Zibainis

Mūsų anūkai tikrai mieli, bet mes jau nebeturim jėgų tam visam maratonui. Sakoma, kad vaikai gyvenimo

— Tu jų norėjai abiejų, tai dabar augink abu. Aš pavargau, išeinu! – pasakė vyras neatsigręždamas atgal Durys užsidarė lėtai, bet jų garsas liko Alinos širdyje kaip aidas, kuris nesibaigs dar ilgai. Durys nebuvo trinktelėtos. Nebuvo skandalo. Tik šalta, galutinė išeitis. Bogdanas nebegrįžo. Nei žvilgsniu, nei širdimi. Prieš kelis mėnesius jos gyvenimas tyliai sudužo ties nėštumo testu, kuris rodė dvi juosteles… ir echoskopu, kuris rodė dvi plakiančias širdeles. Dvyniai. Dvigubas stebuklas. Aliną užplūdo jausmai, persipynę ašaromis, baime ir džiaugsmu, kurį sunku nusakyti žodžiais. O Bogdanui tai buvo tik problema. — Mes neturime galimybių, Alina… vos patys išsiverčiame. Net vieno nesugebėtume išauginti, ką jau kalbėti apie du, – tarė jis, nė nežiūrėdamas į akis. Šie žodžiai skaudino labiau, nei ji pati galėjo pripažinti. Bet dar skaudžiau buvo, kai jis paprašė atsisakyti. Jų. Tų dviejų gyvybių, kurios jau vertė ją jaustis mama. Tą naktį Alina ilgai stovėjo prieš veidrodį. Delnais apkabino dar plokščią pilvą ir jautė tylų, bet stiprų ryšį. Kaip atsisakyti? Kaip gyventi žinant, kad pasirinko baimę, o ne meilę? — Vietoj užteks ir vienam, užteks ir antram, – kartą tarė ji drebėjančiu, bet jau tvirtai apsisprendusiu balsu. Ji išsaugojo nėštumą. Su orumu nešiojo vaikus, net kai Bogdanas tapo vis tolimesnis, šiurkštesnis, svetimesnis. Vylėsi, kad laikydamas ant rankų, jis pasikeis. Bet pasikeitimas atėjo priešinga kryptimi. Po gimdymo nuovargis kaupėsi, trūkumai jautėsi vis labiau, o Bogdanas visai pasimetė. Nusivylimai virto priekaištais, priekaištai – tyla, o tyla – sienomis. Iki vienos dienos. — Tu jų norėjai abiejų, tai dabar augink abu. Aš išeinu! Tiek. Be paaiškinimų. Be gailesčio. Alina liko slenksčio, su dviem miegančiais vaikais lovytėse, drebančiomis rankomis ir širdimi, kuri lūžo… bet nesugriuvo. Būta sunkių dienų. Bemiegių naktų. Akimirkų, kai tyliai verkė, kad jų neišgąsdintų. Bet buvo ir rytų, kai keturios akytės žvelgė į ją, tarsi ji būtų visas jų pasaulis. Mažos šypsenos, pakankamos suteikti stiprybės. Ji išmoko būti mama, tėčiu, pagalba ir ramybe. Išmoko, kad yra stipresnė, nei manė. Kad tikra meilė neišeina, kai sunku. Metai bėgo, o Alina atgimė. Ne todėl, kad gyvenimas pasidarė lengvesnis, bet todėl, kad ji tapo stipresnė. Ji dirbo, kovojo ir užaugino du gražius, gerus vaikus, kurie visada žinojo, kad juos myli labiau nei bet kokių stokų. Ir vieną dieną, stebėdama, kaip jos dvyniai juokiasi saulėje, Alina suprato: Ji nebuvo palikta. Ji buvo išlaisvinta, ir dabar turi dvi mylinčias širdeles, ne tik vieną. Kartais laimė ateina ne su tuo, kuris daug žada, o su tuo, kuris lieka. Ji liko. Jiems. Ir sau pačiai. ❤️ Palik ❤️ komentaruose visoms mamoms, kurios augina vaikus vienos, visoms moterims, kurios nepasidavė, net kai jas paliko. Kiekviena širdutė – apkabinimas.

