Zibainis

Dovana mamai: kaip viena premija virto nauja orkaite, kosmetikos kuponu ir kelione į Turkiją seseriai, arba ką reiškia tikrai pasirūpinti artimu žmogumi lietuviškoje šeimoje

Vytautai, man reikės tavo pagalbos dėl dovanos mamai. Ramunė padėjo šalin telefoną ir atsisuko į vyrą

Uncategorized

012

Keliaujame kartu į ateitį

Toliau kartu Jie išvažiavę iš Kauno ankstyvu liepos rytą, kai A1 dar neperpildyta sunkvežimių, o pakelių

Uncategorized

0147

Svetimas suknelė. Mūsų kaimo gatvėje, už trijų namų nuo ambulatorijos, gyveno paprasta ir tyli moteris – Nadiežda Belovienė. Dirbo ji miestelio bibliotekoje, algos nemokėjo mėnesiais, o kai išmokėdavo – atnešdavo arba kaliošus, arba degtinės butelį, arba maišelį senų kruopų su kirmėlėmis. Vyras ją paliko – išvažiavo „į šiaurę“ už ilgu rubliu, kai dukra dar buvo kūdikis, ir dingo be žinios. Viena Nadiežda augino dukrą Liudą, naktimis sėdėjo prie siuvamosios mašinos – tik kad Liuda turėtų švarius pėdkelnes ir gražius kaspinus plaukuose, kaip kitos mergaitės. O Liuda augo – graži, smulki, mėlynom kaip rugiai akimis, bet labai išdidi. Jai skaudėjo dėl jų skurdo, o norėjosi jaunystėje žydėti, lakstyti į šokius, kai batukai jau trečius metus lopomi. Atėjo tas pavasaris – abiturientų išleistuvės, kai merginų širdys dainuoja. Kažkada gegužės pradžioje, kai žydi ievos, Nadiežda atėjo pas mane spaudimą pasimatuoti – susėdom, nusišnekėjo ji apie bėdas: Liuda nenori eiti į išleistuves, isterikuoja. Sako, gėda – „Lenos Zotovos“, pirmininko dukros, suknelė iš miesto, ištaiginga, o mano mamai net paprasto audinio nenusipirkti, sandėly visi žiemos palikti ištekliai suvalgyti. Klausiu, ką darys. „Jau sugalvojau,“ – jos akys suspindo. Prisimeni, mamos skrynioj senos užuolaidos likusios – storas atlasas, gražios spalvos. Seną nėrinį nuardysiu nuo apykaklės, biseriu papuošiu – bus ne suknelė, o paveikslas! Aš tik galva papurčiau. Gi Liudos charakterį žinojau: jai ne paveikslo reikia, o kad brangu, iš užsienio, su etikete. Bet tylėjau – motinos viltis šventa. Visą gegužę stebėjau, kaip Beliovų namuose iki išnaktų žiba langai, o senoji mašina tarška kaip kulkosvaidis: tak-tak-tak… Nadiežda buria. Miega tris valandas, rankos sukepusios, akys raudonos, bet laiminga. Bėda užėjo prieš tris savaites iki šventės. Užėjau tepalų atnešti – Nadiežda skundėsi, juosmuo skauda nuo sėdėjimo. Užeinu, o ant stalo guli ne suknelė, o svajonė – atspalvis pilkai rožinis, lyg vakaro dangus prieš audrą, kiekvienas siūlas, kiekvienas biseris – su meile. „Kaip?“ – klausia Nadiežda, šypsena vaikiška, rankos dreba, visi pirštai pleistruoti. „Karalienė,“ – sakau tiesiai. „Liuda matė?“ – „Ne, dar mokykloj. Siurprizą ruošiu.” Staiga trenkiasi durys, įpuola Liuda, pikta, į kampą portfelį švysteli, rėkia: „Vėl Lena gyrėsi! Lakinius batelius gavo! O aš – su suplyšusiais sportbačiais?“ Nadiežda ima suknelę: „Dukryte, žiūrėk – baigta.“ Liuda sustingsta. Akys didelės, bėga per suknelę – galvoju, apsidžiaugs, o ji kaip įsidegs: „Kas čia? Mamos užuolaidos! Atpažinau! Jos šimtą metų naftalinu smirdėjo! Tyčiojies iš manęs?!“ „Liuda, tikras atlasas, pasižiūrėk…“ – Nadiežda praranda balsą, bando artėti prie dukros. „Užuolaidos!“ – surinka Liuda taip, kad langai sudrebėjo. „Nori, kad ant scenos išeičiau su užuolaidom?! Kad visa mokykla juoktųsi: ‘Varguolė iš Beliovų, apsigobė užuolaida!’ Niekad neapsirengsiu, geriau nuoga išeisiu, geriau pasiskandinsiu, nei su šituo apgailėtinu daiktu!“ Išplėšė suknelę iš motinos rankų, sviedė ją ant grindų ir koja per biserį, per motinos darbą – „Nekenčiu! Nekenčiu tos vargo! Nekenčiu tavęs! Visiems normalios motinos, tu – skuduras, ne motina!“ Sukaupėsi baisi tyla. Nadiežda pabalsta, tapo kaip krosnies baltu dažų spalva. Neklyka, neverkė. Tik lėtai, kaip senutė, pakėlė suknelę, numetė dulkelę ir priglaudė prie krūtinės. „Valentina, eik, prašau. Pasikalbėti turim.“ Išėjau. Širdį spaudė, norėjosi tą kvailą mergą diržu atploti… O ryte Nadiežda dingo. Liuda atlėkė į ambulatoriją kitą dieną – baisi, išdidumas išgaravo, liko tik gyvuliškas siaubas. „Nėra mano mamos.“ „Kaip nėra? Gal bibliotekoje?“ „Nėra, uždaryta. Ir… ir nėra ikonos.“ „Kokios ikonos?“ – pieštuką iš rankų išmečiau. „Šv. Nikolajaus, ta, kuri raudonam kampe. Močiutė sakė – nuo karo išgelbėjo. Mama visą laiką kartojo: ‘Tai paskutinė duona, Liuda. Juodai dienai.’“ Tik tada supratau, ką Nadiežda sumanė. Tais laikais už senas ikonas daug mokėjo – galėjo ir nužudyti, ir apgauti, ir miške užkasti. O Nadiežda – kaip vaikas patikli. Nuvažiavo į miestą parduoti, kad dukrai nupirktų „madingą“ suknelę. „Ieškok vėjo laukuose…“ – sušnabždėjau. Tris dienas gyvenome kaip pragare. Liuda apsigyveno pas mane – bijojo viena tuščiame name. Beveik nevalgė, tik vandenį gėrė. Sėdi ant laiptų, laukia, kiekvienas automobilio garsas – ji puola prie vartelių, o ten svetimi. „Aš kalta…” – kartojo per naktis susisukusi į kamuoliuką. „Aš ją nužudžiau žodžiu. Jei sugrįš – krisiu jai po kojomis. Tik tegul sugrįžta.“ Ketvirtą dieną, vakare, suskambo telefonas ambulatorijoje. „Valentina? Rajono ligoninė. Reanimacija.“ Kojos po manimi įlinko – „Kas?“ „Moterys be dokumentų, rasta stotyje, širdis sustreikavo. Infarktas. Apsiniaukus pabudo, pasakė kaimą ir jūsų vardą. Nadiežda Belovienė. Yra tokia?“ „Gyva?!“ – išrėkiu. „Kol kas gyva. Bet būklė sunki. Skubiai atvykite.“ Kaip važiavome į miestą – atskira istorija. Autobusas nuvažiavęs, puoliau pas seniūną prašyti mašinos. Davė seną „UAZ’ą“ ir vairuotoją Petį. Liuda visą kelią tylėjo, spaudė durelių rankeną, lūpos šmėžavo – turbūt, pirmąkart gyvenime meldėsi. Ligoninėj tvyrojo bėdos kvapas – chloras, vaistai, ta tyla, kur gyvybė su mirtimi kovoja. Jaunas gydytojas, neveikiamos akys. „Pas Belovienę? Leisiu tik minutę, be ašarų – jaudintis negalima.“ Įėjom. Aparatai pypsi, vamzdeliai raizgosi, guli Nadiežda… Baisu – gražesni į karstą deda. Pilkas veidas, juodi šešėliai po akimis, pačios mažytė po valstybiniu pledu. Liuda, tik pamačius, – iškvėpė, klaupėsi prie lovos, į paklodę veidą įsmeigė, pečiai dreba, jokio garso – bijo verkėti. Nadiežda pramerkė akis. Žvilgsnis plaukiojantis, ne iš karto atpažįsta. O paskui ranka, visa subadyta nuo lašinių, švelniai ant Liudos galvos nusileidžia. „Liudytė… atsiradai…“ „Mama… atleisk…“ „Pinigai… pardaviau ikoną… rankinėje yra… paimk… suknelę nusipirk… su blizgučiais… kaip norėjai…” Liuda kelia galvą, žiūri į mamą, per skruostus upės ašarų. „Man nereikia suknelės, mama! Girdi? Nieko man nereikia! Kam tu, mama? Kam?