Zibainis

Ištrūkusi iš motinos valdžios: Varvaros kelias į savarankišką gyvenimą ir meilę po ilgų metų nuolankumo, vienatvės bei motiniškos kontrolės Lietuvos provincijoje

Iš po mamos spaudimo Ligita, būdama trisdešimt penkerių, niekada neatrodė išskirtinė ar drąsi moteris

Uncategorized

02.4k.

Kai mama sužinojo, kad esu ištekėjusi, turiu gerai apmokamą darbą ir nuosavą butą, ji tuoj pat atvažiavo prašyti finansinės paramos – bet mūsų pokalbį nugirdo pamotė, kuri sukvietė vyrą ir sūnų, o galiausiai vyras mamai griežtai pasakė, kad daugiau nieko iš manęs nesitikėtų ir į mūsų namus daugiau neateitų.

Kai mano mama sužinojo, kad esu vedęs, turiu gerą darbą ir savo butą Vilniuje, ji netrukus atskubėjo

Uncategorized

0118

Priėmiau sprendimą nebevesti savo dukrų į šeimos susibūrimus… po daugelio metų, kai nesupratau, kas iš tiesų vyksta. Mano dukros – 14 ir 12 metų. Nuo mažumės jos girdėjo „tarsi normalius“ komentarus: „Labai daug valgo“, „Tai jai netinka“, „Ji per didelė tokiems drabužiams“, „Reikia saugoti svorį nuo mažens“. Iš pradžių tai laikėme šeimos „šiurkštumu“, galvojome, kad „tokia jau mūsų šeima“. Kai mergaitės buvo mažos, nemokėjo apsiginti, tylėjo, nuleisdavo galvas, kartais mandagiai šypsodavosi. Mačiau, kad joms nemalonu, bet įtikinėdavau save, jog perdedu – juk tokie tie susibūrimai. Prie pilnos stalo, juoko, nuotraukų, apkabinimų – būdavo ir ilgi žvilgsniai, lyginimai su pusbroliais, nereikalingi klausimai, „juokais“ pasakyti užgauliojimai. Dienos pabaigoje dukros grįždavo daug tylesnės nei įprastai. Komentarai nesustojo – tik keitėsi. Nebe tik apie maistą, bet ir kūną, išvaizdą, pokyčius: „Ši – jau labai suaugusi“, „Kita – per liekna“, „Niekam nepatiks taip“, „Jei toliau taip valgys, tegul paskui nesiskundžia“. Niekas jų neklausė, kaip jaučiasi, niekas nesuvokė, kad tai – jaunos merginos, kurios klausosi ir prisimena. Viskas pasikeitė, kai jos tapo paauglėmis. Po vieno susitikimo vyresnioji pasakė: „Tėti, nebenoriu daugiau eiti.“ Paaiškino, kad jai susibūrimai – tikra kančia: ruoštis, eiti, sėdėti, kęsti komentarus, bandyti mandagiai šypsotis, o grįžus – jaustis blogai. Mažoji tik tyliai linktelėjo. Suvokiau, kad abi taip jaučiasi seniai. Tada ėmiau į tai žiūrėti rimtai. Prisimindavau scenas, sakinius, žvilgsnius. Išgirdau ir kitų žmonių istorijų – apie augimą šeimose, kurios „rūpinasi“ tokiomis pastabomis, apie jų poveikį savivertei. Su žmona priėmėme sprendimą: dukros daugiau nebus verčiamos eiti ten, kur nėra saugios. Jei panorės – galės. Jei nenorės – nieko baisaus. Jų ramybė svarbesnė už šeimos tradicijas. Artimieji neilgai trukus pastebėjo: pradėjo klausinėti, kodėl mūsų nėra, ar neperdaug? „Taip visada buvo“, „Negalima auginti vaikų kaip iš stiklo“. Nieko neaiškinau. Nesivėliau į ginčus. Tiesiog nustojau vesti dukras. Kartais tyla pasako viską. Dabar jos žino: tėtis niekada nepastatys jų į situaciją, kurioje teks taikytis su pažeminimu, slepiamu po „nuomone“. Gal kažkam tai nepatiks, gal laikys mus konfliktiniais, bet man geriau būti tėčiu, kuris nubrėžia ribą, nei tuo, kuris žiūri pro pirštus, kol dukros mokosi nemylėti savęs, stengdamiesi „pritapti“. Ar, jūsų manymu, pasielgiau teisingai? Ar darytumėte tą patį dėl savo vaiko?

