Zibainis

– Kol parduodame butą, pagyvenk senelių namuose, – pasakė duktė Liudmila ištekėjo labai vėlai. Tiesa ta, kad ilgai nesisekė, ir keturiasdešimtmetė moteris jau nebesitikėjo sutikti, jos manymu, verto žmogaus. Keturiasdešimt penkerių Eduardas pasirodė tikras princas. Jis buvo kelis kartus vedęs ir turėjo tris vaikus, kuriems, teismo sprendimu, atidavė savo butą. Todėl Liudmilai po kelių mėnesių klaidžiojimų po nuomojamus būstus teko atsivesti vyrą pas šešiasdešimtmetę mamą Mariją Andriejevną. Edikas, vos įžengęs pro duris, susiraukė ir suraukė nosį, visa išvaizda parodydamas, kad jam nepatinka buto kvapas. – Smirda kažkokiais senais daiktais, – nepatenkintas paniurzgėjo jis. – Nepakenktų pravėdinti. Marija Andriejevna puikiai išgirdo žento žodžius, bet apsimetė jų negirdėjusi. – Kur mes gyvensim? – sunkiai atsiduso Edikas, kuriam nauji namai akivaizdžiai nepatiko. Liudmila iškart pradėjo suktis, norėdama vyrui įtikti, ir nusivedė mamą į šalį. – Mama, mes su Ediku užimsime tavo kambarį, – pašnibždomis pasakė duktė, – o tu pagyvenk kol kas mažajame. Tą pačią dieną Marija Andriejevna buvo įžūliai perkelta į kitą kambariuką, kurį sunkiai buvo galima vadinti gyvenamu. Lagaminus jai teko tampyti pačiai, nes žentas atsisakė padėti. Nuo tos dienos moters gyvenimas tapo sunkus. Edikas buvo viskuo nepatenkintas: virtuvės valgiais, tvarka, sienų spalva. Labiausiai jį erzino kvapas. Jis manė, kad bute sklinda senatvės kvapas, nuo kurio jam prasidėjo alergija. Edikas demonstratyviai kosėdavo vos Liudmila įžengdavo į namus. – Taip ilgiau gyventi neįmanoma! Reikia kažką daryti! – įsiplieskė vyras. – Neturime pinigų nuomotis būstą, – pasimetusi iškėlė rankas moteris. – Nusiųsk kur nors mamą, – paniurzgėjo vyras suraukęs nosį. – Neįmanoma kvėpuoti. – Kur aš ją išsiųsiu? – Nežinau, sugalvok! Šitam butui jau niekas nepadės. Jį reikia parduoti ir pirkti naują, – subravo Edikas. – Teisingai, taip ir reikia padaryti! Pasikalbėk su mama! – O ką jai pasakyti? – sunerimusi paklausė Liudmila. – Sugalvok! Vis tiek po jos mirties butas liks tau. Mes tik pagreitinsim procesą, – ramiai atsakė vyras. – Kažkaip nepatogu… – Nežinau, kas tau svarbiau: ji ar aš? Aš tave, keturiasdešimtmetę, „paėmiau“. Kam būtum reikalinga, sena panelė, – spaudė Edikas, žinodamas, kur yra silpnoji vieta. – Išeisiu, liksi viena ir daugiau tokio, kuris tave priims, nerasi. Liudmila, nenorėdama ginčų, nuėjo pas mamą į mažytį kambarėlį. – Mama, tikriausiai tau nepatinka čia gyventi? – atsargiai pradėjo duktė. – Jūs mano kambarį atlaisvinote? – susirūpinusi pasiteiravo moteris. – Ne, turime kitą pasiūlymą. Juk vis tiek šį butą man paliksi? – su viltimi paklausė ji. – Žinoma. – Tai kam atidėlioti? Parduokim šį butą ir nusipirkim kitą, geresnį. – Gal šitą tiesiog suremontuoti? – Ne, reikia didesnio. – O kur aš, dukra? – Marijos Andriejevos lūpos sudrebėjo. – O tu kol kas pagyvensi senelių namuose, – Liudmila džiaugsmingai pranešė motinai netikėtą naujieną, – bet tik laikinai. Vėliau tave būtinai pasiimsime. – Tikrai? – moteris viltingai pažvelgė į dukrą. – Žinoma. Sutvarkysime viską, padarysime remontą ir pasiimsime tave, – Liudmila paėmė motiną už rankos. Marijai Andriejevnai nieko daugiau nebeliko, kaip patikėti ir užrašyti butą. Kai tik dokumentai buvo paruošti, Edikas patenkintas trynė rankas: – Pakuok močiutės daiktus! Vešim ją į senelių namus. – Jau? – nustebo Liudmila, kurią grauži kaltė. – Ko laukti? Net jos pensija man nereikalinga. Iš jos daugiau bėdos, nei naudos. Savo gyvenimą tavo mama jau nugyveno, laikas leisti mum gyventi, – versliškai pasakė Edikas. – Juk dar nepardavėme šito buto? – Daryk kaip sakau, kitaip liksi viena, – griežtai tarė vyras. Po kelių dienų Marijos Andriejevnos daiktai kartu su ja buvo įkelti į automobilį ir nuvežti į senelių namus. Pakeliui moteris slapta nuo dukros braukė ašaras. Širdis nujautė nelaimę. Edikas su jomis nevažiavo. Jis pasakė, kad pravėdins butą nuo „svetimo kvapo“. Mariją Andriejevną greitai užregistravo senelių namuose, o Liuda, skubiai atsisveikinusi, gėdingai išėjo. – Dukra, tu tikrai manęs grįši pasiimti? – atsisveikindama su viltimi paklausė moteris. – Žinoma, mama, – Liuda nusuko žvilgsnį į šalį. Ji žinojo, kad Edikas niekada neleis atsiimti Marijos Andriejevnos į naują butą. Užvaldę svetimą turtą, pora jį greitai pardavė ir nusipirko naują butą. Beje, Edikas butą užrašė savo vardu, sakydamas, kad Liudai negalima pasitikėti. Po kelių mėnesių moteris nusprendė pakalbėti su vyru apie mamą. Tačiau jis reagavo agresyviai. – Tik pabandyk dar kartą apie ją užsiminti – išvarysiu! – pagrasino Eduardas, kuriam nepatiko kalbos apie Mariją Andriejevną. Liuda nutylėjo, žinodama, kad vyras nesijuokauja. Daugiau apie motiną nekalbėjo. Keliskart bandė nueiti į senelių namus, bet įsivaizdavusi jos ašaras – pakeitė sprendimą. Marija Andriejevna penkerius metus kasdien laukė, kad Liuda grįš jos pasiimti. Tačiau ji taip ir nesulaukė dukros. Neištvėrusi išsiskyrimo, ji mirė. Liuda apie tai sužinojo tik po metų, kai Edikas ją išvarė iš buto, ir ji prisiminė mamą. Kaltės jausmas tapo sunkiai pakeliamas, todėl moteris išėjo į vienuolyną atgailauti už savo nuodėmę.

