Zibainis

Mano dukra, Aistė, perdavė man pakvietimą į savo vestuves. Atidaręs jį, beveik nuvargo nuo šoko.

Kiekvieną antradienį Liana skubėjo į Vilniaus metro, stipriai laikydama tuščią plastikinį maišelį – šiandienos nesėkmės simbolį. Dvi valandos bevaisio klaidžiojimo prekybos centruose ir nė vienos geros dovanos idėjos krikšto dukrai, draugės dukrai. Milda, dešimties metų, jau pamiršo ponį ir susižavėjo astronomija, tačiau rasti gerą teleskopą už prieinamą kainą pasirodė kosmiškai sudėtinga užduotis. Artėjo vakaras, po žeme jautėsi ypatingas dienos nuovargis. Liana, įsispraudusi pro išeinančią minią, grūdosi prie eskalatoriaus. Ir staiga, jos klausai įprastą miesto triukšmą perplėšė aiškus, emocingas fragmentas. — …net negalvojau, kad vėl jį pamatysiu, tikrai, – už nugaros nuskambėjo jaunas, šiek tiek virpantis balsas. – O dabar jis kiekvieną antradienį pasiima ją iš darželio. Pats. Atvažiuoja savo mašina ir jie važiuoja į tą patį Vingio parką, kur karuselės… Liana sustojo judančio eskalatoriaus laiptelyje. Net atsigręžė: ryškas raudonas paltas, susijaudinęs veidas, spindinčios akys. Ir draugė, dėmesingai linkčiojanti. Kiekvieną antradienį. Ir ji kadaise turėjo tokią dieną. Prieš trejus metus. Ne pirmadienį – sunkios pradžios, ne penktadienį – su laukimu savaitgalio. Būtent antradienį, aplink kurį sukosi visas pasaulis. Kiekvieną antradienį, lygiai penktą, ji išbėgdavo iš mokyklos, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, ir skubėdavo per visą miestą. Į Balio Dvariono muzikos mokyklą, senamiestyje, senoje viloje su girgždančiomis medinėmis grindimis. Ji pasiimdavo Marką – septynerių rimtą berniuką su smuiku, didesniu nei jis pats. Ne savo vaiką – brolio sūnėną. Antano, kuris žuvo tragiškoje avarijoje prieš trejus metus, sūnų. Pirmus mėnesius po laidotuvių tie antradieniai buvo išlikimo ritualas. Markui, užsisklendusiam, beveik nebekalbančiam. Jo mamai Olgai, kuri sulūžo ir sunkiai kėlėsi iš lovos. Ir pačiai Lianai, kuri bandė surinkti jų bendro gyvenimo šukes, tapdama tuo laikinu inkaru, atrama, vyresniąja jų skausme. Ji prisimena kiekvieną smulkmeną – kaip Markas išeidavo iš klasės nuleidęs galvą, kaip ji paimdavo sunkią smuiko dėžę, o jis tyliai atiduodavo. Kaip eidavo iki metro, o ji pasakodavo jam ką nors įdomaus – apie juokingą klaidą diktante, apie varną, kuri pavogė moksleiviui bandelę. Vieną niūrų lapkričio vakarą jis paklausė: „Teta Lina, o tėtis irgi nemėgo lietaus?“ Širdį pervėrė skausmas ir švelnumas, bet ji atsakė: „Nemėgo. Visada bėgdavo po pirmu pasitaikiusiu stogeliu.“ Tada jis stipriai, suaugėliškai, paėmė ją už rankos – ne norėdamas, kad jį vestų, bet lyg bandydamas sulaikyti kažką besitraukiantį. Ne jos ranką – tą patį tėčio paveikslą. Jis stipriai laikė jos pirštus, susikaupė visa vaikystės liūdesio jėga, kartu su skausmingu suvokimu: taip, tėtis buvo tikras. Ne tik prisiminimuose ar mamos atodūsiuose, bet čia – lapkričio drėgnoje gatvėje, tarp vėlyvo rudens dulkių. Trys metai jos gyvenimas skilo į „prieš“ ir „po“. Pagrindinė diena, tikra, kad ir sunki, buvo būtent antradienis. Kitos dienos buvo fonas, laukimas. Ji jam ruošdavosi: pirkdavo Markui mėgstamo obuolių sulčių, į telefono atmintį įkelpdavo juokingų animacinių filmukų, jei metro bus per sunku, sugalvodavo pokalbio temas. Po to… Olga po truputį atsigavo. Rado darbą. O paskui ir naują meilę. Nusprendė pradėti viską iš naujo – kitame mieste, toliau nuo skaudžių prisiminimų. Liana padėjo krautis, sudėjo Markui smuiką į minkštą dėklą, stipriai apkabino jį stotyje. „Rašyk, skambink, – sakė, tramdydama ašaras, – aš visada esu šalia.