Zibainis

Nenoriu gyventi kartu su savo dukros šeima! Štai kodėl pasirinkau savarankiškumą ir asmeninę erdvę: po užliejimo dukros butas netiko gyvenimui, jie laikinai apsistojo pas mane, tačiau skirtingi įpročiai, požiūris į tvarką, privatumas ir poilsio režimas verčia ieškoti atskiro gyvenimo sprendimo.

Nenoriu gyventi kartu su dukros šeima! Ir štai kodėl. Mano dukra su savo šeima liko be namų po stipraus

Uncategorized

075

Mano mieloji. Pasakojimas Marina sužinojo, kad augo globėjų šeimoje. Ji vis dar sunkiai tikėjo tuo, kas nutiko. Tačiau jau nebuvo su kuo apie tai pasikalbėti. Globėjai tėvai išėjo po vieną – pirmas palūžo tėtis, susirgo ir nebeatsigavo. Paskui – ir mama. Tąkart Marina sėdėjo prie mamos lovos, laikė jos silpną, bejėgę ranką. Mama buvo labai prasta. Ir staiga Marina pastebėjo, kaip mama pravėrė akis: – Marinute, dukrele, mes su tėčiu tau taip ir nepasakėme. Nemanėme, kad pavyks… Mes juk tave radome. Taip, taip, miške radome, tu verkiai, buvai pasiklydusi. Laukėme, kad kažkas ieškos. Kreipėmės į miliciją. Bet niekas tavęs neieškojo. Gal kas nutiko, nežinau… Ir mums leido tave įsivaikinti. Namuose komodos stalčiuje, prie mano dokumentų. Ten įvairūs popieriai… Perskaityk susirašinėjimus. Atleisk mums, dukra. Mama pavargo ir užmerkė akis. – Ai, mamyt, – nieko nesugalvodama pasakyti, Marina priglaudė mamos ranką prie veido, – mano mamyte, labai tave myliu, labai noriu, kad pasveiktum. Tačiau stebuklo neįvyko. Po kelių dienų mamos neliko. Geriausiai būtų, jei ji nieko nebūtų sakiusi… Vyrui ir vaikams Marina tada nieko nepasakė apie paskutinius močiutės žodžius. Lyg būtų užmiršusi pati, nustumdama mamos prisipažinimą į savo atminties užkampį. Vaikai labai mylėjo močiutę ir senelį, o Marina nenorėjo visų kilnoti niekam nereikalingos tiesos. Bet vieną dieną, vedama neaiškaus impulso, ji visgi atidarė tą segtuvą, apie kurį buvo kalbėjusi mama. Iškarpos iš laikraščių, paklausimai, atsakymai… Marina pradėjo skaityti ir nebegalėjo sustoti. Brangūs, mylimi tėvai! Jie rado ją, Mariną, pusantrų metukų, miške. Jiems jau buvo virš keturiasdešimt. Savo vaikų nebuvo. Ir staiga – verkšlenanti maža mergaitė ištiesia į juos rankutes. Kaimo policininkas skėsčiojo rankomis – niekas nepranešė apie dingusį vaiką. Jie įsivaikino Mariną. Tačiau mama ir toliau ieškojo jos tikrų giminių. Atrodo, jau ne tam, kad surastų. O daugiau, kad įsitikintų – niekas kitam jų mylimos dukrelės nepareikalaus. Marina užtrenkė segtuvą ir paslėpė jį giliai lentynoje. Kam reikia šitos tiesos?.. Po savaitės Mariną netikėtai pakvietė į personalo skyrių: – Štai, Marina Petrovna, jumis domisi iš senosios darbo vietos. Šalia personalistės sėdėjo moteris, maždaug Marinos amžiaus. – Sveiki, mano vardas Nadežda. Labai reikia su jumis pasikalbėti, – ji žvilgtelėjo į personalistę, – dėl Ilinos Liubovės Ivanovnos užklausimų. Jūs gi jos dukra? – O sakė, iš senosios darbovietės, – pasipiktino personalistė, – asmeninius reikalus tvarkykit laisvalaikiu! – Nadežda, gal išeikim pasikalbėti, – pasiūlė Marina. Ir jos išėjo po reikšmingais personalistės žvilgsniais. – Atleiskite, istorija keista, bet pažadėjau… – susijaudinusi pradėjo pasakoti Nadežda: – Prieš tris metus sutikau savo pirmąją mokytoją. Vasiulių pradinėje mokiausi pas ją. Paskui ji išvažiavo. Likusi viena, jau visai sena. Pakvietė mane arbatos ir paprašė padėti: esą jos dukra prieš daug metų dingo, visai maža. Ir ji susirašinėjo su jūsų mama. – Atleiskit, Nadežda, mama mirė, aš tuo reikalu neužsiimu, – sausai atsakė Marina ir nusisuko. – Atleiskit, Marina, suprantu. Tik žinokit, ta Vėra Vasiljevna, mokytoja, labai serga. Onkologija… Kalbama, kad liko visai mažai. O ji labai nori suspėti surasti savo dukrą, kurios ieško visą gyvenimą. Štai, ji net man davė plaukų sruogą – kad ekspertizę padarytų. Įsivaizduojat? Marina jau buvo bebaigianti pokalbį, bet kažkas ją sulaikė. – Sakot, ji sunkiai serga? Nadežda linktelėjo. Marina paėmė iš Nadeždos paketėlį su plaukų sruoga ir sutarė susiskambinti. Po savaitės jos kartu vyko į ligoninę pas Vėrą Vasiljevną. Jos įėjo į palatą, ir Vėra Vasiljevna ėmė įsižiūrėti į užėjusiųjų veidus: – Oi, Nadya, tai tu atvažiavai! Ačiū, brangi, – ji dėkingai, tarsi susigėdusi, nusišypsojo ir klausiamai pažvelgė į Mariną. – Vėra Vasiljevna, aš ją radau. Čia Marina, ji pati norėjo atvažiuoti, – ir Nadya padavė konvertą Vėrai Vasiljevnai. – Kas čia? Net su akiniais turbūt nesuprasiu, – jos akys bejėgiai žiūrėjo į apsilankiusiąsias. – Čia ekspertizės atsakymas, – Nadežda išėmė lapą iš vokelio, – čia parašyta, kad giminystė nustatyta. Marina – jūsų dukra. Vėros Vasiljevnos veidas nušvito, ji nulaikė netikėtas laimės ašaras: – Mano brangiosios, ačiū jums, – ir ištiesė rankas Marinai. – Mano mieloji, koks džiaugsmas… Radau. Gyva, graži, jaunystėje į mane panaši. Mano mieloji, mano mergaitė. Visą gyvenimą naktimis iš miego prabusdavau – atrodydavo, kad tu verki, šauki mane… Man nėra atleidimo. Gyva, gyva… Dabar jau galiu būti rami. Po kiek laiko Nadežda ir Marina išėjo nuo Vėros Vasiljevnos. Ji visai neteko jėgų ir užsnūdo. – Ačiū jums, Marina, ačiū, matot pati – ji visai prastai. Jūs ją padarėte laiminga. Po kelių dienų Vėros Vasiljevnos neliko. Marina suplėšė visus dokumentus iš mamos segtuvo. Ji nenorėjo, kad kas sužinotų tą bereikalingą tiesą. Juk nėra ką žinoti. Juk kitos mamos Marina niekada neturėjo. O Vėra Vasiljevna?.. Tai tik šventa apgaulė. Ar teisingai pasielgė? Ji tiki, kad tai buvo geriausia išeitis. O šiaip – kiekvienas už viską, ką padarė, atsako prieš Dievą. MANO MYLIMOJI. PASAKOJIMAS

Mano brangioji. Pasakojimas Jurga sužino, kad augo ne savo šeimoje. Ji vis dar sunkiai tuo patiki.

Uncategorized

075

Praradau norą padėti anytai, kai sužinojau, ką ji padarė. Bet palikti jos taip pat negaliu.

Praradau norą padėti anytai, kai sužinojau jos poelgį. Tačiau palikti jos taip pat negaliu.

Uncategorized

039

Įnirtusi kaimynė – Tik neliesk mano lęšiukų! – suriko buvusi draugė. – Savo akis prižiūrėk! Galvoji, nematau, į ką tu dabar žiūri? – Tai pavydi, ką? – nustebo Tamara Borisovna. – Štai kam lūpas nesusukioti! Žinau, ką tau padovanosiu per Naujuosius metus – suktuką lūpoms! – O ką, gal geriau sau pasilik! – nepasidavė skolinga Liuda. – Ar jau ir tavo lūpų nebesusukočiau niekas? Galvoji, nematau? Močiutė Tamara nuleido kojas nuo senos lovos, ėjo prie namų kampelio su šventais paveikslais ir ėmė kalbėti rytinę maldą. Negalėtum sakyti, jog ji labai religinga: kažkas aukščiau tikrai egzistuoja – juk kažkas viską valdo! Bet kas, liko atviras klausimas. Tam jėgai duodami skirtingi pavadinimai: kosmosas, visatos pradžia, o lietuviškai – Dievulis! Tas geras senelis balta barzda ir švytinčiu nimbu, sėdintis ant debesies ir galvojantis apie visus žmones. Be to, močiutei Tomai jau buvo gerokai per antrą pusę šešto dešimtmečio ir artėjo septyniasdešimt. Tokiame amžiuje su Aukščiausiuoju geriau nesipykti: jei Jo nėra – tikintieji nieko nepraras. O jei yra – netikintys praras viską. Pabaigusi rytinę maldą, močiutė Toma ištarė dar kelis žodžius nuo savęs: juk reikia! Ritualas atliktas, sielai lengviau – galima pradėti naują dieną. Tamara Borisovnos gyvenime buvo dvi bėdos. Ir ne, ne keliai ir ne kvailiai – tai jau nuvalkiota! Tai buvo kaimynė Liudka ir jos, Tomos, anūkai. Su anūkais viskas aišku: šiuolaikinė karta, nesistengianti nieko daryti. Bet jie bent turėjo tėvus – tegul tie ir aiškinasi! O ką daryti su Liudka – neaišku: ji kaimynei tampė nervus klasikiniu būdu! Filmuose įtemptos scenos tarp žymių aktorių kaip Markūnaitė ir Marčiulionytė – miela ir juokinga! Bet gyvenime viskas daug nemaloniau. Ypač kai pradeda kabinėtis be pagrindo. O dar močiutė Toma turėjo draugą pravarde Petriukas-mopedukas. O pilnas vardas – Petras Efimavičius Kozirnas (taip, lietuviška pavardė!). Jo pravardės kilmę suprasti nesunku: jaunystėje “Kozirnas Petriukas” (kokia skambi frazė, ar ne?) labai mėgo važinėtis mopedu, tiksliau, kaip pats juokavo – „mopedyte“. Dabar mopedas jau seniai dulkėjo daržinėje, bet pravardė prilipo visam kaimui: žinot, kaip būna kaime… Anksčiau jie bičiuliavosi šeimomis: „mopedukas“ ir jo žmona Nina, Toma ir jos vyras. Bet žmonos jau ilsėjosi kaimo kapinėse. Toma ir toliau draugavo su Petriuku – pažinojo jį nuo mokyklos, o draugas buvo geras. Mokykloje draugavo trise: ji, Petriukas ir Liudka – tada viskas buvo paprasta, jokio flirto. Visur eidavo trise: įspūdingas kavalierius viduryje, dvi dailios panelės iš šonų – kaip puodelis su dviem rankenom. Yra tokių – kad neiškristų iš rankų! Metams bėgant, draugystė keitėsi. Tiksliau, ji baigėsi – Liudmilos Vladimirovnos santykiai su kitais virto iš nepatogumo į atvirą neapykantą. Kaip animacijoje: atrodo, kad draugę kažkas pakeitė… Ir tikrai – Liudką tarsi kas pakeitė po vyro mirties: iki tol viskas buvo dar pakenčiamai. Su laiku žmonės keičiasi: šykštus tampa gobšiu. Šnekus – plepus. O pavydžią sudrasko pavydas. Matyt, kaimynė Tomos taip ir pasikeitė – bobos gi tokios, ir diedai ne ką geresni. O ir pavydėti buvo ko. Pirmiausia – Tomytė, nepaisant metų, išliko liekna. O pati Liuda virto „apvaliu pėnyčiu“: ponia, kur liemenį dėsime? Prieš Tomą ji smarkiai pralošė. Antra, bendras mokyklos draugas pastaruoju metu daugiau dėmesio skyrė Tomai: šnekučiavosi, juokėsi, net dažnai galvas siedavo. Su Liudka viskas buvo trumpai ir sausai. O ir į svečius pas Tomą Petriukas užbėgdavo dažniau: Liudą tekdavo raginti… Gal ji ir ne tokia išmintinga, kaip „nepakeliama Tomytė“. Ir su humoru problemų turi! O Petriukas juk visada mėgo pajuokaut. Yra geras lietuviškas žodis – „bambėti“: štai tuo pastaruoju laiku ir ėmė užsiimti Liuda, besikabinėdama dėl menkiausių dalykų. Pirmiausia pasirodė, kad Tomos lauko tualetas stovi ne vietoj ir smirda! – Iš tavo lauko tualeto smirdi! – šovė bobutė Liuda. – Negi? Jis ten jau šimtas metų, tik dabar pastebėjai? – nustebo kaimynė ir nusprendė neatsilikti: – Ai! Lęšiukus gi tau nemokamai įdėjo – pagal draudimą! O gero už dyką neduoda! – Tik neliesk mano lęšiukų! – suriko buvusi draugė. – Savo akis prižiūrėk! Galvoji, nematau, į ką žiūri? – Tai tu pavydi, ką? – nustebo Tamara Borisovna. – Kam tu lūpas taip ištiesusi! Žinau, ką tau padovanosiu per Naujuosius – suktuką lūpoms! – O ką, sau pasilik! – nesileido skolinga Liuda. – Ar jau ir tavo lūpų niekas nesusukočia? Galvoji, nematau? Matė, matė, po kelis kartus… Petriukas, kuriam draugė pasiskundė, patarė tualetą iškasti iš naujo ir įrengti viduje. Ir Tomos vaikai susimetė ir padarė tualetą viduje. O duobę užpylė geras draugas Petras Efimavičius – štai, ilsėkis, Liuda! Keisk temas – uostyk kitus kvapus! Kur ten! Greitai paaiškėjo, kad Tomos vaikai nuskynė Liudmilai priklausančią kriaušę – šakos buvo užsimojusios toli į Tomos sklypą. – Jie gal tik pagalvojo, kad mūsų! – bandė teisintis Tamara. Nors iš tiesų netikėjo, jog kas lietė kriaušę – viskas kabėjo, kaip buvo! – Štai tavo vištos kapstosi mano darže – nieko sakau! – Višta – kvailas padaras! Vienas žodis – broileris ar dedeklė! – susierzinus atkirto kaimynė. – O anūkus reikia auklėti, močiute! Ne su kavalieriais kvatotis nuo ryto iki vakaro! Žodžiu: vėl viskas užsisuko apie Petrą… Anūkai gavo pylos. O kriaušė baigėsi – ilsėkis, Liuda! Kur tau! Paaiškėjo, jog kažkas nulaužė išsikišusias šakas! – Kur, parodyk! – prašė Tamara: nėra jokių nulūžusių šakų! – Čia ir čia! – badė naglu pirštu bobutė Liuda: o Tomos rankos buvo daug gražesnės – plonos, grakščios. O moters rankos – jos įvaizdžio dalis! Koks skirtumas, kaimas ar miestas – įvaizdžio nieks neatšaukė! Ir pasiūlė „mopedukas“: nupjauk tas šakas! Jos gi tavo kieme. Savo kieme gali daryti ką nori! – Šauks! – baiminosi močiutė. – Nesurizikuos, aš tave užstosiu, – pažadėjo Petras. Ir tikrai: Liudka puikiai viską matė, bet tylėjo… Medis – irgi išspręstas. Bet dabar Tomos pretenzija – dėl kaimynės vištų, kurios ėmė priprasti kapstytis svetimuose daržuose. Šiemet Liudmila Vladimirovna įsigijo naują veislę: pernai nebuvo bėdų. O višta – ji gi kvaila! Kapsto viską! Dėl to visi pasodinti daigai liko iškasti. Į prašymą laikyti vištas savo sklype kaimynė tik šaltai šypsojosi, lyg sakydama – malk, Emili, ką tu man padarysi? Buvo ir radikalesnis variantas: pagauti keletą ir iškepti! Bet geraširdė močiutė Toma nesiryžo rizikuoti. Tuomet linksmas draugas Petriukas pasiūlė idėją iš interneto – naktį primėtyti kiaušinių darže, o ryte juos demonstratyviai surinkti: esą vištos padėjo. Jis buvo modernus žmogus – internetas jų kaimelyje seniai buvo. Ir žinot, padėjo! Ačiū tau, pasaulio žiniatinkli! Liudka, pamačiusi Tomą renkanti kiaušinius, nutilo. Ir vištos daugiau svetimuose laukuose nesirodė. Gal, gal dabar susitaikysim? Liudka, a? Juk jau nėra dėl ko pyktis! Kur tau! Dabar pradėjo trukdyti dūmai nuo vasaros virtuvės: močiutė Toma ten gamino iki rudens šalnų. Taip, greitai! Vakar netrukdė, šiandien trukdo! Gal ir tave erzina keptos mėsos kvapas? Gal vegetarė? Ir dar Seimas įstatymą apie lauko kepsnines priėmė! – Kur čia matei kepsninę? – mėgino susitarti buvusi draugė Tamara. – Akinukus kartais nusišluostyk, kruopščioji mūsų! Tamara Borisovna buvo kantri ir mandagi, bet kantrybė trūko: nes kaimynė visai „įžūlėjo“ – ir nėra jai ramybės… – Gal ją į mokslo bandymus atiduoti? – liūdnai pasakė Tamar Borisovna, išgerdama arbatos su Petriuku. – Juk ji mane suvalgys su visais planais! Močiutė Toma tikrai suliesėjo – kasdieniniai nervai darė savo. – Užspringtų! Ir neleistum aš to! – pažadėjo draugas. – Turiu geresnę idėją! Po kelių dienų gražų rytą Tamara išgirdo dainą: – Toma, Toma – išeik iš namų! Prie durų stovėjo linksmas Petriukas: atvažiavo ant savo atgaivinto seno mopediuko – Petriukas ant mopedo! – Kodėl anksčiau toks liūdnas buvau? – pradėjo Petras Efimavičius, – Nes mopedas buvo sugedęs! Na ką, gražuole, lekiam pasivažinėti? Šokam – prisiminsim jaunystę! Ir močiutė Toma šoko! Nes juk dabar Lietuvoje oficialiai panaikinta senatvė: visi – aktyvūs pensininkai nuo 65+! Ir išvažiavo naujon gyvenimon – visomis prasmėmis. Netrukus tapo tikra Kozirnė ponia – Petras Efimavičius Kozirnas pasipiršo! Puzlė susidėliojo: močiutė Toma persikėlė gyventi pas vyrą. O Liudka liko viena – pikta ir stora. Pasakykit, argi čia ne nauja priežastis pavydui? Nebe turėjo su kuo bartis – visas pyktis liko viduje. O jį juk reikia kažkaip išlieti… Tad laikykis, Toma, ir iš namų neišeik! Ir dar pamatysi, oi kaip bus! Trumpai tariant – ne gyvenimas, o tikra kaimo daina. Ko norėt kaime? Veltui tik dėl tualeto nervus gadinai…

