Grįžau namo pažįstamu keliu, kur, kaip įprasta, buvo tylu mašinų beveik nėra, tik aplink miškai ir grynas oras.
Tu man padovanojai butą! Bet juk tai mano butas! Mama ir šeima priešinasi, kad aš išmesčiau savo nėščią pusbrolę.
Pas mūsų nakvojo uošvė, Bronislava Didžiulienė. Nuo pat ryto ji įsiveržė į miegamąjį su triukšmingu rėksmu
Mama, mes čia… užimtos! sušuko vyras, kai uošvė įėjo be pasibelstimo! Kitą dieną ją laukė siurprizas.
Nevalgysiu to, su panieka tarė uošvė, žvelgdama į lėkštę su troškiniais. Kas čia? užsimerkė Onutė, lyg
Vakar buvo viena tų dienų, kai gyvenimas primena, kad praeitis niekada neišnyksta visiškai.
Skausmas nugaroje nesustabdė jos, kai ji ėjo atidaryti duris. Ona nusišluostė drėgnas rankas ir, dejuodama
2013 m. kovo 15 d. Visą gyvenimą gyvenome trise: močiutė Aldona, mama Lina ir aš, Gabija. Tėčio nepamenu
Pabėgusi nuo vyro iš užmirštos kaimo užkampio, užsuko į meškos spąstus ir pamaniau, kad tai pabaiga