Zibainis

Šįvakar išėjau iš sūnaus namų, palikusi garuojančią jautienos troškinio lėkštę ant stalo ir susiglamžytą prijuostę ant grindų. Nustojau būti nematoma savoje šeimoje, bet nesiliaujau būti močiute. Mano vardas – Marija. Man šešiasdešimt aštuoneri, ir jau trejus metus tyliai tvarkau sūnaus Tomo namus – be atlygio, be pagyrų ir be pertraukos. Esu ta „kaimo bendruomenė“, apie kurią visi kalba su nostalgija, tačiau šiais laikais iš vyresnių tikimasi paklusti tyliai ir niekada neprieštarauti. Užaugau Vilniuje, kai nubrozdintos keliai buvo vaikystės dalis, o kiemo žibintas reiškė, kad laikas namo. Kai auginau Tomą, vakarienė visada buvo lygiai šeštą, ir jei nevalgai – lauki iki ryto. Nebuvo jokių emocinių dirbtuvių, tik atsakomybė ir pagarba. Mano marčia Austėja tikrai nėra bloga – ji myli savo sūnų Augustą, bet ją kausto baimė: dėl maisto etikečių, neteisingo sprendimo, dėl kitų nuomonės internete. Ir dėl to aštuonmetis anūkas viską valdo. Šį antradienį, po ilgiausios dienos tvarkant namus ir verdant jaukų troškinį, sugrįžę Tomas su Austėja akis panardino į telefonus, o Augustas sofos šviesoje stebėjo žaidimų filmukus. „Vakarienė paruošta,“ – pasakiau. „Mes mažiau valgome raudonos mėsos… O ar šios morkos – ekologiškos?“ – nedrąsiai paklausė Austėja. Augustas net nepažvelgė – pareiškė „noriu vištienos pirštelių“ ir atstūmė lėkštę. Tomas tylėjo, Austėja puolė į šaldiklį. Tą akimirką manyje kažkas sulūžo – ne pyktis, o liūdesys. „Jis valgys, kas padėta, arba išeis nuo stalo,“ – ramiai tariau. „Nesuk tik rūpesčių…“ – atsiduso Tomas. „Čia ne auklėjimas, čia – pasidavimas,“ – pasakiau. „Aš tapau ne močiute, o nematoma pagalbininke.“ Kai Augustas mėtėsi šakute, o Austėja mėgino guosti, tyliai nusiėmiau prijuostę, padėjau šalia vakarienės ir išėjau. „Tu negali išeiti!“ – šūktelėjo Tomas. „Galiu,“ – atsakiau. „Kaimas remiasi pagarba. Čia ji dingo – čia nei kaimas, nei šeima, tik paslaugų stotelė. Aš – užsidarau.“ Važiuodama Vilniaus gatvėmis sustojau parke, kur, kaip senais laikais su Tomu, stebėjau lietuviškose pievose liepsnojančias jonvabalių švieseles. Mano telefonas vibruoja nuo atsiprašymų ir kaltinimų, bet aš nekeliu. Esame pametę Tikrąją Močiutės Reikšmę – atiduodame save visą, bet nesulaukiame nei dėkingumo, nei pagarbos. Myliu anūką tiek, kad leisčiau jam pabandyti užaugti. Myliu sūnų tiek, kad leisčiau pačiam suvokti. Ir pirmąkart per ilgą laiką myliu save tiek, kad ilsėčiausi ramybėje ir rinkčiausi laisvę švytėti kaip jonvabaliams. Kaimas šiuo metu uždarytas remontui. Kai jis vėl duris atvers – pagarba bus pagrindinis raktas į vidų.

Išėjau iš sūnaus namų šįvakar, palikusi ant stalo dar garuojantį jautienos troškinį, o prijuostę numetusi

Uncategorized

0186

Man buvo gėda eiti į sūnaus vestuves, nes mano drabužiai buvo seni; bažnyčioje dauguma svečių iš manęs juokėsi, tačiau tai, ką padarė mano būsima marti, šokiravo visus

Man buvo labai gėda eiti į savo sūnaus vestuves. Gerai žinojau, kad mano drabužiai seni, išblukę, ir

