Zibainis

BE SIELOS… Klavdija Petronienė sugrįžo namo. Nepaisant garbingo amžiaus, ji neseniai atšventė 68-ąjį gimtadienį, tačiau reguliariai lankėsi pas savo kirpėją ir leido sau grožio malonumus. Klavdija rūpinosi ir plaukais, ir nagais – šios smulkios procedūros visuomet pakeldavo nuotaiką ir gyvenimo tonusą. – Klavute, tau kažkokia giminaitė buvo atėjusi. Sakiau, kad būsi namie vėliau. Ji žadėjo dar užsukti, – pranešė vyras Juozas. – Kokia dar giminaitė? Man jau beveik nebeliko giminaičių. Kažkokia tolima sesuo… Vėl ko nors prašyti ateis. Reikėjo sakyti, kad išvykau į užsienį, – nepatenkinta tarė Klavdija. – Na kodėl gi meluoti? Man atrodo, ji iš tavo giminės, tokia pati aukšta, rimta, kažkuo primena tavo mamą, a.a. Neatrodo, kad ji ko nors prašytų. Inteligentiška moteris, gerai apsirengusi, – bandė nuraminti Juozas. Po kokių keturiasdešimt minučių giminaitė pasibeldė į duris. Klavdija pati ją įleido. Iš tiesų – labai panaši į mirusią mamą, apsirengusi prabangiai: brangus paltas, batai, pirštinės, ausyse mažytės deimančiukų auskarai. Klavdija puikiai išmanė apie tokius dalykus. Klavdija pakvietė moterį prie jau padengto stalo. – Na, susipažinkime, jei jau giminės. Aš – Klavdija, galima be pavardės, pagal amžių matyt, kad ir jūs panašaus amžiaus. O per kurią liniją mes giminės? – pasiteiravo šeimininkė. Moteris šiek tiek sutriko, net išraudo. – Aš – Galina… Galina Vladimirovna. Tarp mūsų nedidelis amžiaus skirtumas. Man birželio 12 d. sukako 50 metų. Gal jums ši data ką nors sako? – Klavdija neteko žado. – Matai, prisiminėte. Taip, aš jūsų dukra. Tik nesijaudinkite, man nieko iš jūsų nereikia. Tiesiog norėjau pamatyti savo tikrąją motiną. Visą gyvenimą nežinojau tiesos. Negalėjau suprasti, kodėl manęs nemylėjo mama. Beje, jos jau aštuoneri metai nebėra. Kodėl mane mylėjo tik tėvas? Tėtis iškeliavo neseniai, vos prieš du mėnesius. Tik patį paskutinįjį kartą jis papasakojo apie jus. Paprašė, jei galėsite, jį atleisti, – jaudindamasi kalbėjo Galina. – Nieko nesuprantu. Tu turi dukrą, – nustebęs paklausė vyras Juozas. – Panašu, kad turiu. Tau vėliau paaiškinsiu, – atsakė Klavdija. – Tai tu mano dukra? Gerai, pažiūrėjai? Jei manai, kad gailėsiuos ar atsiprašysiu – ne, negalėsiu. Dėl manęs čia nėra kaltės, – pasakė ji Galinai. – Tikiuosi, tėtis tau viską pasakojo? Jei tikiesi pažadinti manyje motiniškus jausmus, irgi klysti. Nei trupučio! Atleisk. – – Ar galėčiau dar kartą pas jus atvažiuoti? Gyvenu netoli, priemiestyje. Mūsų namas didelis, dviejų aukštų, kviečiu jus su vyru pas mus. Jums atvežiau anūko ir proanūkės nuotraukas, gal norėsite pasižiūrėti? – nedrąsiai paklausė Galina. – Ne. Nenoriu. Nevažiuok. Pamiršk mane. Sudie, – griežtai atsakė Klavdija. Juozas iškvietė Galinai taksi ir išėjo ją palydėti. Kai sugrįžo, Klavdija jau buvo viską sutvarkiusi ir ramiai žiūrėjo televizorių. – Na ir širdies tvirtybė! Tau reikėtų armijas vadovauti. Negi tu visiškai be širdies esi? Visada įtariau, kad esi bejausmė, bet kad tiek, netikėjau, – pasakė vyras. – Mes susipažinome, kai man buvo 28 metai, tiesa? Tai žinok, brangusis, širdį iš manęs atėmė ir suvarpė gerokai anksčiau. Aš buvau kaimo mergiotė – visą gyvenimą troškau ištrūkti į miestą, todėl mokiausi geriausiai, pirmoji iš klasės įstojau į universitetą. Man buvo 17, kai sutikau