Uncategorized
0266
Uždirbi krūvas pinigų, ar ne? Žmonos sesuo pasiskolino pinigų ir išvažiavo prie Baltijos jūros Šią vasarą mano žmonos mylima sesė atvyko pas mus į svečius. Visi ją vadina šeimos numylėtine – per susibūrimus mama, tėtis ir visi kiti kalba tik apie ją: buvo puiki mokinė, baigė universitetą, susirado darbą pagal specialybę. Žodžiu, ideali dukra! O štai vyresnioji – net nebaigė mokslų, ištekėjo, bet niekam tai nerūpėjo, nes aš buvau pakankamai pasiturintis – turėjau nuosavą verslą, butą, automobilį ir geras pajamas. Ir vis tiek šeimos pažiba – žmonos jaunesnioji sesuo. Šią vasarą ji atvažiavo į svečius ir paprašė paskolinti pinigų pradiniam įnašui būstui, nes norėjo imti paskolą. Man ši suma nebuvo didelė, todėl paskolinau be jokių dvejonių. Sakė, dirba valstybinėje įstaigoje ir gražins viską laiku. Pasiskolino, beveik prisiekė visus pinigus atiduosianti laiku, bet jau po savaitės… išvažiavo prie jūros ilsėtis. Man buvo keista – žmogus neturėjo lėšų būsto paskolos pradžiai, bet rado atostogoms. Ji pasakojo giminėms, kad visus metus taupė šiai kelionei, bet į paskolą taip ir neįlindo. Paklausiau – atsakė, kad apsigalvojo. Paprašiau grąžinti paskolintus pinigus – ji atsakė, kad viską išleido prie jūros ir dabar pinigų nėra. Tada supratau, kad buto pirkti ji net neplanavo. Prašiau grąžinti skolą kuo greičiau, nes daviau pinigus būstui, o ne poilsiui prie jūros. Jos atsakymas mane tikrai įžeidė: – Uždirbsiu daug pinigų, gali palaukti, dabar nėra. Kaip manote, kuo viskas baigėsi? Ogi tuo, kad ji pasiskundė anytai, esą prašau pinigų per anksti, ir taip artimieji nesielgia. Ir vėl – jaunesnioji sesė tapo angelu, o mes likome tie turtuoliai „monstrai“!
Uždirbi tiek daug pinigų, ar ne? Mano žmonos sesuo pasiskolino pinigų ir išvažiavo prie Baltijos jūros.
Zibainis
Uncategorized
0209
Vieną dieną netikėtai pamačiau savo laimingą seserį prekybos centre, einančią už rankos su solidžiu vyru – abu mūvėjo vestuvinius žiedus
Prisimenu tą dieną, kai prekybos centre netikėtai išvydau savo laimingą seserį, grakščiai einančią už
Zibainis
Uncategorized
024
Mano žmona miegojo šalia manęs… Ir staiga gavau „Facebook“ pranešimą – nepažįstama moteris paprašė priimti ją į draugus. Taip ją pridėjau. Priėmiau kvietimą ir parašiau žinutę: „Ar mes pažįstami?“ Ji atsakė: „Girdėjau, kad veda, bet vis dar tave myliu.“ Tai buvo draugė iš praeities. Nuotraukoje atrodė labai gražiai. Išjungiau pokalbio langą ir pažvelgiau į savo žmoną, ramiai miegančią po sunkios darbo dienos. Stebėdamas ją galvojau, kaip jaučiasi saugi, patogiai miegodama naujuose namuose kartu su manimi, toli nuo tėvų. Kai liūdėjo ar verkė, mama ją guosdavo, sesuo ar brolis prajuokindavo, tėtis visada atnešdavo, ko norėdavo… O dabar ji pasitiki manimi. Visos šios mintys užplūdo, tad paėmiau telefoną ir paspaudžiau „Blokuoti“. Atsisukau į ją ir užmigau šalia. Esu vyras, ne berniukas. Prisiekiau ištikimybę ir to prisilaikysiu. Visada kovosiu, kad būčiau toks vyras, kuris neapgaudinėja savo žmonos ir nesužlugdo savo šeimos…
