Zibainis

Duktė paprašė mamą, kad prižiūrėtų vaiką. Šią istoriją pasakojo man mano pažįstamas. Jo žmona, Aistė

Uncategorized

0105

Vėl pas ją: meilė, skyrybos ir pasirinkimas tarp šeimos ir praeities Vilniuje

Vėl pas ją Vėl pas ją? Ramunė uždavė klausimą žinodama atsakymą. Dainius linktelėjo, nepakeldamas akių.

Uncategorized

022

Neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma! Motina padarė viską, kad dukra liovėsi gyventi.

20240427, Vilnius Šiandien vėl negaliu patikėti, ką patyriau. Mano mama, Inga, visada sakė, kad viskas

Uncategorized

056

Sūnus nebenori manęs matyti: kaip mano rūpestis dėl sūnaus šeimos virto nesantaika ir kodėl jis nusprendė ištrinti mane iš savo gyvenimo

Mama, ką tu pasakei mano žmonai? Ji jau norėjo susidėti daiktus ir išeiti. Aš tik pasakiau jai tiesą.

Uncategorized

Kaip tėvas išmokė sūnų teisingai valgyti

Prieš daug metų, kai mano sūnui buvo trys metai, jis valgė labai netinkamai. Priverdau jį sėdėti prie

Uncategorized

027

Atsisakiau slaugyti vyro sergančią motiną ir privertiau jį rinktis: šeimos darna ar saviapgaulė

2023 m. lapkričio mėnuo buvo permirkęs lietumi. Visą savaitę smulkus darganotas lietus barbeno į langus

