Zibainis

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad viena nekalta išdaiga gali sugriauti mano santuoką dar jai neprasidėjus. Tai turėjo būti tobula naktis — po mėnesių įtampos, pasiruošimų ir laukimo. Kai paskutiniai svečiai išėjo, o viešbučio buto durys užsidarė mums už nugarų, pirmą kartą pajutau, kad galiu laisvai įkvėpti. Norėjau padaryti kažką lengvabūdiško, kvailo ir tik mūsų abiejų. Paslėpiau save po lova, kad išgąsdinčiau vyrą, kai jis įeis — vaikiška, žinau, bet būtent todėl taip ir padariau: paprastas, intymus, juokingas gestas. Tačiau jis neįėjo. Vietoj to išgirdau batelių kaukšėjimą medinėmis grindimis — į kambarį užtikrintu žingsniu įėjo moteris, kurios nei balso, nei kvepalų nepažinojau. Ji padėjo telefoną ant garsiakalbio ir surinko numerį. Kai išgirdau, kas atsiliepė, visas mano kūnas sustingo. Tai buvo jis. „Ar jau atsikratei jos?“ — paklausė nekantriai. „Ji turbūt miega. Man tereikia šios nakties. Po medaus mėnesio viską sutvarkysiu.“ Mano širdis daužėsi taip stipriai, kad galvojau, jog visi ją girdi. „Atsikratei?“ „Sutvarkyta?“ Ką tai reiškė? Moteris nusijuokė — pašaipiai, kad net suspaudė skrandį. „Netikiu. Tu vedi ją tik dėl investicinio fondo pinigų… O ji vis dar tiki, kad tu ją myli.“ Ir tada viskas sustojo į savo vietas. Mano asmeninio investicinio fondo pinigai, kuriuos įnešiau į bendrą sąskaitą prieš pat vestuves, nes jis reikalavo „vienybės gesto“. Kalbos apie tai, kad lėšos bus „saugesnės“ pas jį, nes „jis išmano finansus“. Po lova, burnoje jaučiau dulkes, o plaukuose raizgėsi plaušeliai — vos sulaikiau save, kad nesurikčiau. Jie toliau kalbėjo, tarytum būčiau prekeivystės objektas. „Rytoj parduosiu butą, — pasakė moteris. — Tu pasiimsi jos dalį ir dingsti. Ji nieko taip ir nesužinos.“ „Žinau, — atsakė jis. — Ji per daug pasitiki. Tai viską palengvina.“ Tą akimirką kažkas manyje pasikeitė. Skausmas virto pykčiu. Pyktis — aiškumu. O aiškumas — stiprybe. Dalelė manęs ten tą naktį mirė. Bet kita, apie kurią net nežinojau, pabudo. Susidūrimas Drebančiomis rankomis tykiai išlindau iš po lovos. Moteris stovėjo nugarą atsukusi, knisosi rankinėje. Priėjau arčiau, giliai įkvėpiau ir pasakiau: „Įdomu… o aš maniau, kad pernelyg pasitikiu žmonėmis.“ Ji atsisuko palengva, veidas išbalo. Telefonas iškrito jai iš rankų, vis dar veikiančiu garsiakalbiu. Kitoje linijos pusėje nutilo… o tada pasigirdo kuždesys: „Prašau… leisk paaiškinti…“ „Nekalbėk taip su manimi.“ Mano balsas buvo tvirtas, nors akys degė nuo ašarų. Paėmiau telefoną, nutraukiau pokalbį ir mostelėjau į duris. „Išeik. Dabar.“ Ji sustingo. Priėjau dar arčiau. „Jei neišeisi pati, išeisi su policijos pagalba.“ Ji išėjo, net neatsisukusi. Planas Nerėkiau. Neverkiau. Nieko nedaužiau. Panaudojau jų ginklą prieš juos pačius: šaltą protą. Susirinkau daiktus, išsikviečiau automobilį ir nuvažiavau tiesiai į policiją. Užfiksavau viską: pokalbį, bandymą sukčiauti, neteisėtą buto pardavimo planą. Tuomet nuėjau į banką. Užblokavau bendrą sąskaitą. Sustabdžiau korteles. Pranešiau savo finansų valdytojui. Tuomet paskambinau advokatui — trečią valandą nakties — ir viską papasakojau. Naktį nemiegojau. Bet jau nebebuvau palaužta. Aš buvau kare. Pabaiga… ir mano pradžia Kai jis grįžo į viešbutį, man pranešė, kad bandė su manimi kalbėtis — bet jau buvo per vėlu. Jis nesapnavo, kad išvykstu pirma. Juolab — kad išvykstu stipresnė. Išsiskirdama jis negavo nieko. Finansinio sukčiavimo tyrimas vis dar vyksta. O ta moteris dingo vos supratusi, kokios rimtos bėdos laukia. O aš? Maniau, kad ši naktis bus mano meilės gyvenimo pabaiga. Bet ji tapo mano laisvės pradžia. Supratau, kad pasitikėjimas — neįkainojamas. O kai kas nors jį sutrypia, iš pelenų gimęs žmogus daugiau niekada neleis būti taip apgautas. Niekada daugiau. O ką tu darytum, jei viena naktis apverstu visą tavo pasaulį aukštyn kojom?

