Zibainis

Man 38-eri, prieš dvi dienas žmona nusprendė man atleisti už kelis mėnesius trukusią neištikimybę – viskas prasidėjo darbe su nauja kolege, santykiai slėgė mano šeimą, o dabar, prieš Kalėdas, gaunu antrą šansą, kurį privalau užsitarnauti iš naujo.

Man 38-eri. Prieš dvi dienas mano žmona nusprendė man atleisti už neištikimybę, kuri truko kelis mėnesius.

Uncategorized

030

Kai vyras nenori keistis… jis to ir nedarys. Nesvarbu, kaip stipriai jį myli. Nesvarbu, kiek kartų suteiki šansą, laiko ar erdvės… kiek kartų ramiai paaiškini savo poreikius, tyliai verki ar apipili jį meile, vildamasi, kad vieną dieną jis subręs ir prisijungs prie tavęs tame pačiame lygyje. Jei jis nusprendė likti toks pat — jis ieškos moters, kuri tai leistų. Moters, kuri jo neiššūktų, nereikalautų brandos, nenurodytų emocinio augimo, kurio jis per tingus ar per bailus siekti. Tai ne meilė — tai patogumas, išgyvenimas. Tai vyras, kuris renkasi lengviausią kelią — nes nepasveikusios žaizdos verčia atsakomybę jausti kaip spaudimą, o tikrus santykius — kaip grėsmę. Moterie, nepainiok savo aukštų standartų su tuo, kad esi „per daug“. Tu nereikalauji per daug, kai trokšti nuoširdumo, pastovumo, pagarbos, emocinio saugumo ir ryšio, kuriame abu augate kartu. Tai — pamatai, minimumas. Ir tikras vyras pradeda dirbti su savimi dar prieš paprašydamas vietos tavo gyvenime. Tačiau jei vyras nėra pasiruošęs tobulėti, jei vis dar gyvena vaikiškais įpročiais, renkasi ego vietoj augimo ir bėga nuo sunkių pokalbių — tavo stiprybė jam bus baugi. Tavo aiškumas skambės kaip kritika, tavo ribos — kaip atstūmimas. Ne todėl, kad klysti, o todėl, kad jis nepratęs prie moters, kuri žino savo vertę. Ir, užuot augęs — pasitrauks. Užuot išmokęs bendrauti, pasakys, kad esi „per daug emocinga“. Užuot prilyginęs tavo energiją — ieškos tos, kuri laukia mažiau, duoda daugiau ir nereikalauja pokyčių. Nes tai paprasčiau, saugiau, patogiau. Tos, kurią galima manipuliuoti. Tos, kuri nuryja, kuri tyli. Tačiau neleisk, kad tai tave sugriautų. Neleisk, kad jo pasirinkimas priverstų abejoti savimi. Kartais problema ne tame, jog esi jam per maža… o tame, kad esi per daug šiai jo versijai, kurioje jam patogu. Tu esi veidrodis. O jis dar nepasiruošęs į jį pasižiūrėti. Nes tu jam parodai ne tik, kokia esi, bet ir koks jis galėtų būti, jei rastų drąsos augti. Tad paleisk jį. Tegul lieka vidutinybėje, jei tai jo pasirinkimas. Bet tu — niekada nenusileisk, kad tilptum į gyvenimą vyro, kuris nenori augti. Tu ne „per daug moteris“ — jis tiesiog nepakankamai vyras. Ir tai nėra tavo našta.

Kai vyras nenori keistis jis to ir nepadarys. Nesvarbu, kaip stipriai jį myli, kiek kartų jam suteiki

Uncategorized

0121

Mano sūnus paskambino ir pasakė: „Mama, praeitą savaitę persikėlėme į kitą miestą. Mano žmona sako, kad jai reikia savo erdvės.“ Aš sustingau penkias seconds, o tada atsakiau: „Gerai, sūnau. Sėkmės.“

Mano sūnus paskambino ir šaukė: Mama, prašau, paskutinę savaitę mes persikėlėme į kitą miestą.

