Zibainis

Šiandien vaikai aplankė mus ir pajuokavo, kad aš prasta šeimininkė. Dieną prieš savo gimtadienį pradėjau

Esu ištekėjusi jau dvidešimt metų ir niekada nieko neįtariau – vyras nuolat keliaudavo dėl darbo, grįždavo vėlai, pavargęs, aiškino apie ilgus susitikimus. Telefoną jo netikrinau, neapklausinėjau – tiesiog tikėjau. Vieną dieną, lankstydama drabužius miegamajame, jis atsisėdo ant lovos su batais ir pasakė: „Norėčiau, kad išklausytum manęs nepertraukdama.“ Tuomet pajutau – kažkas negerai. Jis prisipažino matantis kitą moterį. Pradėjau klausinėti – kas ji, ar jaunas, ar įsimylėjęs. Jis nežinojo, bet su ja jautėsi kitaip – mažiau pavargęs. Paklausiau, ar jis planuoja palikti mane. Jis atsakė: „Taip. Nebegaliu apsimetinėti.“ Tą vakarą jis miegojo ant sofos, o ryte išėjo dviem dienoms. Grįžo jau pasikalbėjęs su advokatu – norėjo skyrybų „be dramų“, sąrašas dalykų, kuriuos pasiims. Klausiau tyliai. Per savaitę jau nebemačiau mūsų namų. Mėnesiai buvo sunkūs – viską, ką dalinomės, turėjau tvarkyti viena: dokumentus, sąskaitas, sprendimus. Pradėjau daugiau išeiti – ne iš noro, iš būtinybės. Pakvietimus priimdavau tik kad nebūčiau namie. Vienoje kavinės eilėje sutikau vyrą – tiesiog kalbėjomės apie paprastus dalykus: orą, spūstį, vėlavimą. Jis buvo penkiolika metų jaunesnis, bet nedarė jokių keistų komentarų, nesielgė juokingai – tiesiog kalbėjo, tarsi amžius nieko nereiškia. Pakvietė mane vėl susitikti – sutikau. Su juo – jokių pažadų, jokių saldžių kalbų, tiesiog rūpestis ir kantrybė. Klausė, kaip man sekasi, klausė mano istorijos, nesikeitė tema kalbant apie skyrybas. Atvirai pasakė, kad jam patinku, jog supranta, ką išgyvenu, kad nenori manęs kontroliuoti ar „gelbėti“. Buvęs vyras sužinojo iš kitų. Po kelių mėnesių paskambino – klausė, ar tikrai draugauju su jaunesniu vyru. Sakiau: „taip“. Klausė, ar man ne gėda. Atsakiau: „gėda buvo tavo išdavystė.“ Po to nutraukė pokalbį. Išsiskyriau, nes jis mane paliko dėl kitos. O dabar, net neieškodama, sutikau žmogų, kuris mane myli ir vertina. Ar tai gyvenimo dovana?

Esu ištekėjusi jau dvidešimt metų ir niekada neturėjau jokių įtarimų. Mano vyras dažnai keliaudavo darbo

