Zibainis

– Aš žinau apie tavo nuotykius, – tarė žmona. Viktorui perbėgo šaltis per nugarą. Ne, jis nesužvairavo. Net nepapilkėjo – nors viduje viskas susitraukė tarsi sutrinta popieriaus skiautė, kurią tuoj išmes. Tiesiog sustingo. Larisa stovėjo prie viryklės, maišė sriubą. Viskas kaip įprasta – nugara atsukta vyrui, prijuostė taškuota, virtuvėje sklinda keptų svogūnų kvapas. Kasdienis, jaukus paveikslas. Tik Larisa kalbėjo balsu, kaip LRT žinių diktorė. Net Viktoras pagalvojo: gal neteisingai išgirdo? Gal kalba eina apie agurkus – esą, žino, kur skanių parduoda? O gal apie kaimyną iš trečio aukšto, kuris parduoda automobilį? Tačiau ne. – Apie visus tavo nuotykius, – pakartojo Larisa, neatsisukdama. Štai tada jam ir pasidarė iš tikro šalta. Jos balse nebuvo isterijos ar nuoskaudos. Nebuvo to, ko jis visada bijojo: ašarų, priekaištų, daužomų lėkščių. Tik faktas. Tarsi sakytų, jog baigėsi pienas. Penki dešimtmečiai ir du metai gyveno Viktoras šiame pasaulyje. Dvidešimt aštuonerius – su šia moterimi. Žinojo ją iki smulkiausių detalių: kur apgamėlis ant kairio peties, kaip suraukia nosį, kai ragauja sriubą, kaip giliai atsidūsta rytą. Bet tokio tono iš jos lūpų dar nebuvo girdėjęs. – Lara, – norėjo ištarti, bet balsas užstrigo. Nusičiaudėjo. Bandė dar kartą. – Laris, apie ką tu? Ji atsisuko. Pažvelgė į jį – ilgai, ramiai, tarsi matytų jį pirmą kartą. O gal – tarsi žiūrėtų į seną nuotrauką, kurioje nieko neįmanoma jau įžiūrėti. – Apie Mariją, pavyzdžiui, – tarė. – Iš tavo apskaitos skyriaus. 2018-ieji, jei gerai prisimenu. Viktoras pasijuto, lyg žemė trauktų iš po kojų. Ne – tai ne šiaip frazė, jis tikrai smigo. Likęs be atramos, pakibo ore. Dieve mano. Marija?! Veido net nebepriminė. Buvo kažkoks epizodas – gal po darbo vakarėlio? Viskas trumpai. Nieko rimto. Sau pažadėjo: daugiau niekada. – Ir apie Snieguolę, – tęsė Larisa šaltu balsu. – Kuri prisėdo prie tavęs sporto klube. Prieš dvejus metus. Prasižiojo. Užsičiaupė. Iš kur ji žino apie Snieguolę? Larisa išjungė viryklę. Po truputį nusiėmė prijuostę, tvarkingai perlenkė. Atsisėdo prie stalo. – Nori žinoti, kaip sužinojau? – paklausė. – Ar tau svarbiau, kodėl tylėjau? Viktoras tyli. Ne iš nenoro – tiesiog negali. – Pirmą kartą, – pradėjo Larisa, – pastebėjau prieš dešimt metų. Pradėjai vėlai grįžti iš darbo. Ypač penktadieniais. Pareini linksmas, akys švyti. Kvepi svetimais kvepalais. Liūdnai, be laimės, šyptelėjo. – Įtikinau save – gal tik pasirodė, gal kolegė naujus kvepalus naudoja? Visą mėnesį raminausi. Bet paskui kišenėje radau kvitą iš restorano. Vakarienė dviem. Vynas. Desertas. Mes tokioje kartu nebuvom. Viktoras norėjo ką nors pasakyti – pasiteisinti, pameluoti, kaip įprasta. Bet žodžiai įstrigo kažkur tarp skrandžio ir gerklės. – Žinai, ką padariau? – Larisa pažvelgė jam į akis. – Pasėdėjau vonioje, paverkiau. Nusiploviau veidą. Paruošiau vakarienę. Pasitikau tave su šypsena. Dukrai nieko nesakiau – jai tada penkiolika buvo. Egzaminai, pirma meilė. Kam jai žinoti, kad tėtis… Ji nutylo. Brūkštelėjo ranka per stalą – lyg trintų nematomus trupinius. – Galvojau: ištversiu. Pradings savaime. Visi vyrai tokie – amžiaus krizė, hormonai, kvailystės. Svarbiausia – šeima išlieka. – Lara, – išstenėjo Viktoras. – Neverta, – pertraukė. – Leisk baigti. Jis nutilo. – Paskui buvo antra. Ir trečia. Ketvirta. Nebebesuskaičiavau. Tavo telefonas – juk be slaptažodžio visada. Manai, nežiūrėjau? Skaičiau žinutes. Tas „ilgiuosi, zuiky“, „Tu pats geriausias“. Nuotraukas mačiau – kaip glostai, šypsaisi. Jos balsas sudrebėjo – pirmąkart. Tačiau suėmė save į rankas. Įkvėpė giliai. – Vis klausiau savęs: kam man tai? Kodėl turiu gyventi su žmogumi, kuris manęs nemyli? – Myliu! – išsprūdo Viktorui. – Larisa, aš… – Ne, – tarė griežtai. – Nemyli. Myli patogumą. Tvarkingus namus. Karštą vakarienę. Išlygintus marškinius. Tylesnę moterį, kuri nekaišioja nosies kur nereikia. Ji atsistojo. Priėjo prie lango. Stovėjo, žiūrėdama į tamsą. – Žinai, kada apsisprendžiau? – paklausė, neatsisukdama. – Prieš mėnesį. Dukra grįžo savaitgaliui. Sėdėjom virtuvėj, arbatos gėrėm. Sako: „Mama, kažkokia keista tapai. Tyli nuolat. Lyg nebesi savimi“. Pagalvojau: argi ne tiesa? Jau dešimt metų nesu savimi. Viktoras žiūrėjo į jos nugarą – tiesią, įsitempusią – ir suprato: jis ją praranda. Ne „gali prarasti“, o PRARANDA. Dabar. – Aš nenoriu skyrybų, – nuvargusiu balsu pasakė jis. – Larisa, prašau. – O aš noriu, – ramiai atsakė ji. – Dokumentus jau pateikiau. Po mėnesio teismas. – Kodėl dabar?! – sprogo Viktoras. Larisa atsisuko. Pažvelgė ilgai, įdėmiai. Nuliūdus šypsena. – Todėl, kad supratau: tu manęs niekad neišdavei, Vytai. Nes išduoti galima tik tą, kuris tau rūpi. Aš tau tiesiog buvau – visada. Kaip oras. Ir tai buvo tikra tiesa. Viktoras sėdėjo ant sofos – susitraukęs, staiga pasenęs dešimt metų. Larisa stovėjo prie koridoriaus durų. Tarp jų – dvidešimt aštuoneri santuokos metai, bendra dukra, butas, kuriame kiekvienas kampas mena juos. Ir bedugnė. Milžiniška, neįveikiama. – Supranti, – tyliai tarė jis, – be tavęs aš pražūsiu. – Nepražūsi, išgyvensi, – nutraukė ji. – Kaip nors. – Ne! – pašoko, žengė link jos. – Larisa, pasikeisiu! Prisiekiu! Daugiau niekada… – Vyta, – pakėlė ranką sustabdydama. – Ne esmė kitose. Visiškai ne jose. – O kas tada? Netrukus. Ieškojo žodžių – tų, kurių nesiryžo ištarti metų metais. – Ar žinai, kaip man būdavo? Kai, po kokios nors Marijos ar Snieguolės, grįždavai – aš guldavau šalia ir jausdavausi tuščia vieta. Nei slėpei ypatingai! Net telefoną palikai atvirą. Marškinius skalbimui išmesdavai su jų lūpdažiu ant apykaklės. Buvai įsitikinęs, kad aš – kvailelė. Nematanti. Viktoras svyrtelėjo, tarsi gautų antausį. – Nejau norėjau… – Nenorėjai? – Priėjo visai arti. Akys žibėjo – bet ne nuo ašarų. Nuo įsiūčio. Ilgametės, susikaupusios, išsiveržusios laisvėn nuoskaudos. – Tu apie mane negalvojai apskritai. Kas sukosi tavo galvoje, bučiuojant kitą? „Žmona nesužinos“? „Koks skirtumas“? Tylėjo. Nes tiesa dar pavojingesnė. Jis tikrai apie ją negalvojo. Visiškai. Larisa jo gyvenime buvo savaime suprantama. Buvo tikras: niekur nedings. Visada bus. – Grįždavai po savo nuotykių – ir viskas normalu. Juk niekas nepasikeitė. Žmona vietoj. Šeima – kaip visada. Ji nusisuko. – Bet manęs tavo pasaulyje išvis nebuvo. Viktoras žengė artyn. Ištiesė ranką – paliesti petį, apkabinti, sustabdyti. Larisa atitraukėsi. – Nebereikia, – pavargusiu balsu pasakė. – Vėlu. Jis pagriebė jos rankas. – Larisa, prašau! Duok man šansą! Pasikeisiu! Būsiu kitas! Ji žvilgtelėjo į jų susipynusias rankas. Į jo veidą – išsigandusį, suniokotą. Ir suprato: jis bijo. Tik ne ją prarasti. Bijo likti vienas. – Žinai, – tyliai pasakė, ištraukdama rankas, – aš irgi bijojau. Likti viena. Be tavęs, be šeimos. Bet žinai, ką supratau? Ji paėmė nuo stalo rankinę. Raktus. – Jau seniai esu viena. Šalia tavęs – bet viena. Ir pajudėjo prie durų. Praėjo trys savaitės. Viktoras sėdėjo tuščiame bute – Larisa išsikraustė pas dukrą iškart po to pokalbio – ir vartė telefoną. Marija iš apskaitos. Snieguolė iš sporto klubo. Dar pora trijų vardų kontaktuose, kurie kažką kažkada reiškė. Surinko Snieguolės numerį. Neatsiliepė. Parašė Marijai – perskaitė, neatsakė. Kiti net neperskaitė. Keistas reikalas: kai buvo vyras su šeima, visos norėjo jį matyti. O dabar, kai, rodos, laisvas… Niekam nereikalingas. Sėdėjo ant sofos, tame bute, kuris tapo staiga per didelis ir svetimas, – ir pirmą kartą per penkiasdešimt dvejus gyvenimo metus iš tikrųjų pasijuto vienišas. Vėl ėmė telefoną. Surado „Larisa“. Ilgai žiūrėjo į ekraną. Pirštai drebėjo. Surinko žinutę. Ištrynė. Dar kartą parašė – vėl ištrynė. Galiausiai parašė paprastai: „Ar galim susitikti?“ Atsakė po valandos: „Kam?“ Viktoras susimąstė. Ką parašyti? „Atsiprašau“? Vėlu. „Sugrįžk“? Kvaila. „Aš pasikeičiau“? Melas. Parašė tiesą: „Noriu viską pradėti iš naujo. Ar galim pabandyti?“ Trys taškai. Dingsta. Vėl pasirodo. Ateina atsakymas: „Ateik šeštadienį. Pas dukrą. Antrą valandą. Pasikalbėsim.“ Viktoras iškvėpė. Nežinojo, kas bus – ar atleis, ar sugrįš, ar apskritai nusipelnė antro šanso. Pažvelgė į žiedą ant piršto. Ir pirmąkart per daugybę metų jautėsi pasiruošęs pradėti iš naujo. Jei tik ji leis. Ar Larisa turėjo užmerkti akis prieš vyro nuotykius dėl šeimos ramybės? O gal jau tada reikėjo dėt tašką ir viską atskleisti? Ką manote jūs?

