Zibainis

– Mūsų šeimoje keturios vyrų kartos dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? – Giedrę, – tyliai atsakė Ingrida, glostydama pilvą. – Mes ją pavadinsime Giedre – Vėl mergaitė? Tarsi koks pokštas! – ponia Ona numetė echoskopo nuotrauką ant stalo. – Mūsų šeimoje keturios vyrų kartos dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? – Giedrę, – tyliai atsakė Ingrida, glostydama pilvą. – Mes ją pavadinsime Giedre. – Giedrė… – nutęsė anyta. – Bent jau vardas normalus. Tik kokia iš jos nauda? Kam ji bus reikalinga, ta tavo Giedrė? Mantas tylėjo, susikaupęs telefone. Kai žmona paklausė jo nuomonės, jis tik trūktelėjo pečiais: – Yra kaip yra. Gal kitas bus berniukas. Ingrida pajuto, kaip kažkas suspaudžia krūtinę. Kitas? O ši mažylė kas – repeticija? Giedrė gimė sausį – mažytė, didelėmis akimis ir vešlia tamsia kasa. Mantas pasirodė tik išrašant iš ligoninės, atnešė gvazdikų puokštę ir maišelį vaikiškų drabužėlių. – Graži, – atsargiai pažvelgęs į vežimėlį tarė Mantas. – Į tave panaši. – Nosytė tavo, – šyptelėjo Ingrida. – Ir ryžtas smakre. – Baik tu, – numojo ranka Mantas. – Visi vaikai tokie vienodi tuo amžiumi. Ponia Ona jų namuose pasitiko nepasitenkinusi: – Kaimynė Vilma klausė, anūkas ar anūkė. Gėda buvo atsakyti, – burbtelėjo ji. – Mano metų su lėlėmis žaisti… Ingrida užsidarė vaikų kambaryje ir tyliai verkė, glaudusi dukrą prie krūtinės. Mantas dirbo vis daugiau – padėdavo pas kiemo kaimynus, imdavosi papildomų pamainų. Sakydavo, kad šeima brangi, ypač su kūdikiu. Grįždavo vėlai, pavargęs ir tylus. – Ji tavęs laukia, – sakydavo Ingrida, kai vyras praeidavo pro vaikų kambarį net nepažvelgęs. – Giedrė visada nušvinta išgirdusi tavo žingsnius. – Pavargau, Ingrida. Ryt į darbą anksti. – Bet tu net nepasveikinai jos… – Ji maža, nesupras. Bet Giedrė suprato. Ingrida matė, kaip dukra atsuka galvytę į duris išgirdusi tėčio žingsnius. Ir kaip ilgai žiūri į tuštumą, kai žingsniai nutolsta. Aštuonių mėnesių Giedrė susirgo. Iš pradžių temperatūra pakilo iki trisdešimt aštuonių, vėliau iki trisdešimt devynių. Ingrida iškvietė greitąją, bet gydytojas sakė, kad kol kas pakaks vaistų namie. Ryte temperatūra šoko iki keturiasdešimties. – Mantai, kelkis! – žadino vyrą Ingrida. – Giedrė labai blogai jaučiasi! – Kiek valandų? – sunkiai pramerkė akis Mantas. – Septynios. Visą naktį nemiegojau su ja. Reikia į ligoninę! – Negi tiek anksti? Gal palaukime iki vakaro? Man šiandien svarbi pamaina… Ingrida žiūrėjo į jį it į svetimą. – Tavo dukra dega nuo temperatūros, o tu apie darbą galvoji? – Ne gi ji miršta? Vaikai dažnai serga. Ingrida pati iškvietė taksi. Ligoninėje gydytojai iš karto paguldė Giedrę į infekcinį skyrių. Įtarė rimtą uždegimą – reikėjo smegenų skysčio punkcijos. – Kur vaiko tėvas? – klausė skyrių vadovas. – Reikia abiejų tėvų sutikimo procedūrai. – Jis… dirba. Tuoj atvyks. Ingrida skambino Mantu visą dieną. Telefonas