Zibainis

Skausmo kartėlis sielos gelmėse „Tavęs jau seniai laukia vaikų namai! Dingk iš mūsų šeimos!“ – rėkiau drebėjančiu balsu. Mano didžiausią pyktį sukėlė pusbrolis Dima. Dieve, kaip aš jį mylėjau vaikystėje! Auksiniai plaukai, žydros akys, linksmas būdas. Tai buvo mano Dima. …Giminės dažnai susirinkdavo prie šventinio stalo. Iš visų pusbrolių labiausiai išskyriau Dimą. Jis mokėjo kalbėti subtiliai, buvo talentingas dailininkas. Kartais vos per vakarą nupiešdavo penkis šešis greitus piešinukus. Žiūrėdavau ir net atitraukti akių negalėdavau – toki grožį kūrė! Slapta sudėdavau visus Dimos kūrinius į savo stalčių. Saugojau brolio kūrybą it didžiausią turtą. Dima buvo dvejais metais vyresnis už mane. Kai Dimai tebuvo 14-ka, netikėtai mirė jo mama. Ryte tiesiog neišsigelbėjo… Tada kilo klausimas – kas priglaus sūnų Dimą? Pirmiausia visi puolė ieškoti jo tėvo. Nebuvo taip paprasta – tėvai išsiskyrę, tėvo nauja šeima, „nenori trikdyti jos ramybės.“ Po to visi giminės tik gūžčiojo pečiais – kiekvienas turi savo rūpesčių, savo šeimas… Galų gale mano tėvai, kurie jau augino du vaikus, ėmė ir priglaudė Dimą – juk mirusioji buvo mano tėčio jaunesnioji sesuo. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad Dima dabar gyvens pas mus. Tačiau… Jau pirmąją jo viešnagės dieną mane suneramino mėgstamo pusbrolio elgesys. Mama, bandydama paguosti našlaitį, paklausė: – Gal tu ko nors norėtum? Sakyk drąsiai. Ir Dima be jokio sąžinės graužaties atsakė: – Noriu žaislinės geležinkelio trasos. Turiu pasakyti, kad ši žaislinė trasa kainavo didžiulius pinigus. Mane labai nemaloniai nustebino toks noras: juk ką tik netekai mamos, o tau rūpi žaislai… Kaip galima taip elgtis? Tėvai tuojau pat įsigijo Dimos svajonę. O tada prasidėjo: „Nupirkite magnetofoną, džinsus, firminę striukę…“ O tai buvo aštuntasis dešimtmetis: aikštelėje šios prekės kainavo milžiniškus pinigus ir jų labai trūko. Ir tėvai patenkindavo visus našlaituko norus net skriausdami mūsų šeimą. Su broliu tai supratome ir nesiskundėme. …Kai Dimai sukako 16, pasirodė mergaitės. Brolis pasirodė itin meilės trokštantis jaunuolis. Ir dar – Dima pradėjo atkakliai kabintis prie manęs, pusbrolio sesers. Bet aš, kaip sportininkė, puikiai apsigyniau nuo jo kvailų pastangų. Dėl to net tekdavo susimušti – dažnai verkdavau kruvinom ašarom. Apie tai tėvai nežinojo – nenorėjau jų liūdinti. Vaikai dažniausiai apie tokius dalykus nutyli. Kai mane atstūmė, Dima tuoj pat susidomėjo mano draugėmis, kurios kovojo dėl jo dėmesio. …Ir dar Dima vogdavo. Atsimenu, turėjau taupyklę – taupiau pinigus dovanoms tėvams. Vieną dieną pasirodė tuščia! Dima kategoriškai neigė, sakė, kad nelietė – ir nė kiek nesusigėdo! Mano širdis plyšo. Kaip galima taip elgtis, gyventi po vienu stogu ir vogti? Dima griovė mūsų šeimos pamatus. Pykau ir buvau įsižeidusi, o Dima nesuprato mano reakcijos. Jam atrodė, kad visi jam skolingi. Nuo tada jo nekęsdavau. Tada ir surikau visa jėga: – Išeik iš mūsų šeimos! Atmenu, išbėriau jam tiek žodžių, kad į skrybėlę nesusirinktum… Mama vos mane nuramino. Nuo tada Dima man neegzistavo. Vengiau jo kaip galėjau. Vėliau paaiškėjo, kad giminės žinojo, koks „fruktas“ tas Dima. Tik viena mūsų šeima gyveno kitame rajone. Dimos buvę mokytojai įspėjo mano tėvus: „Veltui prisiimate tokią naštą. Dima ir jūsų vaikus sugadins.“ …Naujoje mokykloje atsirado mergina – Kotryna. Ji įsimylės Dimą visam gyvenimui. Ištekės už jo vos baigus mokyklą. Jiems gims dukra. Kotryna kantriai pakęs visas vyro išdaigas, melus ir begalines neištikimybes. Kaip sakoma, mergos varge augo – dvigubai jo prisikentės ir po vestuvių. Visą gyvenimą Dima pasinaudos Kotrynos meile, kuri, rodos, prilipo siela. …Dimą pašauks tarnauti į kariuomenę. Tarnyba bus Kazachstane. Ten Dima turės „antrinę“ šeimą – matyt, užmezgė ją per atostogas. Demobilizuotas, pasiliks Kazachstane – ten gims sūnus. Kotryna, nelaukdama, išvažiuos į Kazachstaną ir visais būdais parsiveš vyrą namo. Tėvai niekada nesulaukė padėkos žodžių iš sūnėno Dimos. Nors priglaudė jį visai ne dėl to. …Dabar Dmitrijui Eugenijevičiui 60 metų. Jis lanko stačiatikių bažnyčią. Su Kotryna jie turi penkis anūkus. Atrodytų, viskas gerai, tačiau kartėlis dėl santykių su Dima liko iki šiol… Net su medumi tokio kartumo nevalgysiu…

Kartėlis sielos dugne Seniai jau laikas į internatą tau! Dink iš mūsų šeimos! rėkiau suskylančiu balsu

Uncategorized

042

Kostikas sėdėjo invalido vežimėlyje ir žiūrėjo pro dulkėtas stiklines į gatvę

Konstantinas Kavėrin sėdėjo neįgaliojo kėde ir žiūrėjo per dulkių dengtus langus į gatvę. Jo likimas

Uncategorized

Patys artimiausi žmonės. Lietuviška šeimos istorija apie Aną Janavičienę ir Povilą Ilgevičių, jų mylimus vaikaičius – Vidurinįjį Vovą, jaunesnes anūkes Milą ir Svetą, bei visos didelės šeimos kasdienybę – kepamų sausainių kvapą, vaikų pagalbą, močiutės apkabinimus, bendrus pietus su barščiais ir mokslus prie stalo, prisiminimus apie sūnų Jurijų, džiaugsmą suradus marčią Juliją, likimo išbandymus ir laimę jausti meilę tarp savų žmonių.

Artimiausi žmonės. Dienoraščio įrašas Keista, kaip kartais gyvenimas susiklosto. J juk viskas galėjo

Uncategorized

0256

Anūko prašymas. Lietuviškas pasakojimas – Močiute, turiu tau prašymą, man labai reikia pinigų. Daug. Anūkas atėjo pas ją vakare. Matėsi, kad jis labai nervinas. Paprastai jis užsukdavo porą kartų per savaitę pas Lilią Viktoriją. Jei reikia – į parduotuvę nueina, šiukšles išneša. Kartą net sofą jai pataisė – dar tarnaus. Ir visada toks ramus, užtikrintas. O čia – visas susierzinęs. Lilia Viktorija visada kiek bijojo – aplink visko tiek vyksta! – Deni, galiu paklausti, kam tau pinigų? Ir kiek tas „daug“?, – Lilia Viktorija net kiek susigūžė viduje. Denis buvo jos vyriausias anūkas. Geras ir šiltas vaikinas. Prieš metus baigė mokyklą. Dirba ir studijuoja vakarinėse. Atrodo, tėvai dėl jo nieko bloga nematė. Bet kam jam tiek pinigų? – Dar negaliu tau pasakyti, bet tikrai grąžinsiu, – Denis pasimuistė, – tik ne iškart, dalimis. – Juk supranti, kad aš gyvenu iš pensijos, – Lilia Viktorija nežinojo, kaip elgtis, – Tai kiek tau reikia? – Šimto tūkstančių. – O kodėl nenori paprašyti tėvų?, – Lilia Viktorija paklausė automatiškai, jau žinodama, ką atsakys Denis. Jo tėtis, žentas Lilia Viktorijos, visada buvo labai griežtas. Ir manė, kad sūnus turi pats tvarkytis. Pagal amžių. Ir nekišti nosies, kur nereikia. – Jie neduos, – Denis patvirtino jos mintį. O jei jis pakliuvo į blogą istoriją? Ir jei duosiu pinigų, tik dar blogiau bus? O gal priešingai – jei nepadėsiu, Denis turės problemų? Lilia Viktorija klausiamai pažvelgė į anūką. – Močiute, tu tik negalvok nieko blogo, – Denis suprato jos žvilgsnį savaip, – aš tau per tris mėnesius viską grąžinsiu, pažadu! Tu ką, manimi nebetiki? Gal reikia duoti. Net jei ir negrąžins. Turi būti pasaulyje bent vienas žmogus, kuris jį palaikytų. Neturi jis prarasti tikėjimo žmonėmis. Juk tam tie pinigai ir laikomi – ypatingam atvejui. Gal tai ir yra tas atvejis. Denis juk pas mane atėjo. Apie savo laidotuves dar anksti galvoti. O jei kas, palaidos. Reikia galvoti apie gyvuosius. Ir savo artimaisiais pasitikėti! Sako, kad jei skolini – atsisveikink su tais pinigais. Jauni dabar tokie, sunku suprasti, kas jų galvoje. Kita vertus, Denis manęs dar niekada nepavedė! – Gerai, duosiu tau tuos pinigus. Tiems trims mėnesiams, kaip prašei. Bet gal geriau žinotų tėvai? – Močiute, tu žinai, kaip tave myliu. Ir visada vykdau, ką pažadu. Bet jei negali, bandysiu imti paskolą, juk dirbu. Ryte Lilia Viktorija nuėjo į banką, nuėmė reikiamą sumą ir atidavė anūkui. Denis nušvito, pabučiavo močiutę ir padėkojo: – Ačiū, močiute. Tu man pats artimiausias žmogus. Grąžinsiu, – ir išbėgo. Lilia Viktorija grįžo namo, užsipylė arbatos ir susimąstė. Kiek kartų gyvenime pačiai mirtinai reikėjo pinigų. Ir vis atsirasdavo žmogus, kuris išgelbėdavo. Dabar laikai kitokie – kiekvienas už save. Ehh, sunkūs laikai! Po savaitės Denis užsuko labai geros nuotaikos: – Močiute, imk pirmą dalį pinigų, gavau avansą. Ar galėsiu rytoj pas tave ateiti ne vienas? – Žinoma, ateik. Iškepsiu tavo mėgstamą aguonų pyragą, – nusišypsojo Lilia Viktorija. Ir pagalvojo: gal viskas paaiškės, galės įsitikinti, ar Denisui viskas gerai. Vakare Denis atėjo ne vienas. Šalia stovėjo smulkutė mergina: – Močiute, susipažink – čia Liza. Liza, čia mano mylima močiutė Lilia Viktorija. Liza maloniai nusišypsojo: – Sveiki, Lilia Viktorija, ir didelis ačiū Jums! – Užsukit, labai malonu, – Lilia Viktorija atsiduso lengviau. Mergina jai iškart patiko. Visi susėdo gerti arbatos su pyragu. – Močiute, negalėjau anksčiau tau pasakyti. Liza labai jaudinosi, jos mamai sutriko sveikata. Niekas negalėjo padėti. O Liza tokia prietaringa, draudė man sakyti, kam pinigų reikia. Bet dabar jau viskas gerai – mamą operavo, prognozės geros, – Denis švelniai žiūrėjo į Lizą, – tiesa?, – ir paėmė ją už rankos. – Ačiū Jums, labai Jums dėkinga, Jūs labai gera, – Liza nusisuko ir nusišluostė ašarą. – Na, Liza, neverk – viskas jau praeityje, – Denis atsistojo, – močiute, mes jau eisim, palydėsiu Lizą, vėlu jau. – Gerai, vaikai, geros nakties, tebūnie viskas gerai, – Lilia Viktorija juos palaimino kryžiaus ženklu. Užaugo anūkas. Geras vaikinas. Ir gerai, kad juo patikėjau. Juk čia esmė ne piniguose. Tapome artimesni. Po dviejų mėnesių Denis grąžino visus pinigus ir prisipažino Liliai Viktorijai: – Įsivaizduoji, gydytojas sakė, kad suspėjo. Jei tada nebūtum padėjusi, viskas galėjo blogai baigtis. Ačiū, močiute! Žinai, tada nežinojau, kaip padėti Lizai. O dabar tikiu – gyvenime vis atsiranda kažkas, kas padeda sunkioje akimirkoje. Žinok, dėl tavęs viską padaryčiau, tu pati geriausia pasaulyje! Lilia Viktorija paglostė Denisą per plaukus, kaip vaikystėj: – Na, bėk. Užsukit su Liza, labai lauksiu! – Būtinai užsuksim, – Denis apkabino močiutę. Lilia Viktorija uždarė duris ir prisiminė, kaip jos močiutė sakydavo: „Saviems visada reikia padėti. Taip visada Lietuvoje buvo. Kas pats su visais gražiai, tam ir artimieji padeda! To pamiršti nereikia.“

