Zibainis

Nes viena iš senelių negali paimti vaiko iš darželio. Privalau mokėti didžiules sumas už globą.

Juodoji našlė Žavi ir protinga Lija, baigdama Vilniaus universiteto žurnalistikos studijas, susipažino su Vytautu, kuris buvo gerokai vyresnis už ją. Natūralu, kad pirmiausia dėmesį į subtilią ir grakščią liją atkreipė būtent Vytautas Romanavičius – žinomas Vilniaus žmogus, rašė dainas, kurios dažnai skambėjo mieste ir patiko vietiniams. Vytautas buvo „savas“ visiems – pažįstamas su beveik visais vietinės televizijos darbuotojais. Todėl jam nesunkiai pavyko padėti Lijai įsidarbinti televizijoje, kur ji tapo savo laidos vedėja. Netrukus pasirodė jos pirmoji laida „Pokalbiai iš širdies“, į kurią kvietė žinomus miesto psichologus ir kitus pašnekovus. Laida buvo klausimų-atsakymų formatas, su gyvenimiškais pavyzdžiais. – Šaunuolė, Lija, – pagyrė ją Vytautas, peržiūrėjęs laidą, – tai reikia atšvęsti. Vytautui Romanavičiui buvo 45 metai, buvo vedęs tris kartus, tačiau jo nesuvaldomas temperamentas ir daugybė draugų, pažįstamų, visai netiko šeimyniniam gyvenimui. Jis – kūrybingas žmogus, laikė save beveik žymiu kompozitoriumi, dažnai užsukdavo į restoranus, kavines, pirtis – buvo visur savas ir mėgo alkoholį. Metai bėgo. Lija išpopuliarėjo Vilniuje, ištekėjo už Vytauto, jos laidą žiūrėjo daugybė miestiečių. Ji visada atrodė puikiai – elegantiškai apsirengusi, draugiška, mandagi. Niekas joje nematė nieko demoniško – gražuolė iš televizijos, taip apie ją kalbėjo. Tačiau ji ištekėjo visgi ne už to. Po kiek laiko pati suprato, kai vyras nuolat vaikščiojo girtas. – Vytautai, nesielk kvailai, – kartą pasakė jo draugas Simonas, – ši mergaitė dar tave nustebins, – kai Vytautas bandė pažeminti Liją, būdamas neblaivus. – Ne, Simonai, protingų žmonų sau niekada nesirinkau, – laikė save protingiausiu ir paerzino žmoną, kai abu sėdėjo kavinėje. Kol Vytautas siekė jos palankumo, elgėsi džentelmeniškai – gėlės, dovanos, dvi dainas skyrė Lijai, klausė ir visada dėmesingai išklausydavo. Tačiau Lijai tapus žmona viskas pasikeitė – žmonai skyrė tiek dėmesio, kiek katinui namuose, ėmė rėkauti. – O aš naiviai tikėjausi, kad jo dėka tapsiu žvaigžde, – galvojo Lija. Tačiau viskas klostėsi kitaip. Studijose ji mokėsi prancūzų kalbos, kuri kelionėse nelabai pravertė. Vytautas tyliai prikaišiodavo: – Mokykis anglų kalbos, o ne vaikščiok užsienyje kaip iš kaimo. Sporto salė nesvarbi, laiko švaistyti neverta, geriau mokykis anglų kalbos. Po tokių kalbų Lija iš pykčio prieš vyrą nenorėjo mokytis anglų. Bet kai Vytauto draugas Simonas, žinomas ir išmintingas, vieną vakarą pasakė: – Anglų kalba išskirtinei moteriai – kaip aukštakulniai, – kitą dieną Lija užsirašė į anglų kursus pas gerą dėstytoją. – Simonai, tu tikrai paveikei mano žmoną – prigrūdo vadovėlių, mokosi, o vietoj muzikos mašinoje dabar tik anglų kalba, – juokėsi vyras. Vytautas su Lija gyveno didelėje Vilniuje paveldėtoje bute, kurį jis gavo iš senelio – žymaus medicinos profesoriaus. Jiems padėjo namų tvarkytoja Vėra, 43 metų vieniša moteris, pavydi ir pykčio pilna, bet mokanti tai gerai slėpti. Nuo Vėros neslėpdavo nieko – visa jų šeimos kasdienybė buvo jos akyse. Vieną rytą Lija pabudo, vyro šalia nebuvo – vėl susmigo ant sofos kabinete, grįžo namo vėlai, girtas. Nuskubėjo į virtuvę – Vėra rankose laikė tuščią konjako butelį: – Vakar buvo pilnas. Ką jam duoti pusryčiams? – Raugintų agurkų sultį, – burbtelėjo Lija ir išėjo į dušą. Septyni metai šeimos gyvenimo su Vytautu – vaikų nepagimdė, jam nereikėjo, turėjo sūnų iš pirmos santuokos. Ir pati nesijautė pasiruošusi gimdyti – statė karjerą. Po pusryčių Lija išsiuntė Vėrą į kabinetą pas vyrą. Jis gulėjo ant pilvo, ant pagalvės – raudona dėmė. – Lija! – sušuko Vėra, – reikia greitosios! – Kas jam? – Nežinau. Po penkiolikos minučių Lija sėdėjo greitojoje, važiavo su vyru į ligoninę. Priimamajame Vytautą tuoj pat išsiuntė į reanimaciją. Gydytojai netrukus padavė išvadą: – Sunkus atvejis, nieko negalim kol kas pažadėti. Vakare paskambino: – Jūsų vyras mirė. – Negaliu patikėti, – sukrėsta tarė ji. – Jam juk dar ne daug metų… Laidotuvės buvo gražios. Simonas pasirūpino viskuo, susirinko daug žmonių – Vytautas buvo žinomas Vilniuje. Simonas per gedulingus pietus pasakė kalbą: – Nebūkime liūdni – Vytautas gyveno įdomiai ir nusipelnė ramybės, dabar jis laisvas ir be rūpesčių. – Visko žmogus turėjo, – išgirdo Lija tylų šnabždesį. Lija ilgai negalėjo priprasti, kad vyro nebėra. Namuose