Zibainis

Atsiprašau, kad nepatenkinau jūsų lūkesčių! Viskas vyksta kaip anekdotas ar melodraminis serialas: vakare

Geras žmogus irgi lieka vienišas: 35-erių metų Anos istorija apie svajones, šeimą ir nusivylimą, ieškant, ko iš tiesų nori Lietuvos vyrai

Iš veidrodžio į Ramintą žvelgė graži trisdešimt penkerių moteris liūdnomis akimis. Ji nesuprato, ko gi

Uncategorized

088

„Nežinau, ką daryti. Mano sūnus visada stovi žmonos pusėje – net kai ji neteisi“

Nežinau, ką daryti. Mano sūnus visada stovi šalia žmonos net kai ji klysta, verkiančiu balsu šauksmingai

Uncategorized

0338

Nesen apsilankiau pas savo marčią, o namuose sutikau moterį, atsakingą už tvarkymą ir švarą – kaip gi ji gali sau leisti samdyti namų tvarkytoją iš mano ir vyro pinigų, kai abu su sūnumi uždirba menkai?

Neseniai lankiausi pas savo marčią, o ten namuose tvarkėsi svetima moteris samdyta pagalbininkė.

Uncategorized

0205

Ilgai laukta anūkė Nijolė Mykolienė vis skambinėjo sūnui, kuris vėl išplaukė į reisą. Tačiau ryšio kaip nėra, taip nėra. – Oi, ką tu, sūnau, vėl pridirbai! – sunerimusi atsiduso moteris ir vėl rinko pažįstamą numerį. Skambink nesistebėjęs – ryšys atsiras tik tada, kai pasieks artimiausią uostą. O tai gali užtrukti. O čia dar toks reikalas! Nijolė Mykolienė jau antrą naktį negalėjo sudėti bluosto – štai ką sūnus prikrėtė! * * * Ši istorija iš tikrųjų prasidėjo dar prieš keletą metų, kai Mykolas nė neketino dirbti tolimojoje laivyboje. Sūnus jau buvo suaugęs vyras, bet su moterimis jam vis nesisekė – visos, regis, buvo ne tokios, kokių reikėtų! Nijolė Mykolienė su širdgėla stebėjo, kaip viena po kitos griūva jo santykiai su, jos manymu, puikiomis ir simpatiškomis merginomis. – Tau charakteris nepakeliamas! – sakydavo sūnui. – Viskas negerai! Kokia moteris tau įtiks? – Nesuprantu tavo priekaištų, mama. Tu nori turėti marti, tau visai nesvarbu, kokia ji bus? – Tai kodėl? Ne visai nesvarbu! Man svarbu, kad tave mylėtų, būtų padori! Sūnus reikšmingai tylėdavo, skaudindamas motiną. Kodėl jos pačios išaugintas vaikas dabar elgiasi taip, lyg geriau žinotų gyvenimą? Kuris jų čia vyresnis? – O kuo tau Nastė netiko?! – nervingai išsprūsdavo Nijolei. – Jau sakiau. – Na gerai…– Nastė buvo prastas pavyzdys, bet Nijolė Mykolienė neprarado vilties. – Tegul, kaip sakai, ji buvo nesąžininga su tavimi. Nors ir taip nesuprantu… – Mama! Nemanau, kad reikėtų aptarinėti smulkmenų. Nastė ne tas žmogus, su kuriuo galičiau gyventi. – O Katė? – Ir Katė ne – ramiai atsakydavo sūnus. – O Živilė? Gi gera mergina. Rami, namisėda. Miela. Vis klausdavo, kaip gali padėti. Ar ne šeimininkiškai? – Teisingai, mama. Ji buvo labai miela. Bet vėliau paaiškėjo, kad manęs niekada nemylėjo. – O tu ją? – Matyt, ir aš nelabai. – O Darija? – Mama! – Ko „mama“? Tau nieks netinka! Pragaištingas vyras iš tavęs! Verčiau kurtum šeimą, vaikus turėtum! – Baikime šį tuščią ginčą! – pagaliau neištverdavo Mykolas ir išeidavo. Visiškai į tėvą išrinko charakterį ir užsispyrimą! – su apmaudu mąstydavo Nijolė Mykolienė. Laikas bėgo, aplink sūnų keitėsi merginos, o svajonė pasidžiaugti jo laime ir paūginti anūkus taip ir nesipildė. Galiausiai Mykolas net profesiją pakeitė – pažįstamas pakvietė plaukioti jūroje, ir šis sutiko. Veltui Nijolė bandė atkalbėti: – Dėl ko, mama? Puikus pasiūlymas! Žinai, kiek vyrai uždirba? Turėsim visko! – Kam man tie tavo pinigai, jei tavęs nematysiu! Geriau šeimą kurtum! – Tam šeimai gi uždirbti reikia! Kai tik vaikų bus – daugiau į laivą neišvažiuosi. Tad dabar susitaupysiu, kol yra laiko, po to – viskas! Ir iš tiesų uždirbo nemažai. Po pirmo reiso suremontavo butą, po antro atidarė sąskaitą ir įdavė mamai kortelę. – Kad nieko nestigtų! – O man ir taip visko pakanka! Tik be anūkų liūdna! Aš jau sena! – Kokia sena! Nesijuok! Tau dar iki pensijos metų nemažai! – kandžiai pašiepė sūnus. Piniginės Nijolė nelietė – pačios poreikiai buvo kuklūs, darbavosi vietinėje vaistinėje. „Tebūnie ta kortelė… Mykolas juk nesitikrina. Kai patikrins – stebėsis, kokia taupi motina!