Zibainis – Page 20

Viktoras Grigaliūnas stebėjo Olegą taip, kad tas to nepastebėjo. Dargi, Viktorui tiek metų dirbti atitinkamose pareigose, jis – profesionalas! Kol kas nieko nebuvo, Olegas nieko gero nesukėlė, niekieno nepaėmė namo ir nieko įtartino nepadarė. Bet jo apgauti neįmanoma – Viktoras Grigaliūnas žino, kad reikia palaukti, o Olegas tikrai nuslyps. Jo intuicija niekas nesuklaidins.

20240608, vakaras. Manęs vardas Vytautas Grigalius, aš dirbu policijos seržantu Kauno policijos skyriuje.

— Kada galėsime persikelti į jūsų naująjį namą? — paklausė svokra tiesiogiai. — Nesupratai? — įtempusi Irena. — Na, kad jūs viską jau baigėte, mes nusprendėme, kad net greitai pakviesite ir mus į savo namus.

Kada galėsime įsikelti į jūsų naująjį namą? tiesiai paklausė šventė. Nesupratau? susigūžė Irena.

— Išeik iš čia, bjaurus seni! — šaukė jo sekantys, išvarydami iš viešbučio. Tik vėliau sužinojo, kas jis iš tikrųjų buvo — bet jau buvo per vėlu.

20250412, penktadienis Šiandien vėl įvyko tų pačių nesąmonių, kurios, atrodo, nesibaigia. Aš, Vytautas

Eglė iš karto suvokė, kai traukė iš krūmo iškyšusį lapelį; lapelis pasirodė būti senas spalvingas antklodė, todėl ji nusprendė jį patraukti dar stipriau, ir sustojo – ant antklodės kampelio gulėjo maža kūdikėlis.

Austėja iš karto pajuto, kai traukėsi už skudurėlio, iškylusio iš krūmo. Skudurėlis buvo senoji spalvinga

Tanja, nepiktų manęs, nes nebusiu su tavimi gyventi.

Sauli, neapgėsk manęs, aš neketinu su tavimi gyventi. O gal pabandysime, Austėja? taip beveik neištraukęs

– Tomai, ar tikrai esi sveikas? Galvoji, kad aš už pinigus tavęs į savo namus kviečiu? Gaila man tave, štai ir viskas.

Kostas, ar tau protingas protas? Galvoji, kad aš tave už pinigus į savo namus kviečiu gyventi?

— Gintarė giria jūsų namus, noriu pamatyti, į ką išleidote tiek pinigų, — su išdidžia šypsena pareiškė Laurina PetrauskienėLaurinos akys sukosi, kai ji žengė pro plačią, šviesiai nudažytą įėjimą, kurio grindys blizgėjo nuo naujų marmuro plytelių.

Prisimenu, kaip ketverius metus mano draugė Olyga ir jos vyras Vytas darbščiai kėlė ant savo rankų dviejų

Živilė norėjo švęsti jubiliejų pas mus ir reikalavo ištuštinti butąKai svečiai atvyko, jie rado visus kambarius pilnus balionų, konfeti ir skanių lietuviškų pyragų.

2026rokas, birželio 8d. Šiandien vėl susidūriau su senais mamos reikalais. Ryte Vytautė, mano uošvienė

– Oi, pagaliau, nieko baisaus neįvyko! Na, taip kartais būna vyrų – pasimetė, negalėjo laiku sustoti. – Būk protingesnė. Ar tikrai leisi vyrą kažkiai merginai? Ji manytų, kad tave nugalėjo! Kova už šeimą! – Skatina senutė„Kągi su meile įrodyk, kad mūsų santuoka stipri kaip senų ąžuolų šaknys, ir kartu sugrįžk į mūsų namus, kur tavęs laukia šiluma ir atleidimas.“.

2026rokas, birželio 11d., Šeštadienis Birželio rytą nuvežiau mūsų sūnų Donatą pas tėvų. Sutartėme, kad