Zibainis

Uncategorized

Vienintelis gyvenimas

Vienintelė gyvybė Karštis degino Morką iš vidaus. Tai nebuvo pirmas kartas, bet prieš penkiolika dienų

Uncategorized

0961

Pakvietimas į vestuvių metinių šventę buvo spąstai… bet dovana, kurią atnešiau, viską apvertė aukštyn kojom.

Kvietimas į jų metines buvo spąstai bet dovana, kurią atnešiau, pakeitė viską. Gavęs kvietimą, perskaičiau

Uncategorized

0186

Vyras pasiūlė pagyventi atskirai, kad „patikrintų jausmus“, o aš pakeičiau durų spynas – Žinai, Rūta, atrodo, kad tapome vienas kitam svetimi, – pradėjo Ramūnas, visai kaip pasiūlydamas vakarienei nusipirkti juodos, o ne baltos duonos. Net nepakėlė akių nuo lėkštės su barščiais ir lašinių riekėmis. Rūta sustingo su samteliu rankoje, karštas sriubos lašas nudegino riešą, bet skausmo ji beveik nejautė. Ausyse užūžė, kaip įjungus siurblį visu pajėgumu. – Ką reiškia – atskirai? – perklausė ji, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. Samtelį padėjo į puodą, bijodama, kad šis gali išslysti iš suglebusios rankos. – Į komandiruotę važiuoji? – Ne, jokių komandiruočių, – Ramūnas suraukė kaktą, pagaliau pakėlė į ją pavargusias, kiek erzinančias akis – tarsi paaiškintų akivaizdžius dalykus neatidus mokinys. – Kalbu apie pertrauką. Norėčiau suprasti, ar mane iš tiesų traukia namo ar tiesiog pripratimas. Nusipirkau studiją, netoli darbo – bus patogiau. Daugiau neaiškumų nei jausmų šiandien. Jau pradėjau krautis daiktus. Viskas aišku, jis tai suplanavo jau seniai. Kol Rūta galvojo, kokius sodinukus pirks sodybai, rinko jam megztinį Maximoje, jis ieškojo buto. – O mano nuomonė tau nesvarbi? – Rūta ieškojo veide to paties vaikino, už kurio kadaise tekėjo, bet prieš ją sėdėjo svetimas, suapvalėjęs vyras neramiomis akimis. – Nereik dramatizuoti, – atsiduso Ramūnas. – Gi ne skyrybas siūlau. Psichologai taip pat pataria. Gal suprasim, kad vienas be kito neišgyvenam – bus antras medaus mėnuo. O gal… visiems bus sąžiningiau. Jis pakilo, nuėjo į miegamąjį – girdėjosi, kaip šnarėjo maišeliai, trankėsi spintos. O Rūta sėdėjo žiūrėdama į atšalusius barščius – tuos, kuriuos jis taip mėgo, su pupelėmis – ir viduje augo šalta, didžiulė tuštuma. Kai vyras pagaliau išėjo, liepdamas mėnesį net nebandyti skambinti „eksperimento tyrimo švarumui“, Rūta liko viena – be galo tyloj ir staiga pernelyg erdvioj savo nuosavoj, tėvų dovanotoj, nors ir pusę gyvenimo kartu tvarkytoje, Vilniaus daugiabučio erdvėje. Pirmas tris dienas ji tik gėrė vandenį, vaikščiojo į tualetą ir mąstė – ko gi pritrūko? Po ketvirtosios atvyko sesuo Jovita, užplūdo butą, su produktais, vynu ir aiškiu receptu: susiimti ir negalvoti apie jį. „Jausmų patikra? Tavęs, rūtele, jau laukia kita! O tu – protinga, tvirta, išradinga, laikyk poziciją.“ Rūta po sesers išvažiavimo ilgai negalėjo nurimti, bet tą naktį išmetė visas jo smulkmenas iš vonios. Tą patį vakarą internete rado durų spynų keitimo paslaugą. Į klausimą – kokią spyną rinktis, atsakė: „Pačią geriausią, kad ir su senu raktu niekas neatidarytų.“ Kai kilo klausimas, ar elgiasi teisingai, Rūta pagalvojo: „Mano butas, aš čia savininkė. Jis norėjo būti atskirai, tegu ir būna. Visam laikui.“ Po savaitės Ramūnas grįžo su gvazdikais (kurių niekada nemėgo), bandė atrakinti naują spyną, šaukė, reikalavo. Ji, stovėdama už naujų spynų saugomos durys, tvirtai ištarė: „Tavo daiktai – prie durų. Mano gyvenimas vyksta be tavęs.“ Ir užrakino viską keturiais užraktais, saugiai, taip, kaip per visas dvidešimt bendrų metų nebuvo drįsusi. Skirtis buvo lengviau nei tikėjosi: vaikai užaugę, butas – tik jos. Dėl automobilių ir sodo teismas nusprendė paprastai. O žinios, kad „jaunoji mūza“ Ramūną paliko vos supratusi, jog „patikrintų“ į butą negrįš, o pats jis liko su skolom ir grįžo gyventi pas mamą Fabijoniškėse, Rūtos jau nebejaudino. Ji kaip tik grįžo iš Turkijos, atsinaujinusi, su nauju gyvenimu ir šypsena. Ir kai vieną vakarą Ramūnas prie laiptinės bandė graudintis, ji tik padrąsinančiai pasakė: „Dabar man nebėra ankšta – man laisva.“ Blizgančius naujus raktus įkišo į duris ir žengė ten, kur laukia jos vienos gyvenimas, kurios niekas daugiau neatrakins be jos leidimo. Patiko istorija? Paspausk „patinka“ ir užsiprenumeruok mūsų kanalą, kad nepraleistum naujų gyvenimiškų pasakojimų. Parašyk komentaruose, ar Rūta pasielgė teisingai?

