Zibainis

Pavargau būti aukle jūsų sūnui, pareiškė marti ir išvažiavo prie Baltijos jūros. Birutė Jankauskienė

Uncategorized

014

Jos viršininkas

Mano kolegė Giedrė šią rytą skubėjo į darbą, jau buvo labai vėluojanti tikras siaubas! Jei nepasieks

Uncategorized

023

Išmintinga anyta.

Agnė, senoji moteris, laistė kambario gėles ant palangės, kai į duris skubiai įbėgo jos dukra, 35metė Rūta.

Uncategorized

0172

Pastatėme savo namą ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o anyta nusprendė parduoti namą savo dukrai. Iškviečiau ekskavatorių – kodėl nusprendžiau sulyginti mūsų svajonę su žeme?

Namo pastatėme ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė ją parduoti dukrai. Paskambinau ekskavatoriui.

Uncategorized

016

Déjà Vu. Laiškai ir likimai: kaip dviejų vienišų žmonių keliai susikerta šventinėje Lietuvos žiemoje, tarp Kauno daugiabučių, pyragų kvapo, keturkojų draugų ir lemtingų atsitiktinumų

Dežavu Laukdavau laiškų. Visada. Nuo pat vaikystės. Visą gyvenimą. Keitėsi adresai. Medžiai rodėsi mažesni

Uncategorized

078

Aš pagimdžiau ketveriukę, o vyras išsigando ir pabėgo – net iš gimdymo namų manęs nesutikęs.

Gimiau trijų vaikų, o vyras panoko kaip šuo, kuris išbėgo net iš gimdos net nebuvo ten, kad mane priimtų

Uncategorized

064

„Kam tu jį gelbėjai? Jis juk daržovė! Dabar visą gyvenimą puodus keisi, o aš jauna – man vyro reikia!“ – šaukė sužadėtinė reanimacijoje. Gydytoja Lida tylėjo: ji žinojo, kad šis pacientas – ne „daržovė“, o vienintelis, kuris ją iš tikrųjų girdi.

KAM TU JĮ GELBĖJAI? JIS GI DARŽOVĖ! DABAR VISĄ GYVENIMĄ NEŠIOSI JUDĖKLĄ, O AŠ JAUNA, MAN VYRAS REIKIA!

Uncategorized

0537

Pastatėme savo namą ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o anyta nusprendė parduoti namą savo dukrai. Iškviečiau ekskavatorių – kodėl nusprendžiau sulyginti mūsų svajonę su žeme?

Namo pastatėme ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė ją parduoti dukrai. Paskambinau ekskavatoriui.

Uncategorized

0173

Buvusi žmona… Prieš du metus, kai baigėsi mano komandiruotė kituose miestuose, ruošiausi grįžti namo į Alytų. Likus trims valandoms iki autobuso, nusprendžiau paklaidžioti po Vilnių, ir netikėtai gatvėje sutikau Zinaidą – savo pirmąją žmoną, su kuria buvau išsiskyręs prieš dvylika metų. Ji beveik nepasikeitė, tik buvo labai išblyškusi, ir akivaizdu, kad šis susitikimas jaudino mus abu. Mūsų meilė buvo stipri, bet nuodinga mano įtarumų ir pavydo. Galiausiai Zina neištvėrė nuolatinių mano klausimų ir išėjo, palikdama tik raštelį ir prašymą jos nebeieškoti. Dabar, po dvylikos metų, mes šnekėjomės ilgai, ir jau beveik vėluodamas į tarpmiestinį autobusą, išgirdau nuoširdų jos prašymą: “Aleksandrai, padaryk man paslaugą – užeikime į vieną įstaigą, prašau dėl viso gero, kas tarp mūsų buvo.” Sutikau, nors ir skubėjau, ir kartu klaidžiojome po seną, keistą pastatą, pilną nepažįstamų žmonių – nuo vaikų iki senjorų. Galiausiai Zinaidą palydėjau iki vienų durų, kur ji, žvelgdama tarsi atsisveikindama, pasakė: “Keista, aš negalėjau būti nei su tavimi, nei be tavęs.” Laukiau jos, bet ji nebegrįžo. Tik tada pastebėjau, kad vaikštau po apleistą, tuščią pastatą, ir supratau, kad stipriai vėluoju į autobusą. Vėliau sužinojau, jog tas autobusas, kuriuo turėjau vykti namo, pateko į avariją ir visi keleiviai žuvo. Po dviejų savaičių, suradęs Zinos mamą, ponia Alvetą, sužinojau, kad mano buvusi žmona Zina mirė prieš vienuolika metų, praėjus metams po mūsų skyrybų. Nuvykęs į kapines mačiau antkapį su jos veido nuotrauka – moters, kurią visą gyvenimą mylėjau ir kuri paslaptingai išgelbėjo man gyvybę…

Buvusi žmona… Viskas nutiko prieš dvejus metus. Mano komandiruotės laikas jau ėjo į pabaigą, turėjau