Zibainis

Ne tuos sutinkame, ne už tuos ištekame Gyvenimo kelias – nelengvas, o nuo likimo nepasislėpsi. Kiekvienas turi savo dalią, savo gyvenimo tiesą. Vera augo moterų karalystėje – taip jų namus vadindavo, nors „karalystė“ per stiprus žodis, nes gyveno paprastai: nuosavas namas, daržas, kiemas, malkos, šulinys ir nesibaigiantys ūkio darbai. Senelė Faiena jau daugelį metų viena gyveno kaime, anksti tapusi našle, jos duktė Marija taip pat liko viena – vyras paliko, kai Verai buvo dveji metai. Taip ir buvo jų šeimoje moterų karalystė. Vera nuo mažumės mokėjo melžti karvę, ravėti daržą, net paprasto maisto gaminimo išmoko. Faienai buvo gerokai virš penkiasdešimties, kai vieną vakarą grįžusi iš fermos pavargusi ištarė: – Marija, dukra, viskas atsibodo… – Mama, kas tau? – susirūpino Marija, šalia pribėgo ir anūkė Vera. – Ką gi… Nusibodo lenktis, mėšlą semti. Ar mes neturim teisės į kitokį gyvenimą? – kalbėjo dėdama nuvargusias, stiprias rankas ant kelių. – Tai ką siūlai, mama? – O gal išvažiuokime į miestą, čia viską parduosime. Šį tą sutaupiau, nupirksime butą mieste. – Močiute, aš sutinku! – nudžiugusi puolė Vera, – taip noriu į miestą… Taip ir padarė. Mieste gyveno Faienos vyresnysis brolis Nikolajus, ten ir apsistojo. – Atiduosime jums kambarį, – rūpinosi jo žmona, – kai rasite savo butą, persikelsite. Artimieji svetingi, o Marija su Nikoljumi ieškojo buto – kai galiausiai rado, persikraustė. – Reikėtų remontą daryti, – sakė Faiena, – bet visos santaupos nuėjo būstui. Nieko, laikui bėgant susitvarkysim. – Taip, mama. Beje, radau darbą duonos fabrike, rytoj pirmoji diena. Dar reikės Verą į mokyklą užrašyti – po pusantro mėnesio baigsis vasaros atostogos. Čia šalia yra mokykla, kaip tik pakeliui į darbą. – Gerai, dukra, mudvi su Vera nueisime į mokyklą, tu užsiėmusi darbu, – tarė Faiena. Verą priėmė į šeštą klasę. Mokykla tikrai netoli, Vera džiaugėsi: – Močiute, tikrai noriu mokytis miesto mokykloje – pasistengsiu, pažadu. Kai Marija grįžo po pirmos pamainos, motina pasakė naujieną: – Mane priėmė į mokyklą valytoja, ten, kur mūsų Vera mokysis. Kiek sveikata leis, dirbsiu – pinigų reikia. – Oi, mama, gal jau lik namie, pensiją gauni… – Ne, sūneli, kol yra jėgų, padirbėsiu – ir už anūkėlę ten mokykloje prižiūrėsiu, juk naujokė… Laikas bėgo. Faiena dirbo mokyklos valytoja, džiaugėsi nors ir pavargdama. Marija irgi dirbo, Vera mokėsi vidutiniškai. Baigusi aštuonias klases, Vera nutarė nebetęsti mokslų. Norėjo padėti motinai ir močiutei – reikėjo dirbti. Užmatė skelbimą – į restoraną ieško indų plovėjos, užėjo ir priėmė tuojau pat. Vera stropiai dirbo, padėdavo virtuvėje, kartais ir pavaduodavo virėją, kai ši ką nors tvarkėsi, maišė sriubą, kad neprisviltų. Susibičiuliavo su merginomis, vėliau kartu ėmė eiti į šokius. – Mama, einu į klubą šokti, grįšiu vėliau, – sakydavo. – Žiūrėk, Vera – ypač su vaikinais būk atsargi, ne visais gali tikėti, – primindavo močiutė. – Ai, močiute, aš jau suaugusi, viską suprantu. Klube ir pažino Toliką, kuris ją pakvietė šokiui ir visą vakarą nepaleido. – Parvesiu tave šiandien namo, – pasakė užtikrintai, Vera neatsisakė. Pradėjo susitikinėti, netrukus Tolikas pranešė: – Vera, mane paima į armiją. Palauksi manęs? Rašysiu laiškus, atrašyk. – Gerai, tikrai rašysiu, – pažadėjo Vera. Palydėjo Toliką į kariuomenę, kruopščiai rašė laiškus, jis taip pat, žadėjo po metų grįžti atostogų. Vera laukė. Pagaliau išsvajotas susitikimas. – Sveika, Vera. Kaip tu čia? Dar ne ištekėjai? – bandė juokauti Tolikas. – Juk pažadėjau laukti, tai ir laukiu. – Nu, nu… – balse džiugesio nebuvo, akimis vengiavo. Atostogos prabėgo greitai, Tolikas išvyko. Netrukus laiškai vis retesni, paskui visai nustojo rašyti. Atėjo laikas, kai Tolikas turėjo sugrįžti iš kariuomenės. Grįžo, bet Verai net nepranešė. Ji laukė, nėra telefono, į šokių