Zibainis

Neįkviestas svečias Viktoras Petraitis laikė vaistų maišelį rankoje, kai laiptinės kaimynė, teta Nina, sustabdė jį prie pašto dėžučių. – Viktoras Petraitis, sveikinu jus. Jūsų dukra… – ji sutriko, tarsi galvodama, ar verta tęsti. – Ištekėjo. Vakar. Internete mačiau – sūnėno draugų sąraše. Iš pradžių Viktorui nesutapo kažkas esminio. „Sveikinu“ skambėjo lyg svetimas žodis, ne jam skirtas. Jis linktelėjo, tarytum kalbėtų apie tolimą pažįstamą. – Kokia čia vestuvė? – paklausė jis, balsas buvo lygus, beveik dalykiškas. Teta Nina jau gailėjosi, kad pradėjo pokalbį. – Na… susituokė, sako. Nuotraukos… balta suknelė. Galvojau, žinote. Viktoras Petraitis užlipo namo, padėjo maišelį ant stalo virtuvėje ir ilgai į jį žiūrėjo, nenusirengęs. Galvoje, tarsi buhalterinėje lentelėje, trūko eilutės: „kvietimas“. Jis juk nelaukė vaišių dviems šimtams žmonių. Laukė bent jau skambučio. Bent žinutės. Jis išsiėmė telefoną, susirado dukros puslapį. Nuotraukos buvo tvarkingos, be pertekliaus – tarsi ataskaitos, ne šventės. Ji šviesiame, šalia vaikinas tamsiu kostiumu. Užrašas trumpas: „Mes“. Komentarai: „Laimės“, „Sveikinimai“. Jo vardo – nė kvapo. Viktoras Petraitis atsisėdo, nusivilko švarką, pakabino jį ant kėdės atlošo. Krūtinėje kilo ne liūdesys, o aštrus, gėdingas pyktis: jį išbraukė. Nepaklausė. Nepalaikė reikalingu. Jis surinko jos numerį. Garsai skambėjo ilgai. Trumpas „alio“. – Kas čia, – paklausė, – tu ištekėjai? Pauzė. Jis girdėjo, kaip ji atsidūsta, lyg ruošdamasi smūgiui. – Taip, tėti. Vakar. – Ir tu man nepasakei. – Žinojau, kad taip sakysi. – Taip sakysiu? – jis atsistojo, vaikštinėjo virtuvėje. – Tai ne „taip sakau“. Tai… Ar supranti, kaip tai atrodo? – Nenoriu kalbėti telefonu. – O kaip tu nori? – vos nesuriko, tačiau susivaldė. – Tu kur dabar esi? Ji pasakė adresą. Jis jo nepažino. Antras pažeminimas per minutę. – Atvažiuosiu, – pasakė jis. – Tėti, nereikia… – Reikia. Jis padėjo ragelį, neatsisveikinęs. Stovėjo su telefonu rankoje, tarsi įrodymu. Viduje kilo begalinis noras atstatyti tvarką. Jo pasaulyje tvarka buvo paprasta: šeima – kai neslepia svarbaus. Kai „kaip dera“. Visą gyvenimą laikėsi šios atramos lyg už turėklo. Susiruošė greitai, beveik mechaniškai. Įsikišo į krepšelį obuolių – pirko juos ryte turgelyje, dar prieš vaistinę, – ir vokelį su pinigais. Pinigus išėmė iš spintos, iš „jei prireiks“ dėžutės. Nežinojo, kam tas vokelis. Veikiausiai, kad neatvyktų tuščiomis rankomis. Kad bent kažkuo susigrąžintų vaidmenį. Traukinyje sėdėjo prie lango. Už stiklo bėgo garažai, sandėlių tvoros, reti medeliai. Žiūrėjo, bet matė visai ką kitą. Jis prisiminė, kaip dešimtoje klasėje ji parėjo su berniuku – šypsojosi per plačiai, lyg iš anksto gintųsi. Viktoras tada nepakėlė balso. Tik pasakė: „Pirmiau mokslai, paskui kvailystės“. Berniukas išėjo, ji užsirakino. Po valandos jis pasibeldė, norėjo pasikalbėti, bet ji atsakė: „Nereikia“. Jam tai atrodė teisinga. Tėvas privalo sulaikyti. Buvo ir išleistuvės. Atvažiavo pasiimti, matė ją su draugėmis ir kažkokiu vaikinu. Priėjo, neprisistatydamas, paklausė: „Kas jis toks?“ Ji paraudo. Jis pakartojo garsiau: „Kas jis toks, ar girdi?“ Vaikinas atsitraukė. Draugės nusisuko, susidomėjo telefonais. Ji paskui visą vakarą tylėjo. Jis tikėjosi, kad pažymėjo ribas. Ir dar prisiminė jos mamą – kaip sykį per giminės balių tarstelėjo: „Vėl viską supainiojai, kaip visada. Normaliai nieko nesugebi.“ Kalbėjo ne iš žiaurumo. Kalbėjo, nes buvo pavargęs viską tempti vienas; norėjo, kad būtų „kaip priklauso“. Mama tada įsitempusi nusišypsojo, o naktį verkė virtuvėje. Jis matė, bet nėjo. Jautė: ji pati kalta. Dabar šie epizodai išplaukė, lyg bilietai, seniai užstrigę kišenėje. Bandė sudėti juos į visumą, bet vis tiek laikėsi minties: juk jis nemušė, negėrė, dirbo, išlaikė, stengėsi. Gi norėjo gero. Prie naujo namo laiptinės sustojo, pažiūrėjo į domofoną, surinko buto numerį. Durys spragtelėjo. Liftas kilo lėtai, rankos pradėjo prakaituoti. Duris atidarė dukra. Plaukai ant greitųjų susukti, po akimis – pajuodusi. Dėvėjo paprastą namų megztinį, ne šventinį. Tikėjosi išvysti švytėjimą, pamatė – nuovargį ir įtampą. – Labas, – tarė ji. – Labas, – atsakė jis, padavė maišelį. – Obuoliai. Ir… – pakėlė voką. – Jums. Ji paėmė nežiūrėdama, kaip imama tai, ko negalima numesti ant grindų. Prieškambaryje stovėjo dvi poros batų – vyriški batai ir jos sportbačiai. Ant kabliuko – svetimas paltas. Viktoras užfiksavo automatiškai, kaip įpratęs stebėti kitą erdvę. – Jis namie? – paklausė. – Virtuvėj, – tarė ji. – Tėti, būkim ramūs. „Ramūs“ nuskambėjo kaip prašymas ir kaip įsakymas. Virtuvėje sėdėjo jaunas vyras apie trisdešimties. Veidas pavargęs, bet susikaupęs. Atsistojo. – Laba diena, – tarė. – Aš… – Žinau, kas jūs, – pertraukė Viktoras ir iš karto suvokė – pasakė per daug. Nežinojo. Net