Zibainis

Nataša negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis ir brangiausias žmogus, laikytas gyvenimo ramsčiu, šiandien pasakė: „Aš tavęs nemyliu.“ Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo ir stebėjo, kaip jis renka daiktus ir barškina raktus, ko jai dabar labiausiai ir trūko. Neseniai staiga mirė jos tėvas, todėl, nepaisant savos skausmo, ji turėjo rūpintis senučiu mama ir seserimi, kuri po sunkios galvos traumos 18 metų tapo neįgali. Artimieji gyveno netoliese, kitame miestelyje. Sūnus ką tik pradėjo lankyti pirmą klasę, o birželį jos darbas buvo uždarytas. Ji liko be darbo. Ir dabar dar ir vyras… Nataša susiėmė galvą ir sopulingai pravirko, atsisėdusi prie stalo. – Dieve, ką dabar daryti? Kaip gyventi? Oi, reik bėgti sūneliui į mokyklą! Darbo ir kasdienybės būtinybė privertė stotis ir eiti. – Mama, tu verkei? – Ne, Aleksiuk, neverkiau. – Dėl senelio liūdi? Mama, taip jo trūksta! – Man irgi, sūnau. Bet turim būti stiprūs. Senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gera, neverk. Jis nusipelnė poilsio – per gyvenimą niekada neilsėjosi. – O kur tėtis? – Tėtis? Matyt vėl į komandiruotę išvažiavo. O kaip mokykloje? Gyventi reikia. Nemyli? Priverst nepamils. Nataša kažką praleido savo rūpesčiuose. Kol Aleksiukas valgė ir žaidė su kareivėliais, Nataša įjungė vyro paliktą kompiuterį. Anksčiau to niekad nedarė. Prisijungti buvo lengva – pašte nieko neužrakinta. Vovukas nespėjo ištrinti paskutinių laiškų. Vyrui nauja meilė įsisiūbavo, o ji liko nelavinta. Dešimt metų buvo „saulutė“, o po aštuonerių kovos už vaiką – „mūsų mama“. Viskas pasikeitė. Privalu priprasti. Pirmiausia – ieškoti darbo. Niekam nerūpi jos aukštasis išsilavinimas. Už kelis eurus iš Užimtumo tarnybos neįmanoma išgyventi. Kas atsitiko, kodėl atsakingas, geras vyras staiga tapo svetimu? Viena mintis: jis tiesiog išėjo iš proto. Bendri namai dar nebaigti – gerai, kad stogas virš galvos yra, bent viena kambarys gyvenimui tinka. – Darbe, kaip tu man reikalinga! – vos nesusigraudino, bet neturi kada. Labai reikia darbo! Ieškojo kelias dienas be sėkmės. Pirmokas sūnus ir vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vieną vakarą paskambino krikštatėvis Romas: – Na, Nata, negrįžo tavasis? – Negrįžo. – Ar galėtum dirbti sandėlininke? – Rimtai kalbi? – Taip. Su pertraukomis. Galėtum sūnų pasiimti arba pratęsimą padaryti. Alga 900 eurų. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj atvešim jums bulvių, svogūnų ir vištienos. – Roma, juk turiu vištų, jos mus maitina, deda kiaušinius. – Tegul deda. Mėsytei jų neskirk. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Stipri. Mano šaunuolė. Jis toks visada. Jo žmona Galina iškentė sunkią operaciją, gauna chemoterapiją, o jis niekad nesiskundė, kad jam viskas ant pečių. Jam viskas gerai. Nataša atsiduso: yra šansas išgyventi. Dėkoja Dievui. Jis patikimiausias. Darbas buvo suprantamas, likdavo laiko pabūti su savimi, apmąstyti, kas nutiko. Dienos, savaitės, mėnesiai. Po metų Nataša vėl norėjo valgyti, miegoti, juoktis ir džiaugtis sūnaus pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės sugrįždavo, kai jis ateidavo pasiimti Aleksiuko savaitgaliui. Ji netrukdė, juk nereikia padaryti vaiko nelaimingu. Norėjosi paklausti – kuo ji nusikalto, nors ir suvokė, kad viskas tik dėl vyro užsiplieskusios aistros kitai. Prisiminė filmo žodžius: „Meilė – iki pirmo posūkio, o tada prasideda gyvenimas.“ Jai meilė ir gyvenimas buvo vienas. O jam? Šiemet ruduo tarsi vasaros tęsinys – šiltas, su žaliuojančiais medžiais, vaikų balsais gatvėse, spalvotomis astrų ir chrizantemų darželiuose. Tą dieną Nataša pamatė Michaelo žvilgsnį – jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, gal tik saulė švietė ryškiau, muzika skambėjo garsiau, o gal likimas pagaliau suvedė du vienišus. – Mergina, gal padėsiu? Nejau galima tiek sunkiai nešti? – Įpratau. – Blogai, kai tokia gražuolė ir pripranta tampyti svorius. – O jūs visoms padedate? Budite prie parduotuvės? – O taip, prabudėjau, išžiūrėjau – pagaliau atradau gražuolę! Negalėjai nesijuokti – juokėsi abu, iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką, o šypsenėlės šokinėjo jo akyse. – Nataša. – „Nataša, Nataša, svetima žmona“, girdėjot tokią dainą? – Ne. Bet aš ne žmona. – Na, rimtai? Tai sėkmė! Sutikau svajonių moterį, o ji laisva. Visi aplink išprotėję ar akli? – Humoro jum nestinga. O su rimtumu kaip? – Viskas tvarkoje. Nataša, gal šiandien į kiną, pasikalbėkim? – Negaliu, reikia pasiimti sūnų. – Netikiu – turite sūnų?! Juk dvidešimt – kokia dar pratęsimas? – Man 35. – Man irgi. Tikrai sutapimas. Bet galvojau, jūs labai jauna. – O dabar? – Dabar… mąstau. Visi svajoja, kad turėtų sūnų. O jūs lengvai sakote, kad esate viena, o kur tėvas? – Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti. – Supratau. Neversiu. Gal savaitgalį į filmą, su sūnumi į vaikų seansą? – Savaitgaliais sūnus su tėčiu būna. – Nataša, nenoriu jūsų apsunkinti. Jei turėsit laisvą valandėlę, paskambinkit. Štai vizitinė – rašoma, kad esu vaikų hematologas. – Rimtesnės darbo nebūna. – Ir nėra kada gražuolių ieškoti. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu, – nuoširdžiai tarė Nataša. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo! Tikrai – jų dovana. Minkšti saulės spinduliai, lapų spalvų paletė, šilti, jaukūs pasivaikščiojimai parke. Jų švelnumas perplėšė praeities skausmą ir sukūrė naują, rudenišką šokį. Jie švelniai artėjo vienas prie kito, Nataša jautė, kaip traukia ją prie šio vyro, ir po pusantro mėnesio pati pakvietė „išgerti arbatos“. – Nataša, tu nepyksi? Neateisiu pas tave. Man svarbu kas vyksta dabar, pasirūpinsiu pats. Pasitiki? Artimiausią savaitgalį jie išvyko į parką–rezervatą, kur Mykolas išnuomojo namelį, primenantį mažą pilaitę. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik mylimą vyro žvilgsnį ir skendo jo glėbyje. Ji nežinojo, kad tai – intymiausias vyrų ir moterų dalykas – gali būti taip saldu. – Mykolai, kur aš, kas su manimi. Man atrodo, aš mirštu. Taip myliu tave. Kaip gyvenau be tavęs? Man taip gera su tavimi! – Tu nuostabi! Koks esu laimingas! Po poros mėnesių vis sunkiau skirtis. – Nataša, tekėk už manęs! – Mykolai, mano skyrybos tik mėnesio pabaigoje. – Ir tuoj pat už mane. Kad niekas neatimtų mano mergaitės. – Mergaitė pati už save sprendžia, ne kiekvienam sutiktam. Ji turi mylimą žmogų. Tik be iškilmių, tiesiog susirašom ir išveži mane į pilaitę, kur iškart ir amžinai tapau tavo žmona. – Gerai, brangioji, viskas, kaip nori tu. Romas ir Galina buvo vieninteliai liudininkai jų santuokoje. Mama ir sesė atsiuntė sveikinimo telegramą. Jie persikraustė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, kuriame drauge remontavo ir kūrė jaukų lizdą. Mykolas ypač rūpinosi Aleksiuko kambariu. Su sūnumi jie buvo jau susipažinę, bet Aleksiukas, kuriam mamytė ir tėvelis buvo vienas obuolio puselės, nenoriai bendravo su Mykolu. – Nataša, nevark: reikia ištirti Aleksiuko kraują. Jis labai išbąlęs. – Mykolai, jis tiesiog sunkiai įveikia, kad tėvai išsiskyrė. Skaityta, kad vaikui skyrybos baisiau nei vieno tėvo mirtis. – Tu teisi, protinga mano moterimi. Pats pergyvenau tėvų skyrybas kaip pasaulio katastrofą. Bet kraują patikrinsim, gerai, bičiuli? Tą dieną Mykolas grįžo namo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kas nutiko. – Nataša, tik nesijaudink. Kraujyje pasikeitė rodikliai. Intuicija neapgavo. Deja. Rytoj paimu jį. Tai buvo nesąžininga. Lyg už laimę reikia brangiai mokėti. Leukemija. Koks baisus žodis! Prasidėjo kitoks gyvenimas. Nataša paėmė neapmokamų atostogų, nes negalėjo net įsivaizduoti, kad sūnus išgyventų be jos tuos nesibaigiančius tyrimus, lašines, dūrius. Ji laikė vaiką už rankos ir kartojo: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Tu mano patikimiausias draugas! Mes niekad nesiskyrėm ir būsime kartu visada.“ Kai nebeturėjo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą miegoti, pats likdavo su Aleksiuku. Miegas sunkiai sekėsi, dažnai tik gulėjo į lubas žiūrėdama. Paskambino buvęs vyras, reikalavo išsirašyti iš nedabaigto namo. – Sūnui pats dėmesio skirsiu. Jis pas mane į namus eis. – Geriau apsilankyk. – Negaliu. Išvykstu. Išklausęs, Mykolas apkabino: – Nataša, mes viską užsidirbsim. Nepasiduok praeičiai. – Skaudu… Gerai uždirbau. Viską į namą investavau. Dabar reikia galvoti apie išraša… – Negalvok. Visą mintį skirk Aleksiukui. Aš susitvarkysiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas žino. Jis neatims jūsų. – Mykolai, kaip analizai? – Darom viską. Kol kas blogai. Nataša tyliai verkė. Svarbu, kad sūnus nesuprastų, kad blogai. – Dėde Mykolai, kas man kraujyje ne taip? – Supranti, kraujyje yra balti ir raudoni laiveliai. Tavo laiveliai kariauja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – O kas toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežk mane kur nors. Pavargau. – Nataša, ir aš norėjau siūlyti: vežkim Aleksiuką į mūsų pilaitę. Dabar puikus oras. Pasivaikščiosim miške. Tegul pailsi. Pavasaris papuošė jų kampelį žiedų krūmais ir medžiais. Trise vaikštinėjo po mišką, džiaugėsi kiekvienu žiedeliu. Bet būdavo momentų, kai sūnus susikaupdavo ir sustingdavo. – Kas tau, sūneli, blogai? – Mama, netrukdyk. Žaidžiu jūrų mūšį. Trumpos atostogos baigėsi greitai. Sūnus atsigavo, veidas nuraudo. – Mama, kur tėtis? – Komandiruotėje, sūneli. – Ir vėl? Na, gerai. Grįžę į kliniką, vėl paėmė kraujo tyrimus. Laboratorijos vedėja atėjo pati. – Mykolai Leonai, kur sūnų išvežėt? – Čia netoli, į rezervatą. O kas kraujyje? – Viskas gerai. Remisija, geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą nesulaikydamas džiaugsmo. – Aleksiuk, ką darei? Tau geriau. Neverk, Nataša. Jis sveiksta. Ką darei, sūnau? – Tėte, atsiminėte, ką pasakojai apie laivelius? Kiekvieną jūrų mūšį laimėdavau raudonais.

