Zibainis

Man 38-eri, ilgai galvojau, kad problema manyje: kad esu bloga mama, prasta žmona, kad man kažkas ne taip, nors ir viskuo pasirūpinau, viduje jaučiau, kad nieko nebegaliu duoti. Kiekvieną rytą keldavausi 5 valandą, gamindavau pusryčius, ruošdavau vaikams uniformas, dėdavau pietus į dėžutes. Išleisdavau vaikus į mokyklą, tvarkydavau namus, eidavau į darbą. Dalyvaudavau susirinkimuose, vykdydavau planus, visada šypsojausi. Darbe manė, kad esu stipri, atsakinga, organizuota. Namie – tvarka: namų darbai, vakarienė, pokalbiai su vaikais. Gyvenimas lyg ir geras – šeima, darbas, sveikata. Iš šalies niekas nematė jokios tragedijos. Bet viduje buvau tuščia, nuolat pavargusi, prislėgta nuolatinės įtampos. Dariau viską, niekada nevėlavau, nepraradau kontrolės. Net vyras nepastebėjo – jam viskas buvo „gerai“. Pavargusiom mamoms sakoma: „Visos pavargsta, tau tiesiog trūksta motyvacijos.“ Taip ir nustojau kalbėti. Pradėjau svarstyti, gal be manęs šeimai būtų geriau. Kol vieną paprastą antradienį nugriuvau ant virtuvės grindų – sūnus išsigando, o aš nesugebėjau atsakyti, ar man viskas gerai. Pagalbos ieškojau tik tada, kai jėgų nebeliko. Tik psichologė pasakė: „Jūs nesate bloga mama.“ Supratau, kodėl niekas ankščiau nepastebėjo – nes kol moteris viskuo pasirūpina, niekam nekyla klausimų, kaip ji jaučiasi. Pasveikti – nelengva, reikia išmokti priimti pagalbą ir sakyti „ne“, suprasti, kad poilsis neprilygsta nesėkmei ar blogai motinystei. Ir dabar auginu vaikus, dirbu, bet nebepretenduoju į tobulumą – žinau, kad pavargti, norėti pabėgti – žmogiška. Aš tiesiog buvau išsekusi.

Man trisdešimt aštuoneri, o ilgą laiką tikėjau, kad aš pati esu problema. Galvojau, jog esu bloga motina

Uncategorized

055

Man 25-eri, ir jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Vienintelė jos gyva duktė – mano teta – netikėtai mirė prieš du mėnesius. Iki tol jos gyveno kartu, dalijosi namais, kasdienybe, tylomis. Aš dažnai jas lankydavau, bet kiekviena turėjome savo gyvenimą. Viskas pasikeitė tą akimirką, kai močiutė liko viena. Netektis man nėra svetima – mama mirė, kai man buvo 19, tėvo niekada nepažinojau. Kai išėjo teta, likome tik mudvi su močiute. Pirmos dienos po laidotuvių buvo keistos – močiutė retai verkė, bet skausmą buvo galima pastebėti mažiausiose smulkmenose. Atėjau „kelioms dienoms“, jos virto savaitėmis, kol supratau, kad jau neišeisiu. Aplinkiniai diskutuoja: vieni sako, kad pasielgiau teisingai, kiti mano, kad aukoju jaunystę – juk 25-erių turėčiau keliauti, susitikinėti, gyventi. Bet aš jaučiu, kad pasirinku – dirbu, tvarkau namus, rūpinuosi močiute, kartu gaminame, vakare žiūrime televizorių. Neatsisakau gyvenimo – kuriu jį čia ir dabar, šalia vienintelio šeimos žmogaus, kuris man liko. Nenoriu, kad ji jaustųsi našta ar būtų viena. Galbūt ateityje viskas pasikeis, bet šiandien čia mano vieta – ne iš pareigos, ne iš kaltės, o iš meilės. O ką darytumėte jūs?