Žinai, Rūta, man atrodo, kad mes tapome vienas kitam svetimi. Kasdienybė mus prarijo. Pagalvojau…

Uncategorized

0761

— Čia dabar gyvens Diana, — pareiškė vyras, sugrįžęs iš atostogų.

Čia dabar gyvens Jūratė, pareiškė vyras, grįžęs iš poilsio Šiandien buvo ypatinga diena. Andrius sugrįžo

Uncategorized

0212

Kaip „laisvi santykiai“ atšaldė santuoką: lietuviškas scenarijus apie 25 metus kartu, „europos pavyzdžius“, paslėptas nuoskaudas ir naują gyvenimo pradžią su anūke ant rankų

Klausyk, Sigita… Gal pabandom atvirus santykius? atsargiai pasiūlo Rimantas. Ką? iš pradžių nesupranta Ieva.

Uncategorized

062

Aš atėjau į Kūčių vakarienę su gipsu ant kojos ir diktofonu kišenėje.

Aš atvykau į Kalėdų vakarienę su šiaude ant kojos ir balso įrašikliu kišenėje. Visi mane nusigręžė šokiruoti

Uncategorized

093

Buvęs pakvietė mane vakarienės „atsiprašyti“… bet aš atėjau su dovana, kurios jis tikrai nesitikėjo. Kvietimas atkeliavo paprastą dieną – gal todėl smogė ypatingai stipriai.

Buvęs man parašė netikėtai pakvietė vakarienės pasikalbėti, atsiprašyti… O aš nuėjau su dovana

Uncategorized

0242

Buvęs pakvietė mane vakarienės „atsiprašyti“… bet aš atėjau su dovana, kurios jis tikrai nesitikėjo. Kvietimas atkeliavo paprastą dieną – gal todėl smogė ypatingai stipriai.

