Zibainis

Moterų Likimai. Liubava – Oi, Liubava, Dievu tave prašau, pasiimk mano Andriuką pas save, – aimanavo Darija. – Jaučia mano širdis, kad kažkas blogo gali nutikti. Geriau išsiskyrimas, nei mano sūnaus mirtis. Liubava pasuko galvą ir pažiūrėjo į gležną Andriuką, sėdintį ant suolelio prie pečiaus ir vaikiškai tabaluojantį liaunomis kojytėmis… Kai seserys dar gyveno kartu, metai bėgo, vyresnioji Darija ištekėjo už Nikodemo ir išvyko į tolimesnį kaimą. Jaunesnioji Liubava liko su liga sergančia motina, kuri netrukus mirė. Tėvas nuo džiovos mirė dar iki dukters vestuvių. Motina abi seseris išauklėjo dorai – darbščios, geros, užjaučiančios bet kokioje bėdoje. Bet vis dėlto, nors Darija vyresnė, šeimoje Liubava buvo pagrindinė – tvirto charakterio, griežta ir puikios išvaizdos panelė. Geriausi aplinkinių kaimų vaikinai ją vesti vyko, bet visus atstūmė. Kol mama buvo gyva, vis atsidusdavo: – Oi, dukrel, paveldėjai tvirtą prosenelės būdą, bet žiūrėk, kad jos likimo nepaveldėtum. Senmerge liksi, kam tokia reikalinga senatvėje? Liubava į motinos žodžius tik šypteldavo, į ginčus nesileisdavo, pagyvenimą gerbdavo, o ir savo nuomonę turėjo. Prosenelė Liubavos buvo nepaprasta – be vyro visą gyvenimą, bet laimingai nugyveno, žmones apie žoleles ir maldas gydydavo. Juodų darbų nevykdė, žmonėms savęs nesiūlė. Kaime jos bijojo, bet ir pagarbą jautė. Tokį būdą paveldėjo ir Liubava. Gydė žolelėmis, žinojo užkeikimus. Kieno prašydavo pagalbos, tas padėdavo – ką žino, ką nežino, o pati apie tai nekalba. Išdidžiai per kaimą vaikščiojo, savo vertę žinojo. Bėdoje niekam neatsisakydavo, ypač vaikų gydyti imdavosi – kiek bijojo, tiek gerbė. – Nesuprantu tavęs, Darija, – tarė Liubava žvelgdama į Andriuką, – ko čia pergyveni, žiūrėk: berniukas sveikas, o tu jau laidotojų kvieties. – Oi, bijau, sesute, – argi negirdėjai, kas mūsų Semeniškiuose dedasi? – paklausė Darija. – Negirdėjau, – ramiai atsakė Liubava… [… ir toliau lygiai tokiu pačiu detaliu, sodriu, gyvu lietuvišku pasakojimu rutuliuosiantis siužetas, kaip originalo, lietuviški vardai, vietos, žolininkystės tradicijos, šiek tiek istorinės lietuviškos buities ir kaimo realijos, bet su išsaugota pasakojimo dvasia ir visa reikiama informacija.] TITULAS: „Moterų Likimai. Liubava – Galingos žolininkės iš Semeniškių istorija: motiniška meilė, vaikų ligos ir kovos su tamsa užkulisius atskleidžiantis pasakojimas“

Moterų likimai. Viltara – Ach, Viltara, Dievo tau maldauju, pasiimk mano Audriuką pas save, verkšleno Darata.

Uncategorized

066

Aš įrodysiu, kad galiu viena: Po vyro Mindaugo žodžių „Be tavęs puikiai išsiversiu, bet tu be manęs – niekaip!“ mano gyvenimas apsivertė – ne tik skaudu, bet ir tikras iššūkis mano orumui. Jis tikrai mano, kad esu silpna, priklausoma, kad be jo subyrėsiu? Gerai, dabar pamatys! Nuo tos dienos pasiryžau būti nebe tik priedas prie jo – ėmiausi dalinės darbo vietos, pradėjau savarankišką gyvenimą be jo „rūpesčio“. Tegul sužino, kad aš ne tik išgyvensiu – būsiu stipresnė, nei jis kada nors įsivaizdavo

Aš įrodysiu, kad galiu viską viena. Kai mano vyras Mantas mestelėjo man į veidą: Egle, aš be tavęs puikiai

Uncategorized

019

Dėdė Ant Asfalto: Vasaros Vakaro Istorija Apie Pagalbą Senoliui, Kurio Visi Išsigando, Ir Kodėl Svarbu Likti Žmonėmis Lietuvoje

Senelis Buvo šiltas vasaros vakaras. Grįžinėjau namo po treniruotės. Staiga gatvės pakraštyje pastebėjau

