Zibainis – Page 351

Mano skrandis knarkė kaip benamio šuo, o rankos buvo sušalę. Eidamas šaligatviu stebėjau švytinčias restoranų vitrinas, su tuo kąsneliu šviežiai paruoštos maisto kvapo, kuris skaudėjo labiau nei šaltis. Neturiu nė cento kišenėje.

Smegenų skausmas skambėjo kaip duobė, o rankos man tirpčiojo lyg senų medžių šakos žiemos šaltume.

„Kada tu jau nebesi?” — sušnabždėjo dukterėčia prie mano ligoninės lovos, nežinodama, kad aš viską girdžiu ir diktofonas viską įrašo.

„Kada jau nebus mane?“ – šnabždėjo sūnaus žmona šalia mano ligoninės lovos, nesuprasdama, kad girdžiu

Vaikas kasdien kentė pamotės bausmes… kol vienas K9 šuo padarė ką nors, kas sustabdė širdį

Vaikas kankinosi žiaurios šeimos skausmais kiekvieną dieną, kol vieną dieną senas kanopinis šunys Vytis

Mano Dukra Visada Grįžta Namai Iš Mokyklos 1:00 val. nakties – Ir Jos Šešėlis Nėra Iš Už Nugaros

Aistės šešėlis Dažnai pastebi ką nors tik tada, kai per ilgai žiūri į tuštumą arba kai kažkas atsisako

„12 metų tvarkiau jų vonias. Jie nežinojo, kad berniukas, su kuriuo atėjau, yra mano sūnus… kol jis tapo jų vienintele viltimi išgyventi.”

Per dvylika metų nuvaliau jų vonias. Niekas nežinojo, kad berniukas, kurį atvedžiau, yra mano sūnus…

Mano pilvas urzgė kaip benamis šuo, o rankos ledėjo. Eidamas šaligatviu stebėjau apšviestas restoranų vitrinas, su ta itin skania maisto kvapu, kuris skaudėjo labiau nei šaltis. Neturėjau nė vienos monetos.

Skrandis garsėjo kaip alaus baras, o rankos šaltėjo kaip po žiemos nakties sniego. Žingsniavau trobės

Po kupolu negalima meluoti

**Ji negali meluoti po kupolu** Mokykloje Romas niekada negarsėjo geru elgesiu, bet mokėsi puikiai.

Verslo klasėje tvyrojo įtempta atmosfera. Keleiviai neigiamai žvelgė į senyvą moterį, kai ši užėmė savo vietą. Tačiau lėktuvo kapitonas vis tiek kreipėsi į ją skrydžio pabaigoje.

Verslo klasėje vyko įtempta atmosfera. Keleiviai metė į senąją moterį nepagarbų žvilgsnį, kai ji atsisėdo

„Senelė, tau reikėtų eiti į kitą klasę“ – sušnibždėjo jauni kolegos pamačius naują bendradarbę. Neturėjo jokios idėjos, kad aš nusipirkau jų įmonę.

„Močiutė, jam reikia perkelti į kitą skyrių“, juok, šyptelėjo jauni kolegos, kai matė naują darbuotoją.