tvyrojo slegianti tyla, Vėra žvelgė šaltai, laukdama Lijos sprendimo. Kolegos nutarė: – Ko tau liūdėti – liko jauna, laisva, ypač su pinigais. Vytauto banko sąskaitos liko dvi – pasidalino su jo sūnumi. Bet ir pati gerai uždirbdavo. Ieškojo susitikimų – nenorėjo būti namuose viena, kartais užsukdavo į kavinę. Vieną dieną, po laidos filmavimo, užsuko į netoliese esančią kavinę. Susimąsčiusi gurkšnojo ispanišką vyną. Prie jos priėjo tvirtas vyras, maloniai nusišypsojo ir paprašė vietos prie jos staliuko. – Galima prisėsti? – ji linktelėjo. – Inokentijus, – prisistatė, ji irgi, – kodėl liūdna, tokia graži neturėtų liūdėti. – Kažkaip liūdna… Inokentijui apie keturiasdešimt, stiprus, rudaplaukis, ne gražuolis, stambiaveidis – Lijai iškart priminė minkštą meškiuką, kas ją labai pralinksmino. – Leiskite jus vaišinti. Vyno, kokteilio, pyragaitį… ko norite? – Ačiū, pyragaitį ir viskas, – saldumynų nekentė. Inokentijus, nors ne gražuolis, pasirodė žavus „meškiukas“. Žinojo begalę įdomių istorijų, puikus humoras, iškart patraukė jos dėmesį. Lija juokėsi ir linksminosi, po to jis ją palydėjo namo. Susitarė dėl pasimatymo. Kitą rytą ji nusprendė pranešti Vėrai: – Nuo šiol pati tvarkysiu namus, nebereikia tavo pagalbos – save išlaikyti, valgyti ir skalbti moku pati. – Kaip gi taip, Lijute, tiek metų tarnavau, o tu mane išstumi į gatvę. Kur aš eisiu? – Rasi kitą vietą, kokią šeimą arba budėtoja tapk. – Tu mane stumi lauk, – pravirko Vėra, – taip pripratau… – Ką gi, juk nenuskurstu be tavęs – langų, tualeto plauti nereikės, – pagalvojo Lija. Pažiūrėjo į tvarkytoją – ši šluostė ašaras. – Gerai, Vėra, jei taip nori, ateik ir dirbk toliau, – Vėra apsidžiaugė ir net pabučiavo Liją į skruostą. – Jus su Vytautu spėjau pamilti, tarsi savi man buvote, o čia Vytauto netekau, o tu norėjai atsikratyti… Toliau taip ir gyveno, tik dabar dažnai lankydavosi Inokentijus-Kiškis, taip jį vadino Lija. Inokentijus labai mylėjo savo gražuolę, po trijų mėnesių Lija ištekėjo už jo. Vestuves surengė kuklias, tačiau medaus mėnesį Inokentijus išvežė žmoną į Maldyvus, buvo verslininkas – galėjo sau leisti. Lija galvojo, kad viskas bus kaip su Vytautu – tiesioginis skrydis, neblogas viešbutis, „turistiniai“ pramogų standartai. Bet „meškiukas“ turėjo kitokią viziją – skrisdavo pirmą klase, oro uoste juos pasitiko palydovas su asmeniniu kateriu. Maldyvuose – VIP pasitikimas, fejerverkai, kokteiliai, tautiniai šokiai. Gyveno gražioje viloje – keturi kambariai, du vonios kambariai, kieme baseinas ir atskira paplūdimio juosta. – Baisu ir pagalvoti, kiek mano „meškiukas“ sumokėjo, – galvojo Lija. Ji niekada nesidomėjo, ar vyras turtingas – žinojo, kad turi pinigų. Inokentijus buvo labai švelnus, rūpestingas. Rytais prižiūrėjo, kad prieš darbą Lija butinai sočiai papusryčiautų, o ne tik kavą gertų. – Vytautas buvo kietas riešutėlis, žemindavo, auklėjo, mėgdavo pakelti save. O Kiškis gyvena ne sau, o dėl manęs, visada išklausys – man patinka, – galvojo ji. Vėra gyrė Lijos vyrą, džiaugėsi, kad dabar gyvena su jais užmiestyje – didžiuliame Inokentijaus name. Vienintelis nemalonus momentas – kartą Lija netyčia pamatė, kaip vyras susileido ploną švirkštą. – Kas čia? – išsigando ji. – Tik insulinas, sergu diabetu. Bet nieko baisaus, gyvenu pilnavertiškai. Poilsiaudama Maldyvuose tingiai galvojo: – Gal ištraukiau laimingą bilietą? Pajuto, kad atostogos pagal aukščiausią standartą jai patiko, tik apmaudu, kad laiką leidžia su apvaliu ir nejudriu vyru, o ne su banglenčių instruktoriumi ar mėlynakio teniso treneriu. – Gal reikėtų „meškiuką“ sodinti ant dietos ir į sporto salę. Užvedė pokalbį su vyru, jis nuliūdo ir pasakė: – Žinoma, sportuosi, jei tik tu nori, bet pas mane – medžiagų apykaitos bėda. Deja, Apolonu nebūsiu – priklausau nuo insulino. – Supratau, nereikia, – nutarė Lija. Po atostogų įsitraukė į darbus. Dažnai susimąstydavo, užklupdavo liūdesys. – Įdomu, ar man lemta sutikti tikrą meilę? Su vyru meilės nejaučiu. Norėtųsi sužinoti, kas yra aistra ir stiprūs jausmai. Norėtųsi, kad šalia manęs gulėtų naktį raumeningas gražuolis, o ne meškiukas. Darbe kolegos juokaudavo: – Nejaugi tu neišduodi savo meškiuko, ar tu tikrai tokia dorovinga? Bet ji buvo ne tokia jau ir pavyzdinga – tiesiog nenorėjo skaudinti gero vyro. Darbe šventė Naujuosius metus, gerokai apsvaigo, kolega Kostas pakvietė savo draugą Artūrą nuvežti ją namo. – Lija, galim pavežti ir tave. – pasiūlė Kostas, ji neprieštaravo. Artūras pasodino Liją greta