Zibainis

Ir šiandien kartais pabundu naktį ir klausiu savęs, kada mano tėtis sugebėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo penkiolika, kai tai įvyko. Gyvenome nedideliame, bet tvarkingame name – su baldais, šaldytuvas būdavo pilnas apsipirkimo dienomis, o sąskaitos beveik visada apmokėtos laiku. Mokykloje buvau dešimtokė, mano vienintelis rūpestis buvo išlaikyti matematiką ir sukaupti pinigų trokštamiems sportbačiams. Viskas ėmė keistis, kai tėtis pradėjo vis vėliau grįžti namo, sveikinimų neliko, raktai nukrisdavo ant stalo, jis eidavo tiesiai į kambarį su telefonu rankoje. Mama jam sakydavo: – Vėl vėluoji? Galvoji, kad namai patys save išlaikys? Tėtis atsakydavo trumpai: – Palik mane ramybėje, pavargau. Visa tai girdėdavau savo kambaryje, su ausinėmis, apsimetusi, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą pamačiau tėtį kalbantį telefonu kieme – tyliai juokėsi, sakė „beveik viskas paruošta“ ir „ramiai, susitvarkysiu“. Kai pamatė mane, iškart nutraukė pokalbį. Pilve pajutau kažką keisto, bet nieko nepasakiau. Diena, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Grįžusi iš mokyklos pamačiau atidarytą lagaminą ant lovos, mama stovėjo miegamojo duryse raudonomis akimis. Paklausiau: – Kur jis eina? Jis net nepažiūrėjo į mane ir atsakė: – Mane kurį laiką nebus. Mama šaukė: – Kurį laiką su kuo? Pasakyk tiesą! Tada tėtis pratrūko: – Išeinu su kita moterimi. Man jau nusibodo šitas gyvenimas! Pradėjau verkti: – O kaip aš? Mano mokykla? Mūsų namai? Jis tik tarstelėjo: – Susitvarkysite. Uždarė lagaminą, sugriebė dokumentus iš stalčiaus, piniginę ir išėjo neatsisveikinęs. Tą patį vakarą mama bandė pasiimti pinigų iš bankomato, kortelė nebeveikė. Kitą dieną banke sužinojo, kad sąskaita tuščia – tėtis išėmė visus bendrus santaupas. Vėliau paaiškėjo, kad buvo dvi nemokėtos sąskaitos ir paimta paskola, mamą nurodžius kaip laiduotoją. Atsimenu, mama sėdėjo prie stalo, skaičiuodama lapelius ir su sena skaičiuotuve, verkė ir kartojo: – Nieko neužtenka… nieko neužtenka… Bandžiau padėti mokėti sąskaitas, bet supratau vos pusę to, kas vyksta. Po savaitės išjungė internetą, netrukus visiškai beveik nutraukė elektrą. Mama pradėjo ieškoti darbo, valė namus. Aš pradėjau pardavinėti saldainius mokykloje. Gėda buvo stovėti pertraukų metu su maišeliu šokoladukų, bet dariau tai, nes namuose neužteko net būtiniausiems dalykams. Vieną dieną atidariau šaldytuvą ir ten buvo tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir pradėjau verkti viena. Tą pačią naktį vakarieniavome baltus ryžius be nieko. Mama atsiprašinėjo, kad negali duoti to, ką anksčiau galėjo. Gerokai vėliau internete pamačiau tėčio nuotrauką su ta moterimi restorane, jie kilnojo taures su vynu. Man pradėjo drebėti rankos. Parašiau jam: „Tėti, reikia pinigų mokyklos reikmėms.“ Atsakymas buvo: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Vėliau jis nebeskambino, neklausė nei ar baigiau mokyklą, nei ar sergu, nei ar reikia ko nors – tiesiog dingo. Šiandien dirbu, pati moku sąskaitas ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar neužgyjusi. Ne tik dėl pinigų, bet labiausiai dėl palikimo, šaltumo, dėl to, kaip mus paliko paskendusius ir pats gyvena lyg nieko nebūtų buvę. Ir vis tiek, daug naktų vis pabundu su tuo pačiu klausimu užstrigusiu krūtinėje: Kaip išgyventi, kai tavo paties tėtis atima iš tavęs viską ir palieka tave mokytis išgyventi, kol dar esi vaikas?

