Zibainis

Liaudiška išmintis byloja: žmogaus kaip riešuto neišgliaudysi iš karto reikia laiko pažinti.

Tikra Žmona: Brolio Išpažintis apie Meilę, Kantrybę bei Sudėtingus Likimo Posūkius, Nuo Porcelianinių Statuėtėlių iki Ilgaamžės Vienatvės ir Ilgai Laukto Atleidimo

GIMTOJI ŽMONA Kaip tau pavyksta tiek metų su viena žmona išbūti? Koks tavo paslapties raktas?

Uncategorized

012

Donka: Žavėjimasis ir Paslaptis Lietuvoje

Kokia puiki anūkė, Vasiliui Dmitrijui, juodų akių, baltais dantimis. Kas ji tokia? Ar ne tavo?

Uncategorized

012

Ji nebuvo viena. Paprasta istorija apie žiemišką rytą Vilniuje, kur katinas Filė, kadaise buvęs finansininku, dabar vertina gerumą ir šilumą, padeda savo gelbėtojai močiutei Valei, dalijasi namais su ištikimu šunimi Gavriku ir supranta, kad tikroji laimė slypi paprastuose dalykuose.

Tai buvo seniai, kai žiemos rytai dar prasidėdavo vėlai, o aušra slėpėsi už pilkų debesų. Kiemo prižiūrėtojai

Uncategorized

037

Gintarine Eglė

Aistė, blondinė, ir Domas, galingas tamsiaplaukis, mylėjo vienas kitą be galo. Po dviejų metų nuo vestų

Uncategorized

0114

Pavargęs nuo žmonos ir uošvės: kaip tyliausias mūsų kaimo vyras Steponas atėjo pas mane pasiguosti, o po to visa šeima suprato, ko jam iš tikrųjų reikia

Pavargęs nuo uošvės ir žmonos Tą vakarą pas mane į ambulatoriją atėjo pats tyliausias ir kantriausias

Uncategorized

015

Aš visuomet būsiu su tavimi, mama. Tikra lietuviška istorija, kuria verta patikėti

Aš visada būsiu su tavimi, mama. Tikra istorija, į kurią norisi tikėti Močiutė Valė nekantriai laukė vakaro.

