Zibainis

Motinos širdis Stasys sėdėjo virtuvėje prie seno, jaukaus stalo savo įprastoje vietoje. Priešais stovėjo

Uncategorized

060

Šeimoje turime 5 butus, bet vis tiek priversti nuomotis – kodėl tėvai negali padėti vaikams, nors patys turi viską

Šeimoje yra penki butai, o mes vis tiek turime nuomotis Esu taip pripratusi prie šios situacijos, kad

Uncategorized

0866

Aleksai, aš tavęs nesuprantu! Tu galvoje susimaišei? Ką reiškia – išeinu? – Tai ir reiškia. Jau seniai turiu meilužę! Ji už mane jaunesnė 16 metų! Ir nusprendžiau, kad su ja man geriau! – Ji tau dukra galėtų būti! – Nieko panašaus! Jai jau 20. Aleksas priėjo prie jos. – Be to, Valerijos tėvas labai turtingas. Pagaliau galėsiu gyventi taip, kaip visada svajojau! Supratai? O paskui ji man pagimdys vaiką, ne taip, kaip tu! Kiekvienas jo žodis skaudžiai smigo į Rasą. Ji suprato, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, nes jie neturėjo vaikų. Tačiau ji net negalėjo įsivaizduoti, kad viskas vyks taip žeminančiai. Su Aleksu jie pragyveno beveik 15 metų. Būta visko, kaip ir visose šeimose. Tačiau Rasa visad manė, kad šeimoje svarbiausia pagarba – be jos tiesiog niekaip. – Na, Rasa, bent jau dėl padorumo paverktum, o tai kažkaip nejaukiai jaučiuosi. Moteris išdidžiai pakėlė galvą. – Kodėl turiu verkti? Aš labai džiaugiuosi už tave! Tikrai! Bent vienas iš mūsų pasieks savo svajonę. Vyras suraukė antakius. – Kodėl tu vis minėji savo teptukus? Čia juk ne darbas, o išvis niekas! – Na taip, tai hobis. Bet jei dirbčiau mažiau, o tu uždirbtum daugiau, ir aš galėčiau užsiimti tuo, ką myliu. – Oi, baik. Kuo tau dar užsiimti? Vaikų juk nesusilauki. Dirbk ir dirbk. Ji atsisuko į Aleksą, kuris bandė užsisegti lagaminą. – O klausyk, Aleksai, ta tavo nauja… Pasija. Juk dirbti irgi neketina, kaip jūs gyvensit? Tu irgi nelabai mėgsti. – O čia jau ne tavo reikalas! Bet šiandien aš geras – papasakosiu. Mūsų pinigų užteks neilgai. O paskui, kai Valerija lauksis, jos tėtis mums tiesiog pinigais nubarstys! Būsi ramiai! Aleksas uždarė lagaminą ir išėjo iš buto, trenkęs durimis. Rasa susiraukė – ji nemėgo garsių garsų. Vėl atsisuko prie lango. Prie pat laiptinės privažiavo raudonas gražus automobilis. Iš jo iššoko jauna mergina, puolė Aleksui ant kaklo. Aišku, visos laiptinės bobutės akimis spoksojo į šitą sceną. Va šunsnukis, negalėjo išeiti tyliai, kad tik manęs nepažemintų. Keista, bet dabar Rasa pajuto palengvėjimą. Pastaruoju metu jų gyvenimas buvo vienas didelis farsas. Aleksas praktiškai nebegrįždavo nakvoti namo. Ji viską suprato, bet pati užbaigti šitą šeimos mazgą niekaip negalėjo. Ji paėmė telefoną. – Rite, labas. Kokie planai vakarui? Draugė nustebo. – Nesikertu, tu jau išlindai iš savo depresijos? – Ai, baik. Nebuvo jokios depresijos, tik liūdesėlis. Gal vakarą kur praleidžiam? Išgersim, pasėdėsim, juolab proga ypatinga. Porai sekundžių ragelyje stojo tyla, paskui Rita atsargiai paklausė: – Rasa, ar tau viskas gerai? Kokius šiandien vaistus gėrei? Gal nuo galvos, gal nuo temperatūros? Beje, temperatūros nesimato? – Rita, gana! – Jei rimtai, žinoma, aš už! Nusibodo tą tavo rūgščią fizionomiją žiūrėt! – Kas? Negali? – Ne tame reikalas. Kaip tave Aleksukas išleis? O kas jam maistą ant sofos nuneš, nosį išvalys? – Rite, septintą – „Deimante“! Rasa padėjo ragelį. Kada nors ji tą savo draugę užmuš – ir tai bus greit. Rasa nusišypsojo pati sau. Jai norisi ką nors su ja padaryti nuo pat pažinties pradžios. Tiesa, tai draugystei netrukdė. Rasa griebė rankinę ir išskubėjo pro duris. Jau pietūs, o tiek daug reikia suspėti. Rita nekantriai spoksojo į laikrodį. Rasa niekada nevėlavo, o dabar jau penkios minutės pavėluota. Kai į restoraną įėjo draugė, Rita net išsižiojo. Beje, išsižiojo ir visi kiti. Rasa visada nešiojo ilgus plaukus. Supindavo į kuoduką. Dabar jos trumpas šviesus kare. Rasa beveik nenaudojo