Zibainis

Jūs tiesiog pavydite – Mama, rimtai? Restoranas „Vilnius“? Ten juk bent du šimtai eurų už vakarienę! Vienam asmeniui. Igoris numetė raktus ant lentynos taip, kad jie su trenksmu trenkėsi į sieną. Olga, maišydama padažą prie viryklės, iškart pastebėjo, kaip vyrui pabalo pirštų sąnariai – jis taip stipriai įsikibo į telefoną. Keliomis minutėmis Igoris dar įsitempęs klausėsi mamos, paskui susierzinęs metė klausytuvą. – Kas atsitiko? Užuot atsakęs Igoris sunkiai krito prie virtuvės stalo ir įsistebeilijo į lėkštę su bulvėmis. Olga išjungė kaitlentę, nusišluostė rankas į rankšluostį ir atsisėdo priešais. – Igori… – Mama visai išprotėjo. Tiesiog nupušo, – pakėlė akis, o Olga juose išvydo tokią nuoskaudos ir bejėgiškumo maišalynę, kad širdis suspaudėsi. – Prisimeni, pasakojau apie tą… Valdą? Iš šokių? Olga linktelėjo. Anyta užsiminė apie naują pažįstamą prieš mėnesį – tarp kitko, šypsodamasi ir neramiai tampydama staltiesės kampą. Atrodė miela: našlė penkiasdešimt aštuonerių, penkeri vienatvės metai, kultūros centro šokių būrelis, džentelmeniškas draugas, mokantis gražiai suktis valso žingsniu. – Tai vat, – Igoris pastūmė lėkštę. – Ji jį į „Vilnių“ vedžiojo. Tris kartus per dvi savaites! Kostiumą jam nupirko už pusę pensijos, o praėjusį savaitgalį – guess what? – kartu į Trakus keliavo, ir kas už viešbutį bei ekskursijas sumokėjo? – Nina. – Būtent, – perbraukė veidą ranka. – Mama šiuos pinigus taupė metus. Remontui, juodai dienai. Dabar švaisto vyrui, kurį žino vos pusantro mėnesio. Nesuprantu… Olga patylėjo, rinkdama žodžius. Anytą ji puikiai pažinojo – romantiška, naivi, viskuo tikinti net po penkių dešimtmečių gyvenimo. – Klausyk, Igori… – uždėjo ranką ant jo. – Nina suaugusi, turi savo pinigus ir sprendimus. Neverta kištis, vis tiek dabar nieko negirdės. – Ji daro klaidą po klaidos! – Taip. Bet ji turi teisę suklysti. Ir šiaip, man atrodo, tu perdėtai sureikšmini. Igoris truktelėjo pečiais, bet nenutolo. – Negaliu žiūrėti, kaip ji… – Suprantu, mielasis. Bet negali nugyventi jos gyvenimo už ją. – Olga paglostė jam riešą. – Ji pati turės atsakyti už pasekmes. Nors mums ir nesinori. Galiausiai, ji racionali. Igoris niūriai linktelėjo. …Greitai praėjo du mėnesiai. Pokalbiai apie Valdą išnyko – anyta skambino rečiau, kalbėjo mįslingai, it kažką slėpdama. Olga nusprendė, kad romanas gal baigėsi ir nustojo suktis galvoje. Tad kai sekmadienio vakarą į duris pasibeldė Nina, Olga iš pradžių net nesuprato, kas vyksta. – Vaikai! Mano brangieji! – anyta įskriejo į butą, palikdama paskui save saldžių kvepalų šleifą. – Jis pasipiršo! Žiūrėkit! Ant piršto spindėjo žiedelis su mažyčiu akutėliu. Pigus, bet Nina žvelgė taip, lyg ten blizgėtų tikras briliantas. – Mes tuoksimės! Kitą mėnesį! Jis toks, toks… – abiem delnais