Zibainis

Ką čia veiki, seneli, šitaip? Ar jau per didelis pasivaikščiojimas? Man, kai metų amžius jau sulaukia

Vitalijus patogiai įsitaisė prie darbo stalo su nešiojamu kompiuteriu ir puodeliu kavos, ruošėsi užbaigti darbus, kai netikėtai jį nutraukė telefono skambutis iš nežinomo numerio. „Laba diena, ar kalbu su Vitalijumi Dmitrijevičiumi? Jus skambina iš Santariškių gimdymo namų. Ar pažįstate Aną Michailovną Izo-tovą?“ – paklausė pagyvenusio vyro balsas. Vitalijus nustebęs atsakė, kad nežino jokios Anos, bet susidomėjo, kai išgirdo, jog ji mirė gimdymo metu, o jos motina nurodė Vitalijų esant dukters tėvu. Sužinojęs, kad prieš devynis mėnesius buvo Palangoje ir prisiminęs trumpą romaną su linksma šviesiaplauke Ania, Vitalijus nusprendė, jog vaiką paliks močiutės globai. Tačiau susitikimas su netekties skausmo niekaip nepaslepiančia Anios mama Vera bei žvilgsnis į naujagimę dukrą, kuri buvo tarsi du vandens lašai panaši į jį patį, pakeitė Vitalijaus sprendimą visam laikui: jis niekada nebuvo pasirengęs tėvystei, tačiau dabar išdrįso pasakyti: „Mes kartu važiuojame namo!“

Vytautas patogiai įsitaisė prie savo darbo stalo, rankoje laikydamas nešiojamąjį kompiuterį ir puodelį kavos.

Uncategorized

092

Ilgai laukta laimė: Viktorijos dvylika metų trukęs kelias į motinystę, džiaugsmas dėl būsimo kūdikio, netikėtas susitikimas su mažuoju Kiryliu prie vaikų namų tvoros ir didysis stebuklas – pilnatvė, kurią dovanojo naujai atrasta šeima ir išsvajota dukrelės gimimo akimirka

Ilgai laukta laimė Šiandien buvo pats laimingiausias mano žmonos, Gilijaus, gyvenimo diena.

Uncategorized

031

ĮSITIKINIMAI AR NUSTATYTA DIAGNOZĖ?

20240314, penktadienis Šiandien vėl persitarnavau su praeities atminties viltimi, kaip su senais šaldytuvais

