Zibainis

Maksimas užgniaužė apgailestavimą, kad paskubėjo skirtis: protingi vyrai meilužes paverčia švente, o jis – žmonomis Pakilią Maksimo Petronio nuotaiką nubraukė kasdienybė namuose – šlepetės prie durų, viliojantis pyragų kvapas, tvarka ir gėlės vazone. Nejaudino: žmona namuose, ką gi dar veiktų dienomis vyresnio amžiaus moteris? Kepti pyragus ir megzti kojines. Nors dėl kojinių jis persūdė, esmė nepasikeitė. Marina, įprasta šypsena, pasitiko vyrą: – Pavargai? Iškeptos pyragai – su kopūstais ir obuoliais, kaip mėgsti… Nutilo po sunkaus Maksimo žvilgsnio. Paprastame namų kostiumėlyje, plaukai po skarele – taip buvo visada, kai gamino. Profesinė įpročiai sutvarkyti plaukus: visą gyvenimą pradirbusi virėja. Akys vos paryškintos, lūpos blizga – įprotis, kuris šią akimirką Maksimui pasirodė vulgarus. Kam pagražinti savo senatvę? Gal nereikėjo taip grubiai, bet išsprūdo: – Tavo amžiuje kosmetika – nesąmonė! Tau netinka. Marinos lūpos sudrebėjo, ji tylėjo, bet ir stalo nepadengė. Tegul – pyragai po rankšluosčiu, arbata užpilta – pats susitvarkys. Po dušo ir vakarienės Maksimo širdyje vėl pražydo gerumas, kaip ir dienos prisiminimai. Įsikūręs mėgstamame fotelyje, apsivilkęs chalatą, apsimetė, kad skaito. Kaip sakė nauja kolegė: – Jūs visai žavus vyras ir – įdomus. Maksimui – 56, vadovauja teisiniam skyriui didelėje įmonėje. Turi pavaldinį ir tris moteris virš 40-ies. Viena kolegė – vaiko priežiūros atostogose, o jos vietą užėmė Asta. Maksimas buvo komandiruotėje, todėl šiandien ją pirmąkart matė. Pakvietė į kabinetą – susipažinti. Kartu su ja įėjo subtilių kvepalų aromatas ir jaunos gaivos jausmas. Šviesių garbanų rėminamas nedidelis veidas, mėlynos akys, sodrios lūpos, apgamas ant žando. Ar tikrai 30? Duotų vos 25. Išsiskyrusi, augina aštuonmetį sūnų. Netikėtai pagalvojo: „Gerai!“ Kalbantis su nauja darbuotoja pagavosi flirtuoti – pajuokavo, kad dabar turi „seną vadovą“. Asta plazdeno blakstienomis ir atšovė kažką, kas jį sujaudino ir ką prisimindavo. Vakare žmona, atleista nuo nuoskaudos, atnešė ramunėlių arbatą prie fotelio. Maksimas susiraukė: „Kaip visada netinkamu metu.“ Bet gėrė ne be pasitenkinimo. Staiga pagalvojo: ką dabar veikia jauna graži moteris – Asta? Širdyje dūrė seniai pamiršta pavyduliavimo adata… *** Asta po darbo užsuko į parduotuvę. Sūris, batonas, sau kefyrą vakarienei. Grįžo namo be šypsenos. Apkabino sūnų Vaidą automatiškai, tėvas darbuojasi lodžijoje, mama gamina vakarienę. Iškrovusi pirkinius pareiškė, kad „skauda galvą“ ir ją paliktų ramybėje. Tiesiog liūdna. Asta, išsiskyrusi prieš keletą metų, taip ir kankinosi nesėkmingose pastangose tapti kažkieno pagrindine moterimi. Verti vyrai būdavo vedę ir norėjo lengvų santykių. Taip pat ir paskutinis – kolega, atrodė įsimylėjęs, du aistringi metai, net butą išnuomojo (daugiau sau patogumui), bet kai pasidarė rimta, išvijo: ne tik skirtis, bet ir darbą palikti. Pasiūlė naują vietą. Dabar Asta vėl gyvena su tėvais ir sūnumi. Mama gaili, tėvas mano, kad svarbu, jog vaikas augtų bent su mama. Marina, Maksimo žmona, jau seniai jautė, kad vyrui užėjo amžiaus krizė. Lyg visko turima, bet lyg ir nepakanka. Bijojosi net pagalvoti, kas jam galėtų tapti svarbiausia. Bandė švelninti situaciją: gamindavo mėgstamus patiekalus, visuomet rūpestingai atrodydavo, nelysdavo į gilius pokalbius, nors jų jai trūko. Rūpinosi anūku, sodyba, bet Maksimas vis dažniau liūdnai tylėjo ir raukėsi. Gal todėl, kad abu siekė pokyčių savo gyvenimuose, Maksimo ir Astos romanas įsiliepsnojo greitai. Po dviejų savaičių pakvietė ją pietų ir parvežė iš darbo namo. Palietė ranką – ji atsisuko žaviu, paraudusiu veidu. – Nenoriu skirtis. Važiuojame pas mane į sodą? – užkimusiu balsu pasiūlė Maksimas. Asta linktelėjo, ir automobilis nulėkė. Penktadieniais vyras darbą baigdavo valanda anksčiau, tačiau devintą vakaro susirūpinusi žmona gavo SMS: „Rytoj pasikalbėsim.