Zibainis

Ką tu dar sugalvojai? Į senelių namus? Tikrai ne! Niekur aš iš savo namų nevažiuosiu! šūktelėjo tėvas

Uncategorized

034

Kaip perauklėti vyrą: santuokos krizė, išpažintis apie neištikimybę ir lemtingas sprendimas atostogose Lietuvos šeimoje

Vyrų perauklėjimas Mes buvom kartu, Vilte. Prisimeni, kaip paskutinį kartą važiavome į Kauną? Viskas…

Uncategorized

013

Viena pažyma Raktas nuo mamos buto gulėjo pas Sergijų švarko kišenėje, greta kvito apie gautą avansą. Jis nuolat juto tą popieriaus lapą per audinį, lyg taip galėtų laikyti situaciją savo rankose. Po trijų dienų pas notarą turėjo būti pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėjai jau buvo pervedę šimtą tūkstančių eurų, o nekilnojamojo turto brokerė kiekvieną vakarą siuntė žinutes su priminimais apie terminus. Sergijus atsakydavo trumpai, be šypsenėlių, ir pagaudo save skaitant tas žinutes kaip grasinimus. Jis pakilo į penktą aukštą be lifto, sustojo prie durų, giliai įkvėpė ir tik tada paskambino. Mama atidarė ne iš karto – už durų pasigirdo šleptelėjimas, paskui spragtelėjo spyna. – Sergijau, tu? Palauk… aš grandinėlę… – ji kalbėjo garsiau, nei reikėjo, ir balse jautėsi įtampa, lyg iš anksto teisintųsi. Sergijus nusišypsojo, kaip mokėjo, ir parodė pirkinių maišelį. – Atnešiau maisto. Ir sutartį dar kartą peržiūrėsim. – Sutartį… – mama atsitraukė į koridorių, praleisdama jį. – Atsimenu. Tik neskubink manęs. Butas buvo šiltas, radiatoriai svilino, ant taburetės prie įėjimo gulėjo vaistų krepšelis. Virtuvės stalo krašte dubenėlyje likęs obuolio gabalas, šalia – užrašų knygutė, kur mama stambiai rašė: „Išgerti vaistus“, „Paskambinti į namų administraciją“, „Sergijus ateis“. Sergijus išrikiavo maistą, padėjo pieną į šaldytuvą, patikrino, ar gerai uždaryta durelė. Mama stebėjo, lyg ir tai būtų sandorio dalis. – Vėl nupirkai ne tą duoną, – pasakė ji, bet be pykčio. – Kitos nebuvo, – atsakė Sergijus. – Mama, prisimeni, kodėl parduodam butą? Ji atsisėdo, sudėjo rankas ant kelių. – Kad man būtų lengviau. Kad nereiktų kopti į tuos aukštus. Ir kad jūs… – ji užstrigo ties žodžiu „jūs“ – jis atrodė per sunkus. – Kad nesipykstėt. Sergijus pajuto susierzinimą – ne ant jos, o ant pačios frazės. Jie ir taip pykdavosi, tik tyliai, telefonu, kad mama negirdėtų. – Mes nesipykstam, – sumelavo. – Mes sprendžiam. Mama linktelėjo, bet žvilgsnis liko aiškus, užsispyręs. – Noriu pamatyti naują butą prieš pasirašant, tu žadėjai. – Rytoj nuvažiuosim, – pasakė Sergijus. – Ten pirmas aukštas, kiemas, parduotuvė šalia. Jis ištraukė iš segtuvo dokumentus: preliminarią sutartį, kvitą, registrų centro išrašą, paso kopijas. Viskas sudėta tvarkingai, lyg popieriaus tvarka galėtų pakeisti šeimos netvarką. – O kas čia? – mama paėmė lapą, kurio Sergijus neatsiminė. Plonas popierius su poliklinikos antspaudu ir gydytojo parašu. Viršuje – „Pažyma“. Toliau – formuluotės, nuo kurių Sergijui išdžiuvo burna: „yra pažymų kognityviniam nuosmukiui“, „rekomenduojama apsvarstyti globos klausimą“, „galimas ribotas veiksnumas“. – Iš kur tai? – paklausė jis, stengdamasis kalbėti ramiai. Mama pažiūrėjo į lapą kaip į svetimą. – Tai… man davė. Poliklinikoje. Galvojau, kad į sanatoriją reikia. – Kas davė? Kada? Ji gūžtelėjo pečiais. – Buvau su… – paieškojo žodžių. – Su Pauliumi. Jis sakė, reikia patikrinti atmintį, kad manęs neapgautų. Sutikau. Ten registratūroje moteris davė pasirašyti. Neperskaičiau – akiniai buvo namuose. Sergijui galvoje susidėliojo paveikslas ir nuo to tik dar labiau užėjo bloga. Jaunesnysis brolis Paulius pastaruoju metu vis kartojo: „Mamą negalima palikti vieną, ji viską pamiršta, ją apgaus.“ Jis kalbėjo rūpestingai, tačiau kiekviename žodyje buvo nuovargis. – Mama, supranti, ką tai reiškia? – Sergijus pakėlė pažymą. – Kad aš… – mama nulenkė akis. – Kad kvaila? – Ne. Tai reiškia, kad kažkas pradėjo popierizmą, kad tu pati negalėtum pasirašyti. Kad spręstų už tave. Mama staigiai pakėlė galvą. – Aš ne vaikas. Sergijus pamatė, kaip virptelėjo jos lūpos. Ji neverkė, tačiau akyse sužibo nuoskauda, kurios negalima parodyti. – Prisimenu, kur mano pinigai, – tarė ji greitai. – Prisimenu, kaip jus į mokyklą vedžiau. Prisimenu, kad butas mano. Nenoriu, kad mane… – nebaigė sakinio. Sergijus atsargiai padėjo pažymą atgal į segtuvą, lyg tai būtų ką tik iš orkaitės ištrauktas tortas. – Sutvarkysiu, – pasakė jis. – Šiandien. Jis išėjo į balkoną paskambinti broliui. Balkone stovėjo mamos agurkų stiklainiai – išplauti, sudėti į dėžę. Sergijus pastebėjo, kad dangteliai atskirai, tvarkingai. Mama galėjo pamiršti, kur padėjo akinius, bet stiklainiai su dangteliais buvo savo vietoje. Paulius atsiliepė iškart. – Tai kaip ten viskas? – balsas žvalus, kaip visada, kai norėjo atrodyti užtikrintas. – Vedėjai mamą į polikliniką? – paklausė Sergijus. Pauzė. – Taip. Tai kas? Juk sakiau, reikia. Ji painiojasi, Sergijau. Pats matei. – Mačiau, kad ji pavargsta. Ne tas pats. Žinai, kad jai išduota pažyma apie globą? – Nedramatizuok. Čia tik rekomendacija, kad notaras neprisikabintų. Dabar juk tokie laikai, visi bijo sukčių. Sergijus suspaudė telefoną. – Notaras ne „prikabinėja“, jis tikrina veiksnumą. Jei pažymoje rašoma apie „ribotą veiksnumą“, sandorio gali neleisti. – O jeigu leis, tada kas nors apskųs. Nori, kad po teismus tampytų? – Paulius kalbėjo greitai, lyg iš anksto pasiruošęs. – Noriu, kad viskas būtų švaru. – Švaru – kai mama supranta, ką pasirašo. O ne kai jai pakišamas lapas be akinių. – Vėl viską suversi man? – balsas jau piktas. – Aš ją aplankau dažniau nei tu. Mačiau, kaip ji pamiršta dujas išjungti. Sergijus prisiminė, kaip mama vakar paskambino paklausti, koks šiandien diena. Bet tiksliai pasakė avanso sumą ir paklausė, ar neapgavo su kvitu. – Šiandien važiuosiu į polikliniką, – tarė Sergijus. – Ir pas notarą. Tu irgi ateisi vakare. Kalbėsim prie mamos. – Prie mamos negalima, ji nervinasi. – Galima. Tai jos reikalas. Sergijus grįžo į virtuvę. Mama sėdėjo, sudėjusi rankas, žiūrėjo pro langą, lyg ten galėtų rasti atsakymą. – Nepyk ant manęs, – pasakė ji neatsisukdama. – Paulius geras. Tik bijo. Sergijus pajuto, kaip viduje kažkas pasislinko. Mama gynė brolį net dabar. – Nepykstu ant jo, – sakė jis. – Pykstu, kad tavęs nepaisė. Surinko segtuvą, pažymą padėjo į atskirą failą ir įdėjo į krepšį. Prieš išeidamas patikrino, ar išjungta viryklė, ar langai uždaryti. Mama išlydėjo iki durų. – Sergijau, – tyliai ištarė. – Tik neatiduok mano buto bet kam. – Niekam, – atsakė jis. – Ir tavęs niekam. Poliklinikoje Sergijus praleido beveik dvi valandas. Pirma registratūros eilė, paskui reikiamo kabineto paieškos, po to aiškinimai, kodėl reikia informacijos. Registratūroje moteris su pavargusia veido išraiška tarė: – Medicinos paslaptis. Tik pagal įgaliojimą. – Ji mano motina, – stengėsi nekelti balso Sergijus. – Ji pati nesupranta, kas pasirašyta. Turiu bent jau žinoti, kas inicijavo įrašą. – Tegu pati ateina, – nukirto moteris. Sergijus išėjo į koridorių, paskambino mamai. – Mama, gal galėtum dabar atvažiuoti? – paklausė jis. – Dabar? – balse baimė. – Ne… nesu pasiruošusi. – Atvažiuosiu paimti, – pasakė jis. – Svarbu. Jis vėl kopė į penktą aukštą, padėjo mamai apsivilkti paltą, surado jos akinius ant palangės, „kad nepamirštų“. Mama ėjo lėtai, laikydamasi turėklų, bet žingsniai buvo tvirti. Poliklinikoje jie vėl laukė eilėje. Mama stebėjo žmones, plakatus apie profilaktiką, lyg mažėtų kiekviena minutė. – Kaip mokinė, – prasitarė, prisiartinus registratūrai. – Tu suaugusi, – atsakė Sergijus. – Čia toks tvarkos reikalas. Su mama registratorė tapo švelnesnė. Pasiėmė jos pasą, draudimą, rado kortelę. – Pas neurologą buvot prieš dvi savaites, – tarė ji. – Ir pas psichiatrą pagal siuntimą. Mama krūptelėjo. – Pas psichiatrą? – perklausė. – Niekas nesakė. – Įprasta, jei skundžiamasi atmintimi, – greitai pridūrė registratorė, bet balsas buvo nedrąsus. Sergijus paprašė išrašo ir pažymos kopijos. Atsakė, kad negalima, bet mamai leido pasiimti išrašą notarui. Mama pasirašė prašymą, šįkart su akiniais, lėtai skaitydama. – Štai, – padavė lapą registratorė. – Eikite pas vedėją, jei yra neaiškumų. Vedėjos kabinetas buvo uždarytas, ant durų – lapelis: „Priėmimas nuo 14 val.