Oi, tu tik mano taurelių neliesk! surėkė buvusi draugė. Tu geriau savo akim pasidairyk! Galvoji, nematau

Uncategorized

0465

Aš ir vyras atidavėme sūnui butą ir persikėlėme gyventi į kaimą – jis išsikėlė pas uošvienę, o mūsų butą išnuomojo be mūsų žinios

Aš su žmona palikome butą sūnui ir išvykome gyventi į kaimą. Jis persikėlė pas savo uošvę, o mūsų butą

Uncategorized

042

Užaugau pas močiutę, bet dabar mano tėvai reikalauja, kad mokėčiau jiems išlaikymą – nors nesimatėme daugiau nei 20 metų, o jie visą gyvenimą keliavo kaip choristai

Užaugau su savo močiute, tačiau dabar mano tėvai nusprendė, kad turiu jiems mokėti išlaikymą.

Uncategorized

0107

Žmona susikrovė daiktus ir dingo nežinoma kryptimi: vyras pasigyrė, kad „pasirūpino“ jos nėštumu, o sesuo stojo į brolio žmonos pusę ir padėjo jai išeiti

Žmona susikrovė daiktus ir dingo nežinia kur Baik vaidinti šventąją. Viskas susitvarkys. Moterys gi atleidžia

Uncategorized

0179

Kitą dieną kaimynė vėl kibo už mūsų tvoros. Mano žmona priėjo prie jos ir pasakė: „Šiandien labai daug darbo, todėl nebepalaikysime draugijos kaip vakar.“ „O kaip dėl rytojaus?“ smalsiai pasiteiravo Barbara. „Rytoj – tas pats. Iš esmės, daugiau pas mus neikite.“ Norėjau gyventi mieste, bet iš to neišėjo nieko gero. Mano žmona turi sodybą kaime. Kol jos tėvai buvo gyvi, dažnai juos lankydavome. Patiko, kai vakarais stalas laukdavo po sena kriauše, o mes, šeima ir artimieji, galėdavome kalbėtis iki sutemų. Taip būdavo kone kiekvieną mūsų viešnagę. O žiemą uošvienė pakurdavo krosnį – anuomet ant stalo būdavo ką tik iškeptų bandelių, visas namas pakvipsdavo. Tiek šilumos ir jaukumo nepatyriau niekur kitur. Su žmona mėgdavome slidinėti ir važinėti rogutėmis. Bet viskas pasikeitė, kai mirė uošviai. Nepriklausomybės metai, sodybos nepardavėme – planavom lankytis taip pat dažnai kaip anksčiau, bet taip niekada ir nebekėlėme kojos. Viską užgožė darbai, rūpesčiai, kasdienybė… Mūsų sūnus sukūrė šeimą, susituokė su Viktorija, kuri dažnai sakydavo, kad bent vasarai norėtų gyventi kaime. Tuomet prisiminėme sodybą ir vėl nuvykome. Laikas buvo sustingęs – viskas likę kaip sena, tik namai apleisti. Sutarėme su žmona sutvarkyti ūkį: Ona pravėdino langus, o aš puoliau švarinti kiemą. Galvojau, kad tiek metų nesilankant viskas bus sugriuvę, bet užteko nedidelės talkos – ir namus vėl apėmė jauki atmosfera. Kitą dieną atvyko sūnus su šeima, visi kibo į darbus. Per dieną kiemas ir vidus vėl tapo jaukūs, moterys sumeistravo vakarienę, o mes su sūnumi taisėme seną stalą ir suoliukus po kriauše. Ir tada pastebėjome – už tvoros mus stebėjo moteris. Pristatėsi, pasakojo neseniai nusipirkusi kaimyninę sodybą. Kaip ir dera, pakvietėme ją prie stalo. Jos vardas – Barbara. Gyvena viena, išsiskyrusi, turi dukrą ir tris anūkus. Pasakojo daug – dalies net nebegirdėjau. Staiga po stalu pajutau jos koją – pasimečiau, iš karto patraukiau saviškę šalin, bet ji vėl ir vėl bandė užmegzti kontaktą. Niekada nebuvau patekęs į panašią situaciją – vengiau pasižiūrėti žmonai į akis, nenorėjau, kad pastebėtų. O Barbaros kalbos nesiliovė… Kai tvarkėmės stalą, žmona pratarė, jog kaimynė – labai laisvo elgesio moteris. Negalėjau nesutikti ir niekam nepasakojau, kas dėjosi po stalu – buvo gėda, ir nujaučiau, kad tai ne pirmas kartas, kai ši moteris taip elgiasi su vyrais. Kitą rytą ji vėl styrojo už mūsų tvoros. Tada mano žmona nuėjo pas ją ir užtikrintai pasakė, kad šiandien užsiėmę, rytoj taip pat, o apskritai daugiau nebelaikas ją kviesti į svečius. – O rytoj? – klausia Barbara viltingai. – Rytoj tas pats. Daugiau pas mus neikite, – tvirtai pakartojo mano žmona. Manau, žmona pasielgė teisingai. Mūsų šeimoje visada buvo svarbiausia atvirumas ir sąžiningumas. Pajutę, kad žmogus ne prie širdies, nebemėgstame bendrauti.

Kitą rytą kaimynė vėl kabinėjasi prie mūsų tvoros. Mano žmona prieina prie jos ir paaiškina, kad šiandien

Uncategorized

021

Gyvenu kartu su savo mama: man 57-eri, o mamai – 86 metai. Nesulaukiau šeimos ir vaikų, tačiau kartu kuriame jaukią ir ramią kasdienybę Vilniuje

Gyvenu kartu su savo mama. Jai jau aštuoniasdešimt šešeri metai. Štai, gyvenimo vingiai keisti neištekėjau