Uncategorized

069

Bylos numeris Vaistininkė ištiesė kortelių skaitytuvą, o jis įprastai prilietė kortelę, nė nepažvelgdamas. Ekranas nušvito raudonai, supypsėjo ir parodė sausą „Operacija atmesta“. Jis bandė dar kartą, jau lėčiau, tarsi nuo greičio priklausytų, ar taps žmogumi su pinigais. – Gal turit kitą kortelę? – paklausė vaistininkė, nepakeldama akių. Jis išsitraukė antrąją, atlyginimo, ir vėl išgirdo tą trumpą atsisakymą. Už nugaros kažkas garsiai atsiduso, ausys įkaito. Jis įsidėjo į kišenę dėžutę tablečių, kurias jau buvo paprašęs, ir sumurmėjo, kad dabar susitvarkys. Lauke sustojo prie sienos, kad netrukdytų skubantiems, ir atsidarė banko programėlę. Įprastų skaičių vietoje – pilkas langas ir frazė, nuo kurios viduj viskas susitraukė: „Sąskaitos užblokuotos. Priežastis: vykdomasis procesas.“ Nei sumos, nei paaiškinimo, tik mygtukas „Plačiau“ ir numeris, primenantis svetimą pasą. Jis stovėjo ir žiūrėjo, tarsi tai galėtų išnykti nuo žvilgsnio. Galvoje iškilo dalykai, kurių negali atidėti: po savaitės reikėjo pirkti bilietus pas mamą į kitą miestą, jai paskirtas tyrimas, jis pažadėjo nuvežti. Darbe buvo susiderinęs dėl dviejų laisvų dienų, viršininkas nenoriai, bet išleido. Ir dar – vaistai, kurių dabar nepavyko nusipirkti. Jis paskambino į banko karštąją liniją. Automatinis balsas paprašė „įvertinti aptarnavimo kokybę“ dar prieš atsiliepiant operatoriui. – Klausau jūsų, – tarė operatorė. Balsas buvo oficialiai ramus, kaip žmogaus, kuris palaiko atstumą ne iš pykčio, o iš instrukcijos. Jis pasakė pavardę, gimimo datą, paskutinius paso skaitmenis. Paaiškino, kad sąskaitos užblokuotos, kad tai klaida. – Jūsų profilyje yra apribojimas pagal vykdomąjį dokumentą, – atsakė ji. – Negalime nuimti blokavimo. Reikia kreiptis į antstolių tarnybą. Matote proceso numerį? – Matai. Nežinau, kas tai. Neturiu skolų. – Suprantama. Bet bankas nėra iniciatorius. Mes vykdome reikalavimus. – O kas iniciatorius? – jis pagavo save kalbant garsiau nei norėtų. – Dokumente nurodytas antstolių skyrius FNTT. Galiu užrašyti adresą. Ji užrašė, o jis pažymėjo kitą čekiuko pusę. Ranka drebėjo nuo pykčio ir gėdos, tarsi būtų pagautas smulkiam vagystėje. – O pinigai? – paklausė jis. – Nuskaičiavo… čia parašyta „išskaitymas“. – Nuskaičiavimas atliktas pagal vykdomąjį procesą. Dėl grąžinimo reikia kreiptis į išieškotoją ar antstolį. – Tai jūs nepadėsit? – Galim užregistruoti užklausą. Pageidaujate? Jis norėjo ne numerio, o kad kas nors pasakytų: „Taip, čia klaida, ištaisysim.“ Bet išgirdo, kaip ji diktuoja skaičius. – Užklausos numeris… – ištarė ji taip, lyg dalintų rūbinės talonėlį. – Atsakymas per trisdešimt dienų. Jis pakartojo numerį garsiai, kad neužmirštų. Trisdešimt dienų skambėjo kaip nuosprendis, bet vis tiek padėkojo. Padėkos žodžiai išsprūdo automatiškai, kaip „viso gero“ po pokalbio, kuris tave pažemino. Namie jis atidarė stalčių su dokumentais – kvitais, sutartimis, pažymomis. Visada laikė save tvarkingu: mokėjo laiku, vengė skolų, net už stovėjimą sumokėdavo tą pačią dieną. Susidėjo ant stalo pasą, socialinio draudimo numerį, mokesčių kodą, tarsi tai būtų jo padorumo įrodymai. Žmona išėjo iš kambario, pamatė stalą ir jo veidą. – Kas atsitiko? Jis papasakojo. Stengėsi kalbėti ramiai, bet balso tonas nutrūko per vidurį. – Gal koks senas bauda? – atsargiai paklausė ji. – Kokį baudą tokiom sumom ir su blokavimais? – parodė pirštu į telefono ekraną, kuriame kabėjo užrašas apie apribojimus. – Niekur nebuvau, tik darbas. – Tik paklausiau, – pakėlė rankas ji. – Dabar toks laikmetis, būna. Žodis „būna“ jį užgavo. Lyg jo gyvenimas – statistika. – Būna, kad žmogų įrašo į skolų sąrašą, ir jis turi įrodinėti, jog ne kupranugaris, – ištarė, ir tuoj pat pagailo tono. Ji tyliai padėjo puodelį vandens ant stalo ir išėjo. Jis liko vienas su dokumentais ir pojūčiu, kad namie tapo mažiau oro. Kitą dieną jis nuvažiavo į banką. Salėje buvo šviesu ir tylu, kaip atnaujintoje poliklinikoje. Žmonės sėdėjo ant kėdžių ir žiūrėjo į telefonus, laukdami, kol švieslentėje užsidegs jų numeris. Jis pasiėmė talonėlį. Ant popierėlio buvo atspausdinta: „Klausimai dėl sąskaitų.