Zibainis

Domofonas ne tiesiog suskambo jis kaukė, reikalaujantis dėmesio. Pažvelgiu į laikrodį: septynios ryto

Uncategorized

020

Jauniausio Sūnaus Testamentas

Vėra Petraitė neodrąžė žvilgsnio nuo švytinčio ženklod Operacinė. Raidės tirpo akyse po valandų ilgo

Uncategorized

077

Meilės paieškose arba Kaip Romas tapo „alfa patinu“: nuotykiai su žmona, šortais ir potencialia meiluže lietuviškoje kasdienybėje

IEŠKANT MEILUŽĖS Aušrine, kas tau? išpūtė akis vyras, kai žmona ištiesė jam šortus ir marškinėlius.

Uncategorized

027

Dar vis namuose reikalų… Močiutė Valė vos atlapojo kiemo vartelius, sunkiai nusiklibinusi iki durų, ilgai vargusi su senu, rūdimis apsitraukusiu užraktu, įėjo į seną nerenkamą namą ir atsisėdo ant taburetės prie šaltos krosnies. Sodyboje tvyrojo nelankyto namo kvapas. Ji išbuvo tik tris mėnesius išvykusi, tačiau lubos jau apkibusios voratinkliais, senas taburetė raudena, vėjas ūžauja kaminu – namas pyksta: kur buvai, šeimininke, ant ko palikai mus? Kaip žiemą ištversim?! „Palauk, palauk, mano mielas, tuoj atsigausiu… Pakūrensiu, sušilsim…“ Prieš metus dar močiutė Valė gyvai sukiojosi po senąsias trobas: balindavo, pataisydavo, vandens atnešdavo. Jos smulkutė, lengva figūra tai lenkėsi maldai prie ikonų, tai šeimininkaudavo prie krosnies, tai lakstė po sodą, viską suspėdama pasodinti, išravėti, palaistyti. Ir namas džiaugėsi kartu su šeimininke, grindys linksmai girgždėjo nuo spėrių jos žingsnių, durys ir langai džiugiai sklendė nuo menkiausio nedidelių, darbščių rankų prisilietimo, krosnis uoliai kepdavo pačius puriausius pyragus. Jiems kartu buvo gera – Valei ir jos senajam namui. Anksti palaidojo vyrą. Užaugino tris vaikus, visus išleido į mokslus ir „žmones padarė“. Vienas sūnus – ilgame plaukime kapitonas, antrasis – karininkas, abu gyvena toli, retai užsuka. Tik jaunėlė dukra Ramunė kaime liko vyr. agronome – nuo ryto iki vakaro darbuose, tik sekmadienį užsuka pas motiną, pyragais palepina – ir vėl savaitė bepamatant. Džiaugsmas – anūkėlė Austėja. Galima sakyti, užaugo pas močiutę. O kokia užaugo! Gražuolė! Didelės žalsvos akys, plaukai iki juosmens, geltono lino spalvos, garbanoti, blizgantys – kone švytėjimas. Susiriša uodegą – sruogos per pečius krenta, vietiniai vaikinai net žandikaulių nuleidžia. Ūgis, laikysena – iš kur kaimo mergaitei tokia elegancija, tokia grožybė? Močiutė Valė jaunystėj graži buvo, bet palyginus senoje nuotraukoje – piemaitė ir karalienė… Ir dar protinga. Baigė Vilniaus žemės ūkio universitetą, sugrįžo į gimtuosius kraštus dirbti ekonomiste. Ištekėjo už veterinaro, pagal jaunos šeimos programą gavo naują namą. Ir koks tas namas! Tvirtas, didelis, mūriniu, tikras „dvaras“ tuo metu. Tiesa, pas močiutę sodybos aplink žydi, viskas žaliuoja. O naujame Austėjos name dar nieko nespėta užauginti – trys ramunės kieme. O ir auginti mergina nelabai linkusi – švelni, nuo kiekvieno skersvėjo, nuo sunkaus darbo močiutės globojama. Gimė sūnus Vasiukas. Nebeliko kada sodais rūpintis. Ir ėmė Austėja močiutę pas save kvietinėti: „Eik, eik pas mus gyventi – namas didelis, šiltas, krosnies kurti nereikia!