kosmetikos. Tik blakstienų tušą ir kremą po vonios. O dabar veidas nepriekaištingai nudažytas. Rasa mėgo kelnes, bet atėjo laisva suknele, kuri daugiau išryškino figūrą nei patys aptempti džinsai. – Rasa, nu ir reikalas… Rasa triumfuojančiai pastatė rankinę ant kėdės ir atsisėdo. – Patinka? – Dar kaip! Atjaunėjai kokiais dešimčia metų. Tik nesakyk man, kad tu išvarei savo Aleksuką! – Nesakysiu – jis pats išėjo. Porą akimirkų draugės žiūrėjo viena į kitą, o tada prapliupo juoktis. Po pusvalandžio joms atnešė gėrimų nuo šalia sėdinčio vyro. Jis buvo keliais metais vyresnis už jas. Rita gudriai pažvelgė į Rasą: – Nu va, jau gerbėjai! Rasa šyptelėjo ir pamojavo vyrui ranka – kviesdama prie jų staliuko. Rita išpūtė akis: – Šiandien tu man tikrai patinki! Jos užsibuvo iki vėlumos. Vyrą vadino Igoriu – linksmas, sumanus, neįkyrus ir labai simpatiškas. Pavežęs Ritą iki taksi, jis pasiūlė palydėti Rasą. – Esu pasiryžęs pėsčiomis eiti per visą miestą! Mašiną turiu, bet vairuoti tokios būklės nesėdu. – O nereikia viso miesto perėjti – aš gyvenu už dviejų sankryžų. Iki Rasos namų jie atėjo jau paryčiais. Kur tik nevaikščiojo, apie ką tik nekalbėjo. – Rasa, o aš taip ir nepaklausiau, ką jūs vakar šventėt. Tik nepasakyk, kad tau buvo gimtadienis, nes tada turėčiau dovaną dovanoti! – Ne… Nors, kaip čia pasakius… Mane vakar vyras paliko. Ir Rasa nusišypsojo pačia žaviausia šypsena. Igoris nustebęs pažvelgė. – Na tu, Rasa… Tu tikrai moki nustebinti. Po trijų savaičių Rasa ir Rita sėdėjo kavinėje. – Rasa, kaip sekasi su Igoriu? Moteris nusišypsojo. – Rite, atrodo, niekada nebuvau tokia laiminga. Žinai, aš jam nieko neslepiu. Jis vienu kairiu tvarkosi su mano visais išgyvenimais. – Bet tave kažkas vis tiek graužia? – Ale… Aleksas nenurimsta. Nežinau kodėl, bet atsiuntė kvietimą į vestuves. – Na va… Ko gi jis nori? – Gal nori pamatyt verkiančią, nelaimingą buvusią žmoną. O gal naujajai žmonai parodyti. – Va šunsnukis… Rasa, nuvažiuok su Igoriu. Užsuk, pasveikink ir išeik. Svarbiausia – pakiši jam nosį į savąjį gyvenimą! …Aleksas žiūrėjo į Valeriją. – Tu tokia graži… – Žinau. Kaip manai, tėtis ateis? – Kaip jis gali neateiti, juk tu jo duktė… – Duktė… Jau metus nė cento, vis verčia mane dirbt. Toks tas tėtis. Aleksas ją apkabino. – Nenusimink, niekur nesidės – duktė tu gi! Vestuves darė iš paskolos. Ir Aleksas, ir Valerija buvo tikri – tėtis atleis savo nelabai gerai dukrai ir atsuks pinigų kranelį. – Aleksai? – O tavoji ateis? – Įsivaizduoji, taip! Vakar skambino. – Netikiu! – Tikrai! Manau, ateis prašytis atgal. – Tikriausiai. Oi, kaip man patinka tokios scenos! Kai Rasa paaiškino Igoriui, ko iš jo nori, jis nustebo. – Kelią valandą, sakai, ta jų puota? – Antrą. Kodėl, užsiėmęs? – O kaip tavo buvusį vadina? – Aleksas. – Nu, žiūrėk tu man… Aišku, važiuosiu su tavim. Jis viską papasakojo tik pakeliui į iškilmes. Rasa buvo taip nustebusi, kad net nebandė nieko keisti. Jie ėjo taku prie jaunųjų stalo. Rasa laikė Igorį už parankės ir išdidžiai šypsojosi. Tuo metu Aleksas ir Valerija atrodė toli gražu ne laimingi. Jie priėjo. Valerija sušnabždėjo: – Tėti? O Aleksas tik išspaudė: – Rasa? Jis jos net nepažino. Nemanė, kad jo žmona gali taip atrodyti. Igoris padavė dukrai gėlių, voką ir tarė: – Labai gerai, kad ištekėjai ir tapai savarankiška! O mes su Rasa ruošiamės pakeliauti po pasaulį. Jis atsisuko į Aleksą: – Jūs suprantate, kad jūsų būsimai uošvei irgi reikia pailsėti? Tad perduodu savo dukrą į jūsų geras rankas. O mums – atleiskite, metas eiti. Jie išėjo iš restorano. Rasai norėjosi juoktis, bet nežinojo, kaip Igoris priims tą juoką. O jis staiga atsisuko į ją: – Supranti, tau dabar teks už manęs tekėti! Rasa susimąstė. Paskui rimtai tarė: – Na, jei reikia – tai reikia… Jie apsikabinę nuėjo prie mašinos. O Igoris jau telefonu užsakė bilietus kur nors, kur šilta ir yra jūra.

Vytautai, aš tavęs nesuprantu. Gal būsi visai išprotėjęs? Ką reiškia išeinu? Tai ir reiškia, ką pasakiau.

Uncategorized

053

Man jo nereikia. Atsisakau jo.

Prieš daugelį metų, kai dar liko tik senos plytos ir didelės šilkinės staltiesės, į vieną seną Vilniaus

Uncategorized

042

Tu jo nemyli, o mums buvo gera – gal pabandykim pradėti iš naujo, ką manai?

Žinai, noriu papasakoti tau vieną istoriją, kuri man vis dar sukasi galvoje. Prieš tris metus išsiskyrėm

Uncategorized

019

Pažadas Denisas ramiai laikė vairą ir užtikrintai vedė automobilį greitkeliu, šalia sėdėjo draugas Kęstutis, jie grįžo iš kaimyninio miesto – viršininkas buvo išsiuntęs juos į komandiruotę dviem dienoms. – Kęsti, kaip šauniai viską sutvarkėm, ir sutartį pasirašėm didžiulei sumai, šefas tikrai bus patenkintas, – linksmai šypsojosi Denisas. – Taip, tikrai pasisekė mums, – patvirtino bendradarbis, abu dirbo viename biure. – Smagu grįžti namo, kai žinai, kad tavęs laukia, – sakė Denisas, – mano Aušrinė laukiasi, skundžiasi pykinimu. Man jos labai gaila, bet abu labai norėjom vaiko, todėl ji sakė, kad viską iškęs dėl mūsų mažylio. – Vaikas – gerai, o mums su Marina niekaip nesiseka, ji negali išnešioti vaiko. Dabar ruošiamės jau antram IVF bandymui, pirmas nesėkmingas buvo, – dalinosi Kęstutis, su Marina buvo kartu jau septynis metus ir labai laukė vaikų, bet… Denisas vėlai vedė – būdamas trisdešimt dvejų. Moterų pasitaikydavo, bet niekada neapkvaišdavo iš meilės. Tik sutikęs Aušrinę pametė galvą, tuoj pat suprato, kad be jos kitų moterų net nemato. Kai Denisas pristatė draugui Aušrinę, vėliau pakvietė būti pabroliu jų vestuvėse, Kęstutis truputį pavydo draugui. Aušrinė buvo tikrai graži, švelni – jis suprato Denisą, į tokią lengva įsimylėti. Mažas rudens lietus barbeno į automobilio langus, draugai linksmai šnekučiavosi. Staiga paskambino Deniso telefonas, jis atsiliepė. – Sveika, Aušrinuke, taip, važiuojam, maždaug už poros valandų būsim namuose. Kaip laikaisi? Viskas tas pats? Nepakelk nieko sunkaus, grįšiu – viską padarysiu, bučiuoju, iki, mylimoji. Kęstutis klausėsi ir mintyse įsivaizdavo Aušrinę, kaip ji laukia draugo, jaudinasi ir galvojo: – Mana Marina net neskambina, niekada dėl manęs nesijaudina, mano, kad jau stipriai prisirišęs esu. Ji visai kitokia nei Deniso Aušrinė – pas ją viskas griežta, darbas, namai. Staiga Denisas smarkiai pasuko vairą, į juos lėkė mikroautobusas – susidūrimas neišvengiamas, bet paskutinę akimirką jie rėžėsi į stulpą iš Deniso pusės ir nuskriejo nuo kelio. Kęstutis atgavo sąmonę – skaudėjo galvą, rankoje kraujas, automobilis stovėjo ant ratų – jo pusės durys atviros. Pažvelgė į Denisą – tas nejudėjo. Pribėgo žmonės, automobilių vairuotojai stojo šalikelėje. Kęstutis pamažu atsigavo, labai skaudėjo ranką, galvą. Jis gulėjo ant šlapios žolės šalia automobilio. Laukė greitosios. Denisą ištraukė iš mašinos ir paguldė ant neštuvų, Kęstutis pasilenkė prie draugo, o tas tyliai pašnabždėjo: – Padėk Aušrinei… Juos išvežė į ligoninę, Kęstučiui – rankos lūžis ir stiprus smegenų sutrenkimas. Jis buvo sąmoningas, vis klausinėjo gydytojų: – Kaip Denisas, kaip mano draugas? Po to slaugytoja pranešė: – Denisas mirė… Kęstutį ištiko sąstingis. Į laidotuves eiti negalėjo. Marina atvažiavo ir pasakojo, kad Deniso žmona labai verkė, niekaip negalėjo patikėti, kad vyro nebėra, vos galėjo atsistoti prie karsto. Po ligoninės Kęstutis su Marina nuvažiavo į kapines – ilgai stovėjo prie draugo kapo, mintyse pažadėjo jam: – Nesijaudink, drauge, tavosios žmonos nepaliksiu, padėsiu, kaip prašei… Po poros dienų nuvyko pas Aušrinę, pasibeldė į duris, pamačiusi Kęstutį ji pravirko. – Kaip gyventi be jo? Nesugebu susitaikyti, kad Deno daugiau nėra… – Aušrine, aš pažadėjau tavo vyrui tau padėti. Kartu įveiksim viską. Skambink man, sakyk, ko reikia – lankysiu tave. Laikas bėgo. Aušrinė po truputį raminosi, labai bijojo, kad dėl išgyvenimų nutrūks nėštumas, gydytoja irgi perspėjo. Kęstutis ją dažnai lankydavo, atveždavo produktų iš prekybos centro, pirkdavo vitaminų, kartais nuveždavo į kliniką ar kitur, kur reikėjo. Aušrinė nepuolė piknaudžiauti jos gerumu, kreipdavosi retai. – Kęsti, man nepatogu, kad tu tiek dėmesio man skiri… – Negi sunku, be to – pažadėjau Denui. Kęstutis jautė mišrius jausmus Aušrinei. Ji buvo jo svajonių moteris, visad apie tokią svajojo… Bet situacija jį glumino. Kol Aušrinė kentė negalavimus, Kęstutis ir Marina vėl ėjo pas gydytojus, darė tyrimus, grafikai, nusivylimas… Bevaikystė buvo jų nuolatinis skausmas. Marina nežinojo, kad vyras padeda Aušrinei – ji nieko nesuprato. Jo telefone Aušrinė figūravo