Zibainis

Valerija plovė indus virtuvėje, kai ten atėjo Jonas. Prieš tai jis išjungė šviesą: — Dar pakankamai šviesu, nereikia veltui elektros švaistyti, – niūriai sumurmėjo Jonas. — Norėjau skalbimą įjungti, – tarė Valerija. — Naktį skalbsi, kai elektra pigesnė, – sausai tarė Jonas. – Ir vandenį taupyk, per daug leidiesi. Labai daug išleidi, Valerija. Taip negalima. Nejaugi nesupranti, kad taip tiesiog išmetam mūsų pinigus. Jonas prisuko vandens. Valerija liūdnai pažiūrėjo į vyrą, tada išjungė vandenį, nusišluostė rankas ir atsisėdo prie stalo. — Jonai, ar kada esi save iš šono stebėjęs? – paklausė Valerija. — Kasdien tik ir stebiu, – piktai atkirto Jonas. — Ir ką apie save galėtum pasakyti? — Vyras kaip vyras, tėvas – kaip tėvas, – abejingai atsakė Jonas. – Normalus, kaip visi. Ko kabinėjies? — Nori pasakyt, kad visi vyrai ir visi tėvai tokie kaip tu? – nepaleido Valerija. — Ką nori pasiekti? – burbtelėjo Jonas. – Susipykti nori? Valerija suprato – kelio atgal nėra, reikia šitą pokalbį tęsti. Iki tol, kol jis supras: gyventi su juo – kančia. — O žinai, kodėl tu dar manęs nepalikai? – paklausė Valerija. — O kodėl turėčiau tave palikti? — Kad manęs nemyli, nei vaikų, – atsakė Valerija. – Ir nesakyk kitaip. Tu apskritai nieko nemyli. Bet kalbėsiu ne apie tai. Kodėl nepalikai mūsų iki šiol? — Na ir kodėl? – paklausė Jonas. — Dėl savo šykštumo, – atsakė Valerija. – Dėl taupumo. Tau, Jonai, išsiskyrimas – didžiulis finansinis nuostolis. Kiek mes jau kartu? Penkiolika metų? Ir kam tie metai? Ko pasiekėm, jei neskaičiuot, kad susituokėm ir turim vaikų? — Visas gyvenimas dar priešaky, – bandė Jonas. — Ne visas, Jonai, tik likusi dalis, – tarė Valerija. – Kiek metų kartu, ir nė karto nebuvom prie jūros, apie užsienį nė nekalbu. Net ir Lietuvoje niekur nebuvom, net į mišką grybaut neišvažiuojam – per brangu. — Taupam ateičiai, – bandė teisintis Jonas. — Mes? Gal tu taupai? — Jums gi stengiuosi, – atkirtu Jonas. — Už ką? Už mus? Penkiolika metų kas mėnesį atidedi man ir vaikams? — O kam daugiau! Žinai, kiek jau turim sąskaitoje? — „Turim“? Gal „turi“? Gerai, patikrinkim. Duok man pinigų, nupirksiu sau ir vaikams naujų rūbų. Jau penkiolika metų nešioju, ką ištekėjus įsigijau, arba ką brolio žmonos seną gaunu, tas pats ir vaikams. Jie – brolio vaikų „palikimu“ apsirengę… Beje, aš noriu išsinuomoti atskirą butą, pavargau gyventi tavo mamos bute. — Mama skyrė mums dvi kambarius, ką skųstis, – ramiai Jonas. – O vaikams seni rūbai tiks – neverta švaistyti pinigų. — O man? Kokie man tinka? Brolienės drabužiai? — O kam tau puoštis? Tau trisdešimt penkeri! Ne šmutkėm reikia rūpintis. — O kuo rūpintis? — Gyvenimo prasme, – dėstė Jonas. – Yra aukštesnių dalykų. — Todėl tu laikai visus pinigus tik savo sąskaitoje, taip? Kad mes augtume dvasiškai, o ne „šmutkių menkystėse“ skęstumėm, ar ne taip? — Jum patikėti negalima – išleisite viską, – šūktelėjo Jonas. – O jei kas atsitiks, iš ko gyvensim? — O kada gi tu ruošiesi „pradėti gyventi“? Ar dar ilgai reikės laukti taupymo pabaigos? Dabar man – trisdešimt penkeri, vis dar laukti? O gal keturiasdešimt metų sulaukus jau bus galima? Jonas tyli. — Spėsiu, – toliau Valerija. – Gal penkiasdešimt? Per anksti? O gal šešiasdešimt? Kiek tada sąskaitoje bus? Galėsim tada pagaliau nueiti ir rūbų, ir tualetinio popieriaus nusipirkti? Jonas tyli. — O jei mes nesulauksim šešiasdešimties? Prastai maitinamės, pigiausią maistą valgom, nuotaika nuolat prasta… — Jei išeisime iš mamos ir pradėsim normaliai gyventi, nebebus iš ko taupyti, – niūriai pasakė Jonas. — Nebebus, – patvirtino Valerija. – Todėl ir išeinu. Pavargau taupyti. Nebetaupysiu. — Ir kaip tu gyvensi? – nustebo Jonas. — Ogi kaip nors, – atsakė Valerija. – Blogiau nei dabar tikrai nebus. Išsinuomosiu butą, mano alga ne mažesnė, liks dar ir aprangai, ir maistui. Ir svarbiausia – nereikės klausyt tavo pamokslų apie taupymą. Skalbsiu dieną. Tualetinį popierių pirksiu geriausią. Ir servetėlių turėsiu visada. Ir parduotuvėje pirksiu ką noriu, nes laukiau nuolaidų jau pakankamai. — Bet tu negalėsi nieko atsidėti! — Kodėl gi ne? Tavo alimentus vaikams ir atsidėsiu. O šiaip, gal ir netaupysiu. Nes nenoriu. Gyvensiu nuo algos iki algos. O savaitgaliais vaikus atvešiu tau ir mamai – ir sutaupysiu! O pati eisiu į teatrą, restoranus, keliausiu. Gal net į Palangą ar Nidą išvažiuosiu, pagaliau pailsėsiu ten, kur noriu. Jonui akyse patamsėjo: kraupiai paskaičiavo, kiek jam liks po alimentų, kai Valerija pradės keliauti – juk tai, jo manymu, išmesti pinigai… — Nesakiau svarbiausio, – tęsė Valerija. – Tą sąskaitą, kur laikai pinigus, padalinsim perpus. Kiek per penkiolika metų ten prisikaupė? Va ir išleisiu viską. Nebekaupsiu savo gyvenimui – gyvensiu čia ir dabar. Jonas bandė kažką pasakyti, bet neišėjo žodžio sudėlioti – išgąstis sukaustė… — O žinai, kokia mano svajonė, Jonai, – galiausiai tarė Valerija. – Kai ateis laikas išeiti, kad mano sąskaitoje neliktų nė cento. Tada žinosiu, kad viską išleidau sau ir savo gyvenimui. Po dviejų mėnesių Jonas ir Valerija išsiskyrė.