aikštelę jis nebeužsuko. Grįždama iš šokių, Vera pasiteiravo draugių: – Merginos, gal kas žino, kas su Toliku? Turėjo grįžti iš kariuomenės, nesuprantu, kur jis… – Eik aplankyk, – šmaikštavo draugė, – kartu ir su žmona susipažinsi. Naivi tu, Vera… Tolikas vedė dar kariuomenėje ir atsigabeno žmoną, todėl ir nesirodo – namuose sėdi. Pamiršk jį, išmesk iš širdies. – Negali būti, juk aš laukiau, – nustebo ir nuliūdo Vera. – Tu laukei, o jis – ne. Praėjus kažkiek laiko, netikėtai Vera sutiko Toliką parke. Jis sėdėjo ant suoliuko kaip seniau. – Sveika, Vere, – pašoko vos pamatęs. Vera nuėjo nesustodama, bet jis bandė ją sulaikyti. – Palauk, Vera, atleisk… Kvailai pasielgiau. Visą laiką apie tave galvoju, sapnuose matau, žmonos nemyliu, prisidarė reikalų – vaiko laukiame. Vera, labai tavęs trūksta. Vera atsisuko ir tiesiai žvilgtelėjo į akis: – O ko dabar iš manęs nori? Kad būčiau slapta draugė, kol tu gyveni su žmona? Atsakau: ne! Apgavai mane, nepatikimas tu. Gyvenk su ta, kurią pasirinkai, auginkite vaikus be manęs. Linkiu laimės, Tolikai! – palingavusi per petį išėjo. Vera tęsė darbą restorane. Direktorė ją pastebėjo: – Vera, tau virtuvėje visi darbai sekasi, siūlau važiuoti į apskritį pasimokyti virėjos amato. – Oi, kaip gerai – sutinku. Man patinka gamint. Taip ir išsiruošė Vera – madingai apsirengusi, graži, laukė traukinio stotyje. Jaudinosi – pirmąkart viena į didelį miestą. Pro šalį ėjo vaikinų būrys – kažkas grojo gitara, dainavo, išlydėjo draugą, grįžtantį iš armijos. Staiga vienas vaikinas su kareiviška uniforma pasitraukė nuo kompanijos ir pribėgo prie Veros. – Labas, gal susipažįstam? Aš – Jurga, o tu? – Vera, – atsakė automatiškai. – Elektrinį traukinį lauki? – pasiteiravo, Vera linktelėjo. Tuo metu priartėjo traukinys, vaikinas nuskubėjo prie draugų. – Keistas tas Jurga, – pagalvojo Vera – kam jam mano vardas… Vera įlipo į priešpaskutinį vagoną, susirado laisvą vietą ir atsisėdo. Besižvalgant pro langą, netikėtai išgirdo virš galvos: – O, štai ir rada, – stovėjo tas pats kareivis. – Daug vagonų perėjau, bet radau. Mažai turime laiko – trumpam grįžau iš armijos, bet taip patikai, negalėjau praeiti pro šalį. Siūlau apsikeisti adresais – susirašinėsim. Sutinki? O kur važiuoji, beje? – Į kvalifikacijos kursus – būsima virėja, – atsakė Vera. Visą kelią kalbėjosi, apsikeitė adresais, išsiskyrė – Vera nesitikėjo, kad daugiau susitiks (juk buvo skaudi Toliko patirtis). Tačiau Jurga buvo šviesus, linksmas, per daug nieko nežadėjo… O Vera laiškus rašyti mokėjo. – Močiutė Faia visada sakydavo: ne tuos sutinkame, ne už tuos ištekame, – galvojo Vera, netikėdama, kad su Jurga bus kitaip. Beveik metus susirašinėjo. Pagaliau Jurga grįžo iš armijos – iškart atėjo pas ją. Vera tuo metu turėjo laisvadienį. Džiaugėsi. Vera pajuto – šiuo vaikinu galima pasitikėti, nepavedė. Bėgo metai. Vera – jau ištekėjusi už Jurgio. Dirbo virėja restorane, vyras – gamykloje. Vera mylėjo tvarką – viskas lentynose, švaru, išlyginta, pagaminta. Dvyniai sūnūs – darželyje, irgi išpuoselėti. Tik su vyru nuolat kovodavo – Jurga, kur ką padeda, ten ir numeta. Vera bėdavo, kaltindavo netvarka, bet… Tuomet suprato: – Reikia kitaip, reikia moteriško žavesio ir išminties. Pradėjo švelniai, kantriai pratinti – net darbo rūbus Jurga ėmė palikti prieangyje, geležėlius sudėdavo į garažą, kiemą ir daržinę pats tvarkydavo, net garaže buvo tvarka. Vera džiaugėsi. – Visgi sutikau tą žmogų, už kurį ir reikėjo tekėti – priešingai močiutės žodžiams, – pagalvojo Vera. Taip praėjo beveik visas gyvenimas laimingai, kol vieną dieną vyras negrįžo iš darbo namo – krito ir mirė vietoje, širdis sustojo. Lyg ir niekas nenumatė to. Vera labai pergyveno. Liko Vera viena – kaip ir jos močiutė Faiena bei motina Marija – dabar ją vienišą aplanko tik sūnūs ir anūkai. Nuo likimo nepabėgsi.

