Zibainis

Oi, kaip norisi tekėti! Šeimos audra dėl netikėto nėštumo: Mažai pažįstamas „Olegas Mamurinas“ ir mūsų Maiytė ryžtasi tapti tėvais – ar Lietuviška šeima išlaikys šį išbandymą, kai skubos tvarka tenka kalbėtis su nepritariančiais vyro tėvais ir spręsti, kur gyventi bei kaip kurti gyvenimą iš naujo?

Mindaugai, ar greit būsi namie? Jau netoli, tuoj būsiu. Tik nelauk per ilgai, norėčiau rimtai pasikalbėti.

Uncategorized

0197

Paliko mane vieną prie šventinio stalo ir nubėgo sveikinti draugų į garažą: kaip dešimties metų santuokos sukaktis virto atskaitos tašku naujam gyvenimui

Paliko mane vieną prie šventiškai padengto stalo ir nubėgo sveikinti draugų garaže Tu rimtai dabar išeisi?

Uncategorized

033

– Aš žinau apie tavo nuotykius, – tarė žmona. Viktorui perbėgo šaltis per nugarą. Ne, jis nesužvairavo. Net nepapilkėjo – nors viduje viskas susitraukė tarsi sutrinta popieriaus skiautė, kurią tuoj išmes. Tiesiog sustingo. Larisa stovėjo prie viryklės, maišė sriubą. Viskas kaip įprasta – nugara atsukta vyrui, prijuostė taškuota, virtuvėje sklinda keptų svogūnų kvapas. Kasdienis, jaukus paveikslas. Tik Larisa kalbėjo balsu, kaip LRT žinių diktorė. Net Viktoras pagalvojo: gal neteisingai išgirdo? Gal kalba eina apie agurkus – esą, žino, kur skanių parduoda? O gal apie kaimyną iš trečio aukšto, kuris parduoda automobilį? Tačiau ne. – Apie visus tavo nuotykius, – pakartojo Larisa, neatsisukdama. Štai tada jam ir pasidarė iš tikro šalta. Jos balse nebuvo isterijos ar nuoskaudos. Nebuvo to, ko jis visada bijojo: ašarų, priekaištų, daužomų lėkščių. Tik faktas. Tarsi sakytų, jog baigėsi pienas. Penki dešimtmečiai ir du metai gyveno Viktoras šiame pasaulyje. Dvidešimt aštuonerius – su šia moterimi. Žinojo ją iki smulkiausių detalių: kur apgamėlis ant kairio peties, kaip suraukia nosį, kai ragauja sriubą, kaip giliai atsidūsta rytą. Bet tokio tono iš jos lūpų dar nebuvo girdėjęs. – Lara, – norėjo ištarti, bet balsas užstrigo. Nusičiaudėjo. Bandė dar kartą. – Laris, apie ką tu? Ji atsisuko. Pažvelgė į jį – ilgai, ramiai, tarsi matytų jį pirmą kartą. O gal – tarsi žiūrėtų į seną nuotrauką, kurioje nieko neįmanoma jau įžiūrėti. – Apie Mariją, pavyzdžiui, – tarė. – Iš tavo apskaitos skyriaus. 2018-ieji, jei gerai prisimenu. Viktoras pasijuto, lyg žemė trauktų iš po kojų. Ne – tai ne šiaip frazė, jis tikrai smigo. Likęs be atramos, pakibo ore. Dieve mano. Marija?! Veido net nebepriminė. Buvo kažkoks epizodas – gal po darbo vakarėlio? Viskas trumpai. Nieko rimto. Sau pažadėjo: daugiau niekada. – Ir apie Snieguolę, – tęsė Larisa šaltu balsu. – Kuri prisėdo prie tavęs sporto klube. Prieš dvejus metus. Prasižiojo. Užsičiaupė. Iš kur ji žino apie Snieguolę? Larisa išjungė viryklę. Po truputį nusiėmė prijuostę, tvarkingai perlenkė. Atsisėdo prie stalo. – Nori žinoti, kaip sužinojau? – paklausė. – Ar tau svarbiau, kodėl tylėjau? Viktoras tyli. Ne iš nenoro – tiesiog negali. – Pirmą kartą, – pradėjo Larisa, – pastebėjau prieš dešimt metų. Pradėjai vėlai grįžti iš