Zibainis

Užkliuvo man svetima žmona Gyvendami kartu, Kazimieras Juknevičius pasirodė esąs silpnavalis ir bevalis žmogus.

Pasiėmiau savo anytę ir jos sūnų į atostogas prie jūros: tūkstantį kartų pasigailėjau – ne vaikas buvo problema, o mama!

Aš nusprendžiau pasiimti švogerę su jos vaiku į atostogas. Tą sprendimą prakeikiau tūkstantį kartų.

Uncategorized

031

Santuokiniai metai: ir džiaugsme, ir vargu – Antaninos istorija tarp lietuviško kaimo skurdo, naujų kaimynų, meilės vilčių ir skaudžių pasirinkimų

Ir nelaimėje, ir džiaugsme Onutė liko našlė labai anksti vos sulaukusi keturiasdešimt dvejų.

Uncategorized

017

Kol dar nevėlu Neringa vienoje rankoje laikė maišelį su vaistais, kitoje – segtuvą su išrašais ir stengėsi nenugriebti raktų, uždarydama duris į mamos butą. Mama stovėjo koridoriuje, užsispyrusiai nesėdo ant taburetės, nors kojos virpėjo. – Aš pati, – pasakė mama ir tiesėsi prie maišelio. Neringa ją atsargiai nustūmė petimi, švelniai, bet taip, kaip atitraukiami vaikai nuo karštos viryklės. – Dabar sėsi. Ir nesiginčyk. Ji žinojo tą savo toną. Jis atsirasdavo tada, kai viskas byrėdavo, ir reikėdavo laikyti bent jau tvarką kumštyje: kur guli dokumentai, kada gerti vaistus, kam skambinti. Mama ant jo pykdavo, bet tylėdavo. Šiandien tyla buvo sunkesnė. Kambaryje tėtis sėdėjo prie lango, su namine languota marškiniais, rankose – pultelis, bet televizorius išjungtas. Žiūrėjo ne į kiemą, o kažkur į stiklą, lyg per jį eitų kitas kanalas. – Tėti, – Neringa priėjo arčiau. – Parvežiau, ką gydytojas paskyrė. Ir kryptį KT tyrimui. Rytoj ryte važiuosim. Tėtis linktelėjo. Linktelėjimas tvarkingas, kaip parašas dokumento pabaigoje. – Nereikia manęs vežiot, – pasakė jis. – Aš pats. – Pati važiuosi, – griežtai nukirto mama, bet iš karto jos balsas suminkštėjo, lyg pati savo griežtumo išsigando. – Aš kartu su tavim. Neringa norėjo sakyti, kad mama neatlaikys eilių, kad jai padidėjęs spaudimas, kad ji guls lovon ir vis tiek nepasakys, tik iškentės. Bet patylėjo. Krūtinę užliejo įprastas susierzinimas: kodėl viskas vėl ant jos, kodėl niekas negali paprasčiausiai sutikti ir padaryti, kaip reikia. Ji sukrovė ant stalo dokumentus, patikrino datas, susegė praėjusios savaitės tyrimų rezultatus ir vėl pajuto įprastą atsakomybės nuovargį. Jai keturiasdešimt septyni, ji turi savo šeimą, darbą, sūnaus paskolą, bet kai nutinka kas nors tėvams, ji tampa pagrindine – net jei jos niekas neskyrė. Suskambo telefonas – poliklinikos numeris. Išėjo į virtuvę, uždarė duris. – Neringa Kazimieraitė? – jaunas, mandagus balsas. – Čia gydytojas onkologas iš dispanserio. Pagal biopsijos rezultatus… Žodis „biopsija“ buvo girdėtas, bet vis tiek skambėjo lyg svetimas, nesusijęs su jų gyvenimu. – …yra įtarimas dėl piktybinio proceso. Reikia skubiai atlikti papildomus tyrimus. Suprantu, kad tai sunku, bet laikas svarbus. Neringa įsikibo į stalo kraštą, kad nenusėstų. Galvoje iškilo vaizdai, kurių neprašė: ligoninės koridoriai, lašelinės, svetimi veidai, mamos nugara su skarele. Iš kambario pasigirdo tėčio kosulys – ir tas kosulys staiga tapo įrodymu. – Įtarimas… – perklausė ji. – Tai dar ne tiksliai, bet… – Kalbame apie didelę tikimybę. Rekomenduoju nedelsti, – pasakė gydytojas. – Atvažiuokite su dokumentais ryte, priimsiu be eilės. Neringa padėkojo, padėjo ragelį ir kelias sekundes stovėjo žiūrėdama į užgesintą kaitlentę, tarsi ten galima būtų pamatyti instrukciją, ką daryti toliau. Kai grįžo į kambarį, mama jau žiūrėjo į ją. – Kas? – paklausė mama. – Sakyk. Neringa atvėrė burną, ir žodžiai išėjo sausi. – Įtarimas onkologijai. Liepė greitai viską atlikti. Mama atsisėdo. Tėtis iš veido nepasikeitė, tik rankos su pulteliu taip suspaudė, kad pabalto pirštų sąnariai. – Tai va, – tyliai pasakė jis. – Sulaukiau. Neringa norėjo prieštarauti, sakyti „nekalbėk taip“, „dar nieko nežinom“, bet gerklėje užsikirto gumulas. Ji staiga pajuto, kiek šeimoje