Zibainis

Viskas turi būti perpus Skaiste, mums reikia pasikalbėti apie išlaidas. Tiksliau, apie tavo švaistymąsi.

Ten, kur žemė baigiasi: sniegas lipa į batus, degina odą. Apie valenkius net nesvajoja – Ritai geriau botfortai, bet čia atrodytų juokingai, o dar ir tėvas banko kortelę užblokavo. “Tu tikrai gyvensi kaime?” – su pašaipa paklausė jis. Tėvas nepakentė kaimo, gamtos, visko, kas svetima miesto patogumams. Ir Goša toks pat, todėl Rita čia ir atvažiavo – iš tiesų ji nenorėjo čia gyventi, bet skirtingai nei tėvas, mėgo žygius ir palapinę. Gyventi kaime? Ne. Bet tėvui pasakė taip: “Noriu. Ir būsiu.” “Nesąmones kalbi. Ką tu ten veiksi – karvėms uodegas sukinėsi? Galvojau, kad vasarą susituoksi su Goša, pradėsime ruošti vestuves…” Taip, “vestuvės” – tėtis tą Gošą kišo, lyg pertekusią košę, kuri tik kelia šleikštulį. Iš išvaizdos Goša gal ir simpatiškas, bet Ritos širdyje buvo kaip svetimas, jo nuobodokas balsas, “dešros pirštai” ir girtos kalbos apie pinigus ją varė iš proto. Jiems rūpėjo tik pinigai! O Rita troško meilės, jausmo iš knygų – ji niekada to nepatyrė, bet žinojo: tai ateis. Dramos ir širdies randų, o ne ramaus, aiškaus Gošos. Todėl išvažiavimas į kaimą, darbas vietinėje mokykloje pasirodė beveik stebuklu. Goša nevažiuos – bijos, nes nėra interneto, karšto vandens, kanalizacijos. Rita specialiai tokią vietą susirado. Direktorius dvejojo, bet Rita buvo užsispyrusi, gavo darbo vietą – ankstesnė mokytoja mirė staiga. “Ir ką toks jaunas, kvalifikuotas pedagogas veiks kaime?” – paklausė skyriaus vadovė. “Mokys vaikus,” – užtikrintai atsakė Rita. Dabar ji moko. Gyvena vienkiemyje be karšto vandens ir kanalizacijos, pati kuria krosnį. Kaip ir tikėtasi, Goša pabandė, bet pabėgo po pirmos nakties. Skambino, maldavo grįžti – kaip ir tėvas, mano, tai laikina užgaida. Iš pradžių čia patiko – kol neatėjo žiema, namą išpustydavo taip, kad net po antklode šalta. Malkų nešiojimas – atskiras išbandymas. Atgal traukė, bet Rita nepratusi pasiduoti, o dar atsakomybė – už save ir vaikus. Klasė maža – dvylika mokinių, iš pradžių visi atrodė beviltiški. Trečiokai vos skiemenuoja, neklauso, tačiau po kiek laiko Rita juos pamilo. Seniūnas drožia žvėris, įspūdingus lapiukus ir meškučius, Anna rašo baltus eilėraščius, Vovka padeda tvarkyti klasę, Irutė turi avinėlį, kuris ją pasitinka kaip šuniukas. Ir skaityti jie sugebėjo, tik niekas tinkamų knygų nedavė. Rita nepaisė programos – vežiojo knygas iš rajono miestelio, nes čia internetas visai prastas. Tik su viena mergaite nepavyko – ir būtent jos tėvą Rita sutiko, kai vežėsi glėbį malkų. “Laba diena, ponia Margarita,” – tarė kraupaus veido vyras. Rita jo bijojo – veidas lyg mafijos, niekada nesišypso. Širdis plakė kaip pašėlusi. “Kodėl Tania visada su dvejetais?” – tarė. “Nes ji nieko nedaro.” “Priverskite – kas čia mokytojas?” Bet Rita nežadėjo versti. Greičiausiai mergaitei autizmo forma, o tam reikia specialisto. “Visada taip buvo?” – pasitikslino ji. Vladimiras sumykė: “Ne visada. Seniau su Oma viską darė.” “Oma?” – paklausė Rita. Vyras susiraukė: “Jos mama.” Klausimo, kur mama, Rita uždavė: “Kur ji dabar?” “Kapinėse.” Taip viskas ir išaiškėjo, kaip tėtis sako – “o dėžutė atsidaro lengvai”. Stovėti su malkomis buvo sunku, gėda, kai viršutinis pagaliukas nukrito ant kojos, Rita vos sulaikė ašaras – iš skausmo ir pažeminimo. “Padėsiu,” – pasiūlė Vladimiras. “Ne, aš pati,” – užsispyrė Rita. “Taip ir matau, pati,” – pasakė ir patvarkė duris, kad nebetrūktų. “Jei ką, kreipkitės.” Ir išėjo. Išprūs – negi už kelias glėbys malkų ji parašys mergaitei aukštesnius pažymius? Mintys apie mergaitę nedavė ramybės. Bandė ieškoti kelio prie jos, net konsultavosi su metodiste, nuėjo namo. Bijojo – net gėrė ramunėlių arbatą, nors nemėgsta, bet mama visad sakydavo: “nuramina”. Mamos jau irgi nėra. Vladimiras pasitiko griežtai, nors Rita tikėjosi, kad nudžiugs. “Mes svečių nepriimam,” – tarė šaltai. Bet Rita atkakliai tikrino vaiko auklėjimo sąlygas. Tania kambarys – rožinis, pilnas žaislų bei knygų. Rita pavydėjo – jos vaikystėje viskas buvo pilka. Pirmas pasimatymas – be rezultatų, Tania tyli, rodo tik spalvotus pieštukus. Tik pabaigoje, kai Rita pasiteiravo zuikio vardo, mergaitė ištaria: “Pliuša.” Kitą kartą Rita atnešė megztinį Pliušai – Tania labai apsidžiaugė. Kartu piešė – ir kai Rita specialiai padarė klaidą užrašydama vardą, Tania ją pataisė. Ji visai ne atsilikusi. “Aš lankysiu Taniją tris kartus per savaitę,” – tarė Ritą Vladimirui. “Papildomų pinigų neturiu,” – sumurmėjo. “Man nereikia pinigų!” Taip ir susitarė. Vadovė piktinosi: “Negalima – negalima išskirti mokinių. Tai nepedagogiška ir neefektyvu.” “Esu mačiusi tokių vaikų. Kryžiaus dar dėti per anksti,” – užtikrinta atsakė Rita. Mergaitę ir tikrai ypatinga – tyli, nežiūri į akis, mėgsta piešti, bet gerai skaičiuoja. Galiausiai – nebereikėjo rašyti neopelnytų pažymių. “Ar per Naujuosius išvažiuosit?” – klausė Vladimiras, vėl kaip Tania vengdamas akių. “Ne, niekur,” – Rita pasimetė, pajuto, kaip parausta. “Tania nori pakviesti jus.” Keista – pati nieko nesakė, bet gal tikrai norėjo. Ritos širdyje susipynė nerimas, nes švenčių su svetimais nesinorėjo. “Pagalvosiu,” – atsakė. Tą naktį miegojo blogai. Kas taip sujaudino? Juk visą mėnesį prižiūri mergaitę, natūralu, kad ji atšilti pradėjo. Nesvarbu, ką mano Vladimiras… Ryte paskambino Goša. “Kada grįši? Per Naujuosius, nešvęsi kaime?” – “Priešingai, švęsiu čia!” – “Gal gana? Tėtis suserga, neranda sau vietos.” Tėtis ne kartą neskambino. “Tegul eina pas gydytoją,” – atkirtusi Rita. “Tai rimtai negrįši?” – “Rimtai.” “Tai ką daryt?” – “Daryk ką nori!” Ir Goša padarė – atvažiavo su šampanu, mišraine, dovanomis. “Jei kalnas neateina pas Mahometą…” Rita nustebo – net maloniai. Jis atvežė mėgstamiausius Ritai patiekalus, knygų apie pedagogiką, projektorių ir mokytojo užrašų knygelę. “Ačiū. Galvojau, vėl įteiksi papuošalus ar išmanius žaislus,” – sujaudinta. Goša nusišypsojo: “Tu – brangiausia, ką turiu. Jei nori gyventi kaime, gyvensim ir mes. Brangenybių irgi atvežiau.” Ištraukė raudoną dėžutę – viskas aišku. “Gal galiu neatsakyti dabar?” – paklausė Rita. Goša nesupyko: “Bijojau, kad iškart atsisakysi. Lauksiu kiek reikės.” Rita padėjo dėžutę į kišenę. Vladimiras turėjo jos mobilų, bet paskambino į namų telefoną. “Apsisprendėt?” – “Atsiprašau, draugas atvyko…” – “Aišku,” – užbaigė pokalbį. Virš krūtinės suspaudė. Kas tas “aišku”? Nieko Rita nepažadėjo, bet vis tiek apima liūdesys – gal dėl Tanios. Kiekvienas tėvas nenori, kad vaikas nusiviltų… Galvoje sukosi mintys, o Goša vis bandė pagauti internetą, kad žiūrėtų šventės filmus. Rita išgirdo švilpimą – taip vadelioja šunį, prisiminė, kad Vladimiras taip švilpia. Pro langą pamatė Vladimirą ir Tanią prie vartelių. Ūmus raudonis išmušė veidą. “Kas čia?” – griežtai paklausė Goša. “Mokinė,” – sumurmėjo Rita. Ji paruošė Taniai dovaną – draugę Pliušai, rausvą zuikę. O Vladimirui – pirštines. Rita pačiupo dovanas, išskubėjo kaip stovi, be kepurės, plikomis kojomis, sniegui subyrėjus į batus nesureagavo. “Tanute, su Naujaisiais metais! Štai ką tau paruošiau,” – ištarė ji. Tania išėmė zuikę, suspaudė rankose, pažiūrėjo į tėtį. Vladimiras ištraukė du ryšulius – didesnį ir mažesnį. Tania išvyniojo didesnį – ten buvo komiksų užrašų knygutė, ji iškart atpažino savo piešinį. “Ačiū, nuostabus komiksas!” Mažesniame ryšulyje – sagė paukštės formos, auksinė kolibri. Rita pažvelgė į Vladimirą, bet jis nežiūrėjo. “Tai mamos,” – galiausiai tarė Tania. Gerklėje susidarė gumulas. “Na, mes jau eisim,” – sukuždėjo Vladimiras. “Žinoma. Su artėjančiais!” – “Ir jums su šventėmis…” Rita norėjo apkabinti Tanią, bet nesiryžo – ji vis dar stipriai laikė žaislą ir tylėjo. Prie vartų Rita atsigręžė – kažkodėl suspaudė krūtinę, namie vis dar sunkiai sekėsi tvardyti ašaras. “Tai ką jie davė?” – sumurmėjo Goša. Rita žiūrėjo į sąsiuvinį ir sagę, prisiminė, kad nepadavė pirštinių. Ir dar – Tania pasakė “mamos”. Ir kokia užkrečiama Vladimiro šypsena, skirta tik dukrai… Krūtinėje kažkas sprogo ir žydėjo. Gošą buvo gaila, bet apgaudinėti save beprasmiška. Rita ištraukė dėžutę iš kišenės, grąžino ir tarė: “Grįžk namo. Atleisk, negalėsiu būti tavo žmona. Atleisk.” Goša suakmenėjo, bet neįpratęs prie atmestų. Akimirką Rita pagalvojo, kad trenks, bet Goša padėjo dėžutę atgal į kišenę, paėmė raktus ir tyliai išėjo. Rita greitai sudėjo maistą į indelius, paėmė Vladimiro pirštines ir nuskubėjo paskui svetimus, bet dabar tokius reikalingus žmones…

Ant pasaulio krašto. Sniegas smuko į batus, graužė odą. Bet pirkti veltinius Miglė nesiruošė, geriau

Uncategorized

018

Katinas netyčia aptiko telefoną… Daiktas kvepėjo žmogumi ir buvo maloniai šiltas. Įsitaisęs patogiau, jis apkabino jį letenėlėmis, atsigulė ant viršaus – ir iš vieno lengvo katiniško prisilietimo išmanusis netikėtai įsijungė. Rita taip ir nespėjo normaliai pasidžiaugti naujuoju išmaniuoju. Jis nuo pirmų minučių pasirodė brokuotas: įkaisdavo nuo bet kokio veiksmo. O paskui dar ir pavyko jį pamesti. Gaila… Telefonas buvo puikus: didelis ekranas, galinga baterija – būtent ta ir pakišo koją. Dabar ir grąžinti pirkinio neina – įrenginio tiesiog nebėra. Plačiau Rita pravarde save „kvaila“, paėmė seną mygtukinį mobilųjį ir surinko savo numerį. Signalas ėjo, bet niekas nekėlė ragelio. Užsipylusi valerijono lašų, Rita atsigulė ir bandė prisiminti, kur šiandien vaikščiojo. Gal, jei pereis tą maršrutą dar kartą, atras telefoną. Staiga kažkas pradėjo virpėti po ranka – jai skambino. Ekrane pasirodė iki skausmo pažįstami skaičiai – jos pačios numeris. – Alio! Klausau! Atsiliepiant buvo girdėti tik šnaresiai, trumpi atodūsiai… ir staiga: – Miau… Rita staigiai nutraukė skambutį. „Tyčiojasi“, – pagalvojo ji. Apmaudu, net blokavimo neuždėjo – dabar kažkas žaidžia jos telefonu. Šį susierzinimą pertraukė dar vienas skambutis. Tie patys atodūsiai, tas pats šnarėjimas… ir vėl – kniaukimas atsakant į jos balsą. – Neskambinkit man daugiau! – pykčiu sprogo ji. Bet skambučiai nesiliovė. Galiausiai, nusprendusi, kad blogiau jau nebebus, Rita apsirengė ir išėjo į lauką. Garsai aiškiai sklido iš lauko – vadinasi, „pokštininkas“ gali būti ten, kur rado telefoną. Reikia tik pakartoti maršrutą. Ji ėjo, retkarčiais rinkdama savo numerį. Ir štai, visai nebetikėdama, išgirdo pažįstamą skambėjimo melodiją. Rita nuėjo link garso, jau ruošdamasi kaip išrėkti išsišokėlį, kuris nusprendė pasilinksminti svetimu nuostoliu. Tuo tarpu katinas, jaukiai prigludęs prie šilto daikto, su nuostaba stebėjo, kaip tas „atgyja“ ir ima kalbėti. Katinas apuostė jį, o telefonas vis murksojo. Tuomet katinas mandagiai atsakė. Išmanusis nutilo. Katinas atsargiai palietė jį letena – telefonas vėl prakalbo. Jis darėsi vis šiltesnis. Buvo šalta, o tas keistas daiktas – tikra šildančiųjų rojus. Katinas dar kartą stumtelėjo jį letenėle. Ir tuomet išmanusis staiga pradėjo groti. Išsigandęs katinas smarkiau jį krestelėjo, bet jis nutilti vis tiek nenorėjo. Besigrumdamas su „dainuojančiu“ daiktu, katinas net nepastebėjo, kad po medžiu jau ne vienas. Visas Ritos pyktis išgaravo, kai ji išvydo tikrąjį „nusikaltėlį“. Po medžiu sėdėjo rainas, gyvenimo nuskriaustas katinas, kuris nuoširdžiai kapojo išmanųjį savo letena, norėdamas, kad tas nutiltų. Bet vos tik pamatė Ritą… Jis puolė prie jos, lyg prie geriausio draugo. Kaip jis murkė, kaip glaudėsi prie rankų – nebuvo įmanoma atsilaikyti. Rita stovėjo nustebusi dėl tokio oranžinio dėmesio pliūpsnio. Katinas trinėsi į jos skruostus, lyg bučiuotų. Ji pajuto, koks jis šaltas – nenuostabu, kad šildėsi ant jos įkaitusio telefono. Su telefonu kišenėje ir katinu ant rankų Rita lėtai grįžo namo, galvodama apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Kaipgi ji patiko tam oranžiniam padarui! Po tokio švelnumo ji tikrai negalėtų palikti jo po medžiu. O katinas, laimingas iki begalybės, vartėsi jos rankose, trinėsi į lūpas ir smakrą, nors Rita ir bandė išsisukinėti – visgi, tiesą sakant, jai tai labai patiko. Atrodytų, gatvinis, o toks meilus. Tiesa, viskas buvo gerokai paprasčiau… Katinas buvo apgirtęs nuo valerijono kvapo, kurį valandą prieš tai Rita buvo užsilašinusi nurimti. Katinas, pametęs telefoną: kaip Ritos naujasis išmanusis tapo kačiuko šildykle ir atvedė namo pūkuotą draugą

Vieną seną rudenio vakarą, kai Vilniaus kiemai buvo pilni gelsvų lapų, nutiko štai toks nutikimas, kurio

Uncategorized

0163

– Nadute, aš jau namie, sutik mane! – L-Liutaurai?! Kodėl taip anksti grįžai? Turėjai grįžti tik po trijų dienų… Maždaug trisdešimtmetė moteris išėjo į koridorių, greitai apsigaubusi šilkiniu chalatėliu ir sutrikusi žvelgdama į vyrą, stovintį prie slenksčio. – Norėjau nustebinti, Neringa. Atrodo, pavyko! Ar nesidžiaugi? – aukštas, plataus pečių vyras išsišiepė iki ausų, laimingas dėl padaryto įspūdžio. – Labai labai džiaugiuosi! Eik iškart į virtuvę, pašildysiu vakarienę. Patenkintas savimi Liutauras linktelėjo žmonai ir nuėjo link virtuvės. Ten jo laukė gausus stalas: braškės, šokoladas, vakarienė ką tik iš orkaitės… Tarsi specialiai jam ruošta. – Na, Neringa, va tu ir duodi! Kaip sužinojai, kad grįšiu? Kokie tu mano įžvalgi! Prisidėjęs pilną lėkštę, Liutauras ėmė valgyti vakarienę. Žmona vis nepasirodė, bet jis nusprendė jos nekviesti: matyt, geriausią suknelę apmauna, stengiasi… – Liutau, aš… Mes… – Na, Neringa, kokia skani tavo troškinys! Ir salotos, ir blynai – pirštus apsilaižysi… Rimvydai?! Atsigręžęs, Liutauras išvydo žmoną Neringą, kuri vedėsi už rankos jo brolį – Rimvydą. Moteris kaltai žiūrėjo į grindis, o Rimvydas, apsirengęs šortais ir marškinėliais, pavargęs trynė nosį – tarsi tik ką pažadintas. – Taip, Liutau, tai aš. Sveikas, broli… – Laba diena. Tai gal galit man paaiškint, kas čia vyksta? Nors, matyt, klaust jau nebereikia… – Liutau, aš… Seniai norėjau tau pasakyti. Myliu tavo brolį Rimvydą ir noriu būti tik su juo. Atleisk. – Neringa ištarė, nuleidusi akis, vyro jau akivaizdžiai buvusiam sutuoktiniui. Tai išgirdęs, Liutauras paleido lėkštę. Indas su maisto likučiais žvangesiu nuriedėjo grindimis. – Ir jūs, kaip suprantu… Ką tik… – Taip. Ką tik buvom kartu. – Šaunu, šaunu, Neringa! Ir tu, Rimvydai, irgi šaunuolis! Mielieji mano! Na, bent dabar suprantu, kam ruošei tokią vakarienę… Ir svarbiausia – kam! Neringa nedrįso pažiūrėti vyrui į akis. Jautė, kad tik pakels žvilgsnį – visą drąsa išgaruos. – O Ieva? Ką su dukra darysim? Ji žino? – Ne, ji… Nežino. – O dabar kur ji? – Pas kaimynę, žiūri animaciją. – Ir dažnai ją ten, pas kaimynę palieki? – Jau pusę metų… Liutauro klausimai baigėsi. Kaip ir emocijos. Jis buvo pervargęs po kelionės ir ginčytis neturėjo jokios prasmės. Pagal prigimtį nebuvo jis ilgai pykstantis, buvo ramus ir susitvardantis žmogus. Bet jei jau kas priversdavo, tada išties geriau nesiartinti – tokie buvo tik išimtiniai atvejai. Ši situacija su dviem artimiausiais žmonėmis suglumino Liutaurą. Kiek pasimetė, bet tik akimirkai. – Per dešimt minučių noriu, kad tavęs čia nebūtų. Laikas bėga. – Tarė Liutauras, gurkšnodamas arbatą. Į brolį nė nepažvelgė. – Ir kuo gi ji suviliojo, Neringa? Iš išvaizdos – tokie pat, net apgamai tose pačiose vietose… Darbo jam nemiela, proto taip pat ne per daugiausia… Su juo ji tik praras. Bet tai jau jos pasirinkimas! – mąstė vyras, gerdamas arbatą. – Neišeisiu, kol negausiu tavo sutikimo, – netikėtai prabilo Rimvydas. – O kokio sutikimo tu iš manęs nori? – Sutikimo dėl skyrybų… Paleisk Neringą, ji tavęs nebemyli! – Kad jau matau, ką mano žmona myli… – nusišypsojo Liutauras. – Skyrybų norit? Bus jums skyrybos, bet teisme! Pažiūrėsim, kiek pinigų išleisite advokatams. – Liutai… – Neringa padėjo ranką jam ant riešo. – Liutaurai, prašau tavęs, išsiskirkim draugiškai. Juk žinau, esi geras žmogus, viską išspręsi taikiai… Jis papurtė galvą. – Gerai, tegul. Bet tu man ne brolis daugiau, Rimvydai Viktorinai! – Mes… Dar norėtumėm kai ko paprašyti. – Na ir ko gi dar? – Palik man būtą po skyrybų, Liutau! – Neringa nusišypsojo žavinga šypsena, vis dar glostydama vyro riešą. – Ieva labai įprato prie šios vietos, draugų mokykloje turi… Jei dalintumės būtą, naujam neturėtume pinigų, reiktų atgal, į kaimą grįžti… Liutauras