Zibainis

– Ar galėtum išskolinti 50 eurų? Pinigų neturiu, o benzinas pasibaigęs, baigėsi balsu įrašytas

Kai jis į mūsų metines atsivedė meilužę, jau laikiau rankose nuotraukas, kurios atims jam kvapą. Kai moteris raudona suknele prisėdo šalia jo taip natūraliai, lyg būtų dalis jo gyvenimo jau metų metus, nė nesumirksėjau. Ne todėl, kad neskaudėjo. O todėl, kad tą akimirką supratau vieną svarbų dalyką: jis nesitikėjo, kad turėsiu orumo. Jis tikėjosi isterijos. Tikėjosi scenos. Tikėjosi, kad atrodysiu “blogoji”. O aš… dovanų žmonėms, kurie mane išduoda, nedalinu. Dalinu jiems pasekmes. Jis visada kalbėdavo apie stilių. Apie įvaizdį. Apie “teisingą įspūdį”. Ir būtent todėl mūsų sukaktuvių vakarą pasirinko padaryti patį purviniausią dalyką: tyliai pažeminti mane, kitų akivaizdoje. Sėdėjau prie stalo, tiesia nugara, su juoda satino suknele – iš tų, kurios nerėkia, o tik patvirtina buvimą. Salė buvo prabangi – šviesos kaip gintaras, šampanas, šypsenos su atsargiais dantimis. Vieta, kur žmonės nerėkia, bet žudo žvilgsniais. Jis įėjo pirmas. Aš – pusę žingsnio paskui. Kaip visada. Ir kai jau buvau tikra, kad jo “siurprizai” šiai nakčiai baigėsi… jis pasisuko į mane ir sušnabždėjo: “Tiesiog šypsokis. Neprisikalbėk sau filmų.” “Kokių filmų?” paklausiau ramiai. “Tokių… Moteriškų. Elkis normaliai. Šiandien… nenoriu, kad gadintum nuotaiką.” Ir tada pamačiau ją ateinančią. Ne kaip viešnią. Ne kaip draugę. O kaip moterį, kuri jau užėmė tavo vietą. Ji prisėdo šalia jo. Be klausimo. Be kuklumo. Lyg stalas būtų jos… [ir toliau viso originalo aprašymas]. Kai prie stalo padėjau voką su įkaltinimais ir oriai išėjau: kai vyras lietuviškame vakarėlyje tikisi tavo ašarų – o tu palieki tik tiesą, kuria visi prisimins tave, o ne kitą.

Kai jis atsivedė savo meilužę mūsų vestuvių metinių vakarienės proga, aš jau rankoje laikiau nuotraukas

Uncategorized

023

Meilė, kurios užsikabinimas rankomis trunka net paskutinę akimirką

Pastaraisiais mano močiutės gyvenimo mėnesiais, kai namuose tapo tyliau, o laikas nusibraužė į trapias