buvo išjungtas. Tik septintą vakaro jis atsiliepė. – Ingrida, aš depe, reikalų… – Mantai, Giedrei įtaria meningitą! Reikia tavo sutikimo punkcijai! Gydytojai laukia! – Ką? Kokia punkcija? Nieko nesuprantu… – Atvažiuok! Tuoj pat! – Negaliu, pamaina iki vienuolikos. O po to su vyrais sutarėme… Ingrida tyliai padėjo ragelį. Pasirašė sutikimą viena – motina turi tam teisę. Punkcija atlikta su narkoze. Giedrė ant didelės operacinės lovos atrodė dar mažesnė. – Rezultatai bus rytoj, – pasakė gydytojas. – Jei meningitas pasitvirtins, gydymas ilgas – pusantro mėnesio stacionare. Ingrida liko ligoninėje nakvoti. Giedrė gulėjo prie lašinės blyški ir nejudanti. Tik krūtinėlė vangiai kilo ir leidosi. Kitą dieną per pietus Mantas atėjo nešvarus, susiglamžęs. – Tai kaip… kas naujo? – nedrįsdamas įeiti į palatą klausė. – Blogai, – trumpai atsakė Ingrida. – Analizių dar nėra. – O kas jai buvo daryta? Ta… kaip jos… – Smegenų punkcija. Skystį paėmė iš stuburo analizei. Mantas nublanko. – Jai skaudėjo? – Po narkoze. Nieko nejuto. Jis priėjo prie lovelės ir sustingo. Giedrė miegojo, mažytė rankytė gulėjo ant antklodės, prie riešo priklijuotas kateteris. – Ji… tokia maža, – sumurmėjo Mantas. – Net nepagalvojau… Ingrida tylėjo. Atsakymas buvo geras – meningito nerado. Paprasta virusinė infekcija, bet su komplikacijomis. Gydytis bus galima namie, prižiūrint gydytojui. – Pasiekėm laiku, – pasakė skyriaus vedėjas. – Dar diena dvi – būtų daug blogiau. Pakeliui namo Mantas tylėjo. Tik privažiavę namą švelniai paklausė: – Aš… aš tikrai toks blogas tėvas? Ingrida patogiau perkėlė miegančią dukrą ir pažvelgė į vyrą. – O kaip tu manai? – Maniau, dar daug laiko. Kad ji maža, nieko nesupranta. O pasirodo… – nutilo. – Pamačiau ją su tomis vamzdeliais ir supratau, kad galiu prarasti. Ir kad yra ką prarasti. – Mantai, jai reikia tėčio. Ne tik maitintojo, ne to, kuris atneša pinigus. Tėčio, kuris žino, kaip jai sekasi. Kuris žino, kaip ją vadina, kurios jos mėgstamiausios žaisliukės. – Kokios? – tyliai paklausė jis. – Guminis ežiukas ir griausminė su varpeliais. Kai grįžti namo, ji visada ropoja prie durų. Tikisi, kad pakelsi ją ant rankų. Mantas nuleido galvą. – Nežinojau… – Dabar žinai. Namuose Giedrė prabudo ir ėmė verkti – tyliai, graudžiai. Mantas instinktyviai ištiestė rankas, bet sustojo. – Galima? – paklausė žmonos. – Ji tavo dukrytė. Jis švelniai paėmė Giedrę ant rankų. Mergaitė sukluso, stebėjo tėčio veidą didelėmis rimtomis akimis. – Labas, mažyle, – sušnabždėjo Mantas. – Atleisk, kad nebuvau šalia, kai buvo baisu. Giedrė tiesė rankytę vyro veido link ir palietė jo skruostą. Mantas pajuto, kaip gerklę suspaudė dar nepažintas jausmas. – Tėtis, – staiga aiškiai tarė Giedrė. Tai buvo jos pirmas žodis. Mantas pažvelgė į žmoną didelėmis akimis. – Ji… ji pasakė… – Jau savaitę kartoja, – nusišypsojo Ingrida. – Bet tik kai tavęs nėra namuose. Matyt, laukė