Norėjai abiejų, dabar ir augink abu. Aš pavargau, išeinu! be jokios šilumos leptelėjo vyras ir nė karto

Uncategorized

022

Uošvienė Antanina: kaip rūpestis vaikais ir sūnumi žentu vos nesugriovė šeimos, kol moteris suprato, kad taika prasideda nuo savęs

Irena Petrauskienė sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo, kaip ant viryklės tyliai verda pienas. Ji jau tris kartus

Uncategorized

076

Išdavė artimiausia sesuo

Išdavė mane gimta sesuo Rasa, aš jau nebegaliu, Laima sunkiai prisėdo ant kėdės, rankomis apglėbdama galvą.

Uncategorized

074

Niekreipiau daug dėmesio, kai mano būsima anyta nuolat kamantinėjo mane dėl mano vestuvinės suknelės – kol grįžusi namo supratau, kad mano už 3000 eurų pirkta suknelė dingo! Tiesa? Ji ją pasimatavo, suplėšė ir atsisakė sumokėti. Įtūžusi ir beviltiška susidūriau su ja – ir turėjau slaptą ginklą, kuris viską apvertė aukštyn kojom. Turėjau pastebėti, kad kažkas negerai, kai Janina, mano būsima anyta, vis klausinėjo apie mano vestuvinę suknelę. Kelias savaites rašė beveik kasdien: „Ar jau radai suknelę?“ arba „Pasirūpink, kad išsirinktum gražią, brangioji. Juk nenori atrodyt kaip staltiesė“. Nors ji nuolat griežė dantį, vis rasdavo pasiteisinimą, kai kviesdavau apsipirkti. „Atsiprašau, man migrena“, sakydavo. Arba: „Oi, šį savaitgalį tiek darbo, negaliu“. Mano mama taip pat tai pastebėjo. „Keista, kaip vis domisi, bet net neateina pažiūrėti,“ pastebėjo vieną popietę, kai jau trečią vestuvinių suknelių saloną tą dieną lankėmės. Gūžtelėjau pečiais, stengdamasi džiaugtis jauduliu ieškant tobulos suknelės. „Aš ir nesuprantu. Bent jau nereikia klausyt jos kritikos dėl mano pasirinkimų, tiesa?“. Atsigręžiau į kitą parduotuvės kampą. Ir būtent tada ją pamačiau: dramblio kaulo spalvos lengvai krintančią A silueto suknelę su subtilia nėrinių apdaila ir širdelės formos iškirpte. Vos pasimatavusi pajutau – TA suknelė. Kaip apglėbė liniją, žėrėjo karoliukai – tai viskas, ko svajojau. „O, vaikeli“, su ašaromis akyse suniūrėjo mano mama. „Ši – ta vienintelė“. Ant etiketės – 3000 eurų. Daugiau nei tikėjausi išleisti, bet tobulumas kainuoja. Kabėjau matavimosi kabinoje, mama fotografavo iš visų pusių – pagaliau jaučiausi tikra nuotaka. Viskas stojo į vietas. Grįžusi namo parašiau Janinai – radau svajonių suknelę. Ji atsakė per kelias minutes, reikalaudama, kad atneščiau parodyti. Atsakiau: „Atsiprašau, Janina, paliksiu ją čia iki didžiosios dienos. Atsiųsiu mamos padarytas nuotraukas“. „Ne. Nenoriu nuotraukų! Atnešk suknelę!