Zibainis

Žmona vežė šunelį pas veterinarą ir jau ėmė manyti, kad padarė lemtingą klaidą: dabar jų namuose vietoj vieno nevykėlio gyvūno atsirado net du… Viskas paaiškėjo, kai į jų butą iš konteinerio atkeliavo katinėlis – Nevykėlis. Pirmas jo nuotykis – karštas barščiai ir grietinė ant visų keturių letenų. Nuo to laiko bėdos sekė viena po kitos: nusimušė visas letenas krisdamas nuo lovos, stiklinės ir vazos krito ant jo paties galvos, druskos dubenėlis tapo tikslu. Tris kartus pakliuvo po elektra ir vos išgyveno. Bandė skęsti kibire, drėbėsi į kampus ir veidrodžius. Bobutės kiaušiniais „varė“ jam nelaimes, bet Nevykėlis sudaužė joms indus ir išgarsėjo taip, kad nė viena žiniuonė nebenorėjo jo imti. Tada žmona įsigijo antrą nevykėlį – baisiai mažą čihuahua Reksą, kuris ne tiek loja, kiek kosėja, ir vos spėjo parsivežti, šis jau įkliuvo pelėkautuose. Nuo šiol nelaimių dvigubai daugiau – abi padaužos kartu lenda į visus įmanomus nuotykius: jas lupa žąsys, kanda bitės, o Reksą Nevykėlis herojiškai gina. Ir vieną dieną visi supranta, kad būtent šių dviejų dėka šeima tą rytą išvengė nelaimės, kai į automobilį atsitrenkė pienovežis. Nuo tada visi klausia katino su šuneliu: „Kaip ten lauke – saugu?“ O šitie du toliau puola į bėdas, bet yra nepaprastai mylimi: juos glosto, bučiuoja, Nevykėliui nupirko guolį ir draskyklę, tačiau jis vis tiek miega šeimininkams kojose ir krenta nuo lovos, o Reksas loja ir sargauja. Nesvarbu, kad jie nevykėliai, svarbiausia, kad jie yra – ir tai didžiausia laimė!

Žmona vežė šunį pas veterinarą ir tada ją pirmą kartą aplankė nuojauta, kad galbūt buvo padariusi lemtingą klaidą.