Kol parduodame butą, pagyvenk senelių namuose, tarė dukra. Irena ištekėjo labai vėlai. Tiesą pasakius

Uncategorized

037

Lyg paukštė, viliojama medžiotojo švilpuku: -Merginos, ištekėti reikia vieną kartą ir visam laikui. Būti su mylimu žmogumi iki paskutinio atodūsio, o ne blaškytis po pasaulį ieškant antros pusės – liksi tik apgraužtas obuolys. Vedęs vyras – tabu. Net nebandyk megzti su juo santykių – nuėjus šiuo keliu abu įkrisite į prarają, o slidus laimės kelias jus aplenks. Mano tėvai kartu jau penkiasdešimt metų – jie man pavyzdys, o močiutės išmintingi žodžiai ilgai skambėjo galvoje. Draugių būryje, kai man suėjo dvidešimt, svarstydavau – sieksiu savo likimą saugoti it akį – taip kaip išmokė močiutė. Draugės tik šypsojosi: „Svarbu, kad tau patiktų koks vedęs – pažiūrėsim, ar pati atsisakysi…“ Jos nežinojo, kad mama prieš vestuves pagimdė mano vyresnę sesę – nesiliaujantis gėdos šešėlis visam kaimui. Mane jau gimė teisėtoje santuokoje, tad jau nuo jaunystės daviau sau pažadą – jokios neištikimybės, jokių svetimų vyrų. Bet likimas visuomet turi savo siužetą…

