Zibainis

Anūkėlė. Nuo pat gimimo Olivija nebuvo reikalinga savo motinai Žanetei. Ji ją laikė tarsi dar vienu daiktu bute – yra, bet galėtų ir nebūti. Nuolat bartasi su Olivijos tėvu, o kai šis paliko Žanetę ir grįžo pas teisėtą žmoną, visai išproėjo. – Išėjo, taip? Tai net nesiruošė savo plovėjos palikti! Visus nervus man suėdė! Melavo man, – rėkdavo ji į telefoną, – o dabar paliko mane su savo išpera? Išmesių ją pro langą ar paliksiu stotyje su valkatomis! Mažoji Olivija užsikimšo ausis ir pravirko. Motinos nemeilę ji sugėrė kaip kempinė. – Man visiškai nusispjaut, ką tu darysi su savo dukra. Net neįsitikinęs, ar ji mano. Sudie! – atšovė kitoje laidoje Rimantas, Olivijos tėvas. Tarsi pamišusi, Žaneta sumetė dukros rūbelius į krepšį, įdėjo dokumentus, paėmė penkiametę Oliviją, ir pasodino į taksi. „Aš jiems dar parodysiu!“ – sukosi galvoje. Arogantišku tonu nurodė vairuotojui adresą – ji ruošėsi palikti mergaitę pas Rimanto motiną, Niną Ivanovną, kuri gyveno užmiestyje. Vairuotojui nepatiko pasipūtusi jauna moteris, priekabiai kalbinanti išsigandusią mergaitę. – Mama, man į tualetą reikia, – susigūžė Olivija, nieko gero nesitikėdama. Išgirdusi, Žaneta taip suriko, kad vairuotojas vos tvardėsi jos nestelkti. Jis pats turėjo anūkę nuo sūnaus, apie tokio paties amžiaus. Jo marti vaiką saugojo kaip akį – net balso nepakeldavo! – Pakentėsi! Pas savo babytę tvarkingai nueisi. Žaneta nusigręžė nuo dukros ir pravėrė langą, raudonuodama iš įniršio. – Ramiai, mama. Nes galiu ir išlaipinti. Tave. O mergaitę nuvešiu į vaikų teisių tarnybą. – Ką? Tu liaukis čia! Suradai gynėją! Ir išvis – jei pranešiu, kad keistai žiūrėjai į mano dukrą ir dar man pasiūlymus darius, kam labiau patikės? Taksi vairuotojui ar išsigandusiai, verkiančiai motinai? Mano dukra – kaip noriu, taip auklėju. Taigi užsičiaupk ir tylėk! Vairuotojas sukando žandikaulius. Su šita bepročiu prasidėti brangu, nors ir gaila mergaitės. Po pusantros valandos jie atvyko. – Palauk, aš greitai! – Žaneta jau buvo nusigręžusi, kai išgirdo, kaip taksi vairuotojas staigiai įjungė pavarą. – Pati pėdink, žaltyje! – pasigirdo iš automobilio. Žaneta nusispjovė, suraukė veidą. – Šunsnukis! – čiupo dukrą už rankos ir žengė į sodybą, spirdama vartelius koja. – Priimkite! Štai jums jūsų lobis – darykit ką norit. Jūsų sūnelis leido. Man ji nereikalinga! – kaip šuva išrėkė Žaneta, apsisuko ir išlėkė pro duris. Nina Ivanovna žiūrėjo iš paskos, nuostabos sukaustyta. – Mama! Mamyte! Neik! – pasigirdo per ašaras, mažosios nuoskaudos kupinas balsas. Mergaitė puolė vytis motinos, kuri jau išeidinėjo į gatvę. – Nulįsk nuo manęs! Eik pas savo babytę! Su ja dabar gyvensi! – rėkė Žaneta, stengdamasi atkabinti dukters pirštukus nuo languotos sijono. Pro langus žvalgėsi smalsūs kaimo kaimynai. Nina Ivanovna, širdį suspaudusi rankoje, kaip galėdama pasivijo savo raudančią, išvisančią anūkę. – Einam, brangiausioji. Einam, mano uogytė, – ašaros sruvo jos raukšlėtu veidu. Ji juk apie ją nieko nežinojo! Rimantas nepasakė nei žodžio apie nesantuokinį vaiką. – Aš tau nieko blogo nedarysiu, nebijok. Nori blynelių? Turiu dar ir grietinės, – švelniai kalbino moteris, vesdama vaiką į namus. Prie vartelių Nina Ivanovna atsisuko ir pamatė, kaip Žaneta užsėdo ant pakeleivingo automobilio. Nuo tos dienos jų daugiau