savęs: – Kostai, kam dar nepažindinai manęs su Lija, – juokėsi, o ji žiūrėjo į jį su nuostaba. Gražuolis prie brangaus automobilio nenuleido akių nuo Lijos. Nuvežė draugą, tada Liją, pakeliui paprašė telefono numerio. Prie namų padėjo išlipti, priglaudė prie džipo ir aistrigai pabučiavo. Lija neatsitraukė – jam iškart pajuto stiprią trauką. Jis pasirodė tobulas meilužis. Namuose Lija švelninėjo su meškiuku, o Artūras laiko švelnumams negaišdavo – sutikdavo ją bachelorio bute, puldavo staigiai, stipriai. O po to gulėjo atsipalaidavęs ir sakydavo: – Su tavimi gerai… Viskas tiko ir jam, ir Lijai. Inokentijus vėlai grįždavo iš darbo, pirmieji metų mėnesiai, verslo rūpesčiai – todėl nieko neįtarė. Tądien Lija atskubėjo automobiliu pas Artūrą, buvo jau lovoje, jis norėjo nusimesti chalato, išeina iš vonios. Tuo metu kažkas atkakliai spaudė durų skambutį. – Dabar jį užmušiu, – keikėsi Artūras ir ėjo prie durų. Lija išgirdo du pažįstamus balsus – Artūro ir vyro, išsigando, puolė rengtis. Prie kambario jau stovėjo Inokentijus – tylėdamas. – Kiški… Inokentijau… čia ne tai… Artūras taip pat tylėjo, galėjo ir neleisti vyro į butą. – Kas mane įskundė? – paklausė ji. – Koks dabar skirtumas? Nors netikėjau, bet patikrinau. Lija matė, kad Inokentijus atrodo tragiškai – pabalęs, prakaituotas, nugriuvo. Ji pribėgo, klausė – sunkiai kvėpuoja. – Greitąją, skubiai… skambink. Artūras iškvietė. Lija patikrino vyro kišenes, rado jo ploną švirkščiuką vaistams – žinojo, kad išeidamas iš namų visad pasiimdavo. Sušvirkštė. – Štai išsigelbėjimas, turi atgauti sąmonę. Bet neatgavo. Atvyko greitoji, gydytojas tarė: – Mirė. Lija pagaliau atsigavo. Artūras parvežė ją namo. Sutiko Vėra: – Lijute, kas nutiko? Tavo veidas be gyvybės… Atsirado mintis: – Gal Vėra galėjo išduoti? Jai Artūras nepatiko, dažnai apie jį klausinėjo… – bet nutylėjo, vis tiek neprisipažins. Po laidotuvių ilgai negalėjo atsitiesti. Po kiek laiko į jų namus atėjo Inokentijaus dukra iš pirmos santuokos su vyru – advokatu, išvarė Liją iš namų, pagrasino, kad jei ims teistis – negaus nei namų, nei verslo. Numetė storą pakelį pinigų ir davė tris dienas išsikraustyti su visais daiktais ir Vėra. Lija nenorėjo kapstytis po paveldėjimus, atsisakė visko. Su Vėra grįžo į didžiulį butą, paveldėtą iš Vytauto Romanavičiaus. Laikas bėgo. Atsigavo, padėjo Artūras, susitikinėjo, bet vedybų nepasiūlė. Lija suprato – vyras iš jo neišeis, bet vis tiek susitikinėjo. Kartą paskambino Kostas iš darbo: – Lija, atsisėsk… Artūras žuvo, avarija, žuvo iš karto… Štai tada susimąstė. – Kodėl visi mano vyrai miršta? Gal aš tikra juodoji našlė, tuoj mane taip vadins. Tikriausiai mano aura juoda, todėl jie miršta… Po kiek laiko Lijos laidai į svečius atėjo jaunas vyras – Marius. Ji pajuto – jis nenuleidžia akių, po filmavimo pakvietė į kavinę pabendrauti. – Gerai, – sutiko ji, jau laikas atsigauti. Marius užvaldė jos širdį, Lija įsimylėjo, jausmai buvo stiprūs, laimė tryško į visas puses. – Pasirodo, va taip atrodo meilė. Be Mariaus negaliu nei kvėpuoti, nekalbant apie gyvenimą. Tik bijau dėl jo… Marius taip pat įsimylėjo, smagiai leidžia laiką dviese, Lijai gera būti šalia. Jam tarsi trūko brolių, seserų, santykių su tėvu nėra. Marius gyveno pas Liją, dirbo, ji tą dieną tik po pietų važiavo į televiziją. Nutarė pasidomėti apie Marių – nebuvo vedęs, vaikų neturėjo. Lija atsidarė kompiuterį, paieškos sistemoje įvedė Mariaus vardą ir pavardę – pirma nuoroda ją pritrenkė. Paprastas, artimas, mylimas Marius – pateko į Lietuvos turtingiausiųjų TOP-1000. Lija apstulbo, turtai nebyli. – Savo akimis netikiu! – staiga ji juokingai nusijuokė. Po to išsigando, – jei ir jam kas nutiks… Nusiraminusi, išvyko į darbą. Vakarėjant paskambino Mariui, jis tylėjo, telefonas neatsiliepė. Paskambino į jo įmonę. – Laba diena, gal galite Mariaus pakviesti? – Kas ieško? – paklausė sekretorė. – Lija… – Jį išvežė į ligoninę… – informavo, į kurią. Lija atlėkė į ligoninę. – Kas jam? – sutikusi gydytoją sušuko. Gydytojas nuramino: – Ramiai, nieko baisaus, gyvens, širdį suspaudė, viskas tvarkoje. – Galiu nueiti pas jį, prašau… – Dešimt minučių leidžiama. Lija tyliai įėjo į palatą, jis jos laukė, šypsojosi. Priėjo, atsisėdo šalia, paėmė jai už rankų. – Viskas bus gerai, myliu tave – kai išeisiu, susituoksime. Tikiuosi, tu sutinki? – Be abejo! – ir pabučiavo jį. – Prieky laukia visas gyvenimas ir tikra laimė. Ačiū, kad skaitėte, kad užsiprenumeravote ir palaikėte. Sėkmės Jums gyvenime!