Lyg paukštis ant švilpuko Merginos, tekėti reikia vieną kartą ir visam gyvenimui. Būti su mylimu žmogumi

Uncategorized

038

Per Gyvenimą Skaudžiai… Šeima, kurioje kiekvienas gyveno savaip. Tėtis Saulius, be žmonos, turėjo ir kitų mylimųjų – kartais net ne tą pačią. Mama Janina, nujausdama vyro neištikimybę, pati nesižavėjo dorybėmis – jai patiko laiką leisti su vedusiu bendradarbiu. Abu sūnūs augo palikti patys sau – niekas pernelyg nesirūpino jų auklėjimu. Mama tikino, kad už viską atsakinga mokykla. Visa šeima susėsdavo prie stalo tik sekmadieniais – tik greitai ir tyliai pavalgyti, išsiskirstyti savais keliais. Taip jie būtų gyvenę savo sugedusiam, nuodėmingam, bet saldžiam pasaulyje, jei ne viena tragedija… Kai jaunėliui sūnui Denisui suėjo dvylika, tėtis Saulius pirmą kartą nusivedė jį į garažą padėti. Kol Denisas domėjosi įrankiais, tėtis trumpam užsuko pas kaimynus–automobilių mėgėjus. Netikėtai iš Sauliaus garažo pasipylė juodi dūmai ir liepsnos. Visi sutriko. Pasirodo, Denisas netyčia numetė įjungtą dujinį lempą ant benzino kanistros… Pribėgę žmonės sutriko, o ugnis siautėjo. Saulius, perlietas vandeniu, pasileido į liepsnojantį garažą. Po kelių sekundžių išnešė Denisą – sunkiai apdegusį, tik veidas neliko paliestas. Skubiai iškviesta greitoji išvežė Denisą į ligoninę – berniukas liko gyvas! Gydytojai tėvams pranešė: šansų vos vienas iš milijono – Denisas komoje, medicina bejėgė. Tik stebuklas gali išgelbėti, jei pats Denisas kovos už gyvybę. Saulius su Janina, permirkę nuo lietaus ir ašarų, pirmą kartą užėjo į artimiausią Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią ir puolė maldauti pagalbos kunigo Tėvo Sergiejaus. – Vaikai, meilę savo užmušėte – ji guli negyva po kojom, – prabilo kunigas. – Maldaukit Šv. Nikolajaus už sūnaus sveikatą. Bet prisiminkit: Dievo valia viskam. Tėvas ir mama maldavo, verkė – davė priesaikas. Nutraukę visas sąsajas su meilužėmis ir meilužiais, pervertė savo gyvenimą lyg knygą nuo pradžios iki galo… Ryte gydytojas pranešė: Denisas pabudo iš komos! Tėvai jau sėdėjo prie sūnaus lovos. Denisas pravėrė akis ir paprašė: – Mama, tėti, tik neišsiskirkit… Berniukas pamažu sveiko – tėvai investavo viską. Deja, garažas ir automobilis sudegė – jų negalėjo parduoti Denisui gydyti, bet svarbiausia – sūnus išgyveno. Prabėgo metai – Denisas, susipažinęs reabilitacijos centre su bendraamže Milda, kuri taip pat nukentėjo nuo gaisro, rado sielai artimą žmogų. Berniuką ir mergaitę suartino išgyventas skausmas, gydytojai, vaistai, begalės pokalbių… Galiausiai – kuklios vestuvės Vilniuje, dukrelė Šurelė ir po trejų metų sūnus Eugenijus. Tik tada, kai visa šeima vėl galėjo ramiai kvėpuoti, Saulius ir Janina nusprendė išsiskirti – visa ši siaubinga istorija juos išseko, norėjosi ramybės. Janina išvyko pas seserį į Trakus. Prieš išvažiuodama užsuko į Šv. Mikalojaus bažnyčią paimti palaiminimo iš tėvo Sergiejaus, kuris priminė: – Dėkok Dievui, Eugenija! Kunigas nepritardavo skyryboms, bet palaimino išvyką: – Jei sunku – pailsėk, vienatvė kartais naudinga sielai. Bet vis tiek sugrįžk – vyras ir žmona yra viena! Sūnūs su šeimomis jau gyveno atskirai, tėvai anūkus lankė atskirai – stengdamiesi nesusidurti. Taigi, dabar visiems buvo savaip jauku…