“ Iš pradžių jis skambindavo kiekvieną antradienį, lygiai šeštą. Keletą minučių ji vėl būdavo teta Lina, kuri turi suspėti viską išklausinėti per penkiolika minučių: apie mokyklą, apie smuiką, apie naujus draugus. Jo balsas ragelyje buvo plona gija, nusitęsianti šimtais kilometrų. Vėliau skambučiai tapdavo kas dvi savaites. Jis paaugo – atsirado kitos veiklos, namų darbai, vaizdo žaidimai su draugais. „Teta, atsiprašau, praėjusį antradienį pamiršau, turėjom kontrolinį“, – rašė žinutėje, ir ji atsakydavo: „Nieko tokio, saulute. Kaip sekėsi?“ Dabar jos antradienius pažymėdavo nebe skambutis, o laukimas žinutės, kurios galėjo ir nebūti. Ji nepyko – tada pati parašydavo. Vėliau – tik didelėms šventėms: gimtadieniui, Naujiesiems metams. Jo balsas tapo užtikrintesnis. Nebekalbėjo apie save, tik trumpai: „Ok“, „Viskas gerai“, „Mokomės“. Marko patėvis, Sergejus, pasirodė besąs geras žmogus, kuris nesistengė pakeisti tėvo, o tiesiog buvo šalia. Tai buvo svarbiausia. Neseniai gimė sesutė – Alina. Nuotraukoje socialiniuose tinkluose Markas laikė mažą šiltą ryšulėlį su neišmana, bet tokia švelnia šypsena. Gyvenimas, žiaurus ir dosnus vienu metu, ėmė savo. Statė naują – užnešdamas išgyventą skausmą kasdienybės rutina, rūpesčiais dėl kūdikio, mokyklos vargais, ateities planais. Šioje naujoje kasdienybėje Lianai liko santūri, vis siaurėjanti „tetos iš praeities“ niša. Ir štai dabar, metro dundesy, tie atsitiktiniai žodžiai – „kiekvieną antradienį“ – nuskambėjo ne kaip priekaištas, o kaip ramus aidas. Kaip linkėjimas iš tų laikų, kai Liana nešiojo savyje didžiulę, deginančią atsakomybę ir meilę – kaip atvirą žaizdą ir kaip didžiausią dovaną. Ta Liana žinojo savo vietą šiame pasaulyje: buvo atrama, švyturys, būtinas žmogus mažam žmogui. Ji buvo reikalinga. Ponia su raudonu paltu turėjo savo dramą, savo kompromisą tarp skaudančios praeities ir nūdienos. Bet tas ritmas, tas nesugriaunamas susitarimas – „kiekvieną antradienį“ – buvo universalus buvimo kalba. Kalba, kuri sako: „Aš čia. Gali manim pasitikėti. Tu svarbus man šią dieną, šią valandą.“ Tai buvimo kalba, kurią Liana anuomet suprato kaip gimtąją, o dabar jau buvo beveik pamiršusi. Traukinys pajudėjo. Liana ištiesė nugarą, pažvelgė į savo atvaizdą tamsiame tunelio lange. Ji išlipo savo stotelėje, jau žinodama, kad rytoj užsakys du tokius pačius teleskopus – nedidelius, bet gerus. Vieną – Mildai. Kitą – Markui, pristatymu į namus. Ir vos gavusi žinią, parašys: „Markai, šitas tam, kad galėtume žiūrėti į tą patį dangų, kad ir kokiuose miestuose būtume. Kaip manai, kitą antradienį, šeštą vakaro, jei bus giedra, kartu žiūrėsim į Didžiuosius Grįžulo Ratus? Susiderinam laikrodžius. Bučiuoju, teta Lina.“ Ji pakilo eskalatoriumi į vakarėjantį miestą. Oras buvo šaltas ir gaivus. Artimiausias antradienis vėl nebebuvo tuščias. Jis vėl paskirtas. Ne kaip pareiga, o kaip šiltas, tylus dviejų žmonių, kuriuos sieja atmintis, dėkingumas ir ištikima, neperskeliama giminystės gija, susitarimas. Gyvenimas tęsėsi. Ir jos kalendoriuje vis dar buvo dienų, kuriuos galima buvo ne šiaip nugyventi, o skirti. Skirti tyliajam stebuklui, kai tuo pačiu metu žiūri į žvaigždes per šimtus kilometrų. Atsiminimui, kuris jau nebeskauda, o šildo. Meilei, išmokusiais kalbėti atstumų kalba ir tapusiai tik stipresne, tylesne ir brandesne. Kiekvieną antradienį

