Zibainis

„Turėjau įsigyti atskirą šaldytuvą, kad mama nevogtų mano pirktų produktų” – pasakoja Aistė. „Situacija tiesiog absurdiška, bet nėra išeities. Net nepykstu dėl buto pardavimo ir pinigų pasidalinimo. Tačiau mama tam visiškai priešinasi.“ Aistė neseniai atšventė 24-ąjį gimtadienį. Baigė universitetą, susirado darbą, bet kol kas neištekėjusi. Gyvenimas nuosavuose namuose jai nėra lengvas. Aistė turi pusę buto – anksčiau jis priklausė jos tėčiui. Ji ir mama paveldėjo jį lygiomis dalimis, kai Aistei buvo keturiolika. Prieš dešimt metų šeima išgyveno sunkų laikotarpį – liko be maitintojo. Aistės mama atsisakė darbo dar tada, kai dukra buvo maža. Ji nusprendė net neiti motinystės atostogų, nes sutuoktinis uždirbdavo pakankamai. Moteris rūpinosi namais, o po tėčio mirties verkė: „Kas priims į darbą keturiasdešimtmetę? Valytoja nebent…“ Aistė tęsia savo istoriją: „Gaudavau našlaičių pensiją, bet mama negalėjo atsisakyti apsilankymų grožio salonuose ar naujų daiktų, nors sunkiai sudurdavome galą su galu. Iš pradžių ją rėmė dėdė, bet ir jam įgriso padėti.“ Mano dėdė pasakė mamai (Ingrida), kad ji privalo susirasti darbą. Jis turi savų vaikų ir negali išlaikyti visų. Maždaug po metų Ingrida namus parsivedė vyrą – Vidmantą. Mama pasakė, kad dabar jis gyvens su mumis. Ji norėjo spręsti pinigų trūkumą savitu būdu – ištekėti. Vidmantas tikrai gerai uždirbo, bet su podukra nesutarė. Vidmanto žodžiai: „Tu tik valgai. Geriau užsiimtum skalbimu ar tvarkymu. Kam tau tos pamokos? Nori į universitetą? Kokį universitetą – reikia dirbt. Ką manai, kad visą laiką tave išlaikysiu?“ Aistė nieko negalėjo atsakyti. Taip, ji gaudavo našlaičių pensiją, bet pinigus valdė mama. Ingrida nenorėjo ginti dukros nuo patėvio – bijojo netekti maitintojo. „Kaip gyventi be jo?“ – klausė Aistės. „Nesipykt, paklausyk jo ir daryk, ką liepia. Jis – šeimos maitintojas.“ Aistei pavyko stoti į universitetą ir susirasti darbą. Visą laiką ją laikė papildoma našta, patėvis nuolat skaičiavo, kiek išleidžia jos išlaikymui. „Po pusmečio darbo sugebėjau nusipirkti nuosavą šaldytuvą“, – pasakoja Aistė. „Pastatiau jį savo kambaryje – patėvis užrakino virtuvinį.“ „Turi darbą? Pats save išlaikyk!“ – mestelėjo Vidmantas. Mama vėl tylėjo. Net tada, kai Vidmantas rodė sąskaitas už komunalines paslaugas ir reikalavo padengti viską, ką per metus išleido. Po kurio laiko patėvis neteko darbo. Jis ir Ingrida pradėjo puldinėti Aistės šaldytuvą. Mokesčiai už namą irgi griuvo ant Aistės pečių. Iš pradžių ji susimokėjo. Bet patėvis metus sėdėjo be darbo – Aistei nusibodo, tad uždėjo spyną ant šaldytuvo. Aišku, mamai tai nepatiko, ji aiškino, kad Vidmantas visą laiką juos išlaikė. Aistė pasakė: „Jei nori, padėk man. Nesu pirma, kuri pradeda dalinti viską šiame bute. Eik į darbą.“ Patėvis neseniai išsikraustė iš namų. Mama pavargo nuo vyro, kuris nebeatneša pinigų. Tačiau dukra vis dar nelaiko savo šaldytuvo atrakinto. Mano, kad ir Ingrida turėtų susirasti darbą. Ką jūs manote, ar ji teisi?

