Zibainis

Žinai, turiu tau papasakoti vieną istoriją, kuri iki šiol išliko man kaip giliausia pamoka apie žmones

– Aš negalėjau jo palikti, mama, – sušnibždėjo Mykolas. – Supranti? Negalėjau… Mykolui buvo keturiolika, ir visas pasaulis, rodos, buvo prieš jį. Tiksliau – niekas nenorėjo jo suprasti. – Vėl tas chuliganas! – burbėjo teta Bronė iš trečio laiptinės, skubiai perėjusi į kitą kiemo pusę. – Viena motina augina, štai ir rezultatas! O Mykolas ėjo pro šalį, rankas susikišęs į suvargintų džinsų kišenes ir apsimetė negirdįs. Bet girdėjo. Mama vėl dirbo iki vėlumos. Ant virtuvės stalo palikta raštelis: „Kotletai šaldytuve, pasišildyk.“ Ir tyla. Visada tyla. Dabar jis ėjo iš mokyklos, kur vėl mokytojai „kalbėjosi“ apie jo elgesį. Lyg nežinotų, kad tapo problema. Žinojo. Bet ką iš to? – Ei, berniuk! – šūktelėjo dėdė Vytautas, kaimynas iš pirmo aukšto. – Matei čia tą šlubuojantį šunį? Reiktų jį išvaryt. Mykolas sustojo. Žvilgtelėjo. Prie šiukšlių konteinerių gulėjo šuo. Ne šuniukas – didelis rudas su baltais lopais. Gulėjo nejudėdamas, tik akys sekė žmones. Protingos ir liūdnos. – Kas nors tegul jį išvaro! – pritarė teta Bronė. – Serga, turbūt! Mykolas priėjo arčiau. Šuo nekrutėjo, tik silpnai vizgino uodegą. Ant užpakalinės kojos – žaizda, sukrešėjęs kraujas. – Ko sustojai? – piktai metė dėdė Vytautas. – Paimk lazdą, išvaryk! Ir tada kažkas Mykolo viduje nutrūko. – Tik pabandykit jį paliesti! – karštai išrėžė jis, stoteldamas priešais šunį. – Jis niekam nieko blogo nedaro! – Oho, gynėjas atsirado, – nustebo dėdė Vytautas. – Ir būsiu gynėjas! – Mykolas atsitūpė greta šuns, atsargiai ištiesė ranką. Tas apuostė pirštus ir švelniai nulaižė delną. Kažkas šilta pasklido berniuko krūtinėje. Pirmą kartą per ilgą laiką kažkas elgėsi su juo švelniai. – Einam, – sušnibždėjo šuniui. – Einam kartu. Namuose Mykolas įtaisė šuniui guolį iš senų striukių savo kambario kampe. Mama darbus baigs tik vakare – niekas nebars ir nevys „lyg užkrato“. Žaizda atrodė baisiai. Mykolas pradėjo ieškoti internete, kaip suteikti pirmąją pagalbą gyvūnui. Skaitė, raukydamasis nuo medicinos žodžių, bet įsidėmėjo kiekvieną sakinį. – Reikia perplauti vandenilio peroksidu, – murmėjo jis, naršydamas vaistinėlėje. – Po to kraštus dezinfekuot jodu. Tik atsargiai, kad neskaudėtų. Šuo gulėjo ramiai, patikliai iškėlęs sužeistą koją. Žiūrėjo į Mykolą dėkingai – taip, kaip į jį niekas seniai nežiūrėjo. – Koks tavo vardas? – atsargiai tvarstydamas koją, tyliai paklausė Mykolas. – Rudas esi… Gal Rudžius tave pavadint? Šuo tyliai sumurmėjo – tarsi pritarė. Vakare parėjo mama. Mykolas pasiruošė skandalui, bet mama tyliai apžiūrėjo Rudžių, patikrino tvarstį ant kojos. – Pats perrišai? – tyliai paklausė ji. – Pats. Radau internete, kaip daryti teisingai. – Kuo šersiesi? – Kažką sugalvosiu. Mama ilgai žiūrėjo į sūnų. Tada – į šunį, kuris patikliai nulaižė jos ranką. – Ryt eisime pas veterinarą, – nusprendė ji. – Pažiūrėsime kas su koja. O vardą jau sugalvojai? – Rudžius, – prasižiedamas atsakė Mykolas. Pirmą kartą po ilgų mėnesių tarp jų nebuvo nesupratimo sienos. Rytą Mykolas kėlėsi valanda anksčiau nei įprasta. Rudžius bandė stotis, cyptelėjo nuo skausmo. – Gulk, gulk, – ramino berniukas. – Atnešiu vandens, pavalgyt duosiu. Namuose nebuvo jokio šunų maisto. Atidavė