Gyvenu kartu su savo mama. Jai jau 86 metai. Taip gyvenimas susiklostė, kad netekėjau ir vaikų neturiu.
Oliuk, dukryt, labai tavęs prašau, – mama pritūpė šalia Olės, – mums reikia čia pagyventi, šiek tiek, viskas greitai baigsis ir mes vėl išvažiuosime į miestą
Olia tyliai žiūrėjo į mamą.
– Oliuže, ar mane girdi? Supranti? – mama supurtė Olią.
– Girdžiu, mama…
– Tai ko tyli? – mama nervinosi, Olia tai matė.
– Aš netyliu, mama, aš galvoju. Jogos kilimėliai
– Matai, kiek čia knygų, Oliuk… Ach, kaip vaikystėje mėgau jas skaityti…
– Mamyt, ar mums ilgai čia gyvent reikės?
– Nežinau, saulute, kol kas reikia pagyvent.
Olia viską suprato, kas atsitiko joms, jų šeimai. Mama be reikalo galvojo, kad Olia maža ir nieko nesupranta.
– Oliuže, teta Katė tave prižiūrės, aš gaminsiu visai dienai, rytais važinėsiu, vakarais parvažiuosiu. O savaitgaliais būsime kartu, vaikščiosime prie upės maudytis…
Mama užsidengė veidą rankomis. Motyvacijos kursas
– Atleisk, atleisk man…
– Mama, neverk, nereikia. Žinau, kad tėtis mus paliko, žinau, kad mums su tavim reikia kažkaip išgyvent ir tu galvojai, kad geriausia persikelti į šį močiutės namelį. O butą išnuomot svetimiems.
Fitneso programos ir įranga
– Aš viską žinau, mama… Būsiu paklusni, pažadu. Lauksiu tavęs ir skaitysiu knygas, be to, teta Katė mane prižiūrės.
– Susitvarkysim, mama… O rudenį eisiu į mokyklą. – Mama, o čia yra mokykla?
– Ne, vaikeli, čia kadaise buvo mokykla, bet jau nėra. Bet rudenį, pažadu, grįšime į savo butą. Tai laikina, kol susirasiu normalią darbą. Knygos mamoms
– Butą išnuomavau iki rugpjūčio, laiko užteks, paskui padarysime remontą ir vėl gyvensime. Viskas bus gerai, dukryte…
– Žinau, mama…
Tą vakarą mama su Ole ilgai sėdėjo ant savo mažučio namelio prieangio laiptelių ir mama pasakojo apie savo vaikystę, kokia gera buvo jos močiutė.
– Mama, ar tu turėjai… mamą?
– Turėjau, – atsiduso mama, – ji ir dabar yra, tik… jai esu nereikalinga.
Ir toliau adaptuotas lietuviškas kontekstas:
Stiprios mamų širdys: istorija apie Olę, kuri su mama persikelia į močiutės namelį kaime, mokosi gyventi be tėčio ir randa drąsą laukti geresnių laikų (liūdnos vasaros nakties pokalbiai, atleidimo pamokos ir tikros motinos meilės stiprybė) Eglutė, dukrelė, prašau tavęs, mama pritūpusi atsirėmė šalia Eglės, mums čia reikia šiek tiek pagyventi
Vyras džiaugėsi laisva diena ir miegojo, bet staiga suskambo durų skambutis: kas atėjo taip anksti? Atidaręs duris, pamatė nepažįstamą senyvą moterį, kuri buvo išsigandusi. Paaiškėjo, kad tai buvo jo motina, kurią vaikystėje iš jo atėmė ir kuri grįžo po daugelio metų, norėdama pagalbos – ne dėl meilės, o dėl kitų motyvų. Kai vyras suprato tikrąją jos grįžimo priežastį ir sužinojo, kad turi brolį, motina pasamdė nusikaltėlius, kad nužudytų sūnų ir pati galėtų perimti jo turtą bei užtikrinti lengvą gyvenimą jaunesniajam. Teisme motina dėstė kaltės jausmą ir prašė atleidimo, tačiau sūnus nusprendė gyventi be jos, kaip iki tol. Vyras džiaugiasi laisvu dienos rytmečiu ir miega, tačiau netikėtai suskamba domofonas prie durų.
