Zibainis

NEKANTRI KELIONĖ PRIE ALTORIAUS: ALINOS PAIEŠKOS LIKIMO VYRUI, NESĖKMINGA SANTUOKA, NUOSKAUDOS, SVETIMYBĖ IR ROMANTIKA SU JAUNU UŽSIENIEČIU, KURIOS PABAIGOJE SUGRĮŽTAMA PRIE ŠEIMOS IR SUTAISYTŲ SANTYKIŲ LIETUVOJE

Negaliu sulaukti, kada vėl tekėsiu Man labai norėjosi laimingai ištekėti. Vieną kartą jau buvau paragavusi

Uncategorized

016

Ar Orchidė Kaltinama? – Polina, pasiimk šitą orchidėją, kitaip ją išmesiu, – Katė nerūpestingai paėmė nuo palangės permatomą vazoną su tuo žiedu ir padavė man. – Oi, ačiū, drauge! Tik kodėl tau ši orchidėja neįtiko? – stebėjausi. Ant jos palangės dar puikavosi trys prabangios, prižiūrėtos orchidėjos. – Šį žiedą mano sūnui padovanojo vestuvių proga. O kaip viskas baigėsi, pati žinai… – Katė sunkiai atsiduso. – Žinau, kad tavo Dainius išsiskyrė, neišgyvenęs nė metų santuokoje. Neklausiu priežasties – nutuokiu, kad ji rimta. Juk Dainius dievino Tanią, – nenorėjau žaloti dar neužgijusios draugės žaizdos. – Kada nors tau papasakosiu, Polina, kodėl jie išsiskyrė. Kol kas per sunku prisiminti, – Katė susimąstė ir nubraukė ašarą. Parnešiau „atstumtąją“ ir „išmestąją“ orchidėją į namus. Vyras atlaidžiai pažvelgė į vargšą žiedą: – Kam tau šitas numirėlis? Šitoje orchidėjoje nėra gyvybės. Net aš suprantu. Nešvaistyk laiko. – Noriu atgaivinti žiedą. Skirsiu jam savo meilę ir rūpestį. Pamatysi, dar susižavėsi šia orchidėja, – mane pagavo noras įkvėpti gyvybės šiam nuliūdusiam, merdinčiam augalui. Vyras šelmiškai pasiūlo ir primerkia akį: – Kas gi atsisakytų meilės? Po savaitės paskambino Katė: – Polina, ar galiu užsukti? Negaliu daugiau tylėti su šiuo sunkumu. Noriu tau viską papasakoti apie nesėkmingą Dainiaus santuoką. – Katile, važiuok, laukiu tavęs, – negalėjau atsisakyti draugei, kuri mane palaikė, kai skausmingai skiriausi su pirmuoju vyru, kai nesutikau su antruoju… Ši draugystė gyvuoja jau daugybę metų. Katė atskubėjo po valandos. Ji patogiai įsitaisė virtuvėje. Prie taurės sauso vyno, puodelio kavos ir juodojo šokolado prasidėjo ilgas pasakojimas apie gyvenimą. – Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mano, dabar jau buvusi, marti tam pajėgi. Dainius ir Tania kartu gyveno septynerius metus. Dainius ilgai ją stebėjo. Dėl Tanios paliko Aušrą. O Aušrytė taip man patiko. Toks namuose, jaukus vaikas, net dukra vadindavau. Ir štai atsirado gražuolė Tania. Dainius – lyg pamišęs, nuolat aplink ją sukiojosi, lyg bičių darbininkas. Meilė Taniai buvo deginanti. Aušrą tuojau pat „atidėjo į šalį“. Turiu pripažinti, Tania – lyg modelis. Dainiui patiko, kai jo draugai pakikendavo ir slapčia nužvelgdavo Tanią. Praeiviai taip pat atsisukdavo. Keista, bet per septynerius metus jie nesusilaukė vaikų. Pagalvojau – gal Dainius nori viską daryti pagal taisykles: tuoksis, tada ir gimdys. Jis nekalbus, mes su vyru į jo gyvenimą nekišame nosies. Sūnus tiesiai pasakė: – Mama, tėti, vedu Tanią. Jau pateikėme prašymą santuokai. Bus vestuvės kaip iš pasakos – pinigų negailėsiu. Mes apsidžiaugėme – pagaliau sūnus turės šeimą, jam jau trisdešimt. Įsivaizduok, Polina, vestuvių datą kelis kartus keitėme: tai Dainius susirgo, tai aš užtrukau komandiruotėje. Pagalvojau tada – kažkaip nesiseka su tomis vestuvėmis. Nors Dainius spindėjo iš laimės, nenorėjau drumsti nuotaikos. Dar ir norėjo su Tania susituokti bažnyčioje. Bet neišėjo – kunigas išvyko į savo gimtąją Žemaitiją. Dainius norėjo tik pas tą kunigą. Žodžiu, niekas nesisekė. Visi ženklai rodė… Iškėlėme triukšmingas vestuves. Matai