Zibainis

Sulaukusi 62-iejų, sutikau vyrą ir buvau laiminga, kol neišgirdau jo pokalbio su seserimi Niekada netikėjau

Paleidau ne tą žmogų į savo namus: kaip mano tėtis sužlugdė mano buto komfortą, atsivedė svetimą moterį ir privertė mane išvyti jį abu, kad išgelbėčiau tai, ką kūriau nuo sovietinio skurdo iki skandinaviško minimalizmo

Prisileido rūpesčių sau Tėti, kas čia per naujienos? Tu antikvariato parduotuvę užpuolei? Kristina nustebusi

Uncategorized

048

Prisileido rūpesčių sau Tėti, kas čia per naujienos? Tu antikvariato parduotuvę užpuolei? Kristina nustebusi

Uncategorized

046

Tėčio sodyba Apie tai, kad jų su tėčiu sodyba parduota, Olgą netikėtai ir visiškai atsitiktinai pasiekė žinia. Per telefoną, kai skambino mamai į kitą miestą iš Vilniaus telekrafo. Taip nebūna, arba būna tik filmuose – kai tampi trečiu neplanuotu pokalbio dalyviu, tiksliau, tiesiog girdi, kaip kalbasi du žmonės. Kažkoks visatos klaidos ar sumanymas – telefonistė netyčia prijungė trečią abonentą prie dviejų kitų. Du miestai, du žmonės per tas kelias apmokėtas minutes dalinasi svarbiausiu įvykiu: sodybos nebėra, pelningai parduota, o dabar galima… daug ką, net Olei truputį padėti pinigais! Olos mama ir jos sesuo Irena – tokie iki skausmo brangūs balsai, šimtas dvidešimt kilometrų, kalbos garso bangos virsta elektriniais signalais, sklinda laidais. Fizika visada buvo Olga sunkus mokslas, tėtis vertė mokytis. *** – Tėti, kodėl rugsėjį toks saulės spindesys? – Koks, Olyt? – Nežinau… sunku paaiškinti, šviesa visai kitokia, švelnesnė kažkokia. Atrodo, lyg saulėta, bet ne taip, kaip rugpjūtį. – Reikia fizikos mokytis, nes rugsėjį dangaus kūnų padėtis visai kita! Gaudyk obuolį! – tėtis nusijuokė, metė Olei didžiulį, iš šonų truputį suplokštintą obuolį. Blizgantis, raudonas, kvepiantis medumi. – Pepina? – Ne, ne, tie dar nesunokę. Kaštoninis dryžuotas. Atsikando traškiai – burna prisipildė baltos, saldžios putos, įsiurbusios vasaros šilumą, lietų ir pačios žemės gyvybę. Olai, kaip ir fizika, obuolių veislės buvo svetimos. Ir čia šiuo metu didžiausia problema! Nes aštuntokė Olga Sokolovaitė antrus metus iš eilės įsimylėjusi fizikos mokytoją. Šviesa sukoncentruota, dangus praplėšia plyšį, o fizikos dėsniai, materija ir erdvė netilpo į mokyklinės sąsiuvinio lapus. Tėtis viską matė iš jos išblizgusių akių ir prasto apetito. O Olga papasakojo jau pernai – nakty praverkė visą glėbį jam ant kelių. Mama buvo išvykusi į sanatoriją, vyresnė sesuo, dvylika metų vyresnė, mokėsi kitame mieste. Sodyboje tėtis tapdavo laimingas, visada niūniuodavo melodijas, labai muzikalus. Namie niekad to nedarydavo – ten soliravo mama ir sesė, kai grįždavo. Mama – gražuolė, karo biblioteko vedėja, aukšta, išdidi, tikra lietuvė su vario grifuotais plaukais, dažė juos chna. Kartą per kelis mėnesius išeidavo iš vonios su didžiuliu turbanu ant galvos, nuo jos kvėpėjo žole ir lietumi. Mamytės grožis visad krisdavo visiems į akis. Tėtis buvo šiek tiek žemesnis, vyresnis beveik dešimčia metų, neryškus. Taip apie jį mama kažkada sakė sesei, o Olga išgirdo ir įsižeidė. – Aleksas – neryškus. Bet vyras neturi būti gražus. Neryškus šalia mamos blizgančių vario plaukų, garsių pykčių su stalo daužymu ir pašėlusią charakterį. Mama mylėjo tvarką ir jaukumą. Tačiau teko taikytis su tėčio „kareivėliais“, kaip jis vadino, kurie miegodavo ant grindų pereinamoje kambaryje. Kol tėtis dirbo kariuomenėje, dažnai atvažiuodavo – kažkas trumpam, kažkam reikėjo padėti gauti darbą. Tėčio kareivėliai. 