Zibainis

Tu atėmei mano tėtį – Mama, aš persikrausčiau! Įsivaizduoji, pagaliau! Oksana laikė telefoną priglaustą prie ausies, tuo pat metu bandydama susidoroti su užsispyrusia spyna. Raktas sunkiai sukosi, lyg tikrino naująją šeimininkę. – Dukryt, ačiū Dievui! O kaip butas? Viskas gerai? – motinos balsas skambėjo ir susijaudinęs, ir laimingas. – Tobula! Šviesu, erdvu. Balkonas į rytus – kaip norėjau. Tėtis ten? – Čia esu, čia! – pasigirdo Viktoro balsas. – Garsiai įjungėt. Na, paukšteli, išskridai iš lizdo? – Tėti, man jau dvidešimt penki, koks paukštelis? – Man – visada paukštelis. Spynas patikrinai? Pro langus nepucia? Radiatoriai… – Vytai, leisk vaikui įsikurti! – pertraukė mama. – Oksana, būk atsargi, naujas namas, kas žino, kas gyvena šalia. Oksana nusijuokė, galiausiai nugalėjusi spyną ir įstumusi duris. – Mama, čia ne sovietinė bendrabutis. Padori laiptinė, kultūringi kaimynai. Viskas bus gerai. Kitas savaites Oksanos gyvenimas virto nesibaigiančiu maratonu tarp statybinių parduotuvių, baldų salonų ir naujojo buto. Ji užmigdavo su tapetų katalogais, o atsibusdavo galvodama apie plytelių spalvą vonioje. Šeštadienį ji stovėjo svetainėje, žiūrėdama į užuolaidų audinio pavyzdžius, kai telefonas vėl suskambo. – Kaip sekasi? – pasiteiravo tėtis. – Lėtai, bet užtikrintai. Šiandien renkuosi užuolaidas. Svyruoju tarp „dramblio kaulo” ir „kepto pieno”. Ką manai? – Manau, kad čia tas pats atspalvis, tik kitoks pavadinimas. – Tėti, tu nieko nesupranti apie spalvų niuansus! – Bet išmanau elektrą. Rozetės tvarkoje? Remontas ryjo laiką, pinigus ir nervus, bet kiekvienas naujas potėpis paversdavo plikas sienas tikrais namais. Oksana pati išsirinko tapetus miegamajam, pati surado meistrą laminatui, pati sumąstė, kaip išdėlioti baldus, kad mažytė virtuvė atrodytų erdvi. Kai paskutinis darbininkas išnešė šiukšles, Oksana atsisėdo ant grindų blizgančioje svetainėje. Švelni šviesa skverbėsi pro naujas užuolaidas, kvepėjo gaiva ir šiek tiek – dažais. Jos pirmi tikri namai… Pažintis su kaimyne įvyko trečią dieną po galutinio persikraustymo. Oksana kasėsi raktu prie durų, kai priešais pasigirdo spynos spragtelėjimas. – O, naujokė! – Moteris apie trisdešimt su trupučiu pažvelgė iš durų. Trumpi plaukai, ryškus lūpdažis, smalsios akys. – Aš Alina. Gyvenu tiesiai priešais – dabar mes kaimynės. – Oksana. Labai malonu. – Jei prireiks druskos, cukraus ar šiaip pasikalbėti – užeik. Pirmas laikas naujame name keistas, žinau iš patirties. Alina pasirodė smagi pašnekovė. Jos gėrė arbatą Oksanos virtuvėje, aptarinėjo namo administraciją ir aukšto išplanavimą. Alina dalinosi patarimais: kur geriausias internetas, kuris meistras pigiausiai taiso santechniką, kuri parduotuvė šalia turi šviežiausius produktus. – Klausyk, turiu šarlotės receptą – tiesiog pasaka! – Alina naršė telefoną. – Tuoj persiųsiu. Pusvalandis virtuvėje ir rezultatas lyg visą dieną kepusi. – Super! Aš dar orkaitės nebandžiau. Dienos virsdavo savaitėmis, ir Oksana džiaugėsi šalia turėdama tokią atvirą žmogų. Jos susitikdavo laiptinėje, kartais užsukdavo kavos, mainėsi knygomis. Šeštadienį atvažiavo Viktoras – padėti pakabinti lentyną, kuri nenorėjo laikytis sienos. – Blogus kaiščius paėmei, – konstatavo tėtis, žiūrėdamas į tvirtinimus. – Šitie gipskartoniui, o čia betonas. Nieko, turiu tinkamus. Po valandos lentyna kabėjo tiesiai ir tvirtai. Viktoras surinko įrankius, kritiškai apžiūrėjo darbą ir patenkintas linktelėjo. – Va, dvidešimt metų laikys. – Tėti, tu geriausias! – Oksana apkabino tėtį. Jos leidosi žemyn, plepėdamos apie kasdienybę. Tėtis klausinėjo apie darbą, Oksana skundėsi nauju vadovu, kuris maišo terminus ir pameta dokumentus. Prie laiptinės joms pasirodė Alina su maišeliais iš parduotuvės. – Labas! – Oksana pamojavo. – Susipažink, mano tėtis Viktoras. Tėti, čia Alina – ta kaimynė, apie kurią tau pasakojau. – Labai malonu, – šyptelėjo Viktoras. Alina keistai sustingo, nužvelgė Viktoro veidą, paskui Oksaną. Jos šypsena tapo nenatūrali, tarsi priklijuota. – Taip pat – malonu, – trumpai mestelėjo ir dingo laiptinėje. Po šio susitikimo viskas pasikeitė. Kitą rytą Oksana sutiko Aliną laiptinėje, įprastai pasisveikino, bet išgirdo tik šaltą linktelėjimą. Po dviejų