Zibainis

Niekam neatiduosiu. Novela. Patėvis mergaičių neskriaudė. Duonos kriaukšle nepriekaištavo, dėl mokslų nebarė, tik kartais, kai Anelė vėlavo grįžti namo, galėdavo pakelti balsą. – Juk žadėjau tavo mamai, kad prižiūrėsiu tave! – šaukdavo, kai Anelė nedrąsiai primindavo, jog jau pilnametė. – Man geriau žinoti, kas tau galima, o kas ne! Pilnametė, sakai! Gavusi brandos atestatą, manai viskas leidžiama? Įsidarbink rimtai – tada ir vaidink suaugusią! Kurį laiką nutilęs, kalbėdavo ramiau: – Pats numes tave tas bernas. Ar nematau, kas tave parveža? Mašina prabangi, veidukas mielas, tai kam jam tokia paprasta kaip tu, Aneyte? Paskui pati verksi, pamiršk mano žodį. Anelė patėviu netikėjo. Taip, Olegas buvo labai gražus, trečiakursis universitete – tiesa, mokėjo už mokslą, bet ir ji juk norėtų mokėti, jei ką. Į konkursą nepraėjo, kolegijoje nepatiko, tad dabar platino lapelius, nešiojo laikraščius, o svarbiausia – ruošėsi kitų metų stojimo egzaminams. Taip ir susipažino su Olegu – ištiesė lapelį, tas paėmė vieną, paskui kitą, trečią, ir sako: – Panele, gal padarom taip: imu visus lapelius, o jūs su mumis į kavinę užsukit? Iš kažkur ryžto užteko sutikti. Lapelių šioje gatvėje neišmetė, sugrūdo į kuprinę ir išmetė į šiukšliadėžę grįžtant iš kavinės. Olegas supažindino su draugais, pavaišino pica ir ledais. Su seserimi tokius skanėstus valgydavo tik gimtadienio proga – pinigų nebuvo, o pensiją patėvis neleisdavo liesti, sakydavo, tegul guli juodai dienai, jei jam kas atsitiktų. Iš tiesų atlyginimas buvo normalus, bet pusę išleisdavo amžinai gendančiai mašinai, kitą – pralošdavo azartui. Anelė nesiskundė – gerai, kad nei jos, nei Alionės neišvijo iš namų, nes butas patėvio, dėl mamos ligos jos pardavė namus. Norėjosi šokolado, picos ir limonado, bet jei kas ir atitekdavo, viską atiduodavo sesutei. Net Olego kavinėje prašė – ar galėtų gabaliuką picos seseriai parnešti? Olegas nustebo, paskui nupirko visą picą ir didelį riešutais šokoladą. Patėvis veltui baiminosi, kad Olegas įskaudins. Geras jis buvo. Ir šalia jo Anelė jautė savo bejėgiškumą, tad dar labiau stengėsi – įsidarbino kasininke parduotuvėje. Uždirbo neblogai, nusipirko džinsų ir tikroje kirpykloje susitvarkė plaukus, kad Olegas didžiuotųsi. Kai pakvietė į sodą, Anelė suprato, kas bus, bet nebijojo – juk ne mažas vaikas. Svarbiausia, abu vienas kitą myli. Pergyveno tik, kad patėvis neišleis, bet tas pats vėlai pradėjo grįžt, o kartais visai ne. Anelė žinojo, kur nakvoja – pas tetą Liubą, rajono slaugytoją, kuri ilgai nenorėjo su juo rištis, bet galiausiai pasidavė jo meilikavimui. Na, tai Anėlei ir išėjo į naudą. Alionė verkė, kad teks būti vienai, bet Anelė nupirko šokoladą, traškučių, limonado – ir sesė susitaikė. Jog laukiasi, Anelė sužinojo vėlai. Ciklas vis maišėsi, niekas jos nebuvo išmokęs sekti. Tik kasininkė Veronika juokaudama paklausė: – Tai gal ne nėščia, kad taip švyti ir apvalėja? Vakare nupirko testą. Pamačius dvi juostas, netikėjo – negali būti! Olegas nesidžiaugė. Pasakė, kad ne laikas, padavė pinigų gydytojui. Anelė verkė visą naktį. Bet buvo jau per vėlu – šešiolika savaičių. Vadinasi, viskas