Zibainis

Mano teta atvyksta į svečius su savo dukra ir žentu, jie atsineša mėsos ir brangaus vyno, bet mama juos

Uncategorized

024

Gerasis vyriškis su netikėtumais

Mama, tu nesupranti! Tarp jų jau nieko nebelieka, ji tyčia susiraužo, kad galėtų laikyti jo koją po aukštakulniu

Uncategorized

0695

Oi, mergele, veltui sveikini jį – neves, žinok. Varutei vos sukako šešiolika, kai neteko mamos. Tėtis prieš septynerius metus išvažiavo uždarbiauti į miestą ir dingo be žinios – nei žinių, nei pinigų. Beveik visi kaimo žmonės dalyvavo laidotuvėse, padėjo kuo galėjo. Teta Marija, Varės krikštamotė, dažnai užsukdavo, pamokydavo, ką ir kaip daryti. Baigusi mokyklą, Varė buvo įdarbinta pašte gretimame kaime. Varė – stipri mergina, apie tokias pasako „kraujas ir pienas“. Veidas apvalus, rausvas, nosis bulvytė, bet akys pilkos, švytinčios. Stora rusva kasa iki juosmens. Pačiu gražiausiu vaikinu kaime buvo laikomas Mykolas. Dvejus metus, kaip grįžęs iš kariuomenės, merginų dėmesio netrūko. Net miesto merginos, atvykstančios vasaros atostogoms, jį pastebėdavo. Jam ne vairuotoju kaime dirbti – jam į Holivudo filmus reikėtų. Vaikinas dar nepasigulėjo, neskubėjo sau nuotakos rinktis. Štai teta Marija ir užsuko pas Mykolą, paprašė Varės tvorą pataisyti – griūti ima. Be vyriškos jėgos kaime nelengva gyventi. Su daržu Varė susitvarkė, su namu vienai sunku. Be ilgų kalbų Mykolas sutiko. Atėjo, apžiūrėjo ir pradėjo vadovauti: tai atnešk, šita nubėk, duok, paduok. Varė dosniai padavė viską, ko prašė. Tik žandai dar labiau paraudo, kasa už nugaros šokinėjo. Pavargęs vaikinas – Varė pamaitindavo tirštu barščiu, stipria arbata pavaišindavo. O pati žiūrėdavo, kaip baltais tvirtų dantų juodą duoną kanda. Tris dienas Mykolas tvarkė tvorą, o ketvirtą tiesiog užsuko į svečius. Varė pavakarieniui pamaitino, žodis po žodžio – liko nakvoti. Paskui taip ir ėmė vaikščioti. Išeidavo prieš aušrą, kad niekas nepastebėtų. Tik kaime nieko nepaslėpsi. – Oi, mergele, veltui tu jį sveikini, neves jis tavęs. O jei ir ves, vargsi su juo. Kai ateis vasara, užplūs miesto gražuolės, ką veiksi? Iš pavydo sudegsi. Ne tokio tau reikia vaikino, – sakydavo teta Marija. Bet ar gi jauna meilė klausosi senolių išminties? Vėliau suprato, kad laukiasi. Iš pradžių manė, kad peršalo ar apsinuodijo. Silpnumas, pykinimas užplūsta. O paskui, it kuolu per galvą, suprato – vaikelį nuo gražuolio Mykolo nešioja. Nuodėminga mintis kilo – atsikratyti, dar anksti jai vaiką gimdyti. Bet paskui pagalvojo – taip geriau, ne viena gyvens. Mama ją užaugino, susitvarkys ir ji. Nuo tėvo naudos mažai tebuvo, tik gėrė. O žmonės pakalbės ir nurims. Pavasarį nusiėmė kailinukus, viskas matyt – visas kaimas žinojo apie