Zibainis

Atsiprašau, mamyt, negalėjau jų palikti, tai man pasakė 16metis sūnus, kai grąžino namo du kūdikiusdvynukus.

Ir suprato ji tą dieną, kad anyta nėra tokia jau bloga moteris, kaip galvojo visus tuos metus – istorija apie trisdešimtosios gruodžio ryto vienatvę, vyro medžioklę ir netikėtus atradimus draugų vakarėlyje, po kurių viską pakeitė vienas anytos skambutis

Beje, ji dar suprato, kad anyta nėra jau tokia kandžioji, kaip jai visus šiuos metus atrodė.

Uncategorized

044

Laimingos moterys visada atrodo puikiai Lina sunkiai išgyveno vyro išdavystę. Sulaukusi keturiasdešimties liko viena, dukra studijavo Vilniuje. O Dainius prieš du mėnesius grįžęs namo pareiškė: – Išeinu, įsimylėjau. – Kaip tai? Į ką? – pasimetė žmona. – Na, kaip tie vyrai ir išeina. Įsimylėjau kitą, man su ja gera, su ja pamirštu tave visiškai. Todėl net neįkalbinėk – viską nusprendžiau, – atsakė Dainius taip kasdieniškai, tarsi nieko ypatingo nevyktų. Jis greitai susirinko daiktus ir išėjo. Tik vėliau, analizavusi situaciją, Lina suprato – jis ne per vieną dieną nusprendė išeiti, pamažu kraustė daiktus, o tą dieną tiesiog viską metė į lagaminą ir užtrenkė duris. Lina verkė, išgyveno, manė, kad nieko gero jos gyvenime nebebus. Atrodė, kad gyvenimas baigėsi ar sustojo. Nenorėjo nieko matyti ir girdėti. Nenorėjo su niekuo kalbėtis, o telefonas vis skambino. Skambino dukra, draugė, Lina nenoriai atsakinėjo ir greitai atsisveikindavo. Darbe taip pat nenorėjo bendrauti su kolegomis. Vieni žiūrėjo su užuojauta, kiti – su pašaipa. Lina net tyliai vylėsi: – Gal Dainiui atsibos ta, kuri jį atėmė iš manęs, jis sugrįš, o aš jį atleisiu ir priimsiu, juk vis dar jį myliu. Savaitgalį Lina pabudo kaip įprastai anksti, bet gulėjo, keltis buvo tingiu, vis tiek niekur neskubėjo. Bet vis tiek atsikėlė. Prieš vienuoliktą valandą suskambo telefonas. – Kam čia taip anksti skambinti, nenoriu su niekuo kalbėtis, – nusprendė ji ir neatsiliepė, nors automatiškai pažvelgė į ekraną – numeris buvo nepažįstamas. „O jeigu tai Dainius, gal pametė telefoną arba pavogė ir pakeitė SIM kortelę“, – netikėtai pagalvojo. „Gal nusprendė grįžti, reikėjo atsiliepti.“ Kol galvojo, telefonas suskambėjo vėl. – Alio, alio, – garsiai tarė. – Sveika! – išgirdo linksma ir džiugų moterišką balsą. – Alio, kas čia? – paklausė Lina pavargusiu balsu. – Lina, ar čia tu? Kas atsitiko tavo balsui, jau nepažįsti senų draugių. Čia aš – Kristina. Lina buvo nusivylusi, viltis išgirsti Dainiaus balsą nedingo. – Tai kas… – Lina, ar tikrai tu, kas nutiko, viskas gerai? – Ne gerai, – atsakė Lina ir padėjo ragelį, ašaros pabarškėjo savaime. Atsisėdo ant sofos, kad šiek tiek nurimtų. Po kurio laiko kažkas paskambino į duris. Lina net pašoko, vėl beprotiška viltis. – Gal Dainius persigalvojo, – pakilo ir atidarė duris. – Sveika! – linksmai tarė graži moteris, kurioje Lina vos pažino buvusią klasės draugę Kristiną. Kristina buvo išpuoselėta, su ryškiais lūpų dažais, stilingai apsirengusi, malonus jos kvepalų aromatas iškart paveikė Liną. Po mokyklos Kristina studijavo Kaune, nuo tol jos buvo mačiusios vos kartą – prieš penkiolika metų. Mokykloje jos draugavo, kartu eidavo į diskotekas, susitikdavo su vaikinais ir dalindavosi paslaptimis. – Kristina, tu tiesiog gražuolė! – netikėtai išsprūdo Linai. – Sveika, drauge. Visada tokia buvau, tai tu… – kritiškai apžiūrėjo ją nuo galvos iki kojų, – tai ką, įleisi į butą, ar… – Eikš, – nenoriai atsitraukė Lina ir įleido draugę. Kristina atėjo ne tuščiomis. Greitai nuėjo į virtuvę ir ištraukė iš maišo butelį ispaniško vyno, tortą ir apelsinų. – Duok taures, švęsim susitikimą, jau net nežinau kada paskutinį kartą bendravom. Šimtą metų… – tarškėjo draugė, Lina netrukdė, pastatė dvi taures ant stalo, supjaustė tortą. Kristina daugiau nebeklausinėjo, atkimšo butelį, įpylė vyno ir pasiūlė: – Už susitikimą! – ir išgėrė, Lina pasekė jos pavyzdžiu. Antrą taurę Kristina pasiūlė pakelti už jųdviejų draugystę. O po antros taurės Linai pratrūko – norėjosi išsilieti. Prikaupė. Kristina klausė netrukdydama, o kai Lina baigė pasakoti, tik gūžtelėjo pečiais. – O dieve, Lina, aš jau maniau, kad tau išties kažkas baisaus nutiko. – O argi čia ne tragedija? Tu nesuprasi, taves vyras nepaliko, – liūdnai atsakė Lina. – Na ir ką! Vyras manęs nepaliko, aš jį palikau, tiesiai šviesiai pasakiau, kai sužinojau apie jaunutę simpatiją. Iškart