“ Valė pradėjo sirguliuoti, sukako aštuoniasdešimt metų, laikas, regis, laukė apvalios datos – lengvos kojos tapo sunkios. Palūžo močiutė, apsigyveno pas anūkę porai mėnesių. Ir išgirdo: „Močiute, tu man taip brangi – bet ką vis sėdi? Visada buvai visa ko varomoji jėga, o dabar… Aš gi ūkio noriu! Pagalbos lauksiu iš tavęs…“ „Nebegaliu, vaikeli, mano kojos jau nebevaikšto. Seniukė jau esu…“ „Hm… Kaip tik pas mane apsigyvenai – iš karto pasenai…“ Ilgai neišbuvus, močiutė, nepateisinusi lūkesčių, grįžo į savo seną namą. Iš sielvarto dėl to, kad nepadėjo anūkei, visai prigulė. Kojos vos vilkosi – per gyvenimą prabėgiojo, dabar pavargo. Nukeliauti iki stalo – didelis vargas, o į mylimą bažnyčią – visai nebeįmanoma. Kunigas Jonas pats atėjo pas nuolatinę parapijietę, buvusią veiklią pagalbininkę visiems senos bažnyčios reikalams. Apžvelgė akylu žvilgsniu. Valė sėdi prie stalo, užsiėmusi svarbiu reikalu – rašo, kaip įprasta kas mėnesį, laiškus sūnums. Troboje vėsu, blogai pakūrenta. Grindys šalnos, pati šilčiausia striukė apsitrynusi, purvinas skarelė – ant jos, visados tvarkingiausios ir švariausios, pėdose nunešioti veltiniai. Kunigas atsiduso – reikia padėjėjos močiutei. Gal Oną? Gyvena netoliese, dar stipri, kokiais 20 metų jaunesnė. Išsitraukė duonos, sausainių, pusę didelio, dar šilto žuvies pyrago (dovana nuo kunigienės Adelės). Pasirišo rankoves sutanos, iškabino pelenus iš krosnies, tris kartus atnešė daugiau malkų porai pakūrimų, sudėjo kampe. Pakūrė, atnešė vandens, uždėjo ant krosnies didelį, perdegtą virdulį. – Sūneli brangus! Oi! Atsiprašau, tėveli brangus! Padėk man adresus ant vokų užrašyti, nes jei aš savo zuikio kojyte parašysiu – laiškai nepasieks! Kunigas Jonas prisėdo, užrašė adresus, akimis permetė laiškelius su kreivais rašmenimis. Akį patraukė didelėmis, drebiančiomis raidėmis: „O aš gyvenu labai gerai, sūneli. Visko man užtenka, ačiū Dievui!“ Tik tie laiškeliai apie gerą gyvenimą – tyloje išplaukti nuo ašarų. Ona paėmė globoti močiutę, kunigas Jonas vis aplankydavo, kas didesnę šventę vyras Onos, Petriukas, senas jūreivis, nuveždavo ją motociklu į bažnyčią. Pamažu gyvenimas pradėjo taisytis. Anūkė nesirodė, o po kelių metų sunkiai susirgo. Va seniai skundėsi skrandžiu, viską rašė skrandžio ligai. O paaiškėjo – plaučių vėžys. Per pusmetį Austėja „sudegė“. Vyras, palūžęs, apsigyveno ant jos kapo. Pirko degtinę, gėrė, miegojo tiesiog kapinėse, pabusdavo, vėl ėjo pirkti. Keturmetis sūnus Vasiukas – niekam nereikalingas, purvinas, alkanas, susnargliuotas. Ramunė paėmė jį, bet agronomo darbe nebuvo laiko užsiimti anūku, tad ruošėsi atiduoti Vasių į rajoninį internatą. Internatas buvo visai neblogas: energinga direktorė, pilni pietūs, savaitgaliais galima parsivežti į namus. Ne namų šiluma, žinoma, bet Ramunei ir taip sunku – dar daug metų iki pensijos. Tada su seno „Uralo“ vežimėliu atvažiavo močiutė Valė pas dukrą. Prie vairo sėdėjo storas kaimynas Petriukas, su matroskine, inkarais ir undinėmis ant abiejų rankų. Abu atrodė karingai. Močiutė pasakė trumpai: „Aš Vasiuką pasiimsiu pas save.