Zibainis

Tu išnaudoji mūsų močiutę: ji rūpinasi tavo vaiku, bet mano net savaitgaliais nenori prižiūrėti – šeimos nesutarimai dėl vaikų priežiūros sunkioje situacijoje Lietuvoje

Kartais gyvenime ateina akimirkos, kai reikia greitai rasti sprendimą. Prisimenu, kaip prieš daugelį

Uncategorized

058

Sūnus parsivedė merginą į mūsų 44,2 kv. m butą, o aš nežinau, kaip ją mandagiai išprašyti

Sūnus per sapną parsivedė į mūsų daugiabutį kažkokią merginą, vardu Vytenė, o aš net nežinau, kaip ją

Uncategorized

054

Mano anyta švęs savo gimtadienį mūsų bute – įtampa tarp mūsų, neseniai gimęs kūdikis ir sena nuoskauda dėl jos elgesio su manimi

Rytoj mano anytos gimtadienis. Mano mažyliui keturi su puse mėnesio. Iš pradžių anyta mus kvietė švęsti

Uncategorized

0168

– Tėti, daugiau neateik pas mus! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Verkia iki pat ryto. – Aš užmiegu, prabundu, vėl užmiegu ir vėl prabundu, o ji vis verkia ir verkia. Klausiu jos: „Mama, kodėl verki? Dėl tėčio?..“ – O ji sako, kad neverkia, tik nosimi traukia, nes sloga. Bet aš juk didelė ir žinau, kad tokios slogos nebūna, kur ašaros balsą slegia. Tėvas ir dukra sėdėjo kavinėje prie staliuko – tėtis maišė šaukšteliu jau atvėsusią kavą mažoje baltutėlėje puodelyje. O dukra net nepalietė savo ledų, nors prieš ją, stiklinėje – tikras meno kūrinys: spalvingi rutuliukai, uždengti žaliu lapeliu ir vyšnia, visa tai aplieta šokoladu. Bet Olytė, kitaip nei bet kuri šešerių metų mergaitė, šios prabangos neparagavo, nes jau praeitą penktadienį, regis, buvo nusprendusi rimtai pasikalbėti su tėčiu. Tėvas tylėjo ilgai, o galiausiai jos paklausė: – Tai kaip mums elgtis, dukrele? Visai nesimatyti? O kaip aš tada gyvensiu?.. Olytė suraukė nosytę, tokia graži ji, tarsi bulvytė kaip pas mamą, pagalvojo, ir tarė: – Ne, tėti. Aš be tavęs irgi negalėčiau. Padarykime taip: paskambink mamai ir pasakyk, kad kiekvieną penktadienį iš darželio mane paimsi. – Pasivaikščiosim, jei norėsi kavos ar ledų, galim ir kavinėje pasėdėt. Papasakosi viską, kaip gyvenam mes su mama. Po to vėl įsitraukė į mintis ir po minutės dar pridūrė: – O jeigu labai pasiilgsi mamos, tai aš ją kas savaitę telefonu nufotkinsiu ir tau nuotraukas parodysiu. Gerai? Tėtis į dukrą žiūrėjo su šypsena, linktelėjo galvą: – Gerai, taip ir gyvenkim, dukrele… Olytė su palengvėjimu atsiduso ir ėmė skanauti savo ledus. Pokalbio ji vis dar nesibaigė – reikėjo pasakyti pati svarbiausia, todėl, kai nuo spalvotų rutuliukų jai po nosytę susidarė „ūsai“, ji juos palaižė liežuviu, pasidarė rimta, beveik suaugusi. Beveik moteris, kuriai rūpi jos vyras. Net jei tas vyras – jau nebe jaunas: tėtis praeitą savaitę šventė gimtadienį. Olytė jam darželyje nupiešė atviruką, išmargino didelę „28“ skaičių. Mergaitės veidas vėl surimtėjo, ji sujungė antakius ir tarė: – Man atrodo, tau reikėtų vėl vesti… Ir atlaidžiai pamelavo, pridūrusi: – Juk tu… dar visai ne senas… Tėtis įvertino „geros valios gestą“ ir šyptelėjo: – Sakysi dar – „visai ne“… Olytė su entuziazmu pakartojo: – Tikrai, tikrai! Štai dėdė Sergijus, kuris jau du kartus pas mamą buvo atėjęs, ir jis visai plikas, truputį. Va čia… Olytė paplojo sau per viršugalvį, ištiesino garbanėles. Suprato, kad išdavė mamytės paslaptį, kai tėtis įsitempė ir aštriai pažvelgė. Todėl abiem delnais užsidengė lūpas, akys apvalios – reiškia siaubą ir sutrikimą. – Dėdė Sergijus? Koks čia dėdė Sergijus taip pas jus į svečius vaikšto? Tas, kuris mamos viršininkas?.. – beveik garsiai, beveik visoje kavinėje paklausė tėtis. – Nežinau, tėti… – net sutriko nuo tokios reakcijos Olytė. – Gal ir viršininkas. Ateina, saldainių man atneša. Ir tortą visiems. – O dar, – Olytė svarsto, ar verta tokia slapta informacija dalintis su tėčiu, – mamai gėlių atneša. Tėtis, suglaudęs pirštus ant stalo, žiūrėjo ilgai. Olytė suprato – dabar jis priima labai svarbų sprendimą. Todėl laukė jauna moteris, niekur neskubėjo. Ji jau spėjo nujausti, kad visi vyrai – galvoti neskubantys, juos reikia stumtelėti teisingai pasirinkti. O kas gi turėtų stumtelėti, jei ne moteris, o ypač pati brangiausia gyvenime. Tėvas vis dar tylėjo, kol galiausiai garsiai atsiduso, pakėlė galvą ir pasakė… Jei Olytė būtų vyresnė, suprastų, kad jis tą akimirką kalbėjo tarsi Otelas Desdemonai. Tik Olytė dar nežinojo nei apie Otelą, nei Desdemoną, nei apie didžiuosius įsimylėjėlius. Ji tik kaupė patirtį gyvendama tarp žmonių ir matė, kaip jie kartais džiaugiasi ar nuliūsta dėl smulkmenų. Taigi tėtis tarė: – Eime, dukrele. Jau vėlu, palydėsiu tave namo. Ir su mama pakalbėsiu. Apie ką tėtis ketino kalbėti su mama, Olytė neklausė, bet suprato – tai svarbu, ir greitai suvalgė likusius ledus. Po to suprato, kad tai, ko ryžosi tėtis, daug svarbiau nei gardžiausi ledai, tad šauniai mostelėjo šaukštelį ant stalo, nuslydo nuo kėdės, nusivalė lūpas ranka, pagurkšnojo nosimi ir, tiesiai pažiūrėjusi į tėtį, ištarė: – Aš pasiruošusi. Eime… Namų jie ne ėjo, o beveik bėgo. Tiksliau, bėgo tėtis. Bet Olytę jis laikė už rankos, tad ji tiesiog „plazdėjo“, tarsi vėliava. Kai jie atbėgo į laiptinę, lifto durys lėtai užsidarė, kažką iš kaimynų pakeldamos aukštyn. Tėtis žvilgtelėjo į Olytę. O ta, pažvelgusi iš apačios, paklausė: – Tai ką, ko stovim? Ką laukiam? Juk čia tik septintas aukštas… Tėtis pakėlė dukrą ant rankų ir pasileido į viršų laiptais. Kai po ilgo nervingo skambinimo mama pagaliau atidarė duris, tėtis iš karto pradėjo nuo svarbiausio: – Tu negali taip pasielgti! Koks dar Sergijus? Juk myliu tave. Ir mes turime Olytę… Paskui, nenuleisdamas dukros iš glėbio, apkabino ir mamą. Olytė apkabino abu už kaklų ir užsimerkė. Nes suaugusieji bučiavosi… Štai taip gyvenime nutinka, kad du įskaudinti suaugusieji paguodė mažą mergaitę, kuri mylėjo juos abu, o jie mylėjo ją ir vienas kitą, bet saugojo savo išdidumą ir nuoskaudas… Parašykite komentaruose, ką manote šia tema? Spauskite “patinka”.