laikėsi ant to, ko neištardavo garsiai. Dabar žodis nuskambėjo, ir sienos tapo plonesnės. Vakare Neringa grįžo namo, bet negalėjo atsigulti. Vyras miegojo, sūnus kamputyje rašė žinutes, o ji sėdėjo virtuvėje ir rašė sąrašą: kokius dokumentus imti, kuriuos tyrimus kartoti, kam skambinti. Paskambino broliui. – Sauliu, – stengėsi kalbėti ramiai. – Tėčiui onkologijos įtarimas. Rytoj važiuojam į dispanserį. – Įtarimas ko? – brolis paklausė, lyg nesupratęs. – Vėžiui, – pasakė ji. Tyla telefone buvo ilga. – Negalėsiu rytoj, – pagaliau ištarė brolis. – Turiu pamainą. Neringa užsimerkė. Ji žinojo, kad broliui tikrai darbas, jis ne viršininkas ir negali išeiti. Bet viduje pakilo sena banga: jis visad „negali“, o ji visada „gali“. – Sauliau, – balsas vis dėlto sudrebėjo. – Čia ne apie pamainą. Čia apie tėtį. – Atvažiuosiu vakare, – greitai atsakė brolis. – Tu žinai, aš… – Žinau, – pertraukė Neringa. – Žinau, kaip mokėjai „dingti“, kai baisu. Iš karto pasigailėjo, bet žodžiai jau buvo pasakyti. Brolis tylėjo, paskui trumpai atsiduso. – Nepradėk, – pasakė jis. – Tu viską valdei, o paskui viską prikiši. Neringa padėjo telefoną ir pajuto tuštumą krūtinėje. Klausė šaldytuvo darbo, galvojo, kad dabar ne laikas aiškintis kas teisus. Bet būtent kai baisu, viskas išlenda. Kitą dieną jie važiavo į dispanserį trise: Neringa už vairo, mama šalia, tėtis gale. Tėtis laikė segtuvą taip, lyg ne popierius, o kažkas, ką gali numesti ir pamesti visam laikui. Registratūroje Neringa pildė prašymus, rodė pasą, draudimo kortelę, kryptį. Mama bandė įsiterpti, bet painiojosi pavardėse ir datose. Tėtis stovėjo truputį šalia, ir Neringa pagavo jo žvilgsnį: jis žiūrėjo į žmones koridoriuje, į nuplikusias galvas, skaras, pilkus veidus – tame žvilgsnyje buvo ne gailestis, o tylus atpažinimas. – Neringa Kazimieraitė, – pakvietė slaugytoja. – Prašome užeiti. Kabinete gydytojas greitai vartojo popierius. Neringa sekė jo pirštus, bandė iš veido suprasti, kiek bloga. Gydytojas kalbėjo ramiai, bet žodžiuose buvo kabliukų: „agresyvumas“, „stadija“, „reikia patikslinti“. Tėtis sėdėjo tiesiai kaip susirinkime. – Kartosime dalį tyrimų, – pasakė gydytojas. – Ir darysime pakartotinę biopsiją. Kartais mėginio neužtenka. – Tai jūs nesate tikri? – paklausė Neringa. – Medicinoje retai būna šimtaprocentinio tikrumo be patvirtinimo, – atsakė gydytojas. – Bet turime elgtis, lyg tai rimta. Tai labiau smogė nei „įtarimas“. Reikia elgtis, lyg laiko mažai. Neringa pajuto, kaip įsijungia greičio režimas. Visa kita – darbas, planai, nuovargis – tapo antraeiliu. Toliau dienos tapo trumpais atkarpomis: ryte – skambučiai, registracijos, važiavimai; dieną – eilės, popieriukai, parašai; vakare – tėvų virtuvė, kur jie trise apsimetė kalbantys tik apie logistiką. – Imu atostogas, – antrą vakarą sakė Neringa, pilstydama sriubą. – Darbe susitvarkys. – Nereikia, – atkirto tėtis. – Tu turi savo gyvenimą. – Tėti, – pastatė lėkštę. – Dabar ne laikas žaisti orumą. Mama žiūrėjo į juos, ir Neringa pastebėjo, kaip jai dreba apatinė lūpa. Mama visad laikėsi. Kai tėtis prarado darbą devyniasdešimtaisiais, kai Neringa skyrėsi, kai brolis prisidarė problemų. Laikėsi taip, kad vėliau niekas neklausė, kaip jai pačiai. – Nenoriu, kad jūs… – mama pradėjo ir nutylo. – Kad mes ką? – pakėlė akis Neringa. – Kad paskui vienas kitam neatleistumėte. Neringa norėjo pasakyti, kad jie ir taip daug ko neatleido, tik neįvardijo. Bet vėl patylėjo. Naktį nemiegojo. Gulėjo bute, klausė vyro kvėpavimo ir galvojo apie tėčio senėjimą. Staiga prisiminė, kaip tėtis ją vaikystėje mokė važiuoti dviračiu ir laikė už sėdynės, kol nuvažiavo pati. Tada nebuvo baisu kristi, nes žinojo, kad tėtis – šalia. Dabar šalia buvo ji, tik atrodė, kad laiko ne sėdynę, o visą jų namą. Trečią dieną brolis vis dėlto atvažiavo. Įėjo į tėvų butą su maišeliu vaisių ir kalta šypsena. – Labas, – pasveikino, ir Neringa pajuto augančią pyktį – šypsena buvo ne vietoje. – Labas, – sausai atsakė ji. Sėdėjo virtuvėje, mama pjaustė obuolius, tėtis tylėjo. Brolis pradėjo pasakoti apie darbą, tarsi norėdamas užpildyti tylą kuo nors saugiu. – Sauliau, – Neringa neiškentė. – Supranti, kas darosi? – Suprantu, – grubiai nutraukė jis. – Aš ne kvailys. – Tai kodėl vakar neatvažiavai? – balsas stiprėjo. – Kodėl visad renkiesi, kaip tau patogiau? Brolis išbalęs. – Kažkas turi dirbti, – išrėžė. – Tu galvoji, pinigai iš niekur atsiranda? Tu viską darai teisingai, pas tave viskas pagal planą. O aš… – O tu ką? – Neringa pasilenkė į priekį. – Tu suaugęs vyras, Sauliu. Ne paauglys. Tėtis pakėlė ranką. – Gana, – tyliai tarė jis. Bet Neringa negalėjo sustoti. Susimaišė baimė dėl tėčio ir metų metais susikaupęs priekaištas broliui, mamai, sau. – Tu visada dingdavai, kai būdavo sunku, – pasakė ji. – Kai mama gulėjo su spaudimu, kai tėtis… kai tada gėrė, prisimeni? Tu tiesiog dingai. O aš likdavau. Mama staigiai padėjo peilį. – Nepradėk apie tai, – pasakė. – Tai buvo seniai. – Seniai, – pakartojo Neringa. – Tik tai niekur nedingsta. Brolis trenkė delnu į stalą. – Manai, kad likti buvo lengva? – subliuvo. – Tau patinka būti pagrindinei. Patinka, kad visi nuo tavęs priklauso, o paskui juos už tai nekenti. Neringa pajuto, kaip žodžiai pataikė į tą vietą, nuo kurios visada nusisukdavo. Ji iš tikrųjų pripratusi būti reikalinga. Tai buvo ir sunku, ir saldu. Reikalinga – reiškia, turi teisę būti. – Nekenčiu, – tarė, bet pati nepatikėjo. Tėtis pašoko. Padarė tai lėtai, lyg kiekvienas judesys reikalautų apsisprendimo. – Galvojat, kad nematau? – pasakė. – Galvojat, nesuprantu, kad dalinatės mane? Lyg jau… Nenutarė sakinio. Mama priėjo, paėmė už rankos. – Nereikia, – sušnabždėjo ji. Neringa staiga pamatė tėtį ne kaip „tėtį“, o kaip žmogų, kuris sėdi koridoriuose, klauso svetimų diagnozių ir bando nesirodyti, kad jam baisu. Jai pasidarė gėda. Ant stalo suvirpėjo telefonas. Neringa automatiškai žvilgtelėjo: laboratorijos numeris. – Laba diena, – atsiliepė. – Neringa Kazimieraitė? – balsas jau ne gydytojo, o pavargęs. – Čia iš laboratorijos. Įvyko mėginių ženklinimo klaida. Dabar tikriname, bet yra tikimybė, kad jūsų tėčio tyrimai buvo supainioti. Iš pradžių nesuprato prasmės. Žodžiai „klaida“ ir „supainioti“ nesidėliojo į realybę. – Palaukit, – ištarė. – Ką reiškia supainioti? – Pastebėjom neatitikimą barkoduose, – paaiškino balsas. – Kviečiame rytoj ryte kartoti tyrimus nemokamai. Ir biopsijos rezultatai bus peržiūrėti iš naujo. Atsiprašome. Neringa padėjo ragelį ir kelias sekundes žiūrėjo į ekraną, tarsi ten turėtų pasirodyti patvirtinimas, kad neišgirdo neteisingai. – Kas? – paklausė brolis. Neringa pakėlė akis. Kambaryje tylu, net šaldytuvas, atrodo, nutilo. – Jie… – tarė. – Jie sako, kad tyrimai gali būti supainioti. Mama užsidengė burną delnu. Tėtis vėl atsisėdo ant taburetės, lyg kojos nebeatlaikytų. – Tai… – brolis iškvėpė. – Gali būti, kad ne… Neringa linktelėjo. Ir tuo metu pajuto ne džiaugsmą, o tuščią keistą jausmą. Tarsi kažkas staiga išjungė sireną ir tyloje pasigirdo viskas, ką jie vienas kitam sakė. Kitą dieną vėl važiavo į laboratoriją. Neringa vežė tėvus, brolis atvyko autobusu ir laukė prie durų. Niekas nejuokavo, nekalbėjo apie orą. Laukė eilėje, laikė lapelius, klausė, kaip slaugytoja šaukia pavardes. Tėtis kraujo davė tyli. Neringa stebėjo, kaip plona adata sminga į veną, kaip į mėgintuvėlį bėga tamsus skystis, ir galvojo, kad tai – ne filmas, ne pamoka, o jų gyvenimas, kur klaida barkode apverčia kelias dienas. Rezultatus žadėjo po dviejų dienų. Tos dvi dienos buvo kitos. Seno nerimo nebuvo, bet buvo nejaukumas. Mama stengėsi elgtis, lyg nieko nenutiko, sukinėjosi, siūlė arbatą, klausinėjo Neringos, ar nepavargusi. Tėtis daugiau tylėjo. Brolis keletą kartų paskambino – „Kaip jie?“ Neringa atsakė taip pat trumpai. Pagavo save laukiant, kada kas nors pasakys: „Atsiprašau.