dienų bandė pakviesti kaimynę arbatos – Alina atsisakė, nė neišklausė. Ir tada prasidėjo skundai… Pirmą kartą policijos pareigūnas paskambino vakare. – Gavome pranešimą dėl triukšmo, – vyresnis policininkas atrodė sumišęs. – Garsi muzika, triukšmas. – Kokia muzika? – Oksana suglumo. – Skaičiau knygą! – Na, kaimynai skundžiasi… Skundai pasipylė vienas po kito. Namo administracija gavo laiškus apie „nepakeliamą trepsėjimą“, „nuolatinį triukšmą“ ir „muziką naktį“. Policininkas tapo dažnu svečiu, kiekvienąkart atsiprašydamas. Oksana suprato, iš kur kyla vėjas. Bet nesuprato – kodėl. Kiekvienas rytas virtęs loterija – kas šiandien: kiaušinio lukštai ant durų? Kavos tirščiai tarp staktos ir durų? Bulvių žievelės po kilimėliu? Oksana kėlėsi pusvalandžiu anksčiau, kad spėtų viską išvalyti prieš darbą. Nuo ploviklių graužė rankas, gerklėje – nuolatinė gniūžtė. – Taip ilgiau negali būti, – sumurmėjo ji vakarą, žiūrėdama į vaizdo durų akutės internetinius pasiūlymus. Įrengimas užtruko dvidešimt minučių. Maža kamera, įmontuota į įprastai atrodantį akutę, fiksavo viską, kas vyko laiptinėje. Oksana prijungė ją prie telefono ir laukė. Laukti ilgai nereikėjo. Trečią naktį mobiliojo ekrane sužibo judėjimo pranešimas. Oksana netikėdama žiūrėjo, kaip Alina – chalate ir šlepetėse – kruopščiai tepa kažkuo tamsiu jos duris. Metodiškai, lyg įprastą darbą. Kitą naktį Oksana nemiegojo. Sėdėjo prieškambaryje, klausėsi kiekvieno šnaresio. Apie pusė trečios – triukšmas už durų. Oksana staigiai atvėrė duris. Alina sustingo su maišeliu rankose. Viduje nemaloniai čiaškėjo. – Ką tau padariau? – Oksana pati nustebo, koks liūdnas jos balsas. – Kodėl taip su manim? Alina lėtai padėjo maišelį ant grindų. Jos veidas iškrypo, gražūs bruožai persikreipė į seną pyktį. – Tu? Tu nieko nepadarei. O štai tavo tėtukas… – Ką bendro mano tėtis? – Ogi tai, kad jis ir mano tėtis! – Alina beveik šaukė. – Tik tave jis augino, lepino, rūpinosi, o mane paliko, kai man buvo trys! Nei lito, nei skambučio! Mes su mama vos išgyvenom, o jis kūrė laimingą šeimą su tavo mama! Taigi tu man, galima sakyti, atėmei tėtį! Oksana atsitraukė, atsirėmė į duris. – Tu meluoji… – Meluoju? Paklausk jo pati! Paklausk, ar prisimena Mariną Sadauskienę ir dukrą Aliną, kurias išmetė iš gyvenimo kaip šiukšles! Oksana užtrenkė duris ir susmuko ant grindų. Galvoje sukosi viena mintis: netiesa, netiesa, tėtis negalėjo. Negalėjo. Ryte išvažiavo pas tėvus. Visą kelią repetavo klausimą, bet pamačiusi tėtį – kaip visada ramų, su laikraščiu – žodžiai užstrigo. – Oksanėle! Koks siurprizas! – Viktoras pakilo pasitikti. – Mama parduotuvėje, tuoj grįš. – Tėti, turiu paklausti… – Oksana atsisėdo ant sofos, glamžydama rankinės dirželį. – Ar pažįsti Mariną Sadauskienę? Viktoras sustingo. Laikraštis iškrito ant grindų. – Iš kur žinai… – Jos dukra – mano kaimynė. Ta pati, kurią tau pristatinėjau. Ji sako, jog tu jos tėtis. Tyla tęsėsi amžinybę. – Važiuojam pas ją, – ryžtingai tarė Viktoras. – Dabar. Privalau tai išspręsti. Kelias iki daugiabučio užtruko keturiasdešimt minučių. Nė vienas nekalbėjo. Oksana stebėjo pro langą lekiančius namus ir bandė sudėlioti subyrėjusią gyvenimo mozaiką. Alina atidarė iškart, tarsi laukė. Pažvelgė į juos niūriu žvilgsniu, bet pasitraukė, įleisdama vidun. – Atvažiavai atgailauti? – mestelėjo tėčiui. – Po trisdešimt metų? – Atvažiavau paaiškinti. – Viktoras ištraukė iš vidinės kišenės sulankstytą lapą. – Perskaityk. Alina paėmė dokumentą nepatikliai. Skaitant jos veidas keitėsi – nuo pykčio į nesupratimą, nuo nesupratimo iki sumišimo. – Kas…? – DNR tyrimo rezultatai, – ramiai atsakė Viktoras. – Dariau, kai tavo mama per teismą reikalavo alimentų. Tyrimas parodė, kad nesu tavo tėvas. Marina mane apgavo. Tu – ne mano dukra. Alinos rankose dokumentas išslydo… Oksana su tėčiu išėjo iš kaimynės buto. Namie Oksana priėjo prie tėčio ir apkabino jį, prisiglaudė prie šiurkščio audinio. – Atleisk, tėti. Atleisk, kad patikėjau. Viktoras paglostė dukrai plaukus – lyg vaikystėje. – Tau nėra už ką atsiprašyti, mažyle. Kalti kiti žmonės. Santykiai su kaimyne taip ir neatėjo į normalias vėžes. Po visų tų niekšybių pagarba tam žmogui buvo prarasta visiems laikams… Tu atėmei mano tėtį

