Zibainis

Dukra mūsų visai neseniai ištekėjo už vaikino, kuris, tiesa, nėra iš pasiturinčios šeimos, bet protingas

Maždaug metus mano sūnus gyveno su Kotryna, tačiau mes visiškai nepažinojome jos tėvų – tai pasirodė įtartina, tad nusprendžiau išsiaiškinti tiesą Visada stengiausi auklėti sūnų su pagarba moterims – jo močiutei, mamai, žmonai, dukrai. Manau, jog geriausia vyro savybė yra pagarba moteriai. Su vyru sūnui suteikėme puikų išsilavinimą ir išauklėjimą, viską, ko reikia lengvai žengti per gyvenimą. Nenorėjome jam padėti labiau, bet visgi nupirkome dviejų kambarių butą. Jis dirbo ir savarankiškai tvarkėsi, tačiau butui pinigų neturėjo. Butą nupirkome tyliai, apie tai jam nepranešėme. Kodėl? Nes jis jau metus gyveno su drauge. Tačiau apie jos tėvus nieko nežinojome – tai ir kelia įtarimų. Vėliau paaiškėjo, kad Kotrynos mama yra buvusi mano draugės kaimynė. Ji papasakojo kai ką, kas man kėlė nerimą. Pasirodo, Kotrynos mama išvarė vyrą iš namų, kai šis pradėjo mažiau uždirbti, o paskui susirado romaną su vedusiu, bet turtingu vyru. Kotrynos močiutė taip pat buvo užmezgusi santykius su vedusiu vyru ir vertė dukrą bei anūkę savaitgaliais važiuoti į jo sodybą pagelbėti ūkyje. Dėl to mano sūnus jau kelis kartus buvo įtrauktas į painias situacijas su būsimąja anyta. Labiausiai mane neramina tai, kad Kotrynos mama ir močiutė ją kiršina prieš tėvą. Akivaizdu, kad mergina myli tėtį, bet dėl dviejų moterų santykiai su juo griūva. Ir dar viena detalė: Kotryna nusprendė mesti studijas, tikėdama, jog vyras privalo išlaikyti šeimą. Taip, mes ir sūnų taip auginome, bet kas nutiks, jei gyvenime kils sunkumų? Kas bus, jeigu atsitiks nelaimė – ar ji jam padės? Dėl to savo vardu perrašiau butą, nes žinau, kad sūnus – geras, bet naivus. O žinant Kotrynos gudrumą, ji galėtų jį išsiųsti į gyvenimą tik su kojinėmis po skyrybų.

Žinai, noriu tau papasakoti tokią istoriją, tik neišsigąsk viskas čia kaip iš gyvenimo, lietuviško.