darbo. Ypač penktadieniais. Pareini linksmas, akys švyti. Kvepi svetimais kvepalais. Liūdnai, be laimės, šyptelėjo. – Įtikinau save – gal tik pasirodė, gal kolegė naujus kvepalus naudoja? Visą mėnesį raminausi. Bet paskui kišenėje radau kvitą iš restorano. Vakarienė dviem. Vynas. Desertas. Mes tokioje kartu nebuvom. Viktoras norėjo ką nors pasakyti – pasiteisinti, pameluoti, kaip įprasta. Bet žodžiai įstrigo kažkur tarp skrandžio ir gerklės. – Žinai, ką padariau? – Larisa pažvelgė jam į akis. – Pasėdėjau vonioje, paverkiau. Nusiploviau veidą. Paruošiau vakarienę. Pasitikau tave su šypsena. Dukrai nieko nesakiau – jai tada penkiolika buvo. Egzaminai, pirma meilė. Kam jai žinoti, kad tėtis… Ji nutylo. Brūkštelėjo ranka per stalą – lyg trintų nematomus trupinius. – Galvojau: ištversiu. Pradings savaime. Visi vyrai tokie – amžiaus krizė, hormonai, kvailystės. Svarbiausia – šeima išlieka. – Lara, – išstenėjo Viktoras. – Neverta, – pertraukė. – Leisk baigti. Jis nutilo. – Paskui buvo antra. Ir trečia. Ketvirta. Nebebesuskaičiavau. Tavo telefonas – juk be slaptažodžio visada. Manai, nežiūrėjau? Skaičiau žinutes. Tas „ilgiuosi, zuiky“, „Tu pats geriausias“. Nuotraukas mačiau – kaip glostai, šypsaisi. Jos balsas sudrebėjo – pirmąkart. Tačiau suėmė save į rankas. Įkvėpė giliai. – Vis klausiau savęs: kam man tai? Kodėl turiu gyventi su žmogumi, kuris manęs nemyli? – Myliu! – išsprūdo Viktorui. – Larisa, aš… – Ne, – tarė griežtai. – Nemyli. Myli patogumą. Tvarkingus namus. Karštą vakarienę. Išlygintus marškinius. Tylesnę moterį, kuri nekaišioja nosies kur nereikia. Ji atsistojo. Priėjo prie lango. Stovėjo, žiūrėdama į tamsą. – Žinai, kada apsisprendžiau? – paklausė, neatsisukdama. – Prieš mėnesį. Dukra grįžo savaitgaliui. Sėdėjom virtuvėj, arbatos gėrėm. Sako: „Mama, kažkokia keista tapai. Tyli nuolat. Lyg nebesi savimi“. Pagalvojau: argi ne tiesa? Jau dešimt metų nesu savimi. Viktoras žiūrėjo į jos nugarą – tiesią, įsitempusią – ir suprato: jis ją praranda. Ne „gali prarasti“, o PRARANDA. Dabar. – Aš nenoriu skyrybų, – nuvargusiu balsu pasakė jis. – Larisa, prašau. – O aš noriu, – ramiai atsakė ji. – Dokumentus jau pateikiau. Po mėnesio teismas. – Kodėl dabar?! – sprogo Viktoras. Larisa atsisuko. Pažvelgė ilgai, įdėmiai. Nuliūdus šypsena. – Todėl, kad supratau: tu manęs niekad neišdavei, Vytai. Nes išduoti galima tik tą, kuris tau rūpi. Aš tau tiesiog buvau – visada. Kaip oras. Ir tai buvo tikra tiesa. Viktoras sėdėjo ant sofos – susitraukęs, staiga pasenęs dešimt metų. Larisa stovėjo prie koridoriaus durų. Tarp jų – dvidešimt aštuoneri santuokos metai, bendra dukra, butas, kuriame kiekvienas kampas mena juos. Ir bedugnė. Milžiniška, neįveikiama. – Supranti, – tyliai tarė jis, – be tavęs aš pražūsiu. – Nepražūsi, išgyvensi, – nutraukė ji. – Kaip nors. – Ne! – pašoko, žengė link jos. – Larisa, pasikeisiu! Prisiekiu! Daugiau niekada… – Vyta, – pakėlė ranką sustabdydama. – Ne esmė kitose. Visiškai ne jose. – O kas tada? Netrukus. Ieškojo žodžių – tų, kurių nesiryžo