Zibainis

Teresa Jonaitė sėdėjo savo šaltai trobelėje, kurioje kvepėjo drėgme; nuo metų ilgiausio metalo niekas

Benamiai Nina neturėjo kur eiti. Visiškai niekur… „Porą naktų pagyvensiu stotyje. O po to?“ Staiga ją aplankė išganinga mintis: „Sodyba! Kaip galėjau pamiršti? Nors… Sodyba – skambiai pasakyta! Tiesiog pusiau sugriautas namelis. Bet vis geriau nei stotis,“ svarstė Nina. Įsėdusi į elektrinį traukinį, Nina priglaudė veidą prie šalto lango ir užsimerkė. Ją užplūdo skaudūs neseniai įvykusių įvykių prisiminimai. Prieš dvejus metus ji neteko tėvų, liko viena, be jokios paramos. Neapmokėjusi už mokslą, buvo priversta mesti universitetą ir pradėti dirbti turguje. Po visų išgyvenimų Ninai nusišypsojo laimė – netrukus ji sutiko savo meilę. Tomas pasirodė esąs geras ir doras žmogus. Po dviejų mėnesių jie atšoko kuklias vestuves. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis… Tačiau likimas vėl išbandė Niną. Tomas pasiūlė žmonai parduoti tėvų butą miesto centre ir atidaryti savo verslą. Vaikinas viską taip gražiai nupiešė, kad Nina tuo nė kiek neabejojo – buvo įsitikinusi, kad vyras daro teisingai ir labai greitai jų šeima pamirš finansinius sunkumus. „Kai tik atsistosime ant kojų, galėsiu pagalvoti ir apie vaiką. Taip noriu greičiau tapti mama!“ – svajojo naivi mergina. Verslas Tomui nesusiklostė. Dėl nuolatinių barnių dėl lengvapėdiškai išleistų pinigų jų santykiai greitai sugriuvo. Greitai Tomas į namus parsivedė kitą moterį ir parodė Ninai duris. Iš pradžių mergina norėjo kreiptis į policiją, bet suprato, kad neturi už ką kaltinti vyro – ji pati pardavė butą ir atidavė pinigus Tomui… *** Išlipusi stotyje, Nina vieniša žingsniavo tuščiu peronu. Lauke buvo ankstyvas pavasaris, sodybų sezonas dar neprasidėjęs. Per trejus metus sklypas apaugo, visiškai apšiuro. „Nieko, susitvarkysiu – viskas bus kaip anksčiau“, – pagalvojo mergina, nors žinojo – kaip anksčiau jau niekada nebebus. Rado raktą po laiptais be vargo, tačiau medinės durys buvo nusėdusios ir neatidaromos. Iš visų jėgų stengėsi jas praverti, bet niekaip nepavyko. Supratusi, kad pati nesusidoros, Nina prisėdo prie laiptų ir pravirko. Netikėtai kaimyniniame sklype pamatė dūmus ir išgirdo triukšmą. Nudžiugusi, kad kaimynai namie, Nina skubiai nulėkė ten. – Teta Onute! Ar esate namie? – šūktelėjo ji. Kieme pamačiusi apžėlusį senolį, Nina sustingo iš netikėtumo ir baimės. Nežinomas vyras kūreno nedidelį lauželį, ant kurio šildė vandenį purvinoje puodelyje. – Kas jūs? Kur teta Onutė? – paklausė mergina, atitolindama žingsnį. – Nebijokite manęs. Ir prašau, neskambinkite į policiją. Nieko blogo nedarau. Į namą nelendu – gyvenu čia, kieme… Senolio baritonas buvo netikėtai malonus ir inteligentiškas. Taip kalba išsilavinę žmonės. – Jūs benamis? – tiesiai paklausė Nina. – Taip. Teisingai, – tyliai tarė vyras, nenoriai žvilgtelėjęs į merginą. – Jūs