Zibainis

Mama, Laimutė vėl apgraužė mano pieštuką! Austėja įlėkė į virtuvę, laikydama rankoje likučius nuo spalvoto

Uncategorized

039

Aš iš visos širdies

Ką, Aistė Mama čia ką tik su nauja puodu gijo, pasakė Aleksandras, atbryndamas į virtuvę ir nusiskustas

Uncategorized

0127

Mergina rūpinosi kaimynės močiute – visi manė, kad dėl palikimo, tačiau labai klydo.

Mergina rūpinosi kaimynės močiute, visi galvojo, kad tikisi paveldėti turtą, bet visi klydo.

Uncategorized

044

Man 45-eri: daugiau nebepriimu svečių savo namuose – kodėl atsisakiau lietuviškos vaišingumo tradicijos ir ką man tai davė

Man 45-eri. Nebepriimu svečių savo namuose. Kai kurie žmonės, užsukę į svečius, pamiršta, kad yra tik svečiai.

Uncategorized

064

— Tėvai, man butas, o tau — nuomojamas? Ne, mielasis, tau — nuomojamas, o man — laisvė!

Tėveliai mano butą leido man? Ar tik nuomą? Ne, brangioji, tau nuoma, man laisvė! Čia, prie sienos, galėtų

Uncategorized

0345

– Čia juk ne tavo duktė, ar visiškai aklas esi? Kai pradėjau draugauti su savo būsimu vyru, net nesapnavau, kad jo mama taip įtariai ir priešiškai žiūrės į mane bei mūsų po vestuvių gimusią dukrą. Problema buvo ta, kad mūsų mergaitė gimė klasikinė šviesiaplaukė mėlynomis akimis, nors mano vyras ir jo jaunesnis brolis – tarsi tamsiaplaukiai romai. Po gimdymo ligoninėje sulaukiau sveikinimo skambučio iš anytos – ji norėjo pamatyti anūkę. Susitikimo metu jos veidas iškart užsidarė, o gimdymo namų koridoriuje ji tiesiai šviesiai paklausė: – Ką, vaiką supainiojo? Visi aplink nutilo, o anyta įdėmiai laukė atsakymo. Nedrąsiai išlemenau, kad to būti negalėjo – visą laiką buvau su kūdikiu. Namie, sėdint prie dukros, anyta vėl rėžė vyrui: – Čia ne tavo duktė, tu aklas ar ką? Vyras pritilo, o anyta nesiliovė: – Ji visai nepanaši nei į tave, nei į mamą – pamąstyk, kodėl? Čia juk kito vyro vaikas! Tada vyras labai griežtai ją išvarė iš namų. Buvau įsižeidusi – tiek laukėme šios dienos, nėštumas buvo nelengvas, bet dukrytė gimė sveika ir stipri. Prieš išrašymą iš ligoninės svajojau apie bendras šeimos šventes, o gavome štai tokią dramą… Anyta paskui pradėjo tikrą karą: skambino sūnui nuolat, retų vizitų metu vis numesdavo piktą repliką apie mane ar mūsų džiaugsmą. Ji net nesiėmė anūkės ant rankų, vis reikalaudavo pasikalbėti su sūnumi dviese ir kartojo, kad reikia atlikti tėvystės testą. Galiausiai neišlaikiau, atsakiau: – Kiek galima klausytis tokių nesąmonių – padarykim testą, užsakysim gražų rėmelį ir kabinsim virš lovos, kad matytumėte, jog tėtis tikras! Anyta neteko žado, bet testas visgi buvo padarytas. Vyras net nenorėjo į jį žiūrėti, viską žinojo iš anksto, o anyta, pamačiusi rezultatą, tyliai grąžino popierių. Negalėjau nepaklausti: – Tai kokio rėmo nori – šviesaus ar tamsaus? Anyta įsiuto: – Ji juokiasi iš manęs! Čia greičiausiai pažįstamas padarė testą. Mano jauniausio sūnaus vaikas – spindžiuotas, tamsių akių, iškart aišku, kad mūsų! Testas nieko nepakeitė, karas tęsėsi dar penkerius metus. Kai vėl pastojau antrą kartą, o vyro brolienė taip pat laukėsi, juokavome, kai jų šeimoje gimė dukra – visi pamatė, kad ji kaip du vandens lašai panaši į mūsų vyresnėlę. Tada garsiai paklausiau: – Na ką, o gal jūs iš mano meilužio? Visi nusijuokė, tik anytos veidas paraudo kaip burokėlis – nuo tada ji nustojo svaidyti įtarinėjimus ir pirmą kartą pamačiau ją žaidžiančią su dukra – supratau, kad ledai pralaužti. Dabar mano dukra – vyresnėlė, anytos numylėtinė, „mūsų mergaitė“, „mano mėlynakė uoga“ ir t.t. Anyta ją lepina dovanomis, atsipirkinėja už tuos metus, kai žiūrėjo į mus kaip į priešus. Nepykstu ant anytos, bet liko šleifas – tikiuosi, su laiku jis išnyks.

Čia tikrai ne tavo dukra, ar tu visiškai neregys? Su savo būsimu vyru bendravome dar nė metų, kai susipažinau

Uncategorized

034

Tėvas mane augino ir manė, kad be jo žūsiu – aš išėjau

Tu vėl tirpini mano daiktus?! iškvojo Aleksandras. Nieko ne tirpinu, ramiai atsakiau. Taip tirpini!

