Zibainis

Keliaudama namo po Kūčių, susidūriau su stipria automobilių avarija. Jei ji mirs, pranešk man.

Uncategorized

035

Nepaisant visko

Nesvarbu, kas nutinka Mūsų gyvenimas neprognozuojamas ir neklausia, ar mes pasiruošę jo smūgiams.

Uncategorized

036

Kai Paulius atvedė merginą namo, jo tėtis sustingo iš nuostabos, o veidą apraizgė prakaitas.

Kai Paulius Kairys atvedė merginą namo, jo tėvas sustingo, akys išsiplėtė kaip ryškios žvaigždės, o veidą

Uncategorized

028

Raktas rankoje Lietuvos lietus monotoniškai barbeno į nušiurusio daugiabučio buto langą – tarsi metronomas, skaičiuojantis minutes iki pabaigos. Mykolas sėdėjo ant nudrengtos sofos krašto, susmegęs į pečius, tarsi norėdamas tapti mažesniu ir nepastebimu pačiam sau bei likimui. Jo didelės, kadaise stiprios darbininko rankos, įpratusios prie sūpynavimo geležimi fabriko ceche, dabar bejėgiškai gulėjo ant kelių. Pirštai beprasmiškai gniaužė orą. Mykolas žiūrėjo ne į sieną, o į išblukusias, tarybine laikų tapetais apklijuotas gyvenimo maršrutų žemėlapius: nuo Vilniaus poliklinikos iki mokamo diagnostikos centro. Jo žvilgsnis buvo nublukęs, tarsi senas filmas, sustingęs viename kadrų. Dar vienas gydytojas, dar vienas atlaidus “ką jūs norite – amžius jau padarė savo”. Jis jau nepyko – pykčiui jėgų nebeturėjo. Liko tik nuovargis. Skausmas nugaroje tapo ne tik simptomu, bet ir asmeniniu kraštovaizdžiu, kasdieniu fonu kiekvienam judesiui ir minčiai, baltu bejėgiškumo triukšmu, užgožusiu visa kita. Jis skrupulingai vykdė visus nurodymus: gėrė vaistus, trynėsi tepalais, gulėjo ant šaltos fizioterapijos kušetės, jausdamasis išardytu mechanizmu sandėlio kampe. Ir visą tą laiką laukė. Kantriai, beveik religingai laukė gelbėjimosi rato, kurį kada nors, galbūt, numes valstybė, protingas gydytojas ar koks žymus profesorius – tam, kuris pamažu grimzta į bejėgystės klampynę. Į ateitį jis žvelgė pro pilką lietaus uždangą už lango. Jo valia, kadaise sprendusi reikalus ceche ir namuose, dabar buvo susitraukusi iki vienos funkcijos: kentėti ir laukti stebuklo. Šeima… Kažkada buvo ir ji, bet išsisklaidė, nepastebimai. Išvažiavo dukra – Gabija, į Vilnių kurti geresnio gyvenimo. Jis neprirėmė jos prie sienos, buvo už ją laimingas. „Tėti, aš padėsiu, kai tik atsistosiu ant kojų“, – skambindama sakydavo. Bet tai jau nebebuvo svarbu. Paskui išėjo žmona. Ne į parduotuvę, o amžiams. Ramutė sudegė nuo vėžio, kurį aptiko per vėlai. Mykolas liko ne tik su skaudančia nugara, bet ir nebyliu kaltės jausmu gyvas. Ji, jo atrama, energija, Ramutė, užgeso per tris mėnesius. Jis slaugė ją kaip išmanė iki paskutinio atodūsio. Kol jos akyse neatsirado blausus, slystantis žiburėlis. Paskutinis jos žodis ligoninėje, stipriai spaudžiant jo ranką: “Laikykis, Mykoliuk…” Jis nebeišlaikė. Prasviro galutinai. Dar paskambindavo Gabija, kvietė persikraustyti pas ją į nuomojamą butą, įkalbinėjo. Tačiau kam jis ten, svetimoj erdvėj? Nesiūlė savo naštos. Dabar Mykolą retai aplankydavo tik Ramutės jaunesnioji sesuo Vitalija. Kartą per savaitę atnešdavo sriubos inde, grikių ar makaronų su kotletu ir naują dėžutę nuo skausmo. – Kaip laikaisi, Mykolai? – paklausdavo nusirengdama paltą. Jis palinkčiodavo: – Nieko. Tylėdavo kartu, kol Vitalija sutvarkydavo jo kambarėlį – lyg tvarka tarp daiktų galėtų įvesti tvarką jo gyvenime. Išeidama palikdavo svetimų kvepalų kvapą ir tą pareigos, o ne artumo, jausmą. Jis buvo dėkingas. Ir be galo vienišas. Vienatvė buvo ne fizinė – tai ląstelė, pastatyta iš jo bejėgystės, skausmo ir tylios pykčio dėl neteisingo pasaulio. Kartą, ypač skaudžią lietingą popietę, žvilgsnis sustojo ant kilimo – ten gulėjo durų raktas. Matyt, pametė eidamas iš poliklinikos. Tiesiog raktas. Nieko ypatingo. Metalo gabaliukas. Jis įsmigo į jį akimis, tarsi pirmą kartą matytų ką nors ypatingo. Raktas tiesiog gulėjo. Laukė. Jis prisiminė senelį Petrą, partizaną be vienos rankos, kuris, sėdęs ant taburetės, sugebėdavo užsirišti batus viena ranka ir sulankstytomis šakutėmis. „Matai, Mykoliuk, instrumentai visada šalia. Tik kartais atrodo ne įrankiai, o šiukšlės. Svarbiausia – pamatyt sąjungininką šiukšlėse“, – sakydavo jis. Mykolas tada galvojo, kad tai buvo tik senoviškas pasakojimas paguodai – senelis buvo tarsi herojus, kuriam viskas pavyksta. O jis, paprastas staklininkas, jau kovojo su nugara ir vienatve be jokių stebuklų. Tačiau dabar, žiūrėdamas į raktą, ši scena buvo tarsi priekaištas. Senelis nelaukė pagalbos – jis ėmė tai, ką turėjo: sulūžusią šakutę, ir laimėjo. Ne prieš skausmą ar praradimą, o prieš bejėgystę. O ką pasirinko jis, Mykolas? Tik laukimą, rūgštų ir pasyvų, sukrautą prie svetimų malonių slenksčio. Ši mintis sukrėtė jį. Tuomet tas raktas, to metalo gabaliukas, tapo nebyliu įsakymu. Jis atsistojo – su pažįstamu pagurkšniu, kurio net tuščiame kambaryje buvo gėda. Padarė du šlepsinčius žingsnius, pasitempė. Sąnariai traškėjo it sudužęs stiklas. Paėmė raktą. Bandė išsitiesti – ir pažįstamas baltas skausmo peilis skaudžiai tvokstelėjo į strėnas. Jis sustingo, sukandęs dantis. Bet užuot grįžęs ant sofos, lėtai, atsargiai, prisiėjo prie sienos. Nesvarstydamas, tiesiog vedamas impulso, atsuko nugarą, pridėjo raktą prie skaudžiausios vietos ir atsargiai, visu svoriu, pradėjo remtis. Ne dėl „masažo“ ar „mankštos“ – tai buvo beprasmiškai paprastas veiksmas. Nuolankus spaudimas skausmo į skausmą, tikrovės į tikrovę. Jis suprato, kad toje vietoje spaudimas suteikė jam ne dar daugiau skausmo, bet tarsi laikinas palengvėjimas – viduje kas nors pasidavė, atsileido milimetru. Jis pakėlė raktą aukščiau, žemiau, dar kartą paspaudė. Kiekvienas judesys buvo lėtas, apgalvotas, įsiklausant į kūną. Tai nebuvo gydymas. Tai buvo derybos. Ir įrankiu tapo ne medicininis aparatas, o senas būsto raktas. Tai buvo kvaila. Raktas nėra vaistas. Bet jau kitą vakarą, kai skausmas grįžo, jis pakartojo. Ir vėl. Jis atrado taškus, kur spaudimas suteikė ne skausmą, o keistą išlaisvėjimą, tarsi iš vidaus plėštų replėmis gniaužtus. Vėliau pradėjo naudotis durų stakta švelniam tempimui. Vandens stiklinė ant naktinio staliuko primindavo – reikia išgerti. Paprasčiausiai, nemokamai. Mykolas nustojo laukti sudėjęs rankas. Naudojo tai, ką turėjo: raktą, staktą, grindis trumpam tempimui, savo užsispyrimą. Pradėjo vesti užrašus – ne apie skausmą, o apie mažas „rakto pergales“: „Šiandien prie viryklės išstovėjau penkiomis minutėmis ilgiau.“ Ant palangės pastatė tris tuščias konservų dėžutes nuo troškinių, į jas pribėrė žemės iš gėlyno prie daugiabučio. Į kiekvieną įsmeigė po kelias svogūnų galvutes. Tai nebuvo daržas, bet trys gyvenimo dėžutės, už kurias jis dabar buvo atsakingas. Praėjo mėnuo. Gydytojas, žiūrėdamas į naujus rentgenus, pakėlė antakį. – Yra pokyčių. Užsiėmėt kažkuo? – Taip, – paprastai atsakė Mykolas. – Naudojau tai, kas po ranka. Apie raktą neprisipažino. Gydytojas nesuprastų. Bet Mykolas žinojo: išsigelbėjimas neatplaukė kaip stebuklingas laivas. Jis tiesiog gulėjo ant grindų, kol jis laukė, kad kažkas uždegs šviesą jo gyvenime. Vienos trečiadienio popietės Vitalija ties slenksčiu sustingo. Ant lango konservų dėžutėse žaliavo jauni svogūnų laiškai. Kambaryje nebesklandė nei pelėsio, nei vaistų tvaikas, o kažkas naujo – viltinga. – Tu… kas čia? – viską, ką galėjo pasakyti, žiūrėdama į Mykolą, stovintį pasitikėdamas prie lango. Mykolas, kaip tik laistantis svogūnus iš paprastos puodelio, atsigręžė. – Daržas, – paprastai atsakė. Ir po trumpos pauzės: – Nori, atnešiu šviežių į sriubą? Savi, lietuviški. Tąkart sesuo užsibuvo ilgiau nei įprastai. Jie gėrė arbatą. Jis, nesiskųsdamas sveikata, papasakojo apie laiptinėje kasdien lipamą aukštą – dabar jau vienu aukštu daugiau. Išsigelbėjimas neatėjo daktaro Aiskaudos pavidalu su stebuklingu eliksyru. Jis pasirodė rakto, durų staktos, tuščios skardinės ir paprastos laiptinės pavidalu. Jis neatėmė nei skausmo, nei netekties, nei metų. Jis tiesiog padavė įrankius – ne tam, kad laimėtum karą, bet kad kasdien kovotum mažas kovas. Ir paaiškėjo: kai nustojate laukti, kol nužengs auksiniai laiptai iš dangaus, ir pastebite paprastus, betoninius čia pat, sužinote, kad kilti jais – jau yra gyvenimas. Lėtai, įsikibus, žingsnis po žingsnio. Bet – aukštyn. O ant palangės trys dėžutės augino sultingus svogūnus. Ir tai buvo pats nuostabiausias daržas pasaulyje.

Raktas rankoje Lietus barbeno į daugiabučio langą Vilniuje, kaip sustingęs laikrodis, lėtai daužydamas

Uncategorized

010

Geranoris vyras su ypatingomis aplinkybėmis

2024vasario 17 d., sekmadienis Šiandien noriu išsiveržti iš šio vidinio labirinto kaip ilgai dar galėsiu

Uncategorized

012

Kelkitės anksti ir mamos sriubą virkite,— pareikalavo vyras. — Tegul tą sriubą verduoja tas, kas iš jos gimė.

Atsibusk anksti ir mamai sriubą virk! pareikalavo vyras. Kad mama, iš kurios gimė, pati galėtų susišauti.

Uncategorized

011

Sutuoktinis atsisako leisti dukrai apsigyventi paveldėtam bute: ginčas dėl teisingo sprendimo tarp dviejų sūnų ir studijuojančios vyresnėlės, kai butas senamiestyje reikalauja remonto, o šeima svarsto – padovanoti jį dukrai ar parduoti ir pinigus padalinti visiems trims vaikams?

Mano žmonos dėdė paliko mano žmonai butą paveldėjimui. Tas butas mažas, bet pačiame Vilniaus centre.

Uncategorized

0148

Praėjus dviem savaitėms nuo paskutinio apsilankymo mano sodo namelyje, ant mano sklypo kaimynai pastatė šiltnamį ir prisodino agurkų bei pomidorų Aš turiu nedidelį žemės lopinėlį už miesto ribų. Nieko ten neauginų – tik ilsėjuosi laisvalaikiu. Nenoriu gaišti energijos daržui, todėl pasistatau grilį, pavėsinę, kad galėčiau pasislėpti nuo lietaus, ir ateityje planuoju aptverti teritoriją tvora. Nuvažiavau ten pasikepti dešrelių ir atitrūkti nuo miesto šurmulio. Kaimynai – ramūs, nelenda, nebando kalbėtis. Tik viena kaimynė kartais įkyrėdavo, nuolat stebėdamasi, kaip aš galiu gyventi be lysvių. O jos kiemas kitapus gatvės – apstatytas sodinukais ir gėlėmis, kuriomis ji rūpinasi ištisomis dienomis. Kadangi tvoros tarp mūsų sklypų dar nebuvo, kaimynė užsukdavo pas mane be jokio gėdos jausmo. Tiesą pasakius, man tai nepatiko, nes atvykęs net rasdavau ją vaikštinėjančią ir apžiūrinėjančią mano plotą. Paklausiau: – Ar viskas gerai? – Taip, tiesiog žiūriu, kur čia svogūnų galėčiau pasodinti. Tiek daug laisvos vietos ir niekas neauga! Galėčiau ką nors pasėti – juk jums tikrai netrukdys? Nustebintas nesugalvojau ką atsakyti, nenorėjau užgauti ir nutariau: – Galit pasisodinti vieną lysvę. Vėliau supratau, kad nereikėjo sutikti – pusę dienos ji man neleido ramiai ilsėtis, užėmė visą kampą ir vis sukiojosi aplink. Vėliau išvažiavau atostogų prie jūros, o grįžęs savaitgalį nuėjau į sodą ir likau priblokštas: ant mano žemės išdygo šiltnamis ir papildomos lysvės su agurkais bei pomidorais. Nedvejodamas supratau, kieno čia darbas. Supykau ir nusprendžiau veikti – kartu su draugu iškart nuvažiavome į statybinių medžiagų parduotuvę ir aptvėrėme teritoriją tinklu. Dabar kaimynė nebegali laisvai vaikštinėti po mano sklypą. Kitą savaitgalį kaimynė atėjo: – Kodėl pastačiau tvorą? Dabar prie savo sodinukų neprieisiu. Gal pats už juos rūpinsies? Tai mane tikrai papiktino. Vakare išardžiau šiltnamį, medžiagas permėčiau per tvorą. Nuo tada ji manęs nė nesveikina.

Praėjo jau dvi savaitės nuo to laiko, kai lankiausi savo sodyboje už miesto, ir štai kaimynai per tą

Uncategorized

0103

Jis atsisakė mokėti už žmonos operaciją, pasirinkęs jai vietą kapinėse — ir išvyko į pajūrį su meiluže.

Jis atsisako mokėti operacijai žmonai, įsigyja jai sklypą ant kapinių ir išvyksta į jūrą su savo meile.