Uncategorized

031

Maža mergaitė įžengė į restoraną. Pamačiusi lėkštėje likučius ant stalo, pradėjo valgyti – bet staiga ją pastebėjo padavėjas ir be žodžių atėmė lėkštę. Istorija, kurią privalote perskaityti iki galo! Marija buvo 8 metų, augo penkių vaikų šeimoje, kurią paliko tėvas, o mama sunkiai stengėsi išmaitinti mažylius. Kiekviena diena jų šeimai buvo tikra išlikimo kova. Mažoji Marija per atostogas ir savaitgaliais eidavo padėti prekeivei turguje, kad užsidirbtų kelis centus mamai. Vieną šeštadienio vidurdienį, grįždama iš turgaus, Marija kaip visada praėjo pro Vilniaus centre esantį restoraną. Kvepėjo taip gardžiai, jog kas kartą varvėjo seilės, o pro langą žvelgdavo su viltimi kada nors paragauti šių patiekalų… O šokoladinis pyragas netgi peržengdavo jos gražiausių svajonių ribas. Tačiau tą šeštadienį Marija nesusilaikė – nedrąsiai pravėrė duris. Su suplyšusiais bateliais ir kukliomis rūbeliais ji jautėsi dar mažesnė nei yra. Norėjo apsigręžti, bet pastebėjo ant stalo likusią mėsos bei bulvyčių lėkštę. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą ragavo mėsos. Nedrąsiai atsisėdusi, paėmė į rankas įrankius… Mergaitė nepastebėjo, kad ją nuo pat įėjimo stebėjo padavėjas. Jis greitai priėjo ir, dar jai nespėjus imti pirmo kąsnio, atėmė lėkštę! Marija, ašarotomis akimis, pažvelgė į jį, laukdama priekaištų ar kad ją išvarys. Bet vyras švelniai nusišypsojo, apsisuko ir dingo virtuvėje, palikdamas Mariją sutrikusią ir išsigandusią. Už poros minučių padavėjas grįžo – šįkart nešinas didele porcija karšto maisto, gėrimu ir, galiausiai, šokoladiniu pyragu – jos slapčiausiu troškimu. Marijos akys suspindo dėkingumu. – Mačiau, kad nori pavalgyti, – šiltai tarė padavėjas. – Visi nusipelno sotiško valgio, ypač vaikai. Marija neturėjo žodžių – ją pribloškė nepažįstamo vyro gerumas sunkiausiu momentu. Ji paragavo pirmų kąsnių, nubraukė ašaras, priėjo prie padavėjo ir tyliai paprašė: – Ačiū jums iš visos širdies. Gal galėtumėte supakuoti likusį maistą į maišelį? Noriu nunešti broliams ir sesėms. Mama vakar neturėjo pinigų net duonai. Padavėjui užgniaužė kvapą – akys sudrėko nuo emocijų. – Žinoma, – vos ištarė. Jis grįžo su pilna maišeliu maisto visai šeimai. – Štai, lai ir tavo broliukai gauna šilto valgio. – Dieve, dėkoju iš visos širdies. Kaip galėčiau jums atsidėkoti? – susijaudinusi paklausė Marija. – Tu jau padovanojai man svarbią gyvenimo pamoką, – atsakė vyras. – Visada dalinkimės ir padėkim vieni kitiems – taip kuriame geresnį pasaulį. Marija išėjo iš restorano ne tik soti, bet ir praturtinta nauja gyvenimo prasme. Tą dieną ji suprato, kad gailestingumas ir gerumas keičia pasaulį, o kiekviena galimybė padėti kitam yra dovana tiek tam žmogui, tiek pačiam sau. Nuo tada Marija stengdavosi padėti ir dalintis šypsenomis, uždegdama gerumo kibirkštį kiekvienoje dienoje. Tai tikra istorija iš Vilniaus, kurią būtinai perskaitykite iki galo!

Maža mergaitė įžengė į svetimą restoraną. Ant vieno stalo ji pastebėjo lėkštę su keistomis, pusiau išsapnuotomis

Uncategorized

043

Vyras palygino mane su savo mama, ir, aišku, ne mano naudai – todėl pasiūliau jam grįžti pagyventi pas tėvus į senąjį daugiabutį Kaune

2022 m. rugsėjo 10 d. Kartais gyvenimas atrodo kaip užstrigusi plokštelė vis tie patys priekaištai, tos

Uncategorized

020

Jokios magijos: lietuviškos Naujametės nesėkmės, oranžinis katinas Bazilijus, sugadinta silkė, teta Galina su milžinišku dubeniu šaltienos ir močiutės Valiukės stebuklingos laiškų staigmenos, keičiančios šventę į tikrą artumo stebuklą

Jokios magijos Naujieji metai artėjo su galingu pagreičiu, lyg nevaldomas traukinys. Eglei nuo to skubėjimo

