Zibainis

Velykinis tėtis. Novelė — Kur mano dukra? – pakartojo Olesė, jausdama, kaip dantys kalena neaišku, ar iš baimės, ar iš šalčio. Zlatą ji paliko šventėje, vaikų kambaryje prekybos centre. Šventės šeimininkų pažinojo labai paviršutiniškai, bet dukrą paliko ramia širdimi – ne pirmas kartas tokiame vaikiškame renginyje, įprasta praktika. Tik štai tądien ji vėlavo – autobuso reikėjo laukti labai ilgai. Prekybos centras buvo nepatogioje vietoje, čia visi važiuodavo savo automobiliais, bet Olesė automobilio neturėjo. Tad ji vežė dukrą autobusu, vėliau grįžo namo – turėjo suplanuotų pamokų, kurių negalėjo atšaukti, po pamokų skubėjo atgal. Pavėlavo vos penkiolika minučių – bėgo per slidų prekybos centro kiemą, kol net kvėpavimas apsunkintas. Ir dabar šventės šeimininkė, nedidelė mergina su didelėmis mėlynomis akimis, žiūrėjo į Olesę nustebusi ir kartojo: — Ją pasiėmė tėtis. Bet Zlata neturėjo tėčio. Na taip, jis egzistavo, bet niekada dukros nematė. Su Andriumi Olesė susipažino atsitiktinai – kartu su drauge ėjo Vilniaus Neries pakrante, draugė pasitempė koją, vaikinai pasiūlė pagalbą. Ir kaip tame garsiajame filme, jie prisifantazavo, kad studijuoja VU, kad vienos tėtis generolas, kitos – profesorius. Kam taip darė, neaišku – jauni, kvaili. Tik štai, kai Olesė pastojo, o Andrius sužinojo, kad ji mokosi pedagoginiame kolegijoje, o jos tėtis autobusų vairuotojas, pasiūlė pinigų abortui ir dingo. Abortui Olesė nepasiryžo ir niekada nesigailėjo – Zlata jai buvo draugė, kur kas protingesnė ir brandesnė nei amžius leistų. Kartu joms visada buvo linksma, kol Olesė vedė pamokas, Zlata tyliai žaidė su lėlėmis, paskui kartu gamino virtą pieno sriubą ar kiaušinį, gėrė arbatą su sviestu pateptu sausainiu. Daug pinigų neturėjo, viskas atitekdavo nuomai, bet nė viena nesiskundė. — Kaip galėjote atiduoti mano dukrą svetimam žmogui? Olesės balsas drebėjo, akyse kaupėsi ašaros. — Koks svetimas? – suirzusi atkirto mėlynakė moteris. – Tai juk tėtis! Olesė galėjo pasakyti, kad jokio tėčio nėra, bet tai būtų bergždžia. Reikėjo bėgti prie apsaugos darbuotojų, prašyti peržiūrėti kameras ir… — Kada tai buvo? — Prieš kokias dešimt minučių… Olesė apsisuko ir puolė bėgti. Kiek kartų ji Zlatai kartojo – NIEKADA neik su svetimais! Iš baimės kojos neklausė, vaizdas prieš akis liejosi, kelis kartus trenkėsi į žmones ir nė neatsiprašė, bėgo toliau. Pagauta instinkto sušuko: — Zlata! Zlataaaaa! Didelėje maisto zonoje buvo triukšminga, dauguma nė neatsigręžė, bet keli žmonės atkreipė dėmesį. Gaudydama orą Olesė bandė suvokti – kur pirmiausia ieškoti? Gal dar nespėjo išvesti, gal… — Mamytė! Iš pradžių netikėjo akimis. Dukra atbėgo link jos atsegtu paltuku, veidelis išteptas ledais. Olesė ją apkabino taip stipriai, lyg paleidus iš rankų, viskas sugriūtų (gal taip ir būtų), ir įsmeigė žvilgsnį į vyrą. Tvarkingas, trumpai kirptas, kvailoku megztiniu su snaige ir su ledais rankoje. Jis matyt perskaitė Olesės žvilgsnį, nes pradėjo kalbėti: — Atsiprašau, čia visai mano kaltė! Turėjau jūsų laukti toje vietoje, bet taip norėjosi pamokyti tuos vaikius. Jie ją erzino! Sakė, kad tėtis jos neims, nes ji niekam nereikalinga. Tai aš nusprendžiau “duoti pamoką” – priėjau ir sakau: dukrute, kol mama neatėjo, einam leduko nusipirkti. Atsiprašau, nesitikėjau, kad taip sunervinsiu… Olesė drebulio nenustojo. Tikėti nepažįstamu visai nesinorėjo. Bet nejau Zlata tikrai buvo erzinama? Pažvelgė dukrai į akis – ši iškart suprato klausimą, nosytę subruzino, smakrą išdidžiai užkėlė. — Tegul! Dabar ir aš turiu tėtį! Vyras nejaukiai kilstelėjo rankas, Olesė tebevaržė pyktis, žodžių nesugebėjo ištarti. — Einam, – galiausiai išspaudė. – Vėl vėluojam, į autobusą nespėsim. — Palaukit! – vyras žengė pirmyn, sustojo, nedrąsiai pamojavo. – Gal galiu jus pavežti? Juk taip jau išėjo… Nesu maniakas! Esu Artūras. Geras žmogus! Va mano mama, ji patvirtins! Jis parodė į moterį su violetiniais garbanomis, sėdėjusią už stalo, susikaupusią ties knyga. — Jei norit, galim nueiti, ji man geriausią rekomendaciją duos! — Neabejoju, – numykė Olesė, kuri vis dar svajojo kaip reiktų gerai stuktelėti nepažįstamąjį į galvą. – Ačiū, bet patys! — Mama… – Zlata patraukė jos striukės kraštą. – Tegul visi mato, kad tėtis mus parvežė! Prie vaikų kambario dar stovėjo šventės mergaitė su mama ir dar viena mergaitė, vardą Olesė neprisiminė. Dukros akyse tiek prašymo, o lediniame kieme tokioje būklėje būtų sunku eiti. Ir Olesė ryžosi. — Gerai, – čiupo. — Puiku! Tik