Zibainis

„Nekentėsiu kitos marti, tad daryk, ką nori!“ – taip motina pasakė sūnui. Marius baigė studijas ir nusprendė, kad atėjo laikas vesti savo pirmąją gimnazijos meilę, Mildą! Milda buvo graži, tačiau taip pat miela ir protinga mergina. Tuo metu ji rašė magistro darbą. Jaunieji susitarė, kad tuoksis, kai tik ji apsigins. Marius nusprendė pranešti mamai apie vestuves, bet ši neturėjo jam gerų žinių. Motina pasakė sūnui, kad tegul veda tik Aušrą iš kaimynystės ir nieką kitą. Ji paklausė, kas jam svarbiau – karjera ar meilė? Mama svajojo ir troško, kad sūnus taptų sėkmingu žmogumi. Aušra buvo iš turtingos šeimos ir nuo senų laikų buvo įsimylėjusi Marių, tačiau Marius žiūrėjo tik į Mildą, kuri buvo iš vargingos šeimos. Milda turėjo prastą motinos reputaciją… Ką žmonės pasakys? „Nereikia man kitos marti, daryk ką nori!“ – pasakė motina sūnui. Marius ilgai bandė įtikinti motiną, bet ji buvo neperkalbama ir galiausiai pasakė, kad jei ves Mildą, užkeiks juos. Marius neišdrįso pasipriešinti. Jis dar pusę metų susitikinėjo su Milda, bet jų santykiai po truputį išblėso. Galiausiai jis vedė Aušrą. Mergina mylėjo jį iš tiesų, tačiau jie nesiryžo kelti vestuvių. Marius nenorėjo, kad Milda kažkur pamatytų jų vestuvines nuotraukas. Aušra buvo iš turtingos aplinkos, tad Marius apsigyveno jos tėvų dideliuose namuose. Tėvai taip pat padėjo jam siekti karjeros. Tačiau jis niekada nebuvo laimingas. Marius nenorėjo vaikų. Kai Aušra suprato, kad neįtikins jo susilaukti vaiko, pati padavė skyryboms. Tuo metu Marius jau buvo keturiasdešimties, Aušra – trisdešimt aštuonerių. Vėliau ji dar kartą ištekėjo, susilaukė vaiko ir iš tiesų tapo laiminga. Marius svajojo apie vestuves su Milda, bandė ją surasti, bet nesėkmingai – atrodė, kad ji išnyko. Vėliau sužinojo, kad jos jau nebėra. Pažįstamas papasakojo, kad po jų išsiskyrimo Milda ištekėjo už pirmo sutikto vyro, kuris pasirodė esąs niekšas. Jis ją mirtinai sumušė. Po to Marius ėmė gyventi senajame tėvų bute ir pradėjo gerti iki sąmonės netekimo. Visada žiūrėjo į Mildos nuotrauką ir niekada negalėjo atleisti motinai.

Kitokios marti man nereikia, daryk, ką nori! su šaltu ryžtu taria motina sūnui. Marius baigė studijas

Uncategorized

016

Sodybos kaimynė nusprendė, kad mano derlius – bendras, bet aš greitai atpratinau ją nuo nemokamos svetimų gėrybių medžioklės

Dienoraštis, 28 rugpjūčio Taip jau nutiko, kad ši vasara buvo kaip niekad derlinga, bet ramybės atnešė

