Zibainis

Mano vyras pradėjo kasdien grįžti vėlai namo. Iš pradžių vėluodavo tik pusvalandį, po to valandą, galiausiai net po dvi. Visada buvo vis kitas pasiteisinimas – užsitęsė susirinkimai, spūstys, netikėti darbai. Telefoną laikė tyliai, mažai valgė, iškart eidavo nusiprausti ir tyliai atsiguldavo, beveik nešnekėdavo. Pradėjau skaičiuoti valandas mintyse – ne todėl, kad norėjau jį kontroliuoti, o todėl, kad per penkiolika bendro gyvenimo metų jis niekada neturėjo tokių įpročių. Anksčiau jis visada pranešdavo, kai išeina iš darbo. Dabar – ne. Jei paskambindavau, neatsiliepdavo arba perskambindavo labai vėlai. Grįždavo su paraudusiomis akimis, jo drabužiai kvepėjo cigaretėmis – nors jis niekada nerūkė, o veidas rodė nuovargį, kuris neatitiko įprasto darbo krūvio. Vieną vakarą paklausiau tiesiai – ar turi kitą moterį? Jis atsakė „ne“, sakė, kad tiesiog pavargęs, o aš perdedu. Pakeitė temą ir nuėjo miegoti. Savaitės slinko taip pat. Vieną dieną paprašiau išeiti iš darbo anksčiau. Jam nieko nesakiau. Nuvažiavau prie jo darbo, laukiau. Pamačiau, kaip jis išėjo įprastu metu, vienas, su niekuo nekalbėjo. Sėdo į automobilį, bet nevažiavo namo. Sekiau jį. Važiavau lėtai. Jis nekalbėjo telefonu, neatrodė nervingas. Nusuko nuo pagrindinės gatvės į užpakalinę, kurią gerai žinojau. Pajutau nerimą. Jis įvažiavo į kapines. Priparkavo automobilį prie tako. Aš palikau savo toliau ir ėjau pėsčiomis. Mačiau, kaip jis išlipa, paima maišelį iš galinės sėdynės, ramiai žingsniuoja. Nebandė kažkam skambinti, nesidairė. Sustojęs prie vieno kapo priklaupė. Ištraukė gėles, rankove nuvalė antkapį ir tyliai ilgai sėdėjo. Tai buvo jo mamos kapas. Ji mirė prieš tris mėnesius. Žinojau, kad kartais ją lanko. Tačiau net neįsivaizdavau, kad eina ten kasdien. Likau atokiau. Mačiau, kaip jis kalbėjosi su savimi, ilgai sėdėjo, verkė, neslėpė savo veido. Išėjo tik gerokai sutemus. Nepastebėjo, kad buvau netoliese. Tą vakarą jis grįžo vėlai, kaip visada. Nieko jam nesakiau. Kitą dieną vėl vėlavo. Ir dar kitą. Dar du kartus sekiau jį. Kiekvieną kartą važiavo į tą pačią vietą, kiekvieną kartą nešė gėlių, kiekvieną kartą užsilikdavo ilgai. Namuose pastebėjau smulkmenas – gėlių pakuotes, čekius iš gėlinės šalia kapinių. Neaptikau jokių įtartinų žinučių, skambučių – nebuvo kitos moters. Po savaitės su juo pasikalbėjau. Pripažinau, kad sekiau jį. Jis nesupyko, nepakėlė balso. Atsisėdo prie stalo ir pasakė, jog nežinojo, kaip man pasakyti, kad ten eina kasdien, nes jam atrodė, kad jei liausis, nutiks kažkas bloga. Kad mamos netektis paliko jį tuščią. Negali grįžti namo, kol pirmiau neužsuka pas ją. Kad jam reikia jai papasakoti apie dieną, paprašyti atleidimo už dalykus, kurių nespėjo išspręsti per gyvenimą. Nuo tada jis niekada nevėluoja nieko nepasakęs. Kartais einame kartu, kartais jis eina vienas. Tai nebuvo neištikimybė. Tai nebuvo slaptas gyvenimas. Tai buvo tyliai išgyvenamas gedulas. O aš jį atradau, sekdama paskui, įsivaizduodama, jog pamatysiu visai ką kita.

