Uncategorized
055
Laiminga klaida… Užaugau nepilnoje šeimoje – be tėvo. Mane auklėjo mama ir močiutė. Tėvo poreikį pradėjau jausti jau darželyje. O pradinėse klasėse!.. Pavydėdavau bendraamžiams, kurie išdidžiai eidavo už rankos su savo aukštais, stipriais tėvais, žaisdavo, važinėdavo dviračiais, automobiliais… Ypač skaudu būdavo matyti, kaip kuris nors tėtis pabučiuoja dukrą ar sūnų, paima ant rankų, o jie juokiasi, juokiasi… Dieve, žiūrėdamas iš šalies, galvodavau: „Koks tai laimės jausmas!..” Savo tėtį mačiau tik vienoje nuotraukoje, kur jis taip pat šypsosi… Bet ne man!.. Mama sakydavo, kad jis poliarininkas. Gyvena kažkur toli, tolimam šiaurės mieste, taip toli, kad net negali atvažiuoti. Išvykęs, dirba ten, bet dovanas gimtadieniui vis tiek siunčia. Trečioje klasėje skaudžiai supratau, kad jokio poliarininko tėčio neturiu… Ir niekada neturėjau! Viskas paaiškėjo, kai netyčia nugirdau mamos pokalbį su močiute – kad nebėra jėgų meluoti vaikui ir dovanoti dovanas nuo tėčio, kuris iš tiesų juos paliko. Kad ir gyvena pasiturinčiai, bet nė karto nepasveikino savo sūnaus, nepaskambino nei per gimtadienį, nei per Kalėdas. „Arnas taip myli šventes! Juk tik per jas jis jaučiasi gavęs bent kokią paramą – nors ir iš toli, nors ir mistiško, bet artimo žmogaus.” Tada prieš gimtadienį pasakiau mamai ir močiutei, jog nebereikia jokių dovanų iš „tėčio”, kurio nėra. „Tiesiog iškepkit mano mėgstamą tortą ‘Paukščių pienas’, ir viskas.” Gyvenome paprastai, iš dviejų kuklių atlyginimų – mamos ir močiutės. Todėl, tapęs studentu, dirbau krovėju stotyje ir parduotuvėse. Kartą kaimynas Slava pasiūlė man paįvairinti pajamų ir į jo vietą prieš Kalėdas dirbti Kalėdų Seneliu vaikų darželiuose ir šeimose. Iškart atsisakiau darželių – man tai pasirodė sudėtinga, ten reikia spektaklių ir dirbti poroje su Snieguole. Bet vizitai į šeimų butus patiko, ir sutikau. Slava perdavė man bloknotą su eilėraščiais, mįslėmis ir klientų adresais. Repertuaras buvo neįmantrus, įsiminti nesunku – tai ne egzaminai universitete. Tik bijojau suklysti. Tačiau pirmas „blynas” buvo sėkmingas. Kai apvažinėjęs visus vaikus, vakare grįžau namo pavargęs, bet laimingas ir suskaičiavau uždarbį, vos nešokau iš džiaugsmo. Per pusmetį tempdamas dėžes ir maišus tokių pinigų neuždirbau! Nuo tol kasmet žiemą „seneliavau”, o vasaromis dirbdavau studentų statybų brigadose. Kol studijavau, asmeninis gyvenimas neklostėsi – nebuvo tam nei laiko, nei galimybių. Merginų buvo, bet iki santuokos taip ir neprieita. „Baigsiu universitetą, gausiu prestižinį darbą, normalią algą, susikursiu buitį… Tada ir apie šeimą galvosiu”, – svajojau. Baigęs mokslus ir dirbdamas inžinieriumi (kol kas žemoje pozicijoje), pradėjau svajoti apie naudotą automobilį. Finansinį vidurkį šeimoje pasiekėme, bet mašinai vis tiek trūko pinigų, o man labai norėjosi vairuoti savo transportą. Tad vėl nusprendžiau užsidirbti – vėl tapau Kalėdų Seneliu. Mama iš spintos ištraukė mano kostiumą, nuėmė celofaną ir atnaujino – pridėjo daug blizgučių, kostiumas sužibo. Baltą barzdą iššukavo – puikiai paslėpė mano veidą. Užklijavau tankias antakius ir, pažvelgęs veidrodyje į Senelį, likau patenkintas. Mama atsiduso: – Arnai, tau laikas turėti savo vaikų, o tu vis dar linksmini svetimus. – Bus laiko, – atšoviau. – Na, mamyt, palinkėk sėkmės ir iki! – pabučiavęs į skruostą išskubėjau. Prieš Kalėdas paskelbiau skelbimą miesto laikraštyje ir gavau penkiolika užsakymų. Atidirbęs šešių adresų, perskaičiau kitą: „Sodų g. 6, butas 19”. Išlipau iš troleibuso ir nuėjau į namą. Sodų gatvė – beveik miesto pakraštys, prastai apšviesta. Greitai suradau šeštą namą, užlipau į antrą aukštą ir paskambinau į duris. Duris atidarė