Zibainis

Mano anytos gimtadienis – sausio 1-ąją. Nuėjome ją pasveikinti, o ji staiga paklausė: „Viktorija, ar laukiesi?“ Su anyta Marija sutariu puikiai. Santuokoje jau 17 metų, su vyru auginame du sūnus, o praėjusių metų pabaigoje sužinojau, jog laukiuosi trečią kartą. Ketinau pasakyti tai anytai jos gimtadienio proga, bet labai jaudinausi – mūsų keturių narių šeima gyvena mažame dviejų kambarių bute, kur vos telpame, be to, man jau 38-eri – nemažas amžius nėštumui. Buvau įsitikinusi, kad Marija mane pasmerks. Tačiau atėjus anytos gimtadieniui susiėmiau. Vos įžengus mane pasikvietė į virtuvę pagelbėti. Marija – išmintinga moteris, iškart viską suprato. Net neprireikė aiškinti! Nustebau jos nuovoka ir dar labiau – netikėta reakcija. Anyta labai apsidžiaugė, prisipažino, kad seniai svajojo apie anūkę. Su anytos palaiminimu vasarą pasaulį išvydo mūsų dukrytė. Jau trečią kartą močiutė buvo didžiulė pagalbininkė, viskuo padėjo ir palaikė, ją labai vertinu ir myliu kaip tikrą mamą. Artėjant žiemai, vėl rinkomės pas Mariją gimtadienio proga – jau su mažąja princese. Kadangi anyta pradėjo daug kepti, padovanojome jai gerą orkaitę. Šventė baigėsi. Su šeima ketinome eiti namo, bet mane sustabdė anyta su svarbiu pranešimu. Marija padėkojo už anūkę ir pasakė, kad labai mus brangina, todėl persikels pas mus, užleisdama mums savo dviejų kambarių butą. Neturėjau žodžių. Dar kartą įsitikinau – tokia gera ir išmintinga anyta, tapusi tikra drauge, – ypatinga laimė gyvenime. Ir toliau gyvename darnoje ir laimėje. Žaviuosi savo anyta ir svajoju perimti jos gyvenimo išmintį.

Mano anyta gimtadienį švenčia sausio 1-ąją. Todėl nuvykome pas ją, ir netikėtai ji paklausė: Rūta, gal