1960-aisiais jis pateko po didžiulį kariuomenės mažinimą – „milijonas trys šimtai tūkstančių kareivių ir karininkų“. Buvo atleistas kaip majoras. Vėliau dirbo pagrindiniu mechaniku Vilniaus telegrafe. Tie kareivėliai ir padėjo statyti tėčiui sodybą. Dirbo už ačiū, keitėsi vienas kitą, kasė dirvą. Mažas namelis su veranda, ant kurio stogo vasarą Olga mėgdavo skaityti. Tėtis tiesiai ten paduodavo dubenėlį agrastų, vyšnių ar braškių. Geriausias laikas ir laimė. Mama nemėgo sodybos, atvažiuodavo retai, saugojo rankas. Gražios, tvarkingos, su dideliais nagais. Olga žavėjosi, o tėtis jas bučiuodavo. – Tokios rankos tik knygas dalinti, ne lysves kasti, – juokėsi tėtis ir šmaikštavo Olei… *** Pirmos rudeninio lietaus lašai pradėjo barškėti į verandos stogą. Brūzgavo, linksmi, be rudens liūdesio. Olga užvertė knygą. – Ola, lipk žemyn, mama su Irena tuoj grįš, reikia pietus paruošti, – tylus tėčio balsas sodyboje skambėjo neįprastai sodriai. O Olga delsdavo, galvą atsilošusi, dangus išpustęs, pilkas, bet ne grėsmingas. Veidas tapo šlapias nuo lietaus. Apie save suglėbė rankomis, norėjo sušilti. Tik ant stogo – arčiau dangaus ir toliau nuo žemės – virš kitų sodybų matėsi spindintys saulės ruožai, pramušantys debesis. Pamirštos fizikos tvirti dėsniai, universale žurnalistikoje bendrabutyje kitame mieste prasideda nauji gyvenimo taisyklės. Olga tuoj pat apsigyveno bendrabutyje, bet pirmą rugsėjo savaitę teko nakvoti nuomojamame kambaryje su šeimininke, o kitą – studentai. Paskaitose gilus, neįprastas pasinėrimas į literatūrą ir kalbą. Dėstytojai, kuriuos įsimylėjo visa grupė – tokio žavesio ir charizmos. Po paskaitų slegiantis namų ilgesys, draugų dar nebuvo. Prieš vakarą užkandžiaudavo valgykloje ir vaikščiodavo iki tamsos po miesto gatves. Svetimas didmiesčio grožis, visai svetimas. Nuo jo darėsi šalta ir vieniša. Taip vieniša, tarsi ne ji, Olga, leidosi nuo Geležinkelių kalno greta universiteto pagrindinio korpuso tamsia gatve privatų kvartalą. Ne ji ėjo į naujus namus, girdėjo šunų skalijimą, ne ji klupdavo ir susimušė koją naujuose, ankštuose, lakiniuose bateliuose. Virtuvėje kvepėjo tėčio obuoliais, kuriuos atvežė dėžėse nuomotojai padėkai. Nuo to saldaus, vos pernykščio kvapo akyse kaupėsi ašaros, siela nerimo, plakė kūne. Kai apsigyveno bendrabutyje, paaiškėjo, kad Olgos kaimynės – studentės iš Vokietijos: Viola, Magi, Marion. Nuo vokiečių kalbos vakarui skaudėjo galva, išeidavo į kiemą pakvėpuoti. Dažniausiai laiptų poste rūkydavo. Vokietės bėgdavo pas Olgą, prašydavo cigarečių ir būtinai sumokėdavo, mūsų merginos stebėjosi. O jos stebėjosi mamos raugintais pomidorais, valgė su bulvėmis. Kai Olgos atsargos baigdavosi, vokietės ištraukė dešras, apie kurias ne tik svajota, bet niekada nepasidalindavo. Gegužę