Zibainis

Aš sušukau pro langą: — Mama, ką tu taip anksti? Sušalsi! — Ji atsisuko, pamojavo kastuvu tarsi pasisveikindama: — Jums, tinginiai, stengiuosi. — O kitą dieną mamos jau nebebuvo… Ir šiandien negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą… Kaskart žvilgtelėjus į tą takelį širdį suspaudžia tarsi kažkas ją stipriai sugriebtų. Tą nuotrauką padariau sausio antrąją – ėjau pro šalį, pamačiau sniege pėdas ir sustojau. Nufotografavau, pati nežinodama kam. O dabar tai – vienintelis prisiminimas iš tų dienų… Naujuosius, kaip visada, šventėme visa šeima. Mama jau nuo ankstaus ryto virtuvėje – kotletų kvapas ir jos balsas: — Dukra, kelkis! Padėk salotas daryti, nes tėtis vėl visus ingredientus suvalgys! Nusileidau dar su pižama, išsitaršiusiais plaukais. Ji prie viryklės su savo mėgstamu, mano dovanotu persikiniu prijuosčiu, besišypsanti, veidas nuo orkaitės raudonas. — Mama, leisk bent kavos atsigerti, — niurnėjau. — Kava paskui! Pirmiau – baltos mišrainės! — juokėsi ji, mesdama man dubenį su keptomis daržovėmis. Pjaustėm, šnekėjomės apie viską pasaulyje. Ji pasakojo, kaip vaikystėje Naujuosius sutikdavo – be užsienietiškų salotų, tik silkė su svogūnais ir mandarinai, kuriuos tėtis iš darbovietės parnešdavo. Po to tėtis su eglute sugrįžta: — Nu ką, moterys, priimat gražuolę? — linksmai šūktelėjo. – Oi, tėti, visą mišką nupjovei? — nustebau. Mama pažiūrėjo, gūžtelėjo: — Graži, bet kur ją dėsime? Vis tiek padėjo puošti. Su sese Lera kabinom girliandas, mama išsitraukė senus žaisliukus – tuos, iš mano vaikystės. Stiklinį angeliuką išėmė ir tyliai taria: — Šitą tau pirmai Naujiems metams pirkau. Prisimeni? — Prisimenu, mama, — nors ir neprisiminiau, pamelavau, bet ji taip nušvito, kai pasakiau taip… Brolis atvažiavo vakare – su maišais, dovanomis, šampanu. — Mamyte, šįkart gerą šampaną paėmiau, ne kaip pernai! — Oi, sūnau, kad tik neapsvaigtumėte visi, — nusijuokė ji ir apkabino jį. Vidurnaktį išėjome į kiemą. Tėtis su broliu leidžia fejerverkus, Lera krykštauja, o mama mane apkabinusi šnabžda: — Pažiūrėk, dukryte, kokia graži mūsų gyvenimas… Apkabinau ją stipriai: — Geriausias pasaulyje, mamyte. Gėrėme šampaną iš butelio ratu, juokėmės, kai fejerverkas nuskriejo link kaimynų daržinės. Mama, lengvai apgirtusi, šoko su veltiniais pagal „Miške gimė eglutė“, tėtis ją pakėlė ant rankų – kvatojome iki ašarų. Sausio pirmą visą dieną gulėjome, o mama – vėl verda koldūnus, šaltieną. — Mama, gana jau! Ir taip kaip kamuoliai! — skundžiausi. — Niekas, suvalgysite, — numojo ranka. — Nauji metai gi visą savaitę