Zibainis

Sausos šakelės traškesio po koja Vanytė net neišgirdo – visas pasaulis staiga apsivertė, pradėjo suktis spalvingu kaleidoskopu prieš jo akis, o po akimirkos subyrėjo į milijonus ryškių žvaigždučių, kurios susitelkė kairėje rankoje truputį virš alkūnės. – Ai… – Vanytė griebėsi už skaudančios rankos ir iškart suriko iš skausmo. – Vania! – jo draugė Saška akimirksniu pribėgo, klūptelėjo priešais jį, – skauda? – Ne, blyn, malonu! – raukydamasis ir verkšlendamas ištarė jis. Saška ištiesė delną, švelniai palietė Vanytės petį. – Nu atstok! – netikėtai griežtai suriko jis, žvilgtelėjęs piktomis akimis, – skauda juk! Neliesk manęs! Vanytei buvo dvigubai apmaudu: visų pirma – matyt, lūžo ranka, laukia nuobodus mėnuo su draugų pašaipomis dėl gipso, o antra – pats, savo noru lipo į tą medį, norėjo parodyti Saškai savo vikrumą, stiprybę ir jaunuolišką drąsą. O jei su pirmu apmaudu dar galėjo susitaikyti, tai su antruoju – niekaip. Maža to, kad prieš mergaitę apsijuokė, ji dar dabar ir užjaučia! O jau ne… Atsistojęs, pridengęs ranką, Vanytė ryžtingai patraukė ligoninės link. – Vaniai, nesijaudink, Vania! – Saška stengėsi jį raminti eidama šalia, – viskas bus gerai, Vania! Viskas bus gerai! – Atstok, – jis sustojo, pažvelgė su panieka ir nusispjovė ant žemės, – kas čia gero? Ranką sulaužiau, nesupranti? Kvaila ar ką? Eik namo, atsibodai jau! Ir nuėjo šaligatviu, palikęs draugę stovėti sutrikusiomis pilkai žaliomis akimis ir šnabždėti vienus ir tuos pačius žodžius: – Viskas bus gerai, Vania… Viskas bus gerai… *** – Ivanai Viktorai, jeigu nematysime pinigų per artimiausias dvidešimt keturias valandas, labai nuliūsime. Beje, rytoj prognozuoja plikledį – būkite atsargus vairuodamas. Suprantate patys, automobilį gali užnešti ir… Visi tie nelaimingi atsitikimai – nemalonumas, kurio niekas nėra apsaugotas. Sėkmės. Telefonas nutilo. Ivanas nuleido ragelį, suspaudė galvą rankomis ir atlošėsi į kėdę. – Tai kur man tuos pinigus paimt… Tas tranzas buvo suplanuotas tik kitam mėnesiui… Atsidusęs, vėl griebė telefoną, surinko numerį. – Olga Vasilievna, galim šiandien pervesti partneriams iš holdingo pinigus už įrangos tiekimą? – Bet… Ivanai Viktorai… – Galim ar negalim? – Taip, bet tada gali strigti einamieji mokėjimai… – Tebūnie! Vėliau susitvarkysim! Pervedam šiandien į holdingo sąskaitą. – Supratau, bet… vėliau bus problemų su… Ivanas, nesiklausęs, padėjo ragelį, trenkė kumščiu į kėdės porankį. – Prakeiktos siurblės… Netrukus kažkas tyliai ir švelniai palietė jo petį, jis net pašoko iš išgąsčio. – Sasha, juk prašiau netrukdyti, kai dirbu, ar ne? Jo žmona Aleksandra švelniai pabučiavo į ausį, perbraukė delnu per plaukus. – Vania, tik nenervuokis, gerai? Viskas bus gerai. – Užtenka tų tavo „Viskas bus gerai”! Atsibodai jau, supranti? Mane rytoj užmuš – tada bus gerai? Ivanas pašoko nuo kėdės, stvėrė Sashą už rankų ir atstūmė nuo savęs. – Ką tu ten darei? Sriubą vėrei? Eik ir virk! Nervuoji mane, ir be tavęs bloga! Moteris atsiduso, išėjo iš kabineto. Jau prie durų dar kartą pažvelgė atgal ir vėl sušnibždėjo tris žodžius… *** – Žinai… dabar guliu ir prisimenu visą mūsų gyvenimą… Senelis pravėrė akis ir žiūrėjo į pasenusią žmoną – kadaise gražų veidą išmargino raukšlių tinklas, pečiai palinko, laikysena jau nebe tokia tiesi. Ji, nepaleisdama jo rankos, atsargiai pataisė lašinės kateterį ir nusišypsojo. – Kai pakliūdavau į bėdą, kai buvau ant gyvenimo ar mirties slenksčio, kai su manimi vykdavo baisiausi dalykai… Ateidavai tu ir vis kartodavai tuos pačius žodžius. Net neįsivaizduoji, kaip man jie erzino. Norėjau tave pribaigti dėl tavo naivumo ir monotonijos, – senelis bandė nusišypsot, bet užspringo nuo ilgo kosulio. Kai spazmas atlėgo, vėl prabilo: – lūžau rankas ir kojas, man dešimtis kartų grasino nužudyti, viską praradau, prasmegau duobėse, iš kurių retas išbrenda, o tu man visą gyvenimą sakei: „Viskas bus gerai“. Ir niekada nemelavai, va kas nuostabu. Iš kur viską žinojai iš anksto? – Nieko aš nežinojau, Vania, – atsiduso senutė, – manai tau sakiau? Tai aš save taip ramindavau. Juk tave, kvailį tokį, visą gyvenimą beprotiškai mylėjau. Tu ir esi mano gyvenimas. Kai tau buvo bloga, kai bėdos užklupdav, man dūšia išvirdavo. Kiek aš ašarų išliejau, kiek bemiegių naktų… Ir vis kartodavau sau tą patį: „Tegul ir akmenys iš dangaus, jei tik jis gyvas – viskas bus gerai“. Senelis trumpam užmerkė akis ir suspaudė jos delną savo. Buvo matyti, jog žodžiai sunkiai skinasi kelią. – Tai štai kaip… O aš vis pykau ant tavęs. Atleisk man, Sašenka. Nežinojau… Visą gyvenimą nugyvenau, o apie tave mažai tegalvojau. Koks gi aš kvailys, ką? Senutė tyliai nubraukė ašarą, pasilenkė prie vyro veido. – Vania, nesijaudink… Akimirkai sustojo, smalsiai pažvelgė į jo akis, priglaudė galvą prie sustingusios krūtinės, toliau švelniai glostydama šalantį delną. – Viskas BUVO gerai, Vaneli, viskas BUVO gerai…