tinkamo momento. Vakare, kai Giedrė užmigo tėčio glėbyje, Mantas švelniai nunešė ją į lovytę. Mergaitė neprabudo, tik stipriau suspaudė jo pirštą sapne. – Ji nenori paleisti, – nustebo Mantas. – Bijosi vėl tavęs netekti, – paaiškino Ingrida. Jis dar pusvalandį sėdėjo prie lovytės, nenorėdamas ištraukti piršto. – Rytoj imu laisvą dieną, – tarė žmonai. – Ir poryt. Noriu… noriu geriau pažinti savo dukrytę. – O kaip darbas? Papildomos pamainos? – Rasime kitų būdų pragyventi. O gal gyvensime kukliau. Svarbiausia – nepraleisti, kaip ji auga. Ingrida priėjo ir apkabino vyrą. – Geriau vėliau, negu niekada. – Niekada sau neatleisčiau, jei kas nors būtų įvykę, o aš net nebūčiau žinojęs, kokie jos mėgstamiausi žaislai, – tyliai tarė Mantas, žiūrėdamas į miegančią dukrą. – Arba kad ji jau moka pasakyti „tėtis“. Po savaitės, kai Giedrė visiškai pasveiko, jie trise nuėjo į Vingio parką. Dukrytė sėdėjo tėčiui ant pečių ir garsiai juokėsi, gaudydama rankomis rudens lapus. – Pažiūrėk, kokia gražuolė, Giedre! – rodė Mantas į geltonus klevus. – O ten žiūrėk, voverytė! Ingrida ėjo šalia ir galvojo – kartais beveik reikia prarasti brangiausią, kad suprastum, koks jis tavo gyvenime svarbus. Ponia Ona namuose pasitiko nepatenkinta: – Mantai, man čia Vilma sakė, kad jos anūkas jau futbolą žaidžia. O tavo… tik su lėlėmis! – Mano dukrytė pati geriausia pasaulyje, – ramiai atsakė Mantas, pastatydamas Giedrę ant grindų ir paduodamas jai guminį ežiuką. – Lėlės irgi nuostabu. – Bet juk giminė nutrūks… – Nenutrūks. Tęsiasi. Kitaip, bet tęsiasi. Ponia Ona norėjo kažką prieštarauti, bet Giedrė prisiropojo prie močiutės ir ištiesė rankas. – Močiutė! – pasakė dukra ir plačiai nusišypsojo. Anyta sutrikusi paėmė anūkę ant rankų. – Ji… ji kalba! – nustebo. – Mūsų Giedrė labai sumani, – išdidžiai tarė Mantas. – Ar ne, dukryte? – Tėtis! – džiugiai suplojo Giedrė. Ingrida žiūrėjo į šį vaizdą ir galvojo – laimė ateina per išbandymus. Ir didžiausia meilė – ta, kuri neužgimsta akimirksniu, o subręsta lėtai, per skausmą ir netekties baimę. Vakare, migdydamas dukrą, Mantas tyliai dainavo jai lopšinę. Balsas buvo žemas, kiek prikimus, bet Giedrė klausėsi plačiai atmerktomis akimis. – Tu anksčiau niekad jai nedainavai, – pastebėjo Ingrida. – Anksčiau daug ko nedariau, – atsakė Mantas. – Dabar turiu laiko atsigriebti. Giedrė užmigo stipriai laikydama tėčio pirštą. Ir Mantas vėl neištrauksi rankos – sėdėjo tamsoje, klausydamasis dukrelės kvėpavimo ir galvodamas, kiek daug galima prarasti, jei laiku nesustoji ir nepažiūri į tai, kas iš tikrųjų svarbu. O Giedrė miegojo ir šypsojosi sapne – dabar ji žinojo, kad tėtis niekur nedings. Šią istoriją atsiuntė viena mūsų skaitytojų. Kartais likimas reikalauja ne tik pasirinkimo, o sunkaus išbandymo, kuris pažadina žmoguje pačius gražiausius jausmus. Ar tikite, kad žmogus gali pasikeisti, kai supranta, jog gali prarasti tai, kas brangiausia?

