Zibainis

Teta atvyksta nakčiai, žmona ašarose: Robertas prabunda nuo skambučio, nelaukti giminaičių vizitai apverčia namus aukštyn kojom ir išbando šeimos kantrybę

Robertą pažadina skambutis į duris. Greta, lovoje, bunda jo žmona. Jis švelniai paglosto žmonai petį

Uncategorized

0138

– Keturiasdešimt metų gyvenome po vienu stogu, ir štai, sulaukęs šešiasdešimt trejų, nusprendei viską keisti? Marija sėdėjo savo mėgstamame krėsle, pro langą stebėjo vakaro Vilniaus panoramą ir stengėsi pamiršti šios dienos išgyvenimus. Vos prieš kelias valandas ji su rūpesčiu ruošė vakarienę ir laukė Vytauto sugrįžtant iš žūklės. Jis parėjo ne su laimikiu, o su naujienomis, apie kurias seniai galvojo ir vis nedrįso pasakyti. – Noriu skirtis, prašau suprasti, – netikėtai pratarė Vytautas, nuleisdamas akis. – Vaikai jau suaugę, supras, anūkams tai neaktualu, galime išsiskirti gražiai, be pykčio. – Keturiasdešimt metų tu šalia, ir dabar, užėjus pagundai, nori, kad viskas pasikeistų? – stebėjosi Marija. – Turiu teisę žinoti, kas bus toliau. – Tu liksi mūsų miesto bute, aš išsikraustysiu į sodybą. Nėra ką dalinti – vėliau viskas vis tiek atiteks dukroms, – aiškiai viską iš anksto suplanavęs buvo Vytautas. – Kaip jos vardas? – rezignuotai paklausė Marija. Vytautas paraudo, suskubo krautis daiktus ir apsimetė negirdėjęs klausimo. Tokia jo reakcija Marijai paliko mažai abejonių – gyvenime atsirado kita moteris. Jaunystėje tokių problemų nebuvo – niekada netikėjo, kad senatvėje liks viena, o vyras išeis pas kitą. – Gal dar viskas susitvarkys, – ramino Mariją dukros Viktorija su Irma, – neverta gilintis į tėčio sprendimą. – Nebus, – atsiduso Marija. – Nieko jau nebesikeis, gyvensiu viena, džiaugsiuosi jūsų laime. Viktorija su Irma išvažiavo į sodybą pasikalbėti su tėvu ir grįžo susikrimtusios, bet motinai tiesos nesakė. Tik prakalbas pakeitė – vis bandė įtikinti mamą, kad vienai galbūt gyventi ir geriau, nereikia papildomai rūpintis. Marija viską suprato, bet nesiėmė dukrų klausinėti ir stengėsi eiti gyvenimu toliau. Tai nebuvo lengva – kaimynės ir giminaičiai nuolat smalsavo ir klausinėjo apie susiklosčiusią situaciją. – Matai, daugybę metų kartu, o Vytautas senatvėje susirado kitą, – užjausdamos kalbėjo kaimynės iš Naujamiestžio. – Ji gal jaunesnė už tave ar turtingesnė? Marija nežinojo ką atsakyti, tačiau pati vis dažniau galvojo apie varžovę ir norėjo ją pamatyti. Todėl net nuvažiavo į sodybą pas Vytautą, neva atsiimti vasaros uogienių, bet iš tiesų tikėjosi susitikti su ta moterimi. – Vytautai, kodėl nepasakei, kad buvusi žmona pas mus lankysis? – skundėsi ekstravagantiška dama ryškiu makiažu. – Galvojau, kad visas klausimas išspręstas – jos čia neturėtų būti. – Tu rimtai iškeitėi mane į tai? – klausė Marija, stebėdama įžūlią moterį. – Tu leisies čia stovėti ir žeminti mane? – rėkavo dama. – Beje, esu tik keliais metais už jus vyresnė, o atrodau gerokai geriau. – Jei ji mano, kad šiuo amžiuje makiažas – didžiausia vertybė, – pasakė Marija, bandydama pagauti Vytauto