Zibainis

Laiminga klaida… Užaugau nepilnoje šeimoje – be tėvo. Mane augino mama ir močiutė. Tėvo poreikį pradėjau jausti dar darželio laikais. O pradinėse klasėse!… Baisiausiai pavydėjau bendraamžiams, kurie išdidžiai žingsniavo su savo aukštais, vyriškais tėvais už rankos, žaidė, važinėjo dviračiais ir automobiliais. Labiausiai skaudėdavo, kai kuris nors tėtis pabučiuodavo dukrelę ar sūnelį, paimdavo ant rankų – ir jie juokdavosi, juokdavosi… Stebėdamas tai iš šalies, galvodavau: „Koks tai laimės jausmas!..“ Savo tėvą mačiau tik vienoje vienintelėje nuotraukoje, kur jis taip pat šypsosi… Bet ne man!.. Mama sakė, kad jis poliarininkas. Gyvena kažkur tolimame, tolimame šiaurėje. Tiek toli, kad net atvažiuoti negali. Išvažiavo, ten dirba, bet dovanas gimtadieniams siunčia reguliariai. Trečioje klasėje skaudžiai supratau – jokio poliarininko tėvo aš neturiu… Ir niekada neturėjau! Atsitiktinai išgirdau, kaip mama prisipažino močiutei, kad nebepajėgia meluoti vaikui ir dovanoti dovanas nuo tėvo, kuris juos iš tikrųjų išdavė. Nors ir gyvena pasiturinčiai, vaiko neieško, nesveikina nei per gimtadienį, nei per Naujuosius metus. „Artėmukas taip mėgsta šventes!.. Tai vienintelės dienos, kai jaučia bent kažkokią artimo – kad ir tolimo ir mistinio – bet savo žmogaus paramą.“ Prieš gimtadienį pasakiau, kad nenoriu jokių dovanų „nuo tėvo“, kurio nėra. „Iškepkite tik mano mėgstamą „Paukščių pieno“ tortą ir viskas.“ Gyvenome labai kukliai iš mamos ir močiutės dviejų nedidelių atlyginimų. Tapęs studentu, papildomai dirbau kroviku stotyje ir parduotuvėse. Kažkada kaimynas Slavikas pasiūlė pavaduoti jį ir pasipinigauti prieš Naujuosius – būti Seneliu Šalčiu vaikų darželiuose ir šeimose. Darželiuose atsisakiau – sudėtinga, reikia vaidinti, dirbti su Snieguole. Bet asmeniniais kvietimais į šeimas sutikau. Slavikas perdavė užrašų knygutę su eilėraščiais, mįslėmis ir adresais. Programą įsidėmėjau, bet bijojau susimauti. Visgi pirmas blynas išėjo puikus. Kai po visų vizitų grįžau namo pavargęs, bet didžiuodamasis savimi ir suskaičiavau uždarbį – vos nesušokau iš džiaugsmo. Per pusmetį tampydamas dėžes tiek neuždirbdavau. Tada kasmet žiemą tapdavau Seneliu Šalčiu, o vasaromis dirbdavau studentų statybų brigadoje. Kol mokiausi, asmeninis gyvenimas nesiklostė – nebuvo kada. Su merginomis bandžiau susitikinėti, bet iki rimtų santykių nenueidavau. „Baigsiu universitetą, gausiu prestižinį darbą, gerą atlyginimą, susikursiu buitį – tada jau galvosiu apie šeimą,“ svajojau. Po studijų, jau dirbdamas inžinieriumi ne aukštose pareigose, nusprendžiau pirkti naudotą automobilį. Uždarbis šeimoje vidutinis, bet mašinai truko pinigų. Vėl nusprendžiau žiemą būti Seneliu Šalčiu. Mama ištraukė iš spintos kostiumą, atnaujino su blizgučiais, iššukavo baltą barzdą – buvau patenkintas. Mama atsiduso: – Tau, Artėmai, jau metas turėti savo vaikų, o tu vis svetimus linksmini. – Spėsiu, – pamojojęs atsisveikinau ir išvažiavau uždirbti pinigų. Savaitę prieš Naujuosius daviau skelbimą miesto laikraštyje – sulaukiau penkiolikos užsakymų. Po šešių vizitų patikrinau kitą adresą: „Sodų g. 6, butas 19“. Išlipau iš troleibuso ir nuėjau į pusiau apšviestą miesto pakraštį. Greit radau šeštą namą, užlipau į antrą aukštą, paskambinau. Duris atidarė penkių–šešių metų berniukas. – Sniego pusny, prie miško gyvenu… – pradėjau automatiškai. Bet berniukas pertraukė: – Mes Senelio Šalčio nekvietėme! – O mane kviečia ne – pats pas gerus vaikus ateinu, – susigaudžiau, bet vis tiek sutrikau. – Mama, tėtis namie? – Ne. O mama išėjo pas močiutę Toną padaryti injekcijos. Greit grįš. – Kaip tave vadina? – Artėmas. „Na ir sutapimas – bendravardis“, – labai nustebau. Bet nesakiau, kad ir aš Artėmas – juk vaidinu Senelį Šaltį! – Artėmai, kur jūsų eglė? – Mano kambaryje. Paėmęs už rankos nusivedė į mažytį, kukliai įrengtą kambarį. Ant staliuko vietoj eglutės – tik pušies šakelė trijų litrų stiklainyje, papuošta žaisliukais ir spalvotų lempučių girlianda. Šalia – dvi nuotraukos vienodose rėmeliuose: vyro ir moters. Įsižiūrėjau… Ir tarsi sustingau… Iš nuotraukos žiūrėjo mano paties veidas! „Tai neįmanoma!..“ Įsižiūrėjau dar atidžiau – taip, tai aš… Kairėje rėmelio pusėje – mano studento nuotrauka su striuke, dešinėje – moters nuotrauka. Ta moteris labai panaši į linksmą studentę Eleną Gornovą, su kuria susipažinome vasarą statyboje. Jos nuotrauka jau nebe studento – graži, bet liūdna moteris, labai panaši į tą jauną linksmą Leną. – Kas čia? – paklausiau, neatpažindamas savo balso. – Mama. – Tavo? – Mano. – Elena? – Mano! Ar tikras Senelis Šaltis pas mus atėjo, jei žino Mamytės vardą? Gal tikrai stebuklai egzistuoja! – O kas čia? – parodžiau į savo portretą, jau jausdamas, kad Artėmas mano sūnus… – Mano tėtis! Jis tikras poliarininkas! Mama sakė, kad jis išvyko kai dar buvau mažas, todėl net mačiau niekada. Bet dovanas siunčia per gimtadienį ir Naujuosius. Senelis Šaltis dažniausiai slepia jas po pagalve. Buvo lyg žaibas – prisiminiau savo vaikystę su „poliarininku tėvu“. Nejau visos mamos tėvus išsiunčia į Šiaurės ašigalį? Gal ir pats tapau tokiu „poliariniu tėtušiu“… Skausmas persmelkė širdį. Prisiminiau trumpą romaną su Lena vasarą… Išsiskirdami pasikeitėme telefonais, bet tuoj pat mano telefoną pavogė… Vėliau prisimindavau Eleną, bet gyvenimas nustūmė ją į šalį. O ji – tame pat mieste, prisimena mane, augina sūnų, mano nuotrauką laiko šalia savo. Norėjau prisipažinti, kad esu jo tėtis, kaip staiga sugrįžo Elena: – Sūneli, atleisk, kad ilgai grįžau. Močiutei Tonai iškvietėme greitąją – ją išvežė į ligoninę. Pamačiusi mane, sušuko: – Oho, Senelio Šalčio nekvietėme! Laimės ir džiaugsmo ašaros išsiliejo – nusiplėšiau kepurę su barzda ir antakiais. – Artėmai?! – krūptelėjo Elena ir susmuko ant prieškambario suoliuko. Pravirko taip garsiai, kad net sūnelis išsigando. Bet Elena greit susivokė, apkabino sūnų. Papasakojau, kad atskridau iš Šiaurės, tapau Seneliu Šalčiu ir padariau jiems stebuklą. Artėmas džiūgavo – juokėsi, deklamavo eilėraščius, laikė mus už rankų, tarsi bijodamas, kad vėl iškeliausiu. Apie dovaną net nepaklausė – žinojo, kad Senelis Šaltis padės tėčio dovaną po pagalve. Artėmas užmigo, o mes su Elena kalbėjomės iki paryčių, tarsi nebūtų buvę ilgų metų… Ryte nubėgau į parduotuvę papildomos dovanos. Tik tada supratau, kad per klaidą įėjau ne į 6-tą namą, o į 6A – naktį buvau nepastebėjęs raidės. Bet, galvodamas, supratau – pataikiau į patį svarbiausią savo gyvenimo namą! „Kokia laiminga, lemiama klaida“, – šypsojausi. Dabar esame trise. Mes – laimingi! Mama ir močiutė džiaugiasi anūku ir proanūkiu – Artėmu Artėmavičiumi!..

