Zibainis

Viskas, kas vyksta, vyksta į gera Inga Viktorovna – Vlados mama, pagarsėjusi valinga ir sėkminga moterimi, siekė padaryti dukrą savo atspindžiu, todėl nuolat reikalavo griežtai laikytis jos patarimų. Visi Vlados siekiai, mokslai ir net asmeniniai pasirinkimai būdavo kruopščiai prižiūrimi motinos, kuri tikėjo, kad tik tokiu keliu dukra pasieks laimę ir pripažinimą. Tačiau Vlados gyvenime, kaip ir daugelio lietuvių namuose, noras išsiveržti iš tėvų globos ir atrasti savo laimės kelią tampa išbandymu: nuo pirmosios meilės universitete ir bandymų įrodyti savo savarankiškumą iki skyrybų ir naujos, netikėtai užklupusios meilės. Ši jautri istorija primena lietuvišką patarlę „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ ir įkvepia nebijoti pokyčių bei drąsiai kurti savo gyvenimą.

Viskas, kas vyksta į gera Ingrida Viktorija Ugnės motina, iš visų jėgų siekė, kad dukra būtų jos atspindys.

Uncategorized

044

Klaidžiojame likimo keliais, ne tuos sutinkame, ne už tų ištekame: gyvenimo vingiai iš vienišos kaimo moterų židinio iki laimės mieste, arba kaip Vėros šeima išmoko džiaugtis paprastu gyvenimu, stiprybe ir meilės paieškomis Lietuvoje

Ne tuos sutinkame, ne už tuos ištekame Gyvenimo kelias nėra lengvas, o nuo likimo nepabėgsi.