“ Maksimas nesuvokė, kaip tiksliai žmona suprato jo būsimos – iš esmės bereikšmės – kalbos esmę. Marina žinojo: po 32 metų santuokos negalima liepsnoti amžinai. Bet vyras toks artimas, kad netekti – tarsi pamesti dalį savęs. Tegul ir rūškanas, ir burbantis, ir kartais kvailiojantis, bet žinomas, vakarieniaujantis, šalia kvėpuojantis. Ieškodama žodžių, galinčių sustabdyti savo gyvenimo griūtį, Marina nemiegojo iki ryto. Gal iš nevilties išsitraukė vestuvių albumą, kur jie jauni ir ateitis priekyje. Kokia ji buvo graži! Daug kas jos norėjo – gal vyras prisimins. Atrodė, kad jei pamatys jų laimės nuotrupas, supras, jog ne viską galima išmesti… Bet jis grįžo tik sekmadienį – ir ji suprato: viskas baigta. Prieš ją stovėjo kitas Maksimas. Atrodo, jį užpildė adrenalinas. Neįprastas, nebijojo ir gėdos. Priešingai nei žmona, bijanti pokyčių, Maksimas jų troško ir drąsiai priėmė. Net apgalvojo. Kalbėjo tonu, nepakeliančiu prieštaravimų. Iš šios akimirkos Marina laisva. Skyrybas pradės jis pats – rytoj. Sūnui su šeima, pagal tvarką, teks persikelti pas ją. Dviejų kambarių butas, kuriame gyveno sūnaus šeima, nuosavybės dokumentais – Maksimui, paveldėtas. Persikėlimas į trijų kambarių – patogesnis sūnaus šeimai, ir Marina turės ką globoti. Automobilis, aišku, jam. Dėl sodybos – pasilieka sau teisę ten ilsėtis. Marina suprato, kad atrodo apgailėtinai, bet nesugebėjo suturėti ašarų. Jos trukdė kalbėti, viskas skambėjo neaiškiai. Prašė stabdyti, prisiminti, pagalvoti bent jau apie sveikatą… Tai jį suerzino, priėjo arti, tyliai, bet griežtai: – Netempk manęs į savo senatvę! … Būtų kvaila tvirtinti, kad Asta mylėjo Maksimą, todėl iškart pirmą naktį sutikusi tekėti, kai liko dviese sodyboje. Vedusios statusas buvo viliojantis, dar šildė atsakymas buvusiam meilužiui, kuris ją paliko. Nusibodo gyventi bute, kur šeimininkauja tėvas su griežtomis pažiūromis. Norėjosi stabilios ateities, o viską tai galėjo suteikti Maksimas. Ne prasčiausias variantas – pripažino. Nepaisant šešto dešimtmečio, seneliu neatrodė. Inteligentiškas, jaunatviškas, departamento vadovas. Protingas, malonus, ir lovoje ne egoistas. Patiko, kad nereikės nuomoto buto, vargo, vagystės. Vien pliusai? O dėl amžiaus – abejonių buvo. Po metų Astą apėmė nusivylimas. Ji dar jautėsi jaunatviška, norėjosi įspūdžių iš gyvenimo. Reguliarių, ne kartą per metus ir ne rimtų. Viliojo koncertai, norėjo į vandens parką, mėgo degintis pliaže drąsiu maudymuku, vakarėliai su draugėmis. Dėl jaunystės ir būdo viską lengvai derino su buičia, šeima. Net sūnus Vaidukas, gyvenantis kartu, netrukdė aktyviai gyventi. O Maksimas akivaizdžiai menko. Patyręs vadovas, darbe sprendė klausimus greitai, bet namuose buvo tiesiog pavargęs, trokštantis ramybės ir pagarbos įpročiams. Svečius, teatrą, net pliažą priimdavo labai ribotai. Intymą nevengė, bet paskui – iškart miegoti, nors ir devintą vakaro. Dar teko paisyti jo silpno skrandžio – nepakantus keptam, dešroms, pusfabrikačiams. Buvusi žmona jį išlepino… Kartais net ilgėjosi jos garų patiekalų. Asta – orientavosi į sūnų, nesuprato, kaip nuo kiaulienos kotletų gali skaudėti šoną. Nežinojo visų privalomų tablečių sąrašo – manė, suaugęs vyras pats susipirks ir prisimins kada vartoti. Tad dalis jos gyvenimo savaime vyko be jo. Ji keliaudavo su sūnum, pagal jo pomėgius, susitikdavo su draugėmis. Keista, bet vyro amžius, regis, vertė ją daugiau gyventi. Jie jau kartu nebedirbo – vadovybė laikė neskoninga, ir Asta perėjo į notarinę kontorą. Net palengvėjo, kad nereikia visą dieną su vyru, primenančiu tėvą. Pagarba – štai ką Asta jautė Maksimui. Bet ar to užtenka laimei? Artėjo Maksimo 60-metis, o jai norėjosi didelio šventimo. Vyras iš anksto rezervavo staliuką jau pažįstamame restorane. Atrodė, kad nuobodžiauja, bet tai natūralu jo amžiui. Astą tai nejaudino. Jubiliatą sveikino kolegos. Tų porų, su kuriomis bendraudavo būdamas su Marina, jau nekvietė. Šeima – toli, po vedybų su jauna moterimi nesulaukė pritarimo. Sūnaus – lyg ir nebeliko, nebekalbėjo. Bet juk tėvas turi teisę tvarkytis savo gyvenimą?! Tiesa, tikėjosi, kad „tvarkymas“ atrodys kitaip. Pirmieji metai su Asta buvo tarsi medaus mėnuo. Mėgo būti su ja viešumoje, palaikydavo jos pomėgius, drauges, sportą. Nepasmerkė garsių koncertų, beprotiškų filmų. Padarė ją ir jos sūnų pilnateisiais buto šeimininkais. Po kurio laiko – dovanojo savo dalį buvusio sodybos. Asta, už jo nugaros, paprašė Marinos parduoti ir savo dalį. Grasino, kad parduos sukčiams. Nupirko už Maksimo pinigus ir sodybą užrašė sau. Aiškino, kad dėl vaiko – geriau kaime, prie upės, miško. Ir visą vasarą sodyboje gyveno Astos tėvai su anūku. Iš tiesų Maksimui tai tiko – Astos sūnus jam buvo triukšmingas svetimas vaikas. Buvusi šeima įsižeidė. Gavę pinigus, pardavė trijų kambarių butą ir išsiskirstė – sūnus su šeima rado dviejų kambarių, o Marina liko studijoje. Kaip gyvena, Maksimas nesidomėjo. Ir štai – 60 metų diena. Tiek žmonių nuoširdžiai linki jam sveikatos, laimės, meilės. O pats nepatiria draivo. Seniai. Metams bėgant – vis labiau nepasitenkinimo jausmas. Mylėjo jauną žmoną, bet vis labiau nespėdavo paskui ją. Priversti, pavergti nepavyko. Šypsosi, gyvena savaip, nieko nereikalingo sau neleidžia – ir tai jį nervino. Ech, jei galėtų į ją „įdėti“ buvusios žmonos sielą! Kad prieitų su ramunėlių arbata, apklojusi pledu, jei užsnūsta. Maksimas mielai lėtai vaikščiotų parke, šnabždėtų vakarais virtuvėje, bet Asta ilgų pokalbių nepakeldavo ir, regis, net lovoje pradėjo nuobodžiauti. Jį tai nervino. Maksimas užgniaužė apgailestavimą, kad paskubėjo skirtis: protingi vyrai meilužes paverčia švente, o jis – žmonomis! Asta, su savo temperamentu, dar dešimtmetį bus žaisminga kumelaitė. Bet ir po keturiasdešimties vis tiek liks gerokai jaunesnė. Tai – praraja, vis gilėjanti. Jei pasiseks – paskutinė akimirka bus greita. O jei ne?.. Šios „nejubiliatinės“ mintys sukosi galvoje įkyriais dūžiais, sujaudino širdį. Paieškojo Astos žvilgsniu – ji tarp šokančių, graži, žvilgančiomis akimis. Laimė – matyti ją kasryt šalia. Pasinaudojęs momentu, išėjo iš restorano. Ketino prasivėdinti, išsklaidyti slogutį. Bet pasivijo kolegos-svečiai. Pajutęs vidinę įtampą, puolė prie laukiantčio taksi ir paprašė važiuoti kuo greičiau. Vėliau apsispręs dėl maršruto. Troško ten, kur svarbus tik jis. Kad įėjus jau lauktų, vertintų kartu praleistą laiką, galėtų atsipalaiduoti ir nesijaudintų, ar nepasirodys silpnas – ar, neduok Dieve, senas. Paskambino sūnui – maldaujančiai paprašė mamos naujo adreso. Išklausė nusipelnytai įžeidžiantį atsakymą, bet kartojo – tai gyvenimo ir mirties klausimas. Paminėjo, kad šiandien – vis dėlto jubiliejus. Sūnus kiek suminkštėjo, pasakė, kad mama gali nebūti viena. Joks vyras. Tiesiog draugas. – Mama sakė, kad mokėsi kartu. Pavardė juokinga… atrodo, Bučkus. – Bulkevičius, – pataisė Maksimas, pajutęs pavydą. Taip, jis buvo į ją įsimylėjęs. Ji daug kam patiko. Graži, drąsi. Ruošėsi tekėti už to Bulkevičiaus, bet Maksimas ją „atėmė“. Seniai tai buvo, bet atrodo staiga vėl aktualu. Sūnus paklausė: – Kam tau to reikia, tėti? Maksimas sudrebėjo nuo užmiršto kreipinio ir suprato, kad siaubingai ilgisi visų jų. Atsakė nuoširdžiai: – – Nežinau, sūnau. Sūnus padiktavo naują adresą. Vairuotojas sustojo. Maksimas išlipo – nenorėjo kalbėti su Marina prie svetimų. Pažvelgė į laikrodį – beveik devynios, bet gi Marina – pelėda, kuri jam buvo lyg vyturys. Suvedė domofono kodą. Bet atsiliepė ne buvusi žmona, o kažkieno užgęstąs balsas. Vyriškas. Pasakė, kad Marina užsiėmusi. – Kas jai? Sveika? – sunerimo Maksimas. Balsas paprašė prisistatyti. – Tai aš vyras, beje! O tu turbūt ponas Bulkevičius, – sušuko Maksimas. „Ponas“ drąsiai pataisė, kad jis – buvęs vyras, teisės trukdyti neturi. Aiškinti, kad draugė maudosi vonioje, nereikėjo. – Kaip, sena meilė nerūdija? – su pavydo sarkazmu paklausė Maksimas, besiruošdamas ginčui su Bulkevičiumi. Šis trumpai atsakė: – Ne, ji tampa sidabrine. Durų jam taip ir neatidarė…