Tu, tėti, daugiau neateik pas mus! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Ir verkia iki pat ryto.

Uncategorized

085

Vaikai atėjo į svečius ir pavadino mane bloga šeimininke

Šiandien vaikai aplankė mus ir pajuokavo, kad aš prasta šeimininkė. Dieną prieš savo gimtadienį pradėjau

Uncategorized

0101

Esu ištekėjusi jau dvidešimt metų ir niekada nieko neįtariau – vyras nuolat keliaudavo dėl darbo, grįždavo vėlai, pavargęs, aiškino apie ilgus susitikimus. Telefoną jo netikrinau, neapklausinėjau – tiesiog tikėjau. Vieną dieną, lankstydama drabužius miegamajame, jis atsisėdo ant lovos su batais ir pasakė: „Norėčiau, kad išklausytum manęs nepertraukdama.“ Tuomet pajutau – kažkas negerai. Jis prisipažino matantis kitą moterį. Pradėjau klausinėti – kas ji, ar jaunas, ar įsimylėjęs. Jis nežinojo, bet su ja jautėsi kitaip – mažiau pavargęs. Paklausiau, ar jis planuoja palikti mane. Jis atsakė: „Taip. Nebegaliu apsimetinėti.“ Tą vakarą jis miegojo ant sofos, o ryte išėjo dviem dienoms. Grįžo jau pasikalbėjęs su advokatu – norėjo skyrybų „be dramų“, sąrašas dalykų, kuriuos pasiims. Klausiau tyliai. Per savaitę jau nebemačiau mūsų namų. Mėnesiai buvo sunkūs – viską, ką dalinomės, turėjau tvarkyti viena: dokumentus, sąskaitas, sprendimus. Pradėjau daugiau išeiti – ne iš noro, iš būtinybės. Pakvietimus priimdavau tik kad nebūčiau namie. Vienoje kavinės eilėje sutikau vyrą – tiesiog kalbėjomės apie paprastus dalykus: orą, spūstį, vėlavimą. Jis buvo penkiolika metų jaunesnis, bet nedarė jokių keistų komentarų, nesielgė juokingai – tiesiog kalbėjo, tarsi amžius nieko nereiškia. Pakvietė mane vėl susitikti – sutikau. Su juo – jokių pažadų, jokių saldžių kalbų, tiesiog rūpestis ir kantrybė. Klausė, kaip man sekasi, klausė mano istorijos, nesikeitė tema kalbant apie skyrybas. Atvirai pasakė, kad jam patinku, jog supranta, ką išgyvenu, kad nenori manęs kontroliuoti ar „gelbėti“. Buvęs vyras sužinojo iš kitų. Po kelių mėnesių paskambino – klausė, ar tikrai draugauju su jaunesniu vyru. Sakiau: „taip“. Klausė, ar man ne gėda. Atsakiau: „gėda buvo tavo išdavystė.“ Po to nutraukė pokalbį. Išsiskyriau, nes jis mane paliko dėl kitos. O dabar, net neieškodama, sutikau žmogų, kuris mane myli ir vertina. Ar tai gyvenimo dovana?

Esu ištekėjusi jau dvidešimt metų ir niekada neturėjau jokių įtarimų. Mano vyras dažnai keliaudavo darbo

Uncategorized

0140

Bylos numeris Vaistininkė ištiesė kortelių skaitytuvą, o jis įprastai prilietė kortelę, nė nepažvelgdamas. Ekranas nušvito raudonai, supypsėjo ir parodė sausą „Operacija atmesta“. Jis bandė dar kartą, jau lėčiau, tarsi nuo greičio priklausytų, ar taps žmogumi su pinigais. – Gal turit kitą kortelę? – paklausė vaistininkė, nepakeldama akių. Jis išsitraukė antrąją, atlyginimo, ir vėl išgirdo tą trumpą atsisakymą. Už nugaros kažkas garsiai atsiduso, ausys įkaito. Jis įsidėjo į kišenę dėžutę tablečių, kurias jau buvo paprašęs, ir sumurmėjo, kad dabar susitvarkys. Lauke sustojo prie sienos, kad netrukdytų skubantiems, ir atsidarė banko programėlę. Įprastų skaičių vietoje – pilkas langas ir frazė, nuo kurios viduj viskas susitraukė: „Sąskaitos užblokuotos. Priežastis: vykdomasis procesas.“ Nei sumos, nei paaiškinimo, tik mygtukas „Plačiau“ ir numeris, primenantis svetimą pasą. Jis stovėjo ir žiūrėjo, tarsi tai galėtų išnykti nuo žvilgsnio. Galvoje iškilo dalykai, kurių negali atidėti: po savaitės reikėjo pirkti bilietus pas mamą į kitą miestą, jai paskirtas tyrimas, jis pažadėjo nuvežti. Darbe buvo susiderinęs dėl dviejų laisvų dienų, viršininkas nenoriai, bet išleido. Ir dar – vaistai, kurių dabar nepavyko nusipirkti. Jis paskambino į banko karštąją liniją. Automatinis balsas paprašė „įvertinti aptarnavimo kokybę“ dar prieš atsiliepiant operatoriui. – Klausau jūsų, – tarė operatorė. Balsas buvo oficialiai ramus, kaip žmogaus, kuris palaiko atstumą ne iš pykčio, o iš instrukcijos. Jis pasakė pavardę, gimimo datą, paskutinius paso skaitmenis. Paaiškino, kad sąskaitos užblokuotos, kad tai klaida. – Jūsų profilyje yra apribojimas pagal vykdomąjį dokumentą, – atsakė ji. – Negalime nuimti blokavimo. Reikia kreiptis į antstolių tarnybą. Matote proceso numerį? – Matai. Nežinau, kas tai. Neturiu skolų. – Suprantama. Bet bankas nėra iniciatorius. Mes vykdome reikalavimus. – O kas iniciatorius? – jis pagavo save kalbant garsiau nei norėtų. – Dokumente nurodytas antstolių skyrius FNTT. Galiu užrašyti adresą. Ji užrašė, o jis pažymėjo kitą čekiuko pusę. Ranka drebėjo nuo pykčio ir gėdos, tarsi būtų pagautas smulkiam vagystėje. – O pinigai? – paklausė jis. – Nuskaičiavo… čia parašyta „išskaitymas“. – Nuskaičiavimas atliktas pagal vykdomąjį procesą. Dėl grąžinimo reikia kreiptis į išieškotoją ar antstolį. – Tai jūs nepadėsit? – Galim užregistruoti užklausą. Pageidaujate? Jis norėjo ne numerio, o kad kas nors pasakytų: „Taip, čia klaida, ištaisysim.“ Bet išgirdo, kaip ji diktuoja skaičius. – Užklausos numeris… – ištarė ji taip, lyg dalintų rūbinės talonėlį. – Atsakymas per trisdešimt dienų. Jis pakartojo numerį garsiai, kad neužmirštų. Trisdešimt dienų skambėjo kaip nuosprendis, bet vis tiek padėkojo. Padėkos žodžiai išsprūdo automatiškai, kaip „viso gero“ po pokalbio, kuris tave pažemino. Namie jis atidarė stalčių su dokumentais – kvitais, sutartimis, pažymomis. Visada laikė save tvarkingu: mokėjo laiku, vengė skolų, net už stovėjimą sumokėdavo tą pačią dieną. Susidėjo ant stalo pasą, socialinio draudimo numerį, mokesčių kodą, tarsi tai būtų jo padorumo įrodymai. Žmona išėjo iš kambario, pamatė stalą ir jo veidą. – Kas atsitiko? Jis papasakojo. Stengėsi kalbėti ramiai, bet balso tonas nutrūko per vidurį. – Gal koks senas bauda? – atsargiai paklausė ji. – Kokį baudą tokiom sumom ir su blokavimais? – parodė pirštu į telefono ekraną, kuriame kabėjo užrašas apie apribojimus. – Niekur nebuvau, tik darbas. – Tik paklausiau, – pakėlė rankas ji. – Dabar toks laikmetis, būna. Žodis „būna“ jį užgavo. Lyg jo gyvenimas – statistika. – Būna, kad žmogų įrašo į skolų sąrašą, ir jis turi įrodinėti, jog ne kupranugaris, – ištarė, ir tuoj pat pagailo tono. Ji tyliai padėjo puodelį vandens ant stalo ir išėjo. Jis liko vienas su dokumentais ir pojūčiu, kad namie tapo mažiau oro. Kitą dieną jis nuvažiavo į banką. Salėje buvo šviesu ir tylu, kaip atnaujintoje poliklinikoje. Žmonės sėdėjo ant kėdžių ir žiūrėjo į telefonus, laukdami, kol švieslentėje užsidegs jų numeris. Jis pasiėmė talonėlį. Ant popierėlio buvo atspausdinta: „Klausimai dėl sąskaitų.“ Atsisėdo ir pajuto, kaip viduje kyla suirzimas nuo laukimo formos – talonėlis darė jį ne žmogumi, o užduotimi. Atėjus eilei, vadybininkė profesionaliai nusišypsojo. – Kuo galiu padėti? Jis parodė ekraną, papasakojo apie blokavimą. – Taip, matome apribojimą, – spragsėjo pele ji. – Neturime prieigos prie antstolių bazės, galime tik suteikti išrašą apie nurašymus ir pažymą apie apribojimus. – Duokit visa, ką galima. Man reikia šiandien. – Pažyma rengiama iki trijų darbo dienų. – O jei man vaistų reikia nusipirkti? – jis pajuto, kad balsas tampa skundikų, ir tai buvo blogiau nei pyktis. Vadybininkė akimirką sutriko. – Suprantu. Procedūra tokia. Jis pasirašė dėl pažymos, gavo kopiją su data ir parašu. Popierius buvo šiltas nuo spausdintuvo, laikė jį kaip vienintelį ginklą prieš nematomą sistemą. Iš banko nuvažiavo į Klientų aptarnavimo centrą. Ten kvepėjo kavos automatu ir valikliu, kuris neprigesino žmonių nuovargio. Prie įėjimo stovėjo eilių terminalas, šalia – liemenę vilkinti darbuotoja, padedanti pasirinkti paslaugą. – Man reikia pas antstolius, – tarė jis. – Antstolių čia nėra, – atsakė ji. – Galime priimti prašymą, išsiųsti užklausą, padėti su „Elektroniniais valdžios vartais“. Kas nutiko? Jis parodė banko pažymą ir proceso numerį. – Geriau iš karto tiesiai į antstolius, – tarė ji. – Bet jei norite, galime čia atsispausdinti išrašą iš „Elektroninių valdžios vartų“, jei ten yra informacija. Jis neturėjo pasirinkimo. Pasiėmė talonėlį ir atsisėdo. Švieslentėje bėgo numeriai, žmonės priėjo prie langelių, grįždavo su aplankalais, piktindavosi tyliai. Žiūrėjo į savo rankas ir galvojo, kad jos atrodo senesnės nei vakar. Prie langelio specialistė paprašė paso. – Turite patvirtintą paskyrą? – paklausė ji. – Turiu. Ji ilgai naršė jo profilį. – Vykdomas procesas yra, – galiausiai tarė ji. – Bet čia nurodytas kitas asmens kodas. Jis pasilenkė arčiau. – Kaip kitas? – Štai, pažiūrėkit. Jūs… – ji išvardijo skaičius, – o procese – viena skiriasi. Viena skaičiaus klaida. Pajuto keistą palengvėjimą, lyg sugrąžino teisę pykti. – Tai ne mano skola, – tarė jis. – Panašu į klaidą duomenų atitikime, – tarė ji. – Būna, kai vienodi vardai ar datos. – Ir ką dabar daryti? – Galime priimti nesutikimo prašymą ir pridėti dokumentų kopijas. Bet sprendimas vis tiek priklauso antstoliui. Ji atspausdino prašymą, jis pasirašė. Pridėjo paso, mokesčių kodo, socialinio draudimo nuorašus. Matė, kaip jo gyvenimas virsta popieriaus šūsnimi, kuri nueina į skaitytuvą. – Svarstymo terminas? – paklausė jis. – Trisdešimt dienų, – atsakė ji ir, pamačiusi jo žvilgsnį, pridūrė: – Kartais greičiau. Vėl trisdešimt. Išėjo su aplanku, kuriame gulėjo kopijos ir įeinamasis numeris. Numeris atrodė svarbesnis už vardą. Į antstolių skyrių pateko tik po dviejų dienų. Prie įėjimo apsaugos darbuotojas patikrino krepšį, paprašė išjungti telefono garsą. Koridoriuje stovėjo žmonės – vieni su vaikais, kiti su dokumentų pakuotėmis. Ant sienos skelbimas: „Priėmimas pagal išankstinę registraciją.“ Šalia – rašiklis ir lapas pavardėms. Jis paklausė moters eilėje: – Čia registracija? – Čia gyvenimas, – be šypsenos atsakė ji. – Kas pirmas atėjo, tas ir užsirašė. Jis įrašė pavardę į sąrašo apačią. Atsisėdo ant palangės, nes kėdžių nepakako. Laikas neteško, jis skaidėsi į smulkias erzacijas: kas bandė pralenkti eilę, kas garsiai aiškino telefonu, kad „antstoliai nieko nedaro“, kas verkė tualete. Kai pagaliau pakvietė, įėjo į kabinetą. Už stalo sėdėjo antstolė, apie keturiasdešimt metų, su pavargusiomis akimis. Ant stalo – monitorius, dokumentų krūva, antspaudas. – Pavardė? – ji klausia, nepakeldama galvos. Jis pasakė. – Proceso numeris? Pateikė banko išrašą. Ji pažiūrėjo, paspaudė pelę. – Jūs turite įsiskolinimą pagal kreditą, – pasakė ji. – Neturiu jokio kredito, – balsas kietėja. – Patikrinkite asmens kodą. Ten klaida. Ji suraukė antakius, priartino ekraną. – Asmens kodas tikrai nesutampa, – tarė ji. – Bet sistema jus priskyrė pagal vardą ir gimimo datą. – Ir ar to užtenka, kad užblokuotų sąskaitas? Ji atsiduso. – Dirbame pagal pateiktus duomenis. Jei klaida, reikia techninės klaidos prašymo ir tapatybės patvirtinimo. Atnešėt? Jis padėjo MOK centre paduotas kopijas. – Štai. Čia įeinamasis numeris. Ji peržvelgė. – Čia prašymas MOK centre. Jis dar neatkeliavo pas mus. – Negi turiu laukti, kol jis „atklys“? Man nuskaičiavo pinigus, negaliu nusipirkti vaistų. Antstolė galiausiai pažvelgė tiesiai. – Manot, esat vienintelis toks? – tarė ji tyliai, be pykčio. – Ant mano stalo šimtas bylų. Galiu priimti jūsų prašymą čia. Bet svarstymas nebus greitas. Jis pajuto norą rėkti, bet matė jos nuovargį ir suprato – rėkmas nekeis terminų, tik paliks jį dar vieną „skandalingą“ jos atminty. – Gerai, – sakė, sulaikydamas kvėpavimą. – Darykim čia. Ko reikia? Ji davė blanką. Jis užpildė: „Prašau išbraukti mane iš vykdomosios bylos dėl klaidingos identifikacijos.“ Pridėjo dokumentų kopijas. Antstolė uždėjo spaudą „Gauta“. – Patikrinimas iki dešimties dienų, – tarė ji. – Jei pasitvirtins, išduosim sprendimą panaikinti priemones. – O pinigai? – Dėl nurašytų reikia atskiro prašymo. Ir grąžina išieškotojas. Tiesiogiai ne aš. Jis išėjo su nauju spaudu. Tai buvo lyg maža pergalė, tik pergalė prieš ką? Kad pagaliau pripažino jį esant. Vakare darbo vietoje paprašė viršininko dar pusės laisvos dienos rytoj. – Juokauji? – viršininkas žiūrėjo taip, tarsi jis viską išsigalvojo dėl išsisukinėjimo. – Turim ataskaitą. – Man sąskaitos užblokuotos, – tarė jis. – Lankausi institucijose. – Klausyk, – viršininkas nuleido balsą. – Atvirai, buvo kažkas? Alimentai, paskolos? Tai buvo blogiau nei vaistinės atsisakymas. Jautė, kaip veidas sustingo. – Nebuvo nieko, – pasakė jis. – Duomenų klaida. Viršininkas gūžtelėjo pečiais. – Gerai. Bet žiūrėk, kad mūsų nepritrauktų. Buhalterija jau klausė, kodėl nurašymai. Jis grįžo prie savo stalo ir pamatė el. laišką iš buhalterijos: „Prašome patikslinti, ar turite vykdomųjų dokumentų“. Viduje viskas suspaudėsi. Atsakė trumpai: „Klaida, tvarkausi, pateiksiu dokumentus.“ Suprato, kad dabar turi įrodinėti ne tik antstoliui, bet ir tiems, su kuriais dirba dešimt metų. Namie žmona paklausė, ką sakė. – Priėmė prašymą, – atsakė jis. – Na, bent kažkas, – tyliai tarė ji. – Tu tikrai ne dėl tavo brolio senos paskolos? Juk buvai laiduotojas… Jis staiga pakėlė galvą. – Nebuvau laiduotojas, – pasakė. – Atsisakiau. Prisimenu. Ji linktelėjo, bet akyse liko abejonė. Suprato, kad sistema jau išspėjo savo nuodą – įnešė plyšį, kuri sunku klijuoti popieriais. Po savaitės į „Elektroninius valdžios vartus“ atėjo sprendimas. Atidarė jį drebančiais pirštais. Ten parašyta: „Nustatyta klaidinga identifikacija. Taikyti priemones panaikinti.