Zibainis

Skyryboje žmona pasakė: „Imk viską!“ – o po metų vyras gailėjosi, kad tuo patikėjo Rasa ramiai žvelgė į skyrybų dokumentus. Kodėl nei pykčio, nei nuoskaudos – tik nauja tyli laisvė. – Vadinasi, pagaliau apsisprendei? – susierzinęs klausia vyras Algirdas. – Ir ką dabar? Kaip viską dalinsimės? Rasa tik trumpam pakelia akis. Jose – nei ašarų, nei prašymo: tik išmąstyta drąsa po bemiegės nakties, atiduotos tuščioms svajonėms, gailint dėl prarastų metų. – Imk viską, – ištaria ji tyliai, bet tvirtai. – Ką reiškia „viską“? – Algirdas įtariai primerkia akis. – Butą, sodą, automobilį, visas sąskaitas. Viską, – mosteli ranka aplink save. – Man nieko nereikia. – Gal juokauji? – jis šypteli. – Ar čia kokios tavo moteriškos gudrybės? – Ne, Algirdai. Nei juokai, nei apgaulės. Trisdešimt metų savo gyvenimą atidėjau kitam kartui. Trisdešimt metų skalbiau, gaminau, tvarkiausi, laukiau. Trisdešimt metų girdėjau, kad kelionės – pinigų švaistymas, pomėgiai – kvailystė, svajonės – niekai. Žinai, kiek kartų norėjau nuvažiuoti prie jūros? Devyniolika. O jei važiavom? Tris. Ir visus tris tu burbėjai, kad brangu ir nereikia. Algirdas tik trūkteli pečiais. – Ir vėl tas pat. Gyvenom gerai, turėjom stogą virš galvos, maisto ant stalo… – Turėjom, – linkteli Rasa. – O dabar tu turėsi dar daugiau. Sveikinu su pergale. Advokatas stebi viską su atvira nuostaba. Jis pripratęs prie ašarų, riksmo, kaltinimų. Bet ši moteris tiesiog atiduoda viską, dėl ko poros dažnai pešasi iki kraujo. – Ar suprantate, ką sakote? – tyliai klausia jis. – Pagal įstatymą jums priklauso pusė viso bendro turto. – Suprantu, – šypsosi moteris taip šviesiai, lyg būtų nusimetusi sunkią naštą. – Bet žinau ir tai, kad pusė tuščio gyvenimo yra tiesiog mažytis tuščias gyvenimas. Algirdas vos sutramdo triumfo šypseną. Žinoma, jis tokios baigties nesitikėjo. Galvojo derėtis, gal net gasdinti ar sukti manipuliacijas. O čia – likimo dovana! – Va čia jau subrendi! – ploja delnu stalui. – Pagaliau parodei sveiką protą! – Neskirk sveiko proto nuo išsilaisvinimo, – ramiai atsako Rasa ir pasirašo dokumentus. Grįžta jie viena mašina, bet skirtingose visatose. Vyras niūniuoja, gal dainuoja žinomą „Ant kalno mūrai“, o automobilis siūbuoja per duobes. Jam – šventė, laimėto gyvenimo pojūtis. Rasa negirdi – ji žiūri pro apsiblaususį langą į bėgančias egles ir pušis, o širdyje jai – paukščio skrydis pirmą sykį. Paprasta kelionė, vakarėjantis miestas – ir staiga neapsakoma laisvė viduje. Sunkus kamuolys, ilgai sėdėjęs gerklėje, išgaravo be pėdsako. Rasa šypteli, pirštais paliečia vėsų skruostą ir pagalvoja: štai ji – tikroji laisvė… Neretai užtenka vieno žvilgsnio į bėgančius už lango medžius, kad viso gyvenimo spalvos atgimtų. Trys savaitės prabėga – Rasa jau stovi nedidelėje Kauno buto virtuvėlėje. Nauji namai labai kuklūs: lova, spinta, stalas ir mažytis televizorius. Ant palangės – du vazonėliai su žibuoklėmis, pirmas asmeniškas pirkinys naujame gyvenime. – Tu išprotėjai, – sūnaus Pauliaus balsas per telefoną skamba su aiškiu priekaištu. – Kaip palikai viską ir persikėlei į tą skylę? – Palikti – ne tas pats, kas išeiti, sūnau, – rami motinos replika. – Aš viską atidaviau, tai visiškai kitas jausmas. – Bet kaip taip? Tėtis sakė, kad viską atidavei savo noru. Jis net sodą parduoda – sako, kam jam tiek rūpesčio. Rasa šypteli, žvelgdama į save naujame veidrodyje: trumpi plaukai – šukuosena, kokios Algirdas nė nebūtų leidęs. „Per jaunatviška“, „nesolidu“, „ką žmonės pagalvos?