Zibainis

– Va, vėl, vakar atnešė man anūkėlę savaitgaliui, – kartą ilgai pasakodavo man kaimynė Bronė

Nelįsk prie manęs! Vestuvių juk nežadėjau – ir išvis, nežinau, kieno čia tas vaikas! O gal net ir ne mano? Valentina ilgai gedėjo po Viktoro žodžių, bet nusprendė tapti mama – dukros Marijos gyvenimas pasikeitė, kai atsirado tylus, darbštus Igoris, kuris tapo jai tikru Tėčiu…

Eik šalin nuo manęs! Aš juk nesakiau, kad tau vesiu! Ir išvis, nežinau net, kieno tas vaikas!

Uncategorized

0503

Man nusibodo tavo mamos kaprizai! Skyrybos – ir taškas! – pareiškiau vyrui

Man jau atsibodo tavo mamos išdaigos! Rytoj paduodu skyryboms, taškas! išrėžė žmona. Durų raktas užsikabino

Uncategorized

0714

– Ne, dabar tikrai nereikia atvažiuoti. Pagalvok pati, mama. Kelias ilgas, visą naktį traukiniu, o tau jau ne dvidešimt. Kam tau tas vargas? O ir pavasaris, darželyje dabar tiek darbų, – man sako sūnus. – Sūnau, kaip kodėl? Mes seniai nesimatėm, o ir labai noriu pamatyti tavo žmoną, kaip sakoma, su marčia geriau susipažinti reikia, – atvirai sakau jam. – Gerai, mama, susitarkim taip: palauk dar iki mėnesio galo, tada visi patys pas tave atvažiuosim, kaip tik bus Velykos ir daug laisvadienių, – ramino mane sūnus. Neslėpsiu, buvau jau pasiruošusi važiuoti, bet patikėjau ir sutikau niekur nevykti, laukti jų namie. Tačiau niekas pas mane taip ir neatvažiavo. Kelis kartus skambinau sūnui, bet jis atmetė skambutį. Paskui pats perskambino ir pasakė, kad labai užsiėmęs, todėl geriau man jo nelaukti. Man labai buvo skaudu. Juk ruošiausi sūnaus ir marčios atvykimui. Jis vedė prieš pusmetį, o aš taip ir nebuvau mačiusi savo marčios. Sūnus – mano vienintelis, Mykolas, jį pagimdžiau, kaip sakoma, sau. Jau buvau 30-metė, neištekėjusi, todėl nusprendžiau bent vaiką turėti. Gal ir nuodėmė, bet to žingsnio gyvenime nė karto nesigailėjau, nors buvo labai sunku – nebuvo pinigų, išgyvenome kaip mokėjome. Dirbau keliuose darbuose, kad tik mano vaikui nieko netrūktų. Sūnus užaugo, išvyko studijuoti į Vilnių. Kad galėčiau jį pirmus metus ten paremti, net į Angliją uždarbiauti važiavau – kad galėčiau perduoti jam pinigų studijoms ir pragyvenimui sostinėje. Motinos širdis džiaugėsi, galėdama padėti vaikui. Mykolas jau trečiame kurse pradėjo pats dirbti. Baigęs universitetą įsidarbino, savimi pasirūpino pats. Namų jis grįždavo retai – gal kartą per metus. O aš Vilniuje, gėda sakyt, nė karto nebuvau. Pagalvojau, kad jei sūnus ves, būtinai nuvažiuosiu. Net pinigų pradėjau taupyti tam atvejui. Sukaupiau 2000 eurų. Prieš pusmetį sūnus paskambino ir pranešė ilgai lauktą naujieną – veda. – Mama, tik tu dar važiavus nebūk, dabar tik susirašysime, o vestuves padarysim vėliau, – perspėjo sūnus. Aš nuliūdau, bet ką padarysi. Mykolas mane su marčia supažindino per vaizdo skambutį. Mergina, atrodo, nieko – graži, matyt, kilminga. Uošvis, jos tėvas, kažkoks verslininkas ar politikas. Likau tik džiaugtis, kad sūnui pasisekė. Jau praėjo laiko, bet sūnus nei grįžta, nei pas save kviečia. Man taip norisi pamatyti marčią, sūnų apkabinti, kad susiruošiau, nusipirkau bilietus į traukinį, prikroviau maisto lauktuvėms, net pati duonos iškepiau, sūrelio, uogienės užraugiau ir išvykau. Sūnui paskambinau, kai jau į traukinį sėdausi. – Nu mama, kaip galėjai? Kam? Aš darbe, net negalėsiu tavęs pasitikti. Štai adresas, išsikvieski taksi, – pasakė Mykolas. Ryte atvykau į Vilnių, išsikviečiau taksi ir net nusistebėjau sostinės taksi kainomis. Bet rytinis Vilnius tą dieną buvo nuostabus ir gražus – gėrėjausi pro langą vaizdais. Duris