paskutinį kotletą, duonos į pieną pamirko. Rudžius valgė noriai, bet atsargiai, nulaižydamas kiekvieną trupinėlį. Mokykloje Mykolas pirmą kartą per ilgą laiką neatsikalbinėjo mokytojams. Galvojo tik apie viena – kaip Rudžiui? Ar neskauda? Ar neliūdi? – Šiandien tu kažkoks kitoks, – nustebo auklėtoja. Mykolas tik gūžtelėjo pečiais. Pasakoti nenorėjo – išjuoks. Po pamokų lėkė namo, nekreipdamas dėmesio į kaimynų žvilgsnius. Rudžius pasitiko jį džiugiai cyptelėjęs – jau galėjo stovėti ant trijų kojų. – Na, bičiuli, nori į lauką? – iš virvės padarė pavadėlį. – Tik atsargiai, saugok koją. Kieme vyko kažkas neįtikėtino. Teta Bronė, pamačiusi juos, vos neužspringo saulėgrąžomis: – Taigi parsinėšei tą šunį į namus! Mykolai! Tu visai pablūdai?! – O kas čia keisto? – ramiai atsakė berniukas. – Gydau jį. Greitai pasveiks. – Gydai?! – priėjo kaimynė. – O pinigus vaistams iš kur imi? Iš motinos vagiliauji? Mykolas sugniaužė kumščius, bet susilaikė. Rudžius prisispaudė prie jo kojos – tarsi jaustų įtampą. – Nevagiu. Savo pinigus leidžiu. Šalau nuo pusryčių, – tyliai atsakė jis. Dėdė Vytautas papurtė galvą: – Berniuk, supranti, kad rūpiniesi gyva būtybe? Čia – ne žaislas. Reikia šerti, gydyti, vedžioti. Dabar kiekviena diena prasidėjo nuo pasivaikščiojimo. Rudžius sparčiai sveiko, jau galėjo bėgioti, nors dar šiek tiek šlubavo. Mykolas mokė jį komandų – kantriai, valandomis. – Sėdėt! Šaunuolis! Duok leteną! Štai taip! Kaimynai žiūrėjo iš šalies. Vieni purtė galvas, kiti šypsojosi. O Mykolas nieko nematė, tik atsidavusias Rudžiaus akis. Jis pasikeitė. Ne iš karto – pamažu. Nustojo šiurkštauti, pradėjo tvarkytis namuose, net pažymiai pagerėjo. Jam atsirado tikslas. Ir tai buvo tik pradžia. Po trijų savaičių įvyko tai, ko Mykolas labiausiai bijojo. Jis ėjo su Rudžiumi po vakarinės išvykos, kai už garažų iššoko valkataujančių šunų gauja. Penki ar šeši pikti, alkani, akys žybėjo tamsoje. Vadas – juodas didžiulis šuo – pasirodė pirmas. Rudžius instinktyviai pasitraukė už Mykolo nugaros. Koja dar skaudėjo, bėgioti negalėjo. O tie – pajuto silpnumą. – Atgal! – riktelėjo Mykolas, mojuodamas pavadėliu. – Eikit šalin! Bet gauja nesitraukė. Supo iš visų pusių. Juodasis vadas vis garsiau urzgė, ruošėsi šuoliui. – Mykolai! – iš viršaus pasigirdo moteriškas šauksmas. – Bėk! Mesk šunį ir bėk! Tai buvo teta Bronė, išlindusi pro langą. Už jos matėsi dar kelios kaimynų galvos. – Vaike, nevaidink herojaus! – rėkė dėdė Vytautas. – Jis gi šlubas, vis tiek nepabėgs! Mykolas dirstelėjo į Rudžių. Tas drebėjo, bet nebėgo. Prisispaudė prie šeimininko kojos, pasirengęs dalintis bet kokia lemtimi. Juodas šuo šoko pirmas. Mykolas instinktyviai dengėsi rankomis, bet smūgis pataikė į petį. Aštrūs dantys perskrodė striukę, pasiekė odą. O Rudžius, nepaisydamas skaudančios kojos, nepaisydamas baimės – puolė ginti šeimininką. Įkibo vado kojon, kabojo ant jos visu kūnu. Prasidėjo kova. Mykolas spardėsi, kūjuodamas, stengėsi pridengti Rudžių nuo dantų. Gavo įkandimų, įbrėžimų, bet nė žingsnio neatsitraukė. – Dieve, kas čia darosi! – verkė iš viršaus teta Bronė. – Vytautai, kažką daryk! Dėdė Vytautas leidosi laiptais, griebė lazdą, metalą – kas po ranka pakliuvo. – Laikykis, berniuk! – rėkė. – Jau padėsiu! Mykolas jau griuvo po gaujos spaudimu, kai išgirdo pažįstamą