Juodoji našlė Šiandien noriu nuoširdžiai išlieti mintis ir emocijas savo dienoraštyje. Prisimenu, kaip

Uncategorized

031

Visi jie tokie patys

Dainiau, ar rimtai? Vėl tie bjaurūs rožės? Aistė susiraugo lūpas, žvelgdama į puokštę. Aš jau šimtą kartų

Uncategorized

0438

Mano anytos gimtadienis – sausio 1-ąją. Nuėjome ją pasveikinti, o ji staiga paklausė: „Viktorija, ar laukiesi?“ Su anyta Marija sutariu puikiai. Santuokoje jau 17 metų, su vyru auginame du sūnus, o praėjusių metų pabaigoje sužinojau, jog laukiuosi trečią kartą. Ketinau pasakyti tai anytai jos gimtadienio proga, bet labai jaudinausi – mūsų keturių narių šeima gyvena mažame dviejų kambarių bute, kur vos telpame, be to, man jau 38-eri – nemažas amžius nėštumui. Buvau įsitikinusi, kad Marija mane pasmerks. Tačiau atėjus anytos gimtadieniui susiėmiau. Vos įžengus mane pasikvietė į virtuvę pagelbėti. Marija – išmintinga moteris, iškart viską suprato. Net neprireikė aiškinti! Nustebau jos nuovoka ir dar labiau – netikėta reakcija. Anyta labai apsidžiaugė, prisipažino, kad seniai svajojo apie anūkę. Su anytos palaiminimu vasarą pasaulį išvydo mūsų dukrytė. Jau trečią kartą močiutė buvo didžiulė pagalbininkė, viskuo padėjo ir palaikė, ją labai vertinu ir myliu kaip tikrą mamą. Artėjant žiemai, vėl rinkomės pas Mariją gimtadienio proga – jau su mažąja princese. Kadangi anyta pradėjo daug kepti, padovanojome jai gerą orkaitę. Šventė baigėsi. Su šeima ketinome eiti namo, bet mane sustabdė anyta su svarbiu pranešimu. Marija padėkojo už anūkę ir pasakė, kad labai mus brangina, todėl persikels pas mus, užleisdama mums savo dviejų kambarių butą. Neturėjau žodžių. Dar kartą įsitikinau – tokia gera ir išmintinga anyta, tapusi tikra drauge, – ypatinga laimė gyvenime. Ir toliau gyvename darnoje ir laimėje. Žaviuosi savo anyta ir svajoju perimti jos gyvenimo išmintį.

