Zibainis

„Atleisk man, sūnau, šiandien nebus vakarienės,” – sušuko mama… Milijonierius išgirdo „Mama… man labai alkana.” Eglė suspaudė lūpas, kad jos neimtų drebėti. Martynas buvo vos ketverių, bet jo pilvelis jau kalbėjo kalba, kurios joks vaikas neturėtų mokėti: tas tuštumos jausmas, kurio nepalengvina jokie pažadai. Ji glostė sūnaus plaukus viena ranka, o kita laikė lengvą, vos pastebimą maišelį su per dieną surinktomis tuščiomis plastikinėmis buteliais. „Netrukus ką nors suvalgysime, mielasis,” nuramino ji. Bet melas draskė gerklę. Per pastarąją savaitę ji jau buvo melavusi per dažnai. Ne iš įpročio, bet iš išlikimo. Nes pasakyti vaikui tiesą – lyg numesti jį žemėn be čiužinio. Supermarketas spindėjo Kalėdų švieselėmis. Aukso girliandos, linksma muzika, žmonės stumdėsi pilnais vežimėliais. Kvepėjo ką tik iškepta duona, cinamonu – Eglei tai buvo prabangos kvapas. Vilnius tą prieššventinę naktį atrodė šventiškai… bet ji ėjo su nudėvėta avalyne, bandydama, kad Martynas nepastebėtų jos baimės. Martynas sustojo prie saldžių bandelių krūvos, suvyniotų į blizgią popierių. „Gal šiemet ir mums nupirksi kaip tada su močiute?” Praėjusiais metais. Eglė pajuto dūrį krūtinėje. Praėjusiais metais mama dar buvo gyva. Tuomet ji turėjo pastovų darbą tvarkydama butus – neturėjo ko prarasti, bet bent jau buvo stalas ir stogas, kuris nesiglaudė lyg langas automobilyje, kuriame jie jau dvi savaites miegojo. „Ne, mažyli… ne šiemet.” „Kodėl?” Nes gyvenimas gali subyrėti be įspėjimo. Nes vaiko karštligė svarbesnė už bet kokį tvarkymosi grafiką. Nes darbdavys gali atleisti už vieną praleistą dieną, net jei tą dieną tavo vaikas dega karštyje Vilniaus ligoninėje. Nes nuoma nelaukia, maistas nelaukia ir nekantrauja skausmas. Eglė nurijo ašaras ir privertė save šypsotis. „Šiandien padarysime ką nors kita. Padėsi man priduoti butelius.” Jie ėjo koridoriais, kur viskas sakė „taip“, bet tuo pačiu – „tau ne.“ Sultys, sausainiai, šokoladas, žaislai. Martynas žiūrėjo į viską didelėmis akimis. „Gal šiandien išgersiu sultis?” „Ne, mylimasis.” „O sausainių? Su šokoladu…” „Ne.” „O paprastų…?” Eglė atsakė atšiauriau nei norėjo ir išvydo, kaip Martyno veidas apniuko, tarsi nedidelė žiburėlis užgestų. Širdis vėl įtrūko. Kiek kartų ji gali sudužti, kol visai išnyks? Prie taromato Eglė sukrovė butelius. Garsai, lėtai augantys skaičiai. Dešimt butelių. Dešimt mažų galimybių. Automatas išspjovė kupiūrą. Vienas euras dvidešimt centų. Ji pažiūrėjo į ją lyg į pašaipą. Vienas eur. Kūčių vakarą. Martynas stipriai sugriebė mamos ranką, kupinas vilties, kuri skaudino. „Dabar galime pirkti maisto, tiesa? Labai noriu valgyti.” Eglei vidus subyrėjo. Iki tol ji laikėsi už pasaulio kiek galėjo, tačiau sūnaus žvilgsnis, toks pasitikintis, ją visiškai palaužė. Nebegalėjo meluoti. Ne šiąnakt. Ji nusivedė sūnų prie vaisių ir daržovių skyriaus. Raudoni obuoliai blizgėjo, apelsinai tobulai apvalūs, pomidorai – tarsi brangakmeniai. Šioje kitų žmonių gausoje Eglė atsiklaupė ir paėmė Martyno rankas. „Martynai… Mama turi tau pasakyti labai sunkią tiesą.” „Kas nutiko, mama? Kodėl verki?” Eglė net nesuvokė, kad verkia. Ašaros plūdo pačios, lyg kūnas būtų žinojęs anksčiau už protą, jog nebegali toliau taip gyventi. „Sūnau… atleisk man. Šiemet… nebus vakarienės.” Martynas susiraukė, nesuprato. „Tai neisim valgyti?” „Neturime pinigų, mylimasis. Neturime namų. Miegame mašinoje… Mama prarado darbą.” Martynas žiūrėjo į mus supančius maisto kalnus, lyg pasaulis būtų jį apgavęs. „Bet čia pilna maisto.” „Taip, bet jis ne mums.” Tada Martynas pravirko. Ne garsiai, o taip tyliai kaip deginantis skausmas. Maži pečiai drebėjo. Eglė jį beviltiškai apkabino, tarsi stipriau prispaudusi galėtų padaryti stebuklą. „Atleisk… atleisk, kad negaliu tau duoti daugiau.” „Atsiprašau, ponia.“ Eglė pakėlė galvą. Apsauginis žvelgė nejaukiai, lyg skurdas būtų dėmė ant grindų. „Jei nieko neketinate pirkti, turite išeiti. Trukdote kitiems pirkėjams.” Eglė greitai nusivalė ašaras, gėdindamasi. „Jau išeiname…” „Dabar, ponia, prašau… aš jau sakiau…“ Už nugaros pasigirdo ramus, tvirtas balsas. „Jie su manimi.“ Eglė atsisuko ir pamatė vyriškį, apsirengusį tamsiu kostiumu, žili smilkiniai, tuščias vežimėlis – pagarbi, įtakinga išvaizda. Jis pažvelgė į apsauginį be pakeltos balso, bet autoritetas tarsi sustingdė viską. „Čia mano šeima. Atėjau jų ieškoti, kad galėtume kartu apsipirkti.“ Apsauginis dvejojo, žiūrėjo į nudėvėtą Eglės aprangą, į liūdną berniuką, į nepriekaištingai apsirengusį vyrą… galiausiai nurijo abejones. „Gerai, pone. Atsiprašau.“ Išėjus apsauginiui, Eglė stovėjo sustingusi, nežinodama, ar dėkoti, ar bėgti. „Nežinau, kas jūs,“ bandė sakyti, „mes nieko ne…” „Taip, jūs tikrai…” Jo žodžiai nebuvo griežti, o tik nuoširdūs. Pažvelgė tiesiai į akis. „Išklausiau jus. Niekas neturi būti alkanas per Kūčias. Ypač vaikai.