balsą: – Aš jums parodysiu! Tai buvo mama. Šoko iš laiptinės su kibiru vandens ir apipylė šunis. Gauja atsitraukė, urzdama. – Vytautai, padėk! – suriko ji. Dėdė Vytautas pribėgo su lazda, dar keli kaimynai nulipo iš viršaus. Valkatos, pamatę, kad jėgos nelygios, spruko į šalį. Mykolas gulėjo ant asfalto, prigludęs prie Rudžiaus. Abu buvo kruvini, abu drebėjo. Bet gyvi. Sveiki. – Sūneli, – mama atsisėdo šalia, atsargiai peržiūrėjo žaizdas. – Kaip tu mane išgąsdinai… – Aš negalėjau jo palikti, mama, – sušnibždėjo Mykolas. – Supranti? Negalėjau. – Suprantu, – tyliai atsakė ji. Teta Bronė nulipo į kiemą, priėjo arčiau. Žiūrėjo į Mykolą keistai – tarsi matytų pirmąkart. – Berniuk, – sutrikus išlemeno ji. – Juk galėjai… dėl kažkokio šuns. – Ne „dėl šuns“, – netikėtai įsiterpė dėdė Vytautas. – Dėl draugo. Suprantat skirtumą, Bronele? Kaimynė tyliai linktelėjo. Skruostais bėgo ašaros. – Einam namo, – pasakė mama. – Reikės žaizdas išvalyti. Ir Rudžiui taip pat. Mykolas sunkiai pakilo, paėmė šunį ant rankų. Rudžius tyliai cyptelėjo, bet uodega vos-vos sujudėjo – džiaugėsi, kad šeimininkas šalia. – Palaukit, – sustabdė juos dėdė Vytautas. – Ryt važiuosit pas veterinarą? – Važiuosim. – Aš nuvešiu. Su mašina. Ir už gydymą sumokėsiu – šuo gi pasirodė tikras didvyris. Mykolas nustebęs pažvelgė į kaimyną. – Ačiū, dėde Vytautai. Bet galiu ir pats. – Nesiginčyk. Užsidirbsi – atiduosi. O kol kas… – vyras paplekšnojo per petį. – Kol kas didžiuojamės tavimi. Tiesa? Kaimynai tyliai linkčiojo. Praėjo mėnuo. Įprastas spalio vakaras, o Mykolas grįžta iš veterinarijos klinikos, kur dabar savanoriauja savaitgaliais. Rudžius bėgioja greta – koja sugijo, šlubavimas beveik praėjo. – Mykolai! – šūktelėjo teta Bronė. – Palauk! Berniukas sustojo, pasiruošęs naujai moralizacijai. Bet kaimynė ištiesė maišelį su maistu. – Čia Rudžiui, – nedrąsiai tarė ji. – Geras maistas, brangus. Tu taip juo rūpiniesi. – Ačiū, teta Brone, – nuoširdžiai atsakė Mykolas. – Bet mes turim pašaro. Dabar užsidirbu klinikoj, gydytoja Ona Petraitienė moka. – Vistiek pasiimk. Prireiks ateity. Namuose mama gamino vakarienę. Pamačiusi sūnų, nusišypsojo: – Kaip sekasi klinikoje? Ona Petraitienė tavim patenkinta? – Sako, kad turiu geras rankas. Ir kantrybės užteks. – Mykolas paglostė Rudžiui galvą. – Gal tapsiu veterinaru. Rimtai galvoju. – O mokslai kaip? – Gerai. Net Petraitis iš fizikos giria. Sako, tapau atidesnis. Mama linktelėjo. Per šį mėnesį sūnus pasikeitė neatpažįstamai. Neširsta, padeda namuose, net su kaimynais sveikinasi. O svarbiausia – atsirado tikslas. Svajonė. – Žinai, – pasakė ji, – rytoj Vytautas ateis. Siūlė dar vieną darbą. Jo pažįstamas augina veislyną, reikalingas padėjėjas. Mykolas nušvito: – Tiesa? O Rudžių galėsiu pasiimti? – Manau, taip. Jis jau beveik tarnybinis šuo. Vakare Mykolas sėdėjo kieme su Rudžiumi. Treniruodavo naują komandą – „saugoti“. Šuo uoliai vykdė pratimus, žiūrėdamas į šeimininką atsidavusiomis akimis. Dėdė Vytautas priėjo, prisėdo šalia ant suoliuko. – Rytoj tikrai važiuosi į veislyną? – Tikrai. Su Rudžiumi. – Tada anksti gulk. Bus sunkus diena. Kai dėdė Vytautas išėjo, Mykolas dar šiek tiek pasėdėjo kieme. Rudžius padėjo galvą ant šeimininko kelių ir laimingai atsiduso. Jie vienas kitą surado. Ir niekada daugiau nebus vieniši.

