Zibainis

Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi išeiti. — Svetlana Andrijevna, pas jus atėjo kažkokia mergina. Sako, dėl asmeninio klausimo. — Įleisk ją, tegul užeina. Į kabinetą įėjo žema garbanota mergina trumpu sijonu. — Laba diena. Esu Kristina. Noriu jums pasiūlyti sandorį. — Laba diena, Kristina. Įdomu, koks sandoris? Mes su jumis lyg ir nepažįstamos… — Su jumis ne. Bet su jūsų vyru Kostu — labai gerai. Štai. Mergina priėjo prie stalo ir numetė popieriaus lapą. Svetlana jį paėmė ir pradėjo skaityti. „Kristina Aleksejeva, nėštumas 5–6 savaitės“ — Kas čia? Nesuprantu… Kodėl tai man? — Ką čia suprasti. Aš laukiuosi nuo jūsų vyro. Svetlana nustebusi žiūrėjo į ją. Ir kas čia per naujiena? — Tai ko norite iš manęs? Sveikinimų? — Ne. Noriu pinigų. Jei jums brangus vyras, aišku… — O už ką pinigai, jei galima paklausti? — Aš pasidarysiu abortą ir išnyksiu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis dar nežino apie nėštumą, pirmiausia atėjau pas jus. Jei atsisakysite, jūsų vyras pereis pas mane, nes jūs nevaisinga ir negalite pagimdyti. Aš viską apie jus žinau. Na, tai kaip? Svetlana bandė susigaudyti. Mintys maišėsi. — Ir kiek gi norite už savo paslaptį? — Tik tris milijonus rublių. Jums — centai. Bet vyras liks, ir senatvę sutiksite kartu… — Kokia kilni širdis, iš tiesų! Ačiū už tokią galimybę! Taip, Kristina. Palikite savo telefono numerį, pamąstysiu ir susisieksiu su jumis. — Tik neilgai galvokite, laikas spaudžia. Kad spėčiau pasidaryti abortą, jei ką… Kristina užrašė savo telefono numerį ant lapuko ir neskubėdama išėjo iš kabineto. — Svetlana Andrijevna, išeinate jau? Ūkio darbuotoja laukia… Svetlana sulankstė lapelį, įsidėjo į rankinę. — Taip, išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Svetlana išėjo iš biuro ir atsisėdo į savo automobilį. Kas čia buvo?! Kas ta Kristina? Nejaugi Kostiui tikrai… Grįžusi namo, dar kartą nuodugniai peržiūrėjo lapelį. Reikia viską apgalvoti, netrukus grįš vyras… — Mieloji, aš namie! Kuo čia taip skaniai kvepia? — Ateik, pats sužinosi… Kostia, trindamas rankas, įėjo į virtuvę. Svetlana sėdėjo fotelyje, sukryžiavusi kojas, ir tiesiai žiūrėjo į jį. — Kas? Kodėl taip į mane žiūri, net baisu daros… — Kostai, kas ta Kristina Aleksejeva? — Tai darbuotoja firmos, su kuria bendradarbiauju. O kas nutiko? — O štai kas. Ji nėščia nuo tavęs… Štai, paskaityk. Kostia su nuostaba paėmė lapą nuo stalo, permetė akimis tekstą. — To negali būti… Su ja nieko neturėjau. Kaip išvis tai įmanoma? — Tau pačiam geriau žinoti. Ji reikalauja iš manęs trijų milijonų, kad pasidarytų abortą, kitaip tu išeisi pas ją. Taip ji teigia. — Nieko nesuprantu… Kodėl ji taip sako? Svetlana, prisiekiu savo beisbolo kepuraite, nieko nesuprantu ir nežinau… Nesąmonė kažkokia. — Taip ir nutariau. Ne tai, kad manai, kad esi šventasis… Bet aš žmones jaučiu ir matau, kad ji meluoja. Nori lengvai pasipelnyti. — Esu pasiruošęs bet kokiems tyrimams, man nėra ko bijoti, tikiu tavimi. Kvailos panelės fantazijos! Niekas man, išskyrus tave, nereikalinga, mieloji… — Gerai, supratau. Eime vakarieniauti. Kitą dieną Svetlana paskambino numeriu, kurį paliko Kristina, ir pakvietė ją į savo kabinetą. Kristina atskubėjo po pusvalandžio. — Štai kaip, Kristina. Kostia negali būti šio vaiko tėvas. Tikiu juo. Nesusikrovėte lengvų pinigų. Galite ramiai daryti abortą. — Keista esate… Kodėl taip tvirtai juo tikite? Nejau tiek savimi pasitikite? Į veidrodį pasižiūrėkite. Jums keturiasdešimt, nors ir gerai atrodote, visad atsiras jaunesnių ir gražesnių. — Dar ką norite pasakyti? — Noriu. Siūlau jums šitą vaiką nusipirkti. Galite daryti bet kokius tyrimus — tėvas yra Kostia, esu visiškai tikra. — Bet juk tarpusavy nieko neturėjote? Kaip tai įmanoma? — Gerai, pasakysiu tiesą. Prieš pusantro mėnesio buvo įmonės vakarėlis, čia ir susipažinau su Kostia. Neseniai bendras pažįstamas papasakojo, kad jis vedęs turtingą moterį, kuri neturi ir negali turėti vaikų, net su surogatine motina. Aišku, norėtųsi vaiką — savo. Puiki proga užsidirbti. Buvau bandžiusi jį suvilioti — nereagavo į mane kaip į moterį, nors paprastai visi vyrai dėl manęs galvą pameta. Jauna, graži, geros figūros. Tada sugalvojau kitaip. Mano sesuo — farmacininkė, davė specialių miltelių. Žmogus laikinai praranda atmintį, nesiorientuoja savyje. Kostiai pakišau gėrimą su tais milteliais, kuriuos visuomet nešiojuosi. Parsivedžiau namo, buvo paklusnus, nieko nesuprato. Laimė, tuo metu buvo mano ovuliacija. Dabar laukiuosi. Kostia nieko neprisimena. Taip, taip gali būti. Esu šimtu procentų tikra. Ir video turiu. Kristina padėjo Svetlanai telefoną ir įjungė video. Kostia gulėjo nuogas be išraiškos, nereagavo į filmavimą. — Man abortą pasidaryti — niekis, sveikata stipri. O pinigų mėgstu, ypač lengvų. Nemanau, kad kreipsitės į policiją — jūsų darbas per aukštas, neapsimoka kalbų. Tikėjausi, kad sutiksite — ne. Tuomet sutinku gimdyti ir atiduoti vaiką jums. Pažadu lankytis pas gydytojus, sveikai maitintis ir panašiai. Tris milijonus — ir vaikas jūsų. Svetlana neteko žado. Kaip taip gali būti?! — Kristina, neturiu žodžių! Jūsų vieta–kalėjime, jūs aferistė! — O ką daryti! Visi būdai geri, kai reikia užsidirbti! Didelė skola, reikia suktis. Turėjau turtingą globėją–skubiai mirė. Jūs, Svetlana, nesikarščiuokite, pagalvokit. Paskambinsiu po trijų dienų. Kristina išėjo. Svetlana išgėrė vandens, skaudėjo galvą. Na ir situacija… Vakare viską papasakojo vyrui. Ir jis buvo šokiruotas. — Mane apgavo… Aš ją paduosiu į teismą… — Kostai, dabar visko pasitaiko. Pažiūrėkim iš kitos pusės. Skaičiau internete, kad klinikoje galima padaryti tėvystės DNR tyrimą nuo septintos nėštumo savaitės. Išsiaiškinsim, ar tai tavo vaikas. Mes abu svajojome turėti savo vaiką. Bet nesusiklostė… Imti iš vaikų namų nesvarstėm. O čia, jeigu testas patvirtins tėvystę — jau turėsi savo. Žinoma, nešvarių būdų pastatytą, bet galbūt Dievas duoda šansą išsaugoti vaiką ir mus — nuo bevaikystės. Pagalvoji apie tai? — Na jau, dar trūko tą mergiškę girti… Nesąmonė! Tegul darosi abortą ir lai ramina mus! Negana mokėti už tokį dalyką! Kostia supykęs išėjo iš kambario. Svetlana mintimis nuklydo į prieš dešimt metų… Su Kostia studijavo tame pačiame fakultete. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Susituokė, gyveno nuomojamame bute. Po studijų Svetlana sparčiai darė karjerą. Dėdė padėjo atidaryti savo įmonę, davė pinigų plėtrai. Kai gerai sekėsi, grąžino pinigus su kaupu. Kostia atidarė savo parduotuvę, Svetlana rūpinosi įmone. Gyvenu ir džiaugiesi. Labai norėjo vaikų, bet nesigavo. Vieną vakarą grįžo iš restorano pėsčiomis. Oras puikus, norėjosi pasivaikščioti. Užpuolė girtų vaikinų grupė — vienas puolė su peiliu, Svetlana užstojo vyrą ir gavo pjūvį į pilvą. Kelias dienas gydytojai kovojo dėl jos gyvybės. Išgelbėjo. Bet daugiau nebegalėjo turėti vaikų: pašalino gimdą ir kiaušides. Svetlana labai sunkiai išgyveno šią žinią. Niekada netaps mama… Kostia visokeriopai ją palaikė, guodė. Jautė kaltę. Geriau būtų jis gavęs tą smūgį… Svetlana kartais eidavo į bažnyčią, uždegdavo žvakę, melsdavosi už artimąsias. Dažnai aukodavo. Šį kartą padavė senutei prie bažnyčios. — Nuoširdžiai dėkoju. Matau, tave graužia liūdesys, miela, neliūdėk, — pasakė senutė. — Taip, močiute, gyvenime viskas gerai, tik vaikų niekad nebus… Sunku priimti… — Suprantu, pati bevaikė… Bet jums bus vaikas. Ir atsiras jis labai keistu būdu… Svetlana atsiduso ir nuėjo. Maža ką čia senutė — iš kur žinot… Susitaikė, pasinėrė į darbą. Su Kostia santykiai tik stiprėjo. Ir štai… Svetlana įtikino Kostią atlikti kraujo tyrimą, kad išsiaiškintų, ar tas vaikas jo. Kraujo davė ir Kristina, devintą nėštumo savaitę. Tyrimas patvirtino tėvystę. — Na kaip, įsitikinot, kad nemelavau? Dabar pasiruošę mokėti už vaiką? — su šypsena paklausė Kristina. — Galiu pasakyt taip. Už panašią sumą galima rasti moterį, kuri pagimdytų nuo Kostia, ir kaina būtų dar mažesnė. Ir mes nesiruošėm taip daryti. Bet, jei jau nutiko, pasiimame tą vaiką. Ir sumokėsime pusantro milijono. Tu–su pinigais, mes–su vaiku. Sutvarkysime viską oficialiai. — Sakiau tris milijonus, kur čia derybos?! — Dabar mes vadovausim. Jei nenori — nereikia, visai nė cento negausi. Sakyk ačiū, kad nepranešėm apie tave. Mes geri žmonės… *** — Kosti, susitariau su ja. Turėsim kūdikį. — Sveta, kam visa tai… Dar ir šitai pinigus mokėti… — Gal tai likimas–tokia dovana mums. Reik priimti… Visą nėštumą Kristina lankėsi pas gydytojus, davė tyrimus, viską, kaip priklauso. Laiku gimė sveikas berniukas. Kristina atsisakė vaiko, Kostia, kaip tėvas, pasiėmė sūnų. Visa biurokratija už nugaros. Kristina pasiėmė pinigus ir dingo. Visiems pasakė, kad gimdė surogatinė motina. — Ačiū, kad pagimdei nuo mano vyro, — atsisveikindama pasakė Svetlana. O berniukas, Alioša, apsigyveno Svetlanos ir Kosto namuose. — Kosti, pažiūrėk, koks į tave panašus… — Manai? Mažuose vaikuose nesuprantu nieko… Nors, matau, tas pats gražuolis, kaip ir aš… — Prisimeni tą senutę prie bažnyčios, sakiau tau apie ją? O juk ji išpranašavo… Vaikas atsirado pas mus tokia keista, stebuklinga forma… Kostia ir Svetlana gėrėjosi sūnumi. Kas jų lauks ateity — nežinojo, bet buvo laimingi šią akimirką… Dažnai visata mūsų prašymus išpildo visai netikėtu, savitu būdu… *** Po kelių mėnesių žiūrėdama žinias Svetlana sužinojo, kad Kristina rasta negyva bute. Aplinkybės tiriamos. Prisižaidė mergina…

Išjungiau kompiuterį, susidėjau daiktus ir jau ruošiausi traukti namo. Pagaliau baigėsi ta ilga darbo diena.

Uncategorized

0250

Šeimoje turime 5 butus, o vis tiek priversti nuomotis: kodėl mūsų tėvai nenori mums padėti ir keistas požiūris į nuosavą būstą Lietuvoje

Penki butai giminėje, o mes nuomojamės Esu taip pripratusi prie mūsų situacijos, kad niekas manęs jau

Uncategorized

020

Man 25-eri, jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Tetos – vienintelės gyvos močiutės dukros – netekome staiga prieš du mėnesius. Iki tol jos abi dalinosi bendrais namais, kasdienybe ir tyla. Aš dažnai jas lankydavau, bet kiekviena turėjome savo gyvenimą. Viskas pasikeitė, kai močiutė liko viena. Netektis man nesvetima – mama mirė, kai man buvo 19, o tėvo niekada nepažinojau. Kai mirė teta, supratau: likome tik mes dvi. Pirmas dienas po laidotuvių močiutė nesigraudeno, bet skausmas buvo akivaizdus smulkmenose – sulėtėję judesiai, užmirštos šviesos, tuščios akys. Sakiau sau, kad pasiliksiu kelioms dienoms. Jos tapo savaitėmis – kol vieną dieną susidėjau drabužius į spintą ir supratau, kad nebeišvyksiu. Netrūko nuomonių: vieni sako, kad pasielgiau teisingai – kaip palikti vienišą moterį, ką tik netekusią dukros? Kiti klausia, ar nešvaistau jaunystės – sako, kad 25-erių turėčiau keliauti, bendrauti, ieškoti meilės. O kaip jaučiuosi iš tikrųjų? Dirbu, taupau, tvarkau namus, kartu su močiute gaminame ir žiūrime televizorių, ją lydžiu pas gydytojus. Neatsisakau jaunystės – renkuosi pagal save. Neturiu vaikino, negalvoju apie emigraciją ar šeimą. Šiandien man svarbiausia yra stabilumas ir artumo jausmas – nebenoriu kartoti pažįstamos vienatvės istorijos. Močiutė – mano vienintelė artima šeima: neturiu nei mamos, nei tetos, nei tėčio. Ir nenoriu, kad jai liktu paskutinius metus jaustis našta, valgyti vienai ar užmigti su mintimi, kad neturi nieko. Gal ateityje mano kelias pasikeis: išvyksiu, įsimylėsiu, gyvensiu kitaip. O šiandien likimas – čia, šalia jos. Ne iš pareigos, ne iš kaltės – o iš meilės močiutei ir sau. O ką būtumėte darę jūs?

