Zibainis

Dvi skiltys Ji jau buvo nusiavusi batus ir uždėjusi arbatinuką, kai telefone sužibo žinutė iš vadovės: „Ar galėtum rytoj pavaduoti Rasą? Ji susirgo, o pamainos nėra kam uždaryti.“ Rankos dar šlapios po kriaukle — ekranas išsitepė. Ji nusišluostė delnus į rankšluostį ir atsidarė telefono kalendorių. Rytoj buvo vienintelis vakaras, kai buvo suplanavusi anksčiau atsigulti ir niekam neatsakyti — ryte reikėjo pateikti ataskaitą, o galva ūžė. Ji pradėjo rašyti: „Negaliu, aš…“ — ir sustojo. Viduje ėmė kilti pažįstama, tarsi pykinimo, banga: jei atsisakysi — nuvilsi. Reiškia, esi ne tokia. Ji ištrynė žodžius ir trumpai parašė: „Gerai, ateisiu.“ Išsiuntė. Arbatinukas užvirė. Ji įsipylė arbatos į puodelį, atsisėdo ant taburetės prie lango ir atsidarė pastabą, kurią vadino paprastai — „Gera“. Jau buvo pažymėta data ir punktas: „Pavaduota už Rasą“. Ji padėjo tašką ir gale pridėjo mažą pliusą, tarsi tai ką nors subalansuotų. Ši pastaba ją lydėjo jau beveik metus. Ji pradėjo ją rašyti sausį, kai po švenčių ypač jautėsi tuščia ir troško įrodymo, kad dienos neišsibarsto be pėdsako. Tada ji užfiksavo: „Nuvėžiau ponią Onutę į polikliniką.“ Ponia Onutė iš penkto aukšto ėjo lėtai su medicininių tyrimų paketu, kelionė autobusu jai kėlė siaubą. Paskambino į domofoną ir paprašė: „Juk važiuoji mašina, pavežk, kitaip nespėsiu.“ Ji pavežė, laukė automobilyje, kol ta atiduos kraują, ir parvežė atgal. Grįždama pastebėjo, kad ją ima erzinti. Vėlavo į darbą, o galvoje jau sukosi svetimų skundų apie eilę ir gydytojus nuotrupos. Tas erzinimas buvo gėdingas — ji jį nuryjo ir užsigėrė kava degalinėje. Pastaboje po to rašė atsargiai, lyg viskas buvo švaru, be priemaišų. Vasario pradžioje sūnus išvyko į komandiruotę ir savaitgaliui atvežė anūką. „Juk tu namuose, tau nesunku“, – ne klausė, o konstatavo. Anūkas buvo geras, triukšmingas, su begaliniu „žiūrėk“, „davai“, „pažaiskime“. Ji jį mylėjo, bet vakarop rankos drebėjo iš nuovargio ir galvoje skambėjo lyg po garsios muzikos. Ji paguldė anūką, išplovė indus, sudėjo žaislus į dėžę, kurią šis kitą rytą iškratė. Sekmadienį, kai sugrįžo sūnus, ji pasakė: „Pavargau.“ Jis nusišypsojo, tarsi ji pajuokavo: „Nu tu gi močiutė.“ Ir pabučiavo į skruostą. Pastaboje atsirado įrašas: „Dvi dienas buvau su anūku.“ Greta užrašė širdelę, kad neatrodytų, jog tai tik „reikia“. Kovo mėnesį paskambino pusseserė ir paprašė skolinti pinigų iki algos. „Man vaistams, tu supranti“, – sakė ji. Ji suprato. Pervedė ir neklausė, kada grąžins. Tada sėdėjo virtuvėje ir skaičiavo, kaip išgyventi iki avanso, atsisakydama paltuko, kurį seniai norėjo. Tas paltas – jokia prabanga, tiesiog senas jau lygus ant alkūnių. Pastaboje užfiksavo: „Padėjau pusseserei“. Bet nerašė šalia: „Atidėjau savo.“ Tai atrodė smulkmena, neverta žymėti. Balandį darbe viena jauna kolegė su paraudusiomis akimis užstrigo tualete ir negalėjo išeiti. Verkė tyliai, sakė, kad palikta, kad niekam nereikalinga. Ji pasibeldė: „Atsidaryk, aš čia.“ Po to jos sėdėjo ant laiptų, dar kvepiančių dažais po remonto, ir ji klausėsi, kaip mergina vis kartojo tą patį. Klausė iki sutemo ir praleido gydytojo rekomenduotą mankštą nugarai. Namuose atsigulė ant sofos, jaučiau nugarą maudžiant. Norėjo pykti ant kolegės, bet pyktis krypo į save: kodėl nemoku pasakyti „man reikia namo“? Pastaboje atsirado įrašas: „Išklausiau ir palaikiau Eriką.“ Parašė vardą, nes taip atrodė šilčiau. Ir vėl neparašė: „Paaukojau savo laiką“. Birželį pavežė kolegę su tašėmis į sodą, nes jos automobilis sugedo. Kolegė visą kelią kalbėjo laisvų rankų įranga su vyru, ginčijosi, net nepaklausė, ar jai patogu. Ji tylėjo ir žiūrėjo į kelią. Sode kolegė greitai išsikrovė krepšius: „Nu ką, ačiū, tau vistiek pakeliui.“ Tai nebuvo pakeliui. Ji grįžo per kamščius, namo užsuko vėlai. Tą vakarą nepavyko aplankyti mamos, mama paskui įsižeidė. Pastaboje pažymėjo: „Nuvežiau Vilmą į sodą.“ Žodis „pakeliui“ kažkodėl įžeidė, ji ilgai žiūrėjo į ekraną, kol šis užtemo. Rugpjūtį naktį paskambino mama. Balsas buvo silpnas, neramus: „Man bloga, spaudimas, bijau.“ Ji pašoko, užsimetė striukę, iškvietė taxi ir per tuščią miestą nuvyko. Mamos bute buvo tvanku, ant stalo gulėjo manometras, vaistai išsibarsčiusių ant lėkštės. Pamatuavo spaudimą, davė vaistų, pasėdėjo šalia, kol mama užmigo. Ryte skubėjo į darbą, namo negrįžusi. Metro užsimerkė akys, baiminosi pravažiuosianti savo stotelę. Pastaboje atsirado: „Nakčia buvau pas mamą“. Šalia įdėjo šauktuką ir iškart ištrynė – atrodė, per stipru. Rudenį sąrašas tapo ilgut ilgutėlis, lyg juosta, kurią gali vynioti be galo. Ilėjantis, jis sukėlė keistą jausmą: lyg ji ne gyvena, o teikia ataskaitą. Lyg meilė jai suteikiama kvitais, ir ją renka į telefoną, jei kas nors paklaustų: „O ką tu apskritai veiki?“ Ji pabandė prisiminti ar sąraše yra kai nors apie ją. Ne „dėl jos“, o „dėl savęs“. Ten tik apie kitus, jų bėdas, prašymus, planus. Jos pačios norai atrodė kaip kaprizai, kuriuos reikia slėpti. Spalį įvyko ne garsus, bet žeidžiantis epizodas. Ji atėjo pas sūnų perduoti dokumentų, kuriuos paprašė atspausdinti. Stovėjo prieškambaryje su segtuvu, o sūnus ieškojo raktų ir kalbėjo telefonu. Anūkas zuitė aplink, šaukė, kad nori filmukų. Sūnus pridengė telefoną ir burbtelėjo: „Mama, jeigu jau esi, gal užsuk į parduotuvę? Pienas ir duona, nespėsiu.“ Ji tarė: „Aš apskritai irgi pavargusi.“ Sūnus net akies nepakėlė, tik trūktelėjo pečiais: „Na bet tu gi gali. Tu visada gali.“ Ir grįžo prie pokalbio. Šie žodžiai buvo lyg antspaudas. Ne prašymas, o pareiškimas. Pajuto, kaip pakyla karštis, o kartu ir gėda: gėda, kad norėtų pasakyti „ne“. Kad staiga nebenori būti patogi. Ji vis tiek užėjo į parduotuvę. Nupirko pieno, duonos, dar obuolių – anūkas mėgsta. Pristatė, padėjo maišus ant stalo, išgirdo: „Ačiū, mama.“ Tas „ačiū“ buvo lyg eilutė žurnale. Ji nusišypsojo kaip visada ir išėjo namo. Namie atsivertė pastabą ir parašė: „Nupirkau produktų sūnui“. Ilgai žiūrėjo į šią eilutę. Pirštai drebėjo ne nuo nuovargio, o iš pykčio. Staiga suprato, kad sąrašas nebepalaiko. Jis tapo pavadėliu. Lapkričio mėnesį užsirašė pas gydytoją, nes nugara skaudėjo vis labiau, nebegalėjo ilgai stovėti virtuvėje. Registravosi per esveikatą, užsiėmė laiką šeštadienio rytui, kad nereiktų prašyti atleidimo iš darbo. Penktadienio vakarą paskambino mama: „Rytoj užsuksi? Į vaistinę reikia, be to, viena labai.“ Ji pasakė: „Aš pas gydytoją užsirašius.“ Mama minutę tylėjo, tada: „Na gerai. Vadinasi, manęs nereikia.“ Ši frazė visada veikė. Visada puldavo teisintis, žadėti, perkelti savo reikalus. Jau pravėrė burną tarti: „Po gydytojo užsuksiu“, bet sustojo. Nebe užsispyrimas, o pavargimas, tarsi pagaliau pamatė, kad ir jos gyvenimas turi svorį. Ji tyliai tarė: „Mama, po pietų užsuksiu. Man svarbu nueiti pas gydytoją.“ Mama atsiduso, lyg liktų lauke per žiemą. „Gerai“, – ištarė, ir tame „gerai“ – visa: nuoskauda, spaudimas, įprotis. Naktį prastai miegojo. Sapnavo, kad bėga koridoriumi su segtuvais, o durys viena po kitos užsidaro. Ryte atsikėlė, išsivirė košės, išgėrė seniai pamirštų tablečių ir išėjo iš namų. Poliklinikoje sėdėjo eilėje, klausė pokalbių apie tyrimus ir pensijas ir galvojo ne apie diagnozę, o apie tai, kad daro kažką dėl savęs, ir dėl to nejaukiai. Po gydytojo, kaip žadėjo, nuvažiavo pas mamą. Nupirko vaistų vaistinėje, užlipo į trečią aukštą. Mama pasitiko tylėdama, vėliau visgi paklausė: „Na ir, nuėjai?“ Ji atsakė: „Nuėjau.“ Ir papildė, nesiteisindama: „Man reikėjo.“ Mama pažvelgė į ją atidžiai, tarsi pirmąsyk matytų žmogų, o ne funkciją. Tada nusisuko ir nuėjo į virtuvę. Vakare, grįžtant namo, krūtinėje jautėsi keistas palengvėjimas. Ne džiaugsmas, o erdvė. Gruodį, metams baigiantis, ji pasigavo save laukiant savaitgalių ne kaip atokvėpio, o kaip galimybės. Šeštadienio rytą sūnus parašė vėl: „Gali paimti anūką keletui valandų? Reikalų turim.“ Ji perskaitė žinutę, ir pirštai automatiškai rinko „taip“. Ji sėdėjo ant lovos krašto, telefonas buvo šiltas delne. Kambaryje tylu, tik radiatorius spragsi. Pagalvojo, kad šią dieną planavo seniai. Norėjo vykti į miestą, į muziejų, į jau ilgai atidėliotą parodą. Norėjo tiesiog vaikščioti tarp paveikslų ir tylėti, kad niekas neklaustų, kur kojinės ir ką pirkti vakarienei. Parašė: „Šiandien negalėsiu. Turiu savo planų.“ Išsiuntė ir padėjo telefoną ekranėliu žemyn – tarsi nuo to lengviau. Atsakymas atėjo po minutės. „Na gerai“, – parašė sūnus. Ir dar: „Kažkuo įsižeidei?“ Ji pavertė telefoną, perskaitė ir pajuto kylantį įprastą norą aiškintis, teisintis, sušvelninti. Galėtų rašyti ilgai: kad pavargo, kad jai irgi reikia gyventi. Bet žinojo, kad ilgi paaiškinimai virs derybomis, o ji nenorėjo derėtis dėl savęs. Parašė: „Ne. Tiesiog man svarbu.“ Ir nieko daugiau. Ji ruošėsi ramiai, lyg į darbą. Patikrino, ar išjungė lygintuvą, ar uždarė langus, paėmė piniginę, kortelę, pakrovėją. Stotelėje stovėjo tarp žmonių su maišeliais ir netikėtai pajuto, kad nieko dabar nereikia gelbėti. Tai buvo neįprasta, bet nebebaisu. Muziejuje vaikščiojo lėtai. Žiūrėjo į piešiniuose vaizduojamus veidus, rankas, šviesą paveiksluose. Atrodė, kad mokosi iš naujo būti dėmesinga – ne kitų prašymams, o sau. Išgėrė kavos mažame bufete, nusipirko atviruką su reprodukcija ir įsidėjo į rankinę. Atvirukas buvo standus, šiurkštus kartonas maloniai gulus tarp pirštų. Grįžusi namo, telefonas gulėjo rankinėje, ji nepuolė jo ieškoti. Pirmiausia nusivilko paltą, pakabino, nusiplovė rankas, uždėjo arbatinuką. Tada atsisėdo prie stalo ir atsivertė pastabą „Gera“. Slinko į apačią iki šios dienos datos. Ilgai žiūrėjo į tuščią eilutę. Tada paspaudė „plius“ ir parašė: „Apsilankiau muziejuje viena. Nenuskriaudžiau savo dienos dėl kitų prašymo.“ Ir sustojo. Žodžiai „savo dienos“ jai atrodė per garsūs, lyg kaltintų kažką. Ištrynė ir parašė paprasčiau: „Apsilankiau muziejuje viena. Pasirūpinau savimi.“ Tada padarė tai, kas ankščiau neateidavo į galvą. Viršuje, pastabos pradžioje, parašė dvi eilutes ir padalino sąrašą. Kairėje surašė: „Kitiems“. Dešinėje: „Sau“. Skiltyje „Sau“ kol kas buvo tik vienas įrašas. Ji žiūrėjo į jį ir jautė, kaip kažkas svarbaus viduje išsitiesia, lyg stuburas po sėkmingo pratimo. Jai nebereikėjo niekam įrodinėti, kad yra gera. Jai reikėjo prisiminti, kad ji yra. Telefonas ir vėl suvirpėjo. Ji neskubėjo. Uždėjo arbatą, gurkštelėjo ir tik tada pažiūrėjo. Mama atsiuntė trumpą: „Kaip laikaisi?“ Ji atsakė: „Gerai. Rytoj užsuksiu, atvešiu tau duonos.“ Ir dar, prieš siųsdama: „Šiandien buvau užsiėmusi.“ Išsiuntė ir padėjo telefoną šalia, ekranėliu aukštyn. Kambaryje buvo tylu — ta tyla spaudimo nekėlė. Ji buvo tarsi vieta, pagaliau išlaisvinta jai pačiai.

