Zibainis

Į naują gyvenimą: – Mama, kiek dar galima stagnuoti šitam užkampy? Mes jau net ne provincijoj, o provincijos provincijoj! – niuniavo savo mėgstamą dainą dukra, grįžusi iš kavinės. – Maša, juk tūkstantį kartų sakiau: čia mūsų namai, čia mūsų šaknys. Aš niekur neišvažiuosiu. Mama gulėjo ant sofos, užkėlusi pavargusias kojas ant pagalvės – šią pozą ji vadino „Leninas-gimnastas“. – Tu ir vėl apie tas šaknis… Dar dešimt metų – ir visa tavo botva nuvys, o tada prisistatys eilinis kolorado vabalas, kurį liepsi man vadinti tėčiu. Po skaudžių žodžių mama pakilo ir nuėjo prie veidrodžio, įmontuoto į spintą. – Viskas su mano botva gerai, tu veltui skundiesi… – Aš ir sakau, kad dar normali, bet tuoj bus viskas: pasiliksi arba kaip ropė, arba kaip moliūgas, arba kaip batatas – rinkis, kas tau, kaip virėjai, labiau prie širdies. – Dukra, jeigu taip nori, kraustykis pati. Tu jau pilnametė, viską gali pagal įstatymus. Kam tau dar mano priežiūra? – Sąžinei, mama. Jei aš išvažiuosiu į geresnį gyvenimą, kas tavimi čia pasirūpins? – Draudimas, stabili alga, internetas ir koks nors žiogas atsiras, tu pati sakei. Tau lengva išvažiuoti – esi jauna, šiuolaikiška, išmanai gyvenimą, tavo amžiaus paaugliai dar neerzina, o aš jau ant kelio į Valhalą. – Na va, matai! Juokauji kaip draugai mano, o tau tik keturiasdešimt… – Kam tu garsiai pasakei? Kad man nuotaiką sugadintum? – Jeigu versti į kačių, tau tik penki, – greitai pasitaisė dukra. – Atleista. – Mama, kol nevėlu, šokam į traukinį ir kraustomės. Čia niekas mūsų nelaiko! – Prieš mėnesį iškovojau, kad pavardę sąskaitose už dujas rašytų teisingai, o dar mūsų gydymo įstaiga beveik pašonėj, – išdėstė paskutinius argumentus mama. – Su polisu visur priims, o namo parduoti nebūtina. Nepavyks – bus kur grįžti. Greitai tave išvesiu į žmones ir parodysiu, kaip reikia gyvent. – Gydytojas echoskopuotojas sakė: ramybės man neduos. Galvojau – juokauja. Neveltui paskui „Ekstrasensų mūšy“ bronzą laimėjo. Na gerai, važiuojam, bet jei nesiseks – pažadėk, kad paleisi mane atgal be scenų. – Duodu žodį! – Man tavo gimimo bendraautorius tą patį santuokų rūmuose žadėjo, o jums abiem tas pats rezus faktorius. *** Maša su mama nesitenkino tik apskrities centru ir nėrė tiesiai užkariauti Vilniaus. Išgriebusios visas santaupas už trejus metus, jos užsimokėjo už miniatūrinį butą-studiją užmiesty tarp turgaus ir autobusų stoties, nuomą sumokėjo iškart už keturis mėnesius. Pinigai išgaravo nė nespėjus jų išleisti. Maša buvo rami ir kupina energijos. Neskirdama laiko nuobodžiam daiktų išpakavimui ir tvarkymui, ji iškart panėrė į miesto kūrybinį, šviesų ir naktinį gyvenimą – greitai rado bendrą kalbą su visais, susipažino su populiariausiomis vietomis, išmoko šnekėti ir rengtis „kaip tikra vilnietė“, lyg būtų ne iš „žemės užribio“ atkeliavusi, o pro tiesiog įsikūnijusi iš sostinės oro ir snobizmo. Mama tuo tarpu gyveno tarp ryto raminamųjų ir vakarinio migdomojo. Vos atvažiavus, ji ėmė naršyti darbo rinką. Sostinėje siūlomos pareigos ir atlyginimai nesuderinami, visur nujautė apgaulę. Po nesudėtingų skaičiavimų be ekstrasenso pagalbos mama pasidarė prognozę: pusė metų – ir grįžtam. Neklausydama moderniosios dukros, ji ėjo patikrintu keliu – įsidarbino virėja privačioje mokykloje, o vakarais plovė indus kavinėje prie namų. – Mama, vėl prie puodų ištisą parą! Lyg niekur ir neišvažiavom. Juk čia galėtum pagaliau išmokti ko nors naujo – bent dizainerės ar someljė, ar, blogiausiu atveju, antakių meistrės! Važinėtum metro, gertum kavą, adaptuotumeisi. – Maša, dabar nesu pasiruošusi mokslams… Ir šiaip, neverk man, aš prisitaikysiu. Tu tik žiūrėk, kad pati įsitvirtintum, kaip troškai. Po atodūsių dėl mamos konservatyvumo, Maša „įsitvirtinėjo“. Įsitaisė patogiau kavinėje, kur už ją mokėdavo vaikinai iš kitų miestų; mentaliai kūrė santykius su miestu, kaip patarė rune-blogerė; kabinosi į įvairius kolektyvus, kur visi šnekėjo tik apie sėkmę ir pinigus. Dirbti rimtai ar kurti santykius neskubėjo – su miestu reikėjo „susitrinti“. Po keturių mėnesių mama jau nuomą mokėjo iš uždirbtų pinigų, metė indų plovėjos darbą ir pradėjo maitinti dar vieną mokyklos filialą. Maša spėjo mesti kelis kursus, klausytis radijo atrankų, suvaidino studentiškoje masinėje scenoje už makaronus su troškiniu ir susitiko su dviem „bremeniškais muzikantais“ – vienas pasitaikė tikras asilas, kitas – daugiavaikis katinas, nenorintis rimties. *** – Mama, gal nori šiandien išeiti kur nors? Gal užsisakom picą, pažiūrim filmą? Kažkaip pavargau, niekur nesinori, – žiovavo vieną vakarą Maša „Lenino-gimnasto“ poza, kai mama ruošėsi prie veidrodžio. – Užsakyk, pinigus pervesiu korton. Sau neužsakyk – turbūt alkanai negrįšiu. – Kaip tai? Iš kur sugrįši? – dukra sukluso. – Mane čia į vakarienę pakvietė, – mama susigėdusi nusišypsojo. – Kas jis?! – Maša kažkodėl visiškai nenudžiugo. – Pas mus mokykloje buvo patikra. Jiems gaminau kotletus, kuriuos tu iš vaikystės mėgsti. Komisijos vadovas paprašė supažindinti su „šefu“. Pasijuokėm – tarsi šefas mokykloj… Vėliau išgėrėm kavos, kaip patarėi. O šiandien pas jį į namus, vakarienės gaminti. – Tu iš proto? Į svečius? Pas nepažįstamą vyrą?! Vakarienei?! – O kas tokio? – O tu nepagalvojai, ko jis iš tavęs laukia? – Dukra, man keturiasdešimt, aš neištekėjusi. Jam keturiasdešimt penkeri, gražus, protingas, vienišas. Man viskas tinka, ko jis laukia. – Tu… Kalbi kaip provincijos vargeta, lyg rinktis negalėtum! – Neatpažįstu tavęs. Juk pati mane čia tempiai, kad gyvenčiau! Prieš tokį argumentą nelabai ką pasakysi. Maša staiga suvokė – jos su mama apsikeitė vietomis. Užsakytais pinigais ji atsikeršijo picai ir visą vakarą save kankino persivalgymu. Mama grįžo apie vidurnaktį, apsimiegojusi laime. – Na, kaip? – niūriai paklausė Maša. – Geras žiogas, visai ne kolorado, o štai vietinis, – nusijuokė mama ir išėjo į dušą. Mama ėmė vaikščioti į pasimatymus dažniau: aplankė teatrą, stand-up’ą, džiazo koncertą, gavo bibliotekos skaitytojos pažymėjimą, įstojo į arbatininkų klubą, prisiregistravo poliklinikoje. Po pusmečio išlaikė pažangumo kursus, susirinko sertifikatų ir išmoko gaminti įmantrius patiekalus. Maša laiko irgi neleido veltui. Nebesėdėjo ant mamos kaklo ir bandė prasmukti į prestižines įmones. Bet kad ir kaip stengėsi, darbo vietos ją vis nugalėdavo. Netekusi kontaktų su naujais draugais, kurie nebenorėjo už ją mokėti, Maša įsidarbino barista, o po dviejų mėnesių tapo naktine barmene. Rutina apsivijo mėlynėmis po akimis, vogė laiką ir jėgas. Su asmeniniu gyvenimu nesisekė – bare girti lankytojai leisdavo menkus užuominas, bet nė vienas jų nė iš tolo nepriminė „grynos meilės“. Galiausiai viskas atsibodo. – Žinai, mama, tu buvai teisi, čia veikti nėra ko. Atleisk, kad čia tave tempiau, metas grįžti, – pareiškė Maša po eilinės sunkios pamainos bare. – Ką turi galvoje? Kur grįžti? – paklausė mama, kraudama lagaminą. – Namo! Kur dar? Kur mūsų pavardę rašo teisingai ir poliklinikoj laukia. Tu visame kame buvai teisi. – Aš jau čia prisiregistravau ir atgal nenoriu, – sustabdė ją mama ir žvelgė dukrai į raudonas akis. – O aš – ne! Ir noriu namo! Čia man nepatinka: tas kvailas metro, kava kainuoja kaip mėsa, veidai bare išdidūs. Turiu grįžti. Ten draugai, nuosavas būstas, čia niekas nelaiko. O tu irgi krauni daiktus… – Persikraustau pas Ženę, – netikėtai paskelbė mama. – Ką, pas ŽENĘ? – Pagalvojau – tu jau savarankiška ir pasiryžusi pati mokėti už butą. Maša, aš tau dovanu! Suaugusi, graži, su darbu, sostinėje. Tavo galimybės čia liejasi net iš krano. Esu tau tokia dėkinga! Jei ne tu, būčiau ten ir supuvus. O čia – gyvenimas tiesiog verda! Ačiū tau! – mama išbučiavo dukrą į abi žandus, o ši neskubėjo džiaugtis. – Mama, o aš? Kas dabar manimi rūpinsis?! – jau atvirai verkdama paklausė Maša. – Draudimo polisas, fiksuota alga, internetas ir žiogas koks atsiras, – pakartojo mama save. – Vadinasi, palieki mane? Štai taip tiesiog? – Nepalieku, bet pati žadėjai be isterijų, ar pameni? – Pamenų… Duok namų raktą. – Imk iš rankinės. Tik turiu vieną prašymą – – Koks? – Močiutė irgi kraustytis ruošiasi. Jau viską su ja telefonu sutarėm. Užsuk pas ją, padėk susiruošti. – Močiutė irgi čia kraustysis?! – Taip, jai pagalvoju tavo metodu apie geresnį gyvenimą, žiogus ir užkampį, o kaip tik pašte operatorės trūksta, o mūsų močiutė, žinai, jau keturiasdešimt metų „biznyje“, bet kokį voką be pašto ženklo į Šiaurės ašigalį išsiųs – neabejok, nueis. Tegul ir ji rizikuoja, kol botva nesuvisi.

