Zibainis

Turėjote man suremontuoti butą, o ne vykti atostogauti! Mano anyta supyko, kad išvažiavome į Italiją ir neapmokėjome jos pageidaujamo remonto – nors jos butas ir taip gražus bei tvarkingas. Ji laiko mus savo rėmėjais, nors galėtų viską susimokėti pati. Su vyru taupome, mokame paskolą, auginame du paauglius ir pirma kartą per daugelį metų išvykome pailsėti. Anksčiau tik vasarodavome miške arba sodyboje, todėl šį kartą taupėme kelionei į Italiją. Anyta, nuo pat santuokos pradžios atsisakiusi padėti su anūkais, nuolat tikisi pinigų savo norams – pensiją ir laisvalaikį leidžia aktyviai, bet už mūsų sąskaita. Kiekvieną savaitgalį vyras privalo jai kažką padėti ar pataisyti. Šiais metais sugalvojo, kad norinti viską atnaujinti, nors vos prieš penkerius metus jau darėme remontą. Išvykdami nesižinojo, kur išvykstame – tiesiog užrakinome duris ir išvykome. Vos sužinojusi, kad esame Italijoje, grįžusi surengė audrą – esą turėjome pirma apmokėti jos remontą, o tik tada ilsėtis. Vyras pirmą kartą nesutiko su mama. Nuo tada anyta mūsų nebebendrauja, o kiti giminaičiai mus kaltina. Tačiau nesijaučiame kalti ir, padedami mano tėvų, džiaugiamės, kad dar galime paragauti nuotykių jaunystėje, nes bet kokie remonto norai – tik jos užgaida, o ne būtinybė.

Turėjote man butą perdažyti, o ne po užsienius keliauti! Mano anyta veliasi bambėti esą galėjome jai

Uncategorized

013

Sunkiausia gyvenant su šuniuku nėra tai, ką daugelis žmonių mano: ne lietus ir šaltis per pasivaikščiojimus, ne bemiegės naktys ar nenumaldoma širdis, ne atsisakytos kelionės ar kvietimai, kur sakoma „ateik be jo“, ne kailis ant patalynės, drabužių ar net maiste, ne dar ir dar kartą plaunamos grindys, žinant, kad greit vėl bus taip pat, ne sąskaitos veterinarui ar baimė kažko nepastebėti, ne prarasta dalelė laisvės, nes laisvė jau tampa „mes“, ir ne tai, kad tavo širdis jau nebe vien tavo… Tai viskas yra meilė, gyvenimas ir tavo pasirinkimas. Sunkiausia ateina tyliai – kaip skausmas kauluose keičiantis orui, kaip Vilniaus rudens šaltis, kuris iš pradžių nepastebimas, bet įsismelkia giliai. Ateina diena, kai supranti: tavo draugas jau nebegali kaip anksčiau. Ir žinai, kad jis tikėjo tik tavim – buvai visas jo pasaulis, o tu nesi pasiruošęs paleisti. Lieka tyla, tuščia pagalvė, tuščia dubenėlis ir širdis į šipulius, bet vis tiek, galėdamas atsukti laiką, vėl rinktumeisi šį kelią. Nes šuns atnešta meilė Lietuvai – tai tikrasis gyvenimo stebuklas: tai ugnis, kuri šildo amžinai, net jam išėjus, nes šuns misija – amžinai dovanoti savo širdį savo žmogui.

Sunkiausia gyventi su šuniuku nėra tai, ką dauguma mano. Ne tai, kad tenka jį vedžioti lietuje, kai už

Uncategorized

037

Berneliui nubudus nuo mamos aimanos: istorija apie viltį, pagalbą ir stebuklą Vilniaus daugiabutyje

Bernužėlis prabudo nuo mamytės aimanos. Jis atsikėlė ir pribėgo prie jos lovos: Mama, tau skauda?