močiutę perspėsiu! „Mamytės sūnelis“, – mintyse pašaipiai pasižymėjo Olesė. Moteris tuo metu jai draugiškai pamojavo, Olesė greitai nusisuko. Na ir kvaila situacija! Kelionėje stengėsi nesusitikti žvilgsniu su Artūru, bet pastebėjo, kaip šis delikačiai kalba su Zlata – o ji, kaip lakštingala giedojo, nesiliovė, Olesė jos tokią dar nebuvo mačiusi. Prie namo staiga Zlata nuliūdo. — Daugiau nebesusitiksim? – tyliai paklausė Artūro, žvilgtelėjo į mamą. Tuomet Olesė pajuto jo žvilgsnį, suprato – jis prašo leidimo. Jau norėjo sakyti – ne, Zlata, taip nedera, bet pažvelgus į liūdną veidelį, nesugebėjo. Pagavo Artūro žvilgsnį, linktelėjo. — Na, jei mama leis, galėčiau pakviesti tave į kino teatrą savaitgalį. Buvo kada nors kine? — Tikrai? Nebuvau! Mama, galiu su tėčiu į kiną? Olesei pasidarė labai nejauku, tad pati ėmė kalbėti greitai. — Taip, Zlata, leisiu, bet dvi sąlygos. Pirma – turi suprasti, kad vadinti nepažįstamą žmogų tėčiu nėra mandagu, vadink „dėde Artūru“, supratai? Antra – į kiną eisime kartu, nes ką tau visad kartojau? Negalima niekur eiti su nepažįstamais, net jei atrodo labai geri! — Ir aš jai tą patį sakiau, – įkišo Artūras. – Apie tai, kad negalima eiti, – pridūrė. — Tai galiu eiti? — Juk pasakiau – taip. — Valio!!! Protu Olesė suprato, kad reikia viską stabdyti, bet negalėjo. Ji nieko daugiau neturėjo pasaulyje, tik Zlatą. Kaip norėčiau pasitarti! Pavyzdžiui, su mama. Olesė ją vos prisiminė – žuvo, kai Olesei buvo penkeri, tiek pat kiek Zlatos amžius. Berniukas įkrito į eketę, niekas nedrįso šokti, o ji – šoko. Berniuką išgelbėjo, bet pati… Susirgo plaučių uždegimu ir sudegė per savaitę – diabetas vargino, sveikata prasta. Tas pats ir Zlatai, iš ko Olesė labai pergyveno – juk ji perdavė tas genų savybes. Iki kito savaitgalio Olesė daug kamusi, bet kaip paaiškėjo, jaudinosi be reikalo – viskas išėjo kitaip, nei vaizduotė piešė, nes į kiną Artūras atsivedė savo mamą. — Kad nepagalvotumėt, jog glušas koks, tegul mamytė mane rekomenduoja, – nusišypsojo. — Tu ir esi glušas, – atsakė jo mama su tokia šypsena, kad iškart aišku – sūnui ji dievina. Artūrui nuejus nupirkti leduko, ji tikrai ir rekomendavo. — Supranti… Galima į „tu“? Jis taip pat augo be tėčio. Esu keturis kartus ištekėjusi, paskutinis vyras buvo tobulas! Na tiesiog tobulas, Artūras – lygiai toks kaip jis. Bet va likimas – nė karto sūnaus ant rankų laikyti nespėjo. Infarktas. Gimiau prieš laiką, nežinau kaip ištvėriau. Žinoma, ankstesni vyrai padėjo… O ko taip žiūri? Su visais palaikome puikius santykius – pirmas iki šiol myli, antras pasirodė homoseksualus, trečiam nuolat buvo per mažai moterų. Stengėsi pakeisti Artūrui tėvą, bet tėtis – yra tėtis. Todėl jis ir taip su Zlata, nes jį irgi erzino mokykloje. Vargšą berniuką, kiekvieną kartą ėjau aiškinti mokytojams! Beprasmiška! Kiek tik nesąmonių dėl to krėtė, kad įrodytų tiems vaikams, vieną kartą vos neužsimušė… Moteris buvo tikrai įdomi – žema, plona, violetiniais plaukais, dėvėjo Chanel kostiumą ir rankose laikė Doncovos romaną. Olesei ji labai patiko. — Tik nesijaudink, nieko blogo jis nesumąsto – tiesiog geros širdies žmogus, – mirktelėjo. – O ir tu jam visai patinki. Olesė paraudo. To dar trūko! Jautė, kad nereikėtų nieko pradėti, bet gaila buvo Zlatos… Po filmo ji padavė pinigus už bilietus Artūrui, bet šis papurtė galvą. — Kai kviečiu damą į kiną – moku pats! Tai irgi Olesei nepatiko – ji pratusi visada moka už save, priklausyti nenorėjo. O dėl to, kad „patiko“ – nesąmonė, taip nebūna. Kai Artūras parvežė iki namų, Zlata klausė: — Tėti, kur kitą kartą eisim? — Zlata! – sudraudė Olesė. Dukra juokingai užsidengė burną. — Manau, galėtume nueiti į Vilniaus Zoologijos muziejų, – lyg nieko neįvyko, atsakė Artūras. – Kaip tau? — Puiku! Mama, eime? — Eikit be manęs, – sausai atsakė Olesė. – Imkit su savimi mamą, ji minėjo, kad dievina drugelius. Ji pirmoji išlipo – norėjosi kuo greičiau nutraukti šią kvailystę. Pajuto ausimi, kaip Artūras šnabžda Zlatai: — Kai mama negirdi, gali mane vadinti tėčiu. Štai taip Zlata gavo „velykinį tėtį“. Kartais Olesė ėjo kartu, kartais leido Zlatai vienai, jei prisidėjo mama – vis tiek laikė Artūrą nepažįstamu ir įtartinu, nors dukra su džiugesiu pasakodavo, koks Artūras linksmas ir įdomus. Ji pati užsikrėsdavo tais dukros jausmais, bet neleidavo jiems plėtotis – juk negali taip būti gyvenime, kad staiga atjotų princas baltu žirgu. Dar mama jo nuolat šitaip gyrė, Olesė pagalvodavo – gal ko negero? Ar tokia moteris sūnų