Uncategorized

0117

Diena, kai netekau savo vyro, buvo ne tik ta, kai netekau jo. Tai buvo ir diena, kai praradau tą santuokos vaizdą, kuriuo tikėjau. Viskas įvyko pernelyg greitai. Jis išvažiavo anksti rytą – turėjo aplankyti kelis kaimus, nes buvo kaimo veterinaras: pagal sutartį dirbdavo ir didžiąją dalį savaitės keliaudavo po Žemaitijos kaimus, gydydavo gyvulius, skiepydavo avis, gelbėdavo ūkininkus kritinėse situacijose. Aš buvau pripratusi prie trumpų atsisveikinimų – skubotų žodžių prie durų. Pripratusi matyti jį išeinantį su molėtais batais ir užgrūstu autobusiuku. Tą dieną jis parašė man apie vidurdienį, jog yra tolimesniame kaime, prasidėjo stipri liūtis, ir kad dar reikia nuvažiuoti pusvalandžiu toliau. Pažadėjo, jog po to iškart grįš namo – norėjo vakarieniauti kartu su mumis anksčiau nei įprastai. Atsakiau, kad važiuotų atsargiai, nes lietus buvo labai stiprus. Po to… iki pavakarės nieko nebežinojau. Pirmiausia pasigirdo gandas. Skambutis iš pažįstamo – paklausė, ar viskas gerai. Nieko nesupratau. Vėliau jo pusbrolis pranešė, jog kelyje į kaimą įvyko avarija. Širdis taip drebėjo, jog maniau – prarasiu sąmonę. Už kelių minučių patvirtino: autobusiukas praslydo, nuvažiavo nuo kelio ir įkrito į griovį. Jis neišgyveno. Neprisimenu kelio iki ligoninės. Tik sėdėjau šaltomis rankomis ant kėdės ir klausiau gydytojo žodžių, kurių smegenys nepriėmė. Uošviai atvažiavo apsiašaroję. Vaikai klausė, kur tėtis… aš negalėjau pasakyti nieko. Ir būtent tą pačią dieną – dar nespėjus pranešti visiems artimiesiems – įvyko kas nors, kas palaužė mane kitaip. Socialiniuose tinkluose pradėjo rodytis įrašai. Pirma buvo moters, kurios nepažinojau, nuotrauka – jis ją apkabinęs, o po nuotrauka žodžiai: „sudužo, neteko gyvenimo meilės“, dėkojo už kiekvieną bendrą minutę. Maniau, jog klaida. Po to atsirado kita moteris, su kitomis nuotraukomis – atsisveikindama su juo ir dėkodama už „meilę, laiką, pažadus“. Po to – trečia. Trys skirtingos moterys. Tą pačią dieną. Viešai prabilo apie santykius su mano vyru. Jos nesirūpino, kad ką tik tapau našle. Nesirūpino, kad vaikai ką tik prarado tėtį. Nesirūpino dėl uošvių skausmo. Tiesiog parodė savo tiesą – lyg atminimo žodžius jam. Tada pradėjau dėlioti dėlionę. Jo nuolatinės kelionės. Valandos, kai neatsakydavo. Tolimi kaimai. Pasiteisinimai susitikimams ir skubiems naktiniams atvejams. Viskas pradėjo įgauti prasmę… tokia, nuo kurios pykino. Aš laidojau savo vyrą suprasdama, kad jis gyveno dvigubą – o gal ir trigubą – gyvenimą. Budėjimas buvo vienas sunkiausių momentų. Žmonės reiškė užuojautą nežinodami, jog jau mačiau tuos įrašus. Moterys žvelgė keistai. Buvo šnabždėjimų, tylūs komentarai. Aš stovėjau ten, stengdamasi laikyti vaikus, o galvoje sukosi vaizdai, kurių niekada nenorėjau matyti. Po laidotuvių užgriuvo karališkas tuštumas. Namuose buvo tylu. Jo drabužiai dar kabojo. Batai – molėti – džiūvo kieme. Įrankiai liko garaže. Kartu su liūdesiu atėjo išdavystės svoris. Negalėjau nuoširdžiai verkti dėl jo, nemąstydama apie tai, ką jis padarė. Po kelių mėnesių pradėjau terapiją – negalėjau miegoti. Kiekvieną rytą prabusdavau apsiverkus. Psichologė pasakė žodžius, kurie pažymėjo mane visam laikui: jei noriu išgyti, reikia mintyse atskirti vyrą, kuris mane išdavė, vaikų tėtį ir žmogų, kurį mylėjau. Jei matysiu jį tik kaip išdaviką, skausmas liks manyje. Nebuvo lengva. Tai truko metus. Su šeima, terapija, gausiu tylėjimu. Išmokau kalbėti vaikams be neapykantos. Išmokau tvarkytis su prisiminimais. Išmokau paleisti pyktį, kuris dusino. Šiandien praėjo penkeri metai. Vaikai užaugo. Grįžau į darbą, pradėjau kurti rutiną, išeiti viena, gerti kavą, nejausdama kaltės. Prieš tris mėnesius pradėjau susitikinėti su vyru. Kol kas be didelės skubos – tiesiog pažįstame vienas kitą. Jis žino, kad esu našlė. Nežino visko. Eina lėtai. Kartais pagaunu save pasakojant šią istoriją garsiai – kaip šiandien. Neji pasigailėt save, o nes pirmą kartą jaučiuosi galinti kalbėti, nejausdama degančių krūtinės. Nepamiršau, kas įvyko. Bet jau nebegyvenu ten uždaryta. Ir nors diena, kai mano vyras išėjo, sugriovė visą mano pasaulį, šiandien galiu pasakyti: išmokau vėl jį kurti – gabalėlis po gabalėlio – nors ir niekada nebe toks, koks buvo.

Diena, kai netekau vyro nebuvo tik ta diena, kai jį praradau. Tai buvo ir diena, kai praradau tą santuokos

Uncategorized

017

Už ką išmetė Pronyją?

Automobilis sustojo šalia šiukšlių konteinerio. Didelė pilka skrebutė šoksniavo į betono platformą.

Uncategorized

Kai nulipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant žemės ir prašančią išmaldos. Mes su vyru likome šokiruoti. Niekas apie tai nežinojo. Man 43-eji, mama – 67-erių. Gyvename tame pačiame mieste, tik skirtinguose rajonuose. Kaip ir daugelis vyresnių žmonių, mano mama reikalauja priežiūros, bet pas mane atsisako keltis dėl vienos priežasties – ji namuose turi keturias kates ir tris šunis. Ji šeria net visus benamius gyvūnus kaimynystėje. Kiekvieną centą, kurį duodu – mama išleidžia vaistams ir gyvūnų maistui. Maisto produktus jai pati nuperku, nes žinau, kad pinigus leistų tik gyvūnams ar vaistams. Pastaruoju metu su vyru lankėmės pas draugus ir grįždami nusprendėme važiuoti autobusu. Įsivaizduokite mano šoką, kai pamačiau mamą prašančią išmaldos. Net pati nežinojau, ką daryti. Mano vyras irgi buvo pritrenktas – žinojo, kad mamos išlaikymui paimame pinigus iš biudžeto. Natūraliai kilo klausimas – kur dingsta tie pinigai? Paaiškėjo, kad mama renka pinigus šunims ir katėms: maistui ir skiepams. Tai atrodo liūdna, bet ką pagalvotumėte, jei pamatytumėte savo mamą tokioje būklėje? Ką sakytų šeima, draugai ir pažįstami? Žinoma, visi galvotų, kad esu beširdė dukra, pamiršusi ir palikusi savo mamą likimo valiai. Dabar einu ir ieškau jos visame mieste. Žinau, kad ji nesustojo to daryti net po mano rėkavimų – tik dabar slepiasi nuo manęs dar geriau.