Mama, pagaliau persikėliau! Įsivaizduok pagaliau! Rasa laikė telefoną prispaudusi prie peties, bandydama

Uncategorized

0142

— Vaik į namus! Ten su tavimi ir pasikalbėsiu! — su nepasitenkinimu mestelėjo Maksimas. — Dar betrūko, kad praeiviams spektaklį rodyčiau! — Na ir gerai! — burbtelėjo Varya. — Didelis čia nuostolis! — Varya, neprivesk iki nuodėmės! — pagrasino Maksimas. — Namie pasikalbėsim! — Oj oj oj! Koks baisus! — ji užsivertė kasą ant nugaros ir nužingsniavo namų link. Maksimas palaukė, kol Varya nutols, o pats išsitraukė telefoną ir pasakė į mikrofoną: — Taip, į namus nuėjo! Sutikit ją ten gražiai! Kaip ir tarėmės! Ir į rūsį ją, kad truputį atšaltų! Greitai būsiu! Maksimas susikišo telefoną į kišenę ir jau ruošėsi eiti į „Maximos“ parduotuvę žmonos auklėjimo pažymėti, bet jį už rankos sustabdė nepažįstamas vyras. — Atsiprašau, kad taip įkyriai, — nedrąsiai nusišypsojo vyras. — O jūs su mergina buvote… — Mano žmona, na ir kas? — surūgęs paklausė Maksimas. — Ne, nieko! — šypsena virto pataikaujančia. — Sakykit, gal jūsų žmoną atsitiktinai Varvara Melnikaitė vadina? – Varvara, – linktelėjo Maksimas. – Iki vestuvių buvo Melnikaitė. Bet kas čia per reikalas? – O tėvo vardas Sergiejūtė? – Taip! – suirzęs atsakė Maksimas. – Iš kur pažįstat mano žmoną? – Atsiprašau, bet ji gimusi devyniasdešimt trečiaisiais, tiesa? Maksimas suskaičiavo mintyse ir atsakė: — Taip. O kodėl tiek klausimų ir iš kur žinot Varyą? — Maksimas įsitempė. Varya į mūsų miestelį atvažiavo tik prieš trejus metus. Prieš tai apie ją niekas negirdėjo. Ji pati sakė, kad pabėgo nuo tėvų, nes tie norėjo priverstinai ištekinti. Taigi, nepažįstamas žmogus mūsų nedideliame miestelyje, kur niekas apie Varyą nieko nežinojo, staiga pila detales. — Oj, atsiprašau, aš ne asmeniškai su ja pažįstamas! — nuraudęs išbėrė vyras. — Aš jos, tam tikra prasme, gerbėjas! — Klausyk, „gerbėjau“, dabar tau šonkaulius suskaičiuosiu, o paskui kelis išimsiu dėl figūros korekcijos! — su aiškia grėsme ištarė Maksimas. — Ką čia šneki apie gerbėją? Nori žmoną mano pavogti? – Oi, ne! Visiškai ne taip mane supratot! – iškėlė rankas vyras. – Ne tokiu būdu aš gerbėjas! Aš talento gerbėjas! – O Varytai, atrodo, jokių ypatingų talentų nėra, – sumišo Maksimas. – Na, žinot, gauti visam gyvenimui diskvalifikaciją iš muai tai varžybų už perteklinį žiaurumą būnant aštuoniolikos – tam reikia talento! – sušuko vyras. – Gaila, kad po kelių laimėtų privačių turnyrų ji nustojo dalyvauti! Žiūrėti į ją ringe buvo vienas malonumas! Drebėdamas Maksimas bandė išsitraukti telefoną. Šis iškrito ant šaligatvio ir subyrėjo. Skubiai surinkęs, Maksimas bandė įjungti – nieko. Maksimas parbėgo namo! Ir murmėjo po nosimi: — Dieve, tik spėkčiau! Kai miestelyje atsirado nauja gyventoja, Maksimas iš karto atkreipė į ją dėmesį. O kas nepažiūrėtų? Jauna, sportiška, įdomi, linksma. Dar ir dirbti pradėjo kūno kultūros mokytoja pradinukams. Visi iškart įtarė, kad studentė prievolininkė, atidirbs ir išvyks. Pasirodė, kad jai dvidešimt penkeri ir čia atvyko visam laikui. Paskui laukė, kad atsiveš šeimą, bet pasirodė – ji viena. — Kažkas čia nešvaru! — plepėjo kaimynės. — Jauna ir graži, o pas mus atvyko! Tikrai kažką slepia! — Kokios čia dar paslaptys dabar? — atkirto kita. — Gal vyras širdį sudaužė, atvyko žaizdas gydytis! – Arba su tėvais susipyko ir pabėgo! Per televizorių rodė, kad taip būna! Maksimas stebėjo merginą, bet prieiti neskubėjo. – Velnias žino, kokią ji istoriją slepia. Kai aiškiau bus, tada pažiūrėsim. Darbas mokykloje – ne tik sunkus, bet ir mokytojų kambario pokalbiai, kur visi pilasi sielą. Už pusmečio iš Varytės