Ji jau buvo nusiavusi batus ir užkaitusi virdulį, kai telefone suspindo žinutė iš vadovės: Ar galėtum

Uncategorized

0177

Kai Vaiką Vasią Rogovą išnešė iš gimdymo namų, akušerė pasakė motinai: „Koks stambus! Tikras galiūnas bus.“ Motina tylėjo – ji jau tada žiūrėjo į naujagimį lyg į svetimą. Vasia galiūnu netapo. Jis tapo nereikalingu – tokiu, kurį tarsi pagimdė, bet kur padėti – nežino. „Vėl tavo keistas vaikas smėlio dėžėje sėdi, visus vaikus išgąsdino!“ – šaukdavo nuo balkonų teta Birutė, kiemo „teisingumo ruporas“. Motina tik atšaukdavo: „Nepatinka – nežiūrėkit. Jis niekam netrukdo.“ Vasia iš tiesų niekam netrukdė – didelis, nekalbus, pailgomis rankomis, nulenkta galva. Penkerių – tyli, septynerių – murmėdavo, dešimties – kalbėjo taip, kad geriau būtų tylėjęs. Mokykloje sodino į paskutinį suolą – mokytojai atsidusdavo, žiūrėdami į tuščias jo akis: „Rogovai, ar bent girdi mane?“ Vasia tik linkteldavo. Jį nei mušė, nei draugavo – aplenkdavo kaip gilų purviną balą. Namie taip pat ne geriau. Patėvis, atsiradęs Vasiai dvylikos, pasakė: „Kad jo kvapo nebūtų, kai grįžtu iš darbo. Valgo daug, naudos nėra.“ Vasia išnykdavo – klaidžiodavo po statybas, slampinėjo rūsiuose. Jis išmoko būti nematomas – susiliedavo su sienomis, betonu, purvu. Viskas pasikeitė apniukusią lietingą dieną, kai laiptinėje jį pastebėjo Tamara Iliničnienė – keista, oriai laikanti nugarą pensininkė, apie kurią visas kiemas kalbėjo. Ji pasiūlė jam valgyti – tik kartą. Nuo tada Vasia tapo jos „mokiniu“: remontavo kranus, elektros lizdus, o Tamara mokė jį gyvenimo – griežtai ir reikalaujančiai, kaip inžinierė. Prireikė dvidešimties metų, šiaurietiškų statybų ir gyvybės pamokų, kol Vasilijus Rogovas, jau statybų bendrovės vadovas, sugrįžo – nebe berniukas, o žmogus. Sugrįžo, kad išgelbėtų paskutinius iš savo gyvenimo „šeimos“ – Tamara buvo atsidūrusi apleistoje troboje, apgauta, palikta svetimų žmonių. Jis parsivežė ją namo – ten, kur šviesa, knygos ir viltis. O paskui – atvedė dar vieną vaikiną, tada mergaitę, ir jų buvusio „nereikalingų“ namai tapo tikra šeima. Tai istorija apie tuos, kuriems neliko vietos savam kieme, bet kurie atranda savo vietą gyvenime. Apie tuos, kurie netampa galiūnais, bet tampa Žmonėmis – nes kažkas kažkada ištiesė ranką, užkūrė šviesą ir pasakė: „Čia – tavo namai.“

