Zibainis

Tikra lietuviška marti – Mama, aš vesiu Emiliją. Po trijų mėnesių turėsim vaiką, – sūnus mane pastatė prieš faktą. Nesistebėjau, nes Emiliją buvau jau pažinusi. Tik jaudino būsimosios nuotakos amžius. Jai dar net aštuoniolikos nėra, o jaunikiui dar teks atlikti tarnybą kariuomenėje. Patys vaikai, bet jau skuba tuoktis – vaikas pakeliui. Ilgai negalėjome Emilijai rasti vestuvinės suknelės – septintas nėštumo mėnuo kalbėjo už save. Po vestuvių jaunieji apsigyveno pas Emilijos tėvus, bet mano sūnus kas savaitę aplankydavo mane ir užsidarydavo savo kambaryje, prašydamas netrukdyti. Man, kaip motinai, tai kėlė nerimą. …Skambinu Emilijai. – Viskas gerai tarp jūsų su Romu? – Žinoma, o kas? – mano marti rami kaip šaltinėlis. – Emilija, o ar žinai, kur dabar tavo vyras? – bandau sužinoti esmę. – Geriau, ponia Galina, rūpinkitės savo reikalais. Mes be jūsų išsiaiškinsim, – pirmasis ir toli gražu ne paskutinis nemalonus atsakymas mano adresu. – Atsiprašau, kad atėmiau tavo laiką, – padedu ragelį. Esu ramus, taikus žmogus, todėl nesikišau į jų santykius – tegul patys tvarkosi. …Netrukus Emilija padovanojo pasauliui Varvarą. Man tas vardas nepatiko, tad anūkę praminiau Basiuke. Sūnų pašaukė į kariuomenę. Romas tarnavo toli nuo namų, o aš dvejus jo tarnybos metus lankiau Basiukę. Kaskart pastebėdavau, kaip gražėja Emilija – labai jau išvaizdi moteris, net per daug. Tai man kėlė nerimą: Emilija pradėjo studijuoti universitete, o pagundų ten – per akis. Abejojau, ar išlauks vyro. Jaučiau, kad Emilija manęs nelabai mėgsta. Atėjus paimti Basiukę, ji vis atsidusdavo, greit įbrukdavo man vežimėlį ir išlydėdavo į lauką. Iš Emilijos sklido atvira nemalonė. Savęs nuvertinti neleido – žinojo savo vertę. Nenorėjau pyktis, tik laukdavau, kada galėsiu išeiti iš to neprielankaus namo. …Romas grįžo po tarnybos, šeimoje viskas atrodė ramu, darnu. Basiukė augo, Romas džiaugėsi žmona, Emilija – graži ir sumani šeimininkė. Šitaip džiugu širdyje buvo net penkiolika metų. …Ir staiga Emilija pasikeitė. Prasidėjo meilužiai – jų buvo ne vienas. Ji to nė nebandė slėpti, gyveno laisvai. Romas kentėjo tris metus. Myli Emiliją, bet kenčia. Ji atvirai šaipėsi iš vyro, skaudžiai žeidė. Aš buvau šokiruota jos elgesiu, bet niekada nesivėliau į moralus – tiesą sakant, Emilijos šiek tiek bijojau. Ji taip pažiūrės, kad net šventieji neatlaikys. – Sūnau, kas pas jus su Emilija negerai? Susipyksit? Kodėl? – mėginau sužinoti. – Nesirūpink, mama, viskas bus gerai, – ramino Romas. Atrodė, lyg sūnus jaučia