Zibainis

O kodėl į Balta mišrainė dėjai šį pigų majonezą? Juk sakiau tik Vilnius, tas riebesnis, skonis sodresnis.

Uncategorized

034

Užaugau pas savo močiutę. Jai be galo dėkoju, bet jos meilė nebuvo visiškai nesavanaudiška

Užaugau su savo močiute. Esu jai dėkingas, bet jos meilė nebuvo visiškai nesavanaudiška. Man buvo vos

Uncategorized

054

Pavydas mane pražudė: Akimirka, kai pamačiau žmoną išlipančią iš kito vyro automobilio, netekau savitvardos ir sugrioviau viską

2023 m. gruodžio 18 d., pirmadienis Sėdėjau prie lango, rankoje gniauždamas stiklinę su šlakeliu lietuviškos

Uncategorized

019

Vyro giminė netikėtai atvyko į mano sodybą ilsėtis – aš jiems įteikiau kastuvus ir grėblius

Na, ką ten, atidaryk vartelius, svečiai jau ant slenksčio! perrėžė ramią rytinę tylą uošvės, Nijolės

Uncategorized

053

Slaptažodis Svetlana stovėjo prie „Maximos“ kasos, rankose laikydama pakelį jogurto ir kepalą duonos, kai kortelių terminalas pyptelėjo, o ekrane iššoko: „Operacija atmesta“. Ji mechaniškai pamėgino dar kartą, tarsi geležėlę būtų galima įkalbėti, bet kasininkė jau žiūrėjo su pavargusiu nepasitikėjimu. – Gal kita kortele? – paklausė ji. Svetlana papurtė galvą, ištraukė telefoną ir pamatė „Swedbank“ SMS žinutę: „Operacijos su sąskaita sustabdytos. Kreipkitės į klientų aptarnavimą.“ Netrukus atėjo dar viena – iš nežinomo numerio: „Paskola patvirtinta. Sutarties nr.…“ Ji stovėjo, girdėdama, kaip ausyse ima ūžti, už nugaros kažkas nekantriai trypčiojo. Atsiskaitė grynaisiais, kuriuos laikė „juodai dienai“, ir išėjo į lauką. Maišelis veržė pirštus, o galvoje sukosi viena mintis: kažkokia klaida. Tikrai klaida. Pakeliui namo paskambino į banką – pasitiko automatinis atsakiklis, po to – laukimo melodija, kol pagaliau atsiliepė konsultantas. – Jūsų sąskaita užblokuota dėl įtariamo sukčiavimo, – ramiai pranešė jis. – Kreditinėje istorijoje atsirado naujų įsipareigojimų. Reikės atvykti į skyrių su pasu. – Kokie įsipareigojimai? – Svetlana stengėsi kalbėti ramiai. – Nieko neskolinau. – Sistemoje matyti du greitieji kreditai ir paraiška SIM kortelės išdavimui Jūsų vardu, – konsultantas kalbėjo it komunalinių mokesčių sąrašą. – Negalėsime atblokuoti be patikrinimo. Svetlana nutraukė pokalbį ir keletą sekundžių stovėjo stotelėje su ekranu rankose. Žinučių „dėl paskolos“ buvo jau ne viena. Vienoje žadėjo „palaikymą“, kitame įspėjo apie „pradėtą skaičiuoti palūkanas“. Vos tik bandė įkelti banko programėlę – „prieiga ribojama“. Viduje ėmė kilti nerimas, šaltas ir oficialus – kaip lig šaukiančio gydytojo kabinete. Namuose ji padėjo maišelį ant stalo, dar nenusivilkusi palto. Vyras, Sergejus, kambaryje prie kompiuterio pakėlė akis: – Kažkas nutiko? – paklausė. – Kortelė neveikė. Bankas viską užblokavo. Ir… – ji parodė telefoną. – Kažkokie kreditai mano vardu. Sergejus susiraukė. – Tikrai nieko nesiemiai? Gal kur kokį varnelę netyčia paspaudei… – Aš? – įsižeidimas perrėžė Svetlaną. – Net neužėjau į jokius kreditų puslapius! Jis atsiduso, lyg tai būtų eilinis buities rūpestis: – Išsiaiškinsi rytoj. Tas „išsiaiškinsi“ skambėjo tarsi kalba eitų apie elektros sąskaitą. Svetlana nuėjo į virtuvę, užverdė virdulį, pajuto, kad drebėja rankos. Telefoną padėjo, bet netrukus paėmė vėl. „Skolos išieškojimo tarnyba“ mirksėjo tarp praleistų skambučių. Neperskambino. Naktį beveik nemiegojo. Galvoje aidėjo „įtariamas sukčiavimas“, „įsipareigojimai“, „SIM kortelė“. Įsivaizdavo, kad užėjus į banką, ją apkaltins: „Jūs pati.