“ – įrašyta atmintyje. – Tegul parduoda, – nusijuokia. – Jis visada žinojo, ką su turtu daryti. – O tau? Visiškai nieko neliko! – Man liko svarbiausia, Pauliau. Mano gyvenimas. Ir žinai, kas nuostabu? Net penkiasdešimt devynerių gali pradėti iš naujo. Rasa įsidarbina administratore mažame privačiame senelių slaugos namuose. Sunku, bet įdomu – daug naujų pažinčių, laisvas laikas, kurio pati gali tvarkyti. O Algirdas mėgaujasi savo pergale. Pirmos dvi savaitės – kaip karaliaus. Jaučiasi tikras ponas savo „pilyje“ – viskas jo: butas, sodas, mašina. Jokių priekaištų, niekas neragina nei tvarkytis, nei prižiūrėti. – Tu, Algirdai, tikras laimingasis! – nauju konjaku virtuvėje džiaugiasi kaimynas Julius. – Kiti vyrai po skyrybų pusę turto praranda, o čia – ir butas, ir sodas, ir mašina tavo! – Taip, – patenkintas linkteli vyras. – Rasa pagaliau suprato, kad be manęs pražus. Bet jau po mėnesio euforiją ima temdyti pirmieji nepatogumai. Švarūs marškiniai neatsiranda spintoje. Šaldytuvas tuščias, sriubos, pietų pagaminti nepavyksta. Namuose vis mažiau jaukumo. Darbe pastebi – Algirdas atrodo pavargęs, nesusitvarkęs. – Kažkiek pavargai, Algirdai, – pastebi viršininkas. – Viskas tvarkoje namuose? – Viskas nuostabu, – energingai atsako. – Tiesiog smulkios korekcijos buityje. Vakarais belaukdamas pristatymo su skurdžiu užsakymu iš kavinių, Algirdas su nuostaba skaičiuoja sąskaitas: komunaliniai, internetas, elektra – kai kasdien dvi rankos rūpinosi, viskas atrodė savaime suprantama. Kurjeris įteikia užsakyto maisto paketą: – Keturiasdešimt eurų, – lyg pro forma. – Kiek?! – vyro veidas ištįsta. – Už keptą bulvę ir vandenį? – Standartas, – traukia pečiais kurjeris, tarsi girdėjęs tai šimtą kartų. Palikęs paketą Algirdas sustingsta ant slenksčio – butas didelis, bet dabar jis skamba kaip tuščias laivas. Šalta. Tyla. Didžiulė erdvė, kurioje aidėtų vėjas, kaip ir jo širdyje. Tuo metu Rasa stovi Nidos pajūryje, veidą atsukusi į saulę ir sūrų vėją. Šalia juokiasi grupė tų pačių „amžinai jaunų“ – aktyvių pensininkių klubas pakvietė poilsio savaitei. Pirmą kartą gyvenime ji keliauja be nuolatinių priekaištų dėl „beprasmių išlaidų“, be zyzimo ir skaičiavimų. – Rasa, eik fotografuotis! – šaukia jos nauja draugė Dalia, energinga našlė iš tapybos būrelio. Rasa atbėga prie draugių, visa kompanija nusišypso grupiniam kadrui. Kas galėjo pagalvoti – tokiame amžiuje galima dėvėti ryškų sijoną, vaikščioti basomis ir juoktis balsu kaip mokyklinukė? – Ir dar asmenukę! – komanduoja Dalia ir ištraukia telefoną. – Būtinai talpinsim į Feisbuko grupę! Vakarais, žiūrėdama į nuotraukas, ji nepažįsta savęs: žėrinčios akys, džiaugsmo kupina šypsena. Kada dingo tie nuolatinės įtampos grioveliai tarpuakyje? Kada nugara ištiesėjo ir judesiai pasidarė lengvi? – Reikia įkelti į socialinius tinklus, – nusprendžia Rasa ir pasidalina keliais kadrais senoje paskyroje. O tuo metu Vilniuje Algirdas kovoja su užsikišusiu vamzdžiu virtuvėje. Vanduo užlieja grindis, gadina spintelę, o iškviestas meistras lakoniškai pareiškia, kad „tuos vamzdžius jau reikia keisti“. – Velnias! – piktinasi Algirdas, traiškydamas balą senais rankšluosčiais. – Kur tas telefonas santechniko? Rasa visada viską žinojo! Jis pirmą kartą supranta: žmona atmintinai mokėjo ir santechniko, ir geriausio kirpėjo, ir mėsininko turguje, ir visų kitų kontaktus. Jaukus namų karkasas griuvo akimirksniu – tiek praktiškų dalykų atlikdavo ji be žodžių, be skundų. – Kvailas vamzdis! – rikteli, mestelėjęs šlapią šluostę. – Ir gamint, ir skalbt, ir dar ta prakeikta darbas… Tik vėlai vakare, kai viską pagaliau pašalino, Algirdas atsiverčia socialinius tinklus. Atsitiktinai pamato Rasos nuotrauką prie jūros: nauja šukuosena, ryškus sijonas, švytinti šypsena – ar tai ta ta pati moteris, kuri su ašaromis paliko namus? – Nesąmonė, – burbteli ir atidžiai žiūri fotografiją. – Juk liko be jokio turto! Komentarai tik išmuša iš vėžių: „Rasa, tu tiesiog atjaunėjai!