pravėrė marti. Net nešyptelėjo, neapkabino, tik sausai paprašė eiti į virtuvę. Sūnaus jau nebuvo – išvažiavo į darbą. Pradėjau kraustyti lauktuves: bulvės, burokai, kiaušiniai, džiovinti obuoliai, marinuoti grybai, agurkėliai, pomidorai, keli stiklainiai aviečių uogienės, obuolių sūrelis. Marti viską stebėjo, paskui pasakė, kad be reikalo viską vežiau, nes jie to nevalgo ir namie išvis negamina. – O ką jūs valgote? – nustebau. – Kiekvieną dieną namus atveža maistą į namus. Gaminti nemėgstu – paskui virtuvėje kvapas būna, – sakė Ieva. Nespėjau atsitokėti, kai į virtuvę įbėgo vaikas – 3–3,5 metų berniukas. – Susipažinkite, mano sūnus Danielius, – sakė marti. – Danielis? – perklausiau. – Ne, Danielius, ne Danielis. Nemėgstu, kai vartojami kiti vardai. – Gerai, kaip pasakysi, Ieva. – Ir aš ne Ieva, o Ieva Viktorija. Mieste niekas neperkraipo vardų, bet iš kur jums žinoti… Ūpo visai nebeliko. Ir ne todėl, kad sūnus paėmė žmoną su vaiku, o dėl to, kad nieko man apie tai nepasakė. Bet staigmenų nebuvo mažai. Pažvelgiau į sieną – kabo didelis vestuvių portretas. – O, jei jau nebuvo vestuvių, bent gražias nuotraukas pasidarėte, – bandžiau temą pakeisti. – Kaip tai nebuvo? Vestuvės buvo – 80 žmonių. Tik tavęs nebuvo, nes Mykolas sakė, kad susirgai. Gal ir gerai, kad nebuvo, – nužvelgė mane marti. – Pusryčiausite? – Pusryčiausiu… Marti padėjo man puodelį arbatos ir kelis gabalėlius brangaus sūrio. Jai – tai pusryčiai. O man taip neprigiję – iš ryto reikia normaliai pavalgyt, ypač po kelionės. Taigi nusprendžiau sau pasikepti kiaušinių, duonos gi parsivežiau. Bet marti kategoriškai neleido kepti kiaušinienės dėl kvapo virtuvėje. Duonos atsisakė – jie su Mykolu sveikai maitinasi. Ir man visai nebebuvo noro valgyt – taip skaudu pasidarė, kad sūnus net neišdrįso mane į savo vestuves pakviesti. Juk tiek metų laukiau, taupiau tam pinigus, o pasirodo, viskas – veltui. Gėriau arbatą. Marti tylėjo. Vaikiškas, tuščias tylėjimas. Pribėgo vaikas, prisiglaudė prie manęs. Norėjau apkabinti, bet marti tuoj pamosavo rankomis, kad negalima – nežinia, ką atsivežiau, o čia vaikas… Lauknešėlių mažajam neturėjau, daviau stiklainėlį uogienės – bus skanumynas su blynukais. Marti išplėšė uogienę iš vaiko rankų: „Kiek galima kartoti? Mes sveikai maitinamės ir cukraus niekada nevalgom!“ Pajutau, kad tuoj pravirksiu. Arbatos taip ir neišgėriau iki galo. Nuėjau į koridorių aunčiausi batus. Marti nė nepajudėjo, nė nepastebėjo, kad išeinu. Išėjau po laiptais, atsisėdau ant suolelio, apsiverkiau. Taip skaudu dar niekada nebuvo. Neilgai trukus matau, kaip marti išeina su vaiku pasivaikščioti, ir visą mano lauktuvių krepšį – į šiukšlių konteinerį… Nesitveriau savyje. Kai ji nuėjo, viską susikroviau atgal ir nuėjau į stotį. Pasitaikė laisvas bilietas – nusipirkau namo tą pačią dieną. Šalia stoties buvo valgykla. Nusipirkau lėkštę barščių, kepsnį, bulvių su salotomis. Jau buvau labai alkana. Ir ar aš nevertą kartą gyvenime skaniai pavalgyti? Krepšius palikau saugykloje, turėjau kelias valandas – pasivaikščiojau po Vilnių. Miestas paliko įspūdį. Net kiek pamiršau nuoskaudą. Traukinyje nemiegojau – tik verkiau. Skaudėjo, nes net nei skambučio iš sūnaus – kur aš, kaip man sekasi. Labiau galėjau tikėtis sniego liepą, nei tokio sūnaus sutikimo… Jis juk mano vienintelis, ant jo dėjau visas viltis, o pasirodė, tapau jam nereikalinga. Dabar ir galvoju – ką daryti su tais 2000 eurų, kuriuos taupiau jo vestuvėms? Atiduoti jam – kad žinotų, mama visada rūpinosi? O gal apskritai nieko neduoti – juk nenusipelnė?..