Buvęs man parašė netikėtai pakvietė vakarienės pasikalbėti, atsiprašyti… O aš nuėjau su dovana

Uncategorized

0121

Pakentėk dar truputį – Mama, čia Anos kitam semestrui. Marija padėjo voką ant apsitrynusios virtuvinės staltiesės. Šimtas tūkstančių. Trys kartus juos perskaičiavo – namuose, troleibuse, prie laiptinės durų. Kiekvienąsyk gaudavosi lygiai tiek, kiek reikia. Elena padėjo mezginį ir pažvelgė į dukrą per akinių viršų. – Marija, kokia tu bevaisdė. Arbatos įpilt? – Nereikia, mama. Aš tik akimirkai, turiu spėti į antrą pamainą. Virtuvėje tvyrojo virtų bulvių ir vaistų kvapas – gal tai buvo tepalas sąnariams, gal lašai, kuriuos Marija mamai pirko kiekvieną mėnesį. Keturios su puse šimto už buteliuką – užtenka trims savaitėms. Prie to dar tabletės nuo spaudimo, tyrimai kas tris mėnesius… – Ana taip apsidžiaugė dėl praktikos banke, – Elena atsargiai paėmė voką, lyg jis būtų iš ploniausio stiklo. – Sako, ten geros perspektyvos. Marija patylėjo. – Pasakyk jai, kad šitie paskutiniai pinigai jos studijoms. Paskutinis semestras. Penkerius metus Marija tempė šitą naštą. Kiekvieną mėnesį – vokas mamai, pavedimas seseriai. Skaičiuoklė rankose ir begalinis atėmimas: minus komunaliniai, minus vaistai, minus produktai mamai, minus Anos mokslas. Kas lieka? Nuomojamas kambarys bendrabutyje, žieminis paltas, kuriam jau šešeri, ir pamirštos svajonės apie nuosavą butą… Kartais Marija norėjo savaitgaliui nuvažiuoti į Vilnių. Paprasčiausiai – pasivaikščioti po senamiestį, aplankyti Nacionalinę dailės galeriją. Net pradėjo taupyti – bet tada mamą ištiko pirmas rimtas priepuolis, ir visi sutaupyti pinigai nuėjo gydytojams… – Tau reikėtų pailsėti, dukryt, – Elena paglostė jos ranką. – Jokio veido neturi ant savęs. – Pailsėsiu. Netrukus. Netrukus – kai Ana ras darbą. Kai mamai pagerės. Kai bus galima iškvėpti ir pagalvoti apie save. Marija šitą „netrukus“ kartojo jau penkerius metus… Ekonomikos diplomą Ana gavo birželį. Raudoną, beje – Marija specialiai atvažiuodavo į įteikimą, išsiprašiusi iš darbo. Žiūrėjo, kaip sesutė lipa ant scenos su nauja suknele – dovana nuo jos, savaime suprantama – ir galvojo: viskas. Dabar viskas pasikeis. Dabar Ana pradės dirbti ir gal pagaliau bus galima nebeskaičiuoti kiekvieno cento… Praėjo keturi mėnesiai. – Marija, tu nesupranti, – Ana sėdėjo ant sofos, kojas pasidėjusi po savimi, avėjo pūkuotas kojines. – Ne tam aš penkerius metus mokiausi, kad už centus darbą dirbčiau. – Penkiasdešimt tūkstančių – tai ne centai. – Tau gal ir ne centai. Marija sukando dantis. Pagrindiniame darbe ji uždirbdavo keturiasdešimt dvi. Papildomai – dar dvidešimt, jei pasiseka. Šešiasdešimt dvi tūkstančiai eurų, iš kurių sau lieka geriausiu atveju penkiolika… – Ana, tau dvidešimt dveji. Laikas pradėti nors kažkur dirbti. – Pradėsiu. Tik ne kokioje nors įmonėlėje už penkiasdešimt. Elena sukosi virtuvėje, triukšmavo indais – apsimetė, kad nieko negirdi. Ji visada taip darydavo, kai dukros pradėdavo ginčytis. Išeidavo, slėpdavosi, o vėliau, kai Marija jau ruošdavosi namo, šnibždėdavo: “Nesibarkite su Ana, ji dar jauna, nesupranta.