Zibainis

Svarbiausia: Kai Lėjos temperatūra pašoko iki 40,5 ir jai prasidėjo traukuliai, o Irena laikė dukros galvą, meldėsi ir bejėgiškai šaukė greitajai, Maksimas per telefono ragelį išgirdo baisiausią žodį savo gyvenime – „mirė“, ir tada jų pasaulį padalijo siaubo ir vilties riba: kovos dėl vaiko gyvybės, sukrėstos atminties ir maldos kupina Vilniaus naktis ligoninės priimamajame, kur kiekviena minutė tapo amžinybe, kol pagaliau iš slaugytojos lūpų nuaidėjo trumpas nuosprendis – „gyvens“.

Pats svarbiausias dalykas Temperatūra pas Austėją pašoko taip staiga, kad net nesupratau, kada laikas

Uncategorized

0830

Pavlo manęs paprašė kortelės trečiadienį, per pusryčius. Balsas užtikrintas—susirūpinęs, bet be panikos. — Katryna, dega įmonės apmokėjimas, mano kortelė užblokuota, tik dviem dienoms, gelbėk. Nusivaliau rankas į prijuostę, ištraukiau kortelę iš piniginės. Paulius ją čiupo greitai, lyg bijotų, kad apsigalvosiu, pabučiavo man į viršugalvį. — Ačiū, brangioji, kaip visada išgelbėjai. Dvidešimt metų santuokoje mane išmokė neuždavinėti nereikalingų klausimų. Pasitikėjau. O gal tik apsimečiau. Penktadienį vakare, lygindama patalynę, išgirdau, kaip Paulius kalba telefonu gretimame kambaryje. Durys pradarytos. Balsas linksmas, visai ne toks, kaip kalbant su manimi. — Mama, nesijaudink, viskas kontroliuojama. Restoranas užsakytas, stalas šešiems, menu puikus, kokteiliai, putojantis, kaip tau patinka. Ne, ji nieko nežino. Kam to? Pasakiau, kad švęsime namuose, artimiausiame rate. Lygintuvas sustingo mano rankose. — Mano naivi žmona net neįtars. Kaimo moteriškė, mam, juk pameni, ji iš kažkurio viensėdžio kilus. Twidešimt metų mieste, o vis tiek kaimas. Taip, jos kortele moku, žinoma. Sava užblokuota. Bent jau šventė bus su užmoju „Deimantinės pakrantės“ restorane! Ji ten net neis, nesijaudink. Tegul sėdi namie, žiūri televizorių. Išjungiau lygintuvą. Nuėjau į virtuvę, prisipyliau vandens, išgėriau vienu mauku. Rankos nedrebėjo. Viduje buvo tuščia ir šalta, lyg kas būtų išėmęs viską, kas gyva. Terasa, veja ir sodai Naivi žmona… Kaimo moteriškė… Jos kortelė… Padėjau stiklinę į plautuvę ir pažvelgiau į langą. Lauke temo. Gal jis teisus. Gal aš tikrai tokia naivi ir paprasta kaip pelė. Tik pelės, kai jas užspaudžia į kampą, kanda. Šeštadienio rytą užblokavau kortelę. Paaiškinau banke, kad pametusi ir bijau, kad bus pasinaudota. Iš banko važiavau į kitą miesto galą, privatų sektorių, ten, kur anksčiau gyvenau. Vytas duris atidarė avėdamas namines šlepetes, nustebęs kilstelėjo antakius. — Katryna?! Kiek metų praėjo! Eik vidun, ko lauke stovi. Sėdėjome jo virtuvėje, gėrėme arbatą. Viską papasakojau. Trumpai, be sentimentų. Jis klausė, neperskirdamas. — Supratau, — tarė. — Klausyk, Katryna, tu juk visą mūsų šeimą esi išgelbėjusi, prisimeni? Kai tėvas buvo be darbo, prinešei maišą bulvių, sakei, kad perteklius. O mes žinojome, kad atidavei paskutinį. Dabar mano eilė. Šventė šiaip jau pirmadienio vakarą, tiesa? Devintą prasideda banketas. Skambinsiu, kai viską užsisakys ir norės apmokėti. Tada eisi. Su padavėju susitarsiu. Pirmadienį vakare apsivilkau suknelę. Tamsiai raudoną, pačios siūtą prieš trejus metus—progos nebuvo. Susitvarkiau plaukus, pasidažiau. Pažvelgiau į veidrodį. Ne pelė… Telefonas suskambo pusę vienuoliktos. Vytas. — Važiuok. Jau paprašė sąskaitos. Netruakus mokės tavo kortele. Taksi mane atvežė greit. Restoranas žibėjo vitražais ir auksu. Vytas sutiko prie įėjimo, linktelėjo salės pusėn. Terasa, veja ir sodai — Trečias staliukas nuo lango. Įžengiau. Pilna žmonių, juoko, taurės skamba. Lėtai ėjau tarp stalų ir pamačiau juos. Paulius sėdėjo stalo gale, šalia Tamara Petronė rudu kostiumėliu, sesuo Marina su vyru. Stalas nuklotas tuščiomis lėkštėmis, taurėmis, desertų likučiais. Padavėjas atnešė sąskaitą. Paulius net nežiūrėjo į sumą, išsitraukė mano kortelę ir padėjo ant padėklo, lyg tai būtų jo pinigai. Terasa, veja ir sodai — Aptarnavimas nuostabus,— garsiai pasakė jis, apžvelgdamas stalą. — Matai, mama, žadėjau tikrą šventę. Ne kokią menką, o kaip tikra