Zibainis

Mano dukterytė šoninė tyliai pjaustė man plaukus, kai aš miegojau. Kiekviena širdies įskrovi įkando tokį

Aš suorganizavau penkioliktojo gimtadienio šventę savo podukrai ir sumokėjau už viską, bet jos tėvas grįžo pas buvusią žmoną Dešimt metų. Dešimt metų auginau šį vaiką kaip savąją. Keičiau sauskelnes kai buvo kūdikė. Veždavau į būrelius kiekvieną savaitę. Padėdavau ruošti namų darbus, mokiau pasirūpinti savimi, apkabindavau po pirmos nesėkmės. O ji mane vadino „mama“. Ne „tėčio žmona“. Ne „pamotė“. Mama. Kai sukako penkiolika, jau mėnesiais planavau šventę. Išsinuomojau gražią salę, užsakiau suknelę, surengiau muziką ir vaišes. Išleidau visas santaupas, bet tikėjau, kad verta. Tai buvo mano vaikas. Taip galvojau. Tris savaites prieš šventę atsirado biologinė mama. Moteris, kuri metų metus nebuvo šalia — be pagalbos, be skambučių. Staiga ji stovėjo mano namuose, sudraskyta, pasiryžusi pradėti viską iš naujo. Turėjau nujausti, kad kažkas negerai. Bet patikėjau. Per šventę atvykau anksčiau apžiūrėti detalių. Salė buvo papuošta, viskas paruošta. Tikrindama paskutinius dalykus, kažkas palietė mane per petį. Man pasakė, kad geriau iš eičiau. Kad tai „šeimos momentas“. Kad čia ne mano vieta. Bandžiau paaiškinti, kad aš auginau šį vaiką. Kad viską apmokėjau. Bet nieko nepakeičiau. Tas, su kuriuo dalinausi gyvenimą, tarė: taip geriausia vaikui. Neverkiau. Nerėkiau. Tiesiog išėjau. Vakare dėjausi daiktus į dėžes, kai suskambo durų skambutis. Buvo vėlu. Atidariau. Ji stovėjo ten — apsirengusi šventine suknele, apsiverkusi, pavargusi. „Išėjau,“ pasakė. „Negalėjau ten likti be tavęs.“ Bandžiau sakyti, kad turi būti su tėvais, ji mane apkabino ir šnabždėjo: „Tu mano mama. Tu viską apie mane žinai. Tu visada buvai šalia.“ Apkabinau stipriai. Ji papasakojo, kad kai šventėje dėkojo „šeimai“, paklausė kur esu. Pasakė, kad aš pati nusprendžiau neateiti. Tada ji prie visų pasakė tiesą. Ir išėjo. Liko su manimi. Žiūrėjome filmus iki vėlumos, valgėme picą ir kalbėjomės. Pirmą kartą per kelias dienas pajutau ramybę. Kitą dieną sulaukiau daugybės skambučių. Neatsiliepiau. Po kelių mėnesių viskas baigėsi ir oficialiai. Pradėjau naują gyvenimą. Ji pasirinko likti su manimi ir toliau mokytis. Suknelę pasiliko spintoje. „Kad prisiminčiau dieną, kai išsirinkau tikrąją šeimą,“ sako. Ir kartais klausiu savęs: Kas iš tiesų tą dieną ką paliko?

Aš sumokėjau už savo podukros penkioliktąjį gimtadienį, o jos tėtis tuo metu grįžo pas buvusią žmoną.

