Zibainis

Uošvė Ona Petraitytė sėdėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip ant viryklės tyliai užverda pienas. Ji jau tris kartus pamiršo jį pamaišyti, ir kiekvieną kartą susizgribo per vėlai: pienas užkildavo, išbėgdavo, ir ji suirzusi nuvalydavo viryklę skuduru. Tokiais momentais ji ypač aiškiai suprato: esmė ne piene. Po antro anūko gimimo šeimoje viskas tarsi nuvažiavo nuo bėgių. Dukra nuvargusi, liesėjo, ėmė mažiau kalbėti. Žentas grįždavo vėlai, valgė tylėdamas, kartais iškart nueidavo į kambarį. Ona Petraitytė tai matė ir galvojo: kaip taip galima, negi galima palikti moterį vieną? Ji bandė kalbėtis. Iš pradžių atsargiai, paskui griežčiau. Pirmiausia su dukra, paskui su žentu. O tada pastebėjo keistą dalyką: po jos žodžių namuose ne lengviau, o sunkiau. Dukra gindavo vyrą, žentas niūrdavo, o ji pati grįždavo namo su jausmu, kad vėl kažką padarė ne taip. Tą dieną Ona Petraitytė nuėjo pas kunigą ne patarimo, o tiesiog todėl, kad jau nebeturėjo kur dėtis su tuo jausmu. – Matyt, esu bloga, – tarė nežiūrėdama į jį. – Vis ką nors ne taip padarau. Kunigas sėdėjo prie stalo ir rašė. Padėjo rašiklį. – Kodėl taip manote? Ona Petraitytė gūžtelėjo pečiais. – Norėjau padėti. O išeina, tik visus pykdau. Jis pažiūrėjo į ją atidžiai, bet be griežtumo. – Jūs ne bloga. Jūs – pavargusi. Ir labai nerimaujanti. Ji atsiduso. Tai pasirodė tiesa. – Man baisu dėl dukros, – pasakė. – Ji po gimdymo visai kitokia. O jis… – numojo ranka. – Lyg nė nepastebi. – Ar pastebite, ką jis daro? – paklausė kunigas. Ona Petraitytė susimąstė. Prisimnė, kaip praėjusią savaitę žentas vakare tyliai plovė indus, kai galvojo, kad niekas nemato. Kaip sekmadienį vaikščiojo su vežimėliu, nors matėsi, kad labiausiai norėtų kristi miegoti. – Darbų… lyg ir daro, – nedrąsiai pasakė. – Bet ne taip, kaip reikėtų. – O kaip reikėtų? – ramiai paklausė kunigas. Ona Petraitytė norėjo tuoj pat atsakyti, bet staiga suprato – nežino. Galvoje tik: daugiau, dažniau, atidžiau. Bet kas konkrečiai – sunku pasakyti. – Tiesiog noriu, kad jai būtų lengviau, – pasakė. – Šitai ir sakykite, – tyliai tarstelėjo kunigas. – Tik ne jam, o sau. Ji pažiūrėjo į jį. – Kaip tai suprasti? – Dabar jūs kovojate ne dėl dukros, o su jos vyru. O kova – visada įtampa. Nuo to pavargsta visi. Ir jūs, ir jie. Ona Petraitytė ilgai tylėjo. Tada paklausė: – Tai ką man daryti? Apsimesti, kad viskas gerai? – Ne, – atsakė jis. – Tiesiog daryti tai, kas padeda. Ne žodžiai, o darbai. Ir ne prieš kažką, o dėl kažko. Grįždama namo apie tai mąstė. Prisimnė, kaip anksčiau, kai dukra buvo maža, neskaitė moralų, tik tiesiog atsisėsdavo šalia, jeigu ši verkdavo. Kodėl dabar viskas kitaip? Kitą dieną atėjo pas juos be įspėjimo. Atnešė sriubos. Dukra nustebo, žentas sutriko. – Aš tik trumpam, – pasakė Ona Petraitytė. – Tik šiek tiek padėsiu. Pabudo su vaikais, kol dukra miegojo. Ramiai išėjo, nepratarusi nė žodžio apie tai, kaip jiems sunku ir kaip reikėtų gyventi. Po savaitės užsuko vėl. Ir dar po savaitės. Ji vis dar matė, kad žentas ne tobulas. Bet pamažu ėmė pastebėti ir kitką: kaip atsargiai jis ima mažylį ant rankų, kaip vakarais užkloja dukrą pledu, manydamas, kad niekas nemato. Vieną kartą neištvėrė ir virtuvėje paklausė žento: – Tau dabar sunku? Jis nustebo, lyg niekas niekada nebūtų to klausęs. – Sunku, – po pauzės atsakė. – Labai. Ir viskas. Bet po to tarp jų dingo kažkas aštraus, nuolat tvyrojusio ore. Ona Petraitytė suprato: laukė iš jo vieno – kad jis pasikeistų. Bet reikėjo pradėti nuo savęs. Ji nustojo su dukra aptarinėti žentą. Kai dukra skųsdavosi, daugiau nebepriminė: „Aš gi tau sakiau.“ Tiesiog klausėsi. Kartais pasiimdavo vaikus, kad dukra galėtų pailsėti. Kartais paskambindavo žentui ir paklausdavo, kaip laikosi. Tai daryti buvo nelengva. Daug lengviau buvo pykti. Bet namuose pamažu tapo ramiau. Ne geriau, ne idealiau – tiesiog ramiau. Be nuolatinės įtampos. Vieną dieną dukra pasakė: – Mama, ačiū, kad dabar esi su mumis, o ne prieš mus. Ona Petraitytė ilgai galvojo apie šiuos žodžius. Ji suprato paprastą dalyką: susitaikymas – ne tada, kai kas nors pripažįsta savo kaltę. O tada, kai kažkas pirmas nustoja kovoti. Ji vis dar norėjo, kad žentas būtų atidesnis. Šis noras niekur nedingo. Bet kartu atsirado kitas, svarbesnis: kad šeimoje būtų ramybė. Ir kiekvieną kartą, kai vėl sukildavo senas pyktis, nuoskauda ar noras pasakyti kandžiai, ji savęs klausdavo: Ar aš noriu būti teisi ar noriu, kad jiems būtų lengviau? Atsakymas beveik visada parodydavo, ką daryti toliau.

