Uncategorized
0118
Sūnaus žmona išmetė mano senus daiktus, kol buvau sodyboje – mano atsakymo ilgai laukti nereikėjo
Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo
Zibainis
Uncategorized
059
Vyras sakė, kad išvyksta į komandiruotę, o aš pamačiau jo automobilį pas geriausią draugę prie namų
Prisimenu, kaip vyriškas mano sutuoktinys Ignas pasakė, kad išvyksta komandiruotę, o aš pamačiau jo automobilį
Zibainis
Uncategorized
022
Šimtmečio pagrobimas: „Noriu, kad vyrai bėgiotų paskui mane ir verktų, kad nepavyksta pagauti!“ – garsiai perskaitė savo norą Marina, uždegė popierėlį ir pelenus subėrė į taurę, išgėrė šampano su draugių juoku žėrinčios eglutės fone. Pabudusi po nakties, apsupta keturių išdykusių berniukų ir žavingo tamsiaplaukio vyro, kurio nepažįsta, tačiau visi vadina ją mama, Marina supranta – ne apie tokius bėgiojančius vyrus ji svajojo Naujametę naktį… O kai šeima sugrūda lagaminus į automobilį ir lyg niekur nieko veža ją į nežinią, Marina ima nujausti: ji pagrobta! Ar iš tiesų, ar tai tik didžiulis lietuviškas pokštas, kuris baigsis oro uoste ir verčiančia juoktis bei susimąstyti naujos pradžios istorija apie šeimą, drauges, gerą vyrą ir tikrą laimę ten, kur vis dar kvepia šventėmis?
Pavogimas amžiui Noriu, kad vyrai lakstytų paskui mane ir verktų, jog negali manęs pagauti!
Zibainis
Uncategorized
027
Mergvakario mama nustatė mane prie blogiausio stalo su piktu šypsniu. „Žinok savo vietą“, – tarė ji.
Mamos, kuri buvo šventės nuotakos, veidas buvo kaip iškilęs šypsnis su aštriomis burnos linijomis.
Zibainis
Uncategorized
0105
Uošvė su patikra netikėtai užklupo mano šaldytuvą ir liko šokiruota – rado pasikeitusius spynos, o į vidų jos neįleidau! – Kas čia per nesąmonės?! Raktas netinka! Jūs ką, apsikasėt viduje? Aušra! Vytautai! Žinau, kad namie esate, skaitiklis gi sukasi! Atidarykit tuoj pat, mano rankos jau atsisako, krepšiai sunkūs! Tamara Iljičiūtės balsas, aštrus ir reikalaujantis, nuskambėjo po visą laiptinę, atsimušdamas nuo šviežiai dažytų sienų ir prasiskverbdamas net pro dvigubus kaimynų duris. Ji stovėjo prieš sūnaus buto duris, piktai tampė rankeną ir bandė įkišti seną raktą į blizgantį naują spynos mechanizmą. Šalia stovėjo du didžiuliai languoti krepšiai su nugeibusiu krapu ir stiklainiu, iš kurio žiojosi kažkas neskaidraus. Aušra, kylanti į trečią aukštą, sulėtino žingsnį. Ji sustojo laiptinėje žemiau, prisiglaudė prie sienos ir bandė nuraminti stipriai plakančią širdį. Kiekvienas uošvės apsilankymas buvo išbandymas, bet šiandien – ypatingas atvejis. Tai buvo ta diena, kai penkerius metus brendęs kantrybės lašas išseko, ir pagaliau suveikė asmeninės tvirtovės gynybos planas… (Nuoroda: tęsinys – visą istoriją skaitykite straipsnyje) Jei ši istorija jums pažįstama ar buvo naudinga, užsiprenumeruokite kanalą. Būsiu dėkinga už jūsų paspaudimus „Patinka“ ir komentarus!
Dieve šventas, kokie čia dalykai vyksta?! Raktas nesisuka! Jūs ką, užsibarikadavot ten? Agne!
