Zibainis

Nežinau, kaip parašyti taip, kad neskambėtų kaip pigi drama, bet tai pati įžūliausia istorija, kokią man kada nors teko patirti. Gyvenu su vyru jau daugelį metų, o antrasis žmogus šioje istorijoje – jo mama, kuri visada buvo per daug arti mūsų santykių. Ilgai maniau, kad ji tiesiog įsikiša “iš gero”, bet paaiškėjo, jog tai visai ne gera. Prieš kelis mėnesius jis įkalbėjo mane pasirašyti būsto dokumentus, žadėdamas, kad pagaliau turėsime savo namus, jog nuoma – prasmės neturintis dalykas, ir kad dabar reikia imtis veiksmų, nes vėliau gailėsimės. Džiaugiausi, nes ilgai svajojau apie savus namus, o ne gyvenimą su lagaminais ir dėžėmis. Pasirašiau be įtarimo, tikėdama, kad tai mūsų šeimos sprendimas. Pirmas keistas momentas buvo, kai jis pradėjo tvarkyti reikalus institucijose vienas pats, vis kartodamas, kad man eiti bereikšmė laiko gaišatis ir jam lengviau pačiam. Grįždavo su aplankais ir juos slėpdavo spintoje koridoriuje, bet niekada neleisdavo jų peržiūrėti. Jei ką paklausdavau, atsakydavo sudėtingais žodžiais, tarsi būčiau vaikas. Galvojau, gal vyrai tiesiog mėgsta tvarkyti finansinius dalykus patys. Paskui prasidėjo “smulkūs” finansiniai žaidimai – sąskaitas vis sunkiau sumokėti, nors jo atlyginimas lyg ir tas pats. Vis įkalbinėjo manę duoti daugiau, nes “taip reikia dabar”, o vėliau esą viskas susitvarkys. Pradėjau padengti parduotuvės, dalies įmokų, remonto, baldų išlaidas, nes juk “kuriame savo namus”. Galiausiai nebepirkau nieko sau, bet tikėjau, kad tam verta aukotis. Ir tuomet, vieną dieną, valydama radau virtuvėje, po servetėlėmis, keturis kartus užlankstytą dokumentą. Ne sąskaita už elektrą, ne kasdienis popierėlis. Dokumentas su antspaudu ir data, kuriame aiškiai parašyta, kas yra būsto savininkas. Ne aš. Ne jis. Jo mama. Stovėjau prie kriauklės ir skaičiau tuos žodžius kelis kartus, nes protas atsisakė priimti tai. Aš moku, ima kreditą, apstatome butą, perku baldus – o savininke tapusi jo mama. Pajutau karštį ir galvos skausmą ne iš pavydo, o iš pažeminimo. Kai jis grįžo, nesukėliau scenos. Tiesiog padėjau dokumentą ant stalo ir žiūrėjau į jį. Neklausiau švelniai, nemeldžiau paaiškinti. Tik žiūrėjau, nes jau buvau pavargusi būti mulkinama. Jis net nesutriko, nepaklausė “kas čia”. Tik atsiduso, tarsi aš jam sukėliau problemą tuo, kad sužinojau. Tada prasidėjo pats įžūliausias “paaiškinimas”, kokį kada nors girdėjau. Sakė, kad taip “saugiau”, kad jo mama yra “garantas”, jog, jei kada nutiks kas nors tarp mūsų, namo nereikės dalinti. Kalbėjo ramiai, lyg aiškintų, kodėl pirkom skalbimo mašiną, o ne džiovyklę. Man norėjosi juoktis iš bejėgiškumo. Tai nebuvo šeimos investicija. Tai buvo planas, kad viską moku, o galiausiai išeisiu su drabužių maišu. Blogiausia buvo ne pats dokumentas. Blogiausia buvo, kad jo mama viską žinojo. Nes tą vakarą ji man paskambino ir kalbėjo pamokslaujamu tonu, tarsi būčiau įžūli. Aiškino, kad ji “tik padeda”, kad namai turi būti “patikimose rankose”, ir kad neturėčiau to priimti asmeniškai. Įsivaizduotumėt – moku, atsisakau savęs, darau kompromisus, o ji kalba apie “patikimas rankas”. Po to pradėjau ieškoti ne iš smalsumo, o iš prarasto pasitikėjimo. Peržiūrėjau išrašus, pavedimų datas. Ir tada atradau dar didesnį purvą: paaiškėjo, kad kredito įmoka ne vien “mūsų kreditas”, kaip jis sakė. Buvo ir papildomas įsipareigojimas, kuris dengiamas iš mano sumokamų pinigų. Paieškojusi giliau pamačiau, kad dalis sumų nukreipta į seną skolą, kuri nėra už mūsų butą. Jo mamos skolą. Kitaip tariant, ne tik moku už namą, kuris nėra mano. Moku ir svetimą skolą, paslėptą kaip “šeimos reikalas”. Tai buvo akimirka, kai man nukrito rožiniai akiniai. Staiga prisiminiau visas situacijas iš pastarųjų metų. Kaip ji įsikiša visur. Kaip jis ją vis gina. Kaip aš vis būnu “nesuprantanti”. Kaip esame tarsi partneriai, bet sprendimus priima jie, o mano vaidmuo – tik finansuoti. Skaudžiausia buvo suprasti, kad buvau patogi, ne mylima. Moteris, kuri dirba, moka ir neužduoda per daug klausimų, nes nori ramybės. O ramybė šiame name buvo jų ramybė, ne mano. Neverkiau. Net nerėkiau. Atsisėdau miegamajame ir pradėjau skaičiuoti. Kiek sumokėjau, ką pirkau, kas liko. Pirmą kartą juodu ant balto pamačiau, kiek metų tikėjau ir kaip lengvai buvau išnaudota. Labiausiai skaudėjo ne dėl pinigų, o dėl to, kad iš manęs darė kvailę su šypsena. Kitą dieną padariau tai, ko niekada nesitikėjau – atidariau naują sąskaitą tik savo vardu ir pervedžiau ten visus savo asmeninius pinigus. Pakeičiau visų mano turimų dalykų slaptažodžius, panaikinau jo prieigą ir nustojau duoti pinigus “bendrai naudai”. Nes bendras buvo tik mano indėlis. Ir svarbiausia – pradėjau rinkti dokumentus ir įrodymus, nes nebetikiu pasakomis. Dabar gyvenam po vienu stogu, bet iš tiesų esu viena. Jo nevarau, nemaldau, nesiginčiju. Tik žiūriu į žmogų, kuris mane pasirinko kaip taupyklę, ir mamą, kuri pasijuto mano gyvenimo šeimininke. Ir galvoju, kiek moterų taip išgyveno, tylėjo, kad “nebūtų blogiau”. Tik blogiau, nei būti išnaudojamai, kol tau šypsosi, nežinau, ar būna. ❓ Jei sužinai, kad daugelį metų moki už “šeimos namus”, bet dokumentai priklauso jo mamai ir tu esi tiesiog patogus žmogus – ar išeitum iš karto, ar kovotum, kad viską atgautum?