“ – galvojo. Taip prabėgo keleri metai. Grįždamas iš jūros Mykolas lyg stengėsi išnaudoti laiką – susitikdavo su draugais, išgerdavo, užsilaikydavo, su merginomis jau nebepažindino mamos. Kartą jai sukritikavus sūnų, išgirdusi: – Tai kad nereikėjo, jog po to nepergyventum, jog nevedžiau. Ir nenorėčiau tokių vesti, mama! Nijolei buvo skaudu, ypač, kai sūnus ją pavadino per daug patiklia. Tiesiai šviesiai pasakė: – Tu per gera žmonėms, mama! Per lengvai tiki. Visos tavo matytos buvo visai ne tokios, kaip tu manei. Tau rodėsi „geros“. Šis priekaištas ilgai nedavė ramybės, nes reiškė – patikli, vadinasi, kvaila! Sūnus pavadino motiną kvaila! Bet kai pamatė jį su nauja mergina, vėl užsidegė noru suporuoti liūdnąjį sūnų. Net prisitaikė – Mykolas, stiprus vyras, net nuraudo, bet priverstas buvo pristatyti pažįstamai. Milena Nijolei patiko. Aukšta, liekna, garbanota, malonių manierų. Pamačiusi šalia sūnaus tokią gražuolę, Nijolė pamiršo visas nuoskaudas. „Gal ir gerai, kad anksčiau netiko niekas! Kitaip nebūtų sutikęs tokios gražiosios!“ Romano su Milena užteko visam atostogų laikui, mama pakvietė ją į svečius ne kartą. Milena išprūsusi, kalbina – džiaugsmas! Bet kai sūnus vėl išvažiavo į reisą, Milena dingo. – Su Milena nebebendraujame! Ir tu nereikia – trumpai pasakė Mykolas ir išvyko. Nijolė ilgai mynė galvą, kas įvyko, bet sužinoti nebuvo kaip. * * * Praėjo metai. Sūnus keletą kartų grįžo, bet apie mielą merginą nešneka. – Dieve, o šita kuo bloga? Ko trūksta šiai? – galop neištvėrė Nijolė. – Mama, tai tik mano reikalas. Jei išsiskyriau su ja, reiškia, taip reikėjo. Nelįsk! Motina vos neverkė. – Bet Mykolai! Man juk svarbu! – Nereikia! – ausimis rėžė sūnus. – Sakiau, su Milena nebendrauk! Ir pamiršk pilti! Greitai Mykolas vėl išplaukė, Nijolė – sužeista – toliau rutiniškai gyveno. Ir štai vieną dieną vaistinėje pasirodė Milena – perkant kūdikių maistelį, su dėme vežimėlyje! – Milenute! Kaip džiaugiuosi tave matydama! Mykolas gi nieko nepaaiškino. Tik išplaukė, liepė nesiaiškinti! – nudžiugusi išpyškino Nijolė. – Taip? – liūdnai nuleido akis mergina. – Na, tebūnie. Nijolė nervinosi. – Sakyk, dukryt, kas pas jus įvyko? Pažįstu gi sūnų – charakteris aštrus. Ar ką įžeidė? – Ne ką… Neimu pykčio. Eisim, dar į parduotuvę reikia… – Užsuk nors į vaistinę! Pabendrausim! Ir kitą jos pamainą Milena apsilankė – vėl pirko maistą kūdikiui. Pamažu Nijolė prakalbino ją – paaiškėjo, kad Milena pastojo nuo Mykolo, o šis pasakė, kad vaiko nenori – „ne laikas minčių su mažyliu, reikia į reisą, rimtų santykių neieškau“. Ir po to dingo. – Į reisą išplaukė, turbūt, – gūžtelėjo pečiais Milena. – Ką darysi! Mes niekam nesiruošiam lįsti. Mums gerai dviese! Nijolė vos nesuklupo prieš vežimėlį, žvilgtelėjo į vaiką: – Tai ką, čia mano anūkė? – Taip išeina, – švelniai atsakė Milena. – Jos vardas – Anelė. – Anele… *** Nijolė nerado vietos sau. Išsiklausinėjo, kad jos gyvenimas sunkus – Milena atvykėlė, butą nuomojasi, be nuolatinių pajamų sunku. Rimtai norėjo grįžti pas tėvus. Mintis, kad anūkė išvažiuos į kitą miestą, ir