Uncategorized
035
Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Nebuvo linksma, supratau, kad tai buvo kvaila mintis. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai žaidimas, bet paskui suprato, jog aš jį pardaviau. Laikai visiems buvo skirtingi. Vienam ir „viskas įskaičiuota“ per menka, kitam – svarbiausia, kad juodos duonos su dešra pakaktų. Taip ir mes gyvenome savais keliais, visko nutikdavo. Mažas tada buvau. Mano dėdė, mamytės brolis, padovanojo man aviganio šuniuką, ir aš buvau laimingas. Šuo prisirišo prie manęs, suprasdavo iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, kada duosiu komandą. – Gulk, – palaukęs sakydavau, o jis atsiguldavo, ištikimai žiūrėdamas į akis, pasiruošęs, regis, dėl manęs numirti. – Tarnauk, – komanduodavau, o šuo skubiai stodavo ant storų letenėlių ir sustingdavo, nurydamas seilę. Laukdavo, laukdavo užtarnauto gardėsio. O aš neturėjau kuo jo palepinti. Patys tuo metu badavome. Tokie buvo laikai. Mano dėdė, dėdė Stasys, tas, kuris padovanojo šuniuką, kažkada man pasakė: – Nesikremtuok, berniuk, pažiūrėk, koks jis ištikimas, atsidavęs. Tai tu parduok jį, o po to pašauk, vis tiek sugrįš. Nieks nematys. Turėsi pinigėlių – nupirksi skanėstų ir sau, ir šuniui su mama. Klausyk dėdės, žinau, ką sakau. Man patiko ta idėja. Nesusimąsčiau tada, kad taip elgtis negražu. Juk suaugęs patarė, juk juokais, užtat skanėstų nusipirksiu. Pašnibždėjau ištikimajam šilton ausin, kad atiduosiu jį, o paskui pašauksiu, ir tegu bėga pas mane, pabėga nuo svetimųjų. Ir jis mane suprato! Sulojo, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadį ir išėjom prie stoties. Ten visi viską pardavinėjo – ir gėles, ir agurkus, ir obuolius. Kai tik iš traukinio išlipo minia žmonių, visi pradėjo pirkti, derėtis. Žengiau kiek į priekį, šunelį pasiėmiau arčiau. Bet niekas nesusidomėjo. Jau beveik visi nuėjo, kai staiga priėjo vyriškis rimtu veidu prie manęs: – Tu, berniuk, ko čia stovi, gal lauki ko nors, arba šunelį parduoti nori? Koks tvirtas šuniukas – paimsiu, tebūnie. Įbruko man pinigus į saują. Perdaviau jam pavadį, Ištikimasis apsidairė ir linksmai nusičiaudėjo. – Na, eik, Ištikimasis, eik, drauge, eik, – pašnibždėjau – pašauksiu, eik. Ir nuėjo su vyru, o aš, pasislėpęs, žiūrėjau, kur mano draugą nusivedė. Vakare parnešiau namo duonos, dešros ir saldainių. Mama griežtai paklausė: – Negi vogei iš ko nors? – Ne, mama, tikrai ne – padėjau nunešti daiktus stotyje, už tai ir davė. – Na, šaunuolis, vaikeli, eik miegot – pavargau šiandien. Pavalgysi ir eisim ilsėtis. Ji net nepaklausė apie Ištikimąjį, tai jai nebuvo svarbu. Dėdė Stasys ryte užėjo. Ruošiausi į mokyklą, nors labiausiai norėjau bėgti pas Ištikimąjį, jį šaukti. – Tai ką, – nusijuokė jis, – pardavei draugą? Ir paglostė per galvą. Nuvykau ir neatsakiau. Taip ir nemiegojau naktį, ir duonos su dešra nevalgiau – į gerklę nelindo. Nebuvo linksma, supratau, kad tai buvo kvaila mintis. Nebuvo veltui, kad mamytė nemėgo dėdės Stasio. – Kvailas jis, neklausyk jo, – sakydavo man. Griebiau kuprinę ir išskubėjau iš namų. Iki to namo buvo trys kvartalai – nubėgau neuždusęs. Ištikimasis sėdėjo už aukštos tvoros, pririštas didele virve. Jį šaukiau, bet jis liūdnai žiūrėjo į mane, padėjęs galvą ant letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas užgeso. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai žaidimas, o paskui suprato, jog aš jį pardaviau. Tuo metu į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai pažiūrėjo į Ištikimąjį. Šis susigūžė ir supratau, kad padėtis prasta. Vakare stotyje nešiojau krovinius. Mokėjo mažai, bet uždirbau reikiamą sumą. Buvo baisu, bet priėjau prie kiemo vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – O, berniuk, ko čia užmiršai? – Dėde, aš persigalvojau, va, – ir grąžinau pinigus už Ištikimąjį. Vyras žiūrėjo prisimerkęs, tylėdamas paėmė pinigus ir atrišo šunį: – Girdėk, berniuk, pasiimk, pasiilgo jis, nematyt apie sargą iš jo, bet žiūrėk, gal ir neatleis tau. Ištikimasis niūriai žiūrėjo į mane. Žaidimas tapo mums išbandymu. Paskui jis priėjo, palaižė ranką ir nosimi stumtelėjo į pilvą. Nuo tada praėjo daug metų, bet supratau, kad niekada, net juokais, draugų neparduoda. O mama tada apsidžiaugė: – Vakar pavargusi buvau, paskui galvoju, o kur mūsų šuo? Jau pripratau prie jo – mūsų jis, Ištikimas! O dėdė Stasys pas mus retai užsukdavo – jau nebejuokingos jo šmaikštybės buvo.
Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Linksma nebuvo, supratau, kad čia kvaila
Zibainis
Uncategorized
018
Ramunės seneliui
Grigalias Petrauskas gyveno gatvės galu, nedideliame, bet tvirtame name. Sienas, kurias dar jo tėvas
Zibainis
Uncategorized
026
Surinkau daiktus ir išėjau su ramybe, – tarė žmona
2024m. kovo15d., Vilnius Manęs dienoraštis Vakar susirinkau visus reikiamus dalykus ir išsikalbėjau su
Zibainis
Uncategorized
019
Kiemo sargas
20251112, Vilniaus senamiesčio gatvė, mano sargyba Šiandien, stovėdavo po šlapiančiomis lašomis prie
Zibainis
Uncategorized
036
Dvaras, kuris atgaivino gyvybę
Dvaras, kuris atgaivinė gyvenimą Andrius baigė architektūros studijas su išskirtiniais pažymiais, svajodamas
Zibainis
Uncategorized
0237
Aštriai Pasiklydęs Giminaitis
Kaip tai įsivaizduoji, mama? susierzinusi Aistė. Ar turėsiu dvi savaites gyventi su visiškai nežinomu vyru?
Zibainis
Uncategorized
076
Atlikau DNR testą ir labai pasigailėjau: kaip paprastas smalsumas kainavo man šeimą ir atėmė galimybę matyti vaikus – skaudi lietuvio išpažintis
Žinai, pasipasakosiu tau vieną istoriją, kuri man iki šiol guli ant širdies. Kai dar buvau jaunas, sužinojau
Zibainis
Uncategorized
055
Nepalik manęs, mama. Šeimos istorija Tautos išmintis sako: žmogus ne riešutas – iš karto nesuskilsi. Bet Tamara Zdanavičienė manė, kad tai kvailystė – ji gi žmones puikiai pažįsta! Milda, jos dukra, prieš metus ištekėjo. Tamara Zdanavičienė taip svajojo, kad dukra sutiks vertą vyrą, anūkų sulauks, ir ji, močiutė, vėl taps didelės šeimos galva, kaip buvo anksčiau. Rokas pasirodė ne kvailas ir tikrai ne vargšas vaikinas. Ir, atrodo, tuo didžiavosi. Bet jie gyventi pradėjo atskirai – vaikinas turėjo savo butą – ir jam patarimų, regis, nereikėjo! Jis, aišku, prastai veikė Mildą! Tokie santykiai visai netilpo į Tamaros Zdanavičienės planus. Ir Rokas pradėjo ją labai erzinti. – Mama, tu nesupranti, Rokas gi iš vaikų namų. Jis viską pasiekė savo jėgomis, jis stiprus, labai geras ir švelnus, – nuliūdusi sakė Milda. Tačiau Tamara Zdanavičienė tik suspausdavo lūpas ir ieškojo Roko naujų trūkumų. Dabar jis jai atrodė jau nebe tas, kuo apsimetė prieš jos dukrą! Ir jos motiniška pareiga – atverti dukros akis į šį tuščią vaikiną, kol dar ne vėlu! Išsilavinimo jokio, nesukalbamasis, niekuo nesidomi! Savaitgaliais tupi prie televizoriaus – pavargęs, mat! Ir su tokiu žmogumi jos dukra nori nugyventi visą gyvenimą? Tikrai to nebus, Milda dar padėkos jai. O kai jau bus vaikų – Tamaros Zdanavičienės anūkų – ko tokį tėtį jie išmoks!? Žodžiu, Tamara Zdanavičienė labai nusivylė. Tuo tarpu Rokas, matydamas uošvės požiūrį, taip pat ėmė vengti bendravimo. Jų bendravimas retėjo, o į jų namus Tamara Zdanavičienė išvis nustojo eiti. Mildos tėvas, ramus žmogus, pažinojo savo žmoną ir užėmė neutralią poziciją. Bet vieną vakarą Milda paskambino Tamara Zdanavičienei – balsas drebėjo: – Mama, tau nesakiau, dviem dienoms išvažiavau