Mano žmona pradėjo grįžti vėlai kiekvieną dieną. Iš pradžių tai buvo tik pusvalandis, vėliau valanda

Uncategorized

0117

Ar Išauginsi iš jo silpną žmogų? Konfliktas tarp anytos ir marčios dėl sūnaus muzikinės mokyklos: kova už laimę ir savarankiškumą šeimoje, drąsus sprendimas skyryboms ir sūnaus triumfas scenoje

Austėja šluostosi rankas, žengia pro duris, kur ją pasitinka anyta Aldona Petrauskienė. Kodėl užrašėte

Uncategorized

047

Mano marčia slapta nukirpo man plaukus, kol miegojau.

Mano dukterytė šoninė tyliai pjaustė man plaukus, kai aš miegojau. Kiekviena širdies įskrovi įkando tokį

Uncategorized

0176

Aš suorganizavau penkioliktojo gimtadienio šventę savo podukrai ir sumokėjau už viską, bet jos tėvas grįžo pas buvusią žmoną Dešimt metų. Dešimt metų auginau šį vaiką kaip savąją. Keičiau sauskelnes kai buvo kūdikė. Veždavau į būrelius kiekvieną savaitę. Padėdavau ruošti namų darbus, mokiau pasirūpinti savimi, apkabindavau po pirmos nesėkmės. O ji mane vadino „mama“. Ne „tėčio žmona“. Ne „pamotė“. Mama. Kai sukako penkiolika, jau mėnesiais planavau šventę. Išsinuomojau gražią salę, užsakiau suknelę, surengiau muziką ir vaišes. Išleidau visas santaupas, bet tikėjau, kad verta. Tai buvo mano vaikas. Taip galvojau. Tris savaites prieš šventę atsirado biologinė mama. Moteris, kuri metų metus nebuvo šalia — be pagalbos, be skambučių. Staiga ji stovėjo mano namuose, sudraskyta, pasiryžusi pradėti viską iš naujo. Turėjau nujausti, kad kažkas negerai. Bet patikėjau. Per šventę atvykau anksčiau apžiūrėti detalių. Salė buvo papuošta, viskas paruošta. Tikrindama paskutinius dalykus, kažkas palietė mane per petį. Man pasakė, kad geriau iš eičiau. Kad tai „šeimos momentas“. Kad čia ne mano vieta. Bandžiau paaiškinti, kad aš auginau šį vaiką. Kad viską apmokėjau. Bet nieko nepakeičiau. Tas, su kuriuo dalinausi gyvenimą, tarė: taip geriausia vaikui. Neverkiau. Nerėkiau. Tiesiog išėjau. Vakare dėjausi daiktus į dėžes, kai suskambo durų skambutis. Buvo vėlu. Atidariau. Ji stovėjo ten — apsirengusi šventine suknele, apsiverkusi, pavargusi. „Išėjau,“ pasakė. „Negalėjau ten likti be tavęs.“ Bandžiau sakyti, kad turi būti su tėvais, ji mane apkabino ir šnabždėjo: „Tu mano mama. Tu viską apie mane žinai. Tu visada buvai šalia.“ Apkabinau stipriai. Ji papasakojo, kad kai šventėje dėkojo „šeimai“, paklausė kur esu. Pasakė, kad aš pati nusprendžiau neateiti. Tada ji prie visų pasakė tiesą. Ir išėjo. Liko su manimi. Žiūrėjome filmus iki vėlumos, valgėme picą ir kalbėjomės. Pirmą kartą per kelias dienas pajutau ramybę. Kitą dieną sulaukiau daugybės skambučių. Neatsiliepiau. Po kelių mėnesių viskas baigėsi ir oficialiai. Pradėjau naują gyvenimą. Ji pasirinko likti su manimi ir toliau mokytis. Suknelę pasiliko spintoje. „Kad prisiminčiau dieną, kai išsirinkau tikrąją šeimą,“ sako. Ir kartais klausiu savęs: Kas iš tiesų tą dieną ką paliko?

