Zibainis

Tu juk pasiturintis, todėl ir tavo dovanos turėtų tai parodyti, – niurzgėjo anyta. Šeimos drama Kaune: kaip brangus dulkių siurblys robotas tapo kertiniu akmeniu gimtadienio šventėje ir sugriovė santykius su anyta.

Tu juk gyveni geriau nei kiti, tavo dovanos turėtų tai atspindėti, niurzgėjo anyta. Buvo ramus vakaras

Uncategorized

022

Lyg paukštė ant vilioklio: lietuvaitės likimas tarp gyvenimo pamokų, šeimos paslapčių ir uždraustos meilės, ieškant tikros laimės nuo jaunutės svajų iki sunkių pasirinkimų

Kaip paukštis ant briaunos Merginos, į vedybas reikia eiti tik kartą ir amžinai. Iki paskutinio atodūsio

Uncategorized

0181

Aš įrodysiu, kad galiu viską pasiekti pati: Kai vyras Audrius man į akis rėžė „Be manęs tu niekas!“, nusprendžiau tapti savarankiška, susiradau darbą kavinėje ir pradėjau kurti savą, laisvą gyvenimą – ir jis net neįsivaizduoja, kokia stipri tapau

Aš įrodysiu, kad galiu viena. Kai mano vyras Mantas išrėžė tiesiai į veidą: Egle, aš be tavęs susitvarkysiu

Uncategorized

0315

Mano vyro sesuo po atostogų Druskininkuose grįžo, kol mes remontavome namą, ir dabar nori gyventi patogiai mūsų įrengtoje dalyje

Mano vyro sesuo ilsėjosi Nidoje, kurorto poilsio metu, kol mes su vyru triūsėme renovuodami seno namo

Uncategorized

025

Atvirai apie skaudžią tiesą: Šeima, kurią išbandė neištikimybė, abejingumas ir tragiška nelaimė, o viltį atgaivino skaudūs išgyvenimai, tikėjimas ir stebuklas – Deniso kova už gyvybę, tėvų atgaila ir gyvenimo permainos lietuviškoje šeimoje

GYVA ŽAIZDA Šioje šeimoje kiekvienas gyveno sau. Tėvas Vytautas, be žmonos, turėjo ir mylimąją, o kartais