“ Ir kaip reikės įrodyti, kad nekalta. Ryte išėjo anksčiau, darbe paėmė laisvą, paaiškinus vadovei – „dėl banko reikalų“. Vadovė pažvelgė įdėmiai, bet daugiau neklausė. Tas tylėjimas buvo net baisesnis nei užuojauta. Banke nusidriekusi eilė iki langelio, rankose visi laikė pasus ir popierius. Svetlana klausėsi pusbalsiu tariamų pokalbių apie perlaidas, paskolas, „man tik paklaust“. Priėmus pasą, darbuotoja baltiniais pradėjo spaudyti klavišus: – Yra du smulkūs kreditai – vienas 2 000 eurų, kitas 1 500. Taip pat SIM kortelės paraiška ir bandymas pervesti pinigus kitam asmeniui. – Aš to nesudarinėjau, – tyliai pakartojo Svetlana. – Turite užpildyti nesutikimo su operacijomis prašymą ir pranešti apie sukčiavimą. Duosime sąskaitos išrašą ir pažymą apie blokavimą. Dar rekomenduoju užsisakyti kredito istorijos ataskaitą. Svetlana pasirašė, stengdamasi nesupainioti eilučių. – Kaip taip galėjo nutikti? Juk buvo SMS patvirtinimai. – Greičiausiai buvo perleista SIM kortelė. Tada kodai patenka naujam numeriui. Siūlau kreiptis pas operatorių. Svetlana išėjo iš banko su popieriais rankose – išrašu, pareiškimu, pažyma. Jie atrodė sunkūs, kaip kaltinimų įrodymai iš kito gyvenimo. Operatoriaus salone jau tvanku. Jaunas konsultantas šypsojosi lyg pardavinėtų telefono dėkliukus: – Jūsų vardu tikrai išduota SIM kortelė – užvakar kitame salone. – Aš nepaėmiau, – Svetlana pajuto, kaip viskas susiveržė viduje. – Kaip įmanoma be manęs? Konsultantas gūžtelėjo: – Reikiamas pasas. Gali būti kopija. Jei įgaliojimas – būna užfiksuota. Galite rašyti prašymą dėl neteisėto išdavimo? Blokuosim numerį. – Blokuokit. Ir duokit salono, kuriame išdavė, adresą. Išspausdino lapelį: adresas, laikas, paraiškos numeris. Kontaktiniame – jos senasis telefono numeris. Bet šalia prierašas: „SIM keitimas“. Vadinas, kas nors pasidarė dublikatą. Svetlana paskambino į kredito biurą – instrukcijos, patvirtinimai per E. valdžios vartus, ataskaitos laukimas. Stovėjo prie salono sienos, maigė kodus, ir kiekvienas kodas rodėsi ne apsauga, o pasityčiojimas. Po pietų atskambino vėl: – Ponia Svetlana? – sausas vyriškas balsas. – Jūs vėluojate mokėti greitąjį kreditą. Kada sumokėsite? – Aš neužėmiau, – pasakė ji. – Tai sukčiavimas. – Visi taip sako. Turime sutartį, turime Jūsų duomenis. Nemokėsite – bus išvykimai. Ji padėjo ragelį. Širdis daužėsi lyg bėgtų. Kaltumo jausmas kilo kartu su baime – tarsi būtų pagauta ir pati nešvari, nors buvo švari. Pas policiją atėjo vakare. Koridoriuje tvyrojo popierių ir sena linoleumo kvapas. Vietinis pareigūnas, apie penkiasdešimties, klausėsi nepertraukinėdamas, rašė užrašus. – Vadinasi, kreditai, SIM kortelė, pinigų pervedimo bandymas. Paso netekote? – Ne. Kopijų… teko duoti – draudimui darbe, dar kartą į namų valdos bendriją. – Kopijos „keliauja“, – giliai atsiduso pareigūnas. – Bet čia svarbiau: SIM buvo perleista. Bus tyrimas. Prašymas, visi priedai – ir vykdysim. Ji rašė pareiškimą, rankos drebėjo. „Nežinomi asmenys“ atrodė juokingai – ji jautė, kad tai ne „asmenys“, – kažkas savas. Namie Sergejus sutiko prie durų: – Tai ką? – paklausė. – Pareiškimą parašiau. SIM užblokavo. Reiks dar į SODRĄ, kreiptis dėl pažymų, ir kredito biure išsitikrinti. Sergejus suraukė antakius: – Klausyk, gal paprasčiau sumokėt ir pamiršt? Nervingumui sveikiau. Svetlana pažvelgė taip, lyg nematytų jo: – Sumokėt už svetimą? Ir laukt, kol vėl pakartos? – Tik… – jis nusuko akis. – Policija gi… Ji suprato – jam baisu. Jis nori, kad viskas pradingtų. Bet pradingtų tik su jos teise būti savimi. Kitądien nuėjo į Klientų centrą – „Registrų centro“ salė, visur eilės, visi su storomis bylomis. Svetlana laikė prispaudusi dokumentus. Vis žvilgčiojo aplinkiniai – rodės, ant kaktos parašyta „skolinga“. Nerealu, bet nuo to ne ramiau. Darbuotoja paaiškino, kokias pažymas galima gauti, kokius apribojimus įrašyt per valstybines paslaugas, kaip uždėti kredito draudimą. Svetlana viską rašė užsirašinėdama – galva nebelaikė. Vakarop atsisiuntė kredito biuro ataskaita. Tarp paskolintojų – dvi greitųjų kreditų įmonės ir dar viena atmesta paraiška. Kiekviena eilutė su asmens kodu, adresu, darboviete. Vienoje vietoje – laukelis „slaptažodis“. O ten įrašytas žodis, kurį žino tik artimiausi. Ji perskaitė keliskart. Slaptažodį sugalvojo prieš metus, kai bankas siūlė papildomą apsaugą. Tuomet juokėsi, rinkosi ką nors paprasto. Tą žodį buvo sakiusi Sergejui ir sūnui, tvarkydama šeimos kortelę. Dar – kai žiemą padėjo Sergejaus sūnėnui, Dimai, surašyti paraišką darbui. Jis sėdėjo virtuvėje, kai ji garsiai ištarė žodį, tikrindama, kaip skamba. Svetlana uždarė kompiuterį. Viduje liko tuščia. Slaptažodis negalėjo iš „kokio nors interneto“ ištekėti. Ne spaudoje, ne kopijose. Jį girdėjo šalia. Ji ieškojo dokumentų, rado pasų kopijų su užrašu „naudoti tik draudimui“. O viena buvo Dimos prašymu – „kortelei darbo užmokesčiui“. Jis minėjo nesklandumus, prašė kopijos. Sergejus tada sakė: „Padėk, jam sunku.“ Kopijoje buvo jos parašas. Bet tai nesulaikė. Svetlana sėdėjo virtuvėje, žiūrėjo į šią kopiją. Prisimena, kaip Dima neseniai prašė paskolinti iki atlyginimo, kaip Sergejus tada numojo ranka: „Nu, nesibark, užsikabins vaikis.“ Kaip Dima vikriai šmaikštavo, vengdavo klausimų, greit išlėkdavo. Sergejui parodė ataskaitą, paso kopiją. – Čia parašytas mano slaptažodis, – pasakė. – O kopiją turėjo Dima. Sergejus susiraukė. – Nori pasakyt…? – nebaigė. – Tiesiog noriu žinot, kas žinojo žodį ir turėjo kopiją. Sergejus piktai krustelėjo. – Rimtai? Nemanau… Jis tiesiog… sunkumai dabar pas jį. – Sunkumai? Ir man? Man skambina, grasina. Sufliruojat sumokėt „kad nebesinervinčiau“! Sergejus tylėjo. Jis gynė ne Dimą – gynė seną tvarką, kur „savi“ neturi taip elgtis. Kitą dieną Svetlana nuvyko į saloną, kur išduota SIM. Nedidelė „Tele2“ būdelė „Akropolyje“. Parodė pasą, paprašė administratoriaus. – Duomenų negalim atskleisti, – pasakė mergina. – Jei manot, kad išdavimas neteisėtas, – per policiją. – Jau kreipiausi, – atsakė Svetlana. – Bent jau, koks dokumentas buvo. Mergina pažvelgė įdėmiau, sumurmėjo tyliau: – Sistemoje žymėta: pateiktas pasas, originalas. Nuotrauka sutapo. Pasirašyta. Pirštai nutirpo. Reiškia, buvo arba padirbtas pasas, arba žmogus su jos duomenimis ir panašiu veidu… Prisimena Dimą: liesas, numetęs akis. Kaip jis stovėjo prie dėžutės ir sakė, kad „prarado SIM“. Kaip darbuotojas pavargo ir nebenorėjo gilintis. Išėjus paskambino draugei Natali, dirbančiai advokate. – Reikia patarimo, – pasakė. – Ir, jei ką, vardą įvardinsiu. – Atvažiuok vakarop. Atsinešk viską. Nesumokėk niekam. Vakare, advokatės kabinete kvepėjo kava ir popierių dulkės. Svetlana sudėjo viską ant stalo. – Gerai, kad viską fiksuoji, – mostelėjo Natali. – Svarbiausia – pareiškimas policijai jau yra. Dalykitės pretenzijas MOK įmonėms dėl nesudarytų sutarčių, reikalauk kopijų. Įsidiek kredito uždraudimą per paslaugų portalą. – O jei… artimas, – ištarė Svetlana sunkiai. Natali pažvelgė tiesiai: – Tada dar svarbiau neslėpti – kitaip jis supras, kad galima dar kartą. Tai ne pinigai – tai ribos. Svetlana linktelėjo. Ribos – kažkas svetima jų šeimai: „savi“ gali visko paprašyti. Šeštadienį Dima atėjo pats. Sergejus pakvietė „pasišnekėti“. Svetlana išgirdo, kaip atsidaro durys, kaip Dima šmaikštauja, bando juokaut. Ji liko koridoriuje, su byla rankoje. – Sveika, – lyg tarp kitko pasakė Dima. – Sergejus sakė, kad tau kažkokių bėdų. Svetlana nepakvietė į virtuvę, liko stovėti: – Bėdų – man. Mano vardu paimti kreditai, SIM išduota. Pažymėtas mano slaptažodis. Dima sumirksėjo, šypsena dingo. – Rimtai… baisu, dabar visiems taip nutinka. – Visiems, – pakartojo Svetlana. – O mano paso