įvyko sode, o ji manė, kad pirmąkart pastoti neįmanoma. Kurį laiką pavyko slėpti nuo patėvio, bet pilvas augo. Teko pripažinti. O kaip patėvis šaukė! – Kur tavo vaikinas? Ruošiasi vesti? Anelė nuleido akis. Olego nebuvo mačiusi mėnesį – sužinojęs, kad reikės gimdyti, dingo. – Aišku, – atsiduso patėvis. – Juk perspėjau tave, Anėle… Ne iškart pasakė, gal su Liuba pasitarė. – Jei jau taip išėjo, – gimdyk. Bet teks vaiką palikti gimdymo namuose, man papildoma burna nereikalinga. Matai, – tuoksuosi. Liuba taip pat nėščia. Dvyniai bus. Supranti, trys kūdikiai vienuose namuose – per daug. – Ji čia gyvens? – nustebo Anelė. – Kur dar? Ji juk mano žmona bus, kur jai kitur? Atrodė, jog juokauja, bet patėvis nesijuokė. Kasdien kartojo ir grasino išvaryti iš namų, jei parsineš vaiką. Anelė suprato – kalba ne savo žodžiais, kartoja Liubos mintis. Bet nieko tai nekeičia – ji negalėjo palikti vaiko. – Nesijaudink, – pasakė teta Liuba. – Tokius kūdikius greit įsivaikina, mylės kaip savus. Anelė verkė, skambino Olegui, svarstė, kur gyventi su sese ir kūdikiu, bet nieko negalėjo sugalvoti. Kadaise per filmą matė, kaip mergina vaiką atidavė porai, negalinčiai turėti savų. Žinojo, kad šie gali, gal net nenori vaikų, bet vis galvojo apie tą porą. Artėjo aštuntas mėnuo, bet dar dirbo – nenorėjo prarasti darbo. Tada ta pora apsipirkinėjo Anelės kasoje, vyras paklausė: – Miela panele, gal jau laikas į dekretą? Dar pagimdysit kasoje. Anelė nekalbėjo, bet iš tiesų darbo buvo sunku – skaudėjo nugarą, pykino, patino kojos. Bet niekas nesidomėjo, kaip ji jaučiasi, tik gydytoja barė – nesiskaito. Ta rūpestis taip sugraudino, kad tuoj susileido ašaros – dažnai taip būdavo. Po kelių dienų tas vyras pasiūlė panešti prekes iki namų. Anelė sutriko, bet buvo malonu – pagalvojo, kad geras žmogus. Angelą pamatė vitrinoje, išpardavime – matyt, vasarą niekam nereikėjo. Improvizacijos pagauta, nupirko, iš Veronikos sužinojo adresą ir nuėjo. Kiek baiminosi – gal nenaudinga, juk tiek metų praėjo. Vargu, ar kas beatsineša angelus. Atidarė duris moteris. Atpažino Anelę, nustebo. Anė, išsigandusi, ištiesė figurėlę, tikėdamasi, kad tuoj užtrenks duris. Tačiau nieko – moteris paėmė, nusišypsojo ir pasakė: – Užeik. Arbatos nori? Prie arbatos ramiai papasakojo savo istoriją, kurią Anelė jau buvo girdėjusi, bet iš šios moters lūpų skambėjo skaudžiau ir tikriau. – Tai kodėl nepagimdėt daugiau? – pagaliau paklausė Anelė. – Sunkūs buvo gimdymai. Pašalino gimdą. Nebepajėgiau daugiau. Sutriko – koks teisę turi lįsti į svetimą gyvenimą? Norėjo paklausti apie įvaikinimą, bet negalėjo. – Galvojome įsivaikinti, – pasakė moteris, lyg nuspėjusi jos mintis. – Net mokymus lankėme. Bet paskutinę akimirką neišdrįsau. Prašiau dukros ženklo. Nieko neįvyko, absoliučiai nieko. Tą akimirką kambaryje pasigirdo dzingsnis – tarsi stiklas nukrito ir sudužo. Moteris krūptelėjo, Anelė pažvelgė – galvojo, bute nieko nėra. Abi nuėjo į svetainę. Anelė bijojo – gal ten bus lyg koplyčia, žvakės, nuotraukos. Ne, tik viena nuotrauka, šviesu, jokių žvakių, tik angelų figūrėlės. Viena gulėjo ant grindų, sudužusi. Moteris ilgai žiūrėjo į šukes. Galiausiai