Iki šiol kartais pabundu naktį ir klausiu savęs, kada mano tėtis spėjo mums atimti viską. Man buvo penkiolika

Uncategorized

0118

Lik vaiką su manimi – aš viena važiuosiu į savo brolio vestuves. Vakar vyras grįžo iš darbo keistai nusiteikęs. Paklausiau jo apie vestuves, o jis nuleido akis ir tyliai tarė – važiuosiu vienas… – O kaip aš? – nustebau. Vyras sako: Brangioji, sausį gavau tik tuščią atlyginimą. Tad greičiausiai vyksiu į vestuves vienas. Tu liksi su vaiku. Nieko blogo nenutiks. Išvyksiu trims dienoms – reikės apsistoti viešbutyje, pavalgyti. Žinoma, dar ir dovaną jauniesiems nupirkti. Esame jauna lietuvių šeima. Gyvename vieno kambario bute, kurį mums padovanojo anyta. Esu motinystės atostogose, mūsų dukrytei beveik dveji. Neskubu grįžti į darbą – nėra kam jos palikti. Uošviai savo butą mums užleido – už tai jiems nuoširdus ačiū. Šeimos gyvenimo žaidimai. Mama rūpinasi savimi, dirba papildomai. Ji sakė, kad esant dideliam reikalui prižiūrėtų anūkę, jei einu į darbą, tikrai padėtų. Tačiau tam, kad nusipirkčiau naują suknelę ar dažyčiausi plaukus, – nesvajok! Tuomet ji su anūke neliks. Puikiai žinau mamos charakterį. Beje, kasmet skrenda atostogauti į užsienį, o savaitgalius leidžia grožio salonuose ir masažuose. Mūsų šeimoje nebuvo jokių ekstra situacijų. Kai vyras namie, galiu užsiimti reikalais. Tiesa, vyras tuo nelabai džiaugiasi – retai ir trumpai mane išleidžia į miestą. Ir tada gavome kvietimą į vestuves. Vyras jaunesnis brolis tuokiasi. Trim dienom reikėtų važiuoti į kitą miestą. Tad nuėjau pas mamą – maldauju, kad pabūtų su anūke. Juk vestuvės – svarbus reikalas. Tik tris dienas. Be to, dukra rami, neverkia, nedaro scenų. Mama ilgai delsė, galiausiai atsidususi pasiėmė laisvų dienų darbe. Džiaugiausi – juk du metus buvau užsidariusi namie su vaiku. Bent per vestuves šiek tiek pailsėsiu… Bet svajonės sudužo, kai vyras pranešė savo sprendimą. Man tai turėjo būti svarbus įvykis. Daugiau nei metus žindžiau kūdikį neišeidama iš namų. Paskui niekas nenorėjo su ja pabūti. O mano vyras nuolatos eidavo į įmonės renginius ar darbo keliones. Sesers sužadėtinį pažįstu menkai – tik vienoje nuotraukoje mačiau. Buvau labai nuliūdusi. Tačiau vyras manęs nesuprato. Jo manymu, viskas tvarkoj. – Brangioji, tavo mama nenoriai pasiimtų mūsų dukrą. Tegul pailsi, o tu pasilik. Kam priversti žmogų jaustis nepatogiai? Jei nenori, tai nenori. Juk šeimos nepažįsti – kam tau ta kelionė? Tavo vieta – rūpintis vaiku namuose. Aš greitai nuvažiuosiu ir sugrįšiu. Taigi nusprendžiau – niekas nevažiuos. Kodėl jis turėtų spręsti, ką turiu daryti? O kaip manote, kas čia teisus? Asmeniškai manau – ir merginos mama, ir vyras elgiasi negražiai. Žinoma, močiutė neprivalo rūpintis anūke. Bet galėtų pamąstyti apie dukrą, ne tik save. O vyro empatijos stoka žeidžia. Žmona tiek metu visiškai atsiduoda šeimai. Jai irgi reikia atokvėpio. Vyras turėtų suprasti, jei myli savo žmoną… Šioje situacijoje labai liūdna mergaitei. Ji visiškai priklausoma nuo vyro. Nėra kam padėti. Būtų įdomu sužinoti, ką apie tai mano skaitytojai. Tikėkimės, kad moteris sugebės atstovėti savo poziciją ir parodyti vyrui, kaip jaučiasi ši situacijoje. Mielos lietuvaitės, nepamirškite – gyvename laisvoje šalyje! Drąsiai išsakykite savo nuomonę, nieko blogo nenutiks. Niekas iš karto nesiskirs, jei žmonai rūpi jos teisės. O jei taip nutiktų – vadinasi jausmai nebuvo nuoširdūs. Gerbkime vieni kitus ir dalykimės džiaugsmu.

