Zibainis

GYVENIMAS – TVARKOJE – Lada, aš tau draudžiu bendrauti su sese ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, mes – savo. Tu vėl skambinai Linai? Skundeisi dėl manęs? Aš tave įspėjau. Nepyk, jei ką, – Bogdanas skaudžiai sugriebė man už peties. Kaip visada tokiais atvejais, tylėdama išėjau į virtuvę. Akyse kaupėsi karčios ašaros. Ne, aš niekada nesiskundžiau savo seseriai dėl gyvenimo su vyru. Mes paprasčiausiai kalbėjomės. Prieš mus buvo senstantys tėvai – visada būdavo apie ką pasitarti. Tai Bogdaną siutino. Jis negalėjo pakęsti mano sesers Linos. Jos šeimoje viešpatavo ramybė ir gerovė. To negalėjai pasakyti apie mūsų gyvenimą su Bogdanu. Kai tekėjau už Bogdano, laimingesnės merginos nebuvo visoje Lietuvoje. Bogdanas suko mane aistros sūkuryje. Visiškai neprisirišau prie vyro ūgio – Bogdanas buvo gerokai žemesnis už mane. Taip pat nekreipiau dėmesio ir į Bogdano motiną, kuri į šventę atėjo vos ant kojų stovenčiu žingsniu. Vėliau paaiškėjo, kad mano anyta – senai prasigėrusi. Meilės apakinta, blogybių nemačiau. Tačiau po metų santuokoje vis labiau pradėjau abejoti savo laime. Bogdanas vis dažniau išgerdavo, namo grįždavo girtas labiau už vyną. Prasidėjo ir neištikimybės. Dirbau slaugytoja ligoninėje. Alga buvo menka. Bogdanas mieliau draugavo su girtuokliais, nei rūpinosi šeima. Išlaikyti žmonos jis neplanavo. Jei santuokoje pradžioje svajojau apie vaikus, vėliau apsiribojau rūpesčiu dėl grynakraujo katino. Nenorėjau vaikų nuo vyro alkoholiko. Vis dar mylėjau Bogdaną. – Kokia tu naivi, Lada! Pažvelk – aplink tave vyrų būriai! O tu akla – vis žiūri į savo nykštuką! Ką jame radai? Vis vaikštai mėlynomis akimis nuo jo smūgių. Galvoji, niekas nepastebi tavo „žaizdų“ po storu makiažu? Mesk tu jį, kol nenudobė tavo, durnele, – gąsdino draugė ir kolegė darbe. Taip, Bogdanas dažnai nesusivaldydavo, pakeldavo prieš mane ranką. Kartą taip smarkiai sumušė, kad negalėjau eiti į dieninę pamainą. Be to, Bogdanas užrakino mane namuose ir išsinešė raktą. Nuo tada jo žiauriai bijojau. Siela susitraukė, širdis daužėsi kas kartą, kai Bogdanas kišo raktą į durų spyną. Atrodė, kad jis keršija už tai, kad negaliu padovanoti jam vaiko, už tai, kad esu bloga žmona, už tai, kad… Todėl nesipriešinau nei smurtui, nei įžeidimams, nei pažeminimams. Kodėl vis dar mylėjau Bogdaną? Pamenu, jo motina – kaip ragana – kartodavo: – Lada, klausyk vyro, mylėk visa širdimi, pamiršk gimines, drauges – nieko gero iš jų! Ir aš pamiršau draugystę, nebebendravau su artimaisiais, paklusau vyrui. Buvo visiškai jo valioje. Man patikdavo, kai jis verkdamas maldaudavo atleidimo, klūpėdavo prie kojų, bučiuodavo pėdas. Susitaikymas būdavo saldus lyg cukraus vata, tarsi magija. Bogdanas barstydavo mūsų miegamąją rožių žiedlapiais. Tomis akimirkomis jausdavau laimę – lyg būčiau debesyse. Aišku, žinojau, kad rožes Bogdanas nuskindavo draugo girtuoklio kieme. Jo žmona kantriai augino gėles, o vyras slapta dovanojo gražiausias rožes tokiems pat girtuokliams už centus. Žmonos lydavo nuo dovanotų žiedų ir atleisdavo savo nusikaltėliams. …Veikiausiai taip ir būčiau visą gyvenimą vergavusi Bogdanui. Kiekvieną kartą savo susikurtą rojų atstatinėčiau iš šukių. Bet viską