jos daugiau nematys, atėmė moteriai ramybę. – Persikraustyk pas mane, Milena. Su Anele! Juk ji – mano anūkė! Padėsiu, darbą susirasi, o Mykolas tiek pinigų siunčia, kad neturiu kaip jų išleisti. Anelė turės viską! – Ką sakys Mykolas? – O ką jo klausti? Pridarei reikalų! Vaiką palikai, o motinai nepranešei! Kaip nors turiu ištaisyti tavo kaltę! O jau kai grįš – su juo pakalbėsiu. Pažiūrėsim! Taip ir apsigyveno kartu. Nijolė negailėjo anūkei laiko, nei lėšų. Sumažino darbo, kad daugiau būtų su Anele. Milena įsidarbino, drąsiai palikdavo Anelę močiutei. Grįždavo dažnai vėlai, skųsdavosi nuovargiu. – Visą dieną ant kojų, klientai labai sudėtingi… – Nieko, nieko! Eik pailsėk, Anele aš pati išmaudysiu ir guldyti paguldysiu! Artėjo Mykolo sugrįžimo diena. Nijolė ruošėsi sutikti sūnų su kumščiais, „galvą į vietą įstatyti“, o Milena vis labiau nerimavo. Bet Nijolei norėjosi tik apginti bejėgę jaunutę mamą. – Mykolas grįš ir mus su Anele išvarys! Bijau, Nijole, kad nuėjau neteisingai! Ryt dairysiuos buto… – Ko jis išvarys? Niekas mūsų neišvarys! Grįš – garsiai jam viską išaiškinsiu! – Oi, išvarys, Nijole… Nereikėjo kliautis jūsų gerumu! Juk nieko nenoriu, jūs nuostabi! Bet verčiau grįšiu pas tėvus. Su jumis ryšį laikysim. – Ką tu čia! Aš čia šeimininkė! Galiu gyventi, su kuo panorėjus, ir tegul tik kas mėgina ginčytis! Kiek Milena nesipriešino – Nijolė laikėsi. Paliko jas abi. – Žinai ką, – kartą pasakė per vakarienę – butą reikia iškart užrašyti Anelei! Kad neliktų klausimų. Mykolas – nežinia, ar kada ves, bent anūkei kas nors liks. O Mykolo tėvapavardės nėra įrašytos? – pasižiūrėjo Milenai, ši nuleido akis. – Atsiprašau… Galvojau… – Viską suprantu. Bet jei ką, įrodyti ryšį bus sunku, tad ryt einame ir įforminsim. – Nereikia, Nijole! Juk mano tėvų butas yra… – Nekalbek! Nusprendžiau! Taip ir padarė, bet notaras atsisakė: – Pirmiausia jūsų sūnui reikia išsiregistruoti iš buto. Nijolė buvo nusivylusi, bet iki Mykolo grįžimo liko dienos, galvos skausmą išstūmė viltis. Milena ėmė dažnai dingti. – Kur vis užtrunki? – nepatenkinta klausė Nijolė. Milena dvejojo: – Taip… darbe… Laukiu, kol avansą išmokės, bet vadovui liepė pirma pabaigti kiek užduočių. – Kam tau avansas? Kažko trūksta? Milena perrenginėjosi, Nijolė spėjo pastebėti sukrautą daiktų maišą už lovos. – Kur ruošiesi? – Tylu. – Visgi ryžais nuomotis? – Nijole! Turiu išvykti! Va Mykolas grįš… – Niekur tavęs su anūke neišleisiu! – nukirto. Pasvarstė ir pridūrė: – Ir šiaip, neužtrūk dabar tiek darbe. Sakiau, kur kortelė. Kodą irgi sakiau. Imk ir nusipirk, ko reikia, Anelė tuoj motinos nebepažins! Jei nori, kad Mykolas priimtų – reikia būti šeimininke. Milena tylėjo. Mykolas turėjo grįžti po dviejų dienų. * * * Anksti ryte Nijolė pirmiausia pažvelgė į Milenos ir Anelės kambarį, norėdama pasigrožėti miegančiomis, bet Milenos nebuvo – tik Anelė saldžiai miegojo. „Nieko nesuprantu! Kur ji dingo? Rytas tešeštas. Milena niekad taip neanksti neišeidavo!“ Nijolė nužingsniavo į virtuvę, gamino sūnaus mėgstamų patiekalų, vaizduotėje matė, kaip pasitiks Mykolą su Anele, privers atsiprašyti Milenos, kai ši grįš. Ir štai, nuskambėjo laukiamas durų skambutis. Atėjęs Mykolas sustingo pamatęs motiną su maža mergaite ant rankų. – Labas, mama. Koks čia vaikas? Ką praleidau per reisą? – Gerai žinai! – Nieko nesuprantu – sutriko Mykolas, nusiavė. – Na, pasakok, kas čia nutiko? – Nuotykiai? Oi, suradau anūkę Anelę! Va tau ir nuotykiai! – tvirtai žiūrėdama sūnui atsakė Nijolė. – Kokią dar anūkę? Turiu dar brolių ar seserų, nežinau? – Liaukis