“ Priklaupė Martyno lygyje, šiltai nusišypsojo. „Sveikas. Mano vardas – Gintaras.“ Martynas pasislėpė už mamos kojos, bet pažvelgė krašteliu. „O tu kaip vadinies?“ Tyla. Gintaras nespaudė. Tik paklausė: „Pasakyk man… jeigu galėtum vakarienei šiąnakt valgyti bet ką, ką norėtum?“ Martynas žvelgė į mamą, ieškojo leidimo. Jo akyse nebuvo pašaipos, netikros gailesčio, tik paprasta – žmogiškumas. „Gali atsakyti, mano brangusis,” sumurmėjo ji. „Keptų maltinukų… su bulvių koše,” vos girdimai tarė Martynas. Gintaras linktelėjo lyg gautų svarbiausią pasaulyje užsakymą. „Puiku. Ir man tai mėgstamiausia vakarienė. Eime padėti man.“ Jis ėmė stumti vežimėlį. Eglė sekė paskui, širdis daužėsi krūtinėje – laukė, kad tuoj išgirs sąlygą, bus pažeminta. Tačiau taip nebuvo. Gintaras pripildė vežimėlį mėsa, bulvėmis, džiūvėsiais, salotom, sultimis, vaisiais. Kiekvienąkart, kai Martynas rodė piršteliu, Gintaras dėjo be skaičiavimo, nesivaržė, netikrino kainos. Prie kasos sumokėjo ramiai, tarsi pirktų kavą. Eglė matė sumą – daugiau, nei ji uždirbdavo per dvi savaites, kai dar turėjo darbą. „Mes negalime to priimti,” bandė sakyti, balsas drebėjo. Gintaras susirūpino rimtai. „Tai, ką pasakėte sūnui… niekas neturėtų būti priverstas tokius žodžius tarti. Leiskite padėti.“ Automobilių aikštelėje Eglė pasuko prie senos ‘Renault’ – ji atrodė dar liūdniau šalia juodo ‘Mercedes’. Gintaras suprato viską iš pirmo žvilgsnio: užpakalio sėdynėje netvarka, antklodė, maišas drabužių. „Kur važiuojate po to?“ paklausė. Tyla buvo sunki kaip akmuo. „Niekur,“ pagaliau prisipažino Eglė. „Miegame čia.“ Gintaras padėjo krepšius, perbraukė per plaukus – sukrėstas realybės. „Mano viešbutis turi restoraną. Jis atviras šįvakar. Ateikite pavakarieniauti drauge. O paskui… pamatysim. Bet bent jau šiąnakt nebegulėsite mašinoje.“ Jis ištiesė vizitinę: „Hotel Imperatorius.“ Eglė laikė popierėlį lyg jis degintų ranką. Kai Gintaras nuėjo, Martynas ją timptelėjo už rankovės. „Einu, mama. Valgysim maltinukus.“ Eglė žiūrėjo į sūnų, automobilį, vizitinę. Neturėjo kitos išeities. Ir žinojo – sutikdama vakarieniauti, ji atvėrė didžiulę duris… galbūt – išgelbės, galbūt – dar labiau sužeis, jei tai buvo iliuzija. Restoranas – kitoks pasaulis: baltos staltiesės, šilta šviesa, tyli muzika, šviežios gėlės. Martynas laikė ranką, motina – jautė, kad visi žiūri, nors niekas neatkreipė dėmesio. „Tai mano svečiai,” pasakė Gintaras padavėjui. „Užsisakykite ką norite.“ Iš pradžių Martynas valgė lėtai – bijojo, kad kas nors atims lėkštę. Vėliau – greičiau, su ta seniai pamiršta alkio baime, kurios per naktį neišgydysi. Eglė žiūrėjo, gerklė gėlė – „skaniausia, ką valgiau gyvenime,” sakė sūnus, jai tai buvo tragedija už kaukės. Gintaras iškart neklausinėjo. Kalbėjo smulkmenas, domėjosi dinozaurais. Martynas ištraukė susidėvėjusį „T-Rex’ą” – žaisliukas buvo nubrozdintas. „Rexas jo vardas,” išdidžiai sakė. „Saugo mane miegant.“ Gintaras pažiūrėjo liūdnokai. „Tiranosaurai stipriausi,” patikino. Po deserto, kai Martynas jau buvo nusitrynęs kakavą nuo lūpų, Gintaras tyliai paklausė: „Egle… kaip užklupo tokia nelaimė?“ Eglė atskleidė – motina mirusi, darbai prarasti, ligoninė, iškraustymas, tėtis išėjo, kai Martynas gimė ir niekada negrįžo. Gintaras klausė rimtai, nieko netraukė, lyg patvirtintų ką jautė. „Man viešbutyje reikia kambarių tvarkytojų,” pasakė pagaliau. „Legalios sutartys, pastovus grafikas, viskas švaru ir tvarkinga. Yra nedideli butai darbuotojams. Kuklūs, bet padorūs.“ Eglė įtarė, nes net viltis gali būti baisi. „Kodėl tai siūlot?“ „Nes man reikia darbuotojų,“ atsakė paprastai – ir tyliai pridūrė: „ir nes jokiam vaikui neturėtų tekti gyventi mašinoje.“ Kitą dieną Eglė grįžo. Administratorė Rūta atliko paprastą pokalbį, nieko ypatingo. Praėjus trims dienoms, Eglė su Martynu įžengė į butą su tikrais langais. Martynas bėgiojo kaip naują planetą atradęs. „Čia mūsų, mama? Tikrai?“ „Taip, mažyli… mūsų.“ Pirmą naktį Martynas miegojo lovoje… bet keliskart prabudo verkdamas – tikrina, ar mama šalia. Eglė rado po pagalve paslėptų sausainių. Sūnus buvo palikęs maisto „jeigu vėl būtų alkana.” Ji suprato – skurdas taip greit nesibaigia, jis pasilieka viduje, kaip foninis triukšmas. Gintaras užsukdavo retkarčiais. Atnešdavo knygų, nuoširdžiai bendraudavo su Martynu, žaisdavo futbolą. Vienąkart, per gimtadienį, atnešė didžiulį tortą dinozauro formos. Martynas sušnibždėjo norą garsiai: „Norėčiau, kad dėdė Gintas liktų amžinai. Kad niekad neišeitų.“ Gintaras priklaupė, akys sudrėko. „Darysiu viską, kad taip būtų.“ Problemų pasėjo paskalų vėjai… ir paskala pasiekė žmogų, kuris neturėjo žinoti. Raimondas, biologinis tėvas, atėjo vieną antradienį į viešbučio fojė – alaus kvapas, dirbtinė šypsena. „Atėjau pamatyti sūnaus. Turiu teisę.