Šeštadienio rytą, pusę aštuonių, pamačiau pro virtuvės langą seną vyrą su popieriniu maišu rankose.

Pasakau iškart: Dalia Vaitkutė iš Kauno neturi draugių. Ne septynių, net ne dviejų. Turi lygiai nulį.

— Pirmą kartą ir tai nebuvo pirmas pataisymas, kai sugalvojau tylėti apie Joną. Mane vadina Darium.

Sesuo net kavos puodelį numetė, kai pasakiau. — Tu rimtai? — Austėja žiūrėjo į mane, lyg aš būčiau praradusi protą.

**Prieš Kūčias jis keikė skrydžio vėlavimus. Tada į lėktuvą įlipo jo buvusi su dviem mažyliais, kurių

Penki metai praėjo nuo tos dienos, kai paskutinį kartą laikiau Gretos ranką. Ir vis tiek, kai mano draugas

Vilnius, Žirmūnai, trečias aukštas, lapkritio pradžia. Aš sėdėjau prie virtuvės stalo ir žiūrėjau, kaip

— Duok čia. Darius greitai, beveik nerūpestingai priėjo prie jos ir išplėšė iešmą iš rankų.

Su sūnumi Tomu mes visada stengėmės kalbėtis kaip suaugę žmonės — be isterijos, be priekaištų.