Į naują gyvenimą Mama, kiek dar galima kankintis šitam kaime? Čia gi ne provincija čia pati giliausia

Uncategorized

0210

Sūnaus žmona išmetė mano senus daiktus, kol buvau sodyboje – mano atsakymo ilgai laukti nereikėjo

Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo

Uncategorized

072

Vyras sakė, kad išvyksta į komandiruotę, o aš pamačiau jo automobilį pas geriausią draugę prie namų

Prisimenu, kaip vyriškas mano sutuoktinys Ignas pasakė, kad išvyksta komandiruotę, o aš pamačiau jo automobilį

Uncategorized

032

Šimtmečio pagrobimas: „Noriu, kad vyrai bėgiotų paskui mane ir verktų, kad nepavyksta pagauti!“ – garsiai perskaitė savo norą Marina, uždegė popierėlį ir pelenus subėrė į taurę, išgėrė šampano su draugių juoku žėrinčios eglutės fone. Pabudusi po nakties, apsupta keturių išdykusių berniukų ir žavingo tamsiaplaukio vyro, kurio nepažįsta, tačiau visi vadina ją mama, Marina supranta – ne apie tokius bėgiojančius vyrus ji svajojo Naujametę naktį… O kai šeima sugrūda lagaminus į automobilį ir lyg niekur nieko veža ją į nežinią, Marina ima nujausti: ji pagrobta! Ar iš tiesų, ar tai tik didžiulis lietuviškas pokštas, kuris baigsis oro uoste ir verčiančia juoktis bei susimąstyti naujos pradžios istorija apie šeimą, drauges, gerą vyrą ir tikrą laimę ten, kur vis dar kvepia šventėmis?

