Zibainis

Gal norėtume savaitgalį ką nors nuveikti? Bent filmą pažiūrėt? paklausė Eglė, susirengusi ant sofo šalia Mariuso.

Du vyrai ant sprando: Kaip Aistė liko viena savo dviejų kambarių bute ir atrado laimę – istorija apie naštą, kurią gali užsikrauti, ir jėgą ją nusimesti

Du vyrai ant sprando Viskas! Rinkis: arba aš, arba tavo brolis ir visas tas pulkas merginų!

Uncategorized

025

Geresnės šeimos: bendrystė, palaikymas ir meilė Lietuvoje

GERIAU, NEGU ŠEIMA Oi, Aušra, jei neturite kur išleisti pinigų, geriau padėkite brolį! Nuostabu!

Uncategorized

0141

Ir kaip žemė tokias motinas nešioja! Savo sūnų atidavė į vaikų namus, nes nenorėjo jo gydyti, o berniukui vos 4-eri metai.

Ar yra žemėje tokių motinų! Savo vaiką atidavė į vaikų namus, nes nenorėjo jo gydyti, o berniukui tik

Uncategorized

071

Viskas, kas nutinka – tik į gera Inga Viktorovna – Vlados mama, formavo dukrą pagal savo pavyzdį, o ši jos klausė visuose dalykuose. Mama save laikė stipria ir sėkminga moterimi, todėl nuolat reikalavo, kad duktė tiksliai laikytųsi jos nurodymų, neleistų sau nė žingsnio į šalį. Visi sakė: „Kad pasiektum gyvenime tai, ką pasiekiau aš, turi eiti mano parodytu keliu.“ Visi sutikdavo. Vlada labai mylėjo mamą ir stengėsi jos nenuvilti, o ši norėjo matyti dukrą idealia ponia tobulybe. Tačiau kuo labiau stengėsi, tuo mažiau sekėsi. Vaikai juk vaikai – Vlada nuo mažens ką nors ištepdavo, suplėšydavo, nugriūdavo, susilaužydavo… Tačiau mokėsi puikiai, nes žinojo: jei gaus trejetą, mamai – tragedija. „Vlada, gėda ir nuostolis! Kaip galėjai gauti tris? Net negalvok mūsų su tėčiu gėdinti, taisyk situaciją!“ – „Gerai, mama…“ – tarė Vlada. Baigė mokyklą aukso medaliu, kitaip būti negalėjo. Mama labai didžiavosi, kai dukra lengvai įstojo universitete. Inga Viktorovna vadovavo statybų verslui, – ne moteriškai sričiai, bet ji viską suvaldė. Net neabejojo, kad dukra po studijų dirbs kartu. Vlada norėjo pabėgti iš po mamos sparno, net mintijo studijuoti kitame mieste, bet mama supjaustė viltis: „Turi būti mano priežiūroje! Kokie dar kiti miestai?“ Vlada negalėjo prieštarauti. Trečiame kurse įsimylėjo Giedrių – žavų šviesiaplaukį, kuriam studijos sekėsi sunkiau. Vienąkart paprašė pagalbos dėl kursinio darbo; nuo tada Vlada padėdavo, Giedrius atsilygindavo dėmesiu ir meile. Kartą mama įtariai teiravosi: „Vlada, gal tu įsimylėjai?“ – „Kodėl taip manai?“ – „Ant kaktos parašyta, supažindink mane su juo.“ Giedrių mama sutikusi skeptiškai vertino: „Jis tave išnaudoja, nėra nei protingas, nei tinkamas.“ Vlada pirmąkart paprieštaravo: „Mama, ne visiems lemta būti tokiems, kaip tu!“ Po universiteto Vlada ištekėjo už Giedriaus, džiaugėsi laisve – nors neilgam, nes mama ją įdarbino savo versle. Tuo tarpu Giedrius gavo gerą darbą, pasižymėjo, tapo vadovu. Vyrui netiko, kad Vlada dirba pas mamą: „Niekada neatsiskirsi ir nieko nepasieksi, kol vis dar esi jos šešėlyje!“ Giedrius tapo atšiauresnis, santykiai atšalo. Kartą pareiškė: „Įsimylėjau kitą moterį, išeinu.“ Vykusi audringa scena, bet po jos Vlada paliko šeimą, išsikraustė ir bandė nuo visko pradėti iš naujo. Ilgą laiką slėpė skyrybas nuo mamos, tačiau ši netruko suprasti. „Tai ką, Vlada, išsiskyrei? O, koks džiaugsmas, kad neturite vaikų. Tikiuosi, dabar išklausysi mano patarimų.“ –„Mama, kas benutiktų, viskas – tik į gera“, – netikėtai ištarė Vlada. Paliko darbą, išėjo iš mamos verslo, nusprendė pagaliau gyventi savo gyvenimą. Vieną dieną po darbo susižalojo koją. Prie jos priejo nepažįstamas vyras, padėjo, nuvežė į ligoninę, kantriai laukė kol apžiūrės. Tai buvo Eugenijus – nuo tada į jų gyvenimus įsipynė nauja istorija. Eugenijus rūpinosi Vlada, atnešė produktų, kartu šventė pažintį. Po keturių mėnesių susituokė, vėliau gimė dukra Kamilė. Kai draugai klausdavo, iš kur rado tokį gerą vyrą, Vlada juokdavosi: „Pakėlė mane nuo grindinio – netikite? Paklauskite jo.“ Ačiū visiems, kurie skaitė, seka ir palaiko. Sėkmės jūsų gyvenime!

