Zibainis

Santuoka iš išskaičiavimo: Kaip į kaprizingos podukros prašymą verslininkas Sergejus atsakė netikėtu pasiūlymu ir kodėl netikra santuoka greitai pasikeitė į tikrus jausmus

SANTUOKA DĖL NAUDOS Gediminai Vytautai, ar galiu su jumis pasikalbėti? prie kabineto durų pasirodė šviesiaplaukės

Uncategorized

0295

Mano istorija kitokia. Anyta žinojo, kad jos sūnus man neištikimas su kaimyne – ir slėpė tai nuo manęs. Sužinojau, kai ji pastojo… tuomet šeima nebegalėjo slėpti tiesos. Šešerius metus buvau ištekėjusi, kol viskas subyrėjo. Gyvenome kartu, dirbome, dar neturėjome vaikų. Nebuvome tobuli, bet tikėjau, kad esame šeima. Beveik kiekvieną sekmadienį lankydavome jo tėvus. Vakarieniaudavome, kalbėdavomės, padėdavau virtuvėje. Jaučiausi tos namų dalimi. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad prie to paties stalo sėdi žmonės, žiūri man į akis… ir slepia tokią paslaptį. Kaimynė nuolat su jais būdavo – ji ne šiaip moteris „iš laiptinės“, ji buvo artima, beveik kaip giminaitė. Užeidavo dažnai, kartais netikėtai, kartais likdavo valgyti, kartais užsibūdavo iki vėlumos. Niekada nieko neįtariau, buvau įsitikinusi, kad šeima turi ribas. Net neturėjau minčių, jog įmanoma, kad tokioje normalioje šeimoje galėtų vykti tokie dalykai… visų akivaizdoje. Anyta visada ją gindavo. Jei kas nors ką nors pasakydavo – ji pateisindavo. Jei kaimynė ko nors prašydavo – anyta pirmoji padėdavo. O vyras… jis irgi visada būdavo „užimtas“. Mačiau tai, bet tikėjau – „negalvosiu blogai, nesąmonė“. Tik keliais mėnesiais prieš viską susivokiau – kažkas ne taip. Vyras vis labiau nebūdavo namie: sakydavo, esą pas tėvus, padedąs, dirbąs. Niekada jo neseku – nesu ta, kuri seka ir tikrina. Bet anyta pradėjo keistai elgtis: šaltesnė, tolimesnė, mažiau maloni. Pajutau – tarsi ji elgiasi kaltai. Dieną, kai paaiškėjo tiesa, nebuvau pasiruošusi. Paskambino vyro teta. Ne iš karto. Pirmiausia pasiteiravo, kaip man sekasi, kaip darbe, kaip mudu su vyru. Tada – tyla, ir klausimas: „Ar dar gyvenat kartu?“ Atsakiau „taip“. Vėl tyla. Ir tada: „O tu nieko nežinai… apie kaimynę?“ Sąstingis per visą kūną. „Ką kalbate?“ – klausiu. Ir ji pasako tiesiai: „Ji laukiasi. Tavo vyras – tėvas.“ Sakė, kad visa tai jau „vieša paslaptis“ šeimoje. Kad mėnesiais bandė „suvaldyti situaciją“, bet niekas nedrįso man pasakyti. Padėjau ragelį ir atsisėdau lovos krašte. Vyras dar nebuvo grįžęs. Kai parėjo, aš jo jau laukiau. Paklausiau tiesiai: „Nuo kada tu su kaimyne?“ Jis – nepagailėjo. Tik nuleido galvą: „Nebuvo planuota…“ „Kiek laiko?“ „Daugiau nei metai.“ Griūva pasaulis. „Kas žino?“ Tada baisiausia: „Mama žino jau kelis mėnesius.“ Tą momentą – didžiausias smūgis. Kitą dieną nuėjau pas anytą. Įėjau be perspėjimo. Man nerūpėjo, ar jai patogu. Klausiau tiesiai: „Kodėl nepasakei?“ Ji žiūri ramiai. Be ašarų. Be virpesių. Tarsi žmogus, kuris nusprendė, kad jis – teisus: „Norėjau išvengti skandalo. Tikėjausi, jis išspręs viską su tavimi.“ Netikėjau. „Slepti, kad sūnus man neištikimas su kaimyne – ar tai vadini, kad mane ‘saugai’?“ „Nenorėjau sugriauti jūsų santuokos.“ Supratau paprastą dalyką: niekada nebuvau saugoma. Buvau patogi. Apgauta visų. Tada šeima pradėjo „padėti“. Kištis, aiškinti, raginti nebūti „kategoriska“. „Nedaryk skandalo“, sakė. Lyg problema – ne išdavystė, o mano reakcija. Pasirašiau skyrybas. Kaimynė kuriam laikui išvyko pas savo mamą. Anyta nustojo su manimi bendrauti. Buvęs vyras tapo tėvu su ja. Likau viena – ne tik be vyro, bet ir be šeimos, kurią maniau turinti. Blogiausia – ne tik neištikimybė. Tai – kolektyvinė išdavystė. Skyrybų dieną jau buvau palaužta ne tik dėl vyro išdavystės, o dėl to, kad mane išdavė visa jo šeima. Šešerius metus sekmadieniais ėjau pas juos – gaminau, padėjau, juokiausi, švenčiau. Maniau, kad mane myli. O tiesa – jie žiūrėjo man į akis ir žinojo. Žinojo. Tylėjo. Saugodavo jį. O manęs – niekada. Anyta mane išdavė ne tą dieną, kai sužinojo. Ji išdavė kiekvieną kartą, kai apkabindavo ir sakydavo „viskas gerai“, kai jos sūnus manė vaiką kitai. Ir tada supratau – yra skausmas didesnis už partnerio išdavystę: šeimos stalo išdavystė… keičia žmogų amžiams. ❓ Klausimas jums: Kaip jūs manote – jei antroji pusė jumis nesirūpina, o jo šeima žino ir tyli – ar jie bendrininkai, ar „tai ne jų reikalas“? Ir ką darytumėte mano vietoje?

