Uncategorized
01.7k.
Dešimt metų darbavausi virėja sūnaus šeimoje – nė padėkos žodžio nesulaukiau Mokytoja išėjo į pensiją sulaukusi 55-erių. Ir dešimt metų gyveno pas sūnų, jo šeimoje. Neseniai susitikome – pasidalijo džiaugsmu, kad antrąkart „išėjo į pensiją“. Prisimenu, kai tik atleista iš darbo persikėlė į sūnaus namus. Savo butą užkonservavo, nuomoti kažkodėl nesiryžo. Gal bijojo, kas žino? Sūnaus šeimoje su marčia susiklostė geri santykiai – jokių barnių, nesutarimų. Ir kasdienybę liaudiškai dalijosi nuostabiai ramiai. Esu įsitikinęs, kad ši moteris – tikra didvyrė. Bendras gyvenimas prasidėjo, kai anūkui buvo metukai. Ir išgyveno ji su jais gerą dešimtmetį. Marčia išėjo į darbą, o visos buities „siaubas“ krito ant močiutės pečių. Tikrai vadinu tai siaubu. Svarbiausia, kad ant rankų – mažylis. Didžiulė atsakomybė, ne kiekvienas išdrįs. Nuo ryto iki vakaro buvo auklė, virėja, kambarinė. Jaunieji sugrįždavo tik po 19 valandos, tada ji galėdavo bent šiek tiek atsikvėpti – kad ryte viskas prasidėtų iš naujo. Kai vaikas pradėjo lankyti mokyklą, paprasta nebuvo – troleibusas! Ir močiutė lydėjo jį į pamokas, žinoma, pasiimdavo. Taip buvo iki penktos klasės. Tuo pat metu niekas neatšaukė virėjos ir kambarinės pareigų. Pasakojo, būdavę vakarų, kai net televizoriaus žiūrėti nepajėgdavo – iš nuovargio užmigdavo. Jokių pašnekesių su draugėmis, jokių pramogų. Per šventes jaunimas vykdavo pas draugus – o kas likdavo su vaiku? Ji ir būdavo. Kai vaikui – jau beveik dešimt, galbūt buvusi mokytoja ir dirbtų toliau „šeimoje“. Bet atsitiktinumas padėjo atrasti laisvę. Kartą išgirdo, kaip marčia sako sūnui: „Tavo mama turbūt per daug pilsto skalbimo miltelių – skalbiniai dvelkia chemija. Tu jai tyliai pasakyk“. Tai reiškia: dešimt metų skalbė – ir nieko! Moteris nutylėjo, bandė užgniaužti nuoskaudą. Antroji situacija – ne ilgai laukus: marčia pasiūlė atiduoti vaiko kambaryje vietą jam, o jai pačiai persikelti į pereinamą kambarį. Tada suprato: „Atėjo laikas ir man išeiti“. Susikrovė daiktus ir grįžo į savo namus. Atnaujino butą, išsiplovė – ir sugrįžo. O vėliau nutiko esminis dalykas: sūnus su žmona įsižeidė, kad ji išvažiavo. Matyt, manė, kad ji iki mirties bus jų tarnaitė. Taip priprato! Liūdna, kad niekas jos iš tiesų nepasigailėjo. Tarsi savaime suprantama: skalbti, gaminti, plauti, viską tvarkyti. Tarsi ji nepavargsta ir neturi savo gyvenimo. Įsižeidė – ir nustojo bendrauti. Bet moteris optimistė, tiki, kad viskas susitvarkys. Dabar tikras džiaugsmas: gali pagyventi sau. Nebereikia niekur skubėti, jokių atsakomybių. Ar žmogui daug reikia? Štai taip! Sulaukusi 65-erių, vėl pajuto džiaugsmą. Prisimeni tą dainą? „Antroji jaunystė ateina tam, kas pirmąją saugojo“? Ji pajuto stebuklingą išlaisvėjimo jausmą. Teisę gyventi sau. Visišką laisvę nuo pareigų. Tegul „gražus“ žodis. Tegul! Bet tai tikra pasiaukojimo istorija. Man atrodo, retas sugebės tai įvertinti. Net ir mūsų pačių vaikai. Juk greitai pripranti, kad kažkas už tave skalbia, gamina, dengia stalą ir nurenka indus. Sukrauna švarius rūbus į vietą. Pripranti, kad tavo vaikas saugiose rankose – pamaitins, paguldys miegoti, kartu padarys namų darbus. Pripranti – labai greitai!