kopija buvo pas tave. Sergejus šalia sustingo, pasiruošęs įsikišti. – Nebūk griežta, – sumurmėjo. – Tik klausiu. Dima nuleido akis. – Reikėjo… Galvojau nespėsi pastebėti. Norėjau padengti skolą, paskui grąžinti. Bet… pasidarė nebevaldomai. – Ant manęs paėmei, – ištarė Svetlana. Balsas buvo lyg svetimas. – Supratai, kad man skambins, blokuos sąskaitą? – Tikėjausi spėti… Nenorėjau blogo. Tu visada padėdavai… Šie žodžiai kirto skaudžiausiai. „Padėdavai“ tapo teise. Sergejus primerkė akis: – Dima, tu bent supranti… Už tai bausmė. – Grąžinsiu… – beviltiškai grojo Dima. Svetlana ištiesė dokumento kopiją: – Jau pranešiau policijai. Ir neatšauksiu. Dima pabalo. – Mes gi šeima… – Šeima taip nesielgia. Sergejus prisėdo ant taburetės, prispaudė rankas prie veido. – Neįsivaizdavau, kad jis… – Aš irgi, – pasakė Svetlana. – Bet nebenoriu daugiau gyventi, lyg pasitikėjimas – savaiminė apsauga. – O ką dabar? – Darysiu viską iki galo. Namuose – taip pat. Dokumentų kopijų niekam, slaptažodžiai – ne garsiai, telefonas – tik mano. Ir „duok minutėlei“ – nebe minutei. Sergejus linktelėjo, lyg pripažintų pralaimėjimą. Artimiausios savaitės tapo viena ilga procedūra. Svetlana siuntė pretenzijas į kreditų įmones, pridėjo policijos numerį, prašė dokumentų bei SIM išdavimo įrašų. Banke atsidarė naują sąskaitą, atlyginimą persivedė per buhalteriją. Elektroniniuose portaluose įjungė draudimus kreditui, visus užklaustus stebėjo. SIM gavo naują numerį su papildoma sauga. Kiekvienas veiksmas – kvitas, skanuotas pareiškimas, nauji slaptažodžiai laikomi atskirame vokelyje. Jautė nuovargį – su juo ėjo jausmas, kad gyvenimas grįžta į jos rankas. Skambino dar skolų išieškotojai, bet dabar ji atsakydavo trumpai: – Viską tik raštu. Yra pareiškimo numeris. Pokalbis įrašomas. Kai kas padėdavo ragelį, kai kas mėgino gąsdinti. Ji jau nesiteisino. Vieną vakarą gavo laišką iš vienos MOK įmonės: „Sutartis pripažinta ginčytina, mokėjimas stabdomas iki ištyrimo“. Tai dar ne pergalė, bet pirmas oficialus ženklas, kad ji nebėra kaltininkė. Sergejus tapo tylesnis. Nesišnekėjo, kai Svetlana perkėlė dokumentų bylą į užrakintą stalčių, kai užsidėjo spynelę. Nesišnekėjo apie naują telefono kodą. Kartais mėgino pratęsti temą apie Dimą, bet Svetlana stabdydavo: – Kol byla vyksta, nekalbu. Jautė ne triumfą – atsargumą, lyg po gaisro, kai namas stovi, o dūmų kvapas lieka. Mėnesiui pasibaigus ji nuėjo į banką gauti pažymos dėl ginčytinų operacijų užbaigimo. Konsultantė padavė dokumentą: – Blokavimas nuimtas, bet keiskite pasą, stebėkitės istoriją. Svetlana išėjo į lauką, leido sau iškvėpti. Užėjo į kioskelį, nusipirko užrašinę su rašikliu, atsisėdo ant suoliuko prie parko. Pirmos puslapio užraše didelėmis raidėmis parašė: „Taisyklės“. Ne šūkiai, ne pažadai – tiesiog punktai. „Neduoti dokumentų kopijų. Nesakyti slaptažodžių garsiai. Telefono nepalikti kitiems. Pinigus skolinti tik pagal susitarimą ir tik tiems, kuriems galiu drąsiai pasakyti NE.“ Užvertė užrašinę, įdėjo į rankinuką, užtraukė užtrauktuką. Vis dar neramu, bet tas nerimas jau nebe paralyžuoja – jis darbuojasi. Žinojo: pasitikėjimas nepradingo, tiesiog tapo sąlygiškas. Namuose užkaitė arbatinį, iš stalčiaus ištraukė voką su naujaisiais slaptažodžiais ir įdėjo į specialų saugyklos paketą. Sergejus tyliai padėjo šalia dvi puodelius. – Supratau, – galiausiai ištarė. – Tu teisi. Tiesiog norėjau, kad viskas būtų kaip seniau… Svetlana pažvelgė į jį. – Seniau jau nebus, – atsakė. – Bet gali būti kitaip – jei branginsim vienas kitą veiksmais, o ne žodžiais. Sergejus linktelėjo. Uždarydama stalčių ji išgirdo spragtelėjimą – smulkų garselį, bet jame buvo viskas, ko dabar reikėjo: kontrolė, grįžtanti per paprastus veiksmus.

