Zibainis

Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis. Vitalijus buvo įsimylėjęs Janą dar nuo mokyklos laikų. Jis rašė jai raštelius, bandydavo atkreipti dėmesį visais įmanomais būdais. Tačiau Janai patiko Dimas, aukštas blondinas, kartu su ja žaidęs tinklinio komandoje. Į nerangų Vitalijų, kuris dar ir prastai mokėsi, ji nekreipė dėmesio. Netrukus Dimas pradėjo draugauti su Olena, mergina iš paralelinės klasės. Baigus mokyklą, Vitalijus vėl bandė pritraukti Janos dėmesį. Jis netgi pasipiršo jai per abiturientų vakarą… Tačiau mergina jam griežtai atsakė – „Ne!“. Ji nenorėjo net galvoti apie šį vaikiną. Po studijų Jana įsidarbino buhaltere, jos vadovas buvo patrauklus tamsiaplaukis, dešimčia metų vyresnis. Jana žavėjosi jo profesionalumu, išvaizda, protu. Tarp jų užsimezgė jausmai, Janos netrikdė, kad išrinktasis buvo vedęs ir turėjo mažą sūnų. Valerijus Borisovičius žadėjo išsiskirti ir kartojo, kad myli tik Janą. Praėjo keleri metai, moteris buvo pripratusi savaitgalius ir šventes leisti viena. Ji vis laukė, kada jos mylimasis išsiskirs ir jie bus kartu. Vieną kartą Jana pamatė Valerijų su žmona parduotuvėje. Žmona laukėsi, o jis rūpestingai laikė ją už rankos. Po to paėmė pirkinių maišelius ir jie išėjo prie automobilio. Jana, ašarodama, stebėjo šią idilę. Kitą dieną ji išėjo iš darbo… Artėjo Naujieji metai, moteris nenorėjo pirkti produktų, puošti namų ir laukti šventės. Kartą namo grįžusi, ji pastebėjo, kad šalta. Paaiškėjo, jog neveikė katilas. Jana gyveno nuosavame name. Ji bandė iškviesti meistrą, bet prieš šventes visi reikalavo didelių sumų, ypač išgirdę, jog teks važiuoti į miesto pakraštį. Jana jau buvo praradusi viltį ir paskambino draugei. Jos vyras dirbo šioje srityje ir galėjo padėti. Larisa pažadėjo tuoj pat paskambinti vyrui. Po dviejų valandų Jana išgirdo skambutį į duris. Ant slenksčio stovėjo nepažįstamasis, bet įsižiūrėjusi ji atpažino… Vitalijų, savo bendramokslį. – Sveika, Jana, kas čia pas tave nutiko? – Aa… Kaip sužinojai? – Viršininkas paskambino, liepė atvažiuoti pagal šį adresą – esą tau šalta. Nu, ar nuleidai vandenį, kad radiatoriai nenušaltų? – Ne… aš nežinau kaip. – Nu va, galėjai likti be šildymo. Gerai, kad lauke ne stiprus šaltis. Vitalijus greitai nuleido vandenį, pašmirinėjo su katilu ir išvažiavo. Po valandos jis jau parvežė reikiamas detales. Netrukus Janos namuose vėl buvo šilta. Vitalijus nusiplovė rankas ir paklausė: – Jana, pas tave čia dar kranas varva ir lemputė mirksi… Ko negali pataisyti tavo vyras? – Neturiu jokio vyro… – O kodėl? Vis dar ieškai idealo? – Koks ten idealas… Nėra nieko, – netikėtai prisipažino moteris. – O kodėl tada man atsakei? – nusišypsojo Vitalijus. Ji nieko neatsakė… Sutvarkęs kraną ir įsukęs lempą, vyras išėjo namo. O Jana prisiminė vaikystę, jaunystę ir storuliuką berniuką, kuris ją įsimylėjo. Vitalijus stipriai pasikeitė – tapo aukštu, lieknu vyru rudomis akimis. Tik šypsena liko ta pati. Jana net nespėjo paklausti, ar jis vedęs. Gruodžio 31-ąją kažkas netikėtai paskambino į duris. Jana nustebusi nuėjo atidaryti – ji nesitiko svečių. Ant slenksčio stovėjo Vitalijus. Jis vilkėjo naują kostiumą, rankose laikė gėlių puokštę. – Jana! Aš dar kartą paklausiu. Ar tu tekėsi už manęs, ar lauksi idealaus princo iki pensijos? Moteris apsiverkė ir laimingai linktelėjo. Antroji piršlybų pastanga buvo sėkminga… Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis: nuo mokyklinės meilės iki antros progos Naujųjų metų išvakarėse

