Zibainis

– Ar aš neturiu teisės į tai? Tu tada nei vieno cento iš manęs negausi! Birutė, mano uošvienė

„Aš neketinu senatvę leisti šalia ligotos griuvėsių!“ – šūktelėjo vyras, sviedęs duris – Viskas, gana! – su trenksmu uždaręs naktinę spintelę, kad net sudrebėjo buteliukai su odekolonu, – užteks klausytis monologų apie skaudančius sąnarius ir tabletes! Noriu gyventi, o ne dūlėti šiame ligoninės kambaryje! Valentina stovėjo miegamojo tarpduryje, tyliai stebėdama, kaip vyras krauna kelis asmeninius daiktus į seną sportinį krepšį ir polietileninį maišelį su kedais – trisdešimt dveji bendro gyvenimo metai telpa viename kuprinės skyriuje. Tas suvokimas duria stipriau nei visos kitos nuoskaudos. – Igorai, – prikimusiu balsu taria ji, – mama po insulto negali likti viena. Supranti? – Tavo mama – tavo rūpestis! Aš nesiruošiu senatvę leisti su senstelėjusia vargše! – suburbleno vyras, net nepažvelgęs jai į akis. – Man penkiasdešimt aštuoneri, o ne aštuoniasdešimt! Nenoriu namo paversti intensyvios slaugos skyriumi! Valentina krūptelėjo. Jau pusmetį žodžiai „jaunystė“ ir „senatvė“ tapo šeimos kivirčų priežastimi. Igoris neseniai dažė žilus plaukus, pirko dviratį ir odinę striukę. O tada atsirado Svetė – išsiskyrusi trisdešimt penkerių kaimynė iš penkto aukšto. – Tu pas ją išeini? – nors žinojo atsakymą, vis tiek paklausė. Igoris staiga atsisuko. Jo akyse sužybsėjo gėda, tuoj pat vėl užleista užsispyrimo: – Taip, pas ją. Žinai kodėl? Nes su ja pamirštu, kiek man metų – jos akyse nėra žilų plaukų, ji nekalba apie širdį ar ligas. Ji tiesiog laisva. Supranti? Valentina pažvelgė į veidrodį – į nuvargusį veidą su naujai atsiradusiomis raukšlėmis. Juk kadaise Igoris vadino ją gražuole… O dabar… – Tau tuoj šešiasdešimt, Igorai, – vos girdimai sumurmėjo ji. – Ar tikrai manai… – Ką? – iššoko vyriškis. – Kad nevertas laimės ir naujo gyvenimo? Beje, daugelis mano amžiuje… – Pabėga pas jaunas meilužes? – Valentina liūdnai šyptelėjo. – Taip, lietuviška statistika nelinksma. Igoris piktai mostelėjo ranka: – Vėl! Tu viską paversti purvu! O aš tik noriu kvėpuoti laisvai, supranti? Kuprinės užtrauktuko garsas nuskambėjo kaip nuosprendis. – Pasakyk savo mamai, kad linkiu sveikatos, – sumurmėjo, eidamas link durų, – bus jums gerai. Dviem… – užsikirto, bet pasakė: – Dviem senoms draugėms. Durys trankiai užsidarė. Valentina ilgai sėdėjo ant lovos, žiūrėdama vienu tašku. Galvoje aidi: „Dviem senoms draugėms“… Bet juk jai tik penkiasdešimt treji. Nejaugi tai jau senatvė? Iš gretimo kambario atsklido silpnas balsas: – Valele? Kas nors nutiko? – Nieko, mamyt, – sunkiai atsakė Valentina. – Igoris išvažiavo reikalais. Meluoti buvo bjauru, bet ji negalėjo pasakyti tiesos. Dar betrūko, kad aštuoniasdešimtmetė mama imtų kaltinti save dėl dukros skyrybų. Kitos dienos slinko kaip pilka upė. Valentina, kaip visad, gamino, tvarkėsi, slaugė mamą. Tik galvoje sukosi viena mintis: kada? Kada ji nepastebėjo, kad tarp jų išaugo siena? Ji prisiminė pažintį su Svete. Kaimynė neseniai išsiskyrė, dažnai susitikdavo prie pašto dėžių. Energija, spalvingi drabužiai, užkrečiantis juokas. Valentina net gailėjo – juk sunku vienai su vaiku. Vėliau pamatė Igorio žvilgsnius – kaip stebi Svetę pro langą, kai ji vedžioja šunį; kaip „atsitiktinai“ būna prie laiptinės, kai ji grįžta; kaip užsibūna