Turėjau atnešti atskirą šaldytuvą, juokiasi Ieva. Žinau, skamba kaip scena iš kokio nors tragikomiško

Uncategorized

0117

– Tėveli, juk prisimeni Nadieją Aleksandrovną Martinenko? Šiandien jau vėlu, o rytoj atvažiuok pas mane — supažindinsiu tave su savo jaunesniuoju broliu ir tavo sūnumi. Viskas. Iki pasimatymo Berniukas miegojo tiesiai prie jos durų. Irina nustebo: kodėl vaikas taip anksti miega svetimame daugiabučio koridoriuje? Ji jau dešimt metų buvo mokytoja ir negalėjo tiesiog nueiti pro šalį. Moteris pasilenkė, švelniai sukrėtė vaiką už lieso peties: – Ei, jaunuoli, kelkis! – Ką? – berniukas negrabiai atsikėlė. – Kas tu toks? Kodėl čia miegi? – Aš nemiegu. Tiesiog… pas jus kilimėlis minkštas. Atsisėdau ir netyčia užsnūdau, – atsakė jis. Irina šiame name gyveno tik pusę metų. Butą nusipirko po skyrybų su vyru. Kaimynų beveik nepažinojo, bet buvo aišku, kad vaikas ne iš šio namo. Berniukui buvo apie 10-11 metų, apsirengęs senais, bet švariais drabužiais. Jis trepsėjo vietoje ir vis dairėsi. Irina suprato, kad jam reikia į tualetą: – Bėk greičiau. Man reikia į darbą, – ji įleido jį į butą. Jis nepatikliai žiūrėjo į ją savo neįprastomis šviesiai mėlynomis akimis. „Labai retas atspalvis“, – staiga pagalvojo ji. Kol svečias, išėjęs iš tualeto, plovėsi rankas vonioje, Irina jam paruošė sumuštinių su dešra. – Paimk, užkąsk. – Ačiū! – svečias jau stovėjo tarpduryje. – Jūs mane išgelbėjote. Dabar kantriai palauksiu. – O ko tu lauki? – paklausė Irina. – Senelės Antoninos Petrovnos. Ji gyvena šalia jūsų. Gal pažįstate? – Antoniną Petrovną šiek tiek pažįstu, bet ją užvakar išvežė į ligoninę greitąja. Grįždama iš darbo mačiau, kai ją nešė ant neštuvų. – Į kurią ligoninę? – sunerimo berniukas. – Vakar budėjo 20-oji miesto ligoninė. Greičiausiai ten ją nuvežė. – Supratau. O kaip jus vadina? – pagaliau sumanė susipažinti berniukas. – Irina Fiodorovna, – atsakė jau skubėdama moteris. Darbo metu Irina paskendo mokykliniuose rūpesčiuose, bet galvoti apie berniuką nenustojo. „Matyt, manyje pabudo neišsipildęs motinystės instinktas“, – liūdnai pagalvojo Irina. Ji neturėjo vaikų, todėl ir išsiskyrė su vyru. Ramiai paleido jį pas moterį, kuri jam pagimdė dukrą. Ilgosios pertraukos metu Irina paskambino į ligoninę ir sužinojo, kad kaimynė – močiutė – patyrė insultą, prognozė nelabai gera – visgi 78 metai. Po darbo ji vėl pamatė berniuką savo laiptinėje. Jis sėdėjo ant palangės. – O aš jūsų laukiu, – apsidžiaugė vaikas. – Močiutės dar greit nepaleis, manęs pas ją neįleido. Irina paklausė, kaip jį vadina. Pasirodo, jis – Fiodoras. Jis taip ir pasakė: “Aš Fiodoras, ne Fedia”. Nupraustam ir pamaitintam svečiui Irina iš karto uždavė klausimus: – Iš namų pabėgai? Teta turbūt išprotėjo iš nerimo? – Aš neturiu tėvų. Gyvenu pas tetą. – Tai teta tikrai