Zibainis

20251012, penktadienis Vėsus vakaras, už lango jau guli spalio lapai, vėjas glosto senus Vilniaus medžius.

Praėjo dvi savaitės, kai buvau savo sodyboje, o kaimynai mano sklype pastatė šiltnamį, pasodino agurkus ir pomidorus Turiu nedidelį žemės sklypą už miesto. Ten nieko nesodinu – atvažiuoju tik pailsėti. Nenoriu leisti savo energijos daržui prižiūrėti. Esu įsirengęs kepsninę, pavėsinę, kad galėčiau pasislėpti nuo lietaus ir ramiai pasėdėti. Artimiausiu metu planavau aptverti savo sodybą tvora. Tad nuvažiavau ten išsikepti dešrelių ir atsipūsti nuo miesto šurmulio. Kaimynai buvo ramūs – neerzino ir nepriekabiavo. Tik viena kaimynė kartais erzindavo: nuolat stebėjosi, kaip galima gyventi be augalų. Jos sklype, esančiame kitapus kelio, viskas buvo pilna daigų ir gėlių, su kuriomis praleisdavo ištisas dienas. Kadangi tvora mūsų sklypų dar neskyrė, kaimynė kartais užeidavo pas mane nė kiek nesikuklindama. Atvirai sakant, tai man nepatiko. Kartais atvažiuodavau ir rasdavau ją vaikštinėjančią po mano kiemą ir kažką stebinčią. Tada jos paklausiau: – Kažkas ne taip? – Ne. Tik pažiūrėjau, kur būtų galima pasodinti svogūnų. Pas tave tiek daug neužstatytos žemės, niekas neauga. Galėčiau ką nors pasodinti – juk tau juk nesvarbu? Nustebęs net nežinojau, ką atsakyti. Nenorėjau įžeisti, pagalvojau ir leidau: – Gali įsirengti vieną lysvę. Vėliau apmaudžiai suvokiau, kad sutikau. Pusę dienos ji trypė mano lysvėje, neleido man ramiai pailsėti, jos buvimas mane erzino. Galiausiai atėjo mano atostogų metas, išvažiavau prie jūros. Grįžęs jau pirmą savaitgalį nutariau vykti į sodybą. Kiek nustebau, kai radau savo kieme išdygusį šiltnamį ir dar kelias lysves su agurkais bei pomidorais. Gerai žinojau, kieno tai darbas – nereikėjo nei klausti kaimynų. Susinervinau, todėl nusprendžiau imtis veiksmų. Paprašiau draugo pagalbos, nuvykome į statybinių prekių parduotuvę ir tą pačią dieną aptvėrėme sklypą tinklu. Dabar kaimynė ten jau nebevaikšto ir negali daryti, ką nori. Kitą savaitgalį ji atėjo ir klausia: – Kodėl aptvėrei? Dabar negalėsiu prie savo sodinukų prieiti. Gal pats juos prižiūrėsi? Tai pasirodė visiškai įžūlu, tad vakare išardžiau šiltnamį ir medžiagas permėčiau per tvorą atgal. Nuo tada manęs daugiau net nepasveikina.

Praėjo dvi savaitės nuo tada, kai paskutinį kartą lankiausi savo sodyboje už miesto, ir štai, kaimynai

Uncategorized

0188

Žmona susikrovė daiktus ir dingo nežinoma kryptimi: „Liaukis vaidinti šventąją, viskas susitvarkys. Moterims gi greitai praeina – paverks ir nurims. Svarbiausia – tikslas pasiektas: turim sūnų, giminė tęsiasi…“ Dalia (Dina) nutyli, bet jaučia – šeima po brolių Goriumi subyrėjo dėl apgaulės. „Goriau, tu man sakei, kad pasirūpinai, kad Sveta pastotų – ką tai reiškia?“ – klausia sesuo. Dalia vis dažniau pagalvoja, kad užauginti broliui paliktą sūnų bus sunku, o Svetai, kuri išeidama išėjo vedama nevilties, ji nori padėti. Kai mama grįžta į miestą ir pasiūlo pagalbą, Dalia ryžtasi stoti prieš brolišką savanaudiškumą – juk šeima turi būti ne tik popieriuje, o vaikas – ne manipuliacijų rezultatas.