vardo. Dukra metė į jį trumpą, įspėjamą žvilgsnį. – Mano vardas – Sergejus, – ramiai tarė vyras. – Malonu susipažinti. Viktoras linktelėjo, iškart rankos netiesė. Po akimirkos padavė. Rankos pasispaudimas buvo trumpas, sausas. – Tai sveikinu, – tarė Viktoras, ir vėl „sveikinu“ nuskambėjo kaip svetima kalba. – Ačiū, – atsakė dukra. Ant stalo buvo dvi puodeliai, vienas su nebaigta kava. Šalia – kažkokie popieriai, turbūt santuokos dokumentai ir dėžutė su torto likučiais, kraštai jau apdžiūvę. Po vestuvių diena – ne kaip šventė, o kaip tvarkymasis po jos. – Sėsk, – tarė dukra. Jis atsisėdo, padėjo rankas ant kelių. Norėjo pradėt iš esmės, bet nesurado žodžių nepasigėdinti. – Kodėl? – galiausiai paklausė. – Kodėl man sakė kaimynė? Dukra pažiūrėjo į Sergejų, paskui tėvą. – Nes nenorėjau, kad būtum ten. – Jau supratau, – tarė Viktoras. – Tik noriu suprasti – kodėl. Sergejus patraukė savo puoduką, lyg atlaisvindamas vietą pokalbiui. – Galiu išeiti, – pasiūlė. – Nereikia, – atsakė dukra. – Čia tavo namai. Viktoras jautė dūrį. „Tavo namai“. Ne jo. Staiga suvokė, kad atėjo ne į svečius, o į svetimą teritoriją. – Nenorėjau konflikto, – pasakė. – Tiesiog… Aš tėvas. Tai… – Tėti, – pertraukė ji. – Visada pradedi „aš tėvas“. O toliau – ką turiu. – Turiu? – pakėlė antakius. – Manai, kad pakviesti tėtį į vestuves – pareiga, kurią spaudžiu? – Manau, kad padarytum iš to egzamino sceną. Nenorėjau to. – Egzamino ko? – palinko artyn. – Aš tiesiog ateičiau. Ji nusišypsojo be juoko. – Tu ateitum ir stebėtum, kas kaip apsirengęs, kas ką pasakė, kieno artimieji kaip pažiūrėjo. Surastum prie ko prikibti. Metus dar atsimintum. – Tai netiesa, – automatiškai atkirto. Sergejus tyliai sukosėjo, patylėjo. – Tėti, – tarė dukra tyliau. – Prisimeni mano išleistuves? – Žinoma, – atsiliepė Viktoras. – Parsivežiau tave. – Prisimeni, ką tu pasakei visiems girdint? Įsitempė. Priminė, bet nenorėjo. – Paklausiau, kas tas vaikinas. Ir kas? – Paklausei taip, lyg būčiau ką pavogusi, – pasakė. – Stovėjau su suknele, kurią su mama išsirinkom, buvau laiminga. Tu priėjai ir privertėi mane norėt prasmegti. – Norėjau žinoti, su kuo bendrauji, – tarė. – Tai normalu. – Normalu – paklausti paskui, namuose. Ne viešai. Norėjo prieštarauti, bet pastebėjo jos veide ne paauglės nuoskaudą. Suaugusio žmogaus baimę, žinant, kaip greitai galima prarasti atramą. – Tai dėl išleistuvių manęs nekvietei? – bandė vesti pokalbį prie logikos. – Ne dėl išleistuvių, – tarė. – Dėl to, kad taip būna visada. Ji atsistojo, priėjo prie kriauklės, atsuko vandenį – lyg reikėtų užsiimti rankas. Vanduo šniokštė, pauzė virto spūsčiu. – Prisimeni, kaip kalbėjai su mama pas teta Valią per jubiliejų? – paklausė neatsisukusi. Priminė. Priminė stalą, salotas, gimines ir savo žodžius. Tada jautėsi teisus. – Pasakiau, kad vėl sumaišė, – tyliai ištarė. – Tu sakei, kad nieko normaliai nesugeba, – pataisė dukra. – Visi tai girdėjo. Buvau šalia. Man buvo dvidešimt dveji. Supratau, kad jei atvesiu žmogų prie tavęs, jei darysiu ką svarbaus tau matant – tu gali bet kada padaryti tą patį. Ir net nepastebėsi. Viktoras pajuto karštį gerklėje. Norėjo sakyti: „Juk atsiprašiau.“ Bet taip nebuvo. Jis sakė: „Nedramatizuok“. Jis sakė: „Tiesiog pasakiau tiesą“. – Nenorėjau žeminti, – tarė. Dukra atsisuko. Vanduo tebetekėjo, ji neužsuko čiaupo. – Bet pažeminai, – pasakė. – Ir ne vieną kartą. Sergejus pakilo, tyliai užsuko vandenį. Atsisėdo. Tas judesys buvo paprastas, tačiau Viktoras jame pajuto kažką: čia moka sustabdyti nereikalingą triukšmą. – Manai, kad aš blogis, – tarė Viktoras. – Manau, kad nemoki sustoti, – atsakė dukra. – Moki dirbti, spręsti, spausti. O kai šalia kažkas gyvas, nematai, kad jam skauda. Matai tik, kad „netvarka“. Norėjo sakyti: be mano „tvarkos“ nebūtume išgyvenę. Kad laikė šeimą, kai vėlavo atlyginimai, kai reikėjo mokėti už butą, kai mama sirgo. Norėjo surašyti viską, ką padarė. Bet staiga suvokė: surašius viską, išeitų sąskaita už meilę. – Atvažiavau, nes man skauda, – po pauzės tarė. – Nesu akmuo. Sužinojau iš svetimo žmogaus. Ar supranti, kaip tai… – Suprantu, – tyliai tarė ji. – Ir man buvo skaudu. Žinojau, kad užpyksi. Savaitę normaliai nemiegojau. Bet pasirinkau mažesnę blogybę. – Mažesnę blogybę, – pakartojo. – Vadinas, aš blogybė. Ji neskubėjo atsakyti. – Tėti, – pagaliau ištarė. – Noriu negyvent su nuojauta, kad sugadinsi man svarbią dieną. Nesakau, kad tyčia. Sakau – tau taip gaunasi. Jis pažvelgė į Sergejų. – O jūs ką tylit? – paklausė. Sergejus atsiduso. – Nenoriu kištis tarp jūsų, – pasakė. – Bet mačiau, kaip jai buvo baisu. Galvojo, ateisit ir pradėsit klausinėti visų girdint. Apie mano darbą, tėvus, būstą. O paskui metus apie tai bus kalbama. – O kas, negalima klausti? – pajuto sugrįžtant įprastą tvirtumą. – Džiaugtis turiu, nieko nežinodamas? – Klausti