Zibainis

Esi vyresnysis brolis, todėl turi padėti savo jaunesnei seseriai: turi du butus – vieną atiduok seseriai! Neseniai kartu su vyru šventėme mano svainės gimtadienį. Alina niekada nebuvo draugiška mano atžvilgiu, ir aš jai atsakydavau tuo pačiu. Į šventę susirinko visi mūsų giminaičiai – nuo senelių ir sūnėnų iki pačios jubiliatės. Kiekvienas svečių jautė pareigą pasveikinti mano vyrą sesers gimtadienio proga, o kartu žavėjosi jo dosnumu. Priėmėme su vyru sveikinimus ir nieko nesupratome. Rankose laikėme voką, kuriame buvo 500 eurų dovana. Manau, kad dovana buvo visai normali tokiai progai, bet sunku ją pavadinti labai dosnia. Viskas paaiškėjo, kai mano anyta pradėjo sveikinti jubiliatę. – Markai, šiandien tavo sesers gimtadienis. Ji vis dar viena ir neturi partnerio, tad kaip vyresnysis brolis privalai ja pasirūpinti ir užtikrinti jos saugumą. Dabar esi dviejų butų savininkas, tad vieną iš jų atiduosi Alinai. Visi susirinkusieji pradėjo ploti, o aš vos nenukritau nuo kėdės – nesitikėjau tokio įžūlumo. Tačiau tuo viskas nesibaigė. – Broliuk, atiduok man naujame name! O kada galėsiu ten jau gyventi? – nusprendžiau išsiaiškinti situaciją. Aš ir mano vyras iš tiesų turime du butus. Vieną paveldėjau iš močiutės, šiek tiek jį suremontavome ir nuomojame. Iš nuomos gautos lėšos skiriamos naujo buto paskolai mokėti. Jame ir gyvename. Mano vyras neturi jokių teisių į paveldėtą butą, jį ruošiuosi palikti mūsų vaikui, ne svainai. – Pamiršk, nes butas, kurį nuomojame, yra mano, o tame, apie kurį svajoji, gyvename mes patys. – Vaikeli, labai klysti, nes esi mano sūnaus žmona, vadinasi, visas jūsų turtas yra bendras ir juo turėtų rūpintis tavo vyras. – Neturiu nieko prieš, gali padėti kaip nori, bet tik ne iš mano turto! – Markai, gal nori ką nors pasakyti? – Mieloji, mes užsidirbsime dar daugiau ir nusipirksime kitą butą, o tą atiduosime Alinai – juk šiandien jos gimtadienis. – Tu rimtai kalbi? – nustebau. – Jei tikrai reikės, gali atiduoti seseriai dalį mūsų bendro buto, bet tik po skyrybų! – Tau ne gėda taip kalbėti su vyru? Jei nori skyrybų – jas ir gausi! Sūnau, manau, turėtum susidėti daiktus ir grįžti pas mamą, o tu – esi velniškai klastinga ir savanaudė! – pasakė man vyro mama. Po šių žodžių palikau tą pašėlusį namą, nes nenorėjau būti tarp tų, kurie mano, kad gali spręsti dėl mano turto.

Tu esi vyresnysis brolis, tad privalai padėti savo jaunėlei seseriai. Turi du butus vieną jai atiduok!

Uncategorized

0235

„Vyras paliko dėl jaunesnės moters. Neliūdėjau. Sėdėjau ir atsikvėpiau“: Pirmą kartą per daugelį metų pajutau palengvėjimą

Vyriškis išėjo pas jaunesnę merginą. Aš nesukailiau. Pasikėliau į kėdę, įkvėpau pirmą kartą per daugelį

