Zibainis

Skambutis su šuns lojaimo melodija mano marčios telefone pakeitė mano sprendimą padovanoti jaunai šeimai butą – kaip vienas incidentas gimtadienio vakarėlyje Vilniuje privertė mane permąstyti pagalbą vaikams įsigyjant būstą

Vienas skambutis iš mano marčios visiškai pakeitė mano norą padėti jaunai šeimai įsikelti į naują būstą

Uncategorized

057

„Išeik iš mano namų!“ – tariau savo uošvei, kai ji vėl pradėjo mane žeisti.

Raud iš mano namų! šaučiau į savo svoką, kai ji vėl pradėjo manęs įžeisti. Vienas dalykas, ko visą gyvenimą

Uncategorized

051

Man 27-eri metai, bet savo namuose gyvenu taip, tarsi nuolat turėčiau atsiprašinėti už tai, kad egzistuoju. Baisiausia – mano vyras sako, kad tai “normalu”. Man 27-eri ir jau dvejus metus esu ištekėjusi. Vaikų neturime. Ne todėl, kad nesvajojame, bet nuo pat pradžių sakiau: pirmiausia – namai, kuriuose būtų tikri namai. Ramybė. Pagarba. Vidinė harmonija. Deja, mūsų namuose seniai nėra ramybės. Ir ne dėl pinigų. Ne dėl darbo. Ne dėl sunkių ligų ar tikrų tragedijų. O dėl vienos moters. Mano vyro mama. Iš pradžių galvojau – gal tik griežtesnė, mėgsta kontroliuoti. Ta tipiška lietuviška anyta, kuri viską stebi ir turi savo nuomonę. Stengiausi būti mandagi. Kantri. Nuryti nuoskaudas. Sakiau sau: ji jo mama… apsipras… priims… reikia laiko. Bet laikas jos neramino. Laikas darė ją drąsesnę. Pirmąkart pažemino – atrodė smulkmena. Pasakė tarsi juokais: — Na, jūs jaunos martynos… per daug norit pagarbos. Aš tik nusišypsojau, kad nebūtų nejauku. Vėliau prasidėjo “pagalba”. Ateidavo lyg palikti uogienių, atnešti valgį, pasitikrinti kaip gyvenam. Bet visada elgdavosi vienodai. Žiūrėdavo, tikrindavo, kilnodavo daiktus. — Kodėl čia taip? — Kas tau liepė padėti būtent ten? — Jei būčiau tu, niekada nedaryčiau… Ir blogiausia – sakydavo tai ne tik man. Sakydavo vyrui prieš akis. O jis nieko. Nestabdė jos. O jei kažką sakydavau, iškart: — Baik, nereaguok taip jautriai. Pradėjau jaustis lyg pamišusi. Lyg perdėčiau. Lyg aš būčiau “problema”. Vėliau prasidėjo apsilankymai be įspėjimo. Durų skambutis. Raktas. Ir ji viduje. Visada ta pati frazė: — Aš juk savas žmogus. Jaučiuosi čia kaip namie. Pirmus du kartus nuryjau. Trečią pasakiau ramiai: — Prašau, įspėkite. Kartais esu pavargusi, miegu, dirbu. Ji pasižiūrėjo, lyg būčiau nedrąsi. — Tu man nurodysi, kada ateiti pas sūnų? Vakare vyras surengė sceną. — Kaip galėjai ją įžeisti? Netikėjau. — Neįžeidžiau. Tik ribas nubrėžiau. Jis tik tiek: — Mano namuose anytos niekas nevys. Mano namuose. Ne mūsų. Nuo tada slapstydavausi. Nesijaučiau laisvai savo bute. Negrojau muzikos. Nesijuokiau garsiai. Gamindama bijojau, kad vėl pasakys “jau vėl tas pats?” Tvarkydama bijojau: “nešvaru.” Ir baisiausia – pradėjau nuolat atsiprašinėti. — Atsiprašau. — Nebepasikartos. — Nenorėjau. — Ne taip pasakiau. — Neturėjau omenyje to. Moteris, 27-eri… kuri atsiprašo, kad kvėpuoja. Praeitą savaitę atėjo, kai vyras buvo darbe. Buvau namie – su treningais, surišta plaukais, peršalusi. Įėjo be skambučio. — Kaip atrodai… – sako. – Čia toks likimas mano sūnui? Netyliu. Ji įėjo į virtuvę ir atidarė šaldytuvą. — Nieko gero čia. Tada spinta. — Kodėl puodeliai čia? Pradėjo dėlioti, murmėti, tvarkyti. Tik stovėjau. Ir tuomet ji pasakė: — Prisiminik – jei nori likti žmona… turi būti savo vietoje. Ne virš sūnaus. Viduje kažkas perlūžo. Ne ašaros. Ne riksmas. Tylus suvokimas – pasiekiau ribą. Vyras grįžo, ji karaliauja ant sofos. Tyliai sakau: — Reikia pasikalbėti. Nes taip nebegali būti. Jis nežiūri. — Ne dabar. — Dabar. Jis atsidūsta. — Vėl? — Nebejaučiuosi saugi savo namuose. Ji ateina be įspėjimo. Žemina. Kalba kaip su tarnaite. Jis tik kvatojasi. — Tarnaitė? Nesąmonė. — Tai ne nesąmonė. Ir ji nuo sofos: — Jei neturi kantrybės, ne žmona šeimai. Ir nutiko baisiausia. Vyras – ne žodis mano gynybai. Prisėda šalia jos. Ir tik kartoja: — Nedramatizuok. Pirmą kartą pamačiau aiškiai. Jis ne tarp dviejų moterų. Jis – vienoj pusėj. Pusėj, kur jam patogu. Pasižiūrėjau į anytą. Tada į vyrą. Ir tik tiek: — Gerai. Nesiginčijau. Neverkiau. Neaiškinau. Tik išėjau į miegamąjį. Sukroviau daiktus į krepšį. Pasiėmiau dokumentus. Kai išėjau į koridorių, sustabdė: — Ką darai?! — Išeinu. — Tu išprotėjai! — Ne. Atsibudau. Anytė šypsosi, tarsi laimėjo. — Kur eisi? Grįši. Ramiai atsakiau: — Ne. Jūs norite namų, kuriuose valdytumėte. Aš – namų, kuriuose galėčiau kvėpuoti. Vyras čiupinėja krepšio rankeną. — Negali išeiti dėl mano mamos. Žiūriu: — Išeinu ne dėl jos. Jis sustingo. — Tai dėl ko? — Dėl tavęs. Tu ją pasirinkeiai. O mane palikai vieną. Išėjau. Ir žinot, ką pajutau lauke? Šaltį, taip. Bet ir laisvę. Pirmą kartą per kelis mėnesius niekam neatsiprašinėjau. ❓ Kaip jūs elgtumėtės mano vietoje – liktumėt ir “kentėtumėt dėl šeimos”, ar išeitumėt akimirksniu, kai vyras nutyli, kai jus žemina?

Man 27-eri, o gyvenimas teka keistai, tarsi sapnas, kuriame nuolat atsiprašau, kad tiesiog esu.

Uncategorized

059

Buvo atskleista, jog buvęs vyro sūnus iš antrosios santuokos susirgo, o buvęs vyras paprašė manęs finansinės pagalