Pažadas
Denis ramiai valdė vairą ir užtikrintai vedė automobilį greitkeliu, šalia sėdėjo bičiulis Kęstutis, abu grįžo iš komandiruotės į Kauną, kur juos siuntė vadovas dviem dienoms.
– Kęsti, kaip mums gerai sekėsi – visi reikalai sutvarkyti, pasirašėme sutartį su didžiule suma, vadovas bus patenkintas, – linksmai šypsojosi Denis.
– Tikrai, sekėsi mums, – patvirtino draugas ir kolega, dirbę viename biure Vilniuje.
– Nuostabu grįžti namo, kai ten tavęs laukia, – kalbėjo Denis, – mano Airida laukiasi, skundžiasi pykinimu. Man jos gaila, bet mes abu labai norėjome vaiko, ji pati sakė, kad viską ištvers dėl mūsų mažylio.
– Vaikas – gerai, o mums su Monika vis nepavyksta, negali ji išnešioti vaiko. Dabar ruošiamės antrai IVF procedūrai, pirmoji buvo nesėkminga, – dalijosi Kęstutis, su Monika jie buvo susituokę jau septynis metus, abu labai troško vaiko…
Denis vedė vėlai, tridešimt dvejų, buvo, aišku, moterų, bet nė viena taip nesužavėjo. Tik sutikęs Airidą – įsimylėjo taip stipriai, kad kitų moterų nepastebėjo.
Kai Denis supažindino Kęstutį su Airida, o vėliau, per vestuves Kęstutis buvo liudininku, jis truputį pavydėjo draugui. Airida buvo graži, švelni, suprato draugą – iškart į tokią įsimylėtum.
Smulkus rudens lietus kapsėjo ant stiklo, valytuvai judėjo retkarčiais, draugai linksmai šnekučiavosi. Denis atsiliepė į skambutį.
– Sveika, Airida, taip, važiuojam, po poros valandų būsim. Kaip jautiesi? Vis dar tas pats? Siek nekelk sunkių daiktų, grįšiu – viską sutvarkysiu, bučiuoju, iki greito!
Kęstutis klausė ir įsivaizdavo laukiančią Airidą, galvojo, kaip ji rūpinasi draugu.
– O mano Monika net neskambina, niekada nesijaudina dėl manęs, mano, kad aš jai dėkingas likęs. Ji visai kitokia nei Airida, viskas tvarkoje – darbas, namai.
Staiga Denis staigiai sukiojo vairą – jų link lėkė sunkvežimis, susidūrimas neišvengiamas – paskutinę sekundę trenkėsi į stulpą pusiausvyroje, kur sėdėjo Denis, ir nuskriejo nuo kelio. Kęstutis atgavo sąmonę, skaudėjo galvą ir ranką, automobilio durys buvo atidarytos. Pažvelgė į Denisą – tas nejudėjo.
Pribėgo žmonės, sustojo automobiliai. Kęstutis šiek tiek atsitokėjo. Gulėjo šlapioje žolėje šalia automobilio. Laukė greitosios. Denisą ištraukė ir paguldė ant neštuvų, Kęstutis pasilenkė prie jo, o jis tyliai sušnabždėjo:
– Padėk Airidai…
Juos abu išvežė į ligoninę, Kęstučiui – rankos lūžis ir stiprus smegenų sumušimas. Buvo sąmoningas. Nuolat klausinėjo medikų:
– Kaip Denis, kaip mano draugas?
Galiausiai jam seselė pranešė:
– Denis mirė…
Kęstutis buvo sugniužęs. Nesugebėjo dalyvauti laidotuvėse. Monika važiavo ir pasakojo, kad Denis žmona labai verkė, negalėjo patikėti, vos pastovėjo prie karsto.
Po ligoninės Kęstutis su Monika nuvažiavo į kapines, ilgai stovėjo prie draugo kapo ir tyliai pažadėjo:
– Nepergyvenk, drauguži, tavo žmonos nepaliksiu – padėsiu, kaip prašei…
Po kelių dienų nuvyko pas Airidą, paskambino į duris. Airida pamačiusi Kęstutį pravirko.
– Kaip man gyventi be jo? Negaliu susitaikyti, kad Deniso nebėra…
– Airida, pažadėjau tavo vyrui tave palaikyti. Kartu įveiksim. Skambink ir sakyk, ko reikia, užsuksiu pas tave.
