Zibainis

Už pinigus tapau jaunesnis. Po daugelio metų mano žmona sužinojo tiesą, ir mes išsiskyrėme.

„Mano mamai toks pats“, – ištarė padavėja žvelgdama į milijonieriaus žiedą… Jo atsakymas parbloškė ją ant kelių… Vienos ypatingos vakarienės metu Vilniaus širdyje, aromatingoje kavinėje su aksominėmis sienomis ir gėlių kvapu, padavėja vardu Eglė pastebėjo paslaptingąjį svečią – verslo legendą Leoną Petraitį. Aptarnaudama jį, ji atkreipė dėmesį į jo ranką puošusį senovišką sidabrinį žiedą su žėrinčiu safyru ir pratarė: „Atsiprašau, bet mano mamytė turėjo tokį patį papuošalą“. Jos žodžiai tapo įvadu į gyvenimą pakeitusią paslaptį: vyro prisipažinimas, praeities meilė, dviejų žiedų istorija ir likimo išskirtų, bet galiausiai surastų širdžių pokalbis tarp tėvo ir dukros, kuriame tilpo visas skausmas, užgaidos, atleidimas ir švelni ilgesio ramybė – tikra lietuviška gyvenimo drama apie prarastus metus, meilės ilgesį ir žiedą, jungiantį širdis per kartas.

Tokį patį turi ir mano mama, tyliai sumurmėjo padavėja, pažvelgusi į milijonieriaus žiedą…

Uncategorized

0115

Mano vyras galvoja tik apie save: suvalgo viską, net vaikui nelieka – kaip gyventi, kai šeimoje trūksta maisto, o sutuoktinis kerta net gimtadienio tortą?

Mano vyras galvoja tik apie save. Suvalgo viską, net vaikui nelieka. Mindaugai, kur pradingo bananai?

Uncategorized

018

Tėvų meilė. Elė pavargusi, bet laiminga atsiduso, sodindama vaikus į taksi. Milanei – ketveri, Dovydukui – pusantrų. Jie puikiai praleido laiką pas močiutę ir senelį: su sausainiais, apkabinimais, pasakomis ir „truputį daugiau nei namuose“ džiaugsmais. Elė irgi buvo nuoširdžiai laiminga šia kelione. Tėvai, seserys, sūnėnai – tikri namai priėmė be jokių sąlygų ir paaiškinimų. Mamos maistas, kurio neįmanoma atsisakyti. Eglutė, spindinti lemputėmis ir keistais, mielai pasenusiais žaisliukais. Tėčio tostai – gal ir ilgi, bet visada iš širdies. Mamos dovanos – rūpestingos, reikalingos, su meile. Akimirkai Elei pasirodė, kad ji vėl vaikas. Ir taip norėjosi tiesiog pasakyti: „Mamyte, tėti, ačiū, kad esate!“ Elė su vaikais įsėdo į taksi. Kelionė buvo rami, vaikai greitai pavargo ir, prisiglaudę vienas prie kito, užmigo galinėje sėdynėje – patenkinti, sotūs, laimingi. Pakeliui namo Elė paprašė sustoti prie mažos krautuvėlės šalia kelio. – Man tik minutei. Paimsiu sauskelnių ir vandens, – tarė vairuotojui. Po penkių minučių Elė išėjo, įsėdo į mašiną… Ir širdis nusirito kažkur žemyn. Vaikų nebebuvo! Vairuotojas ramiai plepėjo su kažkokia nepažįstama mergina priekyje. – NESUPRATAU… – lėtai ištarė Elė. Mergina staigiai atsisuko: – Kas čia?! Kas per moteris?! Vairuotojas trūktelėjo pečiais: – Nežinau! – ir, atsisukęs į Elę: – Kas tu? Ko nori? – Jūs juokaujat?! Kur mano vaikai?! – Tai tu dar ir vaikų turi?! – suriko mergina ir pradėjo jį daužyti rankinuku. – Kaip tu bet ką sodini į mašiną?! – šaukė jau Elė. – Kur vaikai, klausiu?! Kelias minutes salone vyko tikras apokalipsė: šūksniai, kaltinimai, mojavimai rankomis, pasaulinė neteisybė. Ir staiga atsiveria durelės… Prieina kaž koks vyras ir ramiai sako: – Panele… čia ne jūsų automobilis. Jūsų stovėjo truputį priekyje. Visa aplinka nuščiūvo. Elė tyliai, piktai trenkė durimis, iššoko ir pribėgo prie tokio pat šviesaus automobilio, stovėjusio priekyje. Atidarė duris. Galinėje sėdynėje ramiai miegojo jos vaikai. Du angelėliai, nė nekrustelėję. Elė atsiduso lyg ką tik būtų grįžusi nuo bedugnės krašto. Įsėdo, uždarė duris ir sumurmėjo: – Išvažiuojam… Ir tada ją užvaldė juokas. Tikras, nervingas, išlaisvinantis. Vairuotojas irgi pradėjo kvatotis, šluostėsi akis ir aiškiai džiaugėsi, kad viskas baigėsi būtent taip – be tragedijų, bet su istorija visam gyvenimui. Elė pažvelgė į miegančius vaikus ir staiga suprato paprastą tiesą: tėvai kasdienybėje būna švelnūs, pavargę, besijuokiantys, kartais išsiblaškę. Tačiau vos tik šmėkšteli pavojus – juose pabunda liūtai! Be dvejonių, be minčių ir be baimės. Tik viena – apsaugoti! Tokia yra meilė. Tyli, kol viskas gerai, ir nenugalima, kai kalba eina apie tavo vaikus.

Tėvų meilė Prisimenu tą senąjį vakarą, kai pavargusi, bet laiminga sėdinau vaikus į taksi. Miglė ketverių

Uncategorized

0432

– Be manęs tu neišgyvensi! Tu nieko nesugebėsi! – rėkė vyras, kraudamas savo marškinius į didelį krepšį. Bet ji sugebėjo. Neišlūžo. Gal jei būtų pagalvojusi, kaip reikės gyventi vienai su dviem vaikais, būtų prisigalvojusi baisybių ir gal net atleidusi neištikimybę… Bet tam nebuvo laiko: reikėjo vesti dukras į darželį ir bėgti į darbą, o vyras tik prieš pusvalandį grįžo namo, patenkintas nauja meile ir savimi. Todėl, vilkėdama paltą, Tatjana aiškiai dalino nurodymus: – Olya, padėk Anei užsisegti striukę ir darželyje prižiūrėk, kad normaliai pavalgytų, auklėtoja skundėsi, kad nori valgyti tik košės. – Liepa, pasiimk visus savo sunkiu darbu užgyventus daiktus – nesu tampytoja, raktą įmesk į pašto dėžutę. Viskas. Dukros gimė su pusvalandžio skirtumu, abi po ketverių, dvynukės – Olya ir Ana – kiekviena su savo charakteriu. Jei Olya suvalgys nemėgstamą košę „nes taip reikia“, Ana visada kovos už savo nuomonę: – Čia gabaliukai, aš to nevalgysiu! Gerai, kad darželis netoli – dešimt minučių kelio. Dukros klega, atitraukia mintis nuo gyvenimo sunkumų. Darbe taip pat nėra laiko vidiniams apmąstymams – pas šeimos gydytoją viskas sudėliota minutėmis, laukia ir iškvietimai. Tik vakare, pamačiusi tuščius pečius prieškambaryje, kur visada kabojo vyro striukės, Tatjana suprato – nuo šiol ji viena. Tik jos charakteris neleido „pulti į depresiją“: viskas turi būti kaip visada, o gal net ir geriau. Bet kokioje situacijoje galima nuleisti rankas ir dejuoti, o galima ramiai viską apgalvoti, bandyti ieškoti sprendimų ir bent truputį pozityvo. Pradžiai – vakarienė. – Kas mūsų gyvenime su mergaitėmis pasikeitė? – mąstė Tatjana, pjaustydama daržoves salotoms. – Išėjo vyras. Ką jis veikė? Ką dabar reikės daryti man? Nieko, ko negalėčiau. Tik reikia šiek tiek persitvarkyti dieną. Susitvarkysiu. Viskas bus gerai. Net geriau. Nenoriu nuolat galvoti, kur jis ir su kuo, geriau viena – sunkiau, bet ramiau. Perskaičiusi dar vieną „Buratino nuotykių“ puslapį ir pabučiavusi miegančias dukras, Tatjana skubėjo į vonią – skalbyklė baigė, reikia skalbinius džiaustyti. Prieš miegą išsivirė arbatos, susidėliojo mintis, susiplanavo rytojų. Jos mergaitės – kaip dvi vandens lašai, dvynės. Dvi gal ir sunkiau, bet Tatjana taip niekada negalvojo – stebėjosi, kai kiti užjautė. – Viskas pas mus gerai, – sakydavo ji, – niekas čia nesilaužo per galvą. Susitvarkau. Arbata užvirė. Tatjana užsipylė mėgstamos melisos, užsidegė jaukią lemputę. Už lango – šlapdriba, o namuose jauku, šilta, tylu, tik laikrodis muša… Ir staiga – skambutis į duris. Prie durų – kaimynė senolė, kuriai Tatjana visada jautė tam tikrą antipatiją. Vieniša pensininkė, rūksta ilgas skaras, vesdavo rytais kieme „baisią“ šunytę, sveikindavosi gana sausai. Kartą Tatjana ją matė šalia konteinerio, kai šunytė žiūrėjo į šiukšlių maišą – matyt, pasigailėjo senolė ir priglaudė. Ją retai kas lankė, ji ir pati vaikščiojo tik į parduotuvę, o dabar – išveda šunį pasivaikščioti. – Atleiskit už įkyrumą, – pasakė senolė, susisupusi į pūkinę skarą, – mačiau šiandien, kad jūsų vyras krovė daiktus į mašiną… Ar paliko jus? – Ne jūsų reikalas, – aštriai tarė Tatjana. – Vyras tikrai ne jūsų reikalas, tiesiog… jei prireiktų pagalbos, galite kreiptis į mane. Su mergaitėm pasėdėti, ar šiaip ką… – Užeikit, – pasiūlė Tatjana. – Kaip jūsų vardas? – paklausė, pilstydama arbatą į dvi puodelius, padėjo ant stalo sausainių krepšelį. – Pavaišinkitės. – Esu Janina Aleksandrovna. O jūs, žinau, Tatjana. Tad, Tatjanuk, – nuskėlė sausainiuką senolė, – nesiveržiu į jūsų gyvenimą, žinokit – jei ką, mielai padėsiu. Ne už pinigus. Dėl savęs. Man bus džiaugsmas. Janina Aleksandrovna gurkštelėjo arbatos, linktelėjo: – Labai gardu. Čia melisa? Mano sode irgi jos daug, pasisodinu kasmet. Atvažiuokit pas mane vasarą pailsėti, vietos bus. Obelis auga – obuoliai skanūs… O Tatjana žiūrėjo į Janiną Aleksandrovną ir galvojo: kodėl laikė ją nemalonia? Gal todėl, kad ji nesišypso įtartinai ir nelenda su klausimais, ar sunku su dviem vaikais? Nelenda į sielą ir gyvenimą, eina ramiai pro šalį? Tatjanai atrodė – ji išdidumo pilna. O juk nieko apie vyrą neklausė, žaizdos neskaudino – tik pasiūlė pagalbą. Tatjana į kaimynę pažvelgė naujomis akimis: tvarkinga, nauji šlepetės, plaukai tvarkingai surišti, suknelė su mezginiu, kvepia švelniais kvepalais. Klausėsi Tatjana pasakojimų apie kaimą, obuolius, vasarą, ežerą, kuriame visą šiltąjį sezoną plaukioja antys, ir sunkios mintys traukėsi lauk, o širdy darėsi šviesiau… Tatjana viską puikiai prisimena, nors nuo to vakaro praėjo jau penkeri metai. Prisimena, kaip vyras šaukė: – Pražūsi! Nesusitvarkysi! Visa tai jau praeity… Janina Aleksandrovna mikliai pjausto obuolius, gražiai deda ant tešlos, kiša skardą į karštą orkaitę. Salotos paruoštos, troškinys kvepia ant viryklės. Šiandien mylimos kaimynės gimtadienis. Už lango – rugpjūtis. Atviros jaukios sodo trobelės durys ir langai. Virtuvę užlieja obuolių pyrago kvapas. – Kaip ji mane gelbėjo! – žiūrėdama į paraudusią nuo orkaitės senolę, mąsto Tatjana. – Ką aš be jos būčiau darius? Dukros negali atsidžiaugti močiute Jana. O juk galėjo tada užtrenkti duris, neįsileisti… Dabar dukroms – po devynerius, mokinės. Kiekvieną vasarą jos praleidžia čia – prie ežero, su draugais ir mylima močiute. Sava, artima, gera… – Einu dar obuolių priskinsių – kompotui, – sako Tatjana, išeina su pintinėle į kiemą. Po obelim, šešėlyje, guli kalytė Alfa. Kas būtų pagalvojęs, kad šita „baisi“ benamė šunytė virs tikra gražuole labradora? – Meilė. Tik meilė mus išgelbsti, – galvoja Tatjana ir tiesia Alfai sausainį ant delno…