pateikiau skyrybas, o jis apstulbo, matyt galvojo, kad galės pasilinksminti, o aš nežinosiu… – Nežinau, gal tu jo ir nemylėjai… – Myėjau, dar kaip! – kalbėjo Kristina, – bet nekenčiu būti žeminama. Tokia meilė – nereikalinga, kai tau išduoda, tai jau ne meilė. – Viešpatie, Kristina, tau viskas taip paprasta. – Taip. O tu vis ką nors apsunkini, visada tokia buvai. O kaip dukra? – Studijuoja, kitame mieste gyvena pas tetą. – Aišku. Tavo Dainius paliko ir tave, ir savo dukrą, o tu dar išgyveni. – Bet aš jį myliu… – Pakaks, Lina, gydysiu tave. Depresija tave apėmė. – Kaip gydysi? Tabletės nepadės. – Jokių tablečių, drauge. Tau padės patikrinti metodai – naujas įvaizdis, apsipirkimas, nauja meilė. – Oi Kristina… – atsiduso draugė. Na, rinkis, važiuojam į PC, o ten ir į kirpyklą užsuksim, – linksmai pranešė Kristina, – jokių pasiteisinimų. – Beje, turi šiek tiek pinigų, kokią nors santaupą? – Santaupa? Na, yra, taupėme Dainiui naujai mašinai. – Teesė tavo Dainius, tegul džiaugiasi, kad gavo seną. Tau reikia skyrybų ir nebegalvoti apie jį. Neatleisk jam… O gal net atimtume pusę automobilio vertės teisme! – Ne, tegul paspringsta, – netikėtai atsakė Lina. – O tu čia Kaune grįžai visam laikui? Kažko tyli, nieko nepasakoji. – Visam, nebenoriu ten gyventi… O tu – bėg iš pižamos, varom maršrutą parduotuvėmis. Beje, Ritą Petraitienę man paskambino ir pranešė, kad po savaitės mūsų abiturientų susitikimas, būtinai eisim abi. Daugelis susirinks, beje, bent keli mūsų vaikinai taip pat išsiskyrę. Tai stebėk – ar prisimeni, kaip Vytautas tau dėmesį rodė dar nuo septintos klasės? – O, Kristina, kam man reikalinga – senstelėjusi kumelė… – Na jau, Lina, negalima taip galvoti! Save reikia mylėti ir lepinti, o mes greitai iš tavęs padarysime jauną kumelaitę, – juokėsi draugė, išeidama iš buto. – Beje, žinai mano tetą Katę, kuri gyvena netoli tavo mamos. Tai ji ketina penktą kartą ištekėti – tik neapsisprendžia, nes negali pasirinkti iš dviejų kandidatų jos širdžiai. Po kurio laiko Lina nepažino savo atspindžio veidrodyje. – Neįtikėtina tokia transformacija, – stebėjosi sau, – plaukų spalva kita, ultratrumpas kirpimas, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad man taip dera. Jauna ir graži. Šaunuolė Kristina, pradėjo mane keisti. Priešingu atveju būčiau čia užsistovėjusi. 22-osios laidos susitikimas vyko kavinėje, susirinko beveik visi, išskyrus kelis, kurie negalėjo atvykti iš toli. Daugelis Liną iškart neatpažino, o Vytautas – solidus, savimi pasitikintis vyras – nenuleido nuo jos akių. – Lina, iškart neatpažinau – kokia tu graži, dar gražesnė, nei buvai mokykloje. Visada patikai, bet tu tada pasirinkai Dainių iš kitų paralelių. O kur jis, beje? – Nebėra, paliko mane, – su lengva šypsena atsakė Lina. – Paliko? Tikrai taip nesakyk, nejau tokias moteris palieka? – nuoširdžiai stebėjosi Vytautas. – Taip, pasirodo, palieka, bet viskas į gerą. – Tai aš nė neabejoju, Lina. Aš pats jau dveji metai išsiskyręs. Nors gyvenom gerai, turiu verslą, sūnų – jau suaugusį. Bet prieš dvejus metus buvo sunkumų versle, žmona mane pristatė nevykėliu ir išėjo pas jaunesnį, matyt, sėkmingesnį. Bet per metus atsitiesiau, dabar sekasi geriau nei prieš tai. Paskui pasirodė buvęs vyras, bet neatpažino Praėjo du mėnesiai. Lina su Vytautu ranka rankon ėjo pajūriu, ką tik po spektaklio nutarė pasivaikščioti vakare. Ir staiga… Lina pamatė einantį Dainių, sulysusį. Matyt, irgi vaikštinėjo, bet vienas. Buvęs vyras iš pradžių net neatpažino. – Atrodo, net nebesimaitina normaliai ta… – pagalvojo Lina. Kai Dainius praėjo pro šalį, pažvelgė į Liną, akyse klausimas – ar ji čia, ar ne? Jie praėjo pro šalį, kai išgirdo: – Lina? Ji lėtai atsisuko, nusišypsojo ir ištarė: – O, sveikas, tai tu… Susipažink – čia Dainius, mano buvęs vyras, ar nepažinai, – kreipėsi į Vytautą. – Sveikas, nepažinau, – atsakė Vytautas, o aš – būsimas Linos vyras. Dainiui atvipo žandikaulis, Lina pati nustebo – Vytautas dar nieko nesiūlė. – Kaip sekasi? – linksmai paklausė Lina buvusio. – Nieko… normaliai, – sumurmėjo jis, – tu taip pasikeitei! Atrodai nuostabiai. Lina šyptelėjo, paėmė Vytautą už rankos ir pasakė: – O laimingos moterys visada atrodo puikiai. – Tai reiškia, tau viskas gerai? – sumurmėjo Dainius. – Žinoma. Ir bus dar geriau! – atsisukusi Lina nužingsniavo su Vytautu tvirtu žingsniu, o buvęs vyras ilgai žiūrėjo jai į nugarą.

