Zibainis

– Oksana, ar užimta? – pasiteiravo mama, pravėrusi dukters kambario duris. – Viena minutėlė, mamyte. Baigsiu siųsti laišką ir tuoj tau padėsiu, – nenuleisdama akių nuo ekrano atsakė dukra. – Majonezo į salotas pritrūko. Nesuskaičiavau reikalingo kiekio. Dar ir krapų pamiršau nupirkti. Gal nubėgtum iki „Maximos“, kol neužsidarė? – Gerai. – Atsiprašau, kad tave trukdau, kai jau susitvarkei šukuoseną… Su šiuo šventiniu šurmuliu galva sukasi, – atsiduso mama. – Viskas. – Oksana uždarė nešiojamąjį kompiuterį ir atsisuko į mamą. – Ką sakei? Ji apsiauna batus, šiltą paltą, bet kepurės nepasiima – kam gadinti šukuoseną, juk šalia namų tik iki parduotuvės. Lauke lengvai spaudžia šaltukas, krinta smulkūs snaigės – tikrų tikriausia lietuviška Naujųjų metų pasaka… Parduotuvėje – vos keletas žmonių, atbėgusių paskutinę minutę, kad nepamirštų šventiniams patiekalams reikalingų smulkmenų. Krapų lieka tik su pageltusiu petražolių ir svogūnų rinkiniu – ne pačios šviežiausios žolės. Oksana norėtų paskambinti mamai paklausti, bet telefoną paliko namie. Pasiėmusi žolelių rinkinį ir majonezo pakuotę, sumoka kasoje ir išeina į lauką. Nespėja nė žingsnio žengti, kai nuo kampo iššoka automobilis ir apakina Oksaną žibintais. Ji instinktyviai trukteli į šalį. Batų kulnas slysteli ant ledinės, lengvai sniegu užklotos trinkelės. Oksana krenta ant šaligatvio. Bandydama atsistoti jaučia aštrų skausmą kulkšnyje, ašaros kaupiasi akyse. Aplink – nė gyvos dvasios, telefono nėra. Ką daryti? Ji net nepastebi, kaip pravažiavusios mašinos durelės tyliai užsidaro… – Nepasitempėt? – prie jos prieklumpa jaunas vyras. – Galit atsistoti? Leiskit padėsiu, – siūlo ranką. – Žvilgnotumėt, kaip važiuojat! Jei ne jūs, nebūčiau nugriuvusi. Gatvę į ledo čiuožyklą pavertet, – skausmo kupinu balsu praspygsta Oksana, ignoruodama vyro pagalbą. – Nu, pati kalta, ko čia ant aukštakulnių per naktį vaikštot? – Ai, eikit velniop, – Oksana net spusteli. – O ketinat iki ryto čia sėdėt? Tai jau gerai, kad nenužudau gražių paneleių, – šypteli vyras. – O kur gyvenat? – Ten, – mosteli Oksana į gretimą daugiabutį. Vyras trumpam išeina, tačiau netrukus automobilis prisistato arčiau šaligatvio. – Pakelsiu jus, tik nepriminkit skaudančios kojos. Vienas, du, trys… – ir dar nespėjus Oksanai ką sakyti, vyras ją pakelia ir padeda atsiremti sveika koja. – Laikotės? – klausia, atidarydamas dureles. – Dabar laikykitės