Zibainis

Nelaukėme: Tikra lietuviška šeimos drama apie vaikystę Kaune, išvykusį tėtį, amžiną laukimą, dovanomis papirktą sesę, dėdės Kęstučio globą, mamos sielvartą, naują brolį, lietuvišką džiaugsmą ir staiga sugrįžusį, bet jau nebereikalingą tėvą

Netikėtas svečias Kai mokiausi penktoje klasėje, o sesutė Otilija tik pirmoje, mūsų tėtis, Arvydas, išvažiavo

Uncategorized

013

IŠTAISYMO AKTAS

Ramybė Tėt, negrįžk daugiau pas mus. Kai tu išeini, mama visada pradeda verksti iki pat ryto.

Uncategorized

021

Dovana iš širdies.

Austėja Petrauskienė visada buvo žymiausia moteris mūsų kaime. Net kai visus gyvenimo metus iškasavusi

Uncategorized

055

Žmonos močiutė kvadratu – Va ir stebuklai! – vietoj pasisveikinimo tarė Egidijus, duryse išvydęs žemą, smulkutę senolę džinsuose, kurios plonos lūpos ištįso gudrokoje šypsenoje. Iš po primerktų vokų suktai sužibo pašmaikštaujantys žvilgsniai. „Irutės močiutė, Valentina Petrovna, – atpažino jis. – Bet kodėl taip netikėtai – be įspėjimo, net nepaskambinus…“ – Sveikas, anūkėli! – taip pat šypsodamasi tarė ji. – Įleisi į namus? – Taip, žinoma! – skubiai susigriebė Egidijus. – Prašom užeiti. Valentina Petrovna įsuko į butą kelioninį lagaminėlį ant ratukų… – Man stipresnės arbatos! – sukomandavo ji, kai Egidijus vaišino ją arbata. – Irutė, matau, darbe, Olutė darželyje, o tu ką – tinginiauji? – Atostogauti išsiuntė, – niūriai atsakė jis. – Dviem savaitėm, pagal darbo būtinybę. – Jo svajonės apie nerūpestingas dvi savaites tiesiog išgaravo. Jis viltingai pažvelgė į viešnią: – Ilgam atvykote? – Atspėjai, – linktelėjo ji, sudaužiusi jo viltis, – ilgam. Egidijus vėl atsiduso. Su Valentina Petrovna jis beveik nebuvo pažįstamas. Tik šmėkštelėjo jų su Irutė vestuvėse – ji atvažiavo iš kito miesto. Bet daug apie ją girdėjo iš savo uošvio. Anas, papasakodamas apie savo uošvę, pradėdavo šnabždėti ir baikščiai dairytis. Akivaizdu, kad labai ją gerbė – net iki kojos drebėjimo. – Indus išplauk, – sukomandavo ji, – ir ruoškis. Supažindinsiu tave su miestu, būsi ekskursijos vadovas! Egidijus net nebandė ginčytis – ir net nenorėjo. Tokiu tonu jam kadaise šnekėjo seržantas kariuomenėje. Prieštarauti buvo brangiau sau pačiam. – Parodysi man mūsų gražiąją krantinę! – įsakė Valentina Petrovna. – Kaip paprasčiau ten nusigauti? – Ji paėmė Egidijų už parankės ir užtikrintai nuskubėjo per asfaltą, smalsiai stebėdama aplinką. – Su taksi, – gūžtelėjo pečiais Egidijus. Valentina Petrovna staiga prieš lūpas sudėjo pirštus žiedu ir garsiai sušvilpė. Pro šalį važiavęs taksi staigiai sustojo. – Kam čia reikia švilpti? Ką žmonės pagalvos? – priekaištavo jai Egidijus, padėdamas įsitaisyti priekinėje sėdynėje. – Nieko jie nesakys, – linksmai šypsojosi smulki, pražilusi