Bėgo laikas. Airida truputį atsigavo, labai bijojo, kad išgyvenimai nenutrauktų nėštumo, gydytoja irgi ją perspėjo. Kęstutis važiuodavo du kartus per savaitę – vežė produktus, vitaminus, kartais nuveždavo pas gydytojus ar kur reikia. Airida nesinaudojo Kęstučio gerumu – kreipdavosi tik prireikus.
– Kęsti, nejauku, kad tiek laiko man skiri.
– Man nesunku, pažadėjau Denisui.
Kęstutis Airidai jautė mišrius jausmus. Ji – moteris jo svajonių, bet aplinkybės glumino.
Kol Airida kentėjo negalavimus, Kęstutis su Monika vėl ėjo tyrimus ir pas gydytojus, vėl grafikai, vėl nusivylimas… Vaikų neturėjimas buvo jų kasdienis skaudulys. Monika nežinojo, kad vyras padeda Airidai – jis nieko neaiškino. Airidos numeris telefone buvo po „Labdara”, nes žinojo, kad žmona gali pastebėti, kas skambina.
Po antro nesėkmingo bandymo užmegzti vaiką, santykiai tarp sutuoktinių įtempti. Monika manė, kad kaltas Kęstutis, o jis nebegalvojo nieko.
Monika pastebėjo, kad vyras tapo keistas – išsiblaškęs, kartais susierzinęs, kažkur išvažiuodavo reikalais. Apie neištikimybę net negalvojo – tarpusavyje viskas buvo gerai, intymiai jam neatsibodo.
Kęstutis suprato – asmeninis gyvenimas nestrigo, profesijos srityje sėkmė. Grįžo prie projekto, kurį pradėjo su Denisu, sėkmingai užbaigė ir pasirašė labai sėkmingą sutartį.
Airidai nėštumo laikui augant, ji tapo vis bejėgiškesnė. Jos tėvai gyveno toli, Šiauliuose, artimųjų mieste neturėjo. Kankino galvos skausmai, sirgo kojos. Ji kentė viską ir ypač nesiskundė Kęstučiui.
Vienąkart atvykęs su produktais Kęstutis ją rado užsilipusią ant kopėčių, kabino užuolaidas.
– Aš čia langą išploviau, – pasveikino Airida, – štai, naujos užuolaidos.
– Lipk žemyn, – griežtai paliepė Kęstutis, matydamas jos didelį pilvą, – jei nukrisi, pakenksi vaikui, negalima juokauti.
Padėjo nulipti, patys atsidūrė labai arti, Kęstutis pajuto šiurpuliuką.
– Ačiū, Kęsti, – tuoj pat išbėgo į vonią, pykinimas vėl užklupo.
Kęstutis atsiduso ir nusišluostė prakaitą, mintyse galvodamas:
– Ar Denis matai iš ten, kur yra? Pats prašė padėti…
Kitą kartą Airida prasitarė:
– Kęsti, padėsi įrengti vaiko kambarį? Vėliau laiko nebebus. Mačiau gražius tapetus vaikų kambariui…
Teko Kęstučiui daryti remontą vaikų kambaryje – negalėjo leisti, kad nėščia Airida dirbtų viena. Dirbo kartu – Airida daugiau palaikė moraliai, remontą užbaigė. Kęstutis blaškėsi tarp dviejų ugnies. Viena vertus, žmona depresuoja – vėl kalba apie nevaisingumą, kita vertus – Airida, artėja gimdymas.
Nuojauta Monikai sakė, jei nori išsaugoti šeimą – reikia imtis darbo. Ji rašė straipsnius į žurnalus. Vienas žymus žurnalas pasiūlė vesti skiltį. Ji noriai ėmėsi, reikėjo atitrūkti. Už tai gavo gerą atlygį. Namo Monika grįžo laiminga, su pilnu maišu skanumynų ir keliomis vyno buteliais.
– O, kas čia – šventė? – nustebo Kęstutis, grįžęs iš darbo.
– Taip, gavau gerą sumą, reikia paminėti. Seniai laukiau to kontrakto.
Per televizorių rodė jų mėgstamą filmą.
Monika stengėsi atstatyti šiltą ryšį – ši vakarienė tam ir buvo. Ant stalo išdėliojo patiekalus, padėjo vyną, per televizorių jų mėgstamas filmas, gurkšnojo vyną.
Staiga Kęstučiui suskambėjo telefonas. Monika pamatė ekrane „Labdara”. Vyras greitai išėjo į virtuvę.
– Kas nutiko? – paklausė tyliai.
