Uncategorized
011
Siela daugiau nebegaudo ir neverkia
2025m. gruodžio 15d. Dienoraštis Širdį vis dar šildo mintis, kad po tragiškos žmonaus mirties aš išsitraukiau
Zibainis
Uncategorized
023
Tave niekas nesulaiko
Vėl vėluosiu, šitame projekte viskas šypsosi, Aistės balsas skamba sumuštas, fone dunduliuoja kampinis šliferis.
Zibainis
Uncategorized
0992
– Tu mane apgavai! Mantas stovėjo viduryje svetainės, įraudęs iš pykčio. – Ką reiškia apgavau? – Tu žinojai! Žinojai, kad negalėsi turėti vaikų, ir vis tiek tekėjai už manęs! – Tu būsi gražiausia nuotaka, – mama pataisė šydą, o Antonina nusišypsojo savo atspindžiui veidrodyje. Balta suknelė, nėriniai rankovėse, Mantas su iškilmingu kostiumu. Viskas bus taip, kaip ji svajojo nuo penkiolikos: didelė meilė, vestuvės, vaikai. Daug vaikų. Mantas norėjo sūnaus, ji – dukros, tad susitarė dėl trijų, kad nė vienam nebūtų skaudu. – Jau po metų aš lopšiuose linguosiu anūkus, – šluostydama ašaras guodė mama. Antonina tikėjo kiekvienu žodžiu. Pirmieji santuokos mėnesiai prabėgo laimingame rūke. Mantas grįždavo po darbo, ji jį pasitikdavo vakariene, užmigdavo apkabinę vienas kitą, kiekvieną rytą ji tikrindavo kalendorių – vėl nieko. Dar mėnuo. Dar. Iki žiemos Mantas nustojo klausti „na ką?“ su viltimi balse. Dabar jis tylėdamas stebėdavo ją, kai Antonina išeidavo iš vonios. – Gal jau eikime pas gydytojus? – pasiūlė ji vasarį, kai praėjo beveik metai. – Seniai laikas, – pusbalsiu tarkštelėjo Mantas, nenukeldamas akių nuo telefono. Klinika alsavo chloru ir beviltiškumu. Antonina sėdėjo eilėje tarp tokių pat moterų prigesusiomis akimis, vartė žurnalą apie laimingą motinystę ir galvojo – kažkokia klaida. Ji juk sveika. Tiesiog dar nepasisekė. Tyrimai. Echoskopija. Vėl tyrimai. Procedūrų pavadinimai susiliedavo į begalinį šaltą ir abejingą vyksmą. – Tikimybė natūraliai pastoti – apie penkis procentus, – pasakė gydytoja žvelgdama į kortelę. Antonina linksėjo, rašė užrašinėje, klausinėjo. Viduje viskas sušalo. Gydymas prasidėjo kovo mėnesį. Kartu atėjo ir pokyčiai. – Vėl verki? – Mantas stovėjo duryse, jo balse – tik susierzinimas. – Tai hormonai. – Jau trečias mėnuo? Gal gana vaidinti? Atsibodai! Antonina norėjo paaiškinti, kad terapija taip veikia, kad reikia laiko, jog gydytojai žadėjo rezultatų po pusmečio ar metų… Bet Mantas jau trenkė durimis. Pirmą dirbtinį apvaisinimą paskyrė rudenį. Dvi savaites Antonina beveik neatsikėlė iš lovos, bijodama išgąsdinti stebuklą. – Negatyvu, – trumpai telefonu pranešė slaugytoja. Antonina susmuko ant koridoriaus grindų ir išsėdėjo iki vakaro, kol sugrįžo Mantas. – O kiek mes jau viskam išleidome? – paklausė jis vietoj „kaip jautiesi?“ – Neskaičiavau. – O aš skaičiavau. Beveik šimtas tūkstančių. Ir kas iš to? Ji neatsakė. Atsakymo nebuvo… Antras bandymas. Mantas dabar grįždavo po vidurnakčio, nuo jo sklido svetimas kvapas, bet Antonina neklausinėjo. Nenorėjo žinoti. Vėl neigiamas atsakymas. – Gal jau gana? – Mantas sėdėjo priešais virtuvėje, suko tuščią puodelį. – Kiek galima? – Gydytojai sako, kad trečias bandymas dažnai sėkmingas. – Gydytojai sako tai, už ką jiems moka! Trečią kartą ji praėjo beveik viena. Mantas „vėlavo darbe“ kiekvieną