Man 30-ies ir prieš kelis mėnesius nutraukiau aštuonerius metus trukusius santykius: nebuvo nei išdavysčių, nei barnių, nei skaudžių scenų, tiesiog supratau, kad esu „moteris procese“ jo gyvenime, o jis to tikriausiai net nesuvokė. Visą tą laiką buvome pora, bet niekada negyvenome kartu – aš gyvenau pas tėvus, jis – pas savus. Turiu profesiją ir dirbu įmonėje, jis – nuosavo restorano savininkas. Abu nepriklausomi, kiekvienas su savais rūpesčiais, tvarkaraščiais ir pinigais. Ekonominių kliūčių nebuvo, tiesiog apsisprendimas vis buvo atidėliojamas. Metų metus siūliau gyventi kartu, nespaudžiau dėl vestuvių ir sudėtingų planų, man svarbiausia buvo bendri namai ir gyvenimas. Jis vis rasdavo pasiteisinimų – „dar ne laikas”, „reikia palaukti, kol restoranas stabilizuosis“. Kol santykiai tapo patogi, stabtelėjusi rutina: tie patys susitikimai, pokalbiai, vietos. Aš pažinojau jo šeimą, jis – mano, tačiau viskas vyko saugiai, be pokyčių ar rizikos. Vieną dieną supratau – aš augu, o santykiai ne. Pradėjau galvoti, kad jei taip bus toliau, sulauksiu keturiasdešimties kaip „amžina sužadėtinė“ be bendrų namų ir ryškaus bendro gyvenimo. Sprendimas skirtis buvo apgalvotas, ne impulsas. Kai pasakiau jam apie tai, nebuvo pykčio, tik tyla ir nesupratimas – jam to užteko, man – nebe. Vėliau sekė skausmas, nes trūko ne meilės, o įpročio bei pažįstamos ramybės. Ir mane nustebino kitų reakcija: galvojau, kad sulauksiu kritikos, bet dauguma pasakė, jog jau laikas – kad tokia moteris neturi stovėti vietoje ir kad aš laukiau pakankamai ilgai. Iki šiol gyvenu šį procesą: nieko neieškau, neskubu. Man trisdešimt. Prieš keletą mėnesių nutraukiau aštuonerius metus trukusius santykius. Nebuvo nei neištikimybės
2024 m. balandžio 27 d., šeštadienis Šiandien rašau savo mintis po apsilankymo pas jaunėlę dukrą Gintarę.
Iki paleidimo datos Kabinete trečiame aukšte užverčiau gaunamų dokumentų segtuvą ir uždėjau spaudą ant
Vaikystėje buvau smalsi sužinoti, kas yra mano tėvas. Užaugau internate, ilgainiui jo nebuvimas tapo „norma“. Keturiolikos susipažinau su būsimu vaikų tėvu ir tada net neieškojau savo tikrojo tėčio – gyvenimas tiesiog tęsėsi. Vėliau išsiskyriau, o tada aplinkybės netikėtai nuvedė pas jį. Dirbu sau, ir vieną dieną pas mane atėjo klientas, kuriam netyčia paminėjau, kad niekada nesu sutikusi savo tėvo. Jis padėjo jį surasti – aptikome jį Panemunės kaime, kuriame jis ir gyveno visą laiką.
Pirmąkart sutikusi jaučiau neapsakomą džiaugsmą. Kūriau planus: kelionės, bendravimas, siurprizai. Pirkau jam drabužių, lepindavau, kartu keliaudavome, viską apmokėdavau aš, kad ir kaip jam būtų su pinigais. Mačiau jį sutrikusį, vienišą ir jautriai norėjau kompensuoti prarastus metus.
Jis sakė esantis vienišas, turintis kaime vaikų, bet jie neleidžia turėti moters – esą kiekviena tik pinigų ieško. Paprašiau supažindinti su ta, kurią jis myli, ir susipažinome: paprasta, darbšti moteris, viskuo pasirūpinanti. Bet tėvo vaikai jos nenorėjo – koneveikė, kvietė policiją, elgėsi nepagarbiai.
Paklausus kodėl, moteris atskleidė – tėvas turi namų, žemių, santaupų, o vaikai neleidžia niekam artintis, baimindamiesi turto dalybų.
Prasidėjo apkalbos – kad aš atėjau dėl turto, nors net pavardės neturėjau, bet tėtis liepė ją priimti. Nenorėjau problemų, tačiau priėmiau. Nuo tada – dar daugiau kritikos ir konfliktų.
Mano ryšys su jo moterimi stiprėjo. Pasiūliau susituokti slapta – jie sutiko. Vaikai dar labiau supyko tiek ant manęs, tiek ant tėvo. Pasakiau – tėvas turi teisę būti laimingas. Jų santuokoje būta visko, bet jau vedę, pakviečiau abu į kelionę. Mane nustebino, kai moteris paklausė, kiek prisidėsiu išlaidoms. Atsakiau, kad nieko, visada aš viską apmoku.