sumišusį žvilgsnį. Kelias iki autobusų stotelės ji ėjo klausydama priekaištų iš „nutapytos“ senstančios Barboros ir stengėsi nepradėti verkti. Namuose išsiliejo sentimentams ir paskambino seseriai. – Liaukis, – ruošė mėtų arbatą Nijolė. – Sakai, kad Vytauto nauja žmona nei graži, nei protinga. – Gal ji ir teisi, o aš prie savo metų ir atrodau kaip senolė, – abejojo Marija. – Tu puikiai atrodai pagal savo metus, – padrąsino Nijolė. – Didelė klaida septyniasdešimties vilkėti leopardo tamprėmis ar minijupe. Moterys gražios bet kokio amžiaus, svarbiausia mokėti save pristatyti ir rengtis pagal metus. Marija žiūrėjo į veidrodį ir suprato, kad sesuo teisi. Ji geros fizinės formos, sveikata nesiskundžia. Apsirengusi gražiai, kosmetikos dukros nuolat dovanoja. Niekada nesielgė lėkštai ir nenorėjo priminti papūgos – todėl ir neįsivaizdavo savęs kaip Vytauto naujosios. – Na ir puiku, – tęsė Nijolė. – Dabar, kai tapai laisva moterimi, gali gyventi sau. Dukros savarankiškos, mūsų amžiuje daug galimybių veikt ir kultūrai, neleisiu tau nusiminti! Nijolė ir laikėsi žodžio – drauge lankė teatrus, koncertus, vaikščiojo po miestą. Netrukus atsirado draugų, net vienas amžininkas Marijai rodė dėmesį, tik ji tai iš karto sustabdė ir susitikimų atsisakė. – Girdėjau dabar teatrais vaikštai, naujų draugų radai, gal dar ir ištekėsi? – po atsitiktinio susitikimo prekybos centre neištvėrė Vytautas. – O tu ko taip toli pirkinių atvažiavai, nieko arčiau sodybos nėra, ar nauja žmona negamina? – domėjosi Marija. – Aš visada čia pirkdavau – įpročius sunku keisti, – murmėjo Vytautas. Marija nebeplėtojo temų, išėjo namo. Vytautui pasidarė labai norisi ją sustabdyti ir pasakyti, kaip gailisi skyrybų. Jis visą gyvenimą buvo greta žmonos ir vaikų, išprotėjo dėl karštos Tatjanos, bet greitai suprato, kad ji nemėgsta buities, labiau linkusi bendrauti su kaimynais ir suktis aplink vyrus prie vakarienės stalo. Vytautui vis dažniau norėjosi namų ir ramybės – tą stipriai pajuto, susitikęs Mariją. Ji nekėlė scenų, neprašo aiškinimų, tiesiog oriai ir drąsiai kabinosi į gyvenimą. Vytautas suprato, kad jam trūksta būtent to jaukumo, kurį suteikdavo tik Marija. – Vėl pirkai džiovintų abrikosų, nors prašiau slyvų, – piktinosi Tatjana apžiūrinėdama pirkinius. – Sūris netinkamos riebumo, majonezo visai pamiršai. – Anksčiau pirkdavo Marija, arba kartu, o tu viską man užkrovei, – neištvėrė Vytautas. – Palygini mane su savo buvusia – gal pasakysi, kad gailiesi iškeitęs ją į mane? Vytautas tikrai gailėjosi, bet žinojo, kad sakyti tai – beprasmiška. Marija nuosekliai gyvena savo gyvenimą, jos nebeįmanoma sugrąžinti. Gal kada nors, vėliau, ateityje, jis galėtų ateiti atsiprašyti – reikėtų tai padaryti, kad rastų ramybę. Jis net tikėjosi atleidimo, žinojo, kad šeimos neatkurs, o Marija išdavystės nebeatleis, jis puikiai tai suprato, kai pradėjo romaną su Tatjana. Dabar jo buitis buvo sodyboje, o Marijos – miesto bute, tarp dukrų, anūkų ir teatrų. Buvusio vyro šioje laimės paveiksle daugiau nebebuvo.