Violeta plovė indus virtuvėje, kai įėjo Mindaugas. Prieš tai jis išjungė šviesą virtuvėje. Dar pakankamai

Uncategorized

065

Likti vienai penkiasdešimties: kaip palikti neištikimą vyrą po trisdešimties metų santuokos ir atrasti save iš naujo su vaikų ir anūkų palaikymu

Likti vienai penkiasdešimties Pasiilgau tavęs, kačiuk, kada vėl susitiksime? Aistė sėdo ant lovos krašto

Uncategorized

025

— Vėl jis laižosi! Maksimai, patrauk jį! Nerimaudama žvilgtelėjo Nastė į Tėmką, nerangiai besisukiojantį prie kojų. Ir kaip mums taip nesisekė su šiuo durneliu? Tiek svarstėm, rinkomės veislę, konsultavomės su kinologais. Supratom, kokia tai atsakomybė. Galiausiai pasiryžom pasiimti vokiečių aviganį – draugui, sargui ir gynėjui. Kaip šampūnas – trys viename. Tik šitą gynėją nuo kačių pačiam dar gelbėti reikia… — Jis dar mažas. Palauk, užaugs, pamatysi. — Aha. Negaliu sulaukti, kada tas arklys užaugs. Pastebėjai, kad daugiau mūsų abiejų suvalgo? Kaip jį išmaitinsim? Tik nesitrink, stuobre, vaiką prižadinsi! – bumbėjo Nastė, rinkdama Tėmkos išblaškytus batus. Gyveno jie Vilniuje, Gedimino prospekto senamiesčio name, pirmajame aukšte su siaurais, beveik į žemę įaugusiais langais. Puiki vieta, jei ne vienas „bet“. Langai išeina į uždarą kiemo kampą, kur vakarais sukinėjasi šešėliai, renkasi vyrai pašnekėt, kartais kyla muštynės. Beveik visą dieną Nastė būdavo viena su ką tik gimusiu Katuku. Maksimas nuo ryto eidavo į darbą paveikslų galerijoje, laisvu metu lankėsi antikvariatuose ir knygynų turgeliuose. Patyrusi menotyrininko akis, – deimantas, kaip juokaudavo Nastė, – mokėjo išgaudyti meno kūrinius, retas knygas, buitinius lobius. Maksimas aistringai kolekcionavo. Netrukus bute susidarė nebloga paveikslų kolekcija, bufete puikavosi seno Kuznecovo porceliano lėkštės, sovietmečio skulpturėlės ir XX a. pradžios sidabriniai stalo įrankiai… Taip Nastė likdavo su brangiais daiktais ir mažyle ant rankų viena, o vagystės name būdavo ne retas dalykas. — Nastė, ką manai – kada su Tėmka geriausia pasivaikščiot? Dabar ar po pietų? — Nežinau. Ir šiaip, čia ne mano šuns reikalas! Išgirdęs „pasivaikščiot“, Tėmka lyg pašėlęs nulėkė į prieškambarį, už posūkio vos nespėjęs nuslysti, griebė pavadėlį ir, atgal sugrįžęs, pašoko iki lubų. Na, grynas arklys, ne šuo. Visus myli, visus glėbia, visiems kamuoliuką parneša, tik svečiai – į duris. Plačios sielos, paprastas vyrukas, bet juk jį paėmė saugot! O jis net kiemo katėms nesiseka pagrasinti. Su kamuoliuku prie jų lėkdamas galvoja, kad dabar su kate pažais. Tai ir gavo kelis kartus į snukį. Katės jų kieme – tikri kietuoliai, štai ką gynėjui reikėtų rinktis… Rytoj vėl visą dieną