Zibainis

Žinai, noriu tau papasakoti, kas pas mus vakar vyko namuose net ir dabar dar šiek tiek rankos drebasi.

Uncategorized

0235

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta

Ramunė, tavęs nėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip aš gyvenu ir kas su manimi vyksta Ramunė ir

Uncategorized

0223

Netikėtas uošvės atvykimas: Vizitas, kuris sujaukė visą gyvenimą jaunai porai Vilniuje

Netikėtas anytos atvykimas: apsilankymas, kuris viską apvertė aukštyn kojomis Įsimenu tą dieną kaip vakar

Uncategorized

0367

„Jūs uždirbate daugiau, todėl ir dovanos turi tai atspindėti“, priekaištavo anyta: Vilniuje vykusioje šeimos šventėje brangi dovana sukėlė įtampą tarp sūnaus ir mamos

Jūs gyvenate geriau nei kiti, todėl dovanų pasirinkimas turėtų tai atspindėti, priekaištavo anyta.

Uncategorized

028

„Mama, kaip aš tave myliu“, – sakiau pusryčiaudama būdama 14-os, o mama nusišypsojusi atsakė: „Tuomet kitą kartą, kai grįšiu iš darbo, tiesiog nuskusk bulvių, ir aš tai pajusiu be žodžių“; „Kaip aš dievinu savo katiną“, – glaudžiau žandą prie jo šilto kailio, o tėtis pasiūlė pakeisti jam kraiką, nes vargšas nebegali sėsti į šlapią; tuomet nesupratau, kodėl tėvai mano meilę matuoja bulvėmis ar katino kraiku, tačiau tik po daugelio metų supratau, kad tikros meilės esmė – ne žodžiai, o maži kasdieniai darbai, kaip ir tada, kai mama man atveždavo į ligoninę šiltą varškę, kompotą ir ranka pieštus popierinių lėlių rūbelius, arba kai tėtis už paralyžiuotą šeimos taksą pats padarė vežimėlį, kad šuo galėtų lakstyti; mes dažnai neįvertiname šių paprastų gestų, bet būtent jie tyliai sako „aš tave myliu“, ir tik gyvenimui bėgant supranti, kaip svarbu mokėti mylėti ne žodžiais, o veiksmais – išvirtomis bulvėmis, pakeistu katino kraiku, karštu arbatos puodeliu prie kompiuterio, paglostyta galva prieš miegą ar išklausytu pasakojimu apie praleistą įvartį – nes meilė jautriausiai kalba per kiekvieną mažą rūpestingą žingsnį kasdienybėje, o žodžiai be darbų tampa pilki ir beverčiai, todėl turim nepamiršti: tikri jausmai matuojami ne kalbomis, o širdies šiluma kiekviename veiksme.

Kaip aš tave myliu, mamyte, sakau aš rytinių pusryčių metu, kai man buvo apie keturiolika. Tikrai?

