Zibainis

Uošvė kvadratu: štai tau ir siurprizas! Vietoje pasisveikinimo Egidijus duryse pamato neaukštą, liekną senolę, vilkinčią džinsais ir iškreipusią lūpas pašiepiančiai šypsenai. Pažvelgęs atpažįsta – Irutės močiutė, Valentina Petrovna. Kaip gi taip – staiga, net nepranešus nė žodeliu… „Sveikas, anūkėli! Įsileisi į namus?“ – vis dar šypsodamasi klausia ji, tempdama paskui save ratinį lagaminą. Ir tai tik pradžia netikėtų nuotykių – Egidijaus dviejų savaičių atostogos taip ir nespėja prasidėti, nes Valentina Petrovna nusprendžia likti ilgėliau… Ar jis susitvarkys su uošvės energija, griežtu tonu ir išradingomis užduotimis? Kaip pažins jos nutrūktgalvišką praeitį, išmoks dalintis namais su nauju šeimos nariu – kačiuku, ir galiausiai supras, ką reiškia būti žentu… kvadratu?

Oho, kas čia dabar! vos tik atidaręs duris, pasakiau, pamatęs ant slenksčio žemą, gležną senutę su džinsais

Uncategorized

038

NEKALTAIS ŽODŽIAIS

Nesužaista Nuo penkerių metų Mažytė Maja liko tikra apvali našlė dar likimo vaikų namuose nebuvo.

Uncategorized

01.2k.

Kai Valerija plovė indus virtuvėje, Ivanas išjungė šviesą ir burbtelėjo apie taupymą: pokalbis apie penkiolika metų santuokos, nuo taupymo iki susikaupusių nuoskaudų, bendro gyvenimo vertę ir sprendimą eiti kiekvienam savu keliu

Viktorija stovėjo prie kriauklės ir tyliai plovė indus, kai į virtuvę įėjo Jonas. Jis dar prieš tai užgesino šviesą.

