Zibainis

Mano žmona ramiai miegojo šalia manęs… ir staiga gavau „Facebook“ pranešimą – nepažįstama moteris paprašė draugauti. Priėmiau prašymą ir paklausiau: „Ar mes pažįstami?“ Ji atsakė: „Girdėjau, kad susituokei, bet vis dar tave myliu.“ Tai buvo sena pažįstama iš praeities, atrodė labai gražiai nuotraukoje. Užvėriau pokalbių langą ir pažvelgiau į savo žmoną, kuri po sunkios darbo dienos ramiai ilsėjosi mūsų naujuose namuose. Ji toli nuo savo tėvų ir artimųjų, bet viskuo pasitiki manimi. Prisiminiau visa tai ir tiesiog paspaudžiau „BLOKUOTI“. Atsiguliau šalia jos ir supratau: esu vyras, o ne vaikas – prižadėjau ištikimybę ir visada stengsiuosi būti tas, kuris nenuvilia savo žmonos ir nesugriauna šeimos…

Mano žmona, Rasa, ramiai miegojo šalia manęs Tą akimirką telefone pasirodė Facebook žinutė kažkokia moteris

Uncategorized

022

Akis į akį: pajusk laimę kiekviename žvilgsnyje

Austėja kartą po kito žiūrėjo pro medžio langą, širdis degė lyg žibintas. Ji jau devyniolika metų gyveno

Uncategorized

075

Buvusi mano brolienė pasirodė per Kūčių vakarienę ir visi likome be žado

Buvusi mano brolio žmona pasirodė per Kūčių vakarienę ir visi likome be žado. Kai durų skambutis suskambo

Uncategorized

0128

Atsisakiau vežti pomidorų sodinukus uošvei savo nauju automobiliu ir tapau bloga marčia

Aistė, ką čia darai? paklausiau stovėdamas prie atviros durų mūsų šviežiai nupirto, po pavasario saulės

Uncategorized

0754

Mums buvo 22 metai, kai išsiskyrėme. Vieną dieną jis pasakė, kad jaučia kitaip ir jam reikia „ko nors kito“. Po kelių dienų bendra draugė paskambino klausdama: „Ar tiesa, kad jis susitikinėja su vyresne moterimi?“ Ji atsiuntė nuotrauką, kurioje jis bare apsikabinęs gerokai vyresnę moterį. Tai buvo ne gandas – tai buvo tiesa. Kai žmonės klausė, neslėpiau: jis mane paliko dėl daug vyresnės moters. Nuo to viskas ir prasidėjo. Po savaitės draugė parašė per WhatsApp: „Ei, ar tau viskas gerai?“ Paklausiau kodėl, ji papasakojo, kad jis pasakoja apie mane keistus dalykus: neva nesiprausiu, man smirdi pažastys, blogas kvapas iš burnos, net matęs utėlių. Sustingau – sėdėjau žiūrėdama į ekraną nežinodama, ką atsakyti. Tada pasipylė dar daugiau komentarų. Kita draugė paskambino ir pasakė, kad jis apie mane juokėsi susitikime, prieš kelis žmones kalbėjo: „Jūs neįsivaizduojate, ką teko iškęsti.“ O į klausimą, kodėl neišsiskyrė anksčiau, atsakė: „Deja.“ Pastebėjau, kad žmonių žvilgsniai pasikeitė. Tie, kurie anksčiau sveikindavosi šiltai, dabar žiūrėjo keistai. Viena bendradarbė, kuriai visada pavydėjau, pasiūlė dezodorantą „šiaip sau, atsargiai“. Negalėjau patikėti, kaip greitai skleidžiasi melas. Jis pasakė kartą – paskui kartojo ir dar papildė. Nusprendžiau jam parašyti: „Kodėl taip kalbi apie mane?“ Atsakė tik po kelių valandų: „Tu pirmoji apie mane ėmei meluoti.“ Paaiškinau, kad sakiau tik tiesą – kad jis su kita moterimi. Jis atrėžė: „Tai niekieno reikalas.“ Niekada neigė, ką buvo pasakęs. Niekada neištaisė, neprašė nutraukti komentarų, tiesiog leido sklįsti. Tuo metu jis viešai rodėsi su ta moterimi, bet reikalavo, kad niekas nekalbėtų apie amžiaus skirtumą. O aš likau šalutine žala. Nors santykiai baigėsi, apkalbos tęsėsi dar mėnesius. Teko keisti aplinką, nustoti lankytis tam tikrose vietose, nutraukti ryšius su žmonėmis, kurie vis kartojo jo pasakytus žodžius. Jis gyveno toliau. Dažniausiai būtent moterims tenka ištverti sunkiausią dalį, kai vyrai nesijaučia saugūs.