Uncategorized

042

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Nebegaliu pakęsti šuns kvapo! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė šunį į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa beprotiškai mylėjo savo vyrą, Igną. Jie kartu gyveno penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksą – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš pažintį su Ignu. Reksas buvo šeimos narys. Protingas, atsidavęs, viską suprasdavo be žodžių. Tačiau metai daro savo: šuniui pradėjo skaudėti kojas, jis prastai kvepėjo, kailis krito kuokštais. Ignas ilgai kentė. Bet kai Reksas neištvėrė iki pasivaikščiojimo ir paliko balą koridoriuje ant naujo laminato, kantrybė trūko. – Viskas! Pakanka! – sušuko Ignas, kišdamas seno šuns nosį į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, plaukai maiste, o dabar dar ir šlapimas! Neringa, apsispręsk: arba aš, arba tas griuvėsis! – Ignai, kur aš jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, glaudusi kaltą šunį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man vienodai! – nukirto vyras. – Jei vakare jo čia nebus – aš išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne tvarkytis po tavo blusyną! Neringa buvo silpna. Ji paniškai bijojo vienatvės. Bijodavo prarasti Igną, kuris aprūpindavo šeimą, su kuriuo jie turėjo planų atostogoms, paskolai… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksą už miesto. Šuo vos įlipo į automobilį, inkšdamas dėl skaudančių sąnarių, bet nulaižė jai ranką. Jis manė, kad jie važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji išleido jį miškelio pakrašty, maždaug dvidešimties kilometrų nuo miesto, pririšo pavadėlį prie medžio. – Atleisk man, Reksai… Atleisk… – kuždėjo ji, nedrįsdama pažiūrėti į jo ištikimas, amžiaus užlietais liūdesiu akis. Reksas nebandė bėgti. Jis tiesiog atsisėdo ir žiūrėjo į ją. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su maistu, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodėlyje ji matė, kaip šuo, pamiršęs skaudančias kojas, bando vytis ją, įtempęs pavadėlį ir pradėjo loti. Prikimusiu, pasimetusiu balsu. Tas lojimas skambėjo jos ausyse visą kelią. Namuose Neringa grįžo sugniuždyta. Akys buvo ištinusios nuo ašarų. Ignas buvo namie. Jis rinkosi daiktus. – Tu… ką tu darai? – nesuprato ji. – Aš padariau viską. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Ignas pažiūrėjo į ją šaltai ir su panieka. – Šaunuolė. Greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Žinai ją, iš buhalterijos. Mes jau pusę metų kartu. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis susvyravo. – Bet… juk sakei – šuo arba tu… Tai kam viskas?! – Aš tikrinau, – ciniškai tarė Ignas. – Norėjau pamatyti, ar bent jau turi stuburą. O tu… išdavei draugą dėl kelnių. Net baisu su tavimi gyventi. Jeigu šunį, kuris tave mylėjo dešimt metų, galėjai išmesti į mišką, mane seną išmesi į sąvartyną. Jis užsegė lagaminą. – Sudie, Neringa. Ir žinok… Reksas buvo vienintelis vyras šiuose namuose. O tu – tik išdavikė. Kai už vyro užsivėrė durys, Neringa pravirko. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuris jos nemylėjo, ji nužudė tą, kuris ją laikė deive. Ji griebė automobilio raktus ir skubėjo atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Privažiavo prie to medžio. Pavadėlis buvo perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nebebuvo. – Reksai! Reksai! Mano berniuk! – šaukė ji, bėgdama per šlapią mišką, brėždama veidą šakomis. Ji ieškojo jo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ar ieškojote aviganio? Prie greitkelio rado panašų, partrenkė sunkvežimis. Neringa atvyko atpažinti. Tai buvo jis. Reksas, matyt, perkando pavadėlį ir nuskuodė jos ieškoti. Jis bėgo namo, skaudančiomis kojomis, per skausmą ir baimę. Jis bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nespėjęs sulaukti. Neringa palaidojo Reksą. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena. Neištekėjo antrąsyk – negali pasitikėti nei žmonėmis, nei savimi. Ignas laimingas su nauja žmona ir vaiku. Jis Neringą pamiršo tarsi blogą sapną. Jam tai buvo tik „patikrinimas“, puiki priežastis išeiti gražiai, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba savanore senų šunų prieglaudoje. Plauna narvus, valo ekskrementus, gydo jų žaizdas. Ji bando išpirkti savo kaltę. Kiekvieną naktį ji sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksas žiūri į ją. Ji šaukia jį, bet jis neateina. Tik žiūri. Be pykčio. Su begaline šuns nuoskauda. O tame žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus į aklavietę. Mylintis žmogus niekada neprivers jūsų rinktis. O jei privertė – jis jau jus išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą galą, darydami didžiausią klaidą.

Pasirink: arba tavo šuo, arba aš! Nebegaliu daugiau kentėti to šunų kvapo! rėkė mano žmona.

