VISI JĄ TEISĖME Viltė stovėjo Vilniaus Bernardinų bažnyčioje ir verkė. Jau kokias penkiolika minučių.
Pirmą kartą Aistę pamačiau darbe. Jis atėjo įlogistikos skyrių ieškoti darbo, o aš tuo metu įkypau įžengti
Viskas nutiko seniai, gūdžią rudenį, kai lietus dienų dienas niūriai barbeno į langus ir to monotoniško
Užgrobė mano drabužius, kaubojau! Išgelbėk mane, šaukė apachė moteris šalia ežero! Trikiklis sustojo
Olga visą dieną ruošėsi švęsti Naujuosius metus: tvarkėsi, gamino, dengė stalą. Tai jos pirmieji Naujieji metai ne su tėvais, o su mylimuoju. Jau tris mėnesius ji gyveno pas Tolį jo bute. Jis buvo vyresnis už ją penkiolika metų, buvo išsiskyręs, mokėjo alimentus ir mėgo išgerti… Bet juk tai niekai, kai myli žmogų. Kodėl ji jį pamilusi – niekas nesuprato: gražuoliu jo nepavadinsi, veikiau priešingai, būdas prastas, šykštus baisiai, pinigų visada trūksta. O jei jų ir randa, leidžia tik sau. O štai šiame Stebukliniame Toliuje ir įsimylėjo Olia. Viltis visus tuos mėnesius vedė Olgą pirmyn – kad Tolis įvertins, kokia ji kantri ir darbšti, ir tikrai panorės ją vesti. Jis taip ir sakė: „Reikia kartu pagyventi, pažiūrėt, kokia tu šeimininkė, nes nežinia, gal ir tu kaip mano buvusioji.“ Kokia buvo jo buvusioji, Olgai liko mįslė – jis nieko rišlaus nepasakojo. Todėl Olia stengėsi iš visų jėgų – nesibarė dėl jo girtuoklystės, virtuvėje sukosi, skalbė, tvarkėsi, maistą pirkdavo už savo pinigus (kad tik Tolis nepagalvotų, jog ji apskaičiuota). Net naujametį stalą surengė už savo pinigus. Net naują telefoną jam padovanojo. Kol Olya ruošėsi šventei, jos stebukladaris Tolis irgi „ruošėsi“ savaip – „pasiruošė“ su draugais. Grįžo išgėręs ir pranešė, kad į svečius ateis jo bičiuliai, kurių ji visiškai nepažinojo. Olya paruošė stalą, iki Naujųjų liko valanda, nuotaikos nėra, bet ji laiko save – juk ji ne tokia kaip ta buvusioji. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, į butą įsiveržė girta kompanija – vyrai ir moterys. Tolis iškart pralinksmėjo, susodino visus prie stalo, užvirė balius. Olgą jis nė nepažindino, ir niekas jos nepastebėjo, tik sėdėjo, gėrė, savo kalbos, savo pokštai. Kai ji priminė, kad Naujieji už dviejų minučių ir reikėtų taurėse šampaną pakelti, į ją pažiūrėjo lyg neprašytas svečias būtų užsukęs. – O kas čia tokia? – girtu balsu paklausė viena mergina. – Lovos kaimynė, – nusikvatojo Tolis. Visi nusikvatojo iš jos. Valgė jos ruoštą maistą ir ją patyčiodami linksminosi, o laikrodžio dūžiams pasijuokė iš Olgos naivumo ir gyrė Tolį – „va, sumanus, susirado nemokamą virėją ir kambarinę“. O Tolis – nė žodelio užtarimo, juokėsi kartu; valgė viską, ką Olia nupirko ir pagamino, ir „valė į ją kojas“. Olya tyliai išėjo į kitą kambarį, susikrovė daiktus ir grįžo pas tėvus. Tokios klaikios Naujųjų ji dar neturėjo. Mama, kaip visada, pasakė: „Aš gi tave perspėjau“, tėvas atsiduso lengviau, o Olya verkdama nusiplėšė rožinius akinius nuo akių. Po savaitės, kai Toliui baigėsi pinigai, šis atėjo pas Olgą lyg niekur nieko ir klausia: – Tai ko tu išėjai? Įsižeidei? – ir pamatęs, kad ji nesiruošia taikytis, užsiėmė puolimą: – Nu, normaliai tu čia išdūrei – pati pas mamytę grįžai, o pas mane šaldytuve pelė nusigėrė! Pradedi elgtis kaip mano buvusioji! Nuo tokios įžūlumo Olya net žado neteko. Mintyse tūkstantį kartų pergalvojo, ką jam pasakys, bet dabar neturėjo žodžių. Vienintelė mintis liko – pasiųsti Tolį tolyn ir užtrenkti jam duris prieš nosį. Taip po šitų Naujųjų Olya pradėjo visiškai naują gyvenimą. Alvyda visą dieną blaškėsi po ankštą vieno kambario butą Pilaitėje: šlavė grindis, siurbė dulkes, kapojo
Prisiminimas iš senų dienų Ryto pradžia visada buvo numatyta. Andrius Antanas pabudo minutę prieš signalą
– Va, vėl, vakar atnešė man anūkėlę savaitgaliui, – kartą ilgai pasakodavo man kaimynė Bronė
Eik šalin nuo manęs! Aš juk nesakiau, kad tau vesiu! Ir išvis, nežinau net, kieno tas vaikas!
Man jau atsibodo tavo mamos išdaigos! Rytoj paduodu skyryboms, taškas! išrėžė žmona. Durų raktas užsikabino