maždaug penkerių-šešerių metų berniukas. – Gyvenu girios trobelėj ties laukyme… – pradėjau įprastai. Bet berniukas mane nutraukė: – Mes Kalėdų Senelio nekvietėm! – Manęs nekviečia – aš pats ateinu pas gerus vaikus, – greit sumojau, nors kiek pasimečiau. – Mama, tėtis namie? – Ne. O mama nuėjo pas kaimynę į kitą namą daryti močiutei Tonai leidimo. Tuoj sugrįš. – O kaip tave vardu? – Arnas. „Oho, bendravardis…”, – stebėjausi mintyse. Bet susigriebiau. Negi sakysiu, kad ir aš Arnas – juk aš Kalėdų Senelis! – Arnai, o kur jūsų eglutė? – Mano kambaryje. Jis pakvietė į savo kambarį – kukliai įrengtą, kaip ir visi butai. Ant stalo šalia lovos vietoj eglutės trijų litrų stiklainyje stovėjo eglių šakelė su mažais žaisliukais ir spalvota girlianda. Šalia dvi nuotraukos – vyro ir moters. Pažvelgiau atidžiau ir… Net sustingau iš nuostabos – nuotraukoje žiūrėjau į save!.. „Tai neįmanoma!..” Žiūrėjau dar – tikrai taip… Kairėje – mano studijų laikų nuotrauka, dešinėje – merginos, Lenos Gornostaitės. Su ja susipažinau kadaise vasarą per studentų statybas. Tik jos nuotrauka jau nebe studentiška – žvelgia į mane graži, bet liūdnų akių moteris, labai panaši į tą jauną ir linksmą Leną. – Kas tai? – paklausiau net nepažindamas savo balso iš jaudulio. – Mama. – Tavo?.. – Mano. – Jos vardas… Lena? – išsprūdo man. – Oi, tiesa! Atspėjote! Tai tikrai Kalėdų Senelis? Galvojau, kad jų nebūna. – O kas šis? – parodžiau į savo veidą, jau nujausdamas, kad Arnas mano sūnus. – Tai tėtis! Jis tikras poliarininkas – dirba didžiulėje ledynėje! Mama sakė, kad išvyko labai seniai, kai buvau mažas, ir todėl jo niekada nemačiau… Ir net neatsimenu. Bet dovaną visada siunčia gimtadieniui ir Kalėdoms. Šįkart ryte po pagalve jo dovaną rasiu. Kalėdų Senelis mėgsta ten palikti. Sutriko mano širdis, prisiminiau vaikystę ir „poliarininką tėtį”. Ar visos mamos tėčius palieka poliarininkais Šiaurėje? Ir aš tapau tokiu tėčiu. Taip blogai pasidarė, lyg pati lemtis duria į širdį. Išsyk prisiminiau mūsų su Lena trumpą, audringą romaną… Skirdamiesi apsikeitėm telefonais. Grįžęs namo ne paskambinau, o po kelių dienų telefoną pavogė. Dažnai ją prisimindavau, bet mokslai, draugai ir atsitiktiniai pasimatymai pamažu išstūmė ją iš gyvenimo, iš atminties… O ji, pasirodo, gyvena tame pačiame mieste. Nepamiršo manęs, augina mūsų vaiką ir mano nuotrauką laiko šalia savosios. Jau norėjau pasakyti Arnui, kad aš jo tėtis, kai duris atidarė Lena: – Sūneli, atleisk, kad užtrukau. Tonai teko kviesti greitąją – išvežė į ligoninę. Pamačiusi mane, nustebusi sušuko: – O mes Kalėdų Senelio nekvietėm! Širdingų laimės ašarų srautas ištryško man iš akių. Nusimečiau kepurę su barzda, nuplėšiau antakius… – Arnas?! – nustebo Lena. Ir, tarytum nutrenkta, atsisėdo ant suolelio koridoriuje. Atsisėdo ir pravirko taip smarkiai, kad net Arnas išsigando. Bet Lena, pamačiusi sūnų, greit atsitokėjo. Aš Arnui pasakiau, kad atkeliavau iš Šiaurės ir tapau Kalėdų Seniu, kad padaryčiau staigmeną jam ir mamai. Arnui džiaugsmas buvo begalinis – jis juokėsi, deklamavo eiles, laikė mus už rankų, bijodamas, kad vėl ilgam išvyksiu iš jų gyvenimo. Apie dovaną net nebeprisiminė – žinojo, kad Kalėdų Senelis po pagalve padės tėčio staigmeną. Arnas užmigo, o mes su Lena kalbėjom iki paryčių, lyg nebūtų buvę tų ilgų išsiskyrimo metų. Ryte nubėgau į parduotuvę dar vienai dovanai ir supratau, kad netyčia sumaišiau adresą. Užėjau į namą 6A, o reikėjo – 6. Naktį tos raidės „A” nepastebėjau, pataikiau ne ten… O iš tikrųjų – ten, kur labiausiai reikėjo! „Kokia laiminga, lemiama klaida”, – šypsojausi. Dabar esame trise! Mes labai laimingi! O mama su močiute džiaugiasi anūku ir proanūkiu – Arnu Arnaus sūnumi!