Uncategorized

066

Pirmą kartą niekas to nepastebėjo. Tai buvo pilkas, lėtas antradienio rytas Vilniaus Žemynos progimnazijoje – koridoriai kvepėjo grindų plovikliu ir skystais pusryčiais. Vaikai rikiavosi valgykloje, kuprinės nusmukusios, akys dar apsimiegojusios, laukdami kol padėkliukai nuslys per prekystalį. Prie kasos stovėjo vienuolikmetis Tadas Beneta, mėgstamos džemperio rankovės užtrauktos ant delnų, jis apsimetė tikrinąs telefoną, nors šis jau seniai buvo išjungtas. Kai atėjo jo eilė, valgyklos darbuotoja spustelėjo ekraną ir suraukė antakius. – Tadai, vėl trūksta. Dvi eurų penkiolika centų, – pasakė ji. Eilės gale pasigirdo atodūsiai. Tadas nurijo seiles. – Aš… nieko baisaus. Grąžinsiu atgal. Jis pastūmė padėklą, jau traukdamasis į šalį, skrandis suspaustas kaip visada. Alkis tapo dalyku, kurį išmoksti ignoruoti, kaip ir šnabždesius ar mokytojus, apsimetančius, kad nieko nemato. Bet dar nepasitraukus, už nugaros nuskambėjo balsas: – Aš sumokėsiu. Valgykloje visi atsisuko. Tas vyras čia nepriklausė. Jis išsiskyrė kaip audros debesys virš ramios minios: aukštas, plačių pečių, odinė liemenė ant pilko megztinio, batus nusitrynę keliai. Barzda nusėta sidabru, rankos – matosi, kad dirbusios tikrus darbus. Tikras baikeris. Valgykloje užsivyrė tyla. – Ponas… ar jūs iš mokyklos? – sutrikusi paklausė darbuotoja. Vyras iš kišenės ištraukė lygiai tiek, kiek reikėjo, ir padėjo ant prekystalio. – Tiesiog padengiu vaiko pietus. Tadas sustingo. Vyras pažvelgė į jį be šypsenos, bet ir be pykčio – ramiai. – Valgyk, – pasakė. – Augti reikia kuro. Ir išėjo, kol kas nors spėjo ką pasakyti. Be vardo. Be paaiškinimų. Be plojimų. Jau pietų pabaigoje vaikai ginčijosi, ar tikrai tai įvyko. Bet kitą dieną – vėl tas pats. Kitas vaikas. Kita eilė. Tas pats baikeris. Ir trečią dieną. Visada tiksliai tiek, kiek reikia. Visada tyliai. Visada dingsta, kol kas nors suspėja klausti. Po savaitės vaikai pradėjo vadinti jį Pietų Dvasia. Suaugusiems tai patiko mažiau. Direktorė, ponia Karolina Holta, nemėgo paslapčių. Ypač tokių, kurios vilki odą ir vaikšto nepakviestos. Vieną rytą ji stovėjo prie valgyklos durų, rankos sukryžiuotos, laukė. Kai baikeris vėl sumokėjo už mergaitės pietus, kuri turėjo trisdešimties eurų skolą, direktorė žengė į priekį. – Pone, prašau palikti mokyklos teritoriją, – pareikalavo ji. Bikeris ramiai linktelėjo. – Suprantama. – Bet prieš tai, – pridūrė, – gal norėtumėte pažiūrėti, kiek vaikų čia nevalgo pietų? Direktorė sustingo. – Turime programas tam. Vyras pažvelgė jai į akis. – Tai kodėl jie vis tiek eina alkani? Tyla. Išėjo nepasakęs daugiau nė žodžio. Tai turėjo būti pabaiga. Bet nebuvo. Nes po dviejų mėnesių Tado Benetos pasaulis sudužo taip, kaip nė vienas vienuolikmetis neturėtų patirti vienas. Jo mama prarado darbą slaugos namuose. Pirma nutraukė elektrą. Tada išvarė automobilį. Tada atėjo iškeldinimo pranešimas. Šaltą ketvirtadienio vakarą, Tadas sėdėjo ant lovos krašto, kol mama tyliai verkė virtuvėje, stengdamasi, kad negirdėtų. Kitą rytą Tadas į mokyklą nevažiavo. Eidamas