Zibainis

Žiema buvo apklojusi Andriaus kiemą minkšta sniego paklode, bet jo ištikimas vokiečių aviganis Grafas, milžiniškas šuo, elgėsi neįprastai. Užuot lindęs į didelę būdą, kurią Andrius su meile jam pastatė praėjusią vasarą, Grafas užsispyręs miegojo lauke, tiesiog sniege. Berniukas stebėjo jį pro langą ir jautė širdį suspaudžiamą — Grafas taip nesielgė niekada. Kiekvieną rytą, išėjęs į kiemą, Andrius matė, kaip Grafas jį žiūri įtemptai. Priartėjus prie būdos, šuo visad atsistodavo tarp jo ir įėjimo, tyliai urgzdavo ir prašančiomis akimis tarsi sakydavo: „Prašau, nelįsk ten.” Tokį keistą elgesį, visiškai nebūdingą jų draugystei, Andrius ilgai svarstė — ką slepia geriausias jo draugas? Pasiryžęs išsiaiškinti tiesą, Andrius sumanė nedidelį planą — priviliojo Grafą į virtuvę gardžiu kepsnio gabalu. Kol užrakintas šuo pro langą garsiai skalijo, Andrius priėjo prie būdos ir pritūpęs pažvelgė vidun. Kai akys priprato prie tamsos, pamatė kažką, nuo ko jam tarsi sustojo širdis… …Viduje, suvyniotas į antklodę, gulėjo mažytis kačiukas — purvinas, sušalęs ir vos kvėpuojantis. Jo akelės vos prasimerkė, kūnelis drebėjo iš šalčio. Grafas jį kažkur surado ir, užuot išvijęs ar palikęs, priglaudė. Jis miegojo lauke, kad neišgąsdintų kačiuko, ir saugojo įėjimą, lyg būdoje būtų paslėpta brangiausia pasaulyje dovana. Andrius sulaikė kvėpavimą. Atsargiai paėmė mažą padarėlį į rankas ir priglaudė prie krūtinės. Tą pačią akimirką Grafas pribėgo ir prisišliejo šalia — be urzgimo, rūpestingai pasiruošęs padėti. — Esi geras šuo, Grafai… — sušnabždėjo Andrius, glaudžiant kačiuką. — Geresnis už daug ką žmonių. Nuo tos dienos kieme gyveno jau trys draugai. O būda, su meile pastatyta, atgavo savo paskirtį — tapo maža namais išgelbėtoms sieloms.

Žinai, pas mus kieme jau buvo tikra žiema visur balta, sniegas storu sluoksniu padengęs viską, o Audriaus

Uncategorized

039

Į kelionę prie jūros pasiėmėme mano brolienę ir jos vaiką – tą akimirką gailėjausi tūkstantį kartų

Žinai, vasaros atostogos šiais metais buvo visai kitokios, nei tikėjausi. Nusprendėme su vyru, kaip ir