Dešimt metų pradirbau virėja savo sūnaus šeimoje ir nesulaukiau jokios padėkos Mokytoja išėjo į pensiją
Zibainis
Uncategorized
076
Ne laukėme: Tikra lietuviška šeimos istorija apie dingusį tėtį, ištikimą dėdę, mamos meilę iki skausmo, vaikystės viltis ir naują pradžią per mokyklos baigimo šventę
Nebuvom pasiruošę Mūsiškis tėtis išvyko kažkur į darbus, kai mokiausi penktoje klasėje, o sesuo pirmoje.
Zibainis
Uncategorized
033
Kai pasakiau žmonai, kad jos dukra nėra mano rūpestis, išaiškėjo tiesa apie mūsų šeimą
2024 m. birželio 14 d., penktadienis Ilgai buvau vienišius. Net mano jaunesnysis brolis sukūrė šeimą
Zibainis
Uncategorized
022
Įsimylėjau po šešiasdešimties. O mano dukra sako, kad ją gėda dėl manęs
Įsimylėjau po šešiasdešimtmetį. O mano dukra, Ugnė, sako, kad ji man gėda. Mama, gal čia išprotėjai!
Zibainis
Uncategorized
085
Mama, aš vedu! – linksmai pranešė sūnus. – Smagu girdėti, – be didesnio entuziazmo atsakė Sofija Povilaičienė. – Mama, ko tu tokia? – nustebo Viktoras. – Nieko… O kur ketinate gyventi? – susiaurinusi akis paklausė motina. – Čia, Vilniuje. Juk ne prieš? – atsakė sūnus. – Trys kambariai, tikrai visi tilpsime. – O ar aš turiu pasirinkimą? – klausė motina. – Na, juk nesinuomosime būsto… – nusiminęs tarė sūnus. – Supratau. Pasirinkimo neturiu, – beviltiškai sakė Sofija Povilaičienė. – Mama, dabar nuomos kainos tokios, kad mums net maistui neužtektų. – paaiškino Vytis. – Bet čia gyvensime ne amžinai: dirbsime ir taupysime būstui, juk taip greičiau pavyks. Sofija Povilaičienė tik gūžtelėjo pečiais. – Gerai… – tarė ji. – Taigi, įsikursite, gyvenkite tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas: komunalines išlaidas daliname po tris, o namų šeimininke aš nebūsiu. – Gerai, mama, kaip sakai, – nedelsdamas sutiko Viktoras. Jaunieji surengė kuklias vestuves ir gyveno trise viename bute: Sofija Povilaičienė, Viktoras ir marti Irena. Nuo pat pirmos dienos, kai jaunieji įsikraustė, Sofija Povilaičienė vis išvykdavo skubiu reikalu. Grįžta jaunieji namo po darbo – o mamos nėra, viryklės tuščios, o namuose bardakas, kaip paliko, taip viskas ir guli apversta. – Mama, kur buvai? – nustebęs klausia sūnus vakare. – Supranti, Vytuk, paskambino iš Kultūros rūmų, pakvietė į liaudies dainų chorą – juk žinai, balsą turiu… – Tikrai? – nustebo sūnus. – Tai žinoma! Tiesiog buvai užmiršęs, o aš juk sakiau. Ten susirenka tokie pat pensininkai kaip ir aš, dainuojame kartu. Man labai patiko, ir rytoj vėl eisiu! – su šypsena atsakė Sofija Povilaičienė. – O rytoj – vėl choras? – paklausė sūnus. – Ne, rytoj literatūrinis vakaras, skaitysime Maironį. – pasakė Sofija Povilaičienė. – Juk žinai kaip Maironį myliu. – Tikrai? – vėl nustebo sūnus. – Tai aišku! Sakiau tau juk, nemoki klausytis mamos! – su švelniu priekaištu atsakė Sofija Povilaičienė. Marti tyliai stebėjo pokalbį ir nė žodžio