Zibainis

– Tėveli, susipažinkite – čia mano būsima žmona ir tavo marti, Varvara! – laimingas švytėjo Borisas. – Kas?! – nustebo profesorius, habilituotas mokslų daktaras Romanas Filimonavičius. – Jei čia juokas, tai jis prastas! Vyras su panieka žvelgė į stambius, nevalytus „martiės“ pirštų nagus. Jam atrodė, lyg ši kaimo mergina niekada nebūtų mačiusi vandens ir muilo – kitaip kaip paaiškinti įsigėrusią po nagais žemę? „Dieve mano! Kaip gerai, kad mano Larutė nesulaukė tokios gėdos… Juk taip stengėmės šiam vėjavaikiui įdiegti geriausias manieras“, – šmėkštelėjo galvoje. – Nieko čia juokingo! – metė iššūkį Borisas. – Varvara apsistos pas mus, o po trijų mėnesių mes susituoksime. Jei nenori dalyvauti sūnaus vestuvėse, apsieisiu ir be tavęs! – Laba diena! – nusišypsojo Varvara ir užtikrintai nužingsniavo į virtuvę. – Čia bandelės, aviečių uogienė, džiovinti grybai… – mergina vardijo produktus, kuriuos ištraukė iš gerai patryptos pluoštinės tašės. Romano Filimonavičiaus ranka susmuko prie širdies, kai Varvara avietiniu uogiene sugadino rankomis siuvinėtą sniego baltumo staltiesę. – Borisai! Susiprotėk! Jei darai tai man iš pykčio, neverta… Tai pernelyg žiauru! Iš kokio kaimo tu parsivarei tą nemokšą? Neleisiu jai gyventi savo namuose! – nevilties pagautas šaukė profesorius. – Aš myliu Varvarą. Ir mano žmona turi teisę gyventi mano bute! – pašaipiai šyptelėjo Borisas. Profesorius suprato – sūnus tiesiog tyčiojasi iš jo. Daugiau neginčijęsis, tyliai nuėjo į savo kambarį. Nuo motinos mirties santykiai su sūnumi stipriai pasikeitė. Borisas metė universitetą, įžeidinėjo tėvą, gyveno nerūpestingą, palaidą gyvenimą. Romanas Filimonavičius vylėsi, kad sūnus pasikeis, bus toks kaip anksčiau – protingas ir geras. Tačiau Borisas su kiekviena diena tolo. Šiandien parvedė į jų namus kaimo merginą, žinodamas, kad tėvas niekada nepritars jo pasirinkimui. Netrukus Borisas su Varvara susituokė. Romanas Filimonavičius atsisakė dalyvauti vestuvėse, nenorėjo priimti nepatinkančios martiės. Jį graužė nuoskauda, kad nuostabios šeimininkės, žmonos ir motinos Larutės vietą užėmė neišsilavinusi, prasčiokiška mergina, nemokanti suregzti net kelių sakinių. Varvara lyg ir nepastebėjo blogo santykio su uošviu, stengėsi jam įtikti, bet tik blogino padėtį. Profesorius nematė joje nieko gero – tik nemandagumą ir tamsumą… Pažaidęs „pavyzdingą vyrą“, Borisas vėl ėmė gerti ir linksmintis. Tėvas dažnai girdėdavo jaunųjų barnius ir tik džiaugdavosi, tikėdamasis, kad Varvara išvažiuos iš jo namų amžiams. – Romanai Filimonavičiau! – vieną dieną, verkdama, įbėgo marti. – Borisas nori skyrybų, daugiau – jis mane išvaro į gatvę, o aš laukiuosi vaiko! – O kodėl į gatvę? Juk ne benamė… Važiuok atgal, iš kur atvykai. Ir tai, kad laukiesi, nesuteikia teisės gyventi čia po skyrybų. Atsiprašau, bet nesikišiu į jūsų santykius, – ramiai pasakė vyras, viduje džiaugdamasis, kad pagaliau atsikratys įkyrios martiės. Varvara susigraudino ir ėmė krautis daiktus. Ji nesuprato, kodėl uošvis ją nekentė nuo pat pirmos akimirkos, kodėl Borisas su ja pasielgė taip, lyg su šunimi, ir ištrėmė į lauką. Ką, kad ji iš kaimo? Juk ji irgi turi