Nebegalių pakęsti to, kad kiekvieną savaitgalį į mūsų namus vėl susirenka visa vyro brolio šeima!
Galbūt pažįstate tą ypatingą žmonių tipą, kuris nuoširdžiai tiki, kad pasaulis sukasi tik apie juos ir visai nesirūpina, kad turite savų reikalų. Mano vyro brolis su žmona, dviem vaikais ir žmonos broliu kone kiekvieną savaitgalį atvyksta pas mus nakvynei. Visa giminės kompanija apsistoja be jokio klausimo ar galime juos priimti, ar turime planų.
Šis cirkas tęsiasi jau beveik metus ir man tikrai ima trūkti kantrybės! Myliu svečius, bet viskas turi ribas, o dabar nebegaliu nei ramiai po darbo pailsėti, nei susitvarkyti reikalų – visas savaitgalis virtuvėje arba šeimos pramogoms skirti pokalbiai, lovų klojimas ir kalnai skalbinių, kai jie išvažiuoja. Kaskart klausiu savęs – ar jie nesuvokia, kad nesikviesdami elgiasi mažų mažiausiai nemandagiai, net jei mes giminės? Gal nebūtų taip blogai, jei vizitai būtų reti, bet jie pas mus bent triskart per mėnesį…
Aš su savo vyru niekada taip nesielgiame su kitais artimaisiais, gal reikėtų ir mums pas juos trumpam apsilankyti – tegu pajunta, koks „malonumas“ vėlai vakare priimti būrį svečių. Prašiau vyro su jais pasikalbėti, bet jis vis nedrįsta – bijo įžeisti… O gal jam tiesiog taip patogu? Kadangi pagalbos nesulaukiau, ėmiausi veikti pati.
Pirmiausia nustojausi gaminti savaitgaliais ką nors naujo – svečiams teko valgyti savaitės likučius, o jei ir jų baigdavosi, prašom virkitės patys – aš galiu ir nevalgyti! Kartą, kai visi susėdo prie stalo laukdami vakarienės, pasakiau: šiandien valgysite, ką rasite, nes nebėra maisto – jei norit, virkitės. Sutrikę pavakarojo arbata ir nuėjo miegoti be žodžio.
Nustojau prieš kiekvieną jų atvykimą tvarkytis. Kartą vyro brolienė pasiskundė, kad dukros baltos kojinės tapo pilkos – paaiškinau, kad šįkart nespėjau išplauti grindų, o jei svarbu higiena – vonioje kibiras ir šluota, gali tvarkytis pati! Daugiau tokių pastabų nebuvo…
Ir, kas svarbiausia – ėmiau rūpintis savimi: nebekeičiau planų dėl svečių, vakarais su jais pabūnu valandą, paskui atsiprašau – turiu reikalų. Jei mano vyras nori draugauti – lai jis rūpinasi gimine. Kai neturiu planų, vikriai imuosi generalinės tvarkos – taip pat su svečiais leidžiu kuo mažiau laiko.
Kartą, po eilinės viešnagės, vyro brolis paklausė: „Jau laikas mums trauktis?“ Kaip jis gi pats tai suprato! Nuo tada brangūs svečiai atvažiuoja tik suderinę iš anksto ir be nakvynės – žymiai rečiau.
Ar esate susidūrę su panašia situacija ir kokį radote sprendimą? Žinai, man jau iki gyvo kaulo įgriso, kad kiekvieną savaitgalį pas mane veržiasi giminės! Gal ir tau
Vytai, pakėliau pareigas! Aistės balsas nusplaukė į linksmai švilpiančią aukštą, kol ji nusikabino batus
20240315 Vakaras labai sunki, bet noriu įrašyti tai į dienoraštį, kad galėčiau pamiršti, kol galėsiu.
Žinok, turiu tau papasakoti istoriją, kuri galėtų vykti tik Lietuvoje. Toma stovėjo prie atidaryto šaldytuvo
Nauji metai artėjo taip greitai ir neišvengiamai, lyg Vilniaus traukinys, skriejantis į Kauną per lietingą gruodį.
Atvažiavau aplankyti, pasiilgau tavęs, bet vaikai tarsi svetimi žmonės Tėvai visada rūpinasi savo vaikais.
Pasitraukite, mes čia pagyvensime dešimt metų Uošvė trumpam nutyla, paskui sako: Oj, Gabija, Ramunė tokia
Eidamas į reabilitacijos skyrių, aš pats Povilas Butkus atsiguliau likus dviem savaitėms iki Kūčių vakaro.
Marius, ar girdėjai save? Ar turiu gimdyti keturiasdešimt metų, kad ištaisytume tavo jaunystės klaidas?
