Zibainis

Mano brolis nusprendė gyventi su savo uošviene – iki šiol nesuprantame, kodėl jis taip pasielgė… Mano jaunesnysis brolis vedė būdamas vos 18-os, tarsi skubėdamas įrodyti savo savarankiškumą. Nuo pat jo gimimo rūpinausi juo, mano vaikystė baigėsi tą pačią dieną, kai atsirado brolis. Kai suaugo, sukūrė šeimą ir išsikraustė – jo gyvenimas smarkiai pasikeitė, deja, nelabai į gerą. Jo žmona, taip pat labai jauna ir su gana sudėtingu būdu, jau per pirmąją pažintį mums visai nepatiko. Jai trūko takto ir paprastų manierų, o išvaizda nespindėjo. Mes nesupratome, ką jis joje įžvelgė. Jie įsikūrė bute šalia mūsų, pas žmonos mamą – uošvienę. Uošvis buvo tylus ir šioks toks keistuolis, kalbėdavo retai, dažniausiai tik linktelėdavo. O uošvienė mėgo viską valdyti, skirstyti nurodymus, kuriuos visi turėdavo vykdyti be žodžio. Ji nuolat kritikavo mano brolį, o jo žmona taip pat visą laiką buvo juo nepatenkinta. Taip elgdamiesi jie labai mane supykdė. Bandžiau apie tai kalbėtis su broliu, bet jis tvirtino, kad viskas gerai, kad žmona jį myli ir jie abu patenkinti savo gyvenimu. Vis dėlto laikui bėgant pastebėjau, kad mano brolio elgesys pasikeitė – jis tapo kaip uošvis: retai reiškė savo nuomonę, dažniausiai tik linktelėdavo. Tačiau galiausiai jo kantrybė išseko – daugiau nebenorėjo kęsti. Vieną dieną tyliai susikrovė daiktus ir išėjo. Tokio savo brolio nebuvau matęs niekada – jis labai gailėjosi, kad taip jaunas sukūrė šeimą. Kiekvienas žmogus turi savo kantrybės ribas – kai jas peržengiame, lieka tik tyliai palikti nepakeliamą situaciją.

Mano brolis nusprendė gyventi su savo anyta, ir vis dar nesuprantame, kodėl jis taip pasielgė…

Uncategorized

018

Tėvų meilė. Elė pavargusi, bet laiminga atsiduso, sodindama vaikus į taksi. Milanei – ketveri, Dovydukui – pusantro. Jie puikiai praleido laiką pas senelius: su sausainiais, apkabinimais, pasakomis ir leistomis „šiek tiek daugiau nei namuose“ džiaugsmais. Elė ir pati nuoširdžiai džiaugėsi šia išvyka. Tėvai, seserys, sūnėnai – gimtieji namai priima be sąlygų ir aiškinimų. Mamos maistas, kurio atsisakyti neįmanoma. Eglutė, spindinti lemputėmis ir keistais, meiliai-tais laikais žaisliukais. Tėčio tostai – kiek per ilgi, bet visada nuoširdūs. Mamos dovanos – rūpestingos, reikalingos, su meile. Akimirką Elei pasirodė, kad ji vėl vaikas. Ir norėjosi tiesiog pasakyti: „Mamyt, tėveli, ačiū, kad esate!“ Elė su vaikais sėdo į taksi. Kelionė buvo rami, vaikai greitai nuvargo, susiglaudę užmigo galinėje sėdynėje – patenkinti, sotūs, laimingi. Pakeliui namo Elė paprašė sustoti prie mažos krautuvėlės šalia kelio. – Man minutėlei. Pampersų ir vandens paimti, – pasakė ji vairuotojui. Po penkių minučių Elė išėjo, sėdo į mašiną… Ir širdis nukrito kažkur gilyn. Vaikų nebuvo! Vairuotojas nenuogąstavo, plepėjo su kažkokia nepažįstama mergina priekyje. – NE SUVOKIU… – lėtai tarė Elė. Mergina staigiai atsisuko: – Kas čia?! Kaip suprasti?! Vairuotojas trūktelėjo pečiais: – Nežinau! – ir, pasisukęs į Elę: – O jūs kas? Ko norit? – Jūs ką, išprotėjot?! Kur mano vaikai?! – Tu, niekšas! – suriko mergina. – Tai dar ir vaikų turi?! – ir ėmė jį daužyti rankinuku. – Tai ką, bet ką įsodini į mašiną?! – jau rėkė Elė. – Kur vaikai, klausiu?! Kelias minutes mašinoje buvo tikras apokalipsė: klyksmai, kaltinimai, mojuojančios rankos, pasaulinė neteisybė. Ir staiga atsidaro durelės… Kažkoks vyras pasilenkia ir ramiai sako: – Panele… čia ne jūsų mašina. Aš kiek toliau sustojau. Pasaulis sustingo. Elė tyliai, įnirtingai užtrenkė dureles, išbėgo ir pribėgo prie lygiai tokios pačios šviesios mašinos, stovinčios priekyje. Atvėrė duris. Galinėje sėdynėje ramiai miegojo jos vaikai. Du angelėliai net nekrutėjo. Elė atsiduso taip, lyg būtų pargrįžusi nuo bedugnės krašto. Atsisėdo, uždarė duris ir burbtelėjo: – Važiuojam… Ir tada ją užplūdo juokas. Tikras, nervingas, išlaisvinantis. Vairuotojas irgi pradėjo kvatotis, braukėsi ašaras ir tiesiog džiaugėsi, kad viskas baigėsi laimingai – be tragedijos, bet su istorija visam gyvenimui. Elė pažvelgė į miegančius vaikus ir staiga suprato paprastą tiesą: tėvai kasdien būna švelnūs, pavargę, juokiasi, kartais išsiblaškę. Bet kai pasirodo pavojus – juose pabunda liūtai! Be jokių abejonių, be svarstymo ir be baimės. Tik vienas jausmas – apsaugoti! Tokia ir yra meilė. Rami, kol viskas gerai, ir nesugriaunama, kai kalbama apie vaikus.