niekada nematė. O anūkę Nina Ivanovna priėmė su džiaugsmu, kaip Dievo dovaną – neabejojo nė sekunde, kad savoji. Taip panaši į mažąjį Rimantą! Kuris taip retai lankė motiną, kad ji jau buvo benuklydusi jo veidą. – Aš tave išauginsiu, Olivija. Ant kojų pastatysiu, viską tau duosiu, kiek tik galėsiu, – tariau sau Nina Ivanovna. Ir augino anūkę su meile ir rūpesčiu. Palydėjo į pirmą klasę. Laikas praskriejo žaibo greičiu. Jau vienuolikta, netrukus išleistuvės. Olivija išaugo tikra gražuole – gera, jautri, sumani ir išsilavinusi. Svajojo studijuoti mediciną, bet kol kas švietė tik kolegija. – Gaila, kad tėtis manęs nepripažįsta, – atsidusdavo mergina, apsikabindama Niną Ivanovną. Vakare jos mėgdavo sėdėti ant terasos laiptų ir stebėti saulėlydį. Moteris drebančia ranka glostė anūkės šilkinius plaukus. Ką ji galėjo atsakyti? Jos sūnus Rimantas griežtai atsisakė dalyvauti dukters gyvenime. Su pirmąja žmona viskas susitvarkė, augo bendras sūnus, kuriam buvo viskas leista. Olivijos nekentė ir nepriėmė. Atvykęs visada stengėsi ją pašiepti, vadindamas skurdute. – Pats tu skurdžius! – kartą neišlaikė Nina Ivanovna. – Tik ir važiuoji pas mane, kai pensiją gaunu. Pinigus kauliji. Nors pats dirbi, žmona irgi. O iš motinos paskutinius rublius tempi. Eik, Rimantai! Ir daugiau nesirodyk! – Tai jau taip, mama? Gerai! Mirsi – net laidoti neatvažiuosiu! – sušuko ir, pašaukęs sūnų Vadimą, kuris kieme užgauliojo Oliviją, sėdosi į automobilį – daugiau nepasirodė. – Dievas jam teisėjas, Olyte, – atsikėlė Nina Ivanovna – einam arbatos prieš miegą ir gulti. Rytoj atestato diena! Vasarą pavertė sodo rūpesčiai, atėjo laikas išleisti Oliviją į miestą, studijuoti. – Nesusitvarkysime dviese – paprašysiu Vito kaimyno, paveš mus su mantom iki bendrabučio, – Nina Ivanovna ir pati skubėjosi į miestą. Pastaruoju metu savijauta nebuvo gera. Reikėjo spręsti vieną klausimą, kol dar yra laiko. Prie bendrabučio Olivija ilgai apkabino močiutę. – Tu mano laimė – mokykis, svarbiausia. Nes vėliau tik pačiai teks pasikliauti savimi. Jau sena ir silpna esu… Kiek man dar liko… Olivija tramdė ašaras. – Nustok, babule! Kokios dar sena? Brandžio amžiaus moteris! Nina Ivanovna nusišypsojo. Atsisveikinusi sėdo į kaimyno Viktoro automobilį ir paprašė nuvežti ją į notaro biurą. Viskas buvo sutvarkyta, ramia sąžine grįžo į kaimą. Olia kas savaitgalį lankė močiutę, jaudinosi dėl sveikatos, daug mokėsi ir svajojo kuo geriau baigusi kolegiją stoti į mediciną. Ji buvo įsitikinusi, kad galės pratęsti močiutės gyvenimo saulėlydį. Paskui važiavo vis rečiau – įsimylėjo bendramokslį Saulių. Vaikinas buvo geras, irgi mokėsi, ruošėsi stoti į universitetą. Nina Ivanovna tik džiaugėsi anūke. Baigę kolegiją su pagyrimu, susituokė. Jiems buvo dvidešimt. Šventė paprasta, kavinukėje – iš Olivijos pusės tik močiutė. – Tu man ne tik močiutė, – kalbėjo Olia, sudrebančiu balsu ir ašarotomis akimis, – bet ir mama, ir tėtis viename. Visi šie metai – tavo širdies, tavo sielos šiluma. Tu man davei namus. Tikrus, šiltus namus. Myliu tave, baba! Dėkoju už viską! Olivija pribėgo, priklaupė prieš močiutę ir stipriai apkabino. Nebūtų galėjusi įsivaizduoti gyvenimo be jos. Svečiai graudinosi ir ašarą spaudė kartu su nuotaka. – Kelkis, Olyte, – kukliai šnabždėjo Nina Ivanovna, širdyje – pasididžiavimas. – Kas