Zibainis

Meilė apgaulinga Ką dabar darysi? nerimauja Olesa, kalbėdama daugiau sau nei mylimajam. Ką?

– Galite gyventi pas mus, kam jums tas būsto paskola? Mūsų namas būs jūsų! – pasakė mano anyta. Mano anyta bando atkalbėti mus nuo būsto paskolos, siūlo gyventi kartu ir tikina, kad jų namas vis tiek atiteks mano vyrui, nes jis – vienintelis paveldėtojas. Tačiau mano vyro mama teturi keturiasdešimt penkerius metus, o tėtis – keturiasdešimt septynerius. Aš ir vyras esame tokio pat amžiaus, mums po dvidešimt penkerius metus. Abu dirbame, uždirbame tiek, kad galėtume nuomotis būstą, bet nenoriu gadinti santykių su vyro giminėmis dėl kasdienių rūpesčių. Vyro tėvai ragina mus gyventi kartu. Mano tėvai turi trijų kambarių butą, kuriame vietos užtektų visiems, tačiau nenoriu eiti į svetimą teritoriją, nes jausiuosi kaip viešnia. Taip pat nejausiuosi jaukiai gyvendama mano vyro tėvų namuose. Prasidėjus karantinui, mūsų nuomojamo būsto savininkė paprašė mus išsikelti, nes ketino apgyvendinti ten savo dukterėčią su šeima. Greitai tinkamo varianto neradome, todėl teko glaustis pas vyro tėvus. Anyta ir uošvis mus priėmė svetingai. Mano motina manęs neterorizavo, bet vis primindavo, kad kažką darau ne taip. Anyta buvo kitokia. Apie paskolą būstui svarstėme ir anksčiau, bet tik dabar suvokėme, kad atėjo laikas. Nusprendėme, kol turime galimybę, stengtis pataupyti daugiau. Žinoma, norėjau kuo greičiau išsikelti iš uošvių, bet supratau, kad išsikėlę nuomai turėsime taupyti ilgiau. Nors uošviai nesikišo į mūsų reikalus, turėjo savas tradicijas ir įpročius, kurie gerokai skyrėsi nuo mūsų. Su vyru nuolat prisitaikome, nes gyvename jų namuose. Iš pirmo žvilgsnio tai nieko baisaus, bet vis tiek jaučiausi nejaukiai. Pirmomis bendro gyvenimo dienomis anyta atėmė iš manęs virtuvę. Švelniai paaiškino, kad tai jos karalystė ir niekas kitas ten neįleidžiamas. Bet man sunku valgyti jos gamintą maistą – ji mėgsta daug prieskonių ir svogūnų. Gal kam atrodo, kad tai smulkmena, bet man tai rimta problema, nes kai nusprendžiau gaminti pati, anyta įsižeidė ir palaikė mane bloga šeimininke. Kiekvieną penktadienį anyta daro generalinę tvarką. Po darbo iššluoja visus namus. Grįžtam su vyru pavargę, norime tik kristi į lovą, o ji pyksta, kad viską daro viena. Kai paklausiau, kodėl tvarkosi penktadieniais, o ne savaitgalį, atsakė, kad savaitgalį reikia ilsėtis. Ir tokių smulkmenų būta nemažai. Per visą tą laiką mane ramino mintis, kad anyta manęs nesityčioja – tai tiesiog jos elgesio būdas ir visa tai laikina. Susitarėme su vyru, kad tėvams nesakysime, jog taupome savo būstui. Mokėjome pusę komunalinių, pirkiniams duodavome pinigų, o likusią dalį taupėme. Kartą užsiminėme apie automobilį, kurį įsigijo mano vyro pusbrolis. Tada tėtis pasakė, jog ir mums vertėtų pagalvoti apie nuosavą automobilį, o vyras atsakė, kad mums svarbiau turėti savo namus. – Kiek metų jums reikės taupyti? – paklausė uošvis. Vyras atsakė, kad mes taupome ne butui, o pradiniam įnašui paskolai. – Galite gyventi pas mus, kam jums paskola? Mūsų namas vis tiek jūsų bus! – tarė anyta. Pradėjome aiškinti, kad norime turėti savo namus. Bet vyro tėvai sakė, kad tai kvaila – gyvendami kartu bankui daug mokėti nereikės. Kai anyta suprato, kad taip mūsų neperkalbės, pradėjo kalbėti, kad reikia galvoti apie vaikus, o ne apie paskolas. Kiekvieną dieną tekdavo klausytis jos argumentų už bendrą gyvenimą. Maniškai tie žodžiai neveikė, bet mano vyrui jie ėmė patikti, o tada jis man pritarė, kad mama teisi. Tada man pasakė: – Kam mums ta būsto paskola? Mama teisi. Gyvename ramiai, nesipykstame. O kai ateis laikas, namas vis tiek bus mūsų. – Po penkiasdešimties metų tas namas bus mūsų. – pradėjau priekaištauti. Po šio pokalbio vyras vis dažniau kalbėjo, kad jo tėvai jau seni, gali prireikti priežiūros, o paskola – tikras vargas, bus sunku ją mokėti, kai išeisiu motinystės atostogų. Bet aš noriu jau dabar būti tikra savo namų šeimininkė, o ne laukti, kol anyta mirs…

Galite gyventi pas mus, kam jums ta būsto paskola? Gaunate mūsų namą! pasakė mano anyta. Mano anyta nuolat

Uncategorized

072

– Na, Rude, eime, ką… – suburbėjo Valera, taisydamas savadarbį pavadį iš senos virvės. Prisisegė striukę iki pat gerklės ir susigūžė. Šių metų vasaris buvo ypač piktas – sniegas su lietumi, vėjas kiaurai perpučia. Rudas – kieminukas su nublukusia rusva vilna ir viena akimi – atsirado Valeros gyvenime prieš metus. Tuomet Valera grįžo po naktinės pamainos iš „Akmenės cementos“ gamyklos ir pamatė jį prie šiukšlių konteinerių Pilaitės mikrorajone. Šuo buvo sumuštas, alkanas, o kairę akį užtraukė pilkšva plėvelė. Staigus balsas kaip durklu pervėrė nervus. Valera pažino kalbėtoją – tai buvo Seriožka Kreivas, vietinis dvidešimt penkerių metų „autoritetas“. Greta jo stoviniavo trys paaugliai – jo „chebra“. – Pasivaikštom, – trumpai mestelėjo Valera, nenuleisdamas akių. – Klausyk, dėde, ar mokėti mokesčius už šitą bjaurastį reikia? – sušuko vienas iš paauglių. – Oho, koks baisus – juk viena akis užlopyta! Suskambėjo akmuo. Pliūptelėjo Rudo šoną. Šuo sucypė ir prisispaudė prie šeimininko kojos. – Lįsk sau, – tyliai tarstelėjo Valera, bet balse skambėjo plienas. – Oho! Seniokas jau ir burną atveria! – Seriožka priėjo arčiau. – Nepamiršk, čia mano rajonas. Šunys čia vaikšto tik su mano leidimu. Valera įsitempė. Kariūnų jį mokė problemas spręsti greitai ir griežtai. Bet tai buvo prieš trisdešimt metų… O dabar jis tiesiog pavargęs pensininkas iš Pilaitės, kuris nori ramybės. – Eime, Rude, – pasakė ir sukosi namų link. – Taip ir reikia! – rėkte riktelėjo pavymui Seriožka. – Kitąkart tavo bjaurastį visai užbaigsiu! Naktį Valera niekaip negalėjo užmigti, vis perkodamas tą sceną. Kitą dieną iškrito šlapias sniegas. Valera ilgokai delsė, bet Rudas kantriai sėdėjo prie durų ir žvelgė taip ištikimai, kad teko pasiduoti. – Gerai jau, gerai. Tik trumpam. Jie ėjo atsargiai, vengdami vietos „chebros“ susibūrimams. Seriožkos kompanijos nesimatė – tikriausiai slėpėsi nuo šlapdribos. Valera jau atsipalaidavo, kai Rudas netikėtai staptelėjo ties apleista katiline. Atlapojęs vienintelę ausį, kažko įtempTai snukį. – Kas tau, seni? Šuo sucypė, patraukė pavadį link griuvėsių. Iš ten aidėjo keisti garsai – rodos, vaikų verksmas ar dejavimas. – Ei! Kas ten? – sušuko Valera. Atsakymo nebuvo. Tik tyla, pertraukiama vėjo staugimo. Rudas atkakliai traukė. Jo vienintelėje akyje švietė nerimas. – Ko tu? – Valera priklaupė. – Kas gi ten? Ir tuomet išgirdo aiškiai – vaikišką balsą: – Padėkit! Širdis suspurdėjo. Valera atsegė pavadį ir nusekė paskui Rudą į griuvėsius. Pusiau nugriautoje katilinėje, už plytų krūvos, gulėjo apie dvylikos metų berniukas. Veidas nusėtas mėlynėm, lūpa perplėšta, drabužiai suplyšę. – Dieve! – Valera pritūpė šalia. – Kas tau nutiko? – Dėde Valerai?.. – berniukas vos pramerkė akis. – Čia jūs? Valera įsižiūrėjo – atpažino Andrių Mišiną, penkto laiptinės kaimynės sūnų. Ramų, drovų vaikį. – Andriau! Kas atsitiko? – Seriožka su chebra… – berniukas suinkštė. – Iš mamos išreikalavo pinigų. O aš pagrasinau pasakyti policininkui. Tai jie mane pagavo… – Kiek laiko tu čia? – Nuo ryto. Labai šalta. Valera nusivilko striukę ir apdangstė berniuką. Rudas prisiartino, sugulė šalėje – šildė savo kūnu. – Andriau, gali atsistoti? – Koją skauda. Lyg ir lūžus. Valera atsargiai apčiupinėjo – tikrai, lūžis. Dar neaišku, ar viduje ko nesulaužyta. – Telefoną turi? – Atėmė. Valera išsitraukė savo seną „Nokią“ ir surinko 112. Greitoji žadėjo atvykti per pusvalandį. – Pakentėk, vyre. Greit gydytojai bus. – Jei sužinos Seriožka, kad aš gyvas… – balse virpėjo siaubas. – Jis sakė mane užmušiąs. – Nebesuras, – tvirtai ištarė Valera. – Daugiau nebelies tavęs. Bernaitis žiūrėjo nepatikliai: – Dėde Valerai, gi vakar pats nuo jų pabėgot… – Tai visai kas kita. Tada buvo kalba tik apie mane ir Rudą. O dabar… Jis nebaigė. Ką besakysi? Kad prieš trisdešimt metų davė priesaiką ginti silpnesnius? Kad Afganistane išmokė – tikras vyras niekada nepaliks vaiko nelaimėje? Greitoji atvažiavo greičiau nei žadėjo. Andrių išvežė. Valera liko su Rudu prie katilinės galvodamas, ką toliau daryti. Vakarop atėjo Andriaus mama, Svetlana Petrovna. Verkė, dėkojo, sakė, kad niekad to neužmirš. – Valerijau Ivanovičiau – gydytojai sakė, jei dar valandėlę… Jūs jam gyvybę išgelbėjot! – Ne aš, – paglostė Rudą Valera. – Jis jūsų sūnų rado. – O kas dabar bus? – išsigandusi apsidairė Svetlana Petrovna. – Seriožka juk nenurims. Policininkas sako – įrodymų nėra, vieno vaiko liudijimas nesiskaito. – Bus gerai, – pažadėjo Valera, nors pats nežinojo, kaip. Naktį užmigti nepavyko. Mąstė – ką daryti? Kaip apsaugoti berniuką? Kiek dar vaikų šis rajonas kenčia nuo banditėlių? Ryte atėjo sprendimas savaime. Valera vilkosi senąją savo karinę paradinę uniformą, išsitraukė medalius. Pažvelgė į veidrodį – dar tebėra karys. Nors ir nebe jaunas. – Eime, Rude. Turim darbų. Seriožkos „chebra“ kaip visada būriavosi prie parduotuvės. Pamatę artėjantį uniformuotą Valerą su medaliais, ėmė šaipytis: – Oj, senukas į paradą susiruošė! Matot, koks didvyris! Seriožka atsistojo, išsišiepė: – Eik, atstovėtasis, tavo laikas praėjo. – Mano laikas tik prasideda, – ramiai pasakė Valera. – Ko čia vaikštai su tom puošmenom? – Tėvynei tarnaut. Silpnesnius nuo tokių kaip tu ginti. Seriožka nusikvatojo: – Kaip Tėvynė? Kokie silpni? – Andrius Mišinas – atsimeni tokį? Šypsena nuo Seriožkos veido dingo. – Kodėl turėčiau atsiminti visokius nevykėlius? – Turi. Jis paskutinis rajone, nukentėjęs nuo tavo rankų. – Tu man grasini, senas? – Įspėju. Seriožka