Zibainis

Vasaros svajonė apie vieną porą Kai dar buvau mažas, aš, Aistė Petrauskaitė, kartu su tėvais lankėme

Kaip anyta „pavogė“ sūnų: po vestuvių jis apleido mus dėl žmonos mamos, kuri nuolat reikalauja pagalbos – dabar visi šventės ir laisvalaikis vyksta pas ją, o mes likome tik žiūrėti, kaip sūnus tapo savo uošvės namų meistru ir pamiršo savąją šeimą

Dienoraščio įrašas, 2024 metų balandžio 18 d. Nuo tada, kai mūsų sūnus Povilas vedė, jis visai nebenori

Uncategorized

0297

Bėk nuo jo: Kaip Lika nepaklausė draugės patarimo ir atsidūrė psichopato pinklėse – Vilniuje uždraustos šviesios garbanos, slapta kambario paslaptis ir Roko beprotiškas noras susigrąžinti Anželą per savo dukrą

Sveika, drauge! Prisėdo Greta ant kėdės greta Eglės. Seniai nesimatėm. Kaip laikaisi? Labas, Gretyt

Uncategorized

0117

Nepakviesta, bet vis tiek reikalinga anūkė: Šeimos intrigos, užpuolimas žaidimų aikštelėje ir giminystės kova tarp Saviškių ir Svetimų – Kai Mažoji Karina tampa didelių aistrų epicentru Lietuvos didmiestyje

Žiūrėk, va, štai ji! Sakau tau tikrai! pusbalsiu šnibždėjo solidi moteris kiek paprastesnės išvaizdos vyrui.

Uncategorized

094

Rašykime draugams: Įtraukiantis laiškų siuntimo nuotykis

Po dvidešimt trijų metų santuokos Veronika Petrauskienė šeiminį gyvenimą jau beveik nebegirdi jam viskas

Uncategorized

037

Gyveni kažkieno kito bute? Mokėk už nuomą! – Nežinau, ar mano dukros vestuvės įvyks. Visi susipyko. Ateities žentas išprotėjęs – iki vestuvių dvi savaitės, o jis siautėja! Nežinau, kuo tai baigsis, gaila dukros, – skundžiasi Alina. – Kodėl pykstatės? – Netikėsi, dėl buto. Norėjome pradžiuginti jaunus, surinkome visas santaupas ir nupirkome butą kaip vestuvių dovaną. Turėjome parduoti ir sodybą prie ežero, ir garažą, kad visko užtektų. Butas įregistruotas dukros vardu. Bet jei jie tuokiasi – juk nesvarbu, kieno vardu? – Va būtent… – Ir aš, ir vyras taip galvojame. Butas, aišku, „plikas“ – reikia remonto ir baldų, bet santaupų nebeliko. Vyras pasiūlė žentui – remontuokime drauge, kad galėtų kuo greičiau įsikraustyti. O žentas nenori remontuoti! – Kodėl? – Nes tai svetimas butas. Nenori investuoti į turtą, kuris ne jo. Pasakė, kad mes patys pasidarykime remontą. Mažu dalyku gali pasirūpinti, bet išleisti daugiau pinigų neketina. – Tai gal tegul pagyvena tokį, koks yra – be remonto? – Neįmanoma, butas visiškai tuščias. Reikia keisti vandentiekį, elektrą, išlyginti grindis ir sienas, senus langus geriau nuimti – vos laikosi. Bent minimalų įrengimą reikėtų padaryti, – pasakoja Alina. Aš manau, kad taip gyventi neįmanoma, nors daug nereikalauju. Kaip jauni žmonės gali gyventi tokiame „bare“? Gėda. Būsimas žentas dirba didelėje įmonėje, gauna gerą atlyginimą, bet gaila pinigų, nes nori taupyti savam būstui, kad neliktų be stogo virš galvos. – Pasirodo, kad nori gyventi mūsų sąskaita. Reikalauja, kad mes atliktume remontą už savo pinigus. Tad pasakiau – jeigu butas tau svetimas, tai mokėk nuomą. Jis nusišypsojo ir sutiko, – atsidūsta Alina. – Ką į tai tavo duktė? – Labai susinervinusi, visą laiką verkia. Labai jį myli, bet mes negalime perrašyti buto ir ant jo. Dabar ji sako, kad nereikia nei buto, nei remonto. Bet man nepatinka, kad vyras nenori nieko investuoti į šeimą. Kas laukia toliau? Jie dar ne santuokoje, o jau galvoja apie skyrybas ir turto dalybas, – sako Alina. Ar, tavo nuomone, mano būsimasis žentas turėtų investuoti į šį butą? Juk planuoja čia gyventi, kurti šeimą, auginti vaikus. Koks skirtumas, kas oficialus savininkas? O gal jo pozicija logiška? Ką darytum jo vietoje?

