Uncategorized
0108
Na, ką, ponaiti, važiuojam į naują vietą. Gyvensi pas mane, butas, tiesa, vieno kambario, bet manau, tilpsim
Na, žinai, seni, važiuojam į naują vietą. Gyvensi pas mane, butas, tiesa, vieno kambario, bet manau
Zibainis
Uncategorized
09
Teta Linos Paslaptys
Mūsų vaikystėje mes ją vadinome fėja. Nemaža, šiek tiek sukamuota, ji dažnai vaikščiojo su baltais poodleu
Zibainis
Uncategorized
016
Mėlynakių Siela
Saulė karštai švietė vasaros dieną, o gatvė drebėjo nuo žemės šilumos. Simas vaikšto nuo autobusų stotelės
Zibainis
Uncategorized
041
Septynios kartos: „Atsitrauk nuo manęs! Aš niekada nežadėjau su tavimi tuoktis! O kad ir kaip, visai net nežinau, kieno tai vaikas.“
20240312 Vėl girdžiu šį šį skambų balsą: Atsitrauk nuo manęs! Aš nepažadėjau susituokti su tavimi!
Zibainis
Uncategorized
016
Kaip sušyla sielos
Girliava, riestukas! nurodė Vytas Romanauskas, traukdamas marškinių kaklelį. Priėmęs iš žmona Danguolės
Zibainis
Uncategorized
085
Ištraukdama raktus iš anytos, kai ją radau miegant savo lovoje
Prisiminus seną vakarą, kai dar prieš dešimt metų gyvenome senamųjų Vilniaus miesto namų blokų viename
Zibainis
Uncategorized
046
„– Atsirado tas, ko niekas nelaukė! – sušuko Dainius Petraitis. – Tai gali grįžti iš kur atėjai! – Tėti, ko tu taip?“
Atsirandi kaip šiukšlė iš kibiro! sušuko Dmytro Petrovich. Gali grįžti ten, iš kur atėjai! Tėti, ko tu taip?
Zibainis
Uncategorized
043
Vyras gulėjo komoje savaitę, aš verkiau prie jo lovos. Šešerių metų mergaitė tyliai pasakė: “Gaila jūsų, tetulyte… Kai tik išeinate – jis čia šventes organizuoja.
20251130, Vilnius, mano dienoraštis Vakar, kai Maksas buvo neprognozuojamai iškritęs į gilų, beveik neigiamą
Zibainis
Uncategorized
0141
Aš nustojau lyginti vyro marškinius po to, kai jis pavadino mano darbą buvimu namuose
Nebešukuoju vyrui marškų po to, kai jis šnekėjo, kad mano darbas tik sėdėti namuose. Kurgi tu galėtum
Zibainis