Uncategorized

0144

Niekada nebūčiau pagalvojusi apie savo vyrą — Angele, reikia kažką daryti… — atsiduso Irma į telefono ragelį. — Kas nutiko? — šiek tiek susirūpinusi atsiliepė jos jaunesnioji sesuo Dovilė. Vyresnėlės skambutis ją jau be galo įtempė. Paprastai jos bendraudavo trumpomis žinutėmis per „Messenger“, o šįkart Irma reikalavo tikro pokalbio. — Mama jau negali daugiau gyventi viena. Jei dažniau su ja bendrautum, žinotum, — priekaištingai ištarė Irma. — Ai, baik tu man! Sakyk, apie ką čia kalba. Ko aš nežinau? Irma vėl atsiduso — pykti buvo įprasta jos jaunesnei sesutei, kuri, pastaruosius kelerius metus, demonstravo visišką savarankiškumą ir bet kokį priekaištą priimdavo su pasipriešinimu. — Primenu, mamai jau 73-eji. Nuolat šokinėja kraujospūdis, silpnumas nepraeina. Ji vos pati sau valgyti pasigamina, o tvarkytis namuose — irgi per kančias, — kantriai vardijo vyresnioji. — Apie parduotuvę net nekalbu — ačiū kaimynei Nijolei, ji užneša duonos ar ką kitą. — Tai tu nori pasakyti, kad mama badauja? — sunerimo Dovilė. — Ne, žinoma! Kas dvi savaites atvažiuoju, viską atvežu. Bet esmė ta, kad be pagalbos mama jau negalės apsieiti. Kas, jei pargrius ir susilaužys? Jos svorium po to prižiūrėti… bus baisu. Seserys patylėjo. Elena Petronienė ir jaunystėj buvo apvalesnė, o bėgant metams svorio priaugo dar daugiau. Nors ir sirgo, valgyti labai mėgo ir pyko, jei dukros užsimindavo apie dietą. — O dar labai vieniša jaučiasi, vos neverkia, kai išvažiuoju. Sako, kad visų pamiršta… — toliau kalbėjo Irma. — Nebetveriu šito. — Tai ką siūlai? Vyresnioji patyli, susikaupia — kalbėt su Dovile sunkėja kasmet. — Siūlau tau persikelti pas ją. — Žinau! O tu pati kodėl negali pas ją kraustytis? Ar aš atspėjau? Tu turi Fediuką, aukso vyrą, ir posūnį mažulį, vos 25 metų berniuką, ant rankų laikai. Taip? — Dovile, kam tie užmetimai? — O tam, kad tu visada už kitus sprendi! Ir aš tau nė motais! — beveik rėkė Dovilė. Irma irgi susinervino: — O kai mama lakstė tarp sergančio tėvo ir jūsų su Mažvyde?! Atveždavo produktų iš kaimo, sėdėdavo su Mažvyde, kad TU, mylima dukrytė, galėtum ir dirbti, ir ilsėtis! Tada viskas tiko? Niekas netrukdė? Dovilė nutilo. Sesė sakė tiesą. Taip ir buvo, kai jos trumpa santuoka subyrėjo, o anyta — puiki moteris — leido dar pagyventi vieno kambario bute, kol Mažvydė sulauks pilnametystės. Pačiai anytai anūkė buvo visai nesvarbi, o sūnus šykštėjo alimentų. Teko suktis kaip voverei rate, kad aprūpintų save ir dukrą. Tėvų pagalba buvo reikalinga, mama padėjo iš širdies, bet kiek dabar galima tai priminti? Anyta pažado laikėsi, iš buto daugiau nei reikėjo neišvarė, bet vėliau paprašė išeiti. Tada Mažvydė jau studijavo kolegijoje didmiestyje, susidraugavo su vaikinu, ir Dovilė nusprendė, kad gali keisti savo gyvenimą — išvyko uždarbiauti į Vilnių. Jau kelerius metus gyveno nuomojamame bute, darbas vis keitėsi — po 40 jau sunku gerą rasti! Bet buvo patenkinta savimi ir į kaimą neketino grįžti. — Nė nenutuoki, ką reiškia vienai vaiką auginti! — piktai atšovė Irmai, puikiai žinodama, kad stipriai užgaus. — Pabūk mano vietoje — tada priekaištauk! Dabar jau Irma nutilo. Jos gyvenimas klostėsi neblogai. Po studijų pasiliko apskrities centre, dirbo buhaltere, ir siekė kuo geriau ištekėti. Tik su vyrais nesisekė — arba girtuoklis, arba mamyčiukas, arba tinginys. Tik 39-erių sutiko Fediaus — trejais metais vyresnį, našlį su dešimtmečiu sūnum Viliumi. Dirbo elektriku savivaldybės įmonėje, buvo „auksarankis“ — dažnai padėdavo žmonėms mieste. Negėrė, kalbėjo mažai, bet buvo pedantas ir be galo tvarkingas. Bet Irma įsimylėjo šį vyrą iki beprotybės. Visus 14 santuokos metų stengėsi dėl