Netinkamai sutinkame, ne tuos pasirenkame Gyvenimo kelias nėra lengvas, nuo likimo nepabėgsi.

Uncategorized

0136

Vaikystės draugė sugrįžo į gimtąjį miestelį: niekada neturėjo vaikų, pasirinko gyventi tik sau – atviras pokalbis apie motinystės atsisakymą, laisvę ir gyvenimo be vaikų prasmę Lietuvoje

Atvažiavo seniai nematyta draugė iš vaikystės. Niekada neturėjo vaikų. Taip ir nusprendė jokių vaikų

Uncategorized

0579

Vyras pasiūlė atiduoti mūsų miegamąjį jo tėvams per visas šventes, o patiems miegoti ant grindų: lietuviškos šeimos kantrybės ir pagarbos išbandymas per Kalėdas

Tu gi supranti, kad tėvui radikulitas, rimtai pranešė vyras, jam ant sofos jokiu būdu negalima, paskui

Uncategorized

0449

Savo reikalų per akis, o čia tu

Na, Natasa, paskutinį kartą išgelbėk, ar ne? Mes ne svetimiečiai! prašė sesuo telefonu. Saulės balsas

Uncategorized

036

Nebegalių pakęsti to, kad kiekvieną savaitgalį į mūsų namus vėl susirenka visa vyro brolio šeima! Galbūt pažįstate tą ypatingą žmonių tipą, kuris nuoširdžiai tiki, kad pasaulis sukasi tik apie juos ir visai nesirūpina, kad turite savų reikalų. Mano vyro brolis su žmona, dviem vaikais ir žmonos broliu kone kiekvieną savaitgalį atvyksta pas mus nakvynei. Visa giminės kompanija apsistoja be jokio klausimo ar galime juos priimti, ar turime planų. Šis cirkas tęsiasi jau beveik metus ir man tikrai ima trūkti kantrybės! Myliu svečius, bet viskas turi ribas, o dabar nebegaliu nei ramiai po darbo pailsėti, nei susitvarkyti reikalų – visas savaitgalis virtuvėje arba šeimos pramogoms skirti pokalbiai, lovų klojimas ir kalnai skalbinių, kai jie išvažiuoja. Kaskart klausiu savęs – ar jie nesuvokia, kad nesikviesdami elgiasi mažų mažiausiai nemandagiai, net jei mes giminės? Gal nebūtų taip blogai, jei vizitai būtų reti, bet jie pas mus bent triskart per mėnesį… Aš su savo vyru niekada taip nesielgiame su kitais artimaisiais, gal reikėtų ir mums pas juos trumpam apsilankyti – tegu pajunta, koks „malonumas“ vėlai vakare priimti būrį svečių. Prašiau vyro su jais pasikalbėti, bet jis vis nedrįsta – bijo įžeisti… O gal jam tiesiog taip patogu? Kadangi pagalbos nesulaukiau, ėmiausi veikti pati. Pirmiausia nustojausi gaminti savaitgaliais ką nors naujo – svečiams teko valgyti savaitės likučius, o jei ir jų baigdavosi, prašom virkitės patys – aš galiu ir nevalgyti! Kartą, kai visi susėdo prie stalo laukdami vakarienės, pasakiau: šiandien valgysite, ką rasite, nes nebėra maisto – jei norit, virkitės. Sutrikę pavakarojo arbata ir nuėjo miegoti be žodžio. Nustojau prieš kiekvieną jų atvykimą tvarkytis. Kartą vyro brolienė pasiskundė, kad dukros baltos kojinės tapo pilkos – paaiškinau, kad šįkart nespėjau išplauti grindų, o jei svarbu higiena – vonioje kibiras ir šluota, gali tvarkytis pati! Daugiau tokių pastabų nebuvo… Ir, kas svarbiausia – ėmiau rūpintis savimi: nebekeičiau planų dėl svečių, vakarais su jais pabūnu valandą, paskui atsiprašau – turiu reikalų. Jei mano vyras nori draugauti – lai jis rūpinasi gimine. Kai neturiu planų, vikriai imuosi generalinės tvarkos – taip pat su svečiais leidžiu kuo mažiau laiko. Kartą, po eilinės viešnagės, vyro brolis paklausė: „Jau laikas mums trauktis?“ Kaip jis gi pats tai suprato! Nuo tada brangūs svečiai atvažiuoja tik suderinę iš anksto ir be nakvynės – žymiai rečiau. Ar esate susidūrę su panašia situacija ir kokį radote sprendimą?

