Zibainis

Per vakarienę mano dukra tyliai stumtelėjo man priekoje sulankstytą lapelį. Sukčiu, kad esi ligota, ir

Tyli pagimdė ir tyliai norėjo atsisakyti savo vaiko: jautri akušerės istorija apie studentę, kuriai verslininkas siūlė abortą, o žmona reikalavo atsisakyti naujagimės, bet galiausiai motinos meilė ir žmogiškumas nugalėjo

Jau daugelį metų dirbu akušere, ir per šį laiką mačiau daug įvairių situacijų kai kurios buvo kupinos

Uncategorized

028

Motinos širdis: jautri istorija apie Stasą, mamos rūpestį, lemiamą nuojautą ir gimtojo namų šilumą, kuri stipresnė už visus pasaulio restoranus

Motinos širdis Stasys sėdėjo virtuvėje prie seno, jaukaus stalo savo įprastoje vietoje. Priešais stovėjo

Uncategorized

067

Šeimoje turime 5 butus, bet vis tiek priversti nuomotis – kodėl tėvai negali padėti vaikams, nors patys turi viską

Šeimoje yra penki butai, o mes vis tiek turime nuomotis Esu taip pripratusi prie šios situacijos, kad

Uncategorized

0878

Aleksai, aš tavęs nesuprantu! Tu galvoje susimaišei? Ką reiškia – išeinu? – Tai ir reiškia. Jau seniai turiu meilužę! Ji už mane jaunesnė 16 metų! Ir nusprendžiau, kad su ja man geriau! – Ji tau dukra galėtų būti! – Nieko panašaus! Jai jau 20. Aleksas priėjo prie jos. – Be to, Valerijos tėvas labai turtingas. Pagaliau galėsiu gyventi taip, kaip visada svajojau! Supratai? O paskui ji man pagimdys vaiką, ne taip, kaip tu! Kiekvienas jo žodis skaudžiai smigo į Rasą. Ji suprato, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, nes jie neturėjo vaikų. Tačiau ji net negalėjo įsivaizduoti, kad viskas vyks taip žeminančiai. Su Aleksu jie pragyveno beveik 15 metų. Būta visko, kaip ir visose šeimose. Tačiau Rasa visad manė, kad šeimoje svarbiausia pagarba – be jos tiesiog niekaip. – Na, Rasa, bent jau dėl padorumo paverktum, o tai kažkaip nejaukiai jaučiuosi. Moteris išdidžiai pakėlė galvą. – Kodėl turiu verkti? Aš labai džiaugiuosi už tave! Tikrai! Bent vienas iš mūsų pasieks savo svajonę. Vyras suraukė antakius. – Kodėl tu vis minėji savo teptukus? Čia juk ne darbas, o išvis niekas! – Na taip, tai hobis. Bet jei dirbčiau mažiau, o tu uždirbtum daugiau, ir aš galėčiau užsiimti tuo, ką myliu. – Oi, baik. Kuo tau dar užsiimti? Vaikų juk nesusilauki. Dirbk ir dirbk. Ji atsisuko į Aleksą, kuris bandė užsisegti lagaminą. – O klausyk, Aleksai, ta tavo nauja… Pasija. Juk dirbti irgi neketina, kaip jūs gyvensit? Tu irgi nelabai mėgsti. – O čia jau ne tavo reikalas! Bet šiandien aš geras – papasakosiu. Mūsų pinigų užteks neilgai. O paskui, kai Valerija lauksis, jos tėtis mums tiesiog pinigais nubarstys! Būsi ramiai! Aleksas uždarė lagaminą ir išėjo iš buto, trenkęs durimis. Rasa susiraukė – ji nemėgo garsių garsų. Vėl atsisuko prie lango. Prie pat laiptinės privažiavo raudonas gražus automobilis. Iš jo iššoko jauna mergina, puolė Aleksui ant kaklo. Aišku, visos laiptinės bobutės akimis spoksojo į šitą sceną. Va šunsnukis, negalėjo išeiti tyliai, kad tik manęs nepažemintų. Keista, bet dabar Rasa pajuto palengvėjimą. Pastaruoju metu jų gyvenimas buvo vienas didelis farsas. Aleksas praktiškai nebegrįždavo nakvoti namo. Ji viską suprato, bet pati užbaigti šitą šeimos mazgą niekaip negalėjo. Ji paėmė telefoną. – Rite, labas. Kokie planai vakarui? Draugė nustebo. – Nesikertu, tu jau išlindai iš savo depresijos? – Ai, baik. Nebuvo jokios depresijos, tik liūdesėlis. Gal vakarą kur praleidžiam? Išgersim, pasėdėsim, juolab proga ypatinga. Porai sekundžių ragelyje stojo tyla, paskui Rita atsargiai paklausė: – Rasa, ar tau viskas gerai? Kokius šiandien vaistus gėrei? Gal nuo galvos, gal nuo temperatūros? Beje, temperatūros nesimato? – Rita, gana! – Jei rimtai, žinoma, aš už! Nusibodo tą tavo rūgščią fizionomiją žiūrėt! – Kas? Negali? – Ne tame reikalas. Kaip tave Aleksukas išleis? O kas jam maistą ant sofos nuneš, nosį išvalys? – Rite, septintą – „Deimante“! Rasa padėjo ragelį. Kada nors ji tą savo draugę užmuš – ir tai bus greit. Rasa nusišypsojo pati sau. Jai norisi ką nors su ja padaryti nuo pat pažinties pradžios. Tiesa, tai draugystei netrukdė. Rasa griebė rankinę ir išskubėjo pro duris. Jau pietūs, o tiek daug reikia suspėti. Rita nekantriai spoksojo į laikrodį. Rasa niekada nevėlavo, o dabar jau penkios minutės pavėluota. Kai į restoraną įėjo draugė, Rita net išsižiojo. Beje, išsižiojo ir visi kiti. Rasa visada nešiojo ilgus plaukus. Supindavo į kuoduką. Dabar jos trumpas šviesus kare. Rasa beveik nenaudojo kosmetikos. Tik blakstienų tušą ir kremą po vonios. O dabar veidas nepriekaištingai nudažytas. Rasa mėgo kelnes, bet atėjo laisva suknele, kuri daugiau išryškino figūrą nei patys aptempti džinsai. – Rasa, nu ir reikalas… Rasa triumfuojančiai pastatė rankinę ant kėdės ir atsisėdo. – Patinka? – Dar kaip! Atjaunėjai kokiais dešimčia metų. Tik nesakyk man, kad tu išvarei savo Aleksuką! – Nesakysiu – jis pats išėjo. Porą akimirkų draugės žiūrėjo viena į kitą, o tada prapliupo juoktis. Po pusvalandžio joms atnešė gėrimų nuo šalia sėdinčio vyro. Jis buvo keliais metais vyresnis už jas. Rita gudriai pažvelgė į Rasą: – Nu va, jau gerbėjai! Rasa šyptelėjo ir pamojavo vyrui ranka – kviesdama prie jų staliuko. Rita išpūtė akis: – Šiandien tu man tikrai patinki! Jos užsibuvo iki vėlumos. Vyrą vadino Igoriu – linksmas, sumanus, neįkyrus ir labai simpatiškas. Pavežęs Ritą iki taksi, jis pasiūlė palydėti Rasą. – Esu pasiryžęs pėsčiomis eiti per visą miestą! Mašiną turiu, bet vairuoti tokios būklės nesėdu. – O nereikia viso miesto perėjti – aš gyvenu už dviejų sankryžų. Iki Rasos namų jie atėjo jau paryčiais. Kur tik nevaikščiojo, apie ką tik nekalbėjo. – Rasa, o aš taip ir nepaklausiau, ką jūs vakar šventėt. Tik nepasakyk, kad tau buvo gimtadienis, nes tada turėčiau dovaną dovanoti! – Ne… Nors, kaip čia pasakius… Mane vakar vyras paliko. Ir Rasa nusišypsojo pačia žaviausia šypsena. Igoris nustebęs pažvelgė. – Na tu, Rasa… Tu tikrai moki nustebinti. Po trijų savaičių Rasa ir Rita sėdėjo kavinėje. – Rasa, kaip sekasi su Igoriu? Moteris nusišypsojo. – Rite, atrodo, niekada nebuvau tokia laiminga. Žinai, aš jam nieko neslepiu. Jis vienu kairiu tvarkosi su mano visais išgyvenimais. – Bet tave kažkas vis tiek graužia? – Ale… Aleksas nenurimsta. Nežinau kodėl, bet atsiuntė kvietimą į vestuves. – Na va… Ko gi jis nori? – Gal nori pamatyt verkiančią, nelaimingą buvusią žmoną. O gal naujajai žmonai parodyti. – Va šunsnukis… Rasa, nuvažiuok su Igoriu. Užsuk, pasveikink ir išeik. Svarbiausia – pakiši jam nosį į savąjį gyvenimą! …Aleksas žiūrėjo į Valeriją. – Tu tokia graži… – Žinau. Kaip manai, tėtis ateis? – Kaip jis gali neateiti, juk tu jo duktė… – Duktė… Jau metus nė cento, vis verčia mane dirbt. Toks tas tėtis. Aleksas ją apkabino. – Nenusimink, niekur nesidės – duktė tu gi! Vestuves darė iš paskolos. Ir Aleksas, ir Valerija buvo tikri – tėtis atleis savo nelabai gerai dukrai ir atsuks pinigų kranelį. – Aleksai? – O tavoji ateis? – Įsivaizduoji, taip! Vakar skambino. – Netikiu! – Tikrai! Manau, ateis prašytis atgal. – Tikriausiai. Oi, kaip man patinka tokios scenos! Kai Rasa paaiškino Igoriui, ko iš jo nori, jis nustebo. – Kelią valandą, sakai, ta jų puota? – Antrą. Kodėl, užsiėmęs? – O kaip tavo buvusį vadina? – Aleksas. – Nu, žiūrėk tu man… Aišku, važiuosiu su tavim. Jis viską papasakojo tik pakeliui į iškilmes. Rasa buvo taip nustebusi, kad net nebandė nieko keisti. Jie ėjo taku prie jaunųjų stalo. Rasa laikė Igorį už parankės ir išdidžiai šypsojosi. Tuo metu Aleksas ir Valerija atrodė toli gražu ne laimingi. Jie priėjo. Valerija sušnabždėjo: – Tėti? O Aleksas tik išspaudė: – Rasa? Jis jos net nepažino. Nemanė, kad jo žmona gali taip atrodyti. Igoris padavė dukrai gėlių, voką ir tarė: – Labai gerai, kad ištekėjai ir tapai savarankiška! O mes su Rasa ruošiamės pakeliauti po pasaulį. Jis atsisuko į Aleksą: – Jūs suprantate, kad jūsų būsimai uošvei irgi reikia pailsėti? Tad perduodu savo dukrą į jūsų geras rankas. O mums – atleiskite, metas eiti. Jie išėjo iš restorano. Rasai norėjosi juoktis, bet nežinojo, kaip Igoris priims tą juoką. O jis staiga atsisuko į ją: – Supranti, tau dabar teks už manęs tekėti! Rasa susimąstė. Paskui rimtai tarė: – Na, jei reikia – tai reikia… Jie apsikabinę nuėjo prie mašinos. O Igoris jau telefonu užsakė bilietus kur nors, kur šilta ir yra jūra.