Ne, šiuo metu tikrai nereikia atvažiuoti. Pagalvok pati, mama. Kelias ilgas, per naktį traukinyje, o

Uncategorized

Senieji laiškai

Seni laiškai Kai pašto lektorius nusprendė nebegyventi aukštų ir pradėjo palikti laikraščius bei vokus

Uncategorized

0448

Vyras atsisakė vykti prie jūros dėl taupymo, o vėliau pamačiau jo mamos nuotrauką iš poilsio vietos

Marijau, kokį Palangos kurortą tu nori? Žiūrėjai kainas? Mes sutarėme: šiais metais susiaurinsime diržas.

Uncategorized

024

Parašų lapas laiptinėje: kas gyvename šalia – konfliktas, tylos įstatymas ir bendruomenė tarp kaimynų Vilniuje

Užrašai laiptinėje Saulius sustojo prie pašto dėžučių, nes ant stendo, kur dažniausiai kybojo skelbimai

Uncategorized

052

Nustok priartėti! Aš nesu pažadėjęs tuoktis su tavimi! Ir iš viso net nežinau, kieno tai vaikas.

Atsitrauk nuo manęs! Aš niekada nepažadėjau santuokos su tavimi! Ir iš tiesų net nežinau, kieno vaikų

Uncategorized

089

Be kvietimo Viktoras Petraitis laikė rankoje vaistų maišelį, kai laiptinėje prie pašto dėžučių jį sustabdė kaimynė teta Nina. — Viktoras Petraitis, sveikinu jus. Jūsų dukra… — ji kiek sutriko, lyg tikrindama, ar galima tęsti. — Ištekėjo. Vakar. Internete mačiau, mano dukterėčios sraute. Iš pradžių jam kažkas nesutapo. „Sveikinu“ skambėjo lyg svetimas žodis, ne jam. Jis linktelėjo, lyg kalbėtų apie kokį tolimą pažįstamą. — Kokia čia vestuvė? — paklausė jis, balsas išėjo lyg ramus, beveik tarnybinis. Teta Nina akimirksniu pasigailėjo, kad pradėjo kalbą. — Na… susirašė, girdėjau. Nuotraukos… balta suknelė. Galvojau, kad žinote. Viktoras Petraitis pakilo į savo butą, padėjo maišelį ant virtuvės stalo ir ilgai į jį žiūrėjo, net nenusirengdamas. Mintyse, tarsi buhalterinėje lentelėje, trūko eilutės: „kvietimas“. Jis nelaukė banketo dviem šimtams žmonių. Jis tikėjosi bent skambučio. Bent žinutės. Jis išsitraukė telefoną, surado dukros profilį. Nuotraukos buvo tvarkingos, be pertekliaus, lyg ne šventę, bet ataskaitą būtų fotografavę. Ji šviesiai apsirengusi, šalia vaikinas tamsiu kostiumu, trumpas užrašas: „Mes“. Komentarai: „Laimės“, „Sveikinimai“. Jo vardo niekur. Viktoras Petraitis atsisėdo, nusiėmė striukę, pakabino ant kėdės atlošo. Viduje kilo ne liūdesys, o aštrus, gėdingas pyktis: jį išbraukė. Nepaklausė. Nesvarstė reikalingu. Jis surinko jos numerį. Garsas ilgai ėjo. Po to trumpas „alio“. — Kas čia per dalykas? — paklausė jis. — Tu ištekėjai? Pauzė. Jis girdėjo, kaip ji iškvėpė, lyg ruoštųsi smūgiui. — Taip, tėti. Vakar. — Ir tu man nepasakei. — Žinojau, kad taip sakysi. — Taip sakysiu? — jis pakilo, nuėjo virtuvėje. — Čia ne „taip sakysiu“. Tai… Ar supranti, kaip tai atrodo? — Nenoriu aptarinėti telefonu. — O