Vladą. Beprotiškai jį mylėjau. Jis buvo vyresnis 12 metų, bet man viskas miestelyje buvo lyg pasaka. Stipendijos neužteko, visada norėjau valgyti, todėl kvietimai į kavinę ar ledų – buvo laimė. Jis man nieko nežadėjo, bet tikėjau, kad jei meilė tokia, būtinai vesi mane. Vieną vakarą pavaišino į sodą – sutikau be abejonių. Maniau, kad dabar jau įsipareigojo. Susitikimai tapo nuolatiniai. Greitai supratau, kad laukiuosi jo vaiko. Kai pranešiau apie nėštumą, Vladas tik džiaugėsi. Suprasdama, kad greit viskas pasimatys, pati paklausiau – kada tu mane ves? Man jau 18, galima prašymą į civilinės metrikacijos biurą teikti. – Ar aš tau žadėjau kada nors vesti? – atšovė klausimu į klausimą Vladukas. – Nežadėjau ir nevesiu. Juo labiau – aš vedęs… – ramiai tęsė. – O kaip vaikas? O aš? – – Tu jauna, sveika. Visiems skulptūrą darytų! Universitetui paimsi akademines atostogas. Kol nieko nesimato – mokykis, vėliau mes su žmona pasiimsime tave pas save. Niekaip nepavyksta mūsų vaikų turėti. Gal žmona per sena. Kai pagimdysi – vaiką pasiimsim. Kaip tvarkysim dokumentus – ne tavo reikalas. Nors ir jaunas, bet ne paskutinis žmogus miesto savivaldybėje. Žmona skyriui vadovauja ligoninėje. Už vaiką nesirūpink – po gimdymo atsigulsi ir atgal – į universitetą, dar ir užmokėsim. Tada apie surogatines mamas niekas nė girdėjo. Ko man reikėjo imtis? Kaime ir šeimą būtų sugriovusi. Iki gimdymo gyvenau pas juos dvare. Vlado žmona manęs vengė, gal vis tiek pavydėjo. Dukrą pagimdžiau namuose, atvyko akušerė, viskas garbingai. Dukros nekrūtinau – ją iškart išnešė. Daugiau nemačiau. Po savaitės mandagiai išprašė. Vladas pinigų davė. Grįžau į universitetą. Po to – gamykla. Kambarys šeimų bendrabutyje. Dirbau meistre, vėliau – vyresniąja meistre OTK. Daug draugų, tačiau niekas nekvietė tuoktis, kol tu neatsiradai. Jau buvo 28 metai – nenorėjau, bet reikėjo. Toliau pats gerai žinai. Gerai gyvenome – tris automobilius pakeitėm, namas pilnas, sodyba – pavyzdinė. Kasmet poilsiaujame. Gamyklą išlaikėm per 90-uosius, nes mūsų cechas vienintelis miestelyje gamino traktorių dalis, o kas kitur – niekas nežino. Gamyklą ir dabar saugo spygliuota viela ir bokšteliai. Pensija – lengvatinė. Visko turim. Vaikų nėra – ir nereikia. Stebiu kitų vaikus… – baigė išpažintį Klavdija. – Blogai gyvenome. Aš tave mylėjau. Visą gyvenimą bandžiau tavo širdį atitirpinti, bet nepavyko. Gerai, kad vaikų nebuvo – tu gi net katino ar šuns nepamylėjai. Sesė prašė padėti dukrai – nė savaitės neįsileidai pas save gyventi. Šiandien dukra atvažiavo – o kaip ją sutikai? Dukra! Tavo kraujas, o tu… Tikrai, jei būtume jaunesni – skyrybos. Dabar jau vėlu. Šalia tavęs – šalta, šalta, – pasipiktinęs atsakė Juozas. Klavdija net šiek tiek išsigando, tokio vyro tono niekada negirdėjo. Ramią jos gyvenimo kasdienybę sudrumstė ta dukra. Juozas persikėlė į sodą. Pastaruosius metus gyvena ten. Sodyboje turi tris šunis, visus benamius parsivedė. Ir nežinia kiek kačių. Namuose būna retai. Klavdija žino, kad jis važiuoja pas jos dukrą Galiną, su visais susipažinęs, o proanūkę myli be galo. – Visada kvailas buvo, kvailas ir liko. Tegul gyvena kaip nori, – mąsto Klavdija. Ji taip ir nenorėjo artimiau susipažinti su dukra, anūku ir proanūke. Važiuoja viena prie jūros. Ilsisi, stiprėja, ir jaučiasi puikiai.

