Zibainis

Man atrodo, meilė išblėso – Tu pati gražiausia mergina visame fakultete, – tada pasakė jis, ištiesdamas Anai ramunių puokštę iš Žaliojo tilto turgaus. Ana nusijuokė, priimdama gėles. Ramunės kvepėjo vasara ir kažkuo neapčiuopiamai teisingu. Darius stovėjo priešais ją su žvilgsniu žmogaus, kuris tiksliai žino, ko nori. O jis norėjo jos. Jų pirmas pasimatymas įvyko Vingio parke. Darius atsinešė pledą, termosą arbatos ir sumuštinių, kuriuos pagamino jo mama. Jie sėdėjo ant žolės iki pat sutemų. Ana įsiminė, kaip jis juokėsi, atlošęs galvą. Kaip netyčia palietė jos ranką, kaip žiūrėjo į ją – tarsi ji būtų vienintelis žmogus visame Vilniuje. Praėjus trims mėnesiams, jis nusivedė ją į kiną – prancūziška komedija, kurios ji nesuprato, bet vis tiek juokėsi kartu su juo. Po pusmečio – pristačiusi tėvams. Po metų – paprašė apsigyventi kartu. – Juk vis tiek kasnakt kartu, – sakė Darius, pirštais perbėgdamas jos plaukus. – Kam mokėti už du butus? Ana sutiko. Ne dėl pinigų, žinoma. Tiesiog šalia jo pasaulis turėjo prasmę. Nuomojamas jų butas kvepėjo barščiais sekmadieniais ir šviežiai išlygintais skalbiniais. Ana išmoko gaminti jo mėgstamas kotletus – su česnaku ir krapais, lygiai taip, kaip darė jo mama. Darius vakarais skaitydavo jai garsiai straipsnius iš verslo žurnalų, svajojo apie savo verslą. Ana klausė laikydama ranką po skruostu ir tikėjo kiekvienu jo žodžiu. Jie kūrė planus. Pirmiausia – sutaupyti pradiniam įnašui. Tada – savo butas. Tada – automobilis. Vaikai, žinoma. Du – berniukas ir mergaitė. – Mes viską suspėsime, – Darius bučiuodavo į viršugalvį. Ana linktelėdavo. Šalia jo jautėsi nenugalima. …Penkiolika metų kartu užaugo daiktais, įpročiais ir ritualais. Butas gerame rajone, su vaizdu į skverą. Dvidešimties metų paskola, kurią grąžino iš anksto, atsisakydami atostogų ir restoranų. Sidabrinis „Toyota“ kieme – Darius pats išsirinko, pats derėjosi su pardavėju, pats blizgino kapotą kiekvieną šeštadienį. Krūtinėje kilusi šiluma – jie visko pasiekė patys. Be tėvų pinigų, pažinčių ar laimės. Tiesiog dirbo, taupė, kentėjo. Ji niekada nesiskundė. Net tada, kai buvo pervargusi, kad užmigdavo troleibuse ir pabusdavo galiniame sustojime. Net kai norėjosi viską mesti ir išskristi kur nors prie jūros. Jie komanda. Taip sakydavo Darius, ir Ana tikėjo. Jo gerovė visada buvo svarbiausia. Ana šią taisyklę išmoko mintinai, įaudė ją į savo DNR. Bloga diena darbe? Ji gamino vakarienę, pildavo arbatą, klausydavosi. Barnis su viršininku? Glostydavo galvą ir šnibždėdavo, kad viskas bus gerai. Abejonės savimi? Ji rasdavo tinkamus žodžius ir ištraukdavo jį iš duobės. – Tu mano inkaras, mano užnugaris ir atrama, – taip sakydavo Darius sunkiomis akimirkomis. Ana šypsodavosi. Argi ne laimė būti kieno nors inkaru? Sunkūs laikotarpiai buvo. Kartą – po penkerių metų kartu. Įmonė, kurioje dirbo Darius, bankrutavo. Tris mėnesius sėdėjo namuose, varčius skelbimus, vis liūdnesnis su kiekviena diena. Antrą kartą buvo dar blogiau. Kolegos jį pakišo su dokumentais – neteko ne tik darbo, bet ir liko skolingas nemažą sumą. Reikėjo parduoti mašiną. Ana nepriekaištavo. Nei žodžiu, nei žvilgsniu. Ji ėmėsi papildomų projektų, dirbo naktimis, taupė save. Jai rūpėjo tik viena – kaip jis laikosi. Ar nesugrius. Ar nepraras pasitikėjimo. …Darius išsikapstė. Rado geresnį darbą nei prieš tai. Vėl nusipirko tokią pat sidabrinę „Toyota“. Gyvenimas vėl tapo normalus. Prieš metus, sėdėdami virtuvėje, Ana pagaliau pasakė tai, apie ką galvojo: – Gal jau laikas? Man jau nebe dvidešimt. Jei dar laukti… Darius linktelėjo. Rimtai, apgalvotai. – Pradėkim ruoštis. Ana sulaikė kvėpavimą. Tiek metų svajojo, atidėliojo, laukė tinkamo laiko. Ir štai – jis atėjo. Ji įsivaizdavo tai tūkstantį kartų. Maži piršteliai, apglėbiantys jos delną. Vaikiškos pudros kvapas. Pirmieji žingsniai jų svetainėje. Darius, skaitantis pasaką prieš miegą. Vaikas. Jų vaikas. Pagaliau. Permainos prasidėjo iškart. Ana peržiūrėjo viską – mitybą, režimą, krūvį. Užsirašė pas gydytojus, padavė analizus, pradėjo gerti vitaminus. Karjera liko antrame plane, nors kaip tik tada siūlė