Zibainis

Maža Mergaitė, Kuri Negalėjo Valgyti: Naktis, Kai Mano Podukra Prabilo ir Viskas Pasikeitė Paskutinį

Neįleido dukros į namus — Kodėl jos neįleidote? — išdrįso paklausti Veronika klausimą, kuris jau ilgai nedavė ramybės. — Juk anksčiau visada įleisdavote… Mama skaudžiai vyptelėjo: — Nes dėl tavęs bijau, Nika. Manai, nematom, kaip susigūži kampe, kai sesė vidury nakties pargrįžta? Kaip slepi vadovėlius, kad jų nesuniokotų? Ji pyksta ant tavęs už tai, kad esi normali. Tavo laukia kitas gyvenimas, o savąjį ji jau seniai paskandino butelyje… Veronika įsitraukė į pečius, sustingo prie atverstos knygos — gretimame kambaryje vėl kilo sąmyšis. Tėvas net nespėjo nusiimti striukės — stovėjo koridoriuje, suspaudęs rankoje mobilųjį, ir rėkė. — Man neskiesk! — šaukė jis į ragelį. — Kur viską išleidai? Praėjo tik dvi savaitės nuo atlyginimo! Dvi savaitės, Laima! Iš virtuvės išlindo Tatjana. Akimirką paklausė vyro monologo, tada paklausė: — Vėl? Valdas tik numojo ranka ir įjungė garsiakalbį — iš telefono pasigirdo rauda. Veronikos vyresnioji sesuo turėjo įgimtą sugebėjimą – užjausti galėjo net ir akmenį. Bet per tiek metų kančių tėvai užsiaugino šarvą. — Ką reiškia „jis tave išvarė“? — Valdas pradėjo nervingai vaikščioti koridoriumi. — Teisingai padarė. Kas kentės tą amžiną girtuoklystę? Į veidrodį nors kartą pažiūrėjai? Tau trisdešimt, o veidas – lyg sumuštos katės. Veronika nedrąsiai pravėrė kambario duris vos kelis centimetrus. — Tėti, prašau… — staiga nutilo rauda. — Jis mano daiktus į laiptinę išnešė. Neturiu kur eiti. Lauke lietus, šalta… Atvažiuosiu pas jus, gerai? Kelias dienas pernakvosiu. Tiesiog išsimiegosiu. Mama bandė paimti telefoną, bet Valdas staigiai nusisuko. — Ne! — nukirto jis. — Čia tavęs nebus. Juk sutarėm praeitą kartą? Sutarėm. Po to, kai išnešei televizorių į lombardą, kol buvom sodyboj, tau šio namo durys uždarytos! — Mama! Sakyk jam ką nors! — sušuko telefonas. Tatjana uždengė veidą rankomis. Pečiai pradėjo drebėti. — Laima, kaip tu galėjai… — pratarė motina negalėdama pažiūrėti į vyrą. — Juk vežėm tave pas gydytojus. Juk žadėjai. Sakė, paskutinė procedūra turės laikyti trejus metus. Mėnesio neištvėrei! — Tos jūsų procedūros – niekai! — suriko Laima, ir jos tonas tuojau tapo piktas. — Tik pinigus išvilioja! Man bloga, suprantate? Viduj dega, kvėpuoti negaliu! O jūs apie televizorių… Gaila jam jo! Nupirksiu jums naują! — Už ką pirksi? — Valdas sustojo ir įsmeigė akis į sieną. — Už ką, jeigu viską prageri? Vėl pas savo draugus skolinais? Ar vėl ką nors išsinešei iš to savo buto? — Nesvarbu! — riktelėjo Laima. — Tėti, aš neturiu kur gyventi! Norit, kad po tiltais nakvočiau? — Eik į benamių nakvynės namus. Kur nori. — tėvo balsas tapo bauginamai ramus. — Čia tavęs nebus. Pirštu keisiu, jei pamatysiu tave prie laiptinės. Veronika sėdėjo ant lovos, apkabinusi kelius rankomis. Paprastai tokiomis akimirkomis, kai sesė privarydavo tėvus iki pykčio, įniršis persikeldavo ant jos. — Ką sėdi? Vėl prie telefono? Visa į seserį – tokia pat nevykėlė užaugsi! — frazės, kurias girdėjo pastaruosius trejus metus. Tačiau šiandien apie ją niekas nebeprisimena. Niekas nerėkė, niekas neprikibo. Tėvas padėjo ragelį, nusirengė ir tėvai nuėjo į virtuvę. Veronika