Zibainis

Ne tuos sutinkame, ne už tuos išeiname: gyvenimo kelias, likimas ir moterų karalystė Lietuvos kaime Gyvenimo kelias – nelengvas, ir nuo likimo nepabėgsi. Kiekvieno – sava tiesa ir savi išbandymai. Viltė augo lietuviškame „moterų karalystėje“, kur močiutė Faina anksti tapo našle, mama Marija liko viena su dukra, o kaimo buitis ir darbo krūvis tapo jų kasdienybe. Svajonės apie miestą, persikėlimas į Vilnių pas giminaičius, naujas gyvenimas, pirmoji meilė klube, karčios pamokos ir skaudūs išsiskyrimai – Viltės kelias pažymėtas Lietuvos provincijos dvasia, darbu fabrike, džiaugsmais, vargais ir galiausiai – savo šeimos jaukumu, kuriame dar kartą patvirtinama: likimo išbandymams niekas nelieka abejingas, bet laimę suranda tie, kas moka mylėti, atleisti ir niekada nepasiduoti.

Ne tuos sutinkame, už ne tuos ištekame Gyvenimo kelias kaip ilga, vingiuota upė, ir nuo likimo nepabėgsi.

Uncategorized

0147

Jis tave iš purvo ištraukė

Šiandien, vėl suskambėjo mama Tautvydės Balsas per virtuvės tylą. Sūneli, ką tu čia randi? paklausė mano