ištarti metų metais. – Ar žinai, kaip man būdavo? Kai, po kokios nors Marijos ar Snieguolės, grįždavai – aš guldavau šalia ir jausdavausi tuščia vieta. Nei slėpei ypatingai! Net telefoną palikai atvirą. Marškinius skalbimui išmesdavai su jų lūpdažiu ant apykaklės. Buvai įsitikinęs, kad aš – kvailelė. Nematanti. Viktoras svyrtelėjo, tarsi gautų antausį. – Nejau norėjau… – Nenorėjai? – Priėjo visai arti. Akys žibėjo – bet ne nuo ašarų. Nuo įsiūčio. Ilgametės, susikaupusios, išsiveržusios laisvėn nuoskaudos. – Tu apie mane negalvojai apskritai. Kas sukosi tavo galvoje, bučiuojant kitą? „Žmona nesužinos“? „Koks skirtumas“? Tylėjo. Nes tiesa dar pavojingesnė. Jis tikrai apie ją negalvojo. Visiškai. Larisa jo gyvenime buvo savaime suprantama. Buvo tikras: niekur nedings. Visada bus. – Grįždavai po savo nuotykių – ir viskas normalu. Juk niekas nepasikeitė. Žmona vietoj. Šeima – kaip visada. Ji nusisuko. – Bet manęs tavo pasaulyje išvis nebuvo. Viktoras žengė artyn. Ištiesė ranką – paliesti petį, apkabinti, sustabdyti. Larisa atitraukėsi. – Nebereikia, – pavargusiu balsu pasakė. – Vėlu. Jis pagriebė jos rankas. – Larisa, prašau! Duok man šansą! Pasikeisiu! Būsiu kitas! Ji žvilgtelėjo į jų susipynusias rankas. Į jo veidą – išsigandusį, suniokotą. Ir suprato: jis bijo. Tik ne ją prarasti. Bijo likti vienas. – Žinai, – tyliai pasakė, ištraukdama rankas, – aš irgi bijojau. Likti viena. Be tavęs, be šeimos. Bet žinai, ką supratau? Ji paėmė nuo stalo rankinę. Raktus. – Jau seniai esu viena. Šalia tavęs – bet viena. Ir pajudėjo prie durų. Praėjo trys savaitės. Viktoras sėdėjo tuščiame bute – Larisa išsikraustė pas dukrą iškart po to pokalbio – ir vartė telefoną. Marija iš apskaitos. Snieguolė iš sporto klubo. Dar pora trijų vardų kontaktuose, kurie kažką kažkada reiškė. Surinko Snieguolės numerį. Neatsiliepė. Parašė Marijai – perskaitė, neatsakė. Kiti net neperskaitė. Keistas reikalas: kai buvo vyras su šeima, visos norėjo jį matyti. O dabar, kai, rodos, laisvas… Niekam nereikalingas. Sėdėjo ant sofos, tame bute, kuris tapo staiga per didelis ir svetimas, – ir pirmą kartą per penkiasdešimt dvejus gyvenimo metus iš tikrųjų pasijuto vienišas. Vėl ėmė telefoną. Surado „Larisa“. Ilgai žiūrėjo į ekraną. Pirštai drebėjo. Surinko žinutę. Ištrynė. Dar kartą parašė – vėl ištrynė. Galiausiai parašė paprastai: „Ar galim susitikti?“ Atsakė po valandos: „Kam?“ Viktoras susimąstė. Ką parašyti? „Atsiprašau“? Vėlu. „Sugrįžk“? Kvaila. „Aš pasikeičiau“? Melas. Parašė tiesą: „Noriu viską pradėti iš naujo. Ar galim pabandyti?“ Trys taškai. Dingsta. Vėl pasirodo. Ateina atsakymas: „Ateik šeštadienį. Pas dukrą. Antrą valandą. Pasikalbėsim.“ Viktoras iškvėpė. Nežinojo, kas bus – ar atleis, ar sugrįš, ar apskritai nusipelnė antro šanso. Pažvelgė į žiedą ant piršto. Ir pirmąkart per daugybę metų jautėsi pasiruošęs pradėti iš naujo. Jei tik ji leis. Ar Larisa turėjo užmerkti akis prieš vyro nuotykius dėl šeimos ramybės? O gal jau tada reikėjo dėt tašką ir viską atskleisti? Ką manote jūs?