Gabija negalėjo patikėti tuo, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras artimiausias, vienintelis žmogus, kurį

Uncategorized

020

Nepavyko Pamilti: Merginos, prisipažinkite, kuri iš jūsų yra Lilija? – mergina žvelgė į mus su drauge žaismingai ir smalsiai. – Aš Lilija. O kas? – nejučia atsakiau. – Štai laiškas, Lilija. Nuo Vaidoto, – nepažįstama ištraukė susiglamžytą voką iš chalato kišenės ir padavė man. – Nuo Vaidoto? O kur jis pats? – nustebau. – Jį perkėlė į suaugusiųjų globos namus. Laukė jis tavęs, Lilija, kaip išganymo. Akys laukdamos išvargo. Laišką davė man patikrinti klaidas, kad neapsikvailintų prieš tave. Man jau laikas, netrukus pietūs. Dirbu čia auklėtoja, – mergina pažvelgė į mane priekaištingai, atsiduso ir nubėgo. …Kartą su drauge vaikštinėdamos netyčia užklydome į nežinomą įstaigos kiemą. Buvo šešiolika, vasaros atostogos džiugino, norėjosi nuotykių. Aš ir draugė Svetlana atsisėdome ant patogios suoliuko. Šnekamės, juokiamės. Nepastebėjome, kaip priėjo du vaikinukai. – Sveikos, merginos! Ilgai čia sėdite? Gal susipažinkime? – vienas ištiesė ranką, – Vaidotas. – Aš atsakiau: – Lilija. O čia mano draugė Svetlana. O kaip vadinti tylųjį draugą? – Leonardas, – tyliai tarstelėjo antrasis berniukas. Vaikinai pasirodė kažkokie nešiuolaikiški ir labai teisingi. Vaidotas griežtai paklausė: – Merginos, kam tokios trumpos sijonai? O Svetlanos iškirptė labai atvira. – Hmm… Vaikinai, nežiūrėkit kur nereikia. Dar akis išsiskirs į skirtingas puses, – juokėmės su Svetlana. – Sunku nežiūrėti. Mes juk vyrai. Gal jūs ir rūkot? – toliau smalsavo Vaidotas. – Žinoma, rūkom. Tik ne įtraukiant, – juokavome su drauge. Ir tik tada pastebėjome, kad vaikams kažkas negerai su kojomis. Vaidotas vaikščiojo sunkiai, Leonardas smarkiai šlubavo. – Gydotės čia? – pasiteiravau. – Taip. Motociklu patekau į avariją, Leonardas nesėkmingai šoko nuo uolos į vandenį, – iškalbingai paaiškino Vaidotas. Netrukus mus išrašys. Aš ir Svetlana patikėjome „legendomis“. Tuomet nežinojome, jog abu – vaikystės invalidai, pasmerkti ilgam gyvenimui globos įstaigoje. Mes jiems buvome laisvės gurkšnis. Jie gyveno ir mokėsi uždarame internate. Kiekvienas tokių likimų vaikinas turėjo savo išgalvotą istoriją apie tariamą avariją ar nesėkmę… Vaidotas ir Leonardas pasirodė įdomūs, išsilavinę, ne pagal amžių protingi. Pradėjome su Svetlana lankytis pas juos kas savaitę. Pirmiausia, užjautėme juos, norėjosi pralinksminti, antra – iš jų buvo ko pasimokyti. Mūsų trumpi susitikimai tapo įpročiu. Vaidotas man dovanojo gėlių iš artimiausios gėlynės, Leonardas vis atnešdavo origamį, kukliai įteikdavo Svetlanai. Vėliau keturiese sėdėdavome ant to paties suoliuko: Vaidotas šalia manęs, Leonardas nusisukęs dėmesį skirdavo tik Svetlanai. Draugė drovėdavosi, raudonuodavo, bet matėsi – malonu jai būti šalia drovaus Leonardo. Kalbėdavomės apie viską ir nieką. …Praėjo švelni ir šilta vasara. Atėjo lietinga rudens pradžia, baigėsi atostogos. Prasidėjo abiturientų klasė. Ir visai pamiršome apie Vaidotą ir Leonardą. …Nuskambėjo egzaminai, paskutinis skambutis, išleistuvės. Vasaros vėl laukėme su viltimis. Vėl atsidūrėme internato teritorijoje – norėjome aplankyti pažįstamus. Įsitaisėme ant pažįstamo suoliuko, laukėme, kad tyliai prieis Vaidotas su Leonardu – Vaidotas su šviežiomis gėlėmis, Leonardas su nauju origamį. Deja, veltui laukėme dvi valandas. Staiga pro duris išėjo mergina ir tiesiai pas mus – ji ir įteikė laišką nuo Vaidoto. Tą pat atsiplėšiau voką: „Mylima Lilija! Tu mano nuostabiausias žiedas! Mano nepasiekiama žvaigždė! Matyt, nesupratai, kad pamilau tave iš pirmo žvilgsnio. Mūsų susitikimai man buvo gyvybė. Pusę metų veltui dairiausi pro langą, laukdamas tavęs. Pamiršai mane. Kaip gaila! Mūsų keliai išsiskyrė. Bet dėkoju, kad pažinau tikrą meilę. Atsimenu tavo švelnų balsą, žavų juoką, švelnias rankas. Man blogai be tavęs, Lilijėl! Pamatyčiau tave nors dar kartą! Noriu įkvėpti – nėra kuo… Man ir Leonardui jau aštuoniolika. Pavasarį mus perkels į kitą internatą. Vargu, ar dar susitiksime. Širdis sudraskyta! Tikiuosi, kad sugebėsiu išgyventi tave ir pasveiksiu. Sudie, mano nepakartojama!“ Parašas – „amžinai tavo Vaidotas“. Laiške gulėjo džiovintas žiedas. Apėmė baisus gėdos jausmas – širdį suspaudė, kad nieko negali pakeisti. Mintyse praskriejo frazė – „mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome.“ Net nenumaniau, kokios aistros virė Vaidoto širdyje. Bet nebūčiau galėjusi jam atsakyti tuo pačiu – nepajutau jam kilnių jausmų. Draugiškas bendravimas, smalsumas – ir tiek. Taip, šiek tiek meiliai flirtavau, erzindavau Vaidotą, degindavau jo susižavėjimo liepsnelę. Bet nesuvokiau, kad lengvas flirtas taps meilės gaisru jam. …Nuo to laiko praėjo daug metų. Laiškas nuo Vaidoto pagelto, žiedas subyrėjo į dulkes. Tačiau atsimenu nekaltus susitikimus, nuotaikingus pokalbius, negalintį suvaldyti juoką iš Vaidoto juokų. Šios istorijos tęsinys – draugė Svetlana susižavėjo Leonardo nelengvu likimu. Juk jį tėvai paliko dėl jo „išskirtinumo“. Leonardui nuo gimimo viena koja buvo daug trumpesnė. Svetlana baigė pedagogikos institutą, dirba invalidų vaikų internate. Leonardas – mėgstamas Svetlanos vyras. Turi du suaugusius sūnus. Apie Vaidotą, pasak Leonardo, gyvenimas buvo vienišas. Kai Vaidotui sukako keturiasdešimt, mama atvyko į internatą, pamačiusi sūnų, pravirko, pajuto užgesusią meilę, išsivežė į kaimą. Toliau keliai pradingo…

NEGALĖJAU ĮSIMYLĖTI Merginos, prisipažinkite, kuri iš jūsų yra Rūta? pagyvenusi auklėtoja smalsiai, su