kaip „Labdara“, kad nesužinotų, jog ji skambina. Po antro nesėkmingo bandymo susilaukti vaiko, sutuoktiniai vis labiau tolsta. Marina manė, kad kaltas Kęstutis, o jis jau nieko nebegalvojo. Marina pastebėjo, kad vyras tapo keistas, išsiblaškęs, kartais irzlus, išvykdavo kažkur. Tiesa, variantas dėl neištikimybės atrodė neįtikėtinas – santykiai intymūs buvo normalūs, šaltumo nesijautė. Kęstutis suvokė – jo asmeninis gyvenimas stringa, užtat darbe sekasi puikiai. Vėl prisijungė prie projekto, kurį kažkada pradėjo su Denisu, projektą užbaigė ir gavo labai sėkmingą sutartį. Aušrinei, artėjant gimdymui, vis sunkiau sekėsi tvarkytis. Jos tėvai gyveno toli, Aukštaitijoje, o mieste artimųjų neturėjo. Kankino galvos skausmai, tinimo kojos, tačiau nesiskundė Kęstučiui. Kartą Kęstutis atvyko su produktais ir rado ją ant kopėčių – Aušrinė bandė kabinti naujas užuolaidas. – Na, nulipk iš čia! – piktai paliepė, matydamas didelį pilvą – nukrisi, pražudysi mažylį, kokias nesąmones darai? Padėjo Aušrinei nulipti, jie pasisveikino, ir Kęstutis pajuto kūnu bėgantį šiurpuliuką. – Ačiū, Kęsti, – ir nuskubėjo į vonią, vėl prasidėjo pykinimas. Kęstutis atsiduso, nusivalius prakaitą, mintyse pagalvojo: – Ar mato Denisas iš ten, kur dabar yra? Pats prašė padėti… Kitą kartą Aušrinė paklausė: – Denisai, gal padėtum vaikų kambarį įrengti? Vėliau nebeturėsiu laiko. Mačiau gražius tapetus vaikiškam kambariui… Kęstučiui teko imtis remonto kambaryje – negalėjo leisti, kad vienui vienas viską darytų laukiančioji moteris. Remontavo abu, tik Aušrinė labiau palaikė morališkai. Remontas baigtas. Kęstutis jautėsi tarp dviejų ugnių: viena – niūri, nusivylusi žmona, vėl ir vėl kalbanti apie nevaisingumą, kita – Aušrinė, kuriai visai netrukus lauks gimdymas. Marina nujautė, kad norint išsaugoti šeimą, reikia griebtis darbo. Ji rašė straipsnius žurnalams. Vienas žinomas leidinys pasiūlė vesti nuolatinę rubriką – Marina su džiaugsmu ėmėsi, reikėjo atitraukti mintis. Už šį darbą gavo solidų honorarą. Namie grįžo laiminga, su pilnu krepšiu skanėstų ir pora butelių vyno. – O, šventė? – nustebo Kęstutis, grįžęs iš darbo. – Taip, gavau gerą atlyginimą, reikia paminėti. Seniai laukiau šios sutarties. Per televizorių rodė jų mėgstamą filmą. Marina bandė susigrąžinti šilumą santykiuose, ši namų šventė buvo viena iš pastangų. Padengė stalą, patiekė užkandžius, atidarė vyną – kartu žiūrėjo filmą. Netikėtai Kęstučiui suskambo telefonas. Marina žvilgterėjo per petį, ekrane „Labdara“. Vyras skubiai nuėjo į virtuvę. – Kas nutiko? – paklausė tyliai. – Kęsti, atleisk, bet man atrodo – prasideda gimdymas… Kvietė greitąją. – Bet juk dar per anksti… – Na, septyni mėnesiai – pasitaiko ir taip, – jautė, kad ji kalba prisiversdama per skausmą. – Gerai, važiuoju į gimdymo namus. Greitai apsirengė, žmona su nerimu žiūrėjo: – Tikrai išvažiuoji? – Taip, – skubėjo, iš karto sugalvodamas legendą. – Kas skambino? – Šefas vėl vėlai paskambino, reikia aptarti labdaros reikalus, vėliau paaiškinsiu, tikrai reikia… Bet Marina netikėjo. – Kokie čia labdaros reikalai, koks šefas, mulkina mane Kęstutis… Kęstutis išskubėjo, sėdo į automobilį ir nulėkė į gimdymo namus – jie buvo toli. Atvykęs sužinojo, kad Aušrinę jau atvežė. Laukė dvi valandas, kol seselė pranešė – Aušrinė pagimdė sūnų. Atsiduso palengvėjęs, išsekęs važiavo namo, galvodamas: – Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, labai jaudinausi… Marina nemiegojo, iš karto įdėmiai pažvelgė į vyrą – matė, kad jis nuvargęs ir palaužtas. – Tau ta labdara atėmė visas jėgas, – piktai paklausė. Kęstutis sunkiai nukrito ant sofos, net nenusirengęs. – Taip, Marina. Taip… Aušrinė ką tik pagimdė sūnų, aš pažadėjau Denisui padėti jai. Ji visiškai viena, – atvirai prisipažino. – Aišku, viskas susidėliojo… – tyliai tarė žmona. – O dabar sekantis etapas – padėsi Aušrinei su naujagimiu, taip? – Taip, – nuoširdžiai atsakė Kęstutis. – Na, žinai… manęs tokia situacija netenkina, netoleruosiu, kad savo laiką skirsi svetimam vaikui, tuo labiau, kai mes patys vaiku niekaip nesusilaukiam ir, atrodo, jau nebesusilauksim. Taigi, kreipsiuosi dėl skyrybų, o tu, kaip nori. Gal dar spėsiu sutikti kitą vyrą ir su juo pagimdysiu. Kęstutis nustebęs pažvelgė į žmoną – jau galutinai buvo nurašiusi jį – laikė jį kaltu, kad neturi vaikų. – Tavo teisė, Marina, nesiginsiu. Privalau padėti Aušrinei su kūdikiu. Praėjo laikas. Marina padavė skyrybas. Kęstutis išsikraustė pas Aušrinę, padėjo su mažuoju sūneliu Domantu. Po kiek laiko susituokė, o dar po dvejų metų susilaukė dukrytės. Ačiū, kad skaitėte, prenumeruojate ir palaikote. Sėkmės Jums gyvenime!

Pažadas Važiavau vakariniu keliu pro rudeninius lietaus lašus, tvirtai laikydamas vairą. Keleivio vietoje

Uncategorized

038

Dovanotas Kūdikis: Paslaptis ir Viltis Lietuvių Širdyse

20241005, rytas. Atsiminimų jūra netikėtai išplūdo, kai vėl girdėjau, kaip Viltė, mano kaimo kaimynė

Uncategorized

055

Neringa Leonidienė netikėtai susirgo. Nei viena iš jos dukterų neaplankė motinos, kol ji gulėjo – tik anūkė Natalija slaugė močiutę. Dukterys pasirodė tik prieš pat Velykas – kaip visada, atvažiavo kaimiškų gardėsių, kurių mama prigamino! Neringa Leonidienė išėjo prie vartelių pasitikti dukrų: „Ko atvykot?” – šaltai tarė ji. Vyresnė dukra Sigutė net sustingo iš nuostabos: „Mama, kas tau?” – „Nieko, mielosios! Viską, visą ūkį pardaviau…“ – „Kaip? O mes?” – dukros nesuprato, kas vyksta

Dienoraščio įrašas Pastaruoju metu mano mintys sugrįžta į Varnelę mūsų pilką, tarsi užmirštą miestelį

Uncategorized

01.2k.

