Zibainis

Sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!” – šaukė motina dukrai Natalijai, nepaisydama nieko. Dukros apvalėjantis pilvukas tik dar labiau kaitino motinos pyktį. „Eik iš namų ir daugiau nesirodyk! Kad daugiau tavęs nematyčiau!” Motina iš tiesų išvarė ją iš namų – ne pirmą kartą, bet šįkart už nėštumą pasakė: „Grįžk tik tada, kai viskas bus pasibaigę.” Ašarose, su mažu lagaminėliu, Natalija atkvietė pas mylimąjį Nazarą, tačiau vaikinas nė nebuvo prisipažinęs tėvams apie Natalijos nėštumą. Nazaras buvo sutrikęs, o jo motina vos sužinojusi ironiškai teiravosi, ar dar ne vėlu kažką daryti – bet jau buvo vėlu. Natalija, šoko būsenos, jautėsi pasimetusi ir pasirengusi bet kam, kad tik kas nors padėtų. Prieš mėnesį kategoriškai nesutikusi su motinos idėja, dabar ją kamavo neviltis ir baimė dėl ateities. „Mano sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu, – griežtai tarė Nazaras mama. – Jis jaunas, tu jam gyvenimą sugadinsi. Padėsim, kiek galim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad priimtų tave į reabilitacijos centrą tokioms kaip tu – niekam nereikalingoms nėščioms kvaišoms.“ Centre Natalijai skyrė kambarėlį. Tik čia ji galėjo giliai įkvėpti, nusiraminti ir pailsėti. Niekas jos nevargino, kartu dirbo psichologas, Natalija palaipsniui ruošėsi motinystei. Gimus mažytei mergaitei, Nataliją apėmė panika, bet atsigavusi ėmė stebėti, pažinti savo mažąjį stebuklą – dukrelę. Artėjo šventos Kalėdos, tačiau džiaugsmo naujiena netapo – Natalijai buvo pasakyta, kad turi ieškotis naujų namų, nes jos vietą netrukus užims kita. Su mėnesio amžiaus Ema ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip gyventi toliau – kur rasti pinigų, kas priims pernakvoti. Motinos širdis nesutirpo – nei dukros, nei anūkės ji priimti nenorėjo. „Na, mažyle, koks liūdnas mūsų Kūčių vakaras“, – tyliai tarė Natalija dukrai. Ji taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės vaikščiodavo su kaimo vaikais giedoti kalėdinių giesmių – viską mokėjo, per šventes užsidirbdavo nemažai pinigų, aplankydavo ištisus rajonus. Šį kartą Natalija vėl panorėjo pajusti tą jausmą – apeiti namus, dainuoti kalėdines giesmes, pasinerti į šventės dvasią. „Kodėl gi ne?“ – pamąstė jauna mama. – Vaikas ramus, apgobsiu, prisisegsiu prie savęs – eisiu giedoti, bent sielą išliesiu. O kas man durų neatvers – tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramesnį nuosavų namų kvartalą. Kaip ir nujautė – tokiai netradicinei kalėdotojai duris atvėrė nenoriai, nes pagal tradiciją laukdavo vyrų. Bet visgi laimė pavyko – keletas žmonių įsileido. Natalija širdingai ir nuoširdžiai dainavo giesmes, šeimininkai ją dosniai atlyginėjo – ne tik pinigais, bet ir skanėstais, ypač matydami mažąją mergaitę. Eiti nuo namo prie namo nebuvo lengva. „Dar į tą vilą užsuksiu, ir užteks. Ten, matyt, turtuoliai, gal bus geresnė dovana“, – pagalvojo Natalija, jau jausdama palengvėjimą – kišenėje susirinko nemaža suma. „Gal galėčiau pagiedoti?“ – pasiteiravo, kai šeimininkas atidarė duris. Bet jo elgesys Nataliją nustebino – įsileidęs ją į namus, vyras įdėmiai žiūrėjo į jos veidą, tada į vaikelį, nublanko, susvyravo, prisėdo ant sofos. „Nadežda?“ – tyliai paklausė. „Ką? Ne… aš Natalija… Tikriausiai mane su kuo nors supainiojot.“ „Natalija? Kaip tu panaši į mano žmoną… Ir tas vaikas. Mergaitė?“ „Taip.“ „Ir aš turėjau tokią dukterį… Bet jie žuvo… autoavarijoje. O man neseniai sapnavosi, kad žmona ir dukra sugrįžo… Ir štai jūs… ar gali taip būti?“ „Nežinau, ką ir sakyti…“ „Užeikit, prašau, drąsiai! Papasakokit savo istoriją.“ Iš pradžių Natalija bijojo nepažįstamojo – jis elgėsi keistai, jautriai. Bet paskui nusprendė, kad vis tiek neturi kur eiti. Įžengė į plačią kambario erdvę, kur gyvena vienišas vyras. Ant sienos pamatė moters su vaiku nuotrauką – tikrai žmona buvo panaši į ją. Natalija ėmė pasakoti savo istoriją – kalbėjo nesustodama, iki smulkmenų. Pagaliau buvo bent kažkas, kam rūpėjo jos likimas. Vyras klausė tylėdamas, kasdien žvilgčiojo į mergaitę – ši miegojo ramiai, net šypsodamasi. Lyg jausdama, kad grįžta namo, kuris netrukus taps ir jos namais…