Žinai, man jau iki gyvo kaulo įgriso, kad kiekvieną savaitgalį pas mane veržiasi giminės! Gal ir tau

Uncategorized

0286

Nustojau kalbėti su vyru po jo šlykštaus elgesio mano gimtadienyje – ir jis pirmą kartą išsigando – Na ką, keliam taurę už jubiliatę! Keturiasdešimt penkeri – moteris vis dar uoga, nors mūsų atveju gal jau džiovinta slyva, bet irgi gerai virškinimui! – Olego balsas nuskambėjo per visą restorano salę, užgoždamas net muziką. Svečiai prie ilgo stalo sustingo. Kai kurie nejaukiai nusijuokė, kiti nuleido akis į silkę su bulvėmis, lyg kas labai svarbaus lėkštėje būtų. Elena, sėdėjusi stalo gale savo naujutėlaičiu tamsiai mėlynu sukneliu, kurį rinkosi dvi savaites, pajuto kaip veidas nubalo. Šypsena, prilipusi prie lūpų nuo pat pradžios, virto skausminga grimasą. Olegas, patenkintas savo „juokeliu“, išpylė taurę degtinės ir plojosi šalia žmonos, apglėbęs ją sunkiu, šiltu delnu. – Tai ko čia visi surūgę? Manau, mano žmona turi humoro jausmą! Ne taip, brangioji? – jis pliaukštelėjo jai per nugarą, lyg bičiuliui pirtyje. – Bet užtat taupi. Štai ta suknelė – kiek metų jai? Treji? O atrodo kaip ką tik nupirkta. Tai buvo netiesa. Suknelė visiškai nauja, pirktas už pinigus, kuriuos Elena sutaupė iš papildomų vertimų. Bet ginčytis dabar, draugų, kolegų ir artimųjų akivaizdoje, reikštų paversti vakarą faršu. Ji lėtai atitraukė vyro ranką nuo savo peties ir gurkštelėjo vandens. Krūtinėje, saulės rezginio srityje, susiformavo ledinis gumulas. Seniau būtų atšovusi ką nors juokingo, bet šįkart viduje tarsi kažkas perlūžo. Vakaras tęsėsi iš inercijos. Olegas gėrė, vis labiau palaidėjo, kvietė šokti Elenos jaunas koleges, garsiai svarstė apie politiką ir kad „bobos griovė Lietuvą“. Elena priimdavo dovanas, dėkodavo už tostus, rūpinosi visais, bet viską darė tarsi mechaninis žmogus. Galvoje skambėjo tyla. Absoliuti, kurtinanti tyla, kurios vyro kriokimas nepasiekdavo. Namo grįžo vėlai. Olegas vos nusimovęs batus, nukrypavo į miegamąjį. – Nu, gerai pasėdėjom, – sumurmėjo jis atrišdamas marškinius. – Bet tas tavo šefas kažkoks įtartinas… Pavydi, kad turiu tokią kantrią žmoną. Girdi, Lena? Atnešk mineralinio, sausina po degtinės. Elena stovėjo prie veidrodžio, žvelgdama į savo atvaizdą – pavargusios akys, išsiliejęs tušas. Tyliai nusiavė batelius, padėjo į vietą. Nuėjo į virtuvę – bet ne mineralinio. Įsipylė stiklinę vandens sau, išgėrė, žvelgdama pro langą, kurio skaidrumą drumstė naktinis Vilniaus prospektas. Po to nuėjo į svetainę, iš spintos išsitraukė papildomą antklodę ir pagalvę, pasiklojo sofą. – Lena, kur dingo mano vanduo? – pasigirdo iš miegamojo. Ji užgesino šviesą koridoriuje, atsigulė ant sofos ir užsiklojo galvą. Naktis atėjo, bet miegas – ne. Nebuvo nei minčių apie kerštą, nei pykčio. Tik kristališkai aiškus suvokimas: tai buvo paskutinis kartas. Limitas išseko. Balansas – nulis. Ryte virtuvėje netvilko nei kava, nei kepamų kiaušinių kvapas. Olegą pažadino ne kavos malūnėlis, kaip visada, o tyla. Elena, jau pasipuošusi, sėdėjo prie stalo su planšete ir tuščia puodele. – O pusryčių? Galvojau, liko varškės blynams, – išsižiojo Olegas, varstydamas šaldytuvą. Elena nepakėlė akių. Persivertė