Zibainis

Sėdžiu ant virtuvės grindų ir žiūriu į raktų pakabuką, lyg jis būtų svetimas. Iki vakar tai buvo MANO automobilis. Dabar jis tapo „mūsų“ – be mano sutikimo. Ir tikrai neperdedu: vyro ir anytos drauge man jį tiesiog atėmė, o paskui privertė jaustis kalta, kad supykau. Prieš du mėnesius vyras ėmė kalbėti, kad reikia „mąstyti brandžiau“ ir viską susidėlioti šeimoje. Tada dar neginčijausi – dirbu, viską apmoku pati, reikalavimų neturiu, o vienintelis tikras „mano daiktas“ buvo tas automobilis – pirktas, išlaikytas, mokamas MANO lėšomis. Vieną trečiadienio vakarą parsirandu namo – vyras su popieriais ant stalo, atsargiai slepia. Pasiūlo „geresnį variantą“ šeimos biudžetui, subtiliai laukiant mano pritarimo. Nekonfliktavau – tik palinksėjau ir išėjau praustis. Kitą dieną netikėtai užsuka anyta – elgiasi kaip pas save, aiškina, jog „šeimoje nėra mano ar tavo daiktų“, kad tikra šeima nesigilina į smulkmenas. Klausausi – akivaizdu, kad atėjo ne kavos gerti. Vakare vyras prašo automobilio dokumentų, žadėdamas „tik perreguliuoti registraciją“. Nejauku, bet nedarau scenų – padaviau. Po kelių dienų vyras vis kur nors dingsta „tvarkyti reikalų“, lojaliai manę paminėdamas pokalbiuose: „Žmona pritaria, viskas gerai, ji žino.“ O iš tiesų, kai grįžau namo penktadienį, automobilio nebebuvo. Skambinu – ignoruoja. Po 40 min. gaunu žinutę: „Nefilmuok.“ Štai ir viskas – padedama jaustis kalta, kad susirūpinau. Tą vakarą vyras ir anyta įžengia į butą, tarsi į patikrinimą. Vyras ant stalo deda mano automobilio raktus ir triumfuodamas praneša, kad persiregistravo automobilį savo vardu, nes „taip logiškiau šeimuose“. Aš – priblokšta. Teisinuosi, kad tai mano pirkinys, mano pinigai. Jis mane vadina grėsme ir aiškina, jog „apsaugo mane“, neleidžiant man „šantažuoti“, jei kas nutiktų su santuoka. Anyta prisijungia: „Moterys keičiasi, sūnus saugo save.“ Jau nebesuprantu, ar verkti, ar juoktis. Namie jaučiuosi apkaltinta – esu „rizika“, ne žmogus, su kuriuo dalijamasi gyvenimu. Sako, kad jei mylime – nesvarbu, kieno vardu automobilis: važiuosiu juo toliau… Man tai tik įžūlumas. Ne tik atėmė, bet ir įteigė, kad turėčiau būti dėkinga, jog „leidžia“ vairuoti. Kaip vaikui. Pradėjau teisintis – ir vyras tuoj padarė iš to mano problemą, ne savo poelgį. Kitą dieną, kai vyras buvo darbe, ieškojau dokumentų. Drebančios rankos – ne iš baimės, o iš suvokimo, kaip greitai kas nors, kuo pasitiki, gali atimti tavo ramybę. Radau automobilio pirkimo sutartį ir įmokų kvitus. Tada atradau prieš dvi savaites „mano“ vardu pasirašytą perdavimo aktą – kurio niekada nepasirašiau. Tai buvo paruošta iš anksto. Sėdžiu koridoriuje ant grindų – ne dramatiškai. Tiesiog nebėra jėgų. Ne apie automobilį mąstau – apie tai, kaip žmogus, su kuriuo miegi, gali tave paversti „priešu, kurį reikia neutralizuoti“, ir kaip anyta gali ramiai dalyvauti atimant kontrolę. Vakare pakeičiau visas slaptažodžius, atsidariau atskirą banko sąskaitą, persivedžiau asmeninius pinigus. Ne kariauti – o supratus: jei gali atimti automobilį parašu, gali atimti ir ramybę su šypsena. Vyras pajuto pokyčius: tapo mandagesnis, rūpestingesnis. Man tai tik dar labiau kelia pyktį – meilė nėra saldainiai po praradimo nepriklausomybės. Meilė – tai nepadaryti to išvis. Gyvenu keistoje tyloje. Nesipykstame, bet aš jau nebe ta pati. Automobilio raktus laikau rankose – jaučiu ne džiaugsmą, o kontrolę. Negaliu apsimesti, kad „šeimos labui viskas gerai“. Kartais manau, kad didžiausia išdavystė – ne neištikimybė. O kai parodo, kad esi rizika, o ne partneris. ❓ Kaip jūs manote: kai kas nors, apsimetęs mylintis, atima tavo daiktus be jokio sutikimo ir vėliau kalba apie „šeimos gėrį“, ar tai meilė, ar kontrolė? ❓ Ką patartumėte: ar tyliai ruoštis išeiti, ar kovoti dėl visko teisiniais būdais?

Sėdžiu ant žemės virtuvėje ir žiūriu į raktų pakabuką jis atrodo toks svetimas. Vakar tai buvo mano automobilis.