Mums abiems buvo 22 metai, kai išsiskyrėme. Vieną dieną jis pasakė, kad jo jausmai pasikeitė, kad jam

Uncategorized

082

Diena, kai buvusi uošvė atėjo net pasiimti dukros lopšio – kaip ji su sūnumi išnešė viską, o po metų atvėrė duris į mano pilnus ir laimingus namus

Žinok, turiu tau papasakot, kaip viskas buvo tą dieną, kai buvusi anyta atėjo ir netgi supynes mano dukrai

Uncategorized

0480

– Tu prisiimsi antrą būsto paskolą. Tu privalai padėti! – pasakė mama. Mes tave užauginome ir nupirkome tau butą. – Ech, kokia tapai svetima… – mama pylė arbatą, vaikščiojo tarp viryklės ir stalo tuo pačiu senu maršrutu. – Kartą per mėnesį užsuki, ir tai tik dviem valandoms. Tėvas sėdėjo prie televizoriaus, pritildė garsą, bet neišjungė. Per ekraną lakstė futbolininkai, jis lyg ir neklausė, bet vis paspoksodavo į kartojamus įvarčius. – Dirbu, mama… – pakėliau puodelį abiem rankom, kad sušildyčiau pirštus. – Beveik kasdien iki devynių. Kol atvažiuoju, kol grįžtu… jau ir vidurnaktis. – Visi dirba. O apie šeimą neužmirštama. Lauke temsta. Virtuvėje šviečia tik lempa virš stalo, palikdama kampus šešėlyje. Ant stalo – kopūstų pyragas. Mama kepa jį VISADA, kai apsilankau. Juokingiausia, kad nuo vaikystės nemėgstu virtų kopūstų. Bet taip ir neišmokau to pasakyti. – Skanu, – melavau ir atsigėriau arbatos. Ji patenkinta nusišypsojo. Po to atsisėdo prieš mane, padėjo rankas ant stalo – tą gestą pamenu nuo vaikystės. Taip prasidėdavo VISI „svarbūs pokalbiai“. Taip buvo ir kai įbruko man pirmą paskolą. Taip buvo ir kai įtikinėjo palikti vyrą, kuris „tau netinka“. – Vakar skambino tavo sesė, – pasakė. – Kaip jai sekasi? – Pavargusi… bendrabutis, triukšmas… kambarys su kitais žmonėmis. Sako, kad negali mokytis, eina į biblioteką, bet ten ne visada yra vietų. Kartais sėdi koridoriuje ant palangės… Linktelėjau. Jaučiausi, kur tai suka. Mama visada „pripildydavo iš toli“. Lėtai. Lašas po lašo, kol prieidavo prie tikrosios temos. – Man jos labai gaila… – atsiduso. – Stengiasi, mokosi, ant valstybės pinigų… o sąlygų – nėra. – Žinau… rašė man. Mama nutilo, tada palinko, lyg ruošdamasi pasakyti paslaptį. – Mes su tėčiu mąstėm… – balsas tapo tylesnis. – Jai reikia savo būsto. Mažo. Bent jau vieno kambario. Kad turėtų savo kampą. Ramiai mokytųsi. Miegotų normaliai. Negalima taip… Susiėmiau puodelį stipriau. – Ką reiškia „būstas“? – Na… nedidelis butas. Studija. Yra pigių variantų. Rasi ką nors apie šimtą tūkstančių eurų… Pažiūrėjau tiesiai į akis. – Kaip jūs tai įsivaizduojate? Mama žvilgtelėjo į tėtį. Jis sukosėjo ir dar sumažino televizoriaus garsą. – Buvome banke, – atsiduso. – Kalbėjom su vienu, su kitu… Jokių šansų. Amžius, maža pensija… Nepraleido. Ir tada pasakė tai, ką jau žinojau, kad pasakys: – O tave tikrai praleis. Turi gerą darbą. Jau šešeri metai moki savo paskolą. Nei karto nevėlavai. Ideali istorija. Antrą paskolą tau duos be problemų. O mes mokėsim… kol sesė atsistos ant kojų. Po to ji eis dirbti ir pati save išlaikys. Viduje kažkas susitraukė, tarsi kas būtų ištraukęs orą iš kambario. „Mes padėsime.