tyliai pasakė: – Tai ta pati statulėlė. Jos. Anelė nuraudo – argi tai ne ženklas? Mergaitę pagimdė laiku. Teta Liuba jau gyveno bute, pati gimdė anksčiau laiko. Vaikai dar buvo ligoninėje, netrukus turėjo išleisti, lovytės jau nupirktos – dvi baltos, gražios, su kokosų čiužiniais. Jos kūdikiui niekas nieko ir negalvojo pirkti, ji turėjo palikti jį ligoninėje. Alionė vakarais tyliai klausdavo: – O negalima paslėpti jos? Kad jie nesužinotų, jog čia tavo mergaitė. Padėsiu tau. Anelė vos sulaikydavo ašaras. Raštelį apgalvojo iš anksto. Parašė, kad negali pasilikti kūdikio, kad jis sveikas, gali nesirūpinti. Dar priminė apie ženklą – sudužusią statulėlę. Įdėjo visą sukauptą pensiją. To užteks – juk geri žmonės. Iš ligoninės išrašė ryte, bet palikti kūdikį dieną baisu. Visą dieną prasėdėjo prekybos centre, nors sunku buvo sėdėti, galva sukosi. Bet svarbiausia – mažylei surasti mylinčius tėvus. Kai užsidarė centras, dar valandą sėdėjo lauke, gerai, kad buvo šilta. Tik sutemus pabandė užeiti į laiptinę – prasmuko paskui vyrą su šuniu. Duomenis turėjo nešioklėje, – pirkta už savo pinigus, padėjo Veronika. Dabar pastatė nešioklę, kad durys neužgautų, po apklotu įdėjo raštelį su pinigais, norėjo paspausti durų skambutį ir sprukti, kai durys prasivėrė. Prie slenksčio stovėjo mergaitės tėtis. – Ką čia veiki? Anelė net šoktelėjo. Vyras pamatė nešioklę. – Kas čia? Ašaros nuriedėjo pačios. Ji viską papasakojo – apie Olegą, kuris ją paliko, patėvį, kuris rūpinosi su seserim septynerius metus, dabar susirado naują šeimą ir dvynius, apie Liubą, kuri sugalvojo, kad Anelė parašytų atsisakymą. Vyras išklausė, tada tarė: – Galia jau miega, nenoriu trukdyti. Ryt pasikalbėsim. Einam, paklosiu svetainėje. Miegoti tarp dešimčių angelų buvo keista. Bet Anelė užmigo staigiai, prispaudusi dukrą prie savęs. Prabudo, kai pajuto tuštumą. Mergaitės nebuvo. Tą akimirką suprato – negali jos palikti, niekada. Norėjosi sprukti, surasti, susigrąžinti… Judėjo link durų, bet nespėjo – įėjo Galia. Rankose laikė Anelės mergytę. – Imk, – nusišypsojo. – Turi pamaitinti, paguldžiau, norėjau leisti tau išsimiegoti, bet ilgai neištemsi. Kai maitino mergaitę, negalėjo pažiūrėti į Galią. Ką jai vyro pasakė? Gal jau nusprendė įsivaikinti? Kaip pasakyti, kad apsigalvojo? – Kiek metų tavo sesei? – staiga paklausė Galia. – Dvylika, – nustebo Anelė. – Kaip manai, ar ji sutiktų persikelti pas mus? Klausimas toks keistas, kad Anelė pažvelgė į Galią. – Ką? – nesuprato ji. – Na, Sashas viską papasakojo. Kad neturit kur gyventi, kad patėvis tave veja lauk. Pagalvojau – jei sesė liks ten, padarys ją namų darbuotoja. Tegul ir ji pas mus pabūna. – Kaip „irgi“? – sukluso Anelė. Galia parodė į statulėlę prie nuotraukos – suklijuota, keistai atrodė, bet atpažįstama. – Manau, tai buvo ženklas. Kad turim jums padėti, – paprastai pasakė. – Mes nusprendėm – vietos daug, persikraustykit pas mus. Padėsiu tau su mažyle. Tu nustok kalbėti nesąmones. Negalima atskirti motinos nuo vaiko. Anėlei tapo taip gera ir taip gėda, kad vėl nuraudo. – Tai ką, sutinki? Anelė linktelėjo, slėpdama veidą dukros apklote, kad Galia nematytų jos ašarų…

