Zibainis

Skirmanta Petronaitienė, susipažinkite. Čia Smiltė, mūsų naujoji darbuotoja. Dirbs jūsų skyriuje.

Mama, nusišypsok Arina nemėgo, kai kaimynės užsukdavo pas juos į sodybą ir prašydavo mamos dainuoti lietuviškas dainas. – Onute, padainuok, juk turi nuostabų balsą, o kaip gražiai šoki, – mama Onutė užtraukdavo dainą, kaimynės pritardavo, o kartais ir visi kartu šokdavo kieme po žydinčiomis obelimis. Tuo metu Arina su tėvais, jaunesniuoju broliu Antanu dar gyveno kaime savo namuose. Mama buvo linksma ir svetinga, po svečių apsilankymo sakydavo: – Užsukite ir kitą kartą, gražiai pasisėdėjome, – o kaimynės žadėdavo ateiti ir vėl. Kodėl Arinai nepatiko mamos dainos ir šokiai, ji pati negalėjo paaiškinti. Penktoje klasėje kartą pasakė: – Mama, nedainuok ir nešok, prašau… Man gėda, – nors ir pati nesuprato, kodėl taip jaučiasi. Net ir užaugusi, pati tapusi mama, to nesuprato. O Onutė švelniai atsakė: – Arina, nebijok ir nesigėdyk, kai aš dainuoju, džiaukis. Juk ne visą gyvenimą galėsiu dainuoti ir šokti, kol dar jauna… Arina nekreipė dėmesio, tada dar nesuvokė, kad gyvenimas ne visada linksmas. Kai Arina buvo šeštokė, o brolis Antanas – antrokas, juos paliko tėtis. Susirinko daiktus ir išėjo visam laikui. Kodėl, tada nežinojo. Tik paauglystėje paklausė: – Mama, kodėl tėtis mus paliko? – Sužinosi, kai užaugsi, – atsakė mama. Mama negalėjo dar papasakoti, kad rado tėtį su kita moterimi, Veronika, iš jų gatvės. Arina su broliu buvo mokykloje, o mama netikėtai grįžo iš darbo, nes pamiršo piniginę. Durys buvo neužrakintos. Mama nustebo – vyras gi turėjo būti darbe, juk dar tik vienuolikta ryte. Užėjus į miegamąjį pamatė neišvaizdų vaizdą. Arina su broliu nieko nesuprato, nes buvo lauke. Vakare kilo skandalas. Mama liepė vyrui susirinkti daiktus ir išeiti, sakė niekada neatleisianti išdavystės. Tėtis bandė susitaikyti, bet mama buvo nepermaldaujama. Jis išėjo, o mama stebėjo pro langą, nenorėjo daugiau jo matyti. – Susitvarkysim, kaip nors, – mąstė mama, braukdama ašarą. – Neatleisiu niekada. Ir tikrai neatleido – liko viena su dviem vaikais. Dirbo dviejuose darbuose – dieną valė mokyklą, naktimis kepykloje. Neišsimiegojo, šypsena nuo veido dingo. Tėtis gyveno kaimynystėje su Veronika ir jos sūnumi, kuris mokėsi vienoje klasėje su Antanu. Mama neleido uždrausti vaikams bendrauti su tėvu, nors pati su juo kalbėtis nebenorėjo. Visi nakvodavo savo namuose, veronika vaikų nesivaišindavo, žaisdavo kartu tik kieme. Kartais Veronikos sūnus užeidavo ir į jų namus, kaimynai nustebdavo. Mama visus pavaišindavo – ji nebuvo prieš pamotės vaiką. Bet tada Arina nė karto nebematė mamos šypsantis. Ji buvo rūpestinga, gera, bet užsidariusi savyje. Grįžusi iš mokyklos Arina stengdavosi prakalbinti mamą, pasakodavo apie savo dieną. – Mama, įsivaizduok, Genutė atnešė kačiuką į klasę, o per pamoką jis ėmė kniaukti. Mokytoja nesuprato, kas ten kniaukia, net barė Genutę! O mes prabilome, kad kačiukas jos kuprinėje, todėl Genutę su kačiuku išvarė iš klasės ir į mokyklą iškvietė mamą. – Aha, supratau… – tik tiek teatsakydavo mama. Arina matė: mamai niekas nebedžiugino. Kartais girdėdavo, kaip mama naktimis verkia prie lango, įsmeigusi žvilgsnį į tamsą. Tik suaugusi suprato, kiek mama daug dirbo ir aukojo dėl jų. – Mama labai pavargdavo, dirbo dviejuose darbuose, mažai miegojo, viską dėl mūsų darydavo. Mes su Antanu visada buvome tvarkingai aprengti, rūbai švarūs ir išlyginti, – prisimindavo Arina. O tada ji prašydavo: – Mama, nusišypsok, jau taip seniai nemačiau tavo šypsenos. Mama Onutė labai mylėjo vaikus, kiekvieną retai apkabindavo, bet dažnai pagirdavo už gerus pažymius ar už tai, kad rūpesčių nesukelia. Skaniai