Zibainis – Page 21

Po vyro laidotuvių mano sūnus nuvežė mane į Kauno pakraštį ir šaukė: „Nusileisk čia iš autobuso. Daugiau negalime tavęs išlaikyti“. Tačiau mano širdyje slėpiau paslaptį, kurios apgailestavimas juos seks visą gyvenimą…

Tai buvo diena, kai mes paskutinį kartą padėjome mano sutuoktinį lėtai šleptelėjo lietaus lašai.

— Šiandien pasakei, kad susituokei su manimi, nes aš „patogi“! — Ir kas? — jis pakėlė pečius. — Ar tai blogai?

Tu šiandien sakai, kad susituokėme, nes aš patogi! paklausė Viltė, suspaudusi rankoje šiltą kavos puodelį. Ir?

Svarbiausia – susituokti sėkmingai.

20260608, Vilnius dienoraščio įrašas Labiausiai svarbu sėkmingai susituokti. Turtingas vyras tai laimingas

Galia su drauge vaikšto Vingio parke, kai staiga pastebi vyriuką ir moterį. Jie apkabinasi, o jis šnabžda kažką į jos ausį. Moteris šypsosi laiminga. Galia žiūri į juos plačiai atvertomis akimis ir negali atverti žvilgsnio. – Galia, ką darai? Galia! – nustebėjo draugė. – Nieko tokio. Eime, – staiga pasakė Galia. Merginos atsisveikino. Galia eina namo ir jaučiasi, kad taip neįmanoma! – Tėti, kaip taip galėjo būti? Kaip galėjai taip su mama?! – ji neįtikėjo matytu.

2026rokas, birželio 10d., penktadienis. Vėl prasidėjo mano įprastinė dienoraščio puslapio šventė bandau

– Kaip taip – jis susirgo? Kokio jo būklės? – išsišakojo svokrelė. – Miegoje. Nieko nebijok, šiek tiek karščio, viskas tvarkoje, žiema puola. – Tai ne tik žiema! Tai tavo darbas, štai kodėl atneši iš kasos namo viską! Kiek kartų sakau – keisk darbą!

Kaip taip užplaužai? Kokią būklę turi? nusišypsojo šventinė. Miegodamas. Nieko nebijok, šiek tiek karščio

20240612, dienoraštis Ateik su manimi! Šiuo metu mano kieme nėra šuns. Būsi puikus sargyba nepadarysi

– Ką tu čia sakai? Mes jau dešimt metų vedybų! Kokios meilužės? Man pakanka tiek tavęs!

Ką tu daryt? Mes jau dešimt metų santuokoje! Kokios meilės? Man pakanka tavęs ir manęs! Austėja nešėlėjo

Nekvietiniai svečiaiKai vakarėlio šviesos užgeso, iš tamsos išlindo paslaptingi lankytojai, nešdami senas, nepatenkintas svečių knygeles.

Prieš daugelį metų, kai dar ryškiai prisiminiau, mano senoji draugė Viltė buvo išgriuvusi iš ryto po

Vieniša parko prižiūrėtoja rado telefoną parke. Įjungusi jį, ilgai negalėjo susikaupti.

Aš dažnai stebiu, kaip gyvenimas išnyksta tyliame mūsų kaime, ir ši istorija vienas iš tų kartų, kai