Zibainis

Vaikas draugei Kai paskutiniai Astos nėštumo mėnesiai tęsiasi, jos jaunesnysis brolis išvažiuoja gyventi

Išduotos savos dukros: Dovilė vėl žvelgė su žavesiu į savo brolį ir sesę – tokie gražūs, aukšti, juodaplaukiai, žydraakiai, vėl jie laimi prizus ir skinasi laurus varžybose. Dovilė norėjo pirmoji juos pasveikinti ir padovanoti dvi savo rankomis megztas žaislines zuikučius. Nuolankiai prašė praleisti, tačiau Kristina ir Markas apsimetė jos nepažįstantys. „Kris, ten kažkokia stora mergiotė sako, kad ji jūsų sesė. Čia rimtai?“ – paklausė Kristinos draugė, šviesiaplaukė Liucija. Kristina piktai nutaisė abejingą veidą ir atsakė: „Ne, aš turiu tik vieną brolį – Marką.“ Liucija paėmė žaislus iš Dovilės, pažadėjo perduoti, bet žaislai atsidūrė šiukšlių dėžėje. Niekas neprisipažino, kad Dovilė – jų tikra įseserė, kurią mama Inesa Ivanovna priglaudė po giminaitės žūties. Tėvas Leonidas šios mergaitės nemėgo – priešingai nei gražuolius vaikus Kristina ir Marką, kurių reikalavimai visada būdavo įvykdomi… Mokykloje Dovilė buvo priversta lankyti kitą klasę, vėliau prašėsi likti namie, o Inesa Ivanovna ją visuomet globė, nors artmieji vis tolino. Kai gyvenimas pasisuko – Inesa Ivanovna liko be sveikatos, vyras – su drauge, o vaikai domėjosi tik motinos pinigais. Namus teko parduoti dėl Marko skolų su sąlyga, kad Dovilė irgi važiuos… Tačiau Dovilė pasirinko išeiti ir rado prieglobstį pas senolį Prochą, tapo mylima veterinarė. Ilgą laiką ji nerimavo dėl mamos, kurią galiausiai rado pamirštą senelių namuose. Su Prochu parsivežusi ją namo, dovanojo šilumą ir meilę – nes tik Dovilė, ne kraujo vaikai, tapo tikrąja šeimos šviesa paskutiniame gyvenimo kelyje.

Išdavystė artimųjų vaikų Aušra vėl žavėjosi savo broliu ir sese. Kaip jie gražūs! Aukšti, tamsiaplaukiai

