Zibainis

Sutuoktinis nesutinka skirti dukrai buto, paveldėto iš savo tetos – ginčas dėl teisybės tarp vaikų: parduoti ir visiems padalinti ar palikti vyriausiai dukrai, nepaisant jauniausių brolių ateities?

Vyro giminaitė jo teta paliko jam mažą butą paveldėjimui. Butas senamiestyje, netoli Lukiškių aikštės

Uncategorized

015

Teisingas sprendimas

20251012, penktadienis Vėsus vakaras, už lango jau guli spalio lapai, vėjas glosto senus Vilniaus medžius.

Uncategorized

0243

Praėjo dvi savaitės, kai buvau savo sodyboje, o kaimynai mano sklype pastatė šiltnamį, pasodino agurkus ir pomidorus Turiu nedidelį žemės sklypą už miesto. Ten nieko nesodinu – atvažiuoju tik pailsėti. Nenoriu leisti savo energijos daržui prižiūrėti. Esu įsirengęs kepsninę, pavėsinę, kad galėčiau pasislėpti nuo lietaus ir ramiai pasėdėti. Artimiausiu metu planavau aptverti savo sodybą tvora. Tad nuvažiavau ten išsikepti dešrelių ir atsipūsti nuo miesto šurmulio. Kaimynai buvo ramūs – neerzino ir nepriekabiavo. Tik viena kaimynė kartais erzindavo: nuolat stebėjosi, kaip galima gyventi be augalų. Jos sklype, esančiame kitapus kelio, viskas buvo pilna daigų ir gėlių, su kuriomis praleisdavo ištisas dienas. Kadangi tvora mūsų sklypų dar neskyrė, kaimynė kartais užeidavo pas mane nė kiek nesikuklindama. Atvirai sakant, tai man nepatiko. Kartais atvažiuodavau ir rasdavau ją vaikštinėjančią po mano kiemą ir kažką stebinčią. Tada jos paklausiau: – Kažkas ne taip? – Ne. Tik pažiūrėjau, kur būtų galima pasodinti svogūnų. Pas tave tiek daug neužstatytos žemės, niekas neauga. Galėčiau ką nors pasodinti – juk tau juk nesvarbu? Nustebęs net nežinojau, ką atsakyti. Nenorėjau įžeisti, pagalvojau ir leidau: – Gali įsirengti vieną lysvę. Vėliau apmaudžiai suvokiau, kad sutikau. Pusę dienos ji trypė mano lysvėje, neleido man ramiai pailsėti, jos buvimas mane erzino. Galiausiai atėjo mano atostogų metas, išvažiavau prie jūros. Grįžęs jau pirmą savaitgalį nutariau vykti į sodybą. Kiek nustebau, kai radau savo kieme išdygusį šiltnamį ir dar kelias lysves su agurkais bei pomidorais. Gerai žinojau, kieno tai darbas – nereikėjo nei klausti kaimynų. Susinervinau, todėl nusprendžiau imtis veiksmų. Paprašiau draugo pagalbos, nuvykome į statybinių prekių parduotuvę ir tą pačią dieną aptvėrėme sklypą tinklu. Dabar kaimynė ten jau nebevaikšto ir negali daryti, ką nori. Kitą savaitgalį ji atėjo ir klausia: – Kodėl aptvėrei? Dabar negalėsiu prie savo sodinukų prieiti. Gal pats juos prižiūrėsi? Tai pasirodė visiškai įžūlu, tad vakare išardžiau šiltnamį ir medžiagas permėčiau per tvorą atgal. Nuo tada manęs daugiau net nepasveikina.

Praėjo dvi savaitės nuo tada, kai paskutinį kartą lankiausi savo sodyboje už miesto, ir štai, kaimynai

Uncategorized

0180

Žmona susikrovė daiktus ir dingo nežinoma kryptimi: „Liaukis vaidinti šventąją, viskas susitvarkys. Moterims gi greitai praeina – paverks ir nurims. Svarbiausia – tikslas pasiektas: turim sūnų, giminė tęsiasi…“ Dalia (Dina) nutyli, bet jaučia – šeima po brolių Goriumi subyrėjo dėl apgaulės. „Goriau, tu man sakei, kad pasirūpinai, kad Sveta pastotų – ką tai reiškia?“ – klausia sesuo. Dalia vis dažniau pagalvoja, kad užauginti broliui paliktą sūnų bus sunku, o Svetai, kuri išeidama išėjo vedama nevilties, ji nori padėti. Kai mama grįžta į miestą ir pasiūlo pagalbą, Dalia ryžtasi stoti prieš brolišką savanaudiškumą – juk šeima turi būti ne tik popieriuje, o vaikas – ne manipuliacijų rezultatas.

