Zibainis

Užaugau stengdamasi nenuvilti mamos – ir nepastebėjau, kaip ėmiau prarasti savo santuoką. Mano mama visada žinojo, kaip teisinga. Bent jau taip atrodė. Dar vaikystėje mokiausi pažinti jos nuotaiką iš balso, kaip ji uždaro duris, tarp tylos. Jei buvo patenkinta – viskas gerai. Jei ne, tai reiškia, kad aš ką nors padariau blogai. „Aš juk neprašau daug,“ sakydavo. „Tik nenuvilk manęs.“ Tas „tik“ svėrė daugiau už bet kokį draudimą. Užaugau, ištekėjau ir maniau, kad mano gyvenimas pagaliau mano. Vyras buvo ramus, kantrus žmogus – nekentė konfliktų. Iš pradžių mamai jis patiko, vėliau pradėjo viskuo rūpintis: „Kodėl taip vėlai grįžti? Nejaugi nepervargsti darbe? Jis tau nepakankamai padeda.“ Iš pradžių juokiausi, vėliau pradėjau aiškintis, galų gale ėmiau paisyti jos nuomonės. Nepastebimai pradėjau gyventi tarsi su dviem balsais – vyro, ramaus ir ieškančio artumo, ir mamos – visada nelabai patenkinto, visada reikalaujančio. Kai jis norėdavo, kad pabūtume dviese, mamai pasidarydavo bloga. Kai turėdavome planų, jos prireikdavo manęs. Kai vyras sakydavo, kad pasiilgo, atsakydavau: „Suprask, negaliu jos palikti.“ Ir jis suprato ilgai. Kol vieną vakarą pasakė tai, kas mane išgąsdino labiau už bet kokį barnį: „Jaučiuosi trečias mūsų santuokoje.“ Atsiliepiau aštriai, gyniau ją, gyniau save, sakiau, kad jis perdeda, kad nėra teisinga versti mane rinktis. Bet tiesa ta, kad sprendimą jau buvau priėmusi, tik neprisipažinau. Pradėjome tylėti, užmigti nusisukę vienas nuo kito, kalbėtis tik apie buitį. O kai susipykdavome, mama visada žinodavo. „Aš tau sakiau… Vyrai tokie jau yra.“ Ir aš ja tikėjau – iš įpročio. Kol vieną dieną grįžau namo ir jo nebebuvo. Jis neišėjo garsiai – paliko raktus ir raštelį: „Myliu tave, bet nežinau, kaip gyventi kai tarp mūsų yra tavo mama.“ Atsisėdau ant lovos ir pirmą kartą nežinojau, kurį ieškoti – mamos ar jo. Paskambinau mamai. „Na, ko tikėjaisi?“ – pasakė ji. „Juk sakiau tau…“ Tada kažkas manyje nutrūko. Supratau, kad visą gyvenimą bijojau nuvilti vieną žmogų… ir praradau kitą, kuris tiesiog norėjo, kad būčiau su juo. Niekada visiškai nekaltinu mamos – ji mane mylėjo taip, kaip mokėjo. Bet aš buvau ta, kuri nenubrėžė ribos. Ta, kuri sumaišė pareigą su meile. Dabar mokausi to, ką turėjau suprasti kur kas anksčiau: būti vaiku nereiškia visuomet likti mažu. Ir santuoka neišgyvena, kai joje yra trečias balsas. O tau ar teko rinktis – ar nenuvilti tėvų, ar išsaugoti savo šeimą?

Užaugau vis stengdamasis nep辿vilti mamos ir taip nepastebimai pradėjau prarasti savo santuoką.

Uncategorized

040

Septynmetis berniukas, visas nusėtas mėlynių, naktį atėjo į Kauno ligoninės priimamąjį nešdamas sesutę… Tai, ką jis pasakė vėliau, sudaužė lietuvių širdis

Šiek tiek po pirmos valandos nakties į Vilniaus Santaros vaikų priėmimo skyrių sunkiai pravėrė duris

Uncategorized

029

Mano mylimasis vis dar vedęs savo žmoną ir turi dukrą – gyvenu su vyru, kurį labai myliu, auginame sūnų, kuriam jis skiria daug dėmesio, kartu įsigijome pirmąjį butą, tačiau jis dar neatsisveikino su santuoka, o jo pirmoji šeima vis dar išlieka jo gyvenimo dalimi – mama reikalauja apsispręsti, ar likus su juo priimti santykių “tris” modelį, kai skyrybos vis neįvyksta.

Mano mylimasis vis dar susituokęs su savo žmona ir turi dukrą. Mano širdis pilna meilės vyrui.