Prie durų stovėjo nepažįstamasis. Justinas dar nuo mokyklos laikų jautė simpatiją Janinai. Siųsdavo jai

Uncategorized

01.2k.

Man gėda vesti tave į puotą, – Dainius net nepakėlė akių nuo telefono. – Ten bus žmonių. Normalūs žmonės. Nadija stovėjo prie šaldytuvo su pieno pakeliu rankose. Dvylika metų santuokoje, du vaikai. Ir štai – gėda. – Aš apsirengsiu juodą suknelę. – Tą, kurią pats man nupirkai. – Ne suknelėje esmė, – jis pagaliau pažvelgė. – Esmė tavyje. Tu save apleidai. Plaukai, veidas… visa kažkokia niekuo neišsiskiri. Ten bus Vadimas su žmona. Ji stilistė. O tu… pati supranti. – Tai nevyksiu. – Štai ir protinga. Pasakysiu, kad temperatūra. Niekas nė žodžiu nesirūpins. Jis nuėjo į dušą, o Nadija liko stovėti virtuvėje. Kitame kambaryje miegojo vaikai. Kęstučiui dešimt metų, Svetlanai – aštuoneri. Būsto paskola, sąskaitos, tėvų susirinkimai. Ji ištirpo šiame name, o vyrui dabar gėda dėl jos. – Jis ką, visai nukvako? – Elena, draugė kirpėja, žiūrėjo į Nadiją taip, lyg ši būtų pranešusi pasaulio pabaigą. – Gėda vesti žmoną į puotą? Tai kas jis toks? – Sandėlio vedėjas. Paaukštino neseniai. – O dabar žmona nebetinka? – Elena grubiai, piktai pylė vandenį į arbatinuką. – Klausyk manęs. Prisimeni, kuo užsiėmei iki vaikų? – Dirbau mokytoja. – Ne apie darbą. Tu gaminai papuošalus. Iš karoliukų. Dar turiu tą kolje su mėlynu akmeniu. Nuolat klausia, kur galima tokį įsigyti. Nadija prisiminė. Papuošalus ji vėrė vakarais, kai Dainius dar domėjosi ja. – Tai buvo seniai. – Buvai, vadinasi, gali ir vėl, – Elena pasislinko arčiau. – Kada ta puota? – Šeštadienį. – Puiku. Rytoj pas mane. Padarysiu šukuoseną, makiažą. Paskambinsime Olgai – ji suknelių turi. Papuošalus pati atgausi. – Elena, jis gi sakė… – Tegul eina jis su savo „sakė“. Tu pasirodysi puotoje. Tegul dreba iš pavydo. Suknelę Olga atnešė slyvinę, ilgą, su atvirais pečiais. Valandą matavosi, derino, segė segtukais. – Prie tokios spalvos reikia ypatingų papuošalų, – Olga sukinėjosi aplinkui. – Sidabras netinka. Auksas irgi. Nadija atidarė seną dėžutę, ant dugno, įvyniotas į švelnų audinį, gulėjo rinkinys – kolje ir auskarai. Mėlynas aventiurinas, rankų darbas. Ji gamino jį prieš aštuonerius metus ypatingai progai, kurios taip ir nesulaukė. – Dieve, čia šedevras, – Olga sustingo. – Tu pati? – Pati. Elena padarė švelnią bangą, makiažas – kuklus, bet išraiškingas. Nadija užsidėjo suknelę, segė papuošalus. Akmenys vėsiai ir tvirtai apgulė kaklą. – Eik, pasižiūrėk, – Olga pastūmė prie veidrodžio. Nadija priėjo. Ir pamatė ne tą moterį, kuri dvylika metų plovė grindis ir virė sriubą. Ji pamatė save. Tą, kokia buvo kadaise. Restoranas prie Nemuno. Salėje pilna stalų, kostiumų, vakarinių suknelių, skamba muzika. Nadija įėjo pavėluotai, kaip ir planavo. Pokalbiai nutilo kelioms sekundėms. Dainius stovėjo prie baro, juokėsi iš kieno nors juoko. Pamatė ją – ir jo veidas sustingo. Ji praėjo pro šalį, nežiūrėdama, atsisėdo prie tolimo stalo. Nugara tiesi, rankos ramiai ant kelių. – Atsiprašau, šita vieta laisva? Apie keturiasdešimt penkerių vyras, pilkas kostiumas, protingos akys. – Laisva. – Olegas. Vadimo verslo partneris. Kepyklos. O jūs, jei ne paslaptis? – Nadija. Sandėlio vedėjo žmona. Jis pažvelgė į ją, tada į papuošalus. – Aventiurinas? Rankų darbas, matau. Mano motina akmenų kolekcionavo. Retai taip pasitaiko. – Pati gaminau. – Rimtai? – Olegas pasilenkė arčiau, apžiūrėjo pynimą. – Čia lygis. Pardavinėjate? – Ne. Aš… namų šeimininkė. – Keista. Su tokiais gabumais, paprastai namuose nesėdi. Visą vakarą jis nesitraukė. Kalbėjo