Uošvienė Rasa Mockienė sėdėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip puode tyliai kunkuliuoja pienas. Ji tris kartus

Uncategorized

035

Atstumtoji

– Ar žinojai, kad keista senelė iš pirmo aukšto iš tiesų yra pabaisa? Mantas ramiai krutošė šokoladinį batonėlį.

Uncategorized

049

— Liana, tu išprotėjai senatvėje! Jau tavo anūkai į mokyklą eina, kokios vestuvės? — tokius žodžius išgirdau iš sesers, kai pasakiau jai, kad ketinu vesti.

Aistė, ką tu dar darai senatvėje! Tavo anūkai jau mokosi į mokyklą, kokia šventė? taip girdžiu mano sesers

Uncategorized

0109

– Tai jis dabar su mumis gyvens? – paklausė vyras savo žmonos, žvelgdamas į sūnų…

Tai ką, jis dabar su mumis gyvens? paklausė savo žmonos, žvilgtelėdamas į sūnų… Viktorija Petraitienė

Uncategorized

0197

– Anūkai vaisius mato tik kartą per mėnesį, o ji savo katinams perka brangiausią pašarą, – niršta marti, kaltindama mane širdies kietumu… Marti nusprendė man prikišti tai, kad jos vaikai vaisius ragauja vos kartą per mėnesį, o aš savo katėms perku gerą pašarą. Bet esmė ta, kad vaikai turi tėtį ir mamą, kurie privalo pasirūpinti visaverte jų mityba, o mano katėms esu tik aš. Kai sakiau, kad sūnui ir jo žmonai reikėtų pristabdyti vaikų gimdymą, man buvo liepta nelįsti ne į savo reikalus. Dabar ir nelendu – šeriu savo kates ir klausausi piktų vaikų mylėtojos mirties priekaištų.