Uncategorized

0215

Man 58-eri metai, ir priėmiau sprendimą, kuris kainavo daugiau, nei daugelis įsivaizduotų: nustojau finansiškai padėti savo dukrai. Ne todėl, kad jos nemylėčiau ar tapau „šykšti“… Mano dukra ištekėjo už vyro, kuris nuo pat pradžių nemėgo dirbti – nuolat keitė darbus dėl įvairių pasiteisinimų: vadovas, grafikas, atlyginimas, atmosfera… Jam vis kas nors netiko. Dukra dirbo, bet pinigų vis trūko. O kiekvieną mėnesį jis ateidavo pas mane su tomis pačiomis frazėmis: nuoma, maistas, skolos, vaikų mokykla. Ir aš… kiekvieną kartą vis padėdavau. Iš pradžių maniau, kad tai laikina. Kad jis atsities, prisiims atsakomybę, taps vyru. Bet metai bėgo, ir niekas nesikeitė. Jis sėdėdavo namie, ilgai miegodavo, susitikdavo su draugais, žadėdavo, kad „beveik“ rado darbą. O pinigai, kuriuos duodavau dukrai, iš tikrųjų užtekdavo išlaidoms, kurias jis turėtų padengti… arba, dar blogiau — jo išgėrimams. Jis net neieškojo darbo, nes žinojo, kad kad ir kas nutiktų, aš viską „sutvarkysiu“. Dukra jam priekaištų nereiškė. Jai buvo lengviau paprašyti manęs, nei drąsiai pažiūrėti jam į akis. Ir taip aš mokėjau sąskaitas, kurios ne mano. Ir nešiau naštą už santuoką, kuri ne mano. Diena, kai nusprendžiau sustoti, buvo tada, kai dukra paprašė pinigų „skubiam atvejui“… ir netyčia prasitarė, kad jie reikalingi padengti skolai, kurią jos vyras sukaupė žaisdamas biliardą su draugais. Paklausiau: — Kodėl jis nedirba? Ji atsakė: — Nenoriu spausti. Tada tvirtai pasakiau: Emociškai ją palaikysiu. Būsiu šalia jos ir anūkų. Visada. Tačiau pinigų daugiau neduosiu, kol ji gyvena su vyru, kuris nieko nedaro ir neprisiima jokios atsakomybės. Ji verkė. Pyko. Kaltino mane, kad palieku ją likimo valiai. Ir tai buvo viena sunkiausių akimirkų mano, kaip mamos, gyvenime. Pasakykite… ar aš suklydau?

Man penkiasdešimt aštuoneri, ir priėmiau sprendimą, kuris kainavo daugiau, nei daugelis galėtų įsivaizduoti

Uncategorized

0149

Anyta dovanų: Kaip mano vyro mama man padovanojo savo senus drabužius per 30-ąjį gimtadienį, ir kodėl aš neslėpiau nusivylimo

O kodėl į Balta mišrainė dėjai šį pigų majonezą? Juk sakiau tik Vilnius, tas riebesnis, skonis sodresnis.

Uncategorized

044

Užaugau pas savo močiutę. Jai be galo dėkoju, bet jos meilė nebuvo visiškai nesavanaudiška

Užaugau su savo močiute. Esu jai dėkingas, bet jos meilė nebuvo visiškai nesavanaudiška. Man buvo vos

Uncategorized

057

Pavydas mane pražudė: Akimirka, kai pamačiau žmoną išlipančią iš kito vyro automobilio, netekau savitvardos ir sugrioviau viską

2023 m. gruodžio 18 d., pirmadienis Sėdėjau prie lango, rankoje gniauždamas stiklinę su šlakeliu lietuviškos

Uncategorized

019

Vyro giminė netikėtai atvyko į mano sodybą ilsėtis – aš jiems įteikiau kastuvus ir grėblius

Na, ką ten, atidaryk vartelius, svečiai jau ant slenksčio! perrėžė ramią rytinę tylą uošvės, Nijolės