– Kęsti, atleisk, bet atrodo pradėjau gimdyti… Iškviečiau greitąją.
– Bet dar anksti.
– Na, septyni mėnesiai, pasitaiko, – jautėsi, kad kalba per skausmą.
– Gerai, atvažiuosiu į gimdymo namus.
Greitai susiruošė, žmona žiūrėjo į jį su nerimu.
– Tu išvažiuoji?
– Taip, – skubėjo, kurpdamas pasiteisinimą.
– Kas skambino?
– Supranti, vadovas vėl labai vėlai skambina – reikia aptarti labdaros projektą. Po visko paaiškinsiu. Patikėk, taip reikia…
Monika nepatikėjo.
– Kokia labdara, koks vadovas, Kęstis mane apgaudinėja.
Kęstutis išskubėjo, sėdo į automobilį, nurūko į gimdymo namus. Atvykęs sužinojo – Airidą jau atvežė. Laukė dvi valandas, kol seselė pranešė – Airida pagimdė sūnų. Atsikvėpė ir išvažiavo namo, išsekęs, mintyse pagalvojo:
– Ačiū Dievui, viskas gerai, labai jaudinausi.
Monika nemiegojo, įdėmiai stebėjo jo pavargusį, iškankintą veidą.
– Tavo „labdara” tave išvargino, – paklausė ironiškai.
Kęstutis sunkiai nukrito ant sofos, nė neišsirengęs.
– Taip, Monika, taip… Airida neseniai pagimdė sūnų, pažadėjau Denisui ją palaikyti. Ji visiškai viena, – atvirai ir sąžiningai atsakė.
– Viskas aišku, visos detalės susidėjo… – tyliai tęsia žmona, – o dabar kitas etapas – padėti Airidai su naujagimiu, taip?
– Taip, – nuoširdžiai tarė Kęstutis.
– Na ką, pažįsti mane, netoleruosiu, kad laiką leisi su svetimu vaiku, ypač kai mums patiems niekaip neišeina. Taigi kreipsiuosi dėl skyrybų, o tu kaip nori. O gal dar sutiksiu kitą vyrą ir suspėsiu pagimdyti.
Kęstutis nustebęs pažvelgė į ją, suprato – vis dėlto kaltina jį dėl to, kad neturi vaikų.
– Tavo teisė, Monika, nesiteisinsiu. Privalau padėti Airidai ir vaikui.
Praėjo laikas. Monika padavė dėl skyrybų. Kęstutis išėjo pas Airidą, padėjo auginti mažąjį Dovydą. Po kiek laiko susituokė. Dar po dvejų metų jiems gimė dukra.
Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės Jums gyvenime! Pažadas Šiandien užrašau dienoraštyje, tarsi norėčiau sutvarkyti visas tas mintis, kurios susitelkė manyje
Metų metus mūsų su mama santykiai buvo įtempti, bet niekada neįsivaizdavau, kad tai gali nueiti taip toli. Auginu dvi vaikus — devynerių dukrą ir šešerių sūnų. Gyvenu viena su jais po skyrybų, visada buvau atsakinga, darbšti ir rūpestinga, bet mama vis kartojo, kad „esu netinkama mama“. Kaskart apsilankiusi ji tikrindavo viską — atidarydavo šaldytuvą, braukdavo dulkes, priekaištaudavo, jei rūbai nesulankstyti taip, kaip jai norisi, ar jei vaikai nesėdi visiškoje tyloje, kai ji namuose.
Praėjusią savaitę ji atėjo „padėti“, nes sūnus sirgo. Žadėjo pasilikti dviem dienoms. Vieną popietę, kai buvo išėjusi į parduotuvę, ieškodama pirkinių čekio televizoriaus spintelėje, atsitiktinai radau storą juodą sąsiuvinį su raudonu skirtuku. Pamaniau, kad tai mano — vienas iš tų, į kuriuos rašausi išlaidas — bet ne. Viduje buvo mamos rašysena. O pirmajame puslapyje parašyta:
„Registras — jei prireiktų teisinių veiksmų.“
Verčiu toliau — ir matau tikslias datas su dalykais, kurie, anot jos, yra mano „neatsakingumas“:
• „Rugsėjo 3 d.: vaikai valgė pašildytus ryžius.“
• „Spalio 18 d.: dukra nuėjo miegoti 22:00 — per vėlai pagal jos amžių.“
• „Lapkričio 22 d.: svetainėje buvo nesulankstytų drabužių.“
• „Gruodžio 15 d.: mačiau ją pavargusią — netinkama vaikų auginimui.“
Kiekvieną mano žingsnį, visas smulkmenas iš mano namų — viską — ji fiksavo lyg nusikaltimą. Buvo ir visai išgalvotų dalykų:
„Lapkričio 29 d.: paliko vaiką vieną 40 minučių.“
Tai niekada neįvyko.
