Zibainis

Man yra 47 metai. Esu paprasta moteris, sakyčiau, pilka pelė. Nei graži, nei puikios figūros savininkė, vieniša.

– Mama, juk man jau dešimt metų, tiesa? – staiga paklausė Mantas, grįžęs iš mokyklos. – Na ir kas? – nustebusi atsisuko mama į sūnų. – Kaip tai „na ir kas“? Nejaugi pamiršote, ką pažadėjote su tėčiu, kai man sukaks dešimt? – Pažadėjome? Ką pažadėjome leisti? – Leisti turėti šunį. – Ne! – išsigandusi sušuko mama. – Ko tik nori, tik ne šuns! Gal geriau nupirksim tau elektrinį paspirtuką? Patį brangiausią. Bet tada pažadėk, kad apie šunį daugiau neprasitarinėsi. – Tai va kokie jūs… – įsižeidęs suraukė lūpytę sūnus. – O dar mokote mane laikytis žodžio… O patys savo pažadų neprisimenate… Na gerai… Sūnus užsidarė savo kambaryje ir neišėjo iki pat tėčio sugrįžimo iš darbo. – Tėti, o tu prisimeni, ką pažadėjot su mama… – vėl pradėjo, bet tėtis pertraukė: – Mama jau paskambino ir viską papasakojo! Tik nesuprantu, kam tau to reikia? – Tėti, aš juk seniai svajoju apie šunį! Jūs gi žinote! – Žinom, žinom! Paskaitęs pasakų apie Mažylį ir Karlsoną, ir elgiesi kaip vaikas! Maža ką mes su mama norim. O tu žinai, kad veisliniai šunys labai brangūs? – O man ir nereikia veislinio, – greitai atkirto sūnus. – Tiks ir paprastas, net beglobis. Internete skaičiau, kad beglobiai šunys labai nelaimingi. – Ne! – pertraukė tėtis. – Koks dar neveislinis? Kam tokio reikia? Ji gi negraži! Darykim taip, Mantai. Sutiksiu priimti namo beglobį šunį, bet tik jei jis bus veislinis ir jaunas. – Būtinai toks?… – suraukė nosį Mantas. – Taip! – tėtis žvilgtelėjo į mamą ir jai nepastebimai pamerkė. – Juk pats su juo užsiimsi, dresuosi, į parodas vesies. O seną šunį dresuoti per vėlu. Jei surasi gražų, veislinį, jauną, beglobį šunį mieste, tada mes tave suprasime ir leisime. – Gerai… – atsiduso berniukas. Jis dar niekada nebuvo sutikęs gatvėje veislinio beglobio šuns. Bet vilties neprarado. Sekmadienį Mantas paskambino draugui Vytui ir po pietų ėmė ieškoti šuns. Beveik visą miestą apsėjo, bet nei vieno beglobio veislinio šuns nerado. Gražių šunų buvo, bet visi su šeimininkais ir su pavadžiais. – Viskas, – pavargęs tarė Mantas. – Gana… Žinojau, kad nieko nerasim… – O gal sekmadienį važiuojam į prieglaudą, – pasiūlė Vytas. – Girdėjau, kad ten ir veislinių būna. Tik reikia surasti adresą. O dabar norisi pailsėti. Vaikai atsisėdo ant tuščio suoliuko ir svajojo, kaip parsives labai gražų šunį iš prieglaudos ir kartu jį dresuos. Pasvajoję, pailsėję, ėjo į kiemą. Staiga Vytas truktelėjo Mantą už rankovės ir parodė į šoną. – Mantai, žiūrėk. Mantas pamatė mažą, purviną baltą šuniuką, kuris keistai šlubčiodamas tupčiojo per šaligatvį. – Kiemo mišrūnas, – pasakė Vytas ir sušvilpė. Šuniukas atsisuko, nudžiugo ir bėgo link vaikų. Bet paėjėjęs du metrus, sustojo. – Nepasitiki žmonėmis, – atsiduso Vytas. – Matyt, jį kažkas stipriai išgąsdino. Mantas ir pats švelniai sušvilpė, ištiesė ranką. Šunelis prikišo snukutį, ir kai Mantas pribėgo visai arti, šuniukas nepabėgo, tik nedrąsiai vizgino purviną uodegėlę. – Eime, Mantai, – susirūpinęs tarė Vytas. – Kam tau toks šuo? Juk ieškai veislinio. O tokiam tik tiktų vardas Knapė. – Vytas nusigręžė ir sparčiai nuėjo. Mantas dar paglostė šuniuką ir nuliūdęs nuėjo paskui draugą. Iš tiesų, mielai būtų pasiėmęs Knapę. Staiga už nugaros šuniukas cyptelėjo. Mantas sustingo, šuniukas inkštė. Vytas irgi stabtelėjo, pažiūrėjo ir sušnabždėjo: – Mantai, eik greitai! Tik neatsisuk! Jis taip į tave žiūri! – Kaip – taip? – Tarsi tu – šeimininkas, o tu jį palieki. Bėgam. Vytas nubėgo, bet Mantui kažkodėl kojos tapo sunkios. Jis ilgai stovėjo ir bijojo atsisukti. Bet kai ryžosi bėgti, kažkas švelniai patraukė už kelnės. Pažvelgęs žemyn, pamatė žvilgsnį – ištikimas juodas šuns akis. Ir čia Mantas, pamiršęs viską pasauly, paėmė šuniuką ant rankų ir priglaudė prie krūtinės. Jis jau žinojo – jei tėvai neleis priimti jo šuns, šį vakarą pabėgs iš namų. Kartu su Knapė. Bet tėvų širdis – taip pat jautri… Kitą dieną Mantą po mokyklos pasitikdami laukė ne tik tėtis su mama, bet ir išmaudytas, baltas, linksmas šuniukas Knapė. Mamos pažadas Mantui: ar išsipildys svajonė turėti šunį dešimtojo gimtadienio proga?