Uncategorized

035

Labai noriu namo, sūnau Petraitis išėjo į balkoną, užsirūkė papirosą ir prisėdo ant žemos taburetės. Gerklėje susiformavo kartus gumuliukas, bandė save suvaldyti, bet rankos išdavikiškai sudrebėjo. Negi jis kada nors galėjo pagalvoti, kad ateis tokia diena, kai jam nebeliks vietos savo pačio bute… — Tėti! Nepyk ir neįsižeisk! — į balkoną įbėgo Larisa, vyriausia Viktoro Petraičio dukra. — Aš juk daug neprašau… Palik mums savo kambarį ir viskas! Jei manęs negaila, pagalvok bent jau apie savo anūkus. Jiems tuoj į mokyklą, o dabar turi gyventi kartu su mumis viename kambaryje… — Laura, aš tikrai nenoriu gyventi senelių namuose, — ramiai atsakė senolis. — Jei jums su vaikais per ankšta mano bute, galite persikelti pas Michailo mamą. Ji viena gyvena trijų kambarių bute. Turėsite atskirus kambarius ir jūs, ir vaikai. — Tu juk žinai, kad niekaip nesugyvensiu su ja po vienu stogu! — riktelėjo dukra ir stipriai trinktelėjo balkono durimis. Petraitis paglostė seną šunį, kuris jam ir žmonai ištikimai tarnavo daugelį metų, prisiminė savo Nadą ir pravirko. Jis nuolat apsiverkdavo prisiminęs žmoną – ji mirė prieš penkerius metus, palikusi jį vieną. Vyras pasijuto visišku našlaičiu po jos išėjimo. Visą gyvenimą jie ėjo drauge – negi galėjo įsivaizduoti, kad turės patirti vienišą senatvę turėdamas ir dukrą, ir anūkus. Larisą su žmona augino su meile ir gerumu, stengėsi perteikti dukrai pačias geriausias savybes. Bet, matyt, vis dėlto kažką praleido… Dukra užaugo žiauri ir savimyla. Barsas tyliai sudejavo ir atsigulė prie šeimininko kojų. Šuo jautė jo sielvartą ir kentėjo kartu. — Seneli, tu mus visai nemyli? — į kambarį įėjo aštuonmetis anūkas. — Kas tau tokią kvailystę pasakė? — nustebo senolis. — Kodėl nenori išvažiuoti nuo mūsų? Gaila palikti man ir Kostui kambarį? Kodėl toks šykštus? — berniukas žiūrėjo į senelį su panieka ir pykčiu. Viktoras bandė kažką paaiškinti, bet suprato, kad vaikas kartoja dukros žodžius. Matyt, Larisa jau spėjo paveikti sūnų. — Gerai. Išvažiuosiu, — be gyvybės balse atsakė senolis. — Atiduosiu jums kambarį. Jis jau nebegalėjo būti tokioje aplinkoje. Jautė, kad šitame name jo visi nekenčia — nuo žento, su kuriuo jau seniai nesišneka, iki anūko, kuriam buvo įdiegta, kad senelis atėmė jo kambarį. — Tėtuk, tikrai sutikai? — džiugiai įbėgo Larisa. — Tikrai, — tyliai ištarė senolis. — Pažadėk, kad neversi Barso kentėti. Jaučiuosi išdavikas… — Liaukis! Mes juo rūpinsimės, vedžiosim lauke kiek tik norėsis. O savaitgaliais ateisime tavęs aplankyti, su Barsu, — pažadėjo dukra. — Išrinkau tau geriausią pensioną, pamatysi, tau ten patiks. Po dviejų dienų Petraitis išvyko į senelių namus. Kaip paaiškėjo, dukra jau buvo viską sutarusi ir laukė, kada tėvas galiausiai pasiduos. Atėjęs į tvankią kambarį, persismelkusią drėgme ir blusomis, senolis pasigailėjo savo sprendimo. Larisa apgavo, žadėdama patogias sąlygas. Ten buvo ne privatus pensionas, o paprasti senelių namai, kur gyveno vargšai, pamiršti žmonės. Susidėjęs daiktus, nuėjo žemyn. Atsisėdęs ant suoliuko, vos nesusigraudino. Žiūrėdamas į bejėgius senukus įsivaizdavo, kokia liūdna ateitis jo laukia. — Naujas? — paklausė maloni vyresnio amžiaus moteris, prisėdusi greta. — Taip…, — sunkiai atsiduso senolis. — Nesijaudinkite… Man irgi pradžioje buvo baisu, verkiau, bet paskui susitaikiau. Aš Valentina. — Viktoras, — prisistatė vyras. — Jus irgi čia atvežė vaikai? — Ne, sūnėnas. Dievas vaikų nedavė, visą butą palikau sūnėnui, bet paskubėjau… Jis pasiėmė butą, o mane čia atvežė. Gerai bent, kad ne į gatvę… Jie kalbėjosi iki vėlyvo vakaro, prisiminė jaunystės metus, savo antrąsias puses. Kitą rytą vėl kartu išėjo pasivaikščioti. Ši moteris įnešė bent kažkiek džiaugsmo į Petraičio gyvenimą. Senolis negalėjo būti tame kambaryje, laiką leido lauke. Valgykloje maistas buvo prastas – valgė tik tiek, kad palaikytų jėgas. Petraitis laukė dukros. Tikėjosi, kad Larisa persigalvos, pasiilgs ir parsiveš namo. Bet laikas ėjo, o dukra nesilankė. Vieną dieną senolis nusprendė paskambinti namo, pasiteirauti, kaip Barsas, bet niekas neatsiliepė. Kartą prie įėjimo Petraitis sutiko kaimyną Stasį. Stasys irgi pamatė senolį, nustebo ir pasileido prie jo. — Tai jūs čia! — nustebo vyras. — O kodėl jūsų dukra meluoja, kad išvykote į kaimą? Iškart pajutau, kad kažkas negerai. Žinojau, kad niekada nepaliktumėte Barso gatvėje. — Apie ką? — nesuprato Viktoras Petraitis. — Kas atsitiko su mano šunimi? — Nesijaudinkite, jo atidavėm į prieglaudą. Aš pats nežinau, kas įvyko. Mačiau, Barsas sėdi visą laiką prie jūsų laiptinės, o jūsų niekur. Sutikau Larisą, paklausiau, ar viskas gerai. Ji sakė, kad išvykote į kaimą, o ji parduoda butą ir kraustosi pas vyrą. Dėl šuns aiškino, kad jis jau senas ir jūs nebenorite su juo vargti. Kas čia vyksta, Petraitis? — paklausė Stasys, kai pamatė, kaip išbalo senolis. Petraitis papasakojo viską. Kad būtų atidavęs viską, jeigu būtų galima atsukti laiką atgal ir nepadaryti lemtingos klaidos. Ne tik dukra atėmė iš jo orią būtį, bet ir Barsą išvarė į gatvę. — Labai noriu namo, sūnau, — sušnibždėjo senukas. — Aš čia kaip tik panašiu reikalu — juk esu teisininkas, dažnai ginu senelių teises. Dabar tvarkau vieno senuko bylą, kaimynai atėmė namą. Jūs nesijaudinkite. Jūs juk nespėjote išsiregistruoti? — paklausė vyras. — Ne. Nebent ji pati mane išregistravo. Nebežinau, ką tikėtis iš savo dukros… — Ruoškitės, lauksiu mašinoje, — pasakė Stasys. — Negalima taip! Kokia ji dukra po tokių dalykų… Petraitis greitai susikrovė daiktus ir nusileido žemyn. Prie durų sutiko Valentiną. — Valyte, išvažiuoju. Kaimyną sutikau, sako, kad dukra išvarė Barsą ir parduoda butą. Štai tokie reikalai, — ištarė vyras. — Kaip gi taip? — sutriko moteris. — O aš? — Nesirūpink, baigsiu viską tvarkyti ir grįšiu pasiimti tavęs, — pažadėjo Petraitis. — Sakyk tokius žodžius… Kam aš reikalinga? — liūdnai tarė moteris. — Atsiprašau, manęs laukia. Neliūdėk, tikrai ištesėsiu pažadą. Viktorui Petraičiui nepavyko sugrįžti namo. Butas buvo užrakintas, o raktų neturėjo. Stasys jį paėmė gyventi pas save. Greitai paaiškėjo, kad Larisa pati jau nebegyvena bute — prieš kelias dienas persikėlė pas anytą, o butą išnuomojo. Dėka Stasio senoliui pavyko apginti teisę į savo namus. — Ačiū tau, — padėkojo senolis. — Bet nežinau, kaip toliau gyventi. Ji juk nesustos, kol visiškai mane išvys… — Yra tik vienas sprendimas, — atsakė Stasys. — Galime parduoti butą, atiduoti Larisai jos dalį, o už likusius pinigus nupirkti tau būstą. Greičiausiai galėtų būti namelis kaime. — Puiku! — apsidžiaugė vyras. — Tobulas variantas. Po trijų mėnesių Viktoras Petraitis persikėlė į naujus namus. Stasys jam viskuo padėjo, ir dabar pasiūlė juos pervežti su Barsu. — Tik dar užsukime į vieną vietą, — paprašė Petraitis. Senolis iš tolo pamatė Valentiną. Ji sėdėjo ant jų suoliuko ir liūdnai žiūrėjo į tolį. — Vale! — pašaukė moterį. — Mes su Barsu tavęs atvažiavome. Dabar turime namelį kaime. Grynas oras, žvejyba, uogos, grybai, viskas šalia. Važiuojam? — nusišypsojo Petraitis. — O kaip gi aš važiuosiu? — sutriko moteris. — Tiesiog atsistok nuo suoliuko ir eik su mumis, — nusijuokė vyras. — Pasiryžk! Čia mums nėra ką veikti. — Gerai! Palauk dešimt minučių? — nusišypsojo Valentina, negalėdama sulaikyti ašarų. — Žinoma, palauksiu! — šypsodamasis atsakė vyras. Nepaisydami aplinkinių piktavališkumo, šie du žmonės sugebėjo apginti savo laimės teisę. Abu suprato, kad pasaulyje yra daugybė gerų žmonių, o blogų — daug mažiau. Viktoras ir Valentina patys įsitikino. Senoliai sugebėjo kovoti dėl savęs ir pagaliau surado ramybę ir laimę gyvenime…

