Uncategorized
076
Atlikau DNR testą ir labai pasigailėjau: kaip paprastas smalsumas kainavo man šeimą ir atėmė galimybę matyti vaikus – skaudi lietuvio išpažintis
Žinai, pasipasakosiu tau vieną istoriją, kuri man iki šiol guli ant širdies. Kai dar buvau jaunas, sužinojau
Zibainis
Uncategorized
055
Nepalik manęs, mama. Šeimos istorija Tautos išmintis sako: žmogus ne riešutas – iš karto nesuskilsi. Bet Tamara Zdanavičienė manė, kad tai kvailystė – ji gi žmones puikiai pažįsta! Milda, jos dukra, prieš metus ištekėjo. Tamara Zdanavičienė taip svajojo, kad dukra sutiks vertą vyrą, anūkų sulauks, ir ji, močiutė, vėl taps didelės šeimos galva, kaip buvo anksčiau. Rokas pasirodė ne kvailas ir tikrai ne vargšas vaikinas. Ir, atrodo, tuo didžiavosi. Bet jie gyventi pradėjo atskirai – vaikinas turėjo savo butą – ir jam patarimų, regis, nereikėjo! Jis, aišku, prastai veikė Mildą! Tokie santykiai visai netilpo į Tamaros Zdanavičienės planus. Ir Rokas pradėjo ją labai erzinti. – Mama, tu nesupranti, Rokas gi iš vaikų namų. Jis viską pasiekė savo jėgomis, jis stiprus, labai geras ir švelnus, – nuliūdusi sakė Milda. Tačiau Tamara Zdanavičienė tik suspausdavo lūpas ir ieškojo Roko naujų trūkumų. Dabar jis jai atrodė jau nebe tas, kuo apsimetė prieš jos dukrą! Ir jos motiniška pareiga – atverti dukros akis į šį tuščią vaikiną, kol dar ne vėlu! Išsilavinimo jokio, nesukalbamasis, niekuo nesidomi! Savaitgaliais tupi prie televizoriaus – pavargęs, mat! Ir su tokiu žmogumi jos dukra nori nugyventi visą gyvenimą? Tikrai to nebus, Milda dar padėkos jai. O kai jau bus vaikų – Tamaros Zdanavičienės anūkų – ko tokį tėtį jie išmoks!? Žodžiu, Tamara Zdanavičienė labai nusivylė. Tuo tarpu Rokas, matydamas uošvės požiūrį, taip pat ėmė vengti bendravimo. Jų bendravimas retėjo, o į jų namus Tamara Zdanavičienė išvis nustojo eiti. Mildos tėvas, ramus žmogus, pažinojo savo žmoną ir užėmė neutralią poziciją. Bet vieną vakarą Milda paskambino Tamara Zdanavičienei – balsas drebėjo: – Mama, tau nesakiau, dviem dienoms išvažiavau į komandiruotę. O Rokas statybose peršalo, anksčiau iš darbo grįžo, blogai jautėsi. Skambinu – neatsiliepia. – Milda, kam tu man čia viską pasakoji?! – piktinosi Tamara Zdanavičienė, – jūs gyvenat sau, mums – su tėčiu – nė rūpi! Gal man irgi bloga, bet, atrodo, niekam nesvarbu! Ir dar naktį skambini, kad Rokas susirgo? Gal proto netekai? – Mama, – Mildos balsas sudrebėjo, ji tikrai jaudinosi, – atleisk, man tiesiog liūdna, kad nenori suprasti, jog mes mylime vienas kitą. Ir laikai Roką nevertingu, tuščiu žmogumi, o taip nėra! Kaip tu gali galvoti, kad aš, tavo dukra, pamilčiau blogą vyrą, tu netiki manimi? Tamara Zdanavičienė tylėjo. – Mama, prašau tavęs