“ Eglė nejautė oro. Gintaras stojo it siena. Raimondas grasino, šaukė, pažadėjo teismus. Ir pradėjo: atsiuntė dokumentus dėl teisės matytis, bendros globos. Ten rašyta – „moteris su abejotina reputacija”. Gintaras – tik „darbdavys, kuris trikdo vaiką”. Popieriuje – elegancija, realybėje – nuodai. Pirma kontroliuojama susitikimo valanda buvo siaubas. Martynas neatsisakė Gintaro kojos. Raimondas bandė jį paimti, Martynas suriko. Toji naktis – tik košmarai. Sūnus verkė, sakė, kad paims jį, kad daugiau nematys mamos, kad praras „tėtį Gintarą.” „Ir aš norėčiau būti tavo tėtis,“ prisipažino Gintaras ankstyvą rytą, atsisėdęs ant patalo. „Labiau nei bet kas.“ „Tai kodėl negali būti?“ Nėra lengvo atsakymo. Tik sunkus sprendimas. Advokatas aiškino: susituokus pora galėtų pradėti įvaikinimo procesą. Šeima atrodytų stabili teisme. Eglės baimė buvo didžiulė, bet tiesa – tylesnė, augusi mėnesiais: Gintaras nebuvo su jais iš pareigos. Jis pasiliko nes mylėjo. „Tai nėra melas”, prabilo vieną vakarą, balsas drebėjo. „Pamilau tave stebėdamas, kokia esi mama. Ir jį… nes neįmanoma kitaip.“ Eglė, daugybę metų sau uždraudusi svajoti, ištarė „taip“ – ašaros buvo ne pralaimėjimo, o kažko naujo: palengvėjimo. Vestuvės – paprastos, per civilinę metrikaciją. Liudininkė buvo Rūta. Martynas, su per mažu kostiumu, nešė žiedus rimtai, tarsi saugotų lobį. „Dabar mes tikra šeima!“ – sušuko jis, kai paskelbė sutuoktuosius, visi juokėsi per ašaras. Teismo posėdyje Raimondas vilkėjo kostiumą lyg auka. Gintaras papasakojo apie tą Kūčių vakarą prekybos centre, kai motina atsiprašė kaisdama, kad nėra vakarienės, kad negali užsimerkti ramiai. Eglė užsiminė apie ketverius Raimondo nebuvimo metus ir tylą. Teisėjas peržiūrėjo viską. Dokumentus, laiškus, ligoninės išrašus, kur tėvas niekada nebuvo pasirodęs. Vaikų darželio, viešbučio liudijimus, vaizdo įrašus – pasakų vakarai, juokas, pusryčiai. Galiausiai paprašė pasikalbėti su Martynu vienas. Eglei galvos svaigo iš baimės. Teisėjo kabinete – sultys ir sausainiai. Martynas atsakė, kuo nuoširdžiausiai: „Anksčiau gyvenom mašinoje – ten nebuvo smagu. Dabar turiu savo kambarį. Maisto. Mama juokiasi.“ „Kas yra tavo tėvas?“ paklausė teisėjas. Martynas nedvejodamas: „Gintas. Tėtis – Gintas. Kita žmogus… jo nepažįstu. Jis liepia mamai verkti. Nenoriu, kad mama vėl verktų.“ Kai teisėjas paskelbė sprendimą, laikas sustojo. Visa globa – Eglei. Matytis leidžiama tik vaikui pageidaujant ir ribotai. Gintarui – leidimas pradėti įvaikinimą. Raimondas išėjo piktas, grasinimai pasiliko teismo echoje. Jis daugiau niekad nepasirodė. Nereikalavo susitikimų. Jam nereikėjo sūnaus. Tik galios ir pinigų. Kai to negavo, dingo. Ant teismo laiptų Martynas stovėjo apsikabinęs du tėvus, pagaliau – be baimės. „Tai… galiu likti su jumis amžinai?“ paklausė. „Amžinai,” atsakė abu. Po kelių mėnesių atėjo įvaikinimo pažymėjimas – su antspaudais, patvirtinančiais tik tai, ką širdis jau seniai žinojo. Martynas Varnas. Gintaras įrėmino jį kaip didžiausią medalį gyvenimo mūšyje. Butą iškeitė į namą su sodu. Martynas išsirinko kambarį, Rexui parinko garbingiausią vietą, bet dar atsinešdavo „jei prireiktų”. Nes jis vis dar mokėsi, kad saugumas gali būti tikras. Vieną šeštadienį Gintaras pasiūlė eiti į prekybos centrą. Tą patį, kaip per Kūčias. Įėjo susikibę rankomis. Martynas strikinėjo, šnekučiavosi be sustojimo. Išsirinko apelsinų, obuolių, dribsnių su dinozauru ant dėžutės. Eglė žiūrėjo – krūtinėje buvo tas neįtikėtinas jausmas: ramybė. Prie vaisių skyriaus Martynas sustojo ten, kur motina kadaise klaupėsi ir verkė. Piršteliu perbraukė obuolį, atsargiai padėjo į vežimėlį ir pasakė išdidžiai: „Namuose.” Eglė tankiai mirktelėjo, tramdė ašaras. Gintaras suspaudė jai ranką. Nieko nesakė – nes kartais patys didžiausi dalykai ne pasakojami, o tiesiog jaučiami. Vakarą visi trys vakarieniavo prie savo stalo. Martynas juokavo apie sodą, Gintaras vaidino, esą geriausi pokštai pasaulyje, o Eglė juokėsi tuo nepakitusiu juoku, kai kūnas pagaliau atsidūsta. Vėliau, kaip visada, Gintaras skaitė pasakas. Tris. Martynas užmigo jau per antrą – Rexas ramus ant krūtinės. Eglė dar kurį laiką stovėjo durų tarpdury. Prisiminė save – tą, kuri atsiprašinėjo, kad nėra vakarienės, kuri miegojo skolintoje mašinoje, kuri manė, kad gyvenimas – tai tik išgyventi. Ir suprato – tai, kas neaprašoma oficialiuose dokumentuose: kartais, tamsiausią akimirką, žmogiškumas užkuria stebuklų grandinę. Ne kinometrografinius stebuklus. Tikrus stebuklus. Darbas. Stogas virš galvos. Šviežia duona. Pasakos vakarai. Ištiesusi ranka. Ir svarbiausia – vaikas, kuris nebijotas… ir nebealkanas… nes pagaliau turi tai, ko visada nusipelnė: šeimą, kuri niekada nenori išeiti.

