Keistas buvo tas sapnas, pilnas lietuviškų atgarsių, tarsi rasotos ryto pievos, kur laikas teka ne savo vaga.
Diena, kai sužinojau, jog mano sesuo teka už mano buvusio vyro. Buvau ištekėjusi septynerius metus.
Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais, kol buvau darbe – grįžęs neradau nei jų, nei daiktų. Prieš kelias savaites gavau pranešimą: prašymas alimentų. Nuo tada automatiškai išskaičiuoja iš atlyginimo – nieko negaliu derėtis ar delsti, pinigai išeina tiesiogiai. Nebūsiu šventasis – esu neištikimas, pripažinti nesiryžau, bet ir visiškai neslėpiau. Žmona sakydavo, kad perdeda, kad mato, ko nėra. Buvau ir karštakošis – rėkdavau, nervuodavausi, namuose viską spręsdavau aš. Jei kas nepatiko – visi suprasdavo iš balso. Kartais mėtydavau daiktus. Niekad nemušiau, bet gąsdinau. Vaikai bijojo – supratau per vėlai. Grįžęs iš darbo girdėdavau tylą. Jei pakeldavau balsą – lįsdavo į kambarius. Žmona rinkdavo žodžius, vengdavo ginčų. Galvojau, kad tai pagarba – dabar suprantu, kad tai buvo baimė. Tuo metu man nerūpėjo – jaučiausi kaip maitintojas ir valdovas. Kai žmona išėjo, jaučiausi išduotas, norėjau nubausti – nedaviau pinigų, tikėdamasis, jog grįš. Nesugrįžo. Nuėjo tiesiai pas advokatą – teismas paskyrė automatinį alimentų mokėjimą. Dabar atlygis mažas, viskas dingsta dar prieš gavus. Žmonos ir vaikų namuose nebėra, matau retai ir iš tolo – jie manęs vengia, nieko nesako. Finansiškai spaudžia kaip niekad – moku nuomą, alimentus, skolas, beveik nieko nelieka. Kartais pykstu, kartais gėda. Sesuo man sako: pats kaltas. Man penkiasdešimt metų. Prieš metus mano žmona Ieva išėjo iš namų kartu su vaikais. Ji išsikraustė, kol
Gyvenime turėjau tris ilgalaikes draugystes. Visose trijose tikėjau, kad tapsiu tėvu. Ir visose trijose
Sėdėjau prie stalo, rankose laikiau nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš anytos dovanų maišelio. Tai nebuvo atvirukai, ne sveikinimai – tai buvo atspausdintos nuotraukos, tarsi kažkas norėjo, kad jos liktų. Širdis nustojo plakti. Virtuvėje tiktai laikrodis mušė sekundes, krosnelė tyliai zvimbė palaikydama šilumą. Šiandien turėjo būti šeimos vakarienė – normali, švari, tvarkinga. Aš viską buvau suruošusi: staltiesė išlyginta, lėkštės vienodos, taurės geriausios, net ypatingas servetėles svečiams padėjau. Ir būtent tada, kai anyta įėjo su tuo maišeliu ir savo žvilgsniu, kuris visada man atrodydavo kaip patikra, viskas pasikeitė. „Parnešiau kažką smulkaus“, – pasakė palikdama maišelį ant stalo. Be šypsenos, be šilumos – tarsi žmogus, atnešęs įrodymus. Atidariau maišelį iš mandagumo ir tada nuotraukos nukrito ant stalo it pliaukštelėjimai. Pirmoje – mano vyras. Antroje – vėl jis. Trečioje jau nebeištvėriau – mano vyras… ir šalia jo moteris. Pakako žvilgsnio – ji nebuvo „atsitiktinė“. Viduje viskas sustingo. Anyta atsisėdo priešais ir susitvarkė rankovę taip ramiai, lyg ką tik būtų patiekusi arbatą, o ne numetusi bombą. „Kas čia?“ – paklausiau keistu žemu balsu. Anyta neskubėjo atsakyti, pati ramiai gėrė vandenį ir tada pasakė: „Tiesa“. Iki trijų suskaičiavau mintyse – žodžiai drebulio bangomis kaupėsi ant liežuvio. „Tiesa apie ką?