Zibainis

Oi, klausyk, papasakosiu tau istoriją, kuri vis nenueina iš galvos tikra lietuviška, jauki, švelni kaip

Sunkiausia gyvenant su šuniuku – ne tai, ką daugelis įsivaizduoja: ne lietingų rytų pasivaikščiojimai Vilniuje, ne šerkšnas gatvėje, ne kelionių atsisakymai dėl „ateik, bet be jo“, ne šuniukai vilnoniuose pataluose ar plaukai ant cepelinų lėkštės, ne amžini grindų plovimai ar veterinaro sąskaitos, o ta skausminga akimirka, kai supranti – tavo ištikimasis draugas sensta, o tu nesi pasirengęs atsisveikinti su tuo, kuris buvo visas jo pasaulis ir mokė mylėti be ribų.

Sunkiausia gyventi su šuniuku yra visai ne tai, ką daugelis įsivaizduoja. Nesunkiausia yra ne išeiti

Uncategorized

0103

Mano mama paliko mūsų namus, kai man buvo 11 – vieną dieną susidėjo daiktus ir išėjo. Tėtis sakė, kad ji turi „susitvarkyti savo gyvenimą“, ir kurį laiką nebendrausime – tas „kurį laiką“ tapo metais. Likau gyventi su tėčiu – keitėsi ritmas, namai, mokykla, o mamos vardas pamažu nutilo. Visą paauglystę nežinojau, kur ji – nebuvo skambučių, laiškų, paaiškinimų. Gimtadieniai, išleistuvės, svarbios datos – be jos. Tėtis apie ją blogai nekalbėdavo, bet ir neieškojo. Kai klausdavo, sakydavo: ji pasirinko išeiti, turiu tai priimti. Užaugau be mamos – nežinodama, kaip skamba jos balsas, turėdama tik kelias senas nuotraukas. Kai sulaukiau 28-erių, nusprendžiau jos ieškoti – ne todėl, kad kažkas skatino, o nes norėjau atsakymų. Paklausiau tėčio, ar žino kur ji – jis atsakė: „taip“, visada žinojo, kuriame miestelyje gyvena, turėjo seną adresą. Nuvykau ten savaitgaliui, klausinėjau vietinių, kol parodydavo namą – nedidelį, baltomis grotomis ir metalinėmis durimis. Pasibeldžiau. Ji atidarė. Nepaklausė, kas. Tiesiog žiūrėjo ir laukė. Prisistačiau – kad esu jos dukra. Nereagavo nei nustebusi, nei su jausmais. Prašė neįeiti, pasikalbėjome prie slenksčio. Pasakiau, kad noriu sužinoti, kodėl ji išėjo. Ji atsakė, kad nenori atnaujinti santykių ir prašytų manęs jos daugiau neieškoti. Papasakojo, kad jos pačios mama išėjo, kai jai buvo 11, ir ji išmoko viena – išeiti, kol dar neprisirišo. Sakė, niekada nenorėjusi būti mama, o likti buvo sprendimas, kuriam nebuvo pasiruošusi, išėjimas – vienintelė išeitis, kurią žinojo. Klausiau, kodėl niekada neieškojo manęs, kai užaugau. Atsakė: tėtis visada žinojo, kur ją rasti, bet niekada nepaskambino ir neskatino jos bendrauti – tad, jos akimis, geriau buvo laikytis atstumo. Nenorėjo atverti praeities ar kurti santykių po tiek metų. Pokalbis tetruko penkiolika minučių – be apkabinimų, be ilgų atsisveikinimų. Ji palinkėjo suprasti jos sprendimą ir uždarė duris. Tą pačią dieną išvykau iš miestelio. Nuo tada jos neieškojau, nerašiau, nieko nežinau. Ar manote, kad suklydau, jog jos ieškojau?

Mano mama paliko mūsų namus, kai man buvo vienuolika. Vieną dieną ji tyliai susikrovė krepšį ir išėjo.

