Zibainis

Olegas grįžo namo iš darbo – įprastas žiemos vakaras, kai viską užkloja nuobodulio šydas. Praeidamas pro maisto prekių parduotuvę, jis pastebi benamę rudą šunytę, kurios akys – lyg pasimetusio vaiko. „Ko tu čia laukiu?“ – burbteli Olegas, tačiau sustoja. Šuo tik žiūri, nieko neprašo. Kitą ir dar kitą dieną – ta pati scena. Žmonės praeina pro šalį, kas numeta bandelę, kas – dešrelę. Vieną vakarą Olegas pritupia šalia: „Kur tavo šeimininkai?“ Šunytė atsargiai glaudžiasi prie jo kojos. Po skyrybų praėjo jau treji vieniši metai – tyli, šalta, tuščia namuose. „Ladute mano…“ – visai netyčia ištaria Olegas. Kitą dieną atsineša jai dešrelių, dar vėliau – talpina skelbimą internete: „Rasta šunytė ieško šeimininkų“. Niekas nepaskambina. Po mėnesio Ladą partrenkia automobilis… Tik Olegas iš visų rūpinasi ir sumoka už gydymą. Parsiveža ją namo – ir bute vėl atsiranda gyvenimas. Rytai prasideda nuo nosies prisilietimo – „laikas keltis, šeimininke“. Žingsniai parke, ilgos kalbos dviems. Olegas jaučiasi reikalingas – pirmąkart per trejus metus. Lada tampa jo šeima. Bet vieną dieną parke juos pasiveja moteris: „Tai mano šuo! Ją pirkome, vadiname Gerdute!“ Prasideda kova už Ladą – su dokumentais, policijos įsikišimu ir išaiškėjusia tiesa: šunytė buvo tyčia palikta, kai ankstesni šeimininkai negalėjo pasiimti jos į naują gyvenimą. Olegas suvokia – mylimųjų nemeta. Niekas jų jau nebeišskirs. Tai istorija apie atsakomybę, vienatvę, antrą šansą ir tikrąją meilę, kuri pasibeldė į Olego ir Lados gyvenimus, kai to mažiausiai tikėtasi.

Algirdas grįžo namo iš darbo. Įprastas žiemos vakaras, kai visa aplinka tarytum užklota nuobodulio antklode.

Uncategorized

056

Pasakiau savo sužadėtiniui, kad gyvename nuomojamame bute, tačiau iš tikrųjų gyvename mano bute.

Žinai, Aistė, sakiau savo vaikinas, kad laikinai nuomojamės butą, o iš tikrųjų gyvenu savo nuosavyje.

Uncategorized

029

O, kam šitas stiklainėlis, mielasis? Vaikas nė nepakėlė akių. — Kad galėčiau nupirkti tortą seneliui… Jis niekada tokio neturėjo. Tiek paprastai, nuoširdžiai tai pasakė, kad mamai gerklėje įstrigo gumulas dar nesuvokus, ką tikrai girdi. Ant stalo — tik kelios monetos, kurias jis dėliojo taip kruopščiai, tarsi tai būtų brangenybės. Ne pinigai ją sujaudino… O šios širdies didumas — vaiko, kuris dar nežino kainų, bet supranta dėkingumą. Senelis — šventė jau už savaitės. Žmogus su nugairintomis rankomis, tylus, nuolatos davęs, bet nieko neprašęs. Niekada nieko nenorėjo. Tačiau kartą, beveik juokais, jis tarstelėjo: „Niekada nesu turėjęs torto tik sau…“ Suaugusiam — šiaip frazė. Vaikui tapo tikslu. Nuo to laiko: — rinko monetas, nešvaistė jų smulkmenoms; — nepirko saldumynų po mokyklos; — pardavė du savo piešinius; — ir kiekvieną vakarą į stiklainėlį įmesdavo dar vieną monetą — pilną vilties. Atslinko sekmadienio gimtadienis. Ant stalo — paprastas pirktinis tortas. Vienintelė kreivai įstatyta žvakutė. Vaikas — drebantis iš jaudulio. Ir Senelis, palūžęs akimirksniu. Jis neverkė dėl skonio. Ne dėl dydžio. Ne dėl kainos. Jis verkė, nes pirmą kartą gyvenime… kažkas jį prisiminė su meile, tokia kuklia išoriškai, bet begaline viduj. Nes kartais didžiausia dovana telpa kuklioje taupyklėje. Ir tikroji meilė atkeliauja iš ten, kur turi mažiausiai, bet jaučia — daugiausiai.

