Zibainis

Aš sustabdžiau ant sniego dengtos A1 kelio, kad padėčiau senyvo amžiaus porą su išslydusią padangą, nesijaudindamas per daug.

Uncategorized

0254

Per mano gimtadienį man įteikė tortą… o aš – tiesą: tyliai, elegantiškai ir taip, kad niekas negalėtų manęs apkaltinti. Gimtadienio vakaras, artimiausi žmonės, graži šventė – ir akistata su išdavyste, po kurios išėjau su pakelta galva ir nauja laisve. Kaip tau atrodo – ar verta tylėti ir kentėti, ar iškelti tiesą į šviesą, bet neprarasti orumo?

Per gimtadienį man įteikė tortą o aš jiems padovanojau tiesą taip, kad niekas negalėtų manęs apkaltinti.

Uncategorized

022

Aš iš jo žmogų padarysiu – Mano anūkas tikrai nebus kairiarankis, – pasipiktino Tamara Petrovna. Denisas atsisuko į uošvę. Jo žvilgsnis pritvinko nepasitenkinimo. – O kas čia blogo? Ilja gimė toks. Tai jo unikalumas. – Unikalumas! – Tamara Petrovna suburbėjo. – Čia ne unikalumas, o nebrandumas. Taip nepriimta. Nuo seno dešinė ranka – pagrindinė. Kairė – velnio išmislas. Denisas vos nesusijuokė. Dvidešimt pirmas amžius, o uošvė kalba tarsi iš senovės Lietuvos kaimo. – Tamara Petrovna, medicina seniai nustatė… – Negydysiu aš pagal tavo mediciną, – pertraukė ji. – Savo sūnų perauklėjau – normalus užaugo. Perauklėkit ir Iljuką, kol nevėlu. Paskui dar padėkosite. Ji išėjo iš virtuvės, o Denisui liko tik neišgertas puodelis kavos ir keistas jausmas po pokalbio. Iš pradžių Denisui tai atrodė nesvarbu. Na ir kas, kad uošvė su savo senoviškomis pažiūromis. Kiekviena karta atsineša vis savo prietarus. Jis stebėjo, kaip Tamara Petrovna švelniai pataiso anūką prie stalo, perdeda šaukštą iš kairės į dešinę, ir galvojo: nieko čia tokio. Vaikų psichika lanksti, močiutės keistenybės rimtai nepakenks. Ilja buvo kairiarankis nuo gimimo. Denisas prisiminė, kaip dar metukų ir pusės sūnus tiesėsi prie žaislų tik kaire ranka. Vėliau pradėjo piešti – nerangiai, vaikiškai, bet visada kaire. Tai atrodė taip natūraliai, net teisingai. Tiesiog jo dalis, kaip akių spalva ar apgamėlis ant skruosto. Tamara Petrovnai viskas atrodė kitaip. Kairiarankystė jos pasaulyje – defektas, gamtos klaida, kurią reikia tučtuojau taisyti. Kiekvieną kartą, kai Ilja paimdavo pieštuką kairėje, močiutė suspausdavo lūpas lyg berniukas elgtųsi nepadoriai. – Dešine, Iljau. Dešine imk! – Ir vėl savo? Mūsų šeimoje kairiarankių nebuvo ir nebus. – Aš Serežą perauklėjau, ir tave perauklėsiu! Denisas kartą nugirdo, kaip ji pasakojo Olgai apie tą savo „žygdarbį“. Istorija apie mažąjį Serežą, kuris „irgi buvo neteisingas“, bet mama laiku susiprato. Surakindavo jam ranką, sekdavo kiekvieną judesį, bausdavo už neklusnumą. Štai ir rezultatas – suaugęs normalus vyras. Jos balse girdėjosi tokia didybė, tokia užsispyrusi teisumo nuojauta, kad Denisui pasidarė nejauku. Iljos pokyčius Denis pastebėjo ne iš