Zibainis

Dešimt metų dirbau virtuvėje pas sūnaus šeimą – nė trupučio dėkingumo Mokytoja išėjo į pensiją 55-erių. Ir dešimt metų gyveno pas sūnų su jo šeima. Neseniai susitikome, ir ji pasidalijo savo džiaugsmu, kad antrą kartą išėjo į pensiją. Pamenu, kai ji tik išėjusi į pensiją persikraustė į sūnaus namus. Savo butą užkonservavo. Kodėl neišnuomavo – gal bijojo, kas žino? Sūnaus šeimoje su marčia santykiai buvo puikūs. Nei barnio, nei kivirčų – stebėtinai taikiai dalijosi buitimi. Manau, ji tikrai atliko žygdarbį. Jų bendras gyvenimas prasidėjo, kai anūkui suėjo metai, o gyveno ten visus dešimt metų. Marti grįžo į darbą, o visi namų rūpesčiai užgriuvo senelę. Pagrindinis dalykas – prižiūrėti vaiką. Tai labai atsakinga. Ne kiekvienas ryžtųsi. Nuo ryto iki vakaro ji buvo auklė, virėja, namų tvarkytoja. Jaunieji pargrįždavo tik 19-ą valandą, ir tik tada ji galėdavo truputį pailsėti, kad ryte viskas prasidėtų iš naujo. Kai vaikas pradėjo eiti į mokyklą, iškart – troleibusas! Ir močiutė vežė anūką į pamokas ir, žinoma, pasiimdavo po jų. Maždaug iki penktos klasės. O namų ruošos ir virtuvės darbų niekas neatšaukė. Ji pasakojo, kad vakare kartais net televizoriaus nepažiūrėdavo – užmigdavo vos atsigulusi iš nuovargio. Jokių susitikimų su draugėmis, jokio laisvalaikio – nieko. Per šventes jaunimas išeidavo pas draugus, o kas likdavo su vaiku? Ji ir likdavo. Ir štai berniukui beveik dešimt. Galbūt buvusi mokytoja būtų ir toliau “dirbusi” pas juos, jei ne atsitiktinumas, padėjęs jai atgauti laisvę. Kartą išgirdo, kad marti sako sūnui: „Tavo mama, matyt, per daug pilsto skalbimo miltelių – todėl skalbiniai kvepia chemija. Pasakyk jai tyliai.“ Dešimt metų skalbė, ir nieko! Moteris nuryjo. Stengėsi neįsižeisti. Antras atvejis ilgai netruko. Marti pasiūlė jos kambarį užleisti berniukui, o pačiai persikelti į pereinamą. Tuomet suvokė, kad laikas išeiti. Susidėjo daiktus ir grįžo į savo namus. Atgaivino butą, išvalė – ir sugrįžo. Po to įvyko svarbu: sūnus su žmona įsižeidė, kad ji išėjo. Matyt, tikriausiai manė, jog ji iki mirties dirbs pas juos. Pripratę! Liūdniausia – kad iš esmės niekas jos ir nevertino. Tarsi savaime suprantama: skalbk, virk, tvarkyk ir t.t. Kad nepavargs, kad nėra savo gyvenimo. Įsižeidė, net nebebendrauja. O moteris – optimistė. Tiki, kad viskas susitvarkys. Dabar jai tikras džiaugsmas: gali pagyventi dėl savęs. Niekur nereikia skubėti, jokių pareigų. O sau juk tiek nedaug reikia! Taip! Sulaukus 65-erių vėl užgimė džiaugsmas. Prisimenat seną dainą? „Antroji jaunystė ateina, kas pirmą išsaugojo“? Štai jai teko pajusti stebuklingą išsilaisvinimo jausmą. Teisę gyventi sau. Visišką laisvę nuo pareigų. Tegu tai gražus žodis. Tebūnie! Tai tikra atsidavimas. Man atrodo, retas geba tai įvertinti. Net ir mūsų pačių vaikai. Nes labai greitai priprantama – kas nors skalbia, gamina, dengia stalą, surenka indus, sudėlioja švarius drabužius. Pripranti, kad tavo vaikas patikimose rankose, kad jį pavalgydins ir paguldys miegoti, kad su juo padarys namų darbus. Labai greitai prie to priprantama!

Dešimt metų praleidusi virtuvėje nei ačiū, nei pyrago gabaliuko! Mokytoja išėjo į pensiją sulaukusi 55-erių.

