Uncategorized
015
TURTINGASIS EL NIÑO PASIDARO NUOLANKUS PAVYDĖDAMAS ISTORIJOS, KURI KELIAUJA PRIEŠ AKIS, — JIS NIEKADA NEĮSIVAIZDAVO, KAD TURI BROLI!
2025 augusio 25 d. – Mano dienoraštis Šiandien, kai vaikščiodavau po Gedimino prospekto šaligatvį, pastebėjau
Zibainis
Uncategorized
038
Mamos draugės sūris
Nieks tiksliai neatsimena, iš kur atsirado teta Rasa – mamos draugė. Atrodė, jog ji egzistavo nuo amžinybės
Zibainis
Uncategorized
032
TURTINGASIS PAVYDAS PAŽIŪRĖJUS Į BENAMĮ, KURIS HITINA JAM Į IŠVAIZDĄ — NEĮSIVAIZDUOJAU, KAD TURIU BROLĮ!
Turtingas vaikinas susidūrė su benamžiu berniuku, kuris pabėgo per Kauno gatvę. Drabužiai buvo išsižežę
Zibainis
Uncategorized
019
1950 metų žiema, šaltis peršaldė iki kaulų. Tamsiame kambaryje, su molinėmis sienomis ir drėgmės kvapu, šešiolikos metų mergina geidžiančiai kvėpavo, įsikibusi į patalynę, kol gimdymo skausmai ją virpino. Ji buvo viena, išskyrus akušerę – vyresnę moterį su šiurkščiais pirštais ir širdimi, pripildyta tragedijų.
1950 m. žiemos diena, kai šalta ledo dvelksmas prasiskverbia iki kaulų. Siauros kambario šviesoje – sienos
Zibainis
Uncategorized
040
Metai, kai lėtai blėgau nuo nežinomos ligos, o vakar pamačiau, kaip dukterinė uošvė į mano cukrinę beria baltą miltelių.
Metus aš lėtai nykstu nuo nežinomos ligos, o vakar pamačiau, kaip žmona mano sūnaus šnibždėja balto miltelio
Zibainis
Uncategorized
0256
Svetimas sutuoktinis
– Laima, atleisk, man reikia važiuoti. – Žmona skambino? Važiuok, žinoma. Aš pripratusi. Laimai buvo
Zibainis
Uncategorized
057
Sulaukusi 70-ies, suvokiau, kad baisiausia — tai ne tuščias butas, o pilnas namas žmonių, kuriems nesvarbu.
Septintajame dešimtmetyje supratau, kad pats baisiausia – tai ne tuščias butas, o pilnas namas žmonių
Zibainis
Uncategorized
0117
„Kada jau nebeliksi šalia?“ – sušnibždėjo uošvė prie mano ligoninės lovos, nesuprasdama, kad viską girdžiu ir diktofonas viską užfiksuoja.
„Kada jau nebus manęs?“ – šnabždėjo mano svakinė šalia ligoninės lovos, manydama, kad aš visai negirdžiu
Zibainis
Uncategorized
031
Metai, kai lėtai nykau nuo nežinomos ligos, o vakar pamačiau, kaip marčia į mano cukrinę pilsto baltą miltelį.
Metų išilgai lėtai nykstu nuo nežinos ligos, o vakar pamačiau, kaip žmona – mano sūnaus Aistė – į mano
Zibainis