Uncategorized

022

Bylos numeris Vaistininkė ištiesė kortelių terminalą, ir jis, kaip visada, priglaudė kortelę nė nežiūrėdamas. Ekranas sumirksėjo raudonai ir trumpai sučirškė: „Operacija atmesta“. Jis pabandė dar kartą, šįsyk lėčiau, tarsi nuo greičio priklausytų, ar liksi žmogumi su pinigais. – Gal turite kitą kortelę? – net nepakėlusi akių paklausė vaistininkė. Jis išsitraukė antrąją, atlyginimo, vėl tas pats trupas atsakymas. Už nugaros kažkas garsiai atsiduso – ausis užplūdo karštis. Jis įsikišo į kišenę dėžutę vaistų, kurių jau buvo paprašęs, ir sumurmėjo, kad dabar viską išsiaiškins. Už vaistinės jis prisiglaudė prie sienos, kad netrukdytų praeiviams, ir atsidarė banko programėlę. Įprastų skaičių vietoje – pilkas langas ir sakinys, nuo kurio viskas viduje nuščiuvo: „Sąskaitos užblokuotos. Priežastis: vykdomoji byla“. Nei sumos, nei paaiškinimų, tik mygtukas „Plačiau“ ir numeris, panašus į svetimo paso seriją. Jis stovėjo ir žiūrėjo į tą žinutę – lyg nuo žvilgsnio galėtų viskas ištirpti. Mintyse iškart ėmė skambėti neatidėliojami reikalai: po savaitės reikės pirkti bilietus pas mamą į Raseinius, jai paskirtas tyrimas, pažadėjo ją nuvežti. Darbe išprašė dvi laisvas dienas, viršininkas bambėjo, bet išleido. Ir tie patys vaistai, kurių nusipirkti dabar negalėjo. Jis paskambino į banko infoliniją. Robotizuotas balsas paprašė „įvertinti aptarnavimo kokybę“ dar iki prisiskambinant žmogui. – Klausausi, – pasigirdo operatorės balsas. Skambėjo įprastai pilkas, kaip pas žmogų, besilaikantį instrukcijų. Jis pasakė pavardę, gimimo datą, paskutinius paso numerius. Paaiškino, kad sąskaitos užblokuotos – tai klaida. – Jūsų profilyje ribojimas pagal vykdomąjį dokumentą, – atsakė ji. – Mes negalime nuimti blokavimo. Reikia kreiptis į antstolius. Bylos numerį matote? – Matai. Nežinau, kas tai. Neturiu jokių skolų. – Suprantu. Bankas nėra iniciatorius. Tik vykdome reikalavimus. – O kas inicijavo? – pagavo save šnekant garsiau nei norėtų. – Dokumente nurodytas konkretaus Lietuvos antstolių biuro adresas. Galiu padiktuoti. Ji padiktavo, jis užsirašė ant vaistinės kvito kitos pusės. Kairė ranka drebėjo nuo įniršio ir gėdos, tarsi ką tik būtų nutvertas skolininkas. – O pinigai? – paklausė. – Matai, kad nuskaitė – čia parašyta „nuskaitė išlaiką“. – Nuskaičiuota vykdomosios bylos rėmuose. Dėl kompensacijos reikia kreiptis į išieškotoją ar antstolį. – Tai jūs negalite padėti? – Galime užregistruoti jūsų užklausą. Pildom? Jis norėjo ne numerio, o kad kas nors pasakytų: „Taip, klaida, tuoj ištaisysim“. Vietoje to išgirdo, kaip ji diktuoja eilę skaičių. – Užklausos numeris… – ji ištarė, tarsi dalintų lapelį į drabužinę. – Sprendimas per trisdešimt dienų. Jis pakartojo numerį garsiai, kad neužmirštų. Trisdešimt dienų skambėjo tarsi nuosprendis, bet vis tiek padėkojo. Dėkojimo žodžiai išsprūdo kaip „viso gero“ pokalbio, kuris tave pažemino, pabaigoje. Grįžęs namo atidarė stalčių su dokumentais: kvitai, sutartys, pažymos. Visada laikė save tvarkingu: mokėjo laiku, neskolindavosi be reikalo, net parkavimosi baudą iškart susimokėdavo. Išsidėliojo ant stalo pasą, asmens kodą, mokesčių pažymėjimą tarsi įrodymus, kad nėra apgavikas. Iš kito kambario išėjusi žmona pamačiusi stalą ir jo veidą paklausė: – Kas atsitiko? Jis paaiškino. Stengėsi kalbėti ramiai, bet vidury sakinio balsas užlūžo. – Gal senos baudos? – atsargiai paklausė ji. – Už kokią sumą ir su blokavimu? – pirštu parodė į ekrane rodomą apribojimo užrašą. – Aš gi niekur nevažiavau, tik į darbą. – Tiesiog klausiu, – ji iškėlė rankas aukštyn. – Dabar taip būna. Reiškinys „būna“ jį užkaitino. Lyg jo gyvenimas – tik statistika. – Dar būna, kad žmogų užrašo skolininku, o tu turi įrodinėti, kad ne kupranugaris, – atkirto ir iškart gailėjosi savo tono. Ji tylėdama padėjo stiklinę vandens ant stalo ir nuėjo. Jis liko vienas – su dokumentais ir jausmu, kad namuose mažiau oro. Kitą dieną važiavo į banką. Salėje tvyrojo šviesa ir tyla, kaip renovuotoje poliklinikoje. Žmonės sėdėjo ant kėdžių, spoksodami į telefonus, laukdami, kol tablo užsidegs jų numeris. Jis pasiėmė talonėlį. Ant jo buvo parašyta: „Klausimai dėl sąskaitų“. Atsisėdo ir pajautė, kaip viduje kaupiasi įtūžis – talonas vertė jaustis ne žmogumi, o problema. Pakviestam banko vadybininkė profesionaliai šyptelėjo. – Kaip galiu padėti? Jis parodė ekraną, papasakojo apie blokavimą. – Taip, matau apribojimą, – spragtelėjo pele. – Neturime prieigos prie antstolių duomenų. Galime išduoti išrašą apie nurašymus ir pažymą dėl apribojimų. – Duokite viską, ką turit, – paprašė. – Man reikia