Mama, juk man jau dešimt metų, tiesa? netikėtai paklausė Mykolas, parėjęs iš mokyklos. Na ir kas?

Uncategorized

027

Raiva Grigorjevna, kodėl manote, kad aš turiu išlaikyti jūsų sūnų? Jis mano vyras, jis vyras, jis turėtų išlaikyti mane, o ne atvirkščiai

2024rokas, rugsėjo 12d., Vilnius mano dienoraštis Šiandien po pietų skambėjo ne švelnus telefonas, o

Uncategorized

0206

Anapilin likimo nuskriausta septyniasdešimtmetė Ona Petravičienė sėdėjo ligoninės parke ant suolelio ir verkė – nei sūnus, nei duktė neatvažiavo jos pasveikinti; tik kambario draugė ponia Janina ir valytoja Marija padovanojo po mažą dovanėlę bei obuolį, o slaugos namų personalas liko abejingas. Visi žinojo, kad į šią įstaigą vaikai atveža senolius, tapusius našta. Sūnus Oną „poilsio ir gydymui“ apgyvendino čia, nes ji trukdė marčiai, ir tik pažadėjo, kad viskas bus kaip namuose. Užrašyta sūnui dovanojimo sutartimi butą, Ona nebegalėjo grįžti – vaikai su šeima persikėlė gyventi pas ją, prasidėjo barniai su marčia, sūnus ją ėmė ignoruoti. Vėliau jis atgabeno Oną į slaugos namus, pasižadėjęs greitai grįžti, bet atvežė tik kartą – atnešė du obuolius, du apelsinus ir greitai išėjo. Jau antri metai Ona čia palikta viena. Paskambinusi namo, suprato, kad sūnus pardavė jos butą – ieškoti jo beprasmiška. Skaudžiausia, kad dėl sūnaus Ona kadaise atstūmė dukrą. Gimusi kaime, Onutė ištekėjo už vaikystės draugo Petro, išsikėlė į miestą, nes kaimynas žadėjo gerą gyvenimą ir butą. Pora susikūrė gyvenimą, bet Petras žuvo avarijoje. Ona liko našlė, auginanti du vaikus, dirbo valytoja. Sūnus įsivėlė į nemalonumus – jai teko skolintis pinigų, kad jo neiškeltų į areštinę, daug metų grąžino skolas. Dukra Dalia susilaukė vaiko, vėliau sūnus sunkiai sirgo – vyras ją paliko, ji užmezgė ryšį su našliu, gimusiu sergančiai dukrai. Kai šiam prireikė pinigų operacijai, Ona atsisakė duoti dukrai, nes norėjo padėti sūnui, todėl Dalia nutraukė santykius ir dvidešimt metų negrįžo. Prieš savaitę Daliai susapnavus Oną, ją nuvargino ilgesys ir gėda, todėl surado motiną, pažadėjo, kad išsiveš gyventi į jų namus pajūryje, kaip siūlė jos vyras. Ona apsikabino dukrą, verkė iš laimės, o pabaigoje mintyse aidėjo: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgi būtų tavo gyvenimo metai šioje žemėje, kurią tau duoda Viešpats, tavo Dievas.“