Uncategorized

0223

Paskutinė meilė: – Irute, neturiu aš tų pinigų! Vakar viską atidaviau Natašei – juk žinai, ji dviem vaikais rūpinasi! Nuliūdusi, ponia Ona nusviedė ragelį. Nenorėjo net prisiminti dukters ištartų žodžių. – Kodėl taip? Trys vaikai su vyru užauginti, viską dėl jų dariu! Visi „į žmones“ išėjo, išsilavinę, pareigas turi. O štai senatvėje – nei ramybės, nei pagalbos nėra. – Kodėl tu mane taip anksti palikai, Jonai, kartu buvo lengviau… – mintyse kreipėsi Ona į amžinybėn išėjusį vyrą. Širdis nemaloniai suspaudė, ranka įprastai siekėsi vaistų: – Liko vos viena kapsulė. Jeigu pasidarys visai blogai – nebebus kuo padėti sau. Gal reiktų iki vaistinės. Pabandė atsikelti – bet tuoj sugrįžo į krėslą, galva labai sukosi. – Nieko, tuoj tabletė veiks, praeis… Bet lengviau nepasidarė. Ponia Ona surinko jaunėlės dukters numerį: – Natašyte… – tik tiek spėjo ištarti į ragelį… – Mama, aš susirinkime, perskambinsiu! Ona paskambino sūnui: – Sūneli, man kažkas negerai. Vaistai baigėsi. Gal po darbo… – sūnus net neišklausė. – Mama, aš ne gydytojas, ir tu ne gydytoja! Kviečkis greitąją, nelauk! Sunkiai atsiduso: – Taip, jis teisus. Jei dar po pusvalandžio geriau nebus, reiks skambinti greitajai. Moteris atsargiai atsigulė krėsle, užmerkė akis ir mintyse ėmė skaičiuoti iki šimto. Tada lyg iš toli išgirdo garsą. Kas tai? Ach, telefonas! – Alio! – sunkiai pravėrė lūpas Ona. – Onute, laba diena! Čia Petras! Kažkaip neramu pasidarė, norėjau paskambinti! – Petrai, kažkas man negerai… – Tuoj būsiu! Duris gal atidarysi? – Dabar vis palieku atrakintas. Telefonas iš rankų iškrito. Neturėjo jėgų jo paimti. – Ir tegu, – pagalvojo. Prieš akis, kaip kine, praskriejo jaunystės kadrai: štai ji jaunutė pirmakursė Vilniaus ekonomikos universitete. Štai du gražūs kariai, kažkodėl su balionais rankose. – Juokinga, – tuomet pagalvojo Onutė, – tokie dideli ir su balionais! Ai, gi devintoji gegužės! Pergalės diena, paradas, miestiečių šventė! Ji su dviem balionais tarp Petro ir Jono. Tuomet pasirinko Joną – jis buvo drąsesnis, o Petras ramesnis, drovesnis… Vėliau likimas išskyrė: su Jonu išvyko tarnauti į Kauno rajoną, Petras paskirtas į Vokietiją. Paskui susitiko vėl gimtajame mieste, kai vyrai buvo jau pensijoje. Petras taip ir pragyveno vienas, be žmonos, be vaikų. Paklausdavo jo, kodėl… Jis tik ranka numodavo, šmaikštaudavo: – Meilėje nesiseka, gal pradėt kortomis žaisti! Ona išgirdo svetimus balsus. Bandė prasimerkti: – Petrai! Šalia jo – matyt, greitosios gydytojas. – Tuoj pasidarys geriau. Jūs jos vyras? – Taip, taip! Gydytojas davė Petrai nurodymus. Petras sėdėjo prie Onos, laikydamas ją už rankos, kol šiai lengviau tapo. – Ačiū tau, Petrai, jau kur kas geriau. – Puiku! Štai, išgersi arbatos su citrina. Petras neišėjo, sukinėjosi virtuvėje, prižiūrėjo Oną. Ir bijojo palikti ją vieną, nors ir matė, kad jai geriau. – Žinai, Ona, juk visą gyvenimą tik tave mylėjau. Todėl ir nevedžiau. – Eh, Petrai, su Jonu puikiai gyvenome. Visada jį gerbiau, jis mane mylėjo. Tu jaunystėj nieko nesakei – aš nežinojau, kaip jautiesi. Bet ką dabar apie tai kalbėti? Juk viskas praeity, metai nuėjo, jų nesugrąžinsi… – Onute, o gyvenkime laimingai kartu, kiek dar Dievas duos! Ona padėjo galvą jam ant peties, stipriai paėmė už rankos: – Gyvenkime! – ir nusijuokė laimingu juoku. Po savaitės paskambino dukra Natašė: – Mama, kas ten buvo, kodėl skambinai, nebuvau laiko atsiliept… – Ai, viskas jau gerai. Bet kad nebūtų siurprizo, pasakysiu, kad išteku! Tyla iš ragelio – girdisi tik, kaip dukra įtraukia orą ir kažką murmėdama renkasi žodžius. – Mama, tu rimtai? Tau jau reikėtų ant kapinių lankytis, o tu – tekėti susiruošei?! Ir kas tas laimingasis? Ona susigūžė, ašaros pabiro, bet ramiu balsu ištarė: – Tai mano asmeninis reikalas! Ir padėjo ragelį. Paskui atsisuko į Petrą – Viskas, šį vakarą sulauksime visų trijų! Reikia ruoštis gynybai! – Išsilaikysim, – nusijuokė Petras. Vakarop visi trys atvyko: Ignotas, Irena ir Nataša. – Na, mama, supažindink su savo donžuanu! – pašaipiai prabilo Ignotas. – Ką čia supažindint, – išėjo iš kambario Petras. – Aš Onutę myliu nuo jaunystės, o kai pamačiau ją tokioj būklėj, supratau – negaliu prarasti. Pasipiršau, ji mandagiai sutiko. – Klausykit, ar jūs rimtai? Kokia meilė tokiam amžiuj?! – sušuko Irena. – O koks amžius? – ramiai paklausė Petras. – Mums tik septyniasdešimt, dar gyvent ir gyvent! Ir jūsų mama – vis dar gražuolė! – O gal jums mūsų mamos butas rūpi? – advokato tonu paklausė Nataša. – Vaikai, baikit! Aš savo turiu, jums – savo, juk ir jūs visi turit namus! – O visgi tam bute mūsų dalis „sėdi“! – pridūrė Nataša. – Nesijaudinkit, man nieko nereikia! – atsakė Petras. – Bet mamai niekas neturi drįsti šitaip kalbėti. Klausyti nemalonu! – Tu kas toks, senų merginų užkariautojau? Ko čia burną varstai? – užsipuolė sūnus Ignotas. Petras nė kiek nepasitraukė. Išsitiesė ir pažvelgė vaikinui tiesiai į akis: – Aš jūsų mamos vyras, patinka jums ar ne! – O mes jos vaikai! – suriko Irena. – Rytoj iškart – į senelių namus ar į psichiatrinę! – priliejo žibalo Nataša. – Niekada! Ruoškis, Onute, išeinam! Jie abu, susikibę už rankų, išėjo net neatsisukdami. Jiems buvo visai nesvarbu, ką kas galvoja. Jie laimingi ir laisvi! O vienišas žibintas nutvieskė jų kelią. O vaikai žiūrėjo iš paskos ir nesuprato: kaip įmanoma meilė septyniasdešimties?

