Zibainis

Devyniasdešimtmečių Konstantino ir Elenos gyvenimo saulėlydis: netektys, apleista šeima, vienintelis ryšys su anūke Vokietijoje, sena kaimynė Polina ir paskutinės dienos kartu prie žaliuojančios lietuviškos ievos balkone Vilniuje

Senukas, vos- vos pasikėlęs nuo lovos, laikydamasis už sienos, nutipeno į gretimą kambarį. Prieblandoje

Uncategorized

031

Kiekvienai šeimai tokios “pagalbos” – Kai atvažiuoja anyta ir tavo pasaulis virsta aukštyn kojomis: Polinos kova už savo vaikus, namus ir ramybę

Visiems taip padėtų Vaida, šiandien atvažiuosiu pas jus, padėsiu su anūkais. Vaida prispaudė telefoną

Uncategorized

058

Likimo dovana Vėlyvas Antano apsilankymas pas mamą visai nestebino – taip jau būna po skyrybų: gyvena vienas, o sūnus Mikutis – su motina. „Mikutis laukė tavęs, turėjai važiuoti su juo į čiuožyklą. Dabar jau miega, nežadink. Pavalgyk ir eik ilsėtis“, – mama šiltai pasirūpino sūnumi. Antanas tyliai prisiglaudė prie miegančio Mikio, tačiau užmigti neskubėjo – ėmė mintyse sukti gyvenimo vingius, prisiminti pirmąją žmoną Diną, kurią pažinojo nuo darželio laikų, ir visus likusius bandymus susikurti šeimą, kurie taip ir neatnešė laimės. Su Dina visada atrodė idealu – graži pora, kartu nuo vaikystės, kaimynai ir draugai žavėjosi jais, o aplinkiniams net nekyla klausimų: jų laimė buvo neišskiriama. Gyveno Dinos močiutės paliktame bute, kur netrūko nieko, tik vaiko. Deja, vaikelis neatėjo, nors abu sveiki. Gydytojai siūlė gydytis prie jūros, tėvai ragino įsivaikinti, tačiau Antanas liko kategoriškas: „Noriu savo vaiko – ir viskas.“ Taip gyvenimas lagvino. Per 10 metų jų vestuvių jubiliejų Antanas pasirodyti nebespėjo, svečiai išsiskirstė, o Dinos gyvenime įsivyravo tyla. Po skyrybų Dinai buvo sunku, bet likimas susiejo ją su Olegu – buvusiu Antano draugu, kurio gyvenimas taip pat subyrėjo: verslo nelaimės, buvusi žmona paliko, o šeimos neturėjo. Dina priėmė Olegą į savo gyvenimą be užuominos apie romantiką – tiesiog pasiūlė padėti. Jis tapo ne tik užuovėja, bet ir ramybės šaltiniu, kuris grąžino gyvenimui paprastumą, šilumą ir viltį. Kai Dina jau buvo pasiruošusi įsivaikinti vaiką, tačiau staiga nutiko stebuklas – jos rankose atsidūrė testas su dviem ryškiomis juostelėmis: jie laukiasi. Gimus dukrytei Alinai, jų namuose atsirado naujas gyvenimas, kur džiaugsmas ir sunkumai susipynė į tvirtą, nepajudinamą laimę. Kol vieną dieną, vaikštant parke, Dina ir Olegas susitiko Antaną – vienišą, liūdną, su alaus buteliu rankoje. Jo gyvenimas taip ir nesusiklostė: dar dvi vedybos, tačiau tikrasis džiaugsmas bei namų šiluma taip niekada jo ir nepasiekė. Dina žengė toliau, stipriai laikydama vežimėlio rankeną, šalia mylintį vyrą ir dukrą – tikrąjį savo laimės lobį. Ši istorija – apie likimo dovaną: apie meilę, kantrybę ir tikėjimą, kurie padeda sukurti savo tikrąjį namą ant gyvenimo griuvėsių, o ne svajonių. Ačiū, kad skaitėte ir palaikėte. Gero likimo ir šilumos visiems!

Likimo dovana Antanas vėlai vakare užsuka pas mamą į svečius. Ji nesistebi toks jau jos sūnus.