rekomenduotų paprastai miestietei? Tačiau pamažu širdis tirpo. Artūras elgėsi labai švelniai – palikdavo šokoladuką ant lentynėlės prie durų, visada tardavo nuomonės prieš kviesdamas Zlatą, stengėsi pagauti Olesės žvilgsnį. Bet labiausiai jai patiko mama – ji tapo nuostabia pašnekove! Jei Artūras nebūtų jos sūnus, su ja Olesė norėtų pasitarti. Kartą jis paskambino ir pradėjo kažką apie kiną. Zlata tuoj prisišliejo arti – šnabždėjo: — Čia Artūras? Ir laiminga sėdo šalia. — Taip, žinoma, Zlata bus laiminga, – atsiliepė pagavusi įprastai. — Palaukit… Aš gi kvietiau ne Zlatą, o jus. Nu, kad kartu eitume. Dviese. Tada fone pasigirdo mamos balsas. — Pagaliau! — Mama, baik klausytis! Oi, atsiprašau… Visada ausis prie ragelio. Tą akimirką Zlata tyliai sušnabždėjo: — Jis pakvietė tave į kiną? Olesė nusijuokė. — Ir mano ausys priglaustos. Klausykite, Artūrai… — Tik nepasiųskit, prašau! Vieną šansą, pažadu – būsiu tikras riteris! — Apie akis, Artūrai, apie akis – įsiterpė mama. – Papasakyk apie akis, ką man sakėi – kad jos kaip mamos… Lyg šaltu vandeniu nupilta. Olesė nieko nesuprato – prie ko čia mama? Artūras kažką sušuko mamai, paskui: — Olese, tuoj atvažiuosiu ir viską paaiškinsiu. Galiu? Paaiškinimų tikrai reikėjo… Olesė vaikščiojo pirmyn ir atgal, kol jis neatvyko; Zlata, lyg jausdama, sėdo piešti savo staliuke. — Turėjau iškart prisipažinti, – pradėjo Artūras. – Ir norėjau, bet labai patikai… Nenorėjau, kad galvotum, jog dėl mamos. Tavo mamos, turiu omeny. O labiausiai baiminausi, kad manęs nekęsi. Juk ji mirė dėl manęs… Jis kalbėjo padrikai, minkė iš temos į temą, žiūrėjo maldaujančiai. Olesė virpėjo, kaip tada, kai galvojo, kad Zlata pradingo. — Atleisi man? Olesė neištarė nė žodžio visą monologą, išspaudė sunkiai: — Reikia pagalvoti. — Mama, atleisk tėčiui… Artūras padarė dideles akis Zlatai, primindamas jų susitarimą. Ir dar kartą pažvelgė į Olesę. Ji pakartojo: — Man reikia laiko. Supranti? Norėjosi jo klausti milijoną dalykų, bet kažkodėl nesugebėjo nė žodžio ištarti. Tačiau, kai paskambino mama, viskas išaiškėjo, iš jos Olesė ir sužinojo detales. — Jis nežinojo, kad ji mirė – saugojau jo psichiką. Vėliau netyčia prasitariau, ir Artūras pradėjo jūsų ieškoti. Tą vakarą norėjo susipažinti ir padėti, bet viskas prasidėjo nuo Zlatos, o paskui tu… Jis įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio! Bijojau, kad nesuprasi teisingai. Nekaltink jo – Artūras bandė įrodyti berniukams, kad yra tikras vyras, net be tėčio. Visi baiminosi lipti ant ledo, o jis nuėjo ir… Mama spaudimo nedarė, visomis išgalėmis gynė sūnų, tačiau Zlata spaudė, kaip reikalas! — Mama, bet jis tikrai geras! Jis tave myli, pats sakė! Ir gali tapti mano tėčiu, tikru, supranti? Olesė suvokė tai. Bet… Kažkaip neteisinga? Praėjo beveik mėnuo, Olesė su juo taip ir nepasikalbėjo. Neskambino, neskaitė žinučių. Kuo ilgiau delsė, tuo labiau norėjosi paskambinti. Bet tuo pačiu vis sunkiau ir sunkiau. Zlata pažadino ją naktį – verkdama sakė, kad skauda pilvuką. Jau vakar skundėsi, bet Olesė kaltino kefyrą. Dabar Zlata degė – net termometro nereikėjo. Virpančiomis rankomis surinko greitosios numerį, paskui – pati nesuprato kaip – Artūrui. Jis atlėkė kartu su greitąja. Su namų kelnėmis, apsimiegojęs, susivėlęs. Ir važiavo į ligoninę su ja, ramino, žadėjo, kad viskas bus gerai. O pats drebėjo. — Pilvaplėvės uždegimas – nėra taip baisu, – kartojo. – Viskas bus gerai, pažadu! Olesė pati suėmė jam už rankos – ar norėjosi jį nuraminti, ar save. Priėmimo skyriuje buvo vėsu, abu neturėjo šiltų drabužių, tad glaudėsi, iš visų jėgų šildė vienas kitą. Prie gydytojo puolė pirmasis, klausinėjo apie operaciją. Olesė bijojo pajudėti – jei su Zlata kas nors nutiks, ji tiesiog neišgyvens! Bet viskas buvo gerai. Gydytojai padirbėjo puikiai, Zlata buvo kovotoja – kovėsi už gyvybę, nors gydytojas sakė, būklė buvo labai rimta. — Lyg geras angelas saugo, — tarė gydytojas, Olesė pašnibždėjo: ačiū tau, mama! Artūras ilgai dėkojo gydytojui, o šis liepė važiuoti namo – pas Zlatą dabar vis tiek negalima, reanimacijoje, o tėvams reikia pailsėti. Jis parvežė iki namo, Olesė tikėjosi, kad Artūras prašysis užeiti, bet jis tylėjo. Tuomet ji tarė: — Jau švinta. Nori kavos – užvirsiu. Ir pajuto, kad tikrai nori, kad jis užeitų. Kad liktų. Amžinai. Zlata sveiko neįtikėtinai greitai – ir gydytojai, ir slaugytojos stebėjosi. — Tai todėl, kad turiu mamą ir tėtį, – sakė ji. Ir niekas, išskyrus Olesę ir Artūrą, nesuprato, kodėl mergaitė taip džiaugiasi…