kaltę ir todėl kenčia. Nusprendžiau pasikalbėti su Emilija, bet jokios ramybės neradau. – Emilija, ar galiu vieno paklausti? – klausiu tyliai, kad nesupykdytų. – Ponai Galina, geriau klauskite savo sūnaus, kuo jis užsiima įmonėje. Ten dirba mano teta, viską papasakojo. Trumpai – jūsų sūnus mane apgaudinėja! Jis pradėjo! – šaukė Emilija. Dieve, kam aš lendausi? Romui nieko nesakiau. Tegul viskas lieka kaip yra. …Emilija ir Romas netrukus išsiskyrė. Basiukė liko su mama. Romas puolė į gyvenimo sūkurį – moteris keitė kaip pirštines: brunetės, šviesiaplaukės, rudaplaukės… Sūnaus lova niekada nešalo. Emilija greitai ištekėjo dar kartą. Apie tai man pranešė Romas ir net pravirko. Emilija buvo rūpestinga žmona. Kita mylimoji – Žaneta. Miniatiūrinė, žavi, sumani moteris. Romui – trisdešimt penkeri, Žanetai – keturiasdešimt. Sūnus lyg ant sparnų, pataikavo naujajai žmonai. Žaneta iš karto iškėlė sąlygas: oficiali santuoka, butas jos dukrai, visiškas išlaikymas. Romas tirpo ir leipo naujajai žmonai. Skirtingai nuo Emilijos, Žaneta siekė bičiuliautis, vadino mane vardu ir „tu“. Nesijaučiau gerai dėl tokio artumo, bet nenoriu konfliktuoti – nurijau. Visi Žanetos dovanoti drabužiai, pirkti už mano sūnaus pinigus, dulka spintoje – jų neprisijaukinau. Ir šypsosi Žaneta nenuoširdžiai, ir kalba netikromis frazėmis, ir meilės Romui nejaučia. Tiesiog rado „pinigų maišą“ iš mano sūnaus, pataikaujant kelia neadekvačius reikalavimus, sukinėjasi. O štai Emilija… Nors pyko ant manęs, bet buvo nuoširdi ir mylėjo Romą. Žaneta nevalgo namuose gaminto maisto – viskas iš kulinarijos. Kartą paaiškinau: – Gal bent Romui sriubos išvirtum, viską valgot sausai. – Galyte, nemokyk varnos šokti, – toks buvo Žanetos atsakymas. …Bičiulės jai – pats svarbiausias dalykas. Tokios pat „šokėjos“: brangios pirtys, kavinės, butikų turai… Jei kas nepatinka – ašaros, isterija. Žanetai duok kiaušinėlį, ir tai – nuluptą. Kaip galima tokią žmoną pakęsti? Nesuvokiu. Manau, Romas ir Žaneta – prasilenkę sielos draugai, klaida. …Vis dažniau pagalvoju apie sumanią Emiliją – yra ką lyginti. Iki šiol pamenu jos šaltieną, neprilygstamus balandėlius, šedevrinius tortus… Kodėl Romas nesugebėjo išlaikyti tokios moters? Pats kaltas. Džiaugiuosi, kad anūkė Basiukė mane lanko, lepina smulkmenomis. Emilija man visada liks Tikra lietuviška marti, nors ir buvusi. Daikto vertę supranti tik tada, kai jo netenki. O Žaneta – tik praeinanti marčia. Man gaila sūnaus – manau, jo širdy vis dar gyvena Emilija. Bet kelias atgal – užkirstas…