ištempė jos jautrią istoriją. — Mano tėvai – verslininkai. Normalūs žmonės. Bet viena krizė smogė, tiekėjas pavedė. Išslydo pagrindas iš po kojų. Tėtis nusprendė mane ištekinti už reikalingo žmogaus, kad verslą išgelbėtų. O jūs būtumėt pamatę tą „gražuolį“! Aš mieliau pabėgau laiku! — Ir visiškai viena? — kinkavo galva patyrusi kolegė. — Žmonės visur gyvena, — gūžtelėjo pečiais Varya. — Geriau gyvenime prasimušiu pati, negu tekėsiu už nemylimo. Be to, čia ne vedybos būtų, o pardavimas! O būti preke tikrai nenoriu! — Nieko, ras čia savo meilę! — tikino ją bendradarbiės. — Mūsų miestelis mažas, bet normalūs žmonės yra! Kai Varytės žodžiais pasidalinta istorija išplito miestelyje, Maksimas apsisprendė dėl pasirinkimo. — Imu ją į žmonas! Mūsų nuotakos naglos, o ši svetima! Ir giminių jų niekas nematys! Taip sakė jis šeimai: mamai, tėčiui, vyresniam broliui. — Jauna, sveika, sportiška! Ne veltui juk kūno kultūrą dėsto! Vaikus sveikus gimdys, ir ūkyje padės! Kiek tų pamokų? — Puiki partija! — pritarė giminaičiai. — Ir jei išdykaus, pamokysim savu būdu! Kodėl jiems buvo aišku, kad bus vestuvės? Nes Maksimas buvo gražuolis. Ir dar ūkinės bazės direktoriaus pavaduotojas! Kai atvažiuodavo tikrinti, Maksimas buvo tiesiog prekių žinovas. O kai pasisakė dėl racionalizacijos, visus privertė dirbti. Taip Maksimą paskyrė pavaduotoju. — Žinai kaip, tai ir daryk! Kaip padarysi, toks ir klausimas tau bus! Juokaudavo, kad iniciatyva baudžiama. Bet visą bazę Maksimas pastatė. Visur save parodė kaip gerą vadovą. Darbuotojai skundėsi, kad Maksimas su bausmėmis griežtas. O vyresnysis brolis, paskirtas Maksimo apsaugos vadovu, tikras žvėris! — Supuvusios morkos išsinešti neleidžia! Ir jėgą nevengia naudoti, nes brolis už brolį stoja! Bet į tai žiūrėjo pro pirštus, nes vagystės bazėje baigėsi. Kaip Varya galėjo atsisakyti tokiam pareigingam žmogui? Iš pradžių sutiko pasivaikščioti, vėliau priėmė dėmesį, galiausiai tapo žmona. Maksimas atvežė Varytę iš bendrabučio kambario, ir parsivežė į savo šeimos namus. — Nuotaka pati suprasti turėtų, kad mes gyvenam viena didele šeima! — užstojo uošvienė. — Viską kartu darom, padedam vieni kitiems! Nežinau, kaip pas jus buvo, bet pas mus tokios tvarkos! — Mano šeimoje jokių tvarkų nebuvo, — tarė Varya. — Jūs turbūt žinot, kad nuo tų tvarkų ir pabėgau! O jei jau Maksimo žmona, mokysiuos gyventi pagal mūsų dabar tvarkas! Toks pareiškimas buvo sutiktas su įkvėpimu. — Bet, atleiskit, aš nieko nemoku,— nuraudo Varya. — Tėvai, nuo kurių pabėgau, turėjo personalą. — Išmoksi! — maloniai tarė uošvis. — Pamokysim! Juk esi mokytoja? — Iš esmės taip, — atsakė Varya. — Bet neteisybės nekenčiu. — Brangioji, — vėl įsikišo uošvienė. — Teisybė – sąlyginis dalykas! Egzistuoja šeimos gyvenimo taisyklės, šimtmečiais patikrintos! Gerbk vyrą ir jo artimuosius! Gerbk taip, kaip nori, kad tave gerbtų! Moterį puošia paklusnumas ir švelnumas! O vyrai pasirūpins moterimis ir rimtas problemas patys spręs! — Jei taip priimta, — gūžtelėjo pečiais Varya. — Bet tikiuosi, kad čia ne prie domostrojaus su rykštėm? — Nei rykščių, nei arklidžių nelaikom! — nusijuokė uošvis. Kaip į vandenį žiūrėjo Varya dėl domostrojaus. Laisvę jai apribojo maksimaliai jau po mėnesio. Tik į darbą ir parduotuvę! Visi kiti reikalai – “Kur tu eini? Namuose darbų begalė! Dar ir daržas, vištos, antys! Varya!” — rėkė Natalija Petrovna. — Mes gi šeima! Viena nepatempsiu! Vienu ji nemelavo. Maksimas su broliu nuolat darbe. Ryte išbėga, vėlai grįžta. Kartais net pernakvoja, nes daržovių bazė veikia ištisą parą. Uošvis dėl nugaros ir kojų tik “verbaliniu” darbu prisideda. Viskas, viskas