“ – Mama, gi pati vos paeini, kaip susitvarkysi su mažu? Reikia ir pagaminti, ir išskalbti! – Kol aš gyva – Vasiuko į internatą neatiduosiu, – nukirto močiutė. Ramunė nutilo, suglumusi nuo visada nuolankios Valės valios, ėmė krauti anūkėlio daiktus. Petriukas parvežė seną ir vaiką iki trobų, išvežė, vos ne ant rankų abu nunešė į trobą. Kaimynai peikė močiutę: – Gera moteriškė, bet, matyt, senatvėj protą prarado: pačiai priežiūros reikia, dar vaiką parsivežė – juk čia ne kačiukas koks… Vaikui reikia priežiūros… Kur žiūri ta Ramunė? Po sekmadienio pamaldų kunigas Jonas nuėjo pas močiutę Valę baimindamasis, kad teks atimti nevalgytą ir purviną Vasiuką iš vargšės silpnos močiutės. Troboje buvo šilta, krosnis karštai pakūrenta. Iš divano patenkintas, švarus Vasiukas klausėsi pasakos apie Ropę iš seno patefono. O silpna, ligota senutė vikriai zujo po trobą: plunksnele tepė skardą, minkė tešlą, kiaušinius mušė į varškę. Stiprūs, gyvi judesiai – kaip prieš ligą. – Tėveli brangus! O aš, žinai… bandeles kaip tik kepu… Palauk šiek tiek – kunigienei Adelei ir Kazeliui bus karštų lauktuvių… Kunigas Jonas grįžo namo ir, dar neatsistebėjęs, papasakojo žmonai. Kunigienė Adelė minutę susimąstė, išsiėmė iš spintos storą mėlyną sąsiuvinį, pavartė ir rado reikiamą puslapį: „Senolė Egidijaus išgyveno ilgą amžių. Viskas prabėgo, norai, jausmai, viltis – viskas snaudžia po sniegu. Laikas pagaliau ten, kur nėra nei ligos, nei liūdesio, nei atodūsio… Kaip sykį žvarbų vasario vakarą Egidijaus ilgai meldėsi prie ikonų, paskui atsigulė ir tarė namiškiams: ‘Kvietkit kunigą – mirsiu.’ Nuo veido kaip sniegas baltumas. Namiškiai iškvietė kunigą, Egidijaus išpažino, priėmė sakramentus – jau dieną negėrė nei lašo, nei kąsnio. Tik alsavimas rodė – siela dar neišlėkė iš seno kūno. Svėrė prieangio durys, šaltis, kūdikio verksmas. – Tyliai, tyliai – močiutė miršta. – Ne užkišiu burnos kūdikiui, ką tik gimė – nežino, kad negalima verkti… Iš gimdymo namų grįžo anūkė, Nida, su juokingu, dar raudonu kūdikiu. Ryte visi darbe, liko mirštanti senolė ir jauna mama dviese. Nida dar neturėjo pieno, pati nemokėjo vaikelio priglausti, o kūdikis garsiai rėkė, trukdydamas Egidijaus mirtį. Mirštanti Egidijaus pakėlė galvą, žvilgsnis sugrįžo. Ji sunkiai atsisėdo, nuleido basas kojas ant grindų, paieškojo šlepečių. Grįžę namiškiai pastebėjo: Egidijaus ne tik nemirė, bet ir žvali. Ji ryžtingai nusprendė – dar nemirti – gyvai vaikštinėjo kambaryje, lingavo nurimusį naujagimį, o išsekusi anūkė ilsėjosi ant sofos.“ Adelė užvertė dienoraštį, pažvelgė vyrui į akis, šyptelėjo ir pridėjo: – Mano prosenelė Vėra Egidijaus labai mane pamilo, todėl ir negalėjo išeit – kaip dainoje: „Dar per anksti mums mirti – yra dar namuose reikalų!“ Po to ji dar dešimt metų gyveno, padėjo mano mamai, tavo uošvei Anastasijai, auginti mane – savo mylimiausią proanūkę. Kunigas Jonas atsakė žmonai šypsena.

