Zibainis

Jis atsisako mokėti operacijai žmonai, įsigyja jai sklypą ant kapinių ir išvyksta į jūrą su savo meile.

Uncategorized

0264

Vyras palygino mane su buvusia žmona, ir aš pasiūliau jam sugrįžti pas ją

Vyras palygino mane su buvusia žmona, o aš pasiūliau jam sugrįžti pas ją O, Šarūnė visada į borschą šiek

Uncategorized

0189

Vyro giminaičiai įsižeidė, kad nepakviečiau jų pasilikti nakvoti savo vieno kambario bute

Olgai, ar rimtai dabar? Pasakyk, kad tai tik kvailas juokas, kad iškurtum, ir dabar praliksime.

Uncategorized

037

Radau progą pasipiršti. Pasakojimas Dėkoju visiems už jūsų palaikymą, paspaustus „patinka“, nuoširdžius komentarus ir prenumeratą. Ypatinga padėka už aukas nuo manęs ir mano penkių murklių! Dalinkitės patikusiais pasakojimais socialiniuose tinkluose – mums, autoriams, tai labai svarbu! – Tavo dukra norėjo veislinio šuns? – kartą kaimynė paklausė Petras. – Norėjo, bet papildomų pinigų neturim, juk gyvenam viena, – atsakė moteris. Tačiau Petras tik nusišypsojo, – Atiduosiu dykai, važiuokim. Kaip tyčia, dukra Paulina jau buvo grįžus iš mokyklos, išgirdusi pokalbį, iškart įsikibo: – Mama, važiuojam, juk už dyką! Aš pati vedžiosiu, ir mokysiuos tik dešimtukais, pažadu, mama! – Nu jau, Petrai, užkūrei vaiką, o dabar man viską tvarkyk, – susiraukė Marina. – Tu pirma į mane geriau įsižiūrėk, Marina, o tik tada pykk, – su šypsena tarė Petras. – Vyras aš neblogas, ir darbingas, tik vienišas… – Eik tu, Petrai, ką čia žiūrėsiu, lyg tavęs nepažįsčiau, – dar labiau susirūstino Marina. – Vyresnė esu septyniais metais, kai mokyklą baigiau, tu dar vaikas buvai… – Užtat dabar beveik susilyginom, žiūrėk, tu jau tik per pečius man, ir silpnesnė! – Petras priėjo arčiau ir apkabino Mariną, – Žiūrėk, Paulina, koks aš už mamą tavo stiprus ir didelis! – Užtat kvailumu silpnesnis – prie vaiko glamonies, – vos ištrūko Marina. – Tai ir sakau, man tokios protingos kaip tu visad trūko, štai ir kankinuos, – liūdnai šyptelėjo Petras. – Užteks jūsų, važiuosim šuns pažiūrėt ar ne? – pravirko Paulina. – Va, va, kur dar tokį gausi, ir dar uždyką – gražus, dėmėtas. Ir kokia jam istorija nutiko! Parodysiu, važiuojam, – paslaptingai kalbėjo Petras, o Paulina stipriai įsikibo mamai į ranką, – Na maaama, juk žadėjaiiii! Petras iškart suprato, kad Marina pasimetusi, – Na, tai vedu mašiną? Čia pat, nesigailėsit! Marina prisimerkus pažiūrėjo į Petrą, atsiduso ir tarė dukrai, – Gerai jau, tik maža sakė, o jei blogai mokysies… Paulina visą kelią klausinėjo, – O šuniukas linksmas? O kaip jis vadinasi? Dėde Petrai, ar greit nuvažiuosim? Pagaliau atvyko prie seno namo. – Tai mano velionės mamos