Laimingos moterys visada atrodo puikiai Loreta sunkiai išgyveno vyro išdavystę. Sulaukusi keturiasdešimties

Uncategorized

Čarlis: Paslaptinga Kelionė po Lietuvą

20251128, Bodo dienoraštis. Mano vardas Bojis, aš esu šviesaus kailio labradoras, puikus kompanionas

Uncategorized

0324

– Mama, ar aš tikrai jau dešimties? – netikėtai paklausė Mantas, grįžęs iš mokyklos. – Ir kas čia tokio? – nustebusi pažvelgė į sūnų mama. – Kaip tai „kas tokio“? Juk, ar pamiršai, ką pažadėjote su tėčiu, kai man sueis dešimt? – Pažadėjome? Ką gi mes tokio pažadėjome? – Leisti man turėti šunį. – Ne! – išsigandusi suriko mama. – Tik ne tai! Geriau nupirksim tau elektrinį paspirtuką. Patį brangiausią! Bet su sąlyga, kad apie šunį daugiau nekalbėsi. – Tai va kokie jūs… – įsižeidęs papūtė lūpas Mantas. – Patys mane mokote laikytis žodžio, o savo pažadus pamirštate… Gerai, gerai… Sūnus užsidarė kambaryje ir neišėjo iki pat tėčio grįžimo iš darbo. – Tėti, ar atsimeni, ką pažadėjote su mama… – vėl pradėjo kalbėti Mantas, tačiau tėtis jį pertraukė. – Jau mama man paskambino, pasakė apie tavo norą! Bet nesuprantu, kam tau to reikia? – Tėti, bet aš taip seniai svajoju apie šunį! Juk žinote! – Žinome! Perskaitei pasakų apie Mikę Pūkuotuką ir Karsoną, ir elgiesi kaip mažas! Ir mums su mama daug ko norisi. Tu žinai, kad veisliniai šunys kainuoja labai brangiai? – O man nereikia veislinio, – tuoj pat atšovė Mantas. – Tiks ir paprasčiausias, net benamis. Neseniai skaičiau internete apie beglobius šunis – jie tokie nelaimingi… – Ne! – pertraukė tėtis. – Koks dar neveislinis? Kam jis mums? Negražus bus! Tai žinok, Mantai, darysim taip: galima bus paimti iš prieglaudos benamį šunį, bet tik jeigu surasi jauno ir gražaus VEISLINIO. Tik tokiam mes su mama pritartume. – Būtinai tokio? – nenoriai pasitikslino Mantas. – Taip! – pažiūrėjo gudriai tėtis į mamą ir sumirksėjo. – Juk reikės juo užsiimti, dresuoti, į parodas vesti. Seną šunį neišdresuosi. Tad jei rasi Vilniuje gražų benamį veislinį jaunuolį – gal ir sutiksim. – Gerai… – liūdnai atsiduso berniukas. Jis niekada gatvėje nematė gražaus pamesto veislinio šuns. Bet viltis miršta paskutinė, tad nutarė pabandyti. Sekmadienį Mantas paskambino draugui Vytui, ir po pietų jie išėjo ieškoti. Iki vakaro išvaikščiojo beveik pusę miesto, bet nė vieno išmestinio veislinio šuns nesutiko. Gražių šunų daug, bet visi su šeimininkais ir ant pavadėlio. – Gana, – pavargęs ištarė Mantas. – Sakiau, kad nieko nerasim… – Kitą sekmadienį važiuokim į šunų prieglaudą, – pasakė Vytas. – Girdėjau, kad ten būna ir grynakraujų. Tik reikia adresą sužinoti. O kol kas norisi prisėst ir pailsėt. Paieškoję tuščios suolelio, berniukai sėdo ir svajojo, kaip pasiims iš prieglaudos nuostabų šunį ir kartu dresuos. Pasvajoję ir pailsėję, patraukė namų link. Staiga Vytas mostelėjo ranka: – Mantai, žiūrėk. Mantas pažvelgė ten, kur parodė draugas, ir pamatė nedidelį, purviną baltą benamį šuniuką, kuris svirduliuodamas bėgo šaligatviu. – Tikra kiemsargė, – konstatavo Vytas ir sušvilpė. Šuniukas atsisuko ir linksmai bėgte prilėkė. Bet, likus dviem metrams, sustojo. – Nebepasitiki žmonėmis, – vėl tarė Vytas. – Matyt, kas nors labai išgąsdino. Mantas švelniai pasvilpė ir ištiesė ranką – šuniukas palinko prie berniuko, ir kai šis priėjo visai arti, šunelis nei išsigando, nei pabėgo – tik draugiškai vizgino uodegą. – Eik, Mantai, – paragino Vytas. – Kam tau toks šuo? Gi veislinio ieškai. Veislinį galima gražiai pavadinti… O šitam tik Knapkė tiktų. – Nusišalino ir nuėjo. O Mantas dar paglostė šuniuką, tada nuliūdęs pasileido paskui draugą. Tiesą sakant, širdyje jis mielai būtų parsivedęs namo ir tokį šunelį. Staiga už nugaros šuniukas inkštelėjo. Mantas sustingo, šuniukas vėl suinkštė. Vytas pamojavo: – Mantai, eik greičiau! Tik neatsisuk! Šunelis taip tave žiūri! – Kaip? – Kaip į šeimininką, kuris palieka… Bėgam! Vytas nubėgo, o Mantui kojos lyg į žemę įaugę. Bijodamas atsisukti, galiausiai pats panorėjo pabėgti, bet kažkas švelniai patempė už kelnių prie bato. Pažvelgęs žemyn berniukas sutiko dideles, ištikimas juodas šunelio akis. Ir tada, viską užmiršęs, Mantas čiupo šunelį ant rankų ir stipriai prisiglaudė. Jis jau buvo apsisprendęs: jei tėvai nepriims šuniuko, tą dieną jis pabėgs iš namų – kartu su juo. Bet, pasirodo, tėvai irgi turi gerą širdį… Tad kitą dieną iš mokyklos Mantą pasitiko ne tik mama ir tėtis, bet ir išprausta, balta ir linksma Knapkė.

