Zibainis

BE SIELOS… Klavdija Grinkevičienė sugrįžo namo po apsilankymo grožio salone – nors jai jau 68-eri, ji reguliariai lepina save kirpėjos ir manikiūro paslaugomis, kas neabejotinai pakelia nuotaiką ir tonusą. – Klavdija, kol tavęs nebuvo, užėjo kažkokia giminaitė. Pasakiau, kad būsi vėliau, ji pažadėjo dar užsukti, – pranešė vyras Juozas. – Kokia dar giminaitė? Man atrodo, visi giminės jau iškeliavo… Gal kokia tolimiausia šaka… Kažko paprašys. Reikėjo sakyti, kad išvažiavau į Nidą. – su nepasitenkinimu atsakė Klavdija. – Na kaipgi? Kam meluoti? Man atrodo ji iš jūsų giminės – aukšta, elegantiška, primena tavo mamą, šviesaus atminimo. Abejoju, kad atėjo su prašymu. Labai kultūringa moteris, puikiai apsirengusi, – bandė raminti Juozas. Po keturiasdešimties minučių giminaitė paskambino į duris. Klavdija pati ją įleido. Išties, labai priminė jos mirusią mamą ir akivaizdžiai nepagailėta brangių drabužių bei papuošalų – šioje srityje Klavdija puikiai orientuojasi. Klavdija pakvietė svečią prie jau paruošto stalo. – Na, susipažinkim, jei giminaitės. Aš Klavdija, galima be pavardžių, matau ir amžiumi esam panašios. Čia mano vyras Juozas. O tu iš kurios giminės šakos? – pasiteiravo šeimininkė. Moteris kiek susimėtė, net paraudo. – Aš – Galina. Galina Vladimirovna. Tarp mūsų – ne tiek ir daug metų. Man 50 sukako birželio 12-ąją. Ar ši data tau nieko nesako? Klavdija staiga pabalo. – Matau, kad prisiminei. Taip, aš tavo duktė. Tik nesijaudink, nieko iš tavęs neprašysiu. Norėjau pamatyti savo mamą. Visą gyvenimą nesupratau, kodėl mane myli tik tėtis, o mama – ne. Beje, ji jau aštuoneri metai mirus. Tėtis visai neseniai išėjo. Prieš du mėnesius. Viską apie tave papasakojo paskutinę akimirką. Paprašė, jeigu gali, atleisk jam – pasakojo jaudindamasi Galina. – Nieko nesuprantu, tu gi turi dukrą?! – nustebęs sušuko Juozas. – Pasirodo, turiu. Vėliau paaiškinsiu, – atsakė Klavdija. – Taigi tu – mano dukra. Gerai, pažiūrėjai? Jei galvoji, kad atsiprašysiu ar gailėsiuosi – ne, nebus to. Nejaučiu kaltės. Tikiuosi, tėtis viską papasakojo. Jei tikiesi sužadinti manyje motiniškus jausmus – nesitikėk, nė trupučio. Atsiprašau, – atkirtusi Galinai, tarė Klavdija. – Gal galėčiau dar kartą užsukti? Gyvenu čia, prie Kauno, turim didelį dviejų aukštų namą. Atvažiuokite su vyru, priprasite prie minties, kad esu. Atvežiau nuotraukų: anūko, proanūkės – gal pažiūrėtumėt? – nedrąsiai paklausė Galina. – Ne. Nereikia. Neatvažiuok. Pamiršk mane. Viso gero, – šaltai atkirto Klavdija. Juozas iškvietė Galinai taksi ir palydėjo ją. Grįžęs rado stižu ir pavakarieniavusią Klavdiją ramiai žiūrinčią televizorių. – Kokio tvirto charakterio tu esi! Tau armijas vadovauti, negi išvis neturi širdies? Visada įtariau, kad beširdė ir negailestinga, bet tokio lygio – nemanau. – su priekaištu tarė vyras. – Susipažinom, kai man buvo 28-eri, ar ne? Širdį iš manęs išplėšė ir mindžiojo gerokai anksčiau. Esu kaimo mergiotė, visada troškau ištrūkti miestan, todėl mokiausi geriausiai, įstojau į Kauno institutą viena iš visos klasės. Buvau septyniolikos, kai susipažinau su Vladu. Pamėgau jį beprotiškai. Vyresnis už mane beveik dvylika metų, bet nerūpėjo. Po vargingos vaikystės – miestas man atrodė kaip pasaka. Stipendijos niekam neužteko, nuolat norėjosi valgyti, todėl su džiaugsmu sutikdavau Vlado kvietimu į kavinę ar ledų. Nieko nežadėjo, bet tikėjau, kad jei tokia meilė, tikrai ves mane. Kai pakvietė į sodybą – nė kiek nedvejojau. Buvau įsitikinusi, kad dabar liks su manimi. Sodybos tapo kasdienybe. Greitai paaiškėjo, kad laukiuosi. Pranešiau Vladui – jis labai apsidžiaugė. Kad greitai bus aišku, pati paklausiau, kada tuoksimės – juk jau 18 metų, galima į civilinės metrikacijos skyrių. – O ar žadėjau tau vesti? – klausimu į klausimą atsakė Vladas. – Ne, nežadėjau ir nevesiu. Be to, esu vedęs… – visiškai ramiai pridūrė jis. – O vaikas? O aš? – – Tu jauna, sveika. Iš tavęs būtų galima Vytauto Didžiojo paminklo modelį nulieti. Institute pasiimsi akademines atostogas, kol nesimato mokykis, vėliau važiuosi pas mus su žmona. Mums niekaip nesiseka susilaukti vaikų, gal žmona per sena. Gims – vaiką pasiimsim. Kaip tą sutvarkysim – ne tavo reikalas. Juk nesu paskutinis žmogus Kauno savivaldybėje, žmona – ligoninės skyriaus vedėja. Nekelk galvos dėl vaiko, pagimdysi, pailsėsi, grįši į institutą. Dar ir pinigų duosim. Tais laikais apie surogatinę motinystę niekas nė negirdėjo. Matyt, buvau pirmoji „surogatinė motina“. O ką man daryti? Grįžti kaiman – šeimą pažeminti?.. Iki gimdymo gyvenau jų namuose. Vlado žmona nė karto neužsuko, gal visgi pavydėjo. Dukrą pagimdžiau namuose, atvežė akušerę, viskas tvarkingai. Negvildžiau nė kartą, iškart išnešė. Daugiau jos nebemačiau. Po savaitės jau delikačiai išlydėjo. Vladas davė pinigų. Grįžau į institutą. Po studijų – dirbti į gamyklą, gavau kambarį šeimų bendrabutyje. Pradėjau kaip meistrė, vėliau – vyresnioji darbo kokybės kontrolierė. Draugų turėjau daug, bet tekėti niekas nekvietė, kol pasirodei tu. Mane jau buvo 28-eri, lyg ir nenorėjau, bet reikėjo. Toliau žinai pats – gyveni puikiai, keitėm net tris automobilius, namie – pilna laimė, sodyba – tvarkinga. Kasmet linksmai atostogavom. Gamyklai per negandas pavyko išsilaikyti – mūsų ceche gaminamos detalės traktoriams, be kurių niekas nesugeba. Gamyklą iki šiol saugo spygliuota tvora ir sargybos bokšteliai. Turim pensiją, visko užtenka. Vaikų nėra – ir nereikia. Kai matau, kokie dabar vaikai… – baigė išpažintį Klavdija. – Prastai gyvenom. Myliu tave. Vis mėginau sušildyti tavo širdį ir nesugebėjau. Gerai, vaikų neturėjom, bet tu nei šuniukui, nei kačiukui niekada nesigailėjai. Sesuo prašė padėti, net savaitei neįsileidai. Šiandien dukra atvažiavo, kaip ją sutikai?.. Dukra – tavo kraujas, o tu… Jei būtume jaunesni, paduočiau skyryboms, bet dabar per vėlu. Šalta su tavim būti, šalta, – nepritarė ir supyko Juozas. Klavdija net išsigando – vyras niekada taip grubiai nekalbėjo. Ramią jos gyvenimą sujaukė dukra. Juozas persikraustė į sodybą. Visi paskutiniai metai jis gyvena ten – sodyboje trys šunys, surinkti nuklydę šuniukai, ir neaišku kiek kačių bei katinų. Namie pasirodo retai. Klavdija žino, kad važinėja pas jos dukrą Galiną, su visais susipažinęs, proanūkės akyse negali atsidžiaugti. – Visad jis buvo truputį „svajoklis“, toks ir liko. Tegul gyvena kaip nori, – mąsto Klavdija. Jos taip ir neaplankė noras artimiau susipažinti su dukra, anūku ir proanūke. Ji viena važinėja prie Baltijos jūros, ilsisi, renka jėgas ir jaučiasi puikiai.

