Zibainis

Pasiekiau, kad sūnus išsiskirtų, bet vėliau dėl to labai pasigailėjau… Vakar vėl anūkėlę atvežė

– Noriu pagyventi dėl savęs ir išsimiegoti, – pasakė vyras išeidamas Trys mėnesiai – tiek truko šis beprotybės laikotarpis. Trys mėnesiai bemiegių naktų, kai mažylis Maksimukas rėkė taip, kad kaimynai daužė sienas. Trys mėnesiai, kai Marina vaikščiojo kaip zombis – su paraudusiomis akimis ir drebančiomis rankomis. O Igoris slankiojo po butą niūrus, kaip audros debesis. – Įsivaizduok, kaip aš darbe atrodau – lyg bomžas! – vieną dieną riktelėjo žiūrėdamas į veidrodį. – Maišai po akimis iki kelių. Marina tylėjo. Maitino sūnų, migdė, vėl maitino. Begalinė karuselė. O kažkur šalia vaikštinėjo Igoris – jos vyras, kuris vietoje palaikymo tik skundėsi. – Gal tavo mama galėtų pabūti? – pasiūlė vieną vakarą, pasitempęs po dušo. Gaivus, pailsėjęs. – Pagalvojau, gal savaitėlei pas draugą į sodybą nuvažiuosiu? Marina sustingo su buteliuku rankose. – Man reikia poilsio, Marina. Rimtai, – ėmė krauti daiktus į sportinį krepšį. – Pastaruoju metu išvis normaliai nemiegu. O ji miega? Akys sulimpa, bet vos atsigula – Maksimukas vėl pradeda verkti. Ir jau ketvirtą kartą per naktį. – Man irgi sunku, – sudejavo tyliai Marina. – Suprantu, kad sunku, – numojo ranka vyras, spausdamas mėgstamą marškinius į krepšį. – Bet mano darbas rimtas, atsakomybės daug. Negaliu su tokiu veidu prie klientų eit. Ir čia Marina tarsi iš šalies pamatė save: ji – nusilupusiu chalatu, su susivėlusiais plaukais ir rėkiančiu kūdikiu ant rankų. O jis – kraunantis lagaminą, bėgantis nuo jų. – Noriu pagyventi dėl savęs ir išsimiegoti, – sumurmėjo Igoris, net nepažvelgęs jai į akis. Durys trinktelėjo. Marina liko stovėti vidury buto su verkiančiu sūnumi ir jautė, kad viduje viskas griūna. Savaitė praėjo. Ir dar viena. Igoris paskambino tris kartus – paklausė, kaip sekasi. Balsas buvo šaltas, lyg kalbėtų su tolima pažįstama. – Atvažiuosiu savaitgalį. Neatvažiavo. – Rytoj tikrai būsiu. Ir vėl neatsirado. Marina migdė verkiantį sūnų, keitė sauskelnes, virė mišinius. Miegas – pusvalandžio trumpos pertraukos tarp maitinimų. – Kaip laikaisi? – klausė draugė. – Puikiai, – sumelavo Marina. Kodėl meluoja? Gėda. Gėda, kad vyras paliko. Kad ji liko viena su kūdikiu. Atrodė, kas gali būti blogiau. Bet įdomiausia prasidėjo parduotuvėje – sutiko Igorio kolegę. – O kur jūsų vyras? – paklausė Lena. – Daug dirba. – Aišku. Vyrai visi vienodi – vos atsiranda vaikai, iškart darbe užsikasa. – Lena priėjo arčiau: – O ką, Igoriui dažnai būna komandiruotės? – Kokios komandiruotės? – Tai juk į Vilnių neseniai važiavo! Į seminarą. Nuotraukas rodė. Į Vilnių? Kada? Marina prisiminė: praėjusią savaitę Igoris tris dienas neskambino. Sakė – buvo užsiėmęs. Melavo. Ne buvo užsiėmęs, o ilsėjosi Vilniuje. Šeštadienį Igoris pasirodė su gėlėmis. – Atleisk, kad ilgai nebuvau. Daug darbo. – Į Vilnių važiavai? Sustingo su gėlių puokšte. – Kas sakė? – Nesvarbu. Svarbu – kam meluoji? – Nesu melagis. Tiesiog pagalvojau, kad liūdėtum, jog be tavęs išvažiavau. Be jos?! Ji juk su kūdikiu niekur negalėtų. – Igori, man reikia pagalbos. Supranti? Jau savaitėmis nemiegu. – Samdysim auklę. – Iš ko? Tu gi pinigų neduodi. – Kaip neduodu? Būsto paskolą, komunalinius