Zibainis

Pastatėme savo namą ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o anyta nusprendė parduoti namą savo dukrai. Iškviečiau ekskavatorių – kodėl nusprendžiau sulyginti mūsų svajonę su žeme?

Namo pastatėme ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė ją parduoti dukrai. Paskambinau ekskavatoriui.

Uncategorized

0173

Buvusi žmona… Prieš du metus, kai baigėsi mano komandiruotė kituose miestuose, ruošiausi grįžti namo į Alytų. Likus trims valandoms iki autobuso, nusprendžiau paklaidžioti po Vilnių, ir netikėtai gatvėje sutikau Zinaidą – savo pirmąją žmoną, su kuria buvau išsiskyręs prieš dvylika metų. Ji beveik nepasikeitė, tik buvo labai išblyškusi, ir akivaizdu, kad šis susitikimas jaudino mus abu. Mūsų meilė buvo stipri, bet nuodinga mano įtarumų ir pavydo. Galiausiai Zina neištvėrė nuolatinių mano klausimų ir išėjo, palikdama tik raštelį ir prašymą jos nebeieškoti. Dabar, po dvylikos metų, mes šnekėjomės ilgai, ir jau beveik vėluodamas į tarpmiestinį autobusą, išgirdau nuoširdų jos prašymą: “Aleksandrai, padaryk man paslaugą – užeikime į vieną įstaigą, prašau dėl viso gero, kas tarp mūsų buvo.” Sutikau, nors ir skubėjau, ir kartu klaidžiojome po seną, keistą pastatą, pilną nepažįstamų žmonių – nuo vaikų iki senjorų. Galiausiai Zinaidą palydėjau iki vienų durų, kur ji, žvelgdama tarsi atsisveikindama, pasakė: “Keista, aš negalėjau būti nei su tavimi, nei be tavęs.” Laukiau jos, bet ji nebegrįžo. Tik tada pastebėjau, kad vaikštau po apleistą, tuščią pastatą, ir supratau, kad stipriai vėluoju į autobusą. Vėliau sužinojau, jog tas autobusas, kuriuo turėjau vykti namo, pateko į avariją ir visi keleiviai žuvo. Po dviejų savaičių, suradęs Zinos mamą, ponia Alvetą, sužinojau, kad mano buvusi žmona Zina mirė prieš vienuolika metų, praėjus metams po mūsų skyrybų. Nuvykęs į kapines mačiau antkapį su jos veido nuotrauka – moters, kurią visą gyvenimą mylėjau ir kuri paslaptingai išgelbėjo man gyvybę…

Buvusi žmona… Viskas nutiko prieš dvejus metus. Mano komandiruotės laikas jau ėjo į pabaigą, turėjau

Uncategorized

042

Esu girdėjusi daugybę istorijų apie moteris, kurios buvo neištikimos, ir nors stengiuosi jų neteisti, yra dalykas, kurio iš tiesų nesuprantu – ne todėl, kad būčiau geresnė už kitus, o todėl, kad neištikimybė man niekada net nebuvo pagunda. Man 34-eri, esu ištekėjusi, gyvenu visiškai įprastą lietuvišką gyvenimą: penkis kartus per savaitę lankau sporto klubą, rūpinuosi mityba, mėgstu atrodyti gražiai ir žinau, kad esu patraukli moteris – tai matau iš aplinkinių reakcijų. Tačiau niekada nekildavo minčių peržengti ribas, nors galimybės tam tikrai būna – vyras dirba gydytoju kardiologu, dažnai grįžta vėlai, auginame dukrą, daug laiko praleidžiu viena namuose. Visgi neturėjau noro naudotis šiuo laiku kažkam slapta – man svarbiausia sąžiningumas. Nors šeimoje būna visko: nuovargio, ginčų, skirtumų – vis dėlto niekada net nejaučiau poreikio išduoti pasitikėjimą, nes paprasčiausiai nenoriu būti tokia moterimi. Ką Jūs galvojate apie neištikimybę?

