Zibainis

Violeta, tavęs jau nėra penkerius metus visai nesirūpini, kaip gyvenu ir kas man nutinka. Violeta ir

Uncategorized

018

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta

Violeta, tavęs jau nėra penkerius metus visai nesirūpini, kaip gyvenu ir kas man nutinka. Violeta ir

Uncategorized

DUOK MAN DIDESNIUS BALTUS SPARNUKUS

DĖKO MANO DIDELIŲ BALTYNIŲ SPARNO Kambarys buvo dusnus, Eglė priėjo prie lango. Karštis jau miego, atėjo

Uncategorized

0138

Sveikinimai nuo žmonos: – Mylimasis, gal galėtum parvežti mane iš darbo? – su viltimi balselyje vyrui skambina Živilė, tikėdamasi po sunkios dienos nekratytiems per miesto troleibusus keturiasdešimt minučių. – Užsiėmęs esu, – trumpai atkerta Artūras. Fone aiškiai girdisi įjungtas televizorius – vadinasi, vyras namuose. Moterį užplūsta ašaros. Jų santuoka byra, o dar visai neseniai vyras ją nešiojo ant rankų. Kas gi taip pasikeitė per pusmetį? Živilė nežino… Ji rūpinasi savo figūra, daug laiko leidžia sporto salėje. Puikiai gamina – juk ne veltui dirba madingame Vilniaus restorane. Neprašo pinigų, nedaro scenų, visuomet siekia įtikti vyrui… – Tu jam greitai pabosi, – linguodama galvą sakydavo mama, išklausydama Živilės nuoskaudas. – Negalima visko vyrui leisti. – Aš jį myliu, – bejėgiškai šypsosi moteris. – Ir jis mane tikrai myli… ****************************** – Viskas, jam jau pabodau, – kandžiodama lūpas Živilė naršo vyro kompiuteryje. Paaiškėja – Artūras laisvalaikį leidžia pažinčių svetainėse, flirtuodamas su keliomis moterimis iškart. Kodėl negalėjo paprastai pasikalbėti? Aš juk būčiau supratusi, paleidusi… Kam kankintis gyvenant su nemylima moterimi ir ją skaudinti? Reiškia – skyrybos. Ji stipri, išgyvens. Bet vyras šiaip sau nepraeis. Mažos saldžios kerštos jis nusipelnė… Tą patį vakarą Živilė susikuria profilį toje pačioje svetainėje, kurioje lankosi ir Artūras. Randa jį, parašo, pasinaudojusi nuotrauka iš interneto, kiek pagaivina ją „Photoshopu“, ir įsitikina – Artūras užkibs. Ir jis tikrai užkibo. Prasideda aistringas susirašinėjimas. Vyras giriasi, jog yra nevedęs, pasiruošęs rimtiems santykiams bei vaikams. Taip linksmina Živilę, nes ji puikiai žino, kaip sunku jo charakteriui prisitaikyti… – Gal susitinkam? – parašo Živilė. Ir laukia atsakymo sulaikiusi kvapą. – Už, – atskrenda atsakymas po kelių sekundžių. – Tik mano bute dabar gyvena sesuo, ruošiasi egzaminams, tai gal pasimatom neutralioje vietoje, o vėliau – į viešbutį? – Rimtai? – nusistebi Živilė. – Kodėl užtikrintas, kad nauja pažįstama tuoj puls su tavimi į viešbutį? Bet gal ir į gera… – Tai gal pas mane į svečius? Gyvenu name už miesto, viena, niekas netrukdys… – svarsčiusi, ar vyras sutiks. – Super idėja! – nudžiunga Artūras, džiaugdamasis, kad nereikės leisti pinigų. – Rašyk adresą ir valandą. Priskrisiu ant meilės sparnų! – Geležinkelio gatvė 25, dešimtą vakaro, tiks? – Aišku! Lauk manęs. Prieš devynias vyras apsimeta, jog skubiai kviečia į darbą. Negali rasti automobilio raktų ir nenoriai teiraujasi žmonos, gal ji nematė. – Jau buvo ant spintelės, – Živilė žiūri į vyrą nekaltom akimis, rankoje gniauždama raktelius. – Gal katinas nusinešė? – Gerai, išsikviesiu taksi. Nelauk manęs, eik miegoti. O ji ir nelaukė. Kam? Vietoj to susirinko savo daiktus – juk turi paveldėtą iš močiutės nuosavą butą. Vienintelis dalykas, kurį paliko – skyrybų prašymas, padėtas matomiausioje vietoje. Artūras grįžo tik rytą, įtūžęs. Kelionė užtruko valandą, o pažįstamos iš svetainės namuose – jokios. Adresas tikras, ir namas stovi, bet duris atvėrė trigubai už jį didesnė moteris ploname chalate. Viskam būtų atidavęs, kad galėtų užmiršti tą vaizdą… Vos spėjo atsiginti nuo įkyrios šeimininkės, vėl laukė taksi ilgą valandą, net suspėjo peršalti. Dar ir vairuotojas pasitaikė keistas, nuvežė ne ten, kur reikia… Žodžiu, linksmas nuotykis. Tik grįžęs ir pamatęs ant stalo padėtą prašymą skirtis, suprato, kas čia viską suorganizavo. Šalia, ant stalo, lūpdažiu buvo užrašyta: Šis saldus kerštas…