“ „Atrodai puikiai!“ „Jūra tau tinka, Rasute!“ Peržiūri ir daugiau nuotraukų: skaitymo popietės bibliotekoje, tapybos būrelis parke, Rasa su gėlių puokšte suolelyje. – Kas čia vyksta, – savo tuščioje virtuvėje burba vyras. – Ji turėjo gi… turėjo… Žodžiai neskamba, nes jis pagaliau supranta, kad tikėjosi – o gal net norėjo – matyti Rasą kenčiančią be visko, kas atrodo taip reikšminga. Bet nuotraukose – visai kita moteris, tarsi numetusi metus ir radusi laisvę. Po kelių dienų sode prakiūra stogas. – Julių, gelbėk! – vėl prašosi telefonu Algirdas. – Atvežk bent vinių, vienas nebegaliu. – Atsiprašau, Algirdai, – atsidūsta kaimynas. – Uošvė ligoninėje, su ja priežiūroj. Gal Rasą pakviesk – ji visada viską ištempdavo. – Ji… – sustoja Algirdas. – Ji išvažiavo. – Kaip išvažiavo? – Tiesiog. Išvažiavo, – ir padeda ragelį. Išspręsti pasirodo daug sunkiau nei tikėtasi. Per lietų stogą užkloja patiesta plėvelė, bet koja slysta ir krenta žemyn, skaudžiai susimuša. – Raištis, jums pasisekė, – ramiai konstatuoja jaunas gydytojas poliklinikoje. – Gali būti ir blogiau. Savaitę laikykit koją aukščiau, daugiau nieko. – Savaitę? – paniuręs klausia vyras. – Kas remontą darys? Stogas prakiuro! – Jūsų reikalai, – gūžteli pečiais gydytojas. – Gal žmona padės. Norėtų ką nors atšauti, bet nutyla. Tris dienas tupinėja po namus ant ramentų. Užsakyto maisto nelieka, pinigai senka, prie puodų – bėda: stovėti ant vienos kojos sunku. Ketvirtą dieną neištveria – skambina sūnui. – Pauliau, labas, kaip laikais? – Gerai, tėti, kas nutiko? – Nieko, tik… – Algirdas sustoja. – Susižeidžiau koja, gal galėtum užsukt, padėt tėvui? Trumpa tyla. – Atsiprašau, dabar esu Klaipėdoje darbo reikalais. Sugrįšiu po trijų dienų. – Ai, gerai, – nusivylimą sunku nuslėpti. – Susitvarkysiu. – Klausyk, – nedrąsiai priduria sūnus, – gal mamai paskambink? Ji padėtų… – Ne! – pertraukia jį Algirdas. – Kam jai? Aš pats puikiai tvarkausi. Padeda ragelį. Gėda pripažinti, kaip trūksta Rasos, jos rūpesčio, pačios jos. Anksčiau net nepastebėdavo, kiek ji visko darė – nes viskas vyko tyliai, be triukšmo, be dėkingumo reikalavimo. Prabėga pusantros savaitės – pagaliau begali vaikščioti be ramentų. Pirmas kelias į sodą. Ten randasi pelėsio dėmių, mylimas fotelis beviltiškai sugadintas, ore tvyro tvanki drėgmė. – Kaip kvailai – viską turėjau, – išsprūsta jam. Kavinėje užkanda: pirmas šaukštas lietuviško barščių – staiga gumulas gerklėje. Barščiai rūgštūs, visai ne Rasos… – Viskas gerai, ponas? – klausia padavėja. – Taip, tik… – neturi ką pridurti. Kaip paaiškinti, kad paprastas barštis priminė visą gyvenimą, kurį prarado? Grįžęs namo Algirdas sėdi prieš seni nuotraukų albumą. Čia jie Vilniuje, šypsosi jauni. Šeimos nuotrauka, kai Paulius dar mažas. Švenčia dvidešimtmetį kartu… – Koks aš kvailas, – sudejuoja tyliai, žiūrėdamas į Rasos veidą nuotraukoje. Pasiryžta ir parašo žinutei. Bet sulaukia visai kito atsakymo, nei tikėjosi. Rasa dabar gyvena pajūryje, aplink nauji draugai, muzika, laisvė – ir gyvenimas pagaliau priklauso tik jai. Būdama beveik šešiasdešimties, ji pagaliau pradeda gyventi iš tikrųjų.

