Uncategorized
021
Laimės receptas… Visas daugiabutis stebėjo, kaip į antrą aukštą kraustėsi nauji gyventojai. Tai buvo šeima, kurios tėtis – cecho viršininkas vietinėje gamykloje, svarbioje įmonėje mažame provincijos miestelyje. – Kam jie tokiame senam name nusprendė gyventi? – klausinėjo draugių pensininkė Nina Andriejevna, – su tokiais ryšiais galėjo ir naujos statybos butą gauti. – Tu pagal save nespręsk, mam, – pataisė ją trisdešimtmetė netekėjusi dukra Anelė su ryškiu makiažu, – kam jiems naujovė? Čia – senovinis namas, aukštos lubos, dideli, atskiri kambariai, didelis koridorius, o lodžija – kaip atskiras kambarys… Ir dar jiems iš karto telefoną įvedė. Ne visi mūsų name telefoną turi – tik trys iš devynių butų… – Tau vien telefonais plepėt, – atkirto Anei mama, – jau visi kaimynai tavo šnekom pavargę. Neik pas tuos naujus, jie rimti, užsiėmę žmonės… – Nėra jie tokie rimti, dar jauni, jų dukrai tik devyneri – Natalija vadina, – atsakė Anei, įsižeidusi pažvelgusi į mamą, – jie beveik mano amžiaus, gal kokiais penkeriais vyresni. Nauji kaimynai pasirodė mandagūs ir šypsosi. Lida dirbo mokyklos bibliotekoje, o Ivanas jau dešimt metų gamykloje. Apie juos viską papasakodavusi Ana, kai vakare išeidavo į kiemą, kur mama mėgdavo su kaimynėmis pasėdėti. – Iš kur viską žinai? – klausinėjo moterys Aną, – oj, tikra „prokurorė“! – Aš pas juos nueinu paskambint, jie, skirtingai nei kiti, leidžia, – Ana visada užsimindavo apie atvejus, kai kaimynai užrakindavo duris, žinodami, kad mergina ištisas valandas plepės su drauge. Taip Ana susipažino su naujakuriais ir dažnai užeidavo pas juos paskambint draugėms ar bendradarbėms, nesidrovėdama ilgam užsibūti telefonu. Ana vis pasirodžius tai su nauja suknele, tai patogiame chalatėlyje – ieškojo draugystės su šeima. Vienąkart ji pamatė, kaip Ivanas demonstratyviai uždarė kambario, kuriame žiūrėjo televizorių, duris vos tik ji atėjo skambinti. Netrukus taip nutikdavo vis dažniau. Ana šypsojosi Lidai, padėkodavo užaugusi į virtuvę, bet Lida tik linktelėdavo ir vis prašydavo uždaryti duris. – Negaliu, rankos miltuose, – rodo Lida, – o užrakto net nereikia – pats užsifiksuoja, prancūziškas. – O ką gaminat? Vėl pyragėliai? Vaje, pas jus tiek kepinių! O aš nemoku… – Taip, rytoj pusryčiams varškės bandelės. Ryte nelieka laiko kepti, tai dabar ruošiu, – šypsosi Lida ir vėl nusisuka į tešlą. Ana suraukdavo nosį ir išeidavo, nepatenkinta, kad daugiau su ja nenori bendrauti. – Klausyk, Lida, suprantu, nesmagu tau jai atsakyti… – kartą pastebėjo Ivanas, – bet mūsų telefonas amžinai vakarais užimtas, mano draugai neperprieina prisiskambint. Gi taip negalima. – Ir aš pastebėjau – Ana sau leidžia elgtis kaip pas save namuose… – pritarė žmona. Tą patį vakarą, pasipuošusi ir pasidažiusi, vėl prisėda koridoriuje ant pufuoto su drauge kalbėtis. – Ana, dar ilgai kalbėsitės? Mes laukiam svarbaus skambučio, – po dešimties minučių pasakė Lida. Ana supratingai linktelėjo, padėjo ragelį, bet iškart ištraukė šokoladą: – O aš šiandien su skanėstu! Eime arbatos gerti, už draugystę. Nunešė virtuvėn šokoladą. – Ne, neimkit, – paprašė Lida. – Jei Natalija pamatys, labai užsinorės, o jai saldumynų negalima – alergija. Tad tea vakarėlio nebus, atleiskit. Šokoladas pas mus – tabu. – Kaip, koks tabu? – nuraudo Ana. – Aš juk iš geros valios, norėjau padėkoti. – Nebūtina dėkoti, bet ir skambinti dažnai jau neikite. Tik svarbiais atvejais – daktarą kviesti ar ugniagesius, – išstenėjo Lida, – vyrui skambina iš darbo, o dukra tuo metu ruošia pamokas, stengiamės nekvailioti. Ana vėl pasiėmė šokoladą ir išėjo nieko neatsakiusi. Nusprendė, kad kaimynė tiesiog pavydi dėl vyro. – Akivaizdu, ji supranta, kad aš už ją jaunesnė ir gražesnė – todėl ir pavydi, – aiškino motinai, – norėjau draugiškai, arbatos, o ji net neišvirė… Juk su savo šokoladu atėjau. – Kvaila tu, užsispyrusi, – atsakė Nina Andriejeva, – neteisingai auklėjau tave turbūt. Negalima lįst į svetimą šeimą jokiu pretekstu. Jiems tavo skambučiai nereikalingi – čia ne pravažiuojamas kiemas. Štai ir parodė duris. O tu dar ir įsižeidei, pavydą pripynėi. Ieškok sau vyro, gyvenk, statyk telefoną – tegul tavo kaimynės pas tave skambina. Paskutinįsyk Ana bandė susidraugauti su Lida, kai atėjo su užrašų knygele rašytis bandelių recepto. – Su prašymu užsukau. Padiktuokite varškės bandelių receptą, užteks jau, laikas ir man ko nors išmokti. – Kam, klauskite mamos – jos viską moka, – nustebo Lida, – aš kepu „iš akies“, tikslių skaičių neturiu… Rankos pačios jau žino ką daryti, – šyptelėjo, – o dabar skubu, turiu bėgti. Kreipkitės į mamą! Ana vėl nuraudo ir grįžo namo. Žinojo, kad motinos spintoje – sutaškyta senutėlė receptų knyga, pilna tradicinių lietuviškų patiekalų – ir pyragėlių, ir koldūnų, ir žuvies aspiko… Bet kepti pačiai nesinorėjo, o mama jau seniai nebekepe, saugodama sveikatą dėl antsvorio. Visgi Ana ištraukė knygutę, abejingai pervertė ir nustebo – surado reikalingą receptą greičiau nei tikėjosi. – Ar tik nebandysi ką kepti? – nustebo Nina Andriejevna. – Kodėl stebiesi? – Ana užvertė knygą, užlenkus puslapį. – Ar tik dėl Slaviko norėsi kepti? Gal vėl susieinat? Susipyko pora – gal vėl susitaikot? – Kodėl turėtume? Jei norėsiu, vėl pats po mane lakstys, – supyko Ana. – Tai ir norėk. Tau seniai laikas ištekėti. Taigi ką ten knygutėje žiūrėjai? Gal padėsiu? – Nereikia, dar tik morališkai ruošiuosi, – atšovė dukra. Bet po kelių dienų, kai grįžusi mama pajuto kepinių kvapą: – Negi, saldūs pyragaičiai? Tokia nebuvai – tikrai įsimylėjai, – nusijuokė motina. – Nekviesk viso namo, – nusišypsojus atsakė Ana, – eik ragauk. Tai ne pyragai, o bandelės su varške – tradicinės. Ant stalo jau laukė garuojanti arbata ir auksinės bandelės. – Va, kaip puikiai tau pavyko, – pagyrė motina, – viskas grįžta iš vaikystės – net ir kepiniai! – Sakyk atvirai, ar skanu? – paklausė Ana. – Tai paragauk pati – labai skanu! – tarė mama. Ana prisiminė tėtį. Jo frazę „valgyti galima“ – didžiausias pagyrimas. – Tai kada Slaimą arbatai pakviesi, su šiomis bandelėmis? – Oi patiks jam, neabejoju. Jį ant tokių bandelių ir užkabinau, – nusijuokė motina, – kepk, kviesk – o aš eisiu pas kaimynę filmą žiūrėti. Galiausiai supratai – vyrų kiaurais drabužiais ir garbanomis nesuviliosi. Nuo tada Ana dažnai neišeidavo iš virtuvės – vis draugas Slaimas užsukdavo, padėdavo, linksmai juokdavosi. Mama priprato – dukra daugiau laiko namuose, Slaimas padeda. Kai Ana pasakė, kad jie su Slaimu pateikė prašymą santuokai, Nina Andriejevna vos nesusigraudino: pagaliau… Ana labai pasikeitė: sulieknėjo ruošiantis vestuvėms, o Slaimas vis klausinėjo: – Tu tikra, jau nebekepi bandelių? O vestuvėms bus pyragų? Paskutinę naktį prieš namuose vykusias vestuves gaminimu užsiėmė trys moterys: Ana, mama ir teta. Gatvės laukta apie dvidešimt svečių, daugiausiai artimųjų. Jaunieji apsigyveno atskiroje didelėje trijų kambarių buto dalyje. O po metų namui įvedė telefonus visiems norintiems. Ana irgi iš pradžių visiems skambino, bet nebe taip ilgai – dabar skubėdavo, vis pasiteisindama: – Ritai, viskas, negaliu ilgiau kalbėt – tešla kyla, Slaimas tuoj grįš iš darbo. Iki! Ir vėl bėgo į virtuvę prižiūrėti purią, iškilusią tešlą. Ana laukėsi, ruošėsi išeiti dekretinių, bet žmona nenurimo: gamino ir kepė vyrui įtikti, o ir pati dievino varškės bandeles. Tikra lietuviška laimė – namai, pyragaičiai, jaukumas ir mylintis vyras!