Mano istorija kaip iš kokio serialo, tik deja ne komedija. Mano anyta seniai žinojo, kad jos sūnus su

Uncategorized

0670

Mano vyras Naujųjų metų vakarą pasikvietė savo buvusiąją į mūsų namus – tai buvo jo didžiausia klaida. Viskas prasidėjo prieš dvi savaites, kai jis pareiškė, kad sūnus nori švęsti kartu, todėl buvusioji atvyks pas mus tik vienai nakčiai. Nors visad nepritariau, vėl pasidaviau. 31-ąją bėgiojau kaip pamišusi: blizginau namus, gaminau salotas pagal močiutės receptą ir vyro mėgstamiausią šaltieną – ne norėdama įtikti, tiesiog nenorėjau išgirsti priekaištų. Jie atėjo devintą – ji šalti elegantiška kaip žiema, o sūnus net nepažvelgė į mane. Prasidėjo inspekcijos: kilimas – prastas skonis, majonezo – per daug, niekas – ne tinka, sūnus nenori – geriau čipsų. Vyras dingsta: pilsto vyną, šypsosi dirbtinai, ignoruoja akivaizdų žeminimą. Jo taktika – jokių skandalų, tiesiog išgyventi vakarą. Aš – tyli, besišypsanti, tobula šeimininkė, bet viduje jaučiuosi nematoma. Penkios minutės iki vidurnakčio – televizorius, taurės šalia, ji ištaria: „Noriu išgerti už MUS, kad ir po visko likome šeima dėl sūnaus.“ Jo žvilgsnis ir šypsena jai – ne svečio, o artimo žmogaus. Tą akimirką supratau – ne esu moteris, o fonas jų „šeimos“ spektaklyje. 00:15 – pakilau, pasakiau: „Jūsų šeima – pilna, mano vietos prie šio stalo nėra. Eisiu švęsti pas draugę. Rytoj – išsivalykite patys: jūs – šeima, tarnų čia nebebus.“ Išėjau į žiemą, jausmas – pagaliau laisva. Prasidėjo sunki žiema, po mėnesio – skyrybos. Jis grįžo į praeitį, jų „antras šansas“ žlugo. Aš sau padovanojau kelionę ten, kur jūra ir saulė – atradau save ir žmogų, kuris mane mato iš tikrųjų. Dabar šventė man – ne data, o jausmas: būti mylimai pirma, ne po kieno nors praeities. O ką tu manai – kai vyras buvusiąją iškelia aukščiau dabartinės, ar tai meilė, ar tiesiog baimė likti vienam?