Anūkai vaisius mato gal kartą per mėnesį, o ji savo katinams brangiausiu ėdalu maitina, pyksta marti

Uncategorized

037

Ūkininkas jodinėjo ramiai su savo sužadėtine… ir sustingo pamatęs buvusią žmoną, besilaukiančią ir nešančią malkas…

Seniai, kai gyvenimas buvo kitoks nei dabar, kaimo širdyje nutiko istorija, kuri iki šiol rusena prisiminimuose

Uncategorized

0287

Vitalijus patogiai įsitaisė prie savo darbo stalo su nešiojamuoju kompiuteriu ir kavos puodeliu – reikėjo pabaigti svarbius reikalus. Netikėtai jį pertraukė telefono skambutis iš nežinomo numerio. – Laba diena, klausau. – Vitalijau Dmitriau? Jums skambina iš Vilniaus gimdymo namų. Ar pažįstate Izotovą Oną Mykolaitę? – paklausė, sprendžiant iš balso, vyresnis vyras. – Ne, nepažįstu jokios Onos Mykolaitės. O kas nutiko? – nustebo Vitalijus. – Matote, Ona vakar mirė gimdydama. Susisiekėme su jos mama. Ji sakė, kad jūs – vaiko tėvas, – tyliai pasakė balsas ragelyje. – Koks vaikas? Koks dar tėvas? Nieko nesuprantu! – sunerimo Vitalijus. – Ona vakar pagimdė mergaitę. O jūs – šios mergaitės tėvas. Jei tikrai esate Larinovas Vitalijus Dmitriau. Reikėtų rytoj atvykti į gimdymo namus, reikia spręsti reikalus… – lėtai ir aiškiai kalbėjo vyras. – Ką spręsti? – nieko nesuprato Vitalijus. – Užsukite rytoj į Vilniaus gimdymo namus Kalvarijų gatvėje. Paklauskite gydytojo Nikolajaus Petraičio – tai aš. Viską aptarsime vietoje. Vitalijus stovėjo apstulbęs su telefonu rankoje, bandydamas suvokti ką girdėjo. – Ona… Kokia Ona? – burbtelėjo vaikštinėdamas po kambarį. – Nesu girdėjęs… Palauk, gal kitaip – kiek nešioja moterys? Devyni mėnesiai… Dabar – gegužė, tai rugsėjis… Kas buvo rugsėjį? Vitalijus pažvelgė į kavos puodelį, suraukėsi ir pastatė ant stalo. Norėjosi kažko stipresnio… – Rugsėjį buvau Palangoje… Dvi savaitės… Vat ir viskas! Ona! Jis vargiai galėjo prisiminti jos veidą. Blondinė, mėlynos akys… Kiek tokių Onų jis turėjo? Kiekvieną vardą įsiminti? Jis per keturiasdešimt nė karto nebuvo vedęs ir nesiruošė. Juolab Vitalijus niekada nenorėjo vaikų. Niekada! Jis turėjo savo įprastą gyvenimą ir nesiruošia jo keisti dėl kažkokios Onos… „Bet juk ji mirė…“ – vėl kirbėjo mintis. – Kaip ji galėjo mirti? – garsiai paklausė žvelgdamas į lubas. – Kiek jai galėjo būti? Dvidešimt? Norėjosi užsirūkyti, bet jis juk metė. Giliai giliai kažkas sujudėjo – gal užuojauta, gal sumišimas, gal gailestis? – Vaikas… – pasakė garsiai, tarytum kalbėdamas su nematomu pašnekovu. – Tegul Onos mama pasiima tą vaiką. Ji gi močiutė. Ir apskritai! Dar neaišku ar vaikas mano… Jis jau viską nusprendė – rytoj nuvažiuos, susitiks su gydytoju, parašys atsisakymą ir viskas. Gyvens kaip anksčiau. Tačiau nors ir apsisprendęs, ilgai negalėjo užmigti – mintys neleido ilsėtis… Šaltas, nejudrus kūnas negalėjo būti Ona. Vitalijus bandė nuryti gumulą gerklėje, bet nesugebėjo: jis tik augo ir siautėjo krūtinėje, akyse… Prisimindamas jos juoką, bėgimą Baltijos