Uncategorized

011

Skirtingi žmonės Igoriui žmona atiteko – keista. Graži labai, tikra natūrali blondinė juodomis akimis, daili, apkūni, ilgakojė. O lovoje – ugnis! Iš pradžių buvo aistra, nebuvo kada apie nieką galvoti. O paskui nėštumas. Na, susituokė, kaip priklauso. Gimė sūnus, toks pat šviesiaplaukis juodomis akimis. Ir buvo viskas tarsi kaip visų: vystykliukai, sauskelnės, pirmieji žingsniai, pirmi žodžiai. Ir Jurgita (taip čia vadinsime) elgėsi įprastai, šeimininkavo prie kūdikio, buvo paprasta jauna mama. Viskas keistis pradėjo, kai sūnus tapo paaugliu. Jurgita staiga susidomėjo fotografija. Vis ką nors fotografavo, lankė kažkokius kursus. Visada su ta savo fototechnika. – Tai ko tau trūksta? – klausdavo Igoris. – Turi darbą teisininke – dirbk. – Teisininku, – pataisydavo Jurgita. – Na, teisininku. Šeimai daugiau dėmesio skirk, o ne klaidžiok po pasaulį. Ir pats nesuprato, kas erzina. Juk šeimos ūkiu ji nesiskųsdavo – ir valgiai pagaminti, ir tvarka namie, ir sūnaus mokslai jos atsakomybė. Vyras grįždavo iš darbo, krisdavo ant sofos prieš televizorių – viskas, kaip priklauso. Bet nervino tas jausmas: žmona kažkur dingsta, lyg jo gyvenime jos nebūtų. Niekada kartu su juo televizoriaus nežiūrėjo, neaptarinėjo įdomybių. Papietaudavo – ir vėl kažkur ne su juo. – Tu žmona ar nebe? – pykdavo Igoris, kai rasdavo Jurgitą prie kompiuterio. Jurgita tylėdavo. Užsidarydavo savyje. Dar važinėt mėgo po įvairias egzotines šalis. Atostogos – ir su kuprine bei fotoaparatu išskrenda. Igoris nesuprato. – Važiuojam pas draugus į sodą. Pirtį pasistatė, naminukė gera. Seniai jau reikėtų ir mums sodo sklypo. Jurgita atsisakydavo, siūlydavo keliauti kartu. Vieną sykį pabandė. Nieko gero – viskas svetima, žmonės kalba nesuprantama kalba, maistas per aštrus. O ir grožybėms jis visada buvo abejingas. Tada Jurgita pradėjo keliauti viena. Dar ir iš darbo išėjo. – O kaip pensija? – stebėjosi Igoris. – Ką sau galvoji? Didžioji fotografė, gal? Žinai, kiek reikia uždirbti, kad prasimuštum? Jurgita nieko neatsakė. Tik kartą nedrąsiai prasitarė: – Turiu pirmąją parodą. Mano asmeninę. – Kiekvienas ten tų parodų turi, – suburbėjo Igoris. – Didelis čia pasiekimas… Bet į atidarymą nuėjo. Nieko nesuprato. Veidai kažkokie ir visai negražūs. Rankos raukšlėtos, kirai virš vandens. Viskas keista, kaip pati Jurgita. Tada pasijuokė iš jos. O ji paėmė ir nupirko jam mašiną. Va, prašom, viena šeima esame, važinėkis. Pati net teisių neturėjo, jam padovanojo. Iš fotografijų uždirbo, pagal užsakymus bėgiojo. Tada jam pasidarė nejauku, net baisu. Kas per padaras gyvena kartu, vietoje įprastos žmonos? Iš kur tie pinigai? Vyrai davė? Juk neįmanoma už tokį hobi užsidirbti mašinai. Gal su kažkuo susideda? Net jei ne, tai tikrai susiras. Bandė net „pamokyti“ – lengvai pliaukštelėjo per veidą. Jurgita pagriebė virtuvinį peilį, brūkštelėjo skersai – du siūlės ant pilvo. Gerai, kad neįsmeigė, isterikė. Paskui atleido ir atsiprašė. Bet vyras daugiau rankų nekėlė. Kates mylėjo begalo. Visoms padėdavo, tempdavosi į namus, slaugė, ieškojo šeimininkų. Patys vis turėjo dviejų kačių. Geros, meilios, švelnios, bet ne žmonės! Kaip jas galima mylėti labiau, nei vyrą? Vieną kartą numirė jos katinas, negalėjo išgelbėti, ant rankų klinikoje užmigo. Jurgita labai sielvartavo – ir raudojo, ir konjaką gėrė, ir kaltino save. Taip tęsėsi kelias dienas. Igoris jau ir pats pavargo, išrėžė: – Dar tarakonus paminėk! Sutiko sunkų žmonos žvilgsnį, nutilo, nusispjovė, išėjo. Tegul daro, ką nori. Draugai užjautė, žmonos draugės taip pat buvo Igorio pusėje. Visi kalbėjo – Jurgita visai subobėjo, pametė krantą. Tada Igoris ir surado paguodą pas kaimynę, kuri dar buvo ir Jurgitos vaikystės draugė. Irma buvo daug paprastesnė, aiškesnė. Dirbo pardavėja, į meną nelysdavo, visada pasiruošusi ir seksui, ir pasišnekėti. Tiesa, prisigerdavo, bet ką – nereikės gi jos vesti… Laukė, kada Jurgita pastebės, supyks, sukels sceną, pavydės, sudaužys indus. Tada jis galės sakyti: „O pati kur dingsti?“ Ir abudu atleis vienas kitam neištikimybes – šeima susitaikys. O Irmą būtų galima mesti. Bet Jurgita tylėjo. Tik žiūrėjo negerai. O lovoje viskas subyrėjo. Pradėjo glaustis, ji susiima, pereina į atskirą kambarį. Sūnus visai užaugo, baigė universitetą. Iš viso į mamą – juodų akių, šviesiaplaukis, keistas. – Tai kada anūku? – klausdavo Igoris. Denisas tik juokdavosi. Esą nori kažką pasiekti gyvenime ir meilės tikros sutikti. Tada ir anūkus, tėvai. Svetimas, nesuprantamas. Motinos kraujas. Su Jurgita jie visada rasdavo bendrą kalbą be žodžių. Igoriui atrodė, kad jis – svetimas, baisu žiūrėti į tas juodas akis, kurių negali perprasti. Ir vėl, ir vėl jis eidavo guostis pas Irmą. O paskui Jurgita sužinojo. Kažkas iš kaimynų pasakė – Igoris neslėpė. Grįžo kartą namo – žmona sėdi prie stalo, rūko. Ir taip tyliai, vos girdimai: – Eik lauk! Iš namų! Ir tos akys – juodos, baisios, mėlynėmis apvedžiotos. Išėjo pas Irmą. Laukė, kada žmona paskambins, prisiprašys atgal. Po savaitės parašė „Whatsapp’ą“: reikia pasikalbėti. Igoris apsidžiaugė, nusiprausė, geru parfumu apsipylė. O Jurgita nuo slenksčio: – Rytoj einame paduoti skyrybų. Tada viskas kaip sapne – skyrybos, visokie popieriai, parašai, savo dalies bute atsisakė, po gražiai: butas juk jos, iš tėvų liko… – Ir ką dabar darysi, gyvensi išsiskyrus? – piktai paklausė išeidamas iš Civilinės metrikacijos skyriaus. Norėjo dar pridėti „kam tu reikalinga?“, bet susilaikė. Jurgita nusišypsojo. Pirmą kartą po daugelio metų šypsojosi būtent jam – nuoširdžiai ir plačiai: – Į Vilnių važiuosiu. Gavau rimtą projektą. – Tik neparduok buto, – kažkodėl paprašė. – Kur grįši? – Negrįšiu, – ramiai atsakė žmona. – Supranti, seniai jau myliu kitą žmogų. Jis taip pat fotografas, iš Vilniaus, su juo man be galo įdomu. Bet galvojau – esu ištekėjusi, išduoti nemalonu, be to, tarsi nėra dėl ko skirtis. Paprasčiausiai mes su tavimi – skirtingi žmonės. Nejau dėl to skiriasi? Ar skiriasi? – Neskiriasi, – patvirtino Igoris. – O štai – išsiskyrėme, – nusijuokė Jurgita. – Iš pradžių pykau, kai apie Irmą sužinojau. Bet paskui pagalvojau – viskas į gera. Aš būsiu laiminga, ir tu taip pat. Ves Irmą, tegul viskas jums klostosi gerai. Ir išėjo. – Aš nevesiu, – pasakė Igoris jai į nugarą. Bet Jurgita jau nebegirdėjo. Nuo tada jokių žinių apie ją negavo. Tik kartą per metus trumpa žinutė WhatsApp’e: „Su gimtadieniu! Sveikatos ir laimės. Ačiū už sūnų.“

ĮVAIRŪS ŽMONĖS Ignui žmona teko keista. Labai graži, tiesa: natūrali šviesiaplaukė su juodomis akimis

Uncategorized

034

Bruknėmis Džiaugsmą Nešantis Ančiukas

Išrašiusi iš Vilniaus ligoninės, Viltara staiga susidūrė su vyriausiu žmogumi, kuris šviesdamas į ją