Uncategorized

018

Laikmatis ant stalo – Tu vėl padėjai druską ne ten kur reikia, – tarė ji, nenuleisdama akių nuo puodo. Jis sustingo, laikydamas indelį rankoje, žiūrėdamas į lentyną. Druska stovėjo ten, kur visada – šalia cukrinės. – O kur reikia? – atsargiai pasitikslino jis. – Ne „kur reikia“. Ten, kur aš jos ieškau. Juk jau ne kartą tau sakiau. – Tau greičiau būtų pasakyti, kur, negu man spėlioti, – atkirto jis, pajutęs, kaip viduje kyla įprastas susierzinimas. Ji garsiai išjungė kaitlentę, uždėjo dangtį, atsisuko į jį. – Pavargau vis priminti. Gal galima kartais tiesiog… kad viskas būtų savo vietose. – Vadinasi, vėl darau ne taip, – apibendrino jis, pastumdamas druską tame pačiame lentynos gale, tik šiek tiek arčiau krašto. Ji jau pravėrė burną atsakyti, bet trinktelėjo spintelės durelėmis ir išėjo iš virtuvės. Jis liko stovėti laikydamas šaukštą, įsiklausęs į žingsnius koridoriuje. Tada atsiduso, paragavo sriubos, automatiškai dar pasūdė. Po valandos jie vakarieniavo tylėdami. Svetainėje murmėjo televizorius, ekranas atspindėjo šviesą nuo sekcijos stiklų. Ji valgė lėtai, beveik nežiūrėdama į jį. Jis stumdė kotletą šakute, galvodamas, kad viskas ir vėl nuėjo tuo pačiu keliu: smulkmena, priekaištas, jo replika, jos tyla. – Ar taip ir gyvenam toliau? – staiga paklausė ji. Jis pakėlė akis. – Ką turi omeny? – Tai, kad, – padėjo šakutę ji, – tu kažką darai, aš susierzinu, tu įsižeidi. Ir taip ratu. – O ką dar? – bandė nusijuokti jis. – Lietuviška tradicija. Ji nešyptelėjo. – Perskaičiau vieną dalyką, – tarė ji. – Apie kalbėjimąsi. Kartą per savaitę. Pagal laikmatį. Jis sumirksėjo. – Pagal ką? – Pagal laikmatį. Dešimt minučių kalbu aš, dešimt – tu. Be „tu visada“, be „tu niekada“. Tik „aš jaučiuosi“, „man svarbu“, „aš noriu“. Kitas tuo metu neginasi, nesiginčija, tiesiog… klauso. – Iš interneto? – pasitikslino jis. – Iš knygos. Nesvarbu. Noriu išbandyti. Jis pasiekė stiklinę, gurkštelėjo vandens, laimėdamas kelias sekundes. – O jei aš nenoriu? – paklausė, stengdamasis, kad neskambėtų pernelyg šiurkščiai. – Tada toliau pyksimės dėl druskos, – ramiai atsakė ji. – To aš nenoriu. Jis pažiūrėjo į jos veidą. Raukuliai prie lūpų pagilėjo pastaraisiais metais, ir jis nepastebėjo, kada. Atrodė, pavargusi ne nuo dienos, o lyg nuo viso gyvenimo. – Gerai, – pasakė jis. – Bet žinok, tokiose technikose… nesu stiprus. – Ten stiprumo nereikia, – pavargusi nusišypsojo ji. – Reikia būti sąžiningam. Ketvirtadienio vakarą jis sėdėjo ant sofos su telefonu rankoje, apsimesdamas, kad skaito naujienas. Pilve tvyrojo nemalonus laukimas, tarsi prieš vizitą pas odontologą. Ant žurnalinio staliuko gulėjo virtuvinis laikmatis, apvalus, baltas, su skaičiukais pakraščiuose. Paprastai ji jį naudoja kepdama pyragus. Šiandien jis gulėjo tarp jų – svetimas daiktas. Ji atnešė du puodelius arbatos, padėjo, atsisėdo priešais. Vilkėjo naminius megztinius, išsitampiusiais alkūnėse, plaukai buvo surišti nerūpestine uodega. – Na, – pasakė ji. – Pradėsim? – Turim reglamentą? – bandė pajuokauti jis. – Taip. Aš pirma. Dešimt minučių. Paskui tu. Jei kas liks – kitą kartą. Jis linktelėjo, padėjo telefoną. Ji pasuko laikmačio rankenėlę ant „10“, paspaudė mygtuką. Pasigirdo tylus tiksėjimas. – Aš jaučiuosi… – pradėjo ji ir nutilo. Jis pagavo save laukiant įprasto „tu niekada“ arba „tu vėl“, ir raumenys jau buvo pasitempę. Bet ji, suspaudusi delnus, tęsė: – Jaučiuosi tarsi būčiau fonas. Kad namai, maistas, tavo marškiniai, dienos – viskas tarsi savaime. Ir jei nustosiu, viskas subyrės, bet niekas nepastebės, kol nebus per vėlu. Jis norėjo pasakyti, kad pastebi. Tiesiog negiria. Kad galbūt ji pati nieko jam neleidžia daryti. Bet prisiminė taisyklę ir sukandęs lūpas nutylėjo. – Man svarbu, – ji trumpam pažvelgė į jį, vėl nusuko akis, – kad tai, ką darau, būtų… matoma. Nereikia pagyrų kasdien, bet kad kartais pasakytum ne tik „skani sriuba“, bet ir kad supranti, kiek tai kainuoja pastangų. Kad tai ne savaime. Jis nuryjo seilę. Laikmatis tolygiai tikėjo. Norėjosi paprieštarauti, kad jis irgi pavargsta, darbe ne lengviau. Bet taisyklė nenumatė „įsiterpimo viduryje“. – Aš noriu… – ji atsiduso. – Noriu nebūti pagal nutylėjimą atsakinga už viską. Už tavo sveikatą, šventes, santykius su vaikais. Kartais noriu būti silpna, o ne tik „stipri“. Jis žiūrėjo į jos rankas. Ant dešinės piršto žiedas, kurį buvo padovanojęs dešimtmečio proga, jau šiek tiek įspaudęs odą. Prisimena, kaip jaudinosi, rinkdamas dydį. Laikmatis sučirkštė. Ji krūptelėjo, nervingai šyptelėjo. – Viskas, – tarė. – Mano dešimt minučių. – O aš… – jis atsikrenkštė. – Dabar mano eilė. Ji linktelėjo ir vėl nustatė „10“, pastūmė jam. Jis jautėsi it mokinys prie lentos. – Aš jaučiuosi… – pradėjo ir iškart pajautėsi kvailai. – Jaučiu, kad namuose dažnai norisi… pasislėpti. Nes jeigu ką nors darau ne taip – būtinai pastebės. O jeigu gerai – tai kaip privaloma. Ji lengvai linktelėjo, netrukdydama. – Man svarbu, – tęsė jis, klausydamasis savęs, – kad kai grįžtu po darbo ir atsisėdu į fotelį, tai nesiskaitytų nusikaltimu. Darbe irgi pavargstu. Jis pagavo jos žvilgsnį: pavargusį, bet atidų. – Aš noriu… – sutriko. – Noriu, kad kai supyksti, nesakytum „tu nieko nesupranti“. Suprantu. Gal ne viską, bet ne nulį. Kai taip sakai, norisi užsisklęsti. Bet koks atsakymas būna neteisingas. Laikmatis sučirkštė. Jis krūptelėjo, tarsi ištrauktas iš vandens. Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami. Televizorius buvo išjungtas, kitoje patalpoje kažkas tyliai burgzė – šaldytuvas ar radiatoriai. – Keista, – tarė ji. – Kaip repeticija. – Tarsi mes ne vyras ir žmona, o… – ieškojo žodžio jis. – Pacientai. Ji nusišypsojo. – Na, pacientai tai pacientai. Sutarėm – bent mėnesį pabandom. Kartą per savaitę. Jis gūžtelėjo. – Mėnuo – ne nuosprendis. Ji linktelėjo ir paėmė laikmatį, nunešė į virtuvę. Jis stebėjo, ir staiga pagalvojo, kad jų namuose atsirado naujas baldas. Šeštadienį jie ėjo į „Maximą“. Ji važiavo su vežimėliu, jis sekė iš paskos, rinko pagal sąrašą: pieną, vištieną, grūdus. – Paimk pomidorų, – tarė, neatsisukdama ji. Jis nuėjo prie dėžės, išsirinko kelis, sudėjo į maišelį. Pagavo save norint pasakyti „jaučiu, kad pomidorai sunkūs“, ir nusijuokė. – Kas yra? – ji atsisuko. – Treniruojuosi, – atsakė. – Naujose formuluotėse. Ji užvertė akis, bet lūpų kampučiai drebėjo. – Viešumoje nebūtina, – tarė. – Nors… gal ir reikia. Jie praėjo pro sausainių lentyną. Jis automatiškai pasiekė jos mėgstamų, bet prisiminė, kad ji kalbėjo apie cukrų ir spaudimą. Ranka sustingo. – Imk, – tarė ji, pastebėjusi jo dvejonę. – Nesportuoju nuo cukraus. Jei nereiks, į darbą nunešiu. Jis įdėjo pakelį į vežimėlį. – Aš… – pradėjo ir sustojo. – Ką? – paklausė ji. – Suprantu, kad daug darai, – ištarė žiūrėdamas į kainą. – Čia – iki ketvirtadienio. Ji žvelgė į jį atidžiau ir linktelėjo. – Įskaitysiu į kreditą, – tarė. Antras pokalbis buvo sunkesnis. Jis pasirodė ant sofos penkiolika minučių vėliau: darbe užtruko, kamščiai, paskui skambino sūnus. Ji jau laukė, laikmatis ant stalo, šalia – sąsiuvinis languose. – Pasiruošęs? – paklausė be pasisveikinimo. – Minutę, – numetė striukę, užkabino ant kėdės, nuėjo į virtuvę, atsinešė vandens. Sugrįžo, sėdo, jausdamas jos žvilgsnį nugaroj. – Nesi įpareigotas to daryti, – tarė ji. – Jei neįdomu – pasakyk. – Įdomu, – sumurmėjo jis, nors viduje viskas priešinosi. – Tiesiog sunki diena. – Ir man, – atšovė trumpai ji. – Bet atėjau laiku. Jis suspaudė stiklinę. – Gerai, – tarė. – Pradėkim. Ji pasuko laikmatį ant „10“. – Jaučiu, – pradėjo ji, – kad gyvenam kaip kaimynai. Kalbam apie sąskaitas, maistą, savijautą, bet beveik nekalbam apie norus. Neatsimenu, kada paskutinį kartą planavom atostogas dviese, ne „kur pakvietė“, o patys. Jis galvojo apie jos sesers sodybą ir pernai buvusį sanatoriją, į kurį nusiuntė profsąjunga. – Man svarbu, – tęsė ji, – kad turėtume ne tik pareigas, bet ir bendrų planų. Ne tik „kada nors prie jūros“, o konkretu: ten, tada, tiek laiko. Ir kad tai būtų ne mano „tempimas“, o mūsų bendra. Jis linktelėjo, nors ji žiūrėjo pro šalį. – Noriu… – užstrigo ji. – Noriu, kad apie seksą kalbėtume ne tik tada, kai jo nėra. Man gėda taip sakyti, bet… trūksta ne tik paties, o… dėmesio. Apkabinimų, prisilietimų – ne pagal grafiką. Jautė, kaip dega ausys. Norėjosi pajuokauti, kad jų amžiuje jau nebe tai svarbu, bet liežuvis neapsivertė. – Kai nusisuki į sieną, – tęsė ji, – atrodo, kad tapau tau neįdomi. Ne tik kaip moteris, kaip žmogus išvis. Laikmatis tikėjo. Jis stengėsi nežiūrėti, kad nematytų kiek liko. – Viskas, – ištarė ji su čirkštelėjimu. – Tavo eilė. Jis ištiestė ranką laikmačiui, bet susvyravo. Ji pati pasuko diską ir pastūmė jam. – Jaučiu, – pradėjo jis, – kad apie pinigus kalbam lyg būčiau koks… bankomatas. Jei