Zibainis

Teta užklydo į svečius, žmona rauda – Robertą pažadino durų skambutis. Naktį prie slenksčio su lagaminu atsiranda teta su vyru, o bute prasideda chaosas: teta verčia namus aukštyn kojom, Robertas ir žmona glaudžiasi ant sofos, o teta netikėtai pareiškia, jog jie čia apsistos amžiams, mat pardavė savo butą. Žmona verkia, o vakarienės stalas virsta nemalonių šeimos žaidimų arena. Tik vėliau paaiškėja tikroji vizito priežastis – teta atvykusi dėl vizito ligoninėje ir pažada Robertui paveldėti viską. Kai teta su vyru išeina, žmona pradeda šokti iš džiaugsmo, bet netikėtas skambutis vėl visus išgąsdina…

Tetos viešnagė, žmona verkia Naktį mane pažadino skambutis į duris. Šalia giliai kvėpavo mano žmona.

Uncategorized

0117

Moteris išėjo iš namų palikusi vyrą ir vaikus, o po dviejų dienų sulaukė laiško: jautri tėvo išpažintis apie motinystės sunkumus ir pagarbą žmonai, kuri keičia požiūrį į šeimos gyvenimą

Moterys paliko namus, palikdama vyrą ir vaikus, o po dviejų dienų gavo laišką Tai buvo jau seniai nutikę

Uncategorized

093

– Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui Ryte pas Jefimenus iš miesto atvyko suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai lankėsi. Saulius atvyko bulvių, nes visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui jas sodinti ir kasti. – Tai sakyk, Sauliuk, kaip tau sekasi su savo Svajūne gyventi? – greičiau paklausė močiutė, besisukdama prie krosnies. – Ai, visokio būna, močiute… – nenoriai atsakė anūkas. – Visokio… – Palauk, palauk, – susidomėjo senelis Kazimieras. – Ką reiškia „visokio“? Jau pykstatės, ar kaip? – Kol kas, atrodo, nesipykstam. Bandome išsiaiškinti, kas šeimoje šeimininkas, – prisipažino anūkas. – Oj… – su šypsena atsiduso močiutė prie krosnies, – rado, ką aiškintis. Ir taip viskas aišku. – Taip, – nusijuokė ir senelis. – Aišku, kad pagrindinė šeimoje visada buvo ir bus žmona. – Nu nu… – vėl nuskambėjo iš krosnies. – Seneli, rimtai? – nustebęs pažvelgė anūkas. – Tu čia juokauji, ar ką? – Nei kiek nejuokauju, – atkirto Kazimieras. – Jei netiki, paklausk savo močiutės. Na, Onute, sakyk, kieno namuose visada paskutinis žodis? – Baik tu kvailioti, – šiltai atsiliepė močiutė. – Ne, sakyk, – neatlyžo Kazimieras. – Kas mūsų šeimoje priima galutinius sprendimus – tu ar aš? – Nu, aš… – Kaip tai? – netikėjo anūkas. – Kažkaip niekad čia to nemačiau. Ir apskritai, manau, kad namuose visad turi būti vyras šeimininkas. – Baik, Sauliau, – vėl nusijuokė senelis. – Tikroje šeimoje viskas kitaip, nei tu manai. Tuoj papasakosiu keletą istorijų, ir pats suprasi. Istorija – Prasidėjo, – nepatenkinta sumurmėjo močiutė. – Dabar turbūt apie motociklą papasakos. – Apie kokį motociklą? – nustebo anūkas. – Apie tą, kuris jau šimtmetį kėtoja daržinėje, – patvirtino senelis. – Žinai, kaip močiutė prikalbino mane jį pirkti? – Močiutė? Prikalbino? – Taip. Savo sutaupytus pinigus davė. Bet iš pradžių buvo kita istorija… Kartą užsidirbau pinigų, užteko būtent motociklui su lopšiu. Sakau Onutei – savo močiutei, noriu motociklą nusipirkti. Su lopšiu. Kad patogiau būtų bulves iš lauko parsivežti. Anksčiau mums žemę bulvėms duodavo už miestelio. Tavo močiutė užsispyrė. Sako, geriau spalvotą televizorių pirkime, tuo metu jie buvo brangūs. Bulves, sako, visada vežei dviračiu, ot ir vežk toliau. Maišą ant dviračio rėmo, ir pirmyn. Na gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom televizorių. – O motociklas? – nesuprato anūkas. – Motociklą visgi nupirkom… – atsiduso močiutė. – Bet tik vėliau. Iš pradžių tavo senelis nugarą susižeidė, tai man pačiai visą tą bulvę teko vežioti. Beveik viską ir nuvežiojau. O kai lapkritį pardavėm kiaules, visus pinigus jam atidaviau, sakau – važiuok į miestelį motociklo parsivežti. – Kitais metais rudenį vėl pinigų atsirado, – pratęsė senelis. – Sakau, reikia griebtis naujos pirties. Sena iš tėvų likus – stogas jau supuvęs, sienos to paties. O tavo močiutė vėl prieštarauja – geriau baldus nupirkime, kad būtų kaip pas žmones. Na, sakau, tavo žodis paskutinis. Nupirkom baldus. – O pavasarį ta sena pirtis sugriuvo, – baigė močiutė. – Sniego tiek buvo pripustyta, kad stogas neatlaikė… Nuo tada ir nutariau – kaip Kazimieras pasakys, taip ir bus. – Na štai! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui. – Tai ne, Sauliau, tu nesupratai, – nusikvatojo senelis. – Juk aš, prieš ką nors darydamas, visada einu ir klausiu – noriu krosnį perstatyti. Leidimą duodi? O toliau – kaip ji pasakys, taip ir bus. – Tai aš po tų atvejų visada sakau – kaip manai, taip daryk. – Tai va, Sauliau, bet kuriuo atveju paskutinis žodis turi būti žmonos, – apibendrino senelis. – Supratai, kaip čia pas mus veikia? Saulius iš pradžių pagalvojo, paskui staiga pradėjo juoktis. Prasijuokęs, vėl susimąstė ir netrukus jo veidas nušvito. – Dabar supratau, seneli. Grįšiu namo ir pasakysiu: „Gerai, Svajūna, važiuosim atostogų į Turkiją, kaip norėjai. O mašinos remontui kol kas neatiduosiu – automatas genda, reiks keist. Jei mašina sustos – tebūnie. Važinėsime visą žiemą į darbą autobusais. Paprasčiausiai, kelsimės valandą anksčiau, juk čia nieko tokio…“ Ar gerai galvoju, seneli? – Visiškai teisingas sprendimas, – linksmai linktelėjo senelis. – Taip, Sauliau, po metų kitų viskas jūsų šeimoje sueis į bendrą vardiklį. O žmona visada turi būti šeimoje pagrindinė. Taip vyrui ramiau, žinau iš savo patirties…

