Zibainis

Mano tėtis liko vienas, kad mes niekada nebūtume vieni: kai mamai išėjus, jis išmoko ruošti pusryčius, skalbti drabužius, pinti kasas, siūti kostiumus iš kartono ir liko žmogumi, kuriam svarbiausia buvo mūsų gerovė, o ne jo laimė.

Man buvo aštuoneri metai, kai mama išėjo iš namų. Ji nusileido Teresės gatve, įsėdo į taksi ir niekada

Uncategorized

016

Kol kas neatvažiavus autobusui: rudens vakaras Vilniuje, didžiulis languotas šalikus, varnos lizdas plikame kleve, ir dvi sielos, kurios, nuolat vėluodamos, kiekvieną vakarą susitinka tą pačią valandą stotelėje. Kava iš termoso, eklėrai nuo nepažįstamojo, pokalbiai apie lietuvišką orą, gyvenimo posūkius, tiltų charakterius ir miesto namų kvapus. Iki tol, kol bendras laukimas virsta šiluma, kuri, pravėrus šerkšnotas kaimo duris, subręsta iki lemtingo “taip” žiemiškos nakties šviesoje — nes svarbiausi ryšiai gimsta tiesiog tada, kai abu netyčia pavėluoja į autobusą.

Kol dar neatvažiavo autobusas Spalio pabaiga Vilniuje turi savo nuotaiką. Ore tvyro vėsa, kvepia nukritusiais

Uncategorized

05

Teisė pasirinkti

Dovilė проснулась за минуту до будильника. В комнате ещё держался сумрак, а за занавесками пробивался

Uncategorized

05

Pasitikėjimo atkūrimas

Pasitikėjimo remontas Saulėtas Saulius Kazlauskas ėjo link miesto švietimo centro, kaip visada ieškodamas

Uncategorized

075

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad viena nekalta išdaiga gali sugriauti mano santuoką dar jai neprasidėjus. Tai turėjo būti tobula naktis — po mėnesių įtampos, pasiruošimų ir laukimo. Kai paskutiniai svečiai išėjo, o viešbučio buto durys užsidarė mums už nugarų, pirmą kartą pajutau, kad galiu laisvai įkvėpti. Norėjau padaryti kažką lengvabūdiško, kvailo ir tik mūsų abiejų. Paslėpiau save po lova, kad išgąsdinčiau vyrą, kai jis įeis — vaikiška, žinau, bet būtent todėl taip ir padariau: paprastas, intymus, juokingas gestas. Tačiau jis neįėjo. Vietoj to išgirdau batelių kaukšėjimą medinėmis grindimis — į kambarį užtikrintu žingsniu įėjo moteris, kurios nei balso, nei kvepalų nepažinojau. Ji padėjo telefoną ant garsiakalbio ir surinko numerį. Kai išgirdau, kas atsiliepė, visas mano kūnas sustingo. Tai buvo jis. „Ar jau atsikratei jos?“ — paklausė nekantriai. „Ji turbūt miega. Man tereikia šios nakties. Po medaus mėnesio viską sutvarkysiu.“ Mano širdis daužėsi taip stipriai, kad galvojau, jog visi ją girdi. „Atsikratei?“ „Sutvarkyta?“ Ką tai reiškė? Moteris nusijuokė — pašaipiai, kad net suspaudė skrandį. „Netikiu. Tu vedi ją tik dėl investicinio fondo pinigų… O ji vis dar tiki, kad tu ją myli.“ Ir tada viskas sustojo į savo vietas. Mano asmeninio investicinio fondo pinigai, kuriuos įnešiau į bendrą sąskaitą prieš pat vestuves, nes jis reikalavo „vienybės gesto“. Kalbos apie tai, kad lėšos bus „saugesnės“ pas jį, nes „jis išmano finansus“. Po lova, burnoje jaučiau dulkes, o plaukuose raizgėsi plaušeliai — vos sulaikiau save, kad nesurikčiau. Jie toliau kalbėjo, tarytum būčiau prekeivystės objektas. „Rytoj parduosiu butą, — pasakė moteris. — Tu pasiimsi jos dalį ir dingsti. Ji nieko taip ir nesužinos.“ „Žinau, — atsakė jis. — Ji per daug pasitiki. Tai viską palengvina.“ Tą akimirką kažkas manyje pasikeitė. Skausmas virto pykčiu. Pyktis — aiškumu. O aiškumas — stiprybe. Dalelė manęs ten tą naktį mirė. Bet kita, apie kurią net nežinojau, pabudo. Susidūrimas Drebančiomis rankomis tykiai išlindau iš po lovos. Moteris stovėjo nugarą atsukusi, knisosi rankinėje. Priėjau arčiau, giliai įkvėpiau ir pasakiau: „Įdomu… o aš maniau, kad pernelyg pasitikiu žmonėmis.“ Ji atsisuko palengva, veidas išbalo. Telefonas iškrito jai iš rankų, vis dar veikiančiu garsiakalbiu. Kitoje linijos pusėje nutilo… o tada pasigirdo kuždesys: „Prašau… leisk paaiškinti…“ „Nekalbėk taip su manimi.“ Mano balsas buvo tvirtas, nors akys degė nuo ašarų. Paėmiau telefoną, nutraukiau pokalbį ir mostelėjau į duris. „Išeik. Dabar.“ Ji sustingo. Priėjau dar arčiau. „Jei neišeisi pati, išeisi su policijos pagalba.“ Ji išėjo, net neatsisukusi. Planas Nerėkiau. Neverkiau. Nieko nedaužiau. Panaudojau jų ginklą prieš juos pačius: šaltą protą. Susirinkau daiktus, išsikviečiau automobilį ir nuvažiavau tiesiai į policiją. Užfiksavau viską: pokalbį, bandymą sukčiauti, neteisėtą buto pardavimo planą. Tuomet nuėjau į banką. Užblokavau bendrą sąskaitą. Sustabdžiau korteles. Pranešiau savo finansų valdytojui. Tuomet paskambinau advokatui — trečią valandą nakties — ir viską papasakojau. Naktį nemiegojau. Bet jau nebebuvau palaužta. Aš buvau kare. Pabaiga… ir mano pradžia Kai jis grįžo į viešbutį, man pranešė, kad bandė su manimi kalbėtis — bet jau buvo per vėlu. Jis nesapnavo, kad išvykstu pirma. Juolab — kad išvykstu stipresnė. Išsiskirdama jis negavo nieko. Finansinio sukčiavimo tyrimas vis dar vyksta. O ta moteris dingo vos supratusi, kokios rimtos bėdos laukia. O aš? Maniau, kad ši naktis bus mano meilės gyvenimo pabaiga. Bet ji tapo mano laisvės pradžia. Supratau, kad pasitikėjimas — neįkainojamas. O kai kas nors jį sutrypia, iš pelenų gimęs žmogus daugiau niekada neleis būti taip apgautas. Niekada daugiau. O ką tu darytum, jei viena naktis apverstu visą tavo pasaulį aukštyn kojom?

