Zibainis

Pažadas Denis ramiai laikė vairą ir užtikrintai vedė automobilį keliu, šalia sėdėjo bičiulis Kirilas – du draugai grįžo iš komandiruotės į kitą miestą, kur viršininkas buvo juos išsiuntęs dviem dienoms. – Kirilai, kaip puikiai viską sutvarkėm: kontraktas sudarytas milžiniškai sumai, viršininkas bus patenkintas! – linksmai šypsojosi Denis. – Tikrai, pasisekė mums šįkart, – pritarė kolega, abu dirbo tame pačiame biure. – Smagu grįžti namo, kai ten kažkas laukia, – kalbėjo Denis. – Mano Arina laukiasi, skundžiasi toksikoze… Gaila jos, bet abu labai norėjome vaiko, tad sakė viską pakęs dėl mūsų mažylio. – Vaikas – nuostabu, o mums su Marina niekaip nepavyksta, ji negali išnešioti. Dabar bandysim antrą dirbtinio apvaisinimo kartą, pirmas nesėkmingas buvo, – dalijosi mintimis Kirilas. Jis su Marina buvo susituokę jau septynis metus, labai laukė vaiko, bet… Denis vedė vėlai, trisdešimt dvejų, nors moterų turėjo, bet galvą dėl jų niekada nepametė. Sutikęs Ariną įsimylėjo taip, kad greta kitų moterų net nebesidairė. Kai Denis pristatė Ariną Kirilui, o vėliau buvo jų vestuvės, Kirilas net šiek tiek pavydėjo draugui – Ari buvo graži, švelni, suprato Denisą, tokią lengva buvo įsimylėti. Smulkus rudeniškas lietus taškė automobilio langus, valytuvai kas kiek laiko suveikdavo, draugai linksmai kalbėjo. Denisui paskambino Ari, jis atsakė. – Sveika, Ari! Važiuojam, būsim po poros valandų. Kaip tu? Nesikankini? Nepakelk sunkumų, viską padarysiu, kai grįšiu. Bučiuoju, iki, brangioji. Kirilas klausėsi ir įsivaizdavo Ariną kaip ji laukia draugo, jaudinasi. Mąstė: – Mano Marina niekada neskambina, per daug nepergyvena dėl manęs, laiko mane tvirtu pririštu prie jos. Visiškai kitokia nei Ari – tvarka, darbas, namai. Netikėtai Denis smarkiai suko vairą – į juos lėkė „Gazeli“ mikroautobusas, susidūrimas neišvengiamas, bet paskutinę akimirką jie rėžėsi į stulpą Denisui iš savo pusės ir nulėkė nuo kelio. Kirilas atsipeikėjo – skaudėjo galvą, ranka kraujavo, automobilis stovėjo ant ratų, jo durys atviros. Jis pažvelgė į Denisą – šis nejudėjo. Pribėgo žmonės, mašinos stabdė šalikelėje. Kirilas gulėjo prie automobilio ant šlapios žolės, laukė greitosios. Denisą iškėlė ant neštuvų, Kirilas pasilenkė prie jo, o Denis tyliai pasakė: – Padėk Ari… Abu išvežė į ligoninę – Kirilas patyrė rankos lūžį ir stiprų smegenų sukrėtimą. Jis nuolat klausinėjo: – Kaip Denis? Kaip mano draugas? Galiausiai jam pasakė slaugytoja: – Denis mirė… Kirilą prislėgė sielvartas – laidotuvėse dalyvauti negalėjo. Marina važiavo ir pasakojo, kad Denis žmona daug verkė, sunkiai galėjo patikėti, jog jo nebėra, vos laikėsi prie karsto. Po ligoninės Kirilas su Marina važiavo į kapines, ilgai stovėjo prie draugo kapo ir mintyse pažadėjo: – Nesirūpink, drauge, tavo žmonos nepaliksiu, padėsiu kaip prašei… Po poros dienų Kirilas nuvyko pas Ariną, paskambino į duris. Pamačiusi Kirilą, ji pravirko. – Kaip man gyventi be jo? Negaliu susitaikyti, kad Denio nebėra… – Ari, pažadėjau tavo vyrui tau padėti. Išsikapstysim. Skambink, sakyk, ko reikia – aplankysiu. Laikas bėgo. Ari kiek apsiramino, bijojo, kad dėl išgyvenimų nutrūks nėštumas, gydytoja irgi įspėjo. Kirilas lankydavo ją du kartus per savaitę – veždavo produktus iš parduotuvės, vitaminus, kartais nuveždavo iki poliklinikos ar kur reikia. Ari nesinaudojo Kirilo gerumu, kreipdavosi tik kai labai reikia. – Man nepatogu, kad tu tiek skiri savo laiko, – sakydavo ji. – Man nesunku, juk pažadėjau Denisui. Kirilas jautėsi prieštaringai – Ari buvo jo svajonių moteris, apie tokią svajojo, bet kartu jautėsi sutrikęs dėl situacijos. Kol Ari kovojo su negalavimais, Kirilas su Marina vėl lakstė po gydytojus, tyrimus, vėl nusivylimai… Nevaisingumas tapo jų bendru skausmu. Marina nežinojo, kad vyras padeda Ari, apie tai jis jai nieko nepasakojo. Ari jo telefone buvo po slapyvardžiu „Labdara“, nes žinojo – žmona gali pamatyti, kas skambina. Po antros nesėkmingos apvaisinimo procedūros poros santykiuose kilo įtampa. Marina galvojo, kad kaltas Kirilas, o jis jau nustojo viską