Zibainis

Dienoraščio įrašas, 2023 metų spalio 10 diena, Kaunas Visad galvojau, kad neprivalome išlaikyti žmonos

Mano namai, mano virtuvė, – pareiškė anyta – Ačiū, kad net savo namuose atėmėte iš manęs net teisę suklysti? Net savo virtuvėje… – Mano namuose, – ramiai, bet labai užtikrintai pataisė ponia Rima. – Čia mano namai, Julija. Ir mano virtuvėje nevalgomiems dalykams vietos nėra. Virtuvėje nutylo. – Julija, pati juk supranti, negalėjau to patiekti ant stalo. Tavo tėvai – padorūs žmonės, negalėjau leisti, kad jie kramtytų šitą padą, – ramiai pilstydama arbatą į plonas porcelianines puodelius kalbėjo ponia Rima. Julija stovėjo prie stalo krašto, jausdama, kaip viduje viskas susitraukia į įtemptą, karštą mazgą. Ausyse ūžė. Ant jos tėvų lėkščių, kurie ką tik išėjo į svetainę su Kirilu, liko tos „pado“ – sultingos antienos krūtinėlės su bruknių padažu, kurį Julija keturias valandas gamino – likučiai. Tiksliau, galvojo, jog gamino. – Tai ne padas, – Julijos balsas sudrebėjo, bet ji privertė save žiūrėti anytai tiesiai į akis. – Marinavau pagal mamos receptą, specialiai pirkau ūkininko antį. Kur ji, ponia Rima? Anyta elegantiškai atstūmė arbatinuką ir nusivalė rankas į nepriekaištingai baltą rankšluostį, permestą per petį. Jos veide nebuvo nė ženklo gailesčio – tik išraiškingas užuojautos prisilietimas, koks būna tik neprotingam šuniukui. – Metų šachtininko atradimas – tavo marinatas… kaip čia švelniau pasakius… taip stipriai kvepėjo actu, kad akis graužė. Aš pagaminau normalų konfi. Su čiobreliais, ant mažos ugnies. Matei, kaip tavo tėtis dar kartą prašė? Va čia – lygis. O ką tu prikarpinai, tiktų pakelės užkandinei, ne daugiau. – Neturėjote teisės, – sušnabždėjo Julija. – Tai buvo mano vakarienė. Mano dovana tėvams jų sukaktuvių proga. Jūs net nepaklausėte! – O ko klausti? – ponia Rima kilstelėjo antakį, ir jos akyse blykstelėjo profesionalios šefės plienas, išmokęs komandų elitiniuose restoranuose. – Kai namas dega, leidimo gesinti neklausia. Aš gelbėjau šeimos reputaciją. Kirilas irgi būtų nusivylęs, jei būtų kas apsinuodiję. Nešk pyragą. Beje, jį irgi šiek tiek pataisiau – kremas buvo per skystas, teko įdėti tirštiklio ir citrinos žievelės. Julija pažvelgė į savo rankas. Jos lengvai drebėjo. Visą dieną lakstė po virtuvę, kol ponia Rima „ilsėjosi savo kambaryje“. Julija matavo kiekvieną gramą, perkošė padažą per sietelį, puošė lėkštes. Ji norėjo įrodyti, kad čia yra ne šiaip laikina gyventoja, ne „Kirilas mergaitė“, o šeimininkė, pajėgi padengti stalą. Tačiau vos pusvalandžiui išėjusi į vonią susitvarkyti prieš svečius – virtuvėje stojo „profesionalas“. – Julija, ko užstrigai? – virtuvės duryse pasirodė Kirilas. Atrodė patenkintas ir truputį pavarges nuo vyno. – Mama, antis buvo tiesiog nuostabi! Julija, pranokai pati save, tikrai. Net nežinojau, kad taip moki. Julija lėtai atsisuko į vyrą. – Tai ne aš, Kirilai. – Ką turi omeny? – jis nesuprasdamas sumirksėjo. – Tiesiogine prasme. Tavo mama išmetė mano maistą ir pagamino savą. Viskas, ką jūs šiandien valgėte – nuo salotų iki karšto patiekalo – jos rankų darbas. Kirilas akimirkai sustingo, žvilgsniu klaidžiodamas tarp žmonos ir motinos. Ponia Rima tuo metu labai laiku ėmė valyti jau ir taip švarią stalviršį. – Na, Julija… – Kirilas priėjo ir bandė uždėti ranką