Zibainis – Page 289

Kaip devynerius metus apsimetinėjau laiminga, auginau svetimą sūnų ir meldžiausi, kad mano paslaptis neišaiškėtų. Ji išaiškėjo tą dieną, kai mano vaikui prireikė tikrojo tėvo kraujo, o aš pirmą kartą pamačiau, kaip verkia mano vyras.

2024 m. birželio 3 d. Šiandien, žiūrėdama į saulėlydžio nudažytus laukus už mūsų namo, vis vėl mintyse

Paliko mane vieną prie šventinio stalo ir išbėgo sveikinti draugų į garažą: kaip dešimt metų santuokos Lietuvoje tapo galutiniu tašku – istorija apie garnyrą, „pašalintą“ bendrą taupyklę ir tikrą išsilaisvinimą

Paliko mane vieną prie gražiai užtiesto stalo ir išbėgo sveikinti draugų garaže Tu rimtai dabar išeini?

Vėlokas dovana Autobusas kryptelėjo, ir Aldona Rimantienė abiem rankom tvirčiau suspaudė plastmasinį

Du vyrai ant sprando – kaip Aina išvarė Denį, jo brolį ir svečių būrį iš močiutės buto, o po metų drąsiai pasakė „ne“ mylimojo mamai: tikrų ribų paieškos lietuviškame bute

Viskas! Rinkis: arba aš, arba tavo brolis su visa savo chebra! Visiškai įžūlėjai. Pradžioj man tėškiai

Neturtingas vyras išgelbėjo skęstančią merginą

Viktoras Jonaitis, ką tik pakuodamas savo vargingą vakarinį gaudymą į pagabintą krepšelį, eina siaura

Suoliukas kieme Vytautas Steponavičius išėjo į kiemą vos po pirmos. Smilkiniai spaudė – vakar suvalgė paskutines mišraines, o ryte nupuošė eglutę ir sudėjo žaisliukus. Namuose buvo pernelyg tylu. Jis užsitraukė kepurę, kišenėje suspaudė telefoną ir, kaip visada, palengva laikydamasis turėklų, nulipo žemyn. Sausio vidudienį kiemas atrodė kaip scena – nukastos takeliai, švarūs pusnynai, nė gyvos dvasios. Vytautas Steponavičius nuvalė suoliuką prie antro įėjimo. Sniegas tyliai nubiro nuo lentų. Čia geriausia galvoti, ypač kai visur tuščia – gali penkias minutes pasėdėti ir grįžti namo. – Netrukdysiu? – paklausė vyriškas balsas. Vytautas Steponavičius pasisuko. Aukštas, tamsiai mėlyna striuke, apie penkiasdešimt penkerių. Veidas pasirodė kažkur matytas. – Sėskit, vietos užteks, – patraukėsi jis. – Iš kurios buto jūs? – Keturiasdešimt trečias, antras aukštas. Trys savaitės, kaip atsikėliau. Mykolas. – Vytautas Steponavičius, – įprastai paspaudė ištiesą ranką. – Sveiki atvykę į mūsų ramų kampą. Mykolas išsitraukė cigarečių pakelį. – Galima? – Rūkykit į sveikatą. Vytautas Steponavičius jau dešimt metų nerūkė, bet tabako kvapas netikėtai priminė redakciją, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį. Jautė, kaip norėtų įkvėpti dūmą, bet iškart nubaidė mintį. – Seniai čia gyvenat? – paklausė Mykolas. – Nuo aštuoniasdešimt septintų. Tada visą kvartalą tik pastatė. – O aš dirbau čia netoli – „Metalisto“ kultūros namuose, garso režisieriumi. Vytautas Steponavičius krūptelėjo: – Pas Valerijų Zakarauską? – Tiksliai! O iš kur… – Rašiau apie jį straipsnį. Aštuoniasdešimt devintais koncertą darėme, jubiliejinį. Prisimenat, kai „Rugpjūtis“ grojo? – Tą koncertą nuo pradžios iki pabaigos galiu papasakoti! – nusišypsojo Mykolas. – Tąkart didžiulę kolonėlę atsitempėm, maitblokis kibirkščiavo… Pokalbis prasidėjo savaime. Kilnojo vardai, istorijos – tai juokingos, tai liūdnos. Vytautas Steponavičius pagauna save galvojant, kad metas namo, bet vis atsiranda naujų vingių: muzikantai, aparatūra, užkulisiai. Jis seniai buvo atpratęs ilgai kalbėtis. Paskutiniais metais redakcijoje rašė tik skubius straipsnius, o išėjęs į pensiją visai užsidarė. Įtikinėjo save, kad taip ramiau – nuo nieko nepriklausyti, niekam neprisirišti. Bet dabar širdyje lyg kažkas tirpo. – Žinot, – užgesino trečią cigaretę Mykolas, – aš namie visą archyvą turiu. Plakatai, nuotraukos. Ir koncertų kasetės, pats įrašinėjau. Jei įdomu… Kam man to reikia, – šmėstelėjo Vytautui Steponavičiui. Paskui reikės vaikščioti, bendrauti. Dar ims draugauti – įprasta tvarka grius. Ir ką naujo ten pamatysiu. – Galima užmesti akį, – atsakė jis. – Kada patogu? – Kad ir rytoj. Apie penktą? Grįšiu iš darbo. – Sutarta, – Vytautas Steponavičius išsitraukė telefoną, atidarė kontaktus. – Užsirašykit numerį. Jei ką, paskambinsiu. Vakare ilgai negalėjo užmigti. Mintyse kartojo pokalbį, prisiminė senų laikų detales. Keletą kartų norėjo paskambinti – atšaukti, pasiteisinti. Bet taip ir neatšaukė. Ryte jį pažadino skambutis. Ekrane: „Mykolas, kaimynas“. – Nepersigalvojot? – balsas ragelyje nuskambėjo kiek nedrąsiai. – Ne, – atsakė Vytautas Steponavičius. – Penktą būsiu.

