Zibainis

Žmona sužinojo tiesą per vėlai — Čia to ieškojai? — ištiesė jam laišką Ingrida. Kęstas net išbalo. — Ingrida, tu… tu tik nepagalvok… Darius… Tai… — Ko aš neturėčiau sužinoti, Kęstai? Kad mano vyro motina gyva, o dabar sėdi Lukiškių kalėjime? Kad jūs abu mane laikote kvaila naivuole?! — Ką reiškia — mėnuo? Ingrida, mes juk sutarėm, jog iki rudens laiko dar turim! Mano mažasis tik pratinasi prie darželio, darbą suradau netoliese… Kas atsitiko? Mokam tvarkingai, triukšmo nekeliame… — Ne jumyse esmė… — sumykė Ingrida. — Turiu sugrįžti į savo butą. — Kodėl? Su vyru ginčijotės? — Prašau, neklausinėk. Tiksliai mėnuo nuo šiandien! Aš atliksiu perskaičiavimą, grąžinsiu užstatą. Atsiprašau… Ingrida baigė pokalbį ir net susigūžė. Kad tik visa tai greičiau baigtųsi… *** Ingrida nejautė galinti atitraukti žvilgsnio nuo voko, gulinčio ant virtuvės stalo. Paprasto voko, kurį ką tik traukė iš pašto dėžutės kartu su nuolaidų leidinukais ir internetu sąskaita. Paštą paprastai paimdavo Darius, bet šiandien kažkodėl nuėjo ji… Antspaudai. Grįžtamojo adreso eilutė. Vilniaus pataisos namai. O siuntėjo vardas — Ona Strazdienė. Šį vardą buvo girdėjusi tik iš vyro — būtent taip vadinosi jo motina, anytą, kurios Ingrida niekada nematė. Ji nė neįtarė, kad moteris, pagimdžiusi jos vyrą, apskritai dar gyva. — Neturiu nieko, Ingrida, — sakė Darius trečiame pasimatyme, kai po lietaus šalo atokioje kavinei. — Tėvas paliko mamą dar iki manęs, nė karto nemačiau. O mama… Jos netekau, kai buvau dvidešimties. Širdis. Tai, žinai, esu kaip vienišas vilkas. Pats sau. — Visiškai vienas? — Ingrida vos susilaikė neverkusi iš gailesčio. — Nei tetų, nei dėdžių? — Kažkur kokia tai tolimiausia giminė kaime Dzūkijoj, bet nebendraujam. Žinai, taip paprasčiau. Jokios šeimos dramų, jokių sekmadieninių pietų pas uošvę ar anytą. Tik mudu. Tąkart pagalvojo: “Dievai, koks jis stiprus! Kiek išgyvenęs ir nepasakė to, ko gailėtis…” Apsupo jį meile ir rūpesčiu, tarsi bandydama sugrąžinti visą tą meilę, kurios jam taip trūko iš motinos. Po to buvo vestuvės — kuklios, tik artimiesiems. Iš jos pusės — tėvai, dvi bičiulės, iš jo – tik geriausias draugas Kęstas, kuris visą vakarą tylėjo ir net nežiūrėjo Ingridai į akis. Tada tai atrodė dėl drovumo. Dabar suprato: Kęstas bijojo prasitarti. — Klausyk, o kur ji palaidota? — paklausė Ingrida maždaug po pusmečio po vestuvių. — Gal nuvažiuojam, sutvarkom? Juk mama… Darius kažkaip keistai sujudėjo. Nusuko žvilgsnį, ėmė taisyti marškinių apykaklę. — Toliau, Ingrid. Kitam rajone. Ten senos kapinės, beveik uždarytos. Aš pats būsiu nuvažiavęs, nekvaršink galvos. Nenoriu, kad ten važiuotum su manimi, ten energija sunki. Geriau galvokim apie gyvus, gerai? Ir ji patikėjo. Kvailelė! *** Durys prasivėrė, Ingrida net susiraukė ir greitai paslėpė voką stalčiuje po prekybos centrų kuponėliais. — Labas, mano! — Dariaus balsas skambėjo kaip visada linksmai ir šiltai. — Kaip mūsų čempionas? Nesusilakstė? Atėjo į virtuvę, norėjo Ingridą pabučiuoti į viršugalvį, bet ji netyčia atšlijo. — Kas yra? Pavargai? — Jis sutriko, įdėmiai į ją pažvelgė. — Vėl Domukas nemiegojo? Eisiu persirengti ir jį paimsiu, tu pailsėk. Ir vakarienę pats susikursiu. — Nereikia, nealkana. Dariu, paštas šiandien buvo… Jis akimirkai sustingo, bet Ingrida tai pastebėjo. — Taip? Ir kas ten? Sąskaitos vėl? — Sąskaitos. Reklama kažkokia. Ir viskas. Akivaizdžiai atsipalaidavo ir šyptelėjo. — Puiku! Eisiu rankas nusiplauti ir prie sūnaus. Pasiilgau — baisu. Ingrida žiūrėjo jam į nugarą. Žmogus, su kuriuo dalinosi kasdienybe, laiku ir gyvenimu, stovėjo prieš ją ir melavo. Melavo taip šaltakraujiškai, kad kaupėsi pyktis. “Manęs kaip ir nėra, tik aš pats sau”, — sakė jis. O iš Lukiškių jam rašo — Ona Strazdienė. Už ką ji ten? Žmogų užmušė? Vagia? Apgavo kažką? Kiek dar sėdės? Ingrida akivaizdžiai įsivaizdavo: po metų ar dviejų į jų duris beldžiasi sunki moteris su lagerio praeitimi. Ir sako: “Labas, sūneli, labas, marčia. O kur mano anūkas? Dabar su jumis gyvensiu!” Dėl savęs nebijojo — baisiausia buvo dėl Domuko. Kaip jis augs greta močiutės, kuri išėjo iš kalėjimo?! Ir kaip išvis prie vaiko galima prileisti nusikaltėlę?! — Ingrid, ar arbatos norėsi? — pašaukė Darius iš svetainės. — „Maximoje“ nuolaidos pampersams, bukletą radau stalčiuje. Rytoj reikės užbėgti. Ji neatsakė, tik atsidarė banko programėlę ir pasitikrino savo asmeninę sąskaitą. Turėtų užtekti pirmam laiko tarpui. Butas kitame rajone — gerai. Nuomininkai išsikrausto už mėnesio. Svarbiausia — ištverti tą mėnesį ir neišsiduoti. *** Darius išėjo į darbą, prieš tai ilgai bučiavo Domuką į žanduką ir žadėjo sugrįžti anksčiau. Ingrida žiūrėjo į sceną su vis augančia šleikštuliu. Kaip galima taip niekšiškai meluoti?! Nejaugi tokius dalykus paslėpti