BE SIELOS Klavdija Vasiliūnienė sugrįžo namo. Nors jau buvo sulaukusi garbingo amžiaus ką tik atšventusi

Uncategorized

0100

Dieninė gegutė pergiedojo – arba kai anyta, praverdama duris septintą ryto su „šviežiu“ varškės maišeliu, tvarko svetimus vonios šampūnus, žvalgosi po tavo spintą ir ruošia sūnui mėgstamus balandėlius tavo pačios virtuvėje

Dieninė gegutė perskaitė laiką Nejuokauk, Ramune! sušuko Ona. Vytautai, ateik čia! Dabar pat!

Uncategorized

Sūnus brolio vertingesnis už vaiką

20230815 Šiandien vėl susidūriau su senais šeimos konfliktų šokiais, kurie, kaip ir visada, sukasi aplink

Uncategorized

0100

Tapusi tarnaitė: Kai Alėja nusprendė tekėti, sūnus su marčia liko priblokšti ir ilgai nesuprato, kaip reaguoti į jos sprendimą. – Ar tikrai pasirengusi keisti gyvenimą tokiame amžiuje? – nerimaudama klausė Kotryna, žvilgtelėjusi į vyrą. – Mama, kam tokie drastiški sprendimai? – nervingai kalbėjo Rūstis. – Suprantu, ilgai buvai viena, visą jaunystę atidavei man, bet dabar tekėti – nesąmonė. – Jūs jauni, todėl taip galvojate, – ramiai atsakė Alėja. – Man šešiasdešimt treji ir niekas nežino, kiek dar liko gyvent; tad turiu teisę paskutines dienas praleisti su mylimu žmogumi. – Bent neskubėkite tuoktis, – bandė atkalbėti sūnus. – Jurijų pažįsti vos porą mėnesių, jau viską keisti pasiryžusi. – Mūsų metais negalima laukti ir delsti, – svarstė Alėja. – Ką dar reikia žinoti? Jis dviem metais vyresnis, gyvena su dukra ir jos šeima trijų kambarių bute, turi gerą pensiją, nuosavą sodą. – Kur ketinate gyventi? – stebėjosi Rūstis. – Mūsų bute dar vienam žmogui vietos tikrai nėra. – Nesijaudinkite, Jurijus mūsų kvadratų nereikalauja, tad persikelsiu pas jį, – dėstė Alėja. – Ten daug vietos, su jo dukra gerai sutariu, visi suaugę ir nesipyksim. Rūstis nerimavo, Kotryna ragino suprasti ir palaikyti mamos sprendimą. – Gal mes tiesiog savanaudžiai? – svarstė Kotryna. – Aišku, patogu, kad tavo mama mums padeda ir dažnai prižiūri Kirą, bet ji turi teisę susikurti savo laimę. Jei atsirado proga, netrukdykim. – Bent jau būtų kartu, kam tuoktis? – nesuprato Rūstis. – Dar trūko mamos vestuvių su baltomis suknelėmis ir žaidimais… – Jie iš senosios kartos – gal taip jiems ramiau, – ieškojo paaiškinimų Kotryna. Galiausiai Alėja išėjo už Jurijaus, su kuriuo susipažino netikėtai gatvėje, ir persikėlė į jo butą. Iš pradžių viskas sekėsi – priėmė šeima, vyras buvo geras, ir Alėja tikėjo, kad pagaliau nusipelnė laimės. Bet greit pradėjo ryškėti kasdienio gyvenimo realybė. – Gal paruoštum troškinį vakarienei? – prašė Inga. – Man šiandien darbo kalnas, nieko nespėju, o jums laisvo laiko daug. Alėja suprato užuominą – ėmėsi gaminti, pirkti produktus, tvarkyti ir skalbti, net į sodą važinėti. – Sodas dabar mūsų abiejų, – pareiškė Jurijus. – Dukra su žentu neturi kada, anūkė maža, viską darysim dviese. Alėja neprieštaravo – džiaugėsi, kad gali prisidėti prie šiltos šeimos. Su pirmu vyru to neturėjo – jis tingus, vėliau pabėgo, kai Rūsčiui buvo dešimt. Daug metų apie jo likimą nežinojo. Dabar, rodės, viskas teisinga, darbai nekėlė nuovargio. – Mama, tu juk sodui netinki – po kiekvienos kelionės spaudimas kyla! – nerimavo Rūstis. – O man patinka, – ramiai sakė pensininkė. – Užauginsim