Prieš pat Naujuosius metus su mama užsukome į „Vaikų pasaulį“… Ir nepataisomai įsimylėjau ten vieną suknelę: raudoną, megztą, su ryškiu mėlynu apvadu apačioje ir ant rankovių. Važiavome ten viso labo dėl smulkmenų – gal girliandos, gal blizgučių… O aš įsikibau, ėmiau įkalbinėti mamą leisti pasimatuoti. Suknelė tiko taip, lyg ant manęs būtų siūta. Mintyse jau kūriau istorijas – mat vienas berniukas klasėje labai patiko, labai norėjau, kad matytų mane šventėje būtent su šia suknele. Stovėjau su ja beveik verkdama, nenorėjau nusivilkti. Mamytei tai pamačius ji tarė: „Tuoj gausiu atlyginimą, imkim.“ Į namus grįžau laiminga kaip niekad. Papuošėm butą, papuošėm eglutę. O šaldytuve – tik ledo sluoksnis ir sviesto gabalėlis. Laukėm mamos atlyginimo. Kaip žinia, sovietiniais laikais ir gruodžio 31-ąją visi dirbo, tik anksčiau paleisdavo. Mama iš darbo parėjo visai nuliūdusi – atlyginimo nedavė, sulaikė. Akys ašarose, balse nuoskauda. Svarbiausia – jaudinosi, kad paliko mane be šventinio stalo. Bet labai gerai pamenu – dėl to visai nesisielojau. Nuotaika buvo šventiška. Žiūrėjom televizorių – Naujųjų metų filmai, kurių būdavo tik per šventes, o įprastomis dienomis tik du kanalai ir viskas. Mama išvirė bulvių, paskanino sviestu, sutarkavo morkų, užbarstė cukrumi. Ir viskas, ko buvo namie. Atsisėdom kartu prie stalo, mama pravirko. Bandžiau guosti ir nepajutau, kaip pati pravirkau. Ne dėl maisto – labai gailėjau mamytės. Galiausiai susigūžėme dviese po apklotu ant sofos, žiūrėjom koncertą. Išmušė vidurnaktis. Kaimynai su šampano taurėmis pradėjo sveikinti vieni kitus laiptinėje – šūksniai, dainos. Tik mes niekur nėjome. Ir staiga – atkaklus, daugkartinis skambutis į duris. Mama atidarė – o ten visų keikiama ir vaikus bardavusi kaimynė Vanda – pikta, nuolat dėl ko nors prikibusi. Įsiveržė į kambarį, pamatė mūsų stalą su bulvėmis ir tylėdama išėjo. Po 20 minučių į duris nebe skambėjo, o spardė. Mama neleido man eiti ir pati patikrino kas ten. O į kambarį įslinko Vanda, apkabinusi maišus su indeliais, stiklainiais, net šampano butelį. Supyko ant mamos, kad trypčioja vietoj, ir ėmė krauti ant stalo silkę, dešrą, marinuotų agurkėlių, virtos vištienos, saldainių ir mandarinų. Mama vėl apsiverkė, bet jau kitaip. Vanda pavadino ją kvaila, nusišluostė nosį savo rankove ir dingo. Po Naujųjų Vanda ir toliau tvarkė kiemą ir laiptinę, nieko neprisiminė apie tą vakarą… O kai po daugelio metų ją laidojome, paaiškėjo, kad visi ją iš tiesų mylėjo – nes visiems kadaise ji buvo padėjusi… Dienoraščio įrašas, 1987 m. gruodis, Vilnius Prieš pat Naujuosius metus su mama užsukome į Vaikų pasaulį.
Nenoriu gyventi su savo dukters šeima! Papasakosiu, kodėl. Mano dukra ir jos šeima liko be namų.
Vakar Na, kur tu dedi tą salotinę? Juk užstoja prieigą prie užkandžių! Ir apskritai, patrauk taures
O aš savo vyro nesu mylėjusi. O kiek metų kartu nugyvenot? Nugyvenom Skaičiuok pati, 1971-ais susituokėm.
…Nuskambėjo durų skambutis… Nepasisveikinusi ir nustūmusi sūnų iš kelio, į butą įsiveržė anyta.
Aš ir žmona palikome butą savo sūnui ir išsikraustėme į kaimą. Jis su žmona apsigyveno jos motinos namuose
Giminaičiai reikalavo atiduoti jiems mano miegamąjį per šventes – liko nieko nepešę
– O kur man dėti šį bliūdą šaltienos? Šaldytuve visiškai nėra vietos, užgrūsta tavo tais… kaip ten… karpačio ir avokadais, pff, liežuvis lūžta, – nekantriai subambėjo moteris, stumdydama didelę emaliuotą talpą ant apatinės lentynos, nusivaranti tvarkingus indelius šalin.