Žinai, drauge, va noriu papasakot, kaip čia gyvenime susiklostė su mano marti. Viskas prasidėjo taip

Uncategorized

016

Ponia, prašau, nepykite ant manęs… bet ar galėtumėte man duoti tą gražų bandelę? – paklausė drovi senutė kepyklos pardavėjos.

Ačiū, kad klausaisi. prašė sumaišyta moteris, kai prisiartino prie kepyklėlės. Ar galėtum ir man duoti

Uncategorized

0146

„Gyvensime pas jus iki vasaros!“ Kaip iškrapščiau įžūlią vyro giminę iš savo buto ir pakeičiau spynas Domofonas ne tiesiog suskambo – jis kaukė reikalaudamas dėmesio. Pažvelgiau į laikrodį: septynios ryto, šeštadienis. Vienintelė diena, kai po ketvirčio ataskaitos planavau išsimiegoti, o ne priiminėti svečius. Ekrane – vyro sesers Veidos išraiška priminė pasiruošimą šturmuoti Gedimino pilį, o už jos nugaros šmėžavo trys įvairaus sukuosenos laipsnio vaikučiai. – Vaidai! – surikau, neatkeldama ragelio. – Tavo giminaičiai. Tvarkykis! Vyras išlingavo iš miegamojo, apsimovęs šortus atvirkščiai. Jis žinojo: jei kalbu tokiu tonu, jo „giminės“ kreditas jau išnaudotas. Kol jis mykė į domofoną, jau stovėjau prieškambaryje sukryžiavusi rankas – mano butas, mano taisyklės. Šitą trijų kambarių butą senamiestyje pirkau dviem metais iki santuokos, už savo uždirbtą ir išmokėtą paskolą, todėl mažiausiai norėjau matyti čia „svečius“. Durys atsidarė – į sterilų, brangiu difuzoriumi kvepiantį koridorių įsiveržė visas karavanas. Vyro sesuo Jurgita, apkrauta krepšiais, net nesveikino. Tiesiog pastūmė mane klubu, kaip taburetę. – Jei ne tu, kur mes būtume palikę vaikus, Alina! Kelk arbatinį, vaikai alkani nuo kelionės. – Jurgita…, – tyliai, bet griežtai pasakiau, o Vaidas nuleido galvą. – Kas vyksta? – Tau Vaidas nesakė? – nemirktelėjusi išpūtė akis. – Mums bute kapitalinis remontas, gyventi neįmanoma! Pas jus savaitė, kol pabaigs. Jūsų erdvėse juk netrūksta kvadratinio metro… Pažvelgiau į vyrą, kuris įdėmiai tyrinėjo lubas, suprasdamas, kad vakare jam teks ilgas pasiaiškinimas. – Savaitė, – atkirpau. – Lygiai septynios dienos. Virtuvė – jūsų, palei mano kabinetą – nė artyn, po dešimtos – ramybė! Jurgita pavartė akis: – Kaip tikra griežta prižiūrėtoja, Alina… Na, gerai, susitarta. Tik nesakyk, kad ant grindų miegosim? Taip prasidėjo pragaras. „Savaitė“ ištįso į tris. Mano su dizaineriu išlaižytas butas virto kiaulide: nuolatinė kalnas purvinų batų, virtuvėje – riebalų dėmės, trupiniai, klampios balos. Jurgita elgėsi kaip šeimininkė, o ne svečias. – Alina, kas tu per žmogus, net jogurtų vaikams nenuperki, – vieną vakarą rėžė, žvelgdama į tuščią šaldytuvą. – Gerai uždirbi – galėtum pasirūpinti giminėm. – Turi kortelę ir parduotuvių – pirmyn. Pristatymas veikia visą parą. – Šykštuolė, – suburbėjo, trinktelėjusi šaldytuvo durelėmis. Bet ne tai buvo paskutinė lašas. Vieną vakarą sugrįžusi anksčiau radau dukterėčias savo miegamajame: vyresnė šokinėja ant brangaus ortopedinio čiužinio, jaunesnė… piešia ant sienos mano lūpdažiu „Tom Ford“. Limituota kolekcija. – Lauk! – surikau taip, kad vaikai išsilakstė. Jurgita, užuot susigėdusi, tik numojo ranka: – Na ir kas, vaikai gi! Nuplausi. O lūpdažį nusipirksi kitą. Mes, beje, nusprendėm – remontas vilkinasi, iki vasaros pas jus pagyvensim. Vis smagiau, kai kompanija! Vaidas stovėjo tylėdamas – be stuburo. Tada įvyko lūžis. Vakare, kai Jurgita nuėjo į dušą, ant jos telefono ekranėlio pasirodė žinutė nuo „Kristina Nuoma“: „Jurgita, už kovo mėnesį pinigus gavau. Nuomininkai patenkinti, klausia, ar galima prasitęsti iki rugpjūčio?