Uncategorized

020

Chaotiška spinta, nesulankstytų drabužių krūvos, rūgšti sriuba šaldytuve – visa tai mūsų namai. Nusprendžiau švelniai pasikalbėti su žmona apie šiuos klausimus, tačiau sulaukiau ir priekaištų. Įsimylėjau Mariją iš pirmo žvilgsnio. Nebuvo įmanoma atsispirti jos grožiui ir žavesiui. Laikiau save itin laimingu, kad šalia turiu tokią protingą, patrauklią ir tvarkingą merginą, tad nedvejodamas pasipiršau. Nutariau, kad turime gyventi kartu, ir Marija nedelsdama prisipažino, kad nemėgsta buities darbų. Ji norėjo susitelkti į karjerą ir sąžiningai dalintis namų ruošos darbais. Tuo metu tai atrodė visiškai logiška ir teisinga, sutikau, laikiausi jos nuomonės ir į priekaištus nesileidau. Darbus pasidalijome, o Marija sakė, kad be problemų susitvarkys ir darbe, ir namie. Pasitikėjau jos sprendimu, nesiūliau savo nuomonės. Tačiau po šešių mėnesių pastebėjau, kad viskas vyksta ne taip, kaip planavome. Marijos karjeros planai neišsipildė – ji dirbo puse etato nežinomoje įmonėje, atlyginimas svyravo, o darbo grafikas buvo nestabilus. Tuo pačiu visus uždirbtus pinigus ji leisdavo tik savoms reikmėms. Aš diena naktį dirbdavau, o Marija patogiai prisimindavo buities pareigų pasidalijimą ir dažnai nekreipdavo dėmesio į savo atsakomybes. Iš pradžių ji sąžiningai atliko savo dalį, bet pamažu net ir šis entuziazmas dingo. Namai tapo vis netvarkingesni – visur buvo drabužių krūvos, o aš netikėtai sulaukiau priekaištų, kad turėčiau dar daugiau padėti. Man tai buvo labai skaudu – sunku buvo suderinti tiek daug darbo ir visus namų rūpesčius, ypač kai pradžioje sutarėme dėl sąžiningo darbų pasidalijimo. Tikėjausi, kad situacija pagerės Marijai išėjus motinystės atostogų – maniau, kad tuomet ji rūpinsis savimi ir namais. Deja, viskas tapo dar prasčiau. Kartais imu galvoti, kad be žmonos būtų geriau. Be mūsų bėdų dar atsirado ir nuolatiniai barniai. Nors ir stengiuosi suprasti žmonos poziciją ir pažiūrėti į situaciją jos akimis, vis tiek jaučiu, kad į mano poreikius neatsižvelgiama. Dirbu ir biure, ir namuose, derinu įvairias atsakomybes, dar ir tvarkau namus – viskas, ko noriu, tai truputį pailsėti. Bandau suprasti, ką Maria veikia per dieną, būdama vaiko priežiūros atostogose, kas ją stabdo paruošti vakarienę ar sutvarkyti kambarius. Mūsų kūdikiui tik 2 mėnesiai, didžiąją laiko dalį jis miega. Manau, kad tuo metu aš suspėčiau atlikti bent keletą buities darbų. Negaliu nustoti svarstyti, kaip mums sektųsi, jei atsirastų dar vienas vaikas. Esu už lygybę ir abipusį palaikymą, tačiau, regis, Marijai tai nelengva suprasti. Nenoriu griauti mūsų šeimos – labai myliu savo vaiką. Tačiau jaučiuosi visiškai praradęs kantrybę ir nežinau, kaip toliau taip gyventi. O tu – kieno pusėje būtum šioje istorijoje?

Mano dienoraščio įrašas Šiandien vėl grįžau į namus, kur mane pasitiko chaotiška spinta, krūvos neišlygintų

Uncategorized

018

Sūnus neatvyko į mano 70-ąjį gimtadienį – teisinosi darbu. Vakare socialiniuose tinkluose pamačiau, kaip jis su visa šeima restorane švenčia uošvės gimtadienį

Vidurdienis. Skambėjo kažkuris varpas ar skambutis, ar gal tik nuojauta, lėtai sklindanti pro tirštus

