Zibainis

Atsiprašau, mama, dabar geriau pas mus neateik, gerai? dukra tyliai ir beveik abejingai ištarė šiuos

„Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama…” Ji pažvelgė į juos. Aurelija ir Romas visą gyvenimą skurdo. Moteris jau buvo praradusi viltį sulaukti laimingesnio ir sėkmingesnio gyvenimo. Kadaise jauna ir įsimylėjusi, ji svajojo apie šviesią ateitį. Tačiau gyvenimas klostėsi visai kitaip, nei įsivaizdavo. Romas dirbo sunkiai, uždirbo mažai. Be to, Aurelija pastojo. Vienas po kito gimė trys sūnūs. Aurelija jau seniai nedirbo. Vien vyro atlyginimo toli neužteko. Vaikai augo, jiems reikėjo drabužių ir avalynės. Visas uždarbis išeidavo maistui, dar mokesčiai ir kiti būtiniausi dalykai. Dvylika metų tokio gyvenimo paliko ryškų pėdsaką jų šeimoje. Romas pradėjo gerti. Visus pinigus parsinešdavo namo, bet kasdien grįždavo neblaivus. Dėl tokio gyvenimo Aurelija pradėjo prarasti pasitikėjimą vyru. Vieną vakarą jis grįžo namo girtas ir į rankas laikė pradėtą butelį degtinės. Aurelija neištvėrė, išplėšė jį iš rankų ir pati išgėrė. Nuo to laiko ir ji pradėjo gerti. Po kiek laiko pasidarė lyg ir lengviau. Visos bėdos atrodė dingusios. Ji net sugebėjo šiek tiek pralinksmėti. Nuo tada Aurelija beveik kasdien laukdavo, kada vyras parneš alkoholio. Netrukus gėrė jau kartu. Aurelija užmiršo vaikus. Kaimynai stebėjosi, kaip degtinė gali taip pakeisti žmogų. Vėliau berniukai vis dažniau eidavo prašyti maisto po kaimą. Kartą kaimynas neištvėrė ir ištarė: — Aurelija, gal geriau atiduok vaikus į vaikų namus, nei palik mirti iš bado. Kiek tu gali gerti ir apie vaikus negalvoti? Aurelija ilgai atsimins tuos žodžius. Mintys apie juos jos neapleido. Gal ir būtų buvę lengviau, jei vaikai nelakstytų visur po kojomis. Praėjus kažkiek laiko, Aurelija ir Romas visai nuleido rankas dėl vaikų. Taip berniukai atsidūrė vaikų namuose. Jie verkė ir laukė mamos bei tėčio, bet šie neatsiliepė. Aurelija ir Romas jau net nebemąstė apie sūnus. Taip praėjo keleri metai. Vienas po kito berniukai paliko vaikų namus. Gavo mažyčius vieno kambario butelius. Bet vis dėlto turėjo kur gyventi. Visi susirado darbą. Visada palaikė vieni kitus. Apie tėvus nekalbėjo, bet giliai širdyje vis norėjo juos pamatyti ir paklausti, kodėl šie taip pasielgė. Vieną dieną visi susitiko ir kartu išvažiavo pas mamą į namus. Kelyje sutiko mamą — ji vos galėjo paeiti. Ji praėjo pro šalį net nepastebėjusi savo sūnų. — Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama… Ji žiūrėjo į juos tuščiomis akimis. Ir tik po akimirkos atpažino. Pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Bet kaip ją atleisti? Sūnūs stovėjo ir nežinojo, ką pasakyti. Vėliau nusprendė — nesvarbu kokia buvo, ji yra jų mama. Ir atleido.

Mama, mes tai mes… tavo vaikai… Mama… ramiai prabyla vienas iš jų, kai moteris pakelia žvilgsnį.

Uncategorized

020

Tikra Lietuvė Žmona: Brolių Likimai, Meilės Ir Kantrybės Kaina, Sudužusios Porceliano Figūrėlės Ir Atleidimo Kelias

KAIP SAVO ŽMONĄ PAMILTI IKI PABAIGOS Kaip tau pavyko tiek metų gyventi su viena žmona? Koks tavo slaptas receptas?

