Zibainis

Mano anyta iš manęs šaipėsi, kad mama dirba valytoja pas svetimus… šiandien ji pati valo mano namuose Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai parsivedžiau vyrą pas savo tėvus. Mama buvo iškepusi garsiąją savo kiaulieną, o aš buvau nervinga kaip paauglė prieš pirmą pasimatymą. Tačiau ne dėl tėvų… o dėl jo mamos. – O tu, mieloji, kuo užsiimi? – paklausė mano mama, dėdama lietuviškas salotas ant stalo. – Jis inžinierius. Dirba didelėje statybų įmonėje. Ko nepasakiau – jo mama niekada nepraleisdavo progos priminti, iš kur esu kilusi. Pirmą kartą apsilankiau pas ją prieš trejus metus. Mane pasitiko apsimestine šypsena – nepriekaištingas kostiumas, perlų vėrinys, baldai, kurie rėkė „pinigai“. – Sūnus sakė, kad tavo mama valo namus pas kitus – mestelėjo ji, kai gėrėme arbatą. Kaip ištarė „valo“, skambėjo lyg sakytų „plėšia bankus“. – Taip. Ji – sąžininga ir darbšti moteris. – Žinoma… kiekvienas darbas vertas pagarbos – tarė ji, bet balsas išdavė kitaip. – Visgi žmogus nori aukštesnio lygio vaikams… išsilavinimo, profesijos… – Studijuoju universitete – atsakiau. – Administravimą. – O kas tau moka už mokslą? Su tavo mamos atlyginimu… Tuomet jis įsikišo. Pirmą kartą. – Ji stipendininkė. Pirma tarp kursiokių. Bet mintis jau buvo pasakyta. Tolimesni metai – lašas po lašo pažeminimo. – Tu gali surinkti indus – juk turi daugiau patirties, – mestelėdavo prie šeimos stalo. – Keista, kad tokios kilmės mergina tokia išranki maistui. – Galėjo vesti gydytojo dukrą… Mama sakydavo: – Nekreipk dėmesio. Tokie žmonės nepasikeis. Bet pasikeičiau aš. Baigiau universitetą su pagyrimu. Gera karjera tarptautinėje įmonėje. Susituokėme. O ji per vestuves buvo lyg per laidotuves – be teisės prieštarauti. O tada gyvenimas apvertė kortas. Vyro verslas žlugo. Prarado viską – namą, automobilius, statusą. Persikėlė į mažą butą. Išdidumas sudužo kartu su sąskaita banke. Mano karjera kilo aukštyn. Tapau regiono vadove. Įsigijome gražų namą. Vieną dieną vyras nedrąsiai pasakė: – Tėvai sunkioje padėtyje. Mama depresijoje. Gal galėtų… – Atsikraustyti pas mus? – baigiau mintį. Galėjau atsisakyti. Turėjau visas priežastis. Bet prisiminiau mamą – kaip ji valė svetimus namus oriai ir vakarais grįždavo pavargusi, bet laiminga. – Tegul ateina, – pasakiau. Kai ji įžengė į mūsų namus, kažkas joje subyrėjo. Mačiau jos žvilgsnyje – erdvė, šviesa, ramybė. – Kaip gražu… – sušnibždėjo. – Čia ir jūsų namai, – atsakiau. Iš pradžių ji buvo užsidariusi. Vėliau, vieną rytą, ją radau virtuvėje valančią. – To nereikia, – pasakiau. Ji atsisuko su ašaromis akyse. – Buvau žiauri. Tau. Tavo mamai. O dabar… suprantu. Orumas – ne darbe, o kaip jį dirbi. Meilėje artimiesiems. Apkabinome viena kitą. Dabar ji gamina kartu su mano mama. Kartu juokiasi. Žaidžia su mano vaikais. Vakar, lankstydamos skalbinius, ji pasakė: – Kadaise iš manęs šaipėsi, kad tavo mama valo svetimus namus. Dabar aš švarinu čia ir tai – oriausias darbas, kurį esu dariusi. Nes darau jį su dėkingumu. – Jūs nevalote mano namų, – švelniai tariau. – Čia jūsų namai. Gyvenimas keistai išmoko mus tų pamokų, kurių labiausiai reikia. Ar esate kada nors atleidę skaudžiai jus įžeidusiam žmogui… ir supratę, kad atleidimas pirmiausia išlaisvino jus pačius?

Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai vedžiausi savo žmoną į tėvų namus. Mama buvo iškepusi garsiuosius

Uncategorized

0491

Vedžiau moterį su kūdikiu. Po aštuoniolikos metų ji išėjo — bet jos duktė šventėms pasirinko mane.

Vedžiau moterį, kuri turėjo mažą vaiką. Praėjo aštuoniolika metų ji mane paliko. Tačiau jos dukra nusprendė

Uncategorized

023

Kur yra mano poilsio oazė?

– ką čia turėtume daryti? nuostabiai paklausė Danguolė. Kas galėtų reikėti lauko namuose?

Uncategorized

0314

Buvęs vaikinas netikėtai pasirodė vieną šeštadienio popietę su milžiniška puokšte gėlių, šokoladais, dovanų maišu ir ta šypsena, kurios nebuvau mačiusi mėnesiais. Pagalvojau, kad gal ateina atsiprašyti ar pagaliau pakalbėti apie viską, kas tarp mūsų liko neišsakyta. Buvo keista, nes po skyrybų jis elgėsi šaltai ir atšiauriai, tarsi būčiau jam visai svetima. Vos įžengęs pradėjo kalbėti, kad daug galvojęs, jog jam manęs labai trūksta, kad esu „jo gyvenimo moteris“ ir kad suvokė savo klaidas. Kalbėjo taip greitai, lyg būtų iškalęs tekstą atmintinai. Stovėjau tyli ir klausiau – nesupratau, iš kur po mėnesių tylos staiga tiek švelnumo. Jis priėjo, apkabino mane ir pasakė, kad nori „susigrąžinti tai, kas mūsų“. Kalbėdamas ištraukė kvepalus, apyrankę ir dėžutę su laišku. Viskas – labai romantiška. Pradėjo aiškinti, kad turėtume duoti sau antrą šansą, jis keičiasi, o su manimi nori pradėti viską iš naujo, taip kaip reikia. Pradėjau jaustis nejaukiai – viskas atrodė per gerai, kad būtų tiesa. Ypač prisiminus, kad jis niekada nebuvo toks dėmesingas, kai dar buvome kartu. Tiesa paaiškėjo, kai pakviečiau jį atsisėsti ir klausiau tiesiai, ko jis nori. Tada pradėjo painiotis. Pasakė, kad turi „nedidelę banko problemėlę“, kad jam reikalingas kreditas „verslui, kuris būsiąs ir mano labui“, ir kad trūksta tik vieno parašo – mano. Tada supratau, kodėl pasirodė toks meilus su tiek dovanų. Pasakiau, kad nieko nepasirašysiu. Jo veidas pasikeitė akimirksniu. Šypsena iškart dingo, jis metė gėles ant stalo ir ėmė šaukti, kaip galiu juo netikėti, kad čia „jo gyvenimo galimybė“. Kalbėjo, tarsi būčiau jam kažką skolinga. Net išdrįso pasakyti, kad „jei dar jo noriu“, turėčiau padėti. Viskas sugriuvo taip greitai, kaip ir prasidėjo. Kai įsitikino, kad nepersigalvosiu, pakeitė taktiką – ėmė maldauti ir sakyti, kad be kredito „bus prarastas“, kad padėčiau, tada jis „oficialiai sugrįžtų pas mane“ ir pradėtume „viską iš naujo“. Sakė tai be jokio gėdos jausmo, maišydamas neva susitaikymą su finansiniu interesu. Tada galutinai supratau – visi tie dovanos, gėlės, gražūs žodžiai buvo tik kaukė manipuliacijai. Galiausiai, kai pakartojau, kad nieko nepasirašysiu, jis susirinko beveik visas dovanas: pasiėmė šokoladus, kvepalus ir net apyrankę. Ant žemės paliko tik gėles. Išeidamas pavadino mane nedėkinga ir dar spėjo pasakyti, kad „vėliau nesakyčiau, jog nebandė išgelbėti mūsų santykių“. Išėjo taip, lyg būčiau skolinga jam. Taip jų „susitaikymas“ truko lygiai penkiolika minučių.