“ Būtent šitą frazę girdėjau prieš šešerius metus. Prie to paties stalo. Po ta pačia lempa. Su tuo pačiu kopūstų pyragu. – Mama… aš ir dabar vos išgyvenu… – Nustok. Turi butą, gerą darbą. Ko dar nori? – Turiu butą… bet neturiu gyvenimo, – tyliai ištariau. – Šešeri metai gyvenu, kaip žiurkė ratelyje. Kasdien dirbu iki nakties. Kartais net savaitgaliais. Kad užtektų pinigų. Man – dvidešimt aštuoneri, bet net į pasimatymą normaliai nueiti negaliu – nei jėgų, nei pinigų. Mano draugės jau ištekėjusios, turi vaikų… o aš viena ir visada pavargusi. Mama pažvelgė taip, lyg pergyvendinu bereikalingai. – Kaip visada dramą darai. – Kokia dar antra paskola, mama… Aš pati dar neatsistojau ant kojų. Ji suraukė lūpas. Pradėjo glostyti staltiesę, lyg problema slypėtų ten, o ne jos žodžiuose. – Mes tau padėjom… pardavėm močiutės sodą pirmam įnašui. Nesame svetimi. Ir tada… neišlaikiau. – Mama… tai buvo mano dalis paveldėjimo. Jos veidas pasikeitė. – Kokia „tavo dalis“?! Viskas – šeimos. Mes tau davėm. Mes vaikščiojom po dokumentus, po bankus! – Jūs investavote mano pinigus… ir šešerius metus pasakojat, kaip padėjot. Tėtis pagaliau pasisuko nuo televizoriaus. Žvilgsnis buvo sunkus. – Ką, pradėjai skaičiuoti? Tėvai jums svetimi, ar ką? – Neskaičiuoju… sakau tiesą. Jis trinktelėjo delnu per stalą, ne stipriai, bet pakankamai, kad pajusčiau šaltį. – Tiesa yra ta, kad mes tau nupirkom butą, o tu nenori padėti savo sesei. Kraujas tas pats, jei pamiršai. Gerklėje užstrigo gumulas, bet prisiverčiau kalbėti ramiai. – Jūs man buto nenupirkot. Paskola – ant mano vardo. Įdėjot mano paveldėtus pinigus. Pirmus du metus tai šen, tai ten „padėjot“ – tai trisdešimt, tai dvidešimt… Po to nustojo. Ir jau šešeri metai viską moku pati. Dabar norit, kad imčiau ANTRĄ paskolą. – Mes mokėsim! – mama kantriai, lyg vaikui aiškino. – Iš tavęs nieko nereikia. Tik pasiimk. – O aš… kada aš pagaliau atsitiesiu? Tyla. Ir televizorius nutilo – reklama. Tėtis vėl nusisuko nuo manęs. Mama žiūrėjo taip, lyg būčiau pasakiusi kažką gėdingo. – Aš išeinu, – atsistojau ir paėmiau rankinę. – Palauk… pabūk dar… – bandė ji. – Pasikalbam, kaip žmonės… – Pavargau, mama. Išėjau neatsisukdama. Pyragas liko nepaliestas. Laiptinėje atsirėmiau į sieną ir užmerkiau akis. Telefonas sudrebėjo – draugė. – Kur dingai? Juk turėjai būti? – Buvau pas savus… – Kaip sekėsi? Tylėjau sekundę. – Baisiai. Nori, kad imčiau dar vieną paskolą. Sesės vardu. – Kaip? Juk pirmos dar neesi išmokėjus! – Būtent. Sako, kad duos, nes esu patikima. O patys neva mokės, kol