“ Buvo 12:30. – Nespėsim, – pasakė mama, ir balse pasigirdo palengvėjimas. – Spėsim, – tarė Sergijus. – Palauksim. Laukė ant suoliuko. Mama laikė išrašą rankose, it bilietą į galimą praradimą. – Sergijau, – pasakė ji nežvilgčiodama. – Tikrai kartais painiojuosi. Galiu pamiršti, kad valgiau. Bet nenoriu, kad mane… nurašytų. Sergijus žiūrėjo į jos rankas. Oda plona, venos matomos, bet pirštai vis dar vikrūs. Prisiminė, kaip vaikystėje mama užrišdavo jam šaliką, ir kaip tada gėdijosi savo nemokėjimo. – Tave niekas nenurašys, jei pati nesutiksi, – atsakė jis. – O jeigu nesuprasiu, kam sutinku? Tas klausimas skaudžiau nei pažyma. – Tada būsiu šalia, – pasakė Sergijus. – Kad suprastum. Vedėja atidarė kabinetą 14:20. Moteris apie penkiasdešimt, tvarkinga, kalbėjo ramiai. – Jūsų mamos neveiksnumo teismo sprendimo nėra, – lakoniškai peržvelgė kortelę. – Yra gydytojo įrašas apie galimą kognityvinį nuosmukį ir rekomendacija kreiptis į globos tarnybą konsultacijai. Tai nesudaro kliūčių pasirašyti sandorį. – Bet notarė pamatys, ir atsisakys, – pasakė Sergijus. – Notarė vertina būklę sandorio momentu, – atsakė vedėja. – Jei kyla abejonių, gali paprašyti psichiatro išvados arba dalyvavimo sandoryje. Pažyma pati neapriboja. Mama suspaudė rankinę. – Kas užsakė rašyti apie globą? – paklausė Sergijus. Vedėja pažvelgė atidžiau. – Kortelėje sakoma: „Lydintis sūnus.“ Pavardės nėra. Gydytojas galėjo rašyti pagal testų rezultatus. Niekas „oficialiai neprašo“. Sergijus suprato – toliau į šią sieną belstis beprasmiška. Čia viskas atrodo kaip rūpestis, surašytas pagal taisykles. Pilkos zonos ten, kur mama pasirašo neperskaitydama. Grįžtant namo mama pavargo, bet laikėsi. Autobuse netikėtai paklausė: – Paulius bijo, kad parduosiu butą bet kam ir liksiu gatvėje. – Jis bijo, – pasakė Sergijus. – O tu ko bijai? Sergijus neatsakė iškart. Jis bijojo, kad sandoris sužlugs, pirkėjai atsiims avansą per teismą, jie praras naujo buto galimybę, o mama liks tame pačiame laiptinėje dar metams. Bet labiausiai bijojo kitko: kad mama šeimos akyse nustos būti žmogumi, taps „rūpesčio objektu“. – Bijau, kad nustos tavęs klausti, – atsakė. Vakare atėjo Paulius. Nusivalęs batus, nuėjo į virtuvę, kaip pas save. Mama išėmė lėkštes, padėjo salotą iš šaldytuvo. Sergijus pastebėjo, kaip ji stengėsi atrodyti rami – lyg tai įprasta vakarienė. – Mama, kaip jautiesi? – Paulius pabučiavo ją į skruostą. – Gerai, – šaltai atsakė. – Sužinojau, kad buvau pas psichiatrą. Paulius sustingo, pažvelgė į Sergijų. – Nenorėjau gąsdinti, mama. Tik gydytoja. Dabar visus tikrina. – Manęs netikrino, – atsakė mama. – Mane vedė. Sergijus padėjo išrašą ant stalo. – Pauliau, supranti, kad šis įrašas gali sugadinti sandorį? – paklausė. – O tu supranti, kad be jo sandoris gali būti pavojingas? – atšovė Paulius. – Notarė privalo matyti, jog viską atlikome taip, kaip reikia. Nenoriu, kad pasakytų: „Senolė nesuprato.“ – Ji supranta, – tarė Sergijus. – Šiandien supranta, rytoj ne, – Paulius kalbėjo vis garsiau. – Matyti, ji pamiršta. Gali pasirašyti ką tik nori. Mama trenkė delnu per stalą – ne stipriai, bet garsiai. – Nepasirašysiu „ką tik nori“, – atsakė. – Pasirašysiu tai, ką paaiškins. Paulius nuleido akis. – Mama, tikrai pavargau, – tyliai tarė. – Kasdien galvoju, kad tau paskambins ir pasakys skubiai pervesti pinigus. Mačiau, kaip apmovė kaimynę. Nenoriu, kad taip nutiktų su tavim. Sergijus girdėjo ne godumą, o baimę. Bet baimė nesuteikia teisės spręsti už mamą. – Tada darykime kitaip, – tarė Sergijus. – Ne globa, ne „neveiksnumas“. Eisi pas notarę iš anksto, be pirkėjų. Mama su akiniais, ramiai. Notarė pakalbės su ja. Jei reikia – psichiatro išvada, kad supranta sandorio esmę. Darysim ribotą įgaliojimą konkrečioms operacijoms. Ir pinigai už pardavimą eis į sąskaitą su dviem parašais – mano ir mamos, arba mamos ir Pauliaus. Kaip ji pati nuspręs. Paulius pakėlė galvą. – Per ilgai. Pirkėjai nelauks. – Tegul nelaukia, – pasakė Sergijus. Ir pajuto, kaip mama krūptelėjo. – Neparduosim buto, jeigu reikės, kad mamą paskelbtų neveiksnia. Mama žiūrėjo į jį su dėkingumu ir baime vienu metu. – Sergijau, o jeigu neteksim pinigų? Sergijus atsisėdo šalia. – Galbūt prarasim avansą, – prisipažino. – Ir laiką. Bet sutikę globai dėl greičio, vėliau nebeišsivaduosim. Gyvensi nuolat stebima, tavo žingsnius aiškins „tavo saugumui“. Paulius suspaudė kumščius. – Manai, noriu ją žeminti? – paklausė. – Manau, nori kontroliuoti, nes bijai, – atsakė Sergijus. – Ir taip paprasčiau. Paulius pašoko. – Paprasčiau? Pabandyk pats, atvažiuok dažniau nei kartą per savaitę ir pamokyk mane, kaip rūpintis. Sergijus taip pat atsistojo, bet sustojo. Matė, kaip mama susitraukė, lyg jų ginčas būtų fizinis smūgis. – Stop, – tarė. – Ne apie tai, kas daugiau. Apie tai, kad mama turi būti sprendimo centre. Mama, ar nori, kad Paulius pasirašinėtų už tave? Mama ilgai tylėjo. Tada pasakė: – Noriu, kad būtumėt šalia, kai pasirašau. Ir kad sakytumėt tiesą. Net jei ji nemaloni. Sergijus linktelėjo. – Bus taip. Kitą dieną Sergijus nuvažiavo pas notarę vienas, su išrašu ir pažyma. Kontora senamiestyje, senuose rūsiuose, laiptai nublizginti nuo batų. Notarė, vyriškis su akiniais, atidžiai peržiūrėjo dokumentus. – Pažyma nėra pagrindas atsisakyti, – sakė. – Bet rekomenduočiau sandorį vykdyti dalyvaujant gydytojui psichiatrui arba gauti jo išvadą. Būtinai, kad motina dalyvautų pati. Jokios „generalinės“ įgaliojimų šioje situacijoje. – Pirkėjai laukia, – tarė Sergijus. – Pirkėjai visada laukia, – atsakė notarė. – O paskui nelaukia. Jūs nusprendžiat. Sergijus paskambino brokerei. – Atidedam sandorį, – pasakė. – Kiek? – balsas tapo šaltas. – Dviem savaitėms. Reikia gydytojo išvados. – Pirkėjai gali atsisakyti, – atsakė brokerė. – Teks grąžinti avansą. – Grąžinsim, – tarė Sergijus, pats nustebęs savo ramybe. Vakare pranešė mamai ir Pauliui. Paulius piktinosi, kalbėjo apie „prarastą šansą“, „viską sugadinai“. Tada nutilo ir išėjo, tyliai uždarydamas duris taip, kad koridoriuje sudrebėjo rūbų pakaba. Mama sėdėjo virtuvėje, sukinėjo tušinuką. – Jis neateis? – paklausė. – Ateis, – atsakė Sergijus. – Jam reikia laiko. – Man irgi? – paklausė mama. Sergijus suprato: ji klausia ne apie laukimo laiką, o apie gyvenimo laiką, kiek jo liko, kiek tryps „globotinės“ kailyje. – Tau taip pat reikia laiko. Ir teisės. Po savaitės kartu su mama nuėjo pas psichiatrą privačiame centre, kad nereikėtų laukti siuntimo. Mama jaudinosi, bet laikėsi. Gydytojas tyliai bendravo, klausė apie datą, vaikus, sandorio esmę. Mama suklydo skaičiuje, bet tiksliai paaiškino, kad parduoda butą dėl kito būsto ir kad pinigai skirti naujam butui ir jos gyvenimui. Išvadą išdavė tiesiogiai. Sausai parašyta: „Būklė leidžia suprasti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti.“ Sergijus laikė tą lapą kaip skydą, bet kartu skaudėjo dėl to, kad mamos teisę būti savimi teko patvirtinti antspaudu. Pirkėjai vis dėlto atsisakė. Brokerė parašė: „Rado kitą variantą.“ Paskui pridūrė: „Avansą grąžinkite iki penktadienio, kitaip – pretenzija.“ Sergijus grąžino pinigus, panaudojęs dalį savo santaupų. Skaudėjo, bet negriaužė visai. Paulius tris dienas neskambino. Tada atėjo vakarop netikėtai. Mama atidarė, ir koridoriuje pasigirdo jų balsai. – Mama, atleisk, – tarė Paulius. – Perspaudžiau. – Ne mane įžeidei, – atsakė mama. – Išgąsdinai. Paulius įėjo į virtuvę, atsisėdo priešais Sergijų. – Tikrai maniau, kad darau gerai, – sakė. – Nenorėjau, kad kažkas… – Suprantu, – atsakė Sergijus. – Bet dabar – visi popieriai tik su ja ir mumis. Jei bijai, sakyk tai tiesiai, o ne per pažymas. Paulius linktelėjo, nors akyse liko užsispyrimas. – O jei ji visai… – nebaigė. Mama pažvelgė ramiai. – Tada spręsite kartu, – pasakė. – Bet kol gyva ir suprantu, noriu, kad mane klaustų. Sergijus matė: šeima netapo draugiška. Skauduliai neištirpo – tik nusėdo kaip sunkios nuosėdos. Sandoris žlugo, avansą teko grąžinti, naujo buto galimybė išėjo. Bet segtuve dabar gulėjo kiti popieriai: ribotas įgaliojimas Sergijui už komunalinius ir banką, mamos sutikimas bendrai sąskaitai, ir klausimų sąrašas, kurį ji pati stambiai surašė būsimai notarei. Vėlai vakare Sergijus ruošėsi išeiti. Mama išlydėjo iki durų, kaip visada. – Sergijau, – tarė ir padavė raktų ryšulį. – Pasiimk antrą komplektą. Ne todėl, kad nesusidursiu. O todėl, kad taip ramiau. Sergijus priėmė raktus, pajuto šaltą metalą delne ir linktelėjo. – Taip ramiau, – pakartojo. Išėjo į laiptinę, nesileido iškart žemyn. Už durų girdėjosi mamos žingsniai, paskui spragtelėjo spyna. Sergijus stovėjo ir galvojo – tiesa liko neatskleista iki galo. Kas tiksliai poliklinikoje įrašė formuluotes, kodėl niekas nepaaiškino mamai, ką pasirašo, kur baigiasi rūpestis ir prasideda valdžia – visa tai dar gali iškilti. Bet dabar mama turėjo balsą, įtvirtintą ne tik žodžiais, bet ir bendrais jų veiksmais. Ir to jau taip lengvai nebebūtų galima atimti.