Kur mano dukra? kartojau, drebėdamas iš nerimo ir šalčio, o dantys barškėjo taip, kad sunku buvo suprasti

Uncategorized

0365

Naujametis nuotykis

Tavo pareigos taip pat apima biuro tvarkymą. Ir ką, kad esi buhalterė? Jei tai netinka, grąžink darbo

Uncategorized

017

Dvi juostelės nėštumo teste tapo jos bilietu į naują gyvenimą ir prakeiksmo ženklu artimiausiai draugei. Ji ištekėjo, o jos laimę lydėjo išdavikų plojimai, bet tikrąją kulminaciją parašė tas, kurį visi laikė naiviu pėstininku.

Dvi linijos ant testo tapo jos bilietu į naują gyvenimą ir pragarą geriausiai draugei, tartum keistas

Uncategorized

058

Žaibas: Paskutinė Šviesos Akimirka

Visą rytą, kai išėjau iš namų į automobilį, prie mūsų kiemo vartų sėdėjo nešvarus šuo per tris savaites

Uncategorized

096

Vyras, nesistumdykite, prašau. Oi, ar čia nuo Jūsų sklinda toks kvapas? – Atsiprašau, – sumurmėjo vyras, atsitraukdamas ir kažką nepatenkinto, liūdno pamurmėdamas sau po nosimi. Jis stovėjo ir ant delno skaičiavo monetas. Galbūt nori nusipirkti butelį? Rita netyčia įsižiūrėjo į vyro veidą. Keista… neatrodė, kad būtų girtas. – Vyras… atsiprašau, nenorėjau, – kažkas neleido jai tiesiog apsisukti ir nueiti. – Viskas gerai, – pakėlė į ją akis – stulbinamai mėlynas, ne kiek neišblukusias. Vyras, matyt, Ritos bendraamžis. Net jaunystėje tokios akių spalvos ji nematė. Rita tvirtai paėmė jį už alkūnės ir nusivedė šalin nuo trumpos eilės prie kasos. – Ar Jums kas nors nutiko? Gal reikia pagalbos? – stengėsi negrimzti į pašaipą. Rita pagaliau suprato, kuo dvelkia nuo vyro. Senas prakaito kvapas, tiek ir viskas. Vyras tylėjo, susikrovė monetas į kišenę. Jam buvo nesmagu pasakoti KAS nutiko. Neįprasta– svetimai moteriai, tokią žavią ir tvarkingą. – Aš Rita. O Jus kaip vardu? – Jurijus. – Tai Jums reikia pagalbos? – staiga suvokė, kad vos ne brukasi. Kažkokiam benamiui brukasi. O jis sykį žvilgtelėjo į ją tomis mėlynomis akimis ir daugiau stengėsi nežiūrėti. Na ir gerai. Ji jau rengėsi išeiti, kai staiga išsprūdo – – Darbo reikia. Nežinote, gal aplink kur prireiktų pagalbos – meistrui, tvarkdariui? Jūsų miestelis didelis, geras, bet nieko čia nepažįstu. Atsiprašau. Rita klausė tylėdama, o pabaigoje Jurijus jau murmėjo sau panosėje. Susigėdo. Ar verta įsileisti svetimą žmogų į namus? Kaip tik sugalvojo keisti plyteles vonioje – sūnus žadėjo pats, prašė nepasikviesti „meistrų su silpnom rankom“, bet jis vis užsiėmęs… – Mokate kloti plyteles? – paklausė Jurijaus. – Moku. – Kiek imtumėte už 10 kv. m vonios kambarį? Vyras tiesiog suraukė antakį – matyt, nustebo dėl erdvės. – Reikėtų pažiūrėti. O šiaip – kiek duosite. Jurijus padarė vonią labai protingai ir kruopščiai. Pirmiausia paklausė, ar gali nusiprausti duše – Rita tik apsidžiaugė. Tikėjosi, kad naujų „ligų“ po savęs nepaliks. Ji davė Jurijui velionio vyro senus drabužius, savo išsiskalbė. Remonto darbą atliko per savaitgalį. Nusmušė senas plyteles, tvarkingai išvalė, įrankius nuvalė ir padėjo į vietą. Kai sekmadienio vakarą naktį ant sienų ir grindų jau žaižaravo naujos plytelės, Rita šiek tiek jaudinosi, kad Jurijus baigia. Jis, atrodo, benamis. Palikti dar nakčiai? Kažkaip keista. Išvaryti vidurnaktį irgi nemalonu. Šeštadienį naktį Rita visai nemiegojo – užsirakino kambaryje ir klausėsi. Bet Jurijus, matyt, buvo labai pavargęs ir kietai miegojo ant sofos svetainėje. – Prašau apžiūrėkit, Margarita! – pakvietė jis. Ką jau kalbėti – remontas atliktas nepriekaištingai. – Jurijau, kuo dirbote pagal specialybę? – paklausė Rita, grožėdamasi darbu. – Fizikos mokytojas. Baigiau Leningrado pedagoginį. – Sankt Peterburgo, norite pasakyti? – Tuomet jis buvo Leningrado. O apie plyteles… kiekvienas save gerbiantis vyras turi mokėti tokius dalykus. Na… taip manau. Rita linktelėjo, išsitraukė iš kišenės paruoštus pinigus. Nebuvo šykšti. Davė tiek, kiek buvo numačiusi mokėti samdomiems statybininkams. Jurijus, nežiūrėdamas, neskaitydamas, kišo pinigus į kišenę ir ėmė rengtis. Jo drabužiai jau buvo sausi – persirengė į savo. – Palaukit! Tai ką, taip tiesiog išeisite? – net šiek tiek nustebo Rita. – O kas tokio? – vėl pakėlė į ją tas neįtikėtinas mėlynas akis. – Na, bent pavalgykite! Dirbote visą dieną. Tik arbatą gėrėte – nenorėjote trukdyti. Jurijus šiek tiek kantėsi, bet mostelėjo ranka. – Gerai, neatsisakysiu. Ačiū. Rita su juo kartu suvalgė gabalėlį žuvies – nors paprastai po šešių nieko nebevalgydavo. Su juo buvo tiesiog jauku. Jurijus – charizmatiškas, įdomus pašnekovas, protingas, tik labai… prarastą nuotaiką turėjo. Tas praradimas niekaip nedingdavo – nei po dušo, nei po nuoširdaus pokalbio. Matyt, tam reikia laiko. – Jurijau, kas gi nutiko? Atsiprašau, kad klausiu… Patylėjo. – Žinot, jei pradėsiu pasakoti – atrodys kvailai, lėkštai, netgi herojiškai. Priklausiau, per paskutinius aštuonerius metus tokių pasakų prisižiūrėjau. Tik mano pasaka buvo tikra. Kam jums to? – Tiesiog keista… kad toks vyras ir atsidūrė tokioj padėtyje… Jurijus įdėmiai pažvelgė, tada abu pakilo nuo stalo. Sumaištis, jis užėjęs į durų pusę, ji pasipainiojo kelyje, susidūrė… o paskui viskas išėjo savaime. Rita nesitikėjo, kad penkiasdešimt trejų gali patirti tokią aistrą. Galvojo, kad ji – jaunimo privilegija. Nejuokingai karšta, deginanti aistra. Vėliau jis prisipažino, kad prieš aštuonerius metus bandė padėti savo talentingam, bet sunkumų turinčiam mokiniui, kurį įtraukė bloga kompanija. Tas vaikinas nenorėjo likti, bet nuo nusikalstamos šutvės taip paprastai neišsivaduosi. Tuomet auklėtojas Jurijus Aleksejevičius nuėjo tartis su lyderiu. Ten buvo dvidešimt dvejų metų be principų padugnė. Net nekalbėjo – užpuolė Jurijų. Bet jis visą gyvenimą lankė dziudo. Ištaškė visus, bet pagrindinį, deja, stumtelėjo labai nesėkmingai – tas atsitrenkė į sieną, lūžo stuburas ir žuvo. Jurijus pats iškvietė ir greitąją, ir policiją – buvo įsitikinęs, kad blogiausiu atveju jam gali lemti tik būtinosios savigynos viršijimą. O ar tai buvo viršijimas, jei jį užpuolė būrys? Jurijus pasodintas pagal 105 straipsnį, išėjo anksčiau už pavyzdingą elgesį – 4 metais