galima? Kai vyras išėjo, ji vėl išsitraukė laišką. Rankos niežtėjo jį atplėšti, perskaityti, bet ji bijojo. O jeigu perskaitys, nebenueis? Gal ten kažkas… — Ne, — tvirtai tarė sau. — Nesvarbu, kas ten. Jis man melavo beveik dvejus metus! Kažkas pasibeldė į duris. Ingrida krūptelėjo. Kas galėtų būti? Tėvai visada įspėja iš anksto. Draugės? Pažvelgė per akutę — už durų stovėjo Kęstas. Neramiai trypčiojo vietoje, žvalgėsi į liftą. Ingrida atidarė. — Kęstai? Darius darbe. — Taip, žinau, Ingrida… — Kęstas sutriko, slėpė rankas striukės kišenėse. — Čia… pro šalį važiavau. Galvojau, gal Darius garažo raktus namie paliko? Sakė, turėtų būti ant spintelės. — Raktai? — pakėlė antakį. — Jokių raktų nematau. Tikrai čia jie? — Jis taip sakė… Klausyk, Ingrida, Darius dar prašė pažiūrėti, ar atėjo kas nors į pašto dėžutę. Pažiūrėjau — tuščia. Tu… šiandien pašto neėmei? — Ėmiau. O kas? Kęstas sunkiai nuryjo seiles. — Nieko. Laukiam siuntos, Darius prašė pasižiūrėti, gal atėjo pranešimas. Ingrida lėtai nuėjo į virtuvę, paėmė nuo stalo pilką voką ir grįžo prie durų. — Šito ieškai? — ištiesė jam laišką. Kęstas net išbalo. — Ingrida, tu… nesuprask… Darius… Tai… — Ko aš neturėčiau žinoti, Kęstai? Kad mano vyro motina gyva ir kalėjime? Kad jūs mane laikote už kvailą naivuolę?! Kad pagimdžiau vaiką vyrui, kurio giminės istorija užrakinta septyniuose užraktuose? — Ingrid, jis tik norėjo, kad būtų geriau! — Kęstas ėmė kalbėti greitai, pusbalsiu. — Jis svajojo apie paprastą gyvenimą, be viso to šlamšto. Jo mama… Ji labai sunkus žmogus, Darius dėl jos tiek iškentėjo — nė neįsivaizduoji. Jis ne iš piktos valios, supranti? Jis ją ištrynė, kad tavęs nebaugintų. — Ištrynė? — Ingrida skaudžiai šyptelėjo. — Kęstai, kaip galima iš atminties išmesti motiną? Ir taip bjauriai dar. Jis atėmė man teisę rinktis! Aš turėjau teisę žinoti, kur įžengiu. — Kokie dar čia šeimos? — Kęstas ranka numojo. — Nei ten šeimos. Tik ji ir juodos jos reikalai. Ingrida, atiduok tą laišką? Tu juk neskaičiusi? Aš Dariaus perduosiu, jis viską paaiškins. — Išeik, Kęstai, — ramiai tarė Ingrida. — Ir laiško tau neatiduosiu. Jis skirtas Dariui Strazdui — jis ateis ir iš mano rankų paims. Griežtai užtrenkė duris Kęstui prieš pat nosį. *** Visa diena buvo kaip rūke. Ingrida rūpinosi sūnumi, rengė, vedė į lauką, bet mintys nuolat sukosi apie susiklosčiusią situaciją. Ką imti pirmiausia? Vežimėlį, lovytę, dokumentus. Baldų… velniop tuos baldus. Savo bute miesto pakraštyje laukia sena sofa ir spinta. To užteks. Iki šeštos vakaro ji tapo visiškai rami. Padengė stalą, pagamino vakarienę, užmigdė sūnų. Ir atsisėdo laukti vyro. — Mmm, kaip skaniai kvepia! — vyras, grįžęs namo, vargais negalais apsimetė, kad nieko neįvyko. — Pažiūrėk, ką nupirkau. Karuselę Domui! Ten raminančios melodijos. Ingrida tyliai sėdėjo prie stalo, o priešais gulėjo to pilko voko nelaimė. Darius žvilgtelėjo į virtuvę ir daugiau nebevaidino. — Rado Kęstas? — tyliai paklausė. — Radau aš. Kęstas, tavo prašytas, buvo atėjęs — bandė paimti. Bet neatidaviau… Vyras sunkiai įsitaisė priešais. — Kodėl, Dariu? Kodėl sakei, kad ji mirė? — Nes man ji mirė prieš dvylika metų, — pažiūrėjo į Ingridą, akyse kaupėsi ašaros. — Kai pirmą kartą pasodino. Paskui išėjo, pusmetį pabuvusi laisvėje vėl sėdo. Ingrida, tu iš normalios šeimos: tėtis — inžinierius, mama — mokytoja. Net nesuprastum jos kalbos. Ji profesionali sukčiautoja. Aferistė. — Ir tu pamanai, kad turi teisę man visus metus meluoti? — Ingrida nebeišsilaikė, balsas sudrebėjo. — Supranti, kad šito žingsniu visą pasitikėjimą sunaikinai? — Bijojau tave prarasti! — ir jis sušuko. — Išeitum! Pasakytum: „Ne, jo motina sėdėjusi, dar nežinia, kas kraujyje!“. Norėjau, kad Domukas augtų normalioje aplinkoje. Ir taip, galvojau, kad geriau būti našlaičiu nei vagišės sūnumi! — O dabar jis bus vaikas, kurio tėvai išsiskyrę, — šaltai atkirto Ingrida. Darius sustingo. — Ką? Ką tai reiškia? Ingrid, iš laiško? Kad paslėpiau? — Nes aš tavęs nepažįstu, Dariu. Jei galėjai taip šaltai sukurpti motinos mirties istoriją, kas žino, dėl ko dar melavai? Kas tavo tėvas? Gal jis irgi „neišnyko“, o Lukiškių kaimynystėje sėdi? — Ingrid, nekalbėk nesąmonių… — Tai ne nesąmonės. Susirašiau su nuomininkais. Po mėnesio persikrausčiau. Rytoj paduodu skyrybų prašymą. Darius maldavo. Ilgai klūpėjo, prašė žmonos persigalvoti, sakė — melavo dėl jos pačios ramybės. Bet Ingrida jo daugiau neklausė. Viską jau buvo nusprendusi. *** Nuomininkai išėjo, dabar Ingrida su sūnumi gyvena savo bute. Sutuoktiniai išsiskyrė, bet Darius nepraranda vilties žmoną susigrąžinti. Jis nesupranta, ką padarė ne taip? Juk saugojo šeimą… Sūnų mato dažnai, visapusiškai juo rūpinasi. Bet žmonos meilės susigrąžinti jam nebepavyksta. Ingrida su juo daugiau gyventi nenori.