karto. Pradžioje – menkos smulkmenos. Ilja pradėjo dvejoti, prieš paimdamas ką nuo stalo. Ranka pakibdavo ore lyg spręstų sunkią užduotį. Paskui atsirado ir žvilgsnis į močiutę, tarsi patikrinti – ji žiūri, ar ne? – Tėti, kuria ranka reikia? Tą klausimą Ilja uždavė vakarieniaujant, baimingai žiūrėdamas į šakutę. – Kaip tau patogiau, sūneli. – O močiutė sako… – Močiutės neklausyk, daryk kaip tau geriau. Bet Iljai patogu jau nebuvo. Jis maišėsi, numesdavo daiktus, sustingdavo veiksmų vidury. Užtikrintus vaiko judesius pakeitė kažkokia skausminga atsargumas. Berniukas tarsi nebemokėjo pasitikėti savo kūnu. Olga viską matė. Denis pastebėjo, kaip ji sukanda lūpas, kai mama vėl perima šaukštą į kitą ranką Iljui. Kaip nusuka žvilgsnį, kai Tamara Petrovna užveda paskaitas apie „teisingą auklėjimą“. Žmona užaugo po to motinos valios buldozeriu ir išmoko nesiginčyti. Geriau patylėti ir sulaukti, kol praeis. Denisas bandė kalbėtis su ja. – Olga, juk tai nenormalu. Pažiūrėk į jį. – Mama nori kaip geriau. – Bet ar tu nematai, kas jam darosi? Olga tik pečiais trūkteli ir nueina. Metų metus įaugęs paklusnumas stipresnis nei motiniškas instinktas. Kiekvieną dieną darėsi tik blogiau. Tamara Petrovna lyg pajautė azartą. Ji nebe tik taisydavo anūką – ji komentuodavo kiekvieną judesį. Pagirdavo, jei ko imdavosi dešine ranka. Atsidūsta skausmingai, jei kaire. – Matai, Iljau, išeina! Tereikia pasistengti. Iš tavo dėdės žmogų padariau, iš tavęs irgi padarysiu. Denisas nusprendė pasikalbėti su uošve tiesiai. Pataikė momentą, kai Ilja žaidė kambaryje. – Tamara Petrovna, palikite vaiką ramybėje. Jis kairiarankis, tai normalu. Nereikia jo perauklėti. Jos reakcija pranoko viską. – Tu man nurodinėsi? Aš užauginau tris vaikus, o tu mane mokys? – Nemokau. Prašau nelįsti prie mano sūnaus. – Tavo? O Olgos genų ten nėra? Čia ir mano anūkas, beje. Ir aš neleisiu jam užaugti… tokiu. Žodis „tokiu“ nuskambėjo kaip keiksmažodis. Denisas suprato: taikiai šito neišspręs. Prasidėjo pozicinis karas. Tamara Petrovna demonstruodavo, kad žento tarsi nėra, kreipdavosi tik per dukrą. Denisas atsakydavo tuo pačiu. Tarp jų tvyrojo sunkus, lipnus tylėjimas, kurį retkarčiais nutraukdavo trumpi apsižodžiavimai. – Olga, pasakyk vyrui, kad sriuba ant viryklės. – Olga, pasakyk mamai, kad pats susitvarkysiu. Olga blaškėsi tarp jų, pavargusi ir išblyškusi. O Ilja vis dažniau lįsdavo į kampą su planšete, stengdamasis tapti nematomas. Idėja Denisui atėjo šeštadienį rytą, kai Tamara Petrovna šventai skaptavo kopūstą sriubai. Kapojo įprastais judesiais – greitai, užtikrintai, taip, kaip įprato per trisdešimt metų. Denisas stovėjo jai už nugaros. – Netaisyklingai pjaustote. Tamara Petrovna nė neatsisuko. – Ką, atleisk? – Kopūstą reikia ploniau. Ir ne skersai, o išilgai. Ji subumbėjo ir toliau darė savaip. – Rimtai, – Denisas