šią orchidėją nuotraukoje? Žydinti, prabangi. Lapai stovėjo tiesūs. O dabar? Susitraukę lyg skudurai. … Dainius su Tania leidosi į medaus mėnesį Paryžiuje. Bet – bėda. Tanios neišleido iš šalies, nes, pasirodo, nesumokėjusi didelės baudos. Tiesiai oro uoste juos sustabdė ir išsiuntė namo. Dainius į visokias bėdas nekreipė dėmesio – vis svajojo apie laimingą šeimą. … Tačiau staiga Dainius rimtai susirgo. Atsidūrė ligoninėje. Gydytojai nedaug vilčių davė… Tania pas jį vaikščiojo savaitę. Tada pranešė: – Atsiprašau, man nereikia vyro neįgaliojo. Paduodu skyryboms. Įsivaizduoji, ką jautė Dainius gulėdamas bejėgis? Bet jis ramiai atsiliepė: – Suprantu tave, Tania. Netrukdysiu skyryboms. Žodžiu, išsiskyrė. Bet mano sūnus pasveiko. Suradome jam gerą gydytoją. Per pusmetį tas jį pastatė ant kojų. Ir susidraugavom su gydytoju Petru Bogdanavičiumi. O jo dukra Milda – dvidešimtmetė, miela. Dainius iš pradžių raukėsi: – Žema, net negraži. – Sūnau, pažiūrėk į Mildą – iš veido negeriam vandens. Juk prieš tai turėjai žmoną – grožio karalienę… Geriau medų valgyti liūdesyje ar vandenį džiaugsme? … Dainius ilgai negalėjo pamiršti Tanios, bet jos išdavystė sužeidė širdį. O Milda be atodairos įsimylėjo Dainių – skambino, sekiojo, rūpinosi. Sumąstėme juos supažindinti arčiau – išvažiavome visi į gamtą. Dainius vaikščiojo susimąstęs, liūdnas. Ne linksmino jo nei šašlykai, nei draugija, nei laužo spragsėjimas. Milda gaudė kiekvieną Dainiaus žvilgsnį, deja – jis nė karto jos nepastebėjo. Sakau vyrui: – Velniop tokias piršlybas, Dainius vis dar myli Tanią. Ji skaudžiai įstrigo širdyje. … Praėjo kelis mėnesius. Skambutis. Prie durų – Dainius. Rankose ta pati garsi orchidėja: – Mam, atnešu tau, kas liko iš praeities laimės. Daugiau man šis egzotas nereikalingas. Nenoriai priėmiau orchidėją. Ir taip jos nemėgau – lyg tas žiedas kaltas dėl visų sūnaus nelaimių. Gis, nupirktas meilės proga, liko tarsi prakeiksmas šeimai… Neseniai kaimynė sutiko mane: – Katė, mačiau tavo Dainių su tokia nykštuke. Anksčiau jo žmona gražesnė buvo… Netikėjau – ar tikrai sūnus su Milda užmezgė rimtus santykius? – Prašau susipažinti. Aš ir Milda dabar vyras ir žmona, – Dainius švelniai laikė už rankos savo jauną žmoną. Su vyru nustebę žiūrime vienas į kitą: – Kaip čia taip? O vestuvės? O svečiai? – Nepotrebingi šitie šou. Tai jau praėjau… Kukliai susirašėme metrikacijoje. Kunigas mus bažnyčioje jau ir sutuokė. Dabar amžinai būsim kartu. Atsivedžiau sūnų į šalį: – Dainiau, ar tu bent myli šią merginą? Neįskaudinsi Mildos? Gal vedi tik iš keršto Taniai? – Ne, mama, nesiimu keršto. Ja jau „persirgau“, – nustojo vadinti Tanią vardu. – O dėl meilės… Ką galiu sakyti – Mildos pasaulis – lyg mano. Štai tokia istorija, Polina. Katė išpasakojo viską iki širdies gelmių. … Po šio atviro pokalbio su drauge nesimatėme dvejus metus. Kasdieniai reikalai, darbai susuko ratą. O orchidėja atsigavo, gausiai pražydo. Gėlės moka atsidėkoti už rūpestį. Susitikome su Kate gimdymo namuose: – Sveika, drauge. Ko čia veiki? – Milda pagimdė dvynius. Šiandien išrašys, – šypsojosi Katė. Netoliese stovėjo laimingi Dainius ir Katės vyras. Dainius laikė didelę raudonų rožių puokštę. Prie slenksčio pasirodė išvargusi, bet laiminga Milda. Paskui ją – akušerė su dviem „gyvais“, miegančiais ryšulėliais. Puoliau prie savo dukros ir šviežios anūkės. Tania maldauja Dainių atleisti jai už moterišką silpnybę ir pradėti viską iš naujo. … Puodelį galima suklijuoti, bet iš jo gerti – nebepavyks…

AR GI ORCHIDĖ KALTA? Paulina, pasiimk tą orchidėją, nes kitaip išmesiu, Valda su nepagarbia ironija nutvėrė

Uncategorized

0631

— Žodis per vertę — ir mano sūnus tave išmes pro duris! Man nesvarbu, kieno tai butas! — sušuko anyta.

Žodis priešį ir mano sūnus išmestų tave per duris! Man neįdomu, kurios čia yra butas! šaukė šikšenija.

Uncategorized

062

Išeik ir NIEKADA negrįžk – jautri lietuviška istorija apie berniuko meilę, ištikimybę ir priverstinį atsisveikinimą su šunimi: nuo Lietuvos kaimo keliuko iki sunkių išbandymų kelyje, kur viltis susitikti su mylimu draugu neišblėsta net po daugelio metų

Išeik ir niekada nebegrįžk Eik, girdėk? ašarotomis akimis kuždėjo Mykolas. Išeik ir daugiau nesugrįžk!

Uncategorized

0297

— Štai meniu, paruošk viską iki penkių, negi turėsiu aš stoti virtuvėje savo jubiliejaus proga, — įsakė anyta, bet labai gailėjosi.

Štai meniu, paruošk viską iki penktadienio, kad aš ne stovėčiau virtuvėje savo jubiliejuje, pareiškė

Uncategorized

0341

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Man nusibodo šuns smarvė! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą, išvežė šunį į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa beprotiškai mylėjo savo vyrą, Vaidą. Jie kartu gyveno penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet užtat turėjo Reksą – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar šuniuku, iki pažinties su Vaidas. Reksas buvo tikras šeimos narys. Protingas, ištikimas, viską suprasdavo be žodžių. Tačiau metai darė savo: šuo pradėjo sunkiai vaikščioti, jam pradėjo smarkiai smirdėti, šeriai byrėjo. Vaidas ilgai taikstėsi. Bet kai Reksas nespėjo iki lauko ir apsisysiojo koridoriuje ant naujo laminato, vyras sprogęs. — Gana! Viskas! — sušuko Vaidas, kišdamas nosį seno šuns į balą. — Čia jau ne namai, o šunynas! Smarvė, šeriai ant maisto, dabar dar ir balos! Neringa, rinkis: arba aš, arba tas griuvėsis! — Vaidas, kur gi aš jį padėsiu? Jam jau dvylika… — verkdama prašė Neringa, glostydama kaltą šunį. — Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man nesvarbu! — nukrečia vyras. — Jei vakare jo čia neliks – išeinu aš. Aš noriu gyventi švariai, o ne valytis tavo blusyno „sūnų“! Neringa buvo silpna. Ji paniškai bijojo vienatvės. Bijodavo prarasti Vaidą, kuris išlaikė šeimą, su kuriuo buvo planai atostogoms, paskolai… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksą už miesto. Šuo sunkiai įlipo į automobilį, kankindamas dėl skaudančių sąnarių, bet palaižė jos ranką. Galvojo, kad važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Jinai paliko jį miško pakraštyje, už dvidešimties kilometrų nuo miesto. Pririšo prie medžio, kad nebėgtų paskui mašiną. — Atleisk man, Reksai… Atleisk… — šnabždėjo ji, nedrįsdama žiūrėti į senatvės nublankusias šuns akis. Reksas nesipriešino. Jis tiesiog atsisėdo ir žiūrėjo į ją. Suprato viską. Neringa paliko jam dubenėlį su maistu, sėdo į mašiną ir spaudė dujas. Galinio vaizdo veidrodyje matė, kaip šuo, pamiršęs skaudančias kojas, bėgo paskui ją, tempėsi pavadį, loja. Dusliai, beviltiškai. Tas lojimas skambėjo galvoje visą kelią namo. Namuose Neringa grįžo visiškai palūžusi. Akys išbrinkusios nuo ašarų. Vaidas buvo namuose. Jis rinkosi daiktus. — Tu… ką darai? — nesuprato ji. — Padariau viską. Rekso nėra. Išvežiau jį… Vaidas pažiūrėjo į ją su šaltu šypsniu. — Šaunuolė. Operatyvi. Bet žinai… aš vis tiek išeinu. — Kaip išeini?! Kur?! — Pas Liną. Žinai ją, iš buhalterijos. Mes susitikinėjam jau pusmeti. Ji laukiasi. Neringa susmuko ant kėdės. Pasaulis išplaukė. — Bet… juk davei ultimatumą… Šuo arba tu… Kodėl?! — Tikrinau tave, — ciniškai atsakė jis. — Ar bent turi stuburą. Tikėjausi, kad bent už draugą pakovosi. Bet tu… išdavei draugą dėl kelnių. Su tavim gyventi bijočiau – jei šunį, kuris dešimt metų tave mylėjo, palikai miške, tai mane, kai sirgsiu, išmesi į konteinerį. Jis užsegė lagaminą. — Sudie, Neringa. Ir žinok… Rekso buvo tikras vyras šiame name. O tu – tiesiog išdavikė. Kai už vyro užsidarė durys, Neringa pradėjo kaukti. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuris jos nemylėjo, ji išdavė sielą to, kuris ją dievino. Ji griebė raktus ir lėkė atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo lietus. Ji atvažiavo prie to medžio. Pavadis buvo sugraužtas. Dubenėlis apverstas. Rekso – nebuvo. — Reksai! Reksai! Berniuk mano! — šaukė ji, bėgiodama po šlapią mišką, braižydamasi į šakas. Ji ieškojo jo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė į savanorių grupes. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. — Jūs ieškojote aviganio? Radome panašų prie plento. Partrenkė vilkikas. Neringa atvažiavo atpažinti. Tai buvo jis. Reksas, matyt, sugraužė pavadį ir bėgo jos ieškoti. Bėgo namo. Savo sužeistomis kojomis, per skausmą, per baimę. Bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nesulaukęs. Neringa palaidojo Reksą. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena. Antrą kartą nebeištekėjo — nebegali pasitikėti nei žmonėmis, nei savimi. Vaidas laimingas su nauja žmona ir vaiku. Jis užmiršo Neringą kaip sapną. Jam tai buvo tiesiog “patikra”, puiki proga išeiti gražiai, perkeliant kaltę žmonai. O Neringa… Neringa dirba savanore senų šunų prieglaudoje. Plauna jiems narvus, valo nešvarumus, gydo žaizdas. Stengiasi nors kiek atpirkti savo kaltę. Kasnakt jai sapnuojasi tas pats sapnas: ji stovi prie medžio, o Reksas žiūri į ją. Ji šaukia jį, bet jis neprieina. Jis tik žiūri. Be pykčio. Su begaline šunų skausmo nuoskauda. Ir tame žvilgsnyje — jos bausmė. Morale: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato ultimatumo sąlygas. Mylintis žmogus niekada nereikalaus rinktis. O jei verčia — jis jau jus išdavė ir jūs tik atidedate neišvengiamą pabaigą, padarydami siaubingą klaidą.