PEILIU PER ŠIRDĮ Šioje šeimoje kiekvienas gyveno sau. Tėvas Algirdas, be žmonos, turėjo dar mylimą moterį

Uncategorized

0323

Tėvą į senelių namus: kaip Elžbieta Ivanovna kovojo su gėda ir kaltėmis dėl sunkiausio sprendimo gyvenime

Ką dar sugalvojai? Kokie dar senelių namai? Nieku gyvu! Niekur iš savo namų nesikelsiu! Aldonos tėvas

Uncategorized

052

Katinas bėgiojo per peroną ir žvelgė visiems į akis. Paskui, nusivylęs, murkdė ir atsitraukė. Aukštas, pilkšvas vyras jau kelias dienas bandė jį pavaišinti ir prisišaukti arčiau. Jis pastebėjo pūkuotą vargšą, kai grįžo iš komandiruotės traukiniu.

Katinas bėgo per peroną ir žvilgėjo į žmones tiesiai į akis. Po to, liūdniai miaukdamas, atsitraukdavo.

Uncategorized

0185

Po skyrybos tėvai atsikratė dukros: kaip mama mane išvarė iš namų, tėtis nepriėmė, o tikros šeimos laimės teko laukti daugelį metų

Prašiau, bet mama buvo neperkalbama greitai sudėjo mano daiktus į kuprinę, įkišo šiek tiek eurų ir išvarė

Uncategorized

014

Mihailas sustingo: po medžiu liūdnai žiūrėjo šuo, kurį jis atpažintų iš tūkstančio

Sutartas dienoraštis 2025rokas, balandžio 12a Vėl stoviu šalia senosios, išlenktos tvoros, kur dulksna