karalienei. Tamara Petronė išdidžiai linktelėjo, pasitaisė šukuoseną. — Sūnau, tu šaunuolis. Štai kur užmojis, štai ką vadinu švente! Ne kaip kai kurios, kurios tik siuvimo mašina ūžia ir kampe sėdi. Marina sukrizeno. Paulius nusišypsojo, akivaizdžiai savimi patenkintas. — Tai, mama, žinai mane. Tau tik geriausia. Gerai, kad turiu galimybių. Padavėjas paėmė kortelę, priėjo prie terminalo. Vienas bandymas. Antras. Susiraukė, pasižiūrėjo į ekraną, sugrįžo prie stalo. Terasa, veja ir sodai — Atsiprašau, kortelė neveikia. Užblokuota. Paulius išbalo. — Kaip užblokuota? Negali būti. Bandykite dar. — Bandžiau tris kartus. Kortelė negaliojanti. Priėjau prie stalo. Tamara Petronė mane pamatė pirmoji. Jos veidas ištįso. — Katryna?—išstenėjo Paulius, šokdamas. — Tu… ką čia veiki? Pažvelgiau visiškai ramiai. — Atėjau į šventę. Į tą, kurią man už nugaros už mano pinigus surengei. Be manęs. Prie stalo stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip skamba taurės prie gretimo staliuko. — Katryna, palauk, čia nesusipratimas,—Paulius ištiesė ranką, bet atsitraukiau. — Ne, Pauliu. Tai ne nesusipratimas. Tai melas. Girdėjau visą tavo pokalbį su mama penktadienį. Kiekvieną žodį. Apie kaimo moterį. Apie „kaimą“. Apie tai, kad net neįtarsiu ir sėdėsiu namie, kai jūs švesite. Marina nudelbė akis į lėkštę. Tamara Petronė suspaudė servetėlę. — Tu klausaisi?—įpykęs sumurmėjo Paulius.—Sekioji mane? — Lyginau skalbinius, o tu rėkei per visą namą, kaip gudriai mane apgavai. Mama gyrėisi, koks esi šaunuolis, kad per žmona gali pasijuokti. Tai — ne pasiklausymas, Pauliu. Tu tiesiog nemanėi, kad pelė kanda. Paulius bandė susitvardyti. — Gerai, kaltas, nesiginčysiu. Bet ne čia, gerai? Važiuojam namo, ramiai viską išsiaiškinsim. — Ne, išsiaiškinsim čia. Šeštadienį kortelę užblokavau. Pranešiau bankui, kad pamesta. Nes tu ją ėmei apgaule ir ruošiaisi išleisti mano pinigus tam, ko man nesakei. Tad dabar, mielas vyre, mokėk pats. Grynai. Vytas priėjo, sukryžiavo rankas ant krūtinės. Terasa, veja ir sodai — Jei kyla problemų su apmokėjimu, teks kviesti policiją. Sąskaitą reikia uždaryti. Paulius išbalo, netrukus paraudo, paskui – pamėlynavo. — Katryna, tu supranti, ką darai? Gėdini mane! — Aš?—nusišypsojau.—Save sukompromitavai tu. Kai nusprendei, kad provincijos žmona nevertina net tiesos. Tamara Petronė pašoko, bakstelėjo į mane pirštu. — Kaip tu drįsti taip kalbėti?! Bet kas be jo esi! Ilgai žiūrėjau į ją, tada ramiai tarstelėjau: — Galbūt. Bet dabar man nebereikia apsimesti. Ir tai geriau už būti kieno nors naivia žmona. Per kitą dvidešimt minučių jie rinko pinigus. Paulius iškratė piniginę, Tamara Petronė – rankinę, Marina su vyru – kišenes. Skaičiavo prie stalo, šnibždėjosi, ieškojo smulkių. Padavėjas stovėjo sustingęs. Kiti svečiai nužiūrinėjo su smalsumu. Stovėjau šalia ir žiūrėjau, kaip byra demonstratyvi prabanga, visas pasipūtimas, visa apgaulė. Kai surinko reikiamą sumą, ištraukiau iš rankinės voką ir padėjau Pauliui prieš nosį. — Prašymas dėl skyrybų. Perskaitysi namie. Apsisukau ir nuėjau laukan. Nugara tiesi, žingsnis tvirtas. Vytas prilaikė duris, tyliai ištarė: — Laikykis, Katryna. Naktinis miestas mane pasitiko šaltu vėju, o viduje užliejo šiltas, lengvas jausmas. Laisvė. Po trijų mėnesių išsiskyrėme. Paulius skambino, atsiprašinėjo, bet neatsakinėjau. Gavau pusę už parduotą butą. Paulius dar sykį skambino po metų. — Katryna, klydau. Mama gyvena su manim, kiekvieną dieną bambėja, darbą praradau. Gal atnaujinkime viską? — Ne, Pauliu. Padėjau ragelį ir daugiau apie jį negalvojau. Kartais prisimenu tą vakarą restorane. Kaip ėjau salėn, kaip žiūrėjau Pauliui į akis, kaip dėjau voką ant stalo. Ir suprantu – tai ne pabaiga. Tai buvo pradžia. Restoranai Neseniai parduotuvėje sutikau Mariną. Nusisuko. Nekviečiau. Kam? Gyvename skirtinguose pasauliuose. Vakar užėjo Vytas. — Tai kaip, Katryna, nesigaili? Pažvelgiau pro langą. Už stiklo – pavasaris, saulė, gyvenimas. — Ne sekundės, Vytauti. Jis linktelėjo. — Ir teisingai. Terasa, veja ir sodai — Gaila reikia to, ko nepadarei. O ne to, ką padarei.

