Uncategorized
067
Ana ramiai stebi Margaritą…
Aistė žiūrėjo į Giedrę ramiai. Jos akys ne spindėjo pyktį, ne baimę, tik aštri ramybė, kaip švaraus stiklo kraštas.
Zibainis
Uncategorized
015
Jei tik apie maistą mane klausi, gal geriau daugiau nemanai, mama! Turiu svarbesnių reikalų nei kiekvieną dieną kalbėti apie valgius, ar supratom?
Jei manęs paklausiesi tik apie maistą, geriau nebeliesk! Turiu svarbesnių dalykų nei visą dieną šnekėti
Zibainis
Uncategorized
089
Sužinojau, kad kažkas paliko šį kūdikį „Gyvenimo lange“ šalia gimdymo skyriaus Vilniaus ligoninėje – tuomet, praėjus trims mėnesiams po vyro mirties, nusprendžiau įsivaikinti tėvų apleistą vaiką.
Sužinojau, kad kažkas paliko vaiką Gyvybės lange, kuris blizga kaip prarastas sapno langas šalia ligoninės
Zibainis
Uncategorized
0174
Kiekvienas už save: Tikros lietuviškos mamos istorija apie pagalbą vaikams, skolas, pamirštą dėkingumą ir savo gyvenimo atradimą
Kiekvienas už save Mama, tu neįsivaizduoji, kas darosi nekilnojamo turto rinkoje, nervingai kalbėjo Mantas
Zibainis
Uncategorized
022
Nepasirinkusi sūnaus, paliko vežimėlį prie garažo ir nuėjo pailsėti.
Nežiūrėdama į sūnelį, palieka vežimėlį šalia senų automobilių garažo ir eina pailsėti. Aušra, sunkiai
Zibainis
Uncategorized
032
Tiesiog vaikystės draugė
Rimtai visą šeštadienį praleisi rūšiuodamas senus niekniekius garaže? Visą dieną? Ieva, smailindama šakute
Zibainis
Uncategorized
01.3k.
Grįžusi iš savo kelionės, radau savo daiktus išmėtytus ant žolės su užrašu: „Jei nori likti, gyveni rūsyje“.
Kai grįžau iš kelionės, mano daiktai gulėjo ant vežio su rašteliu: Jei nori likti, gyvenk rūsyje.
Zibainis
Uncategorized
019
Meilė kiekvienam – savaip: Anytės širdies kelias nuo liūdesio iki laimės mažame Lietuvos kaimelyje
Kiekviena meilė turi savo formą Šiandien išėjęs į kiemą, pamačiau, kaip Viltė, mūsų kaimynė mergaitė
Zibainis
Uncategorized
0236
„Plikis, kelkis!“ – Mano sutuoktinis mane žadindavo taip kiekvieną rytą. Pernai nusprendžiau padaryti tai, apie ką niekada net nebūčiau pagalvojusi. Prieš kurį laiką ėmiau pastebėti, kad ant visos galvos atsiranda spuogelių, lyg bėrimas, galvos oda niežėjo, o plaukai pradėjo slinkti. Vizitai pas dermatologą ir trichologą nedavė jokių rezultatų. Gydytoja patarė net nevartoti vitaminų, nes, anot jos, jie niekam nepadeda. Vėliau perskaičiau straipsnį, kuriame rašė, kad galvos plikimas labai sustiprina plaukų folikulus. Ilgai svarsčiau, kol ryžausi šiam žingsniui – net kai sūnus sakė, kad bijos manęs plikos, vis dėlto nutariau pabandyti… Paprašiau vyro, kad pirmiausia nuskustų man plaukus kirpimo mašinėle, o paskui skutimosi skustuvu. Vyras paklausė ir nuėjo pasiimti mašinėlės, bet netikėjo, kad rimtai to prašau. Kai po visko pažvelgiau į veidrodį, likau nustebusi – pasirodo, kad galvos forma tobula! Pagrindinė problema buvo ta, kad su atvira galva buvo šalta išeiti į lauką, o plaukams pradėjus ataugti, šie pradėdavo nemaloniai kibti prie pagalvės. Kai vyras man nuskuto galvą, tapo tradicija rytais žadinti mane: „Plikis, kelkis!“ – ir abu kvatodavomės, nes dabar šeimoje aš buvau pati plikiausia. Iš pradžių vaikai stebėjosi, bet po to net sūnus panoro prisijungti prie mano naujo stiliaus. Mama sakė, kad nesirodyčiau, kol neataugs plaukai, nes negalės pakelti tokio vaizdo. Dukra maldavo neišeiti be kepurės į tėvų susirinkimą mokykloje, o vyras ramiai pareiškė, jog jei nueisiu be kepurės, visi pamirš, dėl ko susirinko, o dukros bendraklasės net pavydės tokios stilingos mamos. Po skutimo spuogeliai dingo savaime. Dukra nuolat laikosi šmaikštaus tono ir sako, kad jau nebežino, ko dar galėtų iš manęs tikėtis. Kartą nugirdau, kaip ji pasako broliui, kad įtaria, jog artimiausiu metu pasidarysiu tatuiruotę ant pliko pakaušio.
Plike, kelkis! mano vyras dažnai taip švelniai žadino mane ankstų rytą. Praėjusiais metais pasiryžau
Zibainis