Zibainis

Nustojau kalbėtis su vyru po jo išsišokimo per mano gimtadienį – pirma kartą pamačiau, kaip jis išsigando – Tai ką, atsidarykim šampano už mūsų jubiliatę! Keturiasdešimt penkeri – moteris kaip uoga, nors šiuo atveju jau labiau džiovintas vaisius, bet irgi naudingas virškinimui! – Olego balsas nuaidėjo per visą jaukaus Vilniaus restorano salę, perskrosdamas net muziką fone. Visi, susirinkę prie ilgo stalo, sustingo: vieni susigėdę linktelėjo, kiti panirę į mišrainę, apsimetė, kad ieško alyvuogių. Elena, nuostabiai atrodanti tamsiai mėlyname suknelėje, kurią rinkosi dvi savaites, pajuto, kaip iš veido dingsta kraujas. Šypsena, prilipusi nuo vakaro pradžios, virto skausminga grimasą. Olegas, patenkintas savo juokeliu, išmetė taurelę degtinės ir su prakaituota ranka apsiavė žmoną per pečius. – Ką čia tokios rūgščios? Elena turi humoro jausmą, ką, motin? – trinktelėjo ją per nugarą, lyg draugą pirtyje. – Ir ekonomiška. Ši suknelė turbūt trečius metus gyvuoja? Atrodo kaip nauja! Nors tai buvo melas – suknelė visiškai nauja, pirktas už papildomus Elenos uždirbtus pinigus. Ji tyliai patraukė vyro ranką nuo peties ir gurkštelėjo vandens. Sieloje tvyrojo šalčio gumulas. Anksčiau ji būtų pajuokavusi: „Svarbu tu, brangusis, pelėsio neužsitrauksi“, bet tą vakarą viskas viduje lyg būtų užtrumpinę. Vakaras bėgo savaime. Olegas gėrė, darėsi vis įžūlesnis, kvietė Elenos jaunesnes koleges šokti, rėkė apie politiką ir apie tai, kaip „moterys viską sugriovė“. Elena priiminėjo gėles, klausėsi tostų, tačiau tai buvo automatiška – jos gyvenime tvyrojo tyla. Tyla, užgožianti Olego balso aidą. Namie Olegas, vos nusiavęs batus, nuėjo į miegamąjį: – Na, pavalgėm normaliai, – burbtelėjo, prasegdamas marškinius. – Tik tavo šefas kažkoks įtartinas. Nu, nešk mineralinio, gerklė džiūsta. Elena stovėjo prie veidrodžio, žvelgė į pavargusias akis ir bėgančią tušą. Ji neskubėdama nusiėmė batelius, užsuko į virtuvę, bet tik pasiliko sau vandens, išgėrė lėtai, žvelgdama pro tamsų langą į garsiai Zumino prospektą. Vėliau pasiruošė sofą nakvynei. – Lena, tu kur? Vandens! – rėkė Olegas. Elena išjungė šviesą koridoriuje, atsigulė ir apsiklojo. Atėjo naktis, bet miegas netruko. Galvoje nesisuko nei noras keršyti, nei pyktis – liko tik aiškus suvokimas: tai buvo paskutinis kartas. Limitas išnaudotas. Balansas lygus nuliui. Rytas nebuvo įprastas – virtuvėje nekvepėjo nei kava, nei kepta kiaušiniene. Olegas atsikėlė nuo laikrodžio signalo: Elenos jau pilnai apsirengusios sėdėjo prie stalo su planšetėle. Priekaištavimai dėl pusryčių liko be atsako. Lena tik sudėjo savo daiktus ir išėjo. Taip, tą savaitę namuose vis mažėjo tvarkos, patiekalų, dėmesio. Ji skalbė tik savo daiktus, ruošė tik sau. Olego puodeliai kaupėsi krūvoje. Savaitgalį Olegas pamėgino „susitaikinti“ – nupirko tortą, chrizantemų, bet Elena nepasidavė, išėjo iš virtuvės. Prieš jį buvo siena – šalta, bet nebyli. Praėjus mėnesiui, kai tikėjosi, kad viskas vyks savaime, suprato pats virstantis svetimu vaikščiojančioje tuščioje dėžutėje be Elenos jaukumo. O prasčiausia buvo tada, kai atėjo pinigų trūkumo krizė: bendra sąskaita be Elenos įnašo – ir tuščia. – Kur pinigai? Kodėl nepervedeisi? – griebęs telefoną, šaukė Olegas. Elenos atsakymas buvo trumpas – skyrybų ieškinys ir tyliai užrašytos eilutės: „Tai ne dėl juoko. Tai dėl to, kad tu manęs negerbi. Butas mano – paveldėtas, automobilio kreditas tavo. Aš išeinu – turi savaitę susirasti, kur gyventi.“ Tą akimirką Olegą apsėdo tikras, lietuviškas, grynas, kone egzistencinis siaubas. Jis suvokė prarandąs ne tik žmoną, bet visą įprastą savo gyvenimo sandarą: kas jį maitins, kas pasirūpins, kas primins apie dalykus… Jis buvo likęs vienas, o visi „draugai“ tiesiog geri draugai iš baro, mama – viena su keturiomis katėmis Justiniškėse. Elena tvarkingai susikrovė lagaminą. Olegas išmalda atleidimo, psichologų, pažadų, bet Elenos veide – tik nuovargis. Kai ji paliko butą, Olegas liko stovėti gana tipinio vėlyvo vakaro Vilniuje tamsoje, kuri pirmąsyk pasirodė slegianti iki sąnarių gylio. Jis vienas skaičiavo savo turtą, matė, kad viską sukūrė ji. Prie motinos jį vedė tik cigarečių kvapas ir pesimizmas. Pakeliui permąstė gyvenimą: kada jis prarado Eleną, kada ji virto „funkcija“? Sekmadienį, palikęs raktus pašto dėžutėje, išėjo. Joanų buto langai buvo tamsūs – Elena gi dabar sėdėjo pas mamą sode Molėtų rajone, plede, su mėtos arbata. Jai buvo tuščia, bet ramu. Priekyje laukė skyrybos, teismai, bet ji žinojo: išgyvens, nes sunkiausia dalis – gyventi su tuo, kuris priverčia jaustis vienišai – jau užnugaryje. Aplink nakties sužydusios alyvos Lietuvoje kvėpėjo laisve. Jeigu ši istorija Jums artima ir suprantate Eleną – paspauskite „Patinka“ ar sekite mano tinklaraštį. Papasakokite komentaruose: ką Jūs būtumėt dariusi Elenos vietoje?

