Zibainis

„Kam tu jį gelbėjai? Jis juk daržovė! Dabar visą gyvenimą puodus keisi, o aš jauna – man vyro reikia!“ – šaukė sužadėtinė reanimacijoje. Gydytoja Lida tylėjo: ji žinojo, kad šis pacientas – ne „daržovė“, o vienintelis, kuris ją iš tikrųjų girdi.

KAM TU JĮ GELBĖJAI? JIS GI DARŽOVĖ! DABAR VISĄ GYVENIMĄ NEŠIOSI JUDĖKLĄ, O AŠ JAUNA, MAN VYRAS REIKIA!

Uncategorized

0548

Pastatėme savo namą ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o anyta nusprendė parduoti namą savo dukrai. Iškviečiau ekskavatorių – kodėl nusprendžiau sulyginti mūsų svajonę su žeme?

Namo pastatėme ant vyro mamos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė ją parduoti dukrai. Paskambinau ekskavatoriui.

Uncategorized

0176

Buvusi žmona… Prieš du metus, kai baigėsi mano komandiruotė kituose miestuose, ruošiausi grįžti namo į Alytų. Likus trims valandoms iki autobuso, nusprendžiau paklaidžioti po Vilnių, ir netikėtai gatvėje sutikau Zinaidą – savo pirmąją žmoną, su kuria buvau išsiskyręs prieš dvylika metų. Ji beveik nepasikeitė, tik buvo labai išblyškusi, ir akivaizdu, kad šis susitikimas jaudino mus abu. Mūsų meilė buvo stipri, bet nuodinga mano įtarumų ir pavydo. Galiausiai Zina neištvėrė nuolatinių mano klausimų ir išėjo, palikdama tik raštelį ir prašymą jos nebeieškoti. Dabar, po dvylikos metų, mes šnekėjomės ilgai, ir jau beveik vėluodamas į tarpmiestinį autobusą, išgirdau nuoširdų jos prašymą: “Aleksandrai, padaryk man paslaugą – užeikime į vieną įstaigą, prašau dėl viso gero, kas tarp mūsų buvo.” Sutikau, nors ir skubėjau, ir kartu klaidžiojome po seną, keistą pastatą, pilną nepažįstamų žmonių – nuo vaikų iki senjorų. Galiausiai Zinaidą palydėjau iki vienų durų, kur ji, žvelgdama tarsi atsisveikindama, pasakė: “Keista, aš negalėjau būti nei su tavimi, nei be tavęs.” Laukiau jos, bet ji nebegrįžo. Tik tada pastebėjau, kad vaikštau po apleistą, tuščią pastatą, ir supratau, kad stipriai vėluoju į autobusą. Vėliau sužinojau, jog tas autobusas, kuriuo turėjau vykti namo, pateko į avariją ir visi keleiviai žuvo. Po dviejų savaičių, suradęs Zinos mamą, ponia Alvetą, sužinojau, kad mano buvusi žmona Zina mirė prieš vienuolika metų, praėjus metams po mūsų skyrybų. Nuvykęs į kapines mačiau antkapį su jos veido nuotrauka – moters, kurią visą gyvenimą mylėjau ir kuri paslaptingai išgelbėjo man gyvybę…

Buvusi žmona… Viskas nutiko prieš dvejus metus. Mano komandiruotės laikas jau ėjo į pabaigą, turėjau

Uncategorized

044

Esu girdėjusi daugybę istorijų apie moteris, kurios buvo neištikimos, ir nors stengiuosi jų neteisti, yra dalykas, kurio iš tiesų nesuprantu – ne todėl, kad būčiau geresnė už kitus, o todėl, kad neištikimybė man niekada net nebuvo pagunda. Man 34-eri, esu ištekėjusi, gyvenu visiškai įprastą lietuvišką gyvenimą: penkis kartus per savaitę lankau sporto klubą, rūpinuosi mityba, mėgstu atrodyti gražiai ir žinau, kad esu patraukli moteris – tai matau iš aplinkinių reakcijų. Tačiau niekada nekildavo minčių peržengti ribas, nors galimybės tam tikrai būna – vyras dirba gydytoju kardiologu, dažnai grįžta vėlai, auginame dukrą, daug laiko praleidžiu viena namuose. Visgi neturėjau noro naudotis šiuo laiku kažkam slapta – man svarbiausia sąžiningumas. Nors šeimoje būna visko: nuovargio, ginčų, skirtumų – vis dėlto niekada net nejaučiau poreikio išduoti pasitikėjimą, nes paprasčiausiai nenoriu būti tokia moterimi. Ką Jūs galvojate apie neištikimybę?

