Zibainis

Tėtis nusprendė vesti Mama, mano mama Aldona, mirė prieš penkerius metus. Jai buvo tik keturiasdešimt

Uncategorized

062

Išties mums reikia tavo pagalbos! Tiesiog privalai mums padėti! – Tarė mano anyta.

Iš tiesų mums reikia tavo pagalbos! Tiesiog turi padėti! pasakė man mano svyruolė. Kas čia vyksta?

Uncategorized

017

Mano žmona miegojo šalia… ir staiga gavau pranešimą Facebook’e: nežinoma moteris paprašė mane ją pridėti.

20251211, dienoraštis Šiandien vakare sėdėjau ant lovos šalia mamos, Eglės, kai netikėtai gavai pranešimą

Uncategorized

0161

— Mielasis, penkerius metus laukėme. Penkerius! Gydytojai sakė – vaikų nebus. O čia… — žiūrėk, Miskai! – sustingau prie vartelių, negalėdama patikėti savo akimis. Vyro rankose sunkus kibiras su žuvimis, vėlyvo liepos ryto vėsa per kūną, bet ant senos suolo – pintinė. Joje, suvyniotas į išblukusį vystyklą, guli kūdikis. Didžiulės, rudos akys tiesiai į mane – be baimės, be smalsumo, tiesiog žiūri. — Dieve, — iškvėpė Miskis, — iš kur jis atsirado? Aš švelniai perbraukiau jo tamsius plaukus. Kūdikis nei krustelėjo, nei pravirko – tik sumirksėjo. Jo mažame kumštyje suspaustas lapelis. Atsargiai išskleidžiau pirštukus ir perskaičiau raštelį: „Prašau, padėkite jam. Aš negaliu. Atleiskite.“ — Reikia skambinti policijai, — susirūpino Miskis, kasydamas sprandą. – Ir seniūnui pranešti. Bet aš jau laikiau mažylį rankose, glaudžiau prie savęs. Kvepėjo kelio dulkėmis. Kombinezonas – nuplyšęs, bet švarus. — Ona, — Miskis nerimastingai pažvelgė man į akis, — negalim tiesiog paimti jo. — Galim, — susitikau jo žvilgsnį. — Miskai, penkerius metus laukėme. Penkerius! Gydytojai sakė – mums vaikų nebus. O dabar… — Bet įstatymai, dokumentai… Tėvai juk gali atsirasti, – bandė prieštarauti. Papurčiau galvą: Jie neatsiras. Jaučiu. Staiga berniukas plačiai nusišypsojo – lyg suprastų mūsų pokalbį. To buvo gana. Per pažįstamus sutvarkėme globą ir popierius. 1993-ieji buvo nelengvi. Netrukus pastebėjom: vaikas, kurį pavadinau Ilja, nereaguoja į garsus. Galvojome – susimąstęs… Bet kai traktorius užlėkė po langais, o Ilja nė nemirktelėjo, širdis suspaudė. — Miskai, jis negirdi, — sušnibždėjau vakare, paguldžiusi jį į seną lopšelį. Vyras ilgai žiūrėjo į krosnies liepsną, galiausiai atsiduso: Reik keliauti pas gydytoją į Zarasus. Pas Nikolą Petraitį. Gydytojas apžiūrėjęs skėstelėjo rankomis: Įgimta kurtumas. Operuoti negalima – nėra galimybių. Visą kelią namo verkiau. Miskis tylėjo, gniaužė vairą, kad net pirštai pabalo. Vakare, kai Ilja užmigo, išsitraukė butelį. — Miskai, gal nereikia… — Ne, — išgėrė gurkšnį. — Neatiduosim. — Ko? — Jo. Niekur neatiduosim, – tvirtai sakė. — Susitvarkysim patys. — Bet kaip? Kaip jį mokyti? Kaip… Vyras pamojavo ranka: — Jei reikės – išmoksi. Tu gi mokytoja. Sugalvosi. Naktį nemiegojau – mąsčiau: „Kaip mokyti vaiką, kuris negirdi? Kaip duoti viską, kas būtina?