Mama, juk man jau dešimt metų, tiesa? netikėtai paklausiau grįžęs iš mokyklos. Na ir kas? nustebo mama

Uncategorized

019

Giminės ryšiai

Kada yra giminaičiai, ten ir šurmulys sako liaudies patarlė. Austėja, augusi mažame kaime, nuo vaikystės

Uncategorized

015

TU MANO LAIMĖ? Iš tiesų, tekėti nesiruošiau. Jei ne atkaklios mano būsimo vyro Audriaus pastangos, turbūt vis dar laisva lyg paukštė skraidyčiau. Audrius, kaip beprotiškas drugelis, nuolat sukinėjosi aplink, nepaleisdavo iš akių, stengėsi viską padaryti tobulai, dulkelę nuo manęs nupūsti… Vienu žodžiu, pasidaviau. Susituokėme. Audrius iškart tapo savo žmogumi: namie, artimas, savas. Su juo buvo paprasta ir lengva – tarsi įšilusiuose naminiuose šlepetėse. Po metų gimė mūsų sūnus Vytautas. Vyras dirbo kitame mieste, namo grįždavo tik kartą per savaitę. Visada parveždavo mums su Vytuku skanumynų. Kartą, kaip visada, ruošiausi skalbti vyro rūbus, tikrinu kišenes. Įpratimas – juk kažkada išskalbiau jo vairuotojo pažymėjimą… Nuo tada prieš kiekvieną skalbimą kruopščiai apčiupinėju visas kišenes. Šįkart iš kelnių iškrito keturiskart sulankstytas lapelis. Išskleidžiu, perskaitau – ilgas sąrašas mokyklinių prekių (insidentas įvyko rugpjūtį). Sąrašo gale vaikiška rašysena: „Tėti, grįžk kuo greičiau.“ Viskas aišku, kaip mano vyras „linksminasi“ kitur! Dvibutis! Nepuoliau kelti skandalų – susikroviau daiktus, sūnų (Vytukui dar nebuvo nė trejų) už rankos ir pas mamą į svečius. Ilgam. Mama mums su sūnumi paskyrė atskirą kambarį: – Gyvenkite čia, kol susitaikysite. Galvojau apie kerštą nedėkingam vyrui. Prisimenu klasioką Remigijų. „Va su juo ir romaną užmegsiu!“ Remigijus man ramybės neturėjo nei mokykloje, nei po jos. Skambinu. – Sveikas, Remigijau! Dar nevedęs? – pradedu iš toli. – Nadute? Sveika! Koks skirtumas, vedęs–išsiskyręs… Gal susitinkam? – nudžiugo Remigijus. Nenumatytas romanas tęsėsi pusę metų. Audrius kas mėnesį atnešdavo alimentus mūsų sūnui. Juos perduodavo mano mamai ir išeidavo. Žinojau, kad vyras gyvena su Egle. Eglė turi dukrą iš pirmos santuokos. Eglė privertė dukrą vadinti Audrių tėčiu. Visi jie gyveno Audriaus bute. Vos sužinojusi, kad aš išėjau, Eglė kad ir su dukra persikraustė iš kito miesto pas Audrių. Eglė dievino Audrių – mezgė jam vilnones kojines, šiltus megztinius, gardžiai šėrė. Apie tai sužinojau vėliau. Visą gyvenimą priekaištausiu Audriui dėl Eglės! Tąkart man atrodė, jog mūsų santuoka išsisėmė, patyrė visišką žlugimą… …Tačiau susitikę kavos puodeliui (aptarėme būsimą skyrybą), mane ir Audrių netikėtai užplūdo šilti prisiminimai. Audrius prisipažino nežemiškai mane mylįs, atsiprašė, sakė nežinąs, kaip atsikratyti įkyriai glebėsčiuojančios Eglės. Man pasidarė begaliniai gaila Audriaus. Mes vėl susitaikėme. Tarp kitko, vyras nieko nežinojo apie Remigijų. O Eglė su dukra išvyko iš mūsų miesto amžiams. …Praėjo septyni laimingi šeimos metai. Vėliau Audrius pateko į autoavariją. Kojos operacijos, reabilitacija, vaikščiojimas su lazda. Atsigavimas truko du metus. Visi tie procesai siaubingai išsekino vyrą. Audrius