2024 m. balandžio 16 d., trečiadienis Šiandien gyvenimas kažkaip sustojo. Tai, ką sužinojau, priverčia

Uncategorized

098

Du vyrai „ant sprando“: kaip Alinei teko vienai išlaikyti vyrą, jo brolį ir jų merginų „tabūną“ – ir kaip ji išmoko pasakyti „ne“ bei tapo tikra savo namų šeimininke

Du vyrai ant kaklo Gana! Rinkis: arba aš, arba tavo brolis su visom tom draugėm! Juk tau jau visai protas

Uncategorized

029

PERŽENGUSI MANO LIKIMĄ – AFERISTĖ – Sūnau, jei nepaleisi tos įžūlios aferistės, laikyk, kad neturi motinos! Ta Nida juk penkiolika metų už tave vyresnė! – jau kelintą kartą sakė man mama. – Mama, negaliu, neišeina! Ir norėčiau… – teisinausi aš. …Turėjau mylimą mergaitę Eleną, 14-os metų. Tyrą, kuklią, trokštamą. Kai ją sutikau mokyklos diskotekoje, man buvo 18-a. Eleną įsimylėjau iki skausmo! Per jos draugę išsireikalavau pasimatymo. Galvojat, atėjo? Ne! Tapau kaip medžiotojas iš paskos. Suradau Elenos telefoną, skambinau, maldavau susitikimo. Galiausiai ji sutiko – pasakė, kad pirma ateičiau pas jos mamą ir paprašyčiau leidimo. Stovėjau prie Elenos durų, prakaitavau, raudonavau, jaudinausi…

PASIVAŽINĖJO PER LIKIMĄ NEPRAŠYTA PAŽĮSTAMA Sūneli, jeigu tu nesiskirsi su ta begėdiška klajūne, laikykis