planšetės puslapį, gurkštelėjo atšalusios arbatos ir toliau skaitė. – Lena! – Olegas atsisuko, laikydamas dešros gabalą. – Ar tu negirdi po vakarykščio? Ji atsistojo, ramiai pasiėmė rankinę, patikrino raktus ir išėjo. – Kur tu? Marškiniai neįlyginti! Trenkėsi durys. Olegas liko stovėti virtuvėje, su dešra rankoje, ir visiškai nesuprato, kas vyksta. – Ai, eiline drama, – suburblėjo jis, atsikąsdamas nuo dešros. – Moterų reikalai. Vakare atleis. Vakare grįžo namo – tamsu, žmonos nėra. Skambino – neatsako. Suvalgė vakar dienos makaronų, pažiūrėjo serialą, nuėjo miegoti, sumanęs pamokyti ją, kai tik grįš. Elena grįžo vėlai, kai jis miegojo – ramiai pasiklojo ant sofos svetainėje. Rytą situacija kartojosi: jokių pusryčių, jokio „labas rytas“, jokio paruošto pietų indelio. Ji tyliai susiruošė ir išėjo. Po trečios dienos Olegas rimtai sunerimo. – Baik triūbyti „tylos terapiją“! – suriko koridoriuje, ją besiaunančią. – Nu suprantu, leptelėjau, visiems pasitaiko! Tiek to žodžio, buvom pakylėti… Tai gal esi Anglijos karalienė? Atleisk, aišku? Kur mano juodos kojinės? Stalčiuje nė vienos! Elena pažvelgė į jį. Žvilgsnis ramus, tarsi būtų žiūrėjusi ne į gyvenimo partnerį, o į pelėsį ant tapetų. Nemalonu, bet nepražūsi. Ji nusisuko, paėmė skėtį ir išėjo. Savaitės pabaigoje butas pradėjo keistis. Olego daiktai, anksčiau stebuklingai atsidurdavę išskalbtose, išlygintose, sudėliotose vietose, kaupėsi krūvoje miegamajame. Šaldytuve dingo paruoštas maistas. Buvo kiaušiniai, sviestas, pienas, daržovės – bet jokių kotletų, sriubų ar mėgstamos troškinio. Jo paliktus indus niekas nemydavo – jie pasidengė pluta. Elena plovė tik vieną lėkštę ir šakutę – sau. Šeštadienį Olegas pakeitė taktiką. Nupirko tortą ir chrizantemų. – Lena, gana pykti, – padėjo tortą ant virtuvės stalo, prie kurio ji sėdėjo su nešiojamu kompiuteriu. – Ateik arbatos. Gi matau, kad esi namie. Ji pakėlė akis. Jose – tuštuma. Ramiai uždarė kompiuterį, atsistojo ir išėjo. Tuojau pasigirdo vonios durys ir tekančio vandens triukšmas. Olegas įtūžęs sviedė gėles į šiukšlių dėžę. – Pasiimk tą savo tylėjimą! Gerai! Manai, prasmegsiu be tavęs? Puikiai gyvenau be tavęs, kai tu dar į darželį ejai! Manipuliatore prakeikta! Demonstratyviai užsisakė picą, atsidarė alaus, įsijungė futbolą visu garsu. Elena lėtai praėjo pro šalį, įsikišo ausines ir atsigulė ant sofos, nusisukusi į sieną. Praėjo mėnuo. Olegas perėjo visus etapus: nuo pykčio ir bandymų išprovokuoti skandalą iki bandymų papirkti ir ignoruoti. Tačiau nepastebėti žmogaus, kuris tave ignoruoja, pasirodė netikėtai sunku. Jis pastebėjo, kad gyvenimas ima byrėti. Marškinius teko lyginti pačiam – ir jie likdavo glamžyti. Maistas „iš pristatymo“ kando kišenę ir skrandį. Butas lėtai virto dulkėtu sandėliu – Elena tvarkė tik savąją zoną, o Olegas tyčia nelietė šluostės. Bet didžiausia katastrofa įvyko vieną antradienio vakarą. Olegas grįžo anksčiau, supykęs po boso išsišokimo. Norėjo išsilieti, bet rėkti į tuštumą – kvaila. Prisijungė prie banko – laikas sumokėti paskolą už mašiną. Ekrane – „Nepakanka lėšų“. Mirktelėjo. Kaip? Juk algą gavo vakar! Tikrino likutį ir sustingo. Paprastai jis pervesdavo savo