“ Atsisėdo ir pajuto, kaip viduje kyla suirzimas nuo laukimo formos – talonėlis darė jį ne žmogumi, o užduotimi. Atėjus eilei, vadybininkė profesionaliai nusišypsojo. – Kuo galiu padėti? Jis parodė ekraną, papasakojo apie blokavimą. – Taip, matome apribojimą, – spragsėjo pele ji. – Neturime prieigos prie antstolių bazės, galime tik suteikti išrašą apie nurašymus ir pažymą apie apribojimus. – Duokit visa, ką galima. Man reikia šiandien. – Pažyma rengiama iki trijų darbo dienų. – O jei man vaistų reikia nusipirkti? – jis pajuto, kad balsas tampa skundikų, ir tai buvo blogiau nei pyktis. Vadybininkė akimirką sutriko. – Suprantu. Procedūra tokia. Jis pasirašė dėl pažymos, gavo kopiją su data ir parašu. Popierius buvo šiltas nuo spausdintuvo, laikė jį kaip vienintelį ginklą prieš nematomą sistemą. Iš banko nuvažiavo į Klientų aptarnavimo centrą. Ten kvepėjo kavos automatu ir valikliu, kuris neprigesino žmonių nuovargio. Prie įėjimo stovėjo eilių terminalas, šalia – liemenę vilkinti darbuotoja, padedanti pasirinkti paslaugą. – Man reikia pas antstolius, – tarė jis. – Antstolių čia nėra, – atsakė ji. – Galime priimti prašymą, išsiųsti užklausą, padėti su „Elektroniniais valdžios vartais“. Kas nutiko? Jis parodė banko pažymą ir proceso numerį. – Geriau iš karto tiesiai į antstolius, – tarė ji. – Bet jei norite, galime čia atsispausdinti išrašą iš „Elektroninių valdžios vartų“, jei ten yra informacija. Jis neturėjo pasirinkimo. Pasiėmė talonėlį ir atsisėdo. Švieslentėje bėgo numeriai, žmonės priėjo prie langelių, grįždavo su aplankalais, piktindavosi tyliai. Žiūrėjo į savo rankas ir galvojo, kad jos atrodo senesnės nei vakar. Prie langelio specialistė paprašė paso. – Turite patvirtintą paskyrą? – paklausė ji. – Turiu. Ji ilgai naršė jo profilį. – Vykdomas procesas yra, – galiausiai tarė ji. – Bet čia nurodytas kitas asmens kodas. Jis pasilenkė arčiau. – Kaip kitas? – Štai, pažiūrėkit. Jūs… – ji išvardijo skaičius, – o procese – viena skiriasi. Viena skaičiaus klaida. Pajuto keistą palengvėjimą, lyg sugrąžino teisę pykti. – Tai ne mano skola, – tarė jis. – Panašu į klaidą duomenų atitikime, – tarė ji. – Būna, kai vienodi vardai ar datos. – Ir ką dabar daryti? – Galime priimti nesutikimo prašymą ir pridėti dokumentų kopijas. Bet sprendimas vis tiek priklauso antstoliui. Ji atspausdino prašymą, jis pasirašė. Pridėjo paso, mokesčių kodo, socialinio draudimo nuorašus. Matė, kaip jo gyvenimas virsta popieriaus šūsnimi, kuri nueina į skaitytuvą. – Svarstymo terminas? – paklausė jis. – Trisdešimt dienų, – atsakė ji ir, pamačiusi jo žvilgsnį, pridūrė: – Kartais greičiau. Vėl trisdešimt. Išėjo su aplanku, kuriame gulėjo kopijos ir įeinamasis numeris. Numeris atrodė svarbesnis už vardą. Į antstolių skyrių pateko tik po dviejų dienų. Prie įėjimo apsaugos darbuotojas patikrino krepšį, paprašė išjungti telefono garsą. Koridoriuje stovėjo žmonės – vieni su vaikais, kiti su dokumentų pakuotėmis. Ant sienos skelbimas: „Priėmimas pagal išankstinę registraciją.“ Šalia – rašiklis ir lapas pavardėms. Jis paklausė moters eilėje: – Čia registracija? – Čia gyvenimas, – be šypsenos atsakė ji. – Kas pirmas atėjo, tas ir užsirašė. Jis įrašė pavardę į sąrašo apačią. Atsisėdo ant palangės, nes kėdžių nepakako. Laikas neteško, jis skaidėsi į smulkias erzacijas: kas bandė pralenkti eilę, kas garsiai aiškino telefonu, kad „antstoliai nieko nedaro“, kas verkė tualete. Kai pagaliau pakvietė, įėjo į kabinetą. Už stalo sėdėjo antstolė, apie keturiasdešimt metų, su pavargusiomis akimis. Ant stalo – monitorius, dokumentų krūva, antspaudas. – Pavardė? – ji klausia, nepakeldama galvos. Jis pasakė. – Proceso numeris? Pateikė banko išrašą. Ji pažiūrėjo, paspaudė pelę. – Jūs turite įsiskolinimą pagal kreditą, – pasakė ji. – Neturiu jokio kredito, – balsas kietėja. – Patikrinkite asmens kodą. Ten klaida. Ji suraukė antakius, priartino ekraną. – Asmens kodas tikrai nesutampa, – tarė ji. – Bet sistema jus priskyrė pagal vardą ir gimimo datą. – Ir ar to užtenka, kad užblokuotų sąskaitas? Ji atsiduso. – Dirbame pagal pateiktus duomenis. Jei klaida, reikia techninės klaidos prašymo ir tapatybės patvirtinimo. Atnešėt? Jis padėjo MOK centre paduotas kopijas. – Štai. Čia įeinamasis numeris. Ji peržvelgė. – Čia prašymas MOK centre. Jis dar neatkeliavo pas mus. – Negi turiu laukti, kol jis „atklys“? Man nuskaičiavo pinigus, negaliu nusipirkti vaistų. Antstolė galiausiai pažvelgė tiesiai. – Manot, esat vienintelis toks? – tarė ji tyliai, be pykčio. – Ant mano stalo šimtas bylų. Galiu priimti jūsų prašymą čia. Bet svarstymas nebus greitas. Jis pajuto norą rėkti, bet matė jos nuovargį ir suprato – rėkmas nekeis terminų, tik paliks jį dar vieną „skandalingą“ jos atminty. – Gerai, – sakė, sulaikydamas kvėpavimą. – Darykim čia. Ko reikia? Ji davė blanką. Jis užpildė: „Prašau išbraukti mane iš vykdomosios bylos dėl klaidingos identifikacijos.