LAIMINGA KLAIDA… Užaugau nepilnoje šeimoje be tėvo. Mane augino mama ir močiutė. Jau darželyje

Uncategorized

012

Pagal žiobrio valią…

Pagal ešerio įsakymą Aš, Mykolas, dar iki pensijos buvau neatsiejamas žvejys. Kai pagaliau išėjo į gerai

Uncategorized

0283

Pateikiau savo anytai duris, kai ji bandė įsakinėti mano virtuvėje

Uošvė bandė valdyti mano virtuvę, o aš nurodžiau jai duris. Gintarė, kas čia supjauna svogūną?

Uncategorized

0163

Mano brolis nenori apgyvendinti mamos globos namuose, bet ir pats neima jos pas save – ten nėra vietos!

Mano brolis nenori, kad mama gyventų globos namuose, bet ir pats jos nepasiima sakosi neturintis vietos!

Uncategorized

057

Mano uošvis neteko žado, kai pamatė, kokiomis sąlygomis gyvename

Mano uošvis neteko žado, kai pamatė, kokiomis sąlygomis gyvename Su žmona susipažinome per bendrų draugų vestuves.

Uncategorized

0251

Sūnus parsivedė namo savo draugę – ji pasirodė įtartina: jaunesnė už mane, turi mažą dukrelę, o jis nori, kad jos apsigyventų kartu mūsų prabangiame name Vilniaus centre

Prieš keletą dienų mano sūnus parsivedė į namus savo draugę. Ji atrodo šiek tiek jaunesnė nei aš gal

Uncategorized

019

Pilka naminė pelė laimingesnė už tave: tikroji laimės istorija apie tris lietuves, draugystę, tylų gyvenimą ir moters vertę šeimoje

2024 m. birželio 22 d. Kartais pagalvoju, ar visada buvau tokia iš šalies tyliai laiminga, kaip pilka

Uncategorized

0304

Buvęs vyras atvyko prašyti atleidimo, kai sužinojo apie mano paaukštinimą

Buvęs vyras pasirodė prašyti atleidimo, kai išgirdo apie mano pakilimą Na, sveikinu, Aistė Kazlauskienė!

Uncategorized

0115

Vyras atsivedė kolegę prie mūsų Kūčių stalo ir aš paprašiau jų abiejų išeiti

O kur tu padėjai servetėles? Juk prašiau padėti tas sidabrinėmis gėlėmis, jos geriau dera prie staltiesės