Zibainis

Vienmeilis: Kai Fedoras neteko žmonos, kaimas ėmė šnabždėtis – ar jis tikrai mylėjo Zinaidą? Tylus našlio gedulas, dvynukai Misha ir Polina liko našlaičiais, apkalbos apie Glaﬁrą, Katę ir senas meilės istorijas sklando per visą lietuvišką kaimą, kol šeimą bando drauge išlaikyti tėvo sesuo Natalija, o kiekvienas klausia – ar širdis išties gali mylėti tik kartą?

VIENIŠASIS Per žmonos Laimos laidotuves aš, Vytautas, nė karto neišspaudžiau ašaros. Pažiūrėk tik, sakiau

Uncategorized

0124

Patariau tau sustoti po trečio vaiko. Net specialių tablečių nupirkau, tikėdamasi tave priversti dar kartą pagalvoti apie savo sprendimą. Bet atrodo, kad mano pastangos buvo bergždžios. – Kiek dar vaikų ruošiatės turėti? – paklausė mano uošvė su sarkazmu. – Nepulkime į sarkazmą. Ar taip supykai, nes Petras papasakojo apie mano nėštumą? – ramiai atsakė Monika. – Žinoma, kad taip! Sakiau tau sustoti po trečio vaiko. Net nupirkau tau specialias tabletes, kad priverčiau tave pagalvoti, ką darai. Bet mano pastangos buvo bergždžios, – piktinosi mano uošvė. – Žinome tavo nuomonę, bet prieš prigimtį neisi, – atsakė Monika. – Jūs juokiatės iš manęs? Tuomet nesitikėkite mano pagalbos! – suriko Marija. Monika kaip tik norėjo kažką pasakyti, kai netikėtai suskambo telefonas. Marija niekad nesirūpino vaikais. Ji niekad nenešė anūkų į svečius, neleido su jais laiko, dovanodavo dovanas ir saldumynus tik per gimtadienius. Finansiškai Monika ir Petras buvo visiškai nepriklausomi. Kai laukėsi trečio vaiko, uošvė ragino nutraukti nėštumą, bet pora atsisakė ir galiausiai Marija pamilo savo anūkę. O tuomet Monika vėl pastojo! Motina stengėsi neatskleisti įtemptų santykių prieš Petrą, kol pati ir vaikai jautėsi gerai. Petras turėjo gerai apmokamą darbą, o Monika dirbo nepilnu etatu iš namų. Kai jos nedidelis verslas pradėjo vystytis, ji net pasamdė pagalbininkę vaikams prižiūrėti. Viskas vyko sklandžiai, jei ne Marijos požiūris. Nuo pat pradžių ji nemėgo Monikos ir net tikėjosi, kad sūnus su ja išsiskirs. Tačiau viltis buvo bergždžia – vaikai gimė vienas po kito. Pasak Monikos, uošvė priešinasi ketvirto anūko gimimui, nes Petras turės visas pajamas leisti šeimai, o ne motinai. Kol kas Marija gyveno patogiai – sūnus apmokėdavo visus jos vizitus pas odontologą, siųsdavo į SPA, renovuodavo namus. Ji jautė, kad netenka visko – dings finansinė parama. Gąsdino mintis, jog teks išsižadėti įprastų patogumų. Monika stengėsi ignoruoti nuolatinį uošvės pesimizmą, bet akivaizdu, kad tai veikia jos emocinę būseną. Tačiau mažai tikėtina, kad Marija galėtų paveikti sūnaus ir marčios sprendimus. Jie turės ketvirtą vaiką! Kaip elgtis su mama, kuri tiesiogiai kišasi į savo vaikų gyvenimus ir sprendimus?

Sakiau tau, kad trys vaikai jau pakankamai. Net specialias piliules nupirkau, galvodama, kad galėsi apsvarstyti

Uncategorized

0193

Lagaminą palik supakuotą – tu išsikraustai: Istorija apie apgaulę, naujametinius vaidmenis ir prarastą meilę tarp Luko, Irenos ir jų “zuikučio” Naujuosius sutinkant Vilniuje

Lagaminėlio net neišpakuok tu išsikraustai Kas nutiko? griežtai paklausė Ieva, išvydusi Audrių gulintį

Uncategorized

091

Kodėl verta atsinešti savo maistą per šeimos šventes? Kaip penkerius metus viena ruošiau Kalėdas vyrui, jo broliui ir seseriai su šeimomis, kol nusprendžiau pasidalyti atsakomybe, bet giminaičiai atsisakė prisidėti – kai pasiūliau, jog visi ruoštume dalį vaišių, išblėso jų entuziazmas, o jie net nebenori švęsti kartu su mano mama. Kaip elgtis tokioje situacijoje – leisti viską vėl kristi ant savo pečių, ar ieškoti kitų sprendimų?