dalį į bendrą sąskaitą, iš kurios nuskaičiuodavo komunalinius, maistą ir paskolą, o Elena padengdavo trūkumą, kai pritrūkdavo. Dabar sąskaitoje – tik jo pervesta suma. Ir jos neužtenka. Šį mėnesį leido sau remontuoti buferį (ir pats nubraižė), kartą kitą gerokai pavakaroti su draugais, tikėdamasis, kad „Lena primes“. Jis įsiveržė į svetainę. Elena skaitė knygą. – Kas čia per bajeriai?! – suriko kišdamas jai telefoną po nosimi. – Už ką mokėti paskolą? Kodėl nepridėjai? Ji be žodžių atidėjo knygą. Iš stalčiaus ištraukė popieriaus lapą. Tyliai padavė jam. Tai buvo skyrybų ieškinys. Olegas perskaitė. Raidės šoko prieš akis. „…bendro ūkio neveda…“, „…santuokos santykiai nutrūkę…“. – Tu… Tu rimtai? Dėl juoko? Dėl tosto? Lena, gal tau kas blogai? Dvidešimt metų velniop – dėl niekų? Ji paėmė užrašų knygutę ir rašiklį. Pagreitimu užrašė ir pasuko jam. „Ne dėl juoko. Dėl to, kad manęs nesi gerbęs. Ir jau seniai. Butas – mano, paveldėjimas iš močiutės. Mašina įsigyta santuokoje, bet paskola tavo. Dėl turto dalybų užpildžiau – mašina lieka tau, bet pusę mano įnašo sumokėsi. Savaitę turi susirasti būstą, aš išvažiuoju pas mamą į sodą proceso metu.“ Olegas perskaitė. Suprato, jog pagrindas po kojomis slysta. Butas – išties Elenos, gautas pagal paveldėjimą. Pamiršo, įprato manyti esąs savas. Registruotas – taip, bet ne savininkas. – Koks dar sodas (sodyba)? Kur gyvent man? Tu žinai mano algą… paskola, dar alimentai Vytukui metus likę… Neišgyvensiu! Elena be pykčio. Tik nuovargio žvilgsnis. Užrašė: „Tu suaugęs vyras. Sakai, kad per jubiliejų esu „sena gryba“. Rask jaunesnę, energingą. Aš – noriu ramybės.“ – Bet aš tik juokavau! – sukliko Olegas. – Juokauja visi! Lena, atleisk! Nori, atsiklaupsiu? Tikrai nuslydo nuo fotelio ant kilimo, bandydamas griebti jos ranką. Elena atitraukė delną, atsistojo. Nuėjo į miegamąjį, pradėjo krautis daiktų. Olegui ėmė kilti tikras, lipnus, ledinis siaubas. Jis suprato netekęs ne tiek žmonos, kiek visos savo buities. Kas ruoš maistą? Kas primins apie gydytoją? Kas klausysis pagraudenimų apie šefą? Kas uždengs jo finansines skyles? Suprato – visiškai vienas. Draugai? Vynui geri, bet niekas gi jo pas save neįsileis. Mama? Vienatinėje su penkiom katėm ir stalinišku charakteriu. Į lyg niekur nieko – nenusileido. Elena metodiškai krovė švarkus, kelnes, megztinius. Sklandžiai, be chaoso. – Lena, nepulk taip, – bando įkalbėti. – Einam pas psichologą kartu? Dabar visi eina. Aš pasikeisiu. Nustosiu gert, užsikoduosiu. Rytoj! Ji net neatsisuko. Užsisklendė lagamino užtrauktuką. Tas garsas – kaip šūvis. – Lena, naktyje neišvažiuok! Liksi iki ryto – ramiai viską aptarsim. Juk mes artimi žmonės! Ji pažvelgė į akis. Pirmąkart per mėnesį jose – gyvybės kibirkštėlė. Tai buvo gailestis. Ramus, nuviliantis, kokiu žiūri į sužeistą balandį. Ji išsitraukė telefoną, parašė ir parodė ekraną. „Artimi žmonės viešai vieni kitų nežemina. Nedevėja ant tų, kurie jais rūpinasi. Tavo chamizmą kentėjau dešimt metų. Galvojau – būdas toks. Dabar žinau – išlepimas, nes esu įsitikinusi, kad niekur nedingsiu. Klydai. Pasitrauk.