Zibainis

Mano vyras galvoja tik apie save: suvalgo viską, net vaikui nelieka – kaip gyventi, kai šeimoje trūksta maisto, o sutuoktinis kerta net gimtadienio tortą?

Mano vyras galvoja tik apie save. Suvalgo viską, net vaikui nelieka. Mindaugai, kur pradingo bananai?

Uncategorized

029

Tėvų meilė. Elė pavargusi, bet laiminga atsiduso, sodindama vaikus į taksi. Milanei – ketveri, Dovydukui – pusantrų. Jie puikiai praleido laiką pas močiutę ir senelį: su sausainiais, apkabinimais, pasakomis ir „truputį daugiau nei namuose“ džiaugsmais. Elė irgi buvo nuoširdžiai laiminga šia kelione. Tėvai, seserys, sūnėnai – tikri namai priėmė be jokių sąlygų ir paaiškinimų. Mamos maistas, kurio neįmanoma atsisakyti. Eglutė, spindinti lemputėmis ir keistais, mielai pasenusiais žaisliukais. Tėčio tostai – gal ir ilgi, bet visada iš širdies. Mamos dovanos – rūpestingos, reikalingos, su meile. Akimirkai Elei pasirodė, kad ji vėl vaikas. Ir taip norėjosi tiesiog pasakyti: „Mamyte, tėti, ačiū, kad esate!“ Elė su vaikais įsėdo į taksi. Kelionė buvo rami, vaikai greitai pavargo ir, prisiglaudę vienas prie kito, užmigo galinėje sėdynėje – patenkinti, sotūs, laimingi. Pakeliui namo Elė paprašė sustoti prie mažos krautuvėlės šalia kelio. – Man tik minutei. Paimsiu sauskelnių ir vandens, – tarė vairuotojui. Po penkių minučių Elė išėjo, įsėdo į mašiną… Ir širdis nusirito kažkur žemyn. Vaikų nebebuvo! Vairuotojas ramiai plepėjo su kažkokia nepažįstama mergina priekyje. – NESUPRATAU… – lėtai ištarė Elė. Mergina staigiai atsisuko: – Kas čia?! Kas per moteris?! Vairuotojas trūktelėjo pečiais: – Nežinau! – ir, atsisukęs į Elę: – Kas tu? Ko nori? – Jūs juokaujat?! Kur mano vaikai?! – Tai tu dar ir vaikų turi?! – suriko mergina ir pradėjo jį daužyti rankinuku. – Kaip tu bet ką sodini į mašiną?! – šaukė jau Elė. – Kur vaikai, klausiu?! Kelias minutes salone vyko tikras apokalipsė: šūksniai, kaltinimai, mojavimai rankomis, pasaulinė neteisybė. Ir staiga atsiveria durelės… Prieina kaž koks vyras ir ramiai sako: – Panele… čia ne jūsų automobilis. Jūsų stovėjo truputį priekyje. Visa aplinka nuščiūvo. Elė tyliai, piktai trenkė durimis, iššoko ir pribėgo prie tokio pat šviesaus automobilio, stovėjusio priekyje. Atidarė duris. Galinėje sėdynėje ramiai miegojo jos vaikai. Du angelėliai, nė nekrustelėję. Elė atsiduso lyg ką tik būtų grįžusi nuo bedugnės krašto. Įsėdo, uždarė duris ir sumurmėjo: – Išvažiuojam… Ir tada ją užvaldė juokas. Tikras, nervingas, išlaisvinantis. Vairuotojas irgi pradėjo kvatotis, šluostėsi akis ir aiškiai džiaugėsi, kad viskas baigėsi būtent taip – be tragedijų, bet su istorija visam gyvenimui. Elė pažvelgė į miegančius vaikus ir staiga suprato paprastą tiesą: tėvai kasdienybėje būna švelnūs, pavargę, besijuokiantys, kartais išsiblaškę. Tačiau vos tik šmėkšteli pavojus – juose pabunda liūtai! Be dvejonių, be minčių ir be baimės. Tik viena – apsaugoti! Tokia yra meilė. Tyli, kol viskas gerai, ir nenugalima, kai kalba eina apie tavo vaikus.