vakarą. Draugės nebeskambino – pavargo guosti. Mama verkė ragelyje ir vis klausinėjo, už ką gi tokiai jaunai, gražiai. Kai seselė trečią kartą ištarė „deja“, Antonina nė nepravirko. Ašaros pasibaigė tarp antros gydymo fazės ir dar vieno barnio dėl pinigų. – Tu mane apgavai! Mantas stovėjo viduryje svetainės, įraudęs iš pykčio. – Ką reiškia apgavai? – Tu žinojai! Žinojai, kad esi nevaisinga, ir vis tiek ištekėjai už manęs! – Nežinojau! Diagnozę patvirtino tik po metų, pats buvai pas gydytoją, kai… – Nemeluok! – Jis priėjo ir Antonina instinktyviai atsitraukė. – Tyčia viską sugalvojai! Radai kvailį, kuris tave ves, o paskui – staigmena! Vaikų nebus! – Mantai, prašau… – Gana! – jis pagriebė vazą nuo stalo ir sviedė į sieną. – Aš nusipelniau normalios šeimos! Su vaikais! O ne šitos tragedijos! Jis rodė į ją it į niekam tikusią, gamtos klaidą. Barniai tapo kasdienybe. Mantas sugrįždavo piktas, tylėdavo visą vakarą, paskui sprogsta dėl smulkmenų – ne vietoje padėtas pultelis, persūdytas sriuba, per garsiai kvėpuoji. – Skyrybos, – ryte pranešė. – Ką? Ne! Mantai, galime įsivaikinti vaiką, skaičiau… – Man nereikia svetimo vaiko! Noriu savo! Ir žmonos, kuri jį pagimdys! – Duok man dar vieną šansą! Prašau. Myliu tave. – O aš tavęs jau nebe. Pasakė ramiai, žvelgdamas į akis. Tai buvo skaudžiau už visus ankstesnius šūksnius kartu sudėjus. – Ruošiu daiktus, – pasakė penktadienio vakarą. Antonina sėdėjo suvyniota į pledą, stebėjo, kaip jis mėto marškinius į lagaminą. Tačiau tyliai jam krautis nesisekė. – Išeinu, nes tu nevaisinga. Mantas toliau spaudė silpniausią vietą. – Susirasiu normalią moterį. Antonina tylėjo… Durys užsidarė. Butas paskendo tyloje. Tik tuomet ji pravirko – pirmą kartą per daugelį mėnesių, iš tikrųjų, balsu, kol pasidarė sunku kvėpuoti. Pirmosiomis savaitėmis po skyrybų viskas susiliejo į vieną pilką dėmę. Antonina atsikeldavo, gerdavo arbatą, atsiguldavo. Kartais pamiršdavo pavalgyti. Kartais nebepamindavo, koks šiandien diena. Draugės lankydavo, atnešdavo maisto, tvarkydavo butą, bandydavo kalbinti – ji linkčiodavo, su viskuo sutikdavo, o paskui vėl įsisukdavo į pledą ir žiūrėdavo į lubas. Bet laikas ėjo. Diena po dienos, savaitė po savaitės. Ir vieną rytą Antonina pabudo su mintimi: gana. Ji atsistojo, nusiprausė, visas vaistus išmetė iš šaldytuvo ir užsirašė į sporto klubą. Darbe paprašė naujo projekto – sunkaus, trimėnesio, reikalaujančio visiškos atsidavimo. Savaitgaliais pradėjo keliauti po Lietuvą, o vėliau – trumpas keliones į Rygą, Taliną, Gdanską. Gyvenimas nesustojo. Dimitrijų sutiko knygyne – abu siekė paskutinės naujo Andriaus Tapino romano kopijos. – Pirmiausia poniai, – nusišypsojo jis. – O jei užleisčiau jums, o jūs pakviestumėt mane kavos? – netikėtai sau ištarė Antonina. Jis nusijuokė, tas juokas pašildė kažką viduje. Per kavą jis papasakojo apie dukrą Emiliją – septynerių metų, kurią vienas augina nuo tada, kai žmona mirė. Apie tai, kaip buvo sunku pirmus mėnesius, kaip Emilija nemiegodavo naktimis ir šaukdavo mamą, kaip jis mokėsi pinti kasas žiūrėdamas youtube. – Esi geras tėtis, – pasakė Antonina. – Stengiuosi. Nenorėjo jo apgauti. Trečiame pasimatyme, kai suprato, kad čia rimta, kai Dimitrijus – ne atsitiktinė pažintis, ji viską atvirai papasakojo. – Negaliu turėti vaikų. Oficialus diagnozė, trys nepavykusios IVF, vyras išėjo. Jei tau tai svarbu – geriau iškart žinok. Dimitrijus ilgai tylėjo. – Aš turiu Emiliją, – galiausiai ištarė. – Man reikia tavęs, net jei mūsų bendrų vaikų ir nebus. – Bet… – Tu galėsi, – pertraukė keista fraze. – Ką turi omeny? – Būti mama. Gebėsi, jei tik panorėsi. Mano mamai irgi sakė lygiai tą patį. Ir kas? Štai aš sėdžiu prieš tave. Stebuklų būna. Emilija ją priėmė netikėtai greitai. Per pirmą susitikimą žiūrėjo niūriai, trumpai atsakinėjo, bet kai Antonina paklausė apie mylimiausią knygą, iškart atgijo ir pusvalandį pasakojo apie Harį Poterį. Antrą kartą jau pati paėmė už rankos. Trečią – paprašė supinti „tokias kasas, kaip Elzos.“ – Tu jai patinki, – konstatavo Dima. – Ji dar nėra nieko taip greitai priėmusi. Nepastebimai prabėgo dveji metai. Antonina persikraustė pas Dima, išmoko kepti blynus šeštadieniais, atmintinai žinojo visus „Šunyčių patrulio“ sezonus ir atrado jėgų vėl nuoširdžiai įsimylėti – be baimės, be laukimo skausmo. Naujųjų naktį, kai laikrodis mušė vidurnaktį, Antonina sušnabždėjo norą: „Noriu kūdikio.“ Iškart išsigando savo žodžių – kam draskyti senas žaizdas? – bet noras jau išskrido aukštyn kažkur į visatą. Po mėnesio – vėlavimas. – Negali būti, – galvojo Antonina, žiūrėdama į dvi juosteles. – Nepatikimas testas. Antras testas. Dvi juostelės. Trečias! Ketvirtas! Penktas! – Dimai, – išėjo iš vonios virpančiomis kojomis. – Aš… man atrodo… nežinau, kaip tai įmanoma… Jis suprato dar anksčiau, nei Antonina išdrįso užbaigti. Pakėlė ją ant rankų, įsuko per kambarį, bučiavo į viršugalvį, į nosį, lūpas. – Aš žinojau! – kartojo. – Sakiau gi tau – tu galėsi! Gydytojai klinikoje į ją žiūrėjo kaip į stebuklą. Atsivertė senas korteles, vėl peržiūrėjo tyrimus, paskyrė naujus. – Tai neįmanoma, – gūžčiojo gydytojas pečiais. – Su jūsų diagnoze… Per dvidešimt metų nesu to regėjęs. – Bet aš laukiuosi? – Laukiatės. Aštunta savaitė. Visi rodikliai puikūs. Antonina nusijuokė. Po keturių mėnesių prekybos centre netikėtai sutikto Manto draugas pasmalsavo: – Girdėjai apie Mantą? – žvilgtelėjo į jos apvalėjantį pilvą. – Trečią kartą vedė. Ir vis niekaip. Nei su antra žmona, nei su trečia… Gydytojai jam diagnozavo problemų. Įsivaizduoji? O viską ant tavęs kaltino. Antonina nežinojo, ką atsakyti. Viduje nekrustelėjo niekas – nei džiaugsmas, nei pyktis. Tiesiog tuštuma ten, kur anksčiau būta meilės… …Sūnus gimė rugpjūtį, saulėtą rytą. Emilija su Dimu laukė koridoriuje ir labiausiai jaudinosi. – Ar galiu jį palaikyti? – paklausė Emilija, žiūrėdama į palatą. – Atsargiai, – Antonina padavė jai mažą ryšelį. – Palaikyk galvytę. Emilija žiūrėjo į mažą brolį didelėmis akimis, tada pakėlė žvilgsnį į Antoniną. – Mama, ar jis visada toks raudonas bus? Mama… Antonina apsiverkė, Dima apkabino jas abi, Emilija nustebusi žiūrėjo į brolį, niekaip nesuprasdama, kodėl visi verkia. Ir tuomet Antonina suvokė vieną svarbią tiesą – kartais reikia tik tinkamo žmogaus šalia, kad patikėtum neįmanomu… O kaip jūs manote? Pasidalykite savo nuomone komentaruose, palaikykite autorę patiktukais!