pakeitė atsitiktinumas… – Paleisk Bogdaną, aš turiu nuo jo sūnų. Tu juk nevaisinga. Tuščiavidurė – taip įžūliai ragino mane nepažįstama moteris atsisakyti vyro vardan jos nelaimingo vaiko laimės. – Netikiu! Išeik po gero, – atšoviau nelauktai viešniai. Bogdanas bandė išsisukinėti. – Prisiek, kad tai ne tavo sūnus! – žinojau: Bogdanas negalės išsižadėti savo vaiko. Bogdanas prasmingai tylėjo. Supratau viską… – Lada, niekad nemačiau tavęs linksmos. Problemų turi? – mūsų ligoninės vyr. gydytojas Hermannas, regis, niekada manęs nepastebėdavo. Ir štai – susidomėjimas mano likimu. – Viskas gerai, – sumaniau prieš vadovą. – Svarbiausia, kai žmogui viskas gerai. Tada ir gyvenimas gražus, – paslaptingai pasakė Hermannas. …Vyr. gydytojas kažkada buvo vedęs, augino dukrą. Sakė, kad išsiskyrė dėl žmonos neištikimybės. Dabar Hermannas – vienišas, jam buvo keturiasdešimt dveji. Išvaizda neišskirtinė, akiniai, plikė artėjo, žemas ūgiu. Bet priėjęs arčiau, man įsiplieskė moteriškas noras. Nuo jo sklido svaigus losjono su afrodiziaku kvapas. Nesugebejau atsispirti Hermanno žavesiui. Stengdavausi greičiau išeiti, pabėgti nuo pagundos. Po jo žodžių neradau sau vietos: „Kai žmogui viskas gerai – ir gyvenimas gražus.“ Atrodė – man viskas chaose. O metai bėga – nesustabdysi: „Palaukite, kol susitvarkysiu…“ …Išėjau nuo Bogdano pas tėvus. Mama stebėjosi: – Lada, kas nutiko? Vyras išvarė? – Ne. Vėliau viską paaiškinsiu, mama, – gėdijausi prisipažinti apie santuokinį gyvenimą. …Vėliau skambino Bogdano motina – keikė, kaltino, prakeikė. Bet jaučiau – esu laisva! Hermannui – ačiū… Bogdanas grasino, sekiojo. Jis nežinojo – jo valdžia manęs nebelaiko. – Bogdanai, negaišk laiko, geriau rūpinkis savo sūnumi. Jis tau reikalingas. Aš mūsų knygos puslapį užverčiau. Sudie, – tariau ramiai. Grįžau pas seserį Liną, tėvus. Tapau savimi, nebežaisliuku svetimose rankose. Draugė iškart pastebėjo pokyčius: – Lada, neatpažįstu tavęs. Atjaunėjusi, linksmesnė, spinduliuoji! Lyg jaunoji! O Hermannas pasipiršo: – Lada, tuokimės! Pažadu – nesigailėsi. Tiktai viena sąlyga – į darbą tik su „ponu Hermannu“, o namuose – tik vardu. – O tu mane myli, Hermannai? – nustembiau netikėta pasiūlymu. – Oi, atleisk, pamiršau, kad moterims reikia žodžių. Gal ir myliu. Bet labiau tikiu darbais, – pabučiavo man ranką. – Sutinku, Hermannai! Esu tikra, kad galėsiu tave pamilti, – laimei nebuvo ribų. …Praėjo dešimt metų. Hermannas kasdien įrodinėjo savo tyrą meilę. Neko bučiavo, tuščių pažadų nežarstė, kaip buvęs vyras. Hermannas rūpinosi, mylėjo, stebino nuoširdžiais vyriškais poelgiais. Bendrų vaikų nesusilaukėm – regis, tikrai buvau „tuščiavidurė“. Bet Hermannas nesikankino, nekaltino. Nei žodeliu neskaudino. – Lada, matyt, mums lemta dviese pereiti gyvenimo kelią. Tu man – viskas, – guosdavo vyras, kai liūdėjau dėl neišsipildžiusios motinystės. Hermanno duktė padovanojo mums anūkę – Saulytę. Ji tapo mūsų numylėta, išlepinta mergyte. …Bogdanas visiškai prasigėrė ir iškeliavo anapilin. Jam dar nebuvo penkiasdešimties. Bogdano motina, retkarčiais sutikusi mane turguje, degina žvilgsniu. Bet jos piktas akys pastringa ore. Gaila jos, ir tiek. O mums su Hermannu – viskas tvarkoje. Gyvenimas – gražus…

GYVENIMAS SUTVARKYTAS Laima, draudžiu tau bendrauti su sese ir jos šeima! Jie gyvena savo gyvenimą, mes savo.

Uncategorized

021

Lina buvo bloga. Labai bloga, net gaila jos, kokia bloga buvo ta Lina. Visi bandė paaiškinti moteriai, kokia ji bloga. Bloga ir dar nelaiminga. Žinoma, vyro nėra, sūnus jau suaugęs, gyvena atskirai. Lina viena, niekam nereikalinga. Pirmadienį atėjo į darbą – visos girdinasi, kaip skalbė ir tvarkėsi visą savaitgalį: kas sode dirbo, kas uogienę virė. O Lina tyli, o ką jai kalbėti? Jai kalbėti nėra apie ką, neturi vyro, vaikas užaugęs – tyli kaip audeklas. Šiandien išėjo anksčiau iš darbo, visi žino, kad kelis kartus per mėnesį taip išeina. Smerkdamos linguoja galvas – visi įsitikinę, kad Lina eina pas savo gausius meilužius. Darbe visi tikri, kad Lina turi marmūrą meilužių, juk ji tokia bloga. Lina bloga, labai. Juk jos visos geros – ištekėjusios, užsiėmusios reikalais, o Lina bloga. – Lina, – sako mama, – nu kodėl tu pas mane tokia? – Kokia, mama? – Na, nesusitvarkiusi tu… Nu bent kokį vyruką būtum susiradus, Dievulėliau, dukra. Dar nevėlu ir antrą vaiką susilaukti – dabar visi po keturiasdešimties gimdo. – Mama, o kam man koks vyrukas? Kam man antras vaikas nuo kažkokio vyruko? Mama, – nuoširdžiai stebisi Lina, – dėl ko? Sūnus juk yra, man vieno Leučio per akis… O vyrukai, kaip tu sakai, kam jie man, ką su jais veikti? O aš turiu Olegą. – Lina! – iš širdies sušunka mama, – Lina, susiprask! Olegas juk ne tavo vyras! – Kaip čia ne mano? Mano ir dar kaip, – juokiasi Lina. – Kartą per savaitę kviečia į pasimatymą, dovanoja dovanas, į atostogas padeda išsiruošti, proto nekvaršina, pas mamą ant sodo langų plauti nevairuoja, kelnių ir kojinių skalbti nereikalauja, vakarienės neprivalo, problemomis neapkrauna, ant sofos vietos neužima. Lyg ir rojus, ne gyvenimas! – Aišku, rojus, tik viskas tenka jo vargšei žmonai. – O tu norėtum, kad viskas tektų man? Dėkui, nereikia – man keturiasdešimt su trupučiu metų, buvau du kartus, primenu, DU kartus ištekėjus, ir nuo tokios laimės bėgau net batų pametusi. Pirmas vyras, Leučio tėvas, jei atsimeni, nes pagal tavo pageidavimą vos sulaukusi aštuoniolikos turėjau už jo ištekėti – vyresnis, rimtesnis, myli, gerbia, turtingas, taip? Penkerius metus tupėjau tamsoj: mokytis negalima, su draugėmis bendrauti negalima, net su Leučiu būti negali – jauna, dar ką netaip padarysi. Tik vergauti jam ir jo mamai. Bet gi svarbiausia, kad buvau apdrabstyta auksu, ar ne? Kartą per mėnesį išvesdavo žmoną pasirodyti – va, žmona jauna, teisinga, ne kaip ten kitų lėlės. Pats gi su tom lėlėm nevenkdavo pabendraut… Kai pabėgau, išsiskyriau – ačiū mano mylimai močiutei, kad padėjo, – viską pareikalavo atgal, net apatinius… Antrą kartą iš meilės ištekėjau – mokiausi, dirbau, atsimeni, mama? Dieną mokiausi, kaip pasiutusi vijau pavogtas galimybes, vakare dirbau, kad nebūčiau jums su tėvu ant sprando… – Lina! Kaip tu gali? Kada gi aš bent žodžiu priekaištavau? Ar gi atsisakiau savos dukros ar anūko maitinti? – Tu – ne, mama, bet buvo ir kitų… Juk buvo, kas pabūgo, kad užsikarsiu tau ant sprando su vaiku… – Apie ką tu? – Apie tėtį, o apie ką dar. Ir Nikita, brolis, detinas – niekaip gyvenimo nesusitvarkė, kam gi, juk yra mama. Tu dvejose darbuose plėšaisi, grįžti namo – bėgi į parduotuvę, vaikai alkani, vienas ant sofos, kitas prie kompo. Ir aš iš didelės meilės vėl ištekėjau, nes be meilės jau buvau gyvenusi. Kas pasikeitė? Nieko – tik rūpesčių padaugėjo. Buvau Lina-Angelina, tapau Lina-visiems-skolinga. Mylimas guli ant sofos, Lina darbe, po to į darželį – mano vaikas, negalima apkrauti vyro, o net jei ir jo būtų, ne vyriškas užsiėmimas, vyras pavargsta. Parbėgau, parduotuvė, viską tempiu, vaikas, produktai, mašinos neturiu – o kam? Vyrui juk reikalingesnė, ką, į darbą tramvajum važiuos? Visos taip gyvena, kas reiškia „pavargau“? O vakarienę kas gamins? Pagaminau, padažiau, pamaitinau, išskalbtą išlyginau, eik ir vyrą paglostyk, jei neduok Dieve, negaus šilumos, eis į kairę… Pinigų neužtenka? Tai juk tavo vaiko negana, jei būtum gimdžiusi SAVO, dar suprasčiau, tada ir sujudėtų. O dabar – ieškok loxo, kuris išlaikys tave ir „pripėdą“… Nepyk, neužkabai žmogaus… Ką reiškia neduosi pinigų automobilio