Uncategorized

0188

Buvau šiuose santykiuose penkerius metus: dvejus – susituokusi, trejus – kartu gyvenome. Sužadėtuvių laikotarpiu mūsų santykiai beveik nuolat buvo per atstumą – susitikdavome kartą per tris mėnesius, o vienais metais matėmės tik du kartus, nes jis daug dirbo. Tuomet man tai netrukdė – priešingai, jaučiau, kad mūsų ryšys tobulas: ilgėdavomės, verkdavome pokalbių metu, žinutėse ir vaizdo skambučiuose trykšdavome meile. Niekada nesipykom, nebuvo pavydo. Gerbėme vienas kito asmeninę erdvę – jis galėjo išeiti vakarieniauti su draugais, aš – į vakarėlį, tai nesukeldavo rūpesčių. Net padėdavo man išsirinkti drabužius – dažnai sakydavo, kad viena ar kita suknelė man per siaura, ir siūlydavo rinktis taip, kaip gražiau atrodau. Jis niekada nekontroliavo, netgi buvo manimi ir mano kūnu didžiuodavosi. Atrodė, kad viskas klostosi sveikai, ramiai ir idealiai. Vienas gruodis buvo ypač sunkus, nes žinojome, kad nesusitiksime nei per Kalėdas, nei per Naujuosius. Liūdėjome, buvome nusivylę. Tada jis pasiūlė man persikelti pas jį, į Vilnių. Pasitariau su šeima – jie palaikė mano apsisprendimą. Išėjau iš darbo ir išvažiavau. Pirmieji mėnesiai buvo sėkmingi, pirmieji metai – prisitaikymo laikas, kai pažinome vienas kito įpročius, kaprizus, kas erzina, o kas ne. Kadangi neturėjau darbo, rūpinausi namais. Viskas vyko lengvai. Antrieji metai buvo dar geresni – tapome tikra komanda, buvome labai įsimylėję, nesiskyrėme, kai tik jis nedirbo. Buvome tarsi neseniai susituokę. Jaučiausi pasirinkusi teisingai. Trečiaisiais metais kažkas ėmė keistis – ėmė grįžti vis vėliau, vieną dieną išjungė vietos dalijimąsi, pradėjo grįžti penktą ar šeštą ryto, kai jau turi būti darbe aštuntą. Nebesiūlė pasiteisinimų, nesikalbėdavom, vis daugiau pykčių, nuolat barniai. Vieną dieną radau ant jo baltos marškinėlių makiažo dėmę – pudros ir lūpdažio ant kaklo ir rankovės, tai buvo akivaizdu. Paprašiau paaiškinimo. Jis pasakė žodžius, kurių nepamiršiu: „Man teko ieškoti to, ko iš tavęs jau nebegaunu, nes tapai nuobodi, rūpiniesi tik namų tvarka ir švara.“ Tai buvo per daug. Neišdrįso pasakyti „taip, neištikimas esu“, bet ir nepaneigė – tai buvo patvirtinimas. Mane visiškai palaužė. Verkiau nuolat, jaučiau fizinį skausmą krūtinėje, nežinojau, ką daryti, kaip ištrūkti. Nusprendžiau padaryti ką nors dėl savęs – grįžau į sporto klubą, nors iki tol, kai apsigyvenome kartu, sportuodavau, vėliau nebe. Ten susipažinau su vyru, su kuriuo pradėjome bendrauti. Vieną dieną jis pakvietė mane į pasimatymą – aš pasiūliau nueiti pas jį, jis sutiko. Susitarėm matytis popiet. Abu žinojome, dėl ko. Bet namie, po rytinio susitikimo sporto klube, manyje neatslūgo mintis: „Negali būti – ketinu jam būti neištikima. Jis užsitarnavo.“ Ir tuomet, kitą akimirką, pasakiau sau: „Ne. Nebūsiu tokia kaip jis.“ Nusprendžiau nutraukti viską anksčiau. Laukiau, kol vyras grįš pietų – neįleidau jo net į miegamąjį. Pasodinau virtuvėje ir pasakiau, kad santykiai nebeveikia, kad jis buvo neištikimas, ir nenoriu žinoti nei su kuo, nei nuo kada; viskas baigta čia ir dabar. Jis prašė nesureikšminti, kad ta moteris nieko nereiškia, tikino, kad dar viską galime pataisyti. Atsakiau, jog nenoriu tęsti. Nepasakiau, kad sutikau kitą ar jaučiu potraukį. Tik pasakiau, kad išeinu. Lagaminai jau buvo paruošti. Paklausė, kur eisiu, ar kažkas laukia. Pasakiau, kad nesvarbu, susitvarkysiu. Išėjau su lagaminais ir nuvykau pas kitą vyrą. Kai jis mane pamatė, išsigando. Paaiškinau, kad ką tik palikau vyrą ir kitą dieną grįšiu į Kauną – noriu su juo praleisti vieną naktį. Jis sutiko. Tai buvo stipriausia patirtis mano gyvenime. Nežinau, ar tai buvo pyktis, skausmas, metų nuosėdos, bet visa tai buvo nepanašu į nieką, ką esu kada būdama patyrusi, net su buvusiu vyru. Kitą dieną įsigijau bilietą ir grįžau į tėvų namus Kaune – neturėjau kur eiti. Nuo to laiko praėjo dveji metai. Dabar esu viena, vėl dirbu, nuomojuosi būstą ir nesigailiu savo sprendimo. Buvau ant neištikimybės slenksčio, bet sugebėjau sustoti, viską užbaigti ir nenutapti tokia, koks buvo jis man.