paaukštinimą. – Ar tikra? – viršininkė žiūrėjo pro akinius. – Toks šansas tik kartą gyvenime. Ana buvo tikra. Paaukštinimas reikštų komandiruotes, viršvalandžius, stresą. Ne pats geriausias laikas nėštumui. – Pereisiu į filialą, – atsakė. Viršininkė gūžtelėjo pečiais. Filialas buvo už penkiolikos minučių nuo namų. Darbas nuobodus, rutininis, be perspektyvų. Tačiau galėjo lygiai šeštą išeiti ir savaitgaliais negalvoti apie reikalus. Ana greitai apsiprato. Nauji kolegos buvo malonūs, nors ne itin ambicingi. Ji gamino pietus namuose, per pertrauką vaikščiojo, eidavo anksčiau miegoti. Viskas – dėl būsimo vaiko. Viskas – dėl jų šeimos. Šaltis įsėlino nepastebimai. Iš pradžių Ana nesureikšmino. Darius daug dirbo, pavargo. Pasitaiko. Tačiau jis nebeužklausdavo, kaip jai sekėsi. Nebeapkabindavo prieš miegą. Nebežiūrėjo taip, kaip kadaise, kai vadino pačia gražiausia fakulteto mergina. Namuose tapo tylu. Ne taip, kaip reikia. Anksčiau jie kalbėdavosi valandomis – apie darbą, planus, niekniekius. Dabar Darius visą vakarą naršė telefone. Į klausimus atsakinėjo trumpai. Į lovą atsiguldavo nusigręžęs prie sienos. Ana gulėdavo šalia, žiūrėdama į lubas. Tarp jų – praraja, pusės metro čiužinio pločio. Artumas išnyko visai. Dvi savaitės, trys, mėnuo. Ana nustojo skaičiuoti. O vyras vis rasdavo pasiteisinimų: – Labai pavargau. Rytoj. Rytojus neateidavo. Ji paklausė tiesiai. Vieną vakarą, sukaupusi jėgas, pastojo jam kelią į vonią. – Kas vyksta? Tik atvirai. Darius žiūrėjo pro ją, kažkur į durų apvadą. – Viskas gerai. – Netiesa. – Prisigalvoji. Tiesiog toks periodas. Praslinks. Jis apeidamas ją užsidarė vonioje. Pasigirdo vandens garsas. Ana stovėjo koridoriuje, prispaudusi delną prie krūtinės. Skaudėjo. Bukai, maudžiančiai, nuolat. Jos užteko dar mėnesiui. O paskui Ana neištvėrė ir paklausė tiesiai: – Ar tu mane myli? Tyla. Ilga, baugi tyla. – Aš… nežinau, ką jaučiu tau. Ana atsisėdo ant sofos. – Nežinai? Darius pagaliau pažvelgė į akis. Jose – tuštuma. Pasimetimas. Nė lašo to ugnies, kuri degė prieš penkiolika metų. – Man atrodo, meilė išblėso. Seniai jau. Tylėjau, nes nenorėjau tavęs skaudinti. Mėnesius Ana gyveno šiame košmare, nežinodama tiesos. Gaudė jo žvilgsnius, analizavo kiekvieną žodį, ieškojo priežasčių. Gal problemos darbe. Gal amžiaus krizė. Gal tiesiog bloga nuotaika. O jis tiesiog nebemylėjo. Ir tylėjo, kol ji planavo jų ateitį, atsisakė karjeros, ruošė kūną motinystei. Sprendimas atėjo netikėtai. Jokių daugiau „galbūt“, „gal susitvarkys“, „reikia palaukti“. Gana. – Aš pateiksiu skyrybų prašymą. Darius nublanko. Ana matė, kaip trūkčiojo Adomo obuolys. – Palauk. Neskubėk. Gal galim pabandyti… – Pabandyti? – O jeigu gimdytume vaiką? Gal viskas pasikeis. Sako, vaikai suartina. Ana kartėliu nusijuokė. – Vaikas viską Tik pablogins. Tu manęs nemyli. Kam mums tada vaikai? Kad paskui skirtumeis su kūdikiu ant rankų? Darius tylėjo. Neturėjo ką pasakyti. Ana išėjo tą patį vakarą. Susidėjo būtiniausius daiktus, išsinuomavo kambarį pas pažįstamą. Skyrybų popierius padavė po savaitės, kai rankos jau nebedrebėjo. Turto dalybos žadėjo būti ilgos. Butas, automobilis, penkiolika metų kartu pirktų daiktų ir sprendimų. Teisininkas kalbėjo apie vertinimus, dalis, derybas. Ana linkčiojo, žymėjosi, stengėsi negalvoti, kad dabar jų gyvenimas verčiamas kvadratiniais metrais ir arklio galiomis. Netrukus ji susirado vieno kambario butą. Ana mokėsi būti viena. Gaminosi porciją vienai. Žiūrėjo serialus be komentarų iš šono. Miegojo per visą lovą. Naktimis užeidavo bangomis. Gulėdavo įbedusi veidą į pagalvę ir prisimindavo. Ramunės iš turgaus. Pledai Vingio parke. Jo juoką, jo rankas, jo šnabždesį: „Tu mano inkaras“. Skaudėjo nepakeliamai. Penkiolikos metų neišmesi iš širdies, kaip senų daiktų į konteinerį. Bet per šį skausmą prasimušė kažkas kita. Palengvėjimas. Teisingumas. Ji suspėjo. Spėjo sustoti, kol nesuriešo savęs prie šio žmogaus vaiku. Kol neužstrigo beprasmiškoje santuokoje dar dešimtmečiams dėl „šeimos išsaugojimo“. Trisdešimt dveji. Visa gyvenimas priešaky. Baisu? Beprotiškai. Bet ji susitvarkys. Ji tiesiog neturi kito pasirinkimo.