PASKUTINĖ MEILĖ -Irūnėle, pinigų neturiu! Vakar paskutinius eurus atidaviau Neringutei! Juk žinai, ji

Uncategorized

037

BENAMIAI LIKIMAI Neringai nebuvo kur eiti. Visiškai niekur… „Kelias naktis galėčiau praleisti stotyje. O paskui?“ Netikėtai, ją apėmė gelbstinti mintis: „Sodyba! Kaip galėjau pamiršti? Nors… sodyba – tai per stipriai pasakyta! Šiaip, pusiau griūvanti lūšna. Bet vis tiek geriau ten, nei stoties suolas,“ svarsčiusi Neringa. Įsėdusi į priemiestinį traukinį, Neringa prisiglaudė prie šalto lango ir užmerkė akis. Mintyse užplūdo skaudūs pastarųjų įvykių prisiminimai. Prieš dvejus metus ji neteko tėvų ir liko visiškai viena, be jokios paramos. Už mokslus nebuvo iš ko mokėti, teko mesti universitetą ir eiti dirbti į turgų. Po visų vargų Neringai nusišypsojo laimė ir netrukus ji sutiko savo meilę. Tomas pasirodė geras ir padorus vaikinas. Po dviejų mėnesių jie kukliai susituokė. Atrodė, gyvenk ir džiaukis… Tačiau gyvenimas paruošė dar vieną išbandymą. Tomas pasiūlė žmonai parduoti tėvų butą centre ir atsidaryti nuosavą verslą. Vaikinas taip viską gražiai nupiešė, kad Neringa neabejojo – vyras elgiasi teisingai, ir labai greitai jų šeima pamirš finansinius rūpesčius. „Kai atsistosim ant kojų, galėsim ir apie vaiką pagalvoti. Taip norisi kuo greičiau tapti mama!“ – naiviai svajojo mergina. Iš verslo Tomui nieko neišėjo. Dėl nuolatinių skandalų ir iššvaistytų pinigų santykiai šeimoje sparčiai pašlijo. Neilgai trukus Tomas parsivedė kitą merginą ir išvarė Neringą iš namų. Iš pradžių ji norėjo kreiptis į policiją, bet suprato, kad neturi kuo apkaltinti vyrą. Ji pati pardavė butą ir padavė pinigus Tomui… *** Išlipusi stotyje, Neringa vieniša nuėjo palei tuščią peroną. Buvo ankstyvas pavasaris, sodybų sezonas dar neprasidėjo. Sklypas per trejus metus užžėlus, namelis – apverktinos būklės. „Nieko, susitvarkysiu, viskas bus kaip buvo“, – galvojo, nors suprato, kad jau niekad nebus kaip anksčiau. Raktą rado lengvai, po slenksčiu, bet durys buvo įkritusios ir nejudėjo. Stengėsi jas atidaryti, bet be rezultato. Supratusi, kad viena nesusitvarkys, susigūžė prie slenksčio ir pravirko. Netikėtai kaimyniniame sklype Neringa pamatė dūmus ir išgirdo garsus. Nudžiugo – gal kaimynai jau atvažiavo, ir nubėgo pas juos. — Teta Ona! Jūs namie? – šūktelėjo. Kieme pamatė nepažįstamą, apžėlusį senuką. Jis kurstė mažą lauželį ir šildė vandenį. — Kas jūs? Kur teta Ona? – atšoko mergina. — Nebijokit. Ir neprašykit policijos, nieko blogo nedarau. Į namą nelendu, gyvenu tik kieme… Senojo vyro balsas buvo malonus, išsilavinusio žmogaus baritonas. — Jūs benamis? – nedrąsiai paklausė Neringa. — Taip, jūs teisi, – tyliai atsakė vyriškis, nudelbęs akis. – Jūs gyvena greta? Nesijaudinkit, netrukdysiu jums. — Kuo vardu? — Mykolas. — O pavardė? – paklausė Neringa. — Pavardė? – nustebo senukas. – Fedaravičius. Neringa nužvelgė Mykolą Fedaravičių. Drabužiai atrodė nudėvėti, bet gana švarūs, ir pats senukas buvo išlaikytas. — Nežinau, į ką kreiptis pagalbos… – sunkiai atsiduso mergina. — Kas nutiko? – nuoširdžiai pasidomėjo vyriškis. — Durys įkritusios… Negaliu atidaryti. — Jei leisite, pažiūrėsiu, – pasiūlė benamis. — Būčiau labai dėkinga! – beviltiškai atsakė ji. Kol Mykolas tvarkėsi su durimis, Neringa sėdėjo ant suoliuko ir galvojo apie nepažįstamąjį: „Kas aš tokia, kad galėčiau jį smerkti? Juk aš pati benamė – mūsų situacijos tokios panašios…“ — Neringa, prašom! – Mykolas Fedaravičius nusišypsojo ir atvėrė duris. – O tu čia nakvot ketini? — Taip, o kur daugiau? – nustebo mergina. — Ar yra šildymo? — Turėtų būti krosnis… – visiškai pasimetė Neringa. — Supratau. O malkų? — Nežinau… – liūdniai palinksėjo. — Gerai. Eikit vidun, aš ką nors sumąstysiu, – tvirtai tarė Mykolas ir išejo iš kiemo. Neringa valandą tvarkėsi. Namas buvo šaltas, drėgnas, nejaukus. Mergina liūdėjo ir nežinojo, kaip galės čia gyventi. Netrukus Mykolas Fedaravičius grįžo su malkomis. Neringa nustebo, kaip džiaugėsi, kad šalia yra bent viena gyva siela. Vyriškis pravalė krosnį, pakūrė ugnį. Po valandos namie tapo šilta ir gera. — Viskas, krosnis užkurta, tik reguliariai pridėkite malkų, o nakčiai užgesinkite. Nesijaudinkit – iki ryto šilumos užteks, – paaiškino