Penkerius metus buvau šioje santykių istorijoje. Du metus buvome sutuoktiniai, o prieš tai trejus metus

Uncategorized

049

Teta Rūta: 47-erių vienišė vilnietė, užsidariusi savyje ir gyvenime, netikėtai tampa pagalbos ranka sergančiai kaimynei Anai ir jos vaikams – po šio susitikimo keičiasi ne tik jų, bet ir jos pačios pasaulis

Teta Rūta Man 47 metai. Esu eilinė moteris, tikra pilka pelytė. Nei gražuolė, nei figūra lepina.

Uncategorized

017

Kieta kaip akmuo: Polinos gyvenimo kelias tarp prievartinės santuokos, šeimos tradicijų ir savo vietos paieškų Lietuvoje

KAI PRASIDARO TVIRTOS GALVOS Mano artima teta (toliau Rasa) tekėjo ne iš meilės. Spaudimą darė vyresnės

Uncategorized

Kvailiukai vaikai užsimanė savarankiškumo – prisiskolino, prarado butą ir liko be nieko Kai mūsų vaikai susituokė, mes su abiem šeimomis nusprendėme padėti jiems įsigyti būstą. Su vyru buvome sutaupę pinigų, taip pat ir žentai turėjo santaupų. Sudėjome viską ir užteko mažam butui. Norėjome nupirkti butą vaikams iš karto, tačiau jie užtikrino, kad patys yra nepriklausomi ir viską susitvarkys. Neilgai trukus sužinojome – jie jau turi trijų kambarių butą. Aišku, paėmė paskolą iš banko. Kas mokės įmokas? Patys – jie gi nepriklausomi. Po kiek laiko sugalvojo, kad reikia ir automobilio. Butas toli nuo darbo, viešuoju transportu nepatogu. Nupirko naują automobilį, vėl su paskola. Mes patarėme pirkti naudotą, bet jie įsitikinę – jie viską žino geriau. Tada nusprendė, kad reikia kūdikio ir geriausia būtų gimdyti svetur, kad vaikas turėtų ir kitą pilietybę. Ir vėl – paskola! Žadėjo, kad patys mokės viską, juk jie užsispyrė būti nepriklausomi. Gimė kūdikis, sugalvojo remontuoti vaikų kambarį – vėl paskola. Kas mokės? Aišku, jie patys. Atsitiko nelaimė – žentą atleido iš darbo, dukra motinystės atostogose. Nebėra pinigų. Kaip grąžinti paskolas? Paprašė parduoti mūsų sodybą. Nenorėjome, bet teko parduoti, kad neįklimptų į skolas. Deja, neužteko. Teko parduoti ir butą, vėliau ir mašiną. Išsikraustė gyventi pas mūsų uošvius. Dabar skundžiasi, kad nieko neturi. Žinoma – juk mūsų neklausė. Paskolų dar daug metų teks mokėti. Tik liūdesys ir ašaros.

Kvailoki vaikai sumanė žaisti nepriklausomybę galiausiai liko su skolomis ir be savo namų. Pamenu, kai

Uncategorized

030

Skyrybų metu pasiturintis vyras žmonai paliko apleistą ūkį Lietuvos kaimo glūdumose – tačiau po metų jį ištiko netikėta staigmena, visiškai pakeitusi jo požiūrį

Žinai, drauge, štai papasakosiu tau, kaip nutiko tokia istorija, kurią iki šiol prisimenu su šypsena.