“ Skaitydamas tris kartus tikėjo. Tuoj pat atidarė banko programėlę. Sąskaitos tapo aktyvios, skaičiai vėl atsirado, lyg nieko nebūtų nutikę. Bet dar kabėjo įspėjimas: „Operacijos gali būti ribojamos iki duomenų atnaujinimo.“ Bandė apmokėti mokesčius. Mokėjimas praėjo, bet su vėlavimu – laukė, kol užsikraunantis ratukas dings. Nuvažiavo į vaistinę ir nusipirko tablečių, kurių negalėjo apmokėti pirmą dieną. Vaistininkė jo net nepažino. Norėjo ką nors tarti – „viskas ok“, bet suprato, kad tai būtų keista. Tiesiog paėmė paketą ir išėjo. Po poros dienų paskambino iš banko. – Gavome informaciją apie priemonių atšaukimą, – tarė operatorė. – Bet kredito istorijoje gali likti žyma iki atsinaujinimo. Gali užtrukti iki 45 dienų. – Tai vis tiek liks pėdsakas, – pasakė jis. – Laikinai. Žodis „laikinai“ neramino. Įsivaizdavo, kaip po mėnesio bandys pasiimti lizingą mamos langams, jam sakys: „Buvo apribojimai.“ Ir vėl teks aiškintis, kad nekaltas. Pateikė prašymą grąžinti pinigus. Antstolė paaiškino, jog išieškotojas – bankas, kuris paskolino kitam žmogui, tad grąžinimas bus per jų buhalteriją. Išsiuntė sprendimo, nurašymo išrašo ir sąskaitos kopijas. Atsakė automatiškai: „Jūsų prašymas užregistruotas“. Dar vienas numeris. Visą tą laiką pastebėjo, kad ims kalbėti tyliau. Lyg kiekvienas žodis galėtų vėl įjungti sistemą. Keliolika kartų per dieną tikrino pranešimus, „Elektroninius valdžios vartus“, žiūrėjo skiltį „Vykdomieji procesai“ – įsitikindavo, kad tuščia. Tuštuma tapo nauja norma. Vieną kartą MOK centre, tvarkydamas mamos įgaliojimus, pamatė vyrą su aplanku, pasimetusį lyg moksleivį. Šis laikė talonėlį ir žiūrėjo į ekraną, nesuprasdamas, kur eiti. – Koks klausimas? – paklausė jis, pats nustebęs, kad kreipiasi. – Sakė, kad turiu skolą, – vyras pritildė balsą. – Nežinau, iš kur. Banke sakė – antstoliai. Jis pamatė kitų akyse tai, kas neseniai buvo jo: gėdos ir įtūžio mišinį. – Pirmiausia pasiimkit banko išrašą, kad būtų bylos numeris, – paaiškino jis. – Tada čia išsispausdinsit iš „Elektroninių valdžios vartų“, kartais ten rodo, pagal kokius duomenis pririšta. Jei asmens kodas ar gimimo data nesutampa – rašykit prašymą dėl klaidingos identifikacijos. Būtinai prašykit įeinamojo spaudo. Vyras klausėsi atidžiai, lyg jam būtų davę žemėlapį. – Ačiū, – tarė vyras. – O jūs… jūs perėjot tą? Jis linktelėjo. – Perėjau, – tarė. – Ne greitai. Ir dar ne iki galo. Bet perėjau. Išėjo iš centro su įgaliojimu aplanke. Sustodamas prie durų, tvarkingai sudėjo dokumentus į krepšį. Aplankas buvo sunkus ne nuo popieriaus, o nuo įpročio viską fiksuoti. Pajuto, kad kvėpuoja ramiau. Namie kruopščiai sudėjo antstolių sprendimą, banko pažymas, prašymų kopijas į atskirą segtuvą ir užrašė markeriu: „Vykd. byla, klaida“. Anksčiau būtų drovėjęsis tokio pavadinimo, tarsi prisipažintų kaltas. Dabar jam buvo vis viena. Padėjo segtuvą į stalčių, uždarė ir, nepakeldamas balso, tarė žmonai: – Jei dar kartą taip nutiks – žinosiu, ką daryti. Ir nebesiaiškinsiu. Reikalausiu. Ji žiūrėjo ilgai, tada linktelėjo. – Gerai, – pasakė ji. – Eik, užkaisiu arbatos. Jis nuėjo į virtuvę, įjungė arbatinuką. Ir tas paprastas garsas kažkodėl atrodė įrodymas, kad gyvenimas vis dar priklauso jam, o ne numeriams ir terminams.