Uncategorized

0387

Anna sustabdė automobilį vienu kvartalu prieš savo anytos namus. Laikrodis rodė 17:45 – ji atvyko anksčiau nei buvo sutarta. „Gal šįkart ji įvertins mano punktualumą“, – pagalvojo Anna, glostydama naujos suknelės klostes. Dovana – antikinė segė, kurios Anna ieškojo mėnesius tarp kolekcionierių – gulėjo kruopščiai supakuota ant galinės sėdynės. Priartėjusi prie namo, Anna pastebėjo, kad pirmajame aukšte praviras langas; viduje aiškiai girdėjosi anytos balsas: „Ne, Birute, tu gali patikėti? Ji net nepasidomėjo, kokį pyragą mėgstu! Užsakė kažkokį modernų desertą… Mūsų sūnus visada mėgo klasikinius napoleono tortus, o ji –“ pauzė, „– to net nesupranta. Septyni metai santuokos!“ Anna sustingo, jos kojos tartum priaugo prie žemės. „Žinoma, jau sakiau tau – ji netinka Vytautui. Dirba visą laiką ligoninėje, namie beveik nebūna. Kokia iš jos šeimininkė? Vakar trumpam užsukau – neplauti indai, dulkės ant baldų… Ir žinoma, ji užsiėmusi kažkokia operacija!“ Viduje viskas nuščiuvo. Anna atsirėmė į tvorą, jausdama, kaip virpa keliai. Septynis metus ji stengėsi būti tobula marti: gamino, tvarkėsi, prisimindavo visus gimtadienius, lankydavo anytą, kai ši sirgdavo. Ir visa tai… „Ne, ne, nieko nesakau, bet ar tokia moteris tikrai tinka mano sūnui? Jis nusipelnė tikros šeimos, šilumos, rūpesčio… O ji – nuolat konferencijose, naktinėse pamainose. Apie vaikus nė nemąsto! Įsivaizduoji?“ Jos galva ūžė. Automatiškai Anna išsitraukė telefoną ir surinko vyro numerį. „Vytautai? Vėluosiu truputį. Taip, viskas gerai, tiesiog… kamščiai.“ Ji apsisuko ir grįžo į automobilį. Atsisėdo, sustingusi žvelgdama į vieną tašką. Galvoje sukosi ką tik išgirsti žodžiai: „Gal reikėjo daugiau druskos?“, „Mūsų laikais moterys būdavo namuose…“, „Vytautas tiek dirba, jam reikia ypatingo dėmesio…“ Telefonas subruzdo – žinutė nuo vyro: „Mama klausia, kur esi. Visi jau susirinko.“ Anna giliai įkvėpė. Jos veide pasirodė keista šypsena. „Gerai“, – pagalvojo, – „jei jie nori tobulos marti, tegul ją gauna.“ Ji užvedė variklį ir nuvažiavo atgal prie anytos namų. Planas gimė akimirksniu. Jokio bandymo įtikti. Atėjo metas parodyti, kaip gali atrodyti „tikra“ marti. Anna pravėrė duris su plačiausia įsivaizduojama šypsena: „Mamyt, brangiausioji!“, – entuziastingai apglėbė anytą. „Atsiprašau, kad vėluoju, bet užsukau į tris skirtingas parduotuves, kad surasčiau būtent tas žvakes, kurias taip mėgsti!“ Anyta apstulbo nuo tokio energijos pliūpsnio. „Maniau…“, – pradėjo ji, bet Anna jau tęsė: „O, ir įsivaizduok – pakeliui sutikau tavo draugę Birutę! Nuostabi moteris, visada sako tiesą, ar ne?“ Anna reikšmingai pažvelgė anytai į akis ir stebėjo, kaip ši išbalo. Visą vakarienę Anna demonstravo geriausius aktorinius gebėjimus. Ji dėjo anytai į lėkštę geriausius gabalėlius, garsiai gėrėjosi kiekvienu jos žodžiu, nepaliaujamai teiravosi namų ruošos patarimų. „Mamyt, kaip manai, barščius virti penkias ar šešias valandas? Ir kilimus – ryte ar vakare reikia valyti? Gal reikėtų mesti darbą? Juk Vytautui reikia tikros šeimos, ar ne?“ Vytautas stebėjo Anną nustebęs, giminaičiai mainėsi žvilgsniais. Bet Anna tęsė: „Pagalvojau – gal turėčiau lankyti šeimininkių kursus? Mesti tą kvailą chirurgiją… Juk moteris turi būti namų siela, tiesa, mamyt?“ Anyta nervingai barbeno šakute į lėkštę. Jos pasitikėjimas menko kiekvieną minutę. O kas nutiko toliau? Na, kai kurias istorijas reikia perskaityti iki galo…

Austėja sustoja automobiliu viena gatve toliau nuo vyro motinos namų. Laikrodis rodo 17:45 ji atvyksta

Uncategorized

013

Meilė, kantrybė ir atleidimas: Ivano ir Darjos santuoka, išbandyta audra, išdavyste ir viltimi Ivanas ir Darja buvo susituokę bažnyčioje. Vestuvių dieną, kai eisena jau artėjo prie Vilniaus Šv. Onos bažnyčios, netikėtai kilo stipri lietuviška vasaros audra, nuplėšusi nuotakos šydą ir nuskraidinusi jį į purviną balą. Senolės, visada sėdinčios prie bažnyčios, ėmė šnabždėtis, kad jaunųjų gyvenimas bus kupinas audrų ir išbandymų. Vietoj šydo Darjai nupirko dirbtinę baltą gėlę artimiausioje parduotuvėje – juk negalima pavėluoti į tautiškas lietuviškas jungtuves! Po ceremonijos, dirbtinės gėlės segdamos, duodami priesaikas Dievui ir žmonėms, Ivanas ir Darja pradėjo naują gyvenimà. Po trejų santuokos metų jau augino dukrą Sofiją ir sūnų Artiomą – gyveno laimingai, nieko netrūko. Tačiau po dešimties metų pas Suomio upelį jų namus aplankė jauna moteris. Darja, visada svetinga, nepažįstamąją priėmė kaip savą. „Mano vardas Mila. Esu būsima – tavo vyro – žmona. Su Ivanu laukiame vaiko“, – nė kiek nesivaržydama ištarė viešnia. Toliau istorijoje – meilė, kantrybė, išdavystė, atleidimas ir moterys – stiprios lietuvės, kurių namuose visada rasi atjautos, duonos, šilumos ir atviros širdies. Čia – ir vaikų rūpestis, ir skaudūs pasirinkimai, ir tikėjimas, kad Dievas viską žino geriausiai. Kai gyvensena laužo likimą, meilė išlieka tikroji mūsų stiprybė. Tai jautri, gyvenimiška Ivano ir Darjos saga apie likimo išbandymus, Vilniaus kiemų santykių vingius ir gebėjimą po audrų atleisti, susitaikyti bei auginti naują meilę.