“ O paskui – banko įplaukos: „+800 eurų“. Viduje kažkas spragtelėjo. Supratau: jokio remonto nėra. Ši “giminaitė” išnuomojo savo „konurą“ trumpalaikei nuomai ir apsimetė bename, kad galėtų mokamai gyventi pas mane už dyka – ir dar užsidirbti. Susifotkinau įrodymą. Rankos nedrebėjo – tik šaltas, piktas aiškumas. – Vaidas, ateik čia. Kai parodžiau nuotrauką, Vaidui nuplovė veidą: pirma nuraudo, paskui pabalo. – Alina, gal čia klaida…? – Klaida – kad jūs dar ne išmesti. Turi pasirinkimą: arba rytoj pietums jų čia nėra, arba nėra čia ir tavęs. – Bet juk vaikai… – Man vienodai – po tiltu nors nakvokite. Ryte Jurgita it niekur nieko išėjo į „Akropolio“ batus žiūrėt, vaikus paliko ant Vaidui „galvos“. Kaip tik laukiau, kol ji užtrenkia duris. – Vaidas, rengtis ir visus į parką išsivesk. Ilgai. – Kam? – Bus dezinfekcija nuo parazitų. Kai tik butas liko tuščias, paskambinau spynų keitimo meistrams ir pareigūnui. Viskas. Žaidimas svetingumą baigtas. Meistras per pusvalandį pakeitė viską. Į butą supakavau visas šmutkes į didelius 120 l šiukšlių maišus – be jokių skrupulų. Plaukus, žaislus, kosmetiką, rūbus – viską. Policininkui parodžiau nuosavybės dokumentus. – Giminės? – Buvę, – šyptelėjau. – Turto konfliktas įžengė į naują fazę. Jurgita grįžo su pirkinių kalnais, veide – šokas, kai pamatė maišų krūvą ir mane su policininku. – Kas čia?! Alina, išprotėjai? Čia mano daiktai! – Būtent, tavo. Susirink ir dink. Viešbutis uždarytas. Ji bandė brautis pro šalį, bet pareigūnas užtvėrė kelią: – Gyvenate čia? Turite deklaruotą vietą? – Aš… Vaido sesuo! Mes svečiuose! – veidas išmargintas raudonomis dėmėmis. – Kur Vaidas?! Tuoj jam paskambinsiu! – Skambink, – leidau. – Tik jis jau aiškina vaikams mamytės „verslumą“. Bandė, nesėkmingai. Vaidas, matyt, pirmą kartą tapo vyru ar bent jau išsigando skyrybų. – Neturi teisės! Mums remontas! Kur eisim su vaikais! – Nemeluok, – priėjau arčiau. – Kristinai nuomininkei linkėjimų perduok. Paklausk, ar sutiks ilgiau nuomotis, ar teks grįžti gyventi pati. Jurgita nutylo, visiškai išblyško. – Tu… iš kur… – Užrakink kitą kartą telefoną, „verslininke“. Mėnesį gyvenai mano sąskaita, nuomavai savo butą, kad užkaltum naujai mašinai? Šaunuolė. Bet dabar klausyk: pasiimk šitus maišus ir dink. Jei tave ar tavo vaikus pamatysiu arčiau už kilometrą nuo namų – rašysiu pranešimą „Sodrai“ apie pajamas be sutarties. Ir dar – apie pavogtą žiedą. Žinai, kur jį ras? Vienam iš šių maišų, jei policija ims tikrinti. Žiedas, aišku, guli mano seife. Bet ji to nežino. – Tu gyvatė, Alina, – sušnypštė. – Dievas tegu teis, – atšoviau. – O butas dabar tikrai mano. Ji tempė maišus, keikdamasi, kvietė taksi drebančiom rankom. Policininkas ramiai stebėjo: matyt, protokolo rašyti nereikės. Kai užsivėrė lifto durys, aš padėkojau pareigūnui. – Kreipkitės, – sumurmėjo. – Užraktus patikimus laikykit. Uždariau duris. Naujas spynos spragtelėjimas – pats gražiausias, patikimiausias garsas. Kvėptelėjau švaros – valytojai jau baigė virtuvę, kėlėsi prie miegamojo. Vaidas sugrįžo po dviejų valandų. Vienas. Vaikus perdavė Jurgitai, kai ši kraustėsi į taksi. Jis dairėsi, tarytum tikėdamasis pasalos. – Jurgita išėjo. – Žinau. – Tokius dalykus apie tave šaukė… – Man vis tiek, ką šaukia žiurkės, kai jas išmeta iš laivo. Gėriau kavą iš savo mėgstamiausio puodelio. Sienos – švarios, šaldytuve – tik mano maistas. – Tu žinojai apie nuomą? – nežiūrėjau į jį. – Ne! Prisiekiau, Alina! Jei būčiau žinojęs… – Jei būtum žinojęs, būtum patylėjęs. Klausyk: tai paskutinis kartas. Dar viena jo giminės „išdaiga“ – ir tavo lagaminai bus greta jų maišų. Supratai? Panikos pilnomis akimis linktelėjo – žinojo: nejuokauju. Gavau gėrimo gurkšnį. Karšta. Stipri. Ir, svarbiausia, tyloje – savo pačios nuosavame bute. Karūna nespaudė. Lipo kaip nulieta.