Uncategorized

067

Pasaulio pakraštyje. Sniegas smelkėsi į batus, degino odą. Bet Rita nesiruošė pirkti veltinių, nors ilgakotės botfortai būtų kur kas madingesni – tik čia jie atrodytų juokingai. Be to, tėvas užblokavo kortelę. – Tu tikrai galvoji gyventi kaime? – suraukęs nosį paklausė jis. Tėvas negalėjo pakęsti kaimo, gamtos, vietų, kur nėra miesto patogumų. Giedrius – toks pat, todėl Rita ir važiuoja į kaimą. Iš tiesų ji nenorėjo čia gyventi, nors romantikos pasiilgusi ir žygius mėgstanti labiau nei tėvas. Bet gyventi kaime – ne. Tik tėvui pasakė kitaip. – Noriu. Ir gyvensiu. – Tik nekalbėk kvailysčių. Ką ten veiksi – karvėms uodegas suksi? Galvojau, kad vasarą susituoksi su Giedriumi, ruošimės vestuvėms… Vestuvių. Tėvas šį Giedrių stūmė kaip atšalusią košę – toks bjaurus, kad pykinimas nepaliko dar kelias valandas. Giedrius, tiesą sakant, išvaizda nebuvo baisus – tiesi nosis, ryškios akys po tvarkingais antakiais, kiek garbanoti kirpti plaukai, tvirtas kūnas. Giedrius buvo tėvo pagalbininkas, dešinioji ranka, todėl tėvas svajojo atiduoti dukrą į tokią “patikimą” ranką. Rita negalėjo pakęsti Giedriaus: žiovaujantis balsas, “dešros” pirštai vis ką nors sukinėja, pasakojimai – kiek kainavo švarkas, laikrodis, automobilis… Pinigai, pinigai, pinigai! Nieko jiems daugiau nerūpėjo. Rita troško meilės – jausmų, nuo kurių užgniaužia kvapą kaip knygose. Dar niekada ji to nepatyrė, bet žinojo: bus. Dažnai įsimylėdavo, susižavėdavo, bet tie jausmai būdavo trumpalaikiai – nesiliko jokių žaizdų. O jai norėjosi šių žaizdų, dramos, ne ramaus ir nuspėjamo Giedriaus. Todėl kaimas ir darbas mokykloje – puiki idėja. Giedrius čia tikrai nevažiuos – išsigąs, kad nėra interneto, karšto vandens, kanalizacijos. Rita specialiai rinkosi kaimą, kur visa tai – prabanga. Direktorius nenorėjo jos priimti, abejojo, ar ji pajėgs, bet buvusi mokytoja staiga mirė, o Rita buvo atkakli, apibėgo Švietimo skyrių, parodydama diplomus ir kvalifikacijas. – Ką toks kvalifikuotas jaunas pedagogas veiks kaime? – kritiškai klausė raudonplaukė skyriaus darbuotoja. – Mokys vaikus, – taip pat griežtai atsakė Rita. Ir štai ji moko. Gyvena trobelėje be karšto vandens ir kanalizacijos, pati kūrena pečių. Kaip ir tikėtasi, Giedrius atvažiavo, pernakvojo ir pabėgo. Skambino – prašė grįžti, bet, kaip tėvas, įsitikinęs – “kaprizas”, praeis greitai. Iš pradžių Ritai čia patiko. Bet atėjo žiema, namą per naktį išpūsdavo taip, kad net po antklode buvo šalta, o nešti malkas – tikra kančia. Ilgėtis miesto ir noras grįžti pasirodė visai suprantamas, bet Rita niekada nepasiduoda. Be to, atsakomybė augo – už save, už vaikus. Klasė maža – tik dvylika vaikų. Iš pradžių Rita buvo šokiruota: mene, kur dirbo anksčiau – vaikai gabūs, smalsūs, o čia… Atrodė be vilčių. Trečia klasė, o skaito vos ne po skiemenį. Namų