Zibainis

Mano svajonių vyras palieka žmoną dėl manęs, bet aš niekada nesitikėjau, kaip tai išsiskleidžia.

Mano vyras nusprendė Naujuosius Metus sutikti kartu su savo buvusia žmona – tai buvo jo klaida, pradėjusi dviejų savaičių emocinį chaosą.

Mano vyras atvedė savo buvusią sutikt Naujuosius metus kartu. Tai buvo jo klaida. Visas šis absurdo spektaklis

Uncategorized

01.8k.

„Per šeimos vakarienę pristatė mane kaip laikiną… O aš patiekiau desertą, kuris pritildė visus“ Didžiausias pažeminimas – ne kai tau šaukia. Didžiausias – kai tau šypsosi… ir tave ištrina. Tai nutiko šeimos vakarienės metu, prabangioje salėje su krištoliniais sietynais ir žvakėmis ant stalų — vietoje, kur žmonės vaidina geriau, nei gyvena tiesą. Vilkėjau satino suknelę, dramblio kaulo spalvos. Elegantiška, brangi, rama – tokia, kokia norėjau būti tą vakarą. Mano vyras ėjo šalia ir laikė už rankos, bet ne taip, kaip laikoma namuose. Greičiau – kaip aksesuarą, kad atrodytų pilnai. Prieš pat įeinant jis pašnibždėjo: „Tik… būk maloni. Mama įsitempusi.“ Nusišypsojau. „Aš visada maloni.“ Nepridėjau: tiesiog jau nebe naivi. Tą vakarą – mano anytos jubiliejus. Sukaktis. Viskas paruošta su iškilmingumu – muzika, kalbos, dovanos, svečiai, rafinuoti gėrimai. Ji stovėjo salės centre kaip imperatorė – blizgančioje suknoje, plaukai kaip karūna, žvilgsnis kaip patikrinimas. Pamačiusi mane, nesišypsojo iš tiesų. Jos šypsena kaip rėmelis – kad nesimatytų, kas viduje. Priėjo, pabučiavo sūnų į žandą, tada atsisuko į mane ir tarė tuo pačiu tonu, kaip sveikinama padavėją: „Aha. Ir tu čia.“ Ne „džiaugiuosi“. Ne „atrodai puikiai“. Ne „sveika atvykusi“. Tik… konstatuojama, kad esu neišvengiama. Kai svečiai sveikinosi, ji suėmė mane už alkūnės, lyg ir maloniai, bet švelniai pasitraukdama į šoną. Pakankamai arti, kad galėtų kalbėti tyliai, ir pakankamai toli, kad niekas negirdėtų. „Tikėkimės, jog pasirinkai tinkamą suknelę. Čia žmonės… iš mūsų rato.“ Ramiai pažvelgiau. „Aš irgi iš šio rato. Tik nesu triukšminga.“ Jos akys sublizgėjo. Ji nemėgo moterų, kurios nesitraukia. Atsisėdome. Stalas ilgas, nepriekaištingas – staltiesė kaip ledas, indai sudėlioti milimetrų tikslumu, taurės kaip krištoliniai varpai. Anyta sėdėjo kaip vadas, šalia – jos duktė. Kitame gale – mes. Jaučiau žvilgsnius. Moterų. Vertinančius. Kaip slapta matavimą. „Koks čia drabužis…“ „Baisi pasipuošus…“ „Matyt, užsimaniusi suvaidinti…“ Neatsakiau. Viduje buvo tylu. Nes jau žinojau kai ką. Vakaras dar neprasidėjo, o aš jau turėjau pranašumą. Viskas prasidėjo prieš savaitę. Netikėtai. Namuose. Įprastą popietę, kai tvarkiau vyro švarką. Vidinė kišenė sunkesnė. Lietė – jaučiau sulankstytą atviruką. Ištraukiau. Pakvietimas. Ne į jubiliejų – jis buvo bendras. O į „mažą šeimos pasisėdėjimą“ po vakarienės. Tik išrinktiesiems. Dar buvo ranka rašytas sakinys anytos raštu: „Po šios šventės sprendžiame ateitį. Turi būti aišku – ji tinkama ar ne. Jei ne – geriau trumpai.“ Nepasirašyta, bet pažinau tą griežtą energiją. Pažinau dar kai ką. Toje pačioje kišenėje – antras atvirukas, nuo kitos moters. Asmeniškas. Įžūlus. Brangaus kvepalų aromatas. Ir sakinys: „Aš būsiu. Žinai, kad jis renkasi tikrą moterį.“ Tai jau ne „šeimos intriga“. Tai – karas dviem frontais. Tą vakarą – tylėjau. Neklykiau. Nekapsčiau. Nedariau scenų. Tik stebėjau. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo aiškiau supratau: jis bijo man pasakyti tiesą, bet nebijo jos gyventi. O anyta… ne šiaip manęs nekentė. Ji ruošė pakeitimą. Per ateinančias dienas dariau tik viena: Laukiau momento. Nes moteris laimi ne ašaromis. Moteris laimi tiksliais žingsniais. Jubiliejaus metu prasidėjo kalbos. Anyta spindėjo. Žmonės plojo. Ji kalbėjo apie „šeimą“, „vertybes“, „tvarką“. Vienu metu pakilo vyro sesuo. Pakėlė taurę ir ištarė: „Sveikata mamai! Moteriai, kuri visada moka išlaikyti namus… švarius.“ Ir tada pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pridūrė: „Tikiuosi, visi žino savo vietą.“ Tai buvo smūgis. Ne stiprus. Bet įžūlus. Visi išgirdo. Visi suprato. O aš… tik atsigėriau vandens. Ir nusišypsojau. Ta pačia elegancija, su kuria uždaromos durys. Kai atnešė pagrindinius patiekalus, padavėjai pradėjo dalinti lėkštes. Anyta sureagavo valdingu gestu ir liepė sustoti prie jos. „Ne. Ne taip.“ — garsiai tarė. — „Pirma – svarbiausiems svečiams.“ Ir parodė į moterį iš gretimo stalo. Šviesiaplaukė. Šypsena kaip peilis. Suknelė, kuri rėkė „matyk“. Akys sustojo ties mano vyru ir laikė ilgiau nei dera. Jis nusuko žvilgsnį. Bet išbalo. Tada aš atsistojau. Ne staiga. Ne demonstratyviai. Tiesiog kaip moteris, žinanti savo vietą. Pasiėmiau lėkštę nuo padėklo – ir nuėjau prie vyro, kuris sėdėjo šalia. Visi žvilgsniai nukrypo. Anyta sustingo. Jo sesuo prunkštelėjo, lyg galvodama: „Dabar ji apsikvailins.“ Bet aš palinkau prie jo ir patiekiau lėkštę gražiu gestu – ramiai, elegantiškai, tarsi kino scenoje. Jis pažvelgė nustebęs. Aš tarėu tyliai, bet taip, kad išgirstų arčiausiai: „Tavo mėgstamiausias. Su trumais. Kaip patinka.“ Kitoje akimirkoje šviesiaplaukė įsitempė. Anyta pakeitė spalvą. Vyras… nutylo. Jis suprato. Suprato mano veiksmą. Tai ne valgymo patiekimas. Tai buvo ribos nustatymas, prieš publiką. Aš nekovojau dėl jo. Aš rodžiau, kas yra mano. Tada atsisukau į anytą ir pažvelgiau į akis – be šypsenos, be agresijos. Tik tiesa. „Juk sakėte, kad moteris matoma iš elgesio?“ Ji neatsakė. Aš nespaudžiau. Ir nereikėjo. Pergalė – ne pažeminti kitą. Pergalė – kad pats apsiramintų. Vėliau, kai žmonės ėjo šokti, anyta priėjo prie manęs. Be įprastos laikysenos. „Ką manai, ką darai?“ — pašnibždėjo su pykčiu. Palinkau prie jos. „Saugoju save.“ Ji sukando lūpas. „Jis… ne toks.“ „Būtent – toks, kokį leidžiate.“ Ir palikau ją prie stalo, su visa jos galia, kuri staiga pasirodė… dekoratyvi. Mano vyras priėjo koridoriuje. „Tu žinai, tiesa?“ — tyliai ištarė. Pažvelgiau be pykčio. „Taip.“ „Tai ne taip, kaip atrodo…“ „Nereikia aiškinti.“ — ramiai ištariau. — „Man skauda ne dėl to, ką darei. Skauda dėl to, ką leidi su manimi daryti.“ Jis nutylo. Ir pirmą kartą tą vakarą pamačiau baimę. Ne, kad išeisiu. O kad jau nebelaikau. Išeinant paėmiau paltą, kol visi dar juokėsi viduje, lyg nieko nebūtų nutikę. Prieš išeidama, pažvelgiau į salę. Anyta stebėjo mane. Šviesiaplaukė moteris taip pat. Aš nepakėliau smakro. Nesigyniau. Tiesiog išėjau kaip moteris, grąžinanti savo orumą — be triukšmo. Namuose ant stalo palikau vieną lapelį. Trumpą. Aiškų. „Nuo rytojaus negyvensiu namuose, kur mane testuoja, pakeičia ir vadina laikina. Kalbėsime, kai nuspręsi, ar turi šeimą – ar publiką.“ Ir nuėjau miegoti. Neverkiau. Ne todėl, kad akmuo. O todėl, kad kai kurios moterys neverkia, kai laimi. Jos tiesiog uždaro vienas duris… ir atidaro kitas. ❓Kaip tu pasielgtum mano vietoje — išeitum iškart ar duotum dar vieną galimybę?