apie akmenis, kūrybą, kaip žmonės kasdienybėje pamiršta save. Olegas pakvietė šokti, atnešė putojančio, juokėsi. Nadija matė, kaip Dainius žiūri nuo stalo. Jo veidas tamsėjo su kiekviena minute. Kai ji išėjo, Olegas palydėjo prie automobilio. – Nadija, jei norėsite grįžti prie papuošalų – paskambinkit, – padavė vizitinę kortelę. – Pažįstu, kam to reikia. Tikrai reikia. Ji paėmė kortelę ir linktelėjo. Namuose Dainius neištvėrė nė penkių minučių. – Ką tu sau leidi? Visą vakarą su tuo Olegu! Visi žiūrėjo, supranti? Visi matė, kaip mano žmona lenda kitam vyrui į glėbį! – Nėjau. Bendravau. – Bendravai! Tris kartus šokai! Trys kartai! Vadimas klausė, kas darosi. Gėda buvo! – Tau visada gėda, – Nadija nusiavė batus, pastatė prie durų. – Gėda vežtis, gėda, kai į mane žiūri. O tau išvis kas nors ne gėda? – Tyla! Manai, kad apsivilkai gražų skudurą ir tapai kažkuo? Tu niekas. Namų šeimininkė. Gyveni iš mano pinigų, o dabar vaidini princesę. Anksčiau būtų pravirkusi. Bėgusi į miegamąjį, atsigulusi prie sienos. Bet kažkas viduje sulūžo. Arba susidėliojo į vietas. – Silpni vyrai bijo stiprių moterų, – kalbėjo tyliai, beveik ramiai. – Tu kompleksuotas, Dainiau. Bijai, kad pamatysiu, koks esi menkas. – Eik lauk. – Paduosiu skyryboms. Jis tylėjo. Žiūrėjo į ją, ir akyse pirmą kartą buvo ne pyktis, o sumišimas. – Kur tu dingsi su dviem vaikais? Už savo karoliukus nepragyvensi. – Pragyvensiu. Ryte ji paėmė vizitinę ir paskambino. Olegas neskubino. Susitikdavo kavinėje, aptardavo reikalus. Papasakojo apie draugę, kuri turi autorinių dirbinių galeriją. Kad rankų darbas dabar vertinamas, kad žmonėms nusibodo masinė gamyba. – Jūs talentinga, Nadija. Retai sutampa talentas ir skonis. Ji pradėjo dirbti naktimis. Aventiurinas, jaspis, karneolis. Kolje, apyrankės, auskarai. Olegas surinkdavo pagaminta, nuveždavo į galeriją. Po savaitės skambindavo – viską išpirko. Užsakymai augo. – Dainius nežino? – Mes visai nebendraujame. – Skyrybos? – Radau advokatą. Pradėsim tvarkyti. Olegas padėjo. Be heroizmo, be pompastikos. Davė kontaktų, padėjo surasti nuomą. Kai Nadija kraudamasi lagaminą, Dainius stovėjo duryse ir šaipėsi. – Po savaitės grįši. Atšliauš. Ji uždarė lagaminą ir išėjo be žodžio. Pusė metų. Dviejų kambarių būstas miesto pakrašty, vaikai, darbas. Užsakymai pilasi. Galerija pasiūlė parodą. Nadija atidarė socialinių tinklų paskyrą, talpino nuotraukas. Sekėjų daugėjo. Olegas užsukdavo, atveždavo vaikams knygų, paskambindavo. Nespraudėsi, nelindo. Tiesiog buvo šalia. – Mama, jis tau patinka? – kartą paklausė Svetlana. – Patinka. – Ir mums patinka. Jis nerėkia. Po metų Olegas pasiūlė. Be rožių, be priklaupimo. Tiesiog per vakarienę pasakė: – Noriu, kad būtumėt kartu su manim. Visi trise. Nadija buvo pasirengusi. Praėjo dveji metai. Dainius ėjo Kauno prekybos centro koridoriais. Po atleidimo dirbo kroviku – Vadimas išgirdo apie jo elgesį iš kolegų ir po trijų mėnesių išmetė. Nuomojamas kambarys, skolos, vienatvė. Jis juos pamatė prie juvelyrinės parduotuvės. Nadija šviesiame paltuke, sušukuoti plaukai, ant kaklo tas pats aventiurinas. Olegas laikė už rankos. Kęstutis ir Svetlana juokėsi, kažką pasakojo. Dainius sustojo prie vitrinos. Stebėjo, kaip jie sėda į automobilį. Kaip Olegas atidaro duris Nadijai. Kaip ji šypsosi. Tuomet pažvelgė į savo atspindį stikle. Aptrinta striukė, pilkas veidas, tuščios akys. Jis prarado karalienę. O ji išmoko gyventi be jo. Ir tai buvo baisiausia jo bausmė – suprasti per vėlai, ką turėjo… Ačiū jums, mieli skaitytojai, už jūsų pastabas ir paspaustus “patinka”!