Vienas pažymėjimas Raktas nuo mamos buto gulėjo pas mane, Arūną Petrauską, striukės kišenėje greta kvito

Uncategorized

Atgimusi laimė: Vyrai, liaukitės sekti mane kiekviename žingsnyje! Juk sakiau, kad sielvartauju dėl vyro netekties. Neperssekite manęs! Pradedu jūsų bijoti! – jau beveik šaukiau. – Prisimenu, prisimenu… Bet jaučiu, kad sielvartaujate ne tik dėl vyro, bet ir dėl savęs. Atleiskit, – nenurimo mano… gerbėjas. …Po vyro mirties ilsėjausi Birštono sanatorijoje. Norėjau ramybės ir paukščių čiulbėjimo, o ne įkyrių vyrų dėmesio. Mano vyras Olegas staiga mirė – antras infarktas. Likau su dviem paaugliais sūnumis, be jo ir be pabaigto remonto… …Darbo kolektyvas paskyrė man kelialapį į sanatoriją. Nenorėjau – nenorėjau nė iš namų kojos iškelti. Kolegos primygtinai ragino: – Tu ne pirma ir ne paskutinė našlė. Tau reikia gyventi dėl vaikų! Važiuok, Marina, atsigausi. Prisiverčiau. Prabėgo keturiasdešimt dienų nuo vyro netekties. Širdis vis dar skaudėjo. Sanatorijoje apgyvendino su linksmute Vika. Ji tryško energija, net erzino. Su ja lakstė ir vietinis renginių vedėjas. Kaip visada sanatorijose – visi vieniši, išsiskyrę ar našliai… O mane taip lengvai nepapirksi. Net Vikai patariau laikytis atokiau nuo jo. …Visa savaitė prabėgo užsidarius kambaryje – knygos, televizorius, jokio džiaugsmo. Vieną rytą, nusprendžiau išeiti į mišką – paukščiai, tyla… Ir tada sutikau tą nepažįstamą vyrą. Jį jau pastebėjau valgykloje – mažočio ūgio, spoksančio žvilgsnio. Bet visada tvarkingas, skoningai apsirengęs. Kas vakarą prieidavo prie mano staliuko, vis spaudėsi arčiau. – Nuobodžiaujate, ponia? – švelniu balsu paklausė. – Ne, – pasakiau šaltai. – Neslėpkite, veide liūdesys. Gal galėčiau kuo padėti? – Liūdesys – dėl mirusio vyro. Dar klausimų? Išėjo, bet kitą vakarą vėl buvo čia – atnešė laukinių varpelių puokštelę. Nebuvau pasiruošusi santykiams, bet tokie mažmožiai glostė širdį. Ir taip, vis dažniau vakarais vaikščiojom kartu, vaikščiodavau su žemesne avalyne – kad ne taip matytųsi ūgio skirtumas. Bet valentinui tai nė motais… O jo balsas, toks kerintis, drąsiai galėjo paveikti bet kurią moterį. Pradėjome kartu eiti į vakaro šokius, į miestą vaisių… Paskutinį vakarą pritariau – nueiti į jo kambarį arbatos. Stalas buvo gražiai papuoštas, šampanas, skanėstai… – Už meilę, Marisha… Ryte pabudome apsikabinę… Kaip smarkiai ir staiga įsimylėjau. Atsisveikinau su brangia drauge Vika, kuri visą rytą verkė – paaiškėjo, jog laukiasi ir nežino, kuris iš dviejų buvo tėvas… Po sanatorijos laukė kasdienybė be Valiuko. Tik kartą atėjo laiškas – nuo Valiaus žmonos, kuri perspėjo, kad nieko mums neišeis, nes jai trisdešimt, o man – keturiasdešimt. Nieko neatsakiau… Po pusmečio netikėtai atvažiavo Valentinas. Išaiškėjo – nutraukė santuoką, dukrai dešimt metų, norėtų kartu šeimos. Sutrikau – gal ir norėčiau, bet reikia pagalvoti ir dėl vaikų. Pradėjome gyventi kartu. Lengva nebuvo – barnių, nutolimų, ginčų netrūko. Praėjus laikui, mano sūnus Andrius ir Valiaus duktė Aliona susituokė, bet ėmė priekaištauti: „Neturėjote skaidyti šeimų, aš kaip našlė neturėjau ištekėti, tėtis – išeiti nuo geriančios žmonos…“ Išėjo gyventi atskirai, nenorėjo mūsų matyti. Praėjo metai. Vaikai atsiskyrė, bet – gimė anūkas. Pasikvietė mus į svečius, paprašė atleidimo – „Supratome, gyvenime visko nutinka, reikia mokytis atleisti ir branginti tėvus, kurie padovanojo gyvybę. Anūką pavadinome Miroslavu, kad šeimoje būtų taika.“ Štai taip ir užgimė mūsų su Valentinu naujai atgimusi laimė…

Ponas, baikite sekti mane! Juk sakiau, kad gedžiu vyro. Nebesekite manęs! Pradedu jūsų bijoti!

Uncategorized

Sulaukus septyniasdešimties, Lidia tapo niebereikalinga nie vienam – net sūnus ir duktė nepaskambino pasveikinti gimtadienio proga

Po septyniasdešimtmečio niebereikalinga tapau nie tik kitiems, bet net sūnus ir dukra nepasveikino manęs