Žinai, esu skaičiusi nemažai pasakojimų apie moteris, kurios buvo neištikimos, ir nors stengiuosi jų

Uncategorized

0457

„Esu pavargusi nešti jus visus ant savo pečių! Nei vieno cento daugiau—eikite ir maitinkitės, kaip jums patinka!“ – šūktelėjo Jūratė, uždengdama kortas.

Man jau neliko kantrybės visus nešioti ant pečių! Nebegaliu nė vienos euro centų eikite ir pasirūpinkite

Uncategorized

0506

„Tu esi našta, o ne žmona,“ — mano anyta išrėžė prieš visą šeimą, kol aš pyliau arbatą, nesuprasdama, kad būtent aš sumokėjau jos skolas.

Tu esi našta, o ne žmona, mano šventosios motinospietų šauksmas skambėjo visų ausims, kai aš supilkau

Uncategorized

098

Janina Petronaitė sėdėjo ligoninės parko suole ir verkė – šiandien jai sukako 70 metų, bet nei sūnus, nei dukra neatvyko, nepasveikino. Tiesa, palatos kaimynė Eugenija Sergejevna pasveikino ir padovanojo mažą dovanėlę, o dar sanitarė Monika padovanojo obuolį gimtadienio proga. Globos namai buvo tvarkingi, bet personalas abejingas. Visi žinojo – čia vaikai palieka senelius, kai tie tampa našta – taip ir Janiną sūnus atvežė, žadėdamas poilsį ir gydymą, nors iš tiesų ji tik trukdė marčiai. Juk butas buvo jos – vėliau sūnus įkalbėjo rašyti dovanojimo sutartį, žadėdamas, kad viskas liks kaip buvę, bet kai persikėlė visa šeima, ėmė su marčia pyktis. Sūnus gindavo, o vėliau pats pradėjo griežčiau elgtis. Vėliau abu slapta kuždėjosi, ir vieną rytą sūnus pasiūlė pailsėti sanatorijoje – mama suprato, kas iš tikrųjų vyksta, bet sūnus ramino, kad tai tik trumpam. Atvežęs greitai pasirašė dokumentus ir išvažiavo – pasirodė tik kartą, trumpam. Taip Janina jau antrus metus gyvena čia. Mėnuo praėjo, sūnus negrįžo, o paskambinus į senus namus atsiliepė svetimi žmonės – sūnus butą pardavė ir dingo. Janina porą naktų pravirko, supratusi, kad į namus jau negrįš, ir skaudžiausia, kad ji pati kadaise nuskriaudė dukrą dėl sūnaus laimės. Janina kilusi iš kaimo, ten ištekėjo už savo bendramokslio Petro. Gyveno sunkiai, bet nebadavo. Kartą Petrai draugas iš miesto pasiūlė keltis į miestą – ir jie, pardavę viską, persikraustė, gavo butą. Bet Petras žuvo per avariją – Janina liko viena su dviem vaikais. Valė laiptines, kad išmaitintų juos. Sūnus įsivėlė į nemalonumus, reikėjo gelbėti, vėliau dukra Dovilė ištekėjo, susilaukė sūnaus, bet vyras paliko, vaikui sunkiai sekėsi su sveikata, teko mesti darbą ir vaikščioti po ligonines. Vėliau Dovilė ligoninėje susipažino su našliu, užmezgė santykius, bet vėliau jam prireikė pinigų operacijai. Janina jau buvo sūnui žadėjusi pinigus avansui už butą, todėl atsisakė padėti dukrai. Dovilė labai supyko, atsisveikindama pasakė, kad Janina daugiau jai ne mama. Dvidešimt metų jos nesikalbėjo. Dovilė pagydė vyrą ir su vaikais išvažiavo prie jūros. Jei galėtų atsukti laiką atgal, Janina padarytų kitaip, bet praeities nesugrąžinsi. Janina lėtai pakilo nuo suoliuko ir patraukė į globos namus. Staiga išgirdo: „Mama!“ – širdis suspurdėjo. Ji atsisuko – Dovilė. Koja suklupo – bet pribėgusi dukra ją prilaikė. „Pagaliau tave radau… Brolis nenorėjo adreso duoti, bet pagrasinau teismu dėl buto pardavimo, tai nutilo…“ Jos nuėjo į pastatą ir atsisėdo hole. „Atleisk, mama, kad taip ilgai nekalbėjau. Iš pradžių pykau, vėliau gėda buvo. Savaitę atgal tu man sapnavaisi – vaikštai miške ir verki. Atsikėliau, sunku širdyje pasidarė. Vyrui viską pasakiau, jis liepė važiuoti ir susitaikyti. Atvykau, o namuose svetimi žmonės. Ilgai ieškojau brolio adreso. Radau. Dabar tu su manim važiuosi – žinai, kokie mes namai? Dideli, prie jūros. Vyras liepė, jei mamai sunku – vežk pas mus.“ Janina dėkingai apkabino dukrą ir pravirko – tik šį kartą tai buvo džiaugsmo ašaros. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum šioje žemėje, kurią tau duoda Viešpats, tavo Dievas.

Birutė Jankauskienė sėdėjo ligoninės parke ant suoliuko ir tyliai verkė. Šiandien jai suėjo septyniasdešimt

Uncategorized

094

„Klausyk, gali kalbėti apie savo mamą kiek nori, bet jei pasakysi nors vieną negerą žodį apie mano mamą – tuoj pat gausi duris! Nesiruošiu su tavimi laviruoti, brangusis!“

Eik, gerbk ką tik nori, bet jei pasakysi dar vieną žodį apie mano mamą, kuri man nepatinka iškart išeini

Uncategorized

025

Ryte Michailui Sergejevičiui pasidarė blogiau – jam trūko oro. – Nikita, man nieko nereikia. Nei jūsų vaistų, nieko. Prašau tik vieno – leisk man atsisveikinti su Draugu. Prašau. Atjunk viską nuo manęs… Vyras parodė į lašelines. – Negaliu taip išeiti. Supranti, tiesiog negaliu… Jo skruostu nuriedėjo ašara. Nikita suprato, kad atjungęs viską, greičiausiai nespės jo nugabenti prie išėjimo. Prie jų susirinko visi skyriaus vyrai. – Nikita, negi visai nieko neįmanoma sugalvot? Negerai taip… – Suprantu… Tik čia ligoninė, viskas sterilu. – Nesvarbu… Pažiūrėk, žmogus išeit negali. Jis viską suprato. Bet ką galėjo padaryti? Nikita atsistojo. Viską gali. Velniop ginčus, velniop tėčio firmą. Tegul atleidžia. Staiga susitiko su Anos žvilgsniu – ji žavėjosi. Nikita išėjo į lauką. – DRAUGE, prašau, tik tyliai. Gal niekas nepastebės. Eik, eik pas šeimininką. Jis jau atidarė duris, kai kelią pastojo vyriausioji seselė Ema Eduardovna. – Kas čia dabar? – Ponia Ema, prašau, tik penkioms minutėms. Leisk jiems atsisveikinti. Viską suprantu. Atleiskite mane vėliau. Ji minutei nutilo. Kas žino, kas dėjosi jos galvoje, bet po akimirkos pasitraukė į šalį. – Gerai. Tegul ir mane atleidžia. – DRAUGE, paskui mane! Nikita bėgte lėkė koridoriumi, šalia – Draugas. Priekyje Ana atidarė duris. Šuo, lyg nujausdamas, per du šuolius atsidūrė prie Michailo Sergejevičiaus palatos… dar vienas šuolis – ir Draugas jau stovi prie lovos ant užpakalinių kojų, priekines padėjęs ant krašto. Palatoje – mirtina tyla. Vyras atmerkė akis, bandė pakelti ranką, bet trukdė lašelinės. Tuomet kita ranka jas išraukė. – Drauge! Tu atėjai… Šuo padėjo galvą Michailui Sergejevičiui ant krūtinės. Jis paglostė Draugą. Kartą, antrą… Nusišypsojo. Šypsena liko sukaustyta lūpose. Ranka nuslydo. Kažkas tarė: – Šuo verkia… Nikita priėjo. Draugas iš tiesų verkė. – Viskas. Einam… Einam… *** Nikita atsisėdo ant tvoros, Draugas nuėjo į krūmus ir atsigulė. Prie Nikitos