Man dvidešimt penkeri ir jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Mano teta vienintelė jos likusi dukra

Uncategorized

027

Ką nukirpsi – to jau nebesugrąžinsi: Taisės ir Olego meilės kelias nuo jaunystės romantikos tarp Vilniaus ir Palangos, vedybų, sunkaus pasirinkimo, laisvės siekimo, šeimos išsiskyrimo bei laimės paieškų – ir dukros vestuvinė suknelė, lengva tarsi svajonė

Ką patrumpinsi atgal nesugrąžinsi Kai Teklė rodydavo artimiesiems savo vestuvines nuotraukas, vis pasakodavo

Uncategorized

020

Naujametinis stebuklas Vilniaus daugiabutyje: kaip Petriukas pamiršo dukros dovaną ir vietoje jos po eglute atsirado pūkuotas baltas katinėlis, o dviems benamiams netikėtai pasisekė sutikti gerą širdį Naujųjų išvakarėse

Stebuklas per Naujuosius metus Rimantai, paaiškink man, kaip tu galėjai pamiršti?! Juk ryte keliskart

Uncategorized

0347

Kartą paskambino tolima teta ir pakvietė mane į savo dukros – mano tolimosios pusseserės – vestuves, kurią paskutinį kartą buvau mačiusi šešerių metų amžiaus. Tada ji buvo šešerių. Nelabai degiau giminystės jausmais, bet išsisukti nepavyko. „Na, bent jau kas dvidešimt metų galim susitikti, tik pamėgink nepasirodyti“, – griežtai pasakė teta. Ir kvietimas su balandžiais bei rožytėmis nuo Svetos ir Anatolijaus buvo atsiųstas, priminta dar prieš kelias dienas – teko eiti. Na gerai, galima sakyti, kad šeštadienis jau prarastas, bet ką padarysi? Tad štai aš atvažiuoju į restoraną su puokšte, prasta nuotaika ir noru po valandėlės išeiti angliškai; nueinu į banketinę salę, mane pasodina prie linksmos jaunimo kompanijos – jaunikio draugų, kurie po keletos taurelių ima žavėtis, kokia graži ir jauna tos tetos pusseserė, ragina susipažinti ir linksmintis iš širdies. Taip ir darome. Nuotakos, žinoma, nepažinau – tiek metų… Ji iš tamsiaplaukės pelytės virto burbulinga blondine su išraiškinga krūtine. Man labiau patiko „pelė“. Apskritai atmosfera buvo niūroka: krūva piktų tetų su diedukais, jaunikis su išgąsdintomis akimis, nuotaka, supratusi savo grožį ir biustą, ir jei ne mūsų vis linksmesnė jaunuolių kompanija – viskas primintų šermenį. Tetos žiūrėjo labai nepalankiai. Į pirmą tostų ratą pavėlavau, bet tuoj prasidėjo antrasis. Nuo manęs. Vedėjas, sužinojęs, kas esu, su džiugesiu paskelbė: „O dabar jaunavedžius pasveikins jaunoji ir gražioji nuotakos teta!