Žinai, nutiko man čia viena istorija reikia pasipasakot, nes kitaip viduje užstrigs kaip koldūnas gerklėj.
Sėdėjau prie stalo, rankose laikiau nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš uošvės dovanų maišelio. Tai nebuvo atvirukai, nebuvo linkėjimai – tik specialiai atspausdintos telefono nuotraukos, kurias kažkas norėjo išsaugoti. Širdis sustojo, virtuvėje tylu – girdžiu tik laikrodžio tiksėjimą ir lengvą orkaitės ūžesį. Šiandien turėjo būti paprasta šeimos vakarienė – tvarkingai padengtas stalas, lygios lėkštės, gražios taurės, ypatingoms progoms saugotos servetėlės. Būtent tada uošvė įžengė su maišeliu ir tuo žvilgsniu, kuris visada mane išbando. „Atsinešiau smulkmeną“, – be šypsenos, be šilumos, kaip įrodymą padėdama maišelį ant stalo. Mandagiai atidarau – ir nuotraukos iškrenta lyg antausis. Pirmoje – mano vyras. Antroje – vėl jis. Trečioje – vyras su moterimi, ir iš profilio aišku, kad ji „ne atsitiktinė“… Visas mano vidus įsitempia. Uošvė atsisėda priešais kaip niekur nieko. „Kas čia?“ – klausiu užkimusiu balsu. Ji ramiai atsigėrė ir tarė: „Tai tiesa.“ … Suvalgėme vakarienę, bet ši istorija – ne apie nuotraukas. Tai – apie ribas namuose ir tylias pergales prieš bandymus pažeminti. Ką darytumėte jūs mano vietoje? Patarkite… Sėdėjau prie virtuvės stalo rankose laikydamas nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš dovanų maišelio
Na, Gediminai, prašau, tikrai nežinau, ką daryti, vanduo bėga, netrukus užliesiu kaimynus! Juk žinai
Man 30-ies ir prieš kelis mėnesius nutraukiau aštuonerius metus trukusius santykius: nebuvo nei išdavysčių, nei barnių, nei skaudžių scenų, tiesiog supratau, kad esu „moteris procese“ jo gyvenime, o jis to tikriausiai net nesuvokė. Visą tą laiką buvome pora, bet niekada negyvenome kartu – aš gyvenau pas tėvus, jis – pas savus. Turiu profesiją ir dirbu įmonėje, jis – nuosavo restorano savininkas. Abu nepriklausomi, kiekvienas su savais rūpesčiais, tvarkaraščiais ir pinigais. Ekonominių kliūčių nebuvo, tiesiog apsisprendimas vis buvo atidėliojamas. Metų metus siūliau gyventi kartu, nespaudžiau dėl vestuvių ir sudėtingų planų, man svarbiausia buvo bendri namai ir gyvenimas. Jis vis rasdavo pasiteisinimų – „dar ne laikas”, „reikia palaukti, kol restoranas stabilizuosis“. Kol santykiai tapo patogi, stabtelėjusi rutina: tie patys susitikimai, pokalbiai, vietos. Aš pažinojau jo šeimą, jis – mano, tačiau viskas vyko saugiai, be pokyčių ar rizikos. Vieną dieną supratau – aš augu, o santykiai ne. Pradėjau galvoti, kad jei taip bus toliau, sulauksiu keturiasdešimties kaip „amžina sužadėtinė“ be bendrų namų ir ryškaus bendro gyvenimo. Sprendimas skirtis buvo apgalvotas, ne impulsas. Kai pasakiau jam apie tai, nebuvo pykčio, tik tyla ir nesupratimas – jam to užteko, man – nebe. Vėliau sekė skausmas, nes trūko ne meilės, o įpročio bei pažįstamos ramybės. Ir mane nustebino kitų reakcija: galvojau, kad sulauksiu kritikos, bet dauguma pasakė, jog jau laikas – kad tokia moteris neturi stovėti vietoje ir kad aš laukiau pakankamai ilgai. Iki šiol gyvenu šį procesą: nieko neieškau, neskubu. Man trisdešimt. Prieš keletą mėnesių nutraukiau aštuonerius metus trukusius santykius. Nebuvo nei neištikimybės
2024 m. balandžio 27 d., šeštadienis Šiandien rašau savo mintis po apsilankymo pas jaunėlę dukrą Gintarę.