anksčiau. Buvo skirtas 12 metų terminas. – Net ir kalėjime žmonės gyvena, – teištarė. O namuose paaiškėjo, kad niekas nelaukia. Mama mirė, butą pardavė, pati gyveno pas brolį. Brolio žmona pasakė: – Kad tas zėkas čia net neapsilankytų! Pačio Jurijaus žmona seniai išsiskyrė, ištekėjo. Jurijus persikėlė iš Peterburgo į Vilnių, bet ir čia nuolat nesisekė. Norėjo darbo pagal specialybę, bet po aštuonerių metų nelaisvės niekas neskubėjo priimti. Bandė prašyti uždarbio miestelio gyventojų, bet sulaukė tik nuostabos, paniekos, kartais net agresijos. Nebuvo kur nakvoti. Pažįstamas, pas kurį glaudėsi pirmas savaites, mandagiai išprašė nesinaudoti svetingumu. – Seniai taip? – paklausė Rita, stebėdama cigaretės švytėjimą Jurijaus rankose. – Taip… kokia antra savaitė. Cigaretes rūkė jos – pas Ritą gulėjo pakelis, retkarčiais pasimėgindavo. Jurijus norėjo nusipirkti savo, bet Rita neleidusi. Dabar Rita galvojo, kaip įmanoma – dvi savaites gyventi „niekur“. Tamsoje, cigaretės žiežirbos šviesoje, buvo lengviau prisipažinti. Moters priimtas į savo lovą. Čia jau kvaila tylėti. – O pasą turi? – Turiu, – šyptelėjo. – Tik deklaruotos gyvenamosios vietos nėra. Vat čia ir yra bėda. Jurijus liko. Ir viskas buvo jiems gerai – Rita padarė jam laikiną registraciją, Jurijus susirado darbą. Tiesa, ne pagal specialybę, bet džiaugėsi ir tuo: dirbo ūkinių prekių parduotuvėje, savaitgaliais – du per du – užsiėmė korepetitoriumi, po truputį pririnko mokinių. Taip, gyvenant meilėje ir ramybėje, praėjo du su puse mėnesio, kol vieną dieną pas Ritą atvyko sūnus. Įvertinęs padėtį, pakvietė motiną pasikalbėti į lauką. – Žiūrėk, turi išsiskirti su juo. – Ko-oo? – Rita nublanko. Jau seniai nesikišo į vienas kito gyvenimą. – Sakau, nematai, kad tau to nereikia? Tau reikia, kad turėtų kur gyventi – ir tiek. Tu kvaila! Rita sudavė Dimiui antausį. – Nedrįsk! Nelįsk į mano gyvenimą. – Mama, gal pamiršai – aš tavo paveldėtojas. Ir nenoriu nieko dalintis su jokiais pašaliniais vyrais. Jei už jo tekėsi, jei kas nors nutiks – jis turės teisę į paveldėjimą. – Tai jau mane laidoji? – supyko ir įsižeidė Rita. – Ko čia susitarškinai su paveldėjimu? Aš tau dar garantuotai ilgiau gyvensiu! – Mama, neverčiau manęs elgtis negražiai. Gyvent ramiai neduosiu. Savo interesus saugau. Negali manęs kaltinti. Jei būtum atradusi normalų, pasiturintį vyrą, nė žodžio nesakyčiau. Bet dabar… – Tai pas mus – normalumas matuojamas pinigais? Kas su tavimi, Dima?! Gal kitaip tave auklėjau? – Mama… viską pasakiau. – Dima buvo rimtas kaip niekad. – Po savaitės atvažiuosiu, kad jo čia nebebūtų. Paskui nesiskųsk – įspėjau. Rita su ašaromis grįžo į namus. – Jis mentas? – paklausė Jurijus. – Atleisk, kad nepasakiau… – Neturėjai sakyti. Žiūrėk, kas bus. – Jis prokuroro tardytojas. Jis geras, Jurijau. Tiesiog atsargus – per daug. Ir rūpinasi manimi. – Ką žadi daryti? – žiūrėjo įdėmiai. Rita atsisėdo prie stalo. Ką daryti? Nežinojo. Žinojo, kad jei Dima pasakė – ramiai nepaliks. Sugalvos ką – kad ir Jurijų atgal į kalėjimą susodinti… Jei ne išvarys, kaip pati neišvarys. Rita nenorėjo tikėti, kad sūnus gali taip pasielgti, bet kas ten žino – šįkart jis labai užsiutęs. – Pavasaris… – tarė Jurijus. – Nespėjai sugalvoti? Tai aš tada pasakysiu. Rita linktelėjo, sulaikydama ašaras. Jautėsi atsidūrusi tarp dviejų ugnių. Nenorėjo skirtis su Jurijum. Bet ir savęs bei jo į konfliktą su Dimu stumti, irgi nenorėjo. – Susitaupiau pinigų. Tu nesi manęs klausiusi. Žemės sklypui čia nepakaks, bet truputį toliau – dvidešimt kilometrų nuo čia – užteks. Pastatysim laikytuvą, pradėsim namą. Korepetitoriaus darbą tęsiu, o be nuolatinio darbo išgyvensiu. Pats mums namą pastatysiu. Ką sakai? Rita tylėjo, pritrenkta. Jis susirūpino. – Suprantu, esi pratusi prie patogumų. Bet čia tik laikini nepatogumai. O vėliau viską atstatysiu, įrengsiu. – Jurijau… ir aš turiu santaupų. Galėčiau investuoti į statybą, – apmąstė Rita. – Nedrįsčiau to prašyti. – Ir neprašai! Aš pati siūlau. Juk mums abiem. Jurijus apkabino ją už galvos, pritraukė prie savęs, pabučiavo galvą. Rita jautė šilumą, tvirtumą ir meilę. Kas galėjo pagalvoti, kad ją galima patirti ir tokiame amžiuje… Visus reikalus sutvarkė greitai. Jurijus ragino, kad Rita būtų savininkė, bet ši neleido. – Aš turiu nekilnojamojo turto. Kad mus iš ten išvarė, dar nereiškia, kad neturiu. O tu nieko. Neperrašinėsiu – turiu gi paveldėtoją! – su ironija priminė sūnaus žodžius. Pastatė laikytuvą, įvedė elektrą, Jurijus ėmėsi statybų. Paaiškėjo, kad Ritos santaupų neužtenka, tad Judrius su dviguba energija ėmėsi korepetitoriaus darbo – įsirengė kampą, kur negalėjo matytis, kad moko iš laikytuvo. Visi pinigai keliavo į statybas. Po plytą. Vasara leido ant savo sklypo išsitiesti pledą, pailsėti po atviru dangumi, žiūrėti į žvaigždes. – Ką jauti? – apkabindamas klausė Jurijus. – Jaučiu antrą kvėpavimą, – atsakydavo Rita. – Antrą kvėpavimą, sakai? O tu turėtum jausti mano meilę! Tikrai jautė. Rita užsuko į senus namus pasiimti daiktų. Ruduo, reikėjo šiltų drabužių, patalynės, indų. Namie rado Dimą rūkyti virtuvėje. – O, sveikas, sūnau! Aš trumpam, kaip laikaisi? Jis žvilgtelėjo į pasikeitusią mamą. Įdegusia ir sulieknėjusią. – Mama, kas tau nutiko? Neskambini. – Juk ne mūsų tradicija skambinti. Tu dirbi, kai turi laiko, – pats paskambini. – Kodėl negaliu tavęs namie rasti? – Aš čia nebegyvenu. Aš tik užsukau pasiimti reikalingų daiktų. Galiu? Dima liko priblokštas. Mama pasikeitė ne tik išore – tapo… lengvesnė, laimingesnė. – Sūnau, kai baigsime statybas, būtinai pakviesiu tave į svečius. Dabar skubu, atleisk! Rita subėrė kelias pilnas krepšius daiktų, skubėjo pro Dimą. Pabučiavo į skruostą ir nuskubėjo. – Mama, kas su tavim? – sustabdė jis. Rita atsisuko prie durų, plačiai nusišypsojo ir tarė: – Antras kvėpavimas, Dimuli. Ir dar – meilė. Tikra meilė! Iki, mielasis, – nusijuokė ir išlėkė iš namų. Buvo pats darbymetis – šiandien laukė prieangio statyba. ANTRAS KVĖPAVIMAS. MEILĖ PO 50-IES: ISTORIJA APIE RITĄ IR JURIJŲ, APIE TAI, KAIP GYVENIMAS GALI PASIKEISTI NET TUOMET, KAI VISKAS ATRODO PRARASTA