Uncategorized

049

Žemę išlygino. Marinai įrengė gėlynus, pastatė pavėsinę, o ir namuose jautėsi tvirta vyriška ranka. Juk tikrai Marina tinkamai išsirinko vyrą – ir uždirba, ir stengiasi džiuginti dovanomis. – Tu juk manęs nemylėjai. Be meilės ištekėjai. Dabar paliksi, kai susirgau… – Nepaliksiu! – apkabino ji vyrą. – Tu geriausias vyras! Nieku gyvu tavęs nepaliksiu… Jis negalėjo patikėti, kad tai tiesa. Nuotaika buvo prasta… Marina išgyveno dvidešimt penkerius metus santuokoje, visus tuos metus patiko vyrams – ir jaunystėje, ir vėliau. Mokykloje kone visi berniukai žavėjosi būtent ja, nors tikra gražuolė nebuvo. Su vyru ji neatsisveikino net tada, kai buvo sunku. Pragyveno kartu iki pat Vaidoto mirties – dukrą užaugino, išleido už vyro, o šis sužadėtinis išsivežė Dainą į Italiją… Marinos vyras žuvo avarijoje. Sakė, turbūt už vairo pasidarė bloga – širdis sustojo, nesuvaldė automobilio… Po Vaidoto mirties Marinos gyvenimas pasikeitė. Likusi viena dideliame name, ji nepanoro niekur išvažiuoti ar parduoti namų: „Ne tam jį statėme!“ Nors dukra ir siūlė kurtis Italijoje, Marina liko Lietuvoje. Vaidotas buvo prieštaringa asmenybė: ir rūpestingas, ir nuo nuotaikų priklausomas, galėdavęs išvarginti nervus – bet Marina nelinkusi laikytis nuoskaudų, išmoko gyventi šalia tokio vyro visus tuos 25 metus. Kai po metų Marina liko našlė, duktė su vyru grįžo trumpam į laidotuves – bet marinai vienatvė neužsitęsė. Po pusmečio draugų rate atsirado du gerbėjai: ramus ir tvirtas Ignas bei iškalbingas, inteligentiškas Dainius. Širdis traukė prie Dainiaus, bet gyvenimo išmintis patarė rinktis Ievarą – tikrą auksarankį, kuris viską namuose sutvarkė, sodą įrengė, ir dar pinigų uždirbdavo. Dainius įsižeidė ir dingo. Marina ištekėjo už Igną – draugė Olena stebėjosi: „Moterys net su žiburiu vyro Lietuvoje neras, o tau tik per slenkstį išžengti!“ Bet Igno pasirinkimą Marina įvertino teisingu – ypač kai pamatė, kaip atgijo jų namai ir kiemas. Visgi laimė truko ketverius metus – netikėtai Ignas pradėjo prastai jaustis. Nepaisant Marinos raginimų, pas gydytojus nėjo: „Bijau, kad paliksi, jei būsiu ligotas…“ Bet kai pasidarė bloga per svečių vakarėlį, atsidūrė ligoninėje: kepenų navikas, bet laimei – nepiktybinis. Po operacijos Ignas nusiminė: „Kas manęs reikės dabar, kai esu ligotas?..“ Marina įtikinėjo: „Kepenys atsistato! Atgausi jėgas – aš niekuomet tavęs nepaliksiu!“ Per Igno jubiliejų draugai sakė – tau pasisekė su žmona! O vakarais jie dviese sėdėjo pavėsinėje, stebėjo žvaigždes ir jautėsi laimingi, kad gyvenimas leidžia abiem tikėti – meilė išties stipresnė už visus sunkumus. Taip Marina ir Ignas išliko kartu – nesvarbu, kad sveikata šlubavo, svarbiausia, jog širdyje visuomet šilta.

Žemę išlygino. Aurelija gėlynus padarė, supylė lysves, iš lentų pastatė pavėsinę. Namuose irgi jautėsi