juokus, Mykolai! Milena viską papasakojo! Negražu, sūnau! – Milena? Nieko nesuprantu! Prašiau gi nebendrauti su ja… O prie ko čia Milena ir šis vaikas? Ir čia Nijolė, susierzinusi, viską surašė kaip ant delno, gausiai prikaišydama priekaištų. Mykolas, išgirdęs, susigriebė už galvos: – Na ir tu… Mama! – šūktelėjo apmaudžiai. – Ką, vėl pavadinsi kvaila? Bet aš…– stengėsi gintis Nijolė. – Ne mano čia vaikas, mama! Milena apgavo tave, o tu… kaip visada, patikli… Kažin ko jai reikėjo – ką pasiėmė? – Niekas! Tu… – Mama! Patikrink sąskaitą! Milena tikriausiai jau su pinigais! – Ji išėjo į darbą! – nepasidavė Nijolė. Ginčijosi ilgai, galų gale Mykolas nusileido – palauks Milenos, kai grįš, viską išsiaiškins. Laukė iki vėlumos. Per tą laiką Nijolė papasakojo, kaip sutiko Mileną, kaip gyveno kartu, bandė užrašyti butą anūkei. Mykolas nuolat kartojo, kad visą laiką ją mulkino… bet Nijolė netikėjo: – Netrukdyk! Milena – nuostabi mergina… – O gal – talentinga aferaistė. Tu lengvai patikai! – Nustok! Grįš – pati įsitikinsi! Kol kas aš žaisiu su anūke. – Ne anūkė ji tau! Motina nepalankiai pažvelgė į sūnų. – Galu gale, – pridūrė jis, – galima greitai išsitirti DNR. – Ir padarysim! – narsiai pareiškė Nijolė ir nusinešė Anelę. Vakare – nė Milenos, nė kitą rytą. Telefonas tyli, sutikus adresu, kur Milena neva dirbo, niekas nežino, kas tokia. Egzaminavo nuotraukomis – niekas. Nijolė grįžo namo, patikrino – dingo ir pinigai, ir kortelė, ir didžioji dalis asmeninių Milenos daiktų – liko tik Anelės. Tik tada suprato, kad buvo apgauta. – Netikiu! Negalėjo palikti Anelės ir pabėgti? – Kad ji dar ir ne tokių dalykų pridirbdavo! – niūriai atsakė Mykolas. – Draugai jau buvo įspėję, kad ji… O tada Fediai papasakojo, kad ją apvogė… Aš vis tiek su ja susiėjau… Po to pasirodė nėščia, esą nuo manęs… Visi žinojo, kad vaikšto po visus… – Kokia aš naivi! – pravirko Nijolė. – Kodėl man visko nepasakei? Būčiau žinojus, ko saugotis! – Nenorėjau nuodyti tavo nuotaikos – visada širdinga, nuoširdi… – Ir ką dabar daryti? – Rašyti pareiškimą policijai! Gerai, kad buto nespėjai užrašyti! Dar būtum likusi be nieko. Pareiškimą parašė, bet Milenos nerado – tarsi dingo iš žemės paviršiaus. Praėjo mėnesia, jokios žinios. Kortelę, beje, surado stotyje, pinigų prarado nedaug. Kol ieškojo motinos, Anelę leido globoti Nijolei. Dėl to teko laikinai mesti darbą, bet užteko sūnaus uždarbio. DNR testas patvirtino, kad tai ne biologinė anūkė, bet Nijolė taip ją pamilusi, kad negalėjo išsiskirti. Pasitarė su Mykolu – nusprendė auginti Anelę kaip savo. Milenos niekas neberado, ją net atėmė motinystės teises už akių. Buvo ilgas procesas, kad Nijolė galėtų tapti globėja – teko grįžti į darbą, rasti lopšelį, išspręsti daugybę reikalų. Mykolui globos nesuteikė, Nijolei teko startuoti iš naujo. Bet viskas susitvarkė. Gyveno toliau. Ir štai, po metų Mykolas grįžo iš reiso su žmona: – Susipažink, mama, čia – Sonata. Gyvensim drauge. – O kaip… – sumišusi Nijolė mostelėjo į kambario pusę, nesuprasdama, ar Sonata žino viską. O ši nusišypsojo: – Labai malonu jus matyti, Nijole! Mantas (Mykolas) viską man papasakojo. Tiesą sakant, žaviuosi jūsų poelgiu! Jei leisite, labai norėčiau dalyvauti Anelės auklėjime, juk… – žvilgtelėjo į vyrą. – Taip, ketinu baigti reisus, o mudu su Sonata norime įsivaikinti Anelę. Dabar jau niekas neuždraus! Nijolė švytėjo iš laimės: – Viešpatie, kokia laimė! Sėskite visi prie stalo – tiek priruošiau! Pagaliau galėsim visi susipažinti, kiek aš laiminga! – ir nubraukė džiaugsmo ašarą.