Tėvų meilė Prisimenu tą senąjį vakarą, kai pavargusi, bet laiminga sėdinau vaikus į taksi. Miglė ketverių

Uncategorized

0463

– Be manęs tu neišgyvensi! Tu nieko nesugebėsi! – rėkė vyras, kraudamas savo marškinius į didelį krepšį. Bet ji sugebėjo. Neišlūžo. Gal jei būtų pagalvojusi, kaip reikės gyventi vienai su dviem vaikais, būtų prisigalvojusi baisybių ir gal net atleidusi neištikimybę… Bet tam nebuvo laiko: reikėjo vesti dukras į darželį ir bėgti į darbą, o vyras tik prieš pusvalandį grįžo namo, patenkintas nauja meile ir savimi. Todėl, vilkėdama paltą, Tatjana aiškiai dalino nurodymus: – Olya, padėk Anei užsisegti striukę ir darželyje prižiūrėk, kad normaliai pavalgytų, auklėtoja skundėsi, kad nori valgyti tik košės. – Liepa, pasiimk visus savo sunkiu darbu užgyventus daiktus – nesu tampytoja, raktą įmesk į pašto dėžutę. Viskas. Dukros gimė su pusvalandžio skirtumu, abi po ketverių, dvynukės – Olya ir Ana – kiekviena su savo charakteriu. Jei Olya suvalgys nemėgstamą košę „nes taip reikia“, Ana visada kovos už savo nuomonę: – Čia gabaliukai, aš to nevalgysiu! Gerai, kad darželis netoli – dešimt minučių kelio. Dukros klega, atitraukia mintis nuo gyvenimo sunkumų. Darbe taip pat nėra laiko vidiniams apmąstymams – pas šeimos gydytoją viskas sudėliota minutėmis, laukia ir iškvietimai. Tik vakare, pamačiusi tuščius pečius prieškambaryje, kur visada kabojo vyro striukės, Tatjana suprato – nuo šiol ji viena. Tik jos charakteris neleido „pulti į depresiją“: viskas turi būti kaip visada, o gal net ir geriau. Bet kokioje situacijoje galima nuleisti rankas ir dejuoti, o galima ramiai viską apgalvoti, bandyti ieškoti sprendimų ir bent truputį pozityvo. Pradžiai – vakarienė. – Kas mūsų gyvenime su mergaitėmis pasikeitė? – mąstė Tatjana, pjaustydama daržoves salotoms. – Išėjo vyras. Ką jis veikė? Ką dabar reikės daryti man? Nieko, ko negalėčiau. Tik reikia šiek tiek persitvarkyti dieną. Susitvarkysiu. Viskas bus gerai. Net geriau. Nenoriu nuolat galvoti, kur jis ir su kuo, geriau viena – sunkiau, bet ramiau. Perskaičiusi dar vieną „Buratino nuotykių“ puslapį ir pabučiavusi miegančias dukras, Tatjana skubėjo į vonią – skalbyklė baigė, reikia skalbinius džiaustyti. Prieš miegą išsivirė arbatos, susidėliojo mintis, susiplanavo rytojų. Jos mergaitės – kaip dvi vandens lašai, dvynės. Dvi gal ir sunkiau, bet Tatjana taip niekada negalvojo – stebėjosi, kai kiti užjautė. – Viskas pas mus gerai, – sakydavo ji, – niekas čia nesilaužo per galvą. Susitvarkau. Arbata užvirė. Tatjana užsipylė mėgstamos melisos, užsidegė jaukią lemputę. Už lango – šlapdriba, o namuose jauku, šilta, tylu, tik laikrodis muša… Ir staiga – skambutis į duris. Prie durų – kaimynė senolė, kuriai Tatjana visada jautė tam tikrą antipatiją. Vieniša pensininkė, rūksta ilgas skaras, vesdavo rytais kieme „baisią“ šunytę, sveikindavosi gana sausai. Kartą Tatjana ją matė šalia konteinerio, kai šunytė žiūrėjo į šiukšlių maišą – matyt, pasigailėjo senolė ir priglaudė. Ją retai kas lankė, ji ir pati vaikščiojo tik į parduotuvę, o dabar – išveda šunį pasivaikščioti. – Atleiskit už įkyrumą, – pasakė senolė, susisupusi į pūkinę skarą, – mačiau šiandien, kad jūsų vyras krovė daiktus į mašiną… Ar paliko jus? – Ne jūsų reikalas, – aštriai tarė Tatjana. – Vyras tikrai ne jūsų reikalas, tiesiog… jei prireiktų pagalbos, galite kreiptis į mane. Su mergaitėm pasėdėti, ar šiaip ką… – Užeikit, – pasiūlė Tatjana. – Kaip jūsų vardas? – paklausė, pilstydama arbatą į dvi puodelius, padėjo ant stalo sausainių krepšelį. – Pavaišinkitės. – Esu Janina Aleksandrovna. O jūs, žinau, Tatjana. Tad, Tatjanuk, – nuskėlė sausainiuką senolė, – nesiveržiu į jūsų gyvenimą, žinokit – jei ką, mielai padėsiu. Ne už pinigus. Dėl savęs. Man bus džiaugsmas. Janina Aleksandrovna gurkštelėjo arbatos, linktelėjo: – Labai gardu. Čia melisa? Mano sode irgi jos daug, pasisodinu kasmet. Atvažiuokit pas mane vasarą pailsėti, vietos bus. Obelis auga – obuoliai skanūs… O Tatjana žiūrėjo į Janiną Aleksandrovną ir galvojo: kodėl laikė ją nemalonia? Gal todėl, kad ji nesišypso įtartinai ir nelenda su klausimais, ar sunku su dviem vaikais? Nelenda į sielą ir gyvenimą, eina ramiai pro šalį? Tatjanai atrodė – ji išdidumo pilna. O juk nieko apie vyrą neklausė, žaizdos neskaudino – tik pasiūlė pagalbą. Tatjana į kaimynę pažvelgė naujomis akimis: tvarkinga, nauji šlepetės, plaukai tvarkingai surišti, suknelė su mezginiu, kvepia švelniais kvepalais. Klausėsi Tatjana pasakojimų apie kaimą, obuolius, vasarą, ežerą, kuriame visą šiltąjį sezoną plaukioja antys, ir sunkios mintys traukėsi lauk, o širdy darėsi šviesiau… Tatjana viską puikiai prisimena, nors nuo to vakaro praėjo jau penkeri metai. Prisimena, kaip vyras šaukė: – Pražūsi! Nesusitvarkysi! Visa tai jau praeity… Janina Aleksandrovna mikliai pjausto obuolius, gražiai deda ant tešlos, kiša skardą į karštą orkaitę. Salotos paruoštos, troškinys kvepia ant viryklės. Šiandien mylimos kaimynės gimtadienis. Už lango – rugpjūtis. Atviros jaukios sodo trobelės durys ir langai. Virtuvę užlieja obuolių pyrago kvapas. – Kaip ji mane gelbėjo! – žiūrėdama į paraudusią nuo orkaitės senolę, mąsto Tatjana. – Ką aš be jos būčiau darius? Dukros negali atsidžiaugti močiute Jana. O juk galėjo tada užtrenkti duris, neįsileisti… Dabar dukroms – po devynerius, mokinės. Kiekvieną vasarą jos praleidžia čia – prie ežero, su draugais ir mylima močiute. Sava, artima, gera… – Einu dar obuolių priskinsių – kompotui, – sako Tatjana, išeina su pintinėle į kiemą. Po obelim, šešėlyje, guli kalytė Alfa. Kas būtų pagalvojęs, kad šita „baisi“ benamė šunytė virs tikra gražuole labradora? – Meilė. Tik meilė mus išgelbsti, – galvoja Tatjana ir tiesia Alfai sausainį ant delno…