senukas. — O jūs kur? Pas kaimynus? – paklausė Neringa. — Taip. Nepykit, kiek pasisvečiuosiu jų kieme. Į miestą važiuot nenoriu… Nenoriu drumsti sielos su prisiminimais. — Mykolai Fedaravičiau, palaukit. Pavalgykim, gurkštelkim karštos arbatos, tada eikit, – tvirtai pasakė Neringa. Senukas nesipriešino. Nusivilko striukę ir prisėdo prie krosnies. — Atleiskit, kad lendu į sielą… Bet jūs visai nepanašus į benamį, kodėl gyvenate gatvėje? Kur jūsų namai, artimieji? Mykolas Fedaravičius papasakojo, kad visą gyvenimą dėstė universitete, pasišventė mokslui. Senatvė atėjo nepastebimai. Kai suprato likęs visiškai vienas, buvo per vėlu ką nors keisti. Prieš metus jį pradėjo lankyti dukterėčia. Mergina švelniai užsiminė, kad padės, jei jis paliks jos vardu butą paveldėjimui. Džiaugėsi, sutiko. Tatjana įsigyveno į dėdės gretą. Mergina pasiūlė parduoti butą triukšmingame rajone ir nusipirkti gerą namą priemiestyje su sodu ir pavėsine. Ji jau buvo išsirinkusi variantą ir už nedidelę kainą. Mykolas visą gyvenimą svajojo apie gryną orą ir ramybę, tad nė nesvarstęs sutiko. Parduodant butą Tatjana pasiūlė atidaryti sąskaitą banke – juk nesaugu laikyti tiek pinigų pas save. „Dėde Mykolai, prisėskite ant suoliuko, aš išsiaiškinsiu. Duokite paketą, nes kas žino, gal mus kas seka,“ – tarė mergina prie banko durų. Tatjana su pinigais nuėjo į vidų, o Mykolas kantriai laukė. Vieną, antrą, trečią valandą… Dukterėčia neišėjo. Užėjęs į banko vidų, pamatė, kad klientų nebėra, o kitame gale – dar vienas išėjimas. Mykolas Fedaravičius negalėjo patikėti, kad artimasis galėjo taip jį apgauti. Jis ir toliau sėdėjo ant suoliuko laukdamas Tatjanos. Kitą dieną nuėjo į jos namus – duris atidarė nepažįstama moteris; ji paaiškino, kad Tatjana čia jau seniai nebegyvena. Butą mergina pardavė prieš dvejus metus… — Liūdna istorija… – atsiduso senukas. – Nuo tada ir gyvenu gatvėje. Iki šiol nesuvokiu, kad neturiu daugiau namų… — Taip… Galvojau, kad tik aš taip… Pas mane panaši situacija… – prisipažino Neringa ir papasakojo jam viską. — Viską galima išspręsti. Tu jauna, viskas bus gerai, – bandė raminti senukas. — Ką čia tik apie liūdesį? Eime vakarieniauti! – nusišypsojo mergina. Ji žiūrėjo, kaip su apetitu senukas valgo makaronus su dešrelėmis. Tomis akimirkomis jai labai jo pagailo – buvo aišku, kaip jis vienišas ir bejėgis. „Kaip baisu, kai lieki visiškai vienas, gatvėje ir žinai, kad niekam nerūpi“, – pamąstė Neringa. — Neringa, galėčiau padėti tau sugrįžti į universitetą – pažįstu nemažai draugų ten. Manau, įstosit į valstybės finansuojamą vietą, – netikėtai pasakė vyras. – Aišku, tokiame vaizde negalėčiau pasirodyti buvusiems kolegoms. Parašysiu rektoriui, o tu su juo susitiksi. Konstantinas – senas bičiulis, tikrai padės. — Ačiū, būtų nuostabu! – apsidžiaugė mergina. — Ačiū tau už vakarienę, už pokalbį. Eisiu jau – pavakarėjo, – atsistojo senukas. — Palaukit. Negražu, kur jūs eisit? – tyliai ištarė mergina. — Nesijaudink. Turiu šiltą pašiūrę pas kaimynus. Rytoj užsuksiu, – nusišypsojo senukas. — Nereik išeiti į gatvę. Pas mane trys kambariai – pasirinkite, kuri patinka. O tiesą sakant, bijau likti viena. Bijau tos krosnies, nesuprantu nieko. Jūs gi nepaliksit manęs bėdoj? — Ne, nepaliksiu, – rimtai patikino senukas. *** Praėjo dveji metai… Neringa sėkmingai išlaikė sesiją ir išvykusi namo laukė vasaros atostogų. Ji gyveno bendrabutyje, o į sodybą vykdavo savaitgaliais ir atostogų. — Labas! – su džiaugsmu apkabino senelį Mykolą. — Neringa! Mieloji! Kodėl nepranešei – būčiau pasitikęs stoty. Kaip sekėsi? – nudžiugo senukas. — Puikiai! Beveik viskas įskaitos! – pasididžiavo mergina. – Nusipirkau tortą. Kelk virdulį, švęsime! Neringa su Mykolu Fedaravičiumi gėrė arbatą ir dalinosi naujienomis. — Pasodinau vynuogę. Ten įrengsiu pavėsinę – bus jauku ir patogu, – pasidžiaugė senukas. — Šaunu! O šiaip, tu čia šeimininkas, daryk, kaip nori. Aš gi – atvažiuoju, išvažiuoju… – nusijuokė Neringa. Mykolas visiškai pasikeitė. Jis nebe vienišas. Turi namus, turi „anūkę“ – Neringą. Mergina taip pat vėl prisikėlė gyvenimui. Mykolas Fedaravičius tapo jai artimiausiu žmogumi. Neringa dėkinga likimui, kad sutiko senelį, kuris pakeitė tėvus ir palaikė sunkią akimirką.

