Zibainis

Šį mėnesį bus sunkiau, tyliai tarė Antanas, atnaujindamas banko programėlę telefone. Jis giliai atsiduso.

Uncategorized

014

ATSISUKITE Į APLINKĄ!

20231205, penktadienis Vakar mano žmona Marija išvyko į komandiruotę, o dukra Aistė liko pas tėvus.

Uncategorized

045

Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nesutarė, nepasitarė! Negalvojanti visai: ateiti į svetimą butą ir šeimininkauti kaip pas save namuose! Jokios pagarbos! Dieve, už ką man visa tai? Visą gyvenimą dėl jos stengiausi, o va tau ir dėkingumas! Ji manęs net žmogumi nelaiko! – Ninos akyse sublizgo ašaros, – Jai, matai, mano gyvenimas nepatinka! Į savo pažiūrėtų! Sėdi savo vieno kambario butuke ir galvoja, kad pagavo laimės paukštį. Nei gero vyro, nei padoresnio darbo: kažkokia nuotolinė dirbtuvė. Iš ko žmogus gyvena? Ir dar mane proto moko! Aš jau seniai užmiršau tai, apie ką ji tik pradeda galvoti! Ši mintis išvertė Niną iš kėdės. Moteris nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinuką, priėjo prie lango. Žvelgdama į šventiškai švytintį miestą, Nina pravirko: Visi žmonės kaip žmonės: ruošiasi Naujiems metams, o mano širdyje – jokia ne šventė… Viena kaip pirštas… Virdulys užkunkuliavo. Nina, paskendusi prisiminimuose, to nė nepastebėjo… Kai jai buvo dvidešimt, mama, būdama 45-erių, pagimdė antrą vaiką. Mergina nustebo: kam mamai tiek rūpesčių? – Nenoriu, kad liktum visiškai viena, – paaiškino mama, – juk taip nuostabu turėti sesę. Suprasi vėliau. – Jau dabar suprantu, – tada abejingai tarė Nina, – tik žinok – aš su ja neužsiimsiu. Turiu savo gyvenimą. – Nebeturi tu dabar savo gyvenimo, – nusišypsojo mama. Šie žodžiai tapo pranašiški. Mergaitei tebuvo treji, kai neliko mamos… Tėvo neteko dar anksčiau. Visa sesers priežiūra atiteko Ninai, kuri Natalkai iš esmės pakeitė motiną. Iki dešimties metų ji ir vadino ją mama. Nina taip ir neištekėjo. Ne dėl sesutės – tiesiog nesutiko to vienintelio, kuris būtų sugebėjęs užkariauti jos širdį. O ir progos nebuvo: namai, darbas, sesė ir vėl tas pats ratas… Skaudžiai suaugusi po tėvų netekties, mergina visą gyvenimą paskyrė sesei: užaugino, į mokslus išleido. Dabar Natalija jau suaugusi, gyvena savarankiškai. Ruošiasi tekėti. Dažnai lankosi pas Niną: seserys itin artimos, nors ir labai skiriasi amžiumi, charakteriu, požiūriu į gyvenimą. Nina, pavyzdžiui, labai taupi. Jos butas seniai pavirto į sandėlį senų, nebenaudojamų daiktų. Jei gerai paieškotum – rastum chalatą, kurį devėjo prieš dešimt metų, kai buvo gerokai lieknesnė. Arba senų sąskaitų už butą iš kokių 2000-ųjų. Virtuvėje pas Niną pilna sutrūkusių puodelių, apsilupusių emaliuotų puodų, keptuvių be kotų. Ji jų seniai nebenaudoja, bet ir neišmeta: gaila, gal prireiks? Ir remonto bute, net kosmetinio, jau seniai nedarė. Ir ne todėl, kad pinigų trūktų, o todėl, kad „tapetai dar sveiki“. Įprotis taupyti savo ir patogumo sąskaita dėl sesers padarė savo. Natalija – visai kitokia: linksma, lengvai pakylanti. Namie – tik tiek, kiek reikia. Jokio sandėliavimo! Tik būtiniausia. Mergina net susikūrė sau taisyklę: „Jei daikto per metus neprireikė – metas atsisveikinti!