Uncategorized

0202

Svetimas sūnus. – Jūsų vyras yra mano vaiko tėvas. Tokius žodžius ramiai pietaujančiai Kristinai ištarė nepažįstama moteris. Be ceremonijų atsisėdusi priešais, ši dama laukė bent kokios reakcijos į savo ištarimą. – O kiek metų jūsų mažyliui? – absoliučiai ramiai, lyg tokie dalykai būtų kasdienybė ir niekaip jos neliestų, atsakė Kristina. – Aštuoneri, – nepatenkinta suspaudė lūpas Marina. Ne tokios reakcijos ji tikėjosi! Kur pasipiktinimas? Kur kaltinimai melu? Kur pagiežos banga, pagaliau? – Nuostabu, – Kristina vos pastebimai šyptelėjo ir vėl grįžo prie tobulai skanaus vyšnių pyrago, kuris kepamas tik šioje kavinėje. – Mes su Arūnu susituokę tik trejus metus, tad viskas, kas įvyko iki tol, manęs nedomina. Vienas klausimas, – parodė šiokią tokią smalsumą Kristina, – ar Arūnas žino? – Ne, – piktai atšlijo moteris. – Bet tai nesvarbu! Aš kreipiuosi dėl alimentų! Ir jis MOKĖS, supratai? – Žinoma, tikrai mokės, – ramiai sutiko Kristina. – Mano vyras be galo myli vaikus, tad jeigu būtų žinojęs anksčiau, tikrai būtų dalyvavęs jūsų sūnaus gyvenime. Tiesa, kaip jo vardas? – Ignotas, – automatiškai atsakė Marina ir tuojau pat suraukė antakius. – Tai tau visiškai nesvarbu, kad tavo išrinktasis turi vaiką su kita? – Pakartosiu: viskas, kas buvo iki mūsų santuokos, man nerūpi, – švelni šypsena nedingo nuo Kristinos veido. – Patikėkite, puikiai suvokiau, kad tekėdama neimu į žmonas nekalto vaikino. Aišku, kad trisdešimtmetis vyras anksčiau turėjo romanų. Mane tai visiškai nedomina. Svarbiausia – dabar esu vienintelė. – Gerai, susitiksim teisme. Pasiruošk mokėti, reikalauju visko, kas priklauso mano sūnui pagal įstatymą. Marina išėjo, palikdama po savęs pernelyg ryškų kvapų debesį. Kristinai kainavo daug pastangų nesusiraukti – atrodė, kad pašnekovė išpylė ant savęs pusę flakono. – Na, pabandyk, – filosofiškai gūžtelėjo pečiais Kristina, suvalgydama paskutinį pyrago gabaliuką. – Įdomu, kaip tau patiks žinia, kad Arūno oficialus atlyginimas tik pusantro tūkstančio? Verslas juk tėčio vardu… O dar ir serganti mama, kuria jis dabar rūpinasi. Kelis eurus tegali išlaužti. Netgi pagailo vargšo vaiko. Gal verta aplankyti, pasižiūrėti, kaip jie gyvena. Gal susitarti dėl normalesnės sumos kas mėnesį vaikui. Nors tik jei Ignotas tikrai Arūno sūnus. Gerai pažįsta tokias… ********************* DNR testas buvo atliktas greitai – kai turi pinigų, daug kas sprendžiasi akimirksniu. Atsakymas aiškus – Ignotas tikrai Arūno sūnus. Beje, berniukas Kristinai pasirodė labai tylus ir uždaras. Neįmanoma, kad aštuonmetis pusantros valandos, kol tvarkomi dokumentai ir laukiama paėmimo, tylėdamas sėdėtų nuleidęs akis! Nereikalavo įjungti filmukų, nebėgiojo koridoriumi, nekrykštavo… Viskas kitaip nei jo bendraamžiai, priversti kažko laukti. Tai atrodė įtartina. Kristina tik dar labiau įsitikino, kad reikia apsilankyti pas naujai atsiradusį giminaitį. Butas solidžiame rajone. Konsjeržas prie įėjimo. Dviejų kambarių butas, šiuolaikinis remontas… Kristina automatiškai pastebėjo tokius dalykus ir nuoširdžiai nesuprato, kaip moteris, gyvenanti tokiomis sąlygomis, gali skųstis visišku lėšų trūkumu? – Teismas po savaitės, – priekabiai sumurmėjo Marina, įleisdamas nenumatytą viešnią, – tada ir pakalbėsime. – Norėjau geriau susipažinti su Ignotu. Juk Arūnas rimtai nusiteikęs dalyvauti jo gyvenime. Gal net savaitgaliais paimti, kai berniukas priprasti. – Kas gi leis! – pasipiktinusi Marina net pašoko. – Teismas, – ramiai atkirto Kristina. – Jis – tėvas, turi teisę. Tik kažkodėl nematau nė vieno žaislo… – Neturiu pinigų tokioms nesąmonėms, – pašaipiai atšovė Marina, – vos užtenka apsirengti, apie žaislus nė kalbos būti negali! – Rimtai? – Kristina pažvelgė į brangų firminį rankinuką, stovintį ant staliuko, į ne mažiau prabangius rūbus, sumestus ant sofos, į prestižinę kosmetiką prie veidrodžio. – Neturite pinigų? – Esu dar jauna, noriu sukurti šeimą, – per sukąstus dantis sumurmėjo Marina. Jai velniškai nepatiko svečiosios tonas. – Ir šiaip, čia ne jūsų reikalas! – O su kuo paliekate sūnų, kai lakstote po pasimatymus? – neatstojo Kristina, jau pradėdama suprasti, kodėl berniukas atrodė toks užsisklendęs. – Jau nebe mažas, pats gali pabūti. Daugiau klausimų? Jei ne – pasimatysime teisme! – Reikalausiu atsiskaityti už kiekvieną centą, skiriamą vaikui, – Kristina pati nebenorėjo ilgiau užsibūti. Jai buvo keista matyti tokį motinos požiūrį į savo pačios kraują! – Bijau, kad teismo sprendimas jums nepatiks… ********************** – …teismas nutarė: ieškinį Lipovai Marinai Grigorjevnai tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad Malinas Arūnas Ivanovičius yra Igno Lipovo tėvas, įpareigoti Civilinės metrikacijos skyrių įrašyti duomenis gimimo liudijime. Dėl alimentų priteisimo nepilnamečiam Ignui Lipovui – atmesti. Arūno Malino priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo – patenkinti… Kristina patenkinta šyptelėjo – jos tikslas pasiektas: Ignotas gyvens su jais. Gal kas pasmerks, sakys, atėmė vaiką iš tikros motinos, bet tai buvo teisingas sprendimas. Visi Marinos kaimynai vienu balsu tvirtino: sūnus jai visai nerūpi, moteris rėkia ant vaiko be jokios priežasties, kelia prieš jį ranką, nesigėdydama liudininkų. Ir vaiko psichologė aiškiai pareiškė, kad būtina berniuką perduoti kitai globai. Tą patvirtino ir mokytojai, ir buvę auklėtojai. Dabar Ignui bus jo paties erdvus kambarys, daugybė žaislų, kompiuteris… O svarbiausia – tėvų meilė, kurios jis niekada nejautė: ir Arūnas, ir Kristina visa širdimi prisirišo prie šio nuostabaus berniuko… *************************** Svetimas sūnus, arba kaip išsiaiškinau, jog mano vyras turi vaiką su kita, ir kodėl pasirinkau užauginti jį kaip savą: jautri istorija apie meilę, teismą ir radikalius sprendimus dėl vaiko ateities Lietuvoje