LAIMINGA KLAIDA… Užaugau nepilnoje šeimoje be tėvo. Mane auklėjo mama ir močiutė. Tėvo ilgesį pradėjau
Zibainis
Uncategorized
028
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmogus, kuris mane įskaudins labiausiai, bus mano geriausia draugė. Draugavome daugiau nei dešimt metų – ji nakvodavo pas mane, verkdavo kartu, žinojo mano baimes, nesėkmes ir planus. Pasitikėjau ja besąlygiškai. Kai sutikau tą vaikiną, jai papasakojau jau pirmą dieną. Iš pradžių ji apsimetė besidžiaugianti, bet jos reakcijose visada buvo kažkas keisto. Ji nesakė „džiaugiuosi dėl tavęs“, o tik „būk atsargi“. Nesakė „atrodo simpatiškas“, o tik „nesusižavėk per greitai“. Visi komentarai buvo perspėjimai, apsimetę rūpestingumu. Po kelių savaičių prasidėjo palyginimai. Ji sakė, kad jis niekuo nesiskiria nuo mano buvusiųjų, kad visada įklimpstu į tokius pačius vyrus. Jei jis rašydavo dažnai, ji aiškino, kad tai pavojingas intensyvumas. Jei dingdavo kelioms valandoms, sakydavo, kad turbūt yra su kita. Nebuvo jokio viduriuko. Vieną vakarą viskas pasikeitė. Trys kartu išėjome į barą – kai nuėjau į tualetą, grįžusi juos pamačiau kalbančius labai arti, rodos, nieko akivaizdaus, bet scena mane išgąsdino. Tą vakarą ji parašė, kad jis buvo „pernelyg malonus“, todėl, anot jos, kažkas čia negerai. Nieko nesupratau, bet ėmiau nerimauti. Nuo tada viskas ėmė blogėti. Kiekvieną kartą, kai planavau ką nors su juo, ji supykdavo. Skųsdavosi, kad neturiu jai laiko, kad pasikeičiau. Kartodavo, kad merginos neturėtų prarasti draugių dėl vyrų. Tačiau kai kviesdavau ją susitikti – visada atsisakydavo. Rimčiausia buvo tada, kai ji parodė neva iš kitų „išgirstus komentarius“, kad jis su jomis bendravo. Jokio akivaizdaus įrodymo – tik gandai, iš konteksto ištrauktos žinutės ir „girdėjau, kad…“ tipo frazės. Paklausiau, kodėl nesakė anksčiau – atsakė, kad nenorėjo manęs įskaudinti, bet dabar tiesiog negali tylėti. Jau kitą savaitę su juo pradėjau bartis dėl to, kas anksčiau buvo normalu. Ėmiau viskuo abejoti. Pirmą kartą tikrinau jo telefoną. Reikalaudavau paaiškinimų, kurių jis net nesuprato. Jis pavargo. Pasakė, kad nebejaučia pasitikėjimo ir nežino, iš kur kyla visas šis nepasitikėjimas. Netrukus išsiskyrėme – tarp nesibaigiančių ginčų. Blogiausia sekėsi po to – už mėnesio sužinojau, kad „geriausia draugė“ bendrauja su juo. Iš pradžių sakė, kad tik nori viską išsiaiškinti. Paskui – kad susitiko „tik kavos išgerti“. O galų gale prisipažino, kad dažnai su juo matosi. Kai ją su tuo supažindinau, ji neatsiprašė – pasakė, kad nieko blogo nepadarė ir kad pati esu kalta. Jis man pasakė frazę, kuri iki šiol skamba galvoje: „Aš padariau tik tai, ko tu nesugebėjai išsaugoti.“ Tada viską supratau. Tai nebuvo rūpestis. Tai nebuvo atsargumas. Tai buvo konkurencija. Jai trukdė matyti mane laimingą, besivystančią, turinčią kažką, ko ji neturėjo. Ji nenorėjo likti paraštėse. Šiandien neturiu nei vyro, nei draugės, bet turiu aiškumą. Praradau dvi artimas draugystes, tiesa. Tačiau įgijau svarbesnį dalyką – žinojimą, kad ne kiekvienas, kuris šalia ir klauso, nori tave matyti laimingą. Kai kurie žmonės tiesiog laukia tinkamos progos pastumti tave į bedugnę.
