Zibainis

Visada maniau, kad mano gyvenimas – tvirtai laikomas mano rankose: stabili tarnyba, nuosavas namas sostinėje, daugiau nei dešimtmetį trunkanti santuoka, kaimynai, su kuriais užaugau nuo vaikystės. Tačiau niekas nežinojo – net ir ji – kad dvigubą gyvenimą gyvenau ir aš. Slapti susitikimai už šeimos ribų vyko jau seniai. Pats save ramindavau: tai nieko nereiškia, jei po jų grįžtu namo – niekam juk neskauda. Niekada nesijaučiau įtartas. Niekada nejutau tikros kaltės. Gyvenau su ta netikra ramybe, žmogaus, įsitikinusio, jog moka žaisti taip, kad nepraloštų. Mano žmona buvo rami, nuoseklaus gyvenimo mėgėja: aiškus grafikų ritmas, mandagūs linktelėjimai kaimynams, iš pirmo žvilgsnio paprastas ir tvarkingas pasaulis. O kaimynas gretimame name – tipinė Vilniaus senamiesčio figūra: keiti įrankius, išneši šiukšles tuo pačiu laiku, pamojate vienas kitam ranka. Niekada nepagalvojau, kad jis taps grėsme. Niekada nemaniau, kad kišis ten, kur jam, rodos, ne vieta. Aš išeidavau, grįždavau, važiuodavau į komandiruotes ir tikėjau, kad viskas namuose nesikeičia. Viskas sugriuvo tą dieną, kai aplinkiniame rajone prasidėjo apiplėšimų serija. Bendrijos pirmininkas paprašė peržiūrėti kameras. Iš smalsumo nusprendžiau peržiūrėti ir mūsų vaizdo įrašus. Nieko konkretaus neieškojau – tiesiog norėjau pamatyti, ar kas nors įtartina. Sukau įrašus pirmyn, paskui atgal. Ir tuomet pamačiau tai, ko ieškoti net nesiruošiau. Mano žmona įeina pro garažo duris valandomis, kai manęs nebūna namuose. Po kelių sekundžių – ir mūsų kaimynas žengia paskui ją. Ne vieną, ne du kartus. Kartojasi tie patys įrašai. Datos. Laikai. Aiškus elgesio modelis. Žiūrėjau toliau. Kol maniau, kad viską valdau, ji taip pat gyveno savo paralelinį gyvenimą. Tik skausmas, kurį pajutau aš, buvo nenusakomas. Tai nebuvo liūdesys dėl netekties, kaip kai mirė mano tėtis, – tai buvo kažkas kita. Tai buvo gėda. Tai buvo pažeminimas. Atrodė, kad mano orumas užstrigo tuose įrašuose. Pastatęs ją prieš faktus, parodžiau datas, vaizdo įrašus, laikus. Ji neneigė. Pasakė, kad viskas prasidėjo, kai tapau jai emociškai tolimas ir ji jautėsi vieniša, kad vienas dalykas atvedė prie kito. Atsiprašyti neskubėjo. Prašė manęs jos neteisti. Ir būtent tada supratau skaudžiausią šios istorijos ironiją: neturiu moralinės teisės jos teisti. Juk ir aš buvau neištikimas. Ir aš melavau. Tačiau dėl to man neskaudėjo mažiau. Baisiausia buvo ne išdavystė pati savaime. Baisiausia buvo suvokti, kad kol maniau žaidžiantis vienas, iš tiesų dviese kūrėme tą pačią apgaulę – tame pačiame name, su tuo pačiu įžūlumu. Jaučiausi stiprus, nes slėpiau savo nuodėmes. Bet iš tikrųjų buvau tik naivus. Įskaudinta buvo mano savivertė. Įskaudintas buvo mano įvaizdis. Skaudžiausia – būti paskutiniam, kuris sužino, kas vyksta jo paties namuose. Nežinau, kas laukia mūsų santuokos nuo šiol. Nerašau to, kad teisintis ar apkaltinti ją. Tiesiog žinau: būna tokių skausmų, kurių anksčiau nepatyrei. Ar turėčiau atleisti? Ji nežino, kad ir aš buvau jai neištikimas.

Visada maniau, kad kontroliuoju savo gyvenimą. Stabilus darbas, savo nuosavas namas, santuoka, trunkanti

Uncategorized

0100

Mano mama paliko mūsų namus, kai man buvo 11: tėtis sakė, kad jai reikia „susitvarkyti gyvenimą“, jos vardas dingo iš kasdienybės, o po daugelio metų pati išvykau jos ieškoti – bet ji manęs nepriėmė ir pasakė, kad niekada nenorėjo būti mama. Ar suklydau jos ieškodama?

