Vakar ryte Aistė įsijungė telefoną garsiai, iki maksimumo. Tarsi pasiruošusi bet kokiam skambučiui.
Mano buvusi mergina pakvietė mane į vakarienę kad atsiprašytų bet aš atėjau su dovana, kurios ji nelaukė.
Žinai, mudu susituokėm prieš pusę metų, bet nuo tada viduj kirba toks vienas dalykas, kuris niekaip neleidžia
Mano buvusi mergina pakvietė mane į vakarienę kad atsiprašytų bet aš atėjau su dovana, kurios ji nelaukė.
Po komandiruotės tėvas Antanas sugrįžta namo mąslus, atsiribojęs. Ar ne įsimylėjai? šmaikštauja žmona
Mano uošvė turi gimtadienį sausio pirmąją. Taigi nuvykome ją pasveikinti, o ji staiga paklausė: Rūta
Aš išeinu nuo tavęs! Na, spėjimai Šarūnės pasitvirtino: akivaizdu, kad ji gerai nepažino savo vyro!
Sako, kad su amžiumi tampi nematoma… Kad nebesi svarbi. Kad trukdai. Tai sakoma taip šaltai, jog skauda – lyg nebūti matomai yra senėjimo sutarties dalis. Lyg turėtum sutikti su kampu… tapti dar vienu kambario daiktu – tyli, nejudanti, trauktis iš kelio. Bet aš negimiau kampams. Nereikalausiu leidimo egzistuoti. Nenusileisiu balso, kad netrukdyčiau. Neatėjau į šį pasaulį tapti savo pačios šešėliu, nei mažėti, kad kitiems būtų patogu. Ne, ponai. Šiame amžiuje – kai daugelis laukia, kol užgesiu… aš renkuosi liepsnoti. Nesigailiu raukšlių. Didžiuojuosi jomis. Kiekviena jų – gyvenimo parašas: kad mylėjau, juokiausi, verkiau, gyvenau. Atsisakau liautis būti moterimi vien todėl, kad netinku į filtrus ar kaulai nebeneša aukštakulnių. Aš išlieku troškimas. Išlieku kūrybiškumas. Išlieku laisvė. Ir jei tai erzina… tuo geriau. Nesigėdiju žilų plaukų. Gėdyčiausi, jei nebūčiau pakankamai ilgai gyvenusi, kad jų nusipelnyčiau. Aš negęstu. Neatsisakau. Ir nenulipu nuo scenos. Vis dar svajoju. Vis dar garsiai juokiuosi. Vis dar šoku – taip, kaip moku. Vis dar šaukiu danguje, kad dar turiu daug ką pasakyti. Aš – ne prisiminimas. Aš esu buvimas. Aš esu lėta ugnis. Esu gyva siela. Moteris su randais, kuri nebėra priklausoma nuo emocinių ramentų. Moteris, kuriai nereikia svetimo žvilgsnio žinoti, kad yra stipri. Todėl nevadinkite manęs „vargše“. Neignoruokite manęs vien todėl, kad esu vyresnė. Vadinkite mane drąsia. Vadinkite – stiprybe. Vadinkite mane vardu – tvirtu balsu ir pakelta taure. Vadinkite mane Irena. Ir tegu visi žino: aš dar čia… tiesi, su siela, kuri liepsnoja. Sako, kad su metais tampi nematoma… Kad jau nebėra svarbi. Kad trukdai. Sako tai taip šaltai, kad
Kai išlipau iš autobuso, pamačiau savo mamą sėdinčią ant šaligatvio ir prašančią išmaldos – aš ir mano vyras apstulbome. Niekas apie tai nežinojo.
Man 43-eji, mamai mano – 67 metai. Gyvename tame pačiame mieste, tik skirtinguose galuose. Kaip ir dauguma vyresnių žmonių, mama reikalauja nuolatinės priežiūros, tačiau negali persikelti pas mane dėl vienos priežasties – ji turi keturias kates ir tris šunis savo bute. Ji taip pat šeria visus rajono katinus bei šunis ir išleidžia kiekvieną centą, kurį jai duodu, vaistams bei gyvūnų maistui. Pačias pagrindines prekes jai tenka tempti man pačiai, nes žinau, kad kitkam pinigų neišleis. Neseniai su vyru, po svečių, nusprendėme grįžti namo autobusu. Ir įsivaizduokite mano šoką – išlipu ir ji sėdi ant šaligatvio, prašo pinigų sustojusiems žmonėms. Nežinojau, ką galvoti – vyras taip pat buvo priblokštas. Juk pinigus mamai duodame iš šeimos biudžeto.
Natūraliai jis klausė – kur mamos pinigai dingsta? Pasirodo, mama renkasi pinigus savo šunims ir katėms – jų maistui, gydymui, skiepams.
Visa ši istorija atrodo liūdnai, bet ką Jūs pamanytumėt, jei pamatytumėte savo mamą tokioje situacijoje? Ką pagalvotų giminaičiai, draugai, pažįstami? Aišku, jie galvotų, kad esu nedėkinga dukra ir palikau mamą likimo valiai. Dabar vaikštau po miestą ieškodama mamos – žinau, kad net po mano maldavimų ji nenustojo to daryti, tik dabar dar labiau nuo manęs slepiasi. Kai išlipu iš autobuso, pamatau mamą sėdinčią ant šaligatvio ir prašančią išmaldos. Vyras ir aš suakmenėjame