Mindaugas slėpė apmaudą dėl to, kad kažkada per greitai išsiskyrė. Protingi vyrai meilužes paverčia švente

Uncategorized

089

– Tėveli, susipažinkite – čia mano būsima žmona ir tavo marti, Varvara! – laimingas švytėjo Borisas. – Kas?! – nustebo profesorius, habilituotas mokslų daktaras Romanas Filimonavičius. – Jei čia juokas, tai jis prastas! Vyras su panieka žvelgė į stambius, nevalytus „martiės“ pirštų nagus. Jam atrodė, lyg ši kaimo mergina niekada nebūtų mačiusi vandens ir muilo – kitaip kaip paaiškinti įsigėrusią po nagais žemę? „Dieve mano! Kaip gerai, kad mano Larutė nesulaukė tokios gėdos… Juk taip stengėmės šiam vėjavaikiui įdiegti geriausias manieras“, – šmėkštelėjo galvoje. – Nieko čia juokingo! – metė iššūkį Borisas. – Varvara apsistos pas mus, o po trijų mėnesių mes susituoksime. Jei nenori dalyvauti sūnaus vestuvėse, apsieisiu ir be tavęs! – Laba diena! – nusišypsojo Varvara ir užtikrintai nužingsniavo į virtuvę. – Čia bandelės, aviečių uogienė, džiovinti grybai… – mergina vardijo produktus, kuriuos ištraukė iš gerai patryptos pluoštinės tašės. Romano Filimonavičiaus ranka susmuko prie širdies, kai Varvara avietiniu uogiene sugadino rankomis siuvinėtą sniego baltumo staltiesę. – Borisai! Susiprotėk! Jei darai tai man iš pykčio, neverta… Tai pernelyg žiauru! Iš kokio kaimo tu parsivarei tą nemokšą? Neleisiu jai gyventi savo namuose! – nevilties pagautas šaukė profesorius. – Aš myliu Varvarą. Ir mano žmona turi teisę gyventi mano bute! – pašaipiai šyptelėjo Borisas. Profesorius suprato – sūnus tiesiog tyčiojasi iš jo. Daugiau neginčijęsis, tyliai nuėjo į savo kambarį. Nuo motinos mirties santykiai su sūnumi stipriai pasikeitė. Borisas metė universitetą, įžeidinėjo tėvą, gyveno nerūpestingą, palaidą gyvenimą. Romanas Filimonavičius vylėsi, kad sūnus pasikeis, bus toks kaip anksčiau – protingas ir geras. Tačiau Borisas su kiekviena diena tolo. Šiandien parvedė į jų namus kaimo merginą, žinodamas, kad tėvas niekada nepritars jo pasirinkimui. Netrukus Borisas su Varvara susituokė. Romanas Filimonavičius atsisakė dalyvauti vestuvėse, nenorėjo priimti nepatinkančios martiės. Jį graužė nuoskauda, kad nuostabios šeimininkės, žmonos ir motinos Larutės vietą užėmė neišsilavinusi, prasčiokiška mergina, nemokanti suregzti net kelių sakinių. Varvara lyg ir nepastebėjo blogo santykio su uošviu, stengėsi jam įtikti, bet tik blogino padėtį. Profesorius nematė joje nieko gero – tik nemandagumą ir tamsumą… Pažaidęs „pavyzdingą vyrą“, Borisas vėl ėmė gerti ir linksmintis. Tėvas dažnai girdėdavo jaunųjų barnius ir tik džiaugdavosi, tikėdamasis, kad Varvara išvažiuos iš jo namų amžiams. – Romanai Filimonavičiau! – vieną dieną, verkdama, įbėgo marti. – Borisas nori skyrybų, daugiau – jis mane išvaro į gatvę, o aš laukiuosi vaiko! – O kodėl į gatvę? Juk ne benamė… Važiuok atgal, iš kur atvykai. Ir tai, kad laukiesi, nesuteikia teisės gyventi čia po skyrybų. Atsiprašau, bet nesikišiu į jūsų santykius, – ramiai pasakė vyras, viduje džiaugdamasis, kad pagaliau atsikratys įkyrios martiės. Varvara susigraudino ir ėmė krautis daiktus. Ji nesuprato, kodėl uošvis ją nekentė nuo pat pirmos akimirkos, kodėl Borisas su ja pasielgė taip, lyg su šunimi, ir ištrėmė į lauką. Ką, kad ji iš kaimo? Juk ji irgi turi jausmų… *** Praėjo aštuoneri metai… Romanas Filimonavičius gyveno senelių namuose. Pastaraisiais metais jis labai suglebo. Tuo iš karto pasinaudojo Borisas – sparčiai įkurdino tėvą, kad išvengtų rūpesčių. Senolis susitaikė su savo lemtimi – suprato, kitokio likimo nebus. Per ilgą gyvenimą jis tūkstančiams žmonių įdiegė meilę, pagarbą ir rūpestį. Jam iki šiol rašo buvę studentai… O štai paties sūnaus užauginti žmogumi nesugebėjo… – Romai, pas tave atvyko svečiai, – pranešė kambario draugas, grįžęs iš pasivaikščiojimo. – Kas? Borisas? – senolis nenoromis išsprūdo, nors žinojo – tai neįmanoma. Sūnus niekada neatvažiuos, per daug nemėgo tėvo… – Nežinau. Man budinti liepė tave pakviesti. Ko sėdi? Skubėk! – draugiškai paragino kaimynas. Romanas paėmė lazdelę ir neskubėdamas išėjo iš mažytės, tvankios kambario kertės. Lipdamas laiptais iš tolo pamatė ją – iš karto pažino, nors praėjo tiek daug laiko. – Sveika, Varvara! – kažkodėl tyliai pasakė, nuleidęs galvą. Gal ir šiandien jautė kaltę prieš tą atvirą, paprastą merginą, už kurią tiesiog nesugebėjo pakovoti anuos laikus… – Romanai Filimonavičiau?! – nustebo rausvaskruostė moteris. – Jūs taip pasikeitėte… Sergate? – Šiek tiek…, – liūdnai šyptelėjo jis. – Kaip čia atsidūrei? Kaip sužinojai, kur esu? – Borisas papasakojo. Jūs juk žinote, jis visai neketina bendrauti su sūnumi. O berniukas nuolat prašosi – pas tėtį, pas senelį… Juk Vania nekaltas, kad jo nepripažįstat. Jam trūksta šeimos dėmesio. Mes – vieni likome… – suvirpėjusiu balsu pratarė moteris. – Atleiskit, turbūt be reikalo čia atėjau. – Palauk! – paprašė senolis. – O koks Vania jau dabar? Prisimenu, paskutinį kartą atsiuntei nuotrauką, kur jam buvo tik trys metukai. – Jis čia, prie durų. Pakviesti? – nedrąsiai užklausė Varvara. – Žinoma, dukra, kviesk! – džiaugsmingai ištarė Romanas Filimonavičius. Į holą įėjo rusvaplaukis berniukas – tarsi sumažinta Boriso kopija. Vania nedrąsiai priėjo prie senelio, kurio niekada nebuvo matęs. – Sveikas, sūneli! Koks jau didelis esi… – susigraudino senolis, apsikabindamas anūką. Jie ilgai kalbėjosi, vaikštinėdami rudens parko alėjomis, kurios supo senelių namų teritoriją. Varvara pasakojo apie nelengvą gyvenimą, apie anksti mirusią motiną ir jaunos moters sunkumus, tekusius užauginti sūnų bei tvarkyti ūkį vienai. – Atleisk, Varvara! Aš labai kaltas prieš tave. Nors visą gyvenimą laikiausi protingu, išsilavinusiu žmogumi, tik neseniai supratau – žmones reikia vertinti ne už išsilavinimą ar manieras, o už nuoširdumą bei širdį, – ištarė senolis. – Romanai Filimonavičiau! Turime jums pasiūlymą, – nusišypsojo Varvara, jaudindamasi ir strigdama. – Važiuokite pas mus! Jūs vienišas, mes su sūnumi – taip pat vieni… O taip norisi, kad šalia būtų Artimas žmogus. – Seneli, važiuok! Kartu žvejoti eisime, į mišką grybauti… Pas mus kaime labai gražu, namuose daug vietos! – prašė Vania, nepaleisdamas senelio rankos. – Važiuoju! – nusišypsojo Romanas Filimonavičius. – Daug ko praleidau Boriso auklėjime, tikiuosi, kad galėsiu tau duoti tai, ko nesuteikiau sūnui. Juolab – niekada nebuvau kaime. Tikiuosi, man patiks! – Žinoma, patiks! – juokėsi Vaniukas.