vyro. Laikui bėgant pelnė posūnio meilę, vos ne drebindama dėl abiejų. Labai norėjo ir savo vaikų, bet neišėjo, tad Fediaus ir Vilius jai tapo viskuo. Ir visa tai ji nenorėjo prarasti. — Norėjau mamą pasiimti pas save, — prikimusiu balsu sakė Irma, — bet ji net girdėti apie tai nenori. — Ką? Ir tavo Fediukas nieko neturi prieš uošvę dviejų kambarių bute? — vyptelėjo Dovilė. — O gal, kaip visada, jo nė neklausi? Žinojai juk, kad mama atsisakys? — Dovile! Baik, juk rimtai kalbam! — Pakalbėjom, — sumurmėjo jaunesnioji ir padėjo ragelį. Štai ir pasikalbėjo. Irma suspaudė telefoną rankoje ir sustingo. Tai būtų geriausias sprendimas — Dovilė apsigyvena su mama. O ji ir toliau padėtų ir pinigais, ir produktais. Be to, jaunesnioji galėtų ir nuotolini savo darbą susirasti. Kaime, kas keisčiausia, su internetu problemų nebuvo. Tačiau Dovilė nė neketino lengvinti Irmos gyvenimo. Kaip buvo išlepinta vaikystėje, taip ir peržengus keturiasdešimtą elgiasi. Nepaliepši, nepriversi. „Kalbėjau su mama. Ji sakė, kad viskas gerai ir pagalbos nereikia. Nevaidink čia dramos!“ — kitą dieną atėjo žinutė nuo Dovilės. Irma nė neatsakė. Kam dar kažką įrodinėti? Jaunesnėlė tegul su mama vos kartą per mėnesį pašneka ar porą žinučių parašo. Mama jai nesiskundžia — džiaugiasi, kad Dovilė nepamiršta, įžeisti nenori, nes bijo, kad ši apskritai nustos bendrauti… O Irma nieko nepyksta ir kantriai išklauso visus mamos vargus bent kartą per savaitę. Paskui nemiega. Net Fediaus, paprastai nelabai įsižiūrintis į jos nuotaikas, jau paklausė, ar nėra kokių bėdų. Ir nepasisakė ji vyrui — kam jį apkrauti tomis problemomis? Bet ką daryti — Irma nesugalvojo. Slaugę samdyti? Jokie pinigai neužteks. — Viskas! — Fediaus pastatė puodelį arbatės su trenksmu. — Trečią mėnesį su tavim kažkas ne taip. Sakyk, kas nutiko? Na? Irma netikėtai pravirko, bet greitai suvaldė save (vyrai juk nemėgsta ašarų) ir glaustai paaiškino situaciją. — Kodėl man nesakei, kad Elena Petronienė blogai jaučiasi? — rimtai paklausė Fediaus. — Nenorėjau apkrauti… — nuleido akis Irma. Atrodė, kad vyrui visai to nereikia. Kam jam tokia žmona — su problemomis… — Supratau, — Fediaus pakilo nuo stalo. — Už vakarienę ačiū. Einu miegot. Net žinias, kaip įprasta, pažiūrėti pamiršo. Kas dabar bus? Irma ilgai vartėsi, negalėdama užmigti, o ryte net pramiegojo. Nors šeštadienį į darbą eiti nereikėjo, Fediaus pusryčius visuomet ruošdavo tuo pačiu metu. Tai dar ir čia pražiopsojo! Visgi vyras ramiai gėrė arbatą virtuvėje ir kažką į telefoną žiūrėjo. — Atsikėlei? — pažvelgė į ją. Veidas rimtas, balsas — ramus. — Taip, Fedi. Tuoj pagaminsiu! — susijaudino Irma. — Sėsk, reikia pasikalbėti. Irma atsargiai atsisėdo ant taburetės. — Pagalvojau, reikia tavo mamą gelbėt. Negalima senolių palikt. Maniškė, deja, taip ilgai negyveno… Žodžiu, mes persikraustom pas ją. Jau pažiūrėjau internete — galiu įsidarbinti pas vietinį ūkininką, ir tau darbo atsiras. Irma vos nenukrito nuo taburetės. — Fediau… Ar tikrai apsisprendei? — Visiškai. Ar tu galvoji, kad primiršau, kaip Elena Petronienė Vilių mano labai šiltai priėmė atostogoms ir man dulkes nupūsdavo? Ne, atmintis mano gera. O šiaip jau seniai apie kaimą svajojau. Jei tik mamai nebus prieš. Irma žiūrėjo į vyrą nustebusiomis akimis. Šito iš savo Fediaus tikrai nesitikėjo. Ne sapnas ar? — O kaip Vilius? — kažkodėl paklausė. — Kas Vilius? — nusistebėjo vyras. — Sveikas vyras, turi išsilavinimą, darbą. Tik džiaugtųsi, jeigu savo butą atgautų. — Fedi! — Irma puolė jam ant kaklo, susigraudino, visai pamiršusi, jog vyras tokio švelnumo nemėgsta. Bet jis nesitraukė. Tik ramiai paglostė pečius: — Na, kas tu? Viskas bus gerai. Ji labai tuo tikėjo…

