Uncategorized
0153
Poilsis su įžūlia gimine: kaip pagaliau viską išsiaiškinti ir pasakyti tiesą į akis — Jau dvi savaites kenčiu, Sau! Dvi savaites tame tvartelyje, kurį jie vadina „viešbučiu“. Kam mes išvis sutikom? — Todėl, kad mama paprašė. „Ninutei reikia pailsėti, Ninutei sunki dalia“, – pavaizdavo brolis mūsų mamą. Iš tiesų teta Nina visad buvo vargšė giminaitė, kurią visi turi užjausti ir globoti. Bet Liubai jos gailėtis vis tiek nesigavo. Visiškai. Mama, mūsų Vėra, už viską mokėjo, pirko maistą, gamino visai giminei, kol Nina su nauja drauguže – kažkokia Larisa, kuria pamilusi nieko neveikti, gulėjo prie baseino… O už plonos faneros pertvaros girdėjosi Timuko, šešiametės Ninos sūnaus, cypavimai… Viešbutyje kildavo skandalai, giminės vakare eidavo į restoraną, Ninos noru užsisakydavo brangiausius patiekalus, o kai ateina sąskaita, tradiciškai ji „pamiršdavo piniginę“, ir mama lauždavo savo kortelę. Dar blogiau tapdavo vakarais – užteko užgirsti, kaip teta su drauge aptarinėja Liubą ir trypia ją purvais, o mama tyli ir viską leidžia. Vieną kartą viskas sprogo. Liuba pagaliau pasakė į akis viską, ką laikė savyje, ir nutraukė amžinai tą skaudžių kompromisų ratą… Šis poilsis tapo lūžio tašku, kai „šeimos idiliją“ pakeitė atviras pokalbis, priimtas sprendimas ir visi taškai buvo sudėti ant „i“ – net jei tai kainavo ryšį su artimiausiais žmonėmis.
Atostogos su įžūlia gimine karti pamoka apie ribas Dvi savaites, Audriau, dvi savaitės kentėjau tam tvartelyje
Zibainis
Uncategorized
0119
Tėtis mus paliko, palikdamas mamą su didžiulėmis skolomis – nuo tada praradau teisę į laimingą vaikystę
Mano tėtis mus paliko, palikdamas mamą su didžiulėmis skolomis. Nuo to momento netekau savo laimingos
Zibainis
Uncategorized
04
Suolelis dviems: kasdienybės bičiulystė Vilniaus skverelyje ir širdžių artumo paieškos vėlyvajame amžiuje
Du suoliuko gyvenimui Sniegas Vilniuje jau seniai nutirpęs, bet žemė parke tebebuvo drėgna, takeliai
Zibainis
Uncategorized
028
Ir iki šiol kartais pabundu naktį ir savęs klausiu, kada mano tėtis sugebėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo 15, kai tai įvyko. Gyvenome nedideliame, bet jaukiame name – su baldais, pilnu šaldytuvu tomis dienomis, kai apsipirkdavome, ir sąskaitomis, kurios beveik visada būdavo apmokėtos laiku. Mokinausi dešimtoje klasėje, o vienintelė mano problema buvo praeiti matematiką ir sutaupyti pinigų sportbačiams, kurių labai troškau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis vis dažniau vėlai grįždavo namo. Įeidavo nepasveikinęs, mesdavo raktus ant stalo ir eidavo tiesiai į kambarį su telefonu rankoje. Mama jam sakydavo: — Vėl vėluoji? Galvoji, kad šis namas pats savimi pasirūpins? O jis sausai atšaudavo: — Palik mane ramybėje, esu pavargęs. Aš viską girdėdavau savo kambaryje, su ausinukais ant ausų, apsimesdavau, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą pamačiau, kaip kalba telefonu lauke. Tyliai juokėsi, sakė kažką panašaus į „beveik viskas paruošta“ ir „nesijaudink, aš pasirūpinsiu“. Kai mane pamatė, iškart nutraukė pokalbį. Pilve suspaudė keistas jausmas, bet nieko nesakiau. Diena, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Grįžau iš mokyklos ir pamačiau atidarytą lagaminą ant lovos. Mama stovėjo miegamojo duryse raudonomis akimis. Paklausiau: — Kur jis eina? Jis net nepažvelgė į mane, tik tarė: — Manęs kurį laiką nebus. Mama jam šūktelėjo: — Kuriam laikui su kuo? Pasakyk tiesą! Tuomet jis pratrūko: — Išeinu su kita moterimi. Man atsibodo toks gyvenimas! Aš pravirkau ir klausiau: — O aš? O mano mokykla? O namai? Jis tik atsakė: — Susitvarkysit. Uždarė lagaminą, paėmė dokumentus iš stalčiaus, susikrovė piniginę ir išėjo, net