2023 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis Kartais gyvenimas ima ir pasisuka taip, kad visos, net menkiausios

Uncategorized

029

Juodoji našlė Žavioji ir protinga Lėja, baigdama žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, susipažino su Vaidu – gerokai vyresniu vyru. Pirmasis dėmesį į grakščią ir švelnią Lėją atkreipė būtent jis – Vaidotas Ramūnas. Mieste žinomas žmogus, kuręs dainas, kurios buvo mėgstamos ir skambėjo visur Vilniuje. Vaidotas visiems buvo savas, dirbo vietinėje televizijoje, pažinojo beveik visus. Todėl nesunkiai po studijų įkurdino Lėją televizijoje, vedė savo laidą. Po kurio laiko pasirodė jos pirmoji laida „Pokalbis nuoširdžiai“, kvietė žinomą miesto psichologą ir kitus pašnekovus, laida vyko klausimų–atsakymų su gyvenimiškais pavyzdžiais formatu. – Šaunuolė, Lėja, – pagyrė ją Vaidotas, – reikia tai atšvęsti. Vaidotas Ramūnas, keturiasdešimt penkerių, buvo vedęs tris kartus, energingas, turėjo daugybę draugų ir pažįstamų, kas šeimyniniam gyvenimui tikrai netiko. Kūrybingas, laikė save beveik nusipelniusiu kompozitoriumi, dažnai lankydavosi restoranuose, kavinėse, pirtyse, daug gėrė. Laikui bėgant, Lėja tapo populiari mieste, ištekėjo už Vaidoto, jos laidą žiūrėjo dauguma vilniečių. Atrodė puikiai, rengėsi stilingai, visada buvo maloni ir mandagi. Apie ją sakė – grožio karalienė iš televizijos, nieko demoniško joje nėra. Tik štai ištekėti, suprato, – ne už to. Vėliau pati suvokė, kai vyras nuolat būdavo neblaivus. – Vaidai, nesimaivyk, – kartą tarė jo draugas Simonas, – ta mergina tau dar parodys… – Ne, Simonai, protingų žmonų aš nesirinkdavau, – laikydavo save sumaniausiu ir paerzindavo Lėją. Kol Vaidotas siekė palankumo, elgėsi džentelmeniškai: gėlės, dovanos, dvi dainos skirtos Lėjai, klausydavosi įdėmiai. Bet vos tapus žmona – dėmesys pranyko, elgėsi su ja kaip su kate, pakeldavo balso toną. – O aš naivi tikėjausi jo pagalba tapti žvaigžde, – svarstė Lėja. Paaiškėjo visai kitaip. Universitete mokėsi prancūzų, ne patį reikalingiausią kelionėse. Vaidotas kartojo: – Mokykis anglų, o ne slankioji užsieniuose kaip kaimietė. Sporto salė nereikalinga, švaistai laiką, užuot mokiusis anglų. Nepalankūs komentarai paskatino Lėją specialiai ignoruoti anglų kalbą. Tačiau draugas Simonas ištarė – „Anglų kalba moteriai tiek pat natūrali, kaip aukštakulniai“, ir jau kitą dieną Lėja susirado kursus. – Simai, štai tu įkvėpei mano žmoną, užsipirko knygų, mokosi, net automobilyje muzika nevyksta – tik anglų… Gyveno Vaidotas su Lėja dideliame bute Gedimino prospekte, kurį paveldėjo iš senelio, medicinos profesoriaus. Turėjo pagalbininkę namuose, Verą – apie 43 metų vienišą, pavydžią, bet mokančią tai slėpti. Visi šeimos reikalai jai buvo gerai matomi. Ryte Lėja atsibudo, vyro šalia nėra – vėl užmigo kabinete ant sofos, vėlai grįžo girtas. Kavinėje Vera laikė tuščią konjako butelį: – Vakare pilnas buvo. Ką jam pusryčiams? – Sūrom, – burbtelėjo Lėja ir nuėjo į dušą. Po septynių santuokos metų su Vaidotu vaiko ji nesulaukė – jam nereikėjo, turėjo sūnų iš ankstesnių santykių. Be to, jai pačiai norėjosi karjeros. Po pusryčių Lėja nusiuntė Verą į kabinetą – vyras gulėjo ant pilvo, pagalvėje raudonas dėmė. – Lėja, – sušuko Vera, – greitąją reikia! – Kas nutiko? – Nežinau. Po penkiolikos minučių Lėja važiavo greitojoje į ligoninę su vyru. Vaidotą iškart pervežė į reanimaciją. Gydytojai kalbėjo: – Situacija sudėtinga, nieko pažadėti negalime. Vakarop paskambino žmona: – Jūsų vyras mirė. – Netikiu, – prislėgtai sušnibždėjo. – Juk dar ne senas… Laidotuvės buvo gražios. Simonas pasirūpino, ateinančių žmonių daug, Vaidotas žinomas Vilniuje. Net gedulo kalbą tarė: – Nebėkime liūdėti, Vaidotas gyveno spalvingai, pelnė teisę į ramybę. – Viską žmogus turėjo, – nugirdo šnabždesį. Pradžioje Lėja negalėjo priprasti, kad vyro nebėra. Namie slegia tyla. Vera laukiamai žvelgia – atleis ar ne. Kolegos nusprendė: – Tau nėra dėl ko liūdėti. Jauna, laisva ir svarbiausia – su pinigais. Du nemaži sąskaitos liko – pasidalino su vyro sūnumi. Bet ir pati uždirbdavo daug. Ieškojo susitikimų su pažįstamais, nenorėjo būti viena, kartais užsukdavo į kavinę. Kavinėje netoliese namų Po filmavimo apsilankė kavinėje netoli namų, pasinėrusi mintimis gurkšnojo ispanišką vyną iš taurės. Prie jos priėjo stambus vyras – mandagiai prašė prisėsti. – Galima? – ji linktelėjo. – Ignas, – pristatėsi, ji taip pat, – Kodėl liūdite? Tokia graži – neverta sielotis. – Liūdna… Ignas, apie 40-ies, rudaplaukis, ne iš gražuolių, su stambiomis veido bruožais – Lėjai iškart priminė pliušinį meškiuką, ir tai ją pralinksmino. – Leiskite pavaišinti – vynu, kokteiliu, pyragėliu… – Tik pyragėlį, – saldumynams buvo abejinga. Ignas, nors ir ne gražuolis, bet žavus pliušinis meškiukas; žinojo daug įdomių istorijų, geras humoro jausmas, išsyk pavergė dėmesį. Lėja linksmai juokėsi, vėliau Ignas palydėjo iki namų. Susitarė dėl pasimatymo. Ryte pranešė Verai: – Atsisakau tavo paslaugų – pati susitvarkysiu. – Kaip gi, Lėja, tiek metų buvau šalia… Ką dabar darysiu? – Rasi kitą šeimą ar būsi budėtoja. – Tai išveji, – pravirko Vera, – juk pripratau. – Gal ir nesigailėsiu, bent langų nereikės plauti, – pamanė Lėja. Ji pažvelgė į pagalbininkę – ši šluostė ašaras. – Gerai, Vera – jei nori, dirbk toliau, – ši apsidžiaugė, net pabučiavo į skruostą. – Jus su Vaidotu pamėgau – kaip savi. O Vaidotą praradau, o tu ir mane atstumsi… Taip ir gyveno toliau, tik Ignas (Kęstutis – mielai vadino Lėja) dažnai lankydavosi. Ignas dievino savo gražuolę. Po trijų mėnesių Lėja ištekėjo už jo. Vestuvės buvo kuklios, bet medaus mėnesį Ignas išvežė jaunąją į Maldyvus. Galėjo sau leisti – verslininkas. Lėja tikėjosi, kad kelionė bus panaši į ankstesnes, – tiesioginis skrydis, geras viešbutis, turistų pramogų komplektas. Bet meškiukas apie idealias atostogas turėjo visai kitokią viziją. Viskas prasidėjo nuostabiai – skrido pirmąja klase. Oro uoste juos pasitiko asmeninis palydovas, nuvedė į privatų katerį. Salą pasiekė kaip VIP, su fejerverkais, kokteiliais ir tautinėmis šventėmis. Vila – nuostabi, keturi kambariai, du vonios, kieme baseinas, privatus paplūdimys. – Sunku