Laimės receptas… Visas daugiabutis stebėjo, kaip į antrą aukštą kraustėsi nauji gyventojai.
Zibainis
Uncategorized
013
Dvi žmonos
Nusivylusi tyčiojusi jau ne senelė, o tik pusė senelės, taip mano šventinė šnekė šiaip švelniai, bet
Zibainis
Uncategorized
02.7k.
Kvailutė Visi Anę laikė kvailute. Su vyru ji gyveno jau penkiolika metų. Jie augino du vaikus: Alisai keturiolika, Sergejui – septyneri. Vyras nuolat vaikščiojo pas kitas, beveik to neslėpdamas. Pirmą kartą jis jai buvo neištikimas jau antrą vestuvių dieną – su padavėja. O toliau jau nebesuskaičiuosi. Draugės bandė jai atverti akis, bet Ana tik mielai nusišypsodavo ir tylėdavo. Ana dirbo „Žaislų pasaulio“ fabrike buhaltere. Jos žodžiais, atlyginimas buvo itin menkas, o darbo tiek, jog galėjai nakvynei namų net nepasiekti – ypač ketvirtinius ar metinius ataskaitų laikotarpius. Darbas net savaitgaliais buvo tapęs norma. Vyras uždirbo daug, bet namiškė buvo nelabai. Kiek neduok – pinigų vis nekanka produktams, šaldytuvas tuščias, o iš pagamintų patiekalų – nebent barščiai ir kotletai su makaronais. Taip ir gyveno. Kaimynai vis stebėjosi, matydami Valerijų su nauja aistra. Dar jis dažnai namo grįždavo, kaip sakoma, sausas kaip lapas. — Oi, kvaila ta Anė, kam ji tą sijonų vėja dar kęsti turi? Kai Sergejui sukako dešimt, vyras grįžo namo ir pareiškė, jog ketina skirtis. Esą įsimylėjo ir šeima jam jau nusibodo. — Ana, neįsižeisk, bet aš paduodu skyryboms. Tu kaip šalta žuvis. Būtum bent gera šeimininkė, bet net to neturi. — Gerai, sutinku skirtis, – ramiai tarė Ana. Valerijus vos nuo kėdės nenukrito – tikėjosi skandalo, isterijos, ašarų jūros, bet tokios ramybės nesitikėjo. — Gerai, tada krauk daiktus, netrukdysiu. Ryt grįšiu, palik raktą po kilimėliu. Ana tyliai, su kiek įtartina šypsena pažiūrėjo į vyrą. Valerijui viskas pasirodė keista, bet greitai užmiršo – jau svajojo apie laimingą gyvenimą su naująja simpatija, be vaikų ir nuobodžios žmonos. Kitą dieną su naująja aistra atėjo namo. Po kilimėliu raktų nerado – nuotaika subjuro. — Nieko tokio, pakeisiu spyną, baigsis vargai, – nutarė. Bandė atrakinti duris savo raktu, bet nieko neišėjo. Skambina į duris – jas atidaro stambus vyras – su chalatu ir šlepetėmis. — Ko čia nori, žmogau? — Čia mano butas… — O dokumentėlius turi? Jei turi – parodyk. Dokumentų neturėjo, o į vidų neįleido. Staiga prisiminė, jog pase turėtų būti įrašyta registracija. Vargo, kol surado pasą, bet ten… Du antspaudai: registracijos ir išregistravimo – jau prieš dvejus metus. Kaip tai galėjo nutikti? Su milžinu nenorėjo ginčytis, bandė ieškoti žmonos – nepasiekiama. Laukė jos prie darbo, bet sužinojo, kad Ana jau metus ten nedirba. Dukra studijuoja užsienyje, bet sūnus turėjo būti mokykloj. Ir čia nudegė – Sergejus išėjęs kitur jau pernai, o