Neringa skubėjo namo. Laikrodis rodo beveik dešimtą vakaro, ir ji nekantriai laukia, kada galėtų pasikabinti
Vieną kartą, kai jau buvau antrą kartą nešiojusi gyvybės švyturį, duris beldžė mergaitė su kūdikiu.
Mergina rūpinosi kaimynės močiute, visi manė, kad ji tai daro dėl palikimo, tačiau jie klydo.
Sutikau su kaimyne Agnė šią savaitgalį, kad prižiūrėčiau jos dukrautę, bet netrukus pastebėjau, kad ko
Robertas, kurio pavardė buvo Petrauskas, savaitę statė sodo konstrukciją mano sklype ir valgė visus maisto
– Čia juk ne tavo dukra, ar tu visiškai aklas?
Su savo būsimu vyru draugavau mažiau nei metus. Kai pirmą kartą sutikau jo mamą, nė nenumaniau, kad jos požiūris į mane ir mūsų dukrytę, kuri gimė po vestuvių, bus toks įtartinas ir negatyvus. Problema ta, kad mūsų mergytė gimė šviesi kaip klasikinė lietuvaitė su mėlynomis akimis, o mano vyras ir jo jaunesnysis brolis buvo tamsesnio gymio, priminė pietietiškus romus.
Kai gulėjau gimdymo skyriuje, man paskambino anyta, pasveikino su dukters gimimu ir pareiškė norą pamatyti anūkę. Susitikome; anytos veidas akimirksniu tapo uždaras, o gimdymo namų koridoriuje ji tiesiai paklausė:
– Ar čia tikrai tavo vaikas? Gal kokią supainiojo?
Tie, kas girdėjo mūsų pokalbį, neteko žado. Anyta pažvelgė į mane reikliomis akimis, laukdama atsakymo. Nudelbusi akis, sumurmėjau, kad čia tikrai mano mergaitė – visą laiką buvau su ja.
Netrukus namuose anyta išrėžė dar kandesnį komentarą:
– Čia juk ne tavo dukra, ar tu visiškai aklas? Ji nei į tave, nei į mamą nepanaši, pagalvok, kodėl taip yra? Gal čia kito vyro darbas!
Vyras stojo man ginti ir išprašė anytą iš namų. Labai laukėme šios dienos – laukimas nebuvo lengvas, bet dukra gimė sveika ir stipri. Kai gydytojas pajuokavo: „Na ir balsas! Tikra būsima dainininkė!“, aš tik šypsojausi iš laimės.
Dar būdama gimdymo skyriuje įsivaizdavau, kaip švęsime šeimos šventes, planavau jaukius pasisėdėjimus, bet viską sugadino anytos elgesys.
Po šio incidento anyta niekaip nesiliauja – nuolatiniai skambučiai vyrui, retų vizitų metu – kandūs komentarai apie mane ir mūsų laimę. Ji niekada neėmė anūkės ant rankų, o likusi viena su sūnumi reikalavo tėvystės testo.
Vieną kartą neišlaikiau ir su ironija pasiūliau:
– Gal tikrai padarykim tėvystės testą, užsakykim dailų rėmelį, anyta pasikabins virš lovos ir galės džiaugtis rezultatu – tėtis toks ir toks!
Testą padarėme. Vyras net nenorėjo žiūrėti į atsakymą – viskas buvo aišku. Anyta grąžino popierių, nieko nesakiusi. Tyliai perklausiau:
– Tai kokio nori rėmelio – šviesaus ar tamsaus?
Anyta tik pyktelėjo:
– Čia tikrai apgavystė! Mano jaunesniojo sūnaus vaikas – toks pat tamsus, aiškiai matosi, kad mūsų giminės…
Vienaip ar kitaip, testas anytos nuomonės nepakeitė, vidiniai kivirčai tęsėsi toliau. Praėjo penkeri metai. Susilaukėme antro vaiko – netrukus po vyro brolio šeimos, su kuriais visada puikiai sutarėme. Kai pamačiau brolio žmonos naujagimę, nusijuokiau – lygiai tokia pati kaip mūsų dukra! Visi suprato mano juoką, tik anytos veidas paraudo kaip burokas.
Tai tapo lūžio tašku. Nuo tada anyta nustojo kalbėti nesąmones, pirmą kartą pamačiau ją žaidžiančią su anūke – buvo aišku: sniegas ištirpo.
Dabar mano dukra – vyriausia, mylimiausia anūkė, mūsų „uogyte“, lepūnėlė, anyta siekia atitaisyti ankstesnius metus, kai laikė mane ir dukrą priešėmis. Nors įsižeidimo kartėlis manyje dar liko, tikiuosi, kad su laiku jis išblės.
– Čia juk ne tavo dukra, ar tu visiškai aklas? – Šeimos santykių išbandymai, kai anytai neįtinka „per lietuviška“ anūkė Čia tikrai ne tavo dukra, ar tu visiškai apakai? Su būsimu vyru draugavau dar nė metų, kai susipažinau
20240412 Šiandien, rašydama savo dienoraštį, vėl galvoju apie tai, kaip ilgai manęs glostė tėčio mylėjimo
Gerai, atlikime DNR testą, šyptėjo aš Aistės šikšnosparniui. Bet leiskite ir jūsų vyrui patikrinti, ar
Tai tavo pareiga man sumokėti, nes mano tėvas taip pat taip padarė. Turiu visą teisę! Austėja nusprendė
