Uncategorized
012
Aštuonioliktąjį savo gyvenimo dieną mama išmetė iš namų, bet po metų likimas grąžino manęs į tą krosnies slėptuvę, kurioje atradau jos šalčio paslaptį.
2026rokas, lapkritis 12 d. Mano dienoraštis Kartą, kai man teko stebėti ją Anele, kuri visada jautėsi
Zibainis
Uncategorized
040
– Kaip taip – serga? Kokią būklę turi? – sušuko šeimos šventainė. – Miegantis. Nieko tokio, šiek tiek padidėjusi temperatūra, viskas normalu, žiema prasidėjo. – Bet tai ne tik žiema! Tai tavo darbas toks, štai ką atneši iš savo kasos namo! Kiek kartų tau sakau – keisk darbą!
Kaip taip susirgo? Kokio jis būklės? iškvepė šventinė sesuo. Miegodamas. Nieko rimto, šiek tiek karščio
Zibainis
Uncategorized
012
Pilnai džiaugtis 70‑ies amžiuje be vaikųSu šypsena ji išdrįso iškelti pasaulį savo mylimais hobiais – kelionėmis, tapyba ir širdinga bendruomenės veikla – parodydama, kad gyvenimo vertę nesprendžia šeimos statusas.
Kauno universiteto dermatologijos klinikos ilgoje koridoroje, kur laikas šnibžda lėtai, stovėjo septyniasdešimt
Zibainis
Uncategorized
017
Mano vyro meilužė 43 metų nežinojo, kad aš esu prabangaus dvaro, kuriame ji mane pažemino, savininkė – tad kai ji pareikalavo „VIP aptarnavimo“, suteikiau jai nepamirštamą paslaugą.
Mano vardas Rasa Vilkaitė. Savo vyrui, Arūnui Vilkaičiui, aš visada buvau paprasta moteris.
Zibainis
Uncategorized
0143
– Kaip? Mes jau dešimt metų susituokę! Kokią meilę? Manų ir tavęs pakanka!
Kas tu? Mes jau dešimt metų sutuokę! Kokia meiluže? Manęs ir tavęs pakanka! Aistė negalėjo susitvarkyti
Zibainis
Uncategorized
023
Vaiko sveikimo kelias
Žinai, pasakosiu tau labai jautrią istoriją, kuri nutiko ne kur nors Amerikoje, o Vilniuje, tuose dideliuose
Zibainis
Uncategorized
010
– Jūs krapą nuo petražolių atskiriate tik parduotuvės etikečių pagalba! O uogas matėte tik uogienėje! – skundžiasi įsižeidžiusi kaimynėJi nušūri į virtuvę, grąžindama krapą atgal į stiklainį, su šypsena sužavėta savo aštriu skonio nuotykiu.
2024rugpjūčio 12d. Vasara šlapo po dienos ir aš, Vytautas, sėdi prie senų medinių stalų savo sodyboje
Zibainis
Uncategorized
032
Darbo metu mano tėvai perkelė mano vaikų daiktus į rūsį, sakydami: „mūsų kitas anūkas turėtų turėti geresnius kambarius“.
Mano vardas yra Marius Petrauskas. Po skyrybų persikraustei su dešimties metų dvigubais vaikais Miku
Zibainis
Uncategorized
012
Žmonės pastebėjo bejėgę arklį: jėgų nepakako net atsistoti
Prisimenu šią istoriją, tarsi ji būtų nutikusi vakar, nors iš tikrųjų praėjo daugybė metų. Tais laikais
Zibainis