manęs ir sodinkitės. – Mano maišelis! – sušunka Oksana, sėsdama keleivio vietoje. Vyras suranda maišelį ir padeda Oksanai už nugaros. Prie savo namo vyras padeda išlipti ir ant rankų nuneša iki įėjimo, nuspiria automobilio dureles už savęs. – Raktus turit? Ar namie kas laukia? – Mama. – Tada skambinkit ir paprašykit, kad atidarytų duris. Be lifto teko užkopti laiptais iki trečio aukšto. Oksanos rankos apsivynioja vyrui aplink kaklą, ji jaučia stiprų nerimą ir kažkokį nedrąsų artumą. Prie jų buto durų vyras sustoja: – Stumdelkit kodą ir paprašykit mamą atidaryt. Mama, išgirdusi netikėtus žingsnius, atidaro duris nustebusi. – Oksana? Kas čia vyksta? Vyras tyliai išstumia Oksaną – ir pasako, kad reikia kėdės. Mama iš virtuvės atneša kėdę – Oksana iš palengvėjimo atsisėda, iškeldama skaudančią koją. Vyras priklaupia… – Kas čia per juokelis? – pasipiktina mama. Jis ramiai nusiauna Oksanos batą, ji sudejuoja. – Užteks, skauda! – Skauda, bet reikia žiūrėti, – ramiai paaiškina vyras ir paaiškina – čiurnos patinimas ir užtisęs skausmas rodo stiprų išnirimą. Sako, kad reikia ledo. Mama iššoka į virtuvę, grįžta su šaldyta vištiena. – Laikykite, – nurodo vyras. – O aš nubėgsiu prie mašinos – turiu elastinį tvarstį. Mama suabejoja, ar šis vyras – ne koks sukčius, bet Oksana primena, jog vyras ją parnešė namo ir nieko nepavogė. Grįžęs su tvarsčiu vyras profesionaliai sutvarsto čiurną. Viskas baigiasi tuo, kad mama pakviečia svečią prie Naujametės vakarienės stalo – silkių salotos, kepta mėsa, šampanas… Naktis užsitęsia iki pat ryto. Viskas tampa taip lietuviškai žmogiška ir pažįstama – šventė, šiek tiek skausmo ir daug neskubaus artumo, net galimybė tikėti, kad nauji metai gali pažerti netikėtų dovanų. Bet kiekvienos laimės šešėlyje yra abejonės ir senų nuoskaudų. Oksanos mama nujaučia – jei Valerijaus žmona panorės grįžti, gal laimės irgi ištirps kaip sniegas? Praėjus metams, Oksana vis skaudžiai laukia, kada Valerijus pagaliau apsispręs. Senos moters, vienišos kaimynės, gyvenimo istorijoje irgi nuvilnija atpažinimo aidai: „Kai myli, reikia išdrįsti ir atleisti, nepalikti to, ką turi, dėl vienos klaidos ar išdidumo…“ Vieną lietuvišką žiemos naktį, laukiant Naujųjų metų po ramios eglutės šviesomis, Oksana supranta – tik jos širdis gali pasirinkti, būti šalia Valerijaus ar išeiti. „Kai myli, galima atleisti viską… išskyrus viena – kai tave nustoja mylėti.“