Niekada nemaniau, kad labiausiai mane įskaudins žmogus, kurį laikiau savo geriausia drauge.
Zibainis
Uncategorized
069
Mano brolis nenori mūsų mamą apgyvendinti slaugos namuose ir atsisako pasiimti ją pas save – pasako, kad ten nėra vietos!
Mano brolis nenori mamos apgyvendinti slaugos namuose ir pats pasiimti jos pas save net neturi vietos
Zibainis
Uncategorized
054
Vos prieš lipant į lėktuvą gavau sesers vyro žinutę: „Grįžk namo iškart“ – Pirmos klasės bilietas į skaitmeninio detokso salą prie Kolumbijos krantų, turtingųjų slaptavietę, ir staigus sesers perspėjimas, kuris atskleidė pavojingą mano vyro sąmokslą Lietuvoje.
2023 m. rugsėjo 6 d., trečiadienis Buvo ankstyvas rytas, o aš jau stovėjau Vilniaus oro uoste, rankoje
Zibainis
Uncategorized
034
Noriu savo gyvenimo, ne mamos parašyto scenarijaus: apie lūkesčius, nusivylimus ir tikrą šeimos laimę lietuviškoje kasdienybėje
Nenoriu gyventi mamos parašytu scenarijumi Visada maniau, kad tarp manęs ir mamos nėra jokių paslapčių.
Zibainis
Uncategorized
055
Sūnus parsivedė į namus savo merginą – ji pasirodė įtartina Prieš kelias dienas mano sūnus pirmą kartą parsivedė į mūsų namus draugę. Ji šiek tiek jaunesnė už mane – gal ketveriais ar penkeriais metais. Mano sūnus įsimylėjo moterį panašaus amžiaus kaip aš ir ruošiasi ją vesti. Dar labiau nustebino, kad ji turi mažą dukrytę. Priėmiau juos šiltai. Svarbiausia, kad mano sūnus laimingas, todėl ir aš rami, bet norėjau su kuo nors pasikalbėti. Kai jie išėjo, tuoj pat paskambinau geriausiai draugei, kurią vadinu “ramybės piliule”. Ji visada šalia, palaiko, duoda patarimus, kurie visuomet pasiteisina. Papasakojau jai viską ir paprašiau pagalbos, kaip elgtis toliau. Kalbėjom ilgai, o dar ilgiau būtume šnekėjusios, jei sūnus nebūtų grįžęs. Norėjo kalbėtis. Bijojau išgirsti naują šokiruojančią žinią. “Mama, noriu, kad ji ir jos vaikas gyventų kartu su mumis”, – pasakė jis. Nepajėgiau iškart sureaguoti ir atsakiau: gerai, tegul gyvena. Sūnus nudžiugo ir išskubėjo perduoti žinią. Galvoje sukosi mintis: ar ši moteris tikrai myli mano sūnų, gal ji sužinojo, kad turime didelį namą miesto centre ir esame pasiturinti šeima – todėl taip prie jo prisirišo? Su ta mintimi užmigau. Sapne miręs vyras man pasakė: “Viskas gerai.” Atsikėlusi supratau – mano sūnus nėra lengvabūdis, jis pats viską supranta, o jei suklys, išmoks pamoką ir ištaisys klaidą.