Uncategorized

0179

– Panelė, kai šitas senukas baigs valgyti savo pigios sriubos lėkštę, prašau duokite man jo stalą, neturiu laiko veltui švaistyti! Šiandien jaučiuosi dosnus – sąskaitą už abu perrašykite ant manęs. Tačiau kuklus senelis „prabangiam ponui“ įrodys, kad siela vertingesnė už pinigus… Vienoje jaukioje mažoje kavinukėje, ramiame Lietuvos kampelyje, laikas tarsi bėgo kitaip. Tai buvo vieta, kur žmonės ateidavo ne tik pavalgyti, bet ir pajusti… namus. Senukas, kasdien atvykstantis tuo pačiu metu, nuskurusiais drabužiais, darbininkų saujomis ir pavargusiu žvilgsniu, tapo neatsiejama šio restorano dalimi. Vieni žvelgė į jį su atjauta, kiti – su panieka. Tačiau daugiausiai – kaip į žmogų, kuris jau nieko nebeturi, bet dar saugo orumą. Vieną dieną duris pravėrė žinomas ponas – verslininkas Mindaugas Petraitis, brangiu kostiumu, laikrodžiu ir žvilgsniu žmogaus, kuriam viskas priklauso… Jam įėjus, visi išsitiesė, padavėja nusišypsojo nenatūraliai, o savininkas išėjo jo pasitikti asmeniškai. Pamatęs senelį, ponas Mindaugas su panieka nusijuokė ir burbtelėjo padavėjai: – Panelė, kai šitas senukas baigs savo pigią sriubą, duokite man jo stalą. Ir sąskaitą – už viską mano vardu, šiandien esu dosnus. Padavėja sustingo – ne iš dosnumo, o dėl ponui būdingo žeminimo. Senukas viską girdėjo, visa salė girdėjo. Tačiau jis nieko nesakė, tik ramiai padėjo šaukštą ir pažvelgė į poną: – Smagu matyti tave sveiką, Mindaugai… Ir netikėtai priminė, kaip kadaise pats verslininkas buvo alkano berniuko vietoje, o sriuba ant jo stalo buvo tikras Dievo dovanos stebuklas. Ši jautri istorija apie žmogiškumą mažame Lietuvos restoranėlyje primena: ne pinigai, o siela ir atjauta mus daro žmonėmis.

Panele, kai tas senelis užbaigs savo pigią sriubą, prašau, atneškite man jo stalą. Neturiu laiko čia sėdėti!

Uncategorized

0190

Vyro vaikystės draugė per dažnai prašė jo pagalbos – turėjau imtis veiksmų, kad apgynčiau mūsų šeimą

Nu Minde, prašau! Nežinau, ką daryti, čia vanduo bėga, tuoj kaimynus užsemsiu, žinai tą bjaurią bobą

Uncategorized

022

Nakties aidas: Vieniša Aleksandros Ivanovnos Naujųjų metų naktis reabilitacijos centre ir netikėtas susitikimas snieguotame Vilniaus skvere

Aidas naktį Į reabilitacijos skyrių Aldona Petrauskienė atvyko prieš dvi savaites iki Naujametės nakties.

Uncategorized

016

Močiutė rado ant grindų bažnyčioje karolius ir nusprendė jų negrąžinti… Senoje kaimo bažnyčioje laikas tarsi sustojo, o tarp kuklių maldininkų sėdėjo ir ši nedidelė, nuolanki močiutė su skarele ant kaktos, kuri sekmadieniais, nepaisant skausmo, visada atkeliaudavo į pamaldas. Jai nieko nereikėjo iš gyvenimo – tik ramybės, atleidimo ir trupučio dangaus. Bet tą dieną, palinkusi prie grindų, ji surado gražų karolių su širdies formos medalionu, kuriame rado dvi mažas nuotraukas… Ir tą akimirką močiutė suprato, kad medalione – moters veidas, toks artimas ir tarsi žvelgiantis į ją iš veidrodžio. Seniai girdėtos kaimo kalbos apie paslaptingą dvynę seserį, kurią iškart po gimimo buvo atidavę miesto gydytojų šeimai, staiga tapo nebe kaimo išmone… Močiutė gniaužė medalioną kumščiuose ir tyliai ištarė: „Neatiduosiu, kol nesužinosiu, kas šioje nuotraukoje…“ Taip prasidėjo tikra seserų susitikimo istorija, atnešusį ašaras, džiaugsmą ir išlaisvinimą širdyje. Parašyk komentaruose „DIEVAS NEPAMIRŠTA“, jei tiki, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai.

Sename kaimoje, senoje bažnyčioje, laikas čia tarsi tekėjo lėtai, kiekvienu tylos dvelksmu.