Tu mane apgavai! Audrius stovėjo viduryje svetainės, veidas ne tik raudonas, o tiesiog įkaitęs iš pykčio.
Zibainis
Uncategorized
086
Juk sakiau – neveskite vaikų į vestuves! Tikra lietuviška šeimos drama ir mūsų kova už svajonių šventę be vaikų, tradicijų laužymas ir laiminga pabaiga
Juk sakiau jokių vaikų per vestuves! Banketinės salės durys pamažu prasivėrė, ir šiltos, gelsvos lempos
Zibainis
Uncategorized
0301
Jis iškeitė mane ir mūsų naujagimius dvynius į savo turtingą mamą, o tada vieną vakarą įjungė televizorių ir pamatė tai, ko nė nesapnavo.
Jis pasirinko savo turtingą mamą, o ne mane ir mūsų dvynius Jis pasirinko savo turtingą motiną, palikdamas
Zibainis
Uncategorized
056
— Liudija, ar tu visiškai pametėi protą senatvėje? Juk tavo anūkai jau eina į mokyklą, kokios vestuvės? — tokius žodžius išgirdau iš sesers, kai jai pareiškiau, kad tuokiuosi.
Ugnė, tu beproti nuo senatvės! Tavo anūkinės jau eina į mokyklą, kokį vestuvių šventimą? tokius žodžius
Zibainis
Uncategorized
0116
Tu ką – pakvaišai?! Tai juk mūsų sūnus, o ne svetimas! Kaip gali jį išmesti iš namų?! – sušuko anyta Janina, kumščiais iš įtūžio trenkdama į stalą…
Tu ką, iš proto išsikraustei? Jis juk mūsų sūnus, ne koks svetimas! Kaip gali jį išvaryti iš namų?
Zibainis
Uncategorized
0172
Lauk iš mano buto! – tarė mama – Lauk, – visiškai ramiai ištarė mama. Arina šyptelėjo ir atsigulė ant kėdės atlošo – buvo tikra, kad mama kreipiasi į draugę. – Lauk iš mano buto! – Nataša atsisuko į dukrą. – Lina, matei postą? – draugė tiesiog įsiveržė į virtuvę, net nenusiėmusi paltuko. – Arina pagimdė! Trys keturi šimtai, penkiasdešimt du centimetrai. Toks pats, kaip tėvas, trumpa nosim. Visus vaikiškų rūbelių skyrius išmaišiau, pilną maišą pririnkau. Ko tokia niūri? – Sveikinu, Nataša. Džiaugiuosi už jus, – Lina atsistojo prileisti draugei arbatos. – Sėsk, nors paltą nusimesk. – Oi, neturiu laiko čia sėdėt, – Nataša prisėdo ant kėdės krašto. – Tiek reikalų, tiek reikalų. Arina šaunuolė, viską pati, savo jėgomis. Vyras pas ją auksinis, butą pasiėmė su paskola, remontuoja. Didžiuojuosi savo mergiote. Teisingai ją auklėjau! Lina tyliai padėjo puodelį draugei. Taip, teisingai… Jei tik Nataša žinotų… *** Lygiai prieš dvejus metus Natašos dukra Arina atėjo pas ją be pranešimo – akys ištinusios, rankos dreba. – Teta Lina, tik mamai nesakyk, prašau! Malda… Jei ji sužinos – širdis neišlaikys, – aimanavo Arina, glamžydama šlapią nosinaitę. – Arina, nusiramink. Papasakok tiksliai, kas nutiko? – tada Lina išsigando rimtai. – Aš… aš darbe… – Arina sulaikyta rauda. – Kolegei dingo pinigai iš rankinės. Penkiasdešimt tūkstančių. Kameros užfiksavo, kad ėjau į kabinetą, kai nieko nebuvo. Nė neėmiau, teta Lina! Prisiek… Bet jie pasakė: arba grąžinu pinigus iki rytojaus pietų, arba rašo pareiškimą. Yra „liudininkas“, kad neva slėpiau piniginę. Afera, teta Lina! Bet kas manimi