Zibainis

Staiga vėl man anūkę savaitgaliui atvedė buvusi marti, pasiguodė man kaimynė Lidija, kai susitikome laiptinėje.

Vieną kartą buvau liudininkas pokalbio tarp mūsų parduotuvės savininko ir lieso paauglio. Berniukas buvo apsirengęs senais drabužiais.

Vieną dieną stovėjau prie senos Užupio parduotuvės durų ir stebėjau, kaip plonus paauglys, apsirengęs

Uncategorized

066

BE SIELOS… Klavdija Grinkevičienė sugrįžo namo po apsilankymo grožio salone – nors jai jau 68-eri, ji reguliariai lepina save kirpėjos ir manikiūro paslaugomis, kas neabejotinai pakelia nuotaiką ir tonusą. – Klavdija, kol tavęs nebuvo, užėjo kažkokia giminaitė. Pasakiau, kad būsi vėliau, ji pažadėjo dar užsukti, – pranešė vyras Juozas. – Kokia dar giminaitė? Man atrodo, visi giminės jau iškeliavo… Gal kokia tolimiausia šaka… Kažko paprašys. Reikėjo sakyti, kad išvažiavau į Nidą. – su nepasitenkinimu atsakė Klavdija. – Na kaipgi? Kam meluoti? Man atrodo ji iš jūsų giminės – aukšta, elegantiška, primena tavo mamą, šviesaus atminimo. Abejoju, kad atėjo su prašymu. Labai kultūringa moteris, puikiai apsirengusi, – bandė raminti Juozas. Po keturiasdešimties minučių giminaitė paskambino į duris. Klavdija pati ją įleido. Išties, labai priminė jos mirusią mamą ir akivaizdžiai nepagailėta brangių drabužių bei papuošalų – šioje srityje Klavdija puikiai orientuojasi. Klavdija pakvietė svečią prie jau paruošto stalo. – Na, susipažinkim, jei giminaitės. Aš Klavdija, galima be pavardžių, matau ir amžiumi esam panašios. Čia mano vyras Juozas. O tu iš kurios giminės šakos? – pasiteiravo šeimininkė. Moteris kiek susimėtė, net paraudo. – Aš – Galina. Galina Vladimirovna. Tarp mūsų – ne tiek ir daug metų. Man 50 sukako birželio 12-ąją. Ar ši data tau nieko nesako? Klavdija staiga pabalo. – Matau, kad prisiminei. Taip, aš tavo duktė. Tik nesijaudink, nieko iš tavęs neprašysiu. Norėjau pamatyti savo mamą. Visą gyvenimą nesupratau, kodėl mane myli tik tėtis, o mama – ne. Beje, ji jau aštuoneri metai mirus. Tėtis visai neseniai išėjo. Prieš du mėnesius. Viską apie tave papasakojo paskutinę akimirką. Paprašė, jeigu gali, atleisk jam – pasakojo jaudindamasi Galina. – Nieko nesuprantu, tu gi turi dukrą?! – nustebęs sušuko Juozas. – Pasirodo, turiu. Vėliau paaiškinsiu, – atsakė Klavdija. – Taigi tu – mano dukra. Gerai, pažiūrėjai? Jei galvoji, kad atsiprašysiu ar gailėsiuosi – ne, nebus to. Nejaučiu kaltės. Tikiuosi, tėtis viską papasakojo. Jei tikiesi sužadinti manyje motiniškus jausmus – nesitikėk, nė trupučio. Atsiprašau, – atkirtusi Galinai, tarė Klavdija. – Gal galėčiau dar kartą užsukti? Gyvenu čia, prie Kauno, turim didelį dviejų aukštų namą. Atvažiuokite su vyru, priprasite prie minties, kad esu. Atvežiau nuotraukų: anūko, proanūkės – gal pažiūrėtumėt? – nedrąsiai paklausė Galina. – Ne. Nereikia. Neatvažiuok. Pamiršk mane. Viso gero, – šaltai atkirto Klavdija. Juozas iškvietė Galinai taksi ir palydėjo ją. Grįžęs rado stižu ir pavakarieniavusią Klavdiją ramiai žiūrinčią televizorių. – Kokio tvirto charakterio tu esi! Tau armijas vadovauti, negi išvis neturi širdies? Visada įtariau, kad beširdė ir negailestinga, bet tokio lygio – nemanau. – su priekaištu tarė vyras. – Susipažinom, kai man buvo 28-eri, ar ne? Širdį iš manęs išplėšė ir mindžiojo gerokai anksčiau. Esu kaimo mergiotė, visada troškau ištrūkti miestan, todėl mokiausi geriausiai, įstojau į Kauno institutą viena iš visos klasės. Buvau septyniolikos, kai