Zibainis

Vaikas draugei: kai paskutinėmis nėštumo savaitėmis Lilija liko viena, tėvas pradėjo gerti, namuose kilo chaosas, o artimiausi žmonės norėjo atimti jos kūdikį – tačiau tikras motiniškas ryšys ir netikėti nauji draugai padėjo Lilei apsaugoti dukrą ir rasti gyvenimo prasmę Lietuvoje

Vaikas draugei Kai Viltė jau skaičiavo paskutinius nėštumo mėnesius, jos jaunesnysis brolis iškeliavo

Uncategorized

0249

Apgyvendinau su vyru, kurį sutikau sanatorijoje, o vaikai pareiškė, kad juokauju.

Gyvenu su vyru, kurį sutikau Druskininkų sanatorijoje. Vaikai iš karto šaukdavo, kad aš šaipau.

Uncategorized

0447

Su vyru atvykome į kaimą – susipažinti su jo tėvais. Mama, išėjusi į kiemą, užsimojusi rankomis kaip tikra šeimininkė prie samovaro, suskambo: – Oj, Vasiuk, ko gi nepranešei?.. Žiūriu, ne vienas grįžai! Vasys stipriai apkabino mane: – Susipažink, mama – mano žmona, Valentina. „Kalnas“, apsijuosusi raukiniu prijuoste, ištiesusi rankas, pajudėjo link manęs: – Na, labas, marti! Ir tris kartus, pagal paprotį, apkabino bei pabučiavo. Iš Klaidijos Petronės sklido ryškus česnako ir šviežios duonos kvapas. Uošvė mane taip stipriai apkabino, kad net išsigandau. Galva atsidūrė tarp dviejų pūkuotų „pagalvių“ – jos krūtinės. Ji staiga atsitraukė ir, kritiškai nužvelgusi nuo galvos iki kojų, klausia: – Vasy, kur tokią piemenaitę radai? Vyras trumpai nusijuokė: – O kur – Vilniuje! Bibliotekoje… O tėvas namie? – Pas kaimynę – su krosnimi užsiima… Eikit į vidų, tik nusiaukit, grindis tik ką ploviau. Iš kiemo žiūrėjo nustebę kaimo vaikai. – Sauleli, nubėk iki Spiridonienės. Pasakyk Vasiliauskui – sūnus su nuotaka grįžo! – Aišku! – atsiliepė berniukas ir puolė gatve. Įėjome į trobą. Vasys nuėmė nuo manęs madingą paltą, pirktą iš nuolaidų parduotuvės, pakabino šalia krosnies. Tada pakštelėjo į baltą jos šoną šiltomis rankomis, pridėjo skruostą: – Žmonike mano! Dar šilta… Jau dundėjo puodai, skambėjo stiklinės ir šaukštai… Kol uošvė dengė stalą, žiūrėjau aplinkui kaimišką trobą: kampe – šventi paveikslai, languose – baltos gėlėtos užuolaidėlės, ant grindų ir taburečių – rankomis austos juostos. Prie krosnies snaudžia raudonas katinas ar katytė… – Praėjusią savaitę susirašėm, – atsklido Vasio balsas. Nustebau: taip greitai ant stalo atsirado įvairūs valgiai! Stalo centre, ant plataus padėklo, puikavosi šaltiena. Šalia – rauginti kopūstai, pomidorai; karštas pienas su rusva plutele; pyragas su kiaušiniu ir svogūnu… Ak, kaip norėjosi valgyti! – Užteks jau, mama! Čia net savaitei užtektų, – murmtelėjo Vasys, kramtydamas didelį riekės gabalą. Uošvė pastatė šalia šaltienos aprasojusį buteliuką ir, patenkinta, nusivalė rankas į prijuostę: – Va, dabar viskas! Taip susipažinau su Vasio mama. Motina ir sūnus kaip dvi vandens lašai – abu tamsiaplaukiai, raudonais skruostais. Tik mano Vasiukas