Zibainis

Dar turime namuose reikalų… Močiutė Valė sunkiai atidarė sodo vartelius, vos pasiekė namų duris, ilgai vargo besikrapštydama su rudžių paliestu spyna, įėjo į savo seną, neprišildytą trobą ir atsisėdo ant kėdės prie šaltos krosnies. Troboje tvyrojo apleistumo kvapas. Nors išvyko vos trims mėnesiams, lubos jau apaugusios voratinkliais, senas supamas krėslas skundėsi girgždėdamas, vėjas ūžė kamine – namai ją pasitiko lyg supykę: kur dingai, šeimininke, kam mane palikai?! Kaip žiemą išgyvensim?! – Palauk, palauk, mano brangusis, leisk atsikvėpti… Užkursiu krosnį, sušilsim… Vos prieš metus močiutė Valė dar vikriai sukinėjosi po trobą: baltino sienas, perdažydavo staklę, nešdavo vandens. Smulki jos figūrėlė vis tai lenkėsi prie ikonų, tai sukosi prie krosnies ar šmirinėjo po sodą, spėdama pasodinti, ravėti, palaistyti. Ir troba džiaugėsi kartu su šeimininke, grindys linksmai girgždėjo po lengvais jos žingsniais, durys ir langai paklusniai verėsi nuo pirmo prisilietimo jos išvargusių rankų, o krosnis uoliai kepė purius pyragus. Kartu buvo gera – Valiutei ir jos senam namui. Vyrą palaidojo anksti. Užaugino tris vaikus, visus išleido į mokslą, į žmones. Vienas sūnus – ilgojo nuotolio kapitonas, kitas – karininkas, pulkininkas, abu toli gyvena, retai atvyksta pasisvečiuoti. Tik jauniausioji, dukra Tamara, liko kaime – vyriausia agronomė, nuo ryto iki vakaro darbuojasi, pas mamą užsuka tik sekmadieniais pavaišinti pyragais ir vėl dingsta savaitei. Paguoda – anūkė Svetutė. Galima sakyti, kad pas močiutę užaugo. Kokia gi užaugo – tikra gražuolė! Akys didelės, pilkos, plaukai spalvos kaip prinokę avižos, iki juosmens, garbanoti, sunkūs, tarsi žvilgėtų – net plaukai švyti. Suris plaukus į uodegą, sruogos išsileidžia – vietiniams vaikinams iš nuostabos burnos pravertos. Figūrėlė daili. Kaip čia kaimo mergaitei tokia laikysena, tokia grožybė? Ir išmintinga. Baigė Vilniaus žemės ūkio universitetą, grįžo į gimtą kaimą dirbt ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, o pagal jaunų šeimų programą gavo naują namą. O koks tai buvo namas! Tvirtas, mūrinis, tais laikais tikras dvaro namas, ne šiaip troba. Tik aplink močiutės trobą – sodas žydi ir veši, o prie naujo anūkės namo dar niekas nespėjo užaugti – vos trys žolės stiebai. Na, ir auginti Svetlanai, tiesą sakant, nelabai sekėsi. Nors ir kaimo mergina, bet švelni – močiutės nuo kiekvieno skersvėjo ir sunkaus darbo saugota. O dar ir sūnus gimė – Vasiukas, tada jau apie jokius sodus ir daržus nebuvo kalbos. Svetlana ėmė prašytis: “Eime gyventi pas mus, namas didelis, patogus, krosnies kurti nereikia.” Močiutė Valė pradėjo sirguliuoti – suėjo jai 80 metų, lyg liga būtų laukus sukakties – kojos, anksčiau vikrios, sunkiai judėjo. Pasidavė močiutė prašymams. Pagyveno pas anūkę kelis mėnesius, bet išgirdo: – Močiute, brangioji, juk žinai, kaip tave myliu! Bet kam tu vis sėdi? Visą gyvenimą buvai judri, o dabar tik sėdi ir sėdi… Noriu ūkį plėsti, laukiu iš tavęs pagalbos… – Aš negaliu, dukryt, man jau kojos nebeklauso… senatvė užklupo… – Hm… Atvažiavai pas mane – iškart sena… Taip nepasiteisinusią lūkesčių močiutę išsiuntė atgal į jos gimtą trobą. Iš sielvarto, kad nepadėjo mylimai anūkei, močiutė Valė visai palūžo. Judėjo vos vilkdama kojas, sunku buvo nueiti iki stalo, o į mylimą bažnyčią – visai nebeįmanoma. Klebonas tėvas Borisas pats užsuko pas nuolatinę parapijietę ir visų bažnyčios reikalų talkininkę. Močiutė Valė rašė mėnesinius laiškus sūnums. Troboje buvo šalta, krosnis vos apšildyta, grindys ledinės. Vilkėjo nebe naują megztinį, kiek suteptą skarelę, ant kojų nunešioti velti batai – o juk buvo pirmutinė tvarkos ir švaros mėgėja. Tėvas Borisas atsiduso: reikia pagalbininkės. Gal paprašyti Onutės iš kaimynų? Ji tvirta moteris, kokiais 20 metų jaunesnė už Valę. Išėmė iš krepšio duonos, sausainių, šiek tiek dar šiltų žuvies pyragų (atsisveikinimas nuo kunigo žmonos Aleksandros). Pakūrė krosnį, tris kartus atnešė glėbius malkų, sudėjo kampe, įpylė vandens, užkaitino didelį arbatinį. – Sūneli brangus! Oi, atsiprašau, tėve mūsų! Padėk man adresus ant vokų užrašyti, jei aš pačios vištos koja užrašysiu – laiškai nepasieks… Kunigas adresus užrašė, akimis permetė laiškus, iškart į akis krito didelėmis, drebėjančiomis raidėmis: „O gyvenu labai gerai, sūneli brangus. Viską turiu, ačiū Dievui!