Uncategorized

032

Tik dvylikos sulaukęs Lukas jau buvo pažymėtas gyvenimo negandų: mama mirė, kai jis buvo visai mažas, netrukus dingo tėvas – berniukas liko visiškai vienas. Neturėdamas kam rūpėti, jis priglaudėsi gatvėse – nakvodavo po Vilniaus tiltais, prie geležinkelio peronų, ant atšalusių suolelių parke. Kiekviena diena tapo kova: maldaudavo praeivių duonos kąsnio arba po kelis centus už padarytus atsitiktinius darbus. Vieną speiguotą žiemos naktį Lukas, susisukęs į apdriskusią antklodę iš šiukšlių konteinerio, ieškojo užuovėjos nuo žvarbaus vėjo. Praeidamas siaura bromą greta uždarytos „Obuolių pyrago kepyklėlės“, išgirdo silpną, skausmo pilną verksmą. Lukas sustingo – krūtinę suspaudė baimė, bet gailestis nugalėjo ir jis žengė giliau į tamsą. Tarp kartoninių dėžių ir šiukšlių maišų gulėjo senelis, gal aštuoniasdešimties – išblyškęs, drebantis nuo šalčio. „Prašau… padėk man“, paprašė senolis, kai pastebėjo artėjantį Luką, akyse suspindo neviltis. Nė akimirkos nedvejojęs, Lukas pribėgo arčiau. „Jums skauda? Kas atsitiko?“ – vos sudrebėjusiu balsu paklausė. Senolis prisistatė – ponas Jonas – ir paaiškino nukritęs eidamas namo, nebegalintis atsikelti. Lukas užklojo senuką savo antklode: „Aš surasiu, kas padės.“ Bet Jonas stipriai įsikibo Lukas rankos: „Nepalik… nesinori būti vienam“, – maldavo. Berniukas pernelyg gerai suprato šią baimę, tad negalėjo jo palikti. Susikaupęs, padėjo Jonui atsisėsti. „Ar gyvenate netoli?“ paklausė. Senolis silpnai linktelėjo link geltonų namų toliau bromoje. Nors Lukas vos laikėsi ant kojų, atrėmė poną Joną į petį ir palydėjo iki pravirų durų. Viduje paguldė jį į seną krėslą – šiluma pripildė kambarį. „Ačiū Tau, berniuk,“ švelniai pasakė Jonas. „Jei nebūtum pasirodęs…“ Lukas nusišypsojo kukliai: „Padariau, kas atrodė teisinga.“ Pailsėjęs Jonas papasakojo savo istoriją: žmona mirusi prieš kelerius metus, vaikai ar artimieji nebelankantys, tad likęs vienišas. Lukas klausėsi, suprasdamas, kaip juos vienija ta pati vienuma. „O tu, Lukai, kur tavo namai?“ švelniai pasiteiravo senolis. Lukas nedrąsiai nuleido galvą: „Neturiu… miegu kur pakliūva.“ Jonui akyse sužibo atjauta. Po neilgo svarstymo jis tarė: „Šie namai per dideli vienam. Jei tik nori – lik čia. Neturiu daug, bet galime pasidalinti. Niekas pasaulyje – ypač vaikas – neturi likti vienas.“ Berniukas vos galėjo patikėti: pirmąkart po daugelio metų jam pasiūlyta saugi užuovėja ir tikri namai. Tą naktį mažas gerumo poelgis pakeitė du gyvenimus: benamis berniukas ir vienišas senolis rado paguodą, rūpestį ir šeimą vienas kitame – tikras įrodymas, kad viltis gali užsimegzti netikėčiausiose vietose.

Lukasui tebuvo dvylika, tačiau didžiąją dalį jauno gyvenimo jau buvo pažymėję sunkumai. Jo mama mirė

