Zibainis

Sulaukusi 54-erių, išsikrausčiau pas vyrą, kurį pažinojau tik kelis mėnesius, kad nesukelčiau nepatogumų dukrai. Tačiau labai greitai mane ištiko toks košmaras, kad giliai gailėjausi kiekvieno savo žingsnio. Atrodė, jog šiame amžiuje jau atpažįsti žmones lyg perskaitytą knygą. Patirtis juk turėtų apsaugoti nuo klaidų. Bet greitai supratau – buvau naivi. Gyvenau su dukra ir žentu Klaipėdoje. Jie – geri, rūpestingi žmonės, bet nuolat jaučiausi jų namuose svetima, tarsi trukdanti. Ne dėl žodžių – tiesiog ore tvyrojo įtampa: „Mes norime savo erdvės, mama, mums reikia savo gyvenimo“. Nenorėjau sukelti konfliktų ar kaltės jausmo, tik norėjau išeiti ramiai, oriai, kol man dar nepasakė: „Mama, gal laikas susirasti savus namus?“ Vieną dieną kolegė pasiūlė: „Mano brolis – vienišas. Gal būtų kaip tik tau.“ Nusijuokiau: „Po penkiasdešimties? Ar kas dar mezga santykius tokiame amžiuje?“ Vis dėlto sutikome susitikti. Viskas buvo paprasta: pasivaikščiojome Vilniaus senamiestyje, kalbėjomės, gėrėme kavą. Jis nebuvo įkyrus, nemėgo pažadų ar pompastikos. Pagalvojau – su juo bus ramu, o aš to ir siekiu: paprastos tylos. Po kelių mėnesių pasiūlė persikelti. Ilgai dvejojau, bet nutariau: dukrai – laisvė, man – naujas gyvenimas. Susikroviau daiktus, išėjau su šypsena, bet viduje kaupėsi nerimas kaip tamsus debesis. Iš pradžių viskas buvo gera: kartu tvarkėme namus, apsipirkome, dalinomės buitimi. Jis – dėmesingas, rūpestingas. Atrodė – pagaliau radau ramybės uostą. Tačiau netrukus atsirado smulkmenos: garsiau įjungtas radijas – jam skauda galvą; ne taip padėta puodelio lėkštutė – lieka dėmės; nusipirkau kitokios duonos – „ši nemaloni“. Viską stengiausi prisiminti ir prisitaikyti. Vėliau atsirado pavydas. Jei užtrukdavau darbe, kamantinėjo; jei ilgai kalbėdavausi su drauge, supykdavo. Pradėjau trumpinti pokalbius ir viską kontroliuoti, kad tik neprovokuočiau. Kritikavo valgį, tvarkymąsi, sprendimus. Vieną vakarą, kai pasisiūliau iškviesti elektrą dėl sugedusios rozetės, prasidėjo tikras protrūkis. Šūksniai, daiktų mėtymas, kaltinimai, kad viską gadinu – ir supratau: toliau bus tik blogiau, o aš tapau šešėliu. Kai vieną šeštadienį išėjo į pirtį, viską susikroviau, parašiau trumpą atsisveikinimo raštelį ir išėjau. Lauke pirmąkart per pusmetį be baimės įkvėpiau pilną krūtinę. Grįžau pas dukrą – ji mane apkabino ir pasakė: „Mama, čia tavo namai.“ Po šios patirties supratau – amžius nesuteikia nei prievolės taikstytis, nei draudžia būti laimingam. Netgi užuot kentus baimę ir neišgyventą tylą, geriau rinktis laisvę ir ramią vienatvę. Dabar vėl klausau savo mėgstamiausios muzikos, gaminu kaip man patinka, gyvenu taip, kaip noriu. Ir tai – mano tikroji laimė. Jei atpažinai save mano istorijoje – nebijok išeiti. Amžius – ne nuosprendis, o vienatvė geriau už gyvenimą baimėje. Gerokai geriau.