Sveiki nuo žmonos Sauliau, ar galėtum paimti mane po darbo? su viltimi paskambino vyrui Rasa, tikėdamasi

Uncategorized

0118

JIS BUVO GERESNIS NEI MATANTYS

-Moteri, ar tikrai sutinkate? išgirdau švelnią vyrų balsą telefonu, prašantį. -Gerai, pabandykime, atsakiau

Uncategorized

0706

Šito nė nesvarstysim – Nina gyvens su mumis, šito nė nesvarstysim, – padėjęs šaukštą ant stalo tarė Zacharas. Vakarienės jis net nepalietė, matyt, ruošėsi rimtam pokalbiui. – Turime kambariuką, kaip tik ką tik remontą užbaigėm. Tad po poros savaičių dukra kraustosi pas mus. – Gal nieko nepamiršai? – tyliai suskaičiavusi iki dešimties paklausė Ksyša. – Pavyzdžiui, kad tą kambarį ruošėme mūsų BŪSIMAM BENDRAM vaikui? O gal ir tai pamiršai, kad Nina turi motiną, su kuria ir turėtų gyventi? – Prisimenu, kad kalbėjome apie vaiką, – piktai linktelėjo vyras. Jis tikėjosi, kad žmona tiesiog paklus ir daugiau aiškintis nereikės. – Bet nieko, palauksim dar porą metų. Tau dar reikia baigti mokslus, dabar ne laikas. O ir Nina nenori brolių ar seserų. Kas dėl jos motinos… – Zacharas šyptelėjo kreivai, – ketinu atimti iš jos motinystės teises. Mergytei pavojinga būti su ta moterimi po vienu stogu! – Mergytei? – nustebusi kilstelėjo antakį Ksyša. – Jai juk dvylika! Jau tikrai paauglė. Tai kokio čia pavojaus bijai? Kad tavo dukros neleidžia lauke būti iki dešimtos vakaro? Ar kad ją verčia ruošti pamokas, grasindami atimti telefoną ar atjungti internetą? Tavo buvusioji tikra šventoji, jei dar diržo nepaėmė! – Tu nieko nesupranti, – pro sukąstus dantis išspaudė vyras. – Nina man rodė mėlynes, leido skaityti grasinančias žinutes! Neleisiu suluošinti savo vaiko gyvenimo! – O iš tiesų pats tai ir darai, pataikaudamas kiekvienai jos užgaidai… Ksyša tyliai pakilo nuo stalo, beveik nepaliestą sriubą palikdama. Apetitas dingo, vyro rūgšti mina sukėlė galvos skausmą. Juk įspėjo ją artimieji – neskubėk tuoktis! Pagyvenkit be popierių, patikrink, ar jausmai atlaikys… Bet ji buvo „protingiausia“, viską žinojo geriau, norėjo aplenkti drauges… Kodėl visi draugai buvo prieš skubotą santuoką? Priežastys paprastos: Zacharui tai antroji santuoka, jis penkiolika metų vyresnis už Ksyšą, ir turi pakankamai suaugusią dukrą, kurią globoja kaip akies vyzdį. Trys priežastys, atskirai gal ir menkos, bet kartu… beveik katastrofa. Pirmos dvi priežastys ypač nekliudė – Ksyšai net patiko, kad vyras vyresnis ir turi patirties. Ji gyvai žinojo, kad skyrybos su Ala buvo taikios, pretenzijų viena kitai jie neturėjo. O trečioji… Nina. Beprotiškai išlepinta ir nepaklusni mergiotė, daugiausia gyvenusi pas močiutę, nes tėvai sunkiai dirbo dėl jos gerovės. Skyrybos jos per daug nesugniuždė – žinojo, kad tėtis jos neapleis net ir vėl vedęs. O mamos nauja santuoka… Tokiai permainai akivaizdžiai pasiruošusi nebuvo. Naujasis patėvis ėmėsi auklėti, mama pakeitė darbą ir daugiau buvo namie, pilnai palaikė savo vyrą. Komenadanto valanda, pamokos, repetitoriai, nes Nina atsiliko daugybėje dalykų… Mergiotę, nuo mažens įpratusią leisti laiką prie ekrano, tai siaubingai erzino. Erzino tiek, kad ji ėmė išgalvoti įvairiausias istorijas, nervindama tėvą. Taip, Nina labai norėjo pas tėvą, puikiai suprasdama – per jo darbus ji didžiąją dalį laiko leistų viena. Ksyšos ji apskritai