nedaro. Pamokoje triukšmas. Bet greitai Rita įsimylėjo savo mokinius. Semyonas drožė medinių žvėrelių, ir tai buvo ne tiesiog dirbiniai – nuostabūs lapiukai ir meškinai, kurie tiktų Vilniaus žaislų parduotuvėje. Anė kūrė baltąją poeziją, Vova visada padėdavo sutvarkyti klasę, Irė turėjo ėriuką, kuris ją palydėdavo iki mokyklos kaip šuniukas. Ir skaityti jie visai mokėjo – tik niekas neskatino, duodavo netinkamas knygas. Rita ignoravo programą, atsiveždavo kitas knygas iš rajono miestelio, nes internetas čia beveik neveikė, nieko užsisakyti neįmanoma. Tik vieno vaiko “raktą” Rita nerado. Ir būtent jo tėtį ji pamatė, kai veidas suraukėsi nuo šalčio į batus, rankos buvo pilnos malkų. – Sveiki, Margarita Egorovna, – pakėlęs keli žingsniai iki vartų tarė jis. Rita pravirko širdyje – tas veidas… Šiurkštus. Kaip nusikaltėlio. Niekuomet nesišypso. Ir širdis daužėsi taip, kad Rita bijojo – pastebės jos baimę. Ar nebūtinai tai buvo baimė?.. – Sveiki, – balsas nuskambėjo aukščiau, nei tikėjosi. – Kodėl Taniai vis blogi pažymiai? – Ji nieko nedaro. – Priverskite. Kas čia mokytoja – aš ar jūs? Rita buvo mokytoja, bet nieko prievarta daryti nesiruošė. Mergaitė turbūt autistė, čia reikia specialisto. – Visada taip buvo? – atsargiai perklausė Rita. Vladimiras susimąstė. – Ne visada. Anksčiau su Olege viską darydavo. – O Olegas – kas? Tas suraukėsi, kaip ir jai į batą būtų įkritęs sniegas. – Mama. Aišku, kokį klausimą reikėjo užduoti… – Ir kur dabar ji? – Kapinėse. Štai ir viskas – sprendimas paprastas. Stovėti su malkomis nebepatogu. Nesakė, bet kai viršutinė malka nukrito ant kojos, Rita suriko, bėrė malkas, vos sulaikė ašaras – nuo skausmo ir gėdos, kad susimovė prieš vyresnį žmogų. Kvaila, ji irgi suaugusi, bet taip nesijautė. – Leiskite padėti, – pasiūlė Vladimiras. – Ne, ne, neverta, pati susitvarkysiu. – Matai kaip tau pačiai… Jis užnešė malkų, pasitvarkė duris – jų nebeblokuoja. – Jei ką, kreipkitės, – pasakė ir išėjo. Kodėl atėjo? Negi manė, kad už kelias malkas Rita Taniai duos geresnius pažymius? Vargu… Mintys apie mergaitę nedavė ramybės. Kelias dienas bandė – pedagoginė nesėkmė ir gaila vaiko. Net pas pavaduotoją kreipėsi. – Ai, čia beviltiška. Dėk blogus pažymius, vasarą pervesim į spec. mokyklą. – Kaip? – Paprastai – komisija, tegul duoda “intelekto sutrikimą”. Nėra pasirinkimo, toks vaikas. – Bet jos tėvas sako, kad anksčiau… – Kas iš to “anksčiau”! Mama visur ją vedžiojo, jis pats nesugebės. Neklausyk jo, daug tau prikalbės… – Jums jis nepatinka? – Rita suprato. Pavaduotoja suraukė lūpas: – Ne meduolis jis, kad patikti ar nepatikti. Vaikui reikia tinkamų sąlygų. Rita nesutiko. Nebuvo tikra, ar Taniai reikia spec. mokyklos. Skambino mylimam metodininkui Lidijai ir patarėsi. Nuėjo į mergaitės namus. Bijoti teko, net ramunėlių arbatos gėrė, nors