Zibainis

Žiema buvo apgaubusi Andriaus kiemą minkštu sniego patalu, tačiau jo ištikimas vokiečių aviganis Grafas ėmė elgtis neįprastai. Užuot glaudęsis į didelę būdą, kurią Andrius jam su meile pastatė vasarą, Grafas užsispyręs miegodavo lauke, tiesiai ant sniego. Andrius stebėjo jį pro langą ir jautė spaudimą krūtinėje — Grafas niekada anksčiau taip nesielgė. Kiekvieną rytą, išeidamas į kiemą, Andrius matydavo, kaip Grafas jį stebi įsitempęs. Vos tik Andrius prisiartindavo prie būdos, Grafas stodavo tarp jo ir įėjimo, tyliai urgzdavo ir maldaujančiu žvilgsniu tarsi sakydavo: „Prašau, neik ten.“ Toks elgesys, nebūdingas jų daugelio metų draugystei, vertė Andrių nerimauti — ką slepia jo geriausias draugas? Pasiryžęs išsiaiškinti tiesą, Andrius sugalvojo planą — priviliojo Grafą į virtuvę kvapniu kepsnio gabalėliu. Kol Grafas, uždarytas namuose, garsiai lojo prie lango, Andrius tyliai priėjo prie būdos ir pritūpęs pažvelgė vidun. Širdis jam sustojo, kai akys priprato prie tamsos ir jis pamatė tai, kas jį tiesiog išgąsdino… …Viduje, susisupęs į antklodę, gulėjo mažas kačiukas — purvinas, sušalęs ir vos kvėpuojantis. Akys vargiai prasivėrė, o kūnas drebėjo iš šalčio. Grafas jį kažkur radęs, užuot išvaręs ar palikęs, priglaudė. Jis miegojo lauke, kad neišgąsdintų mažylio ir saugojo būdos įėjimą, tarsi ten slypėtų brangiausias lobis. Andrius sulaikė kvėpavimą. Atsargiai ištiesė rankas, paėmė mažą gyvūnėlį ir priglaudė prie krūtinės. Tuo pat metu Grafas pribėgo ir švelniai prisiglaudė prie jo peties — jau ne urgzdamas, o pasiruošęs padėti. — Tu geras šuo, Grafai… — sušnibždėjo Andrius, laikydamas kačiuką. — Geresnis už daugelį žmonių. Nuo tos dienos kieme gyveno nebe du draugai, o trys. O iš meilės statyta būda vėl įgavo prasmę — kaip maži namai išgelbėtoms sieloms.

Žiema buvo apklojusi mano kiemą storu minkštu sniego sluoksniu, o mano ištikimas šuo Dinas, didžiulis

Uncategorized

032

Sūnus neatvyko į mano 70-ąjį gimtadienį, teisindamasis darbu. Vakare socialiniuose tinkluose pamačiau, kaip jis švenčia uošvės gimtadienį restorane

Telefonas suskambo lygiai vidurdienį, perplėšdamas tvarkingai išdėliotų lėkščių tvarką ir apkartusį laukimą.

Uncategorized

011

Priėjo jis prie savo septyniasdešimtmečio, užaugindamas tris vaikus. Vienas. Žmona mirė prieš trisdešimt metų, o jis…

20251126, Ketvirtadienis Šiandien švęsčiau savo septyniasdešimtmetį, apglėbęs šiltnamio šviesą ir upės

