė išryškėti, bet išslydo, išsisklaidė kaip ryto rūkas. Patrino kaktą, dar minutę pastovėjo prie vartelių, paklausė svetimo kiemo tylos. Tada numojo ranka ir nuėjo prie mašinos. Savaitgalis be vaiko – keistas, beveik pamirštas jausmas. Šeštadienį su Marija nuvažiavo į „Akropolį“, stūmė vežimėlį tarp lentynų, rinko produktus savaitei. Namie tris valandas tvarkė vonios čiaupą, kuris jau antras mėnuo lašėjo. Marija tvarkė spintas, traukė senus daiktus, dėjo į maišus išmetimui. Įprasta buitinė rutina, bet be vaiko balsų namas atrodė kažkoks neteisingas, per daug tuščias. Vakare užsisakė picą – tą pačią, su mocarela ir baziliku, kurios Sofijai negalima. Atidarė raudono vyno. Sėdėjo virtuvėje, kalbėjo apie nieką – kaip seniai nekalbėjo. Apie darbus, apie atostogas, apie remontą, kurio vis neatbaigia. – Kaip gera, – staiga tarė Marija, bet tuoj nusigando, sukando lūpas. – Na… supranti. Tylu. Ramiai. – Suprantu, – Dima pridengė jos delną savuoju. – Man irgi trūksta. Bet pailsėti mums abu reikia. Sekmadienį Dima nuvažiavo pasiimti Sofijos link vakaro. Saulė leidosi, nudažydama gatves oranžine šviesa. Anyta namas skendėjo tarp senų obelų, vakaro šviesoje atrodė beveik jaukus. Dima išlipo iš automobilio, pastūmė vartelius – vyrių cypė – ir sustojo pusžingsnyje. Prie laiptų sėdėjo jo dukra. Šalia ant pakopos – Tatjana, pasilenkusi prie anūkės su visiška laime veide. Rankose laikė pyragėlį. Didelį, auksinį, nublizgintą aliejumi. Ir Sofija jį valgė. Skruostai ištepti, ant smakro trupiniai, akys – laimingos ir žibančios, kokių Dima nematė jau labai seniai. Kelias akimirkas Dima tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Paskui kažkas karšto ir pikto pakilo krūtinėje. Per tris žingsnius atsidūrė šalia, išplėšė pyragėlį iš anytos rankų. – Kas čia per nesąmonė?! Tatjana krūptelėjo, atsitraukė. Veidą nudažė raudonis nuo kaklo iki plaukų. Tatjana sujudo rankomis, lyg bandydama atsikratyti jo pykčio. – Tik mažas gabaliukas! Nieko tokio, kas čia tokio pyragėlis… Dima nesiklausė. Paėmė Sofiją ant rankų – dukra išsigandusi prisiglaudė, įsikibo į striukę – ir nunešė prie mašinos. Pasodino į kėdutę, prisegė diržus. Pirštai nedirbo, drebėjo iš pykčio. Sofija žiūrėjo į jį didelėmis akimis, lūpos virpėjo – tuoj apsiverks. – Viskas gerai, mažule, – paglostė galvą, stengdamasis kalbėti ramiai. – Palauk čia minutėlę. Tėtis tuoj grįš. Užtrenkė duris ir nuėjo atgal į namą. Tatjana liko prie laiptų, tampė chalato kraštą, veidas dėmėtas. – Dima, tu nesupranti… – Nesuprantu?! – sustojo už dviejų žingsnių, ir jį pramušė. – Pusę metų! Pusę metų nesupratom, kas negerai su vaiku! Tyrimai, analizės, alergijos mėginiai – žinai, kiek viskas kainavo? Kiek nervų, kiek bemiegių naktų?! Tatjana atsitraukė durų link. – Aš juk norėjau kaip geriau… – Kaip geriau?! – Dima žengė artyn. – Laikėm ją ant vandens ir virtos vištienos! Pašalinom iš meniu viską, ką įmanoma! O jūs slapta ją maitinat keptais pyragėliais?! – Imunitetą auginau! – anyta staiga drąsiai pakėlė smakrą. – Po truputį daviau, kad organizmas pratintųsi. Dar truputį – ir viskas būtų praėję dėl manęs! Aš žinau, ką darau, tris vaikus užauginau! Dima žiūrėjo į ją ir nepažino. Ši moteris, kurią toleravo tiek metų dėl žmonos, dėl šeimos ramybės – sąmoningai nuodijo jo vaiką. Įsitikinusi, kad žino geriau nei gydytojai. – Trys vaikai, – ramiai pakartojo, o Tatjana išbalusi. – Na ir kas? Visi vaikai skirtingi. Ir Sofija – ne jūsų dukra, mano. Ir daugiau jos nematysit. – Ką?! – anyta įsikibo į turėklą. – Tu neturi teisės! – Turiu. Apsisuko ir nuėjo prie automobilio. Už nugaros pasigirdo rėkimas. Bet Dima neatsisuko. Sėdo prie vairo, užvedė variklį. Galinio veidrodžio kampe sumirgėjo anytos figūra – išbėgo už vartų, mojavo rankomis. Dima stipriau spaudė akseleratorių. Namuose Marija laukė jų koridoriuje. Pamačiusi vyro veidą, verkiančią dukrą – viską suprato be žodžių. – Kas nutiko? Dima papasakojo. Trumpai, sausai, be emocijų – jas jau išliejo ten, prie namo. Marija klausė tyliai, veidas vis kietėjo. Tada paėmė telefoną. – Mama. Taip, jis papasakojo. Kaip tu galėjai! Dima nusivedė Sofiją į vonią – nuplauti pyragėlio ir ašarų likučius. Už durų girdėjosi Marijos balsas – griežtas, nežinomas. Barti motiną taip jis negirdėjo niekada. Galiausiai išgirdosi aiškiai: „Kol neišsiaiškinsim su alergija – Sofijos nematysi“. Praėjo du mėnesiai… Sekmadienio pietūs pas Oną jau tapo tradicija. Šiandien ant stalo – tortas: biskvitinis, su kremu ir braškėmis. Ir Sofija jį valgo. Viena, dideliu šaukštu, išsitepusi iki ausų. Skruostuose – nė vienos dėmelės. – Kas galėjo pagalvoti, – Ona kraipė galvą. – Saulėgrąžų aliejus. Tokio reta alergija. – Gydytojas sakė – vienam iš tūkstančio pasitaiko, – Marija užsitepė sviesto ant duonos. – Tik visiškai atsisakėm ir perėjom prie alyvuogių – po dviejų savaičių bėrimų nebeliko. Dima žiūrėjo į dukrą ir negalėjo atsižiūrėti. Rožiniai skruostai, blizgančios akys, kremas ant nosies. Laiminga mergaitė, kuri pagaliau gali valgyti įprastą maistą – tortus, sausainius, viską, kas be saulėgrąžų aliejaus. O tai pasirodė – labai daug kas. Su anyta santykiai liko šalti. Tatjana skambino, atsiprašinėjo, verkė ragelyje. Marija kalbėjo trumpai ir sausai. Dima – visai nekalbėjo. Sofija vėl pasiekė tortą šaukštu, Ona pastūmė lėkštę arčiau. – Valgyk, mažute. Valgyk sveikai. Dima atsigulė ant kėdės atlošo. Už lango lijo, o namuose buvo šilta ir gardžiai kvepėjo kepiniais. Jo dukrai pagerėjo. Visa kita nebeturėjo reikšmės.