viena. Vyras išvažiuoja į Levito šventę Petruškyje, o ką jai daryt? Porcelianą saugot ir su šiuo didžiaausiu lakstyt? Trūko dar rūpesčių… Auštant vyras kėlėsi tyliai, kad žmonos nepažadintų. Bet kaip? Nastė girdėjo virdulio šnypštimą virtuvėje, kaip trakštelėjo pavadėlis, kaip Maksimas šnypštė ant Tėmkos, kad nesikūlėtų ir netrypčiotų. Per tuos ramius garsus jinai užsnūdo, o kai pabudo nuo dukros balselio, Maksimo jau nebebuvo. Diena prasidėjo kaip visada. Paprasta, rami, taiki diena. Nejau tai – ne laimė? Draugės aikčiojo: Nastė, taip anksti ištekėjai, draskaisi tarp vyro ir vaiko, visą dieną virtuvėj, užsisuki… O gal ir paprasta buityje slypi žavesys? Nors ne viskas išėjo, kaip svajojo. Varžė vyro nebuvimas, ankštuma, trūko pinigų. Ir, svarbiausia, jo aistra menui, kurioje dega tiek lėšų… Dabar ir šį ausytę prie namų parsivilko, o rūpintis tenka jai. Bet ji žinojo: mylimus reikia mylėti su jų pliusais ir minusais. Niekas juk nežadėjo tobulybės… Supratusi šitą paprastą tiesą, Nastė nusiramino ir nusprendė džiaugtis, ką turi, o ne liūdėti dėl to, ko nėra. Sėdėjo vaikų kambaryje ir maitino dukrą, kuri užmigdavo žįsdama, ir reikėdavo laukti, kol nubus ir vėl valgyt norės. Kažkas paskambino į duris, bet Nastė neatidarė. Niekas jos nelaukia, o nepasitarus, per visą miestą kas į svečius važiuos? Brangios, įprastos rytinės valandos – kaip ji jas myli! Tyla namuose, tik laikrodis tiksi prieškambaryje, o pro pravirą langą – vaikystės pažįstamas miesto ūžesys: troleibusų gaudimas, automobilių žviegimas, šluotos šnarėjimas, vaikų balsai… O kur ausiukas? Kažkaip seniai nematyti, keista net. Aišku, jokio ausiuko jis nėra, ausys tvarkoj, stypso, tik būdo toks – lopsas, ir tiek. Dabar gyveni su juo – maitink, vedžiok, o naudos jokios. Geriau kišeninį šuniuką būtume paėmę. Nastė pasidžiaugė dukra, kuri prisisiurbusi kaip siurblys, atšlijo nuo krūties. Oi, ir puiki mergaitė! Auk, auk, mano auksaspalve, pašnibždėjo Nastė, suguldydama mergytę. Ko dar norėt? Ir tuo pačiu metu iš svetainės pasigirdo keistas garsas. Tai spragtelėjimas, tai cyptelėjimas. Nastė sukluso. Triukšmas pasikartojo. Ji, užgniaužus kvėpavimą, nusiavė šlepetes ir nutyso į svetainę. Pirmiausia išgąsdino Tėmkos nugara. Šuo šnairavo už užuolaidos, skiriančios prieškambarį nuo salono. Pasislėpęs, susikaupęs jis spoksojo gilyn į kambario tamšą iškišęs liežuvį. Nastė pamatė, kur jis žiūri, ir sustingo: lange, tiksliau, orlaidyje, kyšojo pusė vyro. Tipiška bandito plikė, rankos ir pečiai jau kambaryje, ir, prakaituodamas, vyras bandė įsiropšti pro mažą angą. Nastei nesisekė patikėti, kad tai vyksta su ja. Čia negali būti! Ką daryt?! Rėkt? Vyras beveik jau namie! Dar akimirka, ir… Staiga baisiausiai suspigo. Juoda šešėlis nušuoliavo prie lango, ir tik vėliau suprato, kad tai Tėmka. Užšokęs ant palangės, griebė įsibrovėlį už sprando! „Aaaaa!!!