Man regis, meilė praėjo Tu pati gražiausia mergina visame fakultete, tada pasakė jis, tiesdamas jai glėbį

Uncategorized

023

Donas Fernando Rūsys išėjo į terasą, remdamasis į savo medinį lazdelę.

Ferdinandas Ruževičius išlipo į tvirtąjį laiptą, pasikliaudamas savo mediniu lazdeliu. Oras kvepėjo jūros

Uncategorized

044

Jam jau 35-eri, bet jis neturi nei vaikų, nei žmonos: mama apgailestauja dėl anūkų, o sūnus kaltina ją, kad tapo nebrandus ir nieko savo gyvenime nekeis

Jam jau 35 metai, bet jis vis dar neturi nei vaikų, nei žmonos. Prieš savaitę su sūnumi lankiausi anytos

Uncategorized

020

Buvusi ir vėl kartu: nuotykiai su prisiminimais

Andrius, negali tiesiog išvaryti vaikų! Ji dar maža, netoliese nuo miesto, o ne tavo kaime.

Uncategorized

0129

Vaikystės draugė grįžo į gimtąjį miestą – niekada neturėjo vaikų, sąmoningai nusprendė gyventi tik sau ir nesigaili pasirinkimo

Atvažiavo mano vaikystės draugė. Niekada neturėjo vaikų. Ji sąmoningai nusprendė jų neturėti norėjo gyventi