Jūsų vyras yra mano vaiko tėvas. Su tokiais žodžiais prie ramiai kavinėje tarp pietų sėdinčios Miglės

Uncategorized

0587

Jis paliko mane vieną prie įėjimo į iškilmingą vakarą… Bet aš išėjau taip, kad vėliau jis visą naktį manęs ieškojo. Skaudžiausia – ne kai vyras tave išduoda, o kai palieka tave tarp žmonių, tarsi paslaugą darytų, kad išvis esi šalia. Tai buvo vakaras, kuriame moterys dėvi sukneles kaip pažadus, vyrai – kostiumus tarsi alibi: aukšti lubos, šviesa nuo sietynų, šampanas taurėse ir muzika, kurią jaučia tik tie, kurie moka būti reikalingi. Aš stovėjau su dramblio kaulo atspalvio satino suknele – elegantiška ir santūri, pojūčių pilna viduje, bet išoriškai stipri ir brangi. O jis… jis tiesiog nužvelgė mane kaip atsitiktinę viešnią. Įžengė pirmas, durų neatidarė, rankos nepasiūlė – pasinėrė į minią, kurioje norėjo blizgėti. Aš likau ant slenksčio – sekundę per ilgai – ir būtent tada pajutau: ši akimirka bus ta, kai užbaigsiu būti patogi. Nei keršydama, nei įskaudinta – tiesiog kaip moteris, kuri žengia į savo laisvę. Tą vakarą aš nėjau prie stalo, nepriminiau apie save – išėjau lėtai ir ramiai, su visa orumo jėga. Jis tą vakarą laukė, kad liksiu. Nežinojo – tylėjimas kartais reiškia pabaigą. Ir tik tada, kai moteris išeina be nė vienos ašaros, vyras suvokia, jog tikroji pergalė – tai parodyti, kad jai jo nereikia. Tuomet prasideda – ilgas ir tuščias jo ieškojimas.