Negalėjau jo palikti, mama, tyliai sumurmėjo Mikas. Supranti? Negalėjau. Mikui buvo keturiolika metų

Uncategorized

Kai marčia išmetė visas mano senas brangias dovanas, kol buvau sodyboje, aš nepraleidau progos atsakyti – keršto ilgai laukti nereikėjo

O dabar bent kvėpuoti lengva, kaip buvo prikimšta sakau tau, kaip kokiam rūsy, iš virtuvės sklido skambus

Uncategorized

018

Kai marčia išmetė visas mano senas brangias dovanas, kol buvau sodyboje, aš nepraleidau progos atsakyti – keršto ilgai laukti nereikėjo

O dabar bent kvėpuoti lengva, kaip buvo prikimšta sakau tau, kaip kokiam rūsy, iš virtuvės sklido skambus

Uncategorized

026

Gyvenimo aplinkybės kuriame patys: jūs sukūrėte situaciją, kai palikote gyvą būtybę gatvėje, o dabar norite ją keisti, kai jums patogu. Olegas grįžta namo per niūrų lietuvišką žiemos vakarą – šalia maisto parduotuvės, ant šaltos grindinio, sėdi benamis šuo. Rudas, gauruotas, akyse – lyg pasimetusio vaiko liūdesys. Kaip Olegas, gerklėje spaudžia vienatvė, namie – tik darbas, televizorius ir tuščia kavinukė. Tačiau šis šuo, Lada, kasdien laukia, tyliai žiūri pro pusnį, nieko neprašo, tik tikisi. Olegas pamažu ima rūpintis, o po nelaimės – kai šunį partrenkia automobilis, ir visi nusisuka, išskyrus jį – išleidžia pinigus, slaugo, parsiveda namo. Butas prisipildo gyvybės. Rytais jis atsikelia nuo švelnaus snukučio, o ne nuo žadintuvo. Lada tampa jo šeima. Nuotraukos parkelyje, šypsenos – visi mato, kaip jis pasikeitė. Tačiau netikėtai į parką ateina moteris: „Tai mano šuo, Gerda, labai brangi!“. Pradeda konfliktas – dokumentai, teisės, liudininkai. Tik „Gerda“ nebenori eiti pas seną šeimininkę – prisiglaudžia prie Olego. Atvyksta pareigūnas, sprendžia ginčą su lietuviška ramybe ir objektyvumu. Paaiškėja – moteris iš tiesų paliko šunį prie parduotuvės: su vyru persikėlė į nuomojamą butą, o Lada buvo nebereikalinga. Dabar, kai liko viena, nori susigrąžinti „Gerda“ lyg patogią širdies užpildą. Olegas pasako tyliai: „Aplinkybės ne susiklosto, jas kuriame mes patys. Jūs palikote gyvą būtybę gatvėje, o dabar norite viską pakeisti, kai jums patogu.“ Pareigūnas priima sprendimą: šuo lieka pas Olegą – tikrąjį draugą. O namuose, prisiglausdama prie kvepiančio kilimėlio, Lada atsidėkoja begaline šuns meile. Tai istorija apie lietuvišką atsakomybę, meilę ir gebėjimą priimti gyvybę į širdį – net kai gyvenimo aplinkybės verčia rinktis.

Aplinkybės nesusiklosto savaime. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte aplinkybes, kuriomis palikote gyvą būtybę gatvėje.