Slaptažodis Rasa laikė rankoje maišelį su kefyru ir juoda duona, kai kasos aparatas sumirksėjo: Atsiskaitymas atmestas.

Uncategorized

084

Po dvidešimties metų atpažįstu berniuke save jaunystėje: Artūras įtarė Martą neištikimybe vestuvių išvakarėse, neišgirdęs jos priesaikų, bet po 20 metų sutiko jos sūnų, tapusį jo atvaizdu…

Praėjus dvidešimčiai metų atpažįstu tame jaunuolyje save patį, tokį, koks buvau jaunystėje.

Uncategorized

036

Kaip anyta liko be buto: šeimos dramos Vilniuje, svainio išdaigos ir kovos dėl trijų kambarių namų šeimininkės teisių

Dienoraščio įrašas, 2023 metų spalio 10 diena, Kaunas Visad galvojau, kad neprivalome išlaikyti žmonos

Uncategorized

096

Mano namai, mano virtuvė, – pareiškė anyta – Ačiū, kad net savo namuose atėmėte iš manęs net teisę suklysti? Net savo virtuvėje… – Mano namuose, – ramiai, bet labai užtikrintai pataisė ponia Rima. – Čia mano namai, Julija. Ir mano virtuvėje nevalgomiems dalykams vietos nėra. Virtuvėje nutylo. – Julija, pati juk supranti, negalėjau to patiekti ant stalo. Tavo tėvai – padorūs žmonės, negalėjau leisti, kad jie kramtytų šitą padą, – ramiai pilstydama arbatą į plonas porcelianines puodelius kalbėjo ponia Rima. Julija stovėjo prie stalo krašto, jausdama, kaip viduje viskas susitraukia į įtemptą, karštą mazgą. Ausyse ūžė. Ant jos tėvų lėkščių, kurie ką tik išėjo į svetainę su Kirilu, liko tos „pado“ – sultingos antienos krūtinėlės su bruknių padažu, kurį Julija keturias valandas gamino – likučiai. Tiksliau, galvojo, jog gamino. – Tai ne padas, – Julijos balsas sudrebėjo, bet ji privertė save žiūrėti anytai tiesiai į akis. – Marinavau pagal mamos receptą, specialiai pirkau ūkininko antį. Kur ji, ponia Rima? Anyta elegantiškai atstūmė arbatinuką ir nusivalė rankas į nepriekaištingai baltą rankšluostį, permestą per petį. Jos veide nebuvo nė ženklo gailesčio – tik išraiškingas užuojautos prisilietimas, koks būna tik neprotingam šuniukui. – Metų šachtininko atradimas – tavo marinatas… kaip čia švelniau pasakius… taip stipriai kvepėjo actu, kad akis graužė. Aš pagaminau normalų konfi. Su čiobreliais, ant mažos ugnies. Matei, kaip tavo tėtis dar kartą prašė? Va čia – lygis. O ką tu prikarpinai, tiktų pakelės užkandinei, ne daugiau. – Neturėjote teisės, – sušnabždėjo Julija. – Tai buvo mano vakarienė. Mano dovana tėvams jų sukaktuvių proga. Jūs net nepaklausėte! – O ko klausti? – ponia Rima kilstelėjo antakį, ir jos akyse blykstelėjo profesionalios šefės plienas, išmokęs komandų elitiniuose restoranuose. – Kai namas dega, leidimo gesinti neklausia. Aš gelbėjau šeimos reputaciją. Kirilas irgi būtų nusivylęs, jei būtų kas apsinuodiję. Nešk pyragą. Beje, jį irgi šiek tiek pataisiau – kremas buvo per skystas, teko įdėti tirštiklio ir citrinos žievelės. Julija pažvelgė į savo rankas. Jos lengvai drebėjo. Visą dieną lakstė po virtuvę, kol ponia Rima „ilsėjosi savo kambaryje“. Julija matavo kiekvieną gramą, perkošė padažą per sietelį, puošė lėkštes. Ji norėjo įrodyti, kad čia yra ne šiaip laikina gyventoja, ne „Kirilas mergaitė“, o šeimininkė, pajėgi padengti stalą. Tačiau vos pusvalandžiui išėjusi į vonią susitvarkyti prieš svečius – virtuvėje stojo „profesionalas“. – Julija, ko užstrigai? – virtuvės duryse pasirodė Kirilas. Atrodė patenkintas ir truputį pavarges nuo vyno. – Mama, antis buvo tiesiog nuostabi! Julija, pranokai pati save, tikrai. Net nežinojau, kad taip moki. Julija lėtai atsisuko į vyrą. – Tai ne aš, Kirilai. – Ką turi omeny? – jis nesuprasdamas sumirksėjo. – Tiesiogine prasme. Tavo mama išmetė mano maistą ir pagamino savą. Viskas, ką jūs šiandien valgėte – nuo salotų iki karšto patiekalo – jos rankų darbas. Kirilas akimirkai sustingo, žvilgsniu klaidžiodamas tarp žmonos ir motinos. Ponia Rima tuo metu labai laiku ėmė valyti jau ir taip švarią stalviršį. – Na, Julija… – Kirilas priėjo ir bandė uždėti ranką ant peties, bet ją staigiai atstūmė. – Mama tik norėjo padėti. Jei pamatė, kad kažkas ne taip… ji juk profesionalė. Tu žinai, kaip jai svarbu kokybė. Bet kaip skaniai gavosi! Tėvai sužavėti. Koks skirtumas, kas stovėjo prie viryklės, jei vakaras pavyko? – Koks skirtumas? – Julijos akyse sublizgo įskaudinimo ašaros. – Skirtumas tas, Kirilai, kad šiame name aš esu niekas. Baldas. Dekoracija. Tris dienas planavau šį meniu! Norėjau viena pasitikti savo mamą ir tėtį! O tavo mama dar kartą parodė mane kaip nevykėlę, kuri nei padažo nemoka suplakti. – Niekas tavęs taip neparodė, – atsiliepė ponia Rima, tvarkingai lankstydama rankšluostį. – Juk nesakėm jiems. Jie galvoja, kad čia tu. Aš tau išsaugojau veidą, Julija. Galėtum pasakyti ačiū vietoje šitų dramatiškų scenų. – Ačiū? – Julija kartėliai nusišypsojo. – Ačiū už tai, kad net savam name atimate net teisę suklysti?