Uncategorized

065

Tu atėmei mano tėtį – Mama, aš įsikrausčiau! Įsivaizduok, pagaliau! Oksana laikė telefoną prispaustą prie peties, tuo pat metu kovodama su užsispyrusiu spyna. Raktas sukosi sunkiai, tarsi tikrindamas naują šeimininkę. – Dukra, o Dieve, kaip gera girdėti! O butas? Viskas gerai? – mamos balsas skambėjo ir susijaudinusiai, ir džiaugsmingai. – Puikiai! Šviesus, erdvus. Balkonas į rytus, kaip norėjau. Ar tėtis ten? – Čia aš! – pasigirdo Viktoro bosas. – Jums garsinį ryšį įjungė. Tai ką, paukštelis paliko lizdą? – Tėti, man dvidešimt penkeri. Koks čia paukštelis? – Man tu visada būsi paukštelis. Spynas patikrinai? Ar langai nepraleidžia? Radiatoriai… – Vytai, duok vaikui apsiprasti! – pertraukė mama. – Oksana, būk atsargi. Naujas namas – nežinai, kas aplinkui. Oksana nusijuokė, pagaliau susidorojusi su spyna ir pastūmusi duris. – Mama, čia ne septintojo dešimtmečio bendrabutis. Padorus namas, geri žmonės. Viskas bus gerai. Per kelias ateinančias savaites Oksanos gyvenimas virto nenutrūkstamu maratonu tarp statybinių parduotuvių, baldų salonų ir savo buto. Ji užmigo su tapetų katalogais, o pabusdavo galvodama, kuris plytelių glaisto atspalvis labiau tiktų voniai. Šeštadienį ji stovėjo beieškodama užuolaidų audinio kai sustojo telefonas. – Kaip sekasi? – teiravosi tėtis. – Lėtai, bet užtikrintai. Šiandien renkuosi užuolaidas. Svyruoju tarp „dramblio kaulo“ ir „tiršto pieno“. Ką manai? – Manau, kad čia tas pats, tik skirtingi prekės ženklai vadina. – Tėti, tu nieko neišmanai apie atspalvius! – Bet aš išmanau apie elektros laidus. Rozetės gerai padarytos? Remontas rijo laiką, pinigus ir nervus, bet kiekviena nauja smulkmena darė tuščias sienas tikrais namais. Oksana pati išsirinko šviesiai smėlio spalvos tapetus į miegamąjį, pati susirado meistrą laminatui, pati sugalvojo, kaip išmažinti mažą virtuvę. Kai paskutinis meistras išnešė likusias šiukšles, Oksana atsisėdo tiesiai ant grindų švarioje svetainėje. Pro užuolaidas skverbėsi švelni šviesa, tvyrojo dažų ir gaivos kvapas. Pirmi jos tikri namai… Su kaimyne susipažino po trijų dienų. Oksana tampė raktus prie durų, kai priešais spragtelėjo spyna. – O, naujokė! – Kokios trisdešimties metų moteris išlindo iš už durų. Trumpi plaukai, ryškus lūpdažis, smalsios akys. – Aš Alina. Gyvenu tiesiai priešais, dabar kaimynės. – Oksana. Malonu susipažinti. – Jei reikės druskos, cukraus ar tiesiog paplepėti – užeik drąsiai. Pradžioje vienai naujame name keista būna, žinau. Alina pasirodė puiki pašnekovė. Gurkšnojo arbatą Oksanos virtuvėje, aptarinėjo namo tvarką ir jų aukšto planą. Pasidalijo informacija – kur geriausias interneto tiekėjas, kuris meistras taiso vamzdžius nebrangiai, kokioje parduotuvėje šviežiausi produktai. – Klausyk, turiu obuolių pyrago receptą – tikras stebuklas! – Alina naršė telefoną. – Tuoj atsiųsiu. Trunka pusvalandį, o atrodo, lyg visą dieną prie orkaitės praleidai. – Puiku! Dar neišbandžiau orkaitės. Dienos virto savaitėmis ir Oksana džiaugėsi, kad šalia toks atviras žmogus. Susitikdavo laiptinėje, retkarčiais išgerdavo arbatos, apsikeisdavo knygomis. Šeštadienį atvažiavo Viktoras – padėti su lentyna, kuri nenorėjo laikytis prie sienos. – Neteisingus kaiščius paėmei, – pasakė tėtis, žiūrėdamas į tvirtinimus. – Šitie gipso kartonui. O čia betonas. Gerai, turiu tinkamus mašinoje. Po valandos lentyna jau kabėjo tiesiai ir tvirtai. Viktoras surinko įrankius, apžiūrėjo darbą ir patenkintas linktelėjo. – Va, dabar dvidešimt metų laikysis. – Tėte, tu nuostabus! – Oksana apkabino tėtį. Leidosi žemyn, kalbėdami apie įvairias smulkmenas. Tėtis teiravosi apie darbą, Oksana skundėsi nauju vadovu, kuris maišo terminus ir pameta dokumentus. Prie laiptinės sutikti Alina su maišais iš parduotuvės. – Sveika! – Oksana pamojavo. – Susipažink, čia mano tėtis, Viktoras. Tėti, čia Alina – mano kaimynė, apie kurią pasakojau. – Labai malonu, – šyptelėjo Viktoras. Alina akimirkai sustingo, permetė žvilgsnį nuo Viktoro į Oksaną. Šypsena atrodė tarsi priklijuota. – Lygiai taip pat, – trumpai kilstelėjo ir greitai nubėgo į laiptinę. Po šio susitikimo viskas pasikeitė. Kitą rytą Oksana sutikusi Aliną įprastai pasisveikino, bet gavo tik šalčio kupiną galvos linktelėjimą. Po dviejų dienų