“ Tik tie laiškai apie gerą gyvenimą – apšlakstyti išplautomis, matyt, sūriomis rašalo dėmėm. Onutė perėmė globą, tėvas Borisas nuolat išklausydavo išpažinties ir prižiūrėdavo, per didžiąsias šventes Onutės vyras dėdė Petras, senas jūreivis, atveždavo močiutę į bažnyčią motociklu. Po truputį gyvenimas susitvarkė. Anūkė daugiau nesirodė, o po poros metų ėmė smarkiai sirgti. Seniai turėjo problemų su skrandžiu, galvojo, kad dėl to ir jaučiasi prastai. Paaiškėjo – plaučių vėžys. Kodėl taip atsitiko – nežinia, bet Svetlana per pusmetį išblėso. Jos vyras ėmė gyventi kapinėse – pirkdavo butelį, gerdavo, užmigdavo ant kapo, atsibudęs eidavo ieškoti kito butelio. Ketverių metų sūnelis Vasiukas niekam nereikalingas – purvinas, apsisnūdęs, alkanas. Jį pasiėmė Tamara, bet per darbų gausą anūku rūpintis nespėjo, tad Vasių rengė išvežti į rajono internatą. Internatas buvo neblogas: energinga direktorė, visavertis maistas, savaitgaliais vaikus leidžia namo. Ne namų auklėjimas, žinoma, bet Tamara neturėjo išeities – darbe vėlai užtrukdavo, iki pensijos dar toli. Ir tada „Uralo“ motociklo priekaboje atvažiavo močiutė Valė – už vairo išdidus storas kaimynas dėdė Petras, dryžuota jūrininko maikute, inkarai ir undinėlės ant abiejų rankų. Abu atrodė užsispyrę ir kovingi. Močiutė Valė trumpai tarė: – Aš Vasiuką pasiimsiu pas save. – Mama, juk pati vos paeini! Kaip su mažu susitvarkysi? Jam gi pagaminti, išskalbti reikia! – Kol aš gyva, Vasiuko į internatą neatiduosiu, – griežtai atkirto močiutė. Iš nustebimo pritylo Tamara – paprastai tyli, švelni močiutė rodėją tokį tvirtumą – ir pradėjo krauti anūko daiktus. Dėdė Petras nuvežė seną ir mažą namo, beveik ant rankų nuvedė į trobą. Kaimynai peikė močiutę Valę: – Gera sena moteriškė, daug gero padariusi, bet, matyt, protą prarado – pačiai pagalbos reikia, dar vaiką paėmė… Tai gi ne šuniukas… Jam reikia priežiūros… Kur Tamara žiūri! Po sekmadienio mišios kunigas Borisas nuėjo pas močiutę Valę – bijojo, ar nereikės atimti alkano ir purvino Vasiuko iš vargšės senos moters? Troboje buvo šilta, krosnis gerai įkūrenta. Švarus, linksmas Vasiukas ant sofos klausėsi pasakos apie Ropę iš seno patefono plokštelės. O vargšė ligota močiutė lengvai skraidė po trobą: tepa skardą sviestu, minkė tešlą, beria kiaušinius į varškę. Jos kojos, anksčiau vos judėjusios, dabar lengvai ir mikliai bėgiojo – kaip per jaunystę. – Kunigėli brangus! Štai, vat, bandeles kepu… Palauk truputį – klebonienei Aleksandrai ir Kaziukui karštų vaišių paruošiu… Kunigas grįžo namo, netekęs žado, ir papasakojo žmonai matytą stebuklą. Klebonienė Aleksandra trumpam pagalvojo, tada ištraukė iš spintos storą mėlyną sąsiuvinį ir rado tinkamą puslapį: „Senolė Egorovna nugyveno ilgą gyvenimą. Viskas praėjo, išskrido, visos svajos, jausmai, viltys – viskas miega po snaige… Jau laikas ten, kur nėra nei ligos, nei rūpesčių… Vieną speiguotą vasario vakarą Egorovna ilgai meldėsi prie ikonų, o paskui atsigulė ir pasakė: „Kviestkit kunigą – mirsiu.“ Veidas jos tapo baltas kaip už lango sniegas. Artimieji pakvietė kunigą, Egorovna išpažino nuodėmes, priėmė Komuniją ir jau parą gulėjo nieko nevalgydama, negėrusi. Tik švelnus alsavimas rodė: siela dar neišskrido… Durys sugirgždėjo: šalčio gūsis, kūdikio verksmas. – Tyliai, tyliai, pas mus – močiutė miršta. – O kaip užčiaupsi burnytę – vaikeliui tik ką gimusiai nepasakysi neverkti… Iš ligoninės grįžo Egorovnos anūkė Nastutė su šviežiai gimusiu kūdikiu. Nuo ryto visi buvo išėję, palikę mirštančią močiutę ir jauną mamą vienas. Nastutei dar pienas nebuvo atėjęs, pati – bemokanti, kūdikis rėkė sirpiai, trukdydamas močiutei mirti. Egorovna pakėlė galvą, miglotas žvilgsnis tapo aiškus. Ji sunkiai atsisėdo, nuleido nuogus padus ant grindų ir ėmė ieškoti šlepečių. Kai visi grįžo iš darbo, tikėjosi rasti jau amžinatvėje iškeliavusią močiutę, bet rado: Egorovna nė neketina mirt – atvirkščiai, atrodė energingai ir gyvai. Ji tvirtai apsigalvojo nemirti, dabar vaikščiojo po kambarį ir linguodama rankose ramų, pagaliau nurimusį kūdikį, kol anūkėlė ilsėjosi ant sofos.“ Aleksandra užvertė dienoraštį, nusišypsojo vyrui ir pasakė: – Mano prosenelė, Vera Egorovna, labai mane mylėjo ir tiesiog negalėjo sau leisti numirti. Kaip toje dainoje: „O numirti dar per anksti – dar turim namuose reikalų!“ Jinai po to dar dešimt metų gyveno, padėdama mano mamai, o tavo uošvei, Anastasijai Kirilovna, užauginti mane, mylimiausią proanūkę. Ir kunigas Borisas nusišypsojo žmonai.