patikėti, kiekgi tas mano meškiukas už viską sumokėjo, – stebėjosi Lėja. Ji niekada nedomėjosi, kiek vyras turi pinigų – žinojo, kad pakanka. Ignas buvo labai švelnus, rūpestingas, pataisydavo antklodę, glostydavo galvą, norėdavo, kad pusryčiai būtų sotūs. – Vaidotas buvo tikra rakštis – žemindavo, replikavo, sakydavo, kad tempia mane iki savo lygio. O Kęstutis, nors ir toli gražu ne grožio etalonas, gyvena dėl manęs ir visada išklauso. Man to labai reikia, – mąstė ji. Vera taip pat gyrė jos vyrą, džiaugėsi, kad gyvena užmiestyje dideliame Igo name. Vienintelis nemalonus dalykas Lėjai – netikėtas vaizdas, kai vyras sau suleidžia švirkštą. – Kas tai? – išsigando ji. – Paprasčiausias insulinas, diabetas. Gyvenu pilnavertį gyvenimą. Lėtai ilsėdamasi Maldyvuose mąstė: – Nejaugi ištraukiau laimingą bilietą? Atsostogos buvo puikios, niurino tik tai, kad laiką leisti turi su apvaliu ir nerangiu vyru, o ne su banglenčių instruktoriumi ar mėlynakiais teniso treneriais. – Reikėtų meškiuką į dietą pastatyti ir į sporto salę prikalbinti. Pradėjo pokalbį su vyru, o jis nuliūdo ir paaiškino: – Sportuosiu, jei labai nori, bet man problemos su medžiagų apykaita. Apolonu netapsiu – insulino priklausomybė. – Supratau, nereikia, – nutarė Lėja. Po atostogų grįžo į darbus. Užplūsdavo liūdesys – ar sutiksiu tikrąją meilę? Juk meilės vyrui neturiu. Norėjau sužinoti, kas yra aistra, pajusti tikrus jausmus. Noriu, kad prie manęs naktį gulėtų raumeningas gražuolis, o ne meškiukas. Darbe kolegos šmaikštavo: – Nejaugi neapgaudinėji savo meškos? Tikrai tokia dora? Tačiau Lėja toli gražu nebuvo šventoji, tiesiog nenorėjo įskaudinti gero vyro. Darbe šventė Naujuosius, padaugino alkoholio, kolega Kostas iškvietė draugą Arūną parvežti ją namo. – Lėja, gal galim ir tave pavežti, – pasiūlė kolega, ji sutiko. Arūnas pasodino Lėją šalia: – Kodėl Kostas man vis dar neparodė Lėjos? – juokėsi, o ji žvalgėsi į jį kaip į stebuklą. Gražuolis prie prabangaus automobilio nenuleido nuo jos akių. Parvežė draugą, o vėliau Lėją; paprašė telefono. Prie namų padėjo išlipti ir tuoj pat prigludo prie džipo ir aistringai pabučiavo. Ji neatstūmė – patiko tas grubus, raumeningas Arūnas. Meilužiu jis buvo idealus. Namuose Lėja švelni su savo meškiuku, o Arūnas laiko glamonėms nešvaistė – atvykdavo į savo butą, puldavo iš karto. Grubiai, stipriai. Po visko atsipalaiduodavo ir pasakydavo: – Su tavim – nuostabu. Jiems abiems tiko. Ignas grįždavo vėlai, metų pradžia versle. Nieko neįtardavo. Tądien Lėja nuvažiavo pas Arūną, atsigulė jo lovoje. Jis ruošėsi mesti chalatą, išėjo iš vonios. Tuo metu kažkas ėmė atkakliai spausti durų skambutį. Arūnas keikdamasis nuėjo atidaryti. Lėja išgirdo du pažįstamus balsus: Arūno ir vyro. Apimta siaubo suskubo rengtis, bet kambary jau stovėjo Ignas nė žodžio neištaręs. Būtų lengviau, jei rėktų… – Kęstuti… Ignai… čia visai ne… – Arūnas stovėjo tyliai, galėjo neįsileisti vyro į butą. – Kas mane išdavė? – paklausė ji. – Ką dabar tai keičia? Nors nepatikėjau, bet patikrinau… Lėja matė, kad Ignas atrodo baisiai – išbalo, išpiltas prakaito, nugriuvo. Ji pribėgo, girdėjo sunkų kvėpavimą. – Greitąją, greitai… Arūnas iškvietė. Lėja patikrino vyro kišenes, rado ploną rašikliuką–švirkštą su vaistais, žinojo: vyras visad pasiima. Sušvirkštė. – Štai ir išgelbėjimas. Turėtų atsigaivinti. Tačiau neatsigauno. Atvyko greitoji, gydytojas pareiškė: – Mirė. Lėja atsipeikėjo. Arūnas parvežė ją namo. Sutiko Vera, paklausė: – Lėja, kas nutiko – jokio veido. Lėjai kilo mintis: – Gal Vera mane išdavė? Nuoširdžiai nemėgsta Arūno, daug klausinėjo… bet nutylėjo. Po laidotuvių buvo sunku atsitiesti. Mirties priežastis – širdies sustojimas, gavo dokumentus. Ilgai negalėjo atsitiesti. Tuoj užsuko Igniaus duktė iš pirmos santuokos su vyru–advokatu, išvarė Lėją iš namų, pagrasino: jei bandys teisėtis, vis tiek nieko negaus. Mestelėjo storą pinigų paketą, davė tris dienas išsikraustyti su Vera. Lėja nenorėjo paveldėjimo reikalų, visko atsisakė. Su Vera grįžo į savo butą nuo Vaidoto Ramūno. Bėgo laikas. Lėja po truputį atsigavo, padėjo Arūnas – susitikinėjo, nors vedybų nesiūlė. Suprato, kad jis netaps vyru. Kartą paskambino kolega Kostas: – Lėja, prisėsk… Arūnas žuvo avarijoje, iškart… Štai tada susimąstė. – Kodėl visi mano vyrai miršta? Lyg juodoji našlė, mane taip ir vadins. Turbūt mano aura juoda, todėl jie miršta. Po kiek laiko į laidą atėjo jaunas vyras – Mantas. Pajuto: žvilgsnio nenukreipia nuo jos; po filmavimo pakvietė į kavinę, pabendrauti. – Gerai, – sutiko ji, laikas gyventi toliau. Mantas užkariavo jos širdį – įsimylėjo Lėja, jos jausmai tapo pakylėti, laimė liejosi per kraštus. – Štai kas ta meilė. Negaliu kvėpuoti be Manto, ką jau kalbėti apie gyvenimą. Bet kažkaip baisu dėl jo… Mantas irgi įsimylėjo, laiką leisdavo kartu, Lėjai patiko būti šalia jo. Lengva, ramu, daug žinojo. Ji nesusimąstė kas jis ir iš kur: nei brolių, nei seserų, tėvas kažkur, nebendrauja. Mantas gyveno pas Lėją, išvyko į darbą, ji tik po pietų žadėjo būti televizijoje. Nutarė apie Mantą pasidomėti, nebuvo vedęs, vaikų neturėjo. Atsidarė kompiuterį, jungė paiešką, įvedė jo vardą ir pavardę, ir jau pirmoji nuoroda ją pribloškė. Mantukas – paprastas, savas, mylimas – įtrauktas tarp tūkstančio turtingiausių šalies žmonių. Lėja liko šokiruota. Didžiulė asmeninė sąskaita. – Netikiu akimis, – juokėsi ji isterikai. – Bet – baisu, kas jei ir jam nutiks… Nurimo, išvyko į darbą. Vakare skambino Mantui, neatsiliepė. Skambino į biurą. – Laba diena, prašyčiau Mantą prie telefono. – Kas ieško? – pasiteiravo sekretorė. – Čia Lėja… – Jį išvežė į ligoninę… – pranešė kur. Lėja lėkė į ligoninę. – Kas nutiko? – pamačius gydytoją, sušuko. Gydytojas ramino: – Nieko labai blogo, gyvens, širdis apsilpo. Viskas kontroliuojama. – Galima pas jį? Prašau… – Tik dešimt minučių. Lėja tyliai įėjo į palatą, jis jos laukė, šypsojosi. Priėjo prie jo, atsisėdo šalia, paėmė jos rankas. – Viskas gerai, myliu tave, grįšiu ir tu tapsi mano žmona. Sutiksi? – Žinoma! – ir pabučiavo jį. – Priekyje laukia tikras gyvenimas ir laimė. Ačiū, kad skaitote, kad prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės Jums gyvenime!

