Ji buvo su mumis. Prisimenu, kai mano dvylikametė dukra į virtuvę atsivedė nepažįstamą mergaitę, paprašė

Kai marti prie visų pasakė, kad jau nebereikia taip dažnai lankytis, pajutau, kaip anūkas stipriau suspaudė

Visą gyvenimą mus mokė: Viskas vaikams geriausia. Atidavėme paskutinį kraštelį, kad tik vaikai turėtų

Visą gyvenimą mums kartojo: Viskas geriausia vaikams. Atsisakydavom savęs, vaikščiojom sudilusiais batais

Juodas Mercedes-Benzas sustoja priešais nedidelį, kuklų namelį Vilniaus Naujininkuose. Namų sienų dažai

– Ponia, leiskite praeiti! Kažkas stumtelėjo Liną į nugarą, ir ji vos neparkrito ant slidžios šaligatvio

Žinai, visą gyvenimą mus mokė: Viską geriausią vaikams. Atsisakydavom sau naujų batų, tėvai netaupydavo

Atleisk man, sūnau. Tai pasakojimas apie socialiai pažeidžiamą šeimą, kaip pas mus dažnai įprasta vadinti.

Jau trisdešimt penkerius metus dirbau VLK (Valstybinės Neįgalumo ir Darbingumo Nustatymo Tarnybos) pirmininke