priėjo palatos vyras, kažkada pirmas atidavęs savo kotletus. Ištiesė cigarečių pakelį. Nikita norėjo pasakyti, kad nerūko, bet mostelėjo ranka – prisidegė. Šalia pritūpė Ana. Akys raudonos, nosis paburkus. – Ana… Šiandien mano paskutinė diena. – Kodėl? – Supranti, iš pradžių buvau čia kaip bausmė, paskui norėjau įrodyti tėvui, kad galiu… Jis turėjo perduoti man firmą. Bet esmė ne firmoje. Negaliu. Grįšiu namo. Pasakysiu tiesiai – tavo sūnus niekam tikęs. Atsiprašau, Ana… Nikita išėjo. Parašė pareiškimą, susirinko daiktus. Ana žiūrėjo pro langą, kaip jis privažiavo prie įėjimo su savo „mersedesu“, išlipo. Atidarė dureles ir nuėjo prie krūmų. Kažką sakė Draugui, tada priėjo prie automobilio, atsirėmė ir laukė. Šuo po kelių minučių atėjo, ilgai žiūrėjo Nikitai į akis, o galiausiai šoko į mašiną. Ana vėl verkė. – Tu ne niekšas! Tu pats geriausias! *** Po kelių dienų Ana pamatė, kad su vyriausiu gydytoju eina labai panašus į Nikitą vyras. Ji kaip viesulas nulėkė laiptais ir išbėgo į kiemą. – Jūs Nikitos tėtis? Vyriausias gydytojas nustebęs žiūrėjo į ją. – Ana, kas vyksta? – Palaukit, Sergejau Nikolajau, vėliau mane atleisit! Tai jūs? Vadimas Olegovičius taip pat nustebęs žiūrėjo į mažą merginą su mielomis strazdanomis. – Taip. – Jūs nedrįskit! Girdite? Nedrįskit galvoti, kad Nikita niekam tikęs! Jis pats geriausias! Jis vienintelis, kuris nebijodamas leido žmogui prieš mirtį atsisveikinti su savo Draugu! Nikita turi širdį ir sielą! Ana apsisuko ir nuėjo vidun. Vadimas Olegovičius nusišypsojo. – Matai, kokia? Sergejus Nikolajus atsakė: – Ir ką su ja daryt? Mergaitė gera, tik vis nori girdėt tiesą! – Tai blogai? – Ne visada gerai… *** Praėjo treji metai. Pro gražaus namo vartus išėjo visa šeima. Nikita stūmė vežimėlį, o šalia Anos ant pavadžio ėjo didžiulis išpuoselėtas šuo. Jie nuėjo prie upės, ir Ana paleido šunį. – Drauge, toli nebėk! Šuo dideliais šuoliais nuskriejo prie upės. Po dviejų minučių vaikas vežimėly pradėjo verkti. Draugas tuoj pat tais pačiais šuoliais grįžo prie vežimėlio. Ana nusijuokė: – Nikita, mums, matyt, auklės nereiks. Kodėl taip skubei? Sonata tik čiulptuką pametė. Vaikas vėl užmigo, Draugas akimirką žvilgtelėjo į vežimėlį ir, įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, nusivijo drugelį…

Rytą Mykolui pirmūnui dar labiau pablogėjo. Jam trūko oro. Nikitai, man nieko nereikia. Jokių jūsų vaistų