Atleisk, sūnau, šiandien nebus vakarienės, riktelėjo mama O milijonierius išgirdo Mama man labai alkis.

Uncategorized

033

Mano anyta iš manęs šaipėsi, kad mama dirba valytoja pas svetimus… šiandien ji pati valo mano namuose Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai parsivedžiau vyrą pas savo tėvus. Mama buvo iškepusi garsiąją savo kiaulieną, o aš buvau nervinga kaip paauglė prieš pirmą pasimatymą. Tačiau ne dėl tėvų… o dėl jo mamos. – O tu, mieloji, kuo užsiimi? – paklausė mano mama, dėdama lietuviškas salotas ant stalo. – Jis inžinierius. Dirba didelėje statybų įmonėje. Ko nepasakiau – jo mama niekada nepraleisdavo progos priminti, iš kur esu kilusi. Pirmą kartą apsilankiau pas ją prieš trejus metus. Mane pasitiko apsimestine šypsena – nepriekaištingas kostiumas, perlų vėrinys, baldai, kurie rėkė „pinigai“. – Sūnus sakė, kad tavo mama valo namus pas kitus – mestelėjo ji, kai gėrėme arbatą. Kaip ištarė „valo“, skambėjo lyg sakytų „plėšia bankus“. – Taip. Ji – sąžininga ir darbšti moteris. – Žinoma… kiekvienas darbas vertas pagarbos – tarė ji, bet balsas išdavė kitaip. – Visgi žmogus nori aukštesnio lygio vaikams… išsilavinimo, profesijos… – Studijuoju universitete – atsakiau. – Administravimą. – O kas tau moka už mokslą? Su tavo mamos atlyginimu… Tuomet jis įsikišo. Pirmą kartą. – Ji stipendininkė. Pirma tarp kursiokių. Bet mintis jau buvo pasakyta. Tolimesni metai – lašas po lašo pažeminimo. – Tu gali surinkti indus – juk turi daugiau patirties, – mestelėdavo prie šeimos stalo. – Keista, kad tokios kilmės mergina tokia išranki maistui. – Galėjo vesti gydytojo dukrą… Mama sakydavo: – Nekreipk dėmesio. Tokie žmonės nepasikeis. Bet pasikeičiau aš. Baigiau universitetą su pagyrimu. Gera karjera tarptautinėje įmonėje. Susituokėme. O ji per vestuves buvo lyg per laidotuves – be teisės prieštarauti. O tada gyvenimas apvertė kortas. Vyro verslas žlugo. Prarado viską – namą, automobilius, statusą. Persikėlė į mažą butą. Išdidumas sudužo kartu su sąskaita banke. Mano karjera kilo aukštyn. Tapau regiono vadove. Įsigijome gražų namą. Vieną dieną vyras nedrąsiai pasakė: – Tėvai sunkioje padėtyje. Mama depresijoje. Gal galėtų… – Atsikraustyti pas mus? – baigiau mintį. Galėjau atsisakyti. Turėjau visas priežastis. Bet prisiminiau mamą – kaip ji valė svetimus namus oriai ir vakarais grįždavo pavargusi, bet laiminga. – Tegul ateina, – pasakiau. Kai ji įžengė į mūsų namus, kažkas joje subyrėjo. Mačiau jos žvilgsnyje – erdvė, šviesa, ramybė. – Kaip gražu… – sušnibždėjo. – Čia ir jūsų namai, – atsakiau. Iš pradžių ji buvo užsidariusi. Vėliau, vieną rytą, ją radau virtuvėje valančią. – To nereikia, – pasakiau. Ji atsisuko su ašaromis akyse. – Buvau žiauri. Tau. Tavo mamai. O dabar… suprantu. Orumas – ne darbe, o kaip jį dirbi. Meilėje artimiesiems. Apkabinome viena kitą. Dabar ji gamina kartu su mano mama. Kartu juokiasi. Žaidžia su mano vaikais. Vakar, lankstydamos skalbinius, ji pasakė: – Kadaise iš manęs šaipėsi, kad tavo mama valo svetimus namus. Dabar aš švarinu čia ir tai – oriausias darbas, kurį esu dariusi. Nes darau jį su dėkingumu. – Jūs nevalote mano namų, – švelniai tariau. – Čia jūsų namai. Gyvenimas keistai išmoko mus tų pamokų, kurių labiausiai reikia. Ar esate kada nors atleidę skaudžiai jus įžeidusiam žmogui… ir supratę, kad atleidimas pirmiausia išlaisvino jus pačius?

Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai vedžiausi savo žmoną į tėvų namus. Mama buvo iškepusi garsiuosius

Uncategorized

0491

Vedžiau moterį su kūdikiu. Po aštuoniolikos metų ji išėjo — bet jos duktė šventėms pasirinko mane.

Vedžiau moterį, kuri turėjo mažą vaiką. Praėjo aštuoniolika metų ji mane paliko. Tačiau jos dukra nusprendė

Uncategorized

023

Kur yra mano poilsio oazė?

– ką čia turėtume daryti? nuostabiai paklausė Danguolė. Kas galėtų reikėti lauko namuose?

Uncategorized

0314

Buvęs vaikinas netikėtai pasirodė vieną šeštadienio popietę su milžiniška puokšte gėlių, šokoladais, dovanų maišu ir ta šypsena, kurios nebuvau mačiusi mėnesiais. Pagalvojau, kad gal ateina atsiprašyti ar pagaliau pakalbėti apie viską, kas tarp mūsų liko neišsakyta. Buvo keista, nes po skyrybų jis elgėsi šaltai ir atšiauriai, tarsi būčiau jam visai svetima. Vos įžengęs pradėjo kalbėti, kad daug galvojęs, jog jam manęs labai trūksta, kad esu „jo gyvenimo moteris“ ir kad suvokė savo klaidas. Kalbėjo taip greitai, lyg būtų iškalęs tekstą atmintinai. Stovėjau tyli ir klausiau – nesupratau, iš kur po mėnesių tylos staiga tiek švelnumo. Jis priėjo, apkabino mane ir pasakė, kad nori „susigrąžinti tai, kas mūsų“. Kalbėdamas ištraukė kvepalus, apyrankę ir dėžutę su laišku. Viskas – labai romantiška. Pradėjo aiškinti, kad turėtume duoti sau antrą šansą, jis keičiasi, o su manimi nori pradėti viską iš naujo, taip kaip reikia. Pradėjau jaustis nejaukiai – viskas atrodė per gerai, kad būtų tiesa. Ypač prisiminus, kad jis niekada nebuvo toks dėmesingas, kai dar buvome kartu. Tiesa paaiškėjo, kai pakviečiau jį atsisėsti ir klausiau tiesiai, ko jis nori. Tada pradėjo painiotis. Pasakė, kad turi „nedidelę banko problemėlę“, kad jam reikalingas kreditas „verslui, kuris būsiąs ir mano labui“, ir kad trūksta tik vieno parašo – mano. Tada supratau, kodėl pasirodė toks meilus su tiek dovanų. Pasakiau, kad nieko nepasirašysiu. Jo veidas pasikeitė akimirksniu. Šypsena iškart dingo, jis metė gėles ant stalo ir ėmė šaukti, kaip galiu juo netikėti, kad čia „jo gyvenimo galimybė“. Kalbėjo, tarsi būčiau jam kažką skolinga. Net išdrįso pasakyti, kad „jei dar jo noriu“, turėčiau padėti. Viskas sugriuvo taip greitai, kaip ir prasidėjo. Kai įsitikino, kad nepersigalvosiu, pakeitė taktiką – ėmė maldauti ir sakyti, kad be kredito „bus prarastas“, kad padėčiau, tada jis „oficialiai sugrįžtų pas mane“ ir pradėtume „viską iš naujo“. Sakė tai be jokio gėdos jausmo, maišydamas neva susitaikymą su finansiniu interesu. Tada galutinai supratau – visi tie dovanos, gėlės, gražūs žodžiai buvo tik kaukė manipuliacijai. Galiausiai, kai pakartojau, kad nieko nepasirašysiu, jis susirinko beveik visas dovanas: pasiėmė šokoladus, kvepalus ir net apyrankę. Ant žemės paliko tik gėles. Išeidamas pavadino mane nedėkinga ir dar spėjo pasakyti, kad „vėliau nesakyčiau, jog nebandė išgelbėti mūsų santykių“. Išėjo taip, lyg būčiau skolinga jam. Taip jų „susitaikymas“ truko lygiai penkiolika minučių.

Praėjusį šeštadienį, į mano duris netikėtai pasibeldė mano buvęs vaikinas su milžinišku glėbiu gėlių

Uncategorized

020

Kita moteris kotletus vyrui kepa

20251211, penktadienis Vakar, kai grįžau namo iš universitetų paskaitų, girdėjau tą patį garsą aliejų