Yra dar namuose reikalų… Močiutė Valė su vargu atsikabino sodybos vartelius ir pamažu prišlaupčiojo

Uncategorized

035

Svetima nuotaka. Valerka buvo geidžiamas visur. Jis niekada neskelbė apie save laikraščiuose ar televizijoje – jo vardas ir telefono numeris sklido iš lūpų į lūpas, vietiniu „paskalų radiju“. Būti vedėju koncerte? Jokios problemos! Pravesti jubiliejų ar vestuves? Puiku! Jis net vaikų darželio išleistuves buvo vedęs, užkariavęs ne tik vaikų, bet ir jų mamų širdis! Viskas prasidėjo paprastai. Draugas tuokėsi, iš anksto užsisakytas vestuvių vedėjas tiesiog neatsirado – kaip paaiškėjo vėliau, užgėrė. Kito paieškoti nebuvo laiko, tad Valerka pats griebė mikrofoną. Mokykloje jis dalyvavo saviveikloje, lankė dramos studiją „Logos“, universitete buvo „Studentų pavasario“ ir KVN aktyvus dalyvis. Tąsyk ekspromtas pasisekė puikiai – netoli dviejų žmonių iškart paprašė Valerkos pravesti ir jų šventes. Baigęs universitetą Valerka įsidarbino Vilniaus mokslo institute, uždirbo juokingai mažai. Pirmieji naujo darbo uždarbiai įkvėpė – imdavosi visų užsakymų, džiaugėsi ne tik gerais pinigais, bet ir malonumu. Netrukus uždarbis iš renginių vedimo dešimt kartų viršijo jaunesnio mokslininko atlyginimą. Po metų Valerka ryžosi: paliko institutą, nusipirko gerą aparatūrą, įkūrė mažąją individualią įmonę ir oficialiai pradėjo dirbti pramogų sferoje. Kartu ėmė lankyti dainavimo pamokas – balsą ir klausą turėjo. Greitai tapo dainuojančiu renginių vedėju, tris kartus per savaitę papildomai dainavo restorane. Ir štai Valerkai jau 30 metų: patrauklus, pasiturintis, žinomas kaip geras dainininkas, DJ ir šaunus vedėjas, galintis ištraukti bet kokį renginį. Nevedęs – kam? Panelės kabėjosi ant kaklo – imk kurią nori. Tačiau draugai tuokėsi, gimdėsi vaikai, ir Valerka pradėjo galvoti apie ramią šeimą. Tik bėda – su kuo? Lengvai pasiekiamos moterys domino tik „konkrečiam reikalui“, norėjosi vienos visam gyvenimui. – Reikia susipažinti su moksleive, „auklėti po save“, sulaukus 18 – vesti. Ideali žmona bus! Pradėjo imtis mokyklinių išleistuvių, tikėdamasis ten rasti tinkamą draugę. Tačiau šiuolaikinės merginos liūdino – visai ne tokios, kokių įsivaizdavo. Bet nenusiminė – toliau žvalgėsi „jaunų stirnų“, kaip pats sakydavo – medžiojo, sekė retą žvėrį. Ir tada likimas nusprendė pasijuokti iš mano pusbrolio. Iš pradžių nieko blogo. Skambino moteris, atsiliepė per pažįstamus: – Reikalingas vestuvių vedėjas. Ar laisvas birželio 17 d.? Puiku! Galime susitikti? Susitiko. Ir, pasak Valerkos, pirmą kartą suprato, ką reiškia posakis „žemė slysta iš po kojų“. Ksenija – stulbinama, tokių niekada gyvai nesutikęs. Kalbėjo konkrečiai, protingai, grakščiai. Stebėjosi, kaip pasisekė: ne tik graži, bet ir akivaizdžiai protinga. Retas derinys! Pažiūrėjęs į ją, galvojo, kad Ksenijai apie 25 metus, gal kiek daugiau. Tačiau pokalbyje paminėjo, kad buvo komjaunuolė – vadinasi, bent 40 metų! Suderino visus niuansus, pasirašė sutartį, nors Ksenija prieštaravo: – Kam reikia? Juk pasitikiu, jums puikios rekomendacijos! Tačiau Valerka visada dirbo su sutartimis – sąžiningai savo ir reikalavo to paties iš užsakovų. – Metu finansinę ataskaitą, problemų nereikia, – paaiškino. Viduje jis jautė: reikia materialaus įrodymo, kad tai ne sapnas – Ksenija tikrai egzistuoja. Staiga jos telefone sucypsėjo žinutė: – O, štai ir jaunikis atvažiavo. Parvežti? Valerka atsisakė, bet palydėjo klientę. Iš tikrųjų taip padarydavo visada: pažiūrėti, kaip jaunieji bendrauja tarpusavyje. Bet šįkart veikė ne smalsumas, o pavydas. Jaunikis jį nustebino – iš mašinos išlipo vaikinas aiškiai jaunesnis už patį Valerą: – Ksenija, viskas gerai? Ji tik nusišypsojo: o ar gali būti blogai? Įsėdo į mašiną, jaunikis uždarė duris, pasisuko į Valerą: – Jūs mūsų vestuvių vedėjas? Malonu, man apie jus sakė draugas Slavka – sakė, jūs geriausias, – ištiesė ranką, – atsiprašau, nepasakiau vardo – Robertas, jaunikis. Valerkai