iki vėlumos garaže. – Dukryte, – grąžino realybė mamytės balsas, – tu jau pusvalandį plauni vieną puodelį. Prisėsk šalia. Valentina atsimerkė. Tikrai – stovi prie kriauklės su viena taurė rankose, žiūrėdama pro langą. – Tuoj, mamyt, baigiu. – Vale, – mama nusėdo ant kėdės, įsikibusi į atlošą, – žinau, kad meluoji. Nebereikia. – Mama… – Paliko tave, taip? Išėjo pas… tą iš penkto aukšto? Valentina linktelėjo, pajutus, kaip ašaros kaupiasi akyse. – Kvailys, – pamąsčiusi tarė mama. – Žinai, kas vyrams daros, kai jiems artėja šitoks amžius? Užvaldo kažkokia jėga – jie ima ieškoti jaunystės ten, kur jos niekada nebuvo. – Mama, užteks… – O kas užteks? – mama netikėtai skardžiai nusijuokė. – Tavo tėvas lygiai taip pat ties penkiasdešimt dviem pašėlo. Suprato, kad gyvenimas praeina pro šalį… Valentina nustebusi pažvelgė: – Tėtis? Bet tu niekada… – Kam pasakoti? – mama gūžtelėjo pečiais. – Po dviejų mėnesių grįžo kaip šuniukas, nudelbęs galvą. Tik aš jau jo nelaukiau. – Rimtai? – Tikrai, – mama šyptelėjo. – Per tuos du mėnesius suvokiau – mano gyvenimas nesibaigė. Pradėjau lankyti mezgimo kursus. O svarbiausia – pajutau, kad be jo lengviau kvėpuoti. Apžiūrėjo liesas rankas – apaugtas amžiaus dėmėmis, trapią odą, bet vis dar vikrias. – Supranti, Valyte, metai – nebaisu. Svarbiausia – kas viduje. Man štai – jau aštuoniasdešimt penkeri, o širdyje vis dar ta pati mergaitė. Valentina nusišypsojo. Tiesa – mama, nepaisant amžiaus ir ligų, spinduliavo nepaprastą gyvybingumą. Gal dėl to ją vis traukė žmonės? – O tavo Igoris bėga ne nuo tavęs. Nuo savęs. Nuo baimės pasenti. Mano, jaunystė šalia – ir pats atjaunės. – Tu jį ginai? – Valentina pajuto užsiplūstantį kartėlį. – Kur ten… – mama papurtė galvą. – Gaila jo. Nes žinau – nieko ten neras. Nuo laiko nepabėgsi, vaikeli. Vis tiek atsiveja. Už lango pasigirdo juokas. Valentina nevalingai pažvelgė – Igoris su Svete vaikštinėjo kieme, jis nešė jos rankinę. Svetė kažką pasakojo su dideliu entuziazmu, o Igoris žiūrėjo su tokiu susižavėjimu, kad širdis suskaudo. – Nekankink savęs, – mama švelniai patraukė ją nuo lango. – Eime geriau arbatos. Turiu meduolių – tikrų, lietuviškų. – Mama, kokie meduoliai… – Valentina prikimusiu balsu. – Kvailys jis, – kantriai pakartojo mama. – Bet čia jau jo kelias. O tu savo atrask. Žinai, rytoj eisim į parką. Po renovacijos – tikra pasaka. Valentina norėjo atsakyti, kad jai ne iki pasivaikščiojimų, bet mamos tonas privertė patylėti. Gal ji teisi? Gal tikrai laikas tiesiog gyventi? Parkas nustebino. Po rekonstrukcijos tapo visai kitoks – nauji takai, fontanai, jaukios suoliukų erdvės. Centre – mažas kultūros centras, iš kur sklido muzika. – Pažiūrėk, – mama sustojo prie skelbimų, – kviečia į literatų klubą, šokių studiją. O štai – joga vyresniems! – Mama, tik nesakyk, kad… – O kas čia blogo? – mama žaismingai suraukė antakį. – Metų netrūksta man, bet kad aš dar galiu visko parodyti! Ir lyg patvirtindama, elegantiškai mojuoja ranka – lazda išsprūsta, triukšmingai nuvirsta. – Oi, – mama sudraudė. – Ar galima padėti, – pasigirdo malonus vyriškas balsas. Elegantiškas vidutinio amžiaus lietuvis pakėlė lazdą ir mandagiai ją grąžino: – Prašau. – Ačiū jums labai, – mama netikėtai nuraudo. – Labai malonu. – Mykolas Valickas, – prisistatė vyras. – Vedu čia literatų susitikimus. Gal jus domina