jausmų… *** Praėjo aštuoneri metai… Romanas Filimonavičius gyveno senelių namuose. Pastaraisiais metais jis labai suglebo. Tuo iš karto pasinaudojo Borisas – sparčiai įkurdino tėvą, kad išvengtų rūpesčių. Senolis susitaikė su savo lemtimi – suprato, kitokio likimo nebus. Per ilgą gyvenimą jis tūkstančiams žmonių įdiegė meilę, pagarbą ir rūpestį. Jam iki šiol rašo buvę studentai… O štai paties sūnaus užauginti žmogumi nesugebėjo… – Romai, pas tave atvyko svečiai, – pranešė kambario draugas, grįžęs iš pasivaikščiojimo. – Kas? Borisas? – senolis nenoromis išsprūdo, nors žinojo – tai neįmanoma. Sūnus niekada neatvažiuos, per daug nemėgo tėvo… – Nežinau. Man budinti liepė tave pakviesti. Ko sėdi? Skubėk! – draugiškai paragino kaimynas. Romanas paėmė lazdelę ir neskubėdamas išėjo iš mažytės, tvankios kambario kertės. Lipdamas laiptais iš tolo pamatė ją – iš karto pažino, nors praėjo tiek daug laiko. – Sveika, Varvara! – kažkodėl tyliai pasakė, nuleidęs galvą. Gal ir šiandien jautė kaltę prieš tą atvirą, paprastą merginą, už kurią tiesiog nesugebėjo pakovoti anuos laikus… – Romanai Filimonavičiau?! – nustebo rausvaskruostė moteris. – Jūs taip pasikeitėte… Sergate? – Šiek tiek…, – liūdnai šyptelėjo jis. – Kaip čia atsidūrei? Kaip sužinojai, kur esu? – Borisas papasakojo. Jūs juk žinote, jis visai neketina bendrauti su sūnumi. O berniukas nuolat prašosi – pas tėtį, pas senelį… Juk Vania nekaltas, kad jo nepripažįstat. Jam trūksta šeimos dėmesio. Mes – vieni likome… – suvirpėjusiu balsu pratarė moteris. – Atleiskit, turbūt be reikalo čia atėjau. – Palauk! – paprašė senolis. – O koks Vania jau dabar? Prisimenu, paskutinį kartą atsiuntei nuotrauką, kur jam buvo tik trys metukai. – Jis čia, prie durų. Pakviesti? – nedrąsiai užklausė Varvara. – Žinoma, dukra, kviesk! – džiaugsmingai ištarė Romanas Filimonavičius. Į holą įėjo rusvaplaukis berniukas – tarsi sumažinta Boriso kopija. Vania nedrąsiai priėjo prie senelio, kurio niekada nebuvo matęs. – Sveikas, sūneli! Koks jau didelis esi… – susigraudino senolis, apsikabindamas anūką. Jie ilgai kalbėjosi, vaikštinėdami rudens parko alėjomis, kurios supo senelių namų teritoriją. Varvara pasakojo apie nelengvą gyvenimą, apie anksti mirusią motiną ir jaunos moters sunkumus, tekusius užauginti sūnų bei tvarkyti ūkį vienai. – Atleisk, Varvara! Aš labai kaltas prieš tave. Nors visą gyvenimą laikiausi protingu, išsilavinusiu žmogumi, tik neseniai supratau – žmones reikia vertinti ne už išsilavinimą ar manieras, o už nuoširdumą bei širdį, – ištarė senolis. – Romanai Filimonavičiau! Turime jums pasiūlymą, – nusišypsojo Varvara, jaudindamasi ir strigdama. – Važiuokite pas mus! Jūs vienišas, mes su sūnumi – taip pat vieni… O taip norisi, kad šalia būtų Artimas žmogus. – Seneli, važiuok! Kartu žvejoti eisime, į mišką grybauti… Pas mus kaime labai gražu, namuose daug vietos! – prašė Vania, nepaleisdamas senelio rankos. – Važiuoju! – nusišypsojo Romanas Filimonavičius. – Daug ko praleidau Boriso auklėjime, tikiuosi, kad galėsiu tau duoti tai, ko nesuteikiau sūnui. Juolab – niekada nebuvau kaime. Tikiuosi, man patiks! – Žinoma, patiks! – juokėsi Vaniukas.

Tėveli, susipažink, čia mano būsima žmona ir tavo marti Vaida! šypsosi nuo ausies iki ausies Borisas. Kas?

Uncategorized

0103

Mano teta paliko man namą, tačiau mano tėvai nesutiko. Jie norėjo, kad parduočiau namą ir atiduočiau jiems pinigus, o savo dalį pasilikčiau. Jie vieningai teigė, kad neturiu teisės į šį namą.

Mano dėdė paveldi man namą, bet tėvai nesutinka. Jie reikalauja, kad parduodu namą, duodu pinigus jiems

Uncategorized

0462

Vyro giminė netikėtai atvyko ilsėtis į mano sodybą, o aš įteikiau jiems kastuvus ir grėblius

Tai ko delsit? Atidarykit vartus, mes jau čia! dar neįžengus į kiemą, Onutės, vyro mamos, balsas perskrodė

Uncategorized

052

Kokia tai svarba, kas rūpinosi močiute! Teisiškai šis butas priklauso man! – ginčijasi mano mama su manimi.

2025 m. gruodžio 17 d., Kaunas Mama vėl ginčijiama su manimi: Ką svarbu, kas prižiūrėjo močiutę!

Uncategorized

0164

Uošvė nusprendė patikrinti mano spintas, kol manęs nebuvo namuose – bet aš tam iš anksto pasiruošiau

Kodėl tavo pagalvių užvalkalai ant lovos iš skirtingų komplektų? Tai jau tikrai prastas tonas, be to

Uncategorized

026

Mano giminaičiai laukia, kol išvyksiu iš šio pasaulio. Jie svarsto apie mano buto perėmimą, tačiau esu iš anksto pasiruošęs.

20240812, Vakarų diena Šiandien vėl mąstau, kaip mano giminės laukia, kad persikeltų mano butas.