gamino, jų namuose visada buvo tvarka. Arina jautė mamos meilę, kai ši šukuodavo plaukus – tuo metu švelniai glostydavo galvą, iš liūdesio pečiai nuleisti. Dantys mamai pradėjo anksti kristi – trūko vitaminų, bet įstatyti nesiryžo. Baigusi mokyklą Arina net nemanė studijuoti – nenorėjo palikti mamos vienos, juk reikėtų išlaidų kelionėms. Pasidarbinusi parduotuvėje prie namų, padėjo mamai, broliui reikėjo vis naujų drabužių, batų. Vieną dieną į parduotuvę užsuko Mindaugas – jis buvo ne iš šios, o iš gretimos gyvenvietės. Arina jam patiko, nors buvo devyneriais metais vyresnis. – Kaip vardu, gražuole? – paklausė šypsodamasis. – Neseniai pradėjai dirbti? – Arina. Jūsų anksčiau čia nemačiau, – kukliai atsakė mergina. – Esu iš kito kaimo, apie aštuonis kilometrus nuo jūsų. Mindaugas vardu. Taip ir susipažino. Mindaugas vis dažniau užsukdavo, vakarais pasiimdavo po darbo, pasivaikščiodavo. Kartą pasikvietė ir į savo namus. Gyveno su sergančia mama, žmoną buvo palikusi, išsivežė dukrą į miestelį – nepanoro rūpintis anyta. Mindaugo namai buvo dideli, šeimininkiški. Vakarieniavo visi kartu – sūriai, mėsa, saldumynai ant stalo. Arinai patiko – jautėsi laukiama. Mindaugo mama guli savo kambaryje. – Arina, gal susituokime? – pasiūlė jis sykį. – Labai patinki, mano širdis tavo. Tik žinok, mamai reikės padėti, bet aš tau padėsiu. Arina nudžiugo, bet slėpė džiaugsmą – nesudėtinga jai rūpintis ligota moterimi. Mindaugas laukė jos atsakymo. – Reikia sutikti, užteks valgyti mėsą ir grietinę sočiai, – mąstė Arina. – Gerai, sutinku, – garsiai tarė. – Arina, aš be galo laimingas. Tikiu, kad būsim laimingi, žadu niekada tavęs neįžeisti, – džiaugėsi Mindaugas. Po vestuvių Arina persikėlė pas Mindaugą į kaimą. Namuose darbo netrūko – tvarkė ūkį, augino vaikus (per dvejus metus susilaukė dviejų sūnų), prižiūrėjo ligotą anytą (ši mirė po dvejų metų). Mindaugas mylėjo žmoną, brangino vaikus. – Arina, vežam mamosiui mėsos, grietinės, pieno, – siūlydavo dažnai. – Jai viską reikia pirkti, o mums savas – naminis. Onutė visuomet dėkodavo, tačiau net ir matydama anūkus visada būdavo rimta. Arina dažnai važiuodavo pas mamą, gailėdavo jos, bet nežinojo, kaip prikelti gyvenimui. – Arina, gal reikėtų nueiti į bažnyčią pas kunigą, – pasiūlė vyras, ir ji šios minties užsikabino. Kunigas pažadėjo melstis už Onutę ir tarė: – Prašyk Dievo, kad mamai gyvenime pasitaikytų geras žmogus, – ir Arina meldėsi. Vieną dieną mama paprašė: – Dukra, gal gali paskolinti pinigų, pritrūkau. Nusprendžiau įsidėti dantis. – Oi, mama, mielai už viską sumokėsiu! – apsidžiaugė Arina, bet suprato, kad mama pati norės grąžinti skolą. Davė pinigus, abi bendravo telefonu – vyras tuo metu padėjo dėdei Kaziui, kuris ketino persikelti į kaimą – žmona išvarė, vaikai suaugę. Mindaugas retkarčiais užeidavo pas dėdę, porą kartų ir Arina prisijungė. Vieną vakarą Mindaugas grįžęs sako: – Žinai, atrodo, dėdė Kazys planuoja vesti. Užejau, kalbėjosi telefonu – supratau iš pokalbio… – Teisingai daro, – pritarė Arina. – Jaunas vyras, reikia gyvenimo draugės. Netrukus atėjo dėdė Kazys: – Kviečiu jus į svečius. Radau pirmąją mokyklos meilę. Ryt atsivešiu, o poryt lauksiu jūsų. Poryt Mindaugas su Arina nuvyko. Įėjus į namus Arina neteko žado – prieš ją stovėjo mama, šypsodamasi! Onutė labai pasikeitė – pasigražinusi, atgavusi ūpą. – Mama! Kaip džiaugiuosi! Kodėl nieko nesakei? – Nenorėjau sakyti iš anksto, gal dar būtų neišdegę. – Dėde Kazį, kodėl tylėjai? – Bijojau, kad Onutė persigalvos… O dabar mes laimingi. Arina su Mindaugu stipriai džiaugėsi, kad mama sutiko laimę iš naujo – ir dabar mama nuolat šypsojosi. Ačiū, kad perskaitėte, už palaikymą ir linkiu jums sėkmės gyvenime!