“ Anyta atsilošė ir peržvelgė mane nuo galvos iki kojų, tarsi būčiau jos nuvylusi. „Tiesa apie tai, koks vyras, su kuriuo gyveni“, – tarė. Jaučiau – akys pildosi ašaromis ne iš skausmo, o iš pažeminimo. Pasiėmiau nuotraukas po vieną, pirštai drebėjo, popieriaus briaunos šaltos. „Kada darytos?“ „Pakankamai neseniai – nereikia apsimesti naivia, visi matome, tik tu apsimeti, kad nematai“, – atsakė. Atsistojau. Kėdė garsiai sugirgždėjo, tarsi bute atsiliepė aidas. „Kodėl jas atnešėt man, o ne vyrui kalbat?“ Anyta palenkė galvą: „Kalbėjau. Bet jis silpnas. Jis gaili tavęs. O aš… aš negaliu pakęsti moterų, kurios vyrai tempia žemyn.“ Tada supratau – tai nebuvo atskleidimas. Tai buvo puolimas. Ne gelbėti mane – norėjo pažeminti, priversti mane susitraukti, pasijusti nereikalingai. Atsigręžiau į virtuvę. Būtent tada orkaitė pyptelėjo – vakarienė iškepė. Tas garsas sugražino mane į realybę. Į ką buvau padariusi. „Žinot, kas šlykščiausia?“ – ištariau nežiūrėdama į ją. „Sakyk“, – sausai atkirto. Pasiėmiau vieną lėkštę, paskui kitą. Pradėjau serviruoti, lyg nieko neatsitiko. Rankos drebėjo, bet dirbo – kitaip būčiau sugriuvusi. „Šlykščiausia, kad jūs tas nuotraukas ne kaip mama atnešėt. Ne, kaip priešas“, – pasakiau. Anyta tyliai nusijuokė. „Aš – realistė. Ir tu turi būti realistė“, – pasakė. Sudėjau maistą į lėkštes, padaviau ant stalo ir pastūmiau vieną prieš ją. Anyta kilstelėjo antakį: „Ką darai?“ „Kviečiu vakarienės. Nes tai, ką padarėt, man sugadinti vakarienės neleisiu“, – atsakiau ramiai. Ir tada pamačiau – ji sutriko. To nesitikėjo. Tikėjosi ašarų, scenos, kad skambinsiu vyrui, žlugs visi planai. Bet aš to nepadariau. Atsisėdau priešais, sudėjau nuotraukas į krūvelę – ir ant viršaus padėjau baltą, švarią servetėlę. „Jūs norit mane matyti silpną. To nebus.“ Anyta susiaurino akis: „Bus. Kai jis grįš ir padarysi sceną.“ „Ne. Kai jis grįš – padavau vakarienę. Duosiu progą kalbėti kaip vyrui.“ Tarp mūsų įsivyravo tyla. Tik įrankiai skambtelėjo, nes kruopščiai viską dėliojau – lyg tai būtų svarbiausia. Po dvidešimties minučių – raktas spynoje. Vyras įėjo: „Kvepia nuostabiai…“ Tada pamatė anytą prie stalo. Veidas pasikeitė. „Kodėl tu čia?“ – paklausė. Anyta nusišypsojo: „Atėjau vakarienės. Juk tavo žmona – šeimininkė.“ Taip suleistos frazės – kaip peilis. Pažiūrėjau į vyrą tiesiai – be dramos, be teatro. Priėjo prie stalo, pamatė nuotraukas. Servetėlė šiek tiek nuslinko – viena nuotrauka kyšojo. Vyras sustingo. „Tai…“ – sušnabždėjo. Nesileidau jam pabėgti. „Paaiškink. Prieš mane ir anytą. Ji taip pasirinko.“ Anyta palinko į priekį, pasiruošusi spektakliui. Vyras sunkiai atsiduso: „Nieko ten nėra. Senos nuotraukos, iš kolegės, per firmos šventę. Kažkas nufotografavo.“ Žiūrėjau be žodžių. „Kas atspausdino?“ Vyras pažvelgė į anytą. Anyta nė nemirktelėjo – tik dar labiau patenkinta nusišypsojo. Tada jis padarė tai, ko nesitikėjau – paėmė nuotraukas, suplėšė pusiau, dar kartą, ir metė į šiukšliadėžę. Anyta pašoko: „Tu išprotėjai?!