Zibainis

Mano uošvė pasiūlė vasarą padėti mums prižiūrėti vaikus – ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko, todėl sutikome. Abu dirbame ir auginame tris vaikus, o normalios atostogos mums – prabanga: dažniausiai pasiimame laisvadienius pakaitomis, kai vaikams reikia sergėti ar būna ypatingų progų, o kartais pavyksta ištrūkti savaitgaliui. Jau trejus metus mokame 20 metų būsto paskolą, tad su tikromis atostogomis teks palaukti – viskas dėl paskolos įmokų ir noro turėti nuosavus namus, o ne nuolat kraustytis nuomojantis. Mūsų vaikai vasarą be mokyklos, todėl svarbu, kad nors ir negalime keliauti, jie bent jau saugūs ir laimingi savo namuose! Vasaros metu, kai važiuojame pas vyro mamą, visada nuvežame produktų ir pinigų už skanėstus, nes ji, kaip pati sako, gyvena iš kuklios pensijos ir sava pinigų vaikams neleidžia – manome, kad taip pigiau nei samdyti auklę, ir visi liko patenkinti. Tačiau mano vyro brolis, kuris taip pat turi tris vaikus, nutarė atsivesti atžalas pas močiutę, nors jų mažyliai dar labiau išdykę ir reikalauja nuolatinės priežiūros. Jis neatveža nei maisto, nei palieka pinigų – išlaidas tenka dengti iš savo kišenės. Dažnai prašiau vyrą draugiškai pasikalbėti su broliu apie sąžiningą pasidalijimą, tačiau jis nenori konfliktų ir nieko nedaro. Kodėl aš turiu dirbti dvigubai, kad kažkas kitas augintų savo vaikus? Kaip geriausiai pasikalbėti su juo apie šią situaciją be pykčių?

Mano anyta pasiūlė vasarą mums padėti su vaikų priežiūra. Ji dabar jau pensijoje ir turi daug laisvo

Uncategorized

018

Mano vyras privertė mane surengti jo „vakarą su vyrais“, nors nešiojau kaklo įtvarą – tuomet netikėtai pasirodė jo mama.

Mano vyras privertė mane surengti jo vaikinų vakarą, kai buvau su kaklo įtvaru tada įėjo jo mama.

Uncategorized

06

Nuotaka nuomai: Vestuvės atšaukiamos! – per vakarienę pribloškė tėvus Paulina. Nupirktos suknelės, žiedai, užsakytas restoranas… O Paulina praneša, kad su Floydu išvyksta į Londoną. Ir viskas rimta! Mama negali patikėti – koks Londonas? Čia viskas svetima! Bet Paulina nė nesvarsto grįžimo – naujas gyvenimas, nauji nuotykiai! Londone ji patenka į keistą šeimos dramą: buvusi Floydo žmona Lenora, jo sūnūs – Heilas ir Evanas. Paulina greit supranta: ji tik „nuotaka nuomai“, turinti pavydą pažadinti buvusiai žmonai. Tačiau Evanui mergina iš karto užkariauja širdį, jausmai užsiplieskia stipriai. Ar Paulina liks su Floydu? Ar rinksis tikrą meilę – Evaną? Istorija apie netikėtą lemtingą meilę, neplanuotus likimo vingius ir lietuvišką atgailą, kuri leidžia tikėti laime net ir svetimoje šalyje!

NUOTAKA IŠNUOMOJIMUI Vestuvės atšaukiamos! kartą vakarieniaudama staiga pareiškė tėvams Ramunė.

Uncategorized

0117

Mano uošvė pasiūlė vasarą padėti mums prižiūrėti vaikus – ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko, todėl sutikome. Abu dirbame ir auginame tris vaikus, o normalios atostogos mums – prabanga: dažniausiai pasiimame laisvadienius pakaitomis, kai vaikams reikia sergėti ar būna ypatingų progų, o kartais pavyksta ištrūkti savaitgaliui. Jau trejus metus mokame 20 metų būsto paskolą, tad su tikromis atostogomis teks palaukti – viskas dėl paskolos įmokų ir noro turėti nuosavus namus, o ne nuolat kraustytis nuomojantis. Mūsų vaikai vasarą be mokyklos, todėl svarbu, kad nors ir negalime keliauti, jie bent jau saugūs ir laimingi savo namuose! Vasaros metu, kai važiuojame pas vyro mamą, visada nuvežame produktų ir pinigų už skanėstus, nes ji, kaip pati sako, gyvena iš kuklios pensijos ir sava pinigų vaikams neleidžia – manome, kad taip pigiau nei samdyti auklę, ir visi liko patenkinti. Tačiau mano vyro brolis, kuris taip pat turi tris vaikus, nutarė atsivesti atžalas pas močiutę, nors jų mažyliai dar labiau išdykę ir reikalauja nuolatinės priežiūros. Jis neatveža nei maisto, nei palieka pinigų – išlaidas tenka dengti iš savo kišenės. Dažnai prašiau vyrą draugiškai pasikalbėti su broliu apie sąžiningą pasidalijimą, tačiau jis nenori konfliktų ir nieko nedaro. Kodėl aš turiu dirbti dvigubai, kad kažkas kitas augintų savo vaikus? Kaip geriausiai pasikalbėti su juo apie šią situaciją be pykčių?