ramus, paklusnus, o uošvė – kaip vasaros audra: netikėta ir garsiai. Manau, ne vieną užsispyrėlį ar arklį į protą atvedė, ne vieną trobelę nuo liepsnos išgelbėjo… Staiga garsiai trinktelėja durys. Į virtuvę, lydimas šalto oro pluoštų, įėjo nedidelio ūgio vyriškis. „Kleckiukas su nagais“ džiaugsmingai suriko: – Ot bent dalykas, po velniais! Nenusivilkęs dūmais kvepiančios ir suodžių išteptos striukės, apkabino sūnų. – Sveikas, tėvai! – Nusiplauk rankas, paskui sveikinkis! – sušuko uošvė. Vyras paėmė mane už rankos: – Sveiki, panele! Uoščio akys linksmos, su krisleliu gudrumo, retas rausvas barzdelė ir tokie pat variniai garbanoti plaukai. – Motin, pripilk ir man sriubos! – barškėdamas sakė Vasilijus. Pakėlėme stiklines: – Už jus, mielieji! Po valgymo ir gėrimo aš drąsiai paklausiau: – Vasilijau, kodėl viso jūsų giminėje visi „Vasiai“? – Paprasta, Valytė! Ir senelis, ir tėvas, ir aš – visi nuo seno krosnininkai. Tik Vasys, – parodė į sūnų, – tapo tekintoju. – Tekintoju, tėtukai, irgi Lietuvai reikia! – Vasilijau, ar sunku krosnį sumūryti? – Čia, mergel, visas menas! – kėlė pirštą uošvis. – Kad gražiai, kad nerūkytų, kad pyragus skaniai keptų. Nesvarbu, kad pagaliukas toks! Mes, raudonplaukiai, žmonės atsparūs, saulutės glostyti! – Mano Vasilijus – visų galų meistras! – pasigirdo uošvė. – Tėvai, papasakok ką nors, paklausysim. Uošvis atsiduso, paglostė barzdelę, žvilgtelėjo klastingai: – Jei norit, klausykit! Pirma pasaka… Kartą važiavom liepą šienauti. Turėjom tuomet „Gražuolę“, mam, pameni? Ne karvė, o pieno upė. Važiavom visi – vyrai, moterys, mes su Klaudija. Saulė už miško dar nekilę, o mes jau šienaujam: žvirgžt-žvirgžt… Karštis tą dieną buvo nepaprastas, sparvos kanda kaip pasiutę! O tada, kaip pamenu, šernų pilni miškai! Valanda jau – pietūs, išprakaitavom kiek tik galėjom… – Ei, rasių, ką prisiminei… Valei ir neįdomu. – Įdomu, labai įdomu! – Tai va, žiūriu į žmones ir galvoju: reikia kaip nors prablaškyti, pajuokauti. Gal karštis galvą susuko… Numetu savo dalgį, bėgu ir šaukiu: „Gelbėkis kas gali! Šernai!“ Ir kuo smarkiau – į medį. Žiūriu, žmonės irgi metė dalgius ir grėblius ir polėkė į medžius… – Cha-cha, kas toliau? – Tada vos manęs vyrai su moterimis neišgriebė grėbliais! Bet kas įdomu – darbas iškart pagreitėjo. Uošvė davė uošviui niuksą: – Oi tu, raguoti! – Tėvai, geriau apie tikrus šernus papasakok. – Galima ir apie tikrus. Taip buvo… Mes su Klaudija jauni buvom, net Vasio dar negalvojom. Tuo metu buvau didelis medžiotojas, po šito karto – visai mečiau. Tą dieną, pamenu, sniegas krito, sakau Klai: „Einu į medžioklę.