– Tai juk ne tavo duktė, gal tu visiškai nematai?
Su būsimu vyru draugavome dar tik mažiau nei metus. Kai susipažinau su jo mama, net neįsivaizdavau, kad jos požiūris į mane ir mūsų dukrelę, kuri gimė po vestuvių, bus toks įtarus ir priešiškas. Problema buvo ta, kad mūsų dukra gimė klasikinė blondinė su mėlynomis akimis, o mano vyras, kaip ir jo jaunesnysis brolis, šiek tiek priminė taboro čigoną.
Kai gulėjau gimdymo skyriuje, man paskambino anyta, pasveikino ir panoro susipažinti su anūke. Taip įvyko mūsų susitikimas. Anyta pasidarė itin santūri ir tiesiai prie akušerijos skyriaus paklausė:
– Tai ką, vaiką sukeitė?
Visi aplinkiniai pritilo iš nuostabos, o anyta žiūrėjo į mane laukdama atsakymo. Aš tada sutrikusi sumurmėjau, kad neįmanoma buvo sukeisti, nes visą laiką buvau su kūdikiu.
Kitas anytos komentaras buvo užrašytas jos akyse, nors žodžiais neištarė. Tačiau namie, kai su vyru sėdėjome prie dukros, anyta pasakė:
– Tai ne tavo duktė, ar tu visai nesi matantis?
Vyras net sustingo iš nuostabos, bet anyta vis tiek kimšo jam į galvą:
– Ji neturi iš tavęs nieko ir panaši ne į jos mamą, galvok, iš kur toks vaikas? Juk tai kito vyro vaikelis!
Mano vyras mane užstojo – tiesiog išprašė anytą iš namų. Likau įskaudinta, taip laukėme šios dienos, nėštumas nebuvo lengvas, tačiau dukrelė gimė sveika, o aš pagaliau atsikvėpiau, pamačiusi rožinę, garsiai rėkiančią mergaitę, gydytojas dar juokavo:
– Kokią dainininkę pagimdėte, plaučiai nuostabūs!
Nusišypsojau, o dukrelę padėjo šalia ir mus pervežė į skyrių. Visas dienas iki išrašymo kūriau mintyse šeimyninės šventes, planavau, kaip minėsime jas kartu, o staiga…
Kai anyta išeidama išėjo, vyras bandė mane raminti, bet gera nuotaika buvo sugadinta. Atrodė, kad anytai lyg pasimaišė protas: net ir po to, kai sūnus jos nepalaikė, nepaleido temos, tik pradėjo karą. Skambučiai vyrui tapo reguliarūs, o per retus vizitus visuomet išgirsdavau kandžių komentarų savo ir mūsų džiaugsmo adresu.
Anyta niekada neėmė anūkės ant rankų, vis bandė pasilikti su sūnumi vieni, reikalavo DNR testo. Anyta nesidrovėjo kalbėti viską, ką galvoja, o aš viską girdėjau iš antro kambario. Vyras įtikinėjo ją, kad viskas gerai, kad mergaitė jo dukra, kad jis manimi pasitiki. Bet anyta tik juokėsi:
– Na tai pasitikrinkime!
Galiausiai nebeištvėriau. Įžengiau į virtuvę, įsiterpiau į pokalbį:
– Kiek galima klausytis tų nesąmonių, tikrai pasitikrinkime, užsakysim gražų rėmelį, mama pasikabins virš lovos ir galės džiaugtis rezultatu, kad tėtis esi tu!
Anyta pagiežingai žybtelėjo akimis ir nerado ką atsakyti. Vyras mane šiek tiek palaikė, tačiau intonacijoje šmaikščiai buvo aiški tikroji reikšmė.
Galiausiai tyrimą atlikome. Vyras net nenorėjo skaityti rezultato – puikiai žinojo, kas parašyta, o anyta, sužinojusi atsakymą, tyliai grąžino lapelį. Negalėjau susilaikyti nepasakę:
– Tai kokį užsakyti rėmelį – šviesų ar tamsų?
Anyta supyko:
– Ji iš manęs juokiasi! Tikriausiai koks pažįstamas padarė testą. Mano jaunesniojo sūnaus vaikas – aiškiai mūsų, į jį panašus!