“ Širdingai prabilau: „Mieli Sveta ir Anatolijau!” Šventė ir taip nebuvo labai linksma, bet dabar salėje stojo spengianti tyla, ir būtent tada supratau, kad savo tetos aš visai nematau, o ji tikrai ne tiek pasikeistų, kad jos neatpažinčiau. „Nuotaka – Liuda, – per dantis iškošė priešais sėdinti teta su rožine suknele. – O jaunikis – Olegas.“ „Kaip Liuda? Kokis Olegas?“ „Vaikščioja po svetimas šventes – kirst ir gert nemokamai užsimanė, – pridūrė teta. – Pas mus toks pat atėjo į išleistuves į kariuomenę, vargais negalais išvijome. Nei gėdos, nei sąžinės.“ Čia supratau – linksmybės šiose vestuvėse tai tik prasideda. Kaipmat visi susėdo įtariai, pradėjo blizginti akis ir kilti nuo kėdžių. Rankovių dar nesikėlė, bet jau artėjo prie to. „Bet palaukit, štai turiu kvietimą! – sušukau papurtusi tą patį kvietimą. – Čia viskas parašyta: Sveta ir Anatolijus, toks ir toks restoranas, banketinė salė.“ Išgelbėjo padavėjas. „Ponia, – sako, – turime dar vieną banketinę salę antrame aukšte, galbūt jums ten?“ „Taip, taip, jai ten. Pavakarieniauti nemokamai užsimanė. Čia pasižymėjo, dabar ten nueis, dar gaus, – supyko teta rožinė. – Kaip tokius įžūlius žemė nešioja? Avantūristė!“ „O įžūlumas, Irena, – antras laimės raktas“, – įsiterpė kita teta, žalia suknele, dar blogesnė. Noriu pastebėti, kad nei į panašią į avantiūristę, nei į asocialią asmenybę nepanaši. Tačiau, kaip sakoma, iš šalies geriau matosi. Jaunikio draugų kompanija stojo už mane, už ką gavo iš tetos su alyvine suknele: „O va kur, vyriškius jau galvas susuko!” O dama rožinė pridūrė: „Štai tokia ir iš mūsų vyr. buhalterės vyrą nugvelbė. Tik nusisuk – iš po nosies pernuožta, bestuburė.“ Nors dar niekada nevogiau svetimų vyrų, čia jaučiausi kaip tikra „ardytoja“. Net pagalvojau – o gal išsirinkčiau kokį vyrą, vis tiek nesvarbu, kiek punktų tektų atsakyti. Ačiū Dievui, gerasis padavėjas nubėgo į kitą salę ir atvedė mano tetą, kuri, perpratusi situaciją, prisiekė, kad mane pažįsta. Tuo pačiu ji keistai sukinėjo akis – tipo visada per visą mūsų pažintį mano galva buvo ne ten. Galiausiai buvau evakuota į kitą salę, kur tikrai buvo tamsi gražuolė Sveta ir kažkoks Anatolijus, kur mane ilgai vaišino stipriais gėrimais. Gerai, kad nespėjau įteikti dovanos. Bet išlydėjo mane jaunikio draugai… iš tų pačių, pirmųjų vestuvių.