Va, kaip tik! sušuko Saulius. Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi būti vyro. Ryte pas Jonaičius

Uncategorized

012

Virtuvės Meno Pamokos

Kolegos dienoraštis, 2025m. gegužės 12 d. Pirma istorija. Mėlynasis puodelis Kai mama paskambino ir sakė

Uncategorized

0130

Mano brolis pasakė, kad mūsų mama pakėlė ranką prieš jo žmoną, ir aš iškart pajutau, kad kažkas čia ne taip: sukrečiantys įvykiai per mūsų šeimos atostogas, kai mama buvo apkaltinta smurtu, tačiau tiesa išaiškėjo iš netikėtos pusės

Brolis man papasakojo, kad mama esą užsipuolė jo žmoną, ir iškart pajutau, kad kažkas čia ne taip.

Uncategorized

027

Svečias be leidimo pasiskolino mano naują suknelę ir sukėlė didžiulį skandalą

20250228, penktadienis Šiandien poilsio diena paverėsi šurmulio laužymu. Prieš savaitę įsigijau svajonių

Uncategorized

0195

Sūnaus uošvė siekė pasidalinti mano butą

Mano mylimoji Ugnė ir aš susituokėme prieš šešerius metus. Kai gimė mūsų sūnus Lukas, nusprendėme parduoti

Uncategorized

01.3k.

