Zibainis

Ar tu tikra, dukra? Ieva uždėjo ranką ant mamos delno ir nusišypsojo. Mama, aš jį myliu. Ir jis mane myli.

Prieš kelis mėnesius pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne dėl noro būti žinomai ar siekio dėmesio, bet tiesiog todėl, kad man malonu: filmuoju receptus, dalinuosi kasdienėmis akimirkomis su dukra ir mažais namų momentais, viskas paprastai ir natūraliai, be jokio režisavimo ar profesionalumo. Tačiau vos tik pradėjusi, susidūriau su vyro nepasitenkinimu – prasidėjo priekaištai, nepasitikėjimas ir ginčai dėl kiekvieno įrašo, nors didžioji dalis mano 99 sekėjų – tai giminaičiai, draugai ir pažįstami. Dabar prieš kiekvieną publikaciją jaučiu įtampą ir nuolatinius įtarimus, o hobis tapo nesutarimų šaltiniu. Ką daryti tokioje situacijoje?

Keistas sapnas užgriuvo mane prieš kelis mėnesius, kai pradėjau daryti turinį socialiniuose tinkluose.

Uncategorized

029

Man 60 metų, o po dviejų mėnesių švęsiu 61-ąjį gimtadienį. Tai ne apvali sukaktis – ne 70 ar 80-asis jubiliejus, bet man ši diena labai svarbi. Noriu ją paminėti iš tikrųjų – ne greita torto ceremonija ar „šiaip sau“ pietūs, o tikra, gražiai suplanuota šventė: vakarienė, išpuoštos stalo dekoracijos, serviruoti stalai, padavėjai, švelni muzika. Noriu pajusti, kad esu gyva, įvertinta, dėkinga už viską, ką patyriau. Tačiau mano vaikai tam prieštarauja. Auginau du sūnus – abu gyvena su manimi, kartu su savo šeimomis ir vaikais. Namai visada pilni: triukšmas, įjungtas televizorius, lakstančios anūkės, pokalbiai, ginčai. Myliu juos – bet man trūksta ramybės, neturiu nei akimirkos vienumoje, niekada nesu viena. Jie dirba, tačiau iš tiesų vis dar visas išlaidas dažniausiai dengiu aš – iš pensijos, vyro palikimo ir mažo verslo, kurį dar turiu. Moku už komunalinius, pirkinius, remontus, ir dažnai “laikiną pagalbą”, kuri tampa nuolatine. Padėti man niekada nebuvo sunku. Bet sāka kelti nerimą, kad, atrodo, jie sprendžia vietoj manęs. Kai pranešiau, kad noriu gimtadienį švęsti su švente, jie pasakė, kad tai pūtimas vėjui pinigų. Kad, esą, tokiame amžiuje neverta leisti pinigų stalams, maistui ar padavėjams. Kad geriau tas lėšas duočiau jiems – investicijoms ar būtinoms reikmėms, „naudingesniam tikslui“. Kalbėjo taip, tarsi esu neatsakinga su savo pačios pinigais. Paaiškinau, kad nesiskolinsiu ir kad apie šią šventę galvoju jau seniai, bet jie nesiklausė – tik toliau įrodinėjo, jog tai bereikalingos išlaidos. O vienas iš jų ištarė: „Mama, šitas laikas jau nebėra apie tave.“ Ši frazė įskaudino labiau, nei tikėjausi. Pradėjau galvoti apie dalykus, kuriuos visada tylėjau: kad kartais noriu pabūti viena savo namuose, kad pasiilgau tylos ryte, kad norėčiau, jog grįžus namo svetainė nebūtų pilna žmonių, kad galėčiau pati nuspręsti neatsiskaitinėdama. Net kartais pagalvoju pasakyti jiems ieškotis savo būsto – ne iš pykčio, o todėl, kad jaučiu, jog savo pareigą atlikau. Tačiau tada apima kaltė. Bijau, kad atrodysiu savanaudė. Nenoriu bartis ar „išvaryti“ nieko iš namų dėl vieno vakaro. Tiesiog noriu žinoti: ar išties klystu norėdama švęsti? Norėdama kartais tylos? Norėdama, kad pinigai būtų panaudoti ir man pačiai? Rašau, nes pati nebežinau, ką daryti – ar pastovėti už save, ar vėl nusileisti? Ar teisinga žengti pirmyn ir surengti šventę, nors jie tam priešinasi? Kaip manote jūs – ar blogai, kad noriu švęsti gimtadienį taip, kaip noriu, ir kad noriu, jog mano namai bei pinigai nebūtų „bendras sprendimas“?

