Zibainis – Page 4

Auklė broliui: kaip šeimos pareigos išbando santykius ir užauginti atsakomybę

Atsimeni, kaip sakiau, vakare pasakysiu kažką įdomesnio? Tai va, ką vakar išgyvenom namie su šeima Viskas

Kol mūsų vaikai ir anūkai spaudžiasi mažame bute, žento tėvai mėgaujasi gyvenimu erdviuose namuose – kaip lietuviška šeima jau aštuonerius metus pati viską neša ant savų pečių, kol kiti lieka abejingi

Kol mano vaikai ir anūkai glaudžiasi mažame bute, mano žento tėvai mėgaujasi gyvenimu erdviuose namuose Vilniuje.

Patogios močiutės Elena Ivanovna prabudo nuo juoko. Ne nuo tylaus krizeno, ne nuo sulaikyto kikensimo, o nuo skardaus, ligoninės palatui nederamo kvatojančio juoko, kurio ji negalėjo pakęsti visą savo sąmoningą gyvenimą. Juokėsi palatos kaimynė, glaudusi prie ausies telefoną ir mostagavusi laisva ranka, tarsi pašnekovas ją matytų. — Lėna, tu duodi! Rimtai, ir jis taip pasakė? Visiems girdint? Elena Ivanovna pasižiūrėjo į laikrodį. Be penkiolikos septynios ryto. Iki kėlimosi dar penkiolika minučių. Penkiolika minučių, kurias buvo galima praleisti tyloje, susikaupiant prieš operaciją. Vakar vakare, kai ją tik atvežė į palatą, kaimynė jau gulėjo savo lovoje ir kažką greitai rašė telefone. Pasveikino trumpai. „Labas vakaras.“ – „Laba diena.“ Ir išsisklaidė su savo mintimis. Elena Ivanovna buvo dėkinga už tylą. O dabar – cirkas. — Atsiprašau, — tarė ji nedrąsiai, bet aiškiai. — Gal galėtumėt tyliau? Kaimynė atsisuko. Apvalus veidas, trumpi, žili, net nedažyti plaukai, ryškūs pižaminiai drabužiai raudonais taškeliais. Ir čia, ligoninėje! — Oj, Lėna, paskambinsiu vėliau, čia jau auklėti pradeda, — padėjo telefoną ir atsigręžė į Eleną Ivanovną su šypsena. — Atsiprašau! Esu Jekaterina Sergejevna. Kaip jūs, išsimiegojot? Aš prieš operacijas apskritai nemiegu, taip kad skambinu visiems iš eilės. — Elena Ivanovna. Jei jums nesiseka užmigti, dar nereiškia, kad kiti nenori pailsėti. — Bet jūs jau neprabudusios, — Jekaterina Sergejevna pamerkė akį. — Gerai, kalbėsiu pašnibždomis. Pažadu. Ji ir nekalbėjo pašnibždomis. Iki pusryčių spėjo dar paskambinti du kartus, ir balsas vis garsėjo. Elena Ivanovna demonstratyviai nusigręžė į sieną ir užsidengė galvą antklode, bet tai nepadėjo. — Mergaitė paskambino, — aiškino Jekaterina Sergejevna per pusryčius, kurių jos nevalgė — operacija. Ji pergyvena, vargšelė. Raminu ją, kaip moku. Elena Ivanovna tylėjo. Jai sūnus nepaskambino. Tiesa, ji nelaukė, buvo perspėta: ryte svarbus pasitarimas. Ji pati taip auklėjo: darbas yra rimtas dalykas, atsakomybė. Jekateriną Sergejevną išvežė pirma. Ji nuėjo koridoriumi, mojuodama atsisveikinimui ir kažką šūktelėjo slaugytojai, ši nusijuokė. Elena Ivanovna pagalvojo, kad po operacijos būtų puiku, jei ją perkeltų į kitą palatą. Ją pačią išsivežė po valandos. Narkozę visada ištverdavo sunkiai. Atsigavo pykindama ir bukai skaudančiu dešiniuoju šonu. Slaugytoja paaiškino, kad viskas praėjo gerai, reikia pakentėti. Elena Ivanovna kentė. Ji apskritai mokėjo kentėti. Vakare, kai ją parvežė atgal į palatą, Jekaterina Sergejevna jau gulėjo savo lovoje. Veidas pilkas, akys užmerktos, lašelinė rankoje. Tyli. Pirmą kartą tyli. — Kaip jūs? — paklausė Elena Ivanovna, nė nesiruošusi pradėti pokalbio. Jekaterina Sergejevna atmerkė akis. Silpnai nusišypsojo. — Kol kas gyvenu. O jūs? — Taip pat. Jos patylėjo. Už lango temstantis vakaras. Lašelinės tyliai skambėjo. — Atsiprašau už