Zibainis

Negalėjome pasidalinti sofa. Pasakojimas Skyrybos? Tai reiškia skyrybas, Mantas neramiai jaudinosi kambaryje

Neseniai sutikau moterį, kuri su pusantrų metų dukrele vaikščiojo gatve, visiškai nekreipdama dėmesio į aplinką – jei nebūčiau jos užkalbinusi, būtų tiesiog praėjusi pro šalį

Sveikas, bičiuli. Visai neseniai sutikau moterį, kuri vedė už rankos savo pusantrų metukų dukrelę, ramiai

Uncategorized

084

Kiekviena meilė turi savo formą: Antytės kelias nuo liūdesio iki šilumos lietuviškoje kaimo sodyboje

Kiekviena meilė turi savo formą Vakarop išėjusi į kiemą, Aušrinė iškart susigūžė žvarbus vėjas per pūstelėjo

Uncategorized

039

Vaikas draugei: kai paskutinėmis nėštumo savaitėmis Lilija liko viena, tėvas pradėjo gerti, namuose kilo chaosas, o artimiausi žmonės norėjo atimti jos kūdikį – tačiau tikras motiniškas ryšys ir netikėti nauji draugai padėjo Lilei apsaugoti dukrą ir rasti gyvenimo prasmę Lietuvoje

Vaikas draugei Kai Viltė jau skaičiavo paskutinius nėštumo mėnesius, jos jaunesnysis brolis iškeliavo

Uncategorized

0228

Apgyvendinau su vyru, kurį sutikau sanatorijoje, o vaikai pareiškė, kad juokauju.

Gyvenu su vyru, kurį sutikau Druskininkų sanatorijoje. Vaikai iš karto šaukdavo, kad aš šaipau.