Bet buvo dar baisiau: skyrelis „Atsarginis planas“. Čia įrašyta tetų vardai, kurios galėtų „patvirtinti“, kad gyvenu nuolatinėje įtampoje — nors jos niekada to nesakė. Taip pat atspausdinti mano žinutės prašymai, kad be įspėjimo neateitų, nes esu užsiėmusi — ji saugojo tai kaip „įrodymus“, kad „nepriimu pagalbos“.
Netgi paragrafas apie tai, kad jei pavyktų „įrodyti“, jog esu netvarkinga ar neorganizuota mama, ji galėtų prašyti laikinos globos vaikams „jų saugumui“.
Kai ji grįžo iš parduotuvės, drebėjau. Nežinojau, ar su ja kalbėtis, nutylėti ar bėgti. Užverčiau sąsiuvinį ir padėjau, kur radau.
Tą pačią vakarą ji lyg tarp kitko pasakė:
„Gal vaikams būtų geriau su kuo nors tvarkingesniu…“
Tada supratau — sąsiuvinis ne atsitiktinis impulsas, o planas. Apgalvotas. Organizuoas. Kryptingas.
Neprisipažinau, kad radau jį. Žinau, jei tik pasakysiu, ji viską neigs, apkaltins mane, viską apvers — ir bus tik pavojingiau.
Nežinau, ką daryti.
Baisu.
Ir skauda iki širdies gelmių. Metų metus mano santykiai su mama buvo sunkūs, bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jie gali taip nutolti.
Man 65-eri, visada buvau gana rami dėl savo išvaizdos, bet pastaruoju metu žili plaukai pradėjo laimėti kovą. Ne viena-porą, o ištisi sruogos, ypač prie šaknų. Eiti pas kirpėją jau nebeatrodė taip paprasta – laiką, kainas ir laukimą pradėjau vertinti kitaip, todėl ėmiau galvoti: gal visai nebaisu pačiai dažytis namie? Juk visą gyvenimą taip dariau – kas gali nepavykti? Nuėjau iki artimiausios „Eurokos“, ne į specializuotą kirpėjų parduotuvę. Pasakiau, kad ieškau „dažų žiliems plaukams“. Pardavėja klausė, kokios spalvos noriu – atsakiau: „paprasta kaštoninė, nieko ypatingo“. Parodė dėžutę – rimta, santūri, ant viršelio moteris su gražiais plaukais. Užrašyta: „100 % padengia žilus plaukus“. Patikėjau, daugiau nieko neskaičiau. Parėjau namo įsitikinusi, kad po valandos viskas bus baigta. Užsidėjau senus marškinėlius, pasiruošiau rankšluostį, sumaišiau turinį kaip nurodyta instrukcijoje, užtepiau dažus priešais veidrodį vonioje. Viskas atrodė įprastai – spalva tamsi, kaip visada. Laukdama sutvarkiau indus ir virtuvę. Po 20 min. pastebėjau kažką keisto – žvilgtelėjus į veidrodį plaukai atrodė ne rudi, o violetiniai. Pamaniau, kad čia tik vonios apšvietimas. Kai atėjo laikas išskalauti, supratau: padariau rimtą klaidą. Vandeniui palietus galvą, pamačiau, kaip jis nusidažė – iš pradžių violetine, paskui tamsiai ruda, o galiausiai beveik juoda spalva. Pažiūrėjau į save – su alyvinių ir violetinių atspalvių plaukais, spalva, kurios net nemokėčiau apibūdinti. Žilų neliko – bet kokia kaina… Bandžiau išdžiovinti džiovintuvu, tikėdamasi, kad išdžiūvus spalva pakis. Nepakito – tik dar labiau išryškėjo. Atrodžiau lyg iš blogos paauglių mados fotosesijos, o ne kaip 65 metų moteris. Pradėjau juoktis – nieko kito neliko. Paskambinau dukrai vaizdo skambučiu ir vos mane pamačiusi ji vos neišsižadėjo juoko. Sako: „Mama… ką tu padarei?“ Aš atsakiau: „Užrašyk mane pas kirpėją.“ Kitą dieną teko eiti į lauką – užsidėjau skarą, bet violetinė vis tiek kyšojo. Parduotuvėje paklausė, ar čia naujas stilius. Kepyklėlėje moteris pagyrė, kad esu drąsi dėl spalvų. Linkčiojau, lyg viskas būtų buvę tyčia. Po dviejų dienų nuėjau pas kirpėją be jokios puikybės. Ji pažvelgė – viską suprato, bet neteisė. Tik pasakė: „Tai nutinka dažniau nei galvojate.“ Išėjau su gražiais plaukais, plonesne pinigine ir aiškia pamoka – kai kuriuos dalykus manome galintys daryti vis dar kaip jaunystėje… kol neliekame su violetiniais plaukais. Nuo tada priėmiau dvi tiesas: žili plaukai ateina klausti nelinkę, o kai kurias kovas geriau patikėti profesionalams. Tai – ne šeimos drama, o tikra lietuviška istorija su šypsena. Žinai, šneku tau kaip draugei man jau 65-eri, ir nors visada buvau gana rami dėl savo išvaizdos, balti
