Zibainis

Kas kita, jei ne aš? Sode penktų aukštų namo miego rajone Kaune visų žinojo močiutė Alvėja Petronė.

Po tėvų skyrybų jie atsikratė dukros: mama išmetė daiktus pro duris, tėtis pasakė grįžti pas mamą, o aš pradėjau naują gyvenimą Šiaurės Lietuvos miestelyje – bet po metų šeimos likimai netikėtai susipynė iš naujo

Maldavau, bet mama liko nepermaldaujama, greitai susidėjo mano daiktus į kuprinę, padavė keletą eurų

Uncategorized

078

Būsima anyta sugadino atostogas: kaip kelionė į Tailandą tapo santykių išbandymu visai šeimai

Būsima anyta sugadino atostogas Vienai su dukra važiuoti vis tiek baisu, pati supranti dvi moterys, kalbos

Uncategorized

0125

Sulaukusi septyniasdešimties, ji tapo nereikalinga net savo vaikams: nei sūnus, nei duktė nepasveikino su gimtadieniu – Lidijos vienatvė ir netektis slaugos ligoninėje, kol netikėtai sugrįžo duktė

Po septyniasdešimties ji niekam netapo reikalinga, net sūnus ir dukra nepasveikino jos gimtadienio proga.

Uncategorized

0138

Aš tau pagimdžiau sūnų, bet mums iš tavęs nieko nereikia, – paskambino meilužė.

Aš tau pagimdžiau sūnų, bet mums iš tavęs nieko nereikia, sušnabždėjo Svetlana per ragelį. Vidas žiūrėjo

Uncategorized

026

Kodėl niokoti mano meilę?

Ramus vakaras. Gatvė tuščia, tik retų žibintų šviesos geltonai šviečia ant betono. Aš stoviu prieš ją