laikėsi ant Natalijos Petrovnos ir Varytės. Bet ir Natalija Petrovna jau ne mergaitė. Tai slėgis, tai sąnariai, galva — vis tiek ūkis išeiginių nežino. — O kaip asmeninis gyvenimas? — klausė Varya. — Ne su vyru, o apskritai? Kinas, kavinė, pasivaikščiot… Draugų gi neturiu! — Draugai ištekėjusiai moteriai nereikalingi! Ir patikėk mano patirtimi, žala nuo draugių didesnė negu nauda! O apie kavines ir kiną – su vyru derėkis! Nepadoru, kai moteris viena viešose vietose! Čia ne miestas, prikalbės visokio! — Rimtai? — nustebo Varya. — Tu, mergaite, anksčiau didmiesty gyvenai! O čia mes visi viską matom! Žingsnis šonan, ir užklijuos tokias etiketes, nepersiplausi! Juk mokytoja esi, gali ir iš darbo išmesti už gėdą! Logika geležinė, bet laidoti save šeimos ūkyje Varya nesiruošė. Dirbo, darė, vykdė paliepimus, bet reikalavo ir pagarbos. Kartais pasipriešindavo, kartais pakeldavo balsą, kartais tiesiai tiesą rėždavo. — Dirbt – tai visiems po lygiai! — sakė ji. — Jei vieni guli, o kiti dirba, aš tokiam atsisakau dalyvauti! Praėjo du su puse metų po Maksimo ir Varytės vestuvių. Ji nesiliovė reikalauti teisingumo. Norėjo, kad visi sąžiningai padėtų. Jei ne, poilsiauja ir ji. — Oi, ir charakteris pas tą Varytę! — skųsdavosi Natalija Petrovna, kai ją į parduotuvę siųsdavo. — Blogiau už krieną! Pasakai žodį, gauna penkis atgal! — Ir manęs ji negerbia! — burbtelėjo tėvas. — Paprašai pagalvos, atšveičia: „Užsiėmusi.“ — Maksimai, čia ne tvarka, — kapstė Nikita, vyresnysis brolis. — Ji mūsų tėvus skaudina! Kur matyta, kad taip būtų atleidžiama? – Suprantu, kad ji iš mūsų tyčiojasi! Man prieštarauja, o aš gi vyras! Reikia suvaldyti ją kaip žvėrį cirke! Dar nei vaikų neturim! Jei bus, ji sės ant žirgo, kad motina, ir mums nebebus vietos! – Reikia pasiruošti, – nutarė Nikita. — Išvesk ją į miestelio centrą pasivaikščiot, paskui vieną namo paleisk! O mes pasitiksim ir pakalbėsim! Supras žodžius – gerai. Ne – pateiksim jėgos! Jei kels maištą, į rūsį uždarysim, o mokykloj pasakysim, kad atostogauja! Mėnuo pasėdės, nurims! Taip ir padarė. Kol Maksimas vedžiojo Varytę, giminių kuopa ruošėsi, laukė žinios iš Maksimo, kada Varya namo grįš. Maksimas nespėjo. Varteliai vietoj, bet durų kaip nebuvę. Prieangy ant grindų sėdėjo Nikita, ranką laužė ir kaukė. Maksimas ištraukė tel. iš brolio kišenės, surinko greitąją ir pakišo: — Sakyk adresą! — sušuko Maksimas, per riksmo šoką prasibraukdamas. — Ir kad atsiųstų porą ekipažų! Nikita linktelėjo, susiraukęs nuo skausmo. Prieškambary tarp baldų nuolaužų gulėjo tėvas. Be sąmonės, bet gyvas – jau geriau negu blogai. Virtuvėje, prie durų, ant grindų sėdėjo mama – veidas mėlynas su įspūdingu mėlyne, rankose laužta milžiniška kočėlas, kuria per šventes tešlą kočiojo. Už stalo sėdėjo Varya ramiai gerdama arbatą. — Brangusis? — pakėlė akis Varya. — Už savo porcijos atėjai? — N-ne, — sumurmėjo Maksimas. — Tai net nežinau, ką pasiūlyt… Gal šiek tiek teisybės šeimyniniams santykiams? — Tokius dalykus reikėjo iš anksto įspėt! — šūktelėjo jis. — Tu žmones vos… — Žinau aš savo saiką! Ir kiekvienas gavo atitinkamą atsaką! Kas kaip prieš mane, tas taip ir gavo! O kočėlą pati sulaužiau! Tavo mamytės net neliečiau, pati su durim susidūrė, kai bėgo! — Kaip mes toliau gyvensim po šito? — paklausė Maksimas. — Manau, draugiškai! — nusišypsojo Varya. — Ir, svarbiausia, teisingai! O apie skyrybas net negalvok – aš laukiuosi! Ir mano vaikas turės tėvą! Maksimas nuryjo: — Gerai, brangioji. Kai visi išsigydė ir nusiramino, šeimos taisyklės buvo kiek pakeistos. Ir dabar šeimoje tvyrojo ramybė ir taika. Ir niekas niekada nieko nebeįžeidinėjo!