Mūsų šeimoje jau keturios kartos vyrų dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? suraukusi antakius tarė Barbora

Uncategorized

035

Sūnus parsivedė į namus savo merginą – ji pasirodė įtartina Prieš kelias dienas mano sūnus į mūsų namus parsivedė merginą. Ji vos keletą metų jaunesnė už mane – gal keturiais ar penkiais. Sūnus įsimylėjo moterį mano amžiaus ir nori ją vesti. Kita netikėta naujiena – ji turi mažą dukrelę. Priėmiau juos šiltai. Svarbiausia, kad mano sūnus laimingas, todėl ir aš esu laiminga, bet turėjau su kuo nors pasikalbėti. Po jų išėjimo tuoj pat paskambinau savo draugei, kurią vadinu „raminamaisiais“. Ji visada – kad ir kas nutiktų – būna šalia ir palaiko, o svarbiausia – duoda veikiančius patarimus. Papasakojau jai visą istoriją ir paprašiau padėti priimti teisingą sprendimą. Kalbėjomės ilgai, o pokalbis būtų užtrukęs dar ilgiau, jei sūnus nebūtų grįžęs namo. Norėjo pasikalbėti. Bijojau, kad išgirsiu dar vieną šokiruojančią žinią. „Mama, noriu, kad ji su vaiku gyventų su mumis“, – pasakė sūnus. Nežinojau, kaip reaguoti, tad atsakiau: taip, tegul gyvena. Sūnus apsidžiaugė ir išskubėjo pranešti naujieną. Galvoje sukosi tik viena mintis: ar tokia moteris gali mylėti mano sūnų, gal ji tiesiog sužinojo, kad turime didelį namą Vilniaus centre ir esame labai pasiturinti šeima, todėl juo susižavėjo? Su šia mintimi užmigau. Sapne mano velionis vyras pasakė: „Viskas bus gerai.“ O ryte, nubudusi, supratau, kad mano sūnus nėra kvailas – jis viską supranta pats, o jei padarys klaidą, ištaisys ją.

Prieš keletą dienų mano sūnus parsivedė į mūsų namus merginą. Ji buvo šiek tiek jaunesnė už mane, galbūt

Uncategorized

0148

Ne mano sūnus, o kaimynės Katės. Tavo vyras dažnai užsukdavo, tad ir parnešė jos pilvelyje. Toks pat rusvas ir strazdanas kaip tėvas, jokių tyrimų nereikia. – O ko jūs iš manęs norite? Mano vyro jau nebėra, aš nė nenumanau, su kuo jis bendravo… – O ta Katė irgi jau Anapily… Lietuvos kaimo istorija apie netikėtą brolį, giminystę ir didžiausią motinos širdies išbandymą

Čia ne mano sūnus. O mano kaimynės, Rasalės. Juk tavo vyras anksčiau dažnai ten eidavo ir paliko pėdsaką.

Uncategorized

0360

Nepraėjo patikros

Ką tu sakai, Alina? Dimas nusišypsojo gėdingai, patikslindamas pirštais stalą. Pamiršau piniginę namuose

Uncategorized

029

Pakeitė nemielą močiutės žiedą į šiuolaikišką papuošalą, o mama sukėlė tikrą dramą

Mano mama man padovanojo savo mamos, močiutės, žiedą. Tas žiedas toli gražu nebuvo kažkoks senoviškas

Uncategorized

0552

Nataša grįžo iš parduotuvės, sunkiais krepšiais nešina. Kai jau buvo prie namų, pastebėjo nežinomą automobilį prie savo vartų: „Kas čia galėtų būti, nieko nelaukiu“, – pagalvojo. Priėjusi arčiau pamatė savo sūnų Viktorą kieme – „Parvažiavai!“ – nudžiugo moteris ir puolė apkabinti sūnaus, bet šis sustabdė: „Mama, palauk, turiu tau kai ką papasakoti.“ – „Kas nutiko?“ – sunerimo Nataša. – „Geriau prisėsk“, – tyliai tarė Viktoras. Nataša atsisėdo ant suolelio, pasiruošusi blogiausiems naujienoms.

Natalija Grigonienė grįžo iš parduotuvės, rankose laikydama sunkius maišus. Moteris jau buvo visai prie

Uncategorized

020

PRAŠMATNI MEILĖ

Meilė apgaulinga Ką dabar darysi? nerimauja Olesa, kalbėdama daugiau sau nei mylimajam. Ką?

