Sėdėk ramiai! Mūsų čia nėra! ramiai pasako Juozapas. Bet juk kažkas skambina! sustingusi Indrė vos pakilo

Aš palikau savo sūnus tada, kai jiems labiausiai manęs reikėjo Mantas stovėjo nejudėdamas. Ligoninės

Sietynai švytėjo, lyg pagautos žvaigždės, virš blizgančių marmurinių grindų Pavilnio dvare.

Mokykloje mane nuolat tempdavo į visokiausias olimpiadas. Kartą išsiuntė į chemijos olimpiadą.

Nematomo stiklo siena Dešimties metų senumo audra Tą vakarą dangus virš Vilniaus buvo švininis lygiai

Vakar užėjau pas kaimyną Liną pasiskolinti grąžto. Atidarė duris su namų kelnėmis ir marškinėliais: Užeik

Aš neturėjau tada užeiti į tą palatą. Net ir dabar, praėjus keleriems metams, dažnai apie tai pagalvoju.

NUOSTABUS GYVENIMAS Pamenu tą laiką, kai į draugės Jūratės vestuves linksminomės net dvi dienas triukšmingai

Aš atėjau į beglobių gyvūnų prieglaudą Kaune ir tyliai paprašiau parodyti man patį seniausią katiną