ko nors atsisakau, atrodo, kad aš šykštus, ne bijau. Ji suspaudė lūpas, bet patylėjo. – Man svarbu, kad žinotum, – tęsė jis, – kad bijau likti be atsargos. Aiškiai atsimenu devyniasdešimtuosius, kai skaičiavom paskutinius centus. Ir kai sakai „ai, baik tu“, viduj viskas susitraukia. Įkvėpė. – Noriu, kad, kai planuoji didesnius pirkinius, aptartume iš anksto. Ne taip, kad pastatai prieš faktą: jau užsiregistravau, jau užsisakiau, jau suderinau. Nesipriešinu išlaidoms, prieštarauju siurprizams. Laikmatis sučirkštė. Pajuto palengvėjimą. – Galiu pasakyti? – neištvėrė ji. – Ne pagal taisykles, bet negaliu tylėti. Jis sustingo. – Sakyk, – tarė jis. – Kai sakai „aš bankomatas“, – jos balsas sudribo, – atrodo, kad laikai, jog tik ir išleidžiu tavo pinigus. O aš taip pat bijau. Bijau susirgti, kad paliksi, bijau pasilikti viena. Ir kartais ką nors perku ne todėl, kad noriu išleisti, o kad pajausti, jog turime ateitį. Kad dar kažką planuojame. Jis atvėrė burną sureaguoti, bet susilaikė. Jie žiūrėjo viens į kitą per stalą, tarsi per sieną. – Jau ne pagal laikmatį, – tyliai tarė jis. – Žinau, – atsakė ji. – Bet nesu robotas. Jis šyptelėjo be džiaugsmo. – Gal ta mūsų technika – ne gyviems žmonėms, – sumurmėjo. – Ji tiems, kurie bando dar kartą, – atsakė ji. Jis atsilošė į sofos atlošą, pajutęs nuovargį visame kūne. – Užteks šiandienai, – pasiūlė jis. Ji pažvelgė į laikmatį, paskui į jį. – Sutinku, – tarė. – Bet neskaitykim to nesėkme. Tiesiog… užrašykim į paraštes. Jis linktelėjo. Ji paėmė laikmatį, bet nenešė į virtuvę, tik padėjo arčiau stalo krašto – tarsi palikdama galimybę grįžti. Naktį ilgai vartėsi. Ji gulėjo greta, nusisukusi. Ištiesė ranką, norėjo uždėti ant jos peties, bet sustojo per kelis centimetrus. Galvoje sukosi jos žodžiai, kad ji jaučiasi kaimyne. Tyliai patraukė ranką, atsigręžė ant nugaros, žiūrėjo į tamsą. Trečias pokalbis įvyko po savaitės, bet prasidėjo dar autobuse. Važiavo į polikliniką: jam reikėjo EKG, jai – kraujo tyrimų. Žmonių buvo daug, stovėjo prilaikę rankenas. Ji tylėjo žiūrėdama pro langą, jis žiūrėjo į jos profilį. – Pyksti? – paklausė jis. – Ne, – atsakė. – Galvoju. – Apie ką? – Kad senstame, – nesukdama galvos atsakė. – Ir jei neišmoksim kalbėtis dabar, po to jėgų nebebus. Jis norėjo pasakyti, kad viskas gerai, bet žodžiai neapsivertė. Prisiminė, kaip vakar duso lipdamas į penktą aukštą be lifto. – Bijau, – netikėtai sau ištarė. – Kad mane guldyti į ligoninę, o tu neši siuntinius ir tyliai pyksti. Ji atsisuko į jį. – Nepyksiu, – atsakė. – Bijosiu. Jis linktelėjo. Vakare, kai sėdo ant sofos, laikmatis jau buvo ant stalo. Ji pastatė du arbatos puodelius, atsisėdo priešais. – Gal šiandien pradėkim nuo tavęs, – pasiūlė ji. – Aš jau išsikalbėjau autobuse. Jis atsiduso, pasuko diską „10“. – Jaučiu, – pradėjo, – kad kai kalbi apie savo nuovargį, iškart jaučiuosi kaltinamas. Net jei tu ir nesakai to. Pradedu teisintis, dar net nespėjus tau pasakyti. Ji linktelėjo. – Man svarbu, – tęsė, – išmokti tave girdėti, o ne tik gintis. Bet nemoku. Vaikystėje mane mokė: jei kaltas, būsi nubaustas. Ir kai sakai, kad blogai, aš girdžiu: „tu blogas“. Pirmą kartą tai ištarė garsiai ir pats stebėjosi. – Noriu, – tarė, – kad sutartume: kai kalbi apie jausmus, tai nereiškia, kad aš kaltas. Ir jei kažką darau ne taip, sakytum ne „visada“, o tiksliai: „vakar“, „dabar“. Laikmatis tikėjo. Ji klausėsi netrukdydama. – Viskas, – iškvėpė, kai laikmatis sučirkštė. – Tavo eilė. Ji pasuko diską. – Jaučiu, – lėtai pradėjo, – kad seniai gyvenu „laikiusis“ režimu. Už visus. Už vaikus, už tave, už tėvus. Kai tu užsidarai tyloje, atrodo, kad viską tempiu viena. Jis prisiminė, kaip pernai laidojo jos mamą. Tikrai tada daugiau tylėjo, negu kalbėjo. – Man svarbu, – tęsė, – kad bent kartais pats pradėtum pokalbį. Nelaukti, kol sprogs, o pats prieiti: „Kaip laikaisi?“ ar „Paklauskim“. Kai vis reaguoju pirmoji, jaučiuosi… įkyri. Jis linktelėjo. – Noriu, – sekundei nutilo, – kad sutartume dvi dalykus. Pirma: rimtų temų neaptariame, kai vienas jau pavargęs ar supykęs. Ne pakeliui, ne tarp durų. Jei reikia – perkeliame pokalbį. Jis klausėsi, žvelgdamas jai į veidą. – Antra, – tęsė, – nekeliam balso vaikų akivaizdoje. Žinau, kartais nesusilaikau. Bet nenoriu, kad jie mus matytų besirėkiančius. Laikmatis sučirkštė, bet ji baigė. – Viskas, – skubiai pridūrė. – Baigiau. Jis kraipė galvą šypsodamasis. – Čia jau pagal gyvenimą, – pastebėjo jis. – O ne pagal reglamentą, – atsakė ji. Jis pasiekė laikmatį, išjungė jį. – Sutinku, – pasakė. – Su abiem punktais. Ji truputį atleido pečius. – Ir aš, – pridūrė po pauzės, – noriu savą punktą. Vieną. – Kokį? – sukluso ji. – Jei nespėjame iškalbėti per dešimt minučių, – tarė, – netęsiame ginčo iki nakties. Perkeliame į kitą ketvirtadienį. Kad nebūtų „ilgo fronto“. Ji susimąstė. – Pabandykim, – tarė. – O jei degs? – Jei degs – gesinam, – linktelėjo. – Bet ne benzinu. Ji nusijuokė. – Sutarėm, – sakė ji. Tarp pokalbių gyvenimas tekėjo įprastai. Rytais jis virė kavą, ji kepė kiaušinienę. Kartais jis plovė indus nelaukdamas prašymo. Ji pastebėdavo, bet ne visada sakydavo. Vakarais žiūrėdavo serialus, ginčydavosi, kuris herojus teisus. Kartais jau paleisdavo burną pasakyti „štai ir mes taip“, bet prisimindavo jų taisyklę ir pasilikdavo iki ketvirtadienio. Kartą ji maišydama sriubą pajuto, kaip jis prieina iš nugaros ir apkabina už liemens. Šiaip sau, be progos. – Kas atsitiko? – paklausė ji, neatsisukdama. – Nieko, – atsakė jis. – Treniruojuosi. – Kame? – nustebo ji. – Prisilietimuose, – tarė. – Kad būtų ne tik pagal tvarkaraštį. Ji šyptelėjo, bet neatsitraukė. – Įskaitysiu, – atsakė. Po mėnesio jie vėl sėdėjo ant sofos, laikmatis tarp jų. – Tęsiam? – paklausė jis. – O kaip tu manai? – atsakė ji. Jis pažvelgė į baltą apvalų korpusėlį, jos rankas, savo kelius. – Manau, taip, – pasakė. – Dar neišmokome. – Niekada neišmoksime, – gūžtelėjo ji. – Tai ne egzaminas. Tai… kaip valytis dantis. Jis nusijuokė. – Romantiškas palyginimas. – Bet aiškus, – atsakė ji. Ji pasuko diską ant „10“ ir padėjo laikmatį atgal. – Gal šiandien be griežtumo? – pasiūlė. – Jei nukrypsim – grįšim. – Be fanatizmo, – sutiko jis. Ji įkvėpė. – Jaučiu, – tarė, – kad man pasidarė lengviau. Ne visur, bet… kaip nebebūčiau nematoma. Pats pradėjai sakyti, klausti. Matai. Jis truputį sutriko. – Man svarbu, – tęsė, – kad neapleistume to, kai pagerės. Kad negrįžtume prie senos tylos iki sprogimo. Jis linktelėjo. – Noriu, – tarė, – kad po metų galėtume pasakyti: tapome atviresni. Ne tobuli, ne besipykstantys, tik atviresni. Laikmatis tikėjo. Jis klausėsi ir nesinorėjo juokauti. – Viskas, – baigė, kai sučirkštė. – Dabar tu. Jis paėmė laikmatį, pasuko diską, paleido. – Jaučiu, – tarė, – kad man pasidarė baisiau. Anksčiau galėjau slėptis už tylos, dabar tenka kalbėti. Baisu ką nors ne taip pasakyti, įskaudinti. Ji klauso, šiek tiek pakreipusi galvą. – Man svarbu, – tęsė, – kad prisimintum: aš ne priešas. Jei kalbu apie savo baimes, tai ne prieš tave. Tai tiesiog apie mane. Padarė pauzę. – Noriu, – tarė, – kad laikytumėmės šios taisyklės. Kartą per savaitę – sąžiningai ir be kaltinimų. Net jei kartais išslystam. Kad tai taptų mūsų bendru susitarimu. Laikmatis sučirkštė. Jis išjungė jį nelaukdamas kito signalo. Pasiliko tylėdami. Virtuvėje kažkas spragtelėjo – baigė virti virdulys. Už sienos kaimynai juokėsi, trinktelėjo laiptinės durys. – Žinai, – tarė ji, – vis galvodavau, kad reikia vieno didelio atvirumo. Kaip kine. Kad viskas pasikeistų. O gaunasi… – Kad tiesiog kas savaitę po truputį, – užbaigė jis. – Taip, – linktelėjo ji. – Po truputį. Jis žiūrėjo į jos veidą. Raukuliai niekur nedingo, nuovargis irgi. Tačiau žvilgsnyje buvo kažkas daugiau, ko iškart neįmanoma įvardyti. Galbūt – dėmesys. – Einam arbatos, – pasiūlė jis. – Einam, – sutiko ji. Ji paėmė laikmatį ir nunešė į virtuvę. Padėjo šalia cukrinės, neslėpdama į stalčių. Jis užpylė vandenį į arbatinuką, užkaitė, uždegė dujinę. – Kitą ketvirtadienį po darbo vizitas pas gydytoją, – tarė ji, rankomis atsirėmusi į stalą. – Galiu vėluoti. – Tada perkelsim į penktadienį, – atsakė jis. – Nesvarbu aptarti rimtų dalykų, kai pavargusi. Ji pažvelgė ir nusišypsojo. – Sutarėm, – ištarė. Jis atidarė spintelę, išėmė du puodelius, padėjo ant stalo. Virdulyje vanduo jau ėmė burbuliuoti. – Druską kur padėti? – staiga paklausė, prisimindamas pirmąjį pokalbį. Ji atsisuko, pamatė indelį jo rankose. – Ten, kur ieškau, – automatiškai atsakė, paskui susimąstė ir pridūrė: – Ant antros lentynos, kairėje. Jis padėjo indelį į nurodytą vietą. – Supratau, – tarė. Ji priėjo arčiau, palietė jo petį. – Ačiū, kad paklausei, – tyliai ištarė. Jis linktelėjo. Virdulys ūžė garsiau. Laikmatis tylėjo ant stalo, laukdamas kito ketvirtadienio.