remontui? Ir ką, kad mano? Mes gi šeima. Palygino, ką uždirbi ir nieko nedarai, ir ką aš… Tau pasisekė… Išeinu? Prašom, eik, kam tu reikalinga būsi su vaiku, cha-cha-cha. Va taip, mama, ir buvau ištekėjus – ir už to, kas daugiau uždirba, ir už to, kas mažiau. Jokio skirtumo. Visiems gerai, tik man nelabai, mama, tik man buvo blogai. – Lina, visi taip gyvena, vaikeli. – Tegul gyvena, mama! O aš – ne. – O kaip praleidai šeštadienį? – Nuuu, Nikita su Maša, paliko Olytę ir Vanką mums su seneliu, ėjau su jais į lauką, kepiau blynus, daugiau nieko ypatingo neveikiau – dulkes nuvaliau, siurblį pavariau, grindis išploviau, skalbiau, vakare vaikus paguldžiau, tėvą pamaitinau, lyginau ir paguliau pirmą valandą. O ryte vaikai pabunda anksti – vėl blynų, paskui Nikita su Maša grįžo, viščiuką iškepiau, salotų pridariau, picą kepiau, pavakarieniavom, palydėjau ir šiek tiek pasitvarkiau – vienuoliktą nuvirtau. Naktį tėvas pažadino – nuėk, sako, ant lovos… – Mama, kažkaip neprisimenu, kad taip veržtumeisi su Leučiu sėdėti? Kažkaip neprisimenu, kad būčiau tau vaiką užkrovus ir išlėkus ilsėtis? – Lina, tu visada savarankiška buvai, o šitie, oi… – O nori pasakysiu kaip praleidau praėjusį savaitgalį, mama? Penktadienį vakarop paskambino Leučius, klausia – paimsi Timofijų savaitgaliui, jie į kalnus nori varyt. Aišku, paėmiau, kodėl ne? Timofijus – Marinos, Leučiaus merginos, katinas. Jei ne Nikita ir jo šeima, gal žinotum kuo užsiima vyriausias anūkas. Tai va – vakare sūnus su mergina atvežė katiną, picą, nuvarė patys. O aš – prisivalgiau picos, pasinėriau į serialus. Nes nereikia šeštadienį ryte keltis kaip pašėlus. Ryte – pamaitinau katiną, pasidariau kavos, nuvaliau dulkes, įmečiau skalbti porą daiktų, paskambinau tau – kviečiau į muziejų ar šiaip pasėdėti. Atlygį atsiliepė tėvas – tu užsiėmusi, rankos drėgnos. Išvadino tingine, sakė, kad motina plūša, su anūkais terliojasi, o aš kaip ponia po muziejus vaikštau. Norėjau užsigauti, bet kam? Juk tėvas visada teisus. Nuėjau į muziejų, žinai, paroda tavo mėgstamo dailininko, atsimenu, kaip mėgdavai jį. Po to kavinėj pasėdėjau, perėjau per parduotuves, prisiminiau Timofijų, grįžau – katinas ramiai miegojo. Daugiau niekur nenorėjau eiti, įsitaisiau ant sofos – žiūrėjau serialą. Sekmadienį miegojau su Timofijum iki vienuolikos, vėl norėjau tave pakviest ant upės tramvajaus pavažiuot, atsiliepė Maša – pilna burna sako, kad esi užsiėmusi, turbūt indus plauni. Vakare paskambino Olegas – pakvietė į restoraną, ėjau. Kodėl turiu atsisakyti? Esu laisva, jo apie žmoną neklausinėju – santykių aptarinėti neprivalau, nesame vienas kitam našta – nuostabus vakaras, ryte pailsėjusi į darbą. Mama, bandžiau susitikinėti su nevedusiais – tamsa. Lipnaus prilimpa ieškantys „mamos“, arba nuskriausti gyvenimo, buvusių žmonų, vaikų, išsiskyrę. Ką žiūri į mane taip, mama? Pasaulis pasikeitė. Vienas tokio pasakė, kad privalėsiu priimti jo vaikus – esą moterys natūraliai myli visus vaikus. Jis išlaikys vaikus ir buvusią žmoną, nes ji – vaikų motina. O gyvensime iš mano algos, nes jo algos likutį leis savo hobiams – žuvims. Už tai, maitins mane skania žuvimi. Paklausiau, ar padės mano vaikui – labai pasipiktino, esą Leučius turi savo tėvą, tegu jis ir padeda. Teisinga? Teisinga. Todėl ir išvariau. Aišku, bloga tapau, smulkmeniška, šykšti, apskaičiuojanti, gudri pikta. Norėjau pakabint savo vaiką ant vargšo vyro kaklo ir gyvent puikiai… Todėl, mama, atsirado Olegas. Taip, jūsų akyse bloga, bet man visai negėda taip gyventi. Man skaudu tik dėl tavęs, todėl ir traukiu tave iš namų, kaip šiandien, pavyzdžiui, paistaliojau kad reikia pagalbos… Mama, man viskas gerai, o dabar einam daryti ką nors dėl savęs – praleisi laiką naudingai ir su manim, dukra tavo. – Tu pakvaišai, Lina, o kaip tėtis? – O kas jam? Sergantis? – Ne, bet… pietūs… – Netikiu, kad neturi paruošto pietų. – Bet reikia pašildyti, ir Nikita… – Mama! Galiu užsigauti, rimtai… žinau kad bloga esu, leisk pabūti gera, einam pailsėti… labai tavęs prašau… Darbo pirmadienį moterys dalijasi, kaip pavargo ilsėdamosi. O Lina gudriai šypsosi – visi žino, kad Lina bloga, eina šokio žingsniu ir šypsosi – kažkam tik jai žinomam. Visiems aišku, kokios mintys jos galvoje – žinoma, blogos.