Kai Vytuką Ragelį išnešė iš gimdymo namų, akušerė tarė jo motinai: Koks didelis. Tikras galiūnas užaugs.

Uncategorized

020

Viskas, kas vyksta, vyksta į gera Inga Viktorovna – Vlados mama, pagarsėjusi valinga ir sėkminga moterimi, siekė padaryti dukrą savo atspindžiu, todėl nuolat reikalavo griežtai laikytis jos patarimų. Visi Vlados siekiai, mokslai ir net asmeniniai pasirinkimai būdavo kruopščiai prižiūrimi motinos, kuri tikėjo, kad tik tokiu keliu dukra pasieks laimę ir pripažinimą. Tačiau Vlados gyvenime, kaip ir daugelio lietuvių namuose, noras išsiveržti iš tėvų globos ir atrasti savo laimės kelią tampa išbandymu: nuo pirmosios meilės universitete ir bandymų įrodyti savo savarankiškumą iki skyrybų ir naujos, netikėtai užklupusios meilės. Ši jautri istorija primena lietuvišką patarlę „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ ir įkvepia nebijoti pokyčių bei drąsiai kurti savo gyvenimą.

Viskas, kas vyksta į gera Ingrida Viktorija Ugnės motina, iš visų jėgų siekė, kad dukra būtų jos atspindys.

Uncategorized

025

Klaidžiojame likimo keliais, ne tuos sutinkame, ne už tų ištekame: gyvenimo vingiai iš vienišos kaimo moterų židinio iki laimės mieste, arba kaip Vėros šeima išmoko džiaugtis paprastu gyvenimu, stiprybe ir meilės paieškomis Lietuvoje

Ne tuos sutinkame, ne už tuos ištekame Gyvenimo kelias nėra lengvas, o nuo likimo nepabėgsi.