Kaip susipažinau su „drauge“ per prestižinį kursą, kuriame ji man padėjo, а po kurio laiko, nepaisant finansinių skirtumų ir mano pastangų tęsti ryšį, ji pradėjo vengti, ignoruoti mano prašymus pagalbos ruošiantis egzaminams, o vėliau elgtis užgauliai, nuolat atšaukti susitikimus, o galiausiai aš, sužeista jos požiūrio ir abejingumo, nutraukiau bendravimą, nors ir labai skaudžiai suvokiau, jog tikėjau draugyste, kuri buvo vienpusė ir nepastovi, o šis išgyvenimas man apsunkino pasitikėjimą žmonėmis ir norą kurti naujas draugystes. Su savo drauge susipažinau universitete, kai lankiau specialius kursus norėdama įsidarbinti labai prestižinėje
Antanina Petronienė ėjo per lietų ir verkė – ašaros maišėsi su lašais. Viena paguoda – lietus! Niekas nemato ašarų, galvojo moteris. Dar galvojo: pati kalta, užėjau ne laiku, nepageidauta viešnia. Ėjo ir verkė, paskui kvatojosi prisiminusi anekdotą, kur žentas uošvei sako: „Tai ką, mama, net arbatos neišgersite?“ Dabar ji atsidūrė kaip toji „mama“. Verkė ir kvatojosi, kvatojosi ir verkė. O parėjusi namo, nusivilko šlapius drabužius, apsigaubė pledu ir verkė jau nesivaržydama – niekas jos negirdėjo, išskyrus auksinę žuvelę akvariume! Niekas! Antanina buvo įdomi moteris, vyrai ją vertino. Bet su Nikitos – jos sūnaus – tėvu nieko nesigavo: gėrė stipriai. Pradžioj dar buvo pakeliama, išgėręs užmigdavo. Bet vėliau pradėjo pavydėti Antaninai visiems ir visur. Kartą pamatė, kaip ji pasisveikino su kaimynu ir visai pametė galvą – sumušė žmoną savo vaiko akyse. Nikitukas viską išpasakojo seneliams. Antaninos mama pravirko: ar tam dukrą auginau, kad visokie girtuokliai ją muštų. O tėtis tyliai išėjo ir išmestą žentą nuleido nuo ketvirto aukšto – lūžo ranka. Dar pagrasino: „Dar kartą prie dukters priartėsi – užmušiu! Sėdėsiu kalėjime, bet mano Tonės gyvybės negadinsi.“ Ir vyras tikrai dingo visiems laikams, o Tonia daugiau nebetekėjo – reikėjo sūnų auginti. Vyrų, bandžiusių užmegzti santykius, netrūko, bet ji negalėjo – užteko Nikitos tėvo. Materialinių problemų Antanina neturėjo, puiki profesija – viešojo maitinimo technologė, dirbo mažame restorane. Taupė butui, ir kai reikėjo sumos – Nikitukas pakvietė ją į vestuves, o nuotaka – graži, skambaus vardo – Anastasija. Antanina liko savo chruščiovkėje, vaikams surengė vestuves ir padovanojo naują, dviejų kambarių butą – juk jiems reikia labiau! Dabar ji vaikams taupo mašinai – kiek galima važinėti su sena „Žiguli“. Šiandien nebūtų ėjusi pas sūnų – nebuvo įpratusi brukti savo draugiją. Bet taip išėjo – buvo netoli jų namų, kai užklupo liūtis. Net skėčio neturėjo, o toks lietus, kad ir skėtis nebūtų padėjęs. Nutarė užsukti pasidžiaugti su Anastazija, arbatos kartu išgerti. Bet atvėrusi duris, marčia tik šaltai paklausė – Antanina Petroniene, kažko norėjote? Antanina sutriko ir pradėjo teisintis – „Na… lietus…“ – „Lietus jau baigėsi! Jums juk netoli, nueisite!“ – marčia nukirto ir uždarė duris. Ir išėjo Antanina per lietų, ašarose. Verkė ir verkė, paskui užmigo, o sapne kalbėjo jos auksinė žuvelė: „Verki? Kvaila! Net arbatos per lietų negavai! O kam taupai mašinai? Visą gyvenimą jiems gyvensi? Pažvelk į save – tu gudri ir graži! Taupai vaikams, o jiems nerūpi. Važiuok prie jūros – pagyvenk bent truputį sau.