švenčiami. Sausio antrą ji vėl anksti atsikelia. Išgirstu duris trinkt – žiūriu pro langą: ji kieme, su kastuvu, kasinėja takelį. Seni pūkiniai, skarelė ant galvos. Kiekvieną kartą nuo vartelių iki laiptelių – siaurą, lygią, tvarkingą. Sniegą suverčia prie namo, kaip visada mėgo. Šūktelėjau pro langą: — Mam, ką tu taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuka, pamojavo: — O jūs, tinginiai, iki pavasario per pusnis brausitės! Eik, arbatinuką užstatyk. Nusišypsojau, nuėjau į virtuvę. Ji po pusvalandžio pareina, skruostai raudoni, akys blizga. — Viskas, dabar tvarka, — atsisėda gerti kavos. — Gražiai nusikasiau, ar ne? — Gražiai, ačiū, mama. Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jos balsą tokį gyvą. Sausio trečią rytą prabunda ir tyliai sako: — Mergaitės, kažkas mane krūtinėje spaudžia. Ne stipriai, bet nemaloniai. — Mama, gal greitąją kviesti? — Na ką tu, dukra. Persidirbau, vis tiek tiek gaminau, lakščiau. Prigulsiu – praeis. Atgulė ant sofos, sėdėjome su Lera, tėtis į vaistinę nuvažiavo. Ji dar juokavo: — Nelaikykit manęs taip tragiškai. Dar jūs visus pergyvensiu. Staiga nublanksta, už krūtinės susiima. — Oi… bloga man… Labai bloga… Greit kvietėm greitąją. Laikiau ranką, šnabždėjau: — Mamyt, laikykis, viskas bus gerai… Pažvelgė į mane ir vos girdimai: — Dukryte… labai jus myliu… Nenoriu atsisveikinti. Gydytojai tuoj atvažiavo, bet… jau nieko negalėjo padaryti. Didelis infarktas. Viskas įvyko minutėmis. Sėdėjau koridoriuje ant grindų ir klykiau. Negalėjau patikėti. Dar vakar ji šoko po fejerverkais, o šiandien… Vos paeinu, išeinu į kiemą. Sniegas beveik nenukritęs. Ir matau jos pėdas – mažas, tvarkingas, tiesias. Nuo vartelių iki laiptelių ir atgal. Tokius, kokius visada palikdavo. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau. Klausiau Dievo: „Kaip gali būti: dar vakar žmogus vaikščiojo šia žeme, paliko pėdas, o šiandien jo nėra? Pėdos yra, o žmogaus – ne.“ Atrodė, ar tikrai – kad ji sausio antrą išėjo paskutinį kartą – praskaidrinti mums taką. Kad galėtume praeiti juo jau be jos. Nenuvaliau tų pėdų. Paprašiau visų taip ir palikti. Kad būtų, kol pats sniegas jas užsnigs amžiams. Tai buvo paskutinis mamos rūpestis. Jos šiluma išliko net tada, kai jos jau nebebuvo gyvų. Po savaitės prisnigo labai daug. Aš saugau tą nuotrauką su paskutinėmis mamos pėdomis. Kiekvienais metais, sausio trečią, vėl ją žiūrinėju, paskui žiūriu į tuščią takelį prie namų. Ir taip skauda žinoti: kažkur po sniegu – ji paliko savo paskutinius pėdsakus. Takelį, kuriuo vis dar einu paskui ją…

