Zibainis

Žiemos metu Viltė Kazlauskienė nusprendė parduoti savo namus ir persikelti pas sūnų. Jų proseneliai jau

Tikras sūnus – Lena, tu neįsivaizduoji! Su Matėjumi nusprendėm kitais metais vėl skristi į Turkiją! – patėvis tiesiog švytėjo iš laimės, – Sako, jam vėl reikia to viešbučio su vaizdu į jūrą. Kur gi dingsiu nuo tikro sūnaus? Kaip jis nenorėdamas pabrėžė, kad būtent „tikras“ sūnus. – Džiaugiuosi dėl jūsų, – atsakė ji, prisiminusi, kaip gera buvo iki tol, kol tas Matėjus pasirodė jų gyvenime, – Tikras sūnus… O tu visada sakei, kad mes – šeima. Kad nėra skirtumo, ar tikras, ar ne. Sakei. Kad ji tau dukra, nesvarbu, tikra ar ne. – Vėl tu savo… Ką tu, Lena! Tu mano dukra, nenuginčysi! Žinai gi, myliu tave kaip tikrą. Bet Matėjus… Jis pats nesuprato, kad patvirtino jos žodžius. – Matėjus – sūnus. O aš… tiesiog pažįstama. – Lena, ką tu? Sakau gi, tu man kaip tikra! – Kaip tikra… O gal gali pasakyti, ar kada nors mane vežei prie jūros? Per visus tuos penkiolika metų, kiek laikai save mano tėvu? Nevežė. Artūras dažnai kartojo, kad jam nėra skirtumo tarp jos ir Matėjaus, bet Lena, girdėdama, kiek daug Artūras daro sūnui, suprato – skirtumas milžiniškas. – Nepavyko, Lena, žinai kaip sunku buvo su pinigais. Juk nesvaiksti, supranti, kiek kainuoja dvi savaitės penkių žvaigždučių viešbutyje… Brangu. – Suprantu, – linktelėjo Lena, – Išlaidos. Per brangu mane ten vežti. Bet Matėjui, apie kurį sužinojai prieš pusę metų, jau nori imti paskolą butui, kad turėtų kur žmoną parsivesti. Čia, suprantu, menkos išlaidos, kai kalba eina apie sūnų? – Nieko aš neimu. Kas tau pasakė? – Geri žmonės. – Pasakyk tiems geri, kad gandų neskleistų. Lena šiek tiek pralinksmėjo. – Tikrai neimi? – Aišku, kad ne. Šiaip, spėk, kur šeštadienį važiuosim? – ir pats sau atsakė, – Į kartingą! Jis dar universitete kažkokiuose lenktynėse dalyvavo, o aš šiaip, kompanijai. – Kartingas, – pakartojo Lena, – Skamba smagiai. – O kaip! – O gal galėčiau su jumis? – žodžiai išsprūdo, neapgalvojus. Artūras, nenorėjęs jos vežtis, suglumo: – E-e-e… Lena… Tau bus nuobodu. Rimtai. Čia tokia… vyriška pramoga. Mes su Matėjumi norim pabūti dviese, pasikalbėti kaip tėvas su sūnum. Kaip skaudu… – Tai tau ten įdomu, o man – ne? – Ne visai taip… – Artūras neramiai vartė rankas, – Su juo nesimatėm visą gyvenimą, bandome pasivyti prarastą laiką. Norisi dviese. Supranti? Supranti. Tas „supranti“ tapo pačia ciniškiausia nauja jų žodžio prasme. Turėjai suprasti, kad tikras svarbiau už netikrą. Turėjai suprasti, kad tavo vieta – už tvoros. Matėjus iš tikrųjų buvo puikus vaikinas. Augęs be tėvo, nes jo mama nenorėjo sakyti Artūrui apie vaiką, jis, nepaisant visko, sugebėjo viską – protingas, gražus, geras. – Tėti, aš padėjau