augantį pilvą. Galvas kraipė, atseit nelaimė merginai nutiko. Mykolas, žinoma, užsuko sužinoti, ką darys. – O ką dar? Gimdyti. Tu nesirūpink, pati užauginsiu vaiką. Gyvenk kaip gyvenai, – tarė ir prie krosnies sukosi. Tik raudoni ugnies blyksniai skruostus ir akis nuspalvino. Mykolas susižavėjo, bet išėjo. Ji viską pati nusprendė. Kaip vanduo nuo žąsies. Atėjo vasara – suvažiavo miesto gražuolės. Mykolas Varės nebeprisimena. O ji lėtai darbuojasi darže, teta Marija padėti ateina ravėti. Su pilvu sunku lankstytis. Iš šulinio pusę kibiro vandens tempi. Pilvas didelis, kaimo bobutės prognozuoja stipruolį. – Ko Dievas duos, – juokavo Varė. Rugsėjo viduryje atsikėlė ryte – stiprus skausmas, tarsi pilvą perplėštų. Bet greit praėjo. Paskui sugrįžo. Nubėgo pas tetą Mariją. Ta iškart viską suprato pagal išgąsčio pilnas akis. – Jau? Sėdėk, tuoj grįšiu. – Ir išbėgo iš namų. Nuskubėjo pas Mykolą. Prie namo jo sunkvežimis stovi. Vasarotojai jau išvažiavo. Tas, kaip tyčia, išvakarėse prisigėręs. Pažadino tetą Mariją. Mykolas negali suvokti, kas nutiko ir kur važiuoti. Kai suprato – suriko: – Tai iki ligoninės dešimt kilometrų! Kol gydytoją surasi, kol grįši – ji jau ir pagimdys. Vešiu iškart! Ruošk ją. – Tai kaip sunkvežimiu? Iškratysi visai, dar pakeliui vaiką reiks gaudyti, – pradėjo moteris. – Tada važiuosi kartu, jei kas bus, – atkirtus Mykolas. Du kilometrus duobėta kelia važiavo atsargiai. Tik vieną balą apvažiuoja, tuoj kitą pasiekia. Teta Marija sėdėjo su maišu kėbule. Kai iki asfalto privažiavo, pajudėjo greičiau. Varė susikūprinusi sėdėjo šalia, lūpą sukandus, kad nestenėtų, pilvą rankomis laikė. Mykolas iškart atsibudo. Žvilgteli į merginą, pats nesusitvarko – žandikauliai juda, pirštų kauliukai balti ant vairo. Galvoja apie savus dalykus. Spėjo. Paliko Varę ligoninėje, grįžo. Kelionė atgal – teta Marija Mykolą bara: – Kam merginai gyvenimą sugriovei?! Viena, be tėvų, pati dar vaikas, o tu dar rūpesčių uždėjai. Kaip ji su vaiku viena bus? Dar grįžti nespėjo, o Varė jau tapo mama – gimė sveikas, tvirtas berniukas. Kitą rytą atnešė pamaitinti. Nežino, kaip imti ant rankų, kaip prie krūties priglausti. Žiūri išsigandus į raudoną raukšlėtą sūnaus veiduką. Vėl lūpą sukanda ir daro, ką liepė. O širdis iš džiaugsmo dreba. Apžiūri, pucia ant kaktos, kur plonyčiai plaukai styro, džiaugiasi, bejėgė. – Atvažiuos kas pasiimti? – griežtai klausė gydytojas prieš išrašydamas. Varė gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą: – Greičiausiai – ne. Atodūsis gydytojo, išėjo. Vyr. slaugytoja suvyniojo vaiką į ligoninės pledą, tik kad iki namų parvežtų. Liepė grąžinti. – Fedoras ligoninės mašina parveš iki kaimo. Ne gi autobusu su kūdikiu