Zibainis

Labai noriu namo, sūneli Petravičius išėjo į balkoną, užsirūkė cigaretę ir prisėdo ant žemos taburetės. Gerklėje užstrigo kartus gumulas – bandė susiimti, bet rankos išdavikiškai drebėjo. Ar kada nors būtų pagalvojęs, kad ateis tokia diena, kai nebebus vietos jo pačio bute… – Tėti! Ne pykti ir nesinervinti reikia! – į balkoną išbėgo Larisa, vyresnė Viktoro Petravičiaus duktė. – Juk daug neprašau… Palik mums savo kambarį ir viskas! Jei manęs negaila, tai pagalvok bent apie savo anūkus. Vaikai tuoj į mokyklą eis, o gyventi priversti vienoje patalpoje… – Laura, gyventi į senelių namus neisiu, – ramiai pasakė senolis. – Jei jums su vaikais ankšta mano bute, kraustykitės pas Michailo motiną. Ji viena trijų kambarių bute gyvena. Turėsite atskirą kambarį ir jūs, ir vaikai. – Tu juk žinai, kad su ja vienoje patalpoje niekada neapsigyvensiu! – suriko dukra ir trenkė balkonų durimis. Petravičius paglostė seną šunį, kuris jiems su žmona ištikimai tarnavo daugelį metų, ir prisiminęs savo Nadą, pravirko. Visada jam akis užliedavo ašaros, kai prisimindavo žmoną. Ji mirė prieš penkerius metus, palikdama jį vieną. Po jos išėjimo vyras pasijuto visišku našlaičiu. Visą gyvenimą ėjo šalia, ar galėjo kada nors pagalvoti, kad turėdamas dukrą ir anūkus, jo lauks vieniša senatvė. Larisą jie augino su meile ir nuoširdumu, stengėsi įskiepyti geriausias savybes. Bet kažką visgi pražiopsojo… Dukra užaugo žiauri, savimyla asmenybė. Baris tyliai sukniaukė ir atsigulė prie šeimininko kojų. Šuo jautė jo sielvartą ir kentėjo matydamas, kaip blogai šeimininkui. – Seneli, tu mūsų visai nemyli? – įėjo aštuonmetis anūkas. – Ką tu – kas tau tokią kvailystę sakė? – nustebo senolis. – Kodėl nenori išvažiuoti nuo mūsų? Tau gaila palikti man ir Kostui kambarį? Kodėl esi toks savanaudis? – berniukas žiūrėjo į senelį su panieka ir pykčiu. Viktoras norėjo ką nors paaiškinti anūkui, bet suprato, kad šis kartoja dukros žodžius. Matyt Larisa jau spėjo paveikti vaiką. – Gerai. Išvažiuosiu, – negyvu balsu ištarė senolis. – Atiduosiu jums kambarį. Jis jau negalėjo daugiau būti tokioje aplinkoje. Suprato, kad šiame namuose visi jo nekenčia – nuo žento, kuris seniai nesikalba, iki anūko, kuriam įteigė, kad senelis atėmė iš jo kambarį. – Tėveli! Tu tikrai sutikai? – įbėgo patenkinta Larisa. – Tikrai, – tyliai tarstelėjo senolis. – Pažadėk, kad neskriausi Bario. Jaučiuosi išdavikas… – Liaukis! Mes rūpinsimės juo, vesime dažnai pasivaikščioti. O savaitgaliais lankysime tave kartu su Barčiu, – pažadėjo dukra. – Parinkau tau geriausią pensionatą, pamatysi, tau patiks. Po dviejų dienų Petravičius išvažiavo į senelių namus. Pasirodo, dukra jau iš anksto viską sutarė ir laukė, kol tėvas pagaliau pasiduos. Įėjęs į duslią, drėgmės ir blakių prasmirdusią kambarį, senolis pasigailėjo savo sprendimo. Larisa apgavo jį pasakodama apie komfortą – ne privačiame pensionate atsidūrė, o paprastame senelių namuose, kur gyveno nelaimingi, nuskriausti žmonės. Susidėjęs daiktus, jis nusileido žemyn. Sėdęs ant suoliuko, vos susilaikė neverkęs. Stebėdamas bejėgius senolius, įsivaizdavo, kaip skurdžiai gyvens po kelių metų. – Naujas? – paklausė simpatiška senutė, prisėdusi šalia. – Taip… – sunkiai atsiduso senolis. – Neverkite… Aš irgi pradžioje daug verkiau, o paskui susitaikiau. Mano vardas Valentina. – Viktoras, – prisistatė vyras. – Jus irgi vaikai čia apgyvendino? – Ne. Sūnėnas. Vaikų Dievas man nedavė, nusprendžiau butą palikti sūnėnui, bet, matyt, paskubėjau… Pasigrobė butą, o mane čia. Ačiū, kad bent neišvarė į gatvę… Kalbėjosi iki vėlaus vakaro, prisiminė gerus jaunystės laikus, savo antrąsias puses. Kitą dieną, po pusryčių, vėl išėjo pasivaikščioti. Ši moteris įnešė bent trupinį džiaugsmo ir pokyčių į Petravičiaus kasdienybę. Jis negalėjo būti toje patalpoje ir visą laiką leido lauke. Maistas valgykloje buvo prastas, valgė tik tiek, kad išlaikytų jėgas. Petravičius laukė dukros. Tikėjosi, kad Larisa persigalvos, pasiilgs ir parsiveš namo. Bet laikas bėgo, ir ji vis neatvykdavo. Kartą nutarė paskambinti namo, pasiteirauti apie Barį, bet niekas nepakėlė ragelio. Vieną dieną prie įėjimo Petravičius pamatė kaimyną – Steponą Ilginį. Stepas pamatęs senolį, nustebo, tuoj prisiartino. – Štai kur jūs! – stebėjosi Stepas. – O kodėl jūsų dukra meluoja, kad persikėlėte gyventi į kaimą? Aš iškart pajutau, kad kažkas ne taip. Žinojau, kad jūs niekada nepaliktumėte savo Bario lauke. – Apie ką tu? – nesuprato Viktoras Petravičius. – Kas su mano šuniu? – Nesijaudinkite – nusivežėm jį į prieglaudą. Pats nežinau, kas nutiko. Matau, Baris dieną naktį prie laiptinės sėdi, jūsų nesimato. Sutikau Larisą, paklausiau, ar viskas gerai. Ji pasakė, kad išvažiavote į kaimą, o butą pardavinėja ir kraustosi pas vyro motiną. Apie šunį aiškino, kad jis jau senas – esą nenorite su juo vargti. Viktoras Petravičiau, kas čia dedasi? – paklausė Stepas, matydamas, kaip išbalo senolis. Petravičius jam papasakojo viską. Papasakojo, kad viską atiduotų, jei tik galėtų atsukti laiką atgal ir nepadaryti skuboto sprendimo. Dukra atėmė iš jo padorų gyvenimą, dar ir Barį išvarė į gatvę. – Labai noriu namo, sūneli, – sušnabždėjo senolis. – Būtent su tokiu klausimu čia ir atvažiavau. Juk aš teisininkas, dažnai ginu pagyvenusių žmonių teises. Dabar vedu vieno senolio bylą – kaimynai atėmė namą. Nesijaudinkite. Jūs gi nespėjote išsiregistruoti? – paklausė vyras. – Ne. Jei tik pati neišregistravo. Atvirai, jau nežinau, ko galima tikėtis iš savo dukros… – Susiruoškite, laukiu mašinoje, – tarė Stepas. – Negalima taip! Kokia ji dukra po tokių dalykų… Petravičius tuoj pat užlipo, greitai susidėjo daiktus į krepšį ir nusileido žemyn. Prie įėjimo susidūrė su Valentina. – Vale, išvažiuoju. Sutikau kaimyną – dukra išvarė Barį, parduoda butą. Tokie reikalai, – pasakė vyras. – Kaip gi taip? – sumišo moteris. – O aš? – Nepergyvenk – kai viską sutvarkysiu, sugrįšiu tavęs pasiimti, – pažadėjo Petravičius. – Ar tikrai? Kam manęs reikia? – liūdnai tarstelėjo moteris. – Atleisk. Skuba – nevark, pažadu, įvykdysiu pažadą. Viktorui Petravičiui nepavyko sugrįžti namo – butas buvo užrakintas, raktų neturėjo. Stepas jį pasiėmė pas save. Greitai paaiškėjo, kad Larisa jau nebegyvena bute, prieš kelias dienas persikraustė pas anytą, o butą išnuomojo nuomininkams. Dėka Stepo senolis atgavo teisę į savo būstą. – Ačiū tau, – padėkojo kaimynui senolis. – Tik nežinau, kaip gyventi toliau. Juk ji nurims tik kai mane išvys… – Yra tik vienas kelias, – tarė Stepas. – Galime parduoti butą, Larisai atiduoti jos dalį, o už likutį nupirkti jums būstą. Greičiausiai rastume mažą namelį kaime. – Puiku! – nudžiugo vyras. – Tai tobulas sprendimas. Po trijų mėnesių Viktoras Petravičius kraustėsi į naujus namus. Stepas padėjo visur, siūlė pervežti ir Barį. – Tik užsukime dar į vieną vietą, – paprašė Petravičius. Iš tolo senolis pamatė Valentiną. Ji sėdėjo ant jų suoliuko ir liūdnai žvelgė į tolį. – Vale! – pakvietė moterį. – Mes su Bariu atvažiavom tavęs. Dabar turim namelį kaime – grynas oras, žvejyba, uogos, grybai, viskas šalia. Važiuojam? – sušypsojo Petravičius. – O kaip aš važiuosiu? – sutriko moteris. – Tiesiog pakilk nuo suoliuko ir eik su mumis, – nusijuokė vyras. – Ryžkis! Čia mums ne vieta. – Gerai! Palauksi dešimt minučių? – šypsojosi Valentina, negalėdama sulaikyti ašarų. – Žinoma, palauksiu! – šypsojosi vyras. Nepaisydami mažų žmonių piktžodžiavimo, šie du sugebėjo apginti savo teisę į laimę. Kiekvienas jų suprato, kad pasaulyje yra gerų žmonių, ir kad gerų visada daugiau nei blogų. Viktoras ir Valentina tuo įsitikino patys. Senjorai sugebėjo pakovoti už save ir pagaliau rado ramybę bei laimę savo gyvenime…