Oi, žinai, tiesiog noriu namo, sūnau… Toksai Vytautas Jankauskas išėjo į balkoną, užsirūkė senovišką

Uncategorized

068

Anūkė: Meilė ir paslaptys šeimos rate

Viltė nuo pat gimimo nebūna mylima savo motinos Jurgitos. Ji ją laiko tik kaip daiktą bute kas yra, tas

Uncategorized

0703

Uošvė pakvietė „tik dviem valandoms“ padėti ruoštis jubiliejui ir tikėjosi, kad būsiu paklusni – kaip „šeimos narys“, o ne žmogus su savo gyvenimu

Anykščių naktį mane, lyg per rūką, pasiekė kvietimas iš anytos ateik čia tik porai valandų, padėsi su

Uncategorized

0272

Tu be šeimos, palik namą sesei, jai dabar sunkiau – pareiškė mama. Tau lengviau, o sesuo augina gausią šeimą, turi suprasti. – Kodėl tokia paniurusi? Sesuo prisėdo šalia manęs ant sofos su stikline sulčių rankoje. Prie stalo šurmuliavo vaikai, jos vyras linksmai pasakojo kažką uošvei, mojuodamas šakute su torto gabaliuku. – Viskas gerai, – nusukau žvilgsnį. – Tiesiog pavargau. Darbe buvo košmariška diena. Ji nusišypsojo ir perbraukė plaukų sruogą. – Jau kelias dienas noriu pasikalbėti su tavimi. Apie tėčio namą. – Klausau tavęs. Ji palinko arčiau ir nuleido balsą. – Pagalvojome… Kam jums su vyru tas namas? Jūs dviese, turite butą. O mes trise su vaikais ankštame nuomojamame dviejų kambarių bute. Jei keltumėmės ten – grynas oras, kiemas, vietos užtektų visiems. Tylėjau, žiūrėdama į dukterėčią, kuri pūtė žvakes ant torto. Metai šešti. Vyriausia iš trijų. – Jums tas namas iš tiesų nereikalingas, – tęsė ji. – Vien išlaidos. Stogas leidžia, tvora pasvirusi, remontas nesibaigiantis. „Ir iš ko jį darysit?“ – šmėstelėjo mintis, bet nutylėjau. – Mama irgi mano, kad tai protinga, – pridūrė ji. – Mes neprašom dovanos, tiesiog atsisakyk savo dalies. Paskui susitarsim. Linktelėjau, nors viduje kažkas suspaudė širdį. Pakeliui namo vyras vairavo tyliai. – Kas nutiko? – Nori, kad atsisakyčiau savo dalies name. – Tai reiškia atiduoti? – Taip. Sako, kad jiems labiau reikia. O mums visko užtenka. – Visko? – karčiai šyptelėjo. – Mūsų butuko su paskola? Kitą dieną paskambino mama. – Pagalvojai? – Nėra ką galvoti. Namas per pusę mano. – Nuolat apie teises kalbi, – atsiliepė ji. – O apie šeimą? Jie turi tris vaikus. O tu viena. – Mūsų butas su paskola. Dešimt metų dar mokėsime. – O jie net to neturi. – Aš paskutinius mėnesius rūpinausi tėčiu. Vedžiau į ligonines. Pirkau vaistus. Sesuo atėjo du kartus. – Tu vyresnė. Turi suprasti. Tu laisva. Laisva. Žodis įsmeigė kaip adatėlė. Vakare sėdėjau virtuvėje su puodeliu arbatos. – Ji irgi spaudžia? – paklausė vyras. – Taip. Kitą dieną susitikau su drauge. – Kada paskutinį kartą sesuo tau padėjo? – klausė ji. Neradusi atsakymo, nutylėjau. – Jie žino, kiek pinigų išleidot dirbtiniam apvaisinimui? – Ne. – Beveik milijonas. Ir nė vieno nėštumo. Ir vis tiek mano, kad tau lengva. Nusprendžiau nuvažiuoti į namą. Važiavau viena. Apleistas kiemas. Gergždanti durys. Dulkės ir prisiminimų kvapas. Radau sąsiuvinį su jo rašysena – remonto išlaidos. Jis planavo. Nespėjo. Obelis, kurią sodinom kartu, kai buvau vaikas. Tas namas buvo ne tik turtas – tai buvo atmintis. Kai mama atėjo ir tarė: – Tu be šeimos, tau lengviau… Neprarijau. – Trys dirbtinio apvaisinimo bandymai. Trys. Ir pirmą kartą pasakiau: – Namas mano. Ir jo neatiduosiu. Įsivyravo tyla. Bet ji nebuvo tuščia. Ji išlaisvino. Pavasaris atėjo anksti. Kaimynė pasakė: – Jis laukė tik tavęs. Sėdėjau verandoje, su arbata, su jo megztiniu ant pečių, su obelimi prieš akis. Tai buvo mano namai. Ne dėl to, kad nusileidau. O dėl to, kad turėjau teisę.

Tu be šeimos, palik namą seseriai, jai dabar daug sunkiau, pasakė mano mama. Tau lengviau, o sesuo turi

Uncategorized

020

Paprašiau, kad šventoji mama išeitų iš namų

Prašė, iš namų šventinė Lina, ar tai tikrai turiu taip daryti? Visos mergaitės bando iš mūsų miestelio