Uncategorized

Laikmatis ant stalo – Tu vėl padėjai druską ne ten kur reikia, – tarė ji, nenuleisdama akių nuo puodo. Jis sustingo, laikydamas indelį rankoje, žiūrėdamas į lentyną. Druska stovėjo ten, kur visada – šalia cukrinės. – O kur reikia? – atsargiai pasitikslino jis. – Ne „kur reikia“. Ten, kur aš jos ieškau. Juk jau ne kartą tau sakiau. – Tau greičiau būtų pasakyti, kur, negu man spėlioti, – atkirto jis, pajutęs, kaip viduje kyla įprastas susierzinimas. Ji garsiai išjungė kaitlentę, uždėjo dangtį, atsisuko į jį. – Pavargau vis priminti. Gal galima kartais tiesiog… kad viskas būtų savo vietose. – Vadinasi, vėl darau ne taip, – apibendrino jis, pastumdamas druską tame pačiame lentynos gale, tik šiek tiek arčiau krašto. Ji jau pravėrė burną atsakyti, bet trinktelėjo spintelės durelėmis ir išėjo iš virtuvės. Jis liko stovėti laikydamas šaukštą, įsiklausęs į žingsnius koridoriuje. Tada atsiduso, paragavo sriubos, automatiškai dar pasūdė. Po valandos jie vakarieniavo tylėdami. Svetainėje murmėjo televizorius, ekranas atspindėjo šviesą nuo sekcijos stiklų. Ji valgė lėtai, beveik nežiūrėdama į jį. Jis stumdė kotletą šakute, galvodamas, kad viskas ir vėl nuėjo tuo pačiu keliu: smulkmena, priekaištas, jo replika, jos tyla. – Ar taip ir gyvenam toliau? – staiga paklausė ji. Jis pakėlė akis. – Ką turi omeny? – Tai, kad, – padėjo šakutę ji, – tu kažką darai, aš susierzinu, tu įsižeidi. Ir taip ratu. – O ką dar? – bandė nusijuokti jis. – Lietuviška tradicija. Ji nešyptelėjo. – Perskaičiau vieną dalyką, – tarė ji. – Apie kalbėjimąsi. Kartą per savaitę. Pagal laikmatį. Jis sumirksėjo. – Pagal ką? – Pagal laikmatį. Dešimt minučių kalbu aš, dešimt – tu. Be „tu visada“, be „tu niekada“. Tik „aš jaučiuosi“, „man svarbu“, „aš noriu“. Kitas tuo metu neginasi, nesiginčija, tiesiog… klauso. – Iš interneto? – pasitikslino jis. – Iš knygos. Nesvarbu. Noriu išbandyti. Jis pasiekė stiklinę, gurkštelėjo vandens, laimėdamas kelias sekundes. – O jei aš nenoriu? – paklausė, stengdamasis, kad neskambėtų pernelyg šiurkščiai. – Tada toliau pyksimės dėl druskos, – ramiai atsakė ji. – To aš nenoriu. Jis pažiūrėjo į jos veidą. Raukuliai prie lūpų pagilėjo pastaraisiais metais, ir jis nepastebėjo, kada. Atrodė, pavargusi ne nuo dienos, o lyg nuo viso gyvenimo. – Gerai, – pasakė jis. – Bet žinok, tokiose technikose… nesu stiprus. – Ten stiprumo nereikia, – pavargusi nusišypsojo ji. – Reikia būti sąžiningam. Ketvirtadienio vakarą jis sėdėjo ant sofos su telefonu rankoje, apsimesdamas, kad skaito naujienas. Pilve tvyrojo nemalonus laukimas, tarsi prieš vizitą pas odontologą. Ant žurnalinio staliuko gulėjo virtuvinis laikmatis, apvalus, baltas, su skaičiukais pakraščiuose. Paprastai ji jį naudoja kepdama pyragus. Šiandien jis gulėjo tarp jų – svetimas daiktas. Ji atnešė du puodelius arbatos, padėjo, atsisėdo priešais. Vilkėjo naminius megztinius, išsitampiusiais alkūnėse, plaukai buvo surišti nerūpestine uodega. – Na, – pasakė ji. – Pradėsim? – Turim reglamentą? – bandė pajuokauti jis. – Taip. Aš pirma. Dešimt minučių. Paskui tu. Jei kas liks – kitą kartą. Jis linktelėjo, padėjo telefoną. Ji pasuko laikmačio rankenėlę ant „10“, paspaudė mygtuką. Pasigirdo tylus tiksėjimas. – Aš jaučiuosi… – pradėjo ji ir nutilo. Jis pagavo save laukiant įprasto „tu niekada“ arba „tu vėl“, ir raumenys jau buvo pasitempę. Bet ji, suspaudusi delnus, tęsė: – Jaučiuosi tarsi būčiau fonas. Kad namai, maistas, tavo marškiniai, dienos – viskas tarsi savaime. Ir jei nustosiu, viskas subyrės, bet niekas nepastebės, kol nebus per vėlu. Jis norėjo pasakyti, kad pastebi. Tiesiog negiria. Kad galbūt ji pati nieko jam neleidžia daryti. Bet prisiminė taisyklę ir sukandęs lūpas nutylėjo. – Man svarbu, – ji trumpam pažvelgė į jį, vėl nusuko akis, – kad tai, ką darau, būtų… matoma. Nereikia pagyrų kasdien, bet kad kartais pasakytum ne tik „skani sriuba“, bet ir kad supranti, kiek tai kainuoja pastangų. Kad tai ne savaime. Jis nuryjo seilę. Laikmatis tolygiai tikėjo. Norėjosi paprieštarauti, kad jis irgi pavargsta, darbe ne lengviau. Bet taisyklė nenumatė „įsiterpimo viduryje“. – Aš noriu… – ji atsiduso. – Noriu nebūti pagal nutylėjimą atsakinga už viską. Už tavo sveikatą, šventes, santykius su vaikais. Kartais noriu būti silpna, o ne tik „stipri“. Jis žiūrėjo į jos rankas. Ant dešinės piršto žiedas, kurį buvo padovanojęs dešimtmečio proga, jau šiek tiek įspaudęs odą. Prisimena, kaip jaudinosi, rinkdamas dydį. Laikmatis sučirkštė. Ji krūptelėjo, nervingai šyptelėjo. – Viskas, – tarė. – Mano dešimt minučių. – O aš… – jis atsikrenkštė. – Dabar mano eilė. Ji linktelėjo ir vėl nustatė „10“, pastūmė jam. Jis jautėsi it mokinys prie lentos. – Aš jaučiuosi… – pradėjo ir iškart pajautėsi kvailai. – Jaučiu, kad namuose dažnai norisi… pasislėpti. Nes jeigu ką nors darau ne taip – būtinai pastebės. O jeigu gerai – tai kaip privaloma. Ji lengvai linktelėjo, netrukdydama. – Man svarbu, – tęsė jis, klausydamasis savęs, – kad kai grįžtu po darbo ir atsisėdu į fotelį, tai nesiskaitytų nusikaltimu. Darbe irgi pavargstu. Jis pagavo jos žvilgsnį: pavargusį, bet atidų. – Aš noriu… – sutriko. – Noriu, kad kai supyksti, nesakytum „tu nieko nesupranti“. Suprantu. Gal ne viską, bet ne nulį. Kai taip sakai, norisi užsisklęsti. Bet koks atsakymas būna neteisingas. Laikmatis sučirkštė. Jis krūptelėjo, tarsi ištrauktas iš vandens. Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami. Televizorius buvo išjungtas, kitoje patalpoje kažkas tyliai burgzė – šaldytuvas ar radiatoriai. – Keista, – tarė ji. – Kaip repeticija. – Tarsi mes ne vyras ir žmona, o… – ieškojo žodžio jis. – Pacientai. Ji nusišypsojo. – Na, pacientai tai pacientai. Sutarėm – bent mėnesį pabandom. Kartą per savaitę. Jis gūžtelėjo. – Mėnuo – ne nuosprendis. Ji linktelėjo ir paėmė laikmatį, nunešė į virtuvę. Jis stebėjo, ir staiga pagalvojo, kad jų namuose atsirado naujas baldas. Šeštadienį jie ėjo į „Maximą“. Ji važiavo su vežimėliu, jis sekė iš paskos, rinko pagal sąrašą: pieną, vištieną, grūdus. – Paimk pomidorų, – tarė, neatsisukdama ji. Jis nuėjo prie dėžės, išsirinko kelis, sudėjo į maišelį. Pagavo save norint pasakyti „jaučiu, kad pomidorai sunkūs“, ir nusijuokė. – Kas yra? – ji atsisuko. – Treniruojuosi, – atsakė. – Naujose formuluotėse. Ji užvertė akis, bet lūpų kampučiai drebėjo. – Viešumoje nebūtina, – tarė. – Nors… gal ir reikia. Jie praėjo pro sausainių lentyną. Jis automatiškai pasiekė jos mėgstamų, bet prisiminė, kad ji kalbėjo apie cukrų ir spaudimą. Ranka sustingo. – Imk, – tarė ji, pastebėjusi jo dvejonę. – Nesportuoju nuo cukraus. Jei nereiks, į darbą nunešiu. Jis įdėjo pakelį į vežimėlį. – Aš… – pradėjo ir sustojo. – Ką? – paklausė ji. – Suprantu, kad daug darai, – ištarė žiūrėdamas į kainą. – Čia – iki ketvirtadienio. Ji žvelgė į jį atidžiau ir linktelėjo. – Įskaitysiu į kreditą, – tarė. Antras pokalbis buvo sunkesnis. Jis pasirodė ant sofos penkiolika minučių vėliau: darbe užtruko, kamščiai, paskui skambino sūnus. Ji jau laukė, laikmatis ant stalo, šalia – sąsiuvinis languose. – Pasiruošęs? – paklausė be pasisveikinimo. – Minutę, – numetė striukę, užkabino ant kėdės, nuėjo į virtuvę, atsinešė vandens. Sugrįžo, sėdo, jausdamas jos žvilgsnį nugaroj. – Nesi įpareigotas to daryti, – tarė ji. – Jei neįdomu – pasakyk. – Įdomu, – sumurmėjo jis, nors viduje viskas priešinosi. – Tiesiog sunki diena. – Ir man, – atšovė trumpai ji. – Bet atėjau laiku. Jis suspaudė stiklinę. – Gerai, – tarė. – Pradėkim. Ji pasuko laikmatį ant „10“. – Jaučiu, – pradėjo ji, – kad gyvenam kaip kaimynai. Kalbam apie sąskaitas, maistą, savijautą, bet beveik nekalbam apie norus. Neatsimenu, kada paskutinį kartą planavom atostogas dviese, ne „kur pakvietė“, o patys. Jis galvojo apie jos sesers sodybą ir pernai buvusį sanatoriją, į kurį nusiuntė profsąjunga. – Man svarbu, – tęsė ji, – kad turėtume ne tik pareigas, bet ir bendrų planų. Ne tik „kada nors prie jūros“, o konkretu: ten, tada, tiek laiko. Ir kad tai būtų ne mano „tempimas“, o mūsų bendra. Jis linktelėjo, nors ji žiūrėjo pro šalį. – Noriu… – užstrigo ji. – Noriu, kad apie seksą kalbėtume ne tik tada, kai jo nėra. Man gėda taip sakyti, bet… trūksta ne tik paties, o… dėmesio. Apkabinimų, prisilietimų – ne pagal grafiką. Jautė, kaip dega ausys. Norėjosi pajuokauti, kad jų amžiuje jau nebe tai svarbu, bet liežuvis neapsivertė. – Kai nusisuki į sieną, – tęsė ji, – atrodo, kad tapau tau neįdomi. Ne tik kaip moteris, kaip žmogus išvis. Laikmatis tikėjo. Jis stengėsi nežiūrėti, kad nematytų kiek liko. – Viskas, – ištarė ji su čirkštelėjimu. – Tavo eilė. Jis ištiestė ranką laikmačiui, bet susvyravo. Ji pati pasuko diską ir pastūmė jam. – Jaučiu, – pradėjo jis, – kad apie pinigus kalbam lyg būčiau koks… bankomatas. Jei