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad nekalta išdaiga gali sugriauti mano santuoką dar jai neprasidėjus.

Uncategorized

0134

Mano tėtis liko vienas, kad mes niekada nebūtume vieni: kai mamai išėjus, jis išmoko ruošti pusryčius, skalbti drabužius, pinti kasas, siūti kostiumus iš kartono ir liko žmogumi, kuriam svarbiausia buvo mūsų gerovė, o ne jo laimė.

Man buvo aštuoneri metai, kai mama išėjo iš namų. Ji nusileido Teresės gatve, įsėdo į taksi ir niekada

Uncategorized

012

O kam skirtas šitas stiklainėlis, mielasis? Vaikas net nepakelia akių. „Kad galėčiau nupirkti tortą seneliui… Jis niekada neturėjo savo.“ Tai ištarė su tokiu tyru, tikru rimtumu, kad mamai užgniaužė kvapą, dar prieš suvokiant, ką iš tikrųjų girdėjo. Ant stalo – tik kukli suma ir sauja monetų, kurias jis rikiavo kruopščiai, lyg tai būtų lobis. Ne pinigai ją sugraudino… O širdis to vaiko, kuris dar nesuprato kainų, bet jau žinojo, kas yra dėkingumas. Senelis turėjo gimtadienį po savaitės. Žmogus su nugairintomis rankomis, tylus, pripratęs duoti, nieko nesitikėdamas. Nieko niekada neprašė. Bet vieną dieną, beveik juokais, pasakė: „Aš niekada neturėjau torto tik sau…“ Žodžiai, kurie suaugusiajam – tik frazė. Vaikui – tapo misija. Nuo tada: – rinko monetas, vietoje to, kad išleistų; – nepirko skanėstų po pamokų; – pardavė du savo piešinius; – ir kiekvieną vakarą į stiklainį įmesdavo po dar vieną monetą, linkinčią viltingu skambesiu. Ateina sekmadienis, senelio gimtadienis. Ant stalo – paprastas tortas iš parduotuvės. Vienintelė, kreivai įsmeigta žvakutė. Vaikas – net susijaudinęs virpa. Ir senelis, pratrūkstantis akimirksniu. Ašaros – ne dėl skonio, ne dėl dydžio, ne dėl kainos. Ašaros, nes pirmą kartą gyvenime kažkas pagalvojo apie jį su meile, tokia kuklia išore ir beribe viduje. Nes kartais didžiausias stebuklas telpa į paprasčiausią taupyklę. Ir tikroji meilė ateina iš to, kas turi mažiausiai, bet jaučia daugiausiai…

O kam šitas stiklainis, mielasis? Vaikas net nepakėlė akių. Nupirkti seneliui tortą… jis niekada

Uncategorized

047

Ar Išauginsi iš jo silpną žmogų? Konfliktas tarp anytos ir marčios dėl sūnaus muzikinės mokyklos: kova už laimę ir savarankiškumą šeimoje, drąsus sprendimas skyryboms ir sūnaus triumfas scenoje

Austėja šluostosi rankas, žengia pro duris, kur ją pasitinka anyta Aldona Petrauskienė. Kodėl užrašėte

Uncategorized

0131

Įsigijau sodybą, kad mėgaučiausi pensija, tačiau sūnus norėjo sukviesti visą minią ir pasakė: „Jei tau nepatinka, grįžk į miestą.“

Nupirkau sodybą, kad galėčiau mėgautis senatve, bet mano sūnus Šarūnas norėjo atnešti visą šėtoniją ir

Uncategorized

061

Ar Išauginsi iš jo silpną žmogų? Konfliktas tarp anytos ir marčios dėl sūnaus muzikinės mokyklos: kova už laimę ir savarankiškumą šeimoje, drąsus sprendimas skyryboms ir sūnaus triumfas scenoje

Austėja šluostosi rankas, žengia pro duris, kur ją pasitinka anyta Aldona Petrauskienė. Kodėl užrašėte

Uncategorized

0137

„Atsiprašau, Mama. Tai elegantiška šventė. Melisa nenori, kad būtum ten. Ji mano, kad esi per daug dramatiška.“

Atsiprašau, Mama. Tai būtų iškilmingas renginys, o Meda nenori, kad būtum ten. Ji mano, kad esi per daug