Išsvajotoji anūkė Natalija Mykolaitienė vėl ir vėl skambino sūnui, kuris dar viename reise jūroje dingo

Uncategorized

061

Jis nesugebėjo parašyti

Ei, prisimeni, kaip vakar ryte Aistė įjungė telefoną iki maksimalios garsumo, tiesiog kiek niekada neblogai

Uncategorized

086

Kol gyvas, niekada nevėlu – pasakojimas apie Anos likimą: kaip sūnus Vytas „penkių žvaigždučių“ senelių namuose rūpinosi mama, kol dukra Aušra grąžino močiutę į šeimą

Kol gyvas, niekada nevėlu. Pasakojimas Tai ką, mama, kaip tarėmės, rytoj tave pasiimsiu ir nuvešiu.

Uncategorized

018

Išlikti žmogumi: Gruodžio vėjas Kauno autobusų stotyje, nepažįstamasis ir kelios valandos tarp svetimų, kurios viską pakeitė

Išlikti žmogumi Gruodžio vidurys Vilniuje buvo niūrus, drėgnas ir vėjuotas. Plonas sniego sluoksnis vos

Uncategorized

058

„Neliesk mano mamos daiktų!“ – įsakmiai ištarė vyras – Šitie drabužiai priklauso mano mamai. Kodėl juos surinkai? – netikėtai svetimu balsu paklausė vyras. – Mes juos išmesime. Kam mums tie seni rūbai, Slav? Jie užima pusę spintos, o man reikia vietos žiemos antklodėms ir atsarginėms pagalvėms, viskas išmėtyta, – aiškino Olga, praktiškai traukdama nuo pakabų kuklias megztas bliuzeles, sijonus ir lengvas sukneles šviesios atminties uošvės. Valentina Ivanovna visada kabindavo savo drabužius tvarkingai, lygiai taip pat mokė ir sūnų. Tuo tarpu Olgos spintose valdė nuolatinis chaosas – kiekvieną rytą ji nardydavo po lentynas ieškodama reikiamos palaidinės, skųsdavosi neturinti ką apsirengti ir garindavo savo suglamžytus rūbus, kurie atrodė taip, lyg būtų perėję karvės pilvą. Praėjo vos trys savaitės nuo tos dienos, kai Slava palydėjo mamą į paskutinę kelionę. Valentinai Ivanovnai reikėjo gydymo – daugiausiai jau beviltiško – ir ramybės. Vėžys ėmė viršų per mėnesį. Slava parsivežė mamą pas save, o ji užgeso taip greitai… Ir štai, grįžęs po darbo, jis pamato jos drabužius, numestus koridoriuje lyg bereikalingas šlamštas, ir sustinga iš pasipiktinimo. Nejaugi taip paprasta – išmetei ir pamiršai? – Ko spoksai į mane, kaip Vytautas Didysis į kryžiuočius? – atšoko Olga. – Nedrįsk liesti šitų daiktų, – pro sukąstus dantis sušnypštė Slava. Kraujo pulsas plakė, kol rankos ir kojos trumpam nutirpo. – Kam mums tie seno šlamšto gabalai! – Olgos balsas ėmė virpėti, – Gal muziejų nori įsirengti? Juk tavo mamos jau nebėra. Geriau būtum ja rūpinęsis, kol ji buvo gyva! Gal tada būtum žinojęs, kaip ji sunkiai sirgo! Slava trūktelėjo išgirdęs šiuos žodžius, tarsi būtų gavęs pliaukštelėjimą. – Eik iš akių, kol nepridariau ko nors negrįžtamo, – iškvėpė jis drebėdamas. Olga suraukė nosį: – Tai prašau. Psichinis… Olgai visi, turintys kitokią nuomonę nei ji pati, buvo „psichiniai“. Nenusimovęs batų, Slava nuėjo prie koridoriaus spintos, atidarė viršutinius durelius, pasilipęs ant taburetės ištraukė languotą kelioninį krepšį. Jie turėjo tokių gal septynias – labai pravertė kraustantis į naują butą. Į jį Slava tvarkingai ir rūpestingai, ne bet kaip, sudėjo visus mamos daiktus. Ant