čia, šalia, gyvenate? Nesirūpinkite, aš jums netrukdysiu. – O kaip jūsų vardas? – Mykolas. – O pavardė? – patikslino mergina. – Pavardė? – nustebo senolis. – Fedorovičius. Nina įdėmiai pažiūrėjo į Mykolą Fedorovičių. Drabužiai, nors ir buvo nudėvėti, bet švarūs. Ir pats senolis atrodė kiek įmanoma tvarkingas. – Nežinau, į ką dar kreiptis pagalbos… – sunkiai atsiduso mergina. – Kas nutiko? – užjautė vyras. – Durys nusėdo… Negaliu jų atidaryti. – Jei leisite, galiu pasižiūrėti, – pasiūlė benamis. – Būsiu labai dėkinga! – su viltimi ištarė Nina. Kol senolis knisosi su durimis, Nina tupėjo ant suoliuko ir galvojo apie nepažįstamąjį: „Kas aš tokia, kad jį smerkti ar niekinti? Juk pati taip pat esu benamė – mūsų padėtis panaši…“ – Ninutėle, žiūrėkit, padariau! – nusišypsojo Mykolas Fedorovičius ir stumtelėjo duris. – Palaukit, jūs čia nakvot ketinate? – Taip, o kur dar? – nustebo mergina. – Ar name yra šildymas? – Turėtų būti krosnis… – Nina visiškai sutriko, nes nieko apie ją neišmanė. – Supratau. O malkų yra? – pasiteiravo vyras. – Nežinau, – nuliūdo Nina. – Gerai. Eikite į vidų, aš ką nors sugalvosiu, – ryžtingai tarė vyras ir išėjo iš kiemo. Nina apie valandą tvarkėsi viduje. Namuose buvo labai šalta, drėgna ir nejauku. Mergina visai nusiminė – nesuprato, kaip čia galės gyventi. Greitai Mykolas Fedorovičius grįžo su malkomis. Netikėtai sau Nina apsidžiaugė, kad šalia atsirado gyva siela. Vyras kiek pravaly krosnį ir užkūrė ją. Po valandos viduje tapo šilta. – Viskas! Krosnis užkurta gerai – meskite malkų po truputį, o nakčiai užgesinkite. Nesijaudinkite – šilumos užteks iki ryto, – paaiškino vyras. – O jūs kur? Pas kaimynus? – pasiteiravo Nina. – Taip. Nepykit, pagyvensiu pas juos kieme. Į miestą nenoriu važiuoti… Nenoriu draskyti širdies, prisimindamas praeitį. – Mykolai Fedorovičiau, palaukite. Pavakarieniausim, išgersim karštos arbatos ir tada eisi – ryžtingai tarė Nina. Senolis neprieštaravo – nusiėmė striukę ir prisėdo prie krosnies. – Atsiprašau, kad lendu į Jūsų gyvenimą… Bet jūs visai neatrodote kaip benamis, kodėl gyvenate gatvėje? Kur Jūsų namai, artimieji? Mykolas Fedorovičius papasakojo, kad visą gyvenimą dėstė universitete. Metus atidavė darbui, domėjosi mokslu. Senatvė užklupo nepastebimai. Kai suprato, kad liko visiškai vienas, buvo per vėlu ką keisti. Prieš metus jį imdavo lankyti dukterėčia. Pažadėjo padėti, jei senelis testamentu užrašys jai butą. Vyras apsidžiaugė ir sutiko. Tada Tatjana tapo artima sielai. Pasiūlė parduoti butą ankštame rajone ir įsigyti gerą namą užmiestyje su dideliu sodu. Viskas atrodė puiku. Pasiūlė atsidaryti sąskaitą banke, kad nenešiotų grynųjų. „Dėde Mykolai, prisėskite, o aš sužinosiu, kaip ten kas. Gal kokie asmenys mus stebi,“ – pasiūlė mergina prie banko. Tatjana dingo viduje su pakuote, o senelis laukė, valanda, dvi, trys… Dukterėčia neišėjo. Užėjęs į banką, pamatė, kad