Mama išėjo iš namų, kai man buvo vienuolika. Vieną dieną ji tyliai susidėjo daiktus ir išėjo.

Uncategorized

053

20 metų be perstojo atsiprašinėjau anytos, kol viena draugė neuždavė vieno klausimo – tada viskas man tapo aišku

Įsivaizduok, dvidešimt metų atsiprašinėjau savo anytos, kol vieną dieną draugė uždavė man vieną klausimą.

Uncategorized

099

Atsitiktinumų nebūna Praėjus ketveriems metams po mamos mirties, Agata vis dar prisimena tą nepakeliamą tuštumą ir skausmą. Ypač paveikė vakaras po laidotuvių: tėtis Juozas sėdėjo visiškai palūžęs, Agata jau buvo išverkusi viską. Jų erdviame, senelių statytame name tvyrojo slegianti tyla. Agatai šešiolika, ji suprato, kaip jiems abiem sunku, juk dar neseniai drauge buvo laiminga šeima. Tėtis apkabino dukrą per pečius: – Reikia kažkaip gyventi toliau, Agatele, priprasi… Praėjo laikas. Agata baigė medicinos mokyklą, neseniai įsidarbino felčere savo miestelyje. Gyvena viena, nes tėtis prieš metus vedė kitą moterį ir persikėlė su ja už kelių kilometrų į kaimyną esantį Alantos kaimą. Agata neturi nuoskaudos, gyvenimas toks – ir pati kada nors ištekės. O tėtis dar jaunas. Šiandien tėčio gimtadienis – tik tėtis ir likęs jai artimiausias žmogus. Agata išlipa iš autobuso pasipuošusi gražia suknele ir bateliais. – Sveiki, tėveli, – plačiai nusišypsojo Agata, stipriai apsikabino su tėčiu kieme ir atidavė jam dovaną. – Su gimtadieniu! – Labas, mano gerute, eikš vidun, stalas jau padengtas, – pakvietė tėtis. – O, Agata, pagaliau, – iš virtuvės pasirodė Katė, dabar jos pamotė, – mano vaikai jau alkani. Metus Ivanas su Kata jau gyvena kartu. Katei – trylikametė duktė Rūta, tikra pastumdėlė, ir dešimtmetis sūnus. Agata čia retai lankosi, nes Rūta neatsilaiko nuo replikų, o pamotė nieko nesako. Po sveikinimų ir pokalbių Katė pradeda klausinėti Agatos. – Turi vaikiną? – Turiu. – Ar vestuves planuojate? Agatai šiek tiek nejauku dėl tokių tiesių klausimų. – Dar pažiūrėsim, – išsisuko. – Matai, Agata, – nusišypsojo Katė, – mes su tavo tėčiu nusprendėm, kad daugiau tau jis nepadės. Per daug tavęs remia, mūsų gi šeima didelė. Ištekėk – tegu kažkas kitas tavimi rūpinasi. O tavo tėtis turi rūpintis mumis, dabar jau tu suaugus, be to, dirbi… – Katė, palauk, – pertraukė ją Juozas, – kalbėjom apie visai ką kitą, aš juk mažiau skiriu Agatai pinigų nei jums… Bet Katė nė neketina klausytis ir šaukia: – Tu savo dukrai – kaip bankomatas, o mes kenčiam… Tylėdamas Juozas nuleidžia galvą, Agatai pasidaro bloga, išbėga į kiemą atsikvėpti. Šventė sugadinta. Rūta išeina paskui. – Tu graži, – mesteli Rūta, Agata tik linkteli, nenori kalbėtis. – Neįsižeisk mano mamai, ji dabar piktesnė, nes laukiasi, – išsišiepia. – Dar pamatysi, kokia ji iš tikro, – nusijuokia ir dingsta vidun. Agata išeina iš kiemo, atsisukus mato, kad tėtis stovi ant laiptų ir seka ją akimis. Po kelių dienų pas Agatą į namus atvažiuoja tėtis su Kate. – O, kaip netikėta, vaišinsiu arbata, – pasiūlo Agata. Katė apsižvalgo, apeina visą namą. – Geri namai, tokių miestely reta. – Tėtis turi auksines rankas, statė kartu su kaimynu Antanu, tiesa, tėti? – Kam tie pagyrimai, dukrele, sau statėm… – Žinau, – įsiterpia Katė, – man su juo labai pasisekė. O mes atvažiavome pakalbėti dėl namo. Agata iškart įtaria gudravimą: – Savo dalies neparduodu. Čia užaugau ir namas man labai svarbus, – tvirtai pasako į akis Katei ir tėčiui. – Oi, kokia gudri ir apsukri, – šaltai iškošia Katė. – O tu ko tyli, – stumteli Juozą. – Dukra, reikia spręsti, mūsų šeima didelė, namas mažas, greit bus dar vienas vaikas… Parduosim, nusipirksi mažesnį, jei trūks pinigų – padėsiu, – šnabžda nuleidęs akis tėtis. – Tėti, apie ką tu, – netiki savo ausimis Agata. – Tavo tėvas turi kitą šeimą, suprask pagaliau! Čia ne jūsų namai – tu viena užimi tokią didelę erdvę. Susirink savo daiktus – niekas daugiau neklaus, – rėkia Katė. – Nekelkite balso, – pakyla Agata, – prašau išeiti. Po svečių išėjimo Agata ilgai negali atsigauti. Tėčio gyvenimas – jo reikalas, bet ne dukros sąskaita. Šių namų, kur gyventa su mama, ji tikrai neparduos. Vakarop užsuka Artūras – Agatos vaikinas, policininkas. – Sveika, mano gražuole, kas nutiko, atrodai lyg po audros? Ji puola jam į glėbį, apsiverkia, viską išpasakoja. Artūras sugeba ramiai ją nuraminti. – Tavo tėvas neblogas žmogus, jis šiaip jau prieš tave eitų, tik Katė jį apžavėjo, ne viską jis mato… Nieko, kreipsiuos į pažįstamus teisininkus, svarbiausia – NEPARDUOK savo dalies. Namie tėtis Juozas nerimsta, jau ima suvokti, kad Katė keičiasi, vis dažniau reikalauja pinigų, ragina parduoti namą. Juozui jau ima atrodyti, kad padarė klaidą, bet tada Katė paskelbia apie nėštumą. Vėliau tėtis išgirsta Kate kalbant telefonu: – Ji nesutinka, – piktai kuo kažkam – Reiks imtis veiksmų, dar pakalbėsiu su juo. O jei ką – sugalvosiu ką daryti. – Su kuo čia kalbi? – įtariai klausia Juozas. – Ai, su drauge, – mėgina juokauti Katė. – Nesąmones kalbi, tu dėl namo tariiesi! Katė bando suktis: „Draugė žino gerą brokerį, padės parduoti – Agata tik apsidžiaugs!“ – O tu sakei „su juo ką nors darysiu“ – ką turėjai omenyje? – Čia apie garažą, parduosim vėliau… – atvirai meluoja Katė. Juozas patiki, bloga nuojauta praeina. Tuo metu Agata, grįždama iš darbo, staiga patenka į pavojų: prie namų sustoja automobilis, iššoka stambus vyras, sugrūda ją gale į automobilį ir nuvažiuoja. – Kas jūs? Ko norite? – išsigandusi klausia Agata. – Galbūt jūs klystate? – Čia klaidų nebūna, – nusijuokia kitas automobilyje. – Jei viską padarysi kaip sakysim, su tavim ir tavo tėčiu viskas bus gerai. – Bet kodėl mano tėtis? – Turi pasirašyti popierius, už dviejų dienų gausi pinigus už namą ir išsikraustysi. Pirkėjai jau surasti. – Tai neteisėta, nieko nepasirašysiu, kreipsiuosi į policiją, neparduosiu savo namų, – tą akimirką pajaučia smūgį į žandą ir burnoj pasijunta kraujo skonis. – Tavo policijos mes nebijom, nei tavo Artūro – jei nepasirašysi, bus blogai tau ir jam. Bet staiga automobilio gale sužyra policijos švyturėliai – iš paskos traukia dar viena patrulė. Vairuotojas bando sprukti, bet nespėja – automobilis nulėkia į griovį. Pasirodo, Artūras buvo paprašęs draugo stebėti Agatą vakarais, kai grįžta. Jis laiku pamatė ir spėjo įspėti policiją. Vėliau paaiškėjo, kad tas stambus vyras – Kates meilužis, ir jis yra laukiamo jos vaiko tėvas. Jie abu sumanė perimti Juozui priklausantį namą – Katė jį karštai įsimylėjo, matė didelį pelną, o Agata tik kliudė planams. Su Juozu būtų susidorojusi vėliau… Praėjo laikas. Viskas stojo į savo vietas – Juozas išsiskyrė, grįžo į namus. Ir toliau dirba: užsiima auto detalių prekyba. Vakare prie stalo sėdi trise – Juozas, Agata ir Artūras. Juozui šie namai tapo dar brangesni. – Teti, nesijaudink, tu niekada nebūsi vienas, – linksmai sako Agata. – Dukrele, ar tiesą sakai – tekėsi? – Taip, – atsako Artūras, – pasiūliau Agatai, o ji sutiko. Palaukia mūsų vestuvės, – sužvilgsniuoja Agata ir Artūras, abu nusijuokia. – Taip, tėti, kai ir būsiu ištekėjusi, vis tiek dažnai tave lankysiu. Juk gyvensim visai netoli… – Ech, dukrele, atleisk už viską, daug klaidų padariau, atleisk, – pažvelgia į mirusios žmonos nuotrauką su ašarom akyse. – Viskas gerai, tėti. O bus dar geriau. Ačiū, kad skaitėte, kad palaikote ir prenumeruojate. Sėkmės Jums gyvenime!