Laikrodis ant stalo Vėl ne ten padėjai druską, pasakė ji, nenukeldama akių nuo puodo. Jis sustingo su

Uncategorized

081

Šuo, pamatęs buvusius šeimininkus, nuleido galvą, bet liko vietoje: kaip vokiečių aviganis Reksas iš Kauno laiptinės širdis pasirinko ne pagal dokumentus Viskas prasidėjo gruodį, kai kiemai ir takai Užupio rajone buvo užkloti storu sniego sluoksniu. Prie antro įėjimo netikėtai pasirodė didelis šuo – vokiečių aviganis Reksas, šerkšnu nusėtu snukiu, tarsi būtų išlindęs iš žiemos šaltuko. – Vėl tas šuo po langais kaukia! – suirzęs numykė Vladas, traukdamas užuolaidas. – Ona, tu negirdi? – Girdžiu, Vladai, – pavargusiu balsu atitarė moteris. Jauna pora iš dvidešimt trečiosios buto, Andrius ir Kristina, čia atsikraustė rudenį. Su šunimi. Bet vos tik atėjo šalčiai, viskas pasikeitė: – Gal nori, pasiimk. Šuo vieno kambario bute – siaubas, kvapas, šeriai, kaimynai pyksta dėl lojimo… Atrodo, draugė atsisakė – nes Reksas jau ketvirtą naktį vėl praleido šaltame laiptinės tambūre, ant betono. O šeimininkas Vladas bene po infarkto piktas ant visų, net ant savos žmonos… Ona Petronėlė neištvėrė – atnešė Reksui dešros, o kai spaudė speigas, parsivedė jį nakčiai į butą, nepaisant vyro pykčio: – Vienai nakčiai, Vladai! Jis juk sušals… Penktą dieną atėjo šeimininkai: – Jūs pavogėte mūsų šunį! – Kokį pavogėte? Jis laiptinėj šalą! – Čia mūsų reikalas, kur miega MŪSŲ šuo! – Net ir ant betono? – neištvėrė pensininkė Ona. Bet kai Reksui liepė grįžti, šuo nuleido galvą – ir net nekrustelėjo nuo Onos kojų. – Jei jūsų, tai parodykit dokumentus, – netikėtai griežtai pasakė Vladas. Kai „šeimininkai“ nesugebėjo pateikti rodos, aiškių įrodymų – viską išgirdo ir kaimynai. Galiausiai, vaikų šeima išėjo, net neslėpdami, kad šuns jiems nebereikia: – Pasilikit, mums jis nebėra reikalingas! Ir tada visas Užupio namas pamatė, kaip šuo – pasirinkdamas ne šeimininką, o žmogų – širdimi lieka ten, kur myli. O Vladas, kuris dar neseniai svajojo išvyti „naslę“, prisėdo šalia ir pėdams lyg dešimt metų atjaunėjęs trepsėjo su nauju šeimos nariu per Užupio kiemą. O šuo? Niekada nepaliko tų, kurie jį išgelbėjo. Šuo, pamatęs buvusius šeimininkus, nuleido galvą, bet nė pajudėjo iš vietos: liūdnos Kauno laiptinės žiemos pasakojimas apie Reksą, kuris šeimą pasirinko širdimi, o ne pagal popierius

Šuo, pamatęs šeimininkus, nuleido galvą, bet nė nekrustelėjo. Viskas prasidėjo gruodį, kai sniegas jau

Uncategorized

025

Lietuviška istorija apie stebuklingą gydytoją: Kaip jaunoji medicinos fėja Elzė Bagdonaitė gelbėjo kaimyną, tapo tikra gydytoja ir pakeitė net šiurkščiausią ligoninės vadovą – draugystė, kantrybė ir vilties stebuklai Vilniaus ligoninėje

Fėja Dar šeštoje klasėje tapo aišku, kad Ramunė Jakutytė bus puiki gydytoja. Kartą kiemo berniukas nukrito

Uncategorized

048

Vyras pasiūlė per visus šventinius laikotarpius užleisti mūsų miegamąjį jo tėvams, o mums su vyru miegoti ant grindų – Nes juk žinai, kad tėtis turi radikulitą? Jam ant sofos negalima, o mama vos užmiega – reikia visiškos tylos ir tamsos, o svetainėje šviesa iš gatvės per langą blizga tiesiai į akis… Pakenčiam savaitėlę, ar mes jau tokie lepučiai, ar ką?

2023 m. gruodžio 29 d. Vakaras. Kaunas. Vakarinėje virtuvės šviesoje stovėjau prie viryklės, maišydama