neištarė. Nuo to laiko, kai sūnus vedė, Sofija Povilaičienei tarsi atsivėrė antras kvėpavimas: lankė įvairius senjorų būrelius, jos senas drauges pakeitė naujos, kurios dažnai užeidavo į svečius, virtuvę užimdavo iki vėlyvos nakties, gerdavo arbatą su sausainiais, žaistavo loto, arba ji pasivaikščiodavo, ar tiesiog žiūrėdavo serialus taip įsijautusi, kad net negirdėdavo, kaip vaikai grįžę ją sveikindavo. Namų darbų Sofija Povilaičienė kategoriškai nesiėmė, visus reikalus suverčiant marčiai ir sūnui. Iš pradžių jie nekalbėjo, vėliau marti pradėjo žvairuoti, tada iš jų pradėjo girdėtis nepatenkinti šnabždesiai, galiausiai sūnus giliai atsidusdavo. Tačiau į šiuos smulkius dalykus Sofija Povilaičienė nekreipė jokio dėmesio ir toliau gyveno aktyviai, kaip tik gali jos amžius. Vieną dieną ji grįžo namo labai laiminga, niūniuodama „Sielininką“ per nosį. Įėjo į virtuvę, kur jaunuoliai nuobodžiai valgė šviežią sriubą ir linksmai tarė: – Vaikai, galite mane pasveikinti! Susipažinau su puikiu vyru ir rytoj važiuoju su juo į sanatoriją! Puiki žinia, ar ne? – Tikrai, – sūnus ir marti sutarė vienu balsu. – O tai rimta? – atsargiai paklausė sūnus, baimindamasis, kad bute atsiras dar vienas gyventojas. – Dar negaliu sakyti, tikiuosi po sanatorijos viskas paaiškės, – atsakė Sofija Povilaičienė, įsipylė sriubos ir su apetitu pavalgė, dar ir papildomai užsipildama. Po kelionės Sofija Povilaičienė grįžo nusivylusi. Pasakė, kad Aleksas nėra jos lygio ir keliai išsiskyrė, bet iškart pridūrė, kad dar viskas prieš akis. Būreliai, pasivaikščiojimai ir vakarojimai tęsėsi aktyviai. Galiausiai, kai jaunuoliai vėl grįžo namo į netvarkingą butą su tuščiais puodais, marti neiškentė – garsiai trinktelėjo tuščia šaldytuvu ir piktai tarė: – Sofija Povilaičiene, gal galėtumėte ir namų darbais užsiimti? Bute – chaosas! Šaldytuve – nieko! Kodėl turime visą namų naštą nešti mes, o jūs – ne? – Kodėl tokie pasipiktinę? – nustebo Sofija Povilaičienė. – O jei patys gyventumėte, kas už jus viską ir darytų? – Bet juk jūs esate! – argumentavo marti. – Aš juk ne vergė, ne Daivutė, kad būčiau tarnaitė dienomis. Užteks – savo jau atidirbau! Be to, Vytį įspėjau, kad nebus namų šeimininkės. Kad jis tau nepasakė, ne mano kaltė, – paaiškino Sofija Povilaičienė. – Maniau, kad juokauji… – sutrikęs tarė Viktoras. – Tai norite ramiai gyventi ir kad aš dar tvarkyčiau visų išmėtytus daiktus ir virčiau valgyti puodais? Ne! Sakiau, daryti nenoriu, ir nedarysiu! O jei nepatinka – galima ir atskirai gyventi! – atsakė Sofija Povilaičienė ir išėjo į savo kambarį. Kitą rytą, lyg niekur nieko, niūniuodama „Oi, neverk motušėle…“, apsivilkusi naują palaidinę, pasidažiusi lūpas raudonai, iškeliavo į Kultūros rūmus – jos jau laukė Liaudies dainų choras…
Mama, aš tuokiuosi! linksmai pasakė sūnus. Džiaugiuosi… be didelio entuziazmo atsakiau, lyg pati sau.