prieglaudoj. Tvarkiau voljerus šunims. – Tėti, žinai, kad turiu raudoną diplomą? – Tėti, žiūrėk, pataisiau tau telefoną. Jis buvo ne šiaip sūnus. Jis buvo tobulas sūnus. Tą pačią dieną vakare, Artūrui išėjus, Lena vartė senas nuotraukas… Artūro ir jos mamos vestuvės (mamos, kuri mirė prieš penkerius metus, palikusi Leną su Artūru dviese). O čia jie sodyboje… O čia Lena baigė mokyklą… Daugiau niekada nebebus kaip anksčiau. *** – Lena, nemiegi? Turiu klausimą. Skubų, – patėvis atvažiavo vos aštuonios išmušė. – Kas tokio skubu? Lena prisegė plaukus lankeliu ir paleido kavos aparatą. – Dėl buto Matėjui. – Tai vis dėlto tiesa? – iškvėpė ji. – Atsiprašau, bet taip… tiesa. – Tai tu mane melavai. – Nenorėjau liūdinti. Bet man reikia pasitarti! Galvoju, reikia paskubėti. Jis juk greitai ves. Kol jaunas, reikia bent kokį kampą jam pirkti. Juk žinai, kaip man pačiam buvo… – Tai imk paskolą, – lietai ištarė Lena, kuri visai nenorėjo kalbėti apie butą Matėjui. Gerai tas Matėjus gyvena! – Taip, žinau, bet pati žinai, mano kredito istorija… O Matėjui reikia padėti. Jis nusipelnė, kad jį tėvas, kurio niekada neturėjo, apdovanotų būstu. – Tai ką nori pasakyti? – Padėsi man? Jei paprašysiu? – Žiūrint kaip. – Paaiškinsiu. Turiu du milijonus. Užteks pirmai įmokai. Bet bankas man paskolos neduos. Tau duos. Tu juk su švaria istorija. Viską užrašysim ant tavęs, drauge imsime paskolą. O mokėsiu aš. Žinoma! Iliuzija, kad „tarp jūsų nėra jokio skirtumo“, subyrėjo galutinai. Yra skirtumas. Juk ne Matėjų meta į ugnį. – Taigi, Matėjui – butas, o man – kreditas? Tikrai? Artūras purtė galvą taip nuoskaudžiai, tarsi tai Lena jam pasiūlė. – Ką sakai! Aš gi mokėsiu… Neprašau tavęs mokėti. Tik reikia, kad ant tavęs būtų. Pagalvok… – Žinai, Artūrai, galvoju ne apie kreditą. Galvoju, kad tu savęs jau nebeskaitai man tėvu. Dabar turi sūnų. Kurį pažįsti pusę metų, o mane – penkiolika metų, bet tau tai nesvarbu, svarbu, kad jis tikras. – Netiesa! – Artūras užsidegė, – Myliu jus abu vienodai! – Ne, ne vienodai. – Lena, tai nesąžininga! Jis juk tikras… Užsklanda. Ji daugiau nebebuvo jo dukra. Ji buvo įdukra, patogi, tinkama tik iki tol, kol neatsirado tikrasis. – Viskas aišku, – pasistengė būti mandagi Lena, – Negaliu, Artūrai. Man pačiai reikės būsto. Antros paskolos taip greit tikrai neduos. Atrodo, Artūras tik dabar prisiminė, kad ir ji be savo būsto. – Ai, teisybė, tau gi irgi prireiks… – pasitaisė laikrodį, – Bet dabar, kol tu dar neperki sau, galėtum padėti. Turiu du milijonus, reikia nedaug pridėti. Tik porai metų. – Ne. Nieko neįregistruosiu ant savęs. Ir nesitikėjo, kad Artūras supras. – Gerai, – tarė jis, – Jei negali padėti kaip dukra… tai ir nereikia. Kažkaip pats išsisuksiu. Ar tikrai kada nors