“ Nesupranta. Dvidešimt dveji – ir nesupranta… – Aš gi neamžina, Ana. – Baik dramatizuoti. Juk neprašau iš tavęs pinigų? Kolkas tiesiog ieškau tinkamos vietos. Neprašo. Techniskai – neprašo. Prašo mama. „Marija, Anai reikia į kursus – nori anglų kalbos mokytis.“ „Marija, Anai sugedo telefonas – juk reikia CV siųsti.“ „Marija, Ana nori naujo palto, artėja žiema.“ Marija pervesdavo, nupirkdavo, sumokėdavo. Tyliai. Nes visada taip buvo: ji tempia, o likusiems tai – duotybė… – Man metas, – ji atsistojo. – Vakare dar papildomas darbas. – Palauk, įdėsiu tau bandelių! – šūktelėjo iš virtuvės mama. Bandelės buvo su kopūstais. Marija pasiėmė maišelį ir išėjo į šaltą laiptinę, kur dvelkė drėgme ir katėmis. Iki stotelės – dešimt minučių greitu žingsniu. Tada valanda troleibuse. Paskui aštuonios valandos ant kojų. Dar keturios prie kompiuterio, jei spės į papildomą darbą… O Ana sėdės namie, naršys darbo skelbimus ir lauks, kol visata pasiūlys jai tobulą vietą su atlyginimu 150 tūkstančių ir galimybe dirbti nuotoliu… Pirmas rimtas barnis kilo lapkritį. – Ar tu ką nors išvis darai? – Marija neištvėrė, kai pamatė seserį toje pačioje pozoje, kaip ir savaitę prieš. – Bent jau vieną gyvenimo aprašymą išsiuntei? – Išsiunčiau. Tris. – Per mėnesį – tris? Ana pavartė akis ir demonstratyviai įsispraudė į telefoną. – Tu nesupranti, koks dabar darbo rinkos pasaulis. Ten milžiniška konkurencija, reikia išsirinkti tinkamus skelbimus… – Tinkami – tai kokie, kur moka už gulėjimą ant sofos? Elena išlindo iš virtuvės, nervingai nusivaliusi rankas į rankšluostį. – Mergaitės, gal arbatos? Pyragą iškepiau… – Mama, nereikia, – Marija patrina smilkinius. Trečią dieną skaudėjo galvą. – Paaiškinkit, kodėl aš dirbu dvejose darbuose, o ji – nė viename? – Marija, Ana dar jauna, susiras savo vietą… – Kada? Po metų? Po penkerių? Aš jos amžiuje jau dirbau! Ana staiga sukrutėjo. – Atsiprašau, kad nenoriu būti tokia kaip tu! Vargšė žirga, kuri tik dirba! Tyla. Marija tyliai pasiėmė rankinę ir išėjo. Troleibuse žiūrėjo į tamsų langą ir galvojo: vargšė žirga. Štai taip viskas atrodo iš šalies… Kitą dieną Elena paskambino, prašė nepykti. – Ana nenorėjo nieko blogo. Jai sunku dabar. Pakentėk dar truputį… Ji tikrai ras darbą. Pakentėk. Mėgstamiausias mamos žodis. Pakentėk, kol tėtis atsigaus. Pakentėk, kol Ana užaugs. Pakentėk, kol pagerės. Marija visą gyvenimą kentė. Barniai tapo reguliarūs. Kiekvienas vizitas pas mamą baigdavosi panašiai: Marija bandė prakalbėti su seserimi, Ana pykdavo, Elena blaškėsi tarp jų, maldaudama susitaikyti. Po to Marija išvažiuodavo, Elena skambindavo atsiprašyti, ir viskas kartodavosi… – Tu turi suprasti, ji tavo sesuo, – sakydavo mama. – O ji turi suprasti, kad aš ne