Zibainis
Uncategorized
0138
Sutuoktinis nenori atiduoti buto dukrai: ar teisinga, kad palikimą dalintume kitaip, kai dukra studijuoja, o sūnūs dar maži? Ginčas apie paveldėtą mažą butą Vilniaus centre ir vaikų ateitį mūsų šeimoje
Mano vyro teta paliko jam butą paveldėjimui. Butas nedidelis, tačiau esantis pačiame Vilniaus senamiesčio centre.
Zibainis
Uncategorized
029
Išsiskyriau su vyru po 40 metų, nes pagaliau drįsau gyventi taip, kaip noriu
Aš išėjau iš vyrų po keturiasdešimt metų. Galiausiai išdrąsinoi gyventi savaip. Visi šaipėsi.
Zibainis
Uncategorized
0136
Tu net neįsivaizduoji, kas yra tavo tikras laimės kelias – Penki šimtai eurų? – Karina tris kartus perskaitė pranešimą telefono ekrane, kol skaičiai pagaliau įgavo prasmę. – Tu paėmei kreditą penkiems šimtams eurų? Dmitrijus sėdėjo ant sofos susikniaubęs prie savo išmaniojo ir net nepakėlė galvos. – Ai, čia… Taip, smulkmena, mamai remontui. Juk žinai, pas ją vamzdžiai bėga, parketas iškilo, tapetai nuo drėgmės atšoko… – Palauk. – Karina nusėdo ant fotelio krašto, nes kojos nenorėjo laikyti. – Tu paėmei kreditą penkiems šimtams eurų ir viską atidavei savo mamai. Negi nė žodžio man nepasakei? Dmitrijus pagaliau atitraukė žvilgsnį nuo ekrano. Jo veide atsispindėjo tikras nesupratimas, tarsi žmona klaustų apie kažką visiškai akivaizdaus. – Karina, juk čia mama. Ji viena gyvena, pensija maža. Kas dar jai padės? – O pasitarti su manimi? – Karina ėmė šaukti, bet sustoti negalėjo. – Paklausti mano nuomonės? Bent jau įspėti? – Tu būtum pradėjusi ginčytis, – gūžtelėjęs pečiais atsakė Dmitrijus. – O mamai reikėjo skubiai. Ketverius metus. Ketverius metus ji kantriai toleravo tą moterį, kuri skambindavo kas vakarą, kad sužinotų, ką Dima vakarieniauja. Kuri atvažiuodavo be perspėjimo ir kritikuodavo buto švarą. Kuri per kiekvieną šeimos vakarienę susodindavo svečius taip, kad Karina atsidurtų stalo gale. – Nedramatizuok, – ramiai toliau kalbėjo Dmitrijus. – Susitvarkysim. Greitai išsimokėsime, čia nedidelė suma. Juk šeima. Ašaros plūdo pačios – karštos, piktos. Karina braukė jas rankos nugarėle, ištepdama skruostus tušu. – Šeima? O aš – šeima? Ar tik priedas? Prisimeni, kai tavo mama nusprendė, kad mums laikas keisti mašiną, ir tu pardavei mūsų be mano žinios? Kai ji išmetė mano daiktus iš svečių kambario, nes nepatogu nakvoti tarp „svetimo šlamšto“? Kai per mano gimtadienį išvažiavote rinkti jai naują šaldytuvą? – Smulkmenos, – numojo ranka Dmitrijus. – Tu tiesiog pavargai, tau reikia pailsėti. Karina žiūrėjo į šį vyrą – aukštą, su minkštomis veido linijomis, duobutėmis skruostuose, kurios kadaise atrodė tokios žavios. Dabar ji matė tik trisdešimtmetį vaiką, nesugebantį perkirpti bambagyslės. – Mes susitvarkysim, – kartojo jis kaip mantrą. – Meilė viską