Zibainis

Atidaviau savo pavardę jos vaikams. Dabar privalau juos išlaikyti, kol ji laimingai gyvena su jų biologiniu tėvu. Paprašysiu jūsų išklausyti, kaip iš „smagaus vyruko“ tapau oficialiu dviejų vaikų bankomatu – vaikų, kurie parašo tik tada, kai jiems reikia pinigų filmui, bet ignoruoja per Kalėdas. Viskas prasidėjo prieš trejus metus. Pažinau Jūratę – nuostabią moterį, išsiskyrusią, su dviem vaikais (8 ir 10 m.). Įsimylėjau iki ausų. Visiškai apakintas. Ji vis kartojo: „Vaikai tave taip myli!“ O aš, kaip tikras mulkis, tikėjau. Aišku, kad mylėjo – kiekvieną savaitgalį vedžiau juos į pramogų parkus. Vieną dieną, per tas lemiamas kalbas, Jūratė sako: — Man taip liūdna, kad vaikai neturi tėvo pavardės. Jis niekada oficialiai jų nepripažino. Aš, savo „pačiame šviesiausiame gyvenimo momente“ (čia sarkazmas), atsakiau: — Galiu juos įsivaikinti. Jie juk vis tiek kaip mano. Žinot tą kino momentą, kai sustoja laikas ir užkadrinis balsas sako: „Tada supratau, kad viskas baigsis blogai“? Pas mane tokio balso nebuvo. Turėjo būti. Jūratė pravirko iš laimės. Vaikai apkabino. Jaučiausi kaip didvyris. Kvailas didvyris – bet didvyris. Praėjome viską – advokatus, notarus, teismus. Vaikai oficialiai tapo Dovydas Kazlauskas ir Kamilė Kazlauskaitė – SU MANO PAVARDE. Aš buvau laimingas. Jūratė laiminga. Surengėme mažą „šeimos ceremoniją“ su tortu. Po pusės metų. TIK pusės metų. Jūratė sako: — Turime pasikalbėti… Nežinau, kaip pasakyti, bet… Mindaugas grįžo. — Koks dar Mindaugas? — nors jau žinojau. — Vaikų biologinis tėtis. Pasikeitė. Suaugo. Nori vėl šeimos. Apstulbau. Tiesiogine prasme. — O ką darysi? — Duosiu jam šansą. Dėl vaikų, supranti? Žinoma, kad supratau. Taip aiškiai, lyg kas būtų parodęs neoninę IŠĖJIMO rodyklę. — Jūrate, juk JUOS ĮSIVAIKINAU. Jie oficialiai mano vaikai. — Taip, taip… paskui sutvarkysim. Svarbiausia dabar – vaikai turės tėtį. „Paskui sutvarkysim.“ Lyg kalbėtų apie elektros sąskaitą. Nuėjau pas advokatą. Beveik užspringo kava. — Pasirašei visiškam įsivaikinimui? — Taip. — Tai tada esi jų tėvas. Su visomis pareigomis – išlaikymas, mokykla, sveikata. Viskas. — Bet aš jau nebesu su mama… — Nesvarbu. Esi tėvas. Toks įstatymas. Dabar štai aš – pervedu alimentus Jūratei, kuri laimingai gyvena su Mindaugu MANO bute. Nes „vaikams reikia stabilumo ir jie neturėtų kraustytis“. MANO bute, už kurį pats moku. Bet aš išėjau, nes „vaikams per daug traumuojančiai būtų keisti aplinką“. Pats absurdiškiausias dalykas? Mindaugas – šmėkla tėvas, kuris metų metais nei cento nesiteikė duoti – dabar paima vaikus į parką, į futbolą ir staiga tapo šeimos herojumi. O man kiekvieną mėnesį advokatas atsiunčia: „Alimentai pervesti: X€ Su liūdnu emotikonu. Nė kiek nestiprina. Praėjusį mėnesį Dovydas parašė: — Sveikas, gali pervesti dar šiek tiek? Noriu naujų sportbačių. — O Mindaugas negali nupirkti? — Jis pasakė, kad tu esi oficialus tėtis. Jis – tik tėtis širdyje. Tėtis širdyje. Kaip patogu. O aš – tėtis pavedimu. Įsivaikinimą beveik neįmanoma nutraukti. Teismas laikytų mane blogu, nes „noriu atsisakyti vaikų“. Draugai manęs nebegaili. — Bičiuli, kuriame taške pagalvojai, kad čia gera idėja? — Buvau įsimylėjęs. — Bet įsimylėjimas neturi visiškai išgaruoti blaivaus proto. Tiesą sako. Dabar, kai matau porą su ne savo vaikais, norėčiau rėkti: „NEPASIRAŠYKITE! BŪKITE DRAUGAI, GYVENIMO PALYDOVAI – TIK NEPASIRAŠYKITE!“ O mama tik tarė: „Meilė tave pavertė kvailiu.“ Ir apkabino taip stipriai, kad tik dar labiau skaudėjo viduje. Vakar vėl: „Papildomos išlaidos: mokyklinės priemonės – X€“ Papildomos. Lyg mokykla kasmet netikėtai užkluptų. O Jūratė kelia nuotraukas su „laiminga šeima“. Vaikai – SU MANO PAVARDE – šalia vyro, kuris juos buvo palikęs. Kulminacija? Kamilė (10-ties, taip, turi Instagram…) bio parašė: „Marianos ir Mindaugo dukra ❤️“ Mano pavardės? Nė kvapo. Aš – anoniminis jų gyvenimo rėmėjas. Štai aš – vienas, kas mėnesį €500 mažiau, su dviem „vaikais“, kurie rašo tik dėl pinigų, ir aiškiai žinodamas, kad iš meilės padariau didžiausią kvailystę. Vienintelis pliusas – paklaustas, ar turiu vaikų, galiu atsakyti „taip“ ir papasakoti šią istoriją vakarienės metu. Visi juokiasi. Aš – tik viduje verkiu. O jūs? Ar teko pasirašyti ką nors „iš meilės“, kas paskui kainavo labai brangiai… ar esu vienintelis „genijus“, padovanojęs pavardę ir banko sąskaitą komplekte?