Vyras nusprendė Naujus metus sutikti su savo buvusia. Na, jo klaida tikra “naujųjų metų bomba”

Uncategorized

0101

„Nesiruošiu eiti į tą prakeiktą kaimą laidoti tavo motinos,“ sušnibždėjo jos vyras. Bet kai sužinojo apie jos banko sąskaitą, atvyko su gėlėmis.

Balandžio 1 d., pirmadienis, ryto šviesa dar nepateko į kambarį, o aš jaučiu, kaip telefonas skamba lyg

Uncategorized

DVI SESERYS… Gyveno kartą dvi seserys. Vyresnioji Valentina – gražuolė, sėkminga, turtinga, o jaunesnioji Zoja – skaudžios lemties girtuoklė. Apie grožį tuo metu jau nebuvo ką sakyti: 32 metų Zoja labiau priminė senutę – liesa, išbrinkusiu, melsvu veidu, apšiurusiais, susivėlusiais plaukais, neregėjusi nei muilo, nei šukos. Valentina nesyk bandė ištraukti seserį iš alkoholizmo liūno: vežė į prabangias klinikas, pas žolininkes, viskas veltui. Nupirko jai mažą jaukų butelį, bet užrašė jį savo vardu, kad Zoja neiškeistų už butelį. Po pusmečio bute liko tik purvinas čiužinys, ant kurio ir gulėjo merdėjanti sesuo, kai Valentina atėjo atsisveikinti, nes ruošėsi išvykti gyventi į užsienį. O Zoja jau beveik nebekalbėjo – jėgų buvo tik vos praverti akis ir pro paburkusio voko plyšelius pamatyti neaiškų siluetą nešvariame lange. Šalia mėtėsi tušti buteliai, kuriuos dosniai tiekė vietos girtuoklėliai. Valentina negalėjo palikti sesers – sąžinė neleistų ramiai gyventi. Tad išsivežė Zoją pas tetą į gūdžią Lietuvos kaimo sodybą. Teta Ona, 68 metų dar energinga, vieniša moteris, rado Zoją vos alsuojančią, užkūrė samovarą arbatai, užpylė džiovintas žoleles, uogas ir tris dienas lašino Zojai į burną žolelių užpilus su medumi, kas pusvalandį net naktimis. Ketvirtą dieną davė šviežio ožkos Marijos pieno, vėliau – daržovių nuoviro, vištienos sultinio iš savo vištų. Po mėnesio Zoja jau galėjo atsisėsti, o tetulė ją kasdien vežė rogutėmis į pirtelę – žolelių kvapai persismelkė į Zojos plaukus ir net į mintis. Tetos meilė ir rankų šiluma stebuklingai prikėlė Zoją iš agonijos, kaip nepadėjo nei gydytojai, nei burtininkės. Zoja atgijo, pražydo skruostų raudonis, giedros akys, pradėjo tvarkytis, padėjo teta, išmoko melžti ožką, rinko kiaušinius, mezgė stebuklingas šales – užsakymų apstu, pinigų pakako. Po trejų metų gražuolė Zoja išsivežė mylimą tetą iš užkampio į ramų miestelį Lietuvos pajūryje: ten, nedideliame jaukiame namelyje su nedideliu sodu, jie su teta ir ištikimąja ožka mėgaujasi kasdieniu paprastumu, saulėtais rytmečiais, o jūros pakrantėje plaukioja dvi gyvenimo atgaivintos moterys. Žinot, kas nuostabiausia šioje istorijoje? Ji tikra.

DVI SESERYS Gyveno kartą dvi seserys. Vyresnioji buvo Jūratė tikra gražuolė, sėkminga, pasiturinti.