“ Pridėjo dokumentų kopijas. Antstolė uždėjo spaudą „Gauta“. – Patikrinimas iki dešimties dienų, – tarė ji. – Jei pasitvirtins, išduosim sprendimą panaikinti priemones. – O pinigai? – Dėl nurašytų reikia atskiro prašymo. Ir grąžina išieškotojas. Tiesiogiai ne aš. Jis išėjo su nauju spaudu. Tai buvo lyg maža pergalė, tik pergalė prieš ką? Kad pagaliau pripažino jį esant. Vakare darbo vietoje paprašė viršininko dar pusės laisvos dienos rytoj. – Juokauji? – viršininkas žiūrėjo taip, tarsi jis viską išsigalvojo dėl išsisukinėjimo. – Turim ataskaitą. – Man sąskaitos užblokuotos, – tarė jis. – Lankausi institucijose. – Klausyk, – viršininkas nuleido balsą. – Atvirai, buvo kažkas? Alimentai, paskolos? Tai buvo blogiau nei vaistinės atsisakymas. Jautė, kaip veidas sustingo. – Nebuvo nieko, – pasakė jis. – Duomenų klaida. Viršininkas gūžtelėjo pečiais. – Gerai. Bet žiūrėk, kad mūsų nepritrauktų. Buhalterija jau klausė, kodėl nurašymai. Jis grįžo prie savo stalo ir pamatė el. laišką iš buhalterijos: „Prašome patikslinti, ar turite vykdomųjų dokumentų“. Viduje viskas suspaudėsi. Atsakė trumpai: „Klaida, tvarkausi, pateiksiu dokumentus.“ Suprato, kad dabar turi įrodinėti ne tik antstoliui, bet ir tiems, su kuriais dirba dešimt metų. Namie žmona paklausė, ką sakė. – Priėmė prašymą, – atsakė jis. – Na, bent kažkas, – tyliai tarė ji. – Tu tikrai ne dėl tavo brolio senos paskolos? Juk buvai laiduotojas… Jis staiga pakėlė galvą. – Nebuvau laiduotojas, – pasakė. – Atsisakiau. Prisimenu. Ji linktelėjo, bet akyse liko abejonė. Suprato, kad sistema jau išspėjo savo nuodą – įnešė plyšį, kuri sunku klijuoti popieriais. Po savaitės į „Elektroninius valdžios vartus“ atėjo sprendimas. Atidarė jį drebančiais pirštais. Ten parašyta: „Nustatyta klaidinga identifikacija. Taikyti priemones panaikinti.“ Skaitydamas tris kartus tikėjo. Tuoj pat atidarė banko programėlę. Sąskaitos tapo aktyvios, skaičiai vėl atsirado, lyg nieko nebūtų nutikę. Bet dar kabėjo įspėjimas: „Operacijos gali būti ribojamos iki duomenų atnaujinimo.“ Bandė apmokėti mokesčius. Mokėjimas praėjo, bet su vėlavimu – laukė, kol užsikraunantis ratukas dings. Nuvažiavo į vaistinę ir nusipirko tablečių, kurių negalėjo apmokėti pirmą dieną. Vaistininkė jo net nepažino. Norėjo ką nors tarti – „viskas ok“, bet suprato, kad tai būtų keista. Tiesiog paėmė paketą ir išėjo. Po poros dienų paskambino iš banko. – Gavome informaciją apie priemonių atšaukimą, – tarė operatorė. – Bet kredito istorijoje gali likti žyma iki atsinaujinimo. Gali užtrukti iki 45 dienų. – Tai vis tiek liks pėdsakas, – pasakė jis. – Laikinai. Žodis „laikinai“ neramino. Įsivaizdavo, kaip po mėnesio bandys pasiimti lizingą mamos langams, jam sakys: „Buvo apribojimai.“ Ir vėl teks aiškintis, kad nekaltas. Pateikė prašymą grąžinti pinigus. Antstolė paaiškino, jog išieškotojas – bankas, kuris paskolino kitam žmogui, tad grąžinimas bus per jų buhalteriją. Išsiuntė sprendimo, nurašymo išrašo ir sąskaitos kopijas. Atsakė automatiškai: „Jūsų prašymas užregistruotas“. Dar vienas numeris. Visą tą laiką pastebėjo, kad ims kalbėti tyliau. Lyg kiekvienas žodis galėtų vėl įjungti sistemą. Keliolika kartų per dieną tikrino pranešimus, „Elektroninius valdžios vartus“, žiūrėjo skiltį „Vykdomieji procesai“ – įsitikindavo, kad tuščia. Tuštuma tapo nauja norma. Vieną kartą MOK centre, tvarkydamas mamos įgaliojimus, pamatė vyrą su aplanku, pasimetusį lyg moksleivį. Šis laikė talonėlį ir žiūrėjo į ekraną, nesuprasdamas, kur eiti. – Koks klausimas? – paklausė jis, pats nustebęs, kad kreipiasi. – Sakė, kad turiu skolą, – vyras pritildė balsą. – Nežinau, iš kur. Banke sakė – antstoliai. Jis pamatė kitų akyse tai, kas neseniai buvo jo: gėdos ir įtūžio mišinį. – Pirmiausia pasiimkit banko išrašą, kad būtų bylos numeris, – paaiškino jis. – Tada čia išsispausdinsit iš „Elektroninių valdžios vartų“, kartais ten rodo, pagal kokius duomenis pririšta. Jei asmens kodas ar gimimo data nesutampa – rašykit prašymą dėl klaidingos identifikacijos. Būtinai prašykit įeinamojo spaudo. Vyras klausėsi atidžiai, lyg jam būtų davę žemėlapį. – Ačiū, – tarė vyras. – O jūs… jūs perėjot tą? Jis linktelėjo. – Perėjau, – tarė. – Ne greitai. Ir dar ne iki galo. Bet perėjau. Išėjo iš centro su įgaliojimu aplanke. Sustodamas prie durų, tvarkingai sudėjo dokumentus į krepšį. Aplankas buvo sunkus ne nuo popieriaus, o nuo įpročio viską fiksuoti. Pajuto, kad kvėpuoja ramiau. Namie kruopščiai sudėjo antstolių sprendimą, banko pažymas, prašymų kopijas į atskirą segtuvą ir užrašė markeriu: „Vykd. byla, klaida“. Anksčiau būtų drovėjęsis tokio pavadinimo, tarsi prisipažintų kaltas. Dabar jam buvo vis viena. Padėjo segtuvą į stalčių, uždarė ir, nepakeldamas balso, tarė žmonai: – Jei dar kartą taip nutiks – žinosiu, ką daryti. Ir nebesiaiškinsiu. Reikalausiu. Ji žiūrėjo ilgai, tada linktelėjo. – Gerai, – pasakė ji. – Eik, užkaisiu arbatos. Jis nuėjo į virtuvę, įjungė arbatinuką. Ir tas paprastas garsas kažkodėl atrodė įrodymas, kad gyvenimas vis dar priklauso jam, o ne numeriams ir terminams.

