Uncategorized
03
Jis svirduliuodamas klajojo po naktinį Vilnių, prisigėręs nemažą dozę stipraus gėrimo. Kur nuėjo? Jam tai nerūpėjo. Miestas savas – kojos pačios parves namo. Jis buvo užsiėmęs rimtesniu reikalu – garsiai filosofavo.
2024 m. balandžio 17 d. Ši naktis Vilniuje man buvo tikras išbandymas. Sunkiai vilkdama kojas, klajojau
Zibainis
Uncategorized
037
Mano dukra turi tinginį vaikiną, kuris gyvena jos bute ir nemoka už komunalines paslaugas.
Žinai, aš su vyru esam visiškai paprasta lietuviška šeima. Tai mūsų pirmoji santuoka, gyvenam kartu jau
Zibainis
Uncategorized
05
Paskutinis autobuso keleivis
Paskutinis autobuso keleivis Mano rankose buvo mažytis žibintuvėlis, plonesnis už smilių, sukabintas
Zibainis
Uncategorized
06
Pasitikėjimo plyšys
Įtrūkis pasitikėjime Onutė Kazimieraitė! Ar esate namie? Čia aš, Eglutė iš trečio aukšto! Man liko šiltų
Zibainis
Uncategorized
015
Ne reiškia ne: aiškios ribos ir pagarba Lietuvos kultūroje
Pirmadienio rytą svarbios Vilniaus įmonės biurą užliejo keistas triukšmas. Iš pradžių visi tik sklandė
Zibainis
Uncategorized
010
Tulpės – pavasario žiedų karalienės Lietuvoje
Tulpės Dieve, kokia čia grožybe! Jurgita Jonaitiene, jūs burtininkė! Spalvingos tulpės džiugino akį.
Zibainis
– Užeik, mama, mes tavęs laukėme, – sako sūnus Vitalijus, o marti paima paltą ir paduoda šlepetes anytai. Staiga jos šypseną pakeičia nerimas veide.
Užeik, mama, mes tavęs laukėme, pasakiau, o mano žmona Austėja paėmė mamos striukę ir padavė šlepetes.
Zibainis
– Prašom užeiti, mama, mes jau ilgai jūsų laukėme, – sako sūnus Vytautas, o marti paima jos paltą ir paduoda šlepetes anytai. Staiga jos šypseną pakeičia susirūpinimo išraiška veide.
Prašom, mama, mes tavęs laukėme, tarė sūnus Tomas, o marti paėmė jos paltą ir pakišo šlepetes anytai.
Zibainis
Uncategorized
01
Iliuzija išdavystės
Iliuzija išdavystės 2023 m. rugsėjo 3 d. Ar tikrai nori, kad eičiau su tavimi? paklausiau, šiek tiek
Zibainis