derlių – dalinsimės su jumis. Rūstis abejojo – per kelis mėnesius niekas jų net į svečius nepakvietė, nors patys kvietė Jurijų. Nusprendė nebesiversti į draugystę – svarbiausia, kad mama laiminga. Iš pradžių Alėja džiaugėsi, bet darbų daugėjo. Jurijui į sodą nuvažiavus – skaudėjo nugarą, skundėsi širdimi, tad žmona viską nešė ir tvarkė viena. – Vėl sriuba? – skųsdavosi žentas Antanas. – Maniau, kad kas nors naujo bus. – Nepavyko šiandien nueiti į parduotuvę, – teisinosi Alėja. – Kol skalbiau užuolaidas, pavargau. – Suprantu, bet aš nemėgstu sriubos, – atstūmė lėkštę žentas. – Rytoj Alėja tikrai paruoš puotą, – užtarė Jurijus. Ir kitą dieną Alėja visą dieną suko virtuvėje, kad vakare viskas būtų suvalgyta per pusvalandį. Taip tęsėsi nuolat – ir vis dažniau sulaukė priekaištų, o Jurijus pritarė. – Nesu jaunutė, pavargstu, kodėl viską turiu daryti viena? – nebesusilaikė ji po eilinio barnio. – Tu mano žmona – turi rūpintis namais, – priminė Jurijus. – Kaip žmona turiu turėti ne tik pareigas, bet ir teises, – pravirko Alėja. Tačiau vėl visus stengėsi pradžiuginti, kol vieną dieną galutinai pratrūko. Inga su vyru ėjo į svečius, norėjo palikti dukrą Alėjai. – Lai mažylė būna su seneliu, arba eina su jumis, nes aš šiandien vykstu pas savo anūkę, – sakė moteris. – Kodėl mes turim derintis prie tavęs? – įsiuto Inga. – Neprivalot, bet ir aš nieko neprivalau, – priminė Alėja. – Mano anūkei gimtadienis, jau antradienį jums sakiau. Jūs visi ignoravote, o dabar dar norit, kad likčiau. – Taip negalima! – supyko Jurijus. – Ingai planai griūva, tavo anūkė dar maža – nieko neatsitiks, jei sveikinsi rytoj. – Nieko neatsitiks, jei tris išeisim pas vaikus ar tu liksi su anūke, kol aš grįšiu, – užsispyrė Alėja. – Taip ir žinojau, kad iš mūsų santuokos nieko gero nebus, – pikta sakė Inga. – Gamindama nenusimanai, tvarkytis nemoki, rūpi tik sau. – Po visko, ką padariau, manai lygiai taip pat? – paklausė Alėja vyro. – Tu žmonos ieškojai ar tarnaitės, aptarnaujančios visus? – Tu neteisi ir mane kaltini be priežasties, – nerimavo Jurijus. – Tik nesuk skandalo. – Klausiu paprastai ir noriu atsakymo, – nenusileido moteris. – Jei taip kalbi – daryk ką nori, bet mano namuose toks požiūris netoleruojamas, – išdidžiai atsakė Jurijus. – Tada aš atsistatydinu, – pasakė Alėja ir pradėjo krautis daiktus. – Priimsite atgal nenaudingą močiutę? – tempė ji lagaminą ir anūkės dovaną. – Išėjau už vyro, grįžau – nieko nebenoriu, tik nesiklauskit daug, pasakykit: priimsit ar ne? – Be abejo, – puolė pasitikti sūnus ir marti. – Tavo kambarys laukia ir mes džiaugiamės tavo sugrįžimu. – Tikrai džiaugiatės? – norėjo išgirsti ji laukiamus žodžius. – O dėl ko dar džiaugiasi artimieji? – nesuprato Kotryna. Dabar Alėja žinojo – ji ne tarnaitė. Taip, padėdavo namuose ir anūkei, bet sūnus su žmona niekada nepiktnaudžiavo ir neleido sau baigti. Čia ji buvo tiesiog mama, močiutė ir šeimos narė, o ne tarnaitė. Alėja galutinai grįžo namo, pati padavė skyryboms ir stengėsi daugiau nebeprisiminti patirto nuoskaudos.

Tapo tarnaite Kai Aldona pranešė, kad ruošiasi ištekėti, sūnus ir marti buvo šokiruoti ir nežinojo, kaip

Uncategorized

039

Kartą, kai antrą kartą laukiausi, prie durų pasibeldė mergina su kūdikiu.