MYLĖTI KANTRA, KANTRIAI MYLĖTI Pas Praną ir Giedrę vestuvės buvo tikros lietuviškos bažnyčios varpai

Uncategorized

Aš Tau Priminsiu

Vilma Stasėniene, va čia tas lapelis vis netraukia ten, kur reikia, kiek prispaudęs balsą pasiskundė

Uncategorized

060

Man buvau aštuoneri, kai mama paliko mūsų namus. Išėjo iki gatvės kampo, sėdo į taksi ir daugiau niekada nebegrįžo. Brolis buvo penkerių. Nuo tada viskas namuose pasikeitė. Tėtis pradėjo daryti dalykus, kurių niekada anksčiau nedarė: keldavosi anksti, kad paruoštų pusryčius, mokėsi skalbti drabužius, lyginti uniformas, net nerangiai šukuodavo mums plaukus prieš mokyklą. Mačiau, kaip klysta dėl ryžių kiekių, kaip prisvilina maistą, kaip pamiršta atskirti baltus drabužius nuo spalvotų. Bet niekada neleido mums ko nors stokoti. Pavargęs grįždavo iš darbo, peržiūrėdavo namų darbus, pasirašydavo sąsiuvinius ir ruoždavo užkandžius kitai dienai. Mama niekada nebegrįžo mūsų aplankyti. Tėtis niekada neatsivedė kitos moters į namus. Niekada nieko nepristatė kaip savo draugę. Žinojome, kad jis išeina, kartais vėlai grįžta, bet asmeninis jo gyvenimas liko už mūsų namų sienų. Namuose buvome tik aš ir brolis. Niekada negirdėjau jo sakant, kad vėl įsimylėjo. Jo kasdienybė buvo darbas, grįžimas namo, maisto gaminimas, skalbimas, miegas ir viskas nuo pradžių. Savaitgaliais vesdavo mus į parką, prie upės, į Akropolį ar Panoramą – net jei tik apsidairyti vitrinas. Išmoko pinti kasas, siūti sagas, ruošti pietus. Kai prireikdavo kostiumų mokyklos šventėms, juos darydavo iš kartono ir senų audinių. Niekada nesiskųsdavo. Niekada nesakydavo: „Tai ne mano darbas.“ Prieš metus mano tėtis išėjo pas Dievą. Viskas įvyko greitai. Nebuvo laiko ilgiems atsisveikinimams. Tvarkant jo daiktus, radau senus sąsiuvinius, kuriuose buvo užrašyta namų išlaidos, svarbios datos, tokie užrašai kaip „sumokėti mokestį“, „nupirkti batus“, „nuvesti mergaitę pas gydytoją“. Neradau meilės laiškų, nuotraukų su kita moterimi ar romantiško gyvenimo pėdsakų. Tik žymės žmogaus, kuris gyveno dėl savo vaikų. Nuo tada, kai jo nebėra, man ramybės neduoda vienas klausimas: ar jis buvo laimingas? Mama išėjo ieškoti savo laimės. Tėtis pasiliko ir, atrodė, atsisakė savosios. Niekada nebekūrė naujos šeimos, niekada neturėjo namų su antra puse. Niekada nebebuvo niekieno prioritetu, tik mūsų. Šiandien suprantu, kad turėjau nepaprastą tėvą. Bet taip pat suvokiu, kad jis buvo vyras, kuris liko vienas, kad mes būtume ne vieniši. Ir tai slegia. Nes dabar, kai jo nebėra, nežinau, ar jis kada nors gavo meilės, kurios nusipelnė.

Man buvo aštuoneri, kai mano mama paliko namus. Išėjo iki gatvės kampo, įsėdo į taksi ir daugiau nebegrįžo.