Man dvidešimt penkeri, o jau du mėnesius gyvenu su savo močiute. Mano tetos vienintelės močiutės dukros

Uncategorized

072

Mano dukra nustojo su manimi kalbėtis prieš visus metus: ji išėjo iš namų gyventi su vyru, kurio aš nenorėjau priimti, nes jį per gerai pažinojau – nestabilus, nuolat besikeičiančių nuotaikų, vis surandantis pasiteisinimų nedirbti. Bet ji buvo įsimylėjusi ir man pasakė, kad „jos nesuprantu“ ir kad gyvenimas su juo bus kitoks. Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis prieš jai išeinant su juo, nė neatsisukus atgal. Jis visur mane užblokavo, net neleido man su ja atsisveikinti. Pirmus mėnesius iš kaimynės girdėdavau, kad dukra kelia nuotraukas – apsikabinusi su juo, besišypsanti, rašanti, kad „pagaliau rado namus“. Mano širdis spaudėsi, bet tylėjau. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tas ryšys parodys tikrąjį veidą. Taip ir įvyko: nuotraukos dingo. Nebemačiau jos nei pasidažiusios, nei restoranuose ar pasivaikščiojimuose. Vieną dieną pamačiau, kaip ji internete pardavinėja drabužius ir baldus – supratau, kad kažkas ne taip. Prieš dvi savaites pagaliau suskambo mano telefonas. Pamačiau jos vardą ir netekau žado. Pakėliau drebėdama – galvojau, kad vėl išgirsčiau priekaištų už „kišimąsi į jos gyvenimą“. Bet ne. Ji verkė. Pasakė, kad jis ją išvarė iš namų. Labiausiai sudraskė širdį išgirsti: „Mama… neturiu kur eiti.“ Paklausiau, kodėl neatėjo anksčiau, kodėl mene tylėjo visus metus. Atsakė, kad buvo gėda pripažinti, jog buvau teisi. Kad santykiai ne tokie, kokius įsivaizdavo. „Nenoriu likti viena per Kalėdas,“ pasakė ji per ašaras. Tai skaudžiai prispaudė, nes prisiminiau visas mūsų Kalėdas – dainavimus, vaišių ruošimą, prakartėlės dėliojimą. Suvokimas, kad ji gyvena realybėje, tokioje toli nuo savo svajonių, visiškai sudaužė mano širdį. Tą pačią vakarą grįžo namo su mažu, liūdnu, tuščiu lagaminėliu ir su žvilgsniu, kuris atrodė visiškai palūžęs. Neskubėjau iškart jos apkabinti – ne todėl, kad nenorėjau, bet nežinojau, ar ji pasirengusi. O ji pati puolė man į glėbį ir sušnibždėjo: „Mama, atleisk man. Nenoriu būti viena per Kalėdas.“ Tai buvo apkabinimas, kurio laukė visus metus. Pasodinau, pavalgydinau, leidau išsikalbėti. Ji buvo tiek visko sukaupusi, kad žodžiai liejosi kaip garai iš slėginio puodo. Papasakojo, kad jis tikrino jos telefoną, vertė pasijusti niekam tikusia, sakė, kad be jo niekas jos nemylės. Pripažino, kad ne kartą norėjo man paskambinti, bet išdidumas sustabdydavo. Pasakė: „Galvojau, jei tau paskambinsiu, tai reiškia pripažinti, kad suklydau.“ Atsakiau, kad grįžti namo – ne nesėkmė, o nesėkmė būtų pasilikti ten, kur save griauni. Ji verkė kaip mažas vaikas. Dabar ji čia – pagaliau miega ramiai po tiek laiko. Nežinau, kas bus toliau. Nežinau, ar sugrįš pas jį, ar pagaliau supras, kad verta geresnio gyvenimo. Žinau tik viena: šios Kalėdos ji jau nebus viena. Nes ką gi darytų lietuviška mama?

Mano duktė nustojo su manimi kalbėtis prieš visus metus. Ji išėjo iš namų, kad apsigyventų su vyru, kurio

Uncategorized

083

Tu jo nemyli, o mums buvo gera, gal pabandykime viską pradėti iš naujo, ką manai?