Sausos šakelės trakštelėjimo po savo kojomis Vytukas nė nepastebi. Viskas passaulis akimirksniu apsiverčia

Uncategorized

0142

Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nepaklausė, nepasitarė! Kaip galima sugalvoti: ateiti į svetimą butą ir elgtis lyg savo namuose! Jokios pagarbos! Dieve, už ką man tokia bausmė? Visą gyvenimą su ja terliojausi, štai toks ir „ačiū“! Ji manęs net žmogumi nelaiko! – Ninos akyse suspindo ašaros, – jai, matot, mano gyvenimas nepatinka! Pačiai į save reikėtų pasižiūrėti! Sėdi savo vieno kambario bute ir galvoja, kad laimės paukštę už uodegos pagavo. Nei normalaus vyro, nei geros darbo: kažkokia nuotolinė. Iš ko žmogus gyvena? Ir dar mane pradėjo protingai mokyti! Aš tai seniai užmiršau, apie ką ji tik pradeda galvoti!… Ninos mintys net išvertė ją iš kėdės. Moteris nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinuką, priėjo prie lango. Žiūrėdama į šventiškai švytintį VILNIAUS panoramą, ji vėl pravirko: „Visi žmonės kaip žmonės – ruošiasi Naujiesiems metams, o aš be jokios šventės… Viena kaip pirštas…“ Arbatinukas užvirė. Nina taip paskendo prisiminimuose, kad net nepastebėjo… Buvo jai dvidešimt, kai mama, būdama 45-erių, pagimdė antrą vaiką. Merginą tai nustebino: kam mamai tiek rūpesčių? – Nenoriu, kad liktum visiškai viena, – paaiškino mama, – juk taip gera turėti sesę. Suprasi. – Aš ir dabar suprantu, – tada abejingai ištarė Nina, – tik žinok: aš su ja nesiterliosiu. Turiu savo gyvenimą. – Nebeturi tu savo gyvenimo, – nusišypsojo mama. Žodžiai išsipildė. Kai mažylei buvo vos treji, mamos neliko… O tėvą palaidojo dar anksčiau. Visa priežiūra dėl sesers atiteko Ninai, kuri faktiškai tapo Natašai mama. Tas staiga užaugino ją – skirta visą gyvenimą sesutei: išaugino, išmokslino. Dabar Nataša jau suaugusi, gyvena savarankiškai, ruošiasi ištekėti. Dažnai lankosi pas Niną: seserys artimos, nors labai skirtingos amžiumi, charakteriu ir požiūriu į gyvenimą. Nina, pavyzdžiui, be proto taupi ir jos butas seniai virto sandėliu nereikalingų daiktų; remontas seniai nedarytas, „viskas dar tvirta“, ir gaila kažką išmesti – gal prireiks. Nataša viskas priešingai: namuose tik tai, kas būtina – jokio pertekliaus. Kiek kartų ji siūlė Ninai atsinaujinti butą, bet ši vis atstumdavo: „Aš nieko neišmesiu ir nieko nenoriu keisti“. Tad Nataša nusprendė padaryti remontą pati – kaip staigmeną, naujiems metams. Kai Nina pagal grafiką išvyko dirbti, Nataša su būsimu vyru atėjo (juk turėjo raktus) ir perklijavo prieangio tapetus iš tamsių į šviesius su auksiniu raštu. Visą savaitę prieš Naujuosius jie plušėjo, viską gražiai sudėliojo ir išėjo. Nina, grįžusi namo, žengė į svetimą, šviesų koridorių – pamanė, kad supainiojo duris… Visa užvirė širdy: „Kaip ji galėjo?!“. Ji paskambino sesei ir išliejo visą pyktį. Po pusvalandžio Nataša sugrįžo. Įžeidimų kruša nesibaigė, kol Nataša pagaliau neištvėrė: „Viskas, gana. Gyvenk savo sąvartyne kaip nori, daugiau čia neateisiu!“ – „Tiesa akis bado?! Bėgi?“. – „Gaila man tavęs…“ – tyliai atsakė Nataša ir išėjo… Praėjo savaitė, pirmą kartą seserys taip ilgai nesikalbėjo, o iki Naujųjų liko vos kelios dienos. Nejaugi šventę sutikti teks atskirai?.. Nina atsisėdo prieškambary prie savo kuklaus suoliuko, apsidairė: „O juk tikrai, šviesiau ir jaukiau“, – pagalvojo, įsivaizduodama, kaip Nataša su Sashomis klijuoja tapetus, stengiasi, tikisi ją nudžiuginti… „Ir ko aš užsipuoliau? Juk iš tiesų geriau… Galbūt sesė teisi?“. Staiga suskambėjo telefonas… – Ninute, – išgirdo, kad Nataša verkia, – atleisk man. Tik norėjau tave nudžiuginti, ne įžeisti… – Ką tu, mano mergaite, seniai nepykstu, – ir Nina susigraudino, – ir atleisti nėra už ką: visiškai teisi esi, o tapetai nuostabūs. Po švenčių galim pradėti tvarkyti mano sandėlius. Jei, žinoma, sutiksi padėti. – Žinoma, padėsiu! Ir dar su džiaugsmu! O šiandien? Toks vakaras… Neįsivaizduoju Naujųjų be tavęs… – Ir aš… – Tada ruoškis, – nudžiugo Nataša, – pas mus viskas paruošta: ir tikra eglutė, girliandos, žvakės – kaip tu mėgsti! Neskuosk per parduotuves – viską paruošiau. Iki galo tikėjau, kad susitaikysim ir sutiksim Naujuosius kartu. Ruoškis, neskubėk. Sashas atvažiuos tavęs paimti. Nina vėl pažvelgė pro langą į šventinį Vilnių. Šįkart žvelgė visiškai kitomis akimis. „Ačiū tau, mamyte… Už sesę…“ Neįtikėtina Naujametinė staigmena Vilniuje: kai meilė tarp seserų ištrina visas nuoskaudas ir pripildo širdį šviesa

Kaip ji galėjo?! Net nepaklausė! Nesitarė! Kaip tik sugalvoti: ateiti į svetimą butą ir elgtis tarsi savam!

