Zibainis – Page 20

— Negalėjau jo išmesti, mama, — šnabždėjo Mikas. — Supranti? NegalėjauJo akys susipyrė į tamsų suknelės kraštą, kur senoji šeimos nuotraka švytėjo, primindama, kad kartais ištikimybė išgyvena per prisiminimus.

Man buvo keturiolika, o visas pasaulis, panašu, prieš jį. Tiksiau nesuprato jo. Vėl tas šikšnosparnis!

— Negalėjau jo palikti, mama, — šnabždėjo Mykolas. — Supranti? NegalėjauJis išlenkė per tamsų kiemą, kad paslėptų laužtąją lempą, kurios šviesa buvo paskutinė jų šeimos prisiminimai.

Mikas buvo keturiolika metų, o visas pasaulis atrodė prieš jį. Tikslesnė ne norėjo jo suprasti. Vėl tas šėtonas!

— Oi, tėve, tavęs laukia! Kam tau šis kurortas, kai namuose jau turi „viskas įskaičiuota“?

Kai aš Dainius daviau Eglės raktus į savo butą, ji išgirdo tą patį šokį: Pilį jau užimiau. Niekas ne

— Oi, tėve, tavęs pasitinka. Ir kodėl tau reikėjo Druskininkų kurorto, jei namuose jau toks „viskas įskaičiuota“

Kai Domas įteikė jai raktus nuo savo buto, Austėja išgirdo tą šnabždesį: Bastilija jau užimta.

– Alio… Vytai – Tai ne Vytas. Tai Ona… – Ona? O kas jūs?… – Gerbiamoji, o kas jūs? Aš Vytas draugė. Ar turite ką nors prašyti?… Vyro nėra, jis darbe vėluoja… Man taip sukosi galva, pastebėjau raudonus lašelius ant grindų. Pilvas stipriai traukė, aš net lankstėsiu… Jaučiau, kad kūdikis netrukus gimės.

Vytautas, mano vyras, jau penkerius metus nuolatinėje išvykloje. Vieną mėnesį dirbo sunkvežimio vairuotoju

– Alô… Vytai – Tai ne Vytas. Tai Ona… – Ona? O kas Jūs? … – Brangioji, kas Jūs? Aš esu Vytų mergina. Jums ką nors reikėjo? … Vyras nėra, jis dar vėlai grįžta iš darbo… Man toks galvos svaigimas, pastebėjau raudonus lašelius ant grindų. Pilvo skausmai stiprėjo, aš trūkinėjau… Jaučiau, kad kūdikis netrukus ateis.

20260626 Šiandien vėl rašau savo dienoraštį, nes širdyje gaubia chaosas, kurio negalėjau paslėpti nuo savęs.

Tokio staigmenų iš savo vyro Irena nebuvo tikėjusi: už jų užsiliejo 10 metų laimingo šeimos gyvenimo, o dvi žavios dukros – penkerių ir devynerių metų – giliai miegojo savo kambaryje.

20240412, penktadienis Šiandien rytoją prabudau dar nunešti po išvystiškos komandos šventės, kurią organizavo

Tokio siurprizo iš savo vyro Irėna nelaukė. Už jų stovėjo 10 metų laimingas šeimos gyvenimas. Šeimoje augo dvi žavingos dukterys – penkeri ir devyneri, kurios ramiai miegojo savo kambaryje.

Mikas sugrįžo iš įmonės šventės šiek tiek prieš aušrą. Jo žmona, Ieva, jau gilios miego glėbyje.

„Labas rytas, Jurgita“: rytas, kuris viską pakeitėJurgitos šypsena, atsiskleidusi per krepšinio aikštelės ankstyvą šviesą, atvėrė duris į neatrastą svajonių pasaulį.

Vieną rytą mano žmona Ugnė iškart man pasakė: Vasara, o ne vėjas. Atsikabinau prie jos, apkabinau, prislėpiau