Dienoraščio įrašas Prieš kelias dienas mano sūnus parvedė į mūsų namus merginą. Ji yra šiek tiek jaunesnė
Zibainis
Uncategorized
013
Džekai, neskaityk varnų! Jau kelias dienas Džekas atsisako valgyti kotletus, kuriuos jam duoda Liudmila: – Ką tu, brangusis, juk tai tie patys kotletai, kuriuos tau pirkdavo ponas Dmitrijus Ivanavičius. Jis dar neateis… Nelauk, – gūžtelėjo Liudmila pečiais… Keista scena… Ilgoje geltonoje stotelėje visi gamyklos darbuotojai, laukiantys autobuso, būriavosi vienoje pusėje. Antroji stotelės pusė buvo laisva, jei neskaičiuoti suraižyto rusvo šuns su susipainiojusiu kailiu, kuris patogiai išsitiesė priešais suoliuką… Džekui jau ketvirti metai – gyvenimą jis išmano kaip savo keturias letenas. Visą dieną jis praleidžia autobusų stotelėje, šalia bendrabučio. Už bendrabučio – gamykla, o dar toliau – laukas. Nieko įdomaus – Džekas ten buvo jau ne kartą. Kaip tapo Džeku, pats šuo jau nebeprisimena. Tokį vardą jam sugalvojo kelios jaunos moterys iš bendrabučio. Jos iš gailesčio šunį nuolat pamaitindavo. O šiaip žmonės Džeko stengdavosi vengti. Nepažvelgs Džekas jums į akis liūdnu žvilgsniu. Nepamos letena draugiškai… Džekas visai kitoks. Nors jam vos treji, atrodė lyg bambeklis senis, viskuo nepatenkintas. Pats nuolat gąsdindavo žmones savo blogu charakteriu. Žmonės… Ką gero apie juos galima pasakyti? Apie daugumą jų? Ani žodžio! Tų dviejų merginų, kurios jį maitino, Džekas maloningai nepriskyrė prie likusiųjų. Nemėgo Džekas nei žmonių, nei varnų, su pasišlykštėjimu žiūrėjo į čirškiančius ir purvynuose besitaškančius žvirblius. Kai esi dar šuniukas ir naiviai tiki, kad kiekvienas žmogus artinasi tave paglostyti ar pamaitinti – ta viltis visada praeina. Praėjo ji ir Džekui. O šiaip, pagal šuns logiką, žmonės varnas primena tuo, kad leidžia vienodai šlykščius garsus. Susirinks stotelėje – pradės bartis. Stumdo. Šunį veja šalin, kad nesimaišytų po kojomis. Už ką juos mylėti? Neverta net atsakymo ieškoti… O su varnomis visai kita istorija. Tos bedvasės dar sugalvojo vogti jo menką maistą, kurį jam kartais palikdavo bendrabučio gyventojos. Džekas puolė sparnuotuosius. Paukščiai nuplasnojo, pasitarė ir nusprendė – be kovos nepasiduos. Taip ir diena pralekia. Susipeša jis su varnomis, suskaičiuoja nenusitūpusių – kam dar plunksnų liko pasipuikuoti, paloja ant žmonių… O štai geltonoje stotelėje iš esmės nebuvo blogai. Aišku, ne rūmai, bet nuo vėjo ar lietaus uodegą paslėpti visada galima. Kaitrią dieną – pavėsis. Tik žmonių pasitaiko per daug… – Matai kaip patogiai įsitaisęs, ponaiti! Leisk praeiti prie suoliuko! – kieno tai batas išblaškė šuns snaudulį. Džekas atmerkė akis. Batas bandė peržengti jo letenas, bet stotelės šeimininkas nutarė kitaip: “Veržiesi muštis? Palauk dar pas mane!” Džekas tuoj pašoko. Batas bandė likti sveikas, bet tuo metu atvažiavo jo autobusas. Labiausiai Džekas nekentė, kai žmonės šokdavo į savo autobusus, apie kuriuos tik ir šnekučiuodavosi stotelėje. Daug skriaudėjų šitaip nuo jo ištrūko. Tiesa, pats batas liko gulėti stotelėje be savo šeimininko. Vienišas ir be gyvybės. “Taip tau ir reikia!”, – nusprendė Džekas, patenkintas baigtimi. Pasimėgavęs laimikiu, šunelis su pasididžiavimu nutempė batą už šiukšlių dėžės. – Tania, laikykis atokiau nuo to pasiutėlio šuns, – šviesiaplaukė moteris