“ Ryte atėjo suvokimas: jis turi akis, rankas, širdį. Vadinasi, turi viską, kas reikia. Kitą dieną pasiėmiau sąsiuvinį, pradėjau rašyti planą: ieškoti literatūros, sugalvoti kaip mokyti be garsų. Nuo tos dienos mūsų gyvenimas pasikeitė amžiams. Rudenį Iljai sukako dešimt. Jis sėdėjo prie lango ir piešė saulėgrąžas. Jo albume jos ne šiaip gėlės – jos šoko, sukosi savame šokyje. — Miskai, pažiūrėk, — paliečiau vyro petį. — Vėl geltona. Šiandien jis laimingas. Bėgant metams išmokome suprasti vieni kitus. Iš pradžių išmokau abėcėlę pirštais, po to gestų kalbą. Miskis mokėsi lėčiau, bet svarbiausius žodžius – „sūnus“, „myliu“, „pasididžiavimas“ – jau buvo įvaldęs. Specialios mokyklos nebuvo, todėl mokiausi su juo pati. Skaityti išmoko greitai: raidės, skiemenys, žodžiai. Skaičiuoti dar greičiau. Bet svarbiausia – jis piešė. Piešė visur: iš pradžių pirštu ant rasoto stiklo, vėliau ant lentos, kurią Miskis jam pagamino, dar vėliau – dažais ant popieriaus ir drobės. Dažus užsakydavau iš miesto paštu, taupydama sau, kad vaikui būtų geros priemonės. — Vėl tavo nebylys kažką čirškina? – suburbėjo kaimynas Simonas, žvelgdamas per tvorą. — Koks iš jo naudos? Miskis atsitiesė nuo lysvės: — O tu, Simonai, kokią naudą duodi, išskyrus plepėjimą? Su kaimiečiais buvo nelengva. Jie mūsų nesuprato. Šaipėsi iš Iljos, vadino – ypač vaikai. Kartą grįžo su plyšusia palaidine ir įdrėksta žanda. Ramiu žvilgsniu parodė, kas – Kolia, seniūno sūnus. Verkiau valydama žaizdą. Ilja nušluostė mano ašaras – lyg ramintų: „Viskas gerai“. Vakarop Miskis išėjo. Grįžo vėlai – nieko nesakė, bet po akimi – mėlynė. Po šio karto niekas Iljos nebeskriaudė. Paauglystėje piešiniai pasikeitė. Atsirado savas stilius – keistas, tarsi iš kito pasaulio. Jis piešė pasaulį be garsų, bet tuose darbuose buvo tokia gelmė, kad užgniauždavo kvapą. Visos sienos buvo nukabintos jo paveikslais. Vieną dieną mus patikrint atvyko komisija iš rajono, kaip vyksta mokymas. Vyresnio amžiaus moteris su griežtu žvilgsniu pamatė paveikslus ir sustojo. — Kas čia piešė? – paklausė tyliai. — Mano sūnus, – išdidžiai atsakiau. — Reikia parodyti specialistams, – sakė nusiėmusi akinius. — Jūsų berniukas… jis turi tikrą talentą. Bet bijojome. Už kaimo pasaulis atrodė baisus ir nepažįstamas Iljai. Kaip jis ten jausis be mūsų, be gestų ir ženklų? — Važiuojam, — raginau, kraudama jo daiktus. — Tai menininkų mugė rajone. Tavo darbus turi pamatyti. Iljai – jau septyniolika. Aukštas, liesas, ilgos pirštų, smalsus žvilgsnis, kuris mato viską. Nenoriai linktelėjo – ginčytis su manimi beprasmiška. Mugėje jo paveikslus pakabino tolimiausiame kampe. Penki nedideli: laukai, paukščiai, rankos, laikančios saulę. Žmonės ėjo pro šalį, žvilgterėjo, bet nestovėjo. Tada priėjo ji – žila moteris, tiesia nugara ir aštriu žvilgsniu. Ilgai stovėjo, žiūrėjo ramiai. Staiga atsisuko: — Čia jūsų darbai? — Sūnaus, – mostelėjau į Ilją, kuris stovėjo rankas sukryžiavęs ant krūtinės. — Jis negirdi? – paklausė, stebėdama mūsų gestus. — Taip, nuo gimimo. Ji linktelėjo: — Esu Vėra Sergejevna, iš Vilniaus galerijos. Šis paveikslas… — moteris suvirpėjo, žiūrėdama į mažiausią saulėlydžio paveikslą. — Tai, ko daugelis menininkų ieško metų metus. Noriu jį pirkti. Ilja sustingo, žiūrėjo į mane, kol perkėliau žodžius