Zibainis

Iš poilsio į namus Igoris taip ir negrįžo: „Ar tavo vis dar neparašė, nepaskambino?“ – „Ne, Vera, nei po devynių dienų, nei po keturiasdešimties nė žinios“, – šmaikštavo Liuda, taisydama darbo prijuostę prie plačių klubų, o kaimynė tik liūdnai linktelėjo: „Tai gal užgėrė, o gal ir visai kitaip… Na, lauk, lauk. Ir policija nieko nesako?“ – „Visi tyli, Verut, kaip žuvelės Baltijos jūroj…“ – toks jau likimas.

Po atostogų Jonas negrįžo Ar tavo jau rašo, skambina? Ne, Vida, nei per devynias, nei per keturiasdešimt

Uncategorized

052

– Kaip tu mane užknisai!!!… Ir valgau ne taip…, ir rengiuosi ne taip…, ir apskritai viską darau ne taip!!! – netekęs kantrybės sušuko Paulius. – Tu nieko nemoki!!!… Net normalių pinigų uždirbti negebėjai!… Namie visada laukti iš tavęs pagalbos!… – pravirko Marina, – …Ir vaikų nėra…, – vos girdimai pridūrė ji. Belta – balta su ruda katė, apie dešimt metų, įsitaisiusi ant spintos, tyliai stebėjo dar vieną „tragediją“. Ji jautė ir žinojo, kad tėtis su mama labai vienas kitą myli… Todėl nesuprato – kam sakyti tokius skaudžius žodžius, nuo kurių visiems pasidaro blogai. Mama, verkdama, pabėgo į kambarį, o tėtis ėmė rūkyti vieną cigaretę po kitos. Belta, suprasdama, kad šeima byra akyse, susimąstė: „Reikia, kad namuose būtų laimė…, o laimė – tai vaikai… Reikia kažkur gauti vaikų…“ Pati Belta negalėjo turėti mažylių – seniai buvo sterilizuota, o mama… Gydytojai sakė, kad galėtų, bet kažkas „nesusiklostydavo“… Ryte, kai šeimininkai išėjo į darbus, Belta pirmą kartą išlindo pro orlaidę ir nuėjo pas kaimynę Lapę – pasikalbėti ir pasitarti. – Kam jums tie vaikai?!, – suraukusi ūsus atšovė Lapė, – štai, mūsų atžalas atveda – slepiuosi nuo jų… Tai snukutį lūpdažiu ištepam, tai spausdin taip, kad net kvapo trūksta! Belta atsiduso: – Mums normalūs vaikai reikia… Tik kur jų rasti… – Naaa… Štai benamė Murka prisigimdė… jų ten penkios galvos…, – susimąsčiusi pasakė Lapė, – rinkis… Belta, rizikuodama, peršokdama nuo balkono ant balkono, nusileido į kiemą. Nervingai virpėdama, pralindo pro rūsio lango grotas ir sušnibždėjo: – Murka, išeik, prašau, minutelei… Iš rūsio gelmės pasigirdo beviltiškas cypsėjimas. Belta, atsargiai slinkdama ir vis žvalgydamasi, prisijungė prie ašarotų raudų. Po radiatoriumi, tiesiai ant žvyro, gulėjo penki įvairiaspalviai akli kačiukai, besibraunantys nosytėmis į orą ir garsiai šaukiantys mamą. Ji, juos apuostinusi, suprato – Murkos nėra jau mažiausiai tris dienas, o mažyliai alkani… Belta, vos nepradėjusi verkti, atsargiai, bet tvirtai, vieną po kito pernešė kačiukus iki laiptinės. Bandydama sulaikyti gailiai cypiančią išalkusių kompaniją, ji atsigulė šalia ir, kupina nerimo, stebeilijosi į kiemo galą, iš kur turėjo grįžti tėtis ir mama. Paulius, tyliai parvedęs Mariną po darbo, taip pat tyliai juos parsivežė namo. Priėję prie laiptinės, jie neteko žado – ant laiptų gulėjo jų Belta (beje, niekada anksčiau viena į lauką neišėjusi), o prie jos glaudėsi penki miaukiantys skirtingų spalvų kačiukai. – Kaip čia taip? – apstulbęs tarstelėjo Paulius. – Stebuklas…, – antrino jam Marina, ir jie, apkabinę katę ir jos mažylius, nuskubėjo namo… Žiūrėdamas į murkiantį katinyną dėžutėje su vaikais, Paulius paklausė: – O ką su jais darysim? – Maitinsiu iš buteliuko…, paaugs – išdalinsim…, paskambinsiu draugėms…, – tyliai atsakė Marina. Po trijų mėnesių, apstulbinta naujienos, Marina, glostydama murkiančią „gaują“ ant kelių, vis kartojo: – Taip nebūna…, taip nebūna… O vėliau jie su Pauliumi džiaugsmingai verkė, jis ją suko ant rankų ir abu vienu balsu kalbėjo, kalbėjo… – Ne be reikalo namą pastatėm!… – Taip, vaikui gryname ore geriausia!!!… – Ir kačiukai lakstys po kiemą!… – Visi tilpsime!… – Aš tave myliu!!!… – O aš tave dar labiau!!!… Išmintingoji Belta nubraukė ašarą – gyvenimas juk gerėja…