BE SIELOS… Klavutė Vasiliauskienė grįžta namo. Nors jau sulaukusi garbaus amžiaus neseniai atšventė

Uncategorized

0101

Pavargau nuo tavo mamos išsišokimų! Skiriuosi – ir taškas, šioje šeimoje aš daugiau nebeapsimetinėsiu!

Man jau visiškai atsibodo tavo mamos išdaigos! Skiriuosi, ir taškas! tariau vyrui, kai jis grįžo namo.

Uncategorized

099

Iš nuotakos – į tarnaitę: Kai Alvydė nusprendė tekėti, sūnus su marčia liko priblokšti jos sprendimo ir nežinojo, kaip tinkamai reaguoti į žinią. Nors jai – 63-eji, ji nusprendė gyventi su mylimu žmogumi, nepaisydama artimųjų abejonių. Persikėlusi į naują šeimą pas Juozą, greitai suprato, jog džiaugsmas virto nuolatine buities našta – ji tapo šeimos virėja, valytoja ir daržininke, o visos pastangos liko neįvertintos. Konfliktai dėl pareigų, nesupratimas ir ilgesys tikro šeimos šilumos privertė Alvydę sugrįžti namo, kur sūnus ir marti ją priėmė su meile, o ji vėl jautėsi tiesiog mama, močiute ir šeimos nare, o ne tarnaitė.

Tapau tarnaite Kai Aldona pasakė, jog ketina tekėti, sūnus Tomas ir marti Justina buvo apstulbę, visiškai

Uncategorized

052

„Ne viskas sekasi sklandžiai,” atsakė Helena. – „Pįtėviui vis dega širdis man ant galvos.“

Ne viskas man sekasi be vargo atsakė Ugnė. Man nuotėčio nuolat skundžiasi. Kaip tau vardas, brangioji?

