Ji buvo su mumis. Prisimenu, kai mano dvylikametė dukra į virtuvę atsivedė nepažįstamą mergaitę, paprašė
Kai marti prie visų pasakė, kad jau nebereikia taip dažnai lankytis, pajutau, kaip anūkas stipriau suspaudė
Visą gyvenimą mus mokė: Viskas vaikams geriausia. Atidavėme paskutinį kraštelį, kad tik vaikai turėtų
Visą gyvenimą mums kartojo: Viskas geriausia vaikams. Atsisakydavom savęs, vaikščiojom sudilusiais batais
Juodas Mercedes-Benzas sustoja priešais nedidelį, kuklų namelį Vilniaus Naujininkuose. Namų sienų dažai
– Ponia, leiskite praeiti! Kažkas stumtelėjo Liną į nugarą, ir ji vos neparkrito ant slidžios šaligatvio
Žinai, visą gyvenimą mus mokė: Viską geriausią vaikams. Atsisakydavom sau naujų batų, tėvai netaupydavo
Atleisk man, sūnau. Tai pasakojimas apie socialiai pažeidžiamą šeimą, kaip pas mus dažnai įprasta vadinti.
Jau trisdešimt penkerius metus dirbau VLK (Valstybinės Neįgalumo ir Darbingumo Nustatymo Tarnybos) pirmininke