Zibainis

Antrą kartą, kai vėl būtau nėščia, prie mano durų beldžiasi mergina su kūdikiu. Negalėjau patikėti, kad

Dieninė gegutė pergiedojo – arba kai anyta, praverdama duris septintą ryto su „šviežiu“ varškės maišeliu, tvarko svetimus vonios šampūnus, žvalgosi po tavo spintą ir ruošia sūnui mėgstamus balandėlius tavo pačios virtuvėje

Dieninė gegutė perskaitė laiką Nejuokauk, Ramune! sušuko Ona. Vytautai, ateik čia! Dabar pat!

Uncategorized

0350

– Gal jau laikas suaugti, – pasakė Ingrida vyrui. Jo reakcija išvedė iš kantrybės Kaip jums atrodo – gyventi su amžinu paaugliu keturiasdešimtmečio vyro kūne? Tai kai prašai: „Rokai, nueik į tėvų susirinkimą mokykloj“, o jis: „Negaliu, rytoj „World of Tanks“ turnyras.“ Tai kai primeni apie komunalinius mokesčius – jis linksi, šypsosi, ir po savaitės atjungia karštą vandenį, nes užmiršo. Užsižaidė „Dotą“. Tai kai dvylikametis sūnus klausia fizikos, o tėtis kitam kambary su ausinėm rėkia: „Patrankas į kairę, mulkiai!“ Ingrida taip gyveno septyniolika metų. Įsivaizduojate? Jie susipažino universitete – Roka buvo žavingas studentas, draugijų siela su gitara ir bajeriais. Ingrida, pirmūnė ir moksliukė, įsimylėjo jo lengvumą ir gebėjimą „neparintis“. Gyventi, o ne egzistuoti. Atrodė – štai jis, balansas! Ji rimta, jis linksmas. Inis ir janis. O gavosi, kad ji traukia vežimą, o jis sėdi viršuje ir kojom tabaluoja. Po vestuvių Rokas dirbo. Tai čia, tai ten. Vadybininkas, administratorius, konsultantas – visur, kur ne per sunku. Alga menka, bet vis rasdavo paaiškinimą: „Laikinai, Ingriut, tuoj viskas susitvarkys.“ Nesusitvarkė. O Ingrida varė valstybinėj mokesčių inspekcijoj – pastoviai, patikimai, nuobodžiai. Ji mokėjo už būstą, pirko maistą, vežiojo Justą pas gydytojus, tikrino pamokas. Rokas tuo metu „ilsėjosi po darbo“. Prie kompiuterio. Iki trečios nakties. – Rokai, – pavargus sakydavo ji, – gal bent kartą nueik į tėvų susirinkimą. Aš vis negaliu atleidimo imti. – Negaliu, Ingriut. Rytoj svarbus susitikimas. Susitikimas – alus su bendramoksliu bare. – Rokai, sumokėk už internetą. Atjungs juk. – Aha, aha. Nemokėdavo. Ingrida sumokėdavo pati. Ji jau tapo panaši į mamą. Į vadybininkę. Į prižiūrėtoją. Tik ne į žmoną. Kai kantrybė trūksta – visa istorija, kai sūnus žino daugiau nei motina, kai tenka rinktis tarp brolio ir šeimos, kai infantilumas tampa ne silpnybe, o bailumu, kai tiesa skauda labiau už meilę – ir kaip Ingrida pagaliau pasijuto, kad gyvena su vyru, kuris visgi suaugo.

Tau laikas suaugti, tarė man mano žmona Aušra. Jos žodžiai mane supykdė. Kaip jums toks gyvenimas gyventi