pajūriu, įsimylėjusią žvilgsnį, Vitalijus suprato – tai ji guli morgo lentoje… Jis išbėgo į koridorių, paprašė Nikolajaus Petraičio akimirksnės pauzės… Pirmam sutiktam užsirūkė ir nėrė pas vyriausią gydytoją. – Norite pamatyti dukrą? – paklausė Nikolajus Petraičius. – Ne. Noriu pirma pasikalbėti su Onos mama. Kur ji? – Ji laukia koridoriuje. Tik ką praeit pro ją. Liesą moterį juoduose drabužiuose Vitalijus pastebėjo iškart. Priėjo. – Laba diena, – sunkiai tarė. Onos mama pažvelgė į jį, ir Vitalijus vos nenuskendo tame skausme… „Kaip gi ji panaši į Oną…“ – netikėtai pagalvojo. – Esu Vira. Vira Dmitrienė, – tyliai prisistatė. – Aš – Onutės mama. – Aš Vitalijus. Irgi Dmitrius, – kažkodėl patikslino. – Žinau. Onutė man apie jus pasakojo. Daugiau jau nieko nepapasakos, – ir Vira pravirko. Vitalijus sutriko, visai nežinojo, ką daryti. Vira Dmitrienė nusišluostė ašaras: – Nepalikit mergaitės, prašau! Nenoriu, kad mano kraujas augtų vaikų namuose, suprantate? – Kodėl vaikų namuose? Jūs gi močiutė, jums ją atiduos, – bandė raminti Vitalijus. O pats: „Kokia ji močiutė? Lyg mano amžiaus…“ – Neatiduos… Neturiu sveikatos. Širdies yda… Jūs tik pripažinkit! Aš pati auginsiu. Neturėsim rūpesčių jums, tiesa! – maldavo Vira. – Eime, – nusivedė į vyriausiojo gydytojo kabinetą. – Kokie formalumai dėl tėvystės pripažinimo? – teiravosi sunerimęs Vitalijus. – DNR tyrimas, – rimtai atsakė Nikolajus Petraičius. – O kaip pavadinsite? – Ką? – pasimetė Vitalijus. – Kuo dukrą pavadinsite? – nusišypsojo gydytojas. – Norit pažiūrėti į mergaitę? – paklausė dar kartą. Vitalijus atsiduso, pažvelgė į Virą ir tyliai tarė: – Ne. Nenoriu. Formalumus sutvarkė stebėtinai greitai – tyrimas patvirtino: vaikas jo. Vitalijus visiškai nebuvo pasiruošęs tapti tėvu. Bet ir palikti visko Virai – širdis nepakilo. Jis niekaip neištarė žodžio DUKRA – tik „vaikas“. „Padėsiu joms. Pinigus pervesiu, vežimėlį nupirksiu, visko ko reikės…“ – nusprendė iki išrašymo. Kai pamatė slaugytoją su ryškiai rausvu, nėriniais ir kaspinėliais apklotu kūdikiu, jam staiga išdžiūvo burnoje. Vira paėmė nešulį, atlenkė kampelį: – Nori pažiūrėti į mažylę? Vitalijus nespėjo atsakyti. Kabineto durys prasivėrė, Nikolajus Petraičius pakvietė Virą šnektelėti. Vira atidavė kūdikį į Vitalijaus rankas. Vitalijus sustingo. Negalėjo nei kalbėti, nei pajudėti. Vokelis jo glėbyje buvo šiltas, kvepėjo saldžiai. Netikėtai kūdikis sumurmėjo, sumiaukė lyg kačiukas, ir pradėjo rėkti. Sutrikęs Vitalijus pažvelgė ir… išvydo save. Dukra – tiksli jo kopija! Jis žiūrėjo į ją ir matė save… Atsidusęs, prisėdo šalia ir lengvai supo mažylę. Ji nutilo ir net žvilgtelėjo jam į akis, gal net nusišypsojo. Po minutės įėjo jaunoji močiutė. – Duok, aš paimsiu, – Vira ištiesė rankas. – Aš pats! – pasakė Vitalijus. – Ji man kaip tik nusišypsojo! – ir nusišypsojo pats nuoširdžiausia šypsena. – Važiuojame namo, Vira, – ramiai pasakė. Ir tvirtai pridūrė: – Mes visi kartu važiuojame namo!