BENAMIS Eimantė nebėjo kur eiti. Jokios išeities absoliučiai. Kelias naktis dar galima praleisti Vilniaus stotyje.

Uncategorized

012

Vienintelis meilės vyras: Liūdna Fiodoro ir Zinos, Polinos bei Mišos šeimos istorija Lietuvos kaime, pasakojanti apie ištikimybę, slaptas aistras ir žmonių nuomones po Zinos laidotuvių

VIENATIS Per žmonos laidotuves Antanas nesumerkė nė ašaros. Tu tik pažiūrėk, gi sakiau nemylėjo jis Zitos

Uncategorized

056

BENAMIS KATINAS ĮSMUKO Į LIETUVOS MILIJARDIERIAUS KOMOS PALATĄ… IR TAI, KAS ĮVYKO PO TO, BUVO STEBUKLAS, KURIO NET GYDYTOJAI NESUPRATO…

Kieminis KATINAS įsėlinio į lietuvių verslo magnato ligoninės palatą… ir tai, kas nutiko vėliau

Uncategorized

051

Olga visą dieną ruošėsi Naujametiniam vakarui: tvarkėsi, gamino ir dengė stalą. Tai buvo jos pirmieji Naujieji metai ne su tėvais, o su mylimu žmogumi – jau trečią mėnesį ji gyveno pas Tolį jo bute. Jis vyresnis už ją 15 metų, buvo vedęs, moka alimentus ir mėgsta išlenkti taurelę… Bet visa tai nesvarbu, kai esi įsimylėjęs. O kuo jis ją sužavėjo – niekas nesuprato: nei gražus, veikiau bjaurus, charakteris blogas, neapsakomai šykštus ir pinigų visad trūksta. O jei ir turi, tai tik sau. Vis dėlto šiame stebuklingame Tolyje Olia pamatė savo meilę. Trys mėnesiai – Olia tikėjosi, kad Tolis įvertins, kokia ji gera ir ūkiška moteris, ir norės jos kaip žmonos. Jis kartojo: „Reikia pagyvent kartu, pažiūrėti, kokia esi šeimininkė. O gal būsi tokia pat kaip mano buvusioji.“ Kokie buvo Tolio buvusios bruožai, Olia nežinojo – jis niekad nieko normalaus apie ją nepasakojo. Todėl Olia stengėsi iš visų jėgų: nerėkdavo, kai jis pargrįždavo girtas, ruošė valgį, skalbė, tvarkėsi, už maistą pati mokėjo (jog Tolis nepagalvotų, kad ji materialistė). Net Naujametį stalą už savo pinigus padengė ir jam naują telefoną dovanų nupirko. Kol Olia ruošėsi, „stebuklingasis“ Tolis irgi laiką leido savaip – prisigėrė su draugais. Sugrįžo linksmas ir paskelbė, kad per Naujuosius pas juos ateis draugai – jo, o ne Olios pažįstami. Buvo likusi valanda iki vidurnakčio, nuotaika jau sugadinta, bet Olia susilaikė, nes nenorėjo būti kaip „buvusioji“. Prieš pusvalandį iki Naujųjų į butą įgriuvo girta kompanija – vyrai ir moterys. Tolis iškart pagyvėjo, susodino visus prie stalo ir balius prasidėjo. Jis net nepristatė Olios svečiams, niekas jos nepastebėjo – tik gėrė, šnekėjosi ir juokėsi tarpusavyje. O kai Olia pasiūlė pripilti šampano ateinant dvyliktai valandai, į ją žiūrėjo lyg į nekviestą viešnią. – O kas čia tokia? – girtai paklausė viena mergina. – Kaimynė lovoje, – nusijuokė Tolis, o jo draugai kvatojo kartu. Jie valgė Olios ruoštą maistą, o ją pačią pašiepdavo. Po vidurnakčio juokėsi iš jos naivumo, gyrė Tolį, kad „protingai sugalvojo” – susirado nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. Tolis ją žemino kartu su visais, valgė jos pirktą maistą ir jos sąskaita „nušluostė kojas“. Olia tyliai išėjo iš kambario, susirinko daiktus ir nuvyko pas tėvus. Tokios baisios Naujametės nakties ji dar nebuvo patyrusi. Mama pasakė: „Aš tave juk perspėjau“, o tėtis atsiduso iš palengvėjimo. Išsiverkusi visas skriaudas, Olia pagaliau nusiėmė rožinius akinius nuo akių. Po savaitės, kai Toliui baigėsi pinigai, jis užsuko pas Olių kaip niekur nieko: – Tai ko tu išėjai? Įsižeidei? – ir matydamas, kad ji nenusileis, puolė gynybai: – Nu, žiūrėk, šaunuolė – pati pas mamytę ilsiesi, o mano šaldytuve pelės iš bado kabinasi! Pradedu matyti, kad daraisi lygiai tokia pati kaip mano buvusioji! Nuo tokio įžūlumo Olia net žado neteko. Ji daug kartų mintyse ruošėsi pasakyti, ką galvoja, bet dabar stovėjo ir nebežinojo, ką tarti. Vienintelis žodis, kurį galėjo išspausti – pasiųsti jį velniop ir užtrenkti duris. Taip Naujieji metai Olios gyvenime tapo naujos pradžios pradžia.

Klausyk, turiu tau papasakot, kaip mano pažįstamai Dominykai praėjo praėjęs Naujieji metai nu tikra telenovelė.