Žinai, kaip kartais širdis tiesiog spaudžia, kai niekas nebesiklosto taip, kaip norėtum…

Uncategorized

035

Vyriški, nesistumdykite… Fū, čia nuo jūsų sklinda kvapas? – Atsiprašau… – sumurmėjo vyras, atsitraukdamas ir kažką dar tyliai, liūdnai pridūręs sau po nosimi. Stovėjo, delne skaičiavo smulkius pinigus – turbūt neturi buteliui. Rita netyčia įsižiūrėjo į vyro veidą: keista, bet jis neatrodė girtas. – Vyriški, atleiskit, nenorėjau… – Jai kažkas neleido tiesiog apsisukti ir nueiti. – Viskas gerai, – jis pakėlė į ją akis, ryškiai mėlynas, nei kiek nepriblėsusias… Tokių akių Rita nematė net jaunystėje. Tvirtai paėmusi vyrą už parankės, atvedė jį į šalį nuo nedidelės eilės. – Gal jums kažkas atsitiko? Pagalbos reikia? – Rita pagaliau suprato – sklinda ne alkoholis, o senas prakaito kvapas. Vyras nutylėjo, paslėpė monetėles kišenėje – nejauku jam buvo apie SAVE kalbėti. – Aš Rita. O jūs? – Juozas. – Tai reikalinga pagalba? – Rita staiga suprato, kad lyg ir perša save kažkokiam benamiui. O jis tik žvilgtelėjo tomis žydromis akimis ir daugiau vengtinai žiūrėjo į ją. Ji jau buvo besiruošianti eiti, bet jis pagaliau ištarė: – Reikia darbo. Gal žinot, kur uždarbį susirasti? Gal remontui, ar kiemo darbui. Jūsų miestelis nemažas, gražus, o aš čia nieko nepažįstu. Atleiskit… Rita klausė tylėdama, galvodama – ar galima leisti į namus bet ką. O kaip tik reikėjo vonioje plyteles keisti; sūnus žadėjo padaryti pats, bet tam jis vis nerado laiko… – Mokate plyteles kloti? – paklausė ji. – Moku. – Kiek prašysite už 10 kv. m. sanmazgą? Vyriškis nustebo dėl tokio „tualeto ploto”. – Pažiūrėti reikia. Iš tiesų, kiek duosit, tiek ir imsiu. Juozas padarė vonią labai kruopščiai, prašė leidimo prieš darbą nusiprausti – Rita apsidžiaugė, kad pats suprato. Ji davė jam vyro drabužių, o savus išsiskalbė. Remontą Juozas atliko per savaitgalį: senąsias plyteles nuėmė, įrankius sutvarkė, vakarop naujos plytelės jau blizgėjo. Rita nerimavo – Juozas, matyt, benamis. Palikti nakčiai? Keista… Bet ir išvaryti vidurnaktį nesinori. Šeštadienį Rita beveik nemiegojo, vis klausėsi, bet vyras buvo smarkiai pavargęs ir ramiai miegojo svetainėje. – Apžiūrėkite darbą, Margarita! – pakvietė Juozas. Viskas idealiai. – Juozai, o kas jūs pagal profesiją? – Paklauso Rita. – Fizikos mokytojas. Baigęs Vilniaus universitetą. – O dėl plytelių… kiekvienas save gerbiantis vyras turi tokius dalykus mokėti, – šypteli jis. Rita ištraukė atlyginimą, kiek būtų mokėjusi statybininkams. Juozas nežiūrėdamas padėjo į kišenę drabužius. – Palaukit! O jūs taip ir išeisite? – net nustebo Rita. – O kas čia tokio? – vėl pakėlė tas savo mėlynas akis. – Gal bent pavalgysite? Visą dieną dirbote, tik arbatą gėrėte. Juozas kiek pamąstė, gūžtelėjo, bet sutiko. Vakarieniavo dviese – ir Rita pajuto, kad su juo gera bendrauti: išsilavinęs, protingas, tik su kažkokiu prarastumo šydu. Tas niekaip neišnyko: nei po dušo, nei po šilto pokalbio. Gal, kad reikia laiko… – Juozai, kas gi jums nutiko? Atleiskit, kad klausiu. – Jei pradėsiu pasakoti – skambės arba herojiškai, arba kvailai… Bet mano istorija išties nutiko, kam jums to reikia? – Tiesiog keista… toks vyras, ir tokioje situacijoje… Juozas įdėmiai ją pažiūrėjo. Neilgai trukus prasidėjo jų istorija. Rita net nemanė, kad penkiasdešimt trejų gali užeiti tokia aistra, kad laimė nevėluoja… Juozas papasakojo: prieš aštuonerius metus mėgino padėti talentingam, bet iš probleminės šeimos mokiniui – ištraukti iš blogos kompanijos. Viskas baigėsi muštynėmis – Juozas, sportiškas, apgynė save, bet vienas banditų netyčia žuvo. „Gavai” dvylika metų, išėjo už gerą elgesį ketveriais anksčiau. Mama jau buvo mirusi, žmona ištekėjusi už kito. Iš Vilniaus išvyko į Kauną, bet čia sekėsi katastrofiškai prastai – niekas į darbą nenorėjo priimti įkalintojo. Beveik dvi savaites jau nakvojo bet kur, kol susipažino su Rita… Cigaretes rūkė Ritos; ji nemėgino net leisti nupirkti savų. Cigarečių šviesoje buvo lengviau prisipažinti, kad moteris įsileido vyrą į savo gyvenimą. – Tai bent pasą turi? – Turiu, – šyptelėjo jis. – Tik be deklaruotos vietos. Nuo to daug bėdų. Juozas liko. Rita padarė jam laikiną registraciją, jis susirado darbą – ne pagal specialybę, bet džiaugėsi ir tuo: ūkinių prekių parduotuvėje padavėju. Savaitgaliais pradėjo mokyti mokinius privačiai. Praėjo du su puse mėnesio – atvažiavo Ritos sūnus. Išsivedė motiną pasikalbėti: – Davai, atsikratyk juo. – Ko-oo? – nustebo Rita. – Ne vieta tau su tokiu, jis tik prisiglaudė, nes neturi kur gyventi. Tu kvaila! – Ritos sūnus priėmė kategoriškai. – Aš tavo paveldėtojas – nenoriu dalintis su jokiais benamiais. Jei ištekėtum, reikalautų visko. – Oi, tu mane jau laidoji?! O ką tu čia ketini paveldėti? Dar aš tave pergyvensiu! – konfrontavo Rita. – Mam, neskatink negražaus mano elgesio. Vis tiek jums laimės neleisiu. Jei būtum radusi padorų, pasiturintį vyrą – nieko nesakyčiau. O toks… – Tai pas mus, pasirodo, padorumas pinigais matuojamas? Kaip tave auklėjau?! – Mam… Galvok pati. Per savaitę grįšiu, kad jo čia neliktų, kitaip pati kalta būsi. Rita grįžo į namus, tramdydama ašaras. – Policininkas? – paklausė Juozas. – Atleisk, nepaminėjau… – Nieko tokio, – jis gūžtelėjo. – Jis prokuroro padėjėjas. Jis geras, Juozai, tik labai atsargus, rūpinasi… – Ką darysi? – rimtai paklausė Juozas. Rita nežinojo. Dima buvo principingas – ir jei pasakė, kad gyvenimo neduos, tai gali ir savo mamos vyrą įkišti į kalėjimą vėl. – Pavasaris… dar nieko nenusprendei? Davai aš pasakysiu. – Pinigų turiu, tu gi neklausi. Sklypui arčiau miestelio neužteks, bet dvidešimt kilometrų nuo čia – jau pakaks. Statysim namą, bent laikiną vagonėlį pasistatysim. Mokyčiausi toliau, papildomai dirbsiu. Namą pats pastatysiu. Ką manai? Rita tylėjo, sukrėsta. Juozas sunerimo. – Žinau, pripratusi prie komforto. Bet tai laikina – paskui viską įrengsiu. – Juozai… aš irgi turiu pinigų. Galiu investuoti į statybas. – Aš nedrįsčiau to prašyti. – Tu ir neprašai! Tai mūsų ateičiai. Juozas apkabino ją, prisiglaudė prie galvos. Tiek šilumos, stiprybės ir meilės – kas galėjo pagalvoti, kad tokių dalykų patirs brandžiame amžiuje? Viską Pasidarė sparčiai: nupirko sklypą, pastatė vagonėlį, prisivedė elektrą – Juozas įsirengė kampą pamokoms internetu ir ėmėsi statybos. Ritos santaupų nepakako – Juozas dar aktyviau mokė. Viską investavo į namą. Šiltais vakarais jie tiesiog gulėjo savo būsimos sodybos pievoje, žiūrėjo į žvaigždes. – Ką jauti? – klausdavo Juozas. – Jaučiu antrą kvėpavimą, – atsakydavo Rita. – O aš – meilę… Vėliau, atvažiavusi į buvusius namus pasiimti daiktų, Rita užklupo Dimą. Jis nustebo – mama atjaunėjo, sužydėjo, akys spindi… – Mama, kas su tavim? – Dima nesuprato permainų. – O ko tu taip ilgai nebuvai namie? – Aš čia jau negyvenu. Su Juozu statom namą. Grįši, kai bus baigta, pakviesiu tave į svečius… Dima liko nesupratęs – motina kupina laimės, valgosi už gyvenimą… – Mama, kas su tavim nutiko? – Antras kvėpavimas, Dimai. Ir dar – meilė. Aišku, meilė! Iki, sūnau! – nusijuokė Rita ir išbėgo. Laikas spaudė – šiandien statys laiptus į namą… Antras kvėpavimas: brandžios meilės pradžia, benamio mokytojo išpažintis ir naujo gyvenimo statybos Lietuvoje