Uncategorized

016

Pastatyti moterį greta savęs taip, kad kiti iš jos juoktųsi, yra tikras bailumas. Kai leidi kitiems šaipytis už jos nugaros, o viešumoje ją apkabini, tu pralaimi ne tik kaip partneris – tu pralaimi kaip žmogus. Nėra nieko žeminančio už nuoširdžiai mylinčią moterį, į kurią kiti žiūri su gailesčiu, nes žino tai, ką nuo jos slepi. Nieko negarbingesnio už išdavystę žmogaus, kuris tavimi pasitiki, rūpinasi ir gerbia. Ji išdidžiai žengia šalia tavęs, nežinodama, kad kažkas kitas šypsosi slapčia ir galvoja: „Jei tik žinotum…“ Tai nėra vyriškumas. Tai – baimė: baimė išeiti ir baimė likti sąžiningam. Neištikimybė ir pavertimas moters prie tavo šono pašaipos taikiniu naikina svarbiausią dalyką – pagarbą. O be pagarbos nėra meilės. Nėra ir pasiteisinimų. Tikras vyras – ne tas, kuris sužavi daugybę moterų, o tas, kuris saugo vienos orumą. Ir jei neturi stiprybės laikytis žodžio, bent jau turėk sąžinės neleisti jai būti paskutinei, kuri viską sužinos. Nes tas gėdos jausmas nepraeina. Jis lieka.

Pastatyti moterį šalia savęs taip, kad kiti ją matytų kaip juoko objektą tai tikras silpnumas ir bailumas.

Uncategorized

0100

Kalėdų vakarienėje sūnaus namuose jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Šiemet Kalėdos tik artimiausiai šeimai, be tavęs bus geriau“, o kol aš dar buvau šokiruota, visi kėlė taures, kai staiga paskambino nepažįstamas numeris ir pasakė,

Kalėdinės šventės vakarienė sūnaus namuose… sutikau jį, jis tiesiai pažvelgė į mane ir sakė: Šiemet

Uncategorized

0473

Ar Išauginsi iš jo silpną žmogų? Konfliktas tarp anytos ir marčios dėl sūnaus muzikinės mokyklos: kova už laimę ir savarankiškumą šeimoje, drąsus sprendimas skyryboms ir sūnaus triumfas scenoje

Austėja šluostosi rankas, žengia pro duris, kur ją pasitinka anyta Aldona Petrauskienė. Kodėl užrašėte

Uncategorized

027

Man 69-eri, prieš pusmetį mano vyras iškeliavo anapilin. Buvome kartu keturiasdešimt dvejus metus – be vaikų, tik mes, mūsų darbas, mūsų kasdienybė, mūsų maži džiaugsmai. Visa jo liga ir išėjimas prasidėjo lyg paprasta nuovargio būsena, o baigėsi ligoninėmis ir savais mažais ritualais. Lydėjau jį ligi paskutinio atodūsio, laikiau už rankos, o šiandien namai tapo per dideli ir tušti – nebėra kam pasakyti, kad skauda nugarą ar paprašyti arbatos. Dabar tik aš viena, mano mintys, senos mūsų tradicijos ir tyla, kuri spaudžia labiausiai… Kai išeina tavo žmogus, pasaulis pasidaro svetimas ir beprasmis.

Man dabar jau septyniasdešimt metų, o prieš pusmetį Antanas, mano vyras, išėjo į Anapilį. Pragyvenome