Rūta, ar tu užsiėmusi? paklausė mama, pravėrusi dukros kambario duris. Dar minutėlė, mama. Atsiųsiu laišką

Uncategorized

0267

– Kada paskutinį kartą pasižiūrėjai į save veidrodyje? – paklausė vyras. Tačiau žmonos atsakymas buvo netikėtas Rytinės kavos gurkštelėjęs Algis stebėjo žmoną Mariną. Plaukai surišti vaikiška gumyte su katinėliais, o štai kaimynė Ksenija visada atrodydavo gyvybingai ir šviežiai – net ir išėjus iš lifto palikdavo prabangaus parfumo šleifą. – Žinai, – padėjęs telefoną tarė Algis, – kartais atrodo, kad gyvenam, kaip tie kaimynai tiesiog. Marina sustingo su šluoste rankoje. – Ką turi omenyje? – Nieko ypatingo. Tiesiog… kada paskutinį kartą pasižiūrėjai į save veidrodyje? Marina pažvelgė į jį dėmesingai, ir Algis pajuto, kad kažkas vyksta ne pagal planą. – O tu – kada į mane paskutinį kartą pasižiūrėjai? – švelniai paklausė Marina. Pasklido nejauki tyla. – Marin, nedramatizuok. Tiesiog sakau – moteris turi visada atrodyti stulbinančiai. Paprasta! Pažiūrėk į Ksenią – ji juk tavo bendraamžė. – Aa… – ištarė Marina. – Ksenija. Jos balse Algį kažkas suneramino. Atrodė, ji labai svarbų dalyką suprato. – Algi, darom taip. Truputį išvyksiu pas mamą. Pagalvosiu apie tavo žodžius. – Gerai. Pabūkim atskirai, apmąstykim. Tik žinok, aš tavęs neišvarau! – Žinai, – Marina labai tvarkingai pakabino šluostę ant kabliuko. – Gal iš tiesų man reikia pasižiūrėti į save veidrodyje. Ir nuėjo krautis lagamino. Algis liko virtuvėje – „Velnias, juk to ir norėjau“. Tik kodėl visai ne džiugu, o kažkaip tuščia. Keletą dienų Algis gyveno tarsi atostogose. Rytas – lėta kava, vakare – laisvė veikti ką nori. Niekas neįjungia serialų apie meilę ir išdavystę. Laukiamoji vyriška laisvė. Vieną vakarą Algis laiptinėje sutiko Kseniją – su „IKI“ maišeliais, ant kulniukų, su suknelė, lyg nulieta. – Algis! – nusišypsojo ji. – Kaip laikaisi? Marinos seniai nemačiau… – Ji dabar pas mamą. Ilsisi, – lengvai sumelavo Algis. – Suprantu, – linktelėjo Ksenija. – Moterims kartais reikia pertraukos. Nuo buities, nuo rutinos. Kalbėjo taip, tarytum niekada pati nebūtų tvarkiusi buto ar gaminusi vakarienės. – Gal kavos – kaimyniškai? – spontaniškai pasiūlė Algis. – Kodėl gi ne, – šyptelėjo ji. – Rytoj vakare? Visą naktį Algis planavo susitikimą: kurią marškinių spalvą, džinsai ar kelnės, kokio odekolono nenaudoti per daug. Ryte suskambėjo telefonas. – Algi? – balsas nepažįstamas. – Čia Liudmila, Marinos mama. Širdis suspurdėjo. – Klausau. – Marina prašė pranešti: šeštadienį ateis pasiimti daiktų, kai tavęs nebus. Raktus paliks prižiūrėtojai. – Palaukit, kaip tai „pasiims daiktus“? – O ką tu manai? – prabilo kietai anyta. – Mano dukra nesiruošia amžinai laukti, kol tu apsispręsi, ar ji tau reikalinga. – Liudmila, juk nieko blogo nepasakiau… – Pasakei pakankamai. Viso gero, Algi. Ir padėjo ragelį. Algis sėdėjo virtuvėje ir spoksojo į telefoną. Kas vyksta? Juk nesiskyrė! Tik norėjo pertraukos – laiko pamąstyti. O jie jau viską nusprendė be jo! Vakare kava su Ksenija buvo keista. Ji mandagi, įdomiai pasakojo apie darbą banke, juokėsi iš jo juokų. Bet kai Algis norėjo paimti jos ranką – ji švelniai atsitraukė. – Algis, supraskite… Negaliu. Jūs – vedęs vyras. – Bet juk dabar… mes gyvenam atskirai. – Dabar. O rytoj? – Ksenija pažvelgė jam į akis. Algis palydėjo ją iki laiptinės, pats pakilo į tuščią butą, kuriame tvyrojo vienišiaus kvapas ir tyla. Šeštadienį Algis specialiai išėjo iš namų – nenorėjo scenų, aiškinimosi, ašarų. Tegul ramiai pasiima daiktus. Bet po kelių valandų smalsumas tapo nepakeliamas: ką ji paims? Viską? Tik būtiniausia? O apskritai – kaip ji atrodo dabar? Nepajėgęs išlaukti grįžo anksti. Prie įėjimo stovėjo miesto numeriais pažymėta mašina. Už vairo – nepažįstamas vyras apie 40 metų, patrauklus, gerai apsirengęs. Padėjo kažką sukrauti į automobilį. Algis atsisėdo ant suoliuko ir stebėjo. Po kelių minučių išėjo moteris