čia nepatogu! – garsiai pareiškė Saulius ir pasodino močiutę šalia savęs. – Jūs dabar svarbiausia mūsų didelės šeimos narė! Sveiki atvykę! Visą vakarą skambėjo tostai už jaunų laimę ir Niną Ivanovną, išauginusią tokią nuostabią merginą. Netrukus Nina Ivanovna atgulė. Atrodė, lyg po visko iškvėpė – įvykdžiusi pareigą. Olivija su Sauliumi rūpinosi ja pamainomis, važinėjo iš miesto į kaimą, derino su studijomis. Vieną dieną ji stipriai suspaudė anūkės ranką: – Kai manęs nebeliks, pulsi kaip vanagai sūnus su marčia. O tu nuo jų gintis mokėk. Prieš kelis metus užrašiau tau dovanojimą. Viskas pas notarą, pagal įstatymą. – Močiute… – Nieko nesakyk! Tau tikra mama ir tėvas nedavė šilumos, aš viena rūpinausi – kiek galėjau. Noriu ramiai išeiti žinodama, jog turi savus namus, stogą virš galvos. Parduosi su Sauliumi ir nusipirksite butą mieste. Olivija pravirko – žodžių nerado, tik gumulas gerklėje. Po to pokalbio, gavus tinkamą priežiūrą, Nina Ivanovna dar pabuvo pusantrų metų ir ramiai iškeliavo naktį. Kaip ir būgštavo, po keturiasdešimties dienų atvyko tėvas su šeima. – Išsikrauk! – išrėžė Rimantas. – Kol mama gyva – galima buvo gyventi. Dabar – lauk. Olivija neteko žado: jo paniekinantis žvilgsnis, motina, kurios niekuomet nematė, brolis, beskonyje kieme, kramtė gumą – galvoje jau planavo griebti tėvus, kad parduotų namą ir pirktų jam mašiną. Gal ne pačią geriausią, bet bent jau savo – nereikės kiekvieną kartą tėčio maldauti paneles pavėžėt. Iš parduotuvės grįžo Saulius, pamatė netikėtus svečius. – Kas čia? Jau vyrus atsivedi? – užsiputojo Rimantas. Saulius praeina pro šalį, padeda maišą ant stalo. – Jos vyras. O jūs kas? Nesimenu, kad būtume susitikę. Rimantas nuraudo iš pykčio. – Lauk abu! – sušuko rodydamas į duris. – Kodėl toks nemalonus tonas? Olivija čia teisėta šeimininkė. Parodyti dovanojimą? – Saulius atsainiai žiūrėjo į nesipildžiusį uošvį. – K-k-kokį dovanojimą? – vos ne šveplavo Rimantas. – Rimantai! Tavo motina buvo apkerėta! Reikia į teismą! – pyktį išliejo antrinė žmona. – Aš to taip nepaliksiu! Įrodysiu, kad tu ne mano dukra ir ne mamytes anūkė! – šūkiavo Rimantas. – Kelk lagaminus, skurde, – per dantis iškošė brolis. Likti be auto jį dar labiau siutino. Išėjo, palikę tuštumą. Olivija nusižemino ant grindų, užsidengė veidą ir ėmė raudoti. Kodėl jie taip? Ką jai padarė? Tėvas nė karto per vaikystę net saldainio neatnešė, o dabar iš namų veja? – Jiems blogai gyventi? Nėra kur? Sauliu! Juk čia – viskas, kas nuo močiutės liko! – per ašaras kalbėjo Olivija. Saulius ryžtingai apkabino žmoną: – Rytoj pat dedu namo pardavimo skelbimą! Kitaip jie neduos ramybės. Prisimink – pati Nina Ivanovna sakė: parduosime ir persikelsime į miestą! – Tik nesitikėjau, kad teks taip greitai… Čia – visa mano vaikystė… Namas greit buvo parduotas, užderėjo pasiturintys pirkėjai – visada svajojo apie kaimo sodybą. Net nesiderėjo. Sodyba – didelė, su vaismedžiais, tolima nuo kelio, langai – į pušyną, sodo gilumoje – pavėsinė, apraizgyta vynuogėmis. Tvirtas, mūrinis, sudomino naujakurius. Olivija su Sauliumi nusipirko jaukų butuką centre, netrukus laukė šeimos pagausėjimo ir laimingai gyveno. Jų vaikas buvo laukiamas ir mylimas. Atsigulusi Olivija tyliai kreipdavosi į močiutę: „ačiū tau, mano brangiausioji – tu man davei gyvenimą…“