važiuosi, – pabrėžė slaugytoja. Varė padėkojo. Ėjo ligoninės koridoriumi, nuleidusi galvą, visa raudona nuo gėdos. Važiuoja Varė mašinoje, priglaudus sūnų prie krūtinės, nerimauja kaip dabar gyvens. Dekretriniai menki, kad katinas pravirktų. Gaila savęs ir niekuo nekalto sūnaus. Pažiūrėjo į raukšlėtą miegančio mažylio veiduką, širdį užplūdo švelnumas, nuvarė sunkias mintis. Staiga mašina sustojo. Varė sunerimo, pažiūrėjo į Fedorą, neaukštą penkiasdešimtmetį. – Kas yra? – Lietus du dienas pylė. Štai kokios balos, nė pravažiuosi, nė apeisi. Įklimpsim. Tik sunkvežimiu arba traktoriumi čia. – Atleisk. Likę kokie pora kilometrų. Nubėgsi? – Parodė į kelią, kur, tarsi be galo, milžiniška bala išsiplėtė. Vaikas ant rankų miega. Sėdint ir tai pavargus laikyti. Tikras stipruolis. O kaip eiti tokiu keliu? Išlipo Varė atsargiai, sūnų patogiau paėmė ir nukeliavo bala pakraščiu. Kojos iki kauliukų purve klimpsta, tuoj paslysi. Senos nusitrynusios klumpės šlapuoja. Jei būtų žinojus – guminius batus būtų į ligoninę apsimovus. Vieną klumpę ištraukė – nebeištrauks, su vaiku rankose nesugebės. Nuėjo likusia viena klumpe. Kai priėjo kaimą, jau temsta, kojos nejaučia šalčio. Net nesistebi, kad namuose dega šviesa. Užlipo ant sausų lygų laiptų. Kojos pašalusios, o pati nuo įtampos prakaituoja. Duris atidarė ir sustingo. Prie sienos – vaikiška lovelė, vežimas, o jame gražūs rūbai mažyliui. Prie stalo Mykolas galvą ant rankų pasidėjęs, miega. Ar išgirdo, ar pajuto žvilgsnį – pakėlė galvą. Varė paraudus, susivėlusi, vos stovi su vaiku ant rankų tarpdury. Suknelės apačia visa šlapia, o kojos iki kelių purve – su klumpe. Pamatęs, kad be vienos klumpės, Mykolas puolė prie jos, sūnų paėmė ir paguldė į lovytę. Pats prie krosnies – puodą su šiltu vandeniu ištraukia. Pasodino, padėjo persirengti, kojas išplovė. Kol už krosnies persirengė – ant stalo jau ir virtos bulvės, ąsotis pieno. Vaikas užverkė. Varė pribėgo, ant rankų užėmė, atsisėdo prie stalo, drąsiai maitina. – Kaip pavadinai? – paklausė Mykolas prikimusiu balsu. – Sergijum. Ne prieš? – Pakėlė ji į jį savo šviesias akis. Jose tiek liūdesio ir meilės, kad Mykolo širdį suspaudė. – Gražus vardas. Rytoj eisim, užregistruosim vaikį ir iškart susituoksim. – Nebūtina… – pradėjo Varė, žiūrėdama į žįstantį mažylį. – Mano sūnus turi turėti tėvą. Viskas, atsigyvenau. Koks vyras iš manęs bus – nežinau, o sūnaus nepaliksiu. Varė linktelėjo, nenuleisdama galvos. Po dvejų metų jiems gimė ir mergaitė. Pavadino Varės mamos garbei – Nadija. Nesvarbu, kokias klaidas padarai gyvenimo pradžioje, svarbiausia, kad jas visada gali ištaisyti… Tokios štai gyvenimo istorijos būna. Parašykite komentaruose, ką su tuo manote? Spauskite „patinka“.

