Zibainis

01.2k.

„Nori mano vyrą? Štai tau!” – ištarė Ingrida su šypsena nepažįstamai moteriai, netikėtai pasirodžiusiai prie jos Vilniaus daugiabučio durų „Palauk minutėlę, Lina! Kažkas skambina į duris. Paskambinsiu tau atgal, kai sužinosiu, kas tai ir ko nori“, – pasakė Ingrida, nenoriai nutraukdama pokalbį su vaikystės drauge. Lina kaip tik pasakojo linksmai apie anytos gimtadienio vakarėlį, o Ingrida juokėsi taip, lyg stebėtų lietuvišką humoro laidą. Ingrida priėjo prie durų, žvilgtelėjo pro akutę ir nustebo. Tikėjosi pamatyti pažįstamą kaimyną, juk į rakinamus Vilniaus laiptinius svetimi taip paprastai nepatenka. Bet už durų stovėjo kažkokia jauna moteris keista išvaizda – Ingrida jos dar niekada nebuvo regėjusi. Nusprendė durų neatidaryti – Lietuvoj dabar visokių sukčių, geriau neprasidėti su nepažįstamaisiais. Ingrida turėjo griežtą taisyklę: jokio bendravimo su svetimais. Apgavikai dažnai taikosi į naivius, bet Ingrida tokia nebuvo. Ji vėl norėjo tęsti pokalbį su Lina, bet durų skambutis pasigirdo dar sykį. Moteris už durų, akivaizdžiai įsispyrusi, buvo pasiryžusi laukti ir išgirsti atsakymą. Ingrida namuose buvo viena; vyras Tomas išvažiavo į sodą padėti draugui. Ji dar kartą žvilgtelėjo per akutę – nepažįstamoji atrodė ne tik keistai, bet ir kažkaip gailiai. Vis dėlto pavojingai ji neatrodė. – Kas blogiausia nutiktų, jei atidarysiu duris ir paprašysiu jos išeiti? – pamanė Ingrida. – Gal tik bando ką nors parduoti ar ieško, kur užėjus lietui pasislėpti… Pasiryžusi, Ingrida atidarė duris. Moteris koridoriuje staiga išsitiesė ir nervingai pasirūpino plaukais. „Laba diena! Jūs – Ingrida?“ – paklausė ji, žaisdama skara ant kaklo. „Na, aišku, kad jūs – kodėl aš klausiu?“ – Įdomu, – pagalvojo Ingrida. – Sukčiai jau ir vardus žino… „Kas jūs? Ko norite? Čia stovite jau penkias minutes. Ne kviečiau – tad pasakykit greitai, ko atėjot, ir viso gero!“ – griežtai ištarė Ingrida. „Ar Tomas namie?“ – visai netikėtai paklausė nepažįstamoji. – Kaip čia dabar taip?! – nustebo Ingrida. – Ir Tomo vardą žino… Atrodo rimtai pasiruošusi. „Jūs dėl Tomo?“ – paklausė Ingrida, nors norėjo sakyti visai ką kita. „Ne, atėjau pas jus. Jei Tomas namie, bus sunkiau man suprantamai išsikalbėti“, – atsakė moteris su keistu atvirumu. „Sunkiau jums? Kas per reikalai?“ – vis labiau smalsavo Ingrida. „Jo nėra namuose. Ką norit?“ „Gal geriau užeikim vidun. Nemalonu tokiais klausimais koridoriuje“, – pasiūlė nepažįstamoji. „Jokiu būdu! Neįsileidžiu svetimų. Kalbėkit čia – trumpai ir aiškiai“, – atrėžė Ingrida. „Jūs tikrai norite viduryje namo kalbėt apie mano ir Tomo asmeninius santykius?“ – su ironija šyptelėjo moteris. – Apie kokius dar „santykius“? – išsprūdo Ingrida garsiai. „Ingrida, ar viskas gerai? Kodėl taip garsiai kalbi?“ – pasirodė smalsioji kaimynė Danutė išeidama iš lifto. „Sveiki, Danute. Viskas puiku. Lauke lyja?“ – nukreipė dėmesį Ingrida. „Atrodo, tuoj lis“, – pasakė kaimynė, tačiau neskubėjo į savo butą. „Na, gerai, užeikit“, – susierzinusi abejingai mostelėjo Ingrida. Viduje nepažįstamoji apžvelgė butą tarsi muziejuje. Jums penkios minutės. Kalbėkit, – Ingrida sustabdė ją prieškambaryje. – Ne į ekskursiją atėjot. „Esu Justina“, – pradėjo moteris, numesdama paltą ir skarą. „Aš ir Tomas esame įsimylėję.“ „O, kaip banalu. Negalėjot sugalvoti nieko geriau?“ – su sarkazmu pasakė Ingrida. „Meilė – ne banali. Nebūnat pirma žmona, kurios vyras išeina“, – pasitikėjimo nestokojo Justina. „O jūs tikra, kad Tomas mane jau spėjo pamilti mažiau nei jus?“ – šypsojosi Ingrida. „Žinoma! Kitaip čia neatvykčiau“, – drąsiai atkirto Justina. „Štai kur problema. Mano vyras nemoka mylėti nieko – net savęs. Suklydote, mieloji“, – ramiai tarė Ingrida. Staiga į duris įėjo Tomas, nustebęs pamatęs nepažįstamąją savo namuose. „Justina? Ko ieškai čia, šeštadienį? Kažkas iš darbo?“ – klausė Tomas, sumišęs. „Ne, dėl tavęs ji. Viską tau palieka – su viza ir kompensacija, jei tik nori!“ – šmaikščiai pridūrė Ingrida. Justina sutriko, apsirengė ir žingsniavo durų link. „Jau išeini? Tai kaip su Tomu? Rimtai, būčiau dėkinga, jei jį pasiimtum“, – linksmai atšovė Ingrida. Tačiau vos pravėrus duris, Justina išskubėjo nesitarusi nė žodžio. „Kas čia buvo per cirkas?“ – nesuprato Tomas. „Tu geriau pasakyk! Kodėl ši moteris atėjo manęs prašyti skirtis, sakydama, jog paliksi mane dėl jos?“ – susidėjus rankas klausė Ingrida. „Sakei, kad pažįsti mane. Aš tokius dalykus netoleruoju. Bet žinai, šiais laikais moterys bet ko imasi, jei nori „išspręsti“ savo bėdas“, – pakraipė galvą Ingrida. Tomas nusiavė batus ir nuėjo į virtuvę, o Ingrida dar akimirką susimąstė. Kartais žmonės ir jų planai būna tokie nevykę, kad belieka tik nusijuokti. Nepaisant visų bandymų sugriauti, jų šeima liko stipri kaip niekada.