močiutė. – Pagalvos – čia tu netinkamai elgiesi. Išgirdęs jos žodžius, taksistas nusikvatojo drauge su Valentina Petrovna. Jie skambiai suplakė delnais, lyg seni draugai, kurių pokštas pavyko. – Tu, Egiduk, vyras kuklus ir mandagus, – jam šnekėjo senolė, kol jie vaikščiojo krantine. – Tavo močiutė tikriausiai elgiasi oriai ir santūriai, o aš taip nemoku. Mano vyras, Irenos senelis, amžiną jam atilsį, ilgai prie mano būdo taikėsi. Vos priprato. Buvo tylus knygų graužikas, o štai į jo gyvenimą įsiveržiau aš. Ir prasidėjo! Vos nepersitempė, į kalnus jį tampiau, išmokiau šokti su parašiutu. Tik motolydžio bijojo kaip velnias kryžiaus – žemėje laukdavo mūsų su dukra, kai aš ratus virš jo galvos skraidydavau. Egidijus su nuostaba klausėsi Valentina Petrovna pasakojimo. Irena jam nieko nebuvo sakiusi apie močiutės pomėgius. O gyvenimas pasirodė buvęs spalvingas, pilnas nuotykių. Tai daug ką paaiškino jos charaktere. Ji griežtai žvilgtelėjo į bendrakeleivį: – Pats su parašiutu šokai? – Kariomenėj, keturiolika šuolių, – su neabejotinu pasididžiavimu patvirtino Egidijus. – Šaunuolis! Gerbiu. – Pritariančiai linktelėjo Valentina Petrovna ir sumurmėjo: „Ilgai teks mums kristi, Šitam šuoly ilgam“. Egidijus tą dainą žinojo ir noriai užtraukė: „Balto šilko debesėlis, Už nugaros kaip žuvėdra pakylės“. Daina juos suartino, ir Egidijus nebejuto drovumo šalia šios išskirtinės močiutės. – Reikia pailsėti ir užkąsti, – pasiūlė bendrakeleivė. – Einam į štai tą kioską, matosi, kad ten puikus šašlykininkas, jau jauti kvapą? Šašlykininkas – tamsiaplaukis vyras, veide slypo plėšrūs bruožai, ant iešmo verė marinuotos mėsos gabalus. Tą patį žvilgsnį, rodos, jis galėtų pašvęsti ir priešams – nejausdamas nieko, tik džiaugsmą. Žiūrint į jį, norėtųsi net sušukti „Acha!“ ir pradėti čia pat šokti kaukazietišką šokį, mosikuojant rankomis ir raizgant kojas. Prisėdusi prie staliuko, Valentina Petrovna sužibo akimis ir skaidriu balsu užtraukė: „Gamardžoba, genacvale, Per vestuves padainuočiau, kai reikėtų…“ Šašlykininkas krūptelėjo, pažiūrėjo į nebejauną lankytoją, akyse užsidegė žiburėliai, ir jau kartu porele užtraukė: „Per vestuves padainuoti gerai būtų, Genacvale, gamardžoba!“ – Vaišinkitės, gerbiama kolbato, – laiminga šypsena parodydamas galingus dantis, savininkas sustatė ant stalo šašlyką, lavašą, šviežių žalumynų. Atnešė dvi taures šalto kahetinio ir su nuoširdumu prispaudė delną prie širdies, atsisveikindamas. Ant keptos mėsos kvapo iš artimiausių krūmų išlindo pilkas kačiukas, baimingai prisiartino prie stalo ir tyliai, viltingai pažvelgė į juos. – Tu mums kaip tik ir reikalingas, – nusišypsojo Valentina Petrovna. – Eikš, mažyli. – Atsigręžusi į šašlykininką paprašė: – Batono, atnešk mūsų draugui šviežios