Egle, reikia kažką spręsti atsidusdama tarė Rūta, laikydama telefoną prie ausies. Kas nutiko?

Uncategorized

0101

Stebuklas Įvyko: Iš gimdymo namų išėjusią Tanią su mažyliu nepasitiko tėvai – bejėgystė, ašaros, tuščios kišenės ir lemtinga pažintis, kuri atskleidė giminystės paslaptį bei pakeitė jų likimą amžiams

Stebuklas įvyko Daug metų praėjo nuo to pavasario, kai Ieva išėjo iš ligoninės su savo kūdikiu ant rankų.

Uncategorized

060

Atvyko mano vyro pusbrolis – svečiavosi pas mus be jokių lauktuvių, nors mūsų šeimoje tai nemandagu ir net močiutė laukė prie lango su ašara akyje

Atvažiavo mano žmonos pusbrolis. Gal esu tradicinis žmogus, gal šiais laikais viskas kitaip, bet sunku

Uncategorized

0132

„Tu gėda šeimai! Manai, kad aš auginsiu tą klaidą tavo pilve? Suradau benamį, kuris tave išsiveš!“ – ši žinutė, nušvietusi šaltą, tylų „Gulfstream G650“ salono tamsą, pasiekė Deivido Miliaus telefoną. Iš Melisos: „Vaikai miega. Namai – tobuli. Labai tavęs pasiilgau. Myliu. Iki kitos savaitės!“ Deividas nusišypsojo, nuovargio pilnomis akimis brūkštelėdamas per savo veidą. Šeši mėnesiai. Tiek laiko persekiojo Tokijo susijungimą – be pabaigos trunkantys komandiruotės lagaminuose, juoda kava ir vienintelis tikslas – užtikrinti vaikų finansinę ateitį kartoms. Sandoris – didžiausias jo karjeroje: dangoraižių projektas, turėjęs perpiešti Tokijo panoramą. „Pradedame leistis“, – spragsėjo piloto balsas per garsiakalbį. „Sveiki sugrįžę į Niujorką, pone. Lauke – 1 laipsnis šilumos.“ Jis neturėjo grįžti iki kito antradienio. Bet sandoris pavyko greičiau, nes derybos baigėsi ketvirtą ryto Tokijo laiku. Norėjo nustebinti saviškius. Įsivaizdavo šešiamečio sūnaus Mato spygavimą iš džiaugsmo, dešimtmetės dukros Emos drovų šypsnį. Įsivaizdavo Melisą – žmoną, su kuria gyveno du metus – sutinkančią prie židinio su vakariene ir taure vyno. 2:30 nakties Deividas nusileido į Vilniaus oro uostą. 3:15 – atrakino milžiniškas, tamsaus medžio duris savo Nemenčinės name. Pirmiausia, kas jį ištiko – šaltis. Fizinio smūgio vertas pojūtis. Šildymas išjungtas. Lapkritis. Oras viduje – įkyrus, aitrus, drėgnas. Antra – tyla. Ne ta tyli, miegančių namų ramybė, o tvanki, dusinanti apleisto pastato tuštuma. Pajuto nerimą. Tuštumą. „Melisa?“ – sušnibždėjo, numesdamas odines kuprines ant marmuro grindų. Be atsako. Signalizacijos ekranas prie durų – juodas. Signalizacija nė neįjungta. Nuėjo į virtuvę – norėjo atsigerti vandens prieš lipdamas aukštyn. Namas – bauginančiai tuščias prietemoje. Tai, ką pamatė, sustabdė jo širdį. Ant šaltų plytelių, vos apšviesti mėnesienos pro žaliuzes, buvo jo vaikai. Jie nebuvo šiltuose lovose antrame aukšte, ne tarp kas mėnesį siunčiamų minkštų žaislų kalno. Jie glaudėsi vienas prie kito po plonu, kandžių išgraužtu apklotu netoli radiatoriaus – visiškai šalto. „Matai? Ema?