ant peties, bet ją staigiai atstūmė. – Mama tik norėjo padėti. Jei pamatė, kad kažkas ne taip… ji juk profesionalė. Tu žinai, kaip jai svarbu kokybė. Bet kaip skaniai gavosi! Tėvai sužavėti. Koks skirtumas, kas stovėjo prie viryklės, jei vakaras pavyko? – Koks skirtumas? – Julijos akyse sublizgo įskaudinimo ašaros. – Skirtumas tas, Kirilai, kad šiame name aš esu niekas. Baldas. Dekoracija. Tris dienas planavau šį meniu! Norėjau viena pasitikti savo mamą ir tėtį! O tavo mama dar kartą parodė mane kaip nevykėlę, kuri nei padažo nemoka suplakti. – Niekas tavęs taip neparodė, – atsiliepė ponia Rima, tvarkingai lankstydama rankšluostį. – Juk nesakėm jiems. Jie galvoja, kad čia tu. Aš tau išsaugojau veidą, Julija. Galėtum pasakyti ačiū vietoje šitų dramatiškų scenų. – Ačiū? – Julija kartėliai nusišypsojo. – Ačiū už tai, kad net savam name atimate net teisę suklysti?… – Mano namuose, – ramiai ir labai tvirtai pataisė ponia Rima. – Čia mano namai, Julija. Ir mano virtuvėje nevalgomiems dalykams vietos nėra. Virtuvėje įsivyravo tyla. Tik iš svetainės sklido televizoriaus murmesys ir Julijos tėtis mamai kažką linksmuodamas pasakojo. Jiems ten gerai. Jie galvoja, kad jų dukra – šaunuolė. O jų dukrai – lyg būtų viešai įpliekę per žandus, o tada ant įbrėžimo pabėrusios druskos. Julija tyliai išėjo iš virtuvės. Praėjo pro tėvus. – Mama, tėti, atsiprašau, kažkaip bloga. Galvą skauda. Kirilas jus palydės, gerai? – Julija, kas yra? – susirūpino mama, stodama nuo sofos. – Antis buvo dieviška, gal tu pervargai, kol gaminai? Toks darbas! – Taip, – Julija linktelėjo, žiūrėdama kažkur virš mamos peties. – Labai pavargau. Daugiau nebedarysiu. Ji užsidarė jų su Kirilu miegamajame ir atsisėdo ant lovos krašto. Galvoje vis kartojosi viena mintis: „Taip daugiau nebegalima“. Tai tęsėsi jau pusę metų – nuo tada, kai jie nusprendė „laikinai“ pagyventi pas ponią Rimą, kad susitaupytų pradiniam įnašui butui. Jei nusipirkdavo produktų, ponia Rima su panieka perrinkdavo maišus: – Iš kur tokią pomidorą radai? Plastmasė. Tokį tik kino filmuose rodyti, o ne į salotas pjaustyti. Jei Julija bandydavo kepti bulves, anyta „dejuodavo“ už nugaros taip, tarsi Julija jos akyse darytų nusikaltimą. Galiausiai Julija tiesiog nustojo eiti į virtuvę, jei ten būdavo ponia Rima. Bet šis vakaras turėjo tapti triumfu – tapo kapituliacija. Durys tyliai cyptelėjo. Įėjo Kirilas. – Žinai, jie išėjo. Man atrodo, viskas praėjo puikiai, išskyrus tavo pykčio protrūkį. Mama, žinoma, persistengė, pakalbėsiu su ja, bet… – Nereikia, – pertraukė jį Julija. Ji ėmė traukti iš spintos kelioninį krepšį. – Ką darai? – Kirilas sustingo tarpduryje. – Kraunu daiktus. Grįžtu pas tėvus. Dabar pat. – Julija, baik… Dėl anties? Rimtai? Juk tai tik maistas! – Ne maistas, Kirilai! – Julija staigiai atsisuko, suspaudusi mėgstamą megztuką. – Tai – požiūris. Tavo mama… Ji laiko mane nemaloniu priedu prie tavęs, kuris nuolat gadina jos idealų pasaulį. O tu tai leidi: „mama norėjo kaip geriau“, „mama – profė“… O aš kas? Tavo žmona! Ar tik praktikantė jos virtuvėje? – Ji nenorėjo įžeisti, tiesiog… ji tokia. Visą gyvenimą restorane, jai profesionalinė deformacija. Viskas turi būti tobula. – Tegul gyvena savo idealiame pasaulyje viena. Arba su tavimi. O aš noriu turėti teisę į persūdytą sriubą ir pridegusią