Uncategorized

0104

Mano močiutė mane augino, bet dabar mano tėvai nusprendė, kad turiu jiems mokėti alimentus

Mano močiutė Onė visą mano vaikystę prižiūrėjo, bet dabar mano tėvai, Algirdas ir Jūratė, nutarė, kad

Uncategorized

0216

Maksimas savyje slėpė apgailestavimą, kad paskubėjo skirtis. Protingi vyrai meilužes paverčia švente, o jis – žmona Pakili Maksimo Petronio nuotaika dingo, vos tik jis, pastatęs automobilį, įžengė į laiptinę. Namuose jį pasitiko nuspėjamas kasdienybės ritualas: šlepetės – įėjo ir apsimovė, gardus vakarienės kvapas, švara, gėlės vazoje. Susijaudinti nepavyko: žmona namuose, ką gi dar darytų visą dieną vyresnio amžiaus moteris? Pyragėlius kepti, kojines megzti… Nors dėl kojinių, žinoma, perdėjimai. Bet esmė – aiški. Marina įprastai išeina vyrui pasitikti su šypsena: – Pavargai? O aš pyragėlių prikepiau – su kopūstais, obuoliais, kaip mėgsti… Ir nutilo po sunkaus Maksimo žvilgsnio. Stovėjo namų treninge, plaukai po skarele – taip visada gamindavo. Profesiniame gyvenime įpratusi plaukus susirišti: visą gyvenimą dirbo virėja. Akys lengvai paryškintos, ant lūpų blizgis. Irgi įprotis, kuris Maksimui dabar pasirodė vulgari. Kas čia per stilius dažytis senatvėje! Gal ir nereikėjo taip šiurkščiai, bet išsprūdo: – Kosmetika tau per amžius nesiderina! Tau netinka. Marinos lūpos sudrebėjo, ji nutylėjo, bet ir stalo nepadengė. Gal ir gerai. Pyragėliai po šluoste, arbata paruošta – pats susitvarkys. Po dušo ir vakarienės geri jausmai vėl grįžta, kaip ir dienos prisiminimai. Maksimas, savo mėgstamame chalate, įsitaisė krėsle, kurio laukė tik jis, ir užsiėmė skaitymu. Kaip sakė ta nauja kolegė: – Jūs labai patrauklus vyras ir dar įdomus. Maksimui buvo 56 metai, jis vadovavo teisiniam skyriui didelėje įmonėje. Jo žinioje buvo vakar baigęs studijas jaunuolis ir trys moterys virš keturiasdešimties. Dar viena kolegė išėjo motinystės atostogų. Vietoj jos priimta Asija. Maksimas tuo metu buvo komandiruotėje, šiandien moterį pamatė pirmąkart. Pakvietė į kabinetą susipažinti. Su ja įėjo subtilių kvepalų aromatas ir jaunos gaivumo pojūtis. Šviesių plaukų veidas, mėlynos akys, pasitikinti žvilgsnis. Ryškios lūpos, apgamukas ant skruosto. Tikrai trisdešimt? Būtų davęs ir 25… Išsiskyrusi vaiko motina. Nesuprato kodėl, bet pagalvojo: „Gerai!” Bendraudamas su naujoke, bandė koketuoti. Kad štai turi seną vadovą. Asija sulinksėjo ilgomis blakstienomis, o žodžiai, kuriais ji atsakė, jam stipriai įstrigo. Žmona, atsigaudama po įžeidimo, pasirodė su kasdienine ramunėlių arbata. Jis susiraukė: „Amžinai ne vietoje.“ Viešai to nepripažino, bet gėrė su malonumu. Mintyse sukosi klausimas – ką dabar veikia jauna, graži moteris Asija? Ir širdis pajuto seniai užmirštos pavydo dūrį. **** Po darbo Asija užsuko į prekybos centrą. Sūris, batonas, sau kefyras vakarienei. Namie – neutrali nuotaika, be šypsenos. Sūnų Vasį apkabino, tiesa, labiau iš inercijos nei su šiluma. Tėvas tvarkėsi balkone, kur buvo įsirengęs dirbtuvėles, mama ruošė vakarienę. Išdėliojusi pirkinius, iškart pranešė, kad skauda galvą ir jos nelįsti. Iš tikro buvo liūdna. Asija, kai išsiskyrė su Vasio tėvu, taip ir liko liūdėti, bergždžiai stengdamasi kažkam tapti pagrindine moterimi gyvenime. Visi verti vyrai buvo tvirtai vedę, ieškojo tik lengvų santykių. Paskutinis, tarpusavio darbe, atrodė įsimylėjęs. Du aistringi metai. Net butą nuomavo (labiau dėl savo patogumo), bet vos tik iškilo rimtumo, pareiškė – reikia