Zibainis

Man 41-eri, gyvenu senelių statytame name, kuris po jų mirties atiteko mamai, o dabar yra mano vardu – visada buvo ramus ir tvarkingas namai, kol prieš dvejus metus, norėdama padėti giminei, priėmiau nutolusios pusseserės su mažamečiu sūnumi prašymą laikinai pagyventi, tačiau šiandien namai tapo svetimi: ji nedirba, įkurdino ir buvusį partnerį, nevengia nepažįstamų svečių, o visi sunkumai, sąskaitos ir net tvarka liko tik mano pečiams, bet jei prašau bent kiek pagarbių ribų – apkaltina savanaudiškumu; ką daryti, kai paaukotas svetingumas pavirsta spąstais ir nebežinau, kaip susigrąžinti savo namus?

Man keturiasdešimt vieneri, ir namas, kuriame gyvenu senelių palikimas. Kai jų neliko, mama čia pasiliko

Uncategorized

036

Man atrodo, meilė praėjo: nuo studentų laikų iki skyrybų – penkiolikos metų bendro gyvenimo kronika lietuviškoje kasdienybėje

Man regis, meilė praėjo Tu pati gražiausia mergina visame fakultete, tada tarė jis, paduodamas jai glėbį

Uncategorized

061

Vyras mane paliko po vienuolikos metų santuokos dėl stebėtinai paprastos priežasties: jis sakė, kad lioviausi savimi rūpintis. Anot jo, tai kaupėsi ilgą laiką, nors niekada apie tai atvirai nekalbėjo. Kai susipažinome, kasdien rūpinausi savo išvaizda: makiažas, kruopščiai parinkti drabužiai, visada tvarkingi plaukai. Dirbau, susitikdavau su draugėmis, turėjau laiko sau. Vėliau atsirado vaikai, rutina, pareigos. Dirbau toliau, bet perėmiau ir namų ruošą, vaikų priežiūrą, gydytojų vizitus—viską, kas laiko šeimą ant kojų, bet dažniausiai lieka nepastebėta. Mano dienos prasidėdavo iki 6 ryto ir baigdavosi po vidurnakčio. Dažnai išeidavau iš namų be makiažo, nes tiesiog neturėjau laiko. Užsidėdavau pirmus švarius drabužius, kuriuos rasdavau. Ne dėl to, kad man būtų nerūpėję, o todėl, kad buvau išsekusi. Jis grįždavo, pavalgydavo, žiūrėdavo televizorių ir eidavo miegoti. Niekada nepaklausdavo, kaip jaučiuosi ar ar man reikia pagalbos. Laikui bėgant prasidėjo pastabos—kad savimi rūpinuosi mažiau nei anksčiau, kad nenešioju suknelių, kad atrodau apsileidusi. Galvojau, kad tai tik pavieniai komentarai. Niekada neįsivaizdavau, kad tai taps priežastimi išeiti. Jis niekada nesakė „jaučiuosi nutolęs“ ar „turime pasikalbėti“. Tiesiog vieną dieną susikrovė daiktus. Išvykimo dieną jis pasakė tiesiai šviesiai: kad nebejaučia to paties, kad pasikeičiau, kad pasigenda moters, kuri rūpindavosi savimi dėl jo. Primygtinai priminiau viską, ką dariau dėl namų, vaikų, mūsų. Jis atsakė, kad to nepakanka, jam svarbu didžiuotis savo moterimi. Tyliai susikrovė daiktus. Po kelių dienų sužinojau, kad jau bendrauja su kita. Moterimi be vaikų, turinčia laiko sporto klubui, galinčia rūpintis savimi kasdien. Supratau, kad problema visada buvo ne makiažas. Šiandien vis dar keliuosi anksti, vis dar dirbu, vis dar rūpinuosi namais. Dabar savimi rūpinuosi tada, kai pati to noriu, o ne tada, kai kažkas tikisi. Nustojau puošti save ne dėl meilės trūkumo—o todėl, kad ant mano pečių gulėjo visas gyvenimas. Ir vis tiek jis nusprendė išeiti. Mąstau pradėti sportuoti, bet nėra laiko. Kaip bebūtų, matyt, jis tiesiog nenorėjo manęs.