Uncategorized

Dovana – Na, sūnau, papasakok, kaip sekėsi, kaip praėjo diena? Grįžęs iš darbo tėtis Vytautas pasodino penkiametį Andriuką šalia savęs ant sofos, pasišiaušė jam šviesius plaukus. Kol mama Rūta ruošė vakarienę, tėtis bendravo su mylimu ir kol kas vieninteliu sūnumi. Butas buvo šiltas, jaukus, svetainėje, tarp burzgiančio televizoriaus ir sekcijos, paslaptingai žibėjo spalvotomis lemputėmis neaukšta, bet labai puošni eglutė. Iki Naujųjų metų buvo likusi lygiai para. – Man viskas gerai! – išdidžiai pasakė Andriukas. – O mano draugui Kęstučiui – blogai. – Kas jam nutiko? – susidomėjo Vytautas. – Tas Kęstutis, iš kaimyninio laiptinės? – Taip, – linktelėjo Andriukas. – Jam šiandien dovanėlės Naujamečio rytmetyje darželyje nedavė, – pranešė iš virtuvės į rytą kvepianti vištiena mama Rūta. – Vargšas berniukas… Na, eime, vyrai, plaukite rankas, vakarienė paruošta! – Kaip jam nedavė? – nustebo Vytautas, pakildamas nuo sofos. – Visi gavo, o jam – ne? Kažkokia nesąmonė. – Taip, visi gavo, o Kęstutis ne, – patvirtino Andriukas, nušokdamas nuo sofos. – Snieguolė ir Senelis Šaltis visiems dovanas išdalijo, o jam – ne, nors jis labai laukė. – Kas per Snieguolė su Seneliu Šalčiu, kad vaiko neapdovanojo? – piktai tarė Vytautas, atsisėdęs prie stalo. – Čia ne jų kaltė, – gūžtelėjo pečiais Rūta. – Greičiausiai Kęstučio mama vėlavo sumokėti už dovaną arba tiesiog neturėjo pinigų. Taip būna. Andriukai, ar nusiplovei rankas? – Taip, buvo kartu su manim vonioje, – užtikrino tėtis, dalijantis traškią vištieną į lėkštutes. – Gerai, pinigų gal ir nepervedė. Bet kaip darželio vedėja… Kaip ją? Janina Petravičienė? Kaip ji galėjo leisti tokį berniuko pažeminimą, kad prie visų Snieguolė ir Senelis Šaltis paliko jį be dovanos? – Janina Petravičienė pati buvo Snieguolė, – išdidžiai pasakė Andriukas. – O Senelis Šaltis – mūsų ūkvedys! – Ir dar taip! – nenurimo šeimos galva. – Negi negalėjo surasti vienos dovanos šiam vargšui? Tėvai paskui būtų atsiskaitę. Kažkokia beširdiškumas! – Matyt, negalėjo, – atsiduso Rūta. – O aš jų vietoje tikrai būčiau sugalvojusi, kaip Kęstutį pradžiuginti. – O Kęstučio tėvai? Jie kaip leido, kad vaikas liktų be dovanos? – nenusiramino Vytautas. – Nesuvokiu… Beje, sūneli! Vytautas pažvelgė į Andriuką, besimėgaujantį vištienos blauzdele. – Tikiuosi, dovana pasidalinai su draugu? Sūnus pažvelgė į tėtį šiek tiek priekaištingai. – Norėjau, tėti, ir dar Seriožas, Natalija, Alikas, dar kas. Bet Kęstutis neėmė iš nieko. – Koks išdidus! – nustebo Vytautas. – Sakyk, verkė, kai dovanos negavo? – Nežinau… Nemačiau, – sąžiningai atsakė berniukas. – Šaunuolis! – vėl susižavėjo Vytautas. – Jis to tikrai nevertas. – Tikrai gaila Kęstučio, – atjaučiančiai pastebėjo Rūta. – Logiškai tuoj jam buvo labai skaudu. – Siūlau atstatyti teisybę! – netikėtai ryžtingai paskelbė Vytautas. Akivaizdu, kad jis ką sugalvojo, nes žandai paraudo, o akys sužibo ypatingai. – Kaip? – pasiteiravo Rūta, nusišluostydama burną servetėle. Andriukas taip pat smalsiai pažvelgė į tėtį. – Taip! – paslaptingai atsakė Vytautas. – Kur Kęstutis gyvena, žinot? Andriukai? – Nežinau, – papurtė kiek susimąstęs galvą Andriukas. – Niekad pas jį nebuvau. Tik lauke ir darželyje draugai. – Tikiuosi, sužinosiu, – pamąsčiusi tarė Rūta. – Mano draugė visus namo pažįsta. Pasiklausiu. Tik kam? – Pasiklausk. Ir dabar! – primygtinai paprašė Vytautas. – Gerai, – sutiko Rūta. – Tik stalą turėsit susitvarkyti patys. Ir indus išplauti! – Trisdešimt penktam bute gyvena, pavardė jų – Šitikai, – po kelių minučių pranešė Rūta. – Mamą kviečia Valentina. O tėčio nėra. Gal buvo, gal pati išvarė. Tiek žinau. Tad gyvena dviese – mama ir sūnus. – Iš kur tiek žinai? – sukikeno Vytautas. – Todėl ir vadina mano draugę Aiste – ji apie visus viską žino! – linksmai atsakė Rūta. – Jei rimtai, ji namo bendrijoje komitete. Ten visa informacija suteka. – Viskas aišku, – atsiduso Vytautas. – Andriukai, savo dovaną suvalgai? – Dar ne visai, – nusiminęs atsiduso berniukas. – Mama sakė, saldumynai nesveika. – Teisingai sako, – pritarė tėtis. – Dovanų maišelis sveikas? – Taip, – pasakė Andriukas. – Atidarė atsargiai. – Gerai, – vėl pasišiaušė plaukus sūneliui tėtis. – Gali saldainius perkelti į kitą maišelį, o šitą man duoti? – Kodėl? – sudomintas paklausė Andriukas. Vis dėlto nuėjo į kambarį ir grįžo su spalvingu dovanų maišeliu. Tuoj pat ant stalo iškratė likusius