mėsos, tik supjaustyk smulkiau! Kol kačiukas godžiai kimšo iš dubenėlio, Valentina Petrovna priekaištavo Egidijui: – Juk vaikutis auga, ir dar – mergaitė! Kaipgi jūs, neturėdami katės namie, norite išauginti jai gerumą, meilę artimam, rūpestį silpnesniu? Štai šis mažylis jums pagalbon! Po pasivaikščiojimo Valentina Petrovna ėmė prausti naujoką, o Egidijų išsiuntė nupirkti jam kraiko, dubenėlių, draskyklės ir minkšto guolio. Grįžusį su pirkinių kalnu Egidijų namuose pasitiko linksmos moteriškos šūksniai. Irutė ir Olutė apglėbė močiutę, o ši, laiminga, bučiavo anūkes. Kačiukas, tupėdamas ant sofos atlošo, smalsiai tyrinėjo naujųjų šeimininkų papročius. – Tau, Olyte, vasarinis kostiumėlis su šortais, – dalino dovanas močiutė, – o tau, Irute, – niekas taip nepakelia žmonos akyse vyro, kaip nėriniuotos kelnaitės… Visą ateinančią savaitę Olutė į darželį nėjo. Su močiute rytais išlysdavo iš namų, sugrįždavo tik prieš pietus – nuvargusios, bet laimingos po pasivaikščiojimų ir bendrystės. Namie jų laukdavo Egidijus ir kačiukas, kuriam suteikė Liutuko vardą. Vakare prie kompanijos prisijungdavo Irena, ir visi eidavo pasivaikščioti, kartu pasiimdami Liutuką. – Reikia pasikalbėti su tavim, Egiduk. – Vieną vakarą pasakė Valentina Petrovna, rimtesnė nei įprasta. – Rytoj išvažiuoju, jau laikas. Štai čia, po mano išvykimo atiduosi Irenai. – Pakišo jam per skaidrų failą supakuotą lapą. – Mano testamentas. Butą ir visą turtą palieku jai, tau – biblioteką, kurią vyras rinko visą gyvenimą. Labai vertinga biblioteka – yra retų su žymių žmonių autografais… – Kam taip, Valentina Petrovna!? – pasipriešino Egidijus, tačiau ji ranka nutildė. – Irenai nieko nesakyčiau, tau pasakysiu – turiu rimtą bėdą su širdimi. Gali staiga viskas baigtis, reikia ruoštis. – Bet kaip gi jūs viena? – pasipiktino Egidijus. – Reikia, kad kas nors būtų šalia! – Aš niekada nebūnu visiškai viena, – nusišypsojo ji. – Dukra, tavo uošvė gretimam mieste. O tu – saugok Irutę, augink Olytę. Geras tu žmogus, patikimas. Matai, aš tau beveik – tarsi uošvė kvadratu! – mostelėjo per petį ir užkrečiamai nusijuokė. – Gal dar pasiliksite? – prašė Egidijus. – Nors trumpam. Valentina Petrovna dėkingai nusišypsojo ir papurtė galvą. Iki traukinio ją palydėjo visa šeima, net Liutukas pasirodė liūdnas Olytės glėbyje. Valentina Petrovna vėl sudėjo pirštus žiedu ir galingai sušvilpė! Stabtelėjo pravažiuojantis taksi. – Važiuojam, ženteli, palydėk mane į stotį! – sukomandavo ji, pabučiavo Ireną ir Olytę, įsitaisė priekyje. Taksistas nužvelgė senolę, kuri jį sustabdė neįprastu būdu. – Ko žiūrit? – burbtelėjo Egidijus. – Nematėt dar padorios moters? Smulkutė močiutė, papurčiusi pražilusius garbanėlius, kvatojo ir garsiai suplakė delnu su Egidijaus ranka.