Sūnus dar nepasiruošęs būti tėvu… Paleistuvė! Nedėkinga kiaule! šaukė mama ant dukters Austėjos

Uncategorized

075

Tėtis nusprendė vesti: kaip dukra prarado ir tėvą, ir meilę, kai visa, kas liko – tik butas, daiktai ir tuštuma

Tėvas nusprendė vesti Danutės mama mirė prieš penkerius metus. Jai tebuvo keturiasdešimt aštuoneri.

Uncategorized

017

Be pasiūlymo

Lietaus lašai švelniai plakė ant nuomos buto dvivių langų. Antanas stebėjo, kaip kiekviena lašų linija

Uncategorized

047

Tėtis nusprendė vesti: kaip dukra prarado ir tėvą, ir meilę, kai visa, kas liko – tik butas, daiktai ir tuštuma

Tėvas nusprendė vesti Danutės mama mirė prieš penkerius metus. Jai tebuvo keturiasdešimt aštuoneri.

Uncategorized

Artimas žmogus

Dėde, įk! traukia ranką liekno, apsiauti ilgą, per didelį paltą vyrą Saulius, šoksos ant vietos, kita

Uncategorized

0474

Valerija plovė indus virtuvėje, kai ten atėjo Jonas. Prieš tai jis išjungė šviesą: — Dar pakankamai šviesu, nereikia veltui elektros švaistyti, – niūriai sumurmėjo Jonas. — Norėjau skalbimą įjungti, – tarė Valerija. — Naktį skalbsi, kai elektra pigesnė, – sausai tarė Jonas. – Ir vandenį taupyk, per daug leidiesi. Labai daug išleidi, Valerija. Taip negalima. Nejaugi nesupranti, kad taip tiesiog išmetam mūsų pinigus. Jonas prisuko vandens. Valerija liūdnai pažiūrėjo į vyrą, tada išjungė vandenį, nusišluostė rankas ir atsisėdo prie stalo. — Jonai, ar kada esi save iš šono stebėjęs? – paklausė Valerija. — Kasdien tik ir stebiu, – piktai atkirto Jonas. — Ir ką apie save galėtum pasakyti? — Vyras kaip vyras, tėvas – kaip tėvas, – abejingai atsakė Jonas. – Normalus, kaip visi. Ko kabinėjies? — Nori pasakyt, kad visi vyrai ir visi tėvai tokie kaip tu? – nepaleido Valerija. — Ką nori pasiekti? – burbtelėjo Jonas. – Susipykti nori? Valerija suprato – kelio atgal nėra, reikia šitą pokalbį tęsti. Iki tol, kol jis supras: gyventi su juo – kančia. — O žinai, kodėl tu dar manęs nepalikai? – paklausė Valerija. — O kodėl turėčiau tave palikti? — Kad manęs nemyli, nei vaikų, – atsakė Valerija. – Ir nesakyk kitaip. Tu apskritai nieko nemyli. Bet kalbėsiu ne apie tai. Kodėl nepalikai mūsų iki šiol? — Na ir kodėl? – paklausė Jonas. — Dėl savo šykštumo, – atsakė Valerija. – Dėl taupumo. Tau, Jonai, išsiskyrimas – didžiulis finansinis nuostolis. Kiek mes jau kartu? Penkiolika metų? Ir kam tie metai? Ko pasiekėm, jei neskaičiuot, kad susituokėm ir turim vaikų? — Visas gyvenimas dar priešaky, – bandė Jonas. — Ne visas, Jonai, tik likusi dalis, – tarė Valerija. – Kiek metų kartu, ir nė karto nebuvom prie jūros, apie užsienį nė nekalbu. Net ir Lietuvoje niekur nebuvom, net į mišką grybaut neišvažiuojam – per brangu. — Taupam ateičiai, – bandė teisintis Jonas. — Mes? Gal tu taupai? — Jums gi stengiuosi, – atkirtu Jonas. — Už ką? Už mus? Penkiolika metų kas mėnesį atidedi man ir vaikams? — O kam daugiau! Žinai, kiek jau turim sąskaitoje? — „Turim“? Gal „turi“? Gerai, patikrinkim. Duok man pinigų, nupirksiu sau ir vaikams naujų rūbų. Jau penkiolika metų nešioju, ką ištekėjus įsigijau, arba ką brolio žmonos seną gaunu, tas pats ir vaikams. Jie – brolio vaikų „palikimu“ apsirengę… Beje, aš noriu išsinuomoti atskirą butą, pavargau gyventi tavo mamos bute. — Mama skyrė mums dvi kambarius, ką skųstis, – ramiai Jonas. – O vaikams seni rūbai tiks – neverta švaistyti pinigų. — O man? Kokie man tinka? Brolienės drabužiai? — O kam tau puoštis? Tau trisdešimt penkeri! Ne šmutkėm reikia rūpintis. — O kuo rūpintis? — Gyvenimo prasme, – dėstė Jonas. – Yra aukštesnių dalykų. — Todėl tu laikai visus pinigus tik savo sąskaitoje, taip? Kad mes augtume dvasiškai, o ne „šmutkių menkystėse“ skęstumėm, ar ne taip? — Jum patikėti negalima – išleisite viską, – šūktelėjo Jonas. – O jei kas atsitiks, iš ko gyvensim? — O kada gi tu ruošiesi „pradėti gyventi“? Ar dar ilgai reikės laukti taupymo pabaigos? Dabar man – trisdešimt penkeri, vis dar laukti? O gal keturiasdešimt metų sulaukus jau bus galima? Jonas tyli. — Spėsiu, – toliau Valerija. – Gal penkiasdešimt? Per anksti? O gal šešiasdešimt? Kiek tada sąskaitoje bus? Galėsim tada pagaliau nueiti ir rūbų, ir tualetinio popieriaus nusipirkti? Jonas tyli. — O jei mes nesulauksim šešiasdešimties? Prastai maitinamės, pigiausią maistą valgom, nuotaika nuolat prasta… — Jei išeisime iš mamos ir pradėsim normaliai gyventi, nebebus iš ko taupyti, – niūriai pasakė Jonas. — Nebebus, – patvirtino Valerija. – Todėl ir išeinu. Pavargau taupyti. Nebetaupysiu. — Ir kaip tu gyvensi? – nustebo Jonas. — Ogi kaip nors, – atsakė Valerija. – Blogiau nei dabar tikrai nebus. Išsinuomosiu butą, mano alga ne mažesnė, liks dar ir aprangai, ir maistui. Ir svarbiausia – nereikės klausyt tavo pamokslų apie taupymą. Skalbsiu dieną. Tualetinį popierių pirksiu geriausią. Ir servetėlių turėsiu visada. Ir parduotuvėje pirksiu ką noriu, nes laukiau nuolaidų jau pakankamai. — Bet tu negalėsi nieko atsidėti! — Kodėl gi ne? Tavo alimentus vaikams ir atsidėsiu. O šiaip, gal ir netaupysiu. Nes nenoriu. Gyvensiu nuo algos iki algos. O savaitgaliais vaikus atvešiu tau ir mamai – ir sutaupysiu! O pati eisiu į teatrą, restoranus, keliausiu. Gal net į Palangą ar Nidą išvažiuosiu, pagaliau pailsėsiu ten, kur noriu. Jonui akyse patamsėjo: kraupiai paskaičiavo, kiek jam liks po alimentų, kai Valerija pradės keliauti – juk tai, jo manymu, išmesti pinigai… — Nesakiau svarbiausio, – tęsė Valerija. – Tą sąskaitą, kur laikai pinigus, padalinsim perpus. Kiek per penkiolika metų ten prisikaupė? Va ir išleisiu viską. Nebekaupsiu savo gyvenimui – gyvensiu čia ir dabar. Jonas bandė kažką pasakyti, bet neišėjo žodžio sudėlioti – išgąstis sukaustė… — O žinai, kokia mano svajonė, Jonai, – galiausiai tarė Valerija. – Kai ateis laikas išeiti, kad mano sąskaitoje neliktų nė cento. Tada žinosiu, kad viską išleidau sau ir savo gyvenimui. Po dviejų mėnesių Jonas ir Valerija išsiskyrė.