“ – Deivido balsas sudrebėjo, garsus toje tuštumoje. Ema šoktelėjo kaip pašauta. Ne puolė prie jo, o smuko atgal, tempdama broliuką, akys išgąstingai didelės. Ji apglėbė Mato galvą delnais – tėvui nuo tokio motiniškumo per nugarą perbėgo šiurpas. „Neskriausk mūsų!“ – vos girdimai išlemeno Ema. „Mes nevogėm! Radome prie šiukšlių! Prisiekiau!“ „Ema, čia tėtis. Tai aš.“ Deividas įjungė virtuvės šviesą. Pamatytas vaizdas – tikras košmaras. Matas drebėjo, veidas nušutęs, krūtinė lipni nuo prakaito. Tarp jų – plastikinis šuns indelis su… vandeniu ir suvytusiais žaliais morkos gabaliukais. Virtuvėje ant viryklės tiesiog verdantis puodelis vandens su dviem peršviečiamais morkos griežinėliais. „Atsiprašau!“ – Ema paleido samtį. „Aš nevogiau gero maisto – čia tik likučiai! Prašau, nepasakyk mamai! Ji vėl užrakins duris!“ Deividas nukrito ant kelių, nepajutęs nei grindų kietumo, nei nuovargio. Tiesė rankas, bet Ema susitraukė nuo pavojaus. „Ema,“ – sukuždėjo, pirštais drebėdamas nuo šalčio, neapykantos ir siaubo. „Aš nesupykęs. Kur maistas? Juk kas mėnesį pervedu 5 000 eurų maistui. Sąskaita – automatinė.“ Ema nukreipė drebančią ranką į sandėliuko duris – jos užrakintos masyviu spyna. „Mama sako, kad brangus maistas svečiams,“ – sušnibždėjo Ema. „Mes tik mokomės valgyti. Kad suprastume, už ką reikia būti dėkingiems. Kad žinotume savo vietą.“ „Mokomės valgyti…“ – Deividas nejautė lūpų. Jis pažvelgė į Matą – kūnas degė karščiu, liečiant kaktą – daugiau nei 39 laipsniai, oda popierinė ir sausa. „Kiek jis serga?“ „Tris dienas,“ – verkdama išlemeno Ema. „Mama sakė – jei paskambinsiu tau, ji Matą išsiųs į blogą vietą. Ten, kur keliauja nedėkingi vaikai. Ji sakė, kad tu nenorėtum sugadintų vaikų.“ Deividas paėmė abu vaikus. Jie buvo per lengvi. Tik oda ir kaulai ten, kur anksčiau buvo vaikystės apvalumai. Per pižamas jautė kremzles ir šonkaulius. Jis nunešė juos į savo miegamąjį – vienintelį, kur veikia šildytuvas, – ir apgaubė didžiuliu žąsies plunksnų apklotu. „Būkite čia,“ – švelniai įsakė. „Aš atnešiu tikro valgio. Pažadu.“ Tvarkydamas Emos pagalvę, užkliuvo už kažko kieto po užvalkalu. Spiralinė užrašų knygelė. Emos dienoraštis. Pirmame puslapyje rašysena drebanti, ašaromis ir maistu sutepta. 14 diena: Mama sakė, kad jei paskambinsiu tėčiui, nužudys katiną. Todėl nekviečiau. Ilgiuosi Murklio. 30 diena: Matas alkanas. Atidaviau jam savo duoną. Mamai pasakiau, kad suvalgiau. Ji užrakino mane spintoje, nes melavau. Tamsu. 45 diena: Atėjo vyras. Mama vadina jį Ričardu. Naudojo tėčio vyną. Juokėsi, kai Matas verkė nukritęs nuo laiptų. Deividas užvertė knygelę. Rankos nustojo drebėti. Liūdesys ištirpo – liko tik šaltas verslininko tikslumas. Jis nebe apgailestaujantis tėvas. Jis – generalinis direktorius, ką tik aptikęs įmonės grobstymą. Ir žino, kaip elgtis per priešišką perėmimą. VISA TIESA ATKURTA: DINGUSIOS VILTYS, ŠOKIRUOJANTIS IŠDAVYSTĖS ATRADIMAS IR TĖVO KOVA IŠGELBĖTI VAIKUS LIETUVOS PRIEMIESTYJE