Mano anyta gimtadienį švenčia sausio 1-ąją. Todėl nuvykome pas ją, ir netikėtai ji paklausė: Rūta, gal

Uncategorized

0203

Diena, kai netekau savo vyro, buvo ne tik ta, kai netekau jo. Tai buvo ir diena, kai praradau tą santuokos vaizdą, kuriuo tikėjau. Viskas įvyko pernelyg greitai. Jis išvažiavo anksti rytą – turėjo aplankyti kelis kaimus, nes buvo kaimo veterinaras: pagal sutartį dirbdavo ir didžiąją dalį savaitės keliaudavo po Žemaitijos kaimus, gydydavo gyvulius, skiepydavo avis, gelbėdavo ūkininkus kritinėse situacijose. Aš buvau pripratusi prie trumpų atsisveikinimų – skubotų žodžių prie durų. Pripratusi matyti jį išeinantį su molėtais batais ir užgrūstu autobusiuku. Tą dieną jis parašė man apie vidurdienį, jog yra tolimesniame kaime, prasidėjo stipri liūtis, ir kad dar reikia nuvažiuoti pusvalandžiu toliau. Pažadėjo, jog po to iškart grįš namo – norėjo vakarieniauti kartu su mumis anksčiau nei įprastai. Atsakiau, kad važiuotų atsargiai, nes lietus buvo labai stiprus. Po to… iki pavakarės nieko nebežinojau. Pirmiausia pasigirdo gandas. Skambutis iš pažįstamo – paklausė, ar viskas gerai. Nieko nesupratau. Vėliau jo pusbrolis pranešė, jog kelyje į kaimą įvyko avarija. Širdis taip drebėjo, jog maniau – prarasiu sąmonę. Už kelių minučių patvirtino: autobusiukas praslydo, nuvažiavo nuo kelio ir įkrito į griovį. Jis neišgyveno. Neprisimenu kelio iki ligoninės. Tik sėdėjau šaltomis rankomis ant kėdės ir klausiau gydytojo žodžių, kurių smegenys nepriėmė. Uošviai atvažiavo apsiašaroję. Vaikai klausė, kur tėtis… aš negalėjau pasakyti nieko. Ir būtent tą pačią dieną – dar nespėjus pranešti visiems artimiesiems – įvyko kas nors, kas palaužė mane kitaip. Socialiniuose tinkluose pradėjo rodytis įrašai. Pirma buvo moters, kurios nepažinojau, nuotrauka – jis ją apkabinęs, o po nuotrauka žodžiai: „sudužo, neteko gyvenimo meilės“, dėkojo už kiekvieną bendrą minutę. Maniau, jog klaida. Po to atsirado kita moteris, su kitomis nuotraukomis – atsisveikindama su juo ir dėkodama už „meilę, laiką, pažadus“. Po to – trečia. Trys skirtingos moterys. Tą pačią dieną. Viešai prabilo apie santykius su mano vyru. Jos nesirūpino, kad ką tik tapau našle. Nesirūpino, kad vaikai ką tik prarado tėtį. Nesirūpino dėl uošvių skausmo. Tiesiog parodė savo tiesą – lyg atminimo žodžius jam. Tada pradėjau dėlioti dėlionę. Jo nuolatinės kelionės. Valandos, kai neatsakydavo. Tolimi kaimai. Pasiteisinimai susitikimams ir skubiems naktiniams atvejams. Viskas pradėjo įgauti prasmę… tokia, nuo kurios pykino. Aš laidojau savo vyrą suprasdama, kad jis gyveno dvigubą – o gal ir trigubą – gyvenimą. Budėjimas buvo vienas sunkiausių momentų. Žmonės reiškė užuojautą nežinodami, jog jau mačiau tuos įrašus. Moterys žvelgė keistai. Buvo šnabždėjimų, tylūs komentarai. Aš stovėjau ten, stengdamasi laikyti vaikus, o galvoje sukosi vaizdai, kurių niekada nenorėjau matyti. Po laidotuvių užgriuvo karališkas tuštumas. Namuose buvo tylu. Jo drabužiai dar kabojo. Batai – molėti – džiūvo kieme. Įrankiai liko garaže. Kartu su liūdesiu atėjo išdavystės svoris. Negalėjau nuoširdžiai verkti dėl jo, nemąstydama apie tai, ką jis padarė. Po kelių mėnesių pradėjau terapiją – negalėjau miegoti. Kiekvieną rytą prabusdavau apsiverkus. Psichologė pasakė žodžius, kurie pažymėjo mane visam laikui: jei noriu išgyti, reikia mintyse atskirti vyrą, kuris mane išdavė, vaikų tėtį ir žmogų, kurį mylėjau. Jei matysiu jį tik kaip išdaviką, skausmas liks manyje. Nebuvo lengva. Tai truko metus. Su šeima, terapija, gausiu tylėjimu. Išmokau kalbėti vaikams be neapykantos. Išmokau tvarkytis su prisiminimais. Išmokau paleisti pyktį, kuris dusino. Šiandien praėjo penkeri metai. Vaikai užaugo. Grįžau į darbą, pradėjau kurti rutiną, išeiti viena, gerti kavą, nejausdama kaltės. Prieš tris mėnesius pradėjau susitikinėti su vyru. Kol kas be didelės skubos – tiesiog pažįstame vienas kitą. Jis žino, kad esu našlė. Nežino visko. Eina lėtai. Kartais pagaunu save pasakojant šią istoriją garsiai – kaip šiandien. Neji pasigailėt save, o nes pirmą kartą jaučiuosi galinti kalbėti, nejausdama degančių krūtinės. Nepamiršau, kas įvyko. Bet jau nebegyvenu ten uždaryta. Ir nors diena, kai mano vyras išėjo, sugriovė visą mano pasaulį, šiandien galiu pasakyti: išmokau vėl jį kurti – gabalėlis po gabalėlio – nors ir niekada nebe toks, koks buvo.

