Zibainis

Mamos, kuri buvo šventės nuotakos, veidas buvo kaip iškilęs šypsnis su aštriomis burnos linijomis.

Uošvė su patikra netikėtai užklupo mano šaldytuvą ir liko šokiruota – rado pasikeitusius spynos, o į vidų jos neįleidau! – Kas čia per nesąmonės?! Raktas netinka! Jūs ką, apsikasėt viduje? Aušra! Vytautai! Žinau, kad namie esate, skaitiklis gi sukasi! Atidarykit tuoj pat, mano rankos jau atsisako, krepšiai sunkūs! Tamara Iljičiūtės balsas, aštrus ir reikalaujantis, nuskambėjo po visą laiptinę, atsimušdamas nuo šviežiai dažytų sienų ir prasiskverbdamas net pro dvigubus kaimynų duris. Ji stovėjo prieš sūnaus buto duris, piktai tampė rankeną ir bandė įkišti seną raktą į blizgantį naują spynos mechanizmą. Šalia stovėjo du didžiuliai languoti krepšiai su nugeibusiu krapu ir stiklainiu, iš kurio žiojosi kažkas neskaidraus. Aušra, kylanti į trečią aukštą, sulėtino žingsnį. Ji sustojo laiptinėje žemiau, prisiglaudė prie sienos ir bandė nuraminti stipriai plakančią širdį. Kiekvienas uošvės apsilankymas buvo išbandymas, bet šiandien – ypatingas atvejis. Tai buvo ta diena, kai penkerius metus brendęs kantrybės lašas išseko, ir pagaliau suveikė asmeninės tvirtovės gynybos planas… (Nuoroda: tęsinys – visą istoriją skaitykite straipsnyje) Jei ši istorija jums pažįstama ar buvo naudinga, užsiprenumeruokite kanalą. Būsiu dėkinga už jūsų paspaudimus „Patinka“ ir komentarus!

Dieve šventas, kokie čia dalykai vyksta?! Raktas nesisuka! Jūs ką, užsibarikadavot ten? Agne!