Žmona susikrovė daiktus ir dingo, niekam nepranešusi Baik vaidinti šventąją. Viskas susitvarkys, žinai

Uncategorized

018

Skambutis iš praeities

20251111, penktadienis, Vilnius Ryte Austėja pamiršo, kad laiko rodyklės yra gyvos. Ji ištrauktų sieninį

Uncategorized

026

Radau progą pasipiršti. Pasakojimas Nuoširdžiai ačiū Jums už palaikymą, paspaustus „patinka“, atsiliepimus ir prenumeratą, bei MILŽINIŠKAS AČIŪ visiems už paramą nuo manęs ir mano penkių katinų. Dalinkitės, prašau, mėgstamais mano pasakojimais socialiniuose tinkluose – autoriaus širdžiai tai labai malonu!

Radau progą pasipiršti. Dienoraščio įrašas Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie mane palaikote

Uncategorized

0154

Globos darbas žmonai: Lidos gyvenimo permainos, išdavystė ir viltys dėl meilės bei geresnės ateities Vilniaus centre

Slaugė žmonai Ką?.. Dainorė net nepatikėjo savo ausims. Kur aš privalau išsikraustyti? Kodėl?

Uncategorized

0149

Pensininkė pasakojo, kad savo sūnų paskutinį kartą matė prieš daugiau nei šešerius metus – Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebekalba? – paklausiau savo kaimynės… Ir tą akimirką man suspaudė širdį. – Jau šešeri metai, kai jį mačiau paskutinį kartą. Kai jis su žmona persikraustė gyventi kitur, pradžioje dar kartais paskambindavo, bet ilgainiui visiškai nutrūko ryšys. Kartą nupirkau tortą jo gimtadieniui, atėjau jo pasveikinti ir… Tada ji nuleido akis ir pravirko. – O kas nutiko tada? – Duris atidarė mano marti ir pasakė, kad aš jų namuose nepageidaujama. Mano sūnus nieko jai neatsakė, tik pažvelgė į mane, tarsi būčiau kuo kalta, ir nusigręžė. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau. – Jis paskui jums daugiau niekada nepaskambino? – Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. – Kartą pati jam paskambinau, kai nusprendžiau parduoti trijų kambarių butą ir įsigyti mažesnį. Žinoma, kažkiek pinigų jam padaviau. Jis atėjo, pasirašė dokumentus, pasiėmė pinigus ir daugiau niekada nepaskambino. – Ar jaučiatės labai vieniša, ar jau susitaikėte su vienatve? – paklausiau senolės. – Man viskas gerai! Kai dar buvau jauna, su sūnumi likau viena, nes vyras paliko dėl kitos moters. Sūnų užauginau viena. Jis augo meilėje ir rūpestyje. Tuomet sakė, kad nori išsinuomoti atskirą butą. Džiaugiausi, nes maniau, užaugo, subrendo. Bet viskas buvo dėl jo draugės – ji norėjo gyventi atskirai, kad niekas netrukdytų jų laimei. Paskui ji pastojo. – Taip lengvai apie tai pasakojat? Nejau nekliūva, kad sūnus jus paliko vyresniame amžiuje? – nustebau. – Jau pripratau. Man patinka gyventi naujame bute. Turiu pinigų, visko užtenka. Kiekvieną rytą atsikeliu, užkaičiu virdulį ir išeinu į balkoną gerti arbatos bei stebėti bundantį miestą. Jaunystėje tik svajojau išsimiegoti, nes dirbau dvi pamainas. Svajojau, kad sulauksiu senatvės tarp savų žmonių, bet, matyt, lemta buvo likti vienai. – O gal bent gyvūną priglaustumėt? Dviese visada linksmiau. – Žinai, mieloji, ir katės kartais palieka savo šeimininkus, o šuns nesiryžtu imti – juk nežinau, ar ryte prabusiu. Negaliu pasiimti to, už ką negalėčiau atsakyti. Jau kartą pasielgiau kvailai, gana… Moteris stengėsi išlikti tvirta, bet neištvėrė ir pravirko… Vaikai, niekada nepalikite savo tėvų! Jūs esate jų dalis, ir kai jų neliks, išeisite ir jūs!

Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebebendrauja? paklausiau savo kaimynės… Ir tuomet man pasidarė sunku širdyje.