šešis kilometrus nežinojo kodėl – tik kad mokykla jautėsi saugesnė nei namai. Kai pasiekė, kojos skaudėjo, galva sukosi, ant laiptų sėdėjo drebulio apimtas, nežinodamas ar nori įeiti. Tada pasirodė motociklas. Duslus gausmas. Lėtas sustojimas. Pietų Dvasia. Bikeris nusimovė pirštines ir ilgai žiūrėjo į Tadą. – Gerai jautiesi, vaikeli? Tadas bandė meluoti. Nepavyko. – Mama sako, kad viskas bus gerai. Jai tik reikia laiko. Vyras linktelėjo, lyg suprastų, ką tai reiškia. – Koks tavo vardas? – Tadas. – Aš – Jonas. Pirmą kartą kas nors sužinojo jo vardą. Jonas iš kuprinės ištraukė suvyniotą sumuštinį ir sultis. – Pirmiausia pavalgysi, – tarė. – Kalbėt bus lengviau. Tadas suabejojo. – Neturiu pinigų. Jonas nusijuokė. – Ir neprašiau. Tadas valgė kaip tas, kam jau kelias dienas neatsirado tikro maisto. Jonas atsisėdo šalia ant bortelio, šalmas ant kelio. – Eisi pėsčiomis namo šiandien? Tadas linktelėjo. Jonas atsiduso. – Sakyk, galvoji apie universitetą? Tadas vos nesijuokė. – Tai tik turtingiems. Jonas papurtė galvą. – Ne. Tai tiems, kurie nepasiduoda. Ištraukė kortelę ir padavė Tadui. – Jei kada reikės tikros pagalbos – paskambink šiuo numeriu. – Kas tai? – paklausė Tadas. Jonas pažvelgė jam į akis. – Tai pažadas. Ir nurūko. Tai buvo paskutinis kartas, kai kas nors matė Joną ilgus metus. Nė vienų pietų. Nė vieno baikerių prie durų. Nė Pietų Dvasios. Gyvenimas neišgražėjo stebuklingai. Tadas su mama blaškėsi tarp giminių ir pigios nuomos. Tadas po pamokų dirbo, praleisdavo pietus, išmoko taupyti ir už juokų slėpti nuovargį. Bet kortelę laikė. Ir mokėsi. Sunkiai. Bėgo metai. Vienišą popietę, kai Tadas tapo dvyliktoku, mokyklos socialinė darbuotoja jį pasikvietė. – Tadai, ar bandei kažkur stoti? Jis linktelėjo. – Gal į kolegiją. Ji padėjo segtuvą. – Čia pilnas stipendijos paketas. Mokslai, knygos, nakvynė. Tadas išsižiojo. – Tai… čia klaida. Ji papurtė galvą. – Anoniminis rėmėjas. Pasakė, kad užsidirbai. Viduje buvo raštelis. Trys žodžiai, spausdintos raidės: Augk toliau. – J Tadas suprato. Universitetas viską pakeitė. Pirmą kartą Tadas ne tik kovojo – jis kūrė. Studijavo socialinį darbą. Savanoriavo prie vaikų. Tapęs mentoriu tiems, kurie priminė jį patį. Vieną dieną, mokymuose vaikų centre, vyresnė darbuotoja užsiminė apie vietinį baikerių klubą, tyliai finansuojantį maisto programas ir stipendijas. – Jie nenori dėmesio, – pasakė. – Tik rezultatų. Tado širdis pradėjo stipriai plakti. Jis surado klubą už miesto. Kuklus, tvarkingas, prie durų Lietuvos vėliava. Įėjęs sustingo: kalbos nutilo. Vienas pažįstamas balsas nuskambėjo iš gilumos. – Kiek užtrukai, vaikeli? Jonas. Senesnis. Lėtesnis. Tie patys akys. Tadas nieko nesakė – tik apkabino. Jonas atsikrenkštė, apsimesdamas, kad jam tiesiog užkliuvo dulkės. – Puikiai padirbėjai, – tyliai tarė. Po metų Tadas stovėjo progimnazijos valgykloje – jau nebe kaip vaikas, o kaip socialinis darbuotojas. Prie kasos stovėjo moksleivis vėl be pietų pinigų. Tadas žengė pirmyn. – Aš sumokėsiu. O kažkur lauke tyliai burgzdamas laukė motociklas.