Vitalis sėdėjo prie senovinio rašomojo stalo su nešiojamuoju kompiuteriu ir puodeliu lietuviškos kavos

Uncategorized

037

PAMIRŠK MANE PER AMŽIUS

Užmiršk mane visam laikui šauksmių blyksnis, kurį iššuko mano dukra Aistė, kai šaltai pasišnekėjo: Pamiršk

Uncategorized

068

Aš šūktelėjau pro langą: – Mama, ką tu taip anksti? Sušalsi! – Ji atsisuko, pamojo kastuvu: – Dėl jūsų, tinginiukų, stengiuosi. – O kitą dieną mamos jau nebebuvo… Iki šiol negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą… Kiekvieną kartą, kai pamatau tą takelį, širdis suspaudžia it kas ranka būtų ją sugniaužęs. Būtent aš nufotografavau tą antrąją sausio dieną… Tiesiog ėjau pro šalį, pamačiau pėdas sniege – ir sustojau. Nufotografavau, pati nežinodama kodėl. O dabar ta nuotrauka – vienintelis dalykas, likęs iš tų laikų… Naujus metus šventėme, kaip visada, visa šeima. Mama nuo pat trisdešimt pirmos ryto jau sukosi. Pabudau nuo kotletų kvapo ir jos balso virtuvėje: – Dukra, kelkis! Padėsi man salotas baigti? O tai tėtis vėl visus ingredientus nugrauž, kol nematysim! Nusileidau dar su pižama, plaukai susivėlę. Ji stovėjo prie viryklės su savo mėgstamu prijuoste su persikais, kurį padovanojau dar mokykloje. Šypsojosi, žandai raudoni nuo orkaitės. – Mama, leisk bent kavos atsigerti, – aimanavau. – Kava paskui! Pirma – baltą mišrainę! – nusijuokė ir pamėtė man dubenį su keptomis daržovėmis. – Pjaustyk smulkiai, kaip man patinka. Tik ne tokiais milžiniškais kubeliais kaip tada. Pjaustėm, šnekučiavomės apie viską. Ji pasakojo, kaip jos vaikystėje sutikdavo Naujuosius metus – be tų šiuolaikinių salotų, tik su „silke pataluose“ ir mandarinais, kurių tėtis iš darbo atnešdavo „per pažintis“. Paskui tėtis parnešė eglę. Didžiulę, vos ne iki lubų. – Na ką, moterys, priimkit gražuolę! – su pasididžiavimu sušuko nuo durų. – Oi, tėti, ar visą mišką nuvertėi? – nusistebėjau. Mama išėjo, apžiūrėjo ir numojo ranka: – Graži, graži, bet kur mes ją dėsime? Praėjusį kartą bent mažesnė buvo. Bet vis tiek padėjo puošti. Su sese Lera kabinome girliandas, o mama ištraukė senus žaisliukus – tuos pačius, nuo mano vaikystės. Atsimenu, paėmė stiklini angelėlį ir tyliai tarė: – Šitą tau pirkau pirmiems Naujiesiems metams. Prisimeni? – Prisimenu, mama, – pamelavau. Iš tiesų neatsiminiau, bet linktelėjau. Ji taip nušvito, kai „prisimenu“ tą mažą angelėlį… Brolis atvyko vakare. Triukšmingai, kaip visada – su maišais, dovanomis ir buteliais. – Mama, šįmet jau gerą šampaną nupirkau! Ne tą rūgštų, kaip pernai. – Oi, sūnau, svarbiausia, kad ne visi prigerkit, – nusijuokė mama ir apkabino jį. Vidurnaktį visi išėjome į kiemą. Tėtis su broliu leidžia fejerverkus, Lera klykia iš džiaugsmo, o mama stovi šalia manęs, stipriai apkabinusi per pečius. – Žiūrėk, dukra, kokia gražuolė, – tyliai šnabžda. – Koks nuostabus gyvenimas mūsų… Apkabinau ją atgal. – Mūsų geriausias, mama. Gėrėme šampaną iš butelio ratu, juokėmės, kai fejerverkas nuskriejo prie kaimyno tvarto. Mama, truputį apsvaigus, šoko pagal „Miške gimė eglutė“ su veltiniais, o tėtis ją kilstelėjo ant rankų. Visi juokėmės iki