Uncategorized

0128

Anna sustabdė automobilį gatvelėje šalia anytos namų. Laikrodis rodė 17:45 – ji atvyko anksčiau, nei buvo sutarta. „Gal šįkart ji įvertins mano punktualumą“, pagalvojo Anna, braukdama per naujos suknelės klostes. Dovana – antikinė segė, kurios ieškojo mėnesių mėnesiais tarp kolekcininkų – gulėjo kruopščiai supakuota ant galinės sėdynės. Priartėjusi prie namo Anna pastebėjo, kad pirmo aukšto langas buvo pravertas. Viduje aiškiai skambėjo anytos balsas: „Neįsivaizduoji, Beatriče, ji net nepaklausė, kokio torto mėgstu! Užsisakė kažkokį šiuolaikišką desertą… Juk mūsų sūnus visada dievino klasikinį Napoleoną, o ji –“ pauzė, „– net nesupranta to. Septyni metai santuokos!“ Anna sustingo. Kojos tarsi prišalo prie žemės. „Žinoma, jau sakiau – ji netinka Domui. Dirba dieną naktį toj klinikoj, jos namie nė su žiburiu nerasi. Kokia gi ji šeimininkė? Vakar buvau pas juos akimirkai – neplauti indai, dulkės ant baldų… O ji, aišku, vėl kažkurioj sudėtingoj operacijoje!“ Viduje viskas nutilo. Anna atsiliepė į tvorą, pajuto, kaip dreba keliai. Septynis metus ji stengėsi būti tobula marti: gamino, tvarkėsi, atsimindavo visus gimtadienius, lankė anytą kai ši sirgo. Ir visa tai dėl… „Aš nieko nesakau, bet ar tikrai tokia moteris tinkama mano sūnui? Jam reikia tikros šeimos, šilumos, rūpesčio… O ji vis konferencijose arba budinti naktimis. Apie vaikus nė negalvoja! Įsivaizduoji?“ Galva dūzgia. Mechaniškai išsiėmusi mobilųjį, Anna surinko vyro numerį. „Domai? Šiek tiek pavėluosiu. Taip, viskas gerai, tiesiog… kamštis.“ Ji apsisuko ir grįžo į automobilį. Atsisėdo, žvilgsniu įsmego tašką tolumoje. Mintyse sukosi ką tik išgirsti žodžiai: „Gal reikėtų daugiau druskos?“, „Mūsų laikais moterys būdavo namuose…“, „Domui reikia ypatingo dėmesio…“ Telefonas suvirpėjo – žinutė nuo vyro: „Mama klausia, kur esi. Visi jau susirinko.“ Anna giliai įkvėpė. Veide pasirodė keista šypsena. „Gerai“, pagalvojo, „jei jau nori tobulos marti – tegul gauna tokią.“ Užvedusi variklį ji nuvažiavo prie anytos namų. Planas gimė akimirksniu. Nebe bus jokių bandymų įtikti. Laikas parodyti, kokia „tikra“ marti gali būti. Anna pravėrė duris su plačiausia šypsena. „Mama, brangiausioji!“, sušuko ji ir teatrališkai apkabino anytą. „Atsiprašau už vėlavimą, bet apvažiavau tris parduotuves, kad surasčiau būtent tas žvakes, kurias taip mėgsti!“ Anytą sustingdė tiek entuziazmo. „Galvojau…“, pradėjo ji, bet Anna jau tęsė: „Beje, sutikau tavo draugę Beatričę! Tikra šaunuolė, juk niekad nesislėpia su tiesa, ar ne?“ Anna reikšmingai pažvelgė į anytą ir stebėjo, kaip ši išbalo. Per visą vakarienę Anna demonstravo geriausius aktorinius sugebėjimus. Dėjo anytai gardžiausius kąsnelius, garsiai žavėjosi kiekvienu žodžiu ir be perstojo klausė patarimų apie namų ruošą. „Mama, kaip manai, barštį reikia virti penkias ar šešias valandas? O kilimus valyt – ryte ar vakare? Gal man reikėtų mesti darbą? Juk Domui reikia tikros šeimos, ar ne?“ Domas suglumęs žiūrėjo į Anną, giminės slapčia mainėsi žvilgsniais. Bet Anna tęsė: „Pagalvojau – gal turėčiau baigti namų ruošos kursus? Palikti tą kvailą chirurgiją… Juk moteris turėtų būti namų saugotoja, tiesa, mama?“ Anytos pasitikėjimas akivaizdžiai tirpo su kiekviena minute, ji nervingai barbeno šakute į lėkštę. O kas nutiko toliau? Kai kurias istorijas verta skaityti iki pabaigos…

Aistė sustabdė automobilį viena gatvele anksčiau nei jos anytos namai Kauno Žaliakalnyje. Laikrodis rodė