Tėvų meilė. Laima pavargusi, bet laiminga atsiduso, sodindama vaikus į taksi. Miglėi ketveri, Dominykui pusantrų.

Uncategorized

019

Prašau… nepalik manęs vėl vieno. Ne šiąnakt. Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos 68-erių atsargos pareigūnas Kęstutis Jankauskas pašnibždėjo prieš sukniubdamas ant medinių svetainės grindų. Ir vienintelis gyvas padaras, kuris juos išgirdo, buvo tas, kuris devynerius metus girdėjo kiekvieną jo žodį—ištikimas senasis tarnybinis šuo Aidas.

Prašau… nepalik manęs vieno. Ne šiąnakt. Šiuos paskutinius žodžius tyliai, beveik it vėjas ties

Uncategorized

056

Man Tavęs Trūksta. Dar niekada man taip netrūko žmogaus. Nesuvokiu, kodėl – juk su juo nesijaučiau iki galo gerai, buvo dalykų, kurie man nepatiko. Susipažinome „Facebooke“. Pradėjome rašytis, ir vieną dieną jis pakvietė mane kavos. Nuėjome į Bernardinų sodą. Tą dieną buvau emociškai prastai nusiteikusi – išsekusi ir pavargusi po intensyvios treniruotės sporto klube, skaudėjo kojas. Kalbėjomės parke – buvo vakaras, giedras dangus ir labai šalta. Aptarėme asmeniškus dalykus, gyvenimą, kas mes esame. Išeidama jį apkabinau. Ta glamonė truko kelias minutes, jautėsi kaip „namai“, nors jis atrodė šaltas, rimtas ir atitolęs. Pajutau, kad giliai viduje ir jis nebėra toks uždaras. Nežinau, ar jam buvo nejauku – kaip ir man – bet jutau, kad jam irgi sunku, o ta glamonė jam reikalinga. Išsiskyrėme dar viena, trumpesne glėbiuote. Toliau rašėmės iki vėlumos. Taip bėgo dienos – jo „labas rytas“, pokalbiai visą dieną, nuolatinės žinutės. Pradėjome susitikinėti. Kalbėjome apie gyvenimo prasmes, dalinomės svajonėmis, svarstėme įvairias ateities versijas. Jis papasakojo, kad gyvena su draugu. Vėliau atskleidė apie buvusiąją. Sakė, kad mėgsta rašytis su merginomis ir bendradarbėmis, su kuriomis buvo artimesnių ryšių. Po to grįžo gyventi pas tėvus. Tapome oficialia pora ir tuomet išgirdau tiesą: iš tiesų jis gyveno pas buvusiąją. Pasak jo, jųdviejų jau seniai niekas nesiejo – net ir anksčiau – tik bendra darbovietė. Jis įkėlė jų bendrą nuotrauką. Per jo gimtadienį ruošiausi jį paimti ir nustebinti vakariene lietuviškame istoriniame restorane, bet vidurdienį gavau įžeidinėjimų kupiną „Instagram“ žinutę nuo moters. Nereagavau, tik paklausiau jo, kas čia vyksta. Tada jis priminė apie buvusiąją – kad ji mėgsta siuntinėti žmones įžeidinėti ir rašyti įnirtingas žinutes. Nereagavau, kol nepakalbėjau su juo. Jis sakė, kad viską sutvarkė, bet žinutės nesiliovė. Galiausiai atrašiau tik tiek, kiek reikėjo. Nesileidau į pykčius – neleisk kitam menkinti tavęs. Vėliau blokavau. Įveikėme šį laikotarpį. Judėjome toliau. Mūsų santykiai net sustiprėjo. Dalinomės viskuo. Buvau be darbo, jis skatino ieškoti. Kartais padėdavo su pinigais, dėl ko man būdavo nejauku. Nieko neprašiau – pats siūlėsi. Išvažiavęs atostogų, pasiūlė likti jo namuose dviem savaitėms – padariau klaidą, kad sutikau. Tarsi „testavo“ mane – kokia esu buityje. Daug išlaidaudavo maistui iš parduotuvių, nes, anot jo, gaminti „gaištume laiką“, o maistą visada galima nusipirkti. Po