– Tai kas tu tokia, kad man aiškintum, kaip gyventi?! – Zoja Petronė sviedė skudurą tiesiai marčiai į veidą. – Mano namuose tupinėji, mano duoną valgai! Tamara nusišluostė veidą, sugniaužė kumščius. Trečias mėnuo ištekėjusi, o kiekviena diena – lyg karo lauke. – Aš ir grindis plaunu, ir valgį ruošių, ir skalbiu! Ko dar jums reikia? – Reikia, kad užsičiauptum! Atėjūnė! Su svetimu vaiku atėjai! Mažoji Elenytė išsigandusi žvilgtelėjo iš už durų. Ketveri mergaitei, o jau supranta – močiutė pikta. – Mama, gana! – Steponas grįžo iš lauko, purvinas po darbo. – Ir vėl kas? – O tai! Tavo bobelė drąskosi! Sakiau – sriuba surūgusi, o ji atgal atkerta! – Sriuba normali, – pavargusiu balsu tarė Tamara. – Jūs specialiai ieškote priekabių. – Matai! – Zoja Petronė rodė pirštu į marti. – Aš, pasirodo, kabinėjuosi! Savo namuose! Steponas apkabino žmoną per pečius. – Mama, baik. Tamara visą dieną ūkyje viena sukasi. O tu tik priekaištauji. – Ai va! Jau prieš motiną! Užauginau, išmaitinau, o dabar! Senė trenkė durimis ir išėjo. Virtuvėje stojo tyla. – Atleisk, – Steponas paglostė žmonos galvą. – Su metais visai nepakeliama tapo. – Steputi, gal galėtume nuomotis ką nors? Kad ir kambarį? – Už ką? Aš traktorininkas, ne direktorius. Vos užtenka maistui. Tamara prisišliejo prie vyro. Geras jis, rūpestingas. Tik mama – tikras pragaro katilas. Jie susipažino kaimo mugėje. Tamara mezginius pardavinėjo, Steponas – kojines pirko. Užsikalbėjo. Jis iškart pasakė – vaikų nebijau, pats labai myliu. Vedybos buvo kuklios. Zoja Petronė nuo pirmos dienos marčios nemėgo. Jauna, graži, su aukštuoju – buhalterė. O jos sūnus – paprastas traktorininkas. – Mama, eikit vakarienės, – Elenytė timptelėjo už sijono. – Tuoj, saulyte. Per vakarienę Zoja Petronė demonstratyviai stūmė lėkštę. – Neįmanoma valgyt. Kaip kiaulėms išvirti! – Mama! – Steponas trenkė kumščiu į stalą. – Nebereikia! – Ko nereikia? Tiesa sakau! Štai Svetlana – tikra šeimininkė! O ši! Svetlana – Zojos Petronės duktė. Gyvena mieste, grįžta kartą per metus. Namą ant jos užrašė, nors ji čia negyvena. – Jei nepatinka mano puodai – gaminkitės pati, – ramiai atkirto Tamara. – O tu! – uošvė iššoko. – Aš tave! – Gana! – Steponas stojo tarp moterų. – Mama, arba liaujies, arba mes išeinam. Dabar pat. – Kur? Į gatvę? Namai ne jūsų! Tai ir buvo tiesa. Namai – Svetlanos nuosavybė. Jie gyveno iš malonės. *** Brangus būsto svoris Naktį Tamara negalėjo užmigti. Steponas laikė ją apkabinęs, šnabždėjo: – Palaikyk, mieloji. Traktorių nupirksiu. Savo reikalą pradėsiu. Uždirbsim savo namams. – Steputi, brangūs gi… – Surasiu seną, sutvarkysiu. Moku gi. Tu tikik manimi. Ryte Tamara iš nualpimo nubėgo į tualetą. Nejaugi?.. Testas parodė dvi juosteles. – Steputi! – įbėgo į kambarį. – Pažiūrėk! Vyras svyruodamas iš nuovargio pažvelgė – ir staiga pašoko, traukė žmoną į glėbį. – Tamarėli! Turėsim kūdikį! – Tyliau, girdės uošvė… Tačiau jau buvo vėlu. Zoja Petronė stovėjo tarpduryje. – Kas čia per triukšmas? – Mama, mes laukiam kūdikio! – Steponas švytėjo. Uošvė suspaudė lūpas. – Ir