Uncategorized

074

Moja dešimtmetės dukros tėtis mirė, kai jai tebuvo vos treji – ilgus metus buvome tik mes dvi prieš pasaulį. Vėliau ištekėjau už Danieliaus. Jis Emą myli tarsi savo vaiką: ruošia jai pietų dėžutes, padeda su mokyklos projektais ir kas vakarą skaito mėgstamas pasakas. Jis tikras tėtis visais atžvilgiais, tačiau Danieliaus mama Karolė to niekada taip nepriėmė. “Kaip gražu, kad apsimeti, jog ji tavo tikra dukra”, – kartą leptelėjo Danieliui. Kitu kartu ji tarstelėjo: “Podukros niekada nesijaučia tikra šeima”. Ir visada mane šiurpino jos žodžiai: “Tavo dukra primena tau velionį vyrą. Turbūt sunku su tuo gyventi”. Danielius vis bandydavo ją nutildyti, bet jos pastabos niekada nesibaigdavo. Mes su tuo tvarkėmės laikydamiesi nuošalesnio bendravimo, vengdami ilgų vizitų apkartinančių šventinius šeimos susitikimus. Norėjome ramybės. Kol Karolė peržengė bet kokias ribas iš piktų pastabų perėjus prie tikro žiaurumo. Ema visada buvo jautri ir geraširdė. Artėjant gruodžiui ji pasiryžo nunerti 80 kepuryčių sergantiems vaikams Lietuvos vaikų hospisuose. Iš „YouTube“ išmoko pagrindų ir už savo kišenpinigius įsigijo pirmąją siūlų partiją. Kiekvieną popietę net po sunkios dienos mokykloje laukė tas pats ritualas: pamokos, užkandis, o tada ramus, ritmingas vąšelio klikčiojimas. Didžiavausi jos entuziazmu ir empatija. Niekada negalvojau, kad viskas gali subyrėti akimirksniu. Kiekvieną kartą, kai Ema baigdavo kepurytę, parodydavo ją mums ir padėdavo į didelį maišą šalia lovos. Kai Danielius išvyko į dviejų dienų komandiruotę, Ema jau buvo nunėrusi 80-ąją kepurę. Liko pabaigti tik vieną… Danieliui išvykus Karolė rado puikią progą „pasidomėti namų tvarka“. Tądien, grįžus mums iš parduotuvės, Ema nuskubėjo į savo kambarį pasirinkti spalvų naujai kepurytei – ir vos po kelių sekundžių pasigirdo jos šauksmas. Nuleidau pirkinius ir puoliau prie jos. Radau ją verkiant ant grindų. Jos lova buvo tuščia, o maišas su kepurėmis dingo. Už nugaros išgirdau Karolės balsą. Ji gurkšnojo arbatą iš mano mėgstamiausio puodelio. „Jeigu ieškai tų kepurių, aš jas išmečiau. Jų nė vienas nevertino. Ir kam leisti pinigus svetimiems vaikams?“ Negalėjau patikėti savo ausimis – bet toliau buvo dar baisiau. Karolė gūžtelėjo pečiais: „Jos negražios, spalvos neskoningos – ji ne mano kraujo, mūsų šeimos ji neatstovauja. Ir nereikėtų skatinti tokio beprasmiško užsiėmimo.“ „Jos nebuvo beprasmiškos…“, paplūdo naujomis ašaromis Ema. Karolė pavartė akis ir išėjo. Ema pratrūko garsiu verksmu – jos širdį sudaužė Karolės žiaurumas. Norėjau vytis ir viską Karolei išrėžti į akis, bet Emai labiau reikėjo mano apsikabinimo. Kai pagaliau ji nurimo, puoliau ieškoti kepurių po visus namo ir kaimynų konteinerius – bet jų niekur nebebuvo. Tą naktį Ema verkė miegodama, o aš sėdėjau šalia, kol ji užmigo. Kambaryje tvyrojo sunkus nevilties jausmas. Visiškai pasimetusi, galvojau skambinti Danieliui – bet susilaikiau, norėjosi jam leisti susikaupti darbui. Šis sprendimas sukėlė audrą, kuri visiems laikams pakeitė mūsų šeimą. Grįžęs Danielius puolė ieškoti Emai – kai tik paminėjo „kepurėles“, dukra vėl apsiverkė. Nusivedžiau jį į virtuvę ir papasakojau viską. Jo veidas nuo nuovargio perėjo prie pasiutusiai pavojingos rimties… „Aš niekada nesužinosiu, ką ji su jomis padarė, – užbaigiau. – Išieškojau visus konteinerius, jų niekur nėra.“ Grįžęs pas Emą jis stipriai ją apkabino. „Mažute, pažadu tau – močiutė tavęs niekada daugiau neįskaudins.“ Tuomet Danielius paėmė automobilio raktelius. „Kur važiuoji?“ – paklausiau. „Padarysiu viską, kad tai ištaisytumėm.“ Po poros valandų jis grįžo, kalbėdamas telefonu: „Mama, aš jau namie. Ateiski – paruošiau tau mažą siurprizą.“ Karolė pasirodė po pusvalandžio, aikčiodama dėl praleistos vakarienės rezervacijos. Danielius ištraukė didelį šiukšlių maišą – pilną Emos nertų kepurių. „Beveik valandą ieškojau jūsų namo konteineriuose, bet pavyko atrasti“, – ištarė jis ir pakėlė vieną pirmųjų Emos nertų geltonų kepuryčių. „Tai ne šiaip vaiko užgaida – tai bandymas įnešti šviesos į sergančių vaikų gyvenimus. O tu viską sugriovei.“ Karolė tik pasityčiojo: „Konteineriuose ieškojai dėl maišo negražių kepurių? Danieliau, tai juokinga.“ „Jos ne negražios, o tu ne tik paniekinai kūrinį… Tu įžeidei MANO dukrą. Sudažei jai širdį.“ Karolė sudejavo: „Ji nėra tavo dukra.“ Danielius sustingo: „Išeik. Baigta. Nebematai Emos ir nebeateini pas mus.“ Karolės veidas net paraudo: „Aš tavo mama! Negali… dėl kažkokių siūlų!“ „O aš tėvas – mergaitei, kurią reikia ginti nuo TOKIŲ kaip tu.“ Karolė kreipėsi į mane: „Rimtai, tu jam tai leisi?“ „Žinoma. Pasirinkai būti nuodinga, Karole, ir tai yra mažiausia, ką esi užsitarnavusi.“ Karolė išėjo trenksdama durimis, pagrasinusi, kad „gailėsimės“. Artimiausios dienos praėjo tyloje – Ema nei žodžio apie kepuraites, nebeprisilietė prie nėrimo. Karolės veiksmai ją sugniuždė, o man buvo skaudu nežinoti, kaip padėti. Vieną dieną Danielius grįžo su didžiule dėže pilna naujų siūlų, vąšelių, pakuočių ir šypsodamasis tarė: „Jei nori, pradėk iš naujo – padėsiu. Aš nemoku, bet tu mane išmokysi?“ Pirmąsyk po tragiškų įvykių Ema nusišypsojo. Nors pradžioje Danieliui sekėsi nekaip, po dviejų savaičių Ema vėl turėjo 80 kepuryčių. Išsiuntėme jas į hospisą – net nenutuokdami, kad Karolė greitai grįš su keršto planu. Netikėtai sulaukiau el. laiško iš hospiso vadovės – ji Emą pagyrė ir paprašė leidimo nuotraukoms su mažais pacientais, dėvinčiais kepures „Facebook“ puslapyje. Įrašas tapo populiarus – Ema atsakė komentaru: „Labai džiaugiuosi, kad vaikai gavo kepures! Mano močiutė išmetė pirmąjį rinkinį, bet tėtis padėjo man nunerti viską iš naujo.“ Netrukus Karolė šaukė į ragelį Danieliui: „Visi mane vadina pabaisa ir engia! Šalinkit šį įrašą! Mane viešai žemina!“ Danielius tikramiai atsakė: „Nieko nekėlėm – tai hospisas. Jei nepatinka, kad žmonės sužino tiesą, turėjai elgtis geriau.“ Karolė vėl pravirko: „Būsiu linčiuojama! Tai siaubinga!“ O Danielius baigė diskusiją: „To ir nusipelnei.“ Nuo tada Ema ir Danielius kiekvieną savaitgalį kartu neria kepuraites. Namai vėl pilni švelnaus vąšelio skambesio, o Karolė per gimtadienius tebesiunčia trumpas žinutes. Atsakymas visada tas pats – „Ne.“ Ir mūsų šeimos namai vėl ramūs.