Uncategorized

0108

– Galite gyventi pas mus, kam jums tas būsto paskola? Mūsų namas būs jūsų! – pasakė mano anyta. Mano anyta bando atkalbėti mus nuo būsto paskolos, siūlo gyventi kartu ir tikina, kad jų namas vis tiek atiteks mano vyrui, nes jis – vienintelis paveldėtojas. Tačiau mano vyro mama teturi keturiasdešimt penkerius metus, o tėtis – keturiasdešimt septynerius. Aš ir vyras esame tokio pat amžiaus, mums po dvidešimt penkerius metus. Abu dirbame, uždirbame tiek, kad galėtume nuomotis būstą, bet nenoriu gadinti santykių su vyro giminėmis dėl kasdienių rūpesčių. Vyro tėvai ragina mus gyventi kartu. Mano tėvai turi trijų kambarių butą, kuriame vietos užtektų visiems, tačiau nenoriu eiti į svetimą teritoriją, nes jausiuosi kaip viešnia. Taip pat nejausiuosi jaukiai gyvendama mano vyro tėvų namuose. Prasidėjus karantinui, mūsų nuomojamo būsto savininkė paprašė mus išsikelti, nes ketino apgyvendinti ten savo dukterėčią su šeima. Greitai tinkamo varianto neradome, todėl teko glaustis pas vyro tėvus. Anyta ir uošvis mus priėmė svetingai. Mano motina manęs neterorizavo, bet vis primindavo, kad kažką darau ne taip. Anyta buvo kitokia. Apie paskolą būstui svarstėme ir anksčiau, bet tik dabar suvokėme, kad atėjo laikas. Nusprendėme, kol turime galimybę, stengtis pataupyti daugiau. Žinoma, norėjau kuo greičiau išsikelti iš uošvių, bet supratau, kad išsikėlę nuomai turėsime taupyti ilgiau. Nors uošviai nesikišo į mūsų reikalus, turėjo savas tradicijas ir įpročius, kurie gerokai skyrėsi nuo mūsų. Su vyru nuolat prisitaikome, nes gyvename jų namuose. Iš pirmo žvilgsnio tai nieko baisaus, bet vis tiek jaučiausi nejaukiai. Pirmomis bendro gyvenimo dienomis anyta atėmė iš manęs virtuvę. Švelniai paaiškino, kad tai jos karalystė ir niekas kitas ten neįleidžiamas. Bet man sunku valgyti jos gamintą maistą – ji mėgsta daug prieskonių ir svogūnų. Gal kam atrodo, kad tai smulkmena, bet man tai rimta problema, nes kai nusprendžiau gaminti pati, anyta įsižeidė ir palaikė mane bloga šeimininke. Kiekvieną penktadienį anyta daro generalinę tvarką. Po darbo iššluoja visus namus. Grįžtam su vyru pavargę, norime tik kristi į lovą, o ji pyksta, kad viską daro viena. Kai paklausiau, kodėl tvarkosi penktadieniais, o ne savaitgalį, atsakė, kad savaitgalį reikia ilsėtis. Ir tokių smulkmenų būta nemažai. Per visą tą laiką mane ramino mintis, kad anyta manęs nesityčioja – tai tiesiog jos elgesio būdas ir visa tai laikina. Susitarėme su vyru, kad tėvams nesakysime, jog taupome savo būstui. Mokėjome pusę komunalinių, pirkiniams duodavome pinigų, o likusią dalį taupėme. Kartą užsiminėme apie automobilį, kurį įsigijo mano vyro pusbrolis. Tada tėtis pasakė, jog ir mums vertėtų pagalvoti apie nuosavą automobilį, o vyras atsakė, kad mums svarbiau turėti savo namus. – Kiek metų jums reikės taupyti? – paklausė uošvis. Vyras atsakė, kad mes taupome ne butui, o pradiniam įnašui paskolai. – Galite gyventi pas mus, kam jums paskola? Mūsų namas vis tiek jūsų bus! – tarė anyta. Pradėjome aiškinti, kad norime turėti savo namus. Bet vyro tėvai sakė, kad tai kvaila – gyvendami kartu bankui daug mokėti nereikės. Kai anyta suprato, kad taip mūsų neperkalbės, pradėjo kalbėti, kad reikia galvoti apie vaikus, o ne apie paskolas. Kiekvieną dieną tekdavo klausytis jos argumentų už bendrą gyvenimą. Maniškai tie žodžiai neveikė, bet mano vyrui jie ėmė patikti, o tada jis man pritarė, kad mama teisi. Tada man pasakė: – Kam mums ta būsto paskola? Mama teisi. Gyvename ramiai, nesipykstame. O kai ateis laikas, namas vis tiek bus mūsų. – Po penkiasdešimties metų tas namas bus mūsų. – pradėjau priekaištauti. Po šio pokalbio vyras vis dažniau kalbėjo, kad jo tėvai jau seni, gali prireikti priežiūros, o paskola – tikras vargas, bus sunku ją mokėti, kai išeisiu motinystės atostogų. Bet aš noriu jau dabar būti tikra savo namų šeimininkė, o ne laukti, kol anyta mirs…