labiausiai pasaulyje norėjosi įkasti tam „Robertui-jaunikiui“, nušluostyti tą laimingą šypseną, bet tik paspaudė ranką: – Valerijus. Malonu. Nuo tos dienos Valerka neberado ramybės – bet kokia proga skambindavo Ksenijai, norėdavo išgirsti jos balsą, susitikti. Vestuvių diena artėjo, Valerka jautėsi išprotėjęs. Vienintelis draugas, kuriam prisipažino, šyptelėjęs klausė: – O kaip moksleivės? Kurios „idealios žmonos“ projektui tiktų? Bet Valerka tik ranka numojo: – Kokios ten, po galais, moksleivės! Ksenija – ideali moteris, nieko daugiau nenoriu! – Tai pasikalbėk su ja, – patarė draugas. – Tu kvailas? Ji gi tuokiasi, vadinasi, myli. Kam jai mano kvaili jausmai? Kartais laimingas Robertas atvažiuodavo: – Ksenija prašė perduoti… Tokiais momentais Valerka jo nekentė – vos sulaikydavosi, kad nieko neatsakytų. Jau galvojo nebevesti tų vestuvių – tegu su reputacija! Bet juk tada Ksenijos daugiau nebepamatytų… Pagalvojęs apie tai, pasiduodavo. Prieš dvi dienas iki šventės Ksenija vėl atvyko „nulakuoti scenarijaus, kad viskas būtų tobula“ – biure vyko remontas, tad susitiko pas Valerą bute. Kalbėjosi ne tik apie darbą – daug juokėsi, abu jautėsi pakylėtai. Baigę viską Valerka pasiūlė pakelti šampano: – Už tobulai praėjusias vestuves! Ksenija šyptelėjo: – Su malonumu! Ji juokėsi, Valerkai atrodė ypatingai graži. Šampanas suteikė drąsos – jis ją pabučiavo. O ji netikėtai atsakė. Galva apsisuko. Valerka pabudo staiga. Atsisėdo. Sapnavo ar iš tikrųjų praleido neįtikėtiną naktį? Niekur Ksenijos nebuvo, bet pagalvė dvelkė jos kvepalais. Vadinasi, buvo! Nepatikėdamas paskambino Ksenijai: – Labas… Ji ramiai: – Labas! Kaip tu? Atsiprašau, kad išėjau nepastebėta – pats supranti, laiko nėra, vestuvės rytoj! – Tai… vestuvės vis tiek bus? – niūriai klausė Valera. – Žinoma! Kodėl gi jos turėtų būti atšauktos? Viskas puikiai! Negi visos moterys tokios ciniškos? Kaip taip? Vestuvės vyks, o ji ramiai žiūrės jaunikiui į akis? Valerka neberado vietos. Ar griauti vestuves? O gal jam vis tiek tokios šaltos vis tiek reikia? Tada pats sau tiesiai atsakydavo: reikia. Bet kokios. Kitą dieną Valerka atėjo į restoraną anksčiau. Dekoratorės kaip tik baigė puošti salę, meiliai žvalgėsi į jį. Ir štai… Jis netikėjo savo akimis: prie jo priėjo Ksenija. – Labas. Ką tik po registracijos pabėgau, taip norėjau tave pamatyti, – nuostabiai šypsojosi, – Kas tau, Valera?! – Nieko nesuprantu, – burbtelėjo Valerka, – Tai buvo registracija? O paskui pabėgai? – Na taip, kvailiuk… Kam man važinėti po miestą su jaunimu, geriau su tavimi pasibūti. Nebent nenori? – Palauk, su kokiu jaunimu? Juk ne tu tekėjai? Ksenija minutę žiūrėjo nustebusi, paskui prapliupo juoktis. Jos juokas buvo toks švarus ir nuoširdus, kad Valerka savaime nusišypsojo. – Žinoma, ne! Mano dukra Ksyusha! Ji studijuoja Kaune, tik vakar grįžo, – staiga nustojo juoktis, – Tu ką, galvojai, kad aš nuotaka? Ir dvi dienos iki vestuvių miegu su kitu? Gražiai galvoji apie mane… Tik tada Valerkai pradėjo aiškėti. Ksenija niekada nesakė „aš“ ar „mes“, sakydavo „nuotaka su jaunikiu“. Ir Robertas niekada jos nevadino Ksyusha, tik Ksenija ir „jūs“. Kaip jis to nepastebėjo? Kažkaip kvailai… Galiausiai paklausė svarbiausio: – O tu? Tu laisva? – kai moteris linktelėjo, iškart pasakė, – Tekėk už manęs! Prašau… Vestuvių šventė buvo nuostabi. Vedėjas buvo nepakartojamas – nustebino pats save, svečiai liko sužavėti. Jaunieji priėjo padėkoti: – Ačiū Jums! Net nežinome, kaip atsidėkoti už puikų vakarą. – Aš pati jam padėkosiu, – priėjo Ksenija, – Jūs eikite, limuzinas jau laukia. Aš čia viską prižiūrėsiu. Naujiena, kad Valerka ves moterį, vyresnę už jį devyneriais metais, greitai pasklido tarp giminių. Iš pradžių visi žiūrėjo atsargiai, bet pamatę nuotaką tarė vieningai: – Į tokią neįmanoma neįsimylėti! Ksenija ir Ksyusha pagimdė beveik tuo pačiu metu, vos poros savaičių skirtumu. Svetima nuotaka – meilė už kampo!