šiandien. – Pažyma ruošiama iki trijų darbo dienų. – O jeigu man vaistų reikia? – išgirdo savo balse prašymo gaidelę ir tai atrodė blogiau nei pyktis. Vadybininkė trumpam susimėtė. – Suprantu. Bet tokia tvarka. Jis pasirašė prašymą pažymai, gavo kopiją su data ir parašu. Popierius buvo dar šiltas nuo spaudos. Jis laikė jį kaip vienintelį ginklą prieš nematomą sistemą. Iš banko nuvažiavo į „Regitrą“. Ten kvepėjo automato kava ir švarikliu, kuris nepermušė žmonių nuovargio. Prie įėjimo stovėjo eilės terminalas, greta – mergina su liemene, padedanti pasirinkti paslaugą. – Dėl antstolių, – pasakė jis. – Antstoliai pas mus nepriiminėja, – paaiškino ji. – Galime parašyti prašymą, padėti su „eValdžia“. Kokia jūsų situacija? Jis parodė banko pažymą ir bylos numerį. – Verčiau iškart važiuokit pas antstolį, – patarė ji. – Čia galim atspausdinti ištraukas iš „eValdžios“, jei ten matosi. Jam neliko pasirinkimų. Paėmė taloną, atsisėdo. Tablo bėgo numeriai, žmonės ėjo prie langelių, grįždavo su segtuvais, tyliai barėsi. Jis žiūrėjo į savo rankas – atrodė, jos paseno net per vieną dieną. Svarbiausiame langelyje specialistė paprašė paso. – Turit patvirtintą paskyrą? – paklausė. – Turiu. Ji atidarė jo profilį, ilgai kažko ieškojo. – Vykdomoji byla tikrai yra, – pagaliau pasakė. – Bet nurodytas kitas asmens kodas. Jis pasilenkė arčiau. – Kitas? – Štai, pažiūrėkit. Jūsų… – ištarė skaičius. – O byloje – viena skiriasi. Viena klaidinga skaitmenis. Jis pajuto keistą palengvėjimą, lyg būtų atgavęs teisę piktintis. – Čia ne mano skola, – pasakė. – Tikėtina, duomenų supainiojimo klaida, – atsakė ji. – Taip nutinka, kai yra bendrapavardžių ar panašių gimimo datų. – O toliau? – Galime užregistruoti nesutikimo pareiškimą ir pridėti dokumentų kopijas. Sprendimą vis tiek priims antstolis. Ji išspausdino prašymą, jis pasirašė. Pridėjo paso, asmens kodo, SODROS nuorašus. Matė, kaip visas gyvenimas virsta popieriaus šūsnimi, keliaujančia į skenerį. – Sprendimo terminas? – pasiteiravo. – Trisdešimt dienų, – atsakė, ir pamačiusi jo žvilgsnį pridūrė: – Kartais greičiau. Vėl trisdešimt… Išėjo iš „Regitros“ su aplanku, kuriame buvo kopijos ir įeinantis numeris. Numeris svarbesnis nei vardas. Pas antstolį pateko tik po dviejų dienų. Prie įėjimo apsauginis apžiūrėjo krepšį, paprašė išjungti telefoną. Koridoriuje stovėjo žmonės – kai kurie su vaikais, kiti su popierių segtuvais. Ant sienos skelbimas: „Gyventojų priėmimas tik užsirašius“. Greta – lapas su rašikliu, užpildytas pavardėmis į stulpelį. Paklausė eilėje stovėjusios moters: – Čia užrašai? – Čia gyvenimas, – lašo veido neparodžiusi atsakė. – Kas pirmas atėjo, tas užsirašė. Jis užrašė savo pavardę į sąrašo galą. Atsisėdo ant palangės – kėdžių neužteko. Laikas nedilino, tik kaupėsi smulkių nervų krūvoje: kažkas veržėsi be eilės, kažkas garsiai aiškino per telefoną, kad „antstoliai tingi“, kažkas verkė WC. Kai pagaliau pakvietė, už stalo sėdėjo apie keturiasdešimties moteris, pavargusiomis akimis. Prieš ją – monitorius, bylų krūva, antspaudas. – Pavardė? – net nepakėlė akių. Jis pasakė. – Bylos numeris? Jis pakišo banko lapą. Ji pažiūrėjo, spustelėjo mygtuką. – Skola už kreditą, – tarė ji. – Aš neturiu kredito, – balsas tapo kietas. – Patikrinkit asmens kodą. Ten klaida. Ji suraukė antakius, priartino ekraną. – Kodas tikrai nesutampa, – atsakė. – Bet sistema jus įtraukė dėl pavardės, vardo, gimimo datos. – Tai užtenka vardo ir datos, kad užblokuotų sąskaitas? Ji atsiduso. – Dirbam pagal gautus duomenis. Jei klaida – reikia prašymo dėl techninės klaidos, asmens tapatybės įrodymo. Jau nešėt? Jis padėjo Metrikacijos kopijas. – Štai. Su įrašytu numeriu. Ji pavartė. – Čia „Regitrai“. Iki mūsų dar neatėjo. – Negaliu laukti, kol „ateis“. Nuskaitė pinigus – nebegaliu net vaistų nupirkti. Ji pažiūrėjo tiesiai: – Jūs manot, kad tik jums taip atsitinka? – tyliai, ne iš pykčio. – Ant stalo šimtas bylų. Galiu jūsų prašymą priimti čia. Bet svarstymas nebus greitas. Jis norėjo šaukti, bet matė jos nuovargį – suprato, kad šauksmas nepakeis terminų, tik padarys jį dar vienu „triukšmautoju“. – Gerai, – ramiai pasakė. – Ką daryti? Ji padavė blanką. Užpildė: „Prašau išbraukti iš vykdomosios bylos dėl klaidingo identifikavimo.