“ Minkštai, bet ryžtingai pastūmė ir išriedėjo su lagaminu į prieškambarį. – Mašinos neatiduosiu! Ir pinigų! – sukliko jam į nugarą, bandydamas gelbėtis. Elena apsivilko paltuką, atsisuko ir tvirtu balsu, pirmą kartą per mėnesį, tarė: – Grąžinsi, Olegai. Per teismą ir už bylinėjimosi išlaidas taip pat. Advokatas geras, brangus – tam ir taupiau premiją, kurios norėjai ant naujo meškerės. Raktus įmesk į pašto dėžutę, kai išsikraustysi. Terminas – iki sekmadienio. Trinktelėjo durys. Spragtelėjo spyna. Olegas liko stovėti tamsoje. Tyluma – gniuždanti, kraupi. Girdėjo, kaip brūzda šaldytuvas, varva čiaupas, kurį žadėjo pataisyti pusę metų. Nuėjo į virtuvę, atsisėdo prie Elenos vietos. Ant stalo – tas pats skyrybų ieškinys. Paėmė jį. Antspaudas, parašas, data. Tikra. Telefonas – banko žinutė: „Primename, jog rytoj paskolos nurašymas…“ Olegas uždengė veidą rankomis. Pirmą kartą per penkiasdešimt metų apsiverkė. Ne iš liūdesio dėl meilės, bet iš gailesčio sau, beviltiškos katastrofos suvokimo. Trys dienos praėjo lyg sapne. Bandė skambinti Elenai – blokuotas. Uošvė – sausas „Pats užvirinai košę, pats ir suvalgysi, ženteli. Lenos neliesk.“ Ketvirtadienį pradėjo krautis daiktų. Susidarė keista – jo čia labai mažai. Apranga, meškerės, įrankių lagaminas, nešiojamas kompiuteris. Visa, kas kūrė jaukumą – užuolaidos, žvakės, paveikslai, pledai, indai – viską rinko ir pirko Elena. Be jos butas liko plika betoninė dėžutė. Rinkdamas kojines rado seną fotoalbumą. Lapų – nuotrauka prieš dešimtmetį: jie prie Baltijos jūros. Elena juokiasi, apkabinusi, jis atrodo patenkintas. Tąsyk ji žiūrėjo į jį su susižavėjimu. Kada išnyko šis žvilgsnis? Kada ji nustojo būti moteris, tapo funkcija? „Atnešk“, „padėk“, „išskalbk“, „patylėk“. – Kvailį, – pasakė garsiai tuštumai. – Senstu ir visai neturiu proto. Sekmadienį išnešė paskutinį maišą. Raktus, kaip prašyta, įmetė į pašto dėžutę. Išeidamas atsisuko į langus savo – jau jos – buto. Tamsu. Įsėdo į automobilį, užvedė. Bako pilnumas – beveik nulis, sąskaitoje lygiai tiek pat. Kur važiuoti? Tik pas mamą lieka. Įsivaizdavo, kaip įžengs į aptriušusią virtuvę, o mama pradės gėdinti nuo slenksčio: „Aš sakiau, kad ji tau ne pora…“. Trinktelėjo per vairą. Skausmas kiek prablaivino. Atsivertė kontaktus – nėra nė vieno, kam paskambinti ir tiesiog pasikalbėti, niekinant ar patarinėjant. Įjungė pavarą, išvažiavo iš kiemo. Priekyje laukė ilgas, vienišas gyvenimas – teks mokytis virti barščius, lyginti marškinius, gal net laikytis liežuvio. Bet baisiausia – ne tai. Baisiausia – aiškiai suvokti, kad pats savo rankomis sugriovei vienintelę vietą, kur tave mylėjo tiesiog šiaip, be sąlygų. O tuo pat metu Elena sėdėjo mamos sodyboje, įsisupusi į šiltą pledą, gurkšnojo mėtų arbatą. Sieloje – tuščia, bet ramu. Telefonas – išjungtas. Laukė teismai, dalybos, bet ji žinojo: susitvarkys. Sunkiausia – gyventi su žmogumi, kuris verčia jaustis vienišai. Tai jau praeity. Kur nors sode suokė lakštingala, oras kvepėjo alyvomis ir laisve. Pirmą kartą per daug metų kiemo kvapas nebesimaišė su vyro „tvarka“. Ji giliai įkvėpė ir nuoširdžiai nusišypsojo. Jei ši istorija palietė – spauskite „patinka“ ir prenumeruokite tinklaraštį! O komentaruose pasidalinkite – kaip būtumėte pasielgę Elenos vietoje?