ko nors atsisakau, atrodo, kad aš šykštus, ne bijau. Ji suspaudė lūpas, bet patylėjo. – Man svarbu, kad žinotum, – tęsė jis, – kad bijau likti be atsargos. Aiškiai atsimenu devyniasdešimtuosius, kai skaičiavom paskutinius centus. Ir kai sakai „ai, baik tu“, viduj viskas susitraukia. Įkvėpė. – Noriu, kad, kai planuoji didesnius pirkinius, aptartume iš anksto. Ne taip, kad pastatai prieš faktą: jau užsiregistravau, jau užsisakiau, jau suderinau. Nesipriešinu išlaidoms, prieštarauju siurprizams. Laikmatis sučirkštė. Pajuto palengvėjimą. – Galiu pasakyti? – neištvėrė ji. – Ne pagal taisykles, bet negaliu tylėti. Jis sustingo. – Sakyk, – tarė jis. – Kai sakai „aš bankomatas“, – jos balsas sudribo, – atrodo, kad laikai, jog tik ir išleidžiu tavo pinigus. O aš taip pat bijau. Bijau susirgti, kad paliksi, bijau pasilikti viena. Ir kartais ką nors perku ne todėl, kad noriu išleisti, o kad pajausti, jog turime ateitį. Kad dar kažką planuojame. Jis atvėrė burną sureaguoti, bet susilaikė. Jie žiūrėjo viens į kitą per stalą, tarsi per sieną. – Jau ne pagal laikmatį, – tyliai tarė jis. – Žinau, – atsakė ji. – Bet nesu robotas. Jis šyptelėjo be džiaugsmo. – Gal ta mūsų technika – ne gyviems žmonėms, – sumurmėjo. – Ji tiems, kurie bando dar kartą, – atsakė ji. Jis atsilošė į sofos atlošą, pajutęs nuovargį visame kūne. – Užteks šiandienai, – pasiūlė jis. Ji pažvelgė į laikmatį, paskui į jį. – Sutinku, – tarė. – Bet neskaitykim to nesėkme. Tiesiog… užrašykim į paraštes. Jis linktelėjo. Ji paėmė laikmatį, bet nenešė į virtuvę, tik padėjo arčiau stalo krašto – tarsi palikdama galimybę grįžti. Naktį ilgai vartėsi. Ji gulėjo greta, nusisukusi. Ištiesė ranką, norėjo uždėti ant jos peties, bet sustojo per kelis centimetrus. Galvoje sukosi jos žodžiai, kad ji jaučiasi kaimyne. Tyliai patraukė ranką, atsigręžė ant nugaros, žiūrėjo į tamsą. Trečias pokalbis įvyko po savaitės, bet prasidėjo dar autobuse. Važiavo į polikliniką: jam reikėjo EKG, jai – kraujo tyrimų. Žmonių buvo daug, stovėjo prilaikę rankenas. Ji tylėjo žiūrėdama pro langą, jis žiūrėjo į jos profilį. – Pyksti? – paklausė jis. – Ne, – atsakė. – Galvoju. – Apie ką? – Kad senstame, – nesukdama galvos atsakė. – Ir jei neišmoksim kalbėtis dabar, po to jėgų nebebus. Jis norėjo pasakyti, kad viskas gerai, bet žodžiai neapsivertė. Prisiminė, kaip vakar duso lipdamas į penktą aukštą be lifto. – Bijau, – netikėtai sau ištarė. – Kad mane guldyti į ligoninę, o tu neši siuntinius ir tyliai pyksti. Ji atsisuko į jį. – Nepyksiu, – atsakė. – Bijosiu. Jis linktelėjo. Vakare, kai sėdo ant sofos, laikmatis jau buvo ant stalo. Ji pastatė du arbatos puodelius, atsisėdo priešais. – Gal šiandien pradėkim nuo tavęs, – pasiūlė ji. – Aš jau išsikalbėjau autobuse. Jis atsiduso, pasuko diską „10“. – Jaučiu, – pradėjo, – kad kai kalbi apie savo nuovargį, iškart jaučiuosi kaltinamas. Net jei tu ir nesakai to. Pradedu teisintis, dar net nespėjus tau pasakyti. Ji linktelėjo. – Man svarbu, – tęsė, – išmokti tave girdėti, o ne tik gintis. Bet nemoku. Vaikystėje mane mokė: jei kaltas, būsi nubaustas. Ir kai sakai, kad blogai, aš girdžiu: „tu blogas“. Pirmą kartą tai ištarė garsiai ir pats stebėjosi. – Noriu, – tarė, – kad sutartume: kai kalbi apie jausmus, tai nereiškia, kad aš kaltas. Ir jei kažką darau ne taip, sakytum ne „visada“, o tiksliai: „vakar“, „dabar“. Laikmatis tikėjo. Ji klausėsi netrukdydama. – Viskas, – iškvėpė, kai laikmatis sučirkštė. – Tavo eilė. Ji pasuko diską. – Jaučiu, – lėtai pradėjo, – kad seniai gyvenu „laikiusis“ režimu. Už visus. Už vaikus, už tave, už tėvus. Kai tu užsidarai tyloje, atrodo, kad viską tempiu viena. Jis prisiminė, kaip pernai laidojo jos mamą. Tikrai tada daugiau tylėjo, negu kalbėjo. – Man svarbu, – tęsė, – kad bent kartais pats pradėtum pokalbį. Nelaukti, kol sprogs, o pats prieiti: „Kaip laikaisi?“ ar „Paklauskim“. Kai vis reaguoju pirmoji, jaučiuosi… įkyri. Jis linktelėjo. – Noriu, – sekundei nutilo, – kad sutartume dvi dalykus. Pirma: rimtų temų neaptariame, kai vienas jau pavargęs ar supykęs. Ne pakeliui, ne tarp durų. Jei reikia – perkeliame pokalbį. Jis klausėsi, žvelgdamas jai į veidą. – Antra, – tęsė, – nekeliam balso vaikų akivaizdoje. Žinau, kartais nesusilaikau. Bet nenoriu, kad jie mus matytų besirėkiančius. Laikmatis sučirkštė, bet ji baigė. – Viskas, – skubiai pridūrė. – Baigiau. Jis kraipė galvą šypsodamasis. – Čia jau pagal gyvenimą, – pastebėjo jis. – O ne pagal reglamentą, – atsakė ji. Jis pasiekė laikmatį, išjungė jį. – Sutinku, – pasakė. – Su abiem punktais. Ji truputį atleido pečius. – Ir aš, – pridūrė po pauzės, – noriu savą punktą. Vieną. – Kokį? – sukluso ji. – Jei nespėjame iškalbėti per dešimt minučių, – tarė, – netęsiame ginčo iki nakties. Perkeliame į kitą ketvirtadienį. Kad nebūtų „ilgo fronto“. Ji susimąstė. – Pabandykim, – tarė. – O jei degs? – Jei degs – gesinam, – linktelėjo. – Bet ne benzinu. Ji nusijuokė. – Sutarėm, – sakė ji. Tarp pokalbių gyvenimas tekėjo įprastai. Rytais jis virė kavą, ji kepė kiaušinienę. Kartais jis plovė indus nelaukdamas prašymo. Ji pastebėdavo, bet ne visada sakydavo. Vakarais žiūrėdavo serialus, ginčydavosi, kuris herojus teisus. Kartais jau paleisdavo burną pasakyti „štai ir mes taip“, bet prisimindavo jų taisyklę ir pasilikdavo iki ketvirtadienio. Kartą ji maišydama sriubą pajuto, kaip jis prieina iš nugaros ir apkabina už liemens. Šiaip sau, be progos. – Kas atsitiko? – paklausė ji, neatsisukdama. – Nieko, – atsakė jis. – Treniruojuosi. – Kame? – nustebo ji. – Prisilietimuose, – tarė. – Kad būtų ne tik pagal tvarkaraštį. Ji šyptelėjo, bet neatsitraukė. – Įskaitysiu, – atsakė. Po mėnesio jie vėl sėdėjo ant sofos, laikmatis tarp jų. – Tęsiam? – paklausė jis. – O kaip tu manai? – atsakė ji. Jis pažvelgė į baltą apvalų korpusėlį, jos rankas, savo kelius. – Manau, taip, – pasakė. – Dar neišmokome. – Niekada neišmoksime, – gūžtelėjo ji. – Tai ne egzaminas. Tai… kaip valytis dantis. Jis nusijuokė. – Romantiškas palyginimas. – Bet aiškus, – atsakė ji. Ji pasuko diską ant „10“ ir padėjo laikmatį atgal. – Gal šiandien be griežtumo? – pasiūlė. – Jei nukrypsim – grįšim. – Be fanatizmo, – sutiko jis. Ji įkvėpė. – Jaučiu, – tarė, – kad man pasidarė lengviau. Ne visur, bet… kaip nebebūčiau nematoma. Pats pradėjai sakyti, klausti. Matai. Jis truputį sutriko. – Man svarbu, – tęsė, – kad neapleistume to, kai pagerės. Kad negrįžtume prie senos tylos iki sprogimo. Jis linktelėjo. – Noriu, – tarė, – kad po metų galėtume pasakyti: tapome atviresni. Ne tobuli, ne besipykstantys, tik atviresni. Laikmatis tikėjo. Jis klausėsi ir nesinorėjo juokauti. – Viskas, – baigė, kai sučirkštė. – Dabar tu. Jis paėmė laikmatį, pasuko diską, paleido. – Jaučiu, – tarė, – kad man pasidarė baisiau. Anksčiau galėjau slėptis už tylos, dabar tenka kalbėti. Baisu ką nors ne taip pasakyti, įskaudinti. Ji klauso, šiek tiek pakreipusi galvą. – Man svarbu, – tęsė, – kad prisimintum: aš ne priešas. Jei kalbu apie savo baimes, tai ne prieš tave. Tai tiesiog apie mane. Padarė pauzę. – Noriu, – tarė, – kad laikytumėmės šios taisyklės. Kartą per savaitę – sąžiningai ir be kaltinimų. Net jei kartais išslystam. Kad tai taptų mūsų bendru susitarimu. Laikmatis sučirkštė. Jis išjungė jį nelaukdamas kito signalo. Pasiliko tylėdami. Virtuvėje kažkas spragtelėjo – baigė virti virdulys. Už sienos kaimynai juokėsi, trinktelėjo laiptinės durys. – Žinai, – tarė ji, – vis galvodavau, kad reikia vieno didelio atvirumo. Kaip kine. Kad viskas pasikeistų. O gaunasi… – Kad tiesiog kas savaitę po truputį, – užbaigė jis. – Taip, – linktelėjo ji. – Po truputį. Jis žiūrėjo į jos veidą. Raukuliai niekur nedingo, nuovargis irgi. Tačiau žvilgsnyje buvo kažkas daugiau, ko iškart neįmanoma įvardyti. Galbūt – dėmesys. – Einam arbatos, – pasiūlė jis. – Einam, – sutiko ji. Ji paėmė laikmatį ir nunešė į virtuvę. Padėjo šalia cukrinės, neslėpdama į stalčių. Jis užpylė vandenį į arbatinuką, užkaitė, uždegė dujinę. – Kitą ketvirtadienį po darbo vizitas pas gydytoją, – tarė ji, rankomis atsirėmusi į stalą. – Galiu vėluoti. – Tada perkelsim į penktadienį, – atsakė jis. – Nesvarbu aptarti rimtų dalykų, kai pavargusi. Ji pažvelgė ir nusišypsojo. – Sutarėm, – ištarė. Jis atidarė spintelę, išėmė du puodelius, padėjo ant stalo. Virdulyje vanduo jau ėmė burbuliuoti. – Druską kur padėti? – staiga paklausė, prisimindamas pirmąjį pokalbį. Ji atsisuko, pamatė indelį jo rankose. – Ten, kur ieškau, – automatiškai atsakė, paskui susimąstė ir pridūrė: – Ant antros lentynos, kairėje. Jis padėjo indelį į nurodytą vietą. – Supratau, – tarė. Ji priėjo arčiau, palietė jo petį. – Ačiū, kad paklausei, – tyliai ištarė. Jis linktelėjo. Virdulys ūžė garsiau. Laikmatis tylėjo ant stalo, laukdamas kito ketvirtadienio.