Antrą kartą, kai vėl būtau nėščia, prie mano durų beldžiasi mergina su kūdikiu. Negalėjau patikėti, kad

Uncategorized

0219

Dieninė gegutė perskaitė laiką Nejuokauk, Ramune! sušuko Ona. Vytautai, ateik čia! Dabar pat!

Uncategorized

0350

– Gal jau laikas suaugti, – pasakė Ingrida vyrui. Jo reakcija išvedė iš kantrybės Kaip jums atrodo – gyventi su amžinu paaugliu keturiasdešimtmečio vyro kūne? Tai kai prašai: „Rokai, nueik į tėvų susirinkimą mokykloj“, o jis: „Negaliu, rytoj „World of Tanks“ turnyras.“ Tai kai primeni apie komunalinius mokesčius – jis linksi, šypsosi, ir po savaitės atjungia karštą vandenį, nes užmiršo. Užsižaidė „Dotą“. Tai kai dvylikametis sūnus klausia fizikos, o tėtis kitam kambary su ausinėm rėkia: „Patrankas į kairę, mulkiai!“ Ingrida taip gyveno septyniolika metų. Įsivaizduojate? Jie susipažino universitete – Roka buvo žavingas studentas, draugijų siela su gitara ir bajeriais. Ingrida, pirmūnė ir moksliukė, įsimylėjo jo lengvumą ir gebėjimą „neparintis“. Gyventi, o ne egzistuoti. Atrodė – štai jis, balansas! Ji rimta, jis linksmas. Inis ir janis. O gavosi, kad ji traukia vežimą, o jis sėdi viršuje ir kojom tabaluoja. Po vestuvių Rokas dirbo. Tai čia, tai ten. Vadybininkas, administratorius, konsultantas – visur, kur ne per sunku. Alga menka, bet vis rasdavo paaiškinimą: „Laikinai, Ingriut, tuoj viskas susitvarkys.“ Nesusitvarkė. O Ingrida varė valstybinėj mokesčių inspekcijoj – pastoviai, patikimai, nuobodžiai. Ji mokėjo už būstą, pirko maistą, vežiojo Justą pas gydytojus, tikrino pamokas. Rokas tuo metu „ilsėjosi po darbo“. Prie kompiuterio. Iki trečios nakties. – Rokai, – pavargus sakydavo ji, – gal bent kartą nueik į tėvų susirinkimą. Aš vis negaliu atleidimo imti. – Negaliu, Ingriut. Rytoj svarbus susitikimas. Susitikimas – alus su bendramoksliu bare. – Rokai, sumokėk už internetą. Atjungs juk. – Aha, aha. Nemokėdavo. Ingrida sumokėdavo pati. Ji jau tapo panaši į mamą. Į vadybininkę. Į prižiūrėtoją. Tik ne į žmoną. Kai kantrybė trūksta – visa istorija, kai sūnus žino daugiau nei motina, kai tenka rinktis tarp brolio ir šeimos, kai infantilumas tampa ne silpnybe, o bailumu, kai tiesa skauda labiau už meilę – ir kaip Ingrida pagaliau pasijuto, kad gyvena su vyru, kuris visgi suaugo.

Tau laikas suaugti, tarė man mano žmona Aušra. Jos žodžiai mane supykdė. Kaip jums toks gyvenimas gyventi