Oj, mergaite, veltui tu jam sveikinimus siunči, neves jis tavęs. Viltė ką tik sulaukė šešiolikos, kai

Uncategorized

0231

Senos nuoskaudos ant Kūčių stalo: Kaip Oksana ir anyta per Naujuosius metus atrado kelią viena į kitą – kukurūzų salatas, ašaros, senas vestuvinis žiedas ir atleistos kalėdinės žaizdos Vilniaus daugiabutyje

Supjaustyk salotoms smulkiau, pasakė Janina Jonaitienė ir staiga susigėdo. Oi, atsiprašau, dukrele.

Uncategorized

0294

Vyras mane palygino su buvusia žmona, todėl pasiūliau jam sugrįžti pas ją

Vytautas palygino mane su buvusia žmona, ir aš pasiūliau jam grįžti pas ją O, Aldona visada šiek tiek

Uncategorized

057

Nesupratau, kur dingsta mano žmonos ruoštas maistas – kol uošvė atskleidė tiesą

Nesupratau, kur dingo visas maistas, kurį pagamindavo mano žmona. Paskui uošvienė atskleidė tiesą.

Uncategorized

0953

— Arūnai, o kur man atsisėsti? — tyliai paklausiau. Jis pagaliau pažvelgė į mane, ir jo akyse sužibo susierzinimas. — Nežinau, pati spręsk. Matai, visi kalbasi. Kažkas iš svečių sukrizeno. Pajutau, kaip nuraudo skruostai. Dvylika metų santuokos, dvylika metų kentėjau panieką Stovėjau pokylių salės prieangyje, rankose spaudžiau baltų rožių puokštę ir negalėjau patikėti savo akimis. Prie ilgo stalo, dengto auksinėmis staltiesėmis ir kristalinėmis taurėmis, sėdėjo visi Arūno giminaičiai. Visi, išskyrus mane. Man vietos neatsirado. — Rasa, ko čia stovi? Eik į vidų! — metė vyro balsas, toliau šnekučiuojantis su pusbroliu. Akimis perbėgau pro stalą. Iš tiesų, visos kėdės užimtos, niekas nepasitraukė, niekas nepasiūlė prisėsti. Anyta Tamara Stanislava sėdėjo stalo gale su auksine suknele, tarsi karalienė, apsimetė, kad manęs nemato. — Arūnai, o kur man atsisėsti? — vėl paklausiau. Jis pagaliau pažvelgė į mano pusę, ir jo žvilgsnyje matėsi susierzinimas. — Nežinau, pati spręsk. Matai, visi kalbasi. Kas nors iš svečių sukrizeno. Pajutau, kaip iš raudonio užplūdo skruostai. Dvylika metų santuokos, dvylika metų kentėjau anytos panieką, dvylika metų stengiausi tapti savąja šioje šeimoje. Ir štai — net gimtadienio šventėje anytai, man vietos neatsirado prie stalo. — Gal Rasa atsisės virtuvėje? — pasiūlė svainė Irena, į jos balse jautėsi patyčios. — Ten juk yra taburetė. Virtuvėje. Kaip tarnaitė. Kaip antrarūšė moteris. Tyliai apsisukau ir patraukiau išėjimo link, stipriai suspaudusi rožių puokštę, kad net spygliuoti stiebai per popierių susmigo į delną. Užnugaryje nuaidėjo juokas — kažkas pasakojo anekdotą. Niekas manęs nesustabdė, niekas nepakvietė sugrįžti. Restorano koridoriuje įmečiau puokštę į šiukšlių dėžę ir išsitraukiau telefoną. Drebančiomis rankomis iškviečiau taksi. — Kur važiuosim? — paklausė vairuotojas, kai atsisėdau. — Nežinau, — prisipažinau. — Tiesiog važiuokite. Kur nors. Važiavome naktiniu Vilniumi, žiūrėjau į išvakarėse nušviestas vitrinas, pavienius praeivius, poras, vaikštančias po šviestuvais. Staiga supratau — nenoriu namo. Nenoriu į mūsų butą, kur lauks neišplauti Arūno indai, išmėtytos kojinės ir įprasta namų šeimininkės rolė, kurios niekas nevertina. — Sustabdykite prie stoties, — pasakiau vairuotojui. — Tikrai? Jau vėlu, traukiniai turbūt nevažiuoja. — Prašau, sustabdykite. Išlipau prie stoties pastato. Kišenėje gulėjo banko kortelė — mūsų bendras sąskaitos likutis, kurį taupėm naujam automobiliui. Aštuoniasdešimt tūkstančių eurų. Bilietų kasoje budėjo apsnūdusi mergina. — Ką turite rytoj rytui? — paklausiau. — Į bet kurį miestą. — Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys… — Kaunas, — greitai atsakiau, net nesusimąsčiusi. — Vienas