Uncategorized

064

„Jų niekas nevarė lauk, – atsakėme abiem pusėms, – jie patys kažkodėl nenorėjo pasilikti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime laimingi juos priimti!“ – Sėdėk! Mūsų namuose nėra! – ramiai tarė Petras. – Tai gi skambina! – sustingo Valė, pakildama nuo sofos. – Tegul, – atsakė Petras. – O jei kas svarbus? – klausė Valė. – Ar darbo reikalais? – Šeštadienis, dvylikta – ištarė Petras. – Tu nieko nekvietei, aš nieko nelaukiu. Kokia išvada? – Tik į skylutę pažiūrėsiu! – pašnibždomis sumurmėjo Valė. – Sėsk! – balse girdėjosi plienas. – Mūsų namuose nėra! Kas ten bebūtų, tegu eina atgal! – O tu žinai, kas ten? – paklausė Valė. – Spėju, todėl ir sakau sėsti ir prie langų nesirodyti! – Jei tai, ką galvoju, jie lengvai nepasiduos! – tarė Valė ir gūžtelėjo pečiais. – Viskas priklauso nuo to, kiek ilgai mes jiems neatidarysime durų, – ramiai atsakė Petras. – Anksčiau ar vėliau jie išeis. Vis tiek laiptinėje nakvoti neketina. O mes su tavimi niekur neskubam. Tai sėsk, pasiimk ausines, telefoną ir žiūrėk filmą. – Petrai, man mama skambina, – pasakė Valė, rodydama telefono ekraną. – Vadinasi, už durų laukia tavo teta su savo nevykusiu sūnumi, – apibendrino Petras. – Iš kur žinai? – nustebo Valė. – Jei ten būtų mano pusbrolis, – o Petras žodį „pusbrolis“ ištarė ypač švelniai, kad net su pasišlykštėjimu, – tuomet skambintų mano mama. – Kokių kitų variantų nesvarstai? – paklausė Valė. – Jei tai kaimynai, su jais bendrauti nenoriu. Jei draugai, paskambinę būtų jau išėję. O iš tiesų, padorūs žmonės paskambintų iš anksto, paklaustų, ar galime priimti! O ne belstų į duris pusvalandį! O taip įžūliai ir be sąžinės skambinti galėtų tik tie patys mūsų įkyrūs giminaičiai! – Petrai, čia mano teta, – varginamai ištarė Valė. – Mama parašė žinutę. Klausia, kur mus velniai neša. Teta Natalija liks pas mus kelioms dienoms, reikalų mieste turi! – Parašyk jai, kad mieste pilna viešbučių, – nusišypsojo Petras. – Petrai! – priekaištingai tarė Valė. – Negaliu taip parašyti! – Žinau, – Petras susimąstė. – Parašyk, kad mūsų namuose mūsų nėra, gyvename viešbutyje, nes bute nuodijo tarakonus! – Puiku! – Valė parašė žinutę ir išsiuntė. – Petrai, ji prašo mums užsakyti du kambarius tetai ir Kostiui, – nustebusi tarė Valė. – Parašyk, nėra pinigų. Dar pridėk, kad išsinuomavome dvi lovas bendrabutyje, o kambaryje su mumis dar penkiolika užsieniečių, – Petras nusišypsojo savo išradingumu. – Mama klausia, kada grįšime, – padavė Valė žvilgsnį vyrui. – Parašyk, po savaitės, – numojo ranka Petras. Belstis į duris nustojo. Pora lengviau atsiduso. – Petrai, mama parašė, kad teta atvažiuos po savaitės, – išsekusiu balsu priėmė Valė. – O tuomet vėl mūsų namuose nebus, – ištarė Petras. – Petrai, tu juk supranti, kad tai ne sprendimas? Mes negalime visą laiką nuo jų slapstytis? O jei atvyks vidury savaitės? O jei po darbo pasitiks prie durų? Ką mano teta, ką tavo pusbrolis – abu pajėgūs visokiems triukams! – Taip, – nusiminė Petras. – Reikėjo mums tris kambarius pirkti? – Petrai, butą pirkome būsimai dideliai šeimai, – tarė Valė. – Mums reikia vaiko! – rimtai pasakė Petras. – Geriau iškart dviejų! – O aš prieš? – pasipiktino Valė. – Juk patikrintis reikia! Neiseina! – Nervus pašalint, ir viskas bus gerai, – rimtai pasakė Petras. – Juk mus abu iš proto varo – tai tavo, tai mano giminės! Išvaryt juos visus ten, iš kur lenda! Juk dėl jų nieko nesigauna! Valė nesiginčijo. Ji žinojo – Petras teisus. Kai