padėjo smakrą ant sukrautų rankų ir susimąstė. Pastebėjusi jo dvejones, Neringa uždainavo dar švelniau: – Liutai, mano saulute… Padaryk dukrai dovaną. Tu gi šaunuolis, dar prisidėsi pinigų su tokiomis pajamomis! Prašau, juk ji tau viena! Dėl jos stengiuosi… – Ramiai, Neringa, – nutraukė ją vyras. – Turiu geresnę mintį. – Ir kokia ji? – sužibo Neringos akys. – Gal ir automobilį mums paliksi? Ieva tik apsidžiaugtų… – Ieva gyvens su manimi. – Ką?! – negalėjo patikėti ausimis Neringa. – Tau gal arbatą užvirė galvą? Nebeprisimeni, kaip su vaikais reikia elgtis! Dienom naktim komandiruotėse prapuoli… Ji net vardo tavo neprisimena! – Pamatysim tuoj, – tarė vyras ir ėjo prie durų. Po kelių minučių Liutauras sugrįžo, vedinas už rankos dukra. Tai buvo dešimtmetė mergaitė, ką tik pradėjusi eiti į ketvirtą klasę. Ji stipriai laikėsi tėčio rankos ir skleidė plačią šypseną. – Tai kam ją atsivedei? Kad ir ji dalyvautų jūsų ginče?! – piktai tarė Neringa. Tačiau vyras nieko neatsakė. Jis vėl atsisėdo prie virtuvės stalo, užsodino dukrą ant kelių ir rimtai pradėjo klausinėti: – Ievute, galiu užduoti tau kelis klausimus, mieloji? – Aišku! – suspindo mergaitės akys, ji apsidžiaugė tėčio dėmesiu. – Tik pažadėk, kad sakysi tiesą! Nes kalbėsiu su tavimi rimtai, kaip su suaugusia. – Kaip su tais dėdėmis, su kuriais tu kalbi biure? – Būtent taip. Mergaitė palinksėjo. Džiaugėsi, kad tėvas ją traktuoja rimtai ir net burną iš nuostabos pravėrė. – Pasakyk, ar mama tave skaudina? Ar nors kartą per pastarąją savaitę sudavė? Tai išgirdusi, mergaitė nuleido akis ir ėmė nervingai tampyti suknelės kraštą. – Ką sau leidi?! – suriko Neringa. – Visai išprotėjai? Palik vaiką ramybėj! – Patylėk, Neringa. Dabar kalbuosi su dukra, – griežtai tarė Liutauras ir paglostė vaikui galvą. – Nebijok, Ievute, juk pažadėjai sakyti tiesą? Mergaitė linktelėjo, akyse sužibo ašaros. Ji apkabino tėtį ir įsikniaubė į jo krūtinę: – Taip, ji mane tris kartus pliaukštelėjo… Už trejetą, už išpiltą pieną ir už tai, kad šaukiau ant dėdės Rimvydo. Ji su juo bučiavosi, kai tu buvai komandiruotėje. – Na, neverk, mažute, ramiai… – paglostė tėvas. – Aš su tavimi, niekas tavęs daugiau neįžeis. – Viską ji meluoja! – užprotestavo Neringa. – Neprilietus net piršto… – Tai būtą ir automobilį dėl dukros nori? – šyptelėjo vyras. – Ievute, dar vienas klausimas. – Gerai… – Dukryte, jei galėtum pasirinkti – su kuo norėtum gyventi: su tėčiu ar mama? Mergaitė tylėjo. Jos žvilgsnis blaškėsi tarp tėvo ir motinos. Neringa visaip stengėsi įtikinti: net rankas ištiesė. – Tu žadi ilgai niekur neišvažiuoti? – Pažadu! – nė nepagalvojęs atsakė tėtis. – Tada noriu gyventi su tavimi, tėti. – Ak tu! – suriko Neringa, griebėsi vaiko, bet Liutauras stipriai apkabino dukrą, apsaugodamas ją savo kūnu. Rimvydas, kuris stovėjo šalia, net nepajudėjo įsikišti. – Štai ir pakalbėjome, Neringa. Daugiau jos nebepamatysi, – ramiai pasakė tėvas ir su vaiku nuėjo į vaikų kambarį. Po kelių minučių Liutauras padėjo dukrai susirinkti daiktus. Laimei, lagaminas po komandiruotės jau buvo sukrautas. Jie išvažiavo į viešbutį kitame miesto gale, kur Liutauras dažnai apsistodavo darbo reikalais. …Po kelių mėnesių įvyko teismas. Kadangi Neringa su naujuoju vyru neturėjo pastovių pajamų, būsto ir galimybės auginti vaiką, teisėjas paliko Ievą tėvui. Juolab kad mergaitė pati norėjo gyventi tik su tėčiu. Liutauras padalino butą, kaip planavo, savo dalį pardavė. Motinai leista dukrą matyti savaitgaliais, o gyveno Ieva su tėčiu jų naujame būte. Liutauras radikaliai pakeitė tvarkaraštį, kad daugiau laiko skirtų dukrai. Naktinių ar ilgų komandiruočių daugiau nebeliko. Ieva dažniau šypsojosi – tai buvo svarbiau už pinigus ar karjerą… Parašykite komentaruose, ką apie tai manote? Spauskite „Patinka“!

