Naujametinė tyla Lapkritis Vilniuje šiemet buvo ypatingai pilkas, šlapias ir liūdnas tarsi niekas nesikeistų
Kur statysi tą vazą? Sakiau tau, kad nunešk ją į spintą, ji visai nederinama prie servizo, ramiai stengiausi
Netgi mano pačios mama mane išvarė iš buto, nes patėvis jai buvo brangesnis! Iki penkerių metų gyvenau
Prieš pat Naujuosius metus su mama užsukome į „Vaikų pasaulį“… Ir nepataisomai įsimylėjau ten vieną suknelę: raudoną, megztą, su ryškiu mėlynu apvadu apačioje ir ant rankovių. Važiavome ten viso labo dėl smulkmenų – gal girliandos, gal blizgučių… O aš įsikibau, ėmiau įkalbinėti mamą leisti pasimatuoti. Suknelė tiko taip, lyg ant manęs būtų siūta. Mintyse jau kūriau istorijas – mat vienas berniukas klasėje labai patiko, labai norėjau, kad matytų mane šventėje būtent su šia suknele. Stovėjau su ja beveik verkdama, nenorėjau nusivilkti. Mamytei tai pamačius ji tarė: „Tuoj gausiu atlyginimą, imkim.“ Į namus grįžau laiminga kaip niekad. Papuošėm butą, papuošėm eglutę. O šaldytuve – tik ledo sluoksnis ir sviesto gabalėlis. Laukėm mamos atlyginimo. Kaip žinia, sovietiniais laikais ir gruodžio 31-ąją visi dirbo, tik anksčiau paleisdavo. Mama iš darbo parėjo visai nuliūdusi – atlyginimo nedavė, sulaikė. Akys ašarose, balse nuoskauda. Svarbiausia – jaudinosi, kad paliko mane be šventinio stalo. Bet labai gerai pamenu – dėl to visai nesisielojau. Nuotaika buvo šventiška. Žiūrėjom televizorių – Naujųjų metų filmai, kurių būdavo tik per šventes, o įprastomis dienomis tik du kanalai ir viskas. Mama išvirė bulvių, paskanino sviestu, sutarkavo morkų, užbarstė cukrumi. Ir viskas, ko buvo namie. Atsisėdom kartu prie stalo, mama pravirko. Bandžiau guosti ir nepajutau, kaip pati pravirkau. Ne dėl maisto – labai gailėjau mamytės. Galiausiai susigūžėme dviese po apklotu ant sofos, žiūrėjom koncertą. Išmušė vidurnaktis. Kaimynai su šampano taurėmis pradėjo sveikinti vieni kitus laiptinėje – šūksniai, dainos. Tik mes niekur nėjome. Ir staiga – atkaklus, daugkartinis skambutis į duris. Mama atidarė – o ten visų keikiama ir vaikus bardavusi kaimynė Vanda – pikta, nuolat dėl ko nors prikibusi. Įsiveržė į kambarį, pamatė mūsų stalą su bulvėmis ir tylėdama išėjo. Po 20 minučių į duris nebe skambėjo, o spardė. Mama neleido man eiti ir pati patikrino kas ten. O į kambarį įslinko Vanda, apkabinusi maišus su indeliais, stiklainiais, net šampano butelį. Supyko ant mamos, kad trypčioja vietoj, ir ėmė krauti ant stalo silkę, dešrą, marinuotų agurkėlių, virtos vištienos, saldainių ir mandarinų. Mama vėl apsiverkė, bet jau kitaip. Vanda pavadino ją kvaila, nusišluostė nosį savo rankove ir dingo. Po Naujųjų Vanda ir toliau tvarkė kiemą ir laiptinę, nieko neprisiminė apie tą vakarą… O kai po daugelio metų ją laidojome, paaiškėjo, kad visi ją iš tiesų mylėjo – nes visiems kadaise ji buvo padėjusi… Dienoraščio įrašas, 1987 m. gruodis, Vilnius Prieš pat Naujuosius metus su mama užsukome į Vaikų pasaulį.
Nenoriu gyventi su savo dukters šeima! Papasakosiu, kodėl. Mano dukra ir jos šeima liko be namų.
Vakar Na, kur tu dedi tą salotinę? Juk užstoja prieigą prie užkandžių! Ir apskritai, patrauk taures
O aš savo vyro nesu mylėjusi. O kiek metų kartu nugyvenot? Nugyvenom Skaičiuok pati, 1971-ais susituokėm.
…Nuskambėjo durų skambutis… Nepasisveikinusi ir nustūmusi sūnų iš kelio, į butą įsiveržė anyta.
Aš ir žmona palikome butą savo sūnui ir išsikraustėme į kaimą. Jis su žmona apsigyveno jos motinos namuose