Žinai, buvo toks vakaras… mano žmona Danguolė gulėjo šalia manęs ir ramiai miegojo. Staiga telefone
Zibainis
Uncategorized
043
Mums buvo 22-eji, kai išsiskyrėme. Vieną dieną jis pasakė, kad nebejaučia to paties, kad jam reikia „kitų dalykų“. Praėjus vos kelioms dienoms, apie tai sužinojau iš bendros draugės. Ji man paskambino ir paklausė: — Ar tiesa, kad jis susitikinėja su vyresne moterimi? Paklausiau, ką ji turi omenyje. Ji atsiuntė nuotrauką. Jis sėdėjo bare apsikabinęs gerokai vyresnę moterį. Tai nebuvo gandas. Tai buvo tiesa. Ir kai žmonės manęs klausė, nesukūrinėjau istorijų. Sakiau tiesiai: jis paliko mane, kad būtų su žymiai vyresne moterimi. Nuo čia viskas ir prasidėjo. Po savaitės man parašė draugė per „Messenger“: — Ei, kaip jautiesi? Paklausiau, kodėl ji to klausia. Ji atsakė: — Tiesiog… jis kalba keistus dalykus apie tave. Kadangi nesupratau, paprašiau paaiškinti. Ji pasakė, jog jis pasakojo, kad nesiprausiu, kad kvepia mano pažastys, kad turiu blogą kvapą, ir kad kartą matė utėlių. Sustingau. Sėdėjau ir žiūrėjau į ekraną, nežinodama, ką atsakyti. Vėliau atėjo dar daugiau komentarų. Kita draugė paskambino, sakė, kad jis kalba tą patį vakarėlyje, juokdamasis, prie kelių žmonių. Jis tiesiog sakė: — Jūs nežinot, ką turėjau ištverti. Kai paklausė, kodėl neišsiskyrė anksčiau, jis atsakė: — Deja. Pradėjau pastebėti žvilgsnius. Žmonės, kurie anksčiau sveikindavosi įprastai, jau žiūrėjo kreivai. Kolegė, kuri man visada pavydėjo, pasiūlė dezodorantą „šiaip sau, atsargai“. Negalėjau patikėti, kaip greitai gali pasklisti melas. Jis pasakė tai tik kartą — vėliau kartojo. Palaikė. Pridėjo naujų detalių. Nusprendžiau jam parašyti. Nusiunčiau trumpą žinutę: — Kodėl kalbi apie mane tokius dalykus? Jis atrašė tik po kelių valandų: — Tu pradėjai meluoti apie mane. Aš pasakiau, kad sakiau tik tiesą — jog jis yra su kita moterimi. Jis atsakė: — Tai nėra niekieno reikalas. Jis niekada neigė to, ką sakė. Niekada neprašė nustoti kalbėti. Niekada nieko nepataisė. Tiesiog leido dalykams suktis. O tuo metu jis viešai rodėsi su ta moterimi, bet reikalavo, kad niekas nekalbėtų apie amžiaus skirtumą. Aš likau „šalutine žala“. Santykiai baigėsi, bet apkalbos tęsėsi mėnesius. Turėjau keisti aplinką, nustoti lankytis tam tikrose vietose, nutraukti ryšius su žmonėmis, kurie kartojo, ką jis pasakojo. Jis gyveno toliau savo gyvenimą. Mes, moterys, dažniausiai patiriame didžiausią skausmą, kai vyrai būna nesaugūs.
Man buvo 22 metai, kai išsiskyrėme su juo. Vieną dieną Mindaugas pasakė, kad jo jausmai man pasikeitė
Zibainis
Uncategorized
097
Mano pačios mama mane išvarė iš namų, nes patėvis jai buvo svarbesnis už mane – sunkūs paauglystės metai, prarastos svajonės ir kaip dėdės pagalba padėjo atsistoti ant kojų Lietuvoje
Mano pačios mama išspyrė mane iš buto, nes patėvis jai buvo mielesnis! Iki penkerių metų gyvenau su savo
Zibainis
Uncategorized
0111
Vyras pasakė žmonai, kad ji jam nusibodo, o ji taip pasikeitė, kad pats jai nusibodo
Beveik prieš dvejus metus išgirdau iš savo vyro žodžius, kurių, bijau, jau niekada neištrinsiu iš galvos.
