Zibainis

Ryte Michailui Sergejevičiui pasidarė blogiau – jis dūso: „Nikita, man nieko nereikia, jokių jūsų vaistų, tik leisk atsisveikinti su Bičiuliu. Prašau, atjunk viską…“ Į palatą susirinko vyrai iš viso skyriaus, o Nikita suprato, kad tai gali būti paskutinis prašymas; Emili Daktarienei paprašius, jis rizikavo darbu, kad Michailas galėtų apkabinti šunį paskutinį sykį. Tą rytą palatoje stovėjo mirtina tyla, ašaros ir šuns verksmas, vėliau Nikita suprato, kad firma – ne viskas, paaukojo karjerą dėl žmogiškumo, išėjo iš ligoninės, kartu su Bičiuliu, o Aistė jam ištarė: „Tu ne niekam tikęs – tu geriausias!“; po kelerių metų, gražioje Lietuvos sodyboje, Nikita stumdė vežimėlį, prie upės lakstė Bičiulis ir Aistė juokdamasi sakė: „Mums, atrodo, nė auklės neprireiks – Bičiulis visada šalia.“

Rytą Mykolui Sergejevičiui pablogėjo. Jis sunkiai kvėpavo. Nikitai, man nieko nereikia. Jokių tų jūsų

Uncategorized

018

Močiutė – angelas sargas: kaip Babulė Ona tapo Alionai tikra šeima, išgelbėjo nuo draugo-aferisto ir liko šalia net po mirties

SENELĖ ANGELAS SARGAS Tėvų Miglė neprisiminė. Tėvas paliko mamą, kai ji dar tik laukėsi, o daugiau apie

Uncategorized

092

BEZDAIMIS

Aš prisiminiau, kaip Neringa neturėjo kur nuvykti. Iš tikrųjų nebuvo jokios galimybės Kelias kelias galėčiau

Uncategorized

040

– Liuda, tu visai pamišai prieš pensiją! Juk tavo anūkai jau į mokyklą eina, apie kokias čia vestuves svajoji? – tokius žodžius išgirdau iš sesers, kai pranešiau, kad išeinu už Toliaus. Bet ką bevilkt – po savaitės mudu su Tolium susirašome. Žinojau, kad į mūsų šventę sesė neatvažiuos – gyvename skirtinguose Lietuvos kampeliuose, o ir triukšmingų su šūkiais „Kartus!” balių savo šešiasdešimtmečiui rengti neketinome. Ramiai užsiregistruosim ir pasėdėsim dviese. Galėjom ir visai oficialiai nesusirašyti, bet Tolius reikalavo – jis džentelmenas iki kaulų smegenų, mat be antspaudo pase gyventi nesutinka: „Ką, aš vaikas? Mums reikia rimtų santykių.“ Man Tolius ir atrodo kaip vaikis, tik su žilais plaukais… Kai pasakiau seseriai, kad vėl būsiu nuotaka, ji liko be žado: „Taigi tik metai praėjo, kai Vyta mirė, o tu jau – naują vyrą? Bent jau iš padorumo palauk penkerius metus!“ – atkerta. O aš klausiu: „Tai laukti, kol sulauksiu teisingo laiko būti laiminga?“ – „Pati žinai, kaip nori, bet nesuprantu tavęs ir nepalaikau“, – sako. O aš galvoju – jei mudviem liko tik metai gyvent, laukti neketinu! Dabar tik supratau, ką reiškia gyventi dėl savęs, džiaugtis lietumi per langą kavinėje ar eiti į kiną su mylimu žmogumi. Juk tiek metų dirbom dėl vaikų ir anūkų – o dabar atėjo laikas man pabūti laiminga! Rodos, niekada gyvenime taip nesidžiaugiau kaip dabar, kai mudu su Toliumi, šešiasdešimtmetis ir šešiasdešimtmetė, vestuves atšventėm mažoje kavinukėje, apsupti savų žmonių, su ašarojančia ir besišypsančia seserimi. Štai tokios tos lietuviškos laimės pamokos: niekada nevėlu pradėti gyventi dėl savęs!