į gestus. Jo pirštai suklus, akyse sužibo nepasitikėjimas. — Jūs rimtai nesvarstot pardavimo? – moters balse skambėjo žinojimas. — Niekada… — užstrigau, jaučiau kraują tvinstant skruostus. — Suprantat, niekad apie tai negalvojome. Tai – jo siela drobėje. Ji ištraukė piniginę, be derybų atskaičiavo sumą – tokią, kokią Miskis uždirbo per pusę metų savo dirbtuvėje. Po savaitės sugrįžo vėl. Paėmė kitą paveikslą – tą, kur rankos laiko rytinę saulę. Rudenį ateina laiškas: „Jūsų sūnaus darbuose – retas nuoširdumas. Gelmė be žodžių. Tikrų meno mylėtojų reikia būtent to.“ Sostinė mus pasitiko pilkomis gatvėmis ir šaltais žvilgsniais. Galerija – nedidelė, senam pastate užkampy, bet kasdien ateina žmonės su įdėmiomis akimis. Jie žiūrėjo paveikslus, aptarė spalvas, kompoziciją. Ilja stovėjo tolėliau, stebėjo lūpų judesius, gestus. Nors negirdėjo žodžių, mimika kalbėjo daug. Vėliau – stipendijos, stažuotės, publikacijos spaudoj. Jį praminė „Tyliosios dailininko“ vardu. Jo darbai – tarsi nebylūs sielos šūksniai – palietė kiekvieną žiūrovą. Praėjo treji metai. Miskis raudojo, išleidžiantį sūnų į personalinę parodą. Bandžiau tvirtintis, bet viduje viskas drebėjo. Mūsų berniukas jau suaugęs. Be mūsų. Bet sugrįžo. Kartą saulėtą dieną išdygo ant slenksčio su glėbiu laukinių gėlių. Apkabino mus ir pasivedė už rankų per visą kaimą, pro smalsius žvilgsnius, į tolimą lauką. Ten stovėjo Namas. Naujas, baltas, su balkonu ir dideliais langais. Kaimas seniai spėliojo, kas statosi tą namą, bet šeimininko niekas nepažinojo. — Kas čia? — sušnibždėjau, netikėdama. Ilja nusišypsojo ir ištraukė raktus. Viduje – erdvūs kambariai, dirbtuvė, knygų lentynos, nauji baldai. — Sūnau, — Miskis nustebęs žvalgėsi, — tai… tavo namas? Ilja papurtė galvą, gestais parodė: „Mūsų. Jūsų ir mano.“ Tada išvedė mus į kiemą, kur ant namo sienos puikavosi didžiulis paveikslas: pintinė prie vartelių, moteris su šviesiu veidu, laikanti vaiką, – virš jų gestais parašyta: „Ačiū, Mamyte.“ Stovėjau sustingusi, ašaros tekėjo, bet jų neslėpiau. Visada santūrus Miskis staiga apkabino sūnų taip stipriai, kad tas vos kvėpavo. Ilja atsakė tuo pačiu, tada ištiesė ranką man. Trys stovėjom vidury laukų prie naujo namo. Dabar Iljos paveikslai puošia geriausias pasaulio galerijas. Jis atidarė mokyklą kurtiems vaikams apskrities mieste, finansuoja paramos projektus. Kaimas juo didžiuojasi – mūsų Ilja, kuris girdi širdimi. O mes su Miskiu gyvename tame pačiame baltame name. Kiekvieną rytą išeinu į terasą su arbatos puodeliu ir žiūriu į paveikslą ant sienos. Kartais susimąstau – kas būtų, jei tą liepos rytą nebūtume išėjusi? Jei nebūčiau pamačiusi jo? Jei būčiau išsigandusi? Ilja dabar gyvena mieste, dideliame bute, bet kiekvieną savaitgalį grįžta namo. Apkabina mane – ir visos abejonės išnyksta. Jis niekada negirdės mano balso. Bet žino kiekvieną žodį. Jis negirdės muzikos, bet kuria savąją – iš spalvų ir linijų. Ir žiūrėdama į jo laimingą šypseną suprantu: kartais svarbiausios gyvenimo akimirkos vyksta visiškoje tyloje. Paspauskite „patinka“ ir rašykite savo mintis komentaruose!

