Zibainis

– Štai ir viskas! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi būti vyro Ryte pas Jakštus iš miesto atvažiavo suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai lankėsi. Atvyko Saulius bulvių – jis visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui tas bulves sodinti ir kasti. – Tai pasakyk, Sauliau, kaip tau sekasi gyventi su savo Egle? – smalsiai paklausė močiutė, besisukinėdama prie pečiaus. – Tai, močiute, visko būna… – nenoriai atsiliepė anūkas. – Visko… – Palauk-palauk, – sunerimo senelis Stasys. – Ką reiškia – visko? Jau pykstatės, ar kaip? – Na, lyg ir dar nesipykstam. Bandom susitarti, kas namuose šeimininkas, – prisipažino anūkas. – Dievaži… – su juoku atsiduso močiutė, – atradot dėl ko ginčytis. Ir taip turi būti aišku. – Taip, – nusijuokė ir senelis. – Aišku, kad pagrindinė šeimoje buvo ir bus tik žmona. – Nu jau, nu jau… – vėl pasigirdo nuo pečiaus. – Seneli, tu rimtai? – nustebo anūkas. – Juokauji gi? – Nė kiek, – atkirto Stasys. – Jei netiki, paklausk močiutės. Rūta, sakyk, kieno visada paskutinis žodis mūsų namuose? – Liaukis šnekėt nesąmones, – šiltai atsakė močiutė. – Ne, sakyk, – neatlyžo Stasys. – Kas sprendžia galutinai – tu ar aš? – Na, aš… – Kaip čia? – nepatikėjo anūkas. – Niekad tokio dalyko čia nemačiau. Šiaip manau, kad namuose šeimininkas visada turi būti vyras. – Ai, baik, Sauliau, – nusijuokė senelis. – Tikroje šeimoje viskas kitaip. Dabar papasakosiu kelias istorijas ir pats suprasi. Istorija – Pradėjo, – nepatenkinta suburbėjo močiutė. – Dabar, turbūt, apie motociklą papasakos. – Apie kurį motociklą? – nustebo anūkas. – Apie tą, kuris rūdija daržinėj, – linksmai patvirtino senelis. – Jau šimtas metų ten stovi. O žinai, kaip močiutė privertė mane jį nupirkti? – Močiutė? Privertė? – Taip. Pati pinigų davė, iš savo santaupų. Bet pradžioje buvo kita istorija. Kartą gavau algą, kaip tik motociklui su vežimėliu užteko. Sakau Rūtai, noriu motociklą pirkti. Su vežimėliu – bulves iš laukų parsivežti. Tada mums sklypus laukuose duodavo. Tavo močiutė užsispyrė – sako, gal geriau spalvotą televizorių pirkti, brangūs tie buvo, o bulves, kaip veja, ant dviračio vežiuoti. Maišas ant rėmo – ir pirmyn. Gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Taip ir nusipirkom televizorių. – O motociklas? – neįkando anūkas. – Motociklą irgi nusipirkom… – atsiduso močiutė. – Bet jau vėliau. Kai senelis nugarą pasitempė, tai pačiai teko beveik visas bulves vežiot. Kai rudenį kiaules išpjaustėm, visus pinigus jam atidaviau ir sakau – važiuok į rajoną pirkt motociklo su vežimėliu. – Kitą rudenį vėl šiek tiek pinigų buvo, – tęsė senelis. – Sakau, statom naują pirtį, nes senoji apgriuvus. O močiutė vėl prieš – sako, geriau baldų namams. Gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Baldus ir pirkom. – O pavasarį ta pirtelė sugriuvo… – pabaigė močiutė. – Sniego daug buvo, stogas neišlaikė… Po šito ir nusprendžiau: kaip Stasys pasakys, taip ir bus. – Štai tau! – sušuko Saulius. – Viskas kaip reikia! Paskutinis žodis visada turi būti vyro. – Ne, Sauliau, nesupratai, – nusijuokė senelis. – Prieš ką nors darant, ateinu ir klausiu – gal galima pečių pertvarkyt? Leidžia? Kaip ji pasako, taip ir būna. – Aš po tų atvejų visad sakau – kaip tu galvoji, taip daryk. – Tai, Sauliau, šeimoje vis tiek paskutinis žodis žmonos, – apibendrino senelis. – Supratai mane? Saulius susimąstė, paskui ėmė juoktis. O kai atsigavo, dar kartą susimąstė – ir veidas prašvito. – Dabar supratau, seneli. Nuvyksiu namo ir sakysiu: “Gerai, Egle, keliausim atostogauti į Turkiją, kaip tu nori. O mašinos kol kas neremontuosiu – ten automatas genda. Jei užges – ir tebūnie. Visą žiemą į darbus važinėsime autobusais. Reikės tik valanda anksčiau keltis, kas čia tokio…” Teisingai mąstau, seneli? – Visiškai teisingai, – linksmai linktelėjo senelis. – Po poros metų rasit kompromisą. O moteris šeimoje turi būti pagrindinė. Taip vyrui ramiau. Sakau iš patirties…