“ užriaumojo vyras kimliu, grubi balsu, akys išsipūtė, lyg tuoj iškris. Nastė puolė į laiptinę, kvietė kaimynus, ir toliau jau nebuvo taip baugu. Subėgo žmonės, iškvietė policiją. Visi norėjo padėti, nors nieko daryti ir nereikėjo – buvimas šalia buvo svarbiausia pagalba. O ji viena ką būtų dariusi? Įveikusi baimę, Nastė priėjo prie vyro: kad tik Tėmka jam neprakąstų kaklo. To dar betrūko! Bet Tėmka, gudrutis, įsikibo šoniniu gniaužtu, į apykaklę, ir laikė stipriai, bet atsargiai – nė lašo kraujo! Tik kai vyras bandydavo silpnai ištrūkti, Tėmka stipriau suspausdavo nasrus. Vyras iškart nusiramindavo – suprato, pilieti viršininke, – ir šuo tuoj paleisdavo. Iš kur jis viską žinojo? Tas pats lopsas su kamuoliuku elgėsi kaip profesionalas. Išgirdęs triukšmą, patikrino, kas vyksta, bet nelojo. Kodėl – juk būtų natūraliausia! Vietoj to pasislėpė už užuolaidos ir laukė. Leido įsilaužėliui lįsti per pusę, kad geriau užstrigtų ir nepabėgtų, ir tada puolė, sugriebė taisyklingu, profesionaliu stipriu gniaužtu, kad nei užsmaugtų, nei sužalotų. Kaip sakoma, mūsų darbas – sulaikyti, o toliau jau teisėsauga pasirūpins. Net labiausiai patyrę pareigūnai nelabai prisiminė, kad įsilaužėlis taip džiaugtųsi sulaikymu. Sunkiai išsigando Tėmkos dantų, o šuniui pasirodė smagu užsispirti, pabūti didvyriu, tad teko ilgai įkalbinėti, kol atvyko kinologas. Šis komandavo – ir Tėmka atleido. Nuspjovęs vyrą, šuo atsisėdo prie lango ir atidžiai žvelgė į pareigūną, tarsi sakytų, vykdykit, aš pasiruošęs! Beveik vos ne atidavė pagarbą. — Pasisekė jums su šunimi, – pagarbiai traukė pareigūnas Tėmką už sprando ir atsiduso: – tokių mums į paieškas reikėtų… Maksimas grįžo vėlai vakare. Atsargiai atidaręs duris, jis nustebęs sustingo prie slenksčio. Ir tikrai buvo ko stebėtis. Pirmiausia: Tėmka voliojosi ant sofos – kas buvo griežtai draudžiama ir niekada neleidžiama. Antra: išskėtęs visas keturias, tingiai išsidrėbęs vos ne nepadorioje pozoje, o Nastė jam kasė pilvą, glaudė, glostė, vos ne į snukį bučiavo ir švelniai burbėjo: „Mano džiaugsmely, mano arkliuk, užaugsi sveikas, džiuginsi tėtį ir mamą! Kokia aš tau neteisinga buvau – tu tik nepyk…“ Šią istoriją man per Levito šventę papasakojo pats dalyvis – menotyrininkas. Jei Tėmka būtų pasakojęs, tiktai dar linksmiau būtų nupasakojęs: kaip sekė, kaip čiupo, kaip perduodavo pareigūnams. Seniai tai buvo. Bet istorija vis dar gyva atminty, girdžiu, kaip Tėmka letena prašosi ant popieriaus, tad dalinuosi su jumis…