kur gyvensite? Ir taip ankšta. Svetlana grįš – išvys jus. – Neišvys! – Steponas surauktas. – Tai ir mano namai! – Namai – Svetlanos. Užmiršai? Aš ant jos užrašiau. O tu tik gyventojas. Džiaugsmas prapuolė. Tamara klestelėjo ant lovos. Po mėnesio nutiko nelaimė. Tamara tempė sunkią vandens kibirą – name nebuvo vandentiekio. Staigus pilvo skausmas. Raudonos dėmės ant kelnių… – Steponai! Persileidimas. Ligoninėj pasakė – pervargo, stresas. Reikia ramybės. Kokia ramybė su uošve namie? Tamara gulėjo ligoninėje, žiūrėjo į lubas. Gana. Nebegali. Nebebus. – Išeisiu, – sakė draugei. – Nebegaliu ten gyventi. – Bet gi Steponas geras? – Geras. O jo motina… Pražūsiu ten. Steponas atlėkė po darbo. Purvinas, pavargęs, su lauko gėlių puokšte. – Tamarėl, atleisk. Dėl manęs tau tiek kentėti. Neišgelbėjau. – Steponai, daugiau nebegyvensiu ten. – Žinau. Paimsiu kreditą. Išsinuomosim butą. – Juk neduos – alga menka. – Duos. Antrą darbą suradau. Naktinėj pamainoj fermoj. Dieną ant traktoriaus, naktį karves melšiu. – Steputi, gi sukniubsi! – Neparkrisiu. Dėl tavęs kalnus vėlčiu. Po savaitės Tamara išleista. Namie Zoja Petronė pasitiko: – Taigi neišsaugojai? Sakiau! Silpna esi. Tamara tyliai praėjo. Uošvė neverta nė ašaros. Steponas dirbo kaip užsuktas. Rytais ant traktoriaus, naktimis fermoj. Miegojo vos tris valandas. – Eisiu dirbti, – Tamara nusprendė. – Kaimo kontoroje buhalterės vieta. – Kapeikos ten. – Kapeika prie kapeikos. Įsidarbino. Rytą atveda Elenytę į darželį, eina į kontorą. Vakare pasiima, gamina, skalbia, tvarko. Zoja Petronė ir toliau kandžiojasi, bet Tamara jau nebegirdėjo. *** Savas kampelis ir naujas gyvenimas Steponas taupė traktoriui. Rado senučiuką, daužtą. Šeimininkas pigiai atidavė. – Imk kreditą, – pasiūlė Tamara. – Sutaisysi – užsidirbsim. – O jei neišeis? – Išeis. Tu – auksarankis. Kreditas paskirtas. Nupirko traktorių. Kieme stovėjo lyg metalo krūva. – Va linksmybė! – Zoja Petronė juokėsi. – Šlamštą paėmėt! Tik į metalo laužyną! Steponas tylomis ardo variklį. Naktim, pro žibintą. Tamara padeda – paduoda įrankius, laiko detales. – Eik miegot. Pavargai. – Pradėjom kartu, ir baigsim kartu. Mėnesį krapštėsi. Du. Kaimynai juokėsi – durnas, traktorių lavoną pirko. Ir štai vieną rytą traktorius užburzgė. Steponas sėdėjo už vairo, netikėdamas laime. – Tamareli! Veikia! Dirba! Ji išbėgo į kiemą, apkabino vyrą. – Žinojau, tikėjau tavimi! Pirmas užsakymas – aparti kaimyno daržą. Antras – malkų atvežt. Trečias… Pinigai pradėjo kapsėti. Ir štai Tamara vėl ryte pajuto pykinimą. – Steputi, vėl laukiuosi… – Dabar tikrai jokio sunkaus darbo! Girdi? Aš viską. Laikė kaip iš stiklo. Nepakėlė nė kibiro. Zoja Petronė suko akis: – Ką, silpna? Trys vaikus išnešiojau ir nieko! O ši! Bet Steponas nepalenkiamas. Jokio vargo nėščiai. Septintą mėnesį atvyko Svetlana. Su vyru, su planais. – Mama, parduodam namą. Gera kaina pasiūlyta. Galėsi keltis pas mus į miestą. – O šitie? – Zoja Petronė žvilgtelėjo į Steponą ir Tamarą. – Kuri šitie? Išsikrauskit, ką norit darykit. – Svetlana! Čia gimiau, mano