Tu jo nemyli, o mums buvo gera kartu, gal pabandome viską pradėti iš naujo, gerai? Išsiskyrėme prieš

Uncategorized

050

Sužinojau, kad mano buvęs vyras man neištikimas, nes jis pradėjo šluoti mūsų gatvę. Skamba absurdiškai, bet taip ir buvo – elektriką pakeitė šluota, o visas jo dėmesys atsidūrė pas naują kaimynę.

Sužinojau, kad mano buvęs vyras man neištikimas, kai jis ėmė šluoti mūsų gatvę. Skamba absurdiškai, bet

Uncategorized

031

Pažadas Denis ramiai valdė vairą ir užtikrintai vedė automobilį greitkeliu, šalia sėdėjo bičiulis Kęstutis, abu grįžo iš komandiruotės į Kauną, kur juos siuntė vadovas dviem dienoms. – Kęsti, kaip mums gerai sekėsi – visi reikalai sutvarkyti, pasirašėme sutartį su didžiule suma, vadovas bus patenkintas, – linksmai šypsojosi Denis. – Tikrai, sekėsi mums, – patvirtino draugas ir kolega, dirbę viename biure Vilniuje. – Nuostabu grįžti namo, kai ten tavęs laukia, – kalbėjo Denis, – mano Airida laukiasi, skundžiasi pykinimu. Man jos gaila, bet mes abu labai norėjome vaiko, ji pati sakė, kad viską ištvers dėl mūsų mažylio. – Vaikas – gerai, o mums su Monika vis nepavyksta, negali ji išnešioti vaiko. Dabar ruošiamės antrai IVF procedūrai, pirmoji buvo nesėkminga, – dalijosi Kęstutis, su Monika jie buvo susituokę jau septynis metus, abu labai troško vaiko… Denis vedė vėlai, tridešimt dvejų, buvo, aišku, moterų, bet nė viena taip nesužavėjo. Tik sutikęs Airidą – įsimylėjo taip stipriai, kad kitų moterų nepastebėjo. Kai Denis supažindino Kęstutį su Airida, o vėliau, per vestuves Kęstutis buvo liudininku, jis truputį pavydėjo draugui. Airida buvo graži, švelni, suprato draugą – iškart į tokią įsimylėtum. Smulkus rudens lietus kapsėjo ant stiklo, valytuvai judėjo retkarčiais, draugai linksmai šnekučiavosi. Denis atsiliepė į skambutį. – Sveika, Airida, taip, važiuojam, po poros valandų būsim. Kaip jautiesi? Vis dar tas pats? Siek nekelk sunkių daiktų, grįšiu – viską sutvarkysiu, bučiuoju, iki greito! Kęstutis klausė ir įsivaizdavo laukiančią Airidą, galvojo, kaip ji rūpinasi draugu. – O mano Monika net neskambina, niekada nesijaudina dėl manęs, mano, kad aš jai dėkingas likęs. Ji visai kitokia nei Airida, viskas tvarkoje – darbas, namai. Staiga Denis staigiai sukiojo vairą – jų link lėkė sunkvežimis, susidūrimas neišvengiamas – paskutinę sekundę trenkėsi į stulpą pusiausvyroje, kur sėdėjo Denis, ir nuskriejo nuo kelio. Kęstutis atgavo sąmonę, skaudėjo galvą ir ranką, automobilio durys buvo atidarytos. Pažvelgė į Denisą – tas nejudėjo. Pribėgo žmonės, sustojo automobiliai. Kęstutis šiek tiek atsitokėjo. Gulėjo šlapioje žolėje šalia automobilio. Laukė greitosios. Denisą ištraukė ir paguldė ant neštuvų, Kęstutis pasilenkė prie jo, o jis tyliai sušnabždėjo: – Padėk Airidai… Juos abu išvežė į ligoninę, Kęstučiui – rankos lūžis ir stiprus smegenų sumušimas. Buvo sąmoningas. Nuolat klausinėjo medikų: – Kaip Denis, kaip mano draugas? Galiausiai jam seselė pranešė: – Denis mirė… Kęstutis buvo sugniužęs. Nesugebėjo dalyvauti laidotuvėse. Monika važiavo ir pasakojo, kad Denis žmona labai verkė, negalėjo patikėti, vos pastovėjo prie karsto. Po ligoninės Kęstutis su Monika nuvažiavo į kapines, ilgai stovėjo prie draugo kapo ir tyliai pažadėjo: – Nepergyvenk, drauguži, tavo žmonos nepaliksiu – padėsiu, kaip prašei… Po kelių dienų nuvyko pas Airidą, paskambino į duris. Airida pamačiusi Kęstutį pravirko. – Kaip man gyventi be jo? Negaliu susitaikyti, kad Deniso nebėra… – Airida, pažadėjau tavo vyrui tave palaikyti. Kartu įveiksim. Skambink ir sakyk, ko reikia, užsuksiu pas tave. Bėgo laikas. Airida truputį atsigavo, labai bijojo, kad išgyvenimai nenutrauktų nėštumo, gydytoja irgi ją perspėjo. Kęstutis važiuodavo du kartus per savaitę – vežė produktus, vitaminus, kartais nuveždavo pas gydytojus ar kur reikia. Airida nesinaudojo Kęstučio gerumu – kreipdavosi tik prireikus. – Kęsti, nejauku, kad tiek laiko man skiri. – Man nesunku, pažadėjau Denisui. Kęstutis Airidai jautė mišrius jausmus. Ji – moteris jo svajonių, bet aplinkybės glumino. Kol Airida kentėjo negalavimus, Kęstutis su Monika vėl ėjo tyrimus ir pas gydytojus, vėl grafikai, vėl nusivylimas… Vaikų neturėjimas buvo jų kasdienis skaudulys. Monika nežinojo, kad vyras padeda Airidai – jis nieko neaiškino. Airidos numeris telefone buvo po „Labdara”, nes žinojo, kad žmona gali