Per šeimos vakarienę pristatė mane kaip laikinąją… O aš ant stalo padėjau patiekalą, kuris uždarė

Uncategorized

017

Mano mama jau 89-erių. Prieš dvejus metus ji persikėlė gyventi pas mane. Kiekvieną rytą girdžiu, kaip ji atsikelia apie 7:30. Pirmiausia tyliai pasikalba su savo sena kate ir ją pašeria. Tuomet pasiruošia pusryčius ir su kavos puodeliu sėda saulėtoje terasoje, kol visiškai „atsibunda“. Vėliau pasiima grindų šluotą ir apeina visus namus (apie 240 kvadratinių metrų) – sako, kad tai jos kasdienė mankšta. Jeigu turi nuotaikos, gamina ką nors, susitvarko virtuvę ar daro savo įprastus pratimus. Po pietų – „grožio ritualas“, kuris vis keičiasi. Kartais ima žiūrėti savo milžinišką, beveik muziejinį drabužių garderobą. Vienus rūbus atiduoda man, kitus padovanoja kam nors ar net parduoda – kaip tikra verslininkė. Dažnai sakau jai: – Mama, jei būtum investavusi tuos pinigus, dabar gyventum prabangiai! Ji juokiasi: – Man patinka mano rūbai. Be to, kažkada viskas atiteks tau. Tavo sesė, vargšė, neturi jokio skonio. Kad prasiblaškytume, apie penkis kartus per savaitę einame pasivaikščioti tris kilometrus aplink Vingio parką. Kartą per mėnesį ji susitinka „mergaičių vakare“ su draugėmis. Daug skaito ir nuolat naršo po mano biblioteką. Kasdien kalbasi telefonu su savo 91-erių seserimi, kuri gyvena Čikagoje ir aplanko mus du kartus per metus. (Beje, mano teta vis dar dirba buhaltere privačiam klientui.) Be katės, didžiausias mamos džiaugsmas – planšetė, kurią padovanojau praėjusį Kalėdų vakarą. Ji skaito viską apie mėgstamus rašytojus ir kompozitorius, klausosi žinių, žiūri baletą, operą ir dar begalę dalykų. Apie vidurnaktį dažnai girdžiu, kaip ji sako: – Reiktų jau miegoti, bet YouTube pats paleido Pavarotti. Ji ir jos sesuo tikrai laimėjo genetinę loteriją. Bet mama vis tiek skundžiasi: – Atrodau siaubingai! – sako. Stengiuosi ją padrąsinti: – Mama, tavo amžiuje daugelis jau būtų kitoje pusėje.

