Vyras nuėjo pas Milda, o po to prašė duoti jam antrą šansą aš atsisakiau. Na, taip, kaltas esu aš, pasakė
Tyla namuose pliūpėjo į šaknis tvirtu, nevalomu švilpimu lyg dar viena skardžiai šniokščiančia metalinė
Nesuprantu, kodėl tapau jo žmona
Neseniai susituokėme. Galvojau, kad vyras mane myli beprotiškai stipriai. Nebūtų jokios abejonės dėl jo jausmų, jei ne neseniai nutikęs keistas įvykis. Ir tai ne neištikimybė – kalba eina apie daug rimtesnį, galima sakyti, netgi keistą dalyką.
Manau, taip nutiko todėl, kad per daug man rūpėjo. Per stipriai jį mylėjau, per daug jį garbinau ir atleidau jam viską. Aišku, jis priprato prie tokio elgesio, tapo savimi labiau pasitikintis ir dar labiau įvertino save. Tikiu, kad jis įsivaizdavo, jog užtektų spragtelėti pirštais, ir bet kuri moteris klauptųsi prieš jį. Nors tarp kitų žmonių jis tikrai nesulaukia didelio susidomėjimo… Kiti jo paklydimų netoleruotų ir neklausytų aklai.
Prieš pat vestuves jis norėjo pabūti vienas, išvažiuoti atostogų ir pasiruošti santuokai. Negalėjau tam nieko padaryti, tad sutikau ir leidau jam išvykti į kelionę.
Vėliau pasakojo, jog nusprendė pabėgti nuo civilizacijos ir pabūti ten, kur nėra nei interneto, nei telefono – išvyko vienas į Lietuvos kalnus, kad grožėtųsi gamta. Aš likau namuose, ilgėdamasi jo visa širdimi. Laukiau ir kiekvieną akimirką vis labiau jo pasiilgau.
Po savaitės jis grįžo. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Sutikau jį su didžiausia šiluma ir meile, kokią tik mokėjau parodyti. Pagaminau pačius skaniausius lietuviškus patiekalus.
Kitą rytą prasidėjo keisti dalykai – jis vis dažniau išeidavo į koridorių ar kitą kambarį, paskui – kelis kartus per dieną išvykdavo į miestą, vis rasdamas įvairių priežasčių. Kartą eidama į parduotuvę pašto dėžutėje radau laišką. Atrodė, lyg paprastas, bet buvo adresuotas man nuo jo ir išsiųstas kol jo nebuvo namuose. Ką perskaičiau – sukrėtė mane iki širdies gelmių. Jis parašė:
„Sveika. Nenoriu tavęs daugiau apgaudinėti. Tu ne ta moteris, su kuria norėčiau gyventi visą gyvenimą. Vestuvių nebus. Atleisk, neieškok manęs ir neskambink. Niekada negrįšiu pas tave.“
Trumpai, aiškiai, be jokių pagražinimų…
Tik tuomet supratau, kodėl jis vis tikrindavo pašto dėžutę. Tyliai sunaikinau laišką, nieko jam nesakiau ir neleidau pajusti, kad kažkas nutiko. Bet kaip gyventi su žmogumi, kuris nenori būti su manimi? Kodėl jis vedė mane ir apsimetė, kad viskas gerai? Nežinau, kodėl tapau jo žmona Neseniai susituokėm. Maniau, kad vyras mane myli iki mėnulio ir atgal
– Kaip tai nenori keisti pavardės? – suriko mano anyta Civilinės metrikacijos skyriuje.
Ela visai nenorėjo tekėti. Bet būdama 19-os pastojo nuo klasės draugo, su kuriuo bendravo trejus metus. Ji neturėjo kitos išeities – nenorėjo, kad jos vaikas liktų be tėvo.
Nors buvo vyresnis už Elą, jis buvo nebrandus ir mamytės sūnelis. Visgi atsakomybės nevengė – pasakė, kad ves ir augins vaiką. Taip jie pradėjo ruoštis vestuvėms.
Ela būtų buvusi laiminga, jei tiesiog būtų galėjusi tyliai susituokti, bet giminės primygtinai reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kam švaistyti tiek pinigų dėl kitų, kai už tuos pinigus galėtų įsigyti visa, ko reikia vaikui. Bet niekas jos neklausė. Restoraną, vestuvinę suknelę ir svečius išrinko… jos anyta ir sesuo!
Kai pasiuntė ją matuotis suknelės, ji nenorėjo eiti. Mergina įsivaizdavo suknelę su milijonu raukinių ir blizgučių. Jos sesuo ir būsimo vyro mama nebuvo žinomos dėl gero skonio. Giminės dėl jos atsisakymo ėmė ją vadinti nedėkinga ir įtūžo. Bet jai tai nerūpėjo – ji turėjo savų rūpesčių: brandos egzaminai, pasiruošimas vaiko gimimui.
Į Civilinės metrikacijos skyrių ji atėjo su paprasta balta suknele – ji atrodė puikiai ir tiko. Ir tada viskas prasidėjo…
Naujosios poros artimieji nežinojo, kad Ela nusprendė pasilikti savo pavardę. Jaunikis žinojo ir nesipriešino. Bet anyta įtūžo ir ėmė rėkti salėje:
– Kaip tai nenori keisti pavardės?
Ela nusišypsojo ir nusitraukė šalin. Rytoj laukė vestuvių pokylis vyro kaime su visa jo gimine. Reikėjo tausoti nervus. Santuoka truko vos kelerius metus. Jonas buvo prastas vyras ir blogas tėvas – savaitgaliais sėdėjo prie kompiuterio ir ignoravo šeimą. Kai Elai baigėsi kantrybė, ji susikrovė daiktus ir išvyko.
Anyta liko nepatenkinta tokia baigtimi. O mūsų herojė lengviau atsiduso – pagaliau pasijuto laisva ir laiminga. Kaip tai nenori keisti pavardės? suriko mano uošvė Civilinės metrikacijos skyriuje. Rūta visai nenorėjo tekėti.
Visa sutuoktinės šeima vienbalsiai teigė, kad Eglutė kaip pusseserė buvo bevertė ir beširdi.
Po to, kai pasakiau žmonai, kad jos duktė nėra mano rūpestis, mūsų šeimos tiesa išlindo į paviršių Mano
Mano anyta nusprendė atsikraustyti į mūsų butą, o savo atiduoti dukrai. Mano žmona užaugo gausioje šeimoje.
2024 m. birželio 7 d. Mano žmonos tetos palikimas įnešė nemažai sumaišties į mūsų šeimą. Ji testamentu
Tu net nesupranti savo laimės Penkiasdešimt tūkstančių eurų? Karilė perskaitė pranešimą telefone tris