2022 m. rugsėjo 14 d. Kartais man atrodo, kad gimiau nereikalinga vis dar negaliu susitaikyti su mintimi

Uncategorized

039

Dievo dovana… Pavasario pradžia buvo niūri ir šalta: žemai slinko sunkūs debesys, tolumoje dundėjo griaustinis – artinosi pirmoji šių metų perkūnija, taip laukiamas lietus po vėjo ir šalčio išvargintos žiemos. Gamta alsavo laukimu, kai šis lietus praplauks ir atgaivins, sužadins tikrą pavasarį, dosnų ir žydintį kaip jauna mylinti moteris. Tačiau laimės ieškojimą temdė sunkūs pokalbiai ir bemiegės naktys ilgesio bei nerimo šešėlyje. Vika ir Saulius, kupini vilties metų metus laukę stebuklo, išgirdo skaudžią medikų diagnozę: po tarnybos Černobylyje vaikų nebus. Tačiau Vika drąsiai tarė: „Priimkim vaiką iš vaikų namų – dovanosim jam meilę ir gyvenimą, kokio taip ilgai laukėme.“ Po ilgų svarstymų jų širdis užkariavo ne berniukas, bet likimo nuskriausta šviesiaplaukė mergaitė, Lenutė – panaši į Viką tarsi dvi lašai vandens, tačiau su sunkia negalia. Nepaisydami nepriteklių ir iššūkių, Sauliaus ir Vikos širdys atvėrė kelią link daugybės operacijų ir nesibaigiančio rūpesčio, kol Lenutė prabilo, pradėjo vaikščioti ir tapo šeimos pasididžiavimu: talentinga dailininkė, šmaikšti ir mylima visų aplinkinių. Jų namai užsipildė džiaugsmu bei laime. Likimas apdovanojo šeimą – Sauliaus verslas įgavo pagreitį, jie persikėlė į Vilnių, dukrą išleido į prestižinę mokyklą. Ir niekas neįtaria, kiek širdies ir kantrybės šiai mergaitei prireikė iki to momento, kai Dievo dovana tapo jų gyvenimo šviesa.

Dievo dovana… Rytas Vilniuje prasideda niūrus: sunkūs debesys slenka žemai, tolumoje girdisi tolimi

Uncategorized

012

Nelaukėme: Tikra lietuviška šeimos drama apie vaikystę Kaune, išvykusį tėtį, amžiną laukimą, dovanomis papirktą sesę, dėdės Kęstučio globą, mamos sielvartą, naują brolį, lietuvišką džiaugsmą ir staiga sugrįžusį, bet jau nebereikalingą tėvą

Netikėtas svečias Kai mokiausi penktoje klasėje, o sesutė Otilija tik pirmoje, mūsų tėtis, Arvydas, išvažiavo

Uncategorized

011

IŠTAISYMO AKTAS

Ramybė Tėt, negrįžk daugiau pas mus. Kai tu išeini, mama visada pradeda verksti iki pat ryto.

Uncategorized

020

Dovana iš širdies.