Uncategorized

024

Obuoliai ant sniego… Gyveno mūsų Aukštikalnių kaime, pat prie amžinojo miško pakraščio, kur eglės dangų remia, kur net dieną prieblanda nuo spyglių – ponas Jonas Ilgevičius. Vyras buvo kaip akmuo. Visą gyvenimą miškų ūkį prižiūrėjo, kiekvieną medį pažinojo, kiekvieną griovį, kiekvieną lapės urvą, kiekvieną šernų taką. Rankos milžiniškos, šiurkščios, sakais nubėgusios, širdis – tarsi iš tamsaus ąžuolo išdrožta – stipri, patikima, bet kieta, nenulenkta. Gyveno jie su žmona Antanina trisdešimt metų lyg duona su sviestu. Graži pora, žiūrėt malonu. Vakare eidamas pro jų sodybą pamatydavai, kaip Jonas ant laiptų ramiai armoniką spaudo, o Antanina jam pritaria – taip gražiai, kad negali praeiti pro šalį. Namai – pilni, langinės išraižytos, mėlynos kaip Antaninos akys, kiemas žieduose, daržuose nė vienos pikžolės, viskas pagal liniją. Atsimenu, kaip savo obelų sodą sodino. Jonas duobes kasė, Antanina medelius lyg vaiką laikė ir sakė: „Augkit, mielieji, džiuginkit mūsų vaikus.“ O Jonas taip šviesiai šypsojo, kaip daugiau niekada nebešypsojo. Sodas išaugo, kiekvieną pavasarį žydėjo baltu debestėliu, rudenį obelys linguodavo kvepiančiais obuoliais… Bet likimas paėmė Antaniną anksti. Sunyko per tris mėnesius ir ramiai, laikydama vyro ranką, užmigo amžiams. Jonas tada pajuodo iš skausmo, nė ašaros neišspaudė – juk vyras, negalima. Tik per vieną naktį pražilo visas, baltas kaip žiemos sniegas. Jonui liko vėlyva duktė Nastutė. Ji jam tapo šviesa lange, vienintelis džiaugsmas toje girioje. Jonas ją mylėjo taip, kaip moka kaimo vyrai – griežtai, bet nuoširdžiai. Per daug saugojo, net nuo pavasarinio vėjo. Bijodamas, kad neliks vienas taip, kaip su Antanina nutiko, pats futbolo ir tapo. – Tu, Nastele, mano viltis, – sakydavo, galvą glostydamas grubiomis rankomis. – Užaugsi, šeimininke būsi, namus tau paliksiu. Niekur neišleisiu, mums čia gerai. Kam tau tas svetimas pasaulis? Ten žmonės vilkais virsta. Mergaitė augo gražuolė. Plaukas kviečių spalvos iki liemens, akys – melsvos melsvos kaip pavasario dangus, tėvo kopija. O balsas… Kaip uždainuodavo už kaimo, nutildavo paukščiai, visi klausydavosi. Talentą paveldėjo iš motinos, apie dainininkės kelią svajojo, norėjo į miestą, į konservatoriją. Knygas skaitė, natas mokėsi, plokšteles klausė iki skylių. O Jonas? Kalbėjo savotiškai, kaimietiškai: „Kur gimęs, ten ir praverčia“. Miesto bijojo kaip gaisro. – Neišleisiu! – kartais sušnibždėdavo, kad patys indai drebėdavo. – Į fermą eisi, Petriukui – traktoristui – už tave išleisiu, vaikus gimdysi kaip visos. Apie artistes išsigalvojus – gėda šeimai! Ir štai vieną lietingą spalio dieną – nesutramdomas potvynis. Nasta, tyli ir klusni, susikrovė lagaminą ir išėjo. Jonas liko rėkti, keikti, trankė kirvį į slenkstį – skiedros kaip kraujas pažiro. – Nėra man dukters! – sušnibždėjo į tuščią trobą. – Mirusi! Praėjo dvylika metų. Savo gyvenimas. Žiema keitė pavasarį, kaimo vaikai užaugo, kas kariuomenėn, kas šeimas sukūrė, o Jono namai stovėjo tarsi paminklas nelaimei. Sodas užžėlė, obelys laukinės susipynė, langinės apsilupinėjo, kirvis suiro. Ir štai pernai lapkritį trenkė ankstyvos šalnos. Vakare matau – iš Jono kamino dūmų nėra. Širdis nujautė… Ėjau tikrinti – vartai atviri, šuo net neišlindo. Įėjau į trobą – šalčiau nei lauke, kapinis šaltis, vanduo ledu, tvyro beviltiškumo ir senų vaistų kvapas. Jonas guli po miline, purtosi, dantys barška. – Jonai! – šaukiu. – Ką darai?! Atsimerkė – akys drumzlėtos, neatpažįsta. – Antanina… šalta… O kur Nastutė? Dainuos ar ne? Blaškėsi, šaukė dukterį. – Nasta, grįžk, neik į mišką… Atleisk, aš juk meilę