Uncategorized

068

Slaptažodis Svetlana stovėjo prie „Maximos“ kasos, rankose laikydama pakelį jogurto ir kepalą duonos, kai kortelių terminalas pyptelėjo, o ekrane iššoko: „Operacija atmesta“. Ji mechaniškai pamėgino dar kartą, tarsi geležėlę būtų galima įkalbėti, bet kasininkė jau žiūrėjo su pavargusiu nepasitikėjimu. – Gal kita kortele? – paklausė ji. Svetlana papurtė galvą, ištraukė telefoną ir pamatė „Swedbank“ SMS žinutę: „Operacijos su sąskaita sustabdytos. Kreipkitės į klientų aptarnavimą.“ Netrukus atėjo dar viena – iš nežinomo numerio: „Paskola patvirtinta. Sutarties nr.…“ Ji stovėjo, girdėdama, kaip ausyse ima ūžti, už nugaros kažkas nekantriai trypčiojo. Atsiskaitė grynaisiais, kuriuos laikė „juodai dienai“, ir išėjo į lauką. Maišelis veržė pirštus, o galvoje sukosi viena mintis: kažkokia klaida. Tikrai klaida. Pakeliui namo paskambino į banką – pasitiko automatinis atsakiklis, po to – laukimo melodija, kol pagaliau atsiliepė konsultantas. – Jūsų sąskaita užblokuota dėl įtariamo sukčiavimo, – ramiai pranešė jis. – Kreditinėje istorijoje atsirado naujų įsipareigojimų. Reikės atvykti į skyrių su pasu. – Kokie įsipareigojimai? – Svetlana stengėsi kalbėti ramiai. – Nieko neskolinau. – Sistemoje matyti du greitieji kreditai ir paraiška SIM kortelės išdavimui Jūsų vardu, – konsultantas kalbėjo it komunalinių mokesčių sąrašą. – Negalėsime atblokuoti be patikrinimo. Svetlana nutraukė pokalbį ir keletą sekundžių stovėjo stotelėje su ekranu rankose. Žinučių „dėl paskolos“ buvo jau ne viena. Vienoje žadėjo „palaikymą“, kitame įspėjo apie „pradėtą skaičiuoti palūkanas“. Vos tik bandė įkelti banko programėlę – „prieiga ribojama“. Viduje ėmė kilti nerimas, šaltas ir oficialus – kaip lig šaukiančio gydytojo kabinete. Namuose ji padėjo maišelį ant stalo, dar nenusivilkusi palto. Vyras, Sergejus, kambaryje prie kompiuterio pakėlė akis: – Kažkas nutiko? – paklausė. – Kortelė neveikė. Bankas viską užblokavo. Ir… – ji parodė telefoną. – Kažkokie kreditai mano vardu. Sergejus susiraukė. – Tikrai nieko nesiemiai? Gal kur kokį varnelę netyčia paspaudei… – Aš? – įsižeidimas perrėžė Svetlaną. – Net neužėjau į jokius kreditų puslapius! Jis atsiduso, lyg tai būtų eilinis buities rūpestis: – Išsiaiškinsi rytoj. Tas „išsiaiškinsi“ skambėjo tarsi kalba eitų apie elektros sąskaitą. Svetlana nuėjo į virtuvę, užverdė virdulį, pajuto, kad drebėja rankos. Telefoną padėjo, bet netrukus paėmė vėl. „Skolos išieškojimo tarnyba“ mirksėjo tarp praleistų skambučių. Neperskambino. Naktį beveik nemiegojo. Galvoje aidėjo „įtariamas sukčiavimas“, „įsipareigojimai“, „SIM kortelė“. Įsivaizdavo, kad užėjus į banką, ją apkaltins: „Jūs pati.