Man sukako 54-eri, kai priėmiau sprendimą persikelti pas vyrą, su kuriuo buvau pažįstamas vos kelis mėnesius

Uncategorized

077

„Gera moteris. Ką mes be jos darytume? – O tu jai tik du tūkstančius per mėnesį sumoki. – Ona, mes juk butą ant jos užrašėm Mykolas atsikėlė iš lovos ir lėtai nuėjo į kitą kambarį. Naktinės lempos šviesoje, prisimerkęs, pažvelgė į žmoną. Atsisėdo šalia, pasiklausė. – Atrodo, viskas gerai. Jis atsistojo ir išsliūkino į virtuvę. Atsidarė kefyrą, užsuko į vonią. Ir grįžo į savo kambarį. Atsigulė į lovą. Nesiseka užmigti: – Mums su Ona po devyniasdešimt metų. Kiek jau pragyvenom? Tuoj Dievulis pasikvies, o šalia nieko nebėra. Dukros, Natalijos, nebėra, dar net šešiasdešimt nesulaukė. Maksimo irgi nebėra. Nutūsinėjo jis… Yra anūkė, Oksana, bet ji jau dvidešimt metų Lenkijoje. Senelių nepamena. Turbūt jau ir jos vaikai dideli… Nepajuto, kaip užmigo. Prabudo nuo prisilietimo: – Mykolai, ar viskas gerai? – vos girdimai paklausė žmona. Atsimerkė. Virš jo pasilenkusi žmona. – Kas tau, Ona? – Pažiūrėjau – guli ir nekruti. – Dar gyvas! Eik, miegok! Girdėjosi šlepsintys žingsniai. Spragtelėjo virtuvės jungiklis. Ona Ivanovna atsigėrė vandens, užsuko į vonią ir nuėjo į savo kambarį. Atsigulė į lovą: – Štai taip, vieną kartą atsibusiu, o jo jau nebebus. Ką darysiu? O gal aš pirma. Mykolas jau ir mūsų metines užsakė. Niekad nemaniau, kad taip iš anksto galima pasiruošti. Bet gerai – kas už mus tuo pasirūpins? Anūkė mūsų visai pamiršo. Tik kaimynė Janina užsuka. Ji turi mūsų buto raktus. Dėdė jai po tūkstantį iš mūsų pensijų duoda. Tai produktų nupirkti, tai ko dar reikia. O kur mums tuos pinigus dėti? Ir iš ketvirto aukšto jau patys nebepaeinam. Mykolas Ivanovičius atsimerkė. Pro langą švietė saulė. Išėjo į balkoną ir pamatė žalią vyšnios viršūnę. Veide nušvito šypsena: – Sulaukėm vasaros! Nuėjo pažiūrėti žmonos. Ta susimąsčiusi sėdėjo ant lovos. – Onute, gana liūdėti! Eik, kažką tau parodysiu. – Aj, visai jėgų nėra! – senutė sunkiai pakilo iš lovos. – Ką čia sugalvojai? – Einam, einam! Palaikydamas už pečių, nuvedė žmoną iki balkono. – Žiūrėk, vyšnia vėl žalia! O tu sakei – nesulauksim vasaros. Sulaukėm! – Oj, tikrai! Ir saulė šviečia. Atsisėdo ant balkono suolelio. – Atsimeni, kaip tave pasikviečiau į kiną? Dar mokykloj. Tą dieną irgi vyšnia sužaliavo. – Ar galima tokį dalyką pamiršti? Kiek metų nuo tada praėjo? – Septyniasdešimt su viršum… Septyniasdešimt penkeri. Ilgai sėdėjo ir prisiminė jaunystę. Daugelis dalykų per senatvę užsimiršta – kartais net ką vakar darei, bet jaunystė niekad neužsimiršta. – Oi, užsišnekėjom! – atsistojo žmona. – O dar nepusryčiavom. – Ona, užplikyk geros arbatos! Jau atsibodo šitos žolelės. – Juk mums negalima. – Nors silpnos ir po šaukštelį cukraus. Mykolas Ivanovičius gurkšnojo tą silpną arbatėlę, užkandęs nedidelę sumuštinį su sūriu, ir prisiminė tuos laikus, kai pusryčiams būdavo stipri, saldi arbata. Dar su pyragėliais, ar blynais. Atėjo kaimynė. Nusišypsojo: – Kaip laikotės? – Ką gi gali devyniasdešimtmečiai veikt? – pajuokavo senelis. – Jei juokauji – viskas gerai. Ką nupirkti? – Janina, nupirk mėsos! – paprašė Mykolas Ivanovičius. – Juk jums negalima. – Vištienos galima. – Gerai, nupirksiu. Išvirsiu