“ „Kad graži būtum… kad ne prasčiau už kitus…“ – Nadiežda silpnai nusišypso. Stoviu prie durų, kvėpuoti negaliu, gerklę užspaudė. Galvoju: štai ji, motiniška meilė – nieko nematuoja, atiduoda viską. Net jei vaikas kvailas, net jei įskaudino. Gydytojas išvarė po penkių minučių. „Viskas, jėgų nėra. Krizė praėjo, bet širdis silpna. Ilgai gulės.” Ir prasidėjo ilgas laukimas. Nadiežda beveik mėnesį ligoninėje – Liuda kasdien lėkė. Ryte į mokyklą, po pietų – į miestą autostopu. Vežė sultinį, obuolius trintus. Pasikeitė mergina – neatpažįstama! Spindesys dingo, namai sutvarkyti, daržas ravėtas. Vakarais ateina ataskaitos duoti, akys – suaugusios. „Žinot, Valentinos, kai surėkiau… paskui pasimatavau mamytės suknelę. Slapčiomis. Ji… ji tokia švelni, kvepia mamos rankomis. Buvau kvaila. Galvojau, jei suknelė brangi – mane gerbs. Dabar supratau: jei mama išnyks, jokios suknelės nereikės.” Nadiežda pasveiko – lėtai, sunkiai, bet išsikapstė. Gydytojai stebėjosi – stebuklas. Manau, Liudos meilė ją ištraukė. Išleido dieną prieš išleistuves – silpna, vos vaikščiojo, bet namo norėjo. Atėjo išleistuvių vakaras. Visa kaimo bendruomenė susibūrė prie mokyklos. Grojo muzika, „Laskovy Mai“ iš kolonėlių. Merginos stovėjo – kas kaip. Lena Zotovaitė krinoline kaip vestuvinio torto, svarbi, nosį papūtusi, vaikino prie savęs neprileidžia. Staiga minia prasiskyrė. Tylu. Ateina Liuda, už parankės veda Nadieždą. Nadiežda išbalus, sunkiai eina, bet šypsosi. O Liuda… brangieji, tokios grožio nematėm. Ant jos – ta pati suknelė iš užuolaidų. Saulėlydy „rožės pelenų” spalva švyti kažkokiu nežemišku šviesumu, atlasas liejasi aplink figūrą, nėriniai blizga. Bet svarbiausia – ne suknelė. Svarbiausia, kaip Liuda eina: galvą iškėlusi, bet akyse – nebėra išdidumo, tik ramus, gilus tvirtumas. Motiną veda taip švelniai, lyg neštų krištolinę vazą. Tarsi visiems kalbėtų: „Žiūrėkit, čia mano mama. Didžiuojuosi ja.” Koks šmaikštuolis bandė pašiepti: „O, žiūrėkit, užuolaida eina!” Liuda sustojo, atsisuko, pažiūrėjo tiesiai į akis – ramiai, tvirtai, net be pykčio, tik su gailesčiu. „Taip, – garsiai, kad girdėtų visi. – Tai mamos rankomis siūta. Man ši suknelė brangesnė už auksą. O tu, Koliau, kvailas, kad grožio nematai.” Vaikinas paraudo ir nutilo, o Lenos krinoline iškart nublanko – ne drabužiai žmogų puošia. Liuda tą vakarą mažai šoko – su mama sėdėjo ant suolelio, šaliu apklodavo, vandens atnešdavo, už rankos laikė. Tiek šilumos tame prisilietime, tiek meilės, kad man ašaros kaupėsi. Nadiežda žiūrėjo į dukrą, veidas švytėjo – žinojo, kad visas vargas ne veltui. Stebuklas įvyko – ne pinigais padėjo, o sielą išgelbėjo. Po metų Liuda išvažiavo į miestą, baigė mediciną, tapo geru kardiologu, žmones iš numirusių traukia. Nadieždą pasiėmė, saugo kaip akies obuolį. Gyvena sutarę. O ikoną, sako, Liuda surado. Daugybę metų ieškojo, daug pinigų sumokėjo, bet atgavo. Dabar ji kabo jų bute garbingiausioje vietoje, o prieš ją visad dega žvakelė… Žiūriu kartais į mūsų jaunimą ir galvoju: kiek daug skaudinam artimuosius dėl svetimos nuomonės, pykstamės, daužomės. O gyvenimas – trumpas kaip vasaros naktis. Ir mama – viena. Kol gyva, esam vaikai, ji – mūsų siena nuo amžinybės. Išeis – niekas nebesaugos. Saugokit savo mamas. Dabar pat paskambinkite, jei jos dar gyvos. O jei jau amžinybėje – prisiminkit geru žodžiu. Jos ten būtinai išgirs… Jei patiko ši istorija – užsukit dar, prenumeruokit kanalą. Bus dar dienų, kai prisiminsim, paverksim, pasidžiaugsim paprastais dalykais. Man jūsų prenumerata – kaip karštos arbatos puodelis ilgą žiemos vakarą. Labai laukiu jūsų.

Žinai, aš tau papasakosiu istoriją, kuri mane iki šiol giliai sujudina. Gyveno pas mus gatvėje, tik už

Uncategorized

054

Dovana mamai: kaip viena premija virto nauja orkaite, kosmetikos kuponu ir kelione į Turkiją seseriai, arba ką reiškia tikrai pasirūpinti artimu žmogumi lietuviškoje šeimoje

Vytautai, man reikės tavo pagalbos dėl dovanos mamai. Ramunė padėjo šalin telefoną ir atsisuko į vyrą

Uncategorized

0306

Vyras man kėlė sąlygą, todėl pasirinkau skyrybas

Эй, стой! Я ещё не закончил! Куда ты делась? С кем я разговариваю, со стеной? голос Витауса эхом раздавался

Uncategorized

0168

Nataša negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis ir brangiausias žmogus, laikytas gyvenimo ramsčiu, šiandien pasakė: „Aš tavęs nemyliu.“ Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo ir stebėjo, kaip jis renka daiktus ir barškina raktus, ko jai dabar labiausiai ir trūko. Neseniai staiga mirė jos tėvas, todėl, nepaisant savos skausmo, ji turėjo rūpintis senučiu mama ir seserimi, kuri po sunkios galvos traumos 18 metų tapo neįgali. Artimieji gyveno netoliese, kitame miestelyje. Sūnus ką tik pradėjo lankyti pirmą klasę, o birželį jos darbas buvo uždarytas. Ji liko be darbo. Ir dabar dar ir vyras… Nataša susiėmė galvą ir sopulingai pravirko, atsisėdusi prie stalo. – Dieve, ką dabar daryti? Kaip gyventi? Oi, reik bėgti sūneliui į mokyklą! Darbo ir kasdienybės būtinybė privertė stotis ir eiti. – Mama, tu verkei? – Ne, Aleksiuk, neverkiau. – Dėl senelio liūdi? Mama, taip jo trūksta! – Man irgi, sūnau. Bet turim būti stiprūs. Senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gera, neverk. Jis nusipelnė poilsio – per gyvenimą niekada neilsėjosi. – O kur tėtis? – Tėtis? Matyt vėl į komandiruotę išvažiavo. O kaip mokykloje? Gyventi reikia. Nemyli? Priverst nepamils. Nataša kažką praleido savo rūpesčiuose. Kol Aleksiukas valgė ir žaidė su kareivėliais, Nataša įjungė vyro paliktą kompiuterį. Anksčiau to niekad nedarė. Prisijungti buvo lengva – pašte nieko neužrakinta. Vovukas nespėjo ištrinti paskutinių laiškų. Vyrui nauja meilė įsisiūbavo, o ji liko nelavinta. Dešimt metų buvo „saulutė“, o po aštuonerių kovos už vaiką – „mūsų mama“. Viskas pasikeitė. Privalu priprasti. Pirmiausia – ieškoti darbo. Niekam nerūpi jos aukštasis išsilavinimas. Už kelis eurus iš Užimtumo tarnybos neįmanoma išgyventi. Kas atsitiko, kodėl atsakingas, geras vyras staiga tapo svetimu? Viena mintis: jis tiesiog išėjo iš proto. Bendri namai dar nebaigti – gerai, kad stogas virš galvos yra, bent viena kambarys gyvenimui tinka. – Darbe, kaip tu man reikalinga! – vos nesusigraudino, bet neturi kada. Labai reikia darbo! Ieškojo kelias dienas be sėkmės. Pirmokas sūnus ir vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vieną vakarą paskambino krikštatėvis Romas: – Na, Nata, negrįžo tavasis? – Negrįžo. – Ar galėtum dirbti sandėlininke? – Rimtai kalbi? – Taip. Su pertraukomis. Galėtum sūnų pasiimti arba pratęsimą padaryti. Alga 900 eurų. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj atvešim jums bulvių, svogūnų ir vištienos. – Roma, juk turiu vištų, jos mus maitina, deda kiaušinius. – Tegul deda. Mėsytei jų neskirk. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Stipri. Mano šaunuolė. Jis toks visada. Jo žmona Galina iškentė sunkią operaciją, gauna chemoterapiją, o jis niekad nesiskundė, kad jam viskas ant pečių. Jam viskas gerai. Nataša atsiduso: yra šansas išgyventi. Dėkoja Dievui. Jis patikimiausias. Darbas buvo suprantamas, likdavo laiko pabūti su savimi, apmąstyti, kas nutiko. Dienos, savaitės, mėnesiai. Po metų Nataša vėl norėjo valgyti, miegoti, juoktis ir džiaugtis sūnaus pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės sugrįždavo, kai jis ateidavo pasiimti Aleksiuko savaitgaliui. Ji netrukdė, juk nereikia padaryti vaiko nelaimingu. Norėjosi paklausti – kuo ji nusikalto, nors ir suvokė, kad viskas tik dėl vyro užsiplieskusios aistros kitai. Prisiminė filmo žodžius: „Meilė – iki pirmo posūkio, o tada prasideda gyvenimas.“ Jai meilė ir gyvenimas buvo vienas. O jam? Šiemet ruduo tarsi vasaros tęsinys – šiltas, su žaliuojančiais medžiais, vaikų balsais gatvėse, spalvotomis astrų ir chrizantemų darželiuose. Tą dieną Nataša pamatė Michaelo žvilgsnį – jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, gal tik saulė švietė ryškiau, muzika skambėjo garsiau, o gal likimas pagaliau suvedė du vienišus. – Mergina, gal padėsiu? Nejau galima tiek sunkiai nešti? – Įpratau. – Blogai, kai tokia gražuolė ir pripranta tampyti svorius. – O jūs visoms padedate? Budite prie parduotuvės? – O taip, prabudėjau, išžiūrėjau – pagaliau atradau gražuolę! Negalėjai nesijuokti – juokėsi abu, iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką, o šypsenėlės šokinėjo jo akyse. – Nataša. – „Nataša, Nataša, svetima žmona“, girdėjot tokią dainą? – Ne. Bet aš ne žmona. – Na, rimtai? Tai sėkmė! Sutikau svajonių moterį, o ji laisva. Visi aplink išprotėję ar akli? – Humoro jum nestinga. O su rimtumu kaip? – Viskas tvarkoje. Nataša, gal šiandien į kiną, pasikalbėkim? – Negaliu, reikia pasiimti sūnų. – Netikiu – turite sūnų?! Juk dvidešimt – kokia dar pratęsimas? – Man 35. – Man irgi. Tikrai sutapimas. Bet galvojau, jūs labai jauna. – O dabar? – Dabar… mąstau. Visi svajoja, kad turėtų sūnų. O jūs lengvai sakote, kad esate viena, o kur tėvas? – Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti. – Supratau. Neversiu. Gal savaitgalį į filmą, su sūnumi į vaikų seansą? – Savaitgaliais sūnus su tėčiu būna. – Nataša, nenoriu jūsų apsunkinti. Jei turėsit laisvą valandėlę, paskambinkit. Štai vizitinė – rašoma, kad esu vaikų hematologas. – Rimtesnės darbo nebūna. – Ir nėra kada gražuolių ieškoti. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu, – nuoširdžiai tarė Nataša. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo! Tikrai – jų dovana. Minkšti saulės spinduliai, lapų spalvų paletė, šilti, jaukūs pasivaikščiojimai parke. Jų švelnumas perplėšė praeities skausmą ir sukūrė naują, rudenišką šokį. Jie švelniai artėjo vienas prie kito, Nataša jautė, kaip traukia ją prie šio vyro, ir po pusantro mėnesio pati pakvietė „išgerti arbatos“. – Nataša, tu nepyksi? Neateisiu pas tave. Man svarbu kas vyksta dabar, pasirūpinsiu pats. Pasitiki? Artimiausią savaitgalį jie išvyko į parką–rezervatą, kur Mykolas išnuomojo namelį, primenantį mažą pilaitę. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik mylimą vyro žvilgsnį ir skendo jo glėbyje. Ji nežinojo, kad tai – intymiausias vyrų ir moterų dalykas – gali būti taip saldu. – Mykolai, kur aš, kas su manimi. Man atrodo, aš mirštu. Taip myliu tave. Kaip gyvenau be tavęs? Man taip gera su tavimi! – Tu nuostabi! Koks esu laimingas! Po poros mėnesių vis sunkiau skirtis. – Nataša, tekėk už manęs! – Mykolai, mano skyrybos tik mėnesio pabaigoje. – Ir tuoj pat už mane. Kad niekas neatimtų mano mergaitės. – Mergaitė pati už save sprendžia, ne kiekvienam sutiktam. Ji turi mylimą žmogų. Tik be iškilmių, tiesiog susirašom ir išveži mane į pilaitę, kur iškart ir amžinai tapau tavo žmona. – Gerai, brangioji, viskas, kaip nori tu. Romas ir Galina buvo vieninteliai liudininkai jų santuokoje. Mama ir sesė atsiuntė sveikinimo telegramą. Jie persikraustė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, kuriame drauge remontavo ir kūrė jaukų lizdą. Mykolas ypač rūpinosi Aleksiuko kambariu. Su sūnumi jie buvo jau susipažinę, bet Aleksiukas, kuriam mamytė ir tėvelis buvo vienas obuolio puselės, nenoriai bendravo su Mykolu. – Nataša, nevark: reikia ištirti Aleksiuko kraują. Jis labai išbąlęs. – Mykolai, jis tiesiog sunkiai įveikia, kad tėvai išsiskyrė. Skaityta, kad vaikui skyrybos baisiau nei vieno tėvo mirtis. – Tu teisi, protinga mano moterimi. Pats pergyvenau tėvų skyrybas kaip pasaulio katastrofą. Bet kraują patikrinsim, gerai, bičiuli? Tą dieną Mykolas grįžo namo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kas nutiko. – Nataša, tik nesijaudink. Kraujyje pasikeitė rodikliai. Intuicija neapgavo. Deja. Rytoj paimu jį. Tai buvo nesąžininga. Lyg už laimę reikia brangiai mokėti. Leukemija. Koks baisus žodis! Prasidėjo kitoks gyvenimas. Nataša paėmė neapmokamų atostogų, nes negalėjo net įsivaizduoti, kad sūnus išgyventų be jos tuos nesibaigiančius tyrimus, lašines, dūrius. Ji laikė vaiką už rankos ir kartojo: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Tu mano patikimiausias draugas! Mes niekad nesiskyrėm ir būsime kartu visada.“ Kai nebeturėjo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą miegoti, pats likdavo su Aleksiuku. Miegas sunkiai sekėsi, dažnai tik gulėjo į lubas žiūrėdama. Paskambino buvęs vyras, reikalavo išsirašyti iš nedabaigto namo. – Sūnui pats dėmesio skirsiu. Jis pas mane į namus eis. – Geriau apsilankyk. – Negaliu. Išvykstu. Išklausęs, Mykolas apkabino: – Nataša, mes viską užsidirbsim. Nepasiduok praeičiai. – Skaudu… Gerai uždirbau. Viską į namą investavau. Dabar reikia galvoti apie išraša… – Negalvok. Visą mintį skirk Aleksiukui. Aš susitvarkysiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas žino. Jis neatims jūsų. – Mykolai, kaip analizai? – Darom viską. Kol kas blogai. Nataša tyliai verkė. Svarbu, kad sūnus nesuprastų, kad blogai. – Dėde Mykolai, kas man kraujyje ne taip? – Supranti, kraujyje yra balti ir raudoni laiveliai. Tavo laiveliai kariauja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – O kas toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežk mane kur nors. Pavargau. – Nataša, ir aš norėjau siūlyti: vežkim Aleksiuką į mūsų pilaitę. Dabar puikus oras. Pasivaikščiosim miške. Tegul pailsi. Pavasaris papuošė jų kampelį žiedų krūmais ir medžiais. Trise vaikštinėjo po mišką, džiaugėsi kiekvienu žiedeliu. Bet būdavo momentų, kai sūnus susikaupdavo ir sustingdavo. – Kas tau, sūneli, blogai? – Mama, netrukdyk. Žaidžiu jūrų mūšį. Trumpos atostogos baigėsi greitai. Sūnus atsigavo, veidas nuraudo. – Mama, kur tėtis? – Komandiruotėje, sūneli. – Ir vėl? Na, gerai. Grįžę į kliniką, vėl paėmė kraujo tyrimus. Laboratorijos vedėja atėjo pati. – Mykolai Leonai, kur sūnų išvežėt? – Čia netoli, į rezervatą. O kas kraujyje? – Viskas gerai. Remisija, geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą nesulaikydamas džiaugsmo. – Aleksiuk, ką darei? Tau geriau. Neverk, Nataša. Jis sveiksta. Ką darei, sūnau? – Tėte, atsiminėte, ką pasakojai apie laivelius? Kiekvieną jūrų mūšį laimėdavau raudonais.