Kortelės Darius paprašė trečiadienį, per pusryčius. Balsas rimtas susirūpinęs, bet nepanikuojantis.

Uncategorized

032

Tėtis vis tiek geresnis: skaudūs pokalbiai, palyginimai ir pasirinkimas – istorija apie sūnaus ir naujo vyro kovą už vietą šeimoje Lietuvoje

Dovydai, mums reikia rimtai pasikalbėti. Ingrida nervingai tiesino staltiesę ant stalo, glostydama vis

Uncategorized

059

Mama Alenai: Šiluma ir Myles Pasaka

Motina Birutė augino dukterį vienintelė, ir kol tik Austėja prisiminė savo vaikystę, jausdavo, jog niekada

Uncategorized

031

Laikinai pagyvens: kai šeimos pagalbos prašymas tampa išbandymu namų ramybei, o geraširdiškumas susiduria su ribomis – istorija apie Olgos sprendimą įsileisti tolimesnius giminaičius, triukšmingas gyvenimas trijų kambarių bute ir nelengvas kelias atgal į asmeninę erdvę Vilniuje

Klausyk, dukrele, turiu tau reikalą… Gabija jau susitaikė su tuo, kad laukia ilgas pokalbis.

Uncategorized

013

Negaliu patikėti!

NEKARTUŲ, KAD GALIU PATIKRINTI Vėl 2024-ųjų vasaros naktį Kauno senosios mokyklos šokio salėje, kai susikibome