… – Mano namuose, – ramiai ir labai tvirtai pataisė ponia Rima. – Čia mano namai, Julija. Ir mano virtuvėje nevalgomiems dalykams vietos nėra. Virtuvėje įsivyravo tyla. Tik iš svetainės sklido televizoriaus murmesys ir Julijos tėtis mamai kažką linksmuodamas pasakojo. Jiems ten gerai. Jie galvoja, kad jų dukra – šaunuolė. O jų dukrai – lyg būtų viešai įpliekę per žandus, o tada ant įbrėžimo pabėrusios druskos. Julija tyliai išėjo iš virtuvės. Praėjo pro tėvus. – Mama, tėti, atsiprašau, kažkaip bloga. Galvą skauda. Kirilas jus palydės, gerai? – Julija, kas yra? – susirūpino mama, stodama nuo sofos. – Antis buvo dieviška, gal tu pervargai, kol gaminai? Toks darbas! – Taip, – Julija linktelėjo, žiūrėdama kažkur virš mamos peties. – Labai pavargau. Daugiau nebedarysiu. Ji užsidarė jų su Kirilu miegamajame ir atsisėdo ant lovos krašto. Galvoje vis kartojosi viena mintis: „Taip daugiau nebegalima“. Tai tęsėsi jau pusę metų – nuo tada, kai jie nusprendė „laikinai“ pagyventi pas ponią Rimą, kad susitaupytų pradiniam įnašui butui. Jei nusipirkdavo produktų, ponia Rima su panieka perrinkdavo maišus: – Iš kur tokią pomidorą radai? Plastmasė. Tokį tik kino filmuose rodyti, o ne į salotas pjaustyti. Jei Julija bandydavo kepti bulves, anyta „dejuodavo“ už nugaros taip, tarsi Julija jos akyse darytų nusikaltimą. Galiausiai Julija tiesiog nustojo eiti į virtuvę, jei ten būdavo ponia Rima. Bet šis vakaras turėjo tapti triumfu – tapo kapituliacija. Durys tyliai cyptelėjo. Įėjo Kirilas. – Žinai, jie išėjo. Man atrodo, viskas praėjo puikiai, išskyrus tavo pykčio protrūkį. Mama, žinoma, persistengė, pakalbėsiu su ja, bet… – Nereikia, – pertraukė jį Julija. Ji ėmė traukti iš spintos kelioninį krepšį. – Ką darai? – Kirilas sustingo tarpduryje. – Kraunu daiktus. Grįžtu pas tėvus. Dabar pat. – Julija, baik… Dėl anties? Rimtai? Juk tai tik maistas! – Ne maistas, Kirilai! – Julija staigiai atsisuko, suspaudusi mėgstamą megztuką. – Tai – požiūris. Tavo mama… Ji laiko mane nemaloniu priedu prie tavęs, kuris nuolat gadina jos idealų pasaulį. O tu tai leidi: „mama norėjo kaip geriau“, „mama – profė“… O aš kas? Tavo žmona! Ar tik praktikantė jos virtuvėje? – Ji nenorėjo įžeisti, tiesiog… ji tokia. Visą gyvenimą restorane, jai profesionalinė deformacija. Viskas turi būti tobula. – Tegul gyvena savo idealiame pasaulyje viena. Arba su tavimi. O aš noriu turėti teisę į persūdytą sriubą ir pridegusią kiaušinienę savo namuose, kur niekas manęs neišmes iš virtuvės, kol duše esu. – Kur eisi? – Kirilas bandė sulaikyti jos rankas. – Naktis gi. Gal ryte viską ramiai aptarkim. – Ne. Jei pasiliksiu iki ryto, vėl išgirsiu, kaip netinkamai užpyliau kavą. Daugiau nebegaliu, Kirilai. Arba rytoj ieškom nuomos, nors ir komunaliniame kambaryje, arba… Aš nežinau. – Žinai, kad dabar neturim papildomų pinigų, – Kirilas surūgęs pagalvojo. – Kaupiam. Dar pusė metų – ir bus įnašas. Kam dabar mėtyti pinigus? Tiesiog pakentėk. Julija pažvelgė taip, tarsi matytų jį pirmąkart. Jo akyse nebuvo jos skausmo supratimo – tik skaičiavimas ir noras, kad konfliktas išsispręstų savaime, nereikalaujant veiksmų iš jo pusės. – Pusė metų? – kartėliai nusišypsojo Julija. – Po pusmečio iš manęs nieko neliks. Čia virstu šešėliu. Ji greitai sudėjo būtiniausius daiktus – kosmetinė, apatiniai, keletas marškinėlių. Krepšys vos užsisegė. Išėjusi į koridorių Julija pamatė ponią Rimą – ši stovėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Veide šalto gynybinio ryžto išraiška. – Demonstratyvus išėjimas? – pasiteiravo anyta. – Trečias veiksmas: „Nepripažintas kulinarijos genijus“? – Ne, ponia Rima, – atsakė Julija apsiaudama batus. – Finale. Jūs laimėjote. Virtuvė visiškai jūsų žinioje. Galit išmesti ir mano prieskonius, vis tiek „ne to lygio“. – Julija, baik! – Kirilas išbėgo iš paskos. – Mama, pasakyk jai! – Ką turiu sakyti? – gūžtelėjo pečiais ponia Rima. – Jei mergaitė dėl puodo pasiruošusi šeimą sugriauti, vadinasi, tokia