taip rodžiau… Sėdėjau šalia, vėliau per krizę naktį saugojau, šildžiausi, kraiką dėjau, vaistus leidau. Ryte Jonas atsigavo. Akys liūdnos kaip sumušto šuns. – Valiute… Laukiau jos kasdien. Ryte langan žiūriu, vakare – ar skambutis necyptels… – Rašė ji tau. Verutė, paštininkė, sakė. Jonas vos neprisėdo – – Rašė?! Kur laiškai? Aš juk dėžę užkalėjęs – maniau, užmiršo, nutrynė! – Pas Verutę. Ji laikė… Ankstų rytą parnešiau tą dėžę. Kaip jis skaitė – žiūrėt reikia. Rankos drebėjo, ašaros lašėjo ant popieriaus. Anūkų fotografijas bučiavo. Viename laiške – pusė telefono numerio, adresas kažkur Vilniuje, trūksta galinių skaičių… – Pasiklysim, – sakau, – miestas didelis… – Aš eisiu! Šliaušiu, ieškosiu! Nutildžiau. 21 amžius – pas Vasių, kaimyno sūnų, kompiuteristas. Socialiniuose tinkluose surado… Statusas: „Ilgiuosi tėviškės“… Parašė žinutę: „Nasta, tai Vasius iš Aukštikalnių. Tėvas sunkiai serga. Atvyk.“ Laukėm ilgai, ryšys vos vos. – Neatrašys… Neatleis… Ir staiga – „ding!“ Atsakė. Numeris. Skambinam. Atsiliepė vyras. – Alio? Kas? Jonas prarado balsą. Stumtelėjau – – Čia… Jonas… Nastos tėvas… Tyla. – Tėvas reiškia? Dešimt metų… – Duok, – išgirdo Nastos balsą, šaltą, bet drebančią. – Nastele… Dukra… Gyva esi?.. Ji tylėjo ilgai. – Ko norite? – tyliai. – Ką nutiko? – Mirštu, dukra… Noriu išgirsti. Maldauju, jei gali… – Nežinau, tėve… Kiek metų rašiau, laukiau… nežinau… – Neprašau iškart… Tik žinok – mylėjau, kaip mokėjau… – Atvažiuosim, – pasakė. – Negaliu palikti jūsų mirti vieno. Atvažiuosim. Jonas padėjo ragelį. Ne džiaugsmas veide, tik palengvėjimas. Iš ryto visą kaimą pravėrėm – namus valėm, ruošėmės… Ir pagaliau – rytas. Atvažiavo Nasta su šeima. Jonas stovi, kepurę maigydamas, ant laiptų. Nasta pažiūrėjo, sustojo prie vartų. Visas skausmas, visa vaikiška nuoskauda – kovėsi su atjauta. Jonas nuėjo, suvirpėjo – – Sveika, Nasta. Ji pažiūrėjo jam į akis. – Sveikas, tėve, – tyliai. Prieš apkabino. Atsargiai, kaip svetimą. Jis prilipo veidu prie jos kepurės, suvirpėjo tyliai. Skausmas, ne džiaugsmas. Prarasti metai. Name tyla. Visi įtampoje. Vyrai įtariai, anūkai baikštūs. Jonas neištvėrė, pakėlė stikliuką: – Ačiū, kad atvažiavot. Aš be jūsų – tarsi nebuvau gyvas… Žentas ilgai žiūrėjo – – Kas seną pamins… Mes atvažiavom, nes Nastai širdis neleido ramiai gyventi. O paskui… Ir anūkas, garsiai: – Dėde, kodėl kirvio slenksty nėra? Mama sakė, tu pykai?.. Nasta nubalo: – Vasia, valgyk. O senelis – – Supuvo, manasis. Su visa pykčiu. Tik pelenai liko. Geriau mišką tau parodysiu, gyvą. Ledas tirpo lėtai. Tris dienas jie mokėsi būti kartu. Trečią vakarą Nasta pas mane: – Teta Vale, duokit ko širdžiai – sunku. Duodu arbatos su mėtom. – Nepaleidžia skausmas? – Nepaleidžia… Žiūriu – senas, gailu… Bet tą rudenį prisimenu – suspaudžia… Atvažiavau sakyt, išrėkt viską… O dabar… Mačiau, kaip Varencei ant pečiaus vylėlius džiovino – kaip man vaikystėj. Ir paleido. Šiek tiek paleido. Gyvensim – dėl vaikų. O gal žaizda ir užgis… Išvažiavo po savaitės, bet vasarą grįžo. Tada Jonas – kitas žmogus. Sodas – žydras. Seni obelaičiai – sniego baltumo. Kartą einu pro šalį – Jonas su Nasta ant laiptų. Tyli, žiūri į saulėlydį. Varenka vainiką pina. Jonas pamojavo, veidas šviesus. – Vale, eik obuolienės paragaut! Nasta virė – kaip gintaras! Atėjau. Gėrėm arbatą verandoje, kvepėjo antaniniu, vasara, ramybe… Sudužusią taurę galima sulipdyt. Įskilimas liks. Bet iš jos geri dar su didesne meile. Gyvenimas trumpas kaip žiemos diena. Spėji sumirksėt – jau vakaras, jau naktis. Ir jei lauksi „kitąkart“, gali nebūti. Namai atšals, telefonas nutils, pašto dėžė liks tuščia…