Uncategorized

0236

Mano sūnus turi puikią atmintį – darželyje jis mokėjo mintinai visų šventės vaidinimų tekstus, todėl iki paskutinės akimirkos niekas nežinojo, kokį kostiumą jam teks vilkėti – juk vaikai sirgdavo, o jis galėdavo pakeisti bet kurį, žinodamas visų personažų eiles. Šių metų Kalėdinėje šventėje penkiametis sūnelis gavo agurko rolę. Sužinojusi apie tai išvakarėse, puoliau į parduotuvę: nupirkau žalią marškinėlį, spalvoto kartono ir su didžiausiu įkvėpimu visą naktį siuvau žalius šortukus prie marškinėlių, o iš kartono klijavau salotinę kepuraitę su nuostabia uodega iš vielos, aptrauktos žaliu audiniu. Į šventę turėjo eiti tėtis – tuo labai nepasitikėjau, todėl ryte prieš darbą jam skaičiau instrukciją, kaip aprengti vaiką ir pritaisyti kepurę. Šurmulio metu paskambino auklėtoja ir drebėjančiu balsu pranešė, kad susirgo pagrindinio vaidmens atlikėjas – rytoj sūnus bus… „Kūčiukas“! Paklaususi, ar gali kūčiukas būti su agurko kostiumu, sulaukiau reikšmingos tylos… Paskambinusi vyrui pranešiau apie force majeure. Jis laimingai (kas jau tada turėjo mane įtart!) patikino, kad visai nėra bėdų – pasiims su savimi du draugus chirurgus ir tryse sugalvos, kaip padaryti stebuklą (matyt, mano intuicija tada sunkiai sirgo!). Vėlai vakare paskambinau namo – atsiliepęs sūnus pranešė, kad jie jau turi baltus marškinėlius, tėtis klijuoja geltoną kartoną, dėdė Vova ruošia vakarienę, o dėdė Vladikas juokiasi. Po valandos sūnus pasakė, kad eina miegoti, dėdė Vladikas iškirpo iš geltono kartono ratą ir piešia akytes, dėdė Vova atidarė raugintų agurkų stiklainį, o tėtis – žvengia iki ašarų. Vidurnaktį paskambinau dar kartą – vyras pranešė, kad dėdė Vova ir dėdė Vladikas, išvargę gamindami kūčiuko kostiumą, jau miega. Su niuansais: kūčiukas netyčia buvo priklijuotas dėdės Vovos superklijais ant baltų marškinėlių, ir visai kreivai – kai dėdė Vladikas bandė nulupti šedevrą, marškinėliai suplyšo. Jie priklijavo kūčiuko veidą medicininiu šilku prie žalių agurko marškinėlių! Tačiau buvo labai gražu, o dar – kūčiukui padarė 30 dantukų, bet dviejų pritrūko balto kartono (nieko, sakiau, tarp 30 dantų to nesimatys). Taigi galėjau ramiai dirbti – juk mano sūnus turės patį įsimintiniausią kostiumą. Kas taip garsiai knarkia? Ogi dėdė Vladikas, kuris taip kruopščiai pjaustė dantis iš kartono, kad užmigo ant fotelio. Visą naktį mane ėdė nuojauta. Ryte, prašydama viršininko, išsiprašiau iš darbo bent valandėlei – labai norėjau pamatyti sūnaus pasirodymą. Truputį pavėlavau… Iš aktų salės sklido šurmulys, juokas ir net ašarų aidas. Praveriu duris… Prie eglutės mėgino šokinėti kūčiukas: milžiniškas geltonas liūdnai besišypsantis mėnulio veidas sūnaus krūtinėje siekė nuo smakro iki kelių, akys žiūrėjo į skirtingas puses, trys ilgi medicininio šilko horizontaliai užklijuoti siūlai virš akių priminė raukšles seno, gyvenimo užgrūdinto kūčiuko kaktoje. Ypač įspūdinga buvo, kad didelėje plačiai išsižiojusioje šypsenoje trūko dviejų dantų. Ir būtent tai buvo… du priekiniai viršutiniai dantys! Tai buvo gerokai gyvenimo pavargęs, senutėlis kūčiukas iš pataisos namų, kovotojas su lėtiniu alkoholizmu… Visą chirurgų triūsą vainikavo linksma salotinė agurko kartono kepuraitė su vieline uodega… Tą akimirką sūnus pradėjo deklamuoti eilėraštį: „Kur dar pamatysit tokį, kaip aš?…“ (tiesa, buvo dar tęsinys, kad tik pasakoje ir Kalėdiniame vaidinime, bet jau niekam neberūpėjo…) – auklėtoja su atodūsiu pritūpė, o salė juokėsi iki ašarų…

Mano sūnus turi puikią atmintį. Darželyje jis mokėjo visus šventinių rytmečių tekstus mintinai, tad iki