Gėda man tave vestis į pokylį, Dainius net nepakelia akių nuo telefono. Ten bus žmonės. Normalūs žmonės.

Uncategorized

058

„Neik vidun! Paskambink tėvui dabar! Kažkas tyko už tų durų!“ – keista sena moteris sugriebė mane už riešo, kai su savo kūdikiu lipau laiptais į naujus namus Vilniaus Antakalnyje. 1 SKYRIUS: SENA MOTERIS

Neik vidun! Skambink savo tėvui dabar! Už tos durų kažkas tavęs laukia! Keista sena moteris griebė man

Uncategorized

060

„Išvažiuoju atostogų – neketinu nieko prižiūrėti!“ Uošvė mane paliko ant ledo, bet aš jai atsilyginau taip, kaip moka tik lietuvės!

Žinai, kiekviena šeima turi kokių nors paslapčių ar bėdų. Vienose ginčijamasi dėl turto, kitur pasitaiko

Uncategorized

0225

Buvau šiuose santykiuose penkerius metus: dvejus gyvenome kaip sutuoktiniai ir trejus – kartu, didžiąją sužadėtuvių dalį praleidome per atstumą, matydavomės kas tris mėnesius, o vienais metais dėl jo darbo – tik du kartus; tada atrodė, kad santykiai tobuli, bet kai išvykau pas jį į kitą miestą ir pragyvenome ten kartu, viskas kito – trečiaisiais metais jis ėmė vėluoti, slapta išjunginėti lokaciją, nuolat ginčijomės, o kai radau ant jo turėtos baltos marškinių makiažo dėmių, pripažinimo neišgirdau, tik pasakymą, kad ieškojo kitur, nes tapau nuobodi; tai visiškai mane sugniuždė, tačiau sutikusi sporto klube kitą vyrą ir vos neperžengusi neištikimybės ribos, nusprendžiau, kad nenoriu būti tokia kaip jis, todėl išėjau – šiandien gyvenu viena, vėl dirbu, nesigailiu ir didžiuojuosi, kad žinojau, kada užbaigti, o ne tapti tuo, kuo jis tapo man.

Žinai, buvau tame santykyje penkerius metus du iš jų buvom susituokę, tris gyvenom kartu. Kol buvom susižadėję

Uncategorized

0121

Turėjote man suremontuoti butą, o ne vykti atostogauti! Mano anyta supyko, kad išvažiavome į Italiją ir neapmokėjome jos pageidaujamo remonto – nors jos butas ir taip gražus bei tvarkingas. Ji laiko mus savo rėmėjais, nors galėtų viską susimokėti pati. Su vyru taupome, mokame paskolą, auginame du paauglius ir pirma kartą per daugelį metų išvykome pailsėti. Anksčiau tik vasarodavome miške arba sodyboje, todėl šį kartą taupėme kelionei į Italiją. Anyta, nuo pat santuokos pradžios atsisakiusi padėti su anūkais, nuolat tikisi pinigų savo norams – pensiją ir laisvalaikį leidžia aktyviai, bet už mūsų sąskaita. Kiekvieną savaitgalį vyras privalo jai kažką padėti ar pataisyti. Šiais metais sugalvojo, kad norinti viską atnaujinti, nors vos prieš penkerius metus jau darėme remontą. Išvykdami nesižinojo, kur išvykstame – tiesiog užrakinome duris ir išvykome. Vos sužinojusi, kad esame Italijoje, grįžusi surengė audrą – esą turėjome pirma apmokėti jos remontą, o tik tada ilsėtis. Vyras pirmą kartą nesutiko su mama. Nuo tada anyta mūsų nebebendrauja, o kiti giminaičiai mus kaltina. Tačiau nesijaučiame kalti ir, padedami mano tėvų, džiaugiamės, kad dar galime paragauti nuotykių jaunystėje, nes bet kokie remonto norai – tik jos užgaida, o ne būtinybė.

Turėjote man butą perdažyti, o ne po užsienius keliauti! Mano anyta veliasi bambėti esą galėjome jai