kiaušinienę savo namuose, kur niekas manęs neišmes iš virtuvės, kol duše esu. – Kur eisi? – Kirilas bandė sulaikyti jos rankas. – Naktis gi. Gal ryte viską ramiai aptarkim. – Ne. Jei pasiliksiu iki ryto, vėl išgirsiu, kaip netinkamai užpyliau kavą. Daugiau nebegaliu, Kirilai. Arba rytoj ieškom nuomos, nors ir komunaliniame kambaryje, arba… Aš nežinau. – Žinai, kad dabar neturim papildomų pinigų, – Kirilas surūgęs pagalvojo. – Kaupiam. Dar pusė metų – ir bus įnašas. Kam dabar mėtyti pinigus? Tiesiog pakentėk. Julija pažvelgė taip, tarsi matytų jį pirmąkart. Jo akyse nebuvo jos skausmo supratimo – tik skaičiavimas ir noras, kad konfliktas išsispręstų savaime, nereikalaujant veiksmų iš jo pusės. – Pusė metų? – kartėliai nusišypsojo Julija. – Po pusmečio iš manęs nieko neliks. Čia virstu šešėliu. Ji greitai sudėjo būtiniausius daiktus – kosmetinė, apatiniai, keletas marškinėlių. Krepšys vos užsisegė. Išėjusi į koridorių Julija pamatė ponią Rimą – ši stovėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Veide šalto gynybinio ryžto išraiška. – Demonstratyvus išėjimas? – pasiteiravo anyta. – Trečias veiksmas: „Nepripažintas kulinarijos genijus“? – Ne, ponia Rima, – atsakė Julija apsiaudama batus. – Finale. Jūs laimėjote. Virtuvė visiškai jūsų žinioje. Galit išmesti ir mano prieskonius, vis tiek „ne to lygio“. – Julija, baik! – Kirilas išbėgo iš paskos. – Mama, pasakyk jai! – Ką turiu sakyti? – gūžtelėjo pečiais ponia Rima. – Jei mergaitė dėl puodo pasiruošusi šeimą sugriauti, vadinasi, tokia ji ir buvo. Aš jos amžiuje mokėjau pripažinti klaidas ir mokytis iš vyresnių. Dabar visi pasipūtę, visi asmenybės… Julija daugiau nesiklausė. Pasiėmė krepšį ir išėjo į laiptinę. Šaltas nakties oras po virtuvės tvankumos jautėsi nepaprastai gaivus. Ji nuėjo prie lifto, o už nugaros girdėjo slopintus balsus – Kirilas kažką įrodinėjo mamai, ši – ramiai „pedagogišku“ tonu atsakė. *** Visą savaitę Julija gyveno pas tėvus. Jie, žinoma, viską suprato, nors ir nebandė lįsti į širdį. Mama tik atsidusdavo, padėdama Juliai naminius blynelius – paprastus, ne „konfi“, ne „demiglasą“, tiesiog skanius. Kirilas skambino kasdien. Iš pradžių pyko, paskui maldavo, vėliau žadėjo, kad rimtai pasikalbės su mama. Penktą dieną jis atvažiavo. – Julija, grįžk, – atrodė prastai. Maišeliai po akimis, marškiniai nesulyginti. – Mama… ji susirgo. Julija nutilo, laikydama puodelį arbatos. – Ką su ja? Vėl spaudimas? – Ne, – Kirilas atsisėdo ir paslėpė veidą delnuose. – Greičiau kažkoks baisus virusas. Trys dienos beveik keturiasdešimt temperatūros. Dabar miega, bet… Julija, ji visiškai apatiška. Nieko nevalgo. Sako, kad maistas – be skonio. Visiškai. – Kaip suprasti? Liežuvio neturi skonio? – Ne. Visiškai. Sako, kad kramto popierių. Net kvapo nejaučia. Jai tai… pati supranti. Vakar sudaužė savo mėgstamų prieskonių stiklainį, nes nepajuto aromato. Sėdėjo ant grindų ir verkė. Niekada nemačiau, kad ji verktų, Julija. Julija jautė, kaip visa dėmesingai puoselėta nuoskauda ima tirpti. Ji gerai prisiminė, kaip ponia Rima kiekvieną rytą pradėdavo nuo „ritualo“: lakė kavą, įkvėpdavo aromato tarsi gyvybės, ir tik tada pradėdavo dieną. Žmogui, kuriam visas gyvenimas grįstas skonio niuansais, sauce ant peilio galiuko, baziliko kvapu, prarasti šią atodūsių simfoniją – lyg