Užklausos numeris Vaistininkė ištiesia kortelių skaitytuvą, ir jis, net nepažiūrėjęs, kaip įprasta, priliečia kortelę.

Uncategorized

Raktas rankoje Lietingas Vilniaus vakaras. Lietaus lašai barbeno į langą tarsi laiko matuoklis – iki rudens tamsos, iki nuovargio ribos. Mikalojus sėdėjo ant susmegusios sofos krašto, susigūžęs, tarsi norėdamas išnykti — tapti nematomu pačiai savo lemties užeigai. Didelės, kažkada stiprios rankos, įpratusios prie metalo ir darbų gamykloje, dabar bejėgiškai gulėjo ant kelių. Pirštai kartkartėm sugniauždavo, bandydami pagauti neapčiuopiamą atramą. Jo žvilgsnis klajojo ne po sieną, o po senų tapetų žemėlapį: nuo Antakalnio poliklinikos iki privačios klinikos Naujamiestyje. Akys – išblukusios, tarytum senas lietuviškas filmas, įstrigęs viename kadre. Vėl kitas gydytojas, vėl tas pats atlaidus „na, jau tas jūsų amžius…“ Jis nepyko. Pykčiui trūksta jėgų – jų nebeliko. Liko tik nuovargis. Skausmas nugaroje – nebe simptomas, o nuolatinis peizažas, fone tylantis kasdien – savas rašomasis stalelis beviltiškume. Jis vykdė visus nurodymus: gėrė vaistus, tepėsi naminėmis trynėmis, gulėjo šaltame fizioterapijos kabinete, jausdamasis tarsi surinktas-atardytas mechanizmas sandėlyje. Ir visą tą laiką tik laukė. Pasyviai, kone religingai laukė išsigelbėjimo, kurį galbūt atneš valstybė, stebuklingas gydytojas ar išmintingas profesorius – tiesiog įmesti jam vadinamąjį ratą iš šviesos, kad neišklimptų. Jo žvilgsnis krito į gyvenimo horizontą, bet per langą matė tik pilką lietų. Mikalojus, kuris anksčiau viską spręsdavo ceche ar namuose, dabar teliko su viena funkcija: kentėti ir tikėtis stebuklo iš kito. Šeima… Ji buvo – ir kažkaip greitai, be pėdsakų, išsisklaidė. Ugnė, dukra, ieškodama geresnio gyvenimo, išvažiavo į Kauną. Jis neprieštaravo, norėjo mergaitei tik gero. „Tėti, padėsiu, kai tik įsikursiu, prisiekiu“, – skambėjo ji telefonu. Nors tai neturėjo reikšmės. Po to išėjo žmona. Ne į parduotuvę, o amžiams. Rūta sudegė greitai – žiaurus vėžys buvo pastebėtas per vėlai. Liko ne tik su skaudančia nugara, bet ir nebyliu kaltės jausmu sau: pusiau vaikščiojantis, pusiau gulintis, buvo gyvas… O ji, jo atrama, jo energija, Rūtelė, užgeso per tris mėnesius. Jis rūpinosi ja, kaip mokėjo – iki pat galo. „Laikykis, Mykolai…“ – vos girdimai ištarė ligoninės palatoje, spausdama jo ranką. Tą vakarą jis visiškai palūžo. Ugnė skambino, kvietė keltis pas ją į nuomojamą butą. Kam jis ten, kliuvinys, svetimame kampe? Nenorėjo būti našta. O ji grįžti atgal neplanavo. Beliko tik Rūtos jaunesnioji sesuo, Valė. Kartą per savaitę – kaip pagal grafiką – ji atnešdavo sriubos konteineryje, grikių ar makaronų su kotletu ir naują pakuotę nuskausminamųjų. – Kaip laikaisi, Mykolai? – vis klausdavo ji, nusiimdama paltą. Jis tyliai linktelėdavo. Jie sėdėdavo tylėdami, kol Valė tvarkydavo butą – tarsi tvarka daiktuose padėtų sutvarkyti jo gyvenimą. Išeidavo, palikdama svetimų kvepalų kvapą ir tylų, beveik juntamą, pareigos jausmą. Jis buvo dėkingas. Ir be galo vienišas. Jo vienatvė – ne tik fizinė. Tai ląstelė iš pačios bejėgystės, skausmo ir kreivos nuoskaudos pasauliui. Vieną niūrų vakarą, žvilgsnis, klaidžiodamas palei nudėvėtą kilimą, sustojo ties nukritusiu raktu nuo durų. Matyt, pametė, kai sugrįždamas iš poliklinikos sunkiai rakinėjo. Tiesiog raktas. Paprastas metalo gabaliukas. Jis įsižiūrėjo, lyg pirmą kartą matytų kažką ypatingo. Guli. Tyli. Laukia. Prisiminė senelį Petrą, seną tremtinį iš Anykščių, su tuščia rankove užkišta už diržo, kuris mokė užsirišti batus viena ranka, su perlenkta šakute. Ramiai, susikaupęs, su tyliu triumfo žiburiu akyse: „Žiūrėk, Mykoliuk, – sakydavo, – įrankis visada šalia. Tik kartais jis atrodo kaip šlamštas. Svarbiausia – rasti sąjungininką.“ Vaikystėj atrodė, kad tai tik senatvinė paguoda, didvyrių kalba. O dabar, žiūrėdamas į raktą, suprato: senelis nelaukė pagalbos – griebė, kas buvo po ranka, ir nugalėjo ne skausmą, ne netektį, o bejėgiškumą. O ką jis, Mikalojus? Tik sėdėjo, laukė malonės svetimų durų prieangyje. Ši mintis sujudino. Šis raktas – šalto metalo gabaliukas – tapo nebyliu įsakymu. Jis pakilo nuo lovos, su vaitojimu. Du velkančius žingsnius, ištiesęs ranką, pakėlė raktą. Nugara atsakė pažįstamu peiliu – įsiskausmino. Bet šįkart, užuot grįžęs, atsirėmė į sieną. Prispaudė raktą nugaros taške, lėtai, atidžiai spaudė kūnu, ieškodamas palengvėjimo. Tai ne gydymo priemonė, o spaudimas skausmui – kaip norisi realybės prispausti realybę. Jis pajuto keistą palengvėjimą – lyg kažkas įsitempia, atlaiko, atleidžia. Kiekvienas judesys buvo lėtas, išbandantis, pilnas tylos ir klausimo savo kūnui. Pradėjo taip kas vakarą. Atrado durų staktą – švelnioms tempimo pratyboms. Vanduo stiklinėje priminė – svarbu gerti. Tiesiog gerti, nemokamai. Mikalojus padėjo laukti. Išnaudojo, kas buvo po ranka: seną raktą, staktą, grindis, savo užsispyrimą. Susikūrė užrašų sąsiuvinį – ne apie skausmą, o apie „rakto pergales“: „Šiandien ilgiau pastovėjau virtuvėje.“ Ant palangės sustatė tris tuščias metalines skardines nuo konservų, pripylė žemės iš kiemo. Į kiekvieną įsmeigė kelias svogūnų galvas. Tai buvo ne daržas, o trys gyvenimo vazonėliai, už kuriuos jis atsakė. Praėjo mėnuo. Gydytojas, vartyndamas naujas nuotraukas, nusistebėjo: – Matai, pokyčių yra. Užsiėmei? – Taip, – trumpai tarė Mikalojus. – Naudojau, ką radau namuose. Apie raktą gydytojui nesakė – būtų nesupratęs. Bet Mikalojus žinojo: išsigelbėjimo niekas neatneš. Jis tiesiog gulėjo ant grindų prie sienos, kol jis pats laukė, kad kas nors uždegs šviesą jo gyvenime. Vieną trečiadienį, kai Valė atėjo su sriuba, sustojo tarpduryje. Ant palangės žaliavo svogūnai: kambaryje tvyrojo ne vaistų, o vilties kvapas. — Tu… kas čia? — nesusigaudė Valė, žiūrėdama į jį, tvirtai stovintį prie lango. — Daržas, – paprastai tarė jis. Po pauzės pridūrė: — Nori, atidėsiu tau sriubai? Savų, šviežių. Tą vakarą ji pasiliko ilgiau nei įprastai. Jie gėrė arbatą, ir jis, nebesiskųsdamas, papasakojo apie laiptinę, kuria kasdien įveikia vienu aukštu daugiau. Išsigelbėjimas neatėjo kaip stebuklas ar gydytojo atsiųstas receptas. Jis atėjo rakto, staktos, skardinės ir laiptų pavidalu. Jis nenuėmė nei skausmo, nei netekties, nei metų – tik padavė rankon įrankį. Ne tam, kad laimėtum karą, bet kad galėtum laimėti mažus kasdienius mūšius. Ir paaiškėjo – kai nebelauki dangiškos auksinės kopėčios, o pamatai paprastą betoninę laiptinę, gali ja kilti aukštyn. Lėtai, remdamasis, žingsnis po žingsnio. Bet – aukštyn. O ant palangės, trijuose konservų skardinėse, žaliavo sultingas svogūnas. Ir tai buvo gražiausias daržas pasaulyje.