Uncategorized

0114

Paleidau į savo namus – tėčio meilės intriga ir svetimos pėdsakai mano bute: kaip gerumo gestas virto nesutariamais ryšiais, kvapų ir gėdos pilnais pokyčiais, ir kodėl nutariau užverti duris net savo artimiausiam žmogui

Prisidirbai pati sau Tėti, kas čia per naujienos? Tu antikvarinių daiktų krautuvę apiplėšei?

Uncategorized

0281

Ir iki šiol kartais nubundu naktį ir klausiu savęs, kada tėtis sugebėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo 15 – gyvenome nedideliame, bet tvarkingame name su baldais, pilnu šaldytuvu, kai apsipirkdavo, ir beveik visada laiku apmokėtomis sąskaitomis. Buvau dešimtokė, rūpėjo tik matematikos pažymiai ir kaip susitaupyti sportbačiams, kurių labai norėjau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis vis dažniau vėlai grįžinėjo, nepasakydavo labas, mesti raktus ant stalo eidavo tiesiai į kambarį su telefonu. Mama jam sakydavo: „Vėl vėlai? Galvoji, šitie namai patys savimi pasirūpins?“ O jis atsakydavo sausai: „Palik, pavargęs esu.“ Klausydavausi visko iš savo kambario su ausinukais, apsimesdama, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą kieme pamačiau, kaip jis kalba telefonu, tyliai juokiasi ir sako tokius dalykus kaip „beveik viskas baigta“ ir „ramiai, viską sutvarkysiu“. Kai pamatė mane, tuoj pat nutraukė pokalbį. Pajutau kažką keisto pilve, bet nieko nesakiau. Dieną, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Sugrįžau iš mokyklos – lagaminas atidarytas ant lovos, mama stovi miegamio duryse paraudusiomis akimis. Paklausiau: „Kur jis?“ Jis net nepažiūrėjo: „Manęs kurį laiką nebus.“ Mama jam sušuko: „Kurį laiką su kuo? Sakyk tiesą!“ Tada jis išrėžė: „Išeinu su kita moterimi. Atsibodo toks gyvenimas!“ Pradėjau verkti: „O aš? O mano mokykla? O namai?“ Jis tik atsakė: „Susitvarkysite.“ Uždarė lagaminą, pagriebė dokumentus iš stalčiaus, piniginę ir išėjo – net neatsisveikinęs. Tą patį vakarą mama bandė išsiimti pinigų bankomate, bet kortelė buvo užblokuota. Kitą dieną banke pasakė, kad sąskaita tuščia – tėtis išėmė visus bendrus pinigus. Sužinojome, kad neapmokėjo už du mėnesius sąskaitų, buvo paėmęs paskolą, mamą įrašęs kaip laiduotoją. Pamenu, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo lapelius senu kalkuliatoriumi, verkė: „Nieko neužteks… Nieko neužteks…“ Bandžiau padėti skaičiuoti sąskaitas, bet nesupratau net pusės to, kas vyksta. Po savaitės atjungė internetą, netrukus vos nepanaikino ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valydavo namus. Aš mokykloje pardavinėjau saldainius. Gėda stovėti per pertrauką su šokoladų maišeliu, bet dariau tai, nes namuose nebebuvo net būtiniausių dalykų. Vieną dieną atsidariau šaldytuvą – viduje tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir viena verkiau. Tą vakarą valgėme vien baltus ryžius be nieko. Mama atsiprašė, kad nebegali man duoti to, ką duodavo. Vėliau pamačiau Facebook nuotrauką – tėtis su ta moterimi restorane, kelia vyno taurę. Drebėjo rankos, parašiau: „Tėti, reikia pinigų mokyklos reikmenims.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Daugiau jis nebepaskambino. Neklausė, ar pabaigiau mokslus, ar sergu, ar ko nors reikia. Tiesiog dingo. Dabar dirbu, viską susimoku pati ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar atvira. Ne tik dėl pinigų – dėl išdavystės, šaltumo, už tai, kaip mus paliko skęsti ir gyventi lyg nieko nebūtų nutikę. Ir vis tiek daug naktų prabundu su tuo pačiu klausimu krūtinėje: Kaip išmoksti gyventi, kai tavo tėvas atima viską ir palieka tave išmokti išgyventi, nors dar esi tik vaikas?

