Zibainis

Kiekviena meilė turi savo formą Prisimenu, kaip mažoji Austutė išėjo į kiemą, o vėjas pervėrė ją kiaurai

Išėjau į pensiją ir pasijutau beviltiškai vieniša: tik senatvėje supratau, jog praleidau gyvenimą ne taip, kaip reikėjo gyventi

Na, žinai, išėjus į pensiją pajutau kažkokią nepaaiškinamą vienatvę. Tik sulaukusi senatvės supratau

Uncategorized

010

– Po mano mirties tau teks išsikraustyti, butą paliksiu sūnui… — Atleisk, Galina, bet po mano mirties šį butą turėsi atlaisvinti, – žmonai tarė Anatolijus, – jį palieku sūnui. Visi reikiami dokumentai jau sutvarkyti. Tikiuosi, ant manęs nepyksti? Juk tu turi savo vaikus – jie tavimi pasirūpins. Gyvenimas Galią ne kartą išbandė. Užaugusi vaikų namuose, be tėvų, jauna ištekėjo iš meilės, tačiau laimės neišvydo. Prieš trisdešimt penkerius metus ji, tuomet dar jauna moteris ir dviejų mažų vaikų mama, liko našlė – vyras Nikolajus žuvo tragiškai. Penkerius metus Galia gyveno viena, daug dirbo, kad sūnui ir dukrai nieko netrūktų, kol sutiko Anatolijų. Laimei, turėjo savo būstą – iš vyro po mirties paliktą butą. Naujasis Galinos išrinktasis buvo trylika metų vyresnis, turėjo nuosavą trijų kambarių butą, gerai uždirbo. Jie susidraugavo greitai, Galia iškart priėmė Anatolijaus pasiūlymą persikelti gyventi kartu. Vyro ir Gali sūnus Boris beveik iš karto pradėjo vadinti Anatolijų tėčiu. Naujas vyras stengėsi dėl žmonos vaikų, juos laikė savais, niekada nebuvo šykštus, o Aliona ir Boris už laimingą vaikystę jam buvo dėkingi. Šiandien Boris ir Vasilisa jau seniai gyvena atskirai. Vaida anksti ištekėjo ir išskrido iš namų, Boris ilgai svajojo tapti karininku, tad taip pat jau seniai negyveno kartu su mama. Prieš dešimt metų Galia pasikvietė abu vaikus – norėjo aptarti svarbų klausimą. – Noriu parduoti mūsų dviejų kambarių butą, – pasakė vaikams. – Mums reikia kapitalinio remonto, baldų žūt būt laikas atnaujinti, vamzdžiai vonioje pavargę. Jau seniai ten niekas negyvena, butas stovi tuščias. Norėjau pasiteirauti jūsų leidimo – gal parduodam ir dalinamės pinigus? Vasilisa buvo už: – Aš neprieštarauju, buto nenoriu, bet nuo pinigų, mam, nesipriešinsiu. Supranti, sūnui reikia gydymo, viltis, kad atsistos ant kojų, dar yra. Vasilisos sūnus gimė nesveikas, jam reikėjo brangių reabilitacijų, nuolatinių kelionių ir gydymų, todėl šeimai išties reikėjo finansinės pagalbos. Boris seseriai pritarė: – Aš irgi nieko prieš. Mano dalį, mama, atiduok Vaidai – tegu sūnų į Vilnių nuveža. Pats butą pasiėmiau, po truputį mokėdamas paskolą. Svarbiau – sūnėno sveikata. Galia pardavė butą, pusę pinigų skyrė Vasilisai, už likusią dalį atliko remontą Anatolijaus bute – nuo laidų iki santechnikos, nauji baldai, buitinė technika – viskas pirkta jos sąskaita. Galia dar nežinojo, jog viską investuoja veltui į svetimus namus. Minties, kad po trisdešimties bendrų metų vyras taip ją apgaus, ji neturėjo. Problemos su Anatolijaus sveikata paaštrėjo prieš ketverius metus – vyrą vis kankino stiprūs kelių skausmai, sunkiai kėlėsi iš lovos. Galia prašė, kad eitų pas gydytoją, net drauge siūlėsi eiti. Anatolijus burbėjo, kad gydytojai tik išrašys begalę nereikalingų vaistų, kurių jis net negalės įsigyti… (Visa tolimesnė istorija išsamiai – lietuviškame pasakojime.) O galiausiai – Anatolijus nusprendė: butas bus sūnaus Seriožos, Galia – iškeliauji. *** Nepraleisk emocionalios istorijos apie mylinčią moterį, kuri viską aukojo dėl šeimos, už visas pajamas naujino vyro namus, o po trijų dešimtmečių ištikimybės ir priežiūros išgirdo: „Po mano mirties tau teks išsikraustyti, butą palieku sūnui…” Ar teisinga taip – ir kodėl lietuviškoms mamoms, močiutėms, žmonoms dažnai tenka rinktis tarp svetimos būsto sienos ir savęs gerbimo?

