Zibainis

Marius lived in a ninestorey panel block in Vilnius, where the walls were thinner than paper and every

Uncategorized

0152

Vyras nuolat lygino mane su savo mama, tad vieną dieną pasiūliau jam susirinkti daiktus ir persikelti pas ją

Vėl pataupiai druskos? Kiek kartų sakiau, neskanu, blanku, kaip šienas, Audrius demonstratyviai pastumia

Uncategorized

028

Laiškas Denis eina namo iš darbo, po kojomis traška minkštas sniegas – lyg grįžta vaikystė. Čiuožinėjimas nuo kalniuko ant portfelio, sniego gniūžtės, laižytos ledinukės, tie metai buvo stebuklingi… Staiga išgirsta vaiko verksmą. Apsižvalgo ir pamato ant suoliuko sėdintį berniuką rudu paltuku ir pilka kepuryte – jis garsiai verkė, trynė ašaras. Denis priėjo: – Berniuk, pasiklydai? Ko verki? – Laišką pametėu… Nešiau kišenėj, žiūriu – nebėra, – vėl pravirko. – Neverk, paieškosim kartu. Koks laiškas? Mamytė davė nunešti į paštą? – Pats rašiau. Kalėdų Seneliui… Mama nežino… – Ai, bėda… Bet dar spėsi parašyti… – O kada jis jau nespės ateiti… – Žinai, tu bėk namo, jau tamsu, o aš paieškosiu tavo laiško. Gerai? – Gerai… O jūs tikrai nusiųsit jei rasit? – Tikrai, pažadu! Žinau, kad Kalėdų Senelis žino visus vaikų laiškus. Net jei nerasiu, vistiek jis tau ką nors atneš… Berniukas nusišluostė veidą paltuko rankove ir nubėgo. Vaikas vargšiukas – kiek rašęs, kiek vilčių įdėta… Denis šypsosi, prisimena, kaip pats po egle dovanas rado, kaip tikėjo, kad Senelis perskaitė laišką. Greit ir jo sūnus bandys rašyti, dabar dar tik ketverių, nemoka… Eina toliau, žvalgosi – tuščia. Gaila berniuko, kažko tikėjosi… Pamato kampą voko, styrančio iš pusnies. Ištraukė – tai jis! Popierius jau šlapias, Denis atsargiai įdeda į kuprinę. Namuose žmona Varya verda vakarienę, sūnus Maksimas žaidžia su mašinėlėmis. Denis dievina savo šeimą ir džiaugiasi grįžęs į jaukią butą. – Varyte, įsivaizduok – einu, matau ant suoliuko aštuonmetį berniuką – verkia per ašaras. Laišką Kalėdų Seneliui pametė. O aš va radau. Nori pasižiūrėti, ką rašė? Denis ištraukia iš kišenės voką. Vaikiškais rašmenimis – Kalėdų Seneliui nuo Sauliaus Leonavičiaus. – O atidarysim? Pažiūrėsim, ko jis prašė? – Žinoma. Vis tiek laiškas nebūtų nuėjęs toliau pašto… Denis atidaro voką, ištraukia linijuotą lapą ir skaito balsu: „Brangus Kalėdų Seneli, rašo tau Saulius Leonavičius, gyvenu Laisvės al. 97. Man devyneri, lankau trečią klasę. Mėgstu žaisti futbolą, bėgioti su draugais. Gyvenu su mama Vera ir močiute Lida, neseniai persikėlėm į seną namuką, kur gerų žmonių dėka galim gyventi. Anksčiau gyvenom su tėčiu kitam mieste. Tėtis gerdavo, mušdavo mamą. Kartais kliūdavo ir man. Mama ir močiutė (tėčio mama) vis verkdavo, ir aš kartu. Buvo labai sunku, todėl pabėgom ir pasiėmėm močiutę kartu. Kalėdų Seneli, noriu paprašyti, kad padėtum mamai rasti naują darbą – ji plauna grindis, bet jai negalima lenktis – skauda nugarą. Dovanok mamai naują suknelę, sena jau susidėvėjo. Ji aukšta, liekna ir labai graži! Močiutei, prašau, atvežk vaistų keliam skausmui – jai sunku vaikščioti, nors dar ne sena. Ir dar šiltą chalatą – ji alltid vėsiai. Močiutė maža, smulki. O aš svajoju apie gražią eglutę su lemputėm ir žaisliukais. Anksčiau mama pasistatydavo, būdavo šventė, kol tėtis neišvertė eglės… Labai laukiu tavęs, brangus Seneli. Saulius Leonavičius.“ Denis baigė skaityti, žiūri į žmoną – akyse ašaros. – Dieve, kaip jautru… Vargšas berniukas… Pabėgo nuo alkoholiko, dabar nieko neturi… Koks nuoširdus prašymas – viskas dėl mamos ir močiutės. O sau, apart eglutės, nieko… – Tikrai, matyt, daug išgyveno… Ir močiutės nepaleido, geros žmonės. Gal padarom berniuko stebuklą, Varyte, ką manai? – Būtų nuostabu, Denisai. Juk pati taip augau – žinai, kiek prisikentėjom… Tik gaila, kad mano mama nedrįso išeiti iki tėčio mirties… – Mums darbe reikia administratoriaus, galim pasiūlyt Verai – atlyginimas neblogas, šluoti nebereikės, – prisiminė Denis. – Paprašom pas Semeckus Kalėdų Senelio ir Snieguolės kostiumų ir nueinam pas Saulių? Tegul vaikas tiki stebuklu! Padarykim šventę! Aš nupirksiu vaistų močiutei nuo artrozės, kokius gydytojas mamai išrašė – sudėtis panaši. Chalato močiutei, suknelės mamai, pigiai ir gražiai nusipirksiu, dabar šventinės nuolaidos. Dovanoms pinigų turim – gera padaryti verta, Denisai, sutinki? – Aišku! Kokias tu man geri, Varute… Denis apkabino žmoną – koks džiaugsmas, kai mąstai vienodai – visiškas supratimas. Kitą dieną Varya nupirko gražią, tamsiai žalią suknelę, švelniai rožinį chalatą, vaistų, saldainių, mandarinų ir eglutės žaisliukų. Denis nupirko paprastą išmanųjį Sauliui – vargu ar jis turi. Susitarė su draugais dėl Kalėdų Senelio ir Snieguolės kostiumų, Denis nupirko eglutę. Apsivilko kostiumus, prikrovė dovanų į maišą ir nuvažiavo Laisvės al. 97. Maksimas liko pas močiutę. Senutėlis namelis, kreivas tvorelė. Šviečia lemputė – reiškia, namie… Denis paėmė eglutę, Varya maišą, tyliai įėjo į kiemą ir pabeldė. – Kas ten? – duris atidaro aukšta šviesiaplaukė apie 35 metų moteris – akivaizdžiai Vera, berniuko mama. Pamačiusi Kalėdų Senelį, pasimeta: – Oi, mes nesam užsisakę paslaugos… Gal ne ten pataikėt? – Čia gyvena Saulius Leonavičius? – Taip, mano sūnus… – Mama, kas ten? – pasigirsta balsas. Saulius, su sportinėm kelnėm ir megztiniu, išbėga iš kambario. – Oi… Kalėdų Senelis! – Sveikas, Sauliau! Gavau tavo laišką ir atėjau su Snieguole! Priimi svečius? – Mama, mama, jis vis dėlto gavo mano laišką! Tas dėdė radęs pažadėjo nusiųsti! Kaip smagu! Eikit! – sušunka berniukas. Vera nusišypso ir įleidžia į namus. Iš kambario išeina močiutė, žema, smulki moteris. Pamačiusi eglutę, Sauliaus akys nušvinta. – Mums eglutė? Kaip gražu, kvepia Kalėdom… – Taip, dauguma vaikų privalo turėti eglutę. Žaisliukai, girlianda – papuošit kartu. Ir dar dovanų – tik pirmiausia padeklamuok ar padainuok. Taip jau mes, Seneliai, įpratę… Denis pasistengė kalbėti žemu balsu kaip Kalėdų Senelis. Saulius susijaudinęs nieko neprisimena, tik žiūri į Senelį raudonais rūbais, balta barzda, kailine kepure… – Sauliuk, žinau, kad esi geras vaikas, paukštelis pašnibždėjo. Myli mamą, močiutei padedi, gerai mokaisi. O dabar – imk ir trauk iš maišo dovanas, ką prašei! Berniukas sužiūri į mamą – ši linkteli. Jis nedrąsiai atriša virvutę, kiša ranką į maišą. Chalatas močiutei, raudonu kaspinu. Saulius nuima kaspiną, atidaro dėžutę, išvynioja chalatą: – Močiut, tau, aš rašiau laiške! Laikyk! – Man?! Kaip čia taip… – sumišusi močiutė apsivelka – kaip tik! – Ačiū, Kalėdų Seneli, Snieguole! Niekada neturėjau tokio! Tada Saulius įteikia mamai suknelę, močiutei – vaistus. Jos nustebusios žiūri, nieko nesupranta… Saulius dar traukia saldainių, mandarinų pilną maišą, viršuje – naujas telefonas. – Man? Telefonas? Savo pačio? Super… Kalėdų Seneli, brangus, geras, ačiū tau už dovanas! Žinojau, tikėjau kad esi… Ir tu nepavedei! – džiaugsmo ašaromis sušunka berniukas. – Sveikatos ir laimės jūsų šeimai! O mums jau laikas eiti… Denis ir Varya pasiima tuščią maišą, ruošiasi eiti. Berniukas naršo telefoną, bando įjungt. Mamos ir močiutės išeina į koridorių: – Sakykit, kas jūs? Iš kur mūsų Saulių pažįstat? – Radau jo laišką ir nusprendėm su žmona pradžiuginti vaiką. Nuoširdžiai priimkit. Jūsų berniukas nuostabus. Paimkit laišką ir vizitinę – paskambinkite, mes ieškome administratoriaus, labai tiktumėt. Jei norėsit. – Ačiū, labai netikėta… Saulius laimingas iki ausų – jis taip laukė stebuklo, ir jis įvyko, dėka jūsų… Denis ir Varya važiuoja namo tylėdami. Jie džiaugiasi, kad galėjo padovanoti šventę nuostabiam berniukui ir jo šeimai. Dažnai dovanoti daug maloniau nei gauti, ypač matant spindinčias, tikras vaiko akis. Pinigų dovanoms negaila – jų bus. O emocijų nenusipirksi už jokius turtus…

Laiškas Grįždamas iš darbo, po kojomis jaukiai traškant sniegui, prisiminiau vaikystę. Nolydavome nuo

Uncategorized

096

Džulė sėdėjo prie laiptinės. Visi kaimynai žinojo, kad šeima iš 22-osios buto išvyko ilgam, o dabar kieme gyvena šuo, tvirtai nusprendęs jų laukti… Tai nutiko devintojo dešimtmečio pradžioje mažame Lietuvos provincijos miestelyje. Ankstyvą birželio rytą prie knygyno durų staiga išgirdus aštrų stabdžių cypimą, į lauką išbėgo pardavėjos. Tačiau gatvė buvo beveik tuščia… Prie kelio gulėjo šuo. Ji gailiai inkštė ir bandė atsikelti, bet užpakalinės kojos visiškai neklausė. Drąsiausia mergina, Vėra, pirmoji pribėgo prie gyvūno. Švelniai kalbėdama ir atsargiai liesdama nasrus bei nugarą, ji stengėsi suprasti, kas atsitiko. — Na, kas ten, Vėra? Šalia, nedrįsdamos arčiau prieiti, stovėjo Nataša ir vedėja Elena Viktorinė. Jos bijojo išvysti ką nors ypač kraupaus, nors išorinių žaizdų nesimatė. Negyvos tempiamos užpakalinės kojos rodė rimtą traumą. — Mergaitės, perkeliame ją į sandėliuką, — pasiūlė Vėra. — Gal atgis. Palikti gatvėje negalima. Nataša klausiamai pažvelgė į vedėją, kuri po trumpo svarstymo sutiko: — Gerai, tuoj ką nors paklosiu… Ar pati paneši? — Panešiu, — atsakė Vėra, ieškodama patogaus būdo. Šuo buvo lietuviška mišrūnė, smulkaus kūno sudėjimo, su laikinio bruožais. Kudinė, nešvari, be antkaklio — tikra gatvės šunytė. Visą dieną ji praleido sandėliuke, o vakare, kiek atsigaudama po šoko, sugebėjo atsigerti vandens ir suvalgyti pasiūlytą maistą — negalėdama atsikelti. Judėti ji nepajėgė. Kitą dieną Vėra įkalbėjo tėtį per pietų pertrauką atvažiuoti ir nuvežti sužeistą šunį pas veterinarą. Miestelyje buvo tik viena maža veterinarijos kabinetas – be įrangos, net be rentgeno, tad veterinaras nieko konkretaus negalėjo pasakyti: — Gal laikui bėgant atsigaus… Jauna, stipri šunytė. Jei rūpinsitės – gyvens, — rimtai tarė. — O štai vaikščioti… labai mažai tikėtina. Grįžtant visi tylėjo. Vėra sėdėjo gale, apglėbusi šunį, o tėtis kartais pažvelgdavo į juos pro veidrodį ir atsidusdavo. Vakare per vakarienę jis pasakė: — Vėrute, tik neleisk labai prisirišti. Ir neišmokink būti namie. Juk rudenį išvykstam. — Atsimenu, tėti, — tyliai atsakė Vėra. Šunytė gavo Džulės vardą ir liko gyventi knygyno sandėliuke. Pirmąsias dvi savaites beveik nejudėjo, vėliau pradėjo vilktis į kiemą, tempdama negyvas užpakalines kojas. — Ką daryti? Gatvėje pražus, o į namus niekas neims… — svarstė pardavėjos. — Gerai bent, kad Elena Viktorinė leidžia ją čia laikyti. Pati Džulė, atrodo, per daug nesikrimto dėl savo ligos. Ramu tyrinėjo kiemą, viską uostė, atlikdavo savo šuniškus reikalus ir grįždavo į vietą. Savaitgaliais pardavėjos ją imdavo pas save paeiliui. Tik Vėra atsisakė: po kelių mėnesių laukė persikėlimas į tolimąjį kraštą – tėtis darbe gavo paskyrimą, šeima vyko kartu. Jis buvo teisus: prisirišimas tik apsunkins išsiskyrimą. Tačiau Vėra jau jautė – prisirišimas jau atsirado. Nuo to momento, kai pirmą kartą sutiko šunišką žvilgsnį kelyje. O Džulė žiūrėjo į ją ypatingai – šiltai, ištikimai. Vis dėlto Vėra turėjo vieną savaitgalį parsinešti šunytę namo – kiti negalėjo. — Tik vieną kartą! — teisinosi ji griežtam tėvo žvilgsniui. — Visi važiuoja – iškylos, šašlykai… — Mes irgi ruošiamės į sodą, — pasigirdo mamos balsas iš virtuvės. Džulė tuoj pat nubėgo ten. Lyg suprato, kad būtent mama – svarbiausias žmogus, kurį reikia užkariauti. Velkamos kojos ir taip kėlė gailestį, bet ji dar pažvelgė tuo liūdnu „alkanu“ žvilgsniu, ir po minutės mama jau atsiduso: — Vargšelė… Gal alkana? Vėra, ar tikrai knygyne ją maitinat? Nieko, pasiimsime į sodybą. Tėtis šašlykus planuoja, tau patiks… Vėra pažvelgė į tėtį prasmingai, bet jis tik papurty galvą. Sodyboje Džulė buvo laiminga: nauji kvapai, šašlykai, kaimynų šuo Bimas, kuris priėmė ją kaip seną draugę. Kitą dieną, grįžusi į butą, ji atsigulė prie Vėros lovos taip natūraliai, tarsi ten gyveno visada. Todėl rytinis grįžimas į knygyną buvo jai šokas. Visą dieną nerimavo sandėliuke, o kai per pietus ją išleido į kiemą – tiesiog prapuolė. Pardavėjos kvietė ir ieškojo, bet Džulė iki knygyno uždarymo negrįžo. Vėra labai pergyveno. Nusprendė eiti pėsčiomis ir kvietė šunį kiekviename žingsnyje: — Džulė! Džulė, kur tu? Ateik… Ir Džulė atsirado – tiesiai prie Vėros laiptinės, vos gyva. Matėsi, jog kelias buvo sunkus. Bet pamačiusi Vėrą, šuo sprogo iš džiaugsmo: cypė, laižė rankas, sukinėjosi, lyg uodega tikrai būtų pajudėjusi. Grąžinti knygynan nebeturėjo prasmės — kelią namo ji jau žinojo. Ir užrakinti ją ten Vėra nebūtų pajėgusi. — O ką toliau? — klausė tėtis, žiūrėdamas į laimingą Džulę prie dukters kojų. — Gydysiu ją, tėti. Ir tikiuosi, kad man padėsi. Po savaitės Vėrai prasidėjo atostogos, vėliau planavo išeiti iš darbo. Likusius du mėnesius iki persikėlimo nutarė skirti Džulei. Tėvas kelis kartus vežė jas į apskrities centrą, kur buvo rimta klinika su rentgenu. Gydytojai nesuteikė pažadų, bet sutiko operuoti – vadinasi, šansas buvo. Vėra su Džule persikėlė į sodą. Ji rūpinosi kiekvieną minutę: vaistai, masažai, kojų treniruotės. Šuo tarsi mokėsi vaikščioti iš naujo. Iš pradžių atrodė, kad nieko nepavyks. Tačiau tėvai, atvykę aplankyti, matė mažus pagerėjimus: kojos jau nebebuvo visiškai bejėgės, nors ir slidinėjo. Po mėnesio Džulė jau lakstė paskui Bimą, juokingai svirduliuodama, o dar po mėnesio liko tik nedidelis šlubumas. Vėra labai džiaugėsi, bet širdį spaudė mintis apie artėjantį išsiskyrimą. Liko visai nedaug. Kaimynė, Bimo šeimininkė, pasiūlė: — Palik ją man. Jiems dviese linksmiau, vieta pažįstama, mažiau liūdės… Išvykimo dieną Vėra paliko Džulę kaimynei „svečiuose pas Bimą“. Vakare jau važiavo traukiniu į Vilnių, vėliau – skrydis į tolimąjį rytą, persėdimas – ir štai jie jau Ussūrijuje. Susidėjus daiktus, Vėra paskambino kaimynei. Ir išgirdo tai, ko labiausiai bijojo. Naktį Džulė pajuto keistą nerimą ir visą naktį kasė po aptvaru. Ryte kaimynė savo kieme pamatė tik Bimą. Supratus, kad laukti beprasmiška, ji nuvyko prie Vėros namų. Ir pamatė Džulę – prie laiptinės. Šuo ją pažino, bet urzgimu parodė, jog išeiti neketina. Į triukšmą susirinko kaimynai – visi žinojo, kad šeima iš 22-ojo buto išvyko ilgam. O dabar prie laiptinės sėdi šuo, nusprendęs laukti. Kiek reikės – tiek lauks. Dabar Vėra skambindavo kitai kaimynei – Olgai Nikolaevnai iš 23-o buto. Ji nuolat informavo apie naujienas: — Sėdi tavo Džulė prie laiptinės kaip sargas! Prie savęs nieko neprileidžia. Sutikau keletą kartų kitą kaimynę iš sodybos – ir kalbinau, ir dešra viliojau, bet nieko… Vėra bandė siųsti Olgai Nikolaevnai pinigų Džulės maistui, bet ši griežtai atsisakė: — Ką tu, Vėrute… Visi kieme ją maitina! Kokie čia pinigai… Atėjo žiema. Gyventojai, tarp jų ir Olga Nikolaevna, dažnai įleisdavo Džulę į laiptinę, kad ji sušiltų. Šuo užlipdavo į trečią aukštą, kur buvo 22-as butas, ir atsiguldavo ant kilimėlio prie durų. Atrodė, ji puikiai supranta, kad šeimininkų nėra, o pajutusi šilumą vėl išeidavo į lauką – tęsti savo budėjimo. Vėra bendravo ir su knygyno merginomis. Tos kelis kartus atėjo prie namų aplankyti pažįstamos šunytės. Džulė džiaugsmingai jas atpažindavo, dėkingai imdavo skanėstus, bet eiti kartu kategoriškai atsisakydavo. Vėra nerimavo: norėjosi viską mesti ir kuo greičiau grįžti namo, bet rimtos aplinkybės, tarp jų ir finansinės, laikė ją Tolimuosiuose Rytuose. Pradžioje 90-ųjų laikai buvo sunkūs, žmonės išgyveno kaip išmano. Grįžti Vėra galėjo tik birželį. Artėjant prie laiptinės, ji pamatė Džulę. Šuo sėdėjo nejudėdamas, pakėlusi ausis, bet lengvas kūno drebulys rodė: ji jau pažino šeimininkę ir bijojo per anksti patikėti laimei, kad ji staiga vėl neišnyktų. Po to buvo apsikabinimai, ašaros ir neįtikėtino stebuklo jausmas. Atrodė, kad širdis tuoj iššoks, ir šuniui, regis, taip pat. Vasara prabėgo akimirksniu. Rugpjūtį atvažiuoja tėvai – tėtis turėjo mėnesines atostogas, o rugsėjį laukė nauja komandiruotė metų laiko. Vėra įkalbinėjo tėvus pasiimti Džulę kartu. Mama klausiamai žiūrėjo į vyrą, o jis tik tylėjo, raukėsi ir sunkiai atsidusdavo. Kelias laukė ilgas ir sunkus net žmonėms, o ką bekalbėti apie šunį, vos pažįstamą su transportu ir triukšmingais miestais. Jautėsi įtampa. Džulė puikiai jautė šeimos nuotaikas, nerimavo ir beveik neatsitraukė nuo Vėros. Ir staiga vieną rytą tėvas pasakė dukrai susiruošti kartu su šunimi: — Važiuojam. Darysim dokumentus. Be skiepų nei į traukinį, nei į lėktuvą jos nepriims. Vietinis veterinaras už kelias skardines ikro padarė Džulei veterinarinį pasą atgaline data ir pažymėjo reikiamus skiepus. Oficialios procedūros jau nebebuvo laiko. Vakare tėtis siuvo Džulei antsnukį – tuomet reikalingų šunų prekių gauti buvo sudėtinga. Džulė, niekada nieko panašaus nenešiojusi, ramiai sėdėjo per matavimus, lyg suprasdama, koks svarbus momentas, ir švytėjo iš pasididžiavimo ir laimės. — Viskas, važiuoji su mumis, — pasakė tėtis, užbaigdamas paskutinį dygsnį. — Tik, Džule, nepavesk… Ir Džulė nepavedė. Nė karto šeima nesigailėjo dėl savo sprendimo. Pirmiausia važiavo traukiniu, vėliau buvo oro uostai, persėdimai. Šuo kartu su jais skrido kariniu transportu po visą Tolimuosius Rytus, buvo ir Sakhaline, ir Kurilų salose. Po metų šeima grįžo namo. Džulė jų gyvenime praleido trylika spalvingų, gerų ir išties laimingų metų – ir visada išliko ištikima, sekdama paskui savo Vėrą ten, kur ši nueidavo.

Jūratė sėdėjo prie daugiabučio laiptinės. Visi kaimynai buvo girdėję, kad šeima iš 22-os buto išvažiavo

Uncategorized

0722

Išgirdau vyro pokalbį su draugu ir supratau, kodėl jis iš tikrųjų vedė mane

Išgirdusi vyro su draugu pokalbį, supratau, kodėl jis iš tikrųjų su manimi susituokė. Kiek dar galėtum

Uncategorized

032

Mano draugas, 42 metų, susirado žmoną. Sako, kad ji puiki tvarkytoja ir tikrai gera virėja, o visa kita jam nerūpi.

Mano vaikystės draugas, 42 metų Vytautas, pagaliau susirado žmoną. Jis pasakojo, kad ji puikiai valo

Uncategorized

0120

Anyta bando sugriauti mano santuoką – liūdniausia, kad vyras manimi nepasitiki

Mano anyta bandė sugriauti mano santuoką. Skaudžiausia tai, kad vyras manimi nepatikėjo. Kai tekėjau

Uncategorized

032

Kai tetulė dėliojo maistą iš puodo, aš išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau valyti šakutes – ji tai pamatė

Kai ji kabino kažką iš puodo, išsitraukiau iš rankinės antibakterines servetėles ir pradėjau valyti šakutes.

Uncategorized

098

Kas gulėjo mano lovoje ir ją suraukė… Istorija. Vyro meilužė buvo vos vyresnė nei dukra – apvalūs vaikiški žandai, naivios akys, nosyje auskaras (kai dukra norėjo pasidaryti tokį, tėtis piktai draudė). Pykti ant tokios praktiškai neįmanoma – Jana žiūrėjo į jos nuogas melsvas kojas, trumpą striukytę ir norėjo kandžiai mestelėti: „Jei planuoji gimdyti vaikų tam kvailiui, nusipirk žieminį paltą ir po džinsais užsidėk pėdkelnes.“ Bet aišku, nieko nesakė. Jana tiesiog padavė Arinai raktus, su dviem likusių daiktų krepšiais išėjo į stotelę. — Jana, kas per daiktas po virtuviniu stalviršiu? – sušuko į ją besivejančia Arina. – Ten indus laikyti? Jana neatsilaikė ir pažėrė paskutinį: — Paprastai ten slėpdavau vyro meilužių lavonus, bet tu gali ten plauti lėkštes. Nelaukdama atsakymo ir net nepažvelgusi į išgąsdintą Arinos veidą, Jana su pasitenkinimu nueina laiptais. Na štai – dvidešimt gyvenimo metų lyg šuniui ant uodegos. Pirmoji apie Sergejaus meilužę sužinojo dukra. Praleidusi pamokas grįžo namo, tikėdamasi rasti tuščią butą, ir rado jaunutę nimfą, geriančią kakavą iš jos mylimos puodelio. Kadangi nimfa buvo pusiau apsirengusi, o duše tyvuliavo tėtis, protingoji dukra Nasta greit viską suskaičiavo ir paskambino Janai: — Mama, atrodo pas tėvą meilužė, ji avi mano šlepetes ir geria iš mano puodelio! Kaip pasakoje, – nusijuokė Jana, prisiminusi, kaip tada dukra labiau susinervino ne dėl tėvo išdavystės, o dėl to, kad kažkas palietė jos daiktus. Kas gulėjo mano lovoje ir ją suraukė… Jana į viską sureagavo daug ramiau nei dukra. Žinoma, savimeilė nukentėjo – mergina jauna ir graži, o jai pačiai – viršsvoris, celiulitas, ir visokie nemalonūs keturiasdešimtmetės požymiai. Bet kartu atėjo palengvėjimas – pagaliau baigėsi keisti naktiniai skambučiai, nenormalus darbo grafikas, kavinių čekiai, į kurias vyras jos niekada nevedė… Bet pagauti vyrą ją niekada nepavyko – Sergejus buvo toks gudrus, kad dar pati likdavo kalta, jei ką įtardavo. — Ji – pirmoji, – be gėdos melavo Sergejus. – Kažkoks užtemimas įvyko, lyg kometa ant galvos nukrito. Kometa pasirodė kaip viešbučio darbuotoja, kur Sergejus buvo komandiruotėje. Jai buvo dvidešimt metų, tačiau išskyrus simpatišką veidelį daugiau jokių privalumų neturėjo. Protu irgi nespindėjo, nes sekė paskui Sergejų į Vilnių, kur nuomojosi mažą kambarėlį. Todėl ir susitikdavo bute – ir nusiprausti galima, ir drabužius išsiskalbti. Jana stebėjosi – kodėl skalbimo mašina vis įjungia greitą režimą, o ne „mišrios medžiagos“! Butas priklausė Sergejui, jis jį paveldėjo dar prieš santuoką, todėl Janai teko su dukra kraustytis į savo – močiutės paliktą – butą Pilaitėje. Dukra piktinosi – kaip važinės į mokyklą! — Tai gyvenk su mumis, – pasiūlė Sergejus, už ką iškart sulaukė pašaipų. Na bent dukra gali jam pasakyti, ką galvoja. Iš pradžių buvo nepatogu – nauji maršrutai, naujos parduotuvės, į darbą ir mokyklą keliaudavo po valandą. Bet paskui priprato – Jana po kiek laiko susirado kitą darbą, dukra įstojo į kolegiją, iki jos važiuot lengviau. Liūdėti nebuvo kada – buitinės bėdos ir egzaminai neleido atsipalaiduoti, o kai sunkumai išsisprendė, noras liūdėti visai dingo. Arina kelis kartus paskambino Janai – klausė, kokiu režimu kepti pyragus, kur įdėti indaplovės tabletę. Kartą net atvažiavo – atvežė užmirštas nuotraukas, reikėjo išleistuvėms. Pats Sergejus negalėjo (arba bijojo), Jana sirgo, dukra kategoriškai atsisakė eiti į seną butą – esą tai pakenks jos psichikai, o juk dar reikia informatiką išlaikyti. — Čia pas jus jauku, – nedrąsiai pasakė Arina, apžvelgdama blukusias tapetus ir senoviškus šviestuvus. Jana tik šyptelėjo – taip, jauku, ką daugiau pasakysi. O ten – šiuolaikiška, patogu, dvidešimt metų tam atidavė. Na ir tegu naudojasi. Bet būtent ta situacija sužaidė piktą pokštą – praėjus beveik metams po tos dienos, vakare užgirdo durų spyną. — Tau kas nors ateina? – paklausė Jana dukros. Ta tik akis išplėtė. Prie durų stovėjo Arina – apsiverkusi, su išblukusia tušu ir blizgiais šešėliais ant skruostų, rankose sportinė tašė. — Su Sergejumi kas nors atsitiko? – išsigando Jana. — Atsitiko! – sušnabždėjo mergina. – Užtiko jį su sekretore! Norėjau nustebinti, grįžau iki darbo pabaigos ir… Vėl pravirko – vaikiškai šniurkščiojo, slėpė veidą rankose. — Na o ko iš manęs nori? – paklausė Jana, matydama pilną sportinę tašę ir suprasdama, kas vyksta. — Gal galėčiau pas jus pernakvoti? Visiškai neturiu pinigų. Rytoj važiuosiu pas mamą į Klaipėdą traukiniu. — O už ką važiuosi, jei neturi pinigų? — Gal galėtumėt paskolinti. Jana nežinojo – verkti jai ar juoktis. Sprendimą priėmė dukra. — Eik tu iš čia! – pasišlykštinusi pasakė ji ir pridėjo kelis riebius žodžius, kurių prie Janos dar niekada nevartojo. Jana pažiūrėjo į dukrą griežtai. — Praeik, Arina, – pasakė ji. – Vakaras, negi išvaryt į gatvę. Ir tada prasidėjo sunkumai. Dukra taip supyko, kad pareiškė – arba ji, arba meilužė. Jana skėstelėjo rankomis – sprendimas tavo, esi pilnametė. Nori, važiuok pas tėtį. — Tai man tas jūsų tėtis nereikalingas! Pas Natą važiuosiu! Teko iškviesti taksi dukrai, kad pernakvotų pas draugę. O paskui Janai teko arbatom ir valerijonu gydyt neklaužadą meilužę, kuri, pragyvenusi metus Vilniuje, neįgijo nei draugų, nei darbo, tik naują auskarą liežuvyje. Pinigų Jana jai aišku paskolino – o ką darysi, juk savo namuose laikyt nenorėjo. Net nuvežė iki stoties, kad nepasiklystų. Arina ilgai dėkojo, atsiprašė ir žadėjo naują gyvenimą – studijuos ir daugiau nesusitikinės su vedusiais vyrais. — Mama vis sakydavo, kad aš niekam netikusi. Matyt, buvo teisi. Jana į traukinį nepalydėjo ir neatsisveikino – to jau daug. Su dukra susitaikė greitai, nors ta vis dar nesuprato – kaip mama galėjo įsileisti ardytoją į namus. Jana glostė dukrai pūkuotus plaukus, šypsojosi ir sakė: — Užaugsi – suprasi. Sergejus paskambino po savaitės. Sakė viską supratęs, palikęs Ariną ir norintis vėl gyventi kartu. — Marškiniai baigėsi, ar ką? – kandžiai paklausė Jana. — Na taip, – atsiduso buvęs vyras. – O šiaip ji skalbti nemoka, jau metus su murzinais vaikštau. Aišku, Jana nebegrįžo. Ir džiaugtis nesiruošė. Bet faktas – po šio įvykio nuotaika pasikeitė: galvoje ir širdyje atsirado lengvumas, šypsena dažnėjo. Įsigijo šunį, vakarais vaikščiojo su juo. Susipažino su simpatišku kaimynu – na ir kas, kad vyresnis dešimčia metų, ji juk irgi ne mergaitė. O gyvenimas tekančiai judėjo toliau.

Kas gulėjo mano lovoje ir ją sunešiojo… Prisiminimas. Mano vyro meilužė buvo vos keliais metais