Vera grįžta namo su sunkiais pirkinių maišais, galvodama apie vakarienę ir rūpesčius, bet prie namo pamato greitąją; išsigandusi dėl vyro sveikatos, ji sužino, kad išveža vienišą kaimynę Niną Aleksandrovną, palieka jos katę Murką Vėros priežiūrai ir prašo paskambinti dukrai Svetlanai, jei kas atsitiktų, nors jos daugelį metų nebendrauja. Vėra vykdo pažadą, susisiekia su dukra, kuri atšiauriai atsisako rūpintis motina, bet Vėros žodžiai sukrečia Svetlaną; per Naujuosius metus mama ir dukra vėl susitinka, susitaiko, o Vėra džiaugiasi, kad tiesa padėjo duoti antrą šansą šeimai. 2023 metų gruodžio 28 diena Šiandien Kaune iš darbo grįžau gerokai pervargęs ir su dviem pilnomis Maximos maišais.
Igoriau, bagažinė! Atsidarė bagažinė, sustabdyk mašiną, – šaukė Marina, tačiau jau suprato, kad viskas prarasta! Daiktai lekia iš bagažinės tiesiai ant autostrados, o iš paskos važiuojančios mašinos turbūt jų net nepastebės.
Ir dovanos, ir lauktuvės, kurioms jie taupė du mėnesius! Ir raudonieji ikrai, ir lašiša, ir brangi kumpio rūšis – viskas, ką sau leisdavo tik per didžiąsias šventes. Brangių produktų ir dovanų maišai gulėjo bagažinėje pačiame viršuje, kad nesusispaustų. Daiktų prikrovė daug, juk vyksta pas visų švenčių proga į kaimą pas Igoriaus močiutę.
Kelyje spūstys – daug kas traukia iš miesto. Mašinos rieda viena paskui kitą ne itin sparčiai, bet sustoti iškart sunku. Vadinasi, kas iškrito, tas dingo!
Vaikai gale susijaudino, pamatę liūdną mamą, ir irgi pravirko. Marina bandė juos raminti, o Igorius pristabdė, prispaudė automobilį prie kelkraščio ir jie pagaliau sustojo. Viltis dar ruseno – gal viskas nulėkė ant pakraštyje esančios pusnies? Jie nuskubėjo kraštu atgal, bet viskas veltui – nėra ką ieškoti, tik laiką gaiš.
– Neverta pergyventi, nėra tai nėra, vadinasi, nusipirksim ką kitą, ar apsieisim, – pamatęs, kaip nuliūdo Marina, tarė Igorius, – Vis tiek tai tik daiktai, eikime į mašiną. Jau sninga, temsta, kelias sunkus.
Visą likusią kelionę Marina tylėjo. Na ir ką dabar – pykti ant Igoriaus, kad prasidarė bagažinės spyna? Jų masina sena, spyna laiko prastai. Marina bandė negalvoti apie tai, bet vis iš naujo grįždavo ašaros. Apmaudu – juk tiek taupė… Kodėl jai vis nepasiseka! Prisimenu ir močiutei skirtą brangų, šiltą, pūkuotą pledą – irgi buvęs ten…
Į kaimą jie atvyko jau po vidurnakčio. Galvojo, kad močiutė Marija jau eina miegoti. Tačiau viršangio ryškiai švietė žibintas, o iš trobos išbėgo močiutė ir jos kaimynė Zinaida.
– Atvažiavot, ačiū Dievui! – Močiutė tuoj puolė visus bučiuoti, – Marinute, Igoriuk, kaip gerai! Ir jūsų vaikai čia, visi sveiki, gyvi – ačiū Tau, Viešpatie!
– Močiute, viskas gerai, ko taip jaudinatės? – Igoris apkabino močiutę, – Eikime į vidų, sniegas, šalta!