Skirdamiesi žmona tarė: Imk viską! praėjus metams vyras suprato, kad labai apsiriko Aušra žiūrėjo į skyrybų

Uncategorized

012

Vieniša senolė maitino benamių šunį, o tai, kas nutiko po to, ją visiškai šokiravo

Seną vienišą moterį, kurią visi vadino Ona Kazlauskienė, gyveno prie senos kaimo takų paslėptos griuvėsčių.

Uncategorized

0264

Tegul skrenda viena. Gal dar ten ją kas nors pagrobs, sumurkė uošvė. Karštas, tvankus vakaras prieš atostogas

Uncategorized

053

Per Kūčių naktį dengiau stalą dviems, nors žinojau, kad sėdėsiu viena. Iš dėžutės ištraukiau dvi krištolines taures, sudėjau du stalo įrankių komplektus, dvi lyg krekšdės švarias servetėles. Visai tarsi jis tuoj įžengs pro duris ir pasakys, kad laikas sėstis – šalta lauke, o Kūčios nelaukia. Bet jis nebegrįš. Jau metai, kaip jo nebėra. Telefonas tyli. Dukra nebeateis. Anūkai nebeskambins. Perbraukiau ranka per baltą, gėlėmis siuvinėtą staltiesę, kurią pati jaunystėje pasiuvau – ji jam patiko, sakydavo, kad primena mano akis iš senų dienų. Akimirkai nusišypsojau – pirmą kartą tą dieną. Išviriau jo mėgstamų patiekalų ne dėl to, kad kas ateitų, o todėl, kad taip visada gyvenu. Nes širdis vis dar nenori paleisti, kad vieta priešais mane liks tuščia. Atsisėdau ir pažvelgiau į gražiai padengtą stalą – taip kaip visada per Kūčias. Prisimenu paskutinę mūsų Kūčių vakarienę: jis buvo nusilpęs, bet vis tiek atsisėdo prieš mane ir šypsodamasis prašė, kad neišsigąsčiau likusi viena, gyvenčiau toliau, nenustokčiau. Pažadėjau. Laikrodis tiksi, lauke žiba girliandos, žmonės juokiasi, vaikai bėgioja sniege. Kažkur švenčiama šventė. Tik ne šioje tyloje. Vėlų vakarą telefonas pagaliau suskamba – trumpas pokalbis, šventiškas balsas, neskubiai, be klausimų. Ir vėl – tyla. Paėmiau taurę nuo kėdės priešais save, lengvai pakėliau ir padėkojau – už metus, už meilę, už tai, kad buvau kažkieno. Tada lėtai pradėjau nurinkinėti stalą – kaip nurinkinėji tai, ko žinai daugiau nebesulauksi. Atsisėdau prie lango tamsoje. Kūčios lauke tęsiasi. O viduje liko tik prisiminimas. Stalas dviems buvo padengtas, bet viena vieta liko tuščia. Ar esate kada pasiruošę vietą žmogui, kurio jau nebėra – ne todėl, kad tikitės jo sulaukti, o todėl, kad širdis dar nepasiruošusi paleisti?