“ Ir kaip reikės įrodyti, kad nekalta. Ryte išėjo anksčiau, darbe paėmė laisvą, paaiškinus vadovei – „dėl banko reikalų“. Vadovė pažvelgė įdėmiai, bet daugiau neklausė. Tas tylėjimas buvo net baisesnis nei užuojauta. Banke nusidriekusi eilė iki langelio, rankose visi laikė pasus ir popierius. Svetlana klausėsi pusbalsiu tariamų pokalbių apie perlaidas, paskolas, „man tik paklaust“. Priėmus pasą, darbuotoja baltiniais pradėjo spaudyti klavišus: – Yra du smulkūs kreditai – vienas 2 000 eurų, kitas 1 500. Taip pat SIM kortelės paraiška ir bandymas pervesti pinigus kitam asmeniui. – Aš to nesudarinėjau, – tyliai pakartojo Svetlana. – Turite užpildyti nesutikimo su operacijomis prašymą ir pranešti apie sukčiavimą. Duosime sąskaitos išrašą ir pažymą apie blokavimą. Dar rekomenduoju užsisakyti kredito istorijos ataskaitą. Svetlana pasirašė, stengdamasi nesupainioti eilučių. – Kaip taip galėjo nutikti? Juk buvo SMS patvirtinimai. – Greičiausiai buvo perleista SIM kortelė. Tada kodai patenka naujam numeriui. Siūlau kreiptis pas operatorių. Svetlana išėjo iš banko su popieriais rankose – išrašu, pareiškimu, pažyma. Jie atrodė sunkūs, kaip kaltinimų įrodymai iš kito gyvenimo. Operatoriaus salone jau tvanku. Jaunas konsultantas šypsojosi lyg pardavinėtų telefono dėkliukus: – Jūsų vardu tikrai išduota SIM kortelė – užvakar kitame salone. – Aš nepaėmiau, – Svetlana pajuto, kaip viskas susiveržė viduje. – Kaip įmanoma be manęs? Konsultantas gūžtelėjo: – Reikiamas pasas. Gali būti kopija. Jei įgaliojimas – būna užfiksuota. Galite rašyti prašymą dėl neteisėto išdavimo? Blokuosim numerį. – Blokuokit. Ir duokit salono, kuriame išdavė, adresą. Išspausdino lapelį: adresas, laikas, paraiškos numeris. Kontaktiniame – jos senasis telefono numeris. Bet šalia prierašas: „SIM keitimas“. Vadinas, kas nors pasidarė dublikatą. Svetlana paskambino į kredito biurą – instrukcijos, patvirtinimai per E. valdžios vartus, ataskaitos laukimas. Stovėjo prie salono sienos, maigė kodus, ir kiekvienas kodas rodėsi ne apsauga, o pasityčiojimas. Po pietų atskambino vėl: – Ponia Svetlana? – sausas vyriškas balsas. – Jūs vėluojate mokėti greitąjį kreditą. Kada sumokėsite? – Aš neužėmiau, – pasakė ji. – Tai sukčiavimas. – Visi taip sako. Turime sutartį, turime Jūsų duomenis. Nemokėsite – bus išvykimai. Ji padėjo ragelį. Širdis daužėsi lyg bėgtų. Kaltumo jausmas kilo kartu su baime – tarsi būtų pagauta ir pati nešvari, nors buvo švari. Pas policiją atėjo vakare. Koridoriuje tvyrojo popierių ir sena linoleumo kvapas. Vietinis pareigūnas, apie penkiasdešimties, klausėsi nepertraukinėdamas, rašė užrašus. – Vadinasi, kreditai, SIM kortelė, pinigų pervedimo bandymas. Paso netekote? – Ne. Kopijų… teko duoti – draudimui darbe, dar kartą į namų valdos bendriją. – Kopijos „keliauja“, – giliai atsiduso pareigūnas. – Bet čia svarbiau: SIM buvo perleista. Bus tyrimas. Prašymas, visi priedai – ir vykdysim. Ji rašė pareiškimą, rankos drebėjo. „Nežinomi asmenys“ atrodė juokingai – ji jautė, kad tai ne „asmenys“, – kažkas savas. Namie Sergejus sutiko prie durų: – Tai ką? – paklausė. – Pareiškimą