Vika, aš jau namie! Sveikink! Linas?! O tu ko taip anksti? Juk sakei, kad grįši tik po trijų dienų…

Uncategorized

0108

Leonidas ilgai netikėjo, kad Irutė – jo dukra. Vėra, žmona, dirbo parduotuvėje. Sakydavo, dažnai sandėlyje užsidarydavo su svetimais vyrais. Todėl vyras ir netikėjo, kad smulkutė Irutė – jo dukra. Ir nemylėjo vaiko. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai namus paveldėti. Senelis vienintelis mylėjo Irutę Vaikystėje Irutė dažnai sirgdavo. Apskritai, ji buvo gležna, mažytė. „Nei pas mane, nei tavo giminėje tokių mažučių nėra“, – sakydavo Leonidas. – „O šitas vaikas – tik iki puodo užauga“. Ilgainiui nemylėjimas dukros persidavė ir motinai. Tik viena širdis iš tiesų mylėjo Irutę – senelis Motiejus. Jo namas stovėjo kaimo pakraštyje, prie pat miško. Motiejus visą gyvenimą dirbo girininkiu. Net išėjęs į pensiją, beveik kasdien eidavo į mišką. Rinko uogas, vaistinius augalus. O žiemą šerdavo žvėris. Motiejų laikė šiek tiek keistu ir net bijojo. Sakydavo, jei ką pasakys – viskas išsipildo. Tačiau medicininių žolių ir nuovirų vis tiek žmonės eidavo prašyti. Motiejus žmoną palaidojo seniai. Miškas ir anūkė buvo jo paguoda. Kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, daugiau laiko leido pas senelį nei namie. Senelis pasakodavo apie žolių ir šaknų veikimą. Mokslai Irutei sekėsi lengvai. Kai klausdavo, kuo norėtų būti, atsakydavo: „Būsiu gydytoja“. Bet motina sakydavo, kad neturi pinigų dukters mokslams. O senelis ramindavo: „Aš ne vargšas, jei reikės, padėsiu, ir karvę galima parduoti“. Paliko anūkei namus ir laimingą likimą Vėra retai užeidavo pas tėvą, bet vieną dieną netikėtai pasirodė jo namų slenksčio. Ji atėjo prašyti pinigų – sūnus pralošė kortas mieste, jį smarkiai sumušė, liepė rasti pinigų bet kokiomis priemonėmis. „Padegei – tada prisiminėi mano namus?“ – griežtai paklausė senelis Motiejus. – „Juk metų metus čia nesi rodžiusi nosies!“ Atsisakė padėti: „Nesu nusiteikęs dengti Andriaus skolas. Man svarbiau anūkė – ją leisiu į mokslus“. Vėra įsiuto. „Nenorėsiu jūsų abiejų matyti, nebėra man nei tėvo, nei dukros!“ – suriko moteris ir išbėgo iš namų. Kai Irutė įstojo į medicinos mokyklą – motina su tėvu nė cento nepadėjo. Tik Motiejus barėsi ir padėjo. Gelbėjo ir stipendija – Irutė mokėsi puikiai. Prieš baigimą Motiejus susirgo. Numanydamas, kad jo dienos baigiasi, patikėjo anūkei, kad namą testamentu paliko jai. Patarė ieškoti darbo mieste, bet apie namus nepamiršti. Sakė, kad namas gyvas, kol jame gyvena žmogaus dvasia. Žiemą reikia kūrenti pečių. „Nebijok čia nakvoti viena. Ir likimas tave šiame name atras“, – pranašavo Motiejus. – „Būsi laiminga, vaikeli“. Gal tikrai ką žinojo. Motiejaus pranašystė išsipildė Motiejus mirė rudenį. Irutė dirbo slaugytoja rajono ligoninėje. Savaitgaliais važiuodavo į senelio namus. Kūrendavo pečių žiemą. Senelis malkų prikaupė tiek, kad užteks ilgam. Sinoptikai nežadėjo gero oro. Irutei – du laisvadieniai. Nenorėjo sėdėti nuomojamame kambarėlyje pas draugės artimus giminaičius mieste. Vakare atvažiavo į kaimą. Naktį prasidėjo pūga. Ryte vėjas kiek nurimo, bet vis tiek snigo stipriai, keliai užnešti. Į duris – beldimas. Atsidarė. Prie slenksčio stovėjo nepažįstamas vaikinas. „Sveiki, gal galėtumėt paskolinti kastuvą? Užklimpau su mašina prie jūsų namo“, – paprašė vaikinas. „Prie laiptų stovi, imkit. Gal padėti jums?“ – pasiūlė Irutė. Tačiau aukštas nepažįstamasis su šypsena pažiūrėjo į smulkutę merginą: „Dar betrūktų, kad jus pati užverstų sniegas“. Vaikinas sumaniai su kastuvu išlaisvino mašiną. Bandė važiuoti – vėl užklimpo. Vėl paėmė kastuvą. Irutė pakvietė į vidų arbatos. Mėgautis šiluma kol pūga nustos, juk kelias čia ne atokioje vietoje, pravažiuoja daugiau mašinų. Nežinomas vaikinas, prisistatęs Stasiu, po kiek laiko sutiko, atėjo į namą. „Nebijote viena gyventi šalia miško?“ – teiravosi. Irutė paaiškino, kad savaitgaliais atvyksta, dirba mieste, tik svarsto, kaip žiemą išvažiuos. O jei autobusas neatvažiuos? Stasys gyveno rajono centre ir pasiūlė pavėžėti. Irutė sutiko. Po darbo Irutė eidama namo netikėtai sutikdavo Stasį. „Matyt, jūsų žolelių arbata turi magiją, – pajuokavo jis. – Labai norėjau jus dar kartą pamatyti. Gal dar kartą arbatos?“ Vestuvių nebuvo. Irutė nenorėjo. Stasys iš pradžių spaudė, paskui pasidavė. Bet meilė – tikra. Irutė suprato, kad ne tik knygose rašoma, jog vyras žmoną ant rankų nešioja. Kai gimė pirmagimis, ligoninėje stebėjosi, kaip tokiai gležnai moteriai gimė toks stiprus berniukas! Paklausta, kaip pavadins sūnų, Irutė atsakė: „Bus Motiejus – labai gero žmogaus garbei“.

Leonardas vis nenori tikėti, kad Irena jo dukra. Vyras kaltina žmoną Veroniką, kuri dirba parduotuvėje

Uncategorized

0144

Aukojau savo laimę dėl artimųjų – galiausiai jie pirmieji nuo manęs nusigręžė. Kai užvėriau buto duris beveik vidurnaktį, koridoriuje švietė tik maža lempa virš veidrodžio – ta pati, kuriai mama liepė nekeitinėti, nes „dar gera“. Nespėjus nusiimti batų, vėl pajutau tą sunkumą krūtinėje, kuris kasdien lydi namo. Ant virtuvės stalo laukė raštelis: „Paskambink man. Skubu.“ Pasirašyta: mama. Nei atsidusau, nei susirūpinau – tiesiog atsisėdau ir surinkau numerį. Taip būdavo visada – mano gyvenimas galėdavo palaukti. „Kur vėl buvai iki tiek vėlai?“ – be pasisveikinimo paklausė mama. „Darbo reikalais.“ – „Žinai, kad rytoj turi atvažiuoti pas mus. Tėčiui blogai, o sesuo vėl negali.“ Žinoma, sesuo visada „negali“. O aš – visada privalau. Prieš keletą metų gavau darbo pasiūlymą kitame mieste. Geras atlyginimas, nauja pradžia, galimybė pagaliau nebūti tik „dukra, kuri visada padeda“. Tąsyk mama verkė, tėtis tylėjo, o sesuo tarė: „Gal gali pagalvoti ir apie mus?“ Pagalvojau. Atsisakiau. Vėliau ištekėjau ne iš meilės, o nes visi sakė – laikas. Vyras buvo „padorus“ – kaip mėgdavo sakyti gimtieji. Padorus, bet svetimas. Galų gale likome tik kambariokai, kalbantys apie mokesčius ir buitį. Išsiskyrusi negavau užuojautos. „Pati kalta“, – rėžė mama. „Turėjai kentėti“, – pridūrė tėtis. Vėl nurijau. Tikroji krizė atėjo, kai sunegalavau – apalpimai, nuovargis, skausmai. Gydytojas patarė rūpintis savimi, nieko nebeprisiimti. Vakare pranešiau tai namuose. „Tai rytoj neatvažiuosi?“ – paklausė mama. „Negaliu. Blogai jaučiuosi.“ Nusileido tyla. Galiausiai jos balsas nuskambėjo šaltai: „Vadinasi, ir tu pradėjai galvoti tik apie save…“ Po to kelias dienas neskambino. Savaitėmis. Kai galiausiai atvykau, duris atidarė sesuo; žiūrėjo nejaukiai: „Nežinojom, ar dar išvis ateisi.“ Įžengusi jaučiausi kaip viešnia, o ne šeimos dalis – kaip žmogus, kuris išdrįso būti nepatogus. Tada supratau. Kol atsisakiau savęs, buvau reikalinga. Kai prireikė rūpesčio man, tapau našta. Išėjau be ginčo, be ašarų. Bet su sprendimu: daugiau negyvensiu svetimo gyvenimo, tik tam, kad būčiau patogi kitiems. Kartais tie, dėl kurių aukojiesi, pirmieji tave praranda – ir tai nėra tragedija. Kartais tai vienintelis būdas išgyventi.