sriubos su makaronais! Kaimynė sutvarkė stalą, suplovė indus. Ir išėjo. – Ona, einam į balkoną, – pasiūlė vyras. – Saulutėje pagulėsim. – Einam! Atėjo kaimynė. Išėjo į balkoną: – Saulutes pasiilgot? – Gerai čia, Janina! – nusišypsojo Ona Ivanovna. – Gerai, greit jums grikių košės atnešiu. Ir sriubos pradėsiu virti. – Gera moteris, – pažiūrėjo vyras jai iš paskos. – Ką be jos darytume? – O tu jai tik du tūkstančius per mėnesį sumoki. – Ona, mes juk butą ant jos užrašėm. – Ji to nežino. Taip ir sėdėjo balkone iki pietų. O pietums buvo vištienos sriuba. Skanu, su mėsos gabaliukais ir bulvėm: – Visada tokią ir Natalijai su Maksimu viriau, kai maži buvo, – prisiminė Ona Ivanovna. – O mums senatvėje jau svetimi žmonės valgyt gamina, – sunkiai atsiduso vyras. – Matyt, Mykolai, tokia mūsų dalia. Nebeliks mūsų – niekas nė neverks. – Gana, Ona, neliūdėkim. Eikim pailsėti! – Mykolai, ne veltui sako: „Kas senas – tas kaip vaikas.“ Viskas kaip vaikams: trinta sriubytė, pietų miegas, pavakariai. Pasnūdęs Mykolas Ivanovičius atsistojo – nesimiega. Gal orai keičiasi. Užėjo į virtuvę. Ant stalo dvi stiklinės sulčių, rūpestingai paruoštos Janinos. Abiem rankom, atsargiai, kad neišlietų, nunešė į žmonos kambarį. Ta sėdėjo ant lovos ir žiūrėjo į langą: – Kas tau, Onute, liūdna? – nusišypsojo vyras. – Va, sulčių! Ji gurkštelėjo: – Ir tau neužmiegama? – Orai tokie. – Ir aš nuo ryto kažkaip prastai jaučiuosi, – liūdnai palinksėjo Ona Ivanovna. – Atrodo, man jau nedaug liko. Tik gražiai mane palaidok. – Ona, ką šneki. Kaip aš be tavęs gyvensiu? – Kažkuris vis tiek iš mūsų bus pirmas. – Gana! Eikim į balkoną! Prasėdėjo iki vakaro. Janina iškepė varškėtukų. Pavalgė, pažiūrėjo televizorių. Kas vakarą jį žiūrėdavo – naujų filmų siužetų nebesuprasdavo, žiūrėdavo senas komedijas ar animaciją. Šiandien pažiūrėjo tik vieną animacinį filmą. Ona Ivanovna atsistojo: – Eisiu miegot. Pavargau. – Tai ir aš eisiu. – Leisk, gražiai į tave pažiūrėsiu, – paprašė žmona. – Kam? – Tiesiog noriu pažiūrėti. Ilgai žiūrėjo vienas kitam į akis. Gal prisiminė jaunystę, kai viskas buvo dar priešakyje. – Eik, palydėsiu iki lovos. Ona Ivanovna paėmė vyrą už parankės ir jie lėtai nuėjo. Rūpestingai užklojo ją antklode ir nuėjo į savo kambarį. Labai sunku buvo jam ant širdies. Ilgai negalėjo užmigti. Atrodė, kad visai nemiegojęs, bet laikrodis rodė antrą nakties. Atsistojo ir nuėjo pas žmoną. Ji gulėjo atmerktomis akimis: – Ona! Paėmė už rankos. – Ona, kas tau! O-na! Ir pačiam ėmė trūkti oro. Nuėjo į savo kambarį. Išėmė paruoštus dokumentus, padėjo ant stalo. Sugrįžo pas žmoną. Ilgai žiūrėjo į jos veidą. Tada atsigulė šalia ir užmerkė akis. Pamatė savo jauną Oną – gražią, kaip prieš septyniasdešimt penkerius metus. Ji ėjo kažkur į šviesą toli priekyje. Jis puolė paskui, paėmė už rankos. Ryte Janina įėjo į miegamąjį. Gulėjo šalia. Veiduose – laimingos šypsenos. Janina paskambino greitajai. Gydytojas apžiūrėjo ir nustebo: – Abu kartu. Tikriausiai labai vienas kitą mylėjo… Juos išvežė. O Janina gniuždamasi atsisėdo ant kėdės prie stalo. Pamatė dokumentus ir testamentą – jos vardu. Padėjo galvą ant rankų ir pravirko… Spustelėkite „Patinka“ ir palikite savo nuomonę komentaruose!