patikės? – Penkiasdešimt tūkstančių? – Lina suraukė antakius. – Kodėl nepasakei tėvui? – Nuėjau! – Arina vėl prapliupo ašaromis. – Jis sakė pati kalta, nė cento neduos, jei esu beprotė. Sakė: „Eik į policiją, tegul ten gyvenimo išmoko“. Net į butą neįleido, pro duris aprėkė. Teta Lina, daugiau nėra kur eiti. Turiu dvidešimt tūkstančių, susitaupius. Trūksta trisdešimties. – O Natašai? Nepasakysi? Ji juk tavo mama. – Ne! Mama mane suės gyvą. Visad gėdinu ją, o čia dar vagystė… Ji gi mokykloj dirba, ją visi žino. Prašau, paskolink trisdešimt, a? Prisiek, po dvi-tris tūkstančius kas savaitę atiduosiu. Jau kitą darbą susiradaus! Prašau, teta Lina! Tada Linai pasidarė gaila – dvidešimt, o tokia dėmė. Tėvas nepadėjo, nusisuko, o motina… išplėštų galvą… – Kas gyvenime neklysta? – tada pagalvojo Lina. Arina nesiliovė verkti. – Gerai, – tarė ji. – Turiu tų pinigų. Taupiau dantims, bet palauks. Tik pažadėk: paskutinį kartą. Mamai tikrai nieko nesakysiu. – Ačiū tau, teta Lina! Tu man išgelbėjai gyvybę! – Arina puolė jai ant kaklo. Po savaitės Arina iš tikrųjų atnešė du tūkstančius. Atėjo laiminga, sakė viską sutvarkiusi, policija nelenda, naujam darbe viskas gerai. O paskui… nustojo atrašyt į žinutes. Mėnuo, du, trys. Lina pamatydavo ją Natašos baliuose, bet Arina elgėsi tarsi vos pažįstamos – šaltas „laba diena“ ir viskas. Lina nespaudė. Galvojo: – Jauna, gėda, todėl ir vengia. Nusprendė: trisdešimt tūkstančių – ne ta kaina, kad griautų daugiamečius santykius su Nataša. Nurašė paskolą, pamiršo. *** – Girdi mane? – Nataša pamojavo ranka prieš Liną. – Apie ką galvoji? – Ai, – Lina papurtė galvą. – Savo reikalais. – Klausyk, – Nataša pritildė balsą. – Sutikau Kęstę, mūsų buvusią kaimynę. Vakar pardėj priėjo. Kažkokia keista… Pradėjo klausinėt apie Ariną, kaip jai sekasi, ar atidavė skolas. Nepagavau, apie ką ji. Sakau, kad Arina pas mane savarankiška, pati užsidirba. O Kęstė taip sarkastiškai šyptelėjo ir išėjo. Tu nežinai, Arina iš jos nusiskolino kada? Lina pajuto, kad įsitempė. – Nežinau, Nataša. Gal kokia smulkmena. – Gerai, reik dar į vaistinę užsukt, – Nataša atsistojo, pabučiavo Liną į skruostą ir dingo. Vakare Lina neišlaikė. Rado Kęstės numerį ir paskambino. – Kęste, sveika, čia Lina. Tu šiandien matei Natašą? Apie kokias skolas klausinėjai? Kitame gale nuskambėjo sunkus atodūsis. – Aj, Linute… Galvojau, žinai. Juk esi arčiausiai jų. Prieš dvejus metus Arina pribėgo pas mane. Visa susiglamžius, akys raudonos. Sakė, darbe apkaltino vagyste. Tipo, grąžink trisdešimt, arba kalėjimas. Malda, kad mamai nesakyčiau, verkė. Aš, kvailė, daviau tuos pinigus. Žadėjo per mėnesį grąžint. Ir dingo… Lina sugniaužė ragelį. – Trisdešimt tūkstančių? – persiklausė ji. – Tiksliai trisdešimt? – Taip. Sakė, tiek trūksta. Grąžino penkis šimtus po pusmečio ir dingo. O paskui sužinojau iš Veros iš trečio, kad Arina su tuo pačiu reikalu