ne tik išsiskirti, bet ir jai būtinai išeiti iš darbo. Net vietą patarė. Dabar Asija vėl gyvena su tėvais ir sūnumi. Mama ją moteriškai užjautė, tėvas manė, jog vaikas turi augti bent jau su mama, ne tik su seneliais. Marina, Maksimo žmona, seniai pastebėjo, kad vyras išgyvena amžiaus krizę. Atrodytų, visko yra, o svarbiausio trūksta. Bijodavo net pagalvoti, kas vyrui galėtų tapti svarbiausia. Stengėsi švelninti situaciją. Gaminosi tai, ką mėgsta, visada buvo tvarkinga, neveržėsi į pokalbius nuoširdžiai, nors jai pačiai to trūko. Stengėsi sudominti anūku, sodyba. Bet Maksimas nuobodžiavo ir paniuręs. Turbūt todėl, kad abu troško pokyčių gyvenime, Maksimo ir Asijos romanas užsisuko kaip viesulas. Praėjus vos dviem savaitėms po jos įsidarbinimo, jis pakvietė ją pietų ir pavežė iki namų. Palietė ranką, ji atsigręžė į jį su paraudusiu veiduku. – Nenoriu skirtis. Ką, važiuojame pas mane į sodą? – prikimęs pasakė Maksimas. Asija linktelėjo ir automobilis pajudėjo. Penktadieniais vyras baigdavo darbą valanda anksčiau, bet tik devintą vakaro sunerimusi žmona sulaukė SMS: „Rytoj pasikalbėsim.“ Maksimas negalvojo, kaip tiksliai tai atspindi būsimo, iš esmės bereikalingo pokalbio esmę. Marina suprato, kad neįmanoma degti aistra po 32 bendro gyvenimo metų. Bet vyras buvo toks artimas, jog prarasti jį – lyg prarasti dalį savęs. Tegul paniuręs, niurzgus, kartais ir kvailiojantis vyriškai, bet sėdi tame mėgstamame krėsle, vakarieniauja, kvėpuoja šalia. Marina, ieškodama žodžių, galinčių sustabdyti gyvenimo griūtį (greičiau tik jai), nemiegojo iki ryto. Vidinėje nevilties būsenoje išsitraukė vestuvinį albumą – ten jie jaunatviški, visa dar prieš akis. Ji buvo labai graži! Daugelis norėjo ją pavadinti savąja. Vyrui reikėtų prisiminti. Gal užtektų, kad pamatytų jų laimės fragmentus ir suprastų – ne viską galima išmesti. Bet jis grįžo tik sekmadienį, ji suprato: viskas baigta. Prieš ją stovėjo kitas Maksimas. Atrodė, adrenalino pilnas. Nė kiek nejautė gėdos ar nepatogumo. Skirtingai nei žmona, kuri bijojo pokyčių, jis jų troško, buvo pasiruošęs priimti, net apgalvojęs. Kalbėjo tonu, kuris nepripažino prieštaravimų. Nuo tos akimirkos Marina gali laikyti save laisva. Skirybų prašymą pateiks rytoj. Pats. Sūnus su šeima turės persikelti pas Mariną. Viskas pagal įstatymą. Tiesiog dviejų kambarių butas, kuriame gyveno sūnaus šeima, pagal dokumentus priklausė Maksimui – paveldėtas. Persikėlimas į trijų kambarių pas mamą gyvenimo sąlygas neblogina, o ir kam rūpintis bus. Mašina, aišku, liks jam. Sodą pasilieka sau. Marina jautėsi apgailėtina ir nepakankamai graži, bet nesugebėjo sulaikyti ašarų. Jos trukdė kalbėti, skambėjo neišaiškinamai. Prašė sustoti, prisiminti, pagalvoti apie sveikatą, bent jau savo… Tai suerzino jį. Priėjo arčiau ir sušnabždėjo, lyg sušuko: – Netrauk manęs į savo senatvę! … Būtų kvaila tvirtinti, jog Asija pamilo Maksimą ir todėl sutiko tuoj pat po prašymo tekėti, pirmą naktį sode. Sutuoktinės statusas ją viliojo, o labiausiai šildė atsakymas buvusiam meilužiui, kuris jos atsisakė. Nusibodo gyventi bute, kur vadovauja tėvas su griežtais požiūriais. Norėjosi stabilios ateities. Visa tai galėjo duoti Maksimas. Ne pats blogiausias variantas – pripažino. Nors šešta dešimtis, dieduku nė iš tolo nebuvo. Tvirtas, jaunatviškas, skyrių vadovas. Protingas darbuose ir malonus pokalbiuose. Ir lovoje nežarstė egoizmo. Patiko, kad nebus nuomojamo buto, pinigų stygiaus, vagysčių. Vien