Aštuoniasdešimt dveji metai. Jau palaidojau vyrą, palaidojau ir sūnų. Likęs vienintelis anūkas paskutinė
Sniegas jau nebekapino basų kojų Daivutė jų visai nebėjautė. Tik vėjas pliekė kaip geras vyturys per
Taksistas, kuris tylėjo Tu niekada nesiklausai! Plekstelėjau lėkšte į kriauklę taip stipriai, kad lašai
Kaimynė naktimis maišais vogdavo mano mėšlą. Vakar dosniai įbėriau ten sausų mielių. Tu vėl trankėsi
Po vizito pas gydytoją, jis tyliai įspraudė man į kišenę mažą raštelį: Bėkite nuo savo šeimos!
Manęs nėra Ir vėl nusipirkai tą niekį? Antanas padėjo maišelį ant stalo taip, kad viduje kažkas suskambėjo.
Naktis, moteris, katinas ir šaldytuvas Nežiūrėk į mane taip! Jūratė dėbtelėjo į katiną taip griežtai
Negalima dainuoti Tu šypsais netinkamai. Birutė iš pradžių nesuprato, kad tai skirta jai. Ji žiūrėjo
Kaimyne iš viršaus Egle, kur padėjai mano puodą? Tą didelį, kuriame aš verdam barščius? Jonavaite, jis