Kodėl nutilo telefonas? Gal ryšys prastas? Ar galbūt jie supainiojo datas? Na, negalėjo jie paprasčiausiai
Sūnus nenori parsivežti mamos gyventi kartu, nes mūsų namuose yra tik viena šeimininkė – ir ta esu aš.
– Tai neteisinga! Juk ji jo mama! Gali ją priimti į savo namus! – Tokius žodžius nuolat girdi mano vyro artimieji. Žinau, kad draugai mano lygiai taip pat, bet niekas to nesako tiesiai į akis. Visa ši situacija – dėl mano anytos.
Barbora – aštuoniasdešimt trejų, sveria per šimtą kilogramų, dažnai serga. – Kodėl neparsivežate Barboros pas save? – prieš kelerius metus klausė pusseserė. – Gerai, kad kasdien jai padedate, bet kas bus, jei naktį kas nors nutiks? Jai sunku vienai. Juk tavo Danielius – vienintelė jos atrama.
Akivaizdu, jog močiute turėtų pasirūpinti jos vienintelis sūnus, jo žmona ir vienintelis anūkas. Pastaruosius penkerius metus Barbora nė karto neišėjo iš buto. Jai skauda kojas, svoris neleidžia vaikščioti. Viskas prasidėjo prieš trisdešimt metų, kai anyta buvo jauna, energinga, valdinga.
– Ką tu čia man atvedei? – tada pasipiktino būsimo vyro Danieliaus mama. – Ar aš dėl TOKIOS sūnų auklėjau?
Tylėdama išėjau į autobusą. Tuo metu mano vyro mama gyveno prestižiniame Vilniaus priemiestyje, dideliame ir gražiame name. Ją ilgai lepino rimtą postą užėmęs vyras, net jam mirus Barbora gyveno pasiturimai. Tądien Danielius mane pasivijo ir parvežė namo. Man pasisekė – jis niekada aklai neklausė mamos, nors vyresnius gerbė. Ramino mane, sakė, kad čia toks mamos būdas.
Po vestuvių pradėjome taupyti. Danielius išvyko dirbti, pusmetį jo nemačiau. Po kelių metų įsigijome namą, vėliau jį susitvarkėme. Barboros dažnai nelankėme, tad ji spėjo prikalbėti nesąmonių Danieliui ir visiems pažįstamiems: esą marčia draudžia jam padėti mamai. Kaip draudžia? Ir panašiai.
Persikėlė į miestą, bet už parduotą namą gautų pinigų neužteko. Pasiūlė, kad primestume trūkstamą dalį – žadėjo butą užrašyti mūsų sūnui, jos anūkui. Tačiau pas notarą netikėtai pareiškė, kad butas bus jos vardu – esą pažįstama sakė, kad kitaip močiutės lieka be nieko. Vėliau pareiškė, kad būstą paliks tam, kas rūpinsis senatvėje. Norėjo būti namų šeimininkė! Tvirtino, kad ją apgausime ir paliksime be namų.
Nuo tos dienos praėjo beveik dvidešimt metų. Visi notaro kabinete girdėjo jos riksmais, o mes jautėmės nejaukiai. Nusprendėme nuleisti rankas. Ji įsikraustė tuoj pat, neleido net remontų atlikti. Gyveno apie mėnesį, vėliau pradėjo skųstis, kad viskas sena, byra ir genda. Kaltino mane – esą specialiai radau blogą butą ir norėjau apgauti.
Barbora mylėjo pusseserės vaikus, bet nuosavą anūką ignoravo. Net apsimesdavo, kad nepamena jo gimtadienio! Prieš keletą metų anyta susirgo. Tiek priaugo svorio, kad sunkiai judėjo. Nešdavau jai gydytojo paskirtą, sveiką maistą. Barbora bumbėjo, keikėsi, nevalgė, sakė, kad tik pusseserė ją sočiai maitina, o aš badauju.
Pernai vyras vėl pradėjo maldauti, kad priimčiau ją gyventi pas mus – esą mama viską suprato, klausysis daktaro.
– Gerai, sutinku, – pasakiau. – Bet virtuvė – tik mano, tik aš čia gaminu ir sprendžiu, ką valgome. Ir jokių jos pusseserių mano namuose.
Anyta pasipiktino, atsisakė važiuoti, nes galvojo, kad čia ji valdys namus. Bet mūsų namuose – viena tikra šeimininkė. Ir tai aš! Turėjau ją lankyti, tvarkyti, gaminti, net nakvoti. O mylima pusseserė rūpinosi tik telefonu.
Anyta nuolat skųsdavosi telefonu, kad ją bado – esą neduodu saldumynų ar rūkytos dešros. Prašydavo pusseserės atvažiuoti ir atvežti pyrago. Ši vis „neturėdavo laiko“, nors gyveno triskart arčiau nei aš. Aplankydavo tik kartą per mėnesį, atveždavo nesveiko maisto, o aš ją slaugiau kasdien.