Žinai, esu skaičiusi nemažai pasakojimų apie moteris, kurios buvo neištikimos, ir nors stengiuosi jų

Uncategorized

0433

„Esu pavargusi nešti jus visus ant savo pečių! Nei vieno cento daugiau—eikite ir maitinkitės, kaip jums patinka!“ – šūktelėjo Jūratė, uždengdama kortas.

Man jau neliko kantrybės visus nešioti ant pečių! Nebegaliu nė vienos euro centų eikite ir pasirūpinkite

Uncategorized

0491

„Tu esi našta, o ne žmona,“ — mano anyta išrėžė prieš visą šeimą, kol aš pyliau arbatą, nesuprasdama, kad būtent aš sumokėjau jos skolas.

Tu esi našta, o ne žmona, mano šventosios motinospietų šauksmas skambėjo visų ausims, kai aš supilkau

Uncategorized

098

Janina Petronaitė sėdėjo ligoninės parko suole ir verkė – šiandien jai sukako 70 metų, bet nei sūnus, nei dukra neatvyko, nepasveikino. Tiesa, palatos kaimynė Eugenija Sergejevna pasveikino ir padovanojo mažą dovanėlę, o dar sanitarė Monika padovanojo obuolį gimtadienio proga. Globos namai buvo tvarkingi, bet personalas abejingas. Visi žinojo – čia vaikai palieka senelius, kai tie tampa našta – taip ir Janiną sūnus atvežė, žadėdamas poilsį ir gydymą, nors iš tiesų ji tik trukdė marčiai. Juk butas buvo jos – vėliau sūnus įkalbėjo rašyti dovanojimo sutartį, žadėdamas, kad viskas liks kaip buvę, bet kai persikėlė visa šeima, ėmė su marčia pyktis. Sūnus gindavo, o vėliau pats pradėjo griežčiau elgtis. Vėliau abu slapta kuždėjosi, ir vieną rytą sūnus pasiūlė pailsėti sanatorijoje – mama suprato, kas iš tikrųjų vyksta, bet sūnus ramino, kad tai tik trumpam. Atvežęs greitai pasirašė dokumentus ir išvažiavo – pasirodė tik kartą, trumpam. Taip Janina jau antrus metus gyvena čia. Mėnuo praėjo, sūnus negrįžo, o paskambinus į senus namus atsiliepė svetimi žmonės – sūnus butą pardavė ir dingo. Janina porą naktų pravirko, supratusi, kad į namus jau negrįš, ir skaudžiausia, kad ji pati kadaise nuskriaudė dukrą dėl sūnaus laimės. Janina kilusi iš kaimo, ten ištekėjo už savo bendramokslio Petro. Gyveno sunkiai, bet nebadavo. Kartą Petrai draugas iš miesto pasiūlė keltis į miestą – ir jie, pardavę viską, persikraustė, gavo butą. Bet Petras žuvo per avariją – Janina liko viena su dviem vaikais. Valė laiptines, kad išmaitintų juos. Sūnus įsivėlė į nemalonumus, reikėjo gelbėti, vėliau dukra Dovilė ištekėjo, susilaukė sūnaus, bet vyras paliko, vaikui sunkiai sekėsi su sveikata, teko mesti darbą ir vaikščioti po ligonines. Vėliau Dovilė ligoninėje susipažino su našliu, užmezgė santykius, bet vėliau jam prireikė pinigų operacijai. Janina jau buvo sūnui žadėjusi pinigus avansui už butą, todėl atsisakė padėti dukrai. Dovilė labai supyko, atsisveikindama pasakė, kad Janina daugiau jai ne mama. Dvidešimt metų jos nesikalbėjo. Dovilė pagydė vyrą ir su vaikais išvažiavo prie jūros. Jei galėtų atsukti laiką atgal, Janina padarytų kitaip, bet praeities nesugrąžinsi. Janina lėtai pakilo nuo suoliuko ir patraukė į globos namus. Staiga išgirdo: „Mama!“ – širdis suspurdėjo. Ji atsisuko – Dovilė. Koja suklupo – bet pribėgusi dukra ją prilaikė. „Pagaliau tave radau… Brolis nenorėjo adreso duoti, bet pagrasinau teismu dėl buto pardavimo, tai nutilo…“ Jos nuėjo į pastatą ir atsisėdo hole. „Atleisk, mama, kad taip ilgai nekalbėjau. Iš pradžių pykau, vėliau gėda buvo. Savaitę atgal tu man sapnavaisi – vaikštai miške ir verki. Atsikėliau, sunku širdyje pasidarė. Vyrui viską pasakiau, jis liepė važiuoti ir susitaikyti. Atvykau, o namuose svetimi žmonės. Ilgai ieškojau brolio adreso. Radau. Dabar tu su manim važiuosi – žinai, kokie mes namai? Dideli, prie jūros. Vyras liepė, jei mamai sunku – vežk pas mus.“ Janina dėkingai apkabino dukrą ir pravirko – tik šį kartą tai buvo džiaugsmo ašaros. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum šioje žemėje, kurią tau duoda Viešpats, tavo Dievas.

