Mano vardas Tomas Vaitkus. Šešiasdešimtmetis esu, o sename Vilniaus senamiesčio rūmuose veikiu nedidelę
Aistė, ar gavai kvietimą iš Ritos? Gavau. Bet aš neketinu eiti į tą vestuves, šaukiau į ausį. Kaip neketini?
Kai Aistė traukė virvę, kuria buvo surišta maišas, medžiaga pradėjo lėtai išsiskleisti, švelniai šnabždėdama.
Nesėdėjau po medžiu, kaip paprastai miega pavargę arba klajantys šunys, bet tiesiai ant autobuso stotelės suoliuko.
Po treniruotės Ugnė skubėjo namo, pažadėjusi vyrui pasigaminti žuvų sriubą. Įsivažiavusi į butą, ji sužavėjo
Iš karto, kai Aistė peržengia mūsų slenksčio ribas, pradedame ją nekenkti. Ji garbanota, ilga, liesa.
Neįmanoma, jog ji taip pasikeitė! Pamatęs buvusią žmoną, Linas staiga prarado kalbą. Tai negi gali būti Aistė.
Mažoji Aistė, ketverių metų mergaitė, žiūri naująjį kaimyną, ką tik pasirodžiusią jų kieme.
Žinai, Giedrė, kad taip šviežiai žėlusiu net per auksą, kasdien penktą rytą iškylausi iš lovos, kavos