Uncategorized

068

Ir iki šiol kartais nubundu naktį ir klausiu savęs, kada tėtis sugebėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo 15 – gyvenome nedideliame, bet tvarkingame name su baldais, pilnu šaldytuvu, kai apsipirkdavo, ir beveik visada laiku apmokėtomis sąskaitomis. Buvau dešimtokė, rūpėjo tik matematikos pažymiai ir kaip susitaupyti sportbačiams, kurių labai norėjau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis vis dažniau vėlai grįžinėjo, nepasakydavo labas, mesti raktus ant stalo eidavo tiesiai į kambarį su telefonu. Mama jam sakydavo: „Vėl vėlai? Galvoji, šitie namai patys savimi pasirūpins?“ O jis atsakydavo sausai: „Palik, pavargęs esu.“ Klausydavausi visko iš savo kambario su ausinukais, apsimesdama, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą kieme pamačiau, kaip jis kalba telefonu, tyliai juokiasi ir sako tokius dalykus kaip „beveik viskas baigta“ ir „ramiai, viską sutvarkysiu“. Kai pamatė mane, tuoj pat nutraukė pokalbį. Pajutau kažką keisto pilve, bet nieko nesakiau. Dieną, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Sugrįžau iš mokyklos – lagaminas atidarytas ant lovos, mama stovi miegamio duryse paraudusiomis akimis. Paklausiau: „Kur jis?“ Jis net nepažiūrėjo: „Manęs kurį laiką nebus.“ Mama jam sušuko: „Kurį laiką su kuo? Sakyk tiesą!“ Tada jis išrėžė: „Išeinu su kita moterimi. Atsibodo toks gyvenimas!“ Pradėjau verkti: „O aš? O mano mokykla? O namai?“ Jis tik atsakė: „Susitvarkysite.“ Uždarė lagaminą, pagriebė dokumentus iš stalčiaus, piniginę ir išėjo – net neatsisveikinęs. Tą patį vakarą mama bandė išsiimti pinigų bankomate, bet kortelė buvo užblokuota. Kitą dieną banke pasakė, kad sąskaita tuščia – tėtis išėmė visus bendrus pinigus. Sužinojome, kad neapmokėjo už du mėnesius sąskaitų, buvo paėmęs paskolą, mamą įrašęs kaip laiduotoją. Pamenu, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo lapelius senu kalkuliatoriumi, verkė: „Nieko neužteks… Nieko neužteks…“ Bandžiau padėti skaičiuoti sąskaitas, bet nesupratau net pusės to, kas vyksta. Po savaitės atjungė internetą, netrukus vos nepanaikino ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valydavo namus. Aš mokykloje pardavinėjau saldainius. Gėda stovėti per pertrauką su šokoladų maišeliu, bet dariau tai, nes namuose nebebuvo net būtiniausių dalykų. Vieną dieną atsidariau šaldytuvą – viduje tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir viena verkiau. Tą vakarą valgėme vien baltus ryžius be nieko. Mama atsiprašė, kad nebegali man duoti to, ką duodavo. Vėliau pamačiau Facebook nuotrauką – tėtis su ta moterimi restorane, kelia vyno taurę. Drebėjo rankos, parašiau: „Tėti, reikia pinigų mokyklos reikmenims.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Daugiau jis nebepaskambino. Neklausė, ar pabaigiau mokslus, ar sergu, ar ko nors reikia. Tiesiog dingo. Dabar dirbu, viską susimoku pati ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar atvira. Ne tik dėl pinigų – dėl išdavystės, šaltumo, už tai, kaip mus paliko skęsti ir gyventi lyg nieko nebūtų nutikę. Ir vis tiek daug naktų prabundu su tuo pačiu klausimu krūtinėje: Kaip išmoksti gyventi, kai tavo tėvas atima viską ir palieka tave išmokti išgyventi, nors dar esi tik vaikas?

Iki šiol kartais pabundu vidury nakties ir savęs klausiu, kada mano tėtis spėjo iš mūsų viską atimti.

Uncategorized

0235

„Mano sūnaus šventėje jis paėmė mikrofoną ir paskelbė: „Mano uošvis apmokėjo viską – mama net pirko torto!“

Mano sūnaus šventėje jis paėmė mikrofoną ir šūktelėjo: Mano uošvio sumokėjo viską mano mama netik net

Uncategorized

0193

Man 38-eri, prieš dvi dienas žmona nusprendė man atleisti už kelis mėnesius trukusią neištikimybę – viskas prasidėjo darbe su nauja kolege, santykiai slėgė mano šeimą, o dabar, prieš Kalėdas, gaunu antrą šansą, kurį privalau užsitarnauti iš naujo.

Man 38-eri. Prieš dvi dienas mano žmona nusprendė man atleisti už neištikimybę, kuri truko kelis mėnesius.