Mano močiutė mano anūksės globojimas ne tiesiog uždavinys, o tikras pasakų miškas. Visi mano draugai
Žinai, aš nebesveikinu niekam, niekam nekviečiu, nepasidalinu derliaus ar įrankiais čia kaime vis dar
Mano uošvis neteko žado pamatęs, kaip mes gyvename. Prisiminimai apie mūsų pažintį su Robertu vis dar
Atsimeni, sakiau Vytautui, kad gal galėtume pakviesti jo mamą vakarienės pas mus? Negalėjau дeven įsivaizduoti
Vienas skambutis iš mano marčios visiškai pakeitė mano norą padėti jaunai šeimai įsikelti į naują būstą
Raud iš mano namų! šaučiau į savo svoką, kai ji vėl pradėjo manęs įžeisti. Vienas dalykas, ko visą gyvenimą
Man 27-eri metai, bet savo namuose gyvenu taip, tarsi nuolat turėčiau atsiprašinėti už tai, kad egzistuoju. Baisiausia – mano vyras sako, kad tai “normalu”.
Man 27-eri ir jau dvejus metus esu ištekėjusi.
Vaikų neturime. Ne todėl, kad nesvajojame, bet nuo pat pradžių sakiau: pirmiausia – namai, kuriuose būtų tikri namai. Ramybė. Pagarba. Vidinė harmonija.
Deja, mūsų namuose seniai nėra ramybės.
Ir ne dėl pinigų. Ne dėl darbo. Ne dėl sunkių ligų ar tikrų tragedijų.
O dėl vienos moters.
Mano vyro mama.
Iš pradžių galvojau – gal tik griežtesnė, mėgsta kontroliuoti. Ta tipiška lietuviška anyta, kuri viską stebi ir turi savo nuomonę.
Stengiausi būti mandagi. Kantri. Nuryti nuoskaudas.
Sakiau sau: ji jo mama… apsipras… priims… reikia laiko.
Bet laikas jos neramino.
Laikas darė ją drąsesnę.
Pirmąkart pažemino – atrodė smulkmena.
Pasakė tarsi juokais:
— Na, jūs jaunos martynos… per daug norit pagarbos.
Aš tik nusišypsojau, kad nebūtų nejauku.
Vėliau prasidėjo “pagalba”.
Ateidavo lyg palikti uogienių, atnešti valgį, pasitikrinti kaip gyvenam.
Bet visada elgdavosi vienodai.
Žiūrėdavo, tikrindavo, kilnodavo daiktus.
— Kodėl čia taip?
— Kas tau liepė padėti būtent ten?
— Jei būčiau tu, niekada nedaryčiau…
Ir blogiausia – sakydavo tai ne tik man.
Sakydavo vyrui prieš akis.
O jis nieko.
Nestabdė jos.
O jei kažką sakydavau, iškart:
— Baik, nereaguok taip jautriai.
Pradėjau jaustis lyg pamišusi.
Lyg perdėčiau.
Lyg aš būčiau “problema”.
Vėliau prasidėjo apsilankymai be įspėjimo.
Durų skambutis. Raktas. Ir ji viduje.
Visada ta pati frazė:
— Aš juk savas žmogus. Jaučiuosi čia kaip namie.
Pirmus du kartus nuryjau.
Trečią pasakiau ramiai:
— Prašau, įspėkite. Kartais esu pavargusi, miegu, dirbu.
Ji pasižiūrėjo, lyg būčiau nedrąsi.
— Tu man nurodysi, kada ateiti pas sūnų?
Vakare vyras surengė sceną.
— Kaip galėjai ją įžeisti?
Netikėjau.
— Neįžeidžiau. Tik ribas nubrėžiau.
Jis tik tiek:
— Mano namuose anytos niekas nevys.
Mano namuose.
Ne mūsų.
Nuo tada slapstydavausi.
Nesijaučiau laisvai savo bute.
Negrojau muzikos.
Nesijuokiau garsiai.
Gamindama bijojau, kad vėl pasakys “jau vėl tas pats?”
Tvarkydama bijojau: “nešvaru.”
Ir baisiausia – pradėjau nuolat atsiprašinėti.
— Atsiprašau.
— Nebepasikartos.
— Nenorėjau.
— Ne taip pasakiau.
— Neturėjau omenyje to.
Moteris, 27-eri… kuri atsiprašo, kad kvėpuoja.
Praeitą savaitę atėjo, kai vyras buvo darbe.
Buvau namie – su treningais, surišta plaukais, peršalusi.
Įėjo be skambučio.
— Kaip atrodai… – sako. – Čia toks likimas mano sūnui?
Netyliu.
Ji įėjo į virtuvę ir atidarė šaldytuvą.
— Nieko gero čia.
Tada spinta.
— Kodėl puodeliai čia?
Pradėjo dėlioti, murmėti, tvarkyti.
