Mano vyras dirba, bet viską apmoku aš. Gal klausiate, kaip atsidūriau tokioje gyvenimo vietoje ir kodėl
Ant vyrų laidotuvių prie manęs priėjo senas vyras su baltais plaukais ir šnabždėjo: Dabar mes laisvi.
Kai grįžta iš darbo, katino nėra. Tadas kuklus vaikinas, vengiantis žalingų įpročių. Sulaukęs 25-erių
Pavargęs nuo uošvės ir žmonos Tą vakarą pas mane užsuko pats tyliausias ir kantriausias vyras iš mūsų
Mama, įsikėliau! Įsivaizduoji, pagaliau! Monika laikė telefoną petimi prispaustą prie ausies, tuo pačiu
20240412, Vilnius Šiandien atsidūriau pasvarstyti, kaip viena iš mano anūnų pranešimų vėl sukėlė senas
Karčios nuoskaudos sielos dugne
„Tavęs jau seniai internatas laukia! Nešdinkis iš mūsų šeimos!“ – ašarotą balsą praradusi šaukiau visa iš pykčio.
Mano didžiausio pasipiktinimo objektas buvo pusbrolis Dima.
Dievulėliau, vaikystėje aš jį taip mylėjau! Kviečių spalvos plaukai, mėlynos kaip rugiagėlės akys, linksmas būdas – viskas tai buvo Dima.
…Giminės dažnai susirinkdavo už šventinio stalo. Iš visų pusbrolių labiausiai vertinau Dimą. Jis buvo kalbus, tarsi pynė žodžius kaip nėrinius. Ir dar talentingai piešė. Dažnai per vakarą greitu brūkštelėjimu sukurdavo penkis ar šešis piešinius.
Žiūrėdavau į juos susižavėjusi, negalėdavau atitraukti akių nuo grožio. Slapta surinkdavau piešinius ir paslėpdavau rašomojo stalo stalčiuje. Atsargiai saugojau brolio kūrybą.
Dima buvo dviem metais vyresnis už mane.
Kai jam buvo 14, netikėtai mirė mama. Ryte jos neberado tarp gyvųjų…
Iškilo klausimas – kur dabar dėti Dimą? Visi pirmiausia kreipėsi į jo tikrąjį tėvą. Rasti jį buvo nelengva. Tėvai buvo išsiskyrę jau seniai, tėvas sukūręs kitą šeimą ir „neketino drumsti jų gyvenimo ramybės“.
Giminės gūžčiojo pečiais, neva kiekvienas užsiėmęs savo reikalais… Pasirodo, artimieji būna tik dieną, o saulė nusileidus jų nebėra.
Taigi, mano tėvai, turėdami du savo vaikus, tapo Dimos globėjais. Juk Dimos mirusi mama buvo mano tėčio jaunesnioji sesuo.
Pradžioje apsidžiaugiau, kad Dima gyvens pas mus. Tačiau…
Pirmąją Dimos dieną mūsų namuose suglumino jo elgesys. Mama, mėgindama nuraminti našlaitį, paklausė:
– Gal nori ko nors? Nesidrovėk, sakyk.
Dima iškart pareiškė:
– Noriu žaislinio geležinkelio.
Turiu pasakyti, jog tokia dovana kainavo nemažai. Tai labai nustebino ir nemaloniai nuteikė! Pagalvojau – juk tau mirė mama, artimiausias žmogus, o tu svajoji apie žaislus… Kaip galima taip norėti?
Tėvai nedelsdami išpildė Dimutes svajonę. O po to prasidėjo… „Nupirkite man magnetofoną, džinsus, „firminį“ švarką…“ Tai buvo aštuoniasdešimtieji – tie dalykai buvo brangūs ir sunkiai gaunami. Tėvai tenkino našlaičio užgaidas ribodami mus, savo vaikus. Aš ir mano biologinis brolis supratome tai ir nesiskundėme.
…Kai Dimai sukako 16, atsirado merginos. Brolis pasirodė esąs labai meilės ieškotojas. Bet dargi – jis ėmė kabinėtis prie manęs, pusserės. O aš, būdama sportininkė, grakščiai atsilaikiau. Dėl šito net susimušdavome. Dažnai verkdavau.
Tėvams apie tai nepasakodavau – nenorėjau skaudinti. Kaip dažnai vaikai tyli apie jautrius dalykus…
Atšalus mano meilumui, Dima staigiai persimetė prie mano draugių, kurios rungėsi dėl jo dėmesio.
…Dar Dima vogė. Be sąžinės graužaties. Pamenu, turėjau taupyklę, kurioje po truputį taupiau pusryčių pinigus dovanoms tėvams. Vieną dieną – taupyklė tuščia! Dima neigia, sako, neėmiau, galit kankinti! Net neraudonavo. Širdis plyšo! Nesuvokiau, kaip gyvenant po vienu stogu galima vogti… Dima, tarsi chuliganas, griovė šeimos pamatus. Pykausi ir nusiminusi vaikščiojau, o Dima nuoširdžiai nesuprato dėl ko. Jam rodės, kad visi jam skolingi. Jį ėmiau nekęsti. Tada išrėkiau:
– Išeik iš mūsų šeimos!
Pamenu, išklojau tiek žodžių, kad ir į kepurę netilptų…
Mama vos mane nuramino. Nuo tada Dima man nustojo egzistuoti. Ignoravau jį visaip, kaip galėjau. Vėliau paaiškėjo, kad giminaičiai jau buvo žinoję, koks „vaisius“ yra Dima. Visi gyvenome skirtinguose rajonuose, tad teko pamatyti „visko“.
Dimos mokytojai įspėjo mano tėvus: – Veltui imate ant savo pečių tokią naštą. Dima ir jūsų vaikus suplėšys.
…Naujoje mokykloje atsirado mergina Katė. Ji iki gyvenimo galo pamils Dimą. Iškart po mokyklos baigimo susilauks su juo dukros. Katė nusižeminusiai kenčias vyro kaprizus, nesibaigiančius melus ir neištikimybes. Kaip sakoma, „per mergystę – viena bėda, ištekėjus – dvi“.
Visą gyvenimą Dima naudosis Katės meile, kuria, regis, jam pririša sielą.
…Dimą pašauks į kariuomenę. Tarnyba vyko Kazachstane. Ten Dima susikurs „šoninę“ šeimą. Kaip? Matyt, sugebėjo tarp atostogų. Po demobilizacijos liko Kazachstane – ten jam gimė sūnus.
Katė, ilgai nedvejojusi, nuvažiuoja į Kazachstaną ir bet kokiais būdais susigrąžina vyrą namo.
Mano tėvai taip ir nesulaukė dėkingumo žodžių iš Dimos. Bet juk priglaudė visai ne dėl įvertinimo.
…Dabar Dmitrijui Eugenijui – 60 metų. Jis – uolus pravoslavų bažnyčios lankytojas. Su Kate jie turi penkis anūkus.
Lyg ir viskas gerai, bet kartėlis dėl santykių su Dima sieloje liko iki šiol…
Ir su medumi tokios kartėlio nenuryčiau… Kartėlis sielos dugne Tau vieta jau seniai vaikų namuose! Dingk iš mūsų šeimos! rėkiau, vos tramdydamas balsą.
PAŠTO ŽENKLAS Augustinas paliko Dovilę, mama sunkiai atsiduso. Ką tu sakai? nesupratau. Ir pati nesuprantu.
20251126 Brukno (Vilniaus priemių) dienoraštis Vakar, kai pasikartojau prie mūsų buvusios namų durų