2024 m. balandžio 16 d., trečiadienis Šiandien gyvenimas kažkaip sustojo. Tai, ką sužinojau, priverčia

Uncategorized

097

Du vyrai „ant sprando“: kaip Alinei teko vienai išlaikyti vyrą, jo brolį ir jų merginų „tabūną“ – ir kaip ji išmoko pasakyti „ne“ bei tapo tikra savo namų šeimininke

Du vyrai ant kaklo Gana! Rinkis: arba aš, arba tavo brolis su visom tom draugėm! Juk tau jau visai protas

Uncategorized

029

PERŽENGUSI MANO LIKIMĄ – AFERISTĖ – Sūnau, jei nepaleisi tos įžūlios aferistės, laikyk, kad neturi motinos! Ta Nida juk penkiolika metų už tave vyresnė! – jau kelintą kartą sakė man mama. – Mama, negaliu, neišeina! Ir norėčiau… – teisinausi aš. …Turėjau mylimą mergaitę Eleną, 14-os metų. Tyrą, kuklią, trokštamą. Kai ją sutikau mokyklos diskotekoje, man buvo 18-a. Eleną įsimylėjau iki skausmo! Per jos draugę išsireikalavau pasimatymo. Galvojat, atėjo? Ne! Tapau kaip medžiotojas iš paskos. Suradau Elenos telefoną, skambinau, maldavau susitikimo. Galiausiai ji sutiko – pasakė, kad pirma ateičiau pas jos mamą ir paprašyčiau leidimo. Stovėjau prie Elenos durų, prakaitavau, raudonavau, jaudinausi…

PASIVAŽINĖJO PER LIKIMĄ NEPRAŠYTA PAŽĮSTAMA Sūneli, jeigu tu nesiskirsi su ta begėdiška klajūne, laikykis