Uncategorized

057

Aš sušukau pro langą: — Mama, ką tu taip anksti? Sušalsi! — Ji atsisuko, pamojavo kastuvu tarsi pasisveikindama: — Jums, tinginiai, stengiuosi. — O kitą dieną mamos jau nebebuvo… Ir šiandien negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą… Kaskart žvilgtelėjus į tą takelį širdį suspaudžia tarsi kažkas ją stipriai sugriebtų. Tą nuotrauką padariau sausio antrąją – ėjau pro šalį, pamačiau sniege pėdas ir sustojau. Nufotografavau, pati nežinodama kam. O dabar tai – vienintelis prisiminimas iš tų dienų… Naujuosius, kaip visada, šventėme visa šeima. Mama jau nuo ankstaus ryto virtuvėje – kotletų kvapas ir jos balsas: — Dukra, kelkis! Padėk salotas daryti, nes tėtis vėl visus ingredientus suvalgys! Nusileidau dar su pižama, išsitaršiusiais plaukais. Ji prie viryklės su savo mėgstamu, mano dovanotu persikiniu prijuosčiu, besišypsanti, veidas nuo orkaitės raudonas. — Mama, leisk bent kavos atsigerti, — niurnėjau. — Kava paskui! Pirmiau – baltos mišrainės! — juokėsi ji, mesdama man dubenį su keptomis daržovėmis. Pjaustėm, šnekėjomės apie viską pasaulyje. Ji pasakojo, kaip vaikystėje Naujuosius sutikdavo – be užsienietiškų salotų, tik silkė su svogūnais ir mandarinai, kuriuos tėtis iš darbovietės parnešdavo. Po to tėtis su eglute sugrįžta: — Nu ką, moterys, priimat gražuolę? — linksmai šūktelėjo. – Oi, tėti, visą mišką nupjovei? — nustebau. Mama pažiūrėjo, gūžtelėjo: — Graži, bet kur ją dėsime? Vis tiek padėjo puošti. Su sese Lera kabinom girliandas, mama išsitraukė senus žaisliukus – tuos, iš mano vaikystės. Stiklinį angeliuką išėmė ir tyliai taria: — Šitą tau pirmai Naujiems metams pirkau. Prisimeni? — Prisimenu, mama, — nors ir neprisiminiau, pamelavau, bet ji taip nušvito, kai pasakiau taip… Brolis atvažiavo vakare – su maišais, dovanomis, šampanu. — Mamyte, šįkart gerą šampaną paėmiau, ne kaip pernai! — Oi, sūnau, kad tik neapsvaigtumėte visi, — nusijuokė ji ir apkabino jį. Vidurnaktį išėjome į kiemą. Tėtis su broliu leidžia fejerverkus, Lera krykštauja, o mama mane apkabinusi šnabžda: — Pažiūrėk, dukryte, kokia graži mūsų gyvenimas… Apkabinau ją stipriai: — Geriausias pasaulyje, mamyte. Gėrėme šampaną iš butelio ratu, juokėmės, kai fejerverkas nuskriejo link kaimynų daržinės. Mama, lengvai apgirtusi, šoko su veltiniais pagal „Miške gimė eglutė“, tėtis ją pakėlė ant rankų – kvatojome iki ašarų. Sausio pirmą visą dieną gulėjome, o mama – vėl verda koldūnus, šaltieną. — Mama, gana jau! Ir taip kaip kamuoliai! — skundžiausi. — Niekas, suvalgysite, — numojo ranka. — Nauji metai gi visą savaitę švenčiami. Sausio antrą ji vėl anksti atsikelia. Išgirstu duris trinkt – žiūriu pro langą: ji kieme, su kastuvu, kasinėja takelį. Seni pūkiniai, skarelė ant galvos. Kiekvieną kartą nuo vartelių iki laiptelių – siaurą, lygią, tvarkingą. Sniegą suverčia prie namo, kaip visada mėgo. Šūktelėjau pro langą: — Mam, ką tu taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuka, pamojavo: — O jūs, tinginiai, iki pavasario per pusnis brausitės! Eik, arbatinuką užstatyk. Nusišypsojau, nuėjau į virtuvę. Ji po pusvalandžio pareina, skruostai raudoni, akys blizga. — Viskas, dabar tvarka, — atsisėda gerti kavos. — Gražiai nusikasiau, ar ne? — Gražiai, ačiū, mama. Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jos balsą tokį gyvą. Sausio trečią rytą prabunda ir tyliai sako: — Mergaitės, kažkas mane krūtinėje spaudžia. Ne stipriai, bet nemaloniai. — Mama, gal greitąją kviesti? — Na ką tu, dukra. Persidirbau, vis tiek tiek gaminau, lakščiau. Prigulsiu – praeis. Atgulė ant sofos, sėdėjome su Lera, tėtis į vaistinę nuvažiavo. Ji dar juokavo: — Nelaikykit manęs taip tragiškai. Dar jūs visus pergyvensiu. Staiga nublanksta, už krūtinės susiima. — Oi… bloga man… Labai bloga… Greit kvietėm greitąją. Laikiau ranką, šnabždėjau: — Mamyt, laikykis, viskas bus gerai… Pažvelgė į mane ir vos girdimai: — Dukryte… labai jus myliu… Nenoriu atsisveikinti. Gydytojai tuoj atvažiavo, bet… jau nieko negalėjo padaryti. Didelis infarktas. Viskas įvyko minutėmis. Sėdėjau koridoriuje ant grindų ir klykiau. Negalėjau patikėti. Dar vakar ji šoko po fejerverkais, o šiandien… Vos paeinu, išeinu į kiemą. Sniegas beveik nenukritęs. Ir matau jos pėdas – mažas, tvarkingas, tiesias. Nuo vartelių iki laiptelių ir atgal. Tokius, kokius visada palikdavo. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau. Klausiau Dievo: „Kaip gali būti: dar vakar žmogus vaikščiojo šia žeme, paliko pėdas, o šiandien jo nėra? Pėdos yra, o žmogaus – ne.“ Atrodė, ar tikrai – kad ji sausio antrą išėjo paskutinį kartą – praskaidrinti mums taką. Kad galėtume praeiti juo jau be jos. Nenuvaliau tų pėdų. Paprašiau visų taip ir palikti. Kad būtų, kol pats sniegas jas užsnigs amžiams. Tai buvo paskutinis mamos rūpestis. Jos šiluma išliko net tada, kai jos jau nebebuvo gyvų. Po savaitės prisnigo labai daug. Aš saugau tą nuotrauką su paskutinėmis mamos pėdomis. Kiekvienais metais, sausio trečią, vėl ją žiūrinėju, paskui žiūriu į tuščią takelį prie namų. Ir taip skauda žinoti: kažkur po sniegu – ji paliko savo paskutinius pėdsakus. Takelį, kuriuo vis dar einu paskui ją…