Uncategorized

050

Be Jokio „Privalai“ Antanas atidarė duris ir išvydo ant virtuvės stalo tris lėkštes su apdžiūvusiais makaronais, apverstą jogurto indelį ir atverstą langelinį sąsiuvinį. Kostiaus kuprinė gulėjo koridoriaus vidury, o Vėra sėdėjo ant sofos įsmeigusi akis į telefoną. Jis padėjo krepšį ant grindų, nusiavė. Norėjo kažką pasakyti apie lėkštes, bet gerklę kažkaip suspaudė nuovargis, ir tiesiog priėjo prie stalo, paėmė vieną lėkštę ir nunešė prie kriauklės. — Tėti, aš tuoj pati išplausiu, – nepakeldama akių pasakė Vėra. — Mh. Jis įjungė vandenį, pakišo lėkštę po srove. Makaronai suminkštėjo, nuplaukė į kanalizaciją. Jis išjungė vandenį ir sustojo, žiūrėdamas į drėgną indą. — Vėra, o kur Kostius? — Savo kambaryje. Matką sprendžia. — O tu? — Aš viską jau padariau. Jis nusišluostė rankas į rankšluostį, nuėjo į Kostiaus kambarį. Sūnus gulėjo ant kilimo, galvą pasirėmęs kumščiu, sąsiuvinyje buvo parašyta pusantros užduoties. — Labas, – pasakė Antanas. — Labas. — Kaip sekasi? — Normaliai. — Pamokos? — Darau. Antanas atsisėdo ant lovos krašto. Kostius žvilgtelėjo į jį, tada vėl įsmeigė akis į sąsiuvinį. — Tėti, kas yra? — Nežinau, – tarė Antanas. – Tikriausiai pavargau. Iš tiesų nežinojo. Ryte skambino mama – prašė atvykti, padėti su spinta, paskui darbe užsitęsė posėdis iki šešių, metro buvo grūstis. O dabar jis sėdėjo Kostiaus kambaryje ir suprato, kad nenori kalbėti apie lėkštes, pamokas, tvarką. Nenori būti funkcija, kuri grįžta namo ir įsijungia. — Klausyk, susirenkam virtuvėje, – tarė jis. – Visi kartu. — Kam? — Pakalbėti. Kostius suraukė antakius. — Vėl apie pažymius lietuvių? — Ne. Tiesiog pasikalbėti. — Tėti, aš dar nebaigiau pamokų. — Užbaigsi vėliau. Penkios minutės. Jis atsistojo, išėjo ir pakvietė Vėrą. Ji pakėlė akis ir nepatenkinta atsiduso. — Rimtai? — Rimtai. Ji numetė telefoną ant sofos, nuėjo paskui. Kostius išlindo iš savo kambario, sustojo virtuvės duryse, lyg nedrįsdamas įeiti. Antanas atsisėdo prie stalo, patraukė sąsiuvinį į šoną. Vėra atsisėdo priešais, Kostius patogiai įsitaisė ant kėdės krašto. — Kas nutiko? – paklausė Vėra. — Nieko nenutiko. — Tai kam tada? Antanas pažiūrėjo į ją, tada į Kostių. Kostiaus akys buvo įsitempusios – jis akivaizdžiai tikėjosi blogų naujienų. — Tiesiog noriu pakalbėti, – tarė Antanas. – Atvirai. Be jokio „privalai daryti pamokas“, „privalai išplauti indus“, be viso to. — Tai indus galima neplauti? – atsargiai perklausė Kostius. — Išplausim vėliau. Kalbu ne apie tai. Vėra sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Kažkoks tu šiandien keistas. — Keistas, – pritarė jis. – Gal todėl, kad pavargau apsimetinėti, kad viskas normalu. Jie patylėjo. Jis ieškojo žodžių, bet galvoje buvo tik tuštuma. — Nežinau, kaip tai pasakyti, – pradėjo jis. – Bet man atrodo, kad mes visi apsimetame. Aš grįžtu namo, jūs apsimetate, kad viskas gerai, aš apsimetu, kad tikiu. Kalbam apie mokyklą, apie maistą, o iš tikrųjų visai nekalbam. — Tėti, tu mus slegi, – tyliai tarė Vėra. – Kam to reikia? — Nežinau. Gal todėl, kad pats nesusitvarkau ir bijau, kad ir jūs nesusitvarkote, o aš net nežinau, su kuo. Kostius suraukė antakius. — Aš susitvarkau. — Tikrai? – pažvelgė į jį Antanas. – O kodėl tada pastarąsias dvi savaites užmiegi tik po vidurnakčio? Kostius nutilo, susižvalgė su stalu. — Girdžiu, kaip vartaisi naktį, – pasakė Antanas. – Ir ryte atsikeli tokiu veidu, tarsi visą naktį nemiegojai. — Tiesiog nesinori miego. — Kostiau. — Na ir kas? — Pasakyk, kaip iš tikrųjų. Kostius gūžtelėjo pečiais, nusisuko. — Mokykloje viskas normaliai. Pamokas darau. Ko dar? Vėra įsikišo: — Tėti, kodėl tu jo tardai? — Netardau. Noriu suprasti. — O jis nenori kalbėti. Turi teisę. Antanas pažvelgė į ją. — Gerai. Tada tu pasakyk, kaip tau sekasi. Ji šyptelėjo. — Man? Puikiai. Mokausi, bendrauju su draugėmis, viskas kaip reikia. — Vėra. Ji nutilo, nusuko žvilgsnį. — Kas? — Tu jau mėnesį beveik neišeini iš namų. Draugės kvietė du kartus, atsisakei. — Na ir kas? Nenorėjau. — Kodėl? Ji stipriai suspaudė lūpas. — Pavargau nuo jų, nuo šnekų apie vaikinus ir visokias