Uncategorized

055

„Atleisk man, sūnau, šiandien nebus vakarienės,” – sušuko mama… Milijonierius išgirdo „Mama… man labai alkana.” Eglė suspaudė lūpas, kad jos neimtų drebėti. Martynas buvo vos ketverių, bet jo pilvelis jau kalbėjo kalba, kurios joks vaikas neturėtų mokėti: tas tuštumos jausmas, kurio nepalengvina jokie pažadai. Ji glostė sūnaus plaukus viena ranka, o kita laikė lengvą, vos pastebimą maišelį su per dieną surinktomis tuščiomis plastikinėmis buteliais. „Netrukus ką nors suvalgysime, mielasis,” nuramino ji. Bet melas draskė gerklę. Per pastarąją savaitę ji jau buvo melavusi per dažnai. Ne iš įpročio, bet iš išlikimo. Nes pasakyti vaikui tiesą – lyg numesti jį žemėn be čiužinio. Supermarketas spindėjo Kalėdų švieselėmis. Aukso girliandos, linksma muzika, žmonės stumdėsi pilnais vežimėliais. Kvepėjo ką tik iškepta duona, cinamonu – Eglei tai buvo prabangos kvapas. Vilnius tą prieššventinę naktį atrodė šventiškai… bet ji ėjo su nudėvėta avalyne, bandydama, kad Martynas nepastebėtų jos baimės. Martynas sustojo prie saldžių bandelių krūvos, suvyniotų į blizgią popierių. „Gal šiemet ir mums nupirksi kaip tada su močiute?” Praėjusiais metais. Eglė pajuto dūrį krūtinėje. Praėjusiais metais mama dar buvo gyva. Tuomet ji turėjo pastovų darbą tvarkydama butus – neturėjo ko prarasti, bet bent jau buvo stalas ir stogas, kuris nesiglaudė lyg langas automobilyje, kuriame jie jau dvi savaites miegojo. „Ne, mažyli… ne šiemet.” „Kodėl?” Nes gyvenimas gali subyrėti be įspėjimo. Nes vaiko karštligė svarbesnė už bet kokį tvarkymosi grafiką. Nes darbdavys gali atleisti už vieną praleistą dieną, net jei tą dieną tavo vaikas dega karštyje Vilniaus ligoninėje. Nes nuoma nelaukia, maistas nelaukia ir nekantrauja skausmas. Eglė nurijo ašaras ir privertė save šypsotis. „Šiandien padarysime ką nors kita. Padėsi man priduoti butelius.” Jie ėjo koridoriais, kur viskas sakė „taip“, bet tuo pačiu – „tau ne.“ Sultys, sausainiai, šokoladas, žaislai. Martynas žiūrėjo į viską didelėmis akimis. „Gal šiandien išgersiu sultis?” „Ne, mylimasis.” „O sausainių? Su šokoladu…” „Ne.” „O paprastų…?” Eglė atsakė atšiauriau nei norėjo ir išvydo, kaip Martyno veidas apniuko, tarsi nedidelė žiburėlis užgestų. Širdis vėl įtrūko. Kiek kartų ji gali sudužti, kol visai išnyks? Prie taromato Eglė sukrovė butelius. Garsai, lėtai augantys skaičiai. Dešimt butelių. Dešimt mažų galimybių. Automatas išspjovė kupiūrą. Vienas euras dvidešimt centų. Ji pažiūrėjo į ją lyg į pašaipą. Vienas eur. Kūčių vakarą. Martynas stipriai sugriebė mamos ranką, kupinas vilties, kuri skaudino. „Dabar galime pirkti maisto, tiesa? Labai noriu valgyti.” Eglei vidus subyrėjo. Iki tol ji laikėsi už pasaulio kiek galėjo, tačiau sūnaus žvilgsnis, toks pasitikintis, ją visiškai palaužė. Nebegalėjo meluoti. Ne šiąnakt. Ji nusivedė sūnų prie vaisių ir daržovių skyriaus. Raudoni obuoliai blizgėjo, apelsinai tobulai apvalūs, pomidorai – tarsi brangakmeniai. Šioje kitų žmonių gausoje Eglė atsiklaupė ir paėmė Martyno rankas. „Martynai… Mama turi tau pasakyti labai sunkią tiesą.” „Kas nutiko, mama? Kodėl verki?” Eglė net nesuvokė, kad verkia. Ašaros plūdo pačios, lyg kūnas būtų žinojęs anksčiau už protą, jog nebegali toliau taip gyventi. „Sūnau… atleisk man. Šiemet… nebus vakarienės.” Martynas susiraukė, nesuprato. „Tai neisim valgyti?” „Neturime pinigų, mylimasis. Neturime namų. Miegame mašinoje… Mama prarado darbą.” Martynas žiūrėjo į mus supančius maisto kalnus, lyg pasaulis būtų jį apgavęs. „Bet čia pilna maisto.” „Taip, bet jis ne mums.” Tada Martynas pravirko. Ne garsiai, o taip tyliai kaip deginantis skausmas. Maži pečiai drebėjo. Eglė jį beviltiškai apkabino, tarsi stipriau prispaudusi galėtų padaryti stebuklą. „Atleisk… atleisk, kad negaliu tau duoti daugiau.” „Atsiprašau, ponia.“ Eglė pakėlė galvą. Apsauginis žvelgė nejaukiai, lyg skurdas būtų dėmė ant grindų. „Jei nieko neketinate pirkti, turite išeiti. Trukdote kitiems pirkėjams.” Eglė greitai nusivalė ašaras, gėdindamasi. „Jau išeiname…” „Dabar, ponia, prašau… aš jau sakiau…“ Už nugaros pasigirdo ramus, tvirtas balsas. „Jie su manimi.“ Eglė atsisuko ir pamatė vyriškį, apsirengusį tamsiu kostiumu, žili smilkiniai, tuščias vežimėlis – pagarbi, įtakinga išvaizda. Jis pažvelgė į apsauginį be pakeltos balso, bet autoritetas tarsi sustingdė viską. „Čia mano šeima. Atėjau jų ieškoti, kad galėtume kartu apsipirkti.“ Apsauginis dvejojo, žiūrėjo į nudėvėtą Eglės aprangą, į liūdną berniuką, į nepriekaištingai apsirengusį vyrą… galiausiai nurijo abejones. „Gerai, pone. Atsiprašau.“ Išėjus apsauginiui, Eglė stovėjo sustingusi, nežinodama, ar dėkoti, ar bėgti. „Nežinau, kas jūs,“ bandė sakyti, „mes nieko ne…” „Taip, jūs tikrai…” Jo žodžiai nebuvo griežti, o tik nuoširdūs. Pažvelgė tiesiai į akis. „Išklausiau jus. Niekas neturi būti alkanas per Kūčias. Ypač vaikai.