Uncategorized

094

Kaip anyta atėmė iš mūsų sūnų: po santuokos sūnus nustojo mus lankyti ir visą laiką leidžia tik uošvės namuose, nes ji nuolat reikalauja pagalbos – negaliu patikėti, kaip ji gyveno iki dukters vedybų su mūsų sūnumi Mūsų sūnus vedė prieš daugiau nei dvejus metus. Po vestuvių jie su žmona persikraustė į butą, kurį jam nupirkome, kai tik pradėjo studijuoti. Visada buvome jam atrama. Net prieš vedybas jis gyveno savarankiškai, nes butas arti darbo. Negaliu sakyti, kad marti man nepatiko, bet atrodė, jog ji dar per vaikiška santuokiniam gyvenimui, nors tik dvejais metais už mūsų sūnų jaunesnė. Marti elgėsi kaip vaikas, kartais – išlepusiai. Sūnus mums taip rūpėjo, o aš vis galvojau, kaip jis gyvens su tokiu vaikišku žmogumi. Kai susipažinau su marčia ir jos mama, supratau, kas jos tokios. Nors uošvė mano metų, elgėsi panašiai kaip vaikas. Gal ir jūs pažįstate žmonių, kurie net brandžiame amžiuje lieka naivūs ir bejėgiai? Vestuvių dieną jos mama jau buvo išsiskyrusi šešis kartus. Nebuvo apie ką kalbėtis – gyvenome tarsi skirtinguose pasauliuose, bet ji mums nesikišo. Ryšys baigėsi ties tuo, kad mandagiai pasveikinome vieni kitus su vaikų vestuvėmis – ir viskas. Pirmieji nerimo ženklai atsirado dar prieš vestuves: marti nuolat tempė sūnų pas savo mamą – taisyti čia lašantį čiaupą, čia rozetę keisti, čia nukritusią lentyną prikabinti. Iš pradžių atrodė natūralu – juk moteriškame ūkyje reikia vyriškos rankos. Taip tęsėsi, o paslaugų prašymai nemažėjo. Sūnus į mus ėmė visai nekreipti dėmesio, teisindamasis, kad važiuoja su žmona pas jos mamą. Net visas šventes pradėjo švęsti tik uošvės namuose, o mūsų šeimoje likome tik aš, mano tėtis ir anyta. Iš pradžių pykome, kad sūnus praleidžia šventes, bet piktintis pradėjome tada, kai jis ėmė ignoruoti mūsų prašymus pagalbos. Pavyzdžiui, kai nusipirkome naują šaldytuvą, paprašėme padėti jį įnešti. Pirma sutiko, bet paskui paskambino ir pasakė, kad negalės, nes vėl važiuoja su žmona pas jos mamą – šį kartą skalbimo mašiną tvarkyti. Kai vyras paskambino sūnui, girdėjo, kaip marti murmėjo: „Ar tėvai negalėjo pasiimti perkraustytojų?“ Sūnus visgi atvažiavo, bet buvo labai piktas. – Tėti, negalėjai pasiimti vyrų pagalbai? Dabar viską pats turiu tampyti! Negalėjau susilaikyti ir vis galvojau – kodėl tos uošvės pati neišsikviečia meistro? Gal ji gyvena kitame pasaulyje, kur jų nėra? Sūnus aiškino, kad mamai moteriai reikalinga pagalba, nes visi sukčiauja ir gali apgauti. Tuomet vyras nebeištvėrė: sakė, gal ir nemoka su buities technika tvarkytis, bet šauniai moka ganyti vieną avį – mūsų sūnų. Sūnus įsižeidė ir išėjo! Tuomet nesikišau, nes sutikau su vyro žodžiais: nauji giminaičiai nulipo mums ant sprando, o sūnus – kaip ūkvedys jų namuose, tik mūsų jau nepamena ir laiko neras. Po to barnio sūnus su tėčiu nesikalba jau daugiau nei dvi savaites. Vyras irgi atsisako rodyti iniciatyvą taikytis. Jaučiuosi perplėšta perpus, nes vyras, nors ir teisus, bet galėjo būti švelnesnis – dabar sūnus įsižeidęs, mums nesiartina, o aš nenoriu jo prarasti dėl tokių kvailysčių. Vyras nenori jai pirmasis skambinti, o sūnus irgi sako, kad nebendraus, kol tėtis neatsiprašys. Toje situacijoje geriausiai jaučiasi tik jo uošvė!

Žinok, pasidalinsiu tau, kaip mums su Edvinu, sūnumi, nutiko praktiškai atkabino jį mums vyro anyta.

Uncategorized

0112

Gyveni kažkieno kito bute? Mokėk nuomą už svetimą būstą!