apkabino skruostus ir nusikvatojo – skambiai, tarsi mergaičiukė. – Niekada negalvojau, kad mano amžiuje… Igoris apkabino mamą, o Olga pastebėjo, kaip atsipalaidavo jo pečiai. Gal tikrai viskas neblogai. Gal Valdas ją myli, o jie tiesiog įsikalbėjo baimes. – Sveikiname, mama. – Igoris šypsojosi. – Tu verta laimės. – Jau perrašiau jam butą! Dabar mes tikra šeima! – išpyškino Nina, ir laikas tarsi sustojo. Olga nustojo kvėpuoti. Igoris krustelėjo, lyg atsitrenkęs į stiklinę sieną. – Ką… ką tu sakei? – Butą. – Anyta numojo ranka, nepastebėdama jų veidų. – Kad žinotų, jog pasitikiu. Tai juk meilė, vaikai, tikra meilė! O tikra meilė remiasi pasitikėjimu. Nusileido tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip laikrodis tiksėjo svetainėje. – Nina, – Olga prabilo lėtai. – Jūs butą perrašėt žmogui, kurį pažįstat tris mėnesius? Prieš vestuves? – Ir kas? – Anyta išdėrė smakrą. – Aš juo tikiu. Jis doras. Nėra toks, kaip jūs manot. O jūs jam pavydite. – Mes nieko nemanom, – Olga žengė žingsnį. – Bet galėjot palaukti bent iki santuokos. Kam skubėti? – Jūs nesuprantat. Tai įrodymas mano meilės. – Nina sukryžiavo rankas. – Jūs nesuvokiat, kas yra tikri jausmai, kas yra pasitikėjimas! Igoris pagaliau atleido dantis: – Mama… – Ne! – Treptelėjo koja ir Olga staiga išvydo paauglę, užsispyrimo pilnom akim. – Nenoriu jūsų klausyti! Jūs tik pavydite mano laimės! Norit viską sugadinti! Anyta apsisuko ir iš dūšios išbėgo pro duris, vos nekliudžiusi staktos. Tuoj pat trinktelėjo lauko durys, sudrebėjo indaujos stiklas… …Vestuves atšoko kukliai – rajono metrikacijos skyrius, suknelė iš „Humana“, trys rožės. Bet Nina švytėjo lyg ištekėtų Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Valdas – stambus, kiek praplikęs vyriškis su žvilgančia šypsena – elgėsi tobulai. Bučiavo rankas, stūmė kėdę, pylė šampaną. Idealus jaunikis. Olga stebėjo jį per taurės kraštą. Kažkas čia ne taip. Akys. Žvelgdamas į Niną, Valdas išlikdavo šaltas, apskaičiuojantis. Profesionali švelnumo kaukė. Ji nutylėjo. Kam kalbėti, kai vis tiek niekas negirdi? …Pirmus mėnesius Nina skambino kas savaitę – trykšdama džiaugsmu vardino teatrus ir restoranus, kur ją vesdavosi stebuklingas vyras. – Jis taip dėmesingas! Vakar atnešė rožių – šiaip sau, be progos! Igoris klausydavosi, linkčiodavo, padėdavo ragelį ir ilgai tylėdavo. Olga nespaudė pokalbiais. Laukė. Metai praskriejo nepastebimai. Ir staiga – skambutis į duris… Olga pravėrė duris ir ant slenksčio išvydo moterį, vos atpažino. Anyta atrodė dešimtmečiu pasenusi: gilesnės raukšlės, įkritusios akys, susmukę pečiai. Rankoje – nutrintas lagaminas. Tas pats, su kuriuo tada keliavo į Trakus. – Jis mane išvarė. – Nina pravirko. – Paduoda skyrybų ir išmeta lauk. Butas… dabar jo. Pagal popierius. Olga patraukėsi į šalį, įleisdama ją vidun. Virdulys užkaito greitai. Anyta sėdėjo fotelyje apkabinusi puodelį ir tyliai raudojo – beviltiškai. – Taip jį mylėjau. Visą save jam atidaviau. O jis… paprasčiausiai… Olga netrukdė. Glostė uošvę per nugarą ir laukė, kol ašaros išsems. Igoris grįžo po valandos. Sustingo prie durų, pamatęs mamą, jo veidas – kaip akmuo. – Sūneli, – Nina pakilo, ištiesė rankas. – Vaikeli, neturiu kur gyventi… Neapleisi manęs? Skirk kambarį, man daug vietos nereikia. Juk vaikai privalo rūpintis tėvais… – Stop, – Igoris pakėlė ranką. – Stop, mama. – Nė centuko neliko. Viską jam atidaviau. Pensija maža, žinai… – Aš įspėjau. – Ką? – Įspėjau tave. – Sėdo ant sofos, lyg ant pečių sėstų plytos. – Sakiau: neskubėk. Sakiau: pažink žmogų. Sakiau: neperrašyk buto. Prisimeni, ką man tuomet atsakei? Nina nuleido akis. – Kad mes nesuprantam, kas yra tikra meilė. Kad pavydim tavo laimės. Puikiai prisimenu, mama! – Igori… – pamėgino įsiterpti Olga, bet vyras linktelėjo ne: ne. – Ne, tegu išgirsta. – Atsisuko į motiną. – Tu suaugusi. Padarei savo sprendimą. Neklausėi nieko, kas bandė sustabdyti. O dabar nori, kad mes viską ištaisytumėm? – Bet aš tavo mama! – Todėl ir pykstu! – Igoris pašoko, balsas nutrūko į šauksmą. – Atsibodo žiūrėti, kaip pati naikini gyvenimą, o paskui bėgi pas mane išsigelbėjimo! Nina susitraukė, tapo maža ir silpna. – Jis mane apgavo, sūnau. Tikrai mylėjau, tikėjau… – Tikėjai. – Igoris perbraukė per plaukus. – Tikėjai tiek, kad butą atidavei svetimam. Nuostabu, mama. O kaip tėtis, juk jis pirko tą butą! – Atleisk man. – Vėl ėmė ristis anytos ašaros. – Atleisk. Apakau, žinau. Bet… duok dar vieną šansą. Daugiau niekada… – Suaugę žmonės patys atsako už savo veiksmus, – dabar Igoris šnekėjo ramiai, pavargęs. – Norėjai savarankiškumo? Štai jis. Ieškok kur gyventi. Ieškok darbo. Tvarkykis kaip išmanai. Nina išėjo ašarodama, garsiai raudodama laiptinėje. Olga visą naktį buvo šalia vyro – tylėdama, laikydama ranką. Igoris neverkė. Gulėjo spoksodamas į lubas, retkarčiais sunkiai atsidusdamas. – Ar teisingai pasielgiau? – paklausė, kai lauke pradėjo švisti. – Taip, – Olga paglostė jo skruostą. – Grubiai. Skaudžiai. Bet teisingai. Ryte Igoris paskambino motinai ir nupirko jai kambarį bendrabutyje miesto pakrašty. Apmokėjo pusmečiui į priekį. Tai buvo paskutinė pagalba, kurią sutiko suteikti. – Toliau savarankiškai, mama. Taip, į teismą padėsim, reikalui esant sumokėsim. Bet gyvent pas mus – ne… Olga klausėsi ir galvojo apie teisingumą. Kartais žiauriausia pamoka – vienintelė, kuri suveikia. Anyta gavo tai, ko nusipelnė už savo aklumą. Ir nuo tos minties vienu metu buvo kartu kartoka ir ramu. Ir dar jautė – visa tai dar ne pabaiga. Kada nors viskas susitvarkys. Kaip – niekas nežino, bet susitvarkys…

Mama, tu rimtai? Restoranas Vilnius? Tai gi minimum du šimtai eurų už vakarienę! Už žmogų! Mindaugas

Uncategorized

Kai buvau vaikas, smalsiai norėjau sužinoti, kas mano tėtis. Užaugau internate ir jo nebuvimas man tapo „norma“. 14-os sutikau savo vaikų tėvą, neieškojau savojo tėvo – tiesiog gyvenau. Po skyrybų, net neieškodama, netikėtai gavau progą jį surasti – padėjo verslo klientas. Radau tėtį kaime, kuriame jis gyveno visą gyvenimą. Mūsų susitikimas buvo kupinas džiaugsmo, pradėjau planuoti keliones, rūpintis juo, pirkau drabužius, viską apmokėdavau – norėjau atpirkti prarastus metus. Jis sakėsi gyvenantis vienas, nors kaime turėjo vaikų, o su juo būnanti moteris kentėjo dėl jų elgesio – vaikai neleido jam artėti prie moterų, baiminosi dėl pinigų ir nuosavybės. Prasidedant kalboms, kad aš noriu viską pasiimti, tėtis primygtinai norėjo, kad imčiau jo pavardę. Priėmiau ją, konfliktai tik paaštrėjo. Su tėčio moterimi mus siejo nuoširdi draugystė. Pasiūliau jiems susituokti slapčia – jie taip ir padarė, o vaikai įsiuto dar labiau. Bandžiau paaiškinti, kad tėtis turi teisę į laimę, tačiau santykiai kaito. Vienos kelionės metu ji man atskleidė, jog mano tėtis – ne skurdžius, o pinigų kontroliuoja jo vaikai. Skatinti tėtį mėgautis uždirbtais pinigais sekėsi sunkiai – vos tik paprašydavo ką nupirkti, kildavo barniai, nors atrodė natūralu padėti žmogui, kuris viską dėl tavęs daro. Skaudžiausiai supratau, kad tėtis šykštus moteriai, kuri jį myli ir prižiūri, nors vaikams, kurie rūpinasi tik pinigais – labai dosnus. Jų santuoka neatlaikė, dabar jis gyvena vienas, tariamai viena dukra rūpinasi juo, bet visi žino, kad išlaiko ją su vyru ir vaikais. Kiti skambina – duoda pinigų, nedvejodamas. Moters, kuri buvo šalia, tėtis nuolat atsisakydavo. Aš jau nebe tokia – meilė tėčiui liko, bet nebe ta. Nebekviečiu į keliones, beveik nebendraujam. Jei nepaskambinu, jis irgi neskambina. Liūdna pripažinti – tiek vilčių dėjau į mūsų susitikimą, o dabar atrodo, kad jo nebėra.

Būdamas vaikas visad norėjau sužinoti, kas mano tėvas. Augau vaikų namuose, ir po kurio laiko jo nebuvimas

Uncategorized

090

Devyniasdešimtmečių Konstantino ir Elenos gyvenimo saulėlydis: netektys, apleista šeima, vienintelis ryšys su anūke Vokietijoje, sena kaimynė Polina ir paskutinės dienos kartu prie žaliuojančios lietuviškos ievos balkone Vilniuje

Senukas, vos- vos pasikėlęs nuo lovos, laikydamasis už sienos, nutipeno į gretimą kambarį. Prieblandoje

Uncategorized

027

Kiekvienai šeimai tokios “pagalbos” – Kai atvažiuoja anyta ir tavo pasaulis virsta aukštyn kojomis: Polinos kova už savo vaikus, namus ir ramybę

Visiems taip padėtų Vaida, šiandien atvažiuosiu pas jus, padėsiu su anūkais. Vaida prispaudė telefoną