Uncategorized

013

Sandėliuko tyla ir grįžtančios gamų melodijos Ji brido į sandėliuką ne prisiminimų ieškoti, o pasiimti stiklainio marinuotų agurkų salotoms. Ant viršutinės lentynos, už dėžės su Kalėdų girliandomis, kyšojo kampas dėklo, kurį ji buvo palaidojusi savo bute jau seniai. Audinys patamsėjęs, užtrauktukas stringa. Ji timptelėjo, ir iš gilumos išslydo ilgas, siauras – tarsi užguitas šešėlis – futliaras. Ji pastatė stiklainį ant taburetės prie durų, kad nepamirštų, ir atsisėdo ant kulnų tarsi nuo to sprendimą būtų lengviau pavykę nukelti. Užtrauktukas pasidavė tik trečią kartą. Viduje gulėjo smuikas. Lakas kai kur išblukęs, stygos nusileidusios, stryka atrodo kaip nusenusi šluotelė. Bet forma – pažįstama, ir viduje kažkas spragtelėjo, lyg jungiklis. Ji prisiminė, kaip devintoje klasėje vilko futliarą per visą Pašilaičių rajoną, gėdydamasi savo juokingo silueto. Paskui – technikumas, darbas, vestuvės, ir vieną dieną ji tiesiog nustojo lankytis muzikos mokykloje, nes reikėjo greitai įsilieti į kitą gyvenimą. Smuiką atidavė saugoti tėvams, vėliau jis persikėlė kartu su daiktais ir dabar ilsėjosi čia, sandėliuke, tarp maišų ir dėžių. Ne įsižeidęs, tiesiog pamirštas. Ji pakėlė instrumentą atsargiai, lyg šis galėtų subyrėti. Mediena atšilo nuo jos delno, nors sandėliuke buvo vėsu. Pirštai patys rado grifą, ir iškart tapo nejauku: ranka nebeprisimena, lyg laikytų svetimą daiktą. Virtuvėje užvirė vanduo. Ji atsistojo, uždarė sandėliuko duris, bet futliaro negrąžino. Pastatė koridoriuje, priglaudė prie sienos, o pati nuėjo užsukti viryklę. Salotas galima buvo pagaminti ir be agurkų. Ji pagavo save jau besiteisinančią. Vakare, kai indai buvo išplauti, o ant stalo liko tik lėkštė su duonos trupiniais, ji atnešė futliarą į kambarį. Vyras sėdėjo prie televizoriaus, junginėjo kanalus, neklausydamas. Pakėlė akis. – Ką ten radai? – Smuiką, – atsakė ji, pati nustebdama savo ramybe. – Ai… Dar gyvas? – vyras šyptelėjo, bet be pykčio, labiau su kasdiene ironija. – Nežinau. Tuoj sužinosiu. Ji atidarė futliarą ant sofos, pakišusi po juo seną rankšluostį, kad nesubraižytų apmušalų. Ištraukė smuiką, stryką ir mažą dėžutę su kalafonija. Kalafonija įtrūkusi, kaip ledo lopinys ant balos. Ji perbraukė stryku, plaukeliai vos prisilietė prie paviršiaus. Derinimas buvo atskiras pažeminimas. Skriemuliai sunkiai sukosi, stygos girgždėjo, viena iškart nutrūko ir tvykstelėjo į pirštą. Ji tyliai nusikeikė, kad kaimynai negirdėtų. Vyras sumurmėjo: – Gal meistrui parodyt? – paklausė. – Gal, – atsakė ji, jausdama užplūstančią nuoskaudą – ne jam, sau, kad net derinti nebemoka. Internete rado programėlę – derintuvą, padėjo telefoną ant žurnalinio staliuko. Ekrane šokinėjo rodyklė, o ji sukiojo skriemulius, klausė, kaip garsas tai nusileidžia, tai peršoka. Petys nutirpo, pirštai pavargo. Kai stygos pagaliau nustojo skambėti tarsi vėjyje šokantys laidai, ji pakėlė smuiką prie smakro. Smakrinė šalto plastiko, oda ant kaklo lyg suplonėjo. Ji bandė atsistoti tiesiau, kaip mokė muzikos mokytoja, bet nugara nepakluso. Nusijuokė pati iš savęs. – Koncertas? – paklausė vyras, nenuleisdamas akių nuo ekrano. – Tau, – atsakė ji. – Laikykis. Pirmas garsas buvo toks, kad pati krūptelėjo. Ne nata, o skundas. Strykas drebėjo, ranka laikė kreivai. Ji sustojo, įkvėpė ir bandė iš naujo. Gavosi kiek geriau, bet vis tiek gėda. Gėda buvo kitokia, suaugusiška. Ne paaugliška, kai atrodo, kad visi žiūri. Čia niekas nežiūrėjo. Tik sienos, vyras ir jos pačios rankos, tapusios svetimos. Ji pagrojo atviras stygas, lėtai, kaip vaikystėje, skaičiuodama mintyse. Tada pabandė re majoro gamą, pirštai ant kairės rankos susimaišė. Ji nepamena, kur antras, kur trečias pirštas. Jie storesni nei buvo, pagalvėlės nepataiko tiksliai. Ant galiukų nebėra įprasto skausmo, tik keistas minkštumo jausmas. – Nieko tokio, – netikėtai tarė vyras. – Na… ne iškart gi. Ji linktelėjo, ar sau, ar jam, ar smuikui – nežinia. Kitą dieną ji nuėjo į meistrų dirbtuvę prie “Perkūnkiemio” stotelės. Nieko romantiško: stiklinės durys, stalelis, ant sienos kabo gitaros ir smuikai, kvepia laku ir dulkėmis. Meistras – jaunas vaikinas su auskaru – paėmė instrumentą taip užtikrintai, tarsi laikytų darbo įrankį. – Stygas reik keist būtinai, – pasakė. – Skriemulius patepti, detalę pakoreguot. Stryką – pervynioti, bet tai brangiau. Žodis „brangiau“ iškart įtempė jos mintis – komunaliniai, vaistai, dovana anūkei gimtadieniui. Ji vos neišrėžė: „Gerai, nereikia.“ Bet paklausė: – O jei tik stygas ir detalę? – Galima. Skambės. Ji paliko smuiką, gavo kvitą, įsidėjo į piniginę. Išėjusi jausmai atrodė, lyg remontui būtų atidavusi ne daiktą, o dalį savęs, kurią dabar turės grąžinti ir paleisti. Namuose ji atidarė kompiuterį, paieškojo „smuiko pamokos suaugusiems“. Juokinga frazė. Suaugusiems – tarsi būtų atskira rūšis žmonių, kuriems reikia lėčiau ir švelniau aiškinti. Rado keletą skelbimų. Vieni žadėjo „rezultatą per mėnesį“, kiti – „individualų požiūrį“. Ji uždarė langus – žodžiai gąsdino. Tada vėl atidarė ir parašė trumpą žinutę mokytojai moteriai iš kaimyninio Naujininkų rajono: „Laba diena. Man 52 metai. Noriu atgaivinti įgūdžius. Ar įmanoma?“ Išsiuntus iškart pasidarė gėda – norėjosi ištrinti, lyg tai būtų silpnumo prisipažinimas. Bet žinutė jau išėjo. Vakare grįžo sūnus, užsuko į virtuvę, pabučiavo į skruostą, paklausė, kaip darbas. Ji užkaitė virdulį, ištraukė sausainių. Sūnus pastebėjo futliarą kambario kampe. – Čia smuikas? – paklausė, nuoširdžiai nustebęs. – Taip. Radau. Galvoju… pamėgint. – Mama, rimtai? – jis šypsojosi, bet ne pašaipiai, o šiek tiek pasimetęs. – Juk… seniai juk. – Seniai, – sutiko ji. – Todėl ir noriu bandyti. Sūnus atsisėdo, sukiojo sausainį pirštuose. – O kam tau to reikia? – pagaliau paklausė. – Juk ir taip pavargsti. Ji pajuto, kaip viduje kyla įprasta gynyba – paaiškinti, pasiteisinti, įrodyti, kad turi teisę. Bet paaiškinimai visada skamba graudžiai. – Nežinau, – pasakė sąžiningai. – Tiesiog noriu. Sūnus pažvelgė į ją atidžiau, tarsi pirmą kartą matytų ne mamą, kuri viską laiko, o moterį, kuri kažko nori sau. – Na… gerai, – pasakė. – Tik neperkrauk savęs. Ir kaimynų gaila. Ji nusijuokė. – Kaimynai išgyvens. Groti dieną. Kai sūnus išėjo, pasidarė lengviau. Ne todėl, kad jis leido, o kad nereikėjo teisintis. Po dviejų dienų atsiėmė smuiką iš dirbtuvės. Stygos blizgėjo, detalė stovėjo lygiai. Meistras parodė, kaip atsargiai tempti, kaip laikyti. – Tik prie radiatoriaus nepalikite. Ir laikykit futliare. Ji linktelėjo kaip mokinė. Namuose padėjo futliarą ant kėdės, atvėrė ir ilgai žiūrėjo į instrumentą – lyg bijotų vėl sugadinti. Pirmą pratimą pasirinko patį paprasčiausią: ilgus stryko judesius atviromis stygomis. Vaikystėje tai buvo nuobodžiausia bausmė. Dabar – išsigelbėjimas. Jokios melodijos, jokio vertinimo. Tik garsas ir bandymas išlaikyti jį tiesų. Po dešimties minučių skaudėjo petį. Po penkiolikos sustingo kaklas. Ji sustojo, padėjo smuiką į futliarą, uždarė užtrauktuką. Viduje kilo pyktis: ant kūno, amžiaus, kad viskas sunkiau. Ji nuėjo į virtuvę, įsipylė vandens, atsisėdo ir pažvelgė pro langą. Aikštelėje paaugliai lakstė su paspirtukais, juokėsi garsiai. Užėjo pavydas ne jaunystei, o jų drąsai. Jie krenta, keliasi, važiuoja toliau, niekas nemano, kad mokytis balanso jau per vėlu. Ji grįžo į kambarį, dar kartą atvėrė futliarą. Ne todėl, kad privalo, o todėl, kad nenorėjo baigti su pykčiu. Vakare atėjo mokytojos atsakymas: „Sveiki. Žinoma įmanoma. Ateikite, pradėsime nuo laikysenos ir paprastų pratimų. Amžius netrukdo, tik reikia kantrybės.“ Ji perskaitė du kartus. Žodis „kantrybė“ nuskambėjo tikrai, dėl to tapo ramiau. Į pirmą pamoką vyko rankoje laikydama futliarą – tarsi su kažkuo trapiu ir svarbiu. Metro žmonės žvilgčiojo, kai kas šypsojosi. Ji fiksavo tas žvilgsnius ir galvojo: lai mato. Mokytoja pasirodė nedidelio ūgio moteris apie keturiasdešimt metų, trumpai kirpta, žvilgsnis atidus. Kambaryje stovėjo pianinas, ant lentynos – natos, ant kėdės – vaikiškas smuičiukas. – Parodykit, – pasakė mokytoja ir kvietė imti instrumentą. Ji paėmė ir iškart pajuto, kad laiko blogai. Petys pakeltas, smakras sugniaužtas, kairė ranka medinė. – Nieko baisaus, – nuramino mokytoja. – Juk buvote be praktikos. Pradžiai tiesiog pastovėkim – pajuskite, kad smuikas nėra priešas. Pradėjo juokas ir truputį gėda: penkiasdešimt dvejų mokytis laikyti smuiką. Bet tai buvo ir išlaisvinantis jausmas. Niekas nereikalavo būti tobula. Reikalavo tik būti. Po pamokos rankos drebėjo kaip po mankštos. Mokytoja davė užduotį: kasdien po dešimt minučių atviros stygos, vėliau gama, ne daugiau. „Geriau mažiau, bet nuolat“, – patarė. Namuose vyras paklausė: – Na kaip? – Sunku, – atsakė ji. – Bet gerai. – Džiaugiesi? Ji susimąstė. Džiaugsmas – ne tas žodis. Buvo neramu, juokinga, gėda ir kažkodėl šviesu. – Taip, – tarė ji. – Tarsi vėl kažką dariau rankomis, ne tik dirbau ar gaminau. Po savaitės pasiryžo pagroti mažą melodijos gabalėlį, kurį prisiminė iš vaikystės. Natas rado internete, atsispausdino darbo vietoje, paslėpė tarp dokumentų, kad kolegos neklausytų. Namuose padėjo lapus ant laikraščio ir knygos – savadarbis pultelis. Garsas nelygus, strykas kartais kliudo gretimą stygą, pirštai prašoka. Ji sustodavo, pradėdavo iš naujo. Vieną kartą vyras užėjo į kambarį. – Tu… gražu, – atsargiai pasakė, tarsi bijotų išgąsdinti. – Nemeluok, – atsakė ji. – Nemeluoju. Tiesiog… atpažįstama. Ji nusišypsojo. Atpažįstama – beveik komplimentas. Savaitgalį atkeliavo anūkė. Jai šešeri, iš karto pastebėjo futliarą. – Močiute, čia kas? – Smuikas. – Tu moki? Ji norėjo pasakyti: „Kažkada.“ Bet anūkė nežino „kažkada“. Jai svarbu – dabar. – Mokausi, – pasakė ji. Anūkė atsisėdo ant sofos, rankas pasidėjo ant kelių kaip mokykloje šventėje. – Pagrok. Viduje viskas susitraukė. Groti prieš vaiką baugiau nei prieš suaugusius. Vaikas girdi tiesiai. – Gerai, – pasakė ir paėmė smuiką. Ji pagrojo tą melodiją, kurią grindė visą savaitę. Trečiame takte strykas paslydo, garsas išėjo aštrus. Anūkė nesusiraukė. Pakreipė galvą. – Kodėl taip cyptelėjo? – Nes močiutė kreivai veda stryką, – atsakė ir pati nusijuokė. Anūkė nusijuokė irgi. – Grok dar, – paprašė. Ji pagrojo dar kartą. Geriau nebuvo, bet nebesustojo iš gėdos. Tiesiog sugrojo iki galo. Vakare, kai visi išsiskirstė, ji liko viena kambaryje. Ant stalo – atsispausdintos natos, šalia – pieštukas, žymintis sunkias vietas. Smuikas futliare, futliaras uždarytas, bet ne padėtas į sandėliuką. Jis stovi prie sienos, primindamas – tai dabar jos dienos dalis. Ji nustatė telefone laikmatį dešimčiai minučių. Ne tam, kad save priverstų, o kad neperdegtų. Atvėrė futliarą, išėmė smuiką, patikrino, ar kalafonija vietoje, strykas įtemptas. Pakėlė instrumentą prie smakro, iškvėpė. Garsas švelnesnis nei ryte. Vėl paslydo. Ji nesikeikė. Tiesiog pataisė ranką ir vėl ilgu judesiu vedė stryką, klausydama, kaip stipri nota laikosi, dreba. Kai laikmatis suskambėjo, ji nenuleido rankų. Užbaigė stryką iki galo, atsargiai padėjo smuiką į futliarą, uždarė užtrauktuką. Paskui padėjo futliarą prie sienos, ne atgal į sandėliuką. Ji žinojo, kad rytoj bus taip pat: šiek tiek gėdos, šiek tiek nuovargio, kelios tyros sekundės, dėl kurių verta atverti futliarą. Ir to užteko, kad norėtų tęsti.