1992-ųjų pavasaris mažame Lietuvos miestelyje: prie geležinkelio stoties kasdien ant suoliuko sėdėjo vyras vardu Antanas, buvęs lokomotyvo mašinistas iki Nepriklausomybės. Praradęs darbą po permainų, jis ateidavo ryte lyg eiti į pamainą, tylėdamas žvelgė į bėgius, šalia kojų – sena plastikinė tašė. Vieną dieną prie jo prisėdo jaunuolis iš kaimo, priimtas studijuoti į Vilnių, bet neturėjo pinigų bilietui ir bijojo grįžti namo neįvykdęs pažado. Antanas tyliai paliko jam savo geležinkeliečio pažymėjimą ir šiek tiek pinigų, sakydamas: „Aš jau nuvažiavau savo kelionę, o tu – dar ne. Jei tapsi žmogumi, padėk kitam.“ Jaunuolis įvykdė pažadą: po metų sugrįžo, grąžino skolą ir išgirdo: „Nepertrauk gerumo grandinės.“ Praeina dešimtmetis, gyvenimas suka ratus: suaugęs vyras sužino, kad Antanas, patyręs nelaimę ir praradęs koją, prikaustytas prie lovos. Atėjęs į svečius, jis padovanoja naują neįgaliojo vežimėlį ir parodo – padėti ir grąžinti gėrį galima visada. Grandinė nenutrūko. Tokios istorijos Lietuvoje kuria žmonių artumą. Pasidalink, jei ir tu nori tęsti grandinę! Tai buvo pavasaris, gūdūs 1992-ųjų metai, mažame Lietuvos miestelyje, kuriame laiką tarsi sustabdė pati istorija.
Prisimenu, kaip važiuodama žiemine plentu palei girią, staiga atsidūriau akis į akį su vilkų gauja.
Atsimeni, vakar man paskambino mano dukra Austėja ir taip pusbalsiu, lyg tarp kitko, pasakė: Mama, gal
Pas tetos Rasos sudužo servizas. Visam laikui.
Vestuvinis servizas dvylikai asmenų.
Atsisveikinimas su auksinėmis kraštelėmis ir užrašu „Pagaminta Vokietijoje“ ant kiekvieno indo nugarėlės — dėdė Kostas nuslydo nuo palubės kartu su dėže.
— Oi, — teta Rasa net susidomėjo.
— Jis juk porcelianinis!
Tarsi porcelianas nelūžtų. Vėliau supratusi tragediją, ji atsigulė į fotelį:
„Nikolai, validolio!“, skambino visiems, net man, nors tarpmiestinis, ir raudojo dėl savo jaunystės, suskilusios į tūkstantį mažų šukių:
— Mums tą servizą tėvai padovanojo prieš dvidešimt metų. Nesinaudojom, laukėm ypatingos progos, „porcelianinių“, Dieve atleisk, vestuvių.
Ir kas iš to? Tėtis mirė, Kostas pasitempė čiurną, man spaudimas.
Ir pastebėk — niekas taip nė karto ir nesinaudojo tomis lėkštėmis.
Idiotiška.
Pagalvojau — kodėl mes laikom servizus, papuošalus ir spalvingas emocijas tik ypatingoms progoms?
Kam saugom aromatines žvakes „ypatingai nakčiai“, sergime auskarus su deimantais skrynelėje, sudrausminam vaiką, kai tas bando anksčiau laiko nugvelbti dešros riekelę nuo stalo, ir taupom švelnius žodžius iki Valentino dienos?
Kuo ši diena, ši akimirka prastesnė už kažkada lauktą progą?
Ar tikrai „dar spėsim“?
Beveik visi skambučiai iš degančių Dvynių bokštų Niujorke buvo persmelkti meilės prisipažinimų.
Žmonės skambino artimiesiems, paliko žinutes autoatsakikliuose.
„Aš tave myliu“ — to pasakyti pasirodė svarbiausia, ką reikia suspėti padaryti Žemėje.
Realybė, jei tikėtume enciklopedija, — tai „egzistuojantis dabar“, ta akimirka tarp praeities ir ateities.
Nereikia kaupti atsargai, slėpti palubėse, laikyti „kada nors“ — to, kas jau dabar gali atnešti laimės, džiaugsmo ir šypsenos.
Rytojaus nėra. Yra tik šiandiena — ne mažiau ypatinga nei gruodžio 31-oji ar ten kokia kovo 8-oji.
Tad paskubėkim. Susitaikyti. Pamatyti jūrą. Pažaisti su sūnumi, apkabinti dukrą, padovanoti mamai dar vieną „Chanel No. 5“ — kad naudotų ne tik šventėms, bet ir kasdien.
Reikia suspėti. Perskaityti. Paragauti jūrų ežio sriubos ar keptos sarančos. Žiūrėti mėgstamą filmą ir nekreipti dėmesio į neplautus indus kriauklėje.
Nupirkti tetai Rasai naują servizą ir surengti puotą.
Paskubėkim ištarti „myliu“ — kol dar neprasideda finaliniai titrai. Pas tetą Ramunę sudužo servizas. Ir visam laikui. Vestuvinis servizas dvylikai asmenų. Sudie, auksinės
Mano vyras dirba, bet už viską moku aš. Klausiat, kaip atsidūriau tokioje savo gyvenimo situacijoje ir
Kai grįžo iš darbo, katino nebebuvo. Povilas buvo paprastas vaikinas, be žalingų įpročių. Sulaukęs 25
