Zibainis

Katinas netyčia rado telefoną… Tas daiktas kvepėjo žmogumi ir neįprastai šildė. Patogiai įsitaisęs, katinas apkabino telefoną letenomis, atsigulė ant jo — ir iš vieno švelnaus prisilietimo išmanusis netikėtai įsijungė. Rita taip ir nespėjo pasidžiaugti naujuoju išmaniuoju. Vos tik atnešė namo — paaiškėjo, kad brokuotas: kaista nuo menkiausio judesio. Dar ir pametė. Labai gaila… Telefonas buvo puikus: didelis ekranas, galinga baterija — štai ta, kuri ir iškrėtė piktą pokštą. Atgal į parduotuvę negrąžinsi — telefono nebėra. Rita pavadino save „kvaila“, paėmė seną savo mygtukinį mobilųjį ir suskubo rinkti savo numerį. Skambutis ėjo, bet niekas nekėlė ragelio. Įsipylusi lašelį valerijono, Rita atsigulė ir bandė prisiminti, kur šiandien ėjo. Gal pavyks rasti — tereikia pakartoti maršrutą. Staiga kažkas po ranka suvirpėjo — skambino į jos numerį. Ekrane pasirodė iki skausmo pažįstami skaitmenys. – Alo! Klausau! Atsakė tik šnaresiai, trumpi atodūsiai… ir staiga: — Miau… Rita skubiai padėjo ragelį. „Tyčiojasi“, – pagalvojo. Gaila, net užrakto neįjungė — dabar kažkas žaidžia jos telefonu. Susierzinimą nutraukė naujas skambutis. Vėl atodūsiai, vėl šnaresiai… ir vėl – tik miau atsakant į jos balsą. — Nebeskambinkit man! — supyko Rita. Bet skambučiai nesiliovė. Galiausiai, nutarusi, kad blogiau nebus, Rita apsirengė ir išėjo į lauką. Garsai sklido tarsi iš lauko — vadinasi, „pokštininkas“ gali būti ten, kur pamestas telefonas. Tereikia pakartoti savo kelią. Ji ėjo kartkartėmis rinkdama savo numerį. Ir staiga, tolokai nesitikėdama, išgirdo pažįstamą skambučio melodiją. Rita nuėjo į garsą — jau ruošė moralą akiplėšai, kuris nusprendė pasilinksminti, radęs svetimą radinį. Tuo metu katinas, jaukiai priglaudęs šoną prie šilto daikto, stebėjo, kaip jis „atgyja“ ir kalba. Katinas apuostė jį, o telefonas vis šneka. Tad katinas mandagiai atsakė jam. Išmanusis nutilo. Katinas atsargiai palietė jį letenėle – telefonas vėl prabilo. Jis darėsi vis šiltesnis. Lauke buvo šalta, o tas keistas daiktas – tikras šilumos rojus. Katinas dar kartą bakstelėjo letena. Ir tuomet išmanusis uždainavo. Išsigandęs, katinas trinktelėjo stipriau, bet jis nenutilo. „Kovodamas“ su „dainuojančiu“ daiktu, katinas ne tuoj pamatė, kad po medžiu jau ne vienas. Ritos griežtas nusiteikimas išgaravo, kai ji išvydo tikrą kaltininką: po medžiu sėdėjo rudas, likimo „nuskriaustas“ katinas, kuris įnirtingai daužė jos išmanųjį, mėgindamas nutildyti jį. Bet vos pamatei Ritą… Jis puolė prie jos, lyg prie artimo žmogaus. Kaip jis murkė, kaip ridenosi – atsispirti buvo neįmanoma. Rita stovėjo apstulbusi nuo to rudžio švelnumo. Katinas trynėsi prie jos skruostų, lyg bučiuodamas. Ji pajuto, koks jis šaltas – tad nenuostabu, kad jis šildėsi prie jos įkaitusio telefono. Su telefonu kišenėje ir katinu ant rankų Rita lėtai ėjo namo ir mąstė apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Ak, kaip ji patiko tam rudam padarui! Po tiekiau švelnumo ji tikrai nebūtų galėjusi palikti jo po medžiu vieno. O katinas, laimingas iki beprotybės, vartėsi ant jos rankų, trynėsi meiliai prie veido, nors Rita bandė išsisukti — bet, tiesą sakant, jai tai labai patiko. Atrodytų, valkata, bet koks meilus. O paslaptis buvo paprasta… Katinas apsvaigo nuo valerijono kvapo — to paties, kurio prieš valandą Rita lašino sau nusiraminimui.

