Mes parsivežėme jį namo, kad galėtų ramiai iškeliauti. Taip buvo parašyta popieriuose iš prieglaudos

Kai jis atvedė savo meilužę mūsų vestuvių metinių vakarienės proga, aš jau rankoje laikiau nuotraukas

Kaip aš dabar be tavęs?.. Ką man daryti?.. Kam man toliau gyventi?.. Ašaros riedėjo man skruostais, o

Aušra, ar tu rimtai? Tau juk keturiasdešimt penkeri! Tu turi suaugusį sūnų kariuomenėje! Ir dabar pasiimi kūdikį?

Man keturiasdešimt šeši, esu statybos inžinierius. Beveik dvidešimt metų dirbau toje pačioje statybų

Įsivaizduok vakaroji Vilniuje, rūmai švytėte švyti, vakaras toks, apie kurį kalba visas miestas.

Man jau penkiasdešimt metų, ir prieš metus staiga mirė mano vyras. Nebuvo ilgos ligos ar kažko, kam būtume

Mano buvęs iškrito iš nakties kaip lapų šnarėjimas per langą su kvietimu vakarinei, lyg keistas sapnas

Kai man suėjo 69-eri, pagaliau sulaukiau tos sumos, kurios laukiau tiek metų. Tai buvo mano pinigai.