Kai mano anyta pasakė: „Šitas butas priklauso mano sūnui“, aš jau laikiau raktus nuo vietos, kurios ji niekada nekontroliuos. Anyta turėjo ypatingą gebėjimą — kalbėti švelniai ir lyg glostydama žodžiais… nors iš tikrųjų tie žodžiai tave dusindavo. Ji nekėlė balso, neįžeidinėjo atvirai — tik „primindavo“. „Miela, — sakydavo ji su šypsena, — tu žinok, šitas butas yra mano sūnaus. Mes jus čia tik leidžiame gyventi.“ Tą pat sakydavo svečiams, giminėms, net nepažįstamiems, lyg būčiau laikinas daiktas, kurį galima išnešti kaip kilimą, kai nebereikia. O mano vyras, Dainius, visada tylėdavo. Ir būtent ta tyla skaudėdavo labiausiai. Kai pirmą kartą tai išgirdau, buvau dar visai nauja šeimoje — stengiausi įtikti, nesinervinti. Vieną vakarą anyta atėjo be perspėjimo, su savo raktu — stovėjau virtuvėje, apsirengusi namų drabužiais, ir jutau, kaip kylanti gėda mane užlieja. Ji apėjo kambarius, apžiūrėjo kiekvieną kampą ir pasakė: „Dainiau, reikia keisti spyną. Nesaugiai čia. Nepridera kiekvienam nurodinėti tvarkos.“ „Kiekvienam.“ Tai buvo apie mane. Dainius bandė juoktis: „Mamai, tai mūsų namai.“ — „Mūsų? Nepersistenk. Šitas butas tavo — mano pirktas, mano pasirinktas. Moterys ateina ir išeina. Nuosavybė lieka.“ Ir tą akimirką supratau: ji ne apie butą kovoja, o stengiasi mane laikyti menka. Tą vakarą tylėjau — kartais tyla yra pasiruošimas, o ne silpnumas. Pradėjau rinkti dokumentus apie viską, ką investavome; čekius, sąskaitas, sutartis, nuotraukas „prieš ir po“. Vakare, kai Dainius miegodavo, planuodavau. Po dviejų mėnesių nuėjau pas advokatę — nebuvau pikta, tiesiog turėjau strategiją. Advokatė pasakė: „Turite dvi problemas — teisinę ir emocinę. Teisinę išspręsime, emocinę turite išspręsti pati.“ Tą vakarą susirinkome pas anytą šeimos posėdžiui. Ji padengė stalą, visus vaišino, bet tai buvo tik dalis jos manipuliacijos. Pradėjo: „Dainiau, reikia viską sudėlioti — kas ką turi. Kartais moterys, kai per daug pasitiki, ima manyti, kad yra savininkės.“ Tada išsitraukiau voką iš rankinės. Dainius paklausė: „Kas čia?“ Anyta atsainiai: „Jei dėl buto, nesigėdyk.“ O aš ramiai: „Ne dėl buto. Tai — raktai nuo mano naujų namų.“ Anyta vos nenuleido šakutės: „Kokie raktai?“ — „Nuo buto, kurio niekas nekontroliuos tik aš.“ Dainius nustėro: „Kaip tu?…“— „Kol klausėsi mamos, ką aš verta, aš nusprendžiau, kad noriu namų, kur niekas neįeina be kvietimo.“ Parodžiau surinktus dokumentus, kiek investavau į jų „šeimos“ būstą: „Nuo rytojaus kalbėsimės su advokatais.“ Anyta išbalo: „Tu mus teisi? Mes gi šeima!“ Atsistojau: „Šeima — ne teisė kontroliuoti, šeima — teisė gerbti.“ Išėjau. Dainius išbėgo: „Kas bus su mumis?“ — „Priklauso nuo tavęs. Jei nori moters, kuri prašo vietos, aš netinkama. Jei nori moters, su kuria kurtum gyvenimą — turi būti vyras, kuris stoja šalia jos, ne už mamos.“ „O jei pasirinksiu tave?“ — paklausė. Atsakiau: „Tada ateisi į mano namus ir pabelsi į duris.“ Tą vakarą viena įžengiau į savo naujus namus — juose buvo tuščia, kvepėjo dažais ir nauja pradžia. Pasidėjau raktus ant stalo ir pirmą kartą per ilgą laiką nejaučiau naštos. Tik laisvę. Nes namai — ne kvadratiniai metrai. Namai — vieta, kur niekas negali šnabždėti, jog esi laikina. ❓O jūs — ar ilgai kentėtumėte tylų pažeminimą, ar kurtumėte savo duris ir laikytumėte raktą tik savo rankoje?

Kai anyta man pasakė: Šitas butas priklauso mano sūnui, rankose jau tvirtai spaudžiau raktus nuo vietos

Uncategorized

0541

Kai su vyru gyvenome skurdžiai, mano anyta įsigijo kailinius, naują televizorių ir gyveno kaip tikra karalienė – bet po daugelio metų likimas apsisuko! Kai man buvo 18 metų, pastojau, bet tėvai manęs neparėmė, o vyras išvyko tarnauti į kariuomenę. Močiutės iš abiejų pusių buvo abejingos, mama tiesiai pasakė, kad nenori rūpintis mano vaiku, o anyta net nesišnekėjo. Laikinai apsistojau pas tėtės seserį – darbščią, neteisiančią mane tetą. Grįžus vyrui, sūnui jau buvo pusantrų metų, o tėvai ir anyta mumis vis dar nesidomėjo. Vėliau anyta pardavė savo mamos butą, viską išleidusi remontams ir prabangai, nors vyras prašė jos neišparduoti būsto. Gimus dukrai, vyro darbas svetur padėjo mums savarankiškai įsigyti butą, be jokios pagalbos iš tėvų ar anytos. Metai bėgo – vaikai paaugo, išsikapstėme iš sunkumų. Dabar turime savo namus, keliaujame, o dėkingi esame tik tetai, kuri visada padėjo. Tuo tarpu mūsų tėvai ir anyta atsidūrė finansinėse bėdose, bet mes jų neparemiame – juk ir jie mūsų tuomet neparemė. Su vyru elgiamės su savais vaikais visiškai kitaip nei mūsų pačių tėvai – mes visuomet būsime jiems atrama, o ir patys tikimės jų supratimo ir pagalbos senatvėje.

Kai mes su vyru dar buvome ant durniaus neturėjome nei pinigų, nei nieko, mano anyta tuo metu įsigijo