Uncategorized

033

„Nenoriu jokios kitos martįs, o tu daryk, ką nori!“ – taip sūnui pasakė mama. Marius baigė studijas ir nusprendė, kad laikas vesti savo pirmąją meilę iš licėjaus – Mildą! Milda buvo ne tik graži, bet ir protinga, maloni mergina, rašanti magistro darbą. Jie susitarė, kad tuoksis po gynimų. Marius pranešė mamai apie vestuves, bet ši sūnų nustebino žiniomis – jis turi vesti Aušrą iš kaimynystės, arba visai nesituokti. Mama paklausė jo, kas svarbiau: karjera ar meilė? Ji vis svajojo, kad sūnus taptų sėkmingu žmogumi. Aušra buvo iš pasiturinčios šeimos ir jau seniai slapta įsimylėjusi Marių, o šis buvo įsimylėjęs Mildą, kilusią iš kuklios šeimos – apie jos mamą buvo blogos kalbos. Ką apie tai pasakytų žmonės? „Nenoriu jokios kitos martįs, rinkis – arba ji, arba niekas!“ – griežtai pasakė mama sūnui. Marius ilgai prašė mamos pakeisti nuomonę, bet ši liko neperkalbama ir pagrasino sūnui prakeiksmu, jei šis ves Mildą. Tuomet Marius pasidavė. Dar pusmetį bendravo su Milda, tačiau santykiai išblėso. Galiausiai jis vedė Aušrą. Ji išties jį mylėjo, tačiau vestuvių nešventė – Marius nenorėjo, kad Milda matytų jų nuotraukas. Įsikėlė pas Aušros tėvus į didžiulį namą, o tėvai padėjo jam kilti karjeros laiptais. Tačiau laimingas jis niekuomet nebuvo. Marius nenorėjo vaikų. Kai Aušra suvokė, kad jo neperkalbės, pati padavė skyryboms. Tuo metu Mariui buvo keturiasdešimt, Aušrai – trisdešimt aštuoneri. Vėliau ji ištekėjo dar kartą, susilaukė vaiko ir buvo tikrai laiminga. Marius ilgėjosi Mildos, bandė ją surasti, bet nieko neišėjo – atrodė, kad ji dingo be pėdsako. Vėliau sužinojo, kad jos jau nebėra – artimas pažįstamas pasakė, jog po skyrybų ji ištekėjo už pirmo pasitaikiusio, kuris ją sumušė mirtinai. Po šios tragedijos Marius ėmė gyventi tame pačiame senajame tėvų bute ir ėmė skandinti skausmą alkoholyje, nuolat žvelgė į Mildos nuotrauką ir niekada neatleido motinai.

Kitos marti nenoriu daryk, ką nori! ištarė motina savo sūnui. Dainius baiginėjo universitetą ir nusprendė

Uncategorized

0203

– Pabūsime pas tave kurį laiką, nes neturime pinigų nuomai! – pasakė man mano draugė. Esu labai aktyvi moteris, nors ir man jau 65-eri, vis dar keliauju, bendrauju su įdomiais žmonėmis ir su nostalgija prisimenu jaunystę – tuomet už nedidelius pinigus galėjai ilsėtis prie Baltijos jūros, keliauti po Lietuvą ar plaukti Nerimi su draugais. Mėgau susipažinti su naujais žmonėmis: pajūryje, teatre, daug kas tapo artimais draugais. Kartą Žemaitijoje sutikau Sarą – likome draugėmis, keitėmės laiškais ir šventiniais sveikinimais. Po keleto metų gavau anoniminį telegramą: „Trečią nakties atvyksta traukinys. Palauk manęs stotyje!“. Nesupratus, kas atvyksta, su vyru likome namuose. Ketvirtą ryto kažkas paskambino – ant slenksčio pamačiau Sarą, dvi paaugles, močiutę ir vyrą su krūva lagaminų. Apstulbome, bet įsileidome juos. Sara piktinosi: „Kodėl neatėjai mūsų pasitikti? Juk atsiunčiau telegramą! Bet gerai, turėjau adresą – ir štai mes čia“. Pasirodo, viena mergaičių įstojo į Vilniaus universitetą, todėl visa šeima atvyko ją palaikyti. „Gyvensime pas tave! Neturim už ką nuomotis. Juk gyveni pačiame centre!“ Likau be žado – juk net nebuvome giminaitės, o dabar turėjau juos maitinti, aptarnauti, viską gaminti. Po trijų dienų neištvėriau ir paprašiau išsikraustyti. Įsiplieskė skandalas – Sara daužė indus, kėlė isteriją. Galiausiai jie išėjo, bet kartu „išsinešė“ mano chalatą, keletą rankšluosčių ir kažkokiu stebuklu – net didelį puodą su kopūstais! Neįsivaizduoju, kaip jį išsitempė! Taip baigėsi mūsų draugystė – ačiū Dievui! Daugiau apie Sarą nieko negirdėjau. Dabar kur kas atsargiau žiūriu į naujas pažintis.

Mes su visa šeima pas tave apsistosim ilgesniam laikui, nes neturime pinigų nuomai! su nerimu pasakė