smarkiai pradėjo gerti. Visiškai prarado žmogišką išvaizdą, užsidarė savyje. Sunku buvo į visa tai žiūrėti. Jokie įkalbinėjimai Audriui nepadėjo – kankino save ir mus su sūnumi, bet pagalbos kategoriškai atsisakė. Tuo metu darbe atsirado „liūdnas petys“ – Paulius. Jis mane išklausydavo rūkomajame, vaikščiodavo po darbo, palaikydavo, guosdavo. Paulius buvo vedęs, žmona laukėsi antro vaiko. Vis dar nesuprantu, kaip atsidūrėme kartu lovoje. Kvaila. Jis galva žemesnis už mane – visai ne mano skonio! Ir prasidėjo! Paulius vedžiojo mane po parodas, koncertus, baletus. O kai žmona pagimdys dukrą, Paulius visus pramogavimus stabdys, išeis iš mūsų įmonės ir pereis į kitą darbą. Gal tada apie mane pagalvojo – „iš akių, iš širdies“? Aš jo nereikalavau, tad lengvai paleidau. Tas vyras tik laikinai numalšino mano skausmą. Nebuvau pasiryžusi griauti svetimos meilės. Mano vyras ir toliau gėrė kiek galėjo. …Po penkerių metų atsitiktinai susitiksime su Pauliumi, jis visai rimtai pasiūlys man tekėti už jo. Juokinga. Mano Audrius trumpam susiims. Išvyks uždarbiauti į Čekiją. Tuo metu būsiu pavyzdinga žmona, rūpestinga mama. Mano mintys – tik apie šeimą. Audrius grįš iš užsienio po pusės metų. Pasidarysime buto remontą, prisipirksime technikos. Audrius pagaliau susiremontuos automobilį. Gyvenk ir džiaukis! Bet ne… Vyras vėl paslys ir pradės gerti. Prasidės pragaro ratai – Audrių draugai parnešdavo namo, pats pareiti nebegalėdavo. Nebent – prisikapanodavo… Dažnai lakstydavau po savo mikrorajoną ieškodama „neadekvataus“ vyro. Rasdavau kur nors miegantį ant suoliuko, išverstas ir ištuštintas kišenes, parnešdavau namo. Žodžiu, visko buvo. …O kartą, pavasarį, stoviu liūdna autobuso stotelėje. Aplink paukščiai čiulba, saulė šypsosi visu veidu, kutena spinduliais, o man – nė motais ta balandžio džiaugsmo banga. Staiga girdžiu, kažkas tyliai kužda į ausį: – Gal galėčiau palengvinti jūsų bėdą? Atsisuku. O Dieve! Koks žavus ir malonus vyriškis! O man tuo metu 45! Nejaugi, vėl būsiu uoga? Bet susigėdau tarsi nekalta mergaitė. Gerai, kad atvažiavo autobusas – greitai įšokau ir išvažiavau. Nuo nuodėmės toliau. Vyras pamojavo man ranka. Visą dieną svajojau tik apie jį. Aišku, kelias savaites delsdavau, šiek tiek „pasipriešinimui“… Bet Egidijus (taip vadinosi nepažįstamasis), kaip tankas, negailestingai griovė mano apsaugos sienas. Kiekvieną rytą laukdavo toje pačioje stotelėje. Stengdavausi neveluoti – dairydavausi iš tolo, ar mano „mačo“ stovi. Egidijus, pamatęs mane, šypsodavosi ir siųsdavo oro bučinį. Kartą atnešė glėbį raudonų tulpių. Sakau jam: – O ką man su gėlėmis ryte į darbą? Gi iškart išaiškins mūsų merginos, liksiu be kaltės kalta. Egidijus nusišypsojo: – Oi, nepagalvojau apie tokias „siaubingas“ pasekmes. Tučtuojau įteikė puokštę stebėjusiai bobutei, kuri su dideliu susidomėjimu sekė mūsų spektaklį. Senutė net atjaunėjo! „Ačiū, šaunuoli! Linkiu tau aistros pilną mylimąją!