Aš daugiau nekalbėjau su vyru po to, kas nutiko per mano gimtadienio šventę, ir pirmą kartą jis nusigando

Uncategorized

022

Be manęs tu nieko nebūtum pasiekusi

20251127, Vilnius Be manęs nieko nebūtų pasiekę, galvoju, kai pasiklausau savo širdies plojimo.

Uncategorized

0278

Išeik, Kostai

Lėkštės su atvėsusia vakariene taip ir liko gulėti ant stalo. Miglė sėdėjo ir žiūrėjo į jas, bet nieko nematė.

Uncategorized

012

Seno atviruko paslaptis

Senos atvirutės paslaptis Prieš tris dienas iki to vakaro, kai jos gyvenimą apvertė pageltęs vokas, Rūta

Uncategorized

0132

Aš savo jau atsiėmiau!

Ne, Aistė. Jūs patys susikūrėte vaiką, tad pasirūpinkite Andriumi patys, griežtai pareiškė svokrybė.

Uncategorized

0416

Perleno kantrybės taurė: kaip uošvės vizitai pavirto kasdieniu egzaminu, o vienas pokalbis viską pakeitė – šiuolaikinės lietuvių šeimos istorija apie tyliai kauptą skausmą, palyginimus su „tobula“ Marte, ir lemtingą akimirką, kai žmona pagaliau ištarė: „Čia mano namai“

Gintarėle, tu vėl nesiurbėi kilimų? Nuo tos dulkės jau ašaruoja akys, žiūrėk, net ant kilimų guli…