Uncategorized

0387

– Kada paskutinį kartą save veidrodyje matei? – paklausė vyras. Netikėta žmonos reakcija pakeitė viską Aleksejus gurkšnojo rytinę kavą ir stebėjo Mariną. Plaukai surišti vaikiška gumyte su animacinių katinėlių paveikslėliais. O štai Ksenija iš gretimo buto – visada ryški, gaivi. Jos brangių kvepalų aromatas ilgai išlikdavo lifte. – Žinai, – padėjo Aleksejus telefoną, – kartais atrodo, kad gyvename tarsi kaimynai. Marina sustingo, šluostė rankoje užsimerkė. – Ką tai reiškia? – Nieko ypatingo. Tiesiog, kada paskutinį kartą save veidrodyje matei? Ji pažvelgė į jį labai atidžiai. Aleksejus pajuto, kad viskas klostosi ne pagal jo planą. – O tu kada mane paskutinį kartą pamatyti bandėi? – paklausė Marina tyliai. Nejauki pauzė. – Marinos, nedramatizuok. Tiesiog sako, moteris visada turi atrodyti puikiai. Tu pasižiūrėk į Kseniją – ji tavo bendraamžė. – Aa, – ištarė Marina. – Ksenija. Jos balse atsirado kažkas naujo, kas Aleksejų privertė sunerimti. – Aleksejau, – po pauzės ji pasakė, – gal laikinai išsikraustysiu pas mamą. Pagalvosiu apie tavo žodžius. – Gerai. Pagyvenam atskirai, apsvarstom. Tik žinok, aš tavęs nevarau! – Žinai, – Marina labai tvarkingai pakabino šluostę ant kabliuko, – tikriausiai tikrai reikia į save pasižiūrėti veidrodyje. Ir ji nuėjo ruošti lagamino. Aleksejus liko virtuvėje su mintimis: „Velnias, juk to ir norėjau.“ Tik kažkodėl visai ne džiaugsmas, o tuštuma apėmė. Trys dienos Aleksejus gyveno tarsi atostogose. Rytai su kava be skubos, vakarai – ką nori, tą veiki. Jokie serialai apie meilę ar išdavystes. Laisvė, suprantat? Ta ilgai laukta vyriška laisvė. Vakarą prie laiptinės Aleksejus sutiko Kseniją. Ji nešė „Rimi Gourmet“ pirkinius, avėjo aukštakulnius ir vilkėjo idealiai prigludusią suknelę. – Aleksejau! – nusišypsojo ji. – Kaip sekasi? Mariną seniai mačiau. – Dabar pas mamą. Atostogauja, – lengvai sumelavo jis. – Aa. – Ksenija supratingai linktelėjo. – Kartais moteriai reikia poilsio. Nuo buities ir rutinos. Ji kalbėjo tarsi pati buities niekada nebūtų patyrusi. Lyg jos butas tvarkytųsi pats, o vakarienė atsirastų mostelėjus pirštu. – Gal kavos kada? – ištarė Aleksejus. – Kaip kaimynai. – Kodėl gi ne, – nusišypsojo ji. – Rytoj vakare? Visą naktį Aleksejus planavo susitikimą. Marškiniai – kurie? Džinsai ar kelnės? Kvepalai – nepersistengti. Ryte suskamba telefonas. – Aleksejau? – nepažįstamas balsas. – Čia Liudmila, Marinos mama. Širdis surakino. – Taip, klausau. – Marina prašė pasakyti: šeštadienį pasiims daiktus, kai tavęs nebus. Raktus paliks pas kiemsargę. – Palaukit, kaip tai pasiims daiktus? – O kaip tu galvoji? – balso tonas pasidarė plieninis. – Mano dukra neketina visą gyvenimą laukti, kol nuspręsi, ar ji tau reikalinga. – Liudmila, nieko blogo nepasakiau. – Pasakei pakankamai. Viso gero, Aleksejau. Ji padėjo ragelį. Aleksejus sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į telefoną. Kas čia vyksta? Juk ne skyrybos! Tiesiog norėjo pauzės. Pagalvoti. Jie jau viską nusprendė be jo! Vakarinė kava su Ksenija buvo keista. Ji maloniai pasakojo apie darbą banke, juokėsi iš Aleksejaus pokštų. Bandė paimti jos ranką – ji švelniai ją patraukė. – Aleksejau, suprantate – negaliu. Jūs vedęs žmogus. – Bet mes dabar… mes gyvename atskirai. – Dabar. O rytoj? – Ksenija pažvelgė labai dėmesingai. Aleksejus palydėjo Kseniją iki laiptinės ir grįžo namo. Butas pasitiko tyla ir viengungišku kvapu. Šeštadienį Aleksejus specialiai išėjo iš namų – nenorėjo scenų, aiškinimųsi ir ašarų. Tegul ramiai pasiima daiktus. Trys popiet, o smalsumas suėmė. Ką ji pasiėmė? Viską? Tik būtiniausia? Ir… kaip ji atrodo? Ketvirtą neištvėręs, grįžo namo. Prie laiptinės – automobilis su Vilniaus numeriais. Už vairo – neišpažįstamas vyras apie keturiasdešimt, tvarkinga striukė. Padeda kažkam krauti dėžes. Aleksejus atsisėdo ant suoliuko ir laukė. Po dešimties minučių iš laiptinės išėjo moteris mėlyna suknele. Tamsūs plaukai