Uncategorized

0188

Nesitikėjau tokio vyro poelgio – Ania, reikia ką nors daryti… – atsiduso Irina, kalbėdama telefonu. – Kas atsitiko? – šiek tiek sunerimusi atsakė jaunesnioji sesuo. Šis vyresnėlės skambutis jau iš anksto kėlė įtampą – juk dažniausiai jos susirašinėdavo trumpomis žinutėmis per „Messenger“, o čia Irina būtinai norėjo kalbėtis. – Mama jau nebegali gyventi viena, – atsiduso Irina. – Jei dažniau su ja bendrautum, pati žinotum… – Ai, baik jau! Kalbėk iškart, dėl ko skambini. Irina ir vėl atsiduso – Ania visada taip reaguodavo, jau keleri metai rodydama nepriklausomybę ir kiekvieną pastabą priimdama prieš save. – Primenu, kad mamai jau 73-eji. Jos spaudimas nuolat šokinėja, jėgų mažai… Ji sunkiai gaminasi maistą, tvarko namus per prievartą, – kantriai vardijo vyresnioji. – Kartais net į parduotuvę už duonos nenuėjina. Dėkui kaimynei Onai, kažką atneša. – Nori pasakyti, kad mama badauja? – sunerimo Ania. – Aišku, kad ne! Kas dvi savaites atvažiuoju, atvežu ko reikia. Kalba ne apie tai – be pagalbos, mama neapsieina. O jei nugrius, ką nors susilaužys? Su jos svoriu sunku bus pasirūpinti… Seserys patylėjo. Jų mama, Elena Ivanovna (liet. Elena Ivanovna), visą gyvenimą buvo apkūni, o su metais priaugo dar daugiau svorio. Nors sveikata ne geležinė, mėgo skaniai pavalgyti ir labai įsižeisdavo, kai dukros užsimindavo apie dietas… – Dar labai vieniša jaučiasi, vos neišverkia, kai išvažiuoju, – tęsė Irina. – Skundžiasi, kad visiems nebereikalinga. Tai nebepakeliama… – Tai ką pasiūlysi? – nejaukiai paklausė Ania. Vyresnioji nutilo – su kiekvienais metais su Ania kalbėtis darėsi vis sunkiau. – Siūlau tau, Ania, pas mamą atsikraustyti. – O, o kodėl pati negali? Gal atspėsiu – turi Fediuką (liet. Feduką), „auksinį vyrą“, ir pamotės sūnų – „berniukui tik 25-eri“… Taip? – Ania, kam jūs to reikia? – Todėl, kad visada už visus sprendi! O aš tau – nė motais! – jau beveik šaukė Ania. Irina irgi nebeišlaikė: – O kai mama tarp sergančio tėčio ir jūsų su Masia vėlėsi, kai nuo kaimo produktus veždavo, o su Masia sėdėdavo, kad tu, numylėta dukrelė, ir pailsėtum, ir padirbėtum? Tada viskas tiko, nieks neužkliuvo? Tylėjo Ania. Sesuo sakė teisybę. Taip jau buvo, kai baigėsi jos trumpa santuoka su Masios tėvu, o uošvė (Krasava Stasė) – itin geraširdė moteris, leido ir buvusiai marti, ir anūkei gyventi viename kambaryje iki pilnametystės. Patys tėvai tada labai padėjo. Bet ką, dabar amžinai tą primins? Jau pilnametei Masiai išvykus į Vilnių, Ania išėjo į darbą uždarbiauti į Londoną ir keletą metų gyveno nuomojamame kambaryje, priimdama bet kokį darbą, nes perkopus keturiasdešimt ne taip lengva įsitvirtinti. Visgi ji buvo patenkinta gyvenimu ir į kaimą grįžti nesiruošė… – Tai ką tu žinai apie vienišą vaikų auginimą?! – piktai atkirto Ania, žinodama, kad tai Irinai skaudu. – Pabūtum mano kailyje – kitaip kalbėtum. Ilgai tylėjo dabar jau Irina. Jos gyvenimas, regis, klostėsi: baigus studijas pasiliko Šiauliuose, įsidarbino buhaltere ir vis svajojo gerai ištekėti. Bet su vyrais nepasitaikydavo – vien girtuoklis, kitas – mamos numylėtinis arba veltėdis. Tik 39-erių sutiko Fedą – už save 3 metais vyresnį elektriko darbą dirbantį vyrą, našlį su dešimtmečiu sūnumi Vovkumi. Fedas viską mokėjo, sakyčiau, ir būste, ir pas kaimynus vis taisė, nepiknaudžiavo alkoholiu, žodžių nesvaidė, o tikslus ir tvarkingas iki pertekliaus. Įsimylėjo Irina ne juokais, ir jau 14 metų jų santuokai (po metų pažinties susituokė) stengėsi