Tu gėda šiai šeimai! Galvojai, kad auginsiu tą klaidą tavo pilve? Radau benamį, ir jis tave išsigabens!

Uncategorized

090

Vyro giminės pamiršo pasveikinti mane su 40-mečiu – nusprendžiau atsakyti tuo pačiu ir pakeisti taisykles šeimoje

Kodėl telefonas tyli visą vakarą? Gal ryšys prastas? O gal jie supainiojo datas? Negali būti, jog tiesiog

Uncategorized

028

Dvi skiltys Ji jau buvo nusiavusi batus ir uždėjusi arbatinuką, kai telefone sužibo žinutė iš vadovės: „Ar galėtum rytoj pavaduoti Rasą? Ji susirgo, o pamainos nėra kam uždaryti.“ Rankos dar šlapios po kriaukle — ekranas išsitepė. Ji nusišluostė delnus į rankšluostį ir atsidarė telefono kalendorių. Rytoj buvo vienintelis vakaras, kai buvo suplanavusi anksčiau atsigulti ir niekam neatsakyti — ryte reikėjo pateikti ataskaitą, o galva ūžė. Ji pradėjo rašyti: „Negaliu, aš…“ — ir sustojo. Viduje ėmė kilti pažįstama, tarsi pykinimo, banga: jei atsisakysi — nuvilsi. Reiškia, esi ne tokia. Ji ištrynė žodžius ir trumpai parašė: „Gerai, ateisiu.“ Išsiuntė. Arbatinukas užvirė. Ji įsipylė arbatos į puodelį, atsisėdo ant taburetės prie lango ir atsidarė pastabą, kurią vadino paprastai — „Gera“. Jau buvo pažymėta data ir punktas: „Pavaduota už Rasą“. Ji padėjo tašką ir gale pridėjo mažą pliusą, tarsi tai ką nors subalansuotų. Ši pastaba ją lydėjo jau beveik metus. Ji pradėjo ją rašyti sausį, kai po švenčių ypač jautėsi tuščia ir troško įrodymo, kad dienos neišsibarsto be pėdsako. Tada ji užfiksavo: „Nuvėžiau ponią Onutę į polikliniką.“ Ponia Onutė iš penkto aukšto ėjo lėtai su medicininių tyrimų paketu, kelionė autobusu jai kėlė siaubą. Paskambino į domofoną ir paprašė: „Juk važiuoji mašina, pavežk, kitaip nespėsiu.“ Ji pavežė, laukė automobilyje, kol ta atiduos kraują, ir parvežė atgal. Grįždama pastebėjo, kad ją ima erzinti. Vėlavo į darbą, o galvoje jau sukosi svetimų skundų apie eilę ir gydytojus nuotrupos. Tas erzinimas buvo gėdingas — ji jį nuryjo ir užsigėrė kava degalinėje. Pastaboje po to rašė atsargiai, lyg viskas buvo švaru, be priemaišų. Vasario pradžioje sūnus išvyko į komandiruotę ir savaitgaliui atvežė anūką. „Juk tu namuose, tau nesunku“, – ne klausė, o konstatavo. Anūkas buvo geras, triukšmingas, su begaliniu „žiūrėk“, „davai“, „pažaiskime“. Ji jį mylėjo, bet vakarop rankos drebėjo iš nuovargio ir galvoje skambėjo lyg po garsios muzikos. Ji paguldė anūką, išplovė indus, sudėjo žaislus į dėžę, kurią šis kitą rytą iškratė. Sekmadienį, kai sugrįžo sūnus, ji pasakė: „Pavargau.“ Jis nusišypsojo, tarsi ji pajuokavo: „Nu tu gi močiutė.“ Ir pabučiavo į skruostą. Pastaboje atsirado įrašas: „Dvi dienas buvau su anūku.“ Greta užrašė širdelę, kad neatrodytų, jog tai tik „reikia“. Kovo mėnesį paskambino pusseserė ir paprašė skolinti pinigų iki algos. „Man vaistams, tu supranti“, – sakė ji. Ji suprato. Pervedė ir neklausė, kada grąžins. Tada sėdėjo virtuvėje ir skaičiavo, kaip išgyventi iki avanso, atsisakydama paltuko, kurį seniai norėjo. Tas paltas – jokia prabanga, tiesiog senas jau lygus ant alkūnių. Pastaboje užfiksavo: „Padėjau pusseserei“. Bet nerašė šalia: „Atidėjau savo.“ Tai atrodė smulkmena, neverta žymėti. Balandį darbe viena jauna kolegė su paraudusiomis akimis užstrigo tualete ir negalėjo išeiti. Verkė tyliai, sakė, kad palikta, kad niekam nereikalinga. Ji pasibeldė: „Atsidaryk, aš čia.“ Po to jos sėdėjo ant laiptų, dar kvepiančių dažais po remonto, ir ji klausėsi, kaip mergina vis kartojo tą patį. Klausė iki sutemo ir praleido gydytojo rekomenduotą mankštą nugarai. Namuose atsigulė ant sofos, jaučiau nugarą maudžiant. Norėjo pykti ant kolegės, bet pyktis krypo į save: kodėl nemoku pasakyti „man reikia namo“? Pastaboje atsirado įrašas: „Išklausiau ir palaikiau Eriką.