Nori mano vyro? Prašom, jis tavo! pasakiau žmonai šypsodamasis nepažįstamai moteriai, kuri netikėtai

Uncategorized

022

Kol gyvas, niekada nevėlu – tikra lietuviška istorija apie mamą, artimųjų rūpestį ir gyvenimo permainas

Kol gyvas, niekada nevėlu. Pasakojimas Na ką, mama, kaip ir kalbėjom, rytoj užsuksiu ir tave nuvešiu.

Uncategorized

0141

Tai ne tavo namai Aliona liūdnai žvelgė į namus, kur prabėgo jos vaikystė. Sulaukusi aštuoniolikos, ji jau buvo visiškai nusivylusi gyvenimu. Kodėl likimas toks žiaurus? Mirė močiutė, į universitetą įstoti nepavyko, nes per stojamuosius egzaminus bendraklasė nusirašė nuo jos, o perduodama atsakymų lapą kažką pašnibždėjo egzaminuotojai. Šis susiraukė, privertė Alioną parodyti jos atsakymus ir apkaltino ją pačia nusirašinėjus – rezultato įrodyti niekaip nepavyko. Vėliau paaiškėjo, kad toji mergina yra vietinio turtuolio dukra. Ar su tokiais pasiginčysi? O dabar, po tiekos nesėkmių, jos gyvenime atsirado mama su dviem broliu ir nauju vyru. Kur jie buvo visus šiuos metus? Alioną užaugino močiutė, mama su ja praleido vos ketverius metus ir iš to laiko mergina jokių malonių prisiminimų neturėjo. Kol tėvas buvo darbe, motina palikdavo ją namuose vieną, pati išeidavo pasilinksminti. Būdama ištekėjusi, toliau ieškojo „tikro vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei vėliau, kai Alionos tėtis netikėtai mirė. Atsidūrusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo. Susirinko daiktus, ketverių metų dukrą paliko ant senelės slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro paliktą butą, išvažiavo nežinoma kryptimi. Močiutė Rajūnė veltui apeliavo į jos sąžinę. Tamara retkarčiais užsukdavo, bet Aliona jos visiškai nedomino. Vieną kartą vėl atvažiavo, kai Alionai buvo dvylika – atsivežė tuomet septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad motina perrašytų namą jos vardu. – Ne, Tama! Nieko tu negausi! – griežtai atkirto motina. – Kai numirsi – vis tiek viskas bus mano! – be jokio pasigailėjimo išrėžė Tamara, griežtai žvilgtelėjo į dukrą, kuri stebėjo konfliktą iš kito kambario, susidėjo daiktus ir išvažiavo, trenkdama duris. – Kodėl jūs visada susipykstat, kai ji atvažiuoja? – tuomet paklausė Aliona močiutės. – Nes tavo mama – egoistė! Prastai ją auginau! Mažai juostą naudojau! – karčiai atsakė Rajūnė. Močiutė netikėtai susirgo. Niekada nesiskundė sveikata, bet tą dieną, kai Aliona grįžo iš mokyklos, ant balkono sėdėjo išbalusi močiutė, kuri niekada anksčiau nebuvo sėdėjusi be darbo. – Kas atsitiko? – sunerimo ji. – Blogai jaučiuosi… Iškviesk greitąją, Alionyte, – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašelinės… mirtis. Paskutines dienas Rajūnė praleido reanimacijoje, lankyti buvo draudžiama. Beprotiškai bijodama dėl artimo žmogaus, Aliona nuliūdusi paskambino mamai. Ši iš pradžių atsisakė atvažiuoti, bet išgirdusi, kad močiutė reanimacijoje, sutiko, tačiau suspėjo tik į laidotuves. Po trijų dienų prie Alionos nosies pakišo testamentą: – Dabar šis namas priklauso man ir mano sūnums! Netrukus atvyks Olegas. Žinau, kad su juo nesutari. Taigi kurį laiką pagyvensi pas