Žmogau, nesistumdykite, prašau. Fui, ar čia nuo jūsų sklinda toks kvapas? Atsiprašau, sumurmėjo vyras

Uncategorized

030

Sofija skubėjo po kambarį, mėgindama į lagaminą sutalpinti pačias reikalingiausias daiktas. Jos judesiai buvo apimti skubos ir nervingumo, tarsi kas nors ją persekiotų.

Sauližė металась по комнатам, пытаясь втиснуть в чемодан самые нужные вещи. Её движения были быстрыми

Uncategorized

012

Laiškas Kalėdų Seneliui: kaip Denisas, grįždamas iš darbo per sniegą, surado berniuko prarastą norą ir kartu su žmona įgyvendino jo svajones – jautri istorija apie gerumą, viltis bei tikėjimą stebuklais lietuviškame žiemos vakare

Laiškas Einant namo po darbo, po kojomis maloniai traškėjo sniegas. Keista, bet mintyse vis atgydavo

Uncategorized

0139

Vyras, nesistumdykite, prašau. Oi, ar čia nuo Jūsų sklinda toks kvapas? – Atsiprašau, – sumurmėjo vyras, atsitraukdamas ir kažką nepatenkinto, liūdno pamurmėdamas sau po nosimi. Jis stovėjo ir ant delno skaičiavo monetas. Galbūt nori nusipirkti butelį? Rita netyčia įsižiūrėjo į vyro veidą. Keista… neatrodė, kad būtų girtas. – Vyras… atsiprašau, nenorėjau, – kažkas neleido jai tiesiog apsisukti ir nueiti. – Viskas gerai, – pakėlė į ją akis – stulbinamai mėlynas, ne kiek neišblukusias. Vyras, matyt, Ritos bendraamžis. Net jaunystėje tokios akių spalvos ji nematė. Rita tvirtai paėmė jį už alkūnės ir nusivedė šalin nuo trumpos eilės prie kasos. – Ar Jums kas nors nutiko? Gal reikia pagalbos? – stengėsi negrimzti į pašaipą. Rita pagaliau suprato, kuo dvelkia nuo vyro. Senas prakaito kvapas, tiek ir viskas. Vyras tylėjo, susikrovė monetas į kišenę. Jam buvo nesmagu pasakoti KAS nutiko. Neįprasta– svetimai moteriai, tokią žavią ir tvarkingą. – Aš Rita. O Jus kaip vardu? – Jurijus. – Tai Jums reikia pagalbos? – staiga suvokė, kad vos ne brukasi. Kažkokiam benamiui brukasi. O jis sykį žvilgtelėjo į ją tomis mėlynomis akimis ir daugiau stengėsi nežiūrėti. Na ir gerai. Ji jau rengėsi išeiti, kai staiga išsprūdo – – Darbo reikia. Nežinote, gal aplink kur prireiktų pagalbos – meistrui, tvarkdariui? Jūsų miestelis didelis, geras, bet nieko čia nepažįstu. Atsiprašau. Rita klausė tylėdama, o pabaigoje Jurijus jau murmėjo sau panosėje. Susigėdo. Ar verta įsileisti svetimą žmogų į namus? Kaip tik sugalvojo keisti plyteles vonioje – sūnus žadėjo pats, prašė nepasikviesti „meistrų su silpnom rankom“, bet jis vis užsiėmęs… – Mokate kloti plyteles? – paklausė Jurijaus. – Moku. – Kiek imtumėte už 10 kv. m vonios kambarį? Vyras tiesiog suraukė antakį – matyt, nustebo dėl erdvės. – Reikėtų pažiūrėti. O šiaip – kiek duosite. Jurijus padarė vonią labai protingai ir kruopščiai. Pirmiausia paklausė, ar gali nusiprausti duše – Rita tik apsidžiaugė. Tikėjosi, kad naujų „ligų“ po savęs nepaliks. Ji davė Jurijui velionio vyro senus drabužius, savo išsiskalbė. Remonto darbą atliko per savaitgalį. Nusmušė senas plyteles, tvarkingai išvalė, įrankius nuvalė ir padėjo į vietą. Kai sekmadienio vakarą naktį ant sienų ir grindų jau žaižaravo naujos plytelės, Rita šiek tiek jaudinosi, kad Jurijus baigia. Jis, atrodo, benamis. Palikti dar nakčiai? Kažkaip keista. Išvaryti vidurnaktį irgi nemalonu. Šeštadienį naktį Rita visai nemiegojo – užsirakino kambaryje ir klausėsi. Bet Jurijus, matyt, buvo labai pavargęs ir kietai miegojo ant sofos svetainėje. – Prašau apžiūrėkit, Margarita! – pakvietė jis. Ką jau kalbėti – remontas atliktas nepriekaištingai. – Jurijau, kuo dirbote pagal specialybę? – paklausė Rita, grožėdamasi darbu. – Fizikos mokytojas. Baigiau Leningrado pedagoginį. – Sankt Peterburgo, norite pasakyti? – Tuomet jis buvo Leningrado. O apie plyteles… kiekvienas save gerbiantis vyras turi mokėti tokius dalykus. Na… taip manau. Rita linktelėjo, išsitraukė iš kišenės paruoštus pinigus. Nebuvo šykšti. Davė tiek, kiek buvo numačiusi mokėti samdomiems statybininkams. Jurijus, nežiūrėdamas, neskaitydamas, kišo pinigus į kišenę ir ėmė rengtis. Jo drabužiai jau buvo sausi – persirengė į savo. – Palaukit! Tai ką, taip tiesiog išeisite? – net šiek tiek nustebo Rita. – O kas tokio? – vėl pakėlė į ją tas neįtikėtinas