“ Priklaupė Martyno lygyje, šiltai nusišypsojo. „Sveikas. Mano vardas – Gintaras.“ Martynas pasislėpė už mamos kojos, bet pažvelgė krašteliu. „O tu kaip vadinies?“ Tyla. Gintaras nespaudė. Tik paklausė: „Pasakyk man… jeigu galėtum vakarienei šiąnakt valgyti bet ką, ką norėtum?“ Martynas žvelgė į mamą, ieškojo leidimo. Jo akyse nebuvo pašaipos, netikros gailesčio, tik paprasta – žmogiškumas. „Gali atsakyti, mano brangusis,” sumurmėjo ji. „Keptų maltinukų… su bulvių koše,” vos girdimai tarė Martynas. Gintaras linktelėjo lyg gautų svarbiausią pasaulyje užsakymą. „Puiku. Ir man tai mėgstamiausia vakarienė. Eime padėti man.“ Jis ėmė stumti vežimėlį. Eglė sekė paskui, širdis daužėsi krūtinėje – laukė, kad tuoj išgirs sąlygą, bus pažeminta. Tačiau taip nebuvo. Gintaras pripildė vežimėlį mėsa, bulvėmis, džiūvėsiais, salotom, sultimis, vaisiais. Kiekvienąkart, kai Martynas rodė piršteliu, Gintaras dėjo be skaičiavimo, nesivaržė, netikrino kainos. Prie kasos sumokėjo ramiai, tarsi pirktų kavą. Eglė matė sumą – daugiau, nei ji uždirbdavo per dvi savaites, kai dar turėjo darbą. „Mes negalime to priimti,” bandė sakyti, balsas drebėjo. Gintaras susirūpino rimtai. „Tai, ką pasakėte sūnui… niekas neturėtų būti priverstas tokius žodžius tarti. Leiskite padėti.“ Automobilių aikštelėje Eglė pasuko prie senos ‘Renault’ – ji atrodė dar liūdniau šalia juodo ‘Mercedes’. Gintaras suprato viską iš pirmo žvilgsnio: užpakalio sėdynėje netvarka, antklodė, maišas drabužių. „Kur važiuojate po to?“ paklausė. Tyla buvo sunki kaip akmuo. „Niekur,“ pagaliau prisipažino Eglė. „Miegame čia.“ Gintaras padėjo krepšius, perbraukė per plaukus – sukrėstas realybės. „Mano viešbutis turi restoraną. Jis atviras šįvakar. Ateikite pavakarieniauti drauge. O paskui… pamatysim. Bet bent jau šiąnakt nebegulėsite mašinoje.“ Jis ištiesė vizitinę: „Hotel Imperatorius.“ Eglė laikė popierėlį lyg jis degintų ranką. Kai Gintaras nuėjo, Martynas ją timptelėjo už rankovės. „Einu, mama. Valgysim maltinukus.“ Eglė žiūrėjo į sūnų, automobilį, vizitinę. Neturėjo kitos išeities. Ir žinojo – sutikdama vakarieniauti, ji atvėrė didžiulę duris… galbūt – išgelbės, galbūt – dar labiau sužeis, jei tai buvo iliuzija. Restoranas – kitoks pasaulis: baltos staltiesės, šilta šviesa, tyli muzika, šviežios gėlės. Martynas laikė ranką, motina – jautė, kad visi žiūri, nors niekas neatkreipė dėmesio. „Tai mano svečiai,” pasakė Gintaras padavėjui. „Užsisakykite ką norite.“ Iš pradžių Martynas valgė lėtai – bijojo, kad kas nors atims lėkštę. Vėliau – greičiau, su ta seniai pamiršta alkio baime, kurios per naktį neišgydysi. Eglė žiūrėjo, gerklė gėlė – „skaniausia, ką valgiau gyvenime,” sakė sūnus, jai tai buvo tragedija už kaukės. Gintaras iškart neklausinėjo. Kalbėjo smulkmenas, domėjosi dinozaurais. Martynas ištraukė susidėvėjusį „T-Rex’ą” – žaisliukas buvo nubrozdintas. „Rexas jo vardas,” išdidžiai sakė. „Saugo mane miegant.“ Gintaras pažiūrėjo liūdnokai. „Tiranosaurai stipriausi,” patikino. Po deserto, kai Martynas jau buvo nusitrynęs kakavą nuo lūpų, Gintaras tyliai paklausė: „Egle… kaip užklupo tokia nelaimė?“ Eglė atskleidė – motina mirusi, darbai prarasti, ligoninė, iškraustymas, tėtis išėjo, kai Martynas gimė ir niekada negrįžo. Gintaras klausė rimtai, nieko netraukė, lyg patvirtintų ką jautė. „Man viešbutyje reikia kambarių tvarkytojų,” pasakė pagaliau. „Legalios sutartys, pastovus grafikas, viskas švaru ir tvarkinga. Yra nedideli butai darbuotojams. Kuklūs, bet padorūs.“ Eglė įtarė, nes net viltis gali būti baisi. „Kodėl tai siūlot?“ „Nes man reikia darbuotojų,“ atsakė paprastai – ir tyliai pridūrė: „ir nes jokiam vaikui neturėtų tekti gyventi mašinoje.“ Kitą dieną Eglė grįžo. Administratorė Rūta atliko paprastą pokalbį, nieko ypatingo. Praėjus trims dienoms, Eglė su Martynu įžengė į butą su tikrais langais. Martynas bėgiojo kaip naują planetą atradęs. „Čia mūsų, mama? Tikrai?“ „Taip, mažyli… mūsų.“ Pirmą naktį Martynas miegojo lovoje… bet keliskart prabudo verkdamas – tikrina, ar mama šalia. Eglė rado po pagalve paslėptų sausainių. Sūnus buvo palikęs maisto „jeigu vėl būtų alkana.” Ji suprato – skurdas taip greit nesibaigia, jis pasilieka viduje, kaip foninis triukšmas. Gintaras užsukdavo retkarčiais. Atnešdavo knygų, nuoširdžiai bendraudavo su Martynu, žaisdavo futbolą. Vienąkart, per gimtadienį, atnešė didžiulį tortą dinozauro formos. Martynas sušnibždėjo norą garsiai: „Norėčiau, kad dėdė Gintas liktų amžinai. Kad niekad neišeitų.“ Gintaras priklaupė, akys sudrėko. „Darysiu viską, kad taip būtų.“ Problemų pasėjo paskalų vėjai… ir paskala pasiekė žmogų, kuris neturėjo žinoti. Raimondas, biologinis tėvas, atėjo vieną antradienį į viešbučio fojė – alaus kvapas, dirbtinė šypsena. „Atėjau pamatyti sūnaus. Turiu teisę.