kaip nori? — beveik sušuko, bet susitvardė. — Tu išvis kur esi? Ji pasakė adresą. Jam jis buvo nepažįstamas. Tai buvo antras pažeminimas per minutę. — Aš atvyksiu, — pasakė jis. — Tėti, nereikia… — Reikia. Jis padėjo ragelį, neatsisveikinęs. Paskui stovėjo su telefonu rankoje, tarsi su įrodymu. Viduje viskas reikalavo atstatyti tvarką. Jo pasaulyje tvarka buvo paprasta: šeima — kai niekas neslepia svarbaus. Kai „kaip turi būti“. Jis visada už tai laikėsi. Susiruošė greitai, beveik mechaniškai. Įsidėjo į maišelį obuolius — juos nupirko ryte turguje, prieš vaistinę, — ir voką su pinigais. Pinigai paimti iš spintos, iš dėžutės „atsargai“. Nežinojo, kam vokas — matyt, kad nesijaustų tuščiomis rankomis. Kad bent kažkuo susigrąžintų savo vaidmenį. Traukinyje jis sėdėjo prie lango. Už stiklo slinko garažai, sandėlių tvoros, reti medžiai. Jis žiūrėjo, bet matė kita. Atsiminė, kaip dešimtoje klasėje ji parėjo su berniuku, šypsojosi plačiai, lyg iš anksto saugotųsi. Viktoras tada nekėlė balso. Tiesiog pasakė: „Pirma mokslai, paskui kvailystės“. Berniukas išėjo, ji užsidarė kambaryje. Po valandos jis pasibeldė, norėjo pakalbėti, bet ji atsakė: „Nereikia“. Jis manė, kad elgėsi teisingai. Tėvas privalo sulaikyti. Paskui buvo abiturientų vakaras. Jis atvažiavo jos pasiimti, pamatė su draugėmis ir kažkokiu vaikinu. Priėjo ir, nesisveikindamas, paklausė: „Kas čia?“ Ji nuraudo. Jis pasakė garsiau nei norėjo: „Klausiu, kas čia. Girdi?“ Vaikinas atsitraukė. Draugės apsimetė pasinėrusios į telefonus. Po to ji tylėjo visą vakarą. Viktoras laikė, kad tiesiog parodė ribas. Ir dar jis atsiminė jos motiną. Kaip kartą per šeimos šventę, prie giminaičių, pasakė: „Vėl viską sumaišei, kaip visada. Nieko kaip reikiant nesugebi“. Jis kalbėjo ne iš žiaurumo. Jis kalbėjo, nes pavargo viską tempti vienas, nes norėjo, kad būtų „kaip turi būti“. Motina tada kilstelėjo lūpas į šypseną, o naktį verkė virtuvėje. Jis matė, bet nėjo. Laikė, kad ji pati kalta. Dabar šitos nuotrupos kilo kaip neatsisakomi pirkinių čekiai. Jis bandė sudėlioti juos į vieną paveikslą ir vis tiek laikėsi minties: juk nemušė, negėrė, dirbo, rūpinosi, traukė. Juk norėjo gero. Prie naujo daugiabučio jis sustojo, žiūrėjo į domofoną, suvedė buto numerį. Durys spragtelėjo. Liftas lėtas, Viktoras spėjo pajusti, kaip prakaituoja delnai. Dukra atidarė duris. Plaukai sukelti paskubom, paakiai šešėlių. Ji buvo su naminiu megztiniu, ne šventiniu. Jis tikėjosi matyti švytėjimą, o pamatė nuovargį ir įtampą. — Labas, — pasakė ji. — Labas, — atsakė jis, ištiesdamas maišelį. — Obuoliai. Ir… — pakėlė voką. — Jums čia. Ji paėmė neatkreipdama dėmesio, lyg ką, ko negalima mesti ant grindų. Prieškambaryje dvi poros batų — vyriški