mėlyna suknele. Tamsūs plaukai pritvirtinti elegantiška segtuku, subtilus makiažas pabrėžė akis. Algis žiūrėjo – ir netikėjo. Tai buvo Marina. Jo Marina. Bet visai kita. Ji nešė paskutinį krepšį, o vyras tuojau pat ją švelniai palydėjo į automobilį – tarsi būtų iš krištolo. Tada Algis neištvėrė. Priėjo prie automobilio. – Marina! Ji atsisuko. Veidas ramus ir gražus – be amžinos nuovargio šešėlio, kurio jis niekada nepastebėjo. – Sveikas, Algi. – Tai… tu? Vairuotojas susinervino, bet Marina ramiai padėjo ranką jam ant peties – viskas gerai. – Taip, – paprastai atsakė. – Tiesiog tu manęs seniai nebematei. – Marina, palauk, galim pasikalbėti… – Apie ką? – balsas be pykčio, tik nuostaba. – Juk pats sakei – moteris turi atrodyti stulbinamai. Tai ir pasiklausiau tavęs. – Bet aš juk… ne tą turėjau omeny! – O ko norėjai, Algi? – kiek pakreipė galvą. – Kad būčiau graži, bet tik tau? Įdomi, bet tik namie? Pamilčiau save, bet ne tiek, jog išdrįsčiau išeiti iš namų, kur mane niekas nemato? Jis klausė, o su kiekvienu jos žodžiu kažkas viduje keitėsi. – Žinai, – tęsė Marina švelniai, – supratau: iš tiesų nustojau rūpintis savimi ne iš tingumo, o todėl, kad namuose tapau nematoma. Savo gyvenime – nematoma. – Marin, aš nenorėjau… – Norėjai. Norėjai žmonos, kuri viską daro, bet netrukdo gyventi. O kai pabos – pakeisi į ryškesnį modelį. Vyras automobilyje kažką tyliai pasakė. Marina linktelėjo. – Mums reikia vykti, – prabilo ji. – Vladimiras laukia. – Vladimiras? – Algio burna išdžiūvo. – Kas jis? – Žmogus, kuris mane mato, – atsakė ji. – Susipažinom sporto klube. Šalia mamos atsidarė fitnesas. Įsivaizduoji – 42-ejų pirmąkart gyvenime nuėjau sportuoti. – Marina, nereikia… dar galim pabandyti. Supratau, buvau kvailas. – Algi, – pažvelgė į jį, – ar prisimeni, kada paskutinį kartą sakei, kad esu graži? Algis tylėjo. Neprisiminė. – O kada paskutinį kartą paklausei, kaip man sekasi? Algis suprato – pralaimėjo. Ne Vladimirui. Net ne aplinkybėms. Sau pačiam. Vladimiras užvedė automobilį. – Algi, ant tavęs nepykstu. Tikrai. Tu padėjai suprasti vieną dalyką: jei pati savęs nematau – niekas ir nepamatys. Mašina pajudėjo. Algis stovėjo prie laiptinės ir žiūrėjo, kaip išvažiuoja jo gyvenimas. Ne žmona – gyvenimas. Penkiolika metų, kurie atrodė rutininiai, o iš tikro buvo laimė. Tik jis to nesuprato. Po pusės metų Algis atsitiktinai sutiko Mariną prekybos centre. Ji rinkosi kavos pupeles, atidžiai skaitė etiketes. Šalia stovėjo jauna mergina, apie dvidešimt. – Imk šitą, – sakė ji, – tėtis sako arabika geresnė nei robusta. – Marina? – priejo Algis. Marina atsisuko. Nusišypsojo laisvai, be įtampos. – Sveikas, Algi. Susipažink – čia Nastė, Vladimiro dukra. Nastė, čia Algis, mano buvęs vyras. Nastė mandagiai linktelėjo. Graži mergina, tikriausiai studentė. Į Algį žvelgė smalsiai, be priešiškumo. – Kaip sekasi? – paklausė jis. – Gerai. O tau? – Nieko ypatingo, – atsiduso Algis. Stovėjo prie kavos lentynų, žiūrėdamas į Mariną. Įdegusi, lengvoje palaidinėje, nauja šukuosena. Laiminga. Būtent laiminga. – O tu? – paklausė ji. – Kaip sekasi asmeninis gyvenimas? – Nieko ypatingo, – vėl atsiduso. Marina pažvelgė jam į akis. – Žinai, Algi, tu ieškai moters, gražios kaip Ksenija, bet nuolankios kaip kadaise buvau aš. Protingos, bet ne tiek, kad matytų, kaip žvalgaisi į kitas. Nastė klausėsi pokalbio nustebusiomis akimis. – Tokios moters nėra, – ramiai tęsė Marina. – Marina, einam? – įsiterpė Nastė. – Tėtis laukia mašinoje. – Taip, žinoma, – paėmė kavą Marina. – Sėkmės, Algi. Jos išėjo, o Algis liko stovėti prie kavos lentynų. Suvokdamas, jog Marina teisi – jis ieško neįmanomos moters. Vakare, sėdėdamas virtuvėje su arbata, Algis galvojo apie Mariną, apie tai, kokia ji tapo. Apie tai, kad kartais praradimas yra vienintelis būdas suprasti, kiek daug turėjai. Galbūt laimė slypi ne ieškant patogios žmonos, o mokantis pamatyti moterį šalia savęs.

Kai paskutinį kartą žiūrėjai į save veidrodyje? paklausė Tomas, mano vyras. Mano reakcija buvo netikėta

Uncategorized

010

Meilė ar magija?

– Tau bus didelė galia, bet niekas nemokamas taip visada sako močiutė Marija Šimkutė, perduodama

Uncategorized

032

Draugas Ženio

Gegužės pabaiga, prie Šv. Vlado kapų, Vilniaus miesto kapinės. Už kabočių lėtai slenka liūdna procesija

Uncategorized

0201

Iš poilsio į namus Igoris taip ir negrįžo: „Ar tavo vis dar neparašė, nepaskambino?“ – „Ne, Vera, nei po devynių dienų, nei po keturiasdešimties nė žinios“, – šmaikštavo Liuda, taisydama darbo prijuostę prie plačių klubų, o kaimynė tik liūdnai linktelėjo: „Tai gal užgėrė, o gal ir visai kitaip… Na, lauk, lauk. Ir policija nieko nesako?“ – „Visi tyli, Verut, kaip žuvelės Baltijos jūroj…“ – toks jau likimas.

Po atostogų Jonas negrįžo Ar tavo jau rašo, skambina? Ne, Vida, nei per devynias, nei per keturiasdešimt

Uncategorized

091

– Kaip tu mane užknisai!!!… Ir valgau ne taip…, ir rengiuosi ne taip…, ir apskritai viską darau ne taip!!! – netekęs kantrybės sušuko Paulius. – Tu nieko nemoki!!!… Net normalių pinigų uždirbti negebėjai!… Namie visada laukti iš tavęs pagalbos!… – pravirko Marina, – …Ir vaikų nėra…, – vos girdimai pridūrė ji. Belta – balta su ruda katė, apie dešimt metų, įsitaisiusi ant spintos, tyliai stebėjo dar vieną „tragediją“. Ji jautė ir žinojo, kad tėtis su mama labai vienas kitą myli… Todėl nesuprato – kam sakyti tokius skaudžius žodžius, nuo kurių visiems pasidaro blogai. Mama, verkdama, pabėgo į kambarį, o tėtis ėmė rūkyti vieną cigaretę po kitos. Belta, suprasdama, kad šeima byra akyse, susimąstė: „Reikia, kad namuose būtų laimė…, o laimė – tai vaikai… Reikia kažkur gauti vaikų…“ Pati Belta negalėjo turėti mažylių – seniai buvo sterilizuota, o mama… Gydytojai sakė, kad galėtų, bet kažkas „nesusiklostydavo“… Ryte, kai šeimininkai išėjo į darbus, Belta pirmą kartą išlindo pro orlaidę ir nuėjo pas kaimynę Lapę – pasikalbėti ir pasitarti. – Kam jums tie vaikai?!, – suraukusi ūsus atšovė Lapė, – štai, mūsų atžalas atveda – slepiuosi nuo jų… Tai snukutį lūpdažiu ištepam, tai spausdin taip, kad net kvapo trūksta! Belta atsiduso: – Mums normalūs vaikai reikia… Tik kur jų rasti… – Naaa… Štai benamė Murka prisigimdė… jų ten penkios galvos…, – susimąsčiusi pasakė Lapė, – rinkis… Belta, rizikuodama, peršokdama nuo balkono ant balkono, nusileido į kiemą. Nervingai virpėdama, pralindo pro rūsio lango grotas ir sušnibždėjo: – Murka, išeik, prašau, minutelei… Iš rūsio gelmės pasigirdo beviltiškas cypsėjimas. Belta, atsargiai slinkdama ir vis žvalgydamasi, prisijungė prie ašarotų raudų. Po radiatoriumi, tiesiai ant žvyro, gulėjo penki įvairiaspalviai akli kačiukai, besibraunantys nosytėmis į orą ir garsiai šaukiantys mamą. Ji, juos apuostinusi, suprato – Murkos nėra jau mažiausiai tris dienas, o mažyliai alkani… Belta, vos nepradėjusi verkti, atsargiai, bet tvirtai, vieną po kito pernešė kačiukus iki laiptinės. Bandydama sulaikyti gailiai cypiančią išalkusių kompaniją, ji atsigulė šalia ir, kupina nerimo, stebeilijosi į kiemo galą, iš kur turėjo grįžti tėtis ir mama. Paulius, tyliai parvedęs Mariną po darbo, taip pat tyliai juos parsivežė namo. Priėję prie laiptinės, jie neteko žado – ant laiptų gulėjo jų Belta (beje, niekada anksčiau viena į lauką neišėjusi), o prie jos glaudėsi penki miaukiantys skirtingų spalvų kačiukai. – Kaip čia taip? – apstulbęs tarstelėjo Paulius. – Stebuklas…, – antrino jam Marina, ir jie, apkabinę katę ir jos mažylius, nuskubėjo namo… Žiūrėdamas į murkiantį katinyną dėžutėje su vaikais, Paulius paklausė: – O ką su jais darysim? – Maitinsiu iš buteliuko…, paaugs – išdalinsim…, paskambinsiu draugėms…, – tyliai atsakė Marina. Po trijų mėnesių, apstulbinta naujienos, Marina, glostydama murkiančią „gaują“ ant kelių, vis kartojo: – Taip nebūna…, taip nebūna… O vėliau jie su Pauliumi džiaugsmingai verkė, jis ją suko ant rankų ir abu vienu balsu kalbėjo, kalbėjo… – Ne be reikalo namą pastatėm!… – Taip, vaikui gryname ore geriausia!!!… – Ir kačiukai lakstys po kiemą!… – Visi tilpsime!… – Aš tave myliu!!!… – O aš tave dar labiau!!!… Išmintingoji Belta nubraukė ašarą – gyvenimas juk gerėja…

