Zibainis

20241003, savaitės pabaiga. Šiandien vėl susidūriau su tėvų sugrįžimo į mūsų namą didžiausia problemomis.

Uncategorized

0397

Šešerių metų svainė atvyko gyventi į mano namus be kvietimo, o aš jos daiktus išnešiau į koridorių

Austėja atėjo į mūsų butą be jokio kvietimo, o aš iškėliau jos daiktus į koridorių. O kieno batai su

Uncategorized

0308

Per savo gimtadienį man padovanojo tortą… o aš jiems padovanojau tiesą taip, kad niekas negalėtų manęs apkaltinti. Mano gimtadieniai visada buvo ypatingi – ne dėl dėmesio, o todėl, kad tai diena, kai žinau: ištvėriau dar vienus metus su savo skausmais, pasirinkimais, kompromisais ir pergalėmis. Šįsyk nusprendžiau švęsti kitaip: jaukiai, elegantiškai, lietuviškai – mažoje salėje, žvakių šviesoje, tarp artimiausių draugių, kelių artimųjų ir jo – vyro, į kurį dažnai pavydžiai žvilgčiodavo kitos moterys. Bet šįkart, kai atėjo ta ypatinga akimirka – su tortu, šypsenomis, gėlėmis – aš ištraukiau savo dovaną: tiesą, kurią išsakiau ramiai ir viešai, tiesiog taip, kad niekas nebegalėtų ją paneigti. Tai buvo mano pasirinkimas – nes nusipelno moteris ne tylėti ir ne klupti. O tu – kaip būtų pasielgusi mano vietoje: ar būtum kentėjusi tyliai, ar viską atskleidusi su orumu ir stiprybe, net jei tai reiškia išeiti iš „tobulo“ gyvenimo su aukštai pakelta galva?

Per gimtadienį man padovanojo tortą… o aš jiems padovanojau tokią tiesą, че niekas negalėtų manimi

Uncategorized

0348

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad nekalta išdaiga sugriaus mano santuoką dar jai neprasidėjus. Tai turėjo būti tobula naktis — po mėnesių streso, pasiruošimų ir lūkesčių. Kai paskutiniai svečiai išėjo ir viešbučio kambario durys užsidarė, pirmą kartą pajutau, kad galiu lengviau atsikvėpti. Norėjau padaryti kažką paprasto, kvailo, mūsų. Pasislėpiau po lova, kad išgąsdinčiau jaunavedį — vaikiška, žinau, bet dėl to ir pasirinkau: paprastas, intymus, juokingas gestas. Bet jis neįėjo. Užuot išgirdusi jo žingsnius, išgirdau aukštakulnius ant parketo. Įėjo moteris, drąsi kaip ta, kuriai ši vieta priklauso. Neatpažinau nei balso, nei kvepalų. Ji įjungė garsiakalbį ir surinko numerį. Kai išgirdau, kas atsiliepė, mano kūnas sustingo. Tai buvo jis. „Ar jau atsikratei jos?“ — nekantriai paklausė. „Turbūt užmigo. Man reikia tik šios nakties. Po medaus mėnesio viskas bus sutvarkyta.“ Širdis daužėsi taip stipriai, kad maniau, — tuoj išgirs. „Ar jau atsikratei jos?“ „Sutvarkyta?“ Ką tai reiškia? Moteris nusikvatojo — pašiepiamai, nuo ko suskaudo pilvą. „Negaliu patikėti. Vedei ją tik dėl investicinių pinigų… O ji vis dar tiki, kad esi įsimylėjęs.“ Ir tada viskas tapo aišku. Asmeninio mano investicinio fondo pinigai — tie patys, kuriuos prieš dvi dienas pervesti į bendrą sąskaitą įkalbėjo jis, aiškindamas, kad tai „vienybės gestas“. Žodžiai apie tai, kaip lėšos bus „saugesnės“, jei jas prižiūrės jis, nes „nusimano apie finansus“. Po lova, su dulkėmis burnoje ir susivėlusiais plaukais, turėjau užčiaupti save ranka, kad nesurėkčiau. Jie kalbėjo apie mane it apie priemonę. „Rytoj parduodu butą,“ pasakė moteris. „Tu gauni jos dalį ir dingsti. Ji niekada nesužinos.“ „Žinau,“ jis atsakė. „Ji per daug pasitiki. Tai viską palengvina.“ Tą akimirką kažkas manyje pasikeitė. Skausmas virto pykčiu. Pyktis — aiškumu. Aiškumas — jėga. Viena mano dalis tą naktį mirė. Bet kita, apie kurią net nežinojau, pabudo. Susidūrimas Drebančiomis rankomis tyliai išsiritau iš po lovos. Moteris stovėjo nusisukusi, kažką ieškojo rankinėje. Priėjau, giliai įkvėpiau ir tariau: „Įdomu… aš irgi galvojau, kad pernelyg pasitikiu.“ Ji pasisuko, išbalo. Telefonas iškrito iš rankų, vis dar veikė garsiakalbis. Kitame gale — tyla… o tada tylus prašymas: „Prašau… leisk paaiškinti…“ „Neliesk manęs.“ Mano balsas buvo tvirtas, nors akys degė ašaromis. Pasiėmiau telefoną, užbaigiau pokalbį ir mostelėjau durų link. „Lauk. Dabar.“ Ji stabtelėjo. Priėjau dar arčiau. „Išeik pati, arba kviesiu policiją.“ Ji išėjo, nė karto neatsisukusi. Planavimas Nerėkiau. Neverkiau. Niekas nesudužo. Panaudojau tą pačią priemonę, kurią jie ruošėsi panaudoti prieš mane: šaltumą. Susirinkau daiktus, išsikviečiau automobilį ir tiesiai nuvažiavau į policijos komisariatą. Užregistravau viską: pokalbį, bandymą apgauti, planą neteisėtai parduoti mano butą. Tuomet nuėjau į banką. Užšaldžiau bendrąją sąskaitą. Užblokavau korteles. Pranešiau vadybininkui. O tada — paskambinau advokatui, trečią nakties, ir papasakojau viską. Tą naktį nemiegojau. Bet buvau ne palūžusi. Buvau pasirengusi kovai. Pabaiga… ir mano pradžia Kai jis grįžo į viešbutį, pranešė, kad bandė su manimi susisiekti — bet buvo per vėlu. Jis niekada negalvojo, kad išeisiu pirma. Dar mažiau — kad išeisiu stipresnė. Per skyrybas jis negavo nieko. Finansinių machinacijų tyrimas vis dar vyksta. O moteris dingo, vos supratusi, kaip rimta situacija. O aš? Maniau, kad ši naktis bus mano meilės gyvenimo pabaiga. Bet tai buvo mano laisvės pradžia. Išmokau, kad pasitikėjimas — neįkainojamas. O kai kas jį sunaikina, žmogus, kuris pakyla iš pelenų, niekada daugiau nebebus taip apgautas. Niekada daugiau. Ką darytum tu, jei viena naktis apverstų visą tavo pasaulį?

