Zibainis

Koks skirtumas, kas rūpinosi močiute! Butas pagal įstatymą turėtų priklausyti man! – su manimi ginčijasi mano mama. Mano mama grasina man teismu. Kodėl? Nes močiutės butas atiteko ne jai ir net ne man, o mano dukrai. Mama įsitikinusi, kad tai siaubingai neteisinga – butas, jos manymu, turėjo pereiti jai. Tačiau močiutė nusprendė kitaip. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad su vyru gyvenome kartu su ja ir rūpinomės ja paskutinius penkerius metus. Savo mamą drąsiai vadinčiau savanaude. Svarbiausi buvo tik jos norai ir interesai, kitų žmonių – nerūpėjo. Mama tris kartus buvo ištekėjusi, bet turėjo tik dvi dukras: mane ir jaunesnę seserį. Su sese puikiai sutariame, tačiau su mama – jau nebe. Savo tėčio net neprisimenu. Jie su mama išsiskyrė, kai man buvo vos dveji. Iki šešerių gyvenau su mama pas močiutę. Kažkodėl tada galvojau, kad močiutė labai šiurkšti, – galbūt todėl, kad mama vis verkdavo. Tik užaugusi supratau, kad mano močiutė buvo labai gera, ji tiesiog norėjo išvesti dukterį į tiesų kelią. Vėliau mama ištekėjo antrą kartą, ir mes abi atsikraustėm pas patėvį. Antrame mamos santuokoje gimė sesė. Mama su patėviu išgyveno septynerius metus. Kai išsiskyrė, šįkart mes nebegrįžome pas močiutę. Patėvis išvyko į darbą užsienyje, bet laikinai leido mums likti jo bute. Po trijų metų mama vėl ištekėjo ir apsigyvenome pas trečią vyrą. Šiam vyrui, aišku, nepatiko, kad jo išrinktoji turi vaikų. Mums nieko blogo nedarė, tiesiog nekreipė dėmesio. Ir mama jau beveik nustojo mumis rūpintis – ji visa buvo panirusi į naujus santykius, nuolat buvo pavydi ir kėlė scenas. Kartą per mėnesį mama susiruošdavo krautis daiktus, bet patėvis kiekvieną sykį ją sulaikydavo. Aš su seserimi pripratome prie to ir nebereagavome. Aš ėmiausi sesers auklėjimo – mamai nebuvo laiko. Gerai, kad turėjome močiutes – jos mums labai padėjo. Po to išėjau gyventi į bendrabutį, o sesė liko su močiute. Tėtis jai visuomet padėjo. O mama paskambindavo tik per šventes. Aš pripratau, kad tokia yra mano mama: ji nesirūpina manimi ir manimi nesidomi. O sesuo negalėjo taip lengvai atleisti – ypač kai mama neatėjo į jos išleistuvių vakarą. Užaugome. Sesė ištekėjo ir išvyko į kitą miestą, aš su vaikinu ilgai nesiskubinome tuoktis. Nuomojomės butą, dažnai lankiau močiutę – buvome artimos, bet stengiausi jai netrukdyti. Tačiau močiutė susirgo ir pakliuvo į ligoninę. Reikėjo geros priežiūros, tad ėmiau jai padėti kasdien: pirkau maistą, gaminau, valiau, kalbėjausi, žiūrėjau, kad laiku vartotų vaistus. Kartais apsilankydavau su draugu – jis irgi padėdavo, tvarkydavo smulkius reikalus. Tuomet močiutė pasiūlė mums pas ją apsigyventi – kad galėtume daugiau sutaupyti savo būstui. Be abejo, sutikome. Močiutė labai mylėjo mano draugą. Įsikraustėme visi. Po pusės metų pastojau, nusprendėme kurti šeimą. Močiutė labai džiaugėsi, kad turės provaikaitę. Surengėme kuklią šventę – o mama net nepasirodė ir net nepasveikino. Kai dukrai buvo tik du mėnesiai, močiutė nugriuvo ir susilaužė koją. Man buvo nepaprastai sunku – turėjau rūpintis ir močiute, ir kūdikiu. Labai reikėjo mamos pagalbos, tačiau ji atsisakė, žadėjusi atvykti vėliau – bet taip ir neatvyko. Po pusmečio močiutė patyrė insultą ir tapo visiškai prikaustyta prie lovos. Rūpintis ja buvo be galo sunku – jei ne mano vyras, vargu ar būčiau ištvėrusi. Kai močiutei pagerėjo – pradėjo šiek tiek kalbėti ir judėti – dar du su puse metų gyvenome kartu. Močiutė spėjo pamatyti, kaip jos provaikaitė bėgioja. Močiutė tyliai išėjo miegodama, mums su vyru jos be galo trūksta. Mama atvyko tik į laidotuves. Po mėnesio pasirodė vėl – šįkart primygtinai liepdama užleisti jai butą, įsitikinusi, kad jis priklauso jai. Ji nežinojo, kad močiutė savo butą užrašė mano dukrai tuoj po jos gimimo. Tad mamai nebeliko nieko. Mama, žinoma, tai priėmė labai skaudžiai. Reikalavo atiduoti butą, antraip grasino teismu. – Žiūrėkite, kokia ji klastūnė! Apgavai senolę, užvaldei butą ir gyveni čia! Tau tai lengvai nesibaigs! Nesvarbu, kas rūpinosi močiute! Butas turi priklausyti man! Tačiau mama jokio buto negaus. Tai žinau tikrai, nes pasikonsultavau su notaru ir teisininku. Liksiame gyventi bute, kurį mums paliko močiutė. O jei antras vaikas gims mergaitė, būtinai pavadinsime močiutės vardu.