galima, – atsakė Sergejus. – Tik ne taip, kad žmogus jaustųsi tardomas. Dukra vėl atsisėdo, padėjo rankas ant stalo. – Žinai, ką dar padarei? – paklausė ji. Viktoras įsitempė. – Prieš dvejus metus pasakiau, kad su Sergejumi kartu. Tu paprašei, kad „užeitų pasišnekėt“. Jis atėjo. Pasodinai virtuvėje ir pradėjai klausinėt, kiek uždirba, kodėl neturi mašinos, kodėl nuomojasi. Kalbėjai ramiai, bet taip, tarsi turėtų įrodyti teisę būti šalia manęs. – Norėjau suprasti, koks žmogus, – tarė Viktoras. – Norėjai pastatyti jį žemiau. Ir mane taip pat. Nes jei jis „neprilygsta“, vadinas, vėl pasirinkau „ne tą“. O tu būsi teisus. Prisiminė tą vakarą. Tikrai klausinėjo. Manė, kad taip rūpinasi. Manė, kad privalo patikrint. Tuomet atrodė, kad saugo dukrą nuo klaidų. – Nenorėjau… – pradėjo. – Tėti, – pertraukė. – Visada sakai „nenorėjau“. Bet padarai. O paskui gyvent man su pasekmėmis. Viktoras pajuto keliui drebėjimą. Suspaudė pirštus, kad nesimatytų. – Ir kas dabar? – paklausė. – Nusprendei manęs nebereikia? – Nusprendžiau, kad reikia – iš tolo, – pasakė ji. – Noriu, kad būtum mano gyvenime, bet nevaldytum jo. – Nevaldau, – tyliai atkirto. – Valdai, – atsakė. – Ir dabar. Atvažiavai ne paklausti, kaip man sekasi. Atvažiavai pastatyti mane į vietą. Norėjo prieštarauti, bet suprato, kad dalyje to yra tiesos. Važiavo su argumentais, tarsi į susirinkimą, kuriame reikia įrodyt, kas teisus. Nevažiavo sveikinti. Važiavo susigrąžinti rolę. – Nemoku kitaip, – netikėtai pasakė sau. Žodžiai išėjo tylūs, ir pats nustebo. Įpratęs kalbėt užtikrintu tonu – kaip meistras objekte. Dukra įdėmiai įsižiūrėjo. – Štai, – tarė ji. – Tai jau sąžininga. Pauzė kabojo ore – mažiau pykčio, daugiau nuovargio. – Neprašau tavęs dingti, – tęsė. – Prašau neateiti be kvietimo. Neprasidėti prie kitų. Nesakyti viešai to, ko paskui nebeįmanoma užmiršti. – O jei noriu matytis? – pasiteiravo. – Tada paskambink. Suderink. Jei sakau „ne“, vadinas „ne“, – tarė ji. – Ne todėl, kad nemyliu. Dėl to, kad taip saugiau. Žodis „saugiau“ sudavė stipriau nei „nuoskauda“. Jis netikėtai aiškiai suprato – ji gyvenimą stato ne aplink jo lūkesčius, o su apsauga nuo jo. Sergejus pakilo. – Užvirsiu arbatą, – tarė ir nuėjo prie viryklės. Viktoras stebėjo jo judesius ir pamatė save vertinantį: kaip laiko puoduką, kaip atidaro spintelę. Įpročio tikrinti nebeištrinsi. – Tėti, – tarė dukra, – nenoriu, kad išeitum galvodamas, jog tave išvijo. Bet ir neapsimesiu, kad nieko nebuvo. – O ko nori? – pasiteiravo. Ji susimąstė. – Noriu, kad pasakytum – supratai, – atsakė. – Ne „norėjau kaip geriau“. O kad supratai. Jis žiūrėjo į ją, jautė viduje kovą – pasipriešinimą prieš naują, nemalonų dalyką. Pripažinti – reiškia prarasti poziciją. Bet jis jau prarado daugiau. – Supratau, kad… – užstrigo. – Kad galėjau tave priversti gėdytis. Ir kad to bijai. Ji nešypsojo, bet pečiai šiek tiek atslūgo, tarsi nebereikėtų atremti smūgio. – Taip, – pasakė. Sergejus padėjo ant stalo arbatinuką, atnešė puodelius. Viktoras pastebėjo – arbatinukas naujas, be nuosėdų. Pagalvojo: šiame name viskas bus kitaip, teks mokytis būti svečiu. – Nežinau, kaip dabar, – tarė. – Galim taip, – pasiūlė dukra. – Po savaitės susitinkam mieste. Kavinėje. Valandai. Šnekam paprastai. Be Sergejaus, jei taip lengviau. Ir be tavo „patikrinimų“. – O į svečius? – paklausė. – Kol kas ne, – tarė. – Man reikia laiko. Norėjo paprieštaraut, bet susilaikė. Pajuto ir kartėlį, ir keistą palengvėjimą: taisyklės pagaliau įvardytos. – Gerai, – tarė. – Kavinėje. Sergejus pastatė puodelį. – Cukraus? – paklausė. – Ne, – atsakė. Atsigėrė. Arbata degino liežuvį. Žvelgė į dukrą ir suprato: negali grąžinti vakar dienos. Negali reikalauti jos kaip savo. – Vis tiek manau, kad taip negalima, – tyliai pridūrė. – Nekviesti tėvo. – O aš manau, kad negalima žeminti, – taip pat tyliai tarė ji. – Abu manom. Jis linktelėjo. Tai nebuvo susitaikymas. Tai buvo pripažinimas, kad kiekvienas turi savo tiesą, ir joji – jau ne pagrindinė. Išeinant dukra palydėjo iki durų. Koridoriuje apsivilko striukę, susitvarkė apykaklę. Norėjo apkabint – neišdrįso. – Paskambinsiu, – tarė jis. – Skambink, – atsakė ji. – Ir, tėti… jeigu ateisi nesuderinęs, neatidarysiu. Jis pažvelgė į ją. Balse nebuvo grėsmės, tik pavargęs ramumas. – Supratau, – tarė. Lifte stovėjo vienas, klausėsi ūžesio. Lauke nuėjo į stotelę, rankos kišenėse. Vokelis liko ant jų stalo, ir obuoliai – taip pat. Vizito pėdsakai liko ten, svetimoje virtuvėje. Kelionė atgal buvo ilga: pirma autobusu iki stoties, paskui traukiniu. Pro langą slinko tie patys garažai ir tvoros, dabar sutemose. Žiūrėjo į savo atspindį – šeima, kurią statė kaip tvirtovę, pasirodė ne tvirtovė, o atskiros kambariai, kur kiekvienas turi savas duris ir spyną. Nežinojo, ar įleis toliau nei prieškambaris. Bet suprato – belstis teks kitaip.