Uncategorized

019

Barzda žilstanti, bet širdis graži: „Tu viską man melavai! Nutraukiu mūsų susirašinėjimą. Esu labai nusivylęs moterimis. Kaip galėjai taip ilgai apsimetinėti, meluoti? Norėjau tave vesti, o tu viską sugriovei. Negalima kurti šeimos gyvenimo nuo melo ir nepasitikėjimo. Sudie. Neberašyk man daugiau – neatsakysiu. Tavo buvęs džentelmenas.“ Tokį laišką gavau iš anglo. Su Konoru susirašinėjome beveik metus. Artėjo susitikimas jo mieste – Šefilde. Deja… Nepavyko. …Tuomet man buvo keturiasdešimt devyneri. Su vyru seniai išsiskyrusi. Turėjau vaikų ir anūkų. Norėjosi dar kartą pasijusti moterimi. Metai juk bėga. Vaikai turi savo rūpesčių, interesų. Negalėjau sėdėti keturiose sienose ir dėjuoti dėl praeities. Taip galima ir visai nusiristi, pradėt megzti kojines kilometrais, siuvinėti paklodes kryželiu. Mano draugės – ištekėjusios, prisirišusios prie namų, šeimos. Visus „jaunikaičius“ darbe nuodugniai apžiūrėjau – nė vienas neužkabino. Kolegės patarta, užsiregistravau pažinčių portale. Gal nieko blogo nebus… Užpildžiau ilgą anketą, apibūdinau save iš geriausios pusės, prisegiau gražią nuotrauką. Laukiau stebuklo. Pati nesiūliau save vyrams, laikiausi savo orumo. Po poros savaičių radau elektroninį laišką, vienintelį. Su jauduliu pradėjau skaityti užsienietišką žinutę, sėdėdama Biržuose. Taigi, anglas, 59 metų, verslininkas, išsiskyręs, turi du suaugusius sūnus. Nuotraukoje – elegantiškas, pasitikintis savimi džentelmenas prie prabangaus trijų aukštų namo. Siūlo pažintį. O gal vėliau santuoką? Va tau ir laimė, tik ranką ištiesk, laišką tinkamai parašyk… Iš laimės net dainavau lietuviškas dainas. Norėjosi atsakyti: „Sutinku, bėgu pas jus į Šefildą, eisim prie altoriaus, ar kaip pas jus vadinama…“ Tačiau parašiau, kad reikia gerai pagalvoti, t.y. būti neprieinamai. Atseit, daug pretendentų, visiems nespėju atsakyti. Atsiprašau, Konorai! Konoras pasirodė mandagus, taktiškas. Atsakė, kad suprantama – tokia moteris užkariavo daugelio vyrų širdis, taip pat ir jo. Po tokių komplimentų tiesiog skraidžiau. Su Konoru užsimezgė atviras, pasitikėjimu grįstas susirašinėjimas. Atrodė, jog esame skirti vienas kitam. Kodėl gimėme ir gyvename skirtingose šalyse? Konoras vadino mane „Paslaptinga Rože“, aš jį – „Savo džentelmenu“. Jau įsivaizdavau gyvenimą jo dideliame name, pokalbius rytais su mylimu vyru… Viskas klostėsi puikiai. Kuo labiau pažinome vienas kitą, tuo sielos tapo artimesnės. Savo vaikams pasakiau, jog greitai juos paliksiu, testamentu paliksiu butą, išeisiu iš darbo. Vaikai (sūnus ir duktė) grubiai bandė mane atvesti į realybę: – Mama, tavęs nepažįstam. Juk tuoj pensija, o tu – tekėsi. Joks protingas reikalas. Kam ten tu reikalinga? Tavo džentelmenui greit smėlis iš barzdos byrės, spaudimas šokinės, lakstys į tualetą septynis kartus per naktį… Nori būti anglo tarnaite ir slaugytoja? Po kiek laiko vis tiek zys kaip musė rudeniop. Neskubėk, mama, nederk anglų. Vaikų „patarimai“ man nė motais. Būsiu ponia ir viskas! Pasiruošusi kelionei pakeičiau garderobą, šukuoseną, manieras. Laukiau vizos. Ir štai gaunu iš Konoro nemalonų laišką… „Tu – ne Paslaptinga Rožė, o paprasta melagė. Nerašyk – neatsakysiu.“ Nieko nesuvokiau. Kada ir dėl ko pamelavau? Mintyse sukosi šimtai versijų. Vis dėlto parašiau Konorui. Pusmetį beprasmiškai laukiau atsakymo. Nesulaukiau. Ir kai jau visai netekau vilčių, pergalvojau, ar verta butą užrašyti vaikams, atėjo žinutė nuo „Mano džentelmeno“: – „Paslaptinga Rože“, atleisk! Ilgai gulėjau ligoninėje, atsisveikinau su gyvenimu. Buvo labai blogai ir neaišku, kas nutiks. Nenorėjau tavęs neraminti. Prašiau sūnaus Oliverio toliau susirašinėti su tavimi. Prašiau būti mandagiam. Bet jis teigė, kad tu staiga nutraukei ryšius. Kodėl? Pasveikau ir esu pasiruošęs tave, savo deivę, priimti į namus kaip žmoną.“ Perskaičiusi keletą kartų, pravirkau. Ką atsakyti – nežinojau. Aišku viena: Olyveris nenori, kad tėvas vestų. Tai Konoro sūnus be pagrindo mane apkaltino melu. Pagalvojusi apsisprendžiau – Konorui neatsakysiu. Na, tarkime, nuvažiuosiu į Šefildą. O jo Olyveris, kai kas tiks, įbers man nuodų į košę ar pripasakos tėvui nebūtų pasakų. Konoras, savaime aišku, patikės sūnumi, o ne manimi, išmes „deivę“ iš rūmų. Kam man tokie vargai? Tegul ten jie patys tvarkosi, giminės juk. …O man anūkai rudenį eis į mokyklą. Reikia juos pamokyti matematikos, skaitymo. Į sodą nuvažiuoti, pasodinti pomidorų, nupjauti žolę, palaistyti gėles… Savas kelmelis ir zuikiui mielas. Pailsėsiu nuo naujų pažinčių. Per daug jos atima energijos, o laikas negrįžtamai bėga. – Sveika, kaimyne! Nebuvau tikėjęs tave pamatyti, jau seniai nesirodei. Rūpesčiai užgriuvo ar ištekejai? – kaimynas iš sodo neleido praeiti, žiūrėjo į akis. – Sveikas, Nikolai! Žinai, pasiilgau tavęs. O gal pats nevedęs, a? Padėsi malkų skaldyti? Vakare arbatai kviečiu – tiek visko prisikaupė, patikėk, – taip apsidžiaugiau sutikusi Nikolą, gal net ant kaklo pulčiau. – Ką tu, Angele? Kaip galėčiau vesti, jei nuotaka metus nesirodė? – kaimynas šmaikščiai žvilgtelėjo. – Kaip tai suprasti? – Puikiai supratau, bet leido pasiflieruoti. – Tekėk už manęs, Angele. Kam mums vienas kitą dar apžiūrinėti… Jau šimtą metų pažįstami… Kaip sakoma, senas medis braška, bet gyvena. Štai ir viskas – mano mylimasis turi žilstančią barzdą, bet gražią sielą. …Su Nikolajumi mes jau septinti metai laimingi santuokoje…

