Zibainis – Page 37

Nelaukti svečiaiKai durys pagaliau atsidarė, patrauklūs šešėliai išdidžiai pasitinka šviesą, o jų žmogiškos šypsenos atskleidžia paslaptį, kurią niekas nesitikėjo.

20260612, Vilnius Šiandien ryte, penktą valandą, mano sesuo Viltė pabudė dėl skambučio iš nežinomo numerio.

Ką mes čia veikiame? Kodėl įsiveržame į svetimo namus?

Visi, Ugne, tarp mūsų viskas baigta! Aš noriu tikros šeimos, vaikų. Tu man negali to suteikti.

Kita šventoji…

Kai Aistė įžengė į butą, iš karto pastebėjo senos valandos aukštakulnius stovinčius prie progų.

Vieniša švarininkė rado telefoną parke. Įjungusi jį, ilgai negalėjo atsigauti.

2024m. birželio 12d. Mano dienoraštis Šiandien ryte, dar iki saulės pakilo, išplaužau į Giedrės kiemą.

Žinai, Jurgai, ji tavo sesuo, o aš – žmona. Ir aš nebegaliu žiūrėti, kaip paimi iš mūsų vaikų ir viską dovanoji Olivijai. Jurgis pats suprato, kad žmona teisėta, bet kitaip nesugebėjo elgtis. Kai seseriai reikėjo pagalbos, jis pirmiausia iškeldavo ranką – taip buvo visada, nuo vaikystės. – Jurgai, aš nesutinku, kad padėtum Olivijai, bet kai nuolat semiatės iš mūsų šeimos biudžeto – tai jau ne pagalba, o nuostoliai mums. – Aš viską suprantu, bet negaliu kitaip.

Žinai, Jurgai, ji tavo sesuo, aš tavo žmona. Ir aš nebegaliu žiūrėti, kaip viską išimk iš mūsų vaikų

Mažoji Marija niekaip nesuprato, kodėl jos tėvai jos nemylėjo. Tėtį ji erzino, o mama atrodė mechaniniškai vykdydama savo priežiūros pareigas – labiau ją dominavo vyro nuotaika.

Maža Ugnė niekad suprato, kodėl tėvai jos nevertino. Tėvas dažnai ją erzindavo, o mama, kaip varžtas

— Gerai, vaikinai, žvejyba palauks, — sprendė Viktoras ir pasiėmė žvejybinį tinklą. — Reikia išgelbėti vargšąJie skubėjo per šlapią pelkės taką, o skambutis iš skambučio stotelės priminė, kad laikas trūksta, bet draugystė visada laimi.

Gerai, vaikų, žvejybą palikime, pasiuntė Vytas Vaitkus, sulaikydamas žvejybinę tinkleliu. Šį vargšą turime

Paskutinė galimybėJis paskubėjo per niūrią miško takelį, tikėdamasis, kad paskutinė galimybė atskleis ilgai lauktą paslaptį.

Aistė, susikaušusi, gulėjo ant sofos, rankas suspaudusi prie šlapimo pūslės apačios. Viskas drebėjo

– Galiausiai baigiau gaminti, nieko baisaus neįvyko! Na, taip kartais būna vyrams – per didelė aistra, nesugebėjo laiku sustoti. – Būk protingesnė. Ar tikrai pasiduosi vyrui kokiai mergai? Ji manytų, kad tave nugalėjo! Kova už šeimą! – Šeimos svetimė ragino.

Galiausiai, nieko rimto neįvyko! Vyrų kartais tiesiog užlieja, o jie nesugeba laiku stabdyti.