atostogų buvo iššvaistyta daug pinigų. Siūliau taupyti, bet neklausė. Vėliau kaltino, kad nepadėjau taupyti – esą leidžiant pinigus, aš neprieštarauju, nors ragindavau gaminti namuose ir stebėti išlaidas. Po to sakė, kad nervinasi dėl sąskaitų – tai mane skaudino. Gavau darbą, tada jis pareiškė, kad dabar galės mane „išbandyti“. Reikėjo pažiūrėti, ar duosiu pinigų už tai, kad pas jį gyvenu, ir už jo išlaidas. Esą turėjo įspūdį, kad jį išlaikau. Nežinojau ką sakyti – mokiausi gyventi santykiuose. Jis sakė, kad viskas pasikeis – ir pasikeitė. Beveik nebeliko planų ir susitikimų, žinutės tapo minimalios. Esą turi grąžinti pinigus, tapo finansiškai nestabilus, net nebevalgo normaliai. Viskas byrėjo. Vieną dieną pasakė, kad „kandau į kišenę“, kad pakenkiau finansiškai – nors nieko neprašiau. Dirbau. Kartais už ką nors susimokėdavau aš, kartais jis, bet planų jau nebebuvo. Viskas pasikeitė. Nutarėme sustoti čia. Išsiskyrėme gražiai – dėkingi už gerus dalykus ir pamokas. Duris užvėrėme oriai. Vėliau bandėme iš naujo. Kalbėjomės. Bet man nepatiko likti jo namuose po darbo alkanei – kartais net nepakviesdavo vakarieniauti. Svarsčiau – ar neštis maisto ar sočiai pusryčiauti. Sakiau, kaip jaučiuosi, bet jis nieko nesakė ir nesusiūlė sprendimo. Jaučiausi tarsi pati už save atsakinga. Tai žudė santykius. Vieną dieną, grįžtant kartu, man pasidarė bloga viešajame transporte ir vos nenualpau. Atsisėdau ant grindų, kad nenukrisčiau. Jis nereagavo. Tai galutinai atitolino. Atsitraukiau viduje. Vis dar jo norėjau, bet supratau, kad tai nėra vyras, kurio trokštu savo gyvenime – nepaisant bendrų svajonių ir tikslų. Dažnai prašiau nesipykti naktį. Bet pradėjau užmigti šalia, verkdama. Vieną rytą nusprendžiau taip daugiau negyventi. Atsikėliau, susikroviau daiktus ir išėjau. Pakalbėjome. Papasakojau, ką jaučiu. Buvau jam padovanojusi savo piešinį, kuris jam patiko – nuėmiau nuo sienos ir pasiėmiau. Neturėjau taip daryti. Kažkas manyje – ir jame – lūžo. Prabėgus kelioms savaitėms vėl kalbėjome. Jis pasakė, kad atimdama piešinį, atėmiau jam laimę, kurios jis jautė su manimi, ir kad kažkas galutinai sulūžo. Vėl užvėrėme duris. Kartais jam parašydavau padėkos žinutes ar siųsdavau vaizdo įrašus, bet jis neatsakydavo. Viskas tuščia. Vieną naktį, apie vidurnaktį, sulaukiau žinutės su įžeidimais – kad būčiau moteris, kuri atskyrė jį nuo šeimos. Ištryniau pokalbį ir užblokavau. Vėliau ėmė ieškoti mane socialiniuose tinkluose iš įmonės, kurioje jis dirba – žinojau, kad tai buvusioji arba naujoji draugė. Nesureagavau. Kalbėjausi su vadovybe, nustačiau ribas – pasakiau, kad jei tęsis, kreipsiuosi į teisėsaugą. Tada viskas nurimo. Liūdna. Pasikeičiau. Supratau, kad jis nėra tas vyras, kurio man reikia. Išsiskyrėm gražiai, bet labai skaudėjo jį vėl išvysti su žmogumi, kuris jam sukėlė tiek chaoso. Kartais jo pasiilgstu. Ilgiuosi kai kurių gražių dalykų. Bet tik tiek. Vieną žinau tikrai: su manimi jis jautė ramybę ir didžiavosi savimi. Nemanau, kad su ja patirs tą patį – nei kad bus toks žmogus, kokiu norėtų pasirodyti pasaulyje.