Nu žiūrėk, papasakosiu tau, kaip iš faino bičo ant sofos tapau pareigingu dviem vaikams, kurių vienintelės

Uncategorized

075

Užsimerkiau prieš išdavystę ir dabar gailiuosi

– Vėl ji buvo pas tave, Žydrūnė su skausmu žvilgsniu pažvelgė į vyrą. Domas sustojo, netyčia iškrito

Uncategorized

0698

Per iškilmingą vakarą jis paliko mane vieną prie įėjimo… Tačiau aš išėjau taip, kad vėliau visą naktį jis manęs ieškojo. Skaudžiausia – ne kai vyras tave išduoda, o kai viešai tave palieka su šypsena, tarytum darytų paslaugą. Tai buvo tas vakaras, kai moterys puošiasi pažadais, o vyrai – alibi, prabanga tviskančioje Vilniaus salėje, šviesoje, šampanas taurėse, muzika kaip prabanga. Aš – satino suknelėje, švelniai pasipuošusi, o jis – ne žvilgsnio man, ne rankos, ne žodžio. Įėjau vidun rami – ne iš pykčio, o tarsi įžengčiau į savo mintis. Jo akys krypo į kitą – šviesiaplaukę, drąsia, pasipuošusią iššūkiu. Ir tada supratau: šįkart ne liksiu patogi, o pasirinksiu save. Lėtai išeidama jaučiau stebintį žvilgsnį ir jo nerimą – jis praranda ne moterį, o kontrolę. Aš ne susikūrus dramą, o rinkausi laisvę. Nes mano tylėjimas – jau sprendimas. Kai kitą dieną jis bandys grąžinti laiką atgal – aš jau būsiu išėjusi ne iš šventės, o iš vaidmens, kuriame mane įkalino. Ir jis niekada nepamirš, kaip atrodo moteris, kuri išeina ne su ašaromis, o su stiprybe.

Į pokylį mane paliko stovėti vieną prie įėjimo Bet aš išėjau taip, kad paskui visą naktį manęs ieškojo.

Uncategorized

0329

Gyvenu su vyru, kuris įsitikinęs, kad pinigai – „žema energija“: daugiau nei dveji metai kartu, dvasinis pabudimas vietoje darbo ir mano gyvenimas kaip partnerės, kuri tapo „sąmoningu“ mecenatu savo namuose – ar dar esu mylimoji, ar tik dvasinės praktikos globėja?