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Nebegaliu kentėti to šuns kvapo! pasakė vyras. Ji pasirinko vyrą, išvežė

Uncategorized

012

Gyvenimas be meilės… Šioje šeimoje kiekvienas gyveno atskirai. Tėvas Saulius, be žmonos, turėjo mylimųjų, kartais net keletą skirtingų. Mama Janina, nujausdama vyro neištikimybę, irgi nesilaikė dorovės – jai patiko leisti laiką su vedusiu kolega iš darbovietės. Du jų sūnūs buvo palikti patys sau – jų auklėjimu iš esmės niekas nesirūpino, tad dažniausiai jie slankiodavo be tikro tikslo. Mama tvirtino, kad mokykla privalo visiškai rūpintis vaikais. Šeima susirinkdavo virtuvėje prie stalo tik sekmadieniais – ir tai tik tam, kad greitai, tylėdami, pavalgę vėl išbėgiotų į savo pasaulėlius. Taip jie būtų visi gyvenę savo nuodėmingame, tačiau saldžiai įprastame gyvenime, jei vieną dieną nebūtų įvykusi tragedija… Kai jaunėliui Denisui buvo dvylika, tėtis Saulius pirmąkart nusivedė jį į garažą, kaip pagalbininką. Kol Denisas tyrinėjo įrankius, tėvas trumpam užsuko pas bičiulius automėgėjus, kurie tvarkė mašinas netoliese. Staiga iš jų garažo ėmė veržtis juodi dūmai, tuomet liepsnos. Iš pradžių niekas nieko nesuprato. (Vėliau paaiškėjo, kad Denisas netyčia numetė įjungtą litavimo lempą ant benzino kanistros.) Žmonės sustingo. Sujudo tik kai Sauliui, apsiliejusiam kibiru vandens, teko bėgti į ugnį. Po akimirkos jis išbėgo iš degančio garažo ant rankų laikydamas be sąmonės sūnų. Denisas buvo smarkiai apdegęs, nepažeistas liko tik veidas, kurį berniukas, matyt, dengė rankomis… Greitoji jį skubiai išvežė į ligoninę – jis buvo gyvas! Po keleto valandų gydytojas tėvams pasakė: „Darome viską, ką galime. Sūnus gilioje komoje. Šansai išgyventi – vienas iš milijono. Oficialioji medicina bejėgė. Jei Denisas parodys milžinišką valią gyventi, gali įvykti stebuklas. Laikykitės.“ Saulius ir Janina, nė nesvarstę, puolė į artimiausią bažnyčią. Pakeliui užklupo liūtis, tačiau slegiami nevilties tėvai aplink nieko nematė. Jie norėjo išgelbėti sūnų! Tą vakarą pirmąkart gyvenime įžengė į Dievo namus. Tik pamatę kunigą, prisidengusį barzda, įsikibo jam į ranką. -Kunige, mūsų sūnus miršta! Padėkite! – ašarodama išsprūdo Janinai. -Mano vardas – kunigas Sergijus. Kaip bėda – taip ir pas Dievą… Ar daug nusidėjote? – iškart klausė jis. -Nežinau… Nieko neužmušėm, – gėdingai nuleido akis Saulius. -O meilę kam užmušėt? Ji guli pas jus po kojomis, šalta ir negyva. Tarp jūsų, vyro ir žmonos, net siūlo neprakiši – tarpas toks didelis, kad rąstą įkištum ir nesiliestų! Melskitės už savo sūnaus sveikatą Šv. Nikolajui Stebukladariui! Stipriai melskitės! Bet atminkit – viskam Dievo valia. Nesipiktinkit Dievu. Kartais Jis taip pamoko neklaužadas… Kitaip nieko nesuprasit, savo sielą pražūsite ir nė nepastebėsite. Taisykitės! Meilė viską išgydo! Saulius ir Janina, permirkię lietuje ir ašarose, klausė be žodžių protingojo tėvo Sergijaus… Kunigas parodė į Šv. Nikolajaus ikoną. Sutuoktiniai puolė ant kelių, karštai meldėsi, ašarojo, davė pažadus… Visi meilės nuodėmės ryšiai buvo nutraukti, gyvenimas perverstas iki smulkiausios detalės. Kitą rytą gydytojas paskambino: Denisas išėjo iš komos. Saulius ir Janina jau sėdėjo prie sūnaus lovos. Denisas atmerkė akis ir, pamatęs tėvus, bandė nusišypsoti. Šypsena buvo su skausmo antspaudu – veide liko kančios kaukė. -Mama, tėti, prašau, neišsiskirkite, – tyliai paprašė berniukas. -Sūneli, ką tu kalbi, mes juk kartu, – švelniai, bet nedrąsiai, atsakė Janina. Palietė sūnaus delną; berniukas vaitelėjo iš skausmo. -Aš taip mačiau, mama… Mano vaikai turės jūsų vardus, – toliau šnibždėjo Denisas. Saulius ir Janina susižvalgė. Jiems pasirodė, kad sūnus kliedi. Kokie dar vaikai? Jis net piršto nepajudina, prikaustytas prie lovos! Jam pačiam pasveikti – ir tai didžiausia dovan! …Tačiau nuo to laiko Denisas sparčiai sveiko. Visi šeimos pinigai ir jėgos buvo skirti jo gydymui. Saulius ir Janina pardavė sodo namelį. Gaila, kad garažas ir automobilis nudegė iki pamatų – už juos būtų galima atgauti dalį lėšų, bet svarbiausia, kad sūnus liko gyvas! Visi seneliai padėjo kuo galėjo. Šeima susitelkė bendros nelaimės akivaizdoje. …Net ilgiausia diena turi pabaigą. Praėjo metai. Denisas reabilitacijos centre jau vaikščiojo savarankiškai. Ten susipažino su savo bendraamže, Marija – irgi nukentėjusia per gaisrą. Marijai apdegė veidas; po kelių operacijų ji gėdijosi savo randų, bijojo žiūrėti į veidrodį. Denisas pajuto jai ypatingą šilumą – ši mergina spinduliavo nevaikišką išmintį ir jautrumą, norėjosi ją saugoti. Laisvalaikį jie leisdavo kartu – juos siejo pergyventi skausmai, daugybė kartų išgertos karčios piliulės, įveiktos baimės, ilgi pokalbiai apie bandymus priprasti prie baltų chalatų… Bėgo laikas… …Denisas ir Marija kukliai susituokė. Porai gimė gražūs vaikai – dukra Aleksandra ir po trejų metų sūnus Eugenijus. Kai šeima galiausiai atsigavo, Saulius ir Janina nusprendė skirtis. Sunki Deniso drama taip juos išvargino, kad jie nebegalėjo būti kartu. Abu išgyveno tuštumą ir troško ramybės. Janina išvyko pas seserį už miesto, prieš tai užsuko į bažnyčią – norėjo gauti tėvo Sergijaus palaiminimą. Pastaraisiais metais ji dažnai atvykdavo padėkoti kunigui už sūnaus išgelbėjimą, o šis vis primindavo: -Dėkok Dievui, Janina! Kunigas nepritardavo išvykimui: -Bet jei tau nepakeliui, keliauk. Pailsėk. Vienatvė kartais gydo sielą. Tik grįžk! Vyras ir žmona – kaip viena visuma! – tėviškai pamokė tėvas Sergijus. Saulius liko vienas tuščioje bute. Sūnūs su šeimomis gyveno atskirai. Buvę sutuoktiniai net anūkus lankė paeiliui, rūpestingai vengdami vienas kito. Kitaip tariant, visiems galų gale tapo… patogu.

Gyvenimas kaip plyšta oda… Šioje šeimoje kiekvienas gyveno sau. Tėvas Saulius, be žmonos, turėjo

Uncategorized

Tarsi paukštė, viliojama likimo: Mano kelias nuo tvirtų vedybų pasižadėjimo iki antrųjų namų laimės – likimo išbandymai, meilės konkurencija su seserimi, vyras, kurio nebereikėjo laukti, draudžiama aistra su vedusiu gydytoju ir tikroji laimė su Vasiliumi bei nauja šeima – lietuviškos moters gyvenimo saga

KAIP PAUKŠTĖ Į SPĄSTUS Merginos, ištekėti reikia tik kartą gyvenime. Su mylimu žmogumi būti iki paskutinio atodūsio.

Uncategorized

038

Senelio istorija: Vasaros vakaras Vilniaus kieme – kaip padėjau kraujuojančiam senoliui, kai visi kiti praeiviai vengė jo, manydami, kad jis girtas, o iš tiesų jis rinko pavojingus stiklus dėl vaikų saugumo, nepaisydamas savo sužeistų karo metų ir pusiau prarasto kalbos, ir kaip jo šeima man atsidėkojo širdingiausia lietuviška dovana

Senelis Vasara. Einu vakare namo po sporto treniruotės. Pamatau – senelis, jau visai pagyvenęs