Aš sumokėjau už savo podukros penkioliktąjį gimtadienį, o jos tėtis tuo metu grįžo pas buvusią žmoną.

Uncategorized

016

Pastatyti moterį greta savęs taip, kad kiti iš jos juoktųsi, yra tikras bailumas. Kai leidi kitiems šaipytis už jos nugaros, o viešumoje ją apkabini, tu pralaimi ne tik kaip partneris – tu pralaimi kaip žmogus. Nėra nieko žeminančio už nuoširdžiai mylinčią moterį, į kurią kiti žiūri su gailesčiu, nes žino tai, ką nuo jos slepi. Nieko negarbingesnio už išdavystę žmogaus, kuris tavimi pasitiki, rūpinasi ir gerbia. Ji išdidžiai žengia šalia tavęs, nežinodama, kad kažkas kitas šypsosi slapčia ir galvoja: „Jei tik žinotum…“ Tai nėra vyriškumas. Tai – baimė: baimė išeiti ir baimė likti sąžiningam. Neištikimybė ir pavertimas moters prie tavo šono pašaipos taikiniu naikina svarbiausią dalyką – pagarbą. O be pagarbos nėra meilės. Nėra ir pasiteisinimų. Tikras vyras – ne tas, kuris sužavi daugybę moterų, o tas, kuris saugo vienos orumą. Ir jei neturi stiprybės laikytis žodžio, bent jau turėk sąžinės neleisti jai būti paskutinei, kuri viską sužinos. Nes tas gėdos jausmas nepraeina. Jis lieka.

Pastatyti moterį šalia savęs taip, kad kiti ją matytų kaip juoko objektą tai tikras silpnumas ir bailumas.

Uncategorized

0100

Kalėdų vakarienėje sūnaus namuose jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Šiemet Kalėdos tik artimiausiai šeimai, be tavęs bus geriau“, o kol aš dar buvau šokiruota, visi kėlė taures, kai staiga paskambino nepažįstamas numeris ir pasakė,

Kalėdinės šventės vakarienė sūnaus namuose… sutikau jį, jis tiesiai pažvelgė į mane ir sakė: Šiemet

Uncategorized

0468

Austėja šluostosi rankas, žengia pro duris, kur ją pasitinka anyta Aldona Petrauskienė. Kodėl užrašėte

Uncategorized

027

Man 69-eri, prieš pusmetį mano vyras iškeliavo anapilin. Buvome kartu keturiasdešimt dvejus metus – be vaikų, tik mes, mūsų darbas, mūsų kasdienybė, mūsų maži džiaugsmai. Visa jo liga ir išėjimas prasidėjo lyg paprasta nuovargio būsena, o baigėsi ligoninėmis ir savais mažais ritualais. Lydėjau jį ligi paskutinio atodūsio, laikiau už rankos, o šiandien namai tapo per dideli ir tušti – nebėra kam pasakyti, kad skauda nugarą ar paprašyti arbatos. Dabar tik aš viena, mano mintys, senos mūsų tradicijos ir tyla, kuri spaudžia labiausiai… Kai išeina tavo žmogus, pasaulis pasidaro svetimas ir beprasmis.