Pavogimas amžiui Noriu, kad vyrai lakstytų paskui mane ir verktų, jog negali manęs pagauti!

Uncategorized

029

Mergvakario mama nustatė mane prie blogiausio stalo su piktu šypsniu. „Žinok savo vietą“, – tarė ji.

Mamos, kuri buvo šventės nuotakos, veidas buvo kaip iškilęs šypsnis su aštriomis burnos linijomis.

Uncategorized

0178

Uošvė su patikra netikėtai užklupo mano šaldytuvą ir liko šokiruota – rado pasikeitusius spynos, o į vidų jos neįleidau! – Kas čia per nesąmonės?! Raktas netinka! Jūs ką, apsikasėt viduje? Aušra! Vytautai! Žinau, kad namie esate, skaitiklis gi sukasi! Atidarykit tuoj pat, mano rankos jau atsisako, krepšiai sunkūs! Tamara Iljičiūtės balsas, aštrus ir reikalaujantis, nuskambėjo po visą laiptinę, atsimušdamas nuo šviežiai dažytų sienų ir prasiskverbdamas net pro dvigubus kaimynų duris. Ji stovėjo prieš sūnaus buto duris, piktai tampė rankeną ir bandė įkišti seną raktą į blizgantį naują spynos mechanizmą. Šalia stovėjo du didžiuliai languoti krepšiai su nugeibusiu krapu ir stiklainiu, iš kurio žiojosi kažkas neskaidraus. Aušra, kylanti į trečią aukštą, sulėtino žingsnį. Ji sustojo laiptinėje žemiau, prisiglaudė prie sienos ir bandė nuraminti stipriai plakančią širdį. Kiekvienas uošvės apsilankymas buvo išbandymas, bet šiandien – ypatingas atvejis. Tai buvo ta diena, kai penkerius metus brendęs kantrybės lašas išseko, ir pagaliau suveikė asmeninės tvirtovės gynybos planas… (Nuoroda: tęsinys – visą istoriją skaitykite straipsnyje) Jei ši istorija jums pažįstama ar buvo naudinga, užsiprenumeruokite kanalą. Būsiu dėkinga už jūsų paspaudimus „Patinka“ ir komentarus!

Dieve šventas, kokie čia dalykai vyksta?! Raktas nesisuka! Jūs ką, užsibarikadavot ten? Agne!