Uncategorized

078

Paslaptinga Larisa: pasakojimas apie mažo Lietuvos miestelio merginą, kaimišką gyvenimą, vietos bobutės pranašystę, pavydžius gandus, netikėtą sūnaus gimimą, kaimynų apkalbas, nuosavą namelį, stebuklingus pokyčius, tris sūnus be žinomo tėvo, motinos gėdą, nenugalimą moters stiprybę ir pagaliau – netikėtą meilę vietinio pieninės direktoriaus asmenyje, viešą piršlybų sceną ir laimingą šeimos pradžią, kuri visam kaimui atskleidė ilgai saugotą paslaptį.

Paslaptis Mažame miestelyje, kur gyvenimas riedėjo ramiai, tarsi kaime, augo mergaitė vardu Rasa.

Uncategorized

0499

Vyro meilužė buvo nuostabi. Aš pati tokią pasirinkčiau, jeigu būčiau vyras. Yra tokių moterų – pasitikinčių savimi, einančių oriai, žiūrinčių tiesiai ir atvirai, įdėmiai klausosi, be bereikalingo skubėjimo ar flirtavimo, ramios ir niekad nepanikuojančios. Aš irgi ją pasirinkčiau – visiška priešingybė man. Nes kokia aš? Amžinai bėganti, burbanti ant vaikų ir vyro, iš rankų viskas krenta, darbe krūva reikalų, vadovė nepatenkinta, vaikštau su nuolat nelygintais džinsais ir megztiniais, nes išlyginti suknelę – visas reikalas. Net nepamenu, kada lyginau tuos raukinius. Gerai, kad skalbyklė su džiovintuvu viską palygina, lygintuvo beveik nebereikia. O vyro meilužė – pasaka: figūra, laikysena, kojos, plaukai, akys, veidas – kvapą užgniaužia! Ir taip nesugebėjau atsigauti nuo to laiko, kai sužinojau. Tiksliau, kai pamačiau. Atsitiktinai pasitaikė reikalų atokiam Vilniaus rajone, užėjau į pirmą pasitaikiusią kavinę – pavalgyt. Darbus padariau, o alkis – ne teta. Per pilną kavinę radau laisvą kampą, atsisėdau, paėmiau meniu, pakėliau akis. Ne, nepasirodė. Iškart atpažinau vyrą – net iš nugaros. Ir ją pamačiau. Jis laikė jos rankas savo delnuose ir bučiavo pirštus. Fui, galvoju: ale kokia lėkšta scena. Bet moteris objektyviai graži. Keistas jausmas, kaip po nudegimo – žinai, kad netrukus skaudės, bet kol kas nieko. Vyras grįžo laiku. Jis visada ramus, gerai nusiteikęs. O aš – puolanti, visiems stumdanti. O jis – fainas, nuotaikingas, su geru humoru. Šiandien man tikrai praverstų jo humoras. Mano labai netinka. Visą vakarą kirbėjo noras paklausti jo tiesiai ir šaltu tonu: „Tai kaip tavo meilužė? Mačiau jus kavinėje N., gražuolė, tikrai gražuolė, suprantu tave, pati neištverčiau.“ Ir stebėti, kaip jam prakaitas ant kaktos išmuša, veidas raudonuoja. Sakyt dar: „Tai ką dabar? Vaikus supažindinsi, nauja mamytė tikrai patiks. Kur mane padėsite? Ji bent butą turi ar į mūsų priveši?