Zibainis

Aš iš jo žmogų padarysiu – Mano anūkas nebus kairiarankis, – įsižeidė Tamara Sergejevna. Denisas atsisuko į uošvę, akis apsiniaukė nuo susierzinimo. – Ir kas čia blogo? Ilja gimė toks, tai jo išskirtinumas. – Išskirtinumas! – Tamara Sergejevna nusikvatojo. – Ne išskirtinumas, o neišsivystymas. Taip nepriimta. Nuo seno dešinė ranka – pagrindinė, o kairė – nuo velnio. Denisas vos sulaikė juoką. Dvidešimt pirmas amžius, o uošvė vis dar masto viduramžių kaimo kategorijomis. – Tamara Sergejevna, medicina seniai įrodė… – Man tavo medicina ne rodiklis, – pertraukė ji. – Aš savo sūnų perauklėjau ir išaugo normalus žmogus. Perauklėkite Iljuką, kol nevėlu. Paskui patys padėkosite. Ji atsigręžė ir išėjo iš virtuvės, palikusi Denisą vieną su neišgertu kava ir keistu pokalbio poskoniu. Iš pradžių Denisas nekreipė į tai dėmesio. Na, uošvė su savo pasenusiais požiūriais – kas čia tokio? Kiekviena karta turi savo prietarų bagažą. Jis stebėjo, kaip Tamara Sergejevna virtuvėj prie stalo švelniai taiso anūką, perkeldama šaukštą iš kairės rankos į dešinę, ir galvojo: nieko baisaus. Vaikų psichika lanksti, močiutės keistenybės nieko rimto nepadarys. Ilja nuo gimimo buvo kairiarankis. Denisas prisiminė, kaip pusantrų metų sūnus tiestavo žaislus būtent kaire ranka. Kaip vėliau pradėjo piešti – nerangiai, vaikiškai, bet visada kaire. Tai atrodė taip natūralu, taip… teisinga būtent jam. Tarsi akių spalva ar apgamas ant skruosto. Tamara Sergejevnai viskas atrodė kitaip. Kairiarankystė jos pasaulyje buvo defektas, gamtos klaida, kurią būtina tuoj pat taisyti. Kiekvieną kartą, kai Ilja imdavo pieštuką kaire, močiutė suspausdavo lūpas tarsi jis darytų kažką nepadoraus. – Dešine, Iljau. Dešine imk. – Ir vėl savą giesmę? Mūsų šeimoje kairiarankių nebuvo ir nebus. – Aš Seriožą pataisiau, ir tave pataisysiu. Denisas kartą nugirdo, kaip ji pasakoja Olgai apie tą savo „žygdarbį“. Istorija apie mažą Seriožą, kuris „taip pat buvo ne toks“, bet motina laiku susigriebė. Pririšdavo ranką, stebėdavo kiekvieną judesį, bausdavo už nepaklusnumą. Štai ir rezultatas – suaugęs normalus vyras. Jos balse skambėjo tokia didybė, tokia nepajudinama teisumo nuojauta, kad Denisui pasidarė nejauku. Iš pradžių pokyčių sūnuje nepastebėjo. Viskas prasidėjo nuo smulkmenų. Ilja pradėjo delsti imdamas ką nors nuo stalo. Ranka akimirkai pakibdavo ore, tarsi jis spręstų sunkią užduotį. Po to atsirado įprotis žvilgčioti – greitas žvilgsnis močiutės pusėn, tikrinimas: ar stebi? – Tėti, kuria ranka reikia? Šitą klausimą Ilja uždavė prie vakarienės, išsigandęs žiūrėdamas į šakutę. – Kuria tau patogu, sūnau. – Bet močiutė sako… – Močiutės neklausyk, daryk taip, kaip tau geriausia. Bet Iljai jau nebuvo patogu. Jis painiojosi, numesdavo daiktus, stabteldavo