parašiau. SIM užblokavo. Reiks dar į SODRĄ, kreiptis dėl pažymų, ir kredito biure išsitikrinti. Sergejus suraukė antakius: – Klausyk, gal paprasčiau sumokėt ir pamiršt? Nervingumui sveikiau. Svetlana pažvelgė taip, lyg nematytų jo: – Sumokėt už svetimą? Ir laukt, kol vėl pakartos? – Tik… – jis nusuko akis. – Policija gi… Ji suprato – jam baisu. Jis nori, kad viskas pradingtų. Bet pradingtų tik su jos teise būti savimi. Kitądien nuėjo į Klientų centrą – „Registrų centro“ salė, visur eilės, visi su storomis bylomis. Svetlana laikė prispaudusi dokumentus. Vis žvilgčiojo aplinkiniai – rodės, ant kaktos parašyta „skolinga“. Nerealu, bet nuo to ne ramiau. Darbuotoja paaiškino, kokias pažymas galima gauti, kokius apribojimus įrašyt per valstybines paslaugas, kaip uždėti kredito draudimą. Svetlana viską rašė užsirašinėdama – galva nebelaikė. Vakarop atsisiuntė kredito biuro ataskaita. Tarp paskolintojų – dvi greitųjų kreditų įmonės ir dar viena atmesta paraiška. Kiekviena eilutė su asmens kodu, adresu, darboviete. Vienoje vietoje – laukelis „slaptažodis“. O ten įrašytas žodis, kurį žino tik artimiausi. Ji perskaitė keliskart. Slaptažodį sugalvojo prieš metus, kai bankas siūlė papildomą apsaugą. Tuomet juokėsi, rinkosi ką nors paprasto. Tą žodį buvo sakiusi Sergejui ir sūnui, tvarkydama šeimos kortelę. Dar – kai žiemą padėjo Sergejaus sūnėnui, Dimai, surašyti paraišką darbui. Jis sėdėjo virtuvėje, kai ji garsiai ištarė žodį, tikrindama, kaip skamba. Svetlana uždarė kompiuterį. Viduje liko tuščia. Slaptažodis negalėjo iš „kokio nors interneto“ ištekėti. Ne spaudoje, ne kopijose. Jį girdėjo šalia. Ji ieškojo dokumentų, rado pasų kopijų su užrašu „naudoti tik draudimui“. O viena buvo Dimos prašymu – „kortelei darbo užmokesčiui“. Jis minėjo nesklandumus, prašė kopijos. Sergejus tada sakė: „Padėk, jam sunku.“ Kopijoje buvo jos parašas. Bet tai nesulaikė. Svetlana sėdėjo virtuvėje, žiūrėjo į šią kopiją. Prisimena, kaip Dima neseniai prašė paskolinti iki atlyginimo, kaip Sergejus tada numojo ranka: „Nu, nesibark, užsikabins vaikis.“ Kaip Dima vikriai šmaikštavo, vengdavo klausimų, greit išlėkdavo. Sergejui parodė ataskaitą, paso kopiją. – Čia parašytas mano slaptažodis, – pasakė. – O kopiją turėjo Dima. Sergejus susiraukė. – Nori pasakyt…? – nebaigė. – Tiesiog noriu žinot, kas žinojo žodį ir turėjo kopiją. Sergejus piktai krustelėjo. – Rimtai? Nemanau… Jis tiesiog… sunkumai dabar pas jį. – Sunkumai? Ir man? Man skambina, grasina. Sufliruojat sumokėt „kad nebesinervinčiau“! Sergejus tylėjo. Jis gynė ne Dimą – gynė seną tvarką, kur „savi“ neturi taip elgtis. Kitą dieną Svetlana nuvyko į saloną, kur išduota SIM. Nedidelė „Tele2“ būdelė „Akropolyje“. Parodė pasą, paprašė administratoriaus. – Duomenų negalim atskleisti, – pasakė mergina. – Jei manot, kad išdavimas neteisėtas, – per policiją. – Jau kreipiausi, – atsakė Svetlana. – Bent jau, koks