Mama, nusišypsok Elzė niekada nemėgo, kai kaimynės užsukdavo pas jas ir prašydavo mamos užtraukti dainą.

Uncategorized

076

Na, ir įžūli ta mūsų Neringa pasidarė! Tiesa, kaip sako – pinigai sugadina žmones! O aš net nesupratau, apie ką kalba ir kuo taip įžeidžiau žmones… Kadaise turėjau nuostabią santuoką – vyrą ir du vaikus. Tačiau vieną dieną viskas žlugo: mano mylimasis grįždamas iš darbo pateko į avariją. Maniau, kad neištversiu to skausmo, bet mama įtikino, kad privalau laikytis vardan vaikų. Susiėmiau ir pradėjau sunkiai dirbti, o kai vaikai paaugo – išvykau uždarbiauti. Būtina buvo iškelti juos ant kojų, nes visiškai neturėjau palaikymo. Taip pirmiausia atsidūriau Lenkijoje, vėliau – Anglijoje. Teko keisti daug darbų, kol pradėjau normaliai uždirbti. Kas mėnesį siųsdavau vaikams pinigus, vėliau nupirkau jiems po butą, o sau pasidariau gražų remontą. Didžiavausi savimi. Jau planavau grįžti į Lietuvą visam laikui, bet prieš metus viskas pasikeitė – susipažinau su vienu vyru. Jis lietuvis, bet jau 20 metų gyvena Anglijoje. Pradėjome bendrauti ir pajutau, kad gali būti kažkas rimtesnio. Tačiau abejonės nekvietė ramybės. Artūras negalėjo grįžti į Lietuvą, o aš labai norėjau namo. Ir štai prieš kelias dienas sugrįžau: iš pradžių susitikau su vaikais, vėliau su tėvais. Tik vyro tėvų niekaip aplankyti nepavyko – tiesiog neturėjau laiko, tiek visko prisikaupė. Tačiau vieną vakarą atėjo draugė, dirbanti pardavėja, ir papasakojo: – Tavo anyta visai ant tavęs supykusi! – Iš kur žinai? – Girdėjau, kaip ji su pažįstama kalbėjo – esą dabar tu pasikėlusi ir pinigai tave sugadino, dar sakė, kad niekada jiems nepadėjai finansiškai. Buvo labai nemalonu tai girdėti. Juk viena užauginau du vaikus ir viską dariau dėl jų. Nepajėgiau dar ir vyro tėvams pinigų siųsti – pati turėjau išgyventi, ar suprantate? Po tokios žinios net nenorėjau eiti pas anytą ir uošvį. Tačiau save nugalėjau, nupirkau maisto ir nuėjau. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau ta mintis apie anytos pokalbį nedavė ramybės, ir galų gale ištariau: – Suprantate, kad man visus tuos metus nebuvo lengva. Viską dariau dėl vaikų, nes niekas man nepadėjo. – Mes irgi likome be paramos. Kiti tėvai turi vaikus, kurie juos remia, o mes patys kaip našlaičiai! Turėtum grįžti ir mums padėti. Anyta mane tarsi sugėdino. Net nedrįsau pasakyti, kad Anglijoje draugauju su vyru. Išėjau liūdna. Dabar nežinau, ką daryti. Ar tikrai privalau remti vyro tėvus? Nebegaliu daugiau!