tuoktis ruošėsi, abu praėjo brangų patikrinimą dėl suderinamumo ir genetinių ligų. Buvo tikrinta ir vaisingumas. Tada viskas buvo puiku. Tik po vestuvių vaikų planus teko atidėti, kad užsidirbtų butui. Paveldėjimo nebuvo iš ko tikėtis. Prieš vestuves ir Petras, ir Valė gyveno su mamomis vieno kambario butuose. Reikėjo viską susitvarkyti patiems. Penkeri metai sunkaus darbo ir griežtos taupymo davė galimybę įsigyti didelį butą. Senos statybos, remonto sudėjo daug, baldus beveik nuo nulio. Bet džiaugsmo buvo per kraštus! Vos spėjo įkurtuves atšvęsti, ant slenksčio pasirodė Valės teta su sūnumi. Kad jauni šeimininkai „neprieštarautų“, tetą lydėjo uošvė. – Čia niekas nespaudžia, vietos daug! Ne kaip mes su Vale viena kambary kankinomės! – Patogu, – pripažino teta Natalija. – Man atskiras kambarys ir Kostiui irgi! – Svetainėje negyvenama, – tarė Petras. – Čia poilsiui! – Tai aš čia ne dirbti ruošiuosi! – nusijuokė teta Natalija. – Vale, paaiškink vyrui, kad su sūnumi man nepatogu – jis knarkia! Ir šiaip, svečiai namuose, bet stalo nepadengėt! – Nesitikėjome jūsų, – sumišo Valė. – Ir šaldytuvas tuščias, – palaikė žmoną Petras. – Na jau, – teta Natalija nusileido. – Petras, į parduotuvę! Valė – į virtuvę! – Tai ko stovi? – piktai sukėlė balso uošvė. – Nejaugi taip svečius priimat! – Jūs ne per drąsios… – sušuko Petras, bet Valė išvedė jį į kitą kambarį. Kai Petras pagaliau galėjo atplėšti ranką nuo žmonos burnos, paklausė: – Vale, niekas čia nieko nesupainiojo? Dabar juos išmesiu pas tavo mamą! Su tavo mama kartu! Atvažiavo svečiuotis – elkitės kaip svečiai! O kas čia? – Petrai, paprasta ji moteris… Iš provincijos! Jiems taip priimta! – Pažįstu kaimiečius, bet chamizmo niekur nėra priimta! Tai ir yra chamizmas! – Brangusis, nesibarkim su mama ir teta! – prašė Valė. – Jie man po to visus nervus išgręš! O tu visai jiems būsi priešu! Tau to reikia? – Man vis viena, kuo būsiu. Jei taip elgiasi, man lengva visai jų nematyti ir neminėti! Tegul išnyksta, nė negaila! – Petrai, brangus! Na, pagailėk manęs! Jei dabar tetą Nataliją išvarysim, mama mane prakeiks! Neturiu nieko, tik ją! Šis argumentas suveikė. Petras sukandęs dantis išėjo į parduotuvę. Teta Natalija užsibuvo ne tris dienas, kaip planavo, o dvi savaites. Petras jau antrą vakarą ėmė gerti valerijoną. Tetos išvykimą jaunieji šventė su šluota ir grindų šluoste: tris dienas tvarkė butą. O vėliau tokia pati situacija nutiko iš kito galo. – Broliuk, atvykau trumpai, – Dmitrijus apkabino broliuką stipriai. – Reikalų sutvarkyti reikia, paskui namo grįšim! – Negali vienas reikalų sutvarkyti? – paklausė Petras. – Kaipgi? Juk šeima! Paliksiu vienus miestelyje, o pats į miestą? Naudok galvą! – kvatojosi Dmitrijus. – O jei užkliūsiu už nuotykio? O žmona mane kontroliuos! – Todėl ir vaikus atsivežei? – klausė Petras. – Su kuo juos palikti? – Dmitrijus kumštelėjo broliui per nugarą. – Jiems bent pramogų yra! Eime, kaip jaunystėje, „sudrebinsim“ miestą! – Dmitrijau! – rėkė Svetlana. – Jei dabar „sudrebinsi“, nieko nebesudrebinsi! Po pusantros valandos nuo brolio šeimos atvykimo Valė krito nuo galvos skausmo. Vaikai siautėjo po butą, rėkdami. Svetlana mokėjo tik klykti, kitaip kalbėti nemokėjusi. O Dmitrijus vis norėjo į miestą pramogaut, nuo to Svetlana klykė dar garsiau. – Petrai, juk tu vienintelis mamos sūnus, – į pagalvę sušnibždėjo Valė. – Tai pusbrolis iš motinos pusės, – sumurmėjo Petras. – Aš jį „kuzenas“ vadinu. – Nesvarbu, kaip vadini, ar gali