Obuoliai ant sniego… Gyveno pas mus, už Sodybų, visai prie pat senųjų miškų ribos, kur eglės dangų

Uncategorized

065

Andriau Vitalevičiau, prašau, padėkite! – Moteris, puolusi ant kelių prie baltais chalatais vilkinčio aukšto gydytojo, maldauja pagalbos, nes už sudėvėtų ambulatorijų sienų, vaistų kvapu persmelktame mažos miestelio ligoninės priimamajame, miršta jos vaikas. Tačiau gydytojas, kuris dvejus metus neoperavo dėl rankos traumos ir patirtos nesėkmės, atkakliai priešinasi – iki tol, kol išvydusi vaiką su deguonies kauke, krauju tarsi vyšnių uogiene sruvenančią žaizda ir aplink susirinkusius beviltiškus medikus, desperatiškai maldaujanti motina reikalauja bent pabandyti išgelbėti jos sūnų. Už durų – pūga, greitoji pagalba bejėgė, atstumas iki miesto – šimtas kilometrų, o laikui bėgant berniuko širdis vis silpsta. Netikėtai į ligoninės tylą įsiveržia ištikimas Labradoras Vėrnis, visomis jėgomis besiveržiantis prie gulimo šeimininko. Moters ašaros, sena nuotrauka laikraštyje, niūri praeitis – visa priverčia garsiąjį neurochirurgą Kovaliovskį prisiminti jaunystės priesaiką ir kibti į kovą su beviltiška trauma, kurioje jam padeda ne tik auksinės rankos, bet ir vaikystės prisiminimai bei šuns ištikimybė. Po sunkios operacijos berniukas pasveiksta – vaikų juokas vėl skamba ligoninės koridoriuose, o Andrius Vitalevičius grįžta į pašaukimą. Ir kai po kurio laiko pas jį atvyksta išgelbėtas Mikas su mama Natalija ir besidžiaugiančiu Vėrniu, o jie jam įteikia netikėtą šuniuką, gydytojas suvokia: gyvenimas vėl pilnas prasmės, nes tikra ištikimybė ir viltis padeda išgyti net ir tada, kai sunkiausia.

Arūnai Vitalijau, prašau Jūsų, brangusis! Maldauju! Padėkite! moteris puolasi po baltu chalatu vilkinčio