Viskas, kas vyksta, į gera Rūta Kazlauskienė Motina, kuri savo vienintelę dukrą, Miglę, formavo pagal

Uncategorized

018

Ištverki dar šiek tiek kartu su mama

20251124 Mano dienoraštis Pakelk dar šiek tiek kantrybės su mama štai ką dabar girdžiu savo sūnaus balsu.

Uncategorized

0350

Svajokliška svainė vasarą ilsėjosi pajūrio poilsio namuose, kai mes triūsėme remontuodami namus, o dabar nori gyventi patogiai mūsų sutvarkytoje pusėje Siūlėme kartu su svainė investuoti į namo remontą, bet ji atsisakė, nes neva nereikia. Dabar maldauja prisiglausti pas mus, nes jos dalis be patogumų – tad pati kalta! Namas priklausė mano vyro močiutei, kuri po mirties jį paliko vyrui ir jo seseriai. Pastatas buvo senas, bet nusprendėme jį suremontuoti ir kraustytis gyventi. Dvi laiptinės leido dviem šeimoms nesusipjauti, o kiemas bei ūkiniai pastatai – bendri. Kambarių abiejose pusėse – tiek pat. Paveldėjimas įvyko jau esant mums santuokoje. Viskas vyko ramiai. Uošvė iškart atsisakė namo, nes pripratusi prie miesto gyvenimo. Pasakė vaikams: darykite ką norite. Mano vyras su svainio vyru sutvarkė stogą ir pamatus. Norėjome tęsti remontą, bet svainė supyko – „į tą seną gryčią pinigų nekišiu“. Jos vyras tik nuleido galvą ir išėjo – nemėgsta ginčytis su žmona. Mes planavome kurtis šiuose rūmuose kaime, arti miesto – nuosavas automobilis tad darbą pasiektume be vargo. Kankino ankštuma vieno kambario bute, tad apie savo namus svajojome seniai. O svainė šį namą laikė vasarnamiu – atvažiuos vasarą, išsikeps šašlykų, pailsės. Pasakė: į remontą nesikišiu. Per ketverius metus visiškai atnaujinome savo namo pusę – paėmėme paskolą, bet tai nesvarbiausia. Įrengėme vonią, šildymą, pakeitėme elektros instaliaciją, langus, įstiklinome lodžiją. Dirbom dieną naktį, kol išpildėme svajonę. O svainė kasmet išvykdavo atostogauti. Nesidomėjo remontu, jai rūpėjo tik malonumai. Vėliau susilaukė vaiko ir išėjo motinystės atostogų. Štai tada pinigai baigėsi ir prisiminė apie savo pusę. Name vaikui būtų erdvės lakstyti po kiemą ir kvėpuoti grynu oru. Tuo metu jau buvome persikraustę, butą išnuomoję. Jos pusėje nesilietėme – ji per daugelį metų visiškai sunyko, be šildymo. Svainė atvyko mėnesiui su lagaminu. Prašė leisti pagyventi pas mus savaitę – teko priimti. Jos mažylis siautė, kaip ir ji – visiškai nesiskaitė su kitais. Kadangi dirbau nuotoliniu būdu, man kišo ratą – išvykau savaitei pas draugę. Paskui mama susirgo, likau pas ją. Pamiršau apie svainę – buvau tikra, kad ji seniai grįžo. Kokia nuostaba, kai radau ją vis dar mūsų namuose. Elgėsi kaip sava. Paklausiau, kada išvažiuos. – O kur man važiuoti? Su vaiku čia patogu, – atsakė svainė. – Rytoj nuvešim į miestą, – sakau. – Nenoriu į miestą. – Jei net apsitvarkyt nepajėgei, važiuok namo – čia ne viešbutis. – Kaip gali mane vyti? Čia mano namas! – Tavo namas – už sienos, eik ten. Bandė nuteikti vyrą prieš mane, bet ir jis pasakė – pernelyg įsijautė. Supyko ir išvažiavo. Greitai paskambino uošvė: – Negalėjai jos varyti lauk, ji bendrasavininkė. – Galėjo būti savo pusėje – ten ji šeimininkė, – atsakė vyras. – Kaip su vaiku ten gyventi? Nei šildymo, nei tualeto – galėjot pasirūpinti. Vyras pratrūko. Papasakojo, kad siūlėm remontuotis kartu – būtų pigiau, greičiau. Ji nenorėjo. Tai kodėl dabar visi pretenzijos reiškia mums? Pasiūlėm svainės dalį išpirkti – užsiprašė tiek, kad už tokią sumą visas tvarkingas namas būtų. Mums ši galimybė netiko. Dabar konfliktai nesibaigia: uošvė įsižeidusi, Alina įkyri. Retai atvažiuoja, bet jei pasirodo – triukšmauja, pykdo, niokoja kiemą. Pradėjom statyt tvorą, kad visiškai atskirtume teritoriją. Nebelieka kompromisų – taip pati svainė norėjo.