Gera moteris. Ką mes be jos darytume? Ir tu jai tik septyniasdešimt eurų kas mėnesį moki. Onute, juk

Uncategorized

065

Kai teta dėjo man maistą iš puodo, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau valyti šakutes – ji tai pastebėjo

Kol kas, kai ji kažką dėjo iš puodo, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau

Uncategorized

0212

„Kai užaugsiu, grąžinsiu jums kiekvieną centą,“ – prašė benamė mergaitė viltingai žiūrėdama į milijardierių, maldaudama bent vienos pieno dėžutės sergančiam broliukui, išsekusiam nuo alkio – o jo atsakymas sustabdė visą Vilniaus gatvę netikėtoje tyloje.

Aš atiduosiu jums atgal kiekvieną centą, kai užaugsiu, maldavo benamė mergaitė milijardieriui, prašydama

Uncategorized

0102

Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis. Vitalijus buvo įsimylėjęs Janą dar nuo mokyklos laikų. Jis rašė jai raštelius, bandydavo atkreipti dėmesį visais įmanomais būdais. Tačiau Janai patiko Dimas, aukštas blondinas, kartu su ja žaidęs tinklinio komandoje. Į nerangų Vitalijų, kuris dar ir prastai mokėsi, ji nekreipė dėmesio. Netrukus Dimas pradėjo draugauti su Olena, mergina iš paralelinės klasės. Baigus mokyklą, Vitalijus vėl bandė pritraukti Janos dėmesį. Jis netgi pasipiršo jai per abiturientų vakarą… Tačiau mergina jam griežtai atsakė – „Ne!“. Ji nenorėjo net galvoti apie šį vaikiną. Po studijų Jana įsidarbino buhaltere, jos vadovas buvo patrauklus tamsiaplaukis, dešimčia metų vyresnis. Jana žavėjosi jo profesionalumu, išvaizda, protu. Tarp jų užsimezgė jausmai, Janos netrikdė, kad išrinktasis buvo vedęs ir turėjo mažą sūnų. Valerijus Borisovičius žadėjo išsiskirti ir kartojo, kad myli tik Janą. Praėjo keleri metai, moteris buvo pripratusi savaitgalius ir šventes leisti viena. Ji vis laukė, kada jos mylimasis išsiskirs ir jie bus kartu. Vieną kartą Jana pamatė Valerijų su žmona parduotuvėje. Žmona laukėsi, o jis rūpestingai laikė ją už rankos. Po to paėmė pirkinių maišelius ir jie išėjo prie automobilio. Jana, ašarodama, stebėjo šią idilę. Kitą dieną ji išėjo iš darbo… Artėjo Naujieji metai, moteris nenorėjo pirkti produktų, puošti namų ir laukti šventės. Kartą namo grįžusi, ji pastebėjo, kad šalta. Paaiškėjo, jog neveikė katilas. Jana gyveno nuosavame name. Ji bandė iškviesti meistrą, bet prieš šventes visi reikalavo didelių sumų, ypač išgirdę, jog teks važiuoti į miesto pakraštį. Jana jau buvo praradusi viltį ir paskambino draugei. Jos vyras dirbo šioje srityje ir galėjo padėti. Larisa pažadėjo tuoj pat paskambinti vyrui. Po dviejų valandų Jana išgirdo skambutį į duris. Ant slenksčio stovėjo nepažįstamasis, bet įsižiūrėjusi ji atpažino… Vitalijų, savo bendramokslį. – Sveika, Jana, kas čia pas tave nutiko? – Aa… Kaip sužinojai? – Viršininkas paskambino, liepė atvažiuoti pagal šį adresą – esą tau šalta. Nu, ar nuleidai vandenį, kad radiatoriai nenušaltų? – Ne… aš nežinau kaip. – Nu va, galėjai likti be šildymo. Gerai, kad lauke ne stiprus šaltis. Vitalijus greitai nuleido vandenį, pašmirinėjo su katilu ir išvažiavo. Po valandos jis jau parvežė reikiamas detales. Netrukus Janos namuose vėl buvo šilta. Vitalijus nusiplovė rankas ir paklausė: – Jana, pas tave čia dar kranas varva ir lemputė mirksi… Ko negali pataisyti tavo vyras? – Neturiu jokio vyro… – O kodėl? Vis dar ieškai idealo? – Koks ten idealas… Nėra nieko, – netikėtai prisipažino moteris. – O kodėl tada man atsakei? – nusišypsojo Vitalijus. Ji nieko neatsakė… Sutvarkęs kraną ir įsukęs lempą, vyras išėjo namo. O Jana prisiminė vaikystę, jaunystę ir storuliuką berniuką, kuris ją įsimylėjo. Vitalijus stipriai pasikeitė – tapo aukštu, lieknu vyru rudomis akimis. Tik šypsena liko ta pati. Jana net nespėjo paklausti, ar jis vedęs. Gruodžio 31-ąją kažkas netikėtai paskambino į duris. Jana nustebusi nuėjo atidaryti – ji nesitiko svečių. Ant slenksčio stovėjo Vitalijus. Jis vilkėjo naują kostiumą, rankose laikė gėlių puokštę. – Jana! Aš dar kartą paklausiu. Ar tu tekėsi už manęs, ar lauksi idealaus princo iki pensijos? Moteris apsiverkė ir laimingai linktelėjo. Antroji piršlybų pastanga buvo sėkminga… Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis: nuo mokyklinės meilės iki antros progos Naujųjų metų išvakarėse

Prie durų stovėjo nepažįstamasis. Justinas dar nuo mokyklos laikų jautė simpatiją Janinai. Siųsdavo jai

Uncategorized

01.2k.