Uncategorized

019

Dar darbeliai namuose laukia… Močiutė Valė sunkiai pravėrė vartelius, pasistengusi nušleivojo iki durų, ilgai krapštėsi prie seno, jau rūdžių pažeisto užrakto, įžengė į savo seną nešildytą trobą ir prisėdo ant kėdės prie šaltos krosnies. Troboje tvyrojo negyventų namų kvapas. Išvyko tik trims mėnesiams, bet lubos jau užsitraukė voratinkliais, senovinė kėdė liūdnai girgždėjo, vėjas šniokštė kamine – namai ją pasitiko piktai: kur buvai dingusi, šeimininke, ant ko palikai?! Kaip peržiemuosime?! – Tuoj, tuoj, mano mielasis, palauk truputį, atsikvėpsiu… Užkursiu krosnį, sušilsim… Dar prieš metus močiutė Valė lakstė po seną trobą: tai balino, tai perdažė, tai vandens parnešė. Jos mažas lengvas siluetas tai lankstėsi prie ikonų, tai šeimininkavo prie krosnies, tai lakstė po sodą – visko spėdavo: sodinti, ravėti, laistyti. Ir namai džiaugėsi drauge su šeimininke – grindys linksmai sprakšėjo po skubiais lengvais žingsniais, durys ir langai iškart atsiverdavo nuo pirmo prisilietimo prie mažų, nugairintų rankų, krosnis kepdavo purius pyragus. Gerai jiems buvo kartu: Valei ir jos senam namui. Anksti palaidojo vyrą. Užaugino tris vaikus, visus išmokslino, išleido į gyvenimą. Vienas sūnus – jūreivis, antras – kariškis, abu gyvena toli, retai užsuka. Tik jauniausia duktė Tamara liko kaime – pagrindinė agronomė, nuo ryto iki vakaro darbuojasi, pas mamą užbėga sekmadienį, pysliukais palepina – ir vėl savaitei pasišalina. Paguoda – anūkė Svetutė. Ta tiesiog močiutės rankose užaugo. O ir užaugo kokia! Gražuolė! Didelės pilkos akys, plaukai iki liemens – kaip prisirpusios avižos, banguoti, sunkūs, blizgantys – lyg saulės šviesa sklinda iš jų. Susiriša uodegėlę, sruogos pečiais išsisklaido – vietiniams vaikinams net kvapą užgniaužia. Burnas atvėrę stovi – štai kaip! Liemuo liaunas. Ir iš kur kaimo mergaitei tokios laikysenos, tokio grožio? Močiutė Valė jaunystėje irgi buvo graži, bet jei seną jos nuotrauką dėti šalia Svetutės – viena kaip piemenaitė, kita – karalienė… Ir dar protinga: baigė žemės ūkio institutą mieste, grįžo atgal į gimtą kaimą – dirba ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, o pagal jaunų šeimų socialinę programą gavo naują namą. Ir koks tas namas buvo! Tvirtas, mūrinis, tikra vila pagal anuometinius standartus, ne šiaip troba. Tik močiutės sodyba visur žydinti, viskas auga, viskas žaliuoja, o Svetlanos naujam namui dar neteko užaugti – trys menkos gėlytės. Ir šiaip ji daržų bei sodininkystės nemėgo, nors ir žemaičių kraujo turėjo – buvo švelni, močiutė ją nuo bet kokio skersvėjo ar sunkaus darbo gindavo. O dar gimė sūnus Vasiukas. Nebeliko kada sodų ar daržų prižiūrėt. Pradėjo Svetlana kviesti močiutę gyventi pas save: eime, eime pas mane gyvent, namas didelis, patogus, krosnies kūrenti nereikės. Močiutė Valė pradėjo sirguliuoti, sukako aštuoniasdešimt– ir tarsi liga laukė apvalios datos – lengvos kojos staiga sunkiai klausėsi. Pasidavė močiutė įkalbinėjimams. Pagyveno pas anūkę kelis mėnesius. Bet išgirdo: – Močiute, brangi, žinai, kaip aš tave myliu! Bet kodėl tu vis sėdi? Tu gi visą gyvenimą dirbai, judėjai! O čia pas mane – ir ramiai sėdi… Aš noriu ūkį kurti, o iš tavęs tikiuosi pagalbos… – Nebegaliu, vaikeli, kojos jau nebenėra… sena jau esu… – Hm… Kaip pas mane atvažiavai – iš karto sena… Taip močiutė, likusi nepateisinusi lūkesčių, buvo išsiųsta atgal į namus. Iš liūdesio, kad nesugebėjo padėti mylimai anūkei, Valė visai atgulė. Kojos po grindis vilkosi sunkiai, neturėjo nei jėgų, nei noro – per ilgą gyvenimą prabėgo, pavargo. Nuo lovos iki stalo nueiti tapo kančia, o į mėgstamą bažnyčią – nepasiekiama svajonė. Tėvas Borisas pats aplankė nuolatinę savo parapijietę, anksčiau uolią bažnyčios talkininkę. Įdėmiai apsidairė. Valė sėdėjo prie stalo, rašė mėnesinius laiškus sūnums. Troboje vėsoka: krosnis vos pakurta. Grindys ledinės. Ant pačios šilčiausios, bet pasenę megztiniai, kiek suteptas skarelė – tai pačiai, kur visad buvo tvarkinga ir švari, ant kojų sunešioti veltiniai. Tėvas Borisas atsiduso: reikia močiutei pagalbininkės. Galbūt Anną? Gyvena netoli, dar stipri, dvidešimt metų jaunesnė už Valę. Išsitraukė duonos, meduolių, pusę dar šilto pyrago su žuvimi (iš klebono žmonos Aleksandros). Pasiraitojo rankoves – išvalė pelenus iš krosnies, atnešė kelis kartus daugiau malkų, sukrovė kampe. Užkūrė. Prinešė vandens, didelį aprūkusią arbatinuką pastatė ant krosnies. – Sūneli brangus! Oi! Tai yra, mūsų tėveli! Padėk man adresus ant vokų užrašyt. Jei vištos koja užrašysiu – laiškai nepasieks! Tėvas Borisas atsisėdo, užrašė adresus, žvilgsnis užkliuvo už kreivų eilučių. Akis stipriai patraukė stambiomis, drebančiomis raidėmis: „Gyvenu labai gerai, brangusis sūneli. Visko turiu, ačiū Dievui!” Tik tie laiškai apie Valės gerą gyvenimą buvo paženklinti išplautomis, druskingomis dėmėmis. Anna ėmėsi