“ Todėl Natalijos bute šviesu, erdvu, lengva kvėpuoti. Kiek kartų ji siūlė Ninai: – Padarykim tau remontą. Kartu peržiūrėsim daiktus, nes greitai tau pačiai vietos čia nebeliks. – Nieko neišmesiu ir nieko nenoriu keisti, – atsakydavo Nina, – ir jokio remonto man nereikia. – Kaip nereikia? Pažiūrėk į savo koridorių! Šitiems tekstūriniams tapetams – šimtas metų! Užeini kaip į rūsį. O visas šitas šlamštas tiek energijos sugeria – net neįsivaizduoji! Taip ir susirgti galima, – įkalbinėjo Natalija. Tačiau Nina – vėl mostelėdavo ranka. Tuomet Natalija nusprendė pati padaryti sesei remontą! Kad pamatytų ir pajustų skirtumą. Savo staigmenai pasirinko koridorių: ten mažai baldų ir daiktų. Prieš savaitę iki Naujųjų, kai Nina išėjo į darbą paroms (dirbo pagal grafiką), Natalija su būsimu vyru atėjo į jos namus (seserys turėjo viena kitos raktus) ir perklijavo tapetus: tamsios tekstūrinės sienos virto šviesiai žalios su auksiniu raštu. Vėliau viską sudėliojo į vietas, daiktų judinti neišdrįso – ir išėjo. Nieko neįtarianti Nina grįžo namo ir iškart išbėgo lauk: pagalvojo, kad butus supainiojo. Pažvelgė į numerį – viskas gerai… Įėjo vėl. Ir suprato: Natalka! Kaip išdrįso?! Nina paskambino sesei, išliejo visą pyktį ir padėjo ragelį. Po pusvalandžio Natalija atvyko pati. – Kas tave prašė?! – pasitiko seserį Nina. – Ninut, norėjau siurprizą padaryt. Pažiūrėk, kaip švaru, šviesu, erdvu! – teisinosi Natalija. – Nesimaišyk mano namuose! – Nina niekaip nesiliovė. Įžeidžiantys žodžiai pylėsi kaip iš gausybės rago. Galiausiai Natalija neištvėrė: – Viskas, gana. Gyvenk savo sąvartyne kaip nori. Mano kojos čia nebebus! – Ką, akis bado? Bėgi? – Gaila man tavęs, – tyliai atsakė Natalija ir išėjo… Išėjo ir jau savaitę neskambina. Niekada jų nesiejo tokia ilga nesantaika. O čia dar Naujųjų šventė ant nosies. Nejau sutiks jas atskirai? Nina išėjo į koridorių, atsisėdo ant taburetės. „O juk tikrai – erdviau pasidarė, – pagalvojo ir įsivaizdavo, kaip Natalija su Sashu klijavo tapetus. Kaip stengėsi: nė vienos raukšlelės, kaip laukė mano nuostabos. Ko aš taip užpuoliau? Juk tikrai geriau. Šviesiau. Ir širdyje linksmiau. Gal sesė ir teisi?..“ Netikėtai suskambo telefonas… – Ninut, – išgirdo, kad Natalija verkia, – atleisk man. Nenorėjau tavęs įžeisti. Priešingai – norėjau pradžiuginti… – Ką tu, mano mergaite, aš jau seniai nepykstu, – ir Ninos balse pasigirdo dėkingi, susijaudinimo ašarų gaideliai, – ir atleisti tau net nėra už ką: visiškai teisi esi, o tapetai nuostabūs. Po švenčių imsimės mano sandėlio. Jei tik sutiksi, žinoma. – Žinoma, sutiksiu! Su džiaugsmu padėsiu! O šiandien? Tokia diena… Neįsivaizduoju, kaip Naujuosius sutiksiu be tavęs… – Aš taip pat… – Tai ruoškis, – nudžiugus užplūdo žodžiais Natalija, – pas mus jau viskas paruošta: ir gyva eglutė, ir girliandos, ir žvakutės. Viskas, kaip tu mėgsti. Ir nesirūpink niekuo: beveik viską jau padariau. Žinau tave: išlėksi po parduotuves. Aš gi iki paskutinės minutės tikėjau, kad susitaikysim ir Naujuosius švęsim kartu. Neškis, neskubėk. Saša atvažiuos pasiimti. Nina vėl priėjo prie lango. Dabar į šventinį miestą žiūrėjo visai kitomis akimis. Žiūrėjo ir tyliai mąstė: „Ačiū tau, mamyte… už seserį…“

Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nesiklausė! Nesipasitarė! Kaip tik reikia sugalvoti užeiti į svetimą

Uncategorized

018

Vieną dieną vieniša senjorė šėrė benamį šunį, o tai, kas įvyko vėliau, ją visiškai šokiravo

20241012, Užupio kaimas Šiandien noriu užrašyti, kaip mano paprasta diena netikėtai pasikeitė ir ką iš

Uncategorized

015

Dovana: Prisėsk, sūnau, papasakok, kaip sekėsi šiandien – šventinio vakaro stebuklas, kai mūsų penkiametis Andriukas su tėčiu Viktoru prie jaukios eglutės ima rūpintis nuskriaustu draugu iš kaimyninio laiptinės, kol mama Polina ruošia vakarienę, o likus parai iki Naujųjų metų visa šeima ieško būdų atkurt teisingumą ir dovanoja tikrą kalėdinį stebuklą Koliai, kurio šventinė dovana liko netikėtai nepastebėta.

DOVANA Na, sūneli, pasakok, kaip tau sekėsi, kaip praėjo diena? Po darbo grįžęs tėtis Vytautas pasodina

Uncategorized

023

Ieškant meilės nuotykių: kaip lietuvė žmona savo vyrą verčia ieškoti meilužės, sportuoti, lankytis pas kirpėją ir ruoštis nuotraukai pažinčių svetainėje, kai šeimos aistros jau virtusios pelenais ir viskas virsta tikra lietuviška komedija

DIENORAŠTIS: MEILUŽĖS PAIEŠKOS Ieva, ką darai? nustebo vyras, kai pamačiau, kaip žmona jam į rankas paduoda

Uncategorized

051

Dovana mamai: šeimos pasitikėjimas, šešiasdešimt tūkstančių ir nauja virtuvės „karalienė“ – istorija apie sprendimus, netikėtumus ir tikrą rūpestį per lietuvišką gimtadienį

Vytautai, man reikėtų tavo pagalbos dėl dovanos mamai. Milda padėjo telefoną ant stalo ir atsisuko į