Aš šūkteliu per langą: Mama, ką darai taip anksti lauke? Sušalsi! Ji atsisuka, pamojavo kastuvu: Dėl

Uncategorized

0454

– Tavo žmona visai išsidirbinėja. Paaiškink jai, kaip reikia elgtis, – pamokslavo Viktoras, Maksimo mama

Tavo žmona jau ima per daug laisvių. Paaiškink jai, kaip dera elgtis, auklėjančiu tonu tarė Maksimo mama.

Uncategorized

0535

– „Reikės kurį laiką pagyventi pas jus“, – pareiškė anyta. O Natashos atsakymas ją tiesiog pribloškė

Laikinai gyvensiu pas jus, pareiškė anyta. Mano žmonos, Miglės, atsakymas ją pribloškė. Klausyk, Migle

Uncategorized

026

Kvailutė Visi Aną laikė kvailute. Su vyru ji gyveno jau penkiolika metų. Jie augino du vaikus – Aistę, kuriai buvo keturiolika, ir Sergiuką, septynmetį. Vyras cielai neslėpdamas vaikščiojo „į kairę“. Pirmą kartą jis jai išdavė antrą vestuvių dieną – su padavėja. O toliau – nė nesuskaičiuosi. Draugės bandė atverti Akims akis, bet ši tik šypsodavosi ir tylėdavo. Ana dirbo žaislų gamykloje buhaltere. Atlyginimas, anot jos, visai menkas, o darbo kalnai. Tekdavo leisti laiką net savaitgaliais, o su ketvirtiniais bei metiniais ataskaitomis naktimis nebepareidavo namo. Vyras uždirbdavo labai gerai. Bet šeimininkė iš Anos buvo menka – kiek pinigų beduok, vis tiek neužtenka maistui, šaldytuvas tuščias, namie išvirta nebent barščių ir kotletų su makaronais. Taip ir gyveno. Visi stebėjosi, matydami Valduką su nauja drauge. Grįždavo jis namo ir „sausas kaip lapas“. – Oi kokia durna ta Anytė, kam jau kentėti tokį mergišių. Tą dieną, kai Sergiukui sukako dešimt metų, vyras grįžo namo ir pareiškė, kad ketina skirtis. Įsimylėjęs ir šeima jam nebetinka. – Ana, nesupyk, bet aš paduodu dėl skyrybų. Tu šalta kaip žuvis. Būtum nors gera šeimininkė, bet ir to neturi. – Gerai, sutinku skirtis. Valdui net kėdė pasirodė per sunki – jis tikėjosi skandalo, isterijos, ašarų upės. Bet tokios ramybės nesitikėjo. – Gerai, tada susidėk daiktus, aš tau netrukdysiu. Rytoj grįšiu, palik raktą po kilimėliu. Ana tyliai ir su keista šypsena pažvelgė į vyrą. „Keista visa tai“- pagalvojo Valdas, bet netrukus tą pamiršo – juk regėjo save laimingą naujame gyvenime. Be vaikų ir pabodusios žmonos. Kitą dieną, atėjęs su nauja savo simpatija, pasitikrino po kilimėliu – raktų nematė. Tai jam šiek tiek sugadino nuotaiką. – Nieko, spynas pakeisiu – ir tiek žinių. Bandė atrakinti duris – nieko nesigavo. Paskambino. Duris atidarė vyras – tvirtas, su chalatu ir šlepetėmis. – Ko nori, vyre? – Šiaip jau čia mano