vis „padangę laikyti virš galvos“. Savo vaiko susilaukti nepavyko, tad ir Fedas, ir Vovkus tapo jos šeima. Ne, prarasti jų nenorėjo jokiomis aplinkybėmis. – Norėjau pasiimti mamą pas save, – šiek tiek prikimusiu balsu prisipažino Irina, – bet ji net girdėti nenori. – Kaip? Ir Fedukas tavo mielasis neprieštarautų anytą dviejų kambarių bute apgyvendinti? – perkando Ania. – Ar, kaip visada, nutylėjai prieš laiką? Žinojai, kad mama atsisakys? – Ania! Baik juokauti, kalbėkim rimtai. – Užteks jau – nuskambėjo ir sesuo padėjo ragelį. Irina suspaudė rankose telefoną ir spoksojo į vieną tašką. Bet juk tai būtų geriausias sprendimas – Aniai kraustytis pas mamą. O ji padėtų ir pinigais, ir produktais. Be to, šiame miestelyje internetas visai neblogas, tad ir Ania galėtų rasti nuotolinį darbą. Tik ar jaunesnioji lengvintų vyresnėlės gyvenimą? Kaip buvo lepinama vaikystėj, taip ir dabar… „Kalbėjau su mama. Ji sako, viskas gerai, padėjėjų jai nereikia. Nustok kelti spektaklį!“ – jau kitą dieną atėjo žinutė nuo Anios. Irina nė neatsakė… Ji vis tiek klausė mamos pasiguodimų bent kartą per savaitę. Kartais naktimis negalėdavo užmigti. Net Fedas, paprastai nekreipiantis dėmesio į žmonos nuotaikas, jau paklausė, ar kas nenutiko. Irina nieko apie savo problemas nepasakojo – kam jam to reikia? Nejaugi dar ir žmona „apkrauta“ problemomis patiks? Bet ką daryti – nė nesugalvojo… Samdyti slaugę? Taigi pinigų jokių neužtektų. – Viskas! – Fedas garsiai pastatė ant stalo arbatos puodelį. – Trečią mėnesį matau, kad tu ne savimi. Sakyk – kas atsitiko! Irina netikėtai pravirko, bet greitai susitvardė (juk vyrai nemėgsta ašarų) ir trumpai nužymėjo situaciją. – O kodėl man nepasakei, kad Elenai Ivanovnai blogai? – tvirtai paklausė vyras. – Nenorėjau… apkrauti… – kažką sumurmėjo Irina. Atrodė, kad be reikalo viską pasakė vyrui. Juk ir jam to nereikia? – Supratau, – Fedas pakilo nuo stalo. – Už vakarienę ačiū. Einu miegot. Net įprastų žinių nežiūrėjo. Kas toliau? Naktį Irina blaškėsi, kol ryte persimiegojo žadintuvą. Šeštadieniais į darbą nereikia, bet Fediai pusryčius visuomet tuo pačiu metu patiekdavo. O dabar… apsikvailino. Tačiau vyras ramiai gėrė arbatą virtuvėje ir kažką telefonui įsistebeilijęs skaitė. – Atsikėlei? – atsisuko pasitikti. Veidas rimtas, bet balsas – ramus. – Taip, Fedi. Tuoj, aš pusryčius pagaminsiu, – sumirgo Irina. – Sėsk, pasikalbėti reikia. Irina klusniai atsisėdo, sustingo. – Pagalvojau. Reikia gelbėti tavo mamą. Negalima palikti senių vienų. Maniškė iki senatvės neišgyveno… Žodžiu, persikeliam pas ją. Jau pažiūrėjau – galiu įsidarbinti pas vietinį ūkininką, tau irgi darbo netrūks. Irina vos nenugriuvo nuo kėdės. – Fedi… Ar esi tikras? – Visiškai. O gal manai, pamiršau, kaip Elena Ivanovna per atostogas prie Vovkaus stengėsi? Ar kaip mane gerbė ir lepino? Ne, Irina, gerą atsimenu. O ir kaime gyvent seniai norėjau. Aišku, jei mano uošvė neprieštaraus. Irina žiūrėjo į vyrą didelėmis akimis. To jau tikrai nesitikėjo iš savo Feduko… – O Vovka? – paklausė iš įpročio. – O kas Vovka? – nustebo vyras. – Sveikas, išsilavinęs, su darbu. Tik džiaugsis, jei butas jam liks. – Fedia! – Irina puolė jam ant kaklo, net pamiršusi, kad jis nemėgsta tokių emocijų. Bet jis neatstūmė. Tik paglostė pečius. – Na, kas dabar? Viskas bus gerai. Ji tikrai to labai tikėjosi… Nesitikėjau tokio vyro poelgio – kai šeima tampa stipriausia atrama: tikra lietuviška istorija apie rūpestį, ištikimybę ir pasirinkimus senatvėje