nenusileido, – niekas taip nedaro. Netaisyklinga. – Denisai, aš trisdešimt metų šitą darau. – Ir trisdešimt metų blogai. Duokit, parodysiu. Jis pasikėsino imtis peilio. Tamara Petrovna patraukė ranką. – Kvailas esi? – Ne. Tiesiog noriu, kad darytumėt teisingai. Štai žiūrėkit, – parodė į puodą, – per daug vandens. Ugnis per stipri. Ir burokėlius ne taip dedat. – Aš visą gyvenimą taip gaminu! – Tai ne argumentas. Reikia perprasti iš naujo. Pradėkim nuo pradžių. Tamara Petrovna net sustojo su peiliu ore. Jos veide išryškėjo tikras nesusipratimas. – Ką tu čia kalbi? – Tą patį, ką jūs kartojat Iljai kasdien, – Denisas palinko arčiau. – Perpraskit. Taip neteisingai. Taip nepriimta. Kita ranka reikia. – Tai visai kita! – Tikrai? Man – visai tas pats. Tamara Petrovna padėjo peilį. Jos skruostai paraudo nuo pykčio. – Tu lygini mano gaminimą su… Aš visada taip darau! Man taip patogu! – Ir Iljai patogu kaire ranka. Bet jums dėl to nerūpi. – Čia kitaip! Jis vaikas, jis gali pasikeisti! – O jūs – suaugusi moteris su įaugusiais įpročiais. Jūsų jau nepakeisi, taip? Tai kokią teisę turite auklėti jį? Tamara Petrovna suspaudė lūpas. Jos akys apsiniaukė įtūžiu. – Kaip drįsti? Užauginau tris vaikus! Serežą perauklėjau – nieko blogo! – O kaip jis dabar? Laimingas? Pasitiki savimi? Tyla. Denisas pataikė ten, kur skauda. Sergejus, Olgos brolis, gyvena kitam mieste ir motinai paskambina tik kas pusmetį. – Aš norėjau kaip geriau, – Tamara Petrovna susvyravo. – Visada tik geriau norėjau. – Tuo ir tikiu. Bet tas jūsų „geriau“ – visada tik taip, kaip jūs suprantate. O Ilja – atskiras žmogus. Mažas, bet atskiras. Su savo ypatybėmis. Ir neleisiu jų išspausti iš jo lauk. – Tu mane mokysi?! – Mokysiu, jei nesiliausit. Komentuosiu kiekvieną judesį. Kiekvieną įprotį. Pažiūrėsim, kiek ištversit. Jie stovėjo vienas prieš kitą – žentas ir uošvė, įsitempę, ant ribos. – Žema ir smulku, – per dantis išspaudė Tamara Petrovna. – Kitaip jūs nesuprantat. Kažkas joje sulūžo. Denisas tai pamatė – lyg kažkoks vidinis ramstis suskilo. Tamara Petrovna staiga atrodė vyresnė, mažesnė, silpnesnė. – Aš juk iš meilės… – ji nespėjo užbaigti. – Žinau. Bet laikas nustoti taip rodyti meilę. Kitaip daugiau nematysit anūko. Sriuba ant viryklės ėmė virti per kraštus. Niekas neišdrįso prieiti. Vakare, kai Tamara Petrovna nuėjo į savo kambarį, Olga prisėdo prie Deniso ant sofos. Ilgai tylėjo, įsikibusi jam į petį. – Manęs vaikystėje niekas taip negynė, – tyliai prabilo ji. – Mama visada žinojo geriau. Visada. O aš… tik priėmiau. Denisas apkabino žmoną. – Bet mūsų šeimoje tavo mama daugiau savo nuomonės niekam neprimetinės. Nieko, – tvirtai tarė jis. Olga linktelėjo, dėkingai suspaudusi vyro delną. O iš vaikų kambario sklido tylus pieštuko šnarėjimas. Ilja piešė. Kaire ranka. Ir niekas daugiau jam nesakė, kad tai – neteisinga.