baigdavosi stažuotė, jos išvažiuodavo į Vokietiją, o prie bendrabučio šiukšliadėžės likdavo žiemos batų krūvos, vokietės pirkdavo namie rudenį rusų žiemai. Vokiški batai! Mūsų studentės slaptai išsidalindavo… *** – Olyt, suplėšyk kopūstą, aš kol kas morkas iškasiu. Sultinys jau paruoštas. Mažoje virtuvėje nuo ilgos sultinio virimo aprasojo langai. Didelė kopūsto galva išsiskleidė šviesiai žaliais raiškaus lapais ant lentos. Olga nuplėšė lapą, skanu. Žemės skonis visada skanus. Smarkiai iškapojo peiliu, kopūstai kvepėjo saldžiai. Atidarė langą, norėjo įleisti rudens lapų, laužo ir obuolių kvapo. Tėtį matė iš nugaros, kastuvas sunkiai grimzdo dirvon, Olga žinojo – jam skauda nugarą. Mėtė peilį, išskubėjo į daržą, apkabino tėtį iš nugaros, prisiglaudė. Jis apsisuko, tyliai apkabino, pabučiavo viršugalvį. O sesuo Irena tą vakarą grįžo viena, mamai skaudėjo galvą, liko namuose. *** Už nugaros liko universitetas, studenčių santuoka, darbo pradžia laikraštyje „Avia Novatorius“, pirmas tėčio infarktas, dukros gimimas ir net skyrybos. Per penkerius metus daug išgyventa. Olgos vyras išėjo pas kitą, ji gyveno su dvimete Mariša nuomojamame bute. Tėtis stengėsi atvažiuoti kas dvi savaites savaitgaliais. Atveždavo produktų, prižiūrėdavo anūkę. – Ola, tik ant mamos nepyk, kad ne taip dažnai atvažiuoja kaip aš, gerai? Ji kelionėje labai apsvaigsta… Ir žinai, atrodo, kad ji turi meilužį… – Tėti, na ką tu! Jūsų amžiuje meilužis?! Tėtis nusijuokė labai kartėliai. Nutilo. Olga staiga aiškiai pamatė, jog jis visiškai pražilęs ir palūžęs. Net niūniuoti nustojo. – Tėti, gal imu atostogas nuo pirmadienio? Ir į sodybą važiuojam, kol dar šilta, tryse su Mariša? *** Sodyba buvo užversta lapais, paskutinė šilta spalio savaitė ir bobų vasara. Užkūrė krosnelę, užplikė arbatą su serbentų lapais. Olga greitai kepė bulvinius blynus. Tėtis grėbė lapus, Mariša padėjo, paskui pati pradėjo juos mėtyti ir kvatotis. Aliejus traškėjo ir spragsėjo. Iš sodo gelmės girdėjosi tėčio niūniavimas melodijos. Vakaro metu degė laužą. Gatvėje buvo tuščia, tuščios ir kaimyninės sodybos. Tėtis smaigstė duonos riekeles ant vyšnios šakelių, padėjo Marišai laikyti virš laužo. Olga tiesė sušalusias rankas prie laužo – jis visad užburdavo. Prisiminė pirmą studentų statybos būrį Kazachstane, dainas prie gitaros, svaigulį įsimylėjimo jausmo, be konkretaus objekto meilės. Tik įsimylėjimas žvaigždėtos nakties begalybę, tylą stepėje, gitaros akordus ir veidus. Veidai prie laužo visai kitokie nei dieną. Kiekvieno veido – savas gyvenimo paslaptis ir akių gylis. Ten ir susipažino su būsimu vyru. O šią savaitę darbe pakvietė į partinio komiteto susirinkimą, svarstė Olgos kandidatūrą priimti į komunistų partiją. Išvakarėse bijausi partijos statutą, kongreso medžiagas. Staiga klausimai apie skyrybas, kas kaltas, kas morališkai neatsparus. Olga lemeno, vos neverkė. Tada už ją užtarė kolega. Atsistojo, mikčiodamas tarė: – Čia chamasų, ne komunistų susirinkimas! Po metų kvailai prisimins… Kai visiškai sutemo, laužą užgesino. Prie vartų sustojo mašina. Triukšmingai trinktelėjo durelės. Mama! Graži, su ryškiu madingu paltu, sakė, kad