Zibainis – Page 20

Mama, tėtis turėjo pravę, kai sakė, kad tau ne viskas gerai su galva! Dabar pats matau, kad esi neįprasta. Ar nebandei gydytis? – Išleido sūnusNetikėta širdis pradėjo plakti greičiau, kai pamatė, kaip jo mama iššaukia gydytojus, nuspręsdamas išgelbėti ją nuo skausmo prieš visas atskaitas.

Mama, ar tėtis turėjo pravę, kai sakė, kad tau kažkas negerai su galva! Dabar pats matau, kad tu ne normali.

Aistė su mama sėdėjo ant seno lovos. Abi buvo šiltai apsirengusios. Šalta žiema, o name tik pilną iškaitęs krosnis. – Nieko, mama. Viskas mums bus. Neišnyksime. Dabar aš tau duosiu vaistus. Aistė, kaip galėjo, nuramindavo mamą, nors ji jai nebuvo tiesiog šventė, o dar ir buvusi. Beveik buvusi…

Aistė ir močiutė Marija sėdėjo ant seno lovos ramių drabužių dvelkiančioje šildymo kamino šilko.

– Mama, ar nori dovanojat mūsų butą brolio sūnumiui, o po to čia pas mane gyventi? Aš neleistų!

Mama, ar ty nori dovanoti mūsų butą brolio sūnui? O po to atvykti gyventi pas mane? Aš neleisi!

Kantriai, dukra! Dabar esi kitos šeimos, tad gerbk jų tvarką.

Kantrybė, dukra! Dabar esi kitų žmonų šeimoje, todėl turi laikytis jų papročių. Tu susituokė, ne tik

– Tu ne mūsų giminė – sakė šelkinė ir perkelia mėsą iš sūnaus žmonos lėkštės atgal į puodąIr kol šėlkinė šypsodamasi stebėjo, kaip jos sūnaus vyriškas įprotis lėtai išnyksta tarp šeimos tradicijų šilumos.

Tu ne esame šeima, sakė svainėra ir vėl įmetė mėsą atgal į puodą. Aistė sustingo šalia viryklės, rankoje

Moteris išleidžiama iš sąlygiško kalinio režimo po to, kai atsidėjo sulaikytą bausmę už savo sūnų; sūnus pardavė šeimos namą ir net neleidžia jai įeiti.

Austėja Petrauskienė sustojo prie mažosjios namelio vartų durų, prisikabdama prie vėjų tvoklyje pagamintos tvoros.

Vyras išsiuntė žmoną į Lietuvos kaimą, kad ji prisitrauktų, nes jis išsiproto, ir galėtų laisvai mėgautis malonumais su savo sekretore.

Steponai, ką tu iš tiesų nori? paklausė Urtė. Nieko ypatingo, atsakė Steponas. Tiesiog noriu šiek tiek

– Jeigu tik žinotum, kuo mūsų mažoji seserėlė Vilniuje užsiima, tiesiog jos visai nepaminėčiau. Ir dar labiau nesikėliau.

Ona, kokia protinga mano dukra! girdojo ji kaimynėms. Visas semestrą gavo tik penktukus! Dar daro darbus

Negaliu suprasti, iš kur tau tokios nepaprastai stiprios pavydos. Negaliu. Kasdien nuo tada, kai pradėjome sutikti, girdžiu tik nepaliaujamus kaltinimus. Tavo akyse nuolatinė įtikinama įtaka. Tu pavydi maną pacientams, slaugytojų, gydytojų. Kiekvienam šviesos žibinto stulpeliui. Ir tai jau visiškai peržengia visas ribas… Ir… Aš labai išsekęs, tiesaAš nusprendžiau, kad laikas atleisti savo širdį ir surasti drąsos iššaukti šią šešėlinę pavydą iš sielos gilumų.

Mariu, kas tai? griežtai paklausė Ieva, laikydama rankoje marškinėlį. Kas čia yra rožinė dėmė?