Žinai, turiu tau papasakot, kas čia pas mus nutiko šeimoje… Mano mama turi gan didelę giminę turėjo
Jis pasirinko savo turtingą mamą vietoj manęs ir mūsų naujagimių dvynių. Tačiau vieną vakarą jis įsijungė
Plonosios sienos Ji atsibudo dar prieš žadintuvą, dar prieš telefoną pradėjusią vibruoti trumpu melodijos taktu.
Aš nebeįdėsiu pas Mąskę! Tegul savivaldybės priežiūros skyrius meistrų pasitelkia! Kas nutiko?
Nesupratau, kur dingsta maistas, kurį paruošė mano žmona. Tada mano uošvė mums papasakojo visą tiesą.
Aistė pabudo likus minutę prieš ryto žadintuvą. Kambarys dar šiek tiek tamsus, o už užuolaidų matėsi
Tetos viešnagė, žmona verkia Naktį mane pažadino skambutis į duris. Šalia giliai kvėpavo mano žmona.
Moterys paliko namus, palikdama vyrą ir vaikus, o po dviejų dienų gavo laišką Tai buvo jau seniai nutikę
– Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui
Ryte pas Jefimenus iš miesto atvyko suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai lankėsi. Saulius atvyko bulvių, nes visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui jas sodinti ir kasti.
– Tai sakyk, Sauliuk, kaip tau sekasi su savo Svajūne gyventi? – greičiau paklausė močiutė, besisukdama prie krosnies.
– Ai, visokio būna, močiute… – nenoriai atsakė anūkas. – Visokio…
– Palauk, palauk, – susidomėjo senelis Kazimieras. – Ką reiškia „visokio“? Jau pykstatės, ar kaip?
– Kol kas, atrodo, nesipykstam. Bandome išsiaiškinti, kas šeimoje šeimininkas, – prisipažino anūkas.
– Oj… – su šypsena atsiduso močiutė prie krosnies, – rado, ką aiškintis. Ir taip viskas aišku.
– Taip, – nusijuokė ir senelis. – Aišku, kad pagrindinė šeimoje visada buvo ir bus žmona.
– Nu nu… – vėl nuskambėjo iš krosnies.
– Seneli, rimtai? – nustebęs pažvelgė anūkas. – Tu čia juokauji, ar ką?
– Nei kiek nejuokauju, – atkirto Kazimieras. – Jei netiki, paklausk savo močiutės. Na, Onute, sakyk, kieno namuose visada paskutinis žodis?
– Baik tu kvailioti, – šiltai atsiliepė močiutė.
– Ne, sakyk, – neatlyžo Kazimieras. – Kas mūsų šeimoje priima galutinius sprendimus – tu ar aš?
– Nu, aš…
– Kaip tai? – netikėjo anūkas. – Kažkaip niekad čia to nemačiau. Ir apskritai, manau, kad namuose visad turi būti vyras šeimininkas.
– Baik, Sauliau, – vėl nusijuokė senelis. – Tikroje šeimoje viskas kitaip, nei tu manai. Tuoj papasakosiu keletą istorijų, ir pats suprasi.
Istorija
– Prasidėjo, – nepatenkinta sumurmėjo močiutė. – Dabar turbūt apie motociklą papasakos.
– Apie kokį motociklą? – nustebo anūkas.
– Apie tą, kuris jau šimtmetį kėtoja daržinėje, – patvirtino senelis. – Žinai, kaip močiutė prikalbino mane jį pirkti?
– Močiutė? Prikalbino?
– Taip. Savo sutaupytus pinigus davė. Bet iš pradžių buvo kita istorija…
Kartą užsidirbau pinigų, užteko būtent motociklui su lopšiu. Sakau Onutei – savo močiutei, noriu motociklą nusipirkti. Su lopšiu. Kad patogiau būtų bulves iš lauko parsivežti. Anksčiau mums žemę bulvėms duodavo už miestelio.
Tavo močiutė užsispyrė. Sako, geriau spalvotą televizorių pirkime, tuo metu jie buvo brangūs. Bulves, sako, visada vežei dviračiu, ot ir vežk toliau.
Maišą ant dviračio rėmo, ir pirmyn. Na gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom televizorių.
– O motociklas? – nesuprato anūkas.
– Motociklą visgi nupirkom… – atsiduso močiutė. – Bet tik vėliau. Iš pradžių tavo senelis nugarą susižeidė, tai man pačiai visą tą bulvę teko vežioti. Beveik viską ir nuvežiojau.
O kai lapkritį pardavėm kiaules, visus pinigus jam atidaviau, sakau – važiuok į miestelį motociklo parsivežti.
– Kitais metais rudenį vėl pinigų atsirado, – pratęsė senelis. – Sakau, reikia griebtis naujos pirties. Sena iš tėvų likus – stogas jau supuvęs, sienos to paties. O tavo močiutė vėl prieštarauja – geriau baldus nupirkime, kad būtų kaip pas žmones. Na, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom baldus.
– O pavasarį ta sena pirtis sugriuvo, – baigė močiutė. – Sniego tiek buvo pripustyta, kad stogas neatlaikė… Nuo tada ir nutariau – kaip Kazimieras pasakys, taip ir bus.
– Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui.
– Tai ne, Sauliau, tu nesupratai, – nusikvatojo senelis. – Juk aš, prieš ką nors darydamas, visada einu ir klausiu – noriu krosnį perstatyti. Leidimą duodi? O toliau – kaip ji pasakys, taip ir bus.
– Tai aš po tų atvejų visada sakau – kaip manai, taip daryk.
– Tai va, Sauliau, bet kuriuo atveju paskutinis žodis turi būti žmonos, – apibendrino senelis. – Supratai, kaip čia pas mus veikia?
Saulius iš pradžių pagalvojo, paskui staiga pradėjo juoktis. Prasijuokęs, vėl susimąstė ir netrukus jo veidas nušvito.
– Dabar supratau, seneli. Grįšiu namo ir pasakysiu: „Gerai, Svajūna, važiuosim atostogų į Turkiją, kaip norėjai. O mašinos remontui kol kas neatiduosiu – automatas genda, reiks keist.
Jei mašina sustos – tebūnie. Važinėsime visą žiemą į darbą autobusais. Paprasčiausiai, kelsimės valandą anksčiau, juk čia nieko tokio…“ Ar gerai galvoju, seneli?
– Visiškai teisingas sprendimas, – linksmai linktelėjo senelis. – Taip, Sauliau, po metų kitų viskas jūsų šeimoje sueis į bendrą vardiklį.
O žmona visada turi būti šeimoje pagrindinė. Taip vyrui ramiau, žinau iš savo patirties… Va, kaip tik! sušuko Saulius. Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi būti vyro. Ryte pas Jonaičius