“ Bet niekas nesakė. Ir ji pati nesakė, nes nežinojo, už ką pirmiausia atsiprašyti. Kai paskambino iš dispanserio ir pasakė, kad peržiūrėti rezultatai piktybinio proceso nepatvirtina, Neringa stovėjo spūstyje prie Savanorių prospekto žiedo. Klausė gydytojos aiškinimo: pradinis atsakymas – žymėjimo klaida ir per mažas audinio kiekis, dabar viskas kitaip, reikia stebėti, kontrolė po pusmečio. – Vadinasi, vėžio nėra? – paklausė, ir balsas strigo. – Šiuo metu duomenų apie onkologiją nėra, – atsakė gydytoja. – Bet stebėjimas būtinas. Neringa nutraukė skambutį ir kelias sekundes laikėsi už vairo. Mašinos aplink signalizavo, kažkas bandė persirikiuoti, o ji staiga pajuto, kaip per veidą teka ašaros. Ne iš laimės, o iš to, kad atslūgo įtampa, laikžiusi ją tas dienas, ir kartu paleido kažką giliau. Vakare visi susirinko pas tėvus. Neringa nupirko pyragą, nes rankos drebėjo ir kept pačiai nebebuvo jėgų. Brolis atėjo su gėlėmis mamai. Tėtis sėdėjo krėsle ir žiūrėjo į juos, tarsi sugrįžusių iš ilgos kelionės. – Na, – brolis pabandė šyptelėti. – Galima lengviau atsipūsti? – Atsipūsti galima, – atsakė tėtis. – O atgal įkvėpti – kaip? Neringa pažvelgė į jį. Balse nebuvo priekaišto, tik nuovargis. – Tėti, – pasakė ji. – Aš… Žodžiai strigo. Staiga suprato, kad jei dabar pradės teisintis, viskas grįš į įprastą: „norėjau kaip geriau“, „buvau nervuota“. Turėjo pasakyti kitaip. – Išsigandau, – galiausiai tarė. – Pradėjau vadovauti, kaip visada. Ir ant Sauliaus puoliau. Atleisk. Brolis nuleido akis. – Ir aš, – pasakė. – Tikrai išsigandau. Ir pasislėpiau darbe. Atleisk. Mama tyliai suniurzgė, bet neverkė. Atsisėdo šalia tėčio, paėmusi jį už rankos. – O aš… – mama pažvelgė į Neringą ir brolį. – Visą laiką vaizdavau, kad pas mus viskas gerai. Kad jūs nesipyktumėte. Ir kad pačiai nebūtų baugu. Bet nuo to tik dar labiau nutolot vienas nuo kito. Tėtis suspaudė mamos delną. – Man nereikia, kad būtumėt idealūs, – pasakė jis. – Man reikia, kad būtumėt šalia. Ir kad nedarytumėt iš manęs priežasties pyktis. Neringa linktelėjo. Viduj skaudėjo, nes suprato: šių dienų pėdsakas liks. Frazės apie „dingimą“ ir „mėgsti būti pagrindinė“ neištirps nuo vieno „atleisk“. Bet kažkas vis dėlto pajudėjo. Dabar jie garsiai sakė tai, ką anksčiau slėpė. – Dabar taip, – stengėsi kalbėti ramiai Neringa. – Nebebūsiu už visus sprendžianti. Galiu padėti, bet reikia, kad ir jūs prisiimtumėt. Sauliau, galėsi kartą per savaitę atvažiuoti pas tėtį, kai prasidės kontrolės? Ne „jei pavyks“, o tiksliai. Brolis linktelėjo, ne iš karto. – Galėsiu. Trečiadieniais laisva. Būsiu. – O aš, – sakė mama, – nustosi apsimetinėti, kad viską pajėgiu. Jei silpna – pasakysiu. Ir daugiau nesusierzinsiu. Tėtis pažvelgė į juos ir netikėtai šyptelėjo. – Ir pas gydytoją eisim kartu, – tarė. – Kad nebūtų tų… spėjimų. Neringa pajuto, kaip viduje atsiranda atsargus šilumos gabalėlis. Ne palengvėjimas iki juoko, ne šventė, o kažkas panašaus į galimybę. Po vakarienės padėjo mamai tvarkyti stalą. Lėkštės žvangėjo kriauklėje, vanduo šniokštė. Neringa nusišluostė rankas ir stabtelėjo prie virtuvės durų. – Mama, – tyliai tarė. – Iš tiesų nenoriu būti pagrindine. Tiesiog baisu, kad jei paleisiu, viskas subyrės. Mama pažiūrėjo į ją įdėmiai. – Pabandyk paleisti po truputį, – tarė. – Ne viską iškart. Mes irgi mokomės. Neringa linktelėjo. Išėjo į koridorių, apsivilko paltą, patikrino, ar šviesa virtuvėje išjungta, ar durys užrakintos. Laiptinėje sustojo akimirkai, įsiklausė į tylą už durų. Nebuvo nei riksmų, nei trankymų – tik prislopintos kalbos. Nuleido laiptais ir nuėjo prie mašinos, suprasdama, kad „kol dar nevėlu“ – ne apie vieną bauginantį skambutį. Tai apie tai, kad dabar turi šansą kalbėti anksčiau, nei baimė padarys juos svetimais. Ir tą šansą reikės liudyti ne žodžiais, o trečiadieniais, vizitais, trumpais prisipažinimais, kuriuos sunku ištarti, bet jie laiko stipriau už kontrolę.