Žinai, mano mama jau sulaukė 89-erių. Prieš porą metų persikraustė gyventi pas mane į Vilnių.

Uncategorized

0571

Pasiūliau vyrui pakviesti jo mamą vakarienės. Net nenumaniau, kad tą pačią naktį paliksiu savo namus. Niekada nebuvau iš tų moterų, kurios kelia scenas. Net kai norėjosi šaukti, tiesiog nurydavau. Net kai skaudėjo, aš šypsojausi. Net kai jutau, kad kažkas ne taip, sau kartojau: ramiai… praeis… neverta ginčytis. Bet ta vakarienė neatnešė ramybės. Ir tiesa ta, kad jei nebūčiau išgirdusi vienos frazės, pasakytos lyg tarp kitko, dar ilgai gyvenčiau toje pačioje iliuzijoje. Viskas prasidėjo nuo paprastos minties – surengti vakarienę. Paprastą vakarienę. Ne šventę, ne iškilmes, o šeimynišką susibūrimą. Kad būtų ramiai, kad būtų pokalbių, šypsenų, kad atrodytų normalu. Seniai jutau, kad mano santykiai su vyro mama buvo įtempti lyg styga. Ji niekada nesakė tiesiogiai, kad manęs nemėgsta. Ne. Ji buvo gudresnė, subtilesnė, klastingesnė. Ji sakydavo tokius dalykus kaip: – Na va, tu tokia… savita. – Man sunku priprasti prie šių šiuolaikiškų moterų. – Jūs jaunos viską žinot. Ir visada su šypsena. Su ta šypsena, kuri ne pasveikina, o skaudina. Bet galvojau, jei labiau pasistengsiu, būsiu kantresnė, švelnesnė… gal viskas pasikeis. Vyras grįžo namo pavargęs, numetė raktus, nusirengė koridoriuje. – Kaip praėjo diena? – paklausiau. – Kaip visada. Chaosas. Balsas pilkas. Pastaruoju metu vis toks. – Pagalvojau… o gal pakvietus tavo mamą vakarienės šeštadienį? Jis sustojo, keistai pažvelgė – lyg netikėdamasis išgirsti. – Kodėl? – Kad nebūtume vis taip… atskirai. Noriu pabandyti. Visgi – tavo mama. Jis nusijuokė nemaloniai. Tas juokas reiškė: nesupranti. – Tu nenormali. – Nejau? Tiesiog noriu normalumo. – Nebus čia normalumo. – Bet galbūt verta pabandyti? Jis atsiduso tarsi pasunkinus jam pečius. – Gerai. Tik… nedaryk dramų. Tai paskutinis pasakymas žeidė. Juk niekada nedarau dramų. Tik gniaužiu jas savyje. Bet patylėjau. Atėjo šeštadienis. Gaminau tarsi egzaminui. Specialiai rinkau tai, kas patinka anytai. Kruopščiai serviravau stalą, uždegiau tas žvakes, kurios skirtos ypatingoms progoms, apsirengiau kukliai, bet tvarkingai. Vyras visą dieną nervinosi – vaikščiojo, darinėjo šaldytuvą, žiūrėjo laikrodį. – Nusiramink – pasakiau. – Tai tik vakarienė, ne laidotuvės. Jis pažvelgė, lyg pasakyčiau kažką kvailo. – Tu nesupranti. Ji atėjo tiksliai laiku. Nei minutei anksčiau, nei vėliau. Kai paskambino, vyras įsitempė. Pasitaisė marškinėlius, trumpai pažiūrėjo į mane. Atidariau duris. Ji buvo su ilgu paltu, ta pasitikėjimo išraiška, kokią turi moterys, įsitikinusios, kad pasaulis jų teritorija. Apžvelgė mane nuo galvos iki kojų, sustojo ties veidu ir nusišypsojo. Ne lūpomis – akimis. – Na, sveika – tarė. – Prašau, užsuk – atsakiau. – Džiaugiuosi, kad atėjot. Ji įėjo tarsi inspektorė patikrinti būsto. Apžiūrėjo koridorių, svetainę, virtuvę, vėl mane. – Malonu – tarė. – Butui. Apsimečiau, kad