įveiks. Karina tyliai atsistojo ir išėjo į miegamąjį. Dvi didelės sportinės tašės gulėjo ant spintos viršaus – tos pačios, su kuriomis kadaise čia atsikraustė. Ji ištraukė jas, metė ant lovos ir ėmė atidarinėti duris po durimis. Dmitrijus pasirodė duryse po dvidešimties minučių, kai pirmoji tašė jau buvo pilnutėlė. – Ką tu darai? Karina, juk tai kvaila. Tu juk nesiruoši rimtai? Ji neatsakė. Tvarkingai suskirstė megztinius, džinsus, apatinius. Nukėlė nuo lentynos dėžutę su papuošalais – tėvų ir draugių dovanomis, nieko nuo jo imti neketino. – Kur eisi? Pas mamą? Juk ji Kaune! Užsegė užtrauktuką ant antros tašės. Patikrino rankinę – pasas, korta, raktai nuo mamos buto, kuriuos nešiojosi „šiaip sau“. – Karina, nors ką nors pasakyk! Tu negali manęs palikti. Juk myliu tave! Ji pažvelgė ilgai. Tada paėmė tašes ir išėjo iš buto. …Kitą rytą Karina stovėjo eilėje prie metrikacijos skyriaus, stipriai suspaudusi rankose paraišką dėl skyrybų. Už lango smulkiai lijeno, pilki debesys kabėjo žemai virš stogų, bet viduje tvyrojo keistas ramumas. Sprendimas buvo priimtas. Pirmas skambutis pasigirdo pusę trečios nakties. Karina pašoko ant draugės Linos sofos, ne iš karto supratusi, kur yra. – Reikia pasikalbėti, – Dmitrijus sunkiai kvėpavo į ragelį, kalbėjo padrikai. – Viską supratau, pasikeisiu. Duok man šansą. Ji nutrūko ryšį. Po dvidešimties minučių telefonas vėl suskambo. – Karina, negaliu be tavęs. Tu – mano gyvenimo prasmė. Iki ryto atėjo keturiasdešimt trys žinutės. Kiekviena – ilga, su ašaringais prisipažinimais, pažadais, grasinimais. „Jei negrįši, nežinau, ką padarysiu.“ „Mama sako, kad tu tiesiog kaprizinga.“ „Visada lauksiu tavęs.“ Po savaitės jis ėmė rodytis prie jos darbo. Karina išeidavo pietų – ir susidurdavo su pažįstama figūra prie šalia esančio kebabų kiosko. Eidavo į metro po darbo – ir matydavo jį kitame gatvės šone. – Atsitiktinai pro šalį ėjau, – šypsodavosi Dmitrijus, kai Karina reikalavo paaiškinimų. – Tiesiog norėjau pamatyti tave. Vieną vakarą pasigirdo skambutis į draugės Linos duris. Karina atidarė, nepažiūrėjusi pro akutę – laukė picos kurjerio. Ant slenksčio stovėjo Dmitrijus su puokšte raudonų rožių. – Vieną šansą, – sušnabždėjo jis. – Daugiau neprašau. Karina tyliai uždarė duris. Jis prastovėjo po ja dvi valandas, kol kaimynai pagrasino iškviesti policiją. Ji išmoko su tuo gyventi – kaip išmokstama gyventi su chronišku skausmu. Ne skaityti žinučių, neatsakyti į skambučius iš nežinomų numerių, neatsisukti gatvėje. Pakeitė darbą į nuotolinį kitoje įmonėje, persikėlė į miegamąjį rajoną, kur Dmitrijus tikrai neužklystų atsitiktinai. Skyrybas įteisino po trijų mėnesių. Karina išėjo iš teismo su oficialiu dokumentu rankose ir apsiverkė tiesiai ant laiptų – ne iš liūdesio, iš palengvėjimo. Pirmi