Kiekvieną antradienį Jurgita skubėjo link Vilniaus metro tunelio, rankoje stipriai spaudė tuščią plastikinį

Uncategorized

0152

per Kūčių vakarienę, visų akivaizdoje, mano dukra tarė: „Mama, tavo poreikiai yra paskutiniai.“

Kūčių vakarienei, visų akių priešakyje, dukra Aistė pasakė: Mama, tavo poreikiai visada paskutiniai.

Uncategorized

0103

— Iš kur tu, mažyle? ..— Leisk, parnešiu tave namo, sušildysi. Pakėliau ant rankų ir parsinešiau į trobą – kaimynai tuojau pat čia, juk kaime žinios plinta žaibiškai. — Dieve, Ona, kur tu ją radai? — O ką darysi su ja? — Gal tau, Ona, visai galva susisuko? Kam tau vaikas? Kuom ją maitinsi? Suskambėjo grindys po koja — vėl pagalvoju, reikia būtų pataisyti, bet rankos niekaip neprieina. Atsisėdau prie stalo, išsitraukiau seną savo dienoraštį. Lapai pageltę kaip rudens lapija, bet rašalas dar saugo mano mintis. Už lango sninga, beržas šakas beldžia, tarsi į svečius prašosi. — Ko čia triukšmauji? — sakau jam. — Palauk truputį, pavasaris ateis. Juokinga, žinoma, su medžiu kalbėtis, bet kai gyveni viena, atrodo, visas pasaulis gyvas. Po tų baisiųjų laikų likau našle — mano Antanas žuvo. Paskutinį jo laišką tebesaugau, jau laiko nublukintą, perlenktą — tiek kartų skaičiau. Rašė, kad greit grįš, myli mane, būsim laimingi… O po savaitės sužinojau. Vaikų Dievas nedavė, gal ir gerai — tais metais maitinti buvo galimybė maža. Kolūkio pirmininkas, Jonas Laurinaitis, vis guosdavo: — Nieko, Ona. Jauna esi, dar ištekėsi. — Nebeisiu daugiau, — atkirsdavau tvirtai. — Vieną kartą mylėjau, užteks. Kolūkyje dirbau nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Brigadininkas Juozas, būdavo, rėkia: — Onute, metas namo, vakaras jau! — Spėsiu, — sakau, — kol rankos dirba, siela nesensta. Ūkis pas mane nedidelis — ožka Marytė, tokia pat užsispyrusi, kaip ir aš. Penkios vištos — geriau nei bet koks gaidys ryte pažadina. Kaimynė Bronė dažnai juokaudavo: — Tu gal kalakutė? Kodėl tos vištos ryte pirmos gieda? Daržą laikiau — bulvės, morkos, burokai. Visas gėris iš žemės. Rudenį konservuodavau — agurkai sūdyti, pomidorai, marinuoti grybai. Žiemą gi atidarai stiklainį — lyg vasara grįžtų į namus. Tą dieną prisimenu kaip dabar. Kovas buvo drėgnas, šlapias. Nuo ryto dulksna krito, o vakare pašalo. Išėjau į mišką šakų rinkti — krosnį reikėjo kūrenti. Po žiemos vėjų krituolių daug, tik rink ir vilk namo. Susirišau ryšulį, einu namo pro seną tiltą, girdžiu — kažkas verkia. Iš pradžių maniau, kad pasigirdo, vėjas šėlsta. Bet ne, aiškiai, vaikiškai klykia. Nusileidau po tiltu, žiūriu — mergaitė mažutė, visa purviny, suknytė šlapia, plėšyta, akys išsigandusios. Pamačius mane — nutyko, tik visa virpa, kaip drebulės lapas. — Tu kieno, mažyle? — paklausiau nežymiai, kad dar labiau neišgąsdinčiau. Tylėjo, tik mirkčiojo. Lūpos mėlynos nuo šalčio, rankytės raudonos, patinusios. — Sušalai, visa jau, — sakau, tiesiai sau. — Leisk, parnešiu tave namo, sušildysi. Pakėliau ant rankų — lengva, kaip plunksnelė. Suvyniojau į savo skarą, prispaudžiau prie krūtinės. O pati mąstau — kokia gi ta motina, kad vaiką po tiltu pametė? Į galvą netelpa. Šakas teko mesti — dingo svarba. Visą kelią mergytė tylėjo, tik stipriai laikėsi man už kaklo sustingusiais pirštais. Parsinešiau namo, kaimynai tuoj čia — kaime naujiena nepaslėpsi. Bronė pirmoji pribėgo: — Dieve, Onute, kur radai? — Po tiltu, — sakau. — Matyt, palikta. — Oi, nelaimė… — paplojo