Sandėliukas ir gammas Ji įlipo į sandėliuką ne ieškoti praeities, o ieškoti stiklainio raugintų agurkų

Uncategorized

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Linksma nebuvo, supratau, kad tai kvaila užmačia. Aš jį pardaviau. Jis manė, kad tai žaidimas, o paskui suprato, kad aš jį pardaviau. Tie laikai kiekvienam savaip sunkūs. Vienam net „viskas įskaičiuota“ atrodo menka, o kitam – juodos duonos su dešra būna per akis. Taip ir mes gyvenome skirtingai, visko buvo. Buvau dar visai mažas. Mano dėdė padovanojo man aviganio šuniuką, ir aš buvau be galo laimingas. Šuniukas prie manęs taip prisirišo – suprato iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, laukė, kada duosiu komandą. – Gulk, – palaukęs tariau, o jis gulėdavo, su ištikimu žvilgsniu, lyg būtų pasiruošęs už mane numirti. – Tarnauk, – įsakydavau, o šuniukas staigiai stodavosi ant storų letenų ir suklusęs laukdavo. Laukė atpildo, laukė gardaus kąsnelio. O man nebuvo kuo jo palepinti. Mes ir patys badavome tuo metu. Tokie buvo laikai. Mano dėdulė, dėdė Juozas, mamos brolis, kuris dovanojo man šuniuką, kažkada pasakė: – Neverk, berniuk, pasižiūrėk koks ištikimas jis. O tu parduok jį, o paskui pasišauk – jis ir vėl pas tave parbėgs. Niekas juk nematys. Ir pinigėlių bus – galėsi nupirkti skanėstų ir jam, ir sau su mama. Klausyk dėdės, protingai tau sakau. Man idėja patiko. Tada nesusimąsčiau, kad taip elgtis negražu. Juk suaugęs žmogus patarė, juokais viskas, o gi ir skanėstų nupirksiu. Pašnabždėjau ištikimajam į šiltą, gauruotą ausį, kad atiduosiu, bet paskui pasišauksiu, ir kad jis turėtų ateiti pas mane, nuo svetimų pabėgti. Ir jis mane suprato! Sulojo, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadėlį ir nuvedžiau prie stoties. Ten visi kažką pardavinėjo – ir gėles, ir agurkus, ir obuolius. Kai tik traukinys atvažiavo, žmonės ėmė pirkti, derėtis. Aš kiek priekyje atsistojau ir šunį prisitraukiau. Bet niekas arčiau nėjo. Jau beveik visi ir praėjo, kai prie manęs priėjo kažkoks vyriškis su rimtu veidu: – Tai ką, berniuk, ką čia lauki, gal draugą parduodi? Geras sargas iš jo bus, imu, – ir įkišo man pinigus į delną. Aš atidaviau pavadėlį, Ištikimasis apsidairė ir linksmai pakosėjo. – Eik, Ištikimasis, drauge, eik, – pašnabždėjau, – aš tave pašauksiu, grįžk. Ir jis nuėjo su vyru, o aš, pasislėpęs sekiau, kur tas vyras ves mano draugą. Vakare parėjau namo su duona, dešra ir saldainiais. Mama griežtai paklausė: – Iš ko čia gavai, ar ne pavogei? – Ne, mama, stotyje padėjau nešti daiktus, va ir davė. – Gerai, sūnau, eik miegoti, pavargau, pavalgyk ir einam gulti. Ji net nepaklausė apie Ištikimąjį, o jai ir rūpėjo mažai. Dėdė Juozas ryte atėjo. Ruošiausi į mokyklą, nors pats norėjau bėgti pas Ištikimąjį. – Tai ką, – pasijuokė, – pardavei draugą? Ir patapšnojo per galvą. Aš išspraudžiau ir neatsakiau. Naktį net neužmigau, duonos su dešra taip ir nesuvalgiau – burnoje nebekrito. Linksma nebuvo, supratau, kad tai kvaila užmačia. Ne be reikalo mama nemėgo dėdės Juozo. – Kvailas jis, neklausyk jo, – sakydavo mama. Griebiau kuprinę ir išskubėjau iš namų. Iki to namo buvo apie tris kvartalus, nubėgau vienu kvėpavimu. Ištikimasis tupėjo už aukštos tvoros, pririštas stora virve. Šaukiau jį, bet jis liūdnai žvelgė į mane prispaudęs galvą prie letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas nutrūko. Aš jį pardaviau. Jis manė, kad tai žaidimas, o paskui suprato, kad aš jį pardaviau. Tada į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai cyptelėjo Ištikimajam. Šis nuleido uodegą ir supratau – mūsų reikalai prasti. Vakare stotyje nešiojau daiktus. Mokėjo nedaug, bet surinkau reikalingą sumą. Buvo baisu, bet priėjau prie vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – O, berniuk, ko čia pamiršai? – Dėde, bet…persigalvojau, va, – ir ištięsiau jam atgal tuos pinigus, kuriuos gavau už Ištikimąjį. Vyras prisimerkęs pažiūrėjo, tyliai paėmė pinigus ir atrišo Ištikimąjį: – Na, berniuk, pasiimk jį, liūdi, sargas iš jo nebus, bet žiūrėk, ar atleis jis tau. Ištikimasis niūriai pažvelgė į mane. Žaidimas mums abiem virto sunkia išbandymu. Po to jis priėjo, palaižė ranką ir nosimi mane palietė per pilvą. Nuo to laiko jau daug metų praėjo, bet supratau – draugų niekada neparduok, net iš juoko. Tada mama apsidžiaugė: – Vakar pavargusi buvau, o paskui galvoju, kur mūsų šuo? Pripratau jau, mūsų jis dabar, Ištikimasis! O dėdė Juozas pas mus retai užsuka, jo juokai mums nebepatinka.

Parduotas draugas. Senelio sapno pasakojimas Ir jis mane suprato! Nuotaika buvo slogi, supratau, jog