Mano anyta pasiūlė vasarą mums padėti su vaikų priežiūra. Ji dabar jau pensijoje ir turi daug laisvo

Uncategorized

047

Užaugau stengdamasi nenuvilti savo mamos – ir nepastebėjau, kaip pradėjau prarasti savo santuoką. Mama visada žinojo, kas teisinga. Bent jau taip atrodė. Nuo vaikystės išmokau skaityti jos nuotaiką iš balso ar to, kaip užveria duris, iš jos tylos. Jei buvo patenkinta – viskas gerai. Jei ne… reiškia, kažką padariau ne taip. „Aš daug nereikalauju, – sakydavo ji. – Tik nenuvilk manęs.“ To „tik“ svoris buvo didesnis už bet kurį draudimą. Kai užaugau ir ištekėjau, maniau, kad pagaliau gyvensiu savo gyvenimą. Mano vyras buvo ramus, kantrus žmogus, nemėgo konfliktų. Iš pradžių mamai jis patiko. Vėliau ji pradėjo kištis į viską. „Kodėl grįžti taip vėlai? Ar nemanai, kad per daug dirbi? Jis per mažai tau padeda.“ Iš pradžių juokiausi, sakiau vyrui, kad ji tiesiog rūpinasi. Tada pradėjau jai aiškinti. Vėliau – su ja skaitytis. Ir nepastebimai ėmiau gyventi dviem balsais. Vienas buvo vyro – tylus, protingas, ieškantis artumo. Kitas – mamos, visada užtikrintas, visada reikalaujantis. Kai vyras norėdavo, kad pabūtume tik mudu, mama susirgdavo. Kai turėjome planų – jai manęs reikėdavo. Kai jis sakydavo, kad pasiilgsta, atsakydavau: „Suprask mane, negaliu jos palikti.“ Ir jis suprato. Ilgai. Kol vieną vakarą nepratarė kažko, kas sukrėtė labiau nei barnis: „Jaučiuosi trečias mūsų santuokoje.“ Atsakiau piktai. Apgyniau ją. Apgyniau save. Sakiau, kad jis perdeda, kad neteisinga mane versti rinktis. Tačiau tiesa buvo ta, kad buvau pasirinkusi. Tik nepripažinau to. Pradėjome tylėti. Užmigti atsukę nugaras. Kalbėti tik apie buitį, bet ne apie mus. Kai pykomės, mama visada žinojo. „Aš tau sakiau“, – kartodavo. – „Vyrai visi tokie.“ Ir aš tikėdavau. Iš įpročio. Kol vieną dieną grįžau namo – o jo nebebuvo. Neišėjo triukšmingai. Paliko raktus ir raštelį: „Myliu tave, bet nežinau, kaip gyventi su tavo mama tarp mūsų.“ Atsisėdau ant lovos – ir pirmą kartą nežinojau, kurio ieškoti. Mamos ar jo. Paskambinau mamai. „Na, ko tikėjaisi?“ – pasakė ji. – „Aš juk tau sakiau…“ Tą akimirką kažkas manyje nutrūko. Supratau, kad visą gyvenimą bijojau nuvilti vieną žmogų… ir netekau kito, kuris tiesiog norėjo, kad būčiau šalia. Nekaltinu mamos visiškai. Ji mylėjo taip, kaip išmanė. Bet aš nebuvau nubrėžusi ribos. Aš supainiojau pareigą su meile. Dabar mokausi to, ką turėjau išmokti daug anksčiau: kad būti vaiku nereiškia likti mažu amžinai. Ir kad santuoka neišlieka, jei joje atsiranda trečias balsas. Ar tau teko rinktis tarp to, kad nenuvilti tėvų… ir išsaugoti savo šeimą?