bankomatas. – Marija… Sausį Ana paskambino pati. Jos balse skambėjo neįprastas susijaudinimas. – Marija! Marija, tu nepatikėsi – aš tekėsiu! – Ką? Už ko? – Jis Dima. Jau tris savaites draugaujam. Marija, jis tobulas! Trys savaitės. Ir vestuvės. Marija norėjo pasakyti, kad tai beprotybė, bet patylėjo. Gal bus tik į naudą – išeis už vyro, vyras ją išlaikys, galų gale bus galima iškvėpti… Naivi viltis laikėsi iki šeimos vakarienės. – Viskas jau apgalvota! – Ana švytėjo. – Restoranas šimtui žmonių, gyva muzika, suknelė salone Gedimino prospekte… Marija lėtai nuleido šakutę. – Ir kiek viskas kainuos? – Na… – Ana trūktelėjo pečiais su nuginkluojančia šypsena. – Gal pusė šimto tūkstančių. Gal šešiasdešimt. Bet juk tokia šventė – tik kartą gyvenime! – Ir kas mokės? – Marija, pati supranti… Dimai tėvai nepadės – turi paskolą. Mama – beveik pensininkė. Tau, turbūt, teks kreditą imti. Marija pažvelgė į seserį. Paskui – į motiną. Elena nusuko akis. – Rimtai? – Marija, juk tai vestuvės, – mama prabilo tuo saldžiu tonu, kurį Marija pažinojo nuo vaikystės. – Tik kartą gyvenime. Negalima taupyti… – Aš turiu paimti kreditą pusei šimto tūkstančių, kad apmokėčiau vestuves žmogui, kuris net nesivargino susirasti darbo? – Tu mano sesuo! – Ana trenkė delnu į stalą. – Privalai! – Privalau? Marija atsistojo. Galvoje staiga tapo tylu ir šviesu. – Penkerius metus mokėjau už tavo mokslą. Už mamos vaistus. Už jūsų maistą, drabužius, komunalinius. Dirbu dviejuose darbuose. Neturiu nei buto, nei automobilio, nei atostogų. Man dvidešimt aštuoneri, o paskutinį kartą naujus drabužius pirkau prieš pusantrų metų. – Marija, nusiramink… – pradėjo Elena. – Gana! Gana! Metus iš metų jus abi išlaikiau, o jūs man – apie mano pareigas?! Viskas! Nuo šiandien gyvenu sau! Ji išlėkė, spėjusi griebti paltą nuo kabyklo. Lauke buvo minus dvidešimt, bet Marija šalčio nepajuto. Viduje tvyrojo keistas šilumos jausmas – lyg sunkų akmenų maišą būtų pagaliau numetusi nuo pečių… Telefonas netvėrė nuo skambučių. Marija atmetė ir užblokavo abu numerius… Praėjo pusmetis. Marija persikėlė į mažą vieno kambario butą, kurį galiausiai galėjo sau leisti. Vasarą nuvažiavo į Vilnių – keturias dienas, Nacionalinė galerija, Neris, vasaros naktys. Nusipirko naują suknelę. Ir dar vieną. Ir batelius. Apie šeimą sužinojo atsitiktinai – iš mokyklos draugės, kuri dirbo tame pačiame rajone, kur motina. – Klausyk, tiesa, kad tavo sesers vestuvės neįvyko? Marija sustingo su kavos puodeliu rankose. – Kaip? – Na, kalba, jog jaunikis pasitraukė. Tipo, sužinojo, kad nėra pinigų, ir dingo. Marija gurkštelėjo kavos. Ji buvo karti, bet keistai skani. – Nežinau. Nebendraujam. Vakare ji sėdėjo prie naujo namų lango ir galvojo, kad visai nejaučia pavydo. Nei lašelio. Tik tyli, rami žmogaus, pagaliau nebežirgos, ramybė…

2023 m. sausio 14 diena Mama, čia kitam Eglės semestrui. Aš padėjau voką ant apsitrynusios virtuvės staltiesės.