ją parvežė kolega iš darbo. Mariša lekė prie močiutės, o tėtis susiraukė, nedrąsiai pabučiavo mamą. – Kas tas kolega? – Aleksai, koks skirtumas, tiesiog pavežė! Tu jo nepažįsti… Per vakarienę nesiklijavo bendras pokalbis, Mariša pradėjo kaprizuoti. Mama klausinėjo Olgos apie darbą, o galvojo apie savo. Tėtis tylėjo ir stebėjo mamą, susiraukęs vis labiau nuleido pečius. Vakaras buvo sugadintas… *** Po metų tėčio neliko. Platus infarktas – dvi dienos, pačiame šilto ir saulėto spalio pradžioje. Po laidotuvių Olga pasiėmė atostogas, kad pagyventų sodyboje. Marišą paliko su anyta. Viskas krito iš rankų. Obuolių derlius buvo kaip niekad gausus. Olga pilnais kibirais dalino kaimynams, virė obuolių uogienę su mėta ir cinamonu, kaip mėgo tėtis. Atvyko padėti tėčio draugas, su kuriuo kasmet važiavo į Kauno augalų medelyną augalų sodinukų. – Aš liksiu porai dienų, Olyt, iškasinėsiu daržą, apkarpysiu medelius, jei leisi. – Ivanai Aleksejau, ką jūs… Ačiū jums! Nuo tėčio „Olyt“ pakilo ašaros, ir būtent tada nučiuožė bauginantis negrįžtamumo, našlaitystės ir beviltiškumo jausmas. Iki tol lyg laukė, kad tėtis dar grįš, kad visa tai – baisus sapnas. Pirmomis dienomis, kai jo neliko, anksti ryte, ant sapno ir budrumo ribos, ilgai negalėjo suprasti, kodėl taip skausmingai bloga. Sekundė – ir galutinė pabudimo banga, juodos mintys: tėčio nebėra. Tada apėmė kaltės jausmas, kad nesugebėjo jo išlaikyti šioje žemėje. – Tik neparduokit sodybos, aš tikrai atvažiuosiu, padėsiu. Žinai, Olyt, šią antonovkę kartu rinkom, kai dar visai maža buvai. Važiuojant į Kauną Aleksas daugiau apie tave pasakojo, nei apie Ireną. Maža buvai, linksma. Sakė, medžiai jį pergyvens. Sodinus visada ilgai apžiūrinėdavo, aš skubindavau, pykdavau… Ivanas Aleksejus pasiliko trys dienas, perkasinėjo dirvą, kirpo obelis, patręšė, prieš pat duris pasodino tris krūmus geltonų chrizantemų, gavęs Olgos leidimą. – Reikėjo kiek anksčiau sodinti, bet ruduo šiltas, įsikabins! Savo Aleksui atminimui… Rožes dar reikės uždengti, lapus pašalinti, bet kitą kartą. Apsikabindami išsiskyrė. Pradėjo lynoti. Olga ilgai stovėjo prie vartelių, žiūrėjo, kaip nueina Ivanas Aleksejus. Pajuto, apsisuko, pamojo ranka – eik namo. Lietus stiprėjo, monotoniškai ir liūdnai barškino stogą. Vėjo gūsis užtrenkė vartelių sklendę su skausmingu cypimu. Slenkstį užriedėjo geltonų chrizantemų žiedlapiai. Čia viskas tėčio ir visada liks jo: lietus, medžiai, rudens kvapai, pati žemė. Vadinas, jis kažkur šalia ir bus visada. O Olga, būtinai visko išmoks. Atvažiuos su Mariša iki pirmų šalnų, autobusu dviejų valandų kelias. O paskui pavasarį, vos nutirpus sniegui, gal pavyks įsivesti šildymą. Reikia pradėti taupyti. Dar pavasarį būtinai vyks į Kauno medelyną su Ivanu Aleksejumi, išsirinks baltąją serbentą, tėtis seniai svajojo… *** Po pusmečio, balandžio pradžioje, kai laikėsi pirmas sniegas, sodyba buvo parduota. Olga apie tai sužinojo atsitiktinai telefonu iš telekrafo, kai skambino namo grįžtant iš Kauno medelyno. Susispaudusioje telefono kabinoje, ant grindų, maišelyje, prie šaknų apvyniotas drėgna sena marškinėle, stovėjo baltosios serbentos sodinukas.