Žinai, kartais galvoju, че per daug gyvenau ne savo, o mamos gyvenimą, taip net nepastebėdama kaip prarandu

Uncategorized

037

Už pinigus tapau „jaunesnė“. Po daugelio metų mano vyras sužinojo tiesą ir mes išsiskyrėme

Už pinigus tapau jaunesnis. Po daugelio metų mano žmona sužinojo tiesą, ir mes išsiskyrėme.

Uncategorized

019

Išvykau dirbti į Italiją ir kas mėnesį siųsdavau seseriai pinigus mamai, tačiau vieną dieną grįžusi į Lietuvą likau be žado: su lagaminu ir sunkiu širdimi palikau namus, tikėdama šeimos pažadu, kad mama bus prižiūrėta. Bet kai tyliai pragarejau duris namuose, mane ištiko skaudžiausia tiesa – mama buvo palikta vieniša, o aš supratau, kad pinigai negali pakeisti meilės ir tikros artumo.

Žinai, kartais atrodė, kad visa mano gyvenimo istorija tilptų į tą mažą lagaminą, su kuriuo išvykau į

Uncategorized

0298

Paskutinė meilė – Irena, neturiu aš pinigų! Vakar paskutinius atidaviau Natašei! Juk žinai, ji turi du vaikus! Visiškai nusiminusi, ponia Ona Petronienė padėjo ragelį. To, ką ką tik jai prikalbėjo dukra, net nenorėjo prisiminti. – Kodėl taip? Trys vaikai, kartu su vyru užauginome, viską dėl jų darėme. Visi tapo žmonėmis! Visi su aukštaisiais išsilavinimais, geruose darbuose. O štai man senatvėje – nei ramybės, nei pagalbos. – Vasia, kodėl tu taip anksti išėjai, su tavimi buvo kažkaip lengviau! – mintyse kreipėsi Ona Petronienė į mirusį vyrą. Širdį suspaudė, ranka įprastai pasiekė vaistus: – Liko tik viena ar dvi kapsulės. Jeigu bus labai blogai, jau nebebus kuo sau padėti. Reikia į vaistinę nueiti. Ona Petronienė bandė pakilti, bet tuoj pat vėl sėdo į krėslą: skaudžiai sukosi galva. – Nieko, dabar tabletė suveiks ir viskas praeis. Bet laikas ėjo, o geriau nepasidarė. Ona Petronienė surinko jaunėlės dukters numerį: – Natašyte… – vos spėjo tarti į ragelį… – Mama, aš posėdyje, paskambinsiu vėliau! Ona Petronienė surinko sūnaus numerį: – Sūneli, man kažkaip negera. O vaistai baigėsi. Ar negalėtum po darbo… – sūnus net neišklausė jos iki galo. – Mama, aš ne gydytojas, ir tu ne gydytoja! Kviečiu greitąją, nelauk! Ona Petronienė sunkiai atsiduso, – Taip, jis teisus! Jeigu dar po pusvalandžio nepraeis, reikės skambinti greitajai. Moteris atsargiai atsilošė krėsle ir užsimerkė. Mintyse, kad atsipalaiduotų, ėmė skaičiuoti iki šimto. Tarsi iš toli pasigirdo kažkoks garsas. Kas tai? Ai, telefonas! – Alo! – sunkiai prasižiojusi atsiliepė Ona Petronienė. – Onute, labas! Čia Petras! Kažkaip neramu, panorėjau tau paskambinti! – Petrai, man kažkaip bloga. – Tuoj būsiu! Ar galėsi duris atidaryti? – Petrai, jos paskutiniu metu visada atidarytos. Ona Petronienė išmetė telefoną iš rankų. Jėgų pasiekti jį nebebuvo. – Na ir gerai – pamanė ji. Prieš akis, tarsi kino juostoje, prabėgo jaunystės vaizdai: štai ji dar visai jaunutė – pirmakursė Vilniaus finansų ir ekonomikos universitete. O štai du simpatiški, drąsūs karo akademijos kursantai, kažkodėl su balionais rankose. – Juokinga – tada pamanė Onutė, tokie dideli ir su balionais! Ai, juk tai devintoji gegužės! Paradas, miestiečių šventė! Ir ji su tais dviem balionais, tarp Petro ir Vasios. Tada ji pasirinko Vasią. Paprasčiausiai, jis buvo drąsesnis, o Petras – uždaresnis ir drovesnis. O paskui jų keliai išsiskyrė: su Vasia išvažiavo tarnauti į Šiaulius, Petras gavo paskyrimą į Vokietiją. Vėliau susitiko jau gimtajame Vilniuje, kai vyrai išėjo į pensiją. Petras visą gyvenimą liko vienas, vedęs nebuvo, vaikų