Vieną dieną anyta pasikvietė pusseserę ir apskundė – neva dingo jos vėrinys ir kryželis. Pasakė, kad tądien mes abi lankėme, bet esą juos pavogiau aš.
Be žodžių padėjau pietus ant stalo ir paėmiau vėrinį bei kryželį nuo nukritusio naktinio stalelio. Viską papasakojau vyrui, nutarėme, kad daugiau nelankysiu. Pasiūliau vykti į slaugos namus. Danielius sutiko. Sūnus nenori parsivežti mamos gyventi kartu, nes namuose yra tik viena šeimininkė, o ta šeimininkė esu aš.
Man 42 metų, esu vedęs moterį, kuri buvo mano geriausia draugė nuo 14-os. Susipažinome Panevėžio mokykloje – be romantikos, be kibirkščių, tiesiog du vaikai viename suole, kartu per pamokas, pertraukėles, namų darbus, paslaptis. Žinojome viską apie vienas kito simpatijas, niekada neperžengėme ribos. Paauglystėje mūsų keliai išsiskyrė: aš studijuoti išvykau į Vilnių, ji liko gimtajame mieste. 24-erių vedžiau kitą, o draugė buvo šalia per svarbiausias akimirkas, net mano vestuvėse sėdėjo prie šeimos stalo. Mūsų ryšys nenutrūko – visada pasakodavome vienas kitam apie savo rūpesčius ir džiaugsmus.
Pirmoji santuoka truko beveik šešerius metus, iš išorės viskas atrodė gražu, bet viduje buvo daug tylos ir nesupratimo. Geriausia draugė žinojo viską – ji klausė, bet niekada neragino mus skirtis. Tuo pat metu ir ji išgyveno ilgų santykių pabaigą, liko viena, paniro į darbą.
Skyrybos buvo sudėtingos – tiek juridiškai, tiek emociškai. Likau vienas ir nuo tada ji buvo artimiausias žmogus: padėjo ieškoti buto Kaune, kartu pirkome baldus, vakarieniaudavome, kad tik nesijausčiau vienišas. Iš lėto tarp mūsų pasirodė tai, ko anksčiau nebuvo: pavydas, ilgi, tylūs žvilgsniai, noras būti kartu.
33-ejų, po kartu praleistos vakarienės mano bute, supratau – nebenoriu, kad ji išeitų. Nors tąkart neįvyko nieko intymaus, abu supratome savo jausmus: papasakojome vienas kitam, kaip skaudėdavo dėl kitų dėmesio ar bandymų kurti santykius su kitais žmonėmis. Prireikė dar metų, kol apsisprendėme, kad norime būti kartu – iš baimės sugadinti draugystę vis bandėme susitikinėti su kitais, bet visada grįždavome vienas prie kito.
35-erių nusprendėme pabandyti: žengti žingsnį iš draugystės į meilę, žinodami, kad galime prarasti viską. Po dvejų metų, kai man buvo 37-eri, o jai – 36-eri, susituokėme be didelių švenčių, sąmoningai ir brandžiai. Artimieji sakė, kad visada buvo aišku, jog esame vienas kitam skirti, bet patys to ilgai nesupratome. Dabar jau daug metų gyvename santuokoje: ne idealiai, bet tvirtai – žinome vienas kitą iki sielos gelmių, žinome kaip pykstamasi, kaip susitaikoma, kaip tylima. Kartais pagalvoju – jei ne patirtos skyrybos, nebūčiau supratęs, kiek daug ji man reiškia. Vedžiau ne patogumo dėlei – vedžiau, nes tik prieš ją, po visko, niekada nereikėjo apsimesti. Man dabar 42-eri, ir esu vedęs moterį, kuri buvo mano geriausia draugė nuo pat paauglystės nuo tada
Mano žmona paliko mane dėl mano sesers. Išėjo pas ją gyventi. O po trejų metų paliko ir ją dėl artimiausios
Ji nusimovė batus ir jau užkaitė vandenį arbatai, kai Messenger pranešė žinutę nuo viršininkės: Ar galėtum
Po to, kai išgirdau šią istoriją iš savo bičiulio, mano požiūris į žmones iš esmės pasikeitė, kaip ir
Aš žinau apie tavo nuotykius, ramiai tarė žmona. Vytautui per nugarą perbėgo šaltis. Išoriškai jis net
Mano vardas yra Algirdas. Man 65 metai. Su žmona gyvenome kartu 34 metus, bet senatvėje įsimylėjau kitą moterį.
Mano žmona paliko mane dėl mano sesers. Išėjo pas ją gyventi. O po trejų metų paliko ir ją dėl artimiausios