Uncategorized

024

AŠ TAU PRIMINSIU – Marija Sergejevna, čia, tas garbanėlis niekaip neišeina, – liūdnai sušnibždėjo antrokas Tėmis, teptuku bedęs į užsispyrusį, ne į tą pusę besiriečiantį, žalią nupiešto gėlės lapelį. – O tu teptuką, brangusis, švelniau spausk… Va, vedžiok, lyg plunksną per delniuką – štai, puiku! Jau ne šiaip garbanėlis, o tikra puošmena! – nusišypsojo vyresnioji mokytoja. – O kam tu tokį grožį nupiešei? – Mamai! – saulėtai nusišypsojo su užsispyrusiu lapeliu susidorojęs berniukas. – Jai šiandien gimtadienis! Tai mano dovana! – po mokytojos pagyrimo Temio balse ryškiai daugėjo pasididžiavimo. – Oi, laiminga tavo mama, Tėmi. Palauk, tik neužversk albumo minutėlei. Tegul dažai nudžiūva, kad netyčia neprasitrintų. Kai namo pareisi, tada ir išplėši tvarkingai tą lapelį. Pamatysi, mamai jis labai patiks! Mokytoja paskutinį sykį žvilgtelėjo į tamsią, prie albumo lapo palinkusią berniuko viršugalvį, ir, nusišypsojusi savo mintims, grįžo prie stalo. Štai tau ir dovana mamai! Seniai jau ji tokių gražių dovanų nematė. Tėmis – aiškiai gabus piešimui! Reikia paskambinti jo mamai, pasiūlyti leisti berniuką į dailės mokyklą. Tokios dovanos negalima paleisti vėjais. Ir šiaip, reiktų paklausti buvusios mokinės, ar patiko dovana? O pati Marija Sergejevna negali atitraukti akių nuo žiedais albumo lape prasiskleidusių gėlių. Atrodo, tuoj ims ir šnares atgyjantys jų lapeliai. Oi, į mamą Tėmis išėjo! Tikrai į mamą! Larytė jo metais irgi stebuklingai piešė… ***** – Marija Sergejevna, čia Larisa, Artiomo Koto mama, – vakare mokytojos bute suskambo telefonas. – Skambinu, kad praneščiau: rytoj Artiomas neateis, – griežtai tarė jaunos moters balsas. – Sveika, Larisa! Kas atsitiko? – smalsiai pasiteiravo Marija Sergejevna. – Atsitiko! Visą gimtadienį man, niekšelis mažas, sugadino! – užsidegė ragelis, – Dabar dar su temperatūra guli, greitoji tik ką išvažiavo. – Palauk, Laryte, kokia temperatūra? Jis gi iš mokyklos sveikas išėjo, dovaną tau nešė… – Jūs apie tas dėmes? – Kokias dėmes, ką tu, Larisa! Jis tokias gėles tau nupiešė! Norėjau pati skambinti, į dailės mokyklą užrašyti… – Nežinau aš, kokios ten gėlės buvo, bet „blusiniam kamuoliui“ tikrai nesitikėjau! – Kamuoliui? Apie ką tu? – visiškai apstulbo Marija Sergejevna ir, minutę klausydama padrikų susijaudinusios pašnekovės paaiškinimų, vis labiau niūro. – Žinai ką, Larisa, jei neprieštarauji, užsuksiu pas jus trumpam. Gyvenu gi netoliese… Po kelių minučių, gavusi sutikimą iš savo buvusios mokinės, o dabar (kaip greit lekia laikas) – savo mokinio mamos, Marija Sergejevna, pasiėmusi iš stalčiaus storą albumą su išblukusiomis fotografijomis ir vaikiškais piešiniais iš seniai buvusios pirmosios, patikėtos jai klasės, jau išėjo iš laiptinės. Šviesioje virtuvėje, kur