2023-ųjų spalio 1 diena Ryte išgirdau Algimanto žodžius, kurie įsirėžė giliai į širdį: Atsiprašau, Gedrime

Uncategorized

022

Nuojauta apie nelaimę: Julijos nerami naktis, mamos širdgėla ir kova už mažylio gyvybę, kelionė į Izraelį gydytis, tikėjimas stebuklu ir bičiulystė, pakeitusi lemtį

NUOJAUTA APIE BĖDĄ Jūratė atsibunda naktį ir nebegali užmigti iki ryto. Neaišku ar blogas sapnas, ar

Uncategorized

099

Pamatyti savo akimis: po skaudžios tragedijos netekusi vyro ir šešerių metų dukrelės, Ksenija ilgai nebegalėjo atsigauti. Praėjus pusmečiui klinikoje, mama įkalbėjo ją grįžti į velionio vyro šeimos verslą, tačiau širdyje Ksenija vis tebelaukė dukros. Norėdama pasijusti reikalinga, ji pasiryžo įsivaikinti mergaitę iš vaikų namų ir pasirinko beveik neregį Ariną. Tarp Ksenijos ir Aritės užsimezgė šiltas, motiniškas ryšys, o gydytojai suteikė vilties – gal operacija suteiks regėjimą. Metai bėgo, Ariša suaugo, baigė universitetą ir sutiko mylintį vyrą Antoną, tačiau lemtinga klaida leido išgirsti, jog būsima anyta su savo sūnumi rezga šaltakraujišką planą atsikratyti Arišos dėl turto. Motina ir dukra kartu išgyveno išdavystę, bet po sėkmingos operacijos Ariša pirmą kartą savo akimis išvydo pasaulio grožį ir naują meilę – gydytoją Dmitrijų. Jos gyvenimą papuošė tikra laimė, šeimos šiluma ir dukros gimimas.

Pamenu tuos laikus, kai nelaimė užgulė mūsų namus tarsi tamsus debesis. Po skaudžios autoavarijos, kur