Uncategorized

061

Katino širdis liūdnai pulsavo krūtinėje, mintys blaškėsi, siela skaudėjo. Kas nutiko, kad šeimininkė jį atidavė svetimiems, kodėl paliko? Kai išleistuvėms naujame bute Olesiai padovanojo visiškai juodą britų katiną, ji kelias minutes buvo šoke… Nedidelis skurdus vieno kambario butas, kurį jai pavyko nusipirkti tik sunkiai sutaupius, dar neįrengtas. Yra ir kitų rūpesčių, reikalaujančių jos dėmesio. Ir štai – kačiukas. Atsigavusi Olesia pažvelgė į gintarines mažylio akis, atsiduso, nusišypsojo ir paklausė žmogaus, dovanojusio svečią: – Katinas ar katė? – Katinas! – Gerai, katinas – būsi Barsukas, – kreipėsi ji į kačiuką. Kačiukas prasižiojo ir paklusniai sučiaupdavo: „Miau“… ***** Paaiškėjo, kad britų katinai – labai mieli ir komfortiški gyvūnai. Jau trečius metus Olesia ir Barsukas gyvena draugiškai, lyg siela su siela. Be to, bendro gyvenimo metu išaiškėjo, kad Barsukas turi jautrią širdį ir mielą sielą. Jis džiaugsmingai sutinka šeimininkę sugrįžusią iš darbo, šildo ją sapne, žiūri filmus prisiglaudęs šalia ir laksto paskui ją tvarkant butą. Gyvenimas su katinu įgavo ryškių spalvų. Nuostabu grįžti ten, kur tavęs kažkas laukia, su kuo galima ir pasijuokti, ir nusiminti. O svarbiausia – supranta iš pusės žodžio. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis, bet… Pastaruoju metu Olesia pastebėjo, kad ją skauda dešinė pusė. Iš pradžių manė, kad tik nepatogiai užsisuko ar pasitempė raumenį, kaltino riebų maistą. Kai skausmai sustiprėjo, nuėjo pas gydytoją. Išgirdusi diagnozę ir sužinojusi, kas laukia, Olesia visą vakarą verkė į pagalvę. Barsukas, pajutęs jos būseną, ramiai prisiglaudė ir bandė paguosti švelniu murkimu. Nesuvokdama pati kaip, Olesia po Barsuko murkimo užsnūdo. Rytą, susitaikiusi su likimu, nusprendė nepasakoti artimiesiems apie ligą, kad išvengtų gailesčio ir nemalonių pagalbos siūlymų. Visgi liko vilties, kad gydytojai sugebės padėti. Jai pasiūlė gydymo kursą, kuris galėtų pagerinti būklę. Iškilo klausimas – kur priglausti Barsuką? Susitaikiusi su blogiausiu, Olesia nusprendė surasti mylinčius naujus namus katinui. Internete paskelbė skelbimą, kad dovanoja britų katiną į geras rankas. Pirmasis paskambinęs žmogus pasiteiravo, kodėl ji atsisako suaugusio gyvūno. Olesia, net pati nesuprasdama kodėl, pasakė, kad laukiasi ir nėštumo metu paaiškėjo alergija katės kailiui. Po trijų dienų Barsukas iškeliavo pas naujus šeimininkus su visais daiktais, o Olesia – į ligoninę… Po dviejų dienų ji paskambino naujiems šeimininkams pasiteirauti apie Barsuką, o jie, šimtą kartų atsiprašydami, pasakė, jog katinas pabėgo jau tą patį vakarą – niekaip negali jo rasti. Pirmas impulsas buvo