Uncategorized

0129

Dvi skiltys Ji jau buvo nusiavusi batus ir uždėjusi arbatinuką, kai telefone sužibo žinutė iš vadovės: „Ar galėtum rytoj pavaduoti Rasą? Ji susirgo, o pamainos nėra kam uždaryti.“ Rankos dar šlapios po kriaukle — ekranas išsitepė. Ji nusišluostė delnus į rankšluostį ir atsidarė telefono kalendorių. Rytoj buvo vienintelis vakaras, kai buvo suplanavusi anksčiau atsigulti ir niekam neatsakyti — ryte reikėjo pateikti ataskaitą, o galva ūžė. Ji pradėjo rašyti: „Negaliu, aš…“ — ir sustojo. Viduje ėmė kilti pažįstama, tarsi pykinimo, banga: jei atsisakysi — nuvilsi. Reiškia, esi ne tokia. Ji ištrynė žodžius ir trumpai parašė: „Gerai, ateisiu.“ Išsiuntė. Arbatinukas užvirė. Ji įsipylė arbatos į puodelį, atsisėdo ant taburetės prie lango ir atsidarė pastabą, kurią vadino paprastai — „Gera“. Jau buvo pažymėta data ir punktas: „Pavaduota už Rasą“. Ji padėjo tašką ir gale pridėjo mažą pliusą, tarsi tai ką nors subalansuotų. Ši pastaba ją lydėjo jau beveik metus. Ji pradėjo ją rašyti sausį, kai po švenčių ypač jautėsi tuščia ir troško įrodymo, kad dienos neišsibarsto be pėdsako. Tada ji užfiksavo: „Nuvėžiau ponią Onutę į polikliniką.“ Ponia Onutė iš penkto aukšto ėjo lėtai su medicininių tyrimų paketu, kelionė autobusu jai kėlė siaubą. Paskambino į domofoną ir paprašė: „Juk važiuoji mašina, pavežk, kitaip nespėsiu.“ Ji pavežė, laukė automobilyje, kol ta atiduos kraują, ir parvežė atgal. Grįždama pastebėjo, kad ją ima erzinti. Vėlavo į darbą, o galvoje jau sukosi svetimų skundų apie eilę ir gydytojus nuotrupos. Tas erzinimas buvo gėdingas — ji jį nuryjo ir užsigėrė kava degalinėje. Pastaboje po to rašė atsargiai, lyg viskas buvo švaru, be priemaišų. Vasario pradžioje sūnus išvyko į komandiruotę ir savaitgaliui atvežė anūką. „Juk tu namuose, tau nesunku“, – ne klausė, o konstatavo. Anūkas buvo geras, triukšmingas, su begaliniu „žiūrėk“, „davai“, „pažaiskime“. Ji jį mylėjo, bet vakarop rankos drebėjo iš nuovargio ir galvoje skambėjo lyg po garsios muzikos. Ji paguldė anūką, išplovė indus, sudėjo žaislus į dėžę, kurią šis kitą rytą iškratė. Sekmadienį, kai sugrįžo sūnus, ji pasakė: „Pavargau.“ Jis nusišypsojo, tarsi ji pajuokavo: „Nu tu gi močiutė.“ Ir pabučiavo į skruostą. Pastaboje atsirado įrašas: „Dvi dienas buvau su anūku.“ Greta užrašė širdelę, kad neatrodytų, jog tai tik „reikia“. Kovo mėnesį paskambino pusseserė ir paprašė skolinti pinigų iki algos. „Man vaistams, tu supranti“, – sakė ji. Ji suprato. Pervedė ir neklausė, kada grąžins. Tada sėdėjo virtuvėje ir skaičiavo, kaip išgyventi iki avanso, atsisakydama paltuko, kurį seniai norėjo. Tas paltas – jokia prabanga, tiesiog senas jau lygus ant alkūnių. Pastaboje užfiksavo: „Padėjau pusseserei“. Bet nerašė šalia: „Atidėjau savo.“ Tai atrodė smulkmena, neverta žymėti. Balandį darbe viena jauna kolegė su paraudusiomis akimis užstrigo tualete ir negalėjo išeiti. Verkė tyliai, sakė, kad palikta, kad niekam nereikalinga. Ji pasibeldė: „Atsidaryk, aš čia.“ Po to jos sėdėjo ant laiptų, dar kvepiančių dažais po remonto, ir ji klausėsi, kaip mergina vis kartojo tą patį. Klausė iki sutemo ir praleido gydytojo rekomenduotą mankštą nugarai. Namuose atsigulė ant sofos, jaučiau nugarą maudžiant. Norėjo pykti ant kolegės, bet pyktis krypo į save: kodėl nemoku pasakyti „man reikia namo“? Pastaboje atsirado įrašas: „Išklausiau ir palaikiau Eriką.“ Parašė vardą, nes taip atrodė šilčiau. Ir vėl neparašė: „Paaukojau savo laiką“. Birželį pavežė kolegę su tašėmis į sodą, nes jos automobilis sugedo. Kolegė visą kelią kalbėjo laisvų rankų įranga su vyru, ginčijosi, net nepaklausė, ar jai patogu. Ji tylėjo ir žiūrėjo į kelią. Sode kolegė greitai išsikrovė krepšius: „Nu ką, ačiū, tau vistiek pakeliui.“ Tai nebuvo pakeliui. Ji grįžo per kamščius, namo užsuko vėlai. Tą vakarą nepavyko aplankyti mamos, mama paskui įsižeidė. Pastaboje pažymėjo: „Nuvežiau Vilmą į sodą.“ Žodis „pakeliui“ kažkodėl įžeidė, ji ilgai žiūrėjo į ekraną, kol šis užtemo. Rugpjūtį naktį paskambino mama. Balsas buvo silpnas, neramus: „Man bloga, spaudimas, bijau.“ Ji pašoko, užsimetė striukę, iškvietė taxi ir per tuščią miestą nuvyko. Mamos bute buvo tvanku, ant stalo gulėjo manometras, vaistai išsibarsčiusių ant lėkštės. Pamatuavo spaudimą, davė vaistų, pasėdėjo šalia, kol mama užmigo. Ryte skubėjo į darbą, namo negrįžusi. Metro užsimerkė akys, baiminosi pravažiuosianti savo stotelę. Pastaboje atsirado: „Nakčia buvau pas mamą“. Šalia įdėjo šauktuką ir iškart ištrynė – atrodė, per stipru. Rudenį sąrašas tapo ilgut ilgutėlis, lyg juosta, kurią gali vynioti be galo. Ilėjantis, jis sukėlė keistą jausmą: lyg ji ne gyvena, o teikia ataskaitą. Lyg meilė jai suteikiama kvitais, ir ją renka į telefoną, jei kas nors paklaustų: „O ką tu apskritai veiki?“ Ji pabandė prisiminti ar sąraše yra kai nors apie ją. Ne „dėl jos“, o „dėl savęs“. Ten tik apie kitus, jų bėdas, prašymus, planus. Jos pačios norai atrodė kaip kaprizai, kuriuos reikia slėpti. Spalį įvyko ne garsus, bet žeidžiantis epizodas. Ji atėjo pas sūnų perduoti dokumentų, kuriuos paprašė atspausdinti. Stovėjo prieškambaryje su segtuvu, o sūnus ieškojo raktų ir kalbėjo telefonu. Anūkas zuitė aplink, šaukė, kad nori filmukų. Sūnus pridengė telefoną ir burbtelėjo: „Mama, jeigu jau esi, gal užsuk į parduotuvę? Pienas ir duona, nespėsiu.“ Ji tarė: „Aš apskritai irgi pavargusi.“ Sūnus net akies nepakėlė, tik trūktelėjo pečiais: „Na bet tu gi gali. Tu visada gali.“ Ir grįžo prie pokalbio. Šie žodžiai buvo lyg antspaudas. Ne prašymas, o pareiškimas. Pajuto, kaip pakyla karštis, o kartu ir gėda: gėda, kad norėtų pasakyti „ne“. Kad staiga nebenori būti patogi. Ji vis tiek užėjo į parduotuvę. Nupirko pieno, duonos, dar obuolių – anūkas mėgsta. Pristatė, padėjo maišus ant stalo, išgirdo: „Ačiū, mama.“ Tas „ačiū“ buvo lyg eilutė žurnale. Ji nusišypsojo kaip visada ir išėjo namo. Namie atsivertė pastabą ir parašė: „Nupirkau produktų sūnui“. Ilgai žiūrėjo į šią eilutę. Pirštai drebėjo ne nuo nuovargio, o iš pykčio. Staiga suprato, kad sąrašas nebepalaiko. Jis tapo pavadėliu. Lapkričio mėnesį užsirašė pas gydytoją, nes nugara skaudėjo vis labiau, nebegalėjo ilgai stovėti virtuvėje. Registravosi per esveikatą, užsiėmė laiką šeštadienio rytui, kad nereiktų prašyti atleidimo iš darbo. Penktadienio vakarą paskambino mama: „Rytoj užsuksi? Į vaistinę reikia, be to, viena labai.“ Ji pasakė: „Aš pas gydytoją užsirašius.“ Mama minutę tylėjo, tada: „Na gerai. Vadinasi, manęs nereikia.“ Ši frazė visada veikė. Visada puldavo teisintis, žadėti, perkelti savo reikalus. Jau pravėrė burną tarti: „Po gydytojo užsuksiu“, bet sustojo. Nebe užsispyrimas, o pavargimas, tarsi pagaliau pamatė, kad ir jos gyvenimas turi svorį. Ji tyliai tarė: „Mama, po pietų užsuksiu. Man svarbu nueiti pas gydytoją.“ Mama atsiduso, lyg liktų lauke per žiemą. „Gerai“, – ištarė, ir tame „gerai“ – visa: nuoskauda, spaudimas, įprotis. Naktį prastai miegojo. Sapnavo, kad bėga koridoriumi su segtuvais, o durys viena po kitos užsidaro. Ryte atsikėlė, išsivirė košės, išgėrė seniai pamirštų tablečių ir išėjo iš namų. Poliklinikoje sėdėjo eilėje, klausė pokalbių apie tyrimus ir pensijas ir galvojo ne apie diagnozę, o apie tai, kad daro kažką dėl savęs, ir dėl to nejaukiai. Po gydytojo, kaip žadėjo, nuvažiavo pas mamą. Nupirko vaistų vaistinėje, užlipo į trečią aukštą. Mama pasitiko tylėdama, vėliau visgi paklausė: „Na ir, nuėjai?“ Ji atsakė: „Nuėjau.“ Ir papildė, nesiteisindama: „Man reikėjo.“ Mama pažvelgė į ją atidžiai, tarsi pirmąsyk matytų žmogų, o ne funkciją. Tada nusisuko ir nuėjo į virtuvę. Vakare, grįžtant namo, krūtinėje jautėsi keistas palengvėjimas. Ne džiaugsmas, o erdvė. Gruodį, metams baigiantis, ji pasigavo save laukiant savaitgalių ne kaip atokvėpio, o kaip galimybės. Šeštadienio rytą sūnus parašė vėl: „Gali paimti anūką keletui valandų? Reikalų turim.“ Ji perskaitė žinutę, ir pirštai automatiškai rinko „taip“. Ji sėdėjo ant lovos krašto, telefonas buvo šiltas delne. Kambaryje tylu, tik radiatorius spragsi. Pagalvojo, kad šią dieną planavo seniai. Norėjo vykti į miestą, į muziejų, į jau ilgai atidėliotą parodą. Norėjo tiesiog vaikščioti tarp paveikslų ir tylėti, kad niekas neklaustų, kur kojinės ir ką pirkti vakarienei. Parašė: „Šiandien negalėsiu. Turiu savo planų.“ Išsiuntė ir padėjo telefoną ekranėliu žemyn – tarsi nuo to lengviau. Atsakymas atėjo po minutės. „Na gerai“, – parašė sūnus. Ir dar: „Kažkuo įsižeidei?“ Ji pavertė telefoną, perskaitė ir pajuto kylantį įprastą norą aiškintis, teisintis, sušvelninti. Galėtų rašyti ilgai: kad pavargo, kad jai irgi reikia gyventi. Bet žinojo, kad ilgi paaiškinimai virs derybomis, o ji nenorėjo derėtis dėl savęs. Parašė: „Ne. Tiesiog man svarbu.“ Ir nieko daugiau. Ji ruošėsi ramiai, lyg į darbą. Patikrino, ar išjungė lygintuvą, ar uždarė langus, paėmė piniginę, kortelę, pakrovėją. Stotelėje stovėjo tarp žmonių su maišeliais ir netikėtai pajuto, kad nieko dabar nereikia gelbėti. Tai buvo neįprasta, bet nebebaisu. Muziejuje vaikščiojo lėtai. Žiūrėjo į piešiniuose vaizduojamus veidus, rankas, šviesą paveiksluose. Atrodė, kad mokosi iš naujo būti dėmesinga – ne kitų prašymams, o sau. Išgėrė kavos mažame bufete, nusipirko atviruką su reprodukcija ir įsidėjo į rankinę. Atvirukas buvo standus, šiurkštus kartonas maloniai gulus tarp pirštų. Grįžusi namo, telefonas gulėjo rankinėje, ji nepuolė jo ieškoti. Pirmiausia nusivilko paltą, pakabino, nusiplovė rankas, uždėjo arbatinuką. Tada atsisėdo prie stalo ir atsivertė pastabą „Gera“. Slinko į apačią iki šios dienos datos. Ilgai žiūrėjo į tuščią eilutę. Tada paspaudė „plius“ ir parašė: „Apsilankiau muziejuje viena. Nenuskriaudžiau savo dienos dėl kitų prašymo.“ Ir sustojo. Žodžiai „savo dienos“ jai atrodė per garsūs, lyg kaltintų kažką. Ištrynė ir parašė paprasčiau: „Apsilankiau muziejuje viena. Pasirūpinau savimi.“ Tada padarė tai, kas ankščiau neateidavo į galvą. Viršuje, pastabos pradžioje, parašė dvi eilutes ir padalino sąrašą. Kairėje surašė: „Kitiems“. Dešinėje: „Sau“. Skiltyje „Sau“ kol kas buvo tik vienas įrašas. Ji žiūrėjo į jį ir jautė, kaip kažkas svarbaus viduje išsitiesia, lyg stuburas po sėkmingo pratimo. Jai nebereikėjo niekam įrodinėti, kad yra gera. Jai reikėjo prisiminti, kad ji yra. Telefonas ir vėl suvirpėjo. Ji neskubėjo. Uždėjo arbatą, gurkštelėjo ir tik tada pažiūrėjo. Mama atsiuntė trumpą: „Kaip laikaisi?“ Ji atsakė: „Gerai. Rytoj užsuksiu, atvešiu tau duonos.“ Ir dar, prieš siųsdama: „Šiandien buvau užsiėmusi.“ Išsiuntė ir padėjo telefoną šalia, ekranėliu aukštyn. Kambaryje buvo tylu — ta tyla spaudimo nekėlė. Ji buvo tarsi vieta, pagaliau išlaisvinta jai pačiai.