susipažinau su Vladu. Pamėgau jį beprotiškai. Vyresnis už mane beveik dvylika metų, bet nerūpėjo. Po vargingos vaikystės – miestas man atrodė kaip pasaka. Stipendijos niekam neužteko, nuolat norėjosi valgyti, todėl su džiaugsmu sutikdavau Vlado kvietimu į kavinę ar ledų. Nieko nežadėjo, bet tikėjau, kad jei tokia meilė, tikrai ves mane. Kai pakvietė į sodybą – nė kiek nedvejojau. Buvau įsitikinusi, kad dabar liks su manimi. Sodybos tapo kasdienybe. Greitai paaiškėjo, kad laukiuosi. Pranešiau Vladui – jis labai apsidžiaugė. Kad greitai bus aišku, pati paklausiau, kada tuoksimės – juk jau 18 metų, galima į civilinės metrikacijos skyrių. – O ar žadėjau tau vesti? – klausimu į klausimą atsakė Vladas. – Ne, nežadėjau ir nevesiu. Be to, esu vedęs… – visiškai ramiai pridūrė jis. – O vaikas? O aš? – – Tu jauna, sveika. Iš tavęs būtų galima Vytauto Didžiojo paminklo modelį nulieti. Institute pasiimsi akademines atostogas, kol nesimato mokykis, vėliau važiuosi pas mus su žmona. Mums niekaip nesiseka susilaukti vaikų, gal žmona per sena. Gims – vaiką pasiimsim. Kaip tą sutvarkysim – ne tavo reikalas. Juk nesu paskutinis žmogus Kauno savivaldybėje, žmona – ligoninės skyriaus vedėja. Nekelk galvos dėl vaiko, pagimdysi, pailsėsi, grįši į institutą. Dar ir pinigų duosim. Tais laikais apie surogatinę motinystę niekas nė negirdėjo. Matyt, buvau pirmoji „surogatinė motina“. O ką man daryti? Grįžti kaiman – šeimą pažeminti?.. Iki gimdymo gyvenau jų namuose. Vlado žmona nė karto neužsuko, gal visgi pavydėjo. Dukrą pagimdžiau namuose, atvežė akušerę, viskas tvarkingai. Negvildžiau nė kartą, iškart išnešė. Daugiau jos nebemačiau. Po savaitės jau delikačiai išlydėjo. Vladas davė pinigų. Grįžau į institutą. Po studijų – dirbti į gamyklą, gavau kambarį šeimų bendrabutyje. Pradėjau kaip meistrė, vėliau – vyresnioji darbo kokybės kontrolierė. Draugų turėjau daug, bet tekėti niekas nekvietė, kol pasirodei tu. Mane jau buvo 28-eri, lyg ir nenorėjau, bet reikėjo. Toliau žinai pats – gyveni puikiai, keitėm net tris automobilius, namie – pilna laimė, sodyba – tvarkinga. Kasmet linksmai atostogavom. Gamyklai per negandas pavyko išsilaikyti – mūsų ceche gaminamos detalės traktoriams, be kurių niekas nesugeba. Gamyklą iki šiol saugo spygliuota tvora ir sargybos bokšteliai. Turim pensiją, visko užtenka. Vaikų nėra – ir nereikia. Kai matau, kokie dabar vaikai… – baigė išpažintį Klavdija. – Prastai gyvenom. Myliu tave. Vis mėginau sušildyti tavo širdį ir nesugebėjau. Gerai, vaikų neturėjom, bet tu nei šuniukui, nei kačiukui niekada nesigailėjai. Sesuo prašė padėti, net savaitei neįsileidai. Šiandien dukra atvažiavo, kaip ją sutikai?.. Dukra – tavo kraujas, o tu… Jei būtume jaunesni, paduočiau skyryboms, bet dabar per vėlu. Šalta su tavim būti, šalta, – nepritarė ir supyko Juozas. Klavdija net išsigando – vyras niekada taip grubiai nekalbėjo. Ramią jos gyvenimą sujaukė dukra. Juozas persikraustė į sodybą. Visi paskutiniai metai jis gyvena ten – sodyboje trys šunys, surinkti nuklydę šuniukai, ir neaišku kiek kačių bei katinų. Namie pasirodo retai. Klavdija žino, kad važinėja pas jos dukrą Galiną, su visais susipažinęs, proanūkės akyse negali atsidžiaugti. – Visad jis buvo truputį „svajoklis“, toks ir liko. Tegul gyvena kaip nori, – mąsto Klavdija. Jos taip ir neaplankė noras artimiau susipažinti su dukra, anūku ir proanūke. Ji viena važinėja prie Baltijos jūros, ilsisi, renka jėgas ir jaučiasi puikiai.