Uncategorized

Sausos šakelės traškesio po koja Vanytė net neišgirdo – visas pasaulis staiga apsivertė, pradėjo suktis spalvingu kaleidoskopu prieš jo akis, o po akimirkos subyrėjo į milijonus ryškių žvaigždučių, kurios susitelkė kairėje rankoje truputį virš alkūnės. – Ai… – Vanytė griebėsi už skaudančios rankos ir iškart suriko iš skausmo. – Vania! – jo draugė Saška akimirksniu pribėgo, klūptelėjo priešais jį, – skauda? – Ne, blyn, malonu! – raukydamasis ir verkšlendamas ištarė jis. Saška ištiesė delną, švelniai palietė Vanytės petį. – Nu atstok! – netikėtai griežtai suriko jis, žvilgtelėjęs piktomis akimis, – skauda juk! Neliesk manęs! Vanytei buvo dvigubai apmaudu: visų pirma – matyt, lūžo ranka, laukia nuobodus mėnuo su draugų pašaipomis dėl gipso, o antra – pats, savo noru lipo į tą medį, norėjo parodyti Saškai savo vikrumą, stiprybę ir jaunuolišką drąsą. O jei su pirmu apmaudu dar galėjo susitaikyti, tai su antruoju – niekaip. Maža to, kad prieš mergaitę apsijuokė, ji dar dabar ir užjaučia! O jau ne… Atsistojęs, pridengęs ranką, Vanytė ryžtingai patraukė ligoninės link. – Vaniai, nesijaudink, Vania! – Saška stengėsi jį raminti eidama šalia, – viskas bus gerai, Vania! Viskas bus gerai! – Atstok, – jis sustojo, pažvelgė su panieka ir nusispjovė ant žemės, – kas čia gero? Ranką sulaužiau, nesupranti? Kvaila ar ką? Eik namo, atsibodai jau! Ir nuėjo šaligatviu, palikęs draugę stovėti sutrikusiomis pilkai žaliomis akimis ir šnabždėti vienus ir tuos pačius žodžius: – Viskas bus gerai, Vania… Viskas bus gerai… *** – Ivanai Viktorai, jeigu nematysime pinigų per artimiausias dvidešimt keturias valandas, labai nuliūsime. Beje, rytoj prognozuoja plikledį – būkite atsargus vairuodamas. Suprantate patys, automobilį gali užnešti ir… Visi tie nelaimingi atsitikimai – nemalonumas, kurio niekas nėra apsaugotas. Sėkmės. Telefonas nutilo. Ivanas nuleido ragelį, suspaudė galvą rankomis ir atlošėsi į kėdę. – Tai kur man tuos pinigus paimt… Tas tranzas buvo suplanuotas tik kitam mėnesiui… Atsidusęs, vėl griebė telefoną, surinko numerį. – Olga Vasilievna, galim šiandien pervesti partneriams iš holdingo pinigus už įrangos tiekimą? – Bet… Ivanai Viktorai… – Galim ar negalim? – Taip, bet tada gali strigti einamieji mokėjimai… – Tebūnie! Vėliau susitvarkysim! Pervedam šiandien į holdingo sąskaitą. – Supratau, bet… vėliau bus problemų su… Ivanas, nesiklausęs, padėjo ragelį, trenkė kumščiu į kėdės porankį. – Prakeiktos siurblės… Netrukus kažkas tyliai ir švelniai palietė jo petį, jis net pašoko iš išgąsčio. – Sasha, juk prašiau netrukdyti, kai dirbu, ar ne? Jo žmona Aleksandra švelniai pabučiavo į ausį, perbraukė delnu per plaukus. – Vania, tik nenervuokis, gerai? Viskas bus gerai. – Užtenka tų tavo „Viskas bus gerai”! Atsibodai jau, supranti? Mane rytoj užmuš – tada bus gerai? Ivanas pašoko nuo kėdės, stvėrė Sashą už rankų ir atstūmė nuo savęs. – Ką tu ten darei? Sriubą vėrei? Eik ir virk! Nervuoji mane, ir be tavęs bloga! Moteris atsiduso, išėjo iš kabineto. Jau prie durų dar kartą pažvelgė atgal ir vėl sušnibždėjo tris žodžius… *** – Žinai… dabar guliu ir prisimenu visą mūsų gyvenimą… Senelis pravėrė akis ir žiūrėjo į pasenusią žmoną – kadaise gražų veidą išmargino raukšlių tinklas, pečiai palinko, laikysena jau nebe tokia tiesi. Ji, nepaleisdama jo rankos, atsargiai pataisė lašinės kateterį ir nusišypsojo. – Kai pakliūdavau į bėdą, kai buvau ant gyvenimo ar mirties slenksčio, kai su manimi vykdavo baisiausi dalykai… Ateidavai tu ir vis kartodavai tuos pačius žodžius. Net neįsivaizduoji, kaip man jie erzino. Norėjau tave pribaigti dėl tavo naivumo ir monotonijos, – senelis bandė nusišypsot, bet užspringo nuo ilgo kosulio. Kai spazmas atlėgo, vėl prabilo: – lūžau rankas ir kojas, man dešimtis kartų grasino nužudyti, viską praradau, prasmegau duobėse, iš kurių retas išbrenda, o tu man visą gyvenimą sakei: „Viskas bus gerai“. Ir niekada nemelavai, va kas nuostabu. Iš kur viską žinojai iš anksto? – Nieko aš nežinojau, Vania, – atsiduso senutė, – manai tau sakiau? Tai aš save taip ramindavau. Juk tave, kvailį tokį, visą gyvenimą beprotiškai mylėjau. Tu ir esi mano gyvenimas. Kai tau buvo bloga, kai bėdos užklupdav, man dūšia išvirdavo. Kiek aš ašarų išliejau, kiek bemiegių naktų… Ir vis kartodavau sau tą patį: „Tegul ir akmenys iš dangaus, jei tik jis gyvas – viskas bus gerai“. Senelis trumpam užmerkė akis ir suspaudė jos delną savo. Buvo matyti, jog žodžiai sunkiai skinasi kelią. – Tai štai kaip… O aš vis pykau ant tavęs. Atleisk man, Sašenka. Nežinojau… Visą gyvenimą nugyvenau, o apie tave mažai tegalvojau. Koks gi aš kvailys, ką? Senutė tyliai nubraukė ašarą, pasilenkė prie vyro veido. – Vania, nesijaudink… Akimirkai sustojo, smalsiai pažvelgė į jo akis, priglaudė galvą prie sustingusios krūtinės, toliau švelniai glostydama šalantį delną. – Viskas BUVO gerai, Vaneli, viskas BUVO gerai…

Sausos šakelės trakštelėjimo po savo kojomis Vytukas nė nepastebi. Viskas passaulis akimirksniu apsiverčia