Uncategorized

0376

Jūs tiesiog pavydite – Mama, rimtai? Restoranas „Vilnius“? Ten juk bent du šimtai eurų už vakarienę! Vienam asmeniui. Igoris numetė raktus ant lentynos taip, kad jie su trenksmu trenkėsi į sieną. Olga, maišydama padažą prie viryklės, iškart pastebėjo, kaip vyrui pabalo pirštų sąnariai – jis taip stipriai įsikibo į telefoną. Keliomis minutėmis Igoris dar įsitempęs klausėsi mamos, paskui susierzinęs metė klausytuvą. – Kas atsitiko? Užuot atsakęs Igoris sunkiai krito prie virtuvės stalo ir įsistebeilijo į lėkštę su bulvėmis. Olga išjungė kaitlentę, nusišluostė rankas į rankšluostį ir atsisėdo priešais. – Igori… – Mama visai išprotėjo. Tiesiog nupušo, – pakėlė akis, o Olga juose išvydo tokią nuoskaudos ir bejėgiškumo maišalynę, kad širdis suspaudėsi. – Prisimeni, pasakojau apie tą… Valdą? Iš šokių? Olga linktelėjo. Anyta užsiminė apie naują pažįstamą prieš mėnesį – tarp kitko, šypsodamasi ir neramiai tampydama staltiesės kampą. Atrodė miela: našlė penkiasdešimt aštuonerių, penkeri vienatvės metai, kultūros centro šokių būrelis, džentelmeniškas draugas, mokantis gražiai suktis valso žingsniu. – Tai vat, – Igoris pastūmė lėkštę. – Ji jį į „Vilnių“ vedžiojo. Tris kartus per dvi savaites! Kostiumą jam nupirko už pusę pensijos, o praėjusį savaitgalį – guess what? – kartu į Trakus keliavo, ir kas už viešbutį bei ekskursijas sumokėjo? – Nina. – Būtent, – perbraukė veidą ranka. – Mama šiuos pinigus taupė metus. Remontui, juodai dienai. Dabar švaisto vyrui, kurį žino vos pusantro mėnesio. Nesuprantu… Olga patylėjo, rinkdama žodžius. Anytą ji puikiai pažinojo – romantiška, naivi, viskuo tikinti net po penkių dešimtmečių gyvenimo. – Klausyk, Igori… – uždėjo ranką ant jo. – Nina suaugusi, turi savo pinigus ir sprendimus. Neverta kištis, vis tiek dabar nieko negirdės. – Ji daro klaidą po klaidos! – Taip. Bet ji turi teisę suklysti. Ir šiaip, man atrodo, tu perdėtai sureikšmini. Igoris truktelėjo pečiais, bet nenutolo. – Negaliu žiūrėti, kaip ji… – Suprantu, mielasis. Bet negali nugyventi jos gyvenimo už ją. – Olga paglostė jam riešą. – Ji pati turės atsakyti už pasekmes. Nors mums ir nesinori. Galiausiai, ji racionali. Igoris niūriai linktelėjo. …Greitai praėjo du mėnesiai. Pokalbiai apie Valdą išnyko – anyta skambino rečiau, kalbėjo mįslingai, it kažką slėpdama. Olga nusprendė, kad romanas gal baigėsi ir nustojo suktis galvoje. Tad kai sekmadienio vakarą į duris pasibeldė Nina, Olga iš pradžių net nesuprato, kas vyksta. – Vaikai! Mano brangieji! – anyta įskriejo į butą, palikdama paskui save saldžių kvepalų šleifą. – Jis pasipiršo! Žiūrėkit! Ant piršto spindėjo žiedelis su mažyčiu akutėliu. Pigus, bet Nina žvelgė taip, lyg ten blizgėtų tikras briliantas. – Mes tuoksimės! Kitą mėnesį! Jis toks, toks… – abiem delnais apkabino skruostus ir