Uncategorized

0658

– Išeik iš čia! – sušuko Borys. – Tu ką, sūneli… – uošvienė bandė atsistoti, įsikibusi į stalo kraštą. – Aš tau ne sūnelis! – Borys pagriebė jos rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad čia net tavo dvasios nebūtų! – Išeik iš čia! – sušuko Borys. Marija sudrebėjo. Per šešerius metus dar niekada negirdėjo, kad jis taip rėktų. – Tu ką, sūneli… – uošvienė bandė atsistoti, įsikibusi į stalo kraštą. – Aš tau ne sūnelis! – Borys pagriebė jos rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad čia net tavo dvasios nebūtų! …Gytė saldžiai miegojo, atkėlusi rankytes kaip maža jūros žvaigždė. Marija užklojo ją. Jai patiko taip žiūrėti į savo mažąją dukrytę. Tiek metų apie ją svajojo, tiek jėgų atidavė, kad galėtų būti mama. Grįžo vyras po naktinės pamainos – Marija išgirdo šurmulį prieškambaryje. Išėjo iš vaiko kambario, tyliai uždarė duris. Borys nusiavė batus. Nuovargis jį išsekino – matėsi, kad jis dirba iki išsekimo, kad kuo greičiau atsiskaitytų už paskolas, paimtas dirbtiniam apvaisinimui. – Miega? – pašnibždomis paklausė jis. – Miega. Pavalgė ir iškart užmigo. Borys apkabino Mariją, įsikniaubė jai į kaklą. Jis retai kalbėdavo apie meilę, bet Marija žinojo: jis jai dėkingas iki beprotybės. Už tai, kad neišėjo, už tai, kad neiškeitė jo į sveiką, už tai, kad jį padarė laimingą. Šešiolikos Borys persirgo kiaulyte „ant kojų“ – gėdijosi pasakyti mamai, kad ten viskas patinę ir skauda. Kai galiausiai pasakė – buvo jau vėlu. Komplikacijos beveik visiškai suteikė sterilumą. – Mama skambino, – prislopinęs balsą tarė Borys, nenutraukdamas apkabinimo. Marija sustingo. – Ko norėjo Julija? – Atvažiuoja. Pietų metu bus. Sakė, pyragų prikepė, pasiilgo. Marija atsiduso, išvaduodama save iš vyro glėbio. – Borysai, gal nereikia? Praeitą kartą ji mane iki isterijos privertė su tomis sodinimo procedūrų patarimais. – Marija, juk mama… Ji nori pamatyti anūkę. Metai praėjo, o Gytei matė tik nuotraukoje. Visgi – močiutė. – Močiutė, – karčiai šyptelėjo Marija. – Ta, kuri mūsų dukrą vadina „atmestine“. Prieš metus jie įsivaikino Gytę. Sveikų naujagimių eilės jų krašte tokios, kad galima sulaukti žilų plaukų. Padėjo pažintys, vokas su solidžia suma „skyriaus reikmėms“, pažįstama akušerė. Mergaitę pagimdė vos šešiolikos, išsigandusi moksleivė, kuriai vaikas būtų sugadinęs gyvenimą. Marija prisiminė tą dieną: mažytis ryšulėlis, sveriantis vos tris kilogramus du šimtus, ir mėlynos akys, kuriomis ji žvelgė. – Gerai, – tarė Marija. – Tegul atvažiuoja. Ištversime. Bet jeigu vėl pradės… – Nepradės, – pažadėjo Borys. – Tikrai. Uošvienė pasirodė pietums. Julija užėjo į butą, užpildydama visą erdvę. Didelė, garsi, su kaimietiška užsispyrimu – ir arklį sustabdytų, ir trobelę aptvarkytų, ir visiems protus išnešiotų. – Ai, žiūrėk, koks vargas! – garsiai aimanavo nuo slenksčio, pastatydama languotą rankinę. – Kelionė siaubas! Elektriniame traukinyje – troškulys, metro – spaudimas. – Tai ko taip aukštai užlipote? Liftas dunda, dreba – jau maniau, sielą atiduosiu Dievui! – Laba diena, mama, – Borys pabučiavo ją į skruostą, paėmė sunkią krepšį. – Prašau, eikite, nusiplaukite rankas. Julija nusivilko paltą, parodydama pasauliui gėlėtą suknelę aptempusią galingą figūrą, ir tuoj prismeigė žvilgsniu Mariją. Nuo galvos iki kojų nužvelgė kaip žirgą turguje. – Sveika, Julija, – šyptelėjo Marija. – Sveika, sveika, – suspaudė lūpas uošvienė. – Na, Marija, beveik permatoma esi. Kaulai styro. Vyrui už ko laikytis? Žiūriu, Borys mano – išbadėjęs. Neprivalgydini jo, pačiai tik žolės užtenka ir vyro badu marini? – Borys puikiai valgo, – atkirto Marija, jausdama kaip dega žandai. – Prašome prie stalo. Virtuvėje Julija iškart ėmėsi krepšio – iš gelmių ištraukė indelius su pyragėliais, stiklainį marinuotų agurkų, gabalą lašinų. – Štai valgykite. Jūsų mieste tik chemija. Plastiką kramtote. Sunkiai remdamasi į stalą, atsisėdo. – Na, pasakojkit. Kaip gyvenate? Ar paskolas jau už tuos… eksperimentus uždarėte? Marija sugniaužė šakutę. Eksperimentai! Taip ji vadindavo šešerius metus skausmo, vilčių ir nevilties. – Beveik uždarėme, mama, – burbtelėjo Borys, įsidėdamas salotų. – Ne apie pinigus kalbėkim. – O apie ką kalbėti? – nustebo uošvienė, atsikąsdama pyragėlio. – Apie orą? Mūsų kaime, pas Arną, tavo brolį, trečia vaikas gimė. Mergytė sveika, gražuolė! Keturios krūvos! O tavo sesė Inga – dvynukus nešioja. Štai – giminės stiprumas! Mūsų giminė, Borys, stipri. Mes vaisingi. Ji reikšmingai pažvelgė į Mariją. – Aišku, jei genų nelepintum… Marija lėtai padėjo šakutę. – Julija, šią temą jau šimtą kartų aptarėme. Ne man čia bėda. Turime medicinines išvadas. – Ai, baik! – pamojo uošvienė. – Tie popierėliai – gydytojai rašo, kad pinigų išplėšti. Kiaulytė… Argi tau! – Pusė kaimo vaikų ja persirgo, visi po septynis suolo draugus turi. – Čia tau tavo žmona į ausis makaronus kabino, kad savo vargą nuspėtų. – Mama! – Borys trenkė delnu į stalą. – Gana! Julija demonstratyviai griebėsi už širdies. – Nekelk balso motinai! Penkis užauginau, gyvenimą žinau. Matai, siaura ji – vaikiški klubai. Iš kur ten vaikų imtis? Tuštuma! – Mes laimingi, mama, – tyliai tarė Borys. – Turime dukrą Gytę. – Dukra… – murmtelėjo Julija. – Parodyk bent ją. Nuėjo prie vaiko kambario. Gyte jau buvo pabudusi ir sėdėjo lovelėje, vartydama pliušinį meškiuką. Pamačiusi nepažįstamą moterį, suraukė antakius, bet neverkė. Charakteris jos buvo itin ramus. Julija priėjo prie lovelės. Marija atsistojo šalia, pasiruošusi tuoj pat išvaduoti vaiką – iš uošvienės visko galima tikėtis. Moteris ilgai žvelgė į mergytę, primerkusi akis. Tada ištiesė ranką, prisilietė prie putlios skruostuko. Gyte atsitraukė. – Tai kuri ji? – nepatikliai paklausė uošvienė. – Akys kažkokios juodos. Pas mus visi šviesiaakiai. – Akys – mėlynos, – pataisė Marija. – Tamsiai mėlynos. – O nosis? Bulve. O tavo nosis, Marija, – aštri, Borys tiesi. O čia… Ištiesėsi, nuskuto rankas, lyg būtų sutepta. – Svetima giminė, tai ir svetima! Grįžo į virtuvę. Borys įsipylė vandens, rankos drebėjo. – Mama, paklausyk, – pradėjo jis švelniai. – Mes mylime Gytę! Ji – mūsų! Ir pagal dokumentus, ir širdyje – visur. – Dar bandysime ir patys. Gydytojai sako, šansų yra, kad ir mažai. Bet net jei nebus – šeimą jau turime. Julija sėdėjo, suspaudusi lūpas. Ją tiesiog tvyrojo pyktis. Jai, penkių vaikų mamai, dvylikos anūkų močiutei, fiziškai skaudėjo matyti, kaip sūnus „svetimą“ vėluoja. – Kvailas tu, Borysai, – nusispjovė ji pagaliau. – Ak, kvailas! Tau jau trisdešimt penkeri. Vyras pačiame žydėjime. O tu su lietuvninke žaidi! – Nebepradėk jos taip vadinti! – sušuko Marija. – O kaip vadinti? – Julija atsisuko visu kūnu prie Marijos. – Princese? – Tu galėtum patylėti! Pačios nepagimdei, vyrą suklaidinai. Kyšį davėte… Nupirkote, kaip kačiuką turguje! – Tai mūsų vaikas! – Vaikas – kai savas! Kai naktimis nemiegi, kai toksikozė, kai gimdykloje kenti! – O ši… – pamojo į vaiko kambarį. – Žaidimas į dukraių-motinas. Pasiėmėte gatavą. Nuo kokios paauglės… – Genus, manote, kirviu iškalsi? Užaugs – parodys jums dar! Išeis į piktą. Kaip motina. Atiduok ją, kol nevėlu! – Marija pamatė, kaip išsiplėtė vyro vyzdžiai. Borys lėtai atsistojo. – Eik lauk, – tyliai pasakė. Julija nustebo. – Ką? – Išeik iš čia! – sušuko Borys. Marija sudrebėjo. Per šešerius metus dar negirdėjo jo taip rėkiant. – Tu ką, sūneli… – uošvienė bandė atsistoti, įsikibusi į stalo kraštą. – Aš tau ne sūnelis! – Borys pagriebė jos rankinę ir sviedė ją į koridorių. – Kad čia net tavo dvasios nebūtų! Atiduoti? Vaiką atiduoti?! Tu žmogų su daiktu supainiojai? Tai mano dukra! Mano! O tu… tu… Jis užspringo. – Tu – pabaisa, o ne motina! Renkis į savo kaimą – skaičiuok giminės „veislę“ ir mūsų gyvenimą nelįsk! Niekada daugiau nelįsk! Iš vaiko kambario pasigirdo verksmas. Marija puolė prie durų, bet sustojo, pamačiusi, kaip keičiasi uošvienės veidas. Raudoną spalvą pakeitė žemiškai pilka. Julija prasižiojo, gaudė orą kaip žuvis, kurią išmetė ant kranto. Ranka, kuria laikėsi už širdies, konvulsiškai spaudė suknelę. – Borysai… – išlemeno ji. – Degina… Kaip degina… Ir pradėjo griūti. Sunkiai, kaip maišas grūdų, susmuko, apversdama kėdę. Triukšmas sumišo su vaiko verksmu. Marija iškvietė greitąją. Borys klūpojo šalia motinos, drebančiais pirštais atsagstydamas suknelės apykaklę. – Mama, kas tau? Mama, kvėpuok! Julija švokštė. Gydytojai atvyko greitai. Iš slenksčio felčeris sušuko: – Infarktas. Platus. Neštuvus! Greitai! Kai durys užsidarė už medikų, Borys atsisėdo ant grindų prieškambaryje, pasiremdamas nugarą į sieną. Žiūrėjo į motinos pamirštą skarą ant spintelės. – Ar aš ją privedžiau? – paklausė. Marija atsisėdo šalia, laikė jo ledinę ranką. – Ne. Ji pati. Savo pykčiu. – Ji gi mama, Marija. – Ji siūlė išmesti mūsų dukrą kaip nekokybišką prekę. Borysai, atsipeikėk! Tu apgynėi savo šeimą. Po valandos kišenėje ėmė vibruoti telefonas. Skambino sesuo Inga. Po to – brolis Arnas. Borys nekėlė ragelio. Atėjo žinutė nuo tetos: – Mama reanimacijoje. Gydytojai sako, kad šansų mažai. Privedei, išdavike? Kad tau tuščia būtų. Prakeikiam tavęs visais namiškiais! Nevažiuok net! – Na, štai ir viskas. Nebeturiu giminės. Marija apkabino jį per pečius, jausdama, kaip jo kūnas drebėjo. – Turi, – tvirtai tarė ji. – Yra aš. Yra Gyte. Mes – tavo giminė! Tikra! Ta, kuri niekada neišduos. Pakilo ir patraukė jį paskui save. – Einam. Gytę reikia pamaitinti. Ji išsigando. Vakarop sėdėjo virtuvėje. Dukra, nurimusi, žaidė su kaladėlėmis prie kojų. Borys ją stebėjo taip, lyg matytų pirmą kartą. – Žinai, – staiga tarė jis, – dėl vieno mama buvo teisi. Marija susijaudino. – Dėl ko? – Genų pirštu neištrinsi. Tik genai – ne tik akių spalva ar nosies forma. Tai gebėjimas mylėti. Motina turi penkis vaikus, o meilės – kaip akmenyje. Gal aš įvaikintas? Juk mokėsiu mylėti… Taip, maža mano… Pasilenkė, paėmė dukrelę ant rankų. Mažylė pagriebė jį už nosies ir nusijuokė. – Tėti, – aiškiai ištarė ji. Pirmą kartą. Anksčiau buvo tik „ma-ma“, „ba-ba“. Borys sustingo. Ašaros, kurias visą dieną slopino, ištryško per žandus ant rožinio kombinezono. – Tėti, – pakartojo. – Taip, mažute. Aš tėtis. Ir niekam tavęs neatiduosiu. Mama atsigavo, tačiau Borys daugiau su ja nebendrauja. Giminaičiams – jis dabar priešas numeris vienas. Marijai gėda garsiai kalbėti, bet širdyje – gera, kad taip nutiko. Be amžinų priekaištų ir įžeidimų gyventi lengviau. Kam tokie giminaičiai? Ir be jų – gerai… Kaip manote, ar tokia motinos kalba pateisinama? Pasidalinkite mintimis komentaruose ir spauskite „patinka“!