Austėja Petrauskienė visada buvo žymiausia moteris mūsų kaime. Net kai visus gyvenimo metus iškasavusi

Uncategorized

051

Žmonos močiutė kvadratu – Va ir stebuklai! – vietoj pasisveikinimo tarė Egidijus, duryse išvydęs žemą, smulkutę senolę džinsuose, kurios plonos lūpos ištįso gudrokoje šypsenoje. Iš po primerktų vokų suktai sužibo pašmaikštaujantys žvilgsniai. „Irutės močiutė, Valentina Petrovna, – atpažino jis. – Bet kodėl taip netikėtai – be įspėjimo, net nepaskambinus…“ – Sveikas, anūkėli! – taip pat šypsodamasi tarė ji. – Įleisi į namus? – Taip, žinoma! – skubiai susigriebė Egidijus. – Prašom užeiti. Valentina Petrovna įsuko į butą kelioninį lagaminėlį ant ratukų… – Man stipresnės arbatos! – sukomandavo ji, kai Egidijus vaišino ją arbata. – Irutė, matau, darbe, Olutė darželyje, o tu ką – tinginiauji? – Atostogauti išsiuntė, – niūriai atsakė jis. – Dviem savaitėm, pagal darbo būtinybę. – Jo svajonės apie nerūpestingas dvi savaites tiesiog išgaravo. Jis viltingai pažvelgė į viešnią: – Ilgam atvykote? – Atspėjai, – linktelėjo ji, sudaužiusi jo viltis, – ilgam. Egidijus vėl atsiduso. Su Valentina Petrovna jis beveik nebuvo pažįstamas. Tik šmėkštelėjo jų su Irutė vestuvėse – ji atvažiavo iš kito miesto. Bet daug apie ją girdėjo iš savo uošvio. Anas, papasakodamas apie savo uošvę, pradėdavo šnabždėti ir baikščiai dairytis. Akivaizdu, kad labai ją gerbė – net iki kojos drebėjimo. – Indus išplauk, – sukomandavo ji, – ir ruoškis. Supažindinsiu tave su miestu, būsi ekskursijos vadovas! Egidijus net nebandė ginčytis – ir net nenorėjo. Tokiu tonu jam kadaise šnekėjo seržantas kariuomenėje. Prieštarauti buvo brangiau sau pačiam. – Parodysi man mūsų gražiąją krantinę! – įsakė Valentina Petrovna. – Kaip paprasčiau ten nusigauti? – Ji paėmė Egidijų už parankės ir užtikrintai nuskubėjo per asfaltą, smalsiai stebėdama aplinką. – Su taksi, – gūžtelėjo pečiais Egidijus. Valentina Petrovna staiga prieš lūpas sudėjo pirštus žiedu ir garsiai sušvilpė. Pro šalį važiavęs taksi staigiai sustojo. – Kam čia reikia švilpti? Ką žmonės pagalvos? – priekaištavo jai Egidijus, padėdamas įsitaisyti priekinėje sėdynėje. – Nieko jie nesakys, – linksmai šypsojosi smulki, pražilusi močiutė. – Pagalvos – čia tu netinkamai elgiesi. Išgirdęs jos žodžius, taksistas nusikvatojo drauge su Valentina Petrovna. Jie skambiai suplakė delnais, lyg seni draugai, kurių pokštas pavyko. – Tu, Egiduk, vyras kuklus ir mandagus, – jam šnekėjo senolė, kol jie vaikščiojo krantine. – Tavo močiutė tikriausiai elgiasi oriai ir santūriai, o aš taip nemoku. Mano vyras, Irenos senelis, amžiną jam atilsį, ilgai prie mano būdo taikėsi. Vos priprato. Buvo tylus knygų graužikas, o štai į jo gyvenimą įsiveržiau aš. Ir prasidėjo! Vos nepersitempė, į kalnus jį tampiau, išmokiau šokti su parašiutu. Tik motolydžio bijojo kaip velnias kryžiaus – žemėje laukdavo mūsų su dukra, kai aš ratus virš jo galvos skraidydavau. Egidijus su nuostaba klausėsi Valentina Petrovna pasakojimo. Irena jam nieko nebuvo sakiusi apie močiutės pomėgius. O gyvenimas pasirodė buvęs spalvingas, pilnas nuotykių. Tai daug ką paaiškino jos charaktere. Ji griežtai žvilgtelėjo į bendrakeleivį: – Pats su parašiutu šokai? – Kariomenėj, keturiolika šuolių, – su neabejotinu pasididžiavimu patvirtino Egidijus. – Šaunuolis! Gerbiu. – Pritariančiai linktelėjo Valentina Petrovna ir sumurmėjo: „Ilgai teks mums kristi, Šitam šuoly ilgam“. Egidijus tą dainą žinojo ir noriai užtraukė: „Balto šilko debesėlis, Už nugaros kaip žuvėdra pakylės“. Daina juos suartino, ir Egidijus nebejuto drovumo šalia šios išskirtinės močiutės. – Reikia pailsėti ir užkąsti, – pasiūlė bendrakeleivė. – Einam į štai tą kioską, matosi, kad ten puikus šašlykininkas, jau jauti kvapą? Šašlykininkas – tamsiaplaukis vyras, veide slypo plėšrūs bruožai, ant iešmo verė marinuotos mėsos gabalus. Tą patį žvilgsnį, rodos, jis galėtų pašvęsti ir priešams – nejausdamas nieko, tik džiaugsmą. Žiūrint į jį, norėtųsi net sušukti „Acha!