BE SIELOS… Klavutė Vasiliauskienė grįžta namo. Nors jau sulaukusi garbaus amžiaus neseniai atšventė

Uncategorized

0101

Pavargau nuo tavo mamos išsišokimų! Skiriuosi – ir taškas, šioje šeimoje aš daugiau nebeapsimetinėsiu!

Man jau visiškai atsibodo tavo mamos išdaigos! Skiriuosi, ir taškas! tariau vyrui, kai jis grįžo namo.

Uncategorized

099

Iš nuotakos – į tarnaitę: Kai Alvydė nusprendė tekėti, sūnus su marčia liko priblokšti jos sprendimo ir nežinojo, kaip tinkamai reaguoti į žinią. Nors jai – 63-eji, ji nusprendė gyventi su mylimu žmogumi, nepaisydama artimųjų abejonių. Persikėlusi į naują šeimą pas Juozą, greitai suprato, jog džiaugsmas virto nuolatine buities našta – ji tapo šeimos virėja, valytoja ir daržininke, o visos pastangos liko neįvertintos. Konfliktai dėl pareigų, nesupratimas ir ilgesys tikro šeimos šilumos privertė Alvydę sugrįžti namo, kur sūnus ir marti ją priėmė su meile, o ji vėl jautėsi tiesiog mama, močiute ir šeimos nare, o ne tarnaitė.

Tapau tarnaite Kai Aldona pasakė, jog ketina tekėti, sūnus Tomas ir marti Justina buvo apstulbę, visiškai

Uncategorized

052

„Ne viskas sekasi sklandžiai,” atsakė Helena. – „Pįtėviui vis dega širdis man ant galvos.“

Ne viskas man sekasi be vargo atsakė Ugnė. Man nuotėčio nuolat skundžiasi. Kaip tau vardas, brangioji?

Uncategorized

014

Parašai laiptinėje: kaimynų skundai, tylos pažeidimai ir bendruomenės kompromiso paieškos lietuviškame daugiabutyje

Parašai laiptinėje Sergejus sustojo prie pašto dėžučių, nes ant bendrojo skelbimų stendo, kur paprastai

Uncategorized

021

Kodėl atvedei sūnų į vestuves? Mes nepakvietėme vaikų!

20251212, sekmadienis Šiandien noriu užrašyti, kaip man teko susidurti su nemalonia situacija, kai mano