mūsų renginiai? – Ne, mes tik… – pradėjo Valentina, bet mama tvirtai pertraukė: – Žinoma! Mano dukra rašo puikius eilėraščius. Net universiteto laikraštyje publikavo. – Mama! – Valentina paraudo. – Tai buvo praėjusiame amžiuje… – Poezija – amžina, – šyptelėjo Mykolas. – Jei norite, galite jau dabar prisijungti. Kaip tik diskutuojame naujus kūrinius. Taip Valentina pradėjo lankyti literatų klubą. Net pati stebėjosi – tarsi palaikyti mamą atėjo, o įsitraukė. Knygų kvapas, ramūs balsai, smalsūs veidai – tikra savita erdvė. Ten niekas nevertino išvaizdos ir nekalbėjo apie amžių. Vertino mintis, jausmus. Vėliau buvo poezijos vakaras. Nedidelis ir jaukus, bet Valentina jaudinosi lyg prieš egzaminą. Ji skaitė savo eilėraščius – apie meilę, praradimus, kad gyvenimas nesibaigia nuo skausmo. Ir su kiekviena eilute jautė, kaip viduje kažkas atsigauna, išsilaisvina. Grįždama namo, susidūrė su Igoriu. Jis buvo su Svetės rankine. Sustojo, nedrąsiai. – Valentina, tu nuostabiai atrodai. Jis žiūrėjo, o Valentina – ramiai, be įprasto skausmo, tik su ramia nuovarga. – Ačiū, – atsakė ji lygiai. – Viskas? – Ne, palauk, – prislenka arčiau. – Norėjau paaiškinti… Supratau. – Kad nusivylei? – ji pakelia antakį. – Ar Svetė vis dėlto ne tokia tobula? Igoris susiraukė: – Ne apie tai… Ji kitokia. Jauna – taip, žavi – taip, bet… – susimėtė. – Su ja nėra apie ką kalbėti. – Tikėjaisi, kad trisdešimt penkerių merginą domina sovietinė kultūra? – Valentina netikėtai nusijuokia. – Igoriau, tu naivus kaip studentas. – Ne, ne tai… – supyko vyriškis. – Tiesiog padariau kvailų dalykų. Gal… – Ne, – tvirtai purto galvą. – Nieko „gal“. Žinai, aš tau net dėkinga. – Už ką? – sutrikęs mirksi vyriškis. – Už tai, kad išėjai. Už tai, kad privertei suvokti – gyvenimas nesibaigia ties virtuve ir grindimis. – Valentina, aš supratau. Noriu grįžti – viską ištaisom, – siekia jos rankos. Ji švelniai, bet tvirtai atsitraukia: – Ne, Igoriau. Tu nenori namo. Nes namų nebėra. Tos Valentinės, kuri skalbė tavo kojines ir tylėjo prie vakarienės, jau nebėra. O naujos – nepažįsti. Ir bijau, kad ji tave išgąsdins. – Kodėl? – Nes ji gyvena sau. Tą akimirką prislenka mama. Be lazdos – ją už parankės palaikė Mykolas. – O, Igoriau, – pažvelgia į buvusį žentą šaltu žvilgsniu. – Vėl čia dar užsibuvai? – Sveiki, Elena, – sumurma vyriškis. – Jau išeinu. – Ir gerai, – linksi mama. – Tik kitą kartą, kai norėsi pabėgti nuo metų, pagalvok: gal problema tavo viduje? Igoris suvirpa, skubiai apsisuka ir išeina. – Mama! – papriekaištauja Valentina. – Nebūtina buvo… – O kas nebūtina? – mama gūžteli pečiais. – Tiesą sakyti? Beje, Mykolas pasiūlė man vesti „Mūsų vaikystės pasakų“ užsiėmimą anūkams. Smagu, tiesa? – Elena – pasakotoja nuo prigimties, – nusišypso Mykolas. – Vaikai bus sužavėti. Valentina stebėjo mamą – švytinčią, energingą – ir galvojo: gal būtent taip ir yra – ne kova su laiku, o gebėjimas rasti naują save? Po dviejų mėnesių Igoris išsiskyrė su Svete. Sakė, ji susirado jaunesnį. Dar po mėnesio jis parašė Valentinai: trumpai, kupinai atgailos ir prašymų atleisti. Ji neatsakė. Kam? Dabar ji turi savo gyvenimą. Kartą per savaitę – literatų susitikimai. Ir žinot ką? Penkiasdešimt trejų – pirmąkart per ilgus metus ji jaučiasi tikrai jauna. Nes jaunystė – ne lygi oda, o drąsa būti savimi. Bet kuriame amžiuje.