Uncategorized

085

Mano vyras pradėjo kasdien grįžti vėlai namo. Iš pradžių vėluodavo tik pusvalandį, po to valandą, galiausiai net po dvi. Visada buvo vis kitas pasiteisinimas – užsitęsė susirinkimai, spūstys, netikėti darbai. Telefoną laikė tyliai, mažai valgė, iškart eidavo nusiprausti ir tyliai atsiguldavo, beveik nešnekėdavo. Pradėjau skaičiuoti valandas mintyse – ne todėl, kad norėjau jį kontroliuoti, o todėl, kad per penkiolika bendro gyvenimo metų jis niekada neturėjo tokių įpročių. Anksčiau jis visada pranešdavo, kai išeina iš darbo. Dabar – ne. Jei paskambindavau, neatsiliepdavo arba perskambindavo labai vėlai. Grįždavo su paraudusiomis akimis, jo drabužiai kvepėjo cigaretėmis – nors jis niekada nerūkė, o veidas rodė nuovargį, kuris neatitiko įprasto darbo krūvio. Vieną vakarą paklausiau tiesiai – ar turi kitą moterį? Jis atsakė „ne“, sakė, kad tiesiog pavargęs, o aš perdedu. Pakeitė temą ir nuėjo miegoti. Savaitės slinko taip pat. Vieną dieną paprašiau išeiti iš darbo anksčiau. Jam nieko nesakiau. Nuvažiavau prie jo darbo, laukiau. Pamačiau, kaip jis išėjo įprastu metu, vienas, su niekuo nekalbėjo. Sėdo į automobilį, bet nevažiavo namo. Sekiau jį. Važiavau lėtai. Jis nekalbėjo telefonu, neatrodė nervingas. Nusuko nuo pagrindinės gatvės į užpakalinę, kurią gerai žinojau. Pajutau nerimą. Jis įvažiavo į kapines. Priparkavo automobilį prie tako. Aš palikau savo toliau ir ėjau pėsčiomis. Mačiau, kaip jis išlipa, paima maišelį iš galinės sėdynės, ramiai žingsniuoja. Nebandė kažkam skambinti, nesidairė. Sustojęs prie vieno kapo priklaupė. Ištraukė gėles, rankove nuvalė antkapį ir tyliai ilgai sėdėjo. Tai buvo jo mamos kapas. Ji mirė prieš tris mėnesius. Žinojau, kad kartais ją lanko. Tačiau net neįsivaizdavau, kad eina ten kasdien. Likau atokiau. Mačiau, kaip jis kalbėjosi su savimi, ilgai sėdėjo, verkė, neslėpė savo veido. Išėjo tik gerokai sutemus. Nepastebėjo, kad buvau netoliese. Tą vakarą jis grįžo vėlai, kaip visada. Nieko jam nesakiau. Kitą dieną vėl vėlavo. Ir dar kitą. Dar du kartus sekiau jį. Kiekvieną kartą važiavo į tą pačią vietą, kiekvieną kartą nešė gėlių, kiekvieną kartą užsilikdavo ilgai. Namuose pastebėjau smulkmenas – gėlių pakuotes, čekius iš gėlinės šalia kapinių. Neaptikau jokių įtartinų žinučių, skambučių – nebuvo kitos moters. Po savaitės su juo pasikalbėjau. Pripažinau, kad sekiau jį. Jis nesupyko, nepakėlė balso. Atsisėdo prie stalo ir pasakė, jog nežinojo, kaip man pasakyti, kad ten eina kasdien, nes jam atrodė, kad jei liausis, nutiks kažkas bloga. Kad mamos netektis paliko jį tuščią. Negali grįžti namo, kol pirmiau neužsuka pas ją. Kad jam reikia jai papasakoti apie dieną, paprašyti atleidimo už dalykus, kurių nespėjo išspręsti per gyvenimą. Nuo tada jis niekada nevėluoja nieko nepasakęs. Kartais einame kartu, kartais jis eina vienas. Tai nebuvo neištikimybė. Tai nebuvo slaptas gyvenimas. Tai buvo tyliai išgyvenamas gedulas. O aš jį atradau, sekdama paskui, įsivaizduodama, jog pamatysiu visai ką kita.

Mano žmona pradėjo grįžti vėlai kiekvieną dieną. Iš pradžių tai buvo tik pusvalandis, vėliau valanda

Uncategorized

0103

Ar Išauginsi iš jo silpną žmogų? Konfliktas tarp anytos ir marčios dėl sūnaus muzikinės mokyklos: kova už laimę ir savarankiškumą šeimoje, drąsus sprendimas skyryboms ir sūnaus triumfas scenoje

Austėja šluostosi rankas, žengia pro duris, kur ją pasitinka anyta Aldona Petrauskienė. Kodėl užrašėte