Egilė Pranciukaitė pabudo minutę prieš žadintuvą. Kambarys dar buvo šiek tiek tamsus, o už langų užklojų

Senoji Viltė lamdė skausmingas ašaras, kurios slėlioja per jos blyškias, įbrinkusias raukšles.

Vietas ir laikas visas tas senas Vilniaus kiemas, kur aš, Austėja, dabar prisiminimu šokiruojau senus įvykius.

Saulius Norkus vaikštojo link miesto papildomo išsilavinimo centro, tarsi vėl ieškojęs laisvos patalpų

Kaip tai įsivaizduoji, mama? nusiminusi Aistė paklausė. Ar turėsiu dvi savaites gyventi su visiškai svetimu vyru?

Pirkau ūkį, kad galėčiau mėgautis pensija, bet mano sūnus nori atnešti visą draugiją ir šaukia: Jei tau

Austėja Ivanauskaitė, šį nuostabų vestuvių rytą gavau žinutę iš savo buvusio vadovo sūnaus: Atleista.

Atsiprašau, Mama. Tai eleganti renginys. Rūta nenori, kad būtum ten. Ji mano, kad tu per daug dramatiška.

20251217, antradienis Svarbų pokalbį su žmona Aistė pradedu vakarienei, nes atidėti jį nebegalėjau.