“ Vėl kategoriškai atsisakiau. Ji buvo itin įkyri, bet pagaliau suprato – niekada nerizikuosiu brangia savo suknele dėl to, kad ji nori ją apžiūrėti. Po dviejų savaičių praleidau dieną savo mamos namuose aptardamos šventės detales ir darydamos dekoracijas. Vakare grįžusi pajutau – kažkas ne taip. Butas tylus, Mariaus batų prie durų – nė kvapo. „Mariau?“ – sušukau, mesdama raktus ant stalo. Jokio atsako. Nuėjau persirengti į mūsų miegamąjį – ir panika pervėrė lediniu šalčiu. Vestuvinės suknelės maišas iš spintos durų dingo. Iškart supratau, kas nutiko. Drebėdamos rankos rinko Mariaus numerį. „Labas, brangioji,“ jis atsiliepė keistai neapibrėžtu balsu. „Nunešei mano suknelę savo mamai, tiesa?“ – žodžiai aštrūs ir pilni baimės. „Ji tik norėjo pažiūrėti, o tavęs nebuvo, tai…“ Neleidau pabaigti. „Atnešk ją atgal. Iš karto!“ Kai Marius grįžo po pusvalandžio, iškart nujaučiau bėdą. Jis šypsojosi tarsi nieko tokio, bet kaltė akyse akivaizdi. Širdis sustojo gerklėje, kai paėmiau maišą, ištraukiau suknelę ir pašiurpau. Suknelė buvo ištemta, nėriniai suplėšyti, užtrauktukas išsikraipęs, nutrūkę dantukai žvilgėjo pavojingai. „Ką padarei?“ – pro ašaras išspaudžiau. „Ką turi galvoje?“ – nustebo Marius, lyg nieko nežinotų. „Štai!“ – parodžiau sugadintą suknelę. „Mano vestuvinė suknelė – sudraskyta!“ „Nėra taip blogai. Gal… prastai pasiūta buvo, plyšo kai mama išpakavo?“ „Nesąmonė!“ Riktelėjau. „Vienaip nutiktų tik jei… O Dieve! Ji ją matavosi, tiesa?“ „Na…“ „Kaip galėjai, Mariau?“ – išsitraukiau telefoną ir surinkau Janinos numerį. „Ji juk net ne mano dydžio! Ir net jei būtų – TAI MANO VESTUVINĖ SUKNELĖ! Ne kasdienis drabužis iš Maximos!“ Janina atsiliepė, įjungiau garsiakalbį. „Suplėšei mano suknelę! Nėriniai suplėšyti, užtrauktukas suplyšęs, audinys ištemptas… Jūs su Mariumi skolingi man 3000 eurų už naują.“ Marius liko be žado. „Nejau rimtai?“ O Janinos atsakymas? Ji tiesiog nusikvatojo – rimtai! „Nedramatizuok! Užtrauktuką pakeisiu – žinau, kaip tai padaryti, bus kaip nauja.“ „Ne, nebus“, balsas sudrebėjo. „Pakeitus užtrauktuką pažeidimų neliks. Turiu įsigyti naują suknelę, Janina. Žinojai, kad neturėjai jos matuotis, dabar privalai atlyginti.“ „Darai dramą iš nieko“, burbtelėjo Janina. Pažvelgiau į Marių – tikėjausi palaikymo, bet jis tik žiūrėjo į grindis. Širdis trūko. Daugiau nebegalėjau nei jo, nei jo mamos. Padėjau ragelį, nuėjau į miegamąjį ir apsikabinusi sugadintą suknelę išsiverkiau. Po dviejų dienų prie durų pasirodė Mariaus sesė Rasa. Jos veidas liūdnas. „Buvau kartu,“ nedelsdama tarė. „Kai mama matavosi tavo suknelę. Bandžiau ją sustabdyti, bet žinai, kokia ji užsispyrusi… Man tikrai labai gaila.