Vytautai, aš tavęs nesuprantu. Gal būsi visai išprotėjęs? Ką reiškia išeinu? Tai ir reiškia, ką pasakiau.

Uncategorized

057

Man jo nereikia. Atsisakau jo.

Prieš daugelį metų, kai dar liko tik senos plytos ir didelės šilkinės staltiesės, į vieną seną Vilniaus

Uncategorized

049

Tu jo nemyli, o mums buvo gera – gal pabandykim pradėti iš naujo, ką manai?

Žinai, noriu papasakoti tau vieną istoriją, kuri man vis dar sukasi galvoje. Prieš tris metus išsiskyrėm

Uncategorized

023

Pažadas Denisas ramiai laikė vairą ir užtikrintai vedė automobilį greitkeliu, šalia sėdėjo draugas Kęstutis, jie grįžo iš kaimyninio miesto – viršininkas buvo išsiuntęs juos į komandiruotę dviem dienoms. – Kęsti, kaip šauniai viską sutvarkėm, ir sutartį pasirašėm didžiulei sumai, šefas tikrai bus patenkintas, – linksmai šypsojosi Denisas. – Taip, tikrai pasisekė mums, – patvirtino bendradarbis, abu dirbo viename biure. – Smagu grįžti namo, kai žinai, kad tavęs laukia, – sakė Denisas, – mano Aušrinė laukiasi, skundžiasi pykinimu. Man jos labai gaila, bet abu labai norėjom vaiko, todėl ji sakė, kad viską iškęs dėl mūsų mažylio. – Vaikas – gerai, o mums su Marina niekaip nesiseka, ji negali išnešioti vaiko. Dabar ruošiamės jau antram IVF bandymui, pirmas nesėkmingas buvo, – dalinosi Kęstutis, su Marina buvo kartu jau septynis metus ir labai laukė vaikų, bet… Denisas vėlai vedė – būdamas trisdešimt dvejų. Moterų pasitaikydavo, bet niekada neapkvaišdavo iš meilės. Tik sutikęs Aušrinę pametė galvą, tuoj pat suprato, kad be jos kitų moterų net nemato. Kai Denisas pristatė draugui Aušrinę, vėliau pakvietė būti pabroliu jų vestuvėse, Kęstutis truputį pavydo draugui. Aušrinė buvo tikrai graži, švelni – jis suprato Denisą, į tokią lengva įsimylėti. Mažas rudens lietus barbeno į automobilio langus, draugai linksmai šnekučiavosi. Staiga paskambino Deniso telefonas, jis atsiliepė. – Sveika, Aušrinuke, taip, važiuojam, maždaug už poros valandų būsim namuose. Kaip laikaisi? Viskas tas pats? Nepakelk nieko sunkaus, grįšiu – viską padarysiu, bučiuoju, iki, mylimoji. Kęstutis klausėsi ir mintyse įsivaizdavo Aušrinę, kaip ji laukia draugo, jaudinasi ir galvojo: – Mana Marina net neskambina, niekada dėl manęs nesijaudina, mano, kad jau stipriai prisirišęs esu. Ji visai kitokia nei Deniso Aušrinė – pas ją viskas griežta, darbas, namai. Staiga Denisas smarkiai pasuko vairą, į juos lėkė mikroautobusas – susidūrimas neišvengiamas, bet paskutinę akimirką jie rėžėsi į stulpą iš Deniso pusės ir nuskriejo nuo kelio. Kęstutis atgavo sąmonę – skaudėjo galvą, rankoje kraujas, automobilis stovėjo ant ratų – jo pusės durys atviros. Pažvelgė į Denisą – tas nejudėjo. Pribėgo žmonės, automobilių vairuotojai stojo šalikelėje. Kęstutis pamažu atsigavo, labai skaudėjo ranką, galvą. Jis gulėjo ant šlapios žolės šalia automobilio. Laukė greitosios. Denisą ištraukė iš mašinos ir paguldė ant neštuvų, Kęstutis pasilenkė prie draugo, o tas tyliai pašnabždėjo: – Padėk Aušrinei… Juos išvežė į ligoninę, Kęstučiui – rankos lūžis ir stiprus smegenų sutrenkimas. Jis buvo sąmoningas, vis klausinėjo gydytojų: – Kaip Denisas, kaip mano draugas? Po to slaugytoja pranešė: – Denisas