Uncategorized

014

Parašai laiptinėje: kaimynų skundai, tylos pažeidimai ir bendruomenės kompromiso paieškos lietuviškame daugiabutyje

Parašai laiptinėje Sergejus sustojo prie pašto dėžučių, nes ant bendrojo skelbimų stendo, kur paprastai

Uncategorized

021

Kodėl atvedei sūnų į vestuves? Mes nepakvietėme vaikų!

20251212, sekmadienis Šiandien noriu užrašyti, kaip man teko susidurti su nemalonia situacija, kai mano

Uncategorized

0183

– Jų niekas nevijo lauk, – atsakėme ir mano, ir Petro mamai, – jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja! Mes visada laukiame svečių! – Sėdėk! Mūsų namie nėra! – ramiai ištarė Petras. – Tai juk skambina! – Valė sustingo atsistojusi nuo sofos. – Tegul, – atsakė Petras. – O jeigu koks svarbus žmogus? – paklausė Valė. – Gal reikia ką nors… – Šeštadienis, dvylikta valanda, – nusprendė Petras. – Tu nieko nekvietei, aš nieko nelaukiu! Išvada? – Pažiūrėsiu pro akutę! – šnabžtelėjo Valė. – Sėsk! – jau buvo girdėti plieno Petro balse. – Mūsų namie nėra! Kas ten bebūtų – tegu keliauja atgal! – Tai ką — žinai, kas ten? – nustebo Valė. – Spėju. Todėl ir sakau: sėsk ir nesisuk prie langų! – Jei tai, ką galvoju, jie lengvai neatsitrauks! – Valė gūžtelėjo pečiais. – Viskas priklauso nuo to, kiek laiko neatidarysim durų, – ramiai ištarė Petras. – Anksčiau ar vėliau jie išeis. Juk niekas laiptinėje nakvoti neketina, o mums skubėti niekur nereikia. Taigi sėsk, pasiimk ausines, telefoną ir žiūrėk filmą. – Petrai, man skambina mama, – tarė Valė, rodydama telefono ekraną. – Vadinasi, už durų – tavo tetulė su savo nevykusiu sūnumi, – padarė išvadą Petras. – Iš kur žinai? – nustebo Valė. – Jei ten būtų mano pusbrolis – mano mama skambintų! – O kitų variantų neįmanoma? – paklausė Valė. – Jei kaimynai – su jais norų bendrauti nėra. Jei draugai – pasibeldę kelis kartus jau būtų išėję. O šiaip jau, normalūs žmonės pirmiau paskambina ir pasiteirauja, ar galim priimti. O taip įkyriai belsti į duris pusvalandį gali tik mūsų įkyrūs giminaičiai! – Petrai, tai mano tetulė, – beviltiškai tarė Valė. – Mama atrašė: klausia, kur mus velniai nunešė. Tetulė Natalija apsistos kelioms dienoms – reikaluose mieste! – Parašyk, kad mieste pilna viešbučių, – Petras šyptelėjo. – Petrai! – priekaištingai Valė. – Negaliu taip rašyt! – Žinau, – nusisuko Petras. – Parašyk, kad mūsų namie nėra, kad apsistojome viešbutyje – bute tarakonus nuodyjo! – Puiku! – Valė išsiuntė žinutę. – Petrai, ji prašo – nuomokim tetai du kambarius: jai ir Kęstučiui, – išsižiojus tarė Valė. – Parašyk, kad neturim pinigų. Ir dar – kad hostelyje apsistojom ant dviejų lovų, o kambary penkiolika užsieniečių, – Petras patenkintas išradingumu. – Mama klausia, kada grįšim, – Valė žvilgtelėjo vyrui. – Parašyk, po savaitės, – numojo Petras. Duris belsti liovėsi. Pora atsiduso su palengvėjimu. – Petrai, mama parašė, kad tetulė atvažiuos po savaitės, – nusiminusi Valė. – O mūsų vėl namie nebus, – tarė Petras. – Petrai, juk supranti, tai ne sprendimas? Negalim bėgiot nuo jų amžinai! O jeigu darbo dieną atvažiuos? Jeigu po darbo prie durų pasitiks? Mano tetulė ar tavo pusbrolis – sugeba visko! – Na taip, – nuliūdo Petras. – Ir kas mus privertė pirkti trijų kambarių? – Juk pirkome būsimai dideliai mūsų šeimai, – sakė Valė. – Vaikų mums reikia! – rimtai pasakė Petras. – Geriau iškart dviejų! – O ką, aš prieš? – pasipiktino Valė. – Pats žinai, jog reikia pasitikrinti! Nepavyksta! – Nerimą pašalinti ir viskas bus, – rimtai Petras. – Tik nervai – kartais mano, kartais tavo! Išgint visus ten, iš kur lenda! Dėl jų niekas ir nesigauna! Valė nesiginčijo. Ji žinojo – Petras teisus… Ir taip toliau pagal lietuvišką dvasią, vietas, charakterius, kol galiausiai: O po mėnesio Tera išvyko pas savo šeimininkus, bet buvo pasirengusi sugrįžti vos išgirdusi šauksmą. Nebereikėjo – Valė laukėsi dvynukų. – Jų niekas nevijo lauk, – atsakėme ir mano, ir Petro mamai, – jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja! Laukiame!

Jų niekas nevyjo, atsakydavome mamai ir Petrai, jie patys kažkodėl nenorėjo likti! Tegul atvažiuoja!