moku. – O maistui? Sauskelniams? Vaistams? Tylėjo. Paskui: – Gal galėtum grįžti į darbą? Bent puse etato? Ko namie sėdėti. Tada samdysim auklę. Namelis, lyg ilsėtųsi! Marina paėmė sūnų, pažvelgė į Igorį ir suprato: šis žmogus jos nemyli. Visai. Niekada nemylėjo. – Išeik. – Kur? – Lauk. Negrįžk, kol neapsispręsi – kas tau svarbiau: šeima ar laisvė. Igoris paėmė raktus ir išėjo. Dviem dienoms. Paskui atsiuntė žinutę: “Galvoju”. O Marina tą laiką nemiegojo. Irgi galvojo. Įsivaizduokite – pirmą kartą per mėnesius likote su savo mintimis. Mama paskambino: – Marinute, kaip laikaisi? Igoris namuose negrįžęs? – Komandiruotėje. Vėl sumelavo. – Gal atvažiuosiu? Padėsiu? – Susitvarkysiu. Bet atvažiavo pati. – Kaip jūs čia gyvenat? – apsidairė. – Dieve, Marina, pasižiūrėk į save! Marina pažvelgė į veidrodį. Taip, vaizdas… – O Igoris kur? – Dirba. – Aštuntą vakaro? Marina tylėjo. – Kas vyksta? Ir tada Marina pravirko. Iš tikrųjų, kaip vaikas – garsiai, be vilties. – Jis išėjo. Pasakė, kad nori pagyventi dėl savęs. Mama tylėjo. Tada: – Niekšas, retas niekšas. Marina nustebo. Mama niekada taip nekalbėjo. – Visada maniau, kad Igoris silpnas. Bet kad tiek… – Mama, gal aš klystu? Gal reikėjo suprasti? – Marinute, tau ne sunku? Būtent paprastumas leido suvokti – visą laiką Marina galvojo tik apie Igorį. Apie jo nuovargį, patogumą. O apie save – nė žodžio. – Ką man daryti? – Gyventi. Be jo. Geriau viena, negu su tokiu. Igoris grįžo šeštadienį. Įdegęs. Matyt, “galvojo” sodyboje. – Pasikalbam? – Gerai. Susėdo prie stalo: – Marina, suprantu, tau sunku. Bet ir man nelengva. Gal susitarsim? Pagelbėsiu pinigais, aplankysiu. O kol kas gyvensiu atskirai. – Kiek? – Ką? – Pinigų. Kiek? – Na, gal dešimt tūkstančių. Dešimt tūkstančių. Vaikui, maistui, vaistams… – Igori, eik tu sau. – Ką?! – Kaip girdėjai. Ir nebegrįžk. – Marina, čia siūlau rimtai! – Rimtai? Laisvės užsimanei? O kur mano laisvė? Ir tada Igoris leptelėjo frazę, kuri viską sustatė į vietas: – Kokia tavo laisvė? Tu gi mama! Marina pažvelgė į jį: va štai – tikrasis Igoris. Infantilus egoistas, kuris mato motinystę kaip nuosprendį. – Rytoj paduosiu skyrybų ir alimentų dokumentus. Ketvirtis atlyginimo. Pagal įstatymą. – Nedrįsi! – Drįsiu. Jis išėjo, trinktelėjo durimis. O Marina pirmą kartą pajuto: kvėpuoti tapo lengviau. Maksimas pravirko. Bet dabar ji žinojo: susitvarkys. Praėjo metai. Igoris du kartus bandė grįžti. – Gal pamėginkim iš naujo, Marina? – Per vėlu. Igoris skundėsi, kad Marina – “žiežula”. Nelabai įtikinamai. Marina rado auklę, įsidarbino slaugytoja. Darbo vietoje susipažino su gydytoju Andrijumi. – Vaikų turi? – Sūnų. – O tėvas kur? – Gyvena sau. Pristatė. Andrius atvežė Maksimui žaislinį automobilį. Kartu žaidė ir juokėsi. Vėliau dažnai kartu visi vaikštinėjo parke. Igoris sužinojo. Paskambino: – Vaikui metai, o tu su vyrais! – O ką galvojai? Kad tavęs lauksiu? – Bet tu mama! – Taip, mama. Ir kas? Daugiau nebepranešė. Andrius buvo kitoks. Kai Maksimas susirgo – atvažiavo akimirksniu. Kai labai pavargdavo – pasiimdavo į sodybą pailsėti. Dabar Maksimui du metai. Jis Andrių vadina dėde. Igorio nebeprisimena. Igoris vedė kitą moterį. Alimentus moka. Marina nepyksta. Ji irgi dabar gyvena dėl savęs. Ir tai nuostabu.