klientų nėra – iš kitos pusės buvo dar vienas išėjimas. Mykolas Fedorovičius negalėjo patikėti, kad artimas žmogus jį taip išdavė. Taip ir liko sėdėti ant suoliuko, laukdamas Tatjanos. Kitą dieną nukeliavo į jos namus. Duris atidarė svetima moteris, paaiškino, kad Tatjana jau seniai čia negyvena. Mergina pardavė butą prieš dvejus metus… – Štai tokia liūdna istorija… – sunkiai atsiduso senolis. – Nuo tada gyvenu gatvėje. Iki dabar negaliu patikėti, kad nebeturiu namų… – Oi… Galvojau, kad esu vienintelė tokia… Mano situacija labai panaši, – prisipažino Nina ir viską papasakojo vyrui. – Blogai, tačiau aš bent jau gyvenimą nugyvenau… O tu? Universitetą mečiau, butą praradau… Bet nenusimink, kiekviena problema yra sprendžiama. Tu jauna – viskas bus gerai, – bandė paguosti senolis. – Kam kalbėti apie blogus dalykus – eime vakarieniauti! – nusišypsojo Nina. Mergina stebėjo, su kokiu apetitu senolis valgė makaronus su dešrelėmis. Ji labai jo pagailėjo. Buvo aišku – jis labai vienišas ir bejėgis. „Kaip baisu, likti visiškai vienam, be pastogės, kai niekam nesi reikalingas“, – galvojo Nina. – Ninutėle, galiu padėti susigrąžinti vietą universitete. Turiu ten daug draugų. Manau, galėsi mokytis nemokamai, – netikėtai užsiminė vyras. – Tokios išvaizdos negaliu rodyti kolegoms. Parašysiu rektoriui laišką, o tu su juo susitiksi. Konstantinas – senas bičiulis. Jis tikrai padės. – Ačiū. Tai būtų nuostabu! – džiaugėsi Nina. – Dėkui už vakarienę, už pokalbį. Eisiu. Jau vėlu, – tarė senolis, keldamasis. – Palaukite. Negražu viena palikti. Trijų kambarių namas, galit rinktis, kuris patinka. O tiesą pasakius, bijau viena būti – bijau tos krosnies, nieko apie ją nežinau. Juk nepaliksit manęs bėdoje? – Ne. Nepaliksiu, – rimtai atsakė vyras. *** Praėjo dveji metai… Nina sėkmingai išlaikė sesiją ir, nekantraudama laukiant vasaros atostogų, važiavo namo. Ji taip ir gyveno sodyboje. Iš tiesų, gyveno bendrabutyje, čia atvažiuodavo savaitgaliais ir atostogomis. – Labas! – džiaugsmingai sušuko, apkabindama senelį Mykolą. – Ninutėle! Mano brangioji! Kodėl nepranešei, būčiau pasitikęs stotyje. Na, kaip gi sekėsi? – apsidžiaugė senolis. – Puikiai! Beveik viskas puikiai! – girėsi mergina. – Va, parnešiau tortą. Užkaisk arbatinuką, švęsim! Nina su Mykolu Fedorovičiumi gėrė arbatą ir dalijosi naujienomis. – Pasodinau vynuoges. Ten statysiu pavėsinę – bus labai jauku ir patogu, – dalijosi senolis. – Puiku! O šiaip – tu čia šeimininkas, daryk kaip nori. Aš tai kas – atvažiavau, išvažiavau… – juokėsi Nina. Vyras visiškai pasikeitė. Nebebuvo vienišas. Turėjo namus, turėjo anūkę – Ninutę. Mergina irgi vėl grįžo į gyvenimą. Mykolas Fedorovičius jai tapo artimu žmogumi – tarsi senelis, pakeitęs tėvus ir padėjęs sunkią akimirką. Benamiai: Sodyba, kuri tapo namais – emocinga Ninos ir senolio Mykolo istorija apie praradimus, netektis ir žmogiškumą