Uncategorized

0142

Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nepaklausė, nepasitarė! Kaip galima sugalvoti: ateiti į svetimą butą ir elgtis lyg savo namuose! Jokios pagarbos! Dieve, už ką man tokia bausmė? Visą gyvenimą su ja terliojausi, štai toks ir „ačiū“! Ji manęs net žmogumi nelaiko! – Ninos akyse suspindo ašaros, – jai, matot, mano gyvenimas nepatinka! Pačiai į save reikėtų pasižiūrėti! Sėdi savo vieno kambario bute ir galvoja, kad laimės paukštę už uodegos pagavo. Nei normalaus vyro, nei geros darbo: kažkokia nuotolinė. Iš ko žmogus gyvena? Ir dar mane pradėjo protingai mokyti! Aš tai seniai užmiršau, apie ką ji tik pradeda galvoti!… Ninos mintys net išvertė ją iš kėdės. Moteris nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinuką, priėjo prie lango. Žiūrėdama į šventiškai švytintį VILNIAUS panoramą, ji vėl pravirko: „Visi žmonės kaip žmonės – ruošiasi Naujiesiems metams, o aš be jokios šventės… Viena kaip pirštas…“ Arbatinukas užvirė. Nina taip paskendo prisiminimuose, kad net nepastebėjo… Buvo jai dvidešimt, kai mama, būdama 45-erių, pagimdė antrą vaiką. Merginą tai nustebino: kam mamai tiek rūpesčių? – Nenoriu, kad liktum visiškai viena, – paaiškino mama, – juk taip gera turėti sesę. Suprasi. – Aš ir dabar suprantu, – tada abejingai ištarė Nina, – tik žinok: aš su ja nesiterliosiu. Turiu savo gyvenimą. – Nebeturi tu savo gyvenimo, – nusišypsojo mama. Žodžiai išsipildė. Kai mažylei buvo vos treji, mamos neliko… O tėvą palaidojo dar anksčiau. Visa priežiūra dėl sesers atiteko Ninai, kuri faktiškai tapo Natašai mama. Tas staiga užaugino ją – skirta visą gyvenimą sesutei: išaugino, išmokslino. Dabar Nataša jau suaugusi, gyvena savarankiškai, ruošiasi ištekėti. Dažnai lankosi pas Niną: seserys artimos, nors labai skirtingos amžiumi, charakteriu ir požiūriu į gyvenimą. Nina, pavyzdžiui, be proto taupi ir jos butas seniai virto sandėliu nereikalingų daiktų; remontas seniai nedarytas, „viskas dar tvirta“, ir gaila kažką išmesti – gal prireiks. Nataša viskas priešingai: namuose tik tai, kas būtina – jokio pertekliaus. Kiek kartų ji siūlė Ninai atsinaujinti butą, bet ši vis atstumdavo: „Aš nieko neišmesiu ir nieko nenoriu keisti“. Tad Nataša nusprendė padaryti remontą pati – kaip staigmeną, naujiems metams. Kai Nina pagal grafiką išvyko dirbti, Nataša su būsimu vyru atėjo (juk turėjo raktus) ir perklijavo prieangio tapetus iš tamsių į šviesius su auksiniu raštu. Visą savaitę prieš Naujuosius jie plušėjo, viską gražiai sudėliojo ir išėjo. Nina, grįžusi namo, žengė į svetimą, šviesų koridorių – pamanė, kad supainiojo duris… Visa užvirė širdy: „Kaip ji galėjo?!“. Ji paskambino sesei ir išliejo visą pyktį. Po pusvalandžio Nataša sugrįžo. Įžeidimų kruša nesibaigė, kol Nataša pagaliau neištvėrė: „Viskas, gana. Gyvenk savo sąvartyne kaip nori, daugiau čia neateisiu!“ – „Tiesa akis bado?! Bėgi?“. – „Gaila man tavęs…“ – tyliai atsakė Nataša ir išėjo… Praėjo savaitė, pirmą kartą seserys taip ilgai nesikalbėjo, o iki Naujųjų liko vos kelios dienos. Nejaugi šventę sutikti teks atskirai?.. Nina atsisėdo prieškambary prie savo kuklaus suoliuko, apsidairė: „O juk tikrai, šviesiau ir jaukiau“, – pagalvojo, įsivaizduodama, kaip Nataša su Sashomis klijuoja tapetus, stengiasi, tikisi ją nudžiuginti… „Ir ko aš užsipuoliau? Juk iš tiesų geriau… Galbūt sesė teisi?“. Staiga suskambėjo telefonas… – Ninute, – išgirdo, kad Nataša verkia, – atleisk man. Tik norėjau tave nudžiuginti, ne įžeisti… – Ką tu, mano mergaite, seniai nepykstu, – ir Nina susigraudino, – ir atleisti nėra už ką: visiškai teisi esi, o tapetai nuostabūs. Po švenčių galim pradėti tvarkyti mano sandėlius. Jei, žinoma, sutiksi padėti. – Žinoma, padėsiu! Ir dar su džiaugsmu! O šiandien? Toks vakaras… Neįsivaizduoju Naujųjų be tavęs… – Ir aš… – Tada ruoškis, – nudžiugo Nataša, – pas mus viskas paruošta: ir tikra eglutė, girliandos, žvakės – kaip tu mėgsti! Neskuosk per parduotuves – viską paruošiau. Iki galo tikėjau, kad susitaikysim ir sutiksim Naujuosius kartu. Ruoškis, neskubėk. Sashas atvažiuos tavęs paimti. Nina vėl pažvelgė pro langą į šventinį Vilnių. Šįkart žvelgė visiškai kitomis akimis. „Ačiū tau, mamyte… Už sesę…“ Neįtikėtina Naujametinė staigmena Vilniuje: kai meilė tarp seserų ištrina visas nuoskaudas ir pripildo širdį šviesa

Kaip ji galėjo?! Net nepaklausė! Nesitarė! Kaip tik sugalvoti: ateiti į svetimą butą ir elgtis tarsi savam!