Uncategorized

034

Tiesa, kuri suspaudė širdį iš vidaus Kabindama išskalbtus drabužius kieme ant virvės, Tatjana išgirdo tylų verkšlenimą ir pažvelgė už tvoros. Ten, prie jos tvoros, sėdėjo ją kaimynų aštuonmetė mergaitė – Sonata. Nors jau mokėsi antroje klasėje, atrodė mažutė, liesutė, tarsi šešiametė. – Sonata, vėl tave nuskriaudė, eime pas mane, – Tatjana atitraukė atplėštą lentą tvoroje, Sonata juk dažnai pribėgdavo pas juos. – Mama išvarė, pasakė: „eik lauk“ – ir išvarė už durų. Ten su dėde Petru linksminasi… – šluostydama ašaras kalbėjo mergaitė. – Gerai, eime į namus, Simona su Mantu valgo, tave irgi pavaišinsiu. Tatjana jau ne kartą gelbėjo Sonatą nuo griežtų motinos rankų, kuri dažnai ant jos pyko – laimė, kad gyveno kaimynystėje. Ji pasiimdavo Sonatą pas save, kol jos motina Ramunė atvėsdavo, nusiramindavo, tik tada grąžindavo mergaitę namo. Sonata nuolat pavydėjo kaimynų Simonai ir Mantui, teta Tatjana ir jos vyras labai mylėjo savo vaikus, niekada ant jų nešaukdavo. Namie visada buvo ramu, santykiai tarp Tatjanos ir jos vyro buvo nuoširdūs. Jie rūpinosi savo vaikais, tai Sonata puikiai jautė ir jiems slapta pavydėjo – viduje spaudė, lyg akmuo prisispaudęs prie krūtinės. Ji dievino būti jų jaukioje šeimoje. Namie Sonatai buvo draudžiama viskas. Motina versdavo ją nešioti vandenį, tvarkyti tvartą, ravėti lysves, plauti grindis. Ramunė dukrą pagimdė be vyro, kaip sakoma „liko viena“, ir jau nuo pirmų momentų nemėgo jos. Tuo metu dar buvo gyva močiutė – Ramunės mama, bet jau sirguliavo. Ji mylėjo anūkę ir gyveno kartu jų namuose. Močiutė dažnai apgindavo Sonatą, prižiūrėjo ją, nes mama dukra nesirūpino. Kol buvo gyva močiutė, Sonatai gyventi buvo lengviau, bet močiutė mirė, kai mergaitei suėjo šešeri. Tada prasidėjo sunkus laikas. Motina, supykusi dėl likimo – gyventi viena, ne taip kaip kitos – nuolat ieškojo vyro. Ramunė dirbo valytoja miestelio autobusų stotyje, ten daugiausia vyrų. Vieną dieną atsirado naujas vairuotojas Petras, kažkaip greitai tarp Ramunės ir jo užsimezgė santykiai. Petras po skyrybų turėjo sūnų, kuriam mokėjo alimentus. Ramunė iškart pasiūlė jam apsigyventi pas ją – Petras apsidžiaugė, turės stogą virš galvos, nes žmona išvarė iš namų. Ramunė greitai „pririšo“ Petrą, suko jam galvą ir lepino. Petras tuoj pat suprato, kad gyvenimas Ramunės namuose jam bus geras, o jos mažoji dukra jam netrukdė: – Tegul sukasi po kojomis, – manė jis, – užaugs, bus padėjėja. Ramunė visą savo dėmesį ir rūpestį skyrė Petriui, o dukrą nuolat baksnojo, vertė dirbti, dažnai stumtelėdavo, kartais ir sužeisdavo. – Neklausysi – atiduosiu į vaikų namus, – grasindavo Ramunė. Sonatai net jėgų neužtekdavo tvarkyti tvarto, už tai irgi gaudavo pylos, tad prisėsdavo prie kaimynų tvoros po serbentų krūmu ir tyliai verkdavo. Jei Tatjana tai pastebėdavo – iškart pasiimdavo Sonatą į namus. Sonata augo užsidariusi, nekalbi. Kaimynai ir pažįstami Ramunę smerkė, juk gyveno miestelyje, daugelis vieni kitus pažinojo. Smerkė už požiūrį į dukrą, ypač kai ir Tatjana netylėdavo, tačiau Ramunė paleido gandą: – Ko klausot kaimynės Tatjanos, ji mano Petriui akį padėjo, todėl ir prasimano, kad skriaudžiam dukrą. Ramunė su Petru