nusikvatojo – skambiai, tarsi mergaičiukė. – Niekada negalvojau, kad mano amžiuje… Igoris apkabino mamą, o Olga pastebėjo, kaip atsipalaidavo jo pečiai. Gal tikrai viskas neblogai. Gal Valdas ją myli, o jie tiesiog įsikalbėjo baimes. – Sveikiname, mama. – Igoris šypsojosi. – Tu verta laimės. – Jau perrašiau jam butą! Dabar mes tikra šeima! – išpyškino Nina, ir laikas tarsi sustojo. Olga nustojo kvėpuoti. Igoris krustelėjo, lyg atsitrenkęs į stiklinę sieną. – Ką… ką tu sakei? – Butą. – Anyta numojo ranka, nepastebėdama jų veidų. – Kad žinotų, jog pasitikiu. Tai juk meilė, vaikai, tikra meilė! O tikra meilė remiasi pasitikėjimu. Nusileido tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip laikrodis tiksėjo svetainėje. – Nina, – Olga prabilo lėtai. – Jūs butą perrašėt žmogui, kurį pažįstat tris mėnesius? Prieš vestuves? – Ir kas? – Anyta išdėrė smakrą. – Aš juo tikiu. Jis doras. Nėra toks, kaip jūs manot. O jūs jam pavydite. – Mes nieko nemanom, – Olga žengė žingsnį. – Bet galėjot palaukti bent iki santuokos. Kam skubėti? – Jūs nesuprantat. Tai įrodymas mano meilės. – Nina sukryžiavo rankas. – Jūs nesuvokiat, kas yra tikri jausmai, kas yra pasitikėjimas! Igoris pagaliau atleido dantis: – Mama… – Ne! – Treptelėjo koja ir Olga staiga išvydo paauglę, užsispyrimo pilnom akim. – Nenoriu jūsų klausyti! Jūs tik pavydite mano laimės! Norit viską sugadinti! Anyta apsisuko ir iš dūšios išbėgo pro duris, vos nekliudžiusi staktos. Tuoj pat trinktelėjo lauko durys, sudrebėjo indaujos stiklas… …Vestuves atšoko kukliai – rajono metrikacijos skyrius, suknelė iš „Humana“, trys rožės. Bet Nina švytėjo lyg ištekėtų Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Valdas – stambus, kiek praplikęs vyriškis su žvilgančia šypsena – elgėsi tobulai. Bučiavo rankas, stūmė kėdę, pylė šampaną. Idealus jaunikis. Olga stebėjo jį per taurės kraštą. Kažkas čia ne taip. Akys. Žvelgdamas į Niną, Valdas išlikdavo šaltas, apskaičiuojantis. Profesionali švelnumo kaukė. Ji nutylėjo. Kam kalbėti, kai vis tiek niekas negirdi? …Pirmus mėnesius Nina skambino kas savaitę – trykšdama džiaugsmu vardino teatrus ir restoranus, kur ją vesdavosi stebuklingas vyras. – Jis taip dėmesingas! Vakar atnešė rožių – šiaip sau, be progos! Igoris klausydavosi, linkčiodavo, padėdavo ragelį ir ilgai tylėdavo. Olga nespaudė pokalbiais. Laukė. Metai praskriejo nepastebimai. Ir staiga – skambutis į duris… Olga pravėrė duris ir ant slenksčio išvydo moterį, vos atpažino. Anyta atrodė dešimtmečiu pasenusi: gilesnės raukšlės, įkritusios akys, susmukę pečiai. Rankoje – nutrintas lagaminas. Tas pats, su kuriuo tada keliavo į Trakus. – Jis mane išvarė. – Nina pravirko. – Paduoda skyrybų ir išmeta lauk. Butas… dabar jo. Pagal popierius. Olga patraukėsi į šalį, įleisdama ją vidun. Virdulys užkaito greitai. Anyta