Ona, tu gal iš proto išėjai? Jau tavo anūkai kuprines į mokyklą tempia, o tu sugalvojai tuoktis?

Uncategorized

JEIGU PRIREIKTŲ: Vienos darbo kolektyvo moters abejingumas, kolegių diskusijos apie meilę, netikėtą tiesą apie Vasilijų ir kodėl kartais katės – geriau nei vyrai

VISIEMS ATVEJAMS Viltė žvilgtelėjo į raudančią bendradarbę, gūžtelėjo pečiais ir vėl greitomis kažką

Uncategorized

0294

Po vyro laidotuvių sūnus nuvežė mane į miško kelią ir tarė: „Čia tavo likimas“.

Po vyro laidotuves mano sūnus, Andrius Kazlauskas, nuvežė mane į miško taką ir šnabždėjo: Čia tavo vieta.

Uncategorized

013

Naktinis ekspresas: Kaip siautėjantys studentai troleibuse atsidūrė paslaptingoje maršruto pabaigoje ir turėjo atpirkti nuodėmes šveisdami langus iki aušros, kol grįžo į miestą kartu su bemiegiu Vilniaus rytmečiu

Naktinis ekspresas Troleibuso durys sulankstėsi kaip akordeonas, o šiluma iš salono pliūptelėjo į vėsią naktį.