Uncategorized

0129

Dvi skiltys Ji jau buvo nusiavusi batus ir uždėjusi arbatinuką, kai telefone sužibo žinutė iš vadovės: „Ar galėtum rytoj pavaduoti Rasą? Ji susirgo, o pamainos nėra kam uždaryti.“ Rankos dar šlapios po kriaukle — ekranas išsitepė. Ji nusišluostė delnus į rankšluostį ir atsidarė telefono kalendorių. Rytoj buvo vienintelis vakaras, kai buvo suplanavusi anksčiau atsigulti ir niekam neatsakyti — ryte reikėjo pateikti ataskaitą, o galva ūžė. Ji pradėjo rašyti: „Negaliu, aš…“ — ir sustojo. Viduje ėmė kilti pažįstama, tarsi pykinimo, banga: jei atsisakysi — nuvilsi. Reiškia, esi ne tokia. Ji ištrynė žodžius ir trumpai parašė: „Gerai, ateisiu.“ Išsiuntė. Arbatinukas užvirė. Ji įsipylė arbatos į puodelį, atsisėdo ant taburetės prie lango ir atsidarė pastabą, kurią vadino paprastai — „Gera“. Jau buvo pažymėta data ir punktas: „Pavaduota už Rasą“. Ji padėjo tašką ir gale pridėjo mažą pliusą, tarsi tai ką nors subalansuotų. Ši pastaba ją lydėjo jau beveik metus. Ji pradėjo ją rašyti sausį, kai po švenčių ypač jautėsi tuščia ir troško įrodymo, kad dienos neišsibarsto be pėdsako. Tada ji užfiksavo: „Nuvėžiau ponią Onutę į polikliniką.“ Ponia Onutė iš penkto aukšto ėjo lėtai su medicininių tyrimų paketu, kelionė autobusu jai kėlė siaubą. Paskambino į domofoną ir paprašė: „Juk važiuoji mašina, pavežk, kitaip nespėsiu.“ Ji pavežė, laukė automobilyje, kol ta atiduos kraują, ir parvežė atgal. Grįždama pastebėjo, kad ją ima erzinti. Vėlavo į darbą, o galvoje jau sukosi svetimų skundų apie eilę ir gydytojus nuotrupos. Tas erzinimas buvo gėdingas — ji jį nuryjo ir užsigėrė kava degalinėje. Pastaboje po to rašė atsargiai, lyg viskas buvo švaru, be priemaišų. Vasario pradžioje sūnus išvyko į komandiruotę ir savaitgaliui atvežė anūką. „Juk tu namuose, tau nesunku“, – ne klausė, o konstatavo. Anūkas buvo geras, triukšmingas, su begaliniu „žiūrėk“, „davai“, „pažaiskime“. Ji jį mylėjo, bet vakarop rankos drebėjo iš nuovargio ir galvoje skambėjo lyg po garsios muzikos. Ji paguldė anūką, išplovė indus, sudėjo žaislus į dėžę, kurią šis kitą rytą iškratė. Sekmadienį, kai sugrįžo sūnus, ji pasakė: „Pavargau.“ Jis nusišypsojo, tarsi ji pajuokavo: „Nu tu gi močiutė.“ Ir pabučiavo į skruostą. Pastaboje atsirado įrašas: „Dvi dienas buvau su anūku.“ Greta užrašė širdelę, kad neatrodytų, jog tai tik „reikia“. Kovo mėnesį paskambino pusseserė ir paprašė skolinti pinigų iki algos. „Man vaistams, tu supranti“, – sakė ji. Ji suprato. Pervedė ir neklausė, kada grąžins. Tada sėdėjo virtuvėje ir skaičiavo, kaip išgyventi iki avanso, atsisakydama paltuko, kurį seniai norėjo. Tas paltas – jokia prabanga, tiesiog senas jau lygus ant alkūnių. Pastaboje užfiksavo: „Padėjau pusseserei“. Bet nerašė šalia: „Atidėjau savo.“ Tai atrodė smulkmena, neverta žymėti. Balandį darbe viena jauna kolegė su paraudusiomis akimis užstrigo tualete ir negalėjo išeiti. Verkė tyliai, sakė, kad palikta, kad niekam nereikalinga. Ji pasibeldė: „Atsidaryk, aš čia.“ Po to jos sėdėjo ant laiptų, dar kvepiančių dažais po remonto, ir ji klausėsi, kaip mergina vis kartojo tą patį. Klausė iki sutemo ir praleido gydytojo rekomenduotą mankštą nugarai. Namuose atsigulė ant sofos, jaučiau nugarą maudžiant. Norėjo pykti ant kolegės, bet pyktis krypo į save: kodėl nemoku pasakyti „man reikia namo“? Pastaboje atsirado įrašas: „Išklausiau ir palaikiau Eriką.