“ ir pradėti čia pat šokti kaukazietišką šokį, mosikuojant rankomis ir raizgant kojas. Prisėdusi prie staliuko, Valentina Petrovna sužibo akimis ir skaidriu balsu užtraukė: „Gamardžoba, genacvale, Per vestuves padainuočiau, kai reikėtų…“ Šašlykininkas krūptelėjo, pažiūrėjo į nebejauną lankytoją, akyse užsidegė žiburėliai, ir jau kartu porele užtraukė: „Per vestuves padainuoti gerai būtų, Genacvale, gamardžoba!“ – Vaišinkitės, gerbiama kolbato, – laiminga šypsena parodydamas galingus dantis, savininkas sustatė ant stalo šašlyką, lavašą, šviežių žalumynų. Atnešė dvi taures šalto kahetinio ir su nuoširdumu prispaudė delną prie širdies, atsisveikindamas. Ant keptos mėsos kvapo iš artimiausių krūmų išlindo pilkas kačiukas, baimingai prisiartino prie stalo ir tyliai, viltingai pažvelgė į juos. – Tu mums kaip tik ir reikalingas, – nusišypsojo Valentina Petrovna. – Eikš, mažyli. – Atsigręžusi į šašlykininką paprašė: – Batono, atnešk mūsų draugui šviežios mėsos, tik supjaustyk smulkiau! Kol kačiukas godžiai kimšo iš dubenėlio, Valentina Petrovna priekaištavo Egidijui: – Juk vaikutis auga, ir dar – mergaitė! Kaipgi jūs, neturėdami katės namie, norite išauginti jai gerumą, meilę artimam, rūpestį silpnesniu? Štai šis mažylis jums pagalbon! Po pasivaikščiojimo Valentina Petrovna ėmė prausti naujoką, o Egidijų išsiuntė nupirkti jam kraiko, dubenėlių, draskyklės ir minkšto guolio. Grįžusį su pirkinių kalnu Egidijų namuose pasitiko linksmos moteriškos šūksniai. Irutė ir Olutė apglėbė močiutę, o ši, laiminga, bučiavo anūkes. Kačiukas, tupėdamas ant sofos atlošo, smalsiai tyrinėjo naujųjų šeimininkų papročius. – Tau, Olyte, vasarinis kostiumėlis su šortais, – dalino dovanas močiutė, – o tau, Irute, – niekas taip nepakelia žmonos akyse vyro, kaip nėriniuotos kelnaitės… Visą ateinančią savaitę Olutė į darželį nėjo. Su močiute rytais išlysdavo iš namų, sugrįždavo tik prieš pietus – nuvargusios, bet laimingos po pasivaikščiojimų ir bendrystės. Namie jų laukdavo Egidijus ir kačiukas, kuriam suteikė Liutuko vardą. Vakare prie kompanijos prisijungdavo Irena, ir visi eidavo pasivaikščioti, kartu pasiimdami Liutuką. – Reikia pasikalbėti su tavim, Egiduk. – Vieną vakarą pasakė Valentina Petrovna, rimtesnė nei įprasta. – Rytoj išvažiuoju, jau laikas. Štai čia, po mano išvykimo atiduosi Irenai. – Pakišo jam per skaidrų failą supakuotą lapą. – Mano testamentas. Butą ir visą turtą palieku jai, tau – biblioteką, kurią vyras rinko visą gyvenimą. Labai vertinga biblioteka – yra retų su žymių žmonių autografais… – Kam taip, Valentina Petrovna!? – pasipriešino Egidijus, tačiau ji ranka nutildė. – Irenai nieko nesakyčiau, tau pasakysiu – turiu rimtą bėdą su širdimi. Gali staiga viskas baigtis, reikia ruoštis. – Bet kaip gi jūs viena? – pasipiktino Egidijus. – Reikia, kad kas nors būtų šalia! – Aš niekada nebūnu visiškai viena, – nusišypsojo ji. – Dukra, tavo uošvė gretimam mieste. O tu – saugok Irutę, augink Olytę. Geras tu žmogus, patikimas. Matai, aš tau beveik – tarsi uošvė kvadratu! – mostelėjo per petį ir užkrečiamai nusijuokė. – Gal dar pasiliksite? – prašė Egidijus. – Nors trumpam. Valentina Petrovna dėkingai nusišypsojo ir papurtė galvą. Iki traukinio ją palydėjo visa šeima, net Liutukas pasirodė liūdnas Olytės glėbyje. Valentina Petrovna vėl sudėjo pirštus žiedu ir galingai sušvilpė! Stabtelėjo pravažiuojantis taksi. – Važiuojam, ženteli, palydėk mane į stotį! – sukomandavo ji, pabučiavo Ireną ir Olytę, įsitaisė priekyje. Taksistas nužvelgė senolę, kuri jį sustabdė neįprastu būdu. – Ko žiūrit? – burbtelėjo Egidijus. – Nematėt dar padorios moters? Smulkutė močiutė, papurčiusi pražilusius garbanėlius, kvatojo ir garsiai suplakė delnu su Egidijaus ranka.