“ Pakviečiau vidun, ji išsitraukė telefoną. „Kai supratau, kad nepavyks, padariau, ką galėjau tau padėti. Štai – su šiais įrodymais mama bus priversta sumokėti.“ Ji parodė ekrane Janiną, įspraustą į mano suknelę, linksmai pozuojančią prieš veidrodį – audinys ištemptas, užtrauktukas vos bekabantis. „Privalo prisiimti atsakomybę, – sakė Rasa. – Nuotraukos – tavo koziris.“ Ji išsamiai paaiškino, kaip jomis pasinaudoti, kad Janina pamoką išmoktų. Ginkluota Rasos nuotraukomis, vėl pasikalbėjau su Janina ir pasakiau – jei negrąžins 3000 eurų už sugadintą suknelę, nuotraukomis pasidalinsiu. „Nedrįstum paviešinti, – grasinančiai atkirto, nagus dėliodama. – Pagalvok, ką tai reikštų šeimai.“ Pažvelgiau į jos nepriekaištingą makiažą, brangius drabužius ir perdėtą globėjiškumą. „Pabandykit.“ Tą naktį, virpančiom rankom sukūriau „Facebook“ įrašą. Patalpinau Rasos nuotraukas ir sudraskytos suknelės vaizdus. Papasakojau, kaip būsima anyta be leidimo pasimatavo ir sugadino mano vestuvinę suknelę, atsisakė prisiimti atsakomybę ar atlyginti. „Vestuvinė suknelė – ne šiaip drabužis, – rašiau. – Ji reiškia svajones, viltį ir pasitikėjimą. Visa tai buvo suplėšyta kartu su suknele.“ Kitą rytą Janina įsiveržė į butą įraudusi iš įsiūčio. „Ištrink tai! – sušuko, mosikuodama telefonu. – Žinai, ką žmonės kalba? Mane niekina! Draugai, parapijos moterys, visi matė!“ „Pati save pažeminai, matuodama be leidimo mano suknelę.“ „Mariau! – įsikišo matydama sūnų. – Pasakyk, kad ištrintų!“ Marius žvalgėsi tarp mūsų abu, išblyškęs. „Mama, jei tiesiog sutiktum atlyginti nuostolius…“ „Atlyginti?! Po tokio pažeminimo?!“ Janinos balsas trenkė kaip sirena. „Niekad!“ Pažvelgiau į Marių – tikrai į jį. Kaip bėga nuo konflikto, leidžia mamai mumis vaikščioti, kaip be skrupulų išdavė mano pasitikėjimą. „Tu teisi, Janina, – ramiai tariau. – Suknelės keisti nebereikia.“ Nusiėmiau sužadėtuvių žiedą ir padėjau ant kavos staliuko. „Vestuvių nebus. Nusipelniau žmogaus, kuris mane palaiko, ir anytos, kuri gerbia ribas.“ Tylos banga buvo kurtinanti. Janina atrodė lyg žuvis be vandens. Marius norėjo kalbėti, bet aš priėjau prie durų. „Prašau, išeikite. Abu.“ Žiūrėdama, kaip jie išeina, pajutau palengvėjimą, kokio nebuvau patyrusi mėnesiais.