Laikrodis ant stalo Vėl ne ten padėjai druską, pasakė ji, nenukeldama akių nuo puodo. Jis sustingo su

Uncategorized

063

Šuo, pamatęs buvusius šeimininkus, nuleido galvą, bet liko vietoje: kaip vokiečių aviganis Reksas iš Kauno laiptinės širdis pasirinko ne pagal dokumentus Viskas prasidėjo gruodį, kai kiemai ir takai Užupio rajone buvo užkloti storu sniego sluoksniu. Prie antro įėjimo netikėtai pasirodė didelis šuo – vokiečių aviganis Reksas, šerkšnu nusėtu snukiu, tarsi būtų išlindęs iš žiemos šaltuko. – Vėl tas šuo po langais kaukia! – suirzęs numykė Vladas, traukdamas užuolaidas. – Ona, tu negirdi? – Girdžiu, Vladai, – pavargusiu balsu atitarė moteris. Jauna pora iš dvidešimt trečiosios buto, Andrius ir Kristina, čia atsikraustė rudenį. Su šunimi. Bet vos tik atėjo šalčiai, viskas pasikeitė: – Gal nori, pasiimk. Šuo vieno kambario bute – siaubas, kvapas, šeriai, kaimynai pyksta dėl lojimo… Atrodo, draugė atsisakė – nes Reksas jau ketvirtą naktį vėl praleido šaltame laiptinės tambūre, ant betono. O šeimininkas Vladas bene po infarkto piktas ant visų, net ant savos žmonos… Ona Petronėlė neištvėrė – atnešė Reksui dešros, o kai spaudė speigas, parsivedė jį nakčiai į butą, nepaisant vyro pykčio: – Vienai nakčiai, Vladai! Jis juk sušals… Penktą dieną atėjo šeimininkai: – Jūs pavogėte mūsų šunį! – Kokį pavogėte? Jis laiptinėj šalą! – Čia mūsų reikalas, kur miega MŪSŲ šuo! – Net ir ant betono? – neištvėrė pensininkė Ona. Bet kai Reksui liepė grįžti, šuo nuleido galvą – ir net nekrustelėjo nuo Onos kojų. – Jei jūsų, tai parodykit dokumentus, – netikėtai griežtai pasakė Vladas. Kai „šeimininkai“ nesugebėjo pateikti rodos, aiškių įrodymų – viską išgirdo ir kaimynai. Galiausiai, vaikų šeima išėjo, net neslėpdami, kad šuns jiems nebereikia: – Pasilikit, mums jis nebėra reikalingas! Ir tada visas Užupio namas pamatė, kaip šuo – pasirinkdamas ne šeimininką, o žmogų – širdimi lieka ten, kur myli. O Vladas, kuris dar neseniai svajojo išvyti „naslę“, prisėdo šalia ir pėdams lyg dešimt metų atjaunėjęs trepsėjo su nauju šeimos nariu per Užupio kiemą. O šuo? Niekada nepaliko tų, kurie jį išgelbėjo. Šuo, pamatęs buvusius šeimininkus, nuleido galvą, bet nė pajudėjo iš vietos: liūdnos Kauno laiptinės žiemos pasakojimas apie Reksą, kuris šeimą pasirinko širdimi, o ne pagal popierius

Šuo, pamatęs šeimininkus, nuleido galvą, bet nė nekrustelėjo. Viskas prasidėjo gruodį, kai sniegas jau

Uncategorized

020

Lietuviška istorija apie stebuklingą gydytoją: Kaip jaunoji medicinos fėja Elzė Bagdonaitė gelbėjo kaimyną, tapo tikra gydytoja ir pakeitė net šiurkščiausią ligoninės vadovą – draugystė, kantrybė ir vilties stebuklai Vilniaus ligoninėje

Fėja Dar šeštoje klasėje tapo aišku, kad Ramunė Jakutytė bus puiki gydytoja. Kartą kiemo berniukas nukrito

Uncategorized

033

Vyras pasiūlė per visus šventinius laikotarpius užleisti mūsų miegamąjį jo tėvams, o mums su vyru miegoti ant grindų – Nes juk žinai, kad tėtis turi radikulitą? Jam ant sofos negalima, o mama vos užmiega – reikia visiškos tylos ir tamsos, o svetainėje šviesa iš gatvės per langą blizga tiesiai į akis… Pakenčiam savaitėlę, ar mes jau tokie lepučiai, ar ką?

2023 m. gruodžio 29 d. Vakaras. Kaunas. Vakarinėje virtuvės šviesoje stovėjau prie viryklės, maišydama