Be kvietimo Vytautas Petraitis laikė rankoje vaistinėje pirktus vaistus, kai jį prie pašto dėžučių sulaikė

Uncategorized

0452

– Labas… Ar čia Vasius? – Ne, čia ne Vasius. Čia Elena… – Elena? O jūs kas?… – Gerbiamoji, o jūs kas? Aš Vasyliaus draugė. Kažko norėjote? Vyras namie nėra, jis vėlai grįžta iš darbo… Man taip apsisuko galva, pamačiau raudonus lašelius ant grindų. Skaudžiai traukė pilvą, net susirietusi buvau… Jaučiau, kad mažylė tuojau gimsta. Mano vyras Vasius jau penkerius metus važinėja uždarbiauti: tai Vokietijoj vilkiką vairavo, tai Lenkijoj remontus darė. Išvažiavo dėl pinigų – turime du sūnus, norėjome jiems geriausios ateities. Juk žinojome, kad Lietuvoje nieko nepasieksime. Ir žinot, ten vyrui sekėsi – kartą per mėnesį siuntė mums produktų siuntas: konservus, kruopas, aliejų, saldainius. Dar ir pinigų į kortelę pervesdavo, kad indėlį banke padėčiau. Prisirinkome tiek, kad galėjome vyresniam sūnui butą nupirkti. Atrodė, viskas gerai. Bet prieš kelis mėnesius pajutau, kad mano kūne kažkas ne taip. Pirma mintis – klimaksas. Bet ne. Labai priaugau svorio, vis norėjosi miego, valgiau daug ir nuotaika vis keitėsi. Pagal visus požymius internetas sakė: aš nėščia. Kaip galiu būti nėščia, kai man 45? Netikėjau, padariau testą – aiškiai dvi raudonos juostelės. Nesakiau apie vaiką nei sūnums, nei marčioms. O kam? Kad savi vaikai juoktųsi – jų mama senatvėje protą pametė? Nutariau slėpti nėštumą. Artėjo žiema, vilkėjau storus ir didelius drabužius. Iš po paltuko niekas nematė pilvo. Bet nenorėjau gimdyti to vaikelio. Kas pasakys, kad neturiu Dievo širdy… Bet man 45, nebe jauna moteris. Turiu sūnus ir anūkus, jiems noriu skirti laiką, ne su mažyliu pliuškentis prie sauskelnių. Be to, nebėra lėšų trečiam vaikui išlaikyti. Vasius vėl turėtų grįžti užsienin, o aš viena negaliu. Gydytojai sakė, kad jau per vėlu daryt operaciją ir labai pavojinga. Ir nežinia, ar nepakenks man pačiai. Tad kurį laiką įtikinėjau save, kad viskas bus gerai. Gal Vasius net apsidžiaugs, kad dar turėsime vaiką? Nutariau jam paskambinti per „Skype“ ir pasidalinti naujiena. Kameros nejungiau – tik mikrofoną. – Labas, Vasiu… – Čia ne Vasius. Čia Elena. – Elena? O jūs kas? – Gerbiamoji, o jūs kas? Aš Vasyliaus draugė. Ko norėjot? Vyras darbe vėluoja. Iškart padėjau ragelį ir pradėjau skaudžiai verkti. Štai kaip būna gyvenime – vyras gali išduoti bet kur ir su bet kuo. Norėjau tučtuojau rašyti skyrybų prašymą, išmesti visas Vasiaus daiktus, nematyti ir negirdėti jo. Bet vis dar turėjau viltį, kad mylimasis grįš į šeimą, kai sužinos apie mažylę. Žinojau, kad vasarį grįš – sūnų gimtadieniai ir jam davė atostogas. Sapnavau net, kad trise vaikštom parke: Vasius už vienos rankos mūsų dukrytę, aš – už kitos. Būtent vasario 14-ąją, per Valentino dieną, Vasius sugrįžo. Paruošiau romantišką vakarienę, sustačiau žvakes, įjungiau muziką. Žodžiu, norėjau ramios atmosferos. – Vasiu, turiu tau staigmeną. Aš nėščia. Sako, bus mergaitė. – Tu niekšė! – užriko vyras. Jis net paraudo iš pykčio, išvertė lėkštes ant grindų, trankė kumščiu į stalą: – Kol aš ten plušu kaip arklys, tu po vyrais šokinėji?! Ir dar nori man šitą svetimą vaiką užkarti?! – Vasiu, aš paaiškinsiu… – Atsitrauk! Nenoriu tavęs matyti! – Vasius stūmė mane, kad pilvu atsirėmiau į stalo kampą ir nugriuvau. Vasius išėjo, pasiėmė krepšį, trankiai uždarė duris. Man apsisuko galva, pamačiau raudonus lašus ant grindų, pilvo skausmas spaudė, vos iš skausmo susirietusi buvau. Vos radau telefoną ir iškviečiau greitąją pagalbą. Bet jaučiau – mažylė tuoj gimsta. Kai atvyko medikai, jau laikiau rankose mūsų dukrytę. Mergaitė ramiai gulėjo – neverkė ir tvirtai miegojo. – Na, mamyt, važiuojat kartu į ligoninę? – Ne. Pasiimkit vaiką, man ji nereikalinga. – Kaip tai? – Tiesiog pasiimkit! Šis vaikas suardė mano šeimą! Gal kas ją pamilts, bet tikrai ne aš. Viskas, pasiimkit, nenoriu matyti! Be sąžinės graužaties atidaviau kūdikį gydytojui. Mane apžiūrėjo namie – nebuvo plyšimų, gimdymas praėjo ramiai. Kai greitoji išvažiavo, viską sutvarkiau namuose, nuėjau į dušą ir miegoti. Niekas iš vaikų nežino, kad atidaviau mergaitę. Kasdien einu į bažnyčią ir meldžiuosi, kad dukrelė augtų sveika, kad surastų savo šeimą. Puikiai suprantu – nesusitvarkysiu. Nenoriu vėl patirti visų motinystės sunkumų. Trokštu vieno – kad Vasius sugrįžtų namo. Bet jis vėl išvažiavo į Vokietiją, bendrauja tik su sūnumis. Galite sakyti, kad esu nenormali moteris. Bet šįkart renkasiu vyrą, ne vaiką. Ir Dievas man teisėjas.

Labas Vaidai Čia ne Vaidas. Čia Rūta Rūta? Kas jūs? Klausykit, kas jūs tokia? Aš Vaido draugė. Ko norėjot?

Uncategorized

026

Vieną dieną mano žmona ir nauja moteris netikėtai susitiko. Kaip baigėsi jų susitikimas?

Prieš daugelį metų, kai dar prisiminimai tik šlama kaip vėjas per Senąją Vilnią, mano žmona ir nauja

