Zibainis

Rūkas išsiliejęs Pastaruoju metu dažnai susimąsčiau apie Aistės gyvenimą. Jam nuobodu kiekvieną dieną tas pats.

Vyras pasiūlė atiduoti mūsų miegamąjį savo tėvams visoms šventėms, o mums pasiūlė miegoti ant grindų: „Gi žinai, kad tėtis turi radikulitą, o mamai reikia tylos ir tamsos. Ką, negi savaitę nepakenčiam?“ – Kaip aš nusprendžiau susigrąžinti savo namus ir savigarbą per lietuviškas Kalėdas su anyta ir uošviu

Supranti gi, kad tėvui radikulitas? Jam ant sofos gulėti visiškai negalima, po to net sustings.

Uncategorized

0336

Gyvensime vieni dėl kitų: skaudi šeimos netekties istorija, pareiga, atleidimas ir viltis po motinos ir žmonos mirties, klastos šeimoje išbandymai ir artimųjų ryšys lietuviškoje kasdienybėje

Tai va, įsivaizduok, po mamos mirties Edvardas ėmė po truputį atsigauti. Pastaruoju metu mama ir taip

Uncategorized

0167

Tu jam niekas

Gal gal net pagaliau susipažinsiu su tavo sūnumi? Domas padėjo šalia kavos puodelį ir žiūrėjo į Aušrą.

