Zibainis – Page 4

Metus lėtai nykau nuo nežinomos ligos, o vakar stebėjau, kaip mano pačionė įpilė balto miltelio į mano cukraus puodelį.

Baltojo porceliano cukrinė su paprasta gėlių iš lauko gėlių rašteliu stovėjo ten pat, kur visada tik

„Kada gi tavęs nebebus?“ — šnabždėjo svainė šalia mano ligoninės lovos, nežinodama, kad viską girdžiu ir diktofonas viską įrašo.

Kada tavo nebus? šnabždėjo dukra. Jos kvėpavimas šiltas, o ausyse dūzda pigios kavos aromatas.

– Aš tave perspėjau – kur nešei pinigus, ten eik vakarieniauti! Ir pusryčiams, beje, taip pat, – pareiškė žmona ir atsisėdo į kėdę su mezgimuAš paklupau į virtuvę, kur šaldytuve dar slypėjo paskutinės šokoladinės pyragaičio skiltelės.

20260610, Vilnius Ursė, ar tu namuose? sukaučiau, įsiveržęs į mūsų butą. Esu virtuvėje, atsakė Ursė.

Viltė kepė kotletus, kai į virtuvę įėjo vyras. – Viltė, reikia pasikalbėti, – ryžtingai pareiškė Igoris. – Kalbėk, – šaukė žmona. – Gal sėdėsi, gerai išklausysi? – Igoriaus balsas skambėjo nerimastingai. – Man niekada, reikia stebėti kotletus, – atsakė žmona. – Ką norėjai man pasakyti? – A…, – Igoris susiraukė, vos suformuodamas žodžius. – Sutikau kitą moterį… Aš išeinu nuo tavęs! – Sveikinu tave. Ir labai džiaugiuosi tavimi! – ramiai pasakė Viltė. – Tai reiškia sveikinu? Reiškia džiaugiuosi dėl manęs? – vyras nustebęs pažvelgė į žmoną. Bet Igoris net negalėjo įsivaizduoti, ką tuo metu galvojo Viltė.

Viltė kepė kotletus, kai į virtuvę įžengė vyras. Ignai, turime pasikalbėti, drąsiai paskelbė Ignas.

Niekada nepamiršiu tos dienos, kai prie kaimynės Linos durų susiradau verkiančią kūdikį vaikų kėdutėje. Lina buvo tokia pat sukrėtusi kaip ir aš.

Aš, susirūpinusi, kad galbūt įvyko kažkas siaubingo, susisiekiau su policija, tikėdamasi, jog ji suras

MANE PAVADAVĖ Į SENELIŲ NAMUS PRIEŠUO MANO NAMĄ, BET JIE PAMIRSO, KAD ĮMONĖ, KURIOJE DIRBO, TAIP PAT BUVO MANOKai išsilaisvinau, visą nekilnojamąjį turtą, kurį sukūriau, pasikeitė į teisinį įrodymą, o anksčiau apgriūę draugai liko be jokios galimybės mane sugrįžti.

Lietaus smūgiai švilpėjo kaip nuolatinė skambesys, lyg dangaus šviesuliai norėtų nuplauti kiekvieną Vilniaus

Sūnui, motinai ir vaikui – jie viena visuma, todėl spręsti gali tik jiTremiantis šviesus rytas atskleidė jos sprendimą – jie visada liks kartu, nes tik meilė gali išlaikyti jų vienybę.

Ką čia dar darai, keturiasdešimt vienerių metų mergaitė! šaukė mano žmona Aistė. Tavo amžiuje žmonės

„Imk! Imk! Ką aš tau be reikalo paklausiau“ – šaukė nepažįstama moteris mano vyrui ir įteikė jam kūdikįVyras, šokiruotas ir nežinodamas, ką daryti, nusprendė išlaikyti kūdikį ir bėgti į tamsų kiemą, kol jo širdis plūto neramiai.

Aš globau mergaitę, kurios gimė mano vyro mylimosios neplaukų. Taip, tikrai perskaitėte teisingai.

Aš nebegalėsiu gaminti visiems!

20230415, 06:30 Vėl jau rytas. Atsibudau su galvos svaigimu, kai termometras rodo 38,7°C, o gerklė sudegė