Šuo vadinosi Rūkas. Didelis, gauruotas, pilkas kaip gruodžio rytas, jis jau aštuonerius metus gyveno

Marijus stovėjo toje pačioje vietoje, kur prieš penkias minutes paliko Austėją, sumišęs dairėsi aplinkui

— Elena, ar tu rimtai galvoji, kad po skyrybų aš klajosiu po laiptines? — Liudmila ištraukė iš maišo

Motina atvažiuoja šį vakarą. Visam laikui. Jau susitariau. Lina pakėlė galvą nuo nešiojamojo kompiuterio.

Praėjo beveik dveji metai, bet Aistė vis dar prisimena kiekvieną tos istorijos smulkmeną. Tą rytą ji

Šiandien vėl galvoju apie tą rytą, kai atidariau duris ir pamačiau jį su lagaminu. Žinote, yra tokia

Tu tingi, Rasa, iš prigimties. Penkiasdešimt ketverių metų vyras sėdėjo namie pensijoje, o po darbo manęs

Kaimynai šaipėsi, kai kiemsargis Gintaras pradėjo šerti benamę katę prie laiptinės. O ji kiekvieną dieną

— Rytoj pas mane darbininkai pradeda keisti vamzdžius, viską išgriaus iki betono. Tai aš pas jus prisiglausiu.