Lietus barbeno į langą monotoniškai, tarytum senas laikrodis, skaičiuojantis laiką iki atomazgos.

Uncategorized

019

Kol dar ne vėlu: Neringa dešinėje rankoje laikė maišelį su vaistais, kairėje – segtuvą su išrašais, ir bandė neužmesti raktų, uždarydama duris į mamos butą. Mama stovėjo koridoriuje ir užsispyrusiai nesėdo ant taburetės, nors kojos drebėjo…

Kol dar nevėlu Austėja laikė vienoje rankoje maišelį su vaistais, kitoje aplanką su išrašais ir bandė

Uncategorized

022

Skausmingiausias 2025 metų įvykis mano gyvenime – sužinojimas, kad vyras mane apgaudinėjo… ir kad mano brolis, pusbrolis bei tėtis viską žinojo nuo pat pradžių Mes buvome susituokę vienuolika metų. Moteris, su kuria mano vyras turėjo romaną, dirbo sekretore įmonėje, kurioje dirba mano brolis. Jų romanas prasidėjo po to, kai brolis juos supažindino – tai nebuvo atsitiktinumas. Jie nuolat susitikdavo darbo reikalais, renginiuose, verslo vakaruose ir šeimos susibūrimuose, kuriuose dalyvaudavo ir vyras. Net mano pusbrolis juos nuolat matydavo toje pačioje aplinkoje. Visi pažinojo vieni kitus. Visi susitikdavo dažnai. Keletą mėnesių vyras gyveno su manimi lyg nieko nebūtų nutikę. Aš dalyvavau šeimos šventėse, bendravau su broliu, pusbroliu ir tėčiu, nežinodama, kad visi trys žino jo romaną. Niekas man nepasakė tiesos, niekas neįspėjo, niekas net nebandė manęs apsaugoti nuo to, kas vyksta už nugaros. Spalį sužinojusi apie išdavystę, pirmiausia pasikalbėjau su vyru – jis patvirtino romaną. Tuomet kalbėjausi su broliu: paklausiau, ar žinojo. Jis atsakė: „Taip“. Klausiau, kiek laiko – atsakė, kad jau kelis mėnesius. Kodėl nieko nepasakė? Atsakė, kad tai ne jo reikalas ir kad „tokie dalykai tarp vyrų nesakomi“. Tą patį išgirdau ir iš pusbrolio: jis matė jų elgesį, žinutes, suprato situaciją, bet sakė nenorėjęs veltis į konfliktą ir neturėjęs teisės kištis į kito poros santykius. Galų gale paklausiau tėčio – jis taip pat žinojo jau seniai. Kodėl tylėjo? Atsakė, kad nenorėjo konflikto, tokie dalykai sprendžiami tarp sutuoktinių ir kad nesikiš. Visi jie sakė tą patį. Po visko išsikrausčiau iš namų, šiuo metu jie jau parduodami. Nebuvo viešų ginčų ar scenų – aš neleisiu, kad kas nors mane pažemintų. Ta moteris liko dirbti brolio įmonėje, o brolis, pusbrolis ir tėtis toliau palaiko gerus santykius ir su vyru, ir su ja. Per Kalėdas ir Naujuosius mama kvietė mus visus į šventę – dalyvavo brolis, pusbrolis ir tėtis. Pasakiau, kad negaliu ateiti – man per sunku sėdėti prie stalo su tais, kurie žinojo tiesą, bet tylėjo. Jie šventė kartu, manęs nebuvo nė vieną šventę. Nuo spalio nebendravau su nė vienu iš trijų. Abejoju, ar kada nors galėsiu jiems atleisti.