Tu be manęs tuoj žlugsi! Nieko nesugebėsi! rėkė vyras, kai sugrūdo savo marškinius į didžiulį krepšį.

Uncategorized

015

Norėtum! Kavalierius galvojo, kad apsigyvens mano bute mano sąskaita – laimė, kad visada buvau atkakli ir iki 25-erių pati susitaupiau būstui, o kai įsimylėjau, naiviai prisipažinau apie nuosavą butą, bet atsisakiau leisti jam apsistoti už dyką ir įžvelgiau, kad tai tik pretekstas gyventi mano lėšomis, todėl išsiskyriau

Aš visada buvau žmogus, kuris kryptingai siekia savo tikslų. Iki dvidešimt penkerių metų pavyko pačiai

Uncategorized

035

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta

Ramunė, tavęs nėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip aš gyvenu ir kas su manimi vyksta Ramunė ir

Uncategorized

065

Nuo pat vaikystės tėvai man kartojo, kad esu nereikalinga ir niekam netinkama – užaugau be motiniškos šilumos, tačiau išvykusi iš gimtojo miesto į Vilnių įrodžiau, kad galiu pasiekti viską, ko trokštu!

Nuo to laiko, kai buvau maža mergaitė, tėvai kartodavo, kad niekam nesu reikalinga ir kad nieko verta nesu.