rytą, — staiga pratarė Jekaterina Sergejevna. — Kai nerimauju, pradedu be sustojimo šnekėti. Suprantu, kad erzina, bet nieko negaliu sau padaryti. Elena Ivanovna norėjo kažką kandžiai atšaipti, bet nerado žodžių. Pernelyg pavargusi. Išspaudė: — Nieko. Naktį abi nemiegojo. Skaudėjo abiem. Jekaterina Sergejevna daugiau nebeskambino, gulėjo tyliai, tačiau Elena Ivanovna girdėjo, kaip ji vartosi, atsidūsta. Kartą, regis, verkė. Tyliai, į pagalvę. Ryte atėjo gydytoja. Apžiūrėjo siūles, patikrino temperatūrą, abiem tarė: „Šaunuolės, viskas gerai.“ Jekaterina Sergejevna iš karto pagriebė telefoną. — Lėna, labas! Viskas, aš gyva-sveika, gali nesijaudinti. Kaip mano vaikai? Kiryliukas rimtai karščiavo? O tu jam… ką? Jau praėjo? Matote, sakiau, kad nieko baisaus nėra. Elena Ivanovna net nenoromis suklususi klausėsi. „Mano vaikai“ – tai reikšia anūkus. Dukra atsiskaitinėja. Jos pačios telefonas tylėjo. Pasižiūrėjo – dvi žinutės nuo sūnaus. „Mama, kaip sekasi?“ ir „Parašyk, kai galėsi.“ Išsiųstos vakar vakare, kai ji dar atsigaudinėjo po narkozės. Parašė: „Viskas gerai.“ Pridėjo šypsenėlę. Sūnui patiko šypsenėlės, sakydavo, kad be jų žinutės sausos. Atsakymas atėjo po trijų valandų: „Super! Bučiuoju.“ — Jūsų neatvažiuoja? — dieną paklausė Jekaterina Sergejevna. — Sūnus dirba. Gyvena toli. Ir nėra reikalo, aš ne mažametė. — Teisingai, — pritarė Jekaterina Sergejevna. — Mano dukra irgi sako: mama, tu juk suaugusi, pati susitvarkysi. Ko gi važiuoti, jei viskas gerai, argi ne? Jos balse buvo kažkas, verčiančio Eleną Ivanovną pažvelgti atidžiau. Jekaterina Sergejevna šypsojosi, bet akys – visai nevėsios. — Kiek turit anūkų? — Trys. Kiryliukas – vyriausias, aštuoneri metai. Paskui Maša ir Levukas – metai skirtumo, trys ir ketveri. — Jekaterina Sergejevna ištraukė iš spintelės telefoną. — Norite nuotraukų pažiūrėti? Rodė nuotraukas apie dvidešimt minučių. Vaikai sode, vaikai prie jūros, vaikai su tortu. Visose nuotraukose su jais buvo ji. Glėbesčiavo, bučiavo, kvailiojo. Dukros nebuvo nė vienoje. — Dukra fotografuoja, — paaiškino Jekaterina Sergejevna. — Nemėgsta į kadrą pakliūti. — Anūkai dažnai pas jus? — Gyvenu beveik pas juos. Dukra dirba, žentas irgi, taip kad aš… na, padedu. Iš darželio pasiimu, namų darbus patikrinu, pavalgyt pagaminu. Elena Ivanovna linktelėjo. Panašiai ir jos gyvenime buvo. Pirmus metus po anūko gimimo ir ji padėjo kiekvieną dieną. Paskui anūkas paaugo, ji pradėjo retėti. Dabar kartą per mėnesį, sekmadieniais. Jei sutapdavo planai. — O jūs? — Vienas anūkas. Devyneri metai. Gerai mokosi, lanko būrelį. — Dažnai matotės? — Kartais sekmadieniais. Jie labai užimti. Suprantu. — Taip, — Jekaterina Sergejevna nusisuko į langą. — Užimti. Jos nutilo. Už lango smulki dulksna. Vakare Jekaterina Sergejevna tarė: — Nenoriu namo. Elena Ivanovna pakėlė akis. Jekaterina Sergejevna sėdėjo ant lovos, apsikabinusi kelius, žiūrėjo į grindis. — Tikrai nenoriu. Galvojau galvojau – nenoriu. — Kodėl? — Kam? Parsivešiu, o ten Kiryliukas su namų darbais ne susitvarkė, Maša vėl nosį išsitepė, Levukas kelnes suplėšė. Dukra dirba iki vėlumos, žentas amžinai komandiruotėje. O man skalbk, virš, tvarkyk, sėdėk, padėk. Jie net ne… — užstrigo. — Net ačiū nepasako. Nes juk močiutė, ji juk privalo. Elena Ivanovna tylėjo. Kamuolys gerklėje. — Atleiskite, — Jekaterina Sergejevna nusišluostė akis. — Kažkaip palūžau. — Neatsiprašinėkit, — tyliai tarė Elena Ivanovna. — Aš… aš prieš penkerius metus išėjau į pensiją. Galvojau, kad pagaliau užsiimsiu savim. Norėjau vaikščioti į teatrą, į parodas. Užsirašiau net į prancūzų kursus. Lankiau dvi savaites. — Ir kas atsitiko? — Marti išėjo į dekretą. Paprašė padėti. Juk aš močiutė, nebedirbu, man nesunku. Negalėjau atsisakyti. — Ir kaip? — Trejus metus kasdien. Paskui anūkas į darželį, tada kas antrą dieną. Paskui į mokyklą, kartą per savaitę. Dabar… — nutilo. — Dabar jau aš jiems nebepatogiai reikalinga. Turi auklę. O aš sėdžiu namie ir laukiu, kol pakvies. Jei nepamirš. Jekaterina Sergejevna linktelėjo. — Mano dukra lapkritį turėjo atvažiuoti. Pas mane. Į svečius. Visus namus iššveičiau, pyragų prikepiau. O ji paskambino: mama, atleisk, Kiryliukui treniruotė, negalim. — Ir neatvažiavo? — Neatvažiavo. Pyragus atidaviau kaimynei. Jos sėdėjo tylėdamos. Už lango lietus šnara pro langą. — Žinote, kas labiausiai skaudu? — tarė Jekaterina Sergejevna. — Ne kad neatvažiuoja. O kad aš vis tiek laukiu. Telefoną laužiu rankose, galvoju – gal dabar paskambins, pasakys, kad pasiilgo. Šiaip sau, ne dėl to, kad reikia pagalbos. Elena Ivanovna pajuto, kaip nosį dilgčioja. — Aš irgi laukiu. Kiekvieną kartą, kai telefonas skamba, galvoju – gal sūnus tiesiog šiaip pakalbėti nori. Bet ne. Visada dėl kažko. — O mes visada padedam, — Jekaterina Sergejevna nusišypsojo. — Nes mes gi mamos. — Taip. Kitą dieną pradėjo perrišimus. Skaudėjo abiem. Po procedūros gulėjo tylėdamos, kol Jekaterina Sergejevna netikėtai tarė: — Visada maniau, kad turiu laimingą šeimą. Mylimą dukrą, gerą žentą, anūkai irgi džiaugsmas. Buvau reikalinga. Be manęs – niekaip. — Ir? — O tik čia supratau, kad jie ir be manęs puikiausiai tvarkosi. Dukra per keturias dienas nė karto nesiskundė, kad sunku. Atvirkščiai – linksma, energinga. Vadinasi, gali. Paprasčiausiai patogu, kai yra močiutė-nemokama-auklė. Elena Ivanovna atsirėmė ant alkūnės. — Žinot, ką supratau? Kad pati kalta. Išmokiau sūnų, kad mama visada padės, visada išgelbės, visada lauks. Kad mano planai nesvarbūs, jo — šventi. — Ir aš taip dariau. Visada. Dukra paskambina – viską metusi bėgu. — Mes išmokėm juos, kad nesam žmonės, — lėtai tarė Elena Ivanovna. — Kad savo gyvenimo neturime. Jekaterina Sergejevna linktelėjo. Patylėjo. — Ir kas dabar? — Nežinau. Penktą dieną Elena Ivanovna pati atsistojo nuo lovos be slaugytojos pagalbos. Šeštą – nuėjo iki koridoriaus galo ir atgal. Jekaterina Sergejevna atsiliko viena diena, bet ėjo užsispyrusiai. Eidavo kartu koridoriumi, lėtai, įsikibusios į sieną. — Po vyro mirties rankas nuleidau, — kalbėjo Jekaterina Sergejevna. — Galvojau, viskas, gyvenimas baigtas. O dukra pasakė: mama, dabar tavo naujas prasmė – anūkai. Gyvenk jiems. Ir gyvenau. Tik ta prasmė kažkokia… vienašališka. Aš jiems, jie man – tik kai patogu. Elena Ivanovna papasakojo apie skyrybas. Prieš trisdešimt metų, kai sūnui buvo penkeri. Kaip augino viena, vakarais mokėsi, dirbo dviejuose darbuose. — Galvojau, jei būsiu ideali mama, jis bus idealus sūnus. Jei viską atiduosiu, bus dėkingas. — O jis užaugo ir gyvena savo gyvenimą, — užbaigė Jekaterina Sergejevna. — Taip. Ir turbūt tai normalu. Tik nesitikėjau, kad būsiu tokia viena. — Aš irgi nesitikėjau. Septintą dieną atėjo sūnus. Be perspėjimo, netikėtai. Elena Ivanovna sėdėjo į lovą ir skaitė, kai jis pasirodė prie durų. Aukštas, brangioje paltoje, su vaisių maišeliu. — Mama, labas! — nusišypsojo, pabučiavo į