Uncategorized

076

Mano mamai – 89 metų. Prieš dvejus metus ji persikraustė gyventi pas mane. Kiekvieną rytą girdžiu, kaip ji keliasi apie 7:30. Tuomet tyliai kalbasi su savo sena kate ir ją pamaitina. Po to pasiruošia pusryčius ir su kavos puodeliu įsitaiso saulėtoje terasoje, kol „visiškai pabunda“. Vėliau pasiima grindų šluotą ir apeina visus namus (apie 240 kvadratinių metrų) – sako, jog tai jos kasdieninis sportas. Jeigu turi nuotaikos, gamina ką nors skanaus, tvarko virtuvę ar daro įprastus mankštos pratimus. Popiet – „grožio ritualų“ metas, kurie nuolat keičiasi. Kartais ji ima valyti didžiulę spintą – prabangiai aprengtą, tarsi muziejinę kolekciją. Vienus drabužius padovanoja man, kitus – pažįstamiems, dar kai kuriuos parduoda – tikra verslininkė! Aš nuolat juokauju: – Mama, jei tu būtum investavusi tuos pinigus, dabar gyventum pasakiškame prabangoje! Ji juokiasi: – Man patinka mano drabužiai. Be to, viskas liks tau. Tavo sesė, vargšelė, visai neturi skonio. Kad prasiblaškytume, maždaug penkis kartus per savaitę einame pasivaikščioti po tris kilometrus palei ežerą. Kartą per mėnesį – „mergaičių vakaras“ su draugėmis. Skaito daug ir nuolat naršo mano bibliotekoje. Kasdien telefonu kalbasi su savo 91 metų sese, kuri gyvena San Diege ir atvyksta pas mus du kartus per metus (beje, mano teta vis dar dirba buhaltere privačiam klientui). Be katės, didžiausias džiaugsmas – planšetė, kurią padovanojau praėjusį Kalėdų vakarą. Skaito apie mėgstamus rašytojus ir kompozitorius, klausosi žinių, žiūri baletą, operą ir dar daugybę dalykų. Vidurnaktį dažnai girdžiu, kaip sako sau: – Reikėtų jau eiti miegoti, bet YouTube pats paleido man Pavarotį. Ji ir jos sesuo tikrai laimėjo genų loterijoje. Tačiau mano mama vis tiek dejuoja: – Baisiai atrodau! – sako. Aš bandau ją motyvuoti: – Mama, tavo amžiuje daugelis žmonių jau būtų anapus ribos.

Tu įsivaizduok, mano mama jai jau 89-eri. Prieš porą metų ji persikraustė gyventi pas mane į Vilnių.

Uncategorized

093

Kai taupymas sunaikina šeimą: devynioliktoji pokalbio tarp Valerijos ir Ivano apie taupumą, gyvenimą, santykius ir tikruosius praradimus naktis Vilniaus daugiabučio virtuvėje

Aš stovėjau virtuvėje, ploviau indus, kai įėjo Ieva. Pirmiausia jis išjungė šviesą. Dar pakankamai šviesu

Uncategorized

0484

„Ar aš negaunu žodžio? Tada iš tavęs negausiu nė cento!“ – mano anyta sustingo, kai trenkdžiau ranka į stalą.

– Ar aš neturiu teisės į tai? Tu tada nei vieno cento iš manęs negausi! Birutė, mano uošvienė