mirė… Kęstutį ištiko sąstingis. Į laidotuves eiti negalėjo. Marina atvažiavo ir pasakojo, kad Deniso žmona labai verkė, niekaip negalėjo patikėti, kad vyro nebėra, vos galėjo atsistoti prie karsto. Po ligoninės Kęstutis su Marina nuvažiavo į kapines – ilgai stovėjo prie draugo kapo, mintyse pažadėjo jam: – Nesijaudink, drauge, tavosios žmonos nepaliksiu, padėsiu, kaip prašei… Po poros dienų nuvyko pas Aušrinę, pasibeldė į duris, pamačiusi Kęstutį ji pravirko. – Kaip gyventi be jo? Nesugebu susitaikyti, kad Deno daugiau nėra… – Aušrine, aš pažadėjau tavo vyrui tau padėti. Kartu įveiksim viską. Skambink man, sakyk, ko reikia – lankysiu tave. Laikas bėgo. Aušrinė po truputį raminosi, labai bijojo, kad dėl išgyvenimų nutrūks nėštumas, gydytoja irgi perspėjo. Kęstutis ją dažnai lankydavo, atveždavo produktų iš prekybos centro, pirkdavo vitaminų, kartais nuveždavo į kliniką ar kitur, kur reikėjo. Aušrinė nepuolė piknaudžiauti jos gerumu, kreipdavosi retai. – Kęsti, man nepatogu, kad tu tiek dėmesio man skiri… – Negi sunku, be to – pažadėjau Denui. Kęstutis jautė mišrius jausmus Aušrinei. Ji buvo jo svajonių moteris, visad apie tokią svajojo… Bet situacija jį glumino. Kol Aušrinė kentė negalavimus, Kęstutis ir Marina vėl ėjo pas gydytojus, darė tyrimus, grafikai, nusivylimas… Bevaikystė buvo jų nuolatinis skausmas. Marina nežinojo, kad vyras padeda Aušrinei – ji nieko nesuprato. Jo telefone Aušrinė figūravo kaip „Labdara“, kad nesužinotų, jog ji skambina. Po antro nesėkmingo bandymo susilaukti vaiko, sutuoktiniai vis labiau tolsta. Marina manė, kad kaltas Kęstutis, o jis jau nieko nebegalvojo. Marina pastebėjo, kad vyras tapo keistas, išsiblaškęs, kartais irzlus, išvykdavo kažkur. Tiesa, variantas dėl neištikimybės atrodė neįtikėtinas – santykiai intymūs buvo normalūs, šaltumo nesijautė. Kęstutis suvokė – jo asmeninis gyvenimas stringa, užtat darbe sekasi puikiai. Vėl prisijungė prie projekto, kurį kažkada pradėjo su Denisu, projektą užbaigė ir gavo labai sėkmingą sutartį. Aušrinei, artėjant gimdymui, vis sunkiau sekėsi tvarkytis. Jos tėvai gyveno toli, Aukštaitijoje, o mieste artimųjų neturėjo. Kankino galvos skausmai, tinimo kojos, tačiau nesiskundė Kęstučiui. Kartą Kęstutis atvyko su produktais ir rado ją ant kopėčių – Aušrinė bandė kabinti naujas užuolaidas. – Na, nulipk iš čia! – piktai paliepė, matydamas didelį pilvą – nukrisi, pražudysi mažylį, kokias nesąmones darai? Padėjo Aušrinei nulipti, jie pasisveikino, ir Kęstutis pajuto kūnu bėgantį šiurpuliuką. – Ačiū, Kęsti, – ir nuskubėjo į vonią, vėl prasidėjo pykinimas. Kęstutis atsiduso, nusivalius prakaitą, mintyse pagalvojo: – Ar mato Denisas iš ten, kur dabar yra? Pats prašė padėti… Kitą kartą Aušrinė paklausė: – Denisai, gal padėtum vaikų kambarį įrengti? Vėliau nebeturėsiu laiko. Mačiau gražius tapetus vaikiškam kambariui… Kęstučiui teko imtis remonto kambaryje – negalėjo leisti, kad vienui vienas viską darytų laukiančioji moteris. Remontavo abu, tik Aušrinė labiau palaikė morališkai. Remontas baigtas. Kęstutis jautėsi tarp dviejų ugnių: viena – niūri, nusivylusi žmona, vėl ir vėl kalbanti apie nevaisingumą, kita – Aušrinė, kuriai visai netrukus