Nežinau, ar mano dukros vestuvės įvyks. Visi susipyko. O būsimas žentas eina iš proto. Likus vos dviem

Uncategorized

020

Jie neskubėjo mylėti, nes mylėjo visada

Jie ne skubėjo mylėti, nes mylėjo visada. Vilniaus miesto bibliotekoje visada tyla, net kai lankytojai

Uncategorized

0101

Vyro tėvai vis dar negali susitaikyti – bando sutaikyti jį su buvusia žmona: „Ar nesupranti, juk jie turi bendrą sūnų!“ – stebisi mano anyta

Mano vyro tėvai negali nurimti vis bando jį sutaikyti su buvusia žmona. Ar tu nesupranti, juk jie turi

Uncategorized

0125

Nereikalingas vaikas – Kaip norėsite pavadinti savo mažylę? – Pagyvenęs gydytojas su profesionalia šypsena žiūrėjo į jauną pacientę. – Dar nesugalvojome vardo, – įsiterpė pokalbyje šalia lovos sėdinti Natalija. – Tai labai svarbus sprendimas, Darijai reikia gerai apgalvoti. – Niekai nenoriu vadinti, – netikėtai visiems pasakė pati jaunoji mama. – Aš net neketinu jos imti. Pasirašysiu atsisakymą. – Ką tu čia kalbi? – pašoko moteris, niršdama pažvelgusi į merginą ir kreipdamasi į gydytoją. – Ji nesupranta, ką sako. Žinoma, mažylę pasiimsime. – Aš dar vėliau užsuksiu, pailsėkite, – gydytojui visiškai nebuvo įdomu stebėti šeimos konfliktą. Vos tik vyras uždarė duris, motina puolė merginą priekaištais. – Kaip tu drįsti taip kalbėti? Ką žmonės apie mus pagalvos? Jau ir taip reikėjo keltis į šį miestą, bandant viską padaryti tyliai. Šis vaikas turi likti mūsų šeimoje. – O kas dėl to kaltas? – Darija įsmeigė akis į moterį. – Jei būtum tada manęs paklausiusi, nieko nebūtų nutikę. Būčiau ramiai baigusi mokyklą ir įstojusi kur norėjau. Jei tau tas vaikas reikalingas – imk jį pati. Mergina nusisuko į sieną, taip parodydama, kad pokalbis baigtas. Natalija dar kelias minutes bandė įtikinti dukrą, bet tada įėjo slaugytoja ir paprašė ją išeiti – pacientei reikia ramybės. Darija liko viena palatoje. Tyliai verkė į pagalvę ir meldėsi, kad visa tai greičiau baigtųsi. Atsargus beldimas į duris privertė merginą nusivalyti ašaras. Giliai įkvėpusi, ji tarė: – Įeikite. Darija tikėjosi pamatyti kurį nors personalo narį, blogiausia atveju – tėvą. Tačiau atėjusi moteris jai buvo visiškai nepažįstama. – Kuo galiu jums padėti? – kas galėjo žinoti, kaip sunku buvo išlaikyti ramybės kaukę! – Aš čia atsitiktinai… Gydytojai kalbėjosi šalia mano palatos… – moteris smarkiai dvejojo, nedrįsdama užduoti klausimo. – Taip, aš noriu atsisakyti vaiko. Tiesa. Jūs to norite paklausti? – Mačiau, kaip tavo mama… – Ji man ne mama! – staiga pareiškė Darija, tuojau prarandama ramybės maskę. – Tik pamotė, per daug apie save mananti. Mano mama užsienyje dirba. – Atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti, – galiausiai suglumo moteris. – Tiesiog aš turiu tris vaikus, man