Štai tau ir stebuklas! ties durimis sušnabždėjo Egidijus, pamatęs žemą, smulkutę senolę džinsuose, kurios

Uncategorized

028

Mama, aš tuokiuosi! – linksmai pranešė sūnus. – Džiaugiuosi, – be entuziazmo atsakė Sofija Petraitienė. – Mama, kas tau? – nustebo Vytautas. – Nieko… Kur planuojat gyventi? – smalsiai sužibo motinos akys. – Čia. Juk nesupyksi? – tarė sūnus. – Trys kambariai, visi tilpsim! – O ar turiu pasirinkimą? – paklausė Sofija. – Na juk nuomotis buto neapsimoka… – liūdnai pridūrė sūnus. – Supratau, pasirinkimo neturiu, – nuleido rankas Sofija Petraitienė. – Mama, dabar tokios nuomos kainos, kad tikrai maistui neliktų. – pasakė Vytautas. – Mes čia ne visam laikui, dirbsim ir taupysim naujam butui. Taip greičiau sukaupsim. Sofija tik gūžtelėjo pečiais. – Tikėkimės… – atsiduso ji. – Gerai, gyvenate tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas: už komunalines paslaugas dalinamės trejose ir namų šeimininke nebūsiu. – Gerai, mama, kaip pasakysi, – iškart sutiko Vytautas. Jaunieji kukliai atšventė vestuves ir apsigyveno kartu: Sofija Petraitienė, Vytautas ir jaunoji Inga. Nuo pat pirmos dienos, tik jaunieji įsikraustė, Sofijai Petraitienei staiga atsirado svarbių reikalų. Jaunieji grįžta iš darbo – mama namie nesimato, puodai tušti, namuose netvarka, kaip jaunieji išėjo, taip viskas liko. – Mama, kur buvai? – stebisi sūnus vakare. – Supranti, Vytautai, paskambino iš Kultūros centro – kvietė dainuoti į liaudies chorą, juk mano balsas, tu žinai… – Tikrai? – nustebęs sūnus. – Tikrai! Tu tik pamiršai, kadaise juk sakiau. Ten daug tokių pat pensininkų, smagiai praleidau laiką, rytoj vėl eisiu! – žvaliai pasakė Sofija Petraitienė. – Rytoj irgi choras? – paklausė sūnus. – Ne, rytoj – literatūros vakaras, skaitysime Maironį. – atsakė Sofija Petraitienė. – Tu žinai, kaip myliu Maironį. – Tikrai? – dar kartą stebisi sūnus. – Žinoma! Juk sakiau! Koks tu neįdėmus savo mamai… – šyptelėjo Sofija Petraitienė. Jaunoji stebėjo pokalbį, nepasakė nė žodžio. Nuo tada, kai sūnus vedė, Sofijai tarytum atgimė antras kvėpavimas: eidavo į įvairiausius senjorų būrelius, prie senų draugių prisidėjo naujos – draugės užsukdavo pasisėdėti, užimdavo virtuvę iki vėlumos, gerdavo arbatą, valgydavo sausainius, žaisdavo bingo, ar kartu žiūrėdavo serialus. Sofija principingai prie namų darbų nesiliesdavo – visas tvarkymasis ir gaminimas atiteko Ingai ir Vytautui. Iš pradžių jie tylėjo, vėliau Inga pradėjo raukytis, galiausiai tapo nepatenkinti, bet Sofija nieko nepastebėjo, ir toliau gyveno aktyviai. Vieną dieną ji grįžo namo