veiksmo vidury. Užtikrinti vaikystės judesiai virto skausmingu atsargumu. Berniukas tarytum prarado pasitikėjimą savo kūnu. Olga viską matė. Denisas pastebėjo, kaip ji kandžioja lūpą, kai motina vėl perkelia šaukštą į Iljos ranką. Kaip nusuka akis, kai Tamara Sergejevna pradeda savo paskaitas apie „teisingą auklėjimą“. Žmona išaugo po mamos valios volu ir išmoko nesiginčyti. Geriau patylėti ir sulaukti, kol praeis audra. Denisas bandė su ja kalbėti. – Olia, tai nenormalu. Pažiūrėk į jį. – Mama nori kaip geriau. – Prie ko čia „nori“? Matai, kas su juo vyksta? Olga tik gūžtelėjo pečiais ir nusuko žvilgsnį. Daugiametis įprotis paklusti pasirodė stipresnis už motinišką instinktą. Kiekvieną dieną darėsi blogiau. Tamara Sergejevna tarsi pajuto skonį. Dabar ji ne tik taisė anūką – komentavo kiekvieną jo judesį. Girė, kai netyčia imdavo kažką dešine. Skambiomis atodūsiais pareikšdavo nepasitenkinimą, jei – kaire. – Matai, Iljau, juk pavyksta! Tik reikia pasistengti. Aš iš tavo dėdės žmogų padariau, ir iš tavęs padarysiu! Denisas nusprendė pasikalbėti su uošve atvirai. Pasirinko momentą, kai Ilja žaidė savo kambaryje. – Tamara Sergejevna, palikite vaiką ramybėje. Jis kairiarankis ir tai normalu. Nereikia jo perauklėti. Reakcija pranoko visus lūkesčius. Tamara Sergejevna įsižeidė tarsi ją būtų įžeidę. – Tu man aiškinsi? Aš tris vaikus užauginau, o tu mane mokyti sumanei? – Aš nemokau. Prašau nelįsti prie mano sūnaus. – Tavo? O Olgos genai ten nesislepia? Tai ir mano anūkas, beje. Ir neleisiu, kad jis užaugtų… toks. Žodį „toks“ ji ištarė su tokia panieka, tarsi kalbėtų apie ką nors gėdingo. Denisas suprato: draugiškai susitarti čia nepavyks. Kitos dienos virto pozicine kova. Tamara Sergejevna demonstratyviai nepastebėjo žento, kalbėjosi su juo tik per dukrą. Denisas atsakė tuo pačiu. Pasklido sunkus, lipnus tylėjimas, kuris vis įsiplieksdavo trumpais susidūrimais. – Olga, pasakyk savo vyrui, kad sriuba ant viryklės. – Olga, perduok mamai, kad pats susitvarkysiu. Olga blaškėsi tarp jų, blyški ir išsekusi. O Ilja vis dažniau slėpdavosi ant sofos su planšete, stengdamasis tapti nematomu. Idėja Denisui kilo šeštadienio rytą, kai Tamara Sergejevna virtuvėje pjaustė kopūstą ruošdama barščius. Ji tai darė greitai, įprastai, kaip ir paskutinius trisdešimt metų. Denisas atsistojo jai už pečių. – Netaisyklingai pjaustot. Tamara Sergejevna nė neatsisuko. – Ką, atsiprašant? – Kopūstą reikia pjaustyti ploniau. Ne skersai, o išilgai gyslų. Ji sumurmėjo ir pjaustė toliau. – Rimtai, – Denisas nesiliovė, – taip niekas nedaro. Netaisyklinga. – Denisai, aš trisdešimt metų darau barščius. – Ir visus trisdešimt metų netaisyklingai. Leiskit, parodysiu. Jis ištiesė ranką prie peilio. Tamara Sergejevna atitraukė. – Tu