Kol dar nevėlu Aldona kairėje rankoje laikė maišelį su vaistais, dešinėje dokumentų segtuvą, ir bandė

Uncategorized

079

Žmona ir tėvas Austėja tik apsimesdavo norinti susipažinti su Domanto tėvais. Kam jie jai reikalingi?

Uncategorized

0144

Draugė be leidimo pakvietė svečius švęsti savo gimtadienį mūsų sodyboje – kaip sureagavau, kai apie tai sužinojau

Prieš šešerius metus su žmona įsigijome jaukią sodybą netoli Trakų. Visus remonto darbus atlikome patys

Uncategorized

020

Chaotiška spinta, kalnai nelygintų drabužių, rūgšti sriuba šaldytuve – štai tokie mūsų namai. Bandžiau švelniai pasikalbėti su žmona apie buitį, bet… sulaukiau tik priekaištų. Marių pamilau iš pirmo žvilgsnio – jos žavesys ir grožis mane pakerėjo, o protinga, tvarkinga mergina atrodė tikra svajonė. Nedvejodamas pasipiršau. Nusprendėme apsigyventi kartu, ir iškart išgirdau, kad namų ruoša Marijos nežavi – ji verčiau rinktųsi karjerą, o buities darbus siūlė dalintis po lygiai. Man tai pasirodė teisinga ir sutikau, bet nežinojau, kas mūsų laukia toliau. Susitarėme dėl buities, Marija tikino, kad viską puikiai suderins. Ja pasitikėjau. Tačiau po pusmečio pastebėjau – planai griūva. Marijos karjera neklostėsi: dirbo puse etato neaiškioje įmonėje, atlyginimą gaudavo nereguliariai, tvarkaraštis chaotiškas. Išlaidas skyrė tik asmeniniams poreikiams, o aš dirbau nuo ryto iki vakaro. Tuo metu Marija atsainiai „prisiminė“ mūsų buities pasidalijimą, bet savo atsakomybės dažnai nepaisė. Iš pradžių ji tvarkėsi pareigingai, tačiau entuziazmas blėso. Namuose vis didesnis chaosas, drabužių kalnai, o kaltė galiausiai buvo suversta man – neva per mažai padedu. Man tai buvo labai skaudu. Tapau įstrigęs tarp darbo ir namų – nors lygiai buvom sutarę dalintis atsakomybėmis. Tyliai tikėjausi, kad susilaukus vaiko viskas pasikeis: Marija galės pasirūpinti namais būdama motinystės atostogose. Deja, situacija tapo tik blogesnė – dažnai pagalvoju, ar būtų lengviau visai be žmonos. Nuolatiniai barniai tapo mūsų kasdienybe. Nors stengiuosi suprasti žmoną ir jos situaciją, negaliu nusikratyti jausmo, kad mano poreikiai ignoruojami: dirbu biure ir namuose, bandoma suversti visus darbus man. Labiausiai norėčiau bent kiek pailsėti. Vis galvoju – ką Marija iš tikrųjų veikia motinystės atostogose, jei mūsų kūdikis, kuriam tik 2 mėnesiai, beveik visą laiką miega? Juk per tą laiką galėčiau ir valgyti paruošti, ir kambarį sutvarkyti… Bijau pagalvoti, kas bus, jei turėsime dar vieną vaiką. Esu už lygybę ir abipusę paramą, tačiau, rodos, Marijai ši sąvoka sunkiai suprantama. Nebetrokštu sugriauti šeimos – labai myliu savo vaiką, tačiau jaučiu – kantrybė išseko. Nebesu tikras, kaip toliau gyventi tokioje situacijoje. O jūs, kieno pusėje būtumėte šioje istorijoje?