Lina buvo bloga. Labai bloga, net gaila žiūrėti, kokia bloga buvo toji Lina. Visi bandė pasakyti jos

Uncategorized

025

1992-ųjų pavasaris mažame Lietuvos miestelyje: buvęs traukinių mašinistas Antanas kasdien sėdėjo ant suolelio prie stoties. Neprašė išmaldos, nekalbėjo su niekuo – tiesiog žiūrėjo į bėgius, su medžiaginiu krepšiu prie kojų. Fabrikas po Nepriklausomybės uždarytas, traukiniai nebevažiuoja, o gyvenimas sustojo. Iki vieną dieną šalia prisėda jaunuolis, svajojantis išvykti studijuoti į Vilnių, bet neturintis už ką nusipirkti bilieto. Antanas jam ištiesia paskutinius pinigus ir seną geležinkelininko pažymėjimą, su pažadu: „Kai tapsi žmogumi – padėk kitam.“ Po metų, kai vaikinas grįžta atsidėkoti, Antanas tik paprašo nenutraukti grandinės. O po dešimtmečio, likimo nublokštas į negalią, sulaukia netikėtos pagalbos iš to paties jaunuolio: naujo vežimėlio ir truputį vilties. Gyvenime daug kas dingsta – žmonės, traukiniai, metai. Bet gerumas, perduotas tolyn, grįžta ten, kur jo labiausiai reikia. Jei ir tu esi matęs ar išgyvenęs neatitrūkusią gerumo grandinę – papasakok. Dalinkimės istorijomis, kurios mus suartina.

1992-ųjų pavasarį, mažame Lietuvos miestelyje, kasdien ant suoliuko priešais geležinkelio stotį sėdėdavo vyras.

Uncategorized

039

Kartus, bet laimingas gyvenimas: Kodėl tau ta mergina netiko? Ji gera, tvarkinga, kukli, tave myli – bet vis tiek ne ta. Denisui – beveik keturiasdešimt, o meilė vis nesusiklosto. Viskas keičiasi, kai traukinyje į jo gyvenimą netikėtai įžengia Larisa – vyresnė moteris su trimis vaikais, kuri, rodos, ne pagal scenarijų… Ar kartus likimas visgi gali atvesti į tikrą laimę?

KARTUS LAIMĖ Kuo gi tau ta mergina neįtiko? Gi gera mergaitė. Kukli, tvarkinga, mokosi gerai.

Uncategorized

013

Žvelgiant į tuštumą: Dima ir Anos pašėlusi meilė, devyniolikos santuoka, puošni lietuviška vestuvė, susvetimėjusių šeimų istorija, palikti vaikai, gyvenimo vingiai tarp Vilniaus daugiabučių ir Lietuvos kaimo, atsidavusi močiutė Sigutė ir skaudžios motinystės žaizdos trijose dukrose – Tanytėje, Svetučėje ir Mašytėje.

ŽIŪRINT Į TUŠTUMĄ Mindaugas ir Austėja susituokė abiem vos po devyniolika metų. Jie negalėjo kvėpuoti

Uncategorized

0123

Tavo nebėra vietos čia: Kaip dukra atstūmė savo mamą dėl jos išvaizdos

Atsiprašau, mama, dabar geriau pas mus neateik, gerai? dukra tyliai ir beveik abejingai ištarė šiuos

Uncategorized

0129

„Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama…” Ji pažvelgė į juos. Aurelija ir Romas visą gyvenimą skurdo. Moteris jau buvo praradusi viltį sulaukti laimingesnio ir sėkmingesnio gyvenimo. Kadaise jauna ir įsimylėjusi, ji svajojo apie šviesią ateitį. Tačiau gyvenimas klostėsi visai kitaip, nei įsivaizdavo. Romas dirbo sunkiai, uždirbo mažai. Be to, Aurelija pastojo. Vienas po kito gimė trys sūnūs. Aurelija jau seniai nedirbo. Vien vyro atlyginimo toli neužteko. Vaikai augo, jiems reikėjo drabužių ir avalynės. Visas uždarbis išeidavo maistui, dar mokesčiai ir kiti būtiniausi dalykai. Dvylika metų tokio gyvenimo paliko ryškų pėdsaką jų šeimoje. Romas pradėjo gerti. Visus pinigus parsinešdavo namo, bet kasdien grįždavo neblaivus. Dėl tokio gyvenimo Aurelija pradėjo prarasti pasitikėjimą vyru. Vieną vakarą jis grįžo namo girtas ir į rankas laikė pradėtą butelį degtinės. Aurelija neištvėrė, išplėšė jį iš rankų ir pati išgėrė. Nuo to laiko ir ji pradėjo gerti. Po kiek laiko pasidarė lyg ir lengviau. Visos bėdos atrodė dingusios. Ji net sugebėjo šiek tiek pralinksmėti. Nuo tada Aurelija beveik kasdien laukdavo, kada vyras parneš alkoholio. Netrukus gėrė jau kartu. Aurelija užmiršo vaikus. Kaimynai stebėjosi, kaip degtinė gali taip pakeisti žmogų. Vėliau berniukai vis dažniau eidavo prašyti maisto po kaimą. Kartą kaimynas neištvėrė ir ištarė: — Aurelija, gal geriau atiduok vaikus į vaikų namus, nei palik mirti iš bado. Kiek tu gali gerti ir apie vaikus negalvoti? Aurelija ilgai atsimins tuos žodžius. Mintys apie juos jos neapleido. Gal ir būtų buvę lengviau, jei vaikai nelakstytų visur po kojomis. Praėjus kažkiek laiko, Aurelija ir Romas visai nuleido rankas dėl vaikų. Taip berniukai atsidūrė vaikų namuose. Jie verkė ir laukė mamos bei tėčio, bet šie neatsiliepė. Aurelija ir Romas jau net nebemąstė apie sūnus. Taip praėjo keleri metai. Vienas po kito berniukai paliko vaikų namus. Gavo mažyčius vieno kambario butelius. Bet vis dėlto turėjo kur gyventi. Visi susirado darbą. Visada palaikė vieni kitus. Apie tėvus nekalbėjo, bet giliai širdyje vis norėjo juos pamatyti ir paklausti, kodėl šie taip pasielgė. Vieną dieną visi susitiko ir kartu išvažiavo pas mamą į namus. Kelyje sutiko mamą — ji vos galėjo paeiti. Ji praėjo pro šalį net nepastebėjusi savo sūnų. — Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama… Ji žiūrėjo į juos tuščiomis akimis. Ir tik po akimirkos atpažino. Pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Bet kaip ją atleisti? Sūnūs stovėjo ir nežinojo, ką pasakyti. Vėliau nusprendė — nesvarbu kokia buvo, ji yra jų mama. Ir atleido.