saldainius ir sausainius blizgiuose popierėliuose. Mama kurį laiką stebėjo, tada prabilo: – Supratau, vyrai, norit pradžiuginti Kęstutį. O kada? Ir kas nuneš dovaną? – Geriau šiandien! – nusprendė Vytautas. – O ką manai, Andriukai? – Žinoma! Dabar! – užsidegė sūnus. – Tada padėsiu savo saldainių? – Jei negaila, žinoma, – šiltai nusišypsojo tėtis. – Mes abu eisime? – pasiteiravo Andriukas, dėdamas saldainius atgal į maišelį. – Juk jau siūlei jam, nenorėjo. Gal padarysim kitaip… Tėtis išėjo į kambarį ir po kelių minučių pasirodė – Senelis Šaltis! Tikras lietuviškas Senelis Šaltis: baltos veltinės, raudonas paltas su baltu kailiu ir lietuviškais raštais, kepurė, ilga balta barzda, lazda vienoje rankoje, kitoje raudonas maišas su žvaigždėmis – bet maišas tuščias. Andriukas žiūrėjo nustebęs. Tada paklausė: – Tėti, tai tu praeitais metais buvai Senelis Šaltis? Ir dar prieš tai? – Taip, aš, – atskleidė Vytautas. – Atsiprašau, kad tik dabar sužinojai. Bet juk vis tiek būtum supratęs. Kartą darbe paprašė būti Seneliu Šalčiu per Naujuosius metus. Patiko visiems, jau trečius metus ‘šaltau’. Ir tave, ir mamą pasveikinu. Ar patiko praeitais metais? – Labai! – pagyrė Andriukas. – Gerai turėti savo Senelį Šaltį! Pribėgo prie tėčio ir apkabino. Rūta pridėjo saldainių, užrišo ryškią juostelę ant rieboko maišelio gerklės, Vytautas įdėjo maišelį į dovanų maišą. Pasitaisė barzdą: – Nieko prieš, jei aplankysiu nuskriaustą Kęstutį? – Ne! – kartu atsakė mama ir sūnus. – Galiu ir aš eiti, tėti? – Vietoj Snieguolės? – šyptelėjo tėtis. – Zuikučiu! – sušuko Andriukas ir nubėgo persirengti. Grįžo su balta zuikio kostiumu – tuo pačiu, kuriame darželyje šventė, su ilgomis ausimis ir pomponu. Veidą dengė kartoninė kaukė su pieštomis ūsytėmis ir nosyte. – Gerai, eikime, tikiuosi Kęstutis neatpažins tavęs, – pritarė tėtis. – Tik paltą apsivilk, nes žiema! Tėtis su sūnumi išėjo. Mama vos slėpė juoką, žiūrėdama, kaip šalia ilganugario Senelio Šalčio kojomis trepsi mažas zuikutis su ilgiomis ausimis ir velka beveik per žemę pilną maišą. Po dešimties minučių grįžo Vytautas, akivaizdžiai sutrikęs. – Kur Andriukas? – sunerimo Rūta. – Ramiai, pas Kęstutį liko, žaidžia. Po pusvalandžio grįšiu pasiimti, – atsiduso Vytautas, nušluostęs su barzda suprakaitavusį veidą. Kaip buvo persirengęs Seneliu Šalčiu, taip ir prisėdo ant sofos. Pagalvojęs tarė: – Sužinok, kas buvo! Mes su Andriuku ten buvom… šešti, atnešę Naujamečio dovaną nuskriaustam Kęstučiui! Ir dar ne paskutiniai. Prieš mus išėjo pati darželio vadovė Janina Petravičienė. Tiesa, jau be Snieguolės rūbų. – Oho, kaip ji atsiprašinėjo Kęstučio ir jo mamytės! – pasakojo Vytautas, besimovantis barzdą. – Įsivaizduok, kažkas nufilmavo tą rytmetį ir įkėlė į internetą – miesto portale. Per kelias valandas – tūkstančiai peržiūrų, ir komentarų! – Tikrai? – nustebo Rūta. – Reikės pasižiūrėti. – Bet esmė ne tai, – pastebėjo Vytautas. – Paaiškėjo, kad Kęstučio mama truputį pavėlavo sumokėti už dovanas… – Po truputį kaltė ir jos, – svariai tarė Rūta. Bet kita vertus, viena augina, pinigų kartais nėra. Darželyje galėjo sugalvoti kitą sprendimą. – O darželio vadovė neieškojo išeities, tiesiog išbraukė vaiką iš sąrašo ir… – vis dar negalėjo nusiraminti Vytautas. – Dėl to nekaltas vaikas liko skrudintas. – Ach, kad aš būčiau Janinos Petravičienės vadovė! – su liūdesiu pasakė Rūta. – Tokius beširdžius vadovus reikėtų iš darbo išmesti… – Gal ir išmes, – pritarė Vytautas. – Gal supras klaidą… Bet dirbantiems su vaikais taip būti negali. Kurį laiką tylėjo, glostydamas smakrą. Tada pakėlė akis į žmoną: – Beje, dar ką norėjau tau pasakyti: atėjo net Kęstučio tėtis! Su dovanomis, susigėdęs, vos neapsiverkė… – Tikrai? – nudžiugo Rūta. Tuomet suskambo durų skambutis. Rūta nuėjo atidaryti ir įėjo Andriukas. – Kodėl pats grįžai? – nustebo Vytautas. – Gi sakiau, ateisiu pasiimti… – Aš didelis, – supyko Andriukas. – Ir ten jau nuobodu. – Kodėl? – pasiteiravo tėtis. – Nes Kęstučio tėvai iš pradžių pykosi, paskui verkė. Mes su Kęstučiu atėjom į virtuvę, jie jau apsikabinę. Kai Kęstutis atėjo, visus tris prisiglaudė ir vėl verkė. Nenormalūs! Net nepastebėjo, kaip išėjau… Vytautas su Rūta pažvelgė vienas į kitą ir palengvėję nusijuokė. – Na, mano brangieji, einam arbatos – o kas neužmigs, sutikime Naujuosius metus – jau netrukus ateis. Tegu būna laimingi visiems! – Tegu! – dosniai sušuko Andriukas.