dažnai švęsdavo, prisigerdavo, tada Sonata pabėgdavo iš namų ir nakvodavo pas kaimynus. Tatjana puikiai suprato Sonatos būseną ir labai jos gailėdavosi. Bėgo metai. Sonata gerai mokėsi mokykloje, augo. Kai baigė devynias klases, norėjo stoti mokytis į medicinos kolegiją mieste. Motina griežtai pasakė: – Eisi dirbti, užaugai, nebus kad ant sprando sėdėtum, – Sonata pravirko, išbėgo iš namų – ten juk verkti nebuvo leista. Nurimusi Sonata nuėjo pas kaimynus, pasidalijo su Tatjana. Jos vaikai jau mokėsi mieste. Tatjana šįsyk nebeatlaikė ir nuėjo pas Ramunę. – Ramune, tu ne motina, o ragana. Kiti viską daro dėl vaikų, o tu savo dukrą stumi iš gyvenimo. Tu jos visiškai nemyli, bet juk turi motinišką pareigą ir paprastą žmogišką sąžinę. Kur tu nusiųsi Sonatą sunkiai dirbti, jai reikia mokytis – ji juk beveik puikiai baigė devynias klases. Ji tavo vaikas, Ramune! Vėliau pati pas ją atšliaušiai. – Kas tu tokia, kad aiškini, – nepajėgė susivaldyti Ramunė, – žiūrėk savo, o ne mano Sonatos. Ji priprato bėgti pas tave ir skųstis. – Ramune, nurimk. Juk Petras savo sūnų išsiuntė į miestą studijuoti, nors net kartu negyvena, o tu savo dukrą skriaudi. Atsipeikėk – ar tu motina, ar kas? Ramunė šaukė, rėkė ant kaimynės, bet galiausiai pavargusi nukrito ant sofos. – Na taip, griežta esu, skaudinu Sonatą, bet juk jos labui – kad nebūtų tokia kaip aš. Kad neparneštų man gėdos. Gerai jau, tegul važiuoja į rajoną, tegul mokosi… – palingavo ranka. Sonata įstojo į medicinos kolegiją be vargo. Jos džiaugsmui nebuvo ribų, tik truputį gėdijosi – buvo kukliai apsirengusi, net išsiskyrė iš bendramokslių. Bet niekas jos nesmerkė, juk buvo ir kitų kaimo merginų, neblizgančių drabužiais. Ji namo grįždavo retai. Nenorėjo į motinos ir patėvio namus. Per atostogas reikėdavo grįžti – pirmiausia užsukdavo pas Tatjaną. Tatjana visada pasodindavo už stalo, pamaitindavo, pasiteiraudavo. Tatjana su vyru buvo rūpestingi ir visada maloniai ją priimdavo. O Ramunė turėjo savo problemų – sugyventinis Petras užmezgė santykius su jauna moterimi. Ramunė nervinosi, pyko, būtent tada Sonata grįžo atostogų. Motina dukros neapsidžiaugė, išrėžė: – Ko čia atsibeldei, čia ne tau dabar, vėl ant sprando kabėsi… Atostogos tau? Eik dirbti! Tačiau vieną dieną Petras grįžo iš darbo ir pradėjo krautis daiktus. – Kur čia ruošiesi, niekur nepaleisiu, – šaukė Ramunė, jis pažiūrėjo piktu žvilgsniu. – Rūta laukiasi mano vaiko, aš savo vaiko nepaliksiu. Tau dukra nebereikalinga, o man mano vaikas svarbus. Galbūt Rūta ir kitą vyrą atsives, o jis mano vaiką skriaus. Nepaliksiu… Tavo Sonatė motiniškos šilumos nematė, lyg būtų už tvoros surasta. O mano vaikas turi augti lygiai žinodamas ir motiną, ir tėvą, gyventi meilėje ir gerume, – susirinkęs daiktus, jis išėjo. Tas tiesos žodis Ramunę tiesiog palaužė. Ji net nebegalėjo nei šaukti, nei maldauti, nei verkti. Petras pasakė tiesą. Ta tiesa, kuri uždarė Ramunei lūpas, akis ir suspaudė viską viduje. Nebeliko jėgų nei atsidusti, nei išverkti. Sonata viską girdėjo, motinos nekomfortavo. Prieš akis iškilo vaizdas, kai už menkiausią triukšmą ilsintis patėviui ji gaudavo pylos nuo motinos, išvarydavo ją į gatvę. Patėvis niekada neužstojo, bet