“ Nieko tokio nepasakiau. Vyras apkabino lovoj kaip visada, priglaudė ir užmigo. Gal jie dar nesimyli, – pagalvojau, nusisukdama į savo pusę lovos. Ir tyliai nusijuokiau. Štai dabar aš jau mąstau kaip moteris, kurios akivaizdoje apgavo, bet vis dar bandau įtikinti save, kad pasirodė. Gal dar nėra sekso – tik pirmoji stadija, simpatija, mintys vienodai plaukia. O jis – užkietėjęs slaptuolis. Nei žodžiu, nei veidu neparodo! Vartausi, sapnuoju ryškius žiedus, svetimas meilužes su raudonomis suknelėmis. Atsibudau sunki galva, judu lėčiau nei įprastai, ramiai suruošiau vaikus į mokyklą. Visą laiką galvojau – ką dabar daryti? Ką daro moterys, kai pagauna vyrą su meiluže? Pagūglint? Gūglas nepadėjo. Atsakymų nėra. Gal tiesiog bandyt gyvent toliau? O ką bandyt – aš ir taip gyvenu toliau. Kaip visada: tas pats gyvenimas, vyras grįžta laiku, be lūpdažio ant marškinių, be svetimo kvepalų kvapo, vaikai laksto, sekmadieniais einam į kiną. Jokių permainų. Tas pats seksas du kartus per savaitę. Kartais ir triskart, jei jau tikrai viską tiksliai skaičiuot. Gal vis dėlto apsirikau toje kavinėje? Neapsirikau. Paskambinau per pietus – neatsiliepė. Nuskriejau taksi į tą pačią kavinę. Sugalvojau pasiteisinimą taksistui dėl „paketo“, kurį tariamai laukiu darbo reikalais. Vyro mašina – per gatvę. Vyras su meiluže išėjo kartu, įsėdo į jo automobilį ir nuvažiavo. Aš išblykšau, paprašiau vandens, „paskambinau“ kažkam: „Ai, ir velniop jus su tuo paketu! Nebegaliu laukti, važiuoju į darbą!“ Lyg man nebūtų vienodai ką pagalvos taksistas. Žinojimas apie meilužę viską pakeičia. Skirtis? Greičiausiai. O kaip kitaip? Kęsti? Kodėl? Dėl ko? Prisimenu, prieš kelis metus draugų šeimoje irgi atsirado vyro meilužė. Jis slėpė, bet žmona vis tiek išsiaiškino. Buvo skandalas, jis viską neigė iki pat įrodymų – žinučių – pateikimo. Tvirtino, kad jį nulaužė, konkurentai pavydūs kenksmingi. Tuo metu mano vyras sakė: „Aš niekada nemeluočiau. Gėda. Jei jau pridarei – turėk drąsos prisipažinti. Jei brangi šeima – išsiskirk su ja, o jei išeini – pasirūpink artimaisiais.“ Net didžiavausi savo vyru. Va koks atsakingas! Aišku, spręsti kito bėdas lengva, kai pats nieko neprarandi. O kai pats atsiduri tarp žmonos ir meilužės – drąsa išgaruoja. Prieinu prie jų staliuko kavinėj, sėduosi šalia. Meilužė pakėlė nustebusias akis. Vyras sustingo, kiek nervingai pasimuistė. Tyla. Smagu juos stebėt. Meilužė suprato, kas esu. O gal ir žinojo. Vyras bando kažką sakyti – sustabdau ranka: „Tai gi čia ne tai, ką galvoju, ar ne? Žinot, nėra čia nieko keisto. Taip nutinka. Bet dabar visi trys turim gerai pagalvoti, kaip šitą išspręsim – vaikai, butas, tėvai jau nebe jaunesni. Jūs protingi, sugalvosite.“ Ir neskubėdama išeinu. O išlyginta suknelė kaip tik tinka. Gaila, kad seniai jos nedėvėjau.