Katinėlis atsitiktinai užkliuvo už telefono Katinėlis kažkur Užupyje rado blizgantį, šiltą daiktą, kuris

Uncategorized

013

Prieš kelis mėnesius pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne dėl noro būti žinomai ar siekio dėmesio, bet tiesiog todėl, kad man malonu: filmuoju receptus, dalinuosi kasdienėmis akimirkomis su dukra ir mažais namų momentais, viskas paprastai ir natūraliai, be jokio režisavimo ar profesionalumo. Tačiau vos tik pradėjusi, susidūriau su vyro nepasitenkinimu – prasidėjo priekaištai, nepasitikėjimas ir ginčai dėl kiekvieno įrašo, nors didžioji dalis mano 99 sekėjų – tai giminaičiai, draugai ir pažįstami. Dabar prieš kiekvieną publikaciją jaučiu įtampą ir nuolatinius įtarimus, o hobis tapo nesutarimų šaltiniu. Ką daryti tokioje situacijoje?

Keistas sapnas užgriuvo mane prieš kelis mėnesius, kai pradėjau daryti turinį socialiniuose tinkluose.

Uncategorized

092

Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Maniau, kad vyras mane beprotiškai myli. Nebūtų jokių abejonių, jei ne vienas keistas įvykis – net ne neištikimybė, o kur kas rimtesnis ir, sakyčiau, gana keistas dalykas. Manau, kad taip atsitiko, nes per daug rūpinausi. Per daug jį garbinau, per stipriai mylėjau ir viską atleisdavau. Žinoma, prie tokio mano elgesio jis priprato, tapo pasitikintis savimi ir sustiprėjo jo savivertė. Tikriausiai įsivaizdavo, kad pakaks spragtelėti pirštais, ir kiekviena prieš jį klūpos ant kelių. Nors tarp kitų žmonių jis didelės sėkmės neturi… Kitas žmogus jo nusižengimų netoleruotų ir aklai nepasitikėtų. Prieš pat vestuves jis norėjo pabūti vienas, išvykti atostogų ir pasiruošti santuokai. Nieko negalėjau padaryti, todėl tai priėmiau ir leidau jam išvažiuoti į kelionę. Vėliau pasakojo, kad nusprendė pabėgti nuo civilizacijos – ten, kur nėra interneto ir telefono. Išvažiavo vienas į Lietuvos kalnus stebėti gamtą. Aš likau, be galo jo pasiilgusi. Kiekvieną minutę laukiau jo sugrįžtant ir nepaprastai jo ilgėjausi. Po savaitės jis grįžo. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Pasitikau jį su visa šiluma ir meile, kiek tik turėjau. Išviriau jam gardžiausius patiekalus. Kitą dieną pradėjo vykti keisti dalykai. Jis vis išeidavo į koridorių ar kitą kambarį. Tuomet pradėjo dažnai kelis kartus per dieną išeiti iš namų įvairiais pretekstais. Kartą eidama į parduotuvę radau laišką pašto dėžutėje. Atrodė kaip paprastas laiškas. Jis buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas jam nesant namuose. Bet laiško turinys mane sukrėtė. Jis parašė: „Sveika. Daugiau nebenoriu tavęs apgaudinėti. Tu man netinkama žmogus. Nenoriu su tavimi praleisti likusio gyvenimo. Vestuvių nebus. Atleisk man, neieškok ir neskambink. Negrįšiu pas tave.“ Tokie trumpi, glaudūs ir žiaurūs žodžiai… Tik dabar supratau, kad jis visą laiką tikrino pašto dėžutę. Tyliai sunaikinau laišką, nieko jam nesakiau, niekaip neparodžiau, kad kažkas nutiko. Bet kaip galiu gyventi su žmogumi, kuris nenori būti su manimi? Kodėl jis vedė ir apsimetė, kad viskas gerai?

Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėme. Galvojau mano vyras mane dievina, myli iki beprotybės.