negirdžiu. Atsisėdome, įpyliau vyno, padėjau salotas, stengiausi palaikyti pokalbį, klausinėjau, ji atsakė trumpai ir aštriai. Ir tada prasidėjo… – Labai liekna esi – pasakė. – Tai blogai moteriai. – Tiesiog tokia esu – šyptelėjau. – Ne, ne. Čia nervai. Nervinga moteris namuose… bloga ženklas. Vyras nereagavo. Pažvelgiau tikėdamasi, kad pasakys ką nors. Nieko. – Valgyk, mergaite. Nebūk fėja – tęsė ji. Įsidėjau dar kąsnį. – Mama, gana – tingiai tarė vyras. Bet tai buvo “gana” tik dėl formalumo. Ne apsauga. Patarnavau pagrindinį patiekalą. Ji paragavo, linktelėjo. – Tinka. Nėra kaip mano virtuvė, bet… tinka. Tyliai nusijuokiau, kad nebūtų įtampos. – Smagu, kad patiko. Ji gurkštelėjo vyno, pažvelgė į akis. – O tu tikrai tiki, kad meilės pakanka? Klausimas nustebino. – Atleisk? – Meilė. Ar tiki, kad jos pakanka? Kad ji – šeimos pamatas? Vyras sujudėjo kėdėje. – Mama… – Jos klausiu. Meilė gera, bet ne viskas. Yra ir protas, ir interesas, ir… balansas. Pajutau, kaip oras tirštėja. – Suprantu – sakiau. – Bet mes mylim ir tvarkomės. Ji lėtai nusišypsojo. – Tikrai? Tada atsisuko į vyrą: – Pasakyk jai, kad tvarkotės. Vyras užspringo maistu, sukosėjo. – Tvarkomės – tyliai išspaudė. Balsas skambėjo be įsitikinimo – lyg sakytų tai, kuo netiki. Įsistebeilijau į jį. – Kažkas ne taip? – klausiau atsargiai. Jis numojo ranka. – Nieko. Valgyk. Ji nusivalė burną ir tęsė: – Aš prieš tave nieko neturiu. Ne bloga esi. Tiesiog… yra moterų meilėms ir moterų šeimai. Tada supratau. Tai buvo ne vakarienė, o apklausa. Senas konkursas “ar esi verta”. Tik nežinojau, kad dalyvauju. – Tai kokia esu aš? – klausiau ramiai, aiškiai. Ji pasilenkė prie stalo: – Tu patogi, kol tyli. Pažvelgiau į ją. – O jei nutiliu? – Tada jau problema. Kambaryje stojo tyla. Žvakės mirgėjo. Vyras žiūrėjo į lėkštę tarsi ten ieškodamas išsigelbėjimo. – Tikrai tai manai? – kreipiausi į vyrą. – Kad esu problema? Jis atsiduso. – Prašau, nepradėk. Tas “nepradėk” – kaip pliaukštelėjimas. – Nepradedu. Klausiu. Jis sudirgęs: – Ko nori, kad pasakyčiau? – Tiesos. Ji šyptelėjo: – Tiesa ne visada tinka prie stalo. – Ne. Prie stalo matyti viskas. Pažvelgiau į jį tiesiai: – Pasakyk: ar tu tikrai nori šios šeimos? Jis nutilo. Ir tas tylėjimas buvo atsakymas. Pajutau, kaip viduje kažkas atsileidžia – tarsi mazgas nutrūksta. Ji įsikišo su “daug gaila”: – Klausyk, nenoriu jūsų skaldyti. Bet vyras turi rasti ramybę. Namai turi būti užuovėja, o ne įtampos arena. – Įtampa? – pakartojau. – Kur įtampa? Ji gūžtelėjo: – Na… tu. Tu neši įtampą. Visada budri, vis klausi pokalbių, paaiškinimų. Tai žudo. Iš naujo kreipiausi į vyrą: – Tu jai taip sakei? Jis paraudo. – Tiesiog… pasipasakojau. Mano mama vienintelė, su kuo kalbuosi. Tada išgirdau didžiausią siaubą. Ne kad jis pasikalbėjo. O kad padarė mane problema. Prarijau. – Tai tu – “vargšas”, o aš – “įtampa”. – Nebūk tokia… – tarė jis. Ji jau tvirčiau: – Mano vyras sakydavo – jeigu moteris