Aš nesiruošiu senatvės nugyventi su griuvėsiu, užriko vyras. Gana! Viskas! Algirdas trinkteli spintelės

Uncategorized

022

“Nesijaudink, mama! Jai neišėjo nė cento,” didžiavosi jos vyras, nesuvokdamas, kad jo žmona šnipinėja.

20251205, pirmadienis Brangioji dienorašti, Nesijaudink, mama, ji nepasisavins nė vieno cento, išdidžiai

Uncategorized

051

Mano sūnus turi puikią atmintį. Darželyje jis mokėjo atmintinai visus šventinių renginių tekstus, todėl iki paskutinės dienos buvo neaišku, koks jam teks kostiumas – juk vaikai serga, o mano sūnus galėjo visus pakeisti, nes žinojo visas roles. Naujamečio šventėje penkiametis sūnus gavo agurko vaidmenį. Sužinojusi apie paskyrimą išvakarėse, nusipirkau žalią marškinėlius, spalvoto kartono ir su didžiuliu užsidegimu visą naktį siuvau žalius šortus, klijavau salotinę kartoninę kepurėlę su puikiu koteliu iš vielos, aptrauktos žaliu audiniu. Į šventę turėjo eiti tėtis, kas nebuvo labai patikima, todėl instrukcijas, kaip aprengti vaiką ir pritvirtinti kepurėlę, ryte prieš darbą perskaičiau tėčiui garsiai. Per darbo laiką paskambino auklėtoja ir pranešė, kad susirgo pagrindinio vaidmens atlikėjas – rytoj mano sūnus bus… Koldūnas (lietuviškasis Kolobokas). Nervingai paklausiau – ar Koldūnas gali būti apsirengęs… agurku? Ragelyje stojo prasminga tyla. Paskambinau vyrui į darbą ir papasakojau apie force majeūrą. Vyras visiškai laimingai (nors jau tada turėjau sunerimti) pareiškė, jog viskas gerai – jis pasiims du draugus chirurgus, o trys chirurgai – tai super komanda, kuri susitvarkys su bet kokia užduotimi! Visi jie – labai išradingi vyrai, važiuos pas mus namo ir išspręs problemą (mano intuicija matyt tada buvo labai susirgusi!). Devintą vakaro paskambinau namo. Ragelį pakėlė sūnus ir papasakojo, kad jie nupirko baltus marškinėlius, dabar tėtis klijuoja geltoną kartoną, dėdė Vytas ruošia vakarienę, o dėdė Mindaugas – juokiasi. Po valandos sūnus pranešė, kad eis miegoti, o dėdė Mindaugas iškirpo geltoną apskritimą ir piešia akis, dėdė Vytas atidaro stiklainį raugintų agurkų, o tėtis – springsta juokais. Vidurnaktį paskambinau vėl. Vyras pasakė, kad dėdė Vytas ir dėdė Mindaugas labai pavargo gamindami Koldūną – ir jau… miega. Ir yra niuansų. Koldūnas, visiškai atsitiktinai, buvo stipriai kreivai priklijuotas dėdės Vyto superklijais prie baltų marškinėlių. Kai dėdė Mindaugas bandė tą šedevrą nudrėksti, marškinėliai suplyšo. Tad jie jį prisiuvo medicininiu šilku prie agurko žalio marškinėlio. Bet vis tiek, pasak vyro, gavosi nuostabu, nors net neįsivaizduoju kaip. O dar… padarė Koldūnui trisdešimt dantų, ir dabar jis šypsosi per visą burną, tiesa – dviejų dantų pritrūko balto kartono. (Nieko tokio, – sakiau, – tarp trisdešimties jų nesimatys.) Tad galiu ramiai nedidžiotis – mano sūnui bus pats geriausias kostiumas. O kas ten knarkia? Tai dėdė Mindaugas, kuris taip stropiai išpjaustė dantis, kad užmigo ant fotelio… Mane iki ryto graužė nuojauta. Po budėjimo išsiverkiau galvydaktariui, kad išleistų bent valandėlei į sūnaus šventę. Šiek tiek pavėlavau… Iš aktų salės sklido juokas, ašaros ir aimanos. Pravėriau duris… Prie naujametės eglutės bandė šokinėti Koldūnas. Milžiniškas, apvalus, mėnulio formos geltonas veidas ant sūnaus krūtinės buvo nuo smakro iki kelių. Monstro akys žiūrėjo į skirtingas puses. Trys ilgi medicininio šilko horizontaliai sukaustyti virš antakių priminė gilias kaktos raukšles – tarsi gyvenimo išvargo užgrūdintas Koldūnas… Labiausiai įspūdį darė dviejų dantų trūkumas plačioje šypsenoje. O būtent tai buvo… du viršutiniai priekiniai dantys! Tai buvo senyvas, gyvenimo ragavęs ir iš labai stipraus režimo grįžęs koldūnas… Na, o visas trijų chirurgų kruopštumas buvo papuoštas žaliu agurko kartoniniu kepuraičiu su vielos stiebeliu, aptrauktu žaliu audiniu. Tą akimirką sūnelis pradėjo deklamuoti eilėraštį: „Kur dar išvysit tokį kaip aš?“ (toliau buvo apie tai, kad tik pasakoje ir naujametiniame rytmetyje, bet niekam jau tai nerūpėjo…) – auklėtoja bejėgiškai atsisėdo ant kulnų, o salė verkė iš juoko…