menininkui apakti. – Kviestasi gydytoją? – tyliai paklausė Julija. – Kvietė. Sakė – komplikacija. Neurologija ar kažkas panašaus. Gali grįžti per savaitę, o gali – per metus arba niekada. Užsidarė kambaryje ir neina iš jo. Sako, jei nebejaučia skonio, nebeegzistuoja. Julija žiūrėjo pro langą. Ten, po šviestuvais, sukosi smulkus sniegas. Įsivaizdavo ponią Rimą – tą geležinę kulinarijos fronto ledi, dabar sėdinčią savo idealiai švarioje virtuvėje ir nemokančią atskirti vanilės nuo česnako. Tai buvo baisu. Iš tiesų baisu. – Julija, neprašau grįžti dėl manęs, – Kirilas pakėlė į ją akis. – Bet pagelbėk jai. Ji net gaminti bijo. Užvakar bandė virti sriubą – persūdė baisiai ir net nepajuto iki kol man davė. Ji išsigandusi. – O aš kuo padėsiu? – Julija kartėliai nusišypsojo. – Aš juk „nevykėlė“. Ji manęs prie plytos neprileisdavo. – Tu – jos vienintelė viltis. Ji pati niekada neprisipažins, per daug išdidumo. Bet mačiau, kaip žiūrėjo į tuščią tavo lentynėlę šaldytuve. Kitą dieną Julija grįžo. Ne todėl, kad atleido, o todėl, kad jautė kažką artimo, beveik pareigą. Juk ponia Rima buvo jos gyvenimo dalis – nors ir aštri kaip kaktusas. Bute sklandė keistas kvapas. Nebuvo įprasto kepinių ar troškintų daržovių aromato. Kvepėjo dulkėmis ir… liūdesiu. Julija nužingsniavo į virtuvę. Už stalo sėdėjo ponia Rima. Per dešimt metų atrodė pasenusi. Plaukai, įprastai idealiai sušukuoti, dabar nerūpestingai surišti kuodeliu. Priešais – arbatos puodelis. – Laba diena, ponia Rima, – švelniai pasakė Julija. Anyta krūptelėjo, lėtai pakėlė galvą. – Atėjai pasišaipyti? – jos balsas buvo nuobodus. – Prašom. Gali kepk savo padą, vis tiek neskirsiu nuo filė-minjono. Julija padėjo krepšį ant grindų ir priėjo arčiau. Matė – rankos, tos, kurios galėdavo akimirksniu išfiletuoti žuvį, lingavo. – Ne šaipytis atėjau. Atėjau gaminti. – Kam? – ponia Rima nusisuko į langą. – Nieko nejaučiu. Pasaulis pilkas, Julija. Kaip jei kas būtų išjungęs garsą ir spalvas. Kramtau duoną – vata. Geri kavą – karštas vanduo. Kam eikvot produktus? Julija giliai atsiduso ir nusivilko paltą. – Todėl, kad dabar būsiu jūsų liežuvis. Ir jūsų nosis. Jūs sakote, ką daryti, o aš ragauju. Ponia Rima kartėliai nusijuokė. – Tu? Juk net neatskirtum čiobrelio nuo raudonėlio džiovinto. – Tai ir išmokysite. Jūs gi profesionalė. Ar jau pasidavėte? Anyta nutilo. Ilgai žiūrėjo į savo rankas, paskui – į Juliją. Akims trumpam sužibo sena kibirkštėlė – aštri, išdidi, bet gyva. – Tu ir peilio normaliai nelaikai, – suburbėjo. – Įsipjausi per minutę. – Tai klijuosit pleistrą, – Julija nuėjo prie šaldytuvo. – Turime jautienos – ką gaminsim? Bourguignon? Ponia Rima lėtai atsistojo. Priėjo prie viryklės, palietė šaltą kaitlentę. – Bourguignon reikia gerai apkepinti. Iki plutelės, bet ne sudegint. O tu… Turbūt viską paskandinsi sultyse. – Tai prižiūrėkit, – Julija išėmė mėsą ir lentelę. – Sėskit šalia ir vadovaukit. Tik be užgauliojimų, gerai? Aš praktikantė, o ne bokso kriaušė. Ponia Rima sunkiai atsisėdo prie darbastalio. Žiūrėjo, kaip Julija nesmagiai ima peilį. – Pakeisk suėmimą, – staiga griežtai pasakė. – Nykštis ant viršaus, rodomasis iš šono. Nespausk delnu, dirbk riešu. Mėsa turi jausti metalą, ne tavo raumenis. Julija klusniai pakeitė pirštų padėtį. – Taip? – Šiek tiek geriau. Pjaustyk trimis