Kokį tai turi skirtumą, kas rūpinosi močiute! Butas pagal įstatymą turėtų priklausyti man! ginčijasi

Uncategorized

0141

Kai teta į stalą dėjo sriubą, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau valyti šakutes – ji tai pastebėjo

Kai ji kažką dėjo iš puodo, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterinių servetėlių ir pradėjau valyti šakutes.

Uncategorized

055

Ištrūkau iš jausmų minčių nelaisvės

Ugnė ištrūko iš jausmų tremties. Dar devintajame klasės skyriuje ji pastebėjo, kaip jos klasės draugas

Uncategorized

0967

„Vykstu atostogauti – aukle nebusiu niekam!“ Uošvienė mane paliko ant ledo, bet aš jai grąžinau tuo pačiu

Važiuoju atostogauti, nesiruošiu nieko prižiūrėti! Uošvė mane paliko, bet aš irgi išmokiau ją savo pamoką.

Uncategorized

026

Akla Meilės Pažintis

Aklas susitikimas Po kieto sukilimo su Jurgita, Gediminas jautėsi šiek tiek kaltas. Išskyręs santuoką

Uncategorized

0462

Kaip mano vyras slapta rėmė savo mamą, o aš neturėjau kuo aprengti mūsų vaiko – gyvename kukliai, pinigų nuolat stinga, bet vis tiek mamos prašymai svarbesni už mūsų šeimą

Kaip mano sutuoktinis slaptai rėmė savo mamą, o aš neturėjau kuo aprengti dukros Aš ir mano sutuoktinis

Uncategorized

0166

Dieną, kai išėjau į pensiją, vyras pranešė, kad palieka mane dėl kitos moters.

Pensijos dieną, kai pagaliau išėjau į pensiją, mano vyras Rimantas Petrauskas tyliai pareiškė, kad išeina pas kitą.

Uncategorized

0618

– Turėjote man daryti remontą, o ne išvažiuoti atostogauti! Mano uošvė pyksta, kad išvykome į Italiją atostogų ir nesumokėjome už jos remonto. Jos butas tvarkingas, remontas – tik jos užgaida. Ji laiko mus savo rėmėjais, nors ir pati galėtų susimokėti. Mes su vyru labai taupome: atidavinėjame paskolą už butą ir auginame du paauglius vaikus. Per visus mūsų santuokos metus šią vasarą pirmą kartą išvykome atostogauti. Anksčiau atostogavome tik sodybose prie ežero ar miške, vaikai nieko nebuvo matę, todėl nusprendėme išvykti į Italiją. Taupėme, bet buvo verta. Po vestuvių uošvė pasakė, kad anūkų neprižiūrės. Su tuo susitaikiau – niekada neprašiau pagalbos. Tad vaikai per atostogas ir savaitgalius būdavo pas mano tėvus, nes mes su vyru dirbame. Neteisiau jos – suprantu, kad užauginti du vaikus sunku, o dabar ji pensijoje ir gali ilsėtis. Uošvė lanko baseiną, važinėja į ekskursijas ir parodas – gyvena labai aktyviai. Vienintelė problema – finansai. Visus jos norus tenkinome mes, savo šeimos sąskaita. Jai nerūpėjo mūsų paskolos ir vaikai – mamai reikėjo padėti. Be to, kiekvieną savaitgalį vyrui duodavo užduočių: padėti, pataisyti. Šiemet ji išvis pametė saiką – norėjo perdažyti butą. Kiekvienas kažko trokšta, bet ne visada įmanoma viską įgyvendinti, tiesa? Juk prieš 5 metus jau darėme remontą – viskas dar kaip nauja! Uošvė nežinojo, kad važiuosime į Italiją, nieko jai nesakėme – norėjome užrakinti butą ir išvykti. Taip ir padarėme. Kol mūsų nebuvo, atėjo pas mus – butas užrakintas, paskambino vyrui, o šis pasakė, kad esame Italijoje. Ji padėjo ragelį, bet grįžus laukė tikras „armagedonas“. – Galėjote mane perspėti! Kaip gavote pinigų? Turėjote daryti man remontą, o ne išvažiuoti atostogų! Vyras paprastai tyli ir nesipriešina mamai, bet šįkart atsikirto – priminė, kad ji neturi teisės aiškinti, kam skirti mūsų pinigus. Nuo to laiko uošvė su mumis nebendrauja – net anūkams nepaskambina. Užtat kiti giminaičiai atakuoja mus telefonu ir kaltina nemandagumu. Mes su vyru nesijaučiame kalti, o mano tėvai mus palaiko. Kol jauni, norime patys pamatyti pasaulį – ypač kai uošvės pinigų reikia ne būtinybei, o išlepintam norui. – Vietoj to, kad išvykote į Italiją, turėjote suremontuoti mano butą! Uošvės priekaištai ir giminaičių spaudimas, kai susiruošėme savo pirmosioms svajonių atostogoms

Turėjote atlikti man remontą, o ne išvažiuoti atostogauti! Žinai, mano anyta pyksta ant mūsų, nes išvykome

Uncategorized

085

Mano tėčio moteris tapo mano antrąja mama: kaip netekus mamos ir išgyvenus sunkią vaikystę, dėkingumą ir meilę radau pas mamą Mariją, kuri mane priėmė kaip savo tikrą vaiką ir dovanojo gyvenimui naują šviesą

Tėčio žmona tapo mano antrąja mama Mano mama iškeliavo anapilin, kai buvau vos aštuonerių. Tėtis užuot