DOVANA Na, sūnau, papasakok, kaip sekėsi šiandien, koks buvo tavo dienos keistas kelias? Sugrįžęs iš

Uncategorized

031

Atlikau DNR tyrimą ir patvirtinau savo spėjimus

Teta Švyturė, neturiu kur eiti, verkė ji aštriomis ašaromis. Atleiskite, aš nebeatsakysiu. Kur buvo

Uncategorized

018

Dovana mamai: kaip viena premija virto nauja orkaite, kosmetikos kuponu ir kelione į Turkiją seseriai, arba ką reiškia tikrai pasirūpinti artimu žmogumi lietuviškoje šeimoje

Vytautai, man reikės tavo pagalbos dėl dovanos mamai. Ramunė padėjo šalin telefoną ir atsisuko į vyrą

Uncategorized

011

Keliaujame kartu į ateitį

Toliau kartu Jie išvažiavę iš Kauno ankstyvu liepos rytą, kai A1 dar neperpildyta sunkvežimių, o pakelių

Uncategorized

0101

Svetimas suknelė. Mūsų kaimo gatvėje, už trijų namų nuo ambulatorijos, gyveno paprasta ir tyli moteris – Nadiežda Belovienė. Dirbo ji miestelio bibliotekoje, algos nemokėjo mėnesiais, o kai išmokėdavo – atnešdavo arba kaliošus, arba degtinės butelį, arba maišelį senų kruopų su kirmėlėmis. Vyras ją paliko – išvažiavo „į šiaurę“ už ilgu rubliu, kai dukra dar buvo kūdikis, ir dingo be žinios. Viena Nadiežda augino dukrą Liudą, naktimis sėdėjo prie siuvamosios mašinos – tik kad Liuda turėtų švarius pėdkelnes ir gražius kaspinus plaukuose, kaip kitos mergaitės. O Liuda augo – graži, smulki, mėlynom kaip rugiai akimis, bet labai išdidi. Jai skaudėjo dėl jų skurdo, o norėjosi jaunystėje žydėti, lakstyti į šokius, kai batukai jau trečius metus lopomi. Atėjo tas pavasaris – abiturientų išleistuvės, kai merginų širdys dainuoja. Kažkada gegužės pradžioje, kai žydi ievos, Nadiežda atėjo pas mane spaudimą pasimatuoti – susėdom, nusišnekėjo ji apie bėdas: Liuda nenori eiti į išleistuves, isterikuoja. Sako, gėda – „Lenos Zotovos“, pirmininko dukros, suknelė iš miesto, ištaiginga, o mano mamai net paprasto audinio nenusipirkti, sandėly visi žiemos palikti ištekliai suvalgyti. Klausiu, ką darys. „Jau sugalvojau,“ – jos akys suspindo. Prisimeni, mamos skrynioj senos užuolaidos likusios – storas atlasas, gražios spalvos. Seną nėrinį nuardysiu nuo apykaklės, biseriu papuošiu – bus ne suknelė, o paveikslas! Aš tik galva papurčiau. Gi Liudos charakterį žinojau: jai ne paveikslo reikia, o kad brangu, iš užsienio, su etikete. Bet tylėjau – motinos viltis šventa. Visą gegužę stebėjau, kaip Beliovų namuose iki išnaktų žiba langai, o senoji mašina tarška kaip kulkosvaidis: tak-tak-tak… Nadiežda buria. Miega tris valandas, rankos sukepusios, akys raudonos, bet laiminga. Bėda užėjo prieš tris savaites iki šventės. Užėjau tepalų atnešti – Nadiežda skundėsi, juosmuo skauda nuo sėdėjimo. Užeinu, o ant stalo guli ne suknelė, o svajonė – atspalvis pilkai rožinis, lyg vakaro dangus prieš audrą, kiekvienas siūlas, kiekvienas biseris – su meile. „Kaip?“ – klausia Nadiežda, šypsena vaikiška, rankos dreba, visi pirštai pleistruoti. „Karalienė,“ – sakau tiesiai. „Liuda matė?“ – „Ne, dar mokykloj. Siurprizą ruošiu.” Staiga trenkiasi durys, įpuola Liuda, pikta, į kampą portfelį švysteli, rėkia: „Vėl Lena gyrėsi! Lakinius batelius gavo! O aš – su suplyšusiais sportbačiais?“ Nadiežda ima suknelę: „Dukryte, žiūrėk – baigta.“ Liuda sustingsta. Akys didelės, bėga per suknelę – galvoju, apsidžiaugs, o ji kaip įsidegs: „Kas čia? Mamos užuolaidos! Atpažinau! Jos šimtą metų naftalinu smirdėjo! Tyčiojies iš manęs?!“ „Liuda, tikras atlasas, pasižiūrėk…“ – Nadiežda praranda balsą, bando artėti prie dukros. „Užuolaidos!