globoti senutę, tėvas Borisas reguliariai ją aprūpino išpažintimi ir komunija, per didžiąsias šventes Annos vyras, dėdė Petys, senas jūrininkas, atgabendavo ją motociklu į bažnyčią. Gyvenimas pamažu gerėjo. Anūkė nebesirodė, kol po kelių metų sunkiai susirgo – jau kuris laikas jautė skrandžio negerumą, vis galvojo, kad kankina gastritas. Paaiškėjo: plaučių vėžys. Kodėl taip įvyko, kas žino – per pusmetį Svetlana sudegė kaip žvakė. Vyras jos kabinosi ant kapo: pirko butelį, gėrė, miegojo tiesiog kapinėse, kėlėsi ir vėl ėjo pirkti… Ketverių metų sūnus Vasius pasidarė niekam nereikalingas – nuskurdęs, alkanas, apleistas. Jį paėmė Tamara, bet dėl milžiniško užimtumo agronomės darbų užsiimti vaikų nebuvo laiko, tad Vasiui buvo ruošiamas kelias į rajoninį internatą. Internatas buvo laikomas neblogu: veiklus direktorius, geras maitinimas, savaitgalius leidžiama vaiką parsivežti namo. Aišku, ne namų auklėjimas, bet Tamara negalėjo kitaip, darbe vėlai užtrukdavo, o pensijai dar reikėjo sulaukti. Ir tada senos „Uralo“ vežime pas dukrą atvažiavo močiutė Valė. Už vairo sėdėjo storas kaimynas dėdė Petys – dryžuotu marškinėliu, inkarais ir undinėmis išpieštom rankom. Abu atrodė karingai. Močiutė Valė tarė trumpai: – Aš Vasytę paimsiu pas save. – Mama, tu vos vaikštai! Kaip su vaiku susitvarkysi?! Juk jam ir pagaminti, ir išskalbti reikia! – Kol gyva būsiu, Vasytės į internatą neatiduosiu, – rėžė močiutė. Nustebinta paprastai švelnios močiutės ryžto, Tamara nutylo ir pradėjo krauti anūko daiktus. Dėdė Petys nuvežė seną ir mažą namo, iškrovė juos, paskui abu beveik rankomis į trobelę sunešė. Kaimynės kodavo močiutę: – Gera tokia senutė, rūpestinga, bet, rodos, jau protą pames – pačiai priežiūros reikia, o čia dar vaiką atsivežė… Juk čia ne šuniukas… Jam reikia rūpesčio… Ir kur Tamara žiūri! Po sekmadienio pamaldų tėvas Borisas ėjo pas močiutę Valę su baime: ar neteks imti iš vargšės sergančios senutės alkaną ir murziną Vasiuką? Troboje buvo šilta, krosnis gerai pakurta. Švarutis, patenkintas Vasiukas ant sofos klausėsi senovinio patefono – pasakos apie Ruginuką. O ta vargšė serganti senutė lengvai šmėžavo troboje: tepė plunksnele skardelę, minkė tešlą, mušė kiaušinius į varškę. Ir jos seni ligoti kojos judėjo lengvai ir greitai – kaip iki ligos. – Kunigėli brangus! O aš čia vatšliukų kepu… Palaukgi minutėlę – Aleksandrai ir Kuziai lauktuvių karštų bus… Tėvas Borisas grįžo namo dar neatsigavęs po nuostabos, ir papasakojo žmonai, ką pamatė. Klebonienė Aleksandra trumpai susimąstė, tada iš knygų lentynos ištraukė storą mėlyną sąsiuvinį, peržvelgė – ir rado reikiamą puslapį: „Sena Jegorovna nugyveno ilgą amžių. Viskas praėjo, prabėgo – visos svajonės, jausmai, viltys – viskas ilsisi po sniego kepure. Laikas, laikas ten, kur nėra nei ligos, nei sielvarto, nei atodūsio… Kartą sningant vasario vakarą Jegorovna ilgai meldėsi prie ikonų, atsigulė ir pasakė namiškiams: „Kvietkit kunigą – mirsiu.“ Ir veidas jos tapo baltas lyg už lango sniegas. Artimieji pakvietė kunigą, Jegorovna išpažino, priėmė komuniją, ir štai jau para guli, nei valgo, nei geria. Tiktai lengvas kvėpavimas rodė – siela dar neišskrido iš seno kūno. Viešosios durys prasivėrė – šviežia šalto oro vilnis, kūdikio verksmas. – Ramiai, čia močiutė miršta. – Gi negaliu užčiaupti kūdikio burnos, ką tik gimė, nesupranta dar, kad verkti negalima… Iš gimdymo namų grįžo Jegorovnos anūkė Nastutė su juokinga, dar raudona kūdikiu. Rytą visi išėjo į darbus, palikę mirštančią senutę ir jauną mamą vienas. Nasti dar pienas netekėjo, buvo dar nepatyrusi, nepripratusi prie dukrelės, ir kūdikis be perstojo klykė, stipriai trukdydamas Jegorovnai mirti. Dusetanti Jegorovna pakėlė galvą, tuščias žvilgsnis staiga nušvito. Sunkiai atsisėdo ant lovos, nuvilko basas kojas ant grindų ir ėmė ieškoti šliurių. Kai namiškiai grįžo po darbo, vargais negalais išsiprašę anksčiau dėl rimtos priežasties (juk močiutė miršta!), rado tokį vaizdą: Jegorovna ne tik nemiršta, bet atvirkščiai – jautėsi stipresnė nei įprastai. Visai nebegalvojo mirti, vikriai vaikščiojo po kambarį, sūpavo patenkintą, nurimusį kūdikį, kol išsekusi anūkė ilsėjosi ant sofos“. Aleksandra užvertė dienoraštį, pažiūrėjo į vyrą, nusišypsojo ir pabaigė: – Mano prosenelė Vėra Jegorovna mane labai pamilo ir negalėjo leisti sau mirti. Kaip dainoje: „O numirti dar per anksti – namuose mūsų dar yra reikalų!” Dar dešimt metų gyveno po to, padėdama mano mamai, tavo uošvei Anastasijai Kirilovnei, auginti mane, mylimą proanūkę. Ir kunigas Borisas atsišypsojo žmonai atgal.

Yra dar širdy namų rūpestėlių… Močiutė Valė vargais negalais pravėrė sodo vartelius, sunkiai išklibėjo

Uncategorized

0129

Tavo sesė vėl buvo čia? Po jos vizito šaldytuvas – kaip nušluotas!

Vytautai, ar vėl tavo mažoji Ieva užsuko pas mus? priekaištingai paklausė Gabija vyrą, žvilgtelėjusi