Kaip tu mane užknisai!!!… Nei valgau tinkamai…, nei apsirengiu normaliai…

Uncategorized

016

Atleidimas: Kelias į vidinę ramybę ir atsinaujinimą

20241012 Brėžiu dienoraštį, kad galėčiau išsaugoti šį keistą, bet taip svarbų mūsų gyvenimo posūkį.

Uncategorized

0481

– O tu prie stalo sėstis neturi teisės. Tavo vieta – mums padavinėti! – pareiškė mano anyta. Stovėjau prie viryklės ankstyvo ryto virtuvėje – susiglamžyta pižama, neatsargiai surišti plaukai. Dvelkė skrudinta duona ir stipria kava. Ant taburetės šalia stalo sėdėjo mano 7 metų dukra, pasinėrusi į albumą ir spalvotais flomasteriais kantriai piešė raštus. – Vėl tie tavo dietiniai skrebučiai? – pasigirdo balsas už nugaros. Krūptelėjau. Prie durų stovėjo anyta – moteris su griežtu veidu ir balsu be kompromisų. Halatas, plaukai įkuoti į kuodą, lūpos – sukąstos. – Beje, vakar pietavau kas papuolė! – tęsė ji, pliaukštelėjusi rankšluosčiu į stalo kraštą. – Nei sriubos, nei normalaus maisto. Gal gali kepti kiaušinius, kaip žmonės, o ne pagal tas savo… modernybes! Išjungiau viryklę ir atidariau šaldytuvą. Krūtinėje užsuko tvirtą pykčio spiralę, bet ją nurijau. Ne prie vaiko. Ir ne teritorijoje, kur kiekvienas centimetras tarsi primena: „Tu čia laikinoji.“ – Tuoj padarysiu, – ištariau su pastanga ir nusisukau, kad nematytų, kaip dreba balsas. Mano dukra nenutrūkdama piešė, bet kita akimi stebėjo savo močiutę – tyliai, susigūžusi, pasirengusi. „Gyvensim pas mano mamą“ Kai vyras pasiūlė, kad kurį laiką gyventume pas jo mamą, viskas skambėjo logiškai. – Gyvensim pas ją – tik trumpam. Daugiausia du mėnesius. Vis tiek arti darbo, o paskolą jau greit patvirtins. Ji neprieštarauja. Suvilgau. Ne todėl, kad pykčiausi su anyta. Tikrai ne. Mes buvome mandagios. Bet žinojau tiesą: dvi suaugusios moterys vienoje virtuvėje – tai minų laukas. O anyta buvo žmogus, turintis maniją tvarkai, kontrolei ir moraliniams vertinimams. Pasirinkimo beveik nebuvo. Senojo buto jau nebebuvo, naujas dar tvarkomas. Taigi persikraustėm į jos dviejų kambarių butą. „Tik trumpam.“ Kasdieninė kontrolė Pirmos kelios dienos praėjo ramiai. Anyta ypatingai mandagi, net papildomą kėdę dukrai pastatė ir pavaišino pyragu. Trečią dieną prasidėjo „taisykles.“ – Mano namuose – tvarka, – pareiškė pusryčių metu. – Keltis aštuntą. Batai – tik priebatyje. Produktus – derinti. O televizorius – tyliau, triukšmą sunkiai pakeliu. Vyras nusijuokė: – Mama, mes tik trumpam. Ištversim. Aš tyliai linktelėjau. Bet tas „ištversim“ vis dažniau skambėjo kaip nuosprendis. Pradėjau dingti Praėjo savaitė. Vėl savaitė. Režimas vis stiprėjo. Anyta nuėmė dukros piešinius nuo stalo: – Trukdo. Nuėmė mano patiestą languotą staltiesę: – Ne praktiška. Mano dribsniai dingo iš lentynos: – Seniai stovi, matyt sugedę. Šampūnus „perkėlė“: – Tik nereikia, kad mėtosi. Jaučiausi ne svečias, o žmogus be balso ir teisės išsakyti nuomonę. Mano maistas – „netinkamas.“ Mano įpročiai – „nereikalingi.“ Mano vaikas – „pernelyg triukšmingas.