Zibainis – Page 21

– Tu dėl šios meilės išplaukai iš instituto!

Kad dėl šios meilės išmetei mus iš universiteto! Mes tave planavome siųsti mokytis, o ne susituokti!

Lietuvos mergaitė Giedrė su drauge vaikščiojo Vingio parke, kai staiga pamatė vyrą ir moterį. Jie apkabinosi, o jis šnabždėjo kažką į ausį. Moteris laimingai šypsojosi. Giedrė žiūrėjo į juos plačiai atvertomis akimis ir negalėjo atitraukti žvilgsnio. – Giedre, ką veiki? Giedre! – nustebo draugė. – Nieko, eikime, – staiga pasakė Giedrė. Mergaitės atsisveikino. Giedrė ėjo namo, manydama, kad tai negali būti tikra! – Tėti, kaip taip?! Kaip galėjai taip su mama?! – ji nebelijo matyto.

Gintarė Petrauskaitė su drauge Liną Kazlauskienę pasivaikščiojo Vingio parke, kai staiga pastebėjo porą.

– Negaliu patikėti! Mano geriausias draugas – iš tikrųjų Aleksijaus tėvas! Jis daugiau nei ketverius metus prižiūrėjo sūnų ir negalėjo susimąstyti, kad jis ne mano.

Negaliu patikėti! Mano geriausias draugas pasirodė būti mano sūnaus tėvu! Keturius metus jį auginau

Turtingas berniukas nubluksta, kai mato benamį, kuris jam panašus – niekada neįsivaizdavo, kad turi brolį!

Vieną auštą naktį jaunasis milijonierius, turintis šimtą tūkstančių eurų, susitiko su vargšų berniuku

Vestuvių naktis turėtų būti laimingiausia moters gyvenimo akimirka. Sėdžiau prieš makiažo stalą, lūpų dažai vis dar švieži, klausydama, kaip šventiniai būgnų garsai lauke lėtai tylėjo. Mano vyro šeima atsipalaidavo po šventės. Nuotakos kambarys buvo prabangiai papuoštas, auksinė šviesa apšvietė tekantį raudoną šilko juostų srautą. Bet mano širdis buvo sunki, neramus pranašymas slypėjo viduje.

20230812 Vakaras pradėjo keistai. Švelnus bakstelėjimas į duris išgirdau, kai jau beveik užmigau.

Buvo 1950 metų žiema, o šaltis įkando iki kaulų. Tamsioje patalpoje, su plytų sienomis ir drėgmės kvapu, vos septyniolikos metų jauna mergaitė dusėjo, laikydama patalynę, kai kontrakcijos ją veržė. Ji buvo viena, išskyrus gimdytoją – vyresnę moterį su šiurkščiomis rankomis ir širdimi, pripratusią prie tragedijų.

1950m. žiemos šaltis skverbėsi iki kaulų. Mažoje, tamsioje kambaryje su plytų siena ir drėgną kvapą

Mano dukra ir mano vyro sūnus mirė prieš 2 metus – po to, vieną dieną, mano anūkai šaukė: „Močiute, žiūrėk, tai mūsų mama ir mūsų tėvas!“

Močiutė Viltė Petrauskienė: Mano dukra ir sūnus įžengė į kitą pasaulį prieš du metus. Tada, vieną dieną

Metus lėtai nykau nuo nežinomos ligos, o vakar stebėjau, kaip mano pačionė įpilė balto miltelio į mano cukraus puodelį.

Baltojo porceliano cukrinė su paprasta gėlių iš lauko gėlių rašteliu stovėjo ten pat, kur visada tik

„Kada gi tavęs nebebus?“ — šnabždėjo svainė šalia mano ligoninės lovos, nežinodama, kad viską girdžiu ir diktofonas viską įrašo.

Kada tavo nebus? šnabždėjo dukra. Jos kvėpavimas šiltas, o ausyse dūzda pigios kavos aromatas.