Matyt, mūsų Justina tikrai užriesta nosį turi! Žmonės sako pinigai sugadina žmogų! Nesupratau, apie ką

Uncategorized

086

Ji išsiskyrė su vyru, o jos anyta reikalauja pinigų, kad galėtų jį paremti

Aš ir Marius Petrauskas susituokėme šiek tiek daugiau nei prieš dešimt metų. Tuo metu buvome apie trisdešimtmetiai

Uncategorized

0129

Pensininkė papasakojo, kad paskutinį kartą sūnų matė daugiau nei prieš šešerius metus – Kada paskutinį kartą bendravote su sūnumi? – paklausiau savo kaimynės… Ir tuo momentu mano širdis sudužo. – Buvo praėję šešeri metai, kai pastarąjį kartą jį mačiau. Kai jis išsikraustė su žmona, pradžioje dar paskambindavo, bet paskui prarado ryšį. Kartą jo gimtadienio proga nupirkau tortą, nuėjau aplankyti ir… toje vietoje nuleido akis bei pravirko. – O kas nutiko tada? – Mano marti atidarė duris ir pasakė, kad nesu pageidaujama jų namuose. Mano sūnus nieko nepasakė, tiesiog pasižiūrėjo į mane, tarsi aš bučiau dėl kažko kalta, ir nusuko akis. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau. – Vėliau dar paskambino? – Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. – Kartą paskambinau, kai nusprendžiau parduoti trijų kambarių butą ir nusipirkti mažesnį. Aišku, dalį pinigų jam daviau. Atėjo, pasirašė dokumentus, paėmė pinigus ir daugiau niekada nepaskambino. – Ar labai jaučiatės vieniša, ar jau susitaikėte su mintimi būti vienai? – paklausiau senolės. – Man viskas gerai! Kai buvau labai jauna, likau viena su sūnumi – vyras mane paliko dėl kitos. Sūnų auginau viena. Mano sūnus užaugo su meile ir rūpesčiu. Paskui pasakė, kad nori nuomotis savo butą. Iš pradžių džiaugiausi, nes maniau, kad jis suaugo ir rūpinasi savarankišku gyvenimu. Bet pasirodė, kad viskas dėl jo merginos. Ji norėjo gyventi atskirai, kad niekas netrukdytų jų linksmybėms. Tada pastojo. – Ar tikrai apie tai kalbate taip ramiai? Nejau nepasiilgote sūnaus senatvėje? – nustebau. – Pripratau prie to. Man patinka gyventi naujame name. Aš turiu pinigų, kurių užtenka viskam, ko man reikia. Kiekvieną rytą pabundu, užkaitinu arbatinuką ir išeinu į balkoną atsigerti arbatos. Tokiomis akimirkomis mėgstu žvalgytis į bundačią miestą. Jaunystėje vis svajojau apie gerą miegą, nes dirbau dvejose pamainose, ir troškau senatvėje būti apsupta artimųjų, bet, matyt, likimas skyrė vienatvę. – Kodėl neįsigyjate augintinio? Dviese visada linksmiau! – Žinai, vaikeli, net katės palieka savo šeimininkus, o šuns neimu, nes nežinau, ar pabusiu kitą rytą. Negaliu prisiimti atsakomybės už tą, kurio negalėsiu apsaugoti. Kartą jau padariau didelę klaidą… Moteris stengėsi laikytis kiek galėjo, bet galiausiai nebeištvėrė ir pravirko…

Pensionarė Ilona sakė, kad paskutinį kartą sūnų matė prieš daugiau nei šešerius metus. Kada paskutinį