Man gėda vesti tave į puotą, – Dainius net nepakėlė akių nuo telefono. – Ten bus žmonių. Normalūs žmonės. Nadija stovėjo prie šaldytuvo su pieno pakeliu rankose. Dvylika metų santuokoje, du vaikai. Ir štai – gėda. – Aš apsirengsiu juodą suknelę. – Tą, kurią pats man nupirkai. – Ne suknelėje esmė, – jis pagaliau pažvelgė. – Esmė tavyje. Tu save apleidai. Plaukai, veidas… visa kažkokia niekuo neišsiskiri. Ten bus Vadimas su žmona. Ji stilistė. O tu… pati supranti. – Tai nevyksiu. – Štai ir protinga. Pasakysiu, kad temperatūra. Niekas nė žodžiu nesirūpins. Jis nuėjo į dušą, o Nadija liko stovėti virtuvėje. Kitame kambaryje miegojo vaikai. Kęstučiui dešimt metų, Svetlanai – aštuoneri. Būsto paskola, sąskaitos, tėvų susirinkimai. Ji ištirpo šiame name, o vyrui dabar gėda dėl jos. – Jis ką, visai nukvako? – Elena, draugė kirpėja, žiūrėjo į Nadiją taip, lyg ši būtų pranešusi pasaulio pabaigą. – Gėda vesti žmoną į puotą? Tai kas jis toks? – Sandėlio vedėjas. Paaukštino neseniai. – O dabar žmona nebetinka? – Elena grubiai, piktai pylė vandenį į arbatinuką. – Klausyk manęs. Prisimeni, kuo užsiėmei iki vaikų? – Dirbau mokytoja. – Ne apie darbą. Tu gaminai papuošalus. Iš karoliukų. Dar turiu tą kolje su mėlynu akmeniu. Nuolat klausia, kur galima tokį įsigyti. Nadija prisiminė. Papuošalus ji vėrė vakarais, kai Dainius dar domėjosi ja. – Tai buvo seniai. – Buvai, vadinasi, gali ir vėl, – Elena pasislinko arčiau. – Kada ta puota? – Šeštadienį. – Puiku. Rytoj pas mane. Padarysiu šukuoseną, makiažą. Paskambinsime Olgai – ji suknelių turi. Papuošalus pati atgausi. – Elena, jis gi sakė… – Tegul eina jis su savo „sakė“. Tu pasirodysi puotoje. Tegul dreba iš pavydo. Suknelę Olga atnešė slyvinę, ilgą, su atvirais pečiais. Valandą matavosi, derino, segė segtukais. – Prie tokios spalvos reikia ypatingų papuošalų, – Olga sukinėjosi aplinkui. – Sidabras netinka. Auksas irgi. Nadija atidarė seną dėžutę, ant dugno, įvyniotas į švelnų audinį, gulėjo rinkinys – kolje ir auskarai. Mėlynas aventiurinas, rankų darbas. Ji gamino jį prieš aštuonerius metus ypatingai progai, kurios taip ir nesulaukė. – Dieve, čia šedevras, – Olga sustingo. – Tu pati? – Pati. Elena padarė švelnią bangą, makiažas – kuklus, bet išraiškingas. Nadija užsidėjo suknelę, segė papuošalus. Akmenys vėsiai ir tvirtai apgulė