Mano anyta Ramunė, kaip tikra lietuvė, mėgo žiūrėti, kaip kiti darbuojasi. Atostogas ji praleido Druskininkuose

Uncategorized

044

Ne tuos sutinkame, ne už tuos ištekame Gyvenimo kelias – nelengvas, o nuo likimo nepasislėpsi. Kiekvienas turi savo dalią, savo gyvenimo tiesą. Vera augo moterų karalystėje – taip jų namus vadindavo, nors „karalystė“ per stiprus žodis, nes gyveno paprastai: nuosavas namas, daržas, kiemas, malkos, šulinys ir nesibaigiantys ūkio darbai. Senelė Faiena jau daugelį metų viena gyveno kaime, anksti tapusi našle, jos duktė Marija taip pat liko viena – vyras paliko, kai Verai buvo dveji metai. Taip ir buvo jų šeimoje moterų karalystė. Vera nuo mažumės mokėjo melžti karvę, ravėti daržą, net paprasto maisto gaminimo išmoko. Faienai buvo gerokai virš penkiasdešimties, kai vieną vakarą grįžusi iš fermos pavargusi ištarė: – Marija, dukra, viskas atsibodo… – Mama, kas tau? – susirūpino Marija, šalia pribėgo ir anūkė Vera. – Ką gi… Nusibodo lenktis, mėšlą semti. Ar mes neturim teisės į kitokį gyvenimą? – kalbėjo dėdama nuvargusias, stiprias rankas ant kelių. – Tai ką siūlai, mama? – O gal išvažiuokime į miestą, čia viską parduosime. Šį tą sutaupiau, nupirksime butą mieste. – Močiute, aš sutinku! – nudžiugusi puolė Vera, – taip noriu į miestą… Taip ir padarė. Mieste gyveno Faienos vyresnysis brolis Nikolajus, ten ir apsistojo. – Atiduosime jums kambarį, – rūpinosi jo žmona, – kai rasite savo butą, persikelsite. Artimieji svetingi, o Marija su Nikoljumi ieškojo buto – kai galiausiai rado, persikraustė. – Reikėtų remontą daryti, – sakė Faiena, – bet visos santaupos nuėjo būstui. Nieko, laikui bėgant susitvarkysim. – Taip, mama. Beje, radau darbą duonos fabrike, rytoj pirmoji diena. Dar reikės Verą į mokyklą užrašyti – po pusantro mėnesio baigsis vasaros atostogos. Čia šalia yra mokykla, kaip tik pakeliui į darbą. – Gerai, dukra, mudvi su Vera nueisime į mokyklą, tu užsiėmusi darbu, – tarė Faiena. Verą priėmė į šeštą klasę. Mokykla tikrai netoli, Vera džiaugėsi: – Močiute, tikrai noriu mokytis miesto mokykloje – pasistengsiu, pažadu. Kai Marija grįžo po pirmos pamainos, motina pasakė naujieną: – Mane priėmė į mokyklą valytoja, ten, kur mūsų Vera mokysis. Kiek sveikata leis, dirbsiu – pinigų reikia. – Oi, mama, gal jau lik namie, pensiją gauni… – Ne, sūneli, kol yra jėgų, padirbėsiu – ir už anūkėlę ten mokykloje prižiūrėsiu, juk naujokė… Laikas bėgo. Faiena dirbo mokyklos valytoja, džiaugėsi nors ir pavargdama. Marija irgi dirbo, Vera mokėsi vidutiniškai. Baigusi aštuonias klases, Vera nutarė nebetęsti mokslų. Norėjo padėti motinai ir močiutei – reikėjo dirbti. Užmatė skelbimą – į restoraną ieško indų plovėjos, užėjo ir priėmė tuojau pat. Vera stropiai