Praėjusį šeštadienį, į mano duris netikėtai pasibeldė mano buvęs vaikinas su milžinišku glėbiu gėlių

Uncategorized

020

Kita moteris kotletus vyrui kepa

20251211, penktadienis Vakar, kai grįžau namo iš universitetų paskaitų, girdėjau tą patį garsą aliejų

Uncategorized

0386

– Kada paskutinį kartą save veidrodyje matei? – paklausė vyras. Netikėta žmonos reakcija pakeitė viską Aleksejus gurkšnojo rytinę kavą ir stebėjo Mariną. Plaukai surišti vaikiška gumyte su animacinių katinėlių paveikslėliais. O štai Ksenija iš gretimo buto – visada ryški, gaivi. Jos brangių kvepalų aromatas ilgai išlikdavo lifte. – Žinai, – padėjo Aleksejus telefoną, – kartais atrodo, kad gyvename tarsi kaimynai. Marina sustingo, šluostė rankoje užsimerkė. – Ką tai reiškia? – Nieko ypatingo. Tiesiog, kada paskutinį kartą save veidrodyje matei? Ji pažvelgė į jį labai atidžiai. Aleksejus pajuto, kad viskas klostosi ne pagal jo planą. – O tu kada mane paskutinį kartą pamatyti bandėi? – paklausė Marina tyliai. Nejauki pauzė. – Marinos, nedramatizuok. Tiesiog sako, moteris visada turi atrodyti puikiai. Tu pasižiūrėk į Kseniją – ji tavo bendraamžė. – Aa, – ištarė Marina. – Ksenija. Jos balse atsirado kažkas naujo, kas Aleksejų privertė sunerimti. – Aleksejau, – po pauzės ji pasakė, – gal laikinai išsikraustysiu pas mamą. Pagalvosiu apie tavo žodžius. – Gerai. Pagyvenam atskirai, apsvarstom. Tik žinok, aš tavęs nevarau! – Žinai, – Marina labai tvarkingai pakabino šluostę ant kabliuko, – tikriausiai tikrai reikia į save pasižiūrėti veidrodyje. Ir ji nuėjo ruošti lagamino. Aleksejus liko virtuvėje su mintimis: „Velnias, juk to ir norėjau.“ Tik kažkodėl visai ne džiaugsmas, o tuštuma apėmė. Trys dienos Aleksejus gyveno tarsi atostogose. Rytai su kava be skubos, vakarai – ką nori, tą veiki. Jokie serialai apie meilę ar išdavystes. Laisvė, suprantat? Ta ilgai laukta vyriška laisvė. Vakarą prie laiptinės Aleksejus sutiko Kseniją. Ji nešė „Rimi Gourmet“ pirkinius, avėjo aukštakulnius ir vilkėjo idealiai prigludusią suknelę. – Aleksejau! – nusišypsojo ji. – Kaip sekasi? Mariną seniai mačiau. – Dabar pas mamą. Atostogauja, – lengvai sumelavo jis. – Aa. – Ksenija supratingai linktelėjo. – Kartais moteriai reikia poilsio. Nuo buities ir rutinos. Ji kalbėjo tarsi pati buities niekada nebūtų patyrusi. Lyg jos butas tvarkytųsi pats, o vakarienė atsirastų mostelėjus pirštu. – Gal kavos kada? – ištarė Aleksejus. – Kaip kaimynai. – Kodėl gi ne, – nusišypsojo ji. – Rytoj vakare? Visą naktį Aleksejus planavo susitikimą. Marškiniai – kurie? Džinsai ar kelnės? Kvepalai – nepersistengti. Ryte suskamba telefonas. – Aleksejau? – nepažįstamas balsas. – Čia Liudmila, Marinos mama. Širdis