20251111, penktadienis, Vilnius Ryte Austėja pamiršo, kad laiko rodyklės yra gyvos. Ji ištrauktų sieninį
2025vasario 27d., šeštadienis Vėl praleidau darbus iki vėlai vakaro. Neringa sėdėjo prie stalo, žiūrėjo
Žinai, sakė Asta dukrai, ieškodama žodžių. Suaugusieji kartais elgiasi kvailai, dar kvailiau nei vaikai.
Ji nebuvo viena. Paprasta lietuviška istorija
Vėlus žiemos rytas brėško lėtai. Kiemo valytojai garsiai kasė sniegą prie namo.
Laiptinės durys be sustojimo trinktelėdavo, pro jas išskubėdavo į darbą skubantys žmonės.
Katinas Filas sėdėjo ant šešto aukšto palangės ir stebėjo kiemo šurmulį.
Praeitu gyvenimu Filas buvo finansininkas ir niekas, išskyrus pinigus, jam nerūpėjo ir neužėmė minčių.
Tačiau dabar jis suprato, kad gyvenime esama daug svarbesnių dalykų.
Dabar jis žinojo, jog nėra nieko brangiau už šiltą žvilgsnį, širdies šilumą ir stogą virš galvos. Visa kita ateis savaime.
Katinas Filas apsidairė – ant seno sofos miegojo močiutė Valytė, jo gelbėtoja.
Katinas nulipo nuo palangės ir susirangė šalia jos pagalvės, švelnia plaukuota nugara prisiglausdamas prie močiutės galvos.
Filas žinojo – kiekvieną rytą močiutei Valytei sopėjo galva, tad čia pat stengėsi pagelbėti, kaip tik galėjo.
– Filukai, na tu ir gydytojas, – po kiek laiko pramerkė akis senolė, pajutusi švelnų kūnelį, – vėl skausmą nuėmei, šaunuolis tu mano, ačiū tau, kaip tu taip gali?
Filas nerūpestingai pamojavo letenėle, tarsi norėdamas pasakyti, jog jam tai menka smulkmena, jis ir daugiau ką moka!
Tačiau iš prieangio jau pasigirdo tylus burbėjimas – sužaidė šuns Lakio pavydas.
Lakys ištikimai saugojo močiutę Valią jau daug metų.
Jis visuomet, vos tik išgirdęs svetimus žingsnius, garsiai lodavo – kad visi žinotų, jog močiutė Valytė patikimai saugoma.
Todėl jis save ir laikė namų šeimininku.
„Kas jis anksčiau buvo? Gal statybų brigadininkas ar pareigūnas?“ – galvojo Filas, stebėdamas Lakį, – „labai jau mėgsta triukšmauti, bet argi ne geriau, kai saugu!“
– O jūs mano mylimukai, ką aš be jūsų daryčiau, – vėl sudėjusi skausmingą šypseną močiutė lėtai pakilo nuo sofos, – tuoj pamaitinsiu jus ir į kiemą išeisim.
O jei pensiją greit gausiu – nupirksiu vištą.
Žodis „višta“ sukėlė tikrą džiaugsmo bangą kambaryje.
Katinas šokliai ėmė minkštai mindžiukuoti seną sofą, garsiai murkdamas ir stumdydamas didele galva senelės sausą artrozės išgraužtą ranką.
– Na tu ir šelmis, žodžius supranti, lapiuk, – džiaugsmingai nusišypsojo močiutė. Šuo amtelėjo, parodydamas, kad irgi viską suprato, ir šlapiu nosiu bakstelėjo į jos kelius.
„Ech, kokios gi gyvos tos sielos – namai šiltesni ir širdy ne taip vieniša“, – nusišypsojusi mintijo senolė.
„Kai mirsiu, kas tada bus – kas žino. Vieni sako vienaip, kiti kitaip – išsiaiškink čia. O aš norėčiau būti kate, kad geri žmonės paimtų. Šuns būčiau gal ir neatlaikiusi – nerėkčiau garsiai, rami esu. O štai kate būčiau švelni ir meili. Tik geriems žmonėms patektų.“
– Ech tu, – staiga papurtydama galvą, save sudrausmino močiutė, – kokios čia kvailos mintys – štai ką senatvė žmogui daro.
Nepastebėjo net, kad katinas su šypsena ūsais nusižiūrėjo į šunį.
Mat, kate būti svajoja, o ne šunimi.
Dabar Filas mokėjo skaityti mintis – geras gi prizas.
Va taip va – iki ko gyvenimas priveda. Ji nebuvo viena. Paprasta istorija Vėlyvo žiemos ryto aušra skleidėsi pilkai ir tingiai. Kieme triukšmingai
Aš visada būsiu su tavimi, mama. Sapniška pasaka, kuria tiki Močiutė Valė visą dieną negalėjo nusiraminti
Vartų patalynėje buvo spūstyta nuo dėžių. Vytautas, visai išdžiūvęs nuo pastangų, suspaudė dar vieną
Laimingi visada šypsosi Šiandien žiūrėjau pro langą, išorėje šlapias vasaros lietus, bet jau pradėjo
Oi, prisimenu tą visą sumaištį, kai Niko, tas mūsų senasis draugas iš Kauno, bandė nieko nepagalvoti
Šiandien vėl susimąsčiau apie savo vaidmenį kaip močiutės šešėlis. Aš, Birutė Kazlauskienė, rašau šį