laikė ją savo dukra ar ne, jau buvo nesvarbu. Dabar ji Artūrą matė tik nuotraukose. Vieną vakarą, naršydama naujienų srautą, pamatė tai. Nuotrauka iš oro uosto. Artūras ir Matėjus. Abu su šviesiomis striukėmis. Artūras ranką uždėjęs ant Matėjaus peties, o po nuotrauka užrašas – „Skrendam su tėčiu į Dubajų. Šeima – svarbiausia“ Šeima. Lena padėjo telefoną. Staiga prisiminė vieną vaikystės akimirką, dar iki tol, kol mama ištekėjo už Artūro. Jai buvo penkeri. Gyveno kukliai, ir jai sulūžo lėlė nuo močiutės. Verkė, o tikrasis tėtis jai tada pasakė: „Lena, ko čia verki dėl niekų? Netrauk manęs!“ Jo negalima buvo trukdyti. Įdomesnė jam buvo butelis. Galima sakyti, kad Lena tėvo ir neturėjo. Bet galvojo, kad Artūras jį pakeis… Netrukus Artūras vėl bandė ją įkalbėti. – Lena, galvoju, reikia kažką daryt su tavo nepasitikėjimu… – Koks nepasitikėjimas, Artūrai? Aiškiai pasakiau: ne. – Tiesiog nesupranti situacijos. Matėjus… jis manęs nepažinojo. Neturėjo tėvo. Reikia užpildyti tą praradimą. Jis suaugęs, jam reikia būsto. O tau nieko nereikės, tik dalyvauti, garantuoju, kad nė cento neprarasi. – Norėčiau, kad kas ir man praradimus kompensuotų… Tai jį netikėtai suerzino. – Lena, gana! Nenoriu skandalų. Myliu tave, tikrai! Bet suprask… Matėjus – mano tikra šeima. Kai pati turėsi vaikų, suprasi. Taip, myliu jus skirtingai, bet tai nereiškia, kad man nereikalinga. – Reikalinga. Kaip išteklis. – Lena, nusiramink! Perdedi. – Tu per pusę metų į jį persijungei, Artūrai, – pasakė Lena, – Neprašau rinktis. Ir pasirinkimas akivaizdus. Atsakei tiesą: Matėjus tau tikras. O aš… niekada nebuvau. Praėjo pusė metų. Artūras neskambino. Nė karto. Vieną dieną, vėl naršydama naujienas, pamatė naują nuotrauką. Artūras ir Matėjus. Jie stovi kalnų fone. Artūras vilki madingą slidinėjimo aprangą. Užrašas: „Mokom tėtį važiuot snieglente! Jis, aišku, jau nebe jauniklis, bet su sūnum – viskas įmanoma!“ Lena ilgai žiūrėjo į nuotrauką. Ji patraukė ranką prie darbo stalo, norėdama baigti ataskaitą, kai jos telefonas sublyksėjo. Nežinomas numeris. „Sveika, Lena. Čia Matėjus. Tėtis davė tavo numerį, pats drąsos neprisirinko paskambinti. Jis prašė perduoti, kad buto reikalus susitvarkė be tavęs, bet labai dėl tavęs pergyvena. Ir dar prašo, kad atvažiuotum pas juos per gegužines. Nesugeba paaiškinti kodėl, bet labai prašo“. Ji rašė atsakymą, trynė ir vėl rašė. „Sveikas, Matėjau. Perdėk Artūrui linkėjimus, džiaugiuosi, kad jam viskas gerai. Ir aš apie jį galvoju. Bet neatvažiuosiu. Turiu savo planų – išvažiuoju prie jūros.“ Nepadėjo aiškinti, kad bilietus sau nupirko pati, kad tai – ne Turkija, o Palanga. Ir važiuoja be tėvo, o su drauge. Lena paspaudė „siųsti“. Ir pagalvojo, kad gali būti laiminga ir be jo.