“ – surinka Liuda taip, kad langai sudrebėjo. „Nori, kad ant scenos išeičiau su užuolaidom?! Kad visa mokykla juoktųsi: ‘Varguolė iš Beliovų, apsigobė užuolaida!’ Niekad neapsirengsiu, geriau nuoga išeisiu, geriau pasiskandinsiu, nei su šituo apgailėtinu daiktu!“ Išplėšė suknelę iš motinos rankų, sviedė ją ant grindų ir koja per biserį, per motinos darbą – „Nekenčiu! Nekenčiu tos vargo! Nekenčiu tavęs! Visiems normalios motinos, tu – skuduras, ne motina!“ Sukaupėsi baisi tyla. Nadiežda pabalsta, tapo kaip krosnies baltu dažų spalva. Neklyka, neverkė. Tik lėtai, kaip senutė, pakėlė suknelę, numetė dulkelę ir priglaudė prie krūtinės. „Valentina, eik, prašau. Pasikalbėti turim.“ Išėjau. Širdį spaudė, norėjosi tą kvailą mergą diržu atploti… O ryte Nadiežda dingo. Liuda atlėkė į ambulatoriją kitą dieną – baisi, išdidumas išgaravo, liko tik gyvuliškas siaubas. „Nėra mano mamos.“ „Kaip nėra? Gal bibliotekoje?“ „Nėra, uždaryta. Ir… ir nėra ikonos.“ „Kokios ikonos?“ – pieštuką iš rankų išmečiau. „Šv. Nikolajaus, ta, kuri raudonam kampe. Močiutė sakė – nuo karo išgelbėjo. Mama visą laiką kartojo: ‘Tai paskutinė duona, Liuda. Juodai dienai.’“ Tik tada supratau, ką Nadiežda sumanė. Tais laikais už senas ikonas daug mokėjo – galėjo ir nužudyti, ir apgauti, ir miške užkasti. O Nadiežda – kaip vaikas patikli. Nuvažiavo į miestą parduoti, kad dukrai nupirktų „madingą“ suknelę. „Ieškok vėjo laukuose…“ – sušnabždėjau. Tris dienas gyvenome kaip pragare. Liuda apsigyveno pas mane – bijojo viena tuščiame name. Beveik nevalgė, tik vandenį gėrė. Sėdi ant laiptų, laukia, kiekvienas automobilio garsas – ji puola prie vartelių, o ten svetimi. „Aš kalta…” – kartojo per naktis susisukusi į kamuoliuką. „Aš ją nužudžiau žodžiu. Jei sugrįš – krisiu jai po kojomis. Tik tegul sugrįžta.“ Ketvirtą dieną, vakare, suskambo telefonas ambulatorijoje. „Valentina? Rajono ligoninė. Reanimacija.“ Kojos po manimi įlinko – „Kas?“ „Moterys be dokumentų, rasta stotyje, širdis sustreikavo. Infarktas. Apsiniaukus pabudo, pasakė kaimą ir jūsų vardą. Nadiežda Belovienė. Yra tokia?“ „Gyva?!“ – išrėkiu. „Kol kas gyva. Bet būklė sunki. Skubiai atvykite.“ Kaip važiavome į miestą – atskira istorija. Autobusas nuvažiavęs, puoliau pas seniūną prašyti mašinos. Davė seną „UAZ’ą“ ir vairuotoją Petį. Liuda visą kelią tylėjo, spaudė durelių rankeną, lūpos šmėžavo – turbūt, pirmąkart gyvenime meldėsi. Ligoninėj tvyrojo bėdos kvapas – chloras, vaistai, ta tyla, kur gyvybė su mirtimi kovoja. Jaunas gydytojas, neveikiamos akys. „Pas Belovienę? Leisiu tik minutę, be ašarų – jaudintis negalima.“ Įėjom. Aparatai pypsi, vamzdeliai raizgosi, guli Nadiežda… Baisu – gražesni į karstą deda. Pilkas veidas, juodi šešėliai po akimis, pačios mažytė po valstybiniu pledu. Liuda, tik pamačius, – iškvėpė, klaupėsi prie lovos, į paklodę veidą įsmeigė, pečiai dreba, jokio garso – bijo verkėti. Nadiežda pramerkė akis. Žvilgsnis plaukiojantis, ne iš karto atpažįsta. O paskui ranka, visa subadyta nuo lašinių, švelniai ant Liudos galvos nusileidžia. „Liudytė… atsiradai…“ „Mama… atleisk…“ „Pinigai… pardaviau ikoną… rankinėje yra… paimk… suknelę nusipirk… su blizgučiais… kaip norėjai…” Liuda kelia galvą, žiūri į mamą, per skruostus upės ašarų. „Man nereikia suknelės, mama! Girdi? Nieko man nereikia! Kam tu, mama? Kam?