Man jau šešiasdešimt metų, o už dviejų mėnesių švęsiu šešiasdešimt pirmąjį gimtadienį. Tai nėra nei apvali

Uncategorized

0241

Kai sugrįžau, namo durys buvo praviros. Pirma mintis – kažkas įsibrovė į namus. „Matyt, tikėjosi, kad čia laikau pinigus ar brangenybes“, – pagalvojau. Mano vardas – Larisa Dmitrijevna, man 62-eji. Jau penkerius metus gyvenu viena: vyras mirė, o vaikai turi savas šeimas. Kol nešąla, gyvenu nedideliame užmiesčio namelyje, o žiemai persikeliu į dviejų kambarių butą mieste. Vos tik atšyla, grįžtu į namelį – man patinka kaimo gyvenimas, mano sodas ir netoliese augantis miškas su grybais bei uogomis. Vieną savaitę buvau išvykusi iš kaimo, o grįžusi radau praviros duris ir supratau, kad kažkas buvo apsistojęs mano namuose. Įėjus pamačiau ant sofos miegantį berniuką. Paaiškėjo, kad jį vadina Ivanu, jo mama juo nesirūpina, ir jis du kartus dienas praleido pas mane. Nors galėjau tik pagailėti, bet mane ištiko mintis, kaip jam padėti. Kreipiausi į pažįstamą iš vaiko teisių tarnybos ir mums pavyko – po trijų savaičių įsivaikinau Ivaną. Dabar gyvename dviese ir abu esame laimingi: Ivanas visiems sako, kad aš jo močiutė, o aš dėkoju likimui už šį netikėtą anūką.

Kai sugrįžau, durys buvo praviros. Pirma mintis kažkas praėjo pro mano namus. Matyt, tikėjosi, kad laikau

Uncategorized

0423

Esi vyresnysis brolis, todėl privalai padėti jaunesniai sesei: turi du butus, vieną atiduok savo seseriai! Neseniai šventėme mano svainės gimtadienį. Alina man niekada nejautė draugiškų jausmų, o aš jai – taip pat. Į šventę susirinko visi mūsų giminaičiai: nuo senelių ir sūnėnų iki pačios jubiliatės. Kiekvienas giminaitis jautė pareigą pasveikinti mano vyrą su sesers gimtadieniu, ir visi stebėjosi jo dosnumu. Su vyru priėmėme sveikinimus, bet niekaip nesupratome, kodėl. Rankose laikėme voką su dovana – penki šimtai eurų. Manau, dovana visai nebloga tokiai progai, bet sunku pavadinti ją itin dosnia. Viskas paaiškėjo, kai uošvė pradėjo sveikinti jubiliatę. – Markai, tavo sesė šiandien švenčia gimtadienį. Ji dar vis viena, neturi poros, tad, kaip vyresnis brolis, turi ja pasirūpinti ir užtikrinti jos saugumą. Dabar turi du butus, tad vieną jų atiduok Alinai! Visi susirinkusieji pradėjo ploti, o aš vos nenupuoliau nuo kėdės, nes tokio įžūlumo visai nesitikėjau. Bet tuo viskas nesibaigė. – Broliuk, atiduok man butą naujame name! Kada galėsiu jau kraustytis? – nusprendžiau išsiaiškinti situaciją. Aš su vyru iš tikrųjų turėjome du butus. Vieną paveldėjau iš močiutės, ten atlikome kelis kosmetinius remontus ir jį nuomojame. Pinigus, kuriuos gauname už nuomą, skiriame naujo buto paskolai grąžinti. Ten ir gyvename. Vyras neturi jokių teisių į mano paveldėtą butą – jį planavau palikti mūsų vaikui, todėl svainė iš viso ne figūruoja. – Pamiršk, nes butas, kurį nuomojame, yra mano, o tame, apie kurį svajoji, gyvename mes patys. – Vaikeli, labai klysti, nes esi mano sūnaus žmona, vadinasi, visas turtas bendras ir turi juo rūpintis tavo vyras. – Neturiu nieko prieš pagalbą, gali padėti kaip nori, bet ne su mano turtu! – Markai, ar turi ką pasakyti? – Mieloji, mes uždirbsime daugiau ir nusipirksime dar vieną butą, o šitą atiduokime Alinai, šiandien jos gimtadienis. – Ar tu rimtai kalbi? – nustebau. – Jeigu bus reikalas, gali atiduoti sesei dalį mūsų bendro buto, bet tik po skyrybų! – Nejau tau negėda taip kalbėti su vyru? Jei nori skyrybų – gausi! Sūnau, manau, kad turėtum susikrauti daiktus ir grįžti pas motiną, o tu – tu esi pikta ir savanaudė! – pasakė mano vyro mama. Po šių žodžių palikau tą beprotišką namą – nesiruošiau būti tarp žmonių, manančių, kad gali nurodinėti, ką daryti su mano nuosavybe.