Zibainis
Uncategorized
052
Nenoriu gyventi kartu su savo dukros šeima! Štai kodėl pasirinkau savarankiškumą ir asmeninę erdvę: po užliejimo dukros butas netiko gyvenimui, jie laikinai apsistojo pas mane, tačiau skirtingi įpročiai, požiūris į tvarką, privatumas ir poilsio režimas verčia ieškoti atskiro gyvenimo sprendimo.
Nenoriu gyventi kartu su dukros šeima! Ir štai kodėl. Mano dukra su savo šeima liko be namų po stipraus
Zibainis
Uncategorized
064
Mano mieloji. Pasakojimas Marina sužinojo, kad augo globėjų šeimoje. Ji vis dar sunkiai tikėjo tuo, kas nutiko. Tačiau jau nebuvo su kuo apie tai pasikalbėti. Globėjai tėvai išėjo po vieną – pirmas palūžo tėtis, susirgo ir nebeatsigavo. Paskui – ir mama. Tąkart Marina sėdėjo prie mamos lovos, laikė jos silpną, bejėgę ranką. Mama buvo labai prasta. Ir staiga Marina pastebėjo, kaip mama pravėrė akis: – Marinute, dukrele, mes su tėčiu tau taip ir nepasakėme. Nemanėme, kad pavyks… Mes juk tave radome. Taip, taip, miške radome, tu verkiai, buvai pasiklydusi. Laukėme, kad kažkas ieškos. Kreipėmės į miliciją. Bet niekas tavęs neieškojo. Gal kas nutiko, nežinau… Ir mums leido tave įsivaikinti. Namuose komodos stalčiuje, prie mano dokumentų. Ten įvairūs popieriai… Perskaityk susirašinėjimus. Atleisk mums, dukra. Mama pavargo ir užmerkė akis. – Ai, mamyt, – nieko nesugalvodama pasakyti, Marina priglaudė mamos ranką prie veido, – mano mamyte, labai tave myliu, labai noriu, kad pasveiktum. Tačiau stebuklo neįvyko. Po kelių dienų mamos neliko. Geriausiai būtų, jei ji nieko nebūtų sakiusi… Vyrui ir vaikams Marina tada nieko nepasakė apie paskutinius močiutės žodžius. Lyg būtų užmiršusi pati, nustumdama mamos prisipažinimą į savo atminties užkampį. Vaikai labai mylėjo močiutę ir senelį, o Marina nenorėjo visų kilnoti niekam nereikalingos tiesos. Bet vieną dieną, vedama neaiškaus impulso, ji visgi atidarė tą segtuvą, apie kurį buvo kalbėjusi mama. Iškarpos iš laikraščių, paklausimai, atsakymai… Marina pradėjo skaityti ir nebegalėjo sustoti. Brangūs, mylimi tėvai! Jie rado ją, Mariną, pusantrų metukų, miške. Jiems jau buvo virš keturiasdešimt. Savo vaikų nebuvo. Ir staiga – verkšlenanti maža mergaitė ištiesia į juos rankutes. Kaimo policininkas skėsčiojo rankomis – niekas nepranešė apie dingusį vaiką. Jie įsivaikino Mariną. Tačiau mama ir toliau ieškojo jos tikrų giminių. Atrodo, jau ne tam, kad surastų. O daugiau, kad įsitikintų – niekas kitam jų mylimos dukrelės nepareikalaus. Marina užtrenkė segtuvą ir paslėpė jį giliai lentynoje. Kam reikia šitos tiesos?.. Po savaitės Mariną netikėtai pakvietė į personalo skyrių: – Štai, Marina Petrovna, jumis domisi iš senosios darbo vietos. Šalia personalistės sėdėjo moteris, maždaug Marinos amžiaus. – Sveiki, mano vardas Nadežda. Labai reikia su jumis pasikalbėti, – ji žvilgtelėjo į personalistę, – dėl Ilinos Liubovės Ivanovnos užklausimų. Jūs gi jos dukra? – O sakė, iš senosios darbovietės, – pasipiktino