Uncategorized

015

Neįkviestas svečias Viktoras Petraitis laikė vaistų maišelį rankoje, kai laiptinės kaimynė, teta Nina, sustabdė jį prie pašto dėžučių. – Viktoras Petraitis, sveikinu jus. Jūsų dukra… – ji sutriko, tarsi galvodama, ar verta tęsti. – Ištekėjo. Vakar. Internete mačiau – sūnėno draugų sąraše. Iš pradžių Viktorui nesutapo kažkas esminio. „Sveikinu“ skambėjo lyg svetimas žodis, ne jam skirtas. Jis linktelėjo, tarytum kalbėtų apie tolimą pažįstamą. – Kokia čia vestuvė? – paklausė jis, balsas buvo lygus, beveik dalykiškas. Teta Nina jau gailėjosi, kad pradėjo pokalbį. – Na… susituokė, sako. Nuotraukos… balta suknelė. Galvojau, žinote. Viktoras Petraitis užlipo namo, padėjo maišelį ant stalo virtuvėje ir ilgai į jį žiūrėjo, nenusirengęs. Galvoje, tarsi buhalterinėje lentelėje, trūko eilutės: „kvietimas“. Jis juk nelaukė vaišių dviems šimtams žmonių. Laukė bent jau skambučio. Bent žinutės. Jis išsiėmė telefoną, susirado dukros puslapį. Nuotraukos buvo tvarkingos, be pertekliaus – tarsi ataskaitos, ne šventės. Ji šviesiame, šalia vaikinas tamsiu kostiumu. Užrašas trumpas: „Mes“. Komentarai: „Laimės“, „Sveikinimai“. Jo vardo – nė kvapo. Viktoras Petraitis atsisėdo, nusivilko švarką, pakabino jį ant kėdės atlošo. Krūtinėje kilo ne liūdesys, o aštrus, gėdingas pyktis: jį išbraukė. Nepaklausė. Nepalaikė reikalingu. Jis surinko jos numerį. Garsai skambėjo ilgai. Trumpas „alio“. – Kas čia, – paklausė, – tu ištekėjai? Pauzė. Jis girdėjo, kaip ji atsidūsta, lyg ruošdamasi smūgiui. – Taip, tėti. Vakar. – Ir tu man nepasakei. – Žinojau, kad taip sakysi. – Taip sakysiu? – jis atsistojo, vaikštinėjo virtuvėje. – Tai ne „taip sakau“. Tai… Ar supranti, kaip tai atrodo? – Nenoriu kalbėti telefonu. – O kaip tu nori? – vos nesuriko, tačiau susivaldė. – Tu kur dabar esi? Ji pasakė adresą. Jis jo nepažino. Antras pažeminimas per minutę. – Atvažiuosiu, – pasakė jis. – Tėti, nereikia… – Reikia. Jis padėjo ragelį, neatsisveikinęs. Stovėjo su telefonu rankoje, tarsi įrodymu. Viduje kilo begalinis noras atstatyti tvarką. Jo pasaulyje tvarka buvo paprasta: šeima – kai neslepia svarbaus. Kai „kaip dera“. Visą gyvenimą laikėsi šios atramos lyg už turėklo. Susiruošė greitai, beveik mechaniškai. Įsikišo į krepšelį obuolių – pirko juos ryte turgelyje, dar prieš vaistinę, – ir vokelį su pinigais. Pinigus išėmė iš spintos, iš „jei prireiks“ dėžutės. Nežinojo, kam tas vokelis. Veikiausiai, kad neatvyktų tuščiomis rankomis. Kad bent kažkuo susigrąžintų vaidmenį. Traukinyje sėdėjo prie lango. Už stiklo bėgo garažai, sandėlių tvoros, reti medeliai. Žiūrėjo, bet matė visai ką kitą. Jis prisiminė, kaip dešimtoje klasėje ji parėjo su berniuku – šypsojosi per plačiai, lyg iš anksto gintųsi. Viktoras tada nepakėlė balso. Tik pasakė: „Pirmiau mokslai, paskui kvailystės“. Berniukas išėjo, ji užsirakino. Po valandos jis pasibeldė, norėjo pasikalbėti, bet ji atsakė: „Nereikia“. Jam tai atrodė teisinga. Tėvas privalo sulaikyti. Buvo ir išleistuvės. Atvažiavo pasiimti, matė ją su draugėmis ir kažkokiu vaikinu. Priėjo, neprisistatydamas, paklausė: „Kas jis toks?“ Ji paraudo. Jis pakartojo garsiau: „Kas jis toks, ar girdi?“ Vaikinas atsitraukė. Draugės nusisuko, susidomėjo telefonais. Ji paskui visą vakarą tylėjo. Jis tikėjosi, kad pažymėjo ribas. Ir dar prisiminė jos mamą – kaip sykį per giminės balių tarstelėjo: „Vėl viską supainiojai, kaip visada. Normaliai nieko nesugebi.