“ Eglė nejautė oro. Gintaras stojo it siena. Raimondas grasino, šaukė, pažadėjo teismus. Ir pradėjo: atsiuntė dokumentus dėl teisės matytis, bendros globos. Ten rašyta – „moteris su abejotina reputacija”. Gintaras – tik „darbdavys, kuris trikdo vaiką”. Popieriuje – elegancija, realybėje – nuodai. Pirma kontroliuojama susitikimo valanda buvo siaubas. Martynas neatsisakė Gintaro kojos. Raimondas bandė jį paimti, Martynas suriko. Toji naktis – tik košmarai. Sūnus verkė, sakė, kad paims jį, kad daugiau nematys mamos, kad praras „tėtį Gintarą.” „Ir aš norėčiau būti tavo tėtis,“ prisipažino Gintaras ankstyvą rytą, atsisėdęs ant patalo. „Labiau nei bet kas.“ „Tai kodėl negali būti?“ Nėra lengvo atsakymo. Tik sunkus sprendimas. Advokatas aiškino: susituokus pora galėtų pradėti įvaikinimo procesą. Šeima atrodytų stabili teisme. Eglės baimė buvo didžiulė, bet tiesa – tylesnė, augusi mėnesiais: Gintaras nebuvo su jais iš pareigos. Jis pasiliko nes mylėjo. „Tai nėra melas”, prabilo vieną vakarą, balsas drebėjo. „Pamilau tave stebėdamas, kokia esi mama. Ir jį… nes neįmanoma kitaip.“ Eglė, daugybę metų sau uždraudusi svajoti, ištarė „taip“ – ašaros buvo ne pralaimėjimo, o kažko naujo: palengvėjimo. Vestuvės – paprastos, per civilinę metrikaciją. Liudininkė buvo Rūta. Martynas, su per mažu kostiumu, nešė žiedus rimtai, tarsi saugotų lobį. „Dabar mes tikra šeima!“ – sušuko jis, kai paskelbė sutuoktuosius, visi juokėsi per ašaras. Teismo posėdyje Raimondas vilkėjo kostiumą lyg auka. Gintaras papasakojo apie tą Kūčių vakarą prekybos centre, kai motina atsiprašė kaisdama, kad nėra vakarienės, kad negali užsimerkti ramiai. Eglė užsiminė apie ketverius Raimondo nebuvimo metus ir tylą. Teisėjas peržiūrėjo viską. Dokumentus, laiškus, ligoninės išrašus, kur tėvas niekada nebuvo pasirodęs. Vaikų darželio, viešbučio liudijimus, vaizdo įrašus – pasakų vakarai, juokas, pusryčiai. Galiausiai paprašė pasikalbėti su Martynu vienas. Eglei galvos svaigo iš baimės. Teisėjo kabinete – sultys ir sausainiai. Martynas atsakė, kuo nuoširdžiausiai: „Anksčiau gyvenom mašinoje – ten nebuvo smagu. Dabar turiu savo kambarį. Maisto. Mama juokiasi.“ „Kas yra tavo tėvas?“ paklausė teisėjas. Martynas nedvejodamas: „Gintas. Tėtis – Gintas. Kita žmogus… jo nepažįstu. Jis liepia mamai verkti. Nenoriu, kad mama vėl verktų.“ Kai teisėjas paskelbė sprendimą, laikas sustojo. Visa globa – Eglei. Matytis leidžiama tik vaikui pageidaujant ir ribotai. Gintarui – leidimas pradėti įvaikinimą. Raimondas išėjo piktas, grasinimai pasiliko teismo echoje. Jis daugiau niekad nepasirodė. Nereikalavo susitikimų. Jam nereikėjo sūnaus. Tik galios ir pinigų. Kai to negavo, dingo. Ant teismo laiptų Martynas stovėjo apsikabinęs du tėvus, pagaliau – be baimės. „Tai… galiu likti su jumis amžinai?“ paklausė. „Amžinai,” atsakė abu. Po kelių mėnesių atėjo įvaikinimo pažymėjimas – su antspaudais, patvirtinančiais tik tai, ką širdis jau seniai žinojo. Martynas Varnas. Gintaras įrėmino jį kaip didžiausią medalį gyvenimo mūšyje. Butą iškeitė į namą su sodu. Martynas išsirinko kambarį, Rexui parinko garbingiausią vietą, bet dar atsinešdavo „jei prireiktų”. Nes jis vis dar mokėsi, kad saugumas gali būti tikras. Vieną šeštadienį Gintaras pasiūlė eiti į prekybos centrą. Tą patį, kaip per Kūčias. Įėjo susikibę rankomis. Martynas strikinėjo, šnekučiavosi be sustojimo. Išsirinko apelsinų, obuolių, dribsnių su dinozauru ant dėžutės. Eglė žiūrėjo – krūtinėje buvo tas neįtikėtinas jausmas: ramybė. Prie vaisių skyriaus Martynas sustojo ten, kur motina kadaise klaupėsi ir verkė. Piršteliu perbraukė obuolį, atsargiai padėjo į vežimėlį ir pasakė išdidžiai: „Namuose.” Eglė tankiai mirktelėjo, tramdė ašaras. Gintaras suspaudė jai ranką. Nieko nesakė – nes kartais patys didžiausi dalykai ne pasakojami, o tiesiog jaučiami. Vakarą visi trys vakarieniavo prie savo stalo. Martynas juokavo apie sodą, Gintaras vaidino, esą geriausi pokštai pasaulyje, o Eglė juokėsi tuo nepakitusiu juoku, kai kūnas pagaliau atsidūsta. Vėliau, kaip visada, Gintaras skaitė pasakas. Tris. Martynas užmigo jau per antrą – Rexas ramus ant krūtinės. Eglė dar kurį laiką stovėjo durų tarpdury. Prisiminė save – tą, kuri atsiprašinėjo, kad nėra vakarienės, kuri miegojo skolintoje mašinoje, kuri manė, kad gyvenimas – tai tik išgyventi. Ir suprato – tai, kas neaprašoma oficialiuose dokumentuose: kartais, tamsiausią akimirką, žmogiškumas užkuria stebuklų grandinę. Ne kinometrografinius stebuklus. Tikrus stebuklus. Darbas. Stogas virš galvos. Šviežia duona. Pasakos vakarai. Ištiesusi ranka. Ir svarbiausia – vaikas, kuris nebijotas… ir nebealkanas… nes pagaliau turi tai, ko visada nusipelnė: šeimą, kuri niekada nenori išeiti.