Vyrai, na, nespauskite. Fu, ar čia nuo jūsų sklinda tas kvapas? Atsiprašau, sumurmėjo vyriškis, truputį

Uncategorized

0136

Vyriški, nesistumdykite… Fū, čia nuo jūsų sklinda kvapas? – Atsiprašau… – sumurmėjo vyras, atsitraukdamas ir kažką dar tyliai, liūdnai pridūręs sau po nosimi. Stovėjo, delne skaičiavo smulkius pinigus – turbūt neturi buteliui. Rita netyčia įsižiūrėjo į vyro veidą: keista, bet jis neatrodė girtas. – Vyriški, atleiskit, nenorėjau… – Jai kažkas neleido tiesiog apsisukti ir nueiti. – Viskas gerai, – jis pakėlė į ją akis, ryškiai mėlynas, nei kiek nepriblėsusias… Tokių akių Rita nematė net jaunystėje. Tvirtai paėmusi vyrą už parankės, atvedė jį į šalį nuo nedidelės eilės. – Gal jums kažkas atsitiko? Pagalbos reikia? – Rita pagaliau suprato – sklinda ne alkoholis, o senas prakaito kvapas. Vyras nutylėjo, paslėpė monetėles kišenėje – nejauku jam buvo apie SAVE kalbėti. – Aš Rita. O jūs? – Juozas. – Tai reikalinga pagalba? – Rita staiga suprato, kad lyg ir perša save kažkokiam benamiui. O jis tik žvilgtelėjo tomis žydromis akimis ir daugiau vengtinai žiūrėjo į ją. Ji jau buvo besiruošianti eiti, bet jis pagaliau ištarė: – Reikia darbo. Gal žinot, kur uždarbį susirasti? Gal remontui, ar kiemo darbui. Jūsų miestelis nemažas, gražus, o aš čia nieko nepažįstu. Atleiskit… Rita klausė tylėdama, galvodama – ar galima leisti į namus bet ką. O kaip tik reikėjo vonioje plyteles keisti; sūnus žadėjo padaryti pats, bet tam jis vis nerado laiko… – Mokate plyteles kloti? – paklausė ji. – Moku. – Kiek prašysite už 10 kv. m. sanmazgą? Vyriškis nustebo dėl tokio „tualeto ploto”. – Pažiūrėti reikia. Iš tiesų, kiek duosit, tiek ir imsiu. Juozas padarė vonią labai kruopščiai, prašė leidimo prieš darbą nusiprausti – Rita apsidžiaugė, kad pats suprato. Ji davė jam vyro drabužių, o savus išsiskalbė. Remontą Juozas atliko per savaitgalį: senąsias plyteles nuėmė, įrankius sutvarkė, vakarop naujos plytelės jau blizgėjo. Rita nerimavo – Juozas, matyt, benamis. Palikti nakčiai? Keista… Bet ir išvaryti vidurnaktį nesinori. Šeštadienį Rita beveik nemiegojo, vis klausėsi, bet vyras buvo smarkiai pavargęs ir ramiai miegojo svetainėje. – Apžiūrėkite darbą, Margarita! – pakvietė Juozas. Viskas idealiai. – Juozai, o kas jūs pagal profesiją? – Paklauso Rita. – Fizikos mokytojas. Baigęs Vilniaus universitetą. – O dėl plytelių… kiekvienas save gerbiantis vyras turi tokius dalykus mokėti, – šypteli jis. Rita ištraukė atlyginimą, kiek būtų mokėjusi statybininkams. Juozas nežiūrėdamas padėjo į kišenę drabužius. – Palaukit! O jūs taip ir išeisite? – net nustebo Rita. – O kas čia tokio? – vėl pakėlė tas savo mėlynas akis. – Gal bent pavalgysite? Visą dieną dirbote, tik arbatą gėrėte. Juozas kiek pamąstė, gūžtelėjo, bet sutiko. Vakarieniavo dviese – ir Rita pajuto, kad su juo gera bendrauti: išsilavinęs, protingas, tik su kažkokiu prarastumo šydu. Tas niekaip neišnyko: nei po dušo, nei po šilto pokalbio. Gal, kad reikia laiko… – Juozai, kas gi jums nutiko? Atleiskit, kad klausiu. – Jei pradėsiu pasakoti – skambės arba herojiškai, arba kvailai… Bet mano istorija išties nutiko, kam jums to reikia? – Tiesiog keista… toks vyras, ir tokioje situacijoje… Juozas įdėmiai ją pažiūrėjo. Neilgai trukus prasidėjo jų istorija. Rita net nemanė, kad penkiasdešimt trejų gali užeiti tokia aistra, kad laimė nevėluoja… Juozas papasakojo: prieš aštuonerius metus mėgino padėti talentingam, bet iš probleminės šeimos mokiniui – ištraukti iš blogos kompanijos. Viskas baigėsi muštynėmis – Juozas, sportiškas, apgynė save, bet vienas banditų netyčia žuvo. „Gavai” dvylika metų, išėjo už gerą elgesį ketveriais anksčiau. Mama jau buvo mirusi, žmona ištekėjusi už kito. Iš Vilniaus išvyko į Kauną, bet čia sekėsi katastrofiškai prastai – niekas į darbą nenorėjo priimti įkalintojo. Beveik dvi savaites jau nakvojo bet kur, kol susipažino su Rita… Cigaretes rūkė Ritos; ji nemėgino net leisti nupirkti savų. Cigarečių šviesoje buvo lengviau prisipažinti, kad moteris įsileido vyrą į savo gyvenimą. – Tai bent pasą turi? – Turiu, – šyptelėjo jis. – Tik be deklaruotos vietos. Nuo to daug bėdų. Juozas liko. Rita padarė jam laikiną registraciją, jis susirado darbą – ne pagal specialybę, bet džiaugėsi ir tuo: ūkinių prekių parduotuvėje padavėju. Savaitgaliais pradėjo mokyti mokinius privačiai. Praėjo du su puse mėnesio – atvažiavo Ritos sūnus. Išsivedė motiną pasikalbėti: – Davai, atsikratyk juo. – Ko-oo? – nustebo Rita. – Ne vieta tau su tokiu, jis tik prisiglaudė, nes neturi kur gyventi. Tu kvaila! – Ritos sūnus priėmė kategoriškai. – Aš tavo paveldėtojas – nenoriu dalintis su jokiais benamiais. Jei ištekėtum, reikalautų visko. – Oi, tu mane jau laidoji?! O ką tu čia ketini paveldėti? Dar aš tave pergyvensiu! – konfrontavo Rita. – Mam, neskatink negražaus mano elgesio. Vis tiek jums laimės neleisiu. Jei būtum radusi padorų, pasiturintį vyrą – nieko nesakyčiau. O toks… – Tai pas mus, pasirodo, padorumas pinigais matuojamas? Kaip tave auklėjau?! – Mam… Galvok pati. Per savaitę grįšiu, kad jo čia neliktų, kitaip pati kalta būsi. Rita grįžo į namus, tramdydama ašaras. – Policininkas? – paklausė Juozas. – Atleisk, nepaminėjau… – Nieko tokio, – jis gūžtelėjo. – Jis prokuroro padėjėjas. Jis geras, Juozai, tik labai atsargus, rūpinasi… – Ką darysi? – rimtai paklausė Juozas. Rita nežinojo. Dima buvo principingas – ir jei pasakė, kad gyvenimo neduos, tai gali ir savo mamos vyrą įkišti į kalėjimą vėl. – Pavasaris… dar nieko nenusprendei? Davai aš pasakysiu. – Pinigų turiu, tu gi neklausi. Sklypui arčiau miestelio neužteks, bet dvidešimt kilometrų nuo čia – jau pakaks. Statysim namą, bent laikiną vagonėlį pasistatysim. Mokyčiausi toliau, papildomai dirbsiu. Namą pats pastatysiu. Ką manai? Rita tylėjo, sukrėsta. Juozas sunerimo. – Žinau, pripratusi prie komforto. Bet tai laikina – paskui viską įrengsiu. – Juozai… aš irgi turiu pinigų. Galiu investuoti į statybas. – Aš nedrįsčiau to prašyti. – Tu ir neprašai! Tai mūsų ateičiai. Juozas apkabino ją, prisiglaudė prie galvos. Tiek šilumos, stiprybės ir meilės – kas galėjo pagalvoti, kad tokių dalykų patirs brandžiame amžiuje? Viską Pasidarė sparčiai: nupirko sklypą, pastatė vagonėlį, prisivedė elektrą – Juozas įsirengė kampą pamokoms internetu ir ėmėsi statybos. Ritos santaupų nepakako – Juozas dar aktyviau mokė. Viską investavo į namą. Šiltais vakarais jie tiesiog gulėjo savo būsimos sodybos pievoje, žiūrėjo į žvaigždes. – Ką jauti? – klausdavo Juozas. – Jaučiu antrą kvėpavimą, – atsakydavo Rita. – O aš – meilę… Vėliau, atvažiavusi į buvusius namus pasiimti daiktų, Rita užklupo Dimą. Jis nustebo – mama atjaunėjo, sužydėjo, akys spindi… – Mama, kas su tavim? – Dima nesuprato permainų. – O ko tu taip ilgai nebuvai namie? – Aš čia jau negyvenu. Su Juozu statom namą. Grįši, kai bus baigta, pakviesiu tave į svečius… Dima liko nesupratęs – motina kupina laimės, valgosi už gyvenimą… – Mama, kas su tavim nutiko? – Antras kvėpavimas, Dimai. Ir dar – meilė. Aišku, meilė! Iki, sūnau! – nusijuokė Rita ir išbėgo. Laikas spaudė – šiandien statys laiptus į namą… Antras kvėpavimas: brandžios meilės pradžia, benamio mokytojo išpažintis ir naujo gyvenimo statybos Lietuvoje