Eik namo, Onute! Ten ir pasikalbėsim! susinervinęs mestelėjo Mantas. Dar betrūko čia prieš praeivius

Uncategorized

0299

Vakarienės metu mano dukra man iš slaptos žinutės perdavė sulankstytą popierėlį. „Daryk, lyg būtum serganti ir išvažiuok iš čia“, rašė ji.

Per vakarienę mano dukra tyliai stumtelėjo man priekoje sulankstytą lapelį. Sukčiu, kad esi ligota, ir

Uncategorized

038

Tyli pagimdė ir tyliai norėjo atsisakyti savo vaiko: jautri akušerės istorija apie studentę, kuriai verslininkas siūlė abortą, o žmona reikalavo atsisakyti naujagimės, bet galiausiai motinos meilė ir žmogiškumas nugalėjo

Jau daugelį metų dirbu akušere, ir per šį laiką mačiau daug įvairių situacijų kai kurios buvo kupinos

Uncategorized

021

Motinos širdis: jautri istorija apie Stasą, mamos rūpestį, lemiamą nuojautą ir gimtojo namų šilumą, kuri stipresnė už visus pasaulio restoranus

Motinos širdis Stasys sėdėjo virtuvėje prie seno, jaukaus stalo savo įprastoje vietoje. Priešais stovėjo

Uncategorized

060

Šeimoje turime 5 butus, bet vis tiek priversti nuomotis – kodėl tėvai negali padėti vaikams, nors patys turi viską

Šeimoje yra penki butai, o mes vis tiek turime nuomotis Esu taip pripratusi prie šios situacijos, kad