rankomis Bronė. — O ką tu su ja darysi? — Kaip ką? Pas save paliksiu. — Gal tau visai galva susisuko? — tai jau močiutė Agota priėjo. — Kam tau vaikas? Kuom maitinsi? — Ką Dievas duos, tuo ir maitinsiu, — atšaunu. Pirma krosnį kuo karščiau užkūrenau, pradėjau vandenį šildyti. Mergaitė visa mėlynėmis, kaulėta, šonkauliai styro. Išmaudžiau šiltame vandeny, suvyniojau į savo seną megztinį — vaikiškų drabužių daugiau nebuvo. — Valgyt nori? — paklausiau. Kiek linksėjo. Padaviau jai vakarykščio barščio, riekę duonos. Valgo godžiai, bet tvarkingai — matosi, kad ne valkatėlė, namų vaikas. — Kaip tave vadina? Tyla. Ar baisu, ar tikrai nekalba. Paguldžiau miegančią savo lovoje, pati išsitiesiau ant suoliuko. Naktį kelis kartus prabudau — pažiūrėti, kaip ji. Miega susiraičiusi kamuoliuku, sapne verkšlena. Iš ryto pirmiausia ėjau į seniūniją — pranešti. Seniūnas, Stasys Jankauskas, tik rankomis paskėstė: — Jokių prašymų apie dingusį vaiką nebuvo. Gal iš miesto kas paliko… — O dabar ką daryti? — Pagal taisykles — į vaikų globos namus. Skambinsiu į rajoną. Man širdį suspaudė: — Palauk, Stasy. Duok laiko — gal tėvai atsiras. O kol kas palaikysiu pas save. — Onute, gerai pagalvok… — Nėra ko galvoti. Jau apsispręsta. Pavadinau ją Marija — savo mamos garbei. Laukiau, ar kas ieškos, bet niekas ir neatėjo. Ir gerai — aš ją širdimi pamilau. Iš pradžių sunkiai ėjo — visai nekalbėjo, tik akimis klaidžiojo po trobą, lyg kažko ieško. Naktį prabusdavo su riksmais, visa drebėdavo. Prispausdavo ją prie savęs, glostydavau galvytę: — Nieko, mergaite, nieko. Nuo šiol viskas bus gerai. Iš senų suknelių siuvau jai rūbus. Dažiau į mėlyną, žalią, raudoną. Paprastai, bet gražiai. Bronė pamačiusi net rankomis plojo: — Oi, Ona, tau auksinės rankos! Maniau, tik kastuvą laikyti moki. — Ir siūti gyvenimas išmokys, ir prižiūrėti, — atsakau, o pati džiūgauju, kad pagyrė. Bet ne kiekvienas kaime pritarė. Ypač močiutė Agota — pamatys mus, apsikryžiuoja: — Ne į gera, Ona. Į namus svetimą vaiką paimti — nelaimę pasikviesti. Matyt, motina niekam tikusi buvo, todėl paliko. Obuolys nuo obels… — Tylėk, Agota! — nutraukiau ją. — Ne tau teisti. O mergaitė — dabar mano, ir viskas. Kolūkio pirmininkas irgi iš pradžių raukėsi: — Pagalvok, Onute, geriau į globos namus. Ten ir pavalgys, ir aprengs kaip reikiant. — O kas mylės? — klausiu. — Vaikų namuose ir taip našlaičių per akis. Paskui pirmininkas padėti ėmė — ir pieno atsiųsdavo, ir kruopų. Marytė po truputį atlyžo. Iš pradžių po žodį pratarė, paskui ir sakinius. Prisimenu, kai pirmą kartą nusijuokė — nuo kėdės nusiritau, kai užuolaidas kabinau. Sėdžiu ant grindų, inkščiu, o ji juokiasi — skambiai, vaikiškai. Ir skausmas išnyko nuo to juoko. Darže pagalbą siūlė. Paduodu mažiuką kauptuką — eina iškilmingai, tik vis daugiau piktžoles į lysvę trypia nei išrauna. Bet aš nepykstu — džiaugiuosi, kad viduje gyvenimas bunda. Vėliau nelaimė ištiko — susirgo Marytė karščiu. Guli, visa raudona, delyras. Bėgu pas mūsų felčerį, Juozą Petraitį: — Gelbėk, Dievo vardan! O jis tik galvą pakraipė: — Kokie vaistai, Ona? Tris aspirino tabletės visam kolchozui. Lauk, gal per savaitę kas atveš. — Per savaitę? — šaukiu. — Ji iki ryto gali neištempti! Bėgau pėsčiom į rajoną, devyni kilometrai per purvą. Batai subyrėjo, kojos nuospaudose, bet nuėjau. Ligoninėj jaunas daktaras, Vytautas Mačiulis, pažiūri į mane — purviną, šlapią: — Palauk čia. Atnešė vaistų, paaiškino kaip duoti: — Pinigų nereikia, — sako, — tik išslaugai mergaitę. Tris dienas nuo lovos neatsitraukiau. Maldas šnabždėjau, kurias mokėjau, kompresus keičiau. Ketvirtą dieną užgeso karštis, atsimerkė ir tyliai prašneko: — Mama, gerti noriu. Mama… Pirma kartą taip mane pavadino. Ir apsiverkiau — iš laimės, iš nuovargio, iš visko kartu. O ji man delniuku ašarą nušluosto: — Mama, kodėl? Skauda? — Ne, — sakau, — ne skauda. Tai nuo džiaugsmo, mergaite. Po tos ligos visai kitokia tapo — švelni, guvi. Vėliau ir į mokyklą nuėjo — mokytoja negalėjo atsidžiaugti: — Tokia gabinė mergaitė, viską iš karto supranta! Ir kaimas priprato, nustojo už nugaros šnabždėt. Močiutė Agota irgi atlyžo — pyragais mus vaišinti ėmė. Ypač pamilo Marytę po to, kai ji vėlų speigą jai malkų atnešė. Senutė tada susirgus buvo, o malkų neturėjo. Marytė pati pasiūlė: — Mama, gal nueikim pas Agotą? Juk šalta jai vienai. Taip ir susibičiuliavo — sena burbeklė ir mano mergaitė. Agota pasakas sekė, mezgimo mokė, ir daugiau niekad nepriminė apie svetimą vaiką ar blogą kraują. Bėgo metai. Marytė jau devynerių, kai apie tiltą prabilo. Vakare sėdėjom, aš kojines ramstau, ji lėlę lopšiu — pačios siūta. — Mama, atsimeni, kaip mane radai? Širdis suspaudė, bet neišsidaviau: — Atsimenu, dukrele. — Aš truputį irgi. Šalta buvo. Ir baisu. Kažkokia moteris verkė, o paskui išėjo. Man virbalai iš rankų iškrito. O ji toliau: — Veido neatsimenu. Tik mėlyną skarą. Dar ji kartojo: „Atleisk man, atleisk…“ — Maryte… — Nedaryk, mama, man liūdna. Tiesiog prisimenu. O žinai? — staiga šyptelėjo. — Džiaugiuosi, kad tu mane radai. Apsikabinau stipriai-stipriai, o gerklėje gumulas. Kiek kartų galvojau — kas ji, ta moteris mėlyna skara? Kodėl paliko po tiltu? Gal pati badavo, gal vyras gėrė… Visko gyvenime pasitaiko. Ne man teisti. Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti. Mąsčiau — štai kaip gyvenimas pasisuka. Gyveni viena, atrodo, nuskriausta, likimas nubaudė. O išėjo, kad ruošė prie svarbiausio — kad būtų kam surasti ir sušildyti paliktą vaiką. Nuo tos nakties Marytė ėmė dažnai klausinėti apie savo praeitį. Nieko neslėpiau, tik stengiausi švelniai paaiškinti: — Žinai, dukrele, kartais žmonės taip nutinka, kad pasirinkimo beveik neturi. Gal tavo mama labai kentėjo, kai taip nusprendė. — O tu niekada taip nepasielgtum? — klausdavo, į akis žiūrėdama. — Niekada, — tvirtai atsakydavau. — Tu mano laimė, mano džiaugsmas. Metai bėgte. Marytė mokykloje — pirmūnė. Būdavo, parbėga namo: — Mama, mama! Šiandien prie lentos eilėraštį skaičiau, o mokytoja Marija Petraitienė sakė, kad turiu talentą! Mūsų mokytoja Marija Petraitienė dažnai kalbėdavosi su manimi: — Onute, reikia mergaitę toliau mokyti. Tokia šviesi galva retai būna. Ji turi ypatingą dovaną kalboms, literatūrai. Matytum jos rašinius! — Kur gi jai mokytis? — atsidūsta. — Pinigų juk… — Padėsiu ruoštis. Nemokamai. Gaila tokį talentą išbarstyti. Sėdėjo vakarai mūsų troboje, su knygomis palinkusios. Aš arbatos su aviečių uogiene atnešdavau, klausydavausi, kaip aptarinėja Maironį, Vaižgantą, Donelaitį. Širdis džiūgavo — mano mergaitė viską supranta, viską pajunta. Devintoj klasėj Marytė pirmą kartą įsimylėjo — naują klasioką Paulių, kuris į mūsų kaimą su tėvais persikraustė. Pergyveno be galo, rašė eilėraščius į sąsiuvinį, kurį slėpė po pagalve. Aš vaizdavau, kad