Užklausos numeris Vaistininkė ištiesia kortelių skaitytuvą, ir jis, net nepažiūrėjęs, kaip įprasta, priliečia kortelę.

Uncategorized

011

Raktas rankoje Lietingas Vilniaus vakaras. Lietaus lašai barbeno į langą tarsi laiko matuoklis – iki rudens tamsos, iki nuovargio ribos. Mikalojus sėdėjo ant susmegusios sofos krašto, susigūžęs, tarsi norėdamas išnykti — tapti nematomu pačiai savo lemties užeigai. Didelės, kažkada stiprios rankos, įpratusios prie metalo ir darbų gamykloje, dabar bejėgiškai gulėjo ant kelių. Pirštai kartkartėm sugniauždavo, bandydami pagauti neapčiuopiamą atramą. Jo žvilgsnis klajojo ne po sieną, o po senų tapetų žemėlapį: nuo Antakalnio poliklinikos iki privačios klinikos Naujamiestyje. Akys – išblukusios, tarytum senas lietuviškas filmas, įstrigęs viename kadre. Vėl kitas gydytojas, vėl tas pats atlaidus „na, jau tas jūsų amžius…“ Jis nepyko. Pykčiui trūksta jėgų – jų nebeliko. Liko tik nuovargis. Skausmas nugaroje – nebe simptomas, o nuolatinis peizažas, fone tylantis kasdien – savas rašomasis stalelis beviltiškume. Jis vykdė visus nurodymus: gėrė vaistus, tepėsi naminėmis trynėmis, gulėjo šaltame fizioterapijos kabinete, jausdamasis tarsi surinktas-atardytas mechanizmas sandėlyje. Ir visą tą laiką tik laukė. Pasyviai, kone religingai laukė išsigelbėjimo, kurį galbūt atneš valstybė, stebuklingas gydytojas ar išmintingas profesorius – tiesiog įmesti jam vadinamąjį ratą iš šviesos, kad neišklimptų. Jo žvilgsnis krito į gyvenimo horizontą, bet per langą matė tik pilką lietų. Mikalojus, kuris anksčiau viską spręsdavo ceche ar namuose, dabar teliko su viena funkcija: kentėti ir tikėtis stebuklo iš kito. Šeima… Ji buvo – ir kažkaip greitai, be pėdsakų, išsisklaidė. Ugnė, dukra, ieškodama geresnio gyvenimo, išvažiavo į Kauną. Jis neprieštaravo, norėjo mergaitei tik gero. „Tėti, padėsiu, kai tik įsikursiu, prisiekiu“, – skambėjo ji telefonu. Nors tai neturėjo reikšmės. Po to išėjo žmona. Ne į parduotuvę, o amžiams. Rūta sudegė greitai – žiaurus vėžys buvo pastebėtas per vėlai. Liko ne tik su skaudančia nugara, bet ir nebyliu kaltės jausmu sau: pusiau vaikščiojantis, pusiau gulintis, buvo gyvas… O ji, jo atrama, jo energija, Rūtelė, užgeso per tris mėnesius. Jis rūpinosi ja, kaip mokėjo – iki pat galo. „Laikykis, Mykolai…“ – vos girdimai ištarė ligoninės palatoje, spausdama jo ranką. Tą vakarą jis visiškai palūžo. Ugnė skambino, kvietė keltis pas ją į nuomojamą butą. Kam jis ten, kliuvinys, svetimame kampe? Nenorėjo būti našta. O ji grįžti atgal neplanavo. Beliko tik Rūtos jaunesnioji sesuo, Valė. Kartą per savaitę – kaip pagal grafiką – ji atnešdavo sriubos konteineryje, grikių ar makaronų su kotletu ir naują pakuotę nuskausminamųjų. – Kaip laikaisi, Mykolai? – vis klausdavo ji, nusiimdama paltą. Jis tyliai linktelėdavo. Jie sėdėdavo tylėdami, kol Valė tvarkydavo butą – tarsi tvarka daiktuose padėtų sutvarkyti jo gyvenimą. Išeidavo, palikdama svetimų kvepalų kvapą ir tylų, beveik juntamą, pareigos jausmą. Jis buvo dėkingas. Ir be galo vienišas. Jo vienatvė – ne tik fizinė. Tai ląstelė iš pačios bejėgystės, skausmo ir kreivos nuoskaudos pasauliui. Vieną niūrų vakarą, žvilgsnis, klaidžiodamas palei nudėvėtą kilimą, sustojo ties nukritusiu raktu nuo durų. Matyt, pametė, kai sugrįždamas iš poliklinikos sunkiai rakinėjo. Tiesiog raktas. Paprastas metalo gabaliukas. Jis įsižiūrėjo, lyg pirmą kartą matytų kažką ypatingo. Guli. Tyli. Laukia. Prisiminė senelį Petrą, seną tremtinį iš Anykščių, su tuščia rankove užkišta už diržo, kuris mokė užsirišti batus viena ranka, su perlenkta šakute. Ramiai, susikaupęs, su tyliu triumfo žiburiu akyse: „Žiūrėk, Mykoliuk, – sakydavo, – įrankis visada šalia. Tik kartais jis atrodo kaip šlamštas. Svarbiausia – rasti sąjungininką.