Zibainis

Gyvenimas tvarkoje: – Lada, draudžiu tau bendrauti su seserimi ir jos šeima! Jie – atskiras pasaulis, mes – savas. Vėl skambinai Natalijai? Skundeisi manimi? Įspėjau tave. Neįsižeisk, jei kas, – stipriai suspaudęs petį, tarė Bogdanas. Kaip ir visada, tyliai išėjau į virtuvę. Skaudžios ašaros spaudėsi į akis. Ne, niekada nesiskundžiau sesei savo gyvenimu – mes paprasčiausiai bendravome. Turėjome senstančius tėvus, apie ką pasikalbėti, pasitarti… Bet Bogdanas neapkentė mano sesers Natalijos, kurios šeimoje vyravo ramybė ir pakankamumas – ko negalėjai pasakyti apie mūsų gyvenimą su Bogdanu. Ištekėdama už Bogdano, buvau laimingiausia mergina visoje Lietuvoje. Bogdanas įsuko mane į aistringų jausmų sūkurį. Nebuvo svarbu, kad jis galva žemesnis už mane. Neatkreipiau dėmesio ir į jo mamą, kuri vos išsilaikiusi atėjo į vestuves. Vėliau paaiškėjo, kad tai – pagarsėjusi alkoholikė. Akmens širdyje nejutau – buvau užliūliuota meilės. Tačiau po metų santuokoje, mano laimės burbulas pradėjo sproginėti: Bogdanas smarkiai gėrė, namo parsivilkdavo visiškai girtas, ėmė vaikščioti pas kitas moteris. Dirbau slaugytoja viešojoje poliklinikoje, atlyginimas – ne kažką. Bogdanas pasirinko draugiją „bičiulių“ ir neketino rūpintis šeima. Iš pradžių svajojau apie vaikus, bet dabar tenkinavausi rūpesčiu dėl kilmingo katino. Jokių vaikų nuo alkoholiko vyro nebesinorėjo, nors Bogdaną vis dar mylėjau. – Kvailė tu, Lada! Pažiūrėk – apie tave vyrai suka ratus, žiūri į akis, o tu – kaip su akiniais, žiūri tik į savo „nykštuką“! Ką tu jame radai? Nuolat vaikštai mėlyna po jo smūgių. Manai, niekas nemato „šliūbų“ po storu pudros sluoksniu? Meski jį, kol pyktyje nenudėjo tavęs, – piktinosi geriausia draugė ir kolegė. Taip, Bogdanas neretai prarasdavo savitvardą, paleisdavo rankas. Kartą sumušė taip, kad negalėjau eiti į dieninę pamainą. Be to, užrakino mane bute, pats išsinešė raktą. Nuo tada kraupiai ėmiau jo bijoti. Širdis daužėsi, kai tik girdėdavau raktą užrakto skylėję. Galvojau – keršija, kad nesugebėjau padovanoti jam vaiko, už viską… Tad nesipriešinau nei fiziniam smurtui, nei pažeminimams. Kodėl dar mylėjau Bogdaną?.. Prisimenu, jo motina, it ragana, mokė: – Ladutė, klausyk vyro, mylėk iš visos širdies, pamiršk savo giminę, drauges – jos pražudys. Ir galvojau – pamirštu ir giminę, susitaikau su padėtimi, visiškai pasiduodu vyrui. Patikdavo, kai Bogdanas nuoširdžiai prašydavo atleidimo, klūpėdavo prieš mane, bučiuodavo kojas. Sutaikymas būdavo saldus, lyg stebuklas – Bogdanas nubarstydavo lovą rožių žiedlapiais… Nors žinojau, kad jas nuskindavo kiemo girtuoklio kieme, už grašius, o jo žmona raudodavo dėl sudegintos rožės. Tikriausiai būčiau vergavusi Bogdanui visą gyvenimą – mano svajonių rojus vėl ir vėl dužinėdavo į šukes… Kol netikėtai įsikišo likimas. – Paleisk Bogdaną, jam nuo manęs yra sūnus. Tu – tuščiažiedė. Užleisk man vyrą, dėl mano vaiko laimės, – tiesmukai pareikalavo nepažįstama moteris. – Netikiu! Išeik tuojau pat, – nurodžiau jai. Bogdanas neigė viską kaip galėdamas. – Prisieki, tai ne tavo sūnus! – žinojau, kad dėl savo vaiko jis nemeluos. Nutilo. Viskas tapo aišku… – Lada, niekad nemačiau tavęs laimingos. Problemos? – netikėtai nuoširdžiai paklausė ligoninės vyr. gydytojas dr. Germanas Lionginas. – Viskas tvarkoj, – pasimečiau. – Gerai, kai žmogui viskas tvarkoje – tada ir gyvenimas gražus, – paslaptingai tarstelėjo Germanas Lionginas. …Sklido kalbos, kad Germanas išsiskyrė su žmona, nes toji buvo neištikima. Dabar keturiasdešimt dveji, žemiukas, akiniuotas, plinkančiu viršugalviu. Tačiau priėjus arčiau – tvoskė vyriško žavesio banga. Sunku atsispirti… Po vyr. gydytojo žodžių neradau sau vietos. „Viskas tvarkoje“?… O mano gyvenime – tik chaosas, o metai bėga, negali nuspausti „pauzės“, kol susitvarkysi. …Išėjau nuo Bogdano pas tėvus. Mama sutiko nustebusi: – Ladutė, kas atsitiko? Išvarė vyras? – Ne… Vėliau viską paaiškinsiu… Vėliau skambino Bogdano mama – keikėsi, kaltino, prakeikinėjo. Tačiau jau galėjau laisvai kvėpuoti. Ačiū Germanui Lionginui… Bogdanas grasino, sekiojo, bet jau suprato – prarado viską. – Bogdanai, negaišk laiko, pasirūpink savo sūnumi. Aš verčiu naują gyvenimo puslapį. Viso gero, – tariau ramiai. Grįžau pas sesę Nataliją, pas tėvus. Tapau savimi, nebe marionete kitų rankose. Draugė pastebėjo: – Lada, tu kaip pasikeitusi – pražydai! Kaip nuotaka! Germanas Lionginas pasipiršo: – Lada, susituokim! Pažadu – nesigailėsi. Tiktai noriu, kad kreiptumeisi vardu, o „Lionginas“ tegu lieka darbui. – O tu mane myli, Germanai? – Atleisk, pamiršau, kad moterims reikia žodžių. Taip, myliu… nors labiau tikiu darbais, – Germanas pabučiavo mano ranką. – Sutinku, Germanai. Esu tikra, kad pamilsiu tave dar labiau! …Praėjo dešimt metų. Germanas kasdien rodė man meile, rūpinosi, stebino dosnumu. Vaikų nepasisekė susilaukti – atrodė, kad iš tiesų „tuščiažiedė“. Germanas nesisielojo, nebarė manęs nė žodžiu. – Lada, matyt, mums lemta būti tik dviese. Tu man užtenki, – vis patikindavo, kai ilgėdavausi nerealizuotos motinystės. Duktė iš pirmos jo santuokos padovanojo mums anūkę Sašą, kuri tapo mūsų mylima mergaite. O Bogdanas galutinai nugrimzdo į alkoholio liūną. Jo mamą kartais sutinku turguje – įdėmus jos žvilgsnis man nebebaisus. O mudviem su Germanu viskas tvarkoje. Gyvenimas gražus…