sesė atsistos ant kojų… – Tai spąstai, – pasakė ji. – Klasikinė situacija. Galiausiai vis tiek tu mokėsi. Iki galo. Suspaudžiau telefoną. – Žinau… Tada draugė papasakojo, kaip jos pažįstami bandė tą patį – prašė pasirašyti, žadėjo „viskas bus gerai“ – vos išgelbėjo savo butą. Ir galiausiai tarė: – Turi teisę pasakyti „ne“. Tai ne egoizmas. Tai išgyvenimas. Atsisėdau ant suoliuko prie namo ir kvėpavau. Pirmą kartą per labai ilgą laiką tiesiog sėdėjau… dešimt minučių… niekur neskubėdama. Galvoje sukosi skaičiai. Pirma paskola – tiek per mėnesį. Dar liko devyneri metai. O jeigu imsiu antrą – tiek pat iš naujo. Likčiau su tiek, kad net maistui neužtektų. Gyvenčiau, kad mokėčiau. Ne kad gyvenčiau. Po trijų dienų mama atėjo be įspėjimo. Ryte. Anksti. Kai ruošiausi į darbą. – Atnešiau tau pyragėlių, – nusišypsojo. – Noriu ramiai pasikalbėti. Be tėvo. Įleidau ją. Užkaičiau arbatinuką. Pyragėlių neišpakavau. Ji atsisėdo ir pradėjo kalbėti: – Visą naktį nemiegojau… Turi mane suprasti. Sesė – maža. Nepajėgi. O tu esi stipri. Ant tavęs galima pasiremti. Žiūrėjau į ją ir pasakiau tai, ko niekada anksčiau nesakiau: – Mama… aš nesu stipri. Paprasčiausiai neturiu pasirinkimo. Ji mostelėjo ranka. – Tu turi viską. Butą. Darbą. O sesė – nieko. Tuomet ištraukiau užrašų knygutę. Atsivertusi parodžiau viską, suskaičiuotą iki paskutinio cento. – Štai. Alga. Pirma paskola. Sąskaitos. Maistas. Transportas. Lieka… beveik nieko. Jei susirgsiu ar kas nors sugestų – viskas, amen. Mama numojo užrašus, lyg tai būtų įkyrus uodas. – Tu čia viską ant popieriaus skaičiuoji. Gyvenime kitaip – vis tiek išsikapstysi. – Tas „bet kaip“ yra mano gyvenimas. Šešeri metai. Be atostogų. Be rūbų. Be nieko. Draugės į jūrą, aš per atostogas papildomai dirbu, kad pasidaryčiau „atsargą“. Ji pakėlė balsą. – Mes pažadėjom, kad mokėsim! – Ir praeitą kartą žadėjot. Jos akys sužibo. – Tu mane priekaištauji?! – Ne. Sakau tiesą. Ji pašoko nuo kėdės. – Mes tave užauginom! Išmokslinom! Butą padarėm! – Nesuprask ne taip – nesakau, kad jūsų negerbiu. Bet daugiau negaliu. Mama ištarė lediniu tonu: – Negali… ar nenori? Ir tada… pirmą kartą pažvelgiau jai tiesiai į akis, neatitraukdama žvilgsnio. – Nenoriu. Stojo tyla. Tada jos veidas paraudo dėmėm. – Tai va… Reiškia, sesė tau svetima. Reiškia, mes nieko verti. Gerai. Atmink tai. Griebė rankinę ir išlėkė. Durys taip trenkėsi, kad veidrodis koridoriuje suskambėjo. Likau virtuvėje viena. Pyragėliai ant stalo – nereikalingi, neišpakuoti, lyg šantažo simbolis. Vakare parašiau sesei: „Labas. Šeštadienį ateisiu, pamatyti tave. Tinka?“ Greitai atrašė: „Super! Ateik!