Uncategorized

041

Dvaro sienas kvepėjo prancūziškais kvepalais ir nemeile. Mažoji Elzė pažino tik vienas šiltas rankas – namų šeimininkės Onos. Bet vieną dieną iš seifo dingsta pinigai – ir šios rankos išnyksta visam laikui. Praeina dvidešimt metų. Dabar Elzė pati stovi ant svetimų namų slenksčio – su vaiku ant rankų ir tiesa, deginančia gerklę… *** Tešlos kvapas – namų kvapas. Ne tų namų su marmuriniais laiptais ir trimis aukštais šviestuvo, kur Elzė praleido vaikystę. Ne – tikrų. Tų, kuriuos pati susikūrė savo galvoje, sėdėdama ant taburetės plačioje virtuvėje ir stebėdama, kaip Onos rankos, paraudusios nuo vandens, minko elastingą tešlą. – O kodėl tešla gyva? – klausdavo penkerių Elzė. – Nes kvėpuoja, – atsakydavo Ona, neatitraukdama rankų nuo darbo. – Matai, kaip burbuliuoja? Džiaugiasi, kad greitai keliaus į krosnį. Keista, ar ne? Džiaugtis ugnimi. Tada Elzė dar nesuprato. Dabar jau suprato. Ji stovėjo ant duobėtos kaimo kelio šalikelės, priglaudusi prie krūtinės keturmetį sūnų Motiejų. Autobusas nuvažiavo, išspjovęs juos į pilkus vasario sutemų lašus, ir dabar aplink buvo tik tyla – ta ypatinga kaimo tyla, kurioje girdi, kaip sniegas girgžda tolimų žingsnių atgarsiais už trijų trobų. Motiejus neverkė. Jis išvis beveik nustojo verkti per paskutinius pusę metų – išmoko. Tik žiūrėjo savo rimtomis, pernelyg suaugusiomis akimis, ir Elzė kaskart krūptelėdavo: tėvo akys. Jo smakras. Jo tylėjimas, už kurio visada kažkas slėpėsi. Negalvok apie jį. Ne dabar. – Mama, šalta. – Žinau, mažyli. Dabar jau ieškosim. Ji nežinojo adreso. Net nežinojo, ar Ona dar gyva – praėjo dvidešimt metų, visas gyvenimas. Vienintelis, ką prisiminė: „Sosnovkos kaimas, Ukmergės rajonas“. Ir tešlos kvapas. Ir tų rankų šiluma, kurios vienintelės visame dideliame name paglostydavo ją be progos. Kelias vedė pro pasvirusius tvoras. Kai kur languose degė šviesa – geltona, blanki, bet gyva. Elzė sustojo prie pačios tolimiausios trobos – tiesiog todėl, kad kojos daugiau nebelaikė, o Motiejus tapo vis sunkesnis. Varteliai sugirgždėjo. Dvi laiptelių pakopos, apneštos sniegu. Durys – senos, nuo drėgmės išsidraikiusios, su atsilupusiais dažais. Ji pasibeldė. Tyla. Tada – šlepsintys žingsniai. Užrakinimo garsas. Ir balsas – prislopęs, pasenęs, bet toks pažįstamas, kad Elzei net kvėpavimas užstrigo: – Kas čia naktį neša? Durys atsidarė. Ant slenksčio stovėjo maža, laibutė močiutė, su megztuku ant naktinių. Veidas – kaip keptas obuolys, tūkstančiu raukšlių. Tačiau akys – tos pačios. Nublukusios, mėlynos, vis dar šviesios. – Ona… Senolė sustingo. Tada lėtai pakėlė ranką – tą pačią, išvargintą, su sukietėjusiais pirštais – ir palietė Elzės skruostą. – Viešpatie… Elzytė? Elzei pakirto kojas. Ji stovėjo, glaudė sūnų ir negalėjo ištarti nė žodžio – tik ašaros bėgo, karštos, per sušalusius skruostus. Ona nieko neklausė. Nei „iš kur?“, nei „kodėl?“, nei „kas atsitiko?“. Tik tyliai nuėmė nuo vinies savo seną paltą ir užklojo Elzės pečius. Paskui atsargiai perėmė Motiejų – šis net nekrustelėjo, tik žiūrėjo savo tamsiomis akimis – ir prisiglaudė prie savęs. – Na štai ir namuose, paukštele, – tarė ji. – Eik vidun. Eik, brangioji. *** Dvidešimt metų. Tiek užtenka ir imperijai pastatyti, ir sugriauti. Gimtą kalbą pamiršti. Tėvus palaidoti – nors Elzės tėvai dar buvo gyvi, tik tapo svetimi, kaip baldai nuomojamame bute. Vaikystėje ji manė, kad jų namai – visas pasaulis. Keturios laimės sienos: svetainė su židiniu, tėvo kabinetas, kuriame kvepėjo cigaretėmis ir griežtumu, motinos miegamasis su aksominėmis užuolaidomis. Ir kažkur apačioje, pusrūsyje – virtuvė. Onos karalystė. – Elzyte, nesisukinėk čia, – bandydavo tramdyti ją guvernantės. – Dabar pas mamą, aukščiau. Tik mama viršuje visada kalbėdavo telefonu. Su draugėmis, partneriais, meilužiais – to Elzė tada nesuprato, bet jautė: kažkas ne taip. Kažkas blogai tam, kaip mama juokiasi, ir kaip tuojau nurimsta, įžengus tėvui. O virtuvėje viskas buvo teisingai. Ten Ona mokė ją lipdyti koldūnus – kreivus, su skylančiais kraštais. Ten jie kartu laukdavo, kol pakils tešla – „tyliai, Elzyte: supyks, subliukš“. Kai viršuje prasidėdavo rėkimas, Ona sodindavo ją ant kelių ir dainuodavo – kažką paprasto, kaimiško, beveik be žodžių, tik balsu išnešiodavo. – Ona, o tu mano mama? – kartą