labai, gi turi mūsų buto raktą. Prašau, užeikit, man atrodo, kad su Roku tikrai kažkas negerai! Prašau, mama! – Gerai, tik dėl tavęs, – ir Tamara Zdanavičienė nuėjo žadinti vyro. Į dukros ir žento butą niekas neatidarė, tad Tamara Zdanavičienė atrakino pati. Įėjo su vyru – tamsu, gal visai nieko nėra? – Gal jo nėra namie? – spėliojo vyras, bet Tamara Zdanavičienė griežtai pažvelgė. Jai persidavė dukros nerimas. Įėjo į kambarį ir išsigando. Rokas gulėjo ant sofos keistoje pozoje. Oi, jam gi aukšta temperatūra! Greitosios gydytojas prikėlė vaikiną: – Nesijaudinkit, jūsų sūnui komplikacija po peršalimo. Darbe pervargo, matosi, kad daug dirba? – užjautė Tamara Zdanavičienę gydytojas. – Taip, dirba, – linktelėjo ji. – Viskas bus gerai, stebėkit temperatūrą, skambinkit, jei kas. Rokas užmigo, o Tamara Zdanavičienė atsisėdo į krėslą, keistas jausmas – ji prie nekenčiamo žento lovos. Jis gulėjo blyškus, su ant kaktos prilipusiais plaukais nuo karščio. Ir staiga jai pasidarė jo gaila. Miegodamas atrodė jaunesnis, veidas tapo švelnus – ne toks, kaip paprastai. – Mama, – pusiau prabudęs, sušnabždėjo Rokas ir stipriai suspaudė jos ranką, – nepaleisk, mama. Tamara Zdanavičienė neteko žado, bet ištraukti rankos iš jo rankos nedrįso. Taip ir prasėdėjo šalia iki ryto. Vos prašvitus paskambino Milda: – Mama, atleisk, jau tuoj pati sugrįšiu, nevažiuok, manau, viskas bus gerai. – Žinoma bus, jau viskas tvarkoje – nusišypsojo Tamara Zdanavičienė, laukiame tavęs, viskas gerai. ***** Kai gimė pirmas anūkas, Tamara Zdanavičienė iškart pasiūlė pagalbą. Rokas dėkingai pabučiavo jos ranką: – Matai, Milda, o tu sakei, mama nenorės mums padėti. O Tamara Zdanavičienė, didžiuodamasi laikydama Timūtį ant rankų, vaikščiojo po butą ir kalbėjo su mažyliu: – Štai, Timuti, tau pasisekė – turi pačius nuostabiausius tėvus ir močiutę su seneliu! Laimingas tu, berniuk! Ir vis dėlto, teisi ta patarlė – žmogus ne riešutas, iškart nepraskilsi. Ir tik meilė viską paaiškina.
2023 m. rugsėjo 30 d. Šiandien ilgai mąsčiau apie tą seną lietuvišką patarlę žmogaus iš karto neperprasi
Zibainis
Uncategorized
0536
Pasitrauk į savo erdvę – pareiškė vyras
– Aistė, atsisėk, – švelniai paklausiau per vakarienę. Vytas išjungė viryklę, lėtai sukosi. –
Zibainis
Uncategorized
017
Skambutis iš praeities
20251111, penktadienis, Vilnius Ryte Austėja pamiršo, kad laiko rodyklės yra gyvos. Ji ištrauktų sieninį
Zibainis
Uncategorized
023
Sunkus pasirinkimas
2025vasario 27d., šeštadienis Vėl praleidau darbus iki vėlai vakaro. Neringa sėdėjo prie stalo, žiūrėjo
Zibainis
Uncategorized
062
Tėtis neišlaikė pažado
Žinai, sakė Asta dukrai, ieškodama žodžių. Suaugusieji kartais elgiasi kvailai, dar kvailiau nei vaikai.