batai ir jos sportbačiai. Ant kabliuko kabojo svetima striukė. Viktoras pastebėjo tai automatiškai, kaip žmogus įpratęs fiksuoti kitų erdvę. — Ar jis namie? — paklausė. — Virtuvėje, — atsakė ji. — Tėti, būkim ramūs. „Ramiai“ nuskambėjo lyg prašymas ir lyg įsakymas. Virtuvėje sėdėjo jaunas vyras, apie trisdešimt metų. Veidas pavargęs, bet susikaupęs. Atsistojo. — Laba diena, — tarė. — Aš… — Žinau, kas jūs, — pertraukė Viktoras ir iš karto suprato pasakęs per daug. Jis nežinojo. Net vardo nežinojo. Dukra dirstelėjo — trumpai, perspėjamai. — Mano vardas Sergejus, — ramiai tarė vyras. — Malonu susipažinti. Viktoras linktelėjo, rankos nepadavė iš karto. Galiausiai padavė. Rankos paspaudimas buvo trumpas, sausas. — Tai ką, sveikinu, — pasakė Viktoras, ir žodis „sveikinu“ vėl nuskambėjo svetimai. — Ačiū, — atsakė dukra. Ant stalo stovėjo dvi puodeliai, vienas su nebaigta kava. Šalia kažkokie popieriai, gal iš santuokos rūmų, ir dėžutė gabaliukų torto, jau apdžiūvusi. Pervestuvinė diena atrodė kaip ne šventė, o po jos likęs tvarkymasis. — Sėsk, — pasakė dukra. Jis atsisėdo, rankas sudėjo ant kelių. Norėjo pradėti nuo svarbiausio, bet negalėjo sugalvoti žodžių, kurie neskambėtų apgailėtinai. — Kodėl? — galiausiai paklausė. — Kodėl turiu sužinoti iš kaimynės? Dukra žvilgtelėjo į Sergejų, paskui į tėvą. — Nes nenorėjau, kad tu būtum ten. — Jau supratau, — tarė Viktoras. — Noriu suprasti kodėl. Sergejus patraukė puodelį, lyg atlaisvindamas vietą pokalbiui. — Galiu išeiti, — pasiūlė jis. — Nereikia, — atsakė dukra. — Tu čia gyveni. Čia tavo namai. Viktoras pasijuto duriamas. „Tavo namai.“ Ne jo. Jis staiga suprato, kad atėjo ne į svečius, o į svetimą teritoriją. — Nesiruošiau kelti skandalo, — pasakė. — Tiesiog… Aš — tėvas. Tai… — Tėti, — pertraukė ji. — Tu visada pradedi nuo „aš tėvas“. O paskui prasideda, ko aš turiu. — Turiu? — pakėlė antakius. — Manai, kad tėvą pakviesti į vestuves yra pareiga, kurią prikaišiau? — Manau, kad būtum pavertęs tai egzaminu. O aš to nenorėjau. — Egzaminu ko? — pasilenkė į priekį. — Būčiau tiesiog atėjęs. Ji vos šyptelėjo, be džiaugsmo. — Būtum atėjęs ir pradėjęs žiūrėti, kas kaip apsirengęs, kas ką pasakė, kurio iš jo giminaičių kaip į tave pažiūrėjo. Būtum prie ko nors prisikabines. Ir po to dar metus būtų tai primenama. — Tai netiesa, — automatiškai atsakė jis. Sergejus tyliai sukosėjo, bet neįsikišo. — Tėti, — tarė dukra, tyliau. — Atsimeni mano išleistuves? — Aišku, — atsakė Viktoras. — Ėmiau tave. — Atsimeni, ką tada pasakei prie visų? Jis įsitempė. Atsiminė, bet nenorėjo. — Paklausiau, kas tas vaikinas. Na ir? — Paklausei taip, lyg aš ką pavogiau, — tarė ji. — Stovėjau su suknele, kurią su mama rinkomės, buvau