Uncategorized

012

Dar turime namuose reikalų… Močiutė Valė sunkiai atidarė sodo vartelius, vos pasiekė namų duris, ilgai vargo besikrapštydama su rudžių paliestu spyna, įėjo į savo seną, neprišildytą trobą ir atsisėdo ant kėdės prie šaltos krosnies. Troboje tvyrojo apleistumo kvapas. Nors išvyko vos trims mėnesiams, lubos jau apaugusios voratinkliais, senas supamas krėslas skundėsi girgždėdamas, vėjas ūžė kamine – namai ją pasitiko lyg supykę: kur dingai, šeimininke, kam mane palikai?! Kaip žiemą išgyvensim?! – Palauk, palauk, mano brangusis, leisk atsikvėpti… Užkursiu krosnį, sušilsim… Vos prieš metus močiutė Valė dar vikriai sukinėjosi po trobą: baltino sienas, perdažydavo staklę, nešdavo vandens. Smulki jos figūrėlė vis tai lenkėsi prie ikonų, tai sukosi prie krosnies ar šmirinėjo po sodą, spėdama pasodinti, ravėti, palaistyti. Ir troba džiaugėsi kartu su šeimininke, grindys linksmai girgždėjo po lengvais jos žingsniais, durys ir langai paklusniai verėsi nuo pirmo prisilietimo jos išvargusių rankų, o krosnis uoliai kepė purius pyragus. Kartu buvo gera – Valiutei ir jos senam namui. Vyrą palaidojo anksti. Užaugino tris vaikus, visus išleido į mokslą, į žmones. Vienas sūnus – ilgojo nuotolio kapitonas, kitas – karininkas, pulkininkas, abu toli gyvena, retai atvyksta pasisvečiuoti. Tik jauniausioji, dukra Tamara, liko kaime – vyriausia agronomė, nuo ryto iki vakaro darbuojasi, pas mamą užsuka tik sekmadieniais pavaišinti pyragais ir vėl dingsta savaitei. Paguoda – anūkė Svetutė. Galima sakyti, kad pas močiutę užaugo. Kokia gi užaugo – tikra gražuolė! Akys didelės, pilkos, plaukai spalvos kaip prinokę avižos, iki juosmens, garbanoti, sunkūs, tarsi žvilgėtų – net plaukai švyti. Suris plaukus į uodegą, sruogos išsileidžia – vietiniams vaikinams iš nuostabos burnos pravertos. Figūrėlė daili. Kaip čia kaimo mergaitei tokia laikysena, tokia grožybė? Ir išmintinga. Baigė Vilniaus žemės ūkio universitetą, grįžo į gimtą kaimą dirbt ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, o pagal jaunų šeimų programą gavo naują namą. O koks tai buvo namas! Tvirtas, mūrinis, tais laikais tikras dvaro namas, ne šiaip troba. Tik aplink močiutės trobą – sodas žydi ir veši, o prie naujo anūkės namo dar niekas nespėjo užaugti – vos trys žolės stiebai. Na, ir auginti Svetlanai, tiesą sakant, nelabai sekėsi. Nors ir kaimo mergina, bet švelni – močiutės nuo kiekvieno skersvėjo ir sunkaus darbo saugota. O dar ir sūnus gimė – Vasiukas, tada jau apie jokius sodus ir daržus nebuvo kalbos. Svetlana ėmė prašytis: “Eime gyventi pas mus, namas didelis, patogus, krosnies kurti nereikia.” Močiutė Valė pradėjo sirguliuoti – suėjo jai 80 metų, lyg liga būtų laukus sukakties – kojos, anksčiau vikrios, sunkiai judėjo. Pasidavė močiutė prašymams. Pagyveno pas anūkę kelis mėnesius, bet išgirdo: – Močiute, brangioji, juk žinai, kaip tave myliu! Bet kam tu vis sėdi? Visą gyvenimą buvai judri, o dabar tik sėdi ir sėdi… Noriu ūkį plėsti, laukiu iš tavęs pagalbos… – Aš negaliu, dukryt, man jau kojos nebeklauso… senatvė užklupo… – Hm… Atvažiavai pas mane – iškart sena… Taip nepasiteisinusią lūkesčių močiutę išsiuntė atgal į jos gimtą trobą. Iš sielvarto, kad nepadėjo mylimai anūkei, močiutė Valė visai palūžo. Judėjo vos vilkdama kojas, sunku buvo nueiti iki stalo, o į mylimą bažnyčią – visai nebeįmanoma. Klebonas tėvas Borisas pats užsuko pas nuolatinę parapijietę ir visų bažnyčios reikalų talkininkę. Močiutė Valė rašė mėnesinius laiškus sūnums. Troboje buvo šalta, krosnis vos apšildyta, grindys ledinės. Vilkėjo nebe naują megztinį, kiek suteptą skarelę, ant kojų nunešioti velti batai – o juk buvo pirmutinė tvarkos ir švaros mėgėja. Tėvas Borisas atsiduso: reikia pagalbininkės. Gal paprašyti Onutės iš kaimynų? Ji tvirta moteris, kokiais 20 metų jaunesnė už Valę. Išėmė iš krepšio duonos, sausainių, šiek tiek dar šiltų žuvies pyragų (atsisveikinimas nuo kunigo žmonos Aleksandros). Pakūrė krosnį, tris kartus atnešė glėbius malkų, sudėjo kampe, įpylė vandens, užkaitino didelį arbatinį. – Sūneli brangus! Oi, atsiprašau, tėve mūsų! Padėk man adresus ant vokų užrašyti, jei aš pačios vištos koja užrašysiu – laiškai nepasieks… Kunigas adresus užrašė, akimis permetė laiškus, iškart į akis krito didelėmis, drebėjančiomis raidėmis: „O gyvenu labai gerai, sūneli brangus. Viską turiu, ačiū Dievui!