BENAMIS Austėjai nėra kur eiti. Visiškai niekur… Keletą naktų galėčiau pernakvoti stotyje. O kas po to?

Uncategorized

028

Už pinigus atjaunėjau penkeriais metais: po daugybės metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnė. Po daugelio metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme. Gimiau tokioje

Uncategorized

053

Besišiaušęs KAČIUKAS įsibrovė į milijonieriaus, gulinčio komoje, kambarį… ir tai, kas nutiko po to, buvo stebuklas, kurio net gydytojai negalėjo paaiškinti…

Vienas KAIMO KATINAS įsliūkino į milijonieriaus, esančio komoje, palatą, ir kas nutiko po to stebuklas

Uncategorized

056

Už pinigus atjaunėjau penkeriais metais: po daugybės metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnė. Po daugelio metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme. Gimiau tokioje

Uncategorized

042

Mergina sėdėjo ant lovos, suspaudusi kojas, ir nemaloniai kartojo:

20251126, įrašas Viltė, Kauno Didžioji ligoninė, skyriaus vadovė Aistė sėdėjo ant ligoninės lovos, sutraukusi

Uncategorized

035

Dvare tvyrojo prancūziškų kvepalų ir abejingumo kvapas. Mažoji Elzė žinojo tik vienas šiltas rankas – namų tvarkytojos Onutės. Bet vieną dieną iš seifo dingo pinigai, ir tos rankos pradingo amžinai. Praėjo dvidešimt metų. Dabar Elzė pati stovi ant slenksčio – su vaiku ant rankų ir tiesa, kuri graužia gerklę… *** Tešla kvepėjo namais. Tik ne tais namais su marmurine laiptine ir trijų eilių sietynu, kur Elzė praleido vaikystę. Ne – tikraisiais. Tais, kuriuos ji pati susikūrė, sėdėdama ant taburetės erdvioje virtuvėje ir stebėdama, kaip Onutės rankos, paraudusios nuo vandens, minko gyvą gabalą. – Kodėl tešla gyva? – klausdavo penkiametė Elzė. – Nes kvėpuoja, – atsakydavo Onutė, nenutraukdama darbo. – Matai, kaip burbuliuoja? Džiaugiasi, kad greitai į pečių keliaus. Keista, tiesa? Džiaugtis liepsna. Tada Elzė nesuprato. Dabar – supranta. Ji stovėjo ant duobėtos priemiesčio keliuko, glaudė prie savęs keturmetį Matuką. Autobusas jau nuriedėjo, išspjovęs juos į pilkus vasario prieblandos vakarus, aplink tik tyla – tokia, kurioje net už trijų sodybų girdisi, kaip sniegas girgžda po svetimais žingsniais. Matukas neverkė. Jis išvis beveik nustojo verkti per paskutinius pusę metų – išmoko. Tik žiūrėjo rimtomis, nevaikiškai tamsiomis akimis, ir Elzė krūptelėdavo: Slavo akys. Jo smakras. Jo tyla, už kurios visada kažkas slėpėsi. Negalvok apie jį. Ne dabar. – Mama, šalta. – Žinau, mažyli. Tuoj rasim. Ji nežinojo adreso. Net nežinojo, ar Onutė dar gyva – dvidešimt metų praėjo, visas gyvenimas. Atmintyje liko tik tiek: „Sosnovkų kaimas, Trakų rajonas.