“ Atsikėlusi jau suprato pagrindinę mintį – negalima aukotis tiems, kurie nevertina ir net arbatos neišverda, net pasišildyti neleis. Antanina pasiėmė pinigus, taupytus vaikams mašinai, ir nusipirko kelialapį prie jūros. Grįžo graži ir įdegusi. O sūnus su marti net nepastebėjo – juk ateina tik kai kažko reikia: pinigų ar kad su vaiku pabūtų. O dar Antanina nustojo vengti vyrų – atsirado kavalierius, direktorius iš to paties restorano. Jam seniai ji patiko, bet buvo per daug sudėtinga – vis sūnus ir marti. Dabar viskas pasikeitė: kartu į darbą, kartu iš darbo, gyvenimas spalvingas. Ir visai neseniai atėjo Anastasija: „Kodėl neateinate, nepasiskambinate, Nikita naują mašiną žiūri…“ – užsimena. – „Anastasija, ko norėjai?“ – Antanina paklausė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Marčia tik prasižiojo, kai iš kambario pasirodė elegantiškas vyras: „Tonele, ar gersime arbatą?“ – „Gersime!“ – nusišypsojo Antanina. – „Kviečiam viešnią!“ – mostelėjo jis. – „Ne, Anastasija jau eina. Ji arbatos negeria. Tiesa, Anastasija?“ Ir uždarė duris marčiai prieš nosį, mirktelėjusi auksinei žuvelei. – Štai taip! Antanina Petronė vaikščiojo po Vilniaus lietingas gatves ir verkė. Ašaros tekėjo jos veidu, susimaišydamos
Po šventinės Kūčių vakarienės, pasislėpusi po lova, ketinau nustebinti savo sužadėtinį: Vance’ų šeimos svečių kambaryje tvyrojo levandų ir seno dulkių kvapas, o už lango, per Kalėdų naktį, storai ir filmų vertai snigo. Viduje sklido keptos kiaulienos aromatas ir tolimas juokas. Klarą Vance, Vance’ų laivybos imperijos paveldėtoją, po antikvarine lova pasitinka sužadėtinis Liudvikas ir jo motina Gablienė – su sąmokslu jai atimti laisvę bei turtus, bet Klara, atgavusi kvapą, pradeda slaptą kontrpuolimą, kuris kulminaciją pasiekia trijų šimtų svečių vestuvėse Niujorke – kai įrašas su žudikišku planu iš garsiakalbių sudrasko prabangą, o drama baigiasi Klara Maldyvuose, pasirengusia rašyti naują savo gyvenimo puslapį. 2023 metų gruodžio 24 diena Po mūsų šventinės Kūčių vakarienės ramiai pasislėpiau po svečių kambario
Tapau šeimos tarnaitė: Kai Alėja nusprendė ištekėti, sūnus ir marti liko šokiruoti – nežinojo, kaip reaguoti į žinią ir ar motina tikrai pasiruošusi keisti gyvenimą tokiame amžiuje. „Mama, ar tikrai verta taip keisti viską, juk tiek metų gyvenai viena ir rūpinaisi manimi, bet dabar tu nori viską mesti dėl žmogaus, kurį pažįsti tik kelis mėnesius?“ – stebėjosi Ruslanas, o Katė bandė suprasti ir palaikyti sprendimą. Alėja ramiai aiškino, kad turi teisę gyventi su mylimu žmogumi, net jei jai jau 63, ir iškėlė sparnus į naują šeimą, kur po kurio laiko tapo ne žmonos vietoje, o šeimos tarnaitės, privalančios pasirūpinti buities darbais, sode ir net prižiūrėti vyro anūkę vietoje susitikimo su savo vaikais. Širdį skaudinantys barniai, tvarkymasis ir nuolatiniai priekaištai privertė Alėją suvokti – ji šiame name reikalinga tik kaip tarnaitė. Taigi, išdidžiai susikrovusi daiktus, ji grįžo namo pas sūnų ir marti, kur vėl tapo mama, močiute ir šeimos nare, supratusi, kad tik čia jos laukia meilė ir pagarba, o ne nuolatinė tarnystė. Kai Monika nusprendė ištekėti, jos sūnus ir marčia liko pribloškti netikėtos naujienos ir nežinojo, kaip
Man prireikė šešiasdešimt penkerių metų, kad suprasčiau tikrąją tiesą.