pastebėti, kas skambina. Po antro nesėkmingo bandymo užmegzti vaiką, santykiai tarp sutuoktinių įtempti. Monika manė, kad kaltas Kęstutis, o jis nebegalvojo nieko. Monika pastebėjo, kad vyras tapo keistas – išsiblaškęs, kartais susierzinęs, kažkur išvažiuodavo reikalais. Apie neištikimybę net negalvojo – tarpusavyje viskas buvo gerai, intymiai jam neatsibodo. Kęstutis suprato – asmeninis gyvenimas nestrigo, profesijos srityje sėkmė. Grįžo prie projekto, kurį pradėjo su Denisu, sėkmingai užbaigė ir pasirašė labai sėkmingą sutartį. Airidai nėštumo laikui augant, ji tapo vis bejėgiškesnė. Jos tėvai gyveno toli, Šiauliuose, artimųjų mieste neturėjo. Kankino galvos skausmai, sirgo kojos. Ji kentė viską ir ypač nesiskundė Kęstučiui. Vienąkart atvykęs su produktais Kęstutis ją rado užsilipusią ant kopėčių, kabino užuolaidas. – Aš čia langą išploviau, – pasveikino Airida, – štai, naujos užuolaidos. – Lipk žemyn, – griežtai paliepė Kęstutis, matydamas jos didelį pilvą, – jei nukrisi, pakenksi vaikui, negalima juokauti. Padėjo nulipti, patys atsidūrė labai arti, Kęstutis pajuto šiurpuliuką. – Ačiū, Kęsti, – tuoj pat išbėgo į vonią, pykinimas vėl užklupo. Kęstutis atsiduso ir nusišluostė prakaitą, mintyse galvodamas: – Ar Denis matai iš ten, kur yra? Pats prašė padėti… Kitą kartą Airida prasitarė: – Kęsti, padėsi įrengti vaiko kambarį? Vėliau laiko nebebus. Mačiau gražius tapetus vaikų kambariui… Teko Kęstučiui daryti remontą vaikų kambaryje – negalėjo leisti, kad nėščia Airida dirbtų viena. Dirbo kartu – Airida daugiau palaikė moraliai, remontą užbaigė. Kęstutis blaškėsi tarp dviejų ugnies. Viena vertus, žmona depresuoja – vėl kalba apie nevaisingumą, kita vertus – Airida, artėja gimdymas. Nuojauta Monikai sakė, jei nori išsaugoti šeimą – reikia imtis darbo. Ji rašė straipsnius į žurnalus. Vienas žymus žurnalas pasiūlė vesti skiltį. Ji noriai ėmėsi, reikėjo atitrūkti. Už tai gavo gerą atlygį. Namo Monika grįžo laiminga, su pilnu maišu skanumynų ir keliomis vyno buteliais. – O, kas čia – šventė? – nustebo Kęstutis, grįžęs iš darbo. – Taip, gavau gerą sumą, reikia paminėti. Seniai laukiau to kontrakto. Per televizorių rodė jų mėgstamą filmą. Monika stengėsi atstatyti šiltą ryšį – ši vakarienė tam ir buvo. Ant stalo išdėliojo patiekalus, padėjo vyną, per televizorių jų mėgstamas filmas, gurkšnojo vyną. Staiga Kęstučiui suskambėjo telefonas. Monika pamatė ekrane „Labdara”. Vyras greitai išėjo į virtuvę. – Kas nutiko? – paklausė tyliai. – Kęsti, atleisk, bet atrodo pradėjau gimdyti… Iškviečiau greitąją. – Bet dar anksti. – Na, septyni mėnesiai, pasitaiko, – jautėsi, kad kalba per skausmą. – Gerai, atvažiuosiu į gimdymo namus. Greitai susiruošė, žmona žiūrėjo į jį su nerimu. – Tu išvažiuoji? – Taip, – skubėjo, kurpdamas pasiteisinimą. – Kas skambino? – Supranti, vadovas vėl labai vėlai skambina – reikia aptarti labdaros projektą. Po visko paaiškinsiu. Patikėk, taip reikia… Monika nepatikėjo. – Kokia labdara, koks vadovas, Kęstis mane apgaudinėja. Kęstutis išskubėjo, sėdo į automobilį, nurūko į gimdymo namus. Atvykęs sužinojo – Airidą jau atvežė. Laukė dvi valandas, kol seselė pranešė – Airida pagimdė sūnų. Atsikvėpė ir išvažiavo namo, išsekęs, mintyse pagalvojo: – Ačiū Dievui, viskas gerai, labai jaudinausi. Monika nemiegojo, įdėmiai stebėjo jo pavargusį, iškankintą veidą. – Tavo „labdara” tave išvargino, – paklausė ironiškai. Kęstutis sunkiai nukrito ant sofos, nė neišsirengęs. – Taip, Monika, taip… Airida neseniai pagimdė sūnų, pažadėjau Denisui ją palaikyti. Ji visiškai viena, – atvirai ir sąžiningai atsakė. – Viskas aišku, visos detalės susidėjo… – tyliai tęsia žmona, – o dabar kitas etapas – padėti Airidai su naujagimiu, taip? – Taip, – nuoširdžiai tarė Kęstutis. – Na ką, pažįsti mane, netoleruosiu, kad laiką leisi su svetimu vaiku, ypač kai mums patiems niekaip neišeina. Taigi kreipsiuosi dėl skyrybų, o tu kaip nori. O gal dar sutiksiu kitą vyrą ir suspėsiu pagimdyti. Kęstutis nustebęs pažvelgė į ją, suprato – vis dėlto kaltina jį dėl to, kad neturi vaikų. – Tavo teisė, Monika, nesiteisinsiu. Privalau padėti Airidai ir vaikui. Praėjo laikas. Monika padavė dėl skyrybų. Kęstutis išėjo pas Airidą, padėjo auginti mažąjį Dovydą. Po kiek laiko susituokė. Dar po dvejų metų jiems gimė dukra. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės Jums gyvenime!