tetą Galiną, gerai? Motinos balse nebuvo nė lašo gedulo. Atrodė, ji netgi džiaugėsi Rajūnės mirtimi, juk dabar – ji paveldėtoja! Skausmo palaužta Aliona negalėjo priešintis motinai, ypač, kai testamente viskas buvo aiškiai parašyta. Todėl kurį laiką ji tikrai gyveno pas tetą Galiną, tėvo seserį. Tik ši buvo permainingo būdo, vis dar tikėjosi surasti naudingą partiją, todėl namuose nuolat sukiojosi triukšmingi, dažnai girti svečiai, kurių kompanija Alionai buvo nemaloni, o kai kurie – netgi nesveikai susidomėjo ja pačia, kas merginą siaubingai išgąsdino. Apie viską išsipasakojusi vaikinui Pauliui, Aliona sulaukė netikėtos ir džiuginančios reakcijos: – Ar dar trūko, kad visokie seni diedai spoksotų į tave ar rankas kištų! – pasakė jis ir labai ryžtingai, nors jam pačiam tik devyniolika, pridūrė: – Šiandien pat pakalbėsiu su tėvu. Mes turime vieno kambario butą miesto pakrašty, tėvas pažadėjo leisti man ten apsigyventi, kai įstosiu į universitetą. Savo žodį ištesėjau, dabar – jo eilė. – Nesuprantu, kuo čia aš dėta, – sutriko Aliona. – Ką reiškia – kuo? Mes abu ten gyvensime! – Juk tavo tėvai sutiks? – nustebo Aliona. – Jie neturi pasirinkimo! Skaitau, šiandien tau oficialiai pasipiršiu: sutiksi tapti mano žmona ir gyventi su manimi tame bute? Aliona vos neprapliupo laimės ašaromis: – Žinoma, taip! Sužinojusi apie artėjančias vestuves, teta apsidžiaugė, o motina tiesiog šnypštė iš pavydo: – Tai tu tuoktis sumanei? Žiūrėk, kokia greita! Į universitetą nesugebėjai įstoti, tai kitaip įsitaisyti nutarei! Pinigų iš manęs negausi, žinok! Ir šis namas – mano! Nieko tau neliks! Motinos žodžiai skaudžiai žeidė Alioną. Pauliui prireikė daug laiko raminti verkiančią sužadėtinę, o ją parsivežęs namo, jo tėvai ėmėsi guosti ir vaišinti šilta arbata. Tėvas, Andrius, akylai klausėsi būsimos marčios pasakojimų apie visus išgyventus sunkumus, kurių kitam gyvenime ir per visą amžių neužtektų. – Vargšele mano, ką tau reikėjo ištverti! – sušuko Pauliaus mama, išgirdusi, ką pasakė Tamara. – O mane labiau domina kita… – susimąstė Andrius. – Kodėl ji taip dėl namo dreba, jei visi dokumentai testamente aiškūs ir nuolat tuo grasina? – Nežinau… – šniurkščiojo Aliona. – Ji dėl namo nuolat pešėsi su močiute, kai tik atvažiuodavo. Seniau prašydavo parduoti, kad gautų pinigų, vėliau – kad perrašytų jai. Bet močiutė nesutiko. Sakydavo, jei taip padarytų, mes su ja liktumėm gatvėje. – Viskas labai keista! Sakyk, ar po močiutės mirties buvai pas notarą? – Ne, o kam? – nustebo Aliona. – Paveldėjimo pažinimui. – Bet juk paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Ir šiaip – mama parodė testamentą. – Ne taip paprasta, – atsakė Andrius. – Po savaitgalio nueisime pas notarą kartu. O dabar – pailsėk! Per tą laiką Aliona spėjo susitikti su motina, kuri atnešė kažkokių dokumentų ir bandė privilioti pasirašyti, bet laiku įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašys! – O tu kas toks? Ji suaugusi ir pati sprendžia, ką daryti! – grubiai atkirto Tamara. – Aš jos būsimas vyras ir manau, kad tai gali jai pakenkti. Todėl kol kas jokių popierių Aliona nepasirašys. Tamara ėmėsi