bandė pakviesti ją arbatos – Alina atsakė, kad neturi laiko. Ir tada prasidėjo skundai… Pirmą kartą policininkas pasibeldė devintą vakare. – Gauta informacija apie triukšmą, – pagyvenusio pareigūno balsas buvo nejaukiai ramus. – Garsiai groja muzika, triukšmas. – Kokį triukšmą? – Oksana nustebo. – Skaičiau knygą! – Na, kaimynai skundžiasi… Skundai pasipylė vienas po kito. Namo administracija gavo laiškus apie „nepakeliamą bildesį“, „pastovų triukšmą“ ir „muziką naktimis“. Pareigūnas tapo dažnu svečiu, vis atsiprašydamas. Oksana suprato, iš kur kyla problemos. Bet nesuprato – kodėl. Kiekvienas rytas tapo loterija – kas šiandien? Kiaušinio lukštai, ištepti ant durų? Kavos tirščiai įtrinti į slenksčio plyšį? Bulvių lupenų maišelis po kilimėliu? Oksana atsikeldavo pusvalandžiu anksčiau, kad spėtų viską išvalyti prieš darbą. Rankos skaudėjo nuo valiklių, o gerklėje nuolat tvyrojo gumulas. – Taip toliau negalima, – ištarė ji vakare, naršydama internetą dėl vaizdo durų akutės. Įdiegimas užtruko dvidešimt minučių. Nedidelė kamera, įmontuota į paprastą akį, fiksavo viską, kas vyksta laiptinėje. Oksana prijungė ją prie telefono ir laukė. Laukimas neužtruko. Trečią nakties telefonas pranešė apie judesį. Oksana negalėjo patikėti savo akimis matydama, kaip Alina – chalate ir šlepetėse – metodiškai kažkuo juodu tepė jos duris. Ramiai, kruopščiai, lyg įprastą darbą. Kitą naktį Oksana nemiegojo – laukė prieškambaryje, klausė kiekvieno garso. Apie pusę trečios – čežėjimas už durų. Oksana staigiai atidarė duris. Alina sustojo su maišeliu rankoje. Viduje girgždėjo kažkas šlykštaus. – Ką tau padariau? – Oksana nustebo, kad klausimas pasirodė toks silpnas. – Už ką tu taip su manimi? Alina lėtai padėjo maišelį. Jos veidą iškreipė senos pagiežos kaukė. – Tu? Tu nieko man. Bet tavo tėvelis… – Ką jis kaltas? – Tą, kad jis ir mano tėvas! – Alina jau rėkė, nesijaudindama dėl kaimynų. – Tik tave jis augino, lepino, o mane paliko, kai buvau trejų! Ne centas alimentų, niekada net paskambino! Su mama vos išgyvenome, kol jis kūrė laimingą šeimynėlę su tavo mama! Taip kad tu, galima sakyti – atėmei mano tėtį! Oksana atšoko, prisispaudė prie durų staktos. – Meluoji… – Meluoju? Paklausk jo pačio! Paklausk, ar pamena Mariną Solovjevą ir dukrą Aliną, kurias išmetė iš gyvenimo, kaip šiukšles! Oksana užtrenkė duris ir nusmuko ant grindų. Galvoje sukosi viena mintis: netiesa, netiesa, netiesa. Tėtis negalėjo. Ne. Ryte ji nuvažiavo pas tėvus. Kelyje kartojo klausimą, bet pamačiusi tėtį – kaip visada ramų, su laikraščiu – žodžiai strigo gerklėje. – Oksana! Koks siurprizas! – Viktoras pakilo. – Mama išėjusi į parduotuvę, tuoj pargrįš. – Tėti, turiu klausti… – Oksana atsisėdo ant sofos, gniauždama rankinuko dirželį. – Ar pažįsti Mariną Solovjevą? Viktoras sustingo. Laikraštis išslydo iš rankų. – Iš kur tu… – Jos dukra – mano kaimynė. Ta, kurią tau pristatinėjau. Ji sako, kad tu jos tėvas. Tylėjo visą amžinybę. – Važiuojam pas ją, – griežtai tarė Viktoras. – Dabar pat. Turiu ištaisyti. Kelionė iki naujo namo truko keturiasdešimt minučių. Nesikalbėjo. Oksana žiūrėjo pro langą į besikeičiančius namus, bandydama susidėlioti mintis. Alina atidarė iškart, lyg laukusi. Pažvelgė į abu sunkiai, bet įleido. – Atėjai išpažinti? – mestelėjo Viktorui. – Po trisdešimt metų? – Atėjau paaiškinti. – Viktoras iš kišenės ištraukė sulankstytą popieriaus lapą. – Perskaityk. Alina paėmė dokumentą nepatikliai. Skaitant jos veidas keitėsi – nuo pykčio prie nuostabos, nuo nuostabos prie sumišimo. – Tai… kas? – DNR tyrimo rezultatas, – ramiai atsakė Viktoras. – Padariau jį, kai tavo mama bandė per teismą gauti alimentus. Testas parodė: aš ne tavo tėvas. Marina man neištikima. Tu – ne mano dukra. Alina leido nukristi popieriui… Oksana su tėčiu išėjo iš kaimynės buto. Namie Oksana priėjo prie tėčio ir apkabino jį, prisiglaudusi veidu prie jo striukės. – Atleisk, tėti. Atleisk, kad patikėjau. Viktoras paglostė dukros plaukus – kaip vaikystėje, kai ji bėgdavo pas jį po barnių su draugėmis. – Tau nėra už ką atleisti, vaikeli. Visame kame kalti kiti žmonės. Po šitų įvykių santykiai su kaimyne nesusitvarkė. Bet ir nebesiilgėjo bendrauti su Alina. Po visų tų žemumų pagarba šiai moteriai prarasta visam laikui…

