Dėdė, grįžk namo anksčiau, kvailai tarė maža elgetaitė. Jis paklausė ir užtiko žmoną…
Labas, mama. Gabija kalbėjo taip, lyg nieko neatsitiktų, bet balsas skambėjo sausai ir atitūpusiai. O, Gabija!
Petras Didžiokas niekada nebūtų pagalvojęs, kad jo dienos baigsis už svetimų vartų, prižiūrimas slaugytojų
Pamirštose kapinėse vokiečių aviganis vardu Rikis dieną ir naktį sėdi prie savo šeimininko kapo.
Mano sūnus buvo mano draugas ir atrama visą gyvenimą, bet po santuokos tapome svetimi. Mano vienintelis
Atstok nuo manęs! Aš tau niekada nesľubėjau vestuvių! Gal ir ne mano išvis? Tai geriau šok vieną valsiuką
Visą jį ištyrinėjau. Viskas! Mano kantrybė baigėsi! sušuko Mindaugas, kai tik su Austeja įėjo į butą.
Mano dukra gėdijosi mūsų kaimiškos kilmės ir nepakvietė mūsų į savo vestuves Mano dukra gėdijosi mūsų
Ką aš? Senė jau? Silpna? motinos balsas virpėjo nuo įžeidimo. Aš dar tikrai stipri! Gabija!