– Egle, tu net neįsivaizduoji! Mes su Mantu jau sutarėme kitais metais vėl skrendam į Turkiją!

Uncategorized

0276

Vestuvės neįvyks: kai Denisas netikėtai pasiūlė atidėti santuoką, o Taniai teko išgirsti, ką apie ją kalba būsima anyta ir sesuo – ar galima sukurti šeimą, jei jam svarbiau kitų nuomonė?

Vestuvės atšaukiamos Ką šiandien toks tylus? paklausė Ramunė. Juk sutarėm: šeštadienį važiuosim rinktis

Uncategorized

017

Šuniui jau buvo beveik viskas vienodai, ji ruošėsi palikti šį žiaurų pasaulį…

Šuo jau buvo beveik lyg nebesirūpintas, ji ruošėsi palikti šį žiaurų pasaulį Aistė Žemaitė daugelį metų

Uncategorized

098

Vyras džiaugėsi laisva diena ir miegojo, kai staiga pasigirdo durų skambutis. Kas atėjo taip anksti? Atidaręs duris, vyras pamatė nepažįstamą senyvą moterį, kuri atrodė išsigandusi. – Pas ką atėjote? – paklausė vyras. – Sūnau, ar neatpažįsti savo mamos? – Mama? Užeik… tu!!! – sunkiai ištarė. Jis gerai prisiminė dieną, kai jam buvo atimta mama. Metus laukė, kol ji ateis į vaikų namus ir pasiims jį į namus. Galiausiai skausmas nurimo. Baigęs mokyklą, jis įstojo į universitetą, atidarė savo verslą. Į klausimą, kur jo tėvai, atsakydavo, kad jie mirė. Išmoko gyventi pats ir pasikliauti tik savimi. Buvo pasitikintis, savarankiškas ir turtingas – niekas nebūtų pagalvojęs, jog jis iš vaikų namų. Moteris net nebeprisimena, kada buvo atimta jos motinystės teisė. Jaunystėje daug gėrė, o girtuoklystės apsuptyje protas visai užtemo. Buvo ir kalėjime – ten galvojo apie sūnų. Ne, ji niekada jo nemylėjo, tiesiog gailėjo. Gimus antram sūnui, motina pajuto stiprius motiniškus jausmus. Už vaiką galėjo atiduoti viską. Apie vyresnįjį sūnų ji negalvodavo – dėl jaunesnio darė viską, kad tik jis būtų laimingas. Jaunesnysis sūnus tapo toks pat kaip motina. Praleido vaikų namus, o sulaukęs 15 metų gavo pirmąjį nuosprendį su atidėjimu. Netrukus – antrąjį, paskui kalėjimas. Motina stengėsi gelbėti sūnų, žinojo, kas yra gyvenimas už grotų. Sužinojusi, kad vyresniajam sekasi, ėmė jo ieškoti. Ir dabar ji sėdi jo namuose, verkia, bando prisiliesti. Pasakoja, kaip ieškojo, meldėsi už sveikatą, vylėsi susitikti. Jis patikėjo. Tačiau viduje kažkas kuždėjo laikytis atstumo. Nepaisant moters baimės, sūnus išnuomojo jai butą, davė pinigų ir pažadėjo padėti. Pats nusprendė stebėti, ar mama atėjo iš geros valios. Prieš šventes vyras nuvyko į vaikų namus, kur užaugo. Dažnai atnešdavo žaislų ir maisto. Prie jo priėjo senoji auklėtoja. – Mama ieškojo tavo adreso. – Taip. Ačiū, kad padėjote. – Bet būk atsargus, ji nori išgelbėti savo jaunesnįjį sūnų. Mamai rūpi tik pinigai, nepasitikėk ja! Ji tavęs nemylėjo ir niekada nemylėjo. – Turiu brolį? – Taip, pasiklausk jos pačios. Nuoširdžiai susijaudinęs, vyras sunkiai kvėpavo. Negalėjo patikėti, kad motina dar kartą gali jį išduoti. Nugalėjęs emocijas, nuėjo pas ją išsiaiškinti. Moteris nesitikėjo tokio spaudimo. Nenorėjo pasakyti apie jaunesnį sūnų, nes bijojo, kad vyras nenorės padėti. Po kelių dienų vyrą užpuolė. Smarkiai sumušė. Sulaikyti nusikaltėliai prisipažino policijai – juos pasamdė vyro motina. Norėjo nužudyti sūnų ir užvaldyti jo palikimą – kad jaunesnysis galėtų gyventi nerūpestingai. Teisme motina prašė atleidimo, tačiau sūnus padarė išvadas. – Jau buvau gyvenęs be mamos ir gyvensiu taip toliau! – su ašaromis ištarė.

Vytautas džiaugėsi laisva diena ir saldžiai miegojo, kai staiga žadintuvą visai pakeitė durų skambutis