namai! – Steponas įsiutęs. – Ir kas? Namai mano. Nepatinka – ieškokit kur eiti. – Kada turim išeiti? – ramiai paklausė Tamara. – Per mėnesį. Steponas tiesiog virė. Tamara ramiai padėjo ranką ant peties – neverta. Vakare sėdėjo apsikabinę. – Ką daryti? Greitai kūdikis. – Svarbiausia – kartu rasim išeitį. Steponas dirbo iki išsekimo. Traktorius burzgė nuo ryto iki vakaro. Per savaitę uždirbo tiek, kiek anksčiau per mėnesį. Tada paskambino kaimynas iš gretimo kaimo Mikalojus. – Stepai, parduodu namą. Senas, bet tvirtas. Už nedaug. Užmesk akį? Nuvažiavo. Namas iš tiesų senas, bet šiltas, trys kambariai, pečius, ūkinis. – Kiek nori? Mikalojus tarė sumą. Pusę turi, pusės trūksta. – Gal galima dalimis? – pasiūlė Steponas. – Pirmą dalį dabar, likusią – per pusmetį. – Tinka. Tu žmogus patikimas. Grįžo kaip ant sparnų. Zoja Petronė pasitiko: – Kur užtrukot? Svetlana dokumentus parvežė! – Labai gerai, – ramiai Tamara. – Išsikraustom. – Kur? Į gatvę? – Į savo namus. Nusipirkom. Uošvė net nutirpo. Nesitikėjo. – Meluojat! Iš kur pinigų? – Užsidirbom, – Steponas apsikabino žmoną. – Kol tu liežuvį malėi, mes darbavomės. Kraustėsi per dvi savaites. Daiktų mažai – kas savo svetimam name rasi? Elenytė lakstė po kambarius, šuniukas lodė. – Mama, mūsų namai, tiesa? – Mūsų, dukrele. Tikrieji mūsų. Zoja Petronė atvažiavo prieš pat. Stovi ant slenksčio. – Stepai, gal galite mane pasiimt? Mieste trošku. – Ne, mama. Pasirinkai. Gyvenk su Svetlana. – Bet aš juk tavo mama! – Mama nevadina anūkės svetima. Sudie. Uždarė duris. Skaudu, bet teisinga. Motiejus gimė kovą. Tvirtas, sveikas mažylis. Reikalavo, rėkė pilna gerkle. – Viskas į tėtį! – juokėsi akušerė. Steponas laikė sūnų, bijodamas įkvėpti. – Tamareli, ačiū tau. Už viską. – Ir aš dėkinga tau. Kad nepalūžai. Kad tikėjai. Naujuose namuose lėtai įsikūrė. Užsisodino daržą, vištas laikė. Traktorius dirbo, uždarbis augo. Vakarais sėdėdavo ant priebučio. Elenytė žaidė su šuniuku, Motiejus miegojo lovelėje. – Žinai, – sakė Tamara, – esu laiminga. – Ir aš. – Atsimeni, kaip sunku buvo? Galvojau, nepakelsiu. – Pakėlei. Tu stipri. – Mes stiprūs. Kartu. Saulė leidosi už miškelio. Namuose sklandė duonos ir pieno kvapas. Tikri namai. Mūsų namai. Kur niekas tavęs neišvarys, neįžeis, nepavadins svetima. Kur galima gyventi, mylėti, vaikus auginti. Kur galima būti laimingam. *** Brangūs skaitytojai, kiekviena šeima turi savų išbandymų – ne visada lengva juos sukandus dantis ištverti. Tamara ir Stepono istorija – tarsi veidrodis: matome savo rūpesčius, bet ir stiprybę, kuri padeda juos nugalėti. Taip jau ir gyvenam – nuo vargo prie džiaugsmo, vėl per nerimą, kol likimas pagaliau nusišypso. O kaip jums atrodo: ar reikėjo Steponui tiek laiko taikstytis su motina, ar geriau buvo iškart ieškoti savo kampelio? Ir ką jums reiškia tikrieji namai – tik pastato sienas ar šeimos šilumą? Pasidalykite mintimis, nes gyvenimas – didžiausia mokykla, ir kiekviena pamoka – brangi!

Kas tu tokia, kad man nurodinėtum! Zita Petronaitė sviedė skudurą tiesiai į marčios veidą. Mano namuose