Kaip tu mane užknisai!!!… Nei valgau tinkamai…, nei apsirengiu normaliai…

Uncategorized

013

Atleidimas: Kelias į vidinę ramybę ir atsinaujinimą

20241012 Brėžiu dienoraštį, kad galėčiau išsaugoti šį keistą, bet taip svarbų mūsų gyvenimo posūkį.

Uncategorized

0259

– O tu prie stalo sėstis neturi teisės. Tavo vieta – mums padavinėti! – pareiškė mano anyta. Stovėjau prie viryklės ankstyvo ryto virtuvėje – susiglamžyta pižama, neatsargiai surišti plaukai. Dvelkė skrudinta duona ir stipria kava. Ant taburetės šalia stalo sėdėjo mano 7 metų dukra, pasinėrusi į albumą ir spalvotais flomasteriais kantriai piešė raštus. – Vėl tie tavo dietiniai skrebučiai? – pasigirdo balsas už nugaros. Krūptelėjau. Prie durų stovėjo anyta – moteris su griežtu veidu ir balsu be kompromisų. Halatas, plaukai įkuoti į kuodą, lūpos – sukąstos. – Beje, vakar pietavau kas papuolė! – tęsė ji, pliaukštelėjusi rankšluosčiu į stalo kraštą. – Nei sriubos, nei normalaus maisto. Gal gali kepti kiaušinius, kaip žmonės, o ne pagal tas savo… modernybes! Išjungiau viryklę ir atidariau šaldytuvą. Krūtinėje užsuko tvirtą pykčio spiralę, bet ją nurijau. Ne prie vaiko. Ir ne teritorijoje, kur kiekvienas centimetras tarsi primena: „Tu čia laikinoji.“ – Tuoj padarysiu, – ištariau su pastanga ir nusisukau, kad nematytų, kaip dreba balsas. Mano dukra nenutrūkdama piešė, bet kita akimi stebėjo savo močiutę – tyliai, susigūžusi, pasirengusi. „Gyvensim pas mano mamą“ Kai vyras pasiūlė, kad kurį laiką gyventume pas jo mamą, viskas skambėjo logiškai. – Gyvensim pas ją – tik trumpam. Daugiausia du mėnesius. Vis tiek arti darbo, o paskolą jau greit patvirtins. Ji neprieštarauja. Suvilgau. Ne todėl, kad pykčiausi su anyta. Tikrai ne. Mes buvome mandagios. Bet žinojau tiesą: dvi suaugusios moterys vienoje virtuvėje – tai minų laukas. O anyta buvo žmogus, turintis maniją tvarkai, kontrolei ir moraliniams vertinimams. Pasirinkimo beveik nebuvo. Senojo buto jau nebebuvo, naujas dar tvarkomas. Taigi persikraustėm į jos dviejų kambarių butą. „Tik trumpam.“ Kasdieninė kontrolė Pirmos kelios dienos praėjo ramiai. Anyta ypatingai mandagi, net papildomą kėdę dukrai pastatė ir pavaišino pyragu. Trečią dieną prasidėjo „taisykles.“ – Mano namuose – tvarka, – pareiškė pusryčių metu. – Keltis aštuntą. Batai – tik priebatyje. Produktus – derinti. O televizorius – tyliau, triukšmą sunkiai pakeliu. Vyras nusijuokė: – Mama, mes tik trumpam. Ištversim. Aš tyliai linktelėjau. Bet tas „ištversim“ vis dažniau skambėjo kaip nuosprendis. Pradėjau dingti Praėjo savaitė. Vėl savaitė. Režimas vis stiprėjo. Anyta nuėmė dukros piešinius nuo stalo: – Trukdo. Nuėmė mano patiestą languotą staltiesę: – Ne praktiška. Mano dribsniai dingo iš lentynos: – Seniai stovi, matyt sugedę. Šampūnus „perkėlė“: – Tik nereikia, kad mėtosi. Jaučiausi ne svečias, o žmogus be balso ir teisės išsakyti nuomonę. Mano maistas – „netinkamas.“ Mano įpročiai – „nereikalingi.“ Mano vaikas – „pernelyg triukšmingas.