Na va! sušukau aš. Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui. Šį rytą pas Vilkavičius

Uncategorized

011

Mirra: Naujas atnaujinimas prieinamas. Programėlė, keičianti tikrovės tikimybes — Vilniaus studento pasirinkimas tarp gundymo valdžia ir kainos už pasekmes

Atnaujinimas pasiekiamas Pirmą kartą telefonas nušvito tamsiai raudonai tiesiog universiteto paskaitos metu.

Uncategorized

0162

Padovanojau marčiai šeimos žiedą, o po savaitės netikėtai pamačiau jį lombardo vitrinoje

Tik saugiai nešiok, mergyte, pratarė Nijolė Petronienė, atsargiai kaip chrizanteminę vazą perduodama

Uncategorized

065

Vyrui paskyrus laidotuves, sulaukiau žinutės iš nežinomo numerio: ‘Aš vis dar gyvas. Nepriklausyk vaikams.’ Maniau, kad tai žiauri pokštas.

Ant mano žmonos laidų stovėjau, kai telefonas vibruodamas pranešė nuo nežinomo numerio: Vis dar gyvu.

Uncategorized

0108

Vyras parsivedė draugą savaitei pagyventi, o aš tyliai susikroviau lagaminą ir išvažiavau į Druskininkų sanatoriją

Vyras parsivedė draugą porai savaičių, o aš tyliai susikroviau lagaminą ir išvykau į sanatoriją Prašom

Uncategorized

0184

Uošvė jubiliejui padovanojo man kulinarinę knygą su „pamokomu“ užuomina, o aš grąžinau jos dovaną

O salotas pati pjaustei ar vėl iš kažkokių plastikinių dėžučių, kuriomis mano sūnų nuodiji?

Uncategorized

01.4k.

Kai anyta pasakė: „Šis butas priklauso sūnui“, aš jau laikiau rankoje raktus nuo namų, kurių ji niekada nekontroliuos. Mano anyta turėjo ypatingą „talentą“ – ji kalbėdavo švelniai, tarsi glostydama, bet iš tiesų žodžiais smaugdavo. Ji niekada nešaukdavo, neįžeidinėdavo atvirai – tik „primindavo“. Prie stalo, prie draugų ar giminaičių: „Miela, žinok, šis butas yra sūnaus. Mes tik leidžiame jums čia gyventi.“ Aš buvau lyg laikinas baldas, kurį galima išnešti vos panorėjus. O mano vyras Nerijus visada tylėjo – ir ta tyla skaudino labiausiai. Bet vieną vakarą, kai anyta atėjo be įspėjimo su savo raktu, aš supratau: kovoti dėl pagarbos neprašysiu – aš ją sukursiu pati. Ir kai atėjo „šeimos tarybos“ vakaras, vietoje ginčų aš padėjau ant stalo naujo būsto raktus su savo vardu. Anyta prarado kontrolę, o aš – pagaliau tapau tikros, savos vietos šeimininke. Juk namai – tai ne kvadratiniai metrai, o laisvė būti savimi, kur niekas nepašnibždės, kad esi tik laikina. O Jūs – ar tylėtumėt metai iš metų, ar pastatytumėt savas duris ir laikytumėt raktą tik savo rankoje?

Kai uošvė man pasakė: Šis butas priklauso mano sūnui, aš jau laikiau rankose raktus nuo vietos, į kurią

Uncategorized

0170

Vėlai naktį grįžo ir iškart pasimėgavo dušu. Kišenėje striukės radau sąskaitą už vakarienę dviem.

Labas, miela, noriu tau papasakoti, kas nutiko praėjusią savaitę. Jis grįžo vėlai vakare, vos tik įsiveržęs

Uncategorized

013

DOVANA IŠ ASIŲ

DOVANA IŠ MEDOS Naktį, kai audrų šiaurinis vėjas iššuko per mūsų kaimo laukai, mano šunytė Meda visą