Iki šiol kartais pabundu vidury nakties ir savęs klausiu, kada mano tėtis spėjo iš mūsų viską atimti.

Uncategorized

0193

Prisidirbai pati sau Tėti, kas čia per naujienos? Tu antikvarinių daiktų krautuvę apiplėšei?

Uncategorized

040

Kaimynė paliko telefoną mano namuose. Jis pradėjo skambėti, o ekrane pasirodė nuotrauka mano vyro, kuris mirė prieš penkerius metus.

Mano anūkė pamiršo savo mobilųjį telefoną mano namuose. Jis pradeda skambėti, o ekrane pasirodo nuotrauka

Uncategorized

079

Tegu skrenda viena – gal ten ją ir pagrobs, – paniurusiai tarė anyta Duslingas vakaras prieš atostogas turėjo būti kupinas malonaus laukimo ir pasiruošimo rūpesčių. Bet Antonas ir Alisa savo bute tvyrojo audros nuojauta. Svetlana Leonidovna, jų anyta, it įtampos monumentas stovėjo kambario vidury su televizoriaus pulteliu rankoje. – Aš neleidžiu! Jūs išvis galvojate, ką darote?! – buvusios mokytojos balsas žėrėjo griežtumu. Ekrane sustojęs kadras – rimtas vedėjas, rodantis raudonas grėsmės rodykles Azijos žemėlapyje… Alisa ramiai krauna lagaminą, Antonas beviltiškai bando įterpti žodį, o anyta toliau pila baimes: štai Tailande kiekvienas antras – mafiozas ar organų prekeivis, štai sūnų dėl alaus išsiųs, o atgal negrįš, gal net į vergiją pateksi, viską rodė per televizorių… Alisa nustoja krauti daiktus ir, suvalgiusi tylią pauzę, ramiai sako: – Jūs tikrai manote, kad kiekvienas tailandietis – gangsteris su chirurgo diplomu? – Nesityčiok! Faktai kalba patys už save,– nenusileidžia anyta. Antanas pavargęs bando nuraminti, paaiškina, kad viskas – tik sensacijos senjorams, bet anyta įnirtinga: tūkstančiai dingsta be žinios! O Alisa, nusiteikusi rimtai vykti atostogų, nuramina: viskas apgalvota, keliausim su agentūra, naktimis po lūšnynus nesibastysim, deginsimės Patajoje, valgysim tailandietišką sriubą… – Dar nuodus į tą sriubą įdės,– burbteli anyta,– Antanai, tegu skrenda viena, jei taip jau nori. Rizikuos – pati kalta, tu bent liksi sveikas. Motinos širdis jaučia nelaimę. Oras įkaista iki sprogimo ribos, ir štai Alisa padeda tašką: – Gerai, kaip nusprendėte – skrisiu viena. Antanas suglumęs. Alisa šalčiu tvinksinčia šypsena paaiškina: nenori atsakyti už jo kepenis ir geriau jau pasilieka namie su mama ir pasaulio pavojų laidomis. O ji – viena į „peklą“. Anyta išdidžiai ir sutrikusiai pritaria, bet liūdėsi džiaugsmą sumaišo spygliai: marčią gąsdinti jau nebėra kuo, o ši iš tikro pasirengusi… Antanas bando įkalbėti, bet Alisa neperkalbama. Prieš kelionę miega atsukę nugaras. – Gal apsigalvosi? – klausia. – Ne, – trumpai kerta Alisa. ***** Bankoke Alisą apgaubia vasaros drėgmė – baimės nėra, tik smalsumas. Ji keliauja, ragauja, žavisi, niekas nei grobia, nei apgaudinėja – priešingai, visi šypsosi, turgaus prekeiviai malonūs. Alisa siunčia nuotrauką į šeimos pokalbį: kokteilis, jūra, viskas tvarkoje. „Organai vietoje. Į vergiją dar nesiūlė. Laukiu jūsų žinučių.