Tu be manęs tuoj žlugsi! Nieko nesugebėsi! rėkė vyras, kai sugrūdo savo marškinius į didžiulį krepšį.

Uncategorized

022

Norėtum! Kavalierius galvojo, kad apsigyvens mano bute mano sąskaita – laimė, kad visada buvau atkakli ir iki 25-erių pati susitaupiau būstui, o kai įsimylėjau, naiviai prisipažinau apie nuosavą butą, bet atsisakiau leisti jam apsistoti už dyką ir įžvelgiau, kad tai tik pretekstas gyventi mano lėšomis, todėl išsiskyriau

Aš visada buvau žmogus, kuris kryptingai siekia savo tikslų. Iki dvidešimt penkerių metų pavyko pačiai

Uncategorized

047

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta

Ramunė, tavęs nėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip aš gyvenu ir kas su manimi vyksta Ramunė ir

Uncategorized

076

Nuo pat vaikystės tėvai man kartojo, kad esu nereikalinga ir niekam netinkama – užaugau be motiniškos šilumos, tačiau išvykusi iš gimtojo miesto į Vilnių įrodžiau, kad galiu pasiekti viską, ko trokštu!

Nuo to laiko, kai buvau maža mergaitė, tėvai kartodavo, kad niekam nesu reikalinga ir kad nieko verta nesu.

