Zibainis

Uošvienė pakvietė „tik dviem valandoms“ pagelbėti dėl jubiliejaus ir laukė besąlygiško paklusnumo – kaip virtuvės darbuotoja dvidešimties žmonių šventei, kur mano nuomonė nesvarbi, o už nepaklusimą grėsmė nutraukti santykius šeimoje

Uošvė mane pakvietė tik dviem valandoms padėti ruošiantis jubiliejui ir tikėjosi visiško klusnumo.

Uncategorized

0131

Jis dažnai važiuodavo į komandiruotes, ir aš buvau prie to pripratusi: jam dažnai atsakydavus vėlai, grįždavus pavargusiam po ilgų susitikimų, aš neknisau jo telefone ir neklausinėjau be reikalo – tiesiog pasitikėjau. Vieną dieną, lankstant drabužius miegamajame, jis atsisėdo ant lovos, nenusiavęs batų, ir tarė: „Noriu, kad manęs išklausytum, neperskaitus pertraukinėdama.“ Jau tada pajutau – kažkas ne taip. Jis prisipažino matantis kitą moterį. Paklausiau, kas ji – susimąstęs po kelių sekundžių pasakė jos vardą: ji dirbo netoli jo biuro, buvo jaunesnė. Ar jis ją įsimylėjęs? „Nežinau, bet su ja jaučiuosi kitaip, ne taip pavargęs.“ Ar ketina išeiti? „Taip. Nenoriu daugiau apsimetinėti.“ Tą vakarą jis miegojo ant sofos, ryte išėjo labai anksti ir nebegrįžo dvi dienas. Kai grįžo, jau buvo kalbėjęs su advokatu – norėjo skyrybų kuo greičiau, „be dramų“: pradėjo aiškinti, ką pasiims, o ko ne. Klausiau tylėdama. Mažiau nei po savaitės aš jau nebegyvenau ten. Artimiausi mėnesiai buvo sunkūs: viskuo, kuo rūpindavomės kartu – dokumentais, sąskaitomis, sprendimais – turėjau rūpintis viena. Pradėjau daugiau išeiti – ne iš noro, o iš būtinybės, kad nebūčiau viena namuose. Vieno tokio išeities metu, laukdama kavos eilėje, susipažinau su vyru, su kuriuo pradėjome kalbėtis apie paprastus dalykus: orą, grūstį, vėlavimą. Žvilgsniai mus dar ilgai lydėjo. Vieną kartą, sėdėdami prie mažo staliuko, jis pasakė savo amžių – buvo penkiolika metų jaunesnis už mane. Jam tai netrodė keista, nepasakė kaip juokelio ar komentarų – net paklausė, kiek man metų, ir pokalbis tęsėsi taip, lyg skirtumas nieko nereiškia. Kviečia vėl susitikti – aš priimu. Su juo viskas buvo kitaip: jokių tuščių pažadų ar gražių kalbų, jis klausė, kaip jaučiuosi, klausė manęs, būdavo šalia, kai kalbėdavau apie skyrybas ir niekada nekeitė temos. Vieną dieną tiesiog pasakė, kad jam patinku ir žino, jog išeinu iš sunkios situacijos. Atsakiau nenorinti kartoti klaidų ir priklausyti nuo kito. Jis pasakė, kad nenori nei kontroliuoti, nei „gelbėti“ manęs. Buvęs vyras apie tai sužinojo iš kitų – po mėnesių, kai nebebuvome bendravę, paskambino ir paklausė, ar tikrai draugauju su jaunesniu vyru. Pasakiau „taip“. „Tau ne gėda?“ – paklausė. Atsakiau, kad gėdingas buvo jo išdavystė. Jis padėjo ragelį, nei atsisveikinęs. Išsiskyriau, nes jis mane paliko dėl kitos. Bet vėliau, nieko specialiai neieškant, sutikau žmogų, kuris mane myli ir vertina. Ar tai – likimo dovana?

Žinai, jis dažnai keliaudavo darbo reikalais, aš buvau jau prie to pripratusi. Atrašydavo vėlai, namo

Uncategorized

0116

Anyta reikalavo mūsų buto raktų kopijos ir gavo atsisakymą

Kodėl tau, tiesa, raktų rinkinys, Ugnė? Mes ir neketiname išvykti pasivaikščioti po pasaulį, o katės

Uncategorized

075

Tu esi be šeimos, palik namą sesei, jai dabar sunkiau, – tarė mano mama. Tau lengviau, o tavo sesė augina tris vaikus – turi suprasti. – Kodėl tokia paniurusi? – paklausė sesuo, atsisėdusi šalia manęs ant sofos su stikline sulčių. Baldai netilpo nuo vaikų klegesio, jos vyras pasakojo ką nors uošvei, mojuodamas šakute su pyragu. – Viskas gerai, – nusukau žvilgsnį. – Tiesiog pavargau, darbe buvo siaubinga diena. Sesuo nusišypsojo ir atmetė plaukų sruogą. – Jau kelias dienas noriu su tavimi pasikalbėti. Dėl tėčio namo. – Klausau tavęs. Ji palinko arčiau ir nuleido balsą. – Pagalvojom… Kam jums su vyru tas namas? Jūs dviese, turit butą. Mes – trys vaikai, nuomojamas dviejų kambarių. Jei persikeltume – grynas oras, kiemas, vietos visiems. Patylėjau, stebėdama dukterėčią, kuri pūtė žvakes ant torto. Šešeri metai, vyriausioji iš trijų. – Jums tas namas realiai nereikalingas, – tęsė sesuo. – Tik išlaidos: stogas bėga, tvora kreiva, remontas nesibaigiantis. „O jūs iš ko visa tai sutvarkysit?“ – šmėstelėjo mintis, bet nutylėjau. – Mama irgi pritaria, – pridūrė ji. – Prašom, mums nereikia dovanos, tik atsisakyk savo dalies. Vėliau susitarsim. Linktelėjau, nors viduje kažkas suspaudė. Važiuojant namo, vyras vairavo tylėdamas. – Kas nutiko? – Prašo, kad atsisakyčiau namo dalies. – Tu tiesiog turėtum ją atiduoti? – Taip. Sakė, jiems labiau reikia. Mes, atseit, visko turim. – Turim? – kartėliu nusišypsojo vyras. – Tą mūsų paskolotą „dviaukštį“? Kitą dieną paskambino mama. – Ar apsvarstei? – Nėra ką svarstyti. Namas pusiaukelėje mano. – Vis apie savo teises kalbi, – atkirto ji. – O apie šeimą? Jie augina tris vaikus, o tu viena. – Mūsų butas dar su paskola. Dar dešimt metų mokėsim. – O jie net to neturi. – Aš paskutinius mėnesius rūpinausi tėčiu. Vežiojau po ligonines, pirkau vaistus. O sesuo atvažiavo du kartus. – Tu vyresnioji, turi suprasti. Tu laisva. Laisva. Tas žodis pervėrė. Vakare sėdėjau virtuvėje su puodeliu arbatos. – Ir ji spaudžia? – paklausė vyras. – Taip. Kitą dieną susitikau su drauge. – Kada sesuo tau kažką padėjo? – paklausė ji. Atsakymo neradau. – Jie žino, kiek išleidot dirbtiniam apvaisinimui? – Ne. – Beveik milijonas. Nė vieno nėštumo. Ir vis tiek mano, kad tau lengviau. Nusprendžiau nuvykti į namą. Nuvažiavau viena. Apleistas kiemas. Girgždanti duris. Dulkių ir prisiminimų kvapas. Radau sąsiuvinį su tėčio rašysena – remonto planai. Jis darbavosi, bet nespėjo. Obelis, kurią sodinom kartu, kai buvau vaikas. Tas namas buvo ne tik turtas. Tai buvo atmintis. Kai mama atėjo ir tarė: – Tu be šeimos, tau lengviau… Nebepasigailėjau. – Trys bandymai dirbtinio apvaisinimo. Trys. Ir pirmą kartą pasakiau: – Namas mano. Jo neatiduosiu. Įsivyravo tyla. Bet ji jau nebebuvo tuščia. Ji buvo išlaisvinanti. Pavasaris atėjo anksti. Kaimynė tarė: – Jis tik tavęs laukė. Sėdėjau verandoje su arbata, ant pečių tėčio megztinis, priešais – obelis. Tai buvo mano namai. Ne todėl, kad pasidaviau. O todėl, kad turėjau teisę.

Tu juk be šeimos, palik namą sesei, jai dabar sunkiau, pasakė mama. Tau lengviau, o sesei trys vaikai