Uncategorized

0245

– Neringa, aš jau namie – pasitik mane! – L-Linas?! Tu jau taip anksti? Turėjai grįžti tik po trijų dienų… Moteris, apie trisdešimties, išėjo į koridorių, paskubomis apsigaubusi šilkiniu chalatėliu ir sutrikusiomis akimis nužvelgusi vyrą prie slenksčio. – Norėjau padaryti staigmeną, Neringa. Atrodo, pavyko! O gal nesidžiaugi? – aukštas, tvirto sudėjimo vyras plačiai šypsojosi, patenkintas savo sumanymu. – Labai labai džiaugiuosi! Eik iškart į virtuvę, pašildysiu ko pavalgyti. Linas palinksėjo žmonai ir nuėjo į virtuvę. Ten jo laukė gausus stalas: braškės, šokoladas, ką tik iš orkaitės ištraukta vakarienė… Atrodo, viskas specialiai jam. – Nu, Neringa, nu ir pribendei! Paruošei visko tiek daug… Kaip supratai, kad grįšiu? Esi mano nuojauta! Įsidėjęs pilną lėkštę puotos, Linas godžiai valgė vakarienę. Žmona vis negrįžo, bet jis nekvietė – gal suknelę vyrui gražesnę ruošiasi… Stengiasi… – Linai, aš… Mes… – Nu, Neringute, tavo troškinys nerealus! O salotos, o blynai – pirštus nusilaižysi… Audrius?! Atsisukęs, Linas pamatė žmoną Neringą, kuri už parankės laikė jo tikrą brolį Audrių. Moteris gėdingai žiūrėjo į grindis, o Audrius, apsirengęs šortais ir marškinėliais, pavargusiai trynė nosies tiltą, tarsi ką tik pažadintas. – Taip, Linai, aš. Sveikas, broli… – Sveiki. O dabar, prašau, paaiškinkite man, kas čia vyksta? Nors, ko gero, jau aišku… – Linai, aš… Norėjau tau seniai pasakyti. Myliu tavo brolį Audrių ir noriu būti tik su juo. Atsiprašau, – greitai išbėrė Neringa, primerkusi akis į jau aiškiai buvusį vyrą. Išgirdęs šiuos žodžius, Linas paleido lėkštę iš rankų. Indai su vakarienės likučiais su trenksmu nukrito ant grindų. – Ir jūs, kiek suprantu… Kaip tik dabar… – Taip. Kaip tik dabar kartu buvome. – Tobula, Neringa! Ir tu, Audriau, šaunuolis! Mieli mano žmonės! Aišku, kam tas vakarienės vaišes ruošei… Neringa nedrįso pažiūrėti vyrui į akis. Atrodė, jei tik pakels žvilgsnį, išgaruos visas jos ryžtas. – O Ieva? Kaip su dukra? Ji žino? – Ne, ji… ji nežino. – O dabar kur ji? – Pas kaimynę žiūri animacijas. – Ir dažnai ją kaimynei palieki? – Jau pusę metų taip… Linui baigėsi klausimai. Kaip ir emocijos. Pavargęs po kelionės, jis nematė prasmės kelti skandalą. Iš prigimties mokėjo pykti trumpai, buvo ramus žmogus. Bet jei kas nors tikrai įskaudindavo… tada jau verčiau trauktis. Nors tai buvo labiau išimtis, nei taisyklė. Ši situacija su dviem artimiausiais žmonėmis Liną tik nustebino. Jis net suglumo, bet tik akimirkai. – Kad po dešimties minučių tavęs čia nebūtų. Laikas – pirmyn, – ištarė Linas, gurkštelėjęs arbatos. Net nepažvelgė į brolį. – O kuo Audrius jai toks ypatingas? Išoriškai identiški, net apgamas tas pats… Prie darbo nepripratęs, protu nepasižymi… Su juo tik praras. Bet jos pasirinkimas! – mintijo vyras, toliau gurkšnodamas arbatą. – Neisiu niekur, kol negausiu tavo sutikimo, – netikėtai atsistojo Audrius. – Kokio dar sutikimo tau iš manęs reikia? – Dėl skyrybų… Paleisk Neringą, ji tavęs nemyli! – Jau matau, ką mano žmona myli… – šypsojosi Linas. – Skyrybų? Bus skyrybos! Tik per teismą – pažiūrėsim, kaip išleisite pinigus advokatams. – Linai… – moteris švelniai padėjo ranką ant jo riešo. – Linai, prašau, susitarkim taikiai. Tu gi geras, žinau tave… Vyras papurtė galvą. – Gerai, tebūnie. Tik tu man nebebrolis, Audriau V. – Mes… Mes dar norėjome paprašyti… – Na? Ko dar? – Palik man butą po skyrybų, Linai! – Neringa nusišypsojo žavingiausia šypsena, paglostydama Liną per riešą. – Ievutė labai prisirišusi prie šios vietos, mokykloje daug draugų… Jei butą dalinsim, naujam neturėsim pinigų, teks kraustytis į kaimą… Linas padėjo smakrą ant sunertų rankų ir