Močiutė mostelėjo ranka: – Su Zinaida visą vakarą už jus meldėmės – man buvo regėjimas, Igoriau, lyg gyvai mačiau, kaip jūsų mašina nulėkia nuo kelio… Išsigandau net pabudusi, visą dieną neramu buvo. Atėjo Zina, klausė, ar negrįžot – o jos sūnus jau su šeima namie. Negalėjau net žodžio ištarti – kažkaip išaiškinau regėjimą.
Zina iškart: – Reikia melstis, gal dar suspėsim jūsų išgelbėt! Taip ir darėm – visą vakarą meldėm Dievo, kreipėmės ir į šventąjį Mykolą, kad jums pasisektų. Vargais negalais, bet viskas gerai, jūs čia, mano brangiausi!
– Teisybė, močiute, – pritarė Marina ir Igoris. – O jei mūsų lauktuvės kažką nudžiugins, tai gal jiems labiau reikėjo.
Naujus metus sutiko didelėje kompanijoje, pilnam stalui. Ir savo kvepianti bulvė, rauginti pomidorai, agurkėliai, silkė “po kailiu“ ir kepta žąsis – pirštus apsilaižysi! Ir, žinoma, močiutės garsieji bandelės. Ivanas ir Irina visą vakarą traukė šiltas bandeles. Dieną visi vaikai nuo kalniuko leidosi su kaimynų vaikais. Akys merkiasi, bet laiko – juk reikia pamatyti, kaip Kalėdų Senelis naktį dovanas po egle sudės!
Močiutė Marija juokiasi, glėbyje laikydama savo ir Zinos proanūkius. Koks laimės jausmas, kai visi drauge!
O užmirštame, Dievo pamirštame kaimelyje prie trijų trobų, už gausaus stalo sėdėjo dvi sesutės, dvi močiutės, Nadėja ir Viera, ir jų kaimynas, senolis Vasilijus. Gyveno, išgyveno… artimųjų nebuvo, vasarą dar daržas, žiemą – sunku. Bet – svarbiausia – bent jau ne vieni, kartu. Vasilijus atnešė eglutę, maistas nors ir paprastas, bent yra. Po pietų Vasilijus nuėjo į mišką susirinkti malkų ir, traukdamas rogutes, netikėtai pamatė kažką sniege.
Priėjęs patempė už dirželio – maišas. Atidarė Vasilijus ir net akys išsiplėtė – raudonieji ikrai, žuvis, mėsa. Dugne – sniego baltumo, minkštas, šiltas pledas. Apsidairė – nieko šalia. Užsidėjo maišą ant rogių ir parsivežė namo. Išskleidė pledą prieš Nadėją ir Vierą, užkūrė krosnį, o močiutės patiekalus sudėjo ant stalo.
– Nemaniau, kad dar gyvenime teks tokio gėrio paragauti, – stebėjosi Viera.
– Ir aš netikėjau, kad bus toks stebuklas, – pritardavo Nadėja.
– Galvoju, kad Dievas mums atsiuntė, už gyvenimą atlygino, – nusišypsojo Vasilijus. – Gal dar pagyvensim, Jo darbus pamatysim ir pasidžiaugsim.
Nereikia gailėtis prarastų daiktų – gal taip Dievas padėjo išpirkti artėjančią nelaimę. Svarbiau, kad likome kartu ir gyvi – tai vertingiausia! 2023 m. gruodžio 30 d., šeštadienis Vytautai, bagažinė! Atsidarė bagažinė, stabdyk mašiną! šaukiau, nors
Vyras pastatė ultimatumą: Arba aš, arba tavo katės. Tai aš padėjau jam susikrauti lagaminą. Vėl kailiai!
Nijolė Petrauskienė, sūnaus Andriaus svoklė, reikalavo, kad ją vadinčiau mama, o aš atsakiau, jog tarp
Išsitraukiau dublikato raktų rinkinį iš uošvienės po to, kai rado ją miegant ant mano lovos.
Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo
Vyras vedė mane be kraičio, giminės purtė nosį, o paskui atėjo prašyti paskolos naujai sodybai Vieną
Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo
Aš nebeištinau vyrui marškinius, kai tik jis pradėjo vadinti mano darbą tiesiog sėdėjimu namuose.