nieko nematau, bet širdis skaudėjo — pirmoji meilė, visada tokia, skausminga. Po baigimo Marytė padavė dokumentus į pedagoginį. Visi pinigai — jai. Dar karvę pardaviau — labai gaila buvo Žibutės, bet ką darysi. — Nereikia, mama, — priešinosi Marytė. — Kaip tu be karvės? — Nieko, dukrele, pragyvensiu. Bulvių turim, vištos deda. O tau — mokytis reikia. Kai atėjo laiškas apie priėmimą, visas kaimas džiaugėsi. Net kolūkio pirmininkas atėjo sveikinti: — Šaunuolė, Ona! Užauginai dukrą, išmokei. Dabar ir mūsų kaime savo studentė bus. Tą dieną, kai išvyko, prisimenu lyg šiandien. Laukiam autobuso, ji mane apkabina, o pačiai ašaros rieda. — Rašysiu kiekvieną savaitę, mama. Ir atvažiuosiu per atostogas. — Rašysi, — sakau, o širdis plyšta. Autobusas išnyko už posūkio, o aš dar stovėjau. Priėjo Bronė, apkabino: — Eime, Ona. Namie reikalų daug. — Žinai, Brone, — sakau, — o aš laiminga. Kitiems savi vaikai, o man — Dievo dovanota. Žodį ištesėjo — rašė dažnai. Kiekvienas laiškas kaip šventė. Skaitau ir perrašau, kiekvieną eilutę mintinai žinau. Rašė apie mokslus, naujas drauges, apie miestą. O tarp eilučių matėsi — ilgisi namų. Antrame kurse sutiko savo Luką — irgi studentą, iš istorikų. Pradėjo apie jį užsiminti laiškuose, o aš jau motiniškai jaučiu — įsimylėjo. Vasaro atostogom jį atsivežė susipažinti. Vaikinas pasirodė rimtas, darbštus. Padėjo stogą pataisyti, tvorą. Su kaimynais greit susišnekėjo. Vakare ant laiptelio sėdėjom, jis apie istoriją pasakojo — klausytum ir klausytum. Matėsi — myli mano Marytę, akių neatitraukia. O kai vasarą atvažiuodavo — visas kaimas susirinkdavo pažiūrėt, kokia gražuolė išaugo. Močiutė Agota, jau senutėlė, vis kryžiuojasi: — Dieve, o juk priešininkė buvau, kai paėmei. Atleisk, kvailai senai. Dabar žiūrėk, kokia laimė išaugo! Dabar ji pati mokytoja tapo, miesto mokykloje dirba. Savo vaikus moko, kaip ją kažkada mokė Marija Petraitienė. Ištekėjo už Luko, gyvena darniai. Dovanojo man anūkę — Onutę, mano vardu pavadino. Onutė — Marytės atvaizdas vaikystėj, tik būdo drąsesnė. Kai atvažiuoja į svečius, ramybės nėra — viskas domina, viską nori paliesti, visur įlįsti. O aš džiaugiuosi — tegu šurmuliuoja, tegu bėga. Namai be vaikų juoko — kaip bažnyčia be varpų. Sėdžiu dabar, rašau savo dienoraštyje, už lango vėl sninga. Grindys ta pati girgžda, beržas beldžia. Tik ta tyla dabar nebespaudžia, kaip anksčiau. Joje — ramybė ir dėkingumas už kiekvieną dieną, už Marytės šypseną, už likimą, kuris atvedė mane prie seno tilto. Ant stalo nuotrauka — Marytė su Luku ir mažąja Onute. O šalia — aptrinta skara, ta pati, kurioje tada ją suvyniojau. Laikau kaip atminimą. Kartais pasiimu, paglostau — ir rodos, visi tų dienų gerumas grįžta. Vakar laiškas atėjo — Marytė rašo, kad laukia antro vaikelio. Sūnaus. Lukui jau vardas parinktas — Antanas, mano vyro garbei. Reiškia, giminė tęsis, bus kam atmintį saugoti. O tą seną tiltą seniai nugriovė, naują pastatė — betoninį, tvirtą. Dabar jau retai ten būnu, bet kai praeinu, vis sustoju minutėlei. Ir galvoju — kiek pakeisti gali viena diena, vienas atsitiktinumas, vienas vaiko verksmas apniukusį kovą… Sako, likimas išbando mus vienatve, kad išmokytų vertinti artimuosius. Bet aš manau kitaip — jis ruošia stebuklui, susitikti su tais, kuriems labiausiai reikalingi. Nesvarbu nei kraujas, nei giminystė — svarbu, ką širdis pasako. O mano širdis tada, prie seno tilto, neklydo.