“ Nuraudau nuo jos žodžių. Gerai, kad nepadavė man kokios jaunutės konkurentės – prasmigčiau žemėje! Egidijus tęsią: – Gal, Nadute, kartu būkim „kalti“! Nesigailėsi. Tiesą sakant, pasiūlymas pasirodė patrauklus ir laiku… Su Audriumi tuo metu santykių nebuvo ir negalėjo būti – gulėdavo kaip medis, dingęs iš pasaulio nuo gėrimų. Egidijus pasirodė esąs ne rūkalius, blaivininkas, buvęs sportininkas (jam buvo 57 metai) ir puikus pašnekovas. Išsiskyręs. Jame buvo ypatinga jėga! Puoliau į meilės nuotykį stačia galva – jis tapo nenumaldoma aistra. Trys metai blaškymosi tarp namų ir Egidijaus. Sieloje audros. Nebuvo nei jėgų, nei noro sustoti. Tik kai noras atsirado, jėgų nebebuvo. Kaip sakoma – mergina varys vaikiną, o jis nesitrauks. Egidijus užvaldė mano širdį ir kūną! Žinoma – patiks, protas išsisklaidys. Kai Egidijus būdavo šalia, man užgniauždavo kvėpavimą! Tikra proto apimtis! Bet jutau – ta aistra nieko gero neatneš. Meilės Egidijui nebuvo. Grįždama namo „išsekusi“ (po karšto meilužio), norėjosi stipriai apkabinti vyrą. Kad ir visiškai girtą, nemaloniai kvepiantį, bet tokį savą ir tyrą! Sava riekelė gardesnė už svetimus pyragus! Atrodė, štai ji – gyvenimo tiesa! O aistra – nuo žodžio „kaisti, kentėti“. Jau norėjau kuo greičiau „atkentėti“ Egidijų ir galutinai grįžti į šeimą, o ne abejingai mėgautis linksmybėmis. Taip mąstė protas. Kūnas vis dar nešėsi į saldžią bedugnę. Buvo neįmanoma save suvaldyti. Mano sūnus žinojo apie Egidijų. Mane pamatė su juo restorane, kai atėjo su savo mergina. Teko Egidijų pristatyti sūnui. Paspaudė vienas kitam ranką, atsisveikino. Vakarienės metu Vytautas įtariai žiūrėjo į mane. Laukė paaiškinimo. Pakikenau. Esą, kolega kvietė aptarti naują projektą. „Nu taip, …restorane“, – supratingai linktelėjo sūnus. Vytautas nepasmerkė, prašė nesiskirti su tėčiu. Nors viskas linko į tą pusę. Sakė, neskubėk – gal tėtis atsigaus. Susitvarkys. Jaučiausi paklydusi avis, nuklydus nuo kelio. Išsiskyrusi draugė reikalavo „mesti tuos nevykusius meilužius“ ir apsiraminti. Klausiau jos patarimų. Draugė, „perdėvėjusi“ trečią vyrą, buvo sukaupusi turtingą patirtį. Tie buvo logiški svarstymai. Bet sustoti pavyko tik tada, kai Egidijus bandė man pakelti ranką. Buvo taškas. Ne veltui draugė įspėjo: – Ramus jūra, kol ant kranto stovi… Pelenė nuslinko nuo akių. Pasakiau – nuplaukė. Pasaulis nušvito! Trys metai blaškymosi! Fui! Laisva! Išsvajota ramybė! Egidijus dar ilgai manęs sieks – lauks visur, kur tik įmanoma. Viešai klupės ir prašys atleidimo… Aš būsiu tvirta. Patarėja-draugė mane išbučiuos ir padovanos puodelį su užrašu – „Tu teisi!“ O dėl Audriaus – jis viską žinojo apie mano nuodėmingą romaną. Egidijus jam skambino ir pasakojo. Meilužis buvo tikras, jog paliksiu šeimą. Audrius prisipažįsta: – Kai klausiau tavo kavalieriaus trelių, norėjosi ramiai numirti. Juk pats dėl visko kaltas! Pats! Pražiopsojau žmoną. Išmainiau į žalią gyvatę. Idiotas. Ką galėjau tau atsakyti? …Praėjo dešimt metų. Mes su Audrium turime dvi anūkes. Sėdime vieną vakarą prie stalo, geriame kavą. Žiūriu pro langą. Audrius švelniai paima mano ranką: – Nadute, nesižvalgyk aplinkui. Aš – tavo laimė. Ar tiki? – Žinoma, tikiu, mano vieninteli…