Birutė Jankauskienė sėdėjo ligoninės parke ant suoliuko ir tyliai verkė. Šiandien jai suėjo septyniasdešimt

Uncategorized

094

„Klausyk, gali kalbėti apie savo mamą kiek nori, bet jei pasakysi nors vieną negerą žodį apie mano mamą – tuoj pat gausi duris! Nesiruošiu su tavimi laviruoti, brangusis!“

Eik, gerbk ką tik nori, bet jei pasakysi dar vieną žodį apie mano mamą, kuri man nepatinka iškart išeini

Uncategorized

025

Ryte Michailui Sergejevičiui pasidarė blogiau – jam trūko oro. – Nikita, man nieko nereikia. Nei jūsų vaistų, nieko. Prašau tik vieno – leisk man atsisveikinti su Draugu. Prašau. Atjunk viską nuo manęs… Vyras parodė į lašelines. – Negaliu taip išeiti. Supranti, tiesiog negaliu… Jo skruostu nuriedėjo ašara. Nikita suprato, kad atjungęs viską, greičiausiai nespės jo nugabenti prie išėjimo. Prie jų susirinko visi skyriaus vyrai. – Nikita, negi visai nieko neįmanoma sugalvot? Negerai taip… – Suprantu… Tik čia ligoninė, viskas sterilu. – Nesvarbu… Pažiūrėk, žmogus išeit negali. Jis viską suprato. Bet ką galėjo padaryti? Nikita atsistojo. Viską gali. Velniop ginčus, velniop tėčio firmą. Tegul atleidžia. Staiga susitiko su Anos žvilgsniu – ji žavėjosi. Nikita išėjo į lauką. – DRAUGE, prašau, tik tyliai. Gal niekas nepastebės. Eik, eik pas šeimininką. Jis jau atidarė duris, kai kelią pastojo vyriausioji seselė Ema Eduardovna. – Kas čia dabar? – Ponia Ema, prašau, tik penkioms minutėms. Leisk jiems atsisveikinti. Viską suprantu. Atleiskite mane vėliau. Ji minutei nutilo. Kas žino, kas dėjosi jos galvoje, bet po akimirkos pasitraukė į šalį. – Gerai. Tegul ir mane atleidžia. – DRAUGE, paskui mane! Nikita bėgte lėkė koridoriumi, šalia – Draugas. Priekyje Ana atidarė duris. Šuo, lyg nujausdamas, per du šuolius atsidūrė prie Michailo Sergejevičiaus palatos… dar vienas šuolis – ir Draugas jau stovi prie lovos ant užpakalinių kojų, priekines padėjęs ant krašto. Palatoje – mirtina tyla. Vyras atmerkė akis, bandė pakelti ranką, bet trukdė lašelinės. Tuomet kita ranka jas išraukė. – Drauge! Tu atėjai… Šuo padėjo galvą Michailui Sergejevičiui ant krūtinės. Jis paglostė Draugą. Kartą, antrą… Nusišypsojo. Šypsena liko sukaustyta lūpose. Ranka nuslydo. Kažkas tarė: – Šuo verkia… Nikita priėjo. Draugas iš tiesų verkė. – Viskas. Einam… Einam… *** Nikita atsisėdo ant tvoros, Draugas nuėjo į krūmus ir atsigulė. Prie Nikitos