Uncategorized

0116

Sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!” – šaukė motina dukrai Natalijai, nepaisydama nieko. Dukros apvalėjantis pilvukas tik dar labiau kaitino motinos pyktį. „Eik iš namų ir daugiau nesirodyk! Kad daugiau tavęs nematyčiau!” Motina iš tiesų išvarė ją iš namų – ne pirmą kartą, bet šįkart už nėštumą pasakė: „Grįžk tik tada, kai viskas bus pasibaigę.” Ašarose, su mažu lagaminėliu, Natalija atkvietė pas mylimąjį Nazarą, tačiau vaikinas nė nebuvo prisipažinęs tėvams apie Natalijos nėštumą. Nazaras buvo sutrikęs, o jo motina vos sužinojusi ironiškai teiravosi, ar dar ne vėlu kažką daryti – bet jau buvo vėlu. Natalija, šoko būsenos, jautėsi pasimetusi ir pasirengusi bet kam, kad tik kas nors padėtų. Prieš mėnesį kategoriškai nesutikusi su motinos idėja, dabar ją kamavo neviltis ir baimė dėl ateities. „Mano sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu, – griežtai tarė Nazaras mama. – Jis jaunas, tu jam gyvenimą sugadinsi. Padėsim, kiek galim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad priimtų tave į reabilitacijos centrą tokioms kaip tu – niekam nereikalingoms nėščioms kvaišoms.“ Centre Natalijai skyrė kambarėlį. Tik čia ji galėjo giliai įkvėpti, nusiraminti ir pailsėti. Niekas jos nevargino, kartu dirbo psichologas, Natalija palaipsniui ruošėsi motinystei. Gimus mažytei mergaitei, Nataliją apėmė panika, bet atsigavusi ėmė stebėti, pažinti savo mažąjį stebuklą – dukrelę. Artėjo šventos Kalėdos, tačiau džiaugsmo naujiena netapo – Natalijai buvo pasakyta, kad turi ieškotis naujų namų, nes jos vietą netrukus užims kita. Su mėnesio amžiaus Ema ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip gyventi toliau – kur rasti pinigų, kas priims pernakvoti. Motinos širdis nesutirpo – nei dukros, nei anūkės ji priimti nenorėjo. „Na, mažyle, koks liūdnas mūsų Kūčių vakaras“, – tyliai tarė Natalija dukrai. Ji taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės vaikščiodavo su kaimo vaikais giedoti kalėdinių giesmių – viską mokėjo, per šventes užsidirbdavo nemažai pinigų, aplankydavo ištisus rajonus. Šį kartą Natalija vėl panorėjo pajusti tą jausmą – apeiti namus, dainuoti kalėdines giesmes, pasinerti į šventės dvasią. „Kodėl gi ne?“ – pamąstė jauna mama. – Vaikas ramus, apgobsiu, prisisegsiu prie savęs – eisiu giedoti, bent sielą išliesiu. O kas man durų neatvers – tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramesnį nuosavų namų kvartalą. Kaip ir nujautė – tokiai netradicinei kalėdotojai duris atvėrė nenoriai, nes pagal tradiciją laukdavo vyrų. Bet visgi laimė pavyko – keletas žmonių įsileido. Natalija širdingai ir nuoširdžiai dainavo giesmes, šeimininkai ją dosniai atlyginėjo – ne tik pinigais, bet ir skanėstais, ypač matydami mažąją mergaitę. Eiti nuo namo prie namo nebuvo lengva. „Dar į tą vilą užsuksiu, ir užteks. Ten, matyt, turtuoliai, gal bus geresnė dovana“, – pagalvojo Natalija, jau jausdama palengvėjimą – kišenėje susirinko nemaža suma. „Gal galėčiau pagiedoti?“ – pasiteiravo, kai šeimininkas atidarė duris. Bet jo elgesys Nataliją nustebino – įsileidęs ją į namus, vyras įdėmiai žiūrėjo į jos veidą, tada į vaikelį, nublanko, susvyravo, prisėdo ant sofos. „Nadežda?“ – tyliai paklausė. „Ką? Ne… aš Natalija… Tikriausiai mane su kuo nors supainiojot.“ „Natalija? Kaip tu panaši į mano žmoną… Ir tas vaikas. Mergaitė?“ „Taip.“ „Ir aš turėjau tokią dukterį… Bet jie žuvo… autoavarijoje. O man neseniai sapnavosi, kad žmona ir dukra sugrįžo… Ir štai jūs… ar gali taip būti?“ „Nežinau, ką ir sakyti…“ „Užeikit, prašau, drąsiai! Papasakokit savo istoriją.“ Iš pradžių Natalija bijojo nepažįstamojo – jis elgėsi keistai, jautriai. Bet paskui nusprendė, kad vis tiek neturi kur eiti. Įžengė į plačią kambario erdvę, kur gyvena vienišas vyras. Ant sienos pamatė moters su vaiku nuotrauką – tikrai žmona buvo panaši į ją. Natalija ėmė pasakoti savo istoriją – kalbėjo nesustodama, iki smulkmenų. Pagaliau buvo bent kažkas, kam rūpėjo jos likimas. Vyras klausė tylėdamas, kasdien žvilgčiojo į mergaitę – ši miegojo ramiai, net šypsodamasi. Lyg jausdama, kad grįžta namo, kuris netrukus taps ir jos namais…

Sūnus dar nepasiruošęs būti tėvu… Paleistuvė! Nedėkinga kiaule! šaukė mama ant dukters Austėjos

Uncategorized

073

Tėtis nusprendė vesti: kaip dukra prarado ir tėvą, ir meilę, kai visa, kas liko – tik butas, daiktai ir tuštuma

Tėvas nusprendė vesti Danutės mama mirė prieš penkerius metus. Jai tebuvo keturiasdešimt aštuoneri.

