– Kaip tai nenori keisti pavardės? – suriko mano anyta Civilinės metrikacijos skyriuje
Ela visai nenorėjo tekėti. Tačiau būdama 19-os laukėsi nuo klasioko, su kuriuo draugavo tris metus. Ji neturėjo pasirinkimo – nenorėjo, kad jos vaikas augtų be tėvo.
Nors vaikinas buvo vyresnis už Elą, jis buvo nebrandus ir mamyčiukas. Tačiau atsakomybės nesikratė – pasakė, kad ves ir auklės vaiką. Tad jie pradėjo ruoštis vestuvėms.
Ela būtų buvusi laiminga, jei galėtų tiesiog ištekėti, tačiau artimieji reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kodėl reikėtų leisti tokius pinigus dėl kitų, jei už juos galėtų nupirkti viską, ko reikia vaikui. Bet niekas jos neklausė. Restoraną, vestuvinę suknelę ir svečius išrinko anyta su būsima svainė!
Kai ją nusiuntė pasimatuoti suknelės, ji nenorėjo eiti. Galvoje įsivaizdavo suknelę su milijonu raukinių ir blizgučių. Jos vyro sesuo ir mama nebuvo žinomos dėl gero skonio. Kai artimieji išgirdo jos atsisakymą, pavadino ją nedėkinga ir supyko. Bet Elai nerūpėjo – ji turėjo kitų rūpesčių: brandos egzaminai, pasiruošimas kūdikio gimimui.
Į Civilinės metrikacijos skyrių nuėjo apsirengusi paprasta balta suknele, kuri jai tiko ir patiko. Ir ten prasidėjo visas šou.
Jaunųjų giminaičiai nežinojo, kad Ela nusprendė pasilikti savo pavardę. Jaunikis apie tai žinojo – neprieštaravo. Tačiau anyta įniršo ir pradėjo rėkti:
– Kaip čia yra, kad nenori keisti pavardės?
Ela nusišypsojo ir atsitraukė į šalį. Rytoj laukė dar viena diena – vestuvės vyro kaime su visais jo giminaičiais. Reikėjo taupyti nervus. Santuoka tetruko kelerius metus. Jonas buvo prastas vyras ir niekam tikęs tėvas. Kiekvieną savaitgalį sėdėjo prie „kompo“, šeimos nepastebėjo. Kai Elai trūko kantrybė, ji susikrovė daiktus ir išvažiavo.
Jos anyta liko nepatenkinta tokia baigtimi. O mūsų herojė pagaliau atsikvėpė lengviau – jautėsi laisva ir laiminga. Kaip tai, nenoriu keisti pavardės? suriko mano anyta Civilinės metrikacijos biure. Eglė niekuomet nesvajojo
Prieš keletą mėnesių pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne todėl, kad siekiu šlovės ar dėmesio, o tiesiog, nes man smagu: filmuoti receptus, dalintis kasdieniais momentais su dukra, parodyti mažas mūsų namų akimirkas – nieko surežisuoto ar profesionalaus, tik paprasti vaizdo įrašai iš virtuvės ar svetainės, kol užsiimu kasdieniais reikalais. Tačiau nuo pat pradžių mano vyras ėmė jaustis nemaloniai: pradėjo priekaištai, nesuprato, kodėl tai darau, kam to reikia, kam tai įdomu, o galiausiai apkaltino, jog tiesiog siekiu kitų vyrų dėmesio. Nors dauguma mano 99 sekėjų – šeima ir artimi draugai, o vaizdo įrašuose aš nei šoku, nei demonstruoju kūno, o tik rodau, ką gaminu ar kaip ruošiu dukrai pietus, jis vis tiek teigia, kad svarbiausia ne sekėjų skaičius, o mano ketinimai – prasidėjo barniai, nepatogumas, prašymai rodyti asmenines žinutes ir nuolatinė tyli įtampa. Dabar retai ką įkeliu – ne dėl to, kad nebenoriu, o todėl, kad kiekvienas įrašas tampa priežastimi naujam ginčui. Ką turėčiau daryti? Žinok, prieš kelis mėnesius pradėjau dėti turinį į savo socialinius tinklus. Ne dėl to, kad noriu tapti
Kada paskutinį kartą kalbėjotės su sūnumi? paklausiau savo kaimynės, ir tą akimirką pajutau, kaip kažkas
Uošvė nusprendė persikelti gyventi į mano butą, o savo butą atiduoti savo dukrai. Mano žmona užaugo didelėje
Mano sesuo nori, kad išsikraustyčiau iš savo buto, nes ji laukiasi kūdikio. Ar normalu, kad taip vyksta?