butas. Valdas ne itin drąsiai atsakė. – Tai parodyk dokumentus, jei tikrai tavo. Dokumentų, aišku, jis su savimi neturėjo, įleistas nebuvo. Priminė Valdas, kad pase privalo būti įrašas apie gyvenamąją vietą. Purtydamas rankas išsitraukė pasą. Parodė vyrui chalate, šis pavartė, kreivai šyptelėjo ir atkišo atgal: – Kada paskutinį sykį žiūrėjai į šitą knygelę? Valdas atsivertė paso puslapį ir pamatė du spaudus: vienas apie įsiregistravimą, kitas apie išregistravimą – ir tas jau prieš dvejus metus… Net nenorėjo ginčytis. Bandė prisiskambinti žmonai, bet ši – nepasiekiama. Pamėgino laukti prie darbo vietos – ir vėl nesisekė. Ana jau metai nedirba. Dukra – užsienyje, bet sūnus turėtų būti vietoje… Ne, pasirodo, net Sergiukas pernai perrašytas į kitą mokyklą, o tėvas to nė nežino, todėl duomenų niekas nesako. Galutinai sugniuždintas Valdas atsisėdo ant suoliuko ir susiėmė už galvos. Kaip galėjo taip būti? Jo tylioji, nuolanki Ana – ir štai – tokį dalyką sugebėjo. Ir kaip ji galėjo butą parduoti? Na, gal teisme viskas išaiškės. Už savaitės skyrybos. Atėjo į teismą piktas ir ryžtingas – norėjo atskleisti apgavikę ir viską susigrąžinti. Ir štai, teisme viskas paaiškėjo: jis pats prieš dvejus metus pasirašė žmonai visus įgaliojimus. Tuomet, kai susipažino su Elze – pribloškiančia moterimi. Skrido iš geros nuotaikos, viską pamiršęs dėl jos. O čia žmona lenda – dukrai reikia dokumentų, leidimų, be jo parašo niekaip. Konsultavosi su advokatu, kuris patarė parašyti įgaliojimą. Ir štai pats save visko netyčia nuskriaudė. Liko plikas, be nieko – net Elzė, išgirdusi, kad jis neturi buto, prapuolė. Na, gal Ana bent alimentų paprašys, bet ir ten – nusivylimas. Vietoje teismo dėl alimentų – teismas dėl tėvystės nuginčijimo. Pasirodo, abu Anos vaikai – ne nuo jo. Ana dar per vestuves matė vyrą su padavėja. Ir kažkas jos galvoje spragtelėjo. Net nesuprato, kaip viskas įvyko – bet nusprendė atkeršyti neįprastai. Pirmiausia – neištikimybė už neištikimybę. Tada – taupymas. Visi vyro pinigai ėjo ne į namus, o kaupėsi. Namie lyg vėjai švilpė, bet vaikai buvo aprengti, pavalgę – pas močiutę. Anos mama tik galvą kraipė: – Kerštas tave sužlugdys, vaikams psichiką sugadins! Bet Ana vis tiek ėjo savo tikslo link. Ir pasiekė jį – atliko DNR tyrimus, nors be jų žinojo, kas vaikų tėvas. Tai buvo smūgis žemiau juostos. Valdas net buto praradimą pakėlė lengviau nei žinią, kad abu vaikai – ne jo. Saugokitės įskaudintų moterų – sužeistos lietuvės moters pyktis gali daug ką nušluoti.