Diena, kai netekau vyro nebuvo tik ta diena, kai jį praradau. Tai buvo ir diena, kai praradau tą santuokos

Uncategorized

029

Už ką išmetė Pronyją?

Automobilis sustojo šalia šiukšlių konteinerio. Didelė pilka skrebutė šoksniavo į betono platformą.

Uncategorized

010

Kai nulipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant žemės ir prašančią išmaldos. Mes su vyru likome šokiruoti. Niekas apie tai nežinojo. Man 43-eji, mama – 67-erių. Gyvename tame pačiame mieste, tik skirtinguose rajonuose. Kaip ir daugelis vyresnių žmonių, mano mama reikalauja priežiūros, bet pas mane atsisako keltis dėl vienos priežasties – ji namuose turi keturias kates ir tris šunis. Ji šeria net visus benamius gyvūnus kaimynystėje. Kiekvieną centą, kurį duodu – mama išleidžia vaistams ir gyvūnų maistui. Maisto produktus jai pati nuperku, nes žinau, kad pinigus leistų tik gyvūnams ar vaistams. Pastaruoju metu su vyru lankėmės pas draugus ir grįždami nusprendėme važiuoti autobusu. Įsivaizduokite mano šoką, kai pamačiau mamą prašančią išmaldos. Net pati nežinojau, ką daryti. Mano vyras irgi buvo pritrenktas – žinojo, kad mamos išlaikymui paimame pinigus iš biudžeto. Natūraliai kilo klausimas – kur dingsta tie pinigai? Paaiškėjo, kad mama renka pinigus šunims ir katėms: maistui ir skiepams. Tai atrodo liūdna, bet ką pagalvotumėte, jei pamatytumėte savo mamą tokioje būklėje? Ką sakytų šeima, draugai ir pažįstami? Žinoma, visi galvotų, kad esu beširdė dukra, pamiršusi ir palikusi savo mamą likimo valiai. Dabar einu ir ieškau jos visame mieste. Žinau, kad ji nesustojo to daryti net po mano rėkavimų – tik dabar slepiasi nuo manęs dar geriau.

Kai išlipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant grindinio ir prašančią išmaldos. Mano vyras