Uncategorized

0248

Begalinis įžūlumas: – Na, Natalija, pasakyk atvirai, – niurnėjo Kęstutis, – Kuo čia taip iš esmės skiriasi, kam nuomuojam sodybą – saviems ar svetimiems? Gi pinigai tie patys. Natalija baigė kabinti skalbinius ant džiovyklos. Geriau jau būtų padėjęs, o ne zyzęs. – Kęstučiuk, – atkirto ji, – Mano mielasis, esmė ta, kad iš giminaičių tų pinigų paskui niekaip neišreikalausi. – Tu apie Dainių? – susierzinęs tarė Kęstutis, – Juk jis mano brolis! Jis būtinai sumokės, šimtu procentų garantuoju. Jis netgi nuolaidos neprašo. Nuomosis visą vasarą – ir nereikės patiems ieškoti nuomininkų. – Kęs, tai juk sodyba prie ežero! Per penkias minutes nuomininką rasčiau. – Paaiškink, kodėl tau taip principinga nuomoti nepažįstamiems? – Su svetimais viskas paprasta: sutartis, avansas, nemoka – iškraustau ir galvos nesuku. O su savais prasideda: „Nu, Natalija, supranti gi, patys žinai – vaikai pas mus“. „Oj, pervesim vėliau“. „Oj, televizorių sudaužėm, bet juk nenubausi, tu gi šeima“. Patikėk, jau tuos filmus mačiau. Nežinai, kaip tai baigdavosi. Natalijai sodybą paliko tėvai, kurie irgi ją nuomavo. Jie patys gyveno Vilniuje, o sodyba prie ežero buvo smagus priedas prie algos. Natalija darė tą patį – bet su viena sąlyga: jokių draugų, jokių giminaičių. Užteko matyti, kaip jos tėvus tie „draugai“ apmulkindavo. – Ir? – paklausė vyras. – Ogi tuo, kad giminės nei sumokėdavo, nei atsiprašydavo! Tipo „gi nesunku leisti mums pasisvečiuoti?“ Ne, Kęsti, sodyba – ne labdaros paskirstymo punktas, čia pinigai, ne pasipinigavimas giminėms. Dainius buvo sugalvojęs, kad trys mėnesiai prie ežero – būtent tai, ko reikia jo žmonai su trim vaikais. Vasarą darbe ramu – tad galima pailsėti. Ir Natalija nė kiek nesuabejojo, kad sumokėti jis neplanuoja. – Bet Dainius juk neprašo nemokamai! – spaudė Kęstutis, – Jis sumokės. Visi jie žada sumokėti. – Kodėl mums su tuo prasidėti? Sodybą visada išnuomosiu per penkias minutes už normalią rinkos kainą. Su tais žmonėmis – sutartis, pinigai, ramiai miegu. Jokių giminių, jokių draugų. Viskas paprasta: draugystė – draugystė, bet pinigai atskirai. Nataliją prikalbėti sunku, bet Kęstutis žinojo, kaip ją paveikti. – Gerai. Jei tu nepasitiki Dainiumi, gal manimi pasitiki? Natalija laukė pratęsimo. – Pasitikiu. Ir kas iš to? – Jei Dainius neatsiskaitys, sumokėsiu TAU pats už nuomą, – pasakė Kęstutis. Tik tie argumentai – silpni. (…) Begalinio įžūlumo istorija lietuviškoje šeimoje: kaip sodyba prie ežero vos netapo giminės peštynių priežastimi ir kodėl pinigai neturi kvepėti giminaičiais

Begalybė įžūlumo Na, Migla, pasakyk nuoširdžiai, zvimbė Kęstutis, ar iš tiesų pasaulio pabaiga, jei namą

Uncategorized

014

NELOJAMAS ARKLIS TURĖJO BŪTI PAŠVĘSTAS, BET ALOJA OPALĖ PADARĖ KĄ NEĮTIKIMAI NUOSTABAUS…

Nesugaliojama arklys, kurį planavo paaukoti, bet pamiršta mergaitė padarė kažką neįtikėtino Nieko nenorėjo

Uncategorized

084

Mano vyras dirba, bet už viską moku aš – kaip tapau nematoma finansine šeimos ramsčiu ir ar meilė tikrai gali viską pateisinti?

Mano vyras dirba, bet už viską mokėti tenka man. Klausiate, kaip atsidūriau tokioje situacijoje ir kodėl