Šiandien šeštadienis, bet visas rytas prasidėjo kaip iš siaubo filmo. Skambučio garsas atrodė, kad sprogsta

Uncategorized

012

Dežavu: Ji laukė laiškų visą gyvenimą, jis niekuo netikėjo ir nieko nelaukė. Ji – žavi mergina su liūdnomis akimis, draugė berniukams, svajojanti apie didelę šeimą ir jaukius namus Vilniaus priemiestyje. Jis – stiprus vyras, mylintis sportą ir savo šunį, retai matantis tėvus, pasiilgęs berniukų iš treniruočių. Gyvenimą pakeitė mama ir tėtis, artimi kaip jaunavedžiai net po daugelio metų. Likimas suveda juodu žiemos naktį audroje: avarija, balto ir juodo šuns likimai, pyragais kvepiantys namai, dėžė su apdovanojimais, vaikiški prisiminimai apie vaikų namus ir tėvų netektį, svajonės, išsipildančios ten, kur netikėta. Lietuviško likimo keliai susipina laukiant naujųjų metų, kai meilė tampa kompasu ir padeda rasti kelią namo.

Dežavu Ji visada laukdavo laiškų. Tai lydėjo dar nuo ankstyvos vaikystės, per visą gyvenimą.

Uncategorized

— Pone Vytautai, vėl pavėlavote! – vairuotojo balsas draugiškas, bet su lengvu priekaištu. – Jau trečią kartą šią savaitę bėgate paskui autobusą kaip jaunuolis. Pensininkas susiglamžiusia striuke sunkiai gaudo kvapą, įsikibęs į turėklą. Žili plaukai pasišiaušę, akiniai nuslydę ant nosies galiuko. – Atsiprašau, Jonai… – atgavęs kvapą, senolis ieško kišenėje susiraukšlėjusių monetų. – Matyt, laikrodis vėluoja. Arba aš jau visai… Jonas Kazlauskas – patyręs vairuotojas, apie keturiasdešimt penkerių, nudegęs nuo nuolatinio važinėjimo maršrutu. Žmones vežioja jau dvidešimt metų, daugelį keleivių pažįsta iš veido. Šitą senuką įsiminė ypač – visada mandagus, tylus, kiekvieną dieną važiuoja tuo pačiu metu. – Ai, baikit, sėskit. Kur šiandien važiuosite? – Į kapines, kaip visada. Autobusas pajuda. Vytautas įsitaiso savo įprastoje vietoje – trečioje eilėje nuo vairuotojo, prie lango. Rankose susidėvėjęs plastikinis maišelis su kažkokiais daiktais. Keleivių mažai – darbo diena, rytas. Kelios studentės plepa, vyras kostiumu įnėręs į telefoną. Įprastas vaizdas. – Sakykit, pone Vytautai, – per galinio vaizdo veidrodį Jonas pažvelgia į senį, – jūs kasdien ten važiuojate? Ne per sunku? – Kur man dėtis, – tyliai atsako pensininkas, žvelgdamas pro langą. – Žmona ten… jau pusantrų metų guli. Juk pažadėjau – kasdien ateiti. Jonui kažkas suspaudžia širdį. Pats vedęs, žmoną dievina. Net neįsivaizduoja… – O toli važiuoti nuo namų? – Ne, autobusu pusvalandis. Pėsčiomis kokią valandą užtrukčiau – kojos jau nebe tos. O pensijos kaip tik užtenka autobuso bilietui. Slenka savaitės. Vytautas – nuolatinis rytinio reiso keleivis. Jonas pripranta, net laukia jo. Kartais senukas vėluoja – Jonas specialiai palaukia kelias