turėtų jaudintis, – susirūpino Irina. – Ne. Pasakiau, kad važiuoju pas močiutę, tik ji nežino, kad močiutė ligoninėj. Nenoriu pas ją, nors gera, beveik nevartoja. Bet dėdė kasdien girta, tada piktas. Jie turi keturis vaikus, tuoj penktas bus, o aš dar čia. Sakė, kad perduos mane vaikų namams, ten nenoriu. Ar labai jums trukdau? Mama sakė, kad esu hiperaktyvus, visas į tėvą ir toks pat šviesiaakis. Mamos jau nėra dveji metai. – Kaip vadino tavo mamą? – Nadieja Aleksandrovna Martinenko. Ji buvo gera ir graži. Dirbo direktoriaus sekretore kažkokiame chemijos fabrike, nepamenu pavadinimo. – O tėtis? – sunerimo Irina. – Nebuvo tėčio. Niekada nebuvo, – liūdnai atsakė Fiodoras. Irina staiga suprato, kodėl ją taip sujaudino susitikimas su šiuo mėlynakiu berniuku. Akys! Tokias akis matė tik vieno žmogaus. Ir tas žmogus – jos tėvas. Ir tas žmogus, jos tėvas, buvo fabrikos direktorius! Irina susijaudinus net sulaikė kvėpavimą: „Direktoriaus ir sekretorės romanas – ar gali būti banaliau? Ar jis žinojo, kad sekretorė pagimdė jam sūnų? Ar pastebėjo jos dingimą iš savo priimamųjų? O ji? Ji pavadino sūnų jo vardu, tai reiškia, labai mylėjo…“ Irina buvo vienintelė šeimoje. Nors vaikystėje svajojo apie brolį ar seserį. – Užeik, prašau, į parduotuvę duonos. Parduotuvė per gatvę, – Irina išsiuntė Fiodorą. Ji iškart paskambino tėvui: – Tėveli, juk prisimeni Nadieją Aleksandrovną Martinenko? Šiandien jau vėlu, o rytoj atvyk pas mane. Supažindinsiu tave su savo jaunesniuoju broliu ir tavo sūnumi. Viskas. Iki. Rytoj! – pasakė Irina ir padėjo ragelį. – Tau paklojau ant sofos svetainėje. Nusiprausk ir eik miegoti, – pasakė Irina grįžusiam berniukui. Ji miglotai įsivaizdavo, kas bus toliau? Bet puikiai žinojo: broliuko girtuokliaujantiems giminaičiams ar į vaikų namus neatiduos! Tėvas atvažiavo anksti ryte. Paprastai Irina per išeigines ilgai miega, bet šįkart atsikėlė anksti. Naktį beveik nemiegojo. Irina tėvą mylėjo. Jis visada buvo šalia, žinojo apie visas jos problemas, kitaip nei motina. Nuo pat vaikystės jis buvo jos gelbėtojas, visada ją palaikė. Tik jis pritarė jos sprendimui stoti į pedagoginį, kai motina isterikavo ir rėkė, kad ten eina tik neišmanėliai. Motina save neišmanėle nelaikė, nors buvo iš kaimo kilusi. Ir būtent tėvas palaimino Irinos santuoką iš didelės meilės, vėliau ramino po skyrybų. Meilė Tėvas buvo kaip visada: tvarkingas, ramus, išlygintomis kelnėmis, blizgančiais batais. Prabangūs, bet neryškūs kvepalai papildė sėkmingo žmogaus įvaizdį. – Na ką tu čia prigalvojai? Broliuką suradai? Blogai miegojau, jaudinausi, – pradėjo jis vos įžengęs. – Ramiai, tėti, svečias dar miega, – Irina nusivedė tėvą į virtuvę. – Papusryčiaukim, turbūt alkanas? Per pusryčius ji viską papasakojo. – Kažkaip keista visa tai! – atsakė tėvas. – Taip, turėjau