kaklą. – Eik, pasižiūrėk, – Olga pastūmė prie veidrodžio. Nadija priėjo. Ir pamatė ne tą moterį, kuri dvylika metų plovė grindis ir virė sriubą. Ji pamatė save. Tą, kokia buvo kadaise. Restoranas prie Nemuno. Salėje pilna stalų, kostiumų, vakarinių suknelių, skamba muzika. Nadija įėjo pavėluotai, kaip ir planavo. Pokalbiai nutilo kelioms sekundėms. Dainius stovėjo prie baro, juokėsi iš kieno nors juoko. Pamatė ją – ir jo veidas sustingo. Ji praėjo pro šalį, nežiūrėdama, atsisėdo prie tolimo stalo. Nugara tiesi, rankos ramiai ant kelių. – Atsiprašau, šita vieta laisva? Apie keturiasdešimt penkerių vyras, pilkas kostiumas, protingos akys. – Laisva. – Olegas. Vadimo verslo partneris. Kepyklos. O jūs, jei ne paslaptis? – Nadija. Sandėlio vedėjo žmona. Jis pažvelgė į ją, tada į papuošalus. – Aventiurinas? Rankų darbas, matau. Mano motina akmenų kolekcionavo. Retai taip pasitaiko. – Pati gaminau. – Rimtai? – Olegas pasilenkė arčiau, apžiūrėjo pynimą. – Čia lygis. Pardavinėjate? – Ne. Aš… namų šeimininkė. – Keista. Su tokiais gabumais, paprastai namuose nesėdi. Visą vakarą jis nesitraukė. Kalbėjo apie akmenis, kūrybą, kaip žmonės kasdienybėje pamiršta save. Olegas pakvietė šokti, atnešė putojančio, juokėsi. Nadija matė, kaip Dainius žiūri nuo stalo. Jo veidas tamsėjo su kiekviena minute. Kai ji išėjo, Olegas palydėjo prie automobilio. – Nadija, jei norėsite grįžti prie papuošalų – paskambinkit, – padavė vizitinę kortelę. – Pažįstu, kam to reikia. Tikrai reikia. Ji paėmė kortelę ir linktelėjo. Namuose Dainius neištvėrė nė penkių minučių. – Ką tu sau leidi? Visą vakarą su tuo Olegu! Visi žiūrėjo, supranti? Visi matė, kaip mano žmona lenda kitam vyrui į glėbį! – Nėjau. Bendravau. – Bendravai! Tris kartus šokai! Trys kartai! Vadimas klausė, kas darosi. Gėda buvo! – Tau visada gėda, – Nadija nusiavė batus, pastatė prie durų. – Gėda vežtis, gėda, kai į mane žiūri. O tau išvis kas nors ne gėda? – Tyla! Manai, kad apsivilkai gražų skudurą ir tapai kažkuo? Tu niekas. Namų šeimininkė. Gyveni iš mano pinigų, o dabar vaidini princesę. Anksčiau būtų pravirkusi. Bėgusi į miegamąjį, atsigulusi prie sienos. Bet kažkas viduje sulūžo. Arba susidėliojo į vietas. – Silpni vyrai bijo stiprių moterų, – kalbėjo tyliai, beveik ramiai. – Tu kompleksuotas, Dainiau. Bijai, kad pamatysiu, koks esi menkas. – Eik