Niekada net negalėjau įsivaizduoti, kad nekaltas pokštas nepastebimai išardys mano santuoką dar net neprasidėjus jai.

Uncategorized

084

Pusryčiams gavau nuo žmonos surinktą lagaminą su daiktais

Gavusi iš vyro surinktą lagaminą su drabužiais Nekalbėk kvailybių! šaukia Vytas. Ir tada Jūratė pirmą

Uncategorized

027

Olegas grįžo namo iš darbo – įprastas žiemos vakaras, kai viską užkloja nuobodulio šydas. Praeidamas pro maisto prekių parduotuvę, jis pastebi benamę rudą šunytę, kurios akys – lyg pasimetusio vaiko. „Ko tu čia laukiu?“ – burbteli Olegas, tačiau sustoja. Šuo tik žiūri, nieko neprašo. Kitą ir dar kitą dieną – ta pati scena. Žmonės praeina pro šalį, kas numeta bandelę, kas – dešrelę. Vieną vakarą Olegas pritupia šalia: „Kur tavo šeimininkai?“ Šunytė atsargiai glaudžiasi prie jo kojos. Po skyrybų praėjo jau treji vieniši metai – tyli, šalta, tuščia namuose. „Ladute mano…“ – visai netyčia ištaria Olegas. Kitą dieną atsineša jai dešrelių, dar vėliau – talpina skelbimą internete: „Rasta šunytė ieško šeimininkų“. Niekas nepaskambina. Po mėnesio Ladą partrenkia automobilis… Tik Olegas iš visų rūpinasi ir sumoka už gydymą. Parsiveža ją namo – ir bute vėl atsiranda gyvenimas. Rytai prasideda nuo nosies prisilietimo – „laikas keltis, šeimininke“. Žingsniai parke, ilgos kalbos dviems. Olegas jaučiasi reikalingas – pirmąkart per trejus metus. Lada tampa jo šeima. Bet vieną dieną parke juos pasiveja moteris: „Tai mano šuo! Ją pirkome, vadiname Gerdute!“ Prasideda kova už Ladą – su dokumentais, policijos įsikišimu ir išaiškėjusia tiesa: šunytė buvo tyčia palikta, kai ankstesni šeimininkai negalėjo pasiimti jos į naują gyvenimą. Olegas suvokia – mylimųjų nemeta. Niekas jų jau nebeišskirs. Tai istorija apie atsakomybę, vienatvę, antrą šansą ir tikrąją meilę, kuri pasibeldė į Olego ir Lados gyvenimus, kai to mažiausiai tikėtasi.