Kai išlipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant grindinio ir prašančią išmaldos. Mano vyras

Uncategorized

0420

Jei mano sūnui reikia – Penkiasdešimt tūkstančių, Steponai. Penkiasdešimt. Virš trisdešimties tūkstančių alimentų. Valentina sviedė telefoną ant virtuvės stalo taip, kad tas nuslydo per stalviršį ir vos nenukrito ant grindų. Steponas spėjo jį pagauti pačiame krašte, ir šis gestas Valentina dar labiau supykdė. – Fediui reikėjo sportbačių ir aprangos būreliui, – Steponas padėjo telefoną ekranu žemyn, tarsi slėptų įkalčius. – Jis auga, Valia. Vaikai juk turi įprotį augti. – Sportbačiai už penkiasdešimt?! Jis ką, į Lietuvos lengvosios atletikos rinktinę įstojo? – Dar buvo kuprinė. Ir striukė. Juk greitai ruduo. Valentina nusigręžė, žiūrėti į vyrą dabar visai nesinorėjo. Ji žinojo apie tuos pervedimus. Kiekvieną mėnesį. Ne rečiau. Visada su ta pačia priežastimi: sūnus, pareiga, atsakomybė. Gražūs žodžiai, slepiantys visai konkrečius skaičius, nutekančius iš jų bendro biudžeto į svetimą piniginę. – Juk aš myliu jį, – Steponas priėjo arčiau, sustojo už jos nugaros. – Tai mano vaikas. Aš negaliu tiesiog… – Ar sakau tau – palik vaiką? Sakau – kodėl tiek daug išleidi virš alimentų? Trisdešimt tūkstančių kas mėnesį – negi mažai? Nina nedirba? – Dirba. – Tai kur problema? Steponas tylėjo. Šį jo tylėjimą Valentina jau buvo išmokusi mintinai – tai reiškia, kad jis neturi atsakymo. Yra tik įprotis sutikti, padėti, nesiginčyti. Būti geru buvusiu vyru, geru tėčiu, geru žmogumi. Už jų abiejų sąskaita. Ji atsisuko, pasirėmė į kriauklės kraštą. – Aš vedu apskaitą, žinai? Mintyse. Kiek kas mėnesį išeina ten. Nori sužinoti sumą per metus? – Nenoriu. – Beveik šeši šimtai tūkstančių. Jei neskaičiuoti šių penkiasdešimt. Steponas pakraipė nosį – dar vienas žinomas gestas, reiškiantis „baikime“. Bet Valentina jau nebegalėjo nutylėti. Per ilgai tylėjo, per uoliai vaidino supratingą žmoną. – Juk planavome atostogas. Atsimeni? Pažadėjai – lapkritį, jūra, dvi savaitės. Ir kur dabar tie pinigai? – Valia, aš suprantu. Bet Nina paskambino, ten skubiai reikėjo… – Nina. Visada Nina. Jai nuolat kažkas skubu. Steponas atsisėdo ant taburetės, alkūnes padėjo ant kelių, ir Valentina staiga suprato, koks jis pavargęs. Tikrai pavargęs ne nuo darbo – nuo to begalinio tempimo tarp dviejų moterų. Giliai viduje krustelėjo gailestis, bet ji jį nuslopino. – Ji nori pirkti butą, – Steponas nenukeldamas akių. – Kad Fediui būtų atskiras kambarys. – Palauk. Kokį butą? – Didesnį. Dabar jie mažame, žinai. Jai ankšta. – Jai ankšta. O kas mokės? Steponas pagaliau pažvelgė į ją, ir žvilgsnyje sužibo kaltė. Valentina sustingo. – Tu neketini… – Ji prašė padėti. Su pradiniu įnašu. Kol kas tik galvoju. – Galvoji? Steponai, tai juk… čia didžiuliai pinigai! Iš kur juos gausi? – Mes šiek tiek sutaupėme. Automobiliui kaupėme. – Mes kaupėme! Mūsų automobiliui! Mūsų šeimai! Balsas perėjo į riksmą, ir Valentina užsidėjo ranką ant burnos, bandydama sustabdyti žodžius. Veltui – jie jau skambėjo ore tarp jų. Steponas atsistojo, priėjo prie lango, rankas kišo į kišenes. – Fedia – irgi mano šeima. Negaliu apsimesti, kad jo nėra. – Niekas neprašo apsimesti! Bet yra alimentai – oficialūs, įstatyminiai. Visa kita – tavo geranoriškumas. Ir mano, beje. Nes tai mūsų bendri pinigai. – Žinau. – Bet tavęs tai nestabdo. Tylą už sienos nutraukė kaimyno televizoriaus balsai – komedija, juokas. Nereikalingas fonas jų pokalbiui. Valentina atsisėdo į įprastą vietą prie stalo, mechaniškai ištiesė staltiesę. Viduje degė nuoskauda, pyktis, sumišimas, bet kalbėjo ramiai: – Kiek ji prašo? – Du milijonus pradiniam įnašui. Skaičius pakibo ore, ir Valentina nusijuokė – trumpai, be jokio džiaugsmo. – Du milijonai. Tai viskas, ką turim. – Žinau. – Ir tu rimtai galvoji jai atiduoti? – Tai dėl mano sūnaus. – Aš prieš. Tai ir mano pinigai, jei pamiršai. Vyras tylėjo – nebeliko ką sakyti. Po savaitės Valentina atsidarė banko programėlę tiesiog patikrinti, ar įkrito alga. Mechaniniu judesiu pažiūrėjo taupomąjį – tą, kur tris metus kaupia. Likutis: keturiasdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai du eurai… Ji sumirksėjo. Perkrovė programėlę. Patikrino dar kartą. Keturiasdešimt septyni tūkstančiai vietoje dviejų milijonų… Telefonas išslydo iš rankų ir nukrito ant kilimo. Valentina stovėjo kambary, nepajėgdama pajudėti. Du milijonai. Tris metus kaupė, atsisakė atostogų, skaičiavo kiekvieną stambesnį pirkinį. Ir štai – keturiasdešimt septyni. Likutis. Atplaiša nuo būsimos bendros ateities. Ji pakėlė telefoną ir atidarė operacijų istoriją. Pervedimas Ninai Sergejevnai Kovalevai. Net neslėpė… Steponas sėdėjo ant sofos su nešiojamu kompiuteriu, kai ji įlėkė į kambarį. Pakėlė galvą, bandė nusišypsoti – ir šypsena užstrigo pamačius jos veidą. – Tu išleidai visus mūsų santaupas buvusiai?! Balsas perėjo į klyksmą, Valentinai buvo vis vien. Tegul girdi kaimynai – kad tik per visą laiptinę skambėtų. – Valia, palauk, galiu paaiškinti… – Paaiškinti?! Du milijonai, Steponai! Du! Tai buvo mūsų pinigai! Jis atidėjo kompiuterį, lėtai atsistojo. Žvilgsnyje – nė žymės kaltės, tik keistas užsispyrimas. – Tai dėl Fedios. Jam reikia normalaus kambario, normalių sąlygų. Esu tėvas, privalau… – Privalai savo šeimai! Man! O ne moteriai, su kuria išsiskyręs ketveri metai! – Ji mano vaiko motina. – O aš kas?! – Tu – mano žmona. Myliu tave. Bet Fedia… – Nebesislėpk už Fedios! – Valentina žengė arčiau, Steponas netruko atsitraukti. – Tu nupirkai butą Ninai. Ne sūnui – jai! Butas bus jos vardu, teisingai? Ji ten gyvens, tvarkysis, jei panorės – parduos ir išleis pinigus kam tik nori. Ir prie ko čia vaikas?! Steponas atidarė ir uždarė burną. Nebuvo ką sakyti. Žinoma, nebuvo – ji teisi, ir jis tai žinojo. – Tu ją dar tebe myli, – Valentina ištarė tai tyliai, kone šnabždesiu. – Štai kur esmė. Ne dėl Fedios. Tu tiesiog negali jai atsakyti. Niekada negalėjai. – Netiesa. – Tai kodėl? Kodėl nepaklausei manęs? Kodėl nusprendei už mus abu? Steponas žengė artyn, ištiesė rankas: – Valia, prašau. Pasikalbam ramiai. Suprantu, kad pyksti, bet juk tai dėl mano sūnaus… Valentina atitraukė rankas nuo jo prisilietimo. – Neliesk manęs. Trys žodžiai – ir tarp jų išaugo siena. Steponas sustingo ištiesęs rankas, jo veide pagaliau pasirodė supratimas. Per vėlai. – Negaliu taip, – Valentina nuėjo į miegamąjį, ištraukė krepšį. – Negaliu gyventi su žmogumi, kuris priima sprendimus be manęs. Kuris meluoja. Kuris… – Nemelavau! – Tiesiog nepasakei. Tai tas pats. Ji įdėjo būtiniausius daiktus – apatinius, dokumentus, telefono pakrovėją. Steponas stovėjo tarpdury ir žiūrėjo, kaip sugriaunama jo gyvenimas. – Kur eini? – Pas mamą. – Ilgam? Valentina užtraukė užtrauktuką, užsimetė krepšį ant peties. Pažiūrėjo į vyrą – į suaugusį vyrą su išsigandusiu žvilgsniu, kuris nesuprato, ką padarė. – Nežinau, Steponai. Sąžiningai – nežinau. Trys dienos mamos bute praėjo keistai. Pirmą dieną Valentina tiesiog gulėjo ant sofos „žiūrėdama“ į lubas. Mama atnešė arbatos, neklausinėjo, tik glostė galvą – kaip vaikystėje. Antrą dieną atėjo pyktis – aštrus, išlaisvinantis. Trečią – aiškumas. Ji paskambino pažįstamam teisininkui. – Noriu skirtis. Taip, tikra. Ne, susitaikyti neketinu. Steponas skambino kiekvieną dieną. Rašė ilgus, padrikus laiškus su pasiaiškinimais ir atsiprašymais. Valentina juos skaitė, bet neatsakė. Apie ką kalbėti? Jis pasirinko. Dabar ji renkasi pati. Po mėnesio Valentina persikėlė į nuomojamą vieno kambario butą kitame miesto gale. Mažas, su vaizdu į „Vilniaus vandenį“, bet jos. Vien sau. Ji pati rinko užuolaidas, pati statė baldus, pati sprendė, kur išleisti atlyginimą. Skyrybos įvyko greitai – Steponas nesipriešino, pasirašė viską be ginčų. Gal tikėjosi, kad persigalvos. Nepersigalvojo. Kartais vakarais Valentina atsisėsdavo prie lango ir galvodavo, kaip keistai gyvenimas susidėliojo. Prieš tris metus buvo tikra, kad rado savo žmogų. Dabar – viena tarp tuščios sienos. Ir kažkodėl tai nebaugino. Valentina atvertė užrašų knygelę, užsirašė skaičių: nulis. Pradžia. Šalia – planą mėnesiui, pusmečiui, metams. Kiek atidėti, kur investuoti, kokius kursus baigti, kad pakeltų kvalifikaciją. Pirmą kartą per ilgą laiką ateitis priklausė tik nuo jos.