bėgti iš ligoninės ir ieškoti Barsuko. Net kreipėsi į budinčią seselę, prašė išleisti – ši griežtai sudraudė ir liepė grįžti į palatą. Palatos kaimynė, pamačiusi nerimą, paklausė, kas nutiko. Olesia, kartėlio pilna, papasakojo viską. – Palauk liūdėti, vaikeli, – tarė liekna senyva moteris, – rytoj turėtų iš Vilniaus atvažiuoti žymus gydytojas. Man irgi bloga diagnozė, sūnus labai rūpinasi, verslininkas, norėjo pervežti į kitą kliniką, bet atsisakiau. Kaip jau susitarė, nežinau, bet pasiekė. Paprašysiu, kad ir tave apžiūrėtų – gal ne viskas taip baisu, – kalbėjo ji šiltai patapšnojusi per petį. **** Kačiukas Barsukas, išlindęs iš narvelio, suprato, kad yra svetimuose namuose. Kažkoks nepažįstamas žmogus norėjo paglostyti… Katinui nervai neišlaikė – trenkė letena ir pasislėpė tamsiame kampe. – Pauliau, kol kas neliesk jo, tegu pripranta, – Barsukas išgirdo švelnų moters balsą, bet tai nebuvo jo šeimininkės balsas. Katino širdis liūdnai pulsavo krūtinėje, mintys blaškėsi, siela skaudėjo. Kas nutiko, kad šeimininkė jį paliko, kodėl atidavė kitiems? Gintarinės akys išsigandusios šukavo kambarį. Pamatė atvirą langą. Juoda blyksniu katinas perbėgo per kambarį ir iššoko laukan! Laimei, tai buvo tik antras aukštas, o po langu – gražus veja. Šitaip prasidėjo Barsuko grįžimas namo… ***** Garsioji gydytoja pasirodė kaip miela moteris apie keturiasdešimt. Prisistatė kaip Marija Povilauskienė, atidžiai išstudijavo Olesios ligos istoriją, paprašė atsigulti ant kušetės ant kairio šono. Ilgai apčiupinėjo, pasiklausinėjo, kur skauda, kokie skausmai. Vėl perskaitė dokumentus. Pakartojo tyrimus su medicinine aparatūra. Olesia nesitikėjo nieko gero. Sugrįžo į palatą, kur laukė kaimynė. – Na, ką pasakė, vaikeli? – pasiteiravo. – Kol kas nieko, sakė dar užsuks. – Supratau. Man deja nepasisekė – patvirtino diagnozę, – liūdnai pasakė moteris. – Labai gaila, ir ačiū Jums už viską, – atsakė Olesia, nežinodama, kaip paguosti žmogų, suprantantį, kad liko nedaug. Po pusvalandžio į palatą atėjo Marija Povilauskienė su kitais gydytojais. – Olesia, turiu gerų žinių. Jūsų liga sėkmingai gydoma, jau paskyriau kursą – pagulėsite porą savaičių, praeisite gydymą ir būsite sveika! – nusišypsojusi pranešė. Išėjus medikams, kaimynė tarė: – O va ir puiku. Džiaugiuosi, kad spėjau padaryti dar gerą darbą. Būk laiminga, vaikeli, – pridūrė. ***** Barsukas neturėjo vedančios žvaigždės – jis tiesiog grįžo namo pagal katinų nuojautą. Kelias per brūzgynus, pavojus ir juokingas nuotykius atskleidė katiną iš naujo. Niekada nežinojęs gatvių, kilnus britų veislės katinas per vieną dieną tapo gudriu plėšrūnu su užaštrintais instinktais. Vengdamas triukšmingų gatvių, Barsukas