Pažadas Šiandien užrašau dienoraštyje, tarsi norėčiau sutvarkyti visas tas mintis, kurios susitelkė manyje

Uncategorized

0175

Metų metus mūsų su mama santykiai buvo įtempti, bet niekada neįsivaizdavau, kad tai gali nueiti taip toli. Auginu dvi vaikus — devynerių dukrą ir šešerių sūnų. Gyvenu viena su jais po skyrybų, visada buvau atsakinga, darbšti ir rūpestinga, bet mama vis kartojo, kad „esu netinkama mama“. Kaskart apsilankiusi ji tikrindavo viską — atidarydavo šaldytuvą, braukdavo dulkes, priekaištaudavo, jei rūbai nesulankstyti taip, kaip jai norisi, ar jei vaikai nesėdi visiškoje tyloje, kai ji namuose. Praėjusią savaitę ji atėjo „padėti“, nes sūnus sirgo. Žadėjo pasilikti dviem dienoms. Vieną popietę, kai buvo išėjusi į parduotuvę, ieškodama pirkinių čekio televizoriaus spintelėje, atsitiktinai radau storą juodą sąsiuvinį su raudonu skirtuku. Pamaniau, kad tai mano — vienas iš tų, į kuriuos rašausi išlaidas — bet ne. Viduje buvo mamos rašysena. O pirmajame puslapyje parašyta: „Registras — jei prireiktų teisinių veiksmų.“ Verčiu toliau — ir matau tikslias datas su dalykais, kurie, anot jos, yra mano „neatsakingumas“: • „Rugsėjo 3 d.: vaikai valgė pašildytus ryžius.“ • „Spalio 18 d.: dukra nuėjo miegoti 22:00 — per vėlai pagal jos amžių.“ • „Lapkričio 22 d.: svetainėje buvo nesulankstytų drabužių.“ • „Gruodžio 15 d.: mačiau ją pavargusią — netinkama vaikų auginimui.“ Kiekvieną mano žingsnį, visas smulkmenas iš mano namų — viską — ji fiksavo lyg nusikaltimą. Buvo ir visai išgalvotų dalykų: „Lapkričio 29 d.: paliko vaiką vieną 40 minučių.“ Tai niekada neįvyko. Bet buvo dar baisiau: skyrelis „Atsarginis planas“. Čia įrašyta tetų vardai, kurios galėtų „patvirtinti“, kad gyvenu nuolatinėje įtampoje — nors jos niekada to nesakė. Taip pat atspausdinti mano žinutės prašymai, kad be įspėjimo neateitų, nes esu užsiėmusi — ji saugojo tai kaip „įrodymus“, kad „nepriimu pagalbos“. Netgi paragrafas apie tai, kad jei pavyktų „įrodyti“, jog esu netvarkinga ar neorganizuota mama, ji galėtų prašyti laikinos globos vaikams „jų saugumui“. Kai ji grįžo iš parduotuvės, drebėjau. Nežinojau, ar su ja kalbėtis, nutylėti ar bėgti. Užverčiau sąsiuvinį ir padėjau, kur radau. Tą pačią vakarą ji lyg tarp kitko pasakė: „Gal vaikams būtų geriau su kuo nors tvarkingesniu…“ Tada supratau — sąsiuvinis ne atsitiktinis impulsas, o planas. Apgalvotas. Organizuoas. Kryptingas. Neprisipažinau, kad radau jį. Žinau, jei tik pasakysiu, ji viską neigs, apkaltins mane, viską apvers — ir bus tik pavojingiau. Nežinau, ką daryti. Baisu. Ir skauda iki širdies gelmių.