Uncategorized

0451

„Aš neketinu senatvę leisti šalia ligotos griuvėsių!“ – šūktelėjo vyras, sviedęs duris – Viskas, gana! – su trenksmu uždaręs naktinę spintelę, kad net sudrebėjo buteliukai su odekolonu, – užteks klausytis monologų apie skaudančius sąnarius ir tabletes! Noriu gyventi, o ne dūlėti šiame ligoninės kambaryje! Valentina stovėjo miegamojo tarpduryje, tyliai stebėdama, kaip vyras krauna kelis asmeninius daiktus į seną sportinį krepšį ir polietileninį maišelį su kedais – trisdešimt dveji bendro gyvenimo metai telpa viename kuprinės skyriuje. Tas suvokimas duria stipriau nei visos kitos nuoskaudos. – Igorai, – prikimusiu balsu taria ji, – mama po insulto negali likti viena. Supranti? – Tavo mama – tavo rūpestis! Aš nesiruošiu senatvę leisti su senstelėjusia vargše! – suburbleno vyras, net nepažvelgęs jai į akis. – Man penkiasdešimt aštuoneri, o ne aštuoniasdešimt! Nenoriu namo paversti intensyvios slaugos skyriumi! Valentina krūptelėjo. Jau pusmetį žodžiai „jaunystė“ ir „senatvė“ tapo šeimos kivirčų priežastimi. Igoris neseniai dažė žilus plaukus, pirko dviratį ir odinę striukę. O tada atsirado Svetė – išsiskyrusi trisdešimt penkerių kaimynė iš penkto aukšto. – Tu pas ją išeini? – nors žinojo atsakymą, vis tiek paklausė. Igoris staiga atsisuko. Jo akyse sužybsėjo gėda, tuoj pat vėl užleista užsispyrimo: – Taip, pas ją. Žinai kodėl? Nes su ja pamirštu, kiek man metų – jos akyse nėra žilų plaukų, ji nekalba apie širdį ar ligas. Ji tiesiog laisva. Supranti? Valentina pažvelgė į veidrodį – į nuvargusį veidą su naujai atsiradusiomis raukšlėmis. Juk kadaise Igoris vadino ją gražuole… O dabar… – Tau tuoj šešiasdešimt, Igorai, – vos girdimai sumurmėjo ji. – Ar tikrai manai… – Ką? – iššoko vyriškis. – Kad nevertas laimės ir naujo gyvenimo? Beje, daugelis mano amžiuje… – Pabėga pas jaunas meilužes? – Valentina liūdnai šyptelėjo. – Taip, lietuviška statistika nelinksma. Igoris piktai mostelėjo ranka: – Vėl! Tu viską paversti purvu! O aš tik noriu kvėpuoti laisvai, supranti? Kuprinės užtrauktuko garsas nuskambėjo kaip nuosprendis. – Pasakyk savo mamai, kad linkiu sveikatos, – sumurmėjo, eidamas link durų, – bus jums gerai. Dviem… – užsikirto, bet pasakė: – Dviem senoms draugėms. Durys trankiai užsidarė. Valentina ilgai sėdėjo ant lovos, žiūrėdama vienu tašku. Galvoje aidi: „Dviem senoms draugėms“… Bet juk jai tik penkiasdešimt treji. Nejaugi tai jau senatvė? Iš gretimo kambario atsklido silpnas balsas: – Valele? Kas nors nutiko? – Nieko, mamyt, – sunkiai atsakė Valentina. – Igoris išvažiavo reikalais. Meluoti buvo bjauru, bet ji negalėjo pasakyti tiesos. Dar betrūko, kad aštuoniasdešimtmetė mama imtų kaltinti save dėl dukros skyrybų. Kitos dienos slinko kaip pilka upė. Valentina, kaip visad, gamino, tvarkėsi, slaugė mamą. Tik galvoje sukosi viena mintis: kada? Kada ji nepastebėjo, kad tarp jų išaugo siena? Ji prisiminė pažintį su Svete. Kaimynė neseniai išsiskyrė, dažnai susitikdavo prie pašto dėžių. Energija, spalvingi drabužiai, užkrečiantis juokas. Valentina net gailėjo – juk sunku vienai su vaiku. Vėliau pamatė Igorio žvilgsnius – kaip stebi Svetę pro langą, kai ji vedžioja šunį; kaip „atsitiktinai“ būna prie laiptinės, kai ji grįžta; kaip užsibūna iki vėlumos garaže. – Dukryte, – grąžino realybė mamytės balsas, – tu jau pusvalandį plauni