Uncategorized

017

Be pasiūlymo

Lietaus lašai švelniai plakė ant nuomos buto dvivių langų. Antanas stebėjo, kaip kiekviena lašų linija

Uncategorized

047

Tėtis nusprendė vesti: kaip dukra prarado ir tėvą, ir meilę, kai visa, kas liko – tik butas, daiktai ir tuštuma

Tėvas nusprendė vesti Danutės mama mirė prieš penkerius metus. Jai tebuvo keturiasdešimt aštuoneri.

Uncategorized

Artimas žmogus

Dėde, įk! traukia ranką liekno, apsiauti ilgą, per didelį paltą vyrą Saulius, šoksos ant vietos, kita

Uncategorized

0473

Valerija plovė indus virtuvėje, kai ten atėjo Jonas. Prieš tai jis išjungė šviesą: — Dar pakankamai šviesu, nereikia veltui elektros švaistyti, – niūriai sumurmėjo Jonas. — Norėjau skalbimą įjungti, – tarė Valerija. — Naktį skalbsi, kai elektra pigesnė, – sausai tarė Jonas. – Ir vandenį taupyk, per daug leidiesi. Labai daug išleidi, Valerija. Taip negalima. Nejaugi nesupranti, kad taip tiesiog išmetam mūsų pinigus. Jonas prisuko vandens. Valerija liūdnai pažiūrėjo į vyrą, tada išjungė vandenį, nusišluostė rankas ir atsisėdo prie stalo. — Jonai, ar kada esi save iš šono stebėjęs? – paklausė Valerija. — Kasdien tik ir stebiu, – piktai atkirto Jonas. — Ir ką apie save galėtum pasakyti? — Vyras kaip vyras, tėvas – kaip tėvas, – abejingai atsakė Jonas. – Normalus, kaip visi. Ko kabinėjies? — Nori pasakyt, kad visi vyrai ir visi tėvai tokie kaip tu? – nepaleido Valerija. — Ką nori pasiekti? – burbtelėjo Jonas. – Susipykti nori? Valerija suprato – kelio atgal nėra, reikia šitą pokalbį tęsti. Iki tol, kol jis supras: gyventi su juo – kančia. — O žinai, kodėl tu dar manęs nepalikai? – paklausė Valerija. — O kodėl turėčiau tave palikti? — Kad manęs nemyli, nei vaikų, – atsakė Valerija. – Ir nesakyk kitaip. Tu apskritai nieko nemyli. Bet kalbėsiu ne apie tai. Kodėl nepalikai mūsų iki šiol? — Na ir kodėl? – paklausė Jonas. — Dėl savo šykštumo, – atsakė Valerija. – Dėl taupumo. Tau, Jonai, išsiskyrimas – didžiulis finansinis nuostolis. Kiek mes jau kartu? Penkiolika metų? Ir kam tie metai? Ko pasiekėm, jei neskaičiuot, kad susituokėm ir turim vaikų? — Visas gyvenimas dar priešaky, – bandė Jonas. — Ne visas, Jonai, tik likusi dalis, – tarė Valerija. – Kiek metų kartu, ir nė karto nebuvom prie jūros, apie užsienį nė nekalbu. Net ir Lietuvoje niekur nebuvom, net į mišką grybaut neišvažiuojam – per brangu. — Taupam ateičiai, – bandė teisintis Jonas. — Mes? Gal tu taupai? — Jums gi stengiuosi, – atkirtu Jonas. — Už ką? Už mus? Penkiolika metų kas mėnesį atidedi man ir vaikams? — O kam daugiau! Žinai, kiek jau turim sąskaitoje? — „Turim“? Gal „turi“? Gerai, patikrinkim. Duok man pinigų, nupirksiu sau ir vaikams naujų rūbų. Jau penkiolika metų nešioju, ką ištekėjus įsigijau, arba ką brolio žmonos seną gaunu, tas pats ir vaikams. Jie – brolio vaikų „palikimu“ apsirengę… Beje, aš noriu išsinuomoti atskirą butą, pavargau gyventi tavo mamos bute. — Mama skyrė mums dvi kambarius, ką skųstis, – ramiai Jonas. – O