Algirdas grįžo namo iš darbo. Įprastas žiemos vakaras, kai visa aplinka tarytum užklota nuobodulio antklode.

Uncategorized

0128

Pasakiau savo sužadėtiniui, kad gyvename nuomojamame bute, tačiau iš tikrųjų gyvename mano bute.

Žinai, Aistė, sakiau savo vaikinas, kad laikinai nuomojamės butą, o iš tikrųjų gyvenu savo nuosavyje.

Uncategorized

041

O, kam šitas stiklainėlis, mielasis? Vaikas nė nepakėlė akių. — Kad galėčiau nupirkti tortą seneliui… Jis niekada tokio neturėjo. Tiek paprastai, nuoširdžiai tai pasakė, kad mamai gerklėje įstrigo gumulas dar nesuvokus, ką tikrai girdi. Ant stalo — tik kelios monetos, kurias jis dėliojo taip kruopščiai, tarsi tai būtų brangenybės. Ne pinigai ją sujaudino… O šios širdies didumas — vaiko, kuris dar nežino kainų, bet supranta dėkingumą. Senelis — šventė jau už savaitės. Žmogus su nugairintomis rankomis, tylus, nuolatos davęs, bet nieko neprašęs. Niekada nieko nenorėjo. Tačiau kartą, beveik juokais, jis tarstelėjo: „Niekada nesu turėjęs torto tik sau…“ Suaugusiam — šiaip frazė. Vaikui tapo tikslu. Nuo to laiko: — rinko monetas, nešvaistė jų smulkmenoms; — nepirko saldumynų po mokyklos; — pardavė du savo piešinius; — ir kiekvieną vakarą į stiklainėlį įmesdavo dar vieną monetą — pilną vilties. Atslinko sekmadienio gimtadienis. Ant stalo — paprastas pirktinis tortas. Vienintelė kreivai įstatyta žvakutė. Vaikas — drebantis iš jaudulio. Ir Senelis, palūžęs akimirksniu. Jis neverkė dėl skonio. Ne dėl dydžio. Ne dėl kainos. Jis verkė, nes pirmą kartą gyvenime… kažkas jį prisiminė su meile, tokia kuklia išoriškai, bet begaline viduj. Nes kartais didžiausia dovana telpa kuklioje taupyklėje. Ir tikroji meilė atkeliauja iš ten, kur turi mažiausiai, bet jaučia — daugiausiai.

O kam tau tas stiklainiukas, brangusis? tyliai klausia mama. Vaikas nė nepakelia akių. Kad nupirkčiau