Tėveli, susipažink, čia mano būsima žmona ir tavo marti Vaida! šypsosi nuo ausies iki ausies Borisas. Kas?

Uncategorized

077

Mano teta paliko man namą, tačiau mano tėvai nesutiko. Jie norėjo, kad parduočiau namą ir atiduočiau jiems pinigus, o savo dalį pasilikčiau. Jie vieningai teigė, kad neturiu teisės į šį namą.

Mano dėdė paveldi man namą, bet tėvai nesutinka. Jie reikalauja, kad parduodu namą, duodu pinigus jiems

Uncategorized

0337

Vyro giminė netikėtai atvyko ilsėtis į mano sodybą, o aš įteikiau jiems kastuvus ir grėblius

Tai ko delsit? Atidarykit vartus, mes jau čia! dar neįžengus į kiemą, Onutės, vyro mamos, balsas perskrodė

Uncategorized

049

Kokia tai svarba, kas rūpinosi močiute! Teisiškai šis butas priklauso man! – ginčijasi mano mama su manimi.

2025 m. gruodžio 17 d., Kaunas Mama vėl ginčijiama su manimi: Ką svarbu, kas prižiūrėjo močiutę!

Uncategorized

0136

Uošvė nusprendė patikrinti mano spintas, kol manęs nebuvo namuose – bet aš tam iš anksto pasiruošiau

Kodėl tavo pagalvių užvalkalai ant lovos iš skirtingų komplektų? Tai jau tikrai prastas tonas, be to

Uncategorized

025

Mano giminaičiai laukia, kol išvyksiu iš šio pasaulio. Jie svarsto apie mano buto perėmimą, tačiau esu iš anksto pasiruošęs.

20240812, Vakarų diena Šiandien vėl mąstau, kaip mano giminės laukia, kad persikeltų mano butas.

Uncategorized

040

Katino širdis liūdnai pulsavo krūtinėje, mintys blaškėsi, siela skaudėjo. Kas nutiko, kad šeimininkė jį atidavė svetimiems, kodėl paliko? Kai išleistuvėms naujame bute Olesiai padovanojo visiškai juodą britų katiną, ji kelias minutes buvo šoke… Nedidelis skurdus vieno kambario butas, kurį jai pavyko nusipirkti tik sunkiai sutaupius, dar neįrengtas. Yra ir kitų rūpesčių, reikalaujančių jos dėmesio. Ir štai – kačiukas. Atsigavusi Olesia pažvelgė į gintarines mažylio akis, atsiduso, nusišypsojo ir paklausė žmogaus, dovanojusio svečią: – Katinas ar katė? – Katinas! – Gerai, katinas – būsi Barsukas, – kreipėsi ji į kačiuką. Kačiukas prasižiojo ir paklusniai sučiaupdavo: „Miau“… ***** Paaiškėjo, kad britų katinai – labai mieli ir komfortiški gyvūnai. Jau trečius metus Olesia ir Barsukas gyvena draugiškai, lyg siela su siela. Be to, bendro gyvenimo metu išaiškėjo, kad Barsukas turi jautrią širdį ir mielą sielą. Jis džiaugsmingai sutinka šeimininkę sugrįžusią iš darbo, šildo ją sapne, žiūri filmus prisiglaudęs šalia ir laksto paskui ją tvarkant butą. Gyvenimas su katinu įgavo ryškių spalvų. Nuostabu grįžti ten, kur tavęs kažkas laukia, su kuo galima ir pasijuokti, ir nusiminti. O svarbiausia – supranta iš pusės žodžio. Atrodytų, gyvenk ir džiaukis, bet… Pastaruoju metu Olesia pastebėjo, kad ją skauda dešinė pusė. Iš pradžių manė, kad tik nepatogiai užsisuko ar pasitempė raumenį, kaltino riebų maistą. Kai skausmai sustiprėjo, nuėjo pas gydytoją. Išgirdusi diagnozę ir sužinojusi, kas laukia, Olesia visą vakarą verkė į pagalvę. Barsukas, pajutęs jos būseną, ramiai prisiglaudė ir bandė paguosti švelniu murkimu. Nesuvokdama pati kaip, Olesia po Barsuko murkimo užsnūdo. Rytą, susitaikiusi su likimu, nusprendė nepasakoti artimiesiems apie ligą, kad išvengtų gailesčio ir nemalonių pagalbos siūlymų. Visgi liko vilties, kad gydytojai sugebės padėti. Jai pasiūlė gydymo kursą, kuris galėtų pagerinti būklę. Iškilo klausimas – kur priglausti Barsuką? Susitaikiusi su blogiausiu, Olesia nusprendė surasti mylinčius naujus namus katinui. Internete paskelbė skelbimą, kad dovanoja britų katiną į geras rankas. Pirmasis paskambinęs žmogus pasiteiravo, kodėl ji atsisako suaugusio gyvūno. Olesia, net pati nesuprasdama kodėl, pasakė, kad laukiasi ir nėštumo metu paaiškėjo alergija katės kailiui. Po trijų dienų Barsukas iškeliavo pas naujus šeimininkus su visais daiktais, o Olesia – į ligoninę… Po dviejų dienų ji paskambino naujiems šeimininkams pasiteirauti apie Barsuką, o jie, šimtą kartų atsiprašydami, pasakė, jog katinas pabėgo jau tą patį vakarą – niekaip negali jo rasti. Pirmas impulsas buvo bėgti iš ligoninės ir ieškoti Barsuko. Net kreipėsi į budinčią seselę, prašė išleisti – ši griežtai sudraudė ir liepė grįžti į palatą. Palatos kaimynė, pamačiusi nerimą, paklausė, kas nutiko. Olesia, kartėlio pilna, papasakojo viską. – Palauk liūdėti, vaikeli, – tarė liekna senyva moteris, – rytoj turėtų iš Vilniaus atvažiuoti žymus gydytojas. Man irgi bloga diagnozė, sūnus labai rūpinasi, verslininkas, norėjo pervežti į kitą kliniką, bet atsisakiau. Kaip jau susitarė, nežinau, bet pasiekė. Paprašysiu, kad ir tave apžiūrėtų – gal ne viskas taip baisu, – kalbėjo ji šiltai patapšnojusi per petį. **** Kačiukas Barsukas, išlindęs iš narvelio, suprato, kad yra svetimuose namuose. Kažkoks nepažįstamas žmogus norėjo paglostyti… Katinui nervai neišlaikė – trenkė letena ir pasislėpė tamsiame kampe. – Pauliau, kol kas neliesk jo, tegu pripranta, – Barsukas išgirdo švelnų moters balsą, bet tai nebuvo jo šeimininkės balsas. Katino širdis liūdnai pulsavo krūtinėje, mintys blaškėsi, siela skaudėjo. Kas nutiko, kad šeimininkė jį paliko, kodėl atidavė kitiems? Gintarinės akys išsigandusios šukavo kambarį. Pamatė atvirą langą. Juoda blyksniu katinas perbėgo per kambarį ir iššoko laukan! Laimei, tai buvo tik antras aukštas, o po langu – gražus veja. Šitaip prasidėjo Barsuko grįžimas namo… ***** Garsioji gydytoja pasirodė kaip miela moteris apie keturiasdešimt. Prisistatė kaip Marija Povilauskienė, atidžiai išstudijavo Olesios ligos istoriją, paprašė atsigulti ant kušetės ant kairio šono. Ilgai apčiupinėjo, pasiklausinėjo, kur