Pirmą kartą tai nutiko, niekas nepastebėjo. Buvo antradienio rytas Antakalnio pagrindinėje mokykloje

Uncategorized

0202

Kai tėtis mus išdavė, pamotė ištraukė mane iš pragaru virtusio vaikų namų. Amžinai dėkosiu likimui už antrąją mamą, kuri išgelbėjo mano sudaužytą gyvenimą

Kai tėtis mus išdavė, mano pamotė ištraukė mane iš pragaru virtusio vaikų namų. Amžinai dėkosiu likimui

Uncategorized

042

Patariau Tau sustoti po trečio vaiko – net specialių tablečių nupirkau, tikėdamasi priversti Tave susimąstyti. Bet, atrodo, mano pastangos buvo bergždžios. – Kiek vaikų dar žadi turėti? – sarkastiškai paklausė mano anyta. – Prašau be sarkazmo. Ar taip supykai, kad Petras Tau pasakė apie mano nėštumą? – ramiai atsakė Monika. – Aišku, kad taip! Sakiau Tau, jog po trečio vaiko užteks. Net tablečių pirkau, tikėdamasi, kad susimastysi. Bet, matyt, viskas veltui, – skundėsi anyta. – Mes juk žinome Tavo nuomonę, bet nenorime eiti prieš gamtą, – atsakė Monika. – Juokaujate? Tai dabar neteksite ir mano pagalbos! – suriko Marija. Monika jau norėjo ką nors atsakyti, kai staiga suskambo telefonas. Marija niekada nebuvo palaikanti močiutė – anūkų nevedė į svečius, nepraleisdavo su jais laiko, o dovanų ir saldainių duodavo tik per gimtadienius. Finansiškai Monika ir Petras buvo visiškai savarankiški. Kai Monika laukėsi trečio vaiko, anyta primygtinai ragino aborto, bet pora atsisakė, o vėliau Marija pamilusi anūkę. Ir štai Monika laukiasi vėl! Moteris stengėsi neskelbti įtampos tarp jos ir anytos vyrui, kol šeima gyvena gerai. Petras dirbo gerai apmokamą darbą, o Monika iš namų pusvalandžiu dirbo pati sau. Kai pradėjo augti jos verslas, ji netgi pasamdė padėjėją vaikams prižiūrėti. Viskas būtų puiku, jei ne Marijos požiūris. Ji nuo pat pradžių nemėgo Monikos ir slapta tikėjosi, kad sūnus išsiskirs su ja. Bet viltis liko tuščia – šeimoje gimė vienas vaikas po kito. Monikos nuomone, anyta nenori ketvirto anūko, nes tada visa Petro uždirbta pinigų suma keliaus šeimai, o ne Marijai. Ji buvo pripratusi prie patogaus gyvenimo – sūnus apmokėdavo stomatologo vizitus, siuntė į SPA, netgi remontuodavo namą. Marija tikėjo, kad viską praras! Nebebus jokios finansinės paramos. Anyta labai išgyveno mintį, kad teks sau kažko atsakyti. Monika stengėsi nekreipti dėmesio į nuolatinį anytos negatyvą, tačiau akivaizdu, kad šis elgesys kenkė jos emocinei būklei. Vis dėlto mažai tikėtina, kad Marija galėtų kaip nors paveikti sūnaus ir marčios sprendimą. Jie tikrai susilauks ketvirto vaiko! Kaip elgtumėtės su mama, kuri taip kišasi į savo vaikų gyvenimą?

2024 m. birželio 7 d. Vakar vėl vyko tas pats nesibaigiantis pokalbis su Petru mama, Marija.

Uncategorized

039

Nemalonus šleifas: Kaip Marinos sprendimas atšaukti vestuves su Iliu po vakarėlio dėl smirdausių jo kojinių sukėlė šeimos diskusijas ir privertė permąstyti santykius – kai mažos buities detalės tampa nepastebima praraja tarp dviejų pasaulių

Nemalonus prieskonis Viskas baigta, jokios vestuvės mūsų nelauks! staiga sušuko Austėja. Palauk, kas nutiko?