Uncategorized

064

„Jų niekas nevarė lauk, – atsakėme abiem pusėms, – jie patys kažkodėl nenorėjo pasilikti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime laimingi juos priimti!“ – Sėdėk! Mūsų namuose nėra! – ramiai tarė Petras. – Tai gi skambina! – sustingo Valė, pakildama nuo sofos. – Tegul, – atsakė Petras. – O jei kas svarbus? – klausė Valė. – Ar darbo reikalais? – Šeštadienis, dvylikta – ištarė Petras. – Tu nieko nekvietei, aš nieko nelaukiu. Kokia išvada? – Tik į skylutę pažiūrėsiu! – pašnibždomis sumurmėjo Valė. – Sėsk! – balse girdėjosi plienas. – Mūsų namuose nėra! Kas ten bebūtų, tegu eina atgal! – O tu žinai, kas ten? – paklausė Valė. – Spėju, todėl ir sakau sėsti ir prie langų nesirodyti! – Jei tai, ką galvoju, jie lengvai nepasiduos! – tarė Valė ir gūžtelėjo pečiais. – Viskas priklauso nuo to, kiek ilgai mes jiems neatidarysime durų, – ramiai atsakė Petras. – Anksčiau ar vėliau jie išeis. Vis tiek laiptinėje nakvoti neketina. O mes su tavimi niekur neskubam. Tai sėsk, pasiimk ausines, telefoną ir žiūrėk filmą. – Petrai, man mama skambina, – pasakė Valė, rodydama telefono ekraną. – Vadinasi, už durų laukia tavo teta su savo nevykusiu sūnumi, – apibendrino Petras. – Iš kur žinai? – nustebo Valė. – Jei ten būtų mano pusbrolis, – o Petras žodį „pusbrolis“ ištarė ypač švelniai, kad net su pasišlykštėjimu, – tuomet skambintų mano mama. – Kokių kitų variantų nesvarstai? – paklausė Valė. – Jei tai kaimynai, su jais bendrauti nenoriu. Jei draugai, paskambinę būtų jau išėję. O iš tiesų, padorūs žmonės paskambintų iš anksto, paklaustų, ar galime priimti! O ne belstų į duris pusvalandį! O taip įžūliai ir be sąžinės skambinti galėtų tik tie patys mūsų įkyrūs giminaičiai! – Petrai, čia mano teta, – varginamai ištarė Valė. – Mama parašė žinutę. Klausia, kur mus velniai neša. Teta Natalija liks pas mus kelioms dienoms, reikalų mieste turi! – Parašyk jai, kad mieste pilna viešbučių, – nusišypsojo Petras. – Petrai! – priekaištingai tarė Valė. – Negaliu taip parašyti! – Žinau, – Petras susimąstė. – Parašyk, kad mūsų namuose mūsų nėra, gyvename viešbutyje, nes bute nuodijo tarakonus! – Puiku! – Valė parašė žinutę ir išsiuntė. – Petrai, ji prašo mums užsakyti du kambarius tetai ir Kostiui, – nustebusi tarė Valė. – Parašyk, nėra pinigų. Dar pridėk, kad išsinuomavome dvi lovas bendrabutyje, o kambaryje su mumis dar penkiolika užsieniečių, – Petras nusišypsojo savo išradingumu. – Mama klausia, kada grįšime, – padavė Valė žvilgsnį vyrui. – Parašyk, po savaitės, – numojo ranka Petras. Belstis į duris nustojo. Pora lengviau atsiduso. – Petrai, mama parašė, kad teta atvažiuos po savaitės, – išsekusiu balsu priėmė Valė. – O tuomet vėl mūsų namuose nebus, – ištarė Petras. – Petrai, tu juk supranti, kad tai ne sprendimas? Mes negalime visą laiką nuo jų slapstytis? O jei atvyks vidury savaitės? O jei po darbo pasitiks prie durų? Ką mano teta, ką tavo pusbrolis – abu pajėgūs visokiems triukams! – Taip, – nusiminė Petras. – Reikėjo mums tris kambarius pirkti? – Petrai, butą pirkome būsimai dideliai šeimai, – tarė Valė. – Mums reikia vaiko! – rimtai pasakė Petras. – Geriau iškart dviejų! – O aš prieš? – pasipiktino Valė. – Juk patikrintis reikia! Neiseina! – Nervus pašalint, ir viskas bus gerai, – rimtai pasakė Petras. – Juk mus abu iš proto varo – tai tavo, tai mano giminės! Išvaryt juos visus ten, iš kur lenda! Juk dėl jų nieko nesigauna! Valė nesiginčijo. Ji žinojo – Petras teisus. Kai tuoktis ruošėsi, abu praėjo brangų patikrinimą dėl suderinamumo ir genetinių ligų. Buvo tikrinta ir vaisingumas. Tada viskas buvo