paklausė šešiametė Elzė. – Ką tu, panele. Aš tik tarnaitė. – O kodėl tave myliu labiau nei mamą? Tada Ona užtilo. Ilgai tylėjo, glostydama Elzę. Paskui tyliai, vos girdimai, atsakė: – Meilė juk be klausinėjimo. Ateina ir ateina. Mamą irgi myli, tik kitaip. Elzė nemylėjo. Ji tai žinojo jau tada – vaikiškai aiškiai. Mama buvo graži, svarbi, mama pirkdavo sukneles ir vežė į Paryžių. Bet mama niekada nesėdėjo šalia, kai Elzė sirgdavo. Tai darydavo Ona – naktimis, šaltą delną priglaudusi prie kaktos. O paskui buvo ta diena… *** – Aštuoniasdešimt tūkstančių, – išgirdo Elzė prie pravertų durų. – Iš seifo. Aiškiai pamenu, kad dėjau. – Gal išleidai ir pamiršai? – Domai! Tėvo balsas – pavargęs, blankus, kaip viskas jame pastaraisiais metais: – Gerai, gerai. Kas galėjo turėti prieigą? – Ona tvarkėsi kabinete. Kodą žino – pati sakiau, kad nuvalytų dulkes. Pauzė. Elzė stovėjo koridoriuje, prisispaudusi prie sienos, ir jautė, kaip kažkas svarbaus pradeda plyšti viduje. – Jos motina serga vėžiu, – tarė tėvas. – Gydymas brangus. Prieš mėnesį prašė avanso. – Nedaviau. – Kodėl? – Ji tik tarnaitė, Domai. Jei kiekvienai tarnaičiai pradėsi duoti – kam mama, kam tėvas, kam brolis… – Rasa. – Kas Rasa? Pats matai – reikėjo pinigų, turėjo prieigą… – Nežinom tiksliai. – Norėsi kviesti policiją? Viešumą? Kad visi sužinotų, jog pas mus namuose vagiama? Vėl tyla. Elzė užsimerkė. Jai buvo devyneri – pakankamai, kad suprastų, ir per mažai, kad ką nors pakeistų. Ryte Ona kraunasi daiktus. Elzė stebi ją nuo durų – mažytė, su pižama, basiškai ant šalto grindų. Ona dėjosi į nudėvėtą kelioninį maišą apdriskusį chalata, tapkes, tą pačią šventojo Nikolajaus ikonėlę, kuri visada stovėjo ant jos spintelės. – Ona… Ji atsisuko. Veidas ramus. Tik akys raudonos, paburkusios. – Elzyte. Ko nemiegi? – Tu išvažiuoji? – Išvažiuoju, brangioji. Pas mamą. Serganti. – O kaip aš? Ona priklaupė, kad jų žvilgsniai būtų viename lygyje. Iš jos visada sklido tešlos kvapas – net kai nekepdavo. – Užaugsi, Elzyte. Užaugsi ir būsi geras žmogus. Gal kada užsuksi pas mane paviešėti. Į Sosnovką. Atsiminsi? – Sosnovka. – Šaunuolė. Ji pabučiavo Elzei į kaktą – greitai, slapta – ir išėjo. Durys užsidarė. Spragtelėjo spyna. Ir tas kvapas – tešlos, šilumos, namų – dingo amžiams. *** Trobelytė buvo maža. Viena patalpa, pečius kampe, stalas, užklotas vaškuota staltiese, dvi lovos už užuolaidėlės. Ant sienos – ta pati šventojo Nikolajaus ikonėlė, pajuodusi nuo laiko ir žibalo. Ona nesiuntėsi – užkaišė arbatinį, iš rūsio ištraukė uogienės, klojo Motiejui lovą. – Sėsk, sėsk, Elzyte. Kojose tiesos nerasi. Atšilsi – bus ir kalba. Bet Elzė negalėjo sėdėti. Ji stovėjo vidury šios menkos, vargingos trobelės – ji, keturių aukštų dvaro paveldėtoja – ir jautė keistą dalyką. Ramybę. Pirmąkart per daugelį metų – tikrą ramybę. Lyg kažkas viduje, ilgai įtempto iki skausmo, pagaliau atlaisvėjo. – Ona, – ištarė, balsas sudrebėjo. – Ona, atleisk man. – Už ką, vaikeli? – Kad tavęs negyniau tada. Kad tylėjau dvidešimt metų. Kad… Ji užspringo. Kaip pasakyti? Kaip paaiškinti? Motiejus jau miegojo – nugrimzdo iškart, vos atsigulęs. Ona sėdėjo priešais, rankoje laikė puodelį arbatos ir laukė. Ir Elzė papasakojo. Kaip po Onos išvarymo namai visai tapo svetimi. Kaip mama po dviejų metų išvažiavo į Vokietiją, tėvas pradėjo gerti ir mirė išnuomotame bute, kai jai buvo dvidešimt treji. Kaip Elzė liko visiškai viena. – O tada atsirado Saulius, – tarė, žiūrėdama į stalą. – Nuo pirmos klasės jį pažinojau. Į svečius pas mus vaikščiodavo, atsimeni? Plonas kaip pagaliukas, vėlėsi visur. Visada saldainius vogė iš vazos. Ona linktelėjo. – Atsimenu vaikį. – Galvojau – štai ir šeima. Tikra. Sava. – Elzė kartėliai šyptelėjo. – Pasitaikė… Jis lošėjas, Ona. Kortos, automatai, viskas. Nežinojau. Slėpė. Kai paaiškėjo, buvo vėlu. Skolos, kreditoriai, Motiejus… Ji nutilo. Krosnyje spragsėjo malkos. Prie ikonėlės mirgėjo liepsnelė, mėtančianti šešėlį ant sienos. – Kai pasakiau, kad skirsiuosi, jis… – Elzė nurijo gumulą. – Tada prisipažino. Manė, kad dėl to persigalvosiu, atleisiu. Įvertinsiu sąžiningumą. – Prisipažinti dėl ko, vaikeli? Elzė pakėlė akis. – Tai jis pavogė tada. Tuos pinigus. Iš seifo. Kodą žinojo – kažkada įsimatė, kai buvo svečiuose. Jam reikėjo… Nebeprisimenu, kam. Ai, jo