jį kaip nors paprašyti išvykti? – Žinok, su malonumu, – Petras pasideda ranką prie širdies, – bet čia tokia pati situacija, kaip su tavo teta. Mama man po to smegenis „šaukštu“ išgrauš ir privers suvalgyti! Nespėdavo atsigauti po vieno vizito, ant slenksčio pasirodydavo nauji svečiai. Teta Natalija su sūnumi vis turėdavo reikalų mieste. Kuzenas Dmitrijus su šeima periodiškai atvykdavo „sutvarkyti savo reikalus“. Ir mamos apie vaikus nepamiršdavo. Uošvė smegenis išgręždavo žentui, anyta – marčiai. Nuolatinis nervų tampymas ardė jaunų šeimų vidinę ramybę ir psichologinę sveikatą. Apie vaikus tokioje nesibaigiančioje svečių karuselėje nė kalbos negalėjo būti. Ir sveikata šlubavo, ir, paprastai – kaip gi čia? – Gal keičiam butą? – pasiūlė Valė. – Į minkštas patalpas? – nusišypsojo Petras. – Greitai mums jas paskirs! – Ne, – nusišypsojo Valė. – Gal keičiam butą į tokią pat kitame rajone! Yra šeimų, kurios nori gyventi kitur! O mes persikelsim, niekam nepasakysim kur! – Tik laikinas sprendimas, – sumurmėjo Petras. – Ir mano kuzenas, ir tavo teta iškvos buvusius gyventojus ir sužinos, kur persikėlė. Ras mus! O tada už tokį triuką „pakars“! – Gal bent spėsim vaiką padaryti? – su viltimi paklausė Valė. – Mums reikia ne tik padaryti, bet ir užauginti. Tai bus bent kažkoks pagrindas, – Petras papurtė galvą. – Jau geriau išsikelti iš buto, – liūdnai tarė Valė. – Gal pas draugus? Bent pasislėpsim! – Tai turi omenyje Valerijų su Kotryna? – paklausė Petras. – Taip, – linktelėjo Valė. – Jie turi kambariuką! – Ten Tera gyvena, – nusišypsojo Petras. – Užmiršai? – Geriau su vokiečių aviganiu nei su mūsų giminėmis! – Valė bejėgiškai nuleido galvą. – Palauk! – sušuko Petras ir griebė telefoną. – Valerijau, paskolink šunį! – O, drauge! Amžinai tau skolingas! Mes su Kotryna norime į kurortą, o mergytę palikti nėra su kuo! Ji svetimų nemėgsta, bet jus pažįsta ir gerbia! – klykė Valerijus į ragelį. – Atvešiu pašaro! Gultą, žaislus, dubenėlius! Dar sumokėsiu! – Vežk! – džiugiai atsakė Petras. Grįžo pas žmoną, švytėdamas kaip rytinė saulė: – Skambink mamai, tegul teta rytoj atvažiuoja! O aš broliui paskambinsiu, kad ateitų savaitę! – Ar tikrai? – paklausė Valė. – Mes juos mielai priimsim! – nuoširdžiai kalbėjo Petras. – Kas gi kaltas, kad mūsų „gyventojas“ jiems nepatiks? Kuzenui Dmitrijui su šeima užteko vieno „vof vof“, kad mieliau rinktųsi viešbutį. O teta Natalija nusprendė „kovoti“ už savo teisę svečiuotis. – Užrakinkit tą žvėrį kur nors! – šaukė ji, slėpdamasi už siaurą sūnaus nugarą. – Teta Natalija, juokaujate? – šypsojosi Petras. – Keturiasdešimt penki kilogramai grynų raumenų! Ne kokia pudelė, o vokiečių aviganis! Ši duris išneš! – Kodėl ji į mane žiūri su pykčiu? – teta Natalijai nurimęs balsas. – Nemėgsta svetimų, – gūžtelėjo pečiais Valė. – Atsikratykit jos! Negaliu gyventi su tokiu žvėrimi! – Kaip čia atsikratyt? – įsižeidė Petras. – Ši miela šunytė – mūsų šeimos dalis! Juk vaikų neturim, o mylėti kažką reikia! Ir mylim ją labai! – Jokiu būdu nepaliksim! – pridėjo Valė. Po to abi mamos skambino ir klausė, kodėl atsisakyta priimti artimuosius svečiuose. – Jų niekas nevarė lauk, – atsakėme abiem, – jie patys kažkodėl nenorėjo pasilikti! Tegul atvažiuoja! Mes būsime laimingi juos priimti! – O šuo? – Mama, mes juk niekam neatsisakom! Bet mamos irgi daugiau į svečius neskubėjo. O po mėnesio Tera grįžo pas savo šeimininkus, bet visada buvo pasiruošusi sugrįžti. Nebereikėjo. Valė laukėsi dvynukų.