puiku. Tik po vestuvių vaikų planus teko atidėti, kad užsidirbtų butui. Paveldėjimo nebuvo iš ko tikėtis. Prieš vestuves ir Petras, ir Valė gyveno su mamomis vieno kambario butuose. Reikėjo viską susitvarkyti patiems. Penkeri metai sunkaus darbo ir griežtos taupymo davė galimybę įsigyti didelį butą. Senos statybos, remonto sudėjo daug, baldus beveik nuo nulio. Bet džiaugsmo buvo per kraštus! Vos spėjo įkurtuves atšvęsti, ant slenksčio pasirodė Valės teta su sūnumi. Kad jauni šeimininkai „neprieštarautų“, tetą lydėjo uošvė. – Čia niekas nespaudžia, vietos daug! Ne kaip mes su Vale viena kambary kankinomės! – Patogu, – pripažino teta Natalija. – Man atskiras kambarys ir Kostiui irgi! – Svetainėje negyvenama, – tarė Petras. – Čia poilsiui! – Tai aš čia ne dirbti ruošiuosi! – nusijuokė teta Natalija. – Vale, paaiškink vyrui, kad su sūnumi man nepatogu – jis knarkia! Ir šiaip, svečiai namuose, bet stalo nepadengėt! – Nesitikėjome jūsų, – sumišo Valė. – Ir šaldytuvas tuščias, – palaikė žmoną Petras. – Na jau, – teta Natalija nusileido. – Petras, į parduotuvę! Valė – į virtuvę! – Tai ko stovi? – piktai sukėlė balso uošvė. – Nejaugi taip svečius priimat! – Jūs ne per drąsios… – sušuko Petras, bet Valė išvedė jį į kitą kambarį. Kai Petras pagaliau galėjo atplėšti ranką nuo žmonos burnos, paklausė: – Vale, niekas čia nieko nesupainiojo? Dabar juos išmesiu pas tavo mamą! Su tavo mama kartu! Atvažiavo svečiuotis – elkitės kaip svečiai! O kas čia? – Petrai, paprasta ji moteris… Iš provincijos! Jiems taip priimta! – Pažįstu kaimiečius, bet chamizmo niekur nėra priimta! Tai ir yra chamizmas! – Brangusis, nesibarkim su mama ir teta! – prašė Valė. – Jie man po to visus nervus išgręš! O tu visai jiems būsi priešu! Tau to reikia? – Man vis viena, kuo būsiu. Jei taip elgiasi, man lengva visai jų nematyti ir neminėti! Tegul išnyksta, nė negaila! – Petrai, brangus! Na, pagailėk manęs! Jei dabar tetą Nataliją išvarysim, mama mane prakeiks! Neturiu nieko, tik ją! Šis argumentas suveikė. Petras sukandęs dantis išėjo į parduotuvę. Teta Natalija užsibuvo ne tris dienas, kaip planavo, o dvi savaites. Petras jau antrą vakarą ėmė gerti valerijoną. Tetos išvykimą jaunieji šventė su šluota ir grindų šluoste: tris dienas tvarkė butą. O vėliau tokia pati situacija nutiko iš kito galo. – Broliuk, atvykau trumpai, – Dmitrijus apkabino broliuką stipriai. – Reikalų sutvarkyti reikia, paskui namo grįšim! – Negali vienas reikalų sutvarkyti? – paklausė Petras. – Kaipgi? Juk šeima! Paliksiu vienus miestelyje, o pats į miestą? Naudok galvą! – kvatojosi Dmitrijus. – O jei užkliūsiu už nuotykio? O žmona mane kontroliuos! – Todėl ir vaikus atsivežei? – klausė Petras. – Su kuo juos palikti? – Dmitrijus kumštelėjo broliui per nugarą. – Jiems bent pramogų yra! Eime, kaip jaunystėje, „sudrebinsim“ miestą! – Dmitrijau! – rėkė Svetlana. – Jei dabar „sudrebinsi“, nieko nebesudrebinsi! Po pusantros valandos nuo brolio šeimos atvykimo Valė krito nuo galvos skausmo. Vaikai siautėjo po butą, rėkdami. Svetlana mokėjo tik klykti, kitaip kalbėti nemokėjusi. O Dmitrijus vis norėjo į miestą pramogaut, nuo to Svetlana klykė dar garsiau. – Petrai, juk tu vienintelis mamos sūnus, – į pagalvę sušnibždėjo Valė. – Tai pusbrolis iš motinos pusės, – sumurmėjo Petras. – Aš jį „kuzenas“ vadinu. – Nesvarbu, kaip vadini, ar gali jį kaip nors paprašyti išvykti? – Žinok, su malonumu, – Petras pasideda ranką prie širdies, – bet čia tokia pati situacija, kaip su tavo teta. Mama man po to smegenis „šaukštu“ išgrauš ir privers suvalgyti! Nespėdavo atsigauti po vieno vizito, ant