nesusilaukė. Klausė jo, kodėl taip susiklostė… O jis tik numodavo ranka ir pajuokaudavo: – Nesiseka man su meile, gal reikia kortomis pradėt žaist! Ona Petronienė išgirdo kažkieno balsus, pokalbį. Sunkiai pramerkė akis: – Petrai! O šalia jo, matyt, greitosios gydytojas. – Viskas bus gerai, tuoj pasijus geriau. Jūs jos vyras? – Taip, taip! Gydytojas patarinėjo Petrui. Petras taip ir sėdėjo, laikydamas Oną už rankos, kol jai pagaliau tapo geriau. – Ačiū tau, Petrai! Jau žymiai geriau! – Labai gerai! Štai, atsigerk arbatos su citrina! Petras niekur neidavo, viską ruošė virtuvėje, slaugė Oną. Ir nors jai jau buvo geriau, bijojo palikti vieną. – Žinai, Ona, aš visą gyvenimą tave vieną mylėjau. Todėl ir nevedžiau. – Ech, Petrai, mes su Vasia gražiai gyvenom. Gerbiau jį, jis mane mylėjo. Tu jaunystėj nieko nesakei. Nežinojau tiksliai, ką jauti. Bet ką dabar apie tai kalbėti – viskas praeity, metų nesugrąžinsi. – Ona, o gal likusias mums skirtas dienas nugyvenkim drauge, laimingai! Kiek skirta, tiek ir būsime laimingi! Ona Petronienė padėjo galvą Petru ant peties, paėmė jo ranką: – O gal tikrai! – ir nusijuokė laimingu juoku. Po savaitės pagaliau paskambino dukra Nataša! – Mama, kas tau ten buvo, skambinai, negalėjau atsiliepti, vėliau pamiršau… – Ai, nieko, jau viskas gerai. Jei jau paskambinai, noriu, kad nebūtų staigmenos – išeinu už vyro! Ragelyje nutilo, girdėjosi tik kaip dukra įkvepia orą ir alsuoja, rinkdama žodžius. – Mama, ar tu rimtai? Jau seniai tau reiktų į kapines vaikščioti, o tu – išteki?! Ir kas tas laimingasis? Ona Petronienė susigūžė, ašaros ištryško. Bet visgi sugebėjo ramiu balsu ištarti: – Tai mano asmeninis reikalas! Ir padėjo ragelį. Tuomet atsisuko į Petrą: – Na, pasiruošk, šiandien sugužės visi trys! Ruošiamės gintis! – Susižiūrėsim! Kur mūsų nėra buvę! – nusijuokė Petras. Vakare išties pasirodė visi trys: Ignotas, Irena ir Nataša! – Tai, mama, supažindink mus su savo meiliumi! – pašaipiai tarė Ignotas. – O ką čia pristatinėti, pažįstate mane, – iš kambario išėjo Petras. – Onutę myliu nuo jaunystės. Kai pamačiau ją toje baisioje būklėje prieš savaitę, supratau, kad negaliu jos prarasti. Pasipiršau, ji – mielai sutiko. – Klausykit, jūs juokdariai peraugę, ar visai pametėt galvas? Kokia meilė tokiame amžiuje?! – suriko Irena. – Kokie čia „tokie metai“, – ramiai susidomėjo Petras. – Mums tik septyniasdešimt, dar gyvent ir gyvent. Ir jūsų mamytė — vis dar gražuolė! – Supratau, tikriausiai norit atimti iš mūsų butą, taip? – teisėjos tonu paklausė Nataša. – Vaikai, atleiskit, bet koks čia butas? Juk visi turit savo namus! – Bet vis tiek, šitam bute yra ir mūsų dalis! – pridūrė Nataša. – Ramiai, man nieko nereikia! Kur gyventi rasiu! – tarė Petras, – O mamai įžeidinėti daugiau negalite! Bjauru klausytis! – O tu čia kas toks, senukų donžuana! Ko tu čia savo burną atvoži? Kas tave čia klausia? – puolė ant vyro Ignotas. Bet Petras nė nekrustelėjo. Išsitiesė ir pažvelgė Ignui tiesiai į akis. – Aš jūsų mamos vyras, norit jūs to ar ne! – O mes jos vaikai! – sušuko Irena! – Taip! Ir rytoj ją išvešim į senelių namus arba į kvailynę! – pritarė seseriai Nataša. – O jau ne! Ruoškis, Onute, einam! Jie žingsniavo drauge, tvirtai susikibę už rankų, ir nė neatsisuko. Jiems buvo visai nesvarbu, ką kas apie juos galvoja. Jie buvo laimingi ir laisvi! O vienišas gatvės žibintas nušvietė jiems kelią. O vaikai žiūrėjo jiems pavymui ir nesuprato: kokia gali būti meilė septyniasdešimties.