Kodėl verta atsinešti savo maistą? Mano vyro sesuo ir brolis su savo šeimomis jau penkerius metus iš

Uncategorized

023

Kodėl nenoriu palikti savo vaikų pas jų močiutes: būdama 31-erių dirbu mama visu etatu, auginu dvi dukras (3 ir 1 metų) ir pasirinkau tai pati – iš patirties apie pagalbą, kurios nesulaukiau, ir keistas močiutės patarimų tradicijas

Man 31-eri, auginu dvi dukras trijų ir vienerių metų. Nedildu į darbą, esu pilna etato mama tai mano

Uncategorized

0197

Net ir geras žmonas palieka: 35-erių metų Anos istorija apie svajonę sukurti šeimą, santuokos iššūkius ir širdį draskančius pasirinkimus tarp karjeros, motinystės bei vyro abejonių

Iš veidrodžio į mane žvelgė graži trisdešimt penkerių metų moteris liūdnomis akimis. Ji Aušra nesuprato

Uncategorized

0167

Mano brolis nusprendė gyventi su uošviene – vis dar nesuprantame, kodėl jis taip pasielgė… Mano jaunesnysis brolis vedė vos aštuoniolikos, tarsi skubėdamas parodyti savo savarankiškumą. Nuo pat jo gimimo rūpinausi juo, vaikystė man baigėsi, kai jis sugrįžo namo iš ligoninės. Kai paaugo, vedė ir išsikraustė, jo gyvenimas pasikeitė iš esmės – deja, ne į gerąją pusę. Jo žmona, su kuria susituokė taip pat labai jauna, buvo stipraus, nelabai malonaus charakterio. Nuo pirmos pažinties ji mums visai nepatiko. Jai trūko takto ir gerų manierų, ir išorė mūsų taip pat nesužavėjo. Negalėjau suprasti, ką brolis joje įžvelgė. Jie apsigyveno bute šalia mūsų, pas jos mamą – savo uošvienę. Uošvis buvo tylus ir keistokas – retai kalbėdavo, o dažniausiai tik palinguodavo galvą. Uošvienei patiko viską valdyti, dalyti nurodymus, kurių visi jautė pareigą laikytis. Ji nuolat kritikavo ir moralizavo mano brolį, o žmona atrodė amžinai juo nepatenkinta. Kaip jie su juo elgėsi, mane labai erzino. Bandžiau kalbėtis su broliu, bet šis tvirtino, kad viskas gerai, kad žmona jį myli ir jie laimingi savo gyvenimu. Visgi laikui bėgant pastebėjau jame pasikeitimą – jis tapo panašus į uošvį: beveik nesakydavo savo nuomonės, tik retkarčiais linktelėdavo. Bet galiausiai jo kantrybė trūko – jis nebeištvėrė. Vieną dieną susirinko daiktus ir išėjo nieko nepasakęs. Toks jo vaizdas man buvo naujas – pirmą kartą pamačiau brolį tokios būklės… Jis labai gailėjosi, kad vedė taip jaunai. Kiekvieno žmogaus kantrybė turi ribas, ir kai jos peržengiamos, kartais belieka tyliai išeiti iš situacijos, kuri tampa tiesiog nepakeliama.