laisvės mėnesiai gąsdino savo tuštuma. Karina buvo pripratusi kiekvieną sprendimą derinti su kažkuo, net jei tas kažkas vis tiek elgdavosi savaip. Dabar ji galėjo nusipirkti bet kokį jogurtą parduotuvėje, neklausdama, ar tai patvirtins Elena Viktorija. Galėjo žiūrėti bet kurį filmą, negirdėdama: „normalios moterys tokių nežiūri“. Galėjo kvėpuoti. Užsirašė į anglų kalbos kursus – seną svajonę, kurią Dmitrijus laikė „beprasmiškom ispardavimom“. Pradėjo eiti į jogą rytais, dar prieš aušrą, kai miestas tik prabunda. Savaitgalį viena išvyko į Klaipėdą – be plano, tiesiog vaikštinėjo gatvėmis ir valgė marcipanus. Po pusės metų skambučiai liovėsi. Žinutės – irgi. Karina dar mėnesį laukė blogos žinios, dar mėnesį, o paskui suprato, kad galima pagaliau atsipalaiduoti. Įsidarbino marketingo agentūroje – spalvingas ofisas, jauna komanda, įdomūs projektai. Gyvenimas tvarkėsi. …Andrių sutiko per įmonės vakarėlį, kur ją prisiviliojo kolegė Milda. – Jis mūsų pagrindinis programuotojas, – pristatė Milda aukštą vaikiną su elegantiškais akiniais. – Andriau, susipažink, Karina iš marketingo. Jis paspaudė ranką – tvirtai, bet atsargiai. Nusišypsojo – paprastai, be jokio bandymo sužavėti. – Ir jūs pabėgote nuo karaokės? – paklausė jis, linktelėdamas scenos pusėn, kur finansų direktorius falsavo „Bloody Type“. – Taupau nervus, – linktelėjo Karina. Prakalbėjo iki vakaro galo – apie knygas, apie keliones, apie tai, kaip keistai sutvarkytas gyvenimas. Andrius klausė daugiau, nei kalbėjo. Užduodavo klausimus ir laukdavo atsakymo, nepertraukinėjo. Nemokė, neaiškino, kaip jai reikėtų gyventi. Sužinojęs, kad ji išsiskyrusi, tik linktelėjo ir pakeitė temą. …Po pusės metų jie persikraustė kartu, išsirinkę butą centre. Nedidelį, šviesų, su aukštomis lubomis ir vaizdu į tylų kiemą. – Ar tikrai tau patinka šis butas? – paklausė Karina, apžiūrinėdama prieš sutarties pasirašymą. – Gal dar paieškome? – O tau jis patinka? – atsisuko Andrius. – Taip. Labai. – Vadinasi, imame. Tokios smulkmenos – teisė turėti savo nuomonę, kurią išgirsta, – pasirodė svarbesnės už bet kokius garsius meilės pažadus. Jis pasipiršo ant jų namo stogo, kai saulė leidosi už horizonto, nudažydama dangų rožiniais ir auksiniais atspalviais. Ištraukė mažą dėžutę, atidarė – viduje spindėjo žiedas su deimantu. – Nelabai moku kalbėti, – prisipažino Andrius. – Bet noriu kasdien pabusti šalia tavęs. Jei sutiksi pakęsti mano knarkimą ir meilę prastai kavai. Karina nusijuokė per ašaras ir linktelėjo… …Tas gegužės vakaras prasidėjo įprastai. Andrius užgaišo darbe – degantis terminas, kritinė programos klaida. Karina virė makaronus, niūniavo kartu su radiju, kai staiga pasigirdo skambutis į duris. Aštrus, įkyrus, reikalaujantis. Pažiūrėjo pro akutę – ir atsitraukė. Koridoriuje