O kam tau tas stiklainiukas, brangusis? tyliai klausia mama. Vaikas nė nepakelia akių. Kad nupirkčiau

Uncategorized

039

Kai uošvė pasakė: „Čia sprendžiu aš“, rankoje jau laikiau mažą mėlyną vokelį Ji niekada nerėkdavo. Tokios moterys nekelia balso — jos kilsteli antakį. Pirmą kartą tai nutiko tądien, kai įsikėlėme į „naujuosius“ namus. Namus, kuriuos įrengiau iki smulkmenų — kiekviena užuolaida, kiekviena taurė mano parinkta. Ji užėjo kaip tikra inspektorė — apžiūrėjo svetainę, virtuvę, mane. Tada ištarė: — „Mhm… labai šiuolaikiška.“ — „Džiaugiuosi, kad patiko,“ ramiai atsakiau. Ji tiesiog priėjo prie sūnaus ir, kad girdėčiau, pašnabždėjo: — „Sūnau… svarbiausia, kad bent jau švaru.“ Jis nusišypsojo nejaukiai, o aš – nuoširdžiai. Su tokiomis uošvėmis yra viena bėda: jos nepuola – jos ženklina teritoriją. Kaip katės, tik su perlų vėriniu. O kai viena moteris pradeda ženklinti teritoriją, galimi du keliai: arba sustabdyti ją iš karto… arba vėliau tapti viešnia savo pačios namuose. Su laiku ji ėmė lankytis vis dažniau: „Tik trumpam užbėgsiu“, „Tik penkioms minutėms“, „Tik parodysiu, kaip kepama tikra kugelis“. Šios „penkios minutės“ virto vakarienėmis, paskui – komentarais, paskui – taisyklėmis. Vieną rytą ji perstatė mano spinteles. Ramiai atsiremdama į stalviršį paklausiau: — „Ką darai?“ — „Padedu. Taip logiškiau. Tu tvarkytis nemoki“, nusišypsojo, lyg užsidėjusi karūną. Tada supratau: čia ne pagalba – čia užvaldymas. O mano vyras? Jis manė: „Moteris susitars.“ Jam tai ne karas, o „buitis“. Tačiau aš mačiau kitaip: tai buvo tylus manęs stumimas lauk. Didysis smūgis atėjo per jo gimtadienį: paruošiau elegantišką vakarienę, žvakes, muziką – kaip jam patinka. Ji atėjo anksti ir ne viena – su tolimąja gimine, „drauge“. Kai uošvė atsiveda liudininką – reiškia bus spektaklis. Vakarienė vyko įprastai, kol ji nepakėlė taurės tustui: — „Šiandien švenčiam sūnų, bet turi būti aišku: šie namai — šeimos, o ne vienos moters.“ Nutilo visi. — „Aš turiu rakto. Įeinu, kai reikia. O žmona… tegul žino savo vietą.“ Ir tada ištarė frazę, kuri viską išdavė: — „Čia sprendžiu aš.“ Tyla tapo įtempta. Visi laukė mano pažeminimo. Bet aš tik pasitaisiau servetėlę ir nusišypsojau. Prieš savaitę buvau aplankiusi vieną močiutę – seną šeimos kaimynę, kuri žinojo daugiau nei sakė. Ji per arbatą man padavė mažą mėlyną vokelį – be logotipų, be žymių. Jame – pranešimas apie laišką, kuris buvo adresuotas mano vyrui, bet kurį pasiėmė jo mama. Laiškas – susijęs su būstu – jam niekada nerodytas. Močiutė pašnabždėjo: — „Ji visada mėgo kontroliuoti. Bet tu turi žinoti tiesą…“ Vokelį įsidėjau į rankinę – ir šalta šviesa įsižiebė manyje. Ir štai, vakarienės metu, kai visi laukė mano nuolankumo, aš atsistojau – ne greitai ir ne teatrališkai. Pažvelgiau į ją: — „Puiku. Jei tu sprendi – nuspręskim ir šį vakarą.“ Ji nusišypsojo, pasirengusi mane sumindžioti. Atsigręžiau į vyrą: — „Brangusis, ar žinai, kas pasiėmė tau skirtą laišką?“ Jis suglumo: — „Kokį laišką?“ Tada išėmiau mėlynąjį vokelį ir padėjau ant stalo priešais uošvę. Kaip teisėja, pateikianti įrodymą. Jos akys susiaurėjo. Atsukau jai tiesą: — „Kol tu sprendei už mus… aš suradau tiesą.“ Ji pabandė nusijuokti: — „Kokias čia nesąmones…“ Bet aš jau aiškinau: vyrui pasakiau viską – apie laišką, apie jos pasisavintą informaciją, apie būstą. Vyras drėbančiomis rankomis paėmė vokelį, į ją žiūrėjo taip, lyg pirmą kartą matytų tikrąjį motinos veidą. — „Mama… kodėl?“ Ji bandė viską paversti „rūpesčiu“: — „Tu per daug naivus! Moteris…“ Aš nutildžiau ją tylos ginklu – tegul pati save girdi. Ir tada tariau sakinį–vinį: „Kol tu mokinai mane mano vietos… aš susigrąžinau namus.“ Užbaigiau ne riksmais – o simboliu. Nuo pakabos nuėmiau jos paltą, padaviau su šypsena ir pasakiau: — „Nuo šiol atėjus – skambinsi ir lauksi, kol atidarys.“ Ji pažvelgė kaip moteris, kuri praranda galią: — „Tu negali…“ — „Galiu“, ramiai pertraukiau. „Nes tu jau nebe virš manęs.“ Mano aukštakulniai nuskambėjo parketu kaip taškas sakinyje. Atsidariau duris ir išlydėjau ją – ne kaip priešą, o kaip užverčiamą skyrių. Ji išėjo. Giminių draugė – iš paskos. O vyras liko, šoko metu pagaliau pabudęs. Jis sukuždėjo: — „Atsiprašau… aš to nematydavau.“ Pažiūrėjau ramiai: „Dabar jau matai.“ Užrakinau duris – ne garsiai, o galutinai. Paskutinis sakinys mano galvoje buvo aiškus: Mano namai – ne svetimųjų valdžios laukas. ❓O jūs… jeigu uošvė imtų „tvarkyti“ jūsų gyvenimą – ar sustabdytumėte ją iš karto, ar tik kai jau būsite išstumta?