Pasilik su vaiku. Aš viena eisiu į brolio vestuves. Mano vyras vakar grįžo iš darbo kažkoks keistas.

Uncategorized

0295

Na, ką tau kainuoja, juk gyveni šalia?

Ugnė, kur tu? Man reikia skubiai išvykti, atvyk įskubiai! Žinutė iš Eglės švytėjo ant telefono ekrano

Uncategorized

0431

Kam tu reikalinga? Be dantų, nevaisinga, be giminės – Klava – Kam tu reikalinga? – suriko Paulius. Tada spjovė ir išėjo. O Klava pribėgo prie langelio ir žiūrėjo, kaip nueina žmogus, su kuriuo pragyveno 15 metų. Galvojo, kad gyveno sieloje sielon. Bet prieš išeidamas jis ją „apšvietė“: nes taip buvo patogu. Šeiminių fotosesijų patirtis Klava turi butą, puikiai gamina, puiki šeimininkė, viską dėl jo buvo pasiruošusi padaryti. Klava pagalvojo, kad reikėtų atidaryti langą ir surikti jam, kad tik nepaliktų jos. Ji net buvo pasiruošusi tokiam pažeminimui: leisti jam gyventi su ja, nors kelias dienas namie nebūti, o leisti jas su ta kita… Tai geriau nei likti 45-erių vienai, paliktai. Ir jau atsitraukė langą. Bet žvilgsnis netyčia užkliuvo už tėčio portreto. Tas kariškio uniformoje, iškėlęs smakrą, išdidžiai žvelgė į objektyvą. Ir Klava staiga persigalvojo. Tapto gėda. Dėl savo silpnumo. Ji dar kartą pažiūrėjo, kaip jos simpatiškas ir elegantiškas vyras su paltu sėda į gražų automobilį kartu su daiktais. Nuėjo į virtuvę. Reikėjo pereiti koridoriumi. Ten stovėjo senolis trūmas, senos močiutės palikimas. Jis atspindėjo aptukusią, pavargusią moterį su žila plauka ir užgesusiomis akimis. Klava žinojo, kad nėra gražuolė. O čia dar ir sveikata pašlijo. Dantys byrėjo. Neturėjo pinigų naujiems. Nes vyrui reikėjo naujo automobilio. Ir darbe jis turi atrodyti puošniai, prabangiai. – Kokia tu kvaila! Tavo Paulius apsirengęs kaip aktorius. O tu – ištemptas megztinis, priešistorinė sijonas, pora palaidinių. Sunešioti batai ir vietoj batų – šlepetės. Ir paltas su apykakle, kurio net mano močiutė nedėvėtų. O meniu reikalauja kaip restorane. Jam reikia steiko, garintų kotletų, blynelių su įdaru, mėsos. Gal jis ir nueitų! Neprivalu taip dėl vyro stengtis, drauge! – kalbėjo Klavai kolegė Liucija. Klava klausė, bet darė savaip. Tada vyras pasakė, kad išeina. Pas 27 metų merginą. Su keturiais vaikais. – Ji jauna, – atsiduso Klava. Tačiau kolegė, draugė, kai ką sužinojo. Socialinius tinklus patikrino. Kaimynų paklausė. Ir štai: – Ant jos testus būtų galima dėti! Tave pavadino be giminės, o tu juk iš geros šeimos! O ten dugnas! Nei dienos nedirbo. Visi vaikai nuo skirtingų vyrų. Aštuntą nėštumo mėnesį gerti nustojo. Motina jos irgi amorali. Tai apie jaunimą geriau tylėk. Nors, sako, vyrams patinka. Lengvu elgesiu ir dar kažkuo. Bet šeima ne ant to statoma. Pashas – keistas… Tu, svarbiausia, laikykis! Klava laikėsi. Iš tėvų gavo gerą butą, didelį, centre. Ir tėtis, matyt, nujausdamas, viską sutvarkė, kad Paulius jokios teisės į butą niekada neturėjo. Klava nusprendė išnuomoti vieną kambarį. Kad su pinigais būtų lengviau. Rajone statė kelis objektus. Ir atvyko inžinierius. Tokiu