Štai tau ir stebuklas! ties durimis sušnabždėjo Egidijus, pamatęs žemą, smulkutę senolę džinsuose, kurios

Uncategorized

029

Mama, aš tuokiuosi! – linksmai pranešė sūnus. – Džiaugiuosi, – be entuziazmo atsakė Sofija Petraitienė. – Mama, kas tau? – nustebo Vytautas. – Nieko… Kur planuojat gyventi? – smalsiai sužibo motinos akys. – Čia. Juk nesupyksi? – tarė sūnus. – Trys kambariai, visi tilpsim! – O ar turiu pasirinkimą? – paklausė Sofija. – Na juk nuomotis buto neapsimoka… – liūdnai pridūrė sūnus. – Supratau, pasirinkimo neturiu, – nuleido rankas Sofija Petraitienė. – Mama, dabar tokios nuomos kainos, kad tikrai maistui neliktų. – pasakė Vytautas. – Mes čia ne visam laikui, dirbsim ir taupysim naujam butui. Taip greičiau sukaupsim. Sofija tik gūžtelėjo pečiais. – Tikėkimės… – atsiduso ji. – Gerai, gyvenate tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas: už komunalines paslaugas dalinamės trejose ir namų šeimininke nebūsiu. – Gerai, mama, kaip pasakysi, – iškart sutiko Vytautas. Jaunieji kukliai atšventė vestuves ir apsigyveno kartu: Sofija Petraitienė, Vytautas ir jaunoji Inga. Nuo pat pirmos dienos, tik jaunieji įsikraustė, Sofijai Petraitienei staiga atsirado svarbių reikalų. Jaunieji grįžta iš darbo – mama namie nesimato, puodai tušti, namuose netvarka, kaip jaunieji išėjo, taip viskas liko. – Mama, kur buvai? – stebisi sūnus vakare. – Supranti, Vytautai, paskambino iš Kultūros centro – kvietė dainuoti į liaudies chorą, juk mano balsas, tu žinai… – Tikrai? – nustebęs sūnus. – Tikrai! Tu tik pamiršai, kadaise juk sakiau. Ten daug tokių pat pensininkų, smagiai praleidau laiką, rytoj vėl eisiu! – žvaliai pasakė Sofija Petraitienė. – Rytoj irgi choras? – paklausė sūnus. – Ne, rytoj – literatūros vakaras, skaitysime Maironį. – atsakė Sofija Petraitienė. – Tu žinai, kaip myliu Maironį. – Tikrai? – dar kartą stebisi sūnus. – Žinoma! Juk sakiau! Koks tu neįdėmus savo mamai… – šyptelėjo Sofija Petraitienė. Jaunoji stebėjo pokalbį, nepasakė nė žodžio. Nuo tada, kai sūnus vedė, Sofijai tarytum atgimė antras kvėpavimas: eidavo į įvairiausius senjorų būrelius, prie senų draugių prisidėjo naujos – draugės užsukdavo pasisėdėti, užimdavo virtuvę iki vėlumos, gerdavo arbatą, valgydavo sausainius, žaisdavo bingo, ar kartu žiūrėdavo serialus. Sofija principingai prie namų darbų nesiliesdavo – visas tvarkymasis ir gaminimas atiteko Ingai ir Vytautui. Iš pradžių jie tylėjo, vėliau Inga pradėjo raukytis, galiausiai tapo nepatenkinti, bet Sofija nieko nepastebėjo, ir toliau gyveno aktyviai. Vieną dieną ji grįžo namo labai laiminga, niūniuodama „Suvalkietišką polką“. Užėjo į virtuvę, kur sėdėjo niūrūs jaunieji, ir džiugiai pranešė: – Mielieji, sveikinkit mane! Sutikau nuostabų vyrą ir rytoj važiuojame kartu į Birštono sanatoriją! Argi ne gera naujiena? – Tikrai, – sutarė vienu balsu sūnus su marti. – Ar rimtai? – atsargiai paklausė sūnus, baimindamasis dar vieno gyventojo. – Kol kas negaliu pasakyti, tikiuosi po sanatorijos viską suprasiu, – tarė Sofija, įsipylė sriubos ir gardžiai pavalgė. Grįžusi Sofija buvo nusivylusi – sakė, kad Algirdas ne jos lygio, bet pridūrė – viskas dar priešakyje. Būreliai, pasivaikščiojimai ir vakarėliai tęsėsi. Galų gale, kai jaunieji vėl grįžo į netvarkingą namą su tuščiais puodais, marti neiškentė ir garsiai suplojusi šaldytuvą, piktai tarė: – Sofija Petraitiene! Gal galėtum užsiimti ir namų reikalais? Namie netvarka, šaldytuve nieko! Kodėl turim viską daryti patys, o jūs ne?! – O kodėl jūs tokie nervingi? – nustebo Sofija. – O jei gyvenėtumėt vieni, kas viską darytų? – Bet jūs juk esat! – argumentavo marti. – O aš čia ne tarnaitė, kad visiems tarnaut… Savo atidirbau – gana! Beje, Vitą perspėjau, jog namų šeimininke nebūsiu – tai buvo mano sąlyga. O kad tau jis nepasakė, ne mano kaltė, – atsakė Sofija. – Tai aš maniau, jog juokauji… – sumišo Vytautas. – Vadinasi norit patogiai gyventi, kad tik aš čia viską tvarkyčiau ir virčiau? Ne! Sakiau, kad nedarysiu – vadinasi, nedarysiu! Jei nepatinka – galima gyventi atskirai! – tarė Sofija ir išėjo į savo kambarį. O kitą rytą, lyg niekur nieko, niūniuodama „Oi, neverk, matušėle…“, užsidėjo gražią palaidinę, pasidažė lūpas raudonai ir išskubėjo į Kultūros rūmus, kur jos laukė Liaudies dainų choras…

Mama, aš vesiu! džiugiai tarė sūnus. Džiaugiuosi, atsakė Sofija Petraitienė, bet jos balse nebuvo ugnies.