neskaičiavo, klausytis devyneriais metais vyresnės „pamotės“ net neketino. Ir šiaip, dėl „laisvos gyvensenos“ ji buvo pasiruošusi bet kam. ********************** – Nina atvyksta jau šiandien. Paruošk jai kambarį ir elkis su ja ramiai, dukrai ir taip teko patirti daug streso, – Zacharas tiesiog pranešė faktą, rinkdamasis kaklaraištį prie naujo švarko. – Jei būčiau žinojęs, kad Ala, dėl naujo vyro, dukrą ims spausti… Dabar jau ką čia besvarstysi, laiko neatsuksi. – Tai tu rimtai neapsigalvojai? Nori pasiimti dukrą pas mus? – Ksyša iki paskutinės minutės tikėjosi, kad vyrui nieko neišeis. – O kas už ją bus atsakingas? Tu geriausiu atveju po aštuonių namo grįžti. – Tu ir būsi atsakinga, – gūžtelėjo pečiais vyras. – Jai jau ne treji, labai savarankiška. – Man prasideda sesija, pats sakei, kad turiu susikoncentruoti į mokslus, – šyptelėjo Ksyša. – Tikiuosi, Nina moca plauti indus ir grindis, nes dvi savaites – tai bus jos garbės prievolė. – Ji ne tarnaitė… – Kaip ir aš, – pertraukė vyrą Ksyša. – Bet jei jau gyvens kartu, tai ir pagalbės turės. O tu geriau apsitark su ja dėl gyvenimo taisyklių. ************************ – Tėti, tu leisi jai mane engti? Net su draugėm negaliu išeiti, o tavo žmona visus darbus suvertė man, pati šypsojos ir žiūri teliką. Ksyša, netyčia nugirdusi pokalbį, šyptelėjo: taip jau ji ką nors privers… Greičiau dangus su žeme susikeis vietomis! – Pasikalbėsiu su Ksyša, pažadu. Bet ir tu pabandyk su ja susitarti. Nina, suprantu, kad sunku, bet fiziškai negaliu būti šalia visada. Rask bendrą kalbą, parodyk, kokia esi gera mergaitė. – Gerai, pabandysiu, – nenoriai atsiduso Nina, supratusi, kad iš tėčio dabar nieko neištemps. – O tiesa, kad nupirkai jai mašiną? – Taip, o ką? – Ai nieko! O man sakei, kad neturi papildomų pinigų, kad galėčiau išvykti atostogų į užsienį. Taip svajojau! – Viena vistiek nevažiuotum, tau tik dvylika, o aš dirbu. Vasarą nuvažiuosim visa šeima. – O aš nenoriu su visa šeima! Tu manęs nemyli, taip? Kodėl tada iš mamos paėmei? Tavo žmona tik trukdo, pats nuolat užsiėmęs… Ksyša daugiau neklausė. Suprato: Nina vis tiek pasieks savo. Ir ne tik dėl atostogų. Gudri mergiotė nusprendė išvaryti dar vieną pretendentę į tėčio pinigus – ir, atrodo, jai pavyks. Ksyšai nusibodo vyro priekaištai, ji nusprendė – dar viena rimta scena ir bus skyrybos. O pabaigoje nutarė sugadinti Nina pergalės nuotaiką, pareikšdama, kad po skyrybų Zacharas pasiims ir alimentus… ********************** Ksyša buvo teisi – vakaras prasidėjo nuo priekaištų lavinos. Ji ramiai išklausė ir pasakė – pateiks skyrybų prašymą. – Noriu ramybės, o ne pastovių priekaištų. Be to, įspėjau, kad nuolaidžiauti dukrai – bloga idėja, – ir, pastebėjusi triumfuojančią Ninos šypseną, skubiai nuleido ją ant žemės: – Tik labai nesidžiauk, kas žino, kaip toliau klostysis tavo gyvenimas. Pavyzdžiui, galėčiau pastatyti tavo tėčiui ultimatumą – jei nori matytis su mūsų vaiku, – paglostė pilvą, – turi tave grąžinti mamai. Arba kažką panašaus. Kol Nina bandė susirasti žodžių, kaip išreikšti pasipiktinimą, o Zacharas – susigaudyti situacijoje, Ksyša pasiėmė susiruoštą lagaminą ir išėjo. Iš tiesų, ji nebuvo nėščia – tiesiog norėjo nervų duoti erzinančiai mergaitei ir pamokyti vyrą, kuris visiškai nesupranta vaikų psichologijos…

