Zibainis

Onkyras, senas vienišas senolis, gyveno prie krašto, kurio visi kaimo gyventojai nepasidėjo.

Uncategorized

0120

Į SŪNAUS LANKYMU…

Ne, dabar atvykti tikrai nereikia. Pagalvok, mama, kelias ilgas, visa naktį traukinyje, o tu nebesenai jauna.

Uncategorized

013

Sako, kad su amžiumi tampi nematoma… Kad esi nebesvarbi. Kad trukdai. Sako tai taip šaltai, jog skauda — lyg tai, kad nustoti būti pastebimai, būtų senėjimo sutarties dalis. Lyg turėtum priimti kampą… tapti dar vienu daiktu kambaryje — tyli, nejudri, nuošaly. Bet aš negimiau kampams. Neprašysiu leidimo egzistuoti. Nesumažinsiu savo balso, kad netrukdyčiau. Nes atėjau į šį pasaulį ne tam, kad tapčiau savo šešėliu, ne tam, kad susitraukčiau, jog kitiems būtų patogiau. Ne, ponai. Šiame amžiuje, kai daugelis laukia, kad užgesčiau… aš pasirenku liepsnoti. Nesigailiu dėl savo raukšlių. Didžiuojuosi jomis. Kiekviena jų – gyvenimo autografas – kad mylėjau, juokiausi, verkiau, išgyvenau. Atsisakau liautis būti moterimi vien todėl, kad netelpu į filtrus, ar kad kaulai jau nebemėgsta aukštakulnių. Aš lieku noras. Lieku kūryba. Lieku laisvė. Ir jei tai erzina… tuo geriau. Nesigėdiju žilų plaukų. Gėdytis turėčiau, jei nebūčiau pakankamai gyvenusi, kad jų nusipelnyčiau. Aš negęstu. Nesiteisinu. Nenulipu nuo scenos. Vis dar svajoju. Vis dar garsiai juokiuosi. Vis dar šoku – kaip moku. Vis dar kviečiu dangų, kad dar daug turiu pasakyti. Aš – ne prisiminimas. Aš – buvimas. Aš – lėta liepsna. Aš – gyva siela. Moters su randais – kuriai nebereikia emocinių ramentų. Moters, kuri nelaukia svetimo žvilgsnio, kad žinotų, jog yra stipri. Taigi vadinkite mane ne „vargše“. Neignoruokite manęs dėl amžiaus. Vadinkite mane drąsia. Vadinkite mane stiprybe. Vadinkite mane mano vardu – tvirtai ir pakelta taure. Vadinkite mane Milda. Ir tegu visi žino: aš vis dar čia… tiesi, su liepsnojančia siela.

Sako, kad su amžiumi tampi nematoma Kad jau nesi svarbi. Kad trukdai. Tai sakoma tokia šalčio pilna tyla

Uncategorized

097

Bėk nuo jo: Lika, draugės perspėjimai ir paslaptingoji kambario paslaptis – kaip mylimas vyras pasiruošė viskam dėl prarastos blondinės, o jos siela turėjo apsigyventi dukroje

– O, labas, drauge! prisėdo šalia Liucijos ant kėdės Ingrida. Kaip seniai nesimatėm. Kaip laikaisi? –

Uncategorized

035

Nereikalinga, Bet Tokia Reikalinga Anūkėlė

Štai, žiūrėk, tikrai ji! Sakau tau! pašnibždomis kreipiasi išdidi moteris į šalia stovintį vyrą, atrodančiu

Uncategorized

0725

Uošvė man visų akivaizdoje pasakė, kad esu „laikina“… o aš leidausi, kad pati sau paskelbtų nuosprendį. Pirmą kartą išgirdau jos pašaipų juoką už nugaros virtuvėje, o paskui per šeimyninę vakarienę išgirdau daug daugiau. Bet šįkart nebuvau ta, kurią galima lengvai nustūmti – išėjau stipri ir su riba, už kurią save nebeišduosiu. Kaip tu pasielgtum: pakęstum tyliai ramybės vardan, ar iškeltum ribą, net jei visa giminė pajus žemės drebėjimą?

Anyta man pasakė per visų akivaizdoje, kad esu čia laikinai ir aš leidau jai pačiai sau pasakyti nuosprendį.

Uncategorized

0112

„Tai eik jau, niekad tavęs nemylėjau! – sušuko Mykolas, stebėdamas, kaip jaunoji žmona išėjo iš buto su mažyliu ant rankų“

Oi, išeik iš čia, niekada tavęs nebuvo mylęs! šaukia Mikas po jaunos žmonos, kuri su mažuoju sūnėliu

Uncategorized

0404

Anksčiau buvai normali

– Ar galėtum išskolinti 50 eurų? Pinigų neturiu, o benzinas pasibaigęs, baigėsi balsu įrašytas

Uncategorized

0848

Kai jis į mūsų metines atsivedė meilužę, jau laikiau rankose nuotraukas, kurios atims jam kvapą. Kai moteris raudona suknele prisėdo šalia jo taip natūraliai, lyg būtų dalis jo gyvenimo jau metų metus, nė nesumirksėjau. Ne todėl, kad neskaudėjo. O todėl, kad tą akimirką supratau vieną svarbų dalyką: jis nesitikėjo, kad turėsiu orumo. Jis tikėjosi isterijos. Tikėjosi scenos. Tikėjosi, kad atrodysiu “blogoji”. O aš… dovanų žmonėms, kurie mane išduoda, nedalinu. Dalinu jiems pasekmes. Jis visada kalbėdavo apie stilių. Apie įvaizdį. Apie “teisingą įspūdį”. Ir būtent todėl mūsų sukaktuvių vakarą pasirinko padaryti patį purviniausią dalyką: tyliai pažeminti mane, kitų akivaizdoje. Sėdėjau prie stalo, tiesia nugara, su juoda satino suknele – iš tų, kurios nerėkia, o tik patvirtina buvimą. Salė buvo prabangi – šviesos kaip gintaras, šampanas, šypsenos su atsargiais dantimis. Vieta, kur žmonės nerėkia, bet žudo žvilgsniais. Jis įėjo pirmas. Aš – pusę žingsnio paskui. Kaip visada. Ir kai jau buvau tikra, kad jo “siurprizai” šiai nakčiai baigėsi… jis pasisuko į mane ir sušnabždėjo: “Tiesiog šypsokis. Neprisikalbėk sau filmų.” “Kokių filmų?” paklausiau ramiai. “Tokių… Moteriškų. Elkis normaliai. Šiandien… nenoriu, kad gadintum nuotaiką.” Ir tada pamačiau ją ateinančią. Ne kaip viešnią. Ne kaip draugę. O kaip moterį, kuri jau užėmė tavo vietą. Ji prisėdo šalia jo. Be klausimo. Be kuklumo. Lyg stalas būtų jos… [ir toliau viso originalo aprašymas]. Kai prie stalo padėjau voką su įkaltinimais ir oriai išėjau: kai vyras lietuviškame vakarėlyje tikisi tavo ašarų – o tu palieki tik tiesą, kuria visi prisimins tave, o ne kitą.

Kai jis atsivedė savo meilužę mūsų vestuvių metinių vakarienės proga, aš jau rankoje laikiau nuotraukas