Zibainis
Uncategorized
036
Ji nebuvo viena. Paprasta lietuviška istorija Vėlus žiemos rytas brėško lėtai. Kiemo valytojai garsiai kasė sniegą prie namo. Laiptinės durys be sustojimo trinktelėdavo, pro jas išskubėdavo į darbą skubantys žmonės. Katinas Filas sėdėjo ant šešto aukšto palangės ir stebėjo kiemo šurmulį. Praeitu gyvenimu Filas buvo finansininkas ir niekas, išskyrus pinigus, jam nerūpėjo ir neužėmė minčių. Tačiau dabar jis suprato, kad gyvenime esama daug svarbesnių dalykų. Dabar jis žinojo, jog nėra nieko brangiau už šiltą žvilgsnį, širdies šilumą ir stogą virš galvos. Visa kita ateis savaime. Katinas Filas apsidairė – ant seno sofos miegojo močiutė Valytė, jo gelbėtoja. Katinas nulipo nuo palangės ir susirangė šalia jos pagalvės, švelnia plaukuota nugara prisiglausdamas prie močiutės galvos. Filas žinojo – kiekvieną rytą močiutei Valytei sopėjo galva, tad čia pat stengėsi pagelbėti, kaip tik galėjo. – Filukai, na tu ir gydytojas, – po kiek laiko pramerkė akis senolė, pajutusi švelnų kūnelį, – vėl skausmą nuėmei, šaunuolis tu mano, ačiū tau, kaip tu taip gali? Filas nerūpestingai pamojavo letenėle, tarsi norėdamas pasakyti, jog jam tai menka smulkmena, jis ir daugiau ką moka! Tačiau iš prieangio jau pasigirdo tylus burbėjimas – sužaidė šuns Lakio pavydas. Lakys ištikimai saugojo močiutę Valią jau daug metų. Jis visuomet, vos tik išgirdęs svetimus žingsnius, garsiai lodavo – kad visi žinotų, jog močiutė Valytė patikimai saugoma. Todėl jis save ir laikė namų šeimininku. „Kas jis anksčiau buvo? Gal statybų brigadininkas ar pareigūnas?“ – galvojo Filas, stebėdamas Lakį, – „labai jau mėgsta triukšmauti, bet argi ne geriau, kai saugu!“ – O jūs mano mylimukai, ką aš be jūsų daryčiau, – vėl sudėjusi skausmingą šypseną močiutė lėtai pakilo nuo sofos, – tuoj pamaitinsiu jus ir į kiemą išeisim. O jei pensiją greit gausiu – nupirksiu vištą. Žodis „višta“ sukėlė tikrą džiaugsmo bangą kambaryje. Katinas šokliai ėmė minkštai mindžiukuoti seną sofą, garsiai murkdamas ir stumdydamas didele galva senelės sausą artrozės išgraužtą ranką. – Na tu ir šelmis, žodžius supranti, lapiuk, – džiaugsmingai nusišypsojo močiutė. Šuo amtelėjo, parodydamas, kad irgi viską suprato, ir šlapiu nosiu bakstelėjo į jos kelius. „Ech, kokios gi gyvos tos sielos – namai šiltesni ir širdy ne taip vieniša“, – nusišypsojusi mintijo senolė. „Kai mirsiu, kas tada bus – kas žino. Vieni sako vienaip, kiti kitaip – išsiaiškink čia. O aš norėčiau būti kate, kad geri žmonės paimtų. Šuns būčiau gal ir neatlaikiusi – nerėkčiau garsiai, rami esu. O štai kate būčiau švelni ir meili. Tik geriems žmonėms patektų.“ – Ech tu, – staiga papurtydama galvą, save sudrausmino močiutė, – kokios čia kvailos mintys – štai ką senatvė žmogui daro. Nepastebėjo net, kad katinas su šypsena ūsais nusižiūrėjo į šunį. Mat, kate būti svajoja, o ne šunimi. Dabar Filas mokėjo skaityti mintis – geras gi prizas. Va taip va – iki ko gyvenimas priveda.
Ji nebuvo viena. Paprasta istorija Vėlyvo žiemos ryto aušra skleidėsi pilkai ir tingiai. Kieme triukšmingai
Zibainis
Uncategorized
056
Aš visada būsiu su tavimi, mama. Tikra istorija, kuria gali patikėti: stebuklingas močiutės Valės ir kaimynės Natalijos vakaras, kai netikėtas dukrelės apsilankymas atveria širdį ir viltį
Aš visada būsiu su tavimi, mama. Sapniška pasaka, kuria tiki Močiutė Valė visą dieną negalėjo nusiraminti
Zibainis
Uncategorized
026
Mano svajonių sąrašas
Vartų patalynėje buvo spūstyta nuo dėžių. Vytautas, visai išdžiūvęs nuo pastangų, suspaudė dar vieną
Zibainis
© 2026 Zibainis