Vieną vakarą sulaukiau skambučio iš tolimos giminaitės savo tetos iš Kauno. Ji pakvietė į vestuves savo

Uncategorized

016

Katinas miegojo su mano žmona. Atsirėmęs į ją nugarėle, keturiomis letenėlėmis stūmė mane lauk iš lovos. O ryte žiūrėjo išdidžiai ir su pašaipa. Pykausi, bet nieko negalėjau padaryti – numylėtinis, matote. Meilūnas ir saulutė. Žmona kvatojosi, o man juokinga visai nebuvo. Tam pačiam „meilūnui“ kepama žuvytė, išrinktos visos ašakos, o traški, gardi odegytė tvarkingai sukraunama kalneliu šalia dar garuojančių, sultingų gabaliukų jo dubenėlyje. Katinas apdovanodavo mane kreiva pašaipėle: „Esi nevykėlis, tikrasis numylėtinis ir šeimininkas čia – aš.“ Man atitekdavo tik tai, kas jam netiko. Trumpai tariant, iš jo dėmesio trūko visko – ir kandumo, ir keršto, ir karo… O kartais mano šlepetėse ar batuose atsidurdavo „vėluojančios minos“. Žmona juokėsi – „Nėra ko ant jo pykti“, ir glostė savo saulutę. Pilkas katinas žvelgė į mane su atlaidžiu pranašumu. Atsidūsėjau. Ką padarysi? Viena žmona – dėl to ištarti daugiau čia nėra ką. Teko taikstytis… Bet štai to ryto istorija… To ryto ruošiantis į darbą išgirdau iš koridoriaus žmonos šauksmą. Sutrikęs puoliau ten ir pamačiau – šeši kilogramai pasišiaušusios vilnos, nagų ir siaubingos nuotaikos šuoliavo ant žmonos kaip jautis ant raudonos skepetės. Pamatęs mane, žvėris pašoko man ant krūtinės ir stumteliu pargriovė ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, išstūmiau prieš save kaip skydu ir nutempiau žmoną į miegamąjį. Katinas, pašokęs, trenkėsi į kėdės kojelę ir suvilgo skausmingu klyksmu. Jį tai nesustabdė – puolė mus, kol uždarinėjome miegamojo duris. Klausėmės šnypštimo už jų, o tada iš vaistinės išsiėmėme spiritą ir jodą – žaizdų netrūko. Žmona paskambino į darbą – paaiškino, kad mūsų katinas išprotėjo ir išdraskė mus – teks ne į darbą, o į ligoninę. Po jos skambučio taip pat paskambinau savo viršininkui ir viską jam atkartojau. Ir tada… Staiga žemė sudrebėjo, dundėjo namas. Virtuvėje išdužo langai, vonioje skilinė išorinė stiklo plokštė. Paleidau telefoną ant grindų. Įsivyravo kurtinanti tyla. Pamiršę katiną išlėkėme į virtuvę ir pažvelgėme pro langą… Prie namo žiojojo milžiniška duobė. Aplink – išdraskyti automobiliai. Tai buvo kaimyno dujinis sunkvežimiukas su keliais balionais – matyt, jis ir sprogo. Aikštelėje mėtomos apverstos mašinos. Rodos, žvėriškai stengiasi pasivyti, o tolumoje kaukia policijos ir greitosios sirenos. Sutrike apsisukome į katiną. Jis tupėjo kamputyje, prigludęs prie krūtinės sulaužyta dešiniąja priekine letenėle, tyliai verkė. Žmona sušuko, puolė prie jo, pakėlė ant rankų ir priglaudė. Griebiau automobilio raktus – lekiame pro laiptus, apeidami liftą. Visi septyni aukštai – nė žodžio. Atleiskit, nukentėję per sprogimą, bet mes turėjome savąjį sužeistąjį. Laimei, mūsų mašina stovėjo už namo – sėdę skubėjome pas pažįstamą veterinarą. Širdį drąskė katinai. Drąskė dar ir Tarybų laikų džiazo melodijos iš Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“, tiesiog iš radijo… Po valandos, išėję iš gydytojo, žmona nešė savo brangenybę – o šis demonstruoja visiems apibintuotą letenėlę. Sužinoję, kas nutiko, kiti šeimininkai puolė glostyti mūsų katiną. Grįžus namo, žmona vėl kepė katinui jo mėgstamą žuvytę – išrinko ašakas, sudėjo traškią gardžią odelę į kalnelį. Man atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas trim letenėlėm, priėjo prie savo dubenėlio, raukėsi nuo skausmo ir žvelgė į mane. Bandė parodyti panieką – išėjo tik žvilgsnis pro skausmo grimasą. Buvau užsiėmęs, skubėjau, bet grįžęs atnešiau ir įdėjau į jo lėkštę savąją žuvies dalį – be ašakų. Katinas be žado spoksojo į mane, priglaudė dešinę priekį leteną prie krūtinės ir tyliai sumiauksėjo: „Kodėl?“ Pakėliau jį ant rankų ir prigludęs pasakiau: – Gal aš ir nevykėlis. Bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną, esu laimingiausias nevykėlis visoje Lietuvoje. Ir pabučiavau jį į snukytį. Katinas tyliai murkė ir nosimi bakstelėjo man į skruostą. Padėjau jį ant žemės, jis, raukydamasis nuo skausmo, pradėjo valgyti savo žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome ir šypsojome. Nuo tos dienos katinas miega tik su manimi. Pažvelgia man į akis, o aš kas vakarą prašau Dievo tik vieno: Kad duotų kuo daugiau metų matyti šalia žmoną ir katiną. Ir daugiau nieko nereikia. Iš tikrųjų. Nes tai ir yra tikra laimė – lietuviška laimė.