Mano brolis nusprendė gyventi su uošve, ir mes vis dar nesuprantame, kodėl jis taip pasielgė…

Uncategorized

0139

– Nieko, mamyte brangi! Turi savo namus? Ten ir gyvenk. Ateik pas mus tik jei tave pakviesim. Mano mama gyvena mažame, jaukiame Lietuvos kaimelyje prie upės. Už jos sklypo driekiasi miško juosta, kurioje vasarą galima surinkti gausų uogų ir grybų derlių. Nuo vaikystės lakstydavau po pažįstamas pievas su pintine, džiaugiausi gamtos draugija. Ištekėjau už savo buvusio klasioko, jo tėvai gyvena netoli mamos, tik kitoje gatvės pusėje, o jų sklypas neturi išėjimo į upę ir mišką. Todėl, atvykę iš miesto, apsistojame pas mano mamą. Pastaruoju metu mama labai pasikeitė – gal dėl amžiaus, gal dėl pavydo vyrui, o mūsų atostogos vis dažniau virsdavo ginčais. Ramiai susitarti tapo vis sunkiau. Kai kelis kartus likome nakvoti pas vyro tėvus, mama taip pat susipyko, šįkart su savo sužadėtiniu, ir visai dėl smulkmenų. Uošvė įsižeidė taip smarkiai, kad pradėjo rėkti, o visa gatvė girdėjo jų ilgai kauptus priekaištus. Po mėnesio, kai visi nurimo, su vyru sugalvojome – statysimės savo namą, kad niekas nesipyktų, turėtume kur atvykti ir jaustis kaip namie. Sklypo paieškos užtruko, bet galiausiai viską išsprendėme. Uošvis ir uošvė entuziastingai padėjo statybose, uošvis tapo nuolatiniu mūsų statybų prižiūrėtoju. Vienintelė problemas kėlė mano mama. Ateidavo, patarinėjo, kritikavo, kas jau padaryta – žodžiu, ramybės neradome ir čia. Taip ir pastatėme namą – tikras košmaras. Po metų namas buvo baigtas, tikėjomės atsikvėpti, bet kur tau! Mama nenorėjo atsisakyti vizitų, kaltino mus egoizmu, sakė, kad dabar negaus pagalbos. Nors vyras visada padėdavo jos sklype – šienaudavo, taisydavo stogą ir t.t. Vieną dieną mama pasakė: – Kam čia dar atvažiuoji? Gyvenk savo mieste, o jei ateini, rodaisi, ką pasiekei. Tai buvo paskutinis lašas vyro kantrybės taurėje. Jis ramiai priėjo prie uošvės, bet tas ramumas ją privertė trauktis prie durų: – Ką darai, žente…? – Nieko, mamyte brangi! Turi savo namus? Ten ir gyvenk. Ateik pas mus tik jei tave pakviesim. Duok bent savaitgalį ramiai pabūti. Jei reikia pagalbos – paskambink, jei bus gaisras – atvažiuosim! – Ką pasakei? Koks dar gaisras! Po šių žodžių mama bemaž išbėgo pro duris. Sunkiai sulaikiau juoką, stebėdama, kaip ji, apsidairydama, greitai nutrepsėjo link vartų. Vyras atsiduso, pakėlė rankas: – Na, atsiprašau, gal persistengiau su tuo gaisru. – Ne, būtent taip. Abu juokėmės prisimindami mamos veidą. Nuo tada mūsų naujuose namuose – ramybė. Mama nebeužsuka, priima vyro pagalbą tik dėl būtinybės, bendrauja trumpai. Matyt, vis dar prisimena tą gaisrą.

Nieko, brangioji mama! Ar gi turi savo namus? Gyvenk ten. Ateik pas mus tik tada, kai pakviesime.