svarstyti. Marina pastebėjo, kad vyras elgiasi keistai, tapo išsiblaškęs, kartais piktas, kažkur išvyksta. Apgaulės variantas jai neatrodė tikėtinas – jų santykiai normalūs, neatsiribojo nuo jos. Kirilas jautė, kad asmeniniame gyvenime nesiseka, bet darbe – viskas puikiai. Grįžo prie projekto, kurį pradėjo su Denisu, sėkmingai baigė ir pasirašė puikų sandorį. Ari nėštumas progresavo, ji darėsi vis labiau bejėgė. Jos tėvai gyveno toli – Sibire, mieste nieko artimo nebuvo. Kankino galvos skausmai, net kojos tinodavo. Bet ji viską kentė ir nelabai skųsdavosi Kirilui. Kartą, kai jis užsuko su produktais, ją rado ant kopėtėlių – kabino naujas užuolaidas. – Išvaliau langą, – pasakė ji, – va, užuolaidas noriu pakabint. – Lipk žemyn, – griežtai paliepė Kirilas, žvelgdamas į jos didžiulį pilvą. – Jei nukristum, pražudytum kūdikį – nejuokauk. Greit ją nulipdino, jie buvo labai arti – Kirilas net pasijuto sutrikęs. – Ačiū, – pasakė Ari, bet tuoj pat nubėgo į vonią – toksikozė. Kirilas atsiduso, nusivalė prakaitą ir mintyse mąstė: – Ar Denis mato iš ten, kur dabar yra? Pats prašė padėti… Kitą kartą Ari tarė: – Denis, ar nepadėtum vaikų kambario įrengti – vėliau laiko nebus. Buvau pamačius gražius tapetus, noriu tokių. Kirilui teko imtis remonto – negalėjo leisti, kad nėščia Ari viena vargtų. Remontavo kartu: Ari daugiau palaikė morališkai, bet viską padarė. Tuo metu Kirilas blaškėsi tarp dviejų ugnių: viena pusė – prislėgta žmona, nuolat kalbanti apie nevaisingumą, kita – Ari, kuriai artėjo gimdymo laikas. Marina nujautė, kad reikia imtis darbo, kad išlaikytų šeimą – rašė straipsnius žurnalams. Gavusi pasiūlymą rašyti apie šeimos temas žinomame žurnale, nudžiugo, atitraukė mintis, uždirbo nemažai. Namuose sugrįžo laiminga, su pilnu maišu skanumynų ir vyno. – Ooo, šventė? – nustebo Kirilas, grįžęs iš darbo. – Taip, uždirbau nemažą honorarą – reikia atšvęst. Seniai laukiau šio kontrakto. Per televizorių sukosi jų mėgstamas filmas, Marina bandė sugrąžinti šiltesnius santykius, ši šeimos šventė buvo viena iš pastangų. Užkandžiai ant stalo, vynas, mėgstamas filmas. Netikėtai Kirilui suskambėjo telefonas. Marina išvydo ekrane „Labdara“. Vyras greitai išėjo į virtuvę. – Kas atsitiko? – tyliai paklausė jis. – Kirilai, atleisk, bet atrodo pradėjau gimdyti… Jau kviečiau greitąją. – Bet dar anksti. – Septintas mėnuo, būna. – Jis suprato, kad ji kalba kentėdama skausmą. – Gerai, atvyksiu į gimdymo namus. Greitai apsirengė, žmona įtariai žvelgė. – Tu išvažiuoji? – Taip, – bėgte sukūrė legendą. – Kas skambino? – Viršininkas, nori skubiai pasikalbėt apie labdarą. Vėliau paaiškinsiu. Patikėk, taip reikia… Bet Marina nepatikėjo. – Kokia labdara, koks viršininkas – tu mane kvailini, Kirilai… Kirilas išskubėjo, riedėjo į gimdymo namus, kurie nebuvo arti. Atvykęs sužinojo, kad Ari jau atvežta. Dvi valandas laukė, kol seselė pranešė – Ari pagimdė sūnų. Kirilas atsiduso su palengvėjimu, išvargintas, mąstė: – Ačiū Dievui, viskas gerai, labai pergyvenau. Marina nemiegojo, kai Kirilas grįžo – įdėmiai žiūrėjo, matė, kad vyras išsekęs ir kažkoks palūžęs. – Tavo „labdara“ tave išvargino? – ironiškai paklausė ji. Kirilas sunkiai krito ant sofos, nė nesirengęs. – Taip, Marina… Ari neseniai pagimdė sūnų, pažadėjau Denisui padėti. Ji visiškai viena… – Viskas aišku, – tyliai tarė žmona, – o dabar naujas etapas – reikia padėti Ari su naujagimiu, ar ne? – Taip, – nuoširdžiai atsakė jis. – Na ką… Tu mane pažįsti, nepakęsiu, kad savo laiką eikvosi svetimam vaikui, ypač kai savo neturime ir jau turbūt niekad neturėsim. Paduosiu skyrybų prašymą, o tu daryk, kaip nori. Gal sutiksiu kitą vyrą ir nuo jo suspėsiu pagimdyti. Kirilas nustebęs pažvelgė jai į akis – suprato, kad ji visgi laiko jį kaltu, jog neturi vaikų. – Tavo teisė, Marina, teisintis nesiruošiu. Turiu padėti Ari su vaiku. Laikas praėjo. Marina padavė skyrybų prašymą. Kirilas išėjo pas Ari, padėjo su mažuoju Danuku. Po kurio laiko jie susituokė, o po dviejų metų jiems gimė dukra. Dėkoju, kad skaitėte, už prenumeratą ir palaikymą. Sėkmės Jums!