sekretorę Nadieją Martinenko, protinga, jauna, graži. Į mane žiūrėjo įsimylėjusiomis akimis. Aš, nors ir vyresnis, bet vyras, tad žavėjausi jos dėmesiu! Pripažįstu, neatsilaikiau. Supranti – visiškai ištikimų vyrų reta. Žinoma, glostė jos simpatija. Kaltas – ne šventasis. Bet palikti tavo motinos nė negalvojau. Kartą Nadieja šiaip paklausė, ar nenorėčiau sūnelio? Atsakiau, kad turiu dukrą, o sūnui jau per vėlu. Netikėtai jos motina susirgo. Ji pasiėmė ilgalaikes atostogas, išvažiavo į savo kaimą. Laikinai vietoje jos priėmė vyresnę moterį. Nadieja grįžo gal po metų – tiksliai neprisimenu. Atrodė atsigavusi, kaip sunokęs obuolys. Juokais paklausiau: gal ištekėjai? Atsakė, kad taip, ištekėjusi ir sūnelį pagimdžiusi. Vyras geras. Nuomojasi butą. Dokumentuose pavardė – Martinenko. Bet juk dabar visi gyvena civilinėse santuokose. Toliau bendravom tik darbo reikalais, be jokio intymumo. Ji gyveno savo gyvenimą – aš savo. Prieš trejus metus Nadieja susirgo, ilgai sirgo, o paskui netikėtai mirė. Sužinojau pasirašydamas pagalbos išmokos dokumentus. Gaila, jauna buvo. Bet, brangioji, sūnaus man nelipdyk. Juk ji turėjo vyrą, – baigė išpažintį tėvas. Tuo metu nubudo svečias. Jis, kaip mandagus vaikas, užsuko į virtuvę pasisveikinti. Ir tada tėvas staiga pabalo. Jie būdami šalia buvo ypač panašūs. – Susipažinkime!.. – pasiūlė tėvas ir pirmasis ištiesė drebantį nuo jaudulio delną. – Fiodoras Mykolajevičius. – Fiodoras Fiodorovičius Martinenko, – atsakė berniukas ir pasitikėdamas padavė ranką. Tuo pačiu metu jie vienodai nustebę kilstelėjo antakius. – Šiandien mane supa tik Fiodorai, – sujaudinta nusišypsojo Irina. Jaunesnysis Fiodoras nuėjo praustis, o vyresnysis žiūrėjo į dukrą. – Nieko nesuprantu. Juk aš toks pats buvau vaikystėje… O ji sakė ištekėjusi ir pagimdžiusi vaiką nuo vyro? – Ji neištekėjo. Išvyko namo, kad slapta nuo tavęs pagimdytų, – paaiškino Irina. – Paklausk buhalterijoje, kada ji buvo motinystės atostogose. Santuoką sugalvojo, kad tau sąžinė neskaudėtų. Aišku, ji labai mylėjo. Fiodoras tikina, kad niekada neturėjo tėvo. Supranti – niekada! – Palauk, dar viena nesutapimas: Nadieja neturėjo nei sesers, nei brolio. Buvo viena motinai. Beje, jos motinos taip pat jau seniai nėra. Iš kur teta ir močiutė? – susimąstė tėvas. Jam atsakė Fiodoras, kuris jau stovėjo tarpduryje ir girdėjo jų pokalbį: – Jūs apie mano mamą? Teta Valė man ne tikra teta – tolima giminaitė. Su mama jau gulėjo, kai jie atvyko į miestą. O močiutė Tonė – teta Valės motina. Kai mama mirė, teta Valė paėmė mane pas save. Kur man dėtis? Iš nuomojamo buto turėjome išeiti. Štai giminės ir paėmė. Jie net gauna pinigų už mane. Dėdė visai pyksta, kad per mažai. Bet jus prisimenu, Fiodorai Mykolajevičiau! Mamos nuotrauka su jūsų atvaizdu visada stovėjo ant veidrodžio. Vėliau – albume. Pirmiausia maniau, kad žymus aktorius iš mamos mėgstamiausių. Klausiau, kas tas vyriškis. Pažadėjo papasakoti, kai paaugsiu. Irina pamaitino Fiodorą pusryčiais ir išleido į rytinį kino seansą. Kino teatras buvo netoli namų. – Na, tėti, dar turi abejonių? – paklausė Irina. – Veikiausiai ne, bet teks daryti DNR tyrimą. Giminystę reikės įrodyti per teismą, – atsakė tėvas. Toliau sekė isterija, tariama hipertenzinė krizė ir kone priešinfarktinė būklė Liudmilai Ivanovne – Fiodoro Mykolajevičiaus žmonai. Tiesa, greitai nusiramino ir išvyko ilsėtis prie jūros. Tik po kiek laiko išdrįso pamatyti berniuką. Fiodoras jai patiko, bet auginti nenorėjo. Į svečius – prašom, visam laikui – ne! Sveikata neleidžia, nervai silpni. – Padėjėją namuose turiu, bet ji nėra auklė! – sakė ji. Niekas ir nereikalavo. Fiodoras Mykolajevičius daug laiko leido su sūnumi, jam tai buvo džiaugsmas. Vis pastebėdavo panašumą: abu nemėgo manų košės, bet labai mylėjo kates. Tik žmonai buvo alergija katėms, o jaunėlis Fiodoras niekada neturėjo nuosavo buto, kad galėtų parsinešti kačiuką. Abu šiek tiek šveplavo, net balsu. Ir ką jau kalbėti apie išvaizdą… Galiausiai buvo baigti visi tėvystės įteisinimo formalumai, tai užtruko apie du mėnesius. Fiodoras Mykolajevičius atėjo pas Iriną, pasikvietė Fiodorą ir pasakė: – Nuo šios dienos tu pagal įstatymą esi mano sūnus. Štai tavo nauji dokumentai. Suprask, tu visą laiką buvai mano sūnus, bet anksčiau apie tave nežinojau. Atleisk man, jeigu gali! Negaliu priversti tavęs vadinti mane tėčiu, sakyk kaip nori. Tik žinok: tu šiame pasaulyje jau ne vienas. Turi apsaugą ir atramą – aš tavo tėvas. Turi Iriną – savo seserį. – O aš iš karto supratau, kad jūs mano tėtis, – nusišypsojo Fiodoras. – Kai pirmąkart jus pamačiau. – Dieve, kokie vaikai dabar sumanūs, – pasakė tėvas ir apkabino sūnų. Irina pastebėjo tėvo ašaras, bet jis greitai susitvardė. Fiodoras liko gyventi su Irina, bet retkarčiais lankėsi pas Liudmilą Ivanovną, o tėvas atvykdavo kasdien. O dar jie su Irina pasiėmė kačiuką… Vienas senukas prie parduotuvės už dyką dalijo kačiukus – Fiodoras išsirinko patį silpniausią. Jį pavadino Murziku. Tą akimirką Fiodoras jautėsi laimingiausiu žmogumi pasaulyje! PS: Fiodoras Mykolajevičius pastatė baltą marmuro paminklą Nadiejai. Jiedu su Fiodoru dažnai atvyksta prie jos kapo, atveža gėlių. Kartą, atvežus šviežių gėlių, Fiodoras pasakė: – Žinai, tėti, mama man, likus dienai iki jos mirties… Ji sakė, kad per daug neverkčiau. Ji nedings visai, tik pereis į kitą pasaulį ir ten prižiūrės mane. Dar ji sakė, kad stengsis net iš ten padėti man visame kame. Ir tik dabar aš supratau: tai ji viską taip sudėliojo, kad mane surastų Irina, o vėliau ir tu! Žinau tai tikrai! Tiki manimi, tėti? – Žinoma, tikiu, – atsakė tėvas.