Egle, tikrai neturiu pinigų! Vakar paskutinius eurus liepai Mildai gi žinai, du vaikelius augina!

Uncategorized

0388

Olga visą dieną ruošėsi Naujųjų metų šventei: tvarkėsi, gamino valgį, dengė stalą. Tai buvo pirmieji jos Naujieji, sutikti ne su tėvais, o su mylimu žmogumi. Ji jau trečią mėnesį gyveno pas Tolių jo bute. Jis vyresnis už ją 15 metų, buvo vedęs, moka alimentus ir mėgsta išgerti… Tačiau meilėje visa tai nesvarbu. O dėl ko ji jį pamilo, niekas nesuprato: toli gražu ne gražuolis, net galima sakyti, kad nelabai dailus, o charakteris – bjaurus, šykštus iki negalėjimo, ir pinigų niekada neturi. O jei ir turi – tai tik sau. Ir štai į šitą stebuklą Olytė įsimyli. Tris mėnesius ji vylėsi, kad Tolius įvertins jos kantrybę ir šeimininkiškumą, ir tikrai panorės ją vesti. Jis vis sakydavo: „Reikia pagyventi kartu, pažiūrėsim, kokia tu šeimininkė, o tai gal tokia pat kaip mano buvusioji.“ Kokia buvo jo buvusioji, Olytė nežinojo – jis nieko aiškiai nesakė. Tad ji labai stengėsi: nesibarė, kai jis grįždavo girtas, gamino, skalbė, tvarkė, maistą pirko už savo pinigus (kad tik Tolius nepagalvotų, jog ji – materialistė). Net šventinį stalą už savo lėšas paruošė ir jam dovanų naują telefoną nupirko. Kol Olytė ruošėsi, jos stebuklingas Tolius irgi veltui laiko neleido – ruošėsi savaip, išgėrinėdamas su draugais. Parėjęs namo linksmutėlis pareiškė, kad per Naujuosius ateis jo draugai – tie, kurių Olytė nepažįsta. Ji padengė stalą, iki vidurnakčio liko valanda, nuotaika buvo subjuro, bet ji laikėsi – nenorėjo lipti ant buvusios grėblio. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, namo įvirto girta kompanija. Tolius praskaidrėjo, visus susodino prie stalo, gėrimas tęsėsi. Olytės niekam nepristatė – lyg ji būtų nematoma, o kai pasiūlė šampano prieš Naujus, į ją pažiūrėjo kaip į įsibrovėlę. – O kas čia? – girta mergina paklausė. – Lovos kaimynė, – nusijuokė Tolius, o jo draugai irgi ėmė juoktis iš Olės. Jie valgė jos pagamintą maistą ir ją pačią pašiepdavo, o skambant laikrodžio dūžiams, juokėsi, kad Tolius gudrus – susirado sau nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. Tolius neužtarė, tik šaipėsi drauge. Olytė tyliai išėjo, susikrovė daiktus ir grįžo pas tėvus. Tokios tragiškos šventės dar nebuvo. Mama pasakė: „Aš juk įspėjau“, tėvas atsiduso, o Olytė, išsiverkus, pagaliau nusiėmė rožinius akinius. Po savaitės, kai Toliui baigėsi pinigai, jis atėjo pas Olytę – lyg niekur nieko: – O ko tu išėjai? Įsižeidei, ar ką? – ir matydamas, kad ji nesiruošia taikytis, puolė į puolimą: – Geras, pati pas mamą tinginiauti išėjai, o mano šaldytuve pelė supas! Pradedi elgtis kaip mano buvusioji! Olytė net žado neteko – rodos, tūkstantį kartų mintyse buvo jį iškoneveikusi, bet dabar nesurado ką pasakyti, tik galėjo riebiai pasiųsti ir trenkti duris. Taip su Naujaisiais Olytė pradėjo naują gyvenimą.

Aušra visą dieną ruošėsi Naujųjų metų sutikimui: tvarkė butą, gamino, dengė stalą. Tai buvo pirmieji