kvailystes. Gerai? — Gerai, – tarė jis. – Tik man atrodo, kad tu liūdna. Ji papurtė galvą lyg kažką nuo jos kratydama. — Nesu liūdna. — Gerai. Jis nutilo. Kambaryje stojo tyla, už nugaros dūzgė šaldytuvas. — Klausykit, – tarė jis lėtai, – nenoriu dabar jūsų auklėti. Ir nenoriu, kad mane ramintumėt. Tiesiog pasakysiu kaip yra: man baisu. Kiekvieną dieną. Bijau, kad neužteks pinigų, bijau, kad močiutė susirgs ir nepasakys, bijau, kad darbe atleis. Bijau, kad jūs kažką išgyvenat, o aš nepastebėsiu, nes per daug galvoju apie save. Ir pavargau apsimetinėti, kad viskas kontroliuojama. Vėra mirktelėjo ir įdėmiai pažvelgė į jį. — Bet tu juk suaugęs, – tyliai tarė ji. – Privalai susitvarkyti. — Žinau. Bet ne visada susitvarkau. Kostius pakėlė galvą. — O kas bus, jei nesusitvarkysi? — Nežinau, – nuoširdžiai atsakė Antanas. – Turėsiu prašyti pagalbos. — Pas ką? — Pas jus, pavyzdžiui. Kostius suraukė antakius. — Bet mes gi vaikai. — Jūs vaikai, taip. Bet jūs ir šeimos dalis. Ir kartais man reikia, kad jūs tiesiog pasakytumėt tiesą. Ne „viskas normalu“, o kaip yra iš tikrųjų. Vėra nubraukė ranka stalą, surinkdama nematomas trupinius. — Kam tau žinoti? — Kad nesijausčiau vienas. Ji pakėlė į jį akis, ir jis tuose žvilgsniuose išvydo kažką panašaus į supratimą. — Bijau eiti į mokyklą, – netikėtai ištarė Kostius. – Ten vienas berniukas sako, kad aš kvailas. Kiekvieną dieną sako. Ir visi juokiasi. Antanas pajuto, kaip jam suspaudė krūtinę. — Koks jo vardas? — Nesakysiu. Eisi aiškintis, bus blogiau. — Neisiu. Pažadu. Kostius pažvelgė į jį nepatikliai. — Tikrai? — Tikrai. Bet noriu žinoti, kad tu nesi vienas. Kostius linktelėjo ir nuleido galvą. — Nesu vienas. Ten yra Dima, jis normalus. Sėdim kartu. — Gerai. Vėra atsiduso. — Aš nenoriu į institutą, – tyliai tarė ji. – Visi klausia, kur stosiu, o aš nežinau. Visiškai nežinau. Ir atrodo, kad niekur nestosiu, nes nieko nemoku. — Vėra, tau keturiolika. — Tai kas? Visi jau žino. O aš ne. — Ne visi. — Visi, kuriuos pažįstu. Jis patylėjo. — Aš tavo metais norėjau būti geologu. Paskui persigalvojau. Vėliau dar kartą persigalvojau. O dabar dirbu visai ne ten, kur maniau. — Ir kaip, normaliai? — Įvairiai. Kartais gerai, kartais sunku. Bet toks gyvenimas, jis neturi būti nuspręstas iš anksto. Vėra linktelėjo, bet be pasitikėjimo. — Visi sako, kad reikia apsispręsti. — Sako, – pritarė jis. – Bet tai jų žodžiai, ne tavo. Ji pažvelgė į jį ir beveik nusišypsojo. — Tu šiandien kažkoks kitoks. — Pavargau būti teisingu. Kostius palingavo galva. — Gali tavęs kažko paklausti? — Klausk. — Tu tikrai bijai? — Tikrai. — O ką darai, kai bijai? Antanas susimąstė. — Atsikeliu ryte ir kažką darau. Net jei nežinau, ar teisingai. Tiesiog darau. Kostius linktelėjo. — Supratau. Jie sėdėjo tylėdami. Antanas žiūrėjo į juos ir suprato, kad nieko neišsprendė, nedavė atsakymų, nenuramino. Bet kažkas pasikeitė: parodė jiems, kad gali būti ne funkcija, o žmogus, ir jie atsakė tuo pačiu. — Na gerai, – tarė Vėra ir atsistojo. – Reikia išplauti indus. — Padėsiu, – sakė Kostius. — Ir aš, – pridūrė Antanas. Jie atsistojo, Vėra atidarė kraną, Kostius atnešė kempinėlę. Antanas paėmė rankšluostį ir pradėjo šluostyti. Jie dirbo tylėdami, bet tai buvo jau kita tyla, nei buvusi anksčiau. Ne tuščia, o pilna. Kai paskutinė lėkštė atsidūrė džiovyklėje, Vėra nusivalė rankas ir pažvelgė į tėtį. — Tėti, ar galim dar kartais taip pasikalbėti? — Galim, – tarė jis. – Kada tik panorėsi. Ji linktelėjo ir išėjo pas save. Kostius sustojo, patrepsėjo vietoje. — Ačiū, kad nesiimsi spręsti dėl to berniuko, – tarė jis. — Bet jei bus visai blogai, pasakysi? — Pasakysiu. — Tada einam spręsti matkos. Jie nuėjo į Kostiaus kambarį ir įsitaisė kartu ant kilimo. Antanas paėmė sąsiuvinį, pažvelgė į užduotis. Kostius priartėjo, ir jie ėmė spręsti kartu, neskubėdami, beveik kaip visuomet. Bet dabar Antanas žinojo, kad už tų pavyzdžių yra berniukas, kuris bijo – ir kad jis, Antanas, gali būti šalia ne tik kaip tikrintojas, o kaip tas, kuris irgi bijo, bet vis tiek kas rytą keliasi. Tai nebuvo daug, bet tai buvo pradžia.

