Zibainis

– Mes kurį laiką apsistosime pas tave, nes neturime pinigų buto nuomai! – Pasakė man mano draugė. Esu labai aktyvi moteris – nors man jau 65 metai, keliauju po įvairias Lietuvos vietas ir sutinku įdomių žmonių. Su džiaugsmu ir liūdesiu prisimenu jaunystės laikus, kai atostogas galėjome leisti pajūryje, stovykloje su draugais ar plaukioti Neryje ar Nemune, ir tam užtekdavo vos kelių litų. Deja, tai jau praeitis. Visada mėgau bendrauti su įvairiais žmonėmis – tiek Palangos pliaže, tiek Vilniaus teatre. Su daugeliu likome draugais daug metų. Vieną vasarą pažinau moterį vardu Rasa – gyvenome tame pačiame poilsio namų kambaryje. Tapome draugėmis, po kelių metų kartais rašydavome laiškus. Ir štai vieną dieną gavau telegramą: „Trečią valandą naktį atvažiuoja traukinys. Sutik mane!“ Nežinojau, kas galėjo ją atsiųsti, tad niekur su vyru nevažiavome. Bet ketvirtą valandą ryto – skambutis į duris. Atidarau – ant slenksčio stovi Rasa, dvi paauglės mergaitės, jų močiutė ir vyras, apsikrovę didžiulėmis mantomis. Mes su vyru buvome šokiruoti, bet įsileidome svečius. Rasa pasakė: – Kodėl mūsų nesutikai? Juk siųčiau telegramą! O šiaip juk ne taip pigiai čia viskas! – Atsiprašau, nežinojome, kas ją siuntė… – Na, juk adresą davei – štai ir atvykome! – Galvojau, kad tik laiškais susirašysim, tiek ir viskas… Tada paaiškėjo, kad viena mergaičių baigė mokyklą ir stoja į universitetą Vilniuje, tad visa šeima atvyko ją palaikyti. – Gyvensime pas tave! Neturime už ką nuomotis butą ar viešbučio. Buvau priblokšta – juk nesame net giminės. Kodėl turėtume leisti jiems apsigyventi? Reikėjo tris kartus per dieną maitinti svečius, o jie net patys nesigamindavo – valgė mūsų maistą, o viską tvarkyti tekdavo man. Tai truko tris dienas, kol paprašiau Rasos su giminėmis išsikraustyti – nesvarbu, kur. Kilo didžiulis konfliktas, Rasa ėmė daužyti indus ir isterikuoti. Likau sukrėsta jos elgesio. Besikraustydama šeima dar ir pavogė mano chalatą, keletą rankšluosčių, o lyg stebuklu dingo ir didelis puodas! Taip baigėsi mūsų draugystė – ačiū Dievui! Daugiau apie ją nieko negirdėjau ir nemačiau. Kaip galima būti tokia įžūlia?! Dabar būnu gerokai atsargesnė, kai susipažįstu su naujais žmonėmis.

Mes pasiliksime pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų nuomotis butą! man pasakė mano draugė.

Uncategorized

043

Niekada negalvojau, kad mane labiausiai įskaudins žmogus, kurį laikiau geriausia drauge – pažinojome viena kitą daugiau nei dešimt metų, nakvodavo pas mane, verkdavo kartu, žinojo mano baimes, nesėkmes ir svajones, be išlygų ja pasitikėjau. Kai sutikau tą vyrą, pasidalinau su ja nuo pirmos dienos. Ji apsimetė besidžiaugianti, bet visuomet jausdavau keistą nuotaiką: vietoj „džiaugiuosi už tave“ sakydavo „būk atsargi“, vietoj „jis atrodo geras“ – „nepasiduok per anksti“. Po kelių savaičių prasidėjo lyginimai su buvusiais: sakė, kad visi mano vyrai vienodi, kad jis rašo per dažnai – vadinasi, įkyru, jei dingsta kelioms valandoms – turbūt yra su kita. Vieną vakarą, kai trečias buvome kavinėje, trumpam išėjau į tualetą ir grįžusi juos pamačiau kalbant arti vienas kito – atrodė nekaltai, bet pajutau nerimą. Vėliau tą vakarą rašė, kad jis labai malonus su ja ir jai tai kelia įtarimų. Viskas ėmė ristis žemyn: planuodama laiką su juo, jausdavausi kalta, ji piktinosi, jog nebeturiu laiko, bet kai kviesdavau susitikti – atsisakydavo. Rimčiausias smūgis buvo, kai parodė neaiškias „žinutes“ iš neva kitų moterų, kurios su juo buvusios; buvo tik užuominos, ištraukos iš konteksto, interesų iš netikrų paskyrų. Paklausiau, kodėl anksčiau nesakė – atrašė, jog nenorėjo žeisti, bet daugiau tylėti nebegali. Pradėjau ginčytis su juo, pirmą kartą tikrinau jo telefoną, viskuo abejojau, kol paskendo mūsų santykiai pykčiuose ir nepasitikėjime. Galiausiai išsiskyrėme. Po mėnesio sužinojau, kad ji bendrauja su juo: iš pradžių sakė, jog aiškinasi situaciją, vėliau, kad išėjo „tik kavos“, galiausiai prisipažino, jog dažnai susitinka. Kai paklausiau, kodėl, atsakė, kad nieko blogo nepadarė ir kad pati esu kalta. Jo žodžiai man vis dar skamba galvoje: „Padariau tik tai, ko tu nesugebėjai išsaugoti.“ Tą akimirką supratau, kad jos elgesys buvo ne rūpestis, o konkurencija; jai buvo sunku matyti mane laimingą ir turinčią tai, ko pati neturėjo. Šiandien neturiu nei vyro, nei draugės, bet turiu aiškumą: praradau dvi draugystes, bet užtikrintumą laimėjau – ne kiekvienas, kuris šalia ir klausosi, iš tiesų nori, kad tau sektųsi. Kai kurie tiesiog laukia tinkamos progos tave pakišti.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmogus, kuris mane labiausiai įskaudins, bus mano geriausia draugė.