Uncategorized

036

Žmona tik vėlai sužinojo: — Šito ieškai? – ištiesė jam laišką. Kęstutis nublanko. — Janina, tu… Tik nesugalvok… Vytautas… Tai… — Apie ką, Kęstuti, aš neturėčiau žinoti? Kad mano vyro motina gyva ir sėdi kalėjime? Kad jūs abu laikot mane naivia ramune?! — Mėnuo? Janina, juk sutarėm, kad iki rudens tikrai! Mano mažasis tik pradėjo lankyti darželį, darbą radau šalia… Kas nutiko? Juk be problemų mokam, netriukšmaujam… — Ne dėl jūsų…, – sudvejojo Janina. – Turiu grįžti į savo butą. — Dėl ko? Su vyru susipykai? — Neprašyk bereikalingų klausimų. Tiksliai mėnuo nuo šiandien! Aš padarysiu perskaičiavimą, užstatą grąžinsiu. Atsiprašau… Janina padėjo ragelį ir nupurtyta atsiduso. Kad greičiau viskas čia baigtųsi… *** Janina negalėjo atitraukti akių nuo voko, gulinčio ant virtuvės stalo. Paprasto voko, kurį vos prieš penkias minutes ištraukė iš savo pašto dėžutės su reklamomis ir sąskaita už internetą. Paprastai paštą pasiimdavo Vytautas, bet šiandien, kažkodėl ji pati… Antspaudai. Atgalinis adresas. Kalėjimo numeris. Ir siuntėjos vardas: Sabaliauskienė Aldona Adomienė. Šitą vardą Janina kelis kartus buvo girdėjusi iš vyro — taip vadinosi jo motina. Tačiau Janina niekada net akyse jos neregėjo. Ji nė neįtarė, kad moteris, davusi gyvenimą jos vyrui, vis dar gyva. — Niekas manęs nelaukia, Janina, – trečiame pasimatyme sakė Vytautas, kai sėdėjo pigioje kavinėje atšilę po lietaus. – Tėvas dingo dar prieš man gimstant, nemačiau jo niekada. O mama… mamos neliko, kai man buvo dvidešimt. Širdis. Tad aš kaip klajūnas – pats sau. — Visiškai vienas? – Janina vos nepravirko iš gailesčio. – Nei dėdžių, nei tetų? — Kažkokių tolimų giminaičių Sibire, bet nebendraujam. Žinai, taip paprasčiau. Jokios dramos, jokių sekmadieninių sriubų pas anytą ar uošvę. Tik tu ir aš. Janina tada pagalvojo: „Dieve, koks jis stiprus. Tokį gyvenimą atlaikė neišpuvęs…“ Ji apgaubė jį tokia meile, tarsi bandydama užpildyti visą tą trūkumą, kurio jis negavo iš motinos. O paskui buvo vestuvės, kuklios, tik „savų rateliui“. Jos pusėje — tėvai, kelios draugės, jo – tik geriausias vaikystės draugas Kęstutis, kuris visą vakarą keistai tylėjo ir vengė Janinai žvilgtelėti į akis. Tuomet Janina palaikė tai drovumu. Dabar suprato: Kęstutis tiesiog bijojo prasitarimą. — Klausyk, kur ji palaidota? – praslinkus pusmečiui po vestuvių paklausė Janina. – Gal nuvažiuojam, prižiūrėsim kapą? Juk mama… Vytautas tada keistai krūptelėjo. Nusigręžė, pradėjo tvarkyti marškinių apykaklę. — Toli, Janina. Užmiesty. Senos kapinės, kone uždarytos. Aš pats kada nueisiu, nesuk galvos. Nenoriu ten važiuot su tavim, ten energetika sunki. Geriau apie gyvus galvokime, gerai? Ir Janina patikėjo. Kvaila! *** Įėjimo durys trakštelėjo, Janina susigūžė ir skubiai paslėpė voką stalčiuje, užbėrė prekybos centro kuponais. — Sveika, brangioji! – Vytauto balsas iš koridoriaus skambėjo taip pat šiltai kaip visada. – Kaip mūsų čempionas? Ne išdykavo? Jis įėjo į virtuvę, prisėjo prie Janinos, norėjo pabučiuoti ją į viršugalvį, tačiau ji nevalingai pasitraukė. — Kas yra? Pavargai? – sunerimo jis, pažiūrėjęs į ją įdėmiai. – Vėl Nikolas neleido miegoti? Palauk, aš persirengsiu, paimsiu jį, o tu atsigulk. Aš pats vakarienę