Uncategorized

026

Moterys ir jų likimai. Marijonos gyvenimo kelias Mirus močiutei Anastasijai, Marijoną apėmė visiška vienatvė. Vyro motina jos nepripažino – per liesa, nepakankamai darbšti, o gal ir vaikų nesusilauks iš tokios išsiblaškiusios. Viską kentė Marijona, bet kai širdį skaudžiai užguldavo, skubėdavo pas močiutę – ji jai buvo brangiausias žmogus: ir už žuvusį tėvą, ir už motiną, kuri po dešimties metų mirė nuo džiovos. Kaip Danilas į beglobę pažvelgė, taip tik jis vienas Dievas žino – stiprus, gražus, namai pilni gėrybių, o štai įsimylėjo ubagėlę. Taip jo motina Ona, už akių, ir vadino marčią. Stengėsi Marijona įtikti anytai – sukas namuose, visą ūkį be žodžio tvarko. Vis tiek neįtinka! Kol Danilas namie, dar nieko, tačiau vos jis išvažiuoja į kitą kaimą – bėk iš namų. “Pakentėk, Marijonėle, – guodė močiutė, – kentėsi – susikentės”. Bet jau ir močiutei ramybė atėjo, o Ona vis stipriau nekenčia marčios, kad nesusiklostė taip, kaip ji norėjo – sūnus „ubagėlę“ parvedė vietoj išrinktos gražios ir turtingos. Marijoną iki sąmonės netekimo mylėjo Danilas – pamatė liesą, balto veido, mėlynakių, mažos nosies, ir nuskendo širdimi. Turtų pristatyti nereikėjo – Marijona pati sielą jam atidavė. Tik apie Danilo motiną Ona girdėjo, žinojo apie jos sunkų būdą ir šykštumą, bet Danilas tvirtai žodį laikė – sutiko tekėti. Atėjo į vyro namus, anytos pagiežą tyliai kentė. Kai spaudžia ir ašaros ryklę smaugia – bėga pas močiutę iš širdies išsipasakoti. Atsisės ant žemės prie senutės kojų, galvą ant kelių padeda, skundžias kaip sumuštas šuniukas, o močiutės rankos švelniai glosto, lygdamos švelniai, o lūpose ausinėje šnibžda maldą Karalienei Dangui ir užtarimo prašo. Nėra pas ką bėgti – palaidojo brangiąją. Užmigo ir tyliai išėjo. Marijona liko visai viena pasaulyje… Laikas bėga, Danilo namuose vėl aistros įkaista – Ona aprėkė marčią: trečius metus bulką daro, o anūkų nėra! O Marijonai ši tema – tikras pragaras. Žino, kaip Ona sūnui į ausį šnibžda, kad neva “prakeikta” ta mergiotė. Danilas ginasi, bet kaime kalbų užkišti negali. Kai vyras namo grįžta – visos bėdos iškart išgaruoja, bet galbūt Dievas maldas ar tikra meilė stebuklą padarė – Marijona laukiasi. O Ona baisiai supyksta – dabar Danilas dar labiau myli žmoną. Kūdikis gimsta silpnas, vos alsuoja. Ogunio žodžiai dar skaudesni – “kaip pati silpna, taip ir kūdikis”. Marijona ašaroja: “juk čia jūsų anūkas, Danilo palikuonis…” O anyta tik piktai atšauna – „Čia tavo bėda, ne mūsų!“ Atėjo kūdikėlio krikštynos, pavadino Vaideniu. O berniukas vis silpsta, sunkiai kvėpuoja… Tuo metu vyrui reikia išvykti upės keliu, ilgam. Ona siautėja, naudodamasi proga – Marijonai nėra užtarimo. Viską ji turi padaryti viena – vandens tampyti, malkų kapoti, galvijų prižiūrėti. O naktį mažylis vis verkia… Marijona dirba iki išsekimo, sūnus irgi vis labiau silpsta. Rudenį vėselis, purvynė, o vyras neskuba namo… “Teisingai daro, – burbteli Ona, – gal kitur naują, stiprią sau žmoną susiras…” Marijona klausosi anyžės užuominų, kad gal geriau būtų paleisti vyrą, bet kur ji eis su sergančiu kūdikiu žiemos akivaizdoje? O Ona be gailesčio – „Jei ir prarasit jį, nėra bėdos!“ Vieną vakarą, kantrybei persipildžius, Marijona susideda mantą, kūdikį įvilioja į vilnones skaras ir tyliai išeina iš namų. Paskui kaime Ona išplatina gandą, kad „Marijona išprotėjo, kai vaikas mirė, ir su vaiku paliko niekur“. O Danilui grįžus – viską suverčia nelaimingam atsitikimui. Marijona keliauja, ieško prieglobsčio kitoje parapijoje, kol ją suranda maloni moteris Akvilina. Jos dėka mažylis atsiduria pas gydomą būrėją Agotą miško trobelėje… Laikui bėgant, jų sūnelis sustiprėja, Marijona padeda Akvilinai, gyvena ramiau. O Danilas, ilgai sielvartavęs, galiausiai vėl randa mylimąją – stebuklingai jie susitinka prie pelkės krašto, kur vos Danilas neatiduoda gyvybės. Džiaugsmas suvienija šeimą, jie apsigyvena naujame kaime, palikdami Onos ašarų ir nuodėmės šešėlį praeityje… O anytos kapas apleidžiamas ir atmintyje nyksta, kaip ir visas jos skausmo atneštas piktumas. Tai – Marijonos ir jos artimųjų likimo vingiai, pasakojimas apie kančią, meilę ir atleidimą, per lietuviško kaimo buitį ir papročius.

Moterų likimai. Viltė Mirė močiutė Ona, ir Viltė jautėsi dar vienišesnė. Neišsipildė viltis būti šeimos