Uncategorized

013

Sunkiausia gyvenant su šuniuku nėra tai, ką daugelis žmonių mano: ne lietus ir šaltis per pasivaikščiojimus, ne bemiegės naktys ar nenumaldoma širdis, ne atsisakytos kelionės ar kvietimai, kur sakoma „ateik be jo“, ne kailis ant patalynės, drabužių ar net maiste, ne dar ir dar kartą plaunamos grindys, žinant, kad greit vėl bus taip pat, ne sąskaitos veterinarui ar baimė kažko nepastebėti, ne prarasta dalelė laisvės, nes laisvė jau tampa „mes“, ir ne tai, kad tavo širdis jau nebe vien tavo… Tai viskas yra meilė, gyvenimas ir tavo pasirinkimas. Sunkiausia ateina tyliai – kaip skausmas kauluose keičiantis orui, kaip Vilniaus rudens šaltis, kuris iš pradžių nepastebimas, bet įsismelkia giliai. Ateina diena, kai supranti: tavo draugas jau nebegali kaip anksčiau. Ir žinai, kad jis tikėjo tik tavim – buvai visas jo pasaulis, o tu nesi pasiruošęs paleisti. Lieka tyla, tuščia pagalvė, tuščia dubenėlis ir širdis į šipulius, bet vis tiek, galėdamas atsukti laiką, vėl rinktumeisi šį kelią. Nes šuns atnešta meilė Lietuvai – tai tikrasis gyvenimo stebuklas: tai ugnis, kuri šildo amžinai, net jam išėjus, nes šuns misija – amžinai dovanoti savo širdį savo žmogui.

Sunkiausia gyventi su šuniuku nėra tai, ką dauguma mano. Ne tai, kad tenka jį vedžioti lietuje, kai už

Uncategorized

046

Berneliui nubudus nuo mamos aimanos: istorija apie viltį, pagalbą ir stebuklą Vilniaus daugiabutyje

Bernužėlis prabudo nuo mamytės aimanos. Jis atsikėlė ir pribėgo prie jos lovos: Mama, tau skauda?