neatsisveikinęs. Tą vakarą mama bandė nusiimti pinigų iš bankomato, bet jos korta buvo užblokuota. Kitą dieną nuėjo į banką – ten pasakė, kad sąskaita tuščia. Tėtis buvo išsiėmęs visus kartu sutaupytus pinigus. Supratome ir tai – jis buvo palikęs neapmokėtas sąskaitas už du mėnesius ir paėmęs paskolą mamą įrašęs kaip laiduotoją. Prisiminiau, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo kvitus su senu kalkuliatoriumi, verkdama vis kartojo: — Nieko neužtenka… nieko neužtenka… Stengiausi padėti jai su sąskaitomis, bet nesupratau nė pusės iš to, kas vyko. Po savaitės atjungė internetą, o vėliau vos nenutraukė ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valė kitų namus. Aš mokykloje pradėjau pardavinėti saldainius. Gėda buvo stovėti pertraukų metu su saldainių maišeliu, bet dariau tai, nes namuose neužteko net būtiniausių dalykų. Buvo diena, kai atidariau šaldytuvą ir viduje buvo tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir pavirkau viena. Tą vakarą valgėme vien tik baltus ryžius be jokių priedų. Mama atsiprašinėjo, kad nebegali duoti to, ką anksčiau. Gerokai vėliau pamačiau Facebook nuotrauką, kurioje tėtis su ta moterimi restorane – pakėlę vyno taures. Rankos drebėjo. Parašiau jam: „Tėti, man reikia pinigų mokykliniams reikmenims.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Daugiau niekada nepaskambino. Nepaklausė, ar baigiau mokyklą, ar sergu, ar ko nors reikia. Tiesiog pradingo. Dabar dirbu, viską apmoku pati ir padedu mamai. Ta žaizda dar vis atvira. Ne tik dėl pinigų, bet dėl palikimo, šaltumo, dėl to, kad mus paliko skęstančius ir toliau gyveno lyg nieko nebūtų buvę. Ir vis dėlto, daug naktų pabundu su tuo pačiu klausimu, kuris spaudžia krūtinę: Kaip išmoksti gyventi, kai pats tavo tėtis atima viską ir palieka tave mokytis išgyventi, kol dar esi vaikas?
Net ir dabar kartais pabundu vidury nakties ir galvoju kada mano tėtis spėjo iš mūsų viską paimti?
Zibainis
Uncategorized
0289
„Sėdi namuose visą dieną ir nieko neveiki“ – po šių žodžių nusprendžiau pamokyti savo vyrą Prieš ištardama „taip“, buvau girdėjusi iš draugių, kad kai lietuvis veda, jis iš karto pradeda manyti, jog žmona – jo nuosavybė, ir tik tada parodo savo tikrąjį veidą. Tačiau kaip ir kiekviena jauna naivi mergina, tikėjau, kad mano vyras kitoks. Net prieš vestuves jis mane labai saugojo, nepasakė nė vieno blogo žodžio, bijojo įžeisti, norėjo, kad visada būčiau šalia. Bet – apsirikau, kaip nutinka daugeliui moterų. Tiesa, vyrai pasikeičia, kai jaučia, kad moters širdis – jų. Prabėgus keliems mėnesiams po vestuvių, vyras pradėjo kalbėti negražiai apie mano mamą: kodėl ji tiek dažnai skambina, kodėl kartą per savaitę atvažiuoja? Aišku, sutikau, bijojau dėl santuokos, todėl prašiau mamos neskambinti man, o pati skambindavau tik būdama viena. Bet tuo viskas nesibaigė. Pastojau ir netekau darbo. Deja, turėjau gulėti dėl sunkios nėštumo eigos, tad darbdaviai sutarties nepratęsė. Tada vyras pradėjo kartoti: „Tu visą dieną sėdi namuose ir nieko neveiki.“ Vėl tylėjau – buvau nėščia, o kas jei paliks? Po pusantro metų, kai gimė dukra, vyras panoro būti dievu namuose: turėjau stovėti prie durų su šlepetėmis, viskas jam paruošta ant virtuvės stalo, pietūs – garuojantys. Vaiku rūpintis – tik moters darbas. Buvau išsekusi, todėl susikroviau daiktus ir su mažyle išėjau pas mamą. Su vyru nekalbėjau du mėnesius. Gyvenimas tęsėsi: grįžau į darbą, kasdien atrodžiau vis geriau. Vieną dieną jis atėjo pas mus – numetęs svorio, su nudėvėtais drabužiais, parpuolė ant kelių ir prašė atleidimo. Pasakiau, kad turės išmokti gaminti. Tik kai pats virs valgį ir tvarkys namus, pagalvosiu apie grįžimą. Vyras sutiko, bet ar pasikeis – dar pažiūrėsim.