Uncategorized

044

Skausmo kartėlis sielos gelmėse „Tavęs jau seniai laukia vaikų namai! Dingk iš mūsų šeimos!“ – rėkiau drebėjančiu balsu. Mano didžiausią pyktį sukėlė pusbrolis Dima. Dieve, kaip aš jį mylėjau vaikystėje! Auksiniai plaukai, žydros akys, linksmas būdas. Tai buvo mano Dima. …Giminės dažnai susirinkdavo prie šventinio stalo. Iš visų pusbrolių labiausiai išskyriau Dimą. Jis mokėjo kalbėti subtiliai, buvo talentingas dailininkas. Kartais vos per vakarą nupiešdavo penkis šešis greitus piešinukus. Žiūrėdavau ir net atitraukti akių negalėdavau – toki grožį kūrė! Slapta sudėdavau visus Dimos kūrinius į savo stalčių. Saugojau brolio kūrybą it didžiausią turtą. Dima buvo dvejais metais vyresnis už mane. Kai Dimai tebuvo 14-ka, netikėtai mirė jo mama. Ryte tiesiog neišsigelbėjo… Tada kilo klausimas – kas priglaus sūnų Dimą? Pirmiausia visi puolė ieškoti jo tėvo. Nebuvo taip paprasta – tėvai išsiskyrę, tėvo nauja šeima, „nenori trikdyti jos ramybės.“ Po to visi giminės tik gūžčiojo pečiais – kiekvienas turi savo rūpesčių, savo šeimas… Galų gale mano tėvai, kurie jau augino du vaikus, ėmė ir priglaudė Dimą – juk mirusioji buvo mano tėčio jaunesnioji sesuo. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad Dima dabar gyvens pas mus. Tačiau… Jau pirmąją jo viešnagės dieną mane suneramino mėgstamo pusbrolio elgesys. Mama, bandydama paguosti našlaitį, paklausė: – Gal tu ko nors norėtum? Sakyk drąsiai. Ir Dima be jokio sąžinės graužaties atsakė: – Noriu žaislinės geležinkelio trasos. Turiu pasakyti, kad ši žaislinė trasa kainavo didžiulius pinigus. Mane labai nemaloniai nustebino toks noras: juk ką tik netekai mamos, o tau rūpi žaislai… Kaip galima taip elgtis? Tėvai tuojau pat įsigijo Dimos svajonę. O tada prasidėjo: „Nupirkite magnetofoną, džinsus, firminę striukę…“ O tai buvo aštuntasis dešimtmetis: aikštelėje šios prekės kainavo milžiniškus pinigus ir jų labai trūko. Ir tėvai patenkindavo visus našlaituko norus net skriausdami mūsų šeimą. Su broliu tai supratome ir nesiskundėme. …Kai Dimai sukako 16, pasirodė mergaitės. Brolis pasirodė itin meilės trokštantis jaunuolis. Ir dar – Dima pradėjo atkakliai kabintis prie manęs, pusbrolio sesers. Bet aš, kaip sportininkė, puikiai apsigyniau nuo jo kvailų pastangų. Dėl to net tekdavo susimušti – dažnai verkdavau kruvinom ašarom. Apie tai tėvai nežinojo – nenorėjau jų liūdinti. Vaikai dažniausiai apie tokius dalykus nutyli. Kai mane atstūmė, Dima tuoj pat susidomėjo mano draugėmis, kurios kovojo dėl jo dėmesio. …Ir dar Dima vogdavo. Atsimenu, turėjau taupyklę – taupiau pinigus dovanoms tėvams. Vieną dieną pasirodė tuščia! Dima kategoriškai neigė, sakė, kad nelietė – ir nė kiek nesusigėdo! Mano širdis plyšo. Kaip galima taip elgtis, gyventi po vienu stogu ir vogti? Dima griovė mūsų šeimos pamatus. Pykau ir buvau įsižeidusi, o Dima nesuprato mano reakcijos. Jam atrodė, kad visi jam skolingi. Nuo tada jo nekęsdavau. Tada ir surikau visa jėga: – Išeik iš mūsų šeimos! Atmenu, išbėriau jam tiek žodžių, kad į skrybėlę nesusirinktum… Mama vos mane nuramino. Nuo tada Dima man neegzistavo. Vengiau jo kaip galėjau. Vėliau paaiškėjo, kad giminės žinojo, koks „fruktas“ tas Dima. Tik viena mūsų šeima gyveno kitame rajone. Dimos buvę mokytojai įspėjo mano tėvus: „Veltui prisiimate tokią naštą. Dima ir jūsų vaikus sugadins.“ …Naujoje mokykloje atsirado mergina – Kotryna. Ji įsimylės Dimą visam gyvenimui. Ištekės už jo vos baigus mokyklą. Jiems gims dukra. Kotryna kantriai pakęs visas vyro išdaigas, melus ir begalines neištikimybes. Kaip sakoma, mergos varge augo – dvigubai jo prisikentės ir po vestuvių. Visą gyvenimą Dima pasinaudos Kotrynos meile, kuri, rodos, prilipo siela. …Dimą pašauks tarnauti į kariuomenę. Tarnyba bus Kazachstane. Ten Dima turės „antrinę“ šeimą – matyt, užmezgė ją per atostogas. Demobilizuotas, pasiliks Kazachstane – ten gims sūnus. Kotryna, nelaukdama, išvažiuos į Kazachstaną ir visais būdais parsiveš vyrą namo. Tėvai niekada nesulaukė padėkos žodžių iš sūnėno Dimos. Nors priglaudė jį visai ne dėl to. …Dabar Dmitrijui Eugenijevičiui 60 metų. Jis lanko stačiatikių bažnyčią. Su Kotryna jie turi penkis anūkus. Atrodytų, viskas gerai, tačiau kartėlis dėl santykių su Dima liko iki šiol… Net su medumi tokio kartumo nevalgysiu…

Kartėlis sielos dugne Seniai jau laikas į internatą tau! Dink iš mūsų šeimos! rėkiau suskylančiu balsu

Uncategorized

042

Kostikas sėdėjo invalido vežimėlyje ir žiūrėjo pro dulkėtas stiklines į gatvę

Konstantinas Kavėrin sėdėjo neįgaliojo kėde ir žiūrėjo per dulkių dengtus langus į gatvę. Jo likimas