Kai anyta man rėžė: Čia aš sprendžiu!, aš jau laikiau rankoje mažą mėlyną vokelį. Ji niekada nerėkia.

Uncategorized

039

Nežinau, kaip paaiškinti būsimai marti, kad mano sūnus serga skrandžio uždegimu ir jam reikia specialaus dietinio maisto

Prisimenu, kai mano sūnus Mantas, tuomet 27metis, įžengė į santuokos slenkstį tai įvyko vos prieš pusę metų.

Uncategorized

0103

Mano vyras ėmė vėlai grįžti namo kiekvieną dieną: iš pradžių pusvalandžiu, paskui valanda, vėliau net dviem – vis su kitais pasiteisinimais, užslėptu telefonu ir tylomis vakarais. Įtarimas dėl kitos moters nuvedė mane sekti jį iki… mamos kapo, kur kasdien palikdavo gėles, kalbėdavo su ja ir tyliai verkdavo – o aš supratau, kad už uždarumo slypi ne išdavystė, o neišpasakytas gedulas.

Mano vyras pastaruoju metu ėmė grįžti namo vis vėliau ir vėliau. Iš pradžių pavėluodavo kokias trisdešimt

Uncategorized

021

Paslaptinga vyro žinutės: Vilniaus rytas, dviejų vaikų šeima, sumaištis vietoj pusryčių, netyčia perskaitytos vyro žinutės ir savaitgalio paslaptis, kuri gali pakeisti jų gyvenimą

Paslaptinga vyro žinutė Rytas mūsų namuose, pas Rūtą ir Aidą, prasidėjo vėlai. Pramiegojome žadintuvą