2024 m. balandžio 3 d., trečiadienis Mamyte, aš persikrausčiau. Įsivaizduoji? Pagaliau! Stoviu prie naujos

Uncategorized

0128

Tyli gimdymas ir sunkūs pasirinkimai: Jaunos studentės Lilijos istorija apie netikėtą motinystę, žinomą miesto verslininką ir ryžtą auginti dukrą nepaisant aplinkybių

Dirbu akušeriu jau daugelį metų, per tuos metus buvo įvairių istorijų ir malonių, ir skaudžių akimirkų.

Uncategorized

0347

Visą dieną Olesia plušo ruošdamasi Naujametinei šventei: tvarkėsi, gamino, dengė stalą. Tai buvo jos pirmieji Naujieji metai ne su tėvais, o su mylimuoju. Jau trečią mėnesį ji gyveno pas Tautvydą jo bute – jis už ją vyresnis net 15 metų, buvęs vedęs, moka alimentus ir mėgsta išgerti… Bet kai myli žmogų, visa tai nesvarbu. Kuo jis ją taip pavergė – niekas nesuprato: nei gražuolis, nei švelnus, dar ir šykštus be saiko, pinigų visada stinga, o jei atsiranda – tik sau. Ir štai į tokį “stebuklą” įsimylėjo Olesia. Visus tuos tris mėnesius Olesia vylėsi, kad Tautvydas pastebės, kokia ji gera ir tvarkinga moteris, ir būtinai panorės ją vesti. Jis taip ir sakydavo: „Reikia kartu pagyventi, pažiūrėti, kokia tu šeimininkė. Gal tokia pati kaip buvusi mano žmona…“ Kokia ji buvo, Olesia taip ir nesuprato – Tautvydas niekada nieko normalaus apie ją nepapasakodavo. Tad Olesia stengėsi iš visų jėgų, rodė viską, ką gali geriausio: nesibarė, kai jis grįždavo girtas, gamino, skalbė, tvarkėsi, maistui pinigus leisdavo savo – kad tik Tautvydas nepagalvotų, jog ji dėl pinigų. Ir šventinį stalą ruošė iš savo atlyginimo. Net telefoną naują dovanų jam nupirko. Kol Olesia ruošėsi šventei, jos „stebuklingas“ Tautvydas laiko irgi nenumarinėjo – su draugais jau pieną „naujametinį“ gėrė. Galiausiai grįžo gerokai įkaušęs ir pareiškė, kad Naujųjų sutikti pas juos atvažiuos jo draugai. Olesia jų visai nepažinojo. Ji jau buvo paruošusi stalą, iki vidurnakčio liko valanda, nuotaika sugadinta, bet Olesia laikėsi – juk ne tokia kaip jo buvusi. Likus pusvalandžiui iki naujųjų, į butą įsiveržė girta vyrų ir moterų kompanija. Tautvydas atgijo, pasodino visus prie stalo, linksmybės prasidėjo iš naujo. Svečiams Olesios net nepristatė – ją tiesiog ignoravo, lyg nė nebūtų kambary. O kai Olesia priminė, kad už dviejų minučių šampaną derėtų išpilti į taures, į ją visi pažvelgė lyg į nekviestą viešnią. – Kas čia tokia? – prislopintu balsu paklausė viena iš moterų. – Lovos kaimynė, – nusijuokė Tautvydas, ir visi draugai ėmė kvatotis su juo kartu. Jie valgė Olesios ruoštą maistą ir ją pačią išjuokė. Skambant vidurnakčio laikrodžio dūžiams, kvatojosi iš „naivios“ mergaitės ir gyrė Tautvydą, kad tas „gudriai“ susirado nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. O Tautvydas nei žodžiu, nei gestu neužstojo Olesios, juokėsi kartu. Valgė jos gamintą maistą ir, vaizdžiai tariant, „kojomis ją mindė“. Olesia tyliai išėjo iš kambario, susikrovė daiktus ir parėjo pas tėvus. Tokio klaikaus Naujųjų sutikimo daugiau gyvenime nepatyrė. Mama tik šiltai ištarė: „Aš gi sakiau,“ tėtis palengvėjo atsidusęs, o Olesia, išverkusi visą nuoskaudą, pagaliau nusiėmė rožinius akinius. Po savaitės, kai Tautvydui baigėsi pinigai, šis atėjo pas Olesią ir, lyg niekur nieko, tarė: – O tai ką tu išėjai? Įsižeidei, ar kaip? – ir matydamas, kad Olesia nenusileidžia, perėjo į puolimą: – Gerai čia tu sugalvojai – pati pas mamą gyveni, o mano šaldytuve pelė kabo! Pradedi elgtis kaip mano buvusi! Nuo tokio įžūlumo Olesia net žado neteko. Tiek kartų buvo mintyse jam atvirai viską sakyti, bet dabar tesugebėjo siųsti jį velniop ir užtrenkti duris jam prieš nosį. Taip, nuo Naujųjų metų Olesios gyvenime prasidėjo naujas etapas.

