Vilniuje, po šlapių rytinių gatvių, kai aukso spalvos saulės spinduliai kliuvo senamiesčio stogams, Rūta

Vėlyvas ruduo, anksti ryto darbo dieną miestas dar tingiai pabunda, bet grįsti automobilių padangos jau

Tu pati kaltė, kad neturi pinigų niekas tavęs neverčia nei vesti, nei vaikų turėti, tarė mano motina

Tėvas pamatė mėlynę po dukros akiu ir paėmė telefoną jo žento gyvenimas buvo sunaikintas. Marija stovėjo

Elena vėl žiūrėjo į tuosčią stalą. Laikrodis jau rodė devintą valandą, o iš Victorio nei skambučio, nei žemutės.

Nenoriu pas tėtį Teta Lina sakė, kad tėtis jau manęs nemylėjo, Mažvydas apsikabinę kelius paslėpė veidą

Kartais gyvenimas mums parodo netikėtus dovanus. Mano istorija prasidėjo nakty, kai miegodamas klausiau

Alio, Neringa, ar negali užmesti? Man kažkas negerai. Alio, Neringa, ar negali užmesti? Man kažkas negerai.