Tėčio sodyba Apie tai, kad jų su tėčiu sodyba buvo parduota, Ausėja sužinojo staiga ir visiškai atsitiktinai.

Uncategorized

0461

Mama su trimis vaikais liko gatvėje: tėtis išviliojo pinigus už parduotą butą ir dingo be žinios

Mama liko su trimis vaikais gatvėje! Mūsų tėtis paėmė visus pinigus, kuriuos mama gavo pardavusi butą

Uncategorized

067

Buvęs vyras atnešė gėles, bet nesugebėjo peržengti slenksčio

Aistė, žiūrėk, kokios gėlės! Tris dienas svarstžiau tarp kreminio šokolado ir dramblio kaulo, beveik

Uncategorized

0170

Po pokalbio su įvaikinta mergaite supratau, kad ne viskas buvo taip aišku

Po pokalbio su įvaikinta mergaite suprantu, kad ne viskas čia aišku. Šalia manęs, ant suoliuko, sėdi

Uncategorized

065

Apskritoji sukaktis

Apvalus metai Vasario 23 ne tik vyrų diena. Austėjai Titovei švenčiamas trečiasis dešimtmetis jau 30 metų.

Uncategorized

0225

Atverk duris, mes atvažiavome! – Julija, čia teta Natalija! – skambėjo toks dirbtinas džiaugsmas, kad net dantys surakino. – Mes už savaitės būsim Vilniuje, reikia kelis dokumentus sutvarkyti. Pabūsime pas tave savaitę, gal dvi, gerai? Julija vos neužspringo arbata. Vat taip, be „labas“, be „kaip gyveni“, – tiesiai šviesiai: „pabūsime pas tave“. Ne „gal galime?“, ne „ar patogu?“. Tiesiog – pabūsime. Taškas. – Teta Natalija, – Julija stengėsi kalbėti švelniai, – man malonu tave girdėti. Bet dėl apsistojimo… Gal geriau padėsiu jums viešbutį išrinkti? Dabar gerų, nebrangių variantų pilna. – Kokį dar viešbutį? – teta prunkštelėjo, lyg Julija būtų pasakiusi kažką beprotiško. – Kam pinigus mėtyti? Juk tau nuo tėvo liko trijų kambarių butas! Visas butas vienai! Julija užsimerkė. Prasideda… – Tai mano butas, teta. – Tavo? – balse girdėjosi aštrus atspalvis. – O tavo tėvas – nepriklausė mūsų šeimai? Kraujas – ne vanduo, Julija. Mes tau ne svetimi, o tu mus į viešbutį varai, lyg kokius benamius! – Aš nieko nevarau. Tiesiog negaliu priimti. – Kodėl gi ne? „Nes praeitą kartą jūsų viešnagė pavirto pragaru“, – pagalvojo Julija, bet pasakė kitaip: – Yra aplinkybės, teta Natalija. Nepavyks jūsų priimti. – Aplinkybės! – teta jau neslėpė susierzinimo. – Trys tušti kambariai, o pas ją – aplinkybės! Tavo tėvas niekada šeimos neuždarytų už durų. Bet tu – visa į motiną, tokia pati… – Teta… – Kas – teta? Ateisim šeštadienį, apie pietus, būsim su Maksimu ir Poviluku. Sutik mus normaliai. – Juk sakiau – nepavyks. – Julija! – balsas pasidarė tvirtas, įsakmus. – Nesvarstoma. Šeštadienį būsim. Tuščias signalas… Julija padėjo telefoną ant stalo. Pasėdėjo minutę, žiūrėdama į vieną tašką. Paskui atsisvėrė atgal į kėdę ir sunkiai atsiduso. Taip visada… Prieš dvejus metus teta Natalija jau „svečiavosi“. Atvyko keturiese, žadėjo pabūti tris dienas – liko dviem savaitėms. Maksimas, tetos vyras, išsitiesdavo ant Julijos sofos su lauko batais ir spaudinėjo pultą iki trečios nakties. Povilukas, jų dvidešimt trejų metų „vaikas“, ištuštindavo šaldytuvą ir nė karto neplovė už savęs lėkštės. O pati Natalija šeimininkavo virtuvėje, kritikavo viską – nuo užuolaidų iki „netinkamos“ plytelės. Išvykus, Julija rado apdegintą fotelio apmušalą, sulaužytą lentynėlę vonioje ir įtartinas dėmes ant kilimo. Apie pinigus niekas neužsiminė – nei už maistą, nei už komunalinius, kurie per tas dvi savaites užaugo nemaži. Tiesiog susikrovė daiktus ir išėjo, dar pametėdami: „Ačiū, Julija, esi tikra šaunuolė“. Julija paspaudė smilkinius. Ne. Daugiau taip nebus. Kad ir kiek teta rėks apie tėvą ir giminystę. Tegul atvažiuoja šeštadienį – durys liks užrakintos. Ji pasiekė telefoną ir atsidarė naršyklę. Reikia surasti jiems viešbutį. Gerą, padorų, su visais patogumais. Nusiųsti adresą ir aiškiai pasakyti: daugiau niekuo nepadėsiu. O jei nesupras – jau ne jos reikalu. Dvi dienos praėjo palaimingoje tyloje. Julija dirbo, vaikščiojo vakarais, gamino sau vakarienes ir jau beveik patikėjo, kad tetos skambutis buvo tik košmaras. Gal persigalvos, gal susiras kitus giminaičius, ant kurių galėtų „atsisėsti ir ištiesti kojas“. Ketvirtadienį vakare – skambutis iš „Teta Natalija“. Skrandis susitraukė. – Julija, tai aš! – linksmas balsas įsiveržė į buto tylą. – Rytoj atvažiuojam, traukinys – antrą dienos. Sutik mus, stalą klausk, reikia po kelionės pavalgyti kaip žmonėms! Julija lėtai atsisėdo ant sofos krašto. Pirštai pabalo ant telefono. – Teta Natalija, – kalbėjo lėtai, aiškiai, – jau sakiau. Į butą jūsų neįleisiu. Nevažiuokit pas mane. – Ai, baik tu! – teta nusijuokė, lyg išgirdusi kvailą juoką. – Kas tu kaip vaikas, rimtai! Neįleisi, įleisi… Jau bilietus nupirkom! – Tai jūsų reikalas. – Julija, kas tau? – balsas – iš nustebusio į spaudžiantį. – Tu giminė ar kas? Privalai šeimai padėti, tai šventa! – Nieko neprivalau. – Dar ir kaip privalai! Tėvas, jam amžinas atilsis… – Teta, gana apie tėvą. Sakiau „ne“. Tai galutinis žodis. Teta garsiai atsiduso, lyg prieš kaprizingą vaiką: – Julija, niekam čia tavo nuomonė nerūpi, supranti? Mes – šeima. O tu charakterį rodai, lyg mes priešai. Rytoj antrą, nepamiršk! – Sakau gi… – Viskas, bučiuoju, iki! Tuščias signalas… Julija kelias sekundes spoksojo į ekraną. Viduje virė karštas, piktas jausmas. Mėtė telefoną ant sofos ir pradėjo vaikščioti po kambarį – trys žingsniai pirmyn, trys atgal, kaip žvėris narve. Vadinas, jos nuomonė niekam nerūpi. Puiku. Tiesiog nuostabu. Staigiai sustojo. Palaikyk plačiau kišenę, brangi tete. Julija griebė telefoną ir surado „Mama“: – Laba, Julija? – mamytės balsas šiltas, šiek tiek nustebęs. – Kas nutiko? – Labas, mama. Klausyk, noriu pas tave atvažiuoti. Rytoj. Savaitei, gal ilgiau. Pauzė. – Rytoj? Dukryte, juk neseniai buvai… – Žinau. Bet labai reikia. Dirbu nuotoliniu būdu, man vis tiek kur esu. Priimsi? Mama tylėjo dar akimirką – Julija lyg matė, kaip mama suraukia kaktą, bandydama suprasti, kas vyksta. – Žinoma, važiuok. Visada laukiu, žinai. Tik tikrai viskas gerai? – Taip, mama, viskas gerai. Paprasčiausiai pasiilgau. Ji užbaigė skambutį ir leido sau nusišypsoti. Rytoj apie pietus teta Natalija su šeima stovės prie užrakintų durų. Skambins, tryps, kels triukšmą visam laiptui – bet šeimininkės namuose nebus. Ne į parduotuvę išėjusi, ne