Išeik iš čia! sušuko Benius. Ką tu, sūnau… anyta bandė atsikelti, įsikibusi į stalo kraštą.

Uncategorized

061

Aš tai mačiau Ji jau ruošėsi uždaryti kasą buhalterijoje, kai vedėja iškišo galvą iš kabineto ir paklausė, ar rytoj galėtų „perimti“ tiekėjų ataskaitą. Balse buvo švelnus reikalavimas, kurio paprastai niekas neatmeta. Ji linktelėjo, nors mintyse jau sudėliojo dienos planą: pasiimti sūnų iš mokyklos, užsukti į vaistinę mamai nupirkti vaistų, namuose patikrinti namų darbus. Ji įprato gyventi taip, kad nesiginčytų, nekeltų triukšmo, nesuteiktų progos pastebėti. Darbe tai vadino patikimumu, namuose – ramybe. Vakare ji ėjo nuo stotelės namo, priglaudusi prie šono maišelį su produktais. Sūnus drauge, susmeigęs akis į telefoną – kartais perklausdavo, ar dar gali „penkias minutes“. Ji atsakydavo „vėliau“, nes vėliau visada ateina savaime. Prie sankryžos, šalia prekybos centro, ji sustojo prie žalios pėsčiųjų šviesos. Automobiliai stovėjo dviem eilėmis, kažkas nervingai signalizavo. Ji žengė ant zebros, ir tuo metu iš dešinės eilės staiga išlėkė juodas visureigis. Jis tarsi išsiveržė, aplenkė laukiančius ir bandė prasprūsti pro mirksinčią šviesą. Smūgis nuskambėjo sausai, kaip nukritus sunkiai spintelei. Visureigis trenkėsi į baltą „Volkswageną“ – šis išvažiavo į sankryžą. „Volkswageną“ apsuko, galinė dalis slinko ant perėjos. Žmonės pėsčiųjų perėjoje atsitraukė atgal. Ji spėjo tik pagriebti sūnų už rankovės. Sekundė – ir viskas sustingo. Tada kažkas suriko. „Volkswageno“ vairuotojas sėdėjo susilenkęs, galvos nepakėlė iškart. Visureigyje išsiskleidė oro pagalvės, už priekinio stiklo sušmėžavo vyriškas veidas – jis jau stengėsi atsidaryti duris. Ji padėjo produktų maišelį, ištraukė telefoną ir surinko 112. Operatorius kalbėjo ramiai, lyg tai vyktų ne čia ir ne dabar. – Eismo įvykis, sankryža prie prekybos centro, yra sužeistų, – tarė ji. – Mašina ant perėjos, vairuotojas baltame automobilyje… nežinau, ar sąmoningas. Sūnus stovėjo šalia, išblyškęs, žvelgė į ją tarsi ji dabar būtų tikrai suaugusi. Kol ji atsakinėjo į operatoriaus klausimus, prie „Volkswageno“ pribėgo jaunas vaikinas, atidarė duris, kalbėjo su vairuotoju. Visureigio vyras išlipo greitai ir užtikrintai, paskambino telefonu, apsidairė. Jis vilkėjo brangų paltą be kepurės, atrodė, tarsi užsitęsęs skrydžio vėlavimas, o ne avarija. Atvažiavo greitoji, paskui policijos ekipažas. Policininkas paklausė, kas matė smūgį. Ji pakėlė ranką – būtų keista, juk stovėjo tiesiai ten. – Duokite savo duomenis, – tarė inspektorius, išsitraukdamas užrašų knygelę. – Papasakokite, kaip viskas buvo. Ji pasakė pavardę, adresą, telefoną. Žodžiai ėjo sausai ir tiksliai. Ji paaiškino, kad visureigis išlėkė iš dešinės, „Volkswagenas“ važiavo savo signalui, perėjoje buvo žmonių. Inspektorius linkčiojo, rašė. Visureigio vyras priėjo arčiau – tarytum atsitiktinai. Žvilgtelėjo trumpai, be grėsmės, bet ji pasijuto nejaukiai. – Jūs tikrai įsitikinusi? – paklausė jis tyliai, tarsi tarp kitko. – Ten kamera, viskas matosi. – Aš sakiau, ką mačiau, – ji atsakė ir tuoj pat gailėjosi tiesmuko tono. Jis subtiliai šyptelėjo ir nuėjo prie inspektoriaus. Sūnus patraukė ją už rankovės. – Mama, einam namo, – paprašė jis. Inspektorius grąžino jai pasą, ji susirinko maišelį ir nusivedė sūnų per kiemą. Namuose ilgai plovė rankas, nors buvo švarios. Sūnus tylėjo, paskui paklausė: – Tą dėdę pasodins? – Nežinau, – pasakė ji. – Ne mes sprendžiam. Naktį jai sapnavosi smūgio garsas ir kaip visureigis stumia orą prieš save. Kitą dieną darbe ji bandė susikaupti, bet mintys vis grįžo prie sankryžos. Po pietų paskambino nepažįstamu numeriu. – Sveiki, jūs vakar buvote eismo įvykio liudininkė, – vyriškas balsas, mandagus, neprisistatė. – Esame iš tų žmonių, kurie ten buvo. Norim tik, kad nesijaudintumėt. – Kas jūs? – paklausė ji. – Nesvarbu. Nemaloni situacija, bet ten ne viskas paprasta. Suprantat, dabar liudininkus spaudžia, tampo po teismus. Jums to reikia? Turit vaiką, darbą. Kalbėjo švelniai, lyg patardamas, kaip išsirinkti skalbimo miltelius. Nuo to darėsi baisiau. – Niekas man tikrai nespaudžia, – tarė ji, pajutusi, kad balsas sudrebėjo. – Ir nereikia, – pritarė jis. – Tik pasakykit, kad nesate tikra. Kad viskas vyko greitai. Taip visiems ramiau. Ji atmetė skambutį ir kelias sekundes dairėsi į ekraną. Tada padėjo telefoną į stalčių, lyg ten paslėptų patį pokalbį. Vakare pasiėmė sūnų iš mokyklos, užsuko pas mamą į kaimyninį rajoną, seną penkiaaukštį. Mama atidarė duris chalate ir iškart ėmė skųstis spaudimu, kad poliklinikoje vėl supainiojo vizitus. – Mama, – sakė ji, padėdama su tabletėm, – jei matei avariją ir lieptų „nesikišti“, ką darytum? Mama pavargusi pažvelgė: – Nesikiščiau, – pasakė. – Mano amžiuje jau nereikia heroizmo. Tu irgi nesikišk. Turi vaiką. Žodžiai paprasti, net rūpestingi. Bet jai buvo skaudu – tarsi mama netikėtų, kad ji gali ištverti. Kitą dieną vėl skambutis, jau kitu numeriu. – Tiesiog rūpinamės, – jau pažįstamas balsas. – Suprantat, žmogui šeima, darbas. Klaida, būna. O liudininkus tampo metus. Kam jums to reikia? Gal geriau parašyti pareiškimą, kad nematėte smūgio momento. – Mačiau, – tarė ji. – Tikrai norite įsivelt? – balsas šiek tiek sustingo. – Kur jūsų sūnus mokosi? Ji pajuto, kaip viduje viskas susispaudė. – Iš kur žinote? – pasiteiravo ji. – Miestas nedidelis, – ramiai atsakė. – Nesame priešai. Rūpinamės jūsų ramybe. Ji padėjo ragelį ir ilgai sėdėjo virtuvėje, žiūrėdama į stalą. Sūnus kambaryje darė pamokas, šmėkštelėjo sąsiuvriais. Galiausiai ji atsistojo, užrakinusi duris grandine – nors tai vaikiška, grandinė neapsaugo nuo skambučių. Po poros dienų prie laiptinės ją sustabdė vyras be skiriamųjų ženklų ant striukės. Atrodė, tarsi laukiantis būtent jos. – Jūs iš dvidešimt septinto buto? – paklausė jis. – Taip, – automatiškai atsakė ji. – Dėl eismo įvykio. Nebijokit, – iškėlė rankas, lyg ji jau trauktųsi. – Esu pažįstamų pažįstamas. Juk nenorit turėti rūpesčių teismuose, viską galima išspręst žmoniškai. Pasakysit, kad nesate tikra – ir viskas. – Neimu pinigų, – išsprūdo jai. Kodėl būtent taip, pati nežinojo. – Apie pinigus niekas nekalba, – jis nusišypsojo. – Kalba apie ramybę. Turite vaiką, suprantat. Dabar nervingi laikai. Mokykloje visko būna, darbe irgi. Kam jums rūpesčiai? Jis tarė „rūpesčiai“ taip, lyg tai šiukšlės, kurias galima išmesti. Ji praėjo pro šalį neatsakydama, užkopė į aukštą, įėjo ir tada tik pastebėjo – rankos drebėjo. Padėjo rankinę ant spintelės, nusivilko striukę ir nuėjo prie sūnaus. – Rytoj iš mokyklos pats neišeik, – sakė ji ramiai. – Tave paimsiu. – Kas nutiko? – paklausė jis. – Nieko, – atsakė ji. Ir pajuto – tai jau melas, kuris ima gyventi atskirai. Pirmadienį atėjo šaukimas. Kviesta į skyrių liudyti ir atpažinti