Uncategorized

059

Pavargęs nuo žmonos ir uošvės Tą vakarą pas mane užsuko tyliausias ir kantriausias mūsų kaimo vyras – Steponas Ivanovas. Žinote, būna tokių žmonių – kieti kaip vinys. Nugara tiesi, rankos – kaip kastuvai, visa oda suragėjusi, o akys ramios, kaip ežeras miške. Jis niekada nepratarė nė vieno bereikalingo žodžio, niekada nesiskundė. Kad ir kas atsitiktų – ar namą pataisyti, ar malkų vienišai bobutei priskaldyti – Steponas visada čia kaip čia. Atliks darbą tyliai, linktels galva ir nueis. O šįkart… Dieve mano, iki šiol kaip gyvai matau. Durys į mano felčerinį punktą prasivėrė taip tyliai, lyg ne žmogus, o rudeninis vėjas būtų įsmukęs. Stovi tarpduryje, šilkinę kepurę rankose tampo, į mane nė nepažvelgia, žvelgia žemyn, į grindis. Palto šlapio nuo darganos, batai – purvino molio gabalai. Ir toks subliuškęs jis tuo metu atrodė, toks… palaužtas, kad net man širdis iki kulnų nusileido. – Įeik, Stepai, ko ant slenksčio sustojai? – švelniai sakau, jau virdama arbatinį. Žinau, kad kai kurių žaizdų labiau už tabletes gydo arbata su čiobreliu. Jis įėjo, atsisėdo ant lovos krašto, galvos taip ir nepakėlęs. Sėdi, tyli. Tik laikrodis ant sienos tyliai tiksena – vienas, du, vienas, du… skaičiuoja jo tylėjimo sekundes. Ta tyla buvo sunkesnė už bet kokį riksmą. Ji slėgė, zvimbė ausyse, užpildė visą kambarį. Padėjau jam karštos arbatos stiklinę, įdėjau į jo ledines rankas. Apsikabino stiklinę, priglaudė lūpas, o rankos dreba taip, kad arbata apsipila. Ir tada pamačiau, kaip jo nuskustą, vėjo nugairintą skruostą nuriedėjo viena sunki, vyriška ašara. Ir paskui kita. Nesigraudeno, neverkė balsiai – tiesiog tyliai sėdėjo, o ašaros tyliai srūvo per veidą, pasimetė barzdoje. – Išeinu, Semionova, – vos girdimai atsiduso. – Viskas. Nebeturiu jėgų. Prisėdau šalia, uždėjau ranką ant jo rankos, ši nusišiaušusi, bet jis jos neatstūmė. – Nuo ko bėgi, Stepai? – Nuo bobų savų, – tyliai atsiliepė. – Nuo žmonos, Olgos… nuo uošvės. Prikibo jos mane, Semionova. Privedė prie žemės. Kaip dvi varnos. Ką bedaryčiau – vis kas negerai. Sriubą išverdu žmonai būnant fermoje – „persūdyta, bulvės ne taip pjaustytos“. Lentyną prikalus – „kreiva, visi vyrai kaip vyrai, o šitas be rankų“. Lysvę kasinėjant – „nepakankamai giliai, palikai piktžolių“. Taip diena iš dienos, metai iš metų. Nei gero žodžio, nei šilto žvilgsnio. Tik amžinas zyzimas, kaip nuplikus dilgelėm… Jis nutyla, gurkšteli arbatos. – Aš gi ne ponas, suprantu, gyvenimas sunkus. Olga – fermoje nuo ryto iki vakaro, pavargsta, pyksta. Uošvienė, Raisa Petravičienė, kojos jai skauda, sėdi visą dieną ir nuo savo negalios į pasaulį vilku žiūri. Suprantu viską, kenčiu. Keliuosi pirmas, pečių pakūrenu, vandens atnešu, gyvulius apžiūriu. Tada į darbą. Vakare grįžtu – ir vėl niekas negerai. Vieną žodį per daug pasakei – trys dienos riksmo. O jei tyli – dar blogiau: „Ko tyli, gal nutarei ką?“. Siela, Semionova, juk ne geležinė. Ir ji pavargsta. Jis ilgai žiūrėjo į vieną tašką – šokčiojančią liepsnelę pečiuje – ir kalbėjo, kalbėjo… Lyg užtvanka pralūžo. Pasakojo, kaip savaitėmis su juo nesikalba, lyg tuščios vietos nebūtų, kaip už nugaros šnibždasi, uogienę jam paslepia. Kaip Olgai gimtadieniui už premiją nupirko šiltą skarą, o ši, gavusi, rėžė: „Geriau sau batus būtum pirkęs, per driską vaikštai, žmones juokini“. Žiūriu į šį didelį, stiprų vyrą, kuris ir mešką plikomis rankomis įveiktų, o dabar sėdi kaip sumuštas šuniukas ir tyliai lieja ašaras. Tokia liūdesio banga per mane nusirito… – Juk pats tą namą pastatęs, – šnabžda. – Kiekvieną rąstelį prisimenu. Galvojau, kad bus lizdas. Šeima. O gavos… narvas. Ir paukščiai jame pikti. Šiandien… uošvė nuo ryto vėl: „Durys girgžda, miegot neleidžia. Ne vyras, o nesusipratimas“. Paėmiau kirvį… galvoju, tvarkysiu spyną. O pats stoviu, žiūriu į obelį, kur šaka išsirietus… Ir lipa juoda mintis… vos atmušiau. Susidėjau krepšį, įdėjau duonos, atėjau čia. Permiegosiu kur, o ryte į stotį… kur akys veda. Gal bent tada mane prisimins geru žodžiu. Nors kai jau vėlu bus. Tada supratau, kad viskas blogai. Kad tai ne šiaip nuovargis – tai sielos klyksmas, pastatytas ant krašto. Negaliu jo dabar paleisti, negaliu. – Klausyk, Ivanovai, – griežtai tariau. – Nušluostyk ašaras. Ne vyriška taip. Išeiti susiruošęs… O pagalvojai, kas bus su jomis? Olga viena ūkininkaut sugebės? Raisai Petravičienei su skaudančiom kojom – kas padės? Tu už jas atsakingas. – O už mane kas atsakingas, Semionova? – kartokai nusišypsojo. – Kas manęs pagailės? – Aš pagailėsiu, – tvirtai sakiau. – Ir gydysiu tave. Liga tavo rimta. „Sielos perdegimas“ vadinasi. Ir yra tik vienas gydymas. Klausyk atidžiai ir daryk, kaip sakysiu. Grįši tuoj namo. Tyliai. Į visus jų priekaištus – tylėk. Į akis nežiūrėk. Gulk į lovą, nusisuk į sieną. Ryte pati pas jus užsuksiu. Ir niekur tu neišvažiuosi. Supratai? Pažvelgė į mane abejojančiom akim, bet jose sužibo maža vilties