Uncategorized
017
Akmens moteris
Akmeninė moteris Jadvygą Žilinskienę į Respublikinę Vilniaus ligoninę atvežė greitoji rado ją parkritusią
Zibainis
Uncategorized
018
SEPTYNERIUS METUS LIETĖ NAKTINĘ PUODELĮ PARALŽIUOTAI ANYTAI, KOL VYRAS DINGDAVO DARBE. TAČIAU VIENĄ DIENĄ, ĮRENGUS SLAPTĄ KAMERĄ SAUGUMUI, JI PAMATĖ TAI, KAS PER VIENĄ NAKTĮ PRIVERTĖ AMŽINAI UŽBRAUKTI ŠIUOS ŽMONES IŠ SAVO GYVENIMO
Dienoraščio įrašas Mano tyli auka jau septinti metai. Visi sako: Egle, tu šventoji. Jeigu ne tu, mama
Zibainis
Uncategorized
028
Tikra lietuvė – stiprybės ir moteriškumo įsikūnijimas
Tikra moteris Birutė, kur tu vaikštai?! Atnešk agurkų! Kiek dar tavęs laukti?! Matyt, vyras Algirdas
Zibainis
Uncategorized
028
Diena, kai jis man pasakė: „Be manęs tu niekas…“
Tą dieną, kai jis man pasakė: be manęs tu nieko verta… Jau buvau kelis mėnesius brandinusi mintį
Zibainis
Uncategorized
09
Nuėjau pas gydytoją, kai jau nebegalėjau kentėti skausmo. Trys dienos iš eilės – jau per daug. Baisi galvos skausmas, kurio nepaveikia jokie vaistai.
Aš sapnavau, kad mano galva sproginėja nuo keistų garsų, paukštelių sparnų ir žydrų debesėlių, lyg visa
Zibainis
Uncategorized
026
„Kaip taip galima nusiristi? Dukryte, ar tau ne gėda? Rankos ir kojos sveikos, tai kodėl nedirbi?“ – praeiviai šnekino elgetaujančią moterį su vaiku Vilniaus gatvėje
Kaip galima taip nusiristi? Mergyt, ar tau ne gėda? Rankos ir kojos vietoj, kodėl nedirbi? piktinosi
Zibainis
Uncategorized
022
Sėdėk! Mūsų namuose nėra! – ramiai ištarė Petras.
Sėdėk ramiai! Mūsų čia nėra! ramiai pasako Juozapas. Bet juk kažkas skambina! sustingusi Indrė vos pakilo
Zibainis
Uncategorized
040
Jis paliko savo sūnus, kai jie labiausiai jo reikėjo
Aš palikau savo sūnus tada, kai jiems labiausiai manęs reikėjo Mantas stovėjo nejudėdamas. Ligoninės
Zibainis
Uncategorized
022
Vaiko gydymas ir atsigavimas
Sietynai švytėjo, lyg pagautos žvaigždės, virš blizgančių marmurinių grindų Pavilnio dvare.
Zibainis