ašarų. Sausio pirmą gulėjome visą dieną. Mama ir vėl gamino – dabar jau koldūnus ir šaltieną. – Mama, jau gana! Ir taip kaip balionai! – aimanavau. – Nieko, suvalgysit. Nauji metai savaitę švenčiami, – numojo ji. Antrojo sausio ji vėl anksti atsikėlė, kaip visada. Išgirdau trinktelint duris, pažiūrėjau pro langą – ji kieme, su kastuvu. Valo taką. Sename pūkiniame palte, galvą apsirišusi skarele. Viską darė kruopščiai: nuo vartelių iki pat prieangio – siauras, lygus takelis. Sniegą sugrėbė prie namo sienos, kaip mėgo. Aš šūktelėjau pro langą: – Mama, ko tu taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuko, pamojo kastuvu: – O tai jūs, tinginiai, iki pavasario per pusnis braidysit! Eik verčiau virdulį užkaisk! Nusišypsojau ir nuėjau į virtuvę. Ji grįžo po pusvalandžio, žandai raudoni, akys žiba. – Viskas, tvarka padaryta, – tarė ir sėdo gerti kavos. – Gražiai gavosi, tiesa? – Gražiai, mama. Ačiū. Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jos gyvą balsą. Sausio trečią rytą ji pabudo ir tyliai tarė: – Mergaitės, kažkaip krūtinę sopa. Ne stipriai, bet nemaloniai. Nerimavau: – Mama, kvieskim greitąją? – Ai, nereikia, dukra. Paprasčiausiai pervargau. Tiek prisiuosta, pribėgiota. Pagulėsiu – praeis. Atsigulė ant sofos, mes su Lera šalia. Tėtis nuvažiavo į vaistinę. Ji dar juokavo: – Nesižvalgykite taip tragiškai. Dar jus visus pergyvensiu. O tada netikėtai išbalo. Sugriebėsi už krūtinės. – Oi… bloga man… labai bloga… Iškvietėme greitąją. Laikiau ją už rankos, šnabždėjau: – Mamyt, laikykis, tuoj atvažiuos, viskas bus gerai… Ji pažiūrėjo į mane ir tyliai ištarė: – Dukra… aš jus visus taip myliu… Nenorisi atsisveikinti. Gydytojai labai greitai atvyko, bet… jau niekuo nebegalėjo padėti. Platus infarktas. Viskas įvyko per kelias minutes. Sėdėjau koridoriuje ant grindų, verkiau. Neįstengiau patikėti. Vos vakar ji šoko po fejerverkais, džiaugėsi, o šiandien… Vos besilaikydama išėjau į kiemą. Sniegas vos krito. Ir pamačiau jos pėdas. Tas pačias – mažas, tvarkingas, lygias. Nuo vartelių iki prieangio ir atgal. Tokias, kokias ji visada palikdavo. Stovėjau ir ilgai žiūrėjau į jas. Ir klausiau Dievo: „Kaip gali būti, kad dar vakar žmogus vaikščiojo žeme, palikdavo pėdas, o šiandien jo jau nėra? Pėdos yra, žmogaus – ne!“ Atrodė, ar tik man atrodė, kad ji antrąją sausio dieną išėjo paskutinį kartą – palikti mums švarų takelį. Kad galėtume juo eiti jau be jos. Nesnuklinau tų pėdų. Ir visiems pasakiau to nedaryti. Tegul būna, kol sniegas pats jas paslėps visiems laikams. Tai paskutinis dalykas, kurį mama mums padarė. Jos įprastas rūpestis matėsi net tada, kai jos jau nebebuvo tarp gyvųjų. Po savaitės prisnigo labai daug. Laikau tą nuotrauką su paskutiniais mamos pėdsakais. Kiekvienais metais, trečią sausio, peržiūriu ją vėl ir vėl, o tada žiūriu į tuščią takelį prie namų. Ir taip skauda žinoti ir suprasti: kažkur po tuo sniegu – ji paliko savo paskutines pėdas. Tomis, kuriomis aš vis dar einu paskui ją…

Aš pravėriau langą ir riktelėjau: Mama, ko taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuko, mojuodama kastuvu kaip