Juoda našlė Kaip šiandien atsimenu studijų baigimo metas, žurnalistikos fakultete paskaitos skaičiuojamos pirštais.

Uncategorized

058

Diena, kai netekau vyro… nebuvo tiesiog diena, kai jį praradau. Tai buvo diena, kai praradau ir santuokos versiją, kuria tikėjau. Viskas nutiko per greitai. Jis išėjo anksti ryte, nes turėjo apvažiuoti keletą Dzūkijos kaimų. Buvo kaimo veterinaras – dirbo pagal sutartis ir beveik visą savaitę keliavo nuo kaimo prie kaimo: apžiūrėdavo gyvulius, skiepijo, vykdavo į skubius iškvietimus. Buvau įpratusi prie trumpų atsisveikinimų – greitai, be ilgų kalbų. Įpratau jį matyti išeinantį su purvinais batais ir pilnu mikroautobusu įrankių. Tą dieną vidurdienį parašė, kad yra atokesniame kaime, prasidėjo smarkus lietus, ir dar turės nuvažiuoti į kitą – apie pusvalandį kelio. Sakė, kad po to važiuos tiesiai namo, norėjo grįžti anksčiau, kad galėtume vakarieniauti drauge. Atsakiau, kad važiuotų atsargiai, nes lietus stiprus. Po to… iki popietės nieko nežinojau. Iš pradžių buvo gandas. Paskambino pažįstamas, paklausė, kaip jaučiuosi. Nieko nesupratau. Vėliau atsiliepė jo pusbrolis ir pasakė, jog įvyko avarija kelyje į kaimą. Širdis pradėjo daužytis taip stipriai, kad atrodė tuoj nualpsiu. Po kelių minučių sulaukiau patvirtinimo: mikroautobusas dėl lietaus nuslydo nuo kelio ir įvažiavo į griovį. Jis neišgyveno. Neatsimenu, kaip pasiekiau Alytaus ligoninę. Prisimenu tik, kaip sėdėjau šaltomis rankomis ant kėdės, klausydama gydytojo paaiškinimų, kurie netilpo į mano protą. Uošviai atėjo apsiverkę. Vaikai klausė, kur jų tėtis… o aš nieko negalėjau pasakyti. Ir būtent tą pačią dieną – dar net nepranešus visiems artimiesiems – įvyko tai, kas mane palaužė kitaip. Pradėjo rodytis įrašai socialiniuose tinkluose. Pirmas buvo iš moters, kurios nepažinojau. Ji įkėlė jo nuotrauką viename kaime – apsikabinusį ją – ir parašė, kad yra sugniuždyta, kad prarado „savo gyvenimo meilę“, dėkojo už kiekvieną jų akimirką. Pamaniau, jog tai klaida. Po to pasirodė antras įrašas. Kita moteris, kitos nuotraukos, atsisveikina ir dėkoja už „meilę, laiką, pažadus“. Ir trečias. Trys skirtingos moterys. Tą pačią dieną. Viešai kalbėjo apie savo ryšį su mano vyru. Joms nerūpėjo, jog ką tik tapau našle. Nerūpėjo, kad mano vaikai neteko tėčio. Ieškoti mano uošvių skausmo jos nesirūpino. Paprasčiausiai paviešino savo tiesą, tarsi jį pagerbtų. Ir tuomet pradėjau dėlioti detales. Jo nuolatinės kelionės. Valandos, kai neatsiliepė. Tolimi kaimai. Pasiteisinimai dėl susitikimų ir skubių naktinių iškvietimų. Viskas susidėliojo į paveikslą… tokį, kuris vertė mane jaustis blogai. Aš laidojau vyrą, tuo pat metu sužinodama, kad jis gyveno dvigubą… gal net trigubą gyvenimą. Budėjimas buvo vienas sunkiausių momentų. Žmonės ėjo reikšti užuojautos, nežinodami, kad jau mačiau tuos įrašus. Moterys žiūrėjo keistai. Buvo šnabždesių, tylūs komentarai. O aš stovėjau, bandydama laikyti vaikus, o galvoje sukosi vaizdai, kurių niekada nenorėjau matyti. Po laidotuvių atėjo tas didžiulis tuštumos jausmas. Namuose buvo tyla. Jo drabužiai dar kabėjo. Batai – purvini – džiūvo kieme. Įrankiai gulėjo garaže. Ir kartu su liūdesiu atėjo išdavystės sunkumas. Negalėjau nuoširdžiai verkti dėl jo, negalvodama apie viską, ką padarė. Po kelių mėnesių pradėjau lankyti terapiją, nes negalėjau miegoti. Rytais prabusdavau apsiverkusi. Psichologė pasakė tai, kas mane paženklino visam laikui: jei noriu išgyti, turiu mintyse atskirti vyrą, kuris mane apgavo, vaikų tėvą ir žmogų, kurį mylėjau. Jei matysiu jį tik kaip išdaviką, skausmas liks manyje užrakintas. Nebuvo lengva. Uždėjo metus. Su šeimos pagalba, terapija, daug tylos. Išmokau kalbėtis su vaikais be neapykantos. Išmokau tvarkytis su prisiminimais. Išmokau paleisti pyktį, kuris neleido man kvėpuoti. Dabar praėjo penkeri metai. Vaikai užaugo. Aš vėl pradėjau dirbti, vėl kurti rutiną, išeiti viena, gerti kavą be kaltės. Prieš tris mėnesius pradėjau bendrauti su vyru. Tai nelengva pažintis. Viskas vyksta lėtai. Jis žino, kad esu našlė. Nežino visų detalių. Judam po truputį. Kartais pagaunu save garsiai pasakojant istoriją – kaip šiandien. Ne tam, kad savęs gailėčiau, o todėl kad pirmą kartą galiu kalbėti, nes kaistų krūtinės. Nepamiršau, kas nutiko. Bet jau nebegyvenu tame užrakinta. Ir nors diena, kai vyras išėjo, sugriaudė mano pasaulį… šiandien galiu pasakyti, jog išmokau jį statyti iš naujo, gabalas po gabalo – nors jis niekada nebuvo toks pat.