viršaus paguldė jos striukę ir batų maišelį. Šalia sukiojosi trijų metų sūnelis – jis padėjo tėčiui ir net įdėjo į maišą savo žaislinį traktorių. Galiausiai Slava susirado spintelėje raktą ir pasikišo jį į kišenę. – Tėti, kur eini? Slava liūdnai nusišypsojo, imdamas durų rankeną. – Greitai grįšiu, mažuti, eik pas mamą. – Palauk! – sunerimo Olga, išnirusi svetainės duryse. – Išeini? Kur? O vakarienė? – Ne, ačiū, jau persisotinau tavo požiūriu į mano mamą. – Na baik tu, ko taip įsisiautėjai? Nusirenk ir lik. Kur jau dabar traukiesi? Nesigręždamas Slava uždarė duris už savęs ir su krepšiu išvyko. Užvedė automobilį, išvažiavo iš kiemo ir pasuko į Vilniaus aplinkkelį. Važiuodamas minioje automobilių, Slava slopino triukšmą, negalvodamas apie kelią: visa kita – darbo projektai, vasaros planai, mėgstami juokeliai socialiniuose tinkluose – atsidūrė antrame plane. Lėtai, kaip sraigė, per sąmonę šliaužė tik viena mintis, per kurią dabar matė visą gyvenimą. Viskas, kas nereikšminga, tarsi anglis, degė teisybės ugnyje. Iš visko, kas liko – brangiausia buvo vaikai, žmona… ir mama. Jis kaltino save dėl jos mirties – nespėjo, neprižiūrėjo, vis rūpesčiai ar pramogos. O mama nenorėjo trukdyti, būti našta. Slava vis rečiau ją lankė, rečiau skambino – pokalbių trukmė vis trumpėjo. Pervažiavęs trečdalį kelio, sustojo pakelės užeigoje, užkando ir dar kelias valandas važiavo be sustojimo. Tik sykį dėmesį patraukė saulėlydis: kai pro pilką dangų vakaruose prasiveržė raudoni spinduliai – atrodė, kad saulė paskutinėmis jėgomis įsikibusi už horizonto krašto. Jau visiškai sutemus, jis įvažiavo į kaimą, klaidžiojo žvyro gatvelėmis iki pat pabaigos ir sustojo prie motinos namų. Ten, kur prabėgo jo vaikystės ir jaunystės metai. Dailininkas Jonas Petrauskas Tamsoje nesimatė beveik nieko. Slava pavargo su varteliais, teko pasišviesti telefonu. Penkios praleistos žmonos žinutės. Šiandien jis niekam neatsilieps. Telefonas tebūna begarsis. Saldžiai ir tvankiai kvepėjo žiedus numetusi alyva, viliojo naktinius drugius, žiedai švietė baltai tamsoje. Ant langų blankiai atsispindėjo dangaus pilkuma. Slava išsitraukė raktą, atidarė pirmą durį ir apgraibomis surado jungiklį – prieangyje užsidegė dulkėta lemputė. Prie durų stovėjo mamos vilnonės šlepetės, su kuriomis ji vaikščiodavo po kiemą. Prie antros duris į gyvenamąsias patalpas – jos kambariniai bateliai: mėlini, nunešioti, su dviem raudonais zuikučiais ant noselio. Slava buvo juos padovanojęs prieš aštuonerius metus. Jis sustojo žiūrėdamas, tada papurtė galvą ir įkišo raktą į sekančių durų spyną. Laba diena, mamyte, tu laukei manęs? Ne, čia jo daugiau niekas nebelaukė. Ore tvyrojo senos tarybinės spintos kvapas ir drėgmė, lyg trauktų nuo rūsio. Namas lengvai peršaldavo, jį reikėdavo nuolat kūrenti, kad nepradėtų pelyti. Ant komodos gulėjo šepetys ir kuklus kosmetikos rinkinys, šalia ant kablio – permatomas maišelis su makaronais „raudona kaina“. Svetainėje, naujas sofos baldas labiau nei kas kitas išduodavo, kad sūnus visgi mama