jos nemėgo. Mama visuomet gerdavo – ramino. Ritai irgi mama mirė, todėl jautėsi artima šiai istorijai. Vladimiras nepradžiugino – Rita tikėjosi, kad pasidžiaugs jos pagalba, o jis: – Svečių mes nepriimam. Rita suspaudė lūpas – klasės vadovas privalo patikrinti auklėjimo sąlygas. Tanios kambarys – nuostabus: rožiniai tapetai, pliušiniai žaislai, daugybė knygų. Rita net pavydėjo: tėvas buvo minimalistinis, jokių spalvų ar užuolaidėlių. Vaikystės kambarys – smėliniai atspalviai, žaislai taip pat. Pirmą kartą nesisekė: knygos, pieštukai, tylėjimas. Tik pabaigoje, kai Rita paklausė zuikutės vardo, Tanija atsakė: – Pūkuotukas. Kitą kartą Rita atnešė Pūkuotukui megztinį. Mamos išmokyta mezgė, vis dar prisimindama ją. Nelabai gražiai, per storos siūlos, bet Tanija nudžiugo, užsimovė – gražu. Rita pasiūlė piešti Pūkuotuką naujame rūbe. Ir Tanija nupiešė. Rita parašė vardą, specialiai suklydusi – Tanija pataisė. Tikrai ne intelekto sutrikimas. – Ateisiu pas Taniją tris kartus per savaitę, – pranešė Vladimyrui. – Neturiu pinigų už papildomas pamokas, – surūgęs atsakė jis. – Man nereikia pinigų, – užsigavo Rita. Susitarė. Pavaduotoja – nepatenkinta. – Kas čia per išskirtinumas? Negalima vienam vaikui skirti tiek dėmesio! Maža naudos, tokių esu mačiusi. – Ir aš, – atkerta Rita. – Dar anksti nuvertinti. Tanija – ne visiškai paprasta: dažniausiai tyli, nežiūri į akis, nori piešti, ne rašyti. Bet puikiai skaičiuoja, greitai supranta gramatiką. Ketvirčiui baigiantis – geresni pažymiai. – Per Naujuosius išvažiuosite? – Vladimiras, kaip Tanija, vengė žvilgsnių. – Nepersigalvojau, liksiu čia, – Rita nejaukiai sumirko. – Tanija kviečia. Keista – pati nieko nesakė, bet ji ir šiaip mažakalbė. Jei tikrai – žeisti nenorėjo, bet svetimų žmonių šventė neviliojo. – Ačiū, pagalvosiu, – atsakė. Naktį Rita blogai miegojo. Kodėl taip sukruto? Už mėnesio – mergaitė atvirė, taip ir buvo norėta. Koks skirtumas, ką galvoja Vladimiras… Su tomis mintimis užmigo. Ryte skambino Giedrius. – Kada atvažiuosi? – Ką turi omenyje? – Per Naujus? Negi čia švęsi? – Būtent! – Rita, gal užteks jau? Tėvui spaudimas – nei vietos neranda. Tėvas nė karto neskambino. – Tegul pas gydytojus eina. – Tai rimtai nevažiuosi? – Rimtai. – Nu blin… Ką daryt? – Ką nori! Rita nesitikėjo, kad Giedrius iš tikrųjų ateis – su šampanu, salotomis, dovanomis. – Jei kalnas neina pas Mahometą… Rita nustebo – ne nemaloniai: niekada nemaniau, kad Giedrius drįs tai padaryti. Jis mėgo Naujuosius sutikti restorane su konkursais ir gyva muzika. O čia – net televizoriaus nėra. – Nesvarbu, kad tu esi – svarbiausia. Rita ieškojo kabliuko – nerado. “Gal klydau dėl jo?” Dar labiau atšilo, kai tarp dovanų rado mėgstamus patiekalus, pedagogikos knygas, projektorių, mokytojo kalendorių. – Ačiū, – sujaudinta pasakė. – Maniau, ir vėl