Uncategorized

0797

Jei mano sūnui reikia – Penkiasdešimt tūkstančių, Steponai. Penkiasdešimt. Virš trisdešimties tūkstančių alimentų. Valentina sviedė telefoną ant virtuvės stalo taip, kad tas nuslydo per stalviršį ir vos nenukrito ant grindų. Steponas spėjo jį pagauti pačiame krašte, ir šis gestas Valentina dar labiau supykdė. – Fediui reikėjo sportbačių ir aprangos būreliui, – Steponas padėjo telefoną ekranu žemyn, tarsi slėptų įkalčius. – Jis auga, Valia. Vaikai juk turi įprotį augti. – Sportbačiai už penkiasdešimt?! Jis ką, į Lietuvos lengvosios atletikos rinktinę įstojo? – Dar buvo kuprinė. Ir striukė. Juk greitai ruduo. Valentina nusigręžė, žiūrėti į vyrą dabar visai nesinorėjo. Ji žinojo apie tuos pervedimus. Kiekvieną mėnesį. Ne rečiau. Visada su ta pačia priežastimi: sūnus, pareiga, atsakomybė. Gražūs žodžiai, slepiantys visai konkrečius skaičius, nutekančius iš jų bendro biudžeto į svetimą piniginę. – Juk aš myliu jį, – Steponas priėjo arčiau, sustojo už jos nugaros. – Tai mano vaikas. Aš negaliu tiesiog… – Ar sakau tau – palik vaiką? Sakau – kodėl tiek daug išleidi virš alimentų? Trisdešimt tūkstančių kas mėnesį – negi mažai? Nina nedirba? – Dirba. – Tai kur problema? Steponas tylėjo. Šį jo tylėjimą Valentina jau buvo išmokusi mintinai – tai reiškia, kad jis neturi atsakymo. Yra tik įprotis sutikti, padėti, nesiginčyti. Būti geru buvusiu vyru, geru tėčiu, geru žmogumi. Už jų abiejų sąskaita. Ji atsisuko, pasirėmė į kriauklės kraštą. – Aš vedu apskaitą, žinai? Mintyse. Kiek kas mėnesį išeina ten. Nori sužinoti sumą per metus? – Nenoriu. – Beveik šeši šimtai tūkstančių. Jei neskaičiuoti šių penkiasdešimt. Steponas pakraipė nosį – dar vienas žinomas gestas, reiškiantis „baikime“. Bet Valentina jau nebegalėjo nutylėti. Per ilgai tylėjo, per uoliai vaidino supratingą žmoną. – Juk planavome atostogas. Atsimeni? Pažadėjai – lapkritį, jūra, dvi savaitės. Ir kur dabar tie pinigai? – Valia, aš suprantu. Bet Nina paskambino, ten skubiai reikėjo… – Nina. Visada Nina. Jai nuolat kažkas skubu. Steponas atsisėdo ant taburetės, alkūnes padėjo ant kelių, ir Valentina staiga suprato, koks jis pavargęs. Tikrai pavargęs ne nuo darbo – nuo to begalinio tempimo tarp dviejų moterų. Giliai viduje krustelėjo gailestis, bet ji jį nuslopino. – Ji nori pirkti butą, – Steponas nenukeldamas akių. – Kad Fediui būtų atskiras kambarys. – Palauk. Kokį butą? – Didesnį. Dabar jie mažame, žinai. Jai ankšta. – Jai ankšta. O kas mokės? Steponas pagaliau pažvelgė į ją, ir žvilgsnyje sužibo kaltė. Valentina sustingo. – Tu neketini… – Ji prašė padėti. Su pradiniu įnašu. Kol kas tik galvoju. – Galvoji? Steponai, tai juk… čia didžiuliai pinigai! Iš kur juos gausi? – Mes šiek tiek sutaupėme. Automobiliui kaupėme. – Mes kaupėme! Mūsų automobiliui! Mūsų šeimai! Balsas perėjo į riksmą, ir Valentina užsidėjo ranką ant burnos, bandydama sustabdyti žodžius. Veltui – jie jau skambėjo ore tarp jų. Steponas atsistojo, priėjo prie lango, rankas kišo į kišenes. – Fedia – irgi mano šeima. Negaliu apsimesti, kad jo nėra. – Niekas neprašo apsimesti! Bet yra alimentai – oficialūs, įstatyminiai. Visa kita – tavo geranoriškumas. Ir mano, beje. Nes tai mūsų bendri pinigai. – Žinau. – Bet tavęs tai nestabdo. Tylą už sienos nutraukė kaimyno televizoriaus balsai – komedija, juokas. Nereikalingas fonas jų pokalbiui. Valentina atsisėdo į įprastą vietą prie stalo, mechaniškai ištiesė staltiesę. Viduje degė nuoskauda, pyktis, sumišimas, bet kalbėjo ramiai: – Kiek ji prašo? – Du milijonus pradiniam įnašui. Skaičius pakibo ore, ir Valentina nusijuokė – trumpai, be jokio džiaugsmo. – Du milijonai. Tai viskas, ką turim. – Žinau. – Ir tu rimtai galvoji jai atiduoti? – Tai dėl mano sūnaus. – Aš prieš. Tai ir mano pinigai, jei pamiršai. Vyras tylėjo – nebeliko ką sakyti. Po savaitės Valentina atsidarė banko programėlę tiesiog patikrinti, ar įkrito alga. Mechaniniu judesiu pažiūrėjo taupomąjį – tą, kur tris metus kaupia. Likutis: keturiasdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai du eurai… Ji sumirksėjo. Perkrovė programėlę. Patikrino dar kartą. Keturiasdešimt septyni tūkstančiai vietoje dviejų milijonų… Telefonas išslydo iš rankų ir nukrito ant