Vyrai, na, nespauskite. Fu, ar čia nuo jūsų sklinda tas kvapas? Atsiprašau, sumurmėjo vyriškis, truputį

Uncategorized

012

— O, mama… kaip čia pas jus smagiai kvepia… Labai norėčiau paragauti! Ar galėtumėte man duoti vieną iš tų? Niekuomet nesu ragavusi nieko panašaus… – tarė senutė, glaudžianti prie širdies krepšį, kuriuo visą dieną vaikščiojo po miestą.

Oi, moči kaip čia skaniai kvepia Toks alkis! Ar galėtum man duoti vieną iš šių? Niekuomet nieko panašaus

Uncategorized

069

„Atleisk, sūnau, šįvakar vakarienės nebus“, – ištarė mama… Tai išgirdo miljonierius „Mama… man labai alkana.“ Dalia suspaudė lūpas, kad jos daugiau nebetremerėtų. Jokūbas, vos ketverių, jau suprato kalbą, kurios joks vaikas niekada neturėtų išmokti: alkį, kurio nepalengvina jokie pažadai. Glostė sūnui plaukus viena ranka, kita – laikė lengvą, kone juokingai mažą maišelį su tuščiomis plastikinėmis buteliais, surinktais visą dieną. „Jau greitai ką nors užvalgysime, brangusis,“ sumurmėjo ji. Tačiau melas plėšė gerklę. Šią savaitę ji jau per daug kartų buvo melavusi – ne iš įpročio, o dėl išgyvenimo. Nes pasakyti vaikui tiesą – lyg mesti jį ant grindų be pagalvės. „Iki greito vakarėlio, sūnau,“ – sakydavo Dalia, eidama per šventiškai apšviestą Vilniaus prekybos centrą, kur viskas spindėjo Kalėdomis: auksinės girliandos, linksma muzika, žmonės stumiantys pilnus vežimėlius, tvyrojo šviežios duonos ir cinamono kvapas – prabanga, Daliai neprieinama. Ji žingsniavo su nutrintais batais, stengdamasi, kad jos baimę neužmatytų Jokūbas. Jokūbas sustojo prie kalno šokoladu glaistytų pyragėlių, supakuotų blizgiame popieriuje. „Gal pirksim šiemet? Kaip praėjusiais metais su močiute…“ Praėjusiais metais… Dalia pajuto skaudų dūrį krūtinėje. Praėjusiais metais mama dar buvo gyva. Valytojos darbą ji dar turėjo – gal ir neturtinga, bet buvo stalas ir stogas, kuris nesirasdavo iš vidaus, kaip dabar, kai dvi savaites gyveno skolintoje mašinoje. „Ne, brangioji… šiemet – ne.“ „Kodėl?“ Todėl, kad pasaulis gali subyrėti be įspėjimo. Todėl, kad vaiko karštinė svarbesnė už bet kokią darbo pamainą. Todėl, kad darbdavys išmes dėl praleistos dienos, net jei tą dieną tavo vaikas išdegęs guli ant rankų ligoninės skyriuje. Todėl, kad nuoma nelaukia, maistas nelaukia ir skauduliai nelaukia. Dalia suspaudė gerklę ir pasistengė šyptelti. „Šiandien padarysime ką nors kita. Eik, padėk man grąžinti tuščias butelius.“ Jie ėjo per prekių eilutes, kur viskas atrodė ir sako „taip“, ir tuo pačiu „tai ne jums“. Sultys, sausainiai, šokoladas, žaislai. Jokūbas žvelgė plačiomis akimis. „Galiu, mama, bent sulčių?“ „Ne, brangusis.“ „O sausainiukų? Šokoladinių…“ „Ne.“ „O paprastų?“ Dalia atsakė griežčiau nei norėjo ir matė, kaip Jokūbo veidas sunyko – kaip mažytė nykstanti šviesa. Širdis vėl trūko. Kiek kartų ji gali trūkti, kol išnyks visam? Jie pasiekė taromatą. Dalia kišo vidun butelius, klausė mechaninių garsų, stebėjo lėtai augantį skaičių. Dešimt butelių. Dešimt menkų galimybių. Aparatas išspjovė kuponą: vienas euras. Dalia žiūrėjo į jį kaip į pasityčiojimą. Vienas euras. Kūčių vakarą. Jokūbas įsikabino į ranką su skaudžia viltimi. „Dabar eisim pirkti maisto? Labai noriu valgyti.“ Viduje Dalia pajuto, kad kažkas užleido vietą nevilties bangai. Iki tol dar šiaip taip laikėsi, bet sūnaus akys ją galutinai palaužė. Nebegali daugiau meluoti. Ne šį vakarą. Nusivedė sūnų prie vaisių ir daržovių skyriaus. Raudoni obuoliai žibėjo, apelsinai tobuli, pomidorai kaip brangakmeniai. Dalia, apsupta svetimos gausybės, priklupo prieš Jokūbą ir paėmė jam mažas rankutes. „Jokūbai… mama turi sunkų dalyką pasakyti.“ „Kas nutiko, mama? Kodėl verki?“ Ji net nesuprato, kad verkia – ašaros bėgo pačios, kūnas žinojo, kad daugiau nebesušvelnins tragedijos. „Sūnau… atleisk. Šiemet… vakarienės nebus.“ Jokūbas susiraukė, nesuprato. „Tai nevalgysim?“ „Neturim pinigų, brangioji. Neturim namų. Miegam mašinoje… mama prarado darbą.“ Jokūbas žiūrėjo į maistą aplink, lyg pasaulis būtų jį apgaves. „Bet… juk čia pilna maisto.“ „Taip, bet jis – ne mūsų.“ Matydamas, kaip Jokūbas tyliai pravirko, Dalia jį apglėbė taip stipriai, lyg kiekviena sekundė galėtų atnešti stebuklą. „Atleisk… kad negaliu tau duoti daugiau.“ „Atsiprašau, ponia.“ Dalia pakėlė akis. Prie jų stovėjo apsauginis – nejaukiai, lyg skurdas būtų dėmė. „Jei nieko neperkate, turite išeiti. Trukdote klientams.“ Dalia skubiai nusivalė veidą. „Išeinam…“ „Dabar, ponia, prašau, sakiau jau…“ Tada iš už nugaros išgirdo balsą, tvirtą, ramų. „Ji su manimi.“ Dalia atsisuko ir pamatė aukštą, solidų vyrą tamsiu kostiumu, žilstančiais smilkiniais, su tuščiu vežimėliu ir rimtu žvilgsniu. Vienu žvilgsniu nuvijo apsaugininką. „Tai mano šeima. Atėjau jų pasiimti – eisim kartu apsipirkti.“ Apsauginis įsistebeilijo į Dalią, Jokūbą, solidų vyrą… ir pagaliau suabejojęs atsitraukė. „Gerai, pone. Atsiprašau.“ Dalia kurį laiką stovėjo nejudėdama – nežinodama, ar dėkoti ar bėgti. „Nežinau, kas jūs,“ pasakė ji nedrąsiai, „ir mums nereikia…“ „Reikia. Tikrai reikia.“ Vyro veide nebuvo žiaurumo – buvo tiesa. „Aš jums įdėmiai klausiau. Ir niekas neturėtų būti alkanas per Kalėdas. Ypač vaikas.“ Jis pritūpė prie Jokūbo su švelniu šypsniu. „Labas. Mano vardas – Arūnas.“ Jokūbas pasislėpė už mamos kojos, bet pažiūrėjo iš šalies. „O koks tavo vardas?“ Tylu. Arūnas neragino. Tada paklausė: „Pasakyk man, jei galėtum šįvakar valgyti ką tik norėtum – ką pasirinktum?“ Jokūbas pažvelgė į Dalią, tarsi klaustų leidimo. Vyro akyse nebuvo patyčios, gailesčio ar žeminančio smalsumo – tik paprasta žmogiška šiluma. „Gali atsakyti, brangusis,“ švelniai tarė mama. „Kotletai… su bulvių koše,“ ištarė Jokūbas tyliai. Arūnas linktelėjo, lyg būtų gavęs labai svarbią užduotį. „Puiku. Tai ir mano mėgstamiausia vakarienė. Padėk man išsirinkti.“ Ir pradėjo stumti vežimėlį. Dalia sekė iš paskos – širdis daužėsi, laukdama kokio triuko, sąlygos, pažemojimo. Bet nieko panašaus – Arūnas pripildė vežimėlį mėsa, bulvėmis, džiūvėsėliais, salotomis, sultimis ir vaisiais, o kiekvieną kartą, kai Jokūbas ko nors užsigeisdavo, Arūnas padėdavo į krepšį be paskaičiavimo ar atodūsio. Prie kasų – nupirko, kaip kas nors perka kavą. Dalia pamatė galutinę sumą ir jai apsisuko galva: tiek neuždirbtų per dvi savaites, kai dar turėjo darbą. „Negalim to priimti,“ suvirpėjo. Arūnas rimtai pažvelgė. „Tai, ką pasakei sūnui… niekas neturėtų to sakyti. Leisk man padėti.“ Aikštelėje Dalia vedė Jokūbą prie seniuko Renault’uko, kuris atrodė dar liūdnesnis šalia juodo „Mercedes“ Arūno. Vyras suprato viską iš žvilgsnio: skurdą, pašarvotą ant galinės sėdynės, kuprinėlę su rūbais. „O kur važiuosite po to?“ – paklausė. Tyla. „Niekur,“ pagaliau ištarė Dalia. „Miegam čia.“ Arūnas pastatė krepšius ant žemės, perbraukė ranka per plaukus, lyg tik dabar būtų pajutęs realybės svorį. „Mano viešbutyje yra restoranas. Jis atviras šįvakar. Eikite pavalgyti su manimi. Po to… žiūrėsim. Bet bent šįvakar neliksit mašinoje.“ Padavė vizitinę: „Hotel Imperatorius“. Dalia laikė popierėlį kaip degantį daiktą. Kai Arūnas išėjo, Jokūbas timptelėjo mamą už rankovės. „Vykstam, mama. Valgysim kotletus.