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad nekalta išdaiga gali sugriauti mano santuoką dar jai neprasidėjus.

Uncategorized

0116

Mano tėtis liko vienas, kad mes niekada nebūtume vieni: kai mamai išėjus, jis išmoko ruošti pusryčius, skalbti drabužius, pinti kasas, siūti kostiumus iš kartono ir liko žmogumi, kuriam svarbiausia buvo mūsų gerovė, o ne jo laimė.

Man buvo aštuoneri metai, kai mama išėjo iš namų. Ji nusileido Teresės gatve, įsėdo į taksi ir niekada

Uncategorized

09

O kam skirtas šitas stiklainėlis, mielasis? Vaikas net nepakelia akių. „Kad galėčiau nupirkti tortą seneliui… Jis niekada neturėjo savo.“ Tai ištarė su tokiu tyru, tikru rimtumu, kad mamai užgniaužė kvapą, dar prieš suvokiant, ką iš tikrųjų girdėjo. Ant stalo – tik kukli suma ir sauja monetų, kurias jis rikiavo kruopščiai, lyg tai būtų lobis. Ne pinigai ją sugraudino… O širdis to vaiko, kuris dar nesuprato kainų, bet jau žinojo, kas yra dėkingumas. Senelis turėjo gimtadienį po savaitės. Žmogus su nugairintomis rankomis, tylus, pripratęs duoti, nieko nesitikėdamas. Nieko niekada neprašė. Bet vieną dieną, beveik juokais, pasakė: „Aš niekada neturėjau torto tik sau…“ Žodžiai, kurie suaugusiajam – tik frazė. Vaikui – tapo misija. Nuo tada: – rinko monetas, vietoje to, kad išleistų; – nepirko skanėstų po pamokų; – pardavė du savo piešinius; – ir kiekvieną vakarą į stiklainį įmesdavo po dar vieną monetą, linkinčią viltingu skambesiu. Ateina sekmadienis, senelio gimtadienis. Ant stalo – paprastas tortas iš parduotuvės. Vienintelė, kreivai įsmeigta žvakutė. Vaikas – net susijaudinęs virpa. Ir senelis, pratrūkstantis akimirksniu. Ašaros – ne dėl skonio, ne dėl dydžio, ne dėl kainos. Ašaros, nes pirmą kartą gyvenime kažkas pagalvojo apie jį su meile, tokia kuklia išore ir beribe viduje. Nes kartais didžiausias stebuklas telpa į paprasčiausią taupyklę. Ir tikroji meilė ateina iš to, kas turi mažiausiai, bet jaučia daugiausiai…

O kam šitas stiklainis, mielasis? Vaikas net nepakėlė akių. Nupirkti seneliui tortą… jis niekada

Uncategorized

045

Ar Išauginsi iš jo silpną žmogų? Konfliktas tarp anytos ir marčios dėl sūnaus muzikinės mokyklos: kova už laimę ir savarankiškumą šeimoje, drąsus sprendimas skyryboms ir sūnaus triumfas scenoje

Austėja šluostosi rankas, žengia pro duris, kur ją pasitinka anyta Aldona Petrauskienė. Kodėl užrašėte

Uncategorized

0104

Įsigijau sodybą, kad mėgaučiausi pensija, tačiau sūnus norėjo sukviesti visą minią ir pasakė: „Jei tau nepatinka, grįžk į miestą.“

Nupirkau sodybą, kad galėčiau mėgautis senatve, bet mano sūnus Šarūnas norėjo atnešti visą šėtoniją ir