2025 augusio 25 d. – Mano dienoraštis Šiandien, kai vaikščiodavau po Gedimino prospekto šaligatvį, pastebėjau

Nieks tiksliai neatsimena, iš kur atsirado teta Rasa – mamos draugė. Atrodė, jog ji egzistavo nuo amžinybės

Turtingas vaikinas susidūrė su benamžiu berniuku, kuris pabėgo per Kauno gatvę. Drabužiai buvo išsižežę

1950 m. žiemos diena, kai šalta ledo dvelksmas prasiskverbia iki kaulų. Siauros kambario šviesoje – sienos

Metus aš lėtai nykstu nuo nežinomos ligos, o vakar pamačiau, kaip žmona mano sūnaus šnibždėja balto miltelio

– Laima, atleisk, man reikia važiuoti. – Žmona skambino? Važiuok, žinoma. Aš pripratusi. Laimai buvo

Septintajame dešimtmetyje supratau, kad pats baisiausia – tai ne tuščias butas, o pilnas namas žmonių

„Kada jau nebus manęs?“ – šnabždėjo mano svakinė šalia ligoninės lovos, manydama, kad aš visai negirdžiu

Metų išilgai lėtai nykstu nuo nežinos ligos, o vakar pamačiau, kaip žmona – mano sūnaus Aistė – į mano