AR TU MANO LAIMĖ? Iš tiesų, niekada nesiruošiau tekėti. Jei ne atkaklūs mano būsimo vyro piršlybos, vis

Uncategorized

034

Amžinai atidėtos gyvenimo akimirkos sindromas… 60-metės moters išpažintis Elena: Šiemet man sukako 60. Ir niekas iš artimųjų net telefonu nepasveikino su jubiliejumi. Turiu dukrą, sūnų, anūką ir anūkę, buvusį vyrą – visi gyvi. Dukrai 40, sūnui 35. Abu gyvena Vilniuje, abu baigė prestižinius sostinės universitetus. Abu protingi, sėkmingi. Dukra ištekėjusi už aukšto rango valstybės tarnautojo, sūnus vedęs stambaus Vilniaus verslininko dukrą. Abu tvirtai stoję ant kojų, turi daug nekilnojamojo turto, be tarnybų – savo verslus. Viskas stabilu. Vyras paliko, kai sūnus baigė universitetą. Tiesiog pasakė, kad pavargo nuo tokio gyvenimo tempo. Pats dirbo ramiai vienoje darbovietėje, savaitgalius leisdavo su draugais ar namie ant sofos, atostogauti vykdavo visam mėnesiui pas giminę į pajūrį. O aš niekada neatostogavau – dirbau trijose vietose: inžiniere gamykloje, ten pat ir valytoja, o savaitgaliais – prekių fasuotoja netoliese esančiame prekybos centre nuo 8 iki 20 val., plius tvarkiausi tarnybines patalpas. Visos pajamos ėjo vaikams – Vilnius brangus miestas, mokslas prestižiniame universitete – reikia gerų drabužių, maisto, pramogų. Išmokau dėvėti senus, pertaisytus rūbus, pati remontavau avalynę. Visada buvau tvarkinga, švari. Ir to man pakako. Vieninteliai mano malonumai buvo sapnai – kartais sapne matydavau save jauną, laimingą, besijuokiančią. Vyras, vos išėjęs, iškart pasikeitė automobilį, nusipirko brangų, prestižinį. Matyt, nemažai sutaupė. Mūsų bendras gyvenimas buvo keistas – visi išlaikymo rūpesčiai mano, išskyrus komunalinius mokesčius. Juos mokėjo vyras, tuo jo indėlis ir baigdavosi. Vaikus išauklėjau aš… Butą, kuriame gyvenome, paveldėjau iš močiutės. Geras, tvarkingas dviejų kambarių senos statybos butas su aukštomis lubomis, perdarytas į trijų kambarių. Buvo sandėliukas – 8,5 kvadrato su langu, jį suremontavau, idealiai tilpo lova, stalas, spinta, lentynos. Jame gyveno dukra. Mes su sūnumi – viename kambaryje, aš ateidavau tik nakvoti. Vyras – svetainėje. Dukrai išvykus į Vilnių užėmiau jos vietą sandėliuke, sūnus liko savo kambaryje. Išsiskyrėme be dramų, be turto dalybų ir kaltinimų. Jam reikėjo gyventi kitaip, o aš buvau tiek išsekusi, kad tik palengvėjo… Nebereikėjo gaminti sriubų, antrųjų ir desertų, skalbti jo drabužių, lyginti, tvarkyti – tą laiką galėjau skirti poilsiui. Per tą laiką susikaupė daugybė ligų – stuburas, sąnariai, diabetas, skydliaukė, nervinis išsekimas. Pagaliau paėmiau atostogas ir pradėjau gydymą. Papildomų darbų nenustojau, truputį pasitaisiau. Pasisamdžiau puikų meistrą, kuris per dvi savaites su partneriu visiškai sutvarkė vonios kambarį. Man tai – laimė! ASMENINĖ laimė! Visus tuos metus sėkmingiems vaikams vietoj dovanų per šventes siūsdavau pinigus – gimtadieniui, Naujiesiems, Motinos dienai, Vasario 16-ajai. Vėliau atsirado ir anūkai – tad papildomų uždarbio nepajaučiau. Sau pinigų nelikdavo. Sveikinimus gaudavau retai, dažniau tik atsakydavo į mano pačios sveikinimus. Dovanų niekada nedovanojo. Labiausiai skaudėjo, kad nei dukra, nei sūnus į savo vestuves manęs nekvietė. Dukra tiesiai pasakė: „Mama, tu nepritaikysi toje kompanijoje – bus žmonės iš Prezidentūros.