Mano anūkas tikrai nebus kairiarankis! pasipiktinusi sušuko Tamara Sergejevna. Dainius atsisuko į uošvienę

Uncategorized

032

Mano milijonierė sesuo rado mane benamiu po tiltu. Pagrindė man butą ir 5 mln. USD. Tada jie atėjo…

Mano milijonierė sesuo, Aistė, rado mane bejėgių po Laisvės tiltu. Ji sugalvojo, kad galėjau turėti nuosavą

Uncategorized

017

Trys Sulaužyti Likimai: Nepasakota Mamos Jaunystės Meilės Istorija, Paslaptis Už Senų Nuotraukų ir Vienas Sprendimas, Pakeitęs Trys Gyvenimus

Trys palaužtos likimai Taip, taip, pažiūrėkim, čia tikrai kažkas įdomaus! Viskas prasidėjo per eilinį

Uncategorized

012

PIRMASIS MEILĖS PATYRIMAS

2024 m. spalio 12 d. Laukviau prie Švyturio restorano durų, nerimą širdyje bandydamas išlaikyti ramybę.

Uncategorized

016

Olegas ėjo namo iš darbo. Paprastas žiemos vakaras, kai visa aplinka lyg uždengta nuobodulio šydu. Pro šalį praeina pro maisto parduotuvę, o ten – rudaplaukė, gauruota benamė kalytė. Akys – kaip pas pasiklydusį vaiką. — Ko čia lauki? – suburbėjo Olegas, bet stabtelėjo. Kalytė kilstelėjo snukutį, pažiūrėjo. Nieko neprašė, tiesiog žiūrėjo. „Matyt, šeimininkų laukia“, – pagalvojo Olegas ir nuėjo toliau. Bet kitą dieną – tas pats vaizdas. Ir dar po dienos. Kalytė tarsi priaugo prie to kampo. Olegas pastebėjo: žmonės eina pro šalį, vienas batoną numeta, kitas – dešrelę. — Na, ko tu čia sėdi? – paklausė kartą, pritūpdamas prie jos. – Šeimininkai kur? Tada kalytė atsargiai prisiartino ir prigludo snukučiu prie kojos. Olegas sustingo. Kada jis paskutinį kartą ką nors glostė? Praėjo jau trys metai po skyrybų. Butas tuščias. Tik darbas, televizorius, šaldytuvas. — Laima tu mano, – pašnibždėjo jis, pats nesuprasdamas, iš kur tas vardas atsirado. Kitą dieną atnešė jai dešrelių. Po savaitės – patalpino skelbimą internete: „Rasta kalytė. Ieškome šeimininkų“. Niekas nepaskambino. Dar po mėnesio Olegas grįžo po budėjimo – dirbo inžinieriumi, kartais per naktį praleisdavo objekte. Ir pamatė minią prie parduotuvės. — Kas nutiko? – pasiteiravo kaimynės. — Ta kalytė… Na, kuri čia mėnesį sėdėjo. Ją partrenkė… Širdis susmuko į batą. — Kur ji? — Į veterinarijos kliniką nuvežė, ties Gedimino prospektu. Bet ten juk pinigų prašo didelių… O kam ji rūpi, benamė? Olegas nieko nepasakė. Apsisuko ir nubėgo. Klinikoje veterinaras papurtė galvą: — Lūžiai, vidinis kraujavimas. Gydymas brangiai kainuos. Ir dar neaišku, ar išgyvens. — Gydykite, – pasakė Olegas. – Kiek reikės – sumokėsiu. Kai ją išleido, parsivedė namo. Ir pirmą kartą po trejų metų jo bute atsirado gyvybės. Gyvenimas pasikeitė. Kardinaliai. Olegas kėlėsi ne nuo žadintuvo – nuo to, kad Laima švelniai bakstelėdavo nosimi į ranką. Lyg sakytų: laikas keltis, šeimininke. Ir jis kėlėsi. Su šypsena. Anksčiau rytas prasidėdavo nuo kavos ir žinių. Dabar – nuo pasivaikščiojimo parke. — Na ką, panele, einam pakvėpuoti? – sakydavo, o Laima linksmai vizgino uodegą. Veterinarijoje sutvarkė visus dokumentus. Pasas, skiepai. Oficialiai ji dabar buvo jo kalytė. Olegas net kiekvieną pažymą fotografavo – dėl visa ko. Kolegos stebėjosi: — Olegai, gal tu atjaunėjai? Toks energingas pasidarei. Ir iš tiesų – pirmą kartą po kelių metų jautėsi reikalingas. Laima buvo neįtikėtinai protinga. Suprasdavo iš pusės žodžio. Jei jis užsibūdavo darbe – pasitikdavo prie durų tokiu žvilgsniu, kad lyg sakytų: „Aš jaudinausi“. Vakarais jie vaikščiodavo parke. Ilgai. Olegas pasakodavo jai apie darbą, apie gyvenimą. Juokinga? Galbūt. Bet jai būdavo įdomu klausytis. Ji žiūrėjo įdėmiai, kartais tyliai cypdavo atsakydama. — Supranti, Laimute, anksčiau galvojau, kad vienam paprasčiau. Niekas netrukdo, niekas nekliudo. O pasirodo, – jis glostė ją per galvą, – pasirodo, tiesiog baisu vėl ką nors pamilti. Kaimynai priprato prie jų. Teta