Priėmiau sprendimą daugiau nebevesti dukrų į giminės susitikimus po daugelio metų, kai net nesupratau

Uncategorized

011

Mano tėvas, sulaukęs 72 metų, pasakojo, kad ketina vesti savo klasės draugę!

20251217 Šiandien vėl galvojau apie tėtį, Vytautą, kuris netrukus savo 72ąjį gimtadienį pasakė, kad susituoks.

Uncategorized

0381

– Ir ką tu laimėjai savo niurzgėjimu? – vyras paklausė. Bet tai, kas nutiko toliau, jį pritrenkė Kai gyvenimas tempia už gerklės penktą ryto – Marinos istorija apie stiprybę, bendrą verslą, išdavystę ir sprendimą, kuris viską pakeitė

Ką pasiekei tuo savo verkimu? paklausė vyras. Tačiau toliau viskas tapo keistesnė nei galėjo įsivaizduoti.

Uncategorized

032

Jam su manimi kitaip, nei su ja

Jis su manimi elgiasi иначе, ne taip kaip su ja. Kas tai per mergina? Telefonas Domo stovėjo ant virtuvės

Uncategorized

057

Kaip gi galiu jums užkrauti tokį sunkų kryžių? Net mano tėtis su Tatjana nesutiko jo priglausti… – Marina, dukrele, atsipeikėk! Už ko tu iš tiesų nori tuoktis?! – verkdama šaukė mama, tvarkydama man nuometą. – Paaiškink bent jau, kuo Sergejus tau neįtinka? – pasimečiau nuo mamos ašarų. – Kaipgi ne? Jo mama pardavėja turguje, ant visų pyks ir rėkauja. Tėvas kažin kur pradingęs, jaunystėje tik gėrė ir linksmintis mokėjo. – Tai juk mūsų senelis irgi mėgo išgerti ir močiutę po kaimą vėdžiojo. Ir kas iš to? – Senelis buvo kaimo šviesuolis, visų gerbiamas. – Tik močiutei nuo to ne buvo lengviau. Buvau maža, bet puikiai prisimenu, kaip ji bijojo senelio. O mums su Sergejumi, mama, viskas bus gerai. Negalima spręsti apie žmones pagal jų tėvus. – Vaikai užaugs, pati suprasi! – piktai atšovė mama, o aš tik atsidusau. Nepaprasta gyventi, kai mama pakeisti nuomonės apie Sergejų taip ir nesugeba. Bet vis tiek su Sergejumi surengėme linksmą vestuvių puotą ir pradėjome gyventi savo šeimos gyvenimą. Gerai, kad Sergejus turėjo kaime senelio ir močiutės paliktą namą, to dingusio ir linksmojo tėvo. Sergejus po truputį tvarkė namą, kol tapo tikru moderniu nameliu, ar kaip aš jį vadinu – šiuolaikiniu kotedžu. Visos patogybės, gyvenam ir džiaugiamės. Va koks mano vyras geras, kodėl mama tada ant jo kalbėjo? Po metų gimė sūnus Jonas, o dar po ketverių – dukra Marija. Tačiau vos mūsų vaikai susirgę ar ką prikrėtę, tuoj pasirodydavo mama su savo – „Sakiau tau!“. Ir būtinai pridurdavo: „Maži vaikai – maži rūpesčiai! Paaugs, prisidirbs, su tokia giminių palikta karma tau bus liūdna!“. Stengdavausi nekreipti dėmesio į mamos priekaištus – juk jau iš įpročio bambėjo. Kaip ten bebūtų, dukra pasielgė prieš jos valią, ištekėjo be tėvų palaikymo. Tiesiog mama tokia žmogus – mėgsta viską kontroliuoti. Be to, ji jau seniai atleido mano pasirinkimą ir širdies gilumoje net sutiko, kad Sergejus iš visų pusių tikras aukso gabalas. Bet garsiai ji niekada to nepripažintų! Reikėtų pripažinti, kad buvo neteisi – o tai jau būtų neįmanoma! Ir dėl anūkų ji daugiau iš baimės kalbėdavo nei iš rimtos nuoskaudos. iš tikrųjų ji juos beproto mylėjo – jei jiems kas nutiktų, pirmoji šoktų į upę, o prieš tai visus plaukus už tokius žodžius išsirašytų. Bet kartais imdavo gąsdinti tos pačios „didžiosios bėdos“ iš praeities kartų – susijusios su vaikų suaugimu. Vaikai neišvengiamai augo. Štai jau sūnus