Mano sūnus turi nepaprastai gerą atmintį. Darželyje jis mintinai mokėjo visų rytmečių tekstus, todėl

Uncategorized

0651

Surasiu dukrai geresnį vyrą: jaudinanti istorija apie šeimos vakarienę, tėvynės butą ir drąsą pasirinkti save

Šį mėnesį bus sunkiau, tyliai tarė Antanas, atnaujindamas banko programėlę telefone. Jis giliai atsiduso.

Uncategorized

014

ATSISUKITE Į APLINKĄ!

20231205, penktadienis Vakar mano žmona Marija išvyko į komandiruotę, o dukra Aistė liko pas tėvus.

Uncategorized

045

Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nesutarė, nepasitarė! Negalvojanti visai: ateiti į svetimą butą ir šeimininkauti kaip pas save namuose! Jokios pagarbos! Dieve, už ką man visa tai? Visą gyvenimą dėl jos stengiausi, o va tau ir dėkingumas! Ji manęs net žmogumi nelaiko! – Ninos akyse sublizgo ašaros, – Jai, matai, mano gyvenimas nepatinka! Į savo pažiūrėtų! Sėdi savo vieno kambario butuke ir galvoja, kad pagavo laimės paukštį. Nei gero vyro, nei padoresnio darbo: kažkokia nuotolinė dirbtuvė. Iš ko žmogus gyvena? Ir dar mane proto moko! Aš jau seniai užmiršau tai, apie ką ji tik pradeda galvoti! Ši mintis išvertė Niną iš kėdės. Moteris nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatinuką, priėjo prie lango. Žvelgdama į šventiškai švytintį miestą, Nina pravirko: Visi žmonės kaip žmonės: ruošiasi Naujiems metams, o mano širdyje – jokia ne šventė… Viena kaip pirštas… Virdulys užkunkuliavo. Nina, paskendusi prisiminimuose, to nė nepastebėjo… Kai jai buvo dvidešimt, mama, būdama 45-erių, pagimdė antrą vaiką. Mergina nustebo: kam mamai tiek rūpesčių? – Nenoriu, kad liktum visiškai viena, – paaiškino mama, – juk taip nuostabu turėti sesę. Suprasi vėliau. – Jau dabar suprantu, – tada abejingai tarė Nina, – tik žinok – aš su ja neužsiimsiu. Turiu savo gyvenimą. – Nebeturi tu dabar savo gyvenimo, – nusišypsojo mama. Šie žodžiai tapo pranašiški. Mergaitei tebuvo treji, kai neliko mamos… Tėvo neteko dar anksčiau. Visa sesers priežiūra atiteko Ninai, kuri Natalkai iš esmės pakeitė motiną. Iki dešimties metų ji ir vadino ją mama. Nina taip ir neištekėjo. Ne dėl sesutės – tiesiog nesutiko to vienintelio, kuris būtų sugebėjęs užkariauti jos širdį. O ir progos nebuvo: namai, darbas, sesė ir vėl tas pats ratas… Skaudžiai suaugusi po tėvų netekties, mergina visą gyvenimą paskyrė sesei: užaugino, į mokslus išleido. Dabar Natalija jau suaugusi, gyvena savarankiškai. Ruošiasi tekėti. Dažnai lankosi pas Niną: seserys