Veronika iš gretimo laiptinės visada atnešdavo kauliuką. — Graži kalytė, – sakydavo. – Matosi, kad mylima. Praėjo mėnuo. Kitas. Olegas net ketino atidaryti socialinių tinklų puslapį. Kelti Laimos nuotraukas. Ji buvo fotogeniška – rudi kailiukai saulėje blizgėjo auksu. Ir tada nutiko netikėta. Įprastas pasivaikščiojimas parke. Laima uostinėja krūmus, Olegas sėdi ant suoliuko, kažką skaito telefone. — Mėta! Mėta! Olegas pakėlė galvą. Į juos ėjo moteris. Apie trisdešimt penkerių. Brangioje sportinėje aprangoje. Šviesiaplaukė, pasidažiusi. Laima suklususi suglaudė ausis. — Atsiprašau, – tarė Olegas, – jūs kažką supainiojote. Čia mano kalytė. Moteris sustojo, rankos į šonus. — Kaip tai tavo? Matai, kad čia mano Mėta! Pusę metų jos ieškojau! — Ką? — Būtent! Ji dingo prie įėjimo, visur ieškojau! O tu ją pavogei! Olegui žemė pradėjo slysti iš po kojų. — Palaukit. Kaip dingo? Aš ją radau prie parduotuvės. Ji ten mėnesį sėdėjo benamė! — O kodėl sėdėjo? – moteris priėjo arčiau. – Todėl kad pasiklydo! Aš ją dievinau! Su vyru specialiai įsigijom grynakrauję! — Grynakrauję? – Olegas pažvelgė į Laimą. – Bet gi čia mišrūnė. — Ji mišrūnė! Labai brangi! Olegas atsistojo, Laima glaudėsi prie jo kojų. — Gerai. Jei ji jūsų – parodykit dokumentus. — Kokius dokumentus? — Veterinarinį pasą. Skiepų pažymas. Bet ką. Moteris sutriko: — Namie viskas liko. Bet nesvarbu! Aš ją ir taip atpažinau! Mėta, ateik! Laima nekrustelėjo. — Mėta! Ateik čia tuojau! Kalytė tik dar labiau prisiglaudė prie Olego. — Matot? – tyliai pasakė jis. – Ji jūsų neatpažįsta. — Ji tiesiog įsižeidė, kad aš ją pametėu! – moteris pakėlė balsą. – Bet čia mano šuo! Ir aš reikalauju ją grąžinti! — Aš turiu dokumentus, – ramiai atsakė Olegas. – Pažyma iš klinikos, kur ją gydžiau po avarijos. Oficiali savininko registracija. Kvitas už maistą. Už žaislus. — Man nesvarbu tavo dokumentai! Čia vagystė! Aplink pradėjo rinktis praeiviai. — Žinot ką? – Olegas suėmė telefoną. – Spręskime pagal įstatymus. Kviečiu policiją. — Kviečk! – šnirpštelėjo moteris. – Įrodysiu, kad ji mano! Turiu liudininkų! — Kokius liudininkus? — Kaimynai matė, kaip dingo! Olegas surinko numerį. Širdis drebėjo. O jei moteris teisi? Gal Laima tikrai nuo jos pabėgo? Bet tada kodėl mėnesį sėdėjo prie parduotuvės? Kodėl neieškojo kelio namo? Ir svarbiausia, kodėl dabar dreba jam po ranka, lyg slėptųsi? — Laba diena? Policija? Turiu čia situaciją… Moteris piktai šyptelėjo: — Pamatysi. Teisybė nugalės. Grąžink mano šunį! O Laima vis glaudėsi prie Olego. Tada jis suprato – kovos dėl jos iki galo. Nes per šiuos mėnesius Laima tapo ne šiaip šuniuku. Ji tapo jo šeima. Po pusvalandžio atvyko seniūnaitis. Seržantas Mažeika – tvarkingas, atidus vyras. Olegas pažinojo jį iš kiemo reikalų. — Na, pasakokit, – tarė jis, išsitraukdamas užrašų knygelę. Pirmoji pratrūko moteris. Greitai, padrikai: — Čia mano šuo! Mėta! Už dešimt tūkstančių pirkome! Prieš pusmetį dingo, visur ieškojau! Šitas vyras pavogė! — Nepavogiau, o radau, – ramiai oponavo Olegas. – Prie parduotuvės. Ji mėnesį ten sėdėjo alkana. — O kodėl sėdėjo? Nes pasiklydo! Mažeika pažvelgė į Laimą. Ta, kaip ir anksčiau, glaudėsi prie Olego. — Dokumentus turite? — Aš, – Olegas išsitraukė segtuvą. Laimei, neperdėjo dokumentų po paskutinio vizito pas veterinarus. — Čia pažyma iš klinikos. Gydžiau po avarijos. Čia savininko registracija. Visi skiepai padaryti. Seniūnaitis perbėgo akimis dokumentus. — O jūs ką turite? – kreipėsi į moterį. — Namie viskas! Bet kokia čia esmė – sakau, mano Mėta! — Papasakokit detaliau, kaip dingo, – paklausė Mažeika. — Na, vaikščiojom. Ji nutrūko nuo pavadėlio ir pabėgo. Ieškojau, skelbimus kėliau. — Kur vaikščiojote? — Parke. Šalia čia. — Kur gyvenate? — Gedimino prospekte. Olegas kryptelėjo: — Palaukit. Tai už