surakino. – Taip, klausau. – Marina prašė pasakyti: šeštadienį pasiims daiktus, kai tavęs nebus. Raktus paliks pas kiemsargę. – Palaukit, kaip tai pasiims daiktus? – O kaip tu galvoji? – balso tonas pasidarė plieninis. – Mano dukra neketina visą gyvenimą laukti, kol nuspręsi, ar ji tau reikalinga. – Liudmila, nieko blogo nepasakiau. – Pasakei pakankamai. Viso gero, Aleksejau. Ji padėjo ragelį. Aleksejus sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į telefoną. Kas čia vyksta? Juk ne skyrybos! Tiesiog norėjo pauzės. Pagalvoti. Jie jau viską nusprendė be jo! Vakarinė kava su Ksenija buvo keista. Ji maloniai pasakojo apie darbą banke, juokėsi iš Aleksejaus pokštų. Bandė paimti jos ranką – ji švelniai ją patraukė. – Aleksejau, suprantate – negaliu. Jūs vedęs žmogus. – Bet mes dabar… mes gyvename atskirai. – Dabar. O rytoj? – Ksenija pažvelgė labai dėmesingai. Aleksejus palydėjo Kseniją iki laiptinės ir grįžo namo. Butas pasitiko tyla ir viengungišku kvapu. Šeštadienį Aleksejus specialiai išėjo iš namų – nenorėjo scenų, aiškinimųsi ir ašarų. Tegul ramiai pasiima daiktus. Trys popiet, o smalsumas suėmė. Ką ji pasiėmė? Viską? Tik būtiniausia? Ir… kaip ji atrodo? Ketvirtą neištvėręs, grįžo namo. Prie laiptinės – automobilis su Vilniaus numeriais. Už vairo – neišpažįstamas vyras apie keturiasdešimt, tvarkinga striukė. Padeda kažkam krauti dėžes. Aleksejus atsisėdo ant suoliuko ir laukė. Po dešimties minučių iš laiptinės išėjo moteris mėlyna suknele. Tamsūs plaukai surišti gražia segtuku, ne su katinėlių gumyte. Lengvas makiažas, išryškinęs akis. Aleksejus nepatikėjo – tai buvo Marina. Jo Marina. Tik kita. Ji nešė paskutinį lagaminą, vyras nedelsdamas jį paėmė, padėjo įsėsti į automobilį, lyg ji būtų iš krištolo. Tuomet Aleksejus nebeištvėrė – priėjo prie automobilio. – Marina! Ji atsisuko. Ramus, gražus veidas. Nebeliko tos amžinos nuovargio išraiškos. – Sveikas, Aleksejau. – Tai… tu? Vyras už vairo susirūpino, bet Marina lengvai palietė jo ranką – viskas gerai. – Aš, – tarė paprastai. – Sakyčiau, tu seniai į mane nežiūrėjai. – Marina, palauk. Galime pasikalbėti? – Apie ką? – balse ne pyktis, o nuostaba. – Tu pats sakei – moteris privalo atrodyti nuostabiai. Štai ir pasiklausiau. – Bet… aš nesupratau! – Aleksejui širdis daužėsi. – O kas buvo tavo tikslas, Aleksejau? – švelniai pakreipė galvą Marina. – Kad tapčiau graži, bet tik tau? Įdomi, bet tik namuose? Mylėčiau save, bet ne tiek, kad palikčiau vyrą, kuris manęs nebemato? Jis klausė ir su kiekvienu jos žodžiu viduje viskas keitėsi. – Supranti, – tęsė ji minkštai, – tikrai nustojau savimi rūpintis. Ne dėl tingumo, o todėl, kad tapau nematoma. Savo namuose, savo gyvenime. – Marina, nenorėjau… – Norėjai. Norėjai