personalistė, – asmeninius reikalus tvarkykit laisvalaikiu! – Nadežda, gal išeikim pasikalbėti, – pasiūlė Marina. Ir jos išėjo po reikšmingais personalistės žvilgsniais. – Atleiskite, istorija keista, bet pažadėjau… – susijaudinusi pradėjo pasakoti Nadežda: – Prieš tris metus sutikau savo pirmąją mokytoją. Vasiulių pradinėje mokiausi pas ją. Paskui ji išvažiavo. Likusi viena, jau visai sena. Pakvietė mane arbatos ir paprašė padėti: esą jos dukra prieš daug metų dingo, visai maža. Ir ji susirašinėjo su jūsų mama. – Atleiskit, Nadežda, mama mirė, aš tuo reikalu neužsiimu, – sausai atsakė Marina ir nusisuko. – Atleiskit, Marina, suprantu. Tik žinokit, ta Vėra Vasiljevna, mokytoja, labai serga. Onkologija… Kalbama, kad liko visai mažai. O ji labai nori suspėti surasti savo dukrą, kurios ieško visą gyvenimą. Štai, ji net man davė plaukų sruogą – kad ekspertizę padarytų. Įsivaizduojat? Marina jau buvo bebaigianti pokalbį, bet kažkas ją sulaikė. – Sakot, ji sunkiai serga? Nadežda linktelėjo. Marina paėmė iš Nadeždos paketėlį su plaukų sruoga ir sutarė susiskambinti. Po savaitės jos kartu vyko į ligoninę pas Vėrą Vasiljevną. Jos įėjo į palatą, ir Vėra Vasiljevna ėmė įsižiūrėti į užėjusiųjų veidus: – Oi, Nadya, tai tu atvažiavai! Ačiū, brangi, – ji dėkingai, tarsi susigėdusi, nusišypsojo ir klausiamai pažvelgė į Mariną. – Vėra Vasiljevna, aš ją radau. Čia Marina, ji pati norėjo atvažiuoti, – ir Nadya padavė konvertą Vėrai Vasiljevnai. – Kas čia? Net su akiniais turbūt nesuprasiu, – jos akys bejėgiai žiūrėjo į apsilankiusiąsias. – Čia ekspertizės atsakymas, – Nadežda išėmė lapą iš vokelio, – čia parašyta, kad giminystė nustatyta. Marina – jūsų dukra. Vėros Vasiljevnos veidas nušvito, ji nulaikė netikėtas laimės ašaras: – Mano brangiosios, ačiū jums, – ir ištiesė rankas Marinai. – Mano mieloji, koks džiaugsmas… Radau. Gyva, graži, jaunystėje į mane panaši. Mano mieloji, mano mergaitė. Visą gyvenimą naktimis iš miego prabusdavau – atrodydavo, kad tu verki, šauki mane… Man nėra atleidimo. Gyva, gyva… Dabar jau galiu būti rami. Po kiek laiko Nadežda ir Marina išėjo nuo Vėros Vasiljevnos. Ji visai neteko jėgų ir užsnūdo. – Ačiū jums, Marina, ačiū, matot pati – ji visai prastai. Jūs ją padarėte laiminga. Po kelių dienų Vėros Vasiljevnos neliko. Marina suplėšė visus dokumentus iš mamos segtuvo. Ji nenorėjo, kad kas sužinotų tą bereikalingą tiesą. Juk nėra ką žinoti. Juk kitos mamos Marina niekada neturėjo. O Vėra Vasiljevna?.. Tai tik šventa apgaulė. Ar teisingai pasielgė? Ji tiki, kad tai buvo geriausia išeitis. O šiaip – kiekvienas už viską, ką padarė, atsako prieš Dievą. MANO MYLIMOJI. PASAKOJIMAS
Mano brangioji. Pasakojimas Jurga sužino, kad augo ne savo šeimoje. Ji vis dar sunkiai tuo patiki.
Zibainis
Uncategorized
059
Praradau norą padėti anytai, kai sužinojau, ką ji padarė. Bet palikti jos taip pat negaliu.
Praradau norą padėti anytai, kai sužinojau jos poelgį. Tačiau palikti jos taip pat negaliu.
Zibainis