Zibainis – Page 289

Kai Lėjai buvo šešiolika, sena čigonėlė turguje paėmė ją už rankos, žvelgė į likimo linijas ir tarė:

Kai Ugnėi buvo šešiolika, senoji čigana turgavietėje paėmė ją už rankos, įkyriai žvilgtelėjo į likimo

Kada nors pamatysi, kad aš pasenau.

Kartą, kai pasinersi į sapnų miglą, pamatysi, kaip aš senstu. Rankos dreba, kai sprižią sagas, o pietų

Nedaryk manės blogai!

Prisimenu, kaip Sofija nekantriai laukė kalėdinių atostogų, planuodama keliauti į Druskininkus, kad išmoktų

Tėvų širdis. Pasakojimas Ačiū už palaikymą, už „patinka“, už jautrumą ir atsiliepimus apie pasakojimus, prenumeratą ir DIDELIS ačiū visiems nuo manęs ir mano penkių kačių už aukas „kavai“. Dalinkitės patikusiais pasakojimais socialiniuose tinkluose – tai irgi labai malonu autoriui! – Ko tu tokia niūri ryte? Net nesišypsai, eime pusryčiauti. Vyras įėjo į virtuvę, mieguistai susikaupęs – pagaliau savaitgalis. Ant viryklės čirškėjo kiaušinienė su šonine, žmona pylė arbatą. Ji sudėjo daugiau nei pusę kiaušinienės į jo lėkštę ir padėjo duonos – valgyk, imk šakutę! – Nesupratau, ar ką nors ne taip padariau, Nomeda? – švelniai paklausė Arūnas. – Padarėme, abu padarėme – ne taip vaikus išauklėjome, – Nomeda Liutaurienė atsisėdo šalia ir taip pat valgė be ypatingo noro. – Dukra ir sūnus jau užaugo, daug ko sau atsisakėm, kol juos auginome, tokie laikai buvo. Rėmėm juos, o kas mus parems, bent jau morališkai dabar? Jiems vis problemos – ar gyventi jų nuobodu, ar pinigų trūksta. Ir Ingrida, ir Dovydas vis dejuoja. – Iš kur tu tą ištraukei? Arūnas jau suvalgė kiaušinienę, su malonumu tepė sviestą ant šviežios duonos ir užtepė uogienės. – Tau gerai, jie man viską rašo, mamai. Dovydas vakar norėjo su šeima į boulingą nueiti, prašė pinigų iki algos, aš supykau ir nedaviau. Labai įsižeidė. O Ingrida skambino prieš tai, pas ją su dainininkės karjera nesiseka, todėl nuotaika baisi. Na, patinka dainuoti – tegul dainuoja sielai, bet reikia ir dirbti! O ji nori tik iš dainavimo gyventi, bet nesigauna. Reikia pagaliau suprasti, kad ne visiems tai duota, ir eiti į normalų darbą! Ir šiaip – vaikystėje jie su Dovydu labai draugavo, o dabar, atrodo, visai nebendrauja… Nomeda Liutaurienė atstūmė atšalusią kiaušinienę ir gėrė arbatą. – Nesijaudink taip, viskas susitvarkys, ir mes juk buvom jauni, prisimink, – ramino žmoną Arūnas, bet ji tik dar labiau susijaudino: – Tai tu pasakyk, Arūnai, prisimink. Gyvenom pagal galimybes ir viskuo džiaugėmės! Gimė Dovydas – džiaugsmas. Vežimėlį ir lovytę draugė padovanojo, sesuo marškinėlius, vystyklius, tapukus nuo vyresnio sūnaus. Viskas dėvėta, bet kaip nauja, nes vaikai greitai auga. Ir mes buvom laimingi – kai nusipirkom „Žiguli“ šešetą, jautėmės tikri ponai! Kieme garažą pastatėm – lyg ir turtuoliai. O mūsų vaikams, jeigu nebuvo užsienyje – tai gyvenimas nepavykęs. Bet juk to jų nemokėm? – Laikai kiti, Nomedute, pagundų daug, o jie jauni. Palauk, supras… – Kad tik ne per vėlai suprastų, viską pražiopsos besivaikydami turtų, o gyvenimas juk bėga! Kartais pažiūriu į veidrodį – nejaugi čia aš, jau ir močiutė. Ir tu – jau senelis… Juos pertraukė telefono skambutis, skambino Dovydas. – Na štai, vėl kažkas… – Nomeda Liutaurienė pakėlė telefoną, o kol kalbėjosi, jos akys pasidarė didelės ir ji pašoko. – Arūnai, greičiau rengtis, Dovydas mūsų ligoninėje atsidūrė, kaimynas skambino iš palatos! – Kas ten atsitiko? – irgi pašoko Arūnas ir puolė rengtis. – Tiksliai nesupratau, kampiniu šlifuokliu per ranką. Diskas išsitaškė ir perpjovė. Atrodo, bando prisiūti plaštaką, tik kad viskas gerai baigtųsi, kad neprarastų plaštakos! Važiuokim greitai. Jiedu skubiai apsirengė – nebe visai jauni, bet ir dar ne seni tėvai su nerimu akyse. Ir nubėgo, viską užmiršę, į ligoninę pas sūnų… Bėgdami paskambino Ingrida: – Mama, užeisiu per pietus, gerai? – Užeik, tikriausiai jau būsim sugrįžę, – uždususi šūktelėjo Nomeda Liutaurienė dukrai ir, nebesulaukusi atsakymo, nuskubėjo paskui Arūną į autobusų stotelę… Ligoninėje ramino – ranką pavyko išsaugoti, bet kol kas pas sūnų neleis. – Kol neleisit, neišeisiu, lauksiu, – Nomeda Liutaurienė atsisėdo hole, Arūnas – šalia jos. Staiga į ligoninę įbėgo Ingrida ir puolė prie jų: – Mama, ko jūs tokie prislėgti? Viskas apsivertė į gerą! Dovydas vakar dirbo papildomai – remontavo kažkam automobilį. Kažkas nesisekė, pjovė varžtus, ir susižeidė. Jis atsigavo, viską užsiuvo, pirštai juda – mam, atrodot baisiai sunerimę, viskas gerai! – Iš kur žinai? – atsikvėpė Nomeda Liutaurienė. – Mes su Dovydu nuolat susirašom, ir su jo žmona Lina taip pat. Padedam vieni kitiems, kas gi čia tokio? – O mes manėm, kad išvis nebesusitinkat, kodėl mums nieko nesakei, – paaiškino Arūnas Liutauras. – Tėti, jūs – tokie stiprūs, viską mokat ir išgyvenat, nenorim jūsų dar labiau jaudinti, – nusišypsojo Ingrida. – O šiaip, atrodo, kad atrodot labai jaunai, todėl nesikišam, norim, kad dabar pagyventumėt ir dėl savęs. – Oi, sugalvojot… Aš jau maniau, kad jum nė motais, – irgi nusišypsojo Nomeda Liutaurienė. – Mama, ką tu! Tiesiog jūsų karta – ypatingai stiprūs žmonės. Mes bandom būti panašūs, bet ne visad pavyksta, tėti, bet labai stengiamės, supranti? Tėvai nusišypsojo – iš veidų dingo nerimas. – Mama, tėti, aš norėjau jums pasakyti – įsidarbinau. O dainuoti dabar kviečia į renginius – kartais į darželį, vakar senelių namuose dainavau, taip plojo! O viena močiutė net apsiverkė, dukra jos garsi dainininkė, vis išvykus, štai taip… Staiga Ingrida karštai apkabino tėvus: – Mes su broliu jus labai mylim, nepagalvokit… Tada slaugytoja trumpam leido apsilankyti pas sūnų. Nomeda vos nesusigraudino, bet Dovydas ramiai tarė: – Mama, nurimk, blogiausia jau praėjo, nebesinervuokit. Tėte, juk pats sakai, kai prie garažo šalia automobilio vapsvų lizdas buvo, ir tave taip sugėlė, kad vos nenumirei, ligoninėj gulėjai – visko gyvenime pasitaiko. Kai grįšiu, kviečiu visus Naujuosius pas mus sutikti, o tai reikalų visiems daug, ir mažai bendraujam. Gerai? O dar Ingrida norės jus supažindinti su savo draugu, dar nespėjau jums pasakyti? Namo Nomeda Liutaurienė ir Arūnas Liutauras grįžo pėsčiomis – pasivaikščioti nusprendė. Ne visai seni, bet jau ir nebe jaunatviški tėvai O ta tėvų širdis – visada tik dėl vaikų širdį skauda. Atrodo, kad kiti vaikai „kaip vaikai“, ir taip norisi, kad savi už visus būtų geresni, kad gyventų teisingiau, kad klausytų tėvų. O jie – savą kelią renkasi, koks jis bebūtų… Ir mūsų vaikai geri, juk – mūsų vaikai…