“ „Eik“, – sako. Pasiėmiau šautuvą ir išėjau… Klajojau, nieko neradau, jau temsta. Girdžiu – šernai netoli. Priėjau arčiau – šaunu. Galvojau pataikiau, o ne – nepataikiau. Ir tuomet keulis pult! Aš bėgti ir į medį – pats neatsimenu kaip. – Tikriausiai iš baimės vos nenumirei! – įsiterpė uošvė. – Netrauk per dantį! Tai va, užlipau aš į medį – nei gyvas, nei miręs. Galvoju, išeis šernai – namo skuosti. Kur tau! Keulis pradėjo žemę knisti po medžiu, paskui nusigulė, ir visas būrys kartu su juo. – Oho! – išsiplėtė akys. – Ir kaip po to? – Va taip, Valyt! Beveik visą naktį sėdėjau su medžiu susiglaudęs. Gerai, kad nebuvo didelio šalčio. – O aš Vasiuko tada vos nepraradau, vos radom! Ryte, vos praskaidrėjo, subūriau vyrus ir ieškojom. Šaukėmės, šaukėmės, pagaliau radom. Ant kupros tempiau kilometrą, kol jam protas atėjo. – Tu man ne moteris, o kraujas su pienu! – Eik jau, nedorėli!… Vale, gal arbatos? Su bitkrėslėm ir medum savų iš avilio. – Galima ir arbatos, ačiū. Klaudija Petronė išpilstė kvapnią arbatą. – Vasy, dar papasakok, kaip mano sesę išgydėjai. Uošvis vos nepaspringo karšta arbata, nusijuokė: – Čia kažkada Klaudijos sesuo atsiunčia telegramą: važiuoju pas jus į svečius. Mes, žinoma, apsidžiaugėm, sutikom… Gyvena Tatjana, kartą už stalo skundžiasi: kojos, sako, visai nebeina, skauda. – Kas tokio? – klausiam. – Nežinau, sako. Ligoninėj reikia išsitirti, bet niekaip nenuėjau. – O bičių bandžiau gydytis? – klausiame. – Kur aš mieste tų bičių gausiu? – Eime, Tania, pas avilius – tuoj pagydysiu! – Toks ir daktaras! – nusijuokė uošvė. – Atėjom prie avilių. Sakau svainiai: kėlėk sijoną… Na, ne per daug – iki kelių… Ant kiekvienos kojos po bites pasodinau. Tatjana dar padėkojo, o po pusvalandžio riebiai keikėsi! Pasirodo, alergiją turėjo – kojos patino – visai negalėjo paeiti! – Sakiau – daktaras! – Iš kur žinot apie alergiją! Tu, Vale, medaus paragauk, paragauk. Alergijos, tikiuosi, nėra? – Nėra, Vasilijau! – Tai ačiū Dievui… Išgėrėme arbatą. Už lango gerokai sutemo, mane apėmė nuovargis. Uošvė užtraukė užuolaidas: – Vasiuk, kur jums patiesti? – Mama, gal ant krosnies? Kaip, Vale, ar sutinki ant krosnies miegoti? – O, dar kaip! – Tai tuojau… Tėvas pats savo rankomis mūsų maitintoją statė – po plytą, – pagyrėsi uošvė. Vasilijus pažvelgė išdidžiai. Ir buvo kuo didžiuotis – krosnis ir šildo, ir maitina, ir šeimą suburia. Ryški ugnis – gyvybė! Padėkojom šeimininkei ir atsikėlėm nuo stalo. Vyras, paglostęs mane per nugarą, atsargiai pasodino ant krosnies. Iš tamsos, nuo palangės, dvelkė metų kvapas: plytų, žolynų, avies vilnos, duonos. Vasys greitai užmigo, o aš ilgai negalėjau užmigti. Kas gi čia? Iš dešinės kažkas garsiai alsavo: – Pūk-pūk, pūk-pūk… – Naminukas! Tikrai, naminukas! Skaičiau… Ir prisiminiau vaikystės eilėraštuką: – Naminuk, naminuk, su tavim mes nesižaisim! Tik ryte sužinojau tiesą: tai buvo ne naminis, o raugas, kurį uošvė padėjo šiltoje vietoj ir visai užmiršo. Dar ne kartą užsuksime į svetingus Vasio tėvų namus – pasiklausyti Vasilijaus pasakų, pasišildyti prie krosnies, paragauti naminės duonos. Bet apie tai – kitąkart!