Uncategorized

023

Kiemsargė: nepaprasti nuotykiai mūsų kieme

Neseniai mūsų dešimtaaukščio blokui pakeitė sodų prižiūrėtoją. Jis dirba gerai, šluožia tvarkingai, reguliariai

Uncategorized

010

SKIRTINGI ŽMONĖS: Kaip Igorį ištiko keista žmona – nuostabi natūrali blondinė juodomis akimis, aistringa ir talentinga, kuri iš advokatės tapo fotografijos menininke, sužavėta egzotiškų kelionių, išauginusi sūnų Denį ir mylėjusi kates labiau už žmones, palikusi vyrą dėl naujo gyvenimo Peterburge, o jo pasiaukojimas, pavydas ir bandymai susigrąžinti šeimą baigėsi skyrybomis bei trumpu linkėjimu WhatsApp kartą per metus: „Su gimtadieniu! Sveikatos ir laimės! Ačiū už sūnų.“

2023 m. lapkričio 4 d. Kartais sustoju ir pagalvoju: ar aš suprantu, ką reiškia būti sutuoktiniu?

Uncategorized

038

Mama, aš tuokiuosi! – linksmai pranešė sūnus. – Džiaugiuosi, – be entuziazmo atsakė Sofija Petraitienė. – Mama, kas tau? – nustebo Vytautas. – Nieko… Kur planuojat gyventi? – smalsiai sužibo motinos akys. – Čia. Juk nesupyksi? – tarė sūnus. – Trys kambariai, visi tilpsim! – O ar turiu pasirinkimą? – paklausė Sofija. – Na juk nuomotis buto neapsimoka… – liūdnai pridūrė sūnus. – Supratau, pasirinkimo neturiu, – nuleido rankas Sofija Petraitienė. – Mama, dabar tokios nuomos kainos, kad tikrai maistui neliktų. – pasakė Vytautas. – Mes čia ne visam laikui, dirbsim ir taupysim naujam butui. Taip greičiau sukaupsim. Sofija tik gūžtelėjo pečiais. – Tikėkimės… – atsiduso ji. – Gerai, gyvenate tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas: už komunalines paslaugas dalinamės trejose ir namų šeimininke nebūsiu. – Gerai, mama, kaip pasakysi, – iškart sutiko Vytautas. Jaunieji kukliai atšventė vestuves ir apsigyveno kartu: Sofija Petraitienė, Vytautas ir jaunoji Inga. Nuo pat pirmos dienos, tik jaunieji įsikraustė, Sofijai Petraitienei staiga atsirado svarbių reikalų. Jaunieji grįžta iš darbo – mama namie nesimato, puodai tušti, namuose netvarka, kaip jaunieji išėjo, taip viskas liko. – Mama, kur buvai? – stebisi sūnus vakare. – Supranti, Vytautai, paskambino iš Kultūros centro – kvietė dainuoti į liaudies chorą, juk mano balsas, tu žinai… – Tikrai? – nustebęs sūnus. – Tikrai! Tu tik pamiršai, kadaise juk sakiau. Ten daug tokių pat pensininkų, smagiai praleidau laiką, rytoj vėl eisiu! – žvaliai pasakė Sofija Petraitienė. – Rytoj irgi choras? – paklausė sūnus. – Ne, rytoj – literatūros vakaras, skaitysime Maironį. – atsakė Sofija