Noriu pagyventi sau ir išsimiegoti, metė vyras, užtrenkdamas duris. Trys mėnesiai štai kiek užsitęsė

Uncategorized

0128

– Tai kaip čia nesiruoši rūpintis mano sūnaus vaiku? – neatsilaikė uošvė – Pirmiausia, aš nenusisuku nuo Igno. Primenu, kad būtent aš šiame bute, kaip padori žmona ir mama, po darbo plušu antrą pamainą – gaminu, skalbiu, tvarkausi. Galiu padėti, patarti, bet visų tėvystės pareigų prisiimti nesiruošiu. – Kaip tai nesiruoši? Tai jau tokia, veidmainė? – rėžė būsima uošvė. – Na, Rasa, kam dirbti, jeigu už tai nemoka? – kaip ir buvo tikėtasi, klasės susitikime būsima senamiesčio dičkutė Svetlana nepraleido progos pamoralizuoti ir papriekaištauti. Bet baigėsi tie laikai, kai Rita neturėjo ką pasakyti. Dabar žodžio kišenėje neieškojo, o ir progos pamokyti liežuvautoją nepraleido. – Jei tau reikia suktis dėl pinigų, tai dar nereiškia, kad visi turi tokių pat problemų, – gūžtelėjo pečiais Rita. – Man tėvas Vilniuje dvi butus paliko…

Kaip čia suprasti nesiruoši rūpintis mano sūnaus vaiku? nesusilaikiusi rėžė anyta. Visų pirma, aš jokiu

Uncategorized

066

Na, tu tai tikra kvailė!

Sukanka, Maksas. Negaliu taip gyventi ir, taip, skelbiu skyrybas. Žodžiai iškyla iš jos lūpų lengvai

Uncategorized

0687

Duokite raktus nuo sodybos – mes ten pagyvensime: kaip draugai prašėsi pasisvečiuoti pas Ivaną ir Eleną per Naujuosius, o paskui užmiršo apie pasekmes

Duokite sodybos raktus, pagyvensim ten, tarė draugai, kai pora neapdairiai sutiko leisti jiems apsistoti

Uncategorized

046

Kai mano dukra paspyrė mane į savo virtuvės sieną ir pasakė: „Tu keliauji į senelių namus.“