Man reikia penkiasdešimt tūkstančių, Laurynai. Penkiasdešimt. Be tų trisdešimt eurų alimentų.

Uncategorized

026

O kaip gi su butu? Gi pažadėjote! Sugriaunate mano gyvenimą!

O kaip su butu? Juk pažadėjote! Sugriaunate man gyvenimą! Mano žmona ir aš buvome be galo laimingi, kai

Uncategorized

024

Mano sesers dukra norėjo gauti vežimėlį, o kai atsisakė, sukėlė šeimos pasipiktinimą prieš mane.

Prisimenu, kai mano pusseserė Austėja trokšta dovanų vaikų vežimėlį, o kai aš atsisakiau, visa šeima

Uncategorized

0157

Aš žinau geriau – Kas čia vėl darosi, – pavargęs Dmitrijus pritūpė priešais dukrą ir apžiūrinėjo jos rausvai išbertas žandeles. – Vėl… Ketverių metų Sofija stovėjo kambario viduryje, kantri ir kažkaip neįprastai rimta. Jau pripratusi prie šių apžiūrų, susirūpinusių tėvų veidų, begalės tepalų ir tablečių. Marija priėjo, prisėdo šalia vyro ir švelniai perbraukė dukrai plaukų sruogą nuo veido. – Tie vaistai neveikia. Visiškai. Tarsi vandeniu girdom. O poliklinikos gydytojai… ne gydytojai, o velniai žino kas. Trečią gydymo schemą keičia, o naudos – nulis. Dmitrijus atsistojo, trynė nosies tiltą. Už lango temsta, ir diena žadėjo būti tokia pat blanki kaip visos ankstesnės. Susiruošė greitai – Sofiją apvilko šilta striuke ir jau po pusvalandžio sėdėjo jo mamos bute. Olga aimanavo, lingavo galvą, glostė anūkės nugarą. – Tokia maža, o jau tiek vaistų. Kokia čia organizmui našta, – pasodino Sofiją sau ant kelių, ir mergaitė įprastai prisispaudė prie močiutės. – Sunku žiūrėti… – Patys norėtume neduoti, – Marija sėdėjo ant sofos kraštelio, suspaudusi pirštus. – Bet alergija nesitraukia. Jau viską pašalinome. Absoliučiai viską. Ji valgo tik bazinius produktus – ir vis tiek bėrimai. – O ką sako gydytojai? – Nieko konkretaus. Nesugebėjo lokalizuoti. Tyrimus darom, bandymus irgi, o rezultatas… – Marija mostelėjo ranka. – Štai toks rezultatas. Ant žandų. Olga atsiduso ir pataisė Sofijai apykaklę. – Tikiuosi, kad „išaugs“. Būna juk, kad vaikams bėdos praeina. Dabar, aišku, nieko padrąsinančio. Dmitrijus tyliai žvelgė į dukrą. Maža, liesa, akys didelės, smalsios. Jis paglostė galvą – ir atmintyje iškilo jo paties vaikystė: virtuvėje vogdavo bandeles, kurias mama kepdavo šeštadieniais, maldaudavo saldainių, dievino mamos uogienę tiesiai iš stiklainio šaukštu. O jo dukra… Virtos daržovės. Virtas mėsa. Vanduo. Jokio vaisiaus, jokių saldumynų, jokio vaikiško maisto. Ketveri metai, o dieta griežtesnė nei skrandžio ligonio. – Nebežinom, ką dar išbraukti, – tyliai tarė. – Racionas ir taip… beveik nieko nebeliko. Namų link važiavo tylėdami. Sofija užsnūdo galinėje sėdynėje, Dmitrijus vis žvilgčiojo į ją pro veidrodėlį. Ramiai miega. Bent šią akimirką niežti. – Mama skambino, – prabilo Marija. – Prašo kitam savaitgaliui Sofiją atvežti. Bilietus į lėlių teatrą gavo, nori su anūke nueiti. – Į teatrą? – Dmitrijus perjungė pavarą. – Gerai. Tegul prasiblaško. – Aš irgi taip manau. Jai tikrai praverstų atitrūkti. …Šeštadienį Dmitrijus sustojo prie uošvės namų, ištraukė Sofiją iš automobilio kėdutės. Dukra mieguistai mirktelėjo, kumštukais trynė akis – per anksti pažadino, neatsimiegojo. Jis paėmė ją ant rankų, ir ji iškart nosimi įsirėmė į jo kaklą: šilta ir lengva kaip žvirbliukas. Tatjana Jakovlevna išėjo į terasą spalvingu chalatu, išskėtė rankas, lyg pamačiusi ne anūkę, o laivo katastrofos auką. – Ak, mano vaikeli, saulute, – apkabino Sofiją, priglaudė prie milžiniškos krūtinės. – Kaip išblyškusi, kaip susmulkėjusi. Žandai įkritę. Numarinote ją savo dietom, visai vaiką pribaigėte. Dmitrijus sukišo rankas į kišenes, slopindamas pyktį. Visada tas pat… – Mes tai darom dėl jos gerovės. Ne iš gero gyvenimo, patys suprantat. – Kokia čia gerovė, – uošvė suspaudė lūpas, stebėdama anūkę taip, tarsi ši ką tik būtų grįžusi iš lagerio. – Kaulai ir oda. Vaikui reikia augti, o jūs ją marinot badu. Ji nusinešė Sofiją vidun, net neatsisukusi, o durys užsivėrė tyliai. Dmitrijus liko stovėti prie vartelių. Kažkas stryktelėjo mintyse, nuojauta audėsi, bet išnyko, kaip rytinis rūkas. Patrynė kaktą, minutę pastoviniavo kieme, klausydamas tylos. Tada mostelėjo ranka ir nuėjo prie automobilio. Savaitgalis be vaiko – keistas, kone pamirštas jausmas. Šeštadienį su Marija nuvyko į hipermarketą, stūmė vežimėlį tarp prekių stelažų, rinko produktus savaitei. Namie Dmitrijus kelias valandas tvarkė vonios čiaupą, kuris kapsėjo jau antras mėnuo. Marija tvarkė spintas, traukė senus daiktus ir dėjo į maišus išmetimui. Paprasta buitis, bet be vaikiško balso būstas atrodė kažkoks netikras – per daug tuščias. Vakare užsisakė picą – tą pačią, su mocarela ir baziliku, kokios Sofija negalėjo ragauti. Atidarė raudono vyno butelį. Sėdėjo virtuvėje, kalbėjo apie nieką – seniai taip nekalbėjo. Apie darbą, atostogų planus, remontą, kurio vis nepradeda. – Kaip gera, – staiga ištarė Marija ir tuoj pat nutilo, sukando lūpą. – Na… tu supranti. Paprasčiausiai ramu. Tyla. – Suprantu, – Dmitrijus uždėjo ranką ant jos. – Ir aš pasiilgstu. Bet pailsėti mums reikia. Sekmadienį nuvyko pasiimti dukros vakare. Saulė leidosi, apšviesdama gatves sodria oranžine šviesa. Uošvės namas stovėjo giliai sklype, už senų obelų, ir vakaro spinduliuose atrodė net jaukus. Dmitrijus išlipo iš automobilio, stumtelėjo vartelius – vyriai sugirgždėjo – ir sustingo ant slenksčio. Ant terasos sėdėjo jo dukra. Greta ant laiptelio įsitaisiusi Tatjana Jakovlevna, prisilenkusi prie Sofijos su laimės spindesiu akyse. Rankose laikė bandelę. Didelę, ruda, blizgančia nuo aliejaus. Ir Sofija ją ramiai kramtė. Žandai ištepti, ant smakro trupiniai, o akys – laimingos, švytinčios, kokių Dmitrijus seniai jau nematė. Kelias sekundes jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Paskui karštis ir pyktis užliejo iš krūtinės. Prišoko, trim žingsniais atsidūrė šalia, išplėšė bandelę iš uošvės rankų. – Kas čia per nesąmonė?! Tatjana Jakovlevna krūptelėjo, atsitraukė. Veidas užliejo raudonis nuo kaklo iki plaukų šaknų. Tatjana Jakovlevna pradėjo mosuoti rankomis, lyg bandydama nusipurtyti jo pyktį. – Tai tik mažas gabaliukas! Menkas visai! Nieko čia baisaus, tik bandelė… Dmitrijus neklausė. Paėmė Sofiją ant rankų – dukra išsigandusi pritilo, įsikibo į tėčio striukę – ir nusinešė prie automobilio. Pasodino į kėdutę, užsegė diržus. Pirštai neklausė, virpėjo nuo pykčio. Sofija žiūrėjo didelėmis akimis, linko lūpos – tuoj verks. – Viskas gerai, mažute, – paglostė