Uncategorized
040
Palikimas
Senosiose didelėse buto patalpose valdė neįprastas judrumas. Durų skambutis nuolatos džingėjo, atsidarydavo
Zibainis
Uncategorized
0215
Pirmos klasės keleivis atstumia verkiančio kūdikio mamą – neįtardamas, kad sugriauna savo ateitį
Su elegantišku odiniu lagaminu vienoje rankoje ir pasitikėjimo kiekviename žingsnyje, Dovydas Jonaitis
Zibainis
Uncategorized
0153
VISADA NEPATIKAU TĖVO, KAD KURS MECHANIKAS—BET DABAR KIEKVIENĄ SEKMADIENĮ VAŽINĖJU JO HARLEY
Visą gyvenimą nekenčiau savo tėčio, nes jis buvo motociklų mechanikas – bet dabar kiekvieną sekmadienį
Zibainis
Uncategorized
018
Apgalvota kelionė po debesimis
Pasiivaikščiojimas debesimis Iš pilkšvo dangvaro sėjo smulkus lietus. Dovydas atkišo veidą, o oda iš
Zibainis
Uncategorized
022
MEILĖ, KURI REIKŠMINGAI ATLEIDO: AČIŪ UŽ VISKĄ!
KAI MEILĖ REIŠKĖS ATLEIDIMĄ: ATE, MANO ŠVELNUSIS BERNYTĖLI. AČIŪ UŽ VISKĄ! Sėdžiu jau valandas, bandydama
Zibainis
Uncategorized
086
AŠ PIEDA BUVAU BE JOKIŲ NERIMŲ, KAI 12 NEPAŽĮSTAMŲJŲ ATSIGRĄŽĖ Į MANO ŠVENTĘ
Aš niekada negalvojau, kad paprastas gerumo žingsnis grįš pas mane tokiu galingu būdu. Kiekvieną rytą
Zibainis
Uncategorized
024
Nieko man nepadarysite. Aš nesu kaltas, – sušnabždėjo ir atgal pasitraukė.
„Jūs man nieko nepadarysit. Aš nekaltas,“ murmėjo Nikita ir atsitraukė. Jį drebinėjo iš baimės.
Zibainis
Uncategorized
021
Pasivaikščiojimas po debesimis
Iš pilko dangaus tyliai lašė smulkus lietus. Dovydas pakėlė veidą į viršų, ir jo oda iškart pasidengė
Zibainis
Uncategorized
057
Manęs nesustabdysite: aš nekaltas – sušnipštė jis, atsitraukdamas nuo baimės.
— Jūs man nieko nepadarysit. Aš nekaltas, — praburbėjo Nikitas ir atsitraukė. Jį drebėjo iš baimės.
Zibainis