centimetrais. Ne didesniais, ne mažesniais. Jei bus skirtingi, nevienodai išvirs. Žinok, čia pagrindas. Azu. Taip prasidėjo jų keista pirmoji pamoka. Julija pjaustė, smulkino, kepė. Ponia Rima sėdėjo šalia – jos šnervės kartais patraukdavo pagal įprotį, bet iškart veidas susiraukdavo – kvapo nebuvo. – Dabar vynas, – paliepė anyta. – Supilk truputį į puodą, nugarink alkoholį. Julija supylė. Puodas užšnypštė, po virtuvę pasklido sodrus, rūgštelėjęs vynuogių ir šilumos aromatas. – Kaip kvepia? – tyliai paklausė ponia Rima. Julija sustojo, pauostė. – Kvepia… lyg vasara baigėsi ir prasidėjo lietus miške. Rūgštoka, bet su saldėsio nata. Anyta užmerkė akis. Lūpos krutėjo, tarsi kartotų Julijos žodžius, bandydama atgaivinti pamirštą vaizdinį. – Tai taninai, – sušnabždėjo. – Gerai. Dėk žiupsnelį cukraus, kad subalansuotum. – O dabar? – Julija pasėmė šaukštu padažo ir paragavo. – Skanu. Bet lyg kažko trūksta… Gal aštrumo? – Garstyčių, – nė nepažiūrėjusi atsakė anyta. – Vos ant peilio, dižoniškų. Jos duos tą pagrindinę natą gilumoje. Julija įdėjo garstyčių. Paragavo dar kartą. Akys plačiai atsivėrė. – Oho… Dabar visai kitas reikalas! Kaip jūs taip darot? Juk neragavot! Ponia Rima pirmąkart per tiek laiko silpnai, beveik nepastebimai šyptelėjo. – Atmintis, vaikeli. Skonis – ne tik liežuvis. Galvoje – tūkstančiai virėjų enciklopedijų. Visą vakarą jos praleido virtuvėje. Kai grįžo Kirilas, ant stalo garavo aromatinga mėsa. – Oho! – Kirilas sustingęs sustojo duryse. – Koks kvapas! Mama, gal jau pasveikai? Ponia Rima sėdėjo krėsle, pavargusi, bet tarsi nurimusi. – Ne, Kirilai. Gaminusi Julija. Aš tik trukdžiau patarimais. Kirilas nustebęs žiūrėjo į žmoną. Julija jam mirktelėjo, valydama rankas į prijuostę. – Sėsk valgyti, – pasakė. – Tik nebandyk sakyti, kad persūdyta. Su ponia Rima kiekvieną grūdelį tarėm. Kai Kirilas kantriai valgė antrą porciją, ponia Rima tyliai tarstelėjo, žvelgdama kažkur į tolį: – Žinai, Julija… Kodėl tada išmečiau tavo antį? Julija sustingo su lėkšte rankose. – Kodėl? Ponia Rima pažvelgė į ją – Julija pamatė tai, ko niekada nesitikėjo: baimę. Paprastą žmogišką baimę. – Todėl, kad jeigu būtum išvirusi tobulai, aš būčiau tapusi niekam nebenaudinga. Visiškai. Sūnus užaugo, turi savo gyvenimą, savo moterį. O aš… virėja. Jei nemaitinu žmonių – neegzistuoju. Lyg paprasta senė, užimanti nereikalingą kambarį. Norėjau parodyti, kad be manęs – niekaip. Kad aš čia pagrindinė. Julija lėtai nuleido lėkštę ant stalo. Apie ponią Rimą taip niekada negalvojo. Ji buvo – tarsi nesulaužomas monolitas, diktatorė, įsitikinusi savo tiesa. O pasirodė – tiesiog išsigandusi moteris, besikabinanti už puodų kaip už gelbėjimosi rato. – Jūs niekada nebūsite nereikalinga, ponia Rima, – tyliai pasakė Julija, prieidama arčiau. – Kas gi mane išmokys peilį normaliai laikyti? Supratau šiandien, kad apie maistą visai nieko nežinau. Anyta nusišluostė nosį ir staiga ištiesė nugarą, grąžindama sau įprastą griežtą įvaizdį. – Tikrai. Rankos vis dar kaip kabliai. Rytoj mokysimės tikro užplikomo kremo. Nedrįsk vėl tirštiklio dėti – išvarysiu iš virtuvės. Julija nusikvatojo. – Susitarėm. Tik jei pavyks – norėsiu to jūsų firminio medaus torto recepto! – Pamatysim, kaip elgsies, – suburbėjo anyta, bet jos ranka sekundei uždengė Julijos ranką ant stalo.