Tėti, juk tu atsimeni Nadą Aleksandravičiūtę? Dabar jau vėlu, bet rytoj atvažiuok pas mane.

Uncategorized

035

Man buvo 36-eri, kai sulaukiau pasiūlymo dėl paaukštinimo įmonėje, kurioje dirbau beveik aštuonerius metus – ne šiaip paaukštinimo, o perėjimo iš operacinės pareigybės į regiono koordinatorės vaidmenį, su gerokai didesniu atlyginimu, neterminuota sutartimi ir geresnėmis sąlygomis, tačiau dvi dienas per savaitę reikėjo vykti į miestą už valandos kelio, nakvoti ten ir grįžti kitą dieną – grįžusi pasidalijau naujienomis, įsitikinusi, kad vyras apsidžiaugs, bet jis pareiškė, kad tokia karjeros galimybė – bloga mintis šeimai, primygtinai reikalavo atsisakyti, ir galiausiai, norėdama išsaugoti santuoką, atsisakiau visko – po kelių mėnesių jis vis tiek paliko mane dėl kitos, o aš likau tame pačiame darbe, su ta pačia maža alga ir per vėlai supratau, jog niekada nereikia atsisakyti savo svajonių dėl vyro.

Man yra 36-eri, kai man pasiūlo paaukštinimą įmonėje, kurioje dirbu beveik aštuonerius metus.

Uncategorized

054

Kam tau esi reikalinga su priedu?

Ar tu tikra, dukra? Ieva uždėjo ranką ant mamos delno ir nusišypsojo. Mama, aš jį myliu. Ir jis mane myli.

Uncategorized

013

Prieš kelis mėnesius pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne dėl noro būti žinomai ar siekio dėmesio, bet tiesiog todėl, kad man malonu: filmuoju receptus, dalinuosi kasdienėmis akimirkomis su dukra ir mažais namų momentais, viskas paprastai ir natūraliai, be jokio režisavimo ar profesionalumo. Tačiau vos tik pradėjusi, susidūriau su vyro nepasitenkinimu – prasidėjo priekaištai, nepasitikėjimas ir ginčai dėl kiekvieno įrašo, nors didžioji dalis mano 99 sekėjų – tai giminaičiai, draugai ir pažįstami. Dabar prieš kiekvieną publikaciją jaučiu įtampą ir nuolatinius įtarimus, o hobis tapo nesutarimų šaltiniu. Ką daryti tokioje situacijoje?

Keistas sapnas užgriuvo mane prieš kelis mėnesius, kai pradėjau daryti turinį socialiniuose tinkluose.