Uncategorized

0110

Mano vyro meilužė Milda sėdėjo automobilyje ir žvelgė į navigacijos ekraną. Viskas teisingai, ji atvyko į reikiamą adresą. Belieka tik susiimti ir pasiryžti tam, ką suplanavo. Milda giliai įkvėpė ir ryžtingai išlipo iš automobilio. Nuėjo apie penkiasdešimt metrų ir sustojo prie nedidelės kavinės įėjimo. Ant iškabos puikavosi užrašas „Kavos rojus“. „Na ir pavadinimas… beveik kaip pasakoje“, – prabėgo Milda mintyse. Jai reikėjo čia užeiti, bet staiga ją netikėtai apėmė abejonės. Gal verčiau grįžti atgal, sėsti į automobilį ir nuvažiuoti kuo toliau? Ne, Milda taip nepasielgs. Ji specialiai čia atvažiavo. Ji timptelėjo rankeną ir, atitraukusi duris, žengė vidun. Tuoj ji pamatys JĄ – savo vyro meilužę ir šeimos židinio griautoją. Ką Milda apie ją žino? Iš tiesų, nelabai daug. Kiek žinoma, paslaptingąją skyrė moteris vyro telefono žinutėse pravarde „Kačiukas“, o iš tikrųjų ją švelniai taip vadina jos vyras, ji dirba šioje kavinėje padavėja. Milda atsisėdo prie staliuko prie lango ir laukė, kol prie jos prieis užsakymo priimti. O štai ir padavėja. Tai tikrai ji! Milda atpažino merginą, kurią buvo mačiusi nuotraukoje. Būtent ji artėja prie jos staliuko. Kelios sekundės Mildai pasirodė tarsi amžinybė. Jos galvoje perskriejo tiek daug minčių, kad pakaktų storai knygai. – Laba diena! – pasisveikino padavėja, o Milda žvilgtelėjo į jos vardinę kortelę. „Kamilė“. Štai kaip ją iš tikrųjų vadina. Negali būti, kad vyras tiek fantazijos turi – pravardžiuoti Kamilę „Kačiuku“… Tuo tarpu Kamilė, nieko neįtardama apie tai, kas sukasi lankytojos galvoje, tęsė: – Gal galėčiau jums pasiūlyti meniu? Kai būsite pasiruošusi užsisakyti, signalizuokite. Milda jai nusišypsojo plačiausia, nuoširdžiausia šypsena, o aštriu žvilgsniu stebėjo savo varžovę, tarsi tyrinėtų ją po mikroskopu. Kaip atsitiko, kad ji liko akis į akį su savo vyro meiluže? Tai ilga istorija. Bet apie viską – iš pradžių. Jau dešimt metų Milda laimingai ištekėjusi už Algirdo. Tiksliau, iki šiol manėsi esanti laiminga. Jiedu turi vaiką, mergaitę, Evą, jai aštuoneri. Algirdas savo dukrą dievina, vadina ją savo princese ir lepina kaip tik gali. Į kiek priekaištingus Mildos žvilgsnius esą „Kam jau dvidešimtą lėlę perki?“, jis tik gūžteli pečiais. Eva irgi labai myli tėtį, Mildai kartais atrodo, kad net labiau nei ją pačią. Bet ji dėl to nepyksta. Pagal išsilavinimą psichologė, Milda dirba psichoterapeute ir žino, kaip dukrai svarbi tėčio meilė – tai pamatas sėkmingai jos ateities santykių raidai. Milda visada stengėsi su vyru kalbėtis apie kylančias problemas, todėl rimtų konfliktų ar barnio jų šeimoje beveik niekada nebūdavo. Visiškai įprasta, vidutinio lietuviško lygio šeima. Būstas paskoloje, automobilis ir nedidelis sodo namelis už 50 kilometrų nuo Vilniaus. Ir staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus – MEILUŽĖ! Milda apie ją sužinojo atsitiktinai. Prieš kelias dienas Algirdas buvo duše, kai suskambo jo telefonas. Jis šūktelėjo žmonai: – Tikriausiai tėtis, vakare žadėjo paskambinti! Pakelk tu, aš negaliu dabar. Milda niekada anksčiau neatsiliepė į vyro skambučius, bet jei pats paprašė, kodėl nepašnekėti su uošviu? Priėjo prie spintelės, ant kurios gulėjo telefonas, ir jau norėjo jį paimti, kai pamatė, kad skambina kažkas kitas. Skambutis buvo per „Messenger“, o kontakto vardas – „Kačiukas“. Dar – nuotrauka. Milda pamatė ją ir neteko amo. Žiūrėjo į nepažįstamą jauną merginą apsikabinusią jos vyrą. Ką tai turėtų reikšti? Galva apsisuko, ji stovėjo, nesugebėdama apsispręsti, ar atsiliepti, ar kalbėti su ta mergina. Netrukus skambutis nutrūko. Milda norėjo kuo greičiau nusisukti nuo to nelaimingo telefono, kai išgirdo žinutės signalą. Neatsispyrė ir žvilgtelėjo į ekraną. „Algi, kitą savaitę dirbu 2/2 nuo pirmadienio. Užsuk į „Kavos rojų“ pabaigoje pamainos, noriu pavaišinti tave mūsų firminiu kava. Myliu, pasiilgau…“ Žinutės gale – širdelės, bučinukai. Mildos ranka nuo vyro telefono šoko atgal, lyg jis būtų gyvatė. Ji dar stengėsi save raminti, tačiau abejonių beprasmė neturėti. „Kačiukas“ apsikabinusi jos vyrą, skambutis, žinutė… Kiek sunku besuprasti, bet atrodo, Algirdui atsirado meilužė. Kaip ilgai jie bendrauja? Koks jų ryšys – tik nuotykis, ar kažkas rimto? Nors iš esmės, koks skirtumas. Milda buvo priblokšta, jai tai – smūgis iš pasalų. Reikėjo viską apmąstyti. Algirdas išėjo iš vonios ir paklausė, ar ji nekalbėjo su jo tėvu. Milda atsakė, kad nespėjo atsiliepti, nespėjo pamatyti, kas skambina. Tada pasiskundė galvos skausmu ir išėjo neva į vaistinę. Vaistinės taip ir nepasiekė. Milda atsisėdo ant suoliuko šalia daugiabučio ir pradėjo mąstyti, ką turėtų daryti. Bandė sugrįžti mintimis į jų bendrą su Algirdu gyvenimą, bet negalėjo rasti to lūžio taško, kai šeima „pradėjo skęsti“. Tačiau reikia žiūrėti tiesai į akis. Milda nėra iš tų moterų, kurios apsimestų, jog nieko nevyksta, ir toliau plauktų skylėjančioje šeimos valtyje. Daryti skandalą ir aiškintis santykius taip pat ne jos stilius. Ne, ji renkasi ramiai diskutuoti ir logiškai apsvarstyti sprendimus, net jei jie sunkūs. Pirmiausia norėjosi paklausti vyro tiesiai apie „Kačiuką“. Bet tada reikėtų pasiaiškinti, kaip pamatė žinutę. Reikia kitų veiksmų… Milda prisiminė, kad žino kavinės, kur dirba meilužė, pavadinimą. Žino jos darbo grafiką. Ir netgi žino, kaip ji atrodo. Ar nevertėtų nuvažiuoti tiesiai ten ir pamatyti viską savo akimis? Gal net pasikalbėti… Kelios dienos buvo kaip košmaras – nemigą, dingo apetitas, ji apsimestinai ramiai elgėsi, bet duktė, o ypač vyras, pastebėjo pasikeitimus. Ji teisinosi darbo nuovargiu, neva sunkus atvejis, reikės supervizijos. Eva ramiai glaudėsi prie mamos, nežinojo, kaip pagelbėti, o Algirdas ne itin tikėjo jos tariama kaltės versija. Praėjo kelios dienos, per kurias Milda dūsavo, o galiausiai tvirtai pasakė sau: privalau! Privalau nuvažiuoti į „Kavos rojų“ ir pamatyti tą „Kačiuką“, kitaip neišsiblaškysiu. *** – Imčiau latte ir kokį nors desertą, – užsisakė Milda. – Ką galėtumėt rekomenduoti? – Turime visai neprastą medaus