Uncategorized

0433

Su vyru atvykome į kaimą – susipažinti su jo tėvais. Mama, išėjusi į kiemą, užsimojusi rankomis kaip tikra šeimininkė prie samovaro, suskambo: – Oj, Vasiuk, ko gi nepranešei?.. Žiūriu, ne vienas grįžai! Vasys stipriai apkabino mane: – Susipažink, mama – mano žmona, Valentina. „Kalnas“, apsijuosusi raukiniu prijuoste, ištiesusi rankas, pajudėjo link manęs: – Na, labas, marti! Ir tris kartus, pagal paprotį, apkabino bei pabučiavo. Iš Klaidijos Petronės sklido ryškus česnako ir šviežios duonos kvapas. Uošvė mane taip stipriai apkabino, kad net išsigandau. Galva atsidūrė tarp dviejų pūkuotų „pagalvių“ – jos krūtinės. Ji staiga atsitraukė ir, kritiškai nužvelgusi nuo galvos iki kojų, klausia: – Vasy, kur tokią piemenaitę radai? Vyras trumpai nusijuokė: – O kur – Vilniuje! Bibliotekoje… O tėvas namie? – Pas kaimynę – su krosnimi užsiima… Eikit į vidų, tik nusiaukit, grindis tik ką ploviau. Iš kiemo žiūrėjo nustebę kaimo vaikai. – Sauleli, nubėk iki Spiridonienės. Pasakyk Vasiliauskui – sūnus su nuotaka grįžo! – Aišku! – atsiliepė berniukas ir puolė gatve. Įėjome į trobą. Vasys nuėmė nuo manęs madingą paltą, pirktą iš nuolaidų parduotuvės, pakabino šalia krosnies. Tada pakštelėjo į baltą jos šoną šiltomis rankomis, pridėjo skruostą: – Žmonike mano! Dar šilta… Jau dundėjo puodai, skambėjo stiklinės ir šaukštai… Kol uošvė dengė stalą, žiūrėjau aplinkui kaimišką trobą: kampe – šventi paveikslai, languose – baltos gėlėtos užuolaidėlės, ant grindų ir taburečių – rankomis austos juostos. Prie krosnies snaudžia raudonas katinas ar katytė… – Praėjusią savaitę susirašėm, – atsklido Vasio balsas. Nustebau: taip greitai ant stalo atsirado įvairūs valgiai! Stalo centre, ant plataus padėklo, puikavosi šaltiena. Šalia – rauginti kopūstai, pomidorai; karštas pienas su rusva plutele; pyragas su kiaušiniu ir svogūnu… Ak, kaip norėjosi valgyti! – Užteks jau, mama! Čia net savaitei užtektų, – murmtelėjo Vasys, kramtydamas didelį riekės gabalą. Uošvė pastatė šalia šaltienos aprasojusį buteliuką ir, patenkinta, nusivalė rankas į prijuostę: – Va, dabar viskas! Taip susipažinau su Vasio mama. Motina ir sūnus kaip dvi vandens lašai – abu tamsiaplaukiai, raudonais skruostais. Tik mano Vasiukas ramus, paklusnus, o uošvė – kaip vasaros audra: netikėta ir garsiai. Manau, ne vieną užsispyrėlį ar arklį į protą atvedė, ne vieną trobelę nuo liepsnos išgelbėjo… Staiga garsiai trinktelėja durys. Į virtuvę, lydimas šalto oro pluoštų, įėjo nedidelio ūgio vyriškis. „Kleckiukas su nagais“ džiaugsmingai suriko: – Ot bent dalykas, po velniais! Nenusivilkęs dūmais kvepiančios ir suodžių išteptos striukės, apkabino sūnų. – Sveikas, tėvai! – Nusiplauk rankas, paskui sveikinkis! – sušuko uošvė. Vyras paėmė mane už rankos: – Sveiki, panele! Uoščio akys linksmos, su krisleliu gudrumo, retas rausvas barzdelė ir tokie pat variniai garbanoti plaukai. – Motin, pripilk ir man sriubos! – barškėdamas sakė Vasilijus. Pakėlėme stiklines: – Už jus, mielieji! Po valgymo ir gėrimo aš drąsiai paklausiau: – Vasilijau, kodėl viso jūsų giminėje visi „Vasiai“? – Paprasta, Valytė! Ir senelis, ir tėvas, ir aš – visi nuo seno krosnininkai. Tik Vasys, – parodė į sūnų, – tapo tekintoju. – Tekintoju, tėtukai, irgi Lietuvai reikia! – Vasilijau, ar sunku krosnį sumūryti? – Čia, mergel, visas menas! – kėlė pirštą uošvis. – Kad gražiai, kad nerūkytų, kad pyragus skaniai keptų. Nesvarbu, kad pagaliukas toks! Mes, raudonplaukiai, žmonės atsparūs, saulutės glostyti! – Mano Vasilijus – visų galų meistras! – pasigirdo uošvė. – Tėvai, papasakok ką nors, paklausysim. Uošvis atsiduso, paglostė barzdelę, žvilgtelėjo klastingai: – Jei norit, klausykit! Pirma pasaka… Kartą važiavom liepą šienauti. Turėjom tuomet „Gražuolę“, mam, pameni? Ne karvė, o pieno upė. Važiavom visi – vyrai, moterys, mes su Klaudija. Saulė už miško dar nekilę, o mes jau šienaujam: žvirgžt-žvirgžt… Karštis tą dieną buvo nepaprastas, sparvos kanda kaip pasiutę! O tada, kaip pamenu, šernų pilni miškai! Valanda jau – pietūs, išprakaitavom kiek tik galėjom… – Ei, rasių, ką prisiminei… Valei ir neįdomu. – Įdomu, labai įdomu! – Tai va, žiūriu į žmones ir galvoju: reikia kaip nors prablaškyti, pajuokauti. Gal karštis galvą susuko… Numetu savo dalgį, bėgu ir šaukiu: „Gelbėkis kas gali! Šernai!