Uncategorized

0192

Kai mano anyta pasakė: „Šiame name sprendžiu aš“, mano raktai jau gulėjo krištolinėje dubenyje. Siaubingiausia kai kuriose moteryse – ne blogis, o jų įsitikinimas, kad joms viskas priklauso. Anyta buvo iš tų – visada nepriekaištinga, visada “teisi”, su tokia šypsena, kad nepažįstant pagalvotum: „Kokia maloni moteris…“ Jei pažįsti, supranti – ta šypsena kaip spyna, neįleidžianti vidun. Tą vakarą ji atėjo su tortu, kuris kvepėjo ne saldumynais, o demonstracija. Neskambino. Neklausė. Tiesiog atrakino SAVO raktu. Taip, ji turėjo raktą. Ir tai buvo pirmoji mano vyro, Tomas vadino tai „normalu“ – „Normalu, kad mama turi raktą, normalu, ji gi šeima.“ Tik kad jos pasaulyje „šeima“ reiškė: „Aš – viršininkė.“ Aš ilgai taikiausi – ne todėl, kad silpna, o tikėjausi, kad Tomas subręs, supras, jog riba šeimoje – ne kaprizas, o oras. Bet tokie vyrai… dažnai nesubręsta. Jie tik išmoksta vengti konfliktų, kol moterys pačios neatstato ribų. Ji ėjo inspektorės žvilgsniu: „Užuolaidos per tamsios, sugeria šviesą“, kalbėjo tik „tu“, lyg gyvenčiau nuomoje. Aš likau rami: „Man patinka“, sakau. Ji tik: „Paskui pasikalbėsime“, nuėjo į virtuvę – prie MANO spintelių, prieskonių, puodelių. Tomas stovi šalia TV, lyg labai užsiėmęs. Tas pats Tomas, kuris svetimų akivaizdoje stiprus, o namuose virsta tapetu. „Mielasis, tavo mama atėjo“, – sakau. Jis nepatogiai šypsosi: „Taip, ji tik trumpam.“ Tik trumpam… Bet viskas kaip pasakojime, kurio pabaigą žinau. Anyta ištraukė iš rankinės popieriaus lapą – „taisykles“. Mano pačios namuose. Su punktais: „Tvarkyti iki pietų šeštadieniais“, „Nesikviesti svečių nesuderinus“, „Maitinimą planuoti kas savaitę“, „Išlaidas atsiskaityti“… Neisiblaškiau. Tomas žiūrėjo – ir pasakė baisiausia: neišdrįso nei sukilti, nei pasakyti „Mama, gana“. Tik: „Gal ir gera idėja, reikia tvarkos…“ Štai kaip žūsta meilė – ne nuo neištikimybės, o stuburo trūkumo. Pažvelgiau ir – „Rimtai?“ Jis: „Aš nenoriu įtampos“. O anyta sodinasi prie stalo: „Šioje šeimoje turi būti pagarba – ji prasideda nuo disciplinos.“ Pažvelgiau į lapą. Vėl padėjau ant stalo – be jokio teatro. „Labai organizuota“, sakau. Akys sublizgo – manė, kad laimėjo. „Taip ir turi būti – čia mano sūnaus namai. Niekada nebus chaoso.“ Ir tada pirmą kartą pasakiau sakinį, kuris buvo įtrūkimas jos kontrolei: „Namai – ne vyro nuosavybė; namai – vieta, kur moteris gali kvėpuoti.“ Ji sustingo. „Per daug modernu. Ne serialas čia.“ „Taip, čia tikras gyvenimas“, atsakiau. Ji pasilenkia – balsas aštrus: „Klausyk, aš tave priėmiau, kentėjau, bet jei gyvensi čia – bus pagal mano taisykles.“ Tomas atsidūsta lyg bėda – aš. Ir tada anyta sako: „Šiame name sprendžiu aš.“ Tyla. Viduje – ne audra, o sprendimas. „Gerai“, ramiai sakiau. Ji triumfuoja. Aš atsistojau. Nuėjau prie raktų spintelės – mano raktai, „atsarginiai“ (jos) raktai. Ji laikė juos kaip medalį. Padėjau ant stalo krištolinę dubenį – vestuvių dovana niekad nenaudota. Įdėjau visus raktus vidun. Tomas mirktelėjo: „Ką darai?“ „Kol leisdavai mamai valdyti mūsų namus, aš atgaučiau savo valdžią.“ Anyta greit atsistojo: „Ką sau leidi?!“ „Simbolis – pabaiga prieigos“, – tariau. Ji puolė prie dubens, aš ramiai uždėjau delną: „Ne.“ Tas „ne“ buvo galutinis. Tomas: „Nesudėtinga, paduok jai raktą. Aptarsim vėliau.“ Vėliau – lyg mano laisvė būtų klausimas kitam antradieniui. Pažiūrėjau tiesiai į akis: „‘Vėliau’ – kai išduodi mane.“ Anyta sušnypštė: „Aš tave išvarysiu!“ Nusišypsojau – pirmąkart nuoširdžiai: „Negalite išvaryti moters iš namų, kuriuos ji jau paliko viduje.“ Ir tada simboliškai tariau: „Durys neužsirakina raktu. Jos užsirakina sprendimu.“ Pasiėmiau dubenį, ramiai, oriai išėjau pro duris. Neišbėgau – išėjau taip, kad abu liko scenos figurantais, bet jau nebe pagrindiniais personažais. Lauke buvo šalta – bet nebebijojau. Skambėjo telefonas – Tomas. Nekėliau. Netrukus žinutė: „Prašau, grįžk. Ji taip nemąstė.“ Perskaičiau. Nusišypsojau. Žinoma, „nemąstė taip“ – kai pralaimi. Kitą dieną pakeičiau spyną. Taip, pakeičiau – ne kerštaudama, o kaip taisyklę. Išsiunčiau abiem žinutę: „Nuo šiandien į šiuos namus įeinama tik su kvietimu.“ Anyta neatsakė – tylėdavo tik tada, kai pralaimėdavo. Tomas vakare stovėjo prie durų be rakto. Ir supratau: yra vyrų, kurie tiki, kad moterys visada atidarys duris. Bet yra ir moterų, kurios galiausiai pasirenka save. Ji įėjo kaip karalienė. Aš išėjau kaip savo gyvenimo šeimininkė. ❓O jūs… Jei kažkas su pretenzijomis ir raktu įeitų į jūsų namus, ar pakęstumėte, ar sudėtumėte raktus į dubenį ir pasirinktumėte laisvę?