pas draugę – kitame mieste, už tris šimtus kilometrų. Julija atsidarė bilietų programėlę. Ryto traukinys šeši keturiasdešimt penkios. Tobula. Iki kol teta pasieks laiptinę, ji jau gers arbatą mamos virtuvėje. Kraujas – ne vanduo, bet kartais giminė turi išgirsti „ne“. Traukinyje Julija klausė bėgių dundesio ir galvojo, kaip atrodys tetos veidas prie užrakintų durų. Akys merkėsi, galva buvo sunki, bet širdyje – ramu. Mama sutiko stotyje, stipriai apkabino, grąžino namo. Pakvietė blynų su varške, atnešė arbatos ir išvarė ilsėtis. – Po to viską papasakosi, – pasakė ji, paimdama tuščią puodelį. – Dabar – pailsėk. Julija užmigo vos palietusi pagalvę. Atsibudo ją žadinant įkyriam telefono skambėjimui. Rankos automatiškai užčiuopė aparatą ant spintelės, akys sunkiai fokusavo ekraną. „Teta Natalija“. – Julija! – teta šaukė taip, kad teko laikyti telefoną atokiai. – Jau dvidešimt minučių stovim prie tavo durų! Kodėl neatidarai?! Julija atsisėdo lovoje, perbraukė veidą delnu. Pro langą leidosi saulė – pramiegojo pusę dienos. – Nes manęs namie nėra, – atsakė, ir nesugebėjo nuslėpti šypsenos. – Ką reiškia, nėra?! Kur tu?! – Kitame mieste. Tyla. Paskui – sprogimas: – Tu visai įžūli! Žinojai, kad atvažiuosim ir išdūkei?! Kaip galėjai?! – Lengvai. Juk įspėjau, kad neįleisiu. Nepaklausėt. – Kaip drįsti! – teta springo nuo pykčio. – Juk pas ką nors tikrai palikai buto raktus! Pažįstamam, kaimynei, draugei! Perskambink, atneš raktus! Net ir be tavęs, apsigyvensim, ne vaikiai! Julija sustingo. Štai drąsa… – Teta, rimtai? – Žinoma! Atvažiavom, pavargom, o tu čia cirką išdarinėji! – Aš nesiruošiau gyventi su jumis viename bute. Ir juo labiau – įleisti be savęs. – Tu!.. Durys kambario girgždėjo. Prie slenksčio atsistojo mama – chalatas, susivėlę plaukai, primerktos akys. Tyliai ištiesė ranką, o Julija, pati nesuprasdama kodėl, padavė jai telefoną. – Natalija, – mamos balsas buvo ledinis, – čia Vėra. Paklausyk manęs atidžiai ir netrukdyk. Iš telefono girdėjosi kažkas sukosėjimo. – Juozas tavęs galėjo pakęsti, – tęsė mama. – Visą gyvenimą kentėjo. Aš žinau tą geriau nei bet kas. Tai kodėl tu lendi prie jo dukros? Ko tau iš jos reikia? Julija girdėjo, kaip teta bando ką nors pasakyti, užsikerta, nespėja. – Tai ir gerai, – nukirto mama. – Daugiau Julijai neskambink. Niekuomet. Ji žino, į ką kreiptis pagalbos, ir tikrai ne į tave. Viskas, baigiau kalbėt. Ji padėjo ragelį ir grąžino telefoną dukrai. Julija pažvelgė į mamą taip, lyg matytų ją pirmą kartą. – Mama… Tu… Niekada tavęs tokios nemačiau. Ta nusijuokė, pataisė chalatą: – To mane išmokė tėvas. Sakydavo, su Natalija tik taip ir reikia – rėksi kartą iš peties, paskui metų metais nė nesirodo. Ji staiga nusišypsojo, o raukšlelės išsisklaidė aplink akis: – Veikia iki šiol, įsivaizduoji? Julija išsijuokė – garsiai, nuoširdžiai, paleisdama visą paskutinių dienų įtampą. Mama prisijungė. – Na ką, – mostelėjo ranka link virtuvės, – eime arbatos. Papasakosi, kas ten išties nutiko.

Atverk duris, mes atvažiavome Mildute, čia tetė Aldona! telefono balsas skambėjo taip dirbtinai, kad