BARZDA PILKA, BET SIELA GRAŽI Tu mane visą laiką apgaudinėjai! Nustoju su tavimi susirašinėti.

Uncategorized

Išeik ir nebegrįžk: su ašaromis akyse prašė Mykolas, glostydamas ištikimąją Bertą ir atverdamas kiemo vartelius – Šunelė nesuprato, kodėl ji atstumiama, bet berniukas žinojo: jeigu ji pasiliks, girto tėvo įniršis pražudys geriausią draugę… Istorija apie meilę, išdavystę ir ištikimybę Lietuvos kaimo šeimoje, kur likimo blaškomas šuo laukia stebuklo net septynis metus, kad vėl surastų savo žmogų.

Išeik ir nesugrįžk Išeik, girdi? ašarodamas tyliai kartojo Mykolas. Išeik ir daugiau niekada nebegrįžk.

Uncategorized

033

Julija prigulėjo ant sofos ir graudžiai verkė. Vyras prieš kelis mėnesius prisipažino, kad turi kitą moterį. Ir ji laukiasi vaiko. — Julie, atleisk, bet du metus mes gyvenome be vaikų. Tai ilgas laikas. Aš jau beveik savimi nustojau tikėti, — neramiai aiškino Gintaras, — o dabar… na, manoji… nėščia… — Meilužė, — tyliai patikslino Julija. — Nežinau, vadink, kaip nori. Po poros mėnesių jau gims vaikas. Atsiprašau. Julija nesiteiravo, kodėl Gintaras tiek ilgai delsė. Kodėl tik prieš du mėnesius iki gimdymo ir pačią Naujųjų metų išvakarę palieka ją vieną. Ir štai vargšė moteris, net neišsirengusi nuo vakaro, visiškai morališkai palūžusi ir išverkusi visas ašaras, guli ant sofos. Netikėtai jai prisiminė tolima vaikystės Nauji metai. Tąkart Julija mokėsi penktoje klasėje. Po pamokų su mergaitėmis užbėgo į komisą. Ten jos dažnai užeidavo, mat tas ypatingas parduotuvės aromatas atrodė kaip stebuklų kampelis. Drabužiai ir batai jų nedomino. Užtat suvenyrai, žaislai, papuošalai – labai. Tą dieną Julija iškart pamatė tą nuostabią dėžutę – dangiškai mėlynos spalvos, su auksine inkrustacija. Ji sužavėta negalėjo atitraukti akių. Kai pardavėjas atidarė dangtelį, o iš stebuklingos dėžutės užliejo muzika ir ant tamsaus aksomo pasirodė balerina su akinamai balta suknele, Julija sustingo lyg užhipnotizuota. Pardavėjas dar atidarė slaptą stalčiuką, kuriame galėjai laikyti papuošalus. Draugės Neringa ir Ingrida tuoj prisistatė, pradėjo aikčioti: — Oho! Kokia graži! Fantastika! Neringa tuoj pat paklausė: — Kiek kainuoja? Pardavėjas, maloniai šypsodamasis, ištarė mergaitėms visiškai nepasiekiamą sumą – penkis rublius. „Man niekada nepavyks tiek sutaupyti“, — pagalvojo Julija. Ir iš tiesų, juk tais laikais vaikai į mokyklą gaudavo vos keliasdešimt kapeikų – tiek užtekdavo pavalgyti. Galėjai ir mamai sumeluoti, kad eini į kiną – tada gaudavai penkiasdešimt kapeikų. Ech, tėvelis – komandiruotėje, dar savaitė iki jo grįžimo. Jis tikrai būtų nupirkęs. O mamai prašyti buvo beprasmiška. Jau girdėjo mamos balsą galvoje: „Ką sugalvojai! Balerina už penkis rublius. Geriau tris kilogramus mėsos nupirksiu ar vištienos – visą savaitę kotletų valgysim“. Ne, mamai geriau nė neminėti apie tą dėžutę. Reikia laukti tėčio. Nuo tos dienos Julija kasdien užsukdavo į komisą – tik pažiūrėti į baleriną. Pardavėjas, geras žmogus, pamatęs mergaitę, įsukdavo muziką – balerina pradėdavo šokti. Per šešias dienas Julija įsidėmėjo kiekvieną detalę: patrintą kampelį, įskilusį kraštą, balerinos trūko vieno batelio, o ant suknelės – mažytė dėmė. Tačiau Julija taip įdėmiai stebėjo, kad pastebėjo viską. Vos grįžus tėčiui, ji nutempė jį į komisą. — Nupirko, — liūdnai pranešė pardavėjas. – Tik prieš kelias valandas. Nesuspėjote, — užjautė jis. Ašaros karštai užplūdo, Julija pravirko nesivaržydama. — Jules, Jules, kodėl verki? Nepverk. Ar nori torto? Dabar pat nupirksiu. Kaip mėgsti – triušienis! Julija linktelėjo. Ji dievino triušienį, ypač šokoladinius grybukus ant viršaus. Tačiau pravirkusi nesustojo – dėl balerinos buvo labai apmaudu. Kitą dieną Inga į mokyklą atsinešė tą