Uncategorized

0232

Niekada nebūčiau pagalvojusi apie savo vyrą — Angele, reikia kažką daryti… — atsiduso Irma į telefono ragelį. — Kas nutiko? — šiek tiek susirūpinusi atsiliepė jos jaunesnioji sesuo Dovilė. Vyresnėlės skambutis ją jau be galo įtempė. Paprastai jos bendraudavo trumpomis žinutėmis per „Messenger“, o šįkart Irma reikalavo tikro pokalbio. — Mama jau negali daugiau gyventi viena. Jei dažniau su ja bendrautum, žinotum, — priekaištingai ištarė Irma. — Ai, baik tu man! Sakyk, apie ką čia kalba. Ko aš nežinau? Irma vėl atsiduso — pykti buvo įprasta jos jaunesnei sesutei, kuri, pastaruosius kelerius metus, demonstravo visišką savarankiškumą ir bet kokį priekaištą priimdavo su pasipriešinimu. — Primenu, mamai jau 73-eji. Nuolat šokinėja kraujospūdis, silpnumas nepraeina. Ji vos pati sau valgyti pasigamina, o tvarkytis namuose — irgi per kančias, — kantriai vardijo vyresnioji. — Apie parduotuvę net nekalbu — ačiū kaimynei Nijolei, ji užneša duonos ar ką kitą. — Tai tu nori pasakyti, kad mama badauja? — sunerimo Dovilė. — Ne, žinoma! Kas dvi savaites atvažiuoju, viską atvežu. Bet esmė ta, kad be pagalbos mama jau negalės apsieiti. Kas, jei pargrius ir susilaužys? Jos svorium po to prižiūrėti… bus baisu. Seserys patylėjo. Elena Petronienė ir jaunystėj buvo apvalesnė, o bėgant metams svorio priaugo dar daugiau. Nors ir sirgo, valgyti labai mėgo ir pyko, jei dukros užsimindavo apie dietą. — O dar labai vieniša jaučiasi, vos neverkia, kai išvažiuoju. Sako, kad visų pamiršta… — toliau kalbėjo Irma. — Nebetveriu šito. — Tai ką siūlai? Vyresnioji patyli, susikaupia — kalbėt su Dovile sunkėja kasmet. — Siūlau tau persikelti pas ją. — Žinau! O tu pati kodėl negali pas ją kraustytis? Ar aš atspėjau? Tu turi Fediuką, aukso vyrą, ir posūnį mažulį, vos 25 metų berniuką, ant rankų laikai. Taip? — Dovile, kam tie užmetimai? — O tam, kad tu visada už kitus sprendi! Ir aš tau nė motais! — beveik rėkė Dovilė. Irma irgi susinervino: — O kai mama lakstė tarp sergančio tėvo ir jūsų su Mažvyde?! Atveždavo produktų iš kaimo, sėdėdavo su Mažvyde, kad TU, mylima dukrytė, galėtum ir dirbti, ir ilsėtis! Tada viskas tiko? Niekas netrukdė? Dovilė nutilo. Sesė sakė tiesą. Taip ir buvo, kai jos trumpa santuoka subyrėjo, o anyta — puiki moteris — leido dar pagyventi vieno kambario bute, kol Mažvydė sulauks pilnametystės. Pačiai anytai anūkė buvo visai nesvarbi, o sūnus šykštėjo alimentų. Teko suktis kaip voverei rate, kad aprūpintų save ir