Ji jau buvo nusiavusi batus ir užkaitusi virdulį, kai telefone suspindo žinutė iš vadovės: Ar galėtum

Uncategorized

0365

Kai Vaiką Vasią Rogovą išnešė iš gimdymo namų, akušerė pasakė motinai: „Koks stambus! Tikras galiūnas bus.“ Motina tylėjo – ji jau tada žiūrėjo į naujagimį lyg į svetimą. Vasia galiūnu netapo. Jis tapo nereikalingu – tokiu, kurį tarsi pagimdė, bet kur padėti – nežino. „Vėl tavo keistas vaikas smėlio dėžėje sėdi, visus vaikus išgąsdino!“ – šaukdavo nuo balkonų teta Birutė, kiemo „teisingumo ruporas“. Motina tik atšaukdavo: „Nepatinka – nežiūrėkit. Jis niekam netrukdo.“ Vasia iš tiesų niekam netrukdė – didelis, nekalbus, pailgomis rankomis, nulenkta galva. Penkerių – tyli, septynerių – murmėdavo, dešimties – kalbėjo taip, kad geriau būtų tylėjęs. Mokykloje sodino į paskutinį suolą – mokytojai atsidusdavo, žiūrėdami į tuščias jo akis: „Rogovai, ar bent girdi mane?“ Vasia tik linkteldavo. Jį nei mušė, nei draugavo – aplenkdavo kaip gilų purviną balą. Namie taip pat ne geriau. Patėvis, atsiradęs Vasiai dvylikos, pasakė: „Kad jo kvapo nebūtų, kai grįžtu iš darbo. Valgo daug, naudos nėra.“ Vasia išnykdavo – klaidžiodavo po statybas, slampinėjo rūsiuose. Jis išmoko būti nematomas – susiliedavo su sienomis, betonu, purvu. Viskas pasikeitė apniukusią lietingą dieną, kai laiptinėje jį pastebėjo Tamara Iliničnienė – keista, oriai laikanti nugarą pensininkė, apie kurią visas kiemas kalbėjo. Ji pasiūlė jam valgyti – tik kartą. Nuo tada Vasia tapo jos „mokiniu“: remontavo kranus, elektros lizdus, o Tamara mokė jį gyvenimo – griežtai ir reikalaujančiai, kaip inžinierė. Prireikė dvidešimties metų, šiaurietiškų statybų ir gyvybės pamokų, kol Vasilijus Rogovas, jau statybų bendrovės vadovas, sugrįžo – nebe berniukas, o žmogus. Sugrįžo, kad išgelbėtų paskutinius iš savo gyvenimo „šeimos“ – Tamara buvo atsidūrusi apleistoje troboje, apgauta, palikta svetimų žmonių. Jis parsivežė ją namo – ten, kur šviesa, knygos ir viltis. O paskui – atvedė dar vieną vaikiną, tada mergaitę, ir jų buvusio „nereikalingų“ namai tapo tikra šeima. Tai istorija apie tuos, kuriems neliko vietos savam kieme, bet kurie atranda savo vietą gyvenime. Apie tuos, kurie netampa galiūnais, bet tampa Žmonėmis – nes kažkas kažkada ištiesė ranką, užkūrė šviesą ir pasakė: „Čia – tavo namai.“