“ Apie sūnaus vestuves išgirdau iš dukros… po jų. Ačiū nors, kad pinigų vestuvėms neprašė… Vaikai niekada neatvažiuoja – nors vis kviečiu. Dukra sako, kad jai nėra ką veikti „kaimo užkampyje“ (nors tai milijoninis miestas, apskrities centras). Sūnus atšauna – mama, nėra laiko! Į Vilnių lėktuvai skrenda 7 kartus per parą! Skrydis – lygiai dvi valandos… Kaip pavadinčiau tą gyvenimo etapą? Slopintų jausmų gyvenimas… Tada gyvenau kaip Skarletė O’Hara: „Pagalvosiu apie tai rytoj…“ Spaudžiau ašaras ir skausmą, slopinau emocijas nuo nuostabos iki nevilties. Gyvenau tarsi robotas, užprogramuotas darbui. Vėliau mūsų gamyklą nupirko vilniečiai, prasidėjo pertvarkos. Mus, vyresnio amžiaus, atleido, netekau dviejų darbų, bet gavau galimybę anksčiau išeiti į pensiją – 20 eurų pensijos… Išgyvenk iš jos. Teko pasisekti – mūsų penkiaaukščiame name atsilaisvino valytojos vieta. Pradėjau plauti laiptinę – dar 20 eurų. Fasuotojos ir savaitgalio valytojos darbo centre neatsisakiau, gerai mokėjo – 3 eurai už pamainą. Tik sunku, visą dieną ant kojų. Pradėjau remontuoti virtuvę – viską dariau pati. Baldus užsakiau iš kaimyno, padarė puikiai ir nebrangiai. Vėl pradėjau taupyti – norėjosi atnaujinti kambarius, šiek tiek keisti baldus. Planų buvo… tik juose nebuvau aš pati! Ką leidau sau? Tik pačius paprasčiausius maisto produktus ir vaistus. Vaistams – daug. Komunaliniai vis didėjo. Buvęs vyras patarė parduoti butą – gera vieta, kaina būtų gera, galėčiau nusipirkti vieno kambario butą. O man gaila. Tai močiutės prisiminimas. Tėvų neatsimenu, mane augino močiutė. Labai brangus butas – jame praėjo visas mano gyvenimas. Su buvusiu vyru santykius išlaikėm draugiškus. Kartais pasikalbam kaip seni pažįstami. Jam sekasi gerai, asmeninio gyvenimo nekomentuoja. Kartą per mėnesį atveža šiek tiek produktų – bulvių, daržovių, kruopų, geriamo vandens. Viską sunkų. Pinigų neima. Sako, kad nesinaudočiau pristatymo paslauga, neva atveš blogus, supuvusius. Sutinku. Kažkas manyje tarsi sustojo – viskas susitraukė į mazgą. Gyvenu ir tiek. Daug dirbu. Nieko nebesvajoju. Nieko sau nebenoriu. Dukrą ir anūkus matau tik Instagrame. Sūnaus gyvenimas mirga marčios Instagrame. Džiaugiuosi, kad jiems sekasi. Sveiki, laimingi, ilsisi gražiose vietose, lankosi prabangiuose restoranuose. Gal daviau per mažai meilės… Todėl ir meilės sau iš jų nebeliko. Dukra kartais paklausia, kaip man sekasi. Visada atsakau, kad viskas gerai. Niekada nesiskundžiu. Sūnus retkarčiais atsiunčia žinutę: „Labas, mama, tikiuosi, tau viskas gerai.“ Sūnus kažkada pasakė, kad nenori girdėti apie tėvų problemas, jam tai neigiamai veikia… Ir nustojau jam pasakoti ką nors – tik atsakau, kad viskas gerai, sūneli. Labai noriu apkabinti anūkus, bet įtariu, kad jie net nežino, jog turi gyvą močiutę – pensininkę, valytoją. Greičiau jau kad močiutė „seniai kapuose“… Nebepamenu, kad sau būčiau ką pirkusi, nebent kartais paprastų kojinių ar apatinių. Nieko brangaus. Nebepamenu, kad būčiau buvusi grožio salone, manikiūre ar pedikiūre… Kartą per mėnesį einu į kirpyklą kaimynystėje. Plaukus dažau pati. Džiugina, kad visą gyvenimą – tiek jaunystėje, tiek senatvėje – plonų figūros pokyčių neteko. Garderobo neperku naujo. Ir labai bijau, kad vieną rytą nepavyks atsikelti iš lovos – nuolat kamuoja stiprūs stuburo skausmai. Bijau likti neįgali. Gal visgi nereikėjo taip gyventi, be poilsio, be smulkių džiaugsmų, amžinai dirbant ir viską atidedant „vėlesniam“? O kur tas „vėliau“? Jo jau nėra… Sieloje – tuštuma… širdyje – visiškas abejingumas… Ir aplink – taip pat tuštuma… Niekam nieko nesiskundžiu ir ne kaltinu. Bet ir savęs nekaltinu. Visą gyvenimą dirbau ir dirbu toliau. Kaupiu saugumo pagalvę – jei negalėsiu dirbti. Kad ir nedidelę… Nors, ką slėpti? Žinau, jei netekčiau galimybės keltis – gyventi nebenorėčiau… Nenoriu būti našta… Žinot, kas liūdniausia? Man niekada NIEKAS gyvenime nedovanojo gėlių… Niekada… Juokingiausia būtų, jei kas nors gėlių atneštų ant kapo… Tikrai būtų juokinga…

Amžinai atidėto gyvenimo sapnas… Išpažintis 60-metės moters Vitalija: Šįmet man sukako šešiasdešimt.

Uncategorized

014

Uodega Priešais: Nepralenkiamas Partneris

20240312, dienoraštis Šiandien dar kartą išbandžiau, kaip veikia mano lietus aštuonis tonų sunkvežimis