pliusai? Na, abejojo dėl amžiaus. Po metų Asiją apėmė nusivylimas. Jautėsi dar visai mergina, norėjosi įspūdžių iš gyvenimo. Reguliariai, o ne kartą per metus ir ne „solidžių“. Troško koncertų, kelionių į vandens parką, mėgo išsirengti paplūdimyje su drąsiu maudymosi kostiumėliu, pasisėdėjimų su draugėmis. Dėl temperamentingumo ir jaunatviškumo viską lengvai derino su buities rūpesčiais, šeima. Net sūnus nebetrukdė gyventi aktyviai. O Maksimas akivaizdžiai silpo. Patyręs teisininkas-vadovas, greitai orientuodavosi, spręsdavo daugybę klausimų per dieną, namuose tapo tiesiog pavargusiu žmogumi, kuriam reikėdavo ramybės ir pagarbos ritualams. Svečiams, teatrui, net paplūdimiui – viskam ribotas entuziazmas. Intymui neprieštaraudavo, bet tada iškart miegoti, nors ir devintą vakaro. Dar reikėjo paisyti jo jautraus skrandžio, netoleruojančio kepto, dešros, pusfabrikačių. Buvusi žmona išlepinusi. Būdavo net ilgėdavosi jos garų patiekalų. Asija gamindavo orientuodamasi į sūnų, nesuprasdavo, kaip nuo kiaulienos kotletų gali skaudėti šoną. Nelaikė galvoje privalomų vaistų sąrašo, manė – suaugęs vyras pats pasirūpins vaistais ir žinos kada ką gerti. Taip dalis jos gyvenimo ėmė praeiti be jo. Susidraugavo labiau su sūnumi, atsižvelgdavo į jo interesus, jungdavosi su draugėmis. Keista, bet vyro amžius tik skatino ją skubėti gyventi. Dar kartu jie nebedirbo – vadovybė laikė etiketo pažeidimu, Asija perėjo į notarinę kontorą. Net su palengvėjimu, jog nereiks kasdien būti vyrui kaip tėvui prieš akis. Pagarba – štai ką ji jautė Maksimui. Ar to pakanka, kad pora būtų laiminga? Artėjo Maksimo 60-metis, jai norėjosi didžiulio šventės. O vyras rezervavo staliuką jau pažįstamame restorane, kur daug kartų lankėsi. Kaip ir nuobodu, bet tai buvo natūralu jo amžiuje. Asija nesuko galvos. Jubiliego proga pagerbė kolegos. Šeimos poros, su kuriomis anksčiau bendravo su Marina, nekvietė – nepatogu. Giminaičiai toli ir, po vedybų su jauna žmona, supratimo nerado. Sūnaus beveik nebeliko. Atsiribojo. Bet ar tėvas negali pats tvarkyti savo gyvenimo?! Tiesa, tikėjosi, kad „tvarkymas“ atrodys kitaip. Pirmi metai su Asija buvo kaip medaus mėnuo. Mėgo būti kartu viešai, skatindavo jos išlaidas (saikingas), drauges, susidomėjimą fitnesu. Puikiai pakentė triukšmingus koncertus ir nutrūktgalviškus filmus. Šia banga jis padarė Asiją ir jos sūnų tikrais savo buto šeimininkais. Po kurio laiko – dovanojimo sandorį dėl savo dalies su buvusia žmona sodyboje. Asija už jo nugaros kreipėsi į Mariną prašymu nusižengti savo dalį. Grasino parduoti dalį didelio namo neaiškiems žmonėms. Išpirko – žinoma, už Maksimo pinigus – ir sodybą įformino savimi. Argumentavo: prie upės, miško – gerai vaikui. Dabar visą vasarą sodyboje gyveno Asijos tėvai su anūku. Ir iš esmės tai išeina į naudą – Maksimas ne itin mėgo jaunos žmonos sūnų. Juk vedybos buvo dėl meilės, o ne svetimų palikuonių auklėjimui, ypač triukšmingų. Buvusi šeima įsižeidė. Gavę pinigus, pardavė trijų kambarių butą, kažkodėl išsiskirstė. Sūnus su šeima rado dviejų kambarių butą, o Marina, buvusi žmona, persikėlė į studiją. Kaip gyvena, Maksimas nesidomėjo. Ir štai, šešiasdešimtmetis. Tiek žmonių linki sveikatos, laimės, meilės. O jis nejaučia šventės. Seniai. Su kiekvienais metais daugėjo pažįstamas nepasitenkinimas. Jauną žmoną neabejotinai mylėjo. Nebespėjo su ja – štai kas. O priversti prisitaikyti nepavyko. Šypsosi ir gyvena savo tempu. Nieko įtartino sau