Diena, kai netekau savo žmonos, nebuvo tik diena, kai jos netekau. Tai buvo ta pati akimirka, kai praradau

Uncategorized

098

Išvežėme į slaugos namus: skaudus sprendimas, šeimos akistata su ligota močiute ir kelias link naujos laimės

Išsiuntė į globos namus Baik tu, Rūtele, tik nebandyk net užsiminti! Emilija Kazlauskienė stipriai pastūmė

Uncategorized

0147

„Nedrįsk liesti mano mamos daiktų,“ – pasakė vyras: kai žmona tvarkė velionės anytos rūbus, Slava išsaugojo jos atminimą, grįžo į gimtąjį kaimą ir iš naujo išgyveno ilgesį bei kaltę dėl nepastebėto motinos skausmo

Tik nedrįsk liesti mano mamos daiktų, burbtelėjo vyras. Šitie rūbai yra mano mamos turtas. Kodėl juos krauni?

Uncategorized

0147

Auklė broliui: kaip Lera atsisakė padėti šeimai ir kas iš to išėjo – šeimos konfliktas, atsakomybės pamokos ir naujas gyvenimo etapas

Auklė broliui Kas nutiko, Dovilė? Vėl nekelia ragelio? Neatsiliepia! Dovilė trenkė telefoną ant stalo.

Uncategorized

0118

„O mano sūnui reikia“ – Penkiasdešimt tūkstančių, Steponai. Penkiasdešimt. Be trisdešimties alimentų. Valentina trenkė telefoną ant virtuvės stalo taip, kad šis nuslydo į kraštą ir vos nenukrito ant grindų. Steponas spėjo jį pagauti paskutinę akimirką – ir šis gestas ją supykdė dar labiau. – Fėjukui reikėjo sportbačių ir aprangos treniruotėms, – Steponas padėjo telefoną ekranu žemyn, lyg paslėpdamas įkalčius. – Jis auga, Vale. Visi vaikai auga. – Sportbačiai už penkis štukus? Gal jis į Lietuvos rinktinę ruošiasi? – Dar buvo kuprinė. Ir striukė. Juk greit ruduo. Valentina nusisuko – dabar į vyrą nenorėjo net žiūrėti. Ji žinojo apie tas perlaidas. Kas mėnesį. Visada su ta pačia priežastimi: sūnus, pareigos, atsakomybė. Gražūs žodžiai, už kurių – labai konkretūs skaičiai, išplaukiantys iš bendro biudžeto į svetimą sąskaitą. – Aš jį myliu, – Steponas priėjo arčiau, sustodamas už jos nugaros. – Tai mano vaikas. Negaliu tiesiog imti ir… – O aš sakau – palik vaiką? Aš klausiu, kam tiek virš alimentų išleisti? Trisdešimt tūkstančių kas mėnesį – ar čia mažai? Nina nedirba? – Dirba. – Tai kur problema? Steponas tylėjo. Šią jo tylą Valentina jau žinojo – ji reiškė, kad atsakymo nėra. Tik įprotis nesipriešinti, padėti, būti geru buvusiu vyru, geru tėčiu, geru žmogumi. Jų sąskaita. Ji atsisuko, atsirėmė į plautuvės kraštą. – Aš vedu apskaitą, žinai? Mintyse. Kiek ten iškeliauja kas mėnesį. Nori sužinoti sumą per metus? – Nenoriu. – Beveik šeši šimtai tūkstančių. Be šių penkiasdešimties. Steponas patrino nosies tiltą – dar vienas pažįstamas gestas: „nebeplėsk“. Bet Valentina jau negalėjo tylėti. Per ilgai tylėjo, per daug vaidino supratingą žmoną. – Mes juk planavom atostogas. Atsimeni? Žadėjai – lapkritį, jūra, dvi savaitės. Ir kur tie pinigai? – Vale, aš suprantu. Bet Nina skambino – skubu… – Nina. Visada Nina. Jai amžinai kažkas skubu. Steponas atsisėdo ant taburetės. Valentina staiga pamatė, koks jis pavargęs. Iš tikrųjų pavargęs – ne nuo darbo, nuo šito nesibaigiančio virvės tampymo tarp dviejų moterų. Gilumoje sukrusta gailestis, bet ji užgniaužė jį iškart. – Ji nori nusipirkti butą, – sumurmėjo Steponas, nenuleidęs akių. – Kad Fėjukas turėtų savo kambarį. – Palauk. Kokį butą? – Didesnį. Dabar jie vieno kambario, žinai. Jai ankšta. – Jai ankšta. O kas mokės? Steponas pagaliau pažvelgė į ją, akyse sužibėjo kaltė. Valentinai pasidarė šalta. – Tai tu…? – Ji prašė padėti su pradine įmoka. Kol kas tik galvoju. – Galvoji? Steponai, gi… čia milžiniški pinigai! Iš kur juos paimsi? – Esam šiek tiek sutaupę. Automobiliui taupėm. – Mes taupėm! MŪSŲ automobiliui! MŪSŲ šeimai! Balsas perėjo į riksmą, Valentina prispaudė delną prie burnos – bandydama sugrąžinti žodžius. Veltui – jie jau tarp jų. Steponas priėjo prie lango, susikišo rankas į kišenes. – Fėjukas – irgi mano šeima. Negaliu apsimesti, kad jo nėra. – Niekas nesako apsimesti! Yra alimentai – oficialūs. Visa kita – tavo gera valia. Ir mano. Nes pinigai mūsų bendri! – Žinau. – Bet tavęs tai nestabdo. Tyla. Už sienos pasigirdo televizorius – prislopinti balsai, juokas iš lietuviškos komedijos. Keistas fonas jų pokalbiui. Valentina atsisėdo į savo vietą prie stalo, išlygino staltiesę. Viduje viskas degė – nuoskauda, pyktis, sutrikimas. Bet kalbėjo ramiai: – Kiek ji prašo? – Du milijonus pradinei įmokai. Skaičius pakibo ore, Valentina nusijuokė – trumpai, be džiaugsmo. – Du milijonai. Tai visi mūsų pinigai. – Žinau. – Ir tu rimtai galvoji juos atiduoti jai? – Tai dėl mano sūnaus. – Aš prieš. Tai ir mano pinigai, jei nepamiršai. Vyras tylėjo, daugiau nebuvo ką kalbėti. Po savaitės Valentina atsidarė banko programėlę – tik patikrinti, ar pervesta alga. Perėjo į taupomąją sąskaitą, kurią ketverius metus pildė kartu. Likutis: keturiasdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai du eurai… Ji sumirksėjo. Perkrovė. Patikrino dar kartą. Keturiasdešimt septyni tūkstančiai vietoj dviejų milijonų… Telefonas išslydo iš rankų ir nukrito ant kilimo. Valentina stovėjo vidury kambario, negalėdama pajudėti. Du milijonai. Tris metus taupė, atsisakė atostogų, skaičiavo net didesnius pirkinius. Ir štai – keturiasdešimt septyni tūkstančiai. Likutis. Šeimos ateities trupinėlis. Ji pasiėmė telefoną, atidarė operacijų istoriją. Pervedimas Ninos Sergejevnos Kovaliovos vardu. Net nemėgino slėpti. Steponas sėdėjo kambaryje su kompiuteriu, kai ji įėjo. Pakėlė galvą, bandė šyptelėti – ir šypsena sustingo išvydus jos veidą. – Tu visus mūsų santaupas atidavei buvusiai?! Balsas pavirto riksmu, Valentinai buvo vis tiek. Tegul girdi kaimynai, tegul visas laiptas girdi. – Vale, palauk, galiu paaiškinti… – Paaiškinti?! Du milijonai, Steponai! Du! Tai buvo mūsų pinigai! Jis padėjo kompiuterį, atsistojo. Akys – be kaltės, tik keistas užsispyrimas. – Tai dėl Fėjaus. Jam reikia normalaus kambario, sąlygų. Esu tėtis, privalau… – Tu privalai savo šeimai! Man! Ne moteriai, su kuria išsiskyrė prieš ketverius metus! – Ji mano vaiko mama. – O aš kas?! – Tu – mano žmona. Myliu tave. Bet Fėjukas… – Liaukis slėptis už Fėjaus! – Valentina priėjo, Steponas nevalingai atsitraukė. – Tu nupirkai butą Ninai. Ne sūnui – jai! Butas bus jos vardu, ji ten gyvens, tvarkysis, jei norės – parduos, išleis kam tik nori. Koks čia vaikas?! Steponas tyliai žiūrėjo jos akyse. Nebeturėjo ką sakyti. Ji buvo teisi. – Tu ją vis dar myli, – Valentina tarė tyliai, lyg sau. – Čia esmė. Ne Fėjuje. Tu tiesiog negali jai atsakyti. Niekad negalėjai. – Tai netiesa. – Tai kodėl? Kodėl manęs nepaklausei? Kodėl sprendei už mus? Steponas žengė, ištiesė rankas: – Vale, prašau. Galim ramiai pasikalbėti. Suprantu, kad pyksti, bet juk tai dėl mano sūnaus… Valentina atsitraukė. – Neliesk manęs. Trys žodžiai – ir tarp jų išaugo siena. Steponas liko su ištiesusiomis rankomis, veide pagaliau pasirodė supratimas. Pernelyg vėlyvas. – Negaliu taip, – Valentina nuėjo į miegamąjį, susikrovė daiktus. – Negaliu gyventi su žmogumi, kuris sprendžia be manęs. Kuris meluoja. Kuris… – Nemelavau! – Nutylėjai. Tai tas pats. Ji susikrovė reikalingiausia – drabužius, dokumentus, telefono kroviklį. Steponas stebėjo, kaip griūva jo gyvenimas. – Kur eini? – Pas mamą. – Ilgam? Valentina užsegė lagaminą, užsikabino ant peties. Pažvelgė – į vyrą, kuris vis dar nesuprato, ką padarė. – Nežinau, Steponai. Tiesą sakant – nežinau. Tris dienas mamai namuose – keistas laikas. Pirmą tiesiog gulėjo ant sofos, spoksojo į lubas. Mama nevedė kalbos, tik atnešdavo arbatos, paglostydavo per plaukus kaip vaikystėje. Antrą – užplūdo pyktis. Trečią – ateina aiškumas. Ji paskambino pažįstamam teisininkui. – Noriu skirtis. Taip, tikrai. Negrįšiu. Steponas skambino kasdien. Rašė ilgus, nerišlius žinutes su pasiaiškinimais ir atsiprašymais. Valentina jas skaitė, bet neatsakė. O ką gi daugiau galima pasakyti? Jis pasirinko. Dabar renkasi ji. Po mėnesio Valentina persikraustė į nuomojamą vieno kambario butą kitam miesto gale. Mažas, su vaizdu į pramoninį rajoną, bet savas. Tik jos. Ji pati rinkosi užuolaidas, pati dėliojo baldus, pati sprendė, kaip leisti algą. Skyrybas sutvarkė greitai – Steponas neprieštaravo, pasirašė viską be kovos. Gal tikėjosi, kad persigalvos. Nepersigalvojo. Kartais vakarais Valentina sėdėdavo prie lango ir galvodavo, kaip keistai tvarkosi gyvenimas. Prieš trejus metus tikėjo, kad rado savo žmogų. Dabar – viena tuščiame bute. Ir kažkodėl tas jausmas nebebaugino. Valentina atsidaro užrašų knygutę, užrašo skaičių: nulis. Pradžios taškas. Šalia – planas mėnesiui, pusmečiui, metams. Kiek taupyti, kur investuoti, kokius kursus baigti. Pirmą kartą po ilgo laiko ateitis priklausė tik nuo jos.