Uncategorized

0183

– Jų niekas nevijo lauk, – atsakėme ir mano, ir Petro mamai, – jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja! Mes visada laukiame svečių! – Sėdėk! Mūsų namie nėra! – ramiai ištarė Petras. – Tai juk skambina! – Valė sustingo atsistojusi nuo sofos. – Tegul, – atsakė Petras. – O jeigu koks svarbus žmogus? – paklausė Valė. – Gal reikia ką nors… – Šeštadienis, dvylikta valanda, – nusprendė Petras. – Tu nieko nekvietei, aš nieko nelaukiu! Išvada? – Pažiūrėsiu pro akutę! – šnabžtelėjo Valė. – Sėsk! – jau buvo girdėti plieno Petro balse. – Mūsų namie nėra! Kas ten bebūtų – tegu keliauja atgal! – Tai ką — žinai, kas ten? – nustebo Valė. – Spėju. Todėl ir sakau: sėsk ir nesisuk prie langų! – Jei tai, ką galvoju, jie lengvai neatsitrauks! – Valė gūžtelėjo pečiais. – Viskas priklauso nuo to, kiek laiko neatidarysim durų, – ramiai ištarė Petras. – Anksčiau ar vėliau jie išeis. Juk niekas laiptinėje nakvoti neketina, o mums skubėti niekur nereikia. Taigi sėsk, pasiimk ausines, telefoną ir žiūrėk filmą. – Petrai, man skambina mama, – tarė Valė, rodydama telefono ekraną. – Vadinasi, už durų – tavo tetulė su savo nevykusiu sūnumi, – padarė išvadą Petras. – Iš kur žinai? – nustebo Valė. – Jei ten būtų mano pusbrolis – mano mama skambintų! – O kitų variantų neįmanoma? – paklausė Valė. – Jei kaimynai – su jais norų bendrauti nėra. Jei draugai – pasibeldę kelis kartus jau būtų išėję. O šiaip jau, normalūs žmonės pirmiau paskambina ir pasiteirauja, ar galim priimti. O taip įkyriai belsti į duris pusvalandį gali tik mūsų įkyrūs giminaičiai! – Petrai, tai mano tetulė, – beviltiškai tarė Valė. – Mama atrašė: klausia, kur mus velniai nunešė. Tetulė Natalija apsistos kelioms dienoms – reikaluose mieste! – Parašyk, kad mieste pilna viešbučių, – Petras šyptelėjo. – Petrai! – priekaištingai Valė. – Negaliu taip rašyt! – Žinau, – nusisuko Petras. – Parašyk, kad mūsų namie nėra, kad apsistojome viešbutyje – bute tarakonus nuodyjo! – Puiku! – Valė išsiuntė žinutę. – Petrai, ji prašo – nuomokim tetai du kambarius: jai ir Kęstučiui, – išsižiojus tarė Valė. – Parašyk, kad neturim pinigų. Ir dar – kad hostelyje apsistojom ant dviejų lovų, o kambary penkiolika užsieniečių, – Petras patenkintas išradingumu. – Mama klausia, kada grįšim, – Valė žvilgtelėjo vyrui. – Parašyk, po savaitės, – numojo Petras. Duris belsti liovėsi. Pora atsiduso su palengvėjimu. – Petrai, mama parašė, kad tetulė atvažiuos po savaitės, – nusiminusi Valė. – O mūsų vėl namie nebus, – tarė Petras. – Petrai, juk supranti, tai ne sprendimas? Negalim bėgiot nuo jų amžinai! O jeigu darbo dieną atvažiuos? Jeigu po darbo prie durų pasitiks? Mano tetulė ar tavo pusbrolis – sugeba visko! – Na taip, – nuliūdo Petras. – Ir kas mus privertė pirkti trijų kambarių? – Juk pirkome būsimai dideliai mūsų šeimai, – sakė Valė. – Vaikų mums reikia! – rimtai pasakė Petras. – Geriau iškart dviejų! – O ką, aš prieš? – pasipiktino Valė. – Pats žinai, jog reikia pasitikrinti! Nepavyksta! – Nerimą pašalinti ir viskas bus, – rimtai Petras. – Tik nervai – kartais mano, kartais tavo! Išgint visus ten, iš kur lenda! Dėl jų niekas ir nesigauna! Valė nesiginčijo. Ji žinojo – Petras teisus… Ir taip toliau pagal lietuvišką dvasią, vietas, charakterius, kol galiausiai: O po mėnesio Tera išvyko pas savo šeimininkus, bet buvo pasirengusi sugrįžti vos išgirdusi šauksmą. Nebereikėjo – Valė laukėsi dvynukų. – Jų niekas nevijo lauk, – atsakėme ir mano, ir Petro mamai, – jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja! Laukiame!

Jų niekas nevyjo, atsakydavome mamai ir Petrai, jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja!