Zibainis

Nebegaliu daugiau! piktai tarė Gediminas, trenkdamas šaukštu į stalą ir neramiai spoksodamas į žmoną.

Uncategorized

064

Nusileisk į žemę

Nusileisk į žemę Mama, žinai, ką daryčiau, jei priimčiau į Vilniaus universitetą? Ten yra puiki lingvistikos

Uncategorized

029

Norėtum! Kavalierius manė, kad apsigyvens mano bute mano sąskaita Man pasisekė – visada buvau orientuota į tikslą. Iki 25 metų savarankiškai susitaupiau nuosavam butui Vilniuje. Absoliučiai jokių tėvų ar giminaičių pinigų – viską pasiekiau pati. Kai įsimylėjau vaikiną, buvau tokia naivi, kad papasakojau jam apie turimą būstą. Vis dėlto iš karto pasakiau, kad nenorėsiu gyventi jo bute, tad jis pasiūlė išsinuomoti mums būstą, o aš išnuomosiu savo ir kartu taupysime automobiliui. Jis sutiko ir sakė, jog netrukus susitaupysime ir apsigyvensime kartu. Praėjus pusmečiui, jis pasirodė su lagaminu – nebeturi darbo, pinigų ir prašo laikinai priimti pas save. Gerai, kad jis turi tėvus. Ne, nepriėmiau. Tai buvo tik pretekstas gyventi mano sąskaita. Galiausiai viską nutraukiau.

Man labai pasisekė, nes visada buvau atkakliai siekianti savo tikslų. Iki 25 metų sugebėjau pati susitaupyti

Uncategorized

049

Nuo vaikystės tėvai man sakė, kad niekam nereikalinga ir nieko verta – tačiau, nepaisant motinos nepritarimo ir nuolatinės kritikos, palikau gimtąjį miestelį, išvykau į Vilnių ir pasiekiau viską: turiu nuosavus namus, sėkmingą verslą, du vaikus ir mylimą vyrą – įrodžiau, kad galiu viską, jei tik tikiu savimi!

Nuo pat vaikystės girdėjau iš tėvų, kad niekam nesu reikalinga, kad esu niekam tikusi. Sako, giminės

Uncategorized

080

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta

Violeta, tavęs jau nėra penkerius metus visai nesirūpini, kaip gyvenu ir kas man nutinka. Violeta ir

Uncategorized

038

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta

Violeta, tavęs jau nėra penkerius metus visai nesirūpini, kaip gyvenu ir kas man nutinka. Violeta ir

Uncategorized

014

DUOK MAN DIDESNIUS BALTUS SPARNUKUS

DĖKO MANO DIDELIŲ BALTYNIŲ SPARNO Kambarys buvo dusnus, Eglė priėjo prie lango. Karštis jau miego, atėjo

Uncategorized

0187

Sveikinimai nuo žmonos: – Mylimasis, gal galėtum parvežti mane iš darbo? – su viltimi balselyje vyrui skambina Živilė, tikėdamasi po sunkios dienos nekratytiems per miesto troleibusus keturiasdešimt minučių. – Užsiėmęs esu, – trumpai atkerta Artūras. Fone aiškiai girdisi įjungtas televizorius – vadinasi, vyras namuose. Moterį užplūsta ašaros. Jų santuoka byra, o dar visai neseniai vyras ją nešiojo ant rankų. Kas gi taip pasikeitė per pusmetį? Živilė nežino… Ji rūpinasi savo figūra, daug laiko leidžia sporto salėje. Puikiai gamina – juk ne veltui dirba madingame Vilniaus restorane. Neprašo pinigų, nedaro scenų, visuomet siekia įtikti vyrui… – Tu jam greitai pabosi, – linguodama galvą sakydavo mama, išklausydama Živilės nuoskaudas. – Negalima visko vyrui leisti. – Aš jį myliu, – bejėgiškai šypsosi moteris. – Ir jis mane tikrai myli… ****************************** – Viskas, jam jau pabodau, – kandžiodama lūpas Živilė naršo vyro kompiuteryje. Paaiškėja – Artūras laisvalaikį leidžia pažinčių svetainėse, flirtuodamas su keliomis moterimis iškart. Kodėl negalėjo paprastai pasikalbėti? Aš juk būčiau supratusi, paleidusi… Kam kankintis gyvenant su nemylima moterimi ir ją skaudinti? Reiškia – skyrybos. Ji stipri, išgyvens. Bet vyras šiaip sau nepraeis. Mažos saldžios kerštos jis nusipelnė… Tą patį vakarą Živilė susikuria profilį toje pačioje svetainėje, kurioje lankosi ir Artūras. Randa jį, parašo, pasinaudojusi nuotrauka iš interneto, kiek pagaivina ją „Photoshopu“, ir įsitikina – Artūras užkibs. Ir jis tikrai užkibo. Prasideda aistringas susirašinėjimas. Vyras giriasi, jog yra nevedęs, pasiruošęs rimtiems santykiams bei vaikams. Taip linksmina Živilę, nes ji puikiai žino, kaip sunku jo charakteriui prisitaikyti… – Gal susitinkam? – parašo Živilė. Ir laukia atsakymo sulaikiusi kvapą. – Už, – atskrenda atsakymas po kelių sekundžių. – Tik mano bute dabar gyvena sesuo, ruošiasi egzaminams, tai gal pasimatom neutralioje vietoje, o vėliau – į viešbutį? – Rimtai? – nusistebi Živilė. – Kodėl užtikrintas, kad nauja pažįstama tuoj puls su tavimi į viešbutį? Bet gal ir į gera… – Tai gal pas mane į svečius? Gyvenu name už miesto, viena, niekas netrukdys… – svarsčiusi, ar vyras sutiks. – Super idėja! – nudžiunga Artūras, džiaugdamasis, kad nereikės leisti pinigų. – Rašyk adresą ir valandą. Priskrisiu ant meilės sparnų! – Geležinkelio gatvė 25, dešimtą vakaro, tiks? – Aišku! Lauk manęs. Prieš devynias vyras apsimeta, jog skubiai kviečia į darbą. Negali rasti automobilio raktų ir nenoriai teiraujasi žmonos, gal ji nematė. – Jau buvo ant spintelės, – Živilė žiūri į vyrą nekaltom akimis, rankoje gniauždama raktelius. – Gal katinas nusinešė? – Gerai, išsikviesiu taksi. Nelauk manęs, eik miegoti. O ji ir nelaukė. Kam? Vietoj to susirinko savo daiktus – juk turi paveldėtą iš močiutės nuosavą butą. Vienintelis dalykas, kurį paliko – skyrybų prašymas, padėtas matomiausioje vietoje. Artūras grįžo tik rytą, įtūžęs. Kelionė užtruko valandą, o pažįstamos iš svetainės namuose – jokios. Adresas tikras, ir namas stovi, bet duris atvėrė trigubai už jį didesnė moteris ploname chalate. Viskam būtų atidavęs, kad galėtų užmiršti tą vaizdą… Vos spėjo atsiginti nuo įkyrios šeimininkės, vėl laukė taksi ilgą valandą, net suspėjo peršalti. Dar ir vairuotojas pasitaikė keistas, nuvežė ne ten, kur reikia… Žodžiu, linksmas nuotykis. Tik grįžęs ir pamatęs ant stalo padėtą prašymą skirtis, suprato, kas čia viską suorganizavo. Šalia, ant stalo, lūpdažiu buvo užrašyta: Šis saldus kerštas…

Sveiki nuo žmonos Sauliau, ar galėtum paimti mane po darbo? su viltimi paskambino vyrui Rasa, tikėdamasi

Uncategorized

0218

JIS BUVO GERESNIS NEI MATANTYS

-Moteri, ar tikrai sutinkate? išgirdau švelnią vyrų balsą telefonu, prašantį. -Gerai, pabandykime, atsakiau