lošėjimu. O kaltė teko tau. Tyla. Ona sėdėjo be judesio. Veidas – be išraiškos. Tik rankos, apglėbusios puodelį, papilkėjo pirštuose. – Ona, atleisk. Jei gali atleisti. Tik prieš savaitę sužinojau. Nežinojau, aš… – Tylėk. Ona pakilo. Lėtai priėjo prie Elzės. Ir taip pat kaip prieš dvidešimt metų priklaupė – rankos jau nebenoriai lankstėsi – kad jų žvilgsniai būtų viename lygyje. – Vaikeli mano. Kuo tu čia dėta? – Bet juk tavo mama… Tau reikėjo pinigų gydyti… – Mama mirė po metų. Amžiną atilsį. – Ona persižegnojo. – O aš ką? Galiu gyventi. Sodas, ožkelė, geri kaimynai. Man daug nereikia. – Bet juk tave išvarė! Kaip vagilę! – O nejau per klaidą Dievas neveda link tiesos? Jei nebūtų išvarę – gal būčiau nespėjusi pas mamą gyvai. O taip – metus šalia praleidau. Svarbiausius metus. Elzė tylėjo. Krūtinėje degė – gėda, skausmas, meilė, dėkingumas – viskas kartu, viskas persipynę. – Pyktelėjau? – kalbėjo Ona. – Aišku, pyktelėjau. Skaudu buvo – labai. Dėl svetimus pinigus gyvenime nebuvau paėmusi. O čia – paskutinė vagilė. Bet paskui… paskui praėjo. Ne iškart, neužteko metų. Galbūt todėl, kad jei neši pyktį – jis tave iš vidaus suėda. O aš norėjau gyventi. Ji paėmė Elzės rankas – šaltas, šiurkščias, sukietėjusias. – Matai, tu sugrįžai. Su sūnumi. Pas mane, senę, į varganą trobelę. Reiškia, prisiminei. Reiškia, mylėjai. O tai žinai kiek kainuoja? Daugiau nei visi seifai. Elzė verkė. Ne taip, kaip verkia suaugusieji – slapčia, santūriai. O kaip vaikystėje – balsiai, susiglamžiusi į Onos petį. *** Rytą pažadino kvapas. Tešla. Ji atsimerkė. Šalia ramiai kvėpavo Motiejus. Už užuolaidėlės Onos krutėjo, kažką krovė, čežėjo popieriumi. – Ona? – Jau atsibudai? Kelkis, paukštele, bandelės šalą. Bandelės. Elzė pakilo tarsi sapne, išėjo iš užuolaidėlės. Ant stalo, ant laikraščio, gulėjo jos – apskrudusios, netobulos, trūkinėjančiais kraštais, kaip vaikystėje. Ir jos kvepėjo… Kvepėjo namais. – Mąstau, – pasakė Ona, įpildama jai arbatos į nuskilusį puodelį, – tau reikėtų darbo ieškotis. Mieste bibliotekoje reikia pagalbininkės. Užmokesčio nedaug, bet išlaidų čia juk nėra. Motiejų į darželį pridėtume, ten vadovauja Valentina – gera moteris. O paskui matysis. Ji kalbėjo taip paprastai, natūraliai – lyg viskas jau nuspręsta, lyg taip ir priklauso būti. – Ona, – užstrigo Elzei balsas. – Juk aš tau – niekas. Tiek metų praėjo. Kodėl tu… – Kodėl – ką? – Kodėl mane priėmei? Neklausdama? Šiaip sau? Ona žvilgtelėjo į ją tuo pačiu žvilgsniu, kaip vaikystėje. Skaidriu, išmintingu, geru. – Atsimeni, ar klausiau: kodėl tešla gyva? – Nes kvėpuoja. – Va, ir meilė taip. Kvėpuoja sau ir kvėpuoja. Nei atleisi, nei išvarysi. Kur įsitaisė – ten ir gyvena. Kad ir kiek metų sulauksim, kiek dar lauksim. Ji padėjo Elzei priešais bandelę – šiltą, minkštą, su obuoliu. – Valgyk. Per liesa tapai, panele. Elzė atsikando. Ir pirmą kartą po daugelio metų – nusišypsojo. Už lango brėško. Sniegas žibėjo po pirmaisiais spinduliais, ir pasaulis – didelis, sunkus, neteisingas – atrodė visai paprastas ir geras. Kaip Onos bandelės. Kaip jos rankos. Kaip meilė, kurios nei atleis, nei išvarysi. Motiejus išlindo iš užuolaidėlės, trindamas akis. – Mama, skaniai kvepia. – Močiutė Ona iškepė. – Mo-čiut-ė? – išrideno žodelį, žiūrėdamas į Oną. Ji nusišypsojo – raukšlės pabiro per veidą, akys nušvito. – Močiutė, močiutė. Sėskis, anūkėli. Valgysim. Ir atsisėdo. Ir valgė. Ir pirmą kartą per pusmetį juokėsi, kai Ona parodė, kaip iš tešlos lipdyti linksmus žmogeliukus. O Elzė žiūrėjo į juos – į savo sūnų ir moterį, kurią kadaise laikė mama, ir suprato: štai čia yra namai. Ne sienos, ne marmuras, ne liustros. Tik šiltos rankos. Tik tešlos kvapas. Tik meilė – paprasta, žemiška, tyli. Meilė, už kurią nemokama. Kurios nenusipirksi. Kuri tiesiog yra – ir bus, kol plaka bent viena gyva širdis. Keistas dalykas – širdies atmintis. Pamirštame datas, veidus, metus, bet mamos bandelių kvapą atsimenam iki paskutinio atodūsio. Gal todėl, kad meilė negyvena galvoje. Ji kažkur giliau, ten, kur nepasiekia nei nuoskaudos, nei laikas. Ir kartais reikia prarasti viską – padėtį, turtą, orumą – kad prisimintum kelią namo. Pas tas rankas, kurios vis dar laukia.

Dviejų aukštų vilos koridoriuose tvyrojo prancūziškų kvepalų ir abejingumo kvapas. Mažoji Viltė pažinojo