Uncategorized

023

Tėvų širdis. Pasakojimas Ačiū už palaikymą, už šypsenas, atsiliepimus, jūsų šiltus žodžius ir pasidalinimus mano pasakojimais, prenumeratą, ir nuoširdžiausią padėką visiems už aukojimus – nuo manęs ir mano penkių lietuviškų katinėlių. Pasidalykite, jei patiko, pasakojimais socialiniuose tinkluose – autoriui tai labai svarbu! – Tai ko tu šiandien tokia susirūpinus? Net nesišypsai, eik, pusryčiaukim. Vyras įžengė į virtuvę išsitempdamas ir laimingas – pagaliau laisva diena. Keptuvėje čirškėjo kiaušinienė su kumpiu, žmona pylė arbatą. Jai meiliai kraudama daugiau nei pusę kiaušinienės, šalia ir duonos riekių padėjo, – Valgyk, imk šakutę! – Nesupratau, kažką ne taip padariau, Rasa? – švelniai paklausė Vaidotas. – Padarei… abu padarėm – kažkaip ne taip vaikus užauginom, – Rasa sėdo šalia ir be didelio apetito ėmė valgyti. – Ir duktė, ir sūnus suaugo, visko sau atsisakėm, juos užaugindami, tokie laikai buvo. Juos stiprinom, o mus kas nors, nors žodžiu, paremė? Jų – amžinos problemos: nuobodulys ar pinigų trūkumas. Ir Gintarė, ir Mantas – vis dejuoja. – Iš kur tu taip? Vaidotas jau buvo suvalgęs kiaušinienę, tepė sviesto ant šviežios duonos ir uogienės. – Tau lengva, juk man viską rašo, mamai. Mantas vakar su šeima norėjo į boulingą, prašė pinigų iki atlyginimo, supykau ir nedaviau. Užsigavo, o prieš tai Gintarė skambino – dainininkės karjera nesiseka, nuotaika prasta. Noras dainuoti visada liks, bet dirbt kažką reikia! O ji nori užsidirbti dainavimu, bet nepavyksta. Ne visiems lemta, seniai metas suprasti – ir normalų darbą susirasti! Ir šiaip, vaikystėje su Mantu draugavo, o dabar visai nebendrauja! Rasa atstūmė šaltą kiaušinienę, gėrė arbatą. – Nesijaudink taip, viskas susitvarkys, ir mes buvom jauni, prisimink, – bandė raminti Vaidotas, bet žmona tik dar labiau susijaudino. – Ką tu šneki, Vai, pats prisimink. Mes savo galimybių ribose gyvenom, džiaugėmės viskuo! Kai mantas gimė – laimė. Vežimėlį ir lovelę draugė padovanojo, sesuo – marškinėlius, vystykliukus, šliaužtinius nuo savo vyresnio sūnaus. Viskas dėvėta, bet kaip nauja – vaikai juk greit auga. Laimingais buvom, o kai nusipirkom „Žigulius“ – išvis didžiavomės! Prie namo garažą pasistatėm, jautėmės turtingi. O mūsų vaikams jei nebuvai užsieny – gyvenimas nepasisekęs. Negi to juos mokėm? – Tokie laikai, Rasa, pagundų daug, jie jauni, palauk, supras viską. – Oi, kad tik nevėlu būtų, visko prašvaistys besivaikydami turtų, o gyvenimas lekia, Vaidotai… Pažiūriu į veidrodį – ar tikrai čia aš, jau močiutė, ir tu jau senelis… Jų pokalbį pertraukė telefono skambutis – Mantas. – Na va, vėl kažkas negerai, – Rasa atsiliepė ir bėgant pokalbiui jos akys apstulbo, ji pašoko. – Vai, greičiau rengtis, Mantą į ligoninę nuvežė, kaimynas iš palatos