Kai mano dukra spausdinasi prieš mano virtuvės sieną ir sako: Eiti į senelių namus. Kai mano dukra Vaiva

Uncategorized

0324

Vakar išėjau iš darbo. Be prašymo. Be dviejų savaičių įspėjimo. Tiesiog padėjau ant stalo lėkštę su tortu, pasiėmiau rankinę ir išėjau iš dukros namų. Mano „darbdavė“ buvo mano pačios dukra – Viktorija. O atlyginimas, kurį daugelį metų laikiau meile. Bet vakar supratau: mūsų šeimos ekonomikoje mano meilė nevertinama, kai šalia atsiranda naujas planšetinis kompiuteris. Mano vardas – Janina, man 64 metai. Pagal dokumentus esu pensininkė, buvusi slaugytoja, gyvenu kuklioje sodyboje už Vilniaus. O iš tiesų – vairuotoja, virėja, valytoja, namų mokytoja, psichologė ir nuolatinė „greitoji pagalba“ dviem anūkams: Matui (9 m.) ir Augustui (7 m.). Esu tai, ką Lietuvoje vadina „kaimo močiute“. Juk sakoma: „vaiką augina visa bendruomenė“? Šiais laikais ta „bendruomenė“ dažniausiai yra viena pavargusi močiutė, gyvenanti iš kavos, valerijonų ir nuskausminamųjų. Viktorija dirba reklamos agentūroje. Jos vyras Tomas – finansuose. Jie geri žmonės. Bent jau taip visada įtikinau save. Jie nuolat pavargę, vis skuba. Darželis – brangu. Mokykla – sunku. Būreliai – dar sunkiau. Kai gimė Matas, žiūrėjo į mane kaip skęstantys. — Mama, mes neįpirksim auklės, – verkdama sakė tada Viktorija. – O svetimiems nepasitikiu. Tik tau. Ir aš sutikau. Nes nenorėjau būti našta. Todėl tapau atrama. Mano diena prasideda 5:45 ryto. Važiuoju pas juos. Verdu košę – ne bet kokią, o „tikrą“, nes Augustas nevalgo greitos. Ruošiu vaikus, vežu į mokyklą. Grįžusi plaunu grindis, kurių pati nepurvinau, ir tualetą, kuriuo nesinaudojau. Vėl mokykla, būreliai, anglų, futbolas, pamokos. Esu „režimo močiutė“. Močiutė „ne“. Močiutė – taisyklės. Ir dar yra Ramunė. Ramunė – Tomo mama. Gyvena naujame name prie ežero. Veido procedūros, nauja mašina, kelionės. Anūkus mato du kartus per metus. Ramunė nežino, kad Matas turi alergiją. Nežino, kaip nuraminti Augustą, kai jam isterija dėl matematikos. Nei karto neplovė vėmalų nuo vaikiškos kėdutės. Ramunė – „linksmoji močiutė“. Vakar Matui suėjo devyneri. Ruošiausi kelias savaites. Pinigų turiu mažai, bet norėjau padovanoti kažką tikro. Tris mėnesius mezgiau jam sunkų pledą, nes jis blogai miega. Parinkau jo mėgstamas spalvas. Sudėjau viską, ką turėjau. Iškepta ir tikra tortas – ne iš dėžutės. 16:15 – skambutis į duris. Ramunė įsiveržė kaip audra – kvepalai, šukuosena, maišeliai. — Kur mano berniukai?! Anūkai tiesiog nustumė mane, kad pribėgtų prie jos. — Močiute! Ji atsisėdo ant sofos ir iš maišelio ištraukė dovaną. — Nežinojau, kas jums patinka, tad paėmiau naujausią, – pasakė ji. Du žaidimų planšetiniai. Brangiausi. — Be ribojimų, – mirktelėjo. – Šiandien mano taisyklės! Vaikai pametė galvas. Tortas pamirštas. Svečiai – taip pat. Viktorija ir Tomas švytėjo. — Mama, kam gi taip… – tarė Tomas, pilstydamas jai vyno. – Tu juos per daug leidi. Stovėjau su pledu rankose. — Matuk, ir aš turiu tau dovaną… tortas paruoštas… Jis nepakėlė akių. — Dabar ne, močiute. Įveikiu lygį. — Visą žiemą mezgiau… Jis atsiduso: — Močiute, pledų niekam nereikia. Ramunė padovanojo planšetę. Kodėl tu visada tokia nuobodi? Tik maistą ir drabužius neši. Pažvelgiau į dukrą. Tikėjausi, kad ji įsikiš. Viktorija nesmagiai nusijuokė: — Mama, neįsižeisk. Jis vaikas. Aišku, planšetė įdomiau. Ramunė – „draugiška močiutė“. O tu… na… tu kasdienybė. Kasdienybėmočiutė. Kaip kasdienybė – indai. Kaip kamščiai. Reikalinga – bet nepastebima. — Noriu, kad Ramunė gyventų čia, – pridūrė Augustas. – Ji neverčia daryti pamokų. Ir tada kažkas manyje nutrūko. Sulankščiau pledą, padėjau jį ant stalo. Nusisegiau prijuostę. — Viktorija. Aš – viskas. — Ką tai reiškia? Tortą pjaustyt? — Ne. Viskas. Pasiėmiau rankinę. — Aš ne buitinė technika, kurią galima išjungti. Aš tavo mama. — Mama, kur tu?! – šaukė ji. – Rytoj mano pristatymas! Kas paims vaikus? — Nežinau, – atsakiau. – Gal parduosit planšetę. Arba „linksmoji močiutė“ pasiliks. — Mama, mums reikalinga! Sustojau. — Štai kur problema. Esu jums reikalinga. Bet to nematot. Išėjau. Šiandien pabudau devintą. Išsiviriau kavos. Sėdėjau ant verandos. Ir pirmą kartą per daugelį metų neskaudėjo nugaros. Myliu anūkus. Bet daugiau nebebūsiu nemokama tarnaitė, paslėpta po žodžiu „šeima“. Meilė – tai ne savęs naikinimas. O močiutė – ne išteklius. Jei nori režimo močiutės – tegerbia režimą. O kol kas… Galbūt užsirašysiu į šokius. Sako, taip daro „linksmos močiutės“.

