Zibainis – Page 20

Nebesiruošau maisto visiems!

Aš nebe gaminu visiems! Tik sau ir Aistėi. Kodėl gi taip? šaukėsi Mikas, susierzinęs. Nes mano nuomone

Na, ar santuokos liudijimas vis dar stipresnis nei bendras gyvenimas? – Vyrai išjuokė NadiąNadi įkvėpė juokų aidą ir nusprendė parodyti, kad jos meilės sutartis verta daugiau nei bet kokie žodžiai.

Aistė, aš neketinu eiti į šimto metų baigimo šventę, po to tik depresija manęs pasieks. Leisk tiems

– Kas tu? Mes jau dešimt metų susituokę! Kokia meilužė? Man pakanka ir tavęs!

Ką tu čia darai? Mes jau dešimt metų kartu! Kokios meilės nuotakos? Man ir taip pakanka! Aistė nužmogiškai

– Saulte, juk ten žiemos šalta!

Ugnė, bet žiemos ten šalta! Reikia krosnies, medžių rinkti! Mama, tu visai kaimogyvenimo paklusna, vaikystėje

– Na, ar vėl nusiųsite mane atgal į vaikų namus?

O, ar išties mane grąžinsite į prieglaudą? Teta sakė, kad skubėjote, paėmėte mane, nes nežinojote, kad

Čia yra reikalas, netrukus pas mus atvyks svečiai, o jums tenka eiti kažkur.

Štai ką turime, artimiausi svečiai ateis, o jums reikės kur nors pasitraukti. Jūs žinote, kad be jūsų

– Tu mums ne giminaičiai – sakė svokurė ir perkelė mėsą iš svokaitės lėkštės atgal į puodąSvokurė pakėlė šauką, šypsodamasi, ir priminė, kad šioje namų šventėje svarbiau laikytis senųjų tradicijų nei jaudintis dėl jausmingų džiaugsmų.

20260610, Vilnius Šiandien ryte, stovėdamas prie orkaitės, išgirdu, kaip šauksmė mano žmona, Aistė, sakydama

AplinkybėsNusileidus į senąjį Kauno miestelį, Tomas atrado paslėptą laišką, kuriame buvo aprašytos nuostabios aplinkybės, galinčios pakeisti jo likimą.

20260611, dienoraštis Gyvenimas klostėsi lyg paprasta upė: auginti sūnų, statyti namą, šalia mylimo žmogaus.

– Žana, tavo anūkai apkirpė visus mano mėlynės krūmus! Kaimynė netikėtai nesijaudino. – Na ką? Vaidukai. – Kaip? Jie sugriažė visą mano derlių! – Toni, kodėl liūdėti, tai tik šiek tiek uogų.

Zinaida, tavo anūkai išsižudė visas mano šilaužų krūmus! Net kaimynė neparodė nuostabos. Ir ką?