Algirdai, žinai, penkerius metus laukėme. Penkerius! Gydytojai sakė vaikų mums nebus. O čia Algirdai, pažiūrėk!

Uncategorized

014

Likti vienai penkiasdešimties: kaip išdrįsti pradėti viską iš naujo po trisdešimties metų santuokos ir išsaugoti orumą, kai išduoda artimiausias žmogus

Likti vienai penkiasdešimties Pasiilgau tavęs, peliuk. Kada vėl susitiksim? Stovėjau Svetlanos savo žmonos

Uncategorized

061

Kaip gera… – tyliai ištarė Liudmila: rytinė kava, patikimas vyras ir ramus gyvenimas. Tačiau už durų – kaimynė, svetima virtuvė ir viena tiesa apie meilę, kurią supranti tik tada, kai išdrįsti pasirinkti save.

Kaip gera tyliai sukuždėjau sau. Man patiko gerti rytinę kavą tyloje, kai Dovydas dar miegojo, o už lango

Uncategorized

0185

Rasi laimingąją žvaigždę. Neverta skubėti – kiekvienam gyvenimo įvykiui savas laikas Polina turėjo keistą metinę tradiciją: kiekvienų Naujųjų išvakarėse ji eidavo pas būrėją Vilniuje. Nors mieste jų netrūko, Polina liko vieniša, mat visus šaunius vyrukus, rodos, jau išgraibstė… Šį kartą būrėja pranašavo: „Šiemet sutiksi savo lemtingąjį! Po šventėmis traukinyje tavo kelias susikirs su aukštu blondinu, tikra pasaka!“ Vilniaus geležinkelio stotyje Polina susipainiojo rinkdamasi bilietą: „Kaunas… 30-ąją gruodžio… kupė…“. Tikėjosi naujametinės stebuklo, kad traukinyje atvers kupė duris pats princas… Tačiau jos kelionės draugė tapo močiutė – šiltais pyragėliais vaišino, šnekučiavosi, ragino neskubėti ieškoti meilės: „Rasi savo laimę. Neverta skubėti. Viskas ateina savu laiku!“ Už naujų metų slenksčio Polina buvo pakviesta švęsti pas močiutę, kartu susipažino su jos sūnumi – gražiu, aukštu blondinu, lyg iš būrėjos nuspėjimų… Naujus metus jie sutiko kartu ir Polina suprato: stebuklai tikrai egzistuoja. O jūs tikite naujametiniais stebuklais?

Rasi savo likimą. Neskubėk viskam savas laikas Gabija turi seną, truputį keistą tradiciją. Kiekvienais

Uncategorized

015

Nemančioji

Palik mane! Nuimk rankas! Oi! Žmonės, padėkite! garsių balsų išgirsta mergaitė, kviečianti pagalbą.

Uncategorized

045

— Močiute Alle! — sušuko Matvydas. — Kas jums leido laikyti vilką kaime?

Močiute, Daiva! sušuko Motiejus. Kas leido jums kaime vilką laikyti? Daiva Steponavičienė skaudžiai pravirko