baigė dvyliktą klasę ir leidžiasi į suaugusiųjų gyvenimą. Jonui suaugusių gyvenimas prasidės prestižiniame universitete artimiausiame mieste – vos 143 kilometrų atstumu. Bet motinos širdžiai tie kilometrai tolygūs atstumui tarp Žemės ir Merkurijaus, pavyzdžiui! Didžiulis atstumas! Pirmas keturias naktis beveik nemiegojau – kaip ten mano sūnus! O jei kas jį įskaudins? Ar normaliai šiandien pavalgė? O jei miestą sugadins, juk Jonas toks doras berniukas… Pradžioje Jonas gyveno bendrabučio kambaryje, skirtame kaimo vaikams. Bet motiniška širdis to neištvėrė, įkalbėjau vyrą išnuomoti Jonui butą mieste. Sūnus nusprendė, kad dalinai pats mokės už nuomą – pradėjo dirbti internetu, ką darytų protingas žmogus! Kas savaitgalį lėkdavau į miestą, pažiūrėt, kaip ten Jonas, padėti – namus sutvarkyt, valgyt pagamint. Nors pas Joną neįtikėtinai tvarkinga… Savo kambaryje Jonas niekad netvarkė, priešingai, palaikė klasikinę netvarką. Ir maisto visada būdavo – ir garintos maltinukės, ir troškiniai puoduose. Sakiau gi – protingas, o ne šiaip sūnus! Netrukus mano kelionės į miestą smarkiai pradėjo erzinti vyrą. – Marina! Užteks jau laikyt Joną prie savo sijono! Neduoji jam gyventi, ir man visai nebelsk laiko! Išeisiu nuo tavęs, kad ir pas Larisą laiškininkę – jis visus sveikina, va būsi žinojusi! Juokavo, aišku, bet išgąsdino. Kaip be vyro, jei jis pas Larisą nueitų? Niekaip! Ir tiesą sakė Sergejus – laikas paleisti sūnų ir leisti gyventi savarankiškai. Dar kurį laiką gūžčiojau kaip višta-kvoka, paskui išmokau gyventi supratus, kad sūnus užaugo. Paleidau Joną – nustojau jį globoti, bet, kaip paaiškėjo, visai veltui. Vieną dieną man paskambino iš dekanato ir pranešė, kad mano sūnus praleidinėja paskaitas, arti išbraukimo! Ką? Tikrai nesupainiojot? Mano Jonas? Negali būti! Išvažiavau į miestą, paėmusi laisvų nuo darbo dienų. Čia jau ir Sergejus manęs nesulaikė – kartais tampu tikru tanku. Sūnus neapsidžiaugė mano vizitu. Ne tai, kad nespėjo susitvarkyt, o nespėjo nuslėpti tikrojo praleidimų motyvo. O motyvas – mergina vardu Gabrielė. Graži kaip angelas mergina. Viskas būtų gerai, bet be merginos buvo dar vienas vaikas! Metų berniukas, jei tiksliau… Iškart supratau – ši mergina su kūdikiu ant rankų nusitaikė suvilioti mano sūnų ir tekėti už jo. Ne, aš gi moderni mama, dabar tokių istorijų netrūksta. Bet vis tiek – dar ne tas amžius Jonui vesti, ir svetimus vaikus augint. Merginai atrodė gal 18 metų, kai tik spėjo pagimdyti?! Nors viduje virė tikra audra, stengiausi laikytis. Su Gabriele apsikeičiau pasisveikinimu, o su Jonu susėdome virtuvėje rimtam pokalbiui. – Jonai, stipriai įsimylėjai? – paklausiau, šyptelėdama kuo galėjau. – Labai, mama, – Jonas nusišypsojo. – Ką ketini daryti su mokslu? – pamažu artėjau prie svarbiausio žingsnio, kaip minų lauku. – Žinau, mama, kad apleidau mokslus, bet toks dabar etapas. Nesijaudink, viską sutvarkysiu. – Koks tas etapas? Pasidalinsi? – Negaliu, mama, tai ne mano paslaptis. Gal vėliau, kai su Gabrielė susipažinsite artimiau. Nežinojau, ką daryti, kad nenubaidyčiau sūnaus. Todėl pasiėmiau pertrauką ir grįžau namo. – Dėl tavęs viskas! – užsipuoliau Sergejų, – davėi sūnui laisvę! Štai prie ko privedė! Ką dabar darysim? – Kas nutiko? – nustebo mano optimistas. – Ko tau netinka