“ Ir kuo smarkiau – į medį. Žiūriu, žmonės irgi metė dalgius ir grėblius ir polėkė į medžius… – Cha-cha, kas toliau? – Tada vos manęs vyrai su moterimis neišgriebė grėbliais! Bet kas įdomu – darbas iškart pagreitėjo. Uošvė davė uošviui niuksą: – Oi tu, raguoti! – Tėvai, geriau apie tikrus šernus papasakok. – Galima ir apie tikrus. Taip buvo… Mes su Klaudija jauni buvom, net Vasio dar negalvojom. Tuo metu buvau didelis medžiotojas, po šito karto – visai mečiau. Tą dieną, pamenu, sniegas krito, sakau Klai: „Einu į medžioklę.“ „Eik“, – sako. Pasiėmiau šautuvą ir išėjau… Klajojau, nieko neradau, jau temsta. Girdžiu – šernai netoli. Priėjau arčiau – šaunu. Galvojau pataikiau, o ne – nepataikiau. Ir tuomet keulis pult! Aš bėgti ir į medį – pats neatsimenu kaip. – Tikriausiai iš baimės vos nenumirei! – įsiterpė uošvė. – Netrauk per dantį! Tai va, užlipau aš į medį – nei gyvas, nei miręs. Galvoju, išeis šernai – namo skuosti. Kur tau! Keulis pradėjo žemę knisti po medžiu, paskui nusigulė, ir visas būrys kartu su juo. – Oho! – išsiplėtė akys. – Ir kaip po to? – Va taip, Valyt! Beveik visą naktį sėdėjau su medžiu susiglaudęs. Gerai, kad nebuvo didelio šalčio. – O aš Vasiuko tada vos nepraradau, vos radom! Ryte, vos praskaidrėjo, subūriau vyrus ir ieškojom. Šaukėmės, šaukėmės, pagaliau radom. Ant kupros tempiau kilometrą, kol jam protas atėjo. – Tu man ne moteris, o kraujas su pienu! – Eik jau, nedorėli!… Vale, gal arbatos? Su bitkrėslėm ir medum savų iš avilio. – Galima ir arbatos, ačiū. Klaudija Petronė išpilstė kvapnią arbatą. – Vasy, dar papasakok, kaip mano sesę išgydėjai. Uošvis vos nepaspringo karšta arbata, nusijuokė: – Čia kažkada Klaudijos sesuo atsiunčia telegramą: važiuoju pas jus į svečius. Mes, žinoma, apsidžiaugėm, sutikom… Gyvena Tatjana, kartą už stalo skundžiasi: kojos, sako, visai nebeina, skauda. – Kas tokio? – klausiam. – Nežinau, sako. Ligoninėj reikia išsitirti, bet niekaip nenuėjau. – O bičių bandžiau gydytis? – klausiame. – Kur aš mieste tų bičių gausiu? – Eime, Tania, pas avilius – tuoj pagydysiu! – Toks ir daktaras! – nusijuokė uošvė. – Atėjom prie avilių. Sakau svainiai: kėlėk sijoną… Na, ne per daug – iki kelių… Ant kiekvienos kojos po bites pasodinau. Tatjana dar padėkojo, o po pusvalandžio riebiai keikėsi! Pasirodo, alergiją turėjo – kojos patino – visai negalėjo paeiti! – Sakiau – daktaras! – Iš kur žinot apie alergiją! Tu, Vale, medaus paragauk, paragauk. Alergijos, tikiuosi, nėra? – Nėra, Vasilijau! – Tai ačiū Dievui… Išgėrėme arbatą. Už lango gerokai sutemo, mane apėmė nuovargis. Uošvė užtraukė užuolaidas: – Vasiuk, kur jums patiesti? – Mama, gal ant krosnies? Kaip, Vale, ar sutinki ant krosnies miegoti? – O, dar kaip! – Tai tuojau… Tėvas pats savo rankomis mūsų maitintoją statė – po plytą, – pagyrėsi uošvė. Vasilijus pažvelgė išdidžiai. Ir buvo kuo didžiuotis – krosnis ir šildo, ir maitina, ir šeimą suburia. Ryški ugnis – gyvybė! Padėkojom šeimininkei ir atsikėlėm nuo stalo. Vyras, paglostęs mane per nugarą, atsargiai pasodino ant krosnies. Iš tamsos, nuo palangės, dvelkė metų kvapas: plytų, žolynų, avies vilnos, duonos. Vasys greitai užmigo, o aš ilgai negalėjau užmigti. Kas gi čia? Iš dešinės kažkas garsiai alsavo: – Pūk-pūk, pūk-pūk… – Naminukas! Tikrai, naminukas! Skaičiau… Ir prisiminiau vaikystės eilėraštuką: – Naminuk, naminuk, su tavim mes nesižaisim! Tik ryte sužinojau tiesą: tai buvo ne naminis, o raugas, kurį uošvė padėjo šiltoje vietoj ir visai užmiršo. Dar ne kartą užsuksime į svetingus Vasio tėvų namus – pasiklausyti Vasilijaus pasakų, pasišildyti prie krosnies, paragauti naminės duonos. Bet apie tai – kitąkart!