“ Dalia pažvelgė į sūnų, į automobilį, į vizitinę. Kitos išeities nebuvo. Sutikdama su vakariene, ji nežinojo, kad atveria duris – gal išgelbės, gal dar skaudžiau nuvils, jei tai iliuzija. Restoranas atrodė, lyg iš kito pasaulio: baltos staltiesės, šilta šviesa, rami muzika, šviežios gėlės. Jokūbas laikė mamą stipriai. Dalia, su paprastais drabužiais, jautėsi stebima, nors niekas iš tiesų nekreipė dėmesio. „Jie mano svečiai,“ padavėjui pasakė Arūnas. „Užsisakykite ką norit.“ Iš pradžių Jokūbas valgė lėtai, lyg bijodamas, kad kas nors atims lėkštę. Paskui – sparčiau, su ta sena alkio baime, kuri išnyksta ne iškart. Dalia stebėjo, su spaudžiančia gerkle – sūnus sakė, kad „tai skaniausia, ką kada nors valgė“, o mamai tai atrodė kaip tragedija išpuošta gražiu žodžiu. Arūnas nebuvo smalsus. Kalbėjo apie paprastus dalykus, klausė Jokūbo apie dinozaurus. Jokūbas ištraukė iš kišenės nuzulintą žaisliuką – Tyranozaurą „Reksą“, kuris saugo, kai miega. „Jo vardas – Reksas,“ išdidžiai tarė. „Jis mane saugo.“ Arūnas pažvelgė su santūria liūdesio gaidele. „Tiranozaurai tikrai stipriausi.“ Vėliau, kai Jokūbui nuo desertinės šokolado buvo ištepęs skruostas, Arūnas pagaliau paklausė, pagarbiai: „Dalia, kaip atsidūrėte čia?“ Ir Dalia papasakojo: mama mirė. Prarasti darbai. Ligoninė. Išmetimas. Tėvas, kuris paliko kūdikį ir niekad negrįžo. Arūnas klausė be pertraukų – tarsi kiekvienas žodis jam būtų patvirtinimas. „Mano viešbutyje reikia valytojų,“ tarė galiausiai. „Legalus kontraktas, pastovus grafikas, tvarkingi sąlygos. Yra butai darbuotojams – maži, bet normalūs.“ Dalia įtariai pažvelgė, nes viltis irgi baisi. „Kodėl tai darote?“ „Man reikia darbuotojų, o svarbiausia – nei vienas vaikas neturi gyventi mašinoje.“ Kitą dieną Dalia grįžo. Vadybininkė, Rasa Mikutienė, pokalbis buvo paprastas. Po trijų dienų Dalia ir Jokūbas įėjo į pirmą tikrą butą su langais. Jokūbas bėgo per kambarius kaip atradęs naują planetą. „Čia tikrai mūsų, mama?“ „Taip, brangusis… mūsų.“ Pirmą naktį Jokūbas miegojo lovoje, bet kelis kartus prabudo išsigandęs, tikrino, ar mama šalia. Dalia rado po pagalve paslėptų sausainių – sūnus kaupė maistą, tarsi alkis galėtų grįžti. Suprato: skurdas neišnyksta pakeitus vietą, dar kurį laiką gyvena viduje. Arūnas kartais užsukdavo, atnešdavo knygų, žaisdavo futbolą parke su Jokūbu. Per gimtadienį atnešė didelį tortą – dinozauro formos. Jokūbas garsiai sugalvojo norą: „Norėčiau, kad dėdė Arūnas liktų visada. Kad niekada neišeitų.“ Arūnas priklaupė, akys blizgėjo. „Stengsiuosi, labai.“ Bėda atėjo su apkalba… pasiekė tą, kuris neturėjo sužinoti. Robertas, tikrasis tėvas, pasirodė antradienį viešbučio fojė, kvepėjo alumi, veide – suktas šypsnys. „Atėjau pamatyti sūnaus,“ pasakė. „Turiu teisę.“ Dalia beveik neprisiminė, kaip pradėjo dusti. Arūnas stojo prieš ją kaip bastionas. Robertas šaukė, grasino. Ir pasiekė – atėjo dokumentai dėl vizitų, bendros globos. Dokumentuose Dalia – „abejotinomis aplinkybėmis gyvenanti moteris“, Arūnas – „darbdavys“. Popieriuje viskas gražu, tik nuodai aiškūs. Pirma vizitas – katastrofa. Jokūbas nenoriai paleido Arūno koją. Robertas bandė paimti, Jokūbas rėkė. Naktį verkė, bijojo, kad jį išveš, kad nebešios mama, kad praras „tėtį Arūną“. „Norėčiau, kad būtum mano tėtis,“ prisipažino Arūnui anksti ryte ant lovos. „Tai kodėl negali būti?“ Lengvo atsakymo nėra. Tik sunkus sprendimas. Advokatas pasakė: jei pora susituoktų, Arūnas galėtų pradėti įvaikinimo procedūrą – šeima atrodytų stabili teisėjui. Dalia bijojo, bet viltis jau augo slapta: Arūnas liko ne iš pareigos – liko, nes myli. „Melas tai nebūtų,“ prabilo vieną popietę, balso virpulys išdavė jausmus. „Įsimylėjau tave matydamas, kaip esi mama. Ir jį – nes neįmanoma nesureikšminti.“ Dalia, ilgus metus neleidusi sau svajoti, ištarė „taip“, ašaros buvo palengvėjimo, ne pralaimėjimo. Vestuvės buvo paprastos. Civilinės. Rasa tapo liudininke. Jokūbas, mažyčiu kostiumėliu, nešė žiedus – rimtai, lyg saugotų lobį. „Dabar tikra šeima!“ – sušuko, kai buvo ištarta „vyras ir žmona“, visi juokėsi per ašaras. Teismo salėje – tikra naujiena. Robertas kostiumuotas, elgėsi kaip atgailaujanti auka. Arūnas papasakojo tą Kūčių vakarą: Dalia, priklupusi ir atsiprašiusi, kad nėra vakarienės, ir kaip negalėjo užmerkti akių. Dalia pasakojo ketverius metus tylos ir nebuvimo. Teisėjas peržiūrėjo viską. Dokumentus, raštus, gydytojų pažymas, kur Robertas nebuvo, darželio, viešbučio atsiliepimus, kasdienybės filmukus: pasakų skaitymas, juokas, pusryčiai. Ir paprašė pasikalbėti su Jokūbu vienu. Dalia vos nenualpo. Teisėjo kabinete – sultys, sausainiai. Jokūbas atsakė tiesiausiu pasaulyje atsakymu: „Anksčiau gyvenome mašinoje, buvo blogai. Dabar turiu savo kambarį. Maisto. Mama juokiasi.“ „Kas tavo tėtis?“ – paklausė teisėjas. Jokūbas nesudvejojo: „Arūnas. Mano tėtis – Arūnas. Kitas vyras… nepažįstu. Jis verčia mamą verkti. Nenoriu, kad mama verktų.“ Skelbiant sprendimą laikas tarsi sustojo. Pilna globa – Daliai. Vizitai – tik prižiūrimi, tik jei vaikas norės, tik ribotą laiką. Ir leidimas Arūnui pradėti įvaikinimą. Robertas išėjo, grasinimai išnyko. Negrįžo. Vizitų nebenorėjo. Jam reikėjo ne vaiko, o kontrolės, pranašumo, pinigų. Kai jų negavo, dingo. Ant teismo laiptų Jokūbas buvo apkabintas abiejų tėvų – pagaliau be baimės. „Tai jau amžinai būsiu su jumis?“ – paklausė jis. „Amžinai,“ atsakė abu. Po kelių mėnesių atėjo įvaikinimo liudijimas su oficialiais antspaudais – tai, ką Jokūbo širdis seniai žinojo. Jokūbas – Jokūbas Salys. Arūnas įrėmino pažymėjimą ir pakabino – lyg laimėtą medalį po sunkiausios kovos. Butą pakeitė namas su sodu. Jokūbas rinkosi kambarį, „Reksą“ pasidėjo garbingai, nors vis dar kartais ima kartu „šiaip – jeigu kas“. Ne dėl to, kad abejotų šeima, o kad tas vaikas jame dar liko – tik pamažu mokosi, kad saugumas dabar tikras. Šeštadienį Arūnas pasiūlė eiti į tą patį prekybos centrą, kaip kadaise Kūčių vakarą. Ėjo susikibę rankomis, Jokūbas šokinejo ir kalbėjo be sustojimo. Rinko apelsinus, obuolius, dribsnius su dinozauru ant dėžutės. Dalia stebėjo ir pajuto – krūtinė užsipildė tuo, ko anksčiau manė neįmanomu: ramybe. Prie vaisių skyriaus Jokūbas sustojo ten, kur Dalia kažkada priklūpo ir verkė. Paėmė obuolį, kruopščiai padėjo į vežimėlį ir išdidžiai tarė: „Mūsų namams.“ Dalia greitai sumirksėjo, kad nesimatytų ašaros. Arūnas stipriai sugniaužė ranką. Nieko nesakė – didžiausi dalykai kartais nesakomi, jie jaučia. Tą vakarą visi trise valgė vakarienę prie savo stalo. Jokūbas pasakojo juokingus pokštus apie sodą, Arūnas juokėsi, Dalia juokėsi – širdimis, nes kūnas pagaliau ilsėjosi be baimės. Po to, kaip visada, Arūnas skaitė tris pasakas. Jokūbas užmigo ant antros, „Reksas“ ramiai ilsėjosi šalia. Dalia dar ilgai stovėjo durų tarpduryje, galvojo apie save praeityje – tą, kuri atsiprašinėjo, kad nėra vakarienės, kuri miegojo skolintoje mašinoje, kuri tik išgyveno. Suprato – niekas apie tai nerašo dokumentuose: kartais, labiausiai tamsią akimirką, žmogiškumas sukelia stebuklų grandinę. Ne tų, kaip filmuose. Tikrus stebuklus. Darbą. Stogą virš galvos. Šviežią duoną. Pasakas prieš miegą. Pagalbą. Ir svarbiausia – vaiką, kuris nebealkanas… nebebijantis… nes pagaliau turi tai, ką visuomet buvo vertas: šeimą, kuri nenori išvykti.