Tėvų širdis. Pasakojimas Ačiū jums už palaikymą, už paspaustus patinka, už jūsų komentarus ir atsiliepimus

Tu pati ją atvedei pas mus

Kęstutis, tu tiesiog atradimas! Vyras, kuris išmanūs tiek automobiliai, tiek virtuvė tai neįtikėtina.

Klausyk savo širdies

Labas, drauge, noriu papasakoti, kas vakar nutiko su manimi ir šeima. Aušri, mes susitarėme, kad važiuosime

Kada nors pamatysi, kad aš pasenau.

Kartą, kai pasinersi į sapnų miglą, pamatysi, kaip aš senstu. Rankos dreba, kai sprižią sagas, o pietų

Nėščia mano brolio žmona pareikalavo, kad atiduotume jiems savo butą: kaip mūsų šeimą bandė išstumti iš namų dėl vaikų skaičiaus

Žinai, noriu tau papasakoti vieną istoriją, kuri mane vis dar stebina. Tai buvo maždaug taip su vyru

Mano brolis vakar paskambino ir paprašė, kad atsisakyčiau savo dalies poilsio namuose, nes jis teigė, kad per pastaruosius trejus metus rūpinosi tėvu.

Vakar mano brolis Domas paskambino man kaip iš sapno šešėlis ir paprašė, kad mano dalis kaimo dvaro išnyktų