Pažadas Gediminas ramiai laiko vairą ir užtikrintai vairuoja automobilį greitkeliu. Šalia sėdi draugas

Uncategorized

070

Jis neapkentė savo žmonos. Neapkentė… Jie pragyveno kartu 15 metų. Net 15 metų jis matydavo ją kas rytą, bet tik paskutiniais metais pradėjo baisiai erzinti jos įpročiai. Ypač vienas: ji ištiesdavo rankas dar gulėdama lovoje ir sakydavo: „Labas rytas, saulute! Šiandien bus nuostabi diena.“ Atrodytų, paprasta frazė, bet jos plonos rankos, apsimiegojęs veidas kėlė jam priešiškumą. Ji keldavosi, prieidavo prie lango, keletą sekundžių žiūrėdavo į tolį. Tada nusivilkdavo naktinukus ir eidavo į vonią. Anksčiau, dar santuokos pradžioje, jis žavėjosi jos kūnu, laisvumu, kuris ribojosi su nesaikingumu. Ir nors jos kūnas vis dar buvo puikios formos, nuogumas jame sukeldavo pyktį. Kartą jis net norėjo ją stumtelti, kad pagreitintų „pabudimo“ procesą, tačiau sukaupė visas jėgas ir tik grubiai tarė: — Greičiau, jau atsibodo! Ji neskubėjo gyventi, ji žinojo apie jo romaną, apie tą merginą, su kuria vyras slapta susitikinėjo jau tris metus. Bet laikas užgydė savimeilės žaizdas, palikdamas tik liūdną nereikalingumo šešėlį. Ji atleido vyrui už agresiją, abejingumą, norą išgyventi jaunystę iš naujo. Tačiau neleido jam trukdyti gyventi savo ritmu, suprasdama kiekvieną minutę. Taip ji nusprendė gyventi nuo tada, kai sužinojo apie ligą. Liga graužė ją mėnuo po mėnesio ir netrukus nugalės. Pirmasis ūmus noras – visiems papasakoti apie ligą. Visiems! Kad sumažėtų žiaurios tiesos našta, išdalinant ją artimiesiems. Tačiau sunkiausias valandas ji išgyveno viena, suvokdama artėjančią mirtį, ir vėliau priėmė tvirtą sprendimą – tylėti. Jos gyvenimas tirpo, o su kiekviena diena joje augo žmogaus išmintis, mokančio stebėti. Ji rasdavo ramybę mažoje kaimo bibliotekoje, iki kurios keliaudavo pusantros valandos. Ir kasdien ji pasinerdavo į siaurą koridorių tarp lentynų, pažymėtų senos bibliotekininkės „Gyvenimo ir mirties paslaptys“, ir ieškodavo knygos, kuri, atrodė, atsakys į visus klausimus. Jis atėjo į meilužės namus. Čia viskas buvo šviesu, jauku, sava. Jie susitikinėjo jau tris metus, ir jis ją mylėjo beprotiška meile. Jis pavydėjo, žeminosi, žemino ir, rodės, negalėjo kvėpuoti toli nuo jos jauno kūno. Šiandien jis čia atėjo su tvirtu sprendimu – skirtis. Kam kankinti visus tris? Jis nemyli žmonos, daugiau – nekenčia jos. O čia prasidės naujas, laimingas gyvenimas. Jis pabandė prisiminti, ką jautė žmonai anksčiau, bet nepavyko. Atrodė, jog ji jį erzino nuo pat pažinties pradžios. Jis ištraukė žmonos nuotrauką iš piniginės ir, norėdamas parodyti savo ryžtą skirtis, suplėšė ją į smulkius gabalėlius. Jie sutarė susitikti restorane – ten, kur prieš pusę metų šventė penkioliktąsias santuokos metines. Ji atvažiavo pirma. Jis prieš susitikimą užsuko namo, ilgai ieškojo skyryboms reikalingų popierių. Nervingai vartydamas stalčius išmėtė viską ant grindų. Viename jų gulėjo tamsiai mėlyna, užklijuota segtuvas. Ir anksčiau jos nepastebėjo. Priklaupęs jis vienu judesiu nuplėšė lipnią juostą. Tikėjosi pamatyti bet ką – net kompromituojančias nuotraukas. Bet surado tik gausybę tyrimų, gydymo įstaigų antspaudų, išrašų, pažymų. Visi dokumentai priklausė žmonai. Nuojauta smogė kaip elektros iškrova, per nugarą nuėjo šaltas prakaitas. Serganti! Jis įvedė diagnozės pavadinimą internete ir ekrane pasirodė kraupi frazė: „Nuo 6 iki 18 mėnesių.“ Jis pažiūrėjo į datas – nuo tyrimo dienos jau praėjo pusmetis. Kas buvo toliau, jis nelabai prisimena. Galvoje sukosi tik viena mintis: „6–18 mėnesių“. Ji laukė jo keturiasdešimt minučių. Telefonas buvo išjungtas, ji sumokėjo už vakarienę ir išėjo į gatvę. Buvo nuostabus ruduo, saulė ne kaitino, o šildė širdį. „Kaip gražus gyvenimas, kaip gera žemėje, su saule, mišku.“ Pirmą kartą nuo tada, kai sužinojo apie ligą, ją užliejo gailestis sau. Užteko stiprybės slėpti baisią ligos paslaptį nuo vyro, tėvų, draugių. Ji stengėsi palengvinti jų gyvenimą, nors ir kainavo savąjį. Ir iš šio gyvenimo liks tik prisiminimas. Ji ėjo gatve ir matė, kaip žmonių akys švyti džiaugsmu, nes viskas priešaky – bus žiema, o po jos tikrai ateis pavasaris! Jai nebeduota pajusti to jausmo. Įsižeidimas augo ir įsiveržė nesibaigiančiomis ašaromis… Jis blaškėsi po kambarius. Pirmą kartą gyvenime taip aštriai, beveik fiziškai pajuto gyvenimo trumpumą. Atsiminė žmoną jauną, kai tik susipažino ir buvo kupini vilčių. Juk jis mylėjo ją tuomet. Staiga atrodė, kad tų penkiolikos metų nė nebuvo. Ir viskas priešaky: laimė, jaunystė, gyvenimas… Paskutinėmis dienomis jis ją apsupo rūpesčiu, buvo kartu 24 valandas per parą ir išgyveno neregėtą laimę. Jis bijojo, kad ji išeis, buvo pasiruošęs atiduoti savo gyvybę, kad tik ją išsaugotų. Jeigu kas būtų priminęs, kad prieš mėnesį jis neapkentė žmonos ir svajojo skirtis, būtų pasakęs: „Tai buvau ne aš.“ Jis matė, kaip jai sunku atsisveikinti su gyvenimu, kaip ji verkia naktimis, galvodama, kad jis miega. Suprato – nėra baisesnės bausmės nei žinoti savo pabaigos laiką. Jis matė, kaip ji kabinosi už gyvenimo, net už absurdiškiausių vilčių. Ji mirė po dviejų mėnesių. Jis gėlėmis nuklojo kelią nuo namų iki kapinių. Verkė kaip vaikas, kai nuleido karstą, paseno tūkstančiu metų… Namuose, po jos pagalve, jis rado lapelį, norą, kurį ji rašė Naujiems metams: „Būti laimingai su Juo iki gyvenimo pabaigos.“ Sako, visi norai, sugalvoti Naujuosius, išsipildo. Matyt, tiesa, nes tais pačiais metais jis užrašė: „Tapti laisvam“. Kiekvienas gavo tai, ko, regis, troško…