Tik stovėjau.
Ir tuomet ji pasakė:
— Prisiminik – jei nori likti žmona… turi būti savo vietoje. Ne virš sūnaus.
Viduje kažkas perlūžo.
Ne ašaros. Ne riksmas.
Tylus suvokimas – pasiekiau ribą.
Vyras grįžo, ji karaliauja ant sofos.
Tyliai sakau:
— Reikia pasikalbėti. Nes taip nebegali būti.
Jis nežiūri.
— Ne dabar.
— Dabar.
Jis atsidūsta.
— Vėl?
— Nebejaučiuosi saugi savo namuose. Ji ateina be įspėjimo. Žemina. Kalba kaip su tarnaite.
Jis tik kvatojasi.
— Tarnaitė? Nesąmonė.
— Tai ne nesąmonė.
Ir ji nuo sofos:
— Jei neturi kantrybės, ne žmona šeimai.
Ir nutiko baisiausia.
Vyras – ne žodis mano gynybai.
Prisėda šalia jos.
Ir tik kartoja:
— Nedramatizuok.
Pirmą kartą pamačiau aiškiai.
Jis ne tarp dviejų moterų.
Jis – vienoj pusėj.
Pusėj, kur jam patogu.
Pasižiūrėjau į anytą. Tada į vyrą.
Ir tik tiek:
— Gerai.
Nesiginčijau.
Neverkiau.
Neaiškinau.
Tik išėjau į miegamąjį.
Sukroviau daiktus į krepšį.
Pasiėmiau dokumentus.
Kai išėjau į koridorių, sustabdė:
— Ką darai?!
— Išeinu.
— Tu išprotėjai!
— Ne. Atsibudau.
Anytė šypsosi, tarsi laimėjo.
— Kur eisi? Grįši.
Ramiai atsakiau:
— Ne. Jūs norite namų, kuriuose valdytumėte. Aš – namų, kuriuose galėčiau kvėpuoti.
Vyras čiupinėja krepšio rankeną.
— Negali išeiti dėl mano mamos.
Žiūriu:
— Išeinu ne dėl jos.
Jis sustingo.
— Tai dėl ko?
— Dėl tavęs. Tu ją pasirinkeiai. O mane palikai vieną.
Išėjau.
Ir žinot, ką pajutau lauke?
Šaltį, taip.
Bet ir laisvę.
Pirmą kartą per kelis mėnesius niekam neatsiprašinėjau.
❓ Kaip jūs elgtumėtės mano vietoje – liktumėt ir “kentėtumėt dėl šeimos”, ar išeitumėt akimirksniu, kai vyras nutyli, kai jus žemina? Man 27-eri, o gyvenimas teka keistai, tarsi sapnas, kuriame nuolat atsiprašau, kad tiesiog esu.
Aš 37metė, ilgą laiką išsiskyrusi. Prieš dešimt metų mano buvęs vyras, Mindaugas, nusikepė ir aš niekada
Vieną dieną tėtis pakvietė mane į savo kambarį: sakė, kad turime pasikalbėti apie rimtą reikalą. Turiu pripažinti, šiek tiek sunerimau. Svetainėje manęs laukė moteris.
Mano šeima visada sukosi apie tėtį – jis mane užaugino, rūpinosi manimi ir buvo mano tvirtas ramstis. Po mano gimimo mama mus paliko, o tėtis nusprendė daugiau nesituokti, galbūt bijodamas dar kartą nusivilti. Gyvenimas tėčiui nebuvo lengvas, todėl norėjau greičiau užaugti, kad galėčiau jį palaikyti ir padėti, kuo tik galiu.
Dėl prastos mūsų šeimos finansinės padėties pradėjau dirbti būdama penkiolikos. Rašiau straipsnius vietiniams laikraščiams, po trejų metų gavau geresnį darbą. Dar po kelių metų įsidarbinau biure – tai leido man tapti nepriklausoma ir išlaikyti save bei tėtį. Vieną dieną tėtis pakvietė rimtam pokalbiui, kaip pats pasakė. Jaučiausi truputį nerami. Svetainėje manęs laukė moteris, kuri, kaip tėtis pasakė, buvo mano mama.
Pamačiusi mane, ji pravirko, atsiprašė ir bandė mane apkabinti, bet negalėjau apsispręsti ją apkabinti. Atsargiai išsilaisvinau iš jos glėbio ir, nieko daugiau nepasakiusi, išėjau, palikdama ją su tėčiu. Nusprendžiau leisti tėčiui spręsti šią situaciją taip, kaip jam atrodo tinkamiausia. Negaliu atleisti žmogui, kuris mus paliko su tėčiu ir net po tiek metų nepasivargino pasveikinti su gimtadieniu. Vieną dieną tėtis mane pasikvietė į savo kambarį sakė, kad nori rimtai pasikalbėti. Turiu pripažinti