“ Vaikystėj atrodė, kad tai tik senatvinė paguoda, didvyrių kalba. O dabar, žiūrėdamas į raktą, suprato: senelis nelaukė pagalbos – griebė, kas buvo po ranka, ir nugalėjo ne skausmą, ne netektį, o bejėgiškumą. O ką jis, Mikalojus? Tik sėdėjo, laukė malonės svetimų durų prieangyje. Ši mintis sujudino. Šis raktas – šalto metalo gabaliukas – tapo nebyliu įsakymu. Jis pakilo nuo lovos, su vaitojimu. Du velkančius žingsnius, ištiesęs ranką, pakėlė raktą. Nugara atsakė pažįstamu peiliu – įsiskausmino. Bet šįkart, užuot grįžęs, atsirėmė į sieną. Prispaudė raktą nugaros taške, lėtai, atidžiai spaudė kūnu, ieškodamas palengvėjimo. Tai ne gydymo priemonė, o spaudimas skausmui – kaip norisi realybės prispausti realybę. Jis pajuto keistą palengvėjimą – lyg kažkas įsitempia, atlaiko, atleidžia. Kiekvienas judesys buvo lėtas, išbandantis, pilnas tylos ir klausimo savo kūnui. Pradėjo taip kas vakarą. Atrado durų staktą – švelnioms tempimo pratyboms. Vanduo stiklinėje priminė – svarbu gerti. Tiesiog gerti, nemokamai. Mikalojus padėjo laukti. Išnaudojo, kas buvo po ranka: seną raktą, staktą, grindis, savo užsispyrimą. Susikūrė užrašų sąsiuvinį – ne apie skausmą, o apie „rakto pergales“: „Šiandien ilgiau pastovėjau virtuvėje.“ Ant palangės sustatė tris tuščias metalines skardines nuo konservų, pripylė žemės iš kiemo. Į kiekvieną įsmeigė kelias svogūnų galvas. Tai buvo ne daržas, o trys gyvenimo vazonėliai, už kuriuos jis atsakė. Praėjo mėnuo. Gydytojas, vartyndamas naujas nuotraukas, nusistebėjo: – Matai, pokyčių yra. Užsiėmei? – Taip, – trumpai tarė Mikalojus. – Naudojau, ką radau namuose. Apie raktą gydytojui nesakė – būtų nesupratęs. Bet Mikalojus žinojo: išsigelbėjimo niekas neatneš. Jis tiesiog gulėjo ant grindų prie sienos, kol jis pats laukė, kad kas nors uždegs šviesą jo gyvenime. Vieną trečiadienį, kai Valė atėjo su sriuba, sustojo tarpduryje. Ant palangės žaliavo svogūnai: kambaryje tvyrojo ne vaistų, o vilties kvapas. — Tu… kas čia? — nesusigaudė Valė, žiūrėdama į jį, tvirtai stovintį prie lango. — Daržas, – paprastai tarė jis. Po pauzės pridūrė: — Nori, atidėsiu tau sriubai? Savų, šviežių. Tą vakarą ji pasiliko ilgiau nei įprastai. Jie gėrė arbatą, ir jis, nebesiskųsdamas, papasakojo apie laiptinę, kuria kasdien įveikia vienu aukštu daugiau. Išsigelbėjimas neatėjo kaip stebuklas ar gydytojo atsiųstas receptas. Jis atėjo rakto, staktos, skardinės ir laiptų pavidalu. Jis nenuėmė nei skausmo, nei netekties, nei metų – tik padavė rankon įrankį. Ne tam, kad laimėtum karą, bet kad galėtum laimėti mažus kasdienius mūšius. Ir paaiškėjo – kai nebelauki dangiškos auksinės kopėčios, o pamatai paprastą betoninę laiptinę, gali ja kilti aukštyn. Lėtai, remdamasis, žingsnis po žingsnio. Bet – aukštyn. O ant palangės, trijuose konservų skardinėse, žaliavo sultingas svogūnas. Ir tai buvo gražiausias daržas pasaulyje.

Lietus barbeno į langą monotoniškai, tarytum senas laikrodis, skaičiuojantis laiką iki atomazgos.

Uncategorized

022

Kol dar ne vėlu: Neringa dešinėje rankoje laikė maišelį su vaistais, kairėje – segtuvą su išrašais, ir bandė neužmesti raktų, uždarydama duris į mamos butą. Mama stovėjo koridoriuje ir užsispyrusiai nesėdo ant taburetės, nors kojos drebėjo…

Kol dar nevėlu Austėja laikė vienoje rankoje maišelį su vaistais, kitoje aplanką su išrašais ir bandė