Tėvas mano dešimtmetei dukrai Mirtei mirė, kai jai buvo vos treji. Ilgus metus buvome tik mes dvi viena

Uncategorized

025

Nelaukėme Mūsų su Maša tėtis kažkur išvažiavo uždarbiauti ir dingo, kai aš mokiausi penktoje klasėje, o sesė pirmoje. Tiksliau, tada jis tiesiog prapuolė be žinios. O iki tol tiesiog išvažiuodavo ir dingdavo keliems mėnesiams. Su mama jie nebuvo oficialiai susituokę, tėtis buvo laisvas paukštis. Važinėjo po Lietuvą: tai į Kauną, tai į Šiaulius, grįždavo kada ir kaip užsimanęs, bet visada su pinigais ir dovanomis. Mama kentė, nes mylėjo jį beprotiškai. — Valiukai, grįžk greičiau, — prašydavo ji. — Tai raminkis, lauk su dovanomis, — atsakydavo tėtis, atmestinai pabučiuodavo ir dingdavo. Kol jo nebuvo, mumis rūpinosi tėčio brolis, dėdė Kęstas. Man rodos, mama jam tikrai patiko – jis niekad nekalbėdavo apie tai, niekada nerodydavo ypatingo dėmesio. Bet visada galėjome juo pasikliauti. — Na, kaip laikotės, Taisia? — klausdavo dėdė Kęstas, užsukęs pas mus. — Kaip mažiukai? — Uuuu, dėdė Kęstas atėjo! — šaukdavau ir puldavau apsikabinti. — Sveikas, Denisai, — Kęstas trumpam mane stipriai apkabindavo. Man atrodė, kad geriau jau jis būtų buvęs mūsų tėvas. Savaitgaliais dėdė Kęstas veždavo mus su Maša pasivaikščioti, kol mama ilsėdavosi namie. Kartais ji prisidėdavo, o kartais likdavo viena, galvodavo apie savo nepaprastai sunkų moterišką likimą. Kai šiek tiek paaugau, dėdė Kęstas namo atnešė gimnastikos sienelę ir ją pritvirtino koridoriuje. Tėtis tuo metu dingęs jau beveik pusę metų. Padėjau dėdei prisukti buomus ir turėklus, Maša stovėjo šalia ir stebėjo, kaip jis mikliai montuoja turniką, virvę ir žiedus. — Kęstai, kodėl tu nevedi? Tu toks nagingas! Bet kuri nuotaka su goldinėmis rankomis tave tuojau paims, — sėkmingai komentavo Maša, tarsi jau turėtų metų patirties. Jos moteriška išmintis buvo ne mažesnė už nuolat girdėtus mamos pokalbius su draugėmis. — Niekas man nepatinka, Marija. Patiks – vesiu. — O vaikų savo nenori? Maša juokingai išskėtė rankas. Dėdė Kęstas padėjo įrankius ir rimtai atsakė: — Man kol kas jūs pakankami. O tu čia, bandai mane iš namų išstumti? — prisimerkė. Maša nebuvo kvaila. — Aš?! — išplėtė akis. — Tikrai ne, Kęstai! Visada, visad tavęs laukiu! Vakare paklausiau Mašos: — Ką tu kaip kokia šikšnosparnė prilipus prie jo? Dar užpyks – daugiau nebeatsiras čia. — O tėtis dovanų parveža… — susvajojo sesė. — Jau greitai grįš, turbūt. — O tu… kvaila. Tave su tais dovanom papirko. Žinai, kiek ta sienelė jo kainavo? — O ką man ta sienelė… Man suknelių ir lėlių reikia. Gi nesu beždžionė, kad karstyčiausi. Šįsyk tėčio ji laukė veltui. Jis negrįžo. Vieną kartą dėdė Kęstas vėl pas mus atėjo ir užsidarė virtuvėje su mama. Bandė jai kažką aiškinti, o mama ėmė karčiai verkti. — Taisia, neverk. Neišduosiu jūsų. Juk žinai, koks jis… jam reikia, kur skaniau, kur minkščiau. Mama įsiverkė garsiai, ir dar ilgai sielvartavo. Dėdė Kęstas vis tiek ateidavo – kaip ir anksčiau: padėti, pataisyti, pasivaikščioti su vaikais. Kartą ryžosi; pasikalbėjo su mama apie jausmus. Sąžiningai išklausiau. — Kęstai, manęs tau nereikia! Tu geras vyras. Tu laimės nusipelnei. Tikros. — Na, man gal geriau matosi, kas man reikia, — užsispyręs tarė Kęstas. — O jeigu jis sugrįš? Kęstas nieko neatsakė. — O aš vis tiek lauksiu. Myliu jį, Kęstai! Nieko negaliu sau padėti. Jei tau reikia tokios, be širdies… Atsitraukiau nuo durų