Žmona susikrovė daiktus ir dingo, niekam nepranešusi Baik vaidinti šventąją. Viskas susitvarkys, žinai

Uncategorized

016

Skambutis iš praeities

20251111, penktadienis, Vilnius Ryte Austėja pamiršo, kad laiko rodyklės yra gyvos. Ji ištrauktų sieninį

Uncategorized

022

Radau progą pasipiršti. Pasakojimas Nuoširdžiai ačiū Jums už palaikymą, paspaustus „patinka“, atsiliepimus ir prenumeratą, bei MILŽINIŠKAS AČIŪ visiems už paramą nuo manęs ir mano penkių katinų. Dalinkitės, prašau, mėgstamais mano pasakojimais socialiniuose tinkluose – autoriaus širdžiai tai labai malonu!

Radau progą pasipiršti. Dienoraščio įrašas Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie mane palaikote

Uncategorized

0148

Globos darbas žmonai: Lidos gyvenimo permainos, išdavystė ir viltys dėl meilės bei geresnės ateities Vilniaus centre

Slaugė žmonai Ką?.. Dainorė net nepatikėjo savo ausims. Kur aš privalau išsikraustyti? Kodėl?

Uncategorized

0143

Pensininkė pasakojo, kad savo sūnų paskutinį kartą matė prieš daugiau nei šešerius metus – Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebekalba? – paklausiau savo kaimynės… Ir tą akimirką man suspaudė širdį. – Jau šešeri metai, kai jį mačiau paskutinį kartą. Kai jis su žmona persikraustė gyventi kitur, pradžioje dar kartais paskambindavo, bet ilgainiui visiškai nutrūko ryšys. Kartą nupirkau tortą jo gimtadieniui, atėjau jo pasveikinti ir… Tada ji nuleido akis ir pravirko. – O kas nutiko tada? – Duris atidarė mano marti ir pasakė, kad aš jų namuose nepageidaujama. Mano sūnus nieko jai neatsakė, tik pažvelgė į mane, tarsi būčiau kuo kalta, ir nusigręžė. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau. – Jis paskui jums daugiau niekada nepaskambino? – Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. – Kartą pati jam paskambinau, kai nusprendžiau parduoti trijų kambarių butą ir įsigyti mažesnį. Žinoma, kažkiek pinigų jam padaviau. Jis atėjo, pasirašė dokumentus, pasiėmė pinigus ir daugiau niekada nepaskambino. – Ar jaučiatės labai vieniša, ar jau susitaikėte su vienatve? – paklausiau senolės. – Man viskas gerai! Kai dar buvau jauna, su sūnumi likau viena, nes vyras paliko dėl kitos moters. Sūnų užauginau viena. Jis augo meilėje ir rūpestyje. Tuomet sakė, kad nori išsinuomoti atskirą butą. Džiaugiausi, nes maniau, užaugo, subrendo. Bet viskas buvo dėl jo draugės – ji norėjo gyventi atskirai, kad niekas netrukdytų jų laimei. Paskui ji pastojo. – Taip lengvai apie tai pasakojat? Nejau nekliūva, kad sūnus jus paliko vyresniame amžiuje? – nustebau. – Jau pripratau. Man patinka gyventi naujame bute. Turiu pinigų, visko užtenka. Kiekvieną rytą atsikeliu, užkaičiu virdulį ir išeinu į balkoną gerti arbatos bei stebėti bundantį miestą. Jaunystėje tik svajojau išsimiegoti, nes dirbau dvi pamainas. Svajojau, kad sulauksiu senatvės tarp savų žmonių, bet, matyt, lemta buvo likti vienai. – O gal bent gyvūną priglaustumėt? Dviese visada linksmiau. – Žinai, mieloji, ir katės kartais palieka savo šeimininkus, o šuns nesiryžtu imti – juk nežinau, ar ryte prabusiu. Negaliu pasiimti to, už ką negalėčiau atsakyti. Jau kartą pasielgiau kvailai, gana… Moteris stengėsi išlikti tvirta, bet neištvėrė ir pravirko… Vaikai, niekada nepalikite savo tėvų! Jūs esate jų dalis, ir kai jų neliks, išeisite ir jūs!

Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebebendrauja? paklausiau savo kaimynės… Ir tuomet man pasidarė sunku širdyje.

Uncategorized

036

Vienas tėvas CEO randa mažą mergaitę ir jos šunį miegančius ant šiukšlių – tiesa sulaužė jo širdį

Prašau, neimkite mano šuns. Jis yra vienintelis, ką turiu. Aš neateinu jį pasiimti. Vienišas tėvas, Vyriausiasis