Čia mano namai, mano virtuvė, skambiai ištarė anyta. Ačiū, kad atėmėte iš manęs teisę suklysti?

Uncategorized

093

Vyro giminė netikėtai atvyko į mano sodybą ilsėtis – aš jiems įteikiau kastuvus ir grėblius

Na, ką ten, atidaryk vartelius, svečiai jau ant slenksčio! perrėžė ramią rytinę tylą uošvės, Nijolės

Uncategorized

0121

Kai anyta be mano žinios pradėjo tikrinti mūsų spintas, aš pasiruošiau netikėtumui – kaip sužlugdžiau anytos reviziją ir atstačiau savo namų ribas lietuviškai!

Kodėl tavo pagalvės užvalkalai ant lovos iš skirtingų komplektų? Negi nežinai, kad tai blogas tonas?

Uncategorized

0122

Kaip Milana „perėmė kėdę“: Jauna kolegė, bandanti išstumti Sofiją iš logistikos skyriaus po draugiško priėmimo, ir nepelnytai bandžiusi ją apskųsti dėl klaidų, tačiau vadovas įžvelgė tikrąją patirtį ir išmintį – istorija apie išdavystę bei kartų susidūrimą lietuviškoje įmonėje

Ramunė Vaitkutė, susipažink. Čia Viltė, mūsų nauja komandos narė. Dirbs tavo skyriuje. Ramunė pakėlė