Dar yra reikalų namuose… Močiutė Valė sunkiai pravėrė sodybos vartelius, šlubčiodama atsidarė duris

Uncategorized

012

Antrasis vaikas — tai vyras

Antrasis vaikas tai vyras. Ne, ne žmona tai namų pagelbėja, virtuvės šefas nebesirūpinkite.

Uncategorized

01k.

NEPAVYKO, MARINA! LĖKTUVAS IŠSKRIDO! O KARTU SU JUO DINGO TAVO PAREIGOS IR PRIEMOKA! ATLEISTA! — ŠTAIP RĖKĖ VADOVAS TELEFONU, KAI MARINA, STOVĖDAMA EISMO SPŪSTYJE, ŽIŪRĖJO Į APVERSTĄ AUTOMOBILĮ, IŠ KURIO JI KĄ TIK IŠTR AUKĖ SVETIMĄ VAIKĄ. JI PRARADO KARJERĄ, BET ATRADO SAVE.

Nespėjai, Rūta! Lėktuvas išskrido! Kartu su juo prapuolė tavo pareigos ir premija! ATLEISTA!

Uncategorized

0269

Vyras pabėgo į Italiją su kita. Ką Maria sugebėjo pasiekti vienui viena dėl savo dviejų vaikų, tikrai paliks be žodžių.

Mano vyras pabėgo į Italiją su kita. Tai, ką sugebėjo viena moteris pasidaryti savo dviems vaikams, paliks

Uncategorized

0473

Dovana mamai: šeimos pasitikėjimas, šešiasdešimt tūkstančių ir nauja virtuvės „karalienė“ – istorija apie sprendimus, netikėtumus ir tikrą rūpestį per lietuvišką gimtadienį

Vytautai, man reikėtų tavo pagalbos dėl dovanos mamai. Milda padėjo telefoną ant stalo ir atsisuko į