Vyras paliko mane po vienuolikos metų santuokos, o priežastį pasakė taip paprastai, kad ji atrodė keisčiau

Uncategorized

054

Man 46-eri, ir jei kas pažvelgtų į mano gyvenimą iš šalies, pasakytų, kad viskas gerai: ištekėjau jauna – 24-erių – už darbštaus ir atsakingo vyro, susilaukiau dviejų vaikų vos vieną po kito – 26-erių ir 28-erių, nutraukiau studijas dėl nesuderinamų laikų ir mažų vaikų, nes „dar bus laiko vėliau“. Niekada nebuvo didelių skandalų ar dramų – viskas klostėsi, kaip „turi būti“. Metų metus rutina buvo tokia pati: keldavausi pirma, ruošdavau pusryčius, išeidavau į darbą, grįždavau ruošti vakarienės, skalbti, tvarkyti. Savaitgaliai – šeimos susibūrimai, gimtadieniai, įsipareigojimai. Visada buvau ta, kuri viską sprendžia, visada atsakinga. Jei kažko trūko – aš pasirūpinau. Jei kažkam reikėjo pagalbos – aš būdavau šalia. Niekada nepaklausiau savęs, ar norėčiau kažko kito. Vyras niekada nebuvo blogas žmogus – vakarieniaudavome, žiūrėdavome televizorių, eidavome miegoti. Jis nebuvo nei itin švelnus, nei šaltas. Mažai norėjo, nesiskųsdavo, pokalbiai sukosi apie sąskaitas, vaikus ir reikalus. Vieną paprastą antradienį atsisėdau svetainėje ir supratau, kad neturiu ką veikti: ne todėl, kad viskas gerai, o todėl, kad niekam tą akimirką manęs nereikėjo. Apsižvalgiau – daugelį metų buvau šio namo ramstis, bet nebežinojau, ką su savimi daryti jo viduje. Tą dieną atidariau seną stalčių – radau nebaigtas diplomų kopijas, kursus, idėjas užrašytas sąsiuviniuose, į šalį atidėtus projektus. Peržiūrėjau nuotraukas, kuriose esu jauna – dar ne žmona, ne mama, ne visų reikalų tvarkytoja. Nejaučiau nostalgijos. Jaučiau dar blogiau: tarsi viską būčiau pasiekusi net nepaklaususi savęs, ar to norėjau. Pradėjau matyti tai, ko anksčiau nelaikiau problema: niekas manęs neklausia, kaip jaučiuosi. Ir kai grįžtu pavargusi, vis vien viską sprendžiu aš. Jei vyrui nesinori į šeimos susibūrimą – priimta, jei aš nenoriu – vis tiek laukiama, kad eisiu. Mano nuomonė egzistuoja, bet neturi svorio. Be riksmų ir dramų – tačiau vietos man čia nėra. Vieną vakarą prie vakarienės pasakiau, kad norėčiau tęsti mokslus ar paieškoti kažko naujo. Vyras nustebo: „O kam dabar?“ Neblogai, tiesiog nesuprato, kodėl reikėtų keisti tai, kas visada veikė. Vaikai tylėjo. Niekas nesiginčijo, niekas neuždraudė. Ir vis dėlto pajutau, kad mano rolė taip aiškiai apibrėžta, kad iš jos išeiti nepatogu. Vis dar esu ištekėjusi. Neišėjau, nesusirinkau daiktų, nepriėmiau kardinalių sprendimų. Bet nebenoriu apgaudinėti savęs – dvidešimt metų gyvenau, kad saugočiau struktūrą, kurioje buvau naudinga, bet niekada nebuvau pagrindinė veikėja. Kaip žmogus atgauna save po tokio gyvenimo?

Man 46-eri, ir jeigu kas nors pažvelgtų į mano gyvenimą iš šalies, pasakytų, kad man sekasi visai neblogai.

Uncategorized

Skaudžiausias dalykas, nutikęs man 2025 metais, buvo sužinoti, kad vyras man neištikimas… ir kad mano brolis, pusbrolis bei tėtis viską žinojo jau seniai Buvome susituokę vienuolika metų. Moteris, su kuria mano vyras užmezgė romaną, dirbo sekretore toje pačioje įmonėje kaip ir mano brolis. Jų pažintį užmezgė brolis – tai nebuvo atsitiktinumas. Jie dažnai susitikdavo darbo reikalais, susirinkimuose, verslo renginiuose ir šeimos susibūrimuose, kuriuose dalyvaudavo ir mano vyras. Pusbrolis juos taip pat matydavo toje aplinkoje. Visi vieni kitus pažinojo ir dažnai susitikdavo. Mėnesius mano vyras gyveno kartu su manimi lyg nieko nenutiko. Aš lankiausi šeimos susibūrimuose, bendravau su broliu, pusbroliu ir tėčiu, nė nenutuokdama, kad visi trys žinojo apie jo neištikimybę. Niekas man nieko nepasakė, niekas neįspėjo ir nebandė paruošti tam, kas vyksta už mano nugaros. Sužinojusi apie išdavystę spalį, pirmiausia susidūriau su vyru, kuris viską patvirtino. Tada tiesiai paklausiau brolio – jis pasakė „taip“. Paklausus, kiek laiko žinojo, atsakė – „kelis mėnesius“. Kodėl tylėjo? „Tai ne mano reikalas, tokie dalykai – tarp poros, vyrai tokių dalykų nekalba.“ Tas pat su pusbroliu – ir jis žinojo. Sakė, kad matė elgesį, žinutes ir kūno kalbą, aiškiai išduodančią, kas vyksta. Kodėl tylėjo? „Nenorėjau problemų, negalima kištis į svetimą santykių istoriją.“ Galiausiai paklausiau tėčio – ir jis žinojo jau seniai. Kodėl neišdrįso pasakyti? „Nenorėjau konflikto, tokie dalykai sprendžiami tarp sutuoktinių, aš nesikišu.“ Po visko išsikėliau iš namų, dabar namas parduodamas. Nebuvo viešų scenų ar fizinių konfliktų – nenoriu žemintis dėl nieko. Moteris ir toliau dirba brolio įmonėje, o brolis, pusbrolis ir tėtis liko su abiem normaliais santykiais. Per Kalėdas ir Naujuosius mane kvietė švęsti kartu, bet pasakiau mamai, kad negaliu – negalėčiau sėdėti prie vieno stalo su tais, kurie viską žinojo ir tylėjo. Jie šventė kartu, o manęs nebuvo per abi šventes. Nuo spalio su nė vienu iš jų nekalbėjau. Nemanau, kad galėčiau jiems atleisti.