labai laiminga, niūniuodama „Suvalkietišką polką“. Užėjo į virtuvę, kur sėdėjo niūrūs jaunieji, ir džiugiai pranešė: – Mielieji, sveikinkit mane! Sutikau nuostabų vyrą ir rytoj važiuojame kartu į Birštono sanatoriją! Argi ne gera naujiena? – Tikrai, – sutarė vienu balsu sūnus su marti. – Ar rimtai? – atsargiai paklausė sūnus, baimindamasis dar vieno gyventojo. – Kol kas negaliu pasakyti, tikiuosi po sanatorijos viską suprasiu, – tarė Sofija, įsipylė sriubos ir gardžiai pavalgė. Grįžusi Sofija buvo nusivylusi – sakė, kad Algirdas ne jos lygio, bet pridūrė – viskas dar priešakyje. Būreliai, pasivaikščiojimai ir vakarėliai tęsėsi. Galų gale, kai jaunieji vėl grįžo į netvarkingą namą su tuščiais puodais, marti neiškentė ir garsiai suplojusi šaldytuvą, piktai tarė: – Sofija Petraitiene! Gal galėtum užsiimti ir namų reikalais? Namie netvarka, šaldytuve nieko! Kodėl turim viską daryti patys, o jūs ne?! – O kodėl jūs tokie nervingi? – nustebo Sofija. – O jei gyvenėtumėt vieni, kas viską darytų? – Bet jūs juk esat! – argumentavo marti. – O aš čia ne tarnaitė, kad visiems tarnaut… Savo atidirbau – gana! Beje, Vitą perspėjau, jog namų šeimininke nebūsiu – tai buvo mano sąlyga. O kad tau jis nepasakė, ne mano kaltė, – atsakė Sofija. – Tai aš maniau, jog juokauji… – sumišo Vytautas. – Vadinasi norit patogiai gyventi, kad tik aš čia viską tvarkyčiau ir virčiau? Ne! Sakiau, kad nedarysiu – vadinasi, nedarysiu! Jei nepatinka – galima gyventi atskirai! – tarė Sofija ir išėjo į savo kambarį. O kitą rytą, lyg niekur nieko, niūniuodama „Oi, neverk, matušėle…“, užsidėjo gražią palaidinę, pasidažė lūpas raudonai ir išskubėjo į Kultūros rūmus, kur jos laukė Liaudies dainų choras…

Mama, aš vesiu! džiugiai tarė sūnus. Džiaugiuosi, atsakė Sofija Petraitienė, bet jos balse nebuvo ugnies.

Uncategorized

023

Kiemsargė: nepaprasti nuotykiai mūsų kieme

Neseniai mūsų dešimtaaukščio blokui pakeitė sodų prižiūrėtoją. Jis dirba gerai, šluožia tvarkingai, reguliariai

Uncategorized

SKIRTINGI ŽMONĖS: Kaip Igorį ištiko keista žmona – nuostabi natūrali blondinė juodomis akimis, aistringa ir talentinga, kuri iš advokatės tapo fotografijos menininke, sužavėta egzotiškų kelionių, išauginusi sūnų Denį ir mylėjusi kates labiau už žmones, palikusi vyrą dėl naujo gyvenimo Peterburge, o jo pasiaukojimas, pavydas ir bandymai susigrąžinti šeimą baigėsi skyrybomis bei trumpu linkėjimu WhatsApp kartą per metus: „Su gimtadieniu! Sveikatos ir laimės! Ačiū už sūnų.“

2023 m. lapkričio 4 d. Kartais sustoju ir pagalvoju: ar aš suprantu, ką reiškia būti sutuoktiniu?