dirbo, padėdavo virtuvėje, kartais ir pavaduodavo virėją, kai ši ką nors tvarkėsi, maišė sriubą, kad neprisviltų. Susibičiuliavo su merginomis, vėliau kartu ėmė eiti į šokius. – Mama, einu į klubą šokti, grįšiu vėliau, – sakydavo. – Žiūrėk, Vera – ypač su vaikinais būk atsargi, ne visais gali tikėti, – primindavo močiutė. – Ai, močiute, aš jau suaugusi, viską suprantu. Klube ir pažino Toliką, kuris ją pakvietė šokiui ir visą vakarą nepaleido. – Parvesiu tave šiandien namo, – pasakė užtikrintai, Vera neatsisakė. Pradėjo susitikinėti, netrukus Tolikas pranešė: – Vera, mane paima į armiją. Palauksi manęs? Rašysiu laiškus, atrašyk. – Gerai, tikrai rašysiu, – pažadėjo Vera. Palydėjo Toliką į kariuomenę, kruopščiai rašė laiškus, jis taip pat, žadėjo po metų grįžti atostogų. Vera laukė. Pagaliau išsvajotas susitikimas. – Sveika, Vera. Kaip tu čia? Dar ne ištekėjai? – bandė juokauti Tolikas. – Juk pažadėjau laukti, tai ir laukiu. – Nu, nu… – balse džiugesio nebuvo, akimis vengiavo. Atostogos prabėgo greitai, Tolikas išvyko. Netrukus laiškai vis retesni, paskui visai nustojo rašyti. Atėjo laikas, kai Tolikas turėjo sugrįžti iš kariuomenės. Grįžo, bet Verai net nepranešė. Ji laukė, nėra telefono, į šokių aikštelę jis nebeužsuko. Grįždama iš šokių, Vera pasiteiravo draugių: – Merginos, gal kas žino, kas su Toliku? Turėjo grįžti iš kariuomenės, nesuprantu, kur jis… – Eik aplankyk, – šmaikštavo draugė, – kartu ir su žmona susipažinsi. Naivi tu, Vera… Tolikas vedė dar kariuomenėje ir atsigabeno žmoną, todėl ir nesirodo – namuose sėdi. Pamiršk jį, išmesk iš širdies. – Negali būti, juk aš laukiau, – nustebo ir nuliūdo Vera. – Tu laukei, o jis – ne. Praėjus kažkiek laiko, netikėtai Vera sutiko Toliką parke. Jis sėdėjo ant suoliuko kaip seniau. – Sveika, Vere, – pašoko vos pamatęs. Vera nuėjo nesustodama, bet jis bandė ją sulaikyti. – Palauk, Vera, atleisk… Kvailai pasielgiau. Visą laiką apie tave galvoju, sapnuose matau, žmonos nemyliu, prisidarė reikalų – vaiko laukiame. Vera, labai tavęs trūksta. Vera atsisuko ir tiesiai žvilgtelėjo į akis: – O ko dabar iš manęs nori? Kad būčiau slapta draugė, kol tu gyveni su žmona? Atsakau: ne! Apgavai mane, nepatikimas tu. Gyvenk su ta, kurią pasirinkai, auginkite vaikus be manęs. Linkiu laimės, Tolikai! – palingavusi per petį išėjo. Vera tęsė darbą restorane. Direktorė ją pastebėjo: – Vera, tau virtuvėje visi darbai sekasi, siūlau važiuoti į apskritį pasimokyti virėjos amato. – Oi, kaip gerai – sutinku. Man patinka gamint. Taip ir išsiruošė Vera – madingai apsirengusi, graži, laukė traukinio stotyje. Jaudinosi – pirmąkart viena į didelį miestą. Pro šalį ėjo vaikinų būrys – kažkas grojo gitara, dainavo, išlydėjo draugą, grįžtantį iš