2024 m. kovo 12 d. Kažkada visi mane laikė kvailute. Penkiolika metų gyvenau su vyru mūsų bendri namai

Uncategorized

030

Arogantiška moteris suplėšė savo suknelę, manydama, kad ji tik padavėja, nieko nesuvokdama, jog jos milijonierius vyras stebi viską.

Aršios šviesos šviečia prie V.Didžiojo teatro salės, o triukšmingi svečiai plūdo pro įėjimą.

Uncategorized

017

Laimės receptas… Visas daugiabutis stebėjo, kaip į antrame aukšte esančią butą kraustėsi naujakuriai – cecho viršininko šeima, dirbančio viename svarbiausių fabrikų mažame Lietuvos provincijos miestelyje. – O kodėl jie nutarė gyventi senamiestyje, sename name? – klausinėjo draugių pensininkė Nijolė, – Turėjo gi per savo ryšius ir naują butą naujame projekte susiveikti. – Nevertink pagal save, mama, – pataisė ją trisdešimtmetė netekėjusi dukra Agnė ryškiu makiažu, – kam jiems ta nauja statyba, kai čia, mūsų „Stalino laikų“ name, aukštos lubos, erdvūs kambariai, didelė virtuvė ir netgi lodžija kaip atskiras kambarys… Be to, jiems čia vos atsikrausčius iškart įvedė telefoną. Ne visuose butuose turime telefoną, vos trys iš devynių… – Tau tik plepėt būtų svarbiausia, – sumurmėjo Nijolė, – kaimynų galvas jau išvarai. Tik nebandyk įkyrėti tiems naujiems, jie rimti žmonės, netrukdyk… – Ne jau taip rimti – jauni, o jų dukrai, Natalijai, tik devyneri, – atkirto Agnė, su nuoskauda žvilgtelėdama į mamą, – mano metų, na, gal keliomis vyresni. Naujieji kaimynai pasirodė malonūs ir draugiški. Lida dirbo mokyklos bibliotekoje, o Jonas jau dešimt metų fabrike. Apie visa tai pasakodavo Agnė išeidama vakare į kiemą, kur mama mėgdavo pasikalbėt su kaimynėmis. – Iš kur tu taip viską žinai? – klausinėdavo Agnę moterys, – tikra smalsuolė, net prokuroras. – Ogi nueinu pasiskambinti. Jie, kitaip nei kai kurie, leidžia, – pabrėždavo Agnė, prisimindama, kaip kiti kaimynai užsirakindavo žinodami, kad pusvalandžiui užgrobsi telefoną. Taip Agnė susipažino su naujakuriais, vis dažniau užsukdavo paskambinti draugėms ar kolegėms ir nevengdavo ilgų pokalbių. Ateidavo kartais pasipuošus, kitąkart su chalatu – akivaizdžiai ieškodama draugystės su šeima. Vieną dieną ji pastebėjo, kaip Jonas demonstratyviai užsidaro kambaryje prie televizoriaus, kai tik ji ateina skambinti. Tai pasikartojo kelis kartus. Agnė nusišypsodavo Lidai ir padėkodavo, bet Lida tik linktelėdavo ir paprašydavo uždaryti duris. – Negaliu, rankos miltuotos, – rodydavo Lida, – o užraktas prancūziškas – pats užsifiksuoja. – Oi, ką kepat? Vėl pyragėliai? Tiek kepinių pas jus… O aš – neišmanau! – pripažindavo Agnė. – Taip, vėl varškės bandelės rytojui, ryte laiko nėra – kepu dabar, – šypsodavosi Lida, sukdama tešlą. Agnė susiraukdavo – bendrauti daugiau nenorima. – Lida, žinau, kad sunku atsakyti, – vieną vakarą pastebėjo Jonas, – bet mūsų telefonas per vakarus visada užimtas… Negalima taip. – Ir aš pastebėjau, kad jau visai laisvai elgiasi, įsėda kaip į savo namus, – pritarė žmona. Tą pačią dieną išsipuošusi Agnė vėl atėjo ir sėdo į prieškambarį plepėti. – Agnele, dar ilgai? Laukiam skambučio, – po dešimties minučių perspėjo Lida. Agnė pritarė, padėjo ragelį, bet tuoj išsitraukė šokoladą: – O aš šiandien su saldėsiais! Gerkim arbatą, už draugystę! Nuėjo ant virtuvės, padėjo šokoladą. – Ne, dėk šalin – jei pamatys Nataša, norės, bet jai negalima – alergiška. Šeimoje šokoladas – tabu. – Kaip tabu? – nuraudo Agnė, – norėjau tik padėkoti… – Nereikia, ir