“ Ir tas tešlos kvapas. Ir tų rankų šiluma, kurios vienintelės visame dideliame name paglostydavo ją šiaip sau, be jokios priežasties. Kelias vedė pro pasvirusius tvorų stulpus. Vienur kitur languose degė šviesa – gelsva, prigesusi, bet gyva. Elzė stabtelėjo prie kraštutinės trobos – tiesiog todėl, kad kojos nebeklausė, o Matukas pasidarė visiškai sunkus. Varteliai sugirgždėjo. Du sniegu užnešti laipteliai. Durys – senos, išsiklaipiusios, dažai atšokę. Ji pasibeldė. Tyla. Tada – šlepsinantys žingsniai. Užraktas. Ir balsas – užkimęs, pasenęs, bet toks pažįstamas, kad Elzė nustojo kvėpuoti: – Kas čia per velnias tokiu tamsumu? Durys atsivėrė. Ant slenksčio stovėjo maža, megztiniu apsisiautusi senolė aptrintoj naktinukėje. Veidas – kaip keptas obuolys, tūkstančiu raukšlių. Bet akys – tos pačios. Išblukusios, mėlynos, dar gyvos. – Onute… Senolė sustingo. Tada lėtai pakėlė ranką – tą pačią, nugairintą, su gumbuotais pirštais – ir palietė Elzės skruostą. – Viešpatie… Elze?.. Elzei pakirto kojas. Ji stovėjo, spaudė sūnų, ir negalėjo ištarti nė žodžio – tik karštos ašaros liejosi per pašalusius skruostus. Onutė nieko neklausė. Nei „iš kur?“, nei „kam?“, nei „kas nutiko?“. Ji paprasčiausiai nusegė nuo durų seno palto ir apsupo Elzės pečius. Paskui švelniai pasiėmė Matuką – šis net nekrustelėjo, tik žiūrėjo rimtomis akimis – ir priglaudė. – Na štai ir namie, lakštingala, – tarė ji. – Eik, eik, vaikeli. *** Dvidešimt metų. Pakanka laiko sukurti imperiją ir ją sugriauti. Užmiršti gimtą kalbą. Palaidoti tėvus – nors Elzės dar gyvi, tik pasidarė svetimi, kaip sena sofa nuomojamam bute. Vaikystėje ji manė, kad jų namas – visas pasaulis. Keturi aukštai laimės: svetainė su židiniu, tėvo darbo kambarys, kur tvyrojo cigarų dūmų ir griežtumo kvapas, mamos miegamasis aksominėmis užuolaidomis, o kažkur apačioje – virtuvė. Jos teritorija. Onutės karalystė. – Elzyte, čia nesėdėkite, – bandydavo drausminti auklės ir guvernantės. – Jums reikia eiti pas mamą. Bet mama viršuje visada kalbėdavo telefonu. Visada. Su draugėmis, partneriais, meilužiais – to Elzė tada nesuprato, bet jautė: kažkas ne taip. Kažkas negerai, kai mama kikenasi į ragelį, ir kaip iškart nutyla, kai įeina tėtis. O virtuvėj viskas būdavo paprasta. Ten Onutė mokydavo ją lieti virtinius – kreivus, trumpus, išmargintus kraštais. Ten drauge laukdavo, kol pakils tešla – „Tyliai, Elzyte, nešūkauk, nes supyks ir subliukš“. Ten, kai viršuje pradėdavo rietis, Onutė pasisodindavo ją ant kelių ir dainuodavo – kažką paprasto, kaimiško, vos girdimu balsu. – Onute, o tu mano mama? – kartą paklausė šešiametė Elzė. – Kur tau, panelė. Aš tik tarnaitė. – O kodėl tada tave labiau myliu negu mamą? Onutė tada nutilo. Ilgai tylėjo, glostydama Elzę per plaukus. O paskui tyliai, beveik pašnibždomis pasakė: – Meilė juk neklausia. Ateina ir ateina. Tu ir mamą myli, tik kitaip. Elzė nemylėjo. Tai žinojo jau tada – vaikui nesuprantamai aiškiai. Mama buvo graži, svarbi, dovanojo sukneles ir vežė į Paryžių. Bet mama niekada nesėdėjo šalia, kai Elzė sirgo. Tai darydavo Onutė – naktimis, šaltą delną uždėjusi ant kaktos. O paskui atėjo ta diena… – Aštuoniasdešimt tūkstančių, – išgirdo Elzė už pusiau pravertų durų. – Iš seifo. Tikrai prisimenu, kad dėjau. – Gal išleidai ir pamiršai? – Juozai! Tėvo balsas – pavargęs, prigesęs, kaip ir viskas jame paskutiniais metais: – Gerai, gerai. Kas turėjo priėjimą? – Onutė tvarkėsi kabinete. Kodą žino – pati sakiau, kad dulkes nuvalytų. Pauzė. Elzė stovėjo koridoriuje, prisiplojus prie sienos, ir jautė, kaip kažkas viduje – kažkas svarbaus – plyšta. – Jos motina serga vėžiu, – pasakė tėvas. – Gydymas brangus. Prašė avanso prieš mėnesį. – Nedaviau. – Kodėl? – Nes ji tarnaitė, Juozai. Jei kiekvienai tarnaitėj duosi dėl mamos, dėl tėvo, dėl brolio… – Marija. – Ką Marija? Pats žinai. Reikėjo pinigų, turėjo priėjimą… – Mes nežinome tiksliai. – Kviesi policiją? Viešumą? Kad visi sužinotų, jog mūsų namuose vagia? Vėl tyla. Elzė užsimerkė. Jai buvo devyneri – jau pakankamai, kad suprastų, ir per mažai, kad galėtų ką pakeisti. Ryte Onutė rinkosi daiktus. Elzė stebėjo ją iš už durų – maža, pižamoje su meškučiais, basa ant šalto grindinio. Onutė tvarkingai dėjo į padėvėtą krepšį savus niekus: chalatą, šlepetes, pašventintą Jurgio paveikslėlį, kuris visada stovėjo jos spintelėje. – Onute… Ji atsisuko. Veidas – ramus. Tik akys – raudonos, pabrinkusios. – Elzyte. Ko nemiegi? – Tu išeini? – Išeinu, mažute. Pas mamą gyventi. Ji serga. – O kaip aš? Onutė priklaupė – kad jų akys būtų viename lygyje. Nuo jos kvepėjo tešla – visada kvepėjo, net kai nekepe. – Užaugsi, Elzyte. Užaugsi ir būsi puikus žmogus. O gal kada užsuksi į svečius. Į Sosnovką. Įsiminsi? – Sosnovka. – Šaunuolė. Ji pabučiavo Elzę į kaktą – greitai, vos vos – ir išėjo. Durys užsitrenkė. Spragtelėjo spyna. Ir tas kvapas – tešlos, šilumos, namų – išnyko amžinai. *** Troba buvo mažytė. Vienas kambarys, pečius kampe, stalas po vaškuota staltiese, dvi lovos už gėlėtos užuolaidos. Ant sienos – tas pats Jurgelio paveikslėlis, pajuodęs nuo metų ir žvakės dūmų. Onutė sukinėjosi – statė virdulį, nešė iš rūsio uogienę, klojo Matukui lovą. – Sėsk, sėsk, Elzyte. Ant kojų tiesos nėra. Atsigausi – pasikalbėsim. Bet Elzė negalėjo sėdėti. Stovėjo šioje varganoje, aprūkusioje trobelėje – ji, žmonių, kažkada valdžiusių keturių aukštų dvarą, duktė – ir jautė keistą dalyką. Ramybę. Pirmąkart per tiek metų – tikrą ramybę. Kažkas viduje, lyg styga, pagaliau nustojo virpėti. – Onute, – pradėjo ji, ir balsas nuskambėjo išdavikiškai. – Onute, atleisk man. – Už ką, vaikeli? – Kad tada neapginiau tavęs. Kad tylėjau dvidešimt metų. Kad… Ji užspringo. Kaip pasakyti? Kaip išdėstyti? Matukas jau snaudė – užmigo, kai tik prisilietė prie pagalvės. Onutė sėdėjo priešais, laikė puodelį arbatos ir laukė. Ir Elzė papasakojo. Apie tai, kaip po Onutės išėjimo namai galutinai tapo svetimi. Kaip mama su tėčiu po dviejų metų išsiskyrė, kai paaiškėjo, kad tėčio verslas – burbulas, sprogo per krizę, nusinešė butą, mašinas, sodybą. Kaip mama išvažiavo pas antrą vyrą į Vokietiją, kaip tėvas prasigėrė ir numirė vienkiemy, kai Elzei buvo dvidešimt treji. Kaip Elzė liko visiškai viena. – O paskui atsirado Slavas, – žiūrėdama į stalą pasakė ji. – Jį nuo pirmos klasės pažinojau. Ateidavo pas mus į svečius, atsimeni? Lieknas, pasišiaušęs. Amžinai