galvą, stengdamasis kalbėti ramiai. – Palauk čia minutėlę. Tėtis tuoj grįš. Užtrenkė duris ir nuėjo atgal prie namo. Tatjana Jakovlevna vis dar stovėjo terasoje, tampė chalato kraštą, veidas nusėtas dėmėmis. – Dima, tu nesupranti… – Aš nesuprantu?! – sustojo vos per du žingsnius nuo jos ir užsiplieskė. – Pusę metų! Pusę metų nesupratom, kas dedasi su dukra! Tyrimai, alergijos testai – jūs bent įsivaizduojat, kiek viso tai kainavo? Kiek nervų, kiek bemiegių naktų?! Tatjana Jakovlevna atsitraukė link durų. – Norėjau tik gero… – Gero?! – žengė į priekį. – Mes ją laikėme ant vandens ir virtos vištienos! Pašalinome absoliučiai viską! O jūs slaptai maitinate kepamomis bandelėmis?! – Imunitetą stiprinau! – uošvė staiga išdrįso, iškėlė smakrą. – Po truputį daviau, kad organizmas priprastų. Dar truputį – ir viskas būtų praėję, dėl manęs! Aš žinau, ką darau, tris vaikus užauginau! Dmitrijus žvelgė į ją ir nepažino. Ši moteris, kurį tiek metų kentė dėl žmonos, dėl ramybės šeimoje – ji nuodytų jo vaiką. Sąmoningai. Galvodama, kad yra protingesnė už gydytojus. – Trys vaikai, – tyliai pakartojo, ir Tatjana Jakovlevna išbalo. – Tai kas? Visi vaikai kitokie. Ir Sofija – ne jūsų duktė, o mano. Ir daugiau nebematysit jos. – Ką?! – uošvė sugriebė turėklus. – Neturi teisės! – Turiu. Apsisuko ir nuėjo prie automobilio. Už nugaros pasigirdo šauksmai. Bet Dmitrijus nesigręžė. Sėdo prie vairo, paleido variklį. Veidrodėlyje dar šmėstelėjo uošvė – išbėgo prie vartų, mojuodama rankomis. Jis spustelėjo pedalą. Namie Marija pasitiko prieškambaryje. Pamatė vyro veidą, dukrą – ir viską suprato be žodžių. – Kas nutiko? Dmitrijus papasakojo. Trumpai, sausai, be emocijų – jas jau išliejo anksčiau. Marija klausė tyliai, veidas vis tvirtėjo. Paskui paėmė telefoną. – Mama. Taip, žinau. Kaip tu galėjai?! Dmitrijus nusivedė Sofiją į vonią – nuplauti bandelės ir ašarų likučius. Už durų girdėjosi Marijos balsas, aštrus, beveik neatpažįstamas. Ji draskė motiną kaip niekad anksčiau. Galiausiai aiškiai nuskambėjo: „Kol nepaaiškinsim su alergija – Sofijos nematysi“. Praėjo du mėnesiai… Sekmadienio pietūs pas Olgą jau tapo tradicija. Šiandien ant stalo puikavosi tortas: biskvitinis, su kremu ir braškėmis. Ir Sofija jį valgė. Savarankiškai, didele šaukštu, iki ausų išsiteplus. Ant žandų – nė vieno bėrimo. – Kas galėjo pagalvoti, – Olga linguoja galvą. – Saulėgrąžų aliejus. Reta alergija. – Gydytojas sakė, pasitaiko vienam iš tūkstančio, – Marija tepė sviestą ant duonos. – Kai tik visai jį pašalinom ir perėjom prie alyvuogių – po dviejų savaičių viskas praėjo. Dmitrijus žiūrėjo į dukrą ir negalėjo atsižiūrėti. Rožiniai žandai, žvilgančios akys, ant nosies kremas. Laimingas vaikas, galintis vėl mėgautis normaliu maistu. Torta, sausainiai, viskas, kas be saulėgrąžų aliejaus. O tokių maisto produktų – daugybė. Su uošve santykiai liko šalti. Tatjana Jakovlevna skambino, atsiprašė, verkė į ragelį. Marija kalbėjo trumpai ir šaltai. Dmitrijus – išvis nekalbėjo. Sofija vėl ištiesė šaukštą į tortą, Olga pastūmė lėkštę arčiau. – Valgyk, mažute. Valgyk į sveikatą. Dmitrijus atsilošė kėdėje. Lietus už lango, bet namie šilta, kvepia kepiniais. Jo dukrai jau geriau. O visa kita – nesvarbu.