Mama, mes tai mes… tavo vaikai… Mama… ramiai prabyla vienas iš jų, kai moteris pakelia žvilgsnį.

Uncategorized

020

Tikra Lietuvė Žmona: Brolių Likimai, Meilės Ir Kantrybės Kaina, Sudužusios Porceliano Figūrėlės Ir Atleidimo Kelias

KAIP SAVO ŽMONĄ PAMILTI IKI PABAIGOS Kaip tau pavyko tiek metų gyventi su viena žmona? Koks tavo slaptas receptas?

Uncategorized

060

Pavargęs nuo žmonos ir uošvės Tą vakarą pas mane užsuko tyliausias ir kantriausias mūsų kaimo vyras – Steponas Ivanovas. Žinote, būna tokių žmonių – kieti kaip vinys. Nugara tiesi, rankos – kaip kastuvai, visa oda suragėjusi, o akys ramios, kaip ežeras miške. Jis niekada nepratarė nė vieno bereikalingo žodžio, niekada nesiskundė. Kad ir kas atsitiktų – ar namą pataisyti, ar malkų vienišai bobutei priskaldyti – Steponas visada čia kaip čia. Atliks darbą tyliai, linktels galva ir nueis. O šįkart… Dieve mano, iki šiol kaip gyvai matau. Durys į mano felčerinį punktą prasivėrė taip tyliai, lyg ne žmogus, o rudeninis vėjas būtų įsmukęs. Stovi tarpduryje, šilkinę kepurę rankose tampo, į mane nė nepažvelgia, žvelgia žemyn, į grindis. Palto šlapio nuo darganos, batai – purvino molio gabalai. Ir toks subliuškęs jis tuo metu atrodė, toks… palaužtas, kad net man širdis iki kulnų nusileido. – Įeik, Stepai, ko ant slenksčio sustojai? – švelniai sakau, jau virdama arbatinį. Žinau, kad kai kurių žaizdų labiau už tabletes gydo arbata su čiobreliu. Jis įėjo, atsisėdo ant lovos krašto, galvos taip ir nepakėlęs. Sėdi, tyli. Tik laikrodis ant sienos tyliai tiksena – vienas, du, vienas, du… skaičiuoja jo tylėjimo sekundes. Ta tyla buvo sunkesnė už bet kokį riksmą. Ji slėgė, zvimbė ausyse, užpildė visą kambarį. Padėjau jam karštos arbatos stiklinę, įdėjau į jo ledines rankas. Apsikabino stiklinę, priglaudė lūpas, o rankos dreba taip, kad arbata apsipila. Ir tada pamačiau, kaip jo nuskustą, vėjo nugairintą skruostą nuriedėjo viena sunki, vyriška ašara. Ir paskui kita. Nesigraudeno, neverkė balsiai – tiesiog tyliai sėdėjo, o ašaros tyliai srūvo per veidą, pasimetė barzdoje. – Išeinu, Semionova, – vos girdimai atsiduso. – Viskas. Nebeturiu jėgų. Prisėdau šalia, uždėjau ranką ant jo rankos, ši nusišiaušusi, bet jis jos neatstūmė. – Nuo ko bėgi, Stepai? – Nuo bobų savų, – tyliai atsiliepė. – Nuo žmonos, Olgos… nuo uošvės. Prikibo jos mane, Semionova. Privedė prie žemės. Kaip dvi varnos. Ką bedaryčiau – vis kas negerai. Sriubą išverdu žmonai būnant fermoje – „persūdyta, bulvės ne taip pjaustytos“. Lentyną prikalus – „kreiva, visi vyrai kaip vyrai, o šitas be rankų“. Lysvę kasinėjant – „nepakankamai giliai, palikai piktžolių“. Taip diena iš dienos, metai iš metų. Nei gero žodžio, nei šilto žvilgsnio. Tik amžinas zyzimas, kaip nuplikus dilgelėm… Jis nutyla, gurkšteli arbatos. – Aš gi ne ponas, suprantu, gyvenimas sunkus. Olga – fermoje nuo ryto iki vakaro, pavargsta, pyksta. Uošvienė, Raisa Petravičienė, kojos jai skauda, sėdi visą dieną ir nuo savo negalios į pasaulį vilku žiūri. Suprantu viską, kenčiu. Keliuosi pirmas, pečių pakūrenu, vandens atnešu, gyvulius apžiūriu. Tada į darbą. Vakare grįžtu – ir vėl niekas negerai. Vieną žodį per daug pasakei – trys dienos riksmo. O jei tyli – dar blogiau: „Ko tyli, gal nutarei ką?