Uncategorized

082

Sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!” – šaukė motina dukrai Natalijai, nepaisydama nieko. Dukros apvalėjantis pilvukas tik dar labiau kaitino motinos pyktį. „Eik iš namų ir daugiau nesirodyk! Kad daugiau tavęs nematyčiau!” Motina iš tiesų išvarė ją iš namų – ne pirmą kartą, bet šįkart už nėštumą pasakė: „Grįžk tik tada, kai viskas bus pasibaigę.” Ašarose, su mažu lagaminėliu, Natalija atkvietė pas mylimąjį Nazarą, tačiau vaikinas nė nebuvo prisipažinęs tėvams apie Natalijos nėštumą. Nazaras buvo sutrikęs, o jo motina vos sužinojusi ironiškai teiravosi, ar dar ne vėlu kažką daryti – bet jau buvo vėlu. Natalija, šoko būsenos, jautėsi pasimetusi ir pasirengusi bet kam, kad tik kas nors padėtų. Prieš mėnesį kategoriškai nesutikusi su motinos idėja, dabar ją kamavo neviltis ir baimė dėl ateities. „Mano sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu, – griežtai tarė Nazaras mama. – Jis jaunas, tu jam gyvenimą sugadinsi. Padėsim, kiek galim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad priimtų tave į reabilitacijos centrą tokioms kaip tu – niekam nereikalingoms nėščioms kvaišoms.“ Centre Natalijai skyrė kambarėlį. Tik čia ji galėjo giliai įkvėpti, nusiraminti ir pailsėti. Niekas jos nevargino, kartu dirbo psichologas, Natalija palaipsniui ruošėsi motinystei. Gimus mažytei mergaitei, Nataliją apėmė panika, bet atsigavusi ėmė stebėti, pažinti savo mažąjį stebuklą – dukrelę. Artėjo šventos Kalėdos, tačiau džiaugsmo naujiena netapo – Natalijai buvo pasakyta, kad turi ieškotis naujų namų, nes jos vietą netrukus užims kita. Su mėnesio amžiaus Ema ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip gyventi toliau – kur rasti pinigų, kas priims pernakvoti. Motinos širdis nesutirpo – nei dukros, nei anūkės ji priimti nenorėjo. „Na, mažyle, koks liūdnas mūsų Kūčių vakaras“, – tyliai tarė Natalija dukrai. Ji taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės vaikščiodavo su kaimo vaikais giedoti kalėdinių giesmių – viską mokėjo, per šventes užsidirbdavo nemažai pinigų, aplankydavo ištisus rajonus. Šį kartą Natalija vėl panorėjo pajusti tą jausmą – apeiti namus, dainuoti kalėdines giesmes, pasinerti į šventės dvasią. „Kodėl gi ne?“ – pamąstė jauna mama. – Vaikas ramus, apgobsiu, prisisegsiu prie savęs – eisiu giedoti, bent sielą išliesiu. O kas man durų neatvers – tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramesnį nuosavų namų kvartalą. Kaip ir nujautė – tokiai netradicinei kalėdotojai duris atvėrė nenoriai, nes pagal tradiciją laukdavo vyrų. Bet visgi laimė pavyko – keletas žmonių įsileido. Natalija širdingai ir nuoširdžiai dainavo giesmes, šeimininkai ją dosniai atlyginėjo – ne tik pinigais, bet ir skanėstais, ypač matydami mažąją mergaitę. Eiti nuo namo prie namo nebuvo lengva. „Dar į tą vilą užsuksiu, ir užteks. Ten, matyt, turtuoliai, gal bus geresnė dovana“, – pagalvojo Natalija, jau jausdama palengvėjimą – kišenėje susirinko nemaža suma. „Gal galėčiau pagiedoti?“ – pasiteiravo, kai šeimininkas atidarė duris. Bet jo elgesys Nataliją nustebino – įsileidęs ją į namus, vyras įdėmiai žiūrėjo į jos veidą, tada į vaikelį, nublanko, susvyravo, prisėdo ant sofos. „Nadežda?“ – tyliai paklausė. „Ką? Ne… aš Natalija… Tikriausiai mane su kuo nors supainiojot.“ „Natalija? Kaip tu panaši į mano žmoną… Ir tas vaikas. Mergaitė?“ „Taip.“ „Ir aš turėjau tokią dukterį… Bet jie žuvo… autoavarijoje. O man neseniai sapnavosi, kad žmona ir dukra sugrįžo… Ir štai jūs… ar gali taip būti?“ „Nežinau, ką ir sakyti…“ „Užeikit, prašau, drąsiai! Papasakokit savo istoriją.“ Iš pradžių Natalija bijojo nepažįstamojo – jis elgėsi keistai, jautriai. Bet paskui nusprendė, kad vis tiek neturi kur eiti. Įžengė į plačią kambario erdvę, kur gyvena vienišas vyras. Ant sienos pamatė moters su vaiku nuotrauką – tikrai žmona buvo panaši į ją. Natalija ėmė pasakoti savo istoriją – kalbėjo nesustodama, iki smulkmenų. Pagaliau buvo bent kažkas, kam rūpėjo jos likimas. Vyras klausė tylėdamas, kasdien žvilgčiojo į mergaitę – ši miegojo ramiai, net šypsodamasi. Lyg jausdama, kad grįžta namo, kuris netrukus taps ir jos namais…

Sūnus dar nepasiruošęs būti tėvu… Paleistuvė! Nedėkinga kiaule! šaukė mama ant dukters Austėjos

Uncategorized

066

Tėtis nusprendė vesti: kaip dukra prarado ir tėvą, ir meilę, kai visa, kas liko – tik butas, daiktai ir tuštuma

Tėvas nusprendė vesti Danutės mama mirė prieš penkerius metus. Jai tebuvo keturiasdešimt aštuoneri.

Uncategorized

014

Be pasiūlymo

Lietaus lašai švelniai plakė ant nuomos buto dvivių langų. Antanas stebėjo, kaip kiekviena lašų linija