ant pirštų galų. Būčiau mamos nekenčiau: kvaila! Rado, ką mylėt – laukėt… Tfu. Gyvenome toliau. Maša, ji visai kaip tėtis – kur maistas, ten ir glostytis. Galėčiau ją apkaltinti? Ji, atrodo, jau irgi suprato, kad laukti tėčio beprasmiška. O dėdė Kęstas stengėsi. Dirbo mūsų didelei šeimai. Mama pagimdė jam sūnų Vaidą. Kęstui džiaugsmo buvo iki lubų. Susituokė su mama, ir gyvenimas įsivažiavo. Baigiau mokyklą be trijų, galėjau stoti į universitetą nemokamai. Mama švietė iš laimės: — Mūsų šeimoje bus mokslininkas, Kęstai! — O tai mes? Ne iš kelmo spirti! — Baikite jau! Koks mokslininkas, — raudonuodamas muistiausi. — Geriau šampano įpilkit, noriu paragauti. — Ai, tarsi niekad nebandęs būtum, — nusijuokė Maša, o aš žvilgtelėjau į ją griežtai. Vaidukas kvailiojo, laipiojo visur, bandė užlipti ant stalo ir jį sugadinti. Kęstas paėmė jį ant kelių. — Eik, sūneli, elkis gerai. Jau ne kūdikis! Vaidukas sviestelėjo šaukštą sau prie nosies, išsprogdinęs akis kvailiojo. Visi pratrūko juokais. — Ar ne į duris čia kas beldžia? — sukluso Maša. Mama pravėrė duris ir atšoko atgal. Durų tarpduryje pasirodė tėtis. Stojo tyla. Jis apžvelgė visus ir tarė: — Ką jūs? Sveikinkitės ir toliau. Nieko neatsakėme. Vaidukas nuropojo prie naujo dėdės. Tėtis nekreipė į jį dėmesio, o mama griebė Vaiduką ant rankų ir uždengė juo save kaip skydu. Kęstas atsistojo, suvirpėjo. — Kur tu? — paklausė mama svetimu balsu. — A… Reikia man pakvėpuoti. Ir išėjo, švelniai patraukęs broliį pečiu. Atsistojau ir nuėjau paskui jį. Maša iš paskos. — Dukra, štai matai, kokius madingus drabužius parvežiau! — pasiūlė tėtis. Keista, bet Maša net nepažvelgė į jį. Nuskuodė paskui Kęstą ir pašnibždėjo man į ausį: — Geriau aš jį pavedėsiu. O tu klausyk, kas čia vyks. — Bet… — Na, Denisai, tu juk geriau moka klausytis slaptai! Va taip, bet ji teisi! Galėčiau špionaudamas dirbti. Maša išėjo paskui Kęstą, o aš prisispaudžiau prie koridoriaus, baisiai galvodamas, kad mama pagaliau… sulaukė. Didžiausios meilės gyvenime. Kas dabar bus mūsų šeimai? — Taisia, ką? Tekėjai už Kęsto? — pašaipiai paklausė tėtis. Mama tylėjo. — Taisia… mažai ką, kas ten su kita nusidėjo. Baigta. Sugrįžau! Prisigirdėjo brusgės, pliaukštelėjimo ir persigandusio Vaiduko klyksmo garsas. — Eik tu, Valiukai… lauk iš čia. — Taisia, kas tau? — Viskas, sakiau! Eik lauk. Niekas tavęs nelaukė. — Meluoji. Akys nemeluoja. — O aš viską pasakiau, — nukirto mama. Tėtis netrukus išėjo, pamatė mane koridoriuje. — Klausaisi? Na gerai, toli nueisi. Man nerūpėjo, ką jis apie mane galvoja. Atsidariau kambario duris, įsivaizdavau, kad mama palūžusi. Bet ji nuramino Vaiduką, taisė šukuoseną ir stalą vienu metu. Kaip tikra Julijaus Cezario įpėdinė. — Uf, vos nepagadino šventės, ar ne? — mama šyptelėjo šiek tiek kreivai. — Na, kur jie visi? Vaidukas jau pamiršo, kad mama pyko ant dėdės. Džiaugdamasis, kad niekas netrukdo, stumdė kėdę. Išėjau į kiemą. Maša su dėde Kęstu sėdėjo parke už kelio. Ji įsikibusi į jo ranką, galvą padėjusi ant jo peties, lyg bijotų, kad dar paleis – ir dėdė išnyks. Priėjau iš nugaros, pažiūrėjau. Seniai troškau tą pasakyti. Aplink suoliuką apeinu, žiūriu į Kęsto išsekusį veidą: — Tėti, baik čia sėdėt. Einam namo. Mama kviečia. Kęstui rankos sudrebėjo. Maša tuoj padėjo savo rankutes ant jų. Pakėlė galvą, pažiūrėjo jam į akis: — Tiesa, einam, tėti? Nuėjome. Vis dėlto šiandien buvo šventė. Baigiau mokyklą.