Ilgiuosi jos. Niekada taip nesu pasiilgęs žmogaus. Ir pats nesuprantu kodėl juk su ja nebuvau visiškai

Uncategorized

025

Metus buvau nebylus šešėlis tarp senosios Vilniaus centrinės bibliotekos lentynų.

Metų metus klaidžiojau kaip tyli šešėlis tarp senosios Vilniaus miesto bibliotekos lentynų.

Uncategorized

0111

Ričardas buvo įsitikinęs, kad žmona jį išduos – todėl nutarė ją pamokyti ir liko pritrenktas rezultatu

Ričardas yra įsitikinęs, kad jo žmona jį apgaudinėja. Todėl vyras nusprendžia ją išbandyti ir lieka nustebintas.

Uncategorized

0638

„Nori mano vyro? Prašom, jis tavo!“ – ištarė žmona su šypsena nepažįstamajai, pasirodžiusiai prie jos durų.

Nori mano vyro? Prašom, tavo! su kiek sarkazmo šypsena ištariau nepažįstamai moteriai, kuri netikėtai

Uncategorized

034

„Ana dar jauna, dar dar susilauks vaikų!” – žadėjo ji. Tačiau galų gale niekam neprireikė vaiko. Ana ir Robertas užaugo mažame provincijos miestelyje ir mokėsi vienoje klasėje. Po mokyklos išvyko studijuoti į universitetą, vėliau laimės ieškoti į Vilnių. Jiedu nuomavosi nedidelį butą, susirado darbus ir gyveno nesusituokę. Kai Ana pastojo, Robertas ją paliko – jis neplanavo vaiko. Mergina liko vieniša ir nusprendė grįžti į gimtinę auginti kūdikio. Robertų mama buvo žinoma ir įtakinga miestelio bendruomenės narė – ji visiems pasakojo, kad Ana laukiasi su kitu vyru, o šis vaikas jų šeimai niekaip nepriklauso. Situaciją aštrino ir tai, kad abi šeimos gyveno viename rajone – visi apie viską žinojo. Ana pagimdė nuostabią mergaitę, nė neprašė Robertų šeimos pagalbos, bet jo mama ir toliau viešai tvirtino: „Šitas vaikas ne mūsų!”. – Pažiūrėkit į ją! – kartodavo ji. – Vaiko plaukai šviesūs, o mūsų šeimoje visi tamsiaplaukiai. Nosytė irgi ne tokia. Mūsų šeimoje visi gražūs, o čia… Mėgina įlįsti į mūsų šeimą! Žmonės blogi! Ana nebegalėjo daugiau tverti – pasiūlė atlikti tėvystės testą, kad nuramintų Robertų mamą. Vos gavus rezultatą, Robertų mama iškart pakvietė Aną į svečius – susipažinti su anūke. Mergina gavo brangių ir gražių dovanų mažylei. Ana labai džiaugėsi – ji gyveno tik iš mamos pensijos. Po kiek laiko naujai „praregėjusios” močiutės paprašė leisti anūkę pasiimti į svečius. Ana pasakė, kad mergaitei tik metukai – dar anksti kelias dienas būti be mamos. Močiutė supyko. Ji pagrasino Anai – kreipsis į teismą dėl bendravimo su anūke. Be to, mergaitė pas ją gyventų žymiai geriau – turi visas sąlygas augti ir vystytis. Teismas atsižvelgs, kad sūnus turi butą, moka alimentus, o Ana – bedarbė ir viena. Pasak Robertų mamos, Ana dar labai jauna, galės susilaukti kito vaiko. Ji patarė Anai geruoju atiduoti dukrą. Kadangi visus miesto teisėjus pažįsta – aišku, kieno pusė laimės. Ana nusprendė ginti savo teisę auginti dukrą. Kelis metus kovojo teisme. Mergaitė, kurios taip vengė įtakinga giminė, netrukus tapo ir pačiu brangiausiu anūku. Įtakingos giminės liudytojai sekė, stebėjo, darė nuotraukas, skundėsi – Ana buvo priversta bėgti ir slapstytis. Įvyko daug visko. Tačiau laikui bėgant viskas aprimo. Robertas vedė ir susilaukė sūnaus. Močiutė nusitaikė į naujagimį. Ana su dukra persikėlė į Vilnių, dukra jau lankė pirmą klasę. O būdama sostinėje Ana sutiko jauną vyrą. Jos mama pasiūlė: „Gyvenk pati, aš paglobosiu anūkę, kol tau bus lengviau. Kai viskas susitvarkys – pasiimsi dukrą”. Ana ištekėjo, kartu su vyru laukia kūdikio ir gyvena nuomojamame būste. Tačiau dabar nebeskubėjo parsivežti dukros – vietos nebuvo, o vyras nelabai domėjosi svetimu vaiku. Ana nusprendė: dukrai geriausia likti su močiute – ten draugai, mokykla. Gimus kūdikiui, nebus, kas rūpinsis mergaite, o ir mama liks ne viena. Tačiau močiutei sveikata ėmė šlubuoti – kelis kartus kviesta greitoji, gydėsi ligoninėje, anūkę tada prižiūrėjo kaimynai pensininkai. Dabar jau įtakingoji močiutė mergaite visiškai nesidomi. Sutikusi Anos mamą ji tik gūžteli pečiais ir šypsosi: – Reikėjo manęs paklausyti! Jei būtum atidavusi anūkę, dabar ji lankytų geriausią gimnaziją, mokėtų keletą kalbų, griežtų pianinu! O dabar – motina ją paliko. Kas iš jos užaugs? O aš dabar turiu anūką, viską jam duosiu, geriausias mokyklas, būrelius! Tėvas niekada nesidomėjo dukra. Galų gale ta mergaitė, dėl kurios tiek kovota, pasirodė niekam nereikalinga. Ir niekas nežino, koks jos laukia likimas.

Austėja dar jauna, ji dar susilauks vaikų! ištarė ji, tarsi pažadas sau pačiai. O visgi, niekam galiausiai

Uncategorized

090

Marija Onaitytė pabunda trečią nakties nuo senoviško telefono vibracijos – skambina sūnus: “Mama, grįždamas iš darbo radau ant kelio sunkiai sužeistą vokiečių aviganę… Ką daryti?” Moters meilė gyvūnams ir pasiaukojimas tampa pavyzdžiu, kuris pakeičia sūnaus požiūrį visam gyvenimui

Marija Vilimaitė prabudo trečią valandą nakties nuo atkaklaus vibravimo ant naktinio staliuko ūkčiojo