pagaminsiu. — Nereikia, nealkana. Vytai, šiandien paštas atnešė… Jis sustingo akimirkai – Janina tai pastebėjo. — Tikrai? Ir kas ten? Sąskaitos vėl? — Sąskaitos. Reklama kažkokia. Viskas. Jis pastebimai atsipalaidavo ir garsiai atsiduso. — Puiku! Eisiu rankas nusiplauti, eisiu pas sūnų. Pasiilgau — jėgų nebeturiu. Janina žiūrėjo jam į nugarą. Žmogus, su kuriuo dalijosi visą savo gyvenimą, dabar stovėjo prieš ją ir melavo. Melavo taip nesąžiningai, kad tiesiog ėmė pykinti. „Sakyk, kad esu našlaitis“, – kalbėjo jis. O iš šeštojo kalėjimo numerio rašė Aldona Adomienė. Už ką ji ten? Žmogų nužudė? Ką pavogė? Kiek jai dar sėdėti liko? Janina staiga aiškiai įsivaizdavo, kaip po metų ar dvejų pas juos į duris pasibels, ir ant slenksčio stovės moteris sunkia žvilgsniu ir nelengva praeitimi. Ir pasakys: – Sveikas, sūnau, sveika, marti. O kur mano anūkas? Aš dabar pas jus gyvensiu! Janina dėl savęs nesibaimino, labai bijojo dėl Nikolo. Kaip jis augs šalia močiutės, kuri kalėjimą atbuvusi?! Kaip išvis prie vaiko galima prileisti nusikaltėlę?! — Janina, ar arbatos norėsi? – šūktelėjo Vytautas iš kambario. – „Maximoje“ nuolaida sauskelnių – bukletą radau stalčiuje. Reiktų užsukti rytoj. Ji neatsakė. Jau atsidarė banko programėlę, tikrindama asmeninės sąskaitos likutį. Pinigų turėtų užtekti pradžiai. Butas kitame rajone – gerai. Nuomininkai išsikrausto už mėnesio. Svarbiausia – ištverti šį mėnesį ir nepasiduoti. *** Vytautas išėjo į darbą, prieš tai ilgai bučiavo Nikolą į putlią žanduką ir žadėjo grįžti anksčiau. Janina žiūrėjo į šią sceną su vis didėjančiu pasibjaurėjimu. Kaip jis galėjo taip negarbingai ją apgauti? Ar išvis įmanoma tokius dalykus slėpti?! Kai vyras išėjo, ji išsitraukė laišką. Rankos niežtėjo atplėšti, perskaityti, bet ji bijojo. O jei paskaitysi ir jau nebus kur trauktis? Jei ten ką nors tokio… – Ne, – tvirtai sau tarė. – Nesvarbu, kas ten. Jis man melavo beveik dvejus metus! Kažkas paskambino į duris. Janina pašoko. Kas tai? Tėvai visada įspėja iš anksto. Draugės? Ji priėjo prie akutės – laiptinėje stovėjo Kęstutis. Neramiai mindžikavo vietoje ir vis žvilgčiojo į liftą. Janina atidarė duris. — Kęstuti? Vytautas darbe. — Žinau, Janina… – Kęstutis suglumęs kišo rankas į kišenes. – Čia taip… važiavau pro šalį. Galvoju, gal Vytautas garažo raktus namie paliko? Sakė, ant spintelės turi būt. — Raktai? – Janina kilstelėjo antakį. – Jokie raktai ant spintelės neguli. Ir prieškambary nėra. Įsitikinęs, kad jis čia paliko? — Na, taip sakė… Klausyk, Janina, dar Vytautas prašė vieną dalyką iš pašto dėžutės paimti. Pažiūrėjau – tuščia. Tu šiandien paštą imdavai? — Imdavau. O kas? Kęstutis nuryjo seiles. — Tai tiek… Laukiam siuntinio dėl detalių, Vytautas prašė pažiūrėt, ar pranešimas neatėjo. Janina lėtai grįžo į virtuvę, paėmė nuo stalo pilką voką ir grįžo prie durų. — Šito ieškai? – ištiesė jam laišką. Kęstutis nublanko. — Janina, tu… Tik nepagalvok… Vytautas… Tai… — Apie ką aš neturėčiau žinoti, Kęstuti? Kad mano vyro motina gyva ir kali? Kad jūs abu laikot mane už naivią ramunę?! Kad pagimdžiau vaiką žmogui, apie kurio giminę – tamsi paslaptis? — Janina, jis norėjo kaip geriau! – Kęstutis staigiai prakalbo, nusileisdamas iki šnabždesio. – Norėjo paprasto gyvenimo, be