Skausmingiausias įvykis, kuris man nutiko 2025 metais, buvo suvokimas, kad mano vyras man neištikimas…

Uncategorized

062

Sutuoktinis atsisako leisti dukrai gyventi jam testamentu paliktame bute: ar teisingiau būtų atiduoti butą dukrai, jį parduoti ir pinigus padalinti trims vaikams, ar ieškoti kito sprendimo tarp šeimos nesutarimų dėl senamiesčio buto, kurį reikia remontuoti?

Mano vyro teta jam paliko butą paveldėjimui. Butas nėra didelis, tačiau įsikūręs pačiame Vilniaus centre.

Uncategorized

0291

Draugė pasikvietė svečius į mūsų sodybą savo gimtadieniui be leidimo – kaip reagavau, kai apie tai sužinojau

Prieš šešerius metus su vyru nusipirkome jaukų vasarnamį netoli Trakų. Visus remonto darbus atlikome

Uncategorized

038

Oi, merge, be reikalo jį sveikini – ne ves jis tavęs. Variai tebuvo šešiolika, kai neteko mamos. Tėvas prieš septynerius metus išvažiavo uždarbiauti į Vilnių ir dingo be žinių, be pinigų. Visa kaimo bendruomenė prisidėjo prie laidotuvių, kas kuo galėjo padėjo. Krikšto mama Marija dažnai ateidavo pas Varę patarti, palaikyti. Vos baigusi mokyklą, ją įdarbino kaimyniniame kaime pašte. Varė – stipri, kaimo mergina, apie tokias sako – kraujas ir pienas. Apskritas, raudonas veidas, bulvinė nosytė ir spindinčios, pilkos akys. Stora, šviesiai rusva kasa iki juosmens. Gražiausiu vaikinu kaime visi laikė Mykolą. Prieš dvejus metus grįžo iš kariuomenės, merginos jam ramybės nedavė – net miesto gražuolės, vasarą atvykdamos, jį pastebėdavo. Jam kaime šofieriauti nederėjo – gal Holivude galėtų filmuotis. Vaikinas dar neapsirinko sau nuotakos, nesidairė. Kartą teta Marija paprašė jo Varės kieme tvorą pataisyti – be vyriškos jėgos kaime sunku išgyventi. Su daržais Varė susitvarkydavo, bet namų reikalai buvo sunkesni. Mykolas be ilgesnių kalbų sutiko, atėjo, apžiūrėjo ir ėmė vadovauti: „Atnešk tą, nunešk ten…” Varė klusniai viską vykdė, kas paprašyta. Tik raudonis skruostus vis labiau degino, o kasa ant nugaros blaškėsi. Pavargdavo vaikinas – pamaitindavo ji jį sočiu lietuvišku barščiu, stipria arbata, o pati stebėdavo, kaip baltu dantim kanda juodą kaimo duoną. Trys dienas Mykolas tvėrė tvorą, o ketvirtą užėjo tiesiog į svečius. Pavakarieniavo, kalba po kalbos – pasiliko nakvoti. Ir taip ėmė lankytis – prieš aušrą išeidavo, kad kaime niekas nematytų. Tik nieko nepaslėpsi nuo kaimo akių. – Oi, merge, be reikalo jį sveikini, ne ves jis tavęs. Jei ir ves, dar nukentėsi su juo. Ateina vasara – atvyksta miesto gražuolės, ką tada darysi? Sudegsi iš pavydo… Ne toks tau vaikinas reikia! – kartojo teta Marija. Bet ar gi įsimylėjusi jaunystė paklauso senolių išminties? Vėliau suprato Varė – laukiasi. Iš pradžių manė, kad peršalo ar apsinuodijo, bet silpnumas, pykinimas vis dažnėjo. Kaip kirvis galvon – suvokė, kad viduje nešioja Mykolo vaiką. Norėjo nuodėmingai atsikratyti, anksti dar vaikų, bet pagalvojo – gal taip geriau, ne viena bus. Mama ją viena išaugino – ir ji sugebės. Tėvas irgi daug naudos nenešė – tik gėrė. Žmonės pakalbės ir nustos. Pavasarį nusiėmė kailinukus – tada visas kaimas pamatė pilvą. Galva purtė – bėda mergei nutiko. Mykolas atėjo pasiteirauti, ką ji darys. – O kas belieka? Gimdyti. Tu nesirūpink, išauklėsiu vaiką pati. Gyvenk, kaip gyvenęs, – tarė, besisukdama prie krosnies. Tik raudoni ugnies atspindžiai žaidžia jos veide. Mykolas susižavėjo, bet išėjo – viską ji nusprendė. Kaip vanduo nuo žąsies. Atėjo vasara – iš miesto sulėkė gražuolės, Mykolui Varė neberūpėjo. O ji ramiai tvarkosi darže, teta Marija padeda ravėti – su pilvu sunku pasilenkti. Vandenį iš šulinio pusę kibiro temoka pakelti. Pilvas didelis – kaimo bobutės tvirtą bernioką jai pranašauja. – Ko Dievas duos! – šypsosi Varė. Rugsėjį – stiprus skausmas, gal pilvas plyšo, bet greit atlėgo. Vėl prasidėjo – nubėgo pas tetą Mariją, ta iškart suprato. – Jau? Sėdėk, tuoj būsiu! – ir išlėkė. Nubėgo pas Mykolą – sunkvežimis kieme. Dviejų dienų buvo prisigėręs. Pažadino jį teta Marija, Mykolas iš pradžių nesuprato, kas vyksta, kur važiuoti. Supratęs suriko: – Dešimt kilometrų iki ligoninės! Kol parvešiu gydytoją, ji