Uncategorized

0189

Reikėjo įspėti iš anksto – nieko neparuošiau! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius?! – šaukė anyta Aš esu marčia: paprasta, dirbanti, be karūnos ant galvos. Mes su vyru gyvename nuosavame bute Vilniuje, kurį patys tempiame – paskola, komunaliniai, darbas nuo ryto iki vakaro. Anyta gyvena kaime, ten ir vyro sesuo. Ir viskas būtų gerai, jei jos nebūtų nusprendusios, kad mūsų butas – savaitgalio kurortas. Iš pradžių skambėjo mielai: – Užsuksim pas jus šeštadienį. – Tik trumpam. – Mes juk giminės. Taip, „trumpam“ – su nakvyne; „užsuksim“ – su maišais, tuščiais puodais ir akimis, laukiančiomis vaišių. Kiekvieną savaitgalį tas pats: po darbo lakstau po parduotuves, gaminu, plaunu, serviruoju stalą, šypsausi, o po to iki vėlumos plaunu indus ir tvarkau. Valentina Ivanovna sėdi ir komentuoja: – Kodėl salotoje nėra kukurūzų? – Man patinka tirštesnis barščiai. – Pas mus kaime taip nedaro. O vyro sesuo prideda: – Oi, kaip pavargau po kelionės. – O deserto nėra? Ir nė karto: „Ačiū“, „Gal padėti?“ Vieną kartą neištvėriau ir sakau vyrui: – Aš ne tarnaitė ir nenoriu kiekvieną savaitgalį aptarnauti tavo šeimą. – Gal tikrai reikia ką nors keisti. Ir tada man kilo idėja. Kitą kartą anyta skambina: – Mes šeštadienį pas jus. – O mes turime planų savaitgaliui, – ramiai atsakau. – Kokie dar planai? – Savi. Ir žinote ką? Mes tikrai išvažiavome, tik ne „į planus“, o pas Valentiną Ivanovną. Šeštadienio rytą su vyru stovime jos kieme. Anyta atidaro duris – ir netenka žado. – Tai kas čia? – O mes pas jus į svečius. Tik trumpam. – Reikėjo įspėti iš anksto – nieko neparuošiau! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius?! Aš žiūriu į ją ir sakau ramiai: – Matote, taip gyvenu kiekvieną savaitgalį. – Tai tu mane nusprendei pamokyti?! Nesisarmat! Triukšmas buvo toks, kad kaimynai suėjo pažiūrėti, ir mes išvažiavome namo. Ir žinote, kas įdomiausia? Nuo tada – jokių vizitų be kvietimo. Nebėra „užsuksim“ ir savaitgalių prie puodų. Kartais, kad tave išgirstų, reikia tiesiog parodyti žmonėms, kaip tai – būti tavo vietoje. Kaip manote, ar gerai pasielgiau? Ką darytumėte tokioje situacijoje?

Reikia gi pranešti iš anksto, aš nieko neparuošiau! Ar žinote, kiek kainuoja priimti svečius?

Uncategorized

012

Mes turime du vaikus, tačiau mylime tik vieną.

2025 metų gruodžio 17 d. Šiandien vėl sunkiai susimąsčiau apie šeimos santykius. Turiu du vaikų, bet

Uncategorized

023

Aš išsiskyriau su vyru, ir dabar jis labai laimingas. Jis įrodo, kad buvau ta, kuri ribojo jo laisvę ir neleido gyventi normalaus gyvenimo.

20251217, Vilnius, Lietuva Šiandien vėl galvoju apie tai, kaip išsiskyriau nuo savo žmonos Rūtos.

Uncategorized

0500

Mano sesuo prašo manęs išsikraustyti iš savo buto, nes laukiasi kūdikio. Ar normalu, kad taip nutinka šeimoje Lietuvoje? Prieš daugelį metų mama ir tėtis nupirko dviejų kambarių butą man ir mano sesei. Jie sakė, kad vieną dieną galėsime jį parduoti ir iškeisti į du vieno kambario butus, kad kiekvienas turėtume savo nuosavus namus. Vėliau sesuo susipažino su vaikinu, susituokė. Ji paklausė, ar neprieštaraučiau, jei jie abu gyventų kartu su manimi mūsų bute. Sutikau. Iš pradžių viskas buvo gerai, kol sesuo sužinojo, kad laukiasi. Nuo tada ji su vyru nori, kad aš išsikraustyčiau, o jų vaikas gyventų mano kambaryje. Pasakykite, ar taip normalu? Kodėl turėčiau palikti savo namus, kai esu pilnateisė buto bendrasavininkė? Aš studijuoju, mano pajamos – tik stipendija ir darbas puse etato. Kodėl turėčiau nuomotis butą? To, ką uždirbu, tikrai neužtektų nuomai. Iš pradžių užsiminė, kad gal galėčiau išsikraustyti, o paskui jau atvirai apie tai kalba. Sesuo planuoja, kur stovės būsimo kūdikio lovytė ir kokia spalva perdažys mano kambarį. Ir kalba taip, lyg aš ten nebūčiau gyvenusi visą laiką. Tačiau aš nesiruošiu išsikraustyti, nes esu šio buto dalies savininkė. Apie tai papasakojau tėvams, mama juokavo, kad tai hormonai – kad praeis, ir prašė nekreipti dėmesio į sesės kalbas. Bet kaip ignoruoti, kai nuolat jaučiuosi išvaroma iš savo namų? Jaučiuosi lyg svetima savo namuose, o sesuo nesirengia keisti nuomonės. Ką turėčiau daryti dabar?

Prieš daugybę metų mama su tėčiu nupirko dviejų kambarių butą man ir mano sesei. Jie tada sakė: Vaikai