Violeta plovė indus virtuvėje, kai įėjo Mindaugas. Prieš tai jis išjungė šviesą virtuvėje. Dar pakankamai

Uncategorized

059

Likti vienai penkiasdešimties: kaip palikti neištikimą vyrą po trisdešimties metų santuokos ir atrasti save iš naujo su vaikų ir anūkų palaikymu

Likti vienai penkiasdešimties Pasiilgau tavęs, kačiuk, kada vėl susitiksime? Aistė sėdo ant lovos krašto

Uncategorized

017

— Vėl jis laižosi! Maksimai, patrauk jį! Nerimaudama žvilgtelėjo Nastė į Tėmką, nerangiai besisukiojantį prie kojų. Ir kaip mums taip nesisekė su šiuo durneliu? Tiek svarstėm, rinkomės veislę, konsultavomės su kinologais. Supratom, kokia tai atsakomybė. Galiausiai pasiryžom pasiimti vokiečių aviganį – draugui, sargui ir gynėjui. Kaip šampūnas – trys viename. Tik šitą gynėją nuo kačių pačiam dar gelbėti reikia… — Jis dar mažas. Palauk, užaugs, pamatysi. — Aha. Negaliu sulaukti, kada tas arklys užaugs. Pastebėjai, kad daugiau mūsų abiejų suvalgo? Kaip jį išmaitinsim? Tik nesitrink, stuobre, vaiką prižadinsi! – bumbėjo Nastė, rinkdama Tėmkos išblaškytus batus. Gyveno jie Vilniuje, Gedimino prospekto senamiesčio name, pirmajame aukšte su siaurais, beveik į žemę įaugusiais langais. Puiki vieta, jei ne vienas „bet“. Langai išeina į uždarą kiemo kampą, kur vakarais sukinėjasi šešėliai, renkasi vyrai pašnekėt, kartais kyla muštynės. Beveik visą dieną Nastė būdavo viena su ką tik gimusiu Katuku. Maksimas nuo ryto eidavo į darbą paveikslų galerijoje, laisvu metu lankėsi antikvariatuose ir knygynų turgeliuose. Patyrusi menotyrininko akis, – deimantas, kaip juokaudavo Nastė, – mokėjo išgaudyti meno kūrinius, retas knygas, buitinius lobius. Maksimas aistringai kolekcionavo. Netrukus bute susidarė nebloga paveikslų kolekcija, bufete puikavosi seno Kuznecovo porceliano lėkštės, sovietmečio skulpturėlės ir XX a. pradžios sidabriniai stalo įrankiai… Taip Nastė likdavo su brangiais daiktais ir mažyle ant rankų viena, o vagystės name būdavo ne retas dalykas. — Nastė, ką manai – kada su Tėmka geriausia pasivaikščiot? Dabar ar po pietų? — Nežinau. Ir šiaip, čia ne mano šuns reikalas! Išgirdęs „pasivaikščiot“, Tėmka lyg pašėlęs nulėkė į prieškambarį, už posūkio vos nespėjęs nuslysti, griebė pavadėlį ir, atgal sugrįžęs, pašoko iki lubų. Na, grynas arklys, ne šuo. Visus myli, visus glėbia, visiems kamuoliuką parneša, tik svečiai – į duris. Plačios sielos, paprastas vyrukas, bet juk jį paėmė saugot! O jis net kiemo katėms nesiseka pagrasinti. Su kamuoliuku prie jų lėkdamas galvoja, kad dabar su kate pažais. Tai ir gavo kelis kartus į snukį. Katės jų kieme – tikri kietuoliai, štai ką gynėjui reikėtų rinktis… Rytoj vėl visą dieną viena. Vyras išvažiuoja į Levito šventę Petruškyje, o ką jai daryt? Porcelianą saugot ir su šiuo didžiaausiu