Oj, žinai, šitą istoriją vis nusinešu mintimis, kai pasišnekam. Tai įsivaizduok Janina jau keturiasdešimt

Uncategorized

0550

Uošvė pavadino mane prastą šeimininkę, tad nutariau jų nebesirūpinti

Uošvienė pasakė, kad esu bloga šeimininkė, ir aš atsisakiau jų aptarnauti. Ugnė, mažoji, kas gi taip

Uncategorized

045

Moteris pabėgo iš namų, paliko vyrą ir vaikus, o po dviejų dienų gavo laišką: jautri Lietuvos šeimos drama, kai tėtis nusprendė ramiai žiūrėti futbolą, atsisakė rūpintis vaikais, ir tik vėliau suprato tikrąjį mamos pasiaukojimą

Moteris pabėga iš namų, palikusi vyrą ir vaikus, o po dviejų dienų gauna laišką Tėvas grįžta po darbo

Uncategorized

0680

Išgirdau vyro pokalbį su mama ir supratau, kodėl jis iš tikrųjų vedė mane

Užgirdusi vyro su mama kalbą, Viltė suprato, kodėl iš tikrųjų ji tapo jo žmona. Ignai, ar nepadarei mano

Uncategorized

077

Saulė pradėjo slinkti už kalvų, kai Benas ruošėsi vakarinei pasivaikščiojimui. Jis planavo ramiai pasivaikščioti mišku, kad išvalytų mintis – tik jis ir šnarantys medžiai, toli nuo pasaulio chaoso. Tada jis tai išgirdo. Ne paukščio giesmė. Ne įprastas lapų šlamesys ar tylus miško gyvūnų sutarškėjimas. Įtemptas, švokščiantis klyksmas – garsas, kuris visiškai nedera gamtos ramybėje. Benui suspaudė širdį, ir jis nusekė garsą, braudamasis pro krūmynus. Jis stiprėjo, tapo vis labiau desperatiškas. Benas stūmėsi per tankmę ir pagaliau pamatė triukšmo šaltinį: vidutinio dydžio šunį, aviganio mišrūną, prispaustą po nuvirtusiu rąstu. Viena užpakalinė koja buvo prispausta, pakreipta nenatūraliai, o visas kūnas drebėjo iš nuovargio. Kailis buvo nuklotas žemėmis, kvėpavimas sekė, o panikės akys stebėjo Beną artėjantį. Benas sulaikė kvapą. Jis žengė lėtą žingsnį, paskui dar vieną, jo balsas ramus, bet skubus: „Ei, viskas gerai. Aš čia padėsiu. Tau viskas bus gerai.“ Šuo sumurmėjo žemą urzgimą, silpną protestą, bet ne puolė. Tai buvo baimės, o ne agresijos garsas – tarsi nebeturėtų jėgų priešintis. Benas pritūpė, ištiesė ranką pamažu. „Viskas gerai“, švelniai sumurmėjo, pirštais paliesdamas šuns šoną, „Aš tavęs nesužeisiu. Tik reikia tave išlaisvinti.“ Rąstas buvo sunkus, giliai įstrigęs į žemę. Benas žinojo, kad prireiks visos jo jėgos jį pajudinti. Jis nusivilko striukę, padėjo ją po rąstu kaip pagalvėlę, ir pasiryžęs stūmė kaip tik galėjo, batai klimpo į purvą, medis girgždėjo, o šuns dejonės garsėjo. Kaktą nusileido prakaitas, o Benas akimirkai pagalvojo, kad nepavyks. Bet staiga, paskutiniu stumtelėjimu, rąstas nusirito į šalį. Šuo bandė išsikrapštyti, jo kūnas drebėjo nuo pastangų, ir galiausiai sukniubo ant žemės, išsekęs. Jis gulėjo nejudėdamas, net nežiūrėdamas į Beną. Benas liko šalia, stebėjo, davė šuniui laiko. Kai šuo pagaliau pakėlė galvą, jo akys susitiko su Beno žvilgsniu. Baimė jose vis dar buvo, bet jau ruseno ir kažkas kita – pasitikėjimo kibirkštis. Benas pamažu ištiesė ranką, šį kartą drąsiau. Šuo pirmiausia pasitraukė, bet neatsitraukė. Priešingai, prisišliejo prie Beno, galvą padėjo jam ant krūtinės, ir drebulys po truputį atlėgo. „Dabar esi saugus“, tyliai sumurmėjo Benas, glostydamas šuns kailį. „Aš jau tave laikau.“ Benas atsargiai paėmė šunį į glėbį, laikydamas jį lyg trapiausią pasaulyje daiktą. Tvirtai ir ramiai žingsniavo prie savo džipo, šuns svoris spaudė, jo šiluma tarsi nebylus patvirtinimas, kad dabar viskas gerai. Pasiekęs automobilį, Benas atsargiai paguldė šunį į keleivio vietą, įjungė šildymą, kad jam būtų jaukiau. Šuo, išsekęs po išgyvento siaubo, susirietė ant sėdynės ir padėjo galvą Benui ant kelių. Uodega silpnai treptelėjo. Beno širdį užliejo kažkas netikėta – tylus džiaugsmas, žinant, kad padarė skirtumą, kad kartais užtenka vieno žmogaus, jog miško ramybėje savo pagalba suteiktum taikos akimirką. Važiuojant, šuns kvėpavimas nurimo, kūnas atsipalaidavo šilumoj ir saugume. Benas žinojo, kad tą vakarą išgelbėjo ne tik gyvybę – jis miško tyloje netikėtai rado naują draugą. Netrukus Saulės spinduliai nusileido už Aukštaitijos kalvų: Beno ramų pasivaikščiojimą miške pakeitė įtempta gelbėjimo misija ir netikėta draugystė su sužeistu aviganiu po nuvirtusiu rąstu – širdį sušildžiusio vakaro istorija.

Saulė jau buvo pradėjusi slinkti žemyn už Dzūkijos miškų kalvų, kai aš, Darius, ruošiausi vakarinei pasivaikščiui.