Žinai, ar bus tas mano dukros vestuves, tai niekas nežino. Visi susipyko, būsimas žentas, atrodo, iš

Uncategorized

0327

Oi viena mama, liūdna, sėdėjo viena vestuvėse, objektas…

Vienintelė, liūdna mama stovėjo viena per vestuves, tapdama visas išjuokų taikinių, kai šalia priėjo

Uncategorized

010

Teta Rūta Man 47-eri. Esu paprasta moteris – galima sakyti, pilka pelė. Nei graži, nei figūra išskirtinė. Vieniša. Niekada nebuvau ištekėjusi ir nenoriu, nes manau, kad vyrai – beveik visi vienodi gyvuliai, kuriems svarbu tik pilvą prikišti ir ant sofos gulėti. Bet net jei ir norėčiau – niekas niekada man nesiūlė nei draugystės, nei vedybų. Mano tėvai – garbaus amžiaus, gyvena Šiauliuose. Aš – vienintelis vaikas šeimoje, seserų ar brolių nėra. Yra pusbroliai, bet su jais nebendrauju ir nenoriu. Jau 15 metų gyvenu ir dirbu Vilniuje. Dirbu biure, kasdien darbas-namai. Gyvenu eiliniame daugiabutyje miegamajame rajone. Esu pikta, ciniška, nieko nemyliu. Nemėgstu vaikų. Per Naujuosius metus vykau į Šiaulius aplankyti tėvų – tą padarau kartą per metus. Kaip ir kiekvienais metais, grįžusi nusprendžiau išvalyti šaldytuvą ir išmesti visus senus šaldytus koldūnus, kotletus. Kažkada pirkau, bet nepatiko, taip ir gulėjo. Sukroviau viską į dėžę, išėjau išnešti. Išsikviečiau liftą, o lifte – berniukas, gal septynių metų. Mačiau jį kelis kartus su mama ir dar kūdikiu. Pagalvojau: štai, prisidarė vaikų! Įsistebeilijo į dėžę ir stebi. Išėjome, pasukau link konteinerio, o jis seka iš paskos. Tyliai paklausė: ar galiu paimti? Sakau – sena gi! Bet paskui pagalvojau, jei nori – tegul ima, bent nesugedę. Nutolau nuo šiukšlinės, apsisukau kažkodėl. Berniukas švelniai rinko maišelius, spaudė prie krūtinės. Paklausiau, kur tavo mama? Atsakė: “serga mama ir sesutė, negali atsikelti”. Apsisukau ir grįžau namo. Pastačiau vakarienę ant viryklės. Atsisėdau. Galvojau. Kažkas sujaudino mane, vaikas neišėjo iš galvos. Nesu jautri ir niekada nenorėjau niekam padėti. Bet kažkas pastūmėjo – greitai surinkau tai, ką turėjau: dešros, sūrio, pieno, sausainių, bulvių, svogūnų, net mėsos gabalą iš šaldiklio. Išėjau, bet prie lifto supratau – net nežinau, kuriame aukšte jie gyvena! Žinau tiek, kad aukščiau mano, ir tiek. Lipau laiptais aukštas po aukšto – pasisekė, po dviejų aukštų atidarė duris tas pats berniukas. Iš pradžių sutriko, paskui tyliai praleido į vidų. Butas labai skurdus, bet švarus. Mama gulėjo lovoje, susirietusi prie kūdikio. Stalas – dubuo su vandeniu ir skudurais, matyt, tempas aukšta, bandė vėsinti kompresais. Mergaitė miegojo, o krūtinėje – kažkas krebždėjo. Ar turite vaistų? – klausiu berniuko. Turi kažkokių, parodė. Senos, pasibaigusio galiojimo tabletės – seniai reikėjo išmesti. Priėjau prie moters, patikrinau kaktą – karšta. Atmerkė akis, nesuprantančiai žiūrėjo. Staiga pašoko: “Kur Antanas?” Paaiškinau, kad esu kaimynė. Paklausiau, kokie simptomai pas ją ir vaiką. Iškviečiau greitąją. Kol važiavo, daviau arbatos su dešra. Valgė be žodžių, matyt, labai alkana buvo – ir dar maitina kūdikį! Atvažiavo gydytojai, apžiūrėjo, skyrė daug vaistų mažylei ir net injekcijas. Nubėgau į vaistinę, viską nupirkau. Užsukau į parduotuvę, nupirkau pieno, vaikiško