“ Kalbėjo ne iš žiaurumo. Kalbėjo, nes buvo pavargęs viską tempti vienas; norėjo, kad būtų „kaip priklauso“. Mama tada įsitempusi nusišypsojo, o naktį verkė virtuvėje. Jis matė, bet nėjo. Jautė: ji pati kalta. Dabar šie epizodai išplaukė, lyg bilietai, seniai užstrigę kišenėje. Bandė sudėti juos į visumą, bet vis tiek laikėsi minties: juk jis nemušė, negėrė, dirbo, išlaikė, stengėsi. Gi norėjo gero. Prie naujo namo laiptinės sustojo, pažiūrėjo į domofoną, surinko buto numerį. Durys spragtelėjo. Liftas kilo lėtai, rankos pradėjo prakaituoti. Duris atidarė dukra. Plaukai ant greitųjų susukti, po akimis – pajuodusi. Dėvėjo paprastą namų megztinį, ne šventinį. Tikėjosi išvysti švytėjimą, pamatė – nuovargį ir įtampą. – Labas, – tarė ji. – Labas, – atsakė jis, padavė maišelį. – Obuoliai. Ir… – pakėlė voką. – Jums. Ji paėmė nežiūrėdama, kaip imama tai, ko negalima numesti ant grindų. Prieškambaryje stovėjo dvi poros batų – vyriški batai ir jos sportbačiai. Ant kabliuko – svetimas paltas. Viktoras užfiksavo automatiškai, kaip įpratęs stebėti kitą erdvę. – Jis namie? – paklausė. – Virtuvėj, – tarė ji. – Tėti, būkim ramūs. „Ramūs“ nuskambėjo kaip prašymas ir kaip įsakymas. Virtuvėje sėdėjo jaunas vyras apie trisdešimties. Veidas pavargęs, bet susikaupęs. Atsistojo. – Laba diena, – tarė. – Aš… – Žinau, kas jūs, – pertraukė Viktoras ir iš karto suvokė – pasakė per daug. Nežinojo. Net vardo. Dukra metė į jį trumpą, įspėjamą žvilgsnį. – Mano vardas – Sergejus, – ramiai tarė vyras. – Malonu susipažinti. Viktoras linktelėjo, iškart rankos netiesė. Po akimirkos padavė. Rankos pasispaudimas buvo trumpas, sausas. – Tai sveikinu, – tarė Viktoras, ir vėl „sveikinu“ nuskambėjo kaip svetima kalba. – Ačiū, – atsakė dukra. Ant stalo buvo dvi puodeliai, vienas su nebaigta kava. Šalia – kažkokie popieriai, turbūt santuokos dokumentai ir dėžutė su torto likučiais, kraštai jau apdžiūvę. Po vestuvių diena – ne kaip šventė, o kaip tvarkymasis po jos. – Sėsk, – tarė dukra. Jis atsisėdo, padėjo rankas ant kelių. Norėjo pradėt iš esmės, bet nesurado žodžių nepasigėdinti. – Kodėl? – galiausiai paklausė. – Kodėl man sakė kaimynė? Dukra pažiūrėjo į Sergejų, paskui tėvą. – Nes nenorėjau, kad būtum ten. – Jau supratau, – tarė Viktoras. – Tik noriu suprasti – kodėl. Sergejus patraukė savo puoduką, lyg atlaisvindamas vietą pokalbiui. – Galiu išeiti, – pasiūlė. – Nereikia, – atsakė dukra. – Čia tavo namai. Viktoras jautė dūrį. „Tavo namai“. Ne jo. Staiga suvokė, kad atėjo ne į svečius, o į svetimą teritoriją. – Nenorėjau konflikto, – pasakė. – Tiesiog… Aš tėvas. Tai… – Tėti, – pertraukė ji. – Visada pradedi „aš tėvas“. O toliau – ką turiu. – Turiu? – pakėlė antakius. – Manai, kad pakviesti tėtį į vestuves – pareiga, kurią spaudžiu? – Manau, kad padarytum iš to egzamino sceną. Nenorėjau to. – Egzamino ko? – palinko artyn. – Aš tiesiog ateičiau. Ji nusišypsojo be juoko. – Tu ateitum ir stebėtum, kas kaip apsirengęs, kas ką pasakė, kieno artimieji kaip pažiūrėjo. Surastum prie ko prikibti. Metus dar atsimintum. – Tai netiesa, – automatiškai atkirto. Sergejus tyliai sukosėjo, patylėjo. – Tėti, – tarė dukra tyliau. – Prisimeni mano išleistuves? – Žinoma, – atsiliepė Viktoras. – Parsivežiau tave. – Prisimeni, ką tu pasakei visiems girdint? Įsitempė. Priminė, bet nenorėjo. – Paklausiau, kas tas vaikinas. Ir kas? – Paklausei taip, lyg būčiau ką pavogusi, – pasakė. – Stovėjau su suknele, kurią su mama išsirinkom, buvau laiminga. Tu priėjai ir privertėi mane norėt prasmegti. – Norėjau žinoti, su kuo bendrauji, – tarė. – Tai normalu. – Normalu – paklausti paskui, namuose. Ne viešai. Norėjo prieštarauti, bet pastebėjo jos veide ne paauglės nuoskaudą. Suaugusio žmogaus baimę, žinant, kaip greitai galima prarasti atramą. – Tai dėl išleistuvių manęs nekvietei? – bandė