Paaukojau savo laimę, kad įtikčiau artimiesiems o galiausiai jie pirmieji nusisuko nuo manęs.

Uncategorized

0105

Tarp mamos ir žmonos pasirinkau tylą – tai tapo mano didžiausia klaida Nepalaikiau nei vienos. Bent jau taip maniau. Kai mama pradėjo kritikuoti mano žmoną – iš pradžių lyg juokaudama, vėliau vis atviriau – aš tylėjau. Nevykusiai šypsojausi. Keičiau temą. Sakiau sau, kad geriau nedrumsčiau ramybės. – Ji tiesiog tokia – aiškinau žmonai. – Nenervinkis dėl to – sakydavau mamai. Abi linktelėdavo. Abi išeidavo nepatenkintos. Atrodė, kad tyla yra kompromisas. Išmintis. Vyriškas bruožas. Tikėjau, kad jei nestosiu į nė vienos pusę, įtampa nurims savaime. Tik niekas nenurimo. Mama vis dažniau ateidavo neatsiklaususi. Tvarkydavo „geriau“. Dalydavosi nepageidaujamais patarimais. Žmona užsisklendė savyje. Vis rečiau šypsojosi. Kalbėjo mažiau. – Pasakyk ką nors, – pašnibždėjo kartą, kai mama išėjo. – Nenoriu pyktis, – atsakiau. Tiesą sakant, bijojau. Nepadaryti skaudu mamai. Nepasirodyti nedėkingas. Neišsirinkti. Ir kol tylėjau, jos kalbėjo už mane. Mama matė mano tylą kaip pritarimą. Žmona – kaip išdavystę. Vieną vakarą parėjau vėlai. Butas buvo neįprastai tylus. Žmonos rankinės nebuvo. Spintoje žiojėjo tuščia vieta. Ant stalo gulėjo raštelis. „Nenorėjau, kad rinktumeisi. Todėl ir išeinu.“ Skambinau. Nekėlė. Rašiau. Atsakymo negavau. Nuėjau pas mamą. – Ji perdeda, – pasakė ji. – Tik norėjau tau geriausio. Pirmą kartą nepatikėjau. Sėdau į automobilį ir ilgai negalėjau užvesti variklio. Susivokimas atėjo lėtai ir skaudžiai. Nepalikau ramybės. Ją sunaikinau. Nes tyla – ne neutralumas. Ji visada palaiko vieną pusę. Tik niekada – meilės. Dabar butas tylus. Tikrai tylus. Be ginčų. Be įtampos. Be jos. Ir pagaliau suprantu: kartais didžiausia klaida – ne tai, ką pasakai, o tai, ką nutyli. Ar tu tiki, kad tyla išgelbsti… ar tik atideda neišvengiamą praradimą?

Tarp mamos ir žmonos pasirinkau tylą ir tai tapo didžiausia mano klaida Nepalaikiau nei vienos pusės.

Uncategorized

0177

Dešimt metų dirbau virtuvėje pas sūnaus šeimą – nė trupučio dėkingumo Mokytoja išėjo į pensiją 55-erių. Ir dešimt metų gyveno pas sūnų su jo šeima. Neseniai susitikome, ir ji pasidalijo savo džiaugsmu, kad antrą kartą išėjo į pensiją. Pamenu, kai ji tik išėjusi į pensiją persikraustė į sūnaus namus. Savo butą užkonservavo. Kodėl neišnuomavo – gal bijojo, kas žino? Sūnaus šeimoje su marčia santykiai buvo puikūs. Nei barnio, nei kivirčų – stebėtinai taikiai dalijosi buitimi. Manau, ji tikrai atliko žygdarbį. Jų bendras gyvenimas prasidėjo, kai anūkui suėjo metai, o gyveno ten visus dešimt metų. Marti grįžo į darbą, o visi namų rūpesčiai užgriuvo senelę. Pagrindinis dalykas – prižiūrėti vaiką. Tai labai atsakinga. Ne kiekvienas ryžtųsi. Nuo ryto iki vakaro ji buvo auklė, virėja, namų tvarkytoja. Jaunieji pargrįždavo tik 19-ą valandą, ir tik tada ji galėdavo truputį pailsėti, kad ryte viskas prasidėtų iš naujo. Kai vaikas pradėjo eiti į mokyklą, iškart – troleibusas! Ir močiutė vežė anūką į pamokas ir, žinoma, pasiimdavo po jų. Maždaug iki penktos klasės. O namų ruošos ir virtuvės darbų niekas neatšaukė. Ji pasakojo, kad vakare kartais net televizoriaus nepažiūrėdavo – užmigdavo vos atsigulusi iš nuovargio. Jokių susitikimų su draugėmis, jokio laisvalaikio – nieko. Per šventes jaunimas išeidavo pas draugus, o kas likdavo su vaiku? Ji ir likdavo. Ir štai berniukui beveik dešimt. Galbūt buvusi mokytoja būtų ir toliau “dirbusi” pas juos, jei ne atsitiktinumas, padėjęs jai atgauti laisvę. Kartą išgirdo, kad marti sako sūnui: „Tavo mama, matyt, per daug pilsto skalbimo miltelių – todėl skalbiniai kvepia chemija. Pasakyk jai tyliai.“ Dešimt metų skalbė, ir nieko! Moteris nuryjo. Stengėsi neįsižeisti. Antras atvejis ilgai netruko. Marti pasiūlė jos kambarį užleisti berniukui, o pačiai persikelti į pereinamą. Tuomet suvokė, kad laikas išeiti. Susidėjo daiktus ir grįžo į savo namus. Atgaivino butą, išvalė – ir sugrįžo. Po to įvyko svarbu: sūnus su žmona įsižeidė, kad ji išėjo. Matyt, tikriausiai manė, jog ji iki mirties dirbs pas juos. Pripratę! Liūdniausia – kad iš esmės niekas jos ir nevertino. Tarsi savaime suprantama: skalbk, virk, tvarkyk ir t.t. Kad nepavargs, kad nėra savo gyvenimo. Įsižeidė, net nebebendrauja. O moteris – optimistė. Tiki, kad viskas susitvarkys. Dabar jai tikras džiaugsmas: gali pagyventi dėl savęs. Niekur nereikia skubėti, jokių pareigų. O sau juk tiek nedaug reikia! Taip! Sulaukus 65-erių vėl užgimė džiaugsmas. Prisimenat seną dainą? „Antroji jaunystė ateina, kas pirmą išsaugojo“? Štai jai teko pajusti stebuklingą išsilaisvinimo jausmą. Teisę gyventi sau. Visišką laisvę nuo pareigų. Tegu tai gražus žodis. Tebūnie! Tai tikra atsidavimas. Man atrodo, retas geba tai įvertinti. Net ir mūsų pačių vaikai. Nes labai greitai priprantama – kas nors skalbia, gamina, dengia stalą, surenka indus, sudėlioja švarius drabužius. Pripranti, kad tavo vaikas patikimose rankose, kad jį pavalgydins ir paguldys miegoti, kad su juo padarys namų darbus. Labai greitai prie to priprantama!