Didžiausias skausmas – ne tušti namai.
Tikrasis skausmas – gyventi tarp artimųjų, kurie tavęs nebepastebi.
Mano vardas Elena. Šiemet man sukako šešiasdešimt penkeri.
Švelnus, malonus skaičius, tačiau jis neatnešė džiaugsmo.
Netgi tortas, kurį iškepė mano marti, nepasirodė skanus.
Galbūt aš praradau apetitą – ne tik saldumynams, bet ir dėmesiui.
Visą gyvenimą maniau, kad senatvė reiškia vienatvę.
Tylios kambariai. Telefonas, kuris neskamba. Nutylėti savaitgaliai.
Galvojau, jog tai – didžiausia liūdesio gelmė.
Dabar žinau: egzistuoja dar sunkesnis jausmas.
Blogiau už vienatvę – gyventi pilnuose žmonių namuose ir po truputį išnykti.
Vyras mirė prieš aštuonerius metus.
Kartu buvome trisdešimt penkerius metus.
Jis buvo ramus, išlaikytas, mažai kalbantis, bet teikęs gilią paguodą žmogus.
Gebėjo sutaisyti sulūžusią kėdę, užkurti šaltą krosnį
ir vienu žvilgsniu nuraminti mano širdį.
Kai jo netekau, pasaulis mane išmušė iš pusiausvyros.
Pasilikau gyventi arti vaikų – Marko ir Elenos.
Atidaviau jiems viską.
Ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad meilė jiems buvo mano gyvenimo prasmė.
Buvau šalia per kiekvieną temperatūrą, kiekvieną egzaminą, kiekvieną košmarą naktį.
Tikėjau, kad meilė kada nors grįš man tą pačia forma.
Pamažu jų apsilankymai retėjo.
„Mama, ne dabar.“
„Kitą kartą.“
„Šį savaitgalį – užsiėmę.“
Ir aš laukiau.
Vieną popietę Markas pasiūlė:
„Mama, atvažiuok pas mus gyventi. Turėsi draugiją.“
Sudėjau savo gyvenimą į kelias dėžes.
Dovanojau pačios siūtą pūkinę antklodę, atidaviau seną arbatinuką kaimynei, pardaviau dulkiną akordeoną ir persikėliau į jų šviesius, šiuolaikiškus namus.
Iš pradžių buvo jauku.
Anūkė apkabindavo.
Ana kiekvieną rytą pasiūlydavo kavos.
Vėliau tonas pasikeitė.
„Mama, pritildyk televizorių.“
„Pasilik savo kambaryje, turime svečių.“
„Prašau, nemaišyk savo skalbinių su mūsų.“
O tada – žodžiai, kurie įsirėžė į mane kaip akmenys:
„Džiaugiamės, kad esi čia, bet neperlenk lazdos.“
„Mama, prisimink: tai – ne tavo namai.“
Stengiausi būti naudinga.
Virdavau, sulankstydavau drabužius, žaisdavau su anūke.
Tačiau jautėsi, lyg būčiau nematoma.
Arba dar blogiau – tyli našta, aplink kurią visi vaikšto pirštų galais.
Vieną vakarą išgirdau, kaip Ana kalba telefonu.
Ji tarė:
„Anyta kaip vaza kampe. Ji yra, bet lyg nebūtų. Taip paprasčiau.“
Tą naktį nemiegojau.
Gulėjau budri, žiūrėjau į šešėlius ant lubų ir supratau skaudžią tiesą.
Apsupta šeimos jaučiausi vienišesnė nei bet kada.
Po mėnesio jiems pasakiau, kad radau nedidelį kambarį kaime, pasiūlytą draugės.
Markas nusišypsojo su palengvėjimu, kurio nė nebandė slėpti.