vogė saldainius iš vazos. Onutė linktelėjo. – Prisimenu vaikį. – Galvojau – pagaliau. Tikra šeima. Sava. – Elzė šyptelėjo liūdnai. – O pasirodė… Jis lošėjas, Onute. Kortos, automatai, viskas. Nežinojau. Slėpė. O kai paaiškėjo – jau buvo vėlu. Skolos. Kreditoriai. Matukas… Ji nutilo. Pečiuje krestelėjo malkos. Žvakutė virš paveikslo mirgėjo, metė ant sienos šiurpuliukus. – Kai sakiau, kad noriu skyrybų, jis… – Elzė nurijo ašarą. – Prisipažino. Tikėjos, kad jį suprasiu. Kad atleisiu. Įvertinsiu jo atvirumą. – Prisipažino dėl ko, vaikeli? Elzė pakėlė akis. – Tai jis tada pavogė. Tuos pinigus. Iš seifo. Matė kodą – pasisavino, kai svečiuose buvo. Jam reikėjo… Net neprisimenu kam. Aišku, lošimams. O kaltė suversta tau. Tyla. Onutė sėdėjo nejudėdama. Veidas – neįskaitomas. Tik pirštai, apkabinę puodelį, pabalo. – Onute, atleisk. Jei gali. Tik prieš savaitę sužinojau. Nežinojau, aš… – Tyla. Onutė pakilo. Lėtai priėjo prie Elzės. Ir, kaip prieš dvidešimt metų, priklaupė – sunkiai, traškant sąnariams – kad žiūrėtų jai į akis. – Mano vaikelis. Kuo gi tu kalta? – Bet tavo mama… Tau reikėjo pinigų gydymui… – Mano mama iškeliavo po metų. Amžiną jai atilsį. – Onutė persižegnojo. – O man ką? Aš gyvenu. Daržas yra, ožkytė. Kaimynai geri. Man daugiau nereikia. – Bet juk tave išvarė! Kaip vagilę! – Na ir kas, kad kartais per netiesą Viešpats atveda į tiesą? – tyliai vos girdimai pasakė Onutė. – Jei nebūtų išvarę – gal nebūčiau mama pamačiusi gyvos. O taip – metus išbuvau šalia. Svarbiausią gyvenimo metus. Elzė tylėjo. Krūtinėje degė – gėda, skausmas, meilė, dėkingumas – viskas viename. – Supykau? – tęsė Onutė. – Aišku, kad supykau. Skaudu buvo. Per gyvenimą nė cento svetimo nepaėmiau. O čia – kaip paskutinė vagilė. Bet paskui… Paskui atleido. Ne iškart, ne. Praėjo metų. Bet paleido. Nes jeigu laikysi nuoskaudą – ji tave suės iš vidaus. O aš norėjau gyventi. Ji paėmė Elzės rankas į savo – šaltas, šiurkščias, kauliuotas. – Ir tu grįžai. Su sūnum. Pas mane, senę, į šitą lūšną. Reiškia, nepamiršai. Reiškia, mylėjai. O tai žinai, kiek kainuoja? Daugiau už visus seifus. Elzė pravirko. Ne taip, kaip verkia suaugusieji – sulaikytai, slapta. O kaip vaikystėje – garsiai, trūkčiojančiu balsu, įsirėmusi į liesą Onutės petį. *** Ryte Elzę pažadino kvapas. Tešla. Ji atsimerkė. Šalia šnopavo Matukas, paremtas į pagalvę. Už gėlėtos užuolaidos šnarėjo Onutė – kažką veikė, vartė popierius. – Onute? – Atsibudai? Kelkis, lakštingala, pyragėliai vėsta. Pyragėliai. Elzė pakilo ir, lyg sapne, išėjo iš užuolaidos. Ant stalo, ant senos laikraščio, gulėjo jie – apskrudę, išblukę, kaip vaikystėj. Ir kvapėjo… Kvapėjo namais. – Va taip galvoju, – Onutė pilstant arbatą į nuskilusią puodelį tarė, – tau reiktų darbo. Miestely bibliotekoje padėjėjos ieško. Atlygis mažas, bet ir išlaidų čia – jokių. Matuką į darželį apgyvendinsim, ten vadovauja Valentina, gera moteris. O paskui jau matysim. Kalbėjo tarsi savaime, ramiai – tarsi viskas jau nuspręsta, tarsi kitaip nė