žmonos–nematomos, kuri viską padaro, bet netrukdo gyventi. O kai nusibos – galėsi pasikeisti į ryškesnę versiją. Vyras automobilyje kažką tyliai jai ištarė. Marina linktelėjo. – Reikia eiti, – pasakė Aleksejui. – Vladimiras laukia. – Vladimiras? – Aleksejui išdžiūvo burna. – Kas jis? – Žmogus, kuris mane mato, – atsakė Marina. – Susipažinom sporto klube. Mama gyvena netoli – ten atsidarė fitneso centras. Įsivaizduoji, 42-ejų pirmą kartą nuėjau sportuoti. – Marina, ne… Darome pertrauką. Supratau, klydau. – Aleksejau, – žiūrėjo tiesiai, – o tu prisimeni, kada paskutinį kartą sakei, jog esu graži? Aleksejus tylėjo. Neprisimena. – O kada paskutinį kartą klausėi, kaip man sekasi? Aleksejus suprato – pralaimėjo. Ne Vladimirui. Ne likimui. Sau pačiam. Vladimiras užvedė variklį. – Aleksejau, nepykstu. Tikrai. Tu padėjai man suprasti: jei pati savęs nematau – niekas irgi nematys. Automobilis pajudėjo. Aleksejus stovėjo prie laiptinės ir žiūrėjo, kaip išvažiuoja jo gyvenimas. Ne žmona – gyvenimas. Penkiolika metų, kuriuos laikė rutina, o iš tiesų – tai buvo laimė. Tik jis to nežinojo. Po pusmečio Aleksejus netyčia sutiko Mariną prekybos centre. Ji rinkosi kavą, skaitė etiketes. Šalia – dvidešimtmetė mergina. – Imk šią, – sakė ji. – Tėtis sako, arabika geriau nei robusta. – Marina? – Aleksejus priėjo. Ji atsisuko. Nusišypsojo – lengvai, be įtampos. – Sveikas, Aleksejau. Susipažink – tai Nastė, Vladimiro dukra. Nastė, čia Aleksejus, mano buvęs vyras. Nastė mandagiai linktelėjo. Graži studentė, matyt. Į Aleksejų žvelgė smalsiai, bet ne priešiškai. – Kaip sekasi? – paklausė Marina. – Gerai. O tau? – Viskas puiku. Nejauki pauzė. Ką sakyti buvusiai žmonai, kuri visiškai pasikeitė? Stovėjo prie kavos lentynų, Aleksejus žiūrėjo į Mariną: įdegusi, lengva palaidinė, nauja šukuosena. Laiminga. Tikrai – laiminga. – O tu? – paklausė ji. – Kaip asmeninis gyvenimas? – Nieko ypatingo, – atsiduso jis. Marina žvilgtelėjo atidžiai. – Žinai, Aleksejau, ieškai moters, kuri būtų graži kaip Ksenija, bet nuolanki kaip aš buvau. Protinga, bet ne tiek, kad pastebėtų, kaip žvalgiesi į kitas. Nastė klausėsi atsimerkusi. – Tokios moters nėra, – ramiai baigė Marina. – Marina, einam? – įsiterpė Nastė. – Tėtis laukia automobilyje. – Taip, žinoma. – Marina paėmė kavos pakelį. – Sėkmės, Aleksejau. Jos išėjo, o Aleksejus liko tarp kavos lentynų. Mąstydamas, kad Marina teisi – jis tikrai ieško neįmanomos moters. Vakare Aleksejus vėl atsisėdo virtuvėje su arbata. Prisiminė Mariną, kokia ji tapo. Suprato: kartais praradimas – vienintelis būdas suprasti, kokią vertę turi tai, ką turėjai. Gal iš tiesų laimė ne tame, kad ieškai patogios žmonos. O tame, kad išmoksti matyti moterį šalia savęs.