paskambinti ateik tik esant reikalui: pas gydytoją, ugniagesiams – tuomet bet kada. Bet šiaip – prašau, – švelniai ištarė Lida, – vyrui darbo reikalais skambina, o Nataša ruošia pamokas… Agnė tyliai pasiėmė šokoladą ir išėjo, susipainiojusi savosiose nuoskaudose, įsitikinusi, kad Lida pavydi jos vyrui. – Ji mato, kad aš jaunesnė ir gražesnė. Štai ir pyksta, – aiškino mamai, – aš juk norėjau nuoširdžiai… – Kvaila tu ir užsispyrusi, – guodė Nijolė, – nereikia kitų šeimų slenksčio trinti. Paskutinį kartą Agnė bandė suartėti, kai atėjo prašyti varškės bandelių recepto. – O kodėl ne mamos klausi? Mūsų mamos moka viską, – sutriko Lida, – be to, neturiu tikslių skaičių, viską darau „iš akies“… O dabar – lekiu, neturiu laiko. Tad kreipkis į mamą! Agnė nuraudo ir sugrįžo. Virtuvės spintelėje dulkėjo vaikystės sąsiuvinis: ten viskas – nuo salotų iki varškėčių. Pati kept nenorėjo, mama jau nebevalgė dėl dietos ir spaudimo. Tačiau Agnė išsitraukė sąsiuvinį ir surado reikiamą receptą, net mamą nustebino. – Nejau eisi kažką kepti? – kilstelėjo antakį Nijolė. – O tau kas keisto? – atsakė Agnė, užvertė sąsiuvinį. – Nejau, su Sluvu vėl taikaisi? – vėl smalsavo mama. – O kodėl turėčiau skirtis? – kiek pyktelėjo Agnė. – Tai ir taikykis, laikas jau tavęs laukia. Tačiau po keleto dienų, parėjus iš pasivaikščiojimo, bute pakvipo keptais pyragais. – Negi pas mus vėl kepa bandeles! – su džiaugsmu pažvelgė Nijolė. – Nekartok visiems – tyliau, – nusišypsojo Agnė, atnešdama riekelę varškės bandelių. – O tu gali, – pagyrė mama. – Galvoju, viską pamiršai, bet viskas pavyko, dukrele… – Gerai? Ar tik palaikai? – klausė Agnė. – Gi ragauk, puikiai! – nusišypsojo mama. Agnė prisiminė tėčio žodžius: „Valgoma.“ Aukščiausias įvertinimas. – Tad kvičiu Slavu į svečius – ragauti tokių pačių! – Jam tikrai patiks. Tėtį sužavėjau bandelėmis, o paskui ir savimi, – nusijuokė mama. Taip į Agnės virtuvę vis dažniau atbėgdavo Slavas. Ir mažiau pykosi, ir kartu viską darė, girdėjosi linksmas juokas. Kai Agnė sužinojo, kad susituoks su Slavu, Nijolė net apsiverkė – pagaliau… Agnė pasikeitė: sulieknėjo laukdama vestuvių. Slavas vis klausinėjo: – Kodėl nebekepi bandelių? Per vestuves iškepsi pyragą? Prieš vestuves namuose ruošė trise: Agnė, mama ir teta. Gaminimas užtruko dvi dienas, nes pagrinde šeima ir artimiausi. Jaunieji gavo didelį kambarį erdviame trijų kambarių bute. Po metų visiems butams įvedė telefonus. Agnė buvo patenkinta – dabar pati kviesdavo visus kalbėtis, bet – trumpai. – Rūta, viskas, neturiu laiko kalbėt – tešla kyla! Slavas tuoj grįš – iki! Ji skubėdavo į virtuvę, kur augo šilta tešla. Agnė laukėsi, bet ir toliau kepė, kad pamalonintų vyrą. O ir pati dievino varškės bandeles – tikras namų skanėstas! O vyras nė kiek nesiskundžia: už tokią šilumą ir pyragus gali nesižavėti žmona?

Laimės receptas… Visas daugiabutis stebėjo, kaip į antrą aukštą kraustėsi nauji gyventojai.

Uncategorized

Piktoji kaimynė

Kiekvienoje kiemo paketoje yra viena ta pati mergina, kuri šauktų iš lango, kai užkandžius deginate šalia

Uncategorized

060

Sugrįžusi namo anksčiau nei planavo, Zoya išgirdo pokalbį tarp vyro ir sesers – ir liko be žado

2024 m. birželio 7 d., penktadienis Šiandien užrašysiu svarbiausią savo gyvenimo įvykį. Grįžau namo iš

Uncategorized

010

Piktoji kaimynė

Kiekvienoje kiemo paketoje yra viena ta pati mergina, kuri šauktų iš lango, kai užkandžius deginate šalia