Zibainis

Taip ir susitvarkysime. Aš nenoriu auginti kitų vaikų Rytoj ieškau klinikos, darome DNR testą. Kas?

Lik su vaiku. Į brolio vestuves eisiu viena. Vakar mano vyras grįžo iš darbo labai keistai nusiteikęs. Paklausiau apie vestuves – jis iškart nuleido akis. Pasakė, kad į vestuves važiuos vienas… – O aš? – nustebau. Tada vyras atsakė: Mieloji, sausį gavau tuščią atlyginimą. Turbūt eisiu į vestuves vienas. Tu lik su vaiku. Nieko blogo nenutiks. Tik trims dienoms išvyksiu – reikia ir viešbutį apmokėti, ir ką nors pavalgyti, ir, aišku, dovaną jauniesiems nupirkti. Buvome jauna šeima. Gyvenome vieno kambario bute, kurį mums padovanojo anyta. Aš buvau vaiko priežiūros atostogose, mūsų dukrai vos dveji. Dar nebuvau pasiruošusi grįžti į darbą – nebuvo su kuo palikti vaiko. Uošviai mums pasiūlė butą, už tai jiems ačiū – kaip patys sakė, “šeimos žaidimai”. Mama savimi rūpinosi pati, papildomai dirbo. Iškart pasakė – jei reiks palikti vaiką, kai eisiu į darbą, atvažiuos. Bet, kad pirkčiau naują suknelę ir dažyčiau plaukus, vaikui neprižiūrės ryšium su tuo. Puikiai pažįstu savo mamą. Beje, ji kasmet skrenda į užsienį. O savaitgaliais dažniausiai leidžia grožio salonuose ir masažo kabinetuose. Mūsų šeimoje jokių force majeure situacijų nebuvo. Kai vyras namie, galiu ir aš savus reikalus susitvarkyti. Tiesa, jam tai neypatingai patinka – į miestą leidžia išeiti retai ir trumpam. Bet tada gavome kvietimą į vestuves. Mano vyro jaunesnysis brolis tuokiasi. Reikėtų važiuoti į kitą miestą trims dienoms. Nuėjau prašyti mamos, kad pabūtų su anūke – juk vestuvės svarbus dalykas, o tik trims dienoms. Dukra – rami, neverkia, nesimuisto. Mama ilgai nenorėjo, bet galiausiai, atsidususi, pasiėmė tris laisvas dienas iš darbo. Džiaugiausi – juk dvejus metus praleidau su vaiku, pagaliau vestuvėse nors kiek pailsėčiau… Bet visus planus sugriovė vyro žinia. Man tai turėjo būti svarbus įvykis. Metus laiko žindžiau vaiką beveik neišeidama iš namų. Paskui paaiškėjo, kad niekas nenori su ja pasilikti. O vyras dažnai važiuodavo į įmonės renginius ir komandiruotes. Aišku, jo brolį menkai pažinojau – su būsimąja marčia buvau tik nuotraukoje mačiusi. Labai nuliūdau. Tačiau mano vyras nesuprato mano jausmų. Jam viskas atrodė normalu. – Na, mieloji, tavo mama nelabai ir nori anūkę prižiūrėti. Tegul pailsi, o tu pasilik. Kam žmogų versti jaustis blogai. Jeigu nenori – nereikia. O tu juk mano šeimos nepažįsti, kokia tau kelionės prasmė? Tavo darbas – likti namie ir rūpintis vaiku. Aš nuvažiuosiu ir grįšiu. Taip nutarėme, kad niekas nevažiuos. Kodėl mano vyras turi spręsti, ką aš galiu daryti? Kaip manote, kas šioje situacijoje teisus? Man rodos, merginos mama ir vyras elgiasi nelabai gražiai. Aišku, močiutė neprivalo prižiūrėti anūkės, bet galėtų pagalvoti ir apie dukrą. O vyras nesupranta žmonos. Ji tiek daug laiko skyrė jų dukrai. Jai irgi reikia poilsio. Jis turėtų suprasti, jei tikrai ją myli… Merginai šioje situacijoje labai liūdna. Ji visiškai priklausoma nuo vyro. Nėra, kas padėtų. Norėtųsi išgirsti, ką apie tai mano skaitytojai. Linkiu, kad mergina rastų išeitį ir pasakytų vyrui savo nuomonę. Mielos moterys, nepamirškit – gyvename laisvoje šalyje! Drąsiai sakykite savo nuomonę, nieko blogo nenutiks. Juk vyras tikrai nepareikalaus skyrybų, jei žmona pasakys, ką galvoja. O jei ir pareikalaus – reiškia, jausmai nebuvo tikri. Turėtume gerbti vieni kitus ir dovanoti vieni kitiems džiaugsmą.

Pasilik su vaiku. Vienas vyksiu į brolio vestuves. Vakar grįžo mano žmona namo iš darbo ir buvo kažkokia keista.

Uncategorized

012

Buvęs vyras papuolė į nemalonumus – pasiruošęs bėgti!

20251211 Dienoraštis – Nesupranti manęs, Linas! iškarto iškvepiau, net nežiūrėdama į jį.

Uncategorized

0162

– Noriu pagyventi dėl savęs ir pagaliau išsimiegoti, – ištarė vyras, išėjęs pro duris Trys mėnesiai – tiek truko šis beprotiškas laikotarpis. Trys mėnesiai bemiegių naktų, kai Maksimas rėkė taip, kad kaimynai daužydavo į sienas. Trys mėnesiai, kai Marina vaikščiojo kaip zombis – su paraudusiomis akimis ir drebančiomis rankomis. O Igoris slankiojo po butą piktas, lyg audros debesis. – Įsivaizduoji, kaip aš darbe atrodau – kaip benamis! – burbtelėjo, žvelgdamas į save veidrodyje. – Maišai po akimis iki kelių. Marina tylėjo. Maitino sūnų, migdė, vėl maitino. Užburtas ratas. O Igoris – jos vyras – vietoj pagalbos tik skundėsi. – Gal tavo mama galėtų pasaugoti? – siūlė vieną vakarą, patenkintas po dušo. Gaivus, pailsėjęs. – Pagalvojau, gal savaitei pas draugą į sodybą? Marina sustingo su buteliuku rankose. – Man reikia poilsio, Marina. Rimtai. – Igoris ėmė krautis daiktus į sportinį krepšį. – Pastaruoju metu visai normaliai nemiegu. O ji – ar miega?.. Akys merkiasi, tik prigula – Maksimas vėl verkia. Ir taip jau ketvirtą kartą per naktį. – Man irgi sunku, – sušnibždėjo Marina. – Nu, žinau, kad sunku, – mostelėjo vyras, grūzdamas mėgstamą marškinius į krepšį. – Bet mano darbas rimtas, atsakomybė. Negaliu tokio snukio rodyti klientams. Ir štai – kažkas keisto nutiko. Marina tarsi iš šono juos pamatė: ji – susenęs chalatas, suveltasi plaukai, rėkiantis kūdikis ant rankų. O jis – kraunasi lagaminą, bėga nuo jų. – Noriu pagyventi dėl savęs ir išsimiegoti, – sumurmėjo Igoris, nė nepažiūrėdamas jai į akis. Durys trinktelėjo. Marina stovėjo vidury buto su verkiančiu sūnumi ir jautė, kaip viduje viskas griūva. Praėjo savaitė. Po to dar viena. Igoris paskambino tik tris kartus – pasiteirauti, kaip sekasi. Balsas šaltas, kaip nepažįstamos. – Atvažiuosiu savaitgalį. Neatvyko. – Rytoj tikrai būsiu. Ir vėl nebuvo. Marina migdė rėkiantį sūnų, keitė sauskelnes, darė mišinį. Miego – po pusę valandos tarp maitinimų. – Viskas gerai? – klausia draugė. – Puikiai, – pamelavo. Kodėl meluoja? Gėda. Gėda, kad vyras paliko. Kad ji viena su kūdikiu. Atrodytų, kas gali būti blogiau? Bet įdomiausia prasidėjo parduotuvėje – Marina sutiko Igorio kolegę. – Kur tavo vyras? – klausia Lena. – Daug dirba. – Aišku. Visi vyrai tokie – kai vaikai atsiranda, tuoj darbe dingsta. – Lena pasilenkė arčiau: – Tai Igoris dažnai išvyksta į komandiruotes? – Kokias komandiruotes? – Na, juk tik ką važiavo į Vilnių – seminaras buvo. Rodė nuotraukas. Vilnių? Kada? Marina prisiminė – praeitą savaitę Igoris tris dienas neskambino. Sakė, labai užsiėmęs. Melavo – ne užsiėmęs, o Vilniuje ilsėjosi. Igoris atvažiavo šeštadienį. Su gėlėmis. – Atsiprašau, kad ilgai nebuvau. Daug darbo. – Važiavai į Vilnių? Jis sustingo su puokšte rankose. – Kas pasakė? – Nesvarbu kas. Svarbu – kodėl meluoji? – Nemeluoju. Galvojau, nuliūsi, kad be tavęs išvažiavau. Be jos?! Ji su kūdikiu niekur nebūtų galėjusi. – Igori, man reikia pagalbos. Supranti? Aš jau savaitėmis nemiegojau. – Samdysim auklę. – Už ką? Tu neduodi pinigų. – Kaip neduodu? Juk už butą moku, komunalinius. – O maistui? Sauskelniams? Vaistams? Tylėjo. Po to: – Gal galėtum į darbą grįžti? Nors iš dalies. Ko namuose sėdėti? Samdysim auklę. Sėdi namie – tarsi ilsisi! Štai tada Marina paėmė sūnų, pažiūrėjo į Igorį – suprato: šis žmogus jos nemyli. Visai. Niekada nemylėjo. – Išeik. – Kaip tai? – Išeik. Ir negrįžk, kol nepasirinksi, kas svarbiau: šeima ar laisvė. Igoris pasiėmė raktus ir išėjo. Dviem dienoms. Po to parašė: „Galvoju.“ O Marina tuo metu nemiegojo. Ir galvojo. Įsivaizduokite – pirmą kartą per kelis mėnesius liko viena su savo mintimis. Mama paskambino: – Mergele, kaip sekasi? Igoris namuose? – Komandiruotėje. Vėl pamelavo. – Gal atvažiuosiu padėti? – Susitvarkysiu. Tai dar ne viskas. Mama atvažiavo pati. – Kaip čia pas jus? – apsidairė. – Dieve, Marina, į save pažiūrėk! Marina pažvelgė į veidrodį. Na, tikrai… – O kur Igoris? – Dirba. – Aštuntą vakaro? Marina tylėjo. – Kas vyksta? Ir tada Marina pravirko. Tikrai. Garsiai, iš nevilties. – Išėjo. Sakė, norįs pagyventi dėl savęs. Mama tylėjo. Po to: – Šunsnukis. Tikras šunsnukis. Marina nustebo – niekada mama nesikeikė. – Visada maniau, kad Igoris silpnas. Bet kad taip… – Mama, o gal aš neteisi? Gal reikėjo suprasti? – Marija, o tau ne sunku? Iš tos paprastybės Marina suprato: visą laiką galvojo tik apie Igorį. Apie jo nuovargį, patogumus. O apie save – nė žodžio. – Ką man daryti? – Gyventi. Be jo. Geriau viena, nei su tokiu. Igoris grįžo šeštadienį. Įdegęs – matyt, „galvojo“ sodyboje. – Galim pasikalbėti? – Gerai. Sėdo prie stalo: – Žinok, Marina, suprantu – tau sunku. Bet ir man nelengva. Gal susitariam? Padėsiu finansiškai, ateisiu aplankyti. O kol kas gyvensiu atskirai. – Kiek? – Ką? – Pinigų. Kiek? – Na, kokių dešimt tūkstančių. Dešimt tūkstančių. Vaikui, maistui, vaistams. – Igori, eik sau. – Ką?! – Ką girdėjai. Ir daugiau neateik. – Marina, aš siūlau sandėrį! – Sandėrį? Laisvės užsinorėjai? O kur mano laisvė? Ir tada Igoris leptelėjo frazę, kuri viską sudėliojo: – Kokia tau laisvė? Tu gi mama! Marina žvelgė į jį – štai tikrasis Igoris. Infantilus egoistas, manantis, kad motinystė – nuosprendis. – Rytoj kreipsiuosi dėl alimentų. Ketvirtis atlyginimo. Pagal įstatymą. – Nedrįsi! – Drįsiu. Jis išėjo trinktelėdamas durimis. O Marina pirmą kartą pajuto – lengviau kvėpuoti. Maksimas pravirko. Bet dabar ji žinojo – susitvarkys. Praėjo metai. Igoris du kartus bandė grįžti. – Marina, gal pabandom? – Per vėlu. Igoris skundėsi, kad Marina – bjauri. Nepatikimai. Marina susirado auklę, įsidarbino slauge. Darbo vietoje susipažino su gydytoju Andriumi. – Vaikų turi? – Sūnus. – O tėvas kur? – Gyvena dėl savęs. Supazindino. Andrius atvežė Maksimui žaisliuką. Jie kartu žaidė ir juokėsi. Po to dažnai drauge visi vaikščiojo parke. Igoris sužinojo. Paskambino: – Vaikui metai, o tu – su vyrais! – O tu ko tikėjaisi? Kad tavęs lauksiu? – Bet juk tu mama! – Taip, mama. Ir kas? Daugiau nebeskambino. Andrius kitoks. Kai Maksimas susirgo – iškart atvažiavo. Kai labai pavargdavo – pasiimdavo į sodybą. Dabar Maksimui dveji. Vadina Andrių dėde. Igorio nebeprisimena. Igoris vedė. Alimentus moka. Marina nesijaučia pikta. Ji irgi dabar gyvena dėl savęs. Ir tai nuostabu.

Noriu pagyventi dėl savęs ir pagaliau išsimiegoti, pasakė vyras išeidamas. Trys mėnesiai tiek tęsėsi

Uncategorized

05.6k.

Kam tu reikalinga? Be dantų, be vaikų, be giminės – Klavą užgriūva skaudūs žodžiai: 15 metų santuoka subyra, vyras išvaro, bet portretas prie lango primena, kas ji iš tikrųjų yra. Draugės patarimai, Kauno centre puiki buto nuoma, netikėtas inžinierius ir stilistas, naujas gyvenimas bei sugrįžtantis ex – ar pasirinks permainas, o gal seną praeitį? Tikra istorija apie stiprybę, savivertę ir laimę, kurią randa lietuvė Klava.

Kam tu reikalinga? Be dantų, nevaisinga, be giminės rasa piktai suriko Paulius ir, nusispjovęs, išėjo.

Uncategorized

065

Esu pensininkė – kol prekiavau baronkytėmis savo įprastoje vietoje, mane bandė apgauti du „valdiškai“ atrodantys vyrai

Seniai tai buvo, kai dar buvau pensininkė ir prekiavau baronkytėmis Vilniaus centre, toje pat kampinėje

Uncategorized

0225

Atiduokite raktus nuo sodybos – pagyvensime ten: sutuoktiniai išleido draugus atostogauti savo kaimo trobelėje, nepagalvoję apie galimas pasekmes

Duokite raktus nuo sodybos, galėtume ten pagyventi, pasiūlė draugai, kai pora ėmė abejoti dėl pasekmių. —

Uncategorized

014

Vyras su priekaba

20240823, birutės dienoraštis Ne, Tu tikrai pasirinkai neįprastai nepasitenkinusi pasakė Julija, žvelgdama

Uncategorized

02.2k.