Žinai, kartais, kai užsimenu draugams savo istoriją, sakau atsitiktinumų nebūna. Jau beveik ketveri metai

Uncategorized

089

Išprašiau vyro brolį nuo šventinio stalo po jo įžeidžiančių juokelių: kaip per mūsų krištolinį jubiliejų pagaliau užteko kantrybės nuleisti ribas šeimos chamui

Vytautai, ar ištraukei ypatingą servizą? Tą, su auksine juosta, ne kasdieninį. Ir dar pažiūrėk servetėles

Uncategorized

028

Švogė netikėtai atvyko be kvietimo praėjusią Naujuosius metus – ir šventė žlugo

Prisiminimas Pamenu tai buvo prieš daugelį metų per Naujųjų metų sutikimą, kai stebuklai kartais atrodydavo įmanomi.

Uncategorized

0118

Mano santuoka atrodė visiškai normali. Ji nebuvo „ideali“ kaip socialiniuose tinkluose, bet stabili: nebuvo audringų barnių, pavydumo ar keistų ženklų. Vyras neslėpė telefono, nevėlavo, nekeitė savo grafiko. Nieko neįtariau. Ta moteris, dėl kurios mane paliko, dirbo kartu su juo – jaunesnė, vieniša, be vaikų. Buvau ją mačiusi kelis kartus, net mano namuose per įmonės vakarėlį – elgėsi visiškai eilėtinai. Niekada nieko nepastebėjau. Vieną penktadienio vakarą vyras grįžo namo, padėjo raktus ir pasakė, jog nori pasikalbėti: prisipažino, kad nebemyli, kad sutiko kitą moterį ir išeina gyventi su ja. Sakė, aš puiki moteris, bet su ja jis jaučiasi gyvas. Paklausiau, kiek laiko viskas tęsiasi – atsakė: mėnesiais. Kodėl nieko nepajutau? „Todėl, kad buvau atsargus.“ Surinko daiktus ir išėjo be ilgų ginčų. Po to buvo baisiausi mėnesiai – be nuolatinių pajamų, su sąskaitomis, nuoma ir maisto trūkumu. Parduodavau namų daiktus, kartais valgydavau kartą per dieną, atsijungdavau dujas ir verkdavau, bet vėl keldavausi ir ieškodavau sprendimų. Darbo gauti nepavyko – vis prašė naujos patirties ar išsilavinimo. Vieną dieną, neturėdama kitos išeities, iškepiau desertą kaimynei. Po to dar daugiau – pradėjau juos siūlyti WhatsApp grupėse, pėsčiomis nešiojau ir pardavinėjau. Kartais grįždavau tuščiomis, kartais – viską realizuodavau. Po truputį žmonės pradėjo ieškoti manęs. Desertus kepdavau naktį, ryte pristatydavau. Už uždirbtą sumokėdavau už turgų, paskui už sąskaitas, galiausiai – už nuomą. Tai nebuvo greita ar lengva – mėnesiai be miego, nuolatinis gyvenimas ant ribos. Ir šiandien gyvenu taip. Netapau turtinga, bet laikausi. Nepriklausau nuo nieko. Namai ne tokie pat, bet jie mano. Jis tebegyvena su ta moterimi, dėl kurios mane paliko. Niekada daugiau nekalbėjome. Išmokau viena: išgyventi, kai pasirinkimo nebėra. Ne todėl, kad norėjau būti stipri, o todėl, kad niekas kitas vietoj manęs to nebūtų padaręs.