bėgte, šuoliais, sprintu (taip jam atrodė, kai gelbėjosi nuo šunų), medžio viršūnėmis, žingsniavo namų link… Viename mažame kieme, į kurį įsmuko pabėgęs nuo gatvės triukšmo, susitiko su patyrusiu katinu. Pastarasis ilgai nesvarstė – iškart atpažino svetimą. Su garsiu kniaukimu puolė, o Barsukas, iš aristokrato pavirtęs į supykusį kovotoją, nepasidavė. Kova truko neilgai. Kiemo katinas gėdingai pasislėpė krūmuose, palikęs Barsukui kiek apdraskytą ausį. Ką jau čia – vietinis katinas tiesiog norėjo parodyti, kas čia šeimininkas. Barsukui rūpėjo tik viena – grįžti namo. Kelionė tęsėsi. Prisiminęs savo protėvius, katinas išmoko miegoti ant medžio šakos, rinkosi patogiausias vietas. Sarmata, bet Barsukas išmoko ėsti iš šiukšliadėžės ir vogti maistą iš kiemo katinų, kuriuos maitino geri žmonės. Kartą susidūrė su šunų gauja. Jie užvarė jį ant senos medelio ir garsiai bandė pasiekti, šokinėdami ir purtydami kamieną. Žmonės, susirinkę iš triukšmo, nuvijo šunis. Viena moteris pabandė pasiimti Barsuką – priviliojo lašinukų gabaliuku. Alkis ir baimė užgožė britui protą – jis nusileido, leidosi paglostomas ir paimamas ant rankų. Tačiau… Pailsėjęs ir pavalgius šiltai, Barsukas vėl prisiminė savo tikslą, išbėgo paskui moterį į laiptinę ir, pasitaikius progai, prasprūdo pro praviras duris – tęsti kelionę namo… ***** Išrašyta iš ligoninės, Olesia grįžo namo. Galvoje sukosi tos moters – palatos kaimynės – žodžiai apie laimę. Be abejo, ji džiūgavo, kad diagnozė nepasitvirtino ir yra sveika. Bet širdis skaudėjo dėl Barsuko. Negalėjo įsivaizduoti, kaip eis į tuščią butą, kai niekas nepasitiks. Vos peržengusi buto slenkstį, Olesia paskambino žmonėms, kurie paėmė Barsuką, paklausė tikslaus adreso. Nuvažiavusi pas juos sužinojo, kaip katinas pabėgo ir nusprendė sekti jo pėdomis. Kalbėjo, kad neįmanoma jį rasti, kad praėjo jau dvi savaitės, kad toks koto žmogus vargu ar išgyventų gatvėje, bet ji nenorėjo tuo tikėti. Olesia vaikščiojo pėsčiomis, žvalgėsi į kiekvieną kiemą, ieškojo parkuose, garažuose. Bandė mąstyti kaip katinas, niekad nebuvęs lauke. Šaukė Barsuką, žvelgė į tamsą po rūsių langais. Priartėjusi prie namų, suprato – katinas dingo be pėdsakų. Juk neįmanoma jam, nežinančiam miesto, pasiekti namus, kur pati pėsčiomis ėjo dvi valandas, su visom stotelėm. Į savą kiemą įžengė liūdna, akyse kaupėsi ašaros, širdyje sunku. Pro ašarų plėvelę pastebėjo, kad šaligatviu iš priešingos pusės lėtai eina juodas katinas. „Kažkoks juodas katinas“ – sušvito galvoje. Olesia sustojo, įsižiūrėjo… Suprato. Staigiai sušuko: „Barsuk!“ Katinas nebėgo link jos – jėgų nebuvo, tik atsisėdo, primerkė akis iš laimės ir tyliai sučiaupdavo: „Parėjau!“