Vėl jis laižosi! Mantas, pasiimk Rukį! Živilė su susierzinimu žiūrėjo į Rukį, kuris beprasmiškai šokinėjo

Uncategorized

032

Ji įrengė kamerą, kad pagautų savo tarnaitę, bet tai, ką pamatė, ją paliko be žodžių.

20230412 Šiandien vėl susimąsčiau, kaip greitai žmonių gyvenimus perrašo vienas tikslas pinigai.

Uncategorized

0223

„Kaip gera…“ – tyliai ištarė Lidija. Ramūs rytai su kava, mylintis ir patikimas vyras, jauki namų idilė – ko dar reikia laimei? Tačiau kai pagalbos ranką visiems tiesiantis vyras nepraleidžia progos užsukti ir pas naują kaimynę, o įprasta žodžių „man reikia tavęs“ magija atsikartoja svetimoje laiptinėje, Lidijos vidinis pasaulis ima braškėti. Nematoma riba tarp pagalbos ir išdavystės, tarp patogios šeimos laimės ir pasirinkimo gyventi taip, kaip trokšta širdis. Trys – jau per daug, o kai meilė virsta vien patogumu, moteris pagaliau atsimerkia: kai atstumiesi nuo to, kas slegia, giliai įkvepi laisvės, kuri saldesnė už bet kokį buvusį stabilumą.

Kaip gera… tyliai ištarė Dovilė. Ji mėgo rytinės kavos puodelį tylos apsuptyje, kai Augustinas

Uncategorized

014

Puikiai įsitvirtinti

Gerai įsitvirtinusi Neringa gyveno, kaip sakoma, nuo pat gimimo, vaikščiodama nuobodžia, nuvargusią kelią