į komandiruotę. O Rokas statybose peršalo, anksčiau iš darbo grįžo, blogai jautėsi. Skambinu – neatsiliepia. – Milda, kam tu man čia viską pasakoji?! – piktinosi Tamara Zdanavičienė, – jūs gyvenat sau, mums – su tėčiu – nė rūpi! Gal man irgi bloga, bet, atrodo, niekam nesvarbu! Ir dar naktį skambini, kad Rokas susirgo? Gal proto netekai? – Mama, – Mildos balsas sudrebėjo, ji tikrai jaudinosi, – atleisk, man tiesiog liūdna, kad nenori suprasti, jog mes mylime vienas kitą. Ir laikai Roką nevertingu, tuščiu žmogumi, o taip nėra! Kaip tu gali galvoti, kad aš, tavo dukra, pamilčiau blogą vyrą, tu netiki manimi? Tamara Zdanavičienė tylėjo. – Mama, prašau tavęs labai, gi turi mūsų buto raktą. Prašau, užeikit, man atrodo, kad su Roku tikrai kažkas negerai! Prašau, mama! – Gerai, tik dėl tavęs, – ir Tamara Zdanavičienė nuėjo žadinti vyro. Į dukros ir žento butą niekas neatidarė, tad Tamara Zdanavičienė atrakino pati. Įėjo su vyru – tamsu, gal visai nieko nėra? – Gal jo nėra namie? – spėliojo vyras, bet Tamara Zdanavičienė griežtai pažvelgė. Jai persidavė dukros nerimas. Įėjo į kambarį ir išsigando. Rokas gulėjo ant sofos keistoje pozoje. Oi, jam gi aukšta temperatūra! Greitosios gydytojas prikėlė vaikiną: – Nesijaudinkit, jūsų sūnui komplikacija po peršalimo. Darbe pervargo, matosi, kad daug dirba? – užjautė Tamara Zdanavičienę gydytojas. – Taip, dirba, – linktelėjo ji. – Viskas bus gerai, stebėkit temperatūrą, skambinkit, jei kas. Rokas užmigo, o Tamara Zdanavičienė atsisėdo į krėslą, keistas jausmas – ji prie nekenčiamo žento lovos. Jis gulėjo blyškus, su ant kaktos prilipusiais plaukais nuo karščio. Ir staiga jai pasidarė jo gaila. Miegodamas atrodė jaunesnis, veidas tapo švelnus – ne toks, kaip paprastai. – Mama, – pusiau prabudęs, sušnabždėjo Rokas ir stipriai suspaudė jos ranką, – nepaleisk, mama. Tamara Zdanavičienė neteko žado, bet ištraukti rankos iš jo rankos nedrįso. Taip ir prasėdėjo šalia iki ryto. Vos prašvitus paskambino Milda: – Mama, atleisk, jau tuoj pati sugrįšiu, nevažiuok, manau, viskas bus gerai. – Žinoma bus, jau viskas tvarkoje – nusišypsojo Tamara Zdanavičienė, laukiame tavęs, viskas gerai. ***** Kai gimė pirmas anūkas, Tamara Zdanavičienė iškart pasiūlė pagalbą. Rokas dėkingai pabučiavo jos ranką: – Matai, Milda, o tu sakei, mama nenorės mums padėti. O Tamara Zdanavičienė, didžiuodamasi laikydama Timūtį ant rankų, vaikščiojo po butą ir kalbėjo su mažyliu: – Štai, Timuti, tau pasisekė – turi pačius nuostabiausius tėvus ir močiutę su seneliu! Laimingas tu, berniuk! Ir vis dėlto, teisi ta patarlė – žmogus ne riešutas, iškart nepraskilsi. Ir tik meilė viską paaiškina.
2023 m. rugsėjo 30 d. Šiandien ilgai mąsčiau apie tą seną lietuvišką patarlę žmogaus iš karto neperprasi
Zibainis
Uncategorized
0536
Pasitrauk į savo erdvę – pareiškė vyras
– Aistė, atsisėk, – švelniai paklausiau per vakarienę. Vytas išjungė viryklę, lėtai sukosi. –
Zibainis
© 2026 Zibainis