“ Pridėjo pažymos, paso, SODROS kopijas. Antstolis užspaudė „Priimta“. – Tikrinimo terminas iki dešimties dienų, – pranešė. – Jei pasitvirtins, priimsim sprendimą naikinti išieškojimą. – O pinigai? – Dėl grąžinimo – atskiras prašymas. Išieškotojas turi grąžinti. Tiesiai pas mane – ne visada eina. Jis išėjo su nauju spaudu. Spaudas buvo tarsi maža pergalė – bet prieš ką? Kad pagaliau pripažino – esi. Vakare per darbą prašė viršininko paleisti dar pusdieniui rytoj. – Gal juokauji? – viršininkas žiūrėjo taip, tarsi viską sugalvojo dėl pabėgimo. – Ataskaita! – Man sąskaitos užblokuotos, – atsakė. – Reikia per institucijas lakstyti. – Klausyk, – nutildė balsą. – Tik pasakyk, ar ten kas buvo? Išlaikymas, kreditai? Tai buvo blogiau už vaistinę. Pajuto, kaip sukausta veidas. – Nebuvo nieko, – pasakė. – Duomenų klaida. Viršininkas numojo ranka. – Gerai. Tik žiūrėk, kad nenukentėtume. Buhalterija jau klausė, kodėl nurašymai. Sėdo prie stalo – ekrane žinutė iš buhalterijos: „Prašome nurodyti, ar turite vykdomųjų raštų.“ Viduje suspaudė. Atsakė trumpai: „Klaida, tvarkausi, pateiksiu dokumentus.“ Suprato, kad dabar teks aiškintis ne tik antstoliui, bet ir tiems, su kuriais dirbo dešimt metų. Namuose žmona paklausė: – Ką sakė? – Priėmė prašymą, – atsakė jis. – Bent tiek, – atsiduso. – Ar tikrai ne dėl brolio senos paskolos? Buvai gi laiduotoju… Jis staigiai pakėlė galvą. – Nebuvau laiduotojas, – atkirto. – Atsisakiau. Puikiai prisimenu. Ji linktelėjo, bet akyse kabėjo abejonė. Suprato, kad mašina jau spėjo padaryti savo – įkirto įtrūkimą, kurį grąžinti beveik nebeįmanoma. Po savaitės sprendimas atsirado „eValdžioje“. Atidarė jį drebančiais pirštais. Rašė: „Nustatyta klaidinga asmens identifikacija. Priverstinį išieškojimą nutraukti.“ Perskaitė tris kartus, kol patikėjo. Iškart atsidarė banko programėlę. Sąskaitos vėl aktyvios, skaičiai sugrįžo – tarsi nieko nebūtų buvę. Vis dar rodė įspėjimą: „Operacijos gali būti ribojamos iki duomenų atnaujinimo.“ Pabandė susimokėti komunalinius – mokėjimas praėjo, bet su vėlavimu, ir jis laukė, kol dings sukantis ratukas. Nuėjo į vaistinę, nupirko pirmąją dieną nenupirktus vaistus. Vaistininkė jo nepažino. Norėjo jai kažką pasakyti – tipo, „viskas tvarkoj“, bet suprato, kaip keistai tai nuskambėtų. Tiesiog pasiėmė maišelį ir išėjo. Po dviejų dienų paskambino iš banko. – Gavome informaciją apie priemonių atšaukimą, – pranešė operatorė. – Tačiau kredito istorijoje gali likti žyma iki atnaujinimo biure. Gali užtrukti iki 45 dienų. – Tai liks pėdsakas, – pasakė. – Laikinai. Žodis „laikinai“ nenuramino. Įsivaizdavo, kaip po mėnesio bandys imti išsimokėtinai medinius langus mamai, o jam pasakys: „Jums buvo apribojimai“. Ir reikės vėl įrodinėti, kad nekaltas. Parašė prašymą dėl grąžinimo. Antstolė paaiškino: išieškotojas yra bankas, kuris išdavė paskolą visai kitam žmogui, todėl grąžins per jų buhalteriją. Išsiuntė nutarimo kopiją, nurašymo išrašą, sąskaitos duomenis. Gavo atsakymą: „Jūsų prašymas užregistruotas.“ Dar vienas numeris. Visą tą laiką pagavo save kalbantį tyliau. Kaip būtų, bet koks bereikalingas žodis vėl paleistų mechanizmą. Keletą kartų per dieną tikrino pranešimus, „eValdžioje“ žiūrėjo skyrelį „Vykdomosios bylos“, įsitikindavo, kad – tuščia. Tuštuma tapo nauja norma. Vieną dieną vėl užsuko į „Regitrą“ dėl mamos – reikėjo įgaliojimo. Salėje sėdėjo vyras su segtuvu – pasimetęs, tarsi mokinys. Laikė talonėlį, spoksojo į tablo, nesuprasdamas, kur eiti. – Koks klausimas? – paklausė, pats nustebęs, kad kreipėsi. – Sakė, kad skola, – tyliai atsakė vyras. – Nesuprantu nei už ką. Banke nurodė – pas antstolį. Jis išvydo pažįstamą žvilgsnį – tarp gėdos ir pykčio. – Pirmiausia iš banko reikia išrašo su bylos numeriu, – paaiškino. – Tada čia galima atsispausdinti „eValdžios“ informaciją – jei nesutampa kodas ar gimimo data, pildykit pareiškimą dėl klaidingos asmens tapatybės. Nepamirškit gauti spaudo ant prašymo. Vyras klausė įdėmiai – lyg gavęs žemėlapį. – Ačiū, – tarė. – Jūs… jau išgyvenot tai? Jis linktelėjo. – Išgyvenau, – atsakė. – Negreitai. Ir dar ne visai. Bet pavyko. Jis išėjo iš „Regitros“ su įgaliojimu ir sustojo prie durų, dėdamas dokumentus į aplanką. Aplankas buvo sunkus ne nuo popierių – nuo įpročio fiksuoti viską oficialiai. Pagavo save ramiai įkvepiant. Namuose atskirame segtuve sudėjo antstolio sprendimą, banko pažymas, prašymų kopijas, užrašė markeriu: „Vykdomoji, klaida“. Anksčiau jam būtų gėda rašyti tokią antraštę – atrodytų, lyg prisipažintum kaltu. Dabar buvo vis tiek. Padėjo segtuvą į stalčių, uždarė ir, nepakėlęs balso, tarė žmonai: – Jei dar kartą kas panašaus, žinau, ką daryt. Nesiteisinsiu. Reikalausiu. Ji ilgai žiūrėjo, paskui linktelėjo. – Gerai, – atsakė. – Kavos? Nuėjo į virtuvę ir užkaitė virdulį. Vanduo pradėjo burbuliuoti – tas paprastas garsas staiga tapo įrodymu, kad gyvenimas vis dar yra jo, o ne kažkokių numerių ar terminų nuosavybė.