Uncategorized

023

KEISTI KAIMYNAI Į butą Nr. 222, name Nr. 8, esančiame Majakovskio gatvėje, atsikraustė nauji kaimynai. Tai penkiasdešimtmečių pora: abu žemi, liekni. Jis nešioja barzdą ir pilką lietpaltį, ji dažnai matoma su ilgu sijonu ir margaspalviu berečiu. Mandagūs – lifte nusišypso, prilaiko duris, jei kas neša sunkius pirkinius. Ir, kas itin reta dabartiniuose daugiabučiuose, – tylūs. Taip atrodė iš pradžių. Tačiau po kelių savaičių Strazdai iš 221-ojo ir Kazlauskai iš 223-iojo naujuosius kaimynus pradėjo girdėti labai aiškiai – ir tai tapo pagrindine tema šeimos vakarienėse. Štai kaip apie juos kalbėta pas Strazdus, kurie jau 40-ies, pusę gyvenimo turi bendrą pavardę. – Matai mūsų naujus kaimynus? – Mačiau, vakar lifte susitikom. – Kaip tau jie? – Atrodo visai normalūs, paprasti žmonės. Kodėl klausi? – Ogi labai meilūs jie… – Ką turi omeny? – Dieną, kai visi išvažiuoja, laiptinėj visiška tyla – tada viskas girdisi. Jau trečią dieną jie ten savo žaidimėlius žaidžia. Tokius, hm, suaugusiųjų… – Rimtai? – Ir dar su fantazija – kaip kine, ne gyvenime… – Haha, smagu! – Pats išgirsi kada, pasijuoksi. Bet, švelniai tariant, pradeda erzinti ir trukdo dirbti. – Ai, būk ne toks senamadiškas – žmonėms penkiasdešimt, o jie dar „žaidžia“… „Ne tai kad mes“, pagalvojo jis, bet garsiai neišdrįso pasakyti. Savaitgalį ir šeimos galva tapo priverstiniu kaimynų žaidimų klausytoju. Šįkart skambėjo „klasikinė“ sodininko ir šeimininkės scena. Strazdai klausėsi ir raudo. ***** O kaimynuose – Kazlauskuose – pokalbiai nė kiek ne ramesni. Jauniausia laiptinės pora, abu vos 30-ies, penkti metai santuokoje, laukiasi pirmagimio. – Kostai, matei naujus kaimynus? – Taip, vakar laiptinėje sutikau. Kodėl klausi? – Labai įdomūs jie. Ji jam vis ką nors gardaus pagamina, kaip restorane. Jis jai – be dovanų nė dienos. – Iš kur žinai? – Kiekvieną dieną eidama pasivaikščiot užuodžiu – net galva svaigsta! O porą kartų sutikau jį su gėlėm, su lauktuvėm. Ir namo grįžta kaip į pasimatymą. – Hm. – Gal jie net ne sutuoktiniai? Gal slapti meilužiai? – Nežinau… Kartu gi gyvena. – O jei nėra indų bruzdesio – girdisi, kaip juokiasi virtuvėj. Kaip paaugliai. – Supratau. Prasidėjo žinios, einu pažiūrėt. O penktadienį Kazlauskas Kostas sutiko kaimyną su gėlėm ir buteliu vyno – tas atrodė labai nusiteikęs vakarui. ***** Laikas bėgo – jau mėnuo, kaip keisti kaimynai gyvena 222-ajame. Strazdai jau pripratę prie garsų už sienos. Kaimynai, rodos, nė kiek nevargsta su savo žaidimais – kasdien vis naujienos, arba saldūs atodūsiai ir čiužinio girgždesys. Gyvena, lyg paskutiniąją dieną, stengiasi pasidžiaugti vienas kitu. Kartą vakare, nusukusi akis, Vera Strazdienė vyrui tarė: – Šiandien užėjau į apatinio trikotažo parduotuvę. Pažiūrėk, ką nusipirkau. – atverė chalato atlapą. Strazdas Nikolajus net užsižiūrėjo ir netyčia perbraukė liežuviu per lūpą. – O aš, – sako, – neseniai irgi užsukau. Suaugusiųjų parduotuvėn. Pažiūrėsim, ar patiks. – Jei