ji ir buvo. Aš jos amžiuje mokėjau pripažinti klaidas ir mokytis iš vyresnių. Dabar visi pasipūtę, visi asmenybės… Julija daugiau nesiklausė. Pasiėmė krepšį ir išėjo į laiptinę. Šaltas nakties oras po virtuvės tvankumos jautėsi nepaprastai gaivus. Ji nuėjo prie lifto, o už nugaros girdėjo slopintus balsus – Kirilas kažką įrodinėjo mamai, ši – ramiai „pedagogišku“ tonu atsakė. *** Visą savaitę Julija gyveno pas tėvus. Jie, žinoma, viską suprato, nors ir nebandė lįsti į širdį. Mama tik atsidusdavo, padėdama Juliai naminius blynelius – paprastus, ne „konfi“, ne „demiglasą“, tiesiog skanius. Kirilas skambino kasdien. Iš pradžių pyko, paskui maldavo, vėliau žadėjo, kad rimtai pasikalbės su mama. Penktą dieną jis atvažiavo. – Julija, grįžk, – atrodė prastai. Maišeliai po akimis, marškiniai nesulyginti. – Mama… ji susirgo. Julija nutilo, laikydama puodelį arbatos. – Ką su ja? Vėl spaudimas? – Ne, – Kirilas atsisėdo ir paslėpė veidą delnuose. – Greičiau kažkoks baisus virusas. Trys dienos beveik keturiasdešimt temperatūros. Dabar miega, bet… Julija, ji visiškai apatiška. Nieko nevalgo. Sako, kad maistas – be skonio. Visiškai. – Kaip suprasti? Liežuvio neturi skonio? – Ne. Visiškai. Sako, kad kramto popierių. Net kvapo nejaučia. Jai tai… pati supranti. Vakar sudaužė savo mėgstamų prieskonių stiklainį, nes nepajuto aromato. Sėdėjo ant grindų ir verkė. Niekada nemačiau, kad ji verktų, Julija. Julija jautė, kaip visa dėmesingai puoselėta nuoskauda ima tirpti. Ji gerai prisiminė, kaip ponia Rima kiekvieną rytą pradėdavo nuo „ritualo“: lakė kavą, įkvėpdavo aromato tarsi gyvybės, ir tik tada pradėdavo dieną. Žmogui, kuriam visas gyvenimas grįstas skonio niuansais, sauce ant peilio galiuko, baziliko kvapu, prarasti šią atodūsių simfoniją – lyg menininkui apakti. – Kviestasi gydytoją? – tyliai paklausė Julija. – Kvietė. Sakė – komplikacija. Neurologija ar kažkas panašaus. Gali grįžti per savaitę, o gali – per metus arba niekada. Užsidarė kambaryje ir neina iš jo. Sako, jei nebejaučia skonio, nebeegzistuoja. Julija žiūrėjo pro langą. Ten, po šviestuvais, sukosi smulkus sniegas. Įsivaizdavo ponią Rimą – tą geležinę kulinarijos fronto ledi, dabar sėdinčią savo idealiai švarioje virtuvėje ir nemokančią atskirti vanilės nuo česnako. Tai buvo baisu. Iš tiesų baisu. – Julija, neprašau grįžti dėl manęs, – Kirilas pakėlė į ją akis. – Bet pagelbėk jai. Ji net gaminti bijo. Užvakar bandė virti sriubą – persūdė baisiai ir net nepajuto iki kol man davė. Ji išsigandusi. – O aš kuo padėsiu? – Julija kartėliai nusišypsojo. – Aš juk „nevykėlė“. Ji manęs prie plytos neprileisdavo. – Tu – jos vienintelė viltis. Ji pati niekada neprisipažins, per daug išdidumo. Bet mačiau, kaip žiūrėjo į tuščią tavo lentynėlę šaldytuve. Kitą dieną Julija grįžo. Ne todėl, kad atleido, o todėl, kad jautė kažką artimo, beveik pareigą. Juk ponia Rima buvo jos gyvenimo dalis – nors ir aštri kaip kaktusas. Bute sklandė keistas kvapas. Nebuvo įprasto kepinių ar troškintų daržovių aromato. Kvepėjo dulkėmis ir… liūdesiu. Julija nužingsniavo į virtuvę. Už stalo sėdėjo ponia Rima. Per dešimt metų atrodė pasenusi. Plaukai, įprastai idealiai sušukuoti, dabar nerūpestingai surišti kuodeliu. Priešais – arbatos puodelis. – Laba diena, ponia Rima, – švelniai pasakė Julija. Anyta krūptelėjo, lėtai pakėlė galvą. – Atėjai pasišaipyti? – jos balsas buvo nuobodus. – Prašom. Gali kepk savo padą, vis tiek neskirsiu nuo filė-minjono. Julija padėjo krepšį ant grindų ir priėjo arčiau. Matė – rankos, tos, kurios galėdavo akimirksniu išfiletuoti žuvį, lingavo. – Ne šaipytis atėjau. Atėjau gaminti. – Kam? – ponia Rima nusisuko į langą. – Nieko nejaučiu. Pasaulis pilkas, Julija. Kaip jei kas būtų išjungęs garsą ir spalvas. Kramtau duoną – vata. Geri kavą – karštas vanduo. Kam eikvot produktus? Julija giliai atsiduso ir nusivilko paltą. – Todėl, kad dabar būsiu jūsų liežuvis. Ir jūsų nosis. Jūs sakote, ką daryti, o aš ragauju. Ponia Rima kartėliai nusijuokė. – Tu? Juk net neatskirtum čiobrelio nuo raudonėlio džiovinto. – Tai ir išmokysite. Jūs gi profesionalė. Ar jau pasidavėte? Anyta nutilo. Ilgai žiūrėjo į savo rankas, paskui – į Juliją. Akims trumpam sužibo sena kibirkštėlė – aštri, išdidi, bet gyva. – Tu ir peilio normaliai nelaikai, – suburbėjo. – Įsipjausi per minutę. – Tai klijuosit pleistrą, – Julija