Uncategorized

0103

Nustojau kalbėtis su vyru po jo išsišokimo per mano gimtadienį – pirma kartą pamačiau, kaip jis išsigando – Tai ką, atsidarykim šampano už mūsų jubiliatę! Keturiasdešimt penkeri – moteris kaip uoga, nors šiuo atveju jau labiau džiovintas vaisius, bet irgi naudingas virškinimui! – Olego balsas nuaidėjo per visą jaukaus Vilniaus restorano salę, perskrosdamas net muziką fone. Visi, susirinkę prie ilgo stalo, sustingo: vieni susigėdę linktelėjo, kiti panirę į mišrainę, apsimetė, kad ieško alyvuogių. Elena, nuostabiai atrodanti tamsiai mėlyname suknelėje, kurią rinkosi dvi savaites, pajuto, kaip iš veido dingsta kraujas. Šypsena, prilipusi nuo vakaro pradžios, virto skausminga grimasą. Olegas, patenkintas savo juokeliu, išmetė taurelę degtinės ir su prakaituota ranka apsiavė žmoną per pečius. – Ką čia tokios rūgščios? Elena turi humoro jausmą, ką, motin? – trinktelėjo ją per nugarą, lyg draugą pirtyje. – Ir ekonomiška. Ši suknelė turbūt trečius metus gyvuoja? Atrodo kaip nauja! Nors tai buvo melas – suknelė visiškai nauja, pirktas už papildomus Elenos uždirbtus pinigus. Ji tyliai patraukė vyro ranką nuo peties ir gurkštelėjo vandens. Sieloje tvyrojo šalčio gumulas. Anksčiau ji būtų pajuokavusi: „Svarbu tu, brangusis, pelėsio neužsitrauksi“, bet tą vakarą viskas viduje lyg būtų užtrumpinę. Vakaras bėgo savaime. Olegas gėrė, darėsi vis įžūlesnis, kvietė Elenos jaunesnes koleges šokti, rėkė apie politiką ir apie tai, kaip „moterys viską sugriovė“. Elena priiminėjo gėles, klausėsi tostų, tačiau tai buvo automatiška – jos gyvenime tvyrojo tyla. Tyla, užgožianti Olego balso aidą. Namie Olegas, vos nusiavęs batus, nuėjo į miegamąjį: – Na, pavalgėm normaliai, – burbtelėjo, prasegdamas marškinius. – Tik tavo šefas kažkoks įtartinas. Nu, nešk mineralinio, gerklė džiūsta. Elena stovėjo prie veidrodžio, žvelgė į pavargusias akis ir bėgančią tušą. Ji neskubėdama nusiėmė batelius, užsuko į virtuvę, bet tik pasiliko sau vandens, išgėrė lėtai, žvelgdama pro tamsų langą į garsiai Zumino prospektą. Vėliau pasiruošė sofą nakvynei. – Lena, tu kur? Vandens! – rėkė Olegas. Elena išjungė šviesą koridoriuje, atsigulė ir apsiklojo. Atėjo naktis, bet miegas netruko. Galvoje nesisuko nei noras keršyti, nei pyktis – liko tik aiškus suvokimas: tai buvo paskutinis kartas. Limitas išnaudotas. Balansas lygus nuliui. Rytas nebuvo įprastas – virtuvėje nekvepėjo nei kava, nei kepta kiaušiniene. Olegas atsikėlė nuo laikrodžio signalo: Elenos jau pilnai apsirengusios sėdėjo prie stalo su planšetėle. Priekaištavimai dėl pusryčių liko be atsako. Lena tik sudėjo savo daiktus ir išėjo. Taip, tą savaitę namuose vis mažėjo tvarkos, patiekalų, dėmesio. Ji skalbė tik savo daiktus, ruošė tik sau. Olego puodeliai kaupėsi krūvoje. Savaitgalį Olegas pamėgino „susitaikinti“ – nupirko tortą, chrizantemų, bet Elena nepasidavė, išėjo iš virtuvės. Prieš jį buvo siena – šalta, bet nebyli. Praėjus mėnesiui, kai tikėjosi, kad viskas vyks savaime, suprato pats virstantis svetimu vaikščiojančioje tuščioje dėžutėje be Elenos jaukumo. O prasčiausia buvo tada, kai atėjo pinigų trūkumo krizė: bendra sąskaita be Elenos įnašo – ir tuščia. – Kur pinigai? Kodėl nepervedeisi? – griebęs telefoną, šaukė Olegas. Elenos atsakymas buvo trumpas – skyrybų ieškinys ir tyliai užrašytos eilutės: „Tai ne dėl juoko. Tai dėl to, kad tu manęs negerbi. Butas mano – paveldėtas, automobilio kreditas tavo. Aš išeinu – turi savaitę susirasti, kur gyventi.“ Tą akimirką Olegą apsėdo tikras, lietuviškas, grynas, kone egzistencinis siaubas. Jis suvokė prarandąs ne tik žmoną, bet visą įprastą savo gyvenimo sandarą: kas jį maitins, kas pasirūpins, kas primins apie dalykus… Jis buvo likęs vienas, o visi „draugai“ tiesiog geri draugai iš baro, mama – viena su keturiomis katėmis Justiniškėse. Elena tvarkingai susikrovė lagaminą. Olegas išmalda atleidimo, psichologų, pažadų, bet Elenos veide – tik nuovargis. Kai ji paliko butą, Olegas liko stovėti gana tipinio vėlyvo vakaro Vilniuje tamsoje, kuri pirmąsyk pasirodė slegianti iki sąnarių gylio. Jis vienas skaičiavo savo turtą, matė, kad viską sukūrė ji. Prie motinos jį vedė tik cigarečių kvapas ir pesimizmas. Pakeliui permąstė gyvenimą: kada jis prarado Eleną, kada ji virto „funkcija“? Sekmadienį, palikęs raktus pašto dėžutėje, išėjo. Joanų buto langai buvo tamsūs – Elena gi dabar sėdėjo pas mamą sode Molėtų rajone, plede, su mėtos arbata. Jai buvo tuščia, bet ramu. Priekyje laukė skyrybos, teismai, bet ji žinojo: išgyvens, nes sunkiausia dalis – gyventi su tuo, kuris priverčia jaustis vienišai – jau užnugaryje. Aplink nakties sužydusios alyvos Lietuvoje kvėpėjo laisve. Jeigu ši istorija Jums artima ir suprantate Eleną – paspauskite „Patinka“ ar sekite mano tinklaraštį. Papasakokite komentaruose: ką Jūs būtumėt dariusi Elenos vietoje?

Aš daugiau nekalbėjau su vyru po to, kas nutiko per mano gimtadienio šventę, ir pirmą kartą jis nusigando

Uncategorized

021

Be manęs tu nieko nebūtum pasiekusi

20251127, Vilnius Be manęs nieko nebūtų pasiekę, galvoju, kai pasiklausau savo širdies plojimo.

Uncategorized

0272

Išeik, Kostai

Lėkštės su atvėsusia vakariene taip ir liko gulėti ant stalo. Miglė sėdėjo ir žiūrėjo į jas, bet nieko nematė.

Uncategorized

012

Seno atviruko paslaptis

Senos atvirutės paslaptis Prieš tris dienas iki to vakaro, kai jos gyvenimą apvertė pageltęs vokas, Rūta

Uncategorized

0132

Aš savo jau atsiėmiau!

Ne, Aistė. Jūs patys susikūrėte vaiką, tad pasirūpinkite Andriumi patys, griežtai pareiškė svokrybė.