“ Parašė vardą, nes taip atrodė šilčiau. Ir vėl neparašė: „Paaukojau savo laiką“. Birželį pavežė kolegę su tašėmis į sodą, nes jos automobilis sugedo. Kolegė visą kelią kalbėjo laisvų rankų įranga su vyru, ginčijosi, net nepaklausė, ar jai patogu. Ji tylėjo ir žiūrėjo į kelią. Sode kolegė greitai išsikrovė krepšius: „Nu ką, ačiū, tau vistiek pakeliui.“ Tai nebuvo pakeliui. Ji grįžo per kamščius, namo užsuko vėlai. Tą vakarą nepavyko aplankyti mamos, mama paskui įsižeidė. Pastaboje pažymėjo: „Nuvežiau Vilmą į sodą.“ Žodis „pakeliui“ kažkodėl įžeidė, ji ilgai žiūrėjo į ekraną, kol šis užtemo. Rugpjūtį naktį paskambino mama. Balsas buvo silpnas, neramus: „Man bloga, spaudimas, bijau.“ Ji pašoko, užsimetė striukę, iškvietė taxi ir per tuščią miestą nuvyko. Mamos bute buvo tvanku, ant stalo gulėjo manometras, vaistai išsibarsčiusių ant lėkštės. Pamatuavo spaudimą, davė vaistų, pasėdėjo šalia, kol mama užmigo. Ryte skubėjo į darbą, namo negrįžusi. Metro užsimerkė akys, baiminosi pravažiuosianti savo stotelę. Pastaboje atsirado: „Nakčia buvau pas mamą“. Šalia įdėjo šauktuką ir iškart ištrynė – atrodė, per stipru. Rudenį sąrašas tapo ilgut ilgutėlis, lyg juosta, kurią gali vynioti be galo. Ilėjantis, jis sukėlė keistą jausmą: lyg ji ne gyvena, o teikia ataskaitą. Lyg meilė jai suteikiama kvitais, ir ją renka į telefoną, jei kas nors paklaustų: „O ką tu apskritai veiki?“ Ji pabandė prisiminti ar sąraše yra kai nors apie ją. Ne „dėl jos“, o „dėl savęs“. Ten tik apie kitus, jų bėdas, prašymus, planus. Jos pačios norai atrodė kaip kaprizai, kuriuos reikia slėpti. Spalį įvyko ne garsus, bet žeidžiantis epizodas. Ji atėjo pas sūnų perduoti dokumentų, kuriuos paprašė atspausdinti. Stovėjo prieškambaryje su segtuvu, o sūnus ieškojo raktų ir kalbėjo telefonu. Anūkas zuitė aplink, šaukė, kad nori filmukų. Sūnus pridengė telefoną ir burbtelėjo: „Mama, jeigu jau esi, gal užsuk į parduotuvę? Pienas ir duona, nespėsiu.“ Ji tarė: „Aš apskritai irgi pavargusi.“ Sūnus net akies nepakėlė, tik trūktelėjo pečiais: „Na bet tu gi gali. Tu visada gali.“ Ir grįžo prie pokalbio. Šie žodžiai buvo lyg antspaudas. Ne prašymas, o pareiškimas. Pajuto, kaip pakyla karštis, o kartu ir gėda: gėda, kad norėtų pasakyti „ne“. Kad staiga nebenori būti patogi. Ji vis tiek užėjo į parduotuvę. Nupirko pieno, duonos, dar obuolių – anūkas mėgsta. Pristatė, padėjo maišus ant stalo, išgirdo: „Ačiū, mama.“ Tas „ačiū“ buvo lyg eilutė žurnale. Ji nusišypsojo kaip visada ir išėjo namo. Namie atsivertė pastabą ir parašė: „Nupirkau produktų sūnui“. Ilgai žiūrėjo į šią eilutę. Pirštai drebėjo ne nuo nuovargio, o iš pykčio. Staiga suprato, kad sąrašas nebepalaiko. Jis tapo pavadėliu. Lapkričio mėnesį užsirašė pas gydytoją, nes nugara skaudėjo vis labiau, nebegalėjo ilgai stovėti virtuvėje. Registravosi per esveikatą, užsiėmė laiką šeštadienio rytui, kad nereiktų prašyti atleidimo iš darbo. Penktadienio vakarą paskambino mama: „Rytoj užsuksi? Į vaistinę reikia, be to, viena labai.“ Ji pasakė: „Aš pas gydytoją užsirašius.“ Mama minutę tylėjo, tada: „Na gerai. Vadinasi, manęs nereikia.“ Ši frazė visada veikė. Visada puldavo teisintis, žadėti, perkelti savo reikalus. Jau pravėrė burną tarti: „Po gydytojo užsuksiu“, bet sustojo. Nebe užsispyrimas, o pavargimas, tarsi pagaliau pamatė, kad ir jos gyvenimas turi svorį. Ji tyliai tarė: „Mama, po pietų užsuksiu. Man svarbu nueiti pas gydytoją.“ Mama atsiduso, lyg liktų lauke per žiemą. „Gerai“, – ištarė, ir tame „gerai“ – visa: nuoskauda, spaudimas, įprotis. Naktį prastai miegojo. Sapnavo, kad bėga koridoriumi su segtuvais, o durys viena po kitos užsidaro. Ryte atsikėlė, išsivirė košės, išgėrė seniai pamirštų tablečių ir išėjo iš namų. Poliklinikoje sėdėjo eilėje, klausė pokalbių apie tyrimus ir pensijas ir galvojo ne apie diagnozę, o apie tai, kad daro kažką dėl savęs, ir dėl to nejaukiai. Po gydytojo, kaip žadėjo, nuvažiavo pas mamą. Nupirko vaistų vaistinėje, užlipo į trečią aukštą. Mama pasitiko tylėdama, vėliau visgi paklausė: „Na ir, nuėjai?