Zibainis – Page 20

Vestuvių naktis turėtų būti laimingiausia moters gyvenimo akimirka. Sėdžiau prieš makiažo stalą, lūpų dažai vis dar švieži, klausydama, kaip šventiniai būgnų garsai lauke lėtai tylėjo. Mano vyro šeima atsipalaidavo po šventės. Nuotakos kambarys buvo prabangiai papuoštas, auksinė šviesa apšvietė tekantį raudoną šilko juostų srautą. Bet mano širdis buvo sunki, neramus pranašymas slypėjo viduje.

20230812 Vakaras pradėjo keistai. Švelnus bakstelėjimas į duris išgirdau, kai jau beveik užmigau.

Buvo 1950 metų žiema, o šaltis įkando iki kaulų. Tamsioje patalpoje, su plytų sienomis ir drėgmės kvapu, vos septyniolikos metų jauna mergaitė dusėjo, laikydama patalynę, kai kontrakcijos ją veržė. Ji buvo viena, išskyrus gimdytoją – vyresnę moterį su šiurkščiomis rankomis ir širdimi, pripratusią prie tragedijų.

1950m. žiemos šaltis skverbėsi iki kaulų. Mažoje, tamsioje kambaryje su plytų siena ir drėgną kvapą

Mano dukra ir mano vyro sūnus mirė prieš 2 metus – po to, vieną dieną, mano anūkai šaukė: „Močiute, žiūrėk, tai mūsų mama ir mūsų tėvas!“

Močiutė Viltė Petrauskienė: Mano dukra ir sūnus įžengė į kitą pasaulį prieš du metus. Tada, vieną dieną

Metus lėtai nykau nuo nežinomos ligos, o vakar stebėjau, kaip mano pačionė įpilė balto miltelio į mano cukraus puodelį.

Baltojo porceliano cukrinė su paprasta gėlių iš lauko gėlių rašteliu stovėjo ten pat, kur visada tik

„Kada gi tavęs nebebus?“ — šnabždėjo svainė šalia mano ligoninės lovos, nežinodama, kad viską girdžiu ir diktofonas viską įrašo.

Kada tavo nebus? šnabždėjo dukra. Jos kvėpavimas šiltas, o ausyse dūzda pigios kavos aromatas.

– Aš tave perspėjau – kur nešei pinigus, ten eik vakarieniauti! Ir pusryčiams, beje, taip pat, – pareiškė žmona ir atsisėdo į kėdę su mezgimuAš paklupau į virtuvę, kur šaldytuve dar slypėjo paskutinės šokoladinės pyragaičio skiltelės.

20260610, Vilnius Ursė, ar tu namuose? sukaučiau, įsiveržęs į mūsų butą. Esu virtuvėje, atsakė Ursė.

Viltė kepė kotletus, kai į virtuvę įėjo vyras. – Viltė, reikia pasikalbėti, – ryžtingai pareiškė Igoris. – Kalbėk, – šaukė žmona. – Gal sėdėsi, gerai išklausysi? – Igoriaus balsas skambėjo nerimastingai. – Man niekada, reikia stebėti kotletus, – atsakė žmona. – Ką norėjai man pasakyti? – A…, – Igoris susiraukė, vos suformuodamas žodžius. – Sutikau kitą moterį… Aš išeinu nuo tavęs! – Sveikinu tave. Ir labai džiaugiuosi tavimi! – ramiai pasakė Viltė. – Tai reiškia sveikinu? Reiškia džiaugiuosi dėl manęs? – vyras nustebęs pažvelgė į žmoną. Bet Igoris net negalėjo įsivaizduoti, ką tuo metu galvojo Viltė.

Viltė kepė kotletus, kai į virtuvę įžengė vyras. Ignai, turime pasikalbėti, drąsiai paskelbė Ignas.

Niekada nepamiršiu tos dienos, kai prie kaimynės Linos durų susiradau verkiančią kūdikį vaikų kėdutėje. Lina buvo tokia pat sukrėtusi kaip ir aš.

Aš, susirūpinusi, kad galbūt įvyko kažkas siaubingo, susisiekiau su policija, tikėdamasi, jog ji suras

MANE PAVADAVĖ Į SENELIŲ NAMUS PRIEŠUO MANO NAMĄ, BET JIE PAMIRSO, KAD ĮMONĖ, KURIOJE DIRBO, TAIP PAT BUVO MANOKai išsilaisvinau, visą nekilnojamąjį turtą, kurį sukūriau, pasikeitė į teisinį įrodymą, o anksčiau apgriūę draugai liko be jokios galimybės mane sugrįžti.

Lietaus smūgiai švilpėjo kaip nuolatinė skambesys, lyg dangaus šviesuliai norėtų nuplauti kiekvieną Vilniaus