minutes. – Nereikia dėl manęs laukti, – vienąsyk sako Vytautas, supratęs, kad vairuotojas jo laukė. – Grafikas yra grafikas. – Nieko tokio, – numoja Jona ranka. – Kelios minutės nieko nepakeis. Vieną rytą Vytauto nėra. Jonas palaukia – gal vėluoja. Bet senukas nepasirodo. Kitą dieną – irgi ne. Dar po dienos – nė kvapo. – Klausyk, tas senukas, kuris į kapines važinėja, kažkur dingo, – sako Jonas konduktorei Aldonai. – Gal susirgo? – Kas ten žino, – gūžteli pečiais moteris. – Gal giminės atvažiavo, gal dar kas… Tačiau Joną kažkas neramina. Priprato prie tylaus keleivio, prie jo mandagaus „ačiū“ išeinant, prie liūdnos šypsenos. Praeina savaitė. Vytauto vis nėra. Jonas ryžtasi – per pietų pertrauką nuvažiuoja į galutinę stotelę prie kapinių. – Atsiprašau, – kreipiasi į moterį-sargę prie vartų, – čia kasdien užsukdavo senukas, Vytautas… Žilas, su akiniais, visada su maišeliu. Nematei jo pastaruoju metu? – Ai, taigi tą! – moteris sukrunta. – Žinoma, pažįstu. Kasdien ateidavo, pas žmoną. – Tai kas, nebėra? – Jau savaitę nemačiau. – Gal susirgo? – Kas gali žinoti… Jis kažkada sakė adresą – gyvena netoli čia, Sodo gatvėje, šešiam numerį. O jūs kas jam būsite? – Autobuso vairuotojas. Kasdien jį veždavau. Sodo gatvė 6. Penkiaaukštė senos statybos, nusilupusiais dažais laiptinėje. Jonas pakyla į antrą aukštą, paskambina į pirmas pasitaikiusias duris. Atidaro apie penkiasdešimties vyras, surūgęs. – Ko norit? – Vytauto ieškau. Aš autobuso vairuotojas, mano reise važinėdavo… – Ai, senukas iš dvyliktos, – kaimyno veidas suminkštėja. – Gi ligoninėje dabar jis. Prieš savaitę išvežė – insultą gavo. Jonui lyg žemė iš po kojų slysta. – Kurioj ligoninėj? – Miesto, Gedimino gatvėj. Iš pradžių sunkiai buvo, dabar lyg taisosi. Vakare po pamainos Jonas važiuoja į ligoninę. Suranda reikiamą skyrių, paklausia budinčios seselės. – Vytautas? Taip, pas mus yra. O jūs jam kas? – Pažįstamas… – net nebežino, kaip paaiškinti. – Šeštoje palatoje. Tik dar labai silpnas – nenuvarginkite. Vytautas guli prie lango, blyškus, bet sąmoningas. Pamatęs Joną iš pradžių neatpažįsta, paskui akys išsiplečia iš nuostabos. – Jonai? Jūs? Iš kur… kaip radote? – Tiesiog, ieškojau, – nedrąsiai šypteli vairuotojas, padeda ant staliuko vaisių maišelį. – Nepasirodėt, sunerimau. – Jūs… dėl manęs rūpinotės? – senolio akyse sublizga drėgmė. – Kas gi aš toks… – Kaip kas? Mano pastovus keleivis. Pripratau jau, laukiu kas rytą. Vytautas tyli, žvelgia į lubas. – O į kapines… nebuvau jau dešimt dienų, – tyliai sako. – Pirmą kartą per pusantrų metų. Pažadą sulaužiau… – Tai ką jūs, ponas Vytautai. Jūsų žmona supras. Liga – rimtas reikalas. – Nežinau… – purto galvą senolis. – Kasdien ateidavau, pasakodavau