mėlynas akis. – Na, bent pavalgykite! Dirbote visą dieną. Tik arbatą gėrėte – nenorėjote trukdyti. Jurijus šiek tiek kantėsi, bet mostelėjo ranka. – Gerai, neatsisakysiu. Ačiū. Rita su juo kartu suvalgė gabalėlį žuvies – nors paprastai po šešių nieko nebevalgydavo. Su juo buvo tiesiog jauku. Jurijus – charizmatiškas, įdomus pašnekovas, protingas, tik labai… prarastą nuotaiką turėjo. Tas praradimas niekaip nedingdavo – nei po dušo, nei po nuoširdaus pokalbio. Matyt, tam reikia laiko. – Jurijau, kas gi nutiko? Atsiprašau, kad klausiu… Patylėjo. – Žinot, jei pradėsiu pasakoti – atrodys kvailai, lėkštai, netgi herojiškai. Priklausiau, per paskutinius aštuonerius metus tokių pasakų prisižiūrėjau. Tik mano pasaka buvo tikra. Kam jums to? – Tiesiog keista… kad toks vyras ir atsidūrė tokioj padėtyje… Jurijus įdėmiai pažvelgė, tada abu pakilo nuo stalo. Sumaištis, jis užėjęs į durų pusę, ji pasipainiojo kelyje, susidūrė… o paskui viskas išėjo savaime. Rita nesitikėjo, kad penkiasdešimt trejų gali patirti tokią aistrą. Galvojo, kad ji – jaunimo privilegija. Nejuokingai karšta, deginanti aistra. Vėliau jis prisipažino, kad prieš aštuonerius metus bandė padėti savo talentingam, bet sunkumų turinčiam mokiniui, kurį įtraukė bloga kompanija. Tas vaikinas nenorėjo likti, bet nuo nusikalstamos šutvės taip paprastai neišsivaduosi. Tuomet auklėtojas Jurijus Aleksejevičius nuėjo tartis su lyderiu. Ten buvo dvidešimt dvejų metų be principų padugnė. Net nekalbėjo – užpuolė Jurijų. Bet jis visą gyvenimą lankė dziudo. Ištaškė visus, bet pagrindinį, deja, stumtelėjo labai nesėkmingai – tas atsitrenkė į sieną, lūžo stuburas ir žuvo. Jurijus pats iškvietė ir greitąją, ir policiją – buvo įsitikinęs, kad blogiausiu atveju jam gali lemti tik būtinosios savigynos viršijimą. O ar tai buvo viršijimas, jei jį užpuolė būrys? Jurijus pasodintas pagal 105 straipsnį, išėjo anksčiau už pavyzdingą elgesį – 4 metais anksčiau. Buvo skirtas 12 metų terminas. – Net ir kalėjime žmonės gyvena, – teištarė. O namuose paaiškėjo, kad niekas nelaukia. Mama mirė, butą pardavė, pati gyveno pas brolį. Brolio žmona pasakė: – Kad tas zėkas čia net neapsilankytų! Pačio Jurijaus žmona seniai išsiskyrė, ištekėjo. Jurijus persikėlė iš Peterburgo į Vilnių, bet ir čia nuolat nesisekė. Norėjo darbo pagal specialybę, bet po aštuonerių metų nelaisvės niekas neskubėjo priimti. Bandė prašyti uždarbio miestelio gyventojų, bet sulaukė tik nuostabos, paniekos, kartais net agresijos. Nebuvo kur nakvoti. Pažįstamas, pas kurį glaudėsi pirmas savaites, mandagiai išprašė nesinaudoti svetingumu. – Seniai taip? – paklausė Rita, stebėdama cigaretės švytėjimą Jurijaus rankose. – Taip… kokia antra savaitė. Cigaretes rūkė jos – pas Ritą gulėjo pakelis, retkarčiais pasimėgindavo. Jurijus norėjo nusipirkti savo, bet Rita neleidusi. Dabar Rita galvojo, kaip įmanoma – dvi savaites gyventi „niekur“. Tamsoje, cigaretės žiežirbos šviesoje, buvo lengviau prisipažinti. Moters priimtas į savo lovą. Čia jau kvaila tylėti. – O pasą turi? – Turiu, – šyptelėjo. – Tik deklaruotos gyvenamosios vietos nėra. Vat čia ir yra bėda. Jurijus liko. Ir viskas buvo jiems gerai – Rita padarė jam laikiną registraciją, Jurijus susirado darbą. Tiesa, ne pagal specialybę, bet džiaugėsi ir tuo: dirbo ūkinių prekių parduotuvėje, savaitgaliais – du per du – užsiėmė korepetitoriumi, po truputį pririnko mokinių. Taip, gyvenant meilėje ir ramybėje, praėjo du su puse mėnesio, kol vieną dieną pas Ritą atvyko sūnus. Įvertinęs padėtį, pakvietė motiną pasikalbėti į lauką. – Žiūrėk, turi išsiskirti su juo. – Ko-oo? – Rita nublanko. Jau seniai nesikišo į vienas kito gyvenimą. – Sakau, nematai, kad tau to nereikia? Tau reikia, kad turėtų kur gyventi – ir tiek. Tu kvaila! Rita sudavė Dimiui antausį. – Nedrįsk! Nelįsk į mano gyvenimą. – Mama, gal pamiršai – aš tavo paveldėtojas. Ir nenoriu nieko dalintis su jokiais pašaliniais vyrais. Jei už jo tekėsi, jei kas nors nutiks – jis turės teisę į paveldėjimą. – Tai jau mane laidoji? – supyko ir įsižeidė Rita. – Ko čia susitarškinai su paveldėjimu? Aš tau dar garantuotai ilgiau gyvensiu! – Mama, neverčiau