vesti pokalbį prie logikos. – Ne dėl išleistuvių, – tarė. – Dėl to, kad taip būna visada. Ji atsistojo, priėjo prie kriauklės, atsuko vandenį – lyg reikėtų užsiimti rankas. Vanduo šniokštė, pauzė virto spūsčiu. – Prisimeni, kaip kalbėjai su mama pas teta Valią per jubiliejų? – paklausė neatsisukusi. Priminė. Priminė stalą, salotas, gimines ir savo žodžius. Tada jautėsi teisus. – Pasakiau, kad vėl sumaišė, – tyliai ištarė. – Tu sakei, kad nieko normaliai nesugeba, – pataisė dukra. – Visi tai girdėjo. Buvau šalia. Man buvo dvidešimt dveji. Supratau, kad jei atvesiu žmogų prie tavęs, jei darysiu ką svarbaus tau matant – tu gali bet kada padaryti tą patį. Ir net nepastebėsi. Viktoras pajuto karštį gerklėje. Norėjo sakyti: „Juk atsiprašiau.“ Bet taip nebuvo. Jis sakė: „Nedramatizuok“. Jis sakė: „Tiesiog pasakiau tiesą“. – Nenorėjau žeminti, – tarė. Dukra atsisuko. Vanduo tebetekėjo, ji neužsuko čiaupo. – Bet pažeminai, – pasakė. – Ir ne vieną kartą. Sergejus pakilo, tyliai užsuko vandenį. Atsisėdo. Tas judesys buvo paprastas, tačiau Viktoras jame pajuto kažką: čia moka sustabdyti nereikalingą triukšmą. – Manai, kad aš blogis, – tarė Viktoras. – Manau, kad nemoki sustoti, – atsakė dukra. – Moki dirbti, spręsti, spausti. O kai šalia kažkas gyvas, nematai, kad jam skauda. Matai tik, kad „netvarka“. Norėjo sakyti: be mano „tvarkos“ nebūtume išgyvenę. Kad laikė šeimą, kai vėlavo atlyginimai, kai reikėjo mokėti už butą, kai mama sirgo. Norėjo surašyti viską, ką padarė. Bet staiga suvokė: surašius viską, išeitų sąskaita už meilę. – Atvažiavau, nes man skauda, – po pauzės tarė. – Nesu akmuo. Sužinojau iš svetimo žmogaus. Ar supranti, kaip tai… – Suprantu, – tyliai tarė ji. – Ir man buvo skaudu. Žinojau, kad užpyksi. Savaitę normaliai nemiegojau. Bet pasirinkau mažesnę blogybę. – Mažesnę blogybę, – pakartojo. – Vadinas, aš blogybė. Ji neskubėjo atsakyti. – Tėti, – pagaliau ištarė. – Noriu negyvent su nuojauta, kad sugadinsi man svarbią dieną. Nesakau, kad tyčia. Sakau – tau taip gaunasi. Jis pažvelgė į Sergejų. – O jūs ką tylit? – paklausė. Sergejus atsiduso. – Nenoriu kištis tarp jūsų, – pasakė. – Bet mačiau, kaip jai buvo baisu. Galvojo, ateisit ir pradėsit klausinėti visų girdint. Apie mano darbą, tėvus, būstą. O paskui metus apie tai bus kalbama. – O kas, negalima klausti? – pajuto sugrįžtant įprastą tvirtumą. – Džiaugtis turiu, nieko nežinodamas? – Klausti galima, – atsakė Sergejus. – Tik ne taip, kad žmogus jaustųsi tardomas. Dukra vėl atsisėdo, padėjo rankas ant stalo. – Žinai, ką dar padarei? – paklausė ji. Viktoras įsitempė. – Prieš dvejus metus pasakiau, kad su Sergejumi kartu. Tu paprašei, kad „užeitų pasišnekėt“. Jis atėjo. Pasodinai virtuvėje ir pradėjai klausinėt, kiek uždirba, kodėl neturi mašinos, kodėl nuomojasi. Kalbėjai ramiai, bet taip, tarsi turėtų įrodyti teisę būti šalia manęs. – Norėjau suprasti, koks žmogus, – tarė Viktoras. – Norėjai pastatyti jį žemiau. Ir mane taip pat. Nes jei jis „neprilygsta“, vadinas, vėl pasirinkau „ne tą“. O tu būsi teisus. Prisiminė tą vakarą. Tikrai klausinėjo. Manė, kad taip rūpinasi. Manė, kad privalo patikrint. Tuomet atrodė, kad saugo dukrą nuo klaidų. – Nenorėjau… – pradėjo. – Tėti, – pertraukė. – Visada sakai „nenorėjau“. Bet padarai. O paskui gyvent man su pasekmėmis. Viktoras pajuto keliui drebėjimą. Suspaudė pirštus, kad nesimatytų. – Ir kas dabar? – paklausė. – Nusprendei manęs nebereikia? – Nusprendžiau, kad reikia – iš tolo, – pasakė ji. – Noriu, kad būtum mano gyvenime, bet nevaldytum jo. – Nevaldau, – tyliai atkirto. – Valdai, – atsakė. – Ir dabar. Atvažiavai ne