Dešimt metų praleidusi virtuvėje nei ačiū, nei pyrago gabaliuko! Mokytoja išėjo į pensiją sulaukusi 55-erių.

Uncategorized

049

Žemę išlygino. Marinai įrengė gėlynus, pastatė pavėsinę, o ir namuose jautėsi tvirta vyriška ranka. Juk tikrai Marina tinkamai išsirinko vyrą – ir uždirba, ir stengiasi džiuginti dovanomis. – Tu juk manęs nemylėjai. Be meilės ištekėjai. Dabar paliksi, kai susirgau… – Nepaliksiu! – apkabino ji vyrą. – Tu geriausias vyras! Nieku gyvu tavęs nepaliksiu… Jis negalėjo patikėti, kad tai tiesa. Nuotaika buvo prasta… Marina išgyveno dvidešimt penkerius metus santuokoje, visus tuos metus patiko vyrams – ir jaunystėje, ir vėliau. Mokykloje kone visi berniukai žavėjosi būtent ja, nors tikra gražuolė nebuvo. Su vyru ji neatsisveikino net tada, kai buvo sunku. Pragyveno kartu iki pat Vaidoto mirties – dukrą užaugino, išleido už vyro, o šis sužadėtinis išsivežė Dainą į Italiją… Marinos vyras žuvo avarijoje. Sakė, turbūt už vairo pasidarė bloga – širdis sustojo, nesuvaldė automobilio… Po Vaidoto mirties Marinos gyvenimas pasikeitė. Likusi viena dideliame name, ji nepanoro niekur išvažiuoti ar parduoti namų: „Ne tam jį statėme!“ Nors dukra ir siūlė kurtis Italijoje, Marina liko Lietuvoje. Vaidotas buvo prieštaringa asmenybė: ir rūpestingas, ir nuo nuotaikų priklausomas, galėdavęs išvarginti nervus – bet Marina nelinkusi laikytis nuoskaudų, išmoko gyventi šalia tokio vyro visus tuos 25 metus. Kai po metų Marina liko našlė, duktė su vyru grįžo trumpam į laidotuves – bet marinai vienatvė neužsitęsė. Po pusmečio draugų rate atsirado du gerbėjai: ramus ir tvirtas Ignas bei iškalbingas, inteligentiškas Dainius. Širdis traukė prie Dainiaus, bet gyvenimo išmintis patarė rinktis Ievarą – tikrą auksarankį, kuris viską namuose sutvarkė, sodą įrengė, ir dar pinigų uždirbdavo. Dainius įsižeidė ir dingo. Marina ištekėjo už Igną – draugė Olena stebėjosi: „Moterys net su žiburiu vyro Lietuvoje neras, o tau tik per slenkstį išžengti!“ Bet Igno pasirinkimą Marina įvertino teisingu – ypač kai pamatė, kaip atgijo jų namai ir kiemas. Visgi laimė truko ketverius metus – netikėtai Ignas pradėjo prastai jaustis. Nepaisant Marinos raginimų, pas gydytojus nėjo: „Bijau, kad paliksi, jei būsiu ligotas…“ Bet kai pasidarė bloga per svečių vakarėlį, atsidūrė ligoninėje: kepenų navikas, bet laimei – nepiktybinis. Po operacijos Ignas nusiminė: „Kas manęs reikės dabar, kai esu ligotas?..“ Marina įtikinėjo: „Kepenys atsistato! Atgausi jėgas – aš niekuomet tavęs nepaliksiu!“ Per Igno jubiliejų draugai sakė – tau pasisekė su žmona! O vakarais jie dviese sėdėjo pavėsinėje, stebėjo žvaigždes ir jautėsi laimingi, kad gyvenimas leidžia abiem tikėti – meilė išties stipresnė už visus sunkumus. Taip Marina ir Ignas išliko kartu – nesvarbu, kad sveikata šlubavo, svarbiausia, jog širdyje visuomet šilta.

Žemę išlygino. Aurelija gėlynus padarė, supylė lysves, iš lentų pastatė pavėsinę. Namuose irgi jautėsi