Uncategorized
055
Ištrūkau iš jausmų minčių nelaisvės
Ugnė ištrūko iš jausmų tremties. Dar devintajame klasės skyriuje ji pastebėjo, kaip jos klasės draugas
Zibainis
Uncategorized
0953
„Vykstu atostogauti – aukle nebusiu niekam!“ Uošvienė mane paliko ant ledo, bet aš jai grąžinau tuo pačiu
Važiuoju atostogauti, nesiruošiu nieko prižiūrėti! Uošvė mane paliko, bet aš irgi išmokiau ją savo pamoką.
Zibainis
Uncategorized
026
Akla Meilės Pažintis
Aklas susitikimas Po kieto sukilimo su Jurgita, Gediminas jautėsi šiek tiek kaltas. Išskyręs santuoką
Zibainis
Uncategorized
0452
Kaip mano vyras slapta rėmė savo mamą, o aš neturėjau kuo aprengti mūsų vaiko – gyvename kukliai, pinigų nuolat stinga, bet vis tiek mamos prašymai svarbesni už mūsų šeimą
Kaip mano sutuoktinis slaptai rėmė savo mamą, o aš neturėjau kuo aprengti dukros Aš ir mano sutuoktinis
Zibainis
Uncategorized
0165
Dieną, kai išėjau į pensiją, vyras pranešė, kad palieka mane dėl kitos moters.
Pensijos dieną, kai pagaliau išėjau į pensiją, mano vyras Rimantas Petrauskas tyliai pareiškė, kad išeina pas kitą.
Zibainis
Uncategorized
0616
– Turėjote man daryti remontą, o ne išvažiuoti atostogauti! Mano uošvė pyksta, kad išvykome į Italiją atostogų ir nesumokėjome už jos remonto. Jos butas tvarkingas, remontas – tik jos užgaida. Ji laiko mus savo rėmėjais, nors ir pati galėtų susimokėti. Mes su vyru labai taupome: atidavinėjame paskolą už butą ir auginame du paauglius vaikus. Per visus mūsų santuokos metus šią vasarą pirmą kartą išvykome atostogauti. Anksčiau atostogavome tik sodybose prie ežero ar miške, vaikai nieko nebuvo matę, todėl nusprendėme išvykti į Italiją. Taupėme, bet buvo verta. Po vestuvių uošvė pasakė, kad anūkų neprižiūrės. Su tuo susitaikiau – niekada neprašiau pagalbos. Tad vaikai per atostogas ir savaitgalius būdavo pas mano tėvus, nes mes su vyru dirbame. Neteisiau jos – suprantu, kad užauginti du vaikus sunku, o dabar ji pensijoje ir gali ilsėtis. Uošvė lanko baseiną, važinėja į ekskursijas ir parodas – gyvena labai aktyviai. Vienintelė problema – finansai. Visus jos norus tenkinome mes, savo šeimos sąskaita. Jai nerūpėjo mūsų paskolos ir vaikai – mamai reikėjo padėti. Be to, kiekvieną savaitgalį vyrui duodavo užduočių: padėti, pataisyti. Šiemet ji išvis pametė saiką – norėjo perdažyti butą. Kiekvienas kažko trokšta, bet ne visada įmanoma viską įgyvendinti, tiesa? Juk prieš 5 metus jau darėme remontą – viskas dar kaip nauja! Uošvė nežinojo, kad važiuosime į Italiją, nieko jai nesakėme – norėjome užrakinti butą ir išvykti. Taip ir padarėme. Kol mūsų nebuvo, atėjo pas mus – butas užrakintas, paskambino vyrui, o šis pasakė, kad esame Italijoje. Ji padėjo ragelį, bet grįžus laukė tikras „armagedonas“. – Galėjote mane perspėti! Kaip gavote pinigų? Turėjote daryti man remontą, o ne išvažiuoti atostogų! Vyras paprastai tyli ir nesipriešina mamai, bet šįkart atsikirto – priminė, kad ji neturi teisės aiškinti, kam skirti mūsų pinigus. Nuo to laiko uošvė su mumis nebendrauja – net anūkams nepaskambina. Užtat kiti giminaičiai atakuoja mus telefonu ir kaltina nemandagumu. Mes su vyru nesijaučiame kalti, o mano tėvai mus palaiko. Kol jauni, norime patys pamatyti pasaulį – ypač kai uošvės pinigų reikia ne būtinybei, o išlepintam norui. – Vietoj to, kad išvykote į Italiją, turėjote suremontuoti mano butą! Uošvės priekaištai ir giminaičių spaudimas, kai susiruošėme savo pirmosioms svajonių atostogoms
Turėjote atlikti man remontą, o ne išvažiuoti atostogauti! Žinai, mano anyta pyksta ant mūsų, nes išvykome
Zibainis
Uncategorized
085
Mano tėčio moteris tapo mano antrąja mama: kaip netekus mamos ir išgyvenus sunkią vaikystę, dėkingumą ir meilę radau pas mamą Mariją, kuri mane priėmė kaip savo tikrą vaiką ir dovanojo gyvenimui naują šviesą
Tėčio žmona tapo mano antrąja mama Mano mama iškeliavo anapilin, kai buvau vos aštuonerių. Tėtis užuot
Zibainis
Uncategorized
040
Ne tiesiog auklė
Ne tik auklė Ugnė sėdėjo universiteto bibliotekos kamputyje, apsikrovusi vadovėliais ir konspektais.
Zibainis
Uncategorized
0105
„Vyras vėl grįžo vėlai vakare ir, nieko nesakydamas, padėjo ką nors ant stalo: tai buvo akimirka, kai iš tiesų pajutau, kiek toli mes esame vienas nuo kito“
Prisimenu, kaip prieš daugelį metų, po vėlyvo vakaro, Vytautas Petrauskas sugrįžo namo be žodžio ir šiek
Zibainis