jau pagimdys! Vežu iš karto! – Tai kaip sunkvežimiu? Suvartysi ją visą, dar vaiką teks pagauti kelyje! – sunerimo moteris. – Tu važiuoji su mumis, – pasakė tvirtai Mykolas. Per du kilometrus duobėtais keliais važiavo atsargiai, viena balą apvažiuos – į kitą papuola. Teta Marija sėdėjo priekaboje ant maišo. Kai asfaltą pasiekė – nurūko greičiau. Varė skausmu persisukusi, sunku net dejuoti, pilvą rankomis spaudžia. Mykolas greit išblaivėjo, iš šono stebi ją, pats nervingai vairą gniaužia. Spėjo. Varę paliko ligoninėje, patys važiavo atgal. Teta Marija visą kelią keikė Mykolą: – Kam gyvenimą sudarkei mergaitei? Viena, be tėvų, pati dar vaikas – o tu jai rūpestį pridėjai! Kaip ji su kūdikiu viena bus? Mašina dar iki kaimo nespėjo grįžti, o Varė jau tapo mama – stipraus berniuko. Kitą rytą atnešė jį maitinti – nežino, kaip paimti, kaip pridėti prie krūties. Baisiai žiūri į raudoną raukšlėtą sūnaus veiduką, lūpą graužia ir daro, kaip liepia. O širdis iš džiaugsmo virpa – apžvelgia, pucia ant kaktos, atkišusių smulkių plaukučių, džiaugiasi, kad ir neišmanėliškai. – Atvažiuos tau kas padėti? – griežtai paklausė vyresnis gydytojas prieš išrašymą. Varė gūžtelėjo pečiais, galvą papurtė – vargu. Gydytojas atsiduso ir išėjo. Med. seselė įvyniojo kūdikį į ligoninės apklotą, kad tik parneštų namo. Paliepė jį grąžinti. – Fedoras su ligoninės mašina parveš iki kaimo. Negi autobusu važiuosi su naujagimiu? – mandagiai, bet griežtai pasakė. Padėkojo Varė. Išėjo koridoriumi, visa išraudusi iš gėdos ir nerimo. Važiuoja namo, sūnelį prie krūtinės laiko, svarsto, kaip dabar gyvens. Motinystės išmokos menkos, apmaudu dėl savęs ir nekaltos atžalos. Pažiūri į miegančio berniuko raukšlėtą veiduką – širdį užlieja šiluma, stumia blogas mintis šalin. Staiga mašina sustojo. Varė sunerimusi į Fedorą – vyresnį vyrą – žiūri. – Kas? – Dvi dienas lijo. Tokios balos, kad nei privažiuosi, nei apvažiuosi. Tik sunkvežimis ar traktorius pravažiuotų. – Atsiprašau. Netoli – dar du kilometrai liko. Nubėgsi? – parodė kelią, kuris virtęs ežeru. Vaikas ant rankų miega, net sėdint sunku jį laikyti. Viena žodis – tvirtas berniukas. Kaip dabar eiti tokiu keliu? Išlipo Varė, patogiau paėmė sūnelį, nuėjo keliu palei balą, kur koja klimpsta iki blauzdos, vis baiminasi paslysti. Seni išdilę bateliai šlapuoja. Guminiai botai būtų pravertę. Vienas batelis liko baloje – nebeištrauks su vaiku ant rankų. Ėjo toliau viena su bateliu. Kaime jau temsta, kojos jau nieko nejaučia – šaltis, nuovargis. Stebisi, kad langai šviečia – žiburiai dega. Užlipo ant sausų laiptų, kojos sušąlusios, pati nuo įtampos prakaituoja. Atidarė duris ir sustingo. Prie sienos – kūdikio lovytė, vežimas, gražūs drabužėliai sūnui. Prie stalo – Mykolas galvą ant rankų padėjęs, miega. Ar pajuto, ar pamatė – pakėlė galvą. Varė raudona, išvargusi, susivėlusi, su vaiku ant rankų sunkiai stovi prie durų. Suknelė šlapia, kojos iki kelių purve, batai sunkiai laikosi. Pamatęs, kad be batelio – puolė, paėmė sūnų, įdėjo į lovytę. Pats prie krosnies – išėmė puodą su karštu vandeniu. Pasodino, padėjo persirengti, kojas nuplauti. Kol Varė persirenginėjo už pečiaus, ant stalo jau garuoja bulvės, pieno ąsotis. Vaikas užverkė — Varė puolė, pasiėmė ant rankų ir be gėdos pradėjo maitinti. – Kaip pavadinai? – paklausė Mykolas užkimusiu balsu. – Sergejumi. Neturi nieko prieš? – ji pakėlė pilkas spindinčias akis į jį. Jose tiek liūdesio ir meilės, kad Mykolui širdį suspaudė. – Gražus vardas. Rytoj einam užregistruoti sūnų ir iškart susituoksim. – Nebūtina… – pradėjo Varė, stebėdama, kaip kūdikis žinda. – Mano sūnus turės tėvą. Pakako šėlionių. Koks vyras bus iš manęs, nežinau, bet sūnaus nepaliksiu. Varė linktelėjo, nepakeldama akių. Po dvejų metų jiems gimė dukra, pavadino Varės motinos vardu – Nadija. Nesvarbu, kokių klaidų padarai pradėdamas gyvenimą – svarbu, kad visada jas ištaisyti galima… Štai tokia lietuviška gyvenimo istorija nutiko. Parašykite komentaruose, ką manote? Paspauskite „patinka”!

Oi, mergele, be reikalo sveikini jį niekad neves. Išties neseniai Eglė atšventė šešioliktą gimtadienį