Uncategorized

Jokių stebuklų Naujieji metai artėjo kaip skubantis traukinys, o Lena jautėsi lyg stovėtų ant perono be bilieto – nebus nei šventės, nei laimės, nei nuotaikos. Kodėl ji kvietė svečius? Kas norės Naujuosius metus sutikti su nevykėle? *** Gruodžio 31-oji prasidėjo katastrofa: po dešimties tarnybos metų skalbimo mašina odlužo kaip tikri lietuviški ledai, o vonioje kilo potvynis. Santechniko rasti prieš Naujuosius – tikras detektyvas, bet Lena susitvarkė ir trumpam atsikvėpė. Bet čia prasidėjo katino Bazilio šėlionės – jis suėdė visą dešrą olivjėi, palikdamas tik žirnelius ir marinuotus agurkus. Negana to, jis nusitaikė į zylę ant praverto lango – ir kartu su didžiuliu fikusu numušė eglutę bei seną, mylimą girliandą. Į šipulius subyrėjo gėlių vazonas ir vaikiškos žaisliukų likučiai su žeme… Lena beveik apsiverkė, viską tvarkydama. O tada dar ir sudužęs grafinas, svylančios vištos kvapas, o kai svečiai jau buvo pakeliui – siaubas: ji pamiršo tortą. Skambina sesei: – Katik, tragedija! Neturiu torto! – Mamos tonu ji jaučia pasaulio pabaigą. – Ramiai! – Katė kaip visada linksma, – jau kieme. Einam, viską nupirksim! Lauke jau laukė Masha su milžinišku pirkinių maišu ir teta Geda su legendiniu šaltienos dubeniu. – Ko šaltienos, dar ir viso dubens? – apgailestavo Lena. – Atsarga gėdos nedaro! – didingai atsakė teta, garsėjanti nelauktomis pastabomis, – visą naktį temsim, ar salotų dar turit? Kol merginos bėgo paskui torto, Masha kabino serpantiną, į kurį nedelsdamas įsisuko Bazilis, pavirtęs nežemiška būtybe. Gelbėti katino atėjo Katės vyras Igoris – ką tik po darbo. Bazilio nuotykiai baigėsi tik, kol pamatė Leną – tada iš džiaugsmo šoktelėjo taip, jog Igoriui paliko kraujuojančią žymę ant rankos. Pagelbėjo, ir net prisistatė padėti virtuvėje – tiesa, daugiau filosofavo apie salotų esmę, nei gamino. – Len, o kas ten per dėžutė su užrašu „Laimingų Naujųjų!“? O šone dar ranka rašyta: „Atidaryti naktį. Močiutė Valė“. Lena sukluso: – Oj, visai užmiršau! Kačiuk, čia bobutės palikta; liepė Naujametę naktį atidaryti, pažadėjo staigmeną. Visus suintrigavo. Net teta Geda susidomėjusi priartėjo prie stalelio. *** Vėliau – prezidento sveikinimas, šampanas, katino olivjė, juokas, ginčai, kol pagaliau… – Jau dvi? Vadinasi, laikas – močiutės Valės siurprizas! Atidaryt patikėta vyrui – Igoris pasukučio, atidaro dangtį: viduje – ne pinigai ar senos nuotraukos, o dešimtys mažų raštelių, perrištų spalvotais kaspinais. Kiekvienas su vardu. Lena pirmoji garsiai perskaito: – Lenut, mano brangioji anūke. Ir vėl kas nors nepavyko? Skalbyklė sugedo? Katinas salotą suėdė? Nieko tokio! Bet kokia bėda – proga užsisakyti picą ir įsijungti serialą. O tortą gali nupirkti ir rytoj. Svarbiausia – artimi žmonės šalia. Myliu iki mėnulio ir atgal. Tavo močiutė Valė. Pasišalino tyla, o paskui – užkrečiamas juokas. Katė, Masha ir net teta Geda rado savus palinkėjimus – tikrą magiją, nors pati močiutė Valė vėliau vaizdo skambutyje sakė: „Jokių stebuklų! Tik gerai pažįstu ir labai myliu.“ Ryte, tvarkydama šventės likučius, Lena sudėjo visus raštelius į gražų stiklainį – tąkart supratusi: tikras laimės receptas – nebijoti chaoso, juoktis iš nesėkmių, branginti savus ir kartais tiesiog suvalgyti norimą torto gabalą. Svarbiausia žinoti – kažkur visada yra žmogus, kuris tave myli ir supranta. Visada.

Jokios magijos Naujieji metai artėja greitai ir nesustabdomai, kaip skuodžiantis traukinys.

Uncategorized

0227

Gintarėle, tu vėl nesiurbėi kilimų? Nuo tos dulkės jau ašaruoja akys, žiūrėk, net ant kilimų guli…

Uncategorized

0114

Duktė: Kelionė į Savasties Paieškas

Romai, turime mergaitę, 40 eurų! džiugiai šaukė Giedrė į telefoną. Aš stovėjau prie gimdymų ligoninės