Kai Vytuką Ragelį išnešė iš gimdymo namų, akušerė tarė jo motinai: Koks didelis. Tikras galiūnas užaugs.

Uncategorized

026

Viskas, kas vyksta, vyksta į gera Inga Viktorovna – Vlados mama, pagarsėjusi valinga ir sėkminga moterimi, siekė padaryti dukrą savo atspindžiu, todėl nuolat reikalavo griežtai laikytis jos patarimų. Visi Vlados siekiai, mokslai ir net asmeniniai pasirinkimai būdavo kruopščiai prižiūrimi motinos, kuri tikėjo, kad tik tokiu keliu dukra pasieks laimę ir pripažinimą. Tačiau Vlados gyvenime, kaip ir daugelio lietuvių namuose, noras išsiveržti iš tėvų globos ir atrasti savo laimės kelią tampa išbandymu: nuo pirmosios meilės universitete ir bandymų įrodyti savo savarankiškumą iki skyrybų ir naujos, netikėtai užklupusios meilės. Ši jautri istorija primena lietuvišką patarlę „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ ir įkvepia nebijoti pokyčių bei drąsiai kurti savo gyvenimą.

Viskas, kas vyksta į gera Ingrida Viktorija Ugnės motina, iš visų jėgų siekė, kad dukra būtų jos atspindys.

Uncategorized

043

Klaidžiojame likimo keliais, ne tuos sutinkame, ne už tų ištekame: gyvenimo vingiai iš vienišos kaimo moterų židinio iki laimės mieste, arba kaip Vėros šeima išmoko džiaugtis paprastu gyvenimu, stiprybe ir meilės paieškomis Lietuvoje

Ne tuos sutinkame, ne už tuos ištekame Gyvenimo kelias nėra lengvas, o nuo likimo nepabėgsi.