Be reikia Tadas atidarė duris ir pamatė ant virtuvės stalo tris lėkštes su apdžiūvusiais makaronais

Uncategorized

048

Paskutinė vasara tėvų namuose: Vladimirui sugrįžus lietuviškoje sodyboje, senos verandos, šeimos darbai ir likimo sujungtos trys kartos ieško prasmės, atleidimo ir naujo susitaikymo šešėlyje, kur kadaise skambėjo vaikystės juokas.

Paskutinė vasara namuose Mindaugas atvažiavo trečiadienį, kai saulė jau buvo pakilusi aukštai ir kaitino

Uncategorized

014

Rūkas išsisklaidė

Rūkas išsiliejęs Pastaruoju metu dažnai susimąsčiau apie Aistės gyvenimą. Jam nuobodu kiekvieną dieną tas pats.

Uncategorized

045

Vyras pasiūlė atiduoti mūsų miegamąjį savo tėvams visoms šventėms, o mums pasiūlė miegoti ant grindų: „Gi žinai, kad tėtis turi radikulitą, o mamai reikia tylos ir tamsos. Ką, negi savaitę nepakenčiam?“ – Kaip aš nusprendžiau susigrąžinti savo namus ir savigarbą per lietuviškas Kalėdas su anyta ir uošviu

Supranti gi, kad tėvui radikulitas? Jam ant sofos gulėti visiškai negalima, po to net sustings.

Uncategorized

0335

Gyvensime vieni dėl kitų: skaudi šeimos netekties istorija, pareiga, atleidimas ir viltis po motinos ir žmonos mirties, klastos šeimoje išbandymai ir artimųjų ryšys lietuviškoje kasdienybėje

Tai va, įsivaizduok, po mamos mirties Edvardas ėmė po truputį atsigauti. Pastaruoju metu mama ir taip

Uncategorized

0166

Tu jam niekas

Gal gal net pagaliau susipažinsiu su tavo sūnumi? Domas padėjo šalia kavos puodelį ir žiūrėjo į Aušrą.