Kada paskutinį kartą žiūrėjai į save veidrodyje? paklausė vyras. Žmona reagavo netikėtai. Algirdas gėrė

Uncategorized

051

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad penkios minutės laukimo gali pakeisti gyvenimą. Tačiau būtent taip ir atsitiko.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad penkios minutės laukimo gali pakeisti mano gyvenimą. Bet būtent taip ir įvyko.

Uncategorized

0108

— O tau prie stalo sėdėti nereikia. Tu turi mums paduoti! — pareiškė mano anyta. Stovėjau prie viryklės rytinėje virtuvės tyloje — su susiglamžyta pižama, aplaidžiai surištais plaukais. Kvepėjo skrudintais batonais ir stipria kava. Ant taburetės prie stalo sėdėjo mano 7-metė dukra, panirusi į paveikslėlių albumą, kruopščiai piešė spalvotas spiralės su flomasteriais. — Vėl tu savo dietinius batonėlius valgai? — nuskambėjo balsas už nugaros. Net krūptelėjau. Durų tarpduryje stovėjo mano anyta — akmeniniu veidu ir balsu, kuris nepripažįsta prieštaravimo. Halate, su griežtai surišta kuodeliu, suspaustomis lūpomis. — Šiaip jau vakar pietavau, kas papuolė! — tęsė ji, trinktelėjusi rankšluosčiu per stalą. — Nei sriubos, nei normalūs pietūs. Moki pagaminti kiaušinius? Kaip žmonės, o ne pagal tuos savo… šiuolaikiškus išsigalvojimus! Išjungiau viryklę ir atidariau šaldytuvą. Krūtinėje susisuko pykčio spiralė, bet ją prarijau. Ne prie vaiko. Ir ne ten, kur kiekvienas centimetras primena: „Tu čia tik laikinai.“ — Tuoj bus — išspaudžiau ir atsisukau, kad ji nematytų, kaip man dreba balsas. Dukra nenuleido akių nuo flomasterių, bet akies krašteliu stebėjo savo močiutę — tyliai, susigūžusi, budriai. „Gyvensime pas mano mamą“ Kai vyras pasiūlė persikelti pas savo mamą, skambėjo lyg ir logiškai. — Pagyvensime pas ją — tik trumpam. Daugiausia du mėnesius. Juk arti darbo, greitai patvirtins paskolą. Jai nieko prieš. Aš dvejojau. Ne dėl to, kad konfliktuoju su anyta. Ne. Mandagiai bendraujam. Bet žinau tiesą: dvi suaugusios moterys vienoje virtuvėje — tai minų laukas. O anyta žmogus, kuriam reikalinga fanatiška tvarka, kontrolė ir moraliniai vertinimai. Pasirinkimo beveik nebuvo. Seną butą pardavėm greitai, naujas dar negalėjo priimti. Taip trise apsigyvenom dviejų kambarių anytos bute. „Laikinai.“ Kontrolės kasdienybė Pirmas kelias dienas praėjo ramiai. Anyta buvo ypač mandagi, net pridėjo papildomą kėdę vaikui, pavaišino pyragu. Tačiau jau trečią dieną prasidėjo „taisyklių režimas“. — Mano namuose yra tvarka — pareiškė per pusryčius. — Keltis aštuntą. Batai — tik tam skirtame stende. Produktus — derinti. O televizorius tyliau, nes man jautri klausos. Vyras numojo ranka, šyptelėjo: — Mama, mes tik trumpai. Ištversim. Aš tyliai linktelėjau. Bet žodis „ištversim“ pradėjo skambėti kaip nuosprendis. Pradėjau nykti Praėjo savaitė. Tada dar viena. Režimas griežtėjo. Anyta nukėlė vaiko piešinius nuo stalo: — Trukdo. Nuėmė mano užklotą stalui: — Nepraktiška. Mano dribsniai dingo iš lentynos: — Jau seniai guli, turbūt sugedo. Šampūnus „perkėlė“: — Kad nesimaišytų. Jaučiausi ne kaip svečias, o kaip žmogus be balso ir nuomonės. Mano maistas — „neteisingas“. Mano įpročiai — „nereikalingi“. Mano vaikas — „per daug triukšmo“. O vyras vis kartojo tą patį: — Pakentėk. Čia mamos būstas. Ji visada tokia. Aš… diena iš dienos vis labiau praradau save. Vis mažiau liko tos moters, kuri kadaise buvo rami ir užtikrinta. Liko nuolatinis prisitaikymas ir tylėjimas. Gyvenimas pagal ne savo taisykles Kiekvieną rytą keldavausi šeštą, kad pirmoji užimčiau vonią, išvirčiau