ir nesmurtavo, stebėjo ir jautėsi namų šeimininku. Paskutiniame kolegijos kurse Sonata įsidarbino ligoninėje, užsidirbdavo pati, namo negrįždavo – motina gėrė, prarado grožį, pinigų užtekdavo vos galą su galu sudurti. Iš užguitos mergaitės Sonata tapo gražia jauna moterimi, mokėjo sunkiai dirbti, atsakingai ir su širdimi rūpinosi ligoniais. Už tai ją gerbė, net sakydavo, kad gerai išauklėta ir giria motiną. Bet Sonata tylėdavo ir šypsodavosi. – Koks ten auklėjimas, – galvodavo ji, – viską dėkinga tiktai tetai Tatjanai: už globą, supratimą, rūpestį ir dalyvavimą mano gyvenime, o ypač už mylimą profesiją. Ramunė vis dažniau pradėjo namo vesti neaiškius draugus – sugėrovus, nors dukra retai atvažiuodavo, kiekvieną kartą šokiruodavo motinos išvaizda. Ramunę jau seniai buvo atleidę iš darbo. Visa tai matant Sonata neberado žodžių nei įtikinimams, nei prašymams, suprato – bergždžias reikalas. Norėjosi visus „draugėlius“ išmesti lauk, daryti remontą, pradėti kažką naujo su motina, pamiršti skriaudas. Bet motina to nenorėjo – vis grimzdo žemyn. Susivaldė – neverkė iš nuoskaudos Baigusi medicinos kolegiją Sonata grįžo namo. Ramunė buvo viena, piktai pažvelgė į dukrą: – Ko užkliuvai? Ilgam? Neturiu net ką valgyti, šaldytuvą išjungiau. Duok pinigų – galva skauda… Sonatai gerklėje susidarė gumulas, bet ji susitvardė ir neverkė iš nuoskaudos. Vėliau pridūrė: – Ilgai neužsilaikysiu, nesijaudink… Mokslus baigiau su pagyrimu, išvažiuoju į apskrities ligoninę dirbti. Dažnai negrįšiu, šiek tiek pinigų siųsiu. Viso gero, mama. Tikriausiai Ramunė net nesuprato, ką dukra pasakė – griežė dantį dėl vieno: gauti pinigų. – Duok pinigų, galvą „pataisyti“ reikia – nemyli gi mamos… Na, kas tu per dukra… Sonata ištraukė kelis eurus, padėjo ant stalo, tyliai uždarė duris, dar pasiliko už jų, tikėdama, kad motina išbėgs apkabinti. Bet nesulaukė. Lėtai ėjo pas kaimynus. Tatjana nudžiugo. Susodino už stalo. – Eime, Sonatė, kartu papietausim, – vyras jau sėdėjo laukdamas. – Oi, visai pamiršau, – ji parnešė iš kito kambario dovaną, – dovanojame už su pagyrimu baigtus mokslus, ir šiek tiek pinigų – pradžiai pravers. Sonata padėkojo ir pravirko. – Teta Tatjana, kodėl taip yra? Už ką mama mane taip skriaudžia, tarsi būčiau jai svetima? – Neverk, Sonate, – apkabino Tatjana, – neverk, nieko jau pakeisti negalima… Tokia ji Ramunė. Matyt ne tuo metu gimei. Bet tu šaunuolė ir gražuolė, būsi mylima ir laiminga. Sonata išvyko į svarbų miestą, ligoninėje dirbo medicinos sesele chirurgijos skyriuje. Ten sutiko savo likimą – jaunas gydytojas chirurgas Olegas iškart ją pamilo. Greit jie susituokė. Per vestuves šalia Sonatos vietoj motinos sėdėjo Tatjana, labai džiaugėsi ją matydama laimingą. Ramunė gaudavo iš dukros pinigus ir girtis savo „draugėliams“: – Va tokią dukrą išauklėjau, dabar ji man siunčia pinigus, dėkinga man. Aš ją išmokslinau. Tik va per vestuves nepakvietė, neatvažiuoja, anūkus nematau, žento nė karto nemačiau… Po kiek laiko Tatjana rado Ramunę mirusią namie – gulėjo ant grindų. Neaišku kiek ten išgulėjo, kaimynę suneramino tyla kieme. Sonata su vyru palaidojo Ramunę, o namą greitai pardavė. Kartais užsuka pas Tatjaną ir jos vyrą.

Tiesos svoris, kuris suspaudė viską viduje Kabindama išskalbtus marškinius ant virvės savo kieme, Tatjana

Uncategorized

0248

— Pone Vaclovai, vėl pramiegojote! – vairuotojo balsas šiltas, bet jaučiasi šioks toks priekaištas. – Jau trečią kartą šią savaitę bėgate paskui autobusą kaip akis išdegęs. Pensininkas suglamžyta striuke sunkiai alsuoja, atsirėmęs į turėklą. Žili plaukai išsitaršę, akiniai nusmukę ant nosies galo. – Atsiprašau, Andriukai… – atgavęs kvapą senolis traukia iš kišenės susiglamžiusius banknotus. – Matyt, laikrodis atsilieka. Arba aš jau visai… Andrius Vytauto sūnus – patyręs vairuotojas, apie keturiasdešimt penkerių, įdegęs nuo nuolatinių reisų. Jis jau dvidešimt metų vežioja žmones, daugumą keleivių pažįsta iš veidų. O šį senuką prisimena ypač – visada mandagus, tylus, kasdien važinėja tuo pačiu metu. – Nieko tokio, sėskitės. Kur šiandien važiuosit? – Į kapines, kaip visada. Autobusas pajuda iš vietos. Vaclovas įsitaiso savo įprastoje vietoje – trečioje eilėje nuo vairuotojo, prie lango. Rankose – nutrintas plastikinis maišelis su kažkokiais daiktais. Keleivių nedaug – darbo dienos rytas. Kelios studentės šnekasi tarpusavyje, vyras su kostiumu įnikęs į telefoną. Įprasta scena. – Sakykit, pone Vaclovai, – pro galinį veidrodį Andrius žvilgteli į senolį, – jūs kasdien ten važiuojate? Nelengva? – Kur man dėtis… – tyliai atsidūsta pensininkas, žvelgdamas pro langą. – Žmona ten… jau pusantrų metų amžinam poilsiui. Buvau pažadėjęs – kasdien užsukti. Andriui širdyje kažkas suspaudžia. Pats vedęs, žmoną myli be galo. Nepajėgtų įsivaizduoti… – Ar toli važiuoti nuo namų? – Ne, pusvalandis autobusu. Pėsčiomis užtrukčiau valandą – kojos jau nebe tos. O pensijos kaip tik užtenka autobusui. Slenka savaitės. Vaclovas – nuolatinis rytinio reiso keleivis. Andrius pripranta, netgi ima jo laukti. Kartais senukas pavėluoja – Andrius tyčia užtrunka kelias minutes. – Nejaugi dėl manęs laikot autobusą, – vienąsyk sako Vaclovas, pastebėjęs, kad vairuotojas jo laukė. – Tvarkaraštis yra tvarkaraštis. – Nesvarbu, – numoja ranka Andrius. – Kelios minutės nesugriaus pasaulio. Vieną rytą Vaclovo nėra. Andrius laukia – gal pavėlavo. Bet senukas nepasirodo. Kitą dieną – irgi nėra. Praeina dar viena. – Klausyk, tas senolis, kuris į kapines važinėdavo, nebesirodo, – sako Andrius konduktorei Tamarei Petrienei. – Gal susirgo? – O kas žino, – gūžteli pečiais moteris. – Gal giminaičiai užsuko, gal kas nutiko… Bet Andrių kirba įkyrus jausmas. Pripratęs prie ramaus keleivio, prie jo tyliai ištarto „ačiū“ išeinant, prie liūdnos šypsenos. Praeina savaitė. Vaclovo – vis dar nėra. Galiausiai Andrius nutaria – pietų pertrauką važiuoja į galinę maršruto stotelę, ten, kur amžinasis poilsis. – Atsiprašau, – klausia budinčioji prie įėjimo, – čia kasdien eidavo vyresnis vyriškis, Vaclovas… Žilus plaukus turintis, su akiniukais ir maišeliu. Nematyti jo pas jus? – Ai, tokį žinau – moteris atgyja. – Kasdien pas žmoną savo ateidavo. – O nesirodo jau? – Jau savaitė kaip nebuvo. – Gal susirgo? – Oi, kas ten žino… Gyveno čia netoliese, man adresą lyg ir buvo užsiminęs – Sodo gatvė, namas toks. O jūs kas jam? – Autobuso vairuotojas. Kasdien jį vežiodavau. Sodo g. 15. Penkiaaukštė senos statybos, aptrupėjęs įėjimas. Andrius užlipa į antrą aukštą, paskambina į bet kurias duris. Atidaro penkiasdešimties metų vyras, paniuręs veidas. – Ko norite? – Vaclovo ieškau. Esu autobuso vairuotojas, jis buvo mano pastovus keleivis… – Ai, senolis iš dvyliktos, – kaimyno veidas švelnėja. – Jis gi ligoninėje. Prieš savaitę greitoji išvežė – insultą patyrė. Andriui širdis nusirita į kulnus. – Į kurią ligoninę? – Į miesto, Antakalnio, sakė buvo sunku pradžioje, bet po truputį sveiksta. Po darbo Andrius keliauja į ligoninę. Randa reikiamą skyrių, teiraujasi budinčios slaugytojos. – Vaclovas? Guli