Vakar išėjau iš darbo. Be prašymo, be dviejų savaičių įspėjimo. Tiesiog padėjau ant stalo tortą, pasiėmiau rankinę ir išėjau iš dukters namų. Mano „darbdavė“ buvo mano pačios dukra – Rasa. O atlyginimas, kaip maniau visus šiuos metus, buvo meilė. Bet vakar supratau: mūsų šeimos ekonomikoje mano meilė nevertinama šalia naujo planšetinio kompiuterio. Mano vardas – Ona. Man 64 metai. Pagal dokumentus esu pensininkė, buvusi slaugytoja, gyvenu kuklioje pensijoje priemiestyje. O iš tikrųjų – aš vairuotoja, virėja, namų tvarkytoja, mokytoja, psichologė ir „greitoji pagalba“ dviem anūkams: Matui (9 m.) ir Domui (7 m.). Aš – vadinamoji „kaimo močiutė“. Prisiminkite posakį: „Vaiką augina visa bendruomenė“? Šiandien ta „bendruomenė“ dažniausiai yra viena pavargusi močiutė, gyvenanti iš kavos, valerijono ir vaistų nuo skausmo. Rasa dirba rinkodaroje. Jos vyras Jonas – finansuose. Jie geri žmonės. Bent jau save taip guodžiau. Jie visada pervargę, nuolat skuba. Darželis brangus. Mokykla – sunku. Būreliai – dar sunkiau. Kai gimė Matas, jie žiūrėjo į mane kaip skęstantys į gelbėtoją. – Mama, neišgalim auklės, – sakė tuomet Rasa su ašaromis. – O svetimiems nepasitikim. Tik tau. Ir aš sutikau. Nes nenorėjau būti našta. Todėl tapau atrama. Mano diena prasideda 5:45. Važiuoju pas juos, verdu košę – ne bet kokią, o „normalią“, nes Domas nevalgo greitos. Ruošiu vaikus. Vežu į mokyklą. Grįžtu ir plaunu grindis, kurių nepurvinau, ir tualetą, kuriuo nesinaudojau. Vėliau vėl mokykla, būreliai, anglų, futbolas, namų darbai. Aš – režimo močiutė. Močiutė „ne“. Močiutė taisyklė. O dar yra Irena. Irena – Jono mama. Gyvena naujame name prie jūros. Veido procedūros, naujas automobilis, kelionės. Anūkus mato du kartus per metus. Irena nežino, kad Matas alergiškas. Nežino, kaip nuraminti Domą, kai jis isterikuoja dėl matematikos. Niekada neskalbė vaikiškos vėmimo nuo sėdynės. Irena – močiutė „taip“. Vakar Matui suėjo devyneri. Ruošiausi kelias savaites. Pinigų mažai, norėjau padovanoti kažką tikro. Tris mėnesius mezgiau jam sunkų pledą, nes jis blogai miega. Pasirinkau jo mėgstamas spalvas. Sudėjau ten viską, ką turėjau. Iškepiau tikrą tortą – ne iš dėžutės. 16:15 – skambutis į duris. Irena įsiveržė kaip audra – kvepalai, šukuosena, paketai. – Kur mano berniukai?! Anūkai tiesiog nustūmė mane šalin, kad pribėgtų prie jos. – Močiute! Ji atsisėdo ant sofos ir išpakavo maišelį su logotipu. – Nežinojau, kas jums patinka, todėl nupirkau naujausią, – tarė. Du žaidimų planšetiniai kompiuteriai. Patys brangiausi. – Be apribojimų, – pamerkė. – Šiandien mano taisyklės! Vaikai pametė galvas. Apie tortą užmiršo. Ir apie svečius. Rasa ir Jonas švytėjo. – Mama, kam taip… – pasakė Jonas, pilstydamas jai vyno. – Tu juos labai leidi. Stovėjau su pledu rankose. – Matai… ir aš turiu dovaną… ir tortą iškepiau… Jis nepakėlė akių. – Dabar ne, močiute. Praeinu lygį. – Už visą žiemą mezgiau… Jis atsiduso: – Močiute, pledų niekam nereikia. Irena planšetus padovanojo. Kodėl tu visada tokia nuobodi? Tik maistą ir rūbus atneši. Pasižiūrėjau į dukrą. Laukiau, kol ji įsikiš. Rasa nepatogiai nusijuokė: – Mama, nepyk. Jis vaikas. Aišku, planšetas įdomiau. Irena – „linksma močiutė“. O tu… na… tu „kasdienė“. Kasdienė močiutė. Kaip kasdieniai indai. Kasdienės kamščiai. Reikia – bet nematoma. – Noriu, kad Irena gyventų čia, – pridūrė Domas. – Ji neverčia daryti namų darbų. Ir tuomet kažkas manyje nutrūko. Suvyniojau pledą. Padėjau jį ant stalo. Nusisegiau prijuostę. – Rasa. Viskas. – Ką turi omeny? Tortą pjaustyti? – Ne. Viskas. Pasiėmiau rankinę. – Aš ne technika, kuria galima išjungti. Aš tavo mama. – Mama, kur tu?! – sušuko ji. – Rytoj prezentacija! Kas paims vaikus? – Nežinau, – pasakiau. – Gal parduosit planšetą. O gal „linksma močiutė“ liks. – Mama, tu mums reikalinga! Sustojau. – Štai ir problema. Jūs tik matot, kad manęs reikia. Bet nematot manęs. Išėjau. Šiandien atsikėliau devintą. Užsiviriau kavos. Sėdėjau verandoje. Ir pirmą kartą per daugelį metų neskaudėjo nugaros. Myliu anūkus. Bet nebebūsiu nemokama tarnaitė, paslėpta po žodžiu „šeima“. Meilė – tai ne savigriova. O močiutė nėra resursas. Jei reikia režimo močiutės – tegerbia režimą. O kol kas… Gal užsirašysiu į šokius. Sako, taip daro „linksmos močiutės“!

Prisimenu, kaip vieną dieną tiesiog išėjau. Be jokio prašymo, be dviejų savaičių įspėjimo. Padėjau ant