atitraukė draugę šalin. – Pamišęs šuo, niekas jam neįkanda, – paantrino vyras su cigarete. Nuorūka nuskriejo pro šalį ir vos neužkliudė Džeko. Šuniui vėl teko garsiai suloti. Vyras nusikeikė ir pasitraukė į kitą stotelės galą… ***** Kitą dieną Džekas vėl sutiko bato šeimininką. Šalia – dar vienas žmogus. – Štai! – pirštu parodė „batas“, pats laikėsi kuo toliau nuo šuns. – Štai tas agresyvus šuo! Padarykite ką nors! – Ką? – nustebusi gūžtelėjo kitas dvikojo. – Jūs jau ne pirmas prašote. Bet čia, mūsų miestelyje, gyvūnų gaudymo tarnybos nėra. „Batas“ nuleido pirštą, jau mojuodamas rankomis, šnekučiuodamasis kaip srovena. Džekas atidžiai klausėsi, pakėlęs galvą. Galiausiai ir antras vyras pradėjo keiktis. Džekas patenkintas stebėjo žmones. Nagi, argi ne smagi scena? – Jūs gi apsauginis! – papiktintas „batas“ sudėjo į frazę visą savo pasipiktinimą. Džekas net nepravėrė nasrų. Heh, žmonės vienas ant kito urzgia! Smagesnė pramoga, nei varnų kova dėl riešuto. Bato šeimininkui net pasirodė, kad per šuns snukį perbėgo šelmiška šypsena. Ai, pasivaideno – juk taip nebūna! – Aš saugau bendrabutį, o ne stotelę! – apsauginis nuskubėjo į savo vietą. Tada stabtelėjo, atsisuko: – Jūs jam mestelkite kaulą, nebetrukdys jums. Apsauginis tikrai norėjo padėti geru patarimu. – Oi ačiū! Gal dar iš valgyklos nunešti pusę kotleto? – sarkastiškai nutęsė bato šeimininkas. Dar žvilgtelėjęs į Džeką pridūrė: – Šunėli, kodėl tu tyli? Gaila nusiloti? Uj! Žvėris! „Žvėris“, tarsi supratęs jam nevaisingai mestą repliką, vėl padėjo batonui greitai sušokti į autobusą kaip lenktynininkas. Džekas lygiai ir vėl palydėjo autobusą kaukdamas, o paraudęs Dmitrijaus Ivanavičiaus veidas (taip vadinosi bato savininkas) vis dar peikė už aprasojusio lango… Kito susitikimo, žinoma, išvengti nepavyko. Dmitrijus Ivanavičius visai neseniai tapo gamyklos gamybos direktoriaus pavaduotoju. Viskas jam buvo nauja. Vos ėmė pažinti žmones. Ir štai taip nesiseka su tuo uodeguotu benamiu prie stotelės. O dar automobilis – sugedo, remontas. Kas rytą stotelėje pasitinka įsiutęs lojimas. Ko tas blusotas velnias taip įkyriai prie jo kabinėjasi?! Atrodė, nuo tos dienos Džekas ypač nemėgo būtent Dmitrijaus Ivanavičiaus. Visi likę dvikojai jam tarsi nustojo egzistuoti. Šuo su nekantrumu laukė pažįstamo autobuso ir kol Dmitrijaus Ivanavičiaus koja žengs į stotelę! Pavargęs gaudyti netikusio žvilgsnius, Dmitrijus Ivanavičius, pasiryžęs išbandyti apsauginio patarimą, nusipirko valgykloje kotletą Džekui. – Valgyk, – iškratė užkandį prie stotelės ir laukiamai žvilgtelėjo į šunį. Džekas iš pradžių jau norėjo, kaip visada, palydėti „batą“ į autobusą. Bet viliojantis kotleto kvapas stipriai masino, vertė prieiti, pauostyti… Kotletas išnyko taip greitai, tarsi jo nė nebuvo. Ir tik dulkėtas asfaltas dar laikė brangiausią pasaulyje kvapą. Apžergęs lūpą, Džekas laukiamai nužvelgė žmogų. – Matai, mažai tau? Nu-na! Žmonos neturiu, nemoku gaminti kotletų. O kiekvieną kartą tau nešiojant iš valgyklos – atplėš man snukį! ***** Kitą rytą Dmitrijus Ivanavičius smarkiai nustebo. – Dmitrijau Ivanavičiau, Džekas jūsų, matyt, nebemyli? Žiūrėkite, visai neloja! – kvatojo rožiniu veidu sekretorė Liudmila. – Taip, Liudut, pagarbus pasidarė, – nusišypsojęs atkirto Dmitrijus Ivanavičius, pats nustebęs pasižiūrėjo į