Atleisk, sūneli, šiandien vakarienės nebus, suvirpėjusiame balsu tarė mama… Tai išgirdo milijonierius

Uncategorized

0326

Mano anyta iš manęs šaipėsi, kad mano mama tvarko svetimus namus… šiandien ji pati valo mano namuose. Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai atvedžiau savo vyrą pas tėvus. Mama paruošė garsųjį savo lietuvišką kugelį, o aš jaudinausi lyg abiturientė prieš egzaminą. Tik ne dėl tėvų, o dėl jo mamos. – O tu, mieloji, kuo užsiimi? – paklausė mano mama, dėdama į lėkštę šviežias salotas. – Inžinierius. Dirba didelėje statybos firmoje. Nepasakiau tik to, kad jo mama niekada nepraleisdavo progos priminti, iš kur kilusi mano šeima. Pirmąsyk nuėjau pas ją prieš trejus metus – pasitiko mane su pritemta šypsena, kostiumėliu, perlų vėriniu ir baldais, kurie šaukė „turtai“. – Mano sūnus sakė, kad tavo mama tvarko po svetimus namus, – tarstelėjo ji gerdama arbatą. Jos tonas prilygo žodžiui „plėšia bankus“. – Taip. Ji sąžininga, darbšti moteris. – Žinoma… kiekvienas darbas vertas pagarbos, – atsakė ji dviprasmiškai. – Bet juk kiekviena mama nori vaikams geriausio… išsilavinimo, profesijos… – Studijuoju universitete – administraciją, – atsakiau. – O kas tau moka už mokslus? Nes su tokiais mamytės atlyginimais… Tada įsikišo jis, pirmąkart. – Ji – stipendininkė. Tarp geriausių kurse. Bet žinutė buvo aiški. Kelerius metus kentėjau lašas po lašo. – Tu galėtum surinkti lėkštes, juk turi daugiau patirties, – mestelėdavo per šventes. – Keista, kaip mergina jūsų padėtyje taip išranki maistui. – Sūnus galėjo vesti gydytojo dukrą… Mama vis ragino: – Nekreipk dėmesio. Tokie žmonės nesikeičia. Bet pasikeičiau aš. Baigiau su pagyrimu, gavau puikų darbą tarptautinėje įmonėje, susituokėme. O ji vestuvėse stovėjo lyg laidotuvių procesijoj – nė žodžio pasipriešinimo. Vėliau gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vyras neteko verslo, jie prarado viską – namus, mašinas, statusą. Persikėlė į nedidelį butą. Išdidumas sudužo kartu su banko sąskaita. O mano karjera kilo į viršų. Tapau regiono vadove, nusipirkome gražų namą. Vieną dieną vyras susirūpinęs paklausė: – Mano tėvai sunkiai gyvena. Mama prislėgta. Gal galime… – Priimti pas save? – baigiau mintį. Galėjau atsisakyti. Turėjau visas priežastis. Bet prisiminiau mamą – kaip ji su orumu tvarkydavo svetimus namus ir grįždavo pavargusi, bet laiminga. – Tegul ateina, – pasakiau. Kai anyta užėjo į mūsų namus, kažkas jos akyse sudužo – erdvė, šviesa, ramybė. – Kokie gražūs… – šnabždėjo. – Tai ir Jūsų namai, – atsakiau. Iš pradžių buvo santūri. Po kiek laiko vieną rytą radau ją virtuvėje besitvarkančią. – Nereikia, – sakiau. Atsisuko su ašaromis akyse. – Buvau žiauri. Tau, tavo mamai. O dabar supratau – orumas ne darbe, o kaip jį darai. Meilėje savo artimiesiems. Apsikabinome. Dabar ji gamina kartu su mano mama. Juokiasi. Žaidžia su anūkais. Vakar, lankstydamos skalbinius, pasakė: – Kadaise šaipiausi, kad tavo mama tvarko svetimus namus. Dabar tvarkau čia – ir tai pati oriausia veikla, kokią teko dirbti. Nes darau tai su dėkingumu. – Jūs netvarkote mano namų, – tyliai ištariau. – Čia jūsų namai. Gyvenimas turi savų pamokų būdą ir kartais pamoko skaudžiausiai. Ar Jums teko atleisti tam, kuris smarkiai įskaudino? Ir pajusti – tikras išlaisvinimas ateina su atleidimu.