“ „Kad graži būtum… kad ne prasčiau už kitus…“ – Nadiežda silpnai nusišypso. Stoviu prie durų, kvėpuoti negaliu, gerklę užspaudė. Galvoju: štai ji, motiniška meilė – nieko nematuoja, atiduoda viską. Net jei vaikas kvailas, net jei įskaudino. Gydytojas išvarė po penkių minučių. „Viskas, jėgų nėra. Krizė praėjo, bet širdis silpna. Ilgai gulės.” Ir prasidėjo ilgas laukimas. Nadiežda beveik mėnesį ligoninėje – Liuda kasdien lėkė. Ryte į mokyklą, po pietų – į miestą autostopu. Vežė sultinį, obuolius trintus. Pasikeitė mergina – neatpažįstama! Spindesys dingo, namai sutvarkyti, daržas ravėtas. Vakarais ateina ataskaitos duoti, akys – suaugusios. „Žinot, Valentinos, kai surėkiau… paskui pasimatavau mamytės suknelę. Slapčiomis. Ji… ji tokia švelni, kvepia mamos rankomis. Buvau kvaila. Galvojau, jei suknelė brangi – mane gerbs. Dabar supratau: jei mama išnyks, jokios suknelės nereikės.” Nadiežda pasveiko – lėtai, sunkiai, bet išsikapstė. Gydytojai stebėjosi – stebuklas. Manau, Liudos meilė ją ištraukė. Išleido dieną prieš išleistuves – silpna, vos vaikščiojo, bet namo norėjo. Atėjo išleistuvių vakaras. Visa kaimo bendruomenė susibūrė prie mokyklos. Grojo muzika, „Laskovy Mai“ iš kolonėlių. Merginos stovėjo – kas kaip. Lena Zotovaitė krinoline kaip vestuvinio torto, svarbi, nosį papūtusi, vaikino prie savęs neprileidžia. Staiga minia prasiskyrė. Tylu. Ateina Liuda, už parankės veda Nadieždą. Nadiežda išbalus, sunkiai eina, bet šypsosi. O Liuda… brangieji, tokios grožio nematėm. Ant jos – ta pati suknelė iš užuolaidų. Saulėlydy „rožės pelenų” spalva švyti kažkokiu nežemišku šviesumu, atlasas liejasi aplink figūrą, nėriniai blizga. Bet svarbiausia – ne suknelė. Svarbiausia, kaip Liuda eina: galvą iškėlusi, bet akyse – nebėra išdidumo, tik ramus, gilus tvirtumas. Motiną veda taip švelniai, lyg neštų krištolinę vazą. Tarsi visiems kalbėtų: „Žiūrėkit, čia mano mama. Didžiuojuosi ja.” Koks šmaikštuolis bandė pašiepti: „O, žiūrėkit, užuolaida eina!” Liuda sustojo, atsisuko, pažiūrėjo tiesiai į akis – ramiai, tvirtai, net be pykčio, tik su gailesčiu. „Taip, – garsiai, kad girdėtų visi. – Tai mamos rankomis siūta. Man ši suknelė brangesnė už auksą. O tu, Koliau, kvailas, kad grožio nematai.” Vaikinas paraudo ir nutilo, o Lenos krinoline iškart nublanko – ne drabužiai žmogų puošia. Liuda tą vakarą mažai šoko – su mama sėdėjo ant suolelio, šaliu apklodavo, vandens atnešdavo, už rankos laikė. Tiek šilumos tame prisilietime, tiek meilės, kad man ašaros kaupėsi. Nadiežda žiūrėjo į dukrą, veidas švytėjo – žinojo, kad visas vargas ne veltui. Stebuklas įvyko – ne pinigais padėjo, o sielą išgelbėjo. Po metų Liuda išvažiavo į miestą, baigė mediciną, tapo geru kardiologu, žmones iš numirusių traukia. Nadieždą pasiėmė, saugo kaip akies obuolį. Gyvena sutarę. O ikoną, sako, Liuda surado. Daugybę metų ieškojo, daug pinigų sumokėjo, bet atgavo. Dabar ji kabo jų bute garbingiausioje vietoje, o prieš ją visad dega žvakelė… Žiūriu kartais į mūsų jaunimą ir galvoju: kiek daug skaudinam artimuosius dėl svetimos nuomonės, pykstamės, daužomės. O gyvenimas – trumpas kaip vasaros naktis. Ir mama – viena. Kol gyva, esam vaikai, ji – mūsų siena nuo amžinybės. Išeis – niekas nebesaugos. Saugokit savo mamas. Dabar pat paskambinkite, jei jos dar gyvos. O jei jau amžinybėje – prisiminkit geru žodžiu. Jos ten būtinai išgirs… Jei patiko ši istorija – užsukit dar, prenumeruokit kanalą. Bus dar dienų, kai prisiminsim, paverksim, pasidžiaugsim paprastais dalykais. Man jūsų prenumerata – kaip karštos arbatos puodelis ilgą žiemos vakarą. Labai laukiu jūsų.