Aš šūkteliu per langą: Mama, ką darai taip anksti lauke? Sušalsi! Ji atsisuka, pamojavo kastuvu: Dėl

Uncategorized

0938

– Tavo žmona visai išsidirbinėja. Paaiškink jai, kaip reikia elgtis, – pamokslavo Viktoras, Maksimo mama

Tavo žmona jau ima per daug laisvių. Paaiškink jai, kaip dera elgtis, auklėjančiu tonu tarė Maksimo mama.

Uncategorized

0849

– „Reikės kurį laiką pagyventi pas jus“, – pareiškė anyta. O Natashos atsakymas ją tiesiog pribloškė

Laikinai gyvensiu pas jus, pareiškė anyta. Mano žmonos, Miglės, atsakymas ją pribloškė. Klausyk, Migle

Uncategorized

029

Kvailutė Visi Aną laikė kvailute. Su vyru ji gyveno jau penkiolika metų. Jie augino du vaikus – Aistę, kuriai buvo keturiolika, ir Sergiuką, septynmetį. Vyras cielai neslėpdamas vaikščiojo „į kairę“. Pirmą kartą jis jai išdavė antrą vestuvių dieną – su padavėja. O toliau – nė nesuskaičiuosi. Draugės bandė atverti Akims akis, bet ši tik šypsodavosi ir tylėdavo. Ana dirbo žaislų gamykloje buhaltere. Atlyginimas, anot jos, visai menkas, o darbo kalnai. Tekdavo leisti laiką net savaitgaliais, o su ketvirtiniais bei metiniais ataskaitomis naktimis nebepareidavo namo. Vyras uždirbdavo labai gerai. Bet šeimininkė iš Anos buvo menka – kiek pinigų beduok, vis tiek neužtenka maistui, šaldytuvas tuščias, namie išvirta nebent barščių ir kotletų su makaronais. Taip ir gyveno. Visi stebėjosi, matydami Valduką su nauja drauge. Grįždavo jis namo ir „sausas kaip lapas“. – Oi kokia durna ta Anytė, kam jau kentėti tokį mergišių. Tą dieną, kai Sergiukui sukako dešimt metų, vyras grįžo namo ir pareiškė, kad ketina skirtis. Įsimylėjęs ir šeima jam nebetinka. – Ana, nesupyk, bet aš paduodu dėl skyrybų. Tu šalta kaip žuvis. Būtum nors gera šeimininkė, bet ir to neturi. – Gerai, sutinku skirtis. Valdui net kėdė pasirodė per sunki – jis tikėjosi skandalo, isterijos, ašarų upės. Bet tokios ramybės nesitikėjo. – Gerai, tada susidėk daiktus, aš tau netrukdysiu. Rytoj grįšiu, palik raktą po kilimėliu. Ana tyliai ir su keista šypsena pažvelgė į vyrą. „Keista visa tai“- pagalvojo Valdas, bet netrukus tą pamiršo – juk regėjo save laimingą naujame gyvenime. Be vaikų ir pabodusios žmonos. Kitą dieną, atėjęs su nauja savo simpatija, pasitikrino po kilimėliu – raktų nematė. Tai jam šiek tiek sugadino nuotaiką. – Nieko, spynas pakeisiu – ir tiek žinių. Bandė atrakinti duris – nieko nesigavo. Paskambino. Duris atidarė vyras – tvirtas, su chalatu ir šlepetėmis. – Ko nori, vyre? – Šiaip jau čia mano butas. Valdas ne itin drąsiai atsakė. – Tai parodyk dokumentus, jei tikrai tavo. Dokumentų, aišku, jis su savimi neturėjo, įleistas nebuvo. Priminė Valdas, kad pase privalo būti įrašas