Uncategorized

086

Vyro brolis atvažiavo „pailsėti“ savaitei, bet užtruko metus – teko kviesti policiją ir iškeldinti – Suprask, žmogui sunkus laikotarpis. Žmona išvarė, iš darbo atleido… Negi jam ant stoties suoliuko nakvoti? – Sergijus nemaloniai žiūrėjo į žmoną, nervingai gniaužydamas rankoje virtuvinį rankšluostį. Atrodė, tarsi būtų sudaužęs giminės relikviją, nors viskas sukosi tik apie jo jaunesnio brolio vizitą. Neringa giliai atsiduso, dėjo sunkius prekių maišus ant grindų. Dieną buvo varginantis darbe – ketvirčio ataskaita, „Sodros“ patikrinimas, dar ir nugara vakarop pradėjo skaudėti. Mažiausiai šiuo metu norėjosi spręsti vyro brolio, kurį galbūt matė tik kelis kartus per penkiolika santuokos metų, problemas. – Sergejau, gyvename dviejų kambarių bute, o ne kokioj prieglaudoj benamiams kariškiams, – pavargusiai replikavo ji, nusiaudama batus. – Olegas juk turi savo būtą Klaipėdoje. Kodėl ten nevažiuoja? – Ten jis butą nuomoja, kad galėtų dengti paskolą už studiją, kurią paėmė sūnui. Sako, reikia Vilniuj įsikurti, rasti normalų darbą. Tik savaitei, Neringa. Na, gal dešimčiai dienų – kol darbo pokalbius apsilakstys. Neringa nuėjo į virtuvę, įsipylė vandens. Sergejus iš paskos žvilgčiojo jai į akis nelemtai šuniuko viltim. Jis buvo geras vyras – ramus, darbštus, be barnių. Bet turėjo vieną rimtą bėdą: nemokėjo pasakyti „ne“ savo giminei. Ypač broliui Olegui, kuris šeimoje visuomet buvo „amžinas vaikas“, reikalaujantis papildomo dėmesio. – Gerai, – numojo ji ranka – jėgų ginčams vis viena nėra. – Savaitė tai savaitė. Bet tuoj pat perspėk: mes turime režimą. Kylam šeštą, einam miegot vienuoliktą. Jokių vakarėlių ir pašalinių namie. Olegas atvažiavo kitą vakarą. Įsmuko į prieškambarį su didžiuliu languotu krepšiu, nuo kurio dvelkė nakvynės traukinių kupė kvapu ir kažkuo rūgščiu; iškart užėmė visą erdvę. Olegas buvo stambesnis, balsingesnis ir įžūlesnis už Sergejų. – O, šeimininkė! – užtrimitavo jis, besiglaudydamas apkabinti Neringą, kuri vos spėjo išsisukti. – Na, priimkite svečią! Netrukdysiu? Būsiu tylesnis už vandenį, žemesnis už žolę! Man tik lovos vietą ir elektros lizdą, he-he. Pirmos trys dienos praėjo gana ramiai. Olegas tikrai buvo tylus: miegojo iki pietų ant svetainės sofos, paskui eidavo „žvalgytis dėl darbo“, sugrįždavo vakarienei. Tik štai valgė už tris. Netrukus Neringa pastebėjo, jog penkių litrų barščių puodo, kuris jiems su Sergejumi paprastai būdavo keturioms dienoms, neliko nė per parą. Kotletai dviem vakarienėms išgaravo iki ryto. – Augantis organizmas! – kvatojo Olegas, baigdamas išvalgyti padažo likučius nuo keptuvės duonos pluta. – Vilniaus oras sužadina žvėrišką apetitą. Neringa nutylėjo, tik mintyse pasižymėjo – teks pirkti daugiau maisto. Vis dėlto, svečias, nėra kaip prikaišioti gabalo. Kai savaitė artėjo į pabaigą, per vakarienę atsargiai paklausė: – Olegai, kaip sekasi su darbais? Ar randi ką nors tinkama? Olegas apsiniaukė, atidėjo šakutę ir pasidarė liūdnas. – Žinai, Neringa, visur apgaulė. Parašyta viena – atlyginimas 2000 eurų, laisvas grafikas, o užeini – ten arba marketingas, arba lakstymas už centus. Aš gi specialistas, turiu techninį išsilavinimą. Negaliu bet kur. Bet yra vienas variantas – rimta firma. Sakė, perskambins pirmadienį. Reikia poros dienų palaukti. – Poros dienų? – perklausė Neringa, žvilgtelėjusi į vyrą. Sergejus aktyviai graužė salotas, vengdamas akies kontakto. – Nu taip. Nejau išvarysite savaitgaliui? – Olegas šypsosi plačia, nuginkluojančia šypsena. – Mes su Sergejumi kaip tik vyriškai reikalus aptarsiame garaže. Neringa nusileido. Dvi dienos nebaisios. Bet pirmadienį sekė antradienis, antradienį – trečiadienis, o „rimtos firmos“ skambučio vis nebuvo. Olegas nustojo išeiti iš namų. Grįžus iš darbo, Neringa rasdavo tą pačią sceną – ištiestą sofą, įjungtą televizorių, trupinius ant staliuko, tuščias puodelius ir nuolatinį nesenos vyriškos „dešros“ mišinį su alaus tvaiku. – Skambinai dėl darbo, Olegai? – klausdavo ji. – Skambinau, – vangiai atsiliepdavo švogeris, akimis nenukrypdamas nuo ekrano. – Ten darbuotoja susirgo. Sako, kitą savaitę paskambins. Beje, ar majonezo nebeliko? Norėjau sumuštinio, bet šaldytuve švilpauja vėjai. Šis „pas mus” jai skaudžiai užkliuvo. Neringa nutylėjo, bet viduje jau kaupėsi susierzinimas. Pastebėjo, kad Olegas jų butą pradėjo suvokti kaip savo. Be leidimo naudojosi Sergejaus šampūnu (brangiu, gydomuoju), jos mėgstamu pledu, žiūrėjo kitą kanalą, kad ir kaip ji norėjo naujienas. Praėjo mėnuo. Už lango pradėjo tirpti sniegas, pavirsdamas purvina pliurze – toks pats šiupinys virė ir Neringos gyvenime. Vieną vakarą neišlaikė. Sergejus virtuvėje tvarkė skrudintuvą, kai Neringa įėjo ir sandariai uždarė duris. – Sergejau, mums reikia rimtai pasikalbėti. – Dėl Olego? – vyras iškart nuleido akis. – Taip, dėl jo. Praėjo mėnuo. Jis nedirba. Net neieško darbo. Guli ant mūsų