Žinai, aš tau papasakosiu istoriją, kuri mane iki šiol giliai sujudina. Gyveno pas mus gatvėje, tik už

Uncategorized

047

Dovana mamai: kaip viena premija virto nauja orkaite, kosmetikos kuponu ir kelione į Turkiją seseriai, arba ką reiškia tikrai pasirūpinti artimu žmogumi lietuviškoje šeimoje

Vytautai, man reikės tavo pagalbos dėl dovanos mamai. Ramunė padėjo šalin telefoną ir atsisuko į vyrą

Uncategorized

0246

Vyras man kėlė sąlygą, todėl pasirinkau skyrybas

Эй, стой! Я ещё не закончил! Куда ты делась? С кем я разговариваю, со стеной? голос Витауса эхом раздавался

Uncategorized

089

Nataša negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis ir brangiausias žmogus, laikytas gyvenimo ramsčiu, šiandien pasakė: „Aš tavęs nemyliu.“ Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad ji sustingo ir stebėjo, kaip jis renka daiktus ir barškina raktus, ko jai dabar labiausiai ir trūko. Neseniai staiga mirė jos tėvas, todėl, nepaisant savos skausmo, ji turėjo rūpintis senučiu mama ir seserimi, kuri po sunkios galvos traumos 18 metų tapo neįgali. Artimieji gyveno netoliese, kitame miestelyje. Sūnus ką tik pradėjo lankyti pirmą klasę, o birželį jos darbas buvo uždarytas. Ji liko be darbo. Ir dabar dar ir vyras… Nataša susiėmė galvą ir sopulingai pravirko, atsisėdusi prie stalo. – Dieve, ką dabar daryti? Kaip gyventi? Oi, reik bėgti sūneliui į mokyklą! Darbo ir kasdienybės būtinybė privertė stotis ir eiti. – Mama, tu verkei? – Ne, Aleksiuk, neverkiau. – Dėl senelio liūdi? Mama, taip jo trūksta! – Man irgi, sūnau. Bet turim būti stiprūs. Senelis visada toks buvo. Dabar jam pas Dievą gera, neverk. Jis nusipelnė poilsio – per gyvenimą niekada neilsėjosi. – O kur tėtis? – Tėtis? Matyt vėl į komandiruotę išvažiavo. O kaip mokykloje? Gyventi reikia. Nemyli? Priverst nepamils. Nataša kažką praleido savo rūpesčiuose. Kol Aleksiukas valgė ir žaidė su kareivėliais, Nataša įjungė vyro paliktą kompiuterį. Anksčiau to niekad nedarė. Prisijungti buvo lengva – pašte nieko neužrakinta. Vovukas nespėjo ištrinti paskutinių laiškų. Vyrui nauja meilė įsisiūbavo, o ji liko nelavinta. Dešimt metų buvo „saulutė“, o po aštuonerių kovos už vaiką – „mūsų mama“. Viskas pasikeitė. Privalu priprasti. Pirmiausia – ieškoti darbo. Niekam nerūpi jos aukštasis išsilavinimas. Už kelis eurus iš Užimtumo tarnybos neįmanoma išgyventi. Kas atsitiko, kodėl atsakingas, geras vyras staiga tapo svetimu? Viena mintis: jis tiesiog išėjo iš proto. Bendri namai dar nebaigti – gerai, kad stogas virš galvos yra, bent viena kambarys gyvenimui tinka. – Darbe, kaip tu man reikalinga! – vos nesusigraudino, bet neturi kada. Labai reikia darbo! Ieškojo kelias dienas be sėkmės. Pirmokas sūnus ir vienatvė šansus sumažino iki minimumo. Vieną vakarą paskambino krikštatėvis Romas: – Na, Nata, negrįžo tavasis? – Negrįžo. – Ar galėtum dirbti sandėlininke? – Rimtai kalbi? – Taip. Su pertraukomis. Galėtum sūnų pasiimti arba pratęsimą padaryti. Alga 900 eurų. Nedaug, bet geriau nei nieko. Rytoj atvešim jums bulvių, svogūnų ir vištienos. – Roma, juk turiu vištų, jos mus maitina, deda kiaušinius. – Tegul deda. Mėsytei jų neskirk. – Ačiū jums. Kaip Galina? – Stipri. Mano šaunuolė. Jis toks visada. Jo žmona Galina iškentė sunkią operaciją, gauna chemoterapiją, o jis niekad nesiskundė, kad jam viskas ant pečių. Jam viskas gerai. Nataša atsiduso: yra šansas išgyventi. Dėkoja Dievui. Jis patikimiausias. Darbas buvo suprantamas, likdavo laiko pabūti su savimi, apmąstyti, kas nutiko. Dienos, savaitės, mėnesiai. Po metų Nataša vėl norėjo valgyti, miegoti, juoktis ir džiaugtis sūnaus pasiekimais. Skausmas dėl vyro išdavystės sugrįždavo, kai jis ateidavo pasiimti Aleksiuko savaitgaliui. Ji netrukdė, juk nereikia padaryti vaiko nelaimingu. Norėjosi paklausti – kuo ji nusikalto, nors ir suvokė, kad viskas tik dėl vyro užsiplieskusios aistros kitai. Prisiminė filmo žodžius: „Meilė – iki pirmo posūkio, o tada prasideda gyvenimas.“ Jai meilė ir gyvenimas buvo vienas. O jam? Šiemet ruduo tarsi vasaros tęsinys – šiltas, su žaliuojančiais medžiais, vaikų balsais gatvėse, spalvotomis astrų ir chrizantemų darželiuose. Tą dieną Nataša pamatė Michaelo žvilgsnį – jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, gal tik saulė švietė ryškiau, muzika skambėjo garsiau, o gal likimas pagaliau suvedė du vienišus. – Mergina, gal padėsiu? Nejau galima tiek sunkiai nešti? – Įpratau. – Blogai, kai tokia gražuolė ir pripranta tampyti svorius. – O jūs visoms padedate? Budite prie parduotuvės? – O taip, prabudėjau, išžiūrėjau – pagaliau atradau gražuolę! Negalėjai nesijuokti – juokėsi abu, iki ašarų. – Mykolas, – ištiesė ranką, o šypsenėlės šokinėjo jo akyse. – Nataša. – „Nataša, Nataša, svetima žmona“, girdėjot tokią dainą? – Ne. Bet aš ne žmona. – Na, rimtai? Tai sėkmė! Sutikau svajonių moterį, o ji laisva. Visi aplink išprotėję ar akli? – Humoro jum nestinga. O su rimtumu kaip? – Viskas tvarkoje. Nataša, gal šiandien į kiną, pasikalbėkim? – Negaliu, reikia pasiimti sūnų. – Netikiu – turite sūnų?! Juk dvidešimt – kokia dar pratęsimas? – Man 35. – Man irgi. Tikrai sutapimas. Bet galvojau, jūs