O kieno tu, mažoji? … Leisk, nunešiu tave namo, sušildysi rankas. Pakėliau ją ant rankų.

Uncategorized

039

Mano tėtis liko vienas, kad mes niekada nebūtume vieni: kai mamai išėjus, jis išmoko ruošti pusryčius, skalbti drabužius, pinti kasas, siūti kostiumus iš kartono ir liko žmogumi, kuriam svarbiausia buvo mūsų gerovė, o ne jo laimė.

Man buvo aštuoneri metai, kai mama išėjo iš namų. Ji nusileido Teresės gatve, įsėdo į taksi ir niekada

Uncategorized

019

Kol kas neatvažiavus autobusui: rudens vakaras Vilniuje, didžiulis languotas šalikus, varnos lizdas plikame kleve, ir dvi sielos, kurios, nuolat vėluodamos, kiekvieną vakarą susitinka tą pačią valandą stotelėje. Kava iš termoso, eklėrai nuo nepažįstamojo, pokalbiai apie lietuvišką orą, gyvenimo posūkius, tiltų charakterius ir miesto namų kvapus. Iki tol, kol bendras laukimas virsta šiluma, kuri, pravėrus šerkšnotas kaimo duris, subręsta iki lemtingo “taip” žiemiškos nakties šviesoje — nes svarbiausi ryšiai gimsta tiesiog tada, kai abu netyčia pavėluoja į autobusą.

Kol dar neatvažiavo autobusas Spalio pabaiga Vilniuje turi savo nuotaiką. Ore tvyro vėsa, kvepia nukritusiais

Uncategorized

Teisė pasirinkti

Dovilė проснулась за минуту до будильника. В комнате ещё держался сумрак, а за занавесками пробивался

Uncategorized

Pasitikėjimo atkūrimas

Pasitikėjimo remontas Saulėtas Saulius Kazlauskas ėjo link miesto švietimo centro, kaip visada ieškodamas