laiminga, o tu atėjai ir padarei, kad norėjau prasmegti. — Norėjau žinoti, su kuo bendrauji, — tarė. — Tai normalu. — Normalu — paklausti po to. Namuose. Ne prie žmonių. Jis norėjo prieštarauti, bet pamatė jos veide kažką naujo. Ne paauglės nuoskaudą. Suaugusio žmogaus baimę, kuris jau žino, kaip greitai galima prarasti atramą. — Tai dėl išleistuvių nepakvietei? — bandė grįžti prie logikos. — Ne dėl išleistuvių, — atsakė ji. — Dėl to, kad visada taip darai. Ji atsistojo, nuėjo prie kriauklės, paleido vandenį, lyg reikėtų užsiimti rankomis. Vanduo čiurleno, ir pauzė pasidarė slegianti. — Atsimeni, kaip kalbėjai su mama pas tetą Valę jubiliejuje? — paklausė, neatsisukdama. Jis atsiminė. Atsiminė stalą, salotas, giminaičius ir kaip pasakė tai, ką pasakė. Tada jautėsi teisus. — Pasakiau, kad sumaišė, — atsargiai ištarė jis. — Tu pasakei, kad ji nieko nemoka padaryti gerai, — pataisė dukra. — Ir visi tai girdėjo. Stovėjau šalia. Man buvo dvidešimt dveji. Tada supratau, kad jei atvesiu pas tave žmogų, jei padarysiu ką nors svarbaus tau matant, tu bet kada gali padaryti lygiai taip pat. Ir net nepastebėsi. Viktoras Petraitis pajuto karštį gerklėje. Norėjo sakyti: „Ašgi tada atsiprašiau.“ Bet neatsiprašė. Sakė: „Nedramatizuok.“ Sakė: „Tiesiog pasakiau tiesą.“ — Nenorėjau žeminti, — tarė jis. Dukra atsisuko. Vanduo tebetekėjo, neatsisuko krano. — Bet pažeminai, — pasakė. — Ir ne vienąkart. Sergejus pakilo, priėjęs užsuko vandenį. Paskui vėl atsisėdo. Žestas paprastas, bet Viktoras jame pajuto kai ką: čia moka sustabdyti bereikalingą triukšmą. — Manai, kad esu monstras, — tarė Viktoras. — Manau, kad nemoki sustoti, — atsakė ji. — Moki dirbti, spręsti, spausti. O kai šalia gyvas žmogus, lyg nematai, kad jam skauda. Matai tik, kad „ne taip“. Norėjo pasakyti, kad be jo „teisingo“ jie neišgyventų. Kad tempė šeimą, kai atlyginimus vėlavo, kai reikėjo mokėti už butą, kai mama sirgo. Norėjo vardinti viską, ką padarė. Bet suvokė, kad šiuo metu tai būtų sąskaita už meilę. — Atvažiavau, nes man skauda, — po pauzės ištarė. — Aš ne geležinis. Sužinojau iš svetimo. Ar supranti, kaip… — Suprantu, — tyliai atsakė ji. — Ir man buvo skaudu. Žinojau, kad įsižeisi. Savaitę blogai miegojau. Bet pasirinkau mažesnę blogybę. — Mažesnę blogybę, — pakartojo jis. — Tai aš — blogybė. Ji iš karto neatsakė. — Tėti, — pagaliau tarė. — Nenoriu kovoti su tavimi. Noriu gyventi taip, kad nereikėtų laukti, kada tu sugadinsi man svarbią dieną. Nesakau, kad tyčia. Sakau, kad taip moki. Jis pažvelgė į Sergejų. — O kodėl jūs tylite? — paklausė. Sergejus atsiduso. — Nenoriu kištis tarp jūsų, — atsakė. — Bet mačiau, kaip jai buvo baisu. Bijojome, kad ateisite ir pradėsite klausinėti prieš