Mano dienoraštis Mūsų namuose viskas auga iš netvarkos chaotiška spinta, kalnai nelygintų drabužių, šaldytuve

Uncategorized

019

Garbaus amžiaus moteris atsigręžė į Robertą ir ištarė žodžius, nuo kurių jam per nugarą nubėgo šiurpuliukai: „Šiandien bus graži, saulėta diena. Turėsime pakankamai laiko ką nors nuveikti“

Pagyvenusi moteris atsisuko į mane ir ištarė žodžius, nuo kurių per nugarą perbėgo šiurpas: Šiandien

Uncategorized

0104

Žmona susikrovė daiktus ir dingo nežinoma kryptimi – Baik vaidinti šventąją, viskas susitvarkys. Moterys juk greitai atleidžia – paklykia ir nusiramina. Svarbiausia – tikslas pasiektas. Turim sūnų, pavardė bus tęsiama. Dina nutyli. – Gožai, – Dina pasilenkia arčiau, nuleidžia balsą iki šnabždesio, – tu prieš savaitę sakei, kad „sutvarkei“ reikalus dėl Svietos nėštumo. Ką tai reiškia? Giedrius padeda šakutę ir atsidūsta, atlošdamas nugarą. – Tai ir reiškia. Penkerius metus man galvą kankino. „Nesu pasiruošusi“, „karjera“, „vėliau“… O kada tas „vėliau“? Man jau trisdešimt dveji, Dina. Norėjau paveldėtojo, normalios šeimos, kaip visi lietuviai. Tai ir… sukeičiau jos tabletes. Dina apstulba. – Tu jai tą pasakei? Kada? – Tą pačią dieną, kai ji išėjo, – suburbėjo Giedrius. – Pradėjo šaukti. Tai aš ir leptelėjau – priprask, brangioji, pati norėjai, o aš tik padėjau. Galvojau, apsiramins – kur gi dėsis. O ji… kažkokia keista. Griebė krepšį ir išėjo. *** Virtuvės stalo kampe, prie viso krūvos neišplautų buteliukų, guli brolio pamirštas šepetys. Dina žiūri į jį, ir jaučia, kaip viduje kyla pyktis. Kodėl visur bardakas?! Kūdikis šalia esančiame kambaryje pagaliau nutilo, bet tyla neatneša palengvėjimo – už valandos, daugiausia dviejų, viskas prasidės iš naujo! Dina persirengia chalatą ir ima virdulį. Prieš mėnesį jie parsivežė Svietą, brolio žmoną, iš VUL Santariškių klinikų. Giedrius tada tik spindėjo iš džiaugsmo, seselėms nešė gėlių puokštes, o Svieta… Svieta atrodė taip, lyg ją vežtų ne namo, o į teismą. Dina tada manė – viskas dėl nuovargio. Pirmas gimdymas, hormonai, žinot, kaip būna… Bet reikėjo sunerimti jau tada. Durys prieškambary trinkteli – brolis grįžta iš darbo. Eidamas į virtuvę, atsiriša kaklaraištį ir vos įėjęs griebiasi šaldytuvo. – Turim ką užkąst? – numeta klausimą nė nepažvelgęs į seserį. – Puode makaronai. O dešreles išviriau. Gožai, mažius tik ką užmigo. Prašau, tyliai. Giedrius nusipurto, išsitraukdamas lėkštę. – Pavargau, Dina. Visą dieną ant kojų. Tie klientai… visai nusikamuoju per juos. Kaip žvirbliukas laikosi? – Žvirbliukas – tavo sūnus, – Dina pastato puodelį ant stalo kiek per garsiai. – Jo vardas – Artiomas. Ir jis rėkė tris valandas be perstojo. Pilvuką skauda. – Tu juk susitvarkai, – Giedrius abejingai traukia pečiais ir sėda prie stalo. – Tu gi moteris, jum tas iš prigimties. Mūsų mama gi irgi viena su mumis abiem sukosi, kai tėtis ūkyje būdavo. Dina sukanda lūpą. Norėtų tą lėkštę į jį sviesti. Ji čia gyvena laikinai, kol sumokės skolas už savo grožio studijos nuomą, bet per dvi savaites virto nemokama aukle, virėja ir tvarkytoja. O Giedrius elgiasi lyg viskas normaliai. Lyg ne jo žmona susikrovė daiktus ir dingo nežinia kur. – Svieta skambino? – paklausia Dina, stebėdama, kaip brolis greitai kimša vakarienę. Giedrius sustingsta su šakute burnoje. Veidas akimirksniu aptemsta. – Nekelia. Atmeta. Žiūrėk, koks cūdas? Vaiką paliko… Kaip taip gali… Supyko, kad tabletes paleidau. Kad greičiau pastotų. – Tu… niekšas, Gožai, – tyliai taria Dina. – Ką?! – jis išpučia akis. – Dėl šeimos stengiausi! Dirbu, pinigus