Galite gyventi pas mus, kam jums ta būsto paskola? Gaunate mūsų namą! pasakė mano anyta. Mano anyta nuolat

Uncategorized

071

– Na, Rude, eime, ką… – suburbėjo Valera, taisydamas savadarbį pavadį iš senos virvės. Prisisegė striukę iki pat gerklės ir susigūžė. Šių metų vasaris buvo ypač piktas – sniegas su lietumi, vėjas kiaurai perpučia. Rudas – kieminukas su nublukusia rusva vilna ir viena akimi – atsirado Valeros gyvenime prieš metus. Tuomet Valera grįžo po naktinės pamainos iš „Akmenės cementos“ gamyklos ir pamatė jį prie šiukšlių konteinerių Pilaitės mikrorajone. Šuo buvo sumuštas, alkanas, o kairę akį užtraukė pilkšva plėvelė. Staigus balsas kaip durklu pervėrė nervus. Valera pažino kalbėtoją – tai buvo Seriožka Kreivas, vietinis dvidešimt penkerių metų „autoritetas“. Greta jo stoviniavo trys paaugliai – jo „chebra“. – Pasivaikštom, – trumpai mestelėjo Valera, nenuleisdamas akių. – Klausyk, dėde, ar mokėti mokesčius už šitą bjaurastį reikia? – sušuko vienas iš paauglių. – Oho, koks baisus – juk viena akis užlopyta! Suskambėjo akmuo. Pliūptelėjo Rudo šoną. Šuo sucypė ir prisispaudė prie šeimininko kojos. – Lįsk sau, – tyliai tarstelėjo Valera, bet balse skambėjo plienas. – Oho! Seniokas jau ir burną atveria! – Seriožka priėjo arčiau. – Nepamiršk, čia mano rajonas. Šunys čia vaikšto tik su mano leidimu. Valera įsitempė. Kariūnų jį mokė problemas spręsti greitai ir griežtai. Bet tai buvo prieš trisdešimt metų… O dabar jis tiesiog pavargęs pensininkas iš Pilaitės, kuris nori ramybės. – Eime, Rude, – pasakė ir sukosi namų link. – Taip ir reikia! – rėkte riktelėjo pavymui Seriožka. – Kitąkart tavo bjaurastį visai užbaigsiu! Naktį Valera niekaip negalėjo užmigti, vis perkodamas tą sceną. Kitą dieną iškrito šlapias sniegas. Valera ilgokai delsė, bet Rudas kantriai sėdėjo prie durų ir žvelgė taip ištikimai, kad teko pasiduoti. – Gerai jau, gerai. Tik trumpam. Jie ėjo atsargiai, vengdami vietos „chebros“ susibūrimams. Seriožkos kompanijos nesimatė – tikriausiai slėpėsi nuo šlapdribos. Valera jau atsipalaidavo, kai Rudas netikėtai staptelėjo ties apleista katiline. Atlapojęs vienintelę ausį, kažko įtempTai snukį. – Kas tau, seni? Šuo sucypė, patraukė pavadį link griuvėsių. Iš ten aidėjo keisti garsai – rodos, vaikų verksmas ar dejavimas. – Ei! Kas ten? – sušuko Valera. Atsakymo nebuvo. Tik tyla, pertraukiama vėjo staugimo. Rudas atkakliai traukė. Jo vienintelėje akyje švietė nerimas. – Ko tu? – Valera priklaupė. – Kas gi ten? Ir tuomet išgirdo aiškiai – vaikišką balsą: – Padėkit! Širdis suspurdėjo. Valera atsegė pavadį ir nusekė paskui Rudą į griuvėsius. Pusiau nugriautoje katilinėje, už plytų krūvos, gulėjo apie dvylikos metų berniukas. Veidas nusėtas mėlynėm, lūpa perplėšta, drabužiai suplyšę. – Dieve! – Valera pritūpė šalia. – Kas tau nutiko? – Dėde