Mi sono sposata a ottantanni. Quando mia nipote mi ha sbattuta fuori casa perché, alla mia veneranda

Vilnius, 1991-ųjų žiemą. Miestas pabudo nuo geltono šalčio, kuris įsiskverbė až į kaulus. Pastatai, apibarstyti

**Giorno 15 Ottobre** Mi sentivo le guance infuocate e il cuore stretto in una morsa. Le risate, i telefoni

Gyvenimas, kuriame yra vietos šilumai, užuojautai ir neišmatuojamoms tikros žmogiškumo akimirkoms Ji

E poi è arrivato lo stipendio. 2.000 euro, tutti per me sola. Sono rimasta con la busta paga in mano

Vieną dieną, kai Vilniuje pastatai lyg lenktyniavo, kas aukštesnis, ir šviesoforai nervingai mirksėjo

Tamsiausiame ir užmirštame gyvūnų prieglaudos kampe, kur net fluorescencinės lempos šviesa nenorėjo užlysti

Tą dieną pas mane atėjo moteris, kurios nebučiau mačiusi bent penkerius metus. Tamara Nikitienė.