būti negali. – Onute, – susigėdusi pasakė Elzė. – Juk aš tau niekas. Tiek metų praėjo. Kodėl tu… – Kodėl – ką? – Kodėl tu mane priėmei? Be klausimų? Tiesiog taip? Onutė pažvelgė į ją tuo ypatingu žvilgsniu, kurį Elzė prisiminė iš vaikystės. Skaidriu, išmintingu, geru. – Atsimeni, klausei manęs – kodėl tešla gyva? – Nes kvėpuoja. – Va būtent. Ir meilė taip – kvėpuoja sau ir kvėpuoja. Neišvarysi, neišmesi. Kur gymino – ten ir gyvena. Kad ir lauktum dvidešimt metų, kad ir trisdešimt. Ji padėjo pyragėlį prieš Elzę – minkštą, šiltą, su obuolių įdaru. – Valgyk. Nukūpai visai, panelė. Elzė atsikando. Ir pirmą kartą per daugel metų – nusišypsojo. Už lango švito. Sniegas žibėjo po pirmais spinduliais, ir pasaulis – didžiulis, sudėtingas, neteisingas – akimirką atrodė paprastas ir geras. Kaip Onutės pyragėliai. Kaip jos rankos. Kaip meilė, kurios niekaip neišvarysi. Matukas išlindo iš užuolaidos, trindamasis akis. – Mama, kaip skaniai kvepia. – Tai močiutė Onutė iškepė. – Mo-čiut-ė? – paragavo Matukas žodį. Pažvelgė į Onutę. Ši jam nusišypsojo – raukšlelės išsilakstė veide, akys sužibo. – Močiutė, močiutė. Sėskis, anūkėli. Pavalgysim. Ir jis atsisėdo. Ir valgė. Ir pirmą kartą per pusmetį – nusijuokė, kai Onutė parodė, kaip iš tešlos lipdyti juokingus žmogeliukus. O Elzė žiūrėjo į juos – į savo sūnų ir į moterį, kurią kadaise laikė mama – ir suprato: štai čia namai. Ne sienos, ne marmuras, ne šviestuvai. Tiesiog šiltos rankos. Tiesiog tešlos kvapas. Tiesiog meilė – paprasta, žemiška, nerėksminga. Meilė, už kurią nemokama. Kurios nenusipirksi. Kuri šiaip sau yra – ir bus, kol plaka bent viena gyva širdis. Keistas dalykas – širdies atmintis. Pamirštam datas, veidus, ištisus gyvenimo metus, bet mamos pyragėlių kvapą nešiojamės iki paskutinio atodūsio. Galbūt todėl, kad meilė negyvena galvoje. Ji – kažkur giliau, ten, kur nepasiekia nei nuoskaudos, nei laikas. Ir kartais reikia prarasti viską – statusą, pinigus, garbę – kad atsimintum kelią namo. Ten, kur tavęs laukia rankos.

Dvare tvyrojo prancūziškų kvepalų ir abejingumo kvapas. Mažoji Austėja pažino tik vienas šiltas rankas

Uncategorized

0391

Mano vyras galvoja tik apie save: suvalgo viską, net vaikui nelieka – skundžiuosi Adomui dėl išnykusių bananų, o jis nieko nenori aukoti net sūnui. Reikia slapstyti maistą, nes prie tokio tėvo vaikas gali likti alkanais, o visa šeima gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo su būsto paskola ir jo nesibaigiančiu pasiteisinimu: „Nusipirksim, nepergyvenk!“ Po penkerių santuokos metų ir artėjančio vaiko antrojo gimtadienio, man kyla rimtų klausimų – ar mano vyras tikras šeimos žmogus, jei jam nesvarbu net mūsų vaikas?

Mano vyras rūpinasi tik savo pilvu. Suvalgo viską net kūdikio ašarų nelieka. Paulius, kur dingo visi bananai?

Uncategorized

Daugelį metų buvau tyli šešėlis tarp didingos Vilniaus miesto bibliotekos lentynų.

Daugelį metų buvau lyg nebyli šešėlis tarp senosios Kauno miesto bibliotekos lentynų. Daugelį metų buvau