Patėvis jų neskriaudė. Bent jau duonos kąsniu neprikaišiodavo, dėl pamokų nekritikuodavo, tik Ana grįždavo

Uncategorized

027

Lemties stebuklas: kaip jauna mama rado namus ir šeimą, kai viskas atrodė prarasta – jautri lietuviška istorija apie drąsą, viltį ir netikėtą senelio atradimą

Stebuklas įvyko Prisimenu tuos laikus, kai Rugilė išėjo iš gimdymo namų su savo sūnumi tada stebuklas

Uncategorized

010

Vokietis pianistas pavadino lietuvių liaudies dainas „triukšmu be technikos“… kol jauna lietuvė privertė sugraudinti… Vilniaus miesto Rotušės teatras spindėjo po vakaro žvaigždėmis. Tarptautinio klasikinės muzikos festivalio atidarymas kvietė garsiausius pasaulio muzikantus. Tarp elegantiškai apsirengusių žiūrovų ore tvyrojo šurmuliuojantys balsai įvairiomis kalbomis, kupini laukimo. Scenoje organizatoriai ruošė vakarą, skirtą išskirtinai europietiškai klasikinei muzikai – Bachas, Mocartas, Bethovenas. Klausas Fridrichas Simmermanas, žymus vokiečių pianistas, ką tik baigė įspūdingą Mozarto 21-ojo koncerto interpretaciją. O salės gale, beveik šešėliuose, sėdėjo Viktorija Petrauskaitė – jauna 25 metų kaunietė. Ji vilkėjo tradicinius baltus lietuviškus rūbus su spalvotais siuvinėjimais, o rankose gniaužė kažką, kas visiškai nedera prie klasikinės scenos dekoracijų. Lietuvišką kanklę – nedidelį styginį instrumentą, kuris yra lietuvių liaudies muzikos siela. Niekas negalėjo numanyti, kad ta naktis visiems amžiams pakeis daugelio supratimą apie tikrą muziką. Viktorija buvo pakviesta šiam vakarui vietinių festivalio organizatorių, norinčių surengti trumpą lietuvių liaudies muzikos pagerbimą po rimtos, trijų valandų klasikinės muzikos puotos. Ji užaugo Rumšiškėse, prie Kauno marių, kur liaudies dainos yra ne tik muzika – tai kvėpavimas, meilė, šventės ir ilgesys. Jos senelis, Antanas Petrauskas, buvo vienas žymiausių kanklininkų regione. Jis Viktorijai ir sakė: „Kanklės grojamos ne pirštais, o širdimi.“ Instrumento skambesys – tai mūsų tradicijų, žemės, protėvių – atėjusių iš Rytų, iš Vakarų, bet svarbiausia – iš lietuvių širdies – pasakojimas. Senelis mirė prieš pusmetį, o paskutinę dovaną – savo kankles – Viktorijai įteikė su žodžiais: „Nešk jas pasauliui, dukrele, parodyk, kad mūsų muzika ne prastesnė už bet kurią kitą. Tik kitokia, bet to verta.“ Tą vakarą žymus vokiečių pianistas Klausas Fridrichas Simmermanas, scenoje žavėjęs visus, užkulisiuose su panieka ištarė: „Ar po manęs bus grojama paprasta folklorinė muzika? Argi tai tikras menas – liaudies dainos, paprasti akordai, jokios technikos? Tai juk ne muzika, o pramoga…“ Viktorija atsakė: „Su visa pagarba, mūsų kanklių muzikai – jau daugiau nei 300 metų, ji sudėtinga, turi savo struktūrą, istoriją ir techniką…“ Klausas tik šyptelėjo su panieka: „Mano rankos įvertintos Vokietijoje, aš žinau, kas yra tikra muzika…“ Naktį, scenoje, Viktorija, laikydama senelio kankles, pradėjo savo pasirodymą. Pirmi garsai – tylūs, subtilūs – užpildė teatrą žmogiška, gyva energija, kuri po kelių minučių tapo vis stipresnė, aistresnė, kol galiausiai Viktorijos muzika privertė salę nurimti, išgirsti gyvą Lietuvos širdį – ir net legendinį pianistą sugraudinti iki ašarų. Vilniaus miesto Rotušės teatre tą naktį gimė tikras stebuklas – lietuvė liaudies muzikantė savo gija sujungė Europos klasiką ir lietuvišką širdies skambesį, paneigdama visus išankstinius nusistatymus apie „triukšmą be technikos“.