“ O vyras kartojo: – Pakentėk. Tai mamos butas. Ji visuomet tokia. Aš… su kiekviena diena praradau save. Vis mažiau liko iš ramios ir tvirtos moters. Dabar – tik nesibaigiantis prisitaikymas ir kantrybė. Gyvenimas pagal svetimas taisykles Kiekvieną rytą keldavausi šeštą – užsiimti pirmą vonią, išvirti košę, paruošti vaiką… kad nepapulčiau anytos ugnin. Vakare gamindavau dvigubą vakarienę. Viena mums. Kita – „pagal standartą“ anytai. Be svogūnų. Tada su svogūnais. Tik jos puode. Tik jos keptuvėje. – Nieko daug nereikia, – sakydavo su priekaištu. – Tik kaip reikia. Normaliai. Viešai pažeminta – to vakaro pamiršti negalėsiu Vieną rytą ką tik buvau nusiplovusi veidą ir užkaitinusi virdulį, kai anyta įsiveržė virtuvėn, lyg būtų savaime suprantama. – Šiandien pas mane ateis draugės. Antrą valandą. Tu namie, tad paruoši stalą. Agurkėlių, salotų, ko nors prie arbatos – nieko ypatingo. „Nieko ypatingo“ jos akimis – kaip šventės stalas. – Aš… nežinojau. Produktų… – Nupirksi. Aš sudariau sąrašą. Nieko sunku. Apsirengiau ir išėjau į parduotuvę. Nupirkau viską: vištą, bulvių, krapų, obuolių pyragui, sausainių… Sugrįžus – gaminau be atokvėpio. Atėjus antrai valandai viskas paruošta: stalas sukrautas, višta kepta, salotos šviežios, pyragas – auksaspalvis. Užėjo trys pensininkės – tvarkingos, su garbanomis ir kvepalais iš kito laikmečio. Ir per pirmą minutę supratau: aš – ne kompanija. Aš – aptarnavimas. – Ateik, ateik… atsisėsk šalia, – „šiltai“ pakvietė anyta. – Mums padavinėsi. – Padavinėsiu? – pakartojau. – Kas čia sunku! Mes vyresnės. Tau nesunku. Ir vėl – su padėklu, šaukštais, duona. „Arbatą paduok.“ „Cukraus duok.“ „Salotos baigėsi.“ – Višta sausoka, – murmėjo viena. – Pyragas perkeptas, – pridūrė kita. Sukandusi dantis šypsausi. Renkau lėkštes. Pilu arbatą. Niekas neklausė, ar noriu atsisėsti. Ar bent atsikvėpti. – Kaip puiku, kai namuose jauna šeimininkė! – anyta suvaidytai šiltai ištarė. – Viskas ant jos laikosi! Ir tada… kažkas manyje viduje sulūžo. Vakare pasakiau tiesą Kai svečiai išėjo, išploviau visus indus, sutvarkiau likučius, išskalbiau staltiesę. Tada atsisėdau ant sofos, tuščia stikline rankoje. Lauke temo. Vaikas susisukęs miegoti. Vyras šalia – susmigęs į telefoną. – Klausyk… – tariau tyliai, bet ryžtingai. – Daugiau taip negaliu. Jis pakėlė nustebęs žvilgsnį. – Mes gyvenam kaip svetimi. Aš – tik visus aptarnauju. O tu… ar matai tai? Jis neatsakė. – Tai ne namai. Tai gyvenimas, kuriame nuolat prisitaikau ir tyliu. Mano vaikas irgi. Nenoriu kentėt mėnesiais. Pavargau būti patogi ir nematoma. Jis lėtai linktelėjo. – Supratau… Atleisk, kad nemačiau to anksčiau. Ieškosim nuomos. Kad ir kokie namai – svarbu, kad mūsų. Ir ieškojom tą patį vakarą. Mūsų namai – kad ir maži Butas mažas. Šeimininkas paliko senus baldus. Linoleumas girgždėjo. Bet peržengus slenkstį pajutau lengvumą. Tarsi vėl turėčiau balsą. – Va… atvykome, – giliai atsiduso vyras, padėdamas daiktus. Anyta nesakė nieko. Net nebandė stabdyti. Nežinojau, ar įsižeidė, ar pagaliau suprato. Praėjo savaitė. Rytai prasidėjo su muzika. Vaikas piešė ant grindų. Vyras virė kavą. Aš stebėjau ir šypsojausi. Be streso. Be skubos. Be „pakentėk.“ – Ačiū, – pasakė jis vieną rytą, apkabinęs. – Kad neištvėrei tylėdama. Pažiūrėjau jam į akis: – Ačiū, kad išgirdai. Dabar gyvenimas toli gražu ne idealus. Bet tai MŪSŲ namai. Su mūsų taisyklėmis. Su mūsų triukšmu. Su mūsų gyvenimu. Ir tai – tikra. ❓Kaip tu manai: jei būtum tos moters vietoje, ar ištvertum „trumpai“, ar išvis išeitum jau per pirmą savaitę?