Petraitienė. – Tu žinai, kaip myliu Maironį. – Tikrai? – dar kartą stebisi sūnus. – Žinoma! Juk sakiau! Koks tu neįdėmus savo mamai… – šyptelėjo Sofija Petraitienė. Jaunoji stebėjo pokalbį, nepasakė nė žodžio. Nuo tada, kai sūnus vedė, Sofijai tarytum atgimė antras kvėpavimas: eidavo į įvairiausius senjorų būrelius, prie senų draugių prisidėjo naujos – draugės užsukdavo pasisėdėti, užimdavo virtuvę iki vėlumos, gerdavo arbatą, valgydavo sausainius, žaisdavo bingo, ar kartu žiūrėdavo serialus. Sofija principingai prie namų darbų nesiliesdavo – visas tvarkymasis ir gaminimas atiteko Ingai ir Vytautui. Iš pradžių jie tylėjo, vėliau Inga pradėjo raukytis, galiausiai tapo nepatenkinti, bet Sofija nieko nepastebėjo, ir toliau gyveno aktyviai. Vieną dieną ji grįžo namo labai laiminga, niūniuodama „Suvalkietišką polką“. Užėjo į virtuvę, kur sėdėjo niūrūs jaunieji, ir džiugiai pranešė: – Mielieji, sveikinkit mane! Sutikau nuostabų vyrą ir rytoj važiuojame kartu į Birštono sanatoriją! Argi ne gera naujiena? – Tikrai, – sutarė vienu balsu sūnus su marti. – Ar rimtai? – atsargiai paklausė sūnus, baimindamasis dar vieno gyventojo. – Kol kas negaliu pasakyti, tikiuosi po sanatorijos viską suprasiu, – tarė Sofija, įsipylė sriubos ir gardžiai pavalgė. Grįžusi Sofija buvo nusivylusi – sakė, kad Algirdas ne jos lygio, bet pridūrė – viskas dar priešakyje. Būreliai, pasivaikščiojimai ir vakarėliai tęsėsi. Galų gale, kai jaunieji vėl grįžo į netvarkingą namą su tuščiais puodais, marti neiškentė ir garsiai suplojusi šaldytuvą, piktai tarė: – Sofija Petraitiene! Gal galėtum užsiimti ir namų reikalais? Namie netvarka, šaldytuve nieko! Kodėl turim viską daryti patys, o jūs ne?! – O kodėl jūs tokie nervingi? – nustebo Sofija. – O jei gyvenėtumėt vieni, kas viską darytų? – Bet jūs juk esat! – argumentavo marti. – O aš čia ne tarnaitė, kad visiems tarnaut… Savo atidirbau – gana! Beje, Vitą perspėjau, jog namų šeimininke nebūsiu – tai buvo mano sąlyga. O kad tau jis nepasakė, ne mano kaltė, – atsakė Sofija. – Tai aš maniau, jog juokauji… – sumišo Vytautas. – Vadinasi norit patogiai gyventi, kad tik aš čia viską tvarkyčiau ir virčiau? Ne! Sakiau, kad nedarysiu – vadinasi, nedarysiu! Jei nepatinka – galima gyventi atskirai! – tarė Sofija ir išėjo į savo kambarį. O kitą rytą, lyg niekur nieko, niūniuodama „Oi, neverk, matušėle…“, užsidėjo gražią palaidinę, pasidažė lūpas raudonai ir išskubėjo į Kultūros rūmus, kur jos laukė Liaudies dainų choras…