Gyvenu su vyru, kuris įsitikinęs, kad pinigai žema energija. Draugaujame beveik dvejus metus, ir dar

Uncategorized

047

Kokias daiktus dabar išsinešti? – pasiūlė žmona

Ar nori, kad iškeliu tau lagaminą su daiktais? pasiūlė žmona. Pasiimk! Kaip tai? nustebėjo, pasiruošusi

Uncategorized

020

Įsiminti bet kokia kaina

Jis pradėjo pamiršti paprastus dalykus. Iš pradžių nepavyko prisiminti, kokį jogurtą myli sūnus: su braškėmis

Uncategorized

015

Kiekvieną antradienį Liana skubėjo į Vilniaus metro požemius, rankoje gniauždama tuščią plastikinį maišelį. Jis buvo šiandieninės nesėkmės simbolis — dvi valandos beprasmio klajojimo po Akropolio ir Ozo parduotuves nepadėjo sugalvoti dovanos krikšto dukrai, draugės dukrai. Milda, kuriai ką tik sukako dešimt, jau nebemėgo ponių — dabar ji svajojo apie žvaigždes ir stebėjimus teleskopu. O surasti gerą teleskopą už prieinamą kainą buvo iš tiesų astronominio sudėtingumo užduotis. Vakaro skubėjime ir po darbo paros nuovargyje Liana, prasispraudusi pro išeinančią minią, lipo ant eskalatoriaus. Ir staiga, iš visų metro garsų, jos ausis pagavo emocingai ištartą frazę iš už nugaros. „– …niekada nemaniau, kad jį vėl pamatysiu, tikrai, – suvirpėjęs, bet jaunas balsas. – O dabar jis kiekvieną antradienį pats atvažiuoja pasiimti jos iš darželio. Atsiveža su savo mašina ir jie važiuoja į tą patį parką su karuselėmis…“ Liana sustingo ant žemyn judančio eskalatoriaus laiptelio. Net atsisuko — trumpam pamatė merginą raudonu paltu, įsimintinu veidu ir spindinčiomis akimis. Greta jos – draugė, klausėsi labai atidžiai. „Kiekvieną antradienį.“ Ji ir pati kažkada turėjo tokį dienos žiedą. Trys metai atgal. Ne pirmadienis su sunkia savaitės pradžia, ne penktadienis su savaitgalio laukimu. Būtent – antradienis. Dieną, aplink kurią sukosi visas jos pasaulis. Kiekvieną antradienį lygiai penktą ji sprukdavo iš Žemynos progimnazijos, kur mokė lietuvių kalbos ir literatūros, ir bėgdavo per visą miestą. Į M. K. Čiurlionio muzikos mokyklą, seną medinį pastatą su girgždančiomis grindimis ant Žvėryno tilto. Ji pasiimdavo Marką. Rimtą septynerių metų berniuką su smuiko dėklu, beveik prilygstančiu jo ūgiui. Ne savo vaiką — sūnėną. Brolio sūnų, nes Antanas žuvo tragiškoje avarijoje prieš tuos trejus metus. Tais pirmaisiais, sunkiais mėnesiais po laidotuvių, antradieniai tapo jų visų išgyvenimo ritualu. Markui, kuris užsisklendė ir beveik nustojo kalbėti. Jo mamai Olgai, kuri buvo palūžusi ir vos pakildavo iš lovos. Ir pačiai Lianai, kuri tapo laikinu inkaru, atrama, vyresniąja šitoje nelaimėje, bandydama surinkti visų jų gyvenimo šukes. Kiekviena smulkmena įsirėžusi atminty: kaip Markas išeina iš klasės, nuleidęs galvą, kaip ji paima jam smuiko dėklą, o jis tylėdamas leidžia. Kaip kartu žingsniuoja iki stotelės, pasakoja jam apie juokingą klasioko klaidą rašinyje, apie vilką, kuris iš mokyklos kiemo nugvelbė bandelę. Vieną vėlyvą lapkričio popietę Markas netikėtai paklausė: „Teta Lina, o ar tėtis irgi nemėgo lietaus?“ Ir ji, vos atlaikiusi skausmo ir meilės pliūpsnį, atsakė: „Nemėgo. Visada slėpdavosi po pirmais pasitaikiusiais stogeliais.“ Jis tuomet stipriai suspaudė jos ranką — ne tam, kad jį vestų, lyg bandydamas išlaikyti kažką taip greitai tolstančio. Suspaudime tilpo visa vaikiška ilgesio galia, sumaišyta su suvokimu: taip, tėtis buvo tikras, gyvas. Ir dabar, šitame vėsiame lapkričio ore, šitoje Vilniaus gatvėje, vis dar šiek tiek gyvas. Trys metai jos gyvenimas buvo padalintas į „prieš“ ir „po“. Ir tikras, pilnas gyvenimo laikas buvo būtent antradienis. Visi kiti tik fonas, laukimas. Ji ruoždavosi jam: pirkdavo Markui mėgstamų obuolių sulčių, į telefoną parsisiųsdavo juokingų animacinių filmukų, jei kelionė metro pasidarys itin nuobodi, krūvą temų pokalbiui. Vėliau… Olga po truputį atsigavo. Susirado darbą, naują meilę. Nusprendė pradėti viską iš naujo Kaune, toliau nuo skausmingų prisiminimų. Lina padėjo jiems kraustytis, gražiai įvyniojo Marko smuiką, stipriai jį apkabino stotyje. „Rašyk, skambink, – vos sulaikydama ašaras sakė. – Visada būsiu šalia.