“ Antanas – širdelės, anyta – tyli. Po to Alisa išvyksta į Čiangmajų, susipažįsta su šeimininke Nok, kuri, besimokydama pad thai ruošimo, apverkia dukrą, išvykusią į Seulą: „Ten šalta, žmonės nesijuokia, per TV rodė – visi pikti!“ Alisa nusišypso per ašaras, papasakoja apie savo anytą ir televizinius siaubus. Atpažįsta – mamų baimės visur vienodos, televizorius ir Tailande rodo nesąmones. Tą vakarą, terasoje po žvaigždėmis, Alisa vaizdo ryšiu prisiskambina anytai. Nok mojuoja per ekraną, sako: „Tavo marti nuostabi, aš ja pasirūpinsiu, jokios vergovės!“ Anyta iš pradžių smerkia, paskui švelnėja, net pabando nusišypsoti. Po pokalbio Antanas rašo: „Mama ką tik išjungė televizorių ir klausia, kada grįši. Sakė, nusibodo ta panika.“ Prieš išvykdama namo, Alisa siunčia nuotrauką: apkabinusi šypsosi su Nok, deda komentarą: „Radau sąjungininkę. Rytoj skrisiu su parasparniu. Jei ką – inkstai sveiki.“ Grįžus oro uoste pasitinka Antanas ir, kiek nutolusi, juokingu astros puokštės gniu, anyta. – Tai gyva? – niūriai klausia ji. – Kaip matote. Ir be naujų šeimininkų… – Na gerai,– sumurma anyta,– papasakosi, kaip sekėsi… O kaip ta tavo Nok laikosi? Kelionės įspūdžiai, pasakojimai apie šventyklas, maistą ir žmones – anyta klauso, televizorius namuose tyli. Jame atsispindi trys žmonės: vyras su žmona ir anyta, kuri staiga nusprendė pasaulį matyti ne per iškreiptą „skandalingų“ reportažų prizmę, o per gyvus akimis grįžtančio laimingo žmogaus žvilgsnius. O vakarieniaujant prie arbatos, anyta nedrąsiai mesteli: – Gal kitais metais… jei norėsite… gal ir aš su jumis? Tik ne į laukinę gamtą… Antanas ir Alisa pasižiūri vienas į kitą ir nusišypso. Neįtikėtina – anyta trumpam pamatė viską kitaip. Bet už poros dienų užbėga į svečius išraudusi ir karštligiškai sušunka: – Niekur aš su jumis nevažiuosiu! Ir tau, Alisa, tiesiog pasisekė! O aš – pasakė per naujienas, dar tiek žmonių iš nelaisvės parsivežė. Nenoriu pati ten pakliūti! – Kaip norit, – gūžteli pečiais Alisa. – Antanai, ir tau ten nėra ko veikt. O ir Lietuvoje yra ką pamatyt! – svariai pareiškia anyta. Sūnus tik palingavo galva, supratęs – mama keičiasi sunkiai, bet bent jau televizorius dabar viešpatauja tylioje kambario kertėje…

Tegul skrenda viena. Gal dar ten ją kas nors pagrobs, paniurusi tarė anyta. Tvankus vakaras prieš atostogas

Uncategorized

089

Vyras savo brolio paprašė leisti pas mane gyventi, kol jie atnaujina butą — aš atsisakiau

Brolis mano vyro paprašė pasiskolinti mano sklypą, kol jie daro remontą aš atsisakiau. Perduok, prašau