naujosios mokyklos jam neduos. Visiškai sužlugęs, parkrito ant suoliuko ir griebėsi už galvos. Kaip gi taip galėjo išeiti – jo buvusi, tylutė ameba, iškrėtė tokią schemą… Kaip ji pardavė butą? Bet gal teisme viskas išaiškės, gi po savaitės – skyrybos! Į skyrybas atėjo piktas, ryžtingas, pasiruošęs demaskuoti apgavikę ir atsiimti savo. Ir štai teisme viskas išaiškėjo: jis pats dvejus metus atgal žmonai buvo išrašęs generalinį įgaliojimą! Tuo metu sutiko stulbinančią Elzę, dėl jos vykdė visus žmonos prašymus – juk leisdamas dukrai studijuoti reikėjo daug parašų ir sutikimų. Advokatas patarė išrašyti įgaliojimą ir taip jis pats save visko neteko. Likęs gatvėje, praradęs butą, sužinojo, jog Elzė, supratusi jog jis daugiau neturi turto, išnyko iš akiračio. Na gerai, galvoja, bent alimentus mokėti negalėsiu – pamokysiu žmoną bent tuo. Bet ir čia laukė siurprizas – vietoj alimentų gavo šaukimą į tėvystės ginčijimo bylą. Pasirodo, abu Anos vaikai – ne nuo jo. Vestuvinę naktį ji matė, kaip vyras ją išdavė su padavėja. Anos galvoje įvyko trumpas jungimas. Nesuprato, kaip elgtis, bet pasirinko keršto kelią: pirmiausia atkeršijo neištikimybe, tada ėmė taupyti pinigus – viską slėpė, vaikai ėdė pas močiutę, šaldytuvas namie – tuščias. Motina gūžčiojo pečiais: „Kerštas tave žlugdys, vaikai nukentės“, – bet Anos neperkalbėjo. Ji siekė savo tikslo – ir pasiekė. Padariusi DNR tyrimus (nors ir be jų žinojo teisybę) įrodė, jog vaikų tėvas – kitas. Valerijui tai buvo baisiausia. Buto netektį pernešė lengviau nei žinią, kad vaikai – ne jo. Būkite atsargūs su įskaudintomis moterimis – įsiutę jos pajėgios viskam.
Visi kaime Iloną laikė kvaiša. Su vyru ji gyveno jau penkiolika metų, augino du vaikus: Gintarė buvo
Zibainis
Uncategorized
030
PRIEŠ IŠSISKIRDAMI
Prieš daugelį metų prisiminiau, kaip Aleksandras visą širdį globojo savo žmoną Austę. Jis negalėjo jos
Zibainis
Uncategorized
024
Kaip devynerius metus apsimetinėjau laiminga, auklėjau svetimą sūnų ir slapta meldžiausi, kad tiesa neišlįstų. Ji išlindo tą dieną, kai mano vaikui prireikė tikrojo tėvo kraujo, o aš pirmą kartą pamačiau, kaip verkia mano vyras
Vakaro saulė lyg tirpęs medus nuteka Žemaitijos kalvomis, nudažo kuklius kaimo namukus švelniais, ramiais
Zibainis
Uncategorized
0341
Pasiekiau, kad sūnus išsiskirtų, ir dabar dėl to labai gailiuosi…
Ir vėl marčia man anūkę atvedė savaitgaliui, bambėjo kaimynė Lidija, susitikus laiptinėje. Ir vėl niekaip
Zibainis
Uncategorized
013
„Ei, mergi, ponia, pasimėgauk pyragu tikslingai!“
Ei, močiutė, paimk pyragelį mergaitės! šauktas balsas iššoko tiesiai iš laiptų, kur stovėjo vyras su
Zibainis
Uncategorized
037
Vėlyva dovana
Vėlyva dovana Autobusas staiga trūktelėjo, ir Ona Kazimierienė įsikibo abiem rankom į plastikinį turėklą.