Reikia penkiasdešimt tūkstančių, Gediminai. Penkiasdešimt. Be virš trisdešimties eurų alimentų.

Uncategorized

035

Už vyro iš neįgaliųjų. Novelė Dėkoju už palaikymą, už „patinka“, už jūsų atsiliepimus bei susidomėjimą mano kūriniais, prenumeratą ir DIDŽIAUSIĄ ačiū visiems už aukas nuo manęs ir mano penkių katinukų. Dalinkitės jums patikusiais pasakojimais socialiniuose tinkluose – tai labai malonu autoriui! Dukra vėlai grįžo iš klinikos, kur dirbo slaugytoja traumatologijos skyriuje. Ilgai prausėsi, tada su chalatu užėjo į virtuvę. – Ant keptuvės karbonadai ir makaronai, – pasiūlė mama, žiūrėdama jai į veidą ir bandydama suprasti, kas atsitiko, – Pavargai, Liucija? O kas su nuotaika? – Nevalgysiu, ir taip baisi esu, jei dar pradėsiu ėsti – išvis niekas nepažiūrės, – niūriai atkirto Liucija, įsipildama arbatos. – Ką tu čia šneki? – sunerimo mama, – Viskas pas tave vietoje, ir akys protingos, ir nosis, ir lūpos gražios – neskriausk save, Liucija! – O kaip neskriausi – visos draugės jau seniai ištekėjusios, o aš ne! Patinku tik visokiems nevykėliams. O tie, kurie patinka man – nė nepažiūri į mano pusę. Kas su manim ne taip, mama? – niūriai žiūrėdama laukė atsakymo. – Tiesiog dar nesutikai savo žmogaus, dar atėjo tavo laikas, – mėgino ją raminti mama, bet Liucija tik labiau susinervino. – Oi būtent, kad pas mane tik „akys“ todėl, kad mažos! Lūpos siauros, o nosis žiūrėk kokia! Jei pinigų turėčiau, pasidaryčiau plastinę, bet mes gi vargingi! Tai aš jau nusprendžiau – ištekėsiu už kokio nors neįgalaus, klinikoj pilna tokių vyrukų, kuriuos po avarijų ar traumų merginos paliko. Ką man dar belieka – jau trisdešimt treji, laukti nėra kada! – Na ką tu, Liucija, ką tu čia kalbi – ir tavo tėtis su kojom visai ne ką… Galvojau – bent žentas sodyboj padės darže, juk didelė paspirtis, kitaip kaip gyventi? – pasikarščiavusi ištarė mama, ir tučtuojau susizgribo, – Nesugalvok tik, Liucija – juk ne visi turtingai gyvena, bet tau nuo ko tas neįgalumas? Va, Šarūnas iš kaimynų – puikus vyrukas, seniai tave stebi. Stiprus, sveikų vaikų bus, ir šiaip… – Mama, na baik jau, tas tavo Šarūnas – nei vienam darbe ilgiau neužsibūna, mėgsta išlenkt, o ir apie ką su juo kalbėt? – pasipiktino Liucija. – O kam tau su juo kalbėt, aš jam pasakysiu – eik žemę kultivatoriu paruošk, po to eisim valgyt. Ar į parduotuvę išsiųsiu… Žinok, geras bernas, gal ir jums išeis? – pusiau maldaudama pasiūlė mama, bet Liucija tik atstūmė dar neužbaigtą arbatą ir pakilo, – Einu miegot, mama – na ir tu duodi… O aš maniau – bent tu mane žmogum laikai, o tu, kaip ir visi, manai, kad aš bjauri… – Liucija, dukryte, ką tu… – puolė paskui mama, bet Liucija tik mostelėjo ranka: – Viskas, mama! Ir trenkė durimis jai prieš pat nosį. Ilgai negalėjo užmigti, prisiminė vaikiną, kurį neseniai atvežė – jam koją iki kulkšnies amputavo. Koją prismaugė plokšte pusiau nugriuvusiam name. Namą rengėmės griaut, bet jis kažin ko įlindo – ilgai neištraukėm, kojos neišgelbėjom. Niekas pas jį nėjo, berniukas dar nesulaukė nė trisdešimt metų. Pirmom dienom jis taip į Liuciją žiūrėjo, rankos nepaleido, akyse liūdesio buvo, kaip tik po operacijos. Vėliau, kai atsigavo, viską suprato, žiūrėjo į lubas tylėdamas. Kodėl jis taip labiau už kitus jos pasigailėjo – nežinia, gal todėl, kad pas jį niekada niekas nėjo. – Kaip manai, vaikščiosiu dar? – nežiūrėdamas paklausė neseniai, o Liucija užtikrintai atsakė, – Žinoma! Viskas sugis, juk jaunas dar esi! – Visi taip sako, pabandytum pati be kojos, koks čia gyvenimas… – netikėtai vaikinas užsigavo ir nusisuko į sieną, lyg dėl jos kaltės. – O ko lindei ten? – susierzino Liucija, – Pats kaltas! – Kažkas man pasirodė… – nenoriai burbtelėjo vaikinas, ir dabar, kai ji užeidavo, vis atsigręždavo į sieną. Liucija jį gerai apžiūrėjo: akys šviesios, lyg ledo gabaliukai, bet veidas labai gražus, gaila – tokia bėda… – Gaila? – kartą pagavo jos žvilgsnį, – Matai, kad gaila. Dabar tokius kaip aš tik gailėt ir belieka. Nemylim tokių! – Tokios, kaip aš, irgi niekas nemyli, nors ir viskas vietoje – nes aš kažkokia ne tokia, net gailėt niekas negaili, geriau jau be kojų būčiau, bent už tai pasigailėtų, – pasišaipė Liucija, taip liūdna pasidarė – net ašaros kaupiasi. Bet Mikas pirmą kartą nusišypsojo, į ją žiūrėdamas: – Tu išprotėjai, negraži tu? Aš tau pavydžiu, net žodžių nerandu. Patikėk, žiūriu į tave ir žaviuosi. Liucija žvelgė į jį didelėmis akimis – kažkodėl patikėjo. Ir netikėtai ištarė, kas vis kirbėjo ant liežuvio: – O jei aš tave pasirinksiu – vesi mane? Tyli, vadinasi, meluoji, viską supratau! Liucija pakilo ir ėjo prie durų, įsižeidusi. Mikas, kiek galėjo, susirėmęs ant alkūnių, atsisėdo lovoje, lyg ketindamas vytis, bet prisiminė, kad negali, ir sušuko: – Tekėk už manęs, Liucija, pažadu – greit niekas nebesupras, kas su mano koja. Greit atsigaučiau, tik neišeik, Liucija… Liucija ir Mikas Ji sustojo koridoriuje vos neverkdama, tačiau suvokusi, kad tai JIS. Ir nesvarbu – nosis, akys ar koja, svarbu, kad jie pagaliau susitiko. Atėjo laikas, juk sakė mama… Mikas su entuziazmu puolė į reabilitaciją. Dabar jam buvo aišku tikslas – tuoksis su nuostabia mergina ir jie abu turės ateitį. Jis nori, kad Liucija daugiau neliūdėtų, nebegalvotų, kad niekam nereikalinga – jis jos labai labai reikia, tik su ja nori būti visada… – Ką, dukrele, įsimylėjai pagaliau? – netikėtai paklausė mama, – Pažiūrėk, kaip pražydei, o sakei – negraži. Liucija net neatsisakė – dabar ji skraidė ant sparnų, didžiausias jos noras – kad Mikas greičiau įprastų vaikščioti su protezu. Ir vis ilgiau jie vaikščiodavo, iš pradžių kieme prie klinikos, vėliau ir po snieguotas, šviečiančias prieššventines miesto gatves… – O namo jau nebėra, štai kur mane užgriuvo, – kartą parodė Mikas. – Kam ten lindei, kas atsitiko? Dar nepasakojai, – prisiminė Liucija. – Juoksies – šunelį ten pamačiau, juodą su baltais lopais, pagalvojau, sušals, pasiimsiu namo, nereiks vienam gyvent, – paaiškino Mikas. – Vat pažiūrėk – ten ir dabar šunelis per lieknas, žiūri prašančiai, bet bijo prieit. – Ak va, gal tas pats ir yra! – nudžiugo Mikas, o šuo prisiartino, paskui nuo to laiko ėjo iki namų… – Tik pažiūrėk, kaip Liucijai pasisekė – gražus vyras, jaunesnis, butas ir uošvės nėra! – juokėsi draugės per vestuves. Mama net ašarą nubraukė, kai Mikas ją „mama“ pavadino. Jis iš vaikų namų – neturi jokios giminės. Labai geras, nuoširdus vaikinas, svarbiausia – jie myli vienas kitą, tegul būna laimingi. O tas daržas – tebūnie, ir be jo išgyvens, nors Mikas visus darbus ima į rankas ir puikiai sekasi! Gyvena Liucija ir Mikas kol kas trise – šuo Kuzma pasiliko kartu. Bet jau greitai bus keturiese – Liucija ir Mikas laukia dukrytės… Niekada nereikia nuleisti rankų – kitaip galima nepastebėti ir praleisti savo laimę. Gyvenimas juk toks nuostabus savo netikėtumais…

Už vyro su negalia. Pasakojimas Ačiū visiems už palaikymą, už šiltus atsiliepimus, už laikus, prenumeratas