bilietas. Naktį praleidau stoties kavinėje, gerdama kavą ir galvodama apie savo gyvenimą. Apie tai, kaip dvylika metų atidaviau gražiam vaikinui su rudomis akimis, svajojau apie laimingą šeimą. Apie tai, kaip tapau tiktai šešėliu, kuris gamina, tvarko ir visada tyli. Kada paskutinį kartą svajojau? O svajonės buvo! Studijoje mokiausi interjero dizaino, svajojau apie kūrybą, įdomius projektus, nuosavą studiją. Po vestuvių Arūnas pasakė: — Kam tau dirbti? Mano užtenka. Geriau rūpinkis namais. Ir rūpinausi dvylika metų. Rytą sėdau į traukinį Kauno link. Arūnas parašė kelias žinutes: „Kur tu? Grįžk namo.“ „Rasa, kur esi?“ „Mama sakė, kad vakar įsižeidei. Kam tu kaip vaikas!“ Neatsakiau. Žiūrėjau į praskriejančius laukus ir girias pro langą ir pirmąkart per ilgus metus pajutau, kad gyvenu. Kaune išsinuomavau nedidelį kambarį senamiestyje. Šeimininkė — vyresnė inteligentiška moteris, vardu Birutė Petronienė, neklausinėjo nieko nereikalingo. — Ilgam čia būsite? — paklausė tik. — Nežinau, — atvirai atsakiau. — Gal net visam laikui. Pirmą savaitę tiesiog vaikščiojau miestu. Apžiūrinėjau pastatus, lankiausi muziejuose, sėdėjau kavinėse, skaičiau knygas. Per dvylika metų neskaičiau nieko, išskyrus receptus ir valymo patarimus. Paaiškėjo, kad tiek naujo išleista! Arūnas skambino kasdien: — Rasa, baik kvailiot! Grįžk namo! — Mama sakė atsiprašys. Ko dar reikia? — Tu rimtai? Suaugusi, o elgiesi kaip paauglė! Klausiau jo priekaištų ir stebėjausi — negi anksčiau jo intonacijos man atrodė normaliu? Ar iš tikrųjų buvau pripratusi, kad su manimi kalbama kaip su nepaklusnia vaiku? Antrą savaitę nuėjau į užimtumo tarnybą. Paaiškėjo, interjero dizainerių Kaune itin reikia. Tiesa, mano diplomas pasenęs, technologijos naujos. — Reikia kvalifikacijos kėlimo kursų, — pasiūlė konsultantė. — Reikia išmokti naujų programų, tendencijų. Bet jūsų pagrindas geras, tikrai susidorosite. Užsirašiau į kursus. Kiekvieną rytą vykau mokytis — 3D programos, naujos medžiagos, dizaino tendencijos. Smegenys iš pradžių nepasidavė, vėl mokytis buvo sunku, bet pamažu įsitraukiau. — Talentą turit, — pasakė dėstytojas, apžiūrėjęs mano pirmą projektą. — Jaučiasi meninis pojūtis. Kodėl turi tokį didelį pertrauką karjeroje? — Gyvenimas, — trumpai atsakiau. Arūnas nustojo skambinti po mėnesio. Tada paskambino jo mama. — Ką tu išdarinėji, kvaiša? — užriko. — Palikai vyrą, sugriovei šeimą! Dėl ko? Kad vietos prie stalo nebuvo? Juk nepagalvojom! — Tamara Stanislava, ne dėl vietos, — ramiai pasakiau. — Dėl dvylikos metų žeminimų. — Kokie žeminimai? Mano sūnus tave ant rankų nešiojo! — Jūsų sūnus leido jums elgtis su manimi kaip su tarnaitė, o pats buvo dar griežtesnis. — Esi niekam tikusi! — sušuko ir numetė ragelį. Po dviejų mėnesių gavau pažymėjimą, pradėjau ieškoti darbo. Pradžioje pokalbiai buvo nesėkmingi — jaudinausi, painiojau žodžius, pamiršau, kaip save pristatyti. Penktame interviu mane priėmė į nedidelę dizaino studiją asistentė dirbti. — Atlyginimas nedidelis, — perspėjo vadovas Mantas, maždaug keturiasdešimties metų, pilkų akių. — Bet kolektyvas geras, projektai įdomūs. Parodysite save — kilsim. Sutikčiau dėl bet kokio atlyginimo. Svarbiausia — dirbti, kurti ir jaustis reikalinga ne kaip namų šeimininke, o kaip specialistė. Pirmas projektas — vieno kambario buto interjeras jaunai porai. Dirbau kaip apsėsta, apgalvojau kiekvieną detalę, sukūriau dešimtis eskizų. Užsakovai liko sužavėti. — Viską įgyvendinote kaip norėjome! — sušuko mergina. — Nustebinot, supratote, kaip mes norim gyventi. Mantas pagyrė: — Puiki darbą, Rasa. Matyti, dedate