Zibainis
Uncategorized
03
Suoliukas kieme Vytautas Steponavičius išėjo į kiemą antrą valandą dienos. Skaudėjo smilkinius – vakar suvalgė paskutines silkės salotas, o šiandien ryte nupuošė eglutę ir sudėjo žaisliukus. Namuose buvo per tylu. Jis užsivožė kepurę, į kišenę įsidėjo telefoną ir leidosi laiptais, įprastai laikydamasis turėklų. Sausio vidurdienio kiemas priminė scenos dekoracijas: nuvalyti takai, nepažeistos pusnys, nė gyvos dvasios. Vytautas Steponavičius nukratė sniegą nuo suoliuko prie antro įėjimo. Sniegas tyliai nubyrėjo nuo lentelių. Čia geriausia apmąstyti – ypač kai aplink nėra žmonių, – penkias minutes pasėdėti ir grįžti namo. – Netrukdysiu? – pasigirdo vyriškas balsas. Vytautas Steponavičius atsisuko. Aukštas vyriškis, tamsiai mėlyna striuke, apie penkiasdešimt penkerius. Veidas atrodė kažkur matytas. – Sėskitės, vietos užteks, – pasistūmė jis. – Iš kurio buto? – Keturiasdešimt trečias, antras aukštas. Trys savaitės kaip įsikūriau. Mykolas. – Vytautas Steponavičius, – automatiškai paspaudė ištiestą ranką. – Sveiki atvykę į ramų kiemą. Mykolas išsitraukė cigarečių pakelį. – Galima? – Rūkykit į sveikatą. Vytautas Steponavičius jau dešimt metų nerūkė, bet tabako kvapas netikėtai priminė redakciją, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį. Pajautė norą įtraukti dūmą – tuoj pat save sudrausmino. – Seniai čia gyvenat? – paklausė Mykolas. – Nuo aštuoniasdešimt septintų. Tada visą kvartalą pastatė. – O aš dirbau čia pat, Metalurgų kultūros rūmuose. Garso operatoriumi. Vytautas Steponavičius krūptelėjo: – Pas Valerijų Zakarauską? – Taip! O iš kur jūs jį… – Rašiau apie jį apybraižą. Aštuoniasdešimt devintais koncertą rengėm, jubiliejinį. Prisimenat, kai „Rugpjūtis“ grojo? – Tą koncertą atmintinai galėčiau papasakoti! – Mykolas nusišypsojo. – Tada tempėm didžiulę kolonėlę, maitinimo blokas kibirkščiavo… Pokalbis riedėjo savaime. Prisiminimai, pavardės, istorijos – ir juokingos, ir liūdnos. Vytautas Steponavičius gaudė save galvojant, kad jau metas namo, bet vis atsirasdavo naujų temų: muzikantai, aparatūra, užkulisinės paslaptys. Jis jau buvo atpratęs nuo ilgų pokalbių. Paskutiniais metais redakcijoje rašė tik skubius straipsnius, o išėjęs į pensiją visai užsisklendė. Save įtikinėjo, kad taip ramiau – nesusiriši, nieko nepriklausai. Tačiau dabar kažkas krūtinėje tarsi tirpo. – Žinokit, – Mykolas užgesino trečią cigaretę, – turiu namie visą archyvą. Plakatai, nuotraukos. Ir koncertų kasetės, pats įrašinėjau. Jei įdomu… Kam man to reikia, – sumirksėjo Vytautui Steponavičiui. Juk reikės vaikščioti, bendrauti. Jei sumanys draugauti kaip kaimynai – viskas pasikeis. Ir ką naujo ten pamatysi. – Galima pažiūrėt, – atsakė jis. – Kada patogu? – Kad ir rytoj. Penktą? Kaip tik iš darbo grįšiu. – Tinka, – Vytautas Steponavičius išsitraukė telefoną, atsidarė kontaktus. – Užsirašykit numerį. Jei kas keisis – paskambinsim. Vakare ilgai negalėjo užmigti. Mintimis perbėgo dialogą, prisiminė senas istorijas. Keliuose momentuose jau buvo bepatraukęs telefoną – atšaukti, nurodyti progą. Neatšaukė. Ryte jį pažadino skambutis. Ekrane rodė: „Mykolas, kaimynas“. – Nepersigalvojot? – balsas skambėjo šiek tiek nedrąsiai. – Ne, – atsakė Vytautas Steponavičius. – Penktą būsiu.
Suoliukas kieme Šiandien po pietų, šiek tiek po pirmos, nusileidau į kiemą. Galva maudė vakar pabaigiau
Zibainis
© 2026 Zibainis