Uncategorized

032

Tėvų meilė. — Vaikai – gyvenimo gėlės, – mėgo kartoti mama. O tėtis, juokdamasis, visada pridurdavo: — Ant savo tėvų kapo, – užsimindamas apie vaikų išdaigas, kaprizus ir amžiną triukšmą. Elė su lengvu nuovargiu, bet laiminga, sodino vaikus į taksi. Milanai – ketveri, Davidukui – pusantrų. Jie smagiai praleido laiką pas senelius: su sausainiais, apkabinimais, pasakomis ir leistais „truputį daugiau nei namuose“ džiaugsmais. Elė ir pati tikrai džiaugėsi šia kelione. Tėvai, seserys, sūnėnai – gimtieji namai priima be sąlygų ir paaiškinimų. Mamos maistas, kuriam neįmanoma atsispirti. Kalėdinė eglė, spindinčia lemputėmis ir keistais, jautriai senais žaisliukais. Tėčio tostai – kiek ilgi, bet visada nuoširdūs. Mamos dovanos – rūpestingos, reikalingos, su meile. Akimirkai Elei pasirodė, kad ji vėl vaikas. Ir norėjosi paprasčiausiai ištarti: „Mamyt, tėveli, ačiū, kad esate!“ Šiais metais ji su Ruslanu nusprendė savo tėvams padovanoti ypatingą dovaną. Ne iš pareigos – iš dėkingumo. Už laimingą vaikystę. Už meilę ir rūpestį, kuriais buvo pripildyti jos bei seserų metai. Už pasitikėjimą, kuriuo tėvai priėmė Ruslaną ir patikėjo jam brangiausią – savo dukrą. Už šeimos palaikymą, tikėjimą jų keliu, už buvimą drauge kiekvieną svarbią akimirką. — Visada svajojau padovanoti tėvui automobilį, – vieną dieną tyliai tarė Ruslanas. – Bet mano tėtis to nesulaukė. Po akimirkos jis jau užtikrintai pridūrė: — Bet tavo tėčiui tikrai padovanosim! Elė tik nusišypsojo, žvelgdama į vyrą ta pačia meile, kurioje tiek daug dėkingumo, pagarbos ir ateities. Kaip ir buvo sutarta, Elė atvažiavo pas tėvus su vaikais. Rankose – skaidrios dėžutės su namuose pagamintomis salotomis, mėsa, saldumynais: viskas sava, rūpestingai paruošta. Davidukas iškilmingai įteikė močiutei rožių puokštę – tokią didelę, kad vos nevirto pats. Elė apkabino tėtį, pabučiavo, įkvėpė pažįstamą, gimtųjų namų kvapą. — Kur Ruslanas? Kodėl atvažiavai viena? – susirūpino tėvai. Tuo metu Elei suskambo telefonas. — Ruslanas, – sušypsojo ji. – Šiek tiek vėluoja. Sako, galite pradėti be jo. Vaikai jau leidosi į svetainę. Po aukšta, pasipuošusia eglute gulėjo dėžės ir dėželės su užrašais – kam tiksliai šią dovaną „atnešė Kalėdų Senelis“. Milanai, žinoma, teko daugiausia. Vienoje dėžėje – stebuklinga Pelenės karieta. Kitoje – pora nuostabių baltų žirgų su ilgomis auksinėmis karčiomis. Netgi „krištoliniai“ bateliai pačiai princesei. Toliau – lengvučiai suknelė su pūsta sijonu ir ilgos pirštinės, išsiuvinėtos blizgučiais. Papuošalai, stebuklingas veidrodėlis, vaikiška kosmetika, kūrybos rinkiniai, knygos… Davidukui atiteko milžiniška dėžė su daugiaaukšte automobilių stovėjimo aikštele: mažytės blizgančios mašinėlės liftu kildavo aukštyn ir su pasigėrėjimu šliauždavo žemyn vingiuotais keliais. Dar dėžėse buvo: didelis dinozauras šviečiančiomis akimis, lankas su strėlėmis, sausas baseinėlis ir visa maišas spalvotų kamuoliukų, kosmoso blasteris, visomis spalvomis žėrintis. Ir, žinoma, kalnas