sunku suprasti tavo poelgį. Bet ir vaikystę savo praleidau vaikų namuose. Labai bijau dėl tavo mažylės. Ji gi niekuo nekalta! – Tokias mažyles greit įsivaikina, taip sakė. – gūžtelėjo Darija pečiais. – Neįstengiu net ant rankų paimti, ką jau kalbėti apie kažką daugiau. Jei nebūtų Natalijos, manęs čia apskritai nebūtų. – Bet juk esi jau pilnametė? Tau daugiau nei penkiolika? – Oi, gėda! – dramatiškai pavartojo akis Darija, pamėgdžiodama pamotę. – Kaip mes į akis žmonėms žiūrėsime! – Nesuprantu… – Papasakosiu, – mergina iškreipė šypseną. – Gal tada nebesmerksi manęs. ********************************************** Paskutiniai Darijos metai mokykloje buvo labai nesėkmingi. Ne tik todėl, kad jos mylimą Paulių pašaukė į kariuomenę, bet ir todėl, kad į jų klasę atėjo naujas vaikinas. Sostinės „panų viliotojas“, kurį tėvas už nuodėmingus poelgius „ištremė“ į provinciją, užkabino visas mergaites. Jam santykių nereikėjo – tik eilinės „užskaitos“. Beje, tėvas jį dėl to ir ištremė: gadino reputaciją. Makaras dovanojo brangias dovanas, vežiojo į klubus, restoranus. Viena po kitos merginos pasiduodavo, tikėdamosis tapti jo nuotaka. Uoliausia atsilaikė Darija. Ji buvo įsimylėjusi ir nieko daugiau nereikėjo, tik Pauliaus. Galiausiai klasės draugas lyg ir suprato, jog daugiau šansų neturi, ir permetė dėmesį kitoms. Kaip ji klydo! Gruodžio pabaigoje vienai draugei buvo gimtadienis. Susirinko visa klasė, Makaras irgi atėjo. Tik jo tikslas buvo ne pasveikinti jubiliatę. Į vakarėlio įkarštį mergina sulaukė skambučio ir išėjo pakalbėti į koridorių, o grįžusi pamatė šalia savo vietos sėdintį Makarą. Iš pradžių nekreipė dėmesio, bet vėliau pasijuto blogai. Ryte Darija vos pravėrė akis. Šalia gulėjo besišypsantis Makaras. – Va matai, atsidavei, – tarė jis, lyg nieko nenutiko. – Štai tau kompensacija. Net nustebau. Jūsų Paulius – ne koks herojus. Darijai namo pareiti buvo be galo sunku. Svaigo galva, raibuliavo akyse. Praeiviai žiūrėjo su panieka. Raktų ji net neišsitraukė, tik paskambino. Gerai žinojo, kad pamotė namie. – Kur klaidžiojai? – supykusi, vos pamačiusi, sušnibždėjo Natalija. – Nenakvojai, į telefoną neatsakinėjai, o kokia dar būklė! Jei tėvas tave tokią pamatytų… – Iškviesk gydytoją ir policiją, – pertraukė pamotę mergina. – Noriu parašyti pareiškimą. Tegul jį uždaro. Natalija įsitempė, susietino viską ir atėjo išvados. – Kas? – Juk Makaras, kas kitas, – net žodžius sakyti buvo sunku. – Daugiau niekas neišdrįstų. Kviesk ar pati paskambinsiu. – Palauk. – moteris susimąstė, bandydama ieškoti naudos. – Jį vis tiek „atmazys“. Padarysim kitaip. Susisieksiu su jo tėvu, tegul moka kompensaciją. – Tu išprotėjai?! – mergina netikėjo savo ausimis. – Kokios kompensacijos? Aš dabar pati eis į policiją! – Niekur