Jis nekentė savo žmonos. Tikrai nekentė. Kartu pragyveno penkiolika metų. Visus tuos penkiolika metų

Uncategorized

026

Labai puiki mamytė

Tėveliai, turime rimtai pasikalbėti! taip pradėjo mano žmona Ugnė pokalbį su svokū ir svokte, kai tik

Uncategorized

0123

Pakėliau ant kojų savo anytą, bet vis tiek buvau kalta, nes nesupurškiau daržo: kaip kaimynai ir visa gatvė klausėsi, o anyta šaukė, kad niekada nebuvo tokios gėdos – „Aš užauginau septynis vaikus ir nė vieno piktžolės!”

Pakėlė ant kojų mano anytą. Bet aš vis tiek pikta, nes neužravėjau lysvių. Ką tu čia veiki?

Uncategorized

020

VETERINARAS: Gyvūnų sveikatos gelbėtojas Lietuvoje

Kai mane prašo pažiūrėti katę, ar gal su amžiumi galvoja skruzdė, aš iš pradžių nekreipiu dėmesio į patį

Uncategorized

0394

Antanina Petronė, ėjo lietaus merkiama ir verkė. Ašaros riedėjo jos veidu, susimaišydamos su lietaus lašais. — Viena paguoda — lyja! Niekas nemato ašarų, — galvojo moteris. Dar mintyse priekaištavo sau: — Pati kalta! Užėjau ne laiku. Nepakviesta viešnia. Ėjo ir verkė. O paskui juokėsi, prisiminusi anekdotą, kur žentas uošvei sako: — Tai ką, mama, net arbatos neišgersit? Ir štai ji dabar tokioje „mamos“ padėtyje. Ji verkė ir juokėsi, juokėsi ir verkė. Grįžus namo, nusimetė šlapius rūbus, apsigaubė pledu ir verkė jau be gėdos. Nei žmonių, nei daiktų — niekas jos negirdi, tik auksinė žuvelė apvaliam akvariume! Niekas! Antanina Petronė buvo įdomi moteris, visada sulaukdavo vyrų dėmesio. Bet su Nikitos — jos sūnaus — tėvu taip ir nesusiklostė. Gėrė stipriai. Iš pradžių dar galima buvo pakęsti, išgers ir miega. O paskui pradėjo Antaniną pavydėti. Visų! Neįprastam praeiviui, kuris gatvėje kelią parodė, mėsininkui parduotuvėje, senukui su lazda, kaimynui. Kartą, pastebėjęs, kaip Antanina nusišypsojo sveikindamasi su kaimynu, vyras visai iš proto išėjo. Mušė žmoną. Mušė ilgai ir „profesionaliai“ — per inkstus. Vaiko akivaizdoje. O Nikitukas tada viską spalvingai papasakojo močiutei ir seneliui. Antaninos mama pravirko: — Nejaugi tam auginau dukrą, kad kokia girta pabaisa ją muštų? Tėtis tyliai apsirengė ir išėjo. Tiesiog paėmė žentą, iškart tapusį buvusiu, ir „nuleido“ jį nuo ketvirto aukšto. Tas, kol skrido, net ranką susilaužė. Tėtis grasinančiai parodė kumštį ir pasakė: — Dar sykį pamatysiu su dukra — užmušiu. Ir į kalėjimą sėsiu, bet ir tu, niekše, mano Tonės gyvenimo negadinsi. Vyras iš tiesų dingo iš jos gyvenimo amžiams. O Tonė daugiau niekad neištekėjo. Reikia vaiką auginti. Kas žino, koks vyras būtų. Buvo daug vyrų, bandančių sukurti su ja artimą ryšį. Bet ji negalėjo. Užteko Nikitos tėvo. Antanina neturėjo didelių materialinių problemų. Puiki profesija — viešojo maitinimo technologė. Dirbo mažame restorane. Niekad nesiskundė. Pinigus taupiai kaupė būstui. Kai reikėjo sumą surinko, Nikitukas susiruošė vesti. O mergina nuostabi, skambiu vardu — Anastazija. Ir liko Antanina savo senam name, o vaikams ir