Visą dieną ruošiausi Naujametiniam vakarui: tvarkiau namus, gaminau valgius, dengiau stalą.

Uncategorized

0390

„Ką jūs darote? Čia mano namai! Mes su jūsų sūnumi išsiskyrėme prieš trejus metus!“ – sušuko moteris, išvydusi, kad buvusi anyta atsivedė šaltkalvį ir bando atidaryti jos butą

Ką jūs čia darote?! Čia mano namai! Mes su jūsų sūnumi išsiskyrėme prieš tris metus! garsiai sušuko moteris

Uncategorized

023

Aš padėjau benamiui vyrui, daviau jam karšto maisto, o jau kitą dieną pas mane atvyko policija: „Jūs nunuodijote žmogų, priversti jus sulaikyti“

2023 m. lapkričio 14 d., antradienis Dirbu jaukiame mažame kavinėje Vilniuje, prie pat Pilies gatvės.

Uncategorized

0128

Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi išeiti. — Svetlana Andrijevna, pas jus atėjo kažkokia mergina. Sako, dėl asmeninio klausimo. — Įleisk ją, tegul užeina. Į kabinetą įėjo žema garbanota mergina trumpu sijonu. — Laba diena. Esu Kristina. Noriu jums pasiūlyti sandorį. — Laba diena, Kristina. Įdomu, koks sandoris? Mes su jumis lyg ir nepažįstamos… — Su jumis ne. Bet su jūsų vyru Kostu — labai gerai. Štai. Mergina priėjo prie stalo ir numetė popieriaus lapą. Svetlana jį paėmė ir pradėjo skaityti. „Kristina Aleksejeva, nėštumas 5–6 savaitės“ — Kas čia? Nesuprantu… Kodėl tai man? — Ką čia suprasti. Aš laukiuosi nuo jūsų vyro. Svetlana nustebusi žiūrėjo į ją. Ir kas čia per naujiena? — Tai ko norite iš manęs? Sveikinimų? — Ne. Noriu pinigų. Jei jums brangus vyras, aišku… — O už ką pinigai, jei galima paklausti? — Aš pasidarysiu abortą ir išnyksiu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis dar nežino apie nėštumą, pirmiausia atėjau pas jus. Jei atsisakysite, jūsų vyras pereis pas mane, nes jūs nevaisinga ir negalite pagimdyti. Aš viską apie jus žinau. Na, tai kaip? Svetlana bandė susigaudyti. Mintys maišėsi. — Ir kiek gi norite už savo paslaptį? — Tik tris milijonus rublių. Jums — centai. Bet vyras liks, ir senatvę sutiksite kartu… — Kokia kilni širdis, iš tiesų! Ačiū už tokią galimybę! Taip, Kristina. Palikite savo telefono numerį, pamąstysiu ir susisieksiu su jumis. — Tik neilgai galvokite, laikas spaudžia. Kad spėčiau pasidaryti abortą, jei ką… Kristina užrašė savo telefono numerį ant lapuko ir neskubėdama išėjo iš kabineto. — Svetlana Andrijevna, išeinate jau? Ūkio darbuotoja laukia… Svetlana sulankstė lapelį, įsidėjo į rankinę. — Taip, išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Svetlana išėjo iš biuro ir atsisėdo į savo automobilį. Kas čia buvo?! Kas ta Kristina? Nejaugi Kostiui tikrai… Grįžusi namo, dar kartą nuodugniai peržiūrėjo lapelį. Reikia viską apgalvoti, netrukus grįš vyras… — Mieloji, aš namie! Kuo čia taip skaniai kvepia? — Ateik, pats sužinosi… Kostia, trindamas rankas, įėjo į virtuvę. Svetlana sėdėjo fotelyje, sukryžiavusi kojas, ir tiesiai žiūrėjo į jį. — Kas? Kodėl taip į mane žiūri, net baisu daros… — Kostai, kas ta Kristina Aleksejeva? — Tai darbuotoja firmos, su kuria bendradarbiauju. O kas nutiko? — O štai kas. Ji nėščia nuo tavęs… Štai, paskaityk. Kostia su nuostaba paėmė lapą nuo stalo, permetė akimis tekstą. — To negali būti… Su ja nieko neturėjau. Kaip išvis tai įmanoma? — Tau pačiam geriau žinoti. Ji reikalauja iš manęs trijų milijonų, kad pasidarytų abortą, kitaip tu išeisi pas ją. Taip ji teigia. — Nieko nesuprantu… Kodėl ji taip sako? Svetlana, prisiekiu savo beisbolo