sofos, valgo mūsų maistą, nė nesiruošia išsikraustyti. Mano namai virto bendrabučiu. Negaliu nueiti per svetainę su chalatu, nes ten visada voliojasi svetimas vyras. Kada tai baigsis? – Neringa, kalbėjau su juo. Jis sako, kad viskas greitai susitvarkys. Jam tiesiog nesiseka. Negaliu gi brolio į gatvę išmesti, supranti? Mama mums tikrai neatleistų. Juk pati visada prašė, kad laikytumės kartu. – Tavo mama, tepriklauso sveika ir laiminga, gyvena Šilutėje ir nemato, kuo mūsų gyvenimas virto. Sergejau, mūsų biudžetas plyšta per siūles. Už maistą jau mokame dvigubai, komunaliniai išaugo – jis vandenį pila kibirais, šviesos visur dega. Tegul bent sumeta! – Jam dabar nėra pinigų, – nuleidęs galvą sumurmėjo Sergejus. – Jo banko kortelės užblokuotos dėl skolų. Prisiminei vakar. Neringa atsisėdo ant kėdės, pajuto, kad žemė slysta iš po kojų. – Skolos? Ir seniai tai žinai? – Prieš kelias dienas. Sakė, ras darbą – iškart pradės duoti. Neringa, pakentėk dar truputį. Greit pavasaris, prasidės sezonas, eis į statybas, jei į ofisą nepriims. „Pakentėk“. Šis žodis tapo ateinančių mėnesių šūkiu. Pavasaris atėjo ir išėjo. Olegas į statybas neišėjo – pasakė, kad „išvarža“, nebegali kilnoti. Bet bokalą pakelti prie televizoriaus jam niekada nebuvo sunku. Neringa pradėjo pastebėti, kad iš baro išnyksta alkoholis. Iš pradžių nepastebimai, bet kai dingo Sergejaus jubiliejaus proga dovanotas kolekcinis konjakas – kilo skandalas. – Aš neėmiau! – rėkė Olegas, purkšdamas seilėmis. – Ką – vagių iš manęs darot?! Gal pati išgėrei, ant manęs varai? Ar Sergejus tyliai nugriebė?! – Nesižemink su mano žmona! – pabandė užstoti Sergejus, bet be didesnio ryžto. – Susitvarkyk su žmona! – švogeris vožtelėjo atgal. – Gaila jai, artimiausias žmogus! Smulkmė kažkokia. Gal po to dėžę tokio konjako nupirksiu, kai išsikapstysiu! Tą vakarą Neringa pirmąkart pastatė ultimatumą: arba Olegas išsikrausto iki savaitės galo, arba ji skiriasi ir parduoda butą. Būstas pirktas santuokoje, bet pradinis įnašas buvo jos tėvų, ir daugiausia už paskolą mokėjo ji kaip buhalterė. Sergijus išsigando. Ilgai šnabždėjosi balkone su broliu, traukė cigaretę po cigaretės. Olegas ėmė bumbėti, žvelgė į Neringą piktais žvilgsniais, bet pritilo. Atrodė – kažkas pajudės. Olegas pranešė, kad turi variantą su kambariu Grigiškėse, išsikraustys už dviejų savaičių, kai gaus pirmą atlyginimą (neva priėmė apsaugininku). Neringa atsiduso – dvi savaites iškęs. Bet po savaitės Olegas grįžo namo su sugipsuota ranka. – Užkliuvau, – skausmingai pavaingavo jis. – Laiptinėje paslydau, nukritau, ranką susilaužiau. Neringa pažiūrėjo į baltą gipsą ir suprato: pabaiga. Jokio darbo apsaugininku, jokio išsikraustymo. – Negi išvarysi invalidą? – klausė Olegas, jo akyse Neringa pamatė atvirą pašaipą. Jis rado idealų būdą likti. Vasara virto pragaru. Olegas, pasinaudodamas „trauma“, reikalavo rūpesčio. „Neringa, pjaustyk duoną – nepatogu“, „Neringa, padėk nugarą nupraust – nepasiekiu.“ Pastarojo prašymo Neringa išklausė taip, kad daugiau Olegas nebekartojo, bet lengviau netapo. Sergejus stengėsi kuo ilgiau būti darbe, imdavo papildomas valandas, viršvalandžius – paprasčiausiai bėgo iš namų, palikdamas žmoną viena su problema. Neringa irgi ėmė užtrukti darbe, ilgiau vaikščioti parke, sėdėti kavinėse – tik nereikėtų grįžti namo, kur ant sofos įsigalėjo „karalius Olegas“. Taip ėjo pusmetis, aštuoni mėnesiai. Gipsą jau seniai nukabino, bet Olegas vis „mankštino ranką“ ir plakė dėl skausmų. Jis galutinai „apsigyveno“ – perdėliojo svetainę, kaip patogiau, porą kartų atsivedė įtartinus draugelius (kaimynė pranešė). Į visus priekaištus atsakydavo agresija: – Jūs privalot! Aš brolis! Pagal sąžinės įstatymą turit padėt! Juk turit trijų (o iš tikrųjų – dviejų) kambarių butą – gaila vietos? Gi ne į jūsų miegamąją lendu! Kantybės taurė persipildė lapkritį, lygiai po metų nuo nelemtos viešnagės pradžios. Neringa grįžo namo anksčiau nei įprastai – skaudėjo galvą, išsiprašė iš darbo. Atidariusi duris, sustingo. Iš buto sklido triukšminga muzika ir moteriškas juokas. Prieškambaryje stovėjo nepažįstami moteriški batai – purvini, susidėvėję. Ant kabiklos – pigoka striukytė. Įžengusi į svetainę, Neringa pamatė vaizdą, vertą pigios melodramos: stalas apkrautas jų šaldytuvo maistu, atkimšta butelė degtinės, o ant sofos Olegas apsikabinęs ryškiai dažytą blondinę. Abu rūkė, pelenus kratė tiesiai ant kilimo. – O, šeimininkė atėjo! – pridusęs Olegas. – Tai va… kultūringai leidžiam laiką. Susipažink, Larisa. Mano mūza! Neringai galvoje kažkas spragtelėjo. Ramiai, šalčiu ir aidi: baigėsi – nei gailesčio, nei baimės įžeisti vyrą. – Lauk, – tyliai ištarė. – Ką? – nesuprato Olegas. – Neringa, nenusimink, Lariska iškart išeina… – Lauk iš čia. Abu. Ruoškitės – turit penkias minutes. – Tu čia ligota? – Olegas pakilo nuo sofos, veidas pabalęs. – Kur aš eisiu? Naktis! Čia ir mano namai! Brolio