Zibainis – Page 20

— Aplinkybės neatsiranda savaime. Jas sukūrė žmonės. Jūs sukūrėte situaciją, kurioje išmetėte gyvą gyvūną į gatvę. O dabar norite ją pakeisti, kai jums patogu.

Prisimenu, kaip prieš daugelį metų sugrįžau namo po darbo. Buvau Lietuvos inžinierius, dirbęs daug pamainų

Lietuvos svetingumas – niekas jų nebuvo išvarytęs, – taip atsakė tiek vienas, tiek kitas, – jie tiesiog nenorėjo likti! Tegul atvyksta! Mes džiaugsimės.

20230417, birželio vakaras. Sėdėk! Nėra mūsų namuose! ramiai pasakiau sau, kai girdėjau durų beldinimą.

Jų niekas neperšalinė, – atsakė ir vienas, ir kitas, – jie kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvyksta! Mes būsime laimingiNaujos šventės šviesos užpildė miestą, o mes laukėme jų su šypsena.

Sėdėk! Nėra mūsų namuose! ramiai pasakiau aš, Petras. Žinau, jie jau skambina! Ugnė išsusiraukė, atsikeldama

— Negalėjau jo išmesti, mama, — šnabždėjo Mikas. — Supranti? NegalėjauJo akys susipyrė į tamsų suknelės kraštą, kur senoji šeimos nuotraka švytėjo, primindama, kad kartais ištikimybė išgyvena per prisiminimus.

Man buvo keturiolika, o visas pasaulis, panašu, prieš jį. Tiksiau nesuprato jo. Vėl tas šikšnosparnis!

— Negalėjau jo palikti, mama, — šnabždėjo Mykolas. — Supranti? NegalėjauJis išlenkė per tamsų kiemą, kad paslėptų laužtąją lempą, kurios šviesa buvo paskutinė jų šeimos prisiminimai.

Mikas buvo keturiolika metų, o visas pasaulis atrodė prieš jį. Tikslesnė ne norėjo jo suprasti. Vėl tas šėtonas!

— Oi, tėve, tavęs laukia! Kam tau šis kurortas, kai namuose jau turi „viskas įskaičiuota“?

Kai aš Dainius daviau Eglės raktus į savo butą, ji išgirdo tą patį šokį: Pilį jau užimiau. Niekas ne

— Oi, tėve, tavęs pasitinka. Ir kodėl tau reikėjo Druskininkų kurorto, jei namuose jau toks „viskas įskaičiuota“

Kai Domas įteikė jai raktus nuo savo buto, Austėja išgirdo tą šnabždesį: Bastilija jau užimta.

– Alio… Vytai – Tai ne Vytas. Tai Ona… – Ona? O kas jūs?… – Gerbiamoji, o kas jūs? Aš Vytas draugė. Ar turite ką nors prašyti?… Vyro nėra, jis darbe vėluoja… Man taip sukosi galva, pastebėjau raudonus lašelius ant grindų. Pilvas stipriai traukė, aš net lankstėsiu… Jaučiau, kad kūdikis netrukus gimės.

Vytautas, mano vyras, jau penkerius metus nuolatinėje išvykloje. Vieną mėnesį dirbo sunkvežimio vairuotoju

– Alô… Vytai – Tai ne Vytas. Tai Ona… – Ona? O kas Jūs? … – Brangioji, kas Jūs? Aš esu Vytų mergina. Jums ką nors reikėjo? … Vyras nėra, jis dar vėlai grįžta iš darbo… Man toks galvos svaigimas, pastebėjau raudonus lašelius ant grindų. Pilvo skausmai stiprėjo, aš trūkinėjau… Jaučiau, kad kūdikis netrukus ateis.

20260626 Šiandien vėl rašau savo dienoraštį, nes širdyje gaubia chaosas, kurio negalėjau paslėpti nuo savęs.