Uncategorized

030

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Nebuvo linksma, supratau, kad tai buvo kvaila mintis. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai žaidimas, bet paskui suprato, jog aš jį pardaviau. Laikai visiems buvo skirtingi. Vienam ir „viskas įskaičiuota“ per menka, kitam – svarbiausia, kad juodos duonos su dešra pakaktų. Taip ir mes gyvenome savais keliais, visko nutikdavo. Mažas tada buvau. Mano dėdė, mamytės brolis, padovanojo man aviganio šuniuką, ir aš buvau laimingas. Šuo prisirišo prie manęs, suprasdavo iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, kada duosiu komandą. – Gulk, – palaukęs sakydavau, o jis atsiguldavo, ištikimai žiūrėdamas į akis, pasiruošęs, regis, dėl manęs numirti. – Tarnauk, – komanduodavau, o šuo skubiai stodavo ant storų letenėlių ir sustingdavo, nurydamas seilę. Laukdavo, laukdavo užtarnauto gardėsio. O aš neturėjau kuo jo palepinti. Patys tuo metu badavome. Tokie buvo laikai. Mano dėdė, dėdė Stasys, tas, kuris padovanojo šuniuką, kažkada man pasakė: – Nesikremtuok, berniuk, pažiūrėk, koks jis ištikimas, atsidavęs. Tai tu parduok jį, o po to pašauk, vis tiek sugrįš. Nieks nematys. Turėsi pinigėlių – nupirksi skanėstų ir sau, ir šuniui su mama. Klausyk dėdės, žinau, ką sakau. Man patiko ta idėja. Nesusimąsčiau tada, kad taip elgtis negražu. Juk suaugęs patarė, juk juokais, užtat skanėstų nusipirksiu. Pašnibždėjau ištikimajam šilton ausin, kad atiduosiu jį, o paskui pašauksiu, ir tegu bėga pas mane, pabėga nuo svetimųjų. Ir jis mane suprato! Sulojo, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadį ir išėjom prie stoties. Ten visi viską pardavinėjo – ir gėles, ir agurkus, ir obuolius. Kai tik iš traukinio išlipo minia žmonių, visi pradėjo pirkti, derėtis. Žengiau kiek į priekį, šunelį pasiėmiau arčiau. Bet niekas nesusidomėjo. Jau beveik visi nuėjo, kai staiga priėjo vyriškis rimtu veidu prie manęs: – Tu, berniuk, ko čia stovi, gal lauki ko nors, arba šunelį parduoti nori? Koks tvirtas šuniukas – paimsiu, tebūnie. Įbruko man pinigus į saują. Perdaviau jam pavadį, Ištikimasis apsidairė ir linksmai nusičiaudėjo. – Na, eik, Ištikimasis, eik, drauge, eik, – pašnibždėjau – pašauksiu, eik. Ir nuėjo su vyru, o aš, pasislėpęs, žiūrėjau, kur mano draugą nusivedė. Vakare parnešiau namo duonos, dešros ir saldainių. Mama griežtai paklausė: – Negi vogei iš ko nors? – Ne, mama, tikrai ne – padėjau nunešti daiktus stotyje, už tai ir davė. – Na, šaunuolis, vaikeli, eik miegot – pavargau šiandien. Pavalgysi ir eisim ilsėtis. Ji net nepaklausė apie Ištikimąjį, tai jai nebuvo svarbu. Dėdė Stasys ryte užėjo. Ruošiausi į mokyklą, nors labiausiai norėjau bėgti pas Ištikimąjį, jį šaukti. – Tai ką, – nusijuokė jis, – pardavei draugą? Ir paglostė per galvą. Nuvykau ir neatsakiau. Taip ir nemiegojau naktį, ir duonos su dešra nevalgiau – į gerklę nelindo. Nebuvo linksma, supratau, kad tai buvo kvaila mintis. Nebuvo veltui, kad mamytė nemėgo dėdės Stasio. – Kvailas jis, neklausyk jo, – sakydavo man. Griebiau kuprinę ir išskubėjau iš namų. Iki to namo buvo trys kvartalai – nubėgau neuždusęs. Ištikimasis sėdėjo už aukštos tvoros, pririštas didele virve. Jį šaukiau, bet jis liūdnai žiūrėjo į mane, padėjęs galvą ant letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas užgeso. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai žaidimas, o paskui suprato, jog aš jį pardaviau. Tuo metu į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai pažiūrėjo į Ištikimąjį. Šis susigūžė ir supratau, kad padėtis prasta. Vakare stotyje nešiojau krovinius. Mokėjo mažai, bet uždirbau reikiamą sumą. Buvo baisu, bet priėjau prie kiemo vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – O, berniuk, ko čia užmiršai? – Dėde, aš persigalvojau, va, – ir grąžinau pinigus už Ištikimąjį. Vyras žiūrėjo prisimerkęs, tylėdamas paėmė pinigus ir atrišo šunį: – Girdėk, berniuk, pasiimk, pasiilgo jis, nematyt apie sargą iš jo, bet žiūrėk, gal ir neatleis tau. Ištikimasis niūriai žiūrėjo į mane. Žaidimas tapo mums išbandymu. Paskui jis priėjo, palaižė ranką ir nosimi stumtelėjo į pilvą. Nuo tada praėjo daug metų, bet supratau, kad niekada, net juokais, draugų neparduoda. O mama tada apsidžiaugė: – Vakar pavargusi buvau, paskui galvoju, o kur mūsų šuo? Jau pripratau prie jo – mūsų jis, Ištikimas! O dėdė Stasys pas mus retai užsukdavo – jau nebejuokingos jo šmaikštybės buvo.

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Linksma nebuvo, supratau, kad čia kvaila

Uncategorized

013

Ramunės seneliui

Grigalias Petrauskas gyveno gatvės galu, nedideliame, bet tvirtame name. Sienas, kurias dar jo tėvas

Uncategorized

015

Surinkau daiktus ir išėjau su ramybe, – tarė žmona

2024m. kovo15d., Vilnius Manęs dienoraštis Vakar susirinkau visus reikiamus dalykus ir išsikalbėjau su