spalvinimo knygelių, pieštukų ir stebuklingų flomasterių. Apie Elę irgi nepamiršo! Mažoje dėželėje su kaspinu gulėjo auksiniai auskarai su akmenėliais – jie žėrėjo, atspindėdami eglės švieseles. O ant stalo, didelėje lėkštėje, puikavosi jos mėgstamiausias „Skruzdėlynas“ – su riešutais, razinomis, cukatais ir šokolado drožlėmis. Tokie pat kaip vaikystėje. Po eglute atskirai gulėjo dėžės ir Ruslanui. Griežtai uždrausta jas atidaryti be mylimo žento. Elė su vaikais apkabino artimuosius ir įteikė savas dovanas: mamai – dėžutę tikrų prancūziškų kvepalų, tėčiui – sidabrinę apyrankę išskirtinio pynimo. Milana iškilmingai dovanojo močiutės ir senelio portretą – šiek tiek juokingą, kiek panašų į nuotrauką „jų ieško policija“, bet nupieštą su tokia meile, kad visi tik šypsojosi ir žavėjosi. Bet pagrindinė dovana dar laukė! Po kokių trisdešimties minučių, po pirmų tostų, kai visi kiek nurimo ir apžiūrinėjo dovanas, Elė užsidėjo auskarus. Jie sužibo jos ausyse, pabrėždami laimingas akis. Milana susimąsčiusi pažvelgė ir netikėtai tarė: — Mama, tu užsidėjai tuos auskarus, kad aš pastebėčiau ir pasakyčiau, jog esi graži? — Taip, būtent tam, – atvirai atsakė Elė. — Tu labai graži! – rimtai pasakė Milana. — Ir aš! Ir tėtis taip pat! Ir net Davidukas! – visi vėl nusijuokė. — O kur gi mūsų mylimas žentas? Jau metas pasirodyti! Ir štai jis pasirodė. Užsidegė signalinė lemputė, atsivėrė vartai ir į kiemą, garsiai signalizuodama, įvažiavo didelė balta mašina, blizgėdama naujais šonais. Visi iškart išėjo į kiemą – garsiai, besijuokdami, šiek tiek trūkčiodami nuo lengvo šalčio. Prie vartų stovėjo ji. Naujutėlė, chromu žvilganti mašina su balionais, pririštais prie veidrodėlių ir kapoto. Ruslanas ramiai, be didelių žodžių, išlipo iš už vairo. Priėjo prie Elės tėčio ir padavė raktelius. — Tai jums… Iš visos širdies. Ir apkabino jį vyriškai – stipriai, patikimai, be jokio demonstravimo. Tėvas atsitraukė žingsnį, pasimetęs nusišypsojo. — Ką jūs sugalvojot, vaikai… Negaliu… – žodžiai lipo, tarsi jis bijotų patikėti garsiai. Bet jį jau atsargiai palydėjo, pasodino prie vairo. Jis paglostė vairą, apžiūrėjo švytinčią, kone kosminę prietaisų panelę. Naujame salone kvepėjo brangia oda ir būsimomis kelionėmis. Tėvas nusišluostė akis – tas pačias, kurioms retai tenka išvysti ašaras. — Jūs tik duodat… – tik ir spėjo ištarti. O tada apkabino visus paeiliui: Elę, Ruslaną, anūkus, žmoną. Žodžiu, šventės pavyko. Visi buvo laimingi. Tie du viešnagės dienos pripildė džiaugsmo ir vaikų, ir suaugusiųjų širdis. Bet viskam savas laikas – metas buvo skirstytis į namus. Ryte Ruslanas išvažiavo į darbą. Uošvis nuvežė jį naujutėliu automobiliu – užtikrintai, išdidžiai, tarsi būtų atmetęs kelis metus ir rūpesčius. Elė žvelgė iš paskos ir šypsojosi: dovana gyvena savo gyvenimą, kaip ir buvo sumanyta. Po pietų Elė su vaikais išsikvietė taksi. Lagaminai buvo lengvesni nei atvykstant, bet širdys – pilnesnės. Milana dar sykį apkabino močiutę, Davidukas pamojo seneliui, tvirtai spaudamas