Netikėtas sugrįžimas Mūsų su Deimantė tėtis vieną dieną išvažiavo ieškoti darbo kažkur į kitą Lietuvos

Uncategorized

0110

Mama, aš vesiu! linksmai praneša sūnus. Džiaugiuosi už tave, be didesnio entuziazmo atsako Janina Žemaitienė.

Uncategorized

053

Kai palikusi savo dvynius dar gimdymo namuose, motina sugrįžo po daugiau nei 20 metų… bet ji nebuvo pasiruošusi tiesai.

Kai paliko savo dvynes vos joms gimus, mama sugrįžo tik po daugiau nei dvidešimties metų Bet ji tikrai

Uncategorized

0123

Mama, aš vesiu! linksmai praneša sūnus. Džiaugiuosi už tave, be didesnio entuziazmo atsako Janina Žemaitienė.

Uncategorized

0546

Vargą tame pačiame kaime pasmerkė tą pačią dieną, kai pilvas ėmė kyšoti iš po megztinio. Keturiasdešimt dvejų! Našlė! Kokia gėda! Jos vyrą, Simoną, prieš dešimt metų palaidojo kapinėse, o ji – štai tau, “su vaikeliu į pasaulį atėjo”. – Nuo ko? – šnabždėjo kaimo moterys prie šulinio. – O kas ją žino! – antrino kitos. – Tyli, rami… O pamatykit, kur nuvedė! Prisidarė. – Merginos dar neištekėjusios, o mama – gėdą užtraukė! Šeimos gėda! Varga į nieką nežiūrėjo. Grįžta iš pašto – sunkų krepšį velka, o akys – į žemę. Tik lūpos suspaustos. Ar būtų žinojusi, kaip viskas apsivers, gal ir nebūtų taip pasielgusi. Tik kaip nepasielgti, kai savas vaikas ašarose paskendęs? O visa tai prasidėjo ne nuo Vargos, o nuo jos dukters, Marijos… Marija – ne mergina, o lėlė. Toks pat tėvo, Simono, atvaizdas. Jis irgi buvo gražuolis, pirmasis bernas kaime. Šviesiaplaukis, mėlynakis – ir Marija tokia pati gimė. Visas kaimas žiūrėjo į ją. O jaunėlė, Kotryna – visa į Vargą išėjo. Tamsiaplaukė, rudakė, rimta, nepastebima. Varga dukras savo mylėjo be galo. Abi brangino, viena tempė iš visų jėgų. Dirbo dvejose vietose: dieną – paštininkė, vakare – fermą plovė. Viskas dėl jų, mylimų. – Mergaitės, jūs mokytis turite! – sakydavo joms. – Nenoriu, kad ir jūs visą gyvenimą purve su sunkiu krepšiu vilktumėtės. Į miestą reikia, į žmones! Marija išvažiavo į miestą. Lengvai, lyg sparnus išskleidusi. Įstojo į prekybos institutą. Ir viduj ją ten greit pastebėjo. Atsiuntė nuotraukų: tai ji restorane, tai gražioje suknelėje. Ir jaunikį susirado – ne bet ką, o kokio viršininko sūnų. „Mama, jis man švarką žadėjo!“ – rašė ji. Varga džiaugėsi. O Kotryna – liūdėjo. Po mokyklos liko kaime, įsidarbino ligoninėje sanitare. Norėjo į medicinos seseles, bet pinigų nebuvo. Visa motinos našlės pensija ir Vargos alga ėjo Marijai, jos „miestietiškam gyvenimui“. *** O tą vasarą Marija grįžo. Ne kaip visada – linksma, pasipuošusi, su lauktuvėmis. O tyli, kažkokia išblyškusi. Dvi dienas iš kambario neišėjo, trečią dieną Varga užėjo – o ta pagalvėje rauda. – Mama… mama… aš pražuvau… Ir papasakojo. Jaunikis, tas „auksinis“ – pasidžiaugė ir paliko. O ji – jau ketvirtą mėnesį laukiasi. – Vaikelio išsiginti vėlu, mama! – raudojo Marija. – Ką daryti? Jis manęs nenori pažinti! Pasakė, jei pagimdysiu – nė cento neduos! Iš instituto išmes! Gyvenimas baigtas! Varga sėdėjo, tartum perkūno trenkta. – Tu… tu ką, dukrele… nesusilaikei?.. – O kas iš to! – suriko Marija. – Ką dabar?! Į vaikų namus jį? Ar į kopūstus išnešti?! Varagai širdis sustojo. Kaip čia – į vaikų namus? Anūkas? Tą naktį Varga nemiegojo. Vaikščiojo po namus kaip šešėlis. Prie ryto prisėdo prie Marijos. – Nieko, – pasakė kietai. – Išlaikysim. – Mama! Kaip?! – pašoko Marija. – Visi sužinos! Gėda bus! – Niekas nesužinos, – nukirto Varga. – Pasakysim… mano. Marija netikėjo savo ausimis. – Tavo? Mama, tu supranti, ką sakai? Tau keturiasdešimt dveji! – Mano, – pakartojo Varga. – Pas tetą į rajoną išvažiuosiu, tipo padėti. Ten ir pagimdysiu, ten pagyvensiu. O tu į miestą – mokslus tęsk. Kotryna, miegojusi už plonos sienelės, viską girdėjo. Spausdama pagalvę kando lūpą ir ašaros upeliais bėgo. Gaila buvo mamos. Ir pikta ant sesers. *** Po mėnesio Varga išvažiavo. Kaimas pašnekėjo ir pamiršo. Po pusmečio ji grįžo. Ne viena – su mėlynu vokeliu. – Štai, Kotryna, – tarė išblyškusi motina, – susipažink. Tavo brolis… Mindaugėlis. Kaimas nustėro. Vat tau ir „tyli“ Varga! Vat tau ir našlė! – Nuo ko? – vėl šnabždėjo bobos. – Gal nuo seniūno? – Ai, tas per senas. Gal nuo agronomo? Jis gi našlys! Varga tylėjo, iškentė visus apkalbas. Prasidėjo gyvenimas – nepavydėsi. Mindaugėlis augo neramus, verkšlentis. Varga iš nuovargio krisdavo. Pašto krepšys, ferma, naktimis – nemiegojimas. Kotryna padėjo kiek galėjo. Tyliai skalbė vystyklus, tyliai sūpavo „brolį“. O sieloje kunkuliavo. Marija rašė iš miesto: „Mamyt, kaip jūs? Labai ilgiuosi! Kol kas pinigų nėra, pati vos gyvenu. Bet greit atsiųsiu!