dukrą. Tėvų pagalba buvo reikalinga, mama padėjo iš širdies, bet kiek dabar galima tai priminti? Anyta pažado laikėsi, iš buto daugiau nei reikėjo neišvarė, bet vėliau paprašė išeiti. Tada Mažvydė jau studijavo kolegijoje didmiestyje, susidraugavo su vaikinu, ir Dovilė nusprendė, kad gali keisti savo gyvenimą — išvyko uždarbiauti į Vilnių. Jau kelerius metus gyveno nuomojamame bute, darbas vis keitėsi — po 40 jau sunku gerą rasti! Bet buvo patenkinta savimi ir į kaimą neketino grįžti. — Nė nenutuoki, ką reiškia vienai vaiką auginti! — piktai atšovė Irmai, puikiai žinodama, kad stipriai užgaus. — Pabūk mano vietoje — tada priekaištauk! Dabar jau Irma nutilo. Jos gyvenimas klostėsi neblogai. Po studijų pasiliko apskrities centre, dirbo buhaltere, ir siekė kuo geriau ištekėti. Tik su vyrais nesisekė — arba girtuoklis, arba mamyčiukas, arba tinginys. Tik 39-erių sutiko Fediaus — trejais metais vyresnį, našlį su dešimtmečiu sūnum Viliumi. Dirbo elektriku savivaldybės įmonėje, buvo „auksarankis“ — dažnai padėdavo žmonėms mieste. Negėrė, kalbėjo mažai, bet buvo pedantas ir be galo tvarkingas. Bet Irma įsimylėjo šį vyrą iki beprotybės. Visus 14 santuokos metų stengėsi dėl vyro. Laikui bėgant pelnė posūnio meilę, vos ne drebindama dėl abiejų. Labai norėjo ir savo vaikų, bet neišėjo, tad Fediaus ir Vilius jai tapo viskuo. Ir visa tai ji nenorėjo prarasti. — Norėjau mamą pasiimti pas save, — prikimusiu balsu sakė Irma, — bet ji net girdėti apie tai nenori. — Ką? Ir tavo Fediukas nieko neturi prieš uošvę dviejų kambarių bute? — vyptelėjo Dovilė. — O gal, kaip visada, jo nė neklausi? Žinojai juk, kad mama atsisakys? — Dovile! Baik, juk rimtai kalbam! — Pakalbėjom, — sumurmėjo jaunesnioji ir padėjo ragelį. Štai ir pasikalbėjo. Irma suspaudė telefoną rankoje ir sustingo. Tai būtų geriausias sprendimas — Dovilė apsigyvena su mama. O ji ir toliau padėtų ir pinigais, ir produktais. Be to, jaunesnioji galėtų ir nuotolini savo darbą susirasti. Kaime, kas keisčiausia, su internetu problemų nebuvo. Tačiau Dovilė nė neketino lengvinti Irmos gyvenimo. Kaip buvo išlepinta vaikystėje, taip ir peržengus keturiasdešimtą elgiasi. Nepaliepši, nepriversi. „Kalbėjau su mama. Ji sakė, kad viskas gerai ir pagalbos nereikia. Nevaidink čia dramos!