Valerai?.. – berniukas vos pramerkė akis. – Čia jūs? Valera įsižiūrėjo – atpažino Andrių Mišiną, penkto laiptinės kaimynės sūnų. Ramų, drovų vaikį. – Andriau! Kas atsitiko? – Seriožka su chebra… – berniukas suinkštė. – Iš mamos išreikalavo pinigų. O aš pagrasinau pasakyti policininkui. Tai jie mane pagavo… – Kiek laiko tu čia? – Nuo ryto. Labai šalta. Valera nusivilko striukę ir apdangstė berniuką. Rudas prisiartino, sugulė šalėje – šildė savo kūnu. – Andriau, gali atsistoti? – Koją skauda. Lyg ir lūžus. Valera atsargiai apčiupinėjo – tikrai, lūžis. Dar neaišku, ar viduje ko nesulaužyta. – Telefoną turi? – Atėmė. Valera išsitraukė savo seną „Nokią“ ir surinko 112. Greitoji žadėjo atvykti per pusvalandį. – Pakentėk, vyre. Greit gydytojai bus. – Jei sužinos Seriožka, kad aš gyvas… – balse virpėjo siaubas. – Jis sakė mane užmušiąs. – Nebesuras, – tvirtai ištarė Valera. – Daugiau nebelies tavęs. Bernaitis žiūrėjo nepatikliai: – Dėde Valerai, gi vakar pats nuo jų pabėgot… – Tai visai kas kita. Tada buvo kalba tik apie mane ir Rudą. O dabar… Jis nebaigė. Ką besakysi? Kad prieš trisdešimt metų davė priesaiką ginti silpnesnius? Kad Afganistane išmokė – tikras vyras niekada nepaliks vaiko nelaimėje? Greitoji atvažiavo greičiau nei žadėjo. Andrių išvežė. Valera liko su Rudu prie katilinės galvodamas, ką toliau daryti. Vakarop atėjo Andriaus mama, Svetlana Petrovna. Verkė, dėkojo, sakė, kad niekad to neužmirš. – Valerijau Ivanovičiau – gydytojai sakė, jei dar valandėlę… Jūs jam gyvybę išgelbėjot! – Ne aš, – paglostė Rudą Valera. – Jis jūsų sūnų rado. – O kas dabar bus? – išsigandusi apsidairė Svetlana Petrovna. – Seriožka juk nenurims. Policininkas sako – įrodymų nėra, vieno vaiko liudijimas nesiskaito. – Bus gerai, – pažadėjo Valera, nors pats nežinojo, kaip. Naktį užmigti nepavyko. Mąstė – ką daryti? Kaip apsaugoti berniuką? Kiek dar vaikų šis rajonas kenčia nuo banditėlių? Ryte atėjo sprendimas savaime. Valera vilkosi senąją savo karinę paradinę uniformą, išsitraukė medalius. Pažvelgė į veidrodį – dar tebėra karys. Nors ir nebe jaunas. – Eime, Rude. Turim darbų. Seriožkos „chebra“ kaip visada būriavosi prie parduotuvės. Pamatę artėjantį uniformuotą Valerą su medaliais, ėmė šaipytis: – Oj, senukas į paradą susiruošė! Matot, koks didvyris! Seriožka atsistojo, išsišiepė: – Eik, atstovėtasis, tavo laikas praėjo. – Mano laikas tik prasideda, – ramiai pasakė Valera. – Ko čia vaikštai su tom puošmenom? – Tėvynei tarnaut. Silpnesnius nuo tokių kaip tu ginti. Seriožka nusikvatojo: – Kaip Tėvynė? Kokie silpni? – Andrius Mišinas – atsimeni tokį? Šypsena nuo Seriožkos veido dingo. – Kodėl turėčiau atsiminti visokius nevykėlius? – Turi. Jis paskutinis rajone, nukentėjęs nuo tavo rankų. – Tu man grasini, senas? – Įspėju. Seriožka priėjo, rankoje sužyro peiliukas: – Dabar tau