visus. Apie mano darbą, tėvus, butą. Ir paskui tai bus aptarinėjama metus. — O negalima paklaust? — Viktoras jautė grįžtančią įprastą tvirtumą. — Turiu džiaugtis nieko nežinodamas? — Galima, — atsakė Sergejus. — Bet ne taip, kad žmogus jaustųsi tardomas. Dukra atsisėdo atgal, delnus padėjo ant stalo. — Žinai, ką dar padarei? — paklausė ji. Viktoras įsitempė. — Prieš dvejus metus, kai pasakiau, kad esam su Sergejumi kartu, tu paprašei jo „užeiti pasikalbėti“. Jis atėjo. Tu pasodinai jį virtuvėje ir pradėjai klausti, kiek jis uždirba, kodėl neturi mašinos, kodėl nuomojasi butą. Kalbėjai ramiai, bet lyg jis privalėtų įrodyti, ar turi teisę būti šalia manęs. — Norėjau suprasti, kas per žmogus, — pasakė Viktoras. — Norėjai pastatyti jį žemiau savęs, — pasakė dukra. — Ir mane taip pat. Nes jei jis „netraukia“, vadinasi, aš vėl pasirinkau „ne tą“. Ir tu būsi teisus. Priminė tą vakarą. Tikrai klausinėjo. Laikė tai rūpesčiu. Jautė, kad privalo tikrinti. Tada manė gynąs dukrą nuo klaidų. — Nenorėjau… — norėjo sakyti. — Tėti, — pertraukė ji. — Visada sakai „nenorėjau“. Bet darai. O paskui man tenka gyventi su pasekmėmis. Viktoras jautė, kaip dreba kelias. Suėmė pirštus, kad nesimatytų. — O kas toliau? — paklausė. — Nusprendei, kad manęs daugiau nereikia? — Nusprendžiau, kad reikia per atstumą, — tarė ji. — Noriu, kad būtum mano gyvenime, bet nevaldytum jo. — Aš nevaldau, — išlemeno, jau be užtikrintumo. — Valdai, — atsakė ji. — Net dabar. Atvažiavai ne paklausti kaip aš. Atvažiavai pastatyti vieton. Jis norėjo paprieštarauti, bet suprato, kad tame yra tiesos. Važiavo su paruoštais argumentais, kaip į susirinkimą, kur reikia įrodinėti savo tiesą. Nevažiavo sveikinti. Važiavo susigrąžinti vaidmenį. — Nemoku kitaip, — netikėtai sau pačiam ištarė. Žodžiai išėjo tyliai, ir jis pats nustebo. Buvo įpratęs kalbėti užtikrintai, kaip meistras objekte. Dukra pažvelgė įdėmiau. — Vat, — tarė ji. — Čia jau atvirai. Pauzė vėl tvyrojo, bet mažiau buvo pykčio, daugiau nuovargio. — Neprašau tavęs išnykti, — pratęsė. — Prašau neateiti be kvietimo. Neaptarinėti, nešvaistyti žodžių prieš žmones, ko paskui negalima pamiršti. — O jei noriu jus matyti? — paklausė jis. — Tuomet skambink. Susitarkim. Jei sakau „ne“, reiškia „ne“, — tarė ji. — Ne todėl, kad tavęs nemyliu. Todėl, kad taip man saugiau. Žodis „saugiau“ trenkė stipriau nei „skaudu“. Staiga suprato, kad ji kuria gyvenimą ne aplink jo lūkesčius, o aplink gynybą nuo jo. Sergejus pakilo. — Užvirsiu arbatą, — pasakė ir nuėjo prie viryklės. Viktoras stebėjo jo judesius ir pagavo save vertinant: kaip laiko puodelį, kaip atidaro spintelę. Įprotis tikrinti buvo jame kaip refleksas. — Tėti, — pasakė dukra, — nenoriu, kad išeitum