paskambino! – Kas nutiko? – ir Vaidotas greitai ėmė rengtis. – Tiksliai nesupratau – kampiniu šlifuokliu į ranką, diską suplėšė, bando ranką išgelbėti. Kad tik viskas baigtųsi, kad liktų su ranka! Greičiau, važiuojam. Skubiai apsirengė – nebe jauni, bet jau ir ne jauni tėvai – su nerimu akyse. Ir bėgo, viską pamiršę, į ligoninę pas sūnų. Beveik bėgant, Gintarė paskambino, – Mama, užsuksiu per pietus, gerai? – Ateinam, dukra, gal jau būsim grįžę, – pralemenusi šūktelėjo Rasa, ir, negirdėjusi atsakymo, nuskubėjo paskui Vaidotą į autobusų stotelę… Ligoninėje juos iškart nuramino, ranką pavyko išgelbėti, bet pas sūnų neleido. – Jei neleisit, neišeisiu, lauksiu, – sėdo laukiamajame Rasa, šalia – Vaidotas. Staiga ligoninėn įbėgo Gintarė, puolė prie jų, – Mama, kodėl taip nusiminę? Viskas gerai, Mantui vakar teko papildomas darbas, kažkam automobilį remontavo. Kažkas nesisekė, pjaustė varžtus, ir įsipjovė. Sąmonė grįžo, viską susiuvo, pirštai juda, mamyte, kaip jūs atrodot, viskas gerai! – Iš kur žinai? – vos išstenėjo Rasa. – Mes su Mantu nuolat bendraujam, ir su jo žmona Lina. Ir vienas kitam padedam, o kas? – Mes galvojom, kad visai nebendraujat, kodėl mums nieko nesakėt? – įsiterpė Vaidotas. – Tėvai, jūs tokie stiprūs, visi galit viską ištverti, todėl ir nesakom – kad nesijaudintumėt… – šypsosi Gintarė, – O ir šiaip, jūs jaunai atrodot, tai ir nesikišam, kad dabar nors sau laiko turėtumėt. – Oi, ką jūs prigalvojot, o aš jau galvojau, kad jums mūsų nebereikia… – šyptelėjo Rasa. – Kur tau, mama, jūsų karta ištvermingiausia! Norim į jus lygiuotis, nors ne visada pavyksta, bet stengiamės, tikrai. Tėvai nusišypsojo, žvilgsniai jų tapo šiltesni, ramesni. – Mama, tėti, dar norėjau papasakoti – gavau darbą. O dainuoti kviečia į renginius: vaikų darželį, vakar dainavau senelių namuose, taip plojo! Viena močiutė net apsiverkė – jos dukra žymi dainininkė, bet vis kelionėse, todėl mamą paliko, siaubas… Gintarė apkabino tėvus, – O mes su broliu labai jus mylim, abejot nereikia… Tuomet slaugytoja leido trumpam pas sūnų. Rasa vos neverkė, bet Mantas nuramino, – Mama, nusiramink, blogiausia jau praeity, nesijaudinkit. Tėti, pats sakei – kaip tavo garaže, prie mašinos, širšyną radai – tave tada vos nesuvalgė, ligoninėj atsidūrei, visko būta. Iš ligoninės grįšiu – kviečiam pas mus Naujuosius švęsti, užtenka lėkti, bendraujam per mažai. Gintarė ruošiasi su savo vaikinu supažindint, dar jums nespėjo papasakot! Į namus Rasa ir Vaidotas parėjo pėsčiomis – nutarė pasivaikščioti. Jau ne jauni, bet dar ne seni tėvai. Oi, ta tėvų širdis – visada dėl vaikų skauda. Atrodo, kad kitų vaikai paprastesni, ir noris, kad savi geresni būtų, teisingiau gyventų, tėvų klausytų. Bet jie turi savo kelią… O juk mūsų vaikai – geriausi, juk JIE mūsų vaikai.