priėjo palatos vyras, kažkada pirmas atidavęs savo kotletus. Ištiesė cigarečių pakelį. Nikita norėjo pasakyti, kad nerūko, bet mostelėjo ranka – prisidegė. Šalia pritūpė Ana. Akys raudonos, nosis paburkus. – Ana… Šiandien mano paskutinė diena. – Kodėl? – Supranti, iš pradžių buvau čia kaip bausmė, paskui norėjau įrodyti tėvui, kad galiu… Jis turėjo perduoti man firmą. Bet esmė ne firmoje. Negaliu. Grįšiu namo. Pasakysiu tiesiai – tavo sūnus niekam tikęs. Atsiprašau, Ana… Nikita išėjo. Parašė pareiškimą, susirinko daiktus. Ana žiūrėjo pro langą, kaip jis privažiavo prie įėjimo su savo „mersedesu“, išlipo. Atidarė dureles ir nuėjo prie krūmų. Kažką sakė Draugui, tada priėjo prie automobilio, atsirėmė ir laukė. Šuo po kelių minučių atėjo, ilgai žiūrėjo Nikitai į akis, o galiausiai šoko į mašiną. Ana vėl verkė. – Tu ne niekšas! Tu pats geriausias! *** Po kelių dienų Ana pamatė, kad su vyriausiu gydytoju eina labai panašus į Nikitą vyras. Ji kaip viesulas nulėkė laiptais ir išbėgo į kiemą. – Jūs Nikitos tėtis? Vyriausias gydytojas nustebęs žiūrėjo į ją. – Ana, kas vyksta? – Palaukit, Sergejau Nikolajau, vėliau mane atleisit! Tai jūs? Vadimas Olegovičius taip pat nustebęs žiūrėjo į mažą merginą su mielomis strazdanomis. – Taip. – Jūs nedrįskit! Girdite? Nedrįskit galvoti, kad Nikita niekam tikęs! Jis pats geriausias! Jis vienintelis, kuris nebijodamas leido žmogui prieš mirtį atsisveikinti su savo Draugu! Nikita turi širdį ir sielą! Ana apsisuko ir nuėjo vidun. Vadimas Olegovičius nusišypsojo. – Matai, kokia? Sergejus Nikolajus atsakė: – Ir ką su ja daryt? Mergaitė gera, tik vis nori girdėt tiesą! – Tai blogai? – Ne visada gerai… *** Praėjo treji metai. Pro gražaus namo vartus išėjo visa šeima. Nikita stūmė vežimėlį, o šalia Anos ant pavadžio ėjo didžiulis išpuoselėtas šuo. Jie nuėjo prie upės, ir Ana paleido šunį. – Drauge, toli nebėk! Šuo dideliais šuoliais nuskriejo prie upės. Po dviejų minučių vaikas vežimėly pradėjo verkti. Draugas tuoj pat tais pačiais šuoliais grįžo prie vežimėlio. Ana nusijuokė: – Nikita, mums, matyt, auklės nereiks. Kodėl taip skubei? Sonata tik čiulptuką pametė. Vaikas vėl užmigo, Draugas akimirką žvilgtelėjo į vežimėlį ir, įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, nusivijo drugelį…

Rytą Mykolui pirmūnui dar labiau pablogėjo. Jam trūko oro. Nikitai, man nieko nereikia. Jokių jūsų vaistų