Uncategorized

0110

Mano vyro meilužė Milda sėdėjo automobilyje ir žvelgė į navigacijos ekraną. Viskas teisingai, ji atvyko į reikiamą adresą. Belieka tik susiimti ir pasiryžti tam, ką suplanavo. Milda giliai įkvėpė ir ryžtingai išlipo iš automobilio. Nuėjo apie penkiasdešimt metrų ir sustojo prie nedidelės kavinės įėjimo. Ant iškabos puikavosi užrašas „Kavos rojus“. „Na ir pavadinimas… beveik kaip pasakoje“, – prabėgo Milda mintyse. Jai reikėjo čia užeiti, bet staiga ją netikėtai apėmė abejonės. Gal verčiau grįžti atgal, sėsti į automobilį ir nuvažiuoti kuo toliau? Ne, Milda taip nepasielgs. Ji specialiai čia atvažiavo. Ji timptelėjo rankeną ir, atitraukusi duris, žengė vidun. Tuoj ji pamatys JĄ – savo vyro meilužę ir šeimos židinio griautoją. Ką Milda apie ją žino? Iš tiesų, nelabai daug. Kiek žinoma, paslaptingąją skyrė moteris vyro telefono žinutėse pravarde „Kačiukas“, o iš tikrųjų ją švelniai taip vadina jos vyras, ji dirba šioje kavinėje padavėja. Milda atsisėdo prie staliuko prie lango ir laukė, kol prie jos prieis užsakymo priimti. O štai ir padavėja. Tai tikrai ji! Milda atpažino merginą, kurią buvo mačiusi nuotraukoje. Būtent ji artėja prie jos staliuko. Kelios sekundės Mildai pasirodė tarsi amžinybė. Jos galvoje perskriejo tiek daug minčių, kad pakaktų storai knygai. – Laba diena! – pasisveikino padavėja, o Milda žvilgtelėjo į jos vardinę kortelę. „Kamilė“. Štai kaip ją iš tikrųjų vadina. Negali būti, kad vyras tiek fantazijos turi – pravardžiuoti Kamilę „Kačiuku“… Tuo tarpu Kamilė, nieko neįtardama apie tai, kas sukasi lankytojos galvoje, tęsė: – Gal galėčiau jums pasiūlyti meniu? Kai būsite pasiruošusi užsisakyti, signalizuokite. Milda jai nusišypsojo plačiausia, nuoširdžiausia šypsena, o aštriu žvilgsniu stebėjo savo varžovę, tarsi tyrinėtų ją po mikroskopu. Kaip atsitiko, kad ji liko akis į akį su savo vyro meiluže? Tai ilga istorija. Bet apie viską – iš pradžių. Jau dešimt metų Milda laimingai ištekėjusi už Algirdo. Tiksliau, iki šiol manėsi esanti laiminga. Jiedu turi vaiką, mergaitę, Evą, jai aštuoneri. Algirdas savo dukrą dievina, vadina ją savo princese ir lepina kaip tik gali. Į kiek priekaištingus Mildos žvilgsnius esą „Kam jau dvidešimtą lėlę perki?“, jis tik gūžteli pečiais. Eva irgi labai myli tėtį, Mildai kartais atrodo, kad net labiau nei ją pačią. Bet ji dėl to nepyksta. Pagal išsilavinimą psichologė, Milda dirba psichoterapeute ir žino, kaip dukrai svarbi tėčio meilė – tai pamatas sėkmingai jos ateities santykių raidai. Milda visada stengėsi su vyru kalbėtis apie kylančias problemas, todėl rimtų konfliktų ar barnio jų šeimoje beveik niekada nebūdavo. Visiškai įprasta, vidutinio lietuviško lygio šeima. Būstas paskoloje, automobilis ir nedidelis sodo namelis už 50 kilometrų nuo Vilniaus. Ir staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus – MEILUŽĖ! Milda apie ją sužinojo atsitiktinai. Prieš kelias dienas Algirdas buvo duše, kai suskambo jo telefonas. Jis šūktelėjo žmonai: – Tikriausiai tėtis, vakare žadėjo paskambinti! Pakelk tu, aš negaliu dabar. Milda niekada anksčiau neatsiliepė į vyro skambučius, bet jei pats paprašė, kodėl nepašnekėti su uošviu? Priėjo prie spintelės, ant kurios gulėjo telefonas, ir jau norėjo jį paimti, kai pamatė, kad skambina kažkas kitas. Skambutis buvo per „Messenger“, o kontakto vardas – „Kačiukas“. Dar – nuotrauka. Milda pamatė ją ir neteko amo. Žiūrėjo į nepažįstamą jauną merginą apsikabinusią jos vyrą. Ką tai turėtų reikšti? Galva apsisuko, ji stovėjo, nesugebėdama apsispręsti, ar atsiliepti, ar kalbėti su ta mergina. Netrukus skambutis nutrūko. Milda norėjo kuo greičiau nusisukti nuo to nelaimingo telefono, kai išgirdo žinutės signalą. Neatsispyrė ir žvilgtelėjo į ekraną. „Algi, kitą savaitę dirbu 2/2 nuo pirmadienio. Užsuk į „Kavos rojų“ pabaigoje pamainos, noriu pavaišinti tave mūsų firminiu kava. Myliu, pasiilgau…“ Žinutės gale – širdelės, bučinukai. Mildos ranka nuo vyro telefono šoko atgal, lyg jis būtų gyvatė. Ji dar stengėsi save raminti, tačiau abejonių beprasmė neturėti. „Kačiukas“ apsikabinusi jos vyrą, skambutis, žinutė… Kiek sunku besuprasti, bet atrodo, Algirdui atsirado meilužė. Kaip ilgai jie bendrauja? Koks jų ryšys – tik nuotykis, ar kažkas rimto? Nors iš esmės, koks skirtumas. Milda buvo priblokšta, jai tai – smūgis iš pasalų. Reikėjo viską apmąstyti. Algirdas išėjo iš vonios ir paklausė, ar ji nekalbėjo su jo tėvu. Milda atsakė, kad nespėjo atsiliepti, nespėjo pamatyti, kas skambina. Tada pasiskundė galvos skausmu ir išėjo neva į vaistinę. Vaistinės taip ir nepasiekė. Milda atsisėdo ant suoliuko šalia daugiabučio ir pradėjo mąstyti, ką turėtų daryti. Bandė sugrįžti mintimis į jų bendrą su Algirdu gyvenimą, bet negalėjo rasti to lūžio taško, kai šeima „pradėjo skęsti“. Tačiau reikia žiūrėti tiesai į akis. Milda nėra iš tų moterų, kurios apsimestų, jog nieko nevyksta, ir toliau plauktų skylėjančioje šeimos valtyje. Daryti skandalą ir aiškintis santykius taip pat ne jos stilius. Ne, ji renkasi ramiai diskutuoti ir logiškai apsvarstyti sprendimus, net jei jie sunkūs. Pirmiausia norėjosi paklausti vyro tiesiai apie „Kačiuką“. Bet tada reikėtų pasiaiškinti, kaip pamatė žinutę. Reikia kitų veiksmų… Milda prisiminė, kad žino kavinės, kur dirba meilužė, pavadinimą. Žino jos darbo grafiką. Ir netgi žino, kaip ji atrodo. Ar nevertėtų nuvažiuoti tiesiai ten ir pamatyti viską savo akimis? Gal net pasikalbėti… Kelios dienos buvo kaip košmaras – nemigą, dingo apetitas, ji apsimestinai ramiai elgėsi, bet duktė, o ypač vyras, pastebėjo pasikeitimus. Ji teisinosi darbo nuovargiu, neva sunkus atvejis, reikės supervizijos. Eva ramiai glaudėsi prie mamos, nežinojo, kaip pagelbėti, o Algirdas ne itin tikėjo jos tariama kaltės versija. Praėjo kelios dienos, per kurias Milda dūsavo, o galiausiai tvirtai pasakė sau: privalau! Privalau nuvažiuoti į „Kavos rojų“ ir pamatyti tą „Kačiuką“, kitaip neišsiblaškysiu. *** – Imčiau latte ir kokį nors desertą, – užsisakė Milda. – Ką galėtumėt rekomenduoti? – Turime visai neprastą medaus tortą, – pasiūlė Kamilė. – Gerai, duokit medaus torto. Kai „vyro meilužė“ atnešė užsakymą, Milda vos jo nelietė. Kava – vidutinė, medaus tortas… ech, niekuo ypatingas. Kavinėje žmonių mažai – ir nenuostabu, juk 11 valanda ryto. Milda specialiai pasirinko laiką, kai galėtų šnektelėti su padavėja. Po dešimties minučių Kamilė, delikačiai pasiteiravo: – Beveik nelietėt deserto. Nepatiko? Ar atnešti ką nors kitką? – Ne ne, ne dėl pyrago. Tiesiog nėra apetito. Daug galvoju. – Atsiprašau, daugiau netrukdysiu. – Ne, Kamilė, jūs netrukdot. Galvoju, ką veikti: ar užbaigti desertą, ar eiti paduoti skyrybų dokumentus? Ką rinktumėtės jūs? – Milda atidžiai žiūrėjo į Kamilę. Ši sutriko. Tikriausiai klientė jai pasirodė lyg išprotėjusi. – Niekada nesu rinkusis iš tokių alternatyvų… – O jei reiktų? Įsivaizduokit – sužinote, kad vyras jums neištikimas. Kamilė tylėjo, tik stebėjo Milda, o ši, regis, pakeitė temą. – Jau seniai čia dirbat? – Apie metus, – atsargiai atsakė padavėja. – Studentaujate? – Taip, – Kamilė įtariai žvelgė į klientę, bet atsakė. – Kokią specialybę studijuojat, jei ne paslaptis? – Kultūros universitete, meninės specialybės, – kiek nedrąsiai ištarė mergina. – Įdomu. Tikriausiai gerai įvaldę vaizduotę? – Nesupratau, ką turite omeny. – Tarkime, galėtumėt įsijausti į apgautos žmonos ar… sakykim, meilužės vaidmenį? Pajusti, ką jos jaučia? Kamilė tylėjo, matėsi, jog nervinasi. Milda nutraukė šitą beprasmišką pokalbį. Netikėtai pajuto, kad vis tik neturėjo čia važiuoti. Na, pamatė Kamilę – ir kas iš to? Gal nusitverti už nedorėlės plaukų, gal lieti visą šaltą, neskanią latte kavą ant galvos? Ar tikrai nuo to pasidarys lengviau? Tikrai ne. Milda nemaloniai susiraukė ir pavargusiu balsu paprašė: – Prašyčiau sąskaitos. Kai Kamilė sugrįžo prie stalo, keistos lankytojos kaip nebūta. Ant staltiesės beliko pinigai su dosniais arbatpinigiais. Kamilė pažvelgė pro langą ir kažkodėl tyliai atsiduso. *** Kavinėje Milda apsisprendė. Ji paminės jų su Algirdu vedybų dešimtmetį, kaip ir buvo suplanuota. Negi atimsi šventę iš vaiko! Ji žinojo, kad Eva ruošėsi, piešė