Su vyru nuvažiavome į giminės kaimą, susipažinti su jo tėvais buvo seniai, kai viskas darėsi kitaip

Uncategorized

058

Sužinojusi, kad vaikas gimė su negalia, jo motina prieš vienuolika metų parašė „atsisakymo“ raštą. Šį pareiškimą Sanytė patys matė, kai nešė asmens bylas į medicinos punktą.

Sužinojus, kad vaikas gimė su neįgalia, jo mama prieš vienuolika metų parašė atsisakymo pareiškimą.

Uncategorized

075

Savo akimis išvysti Po skaudžios nelaimės, per kurią avarijoje žuvo vyras ir šešerių metų dukrelė, Ksenija ilgai negalėjo atsigauti. Beveik pusę metų praleido klinikoje, nenorėjo nieko matyti – šalia visada buvo jos mama, kuri kantriai kalbėjosi su dukra. Vieną dieną ji pasakė: – Ksenija, tavo vyro verslui gresia žlugimas, Egidijus vos viską suspėja. Jis man skambino ir prašė tau perduoti – gerai, kad Egidijus sąžiningas žmogus, bet… Šie žodžiai šiek tiek pažadino Kseniją. – Taip, mama, reikia užsiimti reikalais, tikiu, mano Dainius apsidžiaugtų, jei tęsiu jo darbus. Gerai, kad šį bei tą išmanau, jis, lyg nujausdamas, įtraukė mane į savo įmonę. Ksenija grįžo į darbą, išsaugojo suklupusį šeimos verslą. Tačiau, nors verslas tvarkėsi, Ksenija be galo ilgėjosi savo žuvusios dukrelės. – Dukra, noriu tau patarti pasiimti iš vaikų namų mergaitę – būtinai tokią, kuriai dar sunkiau nei tau. Tu palengvinsi jos gyvenimą, o tai taps ir tavo išsigelbėjimu. Po ilgų apmąstymų Ksenija suprato – mama teisi. Nors puikiai žinojo, kad niekas niekada nepakeis jos kraujo dukros, netrukus jau buvo vaikų namuose. Arina gimė beveik neregi. Tėvai vos sužinoję apie jos negalią tuoj pat jos atsisakė – nors abu buvo iš inteligentiškų, išsilavinusių šeimų, išsigando atsakomybės. Akivaizdu, kad baimė ir silpnumas neaplenkia nė išsilavinusių. Taip mergaitė atsidūrė kūdikių namuose, kur ją pavadino Arina. Ji augo, beveik nematydama pasaulio, tepažinojo tik šešėlius. Vaikų namuose išmoko skaityti ir pamilo pasakas – tikėjo, kad, galbūt, ji irgi sulauks stebuklo. Kai Arinai buvo beveik septyneri, pas ją atėjo „fėja“ – graži, ryški, turtinga ir, iš pažiūros, laiminga, bet iš tiesų giliai nelaiminga moteris. Arina negalėjo jos matyti, bet iš karto pajuto jos gerumą. Atėjusi į vaikų namus, direktorė Kseniją nustebo – kam jai vaikas su negalia? Ksenija pasiaiškinti nenorėjo – tik pasakė, kad turi galimybes ir nori padėti neįgaliai mergaitei. Veduodama Ariną už rankos, auklėtoja pastebėjo, kad mergytė – tikras angelas: auksinėmis garbanomis ir didelėmis mėlynomis akimis, deja, akimis, kurios nemato. – Kas ji? – paklausė Ksenija, neatitraukdama žvilgsnio nuo mergaitės. – Tai mūsų Arina – be galo gera ir švelni, – atsakė auklėtoja. – Ji bus mano, – užtikrintai pasakė Ksenija. Ksenija ir Arina tapo neatskiriamos – abi labai reikėjo viena kitai. Su Arinos atėjimu viskas šeimoje pasikeitė – gyvenimas įgavo naują prasmę. Ksenija kreipėsi į gydytojus – sužinojo, jei Arinai padaryti operaciją, rega gali sugrįžti, teks nešioti akinius. Prieš Arinos ėjimą į mokyklą buvo atlikta operacija, tačiau rega liko labai silpna. Viltis išliko – buvo laikas sulaukti pakartotinos operacijos, kai Arina paaugs. Laikas bėgo. Ksenija visą meilę skyrė dukrai, globojo ją ir džiaugėsi klestinčiu verslu, tačiau į