vaikas, jei Jonas jį jau myli? Reiškia, jis ne svetimas. – O tu pasiruošęs tapti seneliu? – Kodėl ne? Kai vaikai gimsta, supranti – kada nors tapsi seneliu. – Bet ne svetimam vaikui! – Marina! Atrodo, kalbu ne su tavimi. Vaikas negali būti svetimas! Pagalvok apie tai. Vyras išėjo miegoti į kitą kambarį, o aš pusę nakties klaidžiojau tuščia miegamąja. Pirmiausiai pyktis ant visko, ant gyvenimo, ant Gabrielės, ant sūnaus, ant vyro, kad prisidėjo prie jų. Vėliau aprimau – Sergejus, kaip visada, teisus. Vaikas nekaltas. Net Gabrielė turbūt irgi – gyvenimas gi įvairus. Prie ryto pati save išsiplūsdama, išsiverkiau visas ašaras ir nuslinkau prie vyro, besimiegojančio ant sofos svetainėje. – Sergejau, atleisk! Tikrai atsibudau iš naivumo. Jus tiesiog labai myliu! – Ateik čia, kvaila žmona! – užklojo mane vyras, įsikniaubiau šalia. Taip ir užmigome, lūpose jau švietė laiminga šypsena – būsiu močiutė! Kas gi čia blogo? Berniukas – tikras stebuklas! Michailu jį vadina. Tik gyvenimas pasirodė sudėtingesnis nei tuo metu atrodė. Po kurio laiko Jonas pranešė – pereina į vakarinį universitetą, o su Gabriele ketina tuoktis. Šįkart neskubėjau, pirma bandžiau susivokti, o tik tada savaitgalį išvykome su vyru pas sūnų į miestą. Sergejus, žinojau, padės nepirkti lieptų. Prie durų mus pasitiko Gabrielė, nubraukė ašarą: – Atleiskit, nenoriu, kad Jonas taip darytų, bet jis labai užsispyręs. Jūs turbūt žinot… – Užsispyręs, ir dar koks, – šyptelėjo Sergejus, – bet mūsų sūnus – ne kvailas. Ir jei taip nusprendė, vadinasi, reikia. Nurimk, Gabrielė, viską aptarsime. Virtuvėje – pasitikimas arbata, Jonas dar ne namie. – Jonas nubėgo pieno, tuoj pareis, atleiskit, – sakė Gabrielė. – Kodėl vis atsiprašai? – paklausė Sergejus, – nė nesupratom, kad kažkas blogo. Pradžioj pabandykim išsiaiškint. Arbatos paruoši pavargusiems svečiams? 143 km tik ką pravažiavau. – Oi, atleiskit, – Gabrielė išsiblaškė. Sergejus pamatė eilinį atsiprašymą, užvertė akis, Gabrielė nusišypsojo – supratau, kad vyras jau palaiko sūnaus pasirinkimą. Arbatos šiluma, Sergejaus jau trečias sausainis (savo rankomis keptas!), Jonas grįžta iš parduotuvės. Sūnus niūrus, krauna produktus ant stalo. Bet akyse kažkas pasikeitė į vyrišką tvirtumą. Supratau – nebeturiu teisės sūnui ką nurodyti, jis jau tikras vyras. – Vadinasi, nusprendėt tuoktis? – paklausė Sergejus, kai prisėdom. – Taip, ir nediskutuojama, – ryžtingai atsakė Jonas. – Sutinku. Bet noriu žinoti, kodėl taip skubate? Laukiate dar vieno vaiko? – Ne, ką jūs! – Gabrielė pradėjo raudonuoti. Į galvą šovė neįmanoma mintis, kad gal Gabrielė ir Jonas dar neturi tokių santykių, jog galėtų atsirasti vaikas… Bet… – Tai kas verčia skubėti su vestuvėmis? – Kitaip Michailą paims į vaikų namus, – nuleidusi akis paaiškino Gabrielė. – Kodėl gali paimti vaiką? – griežtai paklausė Sergejus. – Nes mama išėjo į šviesą, – pašnibždomis sakė Gabrielė, lūpos drebėjo. – Gabrielė, nebūtina nieko aiškinti! – iškart Jonas. – Mama ir tėti, norėčiau, kad tiesiog suprastumėt ir priimtumėt – kaip sakiau telefonu. Daugiau – mūsų reikalas. – Palauk, Jonai, – pertraukė Gabrielė. – Jei esame kartu, jūsų šeima ir mano šeima dabar – viena. Neteisinga slėpti. Gabrielė patylėjo. Matėsi, kad su Jonu susikibo rankomis, pajutau, kad visas