Vyro meilužė buvo išties graži. Jeigu ji būtų vyras, gal ir pati tokią būtų pasirinkusi. Juk yra tų moterų

Uncategorized

0151

Laba diena, aš – jūsų vyro meilužė. Palikau ant stalo skaitomą žurnalo maketą ir nustebusi pažvelgiau į elegantišką šviesiaplaukę, pasirodžiusią mano kabineto duryse. Ji šyptelėjo ir pridūrė: „Aš jums turiu nemalonią žinią – laukiuosi. Aišku, nuo jūsų vyro.“ Aš ramiai paklausiau: „Ar turite medikų pažymą?“ Blondinė nugalėtoji šyptelėjo ir iš brangios odinės rankinės ištraukė tvarkingą, su mėlynu antspaudu pažymą. Ji akivaizdžiai buvo pasiruošusi. Perskaičiau pažymą atidžiai – ji buvo tikra. Tokiais atvejais klastotės neveikia, kai eini pas žmoną savo mylimo vyro. „Gerai, – pritariau, – panašu, kad jūs tikrai nėščia. Dabar liko atlikti tėvystės testą, kuris patvirtins, kad laukiatės būtent nuo mano vyro, ir viskas bus gerai.“ Čia blondinė pradėjo nerimauti: „O ką reiškia – viskas bus gerai?“ Ramiai paaiškinau: „Mano vyras paskirs jums alimentus, surasiu jums gerą gydytoją, iš anksto rezervuosiu puikią gimdymo ligoninę – galėsite ramiai gimdyti, nesirūpindama nei dėl savęs, nei dėl vaiko sveikatos.“ Blondinė nesitvardė: „Ar jūs nesuprantate? Aš laukiuosi nuo jūsų vyro, mano vaikui reikia tėvo!“ Atlaidžiai atsakiau: „Mūsų trims vaikams taip pat reikia tėčio, ir jie jį turi. Bet nesijaudinkite, mano vyras tikrai susitikinės ir su jūsų vaiku, kai ateis laikas – nuves jį į mokyklą. Be to, galėsite kada norėsite trumpam palikti vaiką mūsų namuose – pas mus puikios auklės. Ir aš labai mėgstu vaikus. Turėsite daugiau laiko savo gyvenimui.“ Blondinė pašoko, sugniaužė rankinę, veidas suraukėsi: „Jūs nieko nesuprantate! Aš miegu su jūsų vyru, laukiuosi nuo jo – jis myli mane, o ne jus!“ Smagiai liūdnai nusišypsojau. Gaila buvo jaunos moters, tačiau gyvenimas greitai numaldo romantiškus jausmus net ir toms, kurios svajoja pagauti pasiturintį vyrą be pastangų. „Brangioji, jūs jau ketvirtoji, kuri ateina su tokiomis kalbomis. Pirma net pažymos neturėjo, kitų dviejų buvo suklastotos… O buvo ir viena su tikra nėštumo pažyma, bet tėvystės testas nepatvirtino… Nei aš, nei mano vyras niekam neatsisakė padėti, bet akivaizdaus melo net ir mano geras vyras nepraleis…“ Blondinė liko sutrikusi, o aš tęsiau: „O dėl to, kad mano vyras miega su jumis – galiu patikinti, kad miega ir su manimi, ir dar su keliomis kitomis kandidatėmis. Aš negaliu drausti savo mylimam vyrui smulkmenų. Svarbiausia, kad tai neturi įtakos nei man, nei mūsų vaikams… Taigi palikite savo telefoną, rytoj susitarsiu, kur ir kada atliksite tėvystės testą, su jumis susisieks.“ Mergina neištvėrė ir išbėgo iš kabineto. Užsirūkiau. Laukiau šio vizito – žinojau apie naują vyro pomėgį. Išlaikiau šį pokalbį, kaip ir anksčiau, nors nebuvo lengva. Lengviau būtų rėkti, kelti scenas ir leisti savo turtingam vyrui išeiti pas kitą. Kadaise jis taip paliko ankstesnę žmoną – po to, kai aš nuėjau pas ją pranešti apie nėštumą. Ji sukėlė skandalą, o mano vyras negali pakęsti nei moterų ašarų, nei dramų. Jis vedė mane, nes tikrai laukiausi nuo jo. Vėliau pagimdžiau dar du vaikus, tvirtindama savo pozicijas. Giliai viduje žinojau: jei vyras išdavė buvusią žmoną su manimi, man taip pat nebūtinai liks ištikimas. Galbūt dar bus naujų pretendenčių į jo širdį. Bet jo ankstesnės žmonos klaidos nekartosiu – nė vienai naujai kandidatėlei nesuteiksiu nė menkiausios progos. Aš atlaikysiu. Aš tai galiu.

Sveiki, aš esu jūsų vyro meilužė. Atidėjau šalin žurnalą, kurį peržiūrinėjau, ir įsmeigiau akis į įspūdingą

Uncategorized

081

Tiesiog vaikystės draugė

Rimtai ketini visą šeštadienį praleisti tvarkydamas senienas garaže? Visą šeštadienį? paklausia Simona