tortą, – pasiūlė Kamilė. – Gerai, duokit medaus torto. Kai „vyro meilužė“ atnešė užsakymą, Milda vos jo nelietė. Kava – vidutinė, medaus tortas… ech, niekuo ypatingas. Kavinėje žmonių mažai – ir nenuostabu, juk 11 valanda ryto. Milda specialiai pasirinko laiką, kai galėtų šnektelėti su padavėja. Po dešimties minučių Kamilė, delikačiai pasiteiravo: – Beveik nelietėt deserto. Nepatiko? Ar atnešti ką nors kitką? – Ne ne, ne dėl pyrago. Tiesiog nėra apetito. Daug galvoju. – Atsiprašau, daugiau netrukdysiu. – Ne, Kamilė, jūs netrukdot. Galvoju, ką veikti: ar užbaigti desertą, ar eiti paduoti skyrybų dokumentus? Ką rinktumėtės jūs? – Milda atidžiai žiūrėjo į Kamilę. Ši sutriko. Tikriausiai klientė jai pasirodė lyg išprotėjusi. – Niekada nesu rinkusis iš tokių alternatyvų… – O jei reiktų? Įsivaizduokit – sužinote, kad vyras jums neištikimas. Kamilė tylėjo, tik stebėjo Milda, o ši, regis, pakeitė temą. – Jau seniai čia dirbat? – Apie metus, – atsargiai atsakė padavėja. – Studentaujate? – Taip, – Kamilė įtariai žvelgė į klientę, bet atsakė. – Kokią specialybę studijuojat, jei ne paslaptis? – Kultūros universitete, meninės specialybės, – kiek nedrąsiai ištarė mergina. – Įdomu. Tikriausiai gerai įvaldę vaizduotę? – Nesupratau, ką turite omeny. – Tarkime, galėtumėt įsijausti į apgautos žmonos ar… sakykim, meilužės vaidmenį? Pajusti, ką jos jaučia? Kamilė tylėjo, matėsi, jog nervinasi. Milda nutraukė šitą beprasmišką pokalbį. Netikėtai pajuto, kad vis tik neturėjo čia važiuoti. Na, pamatė Kamilę – ir kas iš to? Gal nusitverti už nedorėlės plaukų, gal lieti visą šaltą, neskanią latte kavą ant galvos? Ar tikrai nuo to pasidarys lengviau? Tikrai ne. Milda nemaloniai susiraukė ir pavargusiu balsu paprašė: – Prašyčiau sąskaitos. Kai Kamilė sugrįžo prie stalo, keistos lankytojos kaip nebūta. Ant staltiesės beliko pinigai su dosniais arbatpinigiais. Kamilė pažvelgė pro langą ir kažkodėl tyliai atsiduso. *** Kavinėje Milda apsisprendė. Ji paminės jų su Algirdu vedybų dešimtmetį, kaip ir buvo suplanuota. Negi atimsi šventę iš vaiko! Ji žinojo, kad Eva ruošėsi, piešė mamai ir tėčiui plakatą. Jau kai diena praeis, tada ir pasikalbės su Algirdu apie viską. Štai jie su Algirdu, jų mėgstamiausioje kavinėje, kartu su Eva, švenčia apvalią datą. Dešimt metų kartu. Kokia čia sukaktis? Skardinė, medinė? „Greiau jau stiklinė – mano santuoka tuoj subyrės, bet apsimetu, kad viskas gerai“, – galvojo Milda. Šventinė vakarienė artėjo į pabaigą, kai Algirdas šelmiškai mirktelėjo Evai: – Kokia šventė be torto? Dukrytė sušuko: – Noriu torto! Man didžiausią gabalą! Algirdas kam nors mostelėjo – ir įnešė tortą. Milda žvilgtelėjo – ir pamatė, kas jį atnešė. Žodžiais nusakyti nuostabos neįmanoma. Tai buvo pati Kamilė, arba „Kačiukas“, arba jos vyro meilužė. Kaip pavadinsi – vis tiek aišku, kad tai ji. Kamilė padėjo tortą ant stalo ir liko stovėti šalia. Algirdas jai šiltai nusišypsojo, tada pasisuko į žmoną: – Su jubiliejumi, brangioji! Šis tortas – tau. Prie staliuko pribėgo animatorius ir pasikvietė Evą į žaidimą, ji nuėjo. Milda negalėjo pratarti nė žodžio. Algirdas padėjo: – Kaip suprantu, tu jau pažįsti Kamilę. Ši mandagiai linktelėjo Mildai. – Meilės mūsų šeimai nepalauš jokie išbandymai. Ačiū, kad tu esi, – vyras bandė pabučiuoti žmoną, bet ši pasitraukė. – Kaip čia viską reikia suprasti? – pagaliau paklausė Milda. – Mildute, čia buvo tik pokštas. Kvailas, gal net nemalonus, bet koks jau yra… – Algirdas skėstelėjo rankomis. – Pokštas? – paklausė Milda. – Taip. Supranti, kreipiausi į specialią agentūrą, kuri organizuoja neįprastas šventes. Kiekvienam atvejui rašomas scenarijus ir parenkami aktoriai. Mums – mano „neištikimybė“. Bet tu pasirodei tokia stipri ir išmintinga, kad aš tiesiog nusiimu kepurę. Kokia tu nuostabi moteris! – bandė žmoną apkabinti, bet ši vėl pasitraukė. – Tu sakai, kad neturi meilužės? – Ne, – džiaugsmingai atsakė Algirdas. – O Kamilė – profesionali aktorė? – Kol kas dar tik mokausi, – atsiliepė „meilužė“. – Dirbu kavinėje, o kartais ir agentūroje. Jūs taip gražiai elgėtės, Milda. Ne kaip kai kurios žmonos – kitos pylė kavą ant galvos, kitos rusiškai keikėsi per visą kavinę. O jūs ramiai pasikalbėjot, dar ir arbatpinigių palikot. – Neturiu žodžių, – Milda žiūrėjo tai į vyrą, tai į Kamilę. – Algi, tau toks pokštas atrodo juokingas? Vietoje? Leistinas? – jos balsas drebėjo, jau krypo į riksmą. – Už ką taip man? Kamilė norėjo pasitraukti, bet Milda mostu ją sulaikė. Algirdas pirmąkart gyvenime matė, kaip žmona rėkia. Visada rami ir blaivi – dabar visiškai nesusitvarkė su emocijomis. – Ar bent supranti, kaip aš išgyvenau šias dienas?! Kaip tau galėjo šauti į galvą tokiam jubiliejui surengti tokį „spektaklį“?! – Supranti, – bandė aiškinti Algirdas. – Tu visuomet tokia rami… Nu kaip trūksta… aistros, kažko aštresnio. Tai ir norėjau pajudinti mūsų santykius. Prisipažįstu, buvo kvaila. Atleisk man. Milda vos sulaikė įniršį. Kamilė pasinaudojo proga ir spruko. – Tau trūksta aistros? Tai prašau! – Milda paėmė tortą ir trenkė jį vyrui į veidą. – Štai tau ir aistra, ir įdaras, ir viskas kartu! Algirdas rankomis bandė nusivalyti pyrago kremą, bet nesėkmingai. Iš pagaliau nusivalęs. – Tu ką, visiškai išprotėjai? – Ne, brangusis, – saldžiu balseliu atsakė Milda. – Tiesiog norėjau truputį paįvairinti mūsų santykius! – tarė ji, atsistojo ir nužingsniavo prie išėjimo. – Kas tau darosi?! – rėkė Algirdas pavymui. – Juk aš tau net nebuvau neištikimas! Milda sustojo, atsigręžė ir ilgai, iš širdies ištarė: – Geriau jau būtum! Tada ji priėjo prie Evos, paėmė ją už rankos ir išėjo iš kavinės. Lauke giliai įkvėpė gaivaus vakaro oro ir staiga pratrūko juoktis. – Mamyte, kas tau? Iš ko juokiesi? – Nieko, dukra. Tiesiog prisiminiau vieną anekdotą. – Papasakosi? – Žinoma, bet pirma turėsim rimtai pasišnekėti. Supranti, mums kurį laiką teks pagyventi be tėčio… – Be tėčio? Visam laikui? – Eva išpūtė akis. – Kol kas nežinau, – nuoširdžiai atsakė Milda. – Laikas parodys. Būsi su manim? – Eva linktelėjo. Ir jos nuėjo vakarėjančia gatve pirmyn.