barzda, malonus, inteligentiškas. Vardas – Vladimiras Vysevolodovičius. Į Klavą žiūrėjo dėmesingai. O paskui staiga: – Leiskite sumokėti iš anksto! Nueikite ir susitvarkykit dantukus. Jūs tokia graži, o kankinatės! Klava nuraudo. Tikrai negrožis. Bet dantys – svarbu. Jis jai davė daugiau pinigų. Užsimokės, jeigu ką. Vėliau atvažiavo brolis. Klava dar tokių nematė. Nustebo. Kanarinis švarkas, violetinės kelnės ir neįtikėtina šukuosena. Prisistatė – Kirilas. Dirba stilistu. Nusprendė aplankyti brolį. Ir Klavą „globoti“ pradėjo. Kai pašnekino ją ir svečius pyragais, Kirilas pasiūlė pakeisti įvaizdį. Ir, žinot, pakeitė. Švytinti plaukų spalva, makiažas išryškino veido bruožus. Dantys – sutvarkyti. Ėmė vaikščioti į darbą pėsčiomis. Numetė nereikalingus kilogramus. Net šįryt bėgioti parke pradėjo. Miela moteris su švelnia šypsena ir duobutėmis ant skruostų. Tarsi drugelis iš neįspūdingos lėliukės. Vieną kartą suskambėjo durų skambutis. Antro nuomininko pakvietė: – Klavute, pas tave kažkas! Prie durų – buvęs vyras. Klava vos atpažino. Paulius per metus stipriai paseno, atrodė blyškus, pavargęs, prarado formą. Net žybsnio neliko. Šalia – krepšiai. – Ko nori? – paklausė Klava. Ji prisiminė, kaip bandė jam skambinti. Jis nenorėjo kalbėtis. Vėliau visai užblokavo. O dabar atėjo. – Kokia tu pasidarei…! – sužavėtas pasakė Paulius. Klavos nė sužavėjo komplimentai. Ji prisiminė bemieges naktis, norą pasitraukti, nesibaigiančias ašaras, paniką. – Oi, Klava. Kiek aš prikenčiau. Ta žiurkė tik pinigus iš manęs traukė. Vaikai iš pradžių atrodė normalūs. Bet paskui… Visi neišauklėti, nuolat rėkia. Ji jų ugdyti nenori. Sėdi telefone, nieko negamina. Priperka tik šaldytų koldūnų. Kartą makaronus užpilė vandeniu. Gal įsivaizduoji? Makaronus! Man! Marškinius sudėjo visus kartu – išbluko. Pats nesipirkau jokio rūbo, viską ant jų leidau. Kaip į beprotnamį. Klava… Aš gi pas tave… Su tavimi taip gera. Visada apie tave galvoju. Pradėkim iš naujo, gerai? – graudžiai maldavo jis. Bet Klava ausyse girdėjo jo žodžius: – Kam tu reikalinga? Be dantų, nevaisinga, be giminės Klava. Dar kartą pažvelgė į buvusį. Atidarėsi durys. Pasirodė susirūpinęs Vladimiras Vysevolodovičius su žodžiais: – Klavute! Reikia pagalbos? O jūs, vyre, ko norite? Paulius pakilo ir suriko: – O jūs kas toks? – Tai mano vyras, Vladimiras. Nebeik čia daugiau! – ir Klava uždaro duris prieš Pauliaus nosį, kuris iš nuostabos net burną prasižiojo. Atsiprašė nuomininko. Kad vyru pavadino. O šis atsiduso ir pasakė: – Atėjo laikas išpažinties! Myliu tave, Klava! Kaip galima palikti tokią nuostabią moterį? Tekėk už manęs, gerai? Tikrai. Buvo našlys. Ir Klava išėjo. Po dviejų mėnesių. Vyras gėlėmis apipila. Sodybą nusipirko. Moters nemato, kaip buvęs už kampo stebi juos. Piktas, save keikia, kad iškeitė gerą žmogų į tuščią niekam tikusią. Galiausiai liko nieko. O Klava su Vladimiru vaikšto gatvėmis susikibę už rankų. Laimingi ir įsimylėję. Ir ji laukiasi vaikelio. Spauskite „patinka“ ir parašykite komentaruose savo mintis!