atsargiai išėjo į koridorių. — Valdai, negalima taip, — verkšleno mama. — Ji pražus. Visiškai pražus. Žinai, kokia ji būna, kai… tokioj būsenoj. Ji savęs nekontroliuoja. — O ar aš turiu už ją atsakyti? — tėvas triukšmingai statė virdulį ant viryklės. — Man penkiasdešimt penkeri, Tatjana. Aš noriu grįžęs namo tiesiog sėdėti fotely. Nenoriu slėpti piniginės po pagalve! Nenoriu klausytis kaimynų skundų, kad matė ją laiptinėje su neaiškiais tipais ir apsidergė! — Ji mūsų dukra, — tyliai ištarė mama. — Dukra buvo iki dvidešimties. O dabar tai padaras, kuris iš mūsų siurbia gyvastį. Ji prasigerusi, Tatjana. Tai neišgydoma, jei pati nenori. O ji nenori. Jai patinka taip gyvent. Atsikėlė, susirado, išgėrė bonką ir užmiršo! Telefonas vėl suskambo. Akimirka tylos, tada tėvo balsas. — Klausau. — Tėti… — skambino vėl Laima. — Sėdžiu stoty. Policija vaikšto, paims mane, jei liksiu čia. Prašau… — Klausyk dabar gerai, — pertraukė ją tėvas. — Namie tavęs nebus. Ir taškas. — Tai ką, nusižudyti? — Laimos balse skambėjo iššūkis. — To norit? Kad iš morgo jums paskambintų?! Veronika sustingo. Tai buvo paskutinis argumentas, kurį Laima visada ištraukdavo, kai kiti nesuveikdavo. Anksčiau tai veikdavo. Mama pradėdavo verkti, tėvas griebdavosi už širdies, o sesei duodavo pinigų, įleisdavo, pamaitindavo ir atstatydavo. Bet šį kartą tėvas nelindo į manipuliacijas. — Negąsdink, — atsakė jis. — Per daug save myli tam. Darom taip: — Kaip? — balse nuvilnijo viltinga gaida. — Rasiu tau kambarį. Patį pigiausią, kažkur Fabijoniškėse ar Naujininkuose. Sumokėsiu už pirmą mėnesį. Duosiu šiek tiek maistui. Ir viskas. Toliau pati. Susirasi darbą, liausies su nesąmonėm – gyvensi. Ne – po mėnesio atsidursi gatvėje ir man bus tas pats. — Kambarį?! Tik kambarį, ne butą? Tėti, viena negalėsiu. Baisu. O ten… gali būti blogi kaimynai. Ir apskritai, kaip ten nuomininkei be nieko? Net patalynės neturiu, viską anas pasiliko! — Patalynę mama sudės į maišą. Paliks konciergei. Atsiimsi. Namo neateik, perspėjau. — Jūs — žvėrys! — vėl pradėjo rėkti Laima. — Dukrą į pašalį! Į kažkokią landynę! Patys gyvenat trijų kambarių, o aš kaip žiurkė turiu landžiot. Mama neištvėrė, sugriebė telefoną. — Laima, užsičiaupk! — taip sušuko, kad Veronika net krūptelėjo. — Tėvas teisus! Tai paskutinis tavo šansas. Arba kambarys, arba gatvė. Rinkis dabar, nes rytoj ir kambariui nebeduos! Ragelyje įsivyravo tyla. — Gerai, — pagaliau sumurmėjo Laima. — Atsiųskit adresą. Ir… pinigų į sąskaitą dabar. Valgyti noriu. — Pinigų nebus, — nukirto Valdas. — Nupirksiu maisto ir paliksiu maiše. Žinau, kam tu juos išleisi. Jis padėjo ragelį. Veronika nusprendė, kad metas. Ji atsargiai nuėjo į virtuvę, apsimesdama, kad nori atsigerti. Tikėjosi, kad dabar ant jos išlies visos susikaupusios nuoskaudos. Tėvas pamatys jos marškinėlius ir sakys, kad atrodo kaip netvarkinga. Mama priekaištaus, kad jai visai nerūpi – kai tokių problemų turi, o ji vaikšto po namus lyg niekur nieko. Bet tėvai net galvos nepasuko. — Veronika, — tyliai tarė mama. — Taip, mama? — Spintoje, ant viršutinės lentynos, yra senos paklodės ir pagalvių užvalkalai. Pasiimk, prašau. Sudėk į tą mėlyną krepšį, kuris sandėliuke. — Gerai, mama. Veronika nuėjo vykdyti užduoties. Rado