nuėjo prie šaldytuvo. – Turime jautienos – ką gaminsim? Bourguignon? Ponia Rima lėtai atsistojo. Priėjo prie viryklės, palietė šaltą kaitlentę. – Bourguignon reikia gerai apkepinti. Iki plutelės, bet ne sudegint. O tu… Turbūt viską paskandinsi sultyse. – Tai prižiūrėkit, – Julija išėmė mėsą ir lentelę. – Sėskit šalia ir vadovaukit. Tik be užgauliojimų, gerai? Aš praktikantė, o ne bokso kriaušė. Ponia Rima sunkiai atsisėdo prie darbastalio. Žiūrėjo, kaip Julija nesmagiai ima peilį. – Pakeisk suėmimą, – staiga griežtai pasakė. – Nykštis ant viršaus, rodomasis iš šono. Nespausk delnu, dirbk riešu. Mėsa turi jausti metalą, ne tavo raumenis. Julija klusniai pakeitė pirštų padėtį. – Taip? – Šiek tiek geriau. Pjaustyk trimis centimetrais. Ne didesniais, ne mažesniais. Jei bus skirtingi, nevienodai išvirs. Žinok, čia pagrindas. Azu. Taip prasidėjo jų keista pirmoji pamoka. Julija pjaustė, smulkino, kepė. Ponia Rima sėdėjo šalia – jos šnervės kartais patraukdavo pagal įprotį, bet iškart veidas susiraukdavo – kvapo nebuvo. – Dabar vynas, – paliepė anyta. – Supilk truputį į puodą, nugarink alkoholį. Julija supylė. Puodas užšnypštė, po virtuvę pasklido sodrus, rūgštelėjęs vynuogių ir šilumos aromatas. – Kaip kvepia? – tyliai paklausė ponia Rima. Julija sustojo, pauostė. – Kvepia… lyg vasara baigėsi ir prasidėjo lietus miške. Rūgštoka, bet su saldėsio nata. Anyta užmerkė akis. Lūpos krutėjo, tarsi kartotų Julijos žodžius, bandydama atgaivinti pamirštą vaizdinį. – Tai taninai, – sušnabždėjo. – Gerai. Dėk žiupsnelį cukraus, kad subalansuotum. – O dabar? – Julija pasėmė šaukštu padažo ir paragavo. – Skanu. Bet lyg kažko trūksta… Gal aštrumo? – Garstyčių, – nė nepažiūrėjusi atsakė anyta. – Vos ant peilio, dižoniškų. Jos duos tą pagrindinę natą gilumoje. Julija įdėjo garstyčių. Paragavo dar kartą. Akys plačiai atsivėrė. – Oho… Dabar visai kitas reikalas! Kaip jūs taip darot? Juk neragavot! Ponia Rima pirmąkart per tiek laiko silpnai, beveik nepastebimai šyptelėjo. – Atmintis, vaikeli. Skonis – ne tik liežuvis. Galvoje – tūkstančiai virėjų enciklopedijų. Visą vakarą jos praleido virtuvėje. Kai grįžo Kirilas, ant stalo garavo aromatinga mėsa. – Oho! – Kirilas sustingęs sustojo duryse. – Koks kvapas! Mama, gal jau pasveikai? Ponia Rima sėdėjo krėsle, pavargusi, bet tarsi nurimusi. – Ne, Kirilai. Gaminusi Julija. Aš tik trukdžiau patarimais. Kirilas nustebęs žiūrėjo į žmoną. Julija jam mirktelėjo, valydama rankas į prijuostę. – Sėsk valgyti, – pasakė. – Tik nebandyk sakyti, kad persūdyta. Su ponia Rima kiekvieną grūdelį tarėm. Kai Kirilas kantriai valgė antrą porciją, ponia Rima tyliai tarstelėjo, žvelgdama kažkur į tolį: – Žinai, Julija… Kodėl tada išmečiau tavo antį? Julija sustingo su lėkšte rankose. – Kodėl? Ponia Rima pažvelgė į ją – Julija pamatė tai, ko niekada nesitikėjo: baimę. Paprastą žmogišką baimę. – Todėl, kad jeigu būtum išvirusi tobulai, aš būčiau tapusi niekam nebenaudinga. Visiškai. Sūnus užaugo, turi savo gyvenimą, savo moterį. O aš… virėja. Jei nemaitinu žmonių – neegzistuoju. Lyg paprasta senė, užimanti nereikalingą kambarį. Norėjau parodyti, kad be manęs – niekaip. Kad aš čia pagrindinė. Julija lėtai nuleido lėkštę ant stalo. Apie ponią Rimą taip niekada negalvojo. Ji buvo – tarsi nesulaužomas monolitas, diktatorė, įsitikinusi savo tiesa. O pasirodė – tiesiog išsigandusi moteris, besikabinanti už puodų kaip už gelbėjimosi rato. – Jūs niekada nebūsite nereikalinga, ponia Rima, – tyliai pasakė Julija, prieidama arčiau. – Kas gi mane išmokys peilį normaliai laikyti? Supratau šiandien, kad apie maistą visai nieko nežinau. Anyta nusišluostė nosį ir staiga ištiesė nugarą, grąžindama sau įprastą griežtą įvaizdį. – Tikrai. Rankos vis dar kaip kabliai. Rytoj mokysimės tikro užplikomo kremo. Nedrįsk vėl tirštiklio dėti – išvarysiu iš virtuvės. Julija nusikvatojo. – Susitarėm. Tik jei pavyks – norėsiu to jūsų firminio medaus torto recepto! – Pamatysim, kaip elgsies, – suburbėjo anyta, bet jos ranka sekundei uždengė Julijos ranką ant stalo.

Čia mano namai, mano virtuvė, skambiai ištarė anyta. Ačiū, kad atėmėte iš manęs teisę suklysti?

Uncategorized

072

Vyro giminė netikėtai atvyko į mano sodybą ilsėtis – aš jiems įteikiau kastuvus ir grėblius

Na, ką ten, atidaryk vartelius, svečiai jau ant slenksčio! perrėžė ramią rytinę tylą uošvės, Nijolės