butas. Nuomojau, bet nesėkmingai. Atsiprašau, kad netvarka, kaimynai sakė, kad per porą savaičių nuomininkės pabėgo nesumokėjus. Butas buvo pilnas netvarkos ir šiukšlių. Tarp kruopinų, skardinių ir sausainių dėžių, petys petin glaudėsi pilka katė geltonom akim ir susivėlusiu šuniuku. Purvini, suvargę, bet, pasirodo, neprarado vilties. – Įsivaizduokit, – pasakojo Petras, – mėnesį ten nebuvau, atvažiavau pinigų – o čia… Kaimynai pasakė, kad dvi panelės tiesiog spėriai pasišalino, netgi už naminių nepagalvojo. Paliko gyvūnus likimo valiai, užrakintus be maisto ir vandens. – Kaip jie išgyveno? – išsigandusi klausė Paulina. Visur buvo jų kovos už gyvenimą žymių: paragavo visko – sausainių, makaronų, grūdų, net konservų. Bet svarbiausia – vanduo. Katė, matyt, išmoko atsukti vonios kraną, nors nežinia, atsitiktinai ar ne. Laimei, pilnai neatsuko – kitaip būtų užlieję kaimynus, bet greičiau būtų ištraukę. Petras žinojo, ką vežtis – Paulina iškart puolė gailėti ir šerti skanėstais, o ir Marinai akyse sužibėjo gailesčio ašaros… – Žinojau, Marinka, tu gera, – tyliai kalbėjo Petras, kol Paulina glostė pasisotinusius gyvūnus, – Abu parsivežam? O tu už manęs tekėsi, Marinka? Niekad nesituokiau, nes tokios kaip tu niekur neradau. Eik už manęs, gyvensim kaip ponai. Turiu ir mašiną, ir du butus, Polinai užaugs – turės kur kurtis, kitą nuomosim, tik gerų nuomininkų ieškosim. Gal dar vaikų susilauksim – bus linksma! Ir katė, ir šuo jau turim, kaip pridera padorioj šeimoj. Sutik, Marina! – Sutik, mama! – dar iki galo nesupratusi apie ką kalba, sušuko Paulina. Petras nusijuokė, – Va, visi už, tik tavo žodis beliko! – Baik, Petrai, ar rimtai čia? – sumišo Marina. Juk kaimynas ir gražus, ir geras – nepaliko gyvūnų bėdai… Niekad nesvarstė Marina, kad kas ją piršis, o čia širdyje net suskambo. – Duok pagalvot, jei rimtai, gundytojau! – paraudo Marina. – Galvok, mes nesipučiam – katę pasiimsiu sau, jums šuniuką, kaip norėjote. Rytoj su Murka atvažiuosim atsakymo. Tik Barbosai, pas tave tvarką laikyk, – kreipėsi Petras į šuniuką, ir šis pritarė linksmu amtelėjimu… Įkalbėjo Petras Mariną už jo tekėti Po mėnesio visa laiptinė šventė vestuves. Ruošė vaišes pas Mariną, stalus statė pas Petrą – vietos daugiau. Murka ir Barbosas nuo naujų šeimininkų nesitraukė nė per žingsnį – jaučia juk gyvūnai, kur geri žmonės. Po metų Marina ir Petras susilaukė dvynukų – Saulės ir Jono. Murka ir Barbosas dabar prižiūri mažylius – didelėje šeimoje visiems yra ką veikti. O svarbiausia – didelėje ir draugiškoje šeimoje laimės užtenka visiems! Vaikams džiaugsmas ir gyvūnėliams taip pat Ypač kai namuose yra ir katė, ir šuniukas!