papuošalus ar telefoną dovanoji. Giedrius nusišypsojo. – Rita, supratau – tu brangiausias, ką turiu. Jei nori gyventi kaime, gyvensim kaime. Papuošalų irgi atvežiau. Ištraukė raudoną dėžutę – viskas aišku. – Galiu neatsakyti dabar? Giedrius neįsižeidė. – Bijojau, kad iškart atsakysi neigiamai. Lauksiu, kiek reikės. Rita nežinojo, ką sakyti – paslėpė dėžutę kišenėje. Vladimiras turėjo jos mobilų, bet paskambino į namų telefoną. – Pagalvojote? – Atsiprašau, pas mane svečiuose draugas. – Aišku. Ir padėjo ragelį. Širdyje – bloga. Koks tonas? Aišku… Kas aišku? Rita nieko nežadėjo, tai ko pykti? O jis pyksta? Gal dėl Tanijos. Vaikas laukia – juk kiekvienam tėčiui svarbu. Nuo tų minčių – galva sukasi. Tuo tarpu Giedrius nieko nepastebi: vis ieško interneto, kad paleistų šventinius filmus. Rita išgirdo švilpimą – taip šaukia šunį. Prisiminė, kad Vladimiras švilpė būtent taip. Pro langą pamatė jį ir Taniją prie vartų. Į veidą išplūdo raudonis. – Kas ten? – pavydžiai paklausė Giedrius. – Mokinė, – sumurmėjo Tanija. – Tuoj grįšiu. Jau buvo paruošusi dovaną: draugę Pūkuotukui – rausvą zuikutę mergaitę. Tėvas būtų pasakęs – nevykęs skonis. Vladimiroi irgi – megztos pirštinės. Gal neturėjo, bet padarė. Griebė dovanas, išbėgo į lauką – be kepurės, basomis. Prisipylė sniego į batus, bet nesureagavo. – Sveika, Tanute! – maloniai pradėjo. – Su artėjančiais Naujaisiais! Štai ką tau nupirkau. Ištiesė paketą, Tanija ištraukė zuikutę, apkabino, pažvelgė į tėtį. Vladimiras padavė du ryšulius – didesnį ir mažesnį. Tanija pirmiausia atvyniojo didelį: sąsiuvinis su komiksais, iškart atpažino piešinius. – Ačiū, nuostabus komiksas! Mažame ryšulyje – segė paukštelio formos. Maža auksinė kolibris. Rita pakėlė žvilgsnį į Vladimirą – jis nežiūrėjo. Tanija tarė: – Tai mamos. Ašara užgulė gerklę. – Na, einam, – sumurmėjo Vladimiras. – Aišku. Su šventėmis! – Ir jums su šventėmis… Rita norėjo apkabinti Taniją – nesiryžo. Mergaitė stovėjo, stipriai laikydama žaislą, tylėjo. Prie vartų Rita apsisuko. Kodėl krūtinę užspaudė nuo tų dviejų figūrų, o į namus grįžo dažnai mirksėdama ir šnirpšdama. – Na ir kas ten? – nepatenkintas paklausė Giedrius. Rita pažvelgė į sąsiuvinį ir į suspaustą segę. Prisimindama pirštines, kurias pamiršo atiduoti. Ir Taniją: “mamos…” Ir kokia Vladimiro šypsena, kuri pasirodo tik žiūrint į dukrą. Krūtinėje kažkas sprogo ir pražydo. Giedrius gaila – bet apgauti save ir jį beprasmiška. Rita ištraukė dėžutę, pakėlė jam ir pasakė: – Grįžk namo. Atleisk, negaliu už tavęs tekėti. Atleisk, – dar kartą. Giedrius užtino veidą. Neįpratęs prie atsisakymų. Trumpam pasirodė, kad tuoj trenks. Bet paslėpė dėžutę kišenėje, pasiėmė raktus ir tylėdamas išėjo. Rita greitai sudėjo maistą į dėžutes, įsikišo Vladimiro pirštines ir nulėkė pasivyti svetimus, bet dabar tokius artimus žmones…