Katino širdis sunkiai plakė krūtinėje, mintys išsisklaidė, siela skaudėjo. Kas galėjo nutikti, kad šeimininkė

Uncategorized

0304

Įsikūrus naujai: Kaip jauna kolegė bandė išstumti Sofiją iš darbo ir kas nutiko, kai bandymas atsisuko prieš ją pačią

Skirmanta Petronaitienė, susipažinkite. Čia Smiltė, mūsų naujoji darbuotoja. Dirbs jūsų skyriuje.

Uncategorized

0126

Mama, nusišypsok Arina nemėgo, kai kaimynės užsukdavo pas juos į sodybą ir prašydavo mamos dainuoti lietuviškas dainas. – Onute, padainuok, juk turi nuostabų balsą, o kaip gražiai šoki, – mama Onutė užtraukdavo dainą, kaimynės pritardavo, o kartais ir visi kartu šokdavo kieme po žydinčiomis obelimis. Tuo metu Arina su tėvais, jaunesniuoju broliu Antanu dar gyveno kaime savo namuose. Mama buvo linksma ir svetinga, po svečių apsilankymo sakydavo: – Užsukite ir kitą kartą, gražiai pasisėdėjome, – o kaimynės žadėdavo ateiti ir vėl. Kodėl Arinai nepatiko mamos dainos ir šokiai, ji pati negalėjo paaiškinti. Penktoje klasėje kartą pasakė: – Mama, nedainuok ir nešok, prašau… Man gėda, – nors ir pati nesuprato, kodėl taip jaučiasi. Net ir užaugusi, pati tapusi mama, to nesuprato. O Onutė švelniai atsakė: – Arina, nebijok ir nesigėdyk, kai aš dainuoju, džiaukis. Juk ne visą gyvenimą galėsiu dainuoti ir šokti, kol dar jauna… Arina nekreipė dėmesio, tada dar nesuvokė, kad gyvenimas ne visada linksmas. Kai Arina buvo šeštokė, o brolis Antanas – antrokas, juos paliko tėtis. Susirinko daiktus ir išėjo visam laikui. Kodėl, tada nežinojo. Tik paauglystėje paklausė: – Mama, kodėl tėtis mus paliko? – Sužinosi, kai užaugsi, – atsakė mama. Mama negalėjo dar papasakoti, kad rado tėtį su kita moterimi, Veronika, iš jų gatvės. Arina su broliu buvo mokykloje, o mama netikėtai grįžo iš darbo, nes pamiršo piniginę. Durys buvo neužrakintos. Mama nustebo – vyras gi turėjo būti darbe, juk dar tik vienuolikta ryte. Užėjus į miegamąjį pamatė neišvaizdų vaizdą. Arina su broliu nieko nesuprato, nes buvo lauke. Vakare kilo skandalas. Mama liepė vyrui susirinkti daiktus ir išeiti, sakė niekada neatleisianti išdavystės. Tėtis bandė susitaikyti, bet mama buvo nepermaldaujama. Jis išėjo, o mama stebėjo pro langą, nenorėjo daugiau jo matyti. – Susitvarkysim, kaip nors, – mąstė mama, braukdama ašarą. – Neatleisiu niekada. Ir tikrai neatleido – liko viena su dviem vaikais. Dirbo dviejuose darbuose – dieną valė mokyklą, naktimis kepykloje. Neišsimiegojo, šypsena nuo veido dingo. Tėtis gyveno kaimynystėje su Veronika ir jos sūnumi, kuris mokėsi vienoje klasėje su Antanu. Mama neleido uždrausti vaikams bendrauti su tėvu, nors pati su juo kalbėtis nebenorėjo. Visi nakvodavo savo namuose, veronika vaikų nesivaišindavo, žaisdavo kartu tik kieme. Kartais Veronikos sūnus užeidavo ir į jų namus, kaimynai nustebdavo. Mama visus pavaišindavo – ji nebuvo prieš pamotės vaiką. Bet tada Arina nė karto nebematė mamos šypsantis. Ji buvo rūpestinga, gera, bet užsidariusi savyje. Grįžusi iš mokyklos Arina stengdavosi prakalbinti mamą, pasakodavo apie savo dieną. – Mama, įsivaizduok, Genutė atnešė kačiuką į klasę, o per pamoką jis ėmė kniaukti. Mokytoja nesuprato, kas ten kniaukia, net barė Genutę! O mes prabilome, kad kačiukas jos kuprinėje, todėl Genutę su kačiuku išvarė iš klasės ir į mokyklą iškvietė mamą. – Aha, supratau… – tik tiek teatsakydavo mama. Arina matė: mamai niekas nebedžiugino. Kartais girdėdavo, kaip mama naktimis verkia prie lango, įsmeigusi žvilgsnį į tamsą. Tik suaugusi suprato, kiek mama daug dirbo ir aukojo dėl jų. – Mama labai pavargdavo, dirbo dviejuose darbuose, mažai miegojo, viską dėl mūsų darydavo. Mes su Antanu visada buvome tvarkingai aprengti, rūbai švarūs ir išlyginti, – prisimindavo Arina. O tada ji prašydavo: – Mama, nusišypsok, jau taip seniai nemačiau tavo šypsenos. Mama Onutė labai mylėjo vaikus, kiekvieną retai apkabindavo, bet