Skambutis iš praeities Ryte Aistė Vasilijauskienė pastebėjo, kad prie įėjimo rūsių kabantis laikrodis sustojo.

Vėl pavargau dėl darbo. Sėdėjau prie valgomojo stalo, žiūrėdamas į atvėsus vakarienės likučius skrudintos

Dovydas kitriomis grįžo į savo kabinetą. Galvoje vis dar skambėjo turguje girdėti šūksniai, moters žvilgsnis

Uždaras, sandėlinis prieangis spindėjo nuo medžiagų dėžių. Ignas Petrauskas, raudonuojantis nuo krūvų

Linas Kazlauskas stovėjo prieš didžiulį panoraminį langą savo naujame bute dvidešimt antrajame aukšte.

Nepasipratote, ar keitėte spynas? piktai pradėjo Mantas. Šią pusvalandį negalėjau įeiti Tavo daiktai

Maža Onutė niekaip negalėjo suprasti, kodėl tėvai jos nemėgo. Tėtį ji erzindavo, o mama, atrodo, mechaniškai

– Ką čia taip anksti? šlamštas, neapsikraustęs, iškėsė Algirdas. Ugnė atidarė savo buto duris su

Tu man ne žmona: mes juk niekada nebuvo į registro skyrių, tiesa? Kokia aš tau žmona? Ar mes buvom vestuvėse?