tu neisi! – Natalija griebė merginą už rankos ir nutempė į kambarį. Darijai nebuvo jėgų priešintis. – Tu pati kalta liksi, visas kaimas pirštais rodys. Aš viską pati sutvarkysiu. Darija neturėjo telefono – jį prarado tą naktį arba paliko pas draugę. Išeiti negalėjo – pamotė užrakino duris. Galva sukosi vis stipriau… Po kelių dienų ji išvyko pas močiutę, kuri gyveno už šimto kilometrų. Nenorėjo brangios močiutės liūdinti, tad elgėsi lyg viskas gerai. Po mėnesio sužinojo baisiausią naujieną. Ta naktis paliko pėdsaką. Gims vaikas. Natalija džiaugėsi, nes šis vaikas turėjo užtikrinti joms gerą gyvenimą. Senelis dosniai sumokės ir dar skirs stipendiją. Niekas neklausė, ko nori Darija. Išgirdusi apie norą atsisakyti vaiko, Natalija sukėlė didelį skandalą ir pradėjo ypač stebėti merginą, nepalikdama jos vienos. Būsimasis senelis nebuvo sužavėtas situacija, bet pinigus davė ir pažadėjo remti toliau. ************************************************ – Dabar suprantate? – Darija nusivalė ašaras. – Kiek dėl to vaiko atkentėjau. Paulius mane paliko, draugės nusisuko, teko persikelti. Net mokyklos nebaigiau! – Atleisk, kad kaltinau, nieko nežinodama, – moteris prisipažino. – Tačiau mažylė vis tiek nekalta. – Darija, mums reikia rimtai pasikalbėti! – palatą užtikrintai įėjo Natalija, iš paskos vedinas vyras. – Svetimus prašau išeiti, tai šeimos reikalas! Moteris su užuojauta pažvelgė į merginą ir išėjo, sandariai uždarius duris. – Neleisiu tau sugriauti mano tobulo plano. Jei paliksi vaiką ligoninėje, namo nebegrįši. Kur eisi? Mylima močiutė mirė, jos butą paveldėjo dėdė. Liksi benamė? – Ne, ji išvažiuos su manimi, – palatoje pasirodė elegantiškai apsirengusi moteris. Darijos akys sužibo. – Mama! Tu atvažiavai! – Žinoma, atvažiavau. Negalėjau tavęs palikti bėdoje, – Albina tvirtai apkabino dukrą. – Jeigu būtum anksčiau man viską papasakojusi, būčiau tave jau seniai parsivežusi pas save. Maniau, kad čia tau bus lengviau baigti mokyklą. – Galvojau, kad tavęs nereikalinga, – Darija pravirko. Juk vis tik dar vaikas. – Kai kas sakė, kad nenori su manimi bendrauti. Dovanos buvo grąžinamos neatidarytos, paskambinti nepavyko. Pagalvojau, kad nebegali manęs atleisti. Nieko tokio, – moteris šypsojosi, šluostydama ašaras. – Išvažiuosime, viską pamirši… ******************************************************** Darija išvyko. Vaiką pasiėmė Natalija, tikėdamasi lengvo gyvenimo. Bet… Kai įtakingas senelis apie tai sužinojo, atvažiavo ir pasiėmė mažylę pas save. Makarui teko oficialiai pripažinti vaiką, nors ir nenorėjo. Darija dabar laiminga. Ji su brangiausiu žmogumi, kuris visada padės ir niekada neišduos…

Nereikalingas vaikas Kaip norėsite pavadinti savo mažylę? Senyvas gydytojas su profesionalia šypsena