protinga, žino, kada pasitraukti. – Pasitraukti… – pakartojau. Ir būtent tada ji ištarė frazę, kuri mane sustabdė: – Na, butas juk vis tiek jo. Ar ne? Žiūrėjau į ją. Į jį. Laikas sustojo. – Ką pasakėt? – tyliai klausiau. Ji saldžiai nusišypsojo, lyg kalbėtų apie orą: – Butas. Juk jis nupirko. Jo – svarbu. Jau kvėpavau nebe normaliai. – Tu… jai sakei, kad butas tik tavo? Jis krūptelėjo. – Nepasakiau taip. – O kaip sakei? Jis pradėjo nervintis. – Koks skirtumas? – Yra. – Kodėl? – Nes aš gyvenu čia. Aš investavau. Aš kūriau namus. O tu aiškinai mamai, kad čia tavo, lyg aš svečias. Ji atsilošė, patenkinta: – Na, nesipykit. Taip yra. Tavo yra tavo, jo – jo. Vyras turi būti apsaugotas. Moterys… ateina ir išeina. Tai buvo ta akimirka, kai nebebuvau vakarienės moteris, o žmogus, matantis tiesą. – Taip mane matai? – klausiau. – Kaip moterį, kuri gali išeiti. Jis papurtė galvą. – Nebūk dramatiška. – Čia ne drama. Čia – aiškus paveikslas. Jis pakilo: – Gerai, gana! Vėl iš nieko darai dramą. – Iš nieko? – nusijuokiau. – Mama man pasakė į akis, kad esu laikina. O tu palikai. Ji lėtai atsistojo, apsimetusi užgauta: – Nieko panašaus nesakiau. – Sakėt. Savo žodžiais. Tonu. Šypsena. Vyras žvilgtelėjo į mamą, paskui į mane. – Prašau… nurimk. Nurimk. Visada tas pats. Kai žemindavo – nurimti. Kai sumenkindavo – nurimti. Kai aiškiai suprasdavau, kad esu viena – nurimti. Atsistojau. Balsas tylus, bet tvirtas. – Gerai. Nurimsiu. Nuėjau į miegamąjį, uždariau duris. Atsisėdau ant lovos, įsiklausiau į tylą. Girdėjau duslius balsus. Kaip mama ramiai laimi. Tada išgirdau baisiausią: – Matai? Ji nestabili. Ji netinka šeimai. Jis jos nestabdė. Tą akimirką kažkas manyje sudužo. Ne širdis. Viltis. Atsistojau. Atidariau spintą, susikroviau reikalingiausia į kelioninį krepšį – ramiai, be isterijos. Rankos drebėjo, judesiai tikslūs. Išėjus į svetainę, jie nutilo. Jis žiūrėjo lyg nesuprasdamas, kas vyksta. – Ką darai? – Išeinu. – Tu… ką? Kur eisi? – Ten, kur manęs nevadins įtampa. Ji nusišypsojo. – Na, jei taip nusprendei… Pažiūrėjau į ją ir pirmą kartą nebebuvo baisu. – Nesidžiaukit per daug. Išeinu ne todėl, kad pralaimiu. O todėl, kad atsisakau dalyvauti. Vyras padarė žingsnį link manęs. – Na baik, nedaryk… – Neliesk. Ne dabar. Mano balsas buvo ledinis. – Rytoj kalbėsim ramiai. – Ne. Mes jau šiandien pakalbėjom. Prie stalo. Tu pasirinko. Jis išbalęs: – Aš nesirinkau. – Pasirinkai. Kai tylėjai. Atidariau duris. Ir tada jis tarė: – Čia mano namai. Atsisukau. – Būtent tuo juos pavertei ginklu. Jis nutilo. Aš išėjau. Lauke buvo šalta. Bet niekada nebuvo taip lengva kvėpuoti. Nusileidau laiptais ir pagalvojau: Ne visi “namai” – namai. Kartais tai tik vieta, kur per ilgai priėmei. Ir tada supratau – didžiausia moters pergalė nėra būti pasirinktai. O – pačiai pasirinkti save. ❓ Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje – ar liktumėt ir kovotumėt dėl tokios “šeimos”, ar išeitumėt tą pačią vakarą?