lauks gimdymas. Marina nujautė, kad norint išsaugoti šeimą, reikia griebtis darbo. Ji rašė straipsnius žurnalams. Vienas žinomas leidinys pasiūlė vesti nuolatinę rubriką – Marina su džiaugsmu ėmėsi, reikėjo atitraukti mintis. Už šį darbą gavo solidų honorarą. Namie grįžo laiminga, su pilnu krepšiu skanėstų ir pora butelių vyno. – O, šventė? – nustebo Kęstutis, grįžęs iš darbo. – Taip, gavau gerą atlyginimą, reikia paminėti. Seniai laukiau šios sutarties. Per televizorių rodė jų mėgstamą filmą. Marina bandė susigrąžinti šilumą santykiuose, ši namų šventė buvo viena iš pastangų. Padengė stalą, patiekė užkandžius, atidarė vyną – kartu žiūrėjo filmą. Netikėtai Kęstučiui suskambo telefonas. Marina žvilgterėjo per petį, ekrane „Labdara“. Vyras skubiai nuėjo į virtuvę. – Kas nutiko? – paklausė tyliai. – Kęsti, atleisk, bet man atrodo – prasideda gimdymas… Kvietė greitąją. – Bet juk dar per anksti… – Na, septyni mėnesiai – pasitaiko ir taip, – jautė, kad ji kalba prisiversdama per skausmą. – Gerai, važiuoju į gimdymo namus. Greitai apsirengė, žmona su nerimu žiūrėjo: – Tikrai išvažiuoji? – Taip, – skubėjo, iš karto sugalvodamas legendą. – Kas skambino? – Šefas vėl vėlai paskambino, reikia aptarti labdaros reikalus, vėliau paaiškinsiu, tikrai reikia… Bet Marina netikėjo. – Kokie čia labdaros reikalai, koks šefas, mulkina mane Kęstutis… Kęstutis išskubėjo, sėdo į automobilį ir nulėkė į gimdymo namus – jie buvo toli. Atvykęs sužinojo, kad Aušrinę jau atvežė. Laukė dvi valandas, kol seselė pranešė – Aušrinė pagimdė sūnų. Atsiduso palengvėjęs, išsekęs važiavo namo, galvodamas: – Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, labai jaudinausi… Marina nemiegojo, iš karto įdėmiai pažvelgė į vyrą – matė, kad jis nuvargęs ir palaužtas. – Tau ta labdara atėmė visas jėgas, – piktai paklausė. Kęstutis sunkiai nukrito ant sofos, net nenusirengęs. – Taip, Marina. Taip… Aušrinė ką tik pagimdė sūnų, aš pažadėjau Denisui padėti jai. Ji visiškai viena, – atvirai prisipažino. – Aišku, viskas susidėliojo… – tyliai tarė žmona. – O dabar sekantis etapas – padėsi Aušrinei su naujagimiu, taip? – Taip, – nuoširdžiai atsakė Kęstutis. – Na, žinai… manęs tokia situacija netenkina, netoleruosiu, kad savo laiką skirsi svetimam vaikui, tuo labiau, kai mes patys vaiku niekaip nesusilaukiam ir, atrodo, jau nebesusilauksim. Taigi, kreipsiuosi dėl skyrybų, o tu, kaip nori. Gal dar spėsiu sutikti kitą vyrą ir su juo pagimdysiu. Kęstutis nustebęs pažvelgė į žmoną – jau galutinai buvo nurašiusi jį – laikė jį kaltu, kad neturi vaikų. – Tavo teisė, Marina, nesiginsiu. Privalau padėti Aušrinei su kūdikiu. Praėjo laikas. Marina padavė skyrybas. Kęstutis išsikraustė pas Aušrinę, padėjo su mažuoju sūneliu Domantu. Po kiek laiko susituokė, o dar po dvejų metų susilaukė dukrytės. Ačiū, kad skaitėte, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės Jums gyvenime!

Pažadas Važiavau vakariniu keliu pro rudeninius lietaus lašus, tvirtai laikydamas vairą. Keleivio vietoje

Uncategorized

045

Dovanotas Kūdikis: Paslaptis ir Viltis Lietuvių Širdyse

20241005, rytas. Atsiminimų jūra netikėtai išplūdo, kai vėl girdėjau, kaip Viltė, mano kaimo kaimynė