neleidžia – jis tai jaučia, bet nervina. Kaip būtų gera įdėti jo buvusios žmonos sielą į ją! Kad prieitų prie krėslo su ramunėlių arbata, apgaubtų antklode, jei užsnūdo. Maksimas mielai, neskubėdamas pasivaikščiotų su ja parke. Ir šnabždėtųsi vakarais virtuvėje, bet Asija neištveria ilgų temų. Atrodo, ima nuobodžiauti lovoje. Jis nervinasi – trukdo. Maksimas tyliai gailėjosi, kad paskubėjo skirtis. Protingi vyrai meilužes paverčia švente, o jis – žmona! Asija, su jos temperamentinga prigimtimi, bent dešimt metų išliks žaisminga kumelaitė. Net sulaukusi keturiasdešimties bus pastebimai jaunesnė. Tai bedugnė, kuri gilės. Jei pasiseks, gyvenimą baigs akimirksniu. O jei ne? Šios „ne jubiliejinės“ mintys kaukšėjo į smilkinius bukais dūžiais, suardė širdies ritmą. Ieškojo Asijos akimis – ji buvo tarp šokančiųjų. Graži, žibančiomis akimis. Laimė, žinoma, kasryt matyti ją šalia. Pasinaudojęs proga, išėjo iš restorano. Norėjosi įkvėpti, išvėdinti liūdesį. Bet prie jo artėjo kolegos-svečiai. Nežinodamas, ką daryti su vis stiprėjančiu viduje nepakeliamumu, puolė į taksi prie šaligatvio. Paprašė važiuoti greičiau. Vėliau nuspręs kur. Norėjosi ten, kur svarbus tik jis. Kad vos įžengus jau laukia. Kur vertina kartu praleistą laiką, o galima atsipalaiduoti, nebebijoti atrodyti silpnam ar, neduok Dieve, senam. Paskambino sūnui ir beveik prašydamas paprašė naujo buvusios žmonos adreso. Sulaukė pelnyto priekaišto, bet nenusileido, kartojo, kad čia gyvenimo ir mirties klausimas. Pasakė, kad šiandien visgi jubiliejus. Sūnus truputį sušvelnėjo ir pasakė: mama gali būti ne viena. Ne vyras, tiesiog draugas. – Mama sakė, kad mokėsi kartu. Pavardė juokinga… Berods, Bulkevičius. – Bulkėvičius, – pataisė Maksimas, pajutęs pavydą. Taip, buvo įsimylėjęs ją. Ji daug kam patiko. Graži, kietas charakteris. Žadėjo tekėti už to Bulkevičiaus, o jis, Maksas, ją „atmušė“. Seniai, bet taip „vakar“, kad jaučiasi tikresnė už naują gyvenimą su Asija. Sūnus paklausė: – Kam tau to reikia, tėti? Maksimas sudrebėjo nuo seniai pamiršto kreipinio ir suprato, kaip stipriai visų jų pasiilgo. Atsakė tiesiai: – Nežinau, sūnau. Sūnus padiktavo naują adresą. Vairuotojas sustabdė. Maksimas išlipo, nenorėjo su Marina kalbėtis prie liudininkų. Pažiūrėjo į laikrodį – beveik devynios, bet gi ji pelėda, o jam – vyturys. Surinko domofoną. Atsakė ne buvusi žmona, o kažkieno prislopintas balsas. Vyras. Pasakė – Marina užimta. – Kas jai? Ji sveika? – susirūpino Maksimas. Balsas paprašė prisistatyti. – Gi aš vyras, tarp kitko! O tu, turbūt, ponas Bulkėvičius, – suriko Maksimas. „Ponas“ įžūliai jį pataisė – gi vyras jau buvęs, tad teisės trukdyti Marinos neturi. Aiškinti, kad draugė vonioje, nesivargino. – Kaip, sena meilė nerūdija? – su pavydo sarkazmu paklausė Maksimas, besiruošdamas ilgesnei žodžių dvikovai su Bulkėvičiumi. Bet tas trumpai atsakė: – Ne, ji tampa sidabrine. Durų taip ir neatidarė…

Maksimas slėpė širdyje liūdesį, nes paskubėjo išsiskirti. Protingi vyrai paverčia meilužes švente, o

Uncategorized

071

Raimondas gėdijosi savo mamos – paaugliai juokėsi, kad ji „senyva ponia“, nes patys turi jaunas tėvus.

Rokas niekada nebuvo laimingas dėl savo motinos Birutės mokyklos draugai nesibaigiančiai juokėsi, kad

Uncategorized

083

Mano vyras buvo mano didžiausia pagalba iki tol, kol mūsų sūnui sukako 3 metai. Jis išėjo.

Eglė susituokė, kai jai buvo aštuoniolika metų. Jos vyras buvo Marius, dvidešimt metų vyresnis už ją