Džeką. Nuo to ryto rusvas vienišas šuo ėmė priprasti prie kasdienio užkandžio – kotletas pasirodydavo kartu su Dmitrijumi Ivanavičiumi. Gal kartais ir nėra visi žmonės tokie kvaili, kaip atrodė Džekui? Gal jie kuo nors ir skiriasi nuo varnų, kurios nuo ryto grumiasi dėl blizgančio kamštelio? Oras šaltesnis… Žiema šliaužė tyliai. Vieną rytą geltonąją stotelę paslėpė purus baltas sluoksnis. Su pirmais sniego gniūžtėmis iš lauko užslinko ledinis vėjas. Dmitrijus Ivanavičius pagal naują tradiciją prieš Džeko nosį dėdavo kotletą, ir kitus skanumynus. Drebulys šuo patraukė nosį prie maisto. Kaip visada – nespėjo net pamatyti to kotleto, o jo jau ir nėra. Eidamas šaligatviu, tik dulkėtas asfaltas dar kvepėjo. Čiuptelėjęs lūpą, šuo laukiamai žiūrėjo į žmogų. – Dmitrijau Ivanavičiau, autobusas! – Liudmila griebė jį už rankovės, bet vyras tik numojo ranka. – Ech! – su kažkokiu ypatingu kartėliu atsiduso Dmitrijus Ivanavičius ir apsisukęs patraukė atgal į gamyklą. Praėjo šiek tiek laiko, ir ranka su juoda pirštine švelniai paglostė Džeką. Šuo pažvelgė į vyrą. – Na ką, sušalai, bastūne? Dabar jau ne toks drąsus karys. Gulk ant kartono, šilčiau bus… Tą dėžę pastatysime čia, iš šono mažiau šalta… Štai tau dar vienas kotletas… ***** Šeštadienį Dmitrijus Ivanavičius buvo namie. Daugiamečio gėlyno, kuris puošė jo namus pakraštyje miesto, niekas nebematė – viską užklojo storas sniego sluoksnis. Šaltas vėjas dairėsi po kiemą. Dmitrijus Ivanavičius išsikepė kiaušinienę su dešra, papusryčiavo, pasiėmė kastuvą iš garažo. Renkant sniegą nuo tako, mintys kedeno kažkur toli… Staiga žvilgsnis sustojo ties šokančiomis sniego kristalėmis. Kažką nerišliai sumurmėjo, metė kastuvą ir išbėgo į gatvę… Stotelėje žmonių nebuvo. Džekas žinojo – būna dienų, kai žmonės beveik nebeatvažiuoja. Autobusas vis tiek atvyksta. Vietoj džiaugsmingos minios išlipa vos keli žmonės. Tokiomis dienomis Džeko skrandis urzgia itin garsiai. Bendrabučio moterų šiandien taip pat nematyti… Džekas pakilo. Jis žinojo, kad teks ilgai eiti iki pažįstamos parduotuvės ir namų, kur vargiai gaus ką užkąsti, jei stotelėje niekas nešeria. Šuo jau ruošėsi palikti savo guolį, kai autobusas vėl netikėtai sustojo priešais jo nosį. – Kur nusiteikei? Nori pasimesti pūgoje? Dmitrijus Ivanavičius išdėliojo prie Džeko dešrelių iš kelių pakuočių. Šuo jomis pasimėgavo taip, tarsi jos tuoj išgaruos. – Kotletų nėra, valgykla nedirba, – net kažkodėl teisinosi Dmitrijus Ivanavičius. – Štai, dar ką atnešiau… Stotelėje atsirado didelė dėžė su senu apklotu viduje. – Nieko geresnio nesugalvojau. Eik, lįsk. Viduje bent kiek šilčiau… Netikėtai ir sniegas, ir šaltas vėjas Džekui nustojo egzistavę. Jo viduje pasklido kažkas labai šilto. Tokia keista, netikėta būsena. Džekas galvojo tik apie viena: niekas jam dar niekada neatnešė tokio daikto… ***** Jau kelias dienas Džekas atsisakė kotletų, kuriuos jam siūlė Liudmila. – Na ką tu, juk tai tie patys kotletai, kuriuos tau nešdavo Dmitrijus Ivanavičius. Jis dar neateis, stipriai peršalo… Nelauk, – gailiai papurtė pečiais Liudmila. Džekas suspaudęs ausis žiūrėjo į ją. Jis pašokdavo kas kartą, kai atsidarydavo autobuso durys ar iš gamyklos išvykdavo žmonės. Jo nėra… Džekas liūdnai guldavo ant savo pleduko į dėžę. Varnų pulkas kovojo už rastą duonos gabalą ties