Uncategorized

063

– Akivaizdu, kad dėl visko čia kalta aš! – Verkia mano vaikino sesuo. – Niekada negalėjau nė įsivaizduoti, kad taip gali nutikti! Dabar nežinau, kaip gyventi toliau ir kaip viską suvaldyti, kad neprarasčiau orumo. Mano vaikino sesuo prieš keletą metų ištekėjo. Po vestuvių nuspręsta, kad jaunavedžiai gyvens vyro mamos bute. Jo tėvai turi erdvų trijų kambarių butą ir tik vieną sūnų. – Vieną kambarį pasiliksiu sau, o visa kita priklauso jums! – sakė anyta. – Mes visi išsilavinę žmonės, taigi tikrai sutarsime. – Mes visuomet galime išsikraustyti! – ramino žmoną vyras. – Nematau nieko blogo, jei bandysiu gyventi po vienu stogu su mama. Jei nesutarsime, visada galėsime išsinuomoti būstą… Taip ir padarė. Paaiškėjo, kad bendras gyvenimas buvo tikras išbandymas: tiek marti, tiek anyta stengėsi dėl santykių, bet kasdien santykiai vis prastėjo. Susikaupęs nepasitenkinimas nuolat sprogdavo, ginčai darėsi vis aštresni. – Sakėte, kad jei nesutarsime, išsikraustysime! – ašarodama priminė žmona. – Na, ar ne taip ir yra? – šaltai atkirto anyta. – Dėl tokių smulkmenų neprotinga krautis lagaminus ir bėgti. Lygiai po metų žmona pastojo ir pagimdė sveiką sūnų. Anūko gimimas sutapo su metas, kai anyta neteko darbo ir naujo rasti niekaip nepavyko: darbdaviai nenorėjo priimti moters priešpensiniame amžiuje. Tad marti ir anyta ištisas dienas sėdėjo namuose – nei viena neturėjo galimybės išeiti į žmones. Dėl to namuose atmosfera kasdien prastėjo. Vyras tik skėsčiojo pečiais ir kantriai klausėsi skundų, nes buvo vienintelis šeimos maitintojas. – Mes negalime dabar palikti mano mamos vienos, nes ji neturi iš ko gyventi. Negaliu jos pamiršti ir neturiu galimybių nuomotis butą bei dar padėti mamai. Kai ras darbą, iškart išsikraustysim! Tačiau jaunos moters kantrybė išseko. Ji susidėjo daiktus, pasiėmė sūnų ir persikėlė pas savo mamą. Išeidama pasakė vyrui, kad daugiau nė kojos nekels į jo mamos namus. Jei jam rūpi šeima – tegu ką nors sugalvoja. Ji tikėjosi, kad mylimasis tuoj pat pradės stengtis ją susigrąžinti. Bet dramatiškai klydo. Jau praėjo daugiau nei trys mėnesiai nuo jos išėjimo, o vyras net nebandė jos gražinti. Jis gyvena pas mamą, su žmona ir sūnumi bendrauja tik nuotoliniu būdu, kai po darbo prisijungia vaizdo skambučiui ar savaitgaliais trumpam aplanko žmonos namuose. Vyras dabar gauna dėmesio ir rūpesčio iš dviejų moterų, o mama – atjautą dėl sūnaus, kurį paliko įsižeidusi marti, ir daugiau niekuo nesirūpina. Vyras – lyg ir laimėtojas! O anytai gyvenimas irgi galvos neskauda, nes nieko doro neprarado! O jauna moteris nesijaučia laiminga. Ji myli savo vyrą, nors supranta, kad jo elgesys neteisingas. – Ko tikėjaisi, kai išėjai? – klausia vyras. – Jei nori, gali grįžti. Veikiausiai žmona neketina palikti savo mamos ir nuomotis buto – auginanti mažą vaiką moteris suprantama, neturi tam lėšų. Ar tai jau galutinis šeimos lūžis? Kaip manote, ar ji turi bent menkiausią šansą grįžti į anytos namus ir išeiti iš šios situacijos neišdidi?

Be reikalo sakyti, visa tai mano kaltė! verkdama pasakoja mano vaikino sesuo. Negalėjau net įsivaizduoti

Uncategorized

0117

Mama, jis nori, kad aš jam verdinčiau sriubą… Jis sako, kad visos geros moterys tai moka… O aš nesu gera? Išmokyk mane… Jei kitos moka, aš irgi turiu mokėti…

Mama, jis nori, kad aš tai dėl jo padaryčiau… Jis sako, kad visos geros moterys moka…

Uncategorized

029

Aš paaiškinsiu, kodėl nenoriu palikti savo vaikų su jų močiutėmis – 31 metų esu dviejų dukrų (3 ir 1 metų) mama, sąmoningai pasirinkau būti namuose, bet vietoje pagalbos iš močiutės jos tapo kliūtimi, todėl viską teko išmokti pačiai.

Aš papasakosiu, kodėl nenoriu palikti savo vaikų su jų močiutėmis. Man dabar 31-eri, auginu dvi dukras