Metų metus mano santykiai su mama buvo sunkūs, bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jie gali taip nutolti.

Uncategorized

050

Man 65-eri, visada buvau gana rami dėl savo išvaizdos, bet pastaruoju metu žili plaukai pradėjo laimėti kovą. Ne viena-porą, o ištisi sruogos, ypač prie šaknų. Eiti pas kirpėją jau nebeatrodė taip paprasta – laiką, kainas ir laukimą pradėjau vertinti kitaip, todėl ėmiau galvoti: gal visai nebaisu pačiai dažytis namie? Juk visą gyvenimą taip dariau – kas gali nepavykti? Nuėjau iki artimiausios „Eurokos“, ne į specializuotą kirpėjų parduotuvę. Pasakiau, kad ieškau „dažų žiliems plaukams“. Pardavėja klausė, kokios spalvos noriu – atsakiau: „paprasta kaštoninė, nieko ypatingo“. Parodė dėžutę – rimta, santūri, ant viršelio moteris su gražiais plaukais. Užrašyta: „100 % padengia žilus plaukus“. Patikėjau, daugiau nieko neskaičiau. Parėjau namo įsitikinusi, kad po valandos viskas bus baigta. Užsidėjau senus marškinėlius, pasiruošiau rankšluostį, sumaišiau turinį kaip nurodyta instrukcijoje, užtepiau dažus priešais veidrodį vonioje. Viskas atrodė įprastai – spalva tamsi, kaip visada. Laukdama sutvarkiau indus ir virtuvę. Po 20 min. pastebėjau kažką keisto – žvilgtelėjus į veidrodį plaukai atrodė ne rudi, o violetiniai. Pamaniau, kad čia tik vonios apšvietimas. Kai atėjo laikas išskalauti, supratau: padariau rimtą klaidą. Vandeniui palietus galvą, pamačiau, kaip jis nusidažė – iš pradžių violetine, paskui tamsiai ruda, o galiausiai beveik juoda spalva. Pažiūrėjau į save – su alyvinių ir violetinių atspalvių plaukais, spalva, kurios net nemokėčiau apibūdinti. Žilų neliko – bet kokia kaina… Bandžiau išdžiovinti džiovintuvu, tikėdamasi, kad išdžiūvus spalva pakis. Nepakito – tik dar labiau išryškėjo. Atrodžiau lyg iš blogos paauglių mados fotosesijos, o ne kaip 65 metų moteris. Pradėjau juoktis – nieko kito neliko. Paskambinau dukrai vaizdo skambučiu ir vos mane pamačiusi ji vos neišsižadėjo juoko. Sako: „Mama… ką tu padarei?“ Aš atsakiau: „Užrašyk mane pas kirpėją.“ Kitą dieną teko eiti į lauką – užsidėjau skarą, bet violetinė vis tiek kyšojo. Parduotuvėje paklausė, ar čia naujas stilius. Kepyklėlėje moteris pagyrė, kad esu drąsi dėl spalvų. Linkčiojau, lyg viskas būtų buvę tyčia. Po dviejų dienų nuėjau pas kirpėją be jokios puikybės. Ji pažvelgė – viską suprato, bet neteisė. Tik pasakė: „Tai nutinka dažniau nei galvojate.“ Išėjau su gražiais plaukais, plonesne pinigine ir aiškia pamoka – kai kuriuos dalykus manome galintys daryti vis dar kaip jaunystėje… kol neliekame su violetiniais plaukais. Nuo tada priėmiau dvi tiesas: žili plaukai ateina klausti nelinkę, o kai kurias kovas geriau patikėti profesionalams. Tai – ne šeimos drama, o tikra lietuviška istorija su šypsena.

Žinai, šneku tau kaip draugei man jau 65-eri, ir nors visada buvau gana rami dėl savo išvaizdos, balti