pas mus. O jūs kas jam? – Pažįstamas… – pats nežino kaip paaiškinti. – Šeštoje palatoje. Tik dar labai silpnas, nepervarginkite. Vaclovas guli prie lango, išblyškęs, bet sąmoningas. Pamato Andrių – iš pradžių nepažįsta, paskui akys nušvinta iš nuostabos. – Andriau? Kaip jūs… kaip radot? – Tai ieškojau, – nedrąsiai šypsosi vairuotojas, padeda ant spintelės maišelį su vaisiais. – Nesirodėte, sunerimau. – Jūs dėl manęs rūpinotės? – Vaclovo akyse sužvilga drėgmė. – Kas gi aš toks… – Kaip tai kas? Mano nuolatinis keleivis. Jau įpratau – kas rytą jūsų laukiu. Vaclovas tyli, žiūri į lubas. – O į kapines… jau dešimt dienų nebuvau, – tyliai sako jis. – Pirmą kartą per pusantrų metų. Sulaužiau pažadą… – Ką jūs, pone Vaclovai. Žmona tikrai supras. Liga – rimtas dalykas. – Nežinau… – papurto galvą senolis. – Kasdien ateidavau, pasakodavau kaip sekasi, apie orą… Dabar guliu čia, o ji ten viena… Andrius mato, kaip žmogų slegia skausmas, ir sprendimas ateina savaime. – Norit, aš nueisiu? Pas jūsų žmoną. Pasakysiu, kad gulat ligoninėje, kad greit pasveiksit… Vaclovas atsisuka į jį – akyse ir abejonė, ir viltis. – Jūs tikrai eitumėt? Dėl svetimo žmogaus? – Koks jūs svetimas, – mosteli ranka Andrius. – Pusantrų metų kasdien matomės. Jau arčiau už kai kuriuos gimines. Kitą dieną laisvadienį Andrius važiuoja į kapines. Randa kapą – ant paminklo moters su šiltomis akimis nuotrauka. „Morauskienė Ona Petras, 1952–2024“. Iš pradžių nedrąsu, bet vėliau žodžiai ateina patys: – Laba diena, Onute. Aš Andrius, autobuso vairuotojas. Jūsų vyras kasdien pas mane važiuodavo… pas jus. Dabar ligoninėje, bet po truputį sveiksta. Liepė perduoti, kad myli jus ir greit pats ateis… Papasakoja dar šį tą – apie Vaclovą, kaip jis jūsų ilgisi, koks ištikimas vyras. Atrodo kiek keistai, bet širdis jaučia – elgiasi teisingai. Ligoninėje randa Vaclovą geriantį arbatą. Pastebimai stipresnis, veidas atsigavęs. – Buvau, – trumpai sako Andrius. – Perdaviau viską, kaip prašėt. – Ir kaip… kaip ten? – balsas virpa. – Tvarkinga. Kažkas iš kaimynų gėlių atnešė, švaru, prižiūrėta. Ji laukia, kada grįšit. Vaclovas užsimerkia, per žandus teka ašaros. – Ačiū tau, sūnau. Ačiū… Po dviejų savaičių Vaclovą išleidžia iš ligoninės. Andrius pasitinka jį prie durų, parveža namo. – Rytoj matysimės? – klausia, kai senolis lipa lauk. – Būtinai, – linkteli Vaclovas. – Aštuntą ryto, kaip visada. Ir tikrai – jau kitą rytą jis vėl savo vietoje. Tik tarp jų su Andriumi jau kažkas pasikeitė. Daugiau, nei vairuotojas ir keleivis. – Žinot ką, pone Vaclovai, – sako sykį Andrius, – gal savaitgaliais jus pats pavėžėsiu. Ne dėl darbo – šiaip. Turim mašiną, man nesunku. – Kam gi tiek vargo… – O todėl, kad pripratau. Žmona irgi sako: „Gera žmogus, reikia padėti“. Taip ir įprato – darbo dienomis Vaclovą veža autobusas, savaitgaliais – Andrius savo automobiliu į kapines. Kartais su žmona, jau susidraugavo. – Supranti, – tą vakarą sako Andrius žmonai, – galvojau, kad tik darbas ir tiek. Tvarkaraštis, maršrutas, keleiviai… O pasirodo, kiekvienas žmogus autobuse – tai kažkieno gyvenimas, kažkieno istorija. – Taip ir yra, – linkteli žmona. – Gerai, kad nepraėjai pro šalį. O kartą Vaclovas sako: – Žinot, po Onutės mirties galvojau – viskas, gyvenimas baigėsi. Kam aš dabar reikalingas? O pasirodo… žmonėms rūpi. Ir tai labai daug reiškia. *** O jūs ar tikėjote, kad paprasti žmonės gali daryti didelius stebuklus – ir ar jums teko tai matyti pas mus, Lietuvoje?

Povilai Jonaiti, vėl pavėlavai! autobusų vairuotojo balsas skamba geranoriškai, bet su lengvu priekaištu.

Uncategorized

097

„Atsiprašau, mama, negalėjau jų palikti ten”, – prisipažino mano 16-metis sūnus, kai parvežė namo du naujagimius dvynukus.

Atsiprašau, mamyt, negalėjau jų palikti, tai man pasakė 16metis sūnus, kai grąžino namo du kūdikiusdvynukus.