krepšį, iškratė iš jo šiukšles. Galvoje netilpo: kaip Laima žada gyventi viena? Net makaronų nemoka išsivirti. O jos įpročiai… Veronika žinojo, kad sesė nelaikys nė dviejų dienų be butelio. Grįžo į tėvų kambarį, užlipo ant taburetės ir pradėjo traukti patalynę. — Nepamiršk rankšluosčių! — pašaukė iš virtuvės tėvas. — Jau sudėjau, — atsiliepė Veronika. Ji matė, kaip tėvas ėjo į koridorių, apsiauna batus ir išeina tylėdamas be žodžių. Matyt, ieškoti to „kambario“. Veronika užsuko į virtuvę. Mama sėdėjo tokioje pat pozoje. — Mama, gal tau vaistų? — tyliai paklausė artėdama. Mama pažvelgė į ją. — Žinai, Nika… — pradėjo svetimu, bejausmiu balsu. — Kai ji buvo maža, galvojau: užaugs, bus man pagalbininkė. Kalbėsimės apie viską pasauly. O dabar sėdžiu ir galvoju… kad tik adreso nepamirštų. Kad tik nuvažiuotų. — Nuvažiuos, — atsisėdo Veronika ant kėdės krašto. — Ji visada išsisuka. — Šį kartą neišsisuks, — papurtė galvą mama. — Jos akys jau kitos. Tuščios. Tarsi jau nieko ten nebėra. Tik kiautas, kuriam nuolat reikia tos nuodėmės. Matau, kaip tu jos bijai… Veronika nutilo. Visada manė, kad tėvai nepastebi jos baimės — kad jie per daug užsiėmę „paklydusios“ Laimos gelbėjimu. — Galvojau, kad jums visai nerūpiu, — tyliai prisipažino ji. Mama ištiesė ranką ir paglostė Veroniką per plaukus. — Ne, mums rūpi. Tiesiog nebeturim jėgų. Žinai, kaip lėktuve? Pirmiausia užsidėk kaukę sau, tada vaikui. Mes dešimt metų bandėm uždėti kaukę jai. Dešimt metų, Nika! Ir užkodavom, ir pas bobutes vežėm, ir į prabangias klinikas guldom. O galų gale… vos patys neuždusom. Koridoriuje suskambo skambutis. Veronika krūptelėjo. — Ji? — išsigandusiai paklausė. — Ne, tėvas su raktu. Gal pristatymas, užsakė maisto. Veronika nuėjo atidaryti. Kurjeris padavė du sunkius maišus. Atnešė juos į virtuvę, pradėjo iškrauti. Kruopos, konservai, aliejus, arbata, cukrus. Nieko papildomo. — Ji to nevalgys, — pasakė Veronika, atidėdama grikius. — Jai patinka viskas paruošta. — Norės gyvent – virs, — nukirto mama. Ir balsas vėl tapo griežtas. — Užteks lepinti. Prilepinsim iki kapo. Po valandos sugrįžo tėvas. Atrodė, lyg būtų dirbęs tris pamainas iš eilės. — Radau, — trumpai tarė. — Raktai pas mane. Šeimininkė – griežta, buvusi mokytoja. Iš karto pasakė: jei koks kvapas ar triukšmas – išmes be kalbų. Aš atvirai pasakiau: „Išmeskite tuoj pat“. — Valdai… — atsiduso mama. — Ką „Valdai“? Užteks meluoti žmonėms. Tegul žino. Jis pasiėmė supakuotą krepšį su patalyne, čiupo maišus su maistu ir patraukė laukan. — Nuvešiu viską konciergei. Jai paskambinsiu ir pasakysiu, kur paimt. Veronika, užrakink už manęs visus užraktus. Jei skambins į namų telefoną – neklausyk. Tėvas išėjo, o mama užsidarė virtuvėje ir pradėjo raudoti. Veronikai suspaudė širdį. Kaip taip gali būti? Ir pati negyvena, tik egzistuoja nuo girtuoklystės iki girtuoklystės, ir tėvams ramybės neduoda… *** Tėvų viltys nesipildė — po savaitės Valdui paskambino šeimininkė ir pasakė, kad nuomininkę išprašė kartu su policija. Laima atsitempė į kambarį tris vyrus ir šėlo visą naktį. Ir vėl tėvai nepaliko dukros – Laimą išvežė į reabilitacijos centrą. Uždara, griežta įstaiga — ten žadėjo išgydyti girtuoklę per metus. Kas žino, gal stebuklas visgi įvyks?..