Aš žinau geriau O kas čia dabar… Dainius pavargo ir pritūpė priešais dukrą, žvelgdamas į rausvas

Uncategorized

025

Atidaviau vaikams savo pavardę. Dabar privalau juos išlaikyti, kol jų mama laimingai gyvena su jų biologiniu tėvu. Papasakosiu, kaip iš „smagaus bičiulio“ tapau oficialiu bankomatu dviem vaikams, kurie prisimena mane tik tada, kai reikia pinigų kinui, bet nepasveikina su Kalėdomis. Viskas prasidėjo prieš trejus metus. Susipažinau su Marija – nuostabia moterimi, išsiskyrusia, su dviem vaikais, kurie tuomet buvo 8 ir 10 metų. Įsimylėjau iki ausų. Buvau aklas. Ji nuolat kartojo: „Vaikai tave taip myli!“ Aš, kaip tikras kvailys, ja tikėjau. Žinoma, kad mylėjo – kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį vesdavau juos į pramogų parkus. Vieną dieną, per gyvenimus keičiančius pokalbius, Marija pasakė: – Man taip gaila, kad vaikai neturi tėčio pavardės. Jų tikrasis tėtis jų niekada nepripažino oficialiai. Ir aš, pačią kvailiausią gyvenimo akimirką (taip, čia sarkazmas), atsakiau: – Galiu juos įsivaikinti. Jie man ir taip kaip mano vaikai. Žinote tą akimirką filmuose, kai laikas sustoja, ir balsas už kadro sako: „Tada supratau, kad viskas baigsis blogai“? Pas mane to balso nebuvo. Turėjo būti. Marija pradėjo verkti iš laimės. Vaikai apkabino. Jaučiausi kaip didvyris. Kvailas didvyris, bet didvyris. Pereiname viską – advokatus, notarą, teismą. Vaikai tampa Domas ir Emilija Baginskai – su MANO pavarde. Aš buvau laimingas. Marija laiminga. Surengėme net mažą „šeimos šventę“ su tortu. Po šešių mėnesių. ŠEŠIŲ. Marija sako: – Turime pasikalbėti… Nežinau, kaip tau pasakyti, bet… Aivaras grįžo. – Koks Aivaras? – klausiu, nors žinau. – Vaikų biologinis tėtis. Pasikeitė. Suaugo. Nori grįžti pas šeimą. Akimirksniu netekau žado. – Ir ką tu darysi? – Duosiu jam šansą. Dėl vaikų, supranti? Žinoma, kad supratau. Supratau taip aiškiai, lyg kas nors būtų nušvietęs išėjimą neonine iškaba. – Marija, aš JUOS ĮSIVAIKINAU. Jie teisiškai mano vaikai. – Taip, taip… vėliau sutvarkysim. Dabar svarbiausia, kad vaikai turėtų tėtį. „Sutvarkysim vėliau“. Kaip sąskaitą už elektrą. Nuėjau pas advokatą. Žmogus kone užspringo kava. – Pasirašei visišką įvaikinimą? – Taip. – Vadinasi, tu jų tėtis. Su visomis pareigomis – alimentai, mokslas, sveikata. Viskas. – Bet aš nebegyvenu su jų mama… – Nesvarbu. Tu tėtis. Taip veikia įstatymas. Štai ir aš – kas mėnesį moku Marijai alimentus, kuri laimingai gyvena su Aivaru MANO bute. Nes „vaikams reikia stabilumo ir negalima jų perkelti“. MANO bute. Už kurį aš mokėjau. O aš išsikėliau, nes „vaikams tai būtų trauma“. Absurdas? Aivaras – tėvas vaiduoklis, kuris metų metais nieko nedavė – dabar veda vaikus į parką, į futbolą ir laikomas šeimos didvyriu. O mane kas mėnesį pasiekia advokato laiškas: „Alimentai pervesti: €XXX“ Su liūdnu emocija. Ne padeda. Prieš mėnesį Domas parašė: – Labas, gali pervesti truputį daugiau? Noriu naujų sportbačių. – O Aivaras negali nupirkti? – Jis sakė, kad tu mano tikras tėtis. Jis tik širdies tėtis. Širdies tėtis. Patogu. Aš – tėtis pagal banko pavedimą. Įvaikinimo beveik neįmanoma atšaukti. Teismas laikytų mane blogu, kuris nori „atsisakyti vaikų“. Draugai manęs nebegaili: – Bičiuli, kuriame gyvenimo taške nusprendei, kad tai gera idėja? – Buvau įsimylėjęs. – Įsimylėjimas neturi visiškai atjungti smegenų. Teisus. Dabar, kai matau porą su vaikais ne iš jų kraujo, noriu šaukti: „NEPASIRAŠYKITE! BŪKITE DRAUGAIS, DĖDĖMIS, KĄ NORITE – BET NEPASIRAŠYKITE!“ Mama tik pasakė: „Meilė tave padarė kvailu“ ir apkabino taip, kad dar skaudžiau pasidarė. Vakar vėl: „Nenumatytos išlaidos: mokyklinės priemonės – €XXX“ Nenumatytos. Lyg mokykla nevyksta kasmet. O Marija kelia „laimingos šeimos“ nuotraukas. Vaikai – su MANO pavarde – šalia vyro, kuris juos buvo palikęs. Kulminacija? Emilija (10 m., taip, turi Instagram…) biografijoje rašo: „Marijos ir Aivaro duktė ❤️“ Mano pavardės? Jokios. Aš – anoniminis jų gyvenimo sponsorius. Štai ir aš – vienas, su €500 mažiau kiekvieną mėnesį, su dviem „vaikais“, kurie rašo tik tada, kai reikia pinigų, ir aiškiai suprantu: iš meilės padariau savo gyvenimo kvailystę. Gerai tik tiek, kad kai paklausia, ar turiu vaikų, galiu sakyti „taip“ ir papasakoti šią istoriją per vakarienę. Visi juokiasi. Aš – tik viduje verkiu. O jūs? Ar kada nors ką nors pasirašėt „iš meilės“, kas jums labai brangiai kainavo… ar aš vienintelis genijus, įteikęs pavardę ir banko sąskaitą vienoje akcijoje?

Prieš daugelį metų atidaviau savo pavardę jos vaikams. Dabar turiu pareigą juos išlaikyti, kol ji laimingai