O tu neturi ko sėsti prie stalo. Tavo darbas mums paduoti! pareiškė mano anyta. Stovėjau prie viryklės

Uncategorized

024

Uošvė Ana Petronienė sėdėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip ant viryklės tyliai užverda pienas. Ji tris kartus pamiršo jį pamaišyti, ir kas kartą susigriebė per vėlai: užvirusi puta išbėgdavo, o ji suirzusi šluostydavo viryklę skuduru. Tokiais momentais ji ypač aiškiai jautė: čia ne piene esmė. Po antro anūko gimimo šeimoje viskas lyg nuvažiavo nuo bėgių. Dukra pavargo, suliesėjo, ėmė mažiau šnekėti. Žentas grįždavo vėlai, valgydavo tylėdamas, kartais iškart nueidavo į kambarį. Ana Petronienė tai matė ir galvojo: kaip taip galima, nejau moterį galima palikti vieną? Ji kalbėjo. Iš pradžių atsargiai, paskui aštriau. Iš pradžių dukrai, paskui žentui. O paskui pajuto keistą dalyką: po jos žodžių namuose nepalengvėdavo, tik sunkėdavo. Dukra gindavo vyrą, žentas niūrdavo, o ji pati grįždavo namo jausdama, kad vėl kažką padarė ne taip. Tą dieną ji nuėjo pas kunigą ne patarimo, o tiesiog todėl, kad nebebuvo kur dėtis su tuo jausmu. – Aš turbūt bloga, – pasakė ji, nežiūrėdama į jį. – Viską darau ne taip. Kunigas sėdėjo prie stalo ir rašė. Padėjo rašiklį. – Kodėl taip manote? Ana Petronienė patraukė pečiais. – Norėjau padėti. O gaunasi, kad visus tik supykdau. Jis žiūrėjo į ją atidžiai, bet be griežtumo. – Jūs ne bloga. Jūs – pavargusi. Ir labai nerimaujate. Ji atsiduso. Tai buvo panašu į tiesą. – Man baisu dėl dukros, – pasakė ji. – Po gimdymo ji visai kitokia. O jis… – mostelėjo ranka. – Lyg nepastebėtų. – O ar pastebite, ką jis daro? – paklausė kunigas. Ana Petronienė susimąstė. Prisimena, kaip jis praėjusią savaitę vėlai vakare plovė indus, kai nė vienas nematė. Kaip sekmadienį vaikščiojo su vežimėliu, nors matėsi – norėtų tiesiog atsigulti ir miegoti. – Dar…o gal… – nedrąsiai tarė ji. – Bet ne taip, kaip reikia. – O kaip reikia? – ramiai paklausė kunigas. Ana Petronienė norėjo atsakyti iškart, bet staiga suprato, kad nežino. Galvoje tik: daugiau, dažniau, atidžiau. Bet ką tiksliai – pasakyti sunku. – Aš tiesiog noriu, kad jai būtų lengviau, – tarė ji. – Štai taip ir sakykite, – tyliai tarė kunigas. – Tik ne jam, o sau. Ji pažvelgė į jį. – Ką turite omeny? – Tai, kad jūs dabar kovojate ne už dukrą, o prieš jos vyrą. O kovoti – reiškia būti įsitempusiai. Nuo to pavargsta visi. Ir jūs, ir jie. Ana Petronienė ilgai tylėjo. Tada paklausė: – Ką man daryti? Apsimesti, kad viskas gerai? – Ne, – atsakė jis. – Tiesiog darykite tai, kas padeda. Ne žodžiai, o darbai. Ir ne prieš ką nors, o dėl kažko. Pakeliui namo ji apie tai galvojo. Prisimena, kai dukra buvo maža, ji neskaitydavo pamokslų, o tiesiog atsisėsdavo šalia, jei ji verkdavo. Kodėl dabar kitaip? Kitą dieną atėjo pas juos netikėtai. Atnešė sriubos. Dukra nustebo, žentas sutriko. – Aš tik trumpam, – pasakė Ana Petronienė. – Tiesiog padėsiu. Pabudo su vaikais, kol dukra miegojo. Tyliai išėjo, nė žodžiu neužsiminusi, kaip jiems sunku ir kaip reikia gyventi. Po savaitės atėjo vėl. Ir dar po savaitės. Ji vis dar matė, kad žentas ne idealus. Bet pradėjo pastebėti ir kitus dalykus: kaip atsargiai jis paima mažylį ant rankų, kaip vakare užklosto dukrą pledu, galvodamas, kad niekas nemato. Vienąkart neištvėrė ir paklausė virtuvėje: – Tau dabar sunku? Jis nustebo, lyg tokio klausimo niekas jam niekada nebūtų uždavęs. – Sunku, – atsakė po pauzės. – Labai. Ir nieko daugiau. Bet po šito tarp jų dingo kažkas aštraus, kas tvyrojo ore. Ana Petronienė suprato: ji visą laiką laukė iš jo vieno – kad jis pasikeistų. O reikėjo pradėti nuo savęs. Ji nustojo aptarinėti jį su dukra. Kai ši skųsdavosi, nebe sakydavo: „sakiau tau“. Tiesiog klausėsi. Kartais išvesdavo vaikus, kad dukra pailsėtų. Kartais paskambindavo žentui ir paklausdavo, kaip sekasi. Tai buvo sunku. Daug lengviau būtų pykti. Bet po truputį namuose pasidarė ramiau. Ne geriau, ne idealiau – tiesiog ramiau. Be amžinos įtampos. Vienąkart dukra pasakė: – Mama, ačiū, kad esi dabar su mumis, o ne prieš mus. Ana Petronienė ilgai galvojo apie tuos žodžius. Ji suprato paprastą dalyką: susitaikymas – tai ne tada, kai kas nors pripažįsta kaltę. O kai kas nors pirmas nustoja kariauti. Ji vis dar norėjo, kad žentas būtų dėmesingesnis. Tas noras niekur nedingo. Bet greta užaugo kitas, svarbesnis: kad šeimoje būtų ramybė. Ir kaskart, kai kildavo senas noras – pasipiktinimas, nuoskauda, noras karčiai ką nors pasakyti, – ji savęs paklausdavo: Ar noriu būti teisi, ar noriu, kad jiems būtų lengviau? Atsakymas beveik visada parodydavo, ką daryti toliau.