Ant pasaulio krašto. Sniegas lipte lipo į batus, degino odą lyg baltas medumi užpiltas ledas, stingdantis kojas.

Uncategorized

0371

Taupūs draugai pakvietė mane į gimtadienį – namo grįžau alkana

Taupūs pažįstami pakvietė mane į gimtadienio vakarėlį. Grįžau namo išalkusi. Turiu pažįstamų, kuriuos

Uncategorized

0142

Leonidas nenorėjo tikėti, kad Ira – jo dukra. Vėra, žmona, dirbo parduotuvėje. Visi šnekėdavo, kad ji dažnai užsidarydavo sandėlyje su svetimais vyrais, todėl vyras netikėjo, jog smulkutė Ira – jo vaikas. Savo vaiką jis nemėgo. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai paveldėtą namą. Irytę mylėjo tik senelis Vaikystėje Irytė dažnai sirgdavo, buvo gležna ir maža. „Nei mano, nei tavo giminėje tokių mažų nebūta“, – sakydavo Leonidas. – „O vaikas – vos aukštesnis už puodą.“ Laikui bėgant tėvo nemalonė vaikui persidavė ir motinai. Tikrai Irytę mylėjo viena siela – senelis Motiejus. Jo namas stovėjo pačiame kaimo pakraštyje, prie pat miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo eiguliu. Net išėjęs į pensiją beveik kasdien eidavo į mišką, rinkdavo uogas, vaistingas žoleles, žiemą maitindavo žvėris. Žmonės Motiejų laikė šiek tiek keistuoliu ir net bijojo. Kartais ką nors pasakydavo – ir išsipildydavo. Vis dėlto visi eidavo pas jį vaistingų žolelių ir nuovirų. Motiejus žmoną palaidojo seniai, paguodos ieškojo miške ir anūkėje. Kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, daugiau gyveno pas senelį nei namie. Motiejus pasakodavo jai apie žolelių ir šaknų savybes. Mokslai Irytėn lengvai sekėsi. Kai jos klausdavo, kuo nori būti, ji atsakydavo: „Būsiu žmonių gydytoja.“ Bet motina sakydavo, kad pinigų dukros mokslams nėra. O senelis ramindavo – neva jis ne vargšas, padės, o jei reikės – ir karvę parduos. Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Dukra Vėra retai užsukdavo pas tėvą, bet štai netikėtai pasirodė jo namų duryse. Atėjo prašyti pinigų – sūnus mieste pralošė kortomis. Andrių smarkiai sumušė ir liepė iš kur tik nori gauti pinigų. „Kai prispaudė, tada mano slenkstį peržengei?“ – griežtai paklausė senelis Motiejus. – „Gi metus čia nė nosies nerodei.“ Ir atsisakė padėti: „Nesiruošiu dengti Andriaus skolų. Man reikia anūkę mokyti.“ Vėra įtūžo: „Nenoriu jūsų abiejų matyti, nėra man nei tėvo, nei dukros!“ – suriko moteris ir išlėkė iš namų. Kai Ira įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė lito nepridėjo. Tik Motiejus mero anūkei. Padėjo ir stipendija, nes Irina mokėsi gerai. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Nujausdamas, kad greitai išeis, pasakė, jog namą paliko anūkei testamentu. Liepė Ieškoti darbo mieste, bet namo nepamiršti – jis gyvas, kol jame jaučiasi žmogaus dvasia. Žiemą reikia kūrenti pečių. „Nebijok čia viena nakvoti. Čia ir likimas tave suras“, – išpranašavo Motiejus. – „Būsi laiminga, vaikeli.“ Matyt, kažką tikrai žinojo. Motiejaus pranašystė išsipildė Rudeniop Motiejaus neteko. Ira dirbo medicinos sesele rajono ligoninėje. Savaitgaliais važiuodavo į senelio namą. Kūrendavo pečių per šalčius. Senelis paruošė tiek malkų, kad ilgai užtektų. Prognozė nežadėjo gero oro, o Irai – dvi laisvos dienos. Nenorėjo sėdėti bute – nuomojosi kambarį pas draugės iš mokyklos senyvus giminaičius. Vakare atvyko į kaimą. Naktį prasidėjo pūga. Ryte vėjas aprimo, bet sniegas vis krito, kelią užnešė. Beldimas į duris suglumino Irą. Atidarė – prie slenksčio stovėjo nepažįstamas jaunas vyras. „Laba diena. Reikia automobilį atkasti. Užstrigau prieš jūsų namus. Turit kastuvą?“ – paklausė. „Prie laiptų stovi, imkit. Gal reikia pagalbos?“ – atsakė mergina. Bet stambus nepažįstamasis ioniškai pažvelgė į smulkutę merginą: „Dar trūko, kad ir jus sniegas užverstų.“ Vyras vikriai mojavo kastuvu. Užkūrė automobilį. Bet nepravažiavo nė kelių metrų – vėl įstrigo. Vėl paėmė kastuvą. Irina pakvietė jį į namus išgerti karštos arbatos. Gal pūga baigsis ir kelias bus pravažiuojamas – juk čia ne kaimo užkampis, mašinų nemažai važiuoja. Nepažįstamasis, kiek pagalvojęs, linktelėjo ir nuėjo su Ira į vidų. „Nebijote viena gyventi prie miško?“ – pasiteiravo merginos. Ji paaiškino, kad savaitgaliais atvažiuoja, o dirba mieste. Galvos, kaip išvažiuos, jeigu autobusas neatvyks? Nepažįstamasis, prisistatęs Stasiu, pasiūlė pagalbą – jam irgi reikia į rajono centrą, ten gyvena. Ira sutiko. Iš darbo Ira grįžo pėsčiomis. Ir štai jos laukė staigmena: šalia netikėtai pasirodė Stasys. „Matyt, jūsų žolelių arbata turi kokių burtų, – pajuokavo jis. – Labai norėjau dar kartą jus pamatyti. O gal ir arbatos dar kartą paragauti?“ Vestuvių nebuvo. Irina nenorėjo. Stasys iš pradžių spaudė, paskui nurimo. Užtat jų meilė buvo tikra. Dabar Ira žinojo: ne tik knygose rašo, kad vyrai žmonas ant rankų nešioja. Kai gimė pirmagimis, gimdykloje stebėjosi, kaip tokia gležna moteris pagimdė tikrą galiūną! Į klausimą, kaip vardins sūnų, Irina atsakė: „Bus Motiejus – vardo žmogaus, tikrai buvusio gero.“

Leonardas niekaip nenorėjo tikėti, kad Ieva jo dukra. Vera, žmona, dirba parduotuvėje. Kaimynai šneka

Uncategorized

0234

Po metų tylos jis sugrįžo. Paklausė, ar gali vėl būti mano vyru.