Uncategorized

016

Laikmatis ant stalo – Tu vėl padėjai druską ne ten kur reikia, – tarė ji, nenuleisdama akių nuo puodo. Jis sustingo, laikydamas indelį rankoje, žiūrėdamas į lentyną. Druska stovėjo ten, kur visada – šalia cukrinės. – O kur reikia? – atsargiai pasitikslino jis. – Ne „kur reikia“. Ten, kur aš jos ieškau. Juk jau ne kartą tau sakiau. – Tau greičiau būtų pasakyti, kur, negu man spėlioti, – atkirto jis, pajutęs, kaip viduje kyla įprastas susierzinimas. Ji garsiai išjungė kaitlentę, uždėjo dangtį, atsisuko į jį. – Pavargau vis priminti. Gal galima kartais tiesiog… kad viskas būtų savo vietose. – Vadinasi, vėl darau ne taip, – apibendrino jis, pastumdamas druską tame pačiame lentynos gale, tik šiek tiek arčiau krašto. Ji jau pravėrė burną atsakyti, bet trinktelėjo spintelės durelėmis ir išėjo iš virtuvės. Jis liko stovėti laikydamas šaukštą, įsiklausęs į žingsnius koridoriuje. Tada atsiduso, paragavo sriubos, automatiškai dar pasūdė. Po valandos jie vakarieniavo tylėdami. Svetainėje murmėjo televizorius, ekranas atspindėjo šviesą nuo sekcijos stiklų. Ji valgė lėtai, beveik nežiūrėdama į jį. Jis stumdė kotletą šakute, galvodamas, kad viskas ir vėl nuėjo tuo pačiu keliu: smulkmena, priekaištas, jo replika, jos tyla. – Ar taip ir gyvenam toliau? – staiga paklausė ji. Jis pakėlė akis. – Ką turi omeny? – Tai, kad, – padėjo šakutę ji, – tu kažką darai, aš susierzinu, tu įsižeidi. Ir taip ratu. – O ką dar? – bandė nusijuokti jis. – Lietuviška tradicija. Ji nešyptelėjo. – Perskaičiau vieną dalyką, – tarė ji. – Apie kalbėjimąsi. Kartą per savaitę. Pagal laikmatį. Jis sumirksėjo. – Pagal ką? – Pagal laikmatį. Dešimt minučių kalbu aš, dešimt – tu. Be „tu visada“, be „tu niekada“. Tik „aš jaučiuosi“, „man svarbu“, „aš noriu“. Kitas tuo metu neginasi, nesiginčija, tiesiog… klauso. – Iš interneto? – pasitikslino jis. – Iš knygos. Nesvarbu. Noriu išbandyti. Jis pasiekė stiklinę, gurkštelėjo vandens, laimėdamas kelias sekundes. – O jei aš nenoriu? – paklausė, stengdamasis, kad neskambėtų pernelyg šiurkščiai. – Tada toliau pyksimės dėl druskos, – ramiai atsakė ji. – To aš nenoriu. Jis pažiūrėjo į jos veidą. Raukuliai prie lūpų pagilėjo pastaraisiais metais, ir jis nepastebėjo, kada. Atrodė, pavargusi ne nuo dienos, o lyg nuo viso gyvenimo. – Gerai, – pasakė jis. – Bet žinok, tokiose technikose… nesu stiprus. – Ten stiprumo nereikia, – pavargusi nusišypsojo ji. – Reikia būti sąžiningam. Ketvirtadienio vakarą jis sėdėjo ant sofos su telefonu rankoje, apsimesdamas, kad skaito naujienas. Pilve tvyrojo nemalonus laukimas, tarsi prieš vizitą pas odontologą. Ant žurnalinio staliuko gulėjo virtuvinis laikmatis, apvalus, baltas, su skaičiukais pakraščiuose. Paprastai ji jį naudoja kepdama pyragus. Šiandien jis gulėjo tarp jų – svetimas daiktas. Ji atnešė du puodelius arbatos, padėjo, atsisėdo priešais. Vilkėjo naminius megztinius, išsitampiusiais alkūnėse, plaukai buvo surišti nerūpestine uodega. – Na, – pasakė ji. – Pradėsim? – Turim reglamentą? – bandė pajuokauti jis. – Taip. Aš pirma. Dešimt minučių. Paskui tu. Jei kas liks – kitą kartą. Jis linktelėjo, padėjo telefoną. Ji pasuko laikmačio rankenėlę ant „10“, paspaudė mygtuką. Pasigirdo tylus tiksėjimas. – Aš jaučiuosi… – pradėjo ji ir nutilo. Jis pagavo save laukiant įprasto „tu niekada“ arba „tu vėl“, ir raumenys jau buvo pasitempę. Bet ji, suspaudusi delnus, tęsė: – Jaučiuosi tarsi būčiau fonas. Kad namai, maistas, tavo marškiniai, dienos – viskas tarsi savaime. Ir jei nustosiu, viskas subyrės, bet niekas nepastebės, kol nebus per vėlu. Jis norėjo pasakyti, kad pastebi. Tiesiog negiria. Kad galbūt ji pati nieko jam neleidžia daryti. Bet prisiminė taisyklę ir sukandęs lūpas nutylėjo. – Man svarbu, – ji trumpam pažvelgė į jį, vėl nusuko akis, – kad tai, ką darau, būtų… matoma. Nereikia pagyrų kasdien, bet kad kartais pasakytum ne tik „skani sriuba“, bet ir kad supranti, kiek tai kainuoja pastangų. Kad tai ne savaime. Jis nuryjo seilę. Laikmatis tolygiai tikėjo. Norėjosi paprieštarauti, kad jis irgi pavargsta, darbe ne lengviau. Bet taisyklė nenumatė „įsiterpimo viduryje“. – Aš noriu… – ji atsiduso. – Noriu nebūti pagal nutylėjimą atsakinga už viską. Už tavo sveikatą, šventes, santykius su vaikais. Kartais noriu būti silpna, o ne tik „stipri“. Jis žiūrėjo į jos rankas. Ant dešinės piršto žiedas, kurį buvo padovanojęs dešimtmečio proga, jau šiek tiek įspaudęs odą. Prisimena, kaip jaudinosi, rinkdamas dydį. Laikmatis sučirkštė. Ji krūptelėjo, nervingai šyptelėjo. – Viskas, – tarė. – Mano dešimt minučių. – O aš… – jis atsikrenkštė. – Dabar mano eilė. Ji linktelėjo ir vėl nustatė „10“, pastūmė jam. Jis jautėsi it mokinys prie lentos. – Aš jaučiuosi… – pradėjo ir iškart pajautėsi kvailai. – Jaučiu, kad namuose dažnai norisi… pasislėpti. Nes jeigu ką nors darau ne taip – būtinai pastebės. O jeigu gerai – tai kaip privaloma. Ji lengvai linktelėjo, netrukdydama. – Man svarbu, – tęsė jis, klausydamasis savęs, – kad kai grįžtu po darbo ir atsisėdu į fotelį, tai nesiskaitytų nusikaltimu. Darbe irgi pavargstu. Jis pagavo jos žvilgsnį: pavargusį, bet atidų. – Aš noriu… – sutriko. – Noriu, kad kai supyksti, nesakytum „tu nieko nesupranti“. Suprantu. Gal ne viską, bet ne nulį. Kai taip sakai, norisi užsisklęsti. Bet koks atsakymas būna neteisingas. Laikmatis sučirkštė. Jis krūptelėjo, tarsi ištrauktas iš vandens. Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami. Televizorius buvo išjungtas, kitoje patalpoje kažkas tyliai burgzė – šaldytuvas ar radiatoriai. – Keista, – tarė ji. – Kaip repeticija. – Tarsi mes ne vyras ir žmona, o… – ieškojo žodžio jis. – Pacientai. Ji nusišypsojo. – Na, pacientai tai pacientai. Sutarėm – bent mėnesį pabandom. Kartą per savaitę. Jis gūžtelėjo. – Mėnuo – ne nuosprendis. Ji linktelėjo ir paėmė laikmatį, nunešė į virtuvę. Jis stebėjo, ir staiga pagalvojo, kad jų namuose atsirado naujas baldas. Šeštadienį jie ėjo į „Maximą“. Ji važiavo su vežimėliu, jis sekė iš paskos, rinko pagal sąrašą: pieną, vištieną, grūdus. – Paimk pomidorų, – tarė, neatsisukdama ji. Jis nuėjo prie dėžės, išsirinko kelis, sudėjo į maišelį. Pagavo save norint pasakyti „jaučiu, kad pomidorai sunkūs“, ir nusijuokė. – Kas yra? – ji atsisuko. – Treniruojuosi, – atsakė. – Naujose formuluotėse. Ji užvertė akis, bet lūpų kampučiai drebėjo. – Viešumoje nebūtina, – tarė. – Nors… gal ir reikia. Jie praėjo pro sausainių lentyną. Jis automatiškai pasiekė jos mėgstamų, bet prisiminė, kad ji kalbėjo apie cukrų ir spaudimą. Ranka sustingo. – Imk, – tarė ji, pastebėjusi jo dvejonę. – Nesportuoju nuo cukraus. Jei nereiks, į darbą nunešiu. Jis įdėjo pakelį į vežimėlį. – Aš… – pradėjo ir sustojo. – Ką? – paklausė ji. – Suprantu, kad daug darai, – ištarė žiūrėdamas į kainą. – Čia – iki ketvirtadienio. Ji žvelgė į jį atidžiau ir linktelėjo. – Įskaitysiu į kreditą, – tarė. Antras pokalbis buvo sunkesnis. Jis pasirodė ant sofos penkiolika minučių vėliau: darbe užtruko, kamščiai, paskui skambino sūnus. Ji jau laukė, laikmatis ant stalo, šalia – sąsiuvinis languose. – Pasiruošęs? – paklausė be pasisveikinimo. – Minutę, – numetė striukę, užkabino ant kėdės, nuėjo į virtuvę, atsinešė vandens. Sugrįžo, sėdo, jausdamas jos žvilgsnį nugaroj. – Nesi įpareigotas to daryti, – tarė ji. – Jei neįdomu – pasakyk. – Įdomu, – sumurmėjo jis, nors viduje viskas priešinosi. – Tiesiog sunki diena. – Ir man, – atšovė trumpai ji. – Bet atėjau laiku. Jis suspaudė stiklinę. – Gerai, – tarė. – Pradėkim. Ji pasuko laikmatį ant „10“. – Jaučiu, – pradėjo ji, – kad gyvenam kaip kaimynai. Kalbam apie sąskaitas, maistą, savijautą, bet beveik nekalbam apie norus. Neatsimenu, kada paskutinį kartą planavom atostogas dviese, ne „kur pakvietė“, o patys. Jis galvojo apie jos sesers sodybą ir pernai buvusį sanatoriją, į kurį nusiuntė profsąjunga. – Man svarbu, – tęsė ji, – kad turėtume ne tik pareigas, bet ir bendrų planų. Ne tik „kada nors prie jūros“, o konkretu: ten, tada, tiek laiko. Ir kad tai būtų ne mano „tempimas“, o mūsų bendra. Jis linktelėjo, nors ji žiūrėjo pro šalį. – Noriu… – užstrigo ji. – Noriu, kad apie seksą kalbėtume ne tik tada, kai jo nėra. Man gėda taip sakyti, bet… trūksta ne tik paties, o… dėmesio. Apkabinimų, prisilietimų – ne pagal grafiką. Jautė, kaip dega ausys. Norėjosi pajuokauti, kad jų amžiuje jau nebe tai svarbu, bet liežuvis neapsivertė. – Kai nusisuki į sieną, – tęsė ji, – atrodo, kad tapau tau neįdomi. Ne tik kaip moteris, kaip žmogus išvis. Laikmatis tikėjo. Jis stengėsi nežiūrėti, kad nematytų kiek liko. – Viskas, – ištarė ji su čirkštelėjimu. – Tavo eilė. Jis ištiestė ranką laikmačiui, bet susvyravo. Ji pati pasuko diską ir pastūmė jam. – Jaučiu, – pradėjo jis, – kad apie pinigus kalbam lyg būčiau koks… bankomatas. Jei