košmaras jos istorijoje dar tik prasideda. – Prieš trejus metus mano mama įsimylėjo, visiškai prarado galvą. Denisas už ją jaunesnis dešimt metų. Atsirado Michailas. Džiaugiausi broliuku, lankydavau juos dažnai. Esant man, namuose nebuvo jokių barnių, nors kaimynai teisme vėliau sakė, kad visada girdėdavo rėkimus, lėkščių daužymą… Kartą, kaip sužinojau vėliau, mama ir Denisas labai susipyko – mama jį pavydėjo kitai. Per barnius mama stumtelėjo Denisą, šis užkliuvo už užtiesalo, atsitrenkė galva į stalą. Po dviejų dienų Denisas mirė ligoninėje, o mama suėmė. Gabrielė sunkiai atsiduso: – Mama mirė dar SIZO, neišlaukus teismo. Širdis tiesiog sustojo. Nepulkite teisti – ji buvo kaip kolibris, ryški, nenustygstanti, bet aš ją labai mylėjau. – Dabar tu mūsų atsiprašyk, – tarė Sergejus, kai Gabrielė nutilo. – Kad teko viską mums išpasakoti, atleisk. Bet tu teisi – dabar šeima turim palaikyti. Nors gėda, bet tuo metu norėjau šaukti: „Jonai! Atsipeikėk! Nereikia mums tokio giminaičio! Mūsų giminėje niekada nebuvo kriminalistų!“. Bet susilaikiau, prieš akis išniro vaizdas, kaip stoviu su vestuvine suknele, o mama mane atkalbinėja nuo vestuvių su Sergejumi. Mintyse save suplakiau: „Negalima, Marina, spręsti apie žmones pagal jų tėvus! Tu pati žinai!“. Tas savas išbarimas sukūrė stebuklą – galvoje gimė beprotiška, bet nuostabi mintis. Pažvelgiau į vyrą – jis šypsojosi, suprato ir buvo už! Sergejus pritarė, linktelėjo: – O ką pasakytumėt tokiam variantui: mes su mama perimam globą Michailui, o jūs dar palaukit su šeimos kūrimu ir tęskit mokslus. – Kaip? – nustebo Gabrielė. – Tėti, baik! – Jonas iškart. – Michailui pas mus kaime bus gerai, pats žinai, kiek linksma vaikystė čia buvo. Jei norėsit – visada galėsit pasiimti. – Su tėčiu nuobodžiauja be tavęs, Jonai, su malonumu pasirūpins Michailu. – Tavo sesė jau labiau berniukus domisi, ne tėvais. – Gabrielė, spręsti tik tau, – pažvelgiau jai į akis. – Kaip gi galėčiau užkrauti jums tokį sunkų naštą? Net tėtis su Tatjana nesutiko jo globoti… Ir nepastebėjome, kaip diskusijos kaltininkas pabudo – išlipo iš sofos, atėjo į virtuvę, ištiesęs rankeles ne kam kitam, o Sergejui. – Oi, kokia sunkioji našta, – juokdamasis linksmai ištarė Sergejus, paėmęs Michailą ant rankų. – Sergejau, dar kaip tėtis, – nusijuokiau, – visai ne senelis! – Palauk, – pagrasino kumščiu ir priklaus į ausį – „Naktį parodysiu senelį“. Vaikai dar kiek dejuodami, visgi sutiko su mūsų sprendimu – priglausti Michailą. Su globa nesusidūrėme su jokiomis problemomis. Socialinė darbuotoja sakė – tai neprareta, kai šeimos mūsų amžiaus ima mažylius. Vaikai suaugę, o tėviškos meilės ir švelnumo – vežimais. Ir pas mus tikrai dar buvo daug tos energijos – su Sergejumi lyg atjaunėjome rūpindamiesi Michailu. Kas naktį pakeldama mažylį, pravirkdavau iš laimės dėl netikėtos dovanos. Tik mama, kaip visada, bambėjo dėl tokio sprendimo. Bambėjo, bet Michailą pamilo labiausiai, o ir jis ją. – Oj, Marina! Ką jūs darot! – vėl šaukė mama ir iškart pradėjo švelniai kalbinti Michailą – „Kas dabar nori miego, kieno tai akytės merkiasi, kas nori pogulio?!“ O po to vėl: – Apie ką jūs galvojat, Marina! Kieno mažyčiai pirštukai išsitepė?! Oj, nežinau, kaip jūs dabar būsit? O kur mano Michailas, kur jis pasislėpė?!