Nežinau, kaip tai papasakoti, kad neatrodytų pigia drama, bet tai pats įžūliausias dalykas, kokį kas

Uncategorized

080

Prieš žmonos valią jis pakvietė motiną į svečius, kad pamatytų savo naujagimę anūkė.

Gegužės 12 dieną, po to, kai mano žmona Eglė iškeliavo savo pirmąjį vaiką, nusprendžiau, nepaisydamas

Uncategorized

0162

– Ji tiesiog manipuliuoja mano vyru! – piktinosi Ingrida, o visa Lietuva užjautė ją – ar buvusi žmona tikrai gali stovėti tarp meilės ir laimės?

Ta Rūta tiesiog manipuliuoja mano vyru, piktinasi Monika. Monika spokso į telefoną ir jaučia, kaip vėl

Uncategorized

0133

Ištrūkusi iš motinos valdžios: Varvaros kelias į savarankišką gyvenimą ir meilę po ilgų metų nuolankumo, vienatvės bei motiniškos kontrolės Lietuvos provincijoje

Iš po mamos spaudimo Ligita, būdama trisdešimt penkerių, niekada neatrodė išskirtinė ar drąsi moteris

Uncategorized

02.5k.

Kai mama sužinojo, kad esu ištekėjusi, turiu gerai apmokamą darbą ir nuosavą butą, ji tuoj pat atvažiavo prašyti finansinės paramos – bet mūsų pokalbį nugirdo pamotė, kuri sukvietė vyrą ir sūnų, o galiausiai vyras mamai griežtai pasakė, kad daugiau nieko iš manęs nesitikėtų ir į mūsų namus daugiau neateitų.