surišti gražia segtuku, ne su katinėlių gumyte. Lengvas makiažas, išryškinęs akis. Aleksejus nepatikėjo – tai buvo Marina. Jo Marina. Tik kita. Ji nešė paskutinį lagaminą, vyras nedelsdamas jį paėmė, padėjo įsėsti į automobilį, lyg ji būtų iš krištolo. Tuomet Aleksejus nebeištvėrė – priėjo prie automobilio. – Marina! Ji atsisuko. Ramus, gražus veidas. Nebeliko tos amžinos nuovargio išraiškos. – Sveikas, Aleksejau. – Tai… tu? Vyras už vairo susirūpino, bet Marina lengvai palietė jo ranką – viskas gerai. – Aš, – tarė paprastai. – Sakyčiau, tu seniai į mane nežiūrėjai. – Marina, palauk. Galime pasikalbėti? – Apie ką? – balse ne pyktis, o nuostaba. – Tu pats sakei – moteris privalo atrodyti nuostabiai. Štai ir pasiklausiau. – Bet… aš nesupratau! – Aleksejui širdis daužėsi. – O kas buvo tavo tikslas, Aleksejau? – švelniai pakreipė galvą Marina. – Kad tapčiau graži, bet tik tau? Įdomi, bet tik namuose? Mylėčiau save, bet ne tiek, kad palikčiau vyrą, kuris manęs nebemato? Jis klausė ir su kiekvienu jos žodžiu viduje viskas keitėsi. – Supranti, – tęsė ji minkštai, – tikrai nustojau savimi rūpintis. Ne dėl tingumo, o todėl, kad tapau nematoma. Savo namuose, savo gyvenime. – Marina, nenorėjau… – Norėjai. Norėjai žmonos–nematomos, kuri viską padaro, bet netrukdo gyventi. O kai nusibos – galėsi pasikeisti į ryškesnę versiją. Vyras automobilyje kažką tyliai jai ištarė. Marina linktelėjo. – Reikia eiti, – pasakė Aleksejui. – Vladimiras laukia. – Vladimiras? – Aleksejui išdžiūvo burna. – Kas jis? – Žmogus, kuris mane mato, – atsakė Marina. – Susipažinom sporto klube. Mama gyvena netoli – ten atsidarė fitneso centras. Įsivaizduoji, 42-ejų pirmą kartą nuėjau sportuoti. – Marina, ne… Darome pertrauką. Supratau, klydau. – Aleksejau, – žiūrėjo tiesiai, – o tu prisimeni, kada paskutinį kartą sakei, jog esu graži? Aleksejus tylėjo. Neprisimena. – O kada paskutinį kartą klausėi, kaip man sekasi? Aleksejus suprato – pralaimėjo. Ne Vladimirui. Ne likimui. Sau pačiam. Vladimiras užvedė variklį. – Aleksejau, nepykstu. Tikrai. Tu padėjai man suprasti: jei pati savęs nematau – niekas irgi nematys. Automobilis pajudėjo. Aleksejus stovėjo prie laiptinės ir žiūrėjo, kaip išvažiuoja jo gyvenimas. Ne žmona – gyvenimas. Penkiolika metų, kuriuos laikė rutina, o iš tiesų – tai buvo laimė. Tik jis to nežinojo. Po pusmečio Aleksejus netyčia sutiko Mariną prekybos centre. Ji rinkosi kavą, skaitė etiketes. Šalia – dvidešimtmetė mergina. – Imk šią, – sakė ji. – Tėtis sako, arabika geriau nei robusta. – Marina? – Aleksejus priėjo. Ji atsisuko. Nusišypsojo – lengvai, be įtampos. – Sveikas, Aleksejau. Susipažink – tai Nastė, Vladimiro dukra. Nastė, čia Aleksejus, mano buvęs vyras. Nastė mandagiai linktelėjo. Graži studentė, matyt. Į Aleksejų žvelgė smalsiai, bet ne priešiškai. – Kaip sekasi? – paklausė Marina. – Gerai. O tau? – Viskas puiku. Nejauki pauzė. Ką sakyti buvusiai žmonai, kuri visiškai pasikeitė? Stovėjo prie kavos lentynų, Aleksejus žiūrėjo į Mariną: įdegusi, lengva palaidinė, nauja šukuosena. Laiminga. Tikrai – laiminga. – O tu? – paklausė ji. – Kaip asmeninis gyvenimas? – Nieko ypatingo, – atsiduso jis. Marina žvilgtelėjo atidžiai. – Žinai, Aleksejau, ieškai moters, kuri būtų graži kaip Ksenija, bet nuolanki kaip aš buvau. Protinga, bet ne tiek, kad pastebėtų, kaip žvalgiesi į kitas. Nastė klausėsi atsimerkusi. – Tokios moters nėra, – ramiai baigė Marina. – Marina, einam? – įsiterpė Nastė. – Tėtis laukia automobilyje. – Taip, žinoma. – Marina paėmė kavos pakelį. – Sėkmės, Aleksejau. Jos išėjo, o Aleksejus liko tarp kavos lentynų. Mąstydamas, kad Marina teisi – jis tikrai ieško neįmanomos moters. Vakare Aleksejus vėl atsisėdo virtuvėje su arbata. Prisiminė Mariną, kokia ji tapo. Suprato: kartais praradimas – vienintelis būdas suprasti, kokią vertę turi tai, ką turėjai. Gal iš tiesų laimė ne tame, kad ieškai patogios žmonos. O tame, kad išmoksti matyti moterį šalia savęs.