Mama, aš vesiu! džiugiai tarė sūnus. Džiaugiuosi, atsakė Sofija Petraitienė, bet jos balse nebuvo ugnies.

Uncategorized

023

Trapios šakos traškesio Vanka po savo koja net nepajuto – pasaulis staiga apsivertė ir akijoje ėmė suktis margu kaleidoskopu, po akimirkos išsisklaidė į milijonus žvaigždelių, kurios susitelkė skausmu kairėje rankoje virš alkūnės. – Aj… – Vanka susiėmė už sužeistos rankos ir suriko iš skausmo. – Vania! – draugė Saška tuoj pribėgo, kluptelėjo priešais jį ant kelių, – labai skauda? – Ne, labai malonu! – suraukęs veidą ir inkšdamas išlemeno jis. Saška ištiesė delną, atsargiai palietė Vankos petį. – Atstok! – netikėtai šūktelėjo jis, sugniaužęs akis – skauda! Neliesk manęs! Vankai buvo dvigubai apmaudu: ranka turbūt lūžo, teks mėnesį kęsti draugų patyčias dėl gipso, o svarbiausia – pats lipo į tą medį norėdamas parodyti Saškai savo vikrumą ir drąsą. Gėda ir apmaudas virė – juk dar ir pasigailėjo ta mergiotė! Suspaudęs bejėgiškai nusvirusį ranką, Vanka klusniai patraukė Santaros ligoninės link. – Vania, bus gerai, Vania! – Saška skubėjo šalia, bandydama raminti draugą, – viskas susitvarkys! – Palik mane ramybėje, – sustojo jis, pervertinęs ją paniekinamu žvilgsniu ir spjovęs ant šaligatvio, – kas čia gero? Ranką sulaužiau, nesupranti, ką? Eik namo, nusibodai! Šitaip pasakęs, pasuko pirmyn, palikdamas draugę stoviniuoti, žvilgsniu lydinčią ir kartojančią: – Viskas bus gerai, Vania… Viskas bus gerai… *** – Ivanai Viktorai, jei per artimiausias 24 valandas nepamatysime pavedimo, labai liūdėsime. Beje, rytoj sinoptikai žada plikledį, būkite atsargus, nes nelaimės kelyje – tokia jau nemaloni kasdienybė, nuo kurios niekas neapsaugotas. Sėkmės. Balsas nutilo. Ivanas nusviedė telefoną, įsikibo sau į plaukus ir, atsilošęs, atsiduso. – Iš kur gi aš juos paimsiu? Tas pervedimas suplanuotas tik kitą mėnesį… Vėl griebė ragelį: – Olga Vasilievna, galime šiandien už įrenginių tiekimą pervesti pinigus partneriams iš holdingų? – Bet, Ivanai Viktorai… – Galime ar ne? – Galime, bet tada dabartinių mokėjimų grafikas… – Po velnių su juo! Vėliau aiškinsimės. Skubiai perveskite. – Gerai, bet paskui bus nesklandumų… Ivanas padėjo ragelį ir trenkė kumščiu į kėdės atlošą. – Prakeikti kraujasiurbiai… Staiga kažkas švelniai palietė petį, jis pašoko. – Sakiau, Saša, netrukdyk kai dirbu, ar sakei? Žmona Aleksandra švelniai prigludo lūpomis prie ausies ir perbraukė per plaukus: – Vania, tik nenervuokis, gerai? Viskas bus gerai. – Atsibodai su tais savo „viskas bus gerai“! Jei mane rytoj nužudys, irgi bus gerai?! Ivanas pašoko, stumtelėjo žmoną šalin: – Ką ten darei? Blynus vėrei? Eik ir virk toliau! Neerzink manęs! Moteris atsiduso ir išėjo. Jau duryse tyliai pakartojo tris žodžius… *** – Žinai… Guliu dabar ir prisimenu visą mūsų gyvenimą… Senukas pramerkė akis, pažvelgė į seniai subrendusios žmonos veidą, išvagotą raukšlių, nudriokusius pečius. Ji, nepaleisdama jo rankos, pataisė lašelinės kateterį ir nusišypsojo. – Kai pakliūdavau į bėdą, kai stovėjau ant mirties slenksčio, kai pasaulis byrėdavo – visada ateidavai ir kartodavai tą pačią frazę. Net neįsivaizduoji, kaip ji mane erzindavo. Norėjau pasmaugti už tą naivumą ir nuolatinį kartojimą, – senis norėjo nusišypsoti, bet užspringo kosuliu. Nurimus spazmui, tęsė: – Susižeisdavau, grąsindavo užmušti, netekau visko, grimzdau į bedugnes. Tu visą gyvenimą sakei: „Viskas bus gerai“. Ir niekada nepamelavai. Kaip iš anksto žinojai? – Niekada nežinojau, Vania, – tyliai atsiduso moteris. – Galvoji, tau sakiau? Tai save ramindavau. Myliu tave, kvailelį, iki beprotybės. Tu mano gyvenimas. Kai tau blogai – širdis verčiasi. Kiek išverkta, kiek naktų be miego… Ir vis kartojau: „Kad ir kas nutiktų, jei gyvas – viskas bus gerai“. Senukas užmerkė akis, suspaudė jos delną savame: – Tai štai kaip… O aš pykau. Atleisk, Sašenka. Nežinojau… Gyvenimą nuėjau, apie tave nepagalvojau… Kvailys… Senutė ašara nubraukė skruostu ir pasilenkė. – Vania, tu tik nesijaudink… Ji sustojo, įdėmiai pažvelgė į akis, tyliai galvą priglaudė prie širdies ir glostė vėstančią ranką. – Viskas BUVO gerai, Vanuk, viskas BUVO gerai…

Traškią sausos šakos spragtelėjimą po savo koja aš net nepastebėjau. Staiga visas pasaulis apsivertė