Žinai, papasakosiu tau istoriją, kurios ilgai nebuvo drąsu kam nors išpasakoti. Vieną vakarą paprašiau

Uncategorized

0143

MOTINOS MEILĖ OLIVEI

Vytas nusivedė savo sužadėtąją pas susipažinti su tėvais. O jei man nepatiks, susirūpino Austėja, kai

Uncategorized

0422

Man 27-eri, o gyvenu namuose, kuriuose nuolat atsiprašau, kad egzistuoju. Baisiausia tai, kad vyras vadina tai „normalu“. Man 27-eri ir dvejus metus esu ištekėjusi. Neturime vaikų. Ne todėl, kad nesvajoju, o todėl, kad nuo pradžių sau pasakiau: pirmiausia – tikras namas, tikri namai. Ramybė. Pagarba. Vidinė taika. Bet mūsų namuose taikos jau seniai nėra. Ir ne dėl pinigų. Ne dėl darbo. Ne dėl ligų ar tikrų nelaimių. O dėl vienos moters. Vyruko mamos. Iš pradžių maniau – tiesiog griežtesnė, valdingesnė, iš tų mamų, kurios visur kišasi ir turi nuomonę. Stengiausi būti maloni. Mandagi. Nuryti. Galvojau: ji jo mama… nurims… priims… reikia laiko. Tik laikas jos nenuramino. Laikas suteikė drąsos. Pirmą kartą, kai mane pažemino, atrodė menka. Juokais pasakė: – Oi, jūs jaunos žmonos – labai norite pagarbos. Nusišypsojau, kad nebūtų nejauku. Po to prasidėjo „pagalba“. Ateidavo – neva atnešti uogienių, maisto, pasiteirauti, kaip laikomės. Bet visad darydavo tą patį. Apžiūrinėdavo. Tikrindavo. Krapštydavosi. – Kodėl čia taip? – Kas pasakė čia padėti? – Aš jūsų vietoje… Ir blogiausia – sakydavo ne tik man. Vyrui girdint. O jis nieko. Nesustabdydavo. Jei ką sakydavau, iškart: – Baik, nepergyvenk. Pradėjau jaustis lyg išprotėjusi. Lyg perdedu. Kad aš „probleminė“. Po to prasidėjo vizitai be įspėjimo. Skambutis, raktas – ji viduje. Visą laiką tas pats sakinys: – Aš čia ne svetima. Man čia kaip namie. Keliskart nuryjau. Trečią sykį tyliai pasakiau: – Prašau, įspėkite. Kartais pavargusi, kartais miegu, kartais dirbu. Pažvelgė lyg būčiau įžūli. – Tu man nurodysi, kada pas sūnų ateiti? Tą pačią vakarą vyras – baris. – Kaip galėjai ją įžeisti? Netikėjau. – Neįžeidžiau. Tik ribą pasakiau. Jis: – Mano namuose motinos nevarinėsi. Mano namuose. Ne mūsų. Jo. Nuo tada pradėjau trauktis. Nevaikštau laisvai po butą, kai žinau, kad gali pasirodyti. Negroju muzikos. Nesijuokiu garsiai. Jei gaminu – bijau, kad neištartų „vėl tas pats“. Jei tvarkau – kad nepavadintų „nešvaru“. O blogiausia – pradėjau nuolat atsiprašinėti. – Atsiprašau. – Nebepasikartos. – Nenorėjau. – Ne taip norėjau pasakyti. – Ne tą turėjau galvoje. Moterys, 27 metų… atsiprašo, kad kvėpuoja. Praeitą savaitę užėjo, kai vyras dirbo. Buvau namų drabužiais, surišta plaukais, serganti. Atsidarė, įėjo be skambučio. – Kaip atrodai… Ar mano sūnus to nusipelno? Patylėjau. Nuėjo į virtuvę, atidarė šaldytuvą. – Čia nieko gero. Po to – spintelę. – Kodėl taurės čia? Pradėjo kraustytis, murmėti, dėlioti. Tik stovėjau. Ir vienu metu atsisuko: – Pasakysiu – prisimink. Jei nori likti moterimi, turi būti vietoje. Ne virš sūnaus. Pajutau, kad kažkas viduje lūžta. Ne verksmas. Ne riksmas. Pajutimas, kad pasiekiau ribą. Kai vyras grįžo, ji jau kaip karalienė ant sofos. Tyliai: – Reikia pasikalbėti. Taip tęstis negali. Jis nepažiūrėjo. – Dabar negaliu. – Ne, būtent dabar. Atodūsis. – Ir vėl ką? – Negerai jaučiuosi namie. Ji ateina be įspėjimo. Žemina. Kalba lyg tarnaičiai. Jis nusijuokė. – Tarnaitė? Baik nesąmones. – Tai ne nesąmonės. Iš sofos ji: – Jei negali laikyti, esi ne žmona šeimai. Ir tada – blogiausia. Jis nepasakė nieko. Nė žodžio mano gynybai. Prisėdo prie jos. Ir pakartojo: – Nedaryk dramos. Pažiūrėjau į jį, pirmą kartą aiškiai. Jis ne tarp dviejų moterų. Jis – vienoje pusėje. Toje, kur jam patogu. Pažiūrėjau į jo motiną, paskui jį. Ir tik: – Gerai. Nesibarėm. Neverkiau. Neaiškinau. Tiesiog išėjau į miegamąjį. Susidėjau drabužius į krepšį. Pasiėmiau dokumentus. Koridoriuje išlėkiau. Jis pašoko. – Ką darai?! – Išeinu. – Tu išprotėjai! – Ne. Atsibudau. Jo motina nusišypsojo – tarsi laimėjo. – Kur eisi? Sugrįši. Rami: – Ne. Jūs norite namų, kuriuose valdote. Aš noriu namų, kuriuose galiu kvėpuoti. Jis sugriebė rankeną. – Negali palikti dėl mano motinos. Žvilgtelėjau. – Tai ne dėl jos. Jis sustingo. – Tai dėl ko? – Dėl tavęs. Tu ją pasirinkai. Mane palikai vieną. Išėjau. Ir žinote, ką pajutau lauke? Šaltį – taip. Bet ir lengvumą. Pirmą kartą per mėnesius niekam neatsiprašinėjau. ❓ Kaip pasielgtumėte mano vietoje – liktumėte „kankintis dėl santuokos“, ar išeitumėte tą akimirką, kai vyras netylėdamas leidžia jus žeminti?

