Zibainis – Page 20

Donė, nepamiršk – aš nesu blogas! Aš ne benamžis. Mano vardas Mykolas Semenovičius. Atvykau pas dukterį. Sunku pasakyti…

– Dautara, ne galvok blogai! Aš ne benamiškas. Mano vardas Mykolas Semenovičius. Aš atvykau pas dukrą.

Vestuvių kalba, kuri pakeitė viską…

Vedybų kalba, kuri viską pakeitė Rugsėjį, 2025m., Kauno senamiesčio rūmuose. Kilsčiau iš sėdimos vietos.

– Kodėl neatidarai durų? – Nenoriu! Ir neatsakysiu. Svečiai turi pranešti apie savo vizitus, o dar neklajoti po dėžėmis, šaldytuvais ir spintomis. – Tai ką, nebus? Tai mano mama! Ji tiesiog atėjo pas mane! – Na, susitik su ja! Bet ne mano bute.

Kodėl neatsidarei durų? Nenoriu! Ir neatsiversiu. Svečiai turi pranešti apie savo atvykimą, o taip pat

Atsibudusi vidury nakties, Lara pajuto tuštumą šalia savęs; išsigandusi, ji ištiesė ranką, tikėdamasi pajusti savo mylimo vyro Stepono šiltą prisilietimą.

Užmigau nakties viduryje, o šalia mano jau nebuvo jokio šilto kūno tik šaltas tuštumos jausmas.

Žinai, Toma, kad norint atrodyti taip ir vaikščioti auksu, aš kas rytą 5 val. atsikeliu, iki darbo pasivaikštau pro karves, išgerti verles, paskirstau pašarus, o tada skubu į pagrindinį darbą – todėl čia nepavydėti.

Žinai, Ugnė, kad norėčiau taip atrodyti ir vaikščioti auksu, man kiekvieną rytą penktą valandą keliausi

Donata, nepagalvok blogai! Aš ne benamžis. Mano vardas Mykolas Semenovičius. Atvykau pas dukterį. Tai sunku pasakyti…

Prisiminiau, kaip šiek tiek prieš Naujųjų metų šventes, kai dar liko kelios valandos iki vidurnakčio

„Gal gali galvoti apie mane ką tik nori, bet nieko neįrodyti galėsi“ – grėsmingai pareiškė svetimė, keldama pažadėtinei neatleidžiamą pasirinkimąDėl šio šokiruojančio iššūkio ji turėjo nuspręsti, ar pasiduoti šeimos tradicijoms, ar pasiekti savo svajonę, net jei tai reikš kovą su senosiomis šeimos normomis.

Tiesa kartais skaista, nei melas. Na, Aistė, klausyk atidžiai. Gal gali galvoti apie mane, ką tik nori

– Tėti, ar tu įsigijai katę? – nustebo dukra Lina, atvykusi per savaitgalįTėvas, šypsodamasis, ištrauko mažą dėžutę, kurioje miego naujasis plaukuotas šeimos narys.

Tėti, ar tikrai priėmei katę? nustebęs mano dukra Viltė, atvykusi savaitgaliui, stebėjo, kai aš, Petras

– Tėtis, ar tikrai paėmei katiną? – nustebo dukra Lina, atvykusi per savaitgalįTėtis tyliai nusijuokė, išsitraukė mažą dėžutę ir parodė, kad šalia lango jau sėdi naujasis katinas, besišypsantis į Lina su spindinčiomis akimis.

Ei, klausk, tiesiog nusikalbinau, kai pamatėu šį šunį ačiū, kad prisiminiai. Tėti, ar tu tikrai pagavėi katiną?