“ Ji atsakė: „Nuėjau.“ Ir papildė, nesiteisindama: „Man reikėjo.“ Mama pažvelgė į ją atidžiai, tarsi pirmąsyk matytų žmogų, o ne funkciją. Tada nusisuko ir nuėjo į virtuvę. Vakare, grįžtant namo, krūtinėje jautėsi keistas palengvėjimas. Ne džiaugsmas, o erdvė. Gruodį, metams baigiantis, ji pasigavo save laukiant savaitgalių ne kaip atokvėpio, o kaip galimybės. Šeštadienio rytą sūnus parašė vėl: „Gali paimti anūką keletui valandų? Reikalų turim.“ Ji perskaitė žinutę, ir pirštai automatiškai rinko „taip“. Ji sėdėjo ant lovos krašto, telefonas buvo šiltas delne. Kambaryje tylu, tik radiatorius spragsi. Pagalvojo, kad šią dieną planavo seniai. Norėjo vykti į miestą, į muziejų, į jau ilgai atidėliotą parodą. Norėjo tiesiog vaikščioti tarp paveikslų ir tylėti, kad niekas neklaustų, kur kojinės ir ką pirkti vakarienei. Parašė: „Šiandien negalėsiu. Turiu savo planų.“ Išsiuntė ir padėjo telefoną ekranėliu žemyn – tarsi nuo to lengviau. Atsakymas atėjo po minutės. „Na gerai“, – parašė sūnus. Ir dar: „Kažkuo įsižeidei?“ Ji pavertė telefoną, perskaitė ir pajuto kylantį įprastą norą aiškintis, teisintis, sušvelninti. Galėtų rašyti ilgai: kad pavargo, kad jai irgi reikia gyventi. Bet žinojo, kad ilgi paaiškinimai virs derybomis, o ji nenorėjo derėtis dėl savęs. Parašė: „Ne. Tiesiog man svarbu.“ Ir nieko daugiau. Ji ruošėsi ramiai, lyg į darbą. Patikrino, ar išjungė lygintuvą, ar uždarė langus, paėmė piniginę, kortelę, pakrovėją. Stotelėje stovėjo tarp žmonių su maišeliais ir netikėtai pajuto, kad nieko dabar nereikia gelbėti. Tai buvo neįprasta, bet nebebaisu. Muziejuje vaikščiojo lėtai. Žiūrėjo į piešiniuose vaizduojamus veidus, rankas, šviesą paveiksluose. Atrodė, kad mokosi iš naujo būti dėmesinga – ne kitų prašymams, o sau. Išgėrė kavos mažame bufete, nusipirko atviruką su reprodukcija ir įsidėjo į rankinę. Atvirukas buvo standus, šiurkštus kartonas maloniai gulus tarp pirštų. Grįžusi namo, telefonas gulėjo rankinėje, ji nepuolė jo ieškoti. Pirmiausia nusivilko paltą, pakabino, nusiplovė rankas, uždėjo arbatinuką. Tada atsisėdo prie stalo ir atsivertė pastabą „Gera“. Slinko į apačią iki šios dienos datos. Ilgai žiūrėjo į tuščią eilutę. Tada paspaudė „plius“ ir parašė: „Apsilankiau muziejuje viena. Nenuskriaudžiau savo dienos dėl kitų prašymo.“ Ir sustojo. Žodžiai „savo dienos“ jai atrodė per garsūs, lyg kaltintų kažką. Ištrynė ir parašė paprasčiau: „Apsilankiau muziejuje viena. Pasirūpinau savimi.“ Tada padarė tai, kas ankščiau neateidavo į galvą. Viršuje, pastabos pradžioje, parašė dvi eilutes ir padalino sąrašą. Kairėje surašė: „Kitiems“. Dešinėje: „Sau“. Skiltyje „Sau“ kol kas buvo tik vienas įrašas. Ji žiūrėjo į jį ir jautė, kaip kažkas svarbaus viduje išsitiesia, lyg stuburas po sėkmingo pratimo. Jai nebereikėjo niekam įrodinėti, kad yra gera. Jai reikėjo prisiminti, kad ji yra. Telefonas ir vėl suvirpėjo. Ji neskubėjo. Uždėjo arbatą, gurkštelėjo ir tik tada pažiūrėjo. Mama atsiuntė trumpą: „Kaip laikaisi?“ Ji atsakė: „Gerai. Rytoj užsuksiu, atvešiu tau duonos.“ Ir dar, prieš siųsdama: „Šiandien buvau užsiėmusi.“ Išsiuntė ir padėjo telefoną šalia, ekranėliu aukštyn. Kambaryje buvo tylu — ta tyla spaudimo nekėlė. Ji buvo tarsi vieta, pagaliau išlaisvinta jai pačiai.