Uncategorized

0856

Aleksai, aš tavęs nesuprantu! Tu galvoje susimaišei? Ką reiškia – išeinu? – Tai ir reiškia. Jau seniai turiu meilužę! Ji už mane jaunesnė 16 metų! Ir nusprendžiau, kad su ja man geriau! – Ji tau dukra galėtų būti! – Nieko panašaus! Jai jau 20. Aleksas priėjo prie jos. – Be to, Valerijos tėvas labai turtingas. Pagaliau galėsiu gyventi taip, kaip visada svajojau! Supratai? O paskui ji man pagimdys vaiką, ne taip, kaip tu! Kiekvienas jo žodis skaudžiai smigo į Rasą. Ji suprato, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, nes jie neturėjo vaikų. Tačiau ji net negalėjo įsivaizduoti, kad viskas vyks taip žeminančiai. Su Aleksu jie pragyveno beveik 15 metų. Būta visko, kaip ir visose šeimose. Tačiau Rasa visad manė, kad šeimoje svarbiausia pagarba – be jos tiesiog niekaip. – Na, Rasa, bent jau dėl padorumo paverktum, o tai kažkaip nejaukiai jaučiuosi. Moteris išdidžiai pakėlė galvą. – Kodėl turiu verkti? Aš labai džiaugiuosi už tave! Tikrai! Bent vienas iš mūsų pasieks savo svajonę. Vyras suraukė antakius. – Kodėl tu vis minėji savo teptukus? Čia juk ne darbas, o išvis niekas! – Na taip, tai hobis. Bet jei dirbčiau mažiau, o tu uždirbtum daugiau, ir aš galėčiau užsiimti tuo, ką myliu. – Oi, baik. Kuo tau dar užsiimti? Vaikų juk nesusilauki. Dirbk ir dirbk. Ji atsisuko į Aleksą, kuris bandė užsisegti lagaminą. – O klausyk, Aleksai, ta tavo nauja… Pasija. Juk dirbti irgi neketina, kaip jūs gyvensit? Tu irgi nelabai mėgsti. – O čia jau ne tavo reikalas! Bet šiandien aš geras – papasakosiu. Mūsų pinigų užteks neilgai. O paskui, kai Valerija lauksis, jos tėtis mums tiesiog pinigais nubarstys! Būsi ramiai! Aleksas uždarė lagaminą ir išėjo iš buto, trenkęs durimis. Rasa susiraukė – ji nemėgo garsių garsų. Vėl atsisuko prie lango. Prie pat laiptinės privažiavo raudonas gražus automobilis. Iš jo iššoko jauna mergina, puolė Aleksui ant kaklo. Aišku, visos laiptinės bobutės akimis spoksojo į šitą sceną. Va šunsnukis, negalėjo išeiti tyliai, kad tik manęs nepažemintų. Keista, bet dabar Rasa pajuto palengvėjimą. Pastaruoju metu jų gyvenimas buvo vienas didelis farsas. Aleksas praktiškai nebegrįždavo nakvoti namo. Ji viską suprato, bet pati užbaigti šitą šeimos mazgą niekaip negalėjo. Ji paėmė telefoną. – Rite, labas. Kokie planai vakarui? Draugė nustebo. – Nesikertu, tu jau išlindai iš savo depresijos? – Ai, baik. Nebuvo jokios depresijos, tik liūdesėlis. Gal vakarą kur praleidžiam? Išgersim, pasėdėsim, juolab proga ypatinga. Porai sekundžių ragelyje stojo tyla, paskui Rita atsargiai paklausė: – Rasa, ar tau viskas gerai? Kokius šiandien vaistus gėrei? Gal nuo galvos, gal nuo temperatūros? Beje, temperatūros nesimato? – Rita, gana! – Jei rimtai, žinoma, aš už! Nusibodo tą tavo rūgščią fizionomiją žiūrėt! – Kas? Negali? – Ne tame reikalas. Kaip tave Aleksukas išleis? O kas jam maistą ant sofos nuneš, nosį išvalys? – Rite, septintą – „Deimante“! Rasa padėjo ragelį. Kada nors ji tą savo draugę užmuš – ir tai bus greit. Rasa nusišypsojo pati sau. Jai norisi ką nors su ja padaryti nuo pat pažinties pradžios. Tiesa, tai draugystei netrukdė. Rasa griebė rankinę ir išskubėjo pro duris. Jau pietūs, o tiek daug reikia suspėti. Rita nekantriai spoksojo į laikrodį. Rasa niekada nevėlavo, o dabar jau penkios minutės pavėluota. Kai į restoraną įėjo draugė, Rita net išsižiojo. Beje, išsižiojo ir visi kiti. Rasa visada nešiojo ilgus plaukus. Supindavo į kuoduką. Dabar jos trumpas šviesus kare. Rasa beveik nenaudojo kosmetikos. Tik blakstienų tušą ir kremą po vonios. O dabar veidas nepriekaištingai nudažytas. Rasa mėgo kelnes, bet atėjo laisva suknele, kuri daugiau išryškino figūrą nei patys aptempti džinsai. – Rasa, nu ir reikalas… Rasa triumfuojančiai pastatė rankinę ant kėdės ir atsisėdo. – Patinka? – Dar kaip! Atjaunėjai kokiais dešimčia metų. Tik nesakyk man, kad tu išvarei savo Aleksuką! – Nesakysiu – jis pats