vestuves surengė, ir naują dviejų kambarių butą atidavė. Kaipgi kitaip! Jie šeima — jiems reikia! Dabar ji vaikams naujam automobiliui taupo. Kiek gi galima senais „žiguliais“ važinėt? Šiandien ji nebūtų nuėjusi pas sūnų. Neturi įpročio savo draugijos vaikams siūlyti. Tik pasidarė taip, kad kaip tik praeidama pro jų namus, pajuto, kaip prasidėjo liūtis. Net skėčio neturėjo. O ir liūtis toks, kad skėtis nepadėtų. Tai nusprendė užsukti pas juos, palaukti, su Nastute pasišnekėti, kaip moterys mėgsta, arbatos išgert. O Nastutė pravėrė duris ir nustebusi pažvelgė į anytą. Net į vidų nepakvietė. Tiesiog koridoriuje šaltai paklausė: — Antanina Petronė, ar ko norėjot? Antanina net sutriko, pasimetė, pradėjo teistis: — Na, lietus… — Lietus baigėsi! Juk netoli gyvenate, nueisit, — per langą žiūrėdama ir sukryžiavus rankas mostelėjo marti. — Taip, taip, — nuolankiai atsakė Antanina Petronė ir visa ašarose vėl išėjo į lietų. Ji verkė, ir verkė. O paskui užmigo. O sapne ją aplankė auksinė žuvelė iš akvariumo. Ji staiga išaugo ir tyliai krasindama lūpas prabilo. Bet Antanina viską girdėjo. Žuvelė šnekėjo! — Verki? Na ir kvaila! Tau net lietuje arbatos neišvirė! O tu kam taupai mašinai? Visą gyvenimą jiems taupysi? Jie neįvertina. Pažiūrėk į save! Tu protinga, graži! Pinigų turi! Ką? Mašinai vaikams? Jie to nevertina. Važiuok kur nors prie jūros. Pabūk bent truputį dėl savęs. Antanina Petronė pabudo, kai jau buvo tamsu. Žuvelė plaukiojo akvariume, vis dar kalbindama tarsi atverdama lūpas. Bet Antanina jau nemokėjo suprasti žuvų kalbos. Viskas, ką suprato — svarbiausia. Negalima aukoti savęs nedėkingiems ir įžūliems, kurie net arbatos neišvirs ir net lietuje neįleis. Ir Antanina paėmė pinigus, kuriuos kaupė vaikams automobiliui. Ir nusipirko sau kelionę prie jūros. Ir pabuvo, ir pailsėjo. Ir sugrįžo graži ir įdegusi. O sūnus su marti net nežinojo. Jie juk pas ją užsukdavo ar paskambindavo tik, kai ko nors reikėjo: pinigų ar kad vaikas prižiūrėtų. Dar Antanina nustojo vengti vyrų, ir atsirado kavalierius. Labai įdomus, solidus vyras — restorano, kur ji dirbo, direktorius. Jis seniai ją pamėgęs, bet per daug viskas jai buvo sudėtinga. Sūnus, marti. O dabar viskas susidėliojo. Kartu į darbą, kartu iš darbo. Ir gyvenimas visai pasikeitė. O neseniai užėjo Nastutė. — Tai kodėl pas mus neužsukate, Antanina Petronė? Neatskambinate? Nikita mašiną išsirinko! — priminė marti. — Nastute, ar kažko norėjai? — sukryžiavus rankas paklausė Antanina Petronė. Marti tik žiojosi kažką sakyt anytai, kai iš kambario pasirodė įdomus vyras: — Tona, ar gersim arbatos? — Taip, gersim! — nusišypsojo Antanina. — Pakviesk viešnią, — vaišingai pasiūlė vyras. — Ne, Nastutė jau išeina. Ji arbatos negeria! Tiesa, Nastute? Antanina Petronė užvėrė duris paskui marti ir nusijuokusi pamerkė akį žuvelei. — Va taip reikia!

Antanina Petrauskienė ėjo per lietų ir verkė. Ašaros bėgo jos skruostais, susiliedamos su lietaus lašais.