Kam tu reikalinga? Be dantų, nevaisinga, be kilmės, Janina… Kam tu reikalinga? sušuko Paulius.

Uncategorized

017

Tai tu ją pasikreipusi prieš mane

Gabija, ateik čia, dėsčiau tau kojines į kupriną! balsas Rūtos skambėjo per butą, o Aistė, sėdėjusi virtuvėje

Uncategorized

0208

Ilgai tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, o todėl, kad tikėjau: jei sukąstu dantis ir nuryju kartėlį, išsaugosiu ramybę šeimoje. Nuotaka manęs nemėgo nuo pirmos dienos. Iš pradžių tai buvo „juokas“. Vėliau – įprotis. Galiausiai – kasdienybė. Kai jie susituokė, padariau viską, ką daro mama: atidaviau kambarį, padėjau su baldais, sukūriau jiems namus. Galvojau: „Jauni – susigyvens. Aš būsiu tyli, laikysiuosi atstumo.“ Tačiau ji nenorėjo, kad būčiau atstume. Ji norėjo, kad manęs nebūtų. Kiekvienas mano bandymas padėti sulaukė paniekos: – Nelįsk, tau nesigauna. – Palik, padarysiu normaliai. – Kada pagaliau išmoksi? Jos žodžiai buvo tylūs, bet duriantys tarsi adatos. Kartais sakė prie sūnaus, kartais prie svečių, kartais net kaimynų akivaizdoje – lyg didžiuotųsi galėdama „pastatyti mane į vietą“. Ji šypsosi, balsas saldus, bet pilnas nuodų. Aš linkčiojau. Aš tylėjau. Ir šypsodavausi, kai norėdavosi verkti. Skaudžiausia buvo ne ji, o tai, kad sūnus nieko nesakė. Jis apsimesdavo, kad negirdi. Kartais tik gūžtelėdavo pečiais, kartais žiūrėdavo į telefoną. Likęs vienas sakydavo: – Mama, nekreipk dėmesio. Ji tokia… neimk giliai į širdį. „Neimk giliai į širdį“… Kaip neimti, jei savo namuose pradėjau jaustis svetima? Būdavo dienų, kai skaičiuodavau valandas, kol jie išeis – kad likčiau viena, kad galėčiau laisvai kvėpuoti, negirdėti jos balso. Ji elgėsi lyg būčiau tarnaitė, kuri turi sėdėti kampe ir tylėti. – Kodėl palikai puodelį čia? – Kodėl neišmetei šito? – Kam tiek kalbi? O aš… beveik nebekalbėjau. Vieną dieną išviriau sriubos. Nieko ypatingo. Tiesiog naminė, šilta. Kaip visada, kai myliu – gaminu valgyti. Ji įėjo į virtuvę, atidarė puodą, pauostė ir sugėdino: – Tai čia? Vėl tavo „kaimiški valgiai“. Labai dėkojame… Ir tada ištarė žodžius, kurie iki dabar skamba ausyse: – Atvirai, jei tavęs nebūtų, visiems būtų lengviau. Sūnus sėdėjo prie stalo ir girdėjo. Mačiau, kaip sugriežtėjo jo žandikaulis, bet jis vėl tylėjo. Aš nusisukau, kad nematytų mano ašarų. Galvojau: „Neverk. Nesuteik jiems pasitenkinimo.“ Bet ji tęsė garsiau: – Tik trukdai! Visiems trukdai! Ir man, ir jam! Nežinau kodėl… bet šįkart kažkas sulūžo. Gal ne manyje, o jame. Sūnus pakilo nuo stalo. Lėtai. Be triukšmo. Tarė tik: – Liaukis. Ji sustingo. – Kodėl „liaukis“? – sukluso ji, lyg nekalta. – Sakau tiesą. Sūnus priėjo prie jos. Pirmą kartą gyvenime išgirdau jį kalbant taip: – Tiesa ta, kad žemini mano mamą. Namuose, kuriuose ji viską laiko. Rankomis, kurios mane išaugino. Ji norėjo pertraukti, bet jis neleido. – Ilgai tylėjau. Maniau, kad taip „būsiu vyras“. Kad saugosiu ramybę. Bet iš tikrųjų tik leidau vykti negražiems dalykams. Ir tai baigiasi dabar. Ji nublanko. – Tu ją renki vietoj manęs?! Tada jis ištarė stipriausią sakinį, kokį esu girdėjusi: – Renku pagarba. Jei tu to nesugebi – esi ne ten, kur reikia. Pasklido tyla. Sunkiai, tarsi visa erdvė sustingo. Ji išėjo į jų kambarį, trenkė durimis, ėmė kažką kalbėti, bet nebebuvo svarbu. Sūnus atsisuko į mane, jo akys buvo šlapios. – Mama, atleisk, kad palikau tave vieną. Negalėjau iškart atsakyti. Tik atsisėdau. Rankos drebėjo. Jis priklaupė šalia, paėmė už delnų kaip vaikystėje: – Tu to nenusipelnei. Niekas neturi teisės žeminti tavęs — net tas, kurį myliu. Aš pravirkau. Bet šįkart – iš palengvėjimo. Pagaliau kažkas mane pamatė. Ne kaip „trukdį“. Ne kaip „seną moterį“. O kaip mamą. Kaip žmogų. Taip, ilgai tylėjau… bet vieną dieną mano sūnus prabilo už mane. Ir tada supratau: kartais tyla saugo ne ramybę, o kitų žiaurumą. Kaip manot — ar mama turėtų kentėti pažeminimus vardan „taikos“, ar tylėjimas tik daro skausmą stipresnį?