Su vyru nuvažiavome į giminės kaimą, susipažinti su jo tėvais buvo seniai, kai viskas darėsi kitaip

Uncategorized

066

Sužinojusi, kad vaikas gimė su negalia, jo motina prieš vienuolika metų parašė „atsisakymo“ raštą. Šį pareiškimą Sanytė patys matė, kai nešė asmens bylas į medicinos punktą.

Sužinojus, kad vaikas gimė su neįgalia, jo mama prieš vienuolika metų parašė atsisakymo pareiškimą.

Uncategorized

079

Savo akimis išvysti Po skaudžios nelaimės, per kurią avarijoje žuvo vyras ir šešerių metų dukrelė, Ksenija ilgai negalėjo atsigauti. Beveik pusę metų praleido klinikoje, nenorėjo nieko matyti – šalia visada buvo jos mama, kuri kantriai kalbėjosi su dukra. Vieną dieną ji pasakė: – Ksenija, tavo vyro verslui gresia žlugimas, Egidijus vos viską suspėja. Jis man skambino ir prašė tau perduoti – gerai, kad Egidijus sąžiningas žmogus, bet… Šie žodžiai šiek tiek pažadino Kseniją. – Taip, mama, reikia užsiimti reikalais, tikiu, mano Dainius apsidžiaugtų, jei tęsiu jo darbus. Gerai, kad šį bei tą išmanau, jis, lyg nujausdamas, įtraukė mane į savo įmonę. Ksenija grįžo į darbą, išsaugojo suklupusį šeimos verslą. Tačiau, nors verslas tvarkėsi, Ksenija be galo ilgėjosi savo žuvusios dukrelės. – Dukra, noriu tau patarti pasiimti iš vaikų namų mergaitę – būtinai tokią, kuriai dar sunkiau nei tau. Tu palengvinsi jos gyvenimą, o tai taps ir tavo išsigelbėjimu. Po ilgų apmąstymų Ksenija suprato – mama teisi. Nors puikiai žinojo, kad niekas niekada nepakeis jos kraujo dukros, netrukus jau buvo vaikų namuose. Arina gimė beveik neregi. Tėvai vos sužinoję apie jos negalią tuoj pat jos atsisakė – nors abu buvo iš inteligentiškų, išsilavinusių šeimų, išsigando atsakomybės. Akivaizdu, kad baimė ir silpnumas neaplenkia nė išsilavinusių. Taip mergaitė atsidūrė kūdikių namuose, kur ją pavadino Arina. Ji augo, beveik nematydama pasaulio, tepažinojo tik šešėlius. Vaikų namuose išmoko skaityti ir pamilo pasakas – tikėjo, kad, galbūt, ji irgi sulauks stebuklo. Kai Arinai buvo beveik septyneri, pas ją atėjo „fėja“ – graži, ryški, turtinga ir, iš pažiūros, laiminga, bet iš tiesų giliai nelaiminga moteris. Arina negalėjo jos matyti, bet iš karto pajuto jos gerumą. Atėjusi į vaikų namus, direktorė Kseniją nustebo – kam jai vaikas su negalia? Ksenija pasiaiškinti nenorėjo – tik pasakė, kad turi galimybes ir nori padėti neįgaliai mergaitei. Veduodama Ariną už rankos, auklėtoja pastebėjo, kad mergytė – tikras angelas: auksinėmis garbanomis ir didelėmis mėlynomis akimis, deja, akimis, kurios nemato. – Kas ji? – paklausė Ksenija, neatitraukdama žvilgsnio nuo mergaitės. – Tai mūsų Arina – be galo gera ir švelni, – atsakė auklėtoja. – Ji bus mano, – užtikrintai pasakė Ksenija. Ksenija ir Arina tapo neatskiriamos – abi labai reikėjo viena kitai. Su Arinos atėjimu viskas šeimoje pasikeitė – gyvenimas įgavo naują prasmę. Ksenija kreipėsi į gydytojus – sužinojo, jei Arinai padaryti operaciją, rega gali sugrįžti, teks nešioti akinius. Prieš Arinos ėjimą į mokyklą buvo atlikta