rankytėje „į kelionę“ skirtą mašinėlę. Elė su vaikais įsėdo į taksi. Kelias buvo ramus, vaikai greitai pavargo ir, susiglaudę, užmigo ant galinės sėdynės – patenkinti, sotūs, laimingi. Pakeliui namo Elė paprašė sustoti prie nedidelės parduotuvėlės prie kelio. — Man minutelei. Reikia pampersų ir vandens, – pasakė vairuotojui. Po penkių minučių Elė išėjo, įsėdo atgal… Ir širdis nukrito kažkur negiliai. Vaikų nebuvo! Vairuotojas ramiai kalbėjosi su kažkokia nepažįstama mergina priekinėje sėdynėje. — NESUPRATAU… – lėtai ištarė Elė. Mergina staiga atsisuko: — Kas čia?! Kas per boba?! Vairuotojas gūžtelėjo pečiais: — Nežinau! – ir, atsisukęs į Elę: — Kas jūs? Ko norit? — Jūs ką, pamišot?! Kur mano vaikai?! — Niekingas tu! – suklykė mergina. – Tu dar ir vaikų turi?! – ir pradėjo jį daužyti rankine. — Tu ką, bet ką į mašiną sodini?! – jau rėkė Elė. — Kur vaikai, klausiu?! Kelias minutes salone vyko tikras chaosas: šūksniai, priekaištai, mojavimas rankomis, visuotinis neteisingumas. Ir staiga atsidaro durys… Koks vyras pasilenkia ir ramiai sako: — Panele, čia ne jūsų mašina. Aš kiek toliau pastojau. Pasaulis akimirkai nutilo. Elė tylomis, įsiutusi užtrenkė duris, iššoko ir pribėgo prie tokios pat šviesios mašinos, stovinčios priekyje. Atrakino duris. Ant galinės sėdynės ramiai miegojo jos vaikai. Du angeliukai net nepajudėjo. Elė atsiduso taip, lyg ką tik būtų grįžusi iš bedugnės krašto. Atsisėdo, uždarė duris ir sumurmėjo: — Važiuojam… Ir tada ją užplūdo juokas. Tikras, nervingas, išlaisvinantis. Vairuotojas irgi pradėjo kvatoti, braukdamas ašaras ir matyt labai džiaugdamasis, kad viskas baigėsi būtent taip – be tragedijų, bet su istorija visam gyvenimui. Elė pažvelgė į miegančius vaikus ir staiga suprato paprastą tiesą: tėvai kasdien – švelnūs, pavargę, besijuokiantys, kartais išsiblaškę. Bet užtenka net menkiausiai pavojui pasirodyti šalia – ir juose pabunda liūtai! Be jokių abejonių, be svarstymų, be baimės. Tik vienas jausmas – ginti! Tokia yra meilė. Tyli, kai viskas gerai, ir nenugalima, kai kalba pasisuka apie vaikus. Šeimos stebuklai: nuo jaukių švenčių su artimiausiais iki didžiausios dovanos tėčiui ir išbandymų mamos širdžiai – tikra tėvų meilės istorija, įkvėpta lietuviškų tradicijų ir šilumos

Tėvų meilė Vaikai gyvenimo gėlės, mėgdavo kartoti mama. O tėtis, dabar ir tučtuojau juokdamasis, visada

Uncategorized

051

Nesugebėjau pamilti: Lilijos ir Volodiaus laiškas, netikėtos kelios vasaros, draugystė su vaikystės negalią patyrusiais bičiuliais, prarasta meilė ir gyvenimo vingiai lietuviško internato šešėlyje

NEPAMYLĖJAU Merginos, prisipažinkit, kuri iš jūsų yra Dovilė? smalsiai ir su šelmiška šypsena į mus su

Uncategorized

041

Pasiimk savo vyrą!

20251205, penktadienis Grįžau namo po tėvų susirinkimo mokykloje. Vėl mokytoja šaukė Vytą už tai, kad

Uncategorized

093

— Seneli, žiūrėk! — Lilija prisiglaudė prie lango. — Šuniukas!

Dėde, žiūrėk! Ugnė prilipusi prie lango sako. Šuniukas! Už tvoros bėga bėglių šuo. Juodas, purvinas