“ O vyras kartojo: – Pakentėk. Tai mamos butas. Ji visuomet tokia. Aš… su kiekviena diena praradau save. Vis mažiau liko iš ramios ir tvirtos moters. Dabar – tik nesibaigiantis prisitaikymas ir kantrybė. Gyvenimas pagal svetimas taisykles Kiekvieną rytą keldavausi šeštą – užsiimti pirmą vonią, išvirti košę, paruošti vaiką… kad nepapulčiau anytos ugnin. Vakare gamindavau dvigubą vakarienę. Viena mums. Kita – „pagal standartą“ anytai. Be svogūnų. Tada su svogūnais. Tik jos puode. Tik jos keptuvėje. – Nieko daug nereikia, – sakydavo su priekaištu. – Tik kaip reikia. Normaliai. Viešai pažeminta – to vakaro pamiršti negalėsiu Vieną rytą ką tik buvau nusiplovusi veidą ir užkaitinusi virdulį, kai anyta įsiveržė virtuvėn, lyg būtų savaime suprantama. – Šiandien pas mane ateis draugės. Antrą valandą. Tu namie, tad paruoši stalą. Agurkėlių, salotų, ko nors prie arbatos – nieko ypatingo. „Nieko ypatingo“ jos akimis – kaip šventės stalas. – Aš… nežinojau. Produktų… – Nupirksi. Aš sudariau sąrašą. Nieko sunku. Apsirengiau ir išėjau į parduotuvę. Nupirkau viską: vištą, bulvių, krapų, obuolių pyragui, sausainių… Sugrįžus – gaminau be atokvėpio. Atėjus antrai valandai viskas paruošta: stalas sukrautas, višta kepta, salotos šviežios, pyragas – auksaspalvis. Užėjo trys pensininkės – tvarkingos, su garbanomis ir kvepalais iš kito laikmečio. Ir per pirmą minutę supratau: aš – ne kompanija. Aš – aptarnavimas. – Ateik, ateik… atsisėsk šalia, – „šiltai“ pakvietė anyta. – Mums padavinėsi. – Padavinėsiu? – pakartojau. – Kas čia sunku! Mes vyresnės. Tau nesunku. Ir vėl – su padėklu, šaukštais, duona. „Arbatą paduok.“ „Cukraus duok.“ „Salotos baigėsi.“ – Višta sausoka, – murmėjo viena. – Pyragas perkeptas, – pridūrė kita. Sukandusi dantis šypsausi. Renkau lėkštes. Pilu arbatą. Niekas neklausė, ar noriu atsisėsti. Ar bent atsikvėpti. – Kaip puiku, kai namuose jauna šeimininkė! – anyta suvaidytai šiltai ištarė. – Viskas ant jos laikosi! Ir tada… kažkas manyje viduje sulūžo. Vakare pasakiau tiesą Kai svečiai išėjo, išploviau visus indus, sutvarkiau likučius, išskalbiau staltiesę. Tada atsisėdau ant sofos, tuščia stikline rankoje. Lauke temo. Vaikas susisukęs miegoti. Vyras šalia – susmigęs į telefoną. – Klausyk… – tariau tyliai, bet ryžtingai. – Daugiau taip negaliu. Jis pakėlė nustebęs žvilgsnį. – Mes gyvenam kaip svetimi. Aš – tik visus aptarnauju. O tu… ar matai tai? Jis neatsakė. – Tai ne namai. Tai gyvenimas, kuriame nuolat prisitaikau ir tyliu. Mano vaikas irgi. Nenoriu kentėt mėnesiais. Pavargau būti patogi ir nematoma. Jis lėtai linktelėjo. – Supratau… Atleisk, kad nemačiau to anksčiau. Ieškosim nuomos. Kad ir kokie namai – svarbu, kad mūsų. Ir ieškojom tą patį vakarą. Mūsų namai – kad ir maži Butas mažas. Šeimininkas paliko senus baldus. Linoleumas girgždėjo. Bet peržengus slenkstį pajutau lengvumą. Tarsi vėl turėčiau balsą. – Va… atvykome, – giliai atsiduso vyras, padėdamas daiktus. Anyta nesakė nieko. Net nebandė stabdyti. Nežinojau, ar įsižeidė, ar pagaliau suprato. Praėjo savaitė. Rytai prasidėjo su muzika. Vaikas piešė ant grindų. Vyras virė kavą. Aš stebėjau ir šypsojausi. Be streso. Be skubos. Be „pakentėk.“ – Ačiū, – pasakė jis vieną rytą, apkabinęs. – Kad neištvėrei tylėdama. Pažiūrėjau jam į akis: – Ačiū, kad išgirdai. Dabar gyvenimas toli gražu ne idealus. Bet tai MŪSŲ namai. Su mūsų taisyklėmis. Su mūsų triukšmu. Su mūsų gyvenimu. Ir tai – tikra. ❓Kaip tu manai: jei būtum tos moters vietoje, ar ištvertum „trumpai“, ar išvis išeitum jau per pirmą savaitę?