Uncategorized

026

Man 60 metų, o po dviejų mėnesių švęsiu 61-ąjį gimtadienį. Tai ne apvali sukaktis – ne 70 ar 80-asis jubiliejus, bet man ši diena labai svarbi. Noriu ją paminėti iš tikrųjų – ne greita torto ceremonija ar „šiaip sau“ pietūs, o tikra, gražiai suplanuota šventė: vakarienė, išpuoštos stalo dekoracijos, serviruoti stalai, padavėjai, švelni muzika. Noriu pajusti, kad esu gyva, įvertinta, dėkinga už viską, ką patyriau. Tačiau mano vaikai tam prieštarauja. Auginau du sūnus – abu gyvena su manimi, kartu su savo šeimomis ir vaikais. Namai visada pilni: triukšmas, įjungtas televizorius, lakstančios anūkės, pokalbiai, ginčai. Myliu juos – bet man trūksta ramybės, neturiu nei akimirkos vienumoje, niekada nesu viena. Jie dirba, tačiau iš tiesų vis dar visas išlaidas dažniausiai dengiu aš – iš pensijos, vyro palikimo ir mažo verslo, kurį dar turiu. Moku už komunalinius, pirkinius, remontus, ir dažnai “laikiną pagalbą”, kuri tampa nuolatine. Padėti man niekada nebuvo sunku. Bet sāka kelti nerimą, kad, atrodo, jie sprendžia vietoj manęs. Kai pranešiau, kad noriu gimtadienį švęsti su švente, jie pasakė, kad tai pūtimas vėjui pinigų. Kad, esą, tokiame amžiuje neverta leisti pinigų stalams, maistui ar padavėjams. Kad geriau tas lėšas duočiau jiems – investicijoms ar būtinoms reikmėms, „naudingesniam tikslui“. Kalbėjo taip, tarsi esu neatsakinga su savo pačios pinigais. Paaiškinau, kad nesiskolinsiu ir kad apie šią šventę galvoju jau seniai, bet jie nesiklausė – tik toliau įrodinėjo, jog tai bereikalingos išlaidos. O vienas iš jų ištarė: „Mama, šitas laikas jau nebėra apie tave.“ Ši frazė įskaudino labiau, nei tikėjausi. Pradėjau galvoti apie dalykus, kuriuos visada tylėjau: kad kartais noriu pabūti viena savo namuose, kad pasiilgau tylos ryte, kad norėčiau, jog grįžus namo svetainė nebūtų pilna žmonių, kad galėčiau pati nuspręsti neatsiskaitinėdama. Net kartais pagalvoju pasakyti jiems ieškotis savo būsto – ne iš pykčio, o todėl, kad jaučiu, jog savo pareigą atlikau. Tačiau tada apima kaltė. Bijau, kad atrodysiu savanaudė. Nenoriu bartis ar „išvaryti“ nieko iš namų dėl vieno vakaro. Tiesiog noriu žinoti: ar išties klystu norėdama švęsti? Norėdama kartais tylos? Norėdama, kad pinigai būtų panaudoti ir man pačiai? Rašau, nes pati nebežinau, ką daryti – ar pastovėti už save, ar vėl nusileisti? Ar teisinga žengti pirmyn ir surengti šventę, nors jie tam priešinasi? Kaip manote jūs – ar blogai, kad noriu švęsti gimtadienį taip, kaip noriu, ir kad noriu, jog mano namai bei pinigai nebūtų „bendras sprendimas“?

Man jau šešiasdešimt metų, o už dviejų mėnesių švęsiu šešiasdešimt pirmąjį gimtadienį. Tai nėra nei apvali

Uncategorized

0190

Kai sugrįžau, namo durys buvo praviros. Pirma mintis – kažkas įsibrovė į namus. „Matyt, tikėjosi, kad čia laikau pinigus ar brangenybes“, – pagalvojau. Mano vardas – Larisa Dmitrijevna, man 62-eji. Jau penkerius metus gyvenu viena: vyras mirė, o vaikai turi savas šeimas. Kol nešąla, gyvenu nedideliame užmiesčio namelyje, o žiemai persikeliu į dviejų kambarių butą mieste. Vos tik atšyla, grįžtu į namelį – man patinka kaimo gyvenimas, mano sodas ir netoliese augantis miškas su grybais bei uogomis. Vieną savaitę buvau išvykusi iš kaimo, o grįžusi radau praviros duris ir supratau, kad kažkas buvo apsistojęs mano namuose. Įėjus pamačiau ant sofos miegantį berniuką. Paaiškėjo, kad jį vadina Ivanu, jo mama juo nesirūpina, ir jis du kartus dienas praleido pas mane. Nors galėjau tik pagailėti, bet mane ištiko mintis, kaip jam padėti. Kreipiausi į pažįstamą iš vaiko teisių tarnybos ir mums pavyko – po trijų savaičių įsivaikinau Ivaną. Dabar gyvename dviese ir abu esame laimingi: Ivanas visiems sako, kad aš jo močiutė, o aš dėkoju likimui už šį netikėtą anūką.