Uncategorized

046

Likimo dovana Vėlyvas Antano apsilankymas pas mamą visai nestebino – taip jau būna po skyrybų: gyvena vienas, o sūnus Mikutis – su motina. „Mikutis laukė tavęs, turėjai važiuoti su juo į čiuožyklą. Dabar jau miega, nežadink. Pavalgyk ir eik ilsėtis“, – mama šiltai pasirūpino sūnumi. Antanas tyliai prisiglaudė prie miegančio Mikio, tačiau užmigti neskubėjo – ėmė mintyse sukti gyvenimo vingius, prisiminti pirmąją žmoną Diną, kurią pažinojo nuo darželio laikų, ir visus likusius bandymus susikurti šeimą, kurie taip ir neatnešė laimės. Su Dina visada atrodė idealu – graži pora, kartu nuo vaikystės, kaimynai ir draugai žavėjosi jais, o aplinkiniams net nekyla klausimų: jų laimė buvo neišskiriama. Gyveno Dinos močiutės paliktame bute, kur netrūko nieko, tik vaiko. Deja, vaikelis neatėjo, nors abu sveiki. Gydytojai siūlė gydytis prie jūros, tėvai ragino įsivaikinti, tačiau Antanas liko kategoriškas: „Noriu savo vaiko – ir viskas.“ Taip gyvenimas lagvino. Per 10 metų jų vestuvių jubiliejų Antanas pasirodyti nebespėjo, svečiai išsiskirstė, o Dinos gyvenime įsivyravo tyla. Po skyrybų Dinai buvo sunku, bet likimas susiejo ją su Olegu – buvusiu Antano draugu, kurio gyvenimas taip pat subyrėjo: verslo nelaimės, buvusi žmona paliko, o šeimos neturėjo. Dina priėmė Olegą į savo gyvenimą be užuominos apie romantiką – tiesiog pasiūlė padėti. Jis tapo ne tik užuovėja, bet ir ramybės šaltiniu, kuris grąžino gyvenimui paprastumą, šilumą ir viltį. Kai Dina jau buvo pasiruošusi įsivaikinti vaiką, tačiau staiga nutiko stebuklas – jos rankose atsidūrė testas su dviem ryškiomis juostelėmis: jie laukiasi. Gimus dukrytei Alinai, jų namuose atsirado naujas gyvenimas, kur džiaugsmas ir sunkumai susipynė į tvirtą, nepajudinamą laimę. Kol vieną dieną, vaikštant parke, Dina ir Olegas susitiko Antaną – vienišą, liūdną, su alaus buteliu rankoje. Jo gyvenimas taip ir nesusiklostė: dar dvi vedybos, tačiau tikrasis džiaugsmas bei namų šiluma taip niekada jo ir nepasiekė. Dina žengė toliau, stipriai laikydama vežimėlio rankeną, šalia mylintį vyrą ir dukrą – tikrąjį savo laimės lobį. Ši istorija – apie likimo dovaną: apie meilę, kantrybę ir tikėjimą, kurie padeda sukurti savo tikrąjį namą ant gyvenimo griuvėsių, o ne svajonių. Ačiū, kad skaitėte ir palaikėte. Gero likimo ir šilumos visiems!

Likimo dovana Antanas vėlai vakare užsuka pas mamą į svečius. Ji nesistebi toks jau jos sūnus.

Uncategorized

068

Paslaptinga Larisa: pasakojimas apie mažo Lietuvos miestelio merginą, kaimišką gyvenimą, vietos bobutės pranašystę, pavydžius gandus, netikėtą sūnaus gimimą, kaimynų apkalbas, nuosavą namelį, stebuklingus pokyčius, tris sūnus be žinomo tėvo, motinos gėdą, nenugalimą moters stiprybę ir pagaliau – netikėtą meilę vietinio pieninės direktoriaus asmenyje, viešą piršlybų sceną ir laimingą šeimos pradžią, kuri visam kaimui atskleidė ilgai saugotą paslaptį.

Paslaptis Mažame miestelyje, kur gyvenimas riedėjo ramiai, tarsi kaime, augo mergaitė vardu Rasa.

Uncategorized

0293

Vyro meilužė buvo nuostabi. Aš pati tokią pasirinkčiau, jeigu būčiau vyras. Yra tokių moterų – pasitikinčių savimi, einančių oriai, žiūrinčių tiesiai ir atvirai, įdėmiai klausosi, be bereikalingo skubėjimo ar flirtavimo, ramios ir niekad nepanikuojančios. Aš irgi ją pasirinkčiau – visiška priešingybė man. Nes kokia aš? Amžinai bėganti, burbanti ant vaikų ir vyro, iš rankų viskas krenta, darbe krūva reikalų, vadovė nepatenkinta, vaikštau su nuolat nelygintais džinsais ir megztiniais, nes išlyginti suknelę – visas reikalas. Net nepamenu, kada lyginau tuos raukinius. Gerai, kad skalbyklė su džiovintuvu viską palygina, lygintuvo beveik nebereikia. O vyro meilužė – pasaka: figūra, laikysena, kojos, plaukai, akys, veidas – kvapą užgniaužia! Ir taip nesugebėjau atsigauti nuo to laiko, kai sužinojau. Tiksliau, kai pamačiau. Atsitiktinai pasitaikė reikalų atokiam Vilniaus rajone, užėjau į pirmą pasitaikiusią kavinę – pavalgyt. Darbus padariau, o alkis – ne teta. Per pilną kavinę radau laisvą kampą, atsisėdau, paėmiau meniu, pakėliau akis. Ne, nepasirodė. Iškart atpažinau vyrą – net iš nugaros. Ir ją pamačiau. Jis laikė jos rankas savo delnuose ir bučiavo pirštus. Fui, galvoju: ale kokia lėkšta scena. Bet moteris objektyviai graži. Keistas jausmas, kaip po nudegimo – žinai, kad netrukus skaudės, bet kol kas nieko. Vyras grįžo laiku. Jis visada ramus, gerai nusiteikęs. O aš – puolanti, visiems stumdanti. O jis – fainas, nuotaikingas, su geru humoru. Šiandien man tikrai praverstų jo humoras. Mano labai netinka. Visą vakarą kirbėjo noras paklausti jo tiesiai ir šaltu tonu: „Tai kaip tavo meilužė? Mačiau jus kavinėje N., gražuolė, tikrai gražuolė, suprantu tave, pati neištverčiau.“ Ir stebėti, kaip jam prakaitas ant kaktos išmuša, veidas raudonuoja. Sakyt dar: „Tai ką dabar? Vaikus supažindinsi, nauja mamytė tikrai patiks. Kur mane padėsite? Ji bent butą turi ar į mūsų priveši?“ Nieko tokio nepasakiau. Vyras apkabino lovoj kaip visada, priglaudė ir užmigo. Gal jie dar nesimyli, – pagalvojau, nusisukdama į savo pusę lovos. Ir tyliai nusijuokiau. Štai dabar aš jau mąstau kaip moteris, kurios akivaizdoje apgavo, bet vis dar bandau įtikinti save, kad pasirodė. Gal dar nėra sekso – tik pirmoji stadija, simpatija, mintys vienodai plaukia. O jis – užkietėjęs slaptuolis. Nei žodžiu, nei veidu