Tėvų širdis Ačiū už jūsų palaikymą, už paspaustus patinka, už jausmingus komentarus ir atsiliepimus apie

Uncategorized

051

Kai kurie senoliai svarbiau už šeimą

Mama, aš viską suprantu, bet ar tikrai taip sunku buvo iš anksto įspėti? Aš jau susitariau su žmogumi

Uncategorized

073

– Nebegaliu pakęsti, kad kiekvieną savaitgalį pas mus renkasi visa šeima! Galbūt ir jums teko sutikti žmonių tipą, kurie įsitikinę, kad visas pasaulis sukasi tik aplink juos ir jiems visiškai nerūpi, kad ir jūs turite savo reikalų. Mano svainis su šeima (žmona, dviem vaikais ir žmonos broliu) kiekvieną savaitgalį atvažiuoja pas mus nakvynei. Jie net nepasidomi, ar mums tinka, ar turime kokių planų – tiesiog atvyksta. Šis „cirkas“ tęsiasi beveik metus ir aš jau iš tiesų nebegaliu to pakęsti. Mėgstu svečius, bet viskas turi ribas – galiausiai net neturiu kada pailsėti po sunkios darbo savaitės. Vietoj poilsio savaitgaliais visą laiką stoviu prie viryklės, linksminu svečius, kloju lovas ir po jų išvykimo dar skalbiu kalnus patalynės. Vis galvodavau: ar jie suvokia, kad niekada nepakviesti atvyksta elgdamiesi mažiausiai nepadoriai, net jei ir yra šeima? Gal nereaguočiau taip stipriai, jei jų viešnagės būtų retos – tačiau jie atvažiuoja mažiausiai tris kartus per mėnesį! Aš ir vyras niekuomet taip nėra elgęsi, tad galbūt ir mums reikėjo bent keliskart užsukti pas juos, kad pajustų šio malonumo „grožį“ iš arti. Prašiau vyro pasikalbėti su jais, bet jis neišdrįsta, nes bijo juos įžeisti. O gal jam taip net patogu? Pagalbos taip ir nesulaukiau – teko imtis veiksmų pačiai. Pirmiausia nustojau gaminti savaitgaliais – svečiai turėjo suvalgyti tai, kas liko iš savaitės, o jei pritrūks – prašau, gaminkitės patys, nes aš išgyvensiu ir be maisto. Kitąsyk visi atsisėdo prie stalo laukti pietų. Pasakiau: šiandien nieko nėra, jei norit valgyti, gaminkitės patys. Jie tyliai išgėrė arbatos ir nuėjo miegoti. Dar nustojau prieš jų vizitus tvarkyti visus namus. Kartą svainio žmona pasiskundė, kad baltos dukros kojinės tapo pilkos. Atsakiau: jei rūpi grindų švara, vonioje ras kibirą ir šluotą – drąsiai galite išvalyti pati. Nuo tada daugiau nepriekaištavo. Ir svarbiausia – nustojau save atidėti į šalį: nebeatsisakiau asmeninių planų, jei jie užsukdavo. Dienos pabaigoje noriu gyventi savo gyvenimą ir laiką skirti tiems, kuriuos mėgstu. Atėjus svečiams, pabūdavau valandą, po to atsiprašydavau ir užsiimdavau savais reikalais. O jei neturėdavau planų – tyčia imdavausi generalinės tvarkos. Laiką su nepageidaujamais svečiais sutrumpinau iki minimumo. Po vieno tokio vizito svainis sako mano vyrui: “Atrodo, mūsų laikas čia baigėsi?” Įdomu, iš kur jam taip toptelėjo. Nuo tada svečiai mus aplanko tik iš anksto pasiderinę ir jokiu būdu nelieka nakvoti – ir vis rečiau. Ar jums teko atsidurti tokioje situacijoje? Kaip ją sprendėte?

Gana jau, kad kas savaitgalį pas mus ateinate! Galbūt ir jums teko gyvenime sutikti tokį žmogų, kuriam

Uncategorized

049

Draugo žmona brangesnė už bet ką

Aš prisiminau, kaip vieną dieną Aistė Petrauskienė paklausė: Kur vėl eini? Jos vyras, Marius Kazlauskas