kaktą. — Kaip jautiesi? Jau geriau? — Geriau. — Puiku! Gydytoja sakė, dar trys dienos ir išrašo. Pagalvojau, gal pas mus atvažiuosi? Olesia sako, svečių kambarys laisvas. — Ačiū, geriau namie. — Jei ką – skambink, pasiimsim. Buvo apie dvidešimt minučių. Papasakojo apie darbą, anūką, naują mašiną. Paklausė, ar nereikia pinigų. Pažadėjo užsukti po savaitės. Ir išėjo greit, su palengvėjimu. Jekaterina Sergejevna gulėjo savo lovoje, apsimetė mieganti. Kai durys užsidarė, atmerkė akis. — Jūsų? — Mano. — Gražus. — Taip. — Ir šaltas kaip ledas. Elena Ivanovna neatsakė. Gerklę spaudė, vos kvėpavo. — Žinot, — tyliai tarė Jekaterina Sergejevna, — gal mums reikia liautis laukti iš jų meilės. Tiesiog… paleisti? Suprasti, kad jie užaugo, turi savo gyvenimą. O mums reikia susirasti savą. — Lengva pasakyti. — Sunku padaryti. Bet ar yra kitų variantų, ar ne? Ar visą laiką sėdėsim ir lauksim, kol jie prisimins mus. — Ką jai pasakei? — staiga paklausė Elena Ivanovna, pati netikėtai perėjusi į tu. — Dukrai? Kad po išrašymo dvi savaites ilsėsiuos. Gydytoja uždraudė krūvius. Su anūkais negalėsiu būti. — Supyko? — Ir kaip! — nusišypsojo Jekaterina Sergejevna. — Bet žinai ką? Man palengvėjo. Kaip akmenį numečiau. Elena Ivanovna užsimerkė. — Bijau. Jei atsisakysiu, jei pasakysiu „ne“, visai nustos skambinti. — O jie dabar dažnai skambina? Tyla. — Matai. Blogiau jau nebebus. Gali būti tik geriau. Aštuntą dieną jas abi išrašė, vienu metu. Daiktus krovė tylėdamos, lyg atsisveikintų visam. — Pasikeiskim numeriais, — pasiūlė Jekaterina Sergejevna. Elena Ivanovna linktelėjo. Suvedė numerius į telefonus. Pastovėjo, žiūrėdamos viena į kitą. — Ačiū, — tarė Elena Ivanovna. — Kad buvai šalia. — Ir tau ačiū. Žinai… trisdešimt metų su niekuo nekalbėjau taip. Iš širdies. — Ir aš. Jos apsikabino. Nevikriai, atsargiai, bijodamos paliesti siūles. Slaugytoja atnešė išrašus, iškvietė taksi. Elena Ivanovna išvažiavo pirma. Namuose buvo tylu ir tuščia. Išsikrovė daiktus, nusiprausė, atsigulė ant sofos. Pasiėmė telefoną. Trys žinutės nuo sūnaus. „Mama, tu jau namie?“, „Paskambink, kai busi vietoje.“, „Nepamiršk vaistų.“ Parašė: „Jau namie. Viskas gerai.“ Padėjo telefoną. Atsistojo, priėjo prie spintos. Ištraukė aplanką, kurio nebuvo atidariusi penkerius metus. Ten gulėjo prancūzų kalbos kursų lankstinukas ir filharmonijos spektaklių tvarkaraštis. Žiūrėjo į lankstuką ir mąstė. Telefonas suskambo. Jekaterina Sergejevna. — Labas. Atsiprašau, kad taip greit. Tiesiog… labai norėjau paskambinti. — Džiaugiuosi. Iš tiesų džiaugiuosi. — Klausyk, gal susitikim? Kai visai pasveiksim. Už kokių dviejų savaičių. Kavinukėj kokioj. Ar tiesiog pasivaikščiot. Jei nori, žinoma. Elena Ivanovna pažvelgė į lankstuką rankose. Paskui į telefoną. Vėl į lankstuką. — Noriu. Labai noriu. Ir žinai ką? Nesulaukime dviejų savaičių. Gal jau šeštadienį. Man jau nusibodo gulėti namie. — Šeštadienį? Rimtai? Gydytojai… — Sakė. Bet aš jau trisdešimt metų visus saugau. Laikas pagalvoti apie save. — Sutarta. Šeštadienį. Atsisveikino. Elena Ivanovna padėjo telefoną ir vėl pasiėmė lankstuką. Prancūzų kursai prasideda po mėnesio. Nauja grupė dar renkama. Ji įsijungė kompiuterį ir pradėjo pildyti registracijos formą. Pirštai drebėjo, bet pildė. Iki galo. Už lango lijo. Bet pro debesis prasikalė saulė. Neryški, rudeniška, bet vis tiek saulė. Ir Elena Ivanovna staiga pagalvojo, kad gal gyvenimas tik prasideda. Ir išsiuntė paraišką.