Uncategorized

0516

Kai uošvė pasakė: „Čia sprendžiu aš“, rankoje jau laikiau mažą mėlyną vokelį Ji niekada nerėkdavo. Tokios moterys nekelia balso — jos kilsteli antakį. Pirmą kartą tai nutiko tądien, kai įsikėlėme į „naujuosius“ namus. Namus, kuriuos įrengiau iki smulkmenų — kiekviena užuolaida, kiekviena taurė mano parinkta. Ji užėjo kaip tikra inspektorė — apžiūrėjo svetainę, virtuvę, mane. Tada ištarė: — „Mhm… labai šiuolaikiška.“ — „Džiaugiuosi, kad patiko,“ ramiai atsakiau. Ji tiesiog priėjo prie sūnaus ir, kad girdėčiau, pašnabždėjo: — „Sūnau… svarbiausia, kad bent jau švaru.“ Jis nusišypsojo nejaukiai, o aš – nuoširdžiai. Su tokiomis uošvėmis yra viena bėda: jos nepuola – jos ženklina teritoriją. Kaip katės, tik su perlų vėriniu. O kai viena moteris pradeda ženklinti teritoriją, galimi du keliai: arba sustabdyti ją iš karto… arba vėliau tapti viešnia savo pačios namuose. Su laiku ji ėmė lankytis vis dažniau: „Tik trumpam užbėgsiu“, „Tik penkioms minutėms“, „Tik parodysiu, kaip kepama tikra kugelis“. Šios „penkios minutės“ virto vakarienėmis, paskui – komentarais, paskui – taisyklėmis. Vieną rytą ji perstatė mano spinteles. Ramiai atsiremdama į stalviršį paklausiau: — „Ką darai?“ — „Padedu. Taip logiškiau. Tu tvarkytis nemoki“, nusišypsojo, lyg užsidėjusi karūną. Tada supratau: čia ne pagalba – čia užvaldymas. O mano vyras? Jis manė: „Moteris susitars.“ Jam tai ne karas, o „buitis“. Tačiau aš mačiau kitaip: tai buvo tylus manęs stumimas lauk. Didysis smūgis atėjo per jo gimtadienį: paruošiau elegantišką vakarienę, žvakes, muziką – kaip jam patinka. Ji atėjo anksti ir ne viena – su tolimąja gimine, „drauge“. Kai uošvė atsiveda liudininką – reiškia bus spektaklis. Vakarienė vyko įprastai, kol ji nepakėlė taurės tustui: — „Šiandien švenčiam sūnų, bet turi būti aišku: šie namai — šeimos, o ne vienos moters.“ Nutilo visi. — „Aš turiu rakto. Įeinu, kai reikia. O žmona… tegul žino savo vietą.“ Ir tada ištarė frazę, kuri viską išdavė: — „Čia sprendžiu aš.“ Tyla tapo įtempta. Visi laukė mano pažeminimo. Bet aš tik pasitaisiau servetėlę ir nusišypsojau. Prieš savaitę buvau aplankiusi vieną močiutę – seną šeimos kaimynę, kuri žinojo daugiau nei sakė. Ji per arbatą man padavė mažą mėlyną vokelį – be logotipų, be žymių. Jame – pranešimas apie laišką, kuris buvo adresuotas mano vyrui, bet kurį pasiėmė jo mama. Laiškas – susijęs su būstu – jam niekada nerodytas. Močiutė pašnabždėjo: — „Ji visada mėgo kontroliuoti. Bet tu turi žinoti tiesą…“ Vokelį įsidėjau į rankinę – ir šalta šviesa įsižiebė manyje. Ir štai, vakarienės metu, kai visi laukė mano nuolankumo, aš atsistojau – ne greitai ir ne teatrališkai. Pažvelgiau į ją: — „Puiku. Jei tu sprendi – nuspręskim ir šį vakarą.“ Ji nusišypsojo, pasirengusi mane sumindžioti. Atsigręžiau į vyrą: — „Brangusis, ar žinai, kas pasiėmė tau skirtą laišką?“ Jis suglumo: — „Kokį laišką?“ Tada išėmiau mėlynąjį vokelį ir padėjau ant stalo priešais uošvę. Kaip teisėja, pateikianti įrodymą. Jos akys susiaurėjo. Atsukau jai tiesą: — „Kol tu sprendei už mus… aš suradau tiesą.“ Ji pabandė nusijuokti: — „Kokias čia nesąmones…“ Bet aš jau aiškinau: vyrui pasakiau viską – apie laišką, apie jos pasisavintą informaciją, apie būstą. Vyras drėbančiomis rankomis paėmė vokelį, į ją žiūrėjo taip, lyg pirmą kartą matytų tikrąjį motinos veidą. — „Mama… kodėl?“ Ji bandė viską paversti „rūpesčiu“: — „Tu per daug naivus! Moteris…“ Aš nutildžiau ją tylos ginklu – tegul pati save girdi. Ir tada tariau sakinį–vinį: „Kol tu mokinai mane mano vietos… aš susigrąžinau namus.“ Užbaigiau ne riksmais – o simboliu. Nuo pakabos nuėmiau jos paltą, padaviau su šypsena ir pasakiau: — „Nuo šiol atėjus – skambinsi ir lauksi, kol atidarys.“ Ji pažvelgė kaip moteris, kuri praranda galią: — „Tu negali…“ — „Galiu“, ramiai pertraukiau. „Nes tu jau nebe virš manęs.“ Mano aukštakulniai nuskambėjo parketu kaip taškas sakinyje. Atsidariau duris ir išlydėjau ją – ne kaip priešą, o kaip užverčiamą skyrių. Ji išėjo. Giminių draugė – iš paskos. O vyras liko, šoko metu pagaliau pabudęs. Jis sukuždėjo: — „Atsiprašau… aš to nematydavau.“ Pažiūrėjau ramiai: „Dabar jau matai.“ Užrakinau duris – ne garsiai, o galutinai. Paskutinis sakinys mano galvoje buvo aiškus: Mano namai – ne svetimųjų valdžios laukas. ❓O jūs… jeigu uošvė imtų „tvarkyti“ jūsų gyvenimą – ar sustabdytumėte ją iš karto, ar tik kai jau būsite išstumta?

Kai anyta man rėžė: Čia aš sprendžiu!, aš jau laikiau rankoje mažą mėlyną vokelį. Ji niekada nerėkia.