Meilužė mano vyro Aš sėdėjau automobilyje ir žvilgsniu sekiau navigacijos ekraną. Viskas teisingai atvažiavau

Uncategorized

018

NEPAKARTOJAMAS PASIMATYMAS LIGUVIŠKOJE ŠVENTĖJE

TYLIAS VAIKAS JAU MINĖS Aš, Mantas Kairys, visą gyvenimą galvojau, kad mano vedybos su Aistė buvo tik

Uncategorized

0197

„Gyvensim čia iki vasaros! Kaip išprašiau įžūlią vyro giminę lauk ir pasikeičiau visas spynas“

Domofonas ne tiesiog suskambo jis kaukė, reikalaujantis dėmesio. Pažvelgiu į laikrodį: septynios ryto

Uncategorized

022

Jauniausio Sūnaus Testamentas

Vėra Petraitė neodrąžė žvilgsnio nuo švytinčio ženklod Operacinė. Raidės tirpo akyse po valandų ilgo

Uncategorized

090

Meilės paieškose arba Kaip Romas tapo „alfa patinu“: nuotykiai su žmona, šortais ir potencialia meiluže lietuviškoje kasdienybėje

IEŠKANT MEILUŽĖS Aušrine, kas tau? išpūtė akis vyras, kai žmona ištiesė jam šortus ir marškinėlius.