Uncategorized

0207

„Man nereikia paralyžiuotos…“ – pasakė marti ir išėjo…, bet ji nė neįsivaizdavo, kas gali nutikti toliau… Viename Lietuvos kaimelyje gyveno paprastas senolis, savaitgaliais mėgdavęs išgerti truputį naminukės. Jis turėjo svajonę – nusipirkti šunį, ne bet kokį, o grynaveislį lietuvių skaliką. Dėl šios svajonės pasiryžęs buvo vykti net į Dzūkiją, kad tik gautų norimą augintinį. Senelį visi vadino Petruške. Gal tai buvo vardas, gal pravardė – niekas tiksliai ir nežinojo. Petruške sėdėdavo po darbų gamtos apsuptyje ant suolelio ir prisimindavo senus laikus. Jaunimas mėgdavo pas jį susirinkti ir klausytis, kaip „kaime anksčiau buvo“. Petruške žmoną Oną jau seniai palaidojo. Ona sergėjo širdimi, daktarai buvo uždraudę jai gimdyti, bet ji labai norėjo vaiko. Pagimdė Petruškei sūnų, o pati silpna visai liko. Petruške Oną be galo mylėjo – viską namuose už ją darydavo, net pieno pakelį parduotuvėje pats nešdavo. „Negalima! Gydytojai uždraudė!“ – sakydavo. Sūnum pats rūpinosi, maistą gamindavo. Ona vis guosdavosi: – Kad bent neišjuoktum manęs! Moterys išsijuoks – viską vyras dirba, o aš nieko!.. Tačiau kaimo moterys ne juokėsi, o pavydėjo: – Oi Oželka, duok mums savo Petruškę nuomai, kad bent dieną tavo gyvenimu pagyventume! Ona tik šypteldavo. Taip ir išėjo iš gyvenimo, su šypsena. Rytą Petruške atrado ją jau šaltą, tris dienas verkė kaip mažas, paskui ėmė užsiimti sūnum. Tuo metu sūnui prasidėjo sunkus paauglystės laikotarpis, 14 metų. Po kariuomenės sūnus anksti vedė ir liko gyventi ten, kur tarnavo. Petruške taip liko visiškai vienas. Bet senelis nenusiminė – mielai bendraudavo su jaunimu ant suolelio prie namų. Sūnus susilaukė dukros, vis laukdavo jų šeimos svečiuose, bet jie niekaip neatvažiuodavo – vis darbas, vis laiko nėra, vis kažkas. Vaikaitę matė tik nuotraukose. Ir staiga kaimo žmonės pastebėjo, kad Petruške vaikšto juodas kaip debesis, nei šypsosi, nei juokauja, ant suolo nebesėdi. Ėmė klausinėti, kas atsitiko, ir paaiškėjo: Petruške gavo telegramą, kurioje marti pranešė, kad jie su šeima pateko į autoavariją. Vaikaitė sunkios būklės ligoninėje, o sūnus žuvo. „Vargas, liūdesys!“ – gailėjo senolio visi kaimo žmonės, bet juk nėra tokių žodžių, kurie galėtų padėti tokiame skausme… Petruške priėmė užuojautą, bet jam lengviau nepasidarė. Sūnaus gaila, bet jo negrąžinsi, dar labiau gaila vaikaitės. Guli ligoninėje, komoje, jauna mergaitė – tik 15 metų… Ji turėtų gyventi ir džiaugtis. Visa Petruškės širdis dėl jos skauda. Svarbiausia – iš marti daugiau jokių žinių. Laiškų nerašo, į telegramas neatsako, telefono nekelia. Kaip sužinoti, kokia vaikaitės būklė?.. Nors ir matė ją tik nuotraukose, bet mylėjo nė kiek ne mažiau. Sprendžiant iš nuotraukų, vaikaitė labai panaši į Oną jaunystėje. Petruške jau buvo susiruošęs vykti į miestą, kur gyveno sūnus, kai staiga, prieš pat kelionę, prie namų privažiavo mašina. Išnešamos neštuvės. Į namus beveik be pasisveikinimo įpuolė kažkokia moteris. Senolis iš karto nesuprato, kad tai jo žuvusio sūnaus žmona. Po jos įnešė neštuvus, ant kurių gulėjo vaikaitė. Tiesiog numetė mergaitę ant sofos ir išėjo. – Ji paralyžuota nuo galvos iki kojų. Man tokia dukra nereikalinga. Aš dar spėsiu ištekėti ir pagimdyti sau sveiką vaiką! – pasakė marti. – Bet juk aš ne gydytojas! – spėjo tik atsiliepti Petruške. – Ir nereikia. Gydytojai negali jai padėti. Jai reikia slaugės. Jei nenorite užsiimti – palaidokit ją gyvą, o aš nesiruošiu žlugdyti savo gyvenimo. Aš jai ne slaugė! – pasakė moteris ir trenkusi durimis išėjo. – O tu jai ir ne motina! – sušuko pavymui Petruške. Tada jau tapo aišku, kodėl sūnus nevažiuodavo su šeima į svečius. Su tokia žmona grįžt tik į turgų ginčytis, o ne svečiuotis. Kaip sūnų toks likimas šitokioje boboje įvėlė?.. Tik dabar jau nieko nepaklausi. Jei būtų žinojęs, kad žmona dukters atsisakys, turbūt ir karste apsisuktų. Taip ir liko Petruške dviese su vaikaitė. Mergaitė tikrai buvo visiškai paralyžuota, bet Petruške buvo jau įpratęs rūpintis ir su ūkio darbais vargti. O dabar gyvenime atsirado tikslas! Pagrindinis uždavinys – išgydyti vaikaitę. Gydytojai iš jos atsisakė ir išrašė iš ligoninės. Jie apskritai nesuprato, kaip ji išgyveno avarijoje – trauma buvo beveik nesuderinama su gyvybe. Beliko tik liaudiškos priemonės ir žiniuonės. Kaimynystėje žiniuonės nebuvo, o artimiausia – labai toli. Paralyžuoto vaiko nuvežti negalima, o pati atvažiuoti nenori, per sena jau. Ir ką daryti, Petruške nežinojo. Beveik kas savaitę senelis važiuodavo pas žiniuonę, ji duodavo žolelių ir užpilų. Jais ir gydė vaikaitę. Praėjo daugiau nei metai, jos būklė nepasikeitė – nei ranka, nei koja nepajudėjo, gulėjo kaip žabukas po apklotu. Net kalbėti negalėjo, tik kažkaip neaiškiai mykė. Kartais senelis pastebėdavo, kaip vaikaitės skruostu rieda ašara. Tais momentais Petruškės širdis plyšdavo. Galvojo, kad ji ilgisi mamos ir tėčio. Senelis ilgai kalbėdavosi su mergaitė, skaitydavo jai knygas, bet ji jam negalėjo atsakyti. Abu jiems buvo sunku. Ir štai vieną vakarą nutiko nenumatyta. Kai senelis pagal įpratimą sėdėjo prie ligonės lovos, į namus įsiveržė girta jaunimo kompanija. Pasirodo, Petruške iš neatsargumo pamiršo uždaryti duris. Kompanija, grįžtant iš diskotekos, pastebėjo šviesą lange. Jie žinojo, kad namuose yra paralyžuota mergina. Kažkas pasiūlė užeiti „pasilinksminti“, esą „paralyžiuota – tikrai bus laiminga, jei kas su ja… O jei ką, nesipriešins“. Pastūmė duris – o jos ir atsidarė. – Na, seneli, kelk nuo vaikaitės apklotą ir praskesk kojas plačiau! Mes dabar metimą darysime – kas pirmas… – komanadavo pats girtžiausias. – Pasigailėkite! Juk jai vos penkiolika! – atkirto senelis. – O palauk, leisk tik dantis išsivalysiu! – pasakė Petruške, o pats greit nuskubėjo į virtuvę, atidarė rūsį ir suriko – „Gaut!…“ O iš ten tuoj pat išlėkė milžiniškas lietuvių skalikas Skardis. Puolė gi jis tuos išgamas – kam už kelnių sukibo, kam už sėdynės įkando… Pagrindiniam vos neprikando „didžiausių turtų“. Kitiems kelnes nutraukė, bėgo per kaimą pusplikiai, žmonės juokėsi, o Skardis per langą iššoko ir vijosi iki pačios kaimo ribos. Grįžta Petruške į kambarį, o vaikaitė ant lovos sėdi ir šaukia pro langą: – Skardi! Skardi! Dedukai, laikyk jį, kad neišbėgtų!… Tada senelis sugraudintas apsiverkė. Nuo to laiko vaikaitė ėmė sveikti. Greit pradėjo vaikščioti. Gal žiniuonės žolės padėjo, gal stresas dėl šuns… O kalbėt pradėjo be paliovos – buvo prisikalbėjusi per tuos metus. O iš kur atsirado šuo? – paklausite… Viskas paprasta. Skardis gyveno pas sūnų, o kai įvyko tragedija ir šeimininkas mirė, nedora marti atsikratė ir dukros, ir šuns. Šunį ji atvežė kartu su mergaite, tik seneliui nieko nepasakė. Kai marti paliko Petruškės namus, senelis užsidarinėjo vartus, žiūri – o prie vartų sėdi šuo. Liesas, pavargęs, akys liūdnos lyg sergančios karvės, o iš jų bėga tikros ašaros. Petruške net nežinojo, kad sūnus turėjo šunį. Negalėjo gi šuns į gatvę išmesti – priglaudė pas save. Šuo tarnavo seneliui ištikimai, o kai tie pašlemėkai atėjo, tiesiog sėdėjo rūsyje, nes vasara buvo labai karšta. Kad šuo nekentėtų nuo karščio, senelis dieną laikydavo Skardį rūsyje, o vakarop, kai saulė nusileisdavo, išleisdavo. Tą vakarą dar nebuvo spėjęs išleisti. Jeigu Skardis būtų buvęs lauke – tie padugnės į namus net nebūtų patekę. Vaikaitė vėliau papasakojo seneliui, kad kai verkė ir ašaros riedėjo jos skruostais, ji ilgėjosi šuns. Senelis vis laikydavo šunį kieme, į kambarį neįleisdavo. Mergaitė labai jo ilgėjosi, bet negalėjo to pasakyti seneliui. Skardis išvijęs girtuoklius, sugrįžo į namus ir smagiai išlaižė savo mažosios šeimininkės veidą. Jis irgi labai pasiilgo. Taip ir liko gyventi trise: Petruške, vaikaitė ir Skardis. O mergaitės motina jiems daugiau niekada nepasimatė ir nesusisiekė.

Man nereikia paralyžiuotos pasakė marti ir išėjo… Bet ji nė neįtarė, kas gali nutikti vėliau Mažame

Uncategorized

045

Įkalbėjau sūnų išsiskirti – o dabar labai gailiuosi…

Staiga vėl man anūkę savaitgaliui atvedė buvusi marti, pasiguodė man kaimynė Lidija, kai susitikome laiptinėje.

Uncategorized

061

Vieną kartą buvau liudininkas pokalbio tarp mūsų parduotuvės savininko ir lieso paauglio. Berniukas buvo apsirengęs senais drabužiais.

Vieną dieną stovėjau prie senos Užupio parduotuvės durų ir stebėjau, kaip plonus paauglys, apsirengęs