Vienu žodžiu, testas, kurio taip norėjo anyta, nieko nepakeitė. Mūsų šeimos karas tęsėsi. Penki metai praslydo tarp ginčų šeimoje. Vėl pastojau, trims mėnesiais vėliau nei vyro brolio žmona. Su jų šeima sutarėme puikiai, tik akis vartojo, kai anyta vėl svarstė, ar tikrai mano vyras yra dukros tėtis.
Jų antrasis vaikas taip pat buvo mergaitė. Visi susitikome po išrašymo, ir kai pakėliau kaldrytės kampą, negalėjau nesijuokti – pamačiau mažą mūsų dukros antrininkę! Visi į mane pažiūrėjo, o aš vis dar juokdamasi tariau:
– Tai prisipažink, gal ir tu su mano meilužiu?
Visi suprato kontekstą, kas juokėsi, kas šypsojosi, visi palaikė šmaikštų juokelį. Tik anytos veidas pono raudonavo. Nė žodžio. Tai buvo lūžio taškas tarp mūsų. Nuo tada anyta nustojo šnekėti nesąmones, o kai pirmąkart pamačiau ją žaidžiančią su dukra lėlėmis, supratau, kad ledai pralaužti.
Dabar mano dukra – vyriausia, mylimiausia anūkė, „mūsų mergaitė“, „mano mėlynakė“, ir panašiai. Anyta ją apiberia dovanomis, lepina ir stengiasi atlyginti tuos metus, kai mus su dukra laikė priešu. Aš nepykstu ant anytos, nors randas liko. Tikiuosi, laikui bėgant jis išnyks. Čia juk ne tavo duktė, ar tu visiškai aklas? Kai dabar prisimenu tuos senus laikus, kai su vyru dar nebuvome
Nepatinka? Galit išsinešdinti, kartą tyliai, bet tvirtai ištarė Jurgita nelauktiems svečiams.
Išdavystė ir sąlygos Klausyk, Jūrate, neturiu nei laiko, nei noro klausytis tavo nesibaigiančių nusiskundimų.
„Nekentėsiu kitos marti, tad daryk, ką nori!“ – taip motina pasakė sūnui.
Marius baigė studijas ir nusprendė, kad atėjo laikas vesti savo pirmąją gimnazijos meilę, Mildą! Milda buvo graži, tačiau taip pat miela ir protinga mergina. Tuo metu ji rašė magistro darbą. Jaunieji susitarė, kad tuoksis, kai tik ji apsigins.
Marius nusprendė pranešti mamai apie vestuves, bet ši neturėjo jam gerų žinių. Motina pasakė sūnui, kad tegul veda tik Aušrą iš kaimynystės ir nieką kitą. Ji paklausė, kas jam svarbiau – karjera ar meilė? Mama svajojo ir troško, kad sūnus taptų sėkmingu žmogumi.
Aušra buvo iš turtingos šeimos ir nuo senų laikų buvo įsimylėjusi Marių, tačiau Marius žiūrėjo tik į Mildą, kuri buvo iš vargingos šeimos. Milda turėjo prastą motinos reputaciją… Ką žmonės pasakys?
„Nereikia man kitos marti, daryk ką nori!“ – pasakė motina sūnui.
Marius ilgai bandė įtikinti motiną, bet ji buvo neperkalbama ir galiausiai pasakė, kad jei ves Mildą, užkeiks juos. Marius neišdrįso pasipriešinti. Jis dar pusę metų susitikinėjo su Milda, bet jų santykiai po truputį išblėso.
Galiausiai jis vedė Aušrą. Mergina mylėjo jį iš tiesų, tačiau jie nesiryžo kelti vestuvių. Marius nenorėjo, kad Milda kažkur pamatytų jų vestuvines nuotraukas. Aušra buvo iš turtingos aplinkos, tad Marius apsigyveno jos tėvų dideliuose namuose. Tėvai taip pat padėjo jam siekti karjeros. Tačiau jis niekada nebuvo laimingas.
Marius nenorėjo vaikų. Kai Aušra suprato, kad neįtikins jo susilaukti vaiko, pati padavė skyryboms. Tuo metu Marius jau buvo keturiasdešimties, Aušra – trisdešimt aštuonerių. Vėliau ji dar kartą ištekėjo, susilaukė vaiko ir iš tiesų tapo laiminga.