Uncategorized

044

Vienas tėvas CEO randa mažą mergaitę ir jos šunį miegančius ant šiukšlių – tiesa sulaužė jo širdį

Prašau, neimkite mano šuns. Jis yra vienintelis, ką turiu. Aš neateinu jį pasiimti. Vienišas tėvas, Vyriausiasis

Uncategorized

0253

Neįleido dukros į namus — Kodėl jos nepraleidote? — išdrįso paklausti Veronika klausimo, kuris ją labiausiai graužė. — Juk anksčiau visada įleisdavote… Mama kartėliškai šyptelėjo. — Nes aš dėl tavęs bijau, Nika. Galvoji, nematom, kaip į kampą susigūži, kai sesuo naktį įsiveržia? Kaip slepi vadovėlius, kad neapgadintų? Ji ant tavęs pyksta. Pyksta, kad tu — normali. Tavęs laukia kita gyvenimas, o ji savąjį seniai butelyje paskandino… Veronika įtraukė galvą, apmirė prie atversto vadovėlio — gretimame kambaryje vėl kilo skandalas. Tėvas net nespėjo nusivilkti striukės — stovėjo koridoriuje, spaudė mobilųjį ir rėkė. — Tik nekalbink manęs! — rėkė jis į ragelį. — Kur viską išleidai? Praėjo tik dvi savaitės po atlyginimo! Dvi savaitės, Larisa! Iš virtuvės pasirodė Tatjana. Minutėlę ji klausėsi vyro monologo, tada paklausė: — Vėl? Valerijus tik numojo ranka ir įjungė garsiakalbį — pasigirdo rauda. Vyresnioji Veronikos sesuo turėjo natūralų gabumą sugraudinti net akmenį. Tačiau per tiek metų tėvai užsiaugino šarvus. — Ką reiškia „jis tave išvijo“? — Valerijus per visą siaurą koridorių pirmyn atgal vaikščiojo. — Gerai padarė. Kas ištvers tą amžiną „buvimo būseną“? Ar bent kartą pasižiūrėjai į save veidrodyje? Tau trisdešimt, o veidas — kaip sumušto šuns. Veronika atsargiai pradarė kambario duris keliais centimetrais. — Tėti, prašau… — rauda staiga nutilo. — Jis daiktus mano į laiptinę išnešė. Neturiu kur eiti. Lauke lietus, šalta… Atvažiuosiu pas jus, gerai? Kelias dienas. Tik išsimiegosiu. Mama suskubo paimti telefoną, bet Valerijus staigiai nusuko. — Ne! — nukirto jis. — Tavęs čia nebus. Juk sutarėm praeitą kartą? Sutarėm. Kai televizorių į lombardą nunešei, kol mes sode buvom, po to šitam namui durys tau uždarytos! — Mama! Pasakyk jam, mama! — rėkė ragelis. Tatjana užsidengė rankomis veidą, pečiai sudrebėjo. — Larisa, kaip taip… — tyliai pasakė mama, nežiūrėdama į vyrą. — Vežėm tave pas gydytoją. Žadėjai… Paskutinė procedūra, sakė — trims metams užteks. Mėnesio neištvėrei! — Tos jūsų procedūros — niekai! — atrėžė Larisa, ir balsas akimirksniu tapo piktas. — Jie tik pinigus iš jūsų lupa! Man bloga, ar suprantat? Viduje viskas dega, kvėpuot nebegaliu! O jūs apie tą televizorių… Gaila jam to! Nupirksiu jums naują! — Už ką pirksi? — sustojo Valerijus, įsižiūrėjo į vieną sienos tašką. — Iš ko, jei viską prapylei? Vėl iš „draugų“ skolinaisi? O gal ką nors iš to savo naujojo buto išnešei? — Nesvarbu! — riktelėjo Larisa. — Tėti, neturiu kur. Norit, kad po tiltais nakvočiau? — Eik į socialinį centrą. Kur nori. — Tėvo balsas tapo grėsmingai ramus. — Čia neįleisiu. Spynas pakeisiu, jei tik prie laiptinės regėsiu. Veronika sėdėjo apkabinus kelius. Paprastai kai vyresnioji tėvus išvesdavo iš kantrybės, pykčio banga smogdavo ir jai. — Ko sėdi? Ir vėl telefone? Į sesę visai pavirsi — tokia pat niekam tikusi užaugsi! — frazės, kurias ji girdėdavo tris