lauk. – Paduosiu skyryboms. Jis tylėjo. Žiūrėjo į ją, ir akyse pirmą kartą buvo ne pyktis, o sumišimas. – Kur tu dingsi su dviem vaikais? Už savo karoliukus nepragyvensi. – Pragyvensiu. Ryte ji paėmė vizitinę ir paskambino. Olegas neskubino. Susitikdavo kavinėje, aptardavo reikalus. Papasakojo apie draugę, kuri turi autorinių dirbinių galeriją. Kad rankų darbas dabar vertinamas, kad žmonėms nusibodo masinė gamyba. – Jūs talentinga, Nadija. Retai sutampa talentas ir skonis. Ji pradėjo dirbti naktimis. Aventiurinas, jaspis, karneolis. Kolje, apyrankės, auskarai. Olegas surinkdavo pagaminta, nuveždavo į galeriją. Po savaitės skambindavo – viską išpirko. Užsakymai augo. – Dainius nežino? – Mes visai nebendraujame. – Skyrybos? – Radau advokatą. Pradėsim tvarkyti. Olegas padėjo. Be heroizmo, be pompastikos. Davė kontaktų, padėjo surasti nuomą. Kai Nadija kraudamasi lagaminą, Dainius stovėjo duryse ir šaipėsi. – Po savaitės grįši. Atšliauš. Ji uždarė lagaminą ir išėjo be žodžio. Pusė metų. Dviejų kambarių būstas miesto pakrašty, vaikai, darbas. Užsakymai pilasi. Galerija pasiūlė parodą. Nadija atidarė socialinių tinklų paskyrą, talpino nuotraukas. Sekėjų daugėjo. Olegas užsukdavo, atveždavo vaikams knygų, paskambindavo. Nespraudėsi, nelindo. Tiesiog buvo šalia. – Mama, jis tau patinka? – kartą paklausė Svetlana. – Patinka. – Ir mums patinka. Jis nerėkia. Po metų Olegas pasiūlė. Be rožių, be priklaupimo. Tiesiog per vakarienę pasakė: – Noriu, kad būtumėt kartu su manim. Visi trise. Nadija buvo pasirengusi. Praėjo dveji metai. Dainius ėjo Kauno prekybos centro koridoriais. Po atleidimo dirbo kroviku – Vadimas išgirdo apie jo elgesį iš kolegų ir po trijų mėnesių išmetė. Nuomojamas kambarys, skolos, vienatvė. Jis juos pamatė prie juvelyrinės parduotuvės. Nadija šviesiame paltuke, sušukuoti plaukai, ant kaklo tas pats aventiurinas. Olegas laikė už rankos. Kęstutis ir Svetlana juokėsi, kažką pasakojo. Dainius sustojo prie vitrinos. Stebėjo, kaip jie sėda į automobilį. Kaip Olegas atidaro duris Nadijai. Kaip ji šypsosi. Tuomet pažvelgė į savo atspindį stikle. Aptrinta striukė, pilkas veidas, tuščios akys. Jis prarado karalienę. O ji išmoko gyventi be jo. Ir tai buvo baisiausia jo bausmė – suprasti per vėlai, ką turėjo… Ačiū jums, mieli skaitytojai, už jūsų pastabas ir paspaustus “patinka”!