Uncategorized

044

Mano vyras mane paliko po vienuolikos metų santuokos, o priežastis, kurią išgirdau, buvo netikėtai paprasta: pasak jo, aš nustojau savimi rūpintis. Jis sakė, kad tai kaupėsi jau kurį laiką, nors apie tai niekada nebuvo atvirai kalbėjęs. Kai susipažinome, rūpinausi savimi kasdien: makiažas, kruopščiai parinkti drabužiai, visada tvarkingi plaukai. Dirbau, lankiausi renginiuose, turėjau laiko sau. Vėliau atsirado vaikai, rutina, atsakomybės. Toliau dirbau, bet prisiėmiau ir namų ruošą, gaminau maistą, tvarkiausi, lankiau vaikus pas gydytojus – dariau viską, kas laiko šeimą, nors to beveik niekas nepastebi. Mano dienos prasidėdavo prieš šešias ryto ir baigdavosi po vidurnakčio. Dažnai išbėgdavau be makiažo, nes paprasčiausiai nespėdavau; apsirengdavau tai, kas švariausia. Ne todėl, kad man nerūpėtų, o todėl, kad buvau išsekusi. Jis grįždavo namo, pavakarieniaudavo ir žiūrėdavo televizorių, kol užmigdavo. Niekada nepaklausė, kaip jaučiuosi ar ar reikia pagalbos. Laikui bėgant prasidėjo pastabos – kad savimi rūpinuosi vis mažiau, kad nebedėviu suknelių, atrodau apleista. Maniau, tai tik pavieniai komentarai. Niekada nemaniau, kad jie virs priežastimi jam išvažiuoti. Jis niekada nesakė: „Jaučiuosi nuo tavęs nutolęs“ ar „Reikėtų pasikalbėti“. Vieną dieną tiesiog susikrovė daiktus. Tą dieną jis pasakė tiesiai: nebejaučia to paties, esu pasikeitusi, jam trūksta moters, kuri rūpindavosi dėl jo. Primyniau jam viską, ką dariau dėl namų, vaikų, mūsų. Jis atsakė, kad to neužtenka – jam reikia didžiuotis moterimi šalia. Tyliai išėjo. Po kelių dienų sužinojau, kad jau susitikinėja su kita – be vaikų, turinčia laiko sportui ir galinčia kasdien rūpintis savimi. Tada supratau, kad problema niekada nebuvo tik makiažas. Šiandien vis dar keliuosi anksti, dirbu, rūpinuosi namais. Rūpinuosi savimi tada, kai to noriu pati, o ne kai kažkas to reikalauja. Nustojau savimi rūpintis ne todėl, kad nustojau mylėti – nustojau, nes nešiojau visą gyvenimą ant savo pečių. Ir vis tiek jis išėjo. Galvoju pradėti sportuoti, bet vis trūksta laiko. Na ir kas – matyt, jam niekada nereikėjo būtent manęs.

Mano žmona paliko mane po vienuolikos metų santuokos, o priežastis, kurią išgirdau, buvo stebėtinai paprasta

Uncategorized

020

Aš aštuonerius metus ją globojau. Nieko nesulaukiau už tai dėkingumo.

Aštuonis metus rūpinosį jos silpniu tėvu nežinomu svečiu, kaip iš sapno iškeltu laivu per Neries bangas.

Uncategorized

048

Vedžiau moterį su kūdikiu. Po aštuoniolikos metų ji mane paliko. Tačiau jos dukra pasirinko šventes praleisti su manimi.

Vedžiau moterį su mažu vaiku. Po aštuoniolikos metų ji mane paliko. Tačiau jos dukra nusprendė šventes

Uncategorized

076

Skaudžiausias dalykas, kuris man nutiko 2025-aisiais, buvo sužinoti, kad vyras man buvo neištikimas… ir kad dar mano brolis, pusbrolis bei tėtis viską žinojo jau seniai Buvome susituokę vienuolika metų. Moteris, su kuria vyras užmezgė romaną, buvo sekretorė toje pačioje įmonėje, kurioje dirba mano brolis. Jų pažintį užmezgė būtent jis, todėl tai nebuvo atsitiktinumas. Jie dažnai susitikdavo darbo reikalais, renginiuose ir giminės susibūrimuose, kur vyro neištikimybę matydavo ir pusbrolis. Visi vieni kitus pažinojo ir nuolat matydavosi. Mėnesių mėnesius vyras gyveno su manimi, tarsi nieko nebūtų įvykę, o aš bendravau su broliu, pusbroliu ir tėčiu, nė neįtardama, kad visi trys žino apie neištikimybę. Nei vienas man neprasitarė. Nei vienas nepasakė nė žodžio ir nebandė manęs apsaugoti ar bent jau paruošti tam, kas vyksta už nugaros. Kai spalį sužinojau apie išdavystę, pirmiausia pasikalbėjau su vyru – jis patvirtino romaną. Tada tiesiai paklausiau brolio, ar žinojo, jis prisipažino. Pusbrolis irgi iškart pasakė, kad seniai viską pastebėjo, bet nenorėjo kištis. Tėtis taip pat žinojo, bet sakė, kad tai vidiniai sutuoktinių reikalai. Po visko išsikrausčiau, o namą parduodu. Skandalų ir barnių nebuvo – nesileisiu žeminama. Moteris tebėra įdarbinta pas brolį, o visi trys – brolis, pusbrolis ir tėtis – liko geruose santykiuose su mano vyru. Per Kalėdas ir Naujuosius, nors mama kvietė, atsisakiau dalyvauti šeimos šventėse, nes negalėčiau ramiai sėdėti su tais, kurie žinojo ir tylėjo. Jie šventė kartu, manęs prie stalo nebuvo nė per vieną iš datų. Nuo spalio nebendrauju su nė vienu iš jų ir nematau, kaip galėčiau jiems atleisti.

Skaudžiausias dalykas, kuris man nutinka šiemet, yra suvokimas, kad mano vyras mane apgaudinėja ir kad

Uncategorized

073

Uošvienė nusprendė pertvarkyti mano virtuvę pagal savo skonį, kol aš buvau darbe

Aistė stovėjo ant durų rėmo, neramiai laikydama rankųriščio diržą. Marius, prašau, stebėk, kad mama nesikištų