“ Pinigai atėjo po metų… Tūkstantis. Ir džinsai Kotrynai – dviem dydžiais per maži. Varga suko kaip galėjusi. Šalia ji – ir Kotryna. Kotrynos gyvenimas irgi į šoną nuėjo. Vaikinai į ją žvilgčiojo, bet ir nusigręždavo. Kam tokia nuotaka – kur motina išgėrusi, o „brolis“ – balamutas… – Mama, – viena syki Kotryna pasakė, jau dvidešimties penkerių būdama, – gal papasakokim viską?.. – Tu ką! – išsigando Varga. – Negalima! Sužlugdysim Mariją! Ji dabar – ištekėjusi. Už gero žmogaus. Marija iš tikrųjų susitvarkė. Baigė mokslus, ištekėjo už verslininko. Išvažiavo į Vilnių. Atsiuntė nuotraukų: štai Egipte, štai Turkijoje. Nuotraukose – sostinės ponia. Apie „brolį“ nė neužsimindavo. Varga pati rašydavo: „Mindaugėlis į pirmą klasę išėjo, penketus neša“. Marija atsiųsdavo brangią, bet kaimui absoliučiai nereikalingą žaislą… Taip bėgo metai. Mindaugėliui – jau aštuoniolika. Užaugo – gražuolis. Aukštas, mėlynakis, kaip… kaip Marija. Linksmuolis, darbštus. Motiną (taigi – Vargą) dievino. Ir sesę Kotryną – taip pat. Kotryna jau buvo įpratusi. Dirbo vyriausiąja slaugytoja rajoninėje ligoninėje. „Sena netekėjėlė“, – už nugaros atsidusdavo. Ji ir pati ant savęs kryžių padėjo. Visas gyvenimas – su mama ir Mindaugėliu. Mindaugėlis mokyklą baigė su medaliu. – Mama! Į Vilnių važiuosiu! Stosiu! – pranešė jis. Varga širdį suspaudė. Į Vilnių… Juk ten – Marija. – O gal į mūsų apskrities? – nedrąsiai pasiūlė. – Ką tu, mamyte! Man kovoti reikia! – kvatojosi Mindaugėlis. – Dar parodysiu jums su Kotryna – iš dvaro gyvensit! Ir tą dieną, kai Mindaugėlis paskutinius egzaminus išlaikė, prie jų kiemo vartų privažiavo juodas prabangus berlankis. Iš mašinos išlipo… Marija. Varga net aiktelėjo. Kotryna, išėjusi į lauką su rankšluosčiu, suakmenėjo. Marijai jau beveik keturiasdešimt, bet atrodė – it žurnalo viršelyje: liesa, brangiame kostiumėlyje, visa auksu. – Mama! Kotryna! Labas! – sučiulbėjo visa nustebusią Vargą bučiuodama į skruostą. – O kur… Pamato Mindaugėlį. Vaikinas stovi, ranką servetėle šluostosi – svirne darbavosi. Marija sustingo. Žiūrėjo į jį neatsitraukdama. O tada akys pilnos ašarų. – Sveiki, – pagarbiai tarė Mindaugėlis. – Jūs… Marija? Sesuo? – Sesuo… – kaip aidas pakartojo Marija. – Mama, mums reikia pasikalbėti. Atsisėdo namelyje. – Mama… Aš turiu viską. Namai, pinigai, vyras… O vaikų nėra. Ji pravirko, brangų tušą ištepdama. – Mes… viską bandėm. IVF… gydytojai… Veltui. Vyras pyksta. O aš… nebegaliu. – Ko atvažiavai, Marija? – tyliai paklausė Kotryna. Marija pakėlė ašarotas akis. – Atvažiavau… pasiimti sūnaus. – Kvailystės! Kokio sūnaus?! – Mama, nešauk! – irgi iš balso Marija. – Jis mano! Mano! Aš jį pagimdžiau! Aš… aš jam gyvenimą duosiu! Pažįstu visus! Jis į bet kokį universitetą įstos! Butą jam Vilniuje nupirksim! Vyras – žino viską! Jam viską išpasakojau! – Viską? – nustebo Varga. – O apie mus pasakei? Apie tai, kaip mane kaimas juokais žymėjo? Kad Kotryna… – Ai, Kotryna! – mostelėjo Marija. – Sėdėjo kaime, dar ilgai sėdės! O Mindaugėliui – šansas! Mama, atiduok! Tu man tada gyvybę išgelbėjai, ačiū! Dabar grąžink man sūnų! – Jis ne daiktas, kad jį grąžinti! – klykė Varga. – Jis mano! Aš naktimis nemiegojau, auginau, auklėjau! Jis… Tuo metu į namus įėjo Mindaugėlis. Viską girdėjo. Stovėjo pamėlęs, kaip drobė. – Mama? Kotryna? Apie ką ji? Koks… sūnus? – Mindaugėli! Sūnau! Aš tavo mama! Supratai? Tikroji! Mindaugėlis žvelgė į ją kaip į vaiduoklį. Tada pažiūrėjo į Vargą. – Mama… tai tiesa? Varga užsidengė veidą ir pravirko. Ir čia Kotryna sprogo. Ji, visada tyli, priėjo prie Marijos ir tokį antausį pliaukštelėjo, kad ši atšoko prie sienos. – Gyvatė! – sukliko Kotryna, ir tame šauksme buvo viskas – aštuoniolika metų pažeminimo, sužlugdyto gyvenimo ir skausmo dėl motinos. – Mama?! Kokiai tu jam mama?! Tu jį pametei kaip šuniuką! Tu žinojai, kad mama dėl tavęs po kaimą vaikščioti negalėjo, kad visi pirštu rodė?! Tu žinojai, kad man… dėl tavo „nuodėmės“ viena likau?! Nei vyro, nei vaikų! O tu… atvažiavai?! Atimti?! – Kotryna, gana! – šnabždėjo Varga. – Gana, mama! Pakako! Kantriai gyvenom! – Kotryna pasisuko į Mindaugėlį. – Taip! Štai tavo mama! Kuri atidavė tave mano motinai, kad mieste „gyvenimą“ susikurtų! O ši, – rodė į Vargą, – tavo močiutė! Kuri savo gyvenimą dėl jūsų abiejų į purvą sumindė! Mindaugėlis tylėjo ilgai. Galiausiai atsiklaupė prie verkiančios Vargos ir apsikabino ją. – Mama… – sušnabždėjo. – Mamytė. Pakėlė galvą. Pažiūrėjo į Mariją, kuri laikydamasi už žando slinko prie sienos. – Neturiu motinos sostinėj, – tyliai, bet tvirtai pasakė. – Turiu vieną mamą. Štai ją. Ir sesę. Pakilo. Paėmė Kotryną už rankos. – O jūs… teta… važiuokit. – Mindaugėli! Sūnau! – pradėjo raudoti Marija. – Viską tau atiduosiu! – Visko turiu, – nukirto Mindaugėlis. – Turiu geriausią šeimą pasaulyje. O jums… nieko nėra. *** Marija išvažiavo tą patį vakarą. Jos vyras, kuris viską matė iš mašinos, nė neišlipo. Sako, po metų ją paliko. Rado kitą, kuri jam pagimdė. O Marija liko viena, su savo pinigais ir grožiu. Mindaugėlis į sostinę neišvažiavo. Įstojo į apskrities universitetą – inžinieriumi. – Mama, aš jums čia reikalingas. Namą naują turim statyti. O Kotryna?.. Tą vakarą, kai pratrūko, lyg užspaudimą nuo širdies nuėmė. Atgijo, pražydo, trisdešimt aštuonerių. Į ją net tas pats agronomas, apie kurį moterys šnekėjo, atkreipė dėmesį. Žmogus rimtas, našlys. Varga žiūrėjo į juos ir verkė. Tik dabar – iš laimės. Nuodėmė buvo, aišku. Bet motinos širdis – viską apgaubs.