operacija, tačiau rega liko labai silpna. Viltis išliko – buvo laikas sulaukti pakartotinos operacijos, kai Arina paaugs. Laikas bėgo. Ksenija visą meilę skyrė dukrai, globojo ją ir džiaugėsi klestinčiu verslu, tačiau į vyrus daugiau nebežiūrėjo – visą gyvenimą pašventė dukrai. Arina užaugo nepaprasto grožio mergina, baigė universitetą, nebuvo išlepinta, mokėjo būti dėkinga, jau dirbo motinos įmonėje. Ksenija labai saugojo dukrą – baiminosi, kad kas nors suvedžios ją dėl pinigų. Jei tik pastebėdavo kažką įtartino, nedelsdama parodydavo, kad pasipelnymas per Ariną – neįmanomas. Ir atėjo meilė. Ksenija susipažino su Antanu – nieko blogo nepastebėjo ir neprieštaravo jų draugystei. Netrukus Antanas pasipiršo. Vestuvių pasiruošimas virte virė, po pusmečio po jų turėjo būti atlikta antra operacija Arinai. Antanas buvo švelnus ir rūpestingas. Kartais Ksenija jame matydavo kažką nenatūralaus, bet stengėsi nuvyti mintis šalin. Kartą jie kartu nuvažiavo į užmiesčio restoraną tartis dėl salės papuošimų vestuvėms. Viduryje dienos čia buvo tuščia. Atsisėdę prie staliuko, Antanas telefono padėjo ant stalo. Staiga suveikė signalizacija automobilyje, jis išėjo laukan, o tada ėmė skambėti jo telefonas. Arina iš pradžių nenorėjo atsiliepti, bet skambutis nenutilo. Paėmusi ragelį, išgirdo Antano motinos, būsimos anytos, balsą: – Sūneli, turiu planą – kaip greitai atsikratyti tavo neregės Arinos. Pažįstamos kelionių agentūroje laikomos dvi vietos kalnų kelionei. Po vestuvių pasiūlyk važiuoti, nurodyk, kad norisi pasigrožėti viršūnėmis, nueisi dviese – ir „netyčia“ priversk ją suklupti, kad „atsitiktinai“ nukristų. Paskui apsimesk, kad nežinai, ieškok jos policijoje, apsimestinai verk, reikalauk paieškos. Kai suras, viskas atrodys kaip nelaimingas atsitikimas. Užsienyje niekas nesivargins tirti… Žinau, kad gali suvaidinti, kaip giliai išgyvenantis vyras. Taip ir tavo uošvė patikės. Kitaip padarys ją operaciją – tada bus sunkiau. Negalima praleisti tų pinigų, sūneli! Taigi, apsvarstyk… jungiuosi. Arina padėjo telefoną, lyg jis būtų ją nudeginęs. – Reiškia, jo motina nori mane nužudyti. O ir Antanas, matyt, prisideda, – galvoje šmėkščiojo mintys. Prieš akimirką dar buvo laiminga sužadėtinė, o dabar sužinojo baisią tiesą. Suprato – Antanas neklausė pokalbio, ji visa drebėjo, bet stengėsi susitvardyti. Tuo metu Antanas grįžo: – Neaišku, kodėl suveikė signalizacija – gal katė. Bet viskas gerai. – Skambtelėjo telefonas, griebė nuo stalo: – Aha, taip, Romai, supratau, būsiu, – ir ruošėsi išeiti. – Mane skubiai kviečia į biurą. – Važiuok, – su tyliu balsu pasakė Arina, – aš palauksiu mamos, aptarsime su ja. – Gerai, lakstau, – numojo ranka Antanas. Likusi viena, Arina verkė. Administratorei pastebėjus jai nusiminusią, pažįstama moteris pasiūlė arbatos. Davė sutikimą. Ksenija žinojo, kad dukra su Antanu išvyko į restoraną – todėl labai nustebo sulaukusi Arinos skambučio. – Kas ten galėjo nutikti… – svarstė, net ramiai vairuoti negalėjo. Po dvidešimties minučių ji jau buvo vietoje, atėjo prie dukros. – Arina, taip pergyvenau, kol atvažiavau… – Mama, mamyt… – pro ašaras kalbėjo Arina, – jie nori mane nužudyti. – Kas? – nesuprato motina. Antanas ir Inga Sergejevna. Aš pati girdėjau – ji jam kalbėjo, kaip nuvažiuoti į kalnus ir ten mane „netyčia“ stumtelėti, kad atrodytų nelaimingas atsitikimas. Skubina, kad tik nespėtume man padaryti operacijos… – Dukra, ką tu kalbi? Tu tikra? Su tavimi viskas gerai? – Mama, patikėk, girdėjau savais ausimis. Inga Sergejevna net nesuprato, kad kalbėjosi su manimi, o ne su Antanu. Aš greitai padėjau. Jie nesuvokia, kad jau viską žinau. Antaną iškvietė į darbą. Ksenija buvo šoke – ar galėjo jos dukra suklysti dėl šio malonaus vaikino? Ką daryti? Mąstant, kaip elgtis, Arinai paskambino Antanas. – Na, Arina, mama atvažiavo, aptarėt dėl salės? Ksenija paėmė dukros telefoną. – Sveikas, Antanai. Gerai, kad laiku sužinojome apie tavo ir mamos planus. Klausyk atidžiai… Apie kalnų kelionę… – Ką tu kalbi, kokią kelionę, kokius planus… – Antanas arba dar nesuprato, arba gerai vaidino nuostabą. – Apie kelionę – kurioje Arina turėjo žūti „atsitiktinai“. Antanas suprato, kad motina padarė klaidą, o vietoj jo ragelį pakėlė Arina. Motina dar ir žinutę jam atsiuntė, kad netemptų laiko. – Žūti? Kodėl? Kam man tie kalnai? – Ksenija jau suprato, kad Antanas apsimeta, tik dabar jau išsigandęs. – Tam, kad liktum turtingas našlys. Bet teks nuvilti – nieko jums nepavyks. Supranti, jei tavo telefonas atsidurs policijoje, jie suras visus įrašus. Supranti mane? Antanui reikėjo laiko atsakyti. – Suprantu, bet tai ne aš, tai mama… – Žinoma… Tikras niekšas – dar ir už motinos nugaros slepiesi. Sudie, Antanai. Jau kitą dieną Antanas išvyko į kitą miestą. Apkaltino motiną, kad ši jį įklampino, pasiėmė jos pinigus ir dingo. Bijodamas, kad Ksenija su Arina kreipsis į policiją. Inga Sergejevna taip pat dingo iš miesto. Šokas išvydus savo akimis Regos klinikoje Arinai vėl atliko operaciją. Ksenija buvo kartu – kol neišėmė tvarsčių, vedžiodavo dukrą į lauką, sėdėdavo ant suolelio. Daktaras Dainius Igoris, jaunas gydytojas, labai rūpinosi Arina, operaciją atliko patyręs chirurgas, o Arina liko jo globoje. Dainius labai jaudinosi, buvo aišku, kad Arina jam labai patinka. Ksenija stebėjo jį su pavydžia meile, bet gydytojas buvo romantiškas ir įsimylėjęs. Nuėmus tvarsčius Dainius padovanojo didelę rožių puokštę. Arina vos atsitiesė šoke – dabar ji matė pasaulį, tikrą grožį ir tą gražų drąsų šviesiaplaukį su žvilgsniu, kaip dangus. – Kokia aš laiminga – aš viską matau! – verkė Arina, Dainius ją ramino. Arinai reikės visada nešioti akinius, bet tai niekis, palyginus su tuo, kaip buvo anksčiau. Praėjus laikui, Dainius ir Arina susituokė, surengė gražias lietuviškas vestuves. O po metų jų šeimoje gimė miela mergytė su pilkomis akimis, kaip tėtis. Arina pagaliau yra laiminga ir mylima – dabar šalia tikras, patikimas vyras, kuris niekam jos neatiduos skriaudžiamos. Ačiū už skaitymą, už palaikymą ir už jūsų gerumą. Sėkmės jums gyvenime!

Pamatyti savo akimis Po baisios skaudžios nelaimės, kai avarijoje žuvo mano žmona ir šešiametė dukrelė

Uncategorized

025

Persigalvojau vesti: Kaip keturiasdešimtmetis mokslininkas Archipas, įnikęs į savo eksperimentus su lietuviškais šaknimis, nepastebėjo jaunos valytojos Sofijos žvilgsnių, o skaniai pagaminusios naminių dešrelių džiaugsmas vos nevirsta nuotykiais kaimo trobose, audringomis pažintimis su būsima anyta ir nevaldomu lietuvišku charakteriu, kuris priverčia rimtai susimąstyti apie šeimyninį gyvenimą

2024 m. balandžio 14 d. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad keturiasdešimtmetį sulaukus gyvenimas sugebės

Uncategorized

014

Užmetė akį į svetimą žmoną

Nusižiūrėjo svetimą žmoną Gyvenant kartu, Dainius Eidukevičius pasirodė esąs silpnavalis ir be valios vyras.

Uncategorized

Ar Prisimenu? Nepajėgiu Pamiršti! – Polina, klausyk, čia rimtas reikalas… Pameni mano nesantuokinę dukrą Neringą? – mano vyras kalbėjo mįslėmis, kas kėlė įtarimų. – Hm… Ar prisimenu? Kaip galėčiau pamiršti! O kas nutiko? – atsisėdau ant kėdės, laukdama nemalonumų. – Net nežinau, kaip tau paaiškinti… Neringa maldauja, kad pasiimtume jos dukrą, t.y. mano anūkę, – vyras nervingai murmėjo. – O kodėl, Šarūnai? O kur Neringos vyras? Su obuoliais apsinuodijo? – man pasidarė įdomu, susidomėjau. – Supranti, Neringai liko gyventi labai mažai. Vyrą jos gyvenime nė kvapo nebuvo. Motina seniai ištekėjusi už užsieniečio, gyvena Amerikoje. Neringa su ja nebendrauja, didžiulėje nesantaikoje. Kitos giminės ji neturi. Tad ir prašo… – Šarūnas sutrikęs nenukreipė į mane akių. – Tai kaip tu galvoji? Ką darysi? – mintyse jau buvau priėmusi sprendimą. – Štai ir tariuosi su tavimi, Polina. Kaip nuspręsi, taip bus, – pagaliau vyras klausiamai pažvelgė į mane. – Šaunuolis. Vadinasi, jaunystėje prisidirbai, o dabar, Polina, prisiimk atsakomybę už kito vaiką, taip? – pykau dėl vyro bevalumo. – Polina, mes juk viena šeima. Spręsti reikia drauge, – Šarūnas pabandė spausti. – Oi, pažiūrėkit, prisiminė! O kai lakstei paskui mergas, kodėl nesitarei? Juk aš tavo žmona! – ašaros pabiro ir pabėgau į kitą kambarį… …Mokykloje draugavau su klasioku Valdu. Bet kai į klasę atėjo naujokas Saulius, pamiršau visus kitus. Valdui netrukus daviau „laisvę“. Saulius netruko atkreipti į mane dėmesį – palydėjo namo, bučiavo karštai į žandą, dovanojo gėlių iš darželio. O po savaitės jau viliojo į lovą. Nesipriešinau – įsimylėjau Šarūną visam gyvenimui. Baigėme mokyklą, Saulių pašaukė į kariuomenę. Verkiau, palydėdama savo išrinktąjį į stotį. Jis tarnavo kitame mieste. Metus susirašinėjom. Vėliau Saulius grįžo atostogų. Negalėjau nė apsakyti, kaip džiaugiausi. Šarūnas žarstė komplimentus, aš tik ausis stačiau: – Polina, grįšiu po metų – tuojau vestuvės! Bet aš tave ir taip laikau žmona. Po šių žodžių mane užliejo bangos švelnumo ir meilės… Visą gyvenimą taip bus: Šarūnas „palies“ mane žvilgsniu – ir tirpstu, kaip ledai saulėje, kaip šokoladas karštyje. Saulius išvažiavo į tarnybą, laukiau mylimojo, laikiausi sužadėtinės. Po pusmečio gavau laišką – Saulius parašė, jog norėtų skirtis, esą surado „tikrą meilę“ garnizone, o į mūsų miestą negrįš. O mano pilve spardėsi jo vaikas. Tokios ir „vestuvės“. Būna ir taip – prisižadėjo, o pasislėpė… Mano močiutė sakydavo: – Neklausyk žydinčios grikės – žiūrėk pribrendusios! …Atėjo laikas, gimė Vytukas. Valdas, buvęs vaikinas, pasiūlė pagalbą. Iš beviltiškumo sutikau. Taip, su Valdu irgi buvau artima. Nebetikėjau išvysti Šarūno. Jis dingo iš mano gyvenimo. Staiga – sugrįžo. Duris atidarė Valdas. Prie slenksčio stovėjo Saulius. – Galiu užeiti? – stebėjosi Šarūnas. – Jei atvažiavai – užsuk, – nenoromis įleido Valdas. Vytukas, nujausdmas įtampą, įsikibo Valdui į ranką. – Valdai, išeik su Vytu pasivaikščiot, – nežinojau, ką