širdį. Dėjau širdį. Pirmą kartą po daugelio metų dariau, kas man patinka. Kiekvieną rytą atsikeldavau su naujos dienos laukimu, idėjomis, iššūkiais. Po pusmečio padidino atlyginimą ir patikėjo sudėtingesnius projektus. Po metų tapau pagrindine dizainere. Kolegos gerbė, užsakovai rekomendavo. — Rasa, ar esate ištekėjusi? — paklausė Mantas kartą po darbo. Vėlai užsilikome studijoje aptarti naujo projekto. — Formali taip, — atsakiau. — Bet jau metus gyvenu viena. — Supratau. Planuojat skirtis? — Taip, netrukus paduosiu dokumentus. Jis linktelėjo, daugiau nesiklausinėjo. Patiko, kad neerzino, nesikišo į asmeninius reikalus. Tiesiog priėmė kaip žmogų. Kaune žiema buvo žvarbi, bet man atrodė, kad atšylu. Užsirašiau į anglų kalbos kursus, pradėjau lankyti jogą, net nuėjau į teatrą — viena, ir pajutau, kad galiu mėgautis savimi. Birutė Petronienė, mano buto šeimininkė, pastebėjo: — Žinote, Rasute, per metus labai pasikeitėte. Kai atėjote — pilka, išsigandusi. O dabar — graži, savimi pasitikinti moteris. Pažvelgiau į save — ji buvo teisi. Išties pasikeičiau. Išleidau plaukus, pradėjau dažytis, vilkėti ryškiau. Svarbiausia — pasikeitė žvilgsnis. Atsirado gyvybė. Po pusantrų metų, sulaukiau skambučio: — Čia Rasa? Jus rekomendavo ponia Giedrė, kūrėte jos buto interjerą. — Taip, klausau. — Turiu didelį projektą. Dviejų aukštų namas, noriu visiškai pakeisti interjerą. Galim susitikti? Projektas išties buvo rimtas. Užsakovė — turtinga, suteikė visišką kūrybos laisvę ir solidų biudžetą. Darbas truko keturis mėnesius, rezultatas pranoko visus lūkesčius. Interjero nuotraukas publikavo dizaino žurnale. — Rasa, esate pasirengusi savarankiškam darbui, — pasakė Mantas, rodydamas žurnalą. — Mieste jau žino jūsų vardą, klientai prašo būtent jūsų. Gal metas atsidaryti studiją? Mintis apie nuosavą verslą ir jaudino, ir gazdino. Bet išdrįsau. Už sutaupytus pinigus išnuomavau nedidelį ofisą senamiestyje ir įsteigiau MB „Rasos Dargytės interjero studija“. Dovido iškaba gal paprasta, bet man — pati gražiausia pasaulyje. Pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Klientų mažai, pinigai greitai seko. Bet nepasidaviau, dirbau po šešiolika valandų, mokiausi rinkodaros, kūriau svetainę, atidariau socialinių tinklų paskyras. Po truputį reikalai pajudėjo. Gyvas rekomendacijų grandinėlė veikė, patenkinti klientai kalbėjo kitiems. Po metų turėjau padėjėją, po dviejų — dar vieną dizainerę. Vieną rytą, naršydama el. paštą, radau laišką iš Arūno. Net trumpam sustingo širdis — tiek laiko negirdėjau jo. „Rasa, mačiau straipsnį apie tavo studiją internete. Netikiu, kad tiek pasiekei. Noriu susitikti, pasikalbėti. Per tuos trejus metus daug supratau. Atleisk.“ Perskaičiau laišką kelis kartus. Prieš trejus metus būčiau metusi viską, bėgus pas jį. Dabar pajutau tik lengvą liūdesį — dėl jaunystės, naivios meilės, iššvaistytų metų. Atsakiau trumpai: „Arūnai, dėkui už laišką. Esu laiminga naujame gyvenime. Linkiu ir tau atrasti laimę.“ Tą pačią dieną paduoti dokumentus skyryboms. Vasarą, trečiajam mano laisvės gimtadieniui, studija gavo užsakymą kurti penthauso interjerą prestižiniame Vilniaus dangoraižyje. Užsakovas pasirodė esąs Mantas — mano buvęs vadovas. — Sveikinu su sėkme, — pasakė spaudamas ranką. — Visada tikėjau, kad tau pavyks. — Ačiū. Be jūsų palaikymo nebūčiau drįsusi. — Nesąmonė. Tu viską pasiekei pati. Dabar leisk pakviesti į vakarienę — aptarsime projektą. Vakare tikrai kalbėjome apie reikalus, tačiau galiausiai pokalbis pasisuko asmeniškai. — Rasa, seniai norėjau paklausti… — Mantas žiūrėjo atidžiai. — Ar turi ką