paklausti, kaip man sekasi. Atvažiavai pastatyti mane į vietą. Norėjo prieštarauti, bet suprato, kad dalyje to yra tiesos. Važiavo su argumentais, tarsi į susirinkimą, kuriame reikia įrodyt, kas teisus. Nevažiavo sveikinti. Važiavo susigrąžinti rolę. – Nemoku kitaip, – netikėtai pasakė sau. Žodžiai išėjo tylūs, ir pats nustebo. Įpratęs kalbėt užtikrintu tonu – kaip meistras objekte. Dukra įdėmiai įsižiūrėjo. – Štai, – tarė ji. – Tai jau sąžininga. Pauzė kabojo ore – mažiau pykčio, daugiau nuovargio. – Neprašau tavęs dingti, – tęsė. – Prašau neateiti be kvietimo. Neprasidėti prie kitų. Nesakyti viešai to, ko paskui nebeįmanoma užmiršti. – O jei noriu matytis? – pasiteiravo. – Tada paskambink. Suderink. Jei sakau „ne“, vadinas „ne“, – tarė ji. – Ne todėl, kad nemyliu. Dėl to, kad taip saugiau. Žodis „saugiau“ sudavė stipriau nei „nuoskauda“. Jis netikėtai aiškiai suprato – ji gyvenimą stato ne aplink jo lūkesčius, o su apsauga nuo jo. Sergejus pakilo. – Užvirsiu arbatą, – tarė ir nuėjo prie viryklės. Viktoras stebėjo jo judesius ir pamatė save vertinantį: kaip laiko puoduką, kaip atidaro spintelę. Įpročio tikrinti nebeištrinsi. – Tėti, – tarė dukra, – nenoriu, kad išeitum galvodamas, jog tave išvijo. Bet ir neapsimesiu, kad nieko nebuvo. – O ko nori? – pasiteiravo. Ji susimąstė. – Noriu, kad pasakytum – supratai, – atsakė. – Ne „norėjau kaip geriau“. O kad supratai. Jis žiūrėjo į ją, jautė viduje kovą – pasipriešinimą prieš naują, nemalonų dalyką. Pripažinti – reiškia prarasti poziciją. Bet jis jau prarado daugiau. – Supratau, kad… – užstrigo. – Kad galėjau tave priversti gėdytis. Ir kad to bijai. Ji nešypsojo, bet pečiai šiek tiek atslūgo, tarsi nebereikėtų atremti smūgio. – Taip, – pasakė. Sergejus padėjo ant stalo arbatinuką, atnešė puodelius. Viktoras pastebėjo – arbatinukas naujas, be nuosėdų. Pagalvojo: šiame name viskas bus kitaip, teks mokytis būti svečiu. – Nežinau, kaip dabar, – tarė. – Galim taip, – pasiūlė dukra. – Po savaitės susitinkam mieste. Kavinėje. Valandai. Šnekam paprastai. Be Sergejaus, jei taip lengviau. Ir be tavo „patikrinimų“. – O į svečius? – paklausė. – Kol kas ne, – tarė. – Man reikia laiko. Norėjo paprieštaraut, bet susilaikė. Pajuto ir kartėlį, ir keistą palengvėjimą: taisyklės pagaliau įvardytos. – Gerai, – tarė. – Kavinėje. Sergejus pastatė puodelį. – Cukraus? – paklausė. – Ne, – atsakė. Atsigėrė. Arbata degino liežuvį. Žvelgė į dukrą ir suprato: negali grąžinti vakar dienos. Negali reikalauti jos kaip savo. – Vis tiek manau, kad taip negalima, – tyliai pridūrė. – Nekviesti tėvo. – O aš manau, kad negalima žeminti, – taip pat tyliai tarė ji. – Abu manom. Jis linktelėjo. Tai nebuvo susitaikymas. Tai buvo pripažinimas, kad kiekvienas turi savo tiesą, ir joji – jau ne pagrindinė. Išeinant dukra palydėjo iki durų. Koridoriuje apsivilko striukę, susitvarkė apykaklę. Norėjo apkabint – neišdrįso. – Paskambinsiu, – tarė jis. – Skambink, – atsakė ji. – Ir, tėti… jeigu ateisi nesuderinęs, neatidarysiu. Jis pažvelgė į ją. Balse nebuvo grėsmės, tik pavargęs ramumas. – Supratau, – tarė. Lifte stovėjo vienas, klausėsi ūžesio. Lauke nuėjo į stotelę, rankos kišenėse. Vokelis liko ant jų stalo, ir obuoliai – taip pat. Vizito pėdsakai liko ten, svetimoje virtuvėje. Kelionė atgal buvo ilga: pirma autobusu iki stoties, paskui traukiniu. Pro langą slinko tie patys garažai ir tvoros, dabar sutemose. Žiūrėjo į savo atspindį – šeima, kurią statė kaip tvirtovę, pasirodė ne tvirtovė, o atskiros kambariai, kur kiekvienas turi savas duris ir spyną. Nežinojo, ar įleis toliau nei prieškambaris. Bet suprato – belstis teks kitaip.