Jų niekas nevijo, atsakydavo tiek vienai, tiek kitai, jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja!

Uncategorized

012

Jis savaitę statė sodo pavėsinę ir valgė maistą iš šaldytuvo. Aš atėmiau iš jo atlyginimo, ir jis pradėjo pykti dėl to.

Savaitę ilgo, nenutrūkstamo lietaus, aš statiau sodo paviljoną, kol šaldytuvo švytėjimas spindėjo kaip

Uncategorized

0489

Neatitinka? Prašom išeiti, – pareiškė Julija netikėtiems svečiams Trisdešimt metų Julija tyliai vykdė vyro ir anytos valią: vyras liepė – paklusdavo, anyta užklupo – pavaišindavo arbata, svainė atvažiavo su daiktais – apgyvendino svetainėje. Visi laukė, kad Julija bus gera – niekada neprieštaraus, nieko neatsisakys. Taip ir gyveno, kol liko viena trijų kambarių bute Vilniuje po vyro mirties. O tada prasidėjo: svainė atvilko sūnėną, vyro dukra iš pirmos santuokos užgriuvo su priekaištais, anyta su patarimais – visiems rūpėjo butas, o ne Julijos ramybė. Jie suko galvas, kaip išgauti daugiau: parduoti būstą, uždirbti iš skirtumo, pasidalinti milijonais. Bet vieną dieną Julijai trūko kantrybė – užuot tylėjusi ir taikiusis, ji pirmą kartą garsiai ištarė: „Jeigu kažkas netinka – durys ten! Išeikite iš mano namų.“ Ir gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Nepatinka? Galit laisvi išeiti, tyliai pasakė Julija netikėtiems lankytojams. Trisdešimt metų Julija

Uncategorized

0107

Mano mama visada palaikė mano nevykusį patėvį. Vieną dieną to nebegalėjau pakęsti ir nusprendžiau viskam surengti galutinį tašką.

Mano mama visada stovi mano patėvio pusėje. Vieną dieną aš nebegaliu to išlaikyti ir nusprendžiu tai