Uncategorized

093

Su vyru atvykome į kaimą – susipažinti su jo tėvais. Vasiliaus mama, pasirodžiusi ant medinės verandos ir sudėjusi rankas ant klubų, lyg kaimiška gaspadinė prie samovaro, ėmė šaukti: – Oi, Vasiliau! Kodėl neįspėjai?.. Žiūriu, ne vienas atvykai! Vasilijus paėmė mane į glėbį ir stipriai priglaudė: – Susipažink, mama – mano žmona, Valentina. „Kalnas“, su raukiniu prijuoste, išskėtusi rankas, pasileido link manęs: – Na, sveika, marčele! Ir, pagal tradiciją, tris kartus pabučiavo. Iš Klaidijos Petrovnos sklido ryškus česnako ir šviežios duonos kvapas. Anyta taip stipriai mane apkabino, kad likau apstulbusi. Mano galva atsidūrė tarp dviejų, kaip pagalvės išplaktų, anytos krūtų. Staiga ji atitraukė mane ir kritiškai nužvelgusi nuo galvos iki kojų paklausė: – Vasiliau, kur tokią mergiotę radai? Vyras prunkštelėjo: – Aišku kur – Vilniuje! Bibliotekoje… O tėvas namie? – Pas kaimynę – su krosnimi tvarkosi… Na, eikit į vidų, batus nusiimkit – ką tik grindis ploviau. Iš kiemo į mus žiūrėjo smalsūs kaimo vaikai. – Sanyiuk, nubėk iki Spiridonienės. Pasakyk Vasilijui – sūnus su nuotaka atvažiavo! – Tuoj! – išbėgo berniukas ir nurūko gatve. Įėjome į trobelę. Vasilijus padėjo nusegti man madingą pavasarinį paltą, pirktą iš išpardavimo, ir pakabino prie krosnies. Po to priglaudė mano nušalusias rankas prie šiltos krosnies šono, palietė skruostu: – Mano maitintoja! Dar šilta… Netrukus suskambėjo ketaus puodai ir samteliai, barškėjo moliniai ąsočiai ant stalo, skambėjo briaunuoti stikliniai ir aliumininiai šaukštai… Kol anyta dengė stalą, aš su smalsumu dairiausi po kaimišką trobelę. Ten, priešais kampe – šventi paveikslai; languose – baltos, gėlėtos užuolaidos; ant grindų ir suolų – rankų darbo juostos. Prie krosnies, nusukęs nosį, snaudžia rainas katinas ar katė… „Praėjusią savaitę susirašėm“, – it iš tolo persimetė vyro balsas. Stebėjausi: kaip greitai ant stalo atsirado visa, kas gardu! Centre išdidžiai puikavosi šaltiena. Šalia jos – rauginti kopūstai, pomidorai; keptas pyragas su kiaušiniais ir svogūnais; šviežias troškintas pienas, padengtas rudai gardžia plutele… Dievuliau, kaip norėjosi valgyti! – Mama, jau užteks! Čia savaitei prigaminta, – sumurmėjo Vasilijus, kramtydamas didelį šviežios duonos gabalą. Anyta šalia šaltienos pastatė rasotą ketvirtį stiklinės, patenkinta nusišluostė rankas į prijuostę: – Na štai, dabar viskas! Taip aš ir susipažinau su Vasiliaus mama. Motina ir sūnus kaip du vandens lašai – abu juodbruvi, skruostai raudoni. Tik mano Vasilijus ramus ir paklusnus, o anyta – kaip vasarinė audra: staigi ir garsiai šurmuliuojanti. Manau, ne vieną užsispyrusį žirgą ji yra pažabojusi, ne vieną degančią trobą – išgelbėjo… Verandoje trenkėsi durys. Virtuvėje, praleisdamas šalčio gūsius, pasirodė nedidelio ūgio vyriškis. „Mažas vyrukas“ džiaugsmo suplojo delnais: – Va čia tai naujiena, vyžokai! Nenusivilkęs dūmais ir suodžiais persisunkusio