Man dabar jau septyniasdešimt metų, o prieš pusmetį Antanas, mano vyras, išėjo į Anapilį. Pragyvenome

Uncategorized

068

Ir iki šiol kartais nubundu naktį ir klausiu savęs, kada tėtis sugebėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo 15 – gyvenome nedideliame, bet tvarkingame name su baldais, pilnu šaldytuvu, kai apsipirkdavo, ir beveik visada laiku apmokėtomis sąskaitomis. Buvau dešimtokė, rūpėjo tik matematikos pažymiai ir kaip susitaupyti sportbačiams, kurių labai norėjau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis vis dažniau vėlai grįžinėjo, nepasakydavo labas, mesti raktus ant stalo eidavo tiesiai į kambarį su telefonu. Mama jam sakydavo: „Vėl vėlai? Galvoji, šitie namai patys savimi pasirūpins?“ O jis atsakydavo sausai: „Palik, pavargęs esu.“ Klausydavausi visko iš savo kambario su ausinukais, apsimesdama, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą kieme pamačiau, kaip jis kalba telefonu, tyliai juokiasi ir sako tokius dalykus kaip „beveik viskas baigta“ ir „ramiai, viską sutvarkysiu“. Kai pamatė mane, tuoj pat nutraukė pokalbį. Pajutau kažką keisto pilve, bet nieko nesakiau. Dieną, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Sugrįžau iš mokyklos – lagaminas atidarytas ant lovos, mama stovi miegamio duryse paraudusiomis akimis. Paklausiau: „Kur jis?“ Jis net nepažiūrėjo: „Manęs kurį laiką nebus.“ Mama jam sušuko: „Kurį laiką su kuo? Sakyk tiesą!“ Tada jis išrėžė: „Išeinu su kita moterimi. Atsibodo toks gyvenimas!“ Pradėjau verkti: „O aš? O mano mokykla? O namai?“ Jis tik atsakė: „Susitvarkysite.“ Uždarė lagaminą, pagriebė dokumentus iš stalčiaus, piniginę ir išėjo – net neatsisveikinęs. Tą patį vakarą mama bandė išsiimti pinigų bankomate, bet kortelė buvo užblokuota. Kitą dieną banke pasakė, kad sąskaita tuščia – tėtis išėmė visus bendrus pinigus. Sužinojome, kad neapmokėjo už du mėnesius sąskaitų, buvo paėmęs paskolą, mamą įrašęs kaip laiduotoją. Pamenu, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo lapelius senu kalkuliatoriumi, verkė: „Nieko neužteks… Nieko neužteks…“ Bandžiau padėti skaičiuoti sąskaitas, bet nesupratau net pusės to, kas vyksta. Po savaitės atjungė internetą, netrukus vos nepanaikino ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valydavo namus. Aš mokykloje pardavinėjau saldainius. Gėda stovėti per pertrauką su šokoladų maišeliu, bet dariau tai, nes namuose nebebuvo net būtiniausių dalykų. Vieną dieną atsidariau šaldytuvą – viduje tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir viena verkiau. Tą vakarą valgėme vien baltus ryžius be nieko. Mama atsiprašė, kad nebegali man duoti to, ką duodavo. Vėliau pamačiau Facebook nuotrauką – tėtis su ta moterimi restorane, kelia vyno taurę. Drebėjo rankos, parašiau: „Tėti, reikia pinigų mokyklos reikmenims.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Daugiau jis nebepaskambino. Neklausė, ar pabaigiau mokslus, ar sergu, ar ko nors reikia. Tiesiog dingo. Dabar dirbu, viską susimoku pati ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar atvira. Ne tik dėl pinigų – dėl išdavystės, šaltumo, už tai, kaip mus paliko skęsti ir gyventi lyg nieko nebūtų nutikę. Ir vis tiek daug naktų prabundu su tuo pačiu klausimu krūtinėje: Kaip išmoksti gyventi, kai tavo tėvas atima viską ir palieka tave išmokti išgyventi, nors dar esi tik vaikas?

Iki šiol kartais pabundu vidury nakties ir savęs klausiu, kada mano tėtis spėjo iš mūsų viską atimti.