košę, paruoščiau vaiką… ir nepakliūčiau anytai į akis. Vakarais darydavau dvi vakarienes. Viena mums. Viena „kaip reikia“ jai. Be svogūnų. Po to su svogūnais. Po to — tik jos puode. Tik jos keptuvėje. — Aš daug nereikalauju — sakydavo griežtai. — Tiesiog žmogiškai. Kaip pridera. Diena, kai viešai pažeminta Vieną rytą spėjau nusiprausti veidą ir įjungti virdulį, kai anyta įėjo į virtuvę, lyg tai normalu. — Šiandien ateis mano draugės. Antrą valandą. Tu namie, todėl paruoši stalą. Agurkėliai, salotos, kas prie arbatos — tik tiek. „Tik tiek“ — jos kalboje tai reiškė šventinį stalą. — A… nežinojau. Produktų… — Nupirksi. Parašiau tau sąrašą. Nieko sudėtingo. Apsirengiau ir išėjau į parduotuvę. Nupirkau viską: vištieną, bulves, krapus, obuolius pyragui, sausainius… Grįžau. Pradėjau gaminti be pertraukų. Antrą valandą viskas buvo paruošta: stalas sudėtas, vištiena iškepta, salotos šviežios, pyragas auksinis. Atėjo trys pensininkės — tvarkingos, garbanotomis šukuosenomis, kvepiančios praeities parfumu. Ir jau po pirmos minutės pajutau — aš ne „kompanijos dalis“. Aš — „aptarnavimas“. — Ateik, ateik… atsisėsk čia, šalia mūsų — šypsojosi anyta. — Kad mums paduotum. — Kad paduočiau jums? — pasiklausiau. — Kas čia tokio? Mes vyresnės. Tau juk visai nesunku. Ir štai — vėl: su padėklu, su šaukštais, su duona. „Paduok arbatą.“ „Duok cukraus.“ „Salotos baigėsi.“ — Vištiena sausoka — niurzgėjo viena. — Pyragą perkepiai — pridūrė kita. Aš suveržusi dantis. Šypsojausi. Rinkau lėkštes. Piliau arbatą. Niekas neklausė, ar noriu prisėsti. Ar bent atsikvėpti. — Kaip smagu, kai yra jauna šeimininkė! — sakė anyta su apsimestiniu švelnumu. — Viskas ant jos pečių! Ir tada… kažkas viduje man sulūžo. Vakare pasakiau tiesą Kai viešnios išėjo, išploviau visus indus, sutvarkiau likučius, išskalbiau staltiesę. Po to atsisėdau ant sofos krašto su tuščia puodeliu. Lauke jau temo. Vaikas miegojo susisukęs kaip kamuoliukas. Vyras šalia — paniręs į telefoną. — Klausyk… — prabilau tyliai, bet tvirtai. — Nebegaliu daugiau. Jis pakėlė akis, nustebęs. — Mes gyvenam kaip svetimi. Aš tik aptarnauju visus. O tu… ar tu tai matai? Jis neatsakė. — Čia — ne namai. Čia — gyvenimas, kur kasdien prisitaikau ir tyliu. Aš ir vaikas — kartu. Nenoriu dar mėnesiais kentėti. Pavargau būti patogi ir nematoma. Jis lėtai linktelėjo… — Supratau… Atleisk, kad nemačiau anksčiau. Ieškosim nuomai. Kad ir bet ką… svarbu, kad savo. Ir pradėjom ieškot tą patį vakarą. Mūsų namai – kad ir maži Butas buvo mažas. Šeimininkas palikęs senus baldus. Linoleumas girgždėjo. Bet peržengusi slenkstį… pajutau lengvumą. Tarsi pagaliau atgavau balsą. — Va… atvykome — atsiduso vyras ir padėjo krepšius. Anyta nieko nepasakė. Net nebandė mūsų sustabdyti. Nežinojau, ar įsižeidė, ar suprato, kad perlenkė. Praėjo savaitė. Rytai prasidėjo su muzika. Vaikas piešė ant grindų. Vyras virė kavą. O aš žiūrėjau ir šypsojausi. Be streso. Be skubėjimo. Be „pakentėk“. — Ačiū tau — ryte apkabinęs pasakė vyras. — Kad nepatylėjai. Aš pažvelgiau į jo akis: — Ačiū, kad išgirdai. Dabar gyvenimas — ne idealus. Bet tai mūsų namai. Mūsų taisyklės. Mūsų triukšmas. Mūsų gyvenimas. Ir tai tikra. ❓O kaip tu manai: jei būtum moters vietoje, ištvertum „tik trumpam“, ar išėjai jau po pirmos savaitės?

O tu prie stalo nesėsk, tau reikia mums padėti! pareiškia mano anyta. Stoviu prie viryklės tylioje rytinėje

Uncategorized

031

Zachar ir stebuklas

Saulius tiesiog išnyko, nieko neprisakydamas. Tai jau trečias vyras, kuris manęs paliko be žodžių.