Kai mano anyta pasakė: Šiame namuose sprendžiu aš, aš jau buvau padėjusi raktus į krištolinę vazą.

Uncategorized

0114

Aš apmokėjau šventę savo podukrės penkioliktajam gimtadieniui, o jos tėtis grįžo pas buvusią žmoną Dešimt metų. Dešimt metų auginau tą vaiką tarsi savo. Keičiau sauskelnes, kai buvo dar visai maža. Veždavau į būrelius, kiekvieną savaitę. Padėdavau ruošti namų darbus, mokiau rūpintis savimi, glaudžiau, kai pirmą kartą sudaužė širdį. Ji mane vadino „mama“. Ne „tėčio žmona“. Ne „pamote“. Mama. Kai jai sukako penkiolika, šventę ruošiau jau kelis mėnesius. Išnuomavau gražią salę, užsakiau suknelę, suderinau muziką ir vaišes – viskas daugybei svečių. Išleidau visus savo santaupas, bet tikėjau, kad verta. Tai buvo mano vaikas. Bent jau taip maniau. Trys savaitės iki šventės pasirodė biologinė mama. Moteris, kuri buvo dingusi metus – be paramos, be skambučių, be buvimo šalia. Staiga ji stovėjo mano namuose, susijaudinusi, aiškinanti, kad viską nori pradėti iš naujo. Turėjau pajusti, kad kažkas keista. Bet patikėjau. Šventės dieną atėjau anksti patikrinti, ar viskas paruošta. Salė buvo išpuošta, stalai – padengti, viskas, kaip turi būti. Kol rūpinausi paskutiniais dalykais, kažkas palietė mane per petį. Pasakė, kad geriau man išeiti. Kad dabar „šeimos akimirka“. Kad čia ne mano vieta. Bandžiau paaiškinti, kad aš ją auginau. Kad viską apmokėjau. Bet žodžiai nieko nepakeitė. Žmogus, su kuriuo gyvenau daugelį metų, tik tarė, kad taip bus „geriausia vaikui“. Neverkiau. Neklykiau. Tiesiog išėjau. Tą pačią naktį, kai dėliojau daiktus į dėžes, skambutis į duris. Vėlyvas vakaras. Atidarau duris. Ji – su gimtadienio suknele, ašarota, pavargusi. „Išėjau“, sako man. „Negalėjau ten likti be tavęs.“ Bandžiau įkalbėti, kad turi būti su tėvais, bet ji apkabino ir pašnibždėjo: „Tu esi mano mama. Tu žinai apie mane viską. Visada buvai šalia.“ Priglaudžiau stipriai. Ji papasakojo, kad per šventę, kai dėkojo „šeimai“, paklausė, kur aš. Pasakė, kad neva pati nenorėjau ateiti. Tada ji visiems pasakė tiesą. Ir išėjo. Liko su manimi. Žiūrėjome filmus iki vėlumos, valgėme picą, kalbėjomės. Pirmą kartą per kelias dienas pajutau ramybę. Kitą rytą daug kas skambino. Neatsiliepiau. Po kelių mėnesių viskas baigėsi ir oficialiai. Pradėjau naują gyvenimą. Ji tęsė mokslus ir pasirinko likti su manimi. Tą suknelę tebesaugo savo spintoje. „Kad prisiminčiau dieną, kai pasirinkau savo tikrąją šeimą“, sako. Ir kartais pagalvoju: Kas iš tiesų tą dieną ką paliko?

Sumokėjau už Aurimo penkioliktojo gimtadienio šventę, o jos tėvas sugrįžo pas jos motiną. Dešimt metų.