“ Parašė vardą, nes taip atrodė šilčiau. Ir vėl neparašė: „Paaukojau savo laiką“. Birželį pavežė kolegę su tašėmis į sodą, nes jos automobilis sugedo. Kolegė visą kelią kalbėjo laisvų rankų įranga su vyru, ginčijosi, net nepaklausė, ar jai patogu. Ji tylėjo ir žiūrėjo į kelią. Sode kolegė greitai išsikrovė krepšius: „Nu ką, ačiū, tau vistiek pakeliui.“ Tai nebuvo pakeliui. Ji grįžo per kamščius, namo užsuko vėlai. Tą vakarą nepavyko aplankyti mamos, mama paskui įsižeidė. Pastaboje pažymėjo: „Nuvežiau Vilmą į sodą.“ Žodis „pakeliui“ kažkodėl įžeidė, ji ilgai žiūrėjo į ekraną, kol šis užtemo. Rugpjūtį naktį paskambino mama. Balsas buvo silpnas, neramus: „Man bloga, spaudimas, bijau.“ Ji pašoko, užsimetė striukę, iškvietė taxi ir per tuščią miestą nuvyko. Mamos bute buvo tvanku, ant stalo gulėjo manometras, vaistai išsibarsčiusių ant lėkštės. Pamatuavo spaudimą, davė vaistų, pasėdėjo šalia, kol mama užmigo. Ryte skubėjo į darbą, namo negrįžusi. Metro užsimerkė akys, baiminosi pravažiuosianti savo stotelę. Pastaboje atsirado: „Nakčia buvau pas mamą“. Šalia įdėjo šauktuką ir iškart ištrynė – atrodė, per stipru. Rudenį sąrašas tapo ilgut ilgutėlis, lyg juosta, kurią gali vynioti be galo. Ilėjantis, jis sukėlė keistą jausmą: lyg ji ne gyvena, o teikia ataskaitą. Lyg meilė jai suteikiama kvitais, ir ją renka į telefoną, jei kas nors paklaustų: „O ką tu apskritai veiki?“ Ji pabandė prisiminti ar sąraše yra kai nors apie ją. Ne „dėl jos“, o „dėl savęs“. Ten tik apie kitus, jų bėdas, prašymus, planus. Jos pačios norai atrodė kaip kaprizai, kuriuos reikia slėpti. Spalį įvyko ne garsus, bet žeidžiantis epizodas. Ji atėjo pas sūnų perduoti dokumentų, kuriuos paprašė atspausdinti. Stovėjo prieškambaryje su segtuvu, o sūnus ieškojo raktų ir kalbėjo telefonu. Anūkas zuitė aplink, šaukė, kad nori filmukų. Sūnus pridengė telefoną ir burbtelėjo: „Mama, jeigu jau esi, gal užsuk į parduotuvę? Pienas ir duona, nespėsiu.“ Ji tarė: „Aš apskritai irgi pavargusi.“ Sūnus net akies nepakėlė, tik trūktelėjo pečiais: „Na bet tu gi gali. Tu visada gali.“ Ir grįžo prie pokalbio. Šie žodžiai buvo lyg antspaudas. Ne prašymas, o pareiškimas. Pajuto, kaip pakyla karštis, o kartu ir gėda: gėda, kad norėtų pasakyti „ne“. Kad staiga nebenori būti patogi. Ji vis tiek užėjo į parduotuvę. Nupirko pieno, duonos, dar obuolių – anūkas mėgsta. Pristatė, padėjo maišus ant stalo, išgirdo: „Ačiū, mama.“ Tas „ačiū“ buvo lyg eilutė žurnale. Ji nusišypsojo kaip visada ir išėjo namo. Namie atsivertė pastabą ir parašė: „Nupirkau produktų sūnui“. Ilgai žiūrėjo į šią eilutę. Pirštai drebėjo ne nuo nuovargio, o iš pykčio. Staiga suprato, kad sąrašas nebepalaiko. Jis tapo pavadėliu. Lapkričio mėnesį užsirašė pas gydytoją, nes nugara skaudėjo vis labiau, nebegalėjo ilgai stovėti virtuvėje. Registravosi per esveikatą, užsiėmė laiką šeštadienio rytui, kad nereiktų prašyti atleidimo iš darbo. Penktadienio vakarą paskambino mama: „Rytoj užsuksi? Į vaistinę reikia, be to, viena labai.“ Ji pasakė: „Aš pas gydytoją užsirašius.“ Mama minutę tylėjo, tada: „Na gerai. Vadinasi, manęs nereikia.“ Ši frazė visada veikė. Visada puldavo teisintis, žadėti, perkelti savo reikalus. Jau pravėrė burną tarti: „Po gydytojo užsuksiu“, bet sustojo. Nebe užsispyrimas, o pavargimas, tarsi pagaliau pamatė, kad ir jos gyvenimas turi svorį. Ji tyliai tarė: „Mama, po pietų užsuksiu. Man svarbu nueiti pas gydytoją.