Uošvė juokdavosi iš to, kad mano mama tvarko svetimus namus šiandien ji tvarko mano namus. Niekada nepamiršiu

Uncategorized

044

„Jei suremontuosi šitą variklį, duosiu tau savo pareigas“ — juokėsi viršininkas.

Jei sutaisysi šį variklį, aš duosiu tau savo pareigas, šypsodamasis pasakė vadovas, juodamas.

Uncategorized

0150

– Oksana, ar užimta? – pasiteiravo mama, pravėrusi dukters kambario duris. – Viena minutėlė, mamyte. Baigsiu siųsti laišką ir tuoj tau padėsiu, – nenuleisdama akių nuo ekrano atsakė dukra. – Majonezo į salotas pritrūko. Nesuskaičiavau reikalingo kiekio. Dar ir krapų pamiršau nupirkti. Gal nubėgtum iki „Maximos“, kol neužsidarė? – Gerai. – Atsiprašau, kad tave trukdau, kai jau susitvarkei šukuoseną… Su šiuo šventiniu šurmuliu galva sukasi, – atsiduso mama. – Viskas. – Oksana uždarė nešiojamąjį kompiuterį ir atsisuko į mamą. – Ką sakei? Ji apsiauna batus, šiltą paltą, bet kepurės nepasiima – kam gadinti šukuoseną, juk šalia namų tik iki parduotuvės. Lauke lengvai spaudžia šaltukas, krinta smulkūs snaigės – tikrų tikriausia lietuviška Naujųjų metų pasaka… Parduotuvėje – vos keletas žmonių, atbėgusių paskutinę minutę, kad nepamirštų šventiniams patiekalams reikalingų smulkmenų. Krapų lieka tik su pageltusiu petražolių ir svogūnų rinkiniu – ne pačios šviežiausios žolės. Oksana norėtų paskambinti mamai paklausti, bet telefoną paliko namie. Pasiėmusi žolelių rinkinį ir majonezo pakuotę, sumoka kasoje ir išeina į lauką. Nespėja nė žingsnio žengti, kai nuo kampo iššoka automobilis ir apakina Oksaną žibintais. Ji instinktyviai trukteli į šalį. Batų kulnas slysteli ant ledinės, lengvai sniegu užklotos trinkelės. Oksana krenta ant šaligatvio. Bandydama atsistoti jaučia aštrų skausmą kulkšnyje, ašaros kaupiasi akyse. Aplink – nė gyvos dvasios, telefono nėra. Ką daryti? Ji net nepastebi, kaip pravažiavusios mašinos durelės tyliai užsidaro… – Nepasitempėt? – prie jos prieklumpa jaunas vyras. – Galit atsistoti? Leiskit padėsiu, – siūlo ranką. – Žvilgnotumėt, kaip važiuojat! Jei ne jūs, nebūčiau nugriuvusi. Gatvę į ledo čiuožyklą pavertet, – skausmo kupinu balsu praspygsta Oksana, ignoruodama vyro pagalbą. – Nu, pati kalta, ko čia ant aukštakulnių per naktį vaikštot? – Ai, eikit velniop, – Oksana net spusteli. – O ketinat iki ryto čia sėdėt? Tai jau gerai, kad nenužudau gražių paneleių, – šypteli vyras. – O kur gyvenat? – Ten, – mosteli Oksana į gretimą daugiabutį. Vyras trumpam išeina, tačiau netrukus automobilis prisistato arčiau šaligatvio. – Pakelsiu jus, tik nepriminkit skaudančios kojos. Vienas, du, trys… – ir dar nespėjus Oksanai ką sakyti, vyras ją pakelia ir padeda atsiremti sveika koja. – Laikotės? – klausia, atidarydamas dureles. – Dabar laikykitės manęs ir sodinkitės. – Mano maišelis! – sušunka Oksana, sėsdama keleivio vietoje. Vyras suranda maišelį ir padeda Oksanai už nugaros. Prie savo namo vyras padeda išlipti ir ant rankų nuneša iki įėjimo, nuspiria automobilio dureles už savęs. – Raktus turit? Ar namie kas laukia? – Mama. – Tada skambinkit ir paprašykit, kad atidarytų duris. Be lifto teko užkopti laiptais iki trečio aukšto. Oksanos rankos apsivynioja vyrui aplink kaklą, ji jaučia stiprų nerimą ir kažkokį nedrąsų artumą. Prie jų buto durų vyras sustoja: – Stumdelkit kodą ir paprašykit mamą atidaryt. Mama, išgirdusi netikėtus žingsnius, atidaro duris nustebusi. – Oksana? Kas čia vyksta? Vyras tyliai išstumia Oksaną – ir pasako, kad reikia kėdės. Mama iš virtuvės atneša kėdę – Oksana iš palengvėjimo atsisėda, iškeldama skaudančią koją. Vyras priklaupia… – Kas čia per juokelis? – pasipiktina mama. Jis ramiai nusiauna Oksanos batą, ji sudejuoja. – Užteks, skauda! – Skauda, bet reikia žiūrėti, – ramiai paaiškina vyras ir paaiškina – čiurnos patinimas ir užtisęs skausmas rodo stiprų išnirimą. Sako, kad reikia ledo. Mama iššoka į virtuvę, grįžta su šaldyta vištiena. – Laikykite, – nurodo vyras. – O aš nubėgsiu prie mašinos – turiu elastinį tvarstį. Mama suabejoja, ar šis vyras – ne koks sukčius, bet Oksana primena, jog vyras ją parnešė namo ir nieko nepavogė. Grįžęs su tvarsčiu vyras profesionaliai sutvarsto čiurną. Viskas baigiasi tuo, kad mama pakviečia svečią prie Naujametės vakarienės stalo – silkių salotos, kepta mėsa, šampanas… Naktis užsitęsia iki pat ryto. Viskas tampa taip lietuviškai žmogiška ir pažįstama – šventė, šiek tiek skausmo ir daug neskubaus artumo, net galimybė tikėti, kad nauji metai gali pažerti netikėtų dovanų. Bet kiekvienos laimės šešėlyje yra abejonės ir senų nuoskaudų. Oksanos mama nujaučia – jei Valerijaus žmona panorės grįžti, gal laimės irgi ištirps kaip sniegas? Praėjus metams, Oksana vis skaudžiai laukia, kada Valerijus pagaliau apsispręs. Senos moters, vienišos kaimynės, gyvenimo istorijoje irgi nuvilnija atpažinimo aidai: „Kai myli, reikia išdrįsti ir atleisti, nepalikti to, ką turi, dėl vienos klaidos ar išdidumo…“ Vieną lietuvišką žiemos naktį, laukiant Naujųjų metų po ramios eglutės šviesomis, Oksana supranta – tik jos širdis gali pasirinkti, būti šalia Valerijaus ar išeiti. „Kai myli, galima atleisti viską… išskyrus viena – kai tave nustoja mylėti.“

Rūta, ar tu užsiėmusi? paklausė mama, pravėrusi dukros kambario duris. Dar minutėlė, mama. Atsiųsiu laišką