Uncategorized

0779

— Vaik į namus! Ten su tavimi ir pasikalbėsiu! — su nepasitenkinimu mestelėjo Maksimas. — Dar betrūko, kad praeiviams spektaklį rodyčiau! — Na ir gerai! — burbtelėjo Varya. — Didelis čia nuostolis! — Varya, neprivesk iki nuodėmės! — pagrasino Maksimas. — Namie pasikalbėsim! — Oj oj oj! Koks baisus! — ji užsivertė kasą ant nugaros ir nužingsniavo namų link. Maksimas palaukė, kol Varya nutols, o pats išsitraukė telefoną ir pasakė į mikrofoną: — Taip, į namus nuėjo! Sutikit ją ten gražiai! Kaip ir tarėmės! Ir į rūsį ją, kad truputį atšaltų! Greitai būsiu! Maksimas susikišo telefoną į kišenę ir jau ruošėsi eiti į „Maximos“ parduotuvę žmonos auklėjimo pažymėti, bet jį už rankos sustabdė nepažįstamas vyras. — Atsiprašau, kad taip įkyriai, — nedrąsiai nusišypsojo vyras. — O jūs su mergina buvote… — Mano žmona, na ir kas? — surūgęs paklausė Maksimas. — Ne, nieko! — šypsena virto pataikaujančia. — Sakykit, gal jūsų žmoną atsitiktinai Varvara Melnikaitė vadina? – Varvara, – linktelėjo Maksimas. – Iki vestuvių buvo Melnikaitė. Bet kas čia per reikalas? – O tėvo vardas Sergiejūtė? – Taip! – suirzęs atsakė Maksimas. – Iš kur pažįstat mano žmoną? – Atsiprašau, bet ji gimusi devyniasdešimt trečiaisiais, tiesa? Maksimas suskaičiavo mintyse ir atsakė: — Taip. O kodėl tiek klausimų ir iš kur žinot Varyą? — Maksimas įsitempė. Varya į mūsų miestelį atvažiavo tik prieš trejus metus. Prieš tai apie ją niekas negirdėjo. Ji pati sakė, kad pabėgo nuo tėvų, nes tie norėjo priverstinai ištekinti. Taigi, nepažįstamas žmogus mūsų nedideliame miestelyje, kur niekas apie Varyą nieko nežinojo, staiga pila detales. — Oj, atsiprašau, aš ne asmeniškai su ja pažįstamas! — nuraudęs išbėrė vyras. — Aš jos, tam tikra prasme, gerbėjas! — Klausyk, „gerbėjau“, dabar tau šonkaulius suskaičiuosiu, o paskui kelis išimsiu dėl figūros korekcijos! — su aiškia grėsme ištarė Maksimas. — Ką čia šneki apie gerbėją? Nori žmoną mano pavogti? – Oi, ne! Visiškai ne taip mane supratot! – iškėlė rankas vyras. – Ne tokiu būdu aš gerbėjas! Aš talento gerbėjas! – O Varytai, atrodo, jokių ypatingų talentų nėra, – sumišo Maksimas. – Na, žinot, gauti visam gyvenimui diskvalifikaciją iš muai tai varžybų už perteklinį žiaurumą būnant aštuoniolikos – tam reikia talento! – sušuko vyras. – Gaila, kad po kelių laimėtų privačių turnyrų ji nustojo dalyvauti! Žiūrėti į ją ringe buvo vienas malonumas! Drebėdamas Maksimas bandė išsitraukti telefoną. Šis iškrito ant šaligatvio ir subyrėjo. Skubiai surinkęs, Maksimas bandė įjungti – nieko. Maksimas parbėgo namo! Ir murmėjo po nosimi: — Dieve, tik spėkčiau! Kai miestelyje atsirado nauja gyventoja, Maksimas iš karto atkreipė į ją dėmesį. O kas nepažiūrėtų? Jauna, sportiška, įdomi, linksma. Dar ir dirbti pradėjo kūno kultūros mokytoja pradinukams. Visi iškart įtarė, kad studentė prievolininkė, atidirbs ir išvyks. Pasirodė, kad jai dvidešimt penkeri ir čia atvyko visam laikui. Paskui laukė, kad atsiveš šeimą, bet pasirodė – ji viena. — Kažkas čia nešvaru! — plepėjo kaimynės. — Jauna ir graži, o pas mus atvyko! Tikrai kažką slepia! — Kokios čia dar paslaptys dabar? — atkirto kita. — Gal vyras širdį sudaužė, atvyko žaizdas gydytis! – Arba su tėvais susipyko ir pabėgo! Per televizorių rodė, kad taip būna! Maksimas stebėjo merginą, bet prieiti neskubėjo. – Velnias žino, kokią ji istoriją slepia. Kai aiškiau bus, tada pažiūrėsim. Darbas mokykloje – ne tik sunkus, bet ir mokytojų kambario pokalbiai, kur visi pilasi sielą. Už pusmečio iš Varytės ištempė jos jautrią istoriją. — Mano tėvai – verslininkai. Normalūs žmonės. Bet viena krizė smogė, tiekėjas