Žinai, kartais gyvenimas taip pasisuka, kad imi abejoti, ar iš vis turi kokią nors kontrolę.

Uncategorized

021

Nužvelgė svetimą žmoną: Kaip silpnavalis menininkas iš Panevėžio prarado žmoną tikram vyrui ir savo „šedevrus“ iškeitė į vienatvę

Užkliuvo man svetima žmona Gyvendami kartu, Kazimieras Juknevičius pasirodė esąs silpnavalis ir bevalis žmogus.

Uncategorized

0204

Pasiėmiau savo anytę ir jos sūnų į atostogas prie jūros: tūkstantį kartų pasigailėjau – ne vaikas buvo problema, o mama!

Aš nusprendžiau pasiimti švogerę su jos vaiku į atostogas. Tą sprendimą prakeikiau tūkstantį kartų.

Uncategorized

031

Santuokiniai metai: ir džiaugsme, ir vargu – Antaninos istorija tarp lietuviško kaimo skurdo, naujų kaimynų, meilės vilčių ir skaudžių pasirinkimų

Ir nelaimėje, ir džiaugsme Onutė liko našlė labai anksti vos sulaukusi keturiasdešimt dvejų.

Uncategorized

017

Kol dar nevėlu Neringa vienoje rankoje laikė maišelį su vaistais, kitoje – segtuvą su išrašais ir stengėsi nenugriebti raktų, uždarydama duris į mamos butą. Mama stovėjo koridoriuje, užsispyrusiai nesėdo ant taburetės, nors kojos virpėjo. – Aš pati, – pasakė mama ir tiesėsi prie maišelio. Neringa ją atsargiai nustūmė petimi, švelniai, bet taip, kaip atitraukiami vaikai nuo karštos viryklės. – Dabar sėsi. Ir nesiginčyk. Ji žinojo tą savo toną. Jis atsirasdavo tada, kai viskas byrėdavo, ir reikėdavo laikyti bent jau tvarką kumštyje: kur guli dokumentai, kada gerti vaistus, kam skambinti. Mama ant jo pykdavo, bet tylėdavo. Šiandien tyla buvo sunkesnė. Kambaryje tėtis sėdėjo prie lango, su namine languota marškiniais, rankose – pultelis, bet televizorius išjungtas. Žiūrėjo ne į kiemą, o kažkur į stiklą, lyg per jį eitų kitas kanalas. – Tėti, – Neringa priėjo arčiau. – Parvežiau, ką gydytojas paskyrė. Ir kryptį KT tyrimui. Rytoj ryte važiuosim. Tėtis linktelėjo. Linktelėjimas tvarkingas, kaip parašas dokumento pabaigoje. – Nereikia manęs vežiot, – pasakė jis. – Aš pats. – Pati važiuosi, – griežtai nukirto mama, bet iš karto jos balsas suminkštėjo, lyg pati savo griežtumo išsigando. – Aš kartu su tavim. Neringa norėjo sakyti, kad mama neatlaikys eilių, kad jai padidėjęs spaudimas, kad ji guls lovon ir vis tiek nepasakys, tik iškentės. Bet patylėjo. Krūtinę užliejo įprastas susierzinimas: kodėl viskas vėl ant jos, kodėl niekas negali paprasčiausiai sutikti ir padaryti, kaip reikia. Ji sukrovė ant stalo dokumentus, patikrino datas, susegė praėjusios savaitės tyrimų rezultatus ir vėl pajuto įprastą atsakomybės nuovargį. Jai keturiasdešimt septyni, ji turi savo šeimą, darbą, sūnaus paskolą, bet kai nutinka kas nors tėvams, ji tampa pagrindine – net jei jos niekas neskyrė. Suskambo telefonas – poliklinikos numeris. Išėjo į virtuvę, uždarė duris. – Neringa Kazimieraitė? – jaunas, mandagus balsas. – Čia gydytojas onkologas iš dispanserio. Pagal biopsijos rezultatus… Žodis „biopsija“ buvo girdėtas, bet vis tiek skambėjo lyg svetimas, nesusijęs su jų gyvenimu. – …yra įtarimas dėl piktybinio proceso. Reikia skubiai atlikti papildomus tyrimus. Suprantu, kad tai sunku, bet laikas svarbus. Neringa įsikibo į stalo kraštą, kad nenusėstų. Galvoje iškilo vaizdai, kurių neprašė: ligoninės koridoriai, lašelinės, svetimi veidai, mamos nugara su skarele. Iš kambario pasigirdo tėčio kosulys – ir tas kosulys staiga tapo įrodymu. – Įtarimas… – perklausė ji. – Tai dar ne tiksliai, bet… – Kalbame apie didelę tikimybę. Rekomenduoju nedelsti, – pasakė gydytojas. – Atvažiuokite su dokumentais ryte, priimsiu be eilės. Neringa padėkojo, padėjo ragelį ir kelias sekundes stovėjo žiūrėdama į užgesintą kaitlentę, tarsi ten galima būtų pamatyti instrukciją, ką daryti toliau. Kai grįžo į kambarį, mama jau žiūrėjo į ją. – Kas? – paklausė mama. – Sakyk. Neringa atvėrė burną, ir žodžiai išėjo sausi. – Įtarimas onkologijai. Liepė greitai viską atlikti. Mama atsisėdo. Tėtis iš veido nepasikeitė, tik rankos su pulteliu taip suspaudė, kad pabalto pirštų sąnariai. – Tai va, – tyliai pasakė jis. – Sulaukiau. Neringa norėjo prieštarauti, sakyti „nekalbėk taip“, „dar