daryti. Valdas išėjo su Vytuku. – Vyras? – pavydžiai paklausė Šarūnas. – O tau koks skirtumas? Kam atvažiavai? – pyktelėjau, nesuprasdama jo tikslo. – Pasiilgau… Matai, susikūrei šeimą. Matyt, nevaikėi manęs laukti. Na, einu. Atsiprašau, kad sugadinau jūsų „idilę“, – ruošėsi išeiti Šarūnas. – Palauk, Sau! Ko atėjai? Nervus tampyti? Valdas padeda man nejausti vienatvės. Beje, jis augina tavo dvejų metukų vaiką, – bandžiau sulaikyti Šarūną. Mano meilė jam nemirė. – Grįžau pas tave, Polina. Priimsi? – Šarūnas viltingai pažvelgė. – Užsuk, bus pietūs, – širdis suspurdėjo, mane užliejo laimės banga. Sugrįžo, vadinasi, nepamiršo. Kam čia atkakliai apsimetinėti? Valdas vėl išėjo per duris. Sūnui reikalingas tikras tėtis, ne patėvis. Vėliau Valdas ves gerą moterį, turinčią du vaikus. …Praslinko keli metai. Šarūnas sūnaus taip ir „nepriėmė“ kaip savo. Į Vytuką žiūrėjo kaip į svetimą – buvo įsitikinęs, jog vaikas Valdo. Šarūno širdį sūnus „nelietė“. Jaučiau tai. Apskritai, Saulius buvo didelis mergišius. Greitai įsimylėdavo, dar greičiau išsiskirdavo. Man nuolatos išdavinėjo – su draugėmis, pažįstamomis… Verkiau, bet mylėjau, saugojau šeimą. Galbūt man net buvo lengviau nei vyrui – įsimylėjusiam visada lengviau nežinoti tiesos. Man nereikėjo meluoti – tiesiog mylėjau. Vyras buvo mano saulė. Kartais norėjau jį išmesti iš širdies, viską mesti, pabėgti. Naktimis dėl to graužiau save. Kur eisiu, kur rasiu geresnį? Ir Šarūnas be manęs pražus. Aš jam ir žmona, ir motina, ir meilužė. …Mamą Šarūnas prarado 14-os. Ji mirė miegodama. Gal dėl to visą gyvenimą ieško švelnumo kitur. Aš viską jam dovanojau, atleidau. Kartą smarkiai susipykome – išvijau iš namų. Jis susikrovė daiktus, išėjo gyventi pas giminaičius. Prabėgo mėnuo, jau nė nepamenu priežasties, bet Šarūnas negrįžo. Turėjau pati eiti pas jo tetą. Teta nustebo: – Polina, kam tau Šarūnas? Sakė, kad išsiskyrėt. Jau naują draugę turi. Tetos dėka sužinojau tos merginos adresą ir neplanuotai užsukau svečių. – Laba diena! O galite Saulių pašaukti? – norėjau būti mandagi. Mergina šyptelėjo šelmiškai ir užtrenkė prieš mane duris. Be žodžio išėjau. …Šarūnas grįžo po metų. O mergina pagimdė dukrą Neringą. Iki šiol jaučiu kaltę, kad tada jį išvijau – gal neatsirastų ana ir nebūtų gimus ta dukra. Dėl to po to dar uolesnė buvau vyrui, vis stipriau jį mylėjau. Aš ir Šarūnas niekada nekalbėjome apie nesantuokinę jo dukrą Neringą – lyg pajudink ir šeimos nebebus. Geriau nutylėti, neužčiuopti pavojingo. Pats tyriausias vyras – su nepažįstama susilaukė vaiko… Su kuo nebūna! Tegu negundo svetimų vyrų tos „vilionės“! Taip gyvenom su Šarūnu. Metams bėgant jis aprimo, tapo švelnesnis, ramesnis. Nuotykiai išblėso. Daug laiko leidžia namuose. Sūnus anksti vedė, padovanojo tris anūkus. Ir štai – netikėtumas… Po daugelio metų atsirado nesantuokinė dukra Neringa. Prašo, kad priglaustume jos dukrą. Sunki užduotis – kaip Vytukui paaiškint apie svetimą mergaitę šeimoje? Jis gi nežino apie tėvo nuotykius jaunystėje… …Žinoma, oficialiai tapome penkerių metukų Alinos globėjais. Neringa išėjo amžinybėn, vos trisdešimties. Kiekviena kapavietė apauga žole – gyvenimas eina toliau. Šarūnas pažadėjo „vyriškai“ pasikalbėti su Vytautu. Sūnus, išklausęs tėvo, reziumavo: – Tėvai, kas buvo – užaugo žole, aš jums teisėjas nebūsiu. O mergaitę reikia priimti, ji gi mūsų kraujas. Lengviau atsikvėpėm su Šarūnu. Geras sūnus, jautrus. …Dabar Alinai šešiolika. Dieduką Šarūną dievina, šnibždasi su juo; mane vadina močiute, sakosi, jog jaunystėj buvau į ją panaši. Nuoširdžiai tam pritariu…

AR ATMENU? NEĮMANOMA UŽMIRŠTI! Birutė, žinai… Reikalas toks… Žodžiu, prisimeni mano nesantuokinę

Uncategorized

NESTELES SŪNUS

2024-04-12 Šiandien vėl galvojau apie praeities dienas, kai mano buvusi partnerė Aistė turėjo vienintelį