Tu esi vyresnysis brolis, tad privalai padėti savo jaunesnei seseriai. Turi du butus vieną atiduok seseriai!

Uncategorized

0172

Taupūs draugai pakvietė mane į gimtadienio vakarėlį – namo grįžau alkana

Taupūs pažįstami pakvietė mane į gimtadienio vakarą. Grįžau namo alkana kaip vilkas. Turiu draugų, kuriems

Uncategorized

020

Katinas netyčia rado telefoną… Tas daiktas kvepėjo žmogumi ir neįprastai šildė. Patogiai įsitaisęs, katinas apkabino telefoną letenomis, atsigulė ant jo — ir iš vieno švelnaus prisilietimo išmanusis netikėtai įsijungė. Rita taip ir nespėjo pasidžiaugti naujuoju išmaniuoju. Vos tik atnešė namo — paaiškėjo, kad brokuotas: kaista nuo menkiausio judesio. Dar ir pametė. Labai gaila… Telefonas buvo puikus: didelis ekranas, galinga baterija — štai ta, kuri ir iškrėtė piktą pokštą. Atgal į parduotuvę negrąžinsi — telefono nebėra. Rita pavadino save „kvaila“, paėmė seną savo mygtukinį mobilųjį ir suskubo rinkti savo numerį. Skambutis ėjo, bet niekas nekėlė ragelio. Įsipylusi lašelį valerijono, Rita atsigulė ir bandė prisiminti, kur šiandien ėjo. Gal pavyks rasti — tereikia pakartoti maršrutą. Staiga kažkas po ranka suvirpėjo — skambino į jos numerį. Ekrane pasirodė iki skausmo pažįstami skaitmenys. – Alo! Klausau! Atsakė tik šnaresiai, trumpi atodūsiai… ir staiga: — Miau… Rita skubiai padėjo ragelį. „Tyčiojasi“, – pagalvojo. Gaila, net užrakto neįjungė — dabar kažkas žaidžia jos telefonu. Susierzinimą nutraukė naujas skambutis. Vėl atodūsiai, vėl šnaresiai… ir vėl – tik miau atsakant į jos balsą. — Nebeskambinkit man! — supyko Rita. Bet skambučiai nesiliovė. Galiausiai, nutarusi, kad blogiau nebus, Rita apsirengė ir išėjo į lauką. Garsai sklido tarsi iš lauko — vadinasi, „pokštininkas“ gali būti ten, kur pamestas telefonas. Tereikia pakartoti savo kelią. Ji ėjo kartkartėmis rinkdama savo numerį. Ir staiga, tolokai nesitikėdama, išgirdo pažįstamą skambučio melodiją. Rita nuėjo į garsą — jau ruošė moralą akiplėšai, kuris nusprendė pasilinksminti, radęs svetimą radinį. Tuo metu katinas, jaukiai priglaudęs šoną prie šilto daikto, stebėjo, kaip jis „atgyja“ ir kalba. Katinas apuostė jį, o telefonas vis šneka. Tad katinas mandagiai atsakė jam. Išmanusis nutilo. Katinas atsargiai palietė jį letenėle – telefonas vėl prabilo. Jis darėsi vis šiltesnis. Lauke buvo šalta, o tas keistas daiktas – tikras šilumos rojus. Katinas dar kartą bakstelėjo letena. Ir tuomet išmanusis uždainavo. Išsigandęs, katinas trinktelėjo stipriau, bet jis nenutilo. „Kovodamas“ su „dainuojančiu“ daiktu, katinas ne tuoj pamatė, kad po medžiu jau ne vienas. Ritos griežtas nusiteikimas išgaravo, kai ji išvydo tikrą kaltininką: po medžiu sėdėjo rudas, likimo „nuskriaustas“ katinas, kuris įnirtingai daužė jos išmanųjį, mėgindamas nutildyti jį. Bet vos pamatei Ritą… Jis puolė prie jos, lyg prie artimo žmogaus. Kaip jis murkė, kaip ridenosi – atsispirti buvo neįmanoma. Rita stovėjo apstulbusi nuo to rudžio švelnumo. Katinas trynėsi prie jos skruostų, lyg bučiuodamas. Ji pajuto, koks jis šaltas – tad nenuostabu, kad jis šildėsi prie jos įkaitusio telefono. Su telefonu kišenėje ir katinu ant rankų Rita lėtai ėjo namo ir mąstė apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Ak, kaip ji patiko tam rudam padarui! Po tiekiau švelnumo ji tikrai nebūtų galėjusi palikti jo po medžiu vieno. O katinas, laimingas iki beprotybės, vartėsi ant jos rankų, trynėsi meiliai prie veido, nors Rita bandė išsisukti — bet, tiesą sakant, jai tai labai patiko. Atrodytų, valkata, bet koks meilus. O paslaptis buvo paprasta… Katinas apsvaigo nuo valerijono kvapo — to paties, kurio prieš valandą Rita lašino sau nusiraminimui.