išėjo. Porą akimirkų draugės žiūrėjo viena į kitą, o tada prapliupo juoktis. Po pusvalandžio joms atnešė gėrimų nuo šalia sėdinčio vyro. Jis buvo keliais metais vyresnis už jas. Rita gudriai pažvelgė į Rasą: – Nu va, jau gerbėjai! Rasa šyptelėjo ir pamojavo vyrui ranka – kviesdama prie jų staliuko. Rita išpūtė akis: – Šiandien tu man tikrai patinki! Jos užsibuvo iki vėlumos. Vyrą vadino Igoriu – linksmas, sumanus, neįkyrus ir labai simpatiškas. Pavežęs Ritą iki taksi, jis pasiūlė palydėti Rasą. – Esu pasiryžęs pėsčiomis eiti per visą miestą! Mašiną turiu, bet vairuoti tokios būklės nesėdu. – O nereikia viso miesto perėjti – aš gyvenu už dviejų sankryžų. Iki Rasos namų jie atėjo jau paryčiais. Kur tik nevaikščiojo, apie ką tik nekalbėjo. – Rasa, o aš taip ir nepaklausiau, ką jūs vakar šventėt. Tik nepasakyk, kad tau buvo gimtadienis, nes tada turėčiau dovaną dovanoti! – Ne… Nors, kaip čia pasakius… Mane vakar vyras paliko. Ir Rasa nusišypsojo pačia žaviausia šypsena. Igoris nustebęs pažvelgė. – Na tu, Rasa… Tu tikrai moki nustebinti. Po trijų savaičių Rasa ir Rita sėdėjo kavinėje. – Rasa, kaip sekasi su Igoriu? Moteris nusišypsojo. – Rite, atrodo, niekada nebuvau tokia laiminga. Žinai, aš jam nieko neslepiu. Jis vienu kairiu tvarkosi su mano visais išgyvenimais. – Bet tave kažkas vis tiek graužia? – Ale… Aleksas nenurimsta. Nežinau kodėl, bet atsiuntė kvietimą į vestuves. – Na va… Ko gi jis nori? – Gal nori pamatyt verkiančią, nelaimingą buvusią žmoną. O gal naujajai žmonai parodyti. – Va šunsnukis… Rasa, nuvažiuok su Igoriu. Užsuk, pasveikink ir išeik. Svarbiausia – pakiši jam nosį į savąjį gyvenimą! …Aleksas žiūrėjo į Valeriją. – Tu tokia graži… – Žinau. Kaip manai, tėtis ateis? – Kaip jis gali neateiti, juk tu jo duktė… – Duktė… Jau metus nė cento, vis verčia mane dirbt. Toks tas tėtis. Aleksas ją apkabino. – Nenusimink, niekur nesidės – duktė tu gi! Vestuves darė iš paskolos. Ir Aleksas, ir Valerija buvo tikri – tėtis atleis savo nelabai gerai dukrai ir atsuks pinigų kranelį. – Aleksai? – O tavoji ateis? – Įsivaizduoji, taip! Vakar skambino. – Netikiu! – Tikrai! Manau, ateis prašytis atgal. – Tikriausiai. Oi, kaip man patinka tokios scenos! Kai Rasa paaiškino Igoriui, ko iš jo nori, jis nustebo. – Kelią valandą, sakai, ta jų puota? – Antrą. Kodėl, užsiėmęs? – O kaip tavo buvusį vadina? – Aleksas. – Nu, žiūrėk tu man… Aišku, važiuosiu su tavim. Jis viską papasakojo tik pakeliui į iškilmes. Rasa buvo taip nustebusi, kad net nebandė nieko keisti. Jie ėjo taku prie jaunųjų stalo. Rasa laikė Igorį už parankės ir išdidžiai šypsojosi. Tuo metu Aleksas ir Valerija atrodė toli gražu ne laimingi. Jie priėjo. Valerija sušnabždėjo: – Tėti? O Aleksas tik išspaudė: – Rasa? Jis jos net nepažino. Nemanė, kad jo žmona gali taip atrodyti. Igoris padavė dukrai gėlių, voką ir tarė: – Labai gerai, kad ištekėjai ir tapai savarankiška! O mes su Rasa ruošiamės pakeliauti po pasaulį. Jis atsisuko į Aleksą: – Jūs suprantate, kad jūsų būsimai uošvei irgi reikia pailsėti? Tad perduodu savo dukrą į jūsų geras rankas. O mums – atleiskite, metas eiti. Jie išėjo iš restorano. Rasai norėjosi juoktis, bet nežinojo, kaip Igoris priims tą juoką. O jis staiga atsisuko į ją: – Supranti, tau dabar teks už manęs tekėti! Rasa susimąstė. Paskui rimtai tarė: – Na, jei reikia – tai reikia… Jie apsikabinę nuėjo prie mašinos. O Igoris jau telefonu užsakė bilietus kur nors, kur šilta ir yra jūra.

Vytautai, aš tavęs nesuprantu. Gal būsi visai išprotėjęs? Ką reiškia išeinu? Tai ir reiškia, ką pasakiau.

Uncategorized

052

Man jo nereikia. Atsisakau jo.

Prieš daugelį metų, kai dar liko tik senos plytos ir didelės šilkinės staltiesės, į vieną seną Vilniaus

Uncategorized

042

Tu jo nemyli, o mums buvo gera – gal pabandykim pradėti iš naujo, ką manai?

Žinai, noriu papasakoti tau vieną istoriją, kuri man vis dar sukasi galvoje. Prieš tris metus išsiskyrėm