jai, kaip sekasi, apie orą… Dabar štai guliu čia, o ji viena ten… Jonas mato, kaip žmogus išgyvena, ir sprendimas ateina savaime. – Norit, aš nueisiu? Pas jūsų žmoną. Pasakysiu, kad ligonėj esat, kad greitai pasitaisysit… Vytautas atsisuka į jį, akyse – ir nepasitikėjimas, ir viltis. – Jūs tai padarytumėt? Dėl svetimo žmogaus? – Koks jūs svetimas, – mosteli Jonas. – Pusantrų metų kasdien matomės. Artimesnis už kai kuriuos giminaičius. Kitą dieną per laisvadienį Jonas važiuoja į kapines. Randa kapą – ant paminklo nuotrauka moters šiltomis akimis. „Milda Vytautienė. 1952–2024“. Iš pradžių nedrąsu, bet paskui žodžiai patys susidėlioja: – Laba diena, ponia Milda. Aš Jonas, autobuso vairuotojas. Jūsų vyras kiekvieną dieną pas jus važiuodavo… Dabar jis ligonėj, bet taisosi. Prašė perduoti, kad myli jus ir netrukus pats apsilankys… Taria dar šį tą – koks geras žmogus yra Vytautas, kaip jis jūsų ilgisi, koks ištikimas vyras. Jaučiasi keistai, bet kažkas viduje kužda – daro teisingai. Ligoninėje užtikta Vytautą su arbatos puodeliu. Matosi, jog sustiprėjo, veidas rožesnis. – Buvau, – trumpai sako Jonas. – Perdavinėjau viską, kaip prašėt. – Ir kaip… kaip ten? – balsas virpa. – Viskas gerai. Kažkas gėlių atnešė, matyt, kaimynai. Švaru, prižiūrėta. Ji laukia, kada jūs sugrįšit. Vytautas užsimerkia, skruostais nurieda ašaros. – Ačiū tau, sūnau. Ačiū… Po dviejų savaičių Vytautą išrašo iš ligoninės. Jonas pasitinka prie ligoninės, parveža namo. – Rytoj matysimės? – klausia, kai senolis išlipa iš autobuso. – Būtinai, – linkteli Vytautas. – Aštuntą ryto, kaip visuomet. Ir tikrai, kitą rytą jis jau vėl savo vietoje. Tik dabar juos su Jonu sieja kažkas daugiau. Ne tik vairuotojas ir keleivis – kažkas daugiau. – Klausykit, pone Vytautai, – vienąsyk sako Jonas, – gal savaitgaliais pavešiu jus savo automobiliu, nebe darbu – šiaip. Turiu mašiną, man nesunku. – Tai ką jūs, kam jums rūpintis… – Nes pripratau prie jūsų. O dar – žmona sako: „Kai yra toks geras žmogus, reikia padėti“. Taip ir liko. Darbo dienomis – tarnybinis autobusas, savaitgaliais – Jonas savo automobiliu paveža senolį į kapines. Kartais ir žmoną kartu pasiima – susipažino, susidraugavo. – Supranti, – kartą pasako Jonas žmonai vakare, – galvojau tik darbas ir tiek. Grafikas, maršrutas, keleiviai… O pasirodo, kiekvienas autobuso keleivis – kažkieno gyvenimas, kažkieno istorija. – Gerai galvoji, – linkteli žmona. – Gerai, kad nepraveda akimis pro šalį. O Vytautas jiems vienąsyk pasako: – Žinot, kai Milda mirė, galvojau – viskas, gyvenimas baigtas. Kam dabar reikalingas? Pasirodo… žmonėms ne vis vien. O tai labai daug reiškia. *** O ar jums teko matyti, kaip paprasti žmonės daro didelius darbus?