Katinėlis atsitiktinai užkliuvo už telefono Katinėlis kažkur Užupyje rado blizgantį, šiltą daiktą, kuris

Uncategorized

013

Keistas sapnas užgriuvo mane prieš kelis mėnesius, kai pradėjau daryti turinį socialiniuose tinkluose.

Uncategorized

090

Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Maniau, kad vyras mane beprotiškai myli. Nebūtų jokių abejonių, jei ne vienas keistas įvykis – net ne neištikimybė, o kur kas rimtesnis ir, sakyčiau, gana keistas dalykas. Manau, kad taip atsitiko, nes per daug rūpinausi. Per daug jį garbinau, per stipriai mylėjau ir viską atleisdavau. Žinoma, prie tokio mano elgesio jis priprato, tapo pasitikintis savimi ir sustiprėjo jo savivertė. Tikriausiai įsivaizdavo, kad pakaks spragtelėti pirštais, ir kiekviena prieš jį klūpos ant kelių. Nors tarp kitų žmonių jis didelės sėkmės neturi… Kitas žmogus jo nusižengimų netoleruotų ir aklai nepasitikėtų. Prieš pat vestuves jis norėjo pabūti vienas, išvykti atostogų ir pasiruošti santuokai. Nieko negalėjau padaryti, todėl tai priėmiau ir leidau jam išvažiuoti į kelionę. Vėliau pasakojo, kad nusprendė pabėgti nuo civilizacijos – ten, kur nėra interneto ir telefono. Išvažiavo vienas į Lietuvos kalnus stebėti gamtą. Aš likau, be galo jo pasiilgusi. Kiekvieną minutę laukiau jo sugrįžtant ir nepaprastai jo ilgėjausi. Po savaitės jis grįžo. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Pasitikau jį su visa šiluma ir meile, kiek tik turėjau. Išviriau jam gardžiausius patiekalus. Kitą dieną pradėjo vykti keisti dalykai. Jis vis išeidavo į koridorių ar kitą kambarį. Tuomet pradėjo dažnai kelis kartus per dieną išeiti iš namų įvairiais pretekstais. Kartą eidama į parduotuvę radau laišką pašto dėžutėje. Atrodė kaip paprastas laiškas. Jis buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas jam nesant namuose. Bet laiško turinys mane sukrėtė. Jis parašė: „Sveika. Daugiau nebenoriu tavęs apgaudinėti. Tu man netinkama žmogus. Nenoriu su tavimi praleisti likusio gyvenimo. Vestuvių nebus. Atleisk man, neieškok ir neskambink. Negrįšiu pas tave.“ Tokie trumpi, glaudūs ir žiaurūs žodžiai… Tik dabar supratau, kad jis visą laiką tikrino pašto dėžutę. Tyliai sunaikinau laišką, nieko jam nesakiau, niekaip neparodžiau, kad kažkas nutiko. Bet kaip galiu gyventi su žmogumi, kuris nenori būti su manimi? Kodėl jis vedė ir apsimetė, kad viskas gerai?

Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Galvojau mano vyras mane dievina, myli iki beprotybės.