itin artimos, nors ir labai skiriasi amžiumi, charakteriu, požiūriu į gyvenimą. Nina, pavyzdžiui, labai taupi. Jos butas seniai pavirto į sandėlį senų, nebenaudojamų daiktų. Jei gerai paieškotum – rastum chalatą, kurį devėjo prieš dešimt metų, kai buvo gerokai lieknesnė. Arba senų sąskaitų už butą iš kokių 2000-ųjų. Virtuvėje pas Niną pilna sutrūkusių puodelių, apsilupusių emaliuotų puodų, keptuvių be kotų. Ji jų seniai nebenaudoja, bet ir neišmeta: gaila, gal prireiks? Ir remonto bute, net kosmetinio, jau seniai nedarė. Ir ne todėl, kad pinigų trūktų, o todėl, kad „tapetai dar sveiki“. Įprotis taupyti savo ir patogumo sąskaita dėl sesers padarė savo. Natalija – visai kitokia: linksma, lengvai pakylanti. Namie – tik tiek, kiek reikia. Jokio sandėliavimo! Tik būtiniausia. Mergina net susikūrė sau taisyklę: „Jei daikto per metus neprireikė – metas atsisveikinti!“ Todėl Natalijos bute šviesu, erdvu, lengva kvėpuoti. Kiek kartų ji siūlė Ninai: – Padarykim tau remontą. Kartu peržiūrėsim daiktus, nes greitai tau pačiai vietos čia nebeliks. – Nieko neišmesiu ir nieko nenoriu keisti, – atsakydavo Nina, – ir jokio remonto man nereikia. – Kaip nereikia? Pažiūrėk į savo koridorių! Šitiems tekstūriniams tapetams – šimtas metų! Užeini kaip į rūsį. O visas šitas šlamštas tiek energijos sugeria – net neįsivaizduoji! Taip ir susirgti galima, – įkalbinėjo Natalija. Tačiau Nina – vėl mostelėdavo ranka. Tuomet Natalija nusprendė pati padaryti sesei remontą! Kad pamatytų ir pajustų skirtumą. Savo staigmenai pasirinko koridorių: ten mažai baldų ir daiktų. Prieš savaitę iki Naujųjų, kai Nina išėjo į darbą paroms (dirbo pagal grafiką), Natalija su būsimu vyru atėjo į jos namus (seserys turėjo viena kitos raktus) ir perklijavo tapetus: tamsios tekstūrinės sienos virto šviesiai žalios su auksiniu raštu. Vėliau viską sudėliojo į vietas, daiktų judinti neišdrįso – ir išėjo. Nieko neįtarianti Nina grįžo namo ir iškart išbėgo lauk: pagalvojo, kad butus supainiojo. Pažvelgė į numerį – viskas gerai… Įėjo vėl. Ir suprato: Natalka! Kaip išdrįso?! Nina paskambino sesei, išliejo visą pyktį ir padėjo ragelį. Po pusvalandžio Natalija atvyko pati. – Kas tave prašė?! – pasitiko seserį Nina. – Ninut, norėjau siurprizą padaryt. Pažiūrėk, kaip švaru, šviesu, erdvu! – teisinosi Natalija. – Nesimaišyk mano namuose! – Nina niekaip nesiliovė. Įžeidžiantys žodžiai pylėsi kaip iš gausybės rago. Galiausiai Natalija neištvėrė: – Viskas, gana. Gyvenk savo sąvartyne kaip