Sėdžiu namuose visą dieną ir nieko neveikiu po šių žodžių nusprendžiau vyrelį pamokyti Kai dar buvau
Zibainis
Uncategorized
06
Be patarimų: Laiškai tarp Vilniaus studento ir senelio iš Kauno apie obuolius, darbą, jausmus ir tylias šeimos istorijas
Be pamokslavimų Rūtai žinutė atėjo per Messenger nuotrauka langeliais išrašyto lapo. Mėlynas rašiklis
Zibainis
Uncategorized
044
Ilgai tylėjau – ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, o todėl, kad tikėjau: jei sukąstu dantis ir kentėsiu, išsaugosiu ramybę šeimoje. Nuo pat pirmos dienos mano marti manęs nemėgo – pradžioje „juokavo“, vėliau tapo įprasta, o galiausiai – kasdienybe. Kai jie susituokė, padariau viską, ką daro mama: atidaviau jiems kambarį, padėjau su baldais, sukūriau namus. Sakiau sau: „Jie jauni – prisitaikys, o aš pabūsiu tyli, atsitrauksiu.“ Bet ji norėjo ne kad būčiau atsitraukusi – ji norėjo, kad manęs nebūtų. Kiekviena mano pagalba sutikta su panieka. „Nepalik, tau nieko neišeina. Palik, padarysiu pati, kaip priklauso. Negi nesimokysi?“ Žodžiai gal tylūs, bet dūria kaip adatos. Kartais sūnaus akivaizdoje, kartais prie svečių ar kaimynų – tarsi didžiavosi galėdama „pastatyti mane į vietą“. Aš tik linkčiodavau, tylėdavau ir šypsodavausi, kai norėdavosi verkti. Skaudžiausia buvo ne iš jos, o kad mano sūnus tylėjo. Jis apsimesdavo, kad negirdi. Kartais tik gūžteldavo pečiais arba stebeilydavo į telefoną. Kai likdavome dviese, sakydavo: „Mama, nekreipk dėmesio, ji tokia… Nepamąstyk.“ „Nepamąstyk“… Kaip galiu nepamąstyti, kai savo namuose imu jaustis svetima? Skaičiuodavau valandas, kol jie išeis – kad likčiau viena, galėčiau kvėpuoti ir negirdėčiau jos balso. Ji pradėjo elgtis, tarsi bučiau tarnaitė, kuri turi sėdėti kampe ir nelįsti. „Kodėl palikai čia taurę? Kodėl neišmetei? Kodėl tiek daug kalbi?“ O aš… aš beveik nebekalbėjau. Vieną dieną išviriau sriubos – nieko įspūdingo, tiesiog naminė, šilta, kaip visuomet kai ruošiu iš meilės. Ji užėjo, atidarė puodą, pauostė ir pasišaipė: „Tai kas čia? Vėl tavo ‘kaimiški valgiai’. Labai ačiū…“ Ir tada pridėjo žodžius, kurie vis dar skamba galvoje: „Jei tavęs nebūtų, viskas būtų paprasčiau.“ Sūnus sėdėjo prie stalo. Jis išgirdo. Mačiau, kaip įsitempė žandikaulis, bet jis ir vėl tylėjo. Aš nusisukau, kad nepamatytų mano ašarų. Pasakiau sau: „Neverk. Nedovanok to malonumo.“ Bet ji ėmė kalbėti garsiau: „Tu – našta! Visų našta! Man ir jam!“ Nežinau kodėl… bet šįsyk suskilo kažkas. Gal ne manyje, o jame. Sūnus atsistojo nuo stalo. Po truputį. Ne trankydamas, ne šaukdamas. Tiesiog tarė: „Užteks.“ Ji sustingo. „Ką reiškia ‘užteks’? – nusijuokė lyg nekalta. – Aš sakau tiesą.“ Sūnus priėjo ir pirmąkart gyvenime išgirau jį taip kalbant: „Tiesa ta, kad tu žemini mano mamą. Jos namuose – namuose, kuriuos ji sukūrė savo rankomis, kurios mane augino.“ Ji norėjo nutraukti, bet jis neleido. „Aš tylėjau per ilgai. Maniau, kad taip elgiasi ‘vyras’, kad saugo ramybę. Ne – aš tiesiog leidau vykti negražiems dalykams. Ir tam šiandien galas.“ Ji išbalo. „Tu – renkiesi ją, o ne mane?!