nieko nežinom“, bet gerklėje užsikirto gumulas. Ji staiga pajuto, kiek šeimoje laikėsi ant to, ko neištardavo garsiai. Dabar žodis nuskambėjo, ir sienos tapo plonesnės. Vakare Neringa grįžo namo, bet negalėjo atsigulti. Vyras miegojo, sūnus kamputyje rašė žinutes, o ji sėdėjo virtuvėje ir rašė sąrašą: kokius dokumentus imti, kuriuos tyrimus kartoti, kam skambinti. Paskambino broliui. – Sauliu, – stengėsi kalbėti ramiai. – Tėčiui onkologijos įtarimas. Rytoj važiuojam į dispanserį. – Įtarimas ko? – brolis paklausė, lyg nesupratęs. – Vėžiui, – pasakė ji. Tyla telefone buvo ilga. – Negalėsiu rytoj, – pagaliau ištarė brolis. – Turiu pamainą. Neringa užsimerkė. Ji žinojo, kad broliui tikrai darbas, jis ne viršininkas ir negali išeiti. Bet viduje pakilo sena banga: jis visad „negali“, o ji visada „gali“. – Sauliau, – balsas vis dėlto sudrebėjo. – Čia ne apie pamainą. Čia apie tėtį. – Atvažiuosiu vakare, – greitai atsakė brolis. – Tu žinai, aš… – Žinau, – pertraukė Neringa. – Žinau, kaip mokėjai „dingti“, kai baisu. Iš karto pasigailėjo, bet žodžiai jau buvo pasakyti. Brolis tylėjo, paskui trumpai atsiduso. – Nepradėk, – pasakė jis. – Tu viską valdei, o paskui viską prikiši. Neringa padėjo telefoną ir pajuto tuštumą krūtinėje. Klausė šaldytuvo darbo, galvojo, kad dabar ne laikas aiškintis kas teisus. Bet būtent kai baisu, viskas išlenda. Kitą dieną jie važiavo į dispanserį trise: Neringa už vairo, mama šalia, tėtis gale. Tėtis laikė segtuvą taip, lyg ne popierius, o kažkas, ką gali numesti ir pamesti visam laikui. Registratūroje Neringa pildė prašymus, rodė pasą, draudimo kortelę, kryptį. Mama bandė įsiterpti, bet painiojosi pavardėse ir datose. Tėtis stovėjo truputį šalia, ir Neringa pagavo jo žvilgsnį: jis žiūrėjo į žmones koridoriuje, į nuplikusias galvas, skaras, pilkus veidus – tame žvilgsnyje buvo ne gailestis, o tylus atpažinimas. – Neringa Kazimieraitė, – pakvietė slaugytoja. – Prašome užeiti. Kabinete gydytojas greitai vartojo popierius. Neringa sekė jo pirštus, bandė iš veido suprasti, kiek bloga. Gydytojas kalbėjo ramiai, bet žodžiuose buvo kabliukų: „agresyvumas“, „stadija“, „reikia patikslinti“. Tėtis sėdėjo tiesiai kaip susirinkime. – Kartosime dalį tyrimų, – pasakė gydytojas. – Ir darysime pakartotinę biopsiją. Kartais mėginio neužtenka. – Tai jūs nesate tikri? – paklausė Neringa. – Medicinoje retai būna šimtaprocentinio tikrumo be patvirtinimo, – atsakė gydytojas. – Bet turime elgtis, lyg tai rimta. Tai labiau smogė nei „įtarimas“. Reikia elgtis, lyg laiko mažai. Neringa pajuto, kaip įsijungia greičio režimas. Visa kita – darbas, planai, nuovargis – tapo antraeiliu. Toliau dienos tapo trumpais atkarpomis: ryte – skambučiai, registracijos, važiavimai; dieną – eilės, popieriukai, parašai; vakare – tėvų virtuvė, kur jie trise apsimetė kalbantys tik apie logistiką. – Imu atostogas, – antrą vakarą sakė Neringa, pilstydama sriubą. – Darbe susitvarkys. – Nereikia, – atkirto tėtis. – Tu turi savo gyvenimą. – Tėti, – pastatė lėkštę. – Dabar ne laikas žaisti orumą. Mama žiūrėjo į juos, ir Neringa pastebėjo, kaip jai dreba apatinė lūpa. Mama visad laikėsi. Kai tėtis prarado darbą devyniasdešimtaisiais, kai Neringa skyrėsi, kai brolis prisidarė problemų. Laikėsi taip, kad vėliau niekas neklausė, kaip jai pačiai. – Nenoriu, kad jūs… – mama pradėjo ir nutylo. – Kad mes ką? – pakėlė akis Neringa. – Kad paskui vienas kitam neatleistumėte. Neringa norėjo pasakyti, kad jie ir taip daug ko neatleido, tik neįvardijo. Bet vėl patylėjo. Naktį nemiegojo. Gulėjo bute, klausė vyro kvėpavimo ir galvojo apie tėčio senėjimą. Staiga prisiminė, kaip tėtis ją vaikystėje mokė važiuoti dviračiu ir laikė už sėdynės, kol nuvažiavo pati. Tada nebuvo baisu kristi, nes žinojo, kad tėtis – šalia. Dabar šalia buvo ji, tik atrodė, kad laiko ne sėdynę, o visą jų namą. Trečią dieną brolis vis dėlto atvažiavo. Įėjo į tėvų butą su maišeliu vaisių ir kalta šypsena. – Labas, – pasveikino, ir Neringa pajuto augančią pyktį – šypsena buvo ne vietoje. – Labas, – sausai atsakė ji. Sėdėjo virtuvėje, mama pjaustė obuolius, tėtis