Rasa, reikia kažką daryti… su sunkia aimana tarė Viktorija, laikydama telefoną prie ausies. Kas atsitiko?

Uncategorized

092

Nors Lina buvo puiki marti ir žmona, ji sugriovė ne tik savo santuoką, bet ir pati save

Nors Emilija buvo puiki marti ir žmona, ji sužlugdė ne tik savo santuoką, bet ir save pačią.

Uncategorized

027

Mano santuoka atrodė normali – ne tokia „ideali“ kaip socialiniuose tinkluose, bet stabili: be skandalų, be pavydo, be paslėptų ženklų. Jis neslėpė telefono, negrįždavo vėlai, nekeitė savo planų. Nieko neįtariau. Moteris, dėl kurios mane paliko, dirbo kartu su juo – jaunesnė, netekėjusi, be vaikų. Esu ją keletą kartų sutikusi, kartą net buvo mano namuose, kai vyko įmonės vakarėlis – elgėsi paprastai, kalbėjo normaliai, jokių įtarimų nesukėlė. Pokalbis įvyko penktadienio vakarą: grįžo iš darbo, padėjo raktus ant stalo ir pasakė, kad turime pasikalbėti. Prisėdo prieš mane ir pasakė tiesiai – nebemyli manęs, yra sutrikęs, sutiko kitą ir išeina pas ją. Pabrėžė, kad ne dėl manęs – aš esu gera, bet su ja jis jaučiasi gyvas. Paklausiau, kiek tai tęsiasi – atsakė: mėnesiais. Kodėl to nepastebėjau? Nes jis buvo atsargus. Tą pačią naktį susidėjo kelis drabužius ir išėjo. Nebuvo jokių ilgų ginčų, bandymų taisyti santykius. Po to sekė sunkiausi mėnesiai: neturėjau pastovių pajamų, sąskaitos kaupėsi – nuoma, paslaugos, maistas. Pradėjau pardavinėti daiktus iš namų, buvo dienų, kai valgydavau tik kartą per dieną. Kartais tekdavo išjungti dujas, kad mažiau išleisčiau. Verkiau, bet vis tiek reikėjo keltis ir galvoti, kaip toliau gyventi. Ieškojau darbo – nepriimdavo, nes neturėjau tinkamos patirties ar išsilavinimo. Galiausiai, iš bėdos, pagaminau desertą ir pardaviau kaimynei, po to dar – ėmiau siūlyti per WhatsApp, nešiojau pėsčiomis, kartais grįždavau nieko nepardavusi, kitąsyk viskas išpirkta. Pamažu atsirado nuolatinių klientų – naktį gamindavau saldumynus, rytą išnešiodavau. Taip susimokėdavau už turgų, paskui – sąskaitas ir nuomą. Nebuvo lengva ir greita – daug nuovargio, mažai miego, gyvenimas „ant ribos“. Ir iki dabar taip gyvenu. Netapau turtinga, bet išsilaikau pati – nepriklausau nuo nieko. Namas nebėra toks pat, bet jis mano. Jis liko su ta moterimi, dėl kurios mane paliko – niekad daugiau nekalbėjome. Jei kažko išmokau – tai išlikti tada, kai nėra pasirinkimo. Ne todėl, kad norėjau būti stipri – bet todėl, kad niekas už mane to nepadarys.

Mano santuoka visada atrodė normali. Ne tokia nepriekaištinga, kaip rodoma socialiniuose tinkluose, bet

Uncategorized

0170

Vyro giminaičiai pamiršo pasveikinti mane su 40-uoju gimtadieniu, ir aš atsakiau lietuviškai — kaip mano tylus „ne“ išjudino visą šeimos ponų klaną, o per anytos jubiliejų visi gailėjosi: „Geriau būtume nepamiršę Elenos“

Kodėl nutilo telefonas? Gal ryšys prastas? Ar galbūt jie supainiojo datas? Na, negalėjo jie paprasčiausiai

Uncategorized

0152

Sūnus nenori parsivežti mamos gyventi kartu, nes mūsų namuose yra tik viena šeimininkė – ir ta esu aš. – Tai neteisinga! Juk ji jo mama! Gali ją priimti į savo namus! – Tokius žodžius nuolat girdi mano vyro artimieji. Žinau, kad draugai mano lygiai taip pat, bet niekas to nesako tiesiai į akis. Visa ši situacija – dėl mano anytos. Barbora – aštuoniasdešimt trejų, sveria per šimtą kilogramų, dažnai serga. – Kodėl neparsivežate Barboros pas save? – prieš kelerius metus klausė pusseserė. – Gerai, kad kasdien jai padedate, bet kas bus, jei naktį kas nors nutiks? Jai sunku vienai. Juk tavo Danielius – vienintelė jos atrama. Akivaizdu, jog močiute turėtų pasirūpinti jos vienintelis sūnus, jo žmona ir vienintelis anūkas. Pastaruosius penkerius metus Barbora nė karto neišėjo iš buto. Jai skauda kojas, svoris neleidžia vaikščioti. Viskas prasidėjo prieš trisdešimt metų, kai anyta buvo jauna, energinga, valdinga. – Ką tu čia man atvedei? – tada pasipiktino būsimo vyro Danieliaus mama. – Ar aš dėl TOKIOS sūnų auklėjau? Tylėdama išėjau į autobusą. Tuo metu mano vyro mama gyveno prestižiniame Vilniaus priemiestyje, dideliame ir gražiame name. Ją ilgai lepino rimtą postą užėmęs vyras, net jam mirus Barbora gyveno pasiturimai. Tądien Danielius mane pasivijo ir parvežė namo. Man pasisekė – jis niekada aklai neklausė mamos, nors vyresnius gerbė. Ramino mane, sakė, kad čia toks mamos būdas. Po vestuvių pradėjome taupyti. Danielius išvyko dirbti, pusmetį jo nemačiau. Po kelių metų įsigijome namą, vėliau jį susitvarkėme. Barboros dažnai nelankėme, tad ji spėjo prikalbėti nesąmonių Danieliui ir visiems pažįstamiems: esą marčia draudžia jam padėti mamai. Kaip draudžia? Ir panašiai. Persikėlė į miestą, bet už parduotą namą gautų pinigų neužteko. Pasiūlė, kad primestume trūkstamą dalį – žadėjo butą užrašyti mūsų sūnui, jos anūkui. Tačiau pas notarą netikėtai pareiškė, kad butas bus jos vardu – esą pažįstama sakė, kad kitaip močiutės lieka be nieko. Vėliau pareiškė, kad būstą paliks tam, kas rūpinsis senatvėje. Norėjo būti namų šeimininkė! Tvirtino, kad ją apgausime ir paliksime be namų. Nuo tos dienos praėjo beveik dvidešimt metų. Visi notaro kabinete girdėjo jos riksmais, o mes jautėmės nejaukiai. Nusprendėme nuleisti rankas. Ji įsikraustė tuoj pat, neleido net remontų atlikti. Gyveno apie mėnesį, vėliau pradėjo skųstis, kad viskas sena, byra ir genda. Kaltino mane – esą specialiai radau blogą butą ir norėjau apgauti. Barbora mylėjo pusseserės vaikus, bet nuosavą anūką ignoravo. Net apsimesdavo, kad nepamena jo gimtadienio! Prieš keletą metų anyta susirgo. Tiek priaugo svorio, kad sunkiai judėjo. Nešdavau jai gydytojo paskirtą, sveiką maistą. Barbora bumbėjo, keikėsi, nevalgė, sakė, kad tik pusseserė ją sočiai maitina, o aš badauju. Pernai vyras vėl pradėjo maldauti, kad priimčiau ją gyventi pas mus – esą mama viską suprato, klausysis daktaro. – Gerai, sutinku, – pasakiau. – Bet virtuvė – tik mano, tik aš čia gaminu ir sprendžiu, ką valgome. Ir jokių jos pusseserių mano namuose. Anyta pasipiktino, atsisakė važiuoti, nes galvojo, kad čia ji valdys namus. Bet mūsų namuose – viena tikra šeimininkė. Ir tai aš! Turėjau ją lankyti, tvarkyti, gaminti, net nakvoti. O mylima pusseserė rūpinosi tik telefonu. Anyta nuolat skųsdavosi telefonu, kad ją bado – esą neduodu saldumynų ar rūkytos dešros. Prašydavo pusseserės atvažiuoti ir atvežti pyrago. Ši vis „neturėdavo laiko“, nors gyveno triskart arčiau nei aš. Aplankydavo tik kartą per mėnesį, atveždavo nesveiko maisto, o aš ją slaugiau kasdien. Vieną dieną anyta pasikvietė pusseserę ir apskundė – neva dingo jos vėrinys ir kryželis. Pasakė, kad tądien mes abi lankėme, bet esą juos pavogiau aš. Be žodžių padėjau pietus ant stalo ir paėmiau vėrinį bei kryželį nuo nukritusio naktinio stalelio. Viską papasakojau vyrui, nutarėme, kad daugiau nelankysiu. Pasiūliau vykti į slaugos namus. Danielius sutiko.