kibirkštėlė. Išgėrė arbatą, linktelėjo ir tyliai, nė kiek neatsisukęs, išėjo į drėgną naktį. Ilgai sėdėjau prie pečiaus ir galvojau – kokia gi aš vaistininkė, jei svarbiausias vaistas – geras žodis – žmonės vienas kitam pagaili. Rytą, vos prašvitus, jau bildėjau prie jų tvoros. Duris atidarė Olga. Visa paniurusi, neišsimiegojus. – Ko jums, Semionova, taip anksti? – Stepą jūsų apžiūrėt atėjau, – ramiai sakau, einu į vidų. Troboje šalta, nyku. Raisa Petravičienė susisukus į šaliką, žiūri iš po antakių. Steponas guli, kaip sakiau, nusisukęs į sieną. – Kam gi jį žiūrėt – sveikas kaip jautis, tegu dirba, – pratrūko uošvienė. – Vėpsot tik moka. Priėjau prie Stepano, paliečiau kaktą, paklausiau, nors ir taip viską žinojau. Pažvelgiau į akis – guli tyliai, kaip pelė, tik žandikauliai trūkčioja. Atsitiesiau, žiūrėjau į moteris griežtai, be šypsenos. – Blogi reikalai jūsų, mergos, – sakiau. – Labai blogi. Stepono jūsų širdis kaip nutrūkusi stygos – visiškai išvargus. Dar truputį – ir ta styga lūš. O liksit vienos. Jos pažiūrėjo viena į kitą. Olgos akyse – nuostaba, Raisos Petravičienės – nepasitikėjimas. – Ką jūs čia, Semionova, – sumurmėjo uošvienė. – Vakar dar malkas kūreno. – Tai vakar, – atrėžiau. – O šiandien – ant ribos. Privedėt jį. Amžinu nepasitenkinimu, priekabėmis. Manėte, kad jis akmuo? O jis – žmogus. Ir siela jo skauda taip, kad net kaukti norisi. Štai skyriau jam gydymą. Svarbiausią. Visišką ramybę, jokių ūkio darbų. Tik ilsėtis. Ir – ty-la. Supratot? Nei vieno priekaišto, nei vieno pikto žodžio. Tik švelnumas ir rūpestis. Globosit jį kaip kristalinę vazą. Maitinsit šaukštu erškėtuogių nuoviru, užklosite šiltu pledu. Kitaip… už pasekmes neatsakau. O gal ir į miesto ligoninę teks vežti, o iš ten, žinot, ne visi grįžta. Pasakiau ir pamačiau, kaip tikras, aitrus išgąstis atsispindėjo jų akyse. Nepaisant viso burbėjimo, jos kabėjo ant jo kaip ant sienos. Jis buvo jų ramstis, tyli, bet patikima jėga. Mintis, kad to ramsčio gali nelikti, jas pašiurpino iki širdies gelmių. Olga tyliai priėjo prie lovos, nedrąsiai prisilietė prie vyro peties. Raisa Petravičienė suspaudė lūpas, bet nutylėjo, akys lakstė troboje, tarsi ieškotų užuovėjos. Išėjau, palikau jas su ta mintimi. Palikau su jų baime ir sąžine. Ir ėmiau laukti. Pirmas dienas, kaip vėliau Steponas pašnibždom papasakojo, namuose tvyrojo kaip akim peiliu perpjauta tyla. Visi vaikščiojo ant pirštų galų, kalbėjo pašnibždom. Olga atnešdavo jam sultinio, padėdavo ant spintelės ir išeidavo. Uošvienė, praeidama, jį persižegnodavo. Buvo nejauku, keista, bet rietenos baigėsi. Paskui ledas ėmė po truputį tirpti. Kartą rytą Steponą pažadino obuolių kvapas – keptų su cinamonu, kaip mama kepdavo vaikystėj. Atsisuko. Olga sėdėjo prie lovos ant taburetės, lupinėdama obuolį. Pamačius, kad jis nemiega, krūptelėjo. – Paragauk, Stepai, – sušnibždėjo. – Karšta. Ir pirmąsyk per daugel metų jo akyse pamatė ne susierzinimą, o švelnumą. Nedrąsų, bet tikrą. Kitą dieną Raisa Petravičienė atnešė jam vilnones kojines. Pačios megztas. – Laikyk kojas šiltai, – sumurmėjo ji, bet jau be pykčio. – Nuo lango traukia. Steponas gulėjo, žiūrėjo į lubas ir pirmąkart po daugelio metų jautėsi – ne namų šeimininku, ne rankų pora, o žmogumi. Kurio bijoma netekti. Praėjo savaitė. Aš vėl pas juos užsukau. Vaizdas jau buvęs visai kitoks. Namuose šilta, kvepia šviežiai kepta duona. Steponas sėdi prie stalo, dar kiek išbalęs, bet ne toks sugniužęs. Olga pila jam į puoduką pieno, uošvienė stumia pyragų lėkštę. Jie nesišneka kaip balandžiai – ne. Bet ore jau nebekabėjo tas baisus, šaltas įtempimas. Jis praėjo. Steponas pakelia į mane akis, o jose – rami, tyli padėka. Nusišypso. Ir nuo tos jo retai matomos, nuoširdžios šypsenos, rodos, visa troba prisipildė šviesos. Olga, pamačiusi jo šypseną, irgi nedrąsiai šyptelėjo. O Raisa Petravičienė atsisuko į langą – bet mačiau, kaip šluostėsi ašarą skarelės kampu. Daugiau jų nebegydžiau. Jie patys vieni kitiems tapo vaistu. Ne, netapo pasaka iš knygos – uošvienė dar burbėdavo, Olga pavargusi sudirdavo. Bet dabar – jau kitaip. Po burbėjimo Raisa Petravičienė eidavo virti Steponui arbatos su avietėm, Olga, jei susierzindavo, netrukus apkabindavo už pečių. Išmoko matyt ne tik vieni kitų klaidas, o žmogų. Pavargusį, savą, mylimą. Kartais, eidama pro jų namus, matau, kaip vakarais visi trys sėdi ant suoliuko. Steponas kažką gamina, moterys skabo sėmkas, ramiai šnekasi. Ir taip šiltą kaimiškai, tylu širdy. Pažiūri į juos – ir supranti, kad didžiausia laimė slepiasi ne garsių žodžių, ne brangių dovanų else. Ji tylioje vakarienėje, obuolių pyrago kvape, rūpestingomis rankomis megztose šiltose kojinėse ir žinojime, kad esi namuose. Kad esi reikalingas. Štai ir galvok, brangieji, kas gydo geriau – karti piliulė ar tylus, laiku ištartas geras žodis? Ką manot – ar žmogui reikia stipriai išsigąsti, kad pradėtų vertinti, ką turi iš tikrųjų?