Jis grįžta po metų tylos. Klausia, ar gali vėl būti mano vyru. Stovi slenksčiu su ta pačia lagrine, su

Uncategorized

0135

Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Maniau, kad vyras mane myli iki pašėlimo. Nebūčiau niekuo abejojusi, jei ne vienas keistas įvykis. Ir tai net ne neištikimybė – tai kur kas rimtesnis, galima sakyti, netgi keistas dalykas. Galvoju, kad taip nutiko dėl to, jog per daug rūpinausi juo. Per daug jį garbinau, mylėjau, viską jam atleisdavau. Žinoma, jis priprato prie tokios laikysenos, tapo labiau savimi pasitikintis, o jo savivertė pakilo. Tikriausiai įsivaizdavo, kad užtektų spragtelėti pirštu ir kiekviena dėl jo šliaužtų ant kelių. Nors tarp kitų jis labai didelio susidomėjimo ir nesulaukia… Kitas žmogus netoleruotų jo klaidų ir aklai juo nepasitikėtų. Prieš pat vestuves jis norėjo pabūti vienas, išvykti atostogų ir pasiruošti šeiminiam gyvenimui. Negalėjau nieko pakeisti, taigi sutikau ir leidau jam išvažiuoti. Kaip vėliau pasakojo, norėjo pabėgti nuo civilizacijos ir būti ten, kur nėra interneto bei telefono. Išvyko vienas į kalnus, kad galėtų grožėtis gamta. O aš likau, visa širdimi ilgėjausi jo ir kas minutę laukiau jo sugrįžtant. Po savaitės jis sugrįžo. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Sutikau jį su visa šiluma ir jausmais, kuriuos galėjau jam suteikti. Išviriau jam skaniausius patiekalus. Kitą dieną pradėjo dėtis keisti dalykai. Jis vis bėgdavo į prieškambarį ar kitą kambarį, paskui pradėjo keletą kartų per dieną išeiti iš namų įvairiais pretekstais. Kartą, eidama į parduotuvę, pašto dėžutėje radau laišką. Atrodė kaip paprastas laiškas. Jis buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas, kol jis buvo išvykęs. Tačiau tai, kas buvo parašyta viduje, mane sukrėtė iki sielos gelmių. Jis parašė štai ką: „Sveika. Nenoriu tavęs daugiau apgaudinėti. Tu nesi man tinkamas žmogus. Ir nenoriu su tavimi praleisti likusio gyvenimo. Vestuvių nebus. Atsiprašau, neieškok manęs ir nebeskambink. Negrįšiu pas tave.“ Trumpai, glaustai ir žiauriai… Tik dabar supratau, kad visą laiką jis bėgdavo tikrinti pašto dėžutę. Tyloje sunaikinau laišką, nieko jam nesakiau, neparodžiau, kad kas nors nutiko. Bet kaip gyventi su žmogumi, kuris nenori būti su manimi? Kodėl jis vedė ir apsimetinėjo, kad viskas gerai?

Nežinau, kodėl tapau jo žmona Visai neseniai mes susituokėme. Galvojau, kad vyras mane myli beprotiškai stipriai.

Uncategorized

0116

Paliko mane dėl jaunesnės. O vėliau paskambino ir paklausė, ar gali sugrįžti.

Jis manęs paliko dėl jaunesnės. Po kelių dienų išklausė mano telefoną ir paklausė, ar galėtų sugrįžti.

Uncategorized

01.7k.