Uncategorized

028

Dar vis namuose reikalų… Močiutė Valė vos atlapojo kiemo vartelius, sunkiai nusiklibinusi iki durų, ilgai vargusi su senu, rūdimis apsitraukusiu užraktu, įėjo į seną nerenkamą namą ir atsisėdo ant taburetės prie šaltos krosnies. Sodyboje tvyrojo nelankyto namo kvapas. Ji išbuvo tik tris mėnesius išvykusi, tačiau lubos jau apkibusios voratinkliais, senas taburetė raudena, vėjas ūžauja kaminu – namas pyksta: kur buvai, šeimininke, ant ko palikai mus? Kaip žiemą ištversim?! „Palauk, palauk, mano mielas, tuoj atsigausiu… Pakūrensiu, sušilsim…“ Prieš metus dar močiutė Valė gyvai sukiojosi po senąsias trobas: balindavo, pataisydavo, vandens atnešdavo. Jos smulkutė, lengva figūra tai lenkėsi maldai prie ikonų, tai šeimininkaudavo prie krosnies, tai lakstė po sodą, viską suspėdama pasodinti, išravėti, palaistyti. Ir namas džiaugėsi kartu su šeimininke, grindys linksmai girgždėjo nuo spėrių jos žingsnių, durys ir langai džiugiai sklendė nuo menkiausio nedidelių, darbščių rankų prisilietimo, krosnis uoliai kepdavo pačius puriausius pyragus. Jiems kartu buvo gera – Valei ir jos senajam namui. Anksti palaidojo vyrą. Užaugino tris vaikus, visus išleido į mokslus ir „žmones padarė“. Vienas sūnus – ilgame plaukime kapitonas, antrasis – karininkas, abu gyvena toli, retai užsuka. Tik jaunėlė dukra Ramunė kaime liko vyr. agronome – nuo ryto iki vakaro darbuose, tik sekmadienį užsuka pas motiną, pyragais palepina – ir vėl savaitė bepamatant. Džiaugsmas – anūkėlė Austėja. Galima sakyti, užaugo pas močiutę. O kokia užaugo! Gražuolė! Didelės žalsvos akys, plaukai iki juosmens, geltono lino spalvos, garbanoti, blizgantys – kone švytėjimas. Susiriša uodegą – sruogos per pečius krenta, vietiniai vaikinai net žandikaulių nuleidžia. Ūgis, laikysena – iš kur kaimo mergaitei tokia elegancija, tokia grožybė? Močiutė Valė jaunystėj graži buvo, bet palyginus senoje nuotraukoje – piemaitė ir karalienė… Ir dar protinga. Baigė Vilniaus žemės ūkio universitetą, sugrįžo į gimtuosius kraštus dirbti ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, pagal jaunos šeimos programą gavo naują namą. Ir koks tas namas! Tvirtas, didelis, mūriniu, tikras „dvaras“ tuo metu. Tiesa, pas močiutę sodybos aplink žydi, viskas žaliuoja. O naujame Austėjos name dar nieko nespėta užauginti – trys ramunės kieme. O ir auginti mergina nelabai linkusi – švelni, nuo kiekvieno skersvėjo, nuo sunkaus darbo močiutės globojama. Gimė sūnus Vasiukas. Nebeliko kada sodais rūpintis. Ir ėmė Austėja močiutę pas save kvietinėti: „Eik, eik pas mus gyventi – namas didelis, šiltas, krosnies kurti nereikia!“ Valė pradėjo sirguliuoti, sukako aštuoniasdešimt metų, laikas, regis, laukė apvalios datos – lengvos kojos tapo sunkios. Palūžo močiutė, apsigyveno pas anūkę porai mėnesių. Ir išgirdo: „Močiute, tu man taip brangi – bet ką vis sėdi? Visada buvai visa ko varomoji jėga, o dabar… Aš gi ūkio noriu! Pagalbos lauksiu iš tavęs…“ „Nebegaliu, vaikeli, mano kojos jau nebevaikšto. Seniukė jau esu…“ „Hm… Kaip tik pas mane apsigyvenai – iš karto pasenai…“ Ilgai neišbuvus, močiutė, nepateisinusi lūkesčių, grįžo į savo seną namą. Iš sielvarto dėl to, kad nepadėjo anūkei, visai prigulė. Kojos vos vilkosi – per gyvenimą prabėgiojo, dabar pavargo. Nukeliauti iki stalo – didelis vargas, o į mylimą bažnyčią – visai nebeįmanoma. Kunigas Jonas pats atėjo pas nuolatinę parapijietę, buvusią veiklią pagalbininkę visiems senos bažnyčios reikalams. Apžvelgė akylu žvilgsniu. Valė sėdi prie stalo, užsiėmusi svarbiu reikalu – rašo, kaip įprasta kas mėnesį, laiškus sūnums. Troboje vėsu, blogai pakūrenta. Grindys šalnos, pati šilčiausia striukė apsitrynusi, purvinas skarelė – ant jos, visados tvarkingiausios ir švariausios, pėdose nunešioti veltiniai. Kunigas atsiduso – reikia padėjėjos močiutei. Gal Oną? Gyvena netoliese, dar stipri, kokiais 20 metų jaunesnė. Išsitraukė duonos, sausainių, pusę didelio, dar šilto žuvies pyrago (dovana nuo kunigienės Adelės). Pasirišo rankoves sutanos, iškabino pelenus iš krosnies, tris kartus atnešė daugiau malkų porai pakūrimų, sudėjo kampe. Pakūrė, atnešė vandens, uždėjo ant krosnies didelį, perdegtą virdulį. – Sūneli brangus! Oi! Atsiprašau, tėveli brangus! Padėk man adresus ant vokų užrašyti, nes jei aš savo zuikio kojyte parašysiu – laiškai nepasieks! Kunigas Jonas prisėdo, užrašė adresus, akimis permetė laiškelius su kreivais rašmenimis. Akį patraukė didelėmis, drebiančiomis raidėmis: „O aš gyvenu labai gerai, sūneli. Visko man užtenka, ačiū Dievui!