Pavargęs nuo uošvės ir žmonos Šį vakarą pas mane užsuka pats tyliausias ir kantriausias mūsų kaimo vyras

Uncategorized

033

Vyras visada sakė, kad nesu pakankamai moteriška – jei dažyčiausi daugiau, dėvėčiau sukneles, būčiau „švelnesnė“. Visada buvau praktiška, tiesi, nesiekiau blizgėti. Dirbu, sprendžiu problemas, darau, ką reikia. Jis tokią mane pažinojo – niekada nevaidinau kitos. Tačiau su laiku jo replikos padažnėjo, pradėjo mane lyginti su draugių žmonomis, kolegėmis ar moterimis iš feisbuko. Sakydavo, kad esu labiau kaip draugė, o ne žmona. Dažnai ginčydavomės, bet eidavome toliau – maniau, tai normalūs skirtumai poroje. Kai palaidojau tėtį, viskas pasikeitė. Nemiegojau, nevalgiau, neturėjau jėgų niekam – apsivilkau pirmus rastus juodus drabužius, be makiažo, tiesiog išėjau. Prieš išeinant vyras pažiūrėjo ir tarė: „Taip eisi? Negalėtum kiek pasitvarkyti?“ Nesuvokiau klausimo – pasakiau, kad man visai nesvarbu, kaip atrodau, nes ką tik netekau tėčio. Jis: „Bet žmonės kalbės – atrodai apleista.“ Pajutau, lyg kažkas būtų sugniaužęs širdį. Per laidotuves jis atrodė rimtas, bet su manimi buvo šaltas, neatjautė, neprisiglaudė. Pro šalį eidamas tyliai pridūrė, kad turėčiau „labiau susiimti“, neva tėvas nenorėtų, kad taip save apleisčiau. Po laidotuvių namie paklausiau, ar tik išvaizda tą dieną buvo svarbiausia – ar nematė, kad esu palūžusi. Jis tik tarė, jog nereikėtų išpūsti, esą moteris net „tokiais momentais“ neturi apleisti savęs. Nuo tada į jį žiūriu visai kitaip. Bet palikti jo negaliu. Jaučiu, kad be jo – neišgyvensiu. ❓ Ką pasakytumėte šiai moteriai, jei ji sėdėtų priešais jus?

Mano žmona visada sakydavo, kad manyje trūksta vyriškumo. Iš pradžių ji paminėdavo tai tarp kitko kad

Uncategorized

0212

Šiąnakt išėjau iš sūnaus namų, ant stalo palikusi dar garuojančią jautienos troškinio lėkštę ir numestą prijuostę ant grindų. Nustojau būti nematoma savo šeimoje, bet nesiliauju būti močiute. Mano vardas – Marija. Man šešiasdešimt aštuoneri, ir jau trejus metus kantriai, tyliai bei be atlygio tvarkiau sūnaus Tomo namus. Esu ta lietuviška „kaimo senolė“, apie kurią visi kalba su pagarba, nors šiandien iš mūsų tikimasi viską tyliai pakelti ir nesiskųsti. Augau laikais, kai nubrozdintos kelios buvo vaikystės dalis, o gatvės žibintai reiškė, kad metas namo. Kai auginau Tomą, vakarienė būdavo šeštą valandą – ir ką patiekdavo, tą valgydavai, kitaip laukdavai iki ryto. Neturėjome jokių emocinių dirbtuvių – turėjome atsakomybę. Tai nebuvo tobula, bet užaugino stiprius, pastangas gerbiančius žmones. Mano marti Rūta – neblogas žmogus, tik mylinti sūnų Beną be galo, tačiau nuolat bijo – maisto etikečių, „netinkamų“ sprendimų, kad nenustelbtų jo individualumo, ar kad kas nors iš interneto nepasmerks. Todėl dabar aštuonmetis anūkas valdo namus. Benas protingas ir mielas, kai jam patogu, bet „ne“ jam visada reiškia derybas. Šiandien buvo antradienis – ilgiausia mano diena; dar prieš aušrą atvažiavau padėti Benui į mokyklos autobusą, nes ir Tomas, ir Rūta dirba sunkiai, kad sumokėtų už namus, kuriuose vos gyvena. Sutvarkiau skalbinius, pavedžiojau šunį, suskirsčiau spinteles, kur prabangi ekologiška produkcija stovi šalia paprastų prekių, nupirktų iš mano pensijos. Norėjau, kad šiandien būtų jauku – keturias valandas viriau lietuvišką jautienos troškinį su bulvėmis, morkomis ir rozmarinu, kuris užpildo namus jaukumo ir prisiminimų kvapu. Tomas su Rūta parėjo vėlai, panirę į telefonus, skundėsi terminais. Benas gulėjo ant sofos, akis užlietas planšetės šviesos, kur kažkas rėkė apie žaidimus. „Vakarienė paruošta“, pasakiau, pastatydama patiekalą. Tomas net nepažiūrėjo, Rūta suraukė antakius: „Stengiamės valgyti mažiau raudonos mėsos. O ar morkos ekologiškos? Benui jautri virškinamoji sistema.“ „Tai vakarienė, tikras maistas“, atšoviau. Tomas pašaukė Beną – iš sofos atskriejo „Ne! Užsiėmęs!“. Mano laikais ekranas būtų tučtuojau išjungtas – šiandien niekas nepasikeitė. Rūta nuėjo „įkalbėti“. Girdėjau derybas, pažadus, padrąsinimus. Benas atėjo neatsisakęs planšetės, spoksojo į maistą ir atstūmė lėkštę: „Fui, noriu vištienos kepsnelių.“ Tomas tylėjo, Rūta iškart ieškojo šaldiklyje. Tą akimirką manyje kažkas lūžo – ne pyktis, o liūdesys. „Sėskitės“, pasakiau. Rūta sustojo. „Valgys tai, kas ant stalo, arba eis nuo jo“, ramiai tariau. Tomas pagaliau atitraukė žvilgsnį: „Nesutik, nereikia traumuoti vaiko.“ „Trauma?“ ataidėjo mano balse nuostaba. „Jūs mokote jį, kad viskas sukasi apie jo komfortą. Kad kitų pastangos nesvarbios.“ „Mes taikom švelnią tėvystę“, šaltai tarė Rūta. „Čia ne tėvystė, o pasidavimas, – atsakiau. – Bijote jo nepasitenkinimo – paverčiate jį visatos centru. O aš čia – tik personalas.“ Benas suriko ir sviedė šakutę, Rūta puolė raminti: „Močiutė tiesiog išgyvena stiprias emocijas.“ Tada supratau – viskas. Nusiėmiau prijuostę, tyliai padėjau ją prie nei ragauto troškinio. „Teisingai – man sunku, – pasakiau, – sunku matyti, kaip sūnus tampa pašaliniu savo namuose, kaip vaikas auga be ribų, sunku jaustis negerbiamai.“ Pasiėmiau rankinę. „Išeini?“ nustebo Tomas. „Ryt žadėjai prižiūrėti Beną.“ „Ne“, atsakiau. „Negali šitaip tiesiog išeiti.“ „Galiu“, atsakiau. Išėjau į tylų, lietų Vilniaus vakarą. „Mes tavęs labai reikia“, sušuko Rūta. „Šeima padeda šeimai.“ „Kaimas remiasi abipuse pagarba, – pasakiau. – Čia liko tik aptarnavimas – ir aš uždarau kasą.“ Važiavau tol, kol privažiavau Vingio parką. Sėdėjau automobilyje, klausiau tyloje žolės ir lietaus kvapų. Pamačiau blyksinčias ugneles – jonvabalius. Kadaise gaudėme juos su Tomu – pasigrožėdavom ir paleisdavom. Mokiau, kad gražių dalykų nevalia laikyti sau. Sėdėjau ir stebėjau, kaip jie šoka naktį. Telefonas nenustoja pypsėti – atsiprašymai, priekaištai, kaltės žinutės. Neatsiliepiu. Mes supainiojome atsidavimą su nuolaidžiavimu, buvimą kartu – su ekranais, o auklėjimą – su patogumu. Bijome nepatikti, ir taip auginame silpnus žmones. Myliu anūką tiek, kad leisiu jam susidurti su sunkumais. Myliu sūnų tiek, kad leisčiau pačiam visko išmokti. Ir pagaliau myliu save tiek, kad grįšiu namo, pavalgysiu ramiai ir paliksiu jonvabalius laisvus. Mano kaimas uždarytas remontui. Kai vėl atsidarys, kaina bus pagarba.