viso šito. Motina… ji sudėtingas žmogus, Vytautas nuo jos tiek gavo, to tu nė neįsivaizduoji. Jis ne iš blogos valios, supranti? Paprasčiausiai ją ištrynė, kad tavęs negąsdintų. — Ištrynė? – Janina kartėliu nusišypsojo. – Kęsti, kaip įmanoma ištrinti iš atminties motiną? Tokiu būdu. Jis atėmė iš manęs teisę rinktis! Turėjau teisę žinoti, į kokią šeimą einu. — Kokia ten šeima! – Kęstutis mostelėjo ranka. – Nėra jokios šeimos. Tik ji ir jos… reikalai juodi. Janina, atiduok laišką, gerai? Tu juk neskaičiusi? Aš perduosiu Vytui, jis pats viską papasakos. — Eik, Kęsti, – tyliai pasakė Janina. – Ir laiško tau neduosiu. Jis skirtas Vytautui Sabaliauskui, tad jis ir gaus iš mano rankų. Janina nusekė duris, užtrenkdama jas tiesiai prieš nustebusį Kęstį. *** Visa diena praėjo tarsi sapne. Janina maitino sūnų, perrengė, vedė į kiemą, bet mintys nuolat sukosi apie šią situaciją. Ką pirmiausia pasiimt? Vežimėlį, lovytę, dokumentus. Baldų… tegu lieka. Jos bute miesto pakraštyje buvo sena sofa ir spinta. Užteks. Iki šeštos vakaro buvo visiškai rami. Nuklojo stalą, pagamino vakarienę, paguldė sūnų. Ir atsisėdo laukti vyro. — Mmm, kvepia skaniai! – grįžęs iš darbo vyras apsimetė, kad nieko neįvyko. – Žiūrėk – ką pirkau. Naują karuselę Nikoliui! Čia ramių melodijų yra. Janina tylėjo už stalo, priešais ją gulėjo likimo nulemtas pilkas vokas. Vytautas užmetė akį į virtuvę ir iškart nustatė apsimetinėjimą. — Surado Kęstutis? – garsu balsu paklausė. — Aš radau. Kęstutis, tavo prašytas, atėjo atsiimti. Bet nedaviau… Vyras sunkiai įsitaisė priešais. — Kodėl, Vytai? Kodėl sakei, kad ji mirusi? — Nes man ji mirė prieš dvylika metų, – atsakė, pakeldamas į ją akis su ašaromis. – Kai pirmą kartą sėdo į kalėjimą. Paskui grįžo, pusmetį buvo laisvėje ir vėl nuėjo už grotų. Janina, tu iš garbingos šeimos, tėvas – inžinierius, motina – mokytoja. Tu net nesuprastum, apie ką ji kalba. Ji profesionali aferistė. Apgavikė. — Ir todėl man melavai? Metus? – Janina nebesitvardė ir sušuko. – Suvoki, kad šituo poelgiu visą pasitikėjimą sunaikinai? — Buvau įsitikinęs, kad prarasiu tave! – ir Vytautas pakėlė balsą. – Būtum išėjusi! Pasakytum – „oi, ne, jo motina sėdėjus, kas žino, kas kraujyje“. Norėjau, kad Nikolas augtų švariu oru. Taip, nusprendžiau, kad naslaitis vyras geriau, nei vogikės sūnus! — O dabar užaugins jį vyras išsiskyręs, – atkirto Janina. Vytautas sustingo. — Ką? Ką tu kalbi? Dėl laiško? Dėl to, kad slėpiau? — Dėl to, kad tavęs nežinau, Vytai. Jei galėjai taip šaltakraujiškai prasimanyt motinos mirtį, apie ką dar meluoji? Kas tavo tėvas? Gal irgi neišnyko, o sėdi ten pat? — Janina, nekalbėk nesąmonių… — Ne. Aš parašiau nuomininkams. Po mėnesio išsikraustau. Rytoj paduodu skyryboms. Vytautas maldavo, klūpėjo, prašė permąstyti, aiškino, kad tai buvo „melas vardan gėrio“. Bet Janina jo jau neklausė. Savo nutarė. *** Nuomininkai išsikraustė, dabar Janina su sūnumi gyvena pas save. Sutuoktiniai išsiskyrė, tačiau Vytautas nepraranda vilties susitaikyti. Jis nesupranta, ką padarė blogai – juk tik norėjo apsaugoti šeimą… Su sūnumi matosi, rūpinasi. O Janinos laimėti vėl nebesugeba. Janina grįžti neketina.

Šito ieškai? ji ištiesia jam laišką. Kęstutis išbąla. Ramune, tu… tu nenutrauk…