Marius svajojo apie vestuves su Milda, bandė ją surasti, bet nesėkmingai – atrodė, kad ji išnyko. Vėliau sužinojo, kad jos jau nebėra. Pažįstamas papasakojo, kad po jų išsiskyrimo Milda ištekėjo už pirmo sutikto vyro, kuris pasirodė esąs niekšas. Jis ją mirtinai sumušė.
Po to Marius ėmė gyventi senajame tėvų bute ir pradėjo gerti iki sąmonės netekimo. Visada žiūrėjo į Mildos nuotrauką ir niekada negalėjo atleisti motinai. Kitokios marti man nereikia, daryk, ką nori! su šaltu ryžtu taria motina sūnui. Marius baigė studijas
Dienoraštis, 28 rugpjūčio Taip jau nutiko, kad ši vasara buvo kaip niekad derlinga, bet ramybės atnešė
Man 58-eri metai, ir priėmiau sprendimą, kuris kainavo daugiau, nei daugelis įsivaizduotų: nustojau finansiškai padėti savo dukrai. Ne todėl, kad jos nemylėčiau ar tapau „šykšti“…
Mano dukra ištekėjo už vyro, kuris nuo pat pradžių nemėgo dirbti – nuolat keitė darbus dėl įvairių pasiteisinimų: vadovas, grafikas, atlyginimas, atmosfera… Jam vis kas nors netiko.
Dukra dirbo, bet pinigų vis trūko.
O kiekvieną mėnesį jis ateidavo pas mane su tomis pačiomis frazėmis: nuoma, maistas, skolos, vaikų mokykla. Ir aš… kiekvieną kartą vis padėdavau.
Iš pradžių maniau, kad tai laikina. Kad jis atsities, prisiims atsakomybę, taps vyru.
Bet metai bėgo, ir niekas nesikeitė.
Jis sėdėdavo namie, ilgai miegodavo, susitikdavo su draugais, žadėdavo, kad „beveik“ rado darbą. O pinigai, kuriuos duodavau dukrai, iš tikrųjų užtekdavo išlaidoms, kurias jis turėtų padengti… arba, dar blogiau — jo išgėrimams.
Jis net neieškojo darbo, nes žinojo, kad kad ir kas nutiktų, aš viską „sutvarkysiu“.
Dukra jam priekaištų nereiškė. Jai buvo lengviau paprašyti manęs, nei drąsiai pažiūrėti jam į akis.
Ir taip aš mokėjau sąskaitas, kurios ne mano. Ir nešiau naštą už santuoką, kuri ne mano.
Diena, kai nusprendžiau sustoti, buvo tada, kai dukra paprašė pinigų „skubiam atvejui“… ir netyčia prasitarė, kad jie reikalingi padengti skolai, kurią jos vyras sukaupė žaisdamas biliardą su draugais.
Paklausiau:
— Kodėl jis nedirba?
Ji atsakė:
— Nenoriu spausti.
Tada tvirtai pasakiau:
Emociškai ją palaikysiu. Būsiu šalia jos ir anūkų. Visada. Tačiau pinigų daugiau neduosiu, kol ji gyvena su vyru, kuris nieko nedaro ir neprisiima jokios atsakomybės.
Ji verkė. Pyko. Kaltino mane, kad palieku ją likimo valiai.
Ir tai buvo viena sunkiausių akimirkų mano, kaip mamos, gyvenime.
Pasakykite… ar aš suklydau? Man penkiasdešimt aštuoneri, ir priėmiau sprendimą, kuris kainavo daugiau, nei daugelis galėtų įsivaizduoti
O kodėl į Balta mišrainė dėjai šį pigų majonezą? Juk sakiau tik Vilnius, tas riebesnis, skonis sodresnis.
Užaugau su savo močiute. Esu jai dėkingas, bet jos meilė nebuvo visiškai nesavanaudiška. Man buvo vos
2023 m. gruodžio 18 d., pirmadienis Sėdėjau prie lango, rankoje gniauždamas stiklinę su šlakeliu lietuviškos