Niekada daug apie tai negalvojau, kai mano būsima uošvė Rasa vis kišo nosį į mano vestuvinę suknelę

Uncategorized

026

Man – 25-eri, o pastaruosius du mėnesius gyvenu su savo močiute: po tetos mirties likome tik dviese, todėl nusprendžiau nepalikti jos vienos – nors aplinkiniai sako, kad aukoju savo jaunystę, jaučiu, jog renkuosi meilę ir artumo svarbą per bendrą kasdienybę

Man yra 25-eri ir jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Mano teta jos vienintelė gyva duktė netikėtai

Uncategorized

029

Kai Beata sužinojo, kad laukiasi, jos šeima buvo priblokšta: jiems nepatiko mintis, jog ji yra santykiuose su žmogumi, kuris, jų manymu, ilgai šalia nebus Beata – paprasta mergina iš Kauno, augusi mylinčioje šeimoje su mama ir patėviu, kuris puikiai atstojo tėvą. Nors Beata baigė mokyklą ir išlaikė brandos egzaminus, stojimas į universitetą buvo neaiškus dėl menko anglų kalbos žinių lygio. Ji nusprendė lankyti privačias pamokas ir pasirinko mokytoją Roni iš Gvinėjos, kuris atvyko į Lietuvą studijuoti ir jau kelerius metus čia dėstė anglų kalbą. Iš pradžių pamokos Beačiai sekėsi sunkiai, tačiau ilgainiui ji vis labiau prisirišo prie Ronio ir jų draugystė virto artimu ryšiu, kurio nebenorėjo atsisakyti nė vienas. Sužinojusi apie nėštumą, Beata sulaukė šoko iš šeimos pusės – jie nenorėjo, kad ji liktų su žmogumi, kurį laikė laikinu svečiu. Artimieji įsivaizdavo, kaip Beata viena augina vaiką, kuris dėl išvaizdos išsiskirs iš kitų lietuvių. Gavęs diplomą, Roni išskrido į tėvynę, tačiau jie abu toliau palaikė ryšį, laukė vaiko gimimo, kalbėdavosi Skype’u. Kai Beata pagimdė, nepakantumas iš šeimos pusės pastūmėjo ją ryžtis išvykti į Gvinėją. Ten Beatai ir jos vyrui kilo sunkumų dėl klimato, todėl po kurio laiko grįžo į Lietuvą, kur susilaukė dar vienos dukters. Tačiau artimieji atsisakė palaikyti ryšius, o Beata nenorėjo atsisakyti mylimo žmogaus vardan jų pritarimo. Dabar šeima planuoja persikelti į Kanadą, tikėdamiesi rasti tolerantiškesnę aplinką.

Kai Ieva sužinojo, kad laukiasi, jos šeima liko visiškai nustebusi. Niekam nepatiko mintis, jog ji yra

Uncategorized

034

Atėjau į restoraną pirmą kartą susitikti su savo sužadėtinio tėvais, bet tai, ką jie padarė, privedė mane prie sprendimo atšaukti vestuves

Dienoraščio įrašas, 2024 m. balandžio 17 d. Visada maniau, jog pirmas susitikimas su sužadėtinės tėvais