Uncategorized

0120

Nustojau kalbėtis su vyru po jo akibrokšto gimtadienyje – jis pirmą kartą išsigando – Na ką, pakelkime taurę už jubiliatę! Keturiasdešimt penkeri – moteris vėl kaip uoga! Nors mūsų atveju, greičiau jau džiovintas vaisius, bet ir tokie virškinimui geri! – per visą restorano salę nuaidėjo Olego balsas, nustelbdamas net foninę muziką. Šventės svečiai, susėdę prie ilgo stalo, sustingo. Vieni nervingai susikikenę bandė sušvelninti situaciją, kiti staiga tapo labai užsiėmę ieškodami alyvuogių salotose. Elena, sėdėjusi galvos gale su tamsiai mėlyna suknele, kurią rinkosi dvi savaites, pajuto, kaip nublanksta jos veidas. Nuo vakaro prilipusi šypsena tapo skausmingu grimasa. Olegas, patenkintas savo juokeliu, išmetė degtinės stikliuką ir su trenksmu įsitaisė šalia žmonos, apsikabindamas ją sunkiu, susprakusiu delnu. – Ko jūs čia tokie surūgę? Mano Alina supratinga, jumoro nestokoja! Ar ne, žmona? – trinktelėjo jai per pečius, kaip pirty bendražygiui. – Ir taupi. Šita suknelė… kiek metų jai? Trys? Kaip nauja atrodo! Žinoma, tai buvo netiesa. Suknelė buvo naujutėlė, pirktas iš Elenos papildomai užsidirbtų pinigų. Bet ginčytis prie draugų, kolegų ir giminių reikštų sugadinti ištisą vakarą. Ji tyliai patraukė vyro ranką nuo savo peties ir išgėrė vandens. Toliau jos širdyje, kažkur ties saulės rezginiu, susiformavo sunkus, ledinis gumulas. Anksčiau ji būtų atsikirtus: „svarbiausia, kad tu, brangusis, nepersenusum“, bet tądien viduje tarsi kas nors būtų sudeginta. Vakaras vyko iš inercijos. Olegas vis gėrė, tapo vis laisvesnis, įkyriai kibo prie jaunesnių Elenos kolegių, garsiai pliurpė apie politiką ir moterų kaltę dėl visko. Elena priiminėjo dovanas, dėkojo už tostus, stebėjo, kad visiems užtektų karšto maisto, bet darė tai mechaniškai – kaip žaislinė. Jos galvoje skambėjo tyla. Visiškai, aidi tyla, kurioje nuskendo vyro girtos replikos. Kai grįžo namo, Olegas nusispyrė batus ir nuėjo į miegamąjį. – Puikiai pavakarojome, – pamurmėjo, atsisegdamas marškinius. – O va tavo viršininkas, Sashka, įtartinas tipas. Žiūrėjo į mane kaip vilkas. Pavydi, kad žmona mano – kantri. Girdi, Lena? Atnešk mineralinio, troškina. Elena stovėjo prie veidrodžio ir žiūrėjo į save – pavargusios akys, nubėgęs tušas. Tyliai nusiavė batus, tvarkingai padėjo juos į lentyną. Nuėjo į virtuvę – ne dėl vyro, o dėl savęs. Įsipylė stiklinę vandens, lėtai išgėrė žiūrėdama pro naktinį langą, tada iš spintos paėmė antklodę ir pagalvę, pasiruošė vietą ant sofos. – Lena, kur užstrigai? Atnešk vandens! – skambėjo iš miegamojo. Elena užgesino šviesą ir atsigulė ant sofos, apsiklojusi galvą. Atėjo naktis, bet miegas nejo. Mintys sukosi ne apie kerštą ar skandalą, o tik apie viena – šįkart tikrai viskas baigta. Ryte nebuvo įprasto kavos kvapo. Paprastai Elena keldavosi pusvalandžiu anksčiau už Olegą – iškepti jam kiaušinienės, išlyginti marškinių ar paruošti pietų dėžutę. Šįryt Olegas pabudo nuo žadintuvo ir tylos. Nebuvo nei kiaušinienės, nei kavos. Jis nušlepsėjo į virtuvę, kasydamas pilvą. Elena sėdėjo prie stalo jau apsirengusi, žiūrėjo į planšetę. Prie jos stovėjo tuščia puodeli. – O kur pusryčiai? – pavaingavo Olegas, atidarydamas šaldytuvą. – Galvojau, bus varškėčių. Elena nepakėlė akių. Pervertė naują puslapį ekrane, atsigėrė atvėsusios arbatos ir toliau skaitė. – Lena! Tu kurčia ar ką? – apsisuko Olegas su dešros gabalu rankose. – Girdi mane po vakarykščio „baliaus“? Ji pakilo, ramiai pasiėmė rankinę, patikrino raktus ir išeidama tiesiog paliko jį virtuvėje. – Ei! Kur varai? O mėlyna marškinėliai neišlyginti! Tvarkingas durų trenksmas. Olegas liko virtuvėje vienas su dešra ir nesupratimu. – Ir velniop tave, – suburbėjo, nusipjaudamas gabaliuką. – PMS, turbūt. Ar užsigaulino dėl juoko. Vakare atšils, moterys mėgsta dramą. Vakare, grįžęs iš darbo, namuose rado tamsą – Elenos nebuvo. Tai pasirodė neįprasta. Ji visad grįždavo pirma. Paskambino – niekas nekėlė. Pašildė vakar dienos makaronus, pažiūrėjo serialą ir nuėjo miegoti, pasiryžęs surengti jai iškilmingą pokalbį. Elena parėjo, kai jau miegojo. Jis negirdėjo, kaip jinai įėjo, pasiruošė sau sofą svetainėje. Kitą rytą ir vėl nieko – nei pusryčių, nei „labas rytas“. Ramiai susiruošė ir išėjo. Trečią dieną jau rimtai įpyko. – Baik tą tylos žaidimą! – suriko Olegas, matydamas ją aunantis batus. – Na, leptelėjau, kam nepasitaiko? Išgėrėm, pasijuokėm. Kas tu, karalienė Elžbieta? Atsiprašau, aišku? Kur mano juodos kojinės? Nėra nė poros stalčiuje! Elena pažvelgė į jį ramiai, tarsi tai būtų ne vyras, su kuriuo išgyveno dvidešimt metų, o pelėsio dėmė ant tapetų. Nemalonu, bet ne tragiška. Atsisuko, pasiėmė skėtį ir išėjo. Savaitės gale namai pradėjo keistis. Anksčiau jo drabužiai magiškai atsidurdavo švarūs ir išlyginti – dabar kaupėsi krūvoje ant fotelio. Šaldytuve vis dar buvo kiaušinių, sviesto, pieno, daržovių – bet pagaminto maisto neliko. Elenos plautas tik jos pačios lėkštė ir šakutė – jo indai riogsojo krūvoje. Olegas pabandė pasipriešinti – „neplausiu, pati apsikentės, pati išplaus“. Bet Elena tiesiog išsiplaudavo savo indus. Jo palikdavo riogsoti. Šeštadienį reikėjo keisti taktiką – nupirko tortą ir chrizantemų. – Lena, baik pykti, – pastatė tortą ant stalo, kur ji dirbo su nešiojamu kompiuteriu. – Eime arbatos išgersim. Juk matau, kad esi namie. Ji pakėlė akis nuo ekrano. Žvilgsnis buvo tuščias. Ramiai atstūmė kompiuterį, atsistojo ir išėjo iš virtuvės. Po minutės pasigirdo vonios durų trenksmas ir vandens šniokštimas. Olegas su įniršiu metė gėles į šiukšliadėžę. – Ir eik tu… Galvoji, kad be tavęs neišgyvensiu? Vienas gyventi moku nuo tada, kai dar vaikas buvai! Manipuliuotoja! Demonstratyviai užsisakė picą, atsidarė alaus ir ėmė žiūrėti futbolą visu garsu. Elena ramiai išėjo iš vonios su pižama, pro jį praėjo kaip pro permatomą, įsikišo ausų kamštukus ir atsigulė į svetainę nugara į jį. Taip praėjo mėnuo. Olegas išgyveno visas stadijas: nuo pykčio ir bandymų išprovokuoti skandalą, iki kyšininkavimo bandymų ir ignoravimo. Bet kai tave ignoruoja žmogus, kurio nepastebi, darosi baisiai sunku. Buvo tartum žaisti tenisą nuo sienos – kamuoliukas visada grįžta, o sienai – nė motais. Jis pradėjo pastebėti, kad jo buitis griūna. Marškinius teko lyginti pačiam – atrodė mišti. Maistą teko užsakinėti – brangu ir nesveika. Bute radosi dulkių, nes Elena tvarkė tik savąją erdvę, o jis šluostytis – kategoriškai atsisakė. Tikras siaubas atėjo antradienio vakarą. Olegas grįžo namo anksčiau, supykęs po vadovo pastabų. Norėjo išlieti pyktį, bet šaukti į tuštumą atrodė kvaila. Prisijungė prie banko, kad sumokėtų už automobilio kreditą – savo pasididžiavimą, beveik naują visureigį. Ekrane pasirodė: „Nepakanka lėšų“. Olegas mirktelėjo. Kaip nepakanka? Juk alga vakar