labai jauna. – O dabar? – Dabar… mąstau. Visi svajoja, kad turėtų sūnų. O jūs lengvai sakote, kad esate viena, o kur tėvas? – Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti. – Supratau. Neversiu. Gal savaitgalį į filmą, su sūnumi į vaikų seansą? – Savaitgaliais sūnus su tėčiu būna. – Nataša, nenoriu jūsų apsunkinti. Jei turėsit laisvą valandėlę, paskambinkit. Štai vizitinė – rašoma, kad esu vaikų hematologas. – Rimtesnės darbo nebūna. – Ir nėra kada gražuolių ieškoti. – Gerai, Mykolai, paskambinsiu, – nuoširdžiai tarė Nataša. – Lauksiu. Koks gražus buvo tas ruduo! Tikrai – jų dovana. Minkšti saulės spinduliai, lapų spalvų paletė, šilti, jaukūs pasivaikščiojimai parke. Jų švelnumas perplėšė praeities skausmą ir sukūrė naują, rudenišką šokį. Jie švelniai artėjo vienas prie kito, Nataša jautė, kaip traukia ją prie šio vyro, ir po pusantro mėnesio pati pakvietė „išgerti arbatos“. – Nataša, tu nepyksi? Neateisiu pas tave. Man svarbu kas vyksta dabar, pasirūpinsiu pats. Pasitiki? Artimiausią savaitgalį jie išvyko į parką–rezervatą, kur Mykolas išnuomojo namelį, primenantį mažą pilaitę. Viduje buvo jauku, bet Nataša matė tik mylimą vyro žvilgsnį ir skendo jo glėbyje. Ji nežinojo, kad tai – intymiausias vyrų ir moterų dalykas – gali būti taip saldu. – Mykolai, kur aš, kas su manimi. Man atrodo, aš mirštu. Taip myliu tave. Kaip gyvenau be tavęs? Man taip gera su tavimi! – Tu nuostabi! Koks esu laimingas! Po poros mėnesių vis sunkiau skirtis. – Nataša, tekėk už manęs! – Mykolai, mano skyrybos tik mėnesio pabaigoje. – Ir tuoj pat už mane. Kad niekas neatimtų mano mergaitės. – Mergaitė pati už save sprendžia, ne kiekvienam sutiktam. Ji turi mylimą žmogų. Tik be iškilmių, tiesiog susirašom ir išveži mane į pilaitę, kur iškart ir amžinai tapau tavo žmona. – Gerai, brangioji, viskas, kaip nori tu. Romas ir Galina buvo vieninteliai liudininkai jų santuokoje. Mama ir sesė atsiuntė sveikinimo telegramą. Jie persikraustė į Mykolo išnuomotą dviejų kambarių butą, kuriame drauge remontavo ir kūrė jaukų lizdą. Mykolas ypač rūpinosi Aleksiuko kambariu. Su sūnumi jie buvo jau susipažinę, bet Aleksiukas, kuriam mamytė ir tėvelis buvo vienas obuolio puselės, nenoriai bendravo su Mykolu. – Nataša, nevark: reikia ištirti Aleksiuko kraują. Jis labai išbąlęs. – Mykolai, jis tiesiog sunkiai įveikia, kad tėvai išsiskyrė. Skaityta, kad vaikui skyrybos baisiau nei vieno tėvo mirtis. – Tu teisi, protinga mano moterimi. Pats pergyvenau tėvų skyrybas kaip pasaulio katastrofą. Bet kraują patikrinsim, gerai, bičiuli? Tą dieną Mykolas grįžo namo nuleista galva. Nataša iškart suprato – kas nutiko. – Nataša, tik nesijaudink. Kraujyje pasikeitė rodikliai. Intuicija neapgavo. Deja. Rytoj paimu jį. Tai buvo nesąžininga. Lyg už laimę reikia brangiai mokėti. Leukemija. Koks baisus žodis! Prasidėjo kitoks gyvenimas. Nataša paėmė neapmokamų atostogų, nes negalėjo net įsivaizduoti, kad sūnus išgyventų be jos tuos nesibaigiančius tyrimus, lašines, dūrius. Ji laikė vaiką už rankos ir kartojo: „Laikykis, mano sūneli! Tu stiprus! Tu mano patikimiausias draugas! Mes niekad nesiskyrėm ir būsime kartu visada.“ Kai nebeturėjo jėgų, Mykolas siųsdavo Natašą miegoti, pats likdavo su Aleksiuku. Miegas sunkiai sekėsi, dažnai tik gulėjo į lubas žiūrėdama. Paskambino buvęs vyras, reikalavo išsirašyti iš nedabaigto namo. – Sūnui pats dėmesio skirsiu. Jis pas mane į namus eis. – Geriau apsilankyk. – Negaliu. Išvykstu. Išklausęs, Mykolas apkabino: – Nataša, mes viską užsidirbsim. Nepasiduok praeičiai. – Skaudu… Gerai uždirbau. Viską į namą investavau. Dabar reikia galvoti apie išraša… – Negalvok. Visą mintį skirk Aleksiukui. Aš susitvarkysiu. Visada svajojau apie šeimą. Dievas žino. Jis neatims jūsų. – Mykolai, kaip analizai? – Darom viską. Kol kas blogai. Nataša tyliai verkė. Svarbu, kad sūnus nesuprastų, kad blogai. – Dėde Mykolai, kas man kraujyje ne taip? – Supranti, kraujyje yra balti ir raudoni laiveliai. Tavo laiveliai kariauja. – Kas laimi? – Kol kas balti. – O kas toliau? – Padėk raudoniems. – Mama, išvežk mane kur nors. Pavargau. – Nataša, ir aš norėjau siūlyti: vežkim Aleksiuką į mūsų pilaitę. Dabar puikus oras. Pasivaikščiosim miške. Tegul pailsi. Pavasaris papuošė jų kampelį žiedų krūmais ir medžiais. Trise vaikštinėjo po mišką, džiaugėsi kiekvienu žiedeliu. Bet būdavo momentų, kai sūnus susikaupdavo ir sustingdavo. – Kas tau, sūneli, blogai? – Mama, netrukdyk. Žaidžiu jūrų mūšį. Trumpos atostogos baigėsi greitai. Sūnus atsigavo, veidas nuraudo. – Mama, kur tėtis? – Komandiruotėje, sūneli. – Ir vėl? Na, gerai. Grįžę į kliniką, vėl paėmė kraujo tyrimus. Laboratorijos vedėja atėjo pati. – Mykolai Leonai, kur sūnų išvežėt? – Čia netoli, į rezervatą. O kas kraujyje? – Viskas gerai. Remisija, geri rodikliai. Mykolas įbėgo į palatą nesulaikydamas džiaugsmo. – Aleksiuk, ką darei? Tau geriau. Neverk, Nataša. Jis sveiksta. Ką darei, sūnau? – Tėte, atsiminėte, ką pasakojai apie laivelius? Kiekvieną jūrų mūšį laimėdavau raudonais.

Gabija negalėjo patikėti tuo, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras artimiausias, vienintelis žmogus, kurį