Uncategorized

028

Gyvenimas, kaip mėnulis: tai pilnatis, tai šešėlyje Maniau, kad mūsų santuoka bus tvirta ir amžina kaip Visata. Deja… Su būsimu vyru susipažinome Vilniaus medicinos universitete studijų metais. Penktame kurse susituokėme. Uošvė prie altoriaus įteikė mums kelionę į Jugoslaviją (dabar Slovėnija) ir naujo buto raktus. Tai tebuvo pradžia. Tapę vyru ir žmona iškart įsikėlėme į trijų kambarių butą. Uošviai visomis išgalėmis rėmė jauną šeimą. Kasmet ačiū jiems galėjome keliauti po Europą. Buvome jauni ir laimingi – prieš akis visas gyvenimas. Dima – virusologas, aš – terapeutė. Dirbk, gydyk, mylėk. Gimė mūsų sūnūs: Danielius ir Vytautas. Praėjus daugybei metų supratau, kad tais laikais gyvenau tarsi srauniame upelyje. Tikrai galiu pasakyti – visus dešimt bendro gyvenimo metų maudžiausi prabangos upėje. Tačiau viskas sugriuvo akimirksniu. …Skambutis į duris. Atidarau. Prie slenksčio stovi kiek liūdna gražuolė mergina. – Ko norėtumėt, panele? – be rūpesčio teiraujuosi. – Jūs Sofija? Tada atėjau pas jus. Gal galiu užeiti? – nerimdama paklausė nepažįstamoji. – Prašom, – jau buvau suintriguota. Geriau įsižiūrėjusi pastebėjau – ji laukiasi. – Sofija, aš – Tania. Gėda prisipažinti, bet aš labai myliu jūsų vyrą. Dima irgi mane myli. Mes laukiamės kūdikio, – išrėžė mergina. – Hm… Netikėta. Jau viskas? – manyje užvirė pyktis. – Ne, – mergina išsitraukė iš palto kišenės dailią dėžutę. – Paimkite, Sofija. Tai jums. Atidariau dėžutę. Joje buvo auksinis žiedelis. – Kodėl? Norite nusipirkti mano vyrą? Dima neparduodamas! Neimsiu! – trenkiau dėžutę. – Sofija, nenoriu jūsų įžeisti! Man gėda, nežinau ką daryti. Suprantu, kenčiate ir jūs, ir vaikai. Mama visada sakė: „Mylėk svetimą vyrą – pati save pražudysi!“, bet negaliu be Dimos! Paimkite bent žiedą – gal palengvės, – Tania pravirko. Akimirkai man pasidarė jos gaila. Dieve, kas manęs pagailės? Pavogė mano laimę, o aš dar užjaučiu… Susitvardžiusi atidaviau dėžutę ir išprašiau konkurentę iš namų. Būtent nuo tos akimirkos gyvenimas ėmė ristis žemyn… Uošvė paskambino pranešti, kad Dima išeina. Nina Vasiljevna atėjo padėti susikrauti sūnaus daiktus. Pasirodė nejauku netikėti tuo, kas vyksta. – Sofute, kad ir kas nutiktų, būsime giminėmis. O Dima su Tania kaip veršiukai – kur susitiks, ten ir bus, – „ramino“ Nina. Po pusmečio Dima su Tania susilaukė dukters. Vėliau sužinojau, kad Dima įsivaikino Taniąs dukrą iš pirmos santuokos. Per tą laiką Dima nė karto neaplankė savo sūnų. Vaikams per uošvę perduodavo menkus alimentus. Tai buvo devyniasdešimtųjų laikai. Patekau į ligoninę su stipriu nerviniu išsekimu. Danielių ir Vytautą priglaudė uošvė. Nina labai juos mylėjo ir lepino. Iš ligoninės išėjusi puoliau atsiimti vaikų, bet berniukai atsisakė grįžti namo. Esą, močiutė skaniai maitina, nebara, saldumynų negaili. Neturėjau kuo atremti jų argumentų. Nina apkabinusi anūkus paprašė, – Sofute, tegul berniukai pagyvena su mumis. Tau juk reikės keisti trijų kambarių butą. Tai juk rūpesčiai, o vaikams reikia priežiūros. Dima ir aš nusprendėme, kad viena neišlaikysi buto. Ar tau neužteks vieno kambario? Taip, nieko nepešusi, viena grįžau į naują gyvenimą. Atėmė vyrą, dabar ir vaikus atima. Butą teko išmainyti. Atsidūriau mažame vieno kambario butelyje – be remonto, nušiurusiais tapetais, tarybinio laikmečio santechnika, medinėmis grindimis. Sūnūs liko gyventi pas uošvę. Galėjau juos lankyti tik per didžiąsias šventes. – Sofute, nereikia savo apsilankymais drumsti berniukų ramybės, – atsidususi sakydavo Nina. – Kurk savo gyvenimą. Laikui bėgant sūnūs tolsta nuo manęs. Ryšys nutrūko ilgam laikui. Tuo metu norėjosi sulįsti į kampą ir išnykti. Praradau gyvenimo skonį. Močiutė mėgdavo sakyti: „Gyvenimas, kaip mėnulis: tai pilnatis, tai šešėlyje.