Atleisk, sūnau, šiandien nebus vakarienės, riktelėjo mama O milijonierius išgirdo Mama man labai alkis.

Uncategorized

033

Mano anyta iš manęs šaipėsi, kad mama dirba valytoja pas svetimus… šiandien ji pati valo mano namuose Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai parsivedžiau vyrą pas savo tėvus. Mama buvo iškepusi garsiąją savo kiaulieną, o aš buvau nervinga kaip paauglė prieš pirmą pasimatymą. Tačiau ne dėl tėvų… o dėl jo mamos. – O tu, mieloji, kuo užsiimi? – paklausė mano mama, dėdama lietuviškas salotas ant stalo. – Jis inžinierius. Dirba didelėje statybų įmonėje. Ko nepasakiau – jo mama niekada nepraleisdavo progos priminti, iš kur esu kilusi. Pirmą kartą apsilankiau pas ją prieš trejus metus. Mane pasitiko apsimestine šypsena – nepriekaištingas kostiumas, perlų vėrinys, baldai, kurie rėkė „pinigai“. – Sūnus sakė, kad tavo mama valo namus pas kitus – mestelėjo ji, kai gėrėme arbatą. Kaip ištarė „valo“, skambėjo lyg sakytų „plėšia bankus“. – Taip. Ji – sąžininga ir darbšti moteris. – Žinoma… kiekvienas darbas vertas pagarbos – tarė ji, bet balsas išdavė kitaip. – Visgi žmogus nori aukštesnio lygio vaikams… išsilavinimo, profesijos… – Studijuoju universitete – atsakiau. – Administravimą. – O kas tau moka už mokslą? Su tavo mamos atlyginimu… Tuomet jis įsikišo. Pirmą kartą. – Ji stipendininkė. Pirma tarp kursiokių. Bet mintis jau buvo pasakyta. Tolimesni metai – lašas po lašo pažeminimo. – Tu gali surinkti indus – juk turi daugiau patirties, – mestelėdavo prie šeimos stalo. – Keista, kad tokios kilmės mergina tokia išranki maistui. – Galėjo vesti gydytojo dukrą… Mama sakydavo: – Nekreipk dėmesio. Tokie žmonės nepasikeis. Bet pasikeičiau aš. Baigiau universitetą su pagyrimu. Gera karjera tarptautinėje įmonėje. Susituokėme. O ji per vestuves buvo lyg per laidotuves – be teisės prieštarauti. O tada gyvenimas apvertė kortas. Vyro verslas žlugo. Prarado viską – namą, automobilius, statusą. Persikėlė į mažą butą. Išdidumas sudužo kartu su sąskaita banke. Mano karjera kilo aukštyn. Tapau regiono vadove. Įsigijome gražų namą. Vieną dieną vyras nedrąsiai pasakė: – Tėvai sunkioje padėtyje. Mama depresijoje. Gal galėtų… – Atsikraustyti pas mus? – baigiau mintį. Galėjau atsisakyti. Turėjau visas priežastis. Bet prisiminiau mamą – kaip ji valė svetimus namus oriai ir vakarais grįždavo pavargusi, bet laiminga. – Tegul ateina, – pasakiau. Kai ji įžengė į mūsų namus, kažkas joje subyrėjo. Mačiau jos žvilgsnyje – erdvė, šviesa, ramybė. – Kaip gražu… – sušnibždėjo. – Čia ir jūsų namai, – atsakiau. Iš pradžių ji buvo užsidariusi. Vėliau, vieną rytą, ją radau virtuvėje valančią. – To nereikia, – pasakiau. Ji atsisuko su ašaromis akyse. – Buvau žiauri. Tau. Tavo mamai. O dabar… suprantu. Orumas – ne darbe, o kaip jį dirbi. Meilėje artimiesiems. Apkabinome viena kitą. Dabar ji gamina kartu su mano mama. Kartu juokiasi. Žaidžia su mano vaikais. Vakar, lankstydamos skalbinius, ji pasakė: – Kadaise iš manęs šaipėsi, kad tavo mama valo svetimus namus. Dabar aš švarinu čia ir tai – oriausias darbas, kurį esu dariusi. Nes darau jį su dėkingumu. – Jūs nevalote mano namų, – švelniai tariau. – Čia jūsų namai. Gyvenimas keistai išmoko mus tų pamokų, kurių labiausiai reikia. Ar esate kada nors atleidę skaudžiai jus įžeidusiam žmogui… ir supratę, kad atleidimas pirmiausia išlaisvino jus pačius?

Niekada nepamiršiu pirmo karto, kai vedžiausi savo žmoną į tėvų namus. Mama buvo iškepusi garsiuosius