Tai kas čia per stebuklai, Rimantas pavargęs pritūpė priešais dukrą, stebėdamas rausvas dėmes jos skruostuose.

Uncategorized

0231

Turėjome didelių vilčių, kad mama išės į pensiją, persikels gyventi į kaimą ir paliks mums su vyru jos trijų kambarių butą!

Turėjau didelių vilčių, kad mama išėjus į pensiją persikraustys į kaimą ir mums su vyru paliks savo trijų

Uncategorized

013

Kaip „pristabdyti“ vyrą: lietuviškos šeimos istorija apie penkis naujus gyvenimus po ligos, meilės prisikėlimą ir drąsą pasakyti „ne“ namų rutinoje

Užrašu knyga, 2024 m. balandžio 10 d. Labai dėkoju už palaikymą, už visus pasidalinimus ir gražius žodžius

Uncategorized

0107

Kaip Valė auklėjo vyrą: skaudžių išdavystės ir santykių atgaivinimo istorija iš lietuviškos šeimos kasdienybės

Pataisymas vyro Mes buvome kartu, Aiste. Tą paskutinę komandiruotę į Klaipėdą. Viskas įvyko…

Uncategorized

0126

Mano sesuo išvyko į komandiruotę, todėl kelias dienas prižiūrėjau savo penkiametę dukterėčią Austėją – viskas atrodė normalu iki vakarienės. Išviriau jautienos troškinį ir padaviau jai, bet Austėja tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į lėkštę, lyg jos nė nebūtų. Kai švelniai paklausiau „Kodėl nevalgai?“, ji nuleido galvą ir sušnibždėjo: „Ar šiandien galiu valgyti?“ Sutrikusi nusišypsojau bandydama ją nuraminti: „Žinoma, gali.“ Vos tik ji tai išgirdo, Austėja pradėjo verkti nevaikiškai, tarsi būtų labai ilgai kažką laikęsi viduje…

Pirmadienio rytą mano sesuo, Daiva, išskubėjo į verslo kelionę jau trečią kartą šiemet. Rankose kompiuterio