jausdamasis išvarytas. Bet ir neapsimesiu, kad nieko nebuvo. — O ko tu nori? — paklausė jis. Ji pagalvojo. — Noriu, kad sakytum, jog supratai, — atsakė. — Ne „norėjau kaip geriau“. Bet supratai. Jis žiūrėjo į ją, jautė, kaip viduje priešinasi kažkas nauja. Prisipažinti — reiškia prarasti poziciją. Bet jis jau buvo praradęs daugiau. — Supratau, kad… — užstrigo. — Kad galėjau tau sukelti gėdą. Ir kad tu to bijai. Dukra nesušypsojo, bet pečiai kiek atleido, lyg nustojo laikyti smūgį. — Taip, — tarė ji. Sergejus padėjo ant stalo arbatinuką, išėmė puodelius. Viktoras pastebėjo, kad arbatinukas naujas, be kalkių apnašų. Staiga pagalvojo, kad šiuose namuose viskas bus kitaip, ir teks mokytis būti svečiu. — Nežinau, kaip dabar, — tarė jis. — Dabar taip, — pasakė dukra. — Po savaitės susitinkam mieste. Kavinėje. Vienai valandai. Tiesiog pasikalbėti. Be Sergejaus, jei tau ramiau. Ir be tavo „tikrinimų“. — O į jūsų namus? — paklausė jis. — Kol kas ne, — atsakė. — Man reikia laiko. Jis norėjo supykti, bet susilaikė. Pajuto, kaip kyla kartėlis, kartu — keistas palengvėjimas: taisyklės pagaliau įvardytos. — Gerai, — ištarė. — Kavinėje. Sergejus padavė puodelį. — Cukraus? — paklausė. — Ne, — atsakė Viktoras. Jis gurkštelėjo. Arbata buvo karšta, degino liežuvį. Jis žiūrėjo į dukrą ir suvokė, kad negali grąžinti vakarykštės dienos. Negali jos pareikalauti kaip savo. — Vis tiek manau, kad taip negalima, — tyliai pasakė. — Tėvo nekviesti. — O aš manau, kad negalima žeminti, — taip pat tyliai atsakė ji. — Abu manom. Jis linktelėjo. Tai nebuvo susitaikymas. Tai buvo pripažinimas, kad kiekvienas turi savo tiesą, o jo tiesa jau nebėra svarbiausia. Kai išeidinėjo, dukra palydėjo prie durų. Prieškambaryje užsidėjo striukę, pasitaisė apykaklę. Norėjo apkabinti, bet nesiryžo. — Paskambinsiu, — tarė. — Paskambink, — atsakė ji. — Ir, tėti… jei ateisi be susitarimo, neatidarysiu. Jis pažvelgė į ją. Jos balse nebuvo grasinimo, tik pavargęs ramumas. — Supratau, — atsakė. Lifte stovėjo vienas ir klausė, kaip gaudžia mechanizmas. Lauke patraukė į stotelę, kišenėse laikydamas rankas. Vokas su pinigais liko ant jų stalo, obuoliai taip pat. Apsilankymo pėdsakai buvo ten, svetimoje virtuvėje. Atgal grįžo ilgai: pirma autobusu iki stoties, paskui traukiniu. Pro langą slinko tie patys garažai ir tvoros, tik jau temstant. Žiūrėjo į savo atspindį stikle ir galvojo, kad šeimą, kurią statė kaip tvirtovę, pasirodė ne tvirtovė, o atskiri kambariai, kuriuose kiekvienas turi savo duris ir savo spyną. Jis nežinojo, ar įleis toliau nei prieškambaris. Bet suprato, kad teks belstis kitaip.

Be kvietimo Vytautas Petrauskas laikė rankose maišelį su vaistais, kai laiptinėje prie pašto dėžučių