“ — kitą dieną atėjo žinutė nuo Dovilės. Irma nė neatsakė. Kam dar kažką įrodinėti? Jaunesnėlė tegul su mama vos kartą per mėnesį pašneka ar porą žinučių parašo. Mama jai nesiskundžia — džiaugiasi, kad Dovilė nepamiršta, įžeisti nenori, nes bijo, kad ši apskritai nustos bendrauti… O Irma nieko nepyksta ir kantriai išklauso visus mamos vargus bent kartą per savaitę. Paskui nemiega. Net Fediaus, paprastai nelabai įsižiūrintis į jos nuotaikas, jau paklausė, ar nėra kokių bėdų. Ir nepasisakė ji vyrui — kam jį apkrauti tomis problemomis? Bet ką daryti — Irma nesugalvojo. Slaugę samdyti? Jokie pinigai neužteks. — Viskas! — Fediaus pastatė puodelį arbatės su trenksmu. — Trečią mėnesį su tavim kažkas ne taip. Sakyk, kas nutiko? Na? Irma netikėtai pravirko, bet greitai suvaldė save (vyrai juk nemėgsta ašarų) ir glaustai paaiškino situaciją. — Kodėl man nesakei, kad Elena Petronienė blogai jaučiasi? — rimtai paklausė Fediaus. — Nenorėjau apkrauti… — nuleido akis Irma. Atrodė, kad vyrui visai to nereikia. Kam jam tokia žmona — su problemomis… — Supratau, — Fediaus pakilo nuo stalo. — Už vakarienę ačiū. Einu miegot. Net žinias, kaip įprasta, pažiūrėti pamiršo. Kas dabar bus? Irma ilgai vartėsi, negalėdama užmigti, o ryte net pramiegojo. Nors šeštadienį į darbą eiti nereikėjo, Fediaus pusryčius visuomet ruošdavo tuo pačiu metu. Tai dar ir čia pražiopsojo! Visgi vyras ramiai gėrė arbatą virtuvėje ir kažką į telefoną žiūrėjo. — Atsikėlei? — pažvelgė į ją. Veidas rimtas, balsas — ramus. — Taip, Fedi. Tuoj pagaminsiu! — susijaudino Irma. — Sėsk, reikia pasikalbėti. Irma atsargiai atsisėdo ant taburetės. — Pagalvojau, reikia tavo mamą gelbėt. Negalima senolių palikt. Maniškė, deja, taip ilgai negyveno… Žodžiu, mes persikraustom pas ją. Jau pažiūrėjau internete — galiu įsidarbinti pas vietinį ūkininką, ir tau darbo atsiras. Irma vos nenukrito nuo taburetės. — Fediau… Ar tikrai apsisprendei? — Visiškai. Ar tu galvoji, kad primiršau, kaip Elena Petronienė Vilių mano labai šiltai priėmė atostogoms ir man dulkes nupūsdavo? Ne, atmintis mano gera. O šiaip jau seniai apie kaimą svajojau. Jei tik mamai nebus prieš. Irma žiūrėjo į vyrą nustebusiomis akimis. Šito iš savo Fediaus tikrai nesitikėjo. Ne sapnas ar? — O kaip Vilius? — kažkodėl paklausė. — Kas Vilius? — nusistebėjo vyras. — Sveikas vyras, turi išsilavinimą, darbą. Tik džiaugtųsi, jeigu savo butą atgautų. — Fedi! — Irma puolė jam ant kaklo, susigraudino, visai pamiršusi, jog vyras tokio švelnumo nemėgsta. Bet jis nesitraukė. Tik ramiai paglostė pečius: — Na, kas tu? Viskas bus gerai. Ji labai tuo tikėjo…

Egle, reikia kažką spręsti atsidusdama tarė Rūta, laikydama telefoną prie ausies. Kas nutiko?