Išėjau šį vakarą iš sūnaus namų, ant stalo palikau dar garuojantį troškinį, o mano prijuostė liko numesta

Uncategorized

077

Lukas buvo tik dvylikos, tačiau daugumą jo jaunų metų jau buvo pažymėta sunkumais. Mama mirė, kai jis buvo visai mažas, o netrukus dingo ir tėvas – Lukas liko visiškai vienas. Be nieko, kas jį prižiūrėtų, gatvės tapo jo namais: nakvodavo apleistuose miesto kampuose—po Vilniaus tiltais, šalia geležinkelio bėgių, ant šaltų suoliukų Vingio parke. Kiekviena diena – naujas išbandymas: prašydavo praeivių maisto arba užsidirbdavo kelis centus už smulkius darbus. Vieną speiguotą žiemos naktį, Luko vienintelis turtas buvo suplyšusi antklodė, ištraukta iš konteinerio. Ieškodamas užuovėjos nuo stingdančio vėjo, vaikinas priglaudėsi siauroje Senamiesčio skersgatvyje, šalia užrakintos kepyklėlės. Staiga tyloje pasigirdo nusilpęs aimanos garsas, pervarvėjęs skausmu. Lukas krūptelėjo ir sustojo, nerimas užgniaužė kvapą. Įsižiūrėjus į tamsą, iš pradžių kilo baimė, bet gailestis nugalėjo—žengė artyn. Alyvos gale tarp kartono dėžių ir šiukšlių maišų gulėjo senas vyras. Jam galėjo būti apie aštuoniasdešimt, skruostai išblyškę, kūną krėtė šaltis. „Padėk… prašau, padėk man“, – iškošė senolis, vos tik pamatęs Luką, akyse sužibo neviltis. Vaikas nė nesuabejojo – tuoj pat prisėdo šalia. „Ar Jums skauda, ką nutiko?“ – bandė nerimastingai tarti Lukas. Senolis prisistatė Jonu. Paaiškino, kad pargriuvo eidamas namo ir nebepajėgė atsikelti. Lukas tuoj pat apsupo jį savo suplyšusia antklode. „Aš surasiu pagalbą“, – pasižadėjo jis. Bet Jonas įsikibo berniukui į ranką: „Nepalik… maldauju, nelik vienas“. Lukas žinojo šį jausmą geriau nei kas kitas—negalėjo paleisti. Sutelkęs paskutines jėgas, Lukas padėjo Jonui atsisėsti. „Ar gyveni čia pat?” – pasiteiravo. Senolis linktelėjo ir parodė į geltoną namą skersgatvio gale: „Ten… vos už kampo.“ Nors silpnas ir pavargęs, Lukas surado stiprybės padėti Jonui nušliaužti iki jo buto. Durys buvo praviros. Viduje Lukas įsodino senolį į senovinę kėdę ir pajuto, kaip šiluma pripildė kambarį. „Ačiū tau, berneli“, – tyliai tarė Jonas. – „Jei nebūtum radęs…“ Lukas kukliai nusišypsojo: „Padariau tai, ką iš manęs reikalavo širdis.“ Pailsėjęs Jonas ėmė dalintis savo istorija. Jo žmona mirė prieš keletą metų, gyveno visiškai vienas—be vaikų, be giminaičių. Lukas klausėsi, atpažino jųdviejų bendrą vienatvę. „O tu, Lukai? Kur tavo namai?“ – švelniai paklausė Jonas. Berniukas susigūžė, nuleido akis: „Neturiu namų. Miegu, kur tik išeina.“ Senolio akys prisipildė užuojautos. Po trumpos pauzės jis tarė: „Šie namai tapo per dideli vienam. Jei nori, gali likti. Neturiu daug, bet galime pasidalinti. Nė vienas – ypač vaikas – neturi likti gyvenime vienas.“ Lukas negalėjo patikėti. Pirmąkart per daugelį metų jam buvo pasiūlyta saugumas, šiluma ir priklausomybė. Tą naktį paprastas gerumo poelgis pakeitė dvi likimus—namų neturintis berniukas ir vienišas senelis tapo vienas kitam atrama, draugu ir šeima. Jie abu įrodė: viltis gali užgimti netikėčiausiose vietose.