lakstyt? Trūko dar rūpesčių… Auštant vyras kėlėsi tyliai, kad žmonos nepažadintų. Bet kaip? Nastė girdėjo virdulio šnypštimą virtuvėje, kaip trakštelėjo pavadėlis, kaip Maksimas šnypštė ant Tėmkos, kad nesikūlėtų ir netrypčiotų. Per tuos ramius garsus jinai užsnūdo, o kai pabudo nuo dukros balselio, Maksimo jau nebebuvo. Diena prasidėjo kaip visada. Paprasta, rami, taiki diena. Nejau tai – ne laimė? Draugės aikčiojo: Nastė, taip anksti ištekėjai, draskaisi tarp vyro ir vaiko, visą dieną virtuvėj, užsisuki… O gal ir paprasta buityje slypi žavesys? Nors ne viskas išėjo, kaip svajojo. Varžė vyro nebuvimas, ankštuma, trūko pinigų. Ir, svarbiausia, jo aistra menui, kurioje dega tiek lėšų… Dabar ir šį ausytę prie namų parsivilko, o rūpintis tenka jai. Bet ji žinojo: mylimus reikia mylėti su jų pliusais ir minusais. Niekas juk nežadėjo tobulybės… Supratusi šitą paprastą tiesą, Nastė nusiramino ir nusprendė džiaugtis, ką turi, o ne liūdėti dėl to, ko nėra. Sėdėjo vaikų kambaryje ir maitino dukrą, kuri užmigdavo žįsdama, ir reikėdavo laukti, kol nubus ir vėl valgyt norės. Kažkas paskambino į duris, bet Nastė neatidarė. Niekas jos nelaukia, o nepasitarus, per visą miestą kas į svečius važiuos? Brangios, įprastos rytinės valandos – kaip ji jas myli! Tyla namuose, tik laikrodis tiksi prieškambaryje, o pro pravirą langą – vaikystės pažįstamas miesto ūžesys: troleibusų gaudimas, automobilių žviegimas, šluotos šnarėjimas, vaikų balsai… O kur ausiukas? Kažkaip seniai nematyti, keista net. Aišku, jokio ausiuko jis nėra, ausys tvarkoj, stypso, tik būdo toks – lopsas, ir tiek. Dabar gyveni su juo – maitink, vedžiok, o naudos jokios. Geriau kišeninį šuniuką būtume paėmę. Nastė pasidžiaugė dukra, kuri prisisiurbusi kaip siurblys, atšlijo nuo krūties. Oi, ir puiki mergaitė! Auk, auk, mano auksaspalve, pašnibždėjo Nastė, suguldydama mergytę. Ko dar norėt? Ir tuo pačiu metu iš svetainės pasigirdo keistas garsas. Tai spragtelėjimas, tai cyptelėjimas. Nastė sukluso. Triukšmas pasikartojo. Ji, užgniaužus kvėpavimą, nusiavė šlepetes ir nutyso į svetainę. Pirmiausia išgąsdino Tėmkos nugara. Šuo šnairavo už užuolaidos, skiriančios prieškambarį nuo salono. Pasislėpęs, susikaupęs jis spoksojo gilyn į kambario tamšą iškišęs liežuvį. Nastė pamatė, kur jis žiūri, ir sustingo: lange, tiksliau, orlaidyje, kyšojo pusė vyro. Tipiška bandito plikė, rankos ir pečiai jau kambaryje, ir, prakaituodamas, vyras bandė įsiropšti pro mažą angą. Nastei nesisekė patikėti, kad tai vyksta su ja. Čia negali būti! Ką daryt?! Rėkt? Vyras beveik jau namie! Dar akimirka, ir… Staiga baisiausiai suspigo. Juoda šešėlis nušuoliavo prie lango, ir tik vėliau suprato, kad tai Tėmka. Užšokęs ant palangės, griebė įsibrovėlį už sprando! „Aaaaa!!!