Uncategorized

0219

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad viena nekalta išdaiga gali sugriauti mano santuoką dar jai neprasidėjus. Tai turėjo būti tobula naktis — po mėnesių įtampos, pasiruošimų ir laukimo. Kai paskutiniai svečiai išėjo, o viešbučio buto durys užsidarė mums už nugarų, pirmą kartą pajutau, kad galiu laisvai įkvėpti. Norėjau padaryti kažką lengvabūdiško, kvailo ir tik mūsų abiejų. Paslėpiau save po lova, kad išgąsdinčiau vyrą, kai jis įeis — vaikiška, žinau, bet būtent todėl taip ir padariau: paprastas, intymus, juokingas gestas. Tačiau jis neįėjo. Vietoj to išgirdau batelių kaukšėjimą medinėmis grindimis — į kambarį užtikrintu žingsniu įėjo moteris, kurios nei balso, nei kvepalų nepažinojau. Ji padėjo telefoną ant garsiakalbio ir surinko numerį. Kai išgirdau, kas atsiliepė, visas mano kūnas sustingo. Tai buvo jis. „Ar jau atsikratei jos?“ — paklausė nekantriai. „Ji turbūt miega. Man tereikia šios nakties. Po medaus mėnesio viską sutvarkysiu.“ Mano širdis daužėsi taip stipriai, kad galvojau, jog visi ją girdi. „Atsikratei?“ „Sutvarkyta?“ Ką tai reiškė? Moteris nusijuokė — pašaipiai, kad net suspaudė skrandį. „Netikiu. Tu vedi ją tik dėl investicinio fondo pinigų… O ji vis dar tiki, kad tu ją myli.“ Ir tada viskas sustojo į savo vietas. Mano asmeninio investicinio fondo pinigai, kuriuos įnešiau į bendrą sąskaitą prieš pat vestuves, nes jis reikalavo „vienybės gesto“. Kalbos apie tai, kad lėšos bus „saugesnės“ pas jį, nes „jis išmano finansus“. Po lova, burnoje jaučiau dulkes, o plaukuose raizgėsi plaušeliai — vos sulaikiau save, kad nesurikčiau. Jie toliau kalbėjo, tarytum būčiau prekeivystės objektas. „Rytoj parduosiu butą, — pasakė moteris. — Tu pasiimsi jos dalį ir dingsti. Ji nieko taip ir nesužinos.“ „Žinau, — atsakė jis. — Ji per daug pasitiki. Tai viską palengvina.“ Tą akimirką kažkas manyje pasikeitė. Skausmas virto pykčiu. Pyktis — aiškumu. O aiškumas — stiprybe. Dalelė manęs ten tą naktį mirė. Bet kita, apie kurią net nežinojau, pabudo. Susidūrimas Drebančiomis rankomis tykiai išlindau iš po lovos. Moteris stovėjo nugarą atsukusi, knisosi rankinėje. Priėjau arčiau, giliai įkvėpiau ir pasakiau: „Įdomu… o aš maniau, kad pernelyg pasitikiu žmonėmis.“ Ji atsisuko palengva, veidas išbalo. Telefonas iškrito jai iš rankų, vis dar veikiančiu garsiakalbiu. Kitoje linijos pusėje nutilo… o tada pasigirdo kuždesys: „Prašau… leisk paaiškinti…“ „Nekalbėk taip su manimi.“ Mano balsas buvo tvirtas, nors akys degė nuo ašarų. Paėmiau telefoną, nutraukiau pokalbį ir mostelėjau į duris. „Išeik. Dabar.“ Ji sustingo. Priėjau dar arčiau. „Jei neišeisi pati, išeisi su policijos pagalba.“ Ji išėjo, net neatsisukusi. Planas Nerėkiau. Neverkiau. Nieko nedaužiau. Panaudojau jų ginklą prieš juos pačius: šaltą protą. Susirinkau daiktus, išsikviečiau automobilį ir nuvažiavau tiesiai į policiją. Užfiksavau viską: pokalbį, bandymą sukčiauti, neteisėtą buto pardavimo planą. Tuomet nuėjau į banką. Užblokavau bendrą sąskaitą. Sustabdžiau korteles. Pranešiau savo finansų valdytojui. Tuomet paskambinau advokatui — trečią valandą nakties — ir viską papasakojau. Naktį nemiegojau. Bet jau nebebuvau palaužta. Aš buvau kare. Pabaiga… ir mano pradžia Kai jis grįžo į viešbutį, man pranešė, kad bandė su manimi kalbėtis — bet jau buvo per vėlu. Jis nesapnavo, kad išvykstu pirma. Juolab — kad išvykstu stipresnė. Išsiskirdama jis negavo nieko. Finansinio sukčiavimo tyrimas vis dar vyksta. O ta moteris dingo vos supratusi, kokios rimtos bėdos laukia. O aš? Maniau, kad ši naktis bus mano meilės gyvenimo pabaiga. Bet ji tapo mano laisvės pradžia. Supratau, kad pasitikėjimas — neįkainojamas. O kai kas nors jį sutrypia, iš pelenų gimęs žmogus daugiau niekada neleis būti taip apgautas. Niekada daugiau. O ką tu darytum, jei viena naktis apverstu visą tavo pasaulį aukštyn kojom?

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad nekalta išdaiga gali sugriauti mano santuoką dar jai neprasidėjus.