Man 27-eri metai, gyvenu namuose, kuriuose nuolat tenka atsiprašinėti vien už tai, kad esu.

Uncategorized

012

Gyvenkite savo gyvenimą

Juodos limuzinos ratai švelniai prisiliečia prie šaligatvio. Tai ne tik transporto priemonė tai idėja

Uncategorized

047

„Aš neketinu gyventi su sena griūva!“ – su trenksmu išėjo vyras, o Valentina su ašaromis akyse suprato, kad trisdešimt dveji bendro gyvenimo metai tilpo į vieną kuprinę. Ji liko rūpintis sergančia mama, savimi ir skaudžiais prisiminimais, kol ex-vyras susirado jaunutę kaimynę iš penkto aukšto. Tačiau jos mamai ir Valentinai užteko stiprybės nepalūžti: literatūros klubas, nauji pažįstami, atgimę pomėgiai – ir jei jam penkiasdešimt aštuoneri, o jai vos penkiasdešimt treji, ar tikrai tai jau senatvė? Tikros moteriškos laimės pamokos Vilniuje – kai vyras bėga paskui jaunystę, o tu ją atgauni savyje.

Aš nesiruošiu gyventi su sena lūžena, suriko vyras. Gana! Baigta! stipriai trenkęs spintelės dureles