Povilai Jonaiti, vėl pavėlavote! vairuotojo balsas buvo šiltas, nors ir su šiokia tokia užuomina.

Uncategorized

0139

Mamai pasakė, kad savo sąskaitas turi apmokėti pati – kaip tarė vyras

Mama sakė, kad turi pati mokėti savo sąskaitas piktai sumušė vyras. Aistė stovėjo prieš veidrodį savo

Uncategorized

032

Ir ji suprato, kad anyta visai ne tokia pikta ir bloga moteris, kaip galvojo visus šiuos metus Trisdešimtosios gruodžio rytas niekuo nesiskyrė nuo visų dvylikos metų, kiek Laima ir Dainius gyvena kartu. Kaip ir visada, jis ryte išvažiavo medžioti ir grįš tik trisdešimt pirmą dieną per pietus, sūnus pas močiutę, o Laima vėl viena namuose. Per visus šiuos metus ji jau priprato, Dainius buvo aistringas žvejys ir medžiotojas, visas savaitgalius ir šventes leido gamtoje, nepaisant oro sąlygų, o ji vis laukė namie. Tik šiandien jai kažkodėl buvo liūdna ir vieniša. Anksčiau tokiomis dienomis Laima skirdavo laiką tvarkymuisi, maisto ruošimui, juk darbų namuose visada netrūksta. Naujieji metai tik rytoj, juos jau dvyliktus metus švęs pas anytą, nieko naujo, viskas kaip visada, bet šiandien jai nieko nesinorėjo daryti, viskas krito iš rankų. Todėl draugės skambutis buvo labai laiku, Laima net apsidžiaugė. Geriausia vaikystės draugė, Irma, visuomet buvo linksma, išsiskyrusi ir mėgdavo vakarėlius pas save. Šįkart irgi pakvietė: — Vėl viena namie, — net nepaklausė, tik konstatavo Irma. — Dainius vėl miškuose? Atvažiuok, vakare renkasi gera kompanija, kam liūdėti vienai? Laima nieko nežadėjo ir nesiruošė eiti, bet vakare tapo taip liūdna, kad visgi nusprendė pas draugę užsukti. Ten susirinko seni bičiuliai, ir Laima puikiai praleido laiką. Svarbiausia, kad ten buvo Giedrius, jos pirmoji meilė iš mokyklos laikų. Kažkaip taip gavosi, jog šią naktį jie praleido kartu – Laima pati nesuprato, kaip taip nutiko: lyg ir išgėrė nedaug, bet prisiminimai užliejo galvą… Rytą jai buvo gėda ir nesmagu, paprasčiausiai norėjosi viską pamiršti, ir ji tiesiog pabėgo iš Giedriaus namų. Grįžusi į namus pamatė staigmeną: vos įėjus, ant kėdės – Dainiaus drabužiai, vadinasi, grįžo anksčiau nei įprastai. Išsigandus, ji puolė į paniką, mintyse jau regėjo besibylinėjantį vyrą ir skyrybas. Ji žinojo: jis tokio dalyko tikrai neatleistų, ir pati sau neatleistų. Kol spėjo save išplūsti, paskambino telefonas – skambino anyta. — Nežinau, kas pas jus namie, bet naktį skambino Dainius, tavęs nepasiekė, tai pasakiau, kad esi pas tetą Kazę – blogai pasijuto ji, taip ir pasilikai prie jos, žinai, kas ką… Laima nesitikėjo, kad anyta ją taip užstos. Jų santykiai visad buvo šalti, bendraudavo tik per šventes, draugystės niekada nebuvo – bet nuoskaudos nebeliko. Vakare, kai nuvažiavo pas anytą, Laima nusprendė pati papasakoti, padėkoti, bet anyta tik numojo ranka: — Palik, ką tu galvoji – kad aš ne žmogus? Nesu aš šventoji – pats Petras net visą gyvenimą miške, ir man ne kartą buvo skaudu… Tik žiūrėk, kad į įprotį netaptų, tu mane supratai. Ir Laima suprato, kad anyta – ne pikta pabaisa, kaip atrodė anksčiau, o supratingas žmogus. Viskas baigėsi gerai: Laima nusprendė, kad daugiau neišeis iš namų be vyro, o svarbiausia – pakeitė nuomonę apie anytą.

2023 metų gruodžio trisdešimtosios rytas atėjo toks pat, kaip visi paskutiniai dvylika metų, nuo tada

Uncategorized

046

Žiemą Valentina nusprendė parduoti namą ir išvykti pas sūnų.

Žiemos metu Aistė priėjo į sprendimą parduoti savo namus ir persikelti pas sūnų. Jau seniai anūkė ir

Uncategorized

0204

„Kam tu jį gelbėjai? Jis juk daržovė! Dabar visą gyvenimą puodus keisi, o aš jauna – man vyro reikia!“ – rėkė nuotaka reanimacijoje. Gydytoja Lida tylėjo. Ji žinojo, kad šis pacientas – ne „daržovė“, o vienintelis, kuris ją girdi.

Kam tu jį išgelbėjai? Juk jis dabar tik lyg daržovė! Visą gyvenimą nešiosi už jį bakelius, o man reikia