2024 m. gegužės 14 d., antradienis Šiandien buvo vakarų, kurią prisiminsiu visą gyvenimą. Viskas prasidėjo

Uncategorized

053

Atvyko vyro pusbrolis – kaip lietuviai priima svečius ir kodėl lauktuvės vis dar svarbios mūsų namuose

Atvažiavo mano vyro pusbrolis. Galbūt esu senamadiška, gal laikai dabar pasikeitė, bet man vis tiek taip neatrodo.

Uncategorized

020

Be šeimos ir vaikų: profesorius priima sprendimą įsivaikinti tris našlaičius

Aš, Tomas Kazlauskas, kai švenčiau savo trisdešimtmetį, neturėjau nei žmonos, nei vaikų tik nuomojamą

Uncategorized

018

Ji atsiklaupė prie stalo, kurį buvo pastatęs šaligatvyje, sūpuodama savo kūdikį. „Prašau, nenoriu jūsų pinigų, tik akimirkos jūsų laiko.“

Prisižemiau šalia savo medinio stalo, kurį išklojau ant grindinio prie šaligatvio, ir švelniai apkabinau

Uncategorized

023

Kaip devynerius metus apsimetinėjau laiminga, auginau svetimą sūnų ir meldžiausi, kad mano paslaptis neišaiškėtų. Ji išaiškėjo tą dieną, kai mano vaikui prireikė tikrojo tėvo kraujo, o aš pirmą kartą pamačiau, kaip verkia mano vyras.

2024 m. birželio 3 d. Šiandien, žiūrėdama į saulėlydžio nudažytus laukus už mūsų namo, vis vėl mintyse

Uncategorized

0126

Paliko mane vieną prie šventinio stalo ir išbėgo sveikinti draugų į garažą: kaip dešimt metų santuokos Lietuvoje tapo galutiniu tašku – istorija apie garnyrą, „pašalintą“ bendrą taupyklę ir tikrą išsilaisvinimą

Paliko mane vieną prie gražiai užtiesto stalo ir išbėgo sveikinti draugų garaže Tu rimtai dabar išeini?

Uncategorized

050

Vėlyva dovana

Vėlokas dovana Autobusas kryptelėjo, ir Aldona Rimantienė abiem rankom tvirčiau suspaudė plastmasinį