Neįleido dukters į namus Kodėl tu jos neįleidai? Ieva pagaliau išdrįso paklausti mamos to, kas labiausiai

Uncategorized

Pėščiomis po naują nuotykį Lietuvoje

Saulius Šarkauskas iššoko iš vartų, kurie dar buvo kairėje buvusios buitinės guolių gamyklos, įrankį

Uncategorized

010

Dvi rūpesčio gijos

20241001, antradienis Ryte, 08:20, autobusas iškėlė mane prie įėjimo į senąjį Saulės krantą priežiūros

Uncategorized

0150

Septynmetis berniukas, apsėtas mėlynių, atbėgo į Vilniaus Santaros ligoninės priimamąjį nešdamas ant rankų mažąją sesutę… tai, ką jis pasakė vėliau, sudaužė visų širdis

Buvo šiek tiek po pirmos valandos nakties, kai septynmetis Martynas Petrauskas sunkiai pravėrė Vilniaus

Uncategorized

057

Draugystės kryžkelė: dukra susigrąžino savo teisėtą turtą, o tėvo apgaulės paaiškėjo

Rūtele, tu juk supranti, kaip viskas yra blogai, Dainius Antanavičius vargiai atsiduso ir patrynė nosies tiltą.

Uncategorized

0114

BENAMIS Nina nebeturėjo kur eiti. Tiesiog niekur… „Kelias naktis galėčiau praleisti Vilniaus geležinkelio stotyje. O paskui?“ Staiga merginą aplankė išganinga mintis: „Sodyba! Kaip aš galėjau pamiršti? Nors… Sodyba – skambiai pasakyta! Greičiau pusiau sugriuvęs senas namelis. Bet vis geriau ten, nei į stotį“, – mąstė Nina. Įlipusi į elektrinį traukinį, Nina prisiglaudė prie šalto lango ir užmerkė akis. Ją užgriuvo sunkūs prisiminimai apie pastaruosius įvykius. Prieš dvejus metus ji neteko tėvų ir liko viena, be jokios paramos. Neturėjo už ką mokėti už studijas, tad teko mesti universitetą ir eiti dirbti į turgų. Po visų sunkumų Nina pagaliau nusišypsojo laimė – netrukus sutiko savo meilę. Timotiejus pasirodė esąs geras ir padorus žmogus. Po dviejų mėnesių jaunuoliai kukliai susituokė. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis… Tačiau likimas Ninos nepagailėjo – laukė nauji išbandymai. Timotiejus pasiūlė žmonai parduoti jos tėvų butą Vilniaus centre ir atidaryti nuosavą verslą. Vaikinas taip įtikinamai ir gražiai viską apibūdino, kad Nina nė neabejojo, jog jis teisus, o netrukus jų šeima pamirš finansinius rūpesčius. „Kai atsistosime ant kojų, galėsim pagalvoti ir apie vaiką. Taip noriu kuo greičiau tapti mama!