vieną puodelį. Prisėsk šalia. Valentina atsimerkė. Tikrai – stovi prie kriauklės su viena taurė rankose, žiūrėdama pro langą. – Tuoj, mamyt, baigiu. – Vale, – mama nusėdo ant kėdės, įsikibusi į atlošą, – žinau, kad meluoji. Nebereikia. – Mama… – Paliko tave, taip? Išėjo pas… tą iš penkto aukšto? Valentina linktelėjo, pajutus, kaip ašaros kaupiasi akyse. – Kvailys, – pamąsčiusi tarė mama. – Žinai, kas vyrams daros, kai jiems artėja šitoks amžius? Užvaldo kažkokia jėga – jie ima ieškoti jaunystės ten, kur jos niekada nebuvo. – Mama, užteks… – O kas užteks? – mama netikėtai skardžiai nusijuokė. – Tavo tėvas lygiai taip pat ties penkiasdešimt dviem pašėlo. Suprato, kad gyvenimas praeina pro šalį… Valentina nustebusi pažvelgė: – Tėtis? Bet tu niekada… – Kam pasakoti? – mama gūžtelėjo pečiais. – Po dviejų mėnesių grįžo kaip šuniukas, nudelbęs galvą. Tik aš jau jo nelaukiau. – Rimtai? – Tikrai, – mama šyptelėjo. – Per tuos du mėnesius suvokiau – mano gyvenimas nesibaigė. Pradėjau lankyti mezgimo kursus. O svarbiausia – pajutau, kad be jo lengviau kvėpuoti. Apžiūrėjo liesas rankas – apaugtas amžiaus dėmėmis, trapią odą, bet vis dar vikrias. – Supranti, Valyte, metai – nebaisu. Svarbiausia – kas viduje. Man štai – jau aštuoniasdešimt penkeri, o širdyje vis dar ta pati mergaitė. Valentina nusišypsojo. Tiesa – mama, nepaisant amžiaus ir ligų, spinduliavo nepaprastą gyvybingumą. Gal dėl to ją vis traukė žmonės? – O tavo Igoris bėga ne nuo tavęs. Nuo savęs. Nuo baimės pasenti. Mano, jaunystė šalia – ir pats atjaunės. – Tu jį ginai? – Valentina pajuto užsiplūstantį kartėlį. – Kur ten… – mama papurtė galvą. – Gaila jo. Nes žinau – nieko ten neras. Nuo laiko nepabėgsi, vaikeli. Vis tiek atsiveja. Už lango pasigirdo juokas. Valentina nevalingai pažvelgė – Igoris su Svete vaikštinėjo kieme, jis nešė jos rankinę. Svetė kažką pasakojo su dideliu entuziazmu, o Igoris žiūrėjo su tokiu susižavėjimu, kad širdis suskaudo. – Nekankink savęs, – mama švelniai patraukė ją nuo lango. – Eime geriau arbatos. Turiu meduolių – tikrų, lietuviškų. – Mama, kokie meduoliai… – Valentina prikimusiu balsu. – Kvailys jis, – kantriai pakartojo mama. – Bet čia jau jo kelias. O tu savo atrask. Žinai, rytoj eisim į parką. Po renovacijos – tikra pasaka. Valentina norėjo atsakyti, kad jai ne iki pasivaikščiojimų, bet mamos tonas privertė patylėti. Gal ji teisi? Gal tikrai laikas tiesiog gyventi? Parkas nustebino. Po rekonstrukcijos tapo visai kitoks – nauji takai, fontanai, jaukios suoliukų erdvės. Centre – mažas kultūros centras, iš kur sklido muzika. – Pažiūrėk, – mama sustojo prie skelbimų, – kviečia į literatų klubą, šokių studiją. O štai – joga vyresniems! – Mama, tik nesakyk, kad… – O kas čia blogo? – mama žaismingai suraukė antakį. – Metų netrūksta man, bet kad aš dar galiu visko parodyti! Ir lyg patvirtindama, elegantiškai mojuoja ranka – lazda išsprūsta, triukšmingai nuvirsta. – Oi, – mama sudraudė. – Ar galima padėti, – pasigirdo malonus vyriškas balsas. Elegantiškas vidutinio amžiaus lietuvis pakėlė lazdą ir mandagiai ją grąžino: – Prašau. – Ačiū jums labai, – mama netikėtai nuraudo. – Labai malonu. – Mykolas Valickas, – prisistatė vyras. – Vedu čia literatų susitikimus. Gal jus domina mūsų renginiai? – Ne, mes tik… – pradėjo Valentina, bet mama tvirtai pertraukė: – Žinoma! Mano