Gabija negalėjo patikėti tuo, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras artimiausias, vienintelis žmogus, kurį

Uncategorized

011

DVI SENELĖS GYVENO VIENOJE TROBOJE…

Gyveno du senolių pora Austėja ir Viltė mažame kaimo namuke šalia Kauno upės. Viena šimtą septyniasdešimt

Uncategorized

062

Nataša negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis ir brangiausias žmogus, laikytas gyvenimo ramsčiu, šiandien pasakė: „Aš tavęs nemyliu.“ Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo ir stebėjo, kaip jis renka daiktus ir barškina raktus, ko jai dabar labiausiai ir trūko. Neseniai staiga mirė jos tėvas, todėl, nepaisant savos skausmo, ji turėjo rūpintis senučiu mama ir seserimi, kuri po sunkios galvos traumos 18 metų tapo neįgali. Artimieji gyveno netoliese, kitame miestelyje. Sūnus ką tik pradėjo lankyti pirmą klasę, o birželį jos darbas buvo uždarytas. Ji liko be darbo. Ir dabar dar ir vyras… Nataša susiėmė galvą ir sopulingai pravirko, atsisėdusi prie stalo. – Dieve, ką dabar daryti? Kaip gyventi? Oi, reik bėgti sūneliui į mokyklą! Darbo ir kasdienybės būtinybė privertė stotis ir eiti. – Mama, tu verkei? – Ne, Aleksiuk, neverkiau. – Dėl senelio liūdi? Mama, taip jo trūksta! – Man irgi, sūnau. Bet turim būti stiprūs. Senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gera, neverk. Jis nusipelnė poilsio – per gyvenimą niekada neilsėjosi. – O kur tėtis? – Tėtis? Matyt vėl į komandiruotę išvažiavo. O kaip mokykloje? Gyventi reikia. Nemyli? Priverst nepamils. Nataša kažką praleido savo rūpesčiuose. Kol Aleksiukas valgė ir žaidė su kareivėliais, Nataša įjungė vyro paliktą kompiuterį. Anksčiau to niekad nedarė. Prisijungti buvo lengva – pašte nieko neužrakinta. Vovukas nespėjo ištrinti paskutinių laiškų. Vyrui nauja meilė įsisiūbavo, o ji liko nelavinta. Dešimt metų buvo „saulutė“, o po aštuonerių kovos už vaiką – „mūsų mama“. Viskas pasikeitė. Privalu priprasti. Pirmiausia – ieškoti darbo. Niekam nerūpi jos aukštasis išsilavinimas. Už kelis eurus iš Užimtumo tarnybos neįmanoma išgyventi. Kas atsitiko, kodėl atsakingas, geras vyras staiga tapo svetimu? Viena mintis: jis tiesiog išėjo iš proto. Bendri namai dar nebaigti – gerai, kad stogas virš galvos yra, bent viena kambarys gyvenimui tinka. – Darbe, kaip tu man reikalinga! – vos nesusigraudino, bet neturi kada. Labai reikia darbo! Ieškojo kelias dienas be sėkmės. Pirmokas sūnus ir vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vieną vakarą paskambino krikštatėvis Romas: – Na, Nata, negrįžo tavasis? – Negrįžo. – Ar galėtum dirbti sandėlininke? – Rimtai kalbi? – Taip. Su pertraukomis. Galėtum sūnų pasiimti arba pratęsimą padaryti. Alga 900 eurų. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj atvešim jums bulvių, svogūnų ir vištienos. – Roma, juk turiu vištų, jos mus maitina, deda kiaušinius. – Tegul deda. Mėsytei jų neskirk. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Stipri. Mano šaunuolė. Jis toks visada. Jo žmona Galina iškentė sunkią operaciją, gauna chemoterapiją, o jis niekad nesiskundė, kad jam viskas ant pečių. Jam viskas gerai. Nataša atsiduso: yra šansas išgyventi. Dėkoja Dievui. Jis patikimiausias. Darbas buvo suprantamas, likdavo laiko pabūti su savimi, apmąstyti, kas nutiko. Dienos, savaitės, mėnesiai. Po metų Nataša vėl norėjo valgyti, miegoti, juoktis ir džiaugtis sūnaus pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės sugrįždavo, kai jis ateidavo pasiimti Aleksiuko savaitgaliui. Ji netrukdė, juk nereikia padaryti vaiko nelaimingu. Norėjosi paklausti – kuo ji nusikalto, nors ir suvokė, kad viskas tik dėl vyro užsiplieskusios aistros kitai. Prisiminė filmo žodžius: „Meilė – iki pirmo posūkio, o tada prasideda gyvenimas.“ Jai meilė ir gyvenimas buvo vienas. O jam? Šiemet ruduo tarsi vasaros tęsinys – šiltas, su žaliuojančiais medžiais, vaikų balsais gatvėse, spalvotomis astrų ir chrizantemų darželiuose. Tą dieną Nataša pamatė Michaelo žvilgsnį – jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, gal tik saulė švietė ryškiau, muzika skambėjo garsiau, o gal likimas pagaliau suvedė du vienišus. – Mergina, gal padėsiu? Nejau galima tiek sunkiai nešti? – Įpratau. – Blogai, kai tokia gražuolė ir pripranta tampyti svorius. – O jūs visoms padedate? Budite prie parduotuvės? – O taip, prabudėjau, išžiūrėjau – pagaliau atradau gražuolę! Negalėjai nesijuokti – juokėsi abu, iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką, o šypsenėlės šokinėjo jo akyse. – Nataša. – „Nataša, Nataša, svetima žmona“, girdėjot tokią dainą? – Ne. Bet aš ne žmona. – Na, rimtai? Tai sėkmė! Sutikau svajonių moterį, o ji laisva. Visi aplink išprotėję ar akli? – Humoro jum nestinga. O su rimtumu kaip? – Viskas tvarkoje. Nataša, gal šiandien į kiną, pasikalbėkim? – Negaliu, reikia pasiimti sūnų. – Netikiu – turite sūnų?! Juk dvidešimt – kokia dar pratęsimas? – Man 35. – Man irgi. Tikrai sutapimas. Bet galvojau, jūs labai jauna. – O dabar? – Dabar… mąstau. Visi svajoja, kad turėtų sūnų. O jūs lengvai sakote, kad esate viena, o kur tėvas? – Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti. – Supratau. Neversiu. Gal savaitgalį į filmą, su sūnumi į vaikų seansą? – Savaitgaliais sūnus su tėčiu būna. – Nataša, nenoriu jūsų apsunkinti. Jei turėsit laisvą valandėlę, paskambinkit. Štai vizitinė – rašoma, kad esu vaikų hematologas. – Rimtesnės darbo nebūna. – Ir nėra kada gražuolių ieškoti. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu, – nuoširdžiai tarė Nataša. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo! Tikrai – jų dovana. Minkšti saulės spinduliai, lapų spalvų paletė, šilti, jaukūs pasivaikščiojimai parke. Jų švelnumas perplėšė praeities skausmą ir sukūrė naują, rudenišką šokį. Jie švelniai artėjo vienas prie kito, Nataša jautė, kaip traukia ją prie šio vyro, ir po pusantro mėnesio pati pakvietė „išgerti arbatos“. – Nataša, tu nepyksi? Neateisiu pas tave. Man svarbu kas vyksta dabar, pasirūpinsiu pats. Pasitiki? Artimiausią savaitgalį jie išvyko į parką–rezervatą, kur Mykolas išnuomojo namelį, primenantį mažą pilaitę. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik mylimą vyro žvilgsnį ir skendo jo glėbyje. Ji nežinojo, kad tai – intymiausias vyrų ir moterų dalykas – gali būti taip saldu. – Mykolai, kur aš, kas su manimi. Man atrodo, aš mirštu. Taip myliu tave. Kaip gyvenau be tavęs? Man taip gera su tavimi! – Tu nuostabi! Koks esu laimingas! Po poros mėnesių vis sunkiau skirtis. – Nataša, tekėk už manęs! – Mykolai, mano skyrybos tik mėnesio pabaigoje. – Ir tuoj pat už mane. Kad niekas neatimtų mano mergaitės. – Mergaitė pati už save sprendžia, ne kiekvienam sutiktam. Ji turi mylimą žmogų. Tik be iškilmių, tiesiog susirašom ir išveži mane į pilaitę, kur iškart ir amžinai tapau tavo žmona. – Gerai, brangioji, viskas, kaip nori tu. Romas ir Galina buvo vieninteliai liudininkai jų santuokoje. Mama ir sesė atsiuntė sveikinimo telegramą. Jie persikraustė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, kuriame drauge remontavo ir kūrė jaukų lizdą. Mykolas ypač rūpinosi Aleksiuko kambariu. Su sūnumi jie buvo jau susipažinę, bet Aleksiukas, kuriam mamytė ir tėvelis buvo vienas obuolio puselės, nenoriai bendravo su Mykolu. – Nataša, nevark: reikia ištirti Aleksiuko kraują. Jis labai išbąlęs. – Mykolai, jis tiesiog sunkiai įveikia, kad tėvai išsiskyrė. Skaityta, kad vaikui skyrybos baisiau nei vieno tėvo mirtis. – Tu teisi, protinga mano moterimi. Pats pergyvenau tėvų skyrybas kaip pasaulio katastrofą. Bet kraują patikrinsim, gerai, bičiuli? Tą dieną Mykolas grįžo namo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kas nutiko. – Nataša, tik nesijaudink. Kraujyje pasikeitė rodikliai. Intuicija neapgavo. Deja. Rytoj paimu jį. Tai buvo nesąžininga. Lyg už laimę reikia brangiai mokėti. Leukemija. Koks baisus žodis! Prasidėjo kitoks gyvenimas. Nataša paėmė neapmokamų atostogų, nes negalėjo net įsivaizduoti, kad sūnus išgyventų be jos tuos nesibaigiančius tyrimus, lašines, dūrius. Ji laikė vaiką už rankos ir kartojo: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Tu mano patikimiausias draugas! Mes niekad nesiskyrėm ir būsime kartu visada.“ Kai nebeturėjo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą miegoti, pats likdavo su Aleksiuku. Miegas sunkiai sekėsi, dažnai tik gulėjo į lubas žiūrėdama. Paskambino buvęs vyras, reikalavo išsirašyti iš nedabaigto namo. – Sūnui pats dėmesio skirsiu. Jis pas mane į namus eis. – Geriau apsilankyk. – Negaliu. Išvykstu. Išklausęs, Mykolas apkabino: – Nataša, mes viską užsidirbsim. Nepasiduok praeičiai. – Skaudu… Gerai uždirbau. Viską į namą investavau. Dabar reikia galvoti apie išraša… – Negalvok. Visą mintį skirk Aleksiukui. Aš susitvarkysiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas žino. Jis neatims jūsų. – Mykolai, kaip analizai? – Darom viską. Kol kas blogai. Nataša tyliai verkė. Svarbu, kad sūnus nesuprastų, kad blogai. – Dėde Mykolai, kas man kraujyje ne taip? – Supranti, kraujyje yra balti ir raudoni laiveliai. Tavo laiveliai kariauja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – O kas toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežk mane kur nors. Pavargau. – Nataša, ir aš norėjau siūlyti: vežkim Aleksiuką į mūsų pilaitę. Dabar puikus oras. Pasivaikščiosim miške. Tegul pailsi. Pavasaris papuošė jų kampelį žiedų krūmais ir medžiais. Trise vaikštinėjo po mišką, džiaugėsi kiekvienu žiedeliu. Bet būdavo momentų, kai sūnus susikaupdavo ir sustingdavo. – Kas tau, sūneli, blogai? – Mama, netrukdyk. Žaidžiu jūrų mūšį. Trumpos atostogos baigėsi greitai. Sūnus atsigavo, veidas nuraudo. – Mama, kur tėtis? – Komandiruotėje, sūneli. – Ir vėl? Na, gerai. Grįžę į kliniką, vėl paėmė kraujo tyrimus. Laboratorijos vedėja atėjo pati. – Mykolai Leonai, kur sūnų išvežėt? – Čia netoli, į rezervatą. O kas kraujyje? – Viskas gerai. Remisija, geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą nesulaikydamas džiaugsmo. – Aleksiuk, ką darei? Tau geriau. Neverk, Nataša. Jis sveiksta. Ką darei, sūnau? – Tėte, atsiminėte, ką pasakojai apie laivelius? Kiekvieną jūrų mūšį laimėdavau raudonais.