“ Tik tie laiškeliai apie gerą gyvenimą – tyloje išplaukti nuo ašarų. Ona paėmė globoti močiutę, kunigas Jonas vis aplankydavo, kas didesnę šventę vyras Onos, Petriukas, senas jūreivis, nuveždavo ją motociklu į bažnyčią. Pamažu gyvenimas pradėjo taisytis. Anūkė nesirodė, o po kelių metų sunkiai susirgo. Va seniai skundėsi skrandžiu, viską rašė skrandžio ligai. O paaiškėjo – plaučių vėžys. Per pusmetį Austėja „sudegė“. Vyras, palūžęs, apsigyveno ant jos kapo. Pirko degtinę, gėrė, miegojo tiesiog kapinėse, pabusdavo, vėl ėjo pirkti. Keturmetis sūnus Vasiukas – niekam nereikalingas, purvinas, alkanas, susnargliuotas. Ramunė paėmė jį, bet agronomo darbe nebuvo laiko užsiimti anūku, tad ruošėsi atiduoti Vasių į rajoninį internatą. Internatas buvo visai neblogas: energinga direktorė, pilni pietūs, savaitgaliais galima parsivežti į namus. Ne namų šiluma, žinoma, bet Ramunei ir taip sunku – dar daug metų iki pensijos. Tada su seno „Uralo“ vežimėliu atvažiavo močiutė Valė pas dukrą. Prie vairo sėdėjo storas kaimynas Petriukas, su matroskine, inkarais ir undinėmis ant abiejų rankų. Abu atrodė karingai. Močiutė pasakė trumpai: „Aš Vasiuką pasiimsiu pas save.“ – Mama, gi pati vos paeini, kaip susitvarkysi su mažu? Reikia ir pagaminti, ir išskalbti! – Kol aš gyva – Vasiuko į internatą neatiduosiu, – nukirto močiutė. Ramunė nutilo, suglumusi nuo visada nuolankios Valės valios, ėmė krauti anūkėlio daiktus. Petriukas parvežė seną ir vaiką iki trobų, išvežė, vos ne ant rankų abu nunešė į trobą. Kaimynai peikė močiutę: – Gera moteriškė, bet, matyt, senatvėj protą prarado: pačiai priežiūros reikia, dar vaiką parsivežė – juk čia ne kačiukas koks… Vaikui reikia priežiūros… Kur žiūri ta Ramunė? Po sekmadienio pamaldų kunigas Jonas nuėjo pas močiutę Valę baimindamasis, kad teks atimti nevalgytą ir purviną Vasiuką iš vargšės silpnos močiutės. Troboje buvo šilta, krosnis karštai pakūrenta. Iš divano patenkintas, švarus Vasiukas klausėsi pasakos apie Ropę iš seno patefono. O silpna, ligota senutė vikriai zujo po trobą: plunksnele tepė skardą, minkė tešlą, kiaušinius mušė į varškę. Stiprūs, gyvi judesiai – kaip prieš ligą. – Tėveli brangus! O aš, žinai… bandeles kaip tik kepu… Palauk šiek tiek – kunigienei Adelei ir Kazeliui bus karštų lauktuvių… Kunigas Jonas grįžo namo ir, dar neatsistebėjęs, papasakojo žmonai. Kunigienė Adelė minutę susimąstė, išsiėmė iš spintos storą mėlyną sąsiuvinį, pavartė ir rado reikiamą puslapį: „Senolė Egidijaus išgyveno ilgą amžių. Viskas prabėgo, norai, jausmai, viltis – viskas snaudžia po sniegu. Laikas pagaliau ten, kur nėra nei ligos, nei liūdesio, nei atodūsio… Kaip sykį žvarbų vasario vakarą Egidijaus ilgai meldėsi prie ikonų, paskui atsigulė ir tarė namiškiams: ‘Kvietkit kunigą – mirsiu.’ Nuo veido kaip sniegas baltumas. Namiškiai iškvietė kunigą, Egidijaus išpažino, priėmė sakramentus – jau dieną negėrė nei lašo, nei kąsnio. Tik alsavimas rodė – siela dar neišlėkė iš seno kūno. Svėrė prieangio durys, šaltis, kūdikio verksmas. – Tyliai, tyliai – močiutė miršta. – Ne užkišiu burnos kūdikiui, ką tik gimė – nežino, kad negalima verkti… Iš gimdymo namų grįžo anūkė, Nida, su juokingu, dar raudonu kūdikiu. Ryte visi darbe, liko mirštanti senolė ir jauna mama dviese. Nida dar neturėjo pieno, pati nemokėjo vaikelio priglausti, o kūdikis garsiai rėkė, trukdydamas Egidijaus mirtį. Mirštanti Egidijaus pakėlė galvą, žvilgsnis sugrįžo. Ji sunkiai atsisėdo, nuleido basas kojas ant grindų, paieškojo šlepečių. Grįžę namiškiai pastebėjo: Egidijaus ne tik nemirė, bet ir žvali. Ji ryžtingai nusprendė – dar nemirti – gyvai vaikštinėjo kambaryje, lingavo nurimusį naujagimį, o išsekusi anūkė ilsėjosi ant sofos.“ Adelė užvertė dienoraštį, pažvelgė vyrui į akis, šyptelėjo ir pridėjo: – Mano prosenelė Vėra Egidijaus labai mane pamilo, todėl ir negalėjo išeit – kaip dainoje: „Dar per anksti mums mirti – yra dar namuose reikalų!“ Po to ji dar dešimt metų gyveno, padėjo mano mamai, tavo uošvei Anastasijai, auginti mane – savo mylimiausią proanūkę. Kunigas Jonas atsakė žmonai šypsena.