Ilgai tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, bet tikėjau, jog jei kentėsiu ir ryšiuosi viską priimti

Uncategorized

016

Kodėl nebeturėtumėte kviesti svečių į savo namus? Mano patirtis rodo

20251215, Vilnius Pastaruoju metu nusprendžiau nebekviesti draugų ir giminaičių į savo namus.

Uncategorized

0161

Man 66-eri, nuo sausio pradžios gyvenu su penkiolikmete mergaite, kuri nėra mano dukra. Ji – kaimynės dukra, likusi viena po motinos mirties prieš Naujuosius metus. Abi gyveno mažame vieno kambario nuomojamame bute už trijų namų nuo manojo: vienoje lovoje, improvizuotoje virtuvėje, prie mažo stalo, skirto ir valgymui, ir pamokoms, ir darbui. Nei patogumų, nei svečių – tik būtinos gyvenimo sąlygos. Mergaitė nuo mažens padėjo motinai, kartu dirbo, skaičiavo paskutinius centus, motina niekuomet neprašė pagalbos. Aš padėdavau atsargiai, kad neįžeisčiau orumo. Po motinos netekties mergaitė liko viena su nuomos ir sąskaitų našta, nežinodama, kas jos lauks. Tada priėmiau ją į savo namus: be žodžių, tiesiog pasakiau – gali likti čia. Dabar gyvename kartu, dalijamės darbais, be įsakymų ar griežtų taisyklių. Išlaidas padengiu aš, nors finansiškai dabar sunkiau, bet džiaugiuosi, kad ji nėra viena ir nesikankina dėl ateities. Ji – mano namų dalis, o savo vaikų neturiu. Kaip jūs reaguotumėte į tokią istoriją?

Man jau sukako 66 metai, ir dar vis prisimenu pradžią metų, kai mano namuose apsigyveno penkiolikmetė

Uncategorized

021

Esu pensininkė – kai pardavinėjau barankas prie savo kioskelio Vilniuje, bandė mane apgauti dvi „švarkų“ tipai

Esu pensininkas kai pardavinėjau riestainius, mane bandė apgauti. Kas rytą stoviu savo mažoje riestainių