Na ką, išgerkim už mūsų jubiliatę! Keturiasdešimt penkeri vėl uoga, nors mūsų atveju labiau džiovinta

Uncategorized

028

Kai norėjai likti sausas iš vandens

20240412, ketvirtadienis Vakar norėjau išsiveržti iš situacijos, bet likau stovėti vietoje.

Uncategorized

027

Senos atvirutės paslaptis

Senos atvirutės paslaptis Tris dienos iki to momento, kai jos gyvenime atsirado pageltęs vokas, Aistė

Uncategorized

0333

Nebegalių pakęsti to, kad kiekvieną savaitgalį į mūsų namus vėl susirenka visa vyro brolio šeima! Galbūt pažįstate tą ypatingą žmonių tipą, kuris nuoširdžiai tiki, kad pasaulis sukasi tik apie juos ir visai nesirūpina, kad turite savų reikalų. Mano vyro brolis su žmona, dviem vaikais ir žmonos broliu kone kiekvieną savaitgalį atvyksta pas mus nakvynei. Visa giminės kompanija apsistoja be jokio klausimo ar galime juos priimti, ar turime planų. Šis cirkas tęsiasi jau beveik metus ir man tikrai ima trūkti kantrybės! Myliu svečius, bet viskas turi ribas, o dabar nebegaliu nei ramiai po darbo pailsėti, nei susitvarkyti reikalų – visas savaitgalis virtuvėje arba šeimos pramogoms skirti pokalbiai, lovų klojimas ir kalnai skalbinių, kai jie išvažiuoja. Kaskart klausiu savęs – ar jie nesuvokia, kad nesikviesdami elgiasi mažų mažiausiai nemandagiai, net jei mes giminės? Gal nebūtų taip blogai, jei vizitai būtų reti, bet jie pas mus bent triskart per mėnesį… Aš su savo vyru niekada taip nesielgiame su kitais artimaisiais, gal reikėtų ir mums pas juos trumpam apsilankyti – tegu pajunta, koks „malonumas“ vėlai vakare priimti būrį svečių. Prašiau vyro su jais pasikalbėti, bet jis vis nedrįsta – bijo įžeisti… O gal jam tiesiog taip patogu? Kadangi pagalbos nesulaukiau, ėmiausi veikti pati. Pirmiausia nustojausi gaminti savaitgaliais ką nors naujo – svečiams teko valgyti savaitės likučius, o jei ir jų baigdavosi, prašom virkitės patys – aš galiu ir nevalgyti! Kartą, kai visi susėdo prie stalo laukdami vakarienės, pasakiau: šiandien valgysite, ką rasite, nes nebėra maisto – jei norit, virkitės. Sutrikę pavakarojo arbata ir nuėjo miegoti be žodžio. Nustojau prieš kiekvieną jų atvykimą tvarkytis. Kartą vyro brolienė pasiskundė, kad dukros baltos kojinės tapo pilkos – paaiškinau, kad šįkart nespėjau išplauti grindų, o jei svarbu higiena – vonioje kibiras ir šluota, gali tvarkytis pati! Daugiau tokių pastabų nebuvo… Ir, kas svarbiausia – ėmiau rūpintis savimi: nebekeičiau planų dėl svečių, vakarais su jais pabūnu valandą, paskui atsiprašau – turiu reikalų. Jei mano vyras nori draugauti – lai jis rūpinasi gimine. Kai neturiu planų, vikriai imuosi generalinės tvarkos – taip pat su svečiais leidžiu kuo mažiau laiko. Kartą, po eilinės viešnagės, vyro brolis paklausė: „Jau laikas mums trauktis?“ Kaip jis gi pats tai suprato! Nuo tada brangūs svečiai atvažiuoja tik suderinę iš anksto ir be nakvynės – žymiai rečiau. Ar esate susidūrę su panašia situacija ir kokį radote sprendimą?

Žinai, man jau iki gyvo kaulo įgriso, kad kiekvieną savaitgalį pas mane veržiasi giminės! Gal ir tau