Močiute, man labai reikia pagalbos… Reikia pinigų. Daug. Vakare anūkas užėjo pas ją. Akivaizdžiai

Uncategorized

0214

Nėra su kuo net pasišnekėti. Pasakojimas apie mamą, jos vienatvę, dukters rūpestį ir netikėtą pokalbį, priminusį jaunystę Vilniaus kvartale

Mama, ką tu čia kalbi? Kaip gali sakyti, kad tau nėra su kuo pasikalbėti? Juk aš tau skambinu du kartus

Uncategorized

039

KAIP PAŠTO ŽENKLIUKAS: Ilja išėjo nuo Kati – Šeimos subyrėjimas, meilė su didesne moterimi, Kati kerštas vyrams ir dukters Sonios susitaikymas su tėvo pasirinkimu

PAŠTO ŽENKLAS… Armandas išėjo nuo Austėjos, sunkiai atsiduso mama. Ką tu čia sakai? nesupratau.

Uncategorized

099

Kai užsidarė durys po Svetlanos Arkadievos, kabinetuose liko tik trys – Sofija, jos mažoji dukra ir aukštas vyras prabangiu kostimu.

Kai durys užsidarė po Martos Arkaite, biure liko tik trys Aistė, jos mažoji dukra Ugnė ir aukštas vyras

Uncategorized

033

Petras tą sykį pasakė ramiai, beveik rūpestingai:

2023m. spalio 5d., penktadienis. Petras Kazlauskas šnekėjo ramiai, beveik glostydamas mano galvą: Kodėl

Uncategorized

0222

Vyras svarbesnis nei karčios nuoskaudos: Tikra lietuviška šeimos drama apie meilę, praradimus, sunkius laikus, alkoholio šešėlius ir drąsą pradėti viską iš naujo tarp devyniasdešimtųjų negandų – nuo Ediko dingimo iki Igno šūvio į lubas, keturių dukrų ir mamos patarimų “kantrybė–šeimos atrama” – gyvenimo vingiai, kai antram šansui prireikia avantiūristiškos širdies

-Gintautai, šįkart jau viskas, tai paskutinė lašo kantrybės skiriamės! Nebeidėk ant kelių, kaip esi įpratęs