vyrus daugiau nebežiūrėjo – visą gyvenimą pašventė dukrai. Arina užaugo nepaprasto grožio mergina, baigė universitetą, nebuvo išlepinta, mokėjo būti dėkinga, jau dirbo motinos įmonėje. Ksenija labai saugojo dukrą – baiminosi, kad kas nors suvedžios ją dėl pinigų. Jei tik pastebėdavo kažką įtartino, nedelsdama parodydavo, kad pasipelnymas per Ariną – neįmanomas. Ir atėjo meilė. Ksenija susipažino su Antanu – nieko blogo nepastebėjo ir neprieštaravo jų draugystei. Netrukus Antanas pasipiršo. Vestuvių pasiruošimas virte virė, po pusmečio po jų turėjo būti atlikta antra operacija Arinai. Antanas buvo švelnus ir rūpestingas. Kartais Ksenija jame matydavo kažką nenatūralaus, bet stengėsi nuvyti mintis šalin. Kartą jie kartu nuvažiavo į užmiesčio restoraną tartis dėl salės papuošimų vestuvėms. Viduryje dienos čia buvo tuščia. Atsisėdę prie staliuko, Antanas telefono padėjo ant stalo. Staiga suveikė signalizacija automobilyje, jis išėjo laukan, o tada ėmė skambėti jo telefonas. Arina iš pradžių nenorėjo atsiliepti, bet skambutis nenutilo. Paėmusi ragelį, išgirdo Antano motinos, būsimos anytos, balsą: – Sūneli, turiu planą – kaip greitai atsikratyti tavo neregės Arinos. Pažįstamos kelionių agentūroje laikomos dvi vietos kalnų kelionei. Po vestuvių pasiūlyk važiuoti, nurodyk, kad norisi pasigrožėti viršūnėmis, nueisi dviese – ir „netyčia“ priversk ją suklupti, kad „atsitiktinai“ nukristų. Paskui apsimesk, kad nežinai, ieškok jos policijoje, apsimestinai verk, reikalauk paieškos. Kai suras, viskas atrodys kaip nelaimingas atsitikimas. Užsienyje niekas nesivargins tirti… Žinau, kad gali suvaidinti, kaip giliai išgyvenantis vyras. Taip ir tavo uošvė patikės. Kitaip padarys ją operaciją – tada bus sunkiau. Negalima praleisti tų pinigų, sūneli! Taigi, apsvarstyk… jungiuosi. Arina padėjo telefoną, lyg jis būtų ją nudeginęs. – Reiškia, jo motina nori mane nužudyti. O ir Antanas, matyt, prisideda, – galvoje šmėkščiojo mintys. Prieš akimirką dar buvo laiminga sužadėtinė, o dabar sužinojo baisią tiesą. Suprato – Antanas neklausė pokalbio, ji visa drebėjo, bet stengėsi susitvardyti. Tuo metu Antanas grįžo: – Neaišku, kodėl suveikė signalizacija – gal katė. Bet viskas gerai. – Skambtelėjo telefonas, griebė nuo stalo: – Aha, taip, Romai, supratau, būsiu, – ir ruošėsi išeiti. – Mane skubiai kviečia į biurą. – Važiuok, – su tyliu balsu pasakė Arina, – aš palauksiu mamos, aptarsime su ja. – Gerai, lakstau, – numojo ranka Antanas. Likusi viena, Arina verkė. Administratorei pastebėjus jai nusiminusią, pažįstama moteris pasiūlė arbatos. Davė sutikimą. Ksenija žinojo, kad dukra su Antanu išvyko į restoraną – todėl labai nustebo sulaukusi Arinos skambučio. – Kas ten galėjo nutikti… – svarstė, net ramiai vairuoti negalėjo. Po dvidešimties minučių ji jau buvo vietoje, atėjo prie dukros. – Arina, taip pergyvenau, kol atvažiavau… – Mama, mamyt… – pro ašaras kalbėjo Arina, – jie nori mane nužudyti. – Kas? – nesuprato motina. Antanas ir Inga Sergejevna. Aš pati girdėjau – ji jam kalbėjo, kaip nuvažiuoti į kalnus ir ten mane „netyčia“ stumtelėti, kad atrodytų nelaimingas atsitikimas. Skubina, kad tik nespėtume man padaryti operacijos… – Dukra, ką tu kalbi? Tu tikra? Su tavimi viskas