Kai mano mama sužinojo, kad esu vedęs, turiu gerą darbą ir savo butą Vilniuje, ji netrukus atskubėjo

Uncategorized

0121

Priėmiau sprendimą nebevesti savo dukrų į šeimos susibūrimus… po daugelio metų, kai nesupratau, kas iš tiesų vyksta. Mano dukros – 14 ir 12 metų. Nuo mažumės jos girdėjo „tarsi normalius“ komentarus: „Labai daug valgo“, „Tai jai netinka“, „Ji per didelė tokiems drabužiams“, „Reikia saugoti svorį nuo mažens“. Iš pradžių tai laikėme šeimos „šiurkštumu“, galvojome, kad „tokia jau mūsų šeima“. Kai mergaitės buvo mažos, nemokėjo apsiginti, tylėjo, nuleisdavo galvas, kartais mandagiai šypsodavosi. Mačiau, kad joms nemalonu, bet įtikinėdavau save, jog perdedu – juk tokie tie susibūrimai. Prie pilnos stalo, juoko, nuotraukų, apkabinimų – būdavo ir ilgi žvilgsniai, lyginimai su pusbroliais, nereikalingi klausimai, „juokais“ pasakyti užgauliojimai. Dienos pabaigoje dukros grįždavo daug tylesnės nei įprastai. Komentarai nesustojo – tik keitėsi. Nebe tik apie maistą, bet ir kūną, išvaizdą, pokyčius: „Ši – jau labai suaugusi“, „Kita – per liekna“, „Niekam nepatiks taip“, „Jei toliau taip valgys, tegul paskui nesiskundžia“. Niekas jų neklausė, kaip jaučiasi, niekas nesuvokė, kad tai – jaunos merginos, kurios klausosi ir prisimena. Viskas pasikeitė, kai jos tapo paauglėmis. Po vieno susitikimo vyresnioji pasakė: „Tėti, nebenoriu daugiau eiti.“ Paaiškino, kad jai susibūrimai – tikra kančia: ruoštis, eiti, sėdėti, kęsti komentarus, bandyti mandagiai šypsotis, o grįžus – jaustis blogai. Mažoji tik tyliai linktelėjo. Suvokiau, kad abi taip jaučiasi seniai. Tada ėmiau į tai žiūrėti rimtai. Prisimindavau scenas, sakinius, žvilgsnius. Išgirdau ir kitų žmonių istorijų – apie augimą šeimose, kurios „rūpinasi“ tokiomis pastabomis, apie jų poveikį savivertei. Su žmona priėmėme sprendimą: dukros daugiau nebus verčiamos eiti ten, kur nėra saugios. Jei panorės – galės. Jei nenorės – nieko baisaus. Jų ramybė svarbesnė už šeimos tradicijas. Artimieji neilgai trukus pastebėjo: pradėjo klausinėti, kodėl mūsų nėra, ar neperdaug? „Taip visada buvo“, „Negalima auginti vaikų kaip iš stiklo“. Nieko neaiškinau. Nesivėliau į ginčus. Tiesiog nustojau vesti dukras. Kartais tyla pasako viską. Dabar jos žino: tėtis niekada nepastatys jų į situaciją, kurioje teks taikytis su pažeminimu, slepiamu po „nuomone“. Gal kažkam tai nepatiks, gal laikys mus konfliktiniais, bet man geriau būti tėčiu, kuris nubrėžia ribą, nei tuo, kuris žiūri pro pirštus, kol dukros mokosi nemylėti savęs, stengdamiesi „pritapti“. Ar, jūsų manymu, pasielgiau teisingai? Ar darytumėte tą patį dėl savo vaiko?

Priėmiau sprendimą daugiau nebevesti dukrų į giminės susitikimus po daugelio metų, kai net nesupratau

Uncategorized

012

Mano tėvas, sulaukęs 72 metų, pasakojo, kad ketina vesti savo klasės draugę!

20251217 Šiandien vėl galvojau apie tėtį, Vytautą, kuris netrukus savo 72ąjį gimtadienį pasakė, kad susituoks.

Uncategorized

0384

– Ir ką tu laimėjai savo niurzgėjimu? – vyras paklausė. Bet tai, kas nutiko toliau, jį pritrenkė Kai gyvenimas tempia už gerklės penktą ryto – Marinos istorija apie stiprybę, bendrą verslą, išdavystę ir sprendimą, kuris viską pakeitė

Ką pasiekei tuo savo verkimu? paklausė vyras. Tačiau toliau viskas tapo keistesnė nei galėjo įsivaizduoti.

Uncategorized

034

Jam su manimi kitaip, nei su ja

Jis su manimi elgiasi иначе, ne taip kaip su ja. Kas tai per mergina? Telefonas Domo stovėjo ant virtuvės