Tada ji pasakė: „Ne taip, kaip manei – tėvas visada turėjo pinigų, todėl vaikai jį kontroliuoja, neleidžia leisti sau, nes jis išlaiko kitus.“ Galvojau, kad jis vargsta, nes gyveno neužbaigtoje troboje, bet pasirodo – pinigus tvarkė kiti.
Nuo tada ragindavau mėgautis užgyventu, bet vaikai viską drausdavo. Moteris vis prašydavo prisidėti, o jis dėl kiekvienos smulkmenos pyko, bet vis tiek atiduodavo po barnio. Man atrodė, kad tai – teisinga.
Vienąsyk, ji paprašė jo nupirkti pietus jos tėčiui. Jis reagavo piktai, kad viskas ant jo pečių, ir kilo barnis. Apgyniau ją – ar jis norėtų, kad mano vyras taip elgtųsi su mano tėčiu? Juk moteris jam ruošia, skalbia, rūpinasi – neteisinga taip elgtis. Bet jis sakė pavargęs nuolat leisti pinigus namams.
Tada supratau: tėvas šykštus moteriai, kuri jį globojo, bet dosnus vaikams, kurie tik reikalauja pinigų.
Galų gale jų santuoka iširo. Dabar jis gyvena vienas. Neva viena dukra rūpinasi, bet žinome – jis išlaiko ją, vyrą, vaikus. Kiti tik skambina, reikalauja pinigų, o moteriai viską atmesdavo.
Aš irgi pasikeičiau – myliu jį, bet nebe taip. Nekviečiu į keliones, beveik nebendraujam. Jei aš nepaskambinu – jis irgi ne. Negaliu vėl būti tokia kaip anksčiau. Liūdna tai suvokti – jo ieškojimas buvo didžiulė viltis, bet dabar atrodo, kad jo net nėra. Vaikystėje mane nuolat graužė klausimas kas yra mano tėvas? Užaugau vaikų namuose, tad jo nebuvimas su
Pasispauskit, mes čia pagyvensim kokį dešimtmetį Uošvė nutilo, o tada iškošė: Oi, Raminta, Jolanta tokia
Mano tėtis išėjo, palikdamas mamą su nemenkomis skolomis. Nuo to momento gyvenimas tapo tarsi pilkas
„Sėdi namuose visą dieną ir nieko neveiki“ – po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti
Dar prieš tuokdamasi iš draugių buvau girdėjusi: kai vyras veda, jis žmoną ima laikyti savo nuosavybe ir tada atskleidžia tikrąjį veidą.
Bet kaip ir dauguma naivių lietuvaičių, tikėjau, kad maniškis bus kitoks. Iki vestuvių visada mane lepino, nesakė nė vieno blogo žodžio, net bijojo mane įžeisti, norėjo, kad visada būčiau šalia. Deja, klydau – kaip ir daugelis moterų. Tiesa, kai vyras užkariauja moters širdį, jis pasikeičia.
Pirmiausia jis pradėjo burnoti apie mano mamą – kam ji taip dažnai skambina, kodėl ateina kartą per savaitę? Bijodama dėl santuokos, sutikau su juo, paprašiau mamos taip dažnai nebendrauti, o pati skambindavau jai slapta. Tačiau tai nesustojo. Tapau nėščia ir netekau darbo; turėjau gultis į ligoninę dėl rizikingos nėštumo eigos, tad sutarties man nepratęsė. Tada jis ėmė priekaištauti: „Sėdi namie visą dieną ir nieko neveiki.“
Vėl tylėjau – laukiausi, o jei mane paliktų?
Po metų ir pusės, kai gimė mūsų dukrelė, jis pradėjo reikalauti, kad elgčiausi su juo kaip su karaliumi. Grįžus jam iš darbo turėjau stovėti prie durų, paduoti šlepetes, ant stalo visada turėjo būti karšto, gardaus maisto.
Už vaiko priežiūrą jis nesirūpino – tai, girdi, moters reikalas. Išsisėmiau. Galiausiai susikroviau daiktus, su vaiku išvažiavau pas mamą. Du mėnesius nesikalbėjau su vyru. Grįžau į darbą, vis geriau atrodžiau kiekvieną dieną. Vieną dieną jis atėjo pas mus, išsekęs, susiglamžytais rūbais, atsiklaupęs maldavo atleidimo. Pasakiau, kad turi lankyti kulinarijos kursus: jei norės, kad grįžčiau – turės gaminti ir tvarkytis pats. Jis sutiko, bet dar pamatysim, kaip seksis… Visą dieną sėdi namuose ir nieko neveiki po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti Dar prieš vestuves draugės
Mes kraustomės į jūsų butą Aušrinė turi puikų butą pačiame centre! Viskas naujai sutvarkyta, tik gyvenk
2024 m. vasara, Vilnius Vakaras. Vėl grįžau pas mamą vėlai. Ji nė kiek nenustebo taip jau būna su manimi.