Katinas miega kartu su žmona. Jis prisiglaudęs nugara prie jos, o mane visomis keturiomis letenomis stumia šalin.

Uncategorized

073

Sužinojau, kad mano buvęs vyras mane apgaudinėja, nes staiga pradėjo šluoti gatvę – nors jis buvo elektrikas, dirbdavo namie ir niekada nebūdavo linkęs imtis buities darbų, tačiau viskas pasikeitė, kai į kaimyninį namą atsikraustė nauja kaimynė.

Sužinojau, kad mano buvęs vyras man buvo neištikimas dėl labai keisto dalyko jis pradėjo šluoti gatvę.

Uncategorized

0305

Jis nekentė savo žmonos. Nekentė… Jie kartu pragyveno 15 metų. Net 15 metų jis matydavo ją kasryt, bet tik pastaraisiais metais pradėjo siaubingai erzinti jos įpročiai. Ypač vienas: ji, dar gulėdama lovoje, ištiesdavo rankas ir sakydavo: „Labas rytas, saulute! Šiandien bus nuostabi diena.“ Atrodytų, paprasta frazė, bet jos lieknos rankos ir apsnūdęs veidas jam kėlė neapykantą. Ji lėtai kildavo, žiūrėdavo pro langą, nusivilkdavo naktinukę ir eidavo į vonią. Kadaise, pačioje santuokos pradžioje, jis žavėjosi jos kūnu, laisvumu, vos ne nuodėmingumu. Nors ir dabar ji buvo gražios formos, jos nuogumas jame žadino pyktį. Kartą jis net norėjo ją stumtelėti, paskubinti jos „pabudimą“, bet sukaupė jėgas ir tik grubiai burbtelėjo: – Skubėk, užkniso jau! Ji gyvenime neskubėjo, žinojo apie jo romaną, apie jo meilužę, su kuria jis slapta susitikinėjo jau trejus metus. Bet laikas užgydė savimeilės žaizdas, paliko tik liūdną nereikalingumo šešėlį. Ji atleisdavo jam agresiją, abejingumą, norą susigrąžinti jaunystę. Tačiau neleistų trukdyti ir gyveno kiekvieną akimirką suprasdama. Taip ji nusprendė gyventi nuo tada, kai sužinojo apie savo ligą. Liga ją naikino mėnuo po mėnesio ir netrukus turėjo nugalėti. Pirmas jausmas – noras visiems išpasakoti apie ligą, sumažinti tiesos skausmą išdalijant ją artimiesiems. Tačiau sunkiausias paras ji praleido viena, mąstydama apie artėjančią mirtį, ir vėliau pasiryžo tylėti apie viską. Jos gyvenimas tirpo, bet ji su kiekviena diena tapo vis išmintingesnė, mokėsi stebėti. Prieglobstį ji rasdavo mažoje kaimo bibliotekoje, iki kurios eidavo pusantros valandos. Kiekvieną dieną įžengdavo į siaurą koridorių tarp lentynų „Gyvenimo ir mirties paslaptys“ ir ieškodavo atsakymų knygose. Jis nueidavo pas meilužę – ten viskas šilta, artima, spalvinga. Jie susitikinėjo jau trejus metus, jis ją mylėjo liguista meile – pavydėjo, žeminosi, kartais jautėsi negalintis kvėpuoti be jos kūno. Šiandien jis priėmė sprendimą: skirtis. Kam kankinti visus tris – jis žmonos nemyli, o šią moterį myli beprotiškai. Jis net nebegalėjo prisiminti, ką jautė žmonai – rodėsi, jos įpročiai jį erzino nuo pirmos dienos. Išėmė žmonos nuotrauką iš piniginės, suplėšė ją į smulkius gabalėlius, tarsi pažymėdamas sprendimo tvirtumą. Jie susitarė susitikti restorane – ten pat, kur prieš pusmetį šventė penkioliktąsias vestuvių metines. Ji atvyko pirma. Jis užsuko namo ieškoti skyrybų prašymo dokumentų, nervingai vartė stalčius ir jų turinį metė ant grindų. Viename stalčiuje rado tamsiai mėlyną užklijuotą segtuvą. Jis niekad jo anksčiau nematė. Atidaręs rado krūvą medicininių dokumentų, išrašų, pažymų, su žmonos pavarde. Kaip žaibo smūgis jį pervėrė mintis: ligota! Įvedė ligos pavadinimą į internetą, ekrane iššoko užrašas: „Nuo 6 iki 18 mėnesių.