Aldona Juozapaitienė sėdėjo ligoninės parko suolelyje ir braukė ašaras. Šiandien jai sukako 70 metų

Uncategorized

010

Vienintelis vyras šeimoje Ryte, pusryčiaudama, vyresnioji dukra Vėra, žiūrėdama į išmaniajam telefone švytinčius skaičius, paklausė: – Tėti, ar matei, kokia šiandien data? – Ne, kas gi su ja ne taip? Dukra vietoj atsakymo parodė ekraną: jame rikiavosi skaičiai – 11.11.11, reiškia, 2011 metų lapkričio 11-oji. – Juk čia tavo laimingas skaičius – 11, šįryt net trys iš eilės. Laukia stebuklinga diena! – Tavo žodis saldus kaip medus, – šyptelėjo Valerijus. – Taip, tėveli, – į pokalbį įsiterpė jaunesnioji Neringa, irgi neatitraukdama akių nuo telefono. – Šiandien skorpionams, sako, numatomas įdomus susitikimas ir dovana visam gyvenimui. – Oho, įdomu. Tai gal kokioje Europoje ar Amerikoje numirė nežinomas giminaitis, ir iš paveldėtojų – vien mes, ko gero, milijonieriai… – Milijardieriai, tėti, – išlaikė tėčio pašaipą Vėra. – Milijonas – smulkmena tau. – Gal ir taip… Ką darysime su tokiais turtų kalnais? Gal pirmiausia perkame vilą Italijoje ar Maldyvuose? Paskui – jachtą… – Ir sraigtasparnį, tėti, – įsijungė fantazijoms Neringa. – Noriu nuosavo sraigtasparnio… – Kodėl gi ne. Bus tau sraigtasparnis. O ko tu norėtum, Vėra? – Noriu nusifilmuoti Bolivudo filme drauge su Salmanu Chanu. – Pff, kas čia tokio! Paskambinsiu Amita Bachčanui, susitarsime… Gerai, svajoklės, užteks valgyti, metas ruoštis išeiti. – Va, net pasvajoti neleidžia, – atsiduso Neringa. … Vienas vienintelis vyras namuose, – ir tai aš, Valerijus, – pagalvojo jis, vėlai vakare dėdamas pirkinius į maišus prekybos centre. Tai buvo viena iš tų dienų, kai atrodo, lūkesčiai subliūkšta: vietoj dovanų liko tik nuovargis po darbų… … Vienintelis vyras šeimoje Romanas apie Valerijų – paprastą vyrą iš mažo Lietuvos miestelio, našlį, besistengiantį užauginti dvi pašėlus žavias dukras, kol vieną skaičių magija pažadėtą dieną jo gyvenimo nesudrumsčia keistas susitikimas su benamiu berniuku. Tai istorija apie žmogiškumą, meilės jėgą, apie pašaukimą būti stipriu, kai esi vienintelis vyras šeimoje.