paskutinius metus. Bet šiandien visi užmiršo apie ją. Niekas nereikėjo, niekas nepriekaištavo. Tėvas numetė ragelį, nusirengė, o tėvai persikėlė į virtuvę. Veronika atsargiai išėjo į koridorių. — Valerijau, negalima taip, — aimanavo mama. — Juk pražus. Visiškai pražus. Tu žinai, kokia ji tomis akimirkomis… Ji už save neatsako. — O aš turiu? — tėvas triukšmingai pastatė arbatinuką ant viryklės. — Man penkiasdešimt penkeri, Tatjana. Noriu grįžti namo ir atsisėsti krėsle. Nenoriu piniginės slėpt po pagalve. Nenoriu girdėti kaimynų skundų, kad regėjo ją laiptinėje su kažkokiais įtartinais tipais! — Ji mūsų dukra, — tyliai tarė mama. — Buvo dukra iki dvidešimties. Dabar — padaras, kuris siurbia sielą. Ji užkietėjus alkoholikė, Tatjana. Negalima išgydyti, jei pats nenori. O ji nenori. Jai patinka toks gyvenimas. Atsibudai, radai, išgėrei, pamiršai! Vėl suskambo telefonas. Tėvai nutyko, tada išgirdo tėvo balsą. — Klausau. — Tėti… — vėl Larisa. — Sėdžiu stoty. Policija vaikšto, jei pasiliksiu — paims. Prašau… — Klausyk atidžiai, — pertraukė tėvas. — Namų nematysi. Čia taškas. — Tai nusižudyt, norit? Kad iš morgo jums paskambintų?! Veronika sustingo. Tai buvo Larisos paskutinis koziriukas, kai kitos manipuliacijos neveikdavo. Anksčiau tai veikdavo — mama verkdavo, tėvas širdį griebdavo, seseriai duodavo pinigų, priglausdavo. Šiandien tėvas nelūžo. — Negąsdink, — tarė. — Save per daug myli. Bus taip. — Kaip? — balse nuvilnijo viltis. — Rasiu tau kambarį. Patį pigiausią, rajone. Apmokėsiu pirmą mėnesį. Kiek produktų nupirksiu. Viskas. Toliau pati. Rasi darbą, baigsi nesąmones — gyvensi. Ne — po mėnesio gatvėje išmesi, neberūpėsi. — Kambarį?! Tik kambarį, ne butą? Tėti, viena neišgyvensiu. Bijau. Ir dar… kaimynai gal blogi. Ir apskritai — net patalynės neturiu, viską atėmė! — Mama sudės į maišą. Paliksim pas laiptinės budėtoją. Atvažiuosi ir pasiimsi. Į butą — nė kojos, perspėjau. — Jūs žvėrys! — šūktelėjo Larisa. — Dukrą ištremiat! Į landynę! Patys trise „trijų kambarių“, o man kaip žiurkei po kampus slėptis? Mama neištvėrė, griebė telefoną. — Larisa, baig! — suriko taip, kad Veronika krūptelėjo. — Tėvas teisingai kalba! Tavo paskutinis šansas. Ar kambarys, ar gatvė. Rinkis dabar, nes rytoj ir kambario nebus! Kitame gale stojo tyla. — Gerai, — pagaliau burbtelėjo Larisa. — Atmeskite adresą. Ir pinigų… perveskit dabar. Alkana. — Pinigų nebus, — nukirto Valerijus. — Produktų nupirksiu ir perdavimui paliksiu. Žinau, kokiai „maistui“ išleistum. Numetė ragelį. Veronika pajuto, kad laikas. Atsargiai įėjo į virtuvę, apsimesdama, jog nori vandens. Manydama, tuoj ją užgrius metų pykčio šleifas. Tėvas pažvelgs į jos megztinį ir pasakys, kad atrodo kaip netvarkingai. Mama priekaištaus, kad jai niekas nerūpi — problemos, o ji po namus trankosi lyg niekur nieko. Bet tėvai net nepasuko galvų. — Veronika, — tyliai ištarė mama. — Ką, mama? — Spintoje, ant viršutinės lentynos, senos paklodės ir pagalvių užvalkalai. Išimk, sudėk į tą mėlyną maišą, kuris sandėliuke. — Gerai, mama. Veronika atliko, ką liepė. Rado maišą, iškratė iš jo visokį šlamštą. Galvoje tilpo sunkiai: kaip Larisa išsilaikys viena? Ji