piktų įžeidinėjimų, bet turėjo išeiti nieko nepešusi. Tai tik sustiprino Andriaus įtarimus. Po kelių dienų, kaip žadėta, jis su Aliona nuėjo pas notarą: – Klausykis, ką jis sakys, bet pasirašydama viską kruopščiai tikrink! – įspėjo Andrius. Laimei, notaras buvo sąžiningas. Jis priėmė Alionos prašymą, o kitą dieną jie gavo atsakymą, kad Alionai atidaryta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rajūnė buvo sukaupusi sąskaitoje nedidelę sumą Alionos mokslams apmokėti – apie tai anūkė nieko nežinojo. – O kaip dėl namo? – teiravosi Andrius, lydėjęs Alioną. – Namo nuosavybė jau seniai perleista Alionai dovanojimo sutartimi. Kitų dokumentų nėra. – Kaip – dovanojimu? – nustebo Aliona. – Jūsų močiutė prieš keletą metų kreipėsi į mūsų biurą, kad perrašytų namą jums dovanojimo būdu. Dabar, kai jums sukako aštuoniolika, turite pilną teisę naudotis ir gyventi jame. – O testamentas? – Jis buvo parašytas prieš septynerius metus ir vėliau anuliuotas. Veikiausiai mama apie tai nežino. Namas – jūsų nuosavybė. Andriaus įtarimai visiškai pasitvirtino. – Tai ką dabar daryti? – sutriko Aliona, išėjusi iš biuro. – Ogi pasakyti mamai, kad namas tavo ir ji turi išsikraustyti. – Ji to niekada nedarys! Ji visus mano daiktus jau išnešė už slenksčio! – Tam yra policija! Išgirdusi dukters žinią, Tamara įniršo: – Šitaip – mamą nori išvaryti? Tu pati išsikraustyk! Manai, aš tavo pasakomis patikėsiu? Kas tave čia kurstė? Sužadėtinis ir jo tėvas? Radai į porą sau pačią! Turiu dokumentą, kuris man suteikia teisę į šį namą! Mama paliko testamentą, kad paveldėtoja – aš! – Būtent! Taigi nešdinkitės abu iš čia, o tai sulaužysiu jums kojas, kad daugiau nesirodytumėt! – įsikišo Olegas, kuris tik stebėjo konfliktą. Andrius su Aliona nė nekrustelėjo. – O jus, pone, už grasinimus ir chuliganizmą galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn! – kultūringai, bet griežtai perspėjo Andrius. – Ką? O kas tu toks, kad man aiškintum?! Nešdinkitės, šis namas bus parduotas! Netrukus atvažiuos pirkėjai jį apžiūrėti! Tačiau atvažiavo policija. Įsigilinus į situaciją, jie pareikalavo pažeidėjus palikti namus, įspėję, kad priešingu atveju bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tamara su vyru ir sūnumis baisiai pyko, bet priešintis pareigūnams nepavyko. Aliona pagaliau sugrįžo į savo namus. Paulius atsisakė palikti ją vieną, baimindamasis Toliau galimų grasinimų iš motinos vyro, todėl pats persikraustė pas ją. Ir buvo teisus. Kurį laiką Tamara su Olegu Alionai ramybės nedavė. Sužinojusi apie močiutės sąskaitą, Tamara kreipėsi į notarą ir gavo teisę į dalį pinigų, bet namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Nustojusi kamantinėti Alioną tik tuomet, kai pasikonsultavo su visais įmanomais teisininkais, Tamara, galiausiai, išsikraustė su šeima ir daugiau niekada su dukra nebendravo. Aliona su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą mergina įstojo į svajonių specialybę universitete, o trečiame kurse jau pagimdė pirmagimį. Ji visą gyvenimą buvo dėkinga vyrui ir jo šeimai už tai, kad palaikė sunkiausią akimirką, ir gyveno laimingai. Autorė: Odeta