“ Ir išėjau. Norėjau pati įsitikinti tuo „siaubu“, apie kurį kalbėjo mama. Bendrabutis buvo paprastas. Siauras. Taip. Triukšmingas. Kartais. Bet švarus. Tvarkingas. Ir sesė… visai neatrodė auka. Apsikabino, nusijuokė: – Kodėl taip anksti nepasakei, būčiau susitvarkiusi! Apžiūrėjau kambarį – keli gultai, spintos, stalas. Ant sienos jos nuotraukos ir lemputės girlianda. Stengėsi susikurti jaukumą. Atsisėdom pasikalbėti. Tada paklausiau: – Ar kalbėjaisi su mama dėl to buto? Ji nustebo. – Taip… bet galvojau, kad jie imtų. Ne tu… – Jie negali. Nori, kad aš imčiau. Jos veidas pasikeitė. – Palauk… bet tu dar pati moki savo paskolą… – Taip. – O kokia tavo įmoka? Pasakiau sumą. Ji nustebo: – Aš nežinojau… Mama niekad nesakė, kad tau taip sunku… Ir tada sesė pasakė tai, kas mane išlaisvino: – Aš nereikalauju. Tikrai. Man viskas gerai. Turiu draugių. Ir vyruką sutikau. Mane tenkina viskas. Jei reikės – pati dirbsiu ir susikursiu. Žiūrėjau į ją ir nežinojau, juoktis ar verkti. Tiek laiko mane vertė tikėti, kad ji bejėgė… O ji – tiesiog „patogi priežastis“. Grįždama traukiniu žiūrėjau pro langą ir pirmą kartą nejaučiau kaltės. Sesė susitvarkys. Ji ne maža. Ne bejėgė. O aš… aš daugiau nemokėsiu už svetimus sprendimus. Paskambinau mamai. – Buvau pas sesę. – Na?! Matei, kaip gyvena?! – Mama… ji nesikankina. Jai gerai. Ji nereikalauja. Mama suraukė nosį: – Ji dar vaikas. Nieko nesupranta! Didžiuojasi – todėl nepasiskundžia! Ir tada aiškiai pasakiau: – Mama… paskolos neimsiu. Jos balsas atšalo, tapo svetimas. – Tai reiškia, tėvais nepasitiki? Mes gi mokėsim! – Jau esate tą sakę. – Nebekartok to! – Nekartoju. Paprasčiausiai… nenoriu save sunaikinti. Ji pradėjo šaukti: kad esu nedėkinga kad esu išdavikė kad „šeimos“ nepaliekama kad vieną dieną prireiks pagalbos ir prisiminsiu Galiausiai atmetė ragelį. Vėliau ir tėtis neatsiliepė. Žinutės – be atsakymo. Tyla. Ir likau viena. Verkiau. Taip. Daug verkiau. Verkiau iš skausmo, ne iš kaltės. Nes kai tau pasako: „Arba su mumis, arba prieš mus“ tai – ne meilė. Tai – kontrolė. Ir naktį, tamsoje, supratau vieną dalyką: Kartais pasakyti „ne“ nėra išdavystė. Kartais „ne“ – vienintelis išsigelbėjimas. Nes gyvenimas ilgas. Ir jei jau turėsiu jį gyventi… gyvensiu savo, o ne kitų, tėvų parašytu scenarijumi. ❓Kaip tu manai – ar vaikas privalo visą gyvenimą „atsilyginti“ tėvams net tada, kai tai jį sužlugdo?

Tu dar pasiimsi antrą būsto paskolą. Tu privalai padėti! pasakė mano mama. Mes tave užauginome ir padėjome

Uncategorized

012

„Nepasižiūrėk į mane! Man šito kūdikio nereikia. Paimk jį!“ – nepažįstama moteris tiesiog įteikė man kūdikių nešynę. Nesupratau, kas vyksta.

2025m. gruodžio 16d. Brangioji dienorašti, Šiandien priminė man, kaip kartais gyvenimas meta netikėtus

Uncategorized

0315

Nustojau norėti padėti savo anytai, kai sužinojau, ką ji buvo padariusi. Tačiau negaliu jos ir palikti.

Praradau norą padėti uošvei, kai sužinojau, ką ji padarė. Tačiau negaliu jos palikti likimo valiai.