skauda, kokie skausmai. Vėl perskaitė dokumentus. Pakartojo tyrimus su medicinine aparatūra. Olesia nesitikėjo nieko gero. Sugrįžo į palatą, kur laukė kaimynė. – Na, ką pasakė, vaikeli? – pasiteiravo. – Kol kas nieko, sakė dar užsuks. – Supratau. Man deja nepasisekė – patvirtino diagnozę, – liūdnai pasakė moteris. – Labai gaila, ir ačiū Jums už viską, – atsakė Olesia, nežinodama, kaip paguosti žmogų, suprantantį, kad liko nedaug. Po pusvalandžio į palatą atėjo Marija Povilauskienė su kitais gydytojais. – Olesia, turiu gerų žinių. Jūsų liga sėkmingai gydoma, jau paskyriau kursą – pagulėsite porą savaičių, praeisite gydymą ir būsite sveika! – nusišypsojusi pranešė. Išėjus medikams, kaimynė tarė: – O va ir puiku. Džiaugiuosi, kad spėjau padaryti dar gerą darbą. Būk laiminga, vaikeli, – pridūrė. ***** Barsukas neturėjo vedančios žvaigždės – jis tiesiog grįžo namo pagal katinų nuojautą. Kelias per brūzgynus, pavojus ir juokingas nuotykius atskleidė katiną iš naujo. Niekada nežinojęs gatvių, kilnus britų veislės katinas per vieną dieną tapo gudriu plėšrūnu su užaštrintais instinktais. Vengdamas triukšmingų gatvių, Barsukas bėgte, šuoliais, sprintu (taip jam atrodė, kai gelbėjosi nuo šunų), medžio viršūnėmis, žingsniavo namų link… Viename mažame kieme, į kurį įsmuko pabėgęs nuo gatvės triukšmo, susitiko su patyrusiu katinu. Pastarasis ilgai nesvarstė – iškart atpažino svetimą. Su garsiu kniaukimu puolė, o Barsukas, iš aristokrato pavirtęs į supykusį kovotoją, nepasidavė. Kova truko neilgai. Kiemo katinas gėdingai pasislėpė krūmuose, palikęs Barsukui kiek apdraskytą ausį. Ką jau čia – vietinis katinas tiesiog norėjo parodyti, kas čia šeimininkas. Barsukui rūpėjo tik viena – grįžti namo. Kelionė tęsėsi. Prisiminęs savo protėvius, katinas išmoko miegoti ant medžio šakos, rinkosi patogiausias vietas. Sarmata, bet Barsukas išmoko ėsti iš šiukšliadėžės ir vogti maistą iš kiemo katinų, kuriuos maitino geri žmonės. Kartą susidūrė su šunų gauja. Jie užvarė jį ant senos medelio ir garsiai bandė pasiekti, šokinėdami ir purtydami kamieną. Žmonės, susirinkę iš triukšmo, nuvijo šunis. Viena moteris pabandė pasiimti Barsuką – priviliojo lašinukų gabaliuku. Alkis ir baimė užgožė britui protą – jis nusileido, leidosi paglostomas ir paimamas ant rankų. Tačiau… Pailsėjęs ir pavalgius šiltai, Barsukas vėl prisiminė savo tikslą, išbėgo paskui moterį į laiptinę ir, pasitaikius progai, prasprūdo pro praviras duris – tęsti kelionę namo… ***** Išrašyta iš ligoninės, Olesia grįžo namo. Galvoje sukosi tos moters – palatos kaimynės – žodžiai apie laimę. Be abejo, ji džiūgavo, kad diagnozė nepasitvirtino ir yra sveika. Bet širdis skaudėjo dėl Barsuko. Negalėjo įsivaizduoti, kaip eis į tuščią butą, kai niekas nepasitiks. Vos peržengusi buto slenkstį, Olesia paskambino žmonėms, kurie paėmė Barsuką, paklausė tikslaus adreso. Nuvažiavusi pas juos sužinojo, kaip katinas pabėgo ir nusprendė sekti jo pėdomis. Kalbėjo, kad neįmanoma jį rasti, kad praėjo jau dvi savaitės, kad toks koto žmogus vargu ar išgyventų gatvėje, bet ji nenorėjo tuo tikėti. Olesia vaikščiojo pėsčiomis, žvalgėsi į kiekvieną kiemą, ieškojo parkuose, garažuose. Bandė mąstyti kaip katinas, niekad nebuvęs lauke. Šaukė Barsuką, žvelgė į tamsą po rūsių langais. Priartėjusi prie namų, suprato – katinas dingo be pėdsakų. Juk neįmanoma jam, nežinančiam miesto, pasiekti namus, kur pati pėsčiomis ėjo dvi valandas, su visom stotelėm. Į savą kiemą įžengė liūdna, akyse kaupėsi ašaros, širdyje sunku. Pro ašarų plėvelę pastebėjo, kad šaligatviu iš priešingos pusės lėtai eina juodas katinas. „Kažkoks juodas katinas“ – sušvito galvoje. Olesia sustojo, įsižiūrėjo… Suprato. Staigiai sušuko: „Barsuk!“ Katinas nebėgo link jos – jėgų nebuvo, tik atsisėdo, primerkė akis iš laimės ir tyliai sučiaupdavo: „Parėjau!“

Katino širdis sunkiai plakė krūtinėje, mintys išsisklaidė, siela skaudėjo. Kas galėjo nutikti, kad šeimininkė

Uncategorized

0223

Įsikūrus naujai: Kaip jauna kolegė bandė išstumti Sofiją iš darbo ir kas nutiko, kai bandymas atsisuko prieš ją pačią

Skirmanta Petronaitienė, susipažinkite. Čia Smiltė, mūsų naujoji darbuotoja. Dirbs jūsų skyriuje.