O tu neturi ko sėsti prie stalo. Tavo darbas mums paduoti! pareiškė mano anyta. Stovėjau prie viryklės

Uncategorized

036

Uošvė Ana Petronienė sėdėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip ant viryklės tyliai užverda pienas. Ji tris kartus pamiršo jį pamaišyti, ir kas kartą susigriebė per vėlai: užvirusi puta išbėgdavo, o ji suirzusi šluostydavo viryklę skuduru. Tokiais momentais ji ypač aiškiai jautė: čia ne piene esmė. Po antro anūko gimimo šeimoje viskas lyg nuvažiavo nuo bėgių. Dukra pavargo, suliesėjo, ėmė mažiau šnekėti. Žentas grįždavo vėlai, valgydavo tylėdamas, kartais iškart nueidavo į kambarį. Ana Petronienė tai matė ir galvojo: kaip taip galima, nejau moterį galima palikti vieną? Ji kalbėjo. Iš pradžių atsargiai, paskui aštriau. Iš pradžių dukrai, paskui žentui. O paskui pajuto keistą dalyką: po jos žodžių namuose nepalengvėdavo, tik sunkėdavo. Dukra gindavo vyrą, žentas niūrdavo, o ji pati grįždavo namo jausdama, kad vėl kažką padarė ne taip. Tą dieną ji nuėjo pas kunigą ne patarimo, o tiesiog todėl, kad nebebuvo kur dėtis su tuo jausmu. – Aš turbūt bloga, – pasakė ji, nežiūrėdama į jį. – Viską darau ne taip. Kunigas sėdėjo prie stalo ir rašė. Padėjo rašiklį. – Kodėl taip manote? Ana Petronienė patraukė pečiais. – Norėjau padėti. O gaunasi, kad visus tik supykdau. Jis žiūrėjo į ją atidžiai, bet be griežtumo. – Jūs ne bloga. Jūs – pavargusi. Ir labai nerimaujate. Ji atsiduso. Tai buvo panašu į tiesą. – Man baisu dėl dukros, – pasakė ji. – Po gimdymo ji visai kitokia. O jis… – mostelėjo ranka. – Lyg nepastebėtų. – O ar pastebite, ką jis daro? – paklausė kunigas. Ana Petronienė susimąstė. Prisimena, kaip jis praėjusią savaitę vėlai vakare plovė indus, kai nė vienas nematė. Kaip sekmadienį vaikščiojo su vežimėliu, nors matėsi – norėtų tiesiog atsigulti ir miegoti. – Dar…o gal… – nedrąsiai tarė ji. – Bet ne taip, kaip reikia. – O kaip reikia? – ramiai paklausė kunigas. Ana Petronienė norėjo atsakyti iškart, bet staiga suprato, kad nežino. Galvoje tik: daugiau, dažniau, atidžiau. Bet ką tiksliai – pasakyti sunku. – Aš tiesiog noriu, kad jai būtų lengviau, – tarė ji. – Štai taip ir sakykite, – tyliai tarė kunigas. – Tik ne jam, o sau. Ji pažvelgė į jį. – Ką turite omeny? – Tai, kad jūs dabar kovojate ne už dukrą, o prieš jos vyrą. O kovoti – reiškia būti įsitempusiai. Nuo to pavargsta visi. Ir jūs, ir jie. Ana Petronienė ilgai tylėjo. Tada paklausė: – Ką man daryti? Apsimesti, kad viskas gerai? – Ne, – atsakė jis. – Tiesiog darykite tai, kas padeda. Ne žodžiai, o darbai. Ir ne prieš ką nors, o dėl kažko. Pakeliui namo ji apie tai galvojo. Prisimena, kai dukra buvo maža, ji neskaitydavo pamokslų, o tiesiog atsisėsdavo šalia, jei ji verkdavo. Kodėl dabar kitaip? Kitą dieną atėjo pas juos netikėtai. Atnešė sriubos. Dukra nustebo, žentas sutriko. – Aš tik trumpam, – pasakė Ana Petronienė. – Tiesiog padėsiu. Pabudo su vaikais, kol dukra miegojo. Tyliai išėjo, nė žodžiu neužsiminusi, kaip jiems sunku ir kaip reikia gyventi. Po savaitės atėjo vėl. Ir dar po savaitės. Ji vis dar matė, kad žentas ne idealus. Bet pradėjo pastebėti ir kitus dalykus: kaip atsargiai jis paima mažylį ant rankų, kaip vakare užklosto dukrą pledu, galvodamas, kad niekas nemato. Vienąkart neištvėrė ir paklausė virtuvėje: – Tau dabar sunku? Jis nustebo, lyg tokio klausimo niekas jam niekada nebūtų uždavęs. – Sunku, – atsakė po pauzės. – Labai. Ir nieko daugiau. Bet po šito tarp jų dingo kažkas aštraus, kas tvyrojo ore. Ana Petronienė suprato: ji visą laiką laukė iš jo vieno – kad jis pasikeistų. O reikėjo pradėti nuo savęs. Ji nustojo aptarinėti jį su dukra. Kai ši skųsdavosi, nebe sakydavo: „sakiau tau“. Tiesiog klausėsi. Kartais išvesdavo vaikus, kad dukra pailsėtų. Kartais paskambindavo žentui ir paklausdavo, kaip sekasi. Tai buvo sunku. Daug lengviau būtų pykti. Bet po truputį namuose pasidarė ramiau. Ne geriau, ne idealiau – tiesiog ramiau. Be amžinos įtampos. Vienąkart dukra pasakė: – Mama, ačiū, kad esi dabar su mumis, o ne prieš mus. Ana Petronienė ilgai galvojo apie tuos žodžius. Ji suprato paprastą dalyką: susitaikymas – tai ne tada, kai kas nors pripažįsta kaltę. O kai kas nors pirmas nustoja kariauti. Ji vis dar norėjo, kad žentas būtų dėmesingesnis. Tas noras niekur nedingo. Bet greta užaugo kitas, svarbesnis: kad šeimoje būtų ramybė. Ir kaskart, kai kildavo senas noras – pasipiktinimas, nuoskauda, noras karčiai ką nors pasakyti, – ji savęs paklausdavo: Ar noriu būti teisi, ar noriu, kad jiems būtų lengviau? Atsakymas beveik visada parodydavo, ką daryti toliau.

Janina Ramanauskienė sėdi virtuvėje ir stebi, kaip ant viryklės tyliai verda pienas. Jau tris kartus