“ Ir tada jis ištarė stipriausią frazę, kokią esu girdėjusi: „Aš renkuosi pagarbą. Jei tu jos nesugebi – vadinasi, esi ne savo vietoje.“ Tylėjo visa namai. Ji nuėjo į savo kambarį, trenkė durimis ir ėmė kalbėti kažką iš ten, bet jau neturėjau reikšmės. Sūnus atsisuko į mane – akys drėgnos. „Mama… atleisk, kad palikau tave vieną.“ Negalėjau iškart atsakyti – tiesiog atsisėdau, rankos drebėjo. Jis priklaupė šalia ir paėmė mano delnus, kaip vaikystėj. „Tu to nenusipelnei. Niekas neturi teisės tavęs žeminti. Net tas, kurį myliu.“ Pravirkau. Bet šįsyk ne iš skausmo – iš palengvėjimo. Nes pagaliau kas nors mane pamatė. Ne kaip ‘trukdžius’. Ne kaip ‘seną moterį’. O kaip mamą. Kaip žmogų. Taip, ilgai tylėjau… bet vieną dieną mano sūnus prabilo už mane. Ir tada supratau: kartais tyla nesaugo ramybės – ji saugo svetimą žiaurumą. O kaip jūs manote – ar mama turėtų kentėti pažeminimą „dėl ramybės“, ar tyla tik didina skausmą?
Ilgai tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, o todėl, kad tikėjau: jei sukąstu dantis ir prarysiu
Zibainis
Uncategorized
07
Kai įlipome į lėktuvą, pamatėme, kad mūsų vietas jau buvo užėmę – važiavome su žmona aplankyti giminių Romoje, buvome specialiai išsirinkę sėdėti kartu prie lango, bet ten sėdėjo moteris su penkiamečiu sūnumi, kuri atsisakė keistis, nes „vaikas norėjo prie lango“ – vietas atgavome tik padedant stiuardui, o kiti keleiviai palaikė mus, nes nesukėlėme skandalo: ar tikrai kai kurie tėvai mano, kad jiems viskas leidžiama?
2024 m. liepos 2 d. Šiandien vis dar iš galvos neišeina vakarykštis skrydis iš Vilniaus į Romą.
Zibainis
Uncategorized
013
Rytinis ratas Prie lifto durų vėl kažkas priklijavo lapelį su užrašu: „NEDĖKITE MAIŠELIŲ PRIE ŠIUKŠLINĖS“. Lipni juosta vos laikėsi, popierius jau raityjosi kampais. Prieškambario šviesa mirgėjo, todėl užrašas atrodė tai aštrus, tai blankus – kaip nuotaikos daugiabučio bendruomenės čate. Nadežda Povilaitytė stovėjo su raktų ryšuliu rankoje ir klausėsi, kaip už sienos, šeštame aukšte, grąžtas ima natą, tada užsikerta ir vėl tęsia. Ji nepyko dėl pačio garso. Erzino visai kas kita: kad kiekvieną kartą viskas virsta teismu. Kažkas rašo čate KAPITALU, kitas atsako su ironija, dar vienas atsiunčia kaimyno batų nuotrauką prie durų kaip moralinio nuosmukio įrodymą. Ir visa tai tarsi reikalavo ir jos dalyvavimo, nors seniai norėjosi viena – tylos galvoje. Ji pakilo į savo aukštą, padėjo pirkinių maišelį ant virtuvės stalo, nenusivilkusi paltuko, ir atsidarė bendrijos čatą. Viršuje kabėjo žinutė: „KAS NAKTĮ PASTATĖ AUTOMOBILĮ ANT VAIKŲ AIKŠTELĖS“. Po to – nuotrauka rato ant borto. Vėliau kažkas papildė: „O KAS IŠVIS NESISVEIKINA LAIPTINĖJE“. Nadežda Povilaitytė peržvelgė žinutes, pajuto, kaip krūtinėje kyla įprasta dirginimo banga, ir netikėtai pagavo save galvojant: ji pavargo būti svetimų konfliktų liudininke. Ir pavargo nuo savo paties pasirengimo tyliai dėti malkų į ugnį. Kitą rytą ji pabudo anksti ne todėl, kad buvo išsimiegojusi. Tiesiog organizmas, kaip senas žadintuvas, įsijungė savaime. Kambaryje buvo vėsoka, radiatoriai šnypštė. Ji užsimetė sportinį džemperį, koridoriuje susirado sportinius batelius „pasivaikščiojimams“, kurių