Uncategorized

0437

– Labas… Vaidai– Čia ne Vaidas. Čia Eglė… – Eglė? O jūs kas?… – Gerbiamoji, tai jūs kas tokia? Aš Vaidoto draugė. Ką nors norėjote?… Vyras ne namie, jis vėlai grįš iš darbo… Man taip apsisuko galva, kad net pastebėjau raudonas dėmes ant grindų. Pilvą taip skaudėjo, kad vos galėjau judėti… Jutau, jog vaikelis tuoj gimtų. Mano vyras Vaidotas jau penkerius metus važinėja į užsienį uždarbiauti – Vokietijoje prie vilkiko dirbo, Lenkijoje remontus darė. Išvažiavo dėl pinigų, nes Lietuvoje turim du sūnus ir norėjom jiems geresnės ateities – supratom, kad čia pasieksime nedaug. Sužinoti daugiau O žinot, užsieniuose Vaidui sekasi – kartą per mėnesį siųsdavo mums siuntinius su maisto produktais: konservais, kruopomis, aliejumi, saldumynais. Dar pervesdavo pinigus į mano sąskaitą, kad padėčiau į indėlį banke – sukaupėm nemažą sumą, kad vyresniajam sūnui galėtume nupirkti butą. Atrodė, gyventi sekasi, bet keletą mėnesių jaučiau, kad su mano kūnu kažkas ne taip. Pirma mintis – menopauzė, bet ne ji. Labai priaugau svorio, norėjau miego, valgiau daug ir nuotaikos keitėsi greitai. Pagal internetą – nėštumas. Nėštumas sulaukus 45-erių? Netikėjau, padariau testą – aiškiai dvi raudonos linijos. Nesakiau vaikams, nei marčiai apie nėštumą – kam juokintis, kad mama senatvėje protą prarado? Nutariau slėpti nėštumą: žiema ant nosies, vilkėdama šiltus didelius rūbus pilvas nesimatė. Tačiau nenorėjau gimdyti šio vaikelio. Gal kas pasakys, kad neturiu Dievo širdyje, bet man 45, esu nebe jauna moteris. Turiu sūnus ir anūkus, noriu jiems skirti laiką, o ne leisti su mažu vaiku sudėtingas dienas. Be to, neturim lėšų trečiam vaikui išlaikyti. Vaidotas vėl turėtų veržtis į užsienį, o be jo man sunku. Gydytojai sakė, kad terminas vėlyvas, operacija rizikinga, nežinia, ar nepakenks sveikatai. Todėl kelias savaites bandžiau įtikinti save, kad viskas bus gerai. Gal Vaidotas netgi apsidžiaugs naujagimiu? Nutariau jam paskambinti per „Skype“ ir pasakyti naujieną – tik įjungiau mikrofoną, bet ne kamerą. – Labas, Vaidai… – Čia ne Vaidas. Čia Eglė. – Eglė? O jūs kas? – Gerbiamoji, tai jūs kas tokia? Aš Vaidoto draugė. Vyras ne namie, dirba vėlai. Iškart padėjau ragelį ir pradėjau verkti. Ir gyvenime būna, kad vyras gali išduoti – bet kur, su bet kuo. Norėjau rašyti prašymą skyryboms, išmesti Vaidoto daiktus lauk, nematyti jo. Bet vis dar tikėjausi, kad mylimasis grįš, kai sužinos apie vaiką. Vasario mėnesį turėjo atvykti – sūnų gimtadieniai, išleido iš darbo. Net sapnavosi, kad einame trise parke: Vaidotas už vienos rankos laiko dukrytę, aš už kitos. Kaip tik 14-ą vasario, per Valentino dieną, Vaidas grįžo. Paruošiau romantišką vakarienę, sudėjau žvakes, grojo muzika – norėjau ramios atmosferos. – Vaidai, turiu tau staigmeną. Aš nėščia. Gydytojai sako – bus mergaitė. – Tu niekšė! – suriko vyras. Jis paraudo iš pykčio, apvertė lėkštes ant grindų, trankėsi į stalą: – Kol aš ten dirbu ir stengiuosi, tu su kitais vyrais linksminiesi? Dabar norėtum užkrauti man šį bastūną? – Vaidai, aš paaiškinsiu… – Atsitrauk, nenoriu tavęs matyti! – stumtelėjo mane, kad pilvu atsitrenkiau į stalo kampą ir nukritau. Vaidotas išėjo, pasiėmęs krepšį, trankiai užtrenkė duris. Man galva svaigo, ant grindų pastebėjau kraujo dėmių, pilvą skaudėjo, vos judėjau. Sunkiomis rankomis susiradau telefoną ir iškviečiau greitąją – jutau, kad vaikelis tuoj gims. Kai atvyko medikai, jau laikiau ant rankų mūsų dukrytę – mergytė ramiai gulėjo, neklykė, miegojo stipriai. – Na ką, mama, važiuosite su mumis? – Ne. Pasiimkit vaiką, man jos nereikia. – Kaip tai? – Taip. Sakau, pasiimkit! Šis vaikas sugriovė mano šeimą! Gal kas ją pamils, bet tikrai ne aš. Viskas, pasiimkit, nenoriu matyti! Be sąžinės graužaties atidaviau dukterį gydytojui. Mane apžiūrėjo namuose, viskas praėjo ramiai, plyšimų nebuvo. Kai greitoji išvažiavo, viską susitvarkiau, išsimaudžiau ir nuėjau miegoti. Niekas iš vaikų nežino, kad dukrytę atidaviau. Kasdien einu į bažnyčią ir meldžiuosi, kad dukra augtų sveika, rastų mylinčią šeimą. Juk suprantu – nebesugebėsiu. Nenoriu vėl išgyventi visų motinystės sunkumų. Trokštu vieno – kad Vaidotas grįžtų namo. Bet jis vėl išvyko į Vokietiją, bendrauja tik su sūnumis. Galit sakyti, kad esu nenormali moteris. Bet šįkart renkuosi vyrą, o ne vaiką. Ir Dievas bus mano teisėjas.

Labas… Vytautai Čia ne Vytautas. Čia Urtė Urtė? O kas jūs tokia? Gerbiamoji, kas jūs pati?

Uncategorized

029

Sodininkystės kronikos: Kaip kaimynė sumanė, kad mano derlius – visų bendras, bet aš greitai atpratinau ją nuo nemokamos vaišės

2023 metų liepos 15 diena. Šeštadienis. Kartais man atrodo, kad sodai ne dirbamos žemės, o visų Lietuvos