Uncategorized

032

Moterys ir jų likimai. Marijonos gyvenimo kelias Mirus močiutei Anastasijai, Marijoną apėmė visiška vienatvė. Vyro motina jos nepripažino – per liesa, nepakankamai darbšti, o gal ir vaikų nesusilauks iš tokios išsiblaškiusios. Viską kentė Marijona, bet kai širdį skaudžiai užguldavo, skubėdavo pas močiutę – ji jai buvo brangiausias žmogus: ir už žuvusį tėvą, ir už motiną, kuri po dešimties metų mirė nuo džiovos. Kaip Danilas į beglobę pažvelgė, taip tik jis vienas Dievas žino – stiprus, gražus, namai pilni gėrybių, o štai įsimylėjo ubagėlę. Taip jo motina Ona, už akių, ir vadino marčią. Stengėsi Marijona įtikti anytai – sukas namuose, visą ūkį be žodžio tvarko. Vis tiek neįtinka! Kol Danilas namie, dar nieko, tačiau vos jis išvažiuoja į kitą kaimą – bėk iš namų. “Pakentėk, Marijonėle, – guodė močiutė, – kentėsi – susikentės”. Bet jau ir močiutei ramybė atėjo, o Ona vis stipriau nekenčia marčios, kad nesusiklostė taip, kaip ji norėjo – sūnus „ubagėlę“ parvedė vietoj išrinktos gražios ir turtingos. Marijoną iki sąmonės netekimo mylėjo Danilas – pamatė liesą, balto veido, mėlynakių, mažos nosies, ir nuskendo širdimi. Turtų pristatyti nereikėjo – Marijona pati sielą jam atidavė. Tik apie Danilo motiną Ona girdėjo, žinojo apie jos sunkų būdą ir šykštumą, bet Danilas tvirtai žodį laikė – sutiko tekėti. Atėjo į vyro namus, anytos pagiežą tyliai kentė. Kai spaudžia ir ašaros ryklę smaugia – bėga pas močiutę iš širdies išsipasakoti. Atsisės ant žemės prie senutės kojų, galvą ant kelių padeda, skundžias kaip sumuštas šuniukas, o močiutės rankos švelniai glosto, lygdamos švelniai, o lūpose ausinėje šnibžda maldą Karalienei Dangui ir užtarimo prašo. Nėra pas ką bėgti – palaidojo brangiąją. Užmigo ir tyliai išėjo. Marijona liko visai viena pasaulyje… Laikas bėga, Danilo namuose vėl aistros įkaista – Ona aprėkė marčią: trečius metus bulką daro, o anūkų nėra! O Marijonai ši tema – tikras pragaras. Žino, kaip Ona sūnui į ausį šnibžda, kad neva “prakeikta” ta mergiotė. Danilas ginasi, bet kaime kalbų užkišti negali. Kai vyras namo grįžta – visos bėdos iškart išgaruoja, bet galbūt Dievas maldas ar tikra meilė stebuklą padarė – Marijona laukiasi. O Ona baisiai supyksta – dabar Danilas dar labiau myli žmoną. Kūdikis gimsta silpnas, vos alsuoja. Ogunio žodžiai dar skaudesni – “kaip pati silpna, taip ir kūdikis”. Marijona ašaroja: “juk čia jūsų anūkas, Danilo palikuonis…” O anyta tik piktai atšauna – „Čia tavo bėda, ne mūsų!“ Atėjo kūdikėlio krikštynos, pavadino Vaideniu. O berniukas vis silpsta, sunkiai kvėpuoja… Tuo metu vyrui reikia išvykti upės keliu, ilgam. Ona siautėja, naudodamasi proga – Marijonai nėra užtarimo. Viską ji turi padaryti viena – vandens tampyti, malkų kapoti, galvijų prižiūrėti. O naktį mažylis vis verkia… Marijona dirba iki išsekimo, sūnus irgi vis labiau silpsta. Rudenį vėselis, purvynė, o vyras neskuba namo… “Teisingai daro, – burbteli Ona, – gal kitur naują, stiprią sau žmoną susiras…” Marijona klausosi anyžės užuominų, kad gal geriau būtų paleisti vyrą, bet kur ji eis su sergančiu kūdikiu žiemos akivaizdoje? O Ona be gailesčio – „Jei ir prarasit jį, nėra bėdos!“ Vieną vakarą, kantrybei persipildžius, Marijona susideda mantą, kūdikį įvilioja į vilnones skaras ir tyliai išeina iš namų. Paskui kaime Ona išplatina gandą, kad „Marijona išprotėjo, kai vaikas mirė, ir su vaiku paliko niekur“. O Danilui grįžus – viską suverčia nelaimingam atsitikimui. Marijona keliauja, ieško prieglobsčio kitoje parapijoje, kol ją suranda maloni moteris Akvilina. Jos dėka mažylis atsiduria pas gydomą būrėją Agotą miško trobelėje… Laikui bėgant, jų sūnelis sustiprėja, Marijona padeda Akvilinai, gyvena ramiau. O Danilas, ilgai sielvartavęs, galiausiai vėl randa mylimąją – stebuklingai jie susitinka prie pelkės krašto, kur vos Danilas neatiduoda gyvybės. Džiaugsmas suvienija šeimą, jie apsigyvena naujame kaime, palikdami Onos ašarų ir nuodėmės šešėlį praeityje… O anytos kapas apleidžiamas ir atmintyje nyksta, kaip ir visas jos skausmo atneštas piktumas. Tai – Marijonos ir jos artimųjų likimo vingiai, pasakojimas apie kančią, meilę ir atleidimą, per lietuviško kaimo buitį ir papročius.