GYVENIMAS RAMYBĖJE Laimute, aš tau draudžiu bendrauti su sese ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, o mes savo.

Uncategorized

015

Kiekvieną vakarą penkiolika metų maitinu svetimus žmones – iki tam tikro momento

Kiekvieną vakarą, nuo pietų iki šeštosios, jau penkiolika metų, Ona Kazlauskaitė nuplėš šiltą patiekalą

Uncategorized

025

Bobutės anūkė

Yra mama, yra dukra. O tokia dukra viena iš draugės, Ingos, mergaitė. Kelionė po atostogas Graikijos

Uncategorized

0115

Kartusis laimės skonis: Kodėl tau ši mergina netiko? Ji gera, tvarkinga, kukli, tave myli, – priekaištingai sako mama. Denisui – jau beveik keturiasdešimt, vis dar be žmonos, o širdyje nerimsta – „ne ta, ne taip“. Praėjo meilės su Inna, Polina, Vera… liko vienatvė ir mamos namai. Tačiau likimas netikėtai atsiunčia Larisa: septyniais metais vyresnę, su trimis vaikais ir skausminga praeitimi. Meilė liepsnoja nepaisant visko – ir štai po devynių mėnesių gimsta saulės spindulėlis, dukrytė, „saulytė“. Kartus kelias, bet tai yra laimė.

KARTUSIS LAIMĖS SKONIS Kas tau ta mergaitė nepatiko? Juk gera, paprasta, tvarkinga, gerai mokosi.

Uncategorized

062

Nepalik mane, mama. Tikra lietuviška šeimos istorija

Liaudiška išmintis byloja: žmogaus kaip riešuto neišgliaudysi iš karto reikia laiko pažinti.

Uncategorized

069

Tikra Žmona: Brolio Išpažintis apie Meilę, Kantrybę bei Sudėtingus Likimo Posūkius, Nuo Porcelianinių Statuėtėlių iki Ilgaamžės Vienatvės ir Ilgai Laukto Atleidimo

GIMTOJI ŽMONA Kaip tau pavyksta tiek metų su viena žmona išbūti? Koks tavo paslapties raktas?

Uncategorized

Donka: Žavėjimasis ir Paslaptis Lietuvoje

Kokia puiki anūkė, Vasiliui Dmitrijui, juodų akių, baltais dantimis. Kas ji tokia? Ar ne tavo?

Uncategorized

010

Ji nebuvo viena. Paprasta istorija apie žiemišką rytą Vilniuje, kur katinas Filė, kadaise buvęs finansininku, dabar vertina gerumą ir šilumą, padeda savo gelbėtojai močiutei Valei, dalijasi namais su ištikimu šunimi Gavriku ir supranta, kad tikroji laimė slypi paprastuose dalykuose.

Tai buvo seniai, kai žiemos rytai dar prasidėdavo vėlai, o aušra slėpėsi už pilkų debesų. Kiemo prižiūrėtojai

Uncategorized

030

Gintarine Eglė

Aistė, blondinė, ir Domas, galingas tamsiaplaukis, mylėjo vienas kitą be galo. Po dviejų metų nuo vestų