Zibainis
Uncategorized
067
Sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!” – šaukė motina dukrai Natalijai, nepaisydama nieko. Dukros apvalėjantis pilvukas tik dar labiau kaitino motinos pyktį. „Eik iš namų ir daugiau nesirodyk! Kad daugiau tavęs nematyčiau!” Motina iš tiesų išvarė ją iš namų – ne pirmą kartą, bet šįkart už nėštumą pasakė: „Grįžk tik tada, kai viskas bus pasibaigę.” Ašarose, su mažu lagaminėliu, Natalija atkvietė pas mylimąjį Nazarą, tačiau vaikinas nė nebuvo prisipažinęs tėvams apie Natalijos nėštumą. Nazaras buvo sutrikęs, o jo motina vos sužinojusi ironiškai teiravosi, ar dar ne vėlu kažką daryti – bet jau buvo vėlu. Natalija, šoko būsenos, jautėsi pasimetusi ir pasirengusi bet kam, kad tik kas nors padėtų. Prieš mėnesį kategoriškai nesutikusi su motinos idėja, dabar ją kamavo neviltis ir baimė dėl ateities. „Mano sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu, – griežtai tarė Nazaras mama. – Jis jaunas, tu jam gyvenimą sugadinsi. Padėsim, kiek galim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad priimtų tave į reabilitacijos centrą tokioms kaip tu – niekam nereikalingoms nėščioms kvaišoms.“ Centre Natalijai skyrė kambarėlį. Tik čia ji galėjo giliai įkvėpti, nusiraminti ir pailsėti. Niekas jos nevargino, kartu dirbo psichologas, Natalija palaipsniui ruošėsi motinystei. Gimus mažytei mergaitei, Nataliją apėmė panika, bet atsigavusi ėmė stebėti, pažinti savo mažąjį stebuklą – dukrelę. Artėjo šventos Kalėdos, tačiau džiaugsmo naujiena netapo – Natalijai buvo pasakyta, kad turi ieškotis naujų namų, nes jos vietą netrukus užims kita. Su mėnesio amžiaus Ema ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip gyventi toliau – kur rasti pinigų, kas priims pernakvoti. Motinos širdis nesutirpo – nei dukros, nei anūkės ji priimti nenorėjo. „Na, mažyle, koks liūdnas mūsų Kūčių vakaras“, – tyliai tarė Natalija dukrai. Ji taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės vaikščiodavo su kaimo vaikais giedoti kalėdinių giesmių – viską mokėjo, per šventes užsidirbdavo nemažai pinigų, aplankydavo ištisus rajonus. Šį kartą Natalija vėl panorėjo pajusti tą jausmą – apeiti namus, dainuoti kalėdines giesmes, pasinerti į šventės dvasią. „Kodėl gi ne?“ – pamąstė jauna mama. – Vaikas ramus, apgobsiu, prisisegsiu prie savęs – eisiu giedoti, bent sielą išliesiu. O kas man durų neatvers – tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramesnį nuosavų namų kvartalą. Kaip ir nujautė – tokiai netradicinei kalėdotojai duris atvėrė nenoriai, nes pagal tradiciją laukdavo vyrų. Bet visgi laimė pavyko – keletas žmonių įsileido. Natalija širdingai ir nuoširdžiai dainavo giesmes, šeimininkai ją dosniai atlyginėjo – ne tik pinigais, bet ir skanėstais, ypač matydami mažąją mergaitę. Eiti nuo namo prie namo nebuvo lengva. „Dar į tą vilą užsuksiu, ir užteks. Ten, matyt, turtuoliai, gal bus geresnė dovana“, – pagalvojo Natalija, jau jausdama palengvėjimą – kišenėje susirinko nemaža suma. „Gal galėčiau pagiedoti?“ – pasiteiravo, kai šeimininkas atidarė duris. Bet jo elgesys Nataliją nustebino – įsileidęs ją į namus, vyras įdėmiai žiūrėjo į jos veidą, tada į vaikelį, nublanko, susvyravo, prisėdo ant sofos. „Nadežda?“ – tyliai paklausė. „Ką? Ne… aš Natalija… Tikriausiai mane su kuo nors supainiojot.“ „Natalija? Kaip tu panaši į mano žmoną… Ir tas vaikas. Mergaitė?“ „Taip.“ „Ir aš turėjau tokią dukterį… Bet jie žuvo… autoavarijoje. O man neseniai sapnavosi, kad žmona ir dukra sugrįžo… Ir štai jūs… ar gali taip būti?“ „Nežinau, ką ir sakyti…“ „Užeikit, prašau, drąsiai! Papasakokit savo istoriją.“ Iš pradžių Natalija bijojo nepažįstamojo – jis elgėsi keistai, jautriai. Bet paskui nusprendė, kad vis tiek neturi kur eiti. Įžengė į plačią kambario erdvę, kur gyvena vienišas vyras. Ant sienos pamatė moters su vaiku nuotrauką – tikrai žmona buvo panaši į ją. Natalija ėmė pasakoti savo istoriją – kalbėjo nesustodama, iki smulkmenų. Pagaliau buvo bent kažkas, kam rūpėjo jos likimas. Vyras klausė tylėdamas, kasdien žvilgčiojo į mergaitę – ši miegojo ramiai, net šypsodamasi. Lyg jausdama, kad grįžta namo, kuris netrukus taps ir jos namais…
Sūnus dar nepasiruošęs būti tėvu… Paleistuvė! Nedėkinga kiaule! šaukė mama ant dukters Austėjos
Zibainis
Uncategorized
053
Tėtis nusprendė vesti: kaip dukra prarado ir tėvą, ir meilę, kai visa, kas liko – tik butas, daiktai ir tuštuma
Tėvas nusprendė vesti Danutės mama mirė prieš penkerius metus. Jai tebuvo keturiasdešimt aštuoneri.
Zibainis
Uncategorized
010
Be pasiūlymo
Lietaus lašai švelniai plakė ant nuomos buto dvivių langų. Antanas stebėjo, kaip kiekviena lašų linija
Zibainis
Uncategorized
043
Tėtis nusprendė vesti: kaip dukra prarado ir tėvą, ir meilę, kai visa, kas liko – tik butas, daiktai ir tuštuma
Tėvas nusprendė vesti Danutės mama mirė prieš penkerius metus. Jai tebuvo keturiasdešimt aštuoneri.
Zibainis
© 2026 Zibainis