Neringa gyvens su mumis, čia diskusijoms vietos nėra, padėjęs šaukštą į šalį pasakė Giedrius.

Uncategorized

012

Barzda žila, o širdis graži: „Tu viską man melavai! Nutraukiu mūsų susirašinėjimą. Labai nusivyliau moterimis. Kaip galėjai tiek laiko apsimesti, meluoti? Norėjau tau pasipiršti, o tu viską nubraukei. Negalima pradėti šeimos gyvenimo nuo melo ir nepasitikėjimo. Sudie. Neberašyk man daugiau. Neatsakysiu. Tavo buvęs džentelmenas.“ Tokį laišką gavau iš anglo. Su Konoru susirašinėjome beveik metus. Planavome susitikti jo mieste – Šefilde. Bet, deja… Susitikimo nebuvo. Tuo metu man buvo keturiasdešimt devyneri. Su vyru jau seniai išsiskyrusi. Turiu vaikų ir anūkų. Norėjosi pasijusti tikra moterimi. Metai bėga. Vaikai – su savo rūpesčiais ir reikalais. Negalėjau užsidaryti tarp keturių sienų ir vien tik prisiminti geriausius gyvenimo momentus. Taip galima visai nugrimzti į liūdesį, pradėti megzti šimtus kojinių ar siuvinėti paklodes kryželiu. Mano draugės ištekusios, pririštos prie namų ir šeimų. Išnagrinėjusi visus „kavalierius“ darbe, nė prie vieno neprilipo širdis. Pagal kolegės patarimą užsiregistravau pažinčių svetainėje. Užpildžiau ilgą anketą, aprašiau save geriausiose spalvose, pridėjau sėkmingą nuotrauką. Sėdžiu ir laukiu stebuklo. Pati nesiūlau savo draugijos – laikausi oriai. Po kelių savaičių gaunu vienintelį laišką. Su jauduliu pradedu skaityti žinutę, sėdėdama Bobruiske. Taip, anglas, 59 m., verslininkas, išsiskyręs, turi du suaugusius sūnus. Nuotraukoje – išpuoselėtas, solidus džentelmenas prie prabangaus trijų aukštų namo. Siūlo susipažinti. O gal po to ir pasipirš. Va čia tai laimė – tereikia parašyti tinkamą laišką… O aš džiugiai niūniuoju lietuviškas dainas. Norisi iš karto rašyti: esu pasiruošusi, atvažiuosiu į jūsų Šefildą ir tekėsiu! Bet atsakiau, kad reikia pagalvoti – pagudravau. Esą daug kandidatų, visiems nespėju atrašyti. Konoras labai mandagiai parašė, kad suprantama – tokia moteris kaip aš užkariavusi daugelio širdis. Po tokių komplimentų lyg kilau virš savęs. Prasidėjo atvira, nuoširdi draugystė laiškais. Atrodė, kad esam sukurti vienas kitam. Kodėl gi gimus ir gyvename skirtingose šalyse? Konoras mane vadino „Paslaptinga Rože“, o aš jį – „Savo džentelmenu“. Pripratau prie jo švelnių laiškų tiek, kad nebeįsivaizdavau dienos be jų. Mintyse jau buvau ištekėjusi, gyvenau jo name, rytais vedžiau pokalbius su mylimu vyru. Viskas klostėsi puikiai. Kuo artimiau pažinome vienas kitą, tuo labiau artėjo mūsų sielos. Vaikams pasakiau, kad išvykstu, paliksiu jiems butą, išeisiu iš darbo. Sūnus ir dukra bandė