švarko, apkabino sūnų. – Sveikas, tėvai! – Rankas išsiplauk – tada sveikinkis! – nurodė anyta. Tėvas paspaudė man ranką: – Labas, panelė! Uošvis turėjo linksmų, gudrių žydrų akių, retą rudą barzdelę ir tokius pat vario atspalvio, garbanotus plaukus. – Žmona, įpilk man šiupinio! – burbtelėjo Vasilijus Vasiliauskas griaudėdamas rankšluosčiu. Pakėlėme stiklines: – Už jus, brangieji! Po išgerto ir suvalgyto staiga pralinksmėjau: – Vasilijau Vasiliauskai, kodėl jūsų šeimoje visi „Vasiliai“? – Paprasta, Valyte! Ir senelis, ir tėvas, ir aš – visi daug kartų krosnininkai. Tik štai Vasilijus, – mostelėjo į sūnų, – tapo tekinėtoju. – Tekinėtojai, tėvai, Lietuvai irgi reikia! – O krosnį statyti sunku, tėvai? – Tai, dukrele, tikras menas! – kėlė pirštą uošvis. – Kad gražiai, kad nerūkytų ir kad pyragus skaniai keptų. Negalvok, kad toks silpnutis atrodau! Mes, rudi, ištvermingi, saulės nubučiuoti! – Vasilijus Vasiliauskas – auksarankis! – prasitarė anyta. – Tėvai, papasakok ką nors, mes paklausysim. Uošvis atsiduso, paglostė barzdelę, pažvelgė suktai: – Na, jei norit, klausykit! Pirmoji istorija… Kartą liepą važiavom į šienapjūtę. „Gražuolė“ tada turėjom, prisimeni, žmona? Ne karvė, o pieno centneris ant ilgų kojų. Ėjom į pievas visi – moterys, vyrai, ir mes su klaidija. Saulė dar neišlindo iš miško, o mes jau šienavom iš visų jėgų: sniak-sniak, sniak-sniak… Karštis tą dieną buvo nesuvokiamas, sparvos tiek kandžiojo, kad vos ištvėrėm! O tais metais, kaip pamenu, šernų miške buvo pilna iki negalėjimo! Štai, atėjo pietų laikas, o mes jau septynis prakaitus išliejom, pavargę visi kaip šunys… – Ech, tu, užsimanei tokių prisiminimų!.. Valiutei tikrai neįdomu. – Įdomu, labai įdomu! – Taigi, žiūriu į žmones ir galvoju: reikia kaip nors sujudinti, šmaikštelėt norisi. Gal nuo karščio galva susisuko, nežinau… Paleidžiu šienapjovę, bėgu kiek kojos neša ir šaukiu: „Ei, gelbėkitės, kas galite! Šernai!“ Ir kaip pašėlęs – į medį. Žiūriu, žmonės irgi šakėm ir grėbliais paleido, ir irgi į medžius… – Cha-cha-cha! O kas toliau? – O paskui vyrai ir moterys vos negrėbėm nepridaužė! Bet žinai ką – darbas iškart spustelėjo. Anyta neištvėrė ir trinktelėjo vyrui: – Šaunuolis, rudasai! – Tėvai, geriau apie tikrus šernus papasakok. – O, galiu ir apie tikrus. Tai buvo taip… Tada dar buvom jauni su Klaudija ir Vasiuko net neplanavom. Tais laikais buvau užkietėjęs medžiotojas, tik po šio įvykio visiškai mečiau. Tądien, pamenu, sniego užėjo, sakau Klaudai: „Einu medžiot“. „Eik“, – sako. Pasiėmiau šautuvą ir išėjau… Klaidžiojau po mišką – nieko nėra. Čia ir sutemo. Jau namo ruošiuosi. Staiga girdžiu – šernai čia pat. Arčiau įsileidau ir iššoviau. Galvojau, pataikiau, bet ne – prašaunu. Ir staiga ant manęs kuilys kaip puls! Bėgu, pats nepamenu kaip į medį užsikabariu. – Turbūt, vos iš baimės nenusibaigei! – antrina anyta. – Nedrumsk!.. Taip prisikibau prie medžio – gyvas, bet negyvas. Na, galvoju, išeis