susimąstė. Matydama, kad jį kankina abejonės, Neringa dar gražiau prabilo: – Linai, saulute, padovanok dovanelę dukrai. Tu šaunuolis, dar užsidirbsi, su tokiom pajamom! Prašau, dukra tau viena! Dėl jos stengiuosi… – Ramiai, Neringa, – sulaikė žmoną Linas. – Turiu dar geresnę idėją. – Kokią? – sušvito akys Neringai. – Gal ir automobilį paliksi? Ievutė tik apsidžiaugtų… – Ieva gyvens su manimi. – Ką?! – netikėjo savo ausimis Neringa. – Gal arbatą persigėrei? Tu gi su vaikais nemoki elgtis! Nuolat komandiruotėse… Ji net pavardės tavo neatsimena! – Tuoj patikrinsim, – atsakė vyras ir išėjo prie durų. Po kelių minučių Linas grįžo su dukra už rankos. Tai buvo dešimties mergaitė, ketvirtokė. Ji tvirtai laikė tėčio ranką ir linksmai šypsojosi. – Na ir kam ją atsivedei? Kad ir ji įsitrauktų į konfliktą?! – piktai paklausė Neringa. Bet vyras nieko neatsakė. Atsisėdo virtuvėje, pasodino dukrą ant kelių ir tarė: – Ievute, dukrele, galiu tau užduoti kelis klausimus, brangioji? – Žinoma! – linksmai sušvito mergaitė, patenkinta tėčio dėmesiu. – Pažadėk, kad atsakysi sąžiningai! Nes dabar kalbėsiu kaip su suaugusia mergaite. – Kaip su dėdėmis tavo ofise? – Taip, būtent taip. Mergaitė linktelėjo, laiminga, kad tėtis kalbės rimtai. – Pasakyk, mama tave skriaudžia? Ar per paskutinę savaitę bent sykį sudavė? Išgirdusi, mergaitė susigėdo ir nusuko akis. Pirštai nesąmoningai žaidė su suknelės audiniu. – Ką sau leidži? – suriko Neringa. – Visiškai išprotėjai? Duok vaikui ramybę! – Tylėk, Neringa. Su dukra kalbuosi, – šaltai tarė Linas ir paglostė dukrą per galvą. – Nebijok, Ievute. Pažadei atsakyti sąžiningai, prisimeni? Mergaitė linktelėjo, akyse pasirodė ašaros. Ji stipriai apkabino tėtį ir šnabždėjo jam į krūtinę: – Taip, ji triskart pliaukštelėjo! Už trejetą, už išlietą pieną, ir už tai, kad aprėkiau dėdę Audrių. Ji bučiavosi su juo, kol tavęs nebuvo komandiruotėje. – Neverk, vaikeli, neverk! – ramino jis, glostydamas plaukus. – Aš su tavimi, dabar tavęs niekas nebeskriaus. – Meluoja! – šaukė Neringa. – Nepalaučiau nė karto! – Taigi, buto ir mašinos nori dėl dukters? – šyptelėjo vyras. – Ieva, atsakyk į dar vieną klausimą? – Gerai… – Jei tau reikėtų rinktis, su kuo gyventi – su manimi ar su mama – ką pasirinktum? Mergaitė nutilo. Akys keliavo nuo tėčio prie mamos ir atgal. Neringa dėdėjo pastangas palenkti dukrą į savo pusę; net rankas ištiesė. – O tu pažadi, kad ilgai neišvažiuosi? – Pažadu! – nedvejojo vyras. – Tai noriu gyventi su tavimi, tėti. – Ak tu! – suriko Neringa, pamojusi vaikui, bet Linas stipriai apkabino dukrą ir užstojo savo kūnu. Audrius visą laiką stovėjo už nugaros, net neketindamas įsikišti. – Matot, Neringa, pasikalbėjom. Daugiau jos nebepamatysi, – ramiai ištarė vyras ir su dukra nuėjo į vaikų kambarį. Po kelių minučių padėjo dukrai susirinkti daiktus. Gerai, kad jo kelioninis krepšys jau buvo paruoštas. Linas ir Ieva apsistojo viešbutyje kitame miesto gale, kurį jis dažnai užsisakydavo darbo reikalais. Po kelių mėnesių įvyko teismas. Atsižvelgiant į tai, jog Neringa bei naujasis jos draugas neturėjo nuolatinių pajamų, būsto ir galimybių rūpintis vaiku, teisėjas nusprendė, kad Ieva lieka pas tėtį. Juo labiau, kad duktė ir pati norėjo gyventi tik su tėčiu. Linas padalino butą, kaip ir planavo, o savo dalį pardavė. Mamai buvo leista matytis su dukra savaitgaliais, bet gyventi Ieva pradėjo su tėčiu naujame bute. Linas kardinaliai pakeitė grafiką, kad skirtų daugiau laiko dukrai. Nė viena trimėnesė komandiruotė nebebuvo įrašyta į jo darbotvarkę. O Ieva ėmė dažniau šypsotis – svarbiau už visus pinigus ir darbą… Rašykite komentaruose, ką apie tai manote! Spauskite „patinka“.

