Zibainis – Page 37

Daugelį metų buvau tyli šešėlis tarp didingos Vilniaus miesto bibliotekos lentynų.

Daugelį metų buvau lyg nebyli šešėlis tarp senosios Kauno miesto bibliotekos lentynų. Daugelį metų buvau

Tai įvyko Lidos, paštininkės, vestuvių dieną.

20220914 Šiandien visi mano jausmai susijungė į vieną skausmingą akimirką Luidos, mano senosios mergaitės

Norėtum! Kavalierius manė, kad apsigyvens mano bute mano sąskaita Man labai pasisekė, kad visada buvau užsispyrusi ir kryptinga. Iki 25-erių pavyko pačiai susitaupyti butui. Jokios pagalbos iš tėvų ar giminaičių – viską pasiekiau pati. Kai įsimylėjau vaikiną, buvau tokia kvaila, kad prisipažinau jam, jog turiu nuosavą butą. Vis dėlto iš anksto perspėjau, kad gyventi jo bute neketinu – todėl jis turėjo mums išnuomoti būstą, o aš – išnuomosiu savąjį ir taupysiu automobiliui. Jis sutiko – tikino, kad greitai sutaupys nuomai ir apsigyvensime kartu. Po pusmečio atėjo su lagaminu – sakė, neteko darbo ir neturi pinigų. Prašė, kad laikinai jį priimčiau. Gerai, kad jis dar turi tėvus. Ne, nepriėmiau. Manau, jog tai buvo tik pretekstas gyventi už mano pinigus. Viskas baigėsi tuo, kad su juo išsiskyriau.

Žinok, man taip pasisekė, kad nuo mažens buvau užsibrėžusi tikslų žmogus. Prieš sulaukdama dvidešimt

Nuo pat vaikystės tėvai kartojo, kad niekam nereikalinga ir nieko verta – kaip užaugau nepaisydama mamos žodžių, išvykau į Vilnių, sukūriau laimingą šeimą ir įrodžiau, kad įmanoma pasiekti viską, jei tiki savimi

Nuo mažens tėvai man kartodavo, kad aš niekam nereikalingas ir esu visiškai nevykęs. Dažnai sakoma, kad

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas man nutiko

Giedrė, tavęs nebėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta Giedrė ir Vytautas

Kaimynė nustojusi lankyti senelę Varitą ir paleido gandą, kad senelė senatvėje išprotėjo, nes laiko mįslingą nuostabų padarą, kurį visi vadina rosomaka ar keistu būtybiu.

Kaune gyveno vieniša senelė Viltė, kuriai likęs laikas praleido sodo vežimis, šienų šakutėmis ir šiltu

Marija Olegovna nubudo 3 valandą nakties nuo to, kad ant naktinio stalelio atkakliai vibruoja mygtukinis telefonas. Atsiliepus ji sužino – skambina sūnus. „Mama, atsiprašau, kad pažadinau, bet važiuodamas iš darbo namo… radau kelyje sužalotą vokiečių aviganį. Nežinau, ką daryti – pas mus gi visą parą dirbančių vetklinikų nėra…“ – sunerimęs kalba Dmitrijus. Tą akimirką Marija suprato, jog jos gerumas gyvūnams pagaliau atvedė sūnų prie tikro žmogiškumo. Tragedija kelyje Viršuliškėse tapo proga atrasti širdyje užuojautą – ir dabar jų namuose kartu su keturiomis iš gatvės priglaustomis katėmis gydosi dar ir sunkių traumų patyręs Ralfas. Va šitaip gyvenimas pamoko: padedamas silpniausiam tampi geresnis – ir nekreipi dėmesio į kaimynų pašaipas.

Marija Olevaitė pabudo trečią nakties nuo to, kad ant jos naktinio stalelio atkakliai drebėjo paprastas

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas man nutiko

Giedrė, tavęs nebėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta Giedrė ir Vytautas

— Po tokių žodžių man dar reikės sėdėti čia, apsimesti, kad viskas gerai, ir šypsotis? Ne, švęskite be manęs! — su šiais žodžiais Natalija trenkė durimis.

Po šių žodžių dar turiu čia sėdėti, apsimesti, kad viskas gerai, ir šypsotis? Ne, švęskite be manęs!