Larisa nuvedė viešnią, tvyrojo netvarka. Nukėlusi nuo stalo tortą ir sudėjusi nešvarius indus į kriauklę, Temio mama pradėjo pasakoti: Kaip iš mokyklos grįžo pavėlavęs ir nuo kuprinės bei kelnių su striuke kone per prievartą bėgo purvas ir vanduo… Kaip iš po palto ištraukė iki kaulų šlapią šuniuką, nuo kurio per kelias gatves šiukšlynais dvelkė! Į balą su tirpstančiu vandeniu, kvailiukas, dėl to šuniuko lipo, kur kiti vaikai jį buvo nusviedę! Apie sugadintas knygas ir apie dėmes albume, į kurias be ašarų nepažiūrėsi. Ir apie temperatūrą, per valandą iki beveik trisdešimt devynių pakilusią… Apie tai, kad svečiai išėjo net nepabandę torto, ir apie gydytoją nuo greitosios, kuris ją, blogą mamą, kad neužžiūrėjo vaiko, išbarė… – Tai ir nunešiau jį atgal, į tą pačią šiukšlynę, kai Tėmis užmigo. O albumas, va, džiūsta ant radiatoriaus. Ten ne tik gėlių nėra – išvis nieko po tos vandens nebėra! – nepatenkinta šnirpštelėjo Larisa. Visai nepastebėjo Temio mama, kaip su kiekvienu jos žodžiu, su kiekvienu iki aukštumų užkeltu sakiniu Marija Sergejevna vis labiau niaukėsi. O kai išgirdo apie šuniuko, mokinio išgelbėto, likimą – visai pašviesėjo lyg audros debesys. Pažvelgė į Larisą griežtai, ranka švelniai perbraukė per nuo radiatoriaus nuslydusį sugadintą albumą ir tyliai prakalbo… Ir apie žalius garbanėlius, ir apie atgijusias gėles… Apie vaikišką uolumą ir ne pagal amžių drąsą. Apie berniuko širdį, neteisybės netoleravusią, ir apie tuos chuliganus, kurie silpną gyvūnėlį į balą įmetė. O tada atsistojo, paėmė Larisą už rankos, privedė prie lango: – Štai ta bala – parodė, – Ten ne tik mažas šuniukas, Tėmis galėjo nuskęsti. Bet ar jis tuo metu apie tai galvojo? Gal apie gėles ant lapo galvojo, į kurias net kvėpuoti bijojo, kad nepagadintų dovanos savo mamai? O gal užmiršai, Larisa, kaip tada, tolimais devyniasdešimtaisiais, ant suoliuko prie mokyklos karčiai verkiai, priglaudus benamį kačiuką, nuo kiemo chuliganų atimtą? Kaip visi klasėje jį glostėm ir tavo mamos laukėm! Kaip nenorėjai grįžti namo ir tėvus bartum be reikalo, kai „blusinį kamuolį“ iš namų išvarė… Gerai, kad susiprato laiku! Tai AŠ TAU PRIMINSIU! Ir Tišką tavo, su kuriuo nenorėjai skirtis! Ir ausytąjį Muhtarą, kiemo šunelį, kuris su tavimi vos ne iki instituto draugavo, ir kranklį su sulaužytu sparnu, už kurį gyvūnėlių kampelyje buvai atsakinga… Iš gelsvo albumo Marija Sergejevna ištraukė didelę nuotrauką, kurioje trapi mergaitė baltu prijuosčiu glaudė prie širdies pūkuotą kačiuką, su šypsena žvelgdama į būrį aplink susitelkusių klasės draugų, ir tvirtu, bet švelniu balsu tęsė: – Priminsiu tau gerumą, kuris širdyje tavo, nepaisant nieko, žydėjo spalvotais dažais… Paskui nuo seno albumo ant stalo šalia nuotraukos nukrito vaikiškas piešinys su kiek nublukusiais