net makaronų nemoka išsivirti. O jos pražūtingas įprotis… Veronika žinojo — sesuo nei dvi dienas be butelio neištvers. Veronika grįžo į tėvų kambarį, užsiropštė ant taburetės ir pradėjo traukti patalynę. — Rankšluosčių nepamiršk! — sušuko tėvas iš virtuvės. — Jau sudėjau, — atsiliepė Veronika. Pamatė, kaip tėvas nuėjo į koridorių, apsimovė batus ir išėjo, neištaręs nė žodžio. Matyt, ieškoti „landynės“. Veronika grįžo į virtuvę. Mama sėdėjo toje pačioje pozoje. — Mama, gal norėtum tabletės? — tyliai paklausė, prieidama arčiau. Mama pakėlė akis. — Žinai, Nik… — pradėjo keistu, bespalviu balsu. — Kai ji buvo maža, galvojau: užaugs — bus man pagalbininkė. Kalbėsimės apie viską. Dabar sėdžiu ir mąstau… kad tik neužmirštų to kambario adreso. Kad tik nuvažiuotų… — Nuvažiuos, — atsisėdo šalia Veronika. — Ji visada sugeba išsisukti. — Šįkart nebeišsisuks, — papurtė galvą mama. — Akyse kitokia tapo. Tuščios. Kaip viduje jau nieko nebelikę. Tik kiautas, kuriam nuolat reikia to nuodo. Matau — bijai jos… Veronika nutilo. Visada manė, kad tėvai nepastebi jos baimės, kad jie pernelyg užsiėmę „prarastos“ Larisos gelbėjimu. — Galvojau, jums aš nesvarbi, — kuždėjo. Mama ištiesė ranką, paglostė plaukus. — Mums nesvarbu nesi. Tiesiog nebėra jėgų. Žinai, kaip lėktuve? Pirmiausia užsimauk sau kaukę, tik po to vaikui. Dešimt metų, Nik, dengėm jai kaukę. Ir kodavom, ir pas bobutes nešėm, ir į prabangias klinikas guldom. O pabaigoje… patys vos kvapo nepraradom. Koridoriuje nuaidėjo skambutis. Veronika krūptelėjo. — Ji? — išsigandusi paklausė. — Ne, tėvas turi raktus. Tikriausiai maisto pristatymas, tėvas užsakė. Veronika atidarė duris. Kurjeris perdavė du sunkius maišus. Nunešė į virtuvę, pradėjo rūšiuoti. Kruopos, konservai, aliejus, arbata, cukrus. Nieko nereikalingo. — Ji to nevalgys, — pastebėjo Veronika, atidėdama grikius. — Ji tik paruoštus mėgsta. — Norės gyvent — išsivirs, — atkirto mama, ir jos balse vėl pasigirdo tvirtumas. — Gana lepinom. Taip į kapus nuvarysim. Po valandos tėvas grįžo. Atrodė, tarsi būtų per naktį dirbęs. — Radau, — trumpai tepasakė. — Raktai pas mane. Šeimininkė — griežta senolė, buvusi mokytoja. Iškart perspėjo: bent kvapas ar triukšmas — lauk be kalbų. Aš sakau: „Lauk iškart“. — Valerijau… — atsiduso mama. — O ką? Gana apgaudinėti žmones. Tegu žino. Pasiėmė sukomplektuotą maišą su patalyne, pagriebė produktų maišus ir išėjo. — Visą paliksiu budėtojai. Jai paskambinsiu, pasakysiu, kur pasiimti. Veronika, užrakink duris, jei skambins — nekelk. Išėjo tėvas, mama užsidarė virtuvėje ir pradėjo verkti. Veronikai suspaudė širdį. Kaip čia? Nei pati gyvena, tik egzistuoja gėrimo — skausmo rate, tėvams ramybės neduoda… *** Tėvų viltys neišsipildė — po savaitės Valerijui paskambino šeimininkė ir pasakė, kad gyventoją išprašė kartu su policija. Larisa prisitempė tris vyrukus ir triukšmavo per naktį. Vėl tėvai negalėjo palikti dukters — Larisą išvežė į reabilitacijos įstaigą. Uždaras, griežtas centras — pažadėjo per metus išgydyti alkoholikę. Kas žino, gal visgi įvyks stebuklas?..

Neįleido dukros į butą O kodėl gi jos neįleidote? Jurga pagaliau išdrįso paklausti to, kas labiausiai