Uncategorized

0566

Vagi mano sūnų – jis net lemputės negali nusipirkti. Sekmadienio rytą guliu užklota ant sofos. Vyras nuvažiavo pas savo mamą – pakeisti lemputes. Žinoma, tikroji sūnaus kvietimo priežastis visai kita: – Sūnau, ar nepamiršai, kad šiandien Igorio gimtadienis? Mano vyras tikras išlaidūnas. Jo alga išgaruoja per kelias dienas. Gerai, kad duoda man pinigų už komunalinius ir maistą, o visa kita išleidžia naujiems žaidimams ir visai jų įrangai. Nekreipiu į tai dėmesio, nes manau, kad geriau jau mano vaikinas džiaugiasi gyvenimu, nei trūnija garaže ar trankos po naktinius klubus. Be to, kažkur skaičiau, kad pirmieji keturiasdešimt vaikystės metų – sunkiausi visam žmogui. Visa tai pasakoju ne tam, kad man gailėtumeisi – o kad žinotum, kodėl mano vyras visada tuščia kišene. Aš tokių problemų neturiu, man net pavyksta sutaupyti. Dažnai paskolinu vyrui, kai jam labai reikia, bet kai prašo pinigų mamos, sesers ar sūnėno poreikiams – visada atsisakau. Žinoma, prisiminiau apie Igorio gimtadienį – prieš savaitę nupirkau jam dovaną. Prieš vyrui važiuojant į šeimą įteikiau dovaną ir likau žiūrėti filmą. Su anyta nėr santykių – gryna abipusė antipatija. Jie galvoja, kad aš jo nemyliu, nes neleidžiu jam leisti pinigų jų poreikiams, atsisakau saugoti sūnėnus. Kartą, kai sutikau juos prižiūrėti valandai, jie atsiėmė tik po pusdienio. Dėl to pavėlavau į darbą ir dar išdrįsau pasakyti jiems pastabą, po ko anyta ir svainė išvadino mane įžūlia be gėdos. Visi kiti prašymai prižiūrėti vaikus sulaukdavo mano „ne“. Bet manęs neerzino, jei vyras pats norėdavo su jų vaikais žaisti. Vos tik vyras išvažiavo, netrukus pas mus susirinko visa jo šeimyna su vaikais. Vyruko mama drąsiai žengė per mano namus paltu ir pareiškė: – Nutarėme, kad Igoriui, nes gimtadienis, pirksime planšetinį kompiuterį už du tūkstančius. Dabar esi mums skolinga tūkstantį už dovaną, sumokėk. Gal ir pirkčiau berniukui planšetę, bet tikrai ne tokią brangią. Aišku, jokios sumos nedaviau. Vyras man pradėjo priekaištauti dėl šykštumo. Įjungiau kompiuterį, pasikviečiau Igorį ir per penkias minutes kartu išsirinkome dovaną, kuri jam patiko. Vaikas nudžiugo, nunešė mamai, kuri sėdėjo koridoriuje. Svainė visada sugeba ką nors prisiklijuoti – neveltui ją vadinu lipniąja. Anyta mano malonės net nepastebėjo, tik šoko įsiutus: – Niekas tavęs neprašė! Turėjai duoti pinigus. Esi su mano sūnumi, o jis gyvena kaip elgeta – net lemputei pinigų neturi. Atiduok tą tūkstantį eurų, juk žinai, kad tie pinigai yra mano sūnaus! Tada ji puolė knistis po mano rankinę, paliktą prie lovos. Pažiūrėjau į vyrą ir sušnabždėjau: – Turi tris minutes juos išprašyti! Vyras griebė savo mamą ir tiesiog išvilko visus iš namų. Trys minutės – tiek užteko. Todėl man geriau, kad jis pinigus išleidžia žaidimams, nei kad visa algą atiduotų mamai. Tegul leidžia savo malonumams, o ne tiems išsiurbėlėms. Dabar sėdžiu ir galvoju – gal tikrai jau geriau būtumėm tekėjus už našlaičio!

Tu apvagi mano sūnų, jis net lemputės negali nusipirkti. Sekmadienio rytą gulėjau ant sofos po vilnoniu pledu.

Uncategorized

0193

Man buvo 36-eri, kai sulaukiau pasiūlymo paaukštinti įmonėje, kurioje dirbau jau beveik aštuonerius metus: tapti regiono koordinatore su daug didesniu atlyginimu, neterminuota sutartimi ir geresnėmis sąlygomis, tačiau turint dvi dienas per savaitę važiuoti į kitą miestą ir ten nakvoti – kai pasidalinau šia naujiena namuose, tikėjausi vyro džiaugsmo, bet jis pareiškė, kad moteriai su šeima tokio darbo nederėtų, todėl po ilgų ginčų atsisakiau gyvenimo šanso, galiausiai likau viena toje pačioje darbovietėje ir sugriautoje šeimoje, o vadovaujančios pareigos buvo atiduotos kitam – šiandien žinau: niekada nesiaukokite ir neatsisakykite savo svajonių dėl vyro.

Man buvo 36 metai, kai man pasiūlė paaukštinimą įmonėje, kurioje dirbau beveik aštuonerius metus.

Uncategorized

0150

Netikėtas palikimas iš buvusio vyro ir „staigmena“ nuo anytos: po skyrybų praėjus dešimtmečiui, Ela, nepaisant buvusio sutuoktinio smurto ir alkoholizmo, priversta pasirūpinti jo ligota motina, o po netikėtos testamento žinios – įgyja namą ir solidų paveldėjimą

Paveldas po buvusiam vyrui arba netikėtas uošvės palikimas Prieš daug metų, kai dar gyvenau su vyru Pranu

Uncategorized

0162

Kam tau reikalinga su „priedu“: jaunos lietuvės meilės, šeimos ir išdavystės istorija

Ar tikra esi, dukrele? Ieva uždėjo ranką ant mamos delno ir šyptelėjo miglota šypsena. Mama, aš jį myliu.