Uncategorized

017

Leonidas nė karto netikėjo, kad Irena – jo dukra. Žmona Viera dirbo parduotuvėje; visi kalbėjo, kad ji dažnai užsidarydavo sandėlyje su svetimais vyrais. Todėl vyras negalėjo patikėti, kad smulkioji Irena – jo vaikas, ir dukros nemylėjo. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai namą paveldėti. Vienintelis senelis mylėjo Irutę Vaikystėje Irutė dažnai sirgdavo, buvo gležna, smulkaus ūgio. “Ne mano, nei tavo šeimoje tokių mažų nėra”, – sakydavo Leonidas. – “O šitas vaikas – vos matomas”. Ilgainiui tėvo nemalonė persidavė ir motinai. Iš tiesų Irutę mylėjo tik vienas žmogus – senelis Motiejus. Jo troba stovėjo pačiame kaimo gale, prie pat miško. Visą gyvenimą Motiejus buvo eigulys; net išėjęs į pensiją, beveik kasdien eidavo į mišką: rinko uogas, gydomąsias žoles, žiemą šerdavo žvėris. Vietiniai manė, kad jis keistas, net truputį bijojo – ką pasakydavo, tas dažnai išsipildydavo, bet vaistinių žolelių žmonės vis tiek eidavo pas jį. Žmoną Motiejus buvo palaidojęs jau seniai, o vienintelis džiaugsmas jam liko miškas ir anūkė. Kai mergaitė pradėjo lankytis mokykloje, dažniau gyvendavo pas senelį nei namuose. Motiejus pasakodavo apie žolių ir šaknų savybes, Irutei viskas lengvai sekėsi. Paklausta, kuo nori būti, vis atsakydavo: “Žmones gydysiu.” Motina aiškindavo, kad neturi pinigų dukrai mokytis, bet senelis guodė: “Aš ne vargšas – prireikus padėsiu, net karvę galima parduoti.” Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Viera retai užsukdavo pas tėvą, bet kartą netikėtai pasirodė ant jo slenksčio. Atėjo prašyti pinigų, kai sūnus Andrius mieste azartinių žaidimų pralošė daug pinigų ir buvo stipriai sumuštas – liepė bet kokia kaina rasti pinigų. “Kai prispaudė, tu atėjai? – griežtai paklausė senelis Motiejus. – Juk metų metus čia nesirodei!” Ir atsisakė padėti: “Nesiruošiu dengti Andriaus skolų – man reikia anūkės mokslams.” Viera išėjo iš proto, šaukė: “Nenoriu jūsų abiejų nei matyti, neturiu nei tėvo, nei dukters!” ir išlėkė iš namų. Kai Irena įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė cento nesuteikė – tik Motiejus padėjo, padėjo ir stipendija, nes Irena mokėsi gerai. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Jausdamas artėjančią pabaigą, pasakė, kad viską anūkei užrašė – ir namą, ir laimingą likimą. Irenai paliepė ieškoti darbo mieste, bet namelio nepamiršti: kol būste rusena žmonių dvasia – tol ir namas gyvas. “Nebijok viena čia nakvoti – šis namas tavąjį likimą sutiks”, – išpranašavo Motiejus. “Būsi laiminga, vaikeli.” Tikriausiai kažką žinojo. Išsipildė Motiejaus pranašystė Rudenį Motiejus mirė. Irena dirbo medicinos sesele rajono ligoninėje, o savaitgaliais vykdavo į senelio namus – žiemą užsikurdavo krosnį, malkų buvo paruošta daug. Savaitgalį į kaimą atvažiavo vakare; naktį užėjo pūga, ryte vėjas kiek aprimo, bet sniegas vėl krito – kelią užpustė. Ireną nustebino beldimas į duris: atidariusi rado nepažįstamą jaunuolį. “Laba diena. Gal turite kastuvą? Užklimpau prie jūsų namų savo mašiną”, – paklausė jis. “Yra prie laiptų, imkite. Gal padėti?” – pasiūlė mergina. Tačiau stambus nepažįstamas ironiškai išsišiepė: “Dar betrūktų, kad ir jūs užpustytų.” Vaikinas greitai pasinaudojo kastuvu, bet toli nenuvažiavo – vėl užstrigo. Ir vėl teko kasti: Irena pakvietė užeiti į vidų atsigerti arbatos – pūga turbūt netrukus baigsis, kelias vėl bus pravažiuojamas, čia juk netoli miestelio, mašinų važinėja nemažai. Nepazįstamasis, prisistatęs Stasu, patraukė paskui Ireną į namus. “Nebijote viena prie miško gyventi?” – paklausė. Ji paaiškino, kad savaitgaliais atvažiuojanti, o šiaip dirbanti mieste. Galvojo, kaip reikės išvažiuoti – jeigu autobusas nebeatsiras? Stas pasiūlė pavežti – jis irgi gyvena rajono centre. Irena sutiko. Po darbo į namus Irena nusprendė keliauti pėsčiomis, bet ten jos laukė staigmena: netikėtai prieš akis atsirado Stas. “Matyt, tavo žolelių arbata turi stebuklingos galios, – pajuokavo vaikinas. – Norėjau vėl tave pamatyti. O gal dar kartą arbatos išgersim?” Vestuves jie pasidaryti nenorėjo – Irena taip nusprendė. Stas iš pradžių įkalbinėjo, vėliau nuleido rankas. Užtat meilė buvo tikra. Dabar Irena žinojo: ne tik knygose rašo, kad vyrai savo žmonas ant rankų nešioja. Gimus jų pirmagimiui, gimdykloje gydytojos stebėjosi – kaip tokiai gležnai mamai gimė toks stiprus sūnus! Paklausus, kaip vadinsis sūnus, Irena išdidžiai atsakė: “Bus Motiejus – labai gero žmogaus garbei.”

2021 m. gegužės 16 d. Kartais man atrodo, kad gyvenimas tai didelė painiava, iš kurios ilgai kapanausi.