“ Mama atsiduso, lyg liktų lauke per žiemą. „Gerai“, – ištarė, ir tame „gerai“ – visa: nuoskauda, spaudimas, įprotis. Naktį prastai miegojo. Sapnavo, kad bėga koridoriumi su segtuvais, o durys viena po kitos užsidaro. Ryte atsikėlė, išsivirė košės, išgėrė seniai pamirštų tablečių ir išėjo iš namų. Poliklinikoje sėdėjo eilėje, klausė pokalbių apie tyrimus ir pensijas ir galvojo ne apie diagnozę, o apie tai, kad daro kažką dėl savęs, ir dėl to nejaukiai. Po gydytojo, kaip žadėjo, nuvažiavo pas mamą. Nupirko vaistų vaistinėje, užlipo į trečią aukštą. Mama pasitiko tylėdama, vėliau visgi paklausė: „Na ir, nuėjai?“ Ji atsakė: „Nuėjau.“ Ir papildė, nesiteisindama: „Man reikėjo.“ Mama pažvelgė į ją atidžiai, tarsi pirmąsyk matytų žmogų, o ne funkciją. Tada nusisuko ir nuėjo į virtuvę. Vakare, grįžtant namo, krūtinėje jautėsi keistas palengvėjimas. Ne džiaugsmas, o erdvė. Gruodį, metams baigiantis, ji pasigavo save laukiant savaitgalių ne kaip atokvėpio, o kaip galimybės. Šeštadienio rytą sūnus parašė vėl: „Gali paimti anūką keletui valandų? Reikalų turim.“ Ji perskaitė žinutę, ir pirštai automatiškai rinko „taip“. Ji sėdėjo ant lovos krašto, telefonas buvo šiltas delne. Kambaryje tylu, tik radiatorius spragsi. Pagalvojo, kad šią dieną planavo seniai. Norėjo vykti į miestą, į muziejų, į jau ilgai atidėliotą parodą. Norėjo tiesiog vaikščioti tarp paveikslų ir tylėti, kad niekas neklaustų, kur kojinės ir ką pirkti vakarienei. Parašė: „Šiandien negalėsiu. Turiu savo planų.“ Išsiuntė ir padėjo telefoną ekranėliu žemyn – tarsi nuo to lengviau. Atsakymas atėjo po minutės. „Na gerai“, – parašė sūnus. Ir dar: „Kažkuo įsižeidei?“ Ji pavertė telefoną, perskaitė ir pajuto kylantį įprastą norą aiškintis, teisintis, sušvelninti. Galėtų rašyti ilgai: kad pavargo, kad jai irgi reikia gyventi. Bet žinojo, kad ilgi paaiškinimai virs derybomis, o ji nenorėjo derėtis dėl savęs. Parašė: „Ne. Tiesiog man svarbu.“ Ir nieko daugiau. Ji ruošėsi ramiai, lyg į darbą. Patikrino, ar išjungė lygintuvą, ar uždarė langus, paėmė piniginę, kortelę, pakrovėją. Stotelėje stovėjo tarp žmonių su maišeliais ir netikėtai pajuto, kad nieko dabar nereikia gelbėti. Tai buvo neįprasta, bet nebebaisu. Muziejuje vaikščiojo lėtai. Žiūrėjo į piešiniuose vaizduojamus veidus, rankas, šviesą paveiksluose. Atrodė, kad mokosi iš naujo būti dėmesinga – ne kitų prašymams, o sau. Išgėrė kavos mažame bufete, nusipirko atviruką su reprodukcija ir įsidėjo į rankinę. Atvirukas buvo standus, šiurkštus kartonas maloniai gulus tarp pirštų. Grįžusi namo, telefonas gulėjo rankinėje, ji nepuolė jo ieškoti. Pirmiausia nusivilko paltą, pakabino, nusiplovė rankas, uždėjo arbatinuką. Tada atsisėdo prie stalo ir atsivertė pastabą „Gera“. Slinko į apačią iki šios dienos datos. Ilgai žiūrėjo į tuščią eilutę. Tada paspaudė „plius“ ir parašė: „Apsilankiau muziejuje viena. Nenuskriaudžiau savo dienos dėl kitų prašymo.“ Ir sustojo. Žodžiai „savo dienos“ jai atrodė per garsūs, lyg kaltintų kažką. Ištrynė ir parašė paprasčiau: „Apsilankiau muziejuje viena. Pasirūpinau savimi.“ Tada padarė tai, kas ankščiau neateidavo į galvą. Viršuje, pastabos pradžioje, parašė dvi eilutes ir padalino sąrašą. Kairėje surašė: „Kitiems“. Dešinėje: „Sau“. Skiltyje „Sau“ kol kas buvo tik vienas įrašas. Ji žiūrėjo į jį ir jautė, kaip kažkas svarbaus viduje išsitiesia, lyg stuburas po sėkmingo pratimo. Jai nebereikėjo niekam įrodinėti, kad yra gera. Jai reikėjo prisiminti, kad ji yra. Telefonas ir vėl suvirpėjo. Ji neskubėjo. Uždėjo arbatą, gurkštelėjo ir tik tada pažiūrėjo. Mama atsiuntė trumpą: „Kaip laikaisi?“ Ji atsakė: „Gerai. Rytoj užsuksiu, atvešiu tau duonos.“ Ir dar, prieš siųsdama: „Šiandien buvau užsiėmusi.“ Išsiuntė ir padėjo telefoną šalia, ekranėliu aukštyn. Kambaryje buvo tylu — ta tyla spaudimo nekėlė. Ji buvo tarsi vieta, pagaliau išlaisvinta jai pačiai.

Ji jau buvo nusiavusi batus ir užkaitusi virdulį, kai telefone suspindo žinutė iš vadovės: Ar galėtum