Tai ne tavo namai Austėja liūdnai apžvelgė namą, kuriame užaugo. Jai buvo vos aštuoniolika, bet ji jau

Uncategorized

026

Išlydėti į senelių namus: šeimos drama tarp pareigos ir meilės – ar galima aukotis iki galo?

Išsiuntė į globos namus Liaukis tu man, Ramunėle, net neužsimink apie tokius dalykus! Aldona Stasytė

Uncategorized

0186

„Ana dar jauna – dar pagimdys dar! – taip ji žadėjo. Tačiau galiausiai niekam to vaiko nereikėjo.“ Ana ir Robertas augo mažame Lietuvos miestelyje ir mokėsi vienoje klasėje. Po mokyklos jie kartu išvažiavo studijuoti į universitetą, vėliau persikėlė į Vilnių ieškoti darbo. Išsinuomojo nedidelį butą, rado darbus ir gyveno nesusituokę. Kai Ana pastojo, Robertas ją paliko. Vaikui jis planų neturėjo. Mergina buvo labai sukrėsta ir nusprendė grįžti į gimtąjį miestą auginti vaiko. Roberto mama – vietos valdžios atstovė – visiems tvirtino, kad Ana laukiasi ne nuo jos sūnaus ir šis vaikas neturi nieko bendro su jų šeima. Kaimynai žinojo visą šią istoriją, nes abi šeimos gyveno tame pačiame mikrorajone. Šeimos žaidimai Daug draugų girdėjo visą šią istoriją. Ana pagimdė nuostabią dukrytę. Ji nesirūpino Roberto šeima – norėjo ramiai auginti vaiką. Tačiau Roberto mama ir toliau visiems pasakojo, kad ši mergaitė ne jos sūnaus vaikas. – Pažiūrėkite į ją! – aiškino moteris. – Vaikas šviesiaplaukė, mes visi tamsūs. Nosis niekaip ne mūsų giminės! Visi gražūs, o vaikas negražus… Ana tik bando įsipaišyti į mūsų šeimą. Žmonės blogi! Ana pavargo nuo visų šių kalbų ir pasiūlė atlikti tėvystės testą. Kodėl ji turėjo tai daryti? Rezultatas buvo aiškus – Roberto mama iškart pakvietė Aną pasisvečiuoti ir susipažinti su anūke. Dukrytei dovanojo daug brangių drabužių ir žaislų. Ana, kuri gyveno tik iš mamos pensijos, buvo labai dėkinga. Po kurio laiko naujoji močiutė paprašė leidimo pasiimti anūkėlę pas save. Ana atsisakė, sakydama, kad mergaitei vos vieneri, todėl jai per anksti būti be mamos net kelias dienas. Močiutė supyko. Tada ji įspėjo Aną, kad kreipsis į teismą dėl teisės matytis su anūke. Ji teigė, kad anūkei žymiai geriau gyventi kartu su ja, kur yra visos sąlygos vaikui augti ir vystytis. Teisme bus įvertinta, kad tėvas turi butą, moka išlaikymą (yra pažyma), o mama neturi darbo ir viena. Jos nuomone, Ana dar jauna, gali gimdyti kitą vaiką. Ji patarė Anai savanoriškai atiduoti dukrą. Visiems aišku, kieno naudai spręs teismas, nes jų šeimą pažįsta visi miesto teisėjai. Ana nusprendė kovoti už savo teises auginti dukrą. Ginčai truko keletą metų. Mergaitė, kurios vengė įtakinga šeima, tapo jiems brangiausia