neparodo! Vartausi, sapnuoju ryškius žiedus, svetimas meilužes su raudonomis suknelėmis. Atsibudau sunki galva, judu lėčiau nei įprastai, ramiai suruošiau vaikus į mokyklą. Visą laiką galvojau – ką dabar daryti? Ką daro moterys, kai pagauna vyrą su meiluže? Pagūglint? Gūglas nepadėjo. Atsakymų nėra. Gal tiesiog bandyt gyvent toliau? O ką bandyt – aš ir taip gyvenu toliau. Kaip visada: tas pats gyvenimas, vyras grįžta laiku, be lūpdažio ant marškinių, be svetimo kvepalų kvapo, vaikai laksto, sekmadieniais einam į kiną. Jokių permainų. Tas pats seksas du kartus per savaitę. Kartais ir triskart, jei jau tikrai viską tiksliai skaičiuot. Gal vis dėlto apsirikau toje kavinėje? Neapsirikau. Paskambinau per pietus – neatsiliepė. Nuskriejau taksi į tą pačią kavinę. Sugalvojau pasiteisinimą taksistui dėl „paketo“, kurį tariamai laukiu darbo reikalais. Vyro mašina – per gatvę. Vyras su meiluže išėjo kartu, įsėdo į jo automobilį ir nuvažiavo. Aš išblykšau, paprašiau vandens, „paskambinau“ kažkam: „Ai, ir velniop jus su tuo paketu! Nebegaliu laukti, važiuoju į darbą!“ Lyg man nebūtų vienodai ką pagalvos taksistas. Žinojimas apie meilužę viską pakeičia. Skirtis? Greičiausiai. O kaip kitaip? Kęsti? Kodėl? Dėl ko? Prisimenu, prieš kelis metus draugų šeimoje irgi atsirado vyro meilužė. Jis slėpė, bet žmona vis tiek išsiaiškino. Buvo skandalas, jis viską neigė iki pat įrodymų – žinučių – pateikimo. Tvirtino, kad jį nulaužė, konkurentai pavydūs kenksmingi. Tuo metu mano vyras sakė: „Aš niekada nemeluočiau. Gėda. Jei jau pridarei – turėk drąsos prisipažinti. Jei brangi šeima – išsiskirk su ja, o jei išeini – pasirūpink artimaisiais.“ Net didžiavausi savo vyru. Va koks atsakingas! Aišku, spręsti kito bėdas lengva, kai pats nieko neprarandi. O kai pats atsiduri tarp žmonos ir meilužės – drąsa išgaruoja. Prieinu prie jų staliuko kavinėj, sėduosi šalia. Meilužė pakėlė nustebusias akis. Vyras sustingo, kiek nervingai pasimuistė. Tyla. Smagu juos stebėt. Meilužė suprato, kas esu. O gal ir žinojo. Vyras bando kažką sakyti – sustabdau ranka: „Tai gi čia ne tai, ką galvoju, ar ne? Žinot, nėra čia nieko keisto. Taip nutinka. Bet dabar visi trys turim gerai pagalvoti, kaip šitą išspręsim – vaikai, butas, tėvai jau nebe jaunesni. Jūs protingi, sugalvosite.“ Ir neskubėdama išeinu. O išlyginta suknelė kaip tik tinka. Gaila, kad seniai jos nedėvėjau.

