**Dienoraštis, 12 vasario 2026m. Epizodas 1** Priesakau, kad įkindo į galvą aš tikrai jį mačiau.
Ryto pradžia buvo kaip visada. Už lango dar nebuvo šviesu, bet jau garsėjo silpnas miesto šurmulys, lėtai
Laukdama vyro iš darbo, Austėja sėdėjo virtuvės stale ir gėrė česnakinį arbatą, lėtai gurkšnodama po gurkšnį.
Aistė švelniai laikė savo dvigimę dukrą, Ugnėlę, mažąją rankutę, kai jos kartu žengė per Vilniaus gyvūnų
Aistė iš karto bėgo link šuns, kuris gulėjo šalia krėslo. Tiesiai į jos regėjimą patraukė ir diržas
Kas jūs esate?! Eglė sustojo prie savo buto durų, negalėdama patikėti savo akimis. Prie jos stovėjo nepažįstama
Tą dieną, kai padaviau ant žemės savo vyro kūną, švelni lietaus drožė švilpėjo kaip paslaptingas fleita.
Sniegas krintų sunkiomis lekšomis iš žvaigždėtų dangų, dengdamas Vingio parką storu baltojo skraistelių
Agnė Petrauskienė pamišo tą šeštadienio rytą su šventės dvelksmu. Šešiasdešimt metų pilna dalis, verta šventimo.