rūpinosi. Atidarytas šaldytuvo durelės liudijo, kad čia niekas nebegyvena. Mamos kambariukas – jos lova su pagalvių piramide, apkaišyta užklotu. Slava atsisėdo ant krašto. Anksčiau šiame kambaryje miegodavo jis, o tėvai – kitame, didesniame. Tais laikais prie sienos stovėjo ir antroji lova – broliuko. Dar buvo rašomasis stalas prie lango. Dabar šioje vietoje siuvimo mašina – mama labai mėgo siūti ir siuvinėti. Antrąją lovą pakeitė spinta, joje motina laikė asmeninius daiktus. Sėdėjo jis tyloje ir išsiblaškęs stebėjo tą spintą, tarsi prieš jį būtų pasirodęs mamos vaiduoklis. Akys sustingo, įsikomponavusios į vieną tašką. Suspaudęs galvą tarp delnų, Slava susiriejo ir sukišo veidą į kelius. Jo pečiai pradėjo drebėti, jis atsigulė ant baltos pagalvių užtiesalo… ir pravirko. Jis verkė, nes nespėjo jai nieko atsakyti, kai ji paskutinę dieną spustelėjo jo ranką. Sėdėjo šalia nebylus, matė, kad mama jau geso, o tūkstančiai žodžių užstrigo gerklėje. Mama pašnibždėjo: „Nenoriu, Slaunai, nežiūrėk į mane tokiomis akimis… Buvau su jumis laiminga“. O jis taip norėjo! Norėjo padėkoti už nerūpestingą vaikystę, už visą meilę ir aukas, už namų jaukumą, už tą saugumą, kurį sukūrė ir kurį visada galėjo rasti, už vietą, kur gali grįžti, kad ir kiek klaidų padaręs. Bet sėdėjo tik, nepajėgdamas tarti nieko. Kartais atrodo, kad visi gražūs žodžiai tiesiog ne tavo laikmečio, o mūsų amžius tebemoka tik ciniškai tyčiotis ar naudoti stiprius žodžius. Slava išjungė šviesą visuose kambariuose ir užmigo, net nesirengęs, stengdamasis neišpurvinti kruopščiai paklotos lovos. Ant kėdės rado vilnonį pledą, apsiklojo… net nesitikėjo, kad miegas bus toks saldus. Ryte pabudo lyg pagal žadintuvą – septintą. Visada pabusdavo tuo pačiu metu, nesvarbu, kada nueidavo miegoti. Išėjo prie automobilio atsiimti krepšio. Už medinės tvoros stovėjo beržai, šviežiomis salotinėmis šakomis pavasariškai žali, lyg jaunos viešnios. Saulės spinduliai žaidė jų tarpe, stiprėdami, kad sušildytų visą žemę. Slava pora minučių pastovėjo ant laiptelio. Paukščių dainos, gaivus oras… Kaip gera! Kaip jam pasisekė užaugti ne mieste. Išsidriekė, pasimankštino ir, pasiėmęs krepšį, grįžo į namą, daiktą po daikto sudėdamas į mamos spintą. Vieną po kito dėliojo mamos drabužius į lentynas, arba kėlė ant pakabų, kaip ji pati vadindavo kabliukus. Jos batelius ir batus sustabdė apačioje. Kai viską sudėliojo, atsitraukė pažiūrėti, ar tvarkingai. Prieš akis iškilo mama, su tomis pačiomis bliuzelėmis ir suknelėmis. Ji šypsojosi. Ji visada šypsojosi – šiltai, motiniškai, mokėjo pasakyti „myliu“ be žodžių. Slava perbraukė ranka pro kabintas palaidines ir sukneles, apkabino jas, įkvėpė pažįstamo kvapo… Ir vėl liko stovėti be žodžių prieš spintą. Ką dabar daryti su šitais daiktais, jis nežinojo. Galiausiai prisiminė realybę, išsitraukė mobilųjį. – Sveiki, Steponai Arūnai. Šiandien darbo nebus, reikalas šeimyninis. Be manęs apsieisite? Dėkoju. Žmonai – „Atsiprašau, kad įpykau, vakare būsiu. Bučiuoju.