dažais, kuriame maža mergaitė viena ranka laikė gauruotą kačiuką, o kita tvirtai įsikibusi laikėsi mamos delno. – Jei būtų mano valia, – jau griežčiau kalbėjo Marija Sergejevna, – šuniuką su Artiomu kartu stipriai apkabinčiau! O spalvotas dėmes į rėmelį įdėčiau! Nes nėra motinai dovanos brangesnės, kaip užauginti žmogų! Ir visai nematė vyresnioji mokytoja, kaip su kiekvienu jos žodžiu keičiasi Larisa. Kaip nerimastingai ji žvilgčiojo į uždarytas Temio kambario duris. Kaip baltais pirštais gniaužė nelaimingą albumą… – Marija Sergejevna! Brangi, prižiūrėkite Tėmį truputį. Tik kelios minutės, prižiūrėkite! Aš tuoj pat! Greitai! Stebint mokytojai, Larisa paskubomis apsivilko paltą ir išsprūdo pro duris. Ir, nepaisydama kelio, nuskuodė link tolumoje stūksančios šiukšlyno. Nepaisydama permirkusių kojų, vis šaukė, žiūrinėjo po purvinais dėžėmis, knisosi per šiukšlių maišus. Ir vis žvilgčiojo į namų pusę… Ar atleis? ***** – Tėmi, kas čia pas tave nosį į gėles sukišo? Ne kitaip, tavo draugas Dikis? – Jis pats, Marija Sergejevna! Panašu? – Ir dar kaip! Štai, ir balta žvaigždės formos dėmelė ant letenos šviečia! Kaip tik prisimenu, kaip su tavo mama tas letenas plovėme, – nuoširdžiai nusijuokė mokytoja. – O aš jam dabar kiekvieną dieną letenas plaunu! – su pasididžiavimu pareiškė Artiomas. – Mama sako: įsigijai draugą – rūpinkis! Ji mums net specialią vonelę tam nupirko! – Gera tavo mama, – nusišypsojo mokytoja. – Ar vėl pieši jai dovaną? – Aha, noriu į rėmelį įdėti. O tai ten tos dėmės įrėmintos stovi, o mama į jas žiūri ir šypsosi. Ar galima gi dėmėms šypsotis, Marija Sergejevna? – Dėmėms? – nusijuokė mokytoja. – Gal ir galima, jei tos dėmės iš tyros širdies. Tu man pasakyk, drauguži, kaip sekasi tavo dailės mokykloje? Pavyksta? – Oi, kaip pavyksta! Greit galėsiu mamos portretą nupiešti! Tikrai apsidžiaugs! O kol kas – va, – Tėmis staiga išsiėmė iš kuprinės sulenktą lapą, – čia jums nuo mamos, ji irgi piešia. Marija Sergejevna ištiesė lapą ir švelniai paglostė prie suolo sėdinčio vaiko petį. Ten, baltame lape, spalvotų dažų žaisme šypsojosi laimingas ir net neįtikėtinai švytintis Tėmis, ranka glostantis juodą, su meile į jį žvelgiančią kiemo kalytę. Dešinėje – miniatiūrinė šviesiaplaukė mergaitė su senamadiška mokykline uniforma, prie krūtinės glaudžianti mažą pūkuotą kačiuką… O kairėje, iš už knygomis apkrauto mokytojos stalo, su šypsena ir begaline išmintimi nuostabiai gyvose akyse į laimingus vaikus žiūrėjo ji – Marija Sergejevna. Ir kiekvienoje piešinio linijoje, kiekviename teptuko potėpyje Marija Sergejevna jautė slapčiausią, begalinę motinišką didybę. Ji nubraukė į akį įkritusią ašarą ir šviesiai nusišypsojo – piešinio kamputyje, gėlėmis bei plonais žaliais garbanėliais, buvo įrašytas vienintelis žodis: „Prisimenu“.