Uncategorized

037

Sutikau prižiūrėti geriausios draugės vaiką, nė nenutuokdama, kad jis – mano vyro sūnus

Sutikau prižiūrėti savo geriausios draugės vaiką nė neįtardama, kad jis yra mano vyro. Mano geriausia

Uncategorized

033

Nenoriu gyventi pagal mamos scenarijų: apie santykių trapumą, kritišką pagalbą, ribų kūrimą ir savos laimės paieškas lietuviškoje šeimoje

Aš niekada negalvojau, kad tarp manęs ir mamos gali būti paslapčių. Na, beveik. Galėjome kalbėtis apie

Uncategorized

065

Mano uošvis neteko žado, pamatęs, kokiomis sąlygomis gyvename

Mano uošvis neteko žado, kai išvydo, kokiomis sąlygomis gyvename Su vyru susipažinome per draugo vestuves

Uncategorized

0106

Sulaukti auksinių vestuvių: dvidešimt penkeri metai kartu pragyventi – Liudmila ir Jonas kaimo kasdienybėje, sūnaus Mantvydo vestuvės, netikėta meilė šalia gyvenančiam kaimynui, vyro draugui Mykolui, emocijų audros penkiasdešimties sulaukus, išdavystės šeimoje ir sunkus susitaikymas – tikra lietuviška istorija apie tikrą meilę, klaidas ir antrą šansą šeimai.

Kartu pragyveno dvidešimt penkerius metus Dalia ir Vytautas. Jai jau penkiasdešimt, o vyras dvejais metais vyresnis.

Uncategorized

016

Mano draugai perka butus ir leidžia pinigus remontui, o mano žmona iššvaistė visas santaupas bandydama padidinti mūsų kapitalą. Visi turi gražias žmonas, o man teko kvailė. Ji visiems gyrėsi, kad po vestuvių be vargo įsigysime butą, nes svečiai dovanos pinigų ir padės šeima, tačiau jos tėvai, išgirdę apie jos idėją tekėti už „nieko verto nekilnojamojo turto agento“ būnant vos dvidešimties ir be išsilavinimo, nusijuokė ir paliko mus spręsti buto klausimą savarankiškai. Galų gale privalėjau parsivežti žmoną pas savo tėvus į namus. Brolis jau gyvena su nėščia drauge pas tėvus, visi spaudžiasi mažoje erdvėje. Tėvai užsiminė, jog būtų gerai, jei išsikeltume, bent jau į nuomojamą butą, tačiau nusprendžiau sutaupyti pradiniam įnašui ir tik vėliau imti paskolą būstui. Žmona žinojo mano planus, sako labai norinti išsikraustyti, bet ką padarė? Už visas mūsų santaupas nupirko akcijų. Kodėl? Kad „padidintų mūsų santaupas“. Mama vos neapmirė išgirdusi. O man plyšta širdis – akcijų vertė krenta, sunku jas parduoti, tad arba prarasime pinigų, arba turime rizikuoti ir tikėtis, kad kada nors pakils. Ir va, visi draugai – su šeima ir butais, o mes – tik su akcijomis! Žmona verkia, gailisi, kad leidosi apgauta. Dar ir mokesčiams tiems „mokančiam investuoti“ žmonėms permokėjo. Ir aš negaliu negalvoti apie skyrybas. Nebemyliu tiek stipriai, jei negaliu paleisti šios situacijos ir nuolat sukasi mintyse vien santaupos, kurias taupiau metų metus, ir kurios dabar pavirsta į nieką. Pagalvojęs suprantu – mūsų santuoka nuo pat pradžių buvo pasmerkta, o ši situacija tik dar kartą patvirtina, kad esu nuolat juodoje juostoje, nes vedžiau kvailą merginą.

Mano draugai perka butus Vilniuje, tvarko senus tarybinius butus, šeimos stalčiuose skamba nauji raktai

Uncategorized

055

Pilka pelė laimingesnė už tave

Ramunija, nu baik, rimtai, Gabrielė su tokiu veidu naršo senąją Ramunijos lininę suknelę, lyg prieš ją

Uncategorized

025

Nemokamai prižiūrėjau anūkus, o sulaukiau netgi pretenzijų sąrašo dėl auklėjimo: kaip mano dukra Marina parengė „auklėjimo trūkumų“ Excel lentelę už priekinius priedainius ir močiutės pyragus – ir kaip aš grąžinau dukrai vaikus su sąlygomis, po auklės iš agentūros už 800 eurų (tik su kotletais iš ekologiškos vištienos, be šypsenos ir su KPIs)

Prisimenu, kaip senais laikais visa vasara prabėgdavo su anūkais nesumokėta nė cento, užtat priekaištų