armijos. Staiga vienas vaikinas su kareiviška uniforma pasitraukė nuo kompanijos ir pribėgo prie Veros. – Labas, gal susipažįstam? Aš – Jurga, o tu? – Vera, – atsakė automatiškai. – Elektrinį traukinį lauki? – pasiteiravo, Vera linktelėjo. Tuo metu priartėjo traukinys, vaikinas nuskubėjo prie draugų. – Keistas tas Jurga, – pagalvojo Vera – kam jam mano vardas… Vera įlipo į priešpaskutinį vagoną, susirado laisvą vietą ir atsisėdo. Besižvalgant pro langą, netikėtai išgirdo virš galvos: – O, štai ir rada, – stovėjo tas pats kareivis. – Daug vagonų perėjau, bet radau. Mažai turime laiko – trumpam grįžau iš armijos, bet taip patikai, negalėjau praeiti pro šalį. Siūlau apsikeisti adresais – susirašinėsim. Sutinki? O kur važiuoji, beje? – Į kvalifikacijos kursus – būsima virėja, – atsakė Vera. Visą kelią kalbėjosi, apsikeitė adresais, išsiskyrė – Vera nesitikėjo, kad daugiau susitiks (juk buvo skaudi Toliko patirtis). Tačiau Jurga buvo šviesus, linksmas, per daug nieko nežadėjo… O Vera laiškus rašyti mokėjo. – Močiutė Faia visada sakydavo: ne tuos sutinkame, ne už tuos ištekame, – galvojo Vera, netikėdama, kad su Jurga bus kitaip. Beveik metus susirašinėjo. Pagaliau Jurga grįžo iš armijos – iškart atėjo pas ją. Vera tuo metu turėjo laisvadienį. Džiaugėsi. Vera pajuto – šiuo vaikinu galima pasitikėti, nepavedė. Bėgo metai. Vera – jau ištekėjusi už Jurgio. Dirbo virėja restorane, vyras – gamykloje. Vera mylėjo tvarką – viskas lentynose, švaru, išlyginta, pagaminta. Dvyniai sūnūs – darželyje, irgi išpuoselėti. Tik su vyru nuolat kovodavo – Jurga, kur ką padeda, ten ir numeta. Vera bėdavo, kaltindavo netvarka, bet… Tuomet suprato: – Reikia kitaip, reikia moteriško žavesio ir išminties. Pradėjo švelniai, kantriai pratinti – net darbo rūbus Jurga ėmė palikti prieangyje, geležėlius sudėdavo į garažą, kiemą ir daržinę pats tvarkydavo, net garaže buvo tvarka. Vera džiaugėsi. – Visgi sutikau tą žmogų, už kurį ir reikėjo tekėti – priešingai močiutės žodžiams, – pagalvojo Vera. Taip praėjo beveik visas gyvenimas laimingai, kol vieną dieną vyras negrįžo iš darbo namo – krito ir mirė vietoje, širdis sustojo. Lyg ir niekas nenumatė to. Vera labai pergyveno. Liko Vera viena – kaip ir jos močiutė Faiena bei motina Marija – dabar ją vienišą aplanko tik sūnūs ir anūkai. Nuo likimo nepabėgsi.

Netinkamai sutinkame, ne tuos pasirenkame Gyvenimo kelias nėra lengvas, nuo likimo nepabėgsi.

Uncategorized

0136

Vaikystės draugė sugrįžo į gimtąjį miestelį: niekada neturėjo vaikų, pasirinko gyventi tik sau – atviras pokalbis apie motinystės atsisakymą, laisvę ir gyvenimo be vaikų prasmę Lietuvoje

Atvažiavo seniai nematyta draugė iš vaikystės. Niekada neturėjo vaikų. Taip ir nusprendė jokių vaikų