poros kilometrų nuo tos parduotuvės, kur radau. Jeigu pasiklydo parke, kaip atsidūrė ten? — Na, tikriausiai paklydo… — Šunys paprastai namo kelią randa. Moteris sutriko: — Ką tu supranti apie šunis?! — Suprantu, – kontempliatyviai pasakė Olegas. – Suprantu, kad mylimas šuo nesėdi mėnesį alkanas toje pačioje vietoje. Jis ieško šeimininkų. — Klausimą galima? – įsiterpė Mažeika. – Sakėt, ieškojot šuns. Kėlėt skelbimus. Kodėl į policiją nesikreipėt? — Į policiją? Na, nesugalvojau. — Per pusę metų? Už dešimt tūkstančių šunį pametus nepolėkėt pranešt? — Galvojau, pati atsiras! Mažeika suraukė antakius: — Gerbiamoji, ar galit parodyti dokumentus? — Kokius? — Pasą. Ir adresą. Moteris susirado dokumentus. Rankos drebėjo. Mažeika perskaitė: — Taip, tikrai Gedimino prospekte gyvenat. Namas penkiolika. O butas? — Dvidešimt trečias. — Supratau. Kada tiksliai netekot šuns? — Prieš pusmetį, maždaug. — Tiksli data? — Na, sausio dvidešimtą arba dvidešimt pirmą. Olegas ištraukė telefoną: — O aš ją radau sausio dvidešimt trečią. O ji dar beveik mėnesį iki to ten sėdėjo. Vadinasi, dingo dar anksčiau. — Gal suklydau dėl datos! – moteris akivaizdžiai sunerimo. Ir staiga atvirai pravirko: — Gerai! Gerai, tebūnie tavo! Bet aš ją mylėjau! Tyla. — Kaip taip išėjo? – tyliai paklausė Olegas. — Vyras sakė – kraustomės, į nuomojamą butą su šunim nepriims. O parduoti nesisekė – ji visai ne grynaveislė. Tad ir palikau prie parduotuvės. Tikėjausi, kas nors pasiims. Olegas viduje sudrebo. — Jūs ją išmetėt? — Na palikau. Neišmetiau! Galvojau, geri žmonės paims. — O kodėl dabar grįžti norit? Moteris sušnibždėjo: — Su vyru išsiskyrėm. Jis išvažiavo, likau viena. Taip liūdna. Norėjau Mėtos atgal. Juk mylėjau ją! Olegas žiūrėjo ir negalėjo patikėti. — Mylėjot? – lėtai pakartojo. – Mylimų neišmeta. Mažeika uždarė knygelę. — Viskas aišku. Pagal dokumentus šuo priklauso… – pažvelgė į Olego pasą, – Voroneckui. Jis gydė, tvarkė dokumentus, rūpinasi. Teisiškai klausimų nėra. Moteris pravirko: — Bet aš persigalvojau! Noriu ją atgal! — Vėloka persigalvoti, – sausai ištarė seniūnaitis. – Palikote – vadinasi, palikote. Olegas pritūpė šalia Laimos, apkabino ją: — Viskas, panele. Dabar viskas gerai. — Galiu bent paglostyti? – paprašė moteris. – Paskutinį kartą? Olegas pažiūrėjo į Laimą. Ji suglaudė ausis, palindo jam po ranka. — Matot? Ji jūsų bijo. — Ne specialiai… Taip susiklostė aplinkybės. — Žinot ką? – atsistojo Olegas. – Aplinkybės nesusiklosto. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėt situaciją, dėl kurios palikote gyvą būtybę gatvėje. Dabar norit viską keisti, kai jums patogiausia. Moteris pravirko: — Suprantu. Bet man taip vienai bloga. — O kaip jai buvo gera mėnesį laukti jūsų? Tyla. — Mėta, – paskutinį kartą tyliai pakvietė moteris. Šuo nė nekrustelėjo. Tada moteris apsisuko ir greitai nuėjo. Neatsigręždama. Mažeika paplekšnojo Olegui per petį: — Teisingas sprendimas. Matosi – ji prisirišusi prie jūsų. — Ačiū. Už supratingumą. — Smulkmena. Pats šunininkas – žinau, ką tai reiškia. Kai seniūnaitis išvažiavo, Olegas liko su Laima dviese. — Na ką, – pasakė, glostydamas per galvą, – daugiau niekas mūsų neišskirs. Pažadu. Laima pakėlė į jį akis. Olegas pamatė jose net ne dėkingumą. O begalinę šunišką meilę. Meilę. — Einam namo? Ji linksmai sulojo ir nuskubėjo šalia. Pakeliui Olegas pagalvojo: ta moteris dėl vieno buvo teisi. Aplinkybės tikrai gali susidėlioti kaip papuola. Gali netekti darbo, namų, pinigų. Bet yra dalykai, kurių prarasti negalima. Tai – atsakomybė, meilė, užuojauta. Namuose Laima įsitaisė ant savo mėgstamo kilimėlio. Olegas užsiplikė arbatos, atsisėdo šalia. — Žinai, Laimute, – tarė susimąstęs, – gal viskas ir išėjo į gera. Dabar žinom tikrai – mes vienas kitam reikalingi. Laima patenkinta atsiduso.