Mano santuoka visada atrodė normali. Ne tokia, kaip socialiniuose tinkluose, kur viskas tobula, bet stabili.

Uncategorized

053

Vakar palikau darbą, kad bandyčiau išgelbėti savo santuoką. O šiandien nežinau, ar nepraradau abiejų. Dirbau šioje įmonėje beveik aštuonerius metus. Įsidarbinau čia netrukus po vestuvių, ilgą laiką tai buvo stabilumo simbolis – pastovus atlyginimas, aiškus grafikas, ateities planai. Žmona visada žinojo, koks svarbus man šis darbas. Net kalbėdavome apie savo būstą, kurį pavyks įsigyti dėka sutaupytų pinigų. Niekada neįsivaizdavau, kad būtent ten padarysiu klaidą, kuri mus atves čia. Moteris, su kuria išdaviau žmoną, atsirado prieš pusmetį. Iš pradžių nieko keisto – sėdėdavo šalia, prašydavo pagalbos, nes buvo naujokė. Po truputį pradėjome kartu pietauti – pradžioje su kolegomis, vėliau tik mudu. Ji pasakodavo apie savo sunkumus su vaikinu, barnius, abejones. Klausydavausi vis dažniau. Pradėjau trinti žinutes „dėl visa ko“, grįžtant namo nutildžiau telefoną, tvirtindavau, kad ilgos darbo susirinkimų valandos. Neištikimybė įvyko vieną netikėtą vakarą, kai vėlai išėjome iš biuro. Tai nebuvo suplanuota ar romantiška, bet sąmoninga. Žinojau, kad darau klaidą. Vakare grįžęs pabučiavau žmoną, kaip kasdien. Tai – didžiausias mano slegiantis prisiminimas dabar. Žmona sužinojo po kelių savaičių. Miegojome miegamajame, kai ji paėmė mano telefoną ir pamatė žinutes, kurios buvo aiškiai netinkamos. Paklausė tiesiai. Neturėjau ką atsakyti. Ji kelias minutes tylėjo, o tada paprašė papasakoti viską detaliai. Pasakiau. Tą naktį nemiegojome kartu. Kitomis dienomis namuose tvyrojo įtampa. Ji klausinėjo konkrečių dalykų – kur, kada, kiek kartų, ar vis dar bendraujame. Atsakiau į viską. Vieną dieną ji ištarė žodžius, kurių niekada nepamiršiu: „Nežinau, ar galėsiu tau atleisti, bet žinau, kad negaliu toliau gyventi žinodama, jog tu kasdien ją matai.“ Tada buvo iškeltas darbo klausimas. Ultimatumas buvo aiškus. Ji sakė, kad neverčia, tačiau turi jaustis saugi. Kad kol aš dirbsiu tame ofise, ji negalės judėti pirmyn. Pasiūlė pasirinkimą: arba išeinu iš darbo, arba susitaikau, kad ji išvyks. Neverkė. Nekėlė balso. Tai buvo dar sunkiau. Naktimis negalėjau užmigti, skaičiavau išlaidas, santaupas, paskolų mokėjimus. Supratau, kad palikti darbą reiškia iškart likti be pajamų. Bet jei to nepadarysiu, mūsų santuoka greičiausiai baigsis. Vakar pasakiau vadovui, kad išeinu, ir palikau įmonę su labai keistu jausmu – palengvėjimas ir baimė. Grįžęs namo viską pasakiau žmonai. Tikėjausi, kad tai ją nuramins. Ji pasakė, kad vertina šį žingsnį, bet tai dar nereiškia, kad viskas susitvarkys. Kad dar nežino, ar galės man vėl pasitikėti. Jai reikia laiko. Nieko nežadėjo. Dabar esu be darbo ir santuoka „ant pauzės“. Nežinau, ar paprasčiausiai netekau darbo… ar jau prarandu ir žmoną.

Vakar palikau darbą, tikėdamasis išgelbėti santuoką. O šiandien nebesuprantu, ar nepraradau ir abiejų dalykų.

Uncategorized

062

Vyras pakvietė savo buvusią žmoną su vaikais švęsti Naujuosius, o aš susikroviau daiktus ir išėjau pas draugę

Tu rimtai, Edvinai? Pasakyk, kad čia nevykęs juokelis. Ar aš nugirdau per vandens čiurlenimą?