Svetima nuotaka Rokas buvo geidžiamas vedėjas. Jis niekada neskelbdavo apie savo paslaugas nei laikraščiuose

Uncategorized

021

Katia ėjo prie vitrinų ir mėgavosi maistu. Akimis. Mintyse įsivaizdavo, ko galėtų įsigyti už savo skurdų piniginę. Atrodė, kad reikia taupyti.

Aš prisimenu, kaip Austėja vaikščiodama šalia Lukiškio prekybos centro vitrinų žiūrėjo į maisto nuotraukas

Uncategorized

JIS VĖL PATIKĖJO ŽMONIŲ GERUMU

20251130 Šiandien vakare stebėjau, kaip katinas, kurio amžius jau tris metus, tyliai sėdi virtuvės stalo

Uncategorized

0609

„Nespėjai, Marina! Lėktuvas išskrido! Ir kartu su juo dingo tavo pareigos bei premija! Atleista!“ — rėkė vadovas į ragelį. Marina stovėjo spūstyje, žiūrėdama į apvirtusią mašiną, iš kurios ką tik išgelbėjo svetimą vaiką. Ji prarado karjerą, bet atrado tikrąją save.

TU NESUSPĖJAI, LAIMA! LĖKTUVAS IŠSKRIDO! KARTU SU JUO DINGO IR TAVO PAREIGOS, IR PREMIJA! ATLEISTA!

Uncategorized

0142

Draugai atėjo į svečius tuščiomis rankomis, o aš užtrenkiau šaldytuvą: kaip svetingumas pagal lietuviškas tradicijas gali baigtis užvertomis durimis ir tikrais draugystės egzaminais

Bičiuliai su tuščiomis rankomis atvyko prie nukrauto stalo, o aš tyliai uždariau šaldytuvą.