Uncategorized

056

Lemties vingiai… Traukinys dundėjo jau antrą parą. Keleiviai spėjo susipažinti, išgerti ne vieną puodelį arbatos, išspręsti dešimt kryžiažodžių. Prasidėjo pokalbiai „apie gyvenimą“. Keleivio sindromas labiausiai atsiskleidžia būtent traukiniuose – žmonės pasakoja tokių istorijų, kokių kitur neišgirsi. Sėdėjau ant šoninės vietos, o netoliese esančiame kupė trys senutės dalijosi mielinės tešlos receptais ir pasakojo, kaip megzti kojines virbalais. Traukinys įvažiavo į tiltą, nuo kurio atsivėrė nuostabus vaizdas: giedras dangus, saulėta, plati Neries upė su lengvomis bangelėmis. Aukštame šilkinės žolės apaugusiame krante stovėjo balto akmens bažnyčia su auksiniais kupolais. Staiga moterys nutilo. Viena jų persižegnojo. – Oi, dabar papasakosiu vieną nutikimą, – prabilo jos bendrakeleivė. – Norit – tikėkit, norit – ne. Visa istorija nutiko prieš keletą metų pavasarį. Gyvenu viena, vaikų neturiu, vyrą jau seniai palaidojau. Mūsų kaimas nors ir nedidelis, bet išsidėstęs abiejuose upės krantuose. Norint patekti į parduotuvę ir paštą, reikia per tiltą į kitą pusę. Vieną ankstų rytą paskambino brolis – sakė per komandiruotę darys lankstą, užsuks pasisvečiuoti. Penkerius metus nesimatėm, jis toli gyvena. Labai apsidžiaugiau! Galvoju, reikia bėgti į parduotuvę, kažko skanaus nupirkti, miltų ir cukraus – iškepsių pyragų. Greitai apsivilkau sermėgą, net neužsisegiau, tik apsisukau, įsispyriau į veltinius ir nubėgau. Priėjau upę, sustojau ir galvoju: „Iki tilto – nemažas lankas. O ką, jei per ledą nubėgčiau?“ Nors dienos buvo šiltos, naktį dar spaudė šaltukas. O ir žvejai, sėdintys tolėliau, prie pat tilto, suteikė drąsos. „Jei jie sunkūs vyrai, su visa įranga nesulūžta, tai aš – maža ir greita – tikrai pereisiu.“ Atsargiai nulipau prie upės. Žengiau žingsnį, kitą – ledas nelaikė. Galvoju – pereisiu, vieta siaura, o upė lenkia – būsiu greit. – Patikėsit ar ne, iš pradžių net nesupratau, kad įlūžau, – tęsė pasakojimą moteris. – Staiga lyg nusvilko, oras iš krūtinės tik sušvokštė – ir viskas. Bandau išsirangyti į viršų, o sermėga traukia žemyn. Gerai, kad neužsisegiau – vandeny nusimečiau, lengviau išnyrauti. Siaubo jausmas, kai bandai užsikabinti už ledo briaunos, o jis braška ir vėl įkrenti. Negali nei šaukt, balsas lyg užstrigęs. Žiūriu – kaimynė stovi krante, įdėmiai žiūri į mane. Pakėliau ranką – mostelėjau, viliuosi, kad pašauks žvejus. O ji atsitraukė ir nuėjo! „Viskas, – galvoju, – štai ir paskutinė akimirka. Gaila, paskęsiu, brolis atvažiuos ir manęs neras.“ Dar vienas bandymas – ledas atskyla. Staiga matau – vyras skuba pas mane. Juk šalia nieko nebuvo – iš kur jis atsirado? Kaip pamatė? Prigulė ant pilvo, tiesia ranką, rėkia: – Eik čia, gali, tu tikrai gali! Nežinau, iš kur stiprybės atsirado. Tačiau ledas po juo irgi traška. Jis nubėga link kranto, išrauna jauną berželį ir vėl pas mane. Ant ledo mažėja, beržo šaką stumia. Griebiu, bet slysta rankos – šakos ledu apsitraukė. Vyras pritraukė beržą, kitu galu į vandenį, vėl šaukia: – Už šaknies laikykis, už šaknies! Įsikibau į šaknį, o jis mane – kaip ropę – traukė lauk. Guliu ant ledo, ašaros stingsta. Priėjo vyras, pasilenkė: – Na, gyva, motule? – klausia. Palinkau, žodžio neištariu. – Tai ačiū Dievui, – atsako. – Eik namo, nesirksi. Nusivaliau ašaras, atsistojau. Atsigręžiau – vyro nebėra. Kur jis galėjo dėtis? Upės matomumas iš visų pusių, iki vingio toli – mačiau, kaip žvejai pribėgo. Vienas žvejų palydėjo iki namų. Persirengiau, arbatos atsigėriau. Ką padarysi – į parduotuvę vis tiek reikia. Vėl ėjau per tiltą, einu prie parduotuvės – o ten ta pati kaimynė. Žiūri į mane kaip į vėlę, žegnojasi: – Tai tu nenuskendai? – O kodėl žvejų nepakvietei? – klausimu į klausimą. – Pagalvojau, jei pribėgsiu, abi prasmegsim, iki žvejų nespėsiu. Skęsi – tokia tavo lemtis. Bet tu nuskęsti ir nespėjai. Gerai viskas pasibaigė. Brolis viešėjo tik dieną. Jam apie nutikimą nerodžiau. Kai išvyko, nuėjau per kaimą – teiraujuosi – gal kažkieno vyras vakar buvo atvykęs. Svetimas tikrai – ne kaimo, vilkėjo keistai, lyg apsiaustą su gobtuvu. Mūsų kaime mažai namų, ir visus žmones pažįstu. Niekas pas nieką svečiuose nebuvo, o tokio vyro daugiau niekas nematė. Išvažiavau į gretimą miestelį, į bažnyčią – uždegti žvakės už stebuklingą išsigelbėjimą. Įėjus į cerkvę sustingau – iš ikonos į mane žiūrėjo mano gelbėtojas – tas pats vyras – šv. Nikolajus stebukladarys. Parkritau prieš ikoną, paskui ilgai su kunigu kalbėjomės. – Štai kokie stebuklai. Ir tikrai nesirgau – nei karto net nesusičiaudėjau nuo tos dienos, – užbaigė moteris savo pasakojimą. – Tikėkit – ar ne.

…Traukinys riedėjo jau antrą dieną. Keleiviai spėjo ne tik susipažinti, bet ir išgerti ne vieną

Uncategorized

051

Jauna mergina išviliojo mano 63 metų vyrą ir atėmė jį iš šeimos: tačiau tuo metu jie net neįtarė, kokį siurprizą jiems paruošiau.

Jaunas mergaitės lytėjimas mane, 63metų vyro Igną, įvedė į nepažįstamą sapną, nes jie dar nežinojo, kokio