pavedė. Išslydo pagrindas iš po kojų. Tėtis nusprendė mane ištekinti už reikalingo žmogaus, kad verslą išgelbėtų. O jūs būtumėt pamatę tą „gražuolį“! Aš mieliau pabėgau laiku! — Ir visiškai viena? — kinkavo galva patyrusi kolegė. — Žmonės visur gyvena, — gūžtelėjo pečiais Varya. — Geriau gyvenime prasimušiu pati, negu tekėsiu už nemylimo. Be to, čia ne vedybos būtų, o pardavimas! O būti preke tikrai nenoriu! — Nieko, ras čia savo meilę! — tikino ją bendradarbiės. — Mūsų miestelis mažas, bet normalūs žmonės yra! Kai Varytės žodžiais pasidalinta istorija išplito miestelyje, Maksimas apsisprendė dėl pasirinkimo. — Imu ją į žmonas! Mūsų nuotakos naglos, o ši svetima! Ir giminių jų niekas nematys! Taip sakė jis šeimai: mamai, tėčiui, vyresniam broliui. — Jauna, sveika, sportiška! Ne veltui juk kūno kultūrą dėsto! Vaikus sveikus gimdys, ir ūkyje padės! Kiek tų pamokų? — Puiki partija! — pritarė giminaičiai. — Ir jei išdykaus, pamokysim savu būdu! Kodėl jiems buvo aišku, kad bus vestuvės? Nes Maksimas buvo gražuolis. Ir dar ūkinės bazės direktoriaus pavaduotojas! Kai atvažiuodavo tikrinti, Maksimas buvo tiesiog prekių žinovas. O kai pasisakė dėl racionalizacijos, visus privertė dirbti. Taip Maksimą paskyrė pavaduotoju. — Žinai kaip, tai ir daryk! Kaip padarysi, toks ir klausimas tau bus! Juokaudavo, kad iniciatyva baudžiama. Bet visą bazę Maksimas pastatė. Visur save parodė kaip gerą vadovą. Darbuotojai skundėsi, kad Maksimas su bausmėmis griežtas. O vyresnysis brolis, paskirtas Maksimo apsaugos vadovu, tikras žvėris! — Supuvusios morkos išsinešti neleidžia! Ir jėgą nevengia naudoti, nes brolis už brolį stoja! Bet į tai žiūrėjo pro pirštus, nes vagystės bazėje baigėsi. Kaip Varya galėjo atsisakyti tokiam pareigingam žmogui? Iš pradžių sutiko pasivaikščioti, vėliau priėmė dėmesį, galiausiai tapo žmona. Maksimas atvežė Varytę iš bendrabučio kambario, ir parsivežė į savo šeimos namus. — Nuotaka pati suprasti turėtų, kad mes gyvenam viena didele šeima! — užstojo uošvienė. — Viską kartu darom, padedam vieni kitiems! Nežinau, kaip pas jus buvo, bet pas mus tokios tvarkos! — Mano šeimoje jokių tvarkų nebuvo, — tarė Varya. — Jūs turbūt žinot, kad nuo tų tvarkų ir pabėgau! O jei jau Maksimo žmona, mokysiuos gyventi pagal mūsų dabar tvarkas! Toks pareiškimas buvo sutiktas su įkvėpimu. — Bet, atleiskit, aš nieko nemoku,— nuraudo Varya. — Tėvai, nuo kurių pabėgau, turėjo personalą. — Išmoksi! — maloniai tarė uošvis. — Pamokysim! Juk esi mokytoja? — Iš esmės taip, — atsakė Varya. — Bet neteisybės nekenčiu. — Brangioji, — vėl įsikišo uošvienė. — Teisybė – sąlyginis dalykas! Egzistuoja šeimos gyvenimo taisyklės, šimtmečiais patikrintos! Gerbk vyrą ir jo artimuosius! Gerbk taip, kaip nori, kad tave gerbtų! Moterį puošia paklusnumas ir švelnumas! O vyrai pasirūpins moterimis ir rimtas problemas patys spręs! — Jei taip priimta, — gūžtelėjo pečiais Varya. — Bet tikiuosi, kad čia ne prie domostrojaus su rykštėm? — Nei rykščių, nei arklidžių nelaikom! — nusijuokė uošvis. Kaip į vandenį žiūrėjo Varya dėl domostrojaus. Laisvę jai apribojo maksimaliai jau po mėnesio. Tik į darbą ir parduotuvę! Visi kiti reikalai – “Kur tu eini? Namuose darbų begalė! Dar ir daržas, vištos, antys! Varya!” — rėkė Natalija Petrovna. — Mes gi šeima! Viena nepatempsiu! Vienu ji nemelavo. Maksimas su broliu nuolat darbe. Ryte išbėga, vėlai grįžta. Kartais net pernakvoja, nes daržovių bazė veikia ištisą parą. Uošvis dėl nugaros ir kojų tik “verbaliniu” darbu prisideda. Viskas, viskas laikėsi ant Natalijos Petrovnos ir Varytės. Bet ir Natalija Petrovna jau ne mergaitė. Tai slėgis, tai