neišbandysi, nesužinosi, – nuraudo Vera. ***** – Prasidėjo procesas, – sušnabždėjo 222-ojo kaimynas, prispaudęs ausį prie bendros su Strazdais sienos. ***** Kazlauskas 223-iame pietų metu užsuko į juvelyrinę. Jau seniai nebegadino žmonos mažomis staigmenomis. Anksčiau kas savaitę kuo nors pradžiugindavo. Net portfelyje visada laikydavo mėgstamiausią jos šokoladą. Netikėtai pamato pažįstamą paltą. – Oksana! – šūktelėjo žmonai – ką čia veiki? Juk iki namų toli! – Ai, nusprendžiau pasivaikščiot, – susimėtė žmona. – O tu? – Štai, auskariukus tau nupirkau. Imk, neištvėriau. Oksana nusišypsojo: – Ačiū, mielasis, – pabučiavo. – O aš vakarienei karbonarą su krevetėm nusprendžiau pagaminti. Atsimeni? – Atsimenu! Net seilės tįsta, kai prisimenu skonį. – Nepalauk, šiandien devintą būk namuose, kad nereikėtų šildyt. – Gerai, – atsakė Kostas, mintyse pažadėjęs dar ir gėlių nupirkti. ***** – Na, kaip ten? – klausia 222-ojo vyras. – Kažką įdomaus gamina, – šyptelėjo žmona, – ir ten reikalai pajudėjo. ***** Po dar vieno mėnesio Strazdų net neatpažinsi – lyg dešimčia metų jaunesni. Negali vienas į kitą atsižiūrėt, laukia progų pabūti dviese. Kartais ir vaikus močiutei palieka, į viešbutį išvyksta, negali atsidžiaugt vienas kitu. Ir bendrų pokalbių temų radosi, ir viskas sekasi. Kazlauskai tuoj pirmagimio sulauks, o į pasimatymus iš naujo vaikšto – ar į kiną, ar į restoraną, ar į parodą. Oksana seną receptų knygą surado, Kostas kas savaitę siurprizu pradžiugina, o portfelyje visada šokoladą žmonai laiko. Nebeatsimena, kada žiūrėjo vakaro žinias. ***** – Na, kaip jiems sekasi? – klausia 222-ojo žmona. – Gerai. Čiužinys girgžda tyliai – turbūt vaikai namie. Šiaip, daug smagiau pasidarė, nuolat klausausi jų, kad tik nieko nepraleisčiau. – Ir kitiems viskas gerai. Meiliai šnekučiuojasi, juokiasi. Iš jų buto kvepia lyg iš restorano. – Šaunu! Tilpom į tuos tris mėnesius. Dar porą savaičių pabūsim, kad viską užtvirtintume. – Gerai. Kas kitas? – Simonavičiai, 4-as namas, 65-as butas. 66-ajame – šeima, kuri pamiršo vienas kito vardus; 64-ajame, kaip visada, reikalai miegamajame, sutvarkysim. – Supratau. Gerai, kurį laiką tavo kasečių neliuosiu, dar pagarsink šiek tiek. Ir restorano pristatymo neatšauksiu – aromatinių aliejų dar turim. O tos rožės, kurias kas savaitę keitei, nuvyto. Reiks dar vieną puokštę nupirkt. – Nupirksiu. Pamasažuok man juosmenį ir eikim miegoti…

KEISTI KAIMYNAI Į butą 222, Žaliosios gatvės 8-ajame name, įsikėlė nauji kaimynai. Apie penkiasdešimties

Uncategorized

0257

„Gyvensime čia iki vasaros!“: kaip išvijau įžūlią vyro giminę ir pakeičiau durų spynas — tikra istorija apie akiplėšiškus giminaičius, nuomojamą butą ir kovą už savo namų ramybę Vilniuje

Gyvensim čia iki vasaros! kaip aš išvijau įžūlią vyro giminę ir pakeičiau spynas Durų skambutis ne tiesiog

Uncategorized

024

Įprasti Žmonės: Kasdienybės Žavesys Lietuvoje

Gatvė šį rytą drebėjo triukšminga, kaip tik pavasarį, kai vilniečiai pagaliau pajusto neįprastą šilumos