mamai ir tėčiui plakatą. Jau kai diena praeis, tada ir pasikalbės su Algirdu apie viską. Štai jie su Algirdu, jų mėgstamiausioje kavinėje, kartu su Eva, švenčia apvalią datą. Dešimt metų kartu. Kokia čia sukaktis? Skardinė, medinė? „Greiau jau stiklinė – mano santuoka tuoj subyrės, bet apsimetu, kad viskas gerai“, – galvojo Milda. Šventinė vakarienė artėjo į pabaigą, kai Algirdas šelmiškai mirktelėjo Evai: – Kokia šventė be torto? Dukrytė sušuko: – Noriu torto! Man didžiausią gabalą! Algirdas kam nors mostelėjo – ir įnešė tortą. Milda žvilgtelėjo – ir pamatė, kas jį atnešė. Žodžiais nusakyti nuostabos neįmanoma. Tai buvo pati Kamilė, arba „Kačiukas“, arba jos vyro meilužė. Kaip pavadinsi – vis tiek aišku, kad tai ji. Kamilė padėjo tortą ant stalo ir liko stovėti šalia. Algirdas jai šiltai nusišypsojo, tada pasisuko į žmoną: – Su jubiliejumi, brangioji! Šis tortas – tau. Prie staliuko pribėgo animatorius ir pasikvietė Evą į žaidimą, ji nuėjo. Milda negalėjo pratarti nė žodžio. Algirdas padėjo: – Kaip suprantu, tu jau pažįsti Kamilę. Ši mandagiai linktelėjo Mildai. – Meilės mūsų šeimai nepalauš jokie išbandymai. Ačiū, kad tu esi, – vyras bandė pabučiuoti žmoną, bet ši pasitraukė. – Kaip čia viską reikia suprasti? – pagaliau paklausė Milda. – Mildute, čia buvo tik pokštas. Kvailas, gal net nemalonus, bet koks jau yra… – Algirdas skėstelėjo rankomis. – Pokštas? – paklausė Milda. – Taip. Supranti, kreipiausi į specialią agentūrą, kuri organizuoja neįprastas šventes. Kiekvienam atvejui rašomas scenarijus ir parenkami aktoriai. Mums – mano „neištikimybė“. Bet tu pasirodei tokia stipri ir išmintinga, kad aš tiesiog nusiimu kepurę. Kokia tu nuostabi moteris! – bandė žmoną apkabinti, bet ši vėl pasitraukė. – Tu sakai, kad neturi meilužės? – Ne, – džiaugsmingai atsakė Algirdas. – O Kamilė – profesionali aktorė? – Kol kas dar tik mokausi, – atsiliepė „meilužė“. – Dirbu kavinėje, o kartais ir agentūroje. Jūs taip gražiai elgėtės, Milda. Ne kaip kai kurios žmonos – kitos pylė kavą ant galvos, kitos rusiškai keikėsi per visą kavinę. O jūs ramiai pasikalbėjot, dar ir arbatpinigių palikot. – Neturiu žodžių, – Milda žiūrėjo tai į vyrą, tai į Kamilę. – Algi, tau toks pokštas atrodo juokingas? Vietoje? Leistinas? – jos balsas drebėjo, jau krypo į riksmą. – Už ką taip man? Kamilė norėjo pasitraukti, bet Milda mostu ją sulaikė. Algirdas pirmąkart gyvenime matė, kaip žmona rėkia. Visada rami ir blaivi – dabar visiškai nesusitvarkė su emocijomis. – Ar bent supranti, kaip aš išgyvenau šias dienas?! Kaip tau galėjo šauti į galvą tokiam jubiliejui surengti tokį „spektaklį“?! – Supranti, – bandė aiškinti Algirdas. – Tu visuomet tokia rami… Nu kaip trūksta… aistros, kažko aštresnio. Tai ir norėjau pajudinti mūsų santykius. Prisipažįstu, buvo kvaila. Atleisk man. Milda vos sulaikė įniršį. Kamilė pasinaudojo proga ir spruko. – Tau trūksta aistros? Tai prašau! – Milda paėmė tortą ir trenkė jį vyrui į veidą. – Štai tau ir aistra, ir įdaras, ir viskas kartu! Algirdas rankomis bandė nusivalyti pyrago kremą, bet nesėkmingai. Iš pagaliau nusivalęs. – Tu ką, visiškai išprotėjai? – Ne, brangusis, – saldžiu balseliu atsakė Milda. – Tiesiog norėjau truputį paįvairinti mūsų santykius! – tarė ji, atsistojo ir nužingsniavo prie išėjimo. – Kas tau darosi?! – rėkė Algirdas pavymui. – Juk aš tau net nebuvau neištikimas! Milda sustojo, atsigręžė ir ilgai, iš širdies ištarė: – Geriau jau būtum! Tada ji priėjo prie Evos, paėmė ją už rankos ir išėjo iš kavinės. Lauke giliai įkvėpė gaivaus vakaro oro ir staiga pratrūko juoktis. – Mamyte, kas tau? Iš ko juokiesi? – Nieko, dukra. Tiesiog prisiminiau vieną anekdotą. – Papasakosi? – Žinoma, bet pirma turėsim rimtai pasišnekėti. Supranti, mums kurį laiką teks pagyventi be tėčio… – Be tėčio? Visam laikui? – Eva išpūtė akis. – Kol kas nežinau, – nuoširdžiai atsakė Milda. – Laikas parodys. Būsi su manim? – Eva linktelėjo. Ir jos nuėjo vakarėjančia gatve pirmyn.

Meilužė mano vyro Aš sėdėjau automobilyje ir žvilgsniu sekiau navigacijos ekraną. Viskas teisingai atvažiavau