“. Siela, Semionova, juk ne geležinė. Ir ji pavargsta. Jis ilgai žiūrėjo į vieną tašką – šokčiojančią liepsnelę pečiuje – ir kalbėjo, kalbėjo… Lyg užtvanka pralūžo. Pasakojo, kaip savaitėmis su juo nesikalba, lyg tuščios vietos nebūtų, kaip už nugaros šnibždasi, uogienę jam paslepia. Kaip Olgai gimtadieniui už premiją nupirko šiltą skarą, o ši, gavusi, rėžė: „Geriau sau batus būtum pirkęs, per driską vaikštai, žmones juokini“. Žiūriu į šį didelį, stiprų vyrą, kuris ir mešką plikomis rankomis įveiktų, o dabar sėdi kaip sumuštas šuniukas ir tyliai lieja ašaras. Tokia liūdesio banga per mane nusirito… – Juk pats tą namą pastatęs, – šnabžda. – Kiekvieną rąstelį prisimenu. Galvojau, kad bus lizdas. Šeima. O gavos… narvas. Ir paukščiai jame pikti. Šiandien… uošvė nuo ryto vėl: „Durys girgžda, miegot neleidžia. Ne vyras, o nesusipratimas“. Paėmiau kirvį… galvoju, tvarkysiu spyną. O pats stoviu, žiūriu į obelį, kur šaka išsirietus… Ir lipa juoda mintis… vos atmušiau. Susidėjau krepšį, įdėjau duonos, atėjau čia. Permiegosiu kur, o ryte į stotį… kur akys veda. Gal bent tada mane prisimins geru žodžiu. Nors kai jau vėlu bus. Tada supratau, kad viskas blogai. Kad tai ne šiaip nuovargis – tai sielos klyksmas, pastatytas ant krašto. Negaliu jo dabar paleisti, negaliu. – Klausyk, Ivanovai, – griežtai tariau. – Nušluostyk ašaras. Ne vyriška taip. Išeiti susiruošęs… O pagalvojai, kas bus su jomis? Olga viena ūkininkaut sugebės? Raisai Petravičienei su skaudančiom kojom – kas padės? Tu už jas atsakingas. – O už mane kas atsakingas, Semionova? – kartokai nusišypsojo. – Kas manęs pagailės? – Aš pagailėsiu, – tvirtai sakiau. – Ir gydysiu tave. Liga tavo rimta. „Sielos perdegimas“ vadinasi. Ir yra tik vienas gydymas. Klausyk atidžiai ir daryk, kaip sakysiu. Grįši tuoj namo. Tyliai. Į visus jų priekaištus – tylėk. Į akis nežiūrėk. Gulk į lovą, nusisuk į sieną. Ryte pati pas jus užsuksiu. Ir niekur tu neišvažiuosi. Supratai? Pažvelgė į mane abejojančiom akim, bet jose sužibo maža vilties kibirkštėlė. Išgėrė arbatą, linktelėjo ir tyliai, nė kiek neatsisukęs, išėjo į drėgną naktį. Ilgai sėdėjau prie pečiaus ir galvojau – kokia gi aš vaistininkė, jei svarbiausias vaistas – geras žodis – žmonės vienas kitam pagaili. Rytą, vos prašvitus, jau bildėjau prie jų tvoros. Duris atidarė Olga. Visa paniurusi, neišsimiegojus. – Ko jums, Semionova, taip anksti? – Stepą jūsų apžiūrėt atėjau, – ramiai sakau, einu į vidų. Troboje šalta, nyku. Raisa Petravičienė susisukus į šaliką, žiūri iš po antakių. Steponas guli, kaip sakiau, nusisukęs į sieną. – Kam gi jį žiūrėt – sveikas kaip jautis, tegu dirba, – pratrūko uošvienė. – Vėpsot tik moka. Priėjau prie Stepano, paliečiau kaktą, paklausiau, nors ir taip viską žinojau. Pažvelgiau į akis – guli tyliai, kaip pelė, tik žandikauliai trūkčioja. Atsitiesiau, žiūrėjau į moteris griežtai, be šypsenos. – Blogi reikalai jūsų, mergos, – sakiau. – Labai blogi. Stepono jūsų širdis kaip nutrūkusi stygos – visiškai išvargus. Dar truputį – ir ta styga lūš. O liksit vienos. Jos pažiūrėjo viena į kitą. Olgos akyse – nuostaba, Raisos Petravičienės – nepasitikėjimas. – Ką jūs čia, Semionova, – sumurmėjo uošvienė. – Vakar dar malkas kūreno. – Tai vakar, – atrėžiau. – O šiandien – ant ribos. Privedėt jį. Amžinu nepasitenkinimu, priekabėmis. Manėte, kad jis akmuo? O jis – žmogus. Ir siela jo skauda taip, kad net kaukti norisi. Štai skyriau jam gydymą. Svarbiausią. Visišką ramybę, jokių ūkio darbų. Tik ilsėtis. Ir – ty-la. Supratot? Nei vieno priekaišto, nei vieno pikto žodžio. Tik švelnumas ir rūpestis. Globosit jį kaip