manęs elgtis negražiai. Gyvent ramiai neduosiu. Savo interesus saugau. Negali manęs kaltinti. Jei būtum atradusi normalų, pasiturintį vyrą, nė žodžio nesakyčiau. Bet dabar… – Tai pas mus – normalumas matuojamas pinigais? Kas su tavimi, Dima?! Gal kitaip tave auklėjau? – Mama… viską pasakiau. – Dima buvo rimtas kaip niekad. – Po savaitės atvažiuosiu, kad jo čia nebebūtų. Paskui nesiskųsk – įspėjau. Rita su ašaromis grįžo į namus. – Jis mentas? – paklausė Jurijus. – Atleisk, kad nepasakiau… – Neturėjai sakyti. Žiūrėk, kas bus. – Jis prokuroro tardytojas. Jis geras, Jurijau. Tiesiog atsargus – per daug. Ir rūpinasi manimi. – Ką žadi daryti? – žiūrėjo įdėmiai. Rita atsisėdo prie stalo. Ką daryti? Nežinojo. Žinojo, kad jei Dima pasakė – ramiai nepaliks. Sugalvos ką – kad ir Jurijų atgal į kalėjimą susodinti… Jei ne išvarys, kaip pati neišvarys. Rita nenorėjo tikėti, kad sūnus gali taip pasielgti, bet kas ten žino – šįkart jis labai užsiutęs. – Pavasaris… – tarė Jurijus. – Nespėjai sugalvoti? Tai aš tada pasakysiu. Rita linktelėjo, sulaikydama ašaras. Jautėsi atsidūrusi tarp dviejų ugnių. Nenorėjo skirtis su Jurijum. Bet ir savęs bei jo į konfliktą su Dimu stumti, irgi nenorėjo. – Susitaupiau pinigų. Tu nesi manęs klausiusi. Žemės sklypui čia nepakaks, bet truputį toliau – dvidešimt kilometrų nuo čia – užteks. Pastatysim laikytuvą, pradėsim namą. Korepetitoriaus darbą tęsiu, o be nuolatinio darbo išgyvensiu. Pats mums namą pastatysiu. Ką sakai? Rita tylėjo, pritrenkta. Jis susirūpino. – Suprantu, esi pratusi prie patogumų. Bet čia tik laikini nepatogumai. O vėliau viską atstatysiu, įrengsiu. – Jurijau… ir aš turiu santaupų. Galėčiau investuoti į statybą, – apmąstė Rita. – Nedrįsčiau to prašyti. – Ir neprašai! Aš pati siūlau. Juk mums abiem. Jurijus apkabino ją už galvos, pritraukė prie savęs, pabučiavo galvą. Rita jautė šilumą, tvirtumą ir meilę. Kas galėjo pagalvoti, kad ją galima patirti ir tokiame amžiuje… Visus reikalus sutvarkė greitai. Jurijus ragino, kad Rita būtų savininkė, bet ši neleido. – Aš turiu nekilnojamojo turto. Kad mus iš ten išvarė, dar nereiškia, kad neturiu. O tu nieko. Neperrašinėsiu – turiu gi paveldėtoją! – su ironija priminė sūnaus žodžius. Pastatė laikytuvą, įvedė elektrą, Jurijus ėmėsi statybų. Paaiškėjo, kad Ritos santaupų neužtenka, tad Judrius su dviguba energija ėmėsi korepetitoriaus darbo – įsirengė kampą, kur negalėjo matytis, kad moko iš laikytuvo. Visi pinigai keliavo į statybas. Po plytą. Vasara leido ant savo sklypo išsitiesti pledą, pailsėti po atviru dangumi, žiūrėti į žvaigždes. – Ką jauti? – apkabindamas klausė Jurijus. – Jaučiu antrą kvėpavimą, – atsakydavo Rita. – Antrą kvėpavimą, sakai? O tu turėtum jausti mano meilę! Tikrai jautė. Rita užsuko į senus namus pasiimti daiktų. Ruduo, reikėjo šiltų drabužių, patalynės, indų. Namie rado Dimą rūkyti virtuvėje. – O, sveikas, sūnau! Aš trumpam, kaip laikaisi? Jis žvilgtelėjo į pasikeitusią mamą. Įdegusia ir sulieknėjusią. – Mama, kas tau nutiko? Neskambini. – Juk ne mūsų tradicija skambinti. Tu dirbi, kai turi laiko, – pats paskambini. – Kodėl negaliu tavęs namie rasti? – Aš čia nebegyvenu. Aš tik užsukau pasiimti reikalingų daiktų. Galiu? Dima liko priblokštas. Mama pasikeitė ne tik išore – tapo… lengvesnė, laimingesnė. – Sūnau, kai baigsime statybas, būtinai pakviesiu tave į svečius. Dabar skubu, atleisk! Rita subėrė kelias pilnas krepšius daiktų, skubėjo pro Dimą. Pabučiavo į skruostą ir nuskubėjo. – Mama, kas su tavim? – sustabdė jis. Rita atsisuko prie durų, plačiai nusišypsojo ir tarė: – Antras kvėpavimas, Dimuli. Ir dar – meilė. Tikra meilė! Iki, mielasis, – nusijuokė ir išlėkė iš namų. Buvo pats darbymetis – šiandien laukė prieangio statyba. ANTRAS KVĖPAVIMAS. MEILĖ PO 50-IES: ISTORIJA APIE RITĄ IR JURIJŲ, APIE TAI, KAIP GYVENIMAS GALI PASIKEISTI NET TUOMET, KAI VISKAS ATRODO PRARASTA

Žmogau, nesistumdykite, prašau. Fui, ar čia nuo jūsų sklinda toks kvapas? Atsiprašau, sumurmėjo vyras

Uncategorized

0107

Saugantis Angelas

20251130, antradienis. Šiandien vėl galvojau apie savo seserį Aistę, kurios gyvenimas primena man skausmingą