2025-aisiais man labiausiai skaudėjo sužinoti, kad mano žmona man neištikima… ir kad mano brolis

Uncategorized

Penkerius metus draugavau su mergina. Gyvenome skirtinguose miestuose dėl darbo, bet bendravome kasdien. Turėjome ateities planų, svarstau rimtai pasipiršti, kad galėtume užbaigti nuotolinį gyvenimą. Visada ja pasitikėjau. Nebuvo pagrindo įtarimams. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš nežinomo numerio. Atėjusiame balse – ramus, inteligentiškas vyras. Pristatėsi ir pasakė tiesiai: „Nenoriu problemų, bet manau, kad turi žinoti kai ką svarbaus.“ Jis papasakojo, kad yra sistemų inžinierius ir neseniai pradėjo bendrauti su viena moterimi. Nieko rimto – tik susirašinėjimai, kava, flirtas… Tas etapas, kai pažįsti žmogų. Ji niekada neminėjo, kad turi vaikiną. Viskas atrodė įprastai, kol kažkas nesujungė galų. Jis kalbėjosi su draugu, kuris irgi su kažkuo susitikinėjo. Išgirdo vardą. Draugas nutilo ir paprašė nuotraukos. Pamačius nuotrauką pasakė žodžius, kurie pašalino visas abejones: „Nedelsdamas atsitrauk nuo šitos moters. Ji turi rimtą draugą jau penkerius metus.“ Tai buvo ne gandai – žmonės apie tai žinojo. Net apibūdino mane: kad gyvenu kitame mieste, kad ji dirba ten ir todėl „leidžia sau“ daugiau. Dar blogiau – paaiškėjo, kad ji susitinka ir su kitu vyru, irgi inžinieriumi… Tas vaikinas žino apie mane ir jam nė motais. Tada tapo akivaizdu: tai ne nesusipratimas, o moteris, kuri išlaiko tris santykius vienu metu – su manimi, kitu inžinieriumi, kuris žino apie mane, ir tuo, kuris nieko apie tai neįtarė. Jis sakė, kad, supratęs viską, nusprendė man paskambinti, nes, jei jau egzistuoja moteriška solidarumas, privalo būti ir vyriškas. Jis nenori veltis į šitą reikalą. Mano numerį rado socialiniuose tinkluose ir pasirinko paskambinti. Pridūrė: „Jei nori įrodymų, pasakyk – atsiųsiu viską. Neturiu ką slėpti.“ Sutikau. Po kelių minučių gavau visą tiesą: pokalbius, balso žinutes, nuotraukas, sutartų susitikimų įrodymus. Tas pats bendravimo stilius, tie patys komplimentai, tie patys tušti pažadai – identiški mano atvejui. Krūtinėje pajutau tokią įtampą, kad pamaniau, jog tuoj atsisveikinsiu su šiuo pasauliu. Myliu ją, net gyvenimą ėmiau planuoti kartu. Svarsčiau keisti miestą, pasipiršti, pradėti viską iš naujo. Paskambinau jai ir tiesiai paklausiau. Ji neneigė. Iš pradžių nuvertino situaciją, paskui supyko, kad „kažkas įsikišo“, po to pravirko. Pripažino, kad pasimetusi, kad nežino ko nori, kad nemanė, jog taip viskas išaiškės. Padėjau ragelį. Ir tada suvokiau skaudžią tiesą: neištikimi būna ne tik vyrai. Yra ir moterų, kurios strateguoja, meluoja, sėkmingai vedžioja kelis santykius vienu metu ir puikiai žino, ką daro. Taip, praradau santykius. Bet esu dėkingas tam žmogui, kuris, nors manęs nepažinojo, surado drąsos atvirai perspėti. Priešingu atveju šiandien jau būčiau susižadėjęs su žmogumi, kuris gyvena dvigubą – gal net trigubą – gyvenimą be jokio sąžinės graužimo.