Uncategorized

0375

Nustojau kalbėtis su vyru po jo akibrokšto gimtadienyje – jis pirmą kartą išsigando – Na ką, pakelkime taurę už jubiliatę! Keturiasdešimt penkeri – moteris vėl kaip uoga! Nors mūsų atveju, greičiau jau džiovintas vaisius, bet ir tokie virškinimui geri! – per visą restorano salę nuaidėjo Olego balsas, nustelbdamas net foninę muziką. Šventės svečiai, susėdę prie ilgo stalo, sustingo. Vieni nervingai susikikenę bandė sušvelninti situaciją, kiti staiga tapo labai užsiėmę ieškodami alyvuogių salotose. Elena, sėdėjusi galvos gale su tamsiai mėlyna suknele, kurią rinkosi dvi savaites, pajuto, kaip nublanksta jos veidas. Nuo vakaro prilipusi šypsena tapo skausmingu grimasa. Olegas, patenkintas savo juokeliu, išmetė degtinės stikliuką ir su trenksmu įsitaisė šalia žmonos, apsikabindamas ją sunkiu, susprakusiu delnu. – Ko jūs čia tokie surūgę? Mano Alina supratinga, jumoro nestokoja! Ar ne, žmona? – trinktelėjo jai per pečius, kaip pirty bendražygiui. – Ir taupi. Šita suknelė… kiek metų jai? Trys? Kaip nauja atrodo! Žinoma, tai buvo netiesa. Suknelė buvo naujutėlė, pirktas iš Elenos papildomai užsidirbtų pinigų. Bet ginčytis prie draugų, kolegų ir giminių reikštų sugadinti ištisą vakarą. Ji tyliai patraukė vyro ranką nuo savo peties ir išgėrė vandens. Toliau jos širdyje, kažkur ties saulės rezginiu, susiformavo sunkus, ledinis gumulas. Anksčiau ji būtų atsikirtus: „svarbiausia, kad tu, brangusis, nepersenusum“, bet tądien viduje tarsi kas nors būtų sudeginta. Vakaras vyko iš inercijos. Olegas vis gėrė, tapo vis laisvesnis, įkyriai kibo prie jaunesnių Elenos kolegių, garsiai pliurpė apie politiką ir moterų kaltę dėl visko. Elena priiminėjo dovanas, dėkojo už tostus, stebėjo, kad visiems užtektų karšto maisto, bet darė tai mechaniškai – kaip žaislinė. Jos galvoje skambėjo tyla. Visiškai, aidi tyla, kurioje nuskendo vyro girtos replikos. Kai grįžo namo, Olegas nusispyrė batus ir nuėjo į miegamąjį. – Puikiai pavakarojome, – pamurmėjo, atsisegdamas marškinius. – O va tavo viršininkas, Sashka, įtartinas tipas. Žiūrėjo į mane kaip vilkas. Pavydi, kad žmona mano – kantri. Girdi, Lena? Atnešk mineralinio, troškina. Elena stovėjo prie veidrodžio ir žiūrėjo į save – pavargusios akys, nubėgęs tušas. Tyliai nusiavė batus, tvarkingai padėjo juos į lentyną. Nuėjo į virtuvę – ne dėl vyro, o dėl savęs. Įsipylė stiklinę vandens, lėtai išgėrė žiūrėdama pro naktinį langą, tada iš spintos paėmė antklodę ir pagalvę, pasiruošė vietą ant sofos. – Lena, kur užstrigai? Atnešk vandens! – skambėjo iš miegamojo. Elena užgesino šviesą ir atsigulė ant sofos, apsiklojusi galvą. Atėjo naktis, bet miegas nejo. Mintys sukosi ne apie kerštą ar skandalą, o tik apie viena – šįkart tikrai viskas baigta. Ryte nebuvo įprasto kavos kvapo. Paprastai Elena keldavosi pusvalandžiu anksčiau už Olegą – iškepti jam kiaušinienės, išlyginti marškinių ar paruošti pietų dėžutę. Šįryt Olegas pabudo nuo žadintuvo ir tylos. Nebuvo nei kiaušinienės, nei kavos. Jis nušlepsėjo į virtuvę, kasydamas pilvą. Elena sėdėjo prie stalo jau apsirengusi, žiūrėjo į planšetę. Prie jos stovėjo tuščia puodeli. – O kur pusryčiai? – pavaingavo Olegas, atidarydamas šaldytuvą. – Galvojau, bus varškėčių. Elena nepakėlė akių. Pervertė naują puslapį ekrane, atsigėrė atvėsusios arbatos ir toliau skaitė. – Lena! Tu kurčia ar ką? – apsisuko Olegas su dešros gabalu rankose. – Girdi mane po vakarykščio „baliaus“? Ji pakilo, ramiai pasiėmė rankinę, patikrino raktus ir išeidama tiesiog paliko jį virtuvėje. – Ei! Kur varai? O mėlyna marškinėliai neišlyginti! Tvarkingas durų trenksmas. Olegas liko virtuvėje vienas su dešra ir nesupratimu. – Ir velniop tave, – suburbėjo, nusipjaudamas gabaliuką. – PMS, turbūt. Ar užsigaulino dėl juoko. Vakare atšils, moterys mėgsta dramą. Vakare, grįžęs iš darbo, namuose rado tamsą – Elenos nebuvo. Tai pasirodė neįprasta. Ji visad grįždavo pirma. Paskambino – niekas nekėlė. Pašildė vakar dienos makaronus, pažiūrėjo serialą ir nuėjo miegoti, pasiryžęs surengti jai iškilmingą pokalbį. Elena parėjo, kai jau miegojo. Jis negirdėjo, kaip jinai įėjo, pasiruošė sau sofą svetainėje. Kitą rytą ir vėl nieko – nei pusryčių, nei „labas rytas“. Ramiai susiruošė ir išėjo. Trečią dieną jau rimtai įpyko. – Baik tą tylos žaidimą! – suriko Olegas, matydamas ją aunantis batus. – Na, leptelėjau, kam nepasitaiko? Išgėrėm, pasijuokėm. Kas tu, karalienė Elžbieta? Atsiprašau, aišku? Kur mano juodos kojinės? Nėra nė poros stalčiuje! Elena pažvelgė į jį ramiai, tarsi tai būtų ne vyras, su kuriuo išgyveno dvidešimt metų, o pelėsio dėmė ant tapetų. Nemalonu, bet ne tragiška. Atsisuko, pasiėmė skėtį ir išėjo. Savaitės gale namai pradėjo keistis. Anksčiau jo drabužiai magiškai atsidurdavo švarūs ir išlyginti – dabar kaupėsi krūvoje ant fotelio. Šaldytuve vis dar buvo kiaušinių, sviesto, pieno, daržovių – bet pagaminto maisto neliko. Elenos plautas tik jos pačios lėkštė ir šakutė – jo indai riogsojo krūvoje. Olegas pabandė pasipriešinti – „neplausiu, pati apsikentės, pati išplaus“. Bet Elena tiesiog išsiplaudavo savo indus. Jo palikdavo riogsoti. Šeštadienį reikėjo keisti taktiką – nupirko tortą ir chrizantemų. – Lena, baik pykti, – pastatė tortą ant stalo, kur ji dirbo su nešiojamu kompiuteriu. – Eime arbatos išgersim. Juk matau, kad esi namie. Ji pakėlė akis nuo ekrano. Žvilgsnis buvo tuščias. Ramiai atstūmė kompiuterį, atsistojo ir išėjo iš virtuvės. Po minutės pasigirdo vonios durų trenksmas ir vandens šniokštimas. Olegas su įniršiu metė gėles į šiukšliadėžę. – Ir eik tu… Galvoji, kad be tavęs neišgyvensiu? Vienas gyventi moku nuo tada, kai dar vaikas buvai! Manipuliuotoja! Demonstratyviai užsisakė picą, atsidarė alaus ir ėmė žiūrėti futbolą visu garsu. Elena ramiai išėjo iš vonios su pižama, pro jį praėjo kaip pro permatomą, įsikišo ausų kamštukus ir atsigulė į svetainę nugara į jį. Taip praėjo mėnuo. Olegas išgyveno visas stadijas: nuo pykčio ir bandymų išprovokuoti skandalą, iki kyšininkavimo bandymų ir ignoravimo. Bet kai tave ignoruoja žmogus, kurio nepastebi, darosi baisiai sunku. Buvo tartum žaisti tenisą nuo sienos – kamuoliukas visada grįžta, o sienai – nė motais. Jis pradėjo pastebėti, kad jo buitis griūna. Marškinius teko lyginti pačiam – atrodė mišti. Maistą teko užsakinėti – brangu ir nesveika. Bute radosi dulkių, nes Elena tvarkė tik savąją erdvę, o jis šluostytis – kategoriškai atsisakė. Tikras siaubas atėjo antradienio vakarą. Olegas grįžo namo anksčiau, supykęs po vadovo pastabų. Norėjo išlieti pyktį, bet šaukti į tuštumą atrodė kvaila. Prisijungė prie banko, kad sumokėtų už automobilio kreditą – savo pasididžiavimą, beveik naują visureigį. Ekrane pasirodė: „Nepakanka lėšų“. Olegas