šernai – ištrūksiu. Kur tau! Kuilys ėmė žemę po medžiu knisti, o kai mato, kad nieko nebus, atsigulė po medžiu ir visa šernų banda su juo. – Oho! – nustebau. – Ir ką darėt? – Taip ir sėdėjau, Valyte! Beveik visą naktį, apsikabinęs medį. Gerai, kad šaltis ne per stiprus buvo, kitaip būčiau visai sustingęs. – O aš Vasilijuką tada ieškojau, visą naktį langus žvalgiau! Auštant su vyrais išėjau ieškot. Šaukėm, šaukėm – vos radom. Ant kupros tempt teko, kol atsargoje atsigavo. – Juk tu ne moteris, o kraujas su pienu! – Oik tu, nedorėli!.. Valia, gal arbatos? Su medumi iš savo avilių, su ramunėlėm ir jonažolėm. – Noriai, dėkui! Klaudija Petrovna išpilstė kvapnią arbatą. – Vasiuk, dar papasakok, kaip mano seserį išgydėjai. Uošvis vos nepaspringo karšta arbata, nusijuokė: – Tai buvo taip. Kartą Klaudijos sesuo telegramą parašė: atvažiuoja į svečius. Mes aišku apsidžiaugėm, sutikome gražiai… Svečiuojasi Tatjana, ir vakarieniaudama skundžiasi: kojos neina, skauda. – Kas nutiko? – klausiame. – Nežinau, reikia į ligoninę, bet vis nėra laiko nuvažiuoti. – O bičių dar neišbandei gydymui? – klausiame Tatjaną. – Kur gi bites mieste surasiu? – Greitai, Tania, einam prie avilių – aš akimirksniu išgydysiu! – Tikras daktaras Aibolitas! – nusikvatojo anyta. – Taigi, nuėjom prie avilių. Sakau žmonos seseriai: kelk suknelę aukščiau… Na ne visai – aukščiau kelių… Ant kiekvienos kojos po bitę uždėjau. Tatjana dar padėkojo, o po pusvalandžio keikėsi kaip žaldokas! Pasirodo, alergija bičių nuodui, kojos tarsi pūslės – vos paeina! – Sakiau – daktaras Aibolitas… – Iš kur man žinot! Ir tu nežinojai, ir aš… Tu, Valia, medaus užkąsk, užkąsk. Alergijos nėra? – Nėra, Vasilijau Vasiliauskai! – Na ir ačiū Dievui… Baigėme gerti arbatą. Už lango aptemo, mane apėmė nuovargis. Anyta užtraukė užuolaidas: – Vasiuk, kur jums pakloti? – Mama, gal ant krosnies?.. Valyte, sutinki ant pečiaus miegoti? – Dar ir kaip! – Tuojau… Tėtė su savo rankom mūsų maitintoją plytą po plytos mūrijo! – pasigyrė anyta. Uošvis pažvelgė išdidžiai. O buvo kuo didžiuotis – krosnis šildo, maitina ir šeimą aplink save suburia. Ryški ugnis joje rusena, gyvybės simbolis! Padėkojom šeimininkei ir pakilom nuo stalo. Vyras, paglostęs mane per nugarą, atsargiai pakėlė ant krosnies. Iš tamsos, nuo palubės, dvelkė metų metais susikaupęs kvapas: apdegusios plytos, džiovintos žolelės, avies vilna, duonos kepalėlis. Vasilijus greitai užmigo, o man miegas nėjo. Kas gi čia dabar? Iš dešinės kažkas garsiai alsavo: – Pych-puch, pych-puch… – Naminukas! Tikrai, naminukas! Esu skaičiusi… Ir prisiminiau vaikystės skaičiuotę: – Naminuke, naminuke, mes su tavim nesipykstam! Ir tik ryte sužinojau tiesą: jokio čia naminuko nebuvo, o raugas, kurį anyta padėjo šiltai, ir pamiršo… Dar ne sykį aplankysime svetingus Vasilijus tėvus – pasiklausyti Vasilijaus Vasiliausko pasakų, sušilti prie krosnies, paragauti naminės duonos. Bet apie tai – kitą kartą!