kilimo. Valentina stovėjo kambary, nepajėgdama pajudėti. Du milijonai. Tris metus kaupė, atsisakė atostogų, skaičiavo kiekvieną stambesnį pirkinį. Ir štai – keturiasdešimt septyni. Likutis. Atplaiša nuo būsimos bendros ateities. Ji pakėlė telefoną ir atidarė operacijų istoriją. Pervedimas Ninai Sergejevnai Kovalevai. Net neslėpė… Steponas sėdėjo ant sofos su nešiojamu kompiuteriu, kai ji įlėkė į kambarį. Pakėlė galvą, bandė nusišypsoti – ir šypsena užstrigo pamačius jos veidą. – Tu išleidai visus mūsų santaupas buvusiai?! Balsas perėjo į klyksmą, Valentinai buvo vis vien. Tegul girdi kaimynai – kad tik per visą laiptinę skambėtų. – Valia, palauk, galiu paaiškinti… – Paaiškinti?! Du milijonai, Steponai! Du! Tai buvo mūsų pinigai! Jis atidėjo kompiuterį, lėtai atsistojo. Žvilgsnyje – nė žymės kaltės, tik keistas užsispyrimas. – Tai dėl Fedios. Jam reikia normalaus kambario, normalių sąlygų. Esu tėvas, privalau… – Privalai savo šeimai! Man! O ne moteriai, su kuria išsiskyręs ketveri metai! – Ji mano vaiko motina. – O aš kas?! – Tu – mano žmona. Myliu tave. Bet Fedia… – Nebesislėpk už Fedios! – Valentina žengė arčiau, Steponas netruko atsitraukti. – Tu nupirkai butą Ninai. Ne sūnui – jai! Butas bus jos vardu, teisingai? Ji ten gyvens, tvarkysis, jei panorės – parduos ir išleis pinigus kam tik nori. Ir prie ko čia vaikas?! Steponas atidarė ir uždarė burną. Nebuvo ką sakyti. Žinoma, nebuvo – ji teisi, ir jis tai žinojo. – Tu ją dar tebe myli, – Valentina ištarė tai tyliai, kone šnabždesiu. – Štai kur esmė. Ne dėl Fedios. Tu tiesiog negali jai atsakyti. Niekada negalėjai. – Netiesa. – Tai kodėl? Kodėl nepaklausei manęs? Kodėl nusprendei už mus abu? Steponas žengė artyn, ištiesė rankas: – Valia, prašau. Pasikalbam ramiai. Suprantu, kad pyksti, bet juk tai dėl mano sūnaus… Valentina atitraukė rankas nuo jo prisilietimo. – Neliesk manęs. Trys žodžiai – ir tarp jų išaugo siena. Steponas sustingo ištiesęs rankas, jo veide pagaliau pasirodė supratimas. Per vėlai. – Negaliu taip, – Valentina nuėjo į miegamąjį, ištraukė krepšį. – Negaliu gyventi su žmogumi, kuris priima sprendimus be manęs. Kuris meluoja. Kuris… – Nemelavau! – Tiesiog nepasakei. Tai tas pats. Ji įdėjo būtiniausius daiktus – apatinius, dokumentus, telefono pakrovėją. Steponas stovėjo tarpdury ir žiūrėjo, kaip sugriaunama jo gyvenimas. – Kur eini? – Pas mamą. – Ilgam? Valentina užtraukė užtrauktuką, užsimetė krepšį ant peties. Pažiūrėjo į vyrą – į suaugusį vyrą su išsigandusiu žvilgsniu, kuris nesuprato, ką padarė. – Nežinau, Steponai. Sąžiningai – nežinau. Trys dienos mamos bute praėjo keistai. Pirmą dieną Valentina tiesiog gulėjo ant sofos „žiūrėdama“ į lubas. Mama atnešė arbatos, neklausinėjo, tik glostė galvą – kaip vaikystėje. Antrą dieną atėjo pyktis – aštrus, išlaisvinantis. Trečią – aiškumas. Ji paskambino pažįstamam teisininkui. – Noriu skirtis. Taip, tikra. Ne, susitaikyti neketinu. Steponas skambino kiekvieną dieną. Rašė ilgus, padrikus laiškus su pasiaiškinimais ir atsiprašymais. Valentina juos skaitė, bet neatsakė. Apie ką kalbėti? Jis pasirinko. Dabar ji renkasi pati. Po mėnesio Valentina persikėlė į nuomojamą vieno kambario butą kitame miesto gale. Mažas, su vaizdu į „Vilniaus vandenį“, bet jos. Vien sau. Ji pati rinko užuolaidas, pati statė baldus, pati sprendė, kur išleisti atlyginimą. Skyrybos įvyko greitai – Steponas nesipriešino, pasirašė viską be ginčų. Gal tikėjosi, kad persigalvos. Nepersigalvojo. Kartais vakarais Valentina atsisėsdavo prie lango ir galvodavo, kaip keistai gyvenimas susidėliojo. Prieš tris metus buvo tikra, kad rado savo žmogų. Dabar – viena tarp tuščios sienos. Ir kažkodėl tai nebaugino. Valentina atvertė užrašų knygelę, užsirašė skaičių: nulis. Pradžia. Šalia – planą mėnesiui, pusmečiui, metams. Kiek atidėti, kur investuoti, kokius kursus baigti, kad pakeltų kvalifikaciją. Pirmą kartą per ilgą laiką ateitis priklausė tik nuo jos.

Man reikia penkiasdešimt tūkstančių, Laurynai. Penkiasdešimt. Be tų trisdešimt eurų alimentų.

Uncategorized

075

O kaip gi su butu? Gi pažadėjote! Sugriaunate mano gyvenimą!

O kaip su butu? Juk pažadėjote! Sugriaunate man gyvenimą! Mano žmona ir aš buvome be galo laimingi, kai