ko nors atsisakau, atrodo, kad aš šykštus, ne bijau. Ji suspaudė lūpas, bet patylėjo. – Man svarbu, kad žinotum, – tęsė jis, – kad bijau likti be atsargos. Aiškiai atsimenu devyniasdešimtuosius, kai skaičiavom paskutinius centus. Ir kai sakai „ai, baik tu“, viduj viskas susitraukia. Įkvėpė. – Noriu, kad, kai planuoji didesnius pirkinius, aptartume iš anksto. Ne taip, kad pastatai prieš faktą: jau užsiregistravau, jau užsisakiau, jau suderinau. Nesipriešinu išlaidoms, prieštarauju siurprizams. Laikmatis sučirkštė. Pajuto palengvėjimą. – Galiu pasakyti? – neištvėrė ji. – Ne pagal taisykles, bet negaliu tylėti. Jis sustingo. – Sakyk, – tarė jis. – Kai sakai „aš bankomatas“, – jos balsas sudribo, – atrodo, kad laikai, jog tik ir išleidžiu tavo pinigus. O aš taip pat bijau. Bijau susirgti, kad paliksi, bijau pasilikti viena. Ir kartais ką nors perku ne todėl, kad noriu išleisti, o kad pajausti, jog turime ateitį. Kad dar kažką planuojame. Jis atvėrė burną sureaguoti, bet susilaikė. Jie žiūrėjo viens į kitą per stalą, tarsi per sieną. – Jau ne pagal laikmatį, – tyliai tarė jis. – Žinau, – atsakė ji. – Bet nesu robotas. Jis šyptelėjo be džiaugsmo. – Gal ta mūsų technika – ne gyviems žmonėms, – sumurmėjo. – Ji tiems, kurie bando dar kartą, – atsakė ji. Jis atsilošė į sofos atlošą, pajutęs nuovargį visame kūne. – Užteks šiandienai, – pasiūlė jis. Ji pažvelgė į laikmatį, paskui į jį. – Sutinku, – tarė. – Bet neskaitykim to nesėkme. Tiesiog… užrašykim į paraštes. Jis linktelėjo. Ji paėmė laikmatį, bet nenešė į virtuvę, tik padėjo arčiau stalo krašto – tarsi palikdama galimybę grįžti. Naktį ilgai vartėsi. Ji gulėjo greta, nusisukusi. Ištiesė ranką, norėjo uždėti ant jos peties, bet sustojo per kelis centimetrus. Galvoje sukosi jos žodžiai, kad ji jaučiasi kaimyne. Tyliai patraukė ranką, atsigręžė ant nugaros, žiūrėjo į tamsą. Trečias pokalbis įvyko po savaitės, bet prasidėjo dar autobuse. Važiavo į polikliniką: jam reikėjo EKG, jai – kraujo tyrimų. Žmonių buvo daug, stovėjo prilaikę rankenas. Ji tylėjo žiūrėdama pro langą, jis žiūrėjo į jos profilį. – Pyksti? – paklausė jis. – Ne, – atsakė. – Galvoju. – Apie ką? – Kad senstame, – nesukdama galvos atsakė. – Ir jei neišmoksim kalbėtis dabar, po to jėgų nebebus. Jis norėjo pasakyti, kad viskas gerai, bet žodžiai neapsivertė. Prisiminė, kaip vakar duso lipdamas į penktą aukštą be lifto. – Bijau, – netikėtai sau ištarė. – Kad mane guldyti į ligoninę, o tu neši siuntinius ir tyliai pyksti. Ji atsisuko į jį. – Nepyksiu, – atsakė. – Bijosiu. Jis linktelėjo. Vakare, kai sėdo ant sofos, laikmatis jau buvo ant stalo. Ji pastatė du arbatos puodelius, atsisėdo priešais. – Gal šiandien pradėkim nuo tavęs, – pasiūlė ji. – Aš jau išsikalbėjau autobuse. Jis atsiduso, pasuko diską „10“. – Jaučiu, – pradėjo, – kad kai kalbi apie savo nuovargį, iškart jaučiuosi kaltinamas. Net jei tu ir nesakai to. Pradedu teisintis, dar net nespėjus tau pasakyti. Ji linktelėjo. – Man svarbu, – tęsė, – išmokti tave girdėti, o ne tik gintis. Bet nemoku. Vaikystėje mane mokė: jei kaltas, būsi nubaustas. Ir kai sakai, kad blogai, aš girdžiu: „tu blogas“. Pirmą kartą tai ištarė garsiai ir pats stebėjosi. – Noriu, – tarė, – kad sutartume: kai kalbi apie jausmus, tai nereiškia, kad aš kaltas. Ir jei kažką darau ne taip, sakytum ne „visada“, o tiksliai: „vakar“, „dabar“. Laikmatis tikėjo. Ji klausėsi netrukdydama. – Viskas, – iškvėpė, kai laikmatis sučirkštė. – Tavo eilė. Ji pasuko diską. – Jaučiu, – lėtai pradėjo, – kad seniai gyvenu „laikiusis“ režimu. Už visus. Už vaikus, už tave, už tėvus. Kai tu užsidarai tyloje, atrodo, kad viską tempiu viena. Jis prisiminė, kaip pernai laidojo jos mamą. Tikrai tada daugiau tylėjo, negu kalbėjo. – Man svarbu, – tęsė, – kad bent kartais pats pradėtum pokalbį. Nelaukti, kol sprogs, o pats prieiti: „Kaip laikaisi?“ ar „Paklauskim“. Kai vis reaguoju pirmoji, jaučiuosi… įkyri. Jis linktelėjo. – Noriu, – sekundei nutilo, – kad sutartume dvi dalykus. Pirma: rimtų temų neaptariame, kai vienas jau pavargęs ar supykęs. Ne pakeliui, ne tarp durų. Jei reikia – perkeliame pokalbį. Jis klausėsi, žvelgdamas jai į veidą. – Antra, – tęsė, – nekeliam balso vaikų akivaizdoje. Žinau, kartais nesusilaikau. Bet nenoriu, kad jie mus matytų besirėkiančius. Laikmatis sučirkštė, bet ji baigė. – Viskas, – skubiai pridūrė. – Baigiau. Jis kraipė galvą šypsodamasis. – Čia jau pagal gyvenimą, – pastebėjo jis. – O ne pagal reglamentą, – atsakė ji. Jis pasiekė laikmatį, išjungė jį. – Sutinku, – pasakė. – Su abiem punktais. Ji truputį atleido pečius. – Ir aš, – pridūrė po pauzės, – noriu savą punktą. Vieną. – Kokį? – sukluso ji. – Jei nespėjame iškalbėti per dešimt minučių, – tarė, – netęsiame ginčo iki nakties. Perkeliame į kitą ketvirtadienį. Kad nebūtų „ilgo fronto“. Ji susimąstė. – Pabandykim, – tarė. – O jei degs? – Jei degs – gesinam, – linktelėjo. – Bet ne benzinu. Ji nusijuokė. – Sutarėm, – sakė ji. Tarp pokalbių gyvenimas tekėjo įprastai. Rytais jis virė kavą, ji kepė kiaušinienę. Kartais jis plovė indus nelaukdamas prašymo. Ji pastebėdavo, bet ne visada sakydavo. Vakarais žiūrėdavo serialus, ginčydavosi, kuris herojus teisus. Kartais jau paleisdavo burną pasakyti „štai ir mes taip“, bet prisimindavo jų taisyklę ir pasilikdavo iki ketvirtadienio. Kartą ji maišydama sriubą pajuto, kaip jis prieina iš nugaros ir apkabina už liemens. Šiaip sau, be progos. – Kas atsitiko? – paklausė ji, neatsisukdama. – Nieko, – atsakė jis. – Treniruojuosi. – Kame? – nustebo ji. – Prisilietimuose, – tarė. – Kad būtų ne tik pagal tvarkaraštį. Ji šyptelėjo, bet neatsitraukė. – Įskaitysiu, – atsakė. Po mėnesio jie vėl sėdėjo ant sofos, laikmatis tarp jų. – Tęsiam? – paklausė jis. – O kaip tu manai? – atsakė ji. Jis pažvelgė į baltą apvalų korpusėlį, jos rankas, savo kelius. – Manau, taip, – pasakė. – Dar neišmokome. – Niekada neišmoksime, – gūžtelėjo ji. – Tai ne egzaminas. Tai… kaip valytis dantis. Jis nusijuokė. – Romantiškas palyginimas. – Bet aiškus, – atsakė ji. Ji pasuko diską ant „10“ ir padėjo laikmatį atgal. – Gal šiandien be griežtumo? – pasiūlė. – Jei nukrypsim – grįšim. – Be fanatizmo, – sutiko jis. Ji įkvėpė. – Jaučiu, – tarė, – kad man pasidarė lengviau. Ne visur, bet… kaip nebebūčiau nematoma. Pats pradėjai sakyti, klausti. Matai. Jis truputį sutriko. – Man svarbu, – tęsė, – kad neapleistume to, kai pagerės. Kad negrįžtume prie senos tylos iki sprogimo. Jis linktelėjo. – Noriu, – tarė, – kad po metų galėtume pasakyti: tapome atviresni. Ne tobuli, ne besipykstantys, tik atviresni. Laikmatis tikėjo. Jis klausėsi ir nesinorėjo juokauti. – Viskas, – baigė, kai sučirkštė. – Dabar tu. Jis paėmė laikmatį, pasuko diską, paleido. – Jaučiu, – tarė, – kad man pasidarė baisiau. Anksčiau galėjau slėptis už tylos, dabar tenka kalbėti. Baisu ką nors ne taip pasakyti, įskaudinti. Ji klauso, šiek tiek pakreipusi galvą. – Man svarbu, – tęsė, – kad prisimintum: aš ne priešas. Jei kalbu apie savo baimes, tai ne prieš tave. Tai tiesiog apie mane. Padarė pauzę. – Noriu, – tarė, – kad laikytumėmės šios taisyklės. Kartą per savaitę – sąžiningai ir be kaltinimų. Net jei kartais išslystam. Kad tai taptų mūsų bendru susitarimu. Laikmatis sučirkštė. Jis išjungė jį nelaukdamas kito signalo. Pasiliko tylėdami. Virtuvėje kažkas spragtelėjo – baigė virti virdulys. Už sienos kaimynai juokėsi, trinktelėjo laiptinės durys. – Žinai, – tarė ji, – vis galvodavau, kad reikia vieno didelio atvirumo. Kaip kine. Kad viskas pasikeistų. O gaunasi… – Kad tiesiog kas savaitę po truputį, – užbaigė jis. – Taip, – linktelėjo ji. – Po truputį. Jis žiūrėjo į jos veidą. Raukuliai niekur nedingo, nuovargis irgi. Tačiau žvilgsnyje buvo kažkas daugiau, ko iškart neįmanoma įvardyti. Galbūt – dėmesys. – Einam arbatos, – pasiūlė jis. – Einam, – sutiko ji. Ji paėmė laikmatį ir nunešė į virtuvę. Padėjo šalia cukrinės, neslėpdama į stalčių. Jis užpylė vandenį į arbatinuką, užkaitė, uždegė dujinę. – Kitą ketvirtadienį po darbo vizitas pas gydytoją, – tarė ji, rankomis atsirėmusi į stalą. – Galiu vėluoti. – Tada perkelsim į penktadienį, – atsakė jis. – Nesvarbu aptarti rimtų dalykų, kai pavargusi. Ji pažvelgė ir nusišypsojo. – Sutarėm, – ištarė. Jis atidarė spintelę, išėmė du puodelius, padėjo ant stalo. Virdulyje vanduo jau ėmė burbuliuoti. – Druską kur padėti? – staiga paklausė, prisimindamas pirmąjį pokalbį. Ji atsisuko, pamatė indelį jo rankose. – Ten, kur ieškau, – automatiškai atsakė, paskui susimąstė ir pridūrė: – Ant antros lentynos, kairėje. Jis padėjo indelį į nurodytą vietą. – Supratau, – tarė. Ji priėjo arčiau, palietė jo petį. – Ačiū, kad paklausei, – tyliai ištarė. Jis linktelėjo. Virdulys ūžė garsiau. Laikmatis tylėjo ant stalo, laukdamas kito ketvirtadienio.