“ Patikrinęs datas suprato, kad nuo to laiko praėjo pusmetis. Toliau jis viską atsimena miglotai – tik tas skaičius galvoje: „6–18 mėnesių“. Ji laukė jo keturiasdešimt minučių. Telefonas tylėjo, ji apmokėjo sąskaitą ir išėjo į lauką. Buvo nuostabus rudens oras, saulė glostė sielą. „Kaip gražu gyventi, kaip gera Lietuvoje, šalia saulės, miškų.“ Pirmą kartą nuo tada, kai žinojo apie ligą, ją apėmė gili gailesčio sau banga. Uždariusi savo paslaptį nuo vyro, tėvų ir draugių, ji stengėsi palengvinti kitų gyvenimą net aukodama savo. Juk iš jos gyvenimo tuoj teliks tik prisiminimas. Eidama gatve ji matė džiugias žmonių akis – jie laukė žiemos, o po jos būtinai ateis pavasaris! Ji to daugiau niekada nepatirs. Skausmas plėtėsi sieloje ir virto nesulaikomomis ašaromis… Jis blaškėsi namuose. Pirmą kartą gyvenime staigiai, kone fiziškai pajuto, kaip greitai bėga laikas. Prisimindamas žmoną jauną, kai tik susitiko – pilnus vilčių. Jis juk ją mylėjo. Jam pasirodė, tarsi tų penkiolikos metų nė nebūtų buvę – viskas dar priešakyje: laimė, jaunystė, gyvenimas… Paskutinėmis dienomis jis ją globojo, buvo greta 24 valandas per parą ir išgyveno nežemišką laimę. Jis bijojo jos netekti, būtų atidavęs savo gyvenimą vien tam, kad ją išsaugotų. Jei kas būtų priminęs, kad prieš mėnesį jis norėjo skirtis, jis būtų pasakęs: „Tai buvau ne aš.“ Jis matė, kaip sunkiai jai atsisveikinti su gyvenimu, kaip ji verkia naktimis manydama, kad jis miega. Suprato, nėra skaudesnės bausmės nei žinoti savo gyvenimo pabaigos datą. Matė, kaip ji kovoja už gyvenimą, griebiasi bet kokios vilties. Ji mirė po dviejų mėnesių. Jis nuklojo visą kelią nuo namų iki kapinių gėlėmis. Verkė kaip vaikas prie kapo, paseno kaip tūkstantis metų… Po pagalve rado jos užrašą, norą, kurį rašė per Naujuosius metus: „Būti laiminga su Juo iki paskutinės dienos.“ Sakoma, Naujametė svajonė visada išsipildo. Matyt, tai tiesa – tą patį vakarą jis užrašė: „Tapti laisvam.“ Visi gavo tai, ko, rodos, labiausiai troško… Likimo išbandymas: penkiolikos metų santuoka, neapykantos šešėliai ir paskutinė laimės viltis po lietuvišku dangumi

Jis nekentė savo žmonos. Nekentė Jie kartu nugyveno penkiolika metų. Per šiuos penkiolika metų jis kasryt

Uncategorized

0196

Ši moteris pastatė ant kojų mano anytą. Tačiau dabar esu apimta apmaudo, nes neišravėjau daržo — ir visa kaimynystė žinojo apie mano „gėdą“!

Ką tu veiki? Teisuoliškai įsispyrusi į daržų vidurį, anyta trenkė balsą lyg perkūnas. Tokios gėdos čia