dukra rašo puikius eilėraščius. Net universiteto laikraštyje publikavo. – Mama! – Valentina paraudo. – Tai buvo praėjusiame amžiuje… – Poezija – amžina, – šyptelėjo Mykolas. – Jei norite, galite jau dabar prisijungti. Kaip tik diskutuojame naujus kūrinius. Taip Valentina pradėjo lankyti literatų klubą. Net pati stebėjosi – tarsi palaikyti mamą atėjo, o įsitraukė. Knygų kvapas, ramūs balsai, smalsūs veidai – tikra savita erdvė. Ten niekas nevertino išvaizdos ir nekalbėjo apie amžių. Vertino mintis, jausmus. Vėliau buvo poezijos vakaras. Nedidelis ir jaukus, bet Valentina jaudinosi lyg prieš egzaminą. Ji skaitė savo eilėraščius – apie meilę, praradimus, kad gyvenimas nesibaigia nuo skausmo. Ir su kiekviena eilute jautė, kaip viduje kažkas atsigauna, išsilaisvina. Grįždama namo, susidūrė su Igoriu. Jis buvo su Svetės rankine. Sustojo, nedrąsiai. – Valentina, tu nuostabiai atrodai. Jis žiūrėjo, o Valentina – ramiai, be įprasto skausmo, tik su ramia nuovarga. – Ačiū, – atsakė ji lygiai. – Viskas? – Ne, palauk, – prislenka arčiau. – Norėjau paaiškinti… Supratau. – Kad nusivylei? – ji pakelia antakį. – Ar Svetė vis dėlto ne tokia tobula? Igoris susiraukė: – Ne apie tai… Ji kitokia. Jauna – taip, žavi – taip, bet… – susimėtė. – Su ja nėra apie ką kalbėti. – Tikėjaisi, kad trisdešimt penkerių merginą domina sovietinė kultūra? – Valentina netikėtai nusijuokia. – Igoriau, tu naivus kaip studentas. – Ne, ne tai… – supyko vyriškis. – Tiesiog padariau kvailų dalykų. Gal… – Ne, – tvirtai purto galvą. – Nieko „gal“. Žinai, aš tau net dėkinga. – Už ką? – sutrikęs mirksi vyriškis. – Už tai, kad išėjai. Už tai, kad privertei suvokti – gyvenimas nesibaigia ties virtuve ir grindimis. – Valentina, aš supratau. Noriu grįžti – viską ištaisom, – siekia jos rankos. Ji švelniai, bet tvirtai atsitraukia: – Ne, Igoriau. Tu nenori namo. Nes namų nebėra. Tos Valentinės, kuri skalbė tavo kojines ir tylėjo prie vakarienės, jau nebėra. O naujos – nepažįsti. Ir bijau, kad ji tave išgąsdins. – Kodėl? – Nes ji gyvena sau. Tą akimirką prislenka mama. Be lazdos – ją už parankės palaikė Mykolas. – O, Igoriau, – pažvelgia į buvusį žentą šaltu žvilgsniu. – Vėl čia dar užsibuvai? – Sveiki, Elena, – sumurma vyriškis. – Jau išeinu. – Ir gerai, – linksi mama. – Tik kitą kartą, kai norėsi pabėgti nuo metų, pagalvok: gal problema tavo viduje? Igoris suvirpa, skubiai apsisuka ir išeina. – Mama! – papriekaištauja Valentina. – Nebūtina buvo… – O kas nebūtina? – mama gūžteli pečiais. – Tiesą sakyti? Beje, Mykolas pasiūlė man vesti „Mūsų vaikystės pasakų“ užsiėmimą anūkams. Smagu, tiesa? – Elena – pasakotoja nuo prigimties, – nusišypso Mykolas. – Vaikai bus sužavėti. Valentina stebėjo mamą – švytinčią, energingą – ir galvojo: gal būtent taip ir yra – ne kova su laiku, o gebėjimas rasti naują save? Po dviejų mėnesių Igoris išsiskyrė su Svete. Sakė, ji susirado jaunesnį. Dar po mėnesio jis parašė Valentinai: trumpai, kupinai atgailos ir prašymų atleisti. Ji neatsakė. Kam? Dabar ji turi savo gyvenimą. Kartą per savaitę – literatų susitikimai. Ir žinot ką? Penkiasdešimt trejų – pirmąkart per ilgus metus ji jaučiasi tikrai jauna. Nes jaunystė – ne lygi oda, o drąsa būti savimi. Bet kuriame amžiuje.

Aš nesiruošiu senatvės nugyventi su griuvėsiu, užriko vyras. Gana! Viskas! Algirdas trinkteli spintelės