Tais laikais, kai žiemos vakarai Vilniuje buvo ilgi ir pilki, kai rodėsi, visa gatvė apsigaubė nuobodumo

Uncategorized

011

Kelias į žmogiškumą: Maksimas įveikia išsvajotos naujos mašinos džiaugsmą, didžiulį išgąstį dėl vos neįvykusios nelaimės su vaiku vakariniame Vilniaus rajone, ir galiausiai tampa netikėtu gelbėtoju dviejų brolių šeimoje, suprasdamas, kad tikroji vertė slypi ne materialiuose dalykuose, o žmogaus rūpestyje ir pagalboje artimui

Žingsniai į žmogiškumą Seniai, dar tuomet, kai Vilniuje vakarais aidėdavo tramvajų skambesys ir kiemams

Uncategorized

0508

Kai mano anyta pasakė: „Čia aš sprendžiu“, aš jau laikiau mažą mėlyną vokelį savo rankoje Ji niekada nekėlė balso. Moterims kaip jai nereikia šaukti — jos tiesiog pakelia antakį. Pirmą kartą ji tai padarė tą dieną, kai įsikėlėme į „naujus“ namus, kuriuos kruopščiai įrengiau iki smulkmenų. Namus, kur užuolaidas rinkau aš, o kiekvienas puodelis turėjo savo vietą. Ji įžengė kaip inspektorė, apžiūrėjo svetainę, virtuvę, mane, tada ištarė: – „Na, labai jau… šiuolaikiška.“ – „Džiaugiuosi, kad patinka,“ ramiai atsakiau. Ji neatsakė tiesiai. Vietoj to pasilenkė prie mano vyro ir sušnibždėjo taip, kad aiškiai girdėčiau: – „Sūnau… bent jau tikiuosi, kad švaru.“ Jis neramiai nusišypsojo. O aš nusišypsojau nuoširdžiai. Problema su tokiomis anytomis yra ta, kad jos nepuola – jos žymi teritoriją. Kaip katės su perlų vėriniais ant kaklo. Kai moteris pradeda žymėti teritoriją, yra tik dvi išeitys: arba stabdai nuo pat pradžių, arba vėliau gyveni kaip svečias savo gyvenime. Laikui bėgant ji pradėjo lankytis vis dažniau: „Tik trumpam ką atnešiau.“ „Tik penkias minutėles.“ „Tik parodysiu tau, kaip verdama tikra kugelio sriuba.“ Po to tos „penkios minutės“ virto vakariene. Vėliau – komentarais, o galiausiai – taisyklėmis. Vieną rytą ji perstatė mano spinteles. Taip, MANO. Kai ją pamačiau, ramiai atsirėmiau į stalviršį: – „Ką darai?“ Ji nė kiek neišsigando. Net nesiteikė atsiprašyti. – „Padedu. Taip logiškiau. Tu neišmanai tvarkos.“ Ir nusišypsojo kaip karūną užsidėjusi moteris. Tada supratau: čia ne pagalba, o užėmimas. O mano vyras? Jis buvo iš tų, kurie tiki: „Moterys pačios susitars.“ Jis nematė karo – matė buitinius smulkmenas. O aš mačiau: tylų mano išstūmimą. Didžiausias smūgis buvo vyro gimtadienio vakarą. Aš buvau paruošusi vakarienę – elegantišką, jaukią, be pompų: žvakės, taurės, muzika, kaip jis mėgsta. Ji atėjo anksčiau – ir ne viena, o su „tolima gimine“ – tarsi publika. Pajutau, kur link krypsta. Kai anyta atsiveda liudininką – lauk spektaklio. Vakarienė prasidėjo įprastai, kol ji pakėlė taurę ir pasakė tostą: – „Noriu pasakyti svarbų dalyką.“ – „Šiandien švenčiame mano sūnų… ir turi būti aišku viena: šie namai yra šeimos, ne vienos moters.