Rasa, aš jau namie, sutik mane! Linas!? Tu? Kodėl taip anksti? Juk žadėjai grįžti tik po trijų dienų…

Uncategorized

039

Man 89 metų. Paskambino sukčiai, bandė apgauti. Bet juk aš buvau inžinierė.

Man 89 metai. Vieną dieną man paskambino sukčiai. Tačiau aš juk inžinierius. Antradienio rytą ramiai

Uncategorized

024

Žemę sulygino, Marinai gėlynus įrengė, pavėsinę pastatė – vyriška ranka namuose matėsi visur. Tikrai, Marija tiksliai pasirinko vyrą – Igoris buvo stiprus, darbštus ir vis stengėsi ją nudžiuginti. Bet kai susirgo, pačiai Marinai teko įrodinėti: – Niekada tavęs nepaliksiu, – apkabino jį. – Tu geriausias vyras pasaulyje! Sunku buvo patikėti laimei po pirmosios santuokos, po skausmingo Vaidoto žūties, po visų gyvenimo audrų. Tačiau į keturiasdešimt šešerius metų Marija vis tiek buvo aplinkinių vyrų dėmesio centre, nors niekada nelaikė savęs gražuole. Po visų abejonių, meilės paieškų ir pasirinkimų, po ketverių metų laimės, susidūrus su sunkia liga, Igoriui beliko tik vienas klausimas: ar tikrai Marija liks šalia, kai jam blogai?.. Ši istorija apie tai, kaip stipri moters ištikimybė ir nesumeluotas rūpestis keičia gyvenimą – net kai likimas griežtas, vyriškų rankų daugiau trūksta, nei jų yra.

2023 metų spalio 14 diena Šiandien vakare, kaip ir dažnai pastaruoju metu, mintys sukosi apie tai, kaip

Uncategorized

0345

Po to, kai pasakiau žmonai, kad jos dukra nėra mano problema, mūsų šeimos tiesa iškilo į paviršių

Po to, kai pasakiau žmonai, kad jos dukra nėra mano problema, išaiškėjo visa mūsų šeimos tiesa Mano vardas

Uncategorized

022

Man 70 metų, ir tik dabar tampu motina sau – visą gyvenimą rūpinausi kitais, o apie save galvoti neišmokau. Ištekėjau jauna, su pirma nėštumu mano gyvenimas tapo nuolatinė tarnyba šeimai: nedirbau už namų ribų ne todėl, kad nenorėjau, o todėl, kad kitaip negalėjau – reikėjo būti namuose. Vyras dirbdavo nuo ryto iki vakaro, namai buvo mano, vaikai – mano, nuovargis – taip pat mano. Pamenu bemieges naktis: vienas vaikas serga, kitas vemia, trečias verkia – o aš viena. Niekada nesakiau „nebegaliu“, niekada neprašiau pagalbos, tikėjau, kad tik taip būna gera mama. Kai vaikai užaugo, norėjau mokytis bent trumpame kurse. Vyras: „Kam tau? Savo darbą jau padarei.“ Patikėjau ir likau fone. Kai vienas vaikas praleido semestrą, aš ramindavau vyrą, kai kita anksti pastojo – aš ją vedžiojau pas gydytojus ir žiūrėjau anūką, kol ji „susitvarkė“. Aš visada buvau ta, kuri laikė viską, kai griuvo. Vėliau atsirado anūkai – namai vėl prisipildė triukšmingų vaikų, žaislų, verksmo ir juoko. Metų metus buvau vaikų darželis, valgykla, slaugė, atlygio niekada nesitikėjau ir nesiskundžiau. Kai baisiai pavargdavau, sakydavo: „Mama, tik tu viena žinai, kaip jais pasirūpinti.“ Ir tai mane laikė. Vėliau susirgo vyras – rūpinausi iki paskutinės dienos. Po jo mirties prasidėjo: „Šią savaitę negaliu“, „kitą kartą susitiksim“, „paskambinsiu vėliau“. Pradėjo eiti savaitės, kai niekas nepasirodo – net per gimtadienį kartais gaunu tik žinutę WhatsApp’u. Kartais padedu ant stalo dvi lėkštes, nesąmoningai – tik kai maistas paruoštas, suprantu, kad nėra, kam kviesti. Kartą griuvau vonioje – nebuvo rimta, bet išsigandau. Sėdėjau ant grindų ir laukiau, kada kas nors pakels ragelį. Niekas neatsiliepė. Atsikėliau pati, niekam nesakiau, kad nesijaudintų. Išmokau tylėti. Vaikai sako, kad mane myli, žinau, kad myli, bet meilė be buvimo šalia irgi skaudina. Kalbasi trumpai, nuolat skuba. Pradėjus pasakoti – „Nu, mama, kitą kartą pašnekėsim.“ To „kitą kartą“ niekada nebūna. Sunkiausia – ne vienatvė. Sunkiausia, kai iš reikalingos tampi nebereikalinga. Buvau visko pagrindas – o dabar tapau nepatogiu grafiko punktu. Niekas manęs neskriaudžia, tiesiog nebesu svarbi. Ką man patartumėte?