Man devyniasdešimt aštuoneri. Paskambino bandė apgauti. Bet juk aš buvau inžinierius. Antradienio rytą
Turėjome didelių vilčių, kad mano mama išeis į pensiją, išvyks į sodą ir paliks mums su vyru savo trijų
Man 70-eri, tapau mama dar net neišmokusi galvoti apie save. Ištekėjau jauna, o nuo pirmojo nėštumo visas gyvenimas sukosi apie kitus. Nedirbau už namų ribų ne todėl, kad nenorėjau – pasirinkimo nebuvo, kažkas turėjo būti namie. Vyras išeidavo anksti, grįždavo vėlai. Namai buvo mano. Vaikai – mano atsakomybė. Ir nuovargis – mano.
Prisimenu bemieges naktis: vienam vaikui kyla temperatūra, kitas vemia, trečias verkia. Aš – viena. Niekas neklausė, ar man viskas gerai. Kitą rytą vėl keldavausi, ruošdavau pusryčius ir tęsdavau. Niekada nesakiau „nebegaliu“. Neprašiau pagalbos. Galvojau, kad tik taip atrodo gera mama.
Kai vaikai užaugo, norėjau mokytis – bent trumpo kurso. Vyras pasakė: „Kam tau to reikia? Tavo darbas jau padarytas.“ Patikėjau. Likau užnugary. Kai vienas vaikas praleido semestrą, aš kalbėjausi su vyru, kad nuraminčiau. Kai kita susilaukė vaiko jauna, lydėjau pas gydytojus ir žiūrėjau anūką, kol „ji tvarkėsi“. Visada buvau ta, kuri prisiima, kai viskas byra.
Po to atsirado anūkai – namai ir vėl prisipildė: kuprinės, žaislai, verksmas, juokas. Daugybę metų buvau darželis, valgykla, slaugė. Nieko neprašiau atgal. Nesiskundžiau. Kai pajusdavau visišką nuovargį, girdėjau: „Mama, tik tu žinai, kaip tinkamai pasirūpinti.“ Tai mane laikė.
Vėliau vyras susirgo, slaugiau iki paskutinės dienos. Po to prasidėjo pasiteisinimai: „Šią savaitę negaliu,“ „kitą susitiksim“, „paskambinsiu vėliau.“ Dabar praeina savaitės, per kurias niekas neatvyksta. Neperdedu – savaitės. Būna gimtadienių, kai gaunu tik žinutę per „WhatsApp“. Kartais net nepastebėjusi padedu ant stalo dvi lėkštes, o susivokiu tik kai maistas paruoštas ir vis tiek nėra ką kviesti.
Kartą paslydau vonioje. Nebuvo rimta, bet išsigandau. Sėdėjau ant grindų ir laukiau, kol kas nors pakels ragelį. Niekas neatsiliepė. Atsikėliau pati. Po to niekam nesakiau, kad jų netrikdyčiau. Išmokau tylėti.
Vaikai sako, kad mane myli, ir žinau, kad tai tiesa. Tačiau meilė be buvimo kartu irgi skaudina. Kalbasi trumpai, visada skuba. Kai pradedu pasakoti, girdžiu: „Nu, mama, vėliau pasikalbėsim.“ Tas „vėliau“ niekada neateina.
Sunkiausia ne vienatvė. Sunkiausia – jausmas, kad iš reikalingos tapau perteklinė. Buvau visko pagrindas, o dabar – nepatogus įrašas jų dienotvarkėse. Nieks nesielgia blogai. Tiesiog aš jiems nebereikalinga.
Ką patartumėte man? Man jau septyniasdešimt, o tapau mama dar prieš išmokdama apskritai pagalvoti apie save. Ištekėjau jauna
Buvusio vyro žmona paprašė, kad pasaugotume mūsų bendrus anūkus, ir aš atsakiau jai taip, kaip pridera – viską sudėliojusi į savo vietas
– Ar tikrai tau taip sunku? Juk tik trims dienoms! Katytė be išeities, gavo paskutinės minutės kelialapį į Turkiją, paskutinį kartą atostogavo nežinia kada, o aš… žinai, spaudimas kankina, ir nugarą soduose taip susukau, kad net išsirėžti negaliu. O Saulius – tikras senelis. Jis privalo padėti.
Balsas ragelyje buvo toks garsus, kad Sauliui net nereikėjo įjungti garsiakalbio. Jurgita, stovinti prie viryklės ir maišanti daržovių troškinį, puikiai girdėjo kiekvieną žodį. Tokį balsą, aukštą, reikalaujantį, su kaprizingomis intonacijomis, ji išgirstų iš tūkstančio – ponia Rasa. Pirmoji, ir deja, neužmirštama vyro žmona.
(Sutrumpink vardus ir aplinkybes pagal lietuvišką kasdienybę.)
Kai buvusi vyro žmona užpuolė su prašymu “prižiūrėti anūkus”, aš pasakiau atvirai ir aiškiai: „Aš ne jūsų tarnaitė, mano gyvenimas priklauso tik man!“ Nejaugi tau taip sunku? Juk tik trims dienoms. Vaidutei atsidarė galimybė kelionė į Egiptą už labai gerą kainą.