“ – svajojo naivi mergina. Verslas Timotiejui nepasiteisino. Dėl nuolatinių pykčių dėl išmėtytų pinigų santykiai ėmė irti. Greitai Timotiejus parsivedė kitą merginą ir parodė Ninai duris. Iš pradžių Nina norėjo kreiptis į policiją, bet suprato – nėra už ką kaltinti vyrą. Ji pati pardavė butą ir atidavė pinigus Timotiejui… *** Išlipusi stotyje, mergina vieniša ėjo tuščiu peronu. Buvo ankstyvas pavasaris – sodų sezonas dar neprasidėjęs. Per trejus metus sodybos sklypas buvo apžėlęs ir apleistas. „Nieko – susitvarkysiu, viskas bus kaip anksčiau“, – galvojo, nors širdyje žinojo – kaip anksčiau jau niekada nebebus. Nina greitai rado po laiptais paliktą raktą, bet medinės durys buvo įkritusios ir nenorėjo atsidaryti. Mergina iš visų jėgų stūmėsi, bet veltui. Supratusi, kad pati nesusidoros, atsisėdo ant laiptelio ir pravirko. Staiga gretimame sklype Nina pastebėjo dūmus ir išgirdo kažkokį bruzdesį. Nudžiugusi, kad gal kaimynai jau atvažiavo, nubėgo pasižiūrėti. – Teta Rūta! Jūs namie? – šūktelėjo Nina. Kieme Nina išvydo apžėlusį pagyvenusį vyrą ir sustingo iš netikėtumo bei baimės. Nežinomas žmogus kurė mažą lauželį ir ant jo šildė vandenį nuskilusioje emaliuotoje puodelyje. – Kas jūs? Kur teta Rūta? – neužtikrintai paklausė Nina, traukdamosi atatupsta. – Nebijokite. Prašau, tik nekvieskite policijos. Nieko blogo nedarau, į namus nelendu, gyvenu tik kieme… Vyras mano nuostabai turėjo malonų, inteligentišką baritoną – taip kalba išsilavinę žmonės. – Jūs benamis? – tiesmukai paklausė Nina. – Taip. Jūs teisi, – tyliai atsakė vyras, nusukdamas žvilgsnį. – Jūs čia šalia gyvenate? Nesirūpinkite, netrukdysiu. – Kuo vardu? – Mykolas. – O pavardė, ar tėvavardis? – pasitikslino Nina. – Tėvavardis? – nusišypsojo vyras. – Fiodorovičius. Nina atidžiai apžiūrėjo Mykolą Fiodorovičių. Drabužiai, nors ir susidėvėję, bet gana tvarkingi, pats vyras taip pat kiek įmanoma prižiūrėtas. – Nežinau, į ką kreiptis pagalbos… – sunkiu atodūsiu ištarė Nina. – Kas atsitiko? – su užuojauta pasiteiravo vyras. – Durys įkritusios… Nepavyksta atidaryti. – Jei leisite, galiu pažiūrėti, – pasiūlė benamis. – Labai būčiau dėkinga! – beviltiškai atsiduso ji. Kol vyras tvarkėsi su durimis, Nina sėdėjo ant suolelio ir mąstė apie nepažįstamąjį: „Kas aš tokia, kad teisti ar smerkti jį? Juk ir aš benamė – situacija panaši…“ – Ninutė, durys sutaisytos! – šypsodamasis pranešė Mykolas Fiodorovičius ir atstūmė duris. – Palaukit, jūs čia nakvoti ruošiatės? – Taip, o kur daugiau? – nustebo Nina. – Ar namuose yra šildymas? – Turėtų būti krosnis… – sumurmėjo Nina, suprasdama, kad nieko apie tai nenusimano. – Supratau. O malkų? – Nežinau, – nuleido galvą Nina. – Gerai. Eikite į vidų, tuoj sugalvosiu, – ryžtingai tarė vyras ir išėjo iš kiemo. Valandą Nina valė namus. Buvo šalta, drėgna ir nejauku. Ji liūdėjo ir nesuprato, kaip čia