žemai nusileisti iš debesų: – Mama, tavęs nepažįstam. Pensija ant nosies, o tu – tekėti? Ar tau dar reikia? Iš džentelmeno liko tik barzda ir spaudimas, o tu norėsi būti jam ir šeimininkė, ir slaugė… Gal jis pūpsos kaip musė rudenį? Neskubėk, mama… Bet jų kalbos nesvarbios – noriu tapti lėdy, ir taškas! Pradėjau ruoštis – atnaujinau garderobą, šukuoseną, manieras. Laukiu vizos. Ir staiga – neigiamas laiškas nuo Konoro… „Tu – ne Paslaptinga rožė, o paprasta melagė. Nerašyk!“ Nieko nesuprantu. Kada ir kuo aš jam melavau? Galvoje sukasi šimtai minčių. Parašiau Konorui laišką. Pusmetį laukiau atsakymo – nesulaukiau. Jau buvau beveik atsisakiusi minties viską palikti vaikams, kai štai – žinutė nuo Mano džentelmeno: – „Paslaptinga Rože“, atleisk! Ilgai gulėjau ligoninėje, buvau prie pat mirties. Nenorėjau tavęs liūdinti. Paprašiau sūnaus Oliverio perimti mūsų susirašinėjimą. Prašiau būti mandagiam. Bet jis sakė, kad tu pati netikėtai nutraukei kontaktą. Kodėl? Aš pasveikau ir noriu tave, savo deivę, priimti į savo namus. Perskaičiau laišką kelis kartus ir verkiau. Ką atsakyti, nežinojau. Akivaizdu viena – Oliveris nenori, kad tėtis vėl tuoktųsi, ir nepelnytai mane apkaltino. Pagalvojau – ir galbūt atvykusi į Šefildą būčiau apkaltinta, ar net apnuodyta koše… Kam man visa tai? Juk aš turiu artimuosius, anūkai tuoj į mokyklą, yra ir daržas, ir reikalų… Sava žolė ir zuikiui brangi. Poilsio nuo pažinčių – jos per daug išsiurbia energiją. O gyvenimas bėga… – Labas, kaimyne! Seniai nemačiau – rūpesčiai, ar gal ištekėjai? – kiemo draugas neleidžia praeiti, žiūri į akis. – Sveikas, Nikolai! Aš irgi pasiilgau. O tu dar nevedei? Padėsi malkų priskaldyti? Vakare kviečiu arbatos – tiek darbų prisikaupė! – Nejaugi, Anutele? Kaip galėjau vesti, jei nuotaka metai nesirodė? – kaimynas žaismingai žiūri. – Kaip tai suprasti? – flirtuoju, nors viską suprantu. – Tekėk už manęs, Anutele. Jau kiek mes pažįstami – šimtą metų… Kaip sakoma, sena obelis girgžda, bet dar gyva! Na, mano jaunikio barzda žila, bet siela – graži. …Su Nikolajumi laimingai susituokę jau septintus metus…

BARZDA PILKA, BET SIELA GRAŽI Tu visą laiką mane apgaudinėjai! Nutraukiu mūsų susirašinėjimą.

Uncategorized

011

Išeik ir nebegrįžk: jautri Ber tos ir Mykolo istorija apie šuns ištikimybę, vaikystės svajones ir skaudžius išbandymus Lietuvos kaime

Išeik ir nebegrįžk Išeik, girdi? su ašaromis akyse šnabždėjau aš, Domantas. Išeik ir daugiau nebegrįžk.

Uncategorized

026

NIEKO NEGRĄŽINTI

NIETIEKOJAMA GRĄŽINTI Gintarė turėjo savo juvelyrikos parduotuvių tinklą Vilniuje. Verslą sudrumsėjo