“ Šalia sodo takelių augo gėlės. Narcizai žydėjo pilnu pajėgumu, tulpės tik pradėjo krauti žiedus. Slava nuskynė ir tuos, ir kitus, prie to prisidėjo ir pakalnutes prie tolimų agrastų krūmų. Gavosi savotiška puokštė… Ją padalijo į tris – juk kapinėse laukė trys. Užsukdamas pro parduotuvę, prisiminė, kad nieko nevalgė. Nusipirko pieno ir bandelę, dar ir šokoladą. – O, Slava! Vėl čia? – nustebo pardavėja. – Taip… Pas mamą atvažiavau, – tyliai sumurmėjo Slava, nusukdamas žvilgsnį. – Suprantu. O brynzos nenori? Šviežiausia, iš vietinio ūkininko. Tavo mama visada pas mane pirkdavo. Slava žvilgtelėjo į ją. Ji ką, šaiposi? Ne, tiesiog paprastas žmogus. – Ne, ačiū. Nors gerai, duokit. O jūs kaip, teta Irena? Viskas gerai? – Oi… – numojo ranka teta Irena. Jos ir Valentina Ivanovna buvo draugės, – Geriau neklausk. Mano Sėgis visai beviltiškas, vis dar geria. Jis papusryčiavo tiesiai prie kapų. Skirtingos gėlių puokštės, tvarkinga eile: narcizai, pakalnutės, tulpės. Brolis, tėvas, mama. Brolis išėjo pirmas – krito nuo stogo keisdams šiferį – aukštis mažas, sprandas – traukšt, ir viskas. Vos dvidešimt metų. Po penkerių mirė tėvas. Štai ir mama. Slava kiekvienam padėjo po šokolado plytelės gabalėlį, o mamai – dar ir brynzos. Jie tyliai šypsojosi nuo nuotraukų ant paminklų. Jis vedė su jais nebylią širdies kalbą. Atsiminė išdaigas su broliu, prisiminė, kaip su tėvu ankstyvaisiais rytmetėliais eidavo žvejoti karpių ir ešerių. Tėvas meistriškai mesdavo meškerę, lyg kaubojus. O mama! Kartais per visą kaimą sušukdavo: „Sla-au! Valgytii!“ Balsas jos buvo griausmingas – girdėti už dviejų kilometrų. Kaip gėda būdavo tada prieš draugus! O kaip norėtųsi, kad dabar taip pašauktų… Slava atsistojo ir paglostė laikiną kryžių ant motinos kapo. Žemė dar vis šviežia, nesuslūgusi, juodas kalnelis saulės šviesoje. „Mamyt, atleisk… Neprižiūrėjau tavęs. Atrodė, kad gyvenam, gyvenam atskirai, o be tavęs taip tuščia… Dabar norėčiau tau tiek daug pasakyti, ir tau, tėti. Kokie jūs buvot geri tėvai, ačiū jums už viską… Kaip jums pavyko? O mes su Olega – egoistai. Aš, man, mano… Ačiū už viską. Ir tau, Vasia, broli, ačiū.“ Atėjo laikas išeiti. Slava ėjo lauko taku, pakeliui grauže žalią žolę, pešė minkštus stiebus. Pirmoje gatvėje jį pasitiko Sergėjus, tetos Irenos sūnus. Jis jau buvo gerokai įkaušęs, išsekęs – visiškai subyrėjęs. – O, Slavon! Vėl čia? – prunkštelėjo Sergejus. – Taip… Savųjų aplankyti. O tu vis dar geri? – O kaipgi, šiandien šventė! – Ir kokia gi? Sergejus netikėtai ištraukė iš šortų kišenės sieninį kalendorių, atplėšė iki vakarykščio lapelio. Pervertė. – Visuotinis vėžlio diena! Va! – triumfuodamas pranešė jis. – Mhm, – suirzęs nusišypsojo Slava. – Žinai, Sergejau… Mamos saugok. Ji tau auksinis žmogus. Ir ji amžina nebus. Nepamiršk to. Ir nuėjo, palikdamas buvusį bičiulį sutrikusį. Pastarasis atsitokėjo ir už nugaros tarstelėjo: – Gerai, sutarėm… Linkėjimai, Slav. – Iki, – atsiliepė Slava, nesigręždamas.

2024 m. gegužės 18 d., šeštadienis Nedrįsk liesti mano mamos daiktų, pasakė vyras Šie drabužiai mano