priėjo, rankoje sužyro peiliukas: – Dabar tau parodysiu, kas čia bosas! Valera nė nejūdėjo. Metai praėjo, bet kareiviška patirtis liko. – Čia bosas yra įstatymas. – Koks dar įstatymas? Tave kas paskyrė? – Paskyrė sąžinė. Ir tada įvyko kai kas netikėta. Rudas, iki tol ramiai sėdėjęs, pašoko. Susivėlė kailis ant sprando, iš gerklės – grėsmingas urzgimas. – O tavo šuva…, – pradėjo Seriožka. – Mano šuo kariavo, – pertraukė Valera. – Afganistane. Minų paieškų tarnyboj. Ji banditus iš nosies jaučia. Tai nebuvo tiesa – Rudas tik kieminukas. Bet Valera kalbėjo taip įtikinamai, kad patikėjo visi. Net Rudas, stojęs šalimais, urzgė rimtai. – Dvidešimt banditų surado. Visi gyvi! – tęsė Valera. – Kaip manai, ar jis susitvarkytų su vienu narkomanu? Seriožka žengė atgal. Už jo sustingo ir „chebra“. – Klausykit atidžiai, – žengė žingsnį arčiau Valera. – Nuo šiandien čia bus saugu. Kasdien apeisiu kiemus. Šuo ieškos chuliganų. Jei prigausim… Jis nebaigė. Visi suprato. – Gąsdini mane, seni? Dabar paskambinsiu… – Skambink, – linktelėjo Valera. – Tik atmink – pažįstu žmonių rimtesnių už tavo. Kiek žinau kalėjime, kiek skolų man turi… Ir tai buvo melas. Bet nuskambėjo įtikinamai. – Valera Afganistanietis mano vardas, – ištarė Valera. – Įsimink. Daugiau neliesk vaikų. Jis nusisuko ir nužingsniavo. Rudas ristele šalia, išdidžiai iškėlęs uodegą. Už nugaros tvyrojo tyla. Praėjo trys dienos. Seriožka su „chebra“ beveik nesirodė rajone. O Valera tikrai kasdien apeidavo kiemus. Rudas žygiavo kartu – rimtas, svarbus. Andrių išleido iš ligoninės po savaitės. Koja dar skaudėjo, bet vaikščioti galėjo. Tą pačią dieną atėjo sveikintis pas Valerą. – Dėde Valerai, galima padėsiu jums patruliuoti? – paklausė lai tinukas.Andrius. – Galima. Tik su tėvais pasitark. Svetlana Petrovna neprieštaravo – džiaugėsi, kad sūnus rado tokį pavyzdį. Nuo tada kas vakarą kiemuose pasirodydavo įdomi kompanija – vyresnio amžiaus vyras su kariška uniforma, berniukas ir sena ruda kieminukė. Rudas patiko visiems. Net mamos leido vaikams jį glostyti, nors šuo aiškiai kieminukas. Bet buvo kažkas ypatingo – orumo gal. Valera vaikams pasakodavo apie kariuomenę, apie tikrą draugystę. Jie klausėsi net kvapą sulaikę. Vieną vakarą, grįždami po „budėjimo“, Andrius paklausė: – Dėde Valerai, ar jūs kada nors bijojot? – Bijojau, – atvirai pripažino Valera. – Ir dabar kartais bijau. – Ko? – Kad nespėsiu. Kad neužteks jėgų. Andrius paglostė šunį: – Užaugsiu ir padėsiu jums. Turėsiu ir aš šunį. Tokį pat protingą. – Turėsi, – nusišypsojo Valera. – Žinoma, turėsi. Rudas tik vizgino uodegą. O rajone jį jau pažinojo visi: „Čia Valeros Afganistaniečio šuo. Jis atskiria didvyrius nuo niekšų.“ Ir Rudas išdidžiai ėjo savo tarnybą – jis buvo nebe paprasta kieminukė. Jis buvo gynėjas.

Na, Pilkutė, einam, sumurmėjo Valdas, patampydamas savadarbį pavadį iš nutrūkusios virvės. Jis užsisegė

Uncategorized

030

Kelių Klajūnas

Saulė, vyresnioji dukra, skelbia šeimos sprendimą. Ji niekada nepasipirko su vyru iš bėdos ir iki trisdešimties

Uncategorized

020

IŠBANDYMAI VEDA Į MEILĘ

KANTRYBĖMEILĖ Jurgita iššoko į lėktuvo laiptus ir išgąsdino balsu: Edvinais! Aš tave visada mylėsiu!

Uncategorized

033

Šaunuolis! Vyras naktį su dabartine žmona, o dieną su buvusia – meilės trikampis, kuris neduoda ramybės

2024 m. birželio 14 d. Man 38 metai, o jau du metus gyvenu su vyru, kuris penkeriais metais vyresnis už mane.

Uncategorized

068

Svarbiausia: Kai Lėjos temperatūra pašoko iki 40,5 ir jai prasidėjo traukuliai, o Irena laikė dukros galvą, meldėsi ir bejėgiškai šaukė greitajai, Maksimas per telefono ragelį išgirdo baisiausią žodį savo gyvenime – „mirė“, ir tada jų pasaulį padalijo siaubo ir vilties riba: kovos dėl vaiko gyvybės, sukrėstos atminties ir maldos kupina Vilniaus naktis ligoninės priimamajame, kur kiekviena minutė tapo amžinybe, kol pagaliau iš slaugytojos lūpų nuaidėjo trumpas nuosprendis – „gyvens“.

Pats svarbiausias dalykas Temperatūra pas Austėją pašoko taip staiga, kad net nesupratau, kada laikas

Uncategorized

01.2k.

Pavlo manęs paprašė kortelės trečiadienį, per pusryčius. Balsas užtikrintas—susirūpinęs, bet be panikos. — Katryna, dega įmonės apmokėjimas, mano kortelė užblokuota, tik dviem dienoms, gelbėk. Nusivaliau rankas į prijuostę, ištraukiau kortelę iš piniginės. Paulius ją čiupo greitai, lyg bijotų, kad apsigalvosiu, pabučiavo man į viršugalvį. — Ačiū, brangioji, kaip visada išgelbėjai. Dvidešimt metų santuokoje mane išmokė neuždavinėti nereikalingų klausimų. Pasitikėjau. O gal tik apsimečiau. Penktadienį vakare, lygindama patalynę, išgirdau, kaip Paulius kalba telefonu gretimame kambaryje. Durys pradarytos. Balsas linksmas, visai ne toks, kaip kalbant su manimi. — Mama, nesijaudink, viskas kontroliuojama. Restoranas užsakytas, stalas šešiems, menu puikus, kokteiliai, putojantis, kaip tau patinka. Ne, ji nieko nežino. Kam to? Pasakiau, kad švęsime namuose, artimiausiame rate. Lygintuvas sustingo mano rankose. — Mano naivi žmona net neįtars. Kaimo moteriškė, mam, juk pameni, ji iš kažkurio viensėdžio kilus. Twidešimt metų mieste, o vis tiek kaimas. Taip, jos kortele moku, žinoma. Sava užblokuota. Bent jau šventė bus su užmoju „Deimantinės pakrantės“ restorane! Ji ten net neis, nesijaudink. Tegul sėdi namie, žiūri televizorių. Išjungiau lygintuvą. Nuėjau į virtuvę, prisipyliau vandens, išgėriau vienu mauku. Rankos nedrebėjo. Viduje buvo tuščia ir šalta, lyg kas būtų išėmęs viską, kas gyva. Terasa, veja ir sodai Naivi žmona… Kaimo moteriškė… Jos kortelė… Padėjau stiklinę į plautuvę ir pažvelgiau į langą. Lauke temo. Gal jis teisus. Gal aš tikrai tokia naivi ir paprasta kaip pelė. Tik pelės, kai jas užspaudžia į kampą, kanda. Šeštadienio rytą užblokavau kortelę. Paaiškinau banke, kad pametusi ir bijau, kad bus pasinaudota. Iš banko važiavau į kitą miesto galą, privatų sektorių, ten, kur anksčiau gyvenau. Vytas duris atidarė avėdamas namines šlepetes, nustebęs kilstelėjo antakius. — Katryna?! Kiek metų praėjo! Eik vidun, ko lauke stovi. Sėdėjome jo virtuvėje, gėrėme arbatą. Viską papasakojau. Trumpai, be sentimentų. Jis klausė, neperskirdamas. — Supratau, — tarė. — Klausyk, Katryna, tu juk visą mūsų šeimą esi išgelbėjusi, prisimeni? Kai tėvas buvo be darbo, prinešei maišą bulvių, sakei, kad perteklius. O mes žinojome, kad atidavei paskutinį. Dabar mano eilė. Šventė šiaip jau pirmadienio vakarą, tiesa? Devintą prasideda banketas. Skambinsiu, kai viską užsisakys ir norės apmokėti. Tada eisi. Su padavėju susitarsiu. Pirmadienį vakare apsivilkau suknelę. Tamsiai raudoną, pačios siūtą prieš trejus metus—progos nebuvo. Susitvarkiau plaukus, pasidažiau. Pažvelgiau į veidrodį. Ne pelė… Telefonas suskambo pusę vienuoliktos. Vytas. — Važiuok. Jau paprašė sąskaitos. Netruakus mokės tavo kortele. Taksi mane atvežė greit. Restoranas žibėjo vitražais ir auksu. Vytas sutiko prie įėjimo, linktelėjo salės pusėn. Terasa, veja ir sodai — Trečias staliukas nuo lango. Įžengiau. Pilna žmonių, juoko, taurės skamba. Lėtai ėjau tarp stalų ir pamačiau juos. Paulius sėdėjo stalo gale, šalia Tamara Petronė rudu kostiumėliu, sesuo Marina su vyru. Stalas nuklotas tuščiomis lėkštėmis, taurėmis, desertų likučiais. Padavėjas atnešė sąskaitą. Paulius net nežiūrėjo į sumą, išsitraukė mano kortelę ir padėjo ant padėklo, lyg tai būtų jo pinigai. Terasa, veja ir sodai — Aptarnavimas nuostabus,— garsiai pasakė jis, apžvelgdamas stalą. — Matai, mama, žadėjau tikrą šventę. Ne kokią menką, o kaip tikra karalienei. Tamara Petronė išdidžiai linktelėjo, pasitaisė šukuoseną. — Sūnau, tu šaunuolis. Štai kur užmojis, štai ką vadinu švente! Ne kaip kai kurios, kurios tik siuvimo mašina ūžia ir kampe sėdi. Marina sukrizeno. Paulius nusišypsojo, akivaizdžiai savimi patenkintas. — Tai, mama, žinai mane. Tau tik geriausia. Gerai, kad turiu galimybių. Padavėjas paėmė kortelę, priėjo prie terminalo. Vienas bandymas. Antras. Susiraukė, pasižiūrėjo į ekraną, sugrįžo prie stalo. Terasa, veja ir sodai — Atsiprašau, kortelė neveikia. Užblokuota. Paulius išbalo. — Kaip užblokuota? Negali būti. Bandykite dar. — Bandžiau tris kartus. Kortelė negaliojanti. Priėjau prie stalo. Tamara Petronė mane pamatė pirmoji. Jos veidas ištįso. — Katryna?—išstenėjo Paulius, šokdamas. — Tu… ką čia veiki? Pažvelgiau visiškai ramiai. — Atėjau į šventę. Į tą, kurią man už nugaros už mano pinigus surengei. Be manęs. Prie stalo stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip skamba taurės prie gretimo staliuko. — Katryna, palauk, čia nesusipratimas,—Paulius ištiesė ranką, bet atsitraukiau. — Ne, Pauliu. Tai ne nesusipratimas. Tai melas. Girdėjau visą tavo pokalbį su mama penktadienį. Kiekvieną žodį. Apie kaimo moterį. Apie „kaimą“. Apie tai, kad net neįtarsiu ir sėdėsiu namie, kai jūs švesite. Marina nudelbė akis į lėkštę. Tamara Petronė suspaudė servetėlę. — Tu klausaisi?—įpykęs sumurmėjo Paulius.—Sekioji mane? — Lyginau skalbinius, o tu rėkei per visą namą, kaip gudriai mane apgavai. Mama gyrėisi, koks esi šaunuolis, kad per žmona gali pasijuokti. Tai — ne pasiklausymas, Pauliu. Tu tiesiog nemanėi, kad pelė kanda. Paulius bandė susitvardyti. — Gerai, kaltas, nesiginčysiu. Bet ne čia, gerai? Važiuojam namo, ramiai viską išsiaiškinsim. — Ne, išsiaiškinsim čia. Šeštadienį kortelę užblokavau. Pranešiau bankui, kad pamesta. Nes tu ją ėmei apgaule ir ruošiaisi išleisti mano pinigus tam, ko man nesakei. Tad dabar, mielas vyre, mokėk pats. Grynai. Vytas priėjo, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Terasa, veja ir sodai — Jei kyla problemų su apmokėjimu, teks kviesti policiją. Sąskaitą reikia uždaryti. Paulius išbalo, netrukus paraudo, paskui – pamėlynavo. — Katryna, tu supranti, ką darai? Gėdini mane! — Aš?—nusišypsojau.—Save sukompromitavai tu. Kai nusprendei, kad provincijos žmona nevertina net tiesos. Tamara Petronė pašoko, bakstelėjo į mane pirštu. — Kaip tu drįsti taip kalbėti?! Bet kas be jo esi! Ilgai žiūrėjau į ją, tada ramiai tarstelėjau: — Galbūt. Bet dabar man nebereikia apsimesti. Ir tai geriau už būti kieno nors naivia žmona. Per kitą dvidešimt minučių jie rinko pinigus. Paulius iškratė piniginę, Tamara Petronė – rankinę, Marina su vyru – kišenes. Skaičiavo prie stalo, šnibždėjosi, ieškojo smulkių. Padavėjas stovėjo sustingęs. Kiti svečiai nužiūrinėjo su smalsumu. Stovėjau šalia ir žiūrėjau, kaip byra demonstratyvi prabanga, visas pasipūtimas, visa apgaulė. Kai surinko reikiamą sumą, ištraukiau iš rankinės voką ir padėjau Pauliui prieš nosį. — Prašymas dėl skyrybų. Perskaitysi namie. Apsisukau ir nuėjau laukan. Nugara tiesi, žingsnis tvirtas. Vytas prilaikė duris, tyliai ištarė: — Laikykis, Katryna. Naktinis miestas mane pasitiko šaltu vėju, o viduje užliejo šiltas, lengvas jausmas. Laisvė. Po trijų mėnesių išsiskyrėme. Paulius skambino, atsiprašinėjo, bet neatsakinėjau. Gavau pusę už parduotą butą. Paulius dar sykį skambino po metų. — Katryna, klydau. Mama gyvena su manim, kiekvieną dieną bambėja, darbą praradau. Gal atnaujinkime viską? — Ne, Pauliu. Padėjau ragelį ir daugiau apie jį negalvojau. Kartais prisimenu tą vakarą restorane. Kaip ėjau salėn, kaip žiūrėjau Pauliui į akis, kaip dėjau voką ant stalo. Ir suprantu – tai ne pabaiga. Tai buvo pradžia. Restoranai Neseniai parduotuvėje sutikau Mariną. Nusisuko. Nekviečiau. Kam? Gyvename skirtinguose pasauliuose. Vakar užėjo Vytas. — Tai kaip, Katryna, nesigaili? Pažvelgiau pro langą. Už stiklo – pavasaris, saulė, gyvenimas. — Ne sekundės, Vytauti. Jis linktelėjo. — Ir teisingai. Terasa, veja ir sodai — Gaila reikia to, ko nepadarei. O ne to, ką padarei.

Kortelės Darius paprašė trečiadienį, per pusryčius. Balsas rimtas susirūpinęs, bet nepanikuojantis.

Uncategorized

037

Tėtis vis tiek geresnis: skaudūs pokalbiai, palyginimai ir pasirinkimas – istorija apie sūnaus ir naujo vyro kovą už vietą šeimoje Lietuvoje

Dovydai, mums reikia rimtai pasikalbėti. Ingrida nervingai tiesino staltiesę ant stalo, glostydama vis