stovėjo Dmitrijus. Išblyškęs, su tamsiais ratilais po akimis, susiglamžyta marškiniais. Du metai. Du metai tylos – ir štai jis čia. – Karina, atidaryk! – jo kumštis trankėsi į duris. – Žinau, kad tu čia! Reikia pasikalbėti! Ji pagriebė telefoną, surinko Andriaus numerį. Užimta. – Juk mes mylime vienas kitą! – šaukė Dmitrijus pro duris. – Negali būti su kitu! Tai neteisinga! Durys sudrebėjo – jis spaudė visu kūnu, lyg bandytų jas išlaužti. Karina prispaudė nugarą prie durų, įsirėžė kojomis į grindis. – Eik lauk! – suriko ji. – Iškviesiu policiją! – Tu mano žmona! – jo balsas perėjo į isterišką toną. – Buvo mano ir būsi! Du metus laukiau, kol apsigalvosi! Du metus! – Mes išsiskyrėme! Viskas baigta! – Niekas nesibaigė! – jis vėl stumtelėjo duris, ir ji vos jas išlaikė. – Pasikeičiau! Mama sako, tu pati nežinai, ką darai! Atidaryk, pasikalbėkim! Pro akutę matėsi jo veidas – iškreiptas, apsėstas. Tai nebe tas žmogus, su kuriuo kadaise dalijosi lovą. Karina išsitraukė telefoną ir surinko tris skaičius. – Dima! Vienas spragtelėjimas – ir čia bus policija. Eik lauk. Dabar. Dmitrijus sustingo. Kelias sekundes tylėjo. Staiga apsisuko ir nužygiavo laiptais. Apačioje garsiai trinktelėjo laiptinės durys. Karina nusmuko ant grindų. Ausyse šniokštė. Tik po pusvalandžio išdrįso atsikelti ir paskambinti Andriui. Policijoje kitą dieną parašė pareiškimą. Bendruomenės pareigūnas – vyresnio amžiaus vyras su ūsais – užrašė visus duomenis, išklausė, linktelėjo. – Išsiaiškinsime. Pakalbėsime su juo. Ką pasakė Dmitrijui – Karina nežinojo. Bet po to buvęs vyras daugiau niekada nepasirodė. Nei skambučio, nei žinutės, nei atsitiktinio susitikimo prie namų. …Vestuves atšventė birželio pradžioje, jaukiame užmiesčio restorane – dvidešimt artimiausių žmonių, tik draugai. Be pompastikos, be reikalavimų „laikytis tradicijų“ iš jaunikio giminės. Karina stovėjo prieš Andrių paprastai baltai vilkėdama, stipriai laikydama jo šiltas rankas savo delnuose. Už lango šnibždėjo beržai, kvepėjo gėlėmis ir šviežiai nupjauta žole. – Ar sutinki… – ėmė vedėjas. – Sutinku, – pertraukė ji, ir svečiai nusijuokė. Andrius užmovė žiedą ant jos piršto – ploną, auksinį, su įrašyta viduje graviruote: „Amžinai su tavimi“. Karina pakėlė žvilgsnį į žmogų, kuris taps jos vyru. Ne mamytės sūnelį, ne apsėstą persekiotoją. Tiesiog vyrą, mokantį klausytis, gerbti ir mylėti. Prieš akis laukė gyvenimas, kuriame jos nuomonė turėjo reikšmę…
Tu tiesiog nesupranti savo laimės Penki tūkstančiai eurų? Kotryna perskaitė pranešimą ekrane tris kartus
Zibainis
Uncategorized
031
Praėjo 40 metų, bet aš vis dar galvojau apie jį. Nusprendžiau jo ieškoti.
Minėta keturiasdešimt metų, bet aš vis dar apie jį galvojau. Nusprendžiau jo ieškoti. Rasti jį pavyko
Zibainis
© 2026 Zibainis