Per Kūčių vakarą padengiau stalą dviems, nors žinojau, kad sėdėsiu vienas. Iš ąžuolinės sekcijos išėmiau

Uncategorized

Vaikštant prie ežero, mergančioji mergaitė pastebėjo laukinį žąsį, kuri atrodė, kad prašo pagalbos iš žmonių.

20251210, Šiaulių apylinkėse Šiandien prie Drūkšio ežero vaikščiodama pastebėjau šalčio pilną žąsį, kuri

Uncategorized

0659

Vyras išėjo pas kitą prieš penkerius metus, o dabar prašo tapti motina jo sūnui. Mano atsakymas jį pribloškė

Aš padėjau puodelį ant stalo ir išgirdau telefono skambutį. Numeris nežinomas, bet skambėjo taip atkakliai

Uncategorized

015

Nuotraukoje esantis žmogus

20251209, penktadienis Kai mano draugė Aistė sukako pusantro dešimties metų, ją šokiruodamas faktas

Uncategorized

0496

Pamokiau ir vyrą, ir anytą, ir svainę: „Kur mano vakarienė, Laura? Klausiu, kur maistas?!“ – o aš net galvos į jo pusę nepasukau. Visą dieną lakščiau po poliklinikas, vaistus ieškojau, o jis tik pinigais mojuoja ir nori karšto sriubos lėkštės bei mano šypsenos. O svarbiausia – jam nė motais, kad dukra verkia ir serga. Anyta mano, kad esu bloga šeimininkė, svainė skundžiasi, jog visus „spinduliuoju“ savo motinyste. O mano tėvai ragina kentėti – juk „moters pareiga“. Tačiau vieną dieną kantrybė baigėsi: kai vyras nuskriaudė mūsų dukrytę, įjungiau vaizdo kamerą ir padėjau tašką visų jų žaidimuose. Ne tik išėjau, bet ir atėmiau iš jų ramybę, garbę ir teisę auklėti mane iš viršaus. Dabar man – ramybė, jiems – pamoka visam gyvenimui.

Pamokiau vyrą, anytą ir svainę Kur mano vakarienė, Vismantė? Klausiu, kur maistas?! Vismantė net galvos

Uncategorized

079

Sergejus nupirko gražiausią gėlių puokštę ir išskubėjo į pasimatymą: stovėjo prie fontano nuotaikingas, rankose laikydamas puokštę, bet Lėsės nesimatė. Jis paskambino jai – niekas neatsiliepė. „Gal vėluoja?“ – pagalvojo ir bandė dar kartą. Galiausiai Lėsė atsiliepė: „Mums baigta! – Kodėl? – dėl tavo puokštės!“ – „Kas negerai su puokšte?“ – nesuprasdamas paklausė Sergejus…

Saulius nupirko gražiausią gėlių puokštę ir išskubėjo į pasimatymą. Pakilios nuotaikos jis stovėjo prie