Uncategorized

0240

Tapau tarnaitė: kai Alekseja susiruošė tekėti, jos sūnus ir marti liko apstulbę – niekas nežinojo, kaip reaguoti į šią žinią. – Ar tikrai norite taip kardinaliai pakeisti gyvenimą tokiame amžiuje? – pasiteiravo Kamilė, žvilgčiodama į vyrą. – Mama, kodėl tokie staigūs sprendimai? – nervingai kalbėjo Vytas. – Suprantu, kad ilgus metus buvai viena ir daug gyvenimo atidavei mano auklėjimui, bet dabar tekėti – kvaila. – Jūs jauni, todėl taip mąstote, – ramiai atsakė Alekseja. – Man šešiasdešimt trys, niekas nežino, kiek dar gyventi liko. Turiu pilną teisę likusias dienas praleisti su mylimu žmogumi. – Neskubėkite, pasirašyti santuokos dokumentus – rimtas žingsnis, – bandė mamą atkalbėti Vytas. – Tą Juozą pažįsti vos kelis mėnesius, o jau nori viską pakeisti. – Mūsų amžiuje reikia skubėti ir nešvaistyti laiko, – svarstė Alekseja. – Man viską žinoti nebūtina: jis dvejais metais vyresnis, gyvena su dukra ir jos šeima trijų kambarių bute, pensiją gauna gerą, turi sodybą. – O kur gyvensite? – nenustojo klausinėti Vytas. – Mes juk visi kartu gyvename, dar vienam žmogui tiesiog vietos neužtektų. – Nesijaudinkite, Juozas nepretenduoja į mūsų kvadratinius metrus, aš persikelsiu pas jį, – ramino Alekseja. – Ten butas didelis, su jo dukra susikalbėjome, visi suaugę, tad konfliktų neturėtų būti. Vytas nerimavo, Kamilė bandė jį įtikinti, kad reikia suprasti ir priimti motinos pasirinkimą. – Gal mes tiesiog savanaudžiai? – svarstė jinai. – Aišku, mums patogu, kad tavo mama padeda ir dažnai prižiūri Viltę. Bet ji turi teisę kurti savo gyvenimą – jei tokia galimybė atsirado, nereikėtų trukdyti. – Gerai, gyventų kartu, bet kam tuoktis? – nesuprato Vytas. – Ar reikia dar nuotakos baltai apsirengus ir vestuvių su žaidimais? – Gal jiems taip ramiau ir saugiau, – ieškojo paaiškinimo Kamilė. Galiausiai Alekseja ištekėjo už Juozo, su kuriuo susipažino atsitiktinai gatvėje, ir persikraustė pas jį. Pirmas laikas buvo geras – šeima ją priėmė, vyras neskriaudė, Alekseja jautė, kad pagaliau užkloni gyvenimo turi teisę į laimę ir gali džiaugtis kiekviena diena. Tik greitai atsiskleidė naujosios šeimos gyvenimo realybė. – Gal galite paruošti troškinį vakarienei? – teiravosi Inga. – Aš pati nebespėju, darbe krūviai dideli, o jūs turite laisvo laiko. Alekseja suprato užuominą ir perėmė virtuvę, kartu su pirkimu, valymu, skalbimu ir net kelionėmis į sodą. – Dabar sodyba bendra – esame sutuoktiniai, – sakė Juozas. – Dukrai ir žentui ten nėra kada važiuoti, anūkė dar per maža, viską darysime dviese. Alekseja nesipriešino, jai patiko būti didelės, draugiškos šeimos dalimi, kur viskas laikosi ant pagalbos ir palaikymo. Su pirmu vyru taip nebuvo – jis buvo tingus ir gudrus, o paskui, kai Vytui sukako dešimt, visai dingo iš gyvenimo. Jau praėjo dvidešimt metų, nieko nežinojo apie jo likimą. Dabar viskas atrodė teisinga, todėl darbai nekėlė vargo. – Mama, ką tu veiksi sodyboje? – bandė pasakyti savo nuomonę Vytas. – Po kiekvienos kelionės, turbūt, spaudimas kyla – ar tau to reikia? – Reikia, man tikrai patinka, – tvirtino pensininkė. – Užauginsim su Juozu daugybę derliaus, visiems užteks ir dalinsimės. Vytas abejojo, nes per kelis mėnesius niekas jų net nepakvietė į svečius, nors jie patys buvo kvietę Juozą – jis žadėjo, bet visada atsirasdavo „laiko trūkumas“. Galiausiai apsiprato, kad tie giminystės ryšiai – formalūs, pagrindinis noras: kad mama būtų laiminga. Pirmas laikas taip ir buvo – darbai Aleksejai atrodė džiaugsmas. Tik jų vis daugėjo ir tai pradėjo varginti. Juozas atvykęs į sodybą tuoj griebdavo už nugaros arba skųsdavosi širdies skausmu, o rūpestinga žmona palikdavo jį ilsėtis ir pati nešdavo šakas, grėbdavo lapus, tvarkydavo šiukšles. – Vėl barščiai? – susiraukė