sėdėjo fotelyje apkabinusi puodelį ir tyliai raudojo – beviltiškai. – Taip jį mylėjau. Visą save jam atidaviau. O jis… paprasčiausiai… Olga netrukdė. Glostė uošvę per nugarą ir laukė, kol ašaros išsems. Igoris grįžo po valandos. Sustingo prie durų, pamatęs mamą, jo veidas – kaip akmuo. – Sūneli, – Nina pakilo, ištiesė rankas. – Vaikeli, neturiu kur gyventi… Neapleisi manęs? Skirk kambarį, man daug vietos nereikia. Juk vaikai privalo rūpintis tėvais… – Stop, – Igoris pakėlė ranką. – Stop, mama. – Nė centuko neliko. Viską jam atidaviau. Pensija maža, žinai… – Aš įspėjau. – Ką? – Įspėjau tave. – Sėdo ant sofos, lyg ant pečių sėstų plytos. – Sakiau: neskubėk. Sakiau: pažink žmogų. Sakiau: neperrašyk buto. Prisimeni, ką man tuomet atsakei? Nina nuleido akis. – Kad mes nesuprantam, kas yra tikra meilė. Kad pavydim tavo laimės. Puikiai prisimenu, mama! – Igori… – pamėgino įsiterpti Olga, bet vyras linktelėjo ne: ne. – Ne, tegu išgirsta. – Atsisuko į motiną. – Tu suaugusi. Padarei savo sprendimą. Neklausėi nieko, kas bandė sustabdyti. O dabar nori, kad mes viską ištaisytumėm? – Bet aš tavo mama! – Todėl ir pykstu! – Igoris pašoko, balsas nutrūko į šauksmą. – Atsibodo žiūrėti, kaip pati naikini gyvenimą, o paskui bėgi pas mane išsigelbėjimo! Nina susitraukė, tapo maža ir silpna. – Jis mane apgavo, sūnau. Tikrai mylėjau, tikėjau… – Tikėjai. – Igoris perbraukė per plaukus. – Tikėjai tiek, kad butą atidavei svetimam. Nuostabu, mama. O kaip tėtis, juk jis pirko tą butą! – Atleisk man. – Vėl ėmė ristis anytos ašaros. – Atleisk. Apakau, žinau. Bet… duok dar vieną šansą. Daugiau niekada… – Suaugę žmonės patys atsako už savo veiksmus, – dabar Igoris šnekėjo ramiai, pavargęs. – Norėjai savarankiškumo? Štai jis. Ieškok kur gyventi. Ieškok darbo. Tvarkykis kaip išmanai. Nina išėjo ašarodama, garsiai raudodama laiptinėje. Olga visą naktį buvo šalia vyro – tylėdama, laikydama ranką. Igoris neverkė. Gulėjo spoksodamas į lubas, retkarčiais sunkiai atsidusdamas. – Ar teisingai pasielgiau? – paklausė, kai lauke pradėjo švisti. – Taip, – Olga paglostė jo skruostą. – Grubiai. Skaudžiai. Bet teisingai. Ryte Igoris paskambino motinai ir nupirko jai kambarį bendrabutyje miesto pakrašty. Apmokėjo pusmečiui į priekį. Tai buvo paskutinė pagalba, kurią sutiko suteikti. – Toliau savarankiškai, mama. Taip, į teismą padėsim, reikalui esant sumokėsim. Bet gyvent pas mus – ne… Olga klausėsi ir galvojo apie teisingumą. Kartais žiauriausia pamoka – vienintelė, kuri suveikia. Anyta gavo tai, ko nusipelnė už savo aklumą. Ir nuo tos minties vienu metu buvo kartu kartoka ir ramu. Ir dar jautė – visa tai dar ne pabaiga. Kada nors viskas susitvarkys. Kaip – niekas nežino, bet susitvarkys…

Mama, tu rimtai? Restoranas Vilnius? Tai gi minimum du šimtai eurų už vakarienę! Už žmogų! Mindaugas