nors? — Ne, — atvirai pasakiau. — Ir nesu tikra, ar pasiruošusi santykiams. Per daug sunku vėl pasitikėti. — Suprantu. Gal bent kartais susitiksim, be įsipareigojimų ar spaudimo. Tiesiog du suaugę žmonės, kuriems gera kartu. Pagalvojau ir sutikau. Jis buvo geras žmogus, protingas, neįkyrus. Šalia jo jaučiausi saugiai. Santykiai rutuliojosi ramiai, natūraliai. Kartu eidavome į teatrą, vaikščiojome po miestą, kalbėdavomės apie viską. Mantas niekada neskubino, nereikalavo meilės prisipažinimų, nekontroliavo mano gyvenimo. — Žinai, — pasakiau jam kartą, — su tavimi pirmąkart jaučiuosi lygiavertė. Ne tarnaitė, ne papuošalas, ne našta. Tiesiog lygiavertė. — O kaip kitaip? — nusistebėjo. — Tu nuostabi. Stipri, talentinga, savarankiška. Praėjus ketveriems metams nuo pabėgimo, mano studija tapo viena iš garsiausių Vilniuje. Turėjau komandą iš aštuonių, nuosavą ofisą senamiestyje, butą su vaizdu į Nerį. Ir svarbiausia — turėjau naują gyvenimą. Gyvenimą, kurį pasirinkau pati. Vieną vakarą, sėdėdama prie lango ir gurkšnodama arbatą, prisiminiau tą dieną prieš ketverius metus. Pokylių salę, auksines staltieses, baltas rožes, kurias išmečiau į šiukšles. Panieką, skausmą, neviltį. Ir mintyse padėkojau Tamara Stanislavai. Ačiū, kad neatsirado man vietos prie jūsų stalo. Jei ne tai — būčiau visą gyvenimą sėdėjusi virtuvėje, tenkindamasi svetima dėmesio trupinėliais. O dabar turiu savo stalą. Ir prie jo sėdžiu pati — savo likimo šeimininkė. Suskambo telefonas, pertraukdamas mintis. — Rasa? Čia Mantas. Esu prie tavo namų. Galiu užeiti? Noriu pasikalbėti apie svarbų dalyką. — Žinoma, užeik. Atidariau duris ir pamačiau jį su baltų rožių puokšte. Kaip tada, prieš ketverius metus. — Tai atsitiktinumas? — paklausiau. — Ne, — nusišypsojo. — Prisimenu, ką pasakojai apie tą dieną. Pagalvojau — tegul baltos rožės tau primena kažką gero. Jis ištiesė gėles ir iš kišenės ištraukė nedidelę dėžutę. — Rasa, nenoriu skubinti. Bet noriu, kad žinotum — esu pasiruošęs dalintis su tavimi tavo gyvenimu. Kokiame jis bebūtų. Tavo darbą, svajones, laisvę. Ne keisti tave, o papildyti. Pasiėmiau dėžutę. Viduje — žiedas. Paprastas, elegantiškas, kaip pati išsirinkčiau. — Pagalvok, — pasakė Mantas. — Niekur neskubam. Žiūrėjau į jį, į rožes, į žiedą. Ir pagalvojau, kokį ilgą kelią nuėjau — nuo išsigandusios namų šeimininkės iki laimingos, savarankiškos moters. — Mantai, — tarstelėjau, — ar tikrai pasiruošęs gyventi su tokia užsispyrusia? Nebebūsiu tyli, jei man kas nepatiks. Niekada nevaidinsiu patogios žmonos. Ir niekada neleisiu niekam mane laikyti antrarūše. — Tokią tave ir įsimylėjau, — atsakė. — Stiprią, nepriklausomą, žinančią savo vertę. Užmoviau žiedą ant piršto. Tiko puikiai. — Tada taip, — šyptelėjau. — Tik vestuves planuosim kartu. Ir prie mūsų stalo vietos užteks visiems. Apsikabinome, ir tuo metu pro langą įsiveržė vėjas nuo Neries, išjudino užuolaidas ir pripildė kambarį gaivumu bei šviesa. Naujo gyvenimo ženklas, kuris tik prasideda.

Vytautai, kur man atsisėsti? tyliai paklausiau. Jis pagaliau pažvelgė į mano pusę, ir jo akyse pamačiau

Uncategorized

0215

Vyras įžeidė savo giminaičius, nes neleido jiems pernakvoti savo mažoje vieno kambario bute

Olegai, ar tikrai žaidi? Pasakyk, kad tai tik juokas, kad dabar paklausiu. Prašau. Aistė sustojo su šaukštu

Uncategorized

0653

Teta atvyksta nakčiai, žmona ašarose: Robertas prabunda nuo skambučio, nelaukti giminaičių vizitai apverčia namus aukštyn kojom ir išbando šeimos kantrybę

Robertą pažadina skambutis į duris. Greta, lovoje, bunda jo žmona. Jis švelniai paglosto žmonai petį