“ Iš pradžių jis skambindavo kiekvieną antradienį, tiksliai šeštą vakaro. Penkiolika minučių ji vėl tapdavo teta Lina, turėdama suspėti į visas temas: kaip mokslai, kaip smuikas, kaip nauji draugai. Jo balsas iš telefono virto trapa gija per šimtus kilometrų. Paskui pokalbiai retėjo — du kartus per mėnesį, tada tik žinutės: „Teta, atleisk, praeitą antradienį pamiršau, buvo kontrolinis.“ Ji atrašydavo: „Nieko, saulute. Kaip sekėsi?“ Dabar jos antradienių centre — laukimas žinutės, kuri galbūt taip ir neatkeliaus. Ji nepyko — tiesiog rašydavo pirma. Galiausiai – tik per šventes. Gimtadienis, Kalėdos. Marko balsas tapo užtikrintas, kalbėjo bendromis frazėmis: „Viskas gerai“, „Mokomės“. Jo patėvis – Ramūnas – buvo ramus, supratingas žmogus, kuris niekada nesistengė tapti tėčiu, bet tiesiog buvo šalia. Ir tai buvo svarbiausia. Neseniai gimė sesutė Aistė. Nuotraukoje feisbuke Markas laikė mažylę nedrąsiai, bet švelniai. Gyvenimas, žiaurus ir dosnus vienu metu, ėmė atkurti naują tvarką — užgydydamas senas žaizdas kasdieniais rūpesčiais, rūpesčiais dėl mokyklos, ateities planais. Lina šioje naujoje šeimoje liko „teta iš praeities“, jos nišoje, kuri su kiekvienais metais vis siauresnė. Dabar, tarp Vilniaus metro aidų, netikėtai išgirsti žodžiai — „kiekvieną antradienį“ — nuskambėjo ne kaip priekaištas, o kaip švelnus aidas. Sveikinimas iš praeities, iš tos Linos, kuri kadaise tris metus nešiojosi milžinišką, deginantį atsakomybės jausmą, meilę — kaip atvirą žaizdą ir kaip didžiausią dovaną. Toji Lina žinojo, kas ji — atrama, švyturys, būtiniausia grandis mažojo žmogaus rutinoje. Ji buvo reikalinga. Moters su raudonu paltu drama buvo sava — kiekvieno gyvenimas pintas iš kompromisų tarp skausmingos praeities ir dabarties reikalavimų. Tačiau tas ritmas — „kiekvieną antradienį“ — tapo visuotina kalba, buvimo kalba: „Aš esu. Gali manimi pasikliauti. Tu man svarbus, būtent šiandien, būtent šitą valandą.“ Kalbą, kurią Lina kadaise mokėjo sklandžiai, o dabar — jau beveik primiršo. Traukinys pajudėjo. Lina ištiesė pečius, žvelgdama į savo atspindį tamsiame tunelio lange. Savo stotelėje ji jau žinojo, ką darys: užsakys du vienodus teleskopus — nebrangius, bet gerus. Vieną — Mildai. Kitą — Markui į Kauną. Kai šis gaus dovaną, parašys: „Markuti, šis tam, kad galėtume žiūrėti į tą patį dangų, net ir būdami skirtinguose miestuose. Kaip manai, kitą antradienį, lygiai šeštą vakaro, jei bus giedra, kartu ieškosim Didžiųjų Grįžulo ratų? Sutikrinam laikrodžius. Bučiuoju, tavo teta Lina.“ Ji pakilo eskalatoriumi į jau atvėsusį vakarėjantį miestą. Artimiausias antradienis nebebuvo tuščias — jis buvo užsakytas iš naujo. Ne kaip pareiga, o kaip švelnus susitarimas dviejų žmonių, kuriuos jungia atmintis, dėkingumas ir tyli, nesulaužoma giminystės gija. Gyvenimas tęsėsi. Ir jos tvarkaraštyje vis dar liko tokių dienų, kurioms galima duoti vardą. Ligi šiol galima paskirti stebuklą: sinchronišką žvilgsnį į dangų per šimtus kilometrų. Atminimui, kuris jau nebeskauda, tik šildo. Meilei, kuri išmoko kalbėti per atstumą ir tik stiprėjo, tapdama tylesnė, išmintingesnė ir nepajudinama. Kiekvieną antradienį