Žinai, buvau su Migle penkerius metus kartu. Gyvenome skirtinguose miestuose ji Klaipėdoje, aš Kaune

Uncategorized

Jam jau 35-eri, tačiau jis neturi nei vaikų, nei žmonos: mano sūnaus vaikystės draugo istorija – ar perdėta motinos meilė gali trukdyti tapti savarankišku žmogumi?

Jam jau 35-eri, bet nei žmonos, nei vaikų Prieš savaitę su sūnumi lankiausi anytos bute Kaune.

Uncategorized

Man 50 metų, pastojau būdama moksleivė nuo vaikino, su kuriuo abu dar mokėmės. Nei aš, nei jis neturėjome darbo. Mano šeima sužinojusi pasakė, jog mane išsižada, pareiškė, kad gėdinu namus ir neaugins „svetimo“ vaiko. Vieną vakarą liepė susikrauti daiktus ir išėjau tik su mažu lagaminėliu, nežinodama, kur praleisiu naktį. Vaikino šeima mane priėmė iškart – davė kambarį, iškėlė taisykles ir reikalavo tik baigti mokyklą. Jie apmokėjo už maistą, sąskaitas, net už gydytojus nėštumo metu. Gimęs mano sūnus – jo mama buvo kartu ligoninėje, mokė rūpintis mažyliu, o tėtis nupirko visas reikalingas kūdikio prekes. Kad neliktume „įstrigę“, jie pasiūlė apmokėti mano mokslus slaugos mokykloje – sutikau. Aš mokiausi rytais, sūnų palikdavau anytai, draugas studijavo informatiką, o jo tėvai vis dar mokėjo didžiąją dalį mūsų išlaidų. Nebuvo prabangos, bet visuomet jautėm paramą – jie prižiūrėjo vaiką, kai reikėjo eiti į egzaminus ar dirbti. Baigę įsidarbinome: aš – slaugytoja, jis – pagal specialybę, susituokėm, atsiskyrėm ir užauginom sūnų. Šiandien man 50, mūsų šeima tvirta, vaikas užaugo matydamas mūsų pastangas. Su tėvais liko tik formalūs santykiai – daugiau artumo nebeliko. Jei šiandien turiu įvardyti šeimą, kuri mane išgelbėjo, tai ne mano gimtieji, o mano vyro šeima.

Man jau penkiasdešimt metų, o visa tai buvo seniai, kai dar buvau mokinė ir pastojau nuo savo vaikino.

Uncategorized

032

Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais, kol buvau darbe – grįžęs neradau nei jų, nei daiktų. Prieš kelias savaites gavau pranešimą: prašymas alimentų. Nuo tada automatiškai išskaičiuoja iš atlyginimo – nieko negaliu derėtis ar delsti, pinigai išeina tiesiogiai. Nebūsiu šventasis – esu neištikimas, pripažinti nesiryžau, bet ir visiškai neslėpiau. Žmona sakydavo, kad perdeda, kad mato, ko nėra. Buvau ir karštakošis – rėkdavau, nervuodavausi, namuose viską spręsdavau aš. Jei kas nepatiko – visi suprasdavo iš balso. Kartais mėtydavau daiktus. Niekad nemušiau, bet gąsdinau. Vaikai bijojo – supratau per vėlai. Grįžęs iš darbo girdėdavau tylą. Jei pakeldavau balsą – lįsdavo į kambarius. Žmona rinkdavo žodžius, vengdavo ginčų. Galvojau, kad tai pagarba – dabar suprantu, kad tai buvo baimė. Tuo metu man nerūpėjo – jaučiausi kaip maitintojas ir valdovas. Kai žmona išėjo, jaučiausi išduotas, norėjau nubausti – nedaviau pinigų, tikėdamasis, jog grįš. Nesugrįžo. Nuėjo tiesiai pas advokatą – teismas paskyrė automatinį alimentų mokėjimą. Dabar atlygis mažas, viskas dingsta dar prieš gavus. Žmonos ir vaikų namuose nebėra, matau retai ir iš tolo – jie manęs vengia, nieko nesako. Finansiškai spaudžia kaip niekad – moku nuomą, alimentus, skolas, beveik nieko nelieka. Kartais pykstu, kartais gėda. Sesuo man sako: pats kaltas.

Man penkiasdešimt metų. Prieš metus mano žmona Ieva išėjo iš namų kartu su vaikais. Ji išsikraustė, kol