Sūnus nenori parsivežti mamos gyventi kartu, nes namuose yra tik viena šeimininkė, o ta šeimininkė esu aš.

Uncategorized

043

Man 42 metų, esu vedęs moterį, kuri buvo mano geriausia draugė nuo 14-os. Susipažinome Panevėžio mokykloje – be romantikos, be kibirkščių, tiesiog du vaikai viename suole, kartu per pamokas, pertraukėles, namų darbus, paslaptis. Žinojome viską apie vienas kito simpatijas, niekada neperžengėme ribos. Paauglystėje mūsų keliai išsiskyrė: aš studijuoti išvykau į Vilnių, ji liko gimtajame mieste. 24-erių vedžiau kitą, o draugė buvo šalia per svarbiausias akimirkas, net mano vestuvėse sėdėjo prie šeimos stalo. Mūsų ryšys nenutrūko – visada pasakodavome vienas kitam apie savo rūpesčius ir džiaugsmus. Pirmoji santuoka truko beveik šešerius metus, iš išorės viskas atrodė gražu, bet viduje buvo daug tylos ir nesupratimo. Geriausia draugė žinojo viską – ji klausė, bet niekada neragino mus skirtis. Tuo pat metu ir ji išgyveno ilgų santykių pabaigą, liko viena, paniro į darbą. Skyrybos buvo sudėtingos – tiek juridiškai, tiek emociškai. Likau vienas ir nuo tada ji buvo artimiausias žmogus: padėjo ieškoti buto Kaune, kartu pirkome baldus, vakarieniaudavome, kad tik nesijausčiau vienišas. Iš lėto tarp mūsų pasirodė tai, ko anksčiau nebuvo: pavydas, ilgi, tylūs žvilgsniai, noras būti kartu. 33-ejų, po kartu praleistos vakarienės mano bute, supratau – nebenoriu, kad ji išeitų. Nors tąkart neįvyko nieko intymaus, abu supratome savo jausmus: papasakojome vienas kitam, kaip skaudėdavo dėl kitų dėmesio ar bandymų kurti santykius su kitais žmonėmis. Prireikė dar metų, kol apsisprendėme, kad norime būti kartu – iš baimės sugadinti draugystę vis bandėme susitikinėti su kitais, bet visada grįždavome vienas prie kito. 35-erių nusprendėme pabandyti: žengti žingsnį iš draugystės į meilę, žinodami, kad galime prarasti viską. Po dvejų metų, kai man buvo 37-eri, o jai – 36-eri, susituokėme be didelių švenčių, sąmoningai ir brandžiai. Artimieji sakė, kad visada buvo aišku, jog esame vienas kitam skirti, bet patys to ilgai nesupratome. Dabar jau daug metų gyvename santuokoje: ne idealiai, bet tvirtai – žinome vienas kitą iki sielos gelmių, žinome kaip pykstamasi, kaip susitaikoma, kaip tylima. Kartais pagalvoju – jei ne patirtos skyrybos, nebūčiau supratęs, kiek daug ji man reiškia. Vedžiau ne patogumo dėlei – vedžiau, nes tik prieš ją, po visko, niekada nereikėjo apsimesti.

Man dabar 42-eri, ir esu vedęs moterį, kuri buvo mano geriausia draugė nuo pat paauglystės nuo tada