mirktelėjo. Kaip nepakanka? Juk alga vakar įkrito. Patikrino operacijų istoriją – atšalo. Paprastai pervesdavo savo dalį į bendrą sąskaitą, iš kurios būdavo mokamos komunalinės, už maistą, kreditai, o likutis – benzinu ir saviems dalykams. Elena vis pridėdavo trūkstamą sumą – ir kreditui, ir maistui, ir buities priemonėms. Šįkart bendroje sąskaitoje gulėjo lygiai tiek, kiek jis įnešė. Ir užteko tik komunaliniams, bet ne kreditui – nes šį mėnesį pataisė bamperį ir porą kartų šauniai pasilinksmino su draugais, manydamas „Elena kompensuos“. Jis įlėkė į svetainę. Elena ramiai skaitė. – Kas čia vyksta?! – užriko, mojuodamas telefonu. – Kodėl nėra pinigų? Rytoj kreditas nuskaičiuos! Ji ramiai padėjo knygą. – Kur tavo pinigai, Lena? Kodėl į bendrą nepervedei? Ji tylėjo. – Apkurai? Klausiu! Bankas užvėliau baudą išrašys! Elena atsiduso, paėmė nuo staliuko popieriaus lapą ir tyliai padavė vyrui. Tai buvo skyrybų prašymas. Olegas perbėgo akimis eilutes. „…bendros ūkio nebėra…“, „…santuokiniai ryšiai nutrūko…“ – Tu… tu rimtai? – balsas suskilo į ploną falcetą. – Dėl juokelio? Dėl tosto? Lena, ar tu sveika? Dvidešimt metų veltui dėl niekų? Ji užrašė sąsiuvinyje: „Ne dėl juoko. Dėl nepagarbos. Seniai. Butas mano, paveldėtas iš močiutės. Mašina pirkta santuokoje, bet kreditas tavo. Kreipiuosi dėl turto dalybų. Mašiną gali pasilikti, bet pusę sumokėtų lėšų turėsi grąžinti. Mėnesį gyvensiu pas mamą sodyboje skyrybų metu. Turi savaitę susirasti kitur gyventi.“ Olegas perskaitė ir nutirpo. Taip, butas trijų kambarių, statytas dar prie sovietų, Elenai priklauso paveldėjimo teise iki vedybų. Buvo įpratęs manyti jį savas. Deklaruotas, bet ne savininkas. – Kokie namai? Kur išeiti? – išlemeno, susmukdamas į fotelį. – Kur aš eisiu? Algos… dar kreditas, išlaikymas Vytukui iš pirmos santuokos metai liko… Neištempsiu nuomos! Elena be pasitenkinimo pažvelgė į jį. Vėl užrašė: „Tu suaugęs vyras. Susitvarkysi. Pats per jubiliejų sakei – „sena laužena“. Kam tau gyventi su sena laužena? Ieškok jaunatviškos. Man reikia ramybės.“ – Bet juk juokavau! – užsiminė Olegas. – Visi taip šmaikštauja! Lenute, atleisk netikėliui! Reikia – atsiklaupęs atsiprašysiu! Jis tikrai nusileido ant kelių, bandė paimti jos ranką. Elena nesileido, tyliai nuėjo į miegamąjį krautis lagamino. Štai tada Olegą apėmė tikra baimė. Lipni, šalta panika. Jis pajuto, kad praranda ne žmoną, o visą savo gyvenimą. Kas gamins valgyti? Kas primins užsiregistruoti pas gydytoją? Kas klausys dejonės apie viršininką? Kas padengs finansines žioplas? Jis sutriko – aplink nei vieno, kuriam galėtų paskambinti, kuris paklausytų be piktų šmaikštavimų. Jis sugrįžo į kambarį – Elena ramiai dėjo daiktus. Megztiniai, kelnės, apatiniai – viskas dailiai, kruopščiai. – Lena, prašau, nedaryk taip, – kalbėjo greitai, springdamas. – Galim pasikalbėt? Gal į konsultaciją dviese? Dabar gi madinga. Keisiuos! Nustosiu gerti! Kodiruosiuos! Rytoj! Ji nė neatsisuko. Sučirškėjo lagamino spyna – tarsi šūvis. – Lena, naktis jau, kur eini? – blokavo praėjimą. – Lik bent iki ryto. Ryte viską aptarsim. Mes šeima! Elena pažiūrėjo į akis. Pirmą kartą per mėnesį žvilgsnyje atsirado jausmų – gailestis. Ramus, pažeminantis gailestis, kaip laukiniui balandžiui. Parodė telefono ekrane: „Artimi žmonės nepažemina viešai. Netrina kojų į rūpestingus. Dešimt metų tylėjau dėl tavo grubumo. Galvojau – toks charakteris. Dabar žinau – tiesiog išlepimas. Galvojai, kad niekur nedingsiu. Klydai. Triauk.“ Ramybe, bet ryžtingai atitraukė jį petimi ir rideno lagaminą į koridorių. – Mašinos neatiduosiu! – riktelėjo iš paskos, bandydamas bent žodžiais įžeisti. – Ir pinigų negražinsiu! Elena atsisuko, užsimetė paltą. Pažvelgė ir – pirmą kartą per mėnesį – ištarė garsiai: – Gražinsi, Olegai. Per teismą gražinsi. Ir bylinėjimosi išlaidas užadvokatausi. Už jį iš premijos atidėjau, kuriai norėjai spiningą pirkti. Raktelius įmesk į pašto dėžutę, kai išsikraustysi. Turi laiko iki sekmadienio. Durys užsidarė. Raktas suspaudė. Olegas liko tamsiame koridoriuje. Tylą staiga pasidarė ne tik slegianti, bet ir kurtinanti. Jis girdėjo, kaip burzgia šaldytuvas, kaip laša kranas, kurį žadėjo sutaisyti prieš pusmetį. Nueina į virtuvę, atsisėda ant Elenos vietos. Ant stalo guli skyrybų prašymas. Paima. Antspaudas, parašas, data. Viskas tikra. Telefonas sumirga – bankas primena apie rytojaus kreditą. Olegas užsidėjo rankas ant akių. Pirmą kartą per penkiasdešimt metų pravirko. Ne dėl meilės, o dėl savęs gailesčio ir suvoktos katastrofos, kurią pats susikūrė. Per kelias dienas bandė prisiskambinti Elenai – blokas. Skambino uošvienei – Galina Petronė, visada buvusi minkšta, atkirto: „Pats prisiviriai, pats srėbk. Lenos nejudink, spaudimą turi.“ Ketvirtadienį pradėjo krautis daiktus. Keista – jų mažai. Drabužiai, žvejybos įrankiai, įrankių dėžė, kompas. Viskas, kas kūrė namų jaukumą – užuolaidos, indai, pledai, paveikslai – viską pirko ir rinko Elena. Be jos butas virto tuščia betonine dėže. Rinkdamas kojines, rado seną fotoalbumą. Atvertė. Prieš dešimtmetį: jų jūra. Elena šypsosi, apkabina, jis atrodo patenkintas. Ji žvelgė su meile. Kada tai dingo? Kada ji tapo tik funkcija – „atnešk“, „išskalbk“, „patylėk“? – Kvailys, – pasakė garsiai. – Koks aš senas kvailys. Sekmadienį išnešė paskutinį krepšį. Raktus, kaip prašyta, numetė į pašto dėžutę. Išeidamas žvilgtelėjo į buto – dabar jau tik Elenos – langus. Tamsa. Sėdo į mašiną, užvedė. Benzino likutis – vos vos, pinigų – vos ne. Eiti nebuvo kur, tik pas motiną. Įsivaizdavo, kaip žengs į dūmais prisigėrusią virtuvę, kur motina pradės moralizuot: „Aš gi sakiau, kad ji tau ne pora!“ Olegas trenkė per vairą. Skausmas kiek prablaivė. Atsivertė kontaktų sąrašą. Nėra nė vieno, kuriam galėtų paskambinti, kad šiaip išklausytų. Įjungė pavarą ir lėtai išvažiavo iš kiemo. Priešaky laukė ilgas, vienišas gyvenimas, kuriame teks pačiam virti sriubą, lyginti marškinius ir, galbūt, išmokti susilaikyti nuo žodžio. Bet labiausiai gąsdino suvokimas – savo rankom ką tik sudaužei vienintelę vietą pasaulyje, kur tave mylėjo tiesiog šiaip, už nieką. O Elena tuo metu sėdėjo ant mamos sodybos verandos, apsisiautusi šiltu pledu, gėrė mėtų arbatą. Širdyje buvo tuščia, bet ramu. Telefoną išjungė. Laukė nežinia, bylos, turto dalybos, bet žinojo – susitvarkys. Nes sunkiausia – gyventi su žmogumi, dėl kurio visada jautiesi vieniša – jau praeityje. Sode čiulbėjo lakštingala, ore tvyrojo alyvų ir laisvės kvapas. Pirmąkart per daugel metų jo nenustelbė vyro alkoholis. Elena giliai įkvėpė ir nuoširdžiai nusišypsojo. Jei istorija artima ir suprantate heroję – būsiu dėkinga už palaikymą ir prenumeratą. Parašykite komentaruose – ką būtumėte darius(-ęs) Elenos vietoje?