Suoliukas kieme Išėjau į kiemą apie pirmą valandą dienos. Spaudė smilkinius vakar užbaigiau paskutines

Laimės delnai – kelias į ateitį

Likimas ištiestę ranką Atrodo, kad Eva turėjo šaunią šeimą: tėvas Jonas, motina Ona, viskas, kaip turėtų

Kas benutiktų gyvenime – viskas į gera: Istorija apie griežtą mamą, perfekcionistės dukrą ir netikėtą laimę palikus praeitį

Visada viskas į gera Austra Žygimantienė tikra lietuvė-mama, tvėrė savo dukrą Alminą pagal savo išmatavimus

Ne tuos sutinkame, ne už tuos išeiname: gyvenimo kelias, likimas ir moterų karalystė Lietuvos kaime Gyvenimo kelias – nelengvas, ir nuo likimo nepabėgsi. Kiekvieno – sava tiesa ir savi išbandymai. Viltė augo lietuviškame „moterų karalystėje“, kur močiutė Faina anksti tapo našle, mama Marija liko viena su dukra, o kaimo buitis ir darbo krūvis tapo jų kasdienybe. Svajonės apie miestą, persikėlimas į Vilnių pas giminaičius, naujas gyvenimas, pirmoji meilė klube, karčios pamokos ir skaudūs išsiskyrimai – Viltės kelias pažymėtas Lietuvos provincijos dvasia, darbu fabrike, džiaugsmais, vargais ir galiausiai – savo šeimos jaukumu, kuriame dar kartą patvirtinama: likimo išbandymams niekas nelieka abejingas, bet laimę suranda tie, kas moka mylėti, atleisti ir niekada nepasiduoti.

Ne tuos sutinkame, už ne tuos ištekame Gyvenimo kelias kaip ilga, vingiuota upė, ir nuo likimo nepabėgsi.