Zibainis

NIETIEKOJAMA GRĄŽINTI Gintarė turėjo savo juvelyrikos parduotuvių tinklą Vilniuje. Verslą sudrumsėjo

Uncategorized

0612

Dabar turėsite savo vaiką, o ją laikas grąžinti į vaikų namus – ar tikrai taip lengva išduoti mažąją šeimos narę?

Dabar jūs turėsite savo vaiką, o ji gali grįžti atgal į vaikų namus Kada gi mano sūnus pagaliau susilauks

Uncategorized

0528

O gal ji ne mano dukra? Privaloma atlikti DNR testą: Nikitos įtarimai žmonai po komandiruotės, uošvės pasakojimas apie vyriškus batus ir skandalingas atsakymas į prašymą – santykių pabaiga ir skyrybos su Ole se bei dukra Arina

O kas, jei ji ne mano dukra? Reikia padaryti DNR tyrimą Šiandien vėl ilgai sėdėjau žiūrėdamas, kaip mano

Uncategorized

0998

Nauja šeima svarbiau už senąją: Kaip sūnaus meilė ir staigi santuoka tapo skaudžiu išbandymu motinai, o aistros dėl buto Vilniuje baigėsi netikėta išdavyste ir skaudžiomis netektimis

– Mama, susipažink, čia yra Rimgailė, mano sužadėtinė, vos peržengęs slenkstį tarė Artūras, švelniai

Uncategorized

046

Išeik ir nebegrįžk: jautri Ber tos ir Mykolo istorija apie šuns ištikimybę, vaikystės svajones ir skaudžius išbandymus Lietuvos kaime

Išeik ir nebegrįžk Išeik, girdi? su ašaromis akyse šnabždėjau aš, Domantas. Išeik ir daugiau nebegrįžk.

Uncategorized

027

Senelis vasaros vakarą: kaip sustojau padėti parkritusiam žmogui, kurį visi palaikė girtu – tikroji istorija apie užuojautą, atjautą ir kartų pamokas Lietuvoje

Buvo karšta vasaros pavakarė. Grįžau namo iš treniruotės, kai akys užkliuvo už pargriuvusio senuko.

Uncategorized

0187

Sofija su džiaugsmu skubėjo namo, kad nustebintų vyrą. Tačiau kai ji įbėgo…

Aistė su džiaugsmu šovė į slaptą kiemą, kad galėtų nustebinti savo vyrą. Bet kai tik įbėgo į duris Ji

Uncategorized

0197

Nepakentėjau: Viskas baigta – ramiai pasakė Vėra, padavusi vyrui puodelį arbatos. – Tiksliau, jau pateikiau skyrybų pareiškimą. Moteris tai ištarė taip kasdieniškai, tarsi kalbėtų apie “vakare bus vištiena su daržovėmis”. – Galiu paklausti, nuo kada… Hm, gerai, ne prie vaikų, – Artūras, matydamas dviejų berniukų neramias akis, prislopino balsą. – Kuo tau neįtikau? Ir jau nekalbu, kad vaikams reikia tėvo. – Manai, kitą tėvą surasti nesugebėčiau? – demonstratyviai pavartė akis Vėra ir šyptelėjo. – Kuo neįtikai? Visiškai! Tikėjausi ramaus gyvenimo, o ne nuolatinės audros! – Na, berniukai, viską suvalgėte? – vyras nenorėjo tęsti pokalbio prie vaikų. – Bėkit žaisti ir nebandykit klausytis! – pagaliau pašaukė Artūras žinodamas sūnų nenuoramumą. – O dabar – tęsiam. Vėra suspaudė lūpas – ir čia jis sugeba komandiruoti! Vaizduoja tobulą tėvą… – Atsibodo taip gyventi. Nenoriu kasdien po aštuonias valandas dirbti, šypsotis kolegoms, stengtis dėl klientų… Noriu iki pietų miegoti, vaikščioti po brangias parduotuves, lankytis grožio salonuose. Bet tu to negali man duoti. Užteks! Tau atidaviau geriausius dešimt savo gyvenimo metų… – Gal be patoso? – sausai nutraukė dar kol kas žmona Artūras. – Ar ne tu prieš dešimt metų stengeisi, kad tik už manęs ištekėtum? Pats nenorėjau tuoktis. – Suklydau, pasitaiko. Skyrybos įvyko greitai ir tyliai. Nors ir sunkiai, Artūras sutiko, kad sūnūs liktų su mama, jei savaitgaliais ir per atostogas jie bus su juo. Vėra mielai sutiko. Praėjus pusmečiui, Artūras supažindino sūnus su savo naująja žmona Liuba. Linksma, šilta Liuba iškart sužavėjo berniukus – jie nekantraudavo savaitgalių, kas Vėrą baisiai pykdė. Dar labiau ją siutino faktas, kad Artūras gavo palikimą nuo kažkokio tolimo dėdės, nusipirko didelį namą užmiestyje ir gyvena be rūpesčių. Tiesa, darbą paliko, alimentus moka mažus, bet pats tvarkingai aprengia berniukus ir nuolat lepina juos įvairiais išmaniais žaislais. Netgi tuos pačius alimentus pats kontroliuoja! Kodėl reikėjo nepakentėti to pusmečio? Jeigu Vėra būtų žinojusi, kad taip bus… Dabar ji tikrai būtų sugrįžusi! Bet gal dar ne viskas prarasta? ********************** – Gal arbatos išgersime? Kaip senais gerais laikais, – koketiškai nusišypsojo moteris, sukdama plaukų sruogą ant piršto. Trumpa suknelė išryškino figūrą, o makiažas – atėmė porą metų… Daug dirbo, kad atrodytų tobula! – Neturiu laiko, – abejingai mestelėjo žvilgsnį buvusiai žmonai Artūras. – Ar berniukai susiruošė? – Dar ko nors neranda, bus užsiėmę dar dešimt minučių, aš juos pažįstu, – nusivylusi atsiduso moteris, bet bandymų nenutraukė. – Gal Naujuosius švęskime kartu? Kęstutis ir Lukas eglutę puošė visą dieną. – Sutarta buvo – per atostogas jie su manimi. Švęsime vienoje puikioje Aukštaitijos sodyboje – daug sniego, trasos slidėms ir snieglentėms. Liuba viską suorganizavo. – Bet… Tai šeimos šventė! – Ir švęsime – su šeima. Pradėsi moralizuoti – atimsiu berniukus. Vos Artūras su laimingais vaikais užvėrė duris, Vėra iš pykčio sudaužė brangiausią vestuvinį arbatos servizą. Liuba… ta “šventoji” Liuba! Kodėl ji amžinai kišasi? Rodosi, vaikai jai mieliausi, bet tikriausiai laukia, kol grįš namo. Kam kam, bet Vėra žino, kokie jos berniukai nenuoramos ir išdykę! O juk tai gera mintis… Vėra nusišypsojo. Dar ne viskas prarasta. Greit visi Artūro pinigėliai bus jos rankose… ********************* – Ir kas čia? – pakėlęs antakį paklausė Artūras, pamatęs prie durų sukrautus lagaminus. – Kaip kas? Kęstučio ir Luko daiktai, – Vėra spyriu paspyrė pilną lagaminą, kad vos nenugriuvo. – Nusprendžiau, jei susitvarkei gyvenimą, pats supranti – ne kiekvienas vyras priims svetimus vaikus. Dabar jie gyvens su tavim, pranešiau globai, liko tik sutvarkyti dokumentus. Bet čia jau tu, aš išvykstu atostogauti su labai perspektyviu kavalieriumi. Palikus apstulbusį vyrą, Vėra nuėjo link jos laukiančios mašinos. Įdomu, kiek ilgai išlaikys ta “šventoji” Liuba? Savaitę? Dvi? Greičiausiai dvi. O Artūras, kai teks rinktis tarp žmonos ir vaikų, žinoma, pasirinks sūnus. Ir grįš – su visais pinigėliais… Praėjo dvi savaitės. Mėnuo. Du. O skambučio su reikalavimu pasiimti vaikus – nesulaukė. Iš berniukų pasakojimų atrodo, kad Liuba nė karto jų nepašaukė ar nenubarbėjo! Kaip taip gali būti? Tie du velniūkščiai staiga pasidarė angelėliai? Neįmanoma! – Kaip berniukai elgiasi? Dar nepavargot nuo jų? – neiškentusi paskambino buvusiam vyrui Vėra. – Puikiai – ne išdykauja, klausosi, padeda, – Artūro balsas pagyvėjo vos kalba pasisuko apie vaikus. – Tikri aukso berniukai! – Tikrai? – nustebo Vėra. – Pas mane jie visada iškrėsdavo ką nors… – Su vaikais reikia užsiimti, – paniekinamai atšovė vyras. – O tu visad nosį telefone laikydavai. O beje, pranešu – kraustomės į užmiestį. Jeigu norėsi, berniukus atvešiu per atostogas. – Bet… Tai ir mano vaikai! – Tu pati man viską perdavei, – atvirai nusijuokė Artūras. – “Motina”, jau tokia… Vėrai beliko graužtis iš pavydo. Vyro (tiksliau, jo pinigų) neatgavo, su naujuoju kavalieriumi nepasisekė, vaikai dabar visai toli. Nors, tiesą sakant, labai neliūdėjo – laisvalaikį galėjo visą skirti sau. Ne teisybė! Kęsti dešimt metų ir suklupti likus pusmečiui iki užtikrinto gyvenimo… Nesąžininga…

Nepakentėjau Aš paduodu skyryboms, ramiai tarė Rasa, paduodama Mindaugui puodelį arbatos. Tiksliau, jau padaviau.

Uncategorized

066

Rinkis: tavo šuo ar aš! Pavargau kvėpuoti šunelio kvapu! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė Rekso į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa be galo mylėjo savo vyrą, Edgarą. Jie gyveno kartu penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksį – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš sutikdama Edgarą. Reksis buvo šeimos narys – protingas, ištikimas, suprantantis be žodžių. Metai darė savo: šuniui skaudėjo kojas, iš jo sklido nemalonus kvapas, vilna slinko kuokštais. Edgaras ilgai kentė. Bet kai Reksis, nespėjęs laiku, padarė balą koridoriuje ant naujo parketo, Edgaro kantrybė trūko. – Viskas! Gana! – suriko jis, brukdamas seną šunį nosimi į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, vilna maiste, o dabar dar ir balos! Neringa, rinkis: aš ar ta griūvanti šunė? – Edgarai, kur gi jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, apkabindama kaltą šunelį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man nerūpi! – atrėžė vyras. – Jei iki vakaro jo čia nebus – išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne valytis paskui tavo blusinį “vaikelį”! Neringa buvo silpna: bijojo vienatvės, bijojo prarasti Edgarą, kuris rūpinosi šeima, su kuriuo jie planavo atostogas, būsto paskolą… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksį už miesto. Šuo sunkiai įlipo į mašiną, inkšdamas iš skausmo, bet nulaižė jai ranką. Jis galvojo, jog važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji paliko jį prie medžio, už dvidešimties kilometrų nuo namų. Pririšo prie medžio, kad nebėgtų paskui. – Atleisk man, Reksi… Atleisk… – šnabždėjo ji ir bijojo pažvelgti į ištikimas, senatvės apsiblaususias akis. Reksis nesipriešino. Jis atsisėdo ir žiūrėjo. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su ėdalu, įlipo į mašiną ir greitai išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodyje matė, kaip šuo, pamiršęs apie skausmą, bandė bėgti, įsitempė pavadį ir sulojo – gaudžiai, beviltiškai. Tas lai su ja buvo visą kelią namo. Grįžo namo palūžusi: akys – ištinusios nuo ašarų. Edgaras buvo namuose ir kraunasi daiktus. – Tu… ką čia darai? – nesuprato ji. – Viską padariau. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Edgaras su šaltu šypsniu pažiūrėjo į ją. – Šaunuolė, greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Tu ją žinai – iš buhalterijos. Mes jau pusmetį draugaujame. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis apsisuko. – Bet… juk pati žinai – “arba aš, arba šuo”… Kam viso to reikėjo? – Tikrinausi, – ciniškai tarė Edgaras. – Norėjau sužinoti, ar tu išdrįsi pastovėti už savo. O tu… Išdavei draugą dėl kelnių. Su tavim net gyventi baisu – jei dešimt metų tave dievinusį šunį palikai miške, tai mane, susirgusį, tu į konteinerį išmesčiau… Jis užtrenkė lagamino užtrauktuką. – Sudie, Neringa. Ir žinok – Reksis buvo vienintelis tikras vyras šiuose namuose. O tu – išdavikė. Kai durys užsivėrė, Neringa prapliupo. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuriam ji buvo nesvarbi, ji pražudė tą, kuris ją mylėjo be ribų. Ji pagriebė raktus ir lėkė atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Ji atvyko ten, kur paliko. Pavadis perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nėra. – Reksi! Reksi! Mano berniuk! – šaukė ji, lakstydama po šlapią mišką, braukdama nuo veido šakas. Ji jo ieškojo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ieškojote aviganio? Rastas panašus prie plento. Partrenkė sunkvežimis. Neringa atvažiavo atpažinti. Tai buvo jis. Reksis, matyt, perkando pavadį ir nubėgo ieškoti jos. Bėgo namo. Per skausmą, per baimę. Bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nesulaukęs. Neringa palaidojo Reksį. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena ir daugiau niekuo nepasitiki – nei žmonėmis, nei savimi. Edgaras – laimingas su nauja žmona ir vaikeliu. Apie Neringą jis nė neprisimena – jam tai buvo tik “išbandymas”, patogi proga išeiti, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba senų gyvūnų prieglaudoje. Plauna jiems gardus, valo, gydo žaizdas. Taip atpirkia savo kaltę. Kiekvieną naktį sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksis žiūri į ją. Ji kviečia, bet jis neateina. Tik stebi. Be pykčio. Su begaline gyvūniška ilgesio kančia. Ir jo žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus prieš ultimatumą. Tikras mylintis žmogus niekada neverčia rinktis. Jei verčia – jis jau išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą pabaigą, darydami klaidą, kurią sunku atleisti.

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Pavargau nuo šuns kvapo! suriko vyras. Ji pasirinko vyrą, nuvežė šunį