Nebekalbėjau su vyru po jo išsišokimo mano gimtadienyje, ir jis pirmą kartą išsigando Na ką, pakelkime

Uncategorized

011

Nuėjau aplankyti savo brolio per Kalėdas… Tik vėliau paaiškėjo, kad jis manęs nekvietė, nes jo žmona „nenori tokių kaip aš“ savo namuose Man 41-eri, broliui – 38. Visą gyvenimą buvome labai artimi – augome kartu, dalinomės viena kambariu, paslaptimis, darbu, net blogais laikais. Bet kai jis vedė, kažkas jame pasikeitė, kad ir kaip stengiausi to nepastebėti. Pernai, dar gruodžio pradžioje, pajutau kažką keisto: brolis neužsiminė apie Kūčių vakarienę. O mes ją visada švęsdavome kartu. Visada. Vieną vakarą nusprendžiau ilgiau nelaukti. Pagalvojau: „Jei jis manęs nekviečia – pasikviesiu pati.“ Tai juk mano brolis, o ne koks nepažįstamasis. Gruodžio 24-ąją, apie šeštą vakaro, parašiau jam žinutę, klausiu, kurią valandą užsuks pasiimti manęs. Neatsakė. Paskambinau – telefonas išjungtas. Viduje kažkas suspaudė širdį. Išsikviečiau taksi ir važiavau tiesiai prie jo namų. Atvykus, girdėjau muziką, juoką, lakstančius vaikus… stalą, šventę. Net pasidarė nemalonu belstis, nes matėsi – jie švenčia. Vis tiek beldžiau. Duris atidarė brolis. Nubalęs. Greitai apkabino, bet buvo aiškiai įsitempęs. Sako man: — „Ei, sese… kodėl neįspėjai?“ Atsakau: — „Nes tu manęs neįspėjai. Todėl ir atėjau. Kas vyksta?“ Prieš įleisdamas, jis žvilgtelėjo atgal – lyg kažką svarstydamas. Įėjau… ir sutrikau. Prie stalo – visa žmonos šeima: pusbroliai, dėdės, tetos, net kaimynas. Visi. Tik manęs nebuvo. Jo žmona pasisveikino dirbtine šypsena ir ėmė toliau patiekti maistą, lyg manęs apskritai nėra. Nesmagiai atsisėdau ant sofos – tarsi nematoma. Ir kaip tik tuomet, tyliai, išgirdau, kaip brolio žmona savo mamai sako – manydama, kad negirdžiu: — „Sakiau tau, kad ateis ir sugadins vakarą. Nenoriu čia tokių kaip ji.“ „Tokie kaip aš?“ Ką tai reiškia? Ką negerai padariau? Vos galėjau kvėpuoti, stengiausi neverkti iš gėdos prieš visus. Ir brolis išgirdo. Jo veidas pasikeitė. Priėjo prie manęs ir tyliai taria: — „Sese, nekreipk dėmesio. Ji tiesiog tokia yra.“ Pažiūrėjau į jį: — „Tokia? Ką aš jai padariau? Kaip galiu ateiti į brolio namus ir jaustis įsibrovėlė?“ Tuomet jis prisipažino viską: — „Ji nenorėjo, kad tave kviesčiau. Sakė – esi per daug stipraus charakterio, per daug galvoji, visada nori padėti ir kišiesi, kur nereikia. Ir… nenorėjau pykčių per Kalėdas.“ Netekau žado. Mano brolis nusprendė geriau manęs nekviesti, tik kad nesipyktų su žmona. Nedariau skandalo. Neištariau nieko. Tiesiog atsistojau ir pasakiau: — „Nesijaudink. Einu namo.“ Jis maldavo pasilikti, bet negalėjau likti ten, kur esu „nereikalinga“. Ėjau iki kampo užgniaužusi ašaras. Namuose pasišildžiau lėkštę ryžių su vištiena ir vakarieniavau viena. Peržiūrėjau senas kalėdines nuotraukas su broliu. Ir pajutau, kaip kažkas manyje nutrūko – nes jis negynė mano vietos šalia savęs, mūsų ryšio, mūsų istorijos. Iki šiol apie tai nekalbėjome. Jis vis siūlo „vieną dieną“ užsukti… bet aš dar nežinau, ar pasikalbėti su juo, ar leisti viskam klostytis savaime. Aišku viena: šios Kalėdos – be jų.

Prisimenu като през мъгла онзи Kūčių vakaras, когато реших aplankyti savo brolį ir paaiškėjo, kad jis