tylėjo. Brolis pradėjo pasakoti apie darbą, tarsi norėdamas užpildyti tylą kuo nors saugiu. – Sauliau, – Neringa neiškentė. – Supranti, kas darosi? – Suprantu, – grubiai nutraukė jis. – Aš ne kvailys. – Tai kodėl vakar neatvažiavai? – balsas stiprėjo. – Kodėl visad renkiesi, kaip tau patogiau? Brolis išbalęs. – Kažkas turi dirbti, – išrėžė. – Tu galvoji, pinigai iš niekur atsiranda? Tu viską darai teisingai, pas tave viskas pagal planą. O aš… – O tu ką? – Neringa pasilenkė į priekį. – Tu suaugęs vyras, Sauliu. Ne paauglys. Tėtis pakėlė ranką. – Gana, – tyliai tarė jis. Bet Neringa negalėjo sustoti. Susimaišė baimė dėl tėčio ir metų metais susikaupęs priekaištas broliui, mamai, sau. – Tu visada dingdavai, kai būdavo sunku, – pasakė ji. – Kai mama gulėjo su spaudimu, kai tėtis… kai tada gėrė, prisimeni? Tu tiesiog dingai. O aš likdavau. Mama staigiai padėjo peilį. – Nepradėk apie tai, – pasakė. – Tai buvo seniai. – Seniai, – pakartojo Neringa. – Tik tai niekur nedingsta. Brolis trenkė delnu į stalą. – Manai, kad likti buvo lengva? – subliuvo. – Tau patinka būti pagrindinei. Patinka, kad visi nuo tavęs priklauso, o paskui juos už tai nekenti. Neringa pajuto, kaip žodžiai pataikė į tą vietą, nuo kurios visada nusisukdavo. Ji iš tikrųjų pripratusi būti reikalinga. Tai buvo ir sunku, ir saldu. Reikalinga – reiškia, turi teisę būti. – Nekenčiu, – tarė, bet pati nepatikėjo. Tėtis pašoko. Padarė tai lėtai, lyg kiekvienas judesys reikalautų apsisprendimo. – Galvojat, kad nematau? – pasakė. – Galvojat, nesuprantu, kad dalinatės mane? Lyg jau… Nenutarė sakinio. Mama priėjo, paėmė už rankos. – Nereikia, – sušnabždėjo ji. Neringa staiga pamatė tėtį ne kaip „tėtį“, o kaip žmogų, kuris sėdi koridoriuose, klauso svetimų diagnozių ir bando nesirodyti, kad jam baisu. Jai pasidarė gėda. Ant stalo suvirpėjo telefonas. Neringa automatiškai žvilgtelėjo: laboratorijos numeris. – Laba diena, – atsiliepė. – Neringa Kazimieraitė? – balsas jau ne gydytojo, o pavargęs. – Čia iš laboratorijos. Įvyko mėginių ženklinimo klaida. Dabar tikriname, bet yra tikimybė, kad jūsų tėčio tyrimai buvo supainioti. Iš pradžių nesuprato prasmės. Žodžiai „klaida“ ir „supainioti“ nesidėliojo į realybę. – Palaukit, – ištarė. – Ką reiškia supainioti? – Pastebėjom neatitikimą barkoduose, – paaiškino balsas. – Kviečiame rytoj ryte kartoti tyrimus nemokamai. Ir biopsijos rezultatai bus peržiūrėti iš naujo. Atsiprašome. Neringa padėjo ragelį ir kelias sekundes žiūrėjo į ekraną, tarsi ten turėtų pasirodyti patvirtinimas, kad neišgirdo neteisingai. – Kas? – paklausė brolis. Neringa pakėlė akis. Kambaryje tylu, net šaldytuvas, atrodo, nutilo. – Jie… – tarė. – Jie sako, kad tyrimai gali būti supainioti. Mama užsidengė burną delnu. Tėtis vėl atsisėdo ant taburetės, lyg kojos nebeatlaikytų. – Tai… – brolis iškvėpė. – Gali būti, kad ne… Neringa linktelėjo. Ir tuo metu pajuto ne džiaugsmą, o tuščią keistą jausmą. Tarsi kažkas staiga išjungė sireną ir tyloje pasigirdo viskas, ką jie vienas kitam sakė. Kitą dieną vėl važiavo į laboratoriją. Neringa vežė tėvus, brolis atvyko autobusu ir laukė prie durų. Niekas nejuokavo, nekalbėjo apie orą. Laukė eilėje, laikė lapelius, klausė, kaip slaugytoja šaukia pavardes. Tėtis kraujo davė tyli. Neringa stebėjo, kaip plona adata sminga į veną, kaip į mėgintuvėlį bėga tamsus skystis, ir galvojo, kad tai – ne filmas, ne pamoka, o jų gyvenimas, kur klaida barkode apverčia kelias dienas. Rezultatus žadėjo po dviejų dienų. Tos dvi dienos buvo kitos. Seno nerimo nebuvo, bet buvo nejaukumas. Mama stengėsi elgtis, lyg nieko nenutiko, sukinėjosi, siūlė arbatą, klausinėjo Neringos, ar nepavargusi. Tėtis daugiau tylėjo. Brolis keletą kartų paskambino – „Kaip jie?“ Neringa atsakė taip pat trumpai. Pagavo save laukiant, kada kas nors pasakys: „Atsiprašau.