vaikams seni rūbai tiks – neverta švaistyti pinigų. — O man? Kokie man tinka? Brolienės drabužiai? — O kam tau puoštis? Tau trisdešimt penkeri! Ne šmutkėm reikia rūpintis. — O kuo rūpintis? — Gyvenimo prasme, – dėstė Jonas. – Yra aukštesnių dalykų. — Todėl tu laikai visus pinigus tik savo sąskaitoje, taip? Kad mes augtume dvasiškai, o ne „šmutkių menkystėse“ skęstumėm, ar ne taip? — Jum patikėti negalima – išleisite viską, – šūktelėjo Jonas. – O jei kas atsitiks, iš ko gyvensim? — O kada gi tu ruošiesi „pradėti gyventi“? Ar dar ilgai reikės laukti taupymo pabaigos? Dabar man – trisdešimt penkeri, vis dar laukti? O gal keturiasdešimt metų sulaukus jau bus galima? Jonas tyli. — Spėsiu, – toliau Valerija. – Gal penkiasdešimt? Per anksti? O gal šešiasdešimt? Kiek tada sąskaitoje bus? Galėsim tada pagaliau nueiti ir rūbų, ir tualetinio popieriaus nusipirkti? Jonas tyli. — O jei mes nesulauksim šešiasdešimties? Prastai maitinamės, pigiausią maistą valgom, nuotaika nuolat prasta… — Jei išeisime iš mamos ir pradėsim normaliai gyventi, nebebus iš ko taupyti, – niūriai pasakė Jonas. — Nebebus, – patvirtino Valerija. – Todėl ir išeinu. Pavargau taupyti. Nebetaupysiu. — Ir kaip tu gyvensi? – nustebo Jonas. — Ogi kaip nors, – atsakė Valerija. – Blogiau nei dabar tikrai nebus. Išsinuomosiu butą, mano alga ne mažesnė, liks dar ir aprangai, ir maistui. Ir svarbiausia – nereikės klausyt tavo pamokslų apie taupymą. Skalbsiu dieną. Tualetinį popierių pirksiu geriausią. Ir servetėlių turėsiu visada. Ir parduotuvėje pirksiu ką noriu, nes laukiau nuolaidų jau pakankamai. — Bet tu negalėsi nieko atsidėti! — Kodėl gi ne? Tavo alimentus vaikams ir atsidėsiu. O šiaip, gal ir netaupysiu. Nes nenoriu. Gyvensiu nuo algos iki algos. O savaitgaliais vaikus atvešiu tau ir mamai – ir sutaupysiu! O pati eisiu į teatrą, restoranus, keliausiu. Gal net į Palangą ar Nidą išvažiuosiu, pagaliau pailsėsiu ten, kur noriu. Jonui akyse patamsėjo: kraupiai paskaičiavo, kiek jam liks po alimentų, kai Valerija pradės keliauti – juk tai, jo manymu, išmesti pinigai… — Nesakiau svarbiausio, – tęsė Valerija. – Tą sąskaitą, kur laikai pinigus, padalinsim perpus. Kiek per penkiolika metų ten prisikaupė? Va ir išleisiu viską. Nebekaupsiu savo gyvenimui – gyvensiu čia ir dabar. Jonas bandė kažką pasakyti, bet neišėjo žodžio sudėlioti – išgąstis sukaustė… — O žinai, kokia mano svajonė, Jonai, – galiausiai tarė Valerija. – Kai ateis laikas išeiti, kad mano sąskaitoje neliktų nė cento. Tada žinosiu, kad viską išleidau sau ir savo gyvenimui. Po dviejų mėnesių Jonas ir Valerija išsiskyrė.

Violeta plovė indus virtuvėje, kai įėjo Mindaugas. Prieš tai jis išjungė šviesą virtuvėje. Dar pakankamai

Uncategorized

059

Likti vienai penkiasdešimties: kaip palikti neištikimą vyrą po trisdešimties metų santuokos ir atrasti save iš naujo su vaikų ir anūkų palaikymu

Likti vienai penkiasdešimties Pasiilgau tavęs, kačiuk, kada vėl susitiksime? Aistė sėdo ant lovos krašto