Vyro meilužė buvo išties graži. Jeigu ji būtų vyras, gal ir pati tokią būtų pasirinkusi. Juk yra tų moterų

Uncategorized

0124

Laba diena, aš – jūsų vyro meilužė. Palikau ant stalo skaitomą žurnalo maketą ir nustebusi pažvelgiau į elegantišką šviesiaplaukę, pasirodžiusią mano kabineto duryse. Ji šyptelėjo ir pridūrė: „Aš jums turiu nemalonią žinią – laukiuosi. Aišku, nuo jūsų vyro.“ Aš ramiai paklausiau: „Ar turite medikų pažymą?“ Blondinė nugalėtoji šyptelėjo ir iš brangios odinės rankinės ištraukė tvarkingą, su mėlynu antspaudu pažymą. Ji akivaizdžiai buvo pasiruošusi. Perskaičiau pažymą atidžiai – ji buvo tikra. Tokiais atvejais klastotės neveikia, kai eini pas žmoną savo mylimo vyro. „Gerai, – pritariau, – panašu, kad jūs tikrai nėščia. Dabar liko atlikti tėvystės testą, kuris patvirtins, kad laukiatės būtent nuo mano vyro, ir viskas bus gerai.“ Čia blondinė pradėjo nerimauti: „O ką reiškia – viskas bus gerai?“ Ramiai paaiškinau: „Mano vyras paskirs jums alimentus, surasiu jums gerą gydytoją, iš anksto rezervuosiu puikią gimdymo ligoninę – galėsite ramiai gimdyti, nesirūpindama nei dėl savęs, nei dėl vaiko sveikatos.“ Blondinė nesitvardė: „Ar jūs nesuprantate? Aš laukiuosi nuo jūsų vyro, mano vaikui reikia tėvo!“ Atlaidžiai atsakiau: „Mūsų trims vaikams taip pat reikia tėčio, ir jie jį turi. Bet nesijaudinkite, mano vyras tikrai susitikinės ir su jūsų vaiku, kai ateis laikas – nuves jį į mokyklą. Be to, galėsite kada norėsite trumpam palikti vaiką mūsų namuose – pas mus puikios auklės. Ir aš labai mėgstu vaikus. Turėsite daugiau laiko savo gyvenimui.“ Blondinė pašoko, sugniaužė rankinę, veidas suraukėsi: „Jūs nieko nesuprantate! Aš miegu su jūsų vyru, laukiuosi nuo jo – jis myli mane, o ne jus!“ Smagiai liūdnai nusišypsojau. Gaila buvo jaunos moters, tačiau gyvenimas greitai numaldo romantiškus jausmus net ir toms, kurios svajoja pagauti pasiturintį vyrą be pastangų. „Brangioji, jūs jau ketvirtoji, kuri ateina su tokiomis kalbomis. Pirma net pažymos neturėjo, kitų dviejų buvo suklastotos… O buvo ir viena su tikra nėštumo pažyma, bet tėvystės testas nepatvirtino… Nei aš, nei mano vyras niekam neatsisakė padėti, bet akivaizdaus melo net ir mano geras vyras nepraleis…“ Blondinė liko sutrikusi, o aš tęsiau: „O dėl to, kad mano vyras miega su jumis – galiu patikinti, kad miega ir su manimi, ir dar su keliomis kitomis kandidatėmis. Aš negaliu drausti savo mylimam vyrui smulkmenų. Svarbiausia, kad tai neturi įtakos nei man, nei mūsų vaikams… Taigi palikite savo telefoną, rytoj susitarsiu, kur ir kada atliksite tėvystės testą, su jumis susisieks.“ Mergina neištvėrė ir išbėgo iš kabineto. Užsirūkiau. Laukiau šio vizito – žinojau apie naują vyro pomėgį. Išlaikiau šį pokalbį, kaip ir anksčiau, nors nebuvo lengva. Lengviau būtų rėkti, kelti scenas ir leisti savo turtingam vyrui išeiti pas kitą. Kadaise jis taip paliko ankstesnę žmoną – po to, kai aš nuėjau pas ją pranešti apie nėštumą. Ji sukėlė skandalą, o mano vyras negali pakęsti nei moterų ašarų, nei dramų. Jis vedė mane, nes tikrai laukiausi nuo jo. Vėliau pagimdžiau dar du vaikus, tvirtindama savo pozicijas. Giliai viduje žinojau: jei vyras išdavė buvusią žmoną su manimi, man taip pat nebūtinai liks ištikimas. Galbūt dar bus naujų pretendenčių į jo širdį. Bet jo ankstesnės žmonos klaidos nekartosiu – nė vienai naujai kandidatėlei nesuteiksiu nė menkiausios progos. Aš atlaikysiu. Aš tai galiu.

Sveiki, aš esu jūsų vyro meilužė. Atidėjau šalin žurnalą, kurį peržiūrinėjau, ir įsmeigiau akis į įspūdingą

Uncategorized

050

Tiesiog vaikystės draugė

Rimtai ketini visą šeštadienį praleisti tvarkydamas senienas garaže? Visą šeštadienį? paklausia Simona