Vakar aš palikau darbą. Be prašymo. Be dviejų savaičių įspėjimo. Paprasčiausiai padėjau lėkštę su pyragu

Uncategorized

092

Svetimi mūsų bute: Katė ir Maksimo grįžimas namo, neplanuoti svečiai, netikėti šeimos konfliktai ir pamirštas Murzikas

Pirmoji duris atrakino Ramunė ir sustingo ant slenksčio. Iš buto sklido televizoriaus garsai, virtuvėje

Uncategorized

081

Nuįtikėtinas vestuvių vakaras: nuotaka sustingo pamačiusi, kas pasirodė jos šventėje – „Tai tu?!“ – sušuko Maria, netikėdama savo akimis. Prabangi pokylių salė, sėdinčios įtakingos asmenybės, spindintys sietynai, daininga muzika – ir netikėtas svečias: vargingai apsirengęs paauglys nukirto tylą. Kai nuotaka atpažino jį kaip savo seniai prarastą broliuką iš vaikų namų, vakaro prasmė apsivertė – turtas ar širdis? Svečiai tylėjo, kai Maria priglaudė jį ir pašnibždėjo: „Jūs vadinate jį elgetu, o aš – savo šeima.“ Ir tądien ji suprato: tikroji laimė – šalia mylimi žmonės, kurių niekada negali pamiršti.

2023 m. rugsėjo 2 d., Vilnius Šiandieną atsiminsiu visą gyvenimą. Vaikystėje dažnai svajodavau apie pasakų