Uncategorized

0127

Aš geriau žinau – Kas čia per reikalas, – nusviro ant kelių prieš dukrą pavargęs Dima, žvelgdamas į rausvas dėmes ant jos skruostų. – Vėl tas pats… Ketverių metų Sofija stovėjo kambario viduryje kantri ir kažkokia rimta – lyg ne vaikiškai. Ji jau pripratusi prie šių apžiūrų, susirūpinusių tėvų veidų, nesibaigiančių tepalų ir tablečių. Marija priėjo, pritūpė greta vyro. Jos pirštai švelniai patraukė dukros sruogą nuo veido. – Nieko tie vaistai nedaro. Visai. Lyg paprastą vandenį gertų. Ir gydytojai poliklinikoje… net ne gydytojai, kažin kas. Trečią kartą keičia schemą, o naudos – nė kvapo. Dima atsistojo, patrino nosį. Už lango pilka, diena žadėjo būti tokia pat blanki kaip ir vakar. Susiruošė greitai – Sofiją įvyniojo į šiltą striukę, po pusvalandžio jau sėdėjo Dimos mamos bute. Ona aikčiojo, kraipė galvą, glostė anūkei nugarą. – Mažutė tokia, o jau tiek vaistų. Gi kokia organizmui našta, – pasisodino Sofiją ant kelių, mergaitė įprastai prisispaudė prie močiutės. – Gaila žiūrėt. – Mes ir norėtume neduoti, – Marija sėdėjo ant sofos krašto, sugniaužusi pirštus. – Bet alergija nepraeina. Viską pašalinome. Visai viską. Valgo tik pagrindinius produktus, o vis tiek bėrimai. – Ką gydytojai sako? – Nieko konkretaus. Nepavyksta lokalizuot. Tyrimus darom, mėginius imam, o rezultatas… – Marija mostelėjo ranka. – O va toks rezultatas. Skruostuose. Ona atsiduso, pataisė Sofijai apykaklę. – Gal išaugs. Būna vaikams, kad praeina. Bet kol kas tikrai nieko guodžiančio. Dima tyliai žiūrėjo į dukrą. Maža, liesutė. Akys didelės, dėmesingos. Glostė ją per galvą, ir netikėtai prisiminė savo vaikystę – kaip nešdavo iš virtuvės močiutės keptus pyragėlius, kaip išsiprašydavo saldainių, kaip mėgdavo mamos uogienę kabinti tiesiai iš stiklainio. O jo dukra… Virtos daržovės. Virtas mėsytės. Vanduo. Jokių vaisių, jokių saldumynų, jokio normalaus vaikų maisto. Ketveri metai – o dieta griežtesnė nei kurio nors opaligės ligonio. – Nebežinom, ką dar atimti, – ramiai tarė. – Valgiaraštis ir taip… beveik nieko neliko. Grįžtant namo važiavo tylomis. Sofija užsnūdo gale, ir Dima vis žvilgčiojo į ją veidrodėlyje. Ramiai miega. Bent jau dabar nesikaso. – Mama skambino, – prabilo Marija. – Prašo, kad kitą savaitgalį nuvežtumėm Sofiją. Bilietus į lėlių teatrą turi, nori su anūke nueiti. – Į teatrą? – Dima perjungė pavarą. – Gerai, prablaškys. – Aš irgi taip pagalvojau. Praverstų jai prasiblaškyti. …Šeštadienį Dima priparkavo prie anytos namo, iškėlė Sofiją iš kėdutės. Mergaitė mieguistai mirksėjo, trynė akis kumšteliais – anksti pakėlė, neatsibudo. Paėmė ant rankų, ir ji iškart įsisiurbė nosim jam į kaklą – šilta, lengva, kaip žvirblis. Tatjana išlindo į verandą marginu chalatu, suplėkė rankomis lyg išvydusi ne anūkę, o laivo katastrofos auką. – Oi, mažute mano, saule, – priglaudė Sofiją prie plačios krūtinės. – Kaip išbalusi, kaip sulysusi! Jūs ją kankinat savom dietom, visai vaiką numarinot. Dima susikišo rankas į kišenes, mėgindamas tramdyti pyktį. Kiekvieną kartą tas pats. – Mes tai darom dėl jos gerovės. Ne iš gero gyvenimo, suprasit. – Kokia čia gerovė, – anyta sučiaupė lūpas, žvelgė į anūkę lyg ji ką tik būtų išgrįžusi iš koncentracijos stovyklos. – Oda ir kaulai. Vaikui augt reikia, o jūs badu dusinat. Nusinešė Sofiją namo, net neatsisukusi. Durys tyliai spragtelėjo. Dima liko stovėti kieme. Kažkas susibraukė mintyse, kažkokia nuojauta bandė išryškėti, bet išslydo, išsisklaidė kaip ryto rūkas. Patrino kaktą, dar minutę pastovėjo prie vartelių, paklausė svetimo kiemo tylos. Tada numojo ranka ir nuėjo prie mašinos. Savaitgalis be vaiko – keistas, beveik pamirštas jausmas. Šeštadienį su Marija nuvažiavo į „Akropolį“, stūmė vežimėlį tarp lentynų, rinko produktus savaitei. Namie tris valandas tvarkė vonios čiaupą, kuris jau antras mėnuo lašėjo. Marija tvarkė spintas, traukė senus daiktus, dėjo į maišus išmetimui. Įprasta buitinė rutina, bet be vaiko balsų namas atrodė kažkoks neteisingas, per daug tuščias. Vakare užsisakė picą – tą pačią, su mocarela ir baziliku, kurios Sofijai negalima. Atidarė raudono vyno. Sėdėjo virtuvėje, kalbėjo apie nieką – kaip seniai nekalbėjo. Apie darbus, apie atostogas, apie remontą, kurio vis neatbaigia. – Kaip gera, – staiga tarė Marija, bet tuoj nusigando, sukando lūpas. – Na… supranti. Tylu. Ramiai. – Suprantu, – Dima pridengė jos delną savuoju. – Man irgi trūksta. Bet pailsėti mums abu reikia. Sekmadienį Dima nuvažiavo pasiimti Sofijos link vakaro. Saulė leidosi, nudažydama gatves oranžine šviesa. Anyta namas skendėjo tarp senų obelų, vakaro šviesoje atrodė beveik jaukus. Dima išlipo iš automobilio, pastūmė vartelius – vyrių cypė – ir sustojo pusžingsnyje. Prie laiptų sėdėjo jo dukra. Šalia ant pakopos – Tatjana, pasilenkusi prie anūkės su visiška laime veide. Rankose laikė pyragėlį. Didelį, auksinį, nublizgintą aliejumi. Ir Sofija jį valgė. Skruostai ištepti, ant smakro trupiniai, akys – laimingos ir žibančios, kokių Dima nematė jau labai seniai. Kelias akimirkas Dima tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Paskui kažkas karšto ir pikto pakilo krūtinėje. Per tris žingsnius atsidūrė šalia, išplėšė pyragėlį iš anytos rankų. – Kas čia per nesąmonė?! Tatjana krūptelėjo, atsitraukė. Veidą nudažė raudonis nuo kaklo iki plaukų. Tatjana sujudo rankomis, lyg bandydama atsikratyti jo pykčio. – Tik mažas gabaliukas! Nieko tokio, kas čia tokio pyragėlis… Dima nesiklausė. Paėmė Sofiją ant rankų – dukra išsigandusi prisiglaudė, įsikibo į striukę – ir nunešė prie mašinos. Pasodino į kėdutę, prisegė diržus. Pirštai nedirbo, drebėjo iš pykčio. Sofija žiūrėjo į jį didelėmis akimis, lūpos virpėjo – tuoj apsiverks. – Viskas gerai, mažule, – paglostė galvą, stengdamasis kalbėti ramiai. – Palauk čia minutėlę. Tėtis tuoj grįš. Užtrenkė duris ir nuėjo atgal į namą. Tatjana liko prie laiptų, tampė chalato kraštą, veidas dėmėtas. – Dima, tu nesupranti… – Nesuprantu?! – sustojo už dviejų žingsnių, ir jį pramušė. – Pusę metų! Pusę metų nesupratom, kas negerai su vaiku! Tyrimai, analizės, alergijos mėginiai – žinai, kiek viskas kainavo? Kiek nervų, kiek bemiegių naktų?! Tatjana atsitraukė durų link. – Aš juk norėjau kaip geriau… – Kaip geriau?! – Dima žengė artyn. – Laikėm ją ant vandens ir virtos vištienos! Pašalinom iš meniu viską, ką įmanoma! O jūs slapta ją maitinat keptais pyragėliais?! – Imunitetą auginau! – anyta staiga drąsiai pakėlė smakrą. – Po truputį daviau, kad organizmas pratintųsi. Dar truputį – ir viskas būtų praėję dėl manęs! Aš žinau, ką darau, tris vaikus užauginau! Dima žiūrėjo į ją ir nepažino. Ši moteris, kurią toleravo tiek metų dėl žmonos, dėl šeimos ramybės – sąmoningai nuodijo jo vaiką. Įsitikinusi, kad žino geriau nei gydytojai. – Trys vaikai, – ramiai pakartojo, o Tatjana išbalusi. – Na ir kas? Visi vaikai skirtingi. Ir Sofija – ne jūsų dukra, mano. Ir daugiau jos nematysit. – Ką?! – anyta įsikibo į turėklą. – Tu neturi teisės! – Turiu. Apsisuko ir nuėjo prie automobilio. Už nugaros pasigirdo rėkimas. Bet Dima neatsisuko. Sėdo prie vairo, užvedė variklį. Galinio veidrodžio kampe sumirgėjo anytos figūra – išbėgo už vartų, mojavo rankomis. Dima stipriau spaudė akseleratorių. Namuose Marija laukė jų koridoriuje. Pamačiusi vyro veidą, verkiančią dukrą – viską suprato be žodžių. – Kas nutiko? Dima papasakojo. Trumpai, sausai, be emocijų – jas jau išliejo ten, prie namo. Marija klausė tyliai, veidas vis kietėjo. Tada paėmė telefoną. – Mama. Taip, jis papasakojo. Kaip tu galėjai! Dima nusivedė Sofiją į vonią – nuplauti pyragėlio ir ašarų likučius. Už durų girdėjosi Marijos balsas – griežtas, nežinomas. Barti motiną taip jis negirdėjo niekada. Galiausiai išgirdosi aiškiai: „Kol neišsiaiškinsim su alergija – Sofijos nematysi“. Praėjo du mėnesiai… Sekmadienio pietūs pas Oną jau tapo tradicija. Šiandien ant stalo – tortas: biskvitinis, su kremu ir braškėmis. Ir Sofija jį valgo. Viena, dideliu šaukštu, išsitepusi iki ausų. Skruostuose – nė vienos dėmelės. – Kas galėjo pagalvoti, – Ona kraipė galvą. – Saulėgrąžų aliejus. Tokio reta alergija. – Gydytojas sakė – vienam iš tūkstančio pasitaiko, – Marija užsitepė sviesto ant duonos. – Tik visiškai atsisakėm ir perėjom prie alyvuogių – po dviejų savaičių bėrimų nebeliko. Dima žiūrėjo į dukrą ir negalėjo atsižiūrėti. Rožiniai skruostai, blizgančios akys, kremas ant nosies. Laiminga mergaitė, kuri pagaliau gali valgyti įprastą maistą – tortus, sausainius, viską, kas be saulėgrąžų aliejaus. O tai pasirodė – labai daug kas. Su anyta santykiai liko šalti. Tatjana skambino, atsiprašinėjo, verkė ragelyje. Marija kalbėjo trumpai ir sausai. Dima – visai nekalbėjo. Sofija vėl pasiekė tortą šaukštu, Ona pastūmė lėkštę arčiau. – Valgyk, mažute. Valgyk sveikai. Dima atsigulė ant kėdės atlošo. Už lango lijo, o namuose buvo šilta ir gardžiai kvepėjo kepiniais. Jo dukrai pagerėjo. Visa kita nebeturėjo reikšmės.

Tai kas čia per stebuklai, Rimantas pavargęs pritūpė priešais dukrą, stebėdamas rausvas dėmes jos skruostuose.