Man yra septyniasdešimt. Tapau mama, nė nepažinusi, kaip vertinti save pačią. Ištekėjau jauna, o vos

Uncategorized

017

Po daugybės metų sugrįžo mama, kuri paliko naujagimius dvynius ligoninėje – tačiau ji nebuvo pasiruošusi tiesai, kuri jos laukė. Naktį, kai gimė dvyniai, jos pasaulis subyrėjo į dvi dalis. Nebuvo tai verkimas, kuris ją gąsdino, o jos tyla – sunki, stingdanti, pilna tuštumos. Iš tolo žiūrėjo į vaikus lyg būtų du nepažįstamieji iš gyvenimo, kuris jai nebepriklauso. „Negaliu… negaliu būti mama“, šnibždėjo. Nebuvo jokių skandalų, tik parašas, uždarytos durys ir tuštuma, kuri liko amžiams. Ji sakė, kad jai per sunku, kad užgniaužia baimė, kad nebėra oro. Išėjo, palikdama du naujagimius ir vyrą, kuris nežinojo, kaip būti vienišu tėčiu. Pirmus mėnesius tėtis miegojo daugiau stovėdamas nei lovoje. Su virpančiomis rankomis mokėsi keisti sauskelnes, naktim šildė pieną, tyliai niūniavo lopšines. Nebuvo jokios pagalbos ar instrukcijų, tik meilė. Meilė, kuri augo kartu su jais. Jis buvo jiems ir mama, ir tėtis; atrama, skydas, atsakymas. Buvo šalia jų pirmiems žodžiams, žingsniams, nusivylimams, ligoms, ašaroms. Apie ją nekalbėjo nieko blogo – tik kartodavo: „Kartais žmonės išeina, nes nežino, kaip pasilikti.“ Dvyniai išaugo stiprūs, vieningi, suprantantys, kad pasaulis gali būti neteisingas, bet tikra meilė nepalieka. Po daugiau nei 20 metų, paprastą popietę, kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo ji – pavargusi, gležna, su rypsojančia kalte veide. Norėjo susipažinti, gailėjosi, sakė, kad galvojo apie juos kasdien, kad buvo jauna ir bijojo. Tėvas stovėjo tarpduryje – atviromis rankomis, bet sunkia širdimi. Sunkiausia buvo ne jam, o jiems. Dvyniai jos klausėsi tylėdami, žiūrėjo kaip į istoriją, papasakotą per vėlai. Jų akyse nebuvo nei pykčio, nei keršto – tik suaugusi, skausminga tyla. „Mes jau turim mamą“, tyliai tarė vienas. „Ji vadinasi auka. Ir jos vardas – tėtis“, pridūrė kitas. Jie nesijautė praradę to, ko niekad neturėjo. Jie užaugo mylimi. Pilnatvėje. Ir ji, galbūt pirmąkart, suprato – kai kurios išeitys būna be grįžimo, o tikra meilė – ne ta, kuri pagimdo… o ta, kuri pasilieka. Tėtis, kuris pasilieka, vertas tūkstančio pažadų.

Kai dvyniai atėjo į pasaulį, mūsų gyvenimas persiskyrė lyg Nemunas per Kauną. Ta naktis liko atminty