Zibainis – Page 2

Na ką, parodyk savo kaimietę! Nusišypsojo motina. Bet išvydus Viką nutilo.

Na, tai rodyk savo kaimietę! — šyptelėjo motina, peržengdama erdvios, švelnios vakaro saulės užlietų

— Tu nevažiuosi į savo motinos laidotuves. Man reikia mašinos, — pasakė vyras. Rūta atsistojo, paėmė rankinę ir išėjo. Visam laikui.

Telefonas nutilo. Rūta stovėjo virtuvės viduryje, abiem rankomis spausdama jį prie krūtinės.

– Tylėk, neiššukuota kolūkiete! – rėkė vyras ant Vikos. Ji tyliai nusišypsojo, o rytą vyras neteko darbo, žmonos ir buto.

Ilgą valgomąjį stalą užgriuvo brangūs patiekalai ir pasipūtimas. Viktorija pastatė prieš anytą porcelianinę

MaištininkasJis išėjo į tamsią naktį, palikdamas už nugaros sudegusį tiltą ir tylų miestą.

Jis ištiesia ranką, norėdamas paglostyti grėsmingą gyvūną, bet katė trukteli į šoną ir kažkaip keistai

Vyras sakė, kad be jo aš pražusiu. Aš nesiginčijau – ir padariau viską savaip.

— Aš atšaukiau meistrą ir vamzdžių pristatymą. Pasėdėsi savaitgalį be vandens — suprasi, kas tuose namuose

„Man reikia vyro savaitgaliui, o ne visam gyvenimui – aš jau per daug gerai įsitaisiusi“ Atvira 52-ejų moters pozicijaJi nusišypsojo, užsitraukdama kavos puodelį, ir pagalvojo, kaip gera būti laisvai nuo įsipareigojimų, kurie kažkada atrodė tokie svarbūs.

Man reikia vyro savaitgaliui, o ne gyvenimui – jau per gerai įsitaisiau. Tokią atvirą poziciją dėsto

Vyro giminė laukė, kad nuolankiai priimsiu jų taisykles. Mano atsakymo jie tikrai nebuvo numatę.

Būdama keturiasdešimt dvejų, ištekėti už turtingo vyro – aišku, paskutinis šuolis, Rūta. Vyro vyresnysis

Šuo tempė Valerą griuvėsių link: pamatęs jis apstulboTarp dulkių ir akmenų jis išvydo seną, pamirštą lobį, kuris pakeitė viską.

– Na, Rūdi, einam gal… – sumurmėjo Valius, taisydamas naminį pavadėlį iš senos virvės.

— Neatiduokite šuns į prieglaudą! — maldavo berniukas. Suaugusieji neklausė — ir pasigailėjo.

Gintaras buvo tikras: remontas svarbiau, sūnus išgyvens. Šunį išvežė į prieglaudą, nepaisydamas berniuko