Olga, maišanti padažą karštam patiekalui, giliai atsiduso, tyliai skaičiuodama iki dešimties. Tai buvo tik pradžia. Svečiai peržengė slenkstį vos prieš dvidešimt minučių, o jausmas jau toks, lyg į namus būtų įsikraustęs triukšmingas taboras, pasiryžęs viską pertvarkyti pagal savo įpročius. Artimuosios reikalavo per šventes gauti mano miegamąjį, o galiausiai išvyko tuščiomis Tai kur man pastatyti
Nepatinka, kad noriu turėti savo šeimą? Aš pabėgau nuo jūsų, pradėjau kurti gyvenimą, o jūs vėl viską
Kitą dieną kaimynė vėl kabėjo už mūsų tvoros. Mano žmona priėjo prie jos ir pasakė, kad šiandien turime daug darbų, todėl negalėsime bendrauti kaip vakar. „O kaip dėl rytojaus?“ – smalsiai paklausė Barbora. „Rytoj tas pats. Iš viso, daugiau nebeprašome lankytis pas mus.“
Mano svajonė gyventi mieste atnešė tik nusivylimų.
Mano žmona turi namą kaime. Kol uošviai dar buvo gyvi, dažnai juos lankydavome. Labai patikdavo vakarais sėdėti po sena kriauše, vakarieniauti ir šnekučiuotis iki sutemų – taip būdavo kiekvieną kartą atvykus į svečius. O žiemą anyta užkurdavo pečių, ant stalo visada būdavo šviežių pyragų. Visus namus užliedavo nuostabus kvapas.
Mano ir žmonos mėgstamiausi užsiėmimai buvo išvyka slidinėti ar su rogutėmis. Bet, netekus žmonos tėvų, namo nepardavėme – planavome čia atvažiuoti taip dažnai, kaip anksčiau. Tačiau, žinoma, taip ir neatsitiko.
Visada atsirasdavo kitų reikalų. Vėliau net nustojome galvoti apie mano tėvų namus. Gyvenimas tęsėsi, metai prabėgo nepastebimai. Sūnus susirado merginą ir vedė. Mūsų marti Viktorija dažnai sakydavo, kad būtų šaunu gyventi kaime, bent jau vasarą.
Tada ir prisiminėme namą. Mes su žmona pirmi nuvažiavome ten – juk prabėgo tiek laiko nuo paskutinio karto. Viskas liko kaip buvę, tik namas aptriušęs.
Mes su žmona nusprendėme apsitvarkyti. Ona sutvarkė vidų, o aš – kiemą. Galvojau, tiek metų be šeimininkų namas bus tikrai griūvantis, bet ne – po truputį tvarkant viskas pasikeitė. Kitą dieną atvyko vaikai ir taip pat prisidėjo prie tvarkos. Per vieną dieną namai tapo švarūs ir jaukūs. Moterys paruošė vakarienę, o aš su sūnumi taisėme seną stalą ir suolus po kriauše.
Tuomet ir pastebėjau – moteris mus visą laiką stebėjo pro tvorą. Ji prisistatė, kad neseniai nusipirko kaimyninį namą ir nori susipažinti. Būdami mandagūs, pakvietėme ją vakarienės. Jos vardas – Barbora. Ji sakė, kad gyvena viena – dukrai nupirko butą mieste, o ši su trimis vaikais. O Barbora liko viena – išsiskyrė, vyro nebėra. Šnekėjo ir kalbėjo, bet aš nuo kažkurio momento jos jau nebeklausiau. Netikėtai pajutau, kaip kas nors palietė mano koją po stalu.
Pažvelgiau žemyn ir pamačiau kaimynės koją. Greitai patraukiau savąją, bet ji vėl siekė mane paglostyti. Tokių situacijų dar nebuvau patyręs ir stengiausi kažkaip mandagiai pasišalinti, kad žmona nieko nepastebėtų. Tačiau kaimynė nesiliovė kalbėjusi. Vaikai pradėjo zirzti – na, tikrai norėjosi, kad ji išeitų. Tvarkant stalą, žmona papriekaištavo, kad Barbora – visiškai neatsakinga moteris. Tam sunku būtų ir paprieštarauti, tačiau ką ji darė po stalu, nesakiau – pasidarė gėda. Ir manau – ne pirmą kartą ji taip elgiasi su vyrais. Kitą dieną Barbora vėl lūkuriavo prie tvoros. Mano žmona priėjo ir taktiškai pasakė:
– Šiandien daug darbų, nesėsime kaip vakar.
– O rytoj? – su užsidegimu teiravosi Barbora.
– Rytoj tas pats. Prašome daugiau nebeateiti.
Koks ryžtingas poelgis! Kaimynė dar ilgai burbėjo sau panosėje, bet aš jos nebeklausiau – man buvo visai nesvarbu, ką ji mano. Manau, žmona pasielgė teisingai: visi pas mus atvirai ir nuoširdžiai bendrauja – vos tik pajaučiame, kad nepatinkame, daugiau nebebendraujame. Kitą dieną kaimynė vėl kabėjo ant mūsų tvoros. Mano žmona nuėjo prie jos ir pasakė, kad šiandien turime