Kada paskutinį kartą žiūrėjai į save veidrodyje? paklausė vyras. Žmona reagavo netikėtai. Algirdas gėrė

Uncategorized

051

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad penkios minutės laukimo gali pakeisti gyvenimą. Tačiau būtent taip ir atsitiko.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad penkios minutės laukimo gali pakeisti mano gyvenimą. Bet būtent taip ir įvyko.

Uncategorized

0108

— O tau prie stalo sėdėti nereikia. Tu turi mums paduoti! — pareiškė mano anyta. Stovėjau prie viryklės rytinėje virtuvės tyloje — su susiglamžyta pižama, aplaidžiai surištais plaukais. Kvepėjo skrudintais batonais ir stipria kava. Ant taburetės prie stalo sėdėjo mano 7-metė dukra, panirusi į paveikslėlių albumą, kruopščiai piešė spalvotas spiralės su flomasteriais. — Vėl tu savo dietinius batonėlius valgai? — nuskambėjo balsas už nugaros. Net krūptelėjau. Durų tarpduryje stovėjo mano anyta — akmeniniu veidu ir balsu, kuris nepripažįsta prieštaravimo. Halate, su griežtai surišta kuodeliu, suspaustomis lūpomis. — Šiaip jau vakar pietavau, kas papuolė! — tęsė ji, trinktelėjusi rankšluosčiu per stalą. — Nei sriubos, nei normalūs pietūs. Moki pagaminti kiaušinius? Kaip žmonės, o ne pagal tuos savo… šiuolaikiškus išsigalvojimus! Išjungiau viryklę ir atidariau šaldytuvą. Krūtinėje susisuko pykčio spiralė, bet ją prarijau. Ne prie vaiko. Ir ne ten, kur kiekvienas centimetras primena: „Tu čia tik laikinai.“ — Tuoj bus — išspaudžiau ir atsisukau, kad ji nematytų, kaip man dreba balsas. Dukra nenuleido akių nuo flomasterių, bet akies krašteliu stebėjo savo močiutę — tyliai, susigūžusi, budriai. „Gyvensime pas mano mamą“ Kai vyras pasiūlė persikelti pas savo mamą, skambėjo lyg ir logiškai. — Pagyvensime pas ją — tik trumpam. Daugiausia du mėnesius. Juk arti darbo, greitai patvirtins paskolą. Jai nieko prieš. Aš dvejojau. Ne dėl to, kad konfliktuoju su anyta. Ne. Mandagiai bendraujam. Bet žinau tiesą: dvi suaugusios moterys vienoje virtuvėje — tai minų laukas. O anyta žmogus, kuriam reikalinga fanatiška tvarka, kontrolė ir moraliniai vertinimai. Pasirinkimo beveik nebuvo. Seną butą pardavėm greitai, naujas dar negalėjo priimti. Taip trise apsigyvenom dviejų kambarių anytos bute. „Laikinai.“ Kontrolės kasdienybė Pirmas kelias dienas praėjo ramiai. Anyta buvo ypač mandagi, net pridėjo papildomą kėdę vaikui, pavaišino pyragu. Tačiau jau trečią dieną prasidėjo „taisyklių režimas“. — Mano namuose yra tvarka — pareiškė per pusryčius. — Keltis aštuntą. Batai — tik tam skirtame stende. Produktus — derinti. O televizorius tyliau, nes man jautri klausos. Vyras numojo ranka, šyptelėjo: — Mama, mes tik trumpai. Ištversim. Aš tyliai linktelėjau. Bet žodis „ištversim“ pradėjo skambėti kaip nuosprendis. Pradėjau nykti Praėjo savaitė. Tada dar viena. Režimas griežtėjo. Anyta nukėlė vaiko piešinius nuo stalo: — Trukdo. Nuėmė mano užklotą stalui: — Nepraktiška. Mano dribsniai dingo iš lentynos: — Jau seniai guli, turbūt sugedo. Šampūnus „perkėlė“: — Kad nesimaišytų. Jaučiausi ne kaip svečias, o kaip žmogus be balso ir nuomonės. Mano maistas — „neteisingas“. Mano įpročiai — „nereikalingi“. Mano vaikas — „per daug triukšmo“. O vyras vis kartojo tą patį: — Pakentėk. Čia mamos būstas. Ji visada tokia. Aš… diena iš dienos vis labiau praradau save. Vis mažiau liko tos moters, kuri kadaise buvo rami ir užtikrinta. Liko nuolatinis prisitaikymas ir tylėjimas. Gyvenimas pagal ne savo taisykles Kiekvieną rytą keldavausi šeštą, kad pirmoji užimčiau vonią, išvirčiau košę, paruoščiau vaiką… ir nepakliūčiau anytai į akis. Vakarais darydavau dvi vakarienes. Viena mums. Viena „kaip reikia“ jai. Be svogūnų. Po to su svogūnais. Po to — tik jos puode. Tik jos keptuvėje. — Aš daug nereikalauju — sakydavo griežtai. — Tiesiog žmogiškai. Kaip pridera. Diena, kai viešai pažeminta Vieną rytą spėjau nusiprausti veidą ir įjungti virdulį, kai anyta įėjo į virtuvę, lyg tai normalu. — Šiandien ateis mano draugės. Antrą valandą. Tu namie, todėl paruoši stalą. Agurkėliai, salotos, kas prie arbatos — tik tiek. „Tik tiek“ — jos kalboje tai reiškė šventinį stalą. — A… nežinojau. Produktų… — Nupirksi. Parašiau tau sąrašą. Nieko sudėtingo. Apsirengiau ir išėjau į parduotuvę. Nupirkau viską: vištieną, bulves, krapus, obuolius pyragui, sausainius… Grįžau. Pradėjau gaminti be pertraukų. Antrą valandą viskas buvo paruošta: stalas sudėtas, vištiena iškepta, salotos šviežios, pyragas auksinis. Atėjo trys pensininkės — tvarkingos, garbanotomis šukuosenomis, kvepiančios praeities parfumu. Ir jau po pirmos minutės pajutau — aš ne „kompanijos dalis“. Aš — „aptarnavimas“. — Ateik, ateik… atsisėsk čia, šalia mūsų — šypsojosi anyta. — Kad mums paduotum. — Kad paduočiau jums? — pasiklausiau. — Kas čia tokio? Mes vyresnės. Tau juk visai nesunku. Ir štai — vėl: su padėklu, su šaukštais, su duona. „Paduok arbatą.“ „Duok cukraus.“ „Salotos baigėsi.“ — Vištiena sausoka — niurzgėjo viena. — Pyragą perkepiai — pridūrė kita. Aš suveržusi dantis. Šypsojausi. Rinkau lėkštes. Piliau arbatą. Niekas neklausė, ar noriu prisėsti. Ar bent atsikvėpti. — Kaip smagu, kai yra jauna šeimininkė! — sakė anyta su apsimestiniu švelnumu. — Viskas ant jos pečių! Ir tada… kažkas viduje man sulūžo. Vakare pasakiau tiesą Kai viešnios išėjo, išploviau visus indus, sutvarkiau likučius, išskalbiau staltiesę. Po to atsisėdau ant sofos krašto su tuščia puodeliu. Lauke jau temo. Vaikas miegojo susisukęs kaip kamuoliukas. Vyras šalia — paniręs į telefoną. — Klausyk… — prabilau tyliai, bet tvirtai. — Nebegaliu daugiau. Jis pakėlė akis, nustebęs. — Mes gyvenam kaip svetimi. Aš tik aptarnauju visus. O tu… ar tu tai matai? Jis neatsakė. — Čia — ne namai. Čia — gyvenimas, kur kasdien prisitaikau ir tyliu. Aš ir vaikas — kartu. Nenoriu dar mėnesiais kentėti. Pavargau būti patogi ir nematoma. Jis lėtai linktelėjo… — Supratau… Atleisk, kad nemačiau anksčiau. Ieškosim nuomai. Kad ir bet ką… svarbu, kad savo. Ir pradėjom ieškot tą patį vakarą. Mūsų namai – kad ir maži Butas buvo mažas. Šeimininkas palikęs senus baldus. Linoleumas girgždėjo. Bet peržengusi slenkstį… pajutau lengvumą. Tarsi pagaliau atgavau balsą. — Va… atvykome — atsiduso vyras ir padėjo krepšius. Anyta nieko nepasakė. Net nebandė mūsų sustabdyti. Nežinojau, ar įsižeidė, ar suprato, kad perlenkė. Praėjo savaitė. Rytai prasidėjo su muzika. Vaikas piešė ant grindų. Vyras virė kavą. O aš žiūrėjau ir šypsojausi. Be streso. Be skubėjimo. Be „pakentėk“. — Ačiū tau — ryte apkabinęs pasakė vyras. — Kad nepatylėjai. Aš pažvelgiau į jo akis: — Ačiū, kad išgirdai. Dabar gyvenimas — ne idealus. Bet tai mūsų namai. Mūsų taisyklės. Mūsų triukšmas. Mūsų gyvenimas. Ir tai tikra. ❓O kaip tu manai: jei būtum moters vietoje, ištvertum „tik trumpam“, ar išėjai jau po pirmos savaitės?

O tu prie stalo nesėsk, tau reikia mums padėti! pareiškia mano anyta. Stoviu prie viryklės tylioje rytinėje