Kaip gi aš galėčiau užkrauti jums tokią naštą? Net mano tėvas su Vitalija nesutiko jo imti. Laima, dukra, susivok!

Uncategorized

0187

Mano žmona ramiai miegojo šalia manęs… ir staiga gavau „Facebook“ pranešimą – nepažįstama moteris paprašė draugauti. Priėmiau prašymą ir paklausiau: „Ar mes pažįstami?“ Ji atsakė: „Girdėjau, kad susituokei, bet vis dar tave myliu.“ Tai buvo sena pažįstama iš praeities, atrodė labai gražiai nuotraukoje. Užvėriau pokalbių langą ir pažvelgiau į savo žmoną, kuri po sunkios darbo dienos ramiai ilsėjosi mūsų naujuose namuose. Ji toli nuo savo tėvų ir artimųjų, bet viskuo pasitiki manimi. Prisiminiau visa tai ir tiesiog paspaudžiau „BLOKUOTI“. Atsiguliau šalia jos ir supratau: esu vyras, o ne vaikas – prižadėjau ištikimybę ir visada stengsiuosi būti tas, kuris nenuvilia savo žmonos ir nesugriauna šeimos…

Mano žmona, Rasa, ramiai miegojo šalia manęs Tą akimirką telefone pasirodė Facebook žinutė kažkokia moteris

Uncategorized

023

Akis į akį: pajusk laimę kiekviename žvilgsnyje

Austėja kartą po kito žiūrėjo pro medžio langą, širdis degė lyg žibintas. Ji jau devyniolika metų gyveno