stebuklingą dėžutę. Julija ją pamačiusi, vėl pajuto užliejantį nuoskaudos skausmą. Inga užvedė muziką ir balerina vėl pradėjo šokti. Visa klasė nutilusi gėrėjosi suvenyru. Patenkinta Inga pareiškė: — Vakar man močiutė nupirko. Ji iš kaimo atvyko Naujiems metams, o aš ją iškart į komisą nusitempiau. Visą savaitę buvau įsimylėjusi tą stebuklingą dėžutę. — Ir aš, — kiek įsižeidusi patvirtino Neringa. Julija nebeišlaikė – pravirko. Petras Ramanauskas paklausė: — Julija, kodėl verki? — Niekas, — sušuko Julija ir išbėgo iš klasės, stumtelėjusi Petrą. Visi žinojo, kad Petras buvo ją įsimylėjęs. Merginos jai pavydėjo, bet jai Petras nerūpėjo. Julija stovėjo prie lango, prispaudusi kaktą prie šalto stiklo. — Julie, aš tau surasiu tokią pačią. Nepverk, — priėjęs iš už nugaros tarė Ramanauskas. — Kur tu tokią rasi? — su panieka atkirto Julija. — Durniau, — apskųsdama berniuką, išlėkė laukan. „Ai, ir Petrą nuskriaudžiau“, — dar labiau pravirko lauke. Lauke spaudė stiprus šaltis, o Julija lengvai apsirengusi praleido kieme pusvalandį, todėl susirgo. Ramanauskas aplankė, kai Julija neatėjo į mokyklą: — Julie, dar neradau balerinos, — pasakė, — bet surasiu. Pažadu. — Durniau tu, Petrai. Kur tu ją rasi? Ji juk iš Vokietijos. Apačioje parašyta – Made in Germany. Kur tu ją gausi? — piktai paklausė Julija. — Germany – reiškia Vokietija? — patikslino Petras. — Taip, — liūdnai patvirtino Julija. — Tuomet ten ir važiuosiu, — užtikrintai atsakė berniukas. Nuo tada draugavo kaip vaikai. Aštuntoje klasėje Petras drąsiai ją pabučiavo. Ji nesipriešino, ir nuo tada tapo pora – su apkabinimais ir bučiniais. Po dešimtos klasės Petrą iškvietė į armiją, ir – kaip tyčia – išsiuntė į Vokietiją. Petras rašė laiškus Julijai, kartais juokais užsimindavo, jog balerinos dar nerado. Bet Julija nesulaukė Petro, o iki jo demobilizacijos likus pusmečiui, sutiko Gintarą. Jis ją sužavėjo per pirmą pasimatymą, sukūrė dainą ir sugrojo gitara. Merginos širdis suminkštėjo, o po dviejų mėnesių jau tuokėsi. Petras grįžo iš armijos, sužinojęs, kad Julija jau ištekėjusi, įsidarbino norvegų laive ir išplaukė jūromis. Mieste lankėsi retai, su Julija nesusitikdavo. „““ Julija lėtai pakilo nuo sofos. Išgėrė kavos. Pastaruoju metu dažniau prisimindavo Petrą ir pastebėjo, kad labiau verkia dėl jo, nei dėl išėjusio vyro. Kur jis? Gal jau vedęs? Kalendoriuje – gruodžio 31-oji. Reikia kaip nors pasitikti Naujuosius. Draugės su šeimomis, nepatogu būti kaip balta varna. Julija nuėjo į turgų ir parduotuvę, nusipirko ką šventiško ir gamino vakarienę sau. Grįždama su pirkinių maišais laiptinėje sutiko Senį Šaltį. Pamačiusi jį, Julijos akyse vėl sublizgėjo ašaros. — Ko verki, vaikeli? — tyčia senatvišku balsu paklausė persirengęs vyras. — Šventė! O tu – ašaros. Štai tau. — Ištraukė dėžutę iš maišo, padavė jai ir dingo laiptinės tamsoje. Julija net nespėjo padėkoti. Dėžė buvo gana sunki. Virtuvėje lėtai ją atidarė. Joje – nauja mėlyna dėžutė su auksiniais ornamentais. Julija atsargiai atidarė dangtelį: suskambo muzika, o iš aksomo gelmės pasirodė balerina abiem puantais. Julija atidarė slaptą stalčiuką – ten buvo vestuvinis žiedas. Ji pribėgo prie lango. Kieme stovėjo Sėnio Šalčio figūra. Julija, net apsiauti nespėjusi, nulėkė į lauką. Pasimetusi stabtelėjo, bet Senis Šaltis atsigręžė. Jie puolė vienas kitam į glėbį. Priglaudusi veidą prie šiltų kailių, Julija sušnibždėjo: — Kvailiuk, vis dėlto radai tą dėžutę. — Taip, — tarė Petras. — Radau. Suradau Vokietijoje, juk tau pažadėjau.

2023 metų gruodžio 31 diena Sėdžiu savo kuklioje Vilniaus daugiabučio virtuvėje, žiūrėdamas į garuojantį

Uncategorized

081

Išeik ir nesugrįžk Išeik, girdi? ašarodamas tyliai kartojo Mykolas. Išeik ir daugiau niekada nebegrįžk.