Uncategorized

0136

Kuo toliau, tuo artimesnis savas namas… – Klausyk, mano brangus anūkėli! Jeigu jau aš jums taip kliūvu, tai išeitis tik viena. Nei pas dukras daugiau neisiu, nei po draugus, drauges klaidžioti nepradėsiu. Ir jokio dieduko man ieškoti nereikia. Štai, ką sugalvojote! Mane, senatvėje, už vyro išleisti! – Babūne, o ką aš tau seniai sakau? Ir mama tą patį kalba! Kraustykis į senelių namus. Namą perrašai man, o ten kambariuką gausi, mama pasirūpins. Ir ne viena būsi, pasikalbėti bus su kuo, kaimynės pašonėj – ir man netrukdysi. – Niekur iš savo namų neišeisiu. Tau taip pasakysiu, Sauliuk. Jei jau trukdau – štai slenkstis ir septynios kelios. Tu jaunas, galva ant pečių. Ieškokis būsto ir gyvenk kaip nori. Nenorėjai mokytis – eik dirbti. Kiek tik nori gali kasdien vis naują merginą parsivest. Aš žmogus nebe jaunas, per mėnesį bus jau 65-eri, man reikia ramybės ir tylos. Užteko, paklaidžiojau keletą metų, laikas namo sugrįžti. Negerai, anūkėli, kai jūs mane iš mano pačios namų varot ir iš mano pensijos su savom nuotakom gyvenat. Ta pati, menka ta mano pensija. Taigi, turi savaitę. Nerasies būsto – eik pas draugus ar pas tą savo, vis pamirštu, net šiandien mano namuose jos nebūtų. Va, sumanė – tai senelį man ieškot, tai į senelių namus kišt! Nusiminęs anūkas dar bandė ką nors sakyti, bet Lidija Petronaitė jo jau nebeklausė – tyliai nuėjo į savo kambarį ir užtrenkė duris. Galva skaudėjo žiauriai. Reiktų išgerti tabletę, bet reikia iki virtuvės nueiti vandens – taip nesinori sutikti anūko. Apžvelgusi mažą savo kambariuką, Lida pamatė plastikinį butelį su mineralinio likučiais. Štai ir gerai, užteks gurkšniui. *** Net pati Lida savimi stebėjosi, kad tiek ryžto surado. Susikaupė pasipiktinimas, ir viską išrėžė, kas širdy kaupėsi… Ilgus dvejus metus tylėjo, kentėjo, bėgdavo iš karto – tai pas vieną dukrą, tai pas kitą, o paskui, vos tik užsimindavo: ar ne per ilgai užsibuvai, mama? – važiuodavo pas save namo. O čia anūkas, dvidešimtmetis vėjavaikis, šeimininkauja jos namelyje. Tai viena nuotaka, didžioji gyvenimo meilė, tai kita, o močiutė tarsi trukdo – už sienos šnopuoja, kosėja, romantiką gadina… – Babūne, gal kur į svečius nuvažiuotum, mes su Dovile, Migle, Giedre, Ieva (reikia pabraukti – merginos dažnai keičiasi), dviese pabūtume. Tai Lida ir važiuodavo – tai pas pusseserę, tai pas kumą, buvusią bendradarbę, iki vėlumos užsibūdavo, kad jaunimui netrukdytų. Iš pradžių visiems tie vizitai buvo džiaugsmas, bet kai pradėjo kartotis kelis kartus per savaitę, tas džiaugsmas prapuolė, Lida jautė – žmonės ją vargina. *** Kai jau ir „važiuoti į svečius“ nebebuvo kur, vyresnioji dukra pagimdė. Gyvenimas Vilniuje, paskola, vyresnis vaikas – mokykloje, ir ilgesniam motinystės atostogų laikui sąlygų nėra – močiutės pagalba kaip niekad reikalinga. Išvyko Lidija Petronaitė pas dukrą. Iš pradžių viskas buvo idealu – šilti pietūs, tvarkingi anūkai, švarūs namai, bet po kelių mėnesių žentas, kuris, tiesą sakant, tik dešimčia metų jaunesnis už savo uošvę, pradėjo rodyti nepasitenkinimą… – Lidija Petronaitė! Tokios dešros daugiau nepirkite, apsinuodyti galima. Jei visą dieną namie esat, nejau sunku normaliai pagaminti – kotletukų, karbonadų, o ne dešromis maitint… – Lidija Petronaitė, kotletukai gerai, bet jūs per daug pinigų išleidžiat mūsų ūkio reikalams bei produktams! Taupiau gyvent reikia! – Lidija Petronaitė! Aš jums, ką, galvijas, kad žolę ir daržoves graužt? Taupymas gerai, bet mėsos racione per mažai. Ir taip – visuose reikaluose. Sakydavo – namuose visą dieną sėdit su vaikais, galėtumėt vyresnę anūkę pamokose patraukti, kam mums, kai yra gyva močiutė, repetitorius samdyt? Ir dar į taloną gaudavo – už kalbas su draugėm telefonu, už seno oro, už nemadingą aprangą, už „gėdą prie draugų“. Močiute, kam tu pas mus atvažiavai? Juk turi namus, važiuok ten ir vadovauk! Tylėjo Lida, kentėjo – visiems įtikti stengėsi. Žentui iš savo varganos pensijos mėsą pirkdavo, anūkei – kišenpinigius, ir net anūkui Sauliui, vėjavaikiui, kuris nei mokėsi, nei dirbo, pervesdavo pensijos likučius, kad bent elektra ir vanduo nebūtų uždelsti. Dukrai skųstis buvo beviltiška – ji vyrą myli, prieš jį žodžio nepasako. Kartais, kai vyro nebūdavo namie, pasakydavo – pakentėk, mama, man taip geriau, ir viskas. Kai jaunesnioji anūkė pradėjo lankyti darželį, šeimai močiutės paslaugos tapo nebereikalingos. Žentas tiesiai pasakė: – Lidija Petronaitė, ačiū, daugiau mums nereikia, galite važiuoti į savo namus. Laiminga Lida grįžo namo. Pagaliau pati sau šeimininkė. Kada nori – guli, kada nori – keliasi. Negalvok, name sėdi anūkas Saulius, vyresnelis dukros sūnus, tas, pas kurią ir buvo. Dar ne vienas – su drauge! Name purvas – su kastuvu krauk, už elektrą skola, tuoj atjungs, vandens niekas nemokėjo. Neliko kito – močiutė paėmė paskolą, sumokėjo skolas, viską susitvarkė ir lengviau atsikvėpė. Bet anūkas vėl nepatenkintas. Namelis mažas, dvi kambariai ir virtuvė. Kokia čia asmeninė laimė, kai už sienos močiutė pakosti, pakrykščia. O tada – laimė! Jaunesnioji dukra laukiasi, atvažiuok, mama, padėk su vaiku. Kur benueisi? Susikrovė daiktus, išvažiavo, pagyveno tris mėnesius, kol pajuto – vėl nereikalinga. Nelaukdama, kol paprašys išsikraustyti, pati nuvyko namo. Ir vėl anūkas nepatenkintas. Gal dar būtų ir kentusi visas skriaudas, jei ne vienas įvykis, nutikęs sugrįžus namo… *** Ir vėl viską sutvarkė, skolos nesikaupė, mokėjo laiku. Ir vėl močiutė trukdo anūkui. – Sauleli, šiandien į svečius pas kumą važiuoju, gimtadienis, grįšiu vėlai. Užsirakinkit, pareisiu pro užpakalinį įėjimą, kad nepažadinčiau. – O kodėl ne nakvot? Kas čia po naktį vaikštinėsi, barškėsi. Likum, pagyvenk porą dienų, mes pailsėtume nuo tavęs. – Kaip gi jūs nuo manęs spėjot pavargti? Savaitė tik, kaip namuose esu. – Žinai, ir savaitė – laikas. Tikrai nepasiliksi nakčiai? – Ne, važiuosiu namo. Šventė įsibėgėjo. Iš pradžių – kavinėje, paskui artimiausi nuvyko pas jubiliatę namo. Sėdėjo, prisiminė jaunystę, nesiskundė… Lida jau ruošėsi namo, kai kumai paskambino jos dukra Neringa. – Neringa? Kas nutiko? Kodėl man neskambino? Jiems viskas gerai? – griebė telefoną Lida, jau norėjo skambinti, bet Kuma sustabdė. – Neskambink, viskas gerai. Prašė, kad palikčiau tave nakčiai. – Nakčiai? Kodėl? Juk Sauliui sakiau, kad grįšiu! – Tai Saulius mamai paskambino, sakė, kad nori dviese pabūt, trukdai. Mama ir parašė – palik nakvot. Ir iš tiesų, lik, pailsėk, papasakosi, kas ten pas jus. – Nieko neatsitiko, viskas gerai. – Žinai, Lida, kai tikrai gerai – svetimiems žmonėms vaikai neskambina ir mamos neprašo pagloboti. Ir dar – pernai skambino, klausinėjo, gal deduką kur pažįsti, kad butą turėtų. Sako, Sauliui vesti laikas, o čia tu ant sprando sėdi. Tai galvoj, kad rastum diedą ir pas jį iškraustytum, jei į senelių namus nenori… Lida viską išpasakojo. Ir kaip pas vyresnę dukrą gyvenusi, bei neįtiko, ir kaip jaunesnei „trukdė“, ir apie anūką vėjavaikį – viską, kaip yra. Kad jau antrus metus taip gyvena, namas tarsi jos, bet ji jame nereikalinga. – Žinai, kuma, ir savo namuose nešeimininkė esu. Saulius, vos baigė mokyklą, pas Neringą į Vilnių išvažiavo. Tenai jos vyras, diedas šis, parodyk, kad svetimas nereikalingas. Tai grįžo pas mane. Į armiją nepaėmė, mokytis nenorėjo. Kol mokėsi, Neringa padėjo pinigais, sulaukė aštuoniolikos ir baigėsi visa parama. Tai ir kabo ant mano sprando. Lida pas kumą likti nenorėjo, į namus sugrįžo. Ir kai grįžo – viską surinkusi, anūkui išrėžė, kas ant širdies. Saulius mamai paskundė, kad „babūnė iš proto išėjo, iš namų varo“, o Lida lygiai tą patį pakartojo, ką ir anūkui. Saulius išvažiavo. Išvykdamas dar pasakė: „Į mane nepasikliauk, daugiau nė kojos į šiuos namus nebus.“ Liko viena Lida – ir džiaugiasi tuo vienišumu, pagaliau gali laisvai atsikvėpti. Juk visą gyvenimą prisitaikė prie kitų: kol dukros augo – neįtiko, kai vyras mirė – viską viena tempė. Stengėsi, kaip geriau, o gavosi, kad užaugino vartotojus. Negerai, kai žmogų iš savo namų senatvėje veja. Kas čia per gyvenimas, jei savo namuose esi nereikalinga? Vėliau Saulius atėjo atsiprašyti pas močiutę. Bet Lida jau seniai atleidusi. Tik atgal nebekviečia. Į svečius – kad ir kasdien, Sauliau, bet kartu negyvensim. Tu jaunas – tau kasdien po kitą meilę, o man reikia ramybės. Dukros irgi į svečius kviečia, vaikams padėti reikia. Bet Lida daugiau kur važiuoti nesutinka. Atvežkit vaikus pas mane – su džiaugsmu prižiūrėsiu. Ora čia švaresnis, man ramiau savo namuose – čia aš šeimininkė, niekas man nenurodinės. Lida sako – kuo toliau, tuo artimesni savi namai. Ir, man rodos, ji visiškai teisi.

Kuo toliau, tuo artimiau… Žinai, mano brangus anūkėli! Jeigu aš jums taip trukdau, tai variantas