Vienintelis vyras šeimoje Ankstyvą rytą, pusryčiaujant virtuvėje prie seno klevo lango, vyriausia duktė

Uncategorized

026

Ryte Michailui Sergejevičiui pasidarė blogiau – jis dūso: „Nikita, man nieko nereikia, jokių jūsų vaistų, tik leisk atsisveikinti su Bičiuliu. Prašau, atjunk viską…“ Į palatą susirinko vyrai iš viso skyriaus, o Nikita suprato, kad tai gali būti paskutinis prašymas; Emili Daktarienei paprašius, jis rizikavo darbu, kad Michailas galėtų apkabinti šunį paskutinį sykį. Tą rytą palatoje stovėjo mirtina tyla, ašaros ir šuns verksmas, vėliau Nikita suprato, kad firma – ne viskas, paaukojo karjerą dėl žmogiškumo, išėjo iš ligoninės, kartu su Bičiuliu, o Aistė jam ištarė: „Tu ne niekam tikęs – tu geriausias!“; po kelerių metų, gražioje Lietuvos sodyboje, Nikita stumdė vežimėlį, prie upės lakstė Bičiulis ir Aistė juokdamasi sakė: „Mums, atrodo, nė auklės neprireiks – Bičiulis visada šalia.“

Rytą Mykolui Sergejevičiui pablogėjo. Jis sunkiai kvėpavo. Nikitai, man nieko nereikia. Jokių tų jūsų

Uncategorized

018

Močiutė – angelas sargas: kaip Babulė Ona tapo Alionai tikra šeima, išgelbėjo nuo draugo-aferisto ir liko šalia net po mirties

SENELĖ ANGELAS SARGAS Tėvų Miglė neprisiminė. Tėvas paliko mamą, kai ji dar tik laukėsi, o daugiau apie

Uncategorized

092

BEZDAIMIS

Aš prisiminiau, kaip Neringa neturėjo kur nuvykti. Iš tikrųjų nebuvo jokios galimybės Kelias kelias galėčiau

Uncategorized

040

– Liuda, tu visai pamišai prieš pensiją! Juk tavo anūkai jau į mokyklą eina, apie kokias čia vestuves svajoji? – tokius žodžius išgirdau iš sesers, kai pranešiau, kad išeinu už Toliaus. Bet ką bevilkt – po savaitės mudu su Tolium susirašome. Žinojau, kad į mūsų šventę sesė neatvažiuos – gyvename skirtinguose Lietuvos kampeliuose, o ir triukšmingų su šūkiais „Kartus!” balių savo šešiasdešimtmečiui rengti neketinome. Ramiai užsiregistruosim ir pasėdėsim dviese. Galėjom ir visai oficialiai nesusirašyti, bet Tolius reikalavo – jis džentelmenas iki kaulų smegenų, mat be antspaudo pase gyventi nesutinka: „Ką, aš vaikas? Mums reikia rimtų santykių.“ Man Tolius ir atrodo kaip vaikis, tik su žilais plaukais… Kai pasakiau seseriai, kad vėl būsiu nuotaka, ji liko be žado: „Taigi tik metai praėjo, kai Vyta mirė, o tu jau – naują vyrą? Bent jau iš padorumo palauk penkerius metus!“ – atkerta. O aš klausiu: „Tai laukti, kol sulauksiu teisingo laiko būti laiminga?“ – „Pati žinai, kaip nori, bet nesuprantu tavęs ir nepalaikau“, – sako. O aš galvoju – jei mudviem liko tik metai gyvent, laukti neketinu! Dabar tik supratau, ką reiškia gyventi dėl savęs, džiaugtis lietumi per langą kavinėje ar eiti į kiną su mylimu žmogumi. Juk tiek metų dirbom dėl vaikų ir anūkų – o dabar atėjo laikas man pabūti laiminga! Rodos, niekada gyvenime taip nesidžiaugiau kaip dabar, kai mudu su Toliumi, šešiasdešimtmetis ir šešiasdešimtmetė, vestuves atšventėm mažoje kavinukėje, apsupti savų žmonių, su ašarojančia ir besišypsančia seserimi. Štai tokios tos lietuviškos laimės pamokos: niekada nevėlu pradėti gyventi dėl savęs!

Ona, tu gal iš proto išėjai? Jau tavo anūkai kuprines į mokyklą tempia, o tu sugalvojai tuoktis?