parodysiu, kas čia bosas! Valera nė nejūdėjo. Metai praėjo, bet kareiviška patirtis liko. – Čia bosas yra įstatymas. – Koks dar įstatymas? Tave kas paskyrė? – Paskyrė sąžinė. Ir tada įvyko kai kas netikėta. Rudas, iki tol ramiai sėdėjęs, pašoko. Susivėlė kailis ant sprando, iš gerklės – grėsmingas urzgimas. – O tavo šuva…, – pradėjo Seriožka. – Mano šuo kariavo, – pertraukė Valera. – Afganistane. Minų paieškų tarnyboj. Ji banditus iš nosies jaučia. Tai nebuvo tiesa – Rudas tik kieminukas. Bet Valera kalbėjo taip įtikinamai, kad patikėjo visi. Net Rudas, stojęs šalimais, urzgė rimtai. – Dvidešimt banditų surado. Visi gyvi! – tęsė Valera. – Kaip manai, ar jis susitvarkytų su vienu narkomanu? Seriožka žengė atgal. Už jo sustingo ir „chebra“. – Klausykit atidžiai, – žengė žingsnį arčiau Valera. – Nuo šiandien čia bus saugu. Kasdien apeisiu kiemus. Šuo ieškos chuliganų. Jei prigausim… Jis nebaigė. Visi suprato. – Gąsdini mane, seni? Dabar paskambinsiu… – Skambink, – linktelėjo Valera. – Tik atmink – pažįstu žmonių rimtesnių už tavo. Kiek žinau kalėjime, kiek skolų man turi… Ir tai buvo melas. Bet nuskambėjo įtikinamai. – Valera Afganistanietis mano vardas, – ištarė Valera. – Įsimink. Daugiau neliesk vaikų. Jis nusisuko ir nužingsniavo. Rudas ristele šalia, išdidžiai iškėlęs uodegą. Už nugaros tvyrojo tyla. Praėjo trys dienos. Seriožka su „chebra“ beveik nesirodė rajone. O Valera tikrai kasdien apeidavo kiemus. Rudas žygiavo kartu – rimtas, svarbus. Andrių išleido iš ligoninės po savaitės. Koja dar skaudėjo, bet vaikščioti galėjo. Tą pačią dieną atėjo sveikintis pas Valerą. – Dėde Valerai, galima padėsiu jums patruliuoti? – paklausė lai tinukas.Andrius. – Galima. Tik su tėvais pasitark. Svetlana Petrovna neprieštaravo – džiaugėsi, kad sūnus rado tokį pavyzdį. Nuo tada kas vakarą kiemuose pasirodydavo įdomi kompanija – vyresnio amžiaus vyras su kariška uniforma, berniukas ir sena ruda kieminukė. Rudas patiko visiems. Net mamos leido vaikams jį glostyti, nors šuo aiškiai kieminukas. Bet buvo kažkas ypatingo – orumo gal. Valera vaikams pasakodavo apie kariuomenę, apie tikrą draugystę. Jie klausėsi net kvapą sulaikę. Vieną vakarą, grįždami po „budėjimo“, Andrius paklausė: – Dėde Valerai, ar jūs kada nors bijojot? – Bijojau, – atvirai pripažino Valera. – Ir dabar kartais bijau. – Ko? – Kad nespėsiu. Kad neužteks jėgų. Andrius paglostė šunį: – Užaugsiu ir padėsiu jums. Turėsiu ir aš šunį. Tokį pat protingą. – Turėsi, – nusišypsojo Valera. – Žinoma, turėsi. Rudas tik vizgino uodegą. O rajone jį jau pažinojo visi: „Čia Valeros Afganistaniečio šuo. Jis atskiria didvyrius nuo niekšų.“ Ir Rudas išdidžiai ėjo savo tarnybą – jis buvo nebe paprasta kieminukė. Jis buvo gynėjas.

Na, Pilkutė, einam, sumurmėjo Valdas, patampydamas savadarbį pavadį iš nutrūkusios virvės. Jis užsisegė