Ji jau buvo nusiavusi batus ir užkaitusi virdulį, kai telefone suspindo žinutė iš vadovės: Ar galėtum

Uncategorized

0366

Kai Vaiką Vasią Rogovą išnešė iš gimdymo namų, akušerė pasakė motinai: „Koks stambus! Tikras galiūnas bus.“ Motina tylėjo – ji jau tada žiūrėjo į naujagimį lyg į svetimą. Vasia galiūnu netapo. Jis tapo nereikalingu – tokiu, kurį tarsi pagimdė, bet kur padėti – nežino. „Vėl tavo keistas vaikas smėlio dėžėje sėdi, visus vaikus išgąsdino!“ – šaukdavo nuo balkonų teta Birutė, kiemo „teisingumo ruporas“. Motina tik atšaukdavo: „Nepatinka – nežiūrėkit. Jis niekam netrukdo.“ Vasia iš tiesų niekam netrukdė – didelis, nekalbus, pailgomis rankomis, nulenkta galva. Penkerių – tyli, septynerių – murmėdavo, dešimties – kalbėjo taip, kad geriau būtų tylėjęs. Mokykloje sodino į paskutinį suolą – mokytojai atsidusdavo, žiūrėdami į tuščias jo akis: „Rogovai, ar bent girdi mane?“ Vasia tik linkteldavo. Jį nei mušė, nei draugavo – aplenkdavo kaip gilų purviną balą. Namie taip pat ne geriau. Patėvis, atsiradęs Vasiai dvylikos, pasakė: „Kad jo kvapo nebūtų, kai grįžtu iš darbo. Valgo daug, naudos nėra.“ Vasia išnykdavo – klaidžiodavo po statybas, slampinėjo rūsiuose. Jis išmoko būti nematomas – susiliedavo su sienomis, betonu, purvu. Viskas pasikeitė apniukusią lietingą dieną, kai laiptinėje jį pastebėjo Tamara Iliničnienė – keista, oriai laikanti nugarą pensininkė, apie kurią visas kiemas kalbėjo. Ji pasiūlė jam valgyti – tik kartą. Nuo tada Vasia tapo jos „mokiniu“: remontavo kranus, elektros lizdus, o Tamara mokė jį gyvenimo – griežtai ir reikalaujančiai, kaip inžinierė. Prireikė dvidešimties metų, šiaurietiškų statybų ir gyvybės pamokų, kol Vasilijus Rogovas, jau statybų bendrovės vadovas, sugrįžo – nebe berniukas, o žmogus. Sugrįžo, kad išgelbėtų paskutinius iš savo gyvenimo „šeimos“ – Tamara buvo atsidūrusi apleistoje troboje, apgauta, palikta svetimų žmonių. Jis parsivežė ją namo – ten, kur šviesa, knygos ir viltis. O paskui – atvedė dar vieną vaikiną, tada mergaitę, ir jų buvusio „nereikalingų“ namai tapo tikra šeima. Tai istorija apie tuos, kuriems neliko vietos savam kieme, bet kurie atranda savo vietą gyvenime. Apie tuos, kurie netampa galiūnais, bet tampa Žmonėmis – nes kažkas kažkada ištiesė ranką, užkūrė šviesą ir pasakė: „Čia – tavo namai.“

Kai Vytuką Ragelį išnešė iš gimdymo namų, akušerė tarė jo motinai: Koks didelis. Tikras galiūnas užaugs.

Uncategorized

026

Viskas, kas vyksta, vyksta į gera Inga Viktorovna – Vlados mama, pagarsėjusi valinga ir sėkminga moterimi, siekė padaryti dukrą savo atspindžiu, todėl nuolat reikalavo griežtai laikytis jos patarimų. Visi Vlados siekiai, mokslai ir net asmeniniai pasirinkimai būdavo kruopščiai prižiūrimi motinos, kuri tikėjo, kad tik tokiu keliu dukra pasieks laimę ir pripažinimą. Tačiau Vlados gyvenime, kaip ir daugelio lietuvių namuose, noras išsiveržti iš tėvų globos ir atrasti savo laimės kelią tampa išbandymu: nuo pirmosios meilės universitete ir bandymų įrodyti savo savarankiškumą iki skyrybų ir naujos, netikėtai užklupusios meilės. Ši jautri istorija primena lietuvišką patarlę „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ ir įkvepia nebijoti pokyčių bei drąsiai kurti savo gyvenimą.

Viskas, kas vyksta į gera Ingrida Viktorija Ugnės motina, iš visų jėgų siekė, kad dukra būtų jos atspindys.

Uncategorized

044

Klaidžiojame likimo keliais, ne tuos sutinkame, ne už tų ištekame: gyvenimo vingiai iš vienišos kaimo moterų židinio iki laimės mieste, arba kaip Vėros šeima išmoko džiaugtis paprastu gyvenimu, stiprybe ir meilės paieškomis Lietuvoje

Ne tuos sutinkame, ne už tuos ištekame Gyvenimo kelias nėra lengvas, o nuo likimo nepabėgsi.