Verutę miestelyje pasmerkė tą pačią dieną, kai po megztiniu pradėjo ryškėti apvalus pilvas.

Uncategorized

012

Išduoti žmogų, kol gyvenate po vienu stogu, yra visiška beprotybė. Dalijatės ta pačia lova… ta pačia vonios kriaukle… tuo pačiu vakarienės stalu… ir vis tiek sugebi rasti laiko paslysti į svetimus žinutes ar svetimus glėbius, o paskui grįžti po tais pačiais patalais, kurie dar kvepia žmogumi, kuris tavimi labiausiai pasitiki. Tai ne tik išdavystė… tai apgalvotas nepagarbos aktas. Kiekvieną rytą žiūri jai į akis… pabučiuoji prieš miegą… linkteli, kai ji dalinasi savo rūpesčiais… nors tuo pat metu slepi paslaptį, galinčią visiškai sudrebinti jos saugumo jausmą. Tai savotiškas žiaurumas. Ji tiki, kad namai, kuriuos statote kartu, yra prieglobstis… o tu juos pavertei didžiausio melo scena, kokį jai teks patirti. Neištikimybė – tai peilis į širdį… bet daryti tai, kol valgai jos ruoštą maistą… žiūri serialus, kuriuos ji pataria… palieki batus prie durų, kurias ji kas vakarą užrakina… tai jau visiškai kitas šaltumo lygis. Tai ne šiaip akimirkos silpnumas… tai kasdienis sąmoningas sprendimas žeminti šalia gyvenantį žmogų. Ir tie proto žaidimai, kuriuos žaidi slepdamas… nuolat apverstas telefonas… staigūs dušai… nepaaiškinami išėjimai… naktinis „scrollinimas“ telefone vonioje… melagystės – begalinės ir varginančios. Ir vis tiek tikiesi, kad ji tave pasitiks su šiluma. Tai iliuzija. Žala tampa labai gili. Kiekvienas pokalbis ant sofos… kiekvienas vidinis juokelis… kiekvienas tylus sekmadienio rytas po tiesos paaiškėjimo jos mintyse – perrašytas. Ji pradės abejoti savo nuojauta… persukt tūkstančius mažų akimirkų… klausinės savęs, kaip ji nepastebėjo ženklų. Tas savęs kaltinimas – tikrasis randas, kurį palieka neištikimybė. Jei nelaimingas — būk atviras. Jei gundai — atsitrauk. Bet neatimk jos vidinės ramybės, kol miegi šalia. Meilė turi būti jaučiama kaip prieglobstis… o ne kaip rusiška ruletė. Jei gali išduoti žmogų, kuris leidžia tau kvėpuoti jo erdvėje kiekvieną naktį ir nejauti nė lašo kaltės — tu ne myli, tu tiesiog pasinaudoji artumu, kad tavo egoizmas taptų patogus. Atmink: pasitikėjimas nėra neišsemiamas resursas. Kai jį sudegini tarp keturių sienų, kurios buvo skirtos saugoti abi širdis — kelio atgal į tą patį namą nėra. Lieka tik griuvėsiai ten, kur anksčiau gyveno partnerystė.

Apgaudinėti žmogų, kol abu gyvenate po tuo pačiu stogu, Vilniuje, kai pro langą plaukia miglos ir koplytstulpis