maisto, net žaislą – keistą geltoną beždžionėlę. Niekada nepirkau dovanos vaikui. Jos vardas – Agnė, jai 26-eri. Gyveno Kėdainiuose. Net pačiuose pakraščiuose. Mama ir močiutė – vilnietės, bet motina ištekėjo už vyro iš Kėdainių. Persikraustė, dirbo fabrike. Jis ten pats technikas. Kai gimė Agnė, tėvą nutrenkė elektra darbe. Motina liko vienui viena – be darbo, be pinigų, su kūdikiu. Tada įsijungė draugai ir aplinkiniai, ir motina greit sugedo – per tris metus smuko. Kažkaip kaimynai rado močiutę Vilniuje, ji paėmė mergaitę. Kai Agnei buvo 15, močiutė viską papasakojo – ir kad mama mirė nuo tuberkuliozės. Močiutė nedaugžodžiavo, buvo šykšti, daug rūkė. Sulaukusi 16-os Agnė pradėjo dirbti artimiausioje parduotuvėje – iš pradžių fasuotoja, paskui kasininke. Po metų mirė močiutė, Agnė liko viena. Būdama 18-os susitikinėjo su vaikinu – žadėjo vesti, bet padaręs vaiką, pabėgo. Dirbo iki galo, kaupė pinigėlius, nes žinojo – pagalbos nebus. Gimus kūdikiui palikdavo jį viena namie, pati tvarkė laiptines. O mergaitę pagimdė taip: savininkas parduotuvės, pas kurį vėl įsidarbino, kartu suūžus vakare, vieną kartą išprievartavo, paskui pradėjo daryti tai vis dažniau, grasindamas, kad išmes iš darbo ir niekur kitur nedirbs. Sužinojęs, kad pastojo, davė 300 eurų ir liepė nesirodyti. Štai tokia istorija. Viską ji papasakojo tą vakarą. Padėkojo už pagalbą, sakė, atidirbs – prižiūrės, gamins. Aš pertraukiau jos dėką ir išėjau. Visą naktį nemiegojau. Mąsčiau – kam ir kodėl gyvenu. Kodėl tokia esu. Nesirūpinu tėvais, jiems neskambinu, nieko nemyliu, negailiu. Taupau pinigus – suma sukaupta nemaža, bet leisti nėra kam. O čia – svetima šeima, kuri neturi ką valgyti ir kuo gydytis. Ryte atėjo Antanas, padavė lėkštę su blynukais ir išskubėjo. Stovėjau tarpduryje su ta lėkšte, karšti blynai šildė rankas ir tarsi tirpdė širdį. Norėjosi visko iškart: verkti, juoktis ir valgyti… Netoli mūsų namų yra mažas prekybos centras. Ten vaikų drabužių parduotuvės savininkė, nesupratusi, kokio dydžio rūbų reikia, net pati su manimi nuėjo pas Agnę! Gal dėl piniginės naudos, bet gal pajautė rūpestį. Po valandos, keturi didžiuliai maišai drabužių berniukui ir mergaitei jau buvo jų namuose. Dar nupirkau antklodių, pagalvių, patalynės. Maisto iki soties. Net vitaminų. Norėjosi nupirkti viską. Pajutau, kad esu reikalinga. Praėjo jau dešimt dienų. Jie mane vadina Teta Rūta. Agnė neprasta rankdarbininkė – butas mano tapo jaukesnis. Pradėjau skambinti tėvams. Siunčiu SMS žinute “GERUMAS” su aukomis sergantiems vaikams. Nežinau, kaip gyvenau anksčiau. Dabar po darbo net bėgu namo – žinau, kad kažkas laukia. Ir dar – pavasarį visi kartu važiuojame į Šiaulius. Bilietus traukiniu jau nusipirkome.

Teta Rita Man dabar 47-eri. Esu visiškai paprasta moteris. Galima sakyti, pilka pelė. Negraži, kūno formos

Uncategorized

012

Mikalojus sustingo: iš už beržo į jį liūdnai žvelgė šuo, kurį jis atpažintų iš tūkstančio

Edvardas sustingo: už seno klevų kamieno į jį liūdnai žvelgė šuo, kurį jis atpažintų iš tūkstančio.

Uncategorized

040

Kviečiu svetimus kas vakarą penkiolika metų – iki pat

Penkiolika metų, kiekvieną vakarą, lyg tiksliai 18 valandą, Marija Šašienė padėdavo karštą maistą ant