ir mylimiausia. Ji rinko liudininkus, sekė, fotografavo… Anai teko pasislėpti. Galiausiai, viskas aprimo. Robertas vedė kitą ir susilaukė sūnaus. Močiutė perėjo prie naujagimio. Anos duktė pradėjo lankyti pirmą klasę. Mergina persikėlė į Vilnių, bet dažnai grįždavo pas mamą ir dukrą. Ten Ana sutiko jauną vyrą, mama patarė sūnų kurti savo gyvenimą, ji pažadėjo pasirūpinti anūke. Ana planavo pasiimti dukrą vėliau, kai viskas nusistovės. Geriausi drabužių prekeiviai Ana ištekėjo. Jie išsinuomojo butą, laukėsi bendro vaiko. Dabar viskas gerai, bet Ana neskubėjo pasiimti dukters, nes neturėjo kur jos auginti. Vyras nesidomėjo svetimu vaiku. Ana nutarė, kad jos mergaitei geriau likti pas močiutę – ten draugai, mokykla. Gimus vaikui, niekas negalės rūpintis ja. Taip jos mama ne viena, o duktė prižiūrėta. Tačiau vyresniajai moteriai ėmė blogėti sveikata, ne kartą prireikė greitosios pagalbos, gydėsi ligoninėje. Tuo metu anūkę globojo pensininkų šeima iš kaimynystės. Dabar įtakinga močiutė visai neberūpinasi anūke. Sutikusi Anos mamą, tik šypsosi: – Reikėjo manęs klausyti! Jeigu būtum atidavusi mergaitę iš karto, viskuo būčiau pasirūpinusi! Dabar būtų lankius užsienio kalbų mokyklą, mokėtų groti fortepijonu. Ir taip, mama ją paliko… Kas iš jos užaugs? O dabar rūpinsiuosi savo anūku! Jam viską duosiu! Geriausią mokyklą, geriausias būrelius! Tėvas niekada nesirūpino dukra. Galiausiai, mergaitė, dėl kurios taip ilgai kovojo ir bylinėjosi, liko nereikalinga niekam. Niekas nežino, kaip seksis jai ateityje.

Aistė dar jauna, dar ji dar pagimdys! žadėjo ji. Galų gale, niekas taip ir nepanoro to vaiko.

Uncategorized

058

Auklė broliui: kaip šeimos pareigos išbando santykius ir užauginti atsakomybę

Atsimeni, kaip sakiau, vakare pasakysiu kažką įdomesnio? Tai va, ką vakar išgyvenom namie su šeima Viskas

Uncategorized

0367

Kol mūsų vaikai ir anūkai spaudžiasi mažame bute, žento tėvai mėgaujasi gyvenimu erdviuose namuose – kaip lietuviška šeima jau aštuonerius metus pati viską neša ant savų pečių, kol kiti lieka abejingi

Kol mano vaikai ir anūkai glaudžiasi mažame bute, mano žento tėvai mėgaujasi gyvenimu erdviuose namuose Vilniuje.

Uncategorized

026

Patogios močiutės Janina Rimantienė prabudo nuo juoko. Ne nuo kuklaus kikensimo, ne nuo santūraus šypsnio

Uncategorized

0350

Mano vyro sesuo ilsėjosi pajūryje, kol mes kantriai remontavome namą, o dabar ji nori gyventi patogiai mūsų renovuotoje pusėje – bet tai jos pačios kaltė!

Mano vyro sesuo Adelė atostogavo Palangos kurorte, kol mes su vyru rimtai remontavome namą, o dabar ji