būstas! O tu – kas?! Prisišliejusi! Jis artėjo, pakėlė balsą. Neringa neišsigando. Išsitraukė telefoną. – Skambinu policijai. – Skambink! – rėkė Olegas. – Nieko jie tau nepadarys! Esu svečias! Giminaitis! Sergejus pakvietė! Neringa rinko numerį. – Policija? Prašyčiau ekipažo. Adresas… Kitaminiai asmenys bute, grasina, akivaizdžiai neblaivūs, neregistruoti, aš savininkė. Laukiu. Larisa, išgirdusi apie policiją, išsyk „išblaivėjo“, pagriebė batus, striukę – išbėgo pro duris. Olegas liko. Susėdo atgal, užsirūkė ir išsišiepė. – Pamatysim. Kai brolis ateis, pamatysi… Brolį atiduodi mentams?! Tokių kaip tu Neringa – tvariaus… Neringa nuėjo į virtuvę, užsirakino, paskambino Sergejui. – Iškviečiau policiją, – tarė vos jis atsiliepė. – Tavo brolis prisivedė žmonių, surengė „tūsą“, grasino. Jei pradėsi teisinti – iš viso daugiau negrįžk. Rytoj skiriuosi. Telefono ragelyje tylėjo. Pagaliau Sergejus tyliai prataria: – Važiuoju. Daryk, ką reikia. Pavargau. Policija atvyko greit – po penkiolikos min. Du tvirti vaikinai su uniformom – pavargę, bet rimti. – Kas savininkas? – paklausė vyresnysis leitenantas, įvertinęs dūmais persismelkusį kambarį ir Olegą ant sofos. – Aš – pateikė Neringa pasą, nuosavybės dokumentus. – Butas bendroje nuosavybėje su vyru. Šitas žmogus neregistruotas, gyvena prieš mano valią, elgiasi agresyviai, grasina. Prašau pašalinti. Pareigūnas kreipėsi į Olegą. – Jūsų dokumentai, prašom. Olegas vangiai patikrino kišenes, parodė pasą. – Esu brolis! Turiu teisę čia būti! Svečias esu! Policininkas nužvelgė pasą, pavartė. – Klaipėdos registracija. Vilniuj neregistruotas. Savininkė reikalauja, kad išeitumėte. Nėra pagrindo būti čia, jei vienas iš bendrasavininkų nepritaria. Susirinkite daiktus. – Neturit teisės! – pasiuto Olegas. – Skųsiuosi! Sergejus patvirtins! – Jei vyras ateis ir patvirtins – spręsitės civilinėje tvarkoje teisme, – ramiai paaiškino pareigūnas. – Bet dabar jo nėra, o antras savininkas reikalauja jūsų pasitraukimo. Be to, esate neblaivus, triukšmaujate, kaimynai irgi skundėsi. Taip kad — išeinate patys arba važiuosite į skyrių dėl pažeidimų. Gali būti, kad gausite iki 15 parų už chuliganizmą. Olegas apžvelgė pareigūnus, Neringą kryžiuotom rankom. Suprato – pokštai baigėsi. Jo įžūlumas, veikiantis su švelniu broliu ir inteligentiška svainėle, sudužo į pareigūnų abejingumą. – Gerai… – per dantis išspjovė. – Susikiškit tuos metrus… Bet aš jums to nepamiršiu. Rinkosi daiktus kone dvidešimt minučių. Olegas mėtydamas šlamštą į begalinį maišą, keikėsi, specialiai stumdė baldus, kad liktų žymės. Policininkai stebėjo duryse. Pagaliau Olegas, išlindęs su manta į koridorių, duryse išvydo Sergejų. Jis atrodė senesnis bent dešimčia metų. – Serioža! – sušuko Olegas. – Sakyk jiems! Tavo… žmona… mane išvaro! Brolį! Sakyk! Sergejus pažvelgė į brolį, jo suirzusį, groteskišką veidą. Tada į Neringą, kuri stovėjo šalia sienos – išblyškusi, bet ryžtinga. Apžvelgė nuorūkas ant kilimo, tuščią butelį. – Eik, Olegai, – tyliai pasakė Sergejus. – Ką? – net jam kvėpavimas užstrigo. – Mane išduodi? Dėl bobos? – Metus gyvenai mūsų sąskaita, – ramiai, žiūrėdamas į akis, atsakė Sergejus. – Melavai. Žeminai mano žmoną. Pavertėi mano namus tvartu. Tylėjau, nes tu – brolis. Bet šiandien viską peržengei. Varyk į Klaipėdą arba kur nori. Pinigų daugiau neduosiu. Olegas stovėjo išsižiojęs – nesitikėjo to iš savo „minkšto“ brolio. – Na ir šalin! – spjovė. – Šeima iškrypėlių. Nenoriu jūsų matyti! Griebė maišą ir išlėkė laukan. Policininkai išėjo paskui – įsitikinti, kad tikrai išeis. – Ačiū, – linktelėjo Neringa leitenantui. – Uždarykite duris ir pakeiskite spyną, – patarė išeidamas. – Tokie „giminaičiai“ mėgsta grįžti. Už durų užsivėrė, name įsivyravo aštri tyla. Sergejus atidarė langą dvelksmui, pradėjo rinkti nuorūkas. Neringa priėjo, apkabino per pečius. – Atleisk man, – tyliai tarė Sergejus nepakeldamas akių. – Turėjau tai padaryti pats. Seniai. – Svarbiausia, kad viskas baigėsi, – atsakė Neringa. Kitą savaitgalį abu surengė didį generalinį tvarkymą. Išmetė Olego sofą – išvalyti jos jau neįmanoma. Išsikvietė meistrą ir pakeitė spynos šerdį. Šįkart Sergejus pats pasiūlė. Olegas keliskart skambino iš nepažįstamų numerių, reikalavo „ant bilieto“, gąsdino, spaudė gailesčiu. Sergejus tiesiog užblokavo telefonus. Pamažu gyvenimas vėl stojo į vėžes. Neringa vėl mielai grįždavo į namus, žinodama, jog ten švaru, ramu, kvepia vakariene, o ne svetimu praku. Sergejus, atrodo, išmoko svarbiausią pamoką: šeima – tai tie, kurie tave saugo ir gerbia, o ne tie, kurie iš tavęs siurbia sultis. Kartais reikia pereiti per bendro gyvenimo pragarą, kad išmoktum ginti ribas ir įvertintum ramybę savo namuose. Jei ši istorija pasirodė pažįstama – sekite mano kanalą, kad nepraleistumėte kitų pasakojimų. Būsiu dėkinga už palaikinimą ir komentarą – ar jums teko iškeldinti įsismarkavusius svečius?