beveik nenešiojo, ir išėjo į laiptinę. Ten tvyrojo įprastas laiptinės kvapas: truputis dulkių, dar dažų nuo turėklų, ir dar kažkas neapčiuopiamo, ko nesinorėtų apibūdinti. Prie lifto, sustojusi, ji pažvelgė į skelbimų lentą. Ten – atspausdinti pranešimai apie skaitiklių patikrą, dingusį katiną ir „namų bendrijos susirinkimą“. Nadežda Povilaitytė išsiėmė iš rankinės popieriaus lapą, kurį pasiruošė vakare, ir tvarkingai prisegė jį mygtukais. „Rytiniai pasivaikščiojimai aplink kvartalą. Be kalbų ir be įsipareigojimų. Kas nori – renkasi 7:15 prie laiptinės. Tiesiog apeiti ratą ir skirstytis. Nadežda P.“ Ji pati nustebo, kaip lengvai tai parašė. Ne „būkime draugiški“, ne „būkime žmonės“, o tiesiog – žingsniai. 7:12 ji jau stovėjo prie laiptinės durų, patikrinusi, ar išjungė dujas, užvėrė langus. Rankose – raktai ir telefonas, ant galvos – kepurė. Ji manė, kad teks pastovėti minutę ir nueiti, apsimetant, jog taip ir buvo numatyta. Laiptinės durys trinktelėjo, į lauką išėjo apie keturiasdešimt penkerių moteris, su tvarkingai surištais plaukais ir išraiška žmogaus, iš anksto pasiruošusio skausmui. – Jūs… pagal skelbimą? – paklausė ji, pataisydama šaliką. – Taip, – atsakė Nadežda Povilaitytė. – Aš Nadežda. – Sveta. Man su nugara sunku, gydytojas liepė vaikščioti. Bet viena nuobodu, – prisipažino moteris ir tuoj pat pridūrė, lyg teisindamasi: – Aš nekalbi. – Ir nereikia, – atsakė Nadežda Povilaitytė. Po minutės atėjo vyras, šiek tiek susikūprinęs, tamsia striuke. Jis linktelėjo, žvilgtelėjo į juos tarsi į žmones, su kuriais neaišku, ar reikia sveikintis, ir visgi tarė: – Labas rytas. Aš Sergejus. Iš penkto. – Iš šešto, – automatiškai patikslino Nadežda Povilaitytė, nes puikiai žinojo, kas kur gyvena. Ir tuoj pat save pagavo: štai ir tas noras visus „sudėlioti lentynose“. Sergejus šyptelėjo. – Tai iš šešto. Suklydau. Ketvirtas pasirodė aukštas, apie šešiasdešimties vyras, su sportine kepure bei žingsniu, tarsi vis dar prisiminė stadioną. Jis nieko neklausė, tik sustojo greta. – Viktoras, – pristatėsi trumpai. – Aš ryte vis tiek einu. Galvojau, vienas toks. 7:16 jie ėjo. Nadežda Povilaitytė maršrutą parinko paprastą: aplink kvartalą, pro parduotuvę, per kaimyninį kiemą, palei mokyklą ir atgal. Sniegas buvo suplūktas, vietomis slidu. Kvėpuoti šalta, pirmas kelias minutes visi tylėjo, klausydamiesi savo žingsnių. Nadežda Povilaitytė jautė, kaip kūnas iš pradžių priešinasi, paskui prisitaiko. Mintyse, kur paprastai sukdavosi svetimos pretenzijos, pasidarė tuščia, bet ne baisu, o kaip ant švaraus lapo. Kampelyje Sergejus netikėtai tarė: – Galvojau, juokaujat su tuo „be pokalbių“. Juk pas mus visada pokalbiai. – Jei norisi – galima, – atsakė Nadežda Povilaitytė. – Tik be ataskaitų. Sveta tyliai nusijuokė, bet tuoj pat susiraukė ir pasidėjo ranką ant nugaros. – Gerai? – paklausė Nadežda Povilaitytė. – Pakeliui. Svarbu – staigiai nesustoti. Viktoras žingsniavo lygiai, lyg skaičiuotų žingsnius. Atgal grįždamas jis tarė: – Gerai. Be tų… susirinkimų. Tiesiog eini. Kai grįžo, buvo 7:38. Prie laiptinės visi kiek nejaukiai pastovėjo kaip po trumpų pasitarimų. – Rytoj? – paklausė Sveta. – Jei išeisit, – atsakė Nadežda Povilaitytė. – Išeisiu, – atsiliepė Sergejus ir kilstelėjo ranką vietoj atsisveikinimo. Kitą dieną jų buvo trys. Viktoras nepasirodė, užtat prisijungė kaimynė iš ketvirto, Tatjana, apie keturiasdešimties, ryškiame pūkiniame švarke, su žvilgsniu, lyg būtų atėjusi patikrinti, ar čia ne kokia sekta. – Tik pažiūrėsiu, – tarė ji, neprisistačiusi. – Žiūrėkit, – atsakė Nadežda Povilaitytė ir nuėjo, nelaukdama, kol kas ims aiškinti taisykles. Tatjana ėjo greta Serjiaus ir tylėjo. Antrame rate po savaitės ji jau kalbėjo: – Iš esmės esu prieš tuos „susivienijimus“. Tada prasideda pinigų rinkimas, nesumokejai – priešas. – Čia pinigų nebus, – atsiliepė Sergejus. – Pats prieš. Po skyrybų į bet kokias „bendras kasas“ – alergija. Nadežda Povilaitytė išgirdo žodį „skyrybos“ ir neperklausinėjo. Ji žinojo, kaip lengvai svetimas skausmas virsta apkalbomis, paskui – ginklu. Pasivaikščiojimai laikėsi tik iš kartojimo. 7:15 – išeina, 7:40 – išsiskirsto. Kartais kas praleidžia, paskui vėl grįžta. Sveta nešiojosi mažą buteliuką vandens, stengėsi nepavargti. Sergejus sykį atėjo be kepurės, visą ratą keikė save, bet neišėjo. Tatjana pirma laikydavosi atokiau, paskui pradėjo eiti arčiau. Ir pamažu tai keistai persikėlė į laiptinę. Nadežda Povilaitytė pastebėjo, kad žmonės vis dažniau sveikinasi. Ne todėl, kad „privalo“, o todėl, kad ryte jau matė vieni kitus be įprastų šarvų. Vieną vakarą ji, sugrįžusi iš poliklinikos pavargusi, su popierėliais maišelyje, rado Viktorą prie lifto, besikrapštantį su kartais stringančiu mygtuku. – Neveikia? – paklausė ji. – Veikia, – atsiliepė jis. – Reikia užtikrintai spaust. Jis paspaudė, liftas atvažiavo. Viduje degė lemputė, veidrodis subraižytas. Viktoras staiga pridūrė: – Dėkui už tuos pasivaikščiojimus. Galvojau, nebėra su kuo. O čia… gerai. Nadežda Povilaitytė linktelėjo ir pajuto, kaip viduje kyla šiluma, bet neleido tam pavirsti saldumu. Tik užfiksavo: žmogui pasidarė lengviau. Mažos paslaugos atsirado savaime. Kartą ryte Sergejus pamatė, kad Svetai atsirišęs batraištis, tyliai parodė, kad sustotų. Sveta paskui čate parašė: „Ačiū tam, kas pamojavo dėl batraiščio, būtų buvus kritimas“. Be vardų, bet su šypsena žodžiuose. Tatjana kartą atnešė druskos paketą, kad pabarstytų laiptinės laiptus. – Ne visiems, – tarė ji, padėdama paketą prie sienos. – Sau. Kad nenusiverstum. – Vistiek ačiū, – atsakė Nadežda Povilaitytė. Jos barstė laiptus kartu, po to Tatjana nusivalė rankas į pirštines ir sumurmėjo: – Na, jei jau jūs čia… Čate mažėjo kapitalių raidžių. Neišnyko, bet mažėjo. Vis dar ginčijosi dėl šiukšlių ir mašinų statymo, bet kartais parašydavo: „Gal galim be riksmų, juk susitarti įmanoma“. Ir tai jau skambėjo ne kaip lozungas, o kaip priminimas, kad susikalbėti vis dar mokame. Problema išlindo lapkričio pabaigoje, kai šeštame aukšte prasidėjo remontas – bute, kuriame gyveno Andrius, jaunas vyras su šunimi. Remontas ne pirmas, bet šįkart grąžtas veikė ir vakare. Čate iškart užvirė: „Kiek galima“, „Žmonės turi vaikų“, „Jums visai nerūpi“. Tatjana parašė: „Žinau, kas. Jam visada viskas dzin“. Rytinėje eisenoje Sveta slinko įsitempusi, lyg kiekvienas žingsnis aidas ne tik nugaroje, bet ir dirginime. – Tai jis, – pasakė ji, kai ėjo pro mokyklą. – Iš šešto. Pas mane viršuje. Vakar iki dešimtos. Paskui atsiguliau ir galvoje tas grąžtas skambėjo. Sergejus sumykčiojo. – Pagal įstatymą iki vienuolikos leidžiama, jei… – Man ne apie įstatymus, – griežtai nukirto Sveta. – Man apie pagarbą. Tatjanos, paprastai kandžios, šį kartą veidas buvo rimtas. – Jį reikia prispaust. Kitaip nesupras. Surinks parašus, iškviest bendruomenės pirmininką. Tegu žino. Nadežda Povilaitytė pajuto, kaip dar vakar šiltas ratas virsta gerai pažįstamu daugiabučio frontu. Jos gąsdino ne remontas, o tai, kaip lengvai žmonės vėl tampa „mes prieš jį“. – Parašai – po to, – pasakė ji. – Pirma – kalbėtis. – Su juo? – nustebo Tatjana. – Rimtai? Jis gi… – Jis žmogus, – atkirto Nadežda Povilaitytė. – Mes ne komisija. Sergejus įdėmiai ją nužvelgė. – Norit pati kalbėtis? Ji nenorėjo. Norėjosi, kad viskas savaime taptų tylu. Bet suprato: jei dabar surengs „pravartę“, rytiniai ratai virs nepatenkintųjų susirinkimu – viskas subyrės. – Aš pakalbėsiu, – pasakė ji. – Bet man reikia palaikymo. Ne minios. Sergejus linktelėjo. – Būsiu kartu. Tą pat vakarą jie pakilo į šeštą aukštą. Iš anksto Nadežda Povilaitytė parašė Andriui žinutę: „Gal galima trumpam pakalbėt? Čia iš laiptinės, Nadežda“. Jis atsakė po dešimties minučių: „Taip, užsukit, esu namie“. Prie durų stovėjo tvarkingai surišti statybiniai maišai. Tai jau buvo svarbi detalė. Ne krūva, ne demonstracija – laikina. Nadežda Povilaitytė pasibeldė. Grąžtas tylėjo. Andrius atidarė, marškinėliais, rankos dulkėtos. Vidutinio dydžio, rudas šuo pasirodė už kojų ir vėl pasišalino. – Sveiki, – pasakė jis įtariai. – Kas atsitiko? – Mes ne piktai, – tarė Nadežda Povilaitytė, suvokdama kaip kvailai tai skamba, bet kito varianto nerado. – Mes dėl remonto. Sergejus stovėjo greta, nesikišdamas. – Stengiuosi iki devynių, – greitai atsakė Andrius. – Bet mano darbininkų dieną nėra, pats po darbo darau. Turiu suspėti. – Suprantam, – pasakė Nadežda Povilaitytė. – Tiesiog kai iki dešimtos, sunku. Ypač viršuj žmonėms – Svetai, jos nugara, jai poilsis būtinas. Andrius atsiduso. – Nežinojau apie nugarą. Galvojau, kad kaip visada – rašo čate, bet į akis niekas. Nadežda Povilaitytė pajuto gėdą. Tikrai – retai kas kalba tiesiogiai. – Gal taip, – pasiūlė ji. – Jūs pasakysit, kuriomis dienomis tikrai reikės triukšmauti vakare. Kitomis baigsite anksčiau. Ir šiukšles ne nakčiai. Andrius pažvelgė į maišus. – Išvešiu ryte mašina, – pažadėjo. – Nenoriu, kad stovėtų. Tiesiog jau vėlu. – Gerai, – linktelėjo Sergejus. – O dėl laiko? Andrius pasikasė pakaušį. – Iki devynių tikrai. Kartais pusė dešimtos, jei labai reikia… Bet gerai, rašysiu į čatą, jei užtruksiu. Ir ne dažniau kaip kartą per savaitę. Nadežda Povilaitytė linktelėjo. – Ir dar. Šuo jūsų geras, bet jeigu naktį loja… Andrius nuraudo. – Kai išeinu, ji ilgisi. Nupirksiu jai žaislų, kad neliūdėtų. O jei dar ką – sakykit man, tik ne iškart viešai. Grįždami laiptais Sergejus tyliai tarė: – Normalus vaikinas. Jaunas ir vienišas. – Visi mes savaip vieniši, – atsiliepė Nadežda Povilaitytė, pati nustebdama, kad garsiai tai ištarė. Kitą dieną čate Andrius parašė: „Kaimynai, remontą darysiu iki 21:00. Jei reikia ilgiau – įspėsiu iš anksto. Šiukšles išvešiu ryte“. Vieni sureagavo ženkleliu, kiti tylėjo. Tatjana parašė: „Pažiūrėsim“. Tačiau kapitalo čia nebebuvo. Rytiniame rate Tatjana atėjo su akmeniniu veidu. – Na? – paklausė. – Pakalbėjot? – Pakalbėjom, – atsakė Nadežda Povilaitytė. – Sutiko iki devynių ir perspėti. – Ir viskas? – Matėsi, kad Tatjana laukė pergalės, pritarimo savo metodui. – Viskas, – pasakė Nadežda Povilaitytė. – Mums nereikia laimėti. Tatjana sumurmėjo, bet žingsniavo toliau. Po kelių minučių, nežiūrėdama, sumurmėjo: – Jei triukšmaus, vis tiek rašysiu. – Rašyk, – ramiai atsakė Nadežda Povilaitytė. – Tik pirma jam. Sveta ėjo greta ir staiga tyliai ištarė: – Ačiū, kad nesukėlėt triušio medžioklės. Daugiau nepakelčiau ir to. Nadežda Povilaitytė pajuto gumulą gerklėje. Įkvėpė – šaltas oras degė – gumulas dingo. Po savaitės Viktoras nustojo eiti. Nadežda Povilaitytė jį pasitiko prie pašto dėžučių. – Kažkur prapuolėt, – sakė ji. – Kelias, – trumpai atšovė jis. – Daktaras liepė leist pailsėt. – Gaila, – tarė ji. – Vis tiek jus matau, – pasakė Viktoras. – Eidami – atsidarau langą. Kaip irgi dalyvaučiau. Buvę ir juokinga, ir jautru. Iki Naujųjų rytiniai pasivaikščiojimai tapo įpročiu trims: Nadeždai Povilaitytei, Svetai ir Sergejui. Tatjana eidavo per kartą, kartais dingdavo savaitei, paskui sugrįždavo, lyg tikrindama – ar dar stovi ta keista struktūra. Andrius porą kartų ėjo su visais, kai remontas ypač vargindavo. Jis eidavo tylėdamas, klausydamas spragsinčio sniego, ir pasitraukdavo pirmas. Laiptinė netapo ideali. Maišeliai prie šiukšlinės vis atsirasdavo. Kažkas vis dar statė mašiną kreivai. Chatoje kartais kildavo seno tono kibirkščių. Bet dabar Nadežda Povilaitytė jautė, kad name yra ne tik susierzinimas, bet ir prisiminimas, kad galima ir kitaip. Sausį, vieną iš darbo dienų, ji išėjo 7:14. Prie laiptinės jau stovėjo Sergejus, besisegantis striukę. Jis pakėlė galvą. – Labas rytas, Nadežda Povilaityte. – Labas rytas, Sergejau. Priėjo Sveta, atsargiai dėliodama kojas per pabarstytus laiptelius. – Labas. Nugara šiandien pakenčia, – nusišypsojo ir tarsi šventė mažą pergalę. Iš durų pasirodė Tatjana, apsnūdusi, be įprasto kandumo. – Eisiu su jumis. Tik be čato aptarimų, – sumurmėjo. – Sutarta, – atsakė Nadežda Povilaitytė. Jie nuėjo. Žingsniai susidėjo į bendrą ritmą – netobulą, bet tvirtą. Kampe Sergejus prilaikė Svetą, kai ši paslydo – taip natūraliai, kad niekas neskubėjo padėkoti. Grįžę namo, prie įėjimo stovėjo Andrius su šunimi. Jis linktelėjo. – Labas rytas. Vėliau išeisiu, į darbą. Bet… ačiū, kad atėjote normaliai tada. Nadežda Povilaitytė linktelėjo. – Juk mes čia gyvenam, – tarė ji. Tai neskambėjo kaip šūkis. Tai buvo tiesiog faktas, kuris pagaliau nustojo būti karo priežastimi.
Rytinis ratas Ant lifto durų vėl kažkas prilipdė lapelį lipnia juosta: NEDĖKITE MAIŠŲ PRIE ŠIUKŠLIŲ VAMZDŽIO.
Zibainis
© 2026 Zibainis