Gėda man tave vestis į pokylį, Dainius net nepakelia akių nuo telefono. Ten bus žmonės. Normalūs žmonės.

Uncategorized

058

„Neik vidun! Paskambink tėvui dabar! Kažkas tyko už tų durų!“ – keista sena moteris sugriebė mane už riešo, kai su savo kūdikiu lipau laiptais į naujus namus Vilniaus Antakalnyje. 1 SKYRIUS: SENA MOTERIS

Neik vidun! Skambink savo tėvui dabar! Už tos durų kažkas tavęs laukia! Keista sena moteris griebė man

Uncategorized

060

„Išvažiuoju atostogų – neketinu nieko prižiūrėti!“ Uošvė mane paliko ant ledo, bet aš jai atsilyginau taip, kaip moka tik lietuvės!

Žinai, kiekviena šeima turi kokių nors paslapčių ar bėdų. Vienose ginčijamasi dėl turto, kitur pasitaiko

Uncategorized

0225

Buvau šiuose santykiuose penkerius metus: dvejus gyvenome kaip sutuoktiniai ir trejus – kartu, didžiąją sužadėtuvių dalį praleidome per atstumą, matydavomės kas tris mėnesius, o vienais metais dėl jo darbo – tik du kartus; tada atrodė, kad santykiai tobuli, bet kai išvykau pas jį į kitą miestą ir pragyvenome ten kartu, viskas kito – trečiaisiais metais jis ėmė vėluoti, slapta išjunginėti lokaciją, nuolat ginčijomės, o kai radau ant jo turėtos baltos marškinių makiažo dėmių, pripažinimo neišgirdau, tik pasakymą, kad ieškojo kitur, nes tapau nuobodi; tai visiškai mane sugniuždė, tačiau sutikusi sporto klube kitą vyrą ir vos neperžengusi neištikimybės ribos, nusprendžiau, kad nenoriu būti tokia kaip jis, todėl išėjau – šiandien gyvenu viena, vėl dirbu, nesigailiu ir didžiuojuosi, kad žinojau, kada užbaigti, o ne tapti tuo, kuo jis tapo man.

Žinai, buvau tame santykyje penkerius metus du iš jų buvom susituokę, tris gyvenom kartu. Kol buvom susižadėję