stotele. Kiekviena norėjo laimikį nusinešti į slaptą vietelę. Džekas liūdnai žiūrėjo joms. Au! Kvailos paukštytės! Jis juk irgi turi slaptą vietą – skylę po stotele, kaip tik už šiukšliadėžės. Iššokęs iš dėžės, šuo patraukė prie skylės. Juk jis ne tos kvailos, klykiančios varnos, kurios pamiršta savo paslėptas brangenybes. Štai batas. Žinoma, jis prisiminė jį. Kadaise baisiai jo nekentė. O dabar… Kas per jausmas širdį jam drąsko? Jis išsitraukė batą. Kur Dmitrijus Ivanavičius? Džekas jau suprato, kokią pravardę jo žmogui davė kiti. “Jo žmogui”… O ar jis – draugas? Ar tikras šuo, jei turi žmogų ir sugeba jį pamesti? Džekas piktai suriko varnoms. Kažkas naujo užsidegė jo viduje. Gana! Gana čia būti su jumis! – Dmitrijau Ivanavičiau! Dmitrijau Ivanavičiau! Džekas suglaudė ausis ir vilties kupinu žvilgsniu pažvelgė į merginą su telefonu rankoje. – Blogai girdisi… Sekundėlę, lipu į autobusą. Paėmiau jums aplanką su dokumentais pasirašyti… Liudmila įšoko į sėdynę ir net nepastebėjo, kaip paskui ją, kaip šešėlis, trynėsi rudasis šuniškas uodegėlis… ***** Šuo su Viltimi žiūrėjo į merginą, kai ji kelis sykius garsiai pakartojo jo žmogaus vardą. Liudmila stengėsi gerai apsivynioti šaliką ir iššoko iš autobuso. Džekas – iš paskos. Tvirtai sukandęs dantimis juodą batą. Džeko nuotaika buvo pakylėta. Ir kaip galėjo manyti, kad tas baltas sluoksnis šaltas ir nemalonus? Kaip linksmai girgžda po Liudmilos batukais! Liudmila paspaudė skambutį ir netrukus už vartelių pasigirdo pažįstamas balsas. Šuo puolė loti. Liudmila, kuri visai nekreipė dėmesio į savo palydovą, iš netikėtumo paslydo. Dokumentų aplankas linksmai nusileido į sniegą… – Dmitrijau Ivanavičiau, gal man iš pradžių padėkit atsikelti, o tik po to apsikabinsit šunį? Dmitrijaus Ivanavičiaus akys žiūrėjo tarsi pro rasotą stiklą. Iš kur tos ašaros? – Tu atvažiavai pas mane? Tu pas mane atvažiavai? Ech, ir lauktuvių atnešei, ar ne? – kartojo jis, tvirtai apkabindamas šunį viena ranka ir spaudydamas batą kita. Liudmilai, žinoma, padėjo atsikelti. Ir karštos arbatos pavaišino. – Vieno nesuprantu, Dmitrijau Ivanavičiau, – Liudmila žiūrėjo į virtuvėje besisukantį šunį, – kodėl anksčiau neparsivedėt šuns? Nuosavas namas, erdvės per akis… – Bijojau, – nusiminė Dmitrijus Ivanavičius, – ilgai buvau vienas, supranti. Šuo – rūpestis, atsakomybė. Maža šeima… Dabar jau tikrai niekur jo neleisiu. Štai, pasveiksiu, išmoksiu kotletus kepti… – Taigi jus reikėjo paimti šturmu? – nusijuokė Liudmila, papurčiusi galvą. – Na, gerai, kad Džekas pats atėjo. Ir Liudmila bandė nuslėpti šypseną, apsimesdama, kad gurkšnoja arbatą…
Neskaičiuok varnų, Džekai! Jau kelias dienas Džekas atsisakydavo ėsti tą maistą, kurį jam atnešdavo Laima
Zibainis
Uncategorized
028
Kaip nepasuklysti iki auksinių vestuvių: Lietuvos kaimo šeimos išbandymai, meilės nuotykiai ir slapti jausmai tarp draugų, svajojant apie darną šeimoje, kol sugrįžta sūnus su sužadėtine ir išaiškėja tikrieji jausmai
Sulaukti auksinių vestuvių Kartu pragyveno dvidešimt penkerius metus Danutė ir Vytautas. Jai jau penkiasdešimt
Zibainis
Uncategorized
0120
Nustojau gaminti ir tvarkytis už savo suaugusius sūnus – rezultatas mane šokiravo
Aš nustojau gaminti ir tvarkytis už suaugusius sūnus rezultatas mane pribloškė Mama, kodėl mano mėlyni
Zibainis
© 2026 Zibainis