pas ją buvo. Ir Vera davė keturiasdešimt tūkstančių. Ir mokytoja Galina Petrovna, irgi „gelbėjo“ Ariną nuo kalėjimo. Ta tai išvis penkiasdešimt atidavė. – Palauk… – Lina atsisėdo ant sofos. – Tai ką – visiems su ta pačia istorija? – Taip, – Kęstės balsas suskietėjo. – Mergužėle tiesiog susirinko „duoklę“ iš visų mamos draugių. Kiekvienai po trisdešimt-keturiasdešimt tūkstančių. Istorija išgalvota, spaudimas gailesčiui. Mylim Natašą, todėl tylėjom, nenorėjom jos skaudint. O Arina, matyt, ištaškė tuos pinigus. Poto po mėnesio jau buvo nuotraukos iš Turkijos facebooke. – Aš irgi daviau trisdešimt, – tyliai pasakė Lina. – Vat ir viskas, – suraukė Kęstė. – Reiškia, tokių kaip mes – kokie penki-šeši žmonės. Čia jau nebesuklydimas, o tikras sukčiavimas. O Nataša nė nenumano, didžiuojasi dukra. O dukra – vagilė! Lina padėjo ragelį. Ausyse dūzgė. Bet ne gaila pinigų – su jais jau seniai atsisveikino. Buvo šlykštu suprasti, kaip šaltai, apskaičiuotai dvidešimtmetė apgavo suaugusias moteris, pasinaudodama jų pasitikėjimu. *** Kitą dieną Lina nuėjo pas Natašą. Neplanavo daryti skandalų. Norėjo tik pažiūrėti Arinai į akis. Ta ką tik grįžusi iš gimdymo namų, kol bute remontas, glaudėsi pas mamą. – O, teta Lina! – Arina nusišypsojo, pamačiusi mamos draugę. – Prašom, arbatos? Nataša burzgė prie viryklės. – Oi, Linute, sėsk. Kodėl nepasakei, kad ateisi? Lina sėdo priešais Ariną. – Arina, – pradėjo ramiu balsu. – Sutikau Kęstę. Ir Verą. Ir Galiną Petrovną. Susikūrėme net „nukentėjusiųjų klubą“. Arina sustingo, nublanko ir peržvelgė į mamą. – Apie ką, Lina? – Nataša atsisuko. – Apie tai, Arina žino, – Lina stebėjo. – Atsimeni tą negražią istoriją prieš du metus? Kai iš manęs praprašei trisdešimt tūkstančių? Ir iš Kęstės – trisdešimt. Iš Veros – keturiasdešimt. Iš Galinos Petrovnos – penkiasdešimt. Visos gelbėjome tave nuo kalėjimo, galvodamos, kad žinom vienintelės tavo paslaptį. Natašos ranka su virduliu drebėjo, verdantis vanduo užtiško ant viryklės. – Kokie penkiasdešimt tūkstančių? – lėtai padėjo virdulį Nataša. – Arina? Apie ką ji kalba? Prasiskolinai iš mano draugių? Net iš Galinos Petrovnos?! – Mama… čia ne taip… – pradėjo mykti Arina. – Aš… beveik viską grąžinau… – Nieko tu negrąžinai, – nukirto Lina. – Atnešei dvi tūkstančius dėl akių ir dingai. Paprasčiausiai surinkai beveik du šimtus tūkstančių po išgalvotą istoriją. Mes tylėjom, kad taupėtum mamą. Bet vakar supratau – reikėjo saugotis pačioms. – Arina, pažiūrėk į mane. Tu išviliojai pinigus iš mano draugių?! Išgalvojai vagystę, kad ištuštintum tuos, kurie į svečius vaikšto? – Mama, man labai reikėjo pinigų kraustantis! – sušuko Arina. – Jūs gi man nedavėt nieko! Tėtis nė cento! O man reikėjo pradėt gyvenimą! Kas tokio? Joms tie pinigai – niekis, aš gi ne paskutinius atėmiau! Lina net supyko. Ak, štai kaip… – Viskas aišku. Nataša, atleisk, kad dabar viską pasakiau, bet