sąnariai, galva — vis tiek ūkis išeiginių nežino. — O kaip asmeninis gyvenimas? — klausė Varya. — Ne su vyru, o apskritai? Kinas, kavinė, pasivaikščiot… Draugų gi neturiu! — Draugai ištekėjusiai moteriai nereikalingi! Ir patikėk mano patirtimi, žala nuo draugių didesnė negu nauda! O apie kavines ir kiną – su vyru derėkis! Nepadoru, kai moteris viena viešose vietose! Čia ne miestas, prikalbės visokio! — Rimtai? — nustebo Varya. — Tu, mergaite, anksčiau didmiesty gyvenai! O čia mes visi viską matom! Žingsnis šonan, ir užklijuos tokias etiketes, nepersiplausi! Juk mokytoja esi, gali ir iš darbo išmesti už gėdą! Logika geležinė, bet laidoti save šeimos ūkyje Varya nesiruošė. Dirbo, darė, vykdė paliepimus, bet reikalavo ir pagarbos. Kartais pasipriešindavo, kartais pakeldavo balsą, kartais tiesiai tiesą rėždavo. — Dirbt – tai visiems po lygiai! — sakė ji. — Jei vieni guli, o kiti dirba, aš tokiam atsisakau dalyvauti! Praėjo du su puse metų po Maksimo ir Varytės vestuvių. Ji nesiliovė reikalauti teisingumo. Norėjo, kad visi sąžiningai padėtų. Jei ne, poilsiauja ir ji. — Oi, ir charakteris pas tą Varytę! — skųsdavosi Natalija Petrovna, kai ją į parduotuvę siųsdavo. — Blogiau už krieną! Pasakai žodį, gauna penkis atgal! — Ir manęs ji negerbia! — burbtelėjo tėvas. — Paprašai pagalvos, atšveičia: „Užsiėmusi.“ — Maksimai, čia ne tvarka, — kapstė Nikita, vyresnysis brolis. — Ji mūsų tėvus skaudina! Kur matyta, kad taip būtų atleidžiama? – Suprantu, kad ji iš mūsų tyčiojasi! Man prieštarauja, o aš gi vyras! Reikia suvaldyti ją kaip žvėrį cirke! Dar nei vaikų neturim! Jei bus, ji sės ant žirgo, kad motina, ir mums nebebus vietos! – Reikia pasiruošti, – nutarė Nikita. — Išvesk ją į miestelio centrą pasivaikščiot, paskui vieną namo paleisk! O mes pasitiksim ir pakalbėsim! Supras žodžius – gerai. Ne – pateiksim jėgos! Jei kels maištą, į rūsį uždarysim, o mokykloj pasakysim, kad atostogauja! Mėnuo pasėdės, nurims! Taip ir padarė. Kol Maksimas vedžiojo Varytę, giminių kuopa ruošėsi, laukė žinios iš Maksimo, kada Varya namo grįš. Maksimas nespėjo. Varteliai vietoj, bet durų kaip nebuvę. Prieangy ant grindų sėdėjo Nikita, ranką laužė ir kaukė. Maksimas ištraukė tel. iš brolio kišenės, surinko greitąją ir pakišo: — Sakyk adresą! — sušuko Maksimas, per riksmo šoką prasibraukdamas. — Ir kad atsiųstų porą ekipažų! Nikita linktelėjo, susiraukęs nuo skausmo. Prieškambary tarp baldų nuolaužų gulėjo tėvas. Be sąmonės, bet gyvas – jau geriau negu blogai. Virtuvėje, prie durų, ant grindų sėdėjo mama – veidas mėlynas su įspūdingu mėlyne, rankose laužta milžiniška kočėlas, kuria per šventes tešlą kočiojo. Už stalo sėdėjo Varya ramiai gerdama arbatą. — Brangusis? — pakėlė akis Varya. — Už savo porcijos atėjai? — N-ne, — sumurmėjo Maksimas. — Tai net nežinau, ką pasiūlyt… Gal šiek tiek teisybės šeimyniniams santykiams? — Tokius dalykus reikėjo iš anksto įspėt! — šūktelėjo jis. — Tu žmones vos… — Žinau aš savo saiką! Ir kiekvienas gavo atitinkamą atsaką! Kas kaip prieš mane, tas taip ir gavo! O kočėlą pati sulaužiau! Tavo mamytės net neliečiau, pati su durim susidūrė, kai bėgo! — Kaip mes toliau gyvensim po šito? — paklausė Maksimas. — Manau, draugiškai! — nusišypsojo Varya. — Ir, svarbiausia, teisingai! O apie skyrybas net negalvok – aš laukiuosi! Ir mano vaikas turės tėvą! Maksimas nuryjo: — Gerai, brangioji. Kai visi išsigydė ir nusiramino, šeimos taisyklės buvo kiek pakeistos. Ir dabar šeimoje tvyrojo ramybė ir taika. Ir niekas niekada nieko nebeįžeidinėjo!

Eik namo, Onute! Ten ir pasikalbėsim! susinervinęs mestelėjo Mantas. Dar betrūko čia prieš praeivius