įkrito. Patikrino operacijų istoriją – atšalo. Paprastai pervesdavo savo dalį į bendrą sąskaitą, iš kurios būdavo mokamos komunalinės, už maistą, kreditai, o likutis – benzinu ir saviems dalykams. Elena vis pridėdavo trūkstamą sumą – ir kreditui, ir maistui, ir buities priemonėms. Šįkart bendroje sąskaitoje gulėjo lygiai tiek, kiek jis įnešė. Ir užteko tik komunaliniams, bet ne kreditui – nes šį mėnesį pataisė bamperį ir porą kartų šauniai pasilinksmino su draugais, manydamas „Elena kompensuos“. Jis įlėkė į svetainę. Elena ramiai skaitė. – Kas čia vyksta?! – užriko, mojuodamas telefonu. – Kodėl nėra pinigų? Rytoj kreditas nuskaičiuos! Ji ramiai padėjo knygą. – Kur tavo pinigai, Lena? Kodėl į bendrą nepervedei? Ji tylėjo. – Apkurai? Klausiu! Bankas užvėliau baudą išrašys! Elena atsiduso, paėmė nuo staliuko popieriaus lapą ir tyliai padavė vyrui. Tai buvo skyrybų prašymas. Olegas perbėgo akimis eilutes. „…bendros ūkio nebėra…“, „…santuokiniai ryšiai nutrūko…“ – Tu… tu rimtai? – balsas suskilo į ploną falcetą. – Dėl juokelio? Dėl tosto? Lena, ar tu sveika? Dvidešimt metų veltui dėl niekų? Ji užrašė sąsiuvinyje: „Ne dėl juoko. Dėl nepagarbos. Seniai. Butas mano, paveldėtas iš močiutės. Mašina pirkta santuokoje, bet kreditas tavo. Kreipiuosi dėl turto dalybų. Mašiną gali pasilikti, bet pusę sumokėtų lėšų turėsi grąžinti. Mėnesį gyvensiu pas mamą sodyboje skyrybų metu. Turi savaitę susirasti kitur gyventi.“ Olegas perskaitė ir nutirpo. Taip, butas trijų kambarių, statytas dar prie sovietų, Elenai priklauso paveldėjimo teise iki vedybų. Buvo įpratęs manyti jį savas. Deklaruotas, bet ne savininkas. – Kokie namai? Kur išeiti? – išlemeno, susmukdamas į fotelį. – Kur aš eisiu? Algos… dar kreditas, išlaikymas Vytukui iš pirmos santuokos metai liko… Neištempsiu nuomos! Elena be pasitenkinimo pažvelgė į jį. Vėl užrašė: „Tu suaugęs vyras. Susitvarkysi. Pats per jubiliejų sakei – „sena laužena“. Kam tau gyventi su sena laužena? Ieškok jaunatviškos. Man reikia ramybės.“ – Bet juk juokavau! – užsiminė Olegas. – Visi taip šmaikštauja! Lenute, atleisk netikėliui! Reikia – atsiklaupęs atsiprašysiu! Jis tikrai nusileido ant kelių, bandė paimti jos ranką. Elena nesileido, tyliai nuėjo į miegamąjį krautis lagamino. Štai tada Olegą apėmė tikra baimė. Lipni, šalta panika. Jis pajuto, kad praranda ne žmoną, o visą savo gyvenimą. Kas gamins valgyti? Kas primins užsiregistruoti pas gydytoją? Kas klausys dejonės apie viršininką? Kas padengs finansines žioplas? Jis sutriko – aplink nei vieno, kuriam galėtų paskambinti, kuris paklausytų be piktų šmaikštavimų. Jis sugrįžo į kambarį – Elena ramiai dėjo daiktus. Megztiniai, kelnės, apatiniai – viskas dailiai, kruopščiai. – Lena, prašau, nedaryk taip, – kalbėjo greitai, springdamas. – Galim pasikalbėt? Gal į konsultaciją dviese? Dabar gi madinga. Keisiuos! Nustosiu gerti! Kodiruosiuos! Rytoj! Ji nė neatsisuko. Sučirškėjo lagamino spyna – tarsi šūvis. – Lena, naktis jau, kur eini? – blokavo praėjimą. – Lik bent iki ryto. Ryte viską aptarsim. Mes šeima! Elena pažiūrėjo į akis. Pirmą kartą per mėnesį žvilgsnyje atsirado jausmų – gailestis. Ramus, pažeminantis gailestis, kaip laukiniui balandžiui. Parodė telefono ekrane: „Artimi žmonės nepažemina viešai. Netrina kojų į rūpestingus. Dešimt metų tylėjau dėl tavo grubumo. Galvojau – toks charakteris. Dabar žinau – tiesiog išlepimas. Galvojai, kad niekur nedingsiu. Klydai. Triauk.“ Ramybe, bet ryžtingai atitraukė jį petimi ir rideno lagaminą į koridorių. – Mašinos neatiduosiu! – riktelėjo iš paskos, bandydamas bent žodžiais įžeisti. – Ir pinigų negražinsiu! Elena atsisuko, užsimetė paltą. Pažvelgė ir – pirmą kartą per mėnesį – ištarė garsiai: – Gražinsi, Olegai. Per teismą gražinsi. Ir bylinėjimosi išlaidas užadvokatausi. Už jį iš premijos atidėjau, kuriai norėjai spiningą pirkti. Raktelius įmesk į pašto dėžutę, kai išsikraustysi. Turi laiko iki sekmadienio. Durys užsidarė. Raktas suspaudė. Olegas liko tamsiame koridoriuje. Tylą staiga pasidarė ne tik slegianti, bet ir kurtinanti. Jis girdėjo, kaip burzgia šaldytuvas, kaip laša kranas, kurį žadėjo sutaisyti prieš pusmetį. Nueina į virtuvę, atsisėda ant Elenos vietos. Ant stalo guli skyrybų prašymas. Paima. Antspaudas, parašas, data. Viskas tikra. Telefonas sumirga – bankas primena apie rytojaus kreditą. Olegas užsidėjo rankas ant akių. Pirmą kartą per penkiasdešimt metų pravirko. Ne dėl meilės, o dėl savęs gailesčio ir suvoktos katastrofos, kurią pats susikūrė. Per kelias dienas bandė prisiskambinti Elenai – blokas. Skambino uošvienei – Galina Petronė, visada buvusi minkšta, atkirto: „Pats prisiviriai, pats srėbk. Lenos nejudink, spaudimą turi.“ Ketvirtadienį pradėjo krautis daiktus. Keista – jų mažai. Drabužiai, žvejybos įrankiai, įrankių dėžė, kompas. Viskas, kas kūrė namų jaukumą – užuolaidos, indai, pledai, paveikslai – viską pirko ir rinko Elena. Be jos butas virto tuščia betonine dėže. Rinkdamas kojines, rado seną fotoalbumą. Atvertė. Prieš dešimtmetį: jų jūra. Elena šypsosi, apkabina, jis atrodo patenkintas. Ji žvelgė su meile. Kada tai dingo? Kada ji tapo tik funkcija – „atnešk“, „išskalbk“, „patylėk“? – Kvailys, – pasakė garsiai. – Koks aš senas kvailys. Sekmadienį išnešė paskutinį krepšį. Raktus, kaip prašyta, numetė į pašto dėžutę. Išeidamas žvilgtelėjo į buto – dabar jau tik Elenos – langus. Tamsa. Sėdo į mašiną, užvedė. Benzino likutis – vos vos, pinigų – vos ne. Eiti nebuvo kur, tik pas motiną. Įsivaizdavo, kaip žengs į dūmais prisigėrusią virtuvę, kur motina pradės moralizuot: „Aš gi sakiau, kad ji tau ne pora!“ Olegas trenkė per vairą. Skausmas kiek prablaivė. Atsivertė kontaktų sąrašą. Nėra nė vieno, kuriam galėtų paskambinti, kad šiaip išklausytų. Įjungė pavarą ir lėtai išvažiavo iš kiemo. Priešaky laukė ilgas, vienišas gyvenimas, kuriame teks pačiam virti sriubą, lyginti marškinius ir, galbūt, išmokti susilaikyti nuo žodžio. Bet labiausiai gąsdino suvokimas – savo rankom ką tik sudaužei vienintelę vietą pasaulyje, kur tave mylėjo tiesiog šiaip, už nieką. O Elena tuo metu sėdėjo ant mamos sodybos verandos, apsisiautusi šiltu pledu, gėrė mėtų arbatą. Širdyje buvo tuščia, bet ramu. Telefoną išjungė. Laukė nežinia, bylos, turto dalybos, bet žinojo – susitvarkys. Nes sunkiausia – gyventi su žmogumi, dėl kurio visada jautiesi vieniša – jau praeityje. Sode čiulbėjo lakštingala, ore tvyrojo alyvų ir laisvės kvapas. Pirmąkart per daugel metų jo nenustelbė vyro alkoholis. Elena giliai įkvėpė ir nuoširdžiai nusišypsojo. Jei istorija artima ir suprantate heroję – būsiu dėkinga už palaikymą ir prenumeratą. Parašykite komentaruose – ką būtumėte darius(-ęs) Elenos vietoje?

Nebekalbėjau su vyru po jo išsišokimo mano gimtadienyje, ir jis pirmą kartą išsigando Na ką, pakelkime