Zibainis – Page 21

1950 metų žiema šaldė iki kaulų; tamsioje, drėgmės kvapo ir medinių sienų patalpoje vos 17‑metėja švoktelėjo, suspaudžiama tarp lapų, kai kontrakcijos ją sūriavo. Ji buvo viena, išskyrus pagimdytoją – seną moterį, kurios grubių rankų ir nusiminusios širdies nuotaika buvo pripratę prie tragedijų.

1950ųjų žiemos šaltis įsiskverbė iki kaulų. Tamsioje kambaryje, kurio sienos buvo paminkštintos plytomis

Metų metu lėtai dingsdavau nuo nežinomos ligos, o vakar pamačiau, kaip mano sūnaus žmona įberia baltą miltelį į mano cukraus dubenėlį.

Farinų cukrinė pirštinė su paprastu laukinių gėlių raštu stovėjo ties mano senamadiškame virtuvės kampe

Generalinis direktorius, suteikęs stipendiją vargingai, stropiai mergaitei… nė neįtardamas, kad ji daugiau nei dvidešimt metų buvo jo niekada nepažinta dukra

Prieš daugiau nei dvidešimt metų, Andrius buvo vos paskutinio kurso ekonomikos studentas Vilniaus universitete.

Olgė nekenkė visų. Ypač savo motinos.

Aistė viską nekenčia. Ypač savo motiną. Ji tvirtai žinojo, kad kai tik augtų ir išsitrauktų iš šios globos

— Labas, Natlė, negali atvykti, aš jaučiuosi blogai.

Labas, Giedrė, negali atvykti, šnekau blogai. Donatas su Neringa paliko man Kęstą ir nuėjo svečiai, tiesiog

«Kada tavęs jau nebus?» – šnabždėjo mano svainė šalia ligoninės lovos, nežinodama, kad aš viską girdžiu ir diktofonas tai visa įrašo.

Kada jau tavęs nebus? šnabždėjo pusseserė. Jos kvėpavimas buvo šiltas ir kvepėjo pigia kava.

Trys gijos. Trys likimai

Trys siūlai. Trys likimai Ką ji sakė? Virginija, neišgirdau, ką? Viktorija Petronienė šiek tiek palinko

Niekada nepamiršiu tos dienos, kai šaukiančią kūdikėlį radau kaimynės Linos prie durų, sėdimajame vežimėlyje. Lina buvo tokia pat šokiruota kaip ir aš.

Baimiukusi, kad įvyko kažkas siaubingo, kreipiausi į policiją, tikėdamasi, kad suras mano kūdikio tėvus.

– Nieko, Mantai! Nesiraupk! O bent Naujieji metai susitikai stilingai!

Niekuž, Slavke! Nesikuk, Naujaisiais vakarais puikiai laukei! Čia jau savo miestas. Slavkas išlijo iš