gerai? – Mama, patikėk, girdėjau savais ausimis. Inga Sergejevna net nesuprato, kad kalbėjosi su manimi, o ne su Antanu. Aš greitai padėjau. Jie nesuvokia, kad jau viską žinau. Antaną iškvietė į darbą. Ksenija buvo šoke – ar galėjo jos dukra suklysti dėl šio malonaus vaikino? Ką daryti? Mąstant, kaip elgtis, Arinai paskambino Antanas. – Na, Arina, mama atvažiavo, aptarėt dėl salės? Ksenija paėmė dukros telefoną. – Sveikas, Antanai. Gerai, kad laiku sužinojome apie tavo ir mamos planus. Klausyk atidžiai… Apie kalnų kelionę… – Ką tu kalbi, kokią kelionę, kokius planus… – Antanas arba dar nesuprato, arba gerai vaidino nuostabą. – Apie kelionę – kurioje Arina turėjo žūti „atsitiktinai“. Antanas suprato, kad motina padarė klaidą, o vietoj jo ragelį pakėlė Arina. Motina dar ir žinutę jam atsiuntė, kad netemptų laiko. – Žūti? Kodėl? Kam man tie kalnai? – Ksenija jau suprato, kad Antanas apsimeta, tik dabar jau išsigandęs. – Tam, kad liktum turtingas našlys. Bet teks nuvilti – nieko jums nepavyks. Supranti, jei tavo telefonas atsidurs policijoje, jie suras visus įrašus. Supranti mane? Antanui reikėjo laiko atsakyti. – Suprantu, bet tai ne aš, tai mama… – Žinoma… Tikras niekšas – dar ir už motinos nugaros slepiesi. Sudie, Antanai. Jau kitą dieną Antanas išvyko į kitą miestą. Apkaltino motiną, kad ši jį įklampino, pasiėmė jos pinigus ir dingo. Bijodamas, kad Ksenija su Arina kreipsis į policiją. Inga Sergejevna taip pat dingo iš miesto. Šokas išvydus savo akimis Regos klinikoje Arinai vėl atliko operaciją. Ksenija buvo kartu – kol neišėmė tvarsčių, vedžiodavo dukrą į lauką, sėdėdavo ant suolelio. Daktaras Dainius Igoris, jaunas gydytojas, labai rūpinosi Arina, operaciją atliko patyręs chirurgas, o Arina liko jo globoje. Dainius labai jaudinosi, buvo aišku, kad Arina jam labai patinka. Ksenija stebėjo jį su pavydžia meile, bet gydytojas buvo romantiškas ir įsimylėjęs. Nuėmus tvarsčius Dainius padovanojo didelę rožių puokštę. Arina vos atsitiesė šoke – dabar ji matė pasaulį, tikrą grožį ir tą gražų drąsų šviesiaplaukį su žvilgsniu, kaip dangus. – Kokia aš laiminga – aš viską matau! – verkė Arina, Dainius ją ramino. Arinai reikės visada nešioti akinius, bet tai niekis, palyginus su tuo, kaip buvo anksčiau. Praėjus laikui, Dainius ir Arina susituokė, surengė gražias lietuviškas vestuves. O po metų jų šeimoje gimė miela mergytė su pilkomis akimis, kaip tėtis. Arina pagaliau yra laiminga ir mylima – dabar šalia tikras, patikimas vyras, kuris niekam jos neatiduos skriaudžiamos. Ačiū už skaitymą, už palaikymą ir už jūsų gerumą. Sėkmės jums gyvenime!

Pamatyti savo akimis Po baisios skaudžios nelaimės, kai avarijoje žuvo mano žmona ir šešiametė dukrelė

Uncategorized

017

Persigalvojau vesti: Kaip keturiasdešimtmetis mokslininkas Archipas, įnikęs į savo eksperimentus su lietuviškais šaknimis, nepastebėjo jaunos valytojos Sofijos žvilgsnių, o skaniai pagaminusios naminių dešrelių džiaugsmas vos nevirsta nuotykiais kaimo trobose, audringomis pažintimis su būsima anyta ir nevaldomu lietuvišku charakteriu, kuris priverčia rimtai susimąstyti apie šeimyninį gyvenimą

2024 m. balandžio 14 d. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad keturiasdešimtmetį sulaukus gyvenimas sugebės