dažnai pagirdavo už gerus pažymius ar už tai, kad rūpesčių nesukelia. Skaniai gamino, jų namuose visada buvo tvarka. Arina jautė mamos meilę, kai ši šukuodavo plaukus – tuo metu švelniai glostydavo galvą, iš liūdesio pečiai nuleisti. Dantys mamai pradėjo anksti kristi – trūko vitaminų, bet įstatyti nesiryžo. Baigusi mokyklą Arina net nemanė studijuoti – nenorėjo palikti mamos vienos, juk reikėtų išlaidų kelionėms. Pasidarbinusi parduotuvėje prie namų, padėjo mamai, broliui reikėjo vis naujų drabužių, batų. Vieną dieną į parduotuvę užsuko Mindaugas – jis buvo ne iš šios, o iš gretimos gyvenvietės. Arina jam patiko, nors buvo devyneriais metais vyresnis. – Kaip vardu, gražuole? – paklausė šypsodamasis. – Neseniai pradėjai dirbti? – Arina. Jūsų anksčiau čia nemačiau, – kukliai atsakė mergina. – Esu iš kito kaimo, apie aštuonis kilometrus nuo jūsų. Mindaugas vardu. Taip ir susipažino. Mindaugas vis dažniau užsukdavo, vakarais pasiimdavo po darbo, pasivaikščiodavo. Kartą pasikvietė ir į savo namus. Gyveno su sergančia mama, žmoną buvo palikusi, išsivežė dukrą į miestelį – nepanoro rūpintis anyta. Mindaugo namai buvo dideli, šeimininkiški. Vakarieniavo visi kartu – sūriai, mėsa, saldumynai ant stalo. Arinai patiko – jautėsi laukiama. Mindaugo mama guli savo kambaryje. – Arina, gal susituokime? – pasiūlė jis sykį. – Labai patinki, mano širdis tavo. Tik žinok, mamai reikės padėti, bet aš tau padėsiu. Arina nudžiugo, bet slėpė džiaugsmą – nesudėtinga jai rūpintis ligota moterimi. Mindaugas laukė jos atsakymo. – Reikia sutikti, užteks valgyti mėsą ir grietinę sočiai, – mąstė Arina. – Gerai, sutinku, – garsiai tarė. – Arina, aš be galo laimingas. Tikiu, kad būsim laimingi, žadu niekada tavęs neįžeisti, – džiaugėsi Mindaugas. Po vestuvių Arina persikėlė pas Mindaugą į kaimą. Namuose darbo netrūko – tvarkė ūkį, augino vaikus (per dvejus metus susilaukė dviejų sūnų), prižiūrėjo ligotą anytą (ši mirė po dvejų metų). Mindaugas mylėjo žmoną, brangino vaikus. – Arina, vežam mamosiui mėsos, grietinės, pieno, – siūlydavo dažnai. – Jai viską reikia pirkti, o mums savas – naminis. Onutė visuomet dėkodavo, tačiau net ir matydama anūkus visada būdavo rimta. Arina dažnai važiuodavo pas mamą, gailėdavo jos, bet nežinojo, kaip prikelti gyvenimui. – Arina, gal reikėtų nueiti į bažnyčią pas kunigą, – pasiūlė vyras, ir ji šios minties užsikabino. Kunigas pažadėjo melstis už Onutę ir tarė: – Prašyk Dievo, kad mamai gyvenime pasitaikytų geras žmogus, – ir Arina meldėsi. Vieną dieną mama paprašė: – Dukra, gal gali paskolinti pinigų, pritrūkau. Nusprendžiau įsidėti dantis. – Oi, mama, mielai už viską sumokėsiu! – apsidžiaugė Arina, bet suprato, kad mama pati norės grąžinti skolą. Davė pinigus, abi bendravo telefonu – vyras tuo metu padėjo dėdei Kaziui, kuris ketino persikelti į kaimą – žmona išvarė, vaikai suaugę. Mindaugas retkarčiais užeidavo pas dėdę, porą kartų ir Arina prisijungė. Vieną vakarą Mindaugas grįžęs sako: – Žinai, atrodo, dėdė Kazys planuoja vesti. Užejau, kalbėjosi telefonu – supratau iš pokalbio… – Teisingai daro, – pritarė Arina. – Jaunas vyras, reikia gyvenimo draugės. Netrukus atėjo dėdė Kazys: – Kviečiu jus į svečius. Radau pirmąją mokyklos meilę. Ryt atsivešiu, o poryt lauksiu jūsų. Poryt Mindaugas su Arina nuvyko. Įėjus į namus Arina neteko žado – prieš ją stovėjo mama, šypsodamasi! Onutė labai pasikeitė – pasigražinusi, atgavusi ūpą. – Mama! Kaip džiaugiuosi! Kodėl nieko nesakei? – Nenorėjau sakyti iš anksto, gal dar būtų neišdegę. – Dėde Kazį, kodėl tylėjai? – Bijojau, kad Onutė persigalvos… O dabar mes laimingi. Arina su Mindaugu stipriai džiaugėsi, kad mama sutiko laimę iš naujo – ir dabar mama nuolat šypsojosi. Ačiū, kad perskaitėte, už palaikymą ir linkiu jums sėkmės gyvenime!

Mama, nusišypsok Elzė niekada nemėgo, kai kaimynės užsukdavo pas jas ir prašydavo mamos užtraukti dainą.