Yra dar namuose reikalų… Močiutė Valė su vargu atsikabino sodybos vartelius ir pamažu prišlaupčiojo

Uncategorized

068

Svetima nuotaka. Valerka buvo geidžiamas visur. Jis niekada neskelbė apie save laikraščiuose ar televizijoje – jo vardas ir telefono numeris sklido iš lūpų į lūpas, vietiniu „paskalų radiju“. Būti vedėju koncerte? Jokios problemos! Pravesti jubiliejų ar vestuves? Puiku! Jis net vaikų darželio išleistuves buvo vedęs, užkariavęs ne tik vaikų, bet ir jų mamų širdis! Viskas prasidėjo paprastai. Draugas tuokėsi, iš anksto užsisakytas vestuvių vedėjas tiesiog neatsirado – kaip paaiškėjo vėliau, užgėrė. Kito paieškoti nebuvo laiko, tad Valerka pats griebė mikrofoną. Mokykloje jis dalyvavo saviveikloje, lankė dramos studiją „Logos“, universitete buvo „Studentų pavasario“ ir KVN aktyvus dalyvis. Tąsyk ekspromtas pasisekė puikiai – netoli dviejų žmonių iškart paprašė Valerkos pravesti ir jų šventes. Baigęs universitetą Valerka įsidarbino Vilniaus mokslo institute, uždirbo juokingai mažai. Pirmieji naujo darbo uždarbiai įkvėpė – imdavosi visų užsakymų, džiaugėsi ne tik gerais pinigais, bet ir malonumu. Netrukus uždarbis iš renginių vedimo dešimt kartų viršijo jaunesnio mokslininko atlyginimą. Po metų Valerka ryžosi: paliko institutą, nusipirko gerą aparatūrą, įkūrė mažąją individualią įmonę ir oficialiai pradėjo dirbti pramogų sferoje. Kartu ėmė lankyti dainavimo pamokas – balsą ir klausą turėjo. Greitai tapo dainuojančiu renginių vedėju, tris kartus per savaitę papildomai dainavo restorane. Ir štai Valerkai jau 30 metų: patrauklus, pasiturintis, žinomas kaip geras dainininkas, DJ ir šaunus vedėjas, galintis ištraukti bet kokį renginį. Nevedęs – kam? Panelės kabėjosi ant kaklo – imk kurią nori. Tačiau draugai tuokėsi, gimdėsi vaikai, ir Valerka pradėjo galvoti apie ramią šeimą. Tik bėda – su kuo? Lengvai pasiekiamos moterys domino tik „konkrečiam reikalui“, norėjosi vienos visam gyvenimui. – Reikia susipažinti su moksleive, „auklėti po save“, sulaukus 18 – vesti. Ideali žmona bus! Pradėjo imtis mokyklinių išleistuvių, tikėdamasis ten rasti tinkamą draugę. Tačiau šiuolaikinės merginos liūdino – visai ne tokios, kokių įsivaizdavo. Bet nenusiminė – toliau žvalgėsi „jaunų stirnų“, kaip pats sakydavo – medžiojo, sekė retą žvėrį. Ir tada likimas nusprendė pasijuokti iš mano pusbrolio. Iš pradžių nieko blogo. Skambino moteris, atsiliepė per pažįstamus: – Reikalingas vestuvių vedėjas. Ar laisvas birželio 17 d.? Puiku! Galime susitikti? Susitiko. Ir, pasak Valerkos, pirmą kartą suprato, ką reiškia posakis „žemė slysta iš po kojų“. Ksenija – stulbinama, tokių niekada gyvai nesutikęs. Kalbėjo konkrečiai, protingai, grakščiai. Stebėjosi, kaip pasisekė: ne tik graži, bet ir akivaizdžiai protinga. Retas derinys! Pažiūrėjęs į ją, galvojo, kad Ksenijai apie 25 metus, gal kiek daugiau. Tačiau pokalbyje paminėjo, kad buvo komjaunuolė – vadinasi, bent 40 metų! Suderino visus niuansus, pasirašė sutartį, nors Ksenija prieštaravo: – Kam reikia? Juk pasitikiu, jums puikios rekomendacijos! Tačiau Valerka visada dirbo su sutartimis – sąžiningai savo ir reikalavo to paties iš užsakovų. – Metu finansinę ataskaitą, problemų nereikia, – paaiškino. Viduje jis jautė: reikia materialaus įrodymo, kad tai ne sapnas – Ksenija tikrai egzistuoja. Staiga jos telefone sucypsėjo žinutė: – O, štai ir jaunikis atvažiavo. Parvežti? Valerka atsisakė, bet palydėjo klientę. Iš tikrųjų taip padarydavo visada: pažiūrėti, kaip jaunieji bendrauja tarpusavyje. Bet šįkart veikė ne smalsumas, o pavydas. Jaunikis jį nustebino – iš mašinos išlipo vaikinas aiškiai jaunesnis už patį Valerą: – Ksenija, viskas gerai? Ji tik nusišypsojo: o ar gali būti blogai? Įsėdo į mašiną, jaunikis uždarė duris, pasisuko į Valerą: – Jūs mūsų vestuvių vedėjas? Malonu, man apie jus sakė draugas Slavka – sakė, jūs geriausias, – ištiesė ranką, – atsiprašau, nepasakiau vardo – Robertas, jaunikis. Valerkai labiausiai pasaulyje norėjosi įkasti tam „Robertui-jaunikiui“, nušluostyti tą laimingą šypseną, bet tik paspaudė ranką: – Valerijus. Malonu. Nuo tos dienos Valerka neberado ramybės – bet kokia proga skambindavo Ksenijai, norėdavo išgirsti jos balsą, susitikti. Vestuvių diena artėjo, Valerka jautėsi išprotėjęs. Vienintelis draugas, kuriam prisipažino, šyptelėjęs klausė: – O kaip moksleivės? Kurios „idealios žmonos“ projektui tiktų? Bet Valerka tik ranka numojo: – Kokios ten, po galais, moksleivės! Ksenija – ideali moteris, nieko daugiau nenoriu! – Tai pasikalbėk su ja, – patarė draugas. – Tu kvailas? Ji gi tuokiasi, vadinasi, myli. Kam jai mano kvaili jausmai? Kartais laimingas Robertas atvažiuodavo: – Ksenija prašė perduoti… Tokiais momentais Valerka jo nekentė – vos sulaikydavosi, kad nieko neatsakytų. Jau galvojo nebevesti tų vestuvių – tegu su reputacija! Bet juk tada Ksenijos daugiau nebepamatytų… Pagalvojęs apie tai, pasiduodavo. Prieš dvi dienas iki šventės Ksenija vėl atvyko „nulakuoti scenarijaus, kad viskas būtų tobula“ – biure vyko remontas, tad susitiko pas Valerą bute. Kalbėjosi ne tik apie darbą – daug juokėsi, abu jautėsi pakylėtai. Baigę viską Valerka pasiūlė pakelti šampano: – Už tobulai praėjusias vestuves! Ksenija šyptelėjo: – Su malonumu! Ji juokėsi, Valerkai atrodė ypatingai graži. Šampanas suteikė drąsos – jis ją pabučiavo. O ji netikėtai atsakė. Galva apsisuko. Valerka pabudo staiga. Atsisėdo. Sapnavo ar iš tikrųjų praleido neįtikėtiną naktį? Niekur Ksenijos nebuvo, bet pagalvė dvelkė jos kvepalais. Vadinasi, buvo! Nepatikėdamas paskambino Ksenijai: – Labas… Ji ramiai: – Labas! Kaip tu? Atsiprašau, kad išėjau nepastebėta – pats supranti, laiko nėra, vestuvės rytoj! – Tai… vestuvės vis tiek bus? – niūriai klausė Valera. – Žinoma! Kodėl gi jos turėtų būti atšauktos? Viskas puikiai! Negi visos moterys tokios ciniškos? Kaip taip? Vestuvės vyks, o ji ramiai žiūrės jaunikiui į akis? Valerka neberado vietos. Ar griauti vestuves? O gal jam vis tiek tokios šaltos vis tiek reikia? Tada pats sau tiesiai atsakydavo: reikia. Bet kokios. Kitą dieną Valerka atėjo į restoraną anksčiau. Dekoratorės kaip tik baigė puošti salę, meiliai žvalgėsi į jį. Ir štai… Jis netikėjo savo akimis: prie jo priėjo Ksenija. – Labas. Ką tik po registracijos pabėgau, taip norėjau tave pamatyti, – nuostabiai šypsojosi, – Kas tau, Valera?! – Nieko nesuprantu, – burbtelėjo Valerka, – Tai buvo registracija? O paskui pabėgai? – Na taip, kvailiuk… Kam man važinėti po miestą su jaunimu, geriau su tavimi pasibūti. Nebent nenori? – Palauk, su kokiu jaunimu? Juk ne tu tekėjai? Ksenija minutę žiūrėjo nustebusi, paskui prapliupo juoktis. Jos juokas buvo toks švarus ir nuoširdus, kad Valerka savaime nusišypsojo. – Žinoma, ne! Mano dukra Ksyusha! Ji studijuoja Kaune, tik vakar grįžo, – staiga nustojo juoktis, – Tu ką, galvojai, kad aš nuotaka? Ir dvi dienos iki vestuvių miegu su kitu? Gražiai galvoji apie mane… Tik tada Valerkai pradėjo aiškėti. Ksenija niekada nesakė „aš“ ar „mes“, sakydavo „nuotaka su jaunikiu“. Ir Robertas niekada jos nevadino Ksyusha, tik Ksenija ir „jūs“. Kaip jis to nepastebėjo? Kažkaip kvailai… Galiausiai paklausė svarbiausio: – O tu? Tu laisva? – kai moteris linktelėjo, iškart pasakė, – Tekėk už manęs! Prašau… Vestuvių šventė buvo nuostabi. Vedėjas buvo nepakartojamas – nustebino pats save, svečiai liko sužavėti. Jaunieji priėjo padėkoti: – Ačiū Jums! Net nežinome, kaip atsidėkoti už puikų vakarą. – Aš pati jam padėkosiu, – priėjo Ksenija, – Jūs eikite, limuzinas jau laukia. Aš čia viską prižiūrėsiu. Naujiena, kad Valerka ves moterį, vyresnę už jį devyneriais metais, greitai pasklido tarp giminių. Iš pradžių visi žiūrėjo atsargiai, bet pamatę nuotaką tarė vieningai: – Į tokią neįmanoma neįsimylėti! Ksenija ir Ksyusha pagimdė beveik tuo pačiu metu, vos poros savaičių skirtumu. Svetima nuotaka – meilė už kampo!

Svetima nuotaka Rokas buvo geidžiamas vedėjas. Jis niekada neskelbdavo apie savo paslaugas nei laikraščiuose