Be kvietimo Vytautas Petraitis laikė rankoje vaistinėje pirktus vaistus, kai jį prie pašto dėžučių sulaikė

Uncategorized

02.1k.

– Labas… Ar čia Vasius? – Ne, čia ne Vasius. Čia Elena… – Elena? O jūs kas?… – Gerbiamoji, o jūs kas? Aš Vasyliaus draugė. Kažko norėjote? Vyras namie nėra, jis vėlai grįžta iš darbo… Man taip apsisuko galva, pamačiau raudonus lašelius ant grindų. Skaudžiai traukė pilvą, net susirietusi buvau… Jaučiau, kad mažylė tuojau gimsta. Mano vyras Vasius jau penkerius metus važinėja uždarbiauti: tai Vokietijoj vilkiką vairavo, tai Lenkijoj remontus darė. Išvažiavo dėl pinigų – turime du sūnus, norėjome jiems geriausios ateities. Juk žinojome, kad Lietuvoje nieko nepasieksime. Ir žinot, ten vyrui sekėsi – kartą per mėnesį siuntė mums produktų siuntas: konservus, kruopas, aliejų, saldainius. Dar ir pinigų į kortelę pervesdavo, kad indėlį banke padėčiau. Prisirinkome tiek, kad galėjome vyresniam sūnui butą nupirkti. Atrodė, viskas gerai. Bet prieš kelis mėnesius pajutau, kad mano kūne kažkas ne taip. Pirma mintis – klimaksas. Bet ne. Labai priaugau svorio, vis norėjosi miego, valgiau daug ir nuotaika vis keitėsi. Pagal visus požymius internetas sakė: aš nėščia. Kaip galiu būti nėščia, kai man 45? Netikėjau, padariau testą – aiškiai dvi raudonos juostelės. Nesakiau apie vaiką nei sūnums, nei marčioms. O kam? Kad savi vaikai juoktųsi – jų mama senatvėje protą pametė? Nutariau slėpti nėštumą. Artėjo žiema, vilkėjau storus ir didelius drabužius. Iš po paltuko niekas nematė pilvo. Bet nenorėjau gimdyti to vaikelio. Kas pasakys, kad neturiu Dievo širdy… Bet man 45, nebe jauna moteris. Turiu sūnus ir anūkus, jiems noriu skirti laiką, ne su mažyliu pliuškentis prie sauskelnių. Be to, nebėra lėšų trečiam vaikui išlaikyti. Vasius vėl turėtų grįžti užsienin, o aš viena negaliu. Gydytojai sakė, kad jau per vėlu daryt operaciją ir labai pavojinga. Ir nežinia, ar nepakenks man pačiai. Tad kurį laiką įtikinėjau save, kad viskas bus gerai. Gal Vasius net apsidžiaugs, kad dar turėsime vaiką? Nutariau jam paskambinti per „Skype“ ir pasidalinti naujiena. Kameros nejungiau – tik mikrofoną. – Labas, Vasiu… – Čia ne Vasius. Čia Elena. – Elena? O jūs kas? – Gerbiamoji, o jūs kas? Aš Vasyliaus draugė. Ko norėjot? Vyras darbe vėluoja. Iškart padėjau ragelį ir pradėjau skaudžiai verkti. Štai kaip būna gyvenime – vyras gali išduoti bet kur ir su bet kuo. Norėjau tučtuojau rašyti skyrybų prašymą, išmesti visas Vasiaus daiktus, nematyti ir negirdėti jo. Bet vis dar turėjau viltį, kad mylimasis grįš į šeimą, kai sužinos apie mažylę. Žinojau, kad vasarį grįš – sūnų gimtadieniai ir jam davė atostogas. Sapnavau net, kad trise vaikštom parke: Vasius už vienos rankos mūsų dukrytę, aš – už kitos. Būtent vasario 14-ąją, per Valentino dieną, Vasius sugrįžo. Paruošiau romantišką vakarienę, sustačiau žvakes, įjungiau muziką. Žodžiu, norėjau ramios atmosferos. – Vasiu, turiu tau staigmeną. Aš nėščia. Sako, bus mergaitė. – Tu niekšė! – užriko vyras. Jis net paraudo iš pykčio, išvertė lėkštes ant grindų, trankė kumščiu į stalą: – Kol aš ten plušu kaip arklys, tu po vyrais šokinėji?! Ir dar nori man šitą svetimą vaiką užkarti?! – Vasiu, aš paaiškinsiu… – Atsitrauk! Nenoriu tavęs matyti! – Vasius stūmė mane, kad pilvu atsirėmiau į stalo kampą ir nugriuvau. Vasius išėjo, pasiėmė krepšį, trankiai uždarė duris. Man apsisuko galva, pamačiau raudonus lašus ant grindų, pilvo skausmas spaudė, vos iš skausmo susirietusi buvau. Vos radau telefoną ir iškviečiau greitąją pagalbą. Bet jaučiau – mažylė tuoj gimsta. Kai atvyko medikai, jau laikiau rankose mūsų dukrytę. Mergaitė ramiai gulėjo – neverkė ir tvirtai miegojo. – Na, mamyt, važiuojat kartu į ligoninę? – Ne. Pasiimkit vaiką, man ji nereikalinga. – Kaip tai? – Tiesiog pasiimkit! Šis vaikas suardė mano šeimą! Gal kas ją pamilts, bet tikrai ne aš. Viskas, pasiimkit, nenoriu matyti! Be sąžinės graužaties atidaviau kūdikį gydytojui. Mane apžiūrėjo namie – nebuvo plyšimų, gimdymas praėjo ramiai. Kai greitoji išvažiavo, viską sutvarkiau namuose, nuėjau į dušą ir miegoti. Niekas iš vaikų nežino, kad atidaviau mergaitę. Kasdien einu į bažnyčią ir meldžiuosi, kad dukrelė augtų sveika, kad surastų savo šeimą. Puikiai suprantu – nesusitvarkysiu. Nenoriu vėl patirti visų motinystės sunkumų. Trokštu vieno – kad Vasius sugrįžtų namo. Bet jis vėl išvažiavo į Vokietiją, bendrauja tik su sūnumis. Galite sakyti, kad esu nenormali moteris. Bet šįkart renkasiu vyrą, ne vaiką. Ir Dievas man teisėjas.

Labas Vaidai Čia ne Vaidas. Čia Rūta Rūta? Kas jūs? Klausykit, kas jūs tokia? Aš Vaido draugė. Ko norėjot?