“ Tik tie laiškai apie gerą gyvenimą – apšlakstyti išplautomis, matyt, sūriomis rašalo dėmėm. Onutė perėmė globą, tėvas Borisas nuolat išklausydavo išpažinties ir prižiūrėdavo, per didžiąsias šventes Onutės vyras dėdė Petras, senas jūreivis, atveždavo močiutę į bažnyčią motociklu. Po truputį gyvenimas susitvarkė. Anūkė daugiau nesirodė, o po poros metų ėmė smarkiai sirgti. Seniai turėjo problemų su skrandžiu, galvojo, kad dėl to ir jaučiasi prastai. Paaiškėjo – plaučių vėžys. Kodėl taip atsitiko – nežinia, bet Svetlana per pusmetį išblėso. Jos vyras ėmė gyventi kapinėse – pirkdavo butelį, gerdavo, užmigdavo ant kapo, atsibudęs eidavo ieškoti kito butelio. Ketverių metų sūnelis Vasiukas niekam nereikalingas – purvinas, apsisnūdęs, alkanas. Jį pasiėmė Tamara, bet per darbų gausą anūku rūpintis nespėjo, tad Vasių rengė išvežti į rajono internatą. Internatas buvo neblogas: energinga direktorė, visavertis maistas, savaitgaliais vaikus leidžia namo. Ne namų auklėjimas, žinoma, bet Tamara neturėjo išeities – darbe vėlai užtrukdavo, iki pensijos dar toli. Ir tada „Uralo“ motociklo priekaboje atvažiavo močiutė Valė – už vairo išdidus storas kaimynas dėdė Petras, dryžuota jūrininko maikute, inkarai ir undinėlės ant abiejų rankų. Abu atrodė užsispyrę ir kovingi. Močiutė Valė trumpai tarė: – Aš Vasiuką pasiimsiu pas save. – Mama, juk pati vos paeini! Kaip su mažu susitvarkysi? Jam gi pagaminti, išskalbti reikia! – Kol aš gyva, Vasiuko į internatą neatiduosiu, – griežtai atkirto močiutė. Iš nustebimo pritylo Tamara – paprastai tyli, švelni močiutė rodėją tokį tvirtumą – ir pradėjo krauti anūko daiktus. Dėdė Petras nuvežė seną ir mažą namo, beveik ant rankų nuvedė į trobą. Kaimynai peikė močiutę Valę: – Gera sena moteriškė, daug gero padariusi, bet, matyt, protą prarado – pačiai pagalbos reikia, dar vaiką paėmė… Tai gi ne šuniukas… Jam reikia priežiūros… Kur Tamara žiūri! Po sekmadienio mišios kunigas Borisas nuėjo pas močiutę Valę – bijojo, ar nereikės atimti alkano ir purvino Vasiuko iš vargšės senos moters? Troboje buvo šilta, krosnis gerai įkūrenta. Švarus, linksmas Vasiukas ant sofos klausėsi pasakos apie Ropę iš seno patefono plokštelės. O vargšė ligota močiutė lengvai skraidė po trobą: tepa skardą sviestu, minkė tešlą, beria kiaušinius į varškę. Jos kojos, anksčiau vos judėjusios, dabar lengvai ir mikliai bėgiojo – kaip per jaunystę. – Kunigėli brangus! Štai, vat, bandeles kepu… Palauk truputį – klebonienei Aleksandrai ir Kaziukui karštų vaišių paruošiu… Kunigas grįžo namo, netekęs žado, ir papasakojo žmonai matytą stebuklą. Klebonienė Aleksandra trumpam pagalvojo, tada ištraukė iš spintos storą mėlyną sąsiuvinį ir rado tinkamą puslapį: „Senolė Egorovna nugyveno ilgą gyvenimą. Viskas praėjo, išskrido, visos svajos, jausmai, viltys – viskas miega po snaige… Jau laikas ten, kur nėra nei ligos, nei rūpesčių… Vieną speiguotą vasario vakarą Egorovna ilgai meldėsi prie ikonų, o paskui atsigulė ir pasakė: „Kviestkit kunigą – mirsiu.“ Veidas jos tapo baltas kaip už lango sniegas. Artimieji pakvietė kunigą, Egorovna išpažino nuodėmes, priėmė Komuniją ir jau parą gulėjo nieko nevalgydama, negėrusi. Tik švelnus alsavimas rodė: siela dar neišskrido… Durys sugirgždėjo: šalčio gūsis, kūdikio verksmas. – Tyliai, tyliai, pas mus – močiutė miršta. – O kaip užčiaupsi burnytę – vaikeliui tik ką gimusiai nepasakysi neverkti… Iš ligoninės grįžo Egorovnos anūkė Nastutė su šviežiai gimusiu kūdikiu. Nuo ryto visi buvo išėję, palikę mirštančią močiutę ir jauną mamą vienas. Nastutei dar pienas nebuvo atėjęs, pati – bemokanti, kūdikis rėkė sirpiai, trukdydamas močiutei mirti. Egorovna pakėlė galvą, miglotas žvilgsnis tapo aiškus. Ji sunkiai atsisėdo, nuleido nuogus padus ant grindų ir ėmė ieškoti šlepečių. Kai visi grįžo iš darbo, tikėjosi rasti jau amžinatvėje iškeliavusią močiutę, bet rado: Egorovna nė neketina mirt – atvirkščiai, atrodė energingai ir gyvai. Ji tvirtai apsigalvojo nemirti, dabar vaikščiojo po kambarį ir linguodama rankose ramų, pagaliau nurimusį kūdikį, kol anūkėlė ilsėjosi ant sofos.“ Aleksandra užvertė dienoraštį, nusišypsojo vyrui ir pasakė: – Mano prosenelė, Vera Egorovna, labai mane mylėjo ir tiesiog negalėjo sau leisti numirti. Kaip toje dainoje: „O numirti dar per anksti – dar turim namuose reikalų!“ Jinai po to dar dešimt metų gyveno, padėdama mano mamai, o tavo uošvei, Anastasijai Kirilovna, užauginti mane, mylimiausią proanūkę. Ir kunigas Borisas nusišypsojo žmonai.

Dar yra reikalų namuose… Močiutė Valė sunkiai pravėrė sodybos vartelius, šlubčiodama atsidarė duris

Uncategorized

012

Antrasis vaikas — tai vyras

Antrasis vaikas tai vyras. Ne, ne žmona tai namų pagelbėja, virtuvės šefas nebesirūpinkite.