Uncategorized

0101

Nustojau kalbėtis su vyru po jo išsišokimo per mano gimtadienį – pirma kartą pamačiau, kaip jis išsigando – Tai ką, atsidarykim šampano už mūsų jubiliatę! Keturiasdešimt penkeri – moteris kaip uoga, nors šiuo atveju jau labiau džiovintas vaisius, bet irgi naudingas virškinimui! – Olego balsas nuaidėjo per visą jaukaus Vilniaus restorano salę, perskrosdamas net muziką fone. Visi, susirinkę prie ilgo stalo, sustingo: vieni susigėdę linktelėjo, kiti panirę į mišrainę, apsimetė, kad ieško alyvuogių. Elena, nuostabiai atrodanti tamsiai mėlyname suknelėje, kurią rinkosi dvi savaites, pajuto, kaip iš veido dingsta kraujas. Šypsena, prilipusi nuo vakaro pradžios, virto skausminga grimasą. Olegas, patenkintas savo juokeliu, išmetė taurelę degtinės ir su prakaituota ranka apsiavė žmoną per pečius. – Ką čia tokios rūgščios? Elena turi humoro jausmą, ką, motin? – trinktelėjo ją per nugarą, lyg draugą pirtyje. – Ir ekonomiška. Ši suknelė turbūt trečius metus gyvuoja? Atrodo kaip nauja! Nors tai buvo melas – suknelė visiškai nauja, pirktas už papildomus Elenos uždirbtus pinigus. Ji tyliai patraukė vyro ranką nuo peties ir gurkštelėjo vandens. Sieloje tvyrojo šalčio gumulas. Anksčiau ji būtų pajuokavusi: „Svarbu tu, brangusis, pelėsio neužsitrauksi“, bet tą vakarą viskas viduje lyg būtų užtrumpinę. Vakaras bėgo savaime. Olegas gėrė, darėsi vis įžūlesnis, kvietė Elenos jaunesnes koleges šokti, rėkė apie politiką ir apie tai, kaip „moterys viską sugriovė“. Elena priiminėjo gėles, klausėsi tostų, tačiau tai buvo automatiška – jos gyvenime tvyrojo tyla. Tyla, užgožianti Olego balso aidą. Namie Olegas, vos nusiavęs batus, nuėjo į miegamąjį: – Na, pavalgėm normaliai, – burbtelėjo, prasegdamas marškinius. – Tik tavo šefas kažkoks įtartinas. Nu, nešk mineralinio, gerklė džiūsta. Elena stovėjo prie veidrodžio, žvelgė į pavargusias akis ir bėgančią tušą. Ji neskubėdama nusiėmė batelius, užsuko į virtuvę, bet tik pasiliko sau vandens, išgėrė lėtai, žvelgdama pro tamsų langą į garsiai Zumino prospektą. Vėliau pasiruošė sofą nakvynei. – Lena, tu kur? Vandens! – rėkė Olegas. Elena išjungė šviesą koridoriuje, atsigulė ir apsiklojo. Atėjo naktis, bet miegas netruko. Galvoje nesisuko nei noras keršyti, nei pyktis – liko tik aiškus suvokimas: tai buvo paskutinis kartas. Limitas išnaudotas. Balansas lygus nuliui. Rytas nebuvo įprastas – virtuvėje nekvepėjo nei kava, nei kepta kiaušiniene. Olegas atsikėlė nuo laikrodžio signalo: Elenos jau pilnai apsirengusios sėdėjo prie stalo su planšetėle. Priekaištavimai dėl pusryčių liko be atsako. Lena tik sudėjo savo daiktus ir išėjo. Taip, tą savaitę namuose vis mažėjo tvarkos, patiekalų, dėmesio. Ji skalbė tik savo daiktus, ruošė tik sau. Olego puodeliai kaupėsi krūvoje. Savaitgalį Olegas pamėgino „susitaikinti“ – nupirko tortą, chrizantemų, bet Elena nepasidavė, išėjo iš virtuvės. Prieš jį buvo siena – šalta, bet nebyli. Praėjus mėnesiui, kai tikėjosi, kad viskas vyks savaime, suprato pats virstantis svetimu vaikščiojančioje tuščioje dėžutėje be Elenos jaukumo. O prasčiausia buvo tada, kai atėjo pinigų trūkumo krizė: bendra sąskaita be Elenos įnašo – ir tuščia. – Kur pinigai? Kodėl nepervedeisi? – griebęs telefoną, šaukė Olegas. Elenos atsakymas buvo trumpas – skyrybų ieškinys ir tyliai užrašytos eilutės: „Tai ne dėl juoko. Tai dėl to, kad tu manęs negerbi. Butas mano – paveldėtas, automobilio kreditas tavo. Aš išeinu – turi savaitę susirasti, kur gyventi.“ Tą akimirką Olegą apsėdo tikras, lietuviškas, grynas, kone egzistencinis siaubas. Jis suvokė prarandąs ne tik žmoną, bet visą įprastą savo gyvenimo sandarą: kas jį maitins, kas pasirūpins, kas primins apie dalykus… Jis buvo likęs vienas, o visi „draugai“ tiesiog geri draugai iš baro, mama – viena su keturiomis katėmis Justiniškėse. Elena tvarkingai susikrovė lagaminą. Olegas išmalda atleidimo, psichologų, pažadų, bet Elenos veide – tik nuovargis. Kai ji paliko butą, Olegas liko stovėti gana tipinio vėlyvo vakaro Vilniuje tamsoje, kuri pirmąsyk pasirodė slegianti iki sąnarių gylio. Jis vienas skaičiavo savo turtą, matė, kad viską sukūrė ji. Prie motinos jį vedė tik cigarečių kvapas ir pesimizmas. Pakeliui permąstė gyvenimą: kada jis prarado Eleną, kada ji virto „funkcija“? Sekmadienį, palikęs raktus pašto dėžutėje, išėjo. Joanų buto langai buvo tamsūs – Elena gi dabar sėdėjo pas mamą sode Molėtų rajone, plede, su mėtos arbata. Jai buvo tuščia, bet ramu. Priekyje laukė skyrybos, teismai, bet ji žinojo: išgyvens, nes sunkiausia dalis – gyventi su tuo, kuris priverčia jaustis vienišai – jau užnugaryje. Aplink nakties sužydusios alyvos Lietuvoje kvėpėjo laisve. Jeigu ši istorija Jums artima ir suprantate Eleną – paspauskite „Patinka“ ar sekite mano tinklaraštį. Papasakokite komentaruose: ką Jūs būtumėt dariusi Elenos vietoje?

Aš daugiau nekalbėjau su vyru po to, kas nutiko per mano gimtadienio šventę, ir pirmą kartą jis nusigando