Uncategorized

0419

Aš negalėsiu tapti tau mama ir negalėsiu tavęs mylėti, bet pasirūpinsiu tavimi, o tu neturėtum pykti – juk pas mus vis tiek bus geriau, nei vaikų namuose Šiandien buvo sunkiausia diena. Jonas laidojo savo seserį. Gal ir pašėlusią, bet vis tiek artimą. Jie nesimatė beveik penkerius metus, ir štai – tokia tragedija. Vyta (Viktorija) kaip galėdama palaikė vyrą, stengėsi perimti visus rūpesčius. Tačiau po laidotuvių laukė dar viena labai svarbi užduotis. Ievos, Jono sesers, liko mažas sūnus. Ir visi giminaičiai, susirinkę atsisveikinti su Ieva, tarsi savaime suprantama, visą atsakomybę uždėjo ant jauniausio Ievos brolio. Kas gi, jei ne tikras dėdė, turi pasirūpinti berniuku? Klausimo nebekilo – tik toks sprendimas ir buvo laikomas teisingu. Vyta viską suprato ir iš esmės neprieštaravo, bet buvo vienas „bet“. Ji niekada nenorėjo vaikų. Nei savo, nei svetimų. Šis jos sprendimas buvo priimtas labai seniai. Ji sąžiningai prisipažino Jonui apie tai dar prieš vestuves, o jis į tai pažiūrėjo gana lengvabūdiškai. Juk kas galvoja apie vaikus dvidešimties? Neišpiešta, gyvensime sau – taip jie nusprendė prieš dešimt metų. Ir štai, dabar reikėjo priimti visiškai svetimą vaiką. Išeities nebuvo. Atiduoti sūnėną į vaikų namus Jonas niekada nebūtų leidęs, o Vyta nepasiryžo apie tai net prabilti. Ji žinojo, kad niekada nemylės šio vaiko ir nevaržomai – juo labiau – jo nepakeis kaip motina. Berniukas buvo ne pagal metus brandus ir sumanus, tad Vyta nusprendė pasakyti jam tiesiai šviesiai. – Valdai, kur daugiau norėtum gyventi – pas mus ar vaikų namuose? – Noriu gyventi namuose, vienas. – Bet vienas juk negali. Tau tik septyneri. Turi pasirinkti. – Tada pas dėdę Joną. – Gerai, važiuosi su mumis, bet turiu tau pasakyti vieną dalyką. Negalėsiu tapti tau mama ir negalėsiu tavęs mylėti, bet rūpinsiuosi tavimi, o tu neturėtum pykti. Juk čia tau vis tiek bus geriau nei vaikų namuose. Taigi, formalumai iš dalies sutvarkyti ir pagaliau grįžo namo. Vyta manė, kad po tos pokalbio jau nebereikės vaidinti rūpestingos tetos – galės būti savimi. Pamaitinti, išskalbti, su pamokomis pagelbėti – ne sunku, tačiau duoti dalelę širdies – ne. O mažasis Valdas dabar nė akimirkai nepamiršo, kad jis yra nelabai mylimas ir, kad nenukeliautų atgal į vaikų namus, turi būti geras. Jie namie. Valdui skirta mažiausia kambarys. Prieš tai ją reikėjo pritaikyti vaikui. Tapetų, baldų, dekoro pasirinkimas – tai, ką Vyta tiesiog dievino. Ji su entuziazmu ėmėsi kambario įrengimo. Valdas galėjo pasirinkti tapetus, o visa kita derino pati Vyta. Lėšų ji negailėjo – nebuvo šykšti, tiesiog nemylėjo vaikų, todėl kambarys gavosi puikiai. Valdas buvo laimingas! Gaila, kad mama nemato, kokį nuostabų kambarį jis turi. Ech, jei dar Vyta jį galėtų mylėti… Ji gera, rūpestinga, tik va, vaikų nemyli. Apie tai Valdas dažnai mąstydavo prieš miegą. Valdas mokėjo džiaugtis viskuo, kiekviena smulkmena. Cirke, zoologijos sode, atrakcionų parke – berniukas taip nuoširdžiai rodė džiaugsmą, kad Vytai net pačiai ėmė patikti