Patogios močiutės Janina Rimantienė prabudo nuo juoko. Ne nuo kuklaus kikensimo, ne nuo santūraus šypsnio

Mano vyro sesuo ilsėjosi pajūryje, kol mes kantriai remontavome namą, o dabar ji nori gyventi patogiai mūsų renovuotoje pusėje – bet tai jos pačios kaltė!

Mano vyro sesuo Adelė atostogavo Palangos kurorte, kol mes su vyru rimtai remontavome namą, o dabar ji

Turėjome didelių vilčių, kad mama išeis į pensiją, persikraustys į kaimą ir mums su vyru paliks jų trijų kambarių butą!

Tiek vilčių dėjau, kad mama išeis į pensiją, išvažiuos į kaimą, ir paliks man su vyru savo trijų kambarių

– Kol parduosime butą, pagyvenk senelių namuose, – ištarė duktė Laimingos vedybos vėlyvoje jaunystėje: kaip viltį praradusi Liudmila, ištekėjusi už patyrusio vyro be namų, priversta su vyru kraustytis pas šešiasdešimtmetę motiną Mariją Petrovną Vilniuje, bet galiausiai atsiduria ties skaudžiu pasirinkimu – motiną išsiųsti į Vilniaus senelių namus, kol bus parduotas motinos butas ir nupirktas naujas, o visa tai virsta liūdna istorija apie išdavystę, kaltę bei prarastą artimiausiųjų ryšį

2020 metų rugpjūčio 2 diena Kol parduosime butą, pasistenk pagyventi senelių namuose, tyliai tarė man

MYLĖTI KANTRA, KANTRAUSI MYLINT: Ivanas ir Darja – santuoka su palaima, vasaros audra prie bažnyčios slenksčio, išnešta nuotakos nuometė, bobučių pakuždėjimai apie negandas, gyvenimas su dviem vaikais Sofija ir Artūru, netikėtas “būsimos žmonos” apsilankymas, meilės trikampio drama, sugrįžtantis draugas Valdas, trys vaikai, išdavystė, atleidimas, bažnyčios patarimai, ligos išbandymai, moteriška stiprybė, nauji autoriai šeimoje, atgailaujantis vyras, meilės ir atlaidumo triumfas, bendros vakarienės prie ilgo Lietuvos kaimo stalo, ir pažadas mylėti daugiau už gyvenimą patį.

MYLĖTI KANTRIAI, KENTĖTI MYLINT Pas Algirdą ir Miglę santuoka buvo palaiminta bažnyčioje. Vestuvių dieną

Tėvą – į senelių namus: kai vienintelė dukra priversta priimti sunkiausią sprendimą, o praeities randai skaudina iki šiol

Ką tu dar sugalvojai? Į senelių namus? Tikrai ne! Niekur aš iš savo namų nevažiuosiu! šūktelėjo tėvas

Kaip perauklėti vyrą: santuokos krizė, išpažintis apie neištikimybę ir lemtingas sprendimas atostogose Lietuvos šeimoje

Vyrų perauklėjimas Mes buvom kartu, Vilte. Prisimeni, kaip paskutinį kartą važiavome į Kauną? Viskas…