Uncategorized

0266

– Kada paskutinį kartą pasižiūrėjai į save veidrodyje? – paklausė vyras. Tačiau žmonos atsakymas buvo netikėtas Rytinės kavos gurkštelėjęs Algis stebėjo žmoną Mariną. Plaukai surišti vaikiška gumyte su katinėliais, o štai kaimynė Ksenija visada atrodydavo gyvybingai ir šviežiai – net ir išėjus iš lifto palikdavo prabangaus parfumo šleifą. – Žinai, – padėjęs telefoną tarė Algis, – kartais atrodo, kad gyvenam, kaip tie kaimynai tiesiog. Marina sustingo su šluoste rankoje. – Ką turi omenyje? – Nieko ypatingo. Tiesiog… kada paskutinį kartą pasižiūrėjai į save veidrodyje? Marina pažvelgė į jį dėmesingai, ir Algis pajuto, kad kažkas vyksta ne pagal planą. – O tu – kada į mane paskutinį kartą pasižiūrėjai? – švelniai paklausė Marina. Pasklido nejauki tyla. – Marin, nedramatizuok. Tiesiog sakau – moteris turi visada atrodyti stulbinančiai. Paprasta! Pažiūrėk į Ksenią – ji juk tavo bendraamžė. – Aa… – ištarė Marina. – Ksenija. Jos balse Algį kažkas suneramino. Atrodė, ji labai svarbų dalyką suprato. – Algi, darom taip. Truputį išvyksiu pas mamą. Pagalvosiu apie tavo žodžius. – Gerai. Pabūkim atskirai, apmąstykim. Tik žinok, aš tavęs neišvarau! – Žinai, – Marina labai tvarkingai pakabino šluostę ant kabliuko. – Gal iš tiesų man reikia pasižiūrėti į save veidrodyje. Ir nuėjo krautis lagamino. Algis liko virtuvėje – „Velnias, juk to ir norėjau“. Tik kodėl visai ne džiugu, o kažkaip tuščia. Keletą dienų Algis gyveno tarsi atostogose. Rytas – lėta kava, vakare – laisvė veikti ką nori. Niekas neįjungia serialų apie meilę ir išdavystę. Laukiamoji vyriška laisvė. Vieną vakarą Algis laiptinėje sutiko Kseniją – su „IKI“ maišeliais, ant kulniukų, su suknelė, lyg nulieta. – Algis! – nusišypsojo ji. – Kaip laikaisi? Marinos seniai nemačiau… – Ji dabar pas mamą. Ilsisi, – lengvai sumelavo Algis. – Suprantu, – linktelėjo Ksenija. – Moterims kartais reikia pertraukos. Nuo buities, nuo rutinos. Kalbėjo taip, tarytum niekada pati nebūtų tvarkiusi buto ar gaminusi vakarienės. – Gal kavos – kaimyniškai? – spontaniškai pasiūlė Algis. – Kodėl gi ne, – šyptelėjo ji. – Rytoj vakare? Visą naktį Algis planavo susitikimą: kurią marškinių spalvą, džinsai ar kelnės, kokio odekolono nenaudoti per daug. Ryte suskambėjo telefonas. – Algi? – balsas nepažįstamas. – Čia Liudmila, Marinos mama. Širdis suspurdėjo. – Klausau. – Marina prašė pranešti: šeštadienį ateis pasiimti daiktų, kai tavęs nebus. Raktus paliks prižiūrėtojai. – Palaukit, kaip tai „pasiims daiktus“? – O ką tu manai? – prabilo kietai anyta. – Mano dukra nesiruošia amžinai laukti, kol tu apsispręsi, ar ji tau reikalinga. – Liudmila, juk nieko blogo nepasakiau… – Pasakei pakankamai. Viso gero, Algi. Ir padėjo ragelį. Algis sėdėjo virtuvėje ir spoksojo į telefoną. Kas vyksta? Juk nesiskyrė! Tik norėjo pertraukos – laiko pamąstyti. O jie jau viską nusprendė be jo! Vakare kava su Ksenija buvo keista. Ji mandagi, įdomiai pasakojo apie darbą banke, juokėsi iš jo juokų. Bet kai Algis norėjo paimti jos ranką – ji švelniai atsitraukė. – Algis, supraskite… Negaliu. Jūs – vedęs vyras. – Bet juk dabar… mes gyvenam atskirai. – Dabar. O rytoj? – Ksenija pažvelgė jam į akis. Algis palydėjo ją iki laiptinės, pats pakilo į tuščią butą, kuriame tvyrojo vienišiaus kvapas ir tyla. Šeštadienį Algis specialiai išėjo iš namų – nenorėjo scenų, aiškinimosi, ašarų. Tegul ramiai pasiima daiktus. Bet po kelių valandų smalsumas tapo nepakeliamas: ką ji paims? Viską? Tik būtiniausia? O apskritai – kaip ji atrodo dabar? Nepajėgęs išlaukti grįžo anksti. Prie įėjimo stovėjo miesto numeriais pažymėta mašina. Už vairo – nepažįstamas vyras apie 40 metų, patrauklus, gerai apsirengęs. Padėjo kažką sukrauti į automobilį. Algis atsisėdo ant suoliuko ir stebėjo. Po kelių minučių išėjo moteris mėlyna suknele. Tamsūs plaukai pritvirtinti elegantiška segtuku, subtilus makiažas pabrėžė akis. Algis žiūrėjo – ir netikėjo. Tai buvo Marina. Jo Marina. Bet visai kita. Ji nešė paskutinį krepšį, o vyras tuojau pat ją švelniai palydėjo į automobilį – tarsi būtų iš krištolo. Tada Algis neištvėrė. Priėjo prie automobilio. – Marina! Ji atsisuko. Veidas ramus ir gražus – be amžinos nuovargio šešėlio, kurio jis niekada nepastebėjo. – Sveikas, Algi. – Tai… tu? Vairuotojas susinervino, bet Marina ramiai padėjo ranką jam ant peties – viskas gerai. – Taip, – paprastai atsakė. – Tiesiog tu manęs seniai nebematei. – Marina, palauk, galim pasikalbėti… – Apie ką? – balsas be pykčio, tik nuostaba. – Juk pats sakei – moteris turi atrodyti stulbinamai. Tai ir pasiklausiau tavęs. – Bet aš juk… ne tą turėjau omeny! – O ko norėjai, Algi? – kiek pakreipė galvą. – Kad būčiau graži, bet tik tau? Įdomi, bet tik namie? Pamilčiau save, bet ne tiek, jog išdrįsčiau išeiti iš namų, kur mane niekas nemato? Jis klausė, o su kiekvienu jos žodžiu kažkas viduje keitėsi. – Žinai, – tęsė Marina švelniai, – supratau: iš tiesų nustojau rūpintis savimi ne iš tingumo, o todėl, kad namuose tapau nematoma. Savo gyvenime – nematoma. – Marin, aš nenorėjau… – Norėjai. Norėjai žmonos, kuri viską daro, bet netrukdo gyventi. O kai pabos – pakeisi į ryškesnį modelį. Vyras automobilyje kažką tyliai pasakė. Marina linktelėjo. – Mums reikia vykti, – prabilo ji. – Vladimiras laukia. – Vladimiras? – Algio burna išdžiūvo. – Kas jis? – Žmogus, kuris mane mato, – atsakė ji. – Susipažinom sporto klube. Šalia mamos atsidarė fitnesas. Įsivaizduoji – 42-ejų pirmąkart gyvenime nuėjau sportuoti. – Marina, nereikia… dar galim pabandyti. Supratau, buvau kvailas. – Algi, – pažvelgė į jį, – ar prisimeni, kada paskutinį kartą sakei, kad esu graži? Algis tylėjo. Neprisiminė. – O kada paskutinį kartą paklausei, kaip man sekasi? Algis suprato – pralaimėjo. Ne Vladimirui. Net ne aplinkybėms. Sau pačiam. Vladimiras užvedė automobilį. – Algi, ant tavęs nepykstu. Tikrai. Tu padėjai suprasti vieną dalyką: jei pati savęs nematau – niekas ir nepamatys. Mašina pajudėjo. Algis stovėjo prie laiptinės ir žiūrėjo, kaip išvažiuoja jo gyvenimas. Ne žmona – gyvenimas. Penkiolika metų, kurie atrodė rutininiai, o iš tikro buvo laimė. Tik jis to nesuprato. Po pusės metų Algis atsitiktinai sutiko Mariną prekybos centre. Ji rinkosi kavos pupeles, atidžiai skaitė etiketes. Šalia stovėjo jauna mergina, apie dvidešimt. – Imk šitą, – sakė ji, – tėtis sako arabika geresnė nei robusta. – Marina? – priejo Algis. Marina atsisuko. Nusišypsojo laisvai, be įtampos. – Sveikas, Algi. Susipažink – čia Nastė, Vladimiro dukra. Nastė, čia Algis, mano buvęs vyras. Nastė mandagiai linktelėjo. Graži mergina, tikriausiai studentė. Į Algį žvelgė smalsiai, be priešiškumo. – Kaip sekasi? – paklausė jis. – Gerai. O tau? – Nieko ypatingo, – atsiduso Algis. Stovėjo prie kavos lentynų, žiūrėdamas į Mariną. Įdegusi, lengvoje palaidinėje, nauja šukuosena. Laiminga. Būtent laiminga. – O tu? – paklausė ji. – Kaip sekasi asmeninis gyvenimas? – Nieko ypatingo, – vėl atsiduso. Marina pažvelgė jam į akis. – Žinai, Algi, tu ieškai moters, gražios kaip Ksenija, bet nuolankios kaip kadaise buvau aš. Protingos, bet ne tiek, kad matytų, kaip žvalgaisi į kitas. Nastė klausėsi pokalbio nustebusiomis akimis. – Tokios moters nėra, – ramiai tęsė Marina. – Marina, einam? – įsiterpė Nastė. – Tėtis laukia mašinoje. – Taip, žinoma, – paėmė kavą Marina. – Sėkmės, Algi. Jos išėjo, o Algis liko stovėti prie kavos lentynų. Suvokdamas, jog Marina teisi – jis ieško neįmanomos moters. Vakare, sėdėdamas virtuvėje su arbata, Algis galvojo apie Mariną, apie tai, kokia ji tapo. Apie tai, kad kartais praradimas yra vienintelis būdas suprasti, kiek daug turėjai. Galbūt laimė slypi ne ieškant patogios žmonos, o mokantis pamatyti moterį šalia savęs.

Kai paskutinį kartą žiūrėjai į save veidrodyje? paklausė Tomas, mano vyras. Mano reakcija buvo netikėta