Kai sugrįžau, durys buvo praviros. Pirma mintis kažkas praėjo pro mano namus. Matyt, tikėjosi, kad laikau

Uncategorized

0304

Esi vyresnysis brolis, todėl privalai padėti jaunesniai sesei: turi du butus, vieną atiduok savo seseriai! Neseniai šventėme mano svainės gimtadienį. Alina man niekada nejautė draugiškų jausmų, o aš jai – taip pat. Į šventę susirinko visi mūsų giminaičiai: nuo senelių ir sūnėnų iki pačios jubiliatės. Kiekvienas giminaitis jautė pareigą pasveikinti mano vyrą su sesers gimtadieniu, ir visi stebėjosi jo dosnumu. Su vyru priėmėme sveikinimus, bet niekaip nesupratome, kodėl. Rankose laikėme voką su dovana – penki šimtai eurų. Manau, dovana visai nebloga tokiai progai, bet sunku pavadinti ją itin dosnia. Viskas paaiškėjo, kai uošvė pradėjo sveikinti jubiliatę. – Markai, tavo sesė šiandien švenčia gimtadienį. Ji dar vis viena, neturi poros, tad, kaip vyresnis brolis, turi ja pasirūpinti ir užtikrinti jos saugumą. Dabar turi du butus, tad vieną jų atiduok Alinai! Visi susirinkusieji pradėjo ploti, o aš vos nenupuoliau nuo kėdės, nes tokio įžūlumo visai nesitikėjau. Bet tuo viskas nesibaigė. – Broliuk, atiduok man butą naujame name! Kada galėsiu jau kraustytis? – nusprendžiau išsiaiškinti situaciją. Aš su vyru iš tikrųjų turėjome du butus. Vieną paveldėjau iš močiutės, ten atlikome kelis kosmetinius remontus ir jį nuomojame. Pinigus, kuriuos gauname už nuomą, skiriame naujo buto paskolai grąžinti. Ten ir gyvename. Vyras neturi jokių teisių į mano paveldėtą butą – jį planavau palikti mūsų vaikui, todėl svainė iš viso ne figūruoja. – Pamiršk, nes butas, kurį nuomojame, yra mano, o tame, apie kurį svajoji, gyvename mes patys. – Vaikeli, labai klysti, nes esi mano sūnaus žmona, vadinasi, visas turtas bendras ir turi juo rūpintis tavo vyras. – Neturiu nieko prieš pagalbą, gali padėti kaip nori, bet ne su mano turtu! – Markai, ar turi ką pasakyti? – Mieloji, mes uždirbsime daugiau ir nusipirksime dar vieną butą, o šitą atiduokime Alinai, šiandien jos gimtadienis. – Ar tu rimtai kalbi? – nustebau. – Jeigu bus reikalas, gali atiduoti sesei dalį mūsų bendro buto, bet tik po skyrybų! – Nejau tau negėda taip kalbėti su vyru? Jei nori skyrybų – gausi! Sūnau, manau, kad turėtum susikrauti daiktus ir grįžti pas motiną, o tu – tu esi pikta ir savanaudė! – pasakė mano vyro mama. Po šių žodžių palikau tą beprotišką namą – nesiruošiau būti tarp žmonių, manančių, kad gali nurodinėti, ką daryti su mano nuosavybe.

Tu esi vyresnysis brolis, tad privalai padėti savo jaunesnei seseriai. Turi du butus vieną atiduok seseriai!

Uncategorized

0145

Taupūs draugai pakvietė mane į gimtadienio vakarėlį – namo grįžau alkana

Taupūs pažįstami pakvietė mane į gimtadienio vakarą. Grįžau namo alkana kaip vilkas. Turiu draugų, kuriems