Antanas, Juozo žentas. – Vakar valgėme, tikėjausi, kad šiandien bus kas kita. – Nespėjau nieko pagaminti, net į parduotuvę neišėjau – kol visas užuolaidas išskalbiau ir užkabinau, pavargau, galva susisuko, prisėdau pailsėti, – teisinosi Alekseja. – Suprantu, bet aš barščių nemėgstu, – atstūmė lėkštę žentas. – Rytoj Alekseja surengs tikrą puotą, – iškart pridūrė Juozas. Ir kitą dieną Alekseja vėl budėjo prie viryklės nuo ryto iki vakaro – viskas buvo suvalgyta per pusvalandį. Po to vėl tvarkymas, ir taip nuolat. Dabar jau dukra ir žentas priekaištavo dėl visko, o Juozas stojo į jų pusę ir žmonai priekaištavo. – Bet ir aš ne mergaitė – pavargstu, nesuprantu, kodėl viską turiu daryti viena? – neištvėrė Alekseja po eilinės protesto akcijos. – Tu mano žmona, todėl tavo pareiga – rūpintis šiuo namu, – priminė Juozas. – Kaip žmona turiu ne tik pareigas, bet ir teises, – užsikrimto Alekseja. Vėl susitvardė ir stengėsi visus tenkinti, išlaikyti jaukią aplinką. Bet vieną dieną visai nusiminė. Inga su vyru ruošėsi pas draugus ir nusprendė palikti dukrą Aleksejai. – Gal mažylė liktų su seneliu arba keliautų su jumis, nes šiandien einu į svečius pas savo anūkę, – sakė Alekseja. – Kodėl čia mes visi turime derintis prie jūsų? – pasipiktino Inga. – Nereikia, bet ir aš jums nieko neskolinga, – priminė Alekseja. – Mano anūkei šiandien gimtadienis, jus perspėjau dar antradienį. Ne tik kad nekreipėte dėmesio, dar nusprendėte mane pririšti prie namų. – Taip negalima, – perspėjo pasipiktinęs Juozas. – Ingai planai griūva, o tavo anūkė dar per maža, nieko nenutiks, jei pasveikinsi ją rytoj. – Nieko blogo nenutiks, jei dabar visi triese nueisime pas mano vaikus, arba tu liksi su savo anūke, kol grįšiu, – tvirtai sakė Alekseja. – Sakiau, kad iš tos santuokos nieko gero nebus – ji vidutiniškai gamina, netvarko, galvoja tik apie save, – pikta komentavo Inga. – Po viso to, ką padariau, ir tu taip manai? – kreipėsi Alekseja į vyrą. – Sakyk atvirai, ar ieškojai sau žmonos, ar namų tvarkytojos ir patarnautojos? – Dabar esi neteisi ir bandai mane apkaltinti, – gynėsi Juozas. – Tik nesukelk skandalo be reikalo. – Aš tik uždaviau paprastą klausimą ir turiu teisę gauti atsakymą, – nepasidavė Alekseja. – Jei taip kalbi – daryk kaip nori, bet mano namuose toks požiūris nepriimtinas, – griežtai tarė Juozas. – Tokiu atveju išeinu, – pasakė Alekseja ir ėmėsi krautis daiktus. – Priimsite atgal nepatiklią močiutę? – tempė krepšį ir dovaną anūkei. – Išėjau už vyro, grįžtu namo, nenoriu nieko klausti, tiesiog pasakykit: priimsit ar ne? – Žinoma, – puolė sūnus ir marti. – Tavo kambarys laukia, džiaugiamės tavo sugrįžimu. – Džiaugiatės tiesiog taip? – norėjo išgirsti Alekseja. – O dėl ko dar džiaugtis artimam žmogui? – stebėjosi Kamilė. Tada Alekseja tikrai suprato, kad nėra tarnaitė. Taip, ji padėjo namuose, prižiūrėjo anūkę, bet sūnus ir marti niekad nesielgė įžūliai, nelipo ant galvos. Čia ji buvo tik mama, močiutė, anyta ir šeimos narė – ne patarnautoja. Alekseja visam laikui sugrįžo namo, pati inicijavo skyrybas ir stengėsi nebeprisiminti tų išgyvenimų.

Tapau tarnaite Kai Birutė nusprendė tekėti, jos sūnus Gytis ir marčia Dovilė buvo šokiruoti šia žinia

Uncategorized

052

Gyvenimo atgimimas

Ei, sveika, štai ką man nutiko pastaruosius metus, ir norėjau pasidalinti, kad galėtume šiek tiek pasijuokti kartu.

Uncategorized

0151

Maria dvejus metus buvo tik slaugytoja savo vyro mamai – kaip sėkminga mergina iš Kauno tapo pavydėtina žmona, sėdėjo prabangiuose namuose, kol jos gyvenimas netikėtai subyrėjo, kai vieną dieną senojoje anytos bute už uždarų durų išgirdo kūdikio verksmą…

Dviem metams Monika tapo tik slaugytoja savo vyro motinai. Monikai pavyko ištekėti už labai rimto vyro.