“ Mano vyras sustingo. Giminaitė nusišypsojo. Aš nei krust. Ji, užtikrintai: – „Aš turiu raktą. Ateinu, kada reikia. Kai jam reikia. O moteris…“ pažiūrėjo į mane tarsi būčiau svetimas baldas, – „…turi prisiminti savo vietą.“ Ir čia pasakė frazę, kuri ją galutinai išdavė: – „Čia aš sprendžiu.“ Tyla – kaip įtempta styga. Visi laukė mano pažeminimo. Paprasta moteris būtų pravirkusi, susipykusi ar teisinusis. Bet aš tik pataisiau servetėlę. Ir nusišypsojau. Prieš savaitę buvau susitikusi su viena išmintinga senute – buvusia šeimos kaimyne. Ji mane pavaišino arbata ir tarė: – „Ji visada norėjo valdyti. Bet yra kai kas, ko nežinai…“ Iš stalčiaus ištraukė mažą mėlyną vokelį. Be logotipų. Ir perdavė kaip tiesos raktą. Viduje – pašto pranešimas apie laišką vyrui, kurį anyta pasigrobė ir paslėpė. Žinutė – apie būstą. Kurio jis nematė. Senutė sušnabždėjo: „Ji perskaitė viena. Ne su juo.“ Aš tą vokelį ramiai pasiėmiau. Tą vakarą, kai anyta su triumfo šypsena laukė mano nuolankumo, aš ramiai atsistojau. Pažiūrėjau į ją ir pasakiau: – „Puiku. Jei jau sprendi – nuspręskim ir šį vakarą.“ Ji jau buvo pasiruošusi mane sumalti viešai: – „Pagaliau supratai.“ Aš atsisukau į vyrą: – „Mielasis… ar žinai, kas paėmė tau skirtą laišką?“ Jis mirktelėjo: – „Kokį laišką…?“ Ir tada aš iš rankinės ištraukiau mažą mėlyną vokelį, paguldžiau ant stalo prieš anytą, tarsi teisėja dedanti įrodymą. Jos akys susiaurėjo. Giminaitė išsižiojo. Aš ramiai paaiškinau vyrui: kaip laiškas buvo skirtas jam, kaip anyta jį pasisavino, kaip slėpė su namais susijusią informaciją. Jis drebančiais pirštais paėmė vokelį. Pirmą kartą žiūrėjo į motinos tikrą veidą. – „Mama… kodėl?“ Ji bandė išsukti: – „Nes tu per naivus! Moterys…“ Tada pertraukiau ją elegantišku ginklu – tyla. Leidau jai likti vienai su savo žodžiais. Ir tik tada ištariau vinį: „Kol tu man aiškinai, kur mano vieta… aš susigrąžinau namus.“ Baigiau ne riksmu, o simboliu: paduodama jos paltą su šypsena: – „Nuo šiol, jei ateisi – skambinsi. Ir lauksi, kol bus įleista.“ Ji pažvelgė į mane kaip moteris, kuri kątik prarado galią. – „Tu negali…“ – „Galiu,“ nutraukiau švelniai. „Nes jau nebepaklūstu tau.“ Mani kulniukai nuaidėjo per parketą – kaip taškas sakinyje. Atidariau duris. Ir išlydėjau ne kaip priešę, o kaip žmogų, su kuriuo užverti skyrių. Ji išėjo. Giminaitė iš paskos. O vyras liko – šokiruotas, bet praregėjęs. Pažvelgė į mane: – „Atsiprašau… nemačiau.“ O aš ramiai: „Dabar jau matai.“ Ir užrakinau duris. Ne stipriai – o galutinai. Paskutinis sakinys mano galvoje buvo aiškus: Mano namai – ne svetimos valdžios laukas. ❓O jūs – jei jūsų anyta pradėtų „valdyti“ jūsų gyvenimą, ar sustabdytumėte ją iš karto – ar lauktumėte, kol jau būsite išstumta?

Kai anyta tarė čia sprendžiu aš, aš jau laikiau rankoje mažą mėlyną vokelį. Ji niekada nešaukė.