Gabija negalėjo patikėti tuo, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras artimiausias, vienintelis žmogus, kurį

Uncategorized

020

Nepavyko Pamilti: Merginos, prisipažinkite, kuri iš jūsų yra Lilija? – mergina žvelgė į mus su drauge žaismingai ir smalsiai. – Aš Lilija. O kas? – nejučia atsakiau. – Štai laiškas, Lilija. Nuo Vaidoto, – nepažįstama ištraukė susiglamžytą voką iš chalato kišenės ir padavė man. – Nuo Vaidoto? O kur jis pats? – nustebau. – Jį perkėlė į suaugusiųjų globos namus. Laukė jis tavęs, Lilija, kaip išganymo. Akys laukdamos išvargo. Laišką davė man patikrinti klaidas, kad neapsikvailintų prieš tave. Man jau laikas, netrukus pietūs. Dirbu čia auklėtoja, – mergina pažvelgė į mane priekaištingai, atsiduso ir nubėgo. …Kartą su drauge vaikštinėdamos netyčia užklydome į nežinomą įstaigos kiemą. Buvo šešiolika, vasaros atostogos džiugino, norėjosi nuotykių. Aš ir draugė Svetlana atsisėdome ant patogios suoliuko. Šnekamės, juokiamės. Nepastebėjome, kaip priėjo du vaikinukai. – Sveikos, merginos! Ilgai čia sėdite? Gal susipažinkime? – vienas ištiesė ranką, – Vaidotas. – Aš atsakiau: – Lilija. O čia mano draugė Svetlana. O kaip vadinti tylųjį draugą? – Leonardas, – tyliai tarstelėjo antrasis berniukas. Vaikinai pasirodė kažkokie nešiuolaikiški ir labai teisingi. Vaidotas griežtai paklausė: – Merginos, kam tokios trumpos sijonai? O Svetlanos iškirptė labai atvira. – Hmm… Vaikinai, nežiūrėkit kur nereikia. Dar akis išsiskirs į skirtingas puses, – juokėmės su Svetlana. – Sunku nežiūrėti. Mes juk vyrai. Gal jūs ir rūkot? – toliau smalsavo Vaidotas. – Žinoma, rūkom. Tik ne įtraukiant, – juokavome su drauge. Ir tik tada pastebėjome, kad vaikams kažkas negerai su kojomis. Vaidotas vaikščiojo sunkiai, Leonardas smarkiai šlubavo. – Gydotės čia? – pasiteiravau. – Taip. Motociklu patekau į avariją, Leonardas nesėkmingai šoko nuo uolos į vandenį, – iškalbingai paaiškino Vaidotas. Netrukus mus išrašys. Aš ir Svetlana patikėjome „legendomis“. Tuomet nežinojome, jog abu – vaikystės invalidai, pasmerkti ilgam gyvenimui globos įstaigoje. Mes jiems buvome laisvės gurkšnis. Jie gyveno ir mokėsi uždarame internate. Kiekvienas tokių likimų vaikinas turėjo savo išgalvotą istoriją apie tariamą avariją ar nesėkmę… Vaidotas ir Leonardas pasirodė įdomūs, išsilavinę, ne pagal amžių protingi. Pradėjome su Svetlana lankytis pas juos kas savaitę. Pirmiausia, užjautėme juos, norėjosi pralinksminti, antra – iš jų buvo ko pasimokyti. Mūsų trumpi susitikimai tapo įpročiu. Vaidotas man dovanojo gėlių iš artimiausios gėlynės, Leonardas vis atnešdavo origamį, kukliai įteikdavo Svetlanai. Vėliau keturiese sėdėdavome ant to paties suoliuko: Vaidotas šalia manęs, Leonardas nusisukęs dėmesį skirdavo tik Svetlanai. Draugė drovėdavosi, raudonuodavo, bet matėsi – malonu jai būti šalia drovaus Leonardo. Kalbėdavomės apie viską ir nieką. …Praėjo švelni ir šilta vasara. Atėjo lietinga rudens pradžia, baigėsi atostogos. Prasidėjo abiturientų klasė. Ir visai pamiršome apie Vaidotą ir Leonardą. …Nuskambėjo egzaminai, paskutinis skambutis, išleistuvės. Vasaros vėl laukėme su viltimis. Vėl atsidūrėme internato teritorijoje – norėjome aplankyti pažįstamus. Įsitaisėme ant pažįstamo suoliuko, laukėme, kad tyliai prieis Vaidotas su Leonardu – Vaidotas su šviežiomis gėlėmis, Leonardas su nauju origamį. Deja, veltui laukėme dvi valandas. Staiga pro duris išėjo mergina ir tiesiai pas mus – ji ir įteikė laišką nuo Vaidoto. Tą pat atsiplėšiau voką: „Mylima Lilija! Tu mano nuostabiausias žiedas! Mano nepasiekiama žvaigždė! Matyt, nesupratai, kad pamilau tave iš pirmo žvilgsnio. Mūsų susitikimai man buvo gyvybė. Pusę metų veltui dairiausi pro langą, laukdamas tavęs. Pamiršai mane. Kaip gaila! Mūsų keliai išsiskyrė. Bet dėkoju, kad pažinau tikrą meilę. Atsimenu tavo švelnų balsą, žavų juoką, švelnias rankas. Man blogai be tavęs, Lilijėl! Pamatyčiau tave nors dar kartą! Noriu įkvėpti – nėra kuo… Man ir Leonardui jau aštuoniolika. Pavasarį mus perkels į kitą internatą. Vargu, ar dar susitiksime. Širdis sudraskyta! Tikiuosi, kad sugebėsiu išgyventi tave ir pasveiksiu. Sudie, mano nepakartojama!“ Parašas – „amžinai tavo Vaidotas“. Laiške gulėjo džiovintas žiedas. Apėmė baisus gėdos jausmas – širdį suspaudė, kad nieko negali pakeisti. Mintyse praskriejo frazė – „mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome.“ Net nenumaniau, kokios aistros virė Vaidoto širdyje. Bet nebūčiau galėjusi jam atsakyti tuo pačiu – nepajutau jam kilnių jausmų. Draugiškas bendravimas, smalsumas – ir tiek. Taip, šiek tiek meiliai flirtavau, erzindavau Vaidotą, degindavau jo susižavėjimo liepsnelę. Bet nesuvokiau, kad lengvas flirtas taps meilės gaisru jam. …Nuo to laiko praėjo daug metų. Laiškas nuo Vaidoto pagelto, žiedas subyrėjo į dulkes. Tačiau atsimenu nekaltus susitikimus, nuotaikingus pokalbius, negalintį suvaldyti juoką iš Vaidoto juokų. Šios istorijos tęsinys – draugė Svetlana susižavėjo Leonardo nelengvu likimu. Juk jį tėvai paliko dėl jo „išskirtinumo“. Leonardui nuo gimimo viena koja buvo daug trumpesnė. Svetlana baigė pedagogikos institutą, dirba invalidų vaikų internate. Leonardas – mėgstamas Svetlanos vyras. Turi du suaugusius sūnus. Apie Vaidotą, pasak Leonardo, gyvenimas buvo vienišas. Kai Vaidotui sukako keturiasdešimt, mama atvyko į internatą, pamačiusi sūnų, pravirko, pajuto užgesusią meilę, išsivežė į kaimą. Toliau keliai pradingo…

NEGALĖJAU ĮSIMYLĖTI Merginos, prisipažinkite, kuri iš jūsų yra Rūta? pagyvenusi auklėtoja smalsiai, su