daugiau nebegaliu slėpt. Nenoriu remt tokio elgesio. Laikė mus už kvailas! Nataša stovėjo, delnais įsiremusi į stalą, pečiai drebėjo. – Lauk, – visiškai ramiai tarė ji. Arina šyptelėjo, atsilošė – įsitikinus, kad mama kalba draugei. – Lauk iš mano buto! – Nataša atsisuko į dukrą. – Tuoj pat susidaikyk ir eik pas vyrą. Kad nebematyčiau čia tavęs! Arina nupalo: – Mama, turiu kūdikį! Negaliu nervintis! – Tu neturi mamos, Arina. Mama buvo tai mergaitei, kurią laikiau sąžininga. O tu – vagilė. Galina Petrovna… Dieve mano, juk kasdien skambindavo, klausdavo, kaip sekasi – nė sykio nepasakė… Kaip dabar į akis žiūrėt? Arina sugriebė rankinę, sviedė rankšluostį. – Užspringit tais savo pinigais! – suriko. – Bobos senos! Eikit jūs abi! Arina įlėkė į kitą kambarį, griebė lovelę su vaiku ir išlėkė iš buto. Nataša susmuko ant kėdės, užsidengė veidą. Linai pasidarė gėda. – Atleisk, Nataša… – Ne, Lina… Tu man atleisk. Kad tokią… užauginau. Juk patikėjau, kad pati iškopė į gyvenimą, o ji… Viešpatie, kokia gėda… Lina paglostė draugės petį, o Nataša pravirko. *** Po savaitės Arinos vyras, išbalęs ir suvargęs, aplankė visus „kreditorius“, atsiprašinėjo nenuleisdamas akių. Pažadėjo, kad viską grąžins. Ir tikrai, pervedimai prasidėjo – penkiasdešimt tūkstančių Galinai Petrovnai už dukrą sumokėjo Nataša. Lina nekaltina savęs. Sukčiautoja turi gauti atpildą. Ar ne taip?
Išeik iš mano buto! ištarė mama Lauk, visiškai ramiai pasakė motina. Aurėlija vyptelėjo ir atsilošė ant
Zibainis
Uncategorized
057
Va, vaikeliai, štai mama jums parnešė – valgykite, brangieji. Ne nuodėmė dalintis, nuodėmė – užsimerkti. Alina buvo vos šešerių, bet gyvenimas jau buvo užkrovęs jai tokį svorį, kokio kitiems vaikams nė įvardinti nereikia. Ji augo mažame, lyg ir laiko pamirštame Lietuvos kaime, senoje trobelyje, kurią labiau laikė maldos nei pamatai. Tėvai dirbo „už dieną“ – kartais darbo buvo, kartais ne. Alina namuose prižiūrėjo du mažesnius broliukus, glaudė juos prie savęs, kai alkis skaudėdavo daugiau nei šaltis. Gruodis, tikras lietuviškas gruodis – apniukęs dangus, sniego kvapas, o kaimynai jau šventė Kalėdas: iš kiemo sklido keptos kiaulienos kvapas ir juokas. Alina, stovėdama prie tvoros, tyliai pasimeldė – gal bent truputį… Ir tada išgirsta močiutės Viorikos kvietimą: „Alinutėle, ateik čia, vaikeli!“ Su gerumu ji įteikia šiltą mėsos dubenėlį: „Valgykite, vaikai. Juk ne nuodėmė dalintis, nuodėmė – užsimerkti.“ Tą vakarą jų namai prisipildė šilumos, džiaugsmo ir tikros lietuviškos žmogiškos širdies. Kai kurie vaikai kaip Alina – šiandien stebi svetimas šventes ir nieko neprašo… Kartais maža porcija maisto ar šiltas žodis tampa gražiausia dovana gyvenime. Jei ši istorija palietė tavo širdį – nestovėk abejingas.
Imk, mieloji, štai nuo manęs ir broliukams. Valgykite, vaikeli. Nes dalintis ne nuodėmė, nuodėmė užmerkti akis.
Zibainis
© 2026 Zibainis