Šiandien buvo vakaras, kurį buvo ilgai lauktas iškilmingas pokylis Vilniuje, viešbučio Stikliai salėje

Uncategorized

0460

Mano buvęs pakvietė į vakarienę po metų tylos… Ir aš nuėjau ne tam, kad atsiminčiau praeitį, o kad parodyčiau, kokią moterį jis prarado Kai buvęs prisimena tave po metų, tai – ne romantiškas filmas, ne pasaka ir ne lemtis. Pirmiausia pajunti tylą viduje, o tada – vieną mintį: „Kodėl dabar?“ Žinutė atėjo paprastą trečiadienį, kaip tik kai baigiau darbus, pasidariau arbatos ir atgavau ramybę. Mano telefonas sumirgėjo – Vardas sugrįžo po ketverių metų nebuvimo. Šįkart aš jau buvau moteris, kuri ne laukia ženklų – o renkasi pati. Sutikau susitikti, trumpu, šaltu ir savarankišku atsakymu. Kitą vakarą ruošiausi ne pasimatymui, o savo scenai: su tamsiai smaragdinės spalvos suknele, elegantiškais judesiais, laisvais plaukais ir subtiliu kvepalu – ne tam, kad padaryčiau įspūdį, o tam, kad parodyčiau jį praradusios moters ramybę ir stiprybę. Restoranas Vilniuje buvo toks, kur girdisi tik taurės, žingsniai ir tylūs pokalbiai. Jis laukė – pasitobulinęs, labiau susikaupęs, bet vis dar įsitikinęs, kad nusipelno antro šanso. Jis man kalbėjo apie savo „pasiekimus“, apie tai, kad nėra tokios kaip aš – bandė įtikinti, jog suprato, ką prarado. Bet dabar man tai buvo per vėlu – ne dovana, o prarasta galimybė. Jo „ar galime pradėti iš naujo?“ man reiškė tik viena – jis siekia įsitikinti, ar dar turi galią, ar dar mokėsiu už jo žodžius eiti iš naujo. Aš atsakiau tyliai, ramiai: mes nebegrįšime į pradžią – aš jau po pabaigos, jau pasirinkau save. Ir kai pakilau nuo stalo ir ėjau link durų, jaučiau: man nereikia būti moterimi, kuri gailisi. Man užteko tapti moterimi, kuri susigrąžino save ir savo laisvę. Ką tu pasirinktum, jei buvęs pasirodytų „pasikeitęs“ – duotum jam šansą, ar pasirinktum save be jokių paaiškinimų?

Buvęs man parašė po tiek metų: kvietimas vakarienei O aš sutikau tik norėjau parodyti, kokią moterį jis

Uncategorized

0159

Nenoriu, kad tavo sūnus gyventų su mumis po vestuvių: istorija apie sunkius tėvystės pasirinkimus, meilę sūnui ir sužadėtinės ultimatumą lietuviškoje šeimoje

Nenoriu, kad tavo sūnus gyventų su mumis po vestuvių 2024 m. gegužės 18 d. Teta Ramune, ar gal galėtum

Uncategorized

030

„Pagelbėjome senjorų porai, patyrusiai mašinos gedimą greitkelyje – po savaitės mano gyvenimas visiškai pasikeitė.”

Aš sustabdžiau ant sniego dengtos A1 kelio, kad padėčiau senyvo amžiaus porą su išslydusią padangą, nesijaudindamas per daug.

Uncategorized

0957

Per mano gimtadienį man įteikė tortą… o aš – tiesą: tyliai, elegantiškai ir taip, kad niekas negalėtų manęs apkaltinti. Gimtadienio vakaras, artimiausi žmonės, graži šventė – ir akistata su išdavyste, po kurios išėjau su pakelta galva ir nauja laisve. Kaip tau atrodo – ar verta tylėti ir kentėti, ar iškelti tiesą į šviesą, bet neprarasti orumo?

Per gimtadienį man įteikė tortą o aš jiems padovanojau tiesą taip, kad niekas negalėtų manęs apkaltinti.