nešu! O ji – paliko vaiką! Tai kas iš mūsų blogesnis? – Tu ją apgavai, – Dina atsistoja. – Atėmei teisę rinktis iš žmogaus, kurį tariamai myli. Kaip ji turėjo reaguoti? „Ačiū, brangusis, kad sužlugdai mano gyvenimą“? – Ai, tu tik nekalbėk, – mojuoja ranka Giedrius – Prasibels. Kur ji dėsis? Vaikas – čia, daiktai – čia. Pinigai pasibaigs – grįš kaip pelytė. O kol kas… tu gi padėsi? Man realiai nėra kada su juo užsiimt, ataskaitų sezonas ant nosies. Dina nieko neatsako. Išeina iš virtuvės ir žengia į vaiko kambarį. Artiomas snaudžia, suspaudęs mažus kumštelius. Dina žiūri į jį ir širdis plyšta. Iš vienos pusės – bejėgis žmogutis, niekuo nekaltas. Iš kitos – Svieta, įviliota į spąstus. Gaila abiejų… Ji ima telefoną ir eina į „Messenger“. Svieta buvo prisijungusi prieš tris minutes. Dina ilgai rašo, ištrina ir vėl rašo. „Svieta, čia Dina. Neprašau grįžti. Tik noriu žinoti, ar tau viskas gerai. Ir… man labai sunku vienai. Gal tiesiog pakalbam ramiai, be riksmų?“ Atsakymas ateina po dešimt minučių. „Esu viešbutyje. Po trijų dienų išvykstu į komandiruotę į kitą miestą trims savaitėms. Tai buvo suplanuota dar prieš… žodžiu, jau seniai. Grįšiu – paduosiu skyryboms. Artiomo nepalieku, Dina. Bet negaliu dabar būti ten. Negaliu net jo matyti, supranti? Jame matau Giedrių!“ Dina atsidūsta. „Suprantu, tikrai suprantu. Giedrius man viską papasakojo.“ „Ir kaip jis? Didžiuojasi savimi?“ „Beveik. Tikisi, kad grįši.“ „Tegu pasvajoja. Dina, jeigu tau visai nepakeliama – sakyk. Surasiu auklę, pervesiu pinigų. Bet pas jį negrįšiu. Niekada.“ Dina padeda telefoną ir giliai atsidūsta. Reikia ieškotis darbo, gražinti skolas, lipdytis savo gyvenimą. Bet ir palikti Artiomą su Giedriumi, kuris nežino, iš kurios pusės vystyklą užsegt, ji negali. *** Artimiausios trys dienos tapo užsitęsusiu košmaru. Giedrius grįždavo vėlai, pakramtydavo vakarienę ir krisdavo miegoti. Į visus prašymus padėti su vaiku atsakydavo: „Aš pavargęs“ arba „Tu gi geriau žinai, kaip jį raminti“. Vieną naktį Artiomas taip užriko, kad Dina neišlaikė. Įėjo į brolio kambarį, įjungė šviesą. – Kelkis, – sako lediniu tonu. Giedrius suraukia antklodę ant galvos. – Dina, baik, man šeštą keltis. – Man vienodai. Eik ir prižiūrėk sūnų. Jis nori valgyti, o man dreba rankos nuo nuovargio. – Tu juokauji? – Giedrius pusiau prabunda, susivėlęs ir piktas. – Tam čia ir gyveni! Nuoma – nemokama, už vandenį ir elektrą sumoku! – Tai reiškia, kad esu tarnaitė? – nesusilaiko Dina. – Kaip pavadinsi, taip. Svieta grįš – tada ir ilsėkis. O dabar dirbk. Dina tyliai išeina. Tą naktį nebemiega. Sėdi virtuvėje, linguoja lopšį koja ir svarsto, kaip pamokyti brolį. Giedrius visai išlepo. Ryte, broliui išėjus, Dina rašo Svietai. „Turim susitikti. Šiandien. Kol jo nėra. Prašau.“ Svieta sutinka. Jos susitinka skverelyje netoli namų. Svieta atrodo prastai: blyškios skruostos, mėlyni ratilai, per kelias dienas dar labiau išvargusi. Ji prieina prie vežimėlio ir ilgai stebi sūnų. Jos rankos dreba. – Jis paaugo, – tyliai sako. – Per dvi savaites taip pasikeitė… – Svieta, jis net nepažįsta tavęs, – švelniai sako Dina. – Žinau, – Svieta uždengia veidą delnais. – Dina, nesu pabaisa. Gal net myliu jį. Ten giliai, jaučiu, kad jis mano vaikas. Bet kai įsivaizduoju, kad teks gyventi su Giedriumi, miegoti šalia žmogaus, kuris taip pasielgė… net kvėpuoti sunku. – O jei be Giedriaus? – paklausia Dina. Svieta pakelia akis. – Apie ką tu? – Jis tikras, kad tu niekur nedingsi. Laiko tave sava, kartu su vaiku. Bet žiūrėkim tiesai į akis: jis ne tėtis. Jis – projekto „ideali lietuviška šeima“ vadybininkas. Naktimis prie jo nekeliąs, nežino, kiek mišinuko reikia. Jis norėjo tik paveldėtojo. O ne auginti vaiką. – Tai ką siūlai? – Tu važiuoji į komandiruotę, – ramiai sako Dina. – Dirbk, atgauk jėgas. Aš lieku taip pat trims savaitėms. Bet per tą laiką viską paruošiu. – Ką paruoši? – Skyrybų ir vaiko globos klausimą. Tu neprivalai grįžti pas jį. Gali nuomotis butą. Aš persikraustysiu pas tave, padėsiu su Artiomu, kol dirbsi. Man greitai geriau seksis su finansais – radau keletą užsakymų nuotoliniam darbui. Susitvarkysim. Be jo. Svieta žiūri nepatikliai. – Tu taip eisi prieš brolį? – Jis man brolis, bet pasielgė bjauriai. Noriu nedalyvauti melo žaidime. Jam atrodo, kad aš jo pusėje, nes neturiu kur dingt. Klysta. Svieta tyli ilgai, stebi saulės zuikutį ant vežimėlio stogelio. – O kaip jis? Neatiduos vaiko be skandalo. – Bus skandalas, – linkteli Dina. – Turim kozirį. Jis pats prisipažino pakeitęs tabletes. Jei tai paaiškės per skyrybas, teisme, – liudysiu. Ir apie „pagalbą“ motinystės metu papasakosiu. Jis vaiko nenori, Svieta. Jam reikia kontroliuoti. Kai supras, kad Artiomui reikia laiko, dėmesio ir jėgų, pats atsitrauks. Jam paprasčiau vaidinti „nukentėjusį tėvą“, nei tikrai rūpintis sūnumi. Svieta pirmą kartą tyliai nusišypso. – Užaugai, Dina. – Prireikė, – atsako. – Tai sutarėm? – Taip. Ačiū. Trys savaitės pralekia greitai. Giedrius darosi vis piktesnis, pastebi, kad Dina nebebėga su lėkšte vos tik jis grįžta namo. – Kada Svieta grįžta? – žeriasi vieną vakarą, mestelėdamas portfelį ant sofos. – Rytoj, – trumpai atšauna Dina, spaudžianti Artiomą prie savęs. – Pagaliau. Gal nueisim į „Bernelių užeigą“ kaip žmonės, nusibodo jau tavo makaronai. Reiks dovanėlę pirkt, kad mažiau bumbėtų. Žiedą ar auskarus… Moterys gi mėgsta. Dina žiūri su beveik fiziniu pasibjaurėjimu. – Manai, žiedas viską ištaisys? – Klausyk, – prieina Giedrius ir bando pastuksenti per petį, bet ji atitraukia. – Baik šventą vaidinti. Visos moterys atleidžia. Svarbiausia – sūnus yra, pavardė bus tęsiama. Dina nutyli. *** Kitą rytą Svieta atvažiuoja, kai Giedrius dar darbe. Į butą net neįeina – laukia mašinoje apačioje. Dina jau būna susidėjusi visus vaikiškus daiktus, lagaminus, kas svarbiausia. Tenka tris kartus leistis žemyn, kol viską nuneša. Artiomas ramiai miega automobilyje. Kai paskutinė kuprinėlė sukrauta, Dina grįžta į butą palikti raktų. Padeda juos ant virtuvės stalo – ten, kur prieš tris savaites gulėjo Giedriaus šepetys. Šalia padeda raštelį. „Giedriau, mes išėjom. Svietos neieškok – susisieks per advokatą. Artiomas pas ją. Ir aš. Norėjai šeimos, bet pamiršai, kad šeima kuriama pasitikėjimu, o ne manipuliacijomis. Makaronai šaldytuve. Dabar pats su jais tvarkysies.“ Jos išvažiuoja. Svieta išsinuomoja mažą, bet jaukų butą kitame Vilniaus pakraštyje. Pradžios dienos sunkios: Artiomas naujoje vietoje verksmingas, Svieta nuolat pravirksta, o Dinos telefonas plyšta nuo brolio pykčio skambučių ir žinučių. Giedrius šaukia, žada paduoti į teismą, atimti vaiką, palikti be cento. Dina klausosi ramiai. Jos ištveria. Po kelių dienų įsiutęs Giedrius nurimsta ir netikėtai daugiau nebesirodo. Skyrybos su Svieta vyksta teisme, Giedrius net neužsimena, kad norėtų auklėti sūnų pats. Dina buvo teisi – broliui nereikalingos rūpesčiai, jam geriau paleisti „paveldėtoją“ ir pasilikti tik su alimentais. Net matytis su sūnumi nebereikalauja.

Žmona susikrovė daiktus ir išėjo nežinia kur Gana vaidinti šventuolę. Viskas susitvarkys. Moterys nusiramina