nori. Mano kojos čia nebebus! – Ką, akis bado? Bėgi? – Gaila man tavęs, – tyliai atsakė Natalija ir išėjo… Išėjo ir jau savaitę neskambina. Niekada jų nesiejo tokia ilga nesantaika. O čia dar Naujųjų šventė ant nosies. Nejau sutiks jas atskirai? Nina išėjo į koridorių, atsisėdo ant taburetės. „O juk tikrai – erdviau pasidarė, – pagalvojo ir įsivaizdavo, kaip Natalija su Sashu klijavo tapetus. Kaip stengėsi: nė vienos raukšlelės, kaip laukė mano nuostabos. Ko aš taip užpuoliau? Juk tikrai geriau. Šviesiau. Ir širdyje linksmiau. Gal sesė ir teisi?..“ Netikėtai suskambo telefonas… – Ninut, – išgirdo, kad Natalija verkia, – atleisk man. Nenorėjau tavęs įžeisti. Priešingai – norėjau pradžiuginti… – Ką tu, mano mergaite, aš jau seniai nepykstu, – ir Ninos balse pasigirdo dėkingi, susijaudinimo ašarų gaideliai, – ir atleisti tau net nėra už ką: visiškai teisi esi, o tapetai nuostabūs. Po švenčių imsimės mano sandėlio. Jei tik sutiksi, žinoma. – Žinoma, sutiksiu! Su džiaugsmu padėsiu! O šiandien? Tokia diena… Neįsivaizduoju, kaip Naujuosius sutiksiu be tavęs… – Aš taip pat… – Tai ruoškis, – nudžiugus užplūdo žodžiais Natalija, – pas mus jau viskas paruošta: ir gyva eglutė, ir girliandos, ir žvakutės. Viskas, kaip tu mėgsti. Ir nesirūpink niekuo: beveik viską jau padariau. Žinau tave: išlėksi po parduotuves. Aš gi iki paskutinės minutės tikėjau, kad susitaikysim ir Naujuosius švęsim kartu. Neškis, neskubėk. Saša atvažiuos pasiimti. Nina vėl priėjo prie lango. Dabar į šventinį miestą žiūrėjo visai kitomis akimis. Žiūrėjo ir tyliai mąstė: „Ačiū tau, mamyte… už seserį…“

Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Nesiklausė! Nesipasitarė! Kaip tik reikia sugalvoti užeiti į svetimą

Uncategorized

018

Vieną dieną vieniša senjorė šėrė benamį šunį, o tai, kas įvyko vėliau, ją visiškai šokiravo

20241012, Užupio kaimas Šiandien noriu užrašyti, kaip mano paprasta diena netikėtai pasikeitė ir ką iš

Uncategorized

015

Dovana: Prisėsk, sūnau, papasakok, kaip sekėsi šiandien – šventinio vakaro stebuklas, kai mūsų penkiametis Andriukas su tėčiu Viktoru prie jaukios eglutės ima rūpintis nuskriaustu draugu iš kaimyninio laiptinės, kol mama Polina ruošia vakarienę, o likus parai iki Naujųjų metų visa šeima ieško būdų atkurt teisingumą ir dovanoja tikrą kalėdinį stebuklą Koliai, kurio šventinė dovana liko netikėtai nepastebėta.

DOVANA Na, sūneli, pasakok, kaip tau sekėsi, kaip praėjo diena? Po darbo grįžęs tėtis Vytautas pasodina