pagal eismo įvykio medžiagą. Popierius oficialus, su antspaudu. Įdėjo su dokumentais, bet jautėsi taip, lyg būtų padėjusi ten akmenį. Vakare vedėja ją sulaikė po darbo: – Žiūrėk, – sakė uždarydama kabineto duris. – Prie manęs priėjo. Domėjosi tavimi. Labai mandagūs. Sakė, kad esi liudininkė ir tau geriau nepergyventi. Nemėgstu, kai dėl mano darbuotojų eina. Būk atsargi. – Kas priėjo? – paklausė ji. – Neprisistatė. Bet tokie… pasitikintys, – vedėja gūžtelėjo pečiais. – Sako kaip žmogus – gal tikrai geriau nesikišti? Turim ataskaitų, tikrinimų. Jei prasidės skambučiai, visiems trukdys. Ji išėjo su jausmu, kad atima ne tik teisę kalbėti, bet ir vietą, kur galėdavo slėptis už skaičių. Namuose papasakojo vyrui. Vyras sėdėjo virtuvėje, valgė sriubą, tylėjo. Padėjo šaukštą. – Supranti, kad viskas gali baigtis blogai? – paklausė. – Suprantu, – atsakė ji. – Tai kam tada? – ne piktai, labiau pavargusiai. – Turim paskolą, tavo mamą, vaiką. Nori, kad mus purtytų? – Nenoriu, – tarė ji. – Bet mačiau. Jis pažvelgė, tarsi ji sakytų vaikystės dalykus. – Mačiau ir pamiršk, – tarė. – Niekam nieko neprivalai. Ji nesiginčijo. Ginčytis būtų pripažinti, kad yra pasirinkimas, o pasirinkimas spaudė dar labiau nei grasinimai. Skambučio dieną atsikėlė anksčiau, sūnui suruošė pusryčius, pasitikrino, ar telefonas pakrautas. Į rankinę sudėjo pasą, šaukimą, užrašų knygutę. Prieš išeidama parašė draugei žinutę: kur vyksta, kada turi grįžti. Draugė atsakė trumpai: „Supratau. Parašyk, kai baigsi.“ Skyriaus koridoriuje kvepėjo popieriais ir šlapiais kilimais. Nusivilko striukę, paliko ant kabliuko, priėjo prie budinčio. Nuvedė į kabiną pas tyrėją. Tyrėjas jaunas, pavargusiu veidu. Pasiūlė kėdę, įjungė diktofoną. – Suprantate atsakomybę už melagingus parodymus? – paklausė. – Taip, – atsakė ji. Jis klausinėjo ramiai: kur stovėjo, kokia šviesa, iš kur važiavo visureigis, ar matė greitį. Ji atsakė, stengėsi nekalbėti per daug. Vieną akimirką jis pakėlė akis: – Jums kas nors skambino? – paklausė. Ji sutriko. Pasakyti – tai pripažinti, kad ją jau bando spausti. Nesisakyti – viską palikti sau. – Taip, – tarė. – Skambino. Prie laiptinės priėjo. Kalbėjo, kad sakyčiau, jog nesu tikra. Tyrėjas linktelėjo, tarsi laukęs. – Numeriai liko? Ji ištraukė telefoną, parodė įeinančius. Jis užsirašė, paprašė padaryti ekrano kopijas ir nusiųsti tarnybiniam el. paštui. Ji padarė tai vietoje – pirštai sunkiai klausė. Vėliau išvedė į koridorių laukti atpažinimo. Ji sėdėjo ant suolo, rankinę laikė ant kelių. Koridoriaus gale atsidarė durys – ji pamatė visureigio vyrą. Šis ėjo su advokatu, tyliai kažką kalbėjo. Prieidamas žvilgtelėjo – akimirkai užkliuvo akis. Žvilgsnis ramus, vos pavargęs, kaip žmogaus, įpratusio viską išspręsti. Advokatas sustojo: – Jūs liudininkė? – paklausė jis su šypsena. – Taip, – atsakė ji. – Rekomenduočiau atsargiai formuluoti mintis, – advokatas švelniai. – Stresinėse situacijose žmonės dažnai klysta. Juk nenorite atsakyti už klaidas. – Noriu pasakyti tiesą, – tarė ji. Advokatas kiek kilstelėjo antakį. – Tiesa kiekvienam savo, – tarė ir pasitraukė. Pakvietė į kabinetą. Parodė fotografijas, paprašė nurodyti vairuotoją. Ji nurodė. Pasirašė protokolą. Rašiklis paliko ryškias linijas – tai ramino: liko pėdsakas, kurio neištrins vienas skambutis. Išėjusi jau buvo tamsu. Ji ėjo iki stotelės, vis dairėsi, ar niekas neseka. Autobuse atsisėdo prie vairuotojo – taip daro tie, kuriems reikia nors truputį apsaugos. Namuose vyras sutiko ją tyliai. Sūnus pasisveikino iš kambario. – Na, kaip? – paklausė jis. – Pasakiau, kaip buvo, – atsakė ji. Vyras sunkiai atsiduso. – Supranti, kad jie dabar nesitrauks? – tarė jis. – Suprantu, – pakartojo ji. Naktį nemiegojo. Klausė, kaip laiptinėje tranko duris, kaip kažkas eina laiptais. Kiekviena detalė – kaip signalas. Ryte pati nuvedė sūnų į mokyklą, nors buvo nepatogu laiku. Paprašė klasės vadovės neišleisti sūnaus su pašaliniais, net jei pasakys „nuo mamos“. Mokytoja pažvelgė labai rimtai ir linktelėjo, be žodžių. Darbe vedėja kalbėjo su ja sausiai, pavestų darbų mažėjo, tarsi ji taptų pavojinga. Jautė kolegų žvilgsnius – greitai nusukdavo akis. Niekas nesakė tiesiai, bet aplink ją susidarė tuštuma. Skambučių savaitę nebuvo, paskui atėjo SMS nepažįstamu numeriu: „Pagalvok apie šeimą.“ Be parašo. Ji parodė žinutę tyrėjui, kaip šis prašė. Atsakė trumpai: „Užfiksavom. Jei bus dar, praneškite.“ Ji nesijautė apsaugota, bet jautė, kad jos žodžiai neištirpo. Vieną vakarą kaimynė iš pirmo aukšto ją pagavo ties liftu. – Girdėjau, į bėdą papuolei, – sakė ji, pritildžiusi balsą. – Jei kas, pas mane vyras namie dažnai. Nesidrovėk, paskambink. Kamerą prie laiptinės norėjom seniai, gal susimestumėm, pastatytumėm. Kaimynė kalbėjo paprastai, be heroizmo, kaip apie kodų keitimą. Nuo to gerklėje suspaudė ašaras. Po mėnesio vėl iškvietė. Tyrėjas pasakė, kad byla eina į teismą, bus posėdžių, ją kvies. Sakė ne tai, ką vadintų teisingumu, o apie procesus, ekspertizes, schemas. – Kas nors dar grasino? – paklausė. – Ne, – atsakė ji. – Bet vis laukiu… – Tai normalu, – tarė jis. – Stenkitės gyventi kaip anksčiau. Jei kas – tuoj praneškit. Išėjusi suprato – žodis „normalu“ skamba svetimai. Gyvenimas jau nebe toks. Ji tapo atsargesnė: keitė maršrutus, neleisdavo sūnaus vieno į kiemą, įsidiegė skambučių įrašymą, susitarė su drauge, kad rašys grįžusi. Nesijautė stipri. Jautėsi žmogumi, kuris tiesiog laiko ribą, kad nenukristų. Teisme, kai ją pakvietė, vėl pamatė visureigio vyrą. Sėdėjo tiesiai, klausėsi, kartais kažką rašė. Nežiūrėjo į ją. Tai buvo blogiau nei žvilgsnis. Tarsi ji būtų formalumo dalis. Kai paklausė, ar tikra dėl žodžių, sekundę pajuto baimės bangą. Prieš akis – sūnus prie mokyklos vartų, vedėja sausas veidas, mama, prašanti nesikišti. Ir vis tiek tarė: – Taip. Esu tikra. Po posėdžio išėjusi sustojo prie laiptų. Rankos šaltos, nors pirštinės – nenusėmus. Draugė parašė: „Kaip tu?“ Atsakė: „Gyva. Einu namo.“ Pakeliui užėjo į parduotuvę nusipirkti duonos, obuolių – namie juk reikia vakarieniauti. Keista, bet tai ramino: pasaulis nesustojo, reikalauja paprastų darbų. Namuose sūnus pasitiko prie durų. – Mama, šiandien eisi į tėvų susirinkimą? – paklausė. Ji pažvelgė ir suprato – būtent dėl šio klausimo ir ištvėrė. – Eisiu, – atsakė. – Tik pirma pavakarieniausim. Vėliau, kai uždarė duris dviem spynomis ir patikrino, ar grandinė uždėta, suprato – tai daro ne iš panikos, o ramiai, kaip naujos gyvenimo dalies dalį. Ramybės kaina – išmokti ją iš naujo. Ji negavo pergalės, negirdėjo padėkų, netapo heroje. Tačiau liko paprastas, sunkus žinojimas: ji nenusitraukė nuo to, ką matė, ir nebepasiduoda pati prieš save.

Aš tau papasakosiu, kaip buvo. Jau beveik uždarinėjau kasą buhalterijoje, kai vedėja pravėrė duris ir