slenksčio pasirodydavo nauji svečiai. Teta Natalija su sūnumi vis turėdavo reikalų mieste. Kuzenas Dmitrijus su šeima periodiškai atvykdavo „sutvarkyti savo reikalus“. Ir mamos apie vaikus nepamiršdavo. Uošvė smegenis išgręždavo žentui, anyta – marčiai. Nuolatinis nervų tampymas ardė jaunų šeimų vidinę ramybę ir psichologinę sveikatą. Apie vaikus tokioje nesibaigiančioje svečių karuselėje nė kalbos negalėjo būti. Ir sveikata šlubavo, ir, paprastai – kaip gi čia? – Gal keičiam butą? – pasiūlė Valė. – Į minkštas patalpas? – nusišypsojo Petras. – Greitai mums jas paskirs! – Ne, – nusišypsojo Valė. – Gal keičiam butą į tokią pat kitame rajone! Yra šeimų, kurios nori gyventi kitur! O mes persikelsim, niekam nepasakysim kur! – Tik laikinas sprendimas, – sumurmėjo Petras. – Ir mano kuzenas, ir tavo teta iškvos buvusius gyventojus ir sužinos, kur persikėlė. Ras mus! O tada už tokį triuką „pakars“! – Gal bent spėsim vaiką padaryti? – su viltimi paklausė Valė. – Mums reikia ne tik padaryti, bet ir užauginti. Tai bus bent kažkoks pagrindas, – Petras papurtė galvą. – Jau geriau išsikelti iš buto, – liūdnai tarė Valė. – Gal pas draugus? Bent pasislėpsim! – Tai turi omenyje Valerijų su Kotryna? – paklausė Petras. – Taip, – linktelėjo Valė. – Jie turi kambariuką! – Ten Tera gyvena, – nusišypsojo Petras. – Užmiršai? – Geriau su vokiečių aviganiu nei su mūsų giminėmis! – Valė bejėgiškai nuleido galvą. – Palauk! – sušuko Petras ir griebė telefoną. – Valerijau, paskolink šunį! – O, drauge! Amžinai tau skolingas! Mes su Kotryna norime į kurortą, o mergytę palikti nėra su kuo! Ji svetimų nemėgsta, bet jus pažįsta ir gerbia! – klykė Valerijus į ragelį. – Atvešiu pašaro! Gultą, žaislus, dubenėlius! Dar sumokėsiu! – Vežk! – džiugiai atsakė Petras. Grįžo pas žmoną, švytėdamas kaip rytinė saulė: – Skambink mamai, tegul teta rytoj atvažiuoja! O aš broliui paskambinsiu, kad ateitų savaitę! – Ar tikrai? – paklausė Valė. – Mes juos mielai priimsim! – nuoširdžiai kalbėjo Petras. – Kas gi kaltas, kad mūsų „gyventojas“ jiems nepatiks? Kuzenui Dmitrijui su šeima užteko vieno „vof vof“, kad mieliau rinktųsi viešbutį. O teta Natalija nusprendė „kovoti“ už savo teisę svečiuotis. – Užrakinkit tą žvėrį kur nors! – šaukė ji, slėpdamasi už siaurą sūnaus nugarą. – Teta Natalija, juokaujate? – šypsojosi Petras. – Keturiasdešimt penki kilogramai grynų raumenų! Ne kokia pudelė, o vokiečių aviganis! Ši duris išneš! – Kodėl ji į mane žiūri su pykčiu? – teta Natalijai nurimęs balsas. – Nemėgsta svetimų, – gūžtelėjo pečiais Valė. – Atsikratykit jos! Negaliu gyventi su tokiu žvėrimi! – Kaip čia atsikratyt? – įsižeidė Petras. – Ši miela šunytė – mūsų šeimos dalis! Juk vaikų neturim, o mylėti kažką reikia! Ir mylim ją labai! – Jokiu būdu nepaliksim! – pridėjo Valė. Po to abi mamos skambino ir klausė, kodėl atsisakyta priimti artimuosius svečiuose. – Jų niekas nevarė lauk, – atsakėme abiem, – jie patys kažkodėl nenorėjo pasilikti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime laimingi juos priimti! – O šuo? – Mama, mes juk niekam neatsisakom! Bet mamos irgi daugiau į svečius neskubėjo. O po mėnesio Tera grįžo pas savo šeimininkus, bet visada buvo pasiruošusi sugrįžti. Nebereikėjo. Valė laukėsi dvynukų.

Jų niekas nevijo, atsakydavo tiek vienai, tiek kitai, jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja!

Uncategorized

012

Jis savaitę statė sodo pavėsinę ir valgė maistą iš šaldytuvo. Aš atėmiau iš jo atlyginimo, ir jis pradėjo pykti dėl to.

Savaitę ilgo, nenutrūkstamo lietaus, aš statiau sodo paviljoną, kol šaldytuvo švytėjimas spindėjo kaip