apie gyvenamąją vietą. Purtydamas rankas išsitraukė pasą. Parodė vyrui chalate, šis pavartė, kreivai šyptelėjo ir atkišo atgal: – Kada paskutinį sykį žiūrėjai į šitą knygelę? Valdas atsivertė paso puslapį ir pamatė du spaudus: vienas apie įsiregistravimą, kitas apie išregistravimą – ir tas jau prieš dvejus metus… Net nenorėjo ginčytis. Bandė prisiskambinti žmonai, bet ši – nepasiekiama. Pamėgino laukti prie darbo vietos – ir vėl nesisekė. Ana jau metai nedirba. Dukra – užsienyje, bet sūnus turėtų būti vietoje… Ne, pasirodo, net Sergiukas pernai perrašytas į kitą mokyklą, o tėvas to nė nežino, todėl duomenų niekas nesako. Galutinai sugniuždintas Valdas atsisėdo ant suoliuko ir susiėmė už galvos. Kaip galėjo taip būti? Jo tylioji, nuolanki Ana – ir štai – tokį dalyką sugebėjo. Ir kaip ji galėjo butą parduoti? Na, gal teisme viskas išaiškės. Už savaitės skyrybos. Atėjo į teismą piktas ir ryžtingas – norėjo atskleisti apgavikę ir viską susigrąžinti. Ir štai, teisme viskas paaiškėjo: jis pats prieš dvejus metus pasirašė žmonai visus įgaliojimus. Tuomet, kai susipažino su Elze – pribloškiančia moterimi. Skrido iš geros nuotaikos, viską pamiršęs dėl jos. O čia žmona lenda – dukrai reikia dokumentų, leidimų, be jo parašo niekaip. Konsultavosi su advokatu, kuris patarė parašyti įgaliojimą. Ir štai pats save visko netyčia nuskriaudė. Liko plikas, be nieko – net Elzė, išgirdusi, kad jis neturi buto, prapuolė. Na, gal Ana bent alimentų paprašys, bet ir ten – nusivylimas. Vietoje teismo dėl alimentų – teismas dėl tėvystės nuginčijimo. Pasirodo, abu Anos vaikai – ne nuo jo. Ana dar per vestuves matė vyrą su padavėja. Ir kažkas jos galvoje spragtelėjo. Net nesuprato, kaip viskas įvyko – bet nusprendė atkeršyti neįprastai. Pirmiausia – neištikimybė už neištikimybę. Tada – taupymas. Visi vyro pinigai ėjo ne į namus, o kaupėsi. Namie lyg vėjai švilpė, bet vaikai buvo aprengti, pavalgę – pas močiutę. Anos mama tik galvą kraipė: – Kerštas tave sužlugdys, vaikams psichiką sugadins! Bet Ana vis tiek ėjo savo tikslo link. Ir pasiekė jį – atliko DNR tyrimus, nors be jų žinojo, kas vaikų tėvas. Tai buvo smūgis žemiau juostos. Valdas net buto praradimą pakėlė lengviau nei žinią, kad abu vaikai – ne jo. Saugokitės įskaudintų moterų – sužeistos lietuvės moters pyktis gali daug ką nušluoti.

2024 m. kovo 12 d. Kažkada visi mane laikė kvailute. Penkiolika metų gyvenau su vyru mūsų bendri namai

Uncategorized

033

Arogantiška moteris suplėšė savo suknelę, manydama, kad ji tik padavėja, nieko nesuvokdama, jog jos milijonierius vyras stebi viską.

Aršios šviesos šviečia prie V.Didžiojo teatro salės, o triukšmingi svečiai plūdo pro įėjimą.