dokumentas buvo. Mergina pažvelgė įdėmiau, sumurmėjo tyliau: – Sistemoje žymėta: pateiktas pasas, originalas. Nuotrauka sutapo. Pasirašyta. Pirštai nutirpo. Reiškia, buvo arba padirbtas pasas, arba žmogus su jos duomenimis ir panašiu veidu… Prisimena Dimą: liesas, numetęs akis. Kaip jis stovėjo prie dėžutės ir sakė, kad „prarado SIM“. Kaip darbuotojas pavargo ir nebenorėjo gilintis. Išėjus paskambino draugei Natali, dirbančiai advokate. – Reikia patarimo, – pasakė. – Ir, jei ką, vardą įvardinsiu. – Atvažiuok vakarop. Atsinešk viską. Nesumokėk niekam. Vakare, advokatės kabinete kvepėjo kava ir popierių dulkės. Svetlana sudėjo viską ant stalo. – Gerai, kad viską fiksuoji, – mostelėjo Natali. – Svarbiausia – pareiškimas policijai jau yra. Dalykitės pretenzijas MOK įmonėms dėl nesudarytų sutarčių, reikalauk kopijų. Įsidiek kredito uždraudimą per paslaugų portalą. – O jei… artimas, – ištarė Svetlana sunkiai. Natali pažvelgė tiesiai: – Tada dar svarbiau neslėpti – kitaip jis supras, kad galima dar kartą. Tai ne pinigai – tai ribos. Svetlana linktelėjo. Ribos – kažkas svetima jų šeimai: „savi“ gali visko paprašyti. Šeštadienį Dima atėjo pats. Sergejus pakvietė „pasišnekėti“. Svetlana išgirdo, kaip atsidaro durys, kaip Dima šmaikštauja, bando juokaut. Ji liko koridoriuje, su byla rankoje. – Sveika, – lyg tarp kitko pasakė Dima. – Sergejus sakė, kad tau kažkokių bėdų. Svetlana nepakvietė į virtuvę, liko stovėti: – Bėdų – man. Mano vardu paimti kreditai, SIM išduota. Pažymėtas mano slaptažodis. Dima sumirksėjo, šypsena dingo. – Rimtai… baisu, dabar visiems taip nutinka. – Visiems, – pakartojo Svetlana. – O mano paso kopija buvo pas tave. Sergejus šalia sustingo, pasiruošęs įsikišti. – Nebūk griežta, – sumurmėjo. – Tik klausiu. Dima nuleido akis. – Reikėjo… Galvojau nespėsi pastebėti. Norėjau padengti skolą, paskui grąžinti. Bet… pasidarė nebevaldomai. – Ant manęs paėmei, – ištarė Svetlana. Balsas buvo lyg svetimas. – Supratai, kad man skambins, blokuos sąskaitą? – Tikėjausi spėti… Nenorėjau blogo. Tu visada padėdavai… Šie žodžiai kirto skaudžiausiai. „Padėdavai“ tapo teise. Sergejus primerkė akis: – Dima, tu bent supranti… Už tai bausmė. – Grąžinsiu… – beviltiškai grojo Dima. Svetlana ištiesė dokumento kopiją: – Jau pranešiau policijai. Ir neatšauksiu. Dima pabalo. – Mes gi šeima… – Šeima taip nesielgia. Sergejus prisėdo ant taburetės, prispaudė rankas prie veido. – Neįsivaizdavau, kad jis… – Aš irgi, – pasakė Svetlana. – Bet nebenoriu daugiau gyventi, lyg pasitikėjimas – savaiminė apsauga. – O ką dabar? – Darysiu viską iki galo. Namuose – taip pat. Dokumentų kopijų niekam, slaptažodžiai – ne garsiai, telefonas – tik mano. Ir „duok minutėlei“ – nebe minutei. Sergejus linktelėjo, lyg pripažintų pralaimėjimą. Artimiausios savaitės tapo viena ilga procedūra. Svetlana siuntė pretenzijas į kreditų įmones, pridėjo policijos numerį, prašė dokumentų bei SIM išdavimo įrašų. Banke atsidarė naują sąskaitą, atlyginimą persivedė per buhalteriją. Elektroniniuose portaluose įjungė draudimus kreditui, visus užklaustus stebėjo. SIM gavo naują numerį su papildoma sauga. Kiekvienas veiksmas – kvitas, skanuotas pareiškimas, nauji slaptažodžiai laikomi atskirame vokelyje. Jautė nuovargį – su juo ėjo jausmas, kad gyvenimas grįžta į jos rankas. Skambino dar skolų išieškotojai, bet dabar ji atsakydavo trumpai: – Viską tik raštu. Yra pareiškimo numeris. Pokalbis įrašomas. Kai kas padėdavo ragelį, kai kas mėgino gąsdinti. Ji jau nesiteisino. Vieną vakarą gavo laišką iš vienos MOK įmonės: „Sutartis pripažinta ginčytina, mokėjimas stabdomas iki ištyrimo“. Tai dar ne pergalė, bet pirmas oficialus ženklas, kad ji nebėra kaltininkė. Sergejus tapo tylesnis. Nesišnekėjo, kai Svetlana perkėlė dokumentų bylą į užrakintą stalčių, kai užsidėjo spynelę. Nesišnekėjo apie naują telefono kodą. Kartais mėgino pratęsti temą apie Dimą, bet Svetlana stabdydavo: – Kol byla vyksta, nekalbu. Jautė ne triumfą – atsargumą, lyg po gaisro, kai namas stovi, o dūmų kvapas lieka. Mėnesiui pasibaigus ji nuėjo į banką gauti pažymos dėl ginčytinų operacijų užbaigimo. Konsultantė padavė dokumentą: – Blokavimas nuimtas, bet keiskite pasą, stebėkitės istoriją. Svetlana išėjo į lauką, leido sau iškvėpti. Užėjo į kioskelį, nusipirko užrašinę su rašikliu, atsisėdo ant suoliuko prie parko. Pirmos puslapio užraše didelėmis raidėmis parašė: „Taisyklės“. Ne šūkiai, ne pažadai – tiesiog punktai. „Neduoti dokumentų kopijų. Nesakyti slaptažodžių garsiai. Telefono nepalikti kitiems. Pinigus skolinti tik pagal susitarimą ir tik tiems, kuriems galiu drąsiai pasakyti NE.“ Užvertė užrašinę, įdėjo į rankinuką, užtraukė užtrauktuką. Vis dar neramu, bet tas nerimas jau nebe paralyžuoja – jis darbuojasi. Žinojo: pasitikėjimas nepradingo, tiesiog tapo sąlygiškas. Namuose užkaitė arbatinį, iš stalčiaus ištraukė voką su naujaisiais slaptažodžiais ir įdėjo į specialų saugyklos paketą. Sergejus tyliai padėjo šalia dvi puodelius. – Supratau, – galiausiai ištarė. – Tu teisi. Tiesiog norėjau, kad viskas būtų kaip seniau… Svetlana pažvelgė į jį. – Seniau jau nebus, – atsakė. – Bet gali būti kitaip – jei branginsim vienas kitą veiksmais, o ne žodžiais. Sergejus linktelėjo. Uždarydama stalčių ji išgirdo spragtelėjimą – smulkų garselį, bet jame buvo viskas, ko dabar reikėjo: kontrolė, grįžtanti per paprastus veiksmus.

Slaptažodis Rasa laikė rankoje maišelį su kefyru ir juoda duona, kai kasos aparatas sumirksėjo: Atsiskaitymas atmestas.

Uncategorized

095

Po dvidešimties metų atpažįstu berniuke save jaunystėje: Artūras įtarė Martą neištikimybe vestuvių išvakarėse, neišgirdęs jos priesaikų, bet po 20 metų sutiko jos sūnų, tapusį jo atvaizdu…

Praėjus dvidešimčiai metų atpažįstu tame jaunuolyje save patį, tokį, koks buvau jaunystėje.