Nu žinai, dabar jam toks sudėtingas etapas… Žmona išvarė, darbe atleido… Nejaugi paliksi

Uncategorized

0112

Oho, tėti, kokio sutikimo sulaukei! Ir kam tau tas sanatorija, jei namuose tokia „viskas įskaičiuota“? Kai Dainius padavė Emai raktus nuo savo buto, ji suprato: Bastilija paimta. Jokie DiCaprio taip nebelaukė Oskaro, kaip Ema laukė savo Dainiaus – ir dar su savu „kampeliu“. Nusivylusi, trisdešimt penkerių, ji vis dažniau žvilgtelėdavo į benamius katinus ir vitrinas „Viskas rankdarbiams“. O čia – jis: vienišas, jaunystę iššvaistęs karjerai, sveikai mitybai, sporto klubui ir kitoms nesąmonėms, pavyzdžiui, savęs paieškoms, o dar ir be vaikų. Ema svajojo apie tokį dovaną nuo dvidešimties, ir, turbūt, būtent ten, aukštai, pagaliau suprato, kad ji nejuokauja. – Turiu paskutinę komandiruotę šiais metais, o po to – esu tavo, – pasakė Dainius, įteikdamas trokštamus raktus. – Tik neišsigąsk mano urvo. Paprastai ten ateinu tik pamiegoti, – pasakė ir išskrido į kitą laiko juostą visam savaitgaliui. Ema pasiėmė dantų šepetėlį, kremą ir išvyko pasižiūrėti, kas gi tas „urvas“. Problemos prasidėjo jau prie durų. Dainius buvo perspėjęs: spyna kartais užstringa, bet Ema neįsivaizdavo, kad taip stipriai. Duris šturmavo keturiasdešimt minučių: stūmė, traukė, rakino, mandagiai bandė „ant pusės danties“, bet jos nenorėjo atsiverti naujai gyventojai. Ema pradėjo spausti psichologiškai, kaip kadaise mokė klasės draugai prie „garažų“. Į triukšmą atsivėrė kaimynės durys. – Kodėl bandot į svetimą butą patekti? – pasiteiravo sunerimęs moteriškas balsas. – Nebandau, turiu raktus, – piktai atkirto Ema, braukdama prakaitą nuo kaktos. – O jūs kas tokia? Nemačiau jūsų anksčiau, – nebepasitenkino kaimynė. – Jo draugė! – pagarbiai išrėžė Ema, įsirėmusi rankomis į šonus, bet matė tik plyšelį tarpduryje, per kurį vyko pokalbis. – Jūs? – nuoširdžiai nustebo moteris. – Taip, aš. Kokių problemų? – Ne, jokių. Tik jis nieko čia niekada nesivedė (čia Ema dar labiau pamėgo Dainių), o dabar – staiga… – Staiga kas? – nesuprato Ema. – Žinot, ne mano reikalas. Atlėskit, – užvėrė duris kaimynė. Supratusi, kad „ar ji, ar ją“, Ema įsmigo raktą ir stipriai, su visais troškimais įeiti į urvą, vos nesulaužė viso staktos – durys atsidarė. Dainiaus vidinis pasaulis atsivėrė tiesiog prieš Emą, ir jos siela pasruvo šalčiu. Vienišam jaunam vyrui būdinga tam tikra asketika, bet čia – tikra celė. – Vargšas, tavo širdis seniai pamiršo, o gal ir nežinojo, kas yra jaukumas, – krūptelėjo nuo lūpų Emos, apžiūrint kuklią „buveinę“, kurioje teks dažnai lankytis. Bet ji džiaugėsi. Kaimynė nemelavo: moters ranka čia niekada nelietė šių sienų, grindų, virtuvės ir pilkų langų. Ji – pirma. Negalėjusi kęsti, Ema apsimovė batus ir išlėkė į artimiausią parduotuvę už užuolaidos ir kilimėlio voniai, o kartu už „pievinių“ šluosčių bei virtuvinių rankšluosčių. Parduotuvėje ją užgriuvo pagunda… Prie kilimėlio ir užuolaidos prisidėjo aromatai, rankų darbo muilas ir patogios talpos kosmetikai. „Pridėti tokias smulkmenas į svetimą butą – visai ne įžūlumas“, – guodė save Ema, kabindama antrą vežimėlį prie pirmojo. Spyna daugiau nebesipriešino. Išties – ji nebeatliko savo funkcijos ir priminė ledo ritulio vartininką, pamiršusį užsidėti kaukę prieš rungtynes. Supratusi, ko pridirbo, Ema iki vidurnakčio su virtuviniais peiliais išmontavo seną spyną, o ryte lėkė pirkti naujos. Ir peilius, žinoma, reikėjo keisti. Dar – šakutes, šaukštus, staltiesę, pjaustymo lenteles ir padėkliukus karštam. O ten – ranka pasieksi ir užuolaidas. Sekmadienį per pietus paskambino Dainius ir pranešė, kad komandiruotė dar porai dienų užtruks. – Man tikrai būtų malonu, jei įneštum šiek tiek jaukumo į mano butą, – šypsojosi jis, kai Ema prisipažino, kad šiek tiek „laisviau“ elgėsi jo interjere. Beje, jaukumą ji jau vežė „fūromis“ ir paskirstė pagal techninį projektą bei reikiamą dokumentaciją. Metus viskas kaupėsi vienišos moters viduje, ir, kai „rankos atrištos“, ji negalėjo sustoti. Grįžus Dainiui, iš senosios „celės“ beliko tik voras prie ventiliacijos. Ema norėjo vyti ir jį, bet, pamačiusi jo – staiga išsigandusias – aštuonias akis, paliko kaip „neliečiamybės“ simbolį. Dainiaus buveinė dabar atrodė lyg laimingai aštuonerius metus išgyventų santuokoje, tada nusiviltų, o vėliau laimingas – jau priešingai. Ema ne tik pasirūpino butu, bet ir užtikrino, kad visas laiptinės žinotų – ji naujoji šeimininkė, visus klausimus galima adresuoti jai. Žiedas ant rankos kol kas nėra, bet tai tik techninis reikalas. Kaimynai iš pradžių stebėjosi, vėliau tiesiog gūžčiojo pečiais: „Kaip pasakysit, mums vis tiek, jūsų reikalas.“ *** Dainiui grįžus, Ema paruošė namų vakarienę, įsprausti savo „tvirtas filė“ į puošnią, kiek vulgarią aprangą, išdėliojo aromatus po kampus, prislopino naują apšvietimą ir laukė. Dainius vėlavo. Kai Ema pajuto, kad apranga jau spaudžia tą kampą, dėl kurio pusmetį plušėjo sporto salėje, į spyną įsikišo raktas. – Spyna nauja, tiesiog stumk, neužrakinta! – šiek tiek sutrikusi, bet kartu ir viliojančiai, Ema pranešė. Ji nesibaimino pasmerkimo. Per daug gerai dirbo su butu. Viską jai atleis. Kai durys atsivėrė, ji gavo staigią SMS nuo Dainiaus: „Kur tu? Aš namie. Matau, butas nė kiek nepasikeitė. Draugai gąsdino, kad viską kosmetika užkrausi.“ Tiesą sakant, Ema perskaitė žinutę daug vėliau. O kol kas į butą įėjo penki visai nepažįstami žmonės: du jaunuoliai, du jauni moksleiviai ir vienas labai senas senelis, kuris, pamatęs Emą, staiga ištiesė nugarą ir suglostė likusius žilus plaukus. – Oho, tėti, čia sutikimas! Ir kam tau tas sanatorija, kai namie toks „viskas įskaičiuota“? – pirmas prabilo jaunas vyras, iškart gavo „per kepurę“ nuo, turbūt, žmonos už spoksojimą. Ema stovėjo tarpduryje su dviem pilnais taurėmis, negalėdama pajudėti. Norėjosi rėkti, bet nejėgė įveikti paralyžių. Kažkur kampe šmėstelėjo laimingas voras. – Atsiprašau, o jūs kas? – prasišnekėjo Ema. – Vietinio „kampelio“ savininkas. O jūs, manau, iš poliklinikos, atėjote tvarstį keisti? Sakiau – pats susitvarkysiu, – atsakė senelis, žiūrėdamas į „seselės aprangą“, kuria buvo pasirengusi Ema. – Mmm, taip, Adomai Matulevičiau, pas jus čia tikra jaukuma ir palaima viešpatauja, – už Emos nugaros pažiūrėjo jauno vyro žmona. – Visai kas kita, nei kaip „rūsyje“ gyvenom. O kaip vardas? Ar neperjaunas jums mūsų Adomas Matulevičius? Nors, aišku, garbingas vyras, turi nuosavą būstą… – E-e-Ema… – Va kaip! Gerai parinkote, Adomai Matulevičiau, nieko nepridėsi! Seneliui, atrodo iš žibančių akių, situacija irgi patiko. – O kur Dainius? – pašnibždėjo Ema. Iš streso iš karto ištuštino abi taures. „Sužinoti daugiau“ – Aš Dainius! – linksmai pakėlė ranką aštuonmetis berniukas. – Palauk, tau dar anksti būti Dainiumi, – mama stumtelėjo ranką ir išvarė abu vaikus su vyru į automobilį. – A-a-atsiprašau, tikriausiai sumaišiau butą, – pagaliau Ema pradėjo „grįžti į save“, prisimindama pažintį su spyna. – Čia Balandžio g., aštuoniolika, butas dvidešimt šeši? – Ne, čia Bukmedžio g., aštuoniolika, – trynė rankas senelis, jau besiruošiantis išpakuoti netikėtą „dovaną“. – Na va, – tragiškai atsiduso Ema, – sumaišiau. Prašau, prisėskit, o aš trumpam išeisiu – reikia paskambinti. Ji griebė telefoną ir išbėgo į vonią, kur, užsibarikadavusi, apsivyniojo rankšluosčiu. Tik tada perskaitė SMS iš Dainiaus. „Dainiau, tuoj būsiu, tiesiog ilgiau užtrukau parduotuvėj“, – atrašė Ema. „Gerai, laukiu. Jei gali, paimk raudono vyno“, – surašė balso žinutę Dainius. Raudoną Ema ketina atnešti, bet jau savyje. Po pažastimi susikišusi kilimėlį, nuėmusi užuolaidą, ji palaukė, kol svetimieji praeis į virtuvę, tik tada išvijo iš vonios. Greit susidėjusi daiktus į maišą, ji išdūmė iš buto. *** – Papasakosiu, bet vėliau, – paaiškino Emi savo išvaizdą, kai vyras atidarė duris. Eidama kaip sapne, ji praėjo pro jį, nė nepažvelgus. Pirma įlindo į vonią, pakeitė užuolaidą ir išskleidė kilimėlį, tada į kambarį, kur krito ant sofos ir užmigo iki ryto, kol stresas ir raudonas išgaravo. Atsikėlusi Ema pamatė priešais save nepažįstamą vyrą, laukiantį paaiškinimų. – Sakykit, čia kokia adresas?.. – Butova g., aštuoniolika.

Na, tėveli, tau pasitinka! O kam tau tas sanatorijos poilsis, jei namie viskas įskaičiuota?

Uncategorized

014

Kaip močiutė paliko savo naujagimį anūką po gimdymo ligoninės langais

Žinai, Marija Kazlauskienė šį rytą sukėlė šiek tiek streso, nes sulaukė šešiasdešimt metų metas išeiti

Uncategorized

036

„Tik po vestuvių!“ – tarė sužadėtinei.

Tik po vestuvėmis! pasakė sužadėtinis. Išėjau iš sporto salės ir pamačiau, kad mano mama turi septynis

Uncategorized

029

Brangusis pastatė ultimatumą: „Aš arba tavo katės“, o aš padėjau jam susikrauti lagaminus

Pamenu tuos laikus, kai vyras Audrius man ištiesė ultimatumą: Arba aš, arba tavo katės. Ir aš padėjau

Uncategorized

059

Vyro giminaičiai mane vadino be kraičio, o vėliau atėjo skolintis pinigų vasarnamio statybai

Žinai, turiu tau papasakoti vieną istoriją, kuri iki šiol išliko man kaip giliausia pamoka apie žmones