kristalinę vazą. Maitinsit šaukštu erškėtuogių nuoviru, užklosite šiltu pledu. Kitaip… už pasekmes neatsakau. O gal ir į miesto ligoninę teks vežti, o iš ten, žinot, ne visi grįžta. Pasakiau ir pamačiau, kaip tikras, aitrus išgąstis atsispindėjo jų akyse. Nepaisant viso burbėjimo, jos kabėjo ant jo kaip ant sienos. Jis buvo jų ramstis, tyli, bet patikima jėga. Mintis, kad to ramsčio gali nelikti, jas pašiurpino iki širdies gelmių. Olga tyliai priėjo prie lovos, nedrąsiai prisilietė prie vyro peties. Raisa Petravičienė suspaudė lūpas, bet nutylėjo, akys lakstė troboje, tarsi ieškotų užuovėjos. Išėjau, palikau jas su ta mintimi. Palikau su jų baime ir sąžine. Ir ėmiau laukti. Pirmas dienas, kaip vėliau Steponas pašnibždom papasakojo, namuose tvyrojo kaip akim peiliu perpjauta tyla. Visi vaikščiojo ant pirštų galų, kalbėjo pašnibždom. Olga atnešdavo jam sultinio, padėdavo ant spintelės ir išeidavo. Uošvienė, praeidama, jį persižegnodavo. Buvo nejauku, keista, bet rietenos baigėsi. Paskui ledas ėmė po truputį tirpti. Kartą rytą Steponą pažadino obuolių kvapas – keptų su cinamonu, kaip mama kepdavo vaikystėj. Atsisuko. Olga sėdėjo prie lovos ant taburetės, lupinėdama obuolį. Pamačius, kad jis nemiega, krūptelėjo. – Paragauk, Stepai, – sušnibždėjo. – Karšta. Ir pirmąsyk per daugel metų jo akyse pamatė ne susierzinimą, o švelnumą. Nedrąsų, bet tikrą. Kitą dieną Raisa Petravičienė atnešė jam vilnones kojines. Pačios megztas. – Laikyk kojas šiltai, – sumurmėjo ji, bet jau be pykčio. – Nuo lango traukia. Steponas gulėjo, žiūrėjo į lubas ir pirmąkart po daugelio metų jautėsi – ne namų šeimininku, ne rankų pora, o žmogumi. Kurio bijoma netekti. Praėjo savaitė. Aš vėl pas juos užsukau. Vaizdas jau buvęs visai kitoks. Namuose šilta, kvepia šviežiai kepta duona. Steponas sėdi prie stalo, dar kiek išbalęs, bet ne toks sugniužęs. Olga pila jam į puoduką pieno, uošvienė stumia pyragų lėkštę. Jie nesišneka kaip balandžiai – ne. Bet ore jau nebekabėjo tas baisus, šaltas įtempimas. Jis praėjo. Steponas pakelia į mane akis, o jose – rami, tyli padėka. Nusišypso. Ir nuo tos jo retai matomos, nuoširdžios šypsenos, rodos, visa troba prisipildė šviesos. Olga, pamačiusi jo šypseną, irgi nedrąsiai šyptelėjo. O Raisa Petravičienė atsisuko į langą – bet mačiau, kaip šluostėsi ašarą skarelės kampu. Daugiau jų nebegydžiau. Jie patys vieni kitiems tapo vaistu. Ne, netapo pasaka iš knygos – uošvienė dar burbėdavo, Olga pavargusi sudirdavo. Bet dabar – jau kitaip. Po burbėjimo Raisa Petravičienė eidavo virti Steponui arbatos su avietėm, Olga, jei susierzindavo, netrukus apkabindavo už pečių. Išmoko matyt ne tik vieni kitų klaidas, o žmogų. Pavargusį, savą, mylimą. Kartais, eidama pro jų namus, matau, kaip vakarais visi trys sėdi ant suoliuko. Steponas kažką gamina, moterys skabo sėmkas, ramiai šnekasi. Ir taip šiltą kaimiškai, tylu širdy. Pažiūri į juos – ir supranti, kad didžiausia laimė slepiasi ne garsių žodžių, ne brangių dovanų else. Ji tylioje vakarienėje, obuolių pyrago kvape, rūpestingomis rankomis megztose šiltose kojinėse ir žinojime, kad esi namuose. Kad esi reikalingas. Štai ir galvok, brangieji, kas gydo geriau – karti piliulė ar tylus, laiku ištartas geras žodis? Ką manot – ar žmogui reikia stipriai išsigąsti, kad pradėtų vertinti, ką turi iš tikrųjų?

Pavargęs nuo uošvės ir žmonos Šį vakarą pas mane užsuka pats tyliausias ir kantriausias mūsų kaimo vyras