Lukasui vos dvylika metų, tačiau didžiąją jo trumpų metų dalį jau paženklino sunkumai. Mama mirė, kai

Uncategorized

034

Vestuvės jau buvo suplanuotos po savaitės, kai ji pasakė, kad nenori tekėti. Viskas jau buvo apmokėta – vieta, dokumentai, žiedai, net dalis šeimos šventės. Mėnesius planavau kiekvieną detalę. Visos mūsų draugystės metu tikėjau, kad elgiuosi teisingai: dirbau pilnu etatu, o apie 20% savo atlyginimo kas mėnesį skirdavau jai – kirpyklai, manikiūrui ar kitoms jos užgaidoms. Ne todėl, kad ji nedirbtų – ji turėjo savo pajamų ir juos leido kaip norėjo. Aš prisiimdavau išlaidas, nes maniau, kad kaip vyras tai – mano atsakomybė. Niekada neprašiau jos prisidėti prie sąskaitų, mokėdavau už pasimatymus, restoranus, kiną, savaitgalines išvykas – viską. Metais prieš vestuves padariau dar vieną didelį žingsnį – pasiūliau visai jos šeimai poilsį prie Baltijos jūros: tėvams, broliams, net pusseserėms ir sūnėnams. Buvo daug žmonių, tad dirbau viršvalandžius, taupiau, atsisakiau įvairių savo norų. Kai kelionė, už kurią sumokėjau tiek už maistą, tiek už apgyvendinimą, įvyko – ji buvo laiminga, šeima – dėkinga. Niekas neįtarė, kad jai tai nieko nereiškia. Kai ji pasakė, kad nori skirtis, aiškino, jog buvau „per daug“ – tiesiog norėjau per didelio dėmesio, apsikabinimų, žinučių. Sakė, kad jaučiasi uždususi nuo mano jausmų ir dėmesio. Ir tada, pirmąsyk, prisipažino, kad niekada nenorėjo tekėti – pasiūlymui sutikusi pasimetusi, nes aš buvau primygtinis ir viską surengiau prieš jos šeimą restorane. Tai man buvo gražus gestas, o jai – spąstai. Penkios dienos iki santuokos pasakė tiesą: priverčiau ją jaustis lyg primetus gyvenimą, kokio ji nenorėjo, o visi mano darbai dėl jos kėlė jai pareigos ir nemalonumo jausmą. Ji nusprendė pasitraukti. Nebuvo nei šauksmų, nei susitaikymo – tik nutraukti kontraktai, apmokėtos sąskaitos, planai ir viena atšaukta vestuvė. Ji buvo tvirta savo pasirinkime, ir tada viskas baigėsi. Tai buvo savaitė, kai supratau: būti vyru, kuris viską apmoka, tvarko ir visada stengiasi – dar negarantuoja, kad ta moteris liks su tavimi.

Vestuvės turėjo būti po savaitės, kai ji man netikėtai pareiškė, kad nenori tekėti. Viskas jau buvo apmokėta