Radau progą pasipiršti. Pasakojimas Nuoširdžiai dėkoju visiems už palaikymą, už patiktukus, komentarus

Uncategorized

011

VIENŽINIAI

VIENAMEILĖ Ruošdami žuvimo šventės šią dieną Vytauto neatsirado ne vienos ašaros. Pažiūrėk, šnabždėjo

Uncategorized

040

Pensininkė sakė, kad paskutinį kartą sūnų matė prieš daugiau nei šešerius metus – Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebešneka? – paklausiau savo kaimynės… Ir tą akimirką man plyšo širdis. – Jau šešeri metai, kai jį mačiau paskutinį kartą. Kai jis su savo žmona išsikraustė, iš pradžių dar retkarčiais paskambindavo, bet vėliau ryšys nutrūko. Kartą nupirkau tortą jo gimtadieniui, nuėjau pasveikinti… Štai čia ji nuleido akis ir pradėjo verkti. – O kas tada nutiko? – Man duris atidarė marti ir pasakė, kad aš jų namuose nepageidaujama. Mano sūnus jai nieko nesakė, tik pažiūrėjo į mane lyg būčiau kažkuo kalta ir nusuko akis. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau. – Jis po to jums niekada nepaskambino? – negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. – Kartą jam paskambinau, kai nusprendžiau parduoti trijų kambarių butą ir pirkti mažesnį. Žinoma, jam atidaviau šiek tiek pinigų. Atvyko, pasirašė dokumentus, pasiėmė pinigus ir daugiau niekada nepaskambino. – Ar labai jaučiatės vieniša, ar jau susitaikėte su vienatve? – paklausiau senutės. – Man viskas gerai! Kai dar buvau jauna, likau viena su sūnumi, nes vyras mane paliko dėl kitos. Sūnų užauginau viena. Jis augo apsuptas meilės ir rūpesčio. Vėliau pasakė, kad nori išsinuomoti atskirą butą. Iš pradžių džiaugiausi – galvojau, jau subrendo, nori savo gyvenimo. Bet paaiškėjo, kad viskas dėl merginos. Ji norėjo gyventi atskirai, kad niekas netrukdytų jų linksmybėms. Paskui ji pastojo. – Jūs taip ramiai visa tai pasakojate. Nejaugi neįsižeidėte, kad sūnus paliko jus tokiam amžiuje? – nustebau. – Aš jau pripratau. Man patinka gyventi naujame name. Turiu pinigų, visko pakanka. Kiekvieną rytą atsikeliu, užkaičiu virdulį ir išeinu į balkoną išgerti arbatos. Tokiais momentais stebiu pabundančią miestą. Jaunystėje troškau išsimiegoti, nes dirbdavau dviem pamainom. Svajojau senatvėje būti apsupta artimųjų, bet matyt, man lemta būti vienai. – Kodėl nepriglaudžiate augintinio? Dviese visada smagiau. – Žinai, brangioji, net katės palieka savo šeimininkus, o šuns laikyti negaliu, nes nežinau, ar ryt save dar prabudus rasiu. Negaliu prisiimti atsakomybės už nieką, kurio negalėčiau apsaugoti. Vieną kartą jau padariau kvailystę, užtenka… Moteris stengėsi laikytis, bet galiausiai neišlaikė – apsipylė ašaromis… Vaikai, niekada nepalikite savo tėvų! Jūs – jų dalelė, ir kai jų nebeliks, išeisite ir jūs!

Kada paskutinį kartą kalbėjote su sūnumi? paklausiau savo kaimynės Onutės, žiūrėdama į jos pavargusias akis.

Uncategorized

037

Sūnus lyginasi su manimi, o aš nustojau būti jo tarnaitė – uošvė pareiškė, kad esu bloga šeimininkė.

20251215, penktadienis Šiandien tėvassvokrytinė Zinaida Petronytė vėl išsiveržė į mūsų virtuvę, kad patalpų

Uncategorized

026

Kaimynė paprašė pažiūrėti į jos vaikus, bet su jais akivaizdžiai kažkas ne taip

Vaikai panei Aistės Petrauskienės kaip nors keisti, šnabždėjo koncieržė, nuvalydama stiklo pertvarą.

Uncategorized

0136

Išgirdau vyro pokalbį su mama ir supratau, kodėl jis iš tikrųjų vedė mane

Prisimenu, kaip išklausiau vyro su motinos balsą ir supratau, kodėl jis iš tiesų mane paėmė už žmoną.