“ užriaumojo vyras kimliu, grubi balsu, akys išsipūtė, lyg tuoj iškris. Nastė puolė į laiptinę, kvietė kaimynus, ir toliau jau nebuvo taip baugu. Subėgo žmonės, iškvietė policiją. Visi norėjo padėti, nors nieko daryti ir nereikėjo – buvimas šalia buvo svarbiausia pagalba. O ji viena ką būtų dariusi? Įveikusi baimę, Nastė priėjo prie vyro: kad tik Tėmka jam neprakąstų kaklo. To dar betrūko! Bet Tėmka, gudrutis, įsikibo šoniniu gniaužtu, į apykaklę, ir laikė stipriai, bet atsargiai – nė lašo kraujo! Tik kai vyras bandydavo silpnai ištrūkti, Tėmka stipriau suspausdavo nasrus. Vyras iškart nusiramindavo – suprato, pilieti viršininke, – ir šuo tuoj paleisdavo. Iš kur jis viską žinojo? Tas pats lopsas su kamuoliuku elgėsi kaip profesionalas. Išgirdęs triukšmą, patikrino, kas vyksta, bet nelojo. Kodėl – juk būtų natūraliausia! Vietoj to pasislėpė už užuolaidos ir laukė. Leido įsilaužėliui lįsti per pusę, kad geriau užstrigtų ir nepabėgtų, ir tada puolė, sugriebė taisyklingu, profesionaliu stipriu gniaužtu, kad nei užsmaugtų, nei sužalotų. Kaip sakoma, mūsų darbas – sulaikyti, o toliau jau teisėsauga pasirūpins. Net labiausiai patyrę pareigūnai nelabai prisiminė, kad įsilaužėlis taip džiaugtųsi sulaikymu. Sunkiai išsigando Tėmkos dantų, o šuniui pasirodė smagu užsispirti, pabūti didvyriu, tad teko ilgai įkalbinėti, kol atvyko kinologas. Šis komandavo – ir Tėmka atleido. Nuspjovęs vyrą, šuo atsisėdo prie lango ir atidžiai žvelgė į pareigūną, tarsi sakytų, vykdykit, aš pasiruošęs! Beveik vos ne atidavė pagarbą. — Pasisekė jums su šunimi, – pagarbiai traukė pareigūnas Tėmką už sprando ir atsiduso: – tokių mums į paieškas reikėtų… Maksimas grįžo vėlai vakare. Atsargiai atidaręs duris, jis nustebęs sustingo prie slenksčio. Ir tikrai buvo ko stebėtis. Pirmiausia: Tėmka voliojosi ant sofos – kas buvo griežtai draudžiama ir niekada neleidžiama. Antra: išskėtęs visas keturias, tingiai išsidrėbęs vos ne nepadorioje pozoje, o Nastė jam kasė pilvą, glaudė, glostė, vos ne į snukį bučiavo ir švelniai burbėjo: „Mano džiaugsmely, mano arkliuk, užaugsi sveikas, džiuginsi tėtį ir mamą! Kokia aš tau neteisinga buvau – tu tik nepyk…“ Šią istoriją man per Levito šventę papasakojo pats dalyvis – menotyrininkas. Jei Tėmka būtų pasakojęs, tiktai dar linksmiau būtų nupasakojęs: kaip sekė, kaip čiupo, kaip perduodavo pareigūnams. Seniai tai buvo. Bet istorija vis dar gyva atminty, girdžiu, kaip Tėmka letena prašosi ant popieriaus, tad dalinuosi su jumis…

Vėl jis laižosi! Mantas, pasiimk Rukį! Živilė su susierzinimu žiūrėjo į Rukį, kuris beprasmiškai šokinėjo

Uncategorized

026

Ji įrengė kamerą, kad pagautų savo tarnaitę, bet tai, ką pamatė, ją paliko be žodžių.

20230412 Šiandien vėl susimąsčiau, kaip greitai žmonių gyvenimus perrašo vienas tikslas pinigai.