Kiekvienas antradienis Lina skubėjo į Vilniaus metro, rankoje suspaudusi tuščią plastikinį maišelį.

Uncategorized

0203

Buvęs mane pakvietė vakarienės… O aš nuėjau jam parodyti, kokią moterį jis prarado. Kai po metų sulauki žinutės iš buvusio, tai – ne filmas. Ne pasaka. Ne lemtingas susitikimas. Tik ta tyla viduje ir mintis: „Kodėl būtent dabar?“ Žinutė atėjo paprastą trečiadienio vakarą, kai ilsėjausi su arbata. Jo vardas švietė ekrane – po ketverių metų tylos. Atsakiau trumpai ir ramiai: „Gerai. Viena valanda. Rytoj. 19:00.“ Kitą dieną nesiruošiau kaip į romantišką susitikimą, o kaip į sceną, kurioje būsiu tikra – vilkėjau tamsiai smaragdinę suknelę, laisvus plaukus, lengvą makiažą, brangius kvepalus. Norėjau ne, kad jis gailėtųsi – o kad suprastų. Vakarienė vyko Vilniaus centre, prabangiame restorane, kur kiekviena moteris atrodo ypatingai. Jis bandė kalbėti apie save, apie prisiminimus, prisipažino, kad „niekada nebuvo tokios kaip tu“. Bet aš jau buvau pasikeitusi. Klausiau jo be ilgesio – tik su aiškumu, kokia tapau. Kai jis pasiūlė grįžti prie to, kas buvo, atsakiau: „Aš jau ne esu pradžioje. Esu po pabaigos.“ Galiausiai palikau jį su žodžiais: „Tu mane praradai ne todėl, kad nebemylėjai. O todėl, jog galvojai, kad niekada neišeisiu.“ Išėjau ne su skausmu, o su laisve. Ką tu pasirinktum, jei buvęs vyras grįžtų „pasikeitęs“ – antrą šansą ar save?

Buvęs man parašė ir pakvietė vakarienės… O aš nuėjau. Ne tam, kad jam atsilyginčiau, o tam, kad

Uncategorized

039

Kol kas neatvažiavo autobusas: miestas rudenį, mergina su languotu šaliku ir vaikinas, kuris ждёт у varnos lizdo — istorija apie du nepažįstamus Vilniuje, kuriuos suartina praleista stotelė, termosas su arbata, du eklerai ir tikra žiemos pasaka lietuviškoje kaimo troboje, kurioje gimsta atsakymas „taip“ prie močiutės krosnies ir po pirmu Naujametiniu fejerverku.

Kai autobusas dar neatvažiavo Spalio pabaiga Vilniuje visada turėjo savą nuotaiką. Oras vėsus, persmelktas