Dešimt metų darbavausi virėja sūnaus šeimoje – nė padėkos žodžio nesulaukiau Mokytoja išėjo į pensiją sulaukusi 55-erių. Ir dešimt metų gyveno pas sūnų, jo šeimoje. Neseniai susitikome – pasidalijo džiaugsmu, kad antrąkart „išėjo į pensiją“. Prisimenu, kai tik atleista iš darbo persikėlė į sūnaus namus. Savo butą užkonservavo, nuomoti kažkodėl nesiryžo. Gal bijojo, kas žino? Sūnaus šeimoje su marčia susiklostė geri santykiai – jokių barnių, nesutarimų. Ir kasdienybę liaudiškai dalijosi nuostabiai ramiai. Esu įsitikinęs, kad ši moteris – tikra didvyrė. Bendras gyvenimas prasidėjo, kai anūkui buvo metukai. Ir išgyveno ji su jais gerą dešimtmetį. Marčia išėjo į darbą, o visos buities „siaubas“ krito ant močiutės pečių. Tikrai vadinu tai siaubu. Svarbiausia, kad ant rankų – mažylis. Didžiulė atsakomybė, ne kiekvienas išdrįs. Nuo ryto iki vakaro buvo auklė, virėja, kambarinė. Jaunieji sugrįždavo tik po 19 valandos, tada ji galėdavo bent šiek tiek atsikvėpti – kad ryte viskas prasidėtų iš naujo. Kai vaikas pradėjo lankyti mokyklą, paprasta nebuvo – troleibusas! Ir močiutė lydėjo jį į pamokas, žinoma, pasiimdavo. Taip buvo iki penktos klasės. Tuo pat metu niekas neatšaukė virėjos ir kambarinės pareigų. Pasakojo, būdavę vakarų, kai net televizoriaus žiūrėti nepajėgdavo – iš nuovargio užmigdavo. Jokių pašnekesių su draugėmis, jokių pramogų. Per šventes jaunimas vykdavo pas draugus – o kas likdavo su vaiku? Ji ir būdavo. Kai vaikui – jau beveik dešimt, galbūt buvusi mokytoja ir dirbtų toliau „šeimoje“. Bet atsitiktinumas padėjo atrasti laisvę. Kartą išgirdo, kaip marčia sako sūnui: „Tavo mama turbūt per daug pilsto skalbimo miltelių – skalbiniai dvelkia chemija. Tu jai tyliai pasakyk“. Tai reiškia: dešimt metų skalbė – ir nieko! Moteris nutylėjo, bandė užgniaužti nuoskaudą. Antroji situacija – ne ilgai laukus: marčia pasiūlė atiduoti vaiko kambaryje vietą jam, o jai pačiai persikelti į pereinamą kambarį. Tada suprato: „Atėjo laikas ir man išeiti“. Susikrovė daiktus ir grįžo į savo namus. Atnaujino butą, išsiplovė – ir sugrįžo. O vėliau nutiko esminis dalykas: sūnus su žmona įsižeidė, kad ji išvažiavo. Matyt, manė, kad ji iki mirties bus jų tarnaitė. Taip priprato! Liūdna, kad niekas jos iš tiesų nepasigailėjo. Tarsi savaime suprantama: skalbti, gaminti, plauti, viską tvarkyti. Tarsi ji nepavargsta ir neturi savo gyvenimo. Įsižeidė – ir nustojo bendrauti. Bet moteris optimistė, tiki, kad viskas susitvarkys. Dabar tikras džiaugsmas: gali pagyventi sau. Nebereikia niekur skubėti, jokių atsakomybių. Ar žmogui daug reikia? Štai taip! Sulaukusi 65-erių, vėl pajuto džiaugsmą. Prisimeni tą dainą? „Antroji jaunystė ateina tam, kas pirmąją saugojo“? Ji pajuto stebuklingą išlaisvėjimo jausmą. Teisę gyventi sau. Visišką laisvę nuo pareigų. Tegul „gražus“ žodis. Tegul! Bet tai tikra pasiaukojimo istorija. Man atrodo, retas sugebės tai įvertinti. Net ir mūsų pačių vaikai. Juk greitai pripranti, kad kažkas už tave skalbia, gamina, dengia stalą ir nurenka indus. Sukrauna švarius rūbus į vietą. Pripranti, kad tavo vaikas saugiose rankose – pamaitins, paguldys miegoti, kartu padarys namų darbus. Pripranti – labai greitai!

Dešimt metų pradirbau virėja savo sūnaus šeimoje ir nesulaukiau jokios padėkos Mokytoja išėjo į pensiją