AŠ TAU PRIMINSIU Rasa Stasė, žiūrėkit, čia man tas vingelis nesigauna, kiek liūdnai sumurmėjo antraklasis

Uncategorized

0114

Lemties išbandymas ligoninės lovoje: „Mergina, paimkite ir slaugykite jį pati! Aš prie jo net prisiliesti bijau, ką jau kalbėti apie šaukšto maitinimą“, – moteris numetė maišelį su produktais ant lovos, kurioje gulėjo jos sergantis vyras. – Nesijaudinkite, jūsų vyras pasveiks, jam dabar tiesiog reikia atidaus slaugymo. Padėsiu Dmitriui atsistoti ant kojų, – kaip slaugytoja jau ne pirmą kartą ramindavau tuberkulioze sergančio paciento žmoną. Dmitrių atvežė sunkios būklės, tačiau išgyventi turėjo didelių šansų. Jis norėjo gyventi – tai jau pusė pergalės. Deja, žmona Alla medicinai netikėjo. Man atrodė, kad Alla lyg jau iš anksto buvo pasiruošusi jo atsisakyti. O po daugelio metų jų sūnų Jūrį ištiks panaši lemtis – taip pat sunkia tuberkuliozės forma. Ir vėl Alla nurašys savo sūnų, bet Jūra stebuklingai pasveiks. Nors diagnozė sunkiai, Dmitrius išliko linksmas, nuolat pokštavo, skubėjo palikti Kauno tuberkuliozinę ligoninę. Miestelyje, kuriame jie gyveno, nebuvo specializuotų gydymo įstaigų, tad Alla vyrą aplankydavo itin retai. Man buvo gaila šio jauno vyro – apleistas, neprižiūrėtas, purvina, sutrinta apranga… – Dima, ar neįsižeistumėte, jei atneščiau jums keletą daiktų? Net šlepečių neturite, vaikštote su batais. Priimsite nuo manęs siuntinuką? – bandžiau juokauti. – Iš jūsų, Violeta, net nuodus už vaistus priimčiau. Bet prašau, nieko nereikia. Padėkite pasveikti, o tada jau… – švelniai paėmė už rankos. Atsargiai ištraukiau ranką ir išėjau. Širdis daužėsi – nejaugi aš įsimylėjau? Bet nenoriu griauti šeimos, nuodėmė tai. Iš svetimo skausmo laimės nesusikursi… Tačiau juk širdžiai neįsakysi, ji draudimų nežino. Lengva galva į bedugnę… Vis dažniau lankydavausi Dimitrijaus palatoje, ilgai kalbėdavomės. Naktinės pamainos ilgos – pokalbiai su juo buvo ypatingi, gilūs. Nepastebimai perėjome į „tu“. Dima turi penkerių metų sūnų. – Mano Jūra panašus į savo mamą – gražuolę. Žinai, Violeta, labai mylėjau Allą. Užklodavau jai gyvenimą po kojomis. Ji aistringa, charizmatiška, bet myli tik save. Nuo to egoizmo – kaip rūgštis ėda šeimą. Dabar mane slaugo svetimas žmogus, o žmona nepasirodo, – atsiduso Dima. – Na, Allai toli važiuoti, dažnai neapsilankysi, – bandau užstoti jo žmoną. – Baik, Violeta. Kaip sakoma: žmona vyrą mylėjo – kalėjime vietą nupirko. O pas meilužius ir už jūrų marių spėja…, – susierzino Dima. – Labanakt, Dima. Nieko nedaryk skubotai. Viskas susitvarkys, – tyliai išėjau, išjungusi šviesą. Dima kentė, buvo bejėgis, o žmona tuo metu linksminosi kažkur kitur. Tai – ne mirtis, bet net ir maža lašo skausmo – kaip potvynis mažame gyvenime. Po savaitės – triukšmas palatoje. Įbėgu: – Kad daugiau tavęs čia nematyčiau, kekše! Lauk! – Dima rėkė ant išsigandusios Allos. Ji išlėkė. – Kas čia nutiko? – klausiu. Dima tylėjo, nusisuko į sieną, drebulys krėtė kūną. Reikėjo suleisti raminamųjų. Praėjo mėnuo. Alla taip ir neaplankė. – Dima, gal paskambinti tavo žmonai? – klausiu slapčia. – Ačiū, Violeta, nereikia. Mes skiriamės, – ramiai atsakė. – Dėl ligos? Juk juk sveiksti, – nustebau. – Prisimeni, kai išvariau Allą? Tada ji tik atvažiavo pasakyti, kad turi meilužį ir nori gyventi mūsų namuose, kol aš sergu. Esą jai reikia vyriškų rankų ūkyje… Tik tiek ir ištariau: – Koks siaubas… Vėliau Alla atvažiavo su nauju draugu – Dima jo nematė, bet aš pro langą viską stebėjau: vyras neramiai laukė lauke, Alla priėjo, pabučiavo, pasakė ką juokingo ir abu dingo iš kiemo. – Dima, tave išleidžia! – Violeta, norėjau paklausti… Ai, gal viskas… – Dima, sutinku. Turbūt tą turėjai galvoje? Neprašoviau? – netikėtai drąsiai pasakiau. Dima atvirai: – Violeta, neturiu kur gyventi. Galiu pas tave prisiglausti? Su Alla viskas baigta – ji išteka. – Dima, turiu vaiką. Jei jį priimsi, būsime šeima, – atskleidžiau visas kortas. – Vaikas – ne kliūtis. Jau jį pamilau, – Dima pažiūrėjo taip, kad širdis suminkštėjo. Nuo to meto bėgo metai… Mes su Dima užauginome du bendrus vaikus. Susikūrėme jaukius namus. Jūra – Dimos sūnus – dažnai lankosi su šeima, mano pirma dukra gyvena svetur. Tiesa, santuokoje nebuvau – jaunystėje paprasčiausiai „paslydau“. Patikėjau jaunuoliu, meilė atrodė nesibaigianti, bet melodija nesuskambėjo. Nesigailiu. Alla dar ne kartą ištekėjo, pagimdė sūnų nuo kito vyro, šis sirgo psichikos liga. Ji jam nerodė nei meilės, nei rūpesčio, berniukas augo paliktas. Mirė Alla – sūnų atidavė į globos namus. Mes su Dima jau senukai, bet mylime vienas kitą stipriau nei jaunystėje. Branginam kiekvieną kartu praleistą akimirką, žvilgsnį, kvėpavimą… Lemties vėjai tarp liganios sienų: meilė, išdavystė ir nauja šeimos pradžia Lietuvoje

LIKIMAS ANT LIGONINĖS LOVOS Mergina, imkit ir prižiūrėkit jį pati! O aš prieiti bijau, ką jau ten iš