Ne mokyk mane gyventi Saulė, leisk man pereiti! Nebegaliu daugiau su jais gyventi. Tas namas ne namai
Įsimylėjau būdama septyniasdešimties. Vaikai man pasakė, kad tai gėda. Na, žinai kaip būna septyniasdešimties
Algimantai, ar čia tu, sūnau? Taip, mama, aš! Atsiprašau, kad taip vėlai Motinos balsas, drebantis iš
Žinai, kaip būna sėdi sau ramiai Vilniuje, prie darbų stalo su laptopu ir puodeliu stiprios kavos, bandai
Kiekvieną rytą Justinas pabusdavo girdėdamas lietaus lašus, barbenančius į palangę, ir matydavo pilkas
Žinai, nuoširdžiai noriu tau papasakot, kaip viskas nutiko su mano drauge Vytaute. Viskas prasidėjo nuo
Man 63-eji, o vieną paslaptį savyje nešioju jau keturiasdešimt metų. Su žmona susipažinome Vilniaus universitete.
Aš sušukau pro langą: Mama, kodėl taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuko, pamojo man sniego kastuvu: Stengiuosi
Kvailė Visi kaime Birutę laikė kvaila. Su vyru gyveno jau penkiolika metų, turėjo du vaikus septyniolikmetę