Iki paleidimo datos Kabinete trečiame aukšte užverčiau gaunamų dokumentų segtuvą ir uždėjau spaudą ant
Vaikystėje buvau smalsi sužinoti, kas yra mano tėvas. Užaugau internate, ilgainiui jo nebuvimas tapo „norma“. Keturiolikos susipažinau su būsimu vaikų tėvu ir tada net neieškojau savo tikrojo tėčio – gyvenimas tiesiog tęsėsi. Vėliau išsiskyriau, o tada aplinkybės netikėtai nuvedė pas jį. Dirbu sau, ir vieną dieną pas mane atėjo klientas, kuriam netyčia paminėjau, kad niekada nesu sutikusi savo tėvo. Jis padėjo jį surasti – aptikome jį Panemunės kaime, kuriame jis ir gyveno visą laiką.
Pirmąkart sutikusi jaučiau neapsakomą džiaugsmą. Kūriau planus: kelionės, bendravimas, siurprizai. Pirkau jam drabužių, lepindavau, kartu keliaudavome, viską apmokėdavau aš, kad ir kaip jam būtų su pinigais. Mačiau jį sutrikusį, vienišą ir jautriai norėjau kompensuoti prarastus metus.
Jis sakė esantis vienišas, turintis kaime vaikų, bet jie neleidžia turėti moters – esą kiekviena tik pinigų ieško. Paprašiau supažindinti su ta, kurią jis myli, ir susipažinome: paprasta, darbšti moteris, viskuo pasirūpinanti. Bet tėvo vaikai jos nenorėjo – koneveikė, kvietė policiją, elgėsi nepagarbiai.
Paklausus kodėl, moteris atskleidė – tėvas turi namų, žemių, santaupų, o vaikai neleidžia niekam artintis, baimindamiesi turto dalybų.
Prasidėjo apkalbos – kad aš atėjau dėl turto, nors net pavardės neturėjau, bet tėtis liepė ją priimti. Nenorėjau problemų, tačiau priėmiau. Nuo tada – dar daugiau kritikos ir konfliktų.
Mano ryšys su jo moterimi stiprėjo. Pasiūliau susituokti slapta – jie sutiko. Vaikai dar labiau supyko tiek ant manęs, tiek ant tėvo. Pasakiau – tėvas turi teisę būti laimingas. Jų santuokoje būta visko, bet jau vedę, pakviečiau abu į kelionę. Mane nustebino, kai moteris paklausė, kiek prisidėsiu išlaidoms. Atsakiau, kad nieko, visada aš viską apmoku.
Tada ji pasakė: „Ne taip, kaip manei – tėvas visada turėjo pinigų, todėl vaikai jį kontroliuoja, neleidžia leisti sau, nes jis išlaiko kitus.“ Galvojau, kad jis vargsta, nes gyveno neužbaigtoje troboje, bet pasirodo – pinigus tvarkė kiti.
Nuo tada ragindavau mėgautis užgyventu, bet vaikai viską drausdavo. Moteris vis prašydavo prisidėti, o jis dėl kiekvienos smulkmenos pyko, bet vis tiek atiduodavo po barnio. Man atrodė, kad tai – teisinga.
Vienąsyk, ji paprašė jo nupirkti pietus jos tėčiui. Jis reagavo piktai, kad viskas ant jo pečių, ir kilo barnis. Apgyniau ją – ar jis norėtų, kad mano vyras taip elgtųsi su mano tėčiu? Juk moteris jam ruošia, skalbia, rūpinasi – neteisinga taip elgtis. Bet jis sakė pavargęs nuolat leisti pinigus namams.
Tada supratau: tėvas šykštus moteriai, kuri jį globojo, bet dosnus vaikams, kurie tik reikalauja pinigų.
Galų gale jų santuoka iširo. Dabar jis gyvena vienas. Neva viena dukra rūpinasi, bet žinome – jis išlaiko ją, vyrą, vaikus. Kiti tik skambina, reikalauja pinigų, o moteriai viską atmesdavo.
Aš irgi pasikeičiau – myliu jį, bet nebe taip. Nekviečiu į keliones, beveik nebendraujam. Jei aš nepaskambinu – jis irgi ne. Negaliu vėl būti tokia kaip anksčiau. Liūdna tai suvokti – jo ieškojimas buvo didžiulė viltis, bet dabar atrodo, kad jo net nėra. Vaikystėje mane nuolat graužė klausimas kas yra mano tėvas? Užaugau vaikų namuose, tad jo nebuvimas su
Pasispauskit, mes čia pagyvensim kokį dešimtmetį Uošvė nutilo, o tada iškošė: Oi, Raminta, Jolanta tokia
Mano tėtis išėjo, palikdamas mamą su nemenkomis skolomis. Nuo to momento gyvenimas tapo tarsi pilkas