“ Vyras tvirtai pažiūrėjo į ją: „Išprotėjai tu. Čia mūsų namai. Ir ji mano žmona. Jei nori skleisti nuodus – išeik.“ Sėdėjau nejudėdama. Nesišypsojau. Bet kažkas manyje lūžo. Anyta griebė rankinę, išėjo trenkdama durimis, jos žingsniai laiptais aidėjo kaip įžeidimas. Vyras atsigręžė į mane. „Atsiprašau“, – sušnabždėjo. Pažiūrėjau į jį: „Aš nenoriu atsiprašymų. Aš noriu ribų. Noriu žinoti, kad kitąkart nebūsiu viena prieš ją.“ Vyras linktelėjo: „Kito karto nebebus.“ Atsistojau, išėmiau suplėšytas nuotraukų dalis iš šiukšlių, sudėjau į maišelį ir užrišau. Ne dėl to, kad bijojau nuotraukų. O dėl to, kad daugiau neleisiu niekam palikti „įrodymų“ mano namuose. Tai buvo mano tyli pergalė. O jūs – ką būtumėt darę? Patarkite… Sėdėjau prie stalo, rankose laikiau nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš dovanojamo maišelio, kurį atnešė
2024 m. balandžio 15 d., pirmadienis Kiekvienas rytas pas mane, Aldoną Stanislovienę, prasideda taip pat.
Man 30-ies ir prieš kelis mėnesius nutraukiau aštuonerius metus trukusius santykius: jokių išdavysčių, barnių ar skaudžių scenų – tiesiog vieną dieną supratau, kad esu jam „moteris procese“, nors jis pats to nė nesuvokė. Visus tuos metus buvome tiesiog pora, niekada negyvenome kartu: aš su tėvais, jis – taip pat. Turiu profesiją ir dirbu įmonėje, jis – nuosavą restoraną. Abu buvome nepriklausomi, turėjome savo atsakomybes, dienotvarkę, pinigus, nebuvo finansinės priežasties nestartuoti naujo etapo – tiesiog sprendimas nuolat buvo atidėliojamas. Metais siūliau pradėti gyventi kartu – be kalbų apie didelę vestuvių puotą ar rimtus planus, visada sakiau, jog santuoka nėra būtina, o mūsų ryšį apibrėžia ne parašas. Tačiau visada girdėjau pasiteisinimus: dar ne laikas, palaukime, reikalai restorane, bus ramiau vėliau. Tuo tarpu mūsų santykiai tapo įprasta rutina: susitikimai, pokalbiai, tie patys maršrutai, pažįstami namai ir artimieji, žinomos bėdos – viskas saugu, be rizikos ar realios permainos. Vieną dieną itin skaudžiai suvokiau: augu, bet mūsų santykiai – ne. Pradėjau galvoti, ar nesulauksiu keturiasdešimties vis dar „amžinoji sužadėtinė“ – be bendrų namų, be realių planų, tik su bendromis vakarienėmis ir lydėjimu vienas kitą. Ne todėl, kad jis blogas žmogus, o tiesiog mūsų norai išsiskyrė. Sprendimas nutraukti santykius nebuvo spontaniškas, apie tai galvojau mėnesiais – ir kai tai pagaliau pasakiau, nebuvo nei barnio, nei dramos, tik tyla: „juk mums viskas gerai, nieko netrūksta.“ Ir tada supratau – jam to užtenka. Man jau nebe. Po to sekė skausmas ir rutina, kurios netekau – juk trūko ne meilės, o įpročio. Ir visai nesitikėjau aplinkinių reakcijos: vietoj priekaištų sulaukiau palaikymo – kad laikas, kad moteris neturi stovėti vietoje, kad buvau laukusi pakankamai. Ir šiandien vis dar esu šiame procese: nieko neieškau, neskubu. Man jau trisdešimt, ir prieš kelis mėnesius nutraukiau santykius, kurie truko aštuonerius metus.
Vasaros taisyklės Kai elektrinis traukinys sustojo mažoje Strevos stotelėje, aš Stanislava Vaitkutė jau
Išmečiau už dyką sutaisęs senolei automobilį… bet po kelių dienų sužinojau, kas ji iš tikrųjų buvo…