Laikrodis ant stalo Vėl ne ten padėjai druską, pasakė ji, nenukeldama akių nuo puodo. Jis sustingo su

Uncategorized

079

Šuo, pamatęs buvusius šeimininkus, nuleido galvą, bet liko vietoje: kaip vokiečių aviganis Reksas iš Kauno laiptinės širdis pasirinko ne pagal dokumentus Viskas prasidėjo gruodį, kai kiemai ir takai Užupio rajone buvo užkloti storu sniego sluoksniu. Prie antro įėjimo netikėtai pasirodė didelis šuo – vokiečių aviganis Reksas, šerkšnu nusėtu snukiu, tarsi būtų išlindęs iš žiemos šaltuko. – Vėl tas šuo po langais kaukia! – suirzęs numykė Vladas, traukdamas užuolaidas. – Ona, tu negirdi? – Girdžiu, Vladai, – pavargusiu balsu atitarė moteris. Jauna pora iš dvidešimt trečiosios buto, Andrius ir Kristina, čia atsikraustė rudenį. Su šunimi. Bet vos tik atėjo šalčiai, viskas pasikeitė: – Gal nori, pasiimk. Šuo vieno kambario bute – siaubas, kvapas, šeriai, kaimynai pyksta dėl lojimo… Atrodo, draugė atsisakė – nes Reksas jau ketvirtą naktį vėl praleido šaltame laiptinės tambūre, ant betono. O šeimininkas Vladas bene po infarkto piktas ant visų, net ant savos žmonos… Ona Petronėlė neištvėrė – atnešė Reksui dešros, o kai spaudė speigas, parsivedė jį nakčiai į butą, nepaisant vyro pykčio: – Vienai nakčiai, Vladai! Jis juk sušals… Penktą dieną atėjo šeimininkai: – Jūs pavogėte mūsų šunį! – Kokį pavogėte? Jis laiptinėj šalą! – Čia mūsų reikalas, kur miega MŪSŲ šuo! – Net ir ant betono? – neištvėrė pensininkė Ona. Bet kai Reksui liepė grįžti, šuo nuleido galvą – ir net nekrustelėjo nuo Onos kojų. – Jei jūsų, tai parodykit dokumentus, – netikėtai griežtai pasakė Vladas. Kai „šeimininkai“ nesugebėjo pateikti rodos, aiškių įrodymų – viską išgirdo ir kaimynai. Galiausiai, vaikų šeima išėjo, net neslėpdami, kad šuns jiems nebereikia: – Pasilikit, mums jis nebėra reikalingas! Ir tada visas Užupio namas pamatė, kaip šuo – pasirinkdamas ne šeimininką, o žmogų – širdimi lieka ten, kur myli. O Vladas, kuris dar neseniai svajojo išvyti „naslę“, prisėdo šalia ir pėdams lyg dešimt metų atjaunėjęs trepsėjo su nauju šeimos nariu per Užupio kiemą. O šuo? Niekada nepaliko tų, kurie jį išgelbėjo. Šuo, pamatęs buvusius šeimininkus, nuleido galvą, bet nė pajudėjo iš vietos: liūdnos Kauno laiptinės žiemos pasakojimas apie Reksą, kuris šeimą pasirinko širdimi, o ne pagal popierius

Šuo, pamatęs šeimininkus, nuleido galvą, bet nė nekrustelėjo. Viskas prasidėjo gruodį, kai sniegas jau