Uncategorized

019

Skausminga kartėlio bedugnė sieloje „Internatas tavęs jau seniai laukia! Dingk iš mūsų šeimos!“ – iš visos širdies rėkiau drebėjančiu balsu. Mano pasipiktinimo objektas buvo pusbrolis Dimas. Dieve, kaip aš jį mylėjau vaikystėje! Kviečių spalvos plaukai, rugiagėlių akys, linksmas būdas – visas Dimas. …Giminės dažnai susirinkdavo prie šventinio stalo. Iš visų pusbrolių aš išskyriau būtent Dimą. Brolis mokėjo gražiai kalbėti, lyg nėrė mezginiu. Dar ir talentingai piešė. Per vakarą greitai primėtydavo penkis–šešis piešinius pieštuku. Žiūrėdavau ir lydydavausi – negalėdavau atitraukti akių nuo grožio. Slapta juos rinkdavau ir dėdavau į rašomąjį stalą – brangiai saugojau brolio kūrybą. Dimas buvo dviem metais vyresnis už mane. Kai Dima sulaukė keturiolikos, netikėtai mirė jo mama. Nepabudo… Iškilo klausimas – kur dėsis Dima? Visi pradėjo ieškoti jo tikrojo tėvo. Rasti jį buvo sunkoka – tėvai seniai išsiskyrę, o tėvas jau turėjo naują šeimą ir neketino drumsti jos ramybės. Tuomet visa giminė, tarsi sutartinai, gūžčiojo pečiais – savo rūpesčių pilna… Pasirodo, giminė tiktai šviesoje, o sutemus – nėr kaip rasti. Galų gale mano tėvai, turėdami du savus vaikus, prisiėmė globoti Dimą – juk jo mama buvo tėčio jaunesnė sesuo. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad Dima dabar gyvens pas mus. Tačiau… Pirmąją jo buvimo dieną mūsų namuose mane suneramino mėgstamiausio pusbrolio elgesys. Mama, norėdama bent kiek paguosti našlaičiuką, paklausė: – Gal ko nors nori, Dima? Sakyk drąsiai. Ir Dima iškart pasakė: – Vaikiško geležinkelio. Turiu pasakyti, tai brangus žaislas buvo. Mane nemaloniai nustebino toks noras! Pagalvojau – juk tau mama mirė, artimiausias žmogus pasaulyje, o tu apie traukinius svajoji… Kaip taip galima? Tėvai nedelsdami nupirko Dimos svajonę. Ir tada prasidėjo… „Nupirkite man magnetofoną, džinsus, firminį švarką…“ Tai buvo aštuntasis dešimtmetis. Visi šie daiktai kainavo daug ir sunkiai buvo gaunami. Tėvai, apmažindami mums, vaikams, pildė našlaičio prašymus. Mes su broliu supratome ir nesiskundėme. …Kai Dimai suėjo šešiolika, prasidėjo mergaitės. Jis pasirodė esąs labai meilės kupinas jaunuolis. Dar daugiau – Dima pradėjo kabinėtis ir prie manęs, pusbrolės. Bet aš, buvusi sportininkė, puikiai išsisukdavau nuo jo nešvarių užmačių. Mes su Dimu netgi susimušdavome. Dažnai verkdavau upeliais. Tėvai nieko nežinojo. Nenorėjau jų liūdinti. Dažnai apie tokius reikalus vaikai nutyli. Kai duodavau atkirtį, Dima žaibiškai susirasdavo mano drauges. Ir jos, beje, stengėsi dėl jo dėmesio. …Dima dar ir vogė – be sąžinės graužaties ir nesigėdydamas. Pamenu, turėjau taupyklę. Taupiau iš mokyklinių pusryčių tėvams dovanoms. Vieną dieną – taupyklė tuščia! Dima – neėmiau, kad ir kankink. Dieve, net neparaudo! Net nesumišo. Man širdis plyšo! Kaip taip galima gyventi vienuose namuose ir vogti? Dima, lyg vandalas, griovė mūsų šeimos pamatus. Pyktis liesdavosi, o Dima nuoširdžiai nesuprato mano susierzinimo. Jam atrodė, kad visi jam skolingi. Jį pradėjau nekęsti. Ir tada surikau iš visų jėgų: – Išeik iš mūsų šeimos! Pamenu, išrėžiau Dimai viską – tiek, kad į kepurę nesurinksi… Mama vos nuramino. Nuo tada Dima man nebeegzistavo. Visiškai jį ignoravau. Paskui paaiškėjo: giminės žinojo, koks „vaisius“ yra Dima. Visi gyvenome skirtinguose rajonuose, tad jiems teko matyti šį bei tą… Buvę Dimos mokytojai perspėjo tėvus: „Veltui tokį sunkų naštą užsikrovėt. Dima ir jūsų vaikus sugadins.“ …Naujoje mokykloje atsirado mergaitė Katia. Ji visam gyvenimui pamilo Dimą. Vedė ją vos baigęs mokyklą. Susilaukė dukters. Katia kantriai kentės vyro išdaigas, jo nesibaigiančius melus ir daugybę išdavysčių. Kaip sakoma, mergina vargo – ištekėjusi dar daugiau vargo rado. Visą gyvenimą Dima plačiai naudosis Katies meile, kuri tarsi prie jo siela prigijo. …Dimą pašauks į armiją. Tarnaus Kazachstane. Ten Dimai atsiras kita šeima. Kaip? Tikriausiai susirado per atostogas. Po tarnybos jis ten ir pasiliks, nes ten gimė sūnus. Katia ilgai negalvodama vyksta į Kazachstaną ir visais būdais parsiveža vyrą atgal. Tėvai taip ir nesulaukė dėkingumo žodžio iš Dimos. Nors jį priėmė visai ne dėl to. … Dabar Dimui Eugenijui – 60 metų. Jis – uolus stačiatikių bažnyčios lankytojas. Su Katia turi penkis anūkus. Atrodo, viskas gerai, bet kartėlis dėl santykių su Dima išliko iki šiol… Ir su medumi nenurysiu…

Kartus dugne sielos Seniai jau internatas tavęs ilgisi! Rūpinkis, palik mūsų šeimą! mano balsas lūžo