Mes su žmona atvažiavome į kaimą susipažinti su jos tėvais. Rimos mama, išėjusi į gonką ir pasidėjusi

Uncategorized

011

Išėjau į pensiją ir pasijutau beviltiškai vieniša: tik senatvėje supratau, jog praleidau gyvenimą ne taip, kaip reikėjo gyventi

Na, žinai, išėjus į pensiją pajutau kažkokią nepaaiškinamą vienatvę. Tik sulaukusi senatvės supratau

Uncategorized

019

Pasirinkimas „O, pasirodo, Fedia seniai iki ausų vedęs…“ – atsiduso Svetė, sėdėdama ant suoliuko Kauno skvere, delne spaudžianti gydytojos siuntimą į ligoninę. Kambariokės bendrabutyje jai pavydėjo, kai matydavo kartu su žaviu, skaisčiai žydraakiu, plikai skustu tamsiaplaukiu vaikinu – atrodė, kad jai labai pasisekė su tokiu mandagiu kavalieriumi. Bet pavydėti, kaip paaiškėjo, nebuvo ko. Svetė suvirpėjo, prisiminusi pirmą ir paskutinį susitikimą su Fediaus žmona, kuri ją pagavo prie gamyklos vartų ir iš karto išdėstė, kiek tas „kavalierius“ ištikimas šeimai. – Na sveika! Atrodo, Svetlana, taip? – pradėjo ji. – O kas jūs? – krūptelėjo Svetė, įsitempusi po veriančiu aukštos, grakščios moters, peleninių plaukų žvilgsniu. – O aš – Olga, Fiodoro Mizinco žmona. – Ką?.. – O ką girdėjai! – ramiai tęsė moteris. – Dar viena paprasta, kiek tokių jūsų yra – medžiotojų svetimos laimės pasaulyje, įsikibus garbanoto šansu, kad vis tiek nieko neišeis… Ir taip toliau – šleifas nuoskaudų, pašaipų, nuvertinimų. Svetė vos ištvėrė pokalbį, mintyse skubėdama pabėgti nuo svetimos žmonos, kuri net nuotrauką su dukrom parodyti atnešė – štai, atseit laiminga šeima, o tu – tik trumpalaikė užgaida. Tą vakarą Fiodoras, kaip niekur nieko, vėl pasirodė su gėlėmis ir žadėjo amžiną meilę bei skyrybas, bet Svetė, susigraudinusi, išvijo jį pro duris. Praėjus kelioms savaitėms Svetė suprato, kad laukiasi. Visi „geranoriai“ Kauno gamyklos bendradarbiai vertė ją jaustis kaltai, lyg būtų pati kalta, pasitikėjusi žmogumi, kurio net nepažinojo. Bandė kalbėtis su Fedia – jis tik burbtelėjo „duosiu pinigų, pasirūpink“ ir kitą dieną iš darbo dingo visiems laikams. Svetė, suspaudusi siuntimą į ligoninę, lūkuriavo ant suoliuko – bijojo ir nežinojo, ką daryti. Staiga šalia atsisėdo nepažįstamas vaikinas stilingu kostiumu ir didžiule glėbiu bordo chrizantemų. – Skubate? – paklausė jis, pastebėjęs jos laikrodį. – Mano laikrodis vis bėga 10 minučių į priekį… – pratarė Svetė. – Bet dabar nuostabus bobų vasaros oras! – linksmai ištarė vaikinas, vis dalinosi savo džiaugsmais – kaip jį atrinko prestižinei vietai, kaip jam brangi mama, ir kad pirmajam atlyginimui nupirks kelionę prie jūros, kur mama niekad nėra buvusi… Svetė stebėjo jį, tarsi užburta, – nepažįstamas žmogus – bet sielai taip šilta. Po trumpo pokalbio, kai vaikinas su bordo chrizantemomis dingo, Svetė suplėšė siuntimą į mažus gabalėlius – mintyse džiaugdamasi, kad dar turi galimybę rinktis. Praėjo dvidešimt treji metai… – Mama, vėluoju! – prie veidrodžio skubėjo jų suaugęs sūnus Stasys, o Svetė jam perrišo bordo spalvos kaklaraištį. – Gal užteks nerimauti – su tokiu kaklaraiščiu tikrai priims į darbą! – šyptelėjo mama. Stasys pakštelėjo į skruostą ir nuskubėjo link stotelės – o Svetė, žvelgdama pro langą, staiga suprato, kad istorija kartojasi: jos sūnus dabar toks, koks prieš dvidešimt metų buvo tas nepažįstamas su chrizantemomis… Ir tą dieną, kai Stasys grįžo, laikydamas didžiulį bordo chrizantemų glėbį – sako, mama, mane priėmė, ir mes būtinai važiuosim prie jūros… Svetė suprato – padarė teisingą pasirinkimą. Štai toks mamos pasirinkimas – gyvenimą dovanojanti meilės pabaiga.

Pasirinkimas O pasirodo, Paulius smarkiai apsivedęs atsiduso Rūta, sėdėdama ant suolelio mažame Vilniaus

Uncategorized

025

Išduoti vaikai: Dėmesys, pavydas ir užguita meilė šeimoje. Dasha žavisi gražiais broliais. Ji jiems mezga dovanėles ir svajoja būti pastebėta, tačiau jos pastangos žlunga – Kristina viešai išsižada sesers, o Markas irgi nepalieka šilumos. Priimta į šeimą, Dasha kasdien patiria abejingumą. Tik mama Inesa ją myli, bet galiausiai viską užtemdo brolių godumas – motina išduodama, atsiduria senelių namuose, o Dasha, pasiryžusi nesitraukti, išgelbsti ją ir dovanoja antrą šansą mylėti bei būti mylimoms mažame Lietuvos kaimo namelyje.

Išdavystė savų vaikų Dovilė vėl su susižavėjimu žiūrėjo į brolį ir seserį. Kokie jie buvo gražūs!