Moterų likimai. Viltė Mirė močiutė Ona, ir Viltė jautėsi dar vienišesnė. Neišsipildė viltis būti šeimos

Uncategorized

083

Man Jo Trūksta. Niekada Nepasiilgau Žmogaus Taip Stipriai. Net Nežinau, Kodėl – Juk Su Juo Niekada Nesijaučiau Visiškai Gerai, Buvo Dalykų, Kurie Man Nepriimtini. Susipažinome per „Facebook“. Pradėjome susirašinėti, ir vieną dieną jis pakvietė mane į kavą. Nuėjome į Bernardinų sodą. Tądien buvau labai išsekusi emociškai ir fiziškai – po treniruotės skaudėjo kojas. Kalbėjomės parke – buvo vakaras, dangus giedras ir labai šalta. Dalijomės asmeniškais dalykais, svajonėmis, gyvenimo istorijomis. Išeidama apkabinau jį. Tai buvo apkabinimas, trunkantis kelias minutes – tarsi „namai“, nors jis atrodė šaltas ir rimtas vyras. Jaučiau, kad giliau viduje jis ne toks. Nežinau, ar jam buvo nejauku, kaip ir man, bet jutau, kad ir jam ta akimirka reiškia daug. Tęsėme pokalbius iki vėlumos. Dienos prabėgdavo – „labas rytas“, ilgi pokalbiai, nuolatiniai žinutės. Pradėjome susitikinėti. Kalbėjome apie gilias temas, svajones, ateities planus. Jis sakė gyvenąs su draugu, vėliau papasakojo apie buvusią merginą. Pripažino, kad mėgsta bendrauti ir su kitomis. Galiausiai vėl gyveno pas tėvus. Kai oficialiai tapome pora, jis prisipažino tiesą: iš tikrųjų gyveno su buvusiąja, nors, pasak jo, tarp jų nieko nebebuvo – tik dirbo kartu. Jis įkėlė jų bendrą nuotrauką. Gimimo dieną norėjau jį nustebinti – nusivesti į stilingą viduramžių restorano vakarienę. Bet sulaukiau įžeidžiančios žinutės iš nepažįstamos moters – neatsakiau, tik paklausiau jo. Jis paaiškino, kad tai buvusioji – ji mėgsta rengti tokius išpuolius. Galiausiai užblokavau tą žmogų. Įveikėme tą sunkų laikotarpį. Toliau stiprinome ryšį. Neturėjau darbo, jis mane palaikė, kartais padėdavo finansiškai. Kai išvyko atostogų, pasiūlė pagyventi jo namuose – padariau klaidą pasilikdama abi savaites. Jis „testavo“ – norėjo pamatyti, kokia esu kasdienybėje. Švaistydavo pinigus restoranams, sakė, kad gaminti neverta, nes tai „švaisto laiką“. Po atostogų išleista nemažai pinigų. Sakiau taupyti, bet jis neklausė, o paskui kaltino, kad nepadėjau jam sutaupyti. Vėliau pradėjo sakyti, kad reikia apmokėti sąskaitas – kad tai jį įtempia, o mane tai slėgė. Susiradau darbą, jis pasakė, kad „išbandys“ mane – ar duosiu pinigų, kai gyvenu pas jį. Sakė, kad jaučiasi, lyg jį išlaikau. Jaučiausi nesuprasta, mokiausi, ką reiškia gyventi poroje. Viskas keitėsi – nebeliko planų ir susitikimų, žinutės trumpos. Jis tvirtino, kad privalo taupyti, kad tapo finansiškai nestabilus, jog net tinkamai nesimaitina. Santykiai ėmė byrėti. Vieną dieną jis pareiškė, kad „įkišau ranką į jo kišenę“ ir finansiškai pakenkiau, nors niekada neprašiau jokių pinigų. Jau dirbau, kartais aš mokėdavau, kartais jis, bet jau nebuvo planų – viskas pasikeitė. Nusprendėme sustoti. Išsiskyrėme taikiai, dėkingi už tai, ką gavome ir išmokome. Uždariau duris su orumu. Po kurio laiko vėl bandėme kalbėtis. Nepraleidau laiko pas jį po darbo be maisto. Kartais net nekviesdavo pavakarieniauti – svarstydavau, ar neatsinešti užkandžių, kad nenualpčiau iš alkio. Pasakiau, kaip jaučiuosi, bet jis į tai nesureagavo ir nepasiūlė sprendimo. Jaučiausi nereikalinga – tai žudė ryšį. Vieną dieną man pasidarė bloga viešajame transporte, vos nenualpau – jis liko abejingas. Tą akimirką man viduje kažkas nutrūko. Nors vis dar jo norėjau, žinojau – jis ne tas vyras, kurį matau šalia savo gyvenime, nepaisant mūsų pokalbių ir svajonių. Daug kartų prašiau nesiųsti miego su pykčiu, bet galiausiai pradėjau užmigti šalia jo verkiant. Vieną rytą susirinkau daiktus ir išėjau. Pasikalbėjome, atvirai pasakiau, kaip jaučiuosi. Dovanotą piešinį, kurį jis mylėjo, nusikabinau ir pasiėmiau su savimi. Neturėjau taip daryti – kažkas manyje ir jame lūžo. Po kelių savaičių jis pasakė, kad kartu su piešiniu išėjo ir jo laimės jausmas – kažkas negrįžtamai sugenda. Vėl užvėrėme duris. Kartais parašydavau jam padėkos žinutę ar nusiųsdavau filmuką, bet jis neatsakė. Viskas tapo tuščia. Vieną naktį, apie vidurnaktį, gavau įžeidžiančią žinutę – kad būčiau moteris, suardžiusi jo ryšį su šeima. Ištryniau pokalbį ir užblokavau. Po to iš jo darbo įmonės mane ėmė pasiekti nepažįstami žmonės socialiniuose tinkluose – supratau, kad tai buvusioji arba nauja draugė. Neatsakiau. Kreipiausi į vadovybę, pasakiau, kad jei tai nesustos, imsiuosi teisinių veiksmų – tada viskas liovėsi. Man buvo liūdna. Pasikeičiau. Supratau, kad jis nėra vyras, kurio noriu. Išsiskyrėme gražiai, bet pamatyti jį su žmogumi, atnešusiu jam tiek chaoso, buvo skaudu. Kartais pasiilgstu. Pasiilgstu kai kurių gražių akimirkų. Bet tik tiek. Vieną žinau tikrai: su manimi jis jautė ramybę ir didžiavosi savimi. Nemanau, kad su ja jis patirs tą patį – ar kad bus tas, kurį norėtų parodyti gyvenimui ir pasauliui.

Jo man trūksta. Niekada nebuvau taip pasiilgusi žmogaus. Ir nežinau kodėl juk su juo niekada nesijaučiau

Uncategorized

0258

— Mes jau stotyje, turi pusvalandį iškviesti man ir vaikams verslo klasės taksi! – pareiškė giminaitė. — Tu man sesuo ar šiaip praeivė? Nejaugi nesigėdiji taip elgtis – ypač prie vaikų? Negi taip sunku savo mylimiems sūnėnams ar dukterėčioms nupirkti drabužių? Kodėl išvis turiu tavęs kažko prašyti? Tu jau pati turėtum siūlyti, padėti pinigais! Tu gi pati negali ir greičiausiai niekada neturėsi vaikų, o aš – vieniša mama! – Aušra žėrė Jolitai žodžius tarsi strėles, vis stengdamasi skaudžiausiai įgelti ir peržengti jos ribas.

Mes stotyje, turi pusvalandį, kad užsakytum verslo klasės taksi man ir vaikams! pareiškė giminaitė.