“ Suvokiau – taip būti negali ilgai, kitaip išprotėsiu. Norėjosi ką nors beprotiško – pabodo būti ta, kuriai visiems patogu šluostytis kojas. Juk baigiau medicinos universitetą su pagyrimu! …Darbo reikalais išvažiavau į konferenciją Prancūzijoje. Ten susipažinau su serbų gydytoju Jovu. Kaip susikalbėjom – nesuprantu, bet mums nereikėjo žodžių. Išgyvenau beprotišką meilę. Dešimt dienų konferencijos prabėgo greitai, teko grįžti namo. Visgi ši pažintis sugrąžino mane į gyvenimą. Pradėjau vėl šypsotis. Vėliau buvo įvairių pažinčių, išsiskyrimų. Nieko rimto – tiesiog gyvenimo nuotrupos. Vieną kartą uošvė pastebėjo: – Sofija, pagražėjai! Tikra pavasario moteris! Visgi likau viena. Geriausia draugė Olegė, išvykdama į Graikiją, pakvietė aplankyti. Ji – neištekėjusi, be vaikų. – Sofute, išteku už graiko. Pavargau nuo mūsų alkoholikų. Noriu gyventi kaip normali moteris, – verkdama pasakė Olegė. – Nėra čia ko verkti – naujas gyvenimas! Juk po keturiasdešimt viskas tik prasideda! – nesupratau jos ašarų. – Štai kaip, Sofija. Mano vyras Šarūnas nieko nežino. Noriu jus supažindinti. Galėsi jį paguosti. Pasiimu – dovanoju! – sušuko Olegė. Na ką, jei jaunikis atiduotas – metas naujam etapui… Taip Šarūnas tapo mano vyru. Turėjo tik vieną trūkumą, bet tas „banelis“ užgožė visus privalumus. Kaip sakome lietuviai, ir gražu, bet su broku. Šarūnas rūgščiai gėrė, bet meilė akla – be jo negalėjau įsivaizduoti gyvenimo! Prasidėjo maratonas: narkologai, reabilitacijos centrai, mano ašaros – veltui. Gyvenau šalia vyro nuolat, o jis priekaištavo: – Sofute, tu nori, kad tapčiau abstinentu, bet aš nenoriu. Nepaisant to net mintis nekilo skirtis! Buvau pasiruošusi kovoti, kaip kadaise Tania kovojo už mano vyrą. Kovojau septynerius metus… Šarūnas pagaliau sustojo. Įsidarbino vairuotoju Vilniaus morgue. Dabar kasdien mato, ką reiškia gyvenimo pabaiga – stebėtina, bet man gera! Pagaliau turiu dorą vyrą! Grįžta iš darbo ramus, susimąstęs, svarbiausia – blaivus! Olegė, kartais atvykdama iš Graikijos, stebėjosi: – Šarūnas nebegeria? Netikiu! Aš juokdamasi sakau: – Šio sandorio grąžinimas negalimas! …Užaugo mano sūnūs. Dabar jiems virš trisdešimties. Abu nevedę. Prisižiūrėję tėvų romanų, visai nenori tuoktis. Nors bandė – šeimos nesusikūrė. Matyt, su anūkais bus problemėlių… …O apie buvusį vyrą – Tania, jo antroji žmona, visai prasigėrė. Jų dukra viena augina vaiką. Dima trečią kartą vedė kabineto slaugę iš poliklinikos. Prieš vestuves paklausė sūnų: – Gal mama norėtų pradėti viską iš naujo? Aš atšoviau, kaip lietuvė: – Tik per žąsų kūčių vakarienę! Tai reiškia – niekada!

GYVENIMAS KAIP MĖNULIS: TAI PILNATIS, TAI SUMAŽĖJĘS Atrodė, kad mūsų santuoka kaip tvirtas Vilniaus katedros

Uncategorized

031

Kiekviena meilė turi savo formą: lietuviška istorija apie Anytę, vaikystės netektį, širdelės formos bandeles ir naujos šeimos stebuklą

Kiekviena meilė turi savo formą Prisimenu, kaip mažoji Austutė išėjo į kiemą, o vėjas pervėrė ją kiaurai