ką, pabludai? – Ne. Noriu tik, kad darytumėt teisingai. Štai žiūrėkit, – bakstelėjo pirštu į puodą, – per daug vandens. Ir ugnis per stipri. Ir burokėlius sudedate ne taip, kaip reikia. – Aš visą gyvenimą taip darau! – Tai ne argumentas. Reikia perauklėti. Pradėkim nuo nulio. Tamara Sergejevna sustingo su peiliu rankose. Veide pasirodė tikras nesupratimas. – Ką tu čia šneki? – Tą patį, ką jūs sakote Iljai kasdien, – Denisas palinko arčiau. – Perpraskit iš naujo. Dabar neteisingai. Neteisinga. Kita ranka reikia. – Čia visiškai skirtingi dalykai! – Tikrai? Man tai tas pats. Tamara Sergejevna padėjo peilį. Skruostai nuraudo iš pykčio. – Lygini mano gaminimą su… Aš visada taip dariau! Man taip patogu! – Ir Iljai patogu kaire. Bet jums tai nė motais. – Jis vaikas, dar gali išmokti naujai! – O jūs – suaugusi moteris su įsisenėjusiais įpročiais. Jūsų jau nepakeisi, ar ne? Tai kokią teisę turite laužyti jį? Tamara Sergejevna sugniaužė lūpas. Akys sužibo įniršiu. – Kaip tu drįsti? Aš tris vaikus užauginau! Aš Seriožą perauklėjau ir nieko! – O kaip jam dabar sekasi? Laimingas? Pasitikintis savimi? Tyla. Denisas žinojo, kad pataikė į jautrią vietą. Seriožas, Olgos vyresnysis brolis, gyveno kitame mieste ir motinai paskambindavo kartą per pusmetį. – Norėjau, kaip geriau, – Tamara Sergejevna prabilo drebėdama. – Visada norėjau kaip geriau. – Net neabejoju. Tik jūsų „kaip geriau“ reiškia „kaip aš nusprendžiau“. O Ilja – atskiras žmogus. Mažas, bet savitas. Su savo ypatumais. Ir aš neleisiu jų iš jo ištraukti. – Tu mane mokyti?! – Mokysiu, jei nesustosit. Kiekvieną jūsų judesį komentuosių. Kiekvieną įprotį. Pasižiūrėsim, kiek ištempsit. Jie stovėjo vienas prieš kitą – žentas ir uošvė, abu įsitempę, ant ribos. – Tai žema ir menka, – Tarė Tamara Sergejevna. – Kitaip juk nesuprantat. Jos viduje kažkas palūžo. Denisas tai pajuto – griuvo kažkokia vidinė atrama, laikanti jos įsitikinimą savo teisumu. Staiga Tamara Sergejevna pasirodė gerokai vyresnė, mažesnė, pažeidžiamesnė. – Aš gi iš meilės… – nesugebėjo pabaigti. – Žinau. Tik laikas sustoti taip rodyti meilę. Kitaip daugiau anūko nematysit. Barščiai puode pradėjo virti per kraštus. Niekas neprislinko prie viryklės. Vakare, kai Tamara Sergejevna dingo savo kambaryje, Olga prisėdo prie Deniso ant sofos. Ilgai tylėjo, prigludusi prie peties. – Mane vaikystėj niekas taip negynė, – jos balsas buvo vos girdimas. – Mama visada žinojo geriau. Visada. O aš tiesiog… susitaikydavau. Denisas apkabino žmoną. – Bet mūsų šeimoje tavo mama daugiau nebeprimetinės savo nuomonės. Niekam. Olga linktelėjo, dėkingai spausdama vyro ranką. O iš vaikų kambario sklido tylus pieštuko garsas ant popieriaus. Ilja piešė. Kaire ranka. Niekas daugiau nebesakė, kad taip neteisinga.