Uncategorized

0224

Brolis man pasakė, kad mūsų mama pakėlė ranką prieš jo žmoną, o aš iš karto pajutau, kad kažkas čia ne taip – viskas išaiškėjo po šeimos krizės, kai tiesa apie klaidingus kaltinimus ir netektį buvo atskleista netikėtu būdu.

Mano brolis man pasakė, kad mūsų mama prisilietė prie jo žmonos, ir iš karto pajutau, jog kažkas čia ne taip.

Uncategorized

0491

Kai su vyru gyvenome skurde, anyta nusipirko kailinius, televizorių ir gyveno lyg ponia – o mums nepadėjo nė trupučio. Tačiau po daugelio metų viskas apsivertė aukštyn kojomis! Kai man buvo 18 metų, pastojau. Mano tėvai manęs nerėmė – sakė, kad per anksti turėt vaiką. Vyras išėjo į kariuomenę. Močiutės iš abiejų pusių kalbėjo vienu balsu: „Vaikas – tavo rūpestis.“ – „Dabar nenoriu rūpintis tavo vaiku“, – pasakė mano mama. Anyta net nesikalbėjo su manimi. Persikėliau pas tėčio seserį – ji buvo 38-erių, be vaikų, visą save atidavusi darbui. Ji manęs neteisė ir sakė: – „Tavo tėvus suprantu, kai gimiai, laikai buvo sunkūs – daug dirbo, kad tave užaugintų, kartais nebuvo ir ko valgyti. Bet dabar jie gyvena gerai. Tėvas turi didelį atlyginimą, dviejų kambarių butą, mama dirba. Ir dabar tu laukiesi. Nejau jiems vis tiek?“ Palaikymo nesulaukiau. Susirinkau daiktus ir likau gyventi pas tetą. Kai vyras grįžo iš kariuomenės, mūsų sūnui buvo pusantrų. Per visą tą laiką anyta nesiteikė aplankyti anūko. Tėvai atėjo tik porą kartų. Vyras įsidarbino automobilių mechaniku, bandė studijuoti, bet nesisekė. Toliau gyvenome pas tetą. Vėliau, kai sūnus pradėjo lankyti darželį, aš radau darbą, o teta turėjo kraustytis į kitą rajoną – mes persikėlėme į nuomojamą butą. Po kurio laiko mirė vyro močiutė. Anyta pardavė jos butą, už pinigus pasidarė remontą ir įsigijo viską, ko geidė. Vyras ragino neiššvaistyti turto, pats siūlė mokėti įmokas, bet anyta nusprendė kitaip: – „Kodėl turiu aukoti savo interesus? Seniai norėjau remonto. Jei norit – padarykit jį už mane“, – atkirtusi ji. Praėjo penkeri metai – gimė mūsų dukra. Žinojome, kad laikas turėti savus namus. Vyras išvyko dirbti į užsienį, bet sutaupyti nuosavam butui buvo ne taip lengva – gyvenome su vaikais nuomojamame būste. Mano mama, likusi po skyrybų viena erdviame trijų kambarių bute, irgi neturėjo vietos nei man, nei anūkams. Pas anytą eiti negalėjome – ji nuolat remontavosi, padėti neskubėjo. Po keleto metų pagaliau susitaupėme būstui – be niekieno pagalbos, savomis jėgomis. Dabar sūnus baigia aštuntą klasę, dukra lanko antrą. Vaikai žino pinigų vertę – taupėm kiekvieną centą. Šiandien turime po automobilį, kasmet atostogaujame prie jūros, susitvarkėme gyvenimą. Vienintelė, kuriai esame tikrai dėkingi – tai mano teta. Ji bet kada gali paskambinti ir paprašyti pagalbos. Tuo tarpu mūsų tėvai susidūrė su sunkumais. Mama neteko darbo, paskambino prašyti pagalbos, bet atsisakiau. Panašiai ir su anyta – išėjusi į pensiją, nesutiko gyventi kukliau, išleido visus pinigus, kuriuos gavo pardavusi butą. Vyras patarė parduoti didelį, išremontuotą butą ir nusipirkti mažesnį. Aš ir vyras niekam nesame skolingi. Savo vaikus auginame visai kitaip nei mūsų tėvai mus. Visada juos palaikysime ir padėsime – tikim, kad ir senatvėje jie bus šalia mūsų.

Kai su vyru gyvenome skurdžiai, anyta įsigijo kailinius, naują televizorių ir gyveno tarsi karalienė.

Uncategorized

028

Kovotoja

Kai Austėja pamatė žmones baltais chalatais, nešlusiais, ant kurių nejudamai gulėjo jauna moteris, jos