Dabar gyvenu kukliame butelyje netoli Panevėžio.
Rytinę kavą verduosi viena.
Skaitau senas knygas.
Rašau laiškus, kurių niekada neišsiunčiu.
Be pertraukų.
Be kritikos.
Šešiasdešimt penkeri metai.
Daugiau nieko ypatingo nesitikiu.
Noriu tik vėl pasijausti žmogumi.
Ne našta.
Ne tylus šnabždesys fone.
Išmokau štai ką:
Tikroji vienatvė nėra tylūs namai.
Tai – tyla artimųjų širdyse, kuriuos myli.
Tai – būti pakenčiamam, bet niekada išgirstam.
Egzistuoti, bet niekada nebūti iš tiesų matomam.
Senatvė nesišypso veide.
Senatvė – tai meilė, kurią kadaise atidavei
ir akimirka, kai supranti, kad jos jau niekas nebesiekia. Man prireikė šešiasdešimt penkerių metų, kad tai tikrai suprasčiau. Didžiausias skausmas ne tušti namai.
„Na, ir kas, kad supyko…“
— Kam tu išvis reikalinga, sene karve? Visiems tik našta esi. Einioji čia, dvoki. Jei mano valia būtų, jau seniai tave… Bet tenka kentėti. Nekenčiu!
Polina vos nepaspringo arbata. Ką tik kalbėjosi su savo močiute Zinaida Sergejevna vaizdo ryšiu. Ta išeidama sakė:
— Palauk, saulute, tuoj sugrįšiu, — ir, kramsčiodama, nuėjo į koridorių.
Telefonas liko ant stalo. Kamera įjungta, mikrofonas — irgi. Kol Polina perjungė ekraną į kompiuterio langą, įvyko tai, kas pakeitė viską…
Balsas iš koridoriaus.
Polina pirmiausia galvojo: pasigirdo. Kol nepažiūrėjo į telefoną. Pagal durų garsą, į kambarį kažkas įėjo. Ekrane pirma pasirodė svetimos rankos, po to — šonas, o tada jau ir veidas.
Ona. Brolio žmona… Taip, balsas jos.
Moteris priėjo prie močiutės lovos, pakėlė pagalvę, vėliau ir čiužinį, kažko ieškojo.
— Sėdi čia, arbatas geri… Greičiau jau numirtum, iš tikrųjų. Kam tempti laiką, vis tiek jokios naudos — tik orą gadini ir vietą užimi… — niurzgėjo marti.
Polina nekrustelėjo. Kelias sekundes net kvėpuot užmiršo…
[**Toliau seka visas adaptuotas tekstas, bet prašėte tik pavadinimo.**]
***
Here is the full Lithuanian, culturally adapted, engaging and detailed title as requested:
***
„Na, ir kas, kad supyko…“
— Kam tu išvis reikalinga, sena karve? Visiems tik našta esi. Einioji čia, dvoki. Jei mano valia būtų, jau seniai būčiau tave… O dabar tenka kentėti. Nekenčiu!
Polina vos nepaspringo arbata. Tik ką kalbėjo su savo močiute Zinaida Sergejevna vaizdo ryšiu. Toji išeidama tarstelėjo:
— Palauk, saulyte, tuoj grįšiu, — pakilusi nuo krėslo, pavargusiai nupėdino į koridorių.
Telefonas liko ant stalo. Kamera įjungta, mikrofonas — irgi. Polina tuo metu persijungė prie kompiuterio ekrano. Ir tada… Tai įvyko. Iš koridoriaus pasigirdo balsas.
Polina pagalvojo, jog pasigirdo. Ir turbūt taip ir būtų galvojusi, jei nebūtų pažvelgusi į telefoną. Pagal durų garsą, kažkas įėjo į kambarį. Ekrane iš pradžių pasimatė svetimos rankos, po to šonas, tada — veidas.
Ona. Brolio žmona. Taip, balsas irgi jos.
Moteris priėjo prie močiutės lovos, pakėlė pagalvę, paskui — čiužinį, kažko ieškojo.
— Sėdi čia, arbatas geri… Greičiau jau numirtum, rimtai. Kam tempti laiką. Vistiek jokios naudos, orą gadini ir vietą užimi… — niurzgėjo marti.
Polina nekrustelėjo. Kelias sekundes net kvėpuot užmiršo.
*** Kam tu čia išvis reikalinga, boba sena? Visiems tik našta esi. Vaikštai, knibždi, smirdi. Jei tik mano