Mano anūkas tikrai nebus kairiarankis, pasipiktino Tamara Genadijevna. Dainius atsisuko į anytą.

Uncategorized

026

Už pinigus tapau „jaunesne“: po daugelio metų vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnis. Po daugelio metų mano žmona sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme. Gimiau mažame

Uncategorized

064

Aš tave išaugau

Aš tave išgimiau O tu tik šaipau! aidėjo mano tėvo, Miko, balsas per visą butą, atgarsinantis siauroje

Uncategorized

038

Trys sudaužyti likimai

Trys sudaužyti likimai Na na, pažiūrėkim, čia aiškiai kažkas tikrai įdomaus! Viskas prasidėjo eilinio

Uncategorized

011

Už pinigus tapau „jaunesne“: po daugelio metų vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnis. Po daugelio metų mano žmona sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme. Gimiau mažame

Uncategorized

094

Mano vyras galvoja tik apie save: suvalgo viską, nepalikdamas net vaikui – Adamai, kur dingo bananai? – klausiu vyro. – Suvalgiau, nes norėjau. – Negalėjai palikti bent vieno užkandžiui mūsų sūnui? – Išpūstas čia reikalas. Juk parduotuvėje pilna bananų. – Tai eik ir nupirk. – Turiu futbolo rungtynes. Kaip aš dabar eisiu? Mūsų šeimoje taip vyksta nuolat: varškės, sausainių, obuolių… Net maistą turiu slėpti – su tokiu tėvu sūnus gali likti alkanas. Esame vedę penkerius metus. Sūnui tuoj sueis dveji. Turime būsto paskolą, todėl pinigų nėra per daug. Mano vyras laiko save šeimos maitintoju, nes „davė mums butą“ – iš tiesų pardavė vieno kambario butą pradiniam įnašui, tačiau ir mano tėvai padėjo. Mama sako, kad Adamas – tikras egoistas. Sutinku su ja. Vieną dieną ruošiamės gimtadieniui. Aš gaminu vaišes svečiams, o jis nuolat suka ratus ir tuština lėkštes. Blogiausia buvo torto situacija – palikau jį balkone, nes šaldytuve nebuvo vietos. Atnešiau į virtuvę pjaustyti, žiūriu – likęs tik gabalėlis, o visas šokoladinis tortas išpuoštas jau apvalgytas. Koks gėdos jausmas mane apėmė! Ir taip nuolat. Taip, jis uždirba pinigus, bet juk visą tai galima protingai sudėlioti, pagalvoti ir apie kitus. O jis turi vieną pasiteisinimą: „Nupirksim, nesijaudink!“ Gerai, jei nesirūpina manimi, bet kaip galima nepagalvoti apie vaiką? Juolab kai pinigų trūksta, ir aš kažko tikėjausi – o per savaitę suvalgome tiek, kiek užtektų mėnesiui. – Kam tu jį puoli? Tai žmogus, tegul valgo. Jis gi uždirba. Tu tik gamink daugiau, o nesiskųsk, – gina jį anyta. Įdomiausia, kad ir kiek begamintum – jam visada negana. Suvalgo viską, daugiau pirkti negalime – juk reikia mokėti paskolą, pirkti drabužius ir kitus būtiniausius daiktus. Galiausiai pasakiau vyrui: jei dar kartą taip padarysi – skirsimės. Padalinsim butą ir gyvensim kiekvienas sau. Jis įsižeidė, nuėjo skųstis mamai – anyta manęs net vengia. O aš jaučiuosi teisi. Ką manote jūs?

Žinok, mano vyras galvoja tik apie save. Suvalgo viską, net vaikui nieko nepalieka. Dainiau, kur dingo bananai?

Uncategorized

017

Kelias į žmogiškumą: Maksimo išsvajotos mašinos pirkinys, vakarėlio laukimas ir netikėta drama Vilniaus priemiestyje, kai, vos nepartrenkęs berniuko, jis netikėtai tampa pagalbos ranka dviem broliams ir atranda tikrąsias vertybes

Kelias į žmogiškumą Seniai, dar tais laikais, kai gyvenimo tempas Lietuvoje buvo kiek ramesnis, vienas

Uncategorized

0239

Pamokanti istorija žmonai: kaip Egidijaus ultimatumas privertė Aną permąstyti šeimos vertybes ir motinystę

Nebegaliu daugiau! piktai tarė Gediminas, trenkdamas šaukštu į stalą ir neramiai spoksodamas į žmoną.

Uncategorized

060

Nusileisk į žemę

Nusileisk į žemę Mama, žinai, ką daryčiau, jei priimčiau į Vilniaus universitetą? Ten yra puiki lingvistikos