galės pagyventi. Netrukus sugrįžo Mykolas Fiodorovičius su glėbiu malkų. Netikėtai Nina apsidžiaugė – yra bent viena gyva siela šalia. Vyras pravėdino ir įkūrė krosnį. Po valandos kambaryje tapo šilta. – Viskas! Krosnis užkurta, įmesite dar šiek tiek malkų, o nakčiai – užgesinkit. Šiluma laikysis iki ryto, – paaiškino vyras. – O jūs kur? Pas kaimynus? – pasidomėjo Nina. – Taip. Tik nesmerkite, trumpai pagyvensiu jų kieme. Į miestą nenoriu… Nenoriu liesti sielos, priminti praeities. – Mykolai Fiodorovičiau, palaukit. Vakarieniausim, išgersim karštos arbatos, tada eikit, – ryžtingai pasiūlė Nina. Vyras be žodžių nusiėmė striukę, prisėdo prie krosnies. – Atleiskit, jei įkyriai klausiu… Kodėl jūs – benamis? Kur jūsų šeima, namai? Mykolas Fiodorovičius papasakojo, kad visą gyvenimą buvo Vilniaus universiteto dėstytojas, atsidavė mokslui. Senatvė atėjo nepastebimai, o kai suprato, kad liko vienas – jau buvo vėlu kažką keisti. Prieš metus pas jį ėmė lankytis dukterėčia. Ji pažadėjo padėti, jei paliks jai butą paveldėti. Natūralu – vyras apsidžiaugė ir sutiko. Vėliau Tania taip įsibrovė į dėdės pasitikėjimą, kad pasiūlė parduoti butą Vilniuje ir nusipirkti gerą namą užmiestyje, su sodu ir pavėsine. Viskas jau buvę surasta ir nebrangu. Vyras visą gyvenimą svajojo apie ramybę ir gaivų orą, todėl sutiko nedvejodamas. Pardavus butą, Tania pasiūlė padėti pinigus į banką. Ji pasisiūlė viena eiti su pinigais, kad dėdės niekas nesektų. Mykolas laukė valandą, kitą, trečią… Pasirodo, banke buvo antras išėjimas. Vyras negalėjo patikėti, kad artimas žmogus taip žiauriai išdavė. Kitą dieną atėjo pas ją į namus – duris atidarė nepažįstama moteris, kuri paaiškino, jog Tania čia jau seniai negyvena. Butą pardavė prieš dvejus metus… – Tokia štai liūdna istorija… Nuo to laiko gyvenu gatvėje. Negaliu patikėti, kad neturiu namų… – Aš irgi galvojau, kad viena taip… Panaši situacija, – tarė Nina ir papasakojo savo bėdas. – Sunku tau… Aš bent gyvenimą nugyvenau, o tu? Studijas metei, likai be namų… Bet nenusimink, kiekviena bėda – įveikiama. Tu jauna, viskas bus gerai, – paguodė vyras. – Ką mes vis apie liūdesius… Einam vakarieniauti! – nusišypsojo Nina. Mergina žiūrėjo, kaip su apetitu vyras valgo makaronus su dešrelėmis. Jai pasidarė labai gaila jo – buvo akivaizdu, kad jis labai vienišas ir bejėgis. „Kaip baisu likti visiškai vienam, gatvėje, kai žinai, kad esi niekam nereikalingas“, – galvojo Nina. – Ninutė, galiu padėti tau sugrįžti į universitetą. Ten dar turiu pažįstamų. Manau, galėsi