Janina Ramanauskienė sėdi virtuvėje ir stebi, kaip ant viryklės tyliai verda pienas. Jau tris kartus

Uncategorized

093

– Anūkai vaisius mato tik kartą per mėnesį, o ji savo katėms perka brangiausią ėdalą, – pyksta marti, kaltindama mane šaltumu… Marti bando mane gėdinti, kad jos vaikams vaisiai – retenybė, o aš savo katėms perku kokybišką maistą. Tik va skirtumas tas, kad vaikais rūpintis turi jų tėtis ir mama, o mano katės be manęs neturi nieko. Kai užsiminiau sūnui ir marčiai, kad gal verta sustoti su demografijos planavimu, išgirdau – „nesikišk”. Tai dabar ir nebesikišu: rūpinuosi tik savo katėmis ir klausausi „vaikų mylėtojos” marti skundų

Anūkai vaisius akyse vos kartą per mėnesį pamato, o ji savo katėms brangiausią pašarą perka, pyksta marti

Uncategorized

044

Kavinės marmurinis grindys buvo šaltas, kietas, negailestingas. Ir ten, ant to šalto grindinio, sėdėjo ponia Rozalija, 72 metų moteris.

Virtuvės marmuro grindys buvo šaltos kaip ledas, kietos, nepalaužiamos. Ten, ant šio šalto grindų, sėdėjo

Uncategorized

063

Net ir 30 metų bendro gyvenimo – ne priežastis taikytis su neištikimybe

Net ir 30 metų kartu ne priežastis taikstytis su išdavyste Rasa vartė rankose mažą aksominę dėžutę audinys

Uncategorized

053

Pabėgusi nuotaka: paslaptis, kuri pakeitė viską.

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau įsiminusios vestų šventės, iš kurios bėgo pati nuotakė. Jei man apie