Zibainis – Page 2

Ką čia darome? Kodėl drįstame įsiveržti į svetimą namą?

Vis dar prisimenu tas dienas, kai po daugelio metų aš atsidūriau Vilniuje, tarp senų medžių ir senosios

Mama nuvedė mažąją dukterį į prieglaudą pasirinkti šuniuką, bet mergaitė sustojo prie labiausiai liūdnaus šuns narvo ir nenorėjo jo palikti.

Lina švelniai suspaudė savo dviejų metų dukros, Aistės, mažytę rankutę, kai jos kartu žengė per slankų V.

– Jei kūdikis primins buvusį – atsisakysiu… duosiu gyvenimą ir atsisakysiu! – Be spalvos balso pasakė LėraLėros žodžiai išgirdo vėjai, ir tylų šnabždesį iš šviesios upelio pakrantės, kuris patvirtino, kad jos sprendimas bus išklausytas likimo.

Jei kūdikis bus panašus į buvusį atsisakysiu duosiu gyvenimą ir atsisakysiu! bejausmiškai šaukė Austėja.

— Aš skambausiu, galų gale nieko baisaus neįvyko! Na, taip būna vyrams – įsijautė, ne sugebėjo laiku sustoti. — Būk protingesnė. Ar iš tiesų pasiduosi vaikui? Ji manytų, kad ją nugalėjai! Kariauk už šeimą! — Skambino uošvienėSu širdimi, kupina drąsos, jis pajuto, kaip įkvepia meilė šeimai, ir priėmė sprendimą kovoti.

Galiausiai nieko baisaus neįvyko! Kartais vyrų nuotaikos pasikeičia staiga, jie nesugeba laiku sustoti.

Po vyro laidotuvių mano sūnus nuvežė mane į Kauno pakraštį ir šaukė: „Nusileisk čia iš autobuso. Daugiau negalime tavęs išlaikyti“. Tačiau mano širdyje slėpiau paslaptį, kurios apgailestavimas juos seks visą gyvenimą…

Tai buvo diena, kai mes paskutinį kartą padėjome mano sutuoktinį lėtai šleptelėjo lietaus lašai.

— Šiandien pasakei, kad susituokei su manimi, nes aš „patogi“! — Ir kas? — jis pakėlė pečius. — Ar tai blogai?

Tu šiandien sakai, kad susituokėme, nes aš patogi! paklausė Viltė, suspaudusi rankoje šiltą kavos puodelį. Ir?

Svarbiausia – susituokti sėkmingai.

20260608, Vilnius dienoraščio įrašas Labiausiai svarbu sėkmingai susituokti. Turtingas vyras tai laimingas

Galia su drauge vaikšto Vingio parke, kai staiga pastebi vyriuką ir moterį. Jie apkabinasi, o jis šnabžda kažką į jos ausį. Moteris šypsosi laiminga. Galia žiūri į juos plačiai atvertomis akimis ir negali atverti žvilgsnio. – Galia, ką darai? Galia! – nustebėjo draugė. – Nieko tokio. Eime, – staiga pasakė Galia. Merginos atsisveikino. Galia eina namo ir jaučiasi, kad taip neįmanoma! – Tėti, kaip taip galėjo būti? Kaip galėjai taip su mama?! – ji neįtikėjo matytu.

2026rokas, birželio 10d., penktadienis. Vėl prasidėjo mano įprastinė dienoraščio puslapio šventė bandau

– Kaip taip – jis susirgo? Kokio jo būklės? – išsišakojo svokrelė. – Miegoje. Nieko nebijok, šiek tiek karščio, viskas tvarkoje, žiema puola. – Tai ne tik žiema! Tai tavo darbas, štai kodėl atneši iš kasos namo viską! Kiek kartų sakau – keisk darbą!

Kaip taip užplaužai? Kokią būklę turi? nusišypsojo šventinė. Miegodamas. Nieko nebijok, šiek tiek karščio