studijuoti nemokamai, – netikėtai pasiūlė vyras. – Tik aš negaliu tokiu pavidalu rodyti kolegoms. Parašysiu laišką rektoriui, tu nueik, susitik. Konstantinas – mano senas draugas, jis padės. – Ačiū. Būtų nuostabu! – apsidžiaugė Nina. – Ačiū už vakarienę ir kad išklausei. Eisiu. Vėlu jau, – keliasi vyras. – Palaukit. Kaip čia – eikit? – tyliai paprieštaravo Nina. – Nesijaudink. Turiu šiltą pašiūrę gretimame kieme. Rytoj užsuksiu pas tave, – nusišypsojo vyras. – Nebūtina eiti į lauką. Turiu tris erdvias kambarius – galite išsirinkti patogiausią. O jei atvirai, man pačiai baisu vienai likti. Baisu tos krosnies, kurioje nieko neišmanau. Jūs gi nepaliksit manęs bėdoje? – Ne, tikrai nepaliksiu, – rimtai atsakė vyras. *** Praėjo dveji metai… Nina sėkmingai išlaikė egzaminus ir, laukdama vasaros atostogų, važiavo namo. Ji vis dar gyveno sodyboje, tik dabar jau laikinoje studentų bendrabutyje, čia grįždavo savaitgaliais ir per atostogas. – Labas! – džiaugsmingai pasisveikino apkabindama senelį Mykolą. – Ninutė! Mieloji mano! Kodėl nepaskambinai? Būčiau pasitikęs stotelėje! Na kaip sekėsi? – nudžiugo vyras. – Puikiai! Beveik viskas dešimtukais! – pasigyrė Nina. – Va, tortą nupirkau. Ką, užkaisi arbatos? Švęsim! Nina su Mykolu Fiodorovičiumi gėrė arbatą ir dalijosi naujienomis. – Pasodinau vynuogių. Ten bus pavėsinė – labai gera ir jauku, – pasakojo vyras. – Puiku! O šiaip – tu čia šeimininkas, tvarkyk viską, kaip geriausia. O aš gi – atvažiuoju, išvažiuoju, – nusijuokė Nina. Vyras buvo visiškai pasikeitęs. Jis nebebuvo vienišas – turėjo namus, turėjo anūkę, Ninutę. Ir Nina grįžo į gyvenimą. Mykolas Fiodorovičius tapo jai artimiausiu žmogumi: pakeitė tėvus, padrąsino sunkiausią akimirką. Nina dėkinga likimui už šį savo senelį, su kuriuo vėl surado šeimą ir šilumą.

BENAMIS Saulei besileidžiant, Augustė neturėjo kur eiti. Visiškai niekur Na, kelias naktis galėsiu praleisti

Uncategorized

071

„Anūkas nereikalingas: kodėl mano mama viską daro dėl sesers dukros, o mūsų Pashos nemato? Šeimos skausmas, savanaudiška močiutė ir sunkus sprendimas – kaip lietuviškoje šeimoje atpažinti „mylimąją dukrą“ ir nustoti būti tik pagalbininku?“

Mama mano, kad Eglutė per silpna, galiausiai iškvėpė vyras. Jai reikia daugiau padėti, nes ji be vyro.

Uncategorized

0171

– Gyvenk pas draugę, mūsų tetulė iš Sarochnikų atvyko mėnesiui – tarė vyras, išnešdamas mano lagaminą pro duris

Aistė, pasilik pas draugę, o mūsų teta iš Klaipėdos atvyks mėnesį, sakė Vytas, išmeta mano bagažą pro duris.