“ Bet niekas nesakė. Ir ji pati nesakė, nes nežinojo, už ką pirmiausia atsiprašyti. Kai paskambino iš dispanserio ir pasakė, kad peržiūrėti rezultatai piktybinio proceso nepatvirtina, Neringa stovėjo spūstyje prie Savanorių prospekto žiedo. Klausė gydytojos aiškinimo: pradinis atsakymas – žymėjimo klaida ir per mažas audinio kiekis, dabar viskas kitaip, reikia stebėti, kontrolė po pusmečio. – Vadinasi, vėžio nėra? – paklausė, ir balsas strigo. – Šiuo metu duomenų apie onkologiją nėra, – atsakė gydytoja. – Bet stebėjimas būtinas. Neringa nutraukė skambutį ir kelias sekundes laikėsi už vairo. Mašinos aplink signalizavo, kažkas bandė persirikiuoti, o ji staiga pajuto, kaip per veidą teka ašaros. Ne iš laimės, o iš to, kad atslūgo įtampa, laikžiusi ją tas dienas, ir kartu paleido kažką giliau. Vakare visi susirinko pas tėvus. Neringa nupirko pyragą, nes rankos drebėjo ir kept pačiai nebebuvo jėgų. Brolis atėjo su gėlėmis mamai. Tėtis sėdėjo krėsle ir žiūrėjo į juos, tarsi sugrįžusių iš ilgos kelionės. – Na, – brolis pabandė šyptelėti. – Galima lengviau atsipūsti? – Atsipūsti galima, – atsakė tėtis. – O atgal įkvėpti – kaip? Neringa pažvelgė į jį. Balse nebuvo priekaišto, tik nuovargis. – Tėti, – pasakė ji. – Aš… Žodžiai strigo. Staiga suprato, kad jei dabar pradės teisintis, viskas grįš į įprastą: „norėjau kaip geriau“, „buvau nervuota“. Turėjo pasakyti kitaip. – Išsigandau, – galiausiai tarė. – Pradėjau vadovauti, kaip visada. Ir ant Sauliaus puoliau. Atleisk. Brolis nuleido akis. – Ir aš, – pasakė. – Tikrai išsigandau. Ir pasislėpiau darbe. Atleisk. Mama tyliai suniurzgė, bet neverkė. Atsisėdo šalia tėčio, paėmusi jį už rankos. – O aš… – mama pažvelgė į Neringą ir brolį. – Visą laiką vaizdavau, kad pas mus viskas gerai. Kad jūs nesipyktumėte. Ir kad pačiai nebūtų baugu. Bet nuo to tik dar labiau nutolot vienas nuo kito. Tėtis suspaudė mamos delną. – Man nereikia, kad būtumėt idealūs, – pasakė jis. – Man reikia, kad būtumėt šalia. Ir kad nedarytumėt iš manęs priežasties pyktis. Neringa linktelėjo. Viduj skaudėjo, nes suprato: šių dienų pėdsakas liks. Frazės apie „dingimą“ ir „mėgsti būti pagrindinė“ neištirps nuo vieno „atleisk“. Bet kažkas vis dėlto pajudėjo. Dabar jie garsiai sakė tai, ką anksčiau slėpė. – Dabar taip, – stengėsi kalbėti ramiai Neringa. – Nebebūsiu už visus sprendžianti. Galiu padėti, bet reikia, kad ir jūs prisiimtumėt. Sauliau, galėsi kartą per savaitę atvažiuoti pas tėtį, kai prasidės kontrolės? Ne „jei pavyks“, o tiksliai. Brolis linktelėjo, ne iš karto. – Galėsiu. Trečiadieniais laisva. Būsiu. – O aš, – sakė mama, – nustosi apsimetinėti, kad viską pajėgiu. Jei silpna – pasakysiu. Ir daugiau nesusierzinsiu. Tėtis pažvelgė į juos ir netikėtai šyptelėjo. – Ir pas gydytoją eisim kartu, – tarė. – Kad nebūtų tų… spėjimų. Neringa pajuto, kaip viduje atsiranda atsargus šilumos gabalėlis. Ne palengvėjimas iki juoko, ne šventė, o kažkas panašaus į galimybę. Po vakarienės padėjo mamai tvarkyti stalą. Lėkštės žvangėjo kriauklėje, vanduo šniokštė. Neringa nusišluostė rankas ir stabtelėjo prie virtuvės durų. – Mama, – tyliai tarė. – Iš tiesų nenoriu būti pagrindine. Tiesiog baisu, kad jei paleisiu, viskas subyrės. Mama pažiūrėjo į ją įdėmiai. – Pabandyk paleisti po truputį, – tarė. – Ne viską iškart. Mes irgi mokomės. Neringa linktelėjo. Išėjo į koridorių, apsivilko paltą, patikrino, ar šviesa virtuvėje išjungta, ar durys užrakintos. Laiptinėje sustojo akimirkai, įsiklausė į tylą už durų. Nebuvo nei riksmų, nei trankymų – tik prislopintos kalbos. Nuleido laiptais ir nuėjo prie mašinos, suprasdama, kad „kol dar nevėlu“ – ne apie vieną bauginantį skambutį. Tai apie tai, kad dabar turi šansą kalbėti anksčiau, nei baimė padarys juos svetimais. Ir tą šansą reikės liudyti ne žodžiais, o trečiadieniais, vizitais, trumpais prisipažinimais, kuriuos sunku ištarti, bet jie laiko stipriau už kontrolę.

Kol dar nevėlu Aldona kairėje rankoje laikė maišelį su vaistais, dešinėje dokumentų segtuvą, ir bandė

Uncategorized

079

Žmona ir tėvas Austėja tik apsimesdavo norinti susipažinti su Domanto tėvais. Kam jie jai reikalingi?

Uncategorized

0145

Draugė be leidimo pakvietė svečius švęsti savo gimtadienį mūsų sodyboje – kaip sureagavau, kai apie tai sužinojau

Prieš šešerius metus su žmona įsigijome jaukią sodybą netoli Trakų. Visus remonto darbus atlikome patys