tokios išvykos. Patikdavo nustebinti Valdą, tada stebėti jo reakciją. Rugpjūtį turėjo su vyru skristi prie jūros, o Valdą dešimčiai dienų prižiūrėti turėjo artima giminaitė. Tačiau beveik paskutinę minutę Vyta viską pergalvojo. Staiga labai užsinorėjo, kad berniukas išvystų jūrą. Jonas nustebo, bet iš tiesų buvo patenkintas. Juk jis labai prisirišo prie berniuko. Valdas buvo beveik laimingas! Kad dar mylėtų… Bet svarbiausia – matys jūrą! Kelionė puikiai pavyko. Jūra buvo šilta, vaisiai – sultingi, nuotaika – puiki. Tik viskas baigiasi, ir atostogos – taip pat. Prasidėjo kasdienybė: darbas, namai, mokykla. Bet kažkas jų mažame pasaulyje pasikeitė, atsirado naujas jausmas. Lyg gyvybės judesys, sunkiai apčiuopiama džiaugsmo kibirkštis, stebuklo laukimas. Ir štai – stebuklas įvyko. Vyta iš kelionės prie jūros grįžo jau ne viena – viduje nešė naują gyvybę. Kaip taip galėjo nutikti – juk tiek metų sėkmingai vengė tokių atsitiktinumų. Vyta nežinojo, ką daryti. Pasakyti vyrui ar viską nuspręsti pačiai? Po Valdo pasirodymo ji nebebuvo tikra, ar Jonas vis dar įsitikinęs, kad nenori vaikų. Jis dievino užsiimti su berniuku, treniruotis kartu, net kelis kartus pasiėmė į futbolo rungtynes. Ne, vieną žygdarbį Vyta jau padarė, o antram – nepasiruošusi. Sprendimą priėmė viena. Vyta sėdėjo klinikoje, kai suskambo telefonas iš mokyklos. Valdą išvežė greitosios pagalbos su įtariamu apendicitu. Viskas atidedama. Ji atskubėjo į ligoninę. Valdas gulėjo blyškus ir drebėjo iš baimės. Pamatęs Vytą, pravirko. – Vyta, prašau, neik, bijau. Būk šiandien mano mama. Tik vieną dieną, pažadu, daugiau niekada neprašysiu. Bernikas tvirtai įsikibo į jos ranką, ašaros liejosi upeliais. Atrodė, lyg ištiktų isterija. Vyta dar niekada nematė, kad Valdas verktų – nebent laidotuvių dieną. Dabar berniuką tarsi pralaužė. Vyta priglaudė jo ranką prie savo skruosto. – Sūneli, palauk truputį. Tuoj ateis gydytojas ir viskas bus gerai. Aš šalia, niekur neisiu. Dieve, kaip ji jį mylėjo šią akimirką! Tas berniukas su nuostabiais akimis – svarbiausia, ką ji turi. Noriai be vaikų – kokia nesąmonė. Vakare viską pasakys Jonui apie būsimą mažylį. Šis sprendimas atėjo, kai Valdas iš skausmo dar stipriau suspaudė jos ranką. Praėjo dešimt metų. Šiandien Vyta švenčia beveik jubiliejų – jai 45-eri. Bus svečiai, sveikinimai. O kol kas, gerdama kavą, paskendo prisiminimuose. Koks greitas buvo laikas. Praėjo jaunystė, branda. Ji tapo moterimi, laiminga žmona ir dviejų nuostabių vaikų mama. Valdui – beveik aštuoniolika, Sofijai – dešimt. Ir ji nieko nesigaili. Na, beveik. Yra viena frazė, dėl kurios gailisi labai, labai. Dėl tuomet ištartų žodžių apie nemylėjimą. Kaip norėtų, kad Valdas jų neatsimintų, kad būtų pamiršęs ir niekada neprisiminęs. Po tos dienos ligoninėje ji stengėsi, kaip galėdama, dažniau sakyti Valdui, kaip jį myli, bet ar jis vis dar prisimena pirmuosius jos žodžius – ji taip ir nepasiryžo paklausti.

Aš negalėsiu būti tau mama ir negalėsiu tavęs mylėti, bet rūpinsiuosi tavimi, todėl neturėtum įsižeisti.