kepuraite, nieko nesuprantu ir nežinau… Nesąmonė kažkokia. — Taip ir nutariau. Ne tai, kad manai, kad esi šventasis… Bet aš žmones jaučiu ir matau, kad ji meluoja. Nori lengvai pasipelnyti. — Esu pasiruošęs bet kokiems tyrimams, man nėra ko bijoti, tikiu tavimi. Kvailos panelės fantazijos! Niekas man, išskyrus tave, nereikalinga, mieloji… — Gerai, supratau. Eime vakarieniauti. Kitą dieną Svetlana paskambino numeriu, kurį paliko Kristina, ir pakvietė ją į savo kabinetą. Kristina atskubėjo po pusvalandžio. — Štai kaip, Kristina. Kostia negali būti šio vaiko tėvas. Tikiu juo. Nesusikrovėte lengvų pinigų. Galite ramiai daryti abortą. — Keista esate… Kodėl taip tvirtai juo tikite? Nejau tiek savimi pasitikite? Į veidrodį pasižiūrėkite. Jums keturiasdešimt, nors ir gerai atrodote, visad atsiras jaunesnių ir gražesnių. — Dar ką norite pasakyti? — Noriu. Siūlau jums šitą vaiką nusipirkti. Galite daryti bet kokius tyrimus — tėvas yra Kostia, esu visiškai tikra. — Bet juk tarpusavy nieko neturėjote? Kaip tai įmanoma? — Gerai, pasakysiu tiesą. Prieš pusantro mėnesio buvo įmonės vakarėlis, čia ir susipažinau su Kostia. Neseniai bendras pažįstamas papasakojo, kad jis vedęs turtingą moterį, kuri neturi ir negali turėti vaikų, net su surogatine motina. Aišku, norėtųsi vaiką — savo. Puiki proga užsidirbti. Buvau bandžiusi jį suvilioti — nereagavo į mane kaip į moterį, nors paprastai visi vyrai dėl manęs galvą pameta. Jauna, graži, geros figūros. Tada sugalvojau kitaip. Mano sesuo — farmacininkė, davė specialių miltelių. Žmogus laikinai praranda atmintį, nesiorientuoja savyje. Kostiai pakišau gėrimą su tais milteliais, kuriuos visuomet nešiojuosi. Parsivedžiau namo, buvo paklusnus, nieko nesuprato. Laimė, tuo metu buvo mano ovuliacija. Dabar laukiuosi. Kostia nieko neprisimena. Taip, taip gali būti. Esu šimtu procentų tikra. Ir video turiu. Kristina padėjo Svetlanai telefoną ir įjungė video. Kostia gulėjo nuogas be išraiškos, nereagavo į filmavimą. — Man abortą pasidaryti — niekis, sveikata stipri. O pinigų mėgstu, ypač lengvų. Nemanau, kad kreipsitės į policiją — jūsų darbas per aukštas, neapsimoka kalbų. Tikėjausi, kad sutiksite — ne. Tuomet sutinku gimdyti ir atiduoti vaiką jums. Pažadu lankytis pas gydytojus, sveikai maitintis ir panašiai. Tris milijonus — ir vaikas jūsų. Svetlana neteko žado. Kaip taip gali būti?! — Kristina, neturiu žodžių! Jūsų vieta–kalėjime, jūs aferistė! — O ką daryti! Visi būdai geri, kai reikia užsidirbti! Didelė skola, reikia suktis. Turėjau turtingą globėją–skubiai mirė. Jūs, Svetlana, nesikarščiuokite, pagalvokit. Paskambinsiu po trijų dienų. Kristina išėjo. Svetlana išgėrė vandens, skaudėjo galvą. Na ir situacija… Vakare viską papasakojo vyrui. Ir jis buvo šokiruotas. — Mane apgavo… Aš ją paduosiu į teismą… — Kostai, dabar visko pasitaiko. Pažiūrėkim iš kitos pusės. Skaičiau internete, kad klinikoje galima padaryti tėvystės DNR tyrimą nuo septintos nėštumo savaitės. Išsiaiškinsim, ar tai tavo vaikas. Mes abu svajojome turėti savo vaiką. Bet nesusiklostė… Imti iš vaikų namų nesvarstėm. O čia, jeigu testas patvirtins tėvystę — jau turėsi savo. Žinoma, nešvarių būdų pastatytą, bet galbūt Dievas duoda šansą išsaugoti vaiką ir mus — nuo bevaikystės. Pagalvoji apie tai? — Na jau, dar trūko tą mergiškę girti… Nesąmonė! Tegul darosi abortą ir lai ramina mus! Negana mokėti už tokį dalyką! Kostia supykęs išėjo iš kambario. Svetlana mintimis nuklydo į prieš dešimt metų… Su Kostia studijavo tame pačiame fakultete. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Susituokė, gyveno nuomojamame bute. Po studijų Svetlana sparčiai darė karjerą. Dėdė padėjo atidaryti savo įmonę, davė pinigų plėtrai. Kai gerai sekėsi, grąžino pinigus su kaupu. Kostia atidarė savo parduotuvę, Svetlana rūpinosi įmone. Gyvenu ir džiaugiesi. Labai norėjo vaikų, bet nesigavo. Vieną vakarą grįžo iš restorano pėsčiomis. Oras puikus, norėjosi pasivaikščioti. Užpuolė girtų vaikinų grupė — vienas puolė su peiliu, Svetlana užstojo vyrą ir gavo pjūvį į pilvą. Kelias dienas gydytojai kovojo dėl jos gyvybės. Išgelbėjo. Bet daugiau nebegalėjo turėti vaikų: pašalino gimdą ir kiaušides. Svetlana labai sunkiai išgyveno šią žinią. Niekada netaps mama… Kostia visokeriopai ją palaikė, guodė. Jautė kaltę. Geriau būtų jis gavęs tą smūgį… Svetlana kartais eidavo į bažnyčią, uždegdavo žvakę, melsdavosi už artimąsias. Dažnai aukodavo. Šį kartą padavė senutei prie bažnyčios. — Nuoširdžiai dėkoju. Matau, tave graužia liūdesys, miela, neliūdėk, — pasakė senutė. — Taip, močiute, gyvenime viskas gerai, tik vaikų niekad nebus… Sunku priimti… — Suprantu, pati bevaikė… Bet jums bus vaikas. Ir atsiras jis labai keistu būdu… Svetlana atsiduso ir nuėjo. Maža ką čia senutė — iš kur žinot… Susitaikė, pasinėrė į darbą. Su Kostia santykiai tik stiprėjo. Ir štai… Svetlana įtikino Kostią atlikti kraujo tyrimą, kad išsiaiškintų, ar tas vaikas jo. Kraujo davė ir Kristina, devintą nėštumo savaitę. Tyrimas patvirtino tėvystę. — Na kaip, įsitikinot, kad nemelavau? Dabar pasiruošę mokėti už vaiką? — su šypsena paklausė Kristina. — Galiu pasakyt taip. Už panašią sumą galima rasti moterį, kuri pagimdytų nuo Kostia, ir kaina būtų dar mažesnė. Ir mes nesiruošėm taip daryti. Bet, jei jau nutiko, pasiimame tą vaiką. Ir sumokėsime pusantro milijono. Tu–su pinigais, mes–su vaiku. Sutvarkysime viską oficialiai. — Sakiau tris milijonus, kur čia derybos?! — Dabar mes vadovausim. Jei nenori — nereikia, visai nė cento negausi. Sakyk ačiū, kad nepranešėm apie tave. Mes geri žmonės… *** — Kosti, susitariau su ja. Turėsim kūdikį. — Sveta, kam visa tai… Dar ir šitai pinigus mokėti… — Gal tai likimas–tokia dovana mums. Reik priimti… Visą nėštumą Kristina lankėsi pas gydytojus, davė tyrimus, viską, kaip priklauso. Laiku gimė sveikas berniukas. Kristina atsisakė vaiko, Kostia, kaip tėvas, pasiėmė sūnų. Visa biurokratija už nugaros. Kristina pasiėmė pinigus ir dingo. Visiems pasakė, kad gimdė surogatinė motina. — Ačiū, kad pagimdei nuo mano vyro, — atsisveikindama pasakė Svetlana. O berniukas, Alioša, apsigyveno Svetlanos ir Kosto namuose. — Kosti, pažiūrėk, koks į tave panašus… — Manai? Mažuose vaikuose nesuprantu nieko… Nors, matau, tas pats gražuolis, kaip ir aš… — Prisimeni tą senutę prie bažnyčios, sakiau tau apie ją? O juk ji išpranašavo… Vaikas atsirado pas mus tokia keista, stebuklinga forma… Kostia ir Svetlana gėrėjosi sūnumi. Kas jų lauks ateity — nežinojo, bet buvo laimingi šią akimirką… Dažnai visata mūsų prašymus išpildo visai netikėtu, savitu būdu… *** Po kelių mėnesių žiūrėdama žinias Svetlana sužinojo, kad Kristina rasta negyva bute. Aplinkybės tiriamos. Prisižaidė mergina…

Išjungiau kompiuterį, susidėjau daiktus ir jau ruošiausi traukti namo. Pagaliau baigėsi ta ilga darbo diena.