2023 metų rugsėjo 3 d., Vilnius Aš tikrai to nedarysiu! Nustok vadovauti, tu man nepažįstama!
Žinai, pasipasakosiu tau savo istoriją, kuriai dar dabar sunku patikėti, kad се eismo mano gyvenime.
Jis dažnai išvykdavo į komandiruotes ir aš buvau prie to pripratusi. Atsakydavo vėlai, grįždavo pavargęs, sakydavo, kad ilgai užsibuvo susitikimuose. Niekada nelandžiojau po jo telefoną ir neklausinėjau be reikalo – tikėjau juo.
Vieną vakarą, kai lankstiau drabužius miegamajame, jis, nespėjęs net nusiauti batų, atsisėdo ant lovos ir tarė:
— Noriu, kad išklausytum manęs, nepertraukinėdama.
Jau tada pajutau, kad kažkas negerai. Jis prisipažino, kad matosi su kita moterimi.
Paklausiau, kas ji. Po trumpos pauzės pasakė jos vardą – ji dirba netoliese jo biuro, jaunesnė už jį. Paklausiau, ar jis ją įsimylėjęs. Atsakė nežinąs, bet su ja jaučiasi visai kitaip – mažiau pavargęs. Tada paklausiau, ar jis ketina išeiti.
— Taip. Nenoriu daugiau apsimetinėti, — atsakė jis.
Tą vakarą jis miegojo ant sofos. Kitą rytą išėjo anksti ir namo negrįžo dvi dienas. Sugrįžęs jau buvo kalbėjęs su advokatu. Pasakė, kad nori skyrybų kuo greičiau ir „be dramų“. Pradėjo aiškinti, ką pasiims, o ko ne. Klausiau tyloje – po savaitės jau nebegyvenau tame bute.
Artimiausi mėnesiai buvo labai sunkūs. Turėjau viena susitvarkyti su viskuo, ką iki tol dalijomės: dokumentais, sąskaitomis, sprendimais. Pradėjau daugiau išeidinėti iš namų – ne iš noro, o iš būtinybės. Priimdavau kvietimus tik tam, kad nereiktų būti viena.
Vieną vakarą kavinėje, laukdama eilėje, užkalbinau vyrą. Pradžioje kalbėjom apie orą, eiles, vėlavimą. Susižvalgėme. Kartą, sėdėdami prie mažo stalelio, jis pasakė savo amžių – buvo penkiolika metų jaunesnis už mane. Neišgirdo jokių juokų ar keistų replikų – tiesiog paklausė, kiek man metų, ir tęsė pokalbį, lyg tai neturėtų jokios reikšmės. Dar kartą pakvietė susitikti – sutikau.
Su juo viskas buvo kitaip – nebuvo saldžių pažadų ar didelių kalbų. Jis išklausydavo, užjausdavo, buvo šalia, kai kalbėdavau apie skyrybas, niekada nekeisdamas temos. Vieną dieną atvirai pasakė, kad patinku, bet žino, ką išgyvenu. Atsakiau, kad nenoriu kartoti savo klaidų ir nenoriu būti nuo nieko priklausoma. Jis pasakė: „Aš nenoriu tavęs kontroliuoti ar ‘gelbėti’“.
Buvęs vyras tai sužinojo iš kitų žmonių. Po kelių mėnesių pertraukos paskambino – paklausė, ar tikrai susitikinėju su jaunesniu vyru. Atsakiau, kad taip. Paklausė, ar man ne gėda. Atsakiau: „Gėda – tavo išdavystė“. Jis padėjo ragelį neatsisveikinęs.
Išsiskyriau, nes jis paliko dėl kitos. Bet paskui, nieko neieškodama, sutikau žmogų, kuris mane myli ir vertina.
Ar tai gyvenimo dovana? Dažnai jis išvykdavo į komandiruotes, todėl buvau prie to pripratusi. Žinodavau, kad jis atrašys vėlai
Gero tau dienos, Mantas palinko ir pabarbeno lūpomis į jos skruostą. Rūta automatiškai linktelėjo.
Man regis, meilė praėjo Tu pati gražiausia mergina visame fakultete, tada tarė jis, paduodamas jai glėbį
Man 41-eri, gyvenu senelių statytame name, kuris po jų mirties atiteko mamai, o dabar yra mano vardu – visada buvo ramus ir tvarkingas namai, kol prieš dvejus metus, norėdama padėti giminei, priėmiau nutolusios pusseserės su mažamečiu sūnumi prašymą laikinai pagyventi, tačiau šiandien namai tapo svetimi: ji nedirba, įkurdino ir buvusį partnerį, nevengia nepažįstamų svečių, o visi sunkumai, sąskaitos ir net tvarka liko tik mano pečiams, bet jei prašau bent kiek pagarbių ribų – apkaltina savanaudiškumu; ką daryti, kai paaukotas svetingumas pavirsta spąstais ir nebežinau, kaip susigrąžinti savo namus? Man keturiasdešimt vieneri, ir namas, kuriame gyvenu senelių palikimas. Kai jų neliko, mama čia pasiliko
Man regis, meilė praėjo Tu pati gražiausia mergina visame fakultete, tada tarė jis, paduodamas jai glėbį
Vyras mane paliko po vienuolikos metų santuokos dėl stebėtinai paprastos priežasties: jis sakė, kad lioviausi savimi rūpintis. Anot jo, tai kaupėsi ilgą laiką, nors niekada apie tai atvirai nekalbėjo.
Kai susipažinome, kasdien rūpinausi savo išvaizda: makiažas, kruopščiai parinkti drabužiai, visada tvarkingi plaukai. Dirbau, susitikdavau su draugėmis, turėjau laiko sau. Vėliau atsirado vaikai, rutina, pareigos. Dirbau toliau, bet perėmiau ir namų ruošą, vaikų priežiūrą, gydytojų vizitus—viską, kas laiko šeimą ant kojų, bet dažniausiai lieka nepastebėta.
Mano dienos prasidėdavo iki 6 ryto ir baigdavosi po vidurnakčio. Dažnai išeidavau iš namų be makiažo, nes tiesiog neturėjau laiko. Užsidėdavau pirmus švarius drabužius, kuriuos rasdavau. Ne dėl to, kad man būtų nerūpėję, o todėl, kad buvau išsekusi. Jis grįždavo, pavalgydavo, žiūrėdavo televizorių ir eidavo miegoti. Niekada nepaklausdavo, kaip jaučiuosi ar ar man reikia pagalbos.
Laikui bėgant prasidėjo pastabos—kad savimi rūpinuosi mažiau nei anksčiau, kad nenešioju suknelių, kad atrodau apsileidusi. Galvojau, kad tai tik pavieniai komentarai. Niekada neįsivaizdavau, kad tai taps priežastimi išeiti. Jis niekada nesakė „jaučiuosi nutolęs“ ar „turime pasikalbėti“. Tiesiog vieną dieną susikrovė daiktus.
Išvykimo dieną jis pasakė tiesiai šviesiai: kad nebejaučia to paties, kad pasikeičiau, kad pasigenda moters, kuri rūpindavosi savimi dėl jo. Primygtinai priminiau viską, ką dariau dėl namų, vaikų, mūsų. Jis atsakė, kad to nepakanka, jam svarbu didžiuotis savo moterimi.
Tyliai susikrovė daiktus. Po kelių dienų sužinojau, kad jau bendrauja su kita. Moterimi be vaikų, turinčia laiko sporto klubui, galinčia rūpintis savimi kasdien. Supratau, kad problema visada buvo ne makiažas.
Šiandien vis dar keliuosi anksti, vis dar dirbu, vis dar rūpinuosi namais. Dabar savimi rūpinuosi tada, kai pati to noriu, o ne tada, kai kažkas tikisi. Nustojau puošti save ne dėl meilės trūkumo—o todėl, kad ant mano pečių gulėjo visas gyvenimas. Ir vis tiek jis nusprendė išeiti. Mąstau pradėti sportuoti, bet nėra laiko. Kaip bebūtų, matyt, jis tiesiog nenorėjo manęs. Vyras paliko mane po vienuolikos metų santuokos, o priežastį pasakė taip paprastai, kad ji atrodė keisčiau
Man 46-eri, ir jei kas pažvelgtų į mano gyvenimą iš šalies, pasakytų, kad viskas gerai: ištekėjau jauna – 24-erių – už darbštaus ir atsakingo vyro, susilaukiau dviejų vaikų vos vieną po kito – 26-erių ir 28-erių, nutraukiau studijas dėl nesuderinamų laikų ir mažų vaikų, nes „dar bus laiko vėliau“. Niekada nebuvo didelių skandalų ar dramų – viskas klostėsi, kaip „turi būti“.
Metų metus rutina buvo tokia pati: keldavausi pirma, ruošdavau pusryčius, išeidavau į darbą, grįždavau ruošti vakarienės, skalbti, tvarkyti. Savaitgaliai – šeimos susibūrimai, gimtadieniai, įsipareigojimai. Visada buvau ta, kuri viską sprendžia, visada atsakinga. Jei kažko trūko – aš pasirūpinau. Jei kažkam reikėjo pagalbos – aš būdavau šalia. Niekada nepaklausiau savęs, ar norėčiau kažko kito.
Vyras niekada nebuvo blogas žmogus – vakarieniaudavome, žiūrėdavome televizorių, eidavome miegoti. Jis nebuvo nei itin švelnus, nei šaltas. Mažai norėjo, nesiskųsdavo, pokalbiai sukosi apie sąskaitas, vaikus ir reikalus.
Vieną paprastą antradienį atsisėdau svetainėje ir supratau, kad neturiu ką veikti: ne todėl, kad viskas gerai, o todėl, kad niekam tą akimirką manęs nereikėjo. Apsižvalgiau – daugelį metų buvau šio namo ramstis, bet nebežinojau, ką su savimi daryti jo viduje.
Tą dieną atidariau seną stalčių – radau nebaigtas diplomų kopijas, kursus, idėjas užrašytas sąsiuviniuose, į šalį atidėtus projektus. Peržiūrėjau nuotraukas, kuriose esu jauna – dar ne žmona, ne mama, ne visų reikalų tvarkytoja. Nejaučiau nostalgijos. Jaučiau dar blogiau: tarsi viską būčiau pasiekusi net nepaklaususi savęs, ar to norėjau.
Pradėjau matyti tai, ko anksčiau nelaikiau problema: niekas manęs neklausia, kaip jaučiuosi. Ir kai grįžtu pavargusi, vis vien viską sprendžiu aš. Jei vyrui nesinori į šeimos susibūrimą – priimta, jei aš nenoriu – vis tiek laukiama, kad eisiu. Mano nuomonė egzistuoja, bet neturi svorio. Be riksmų ir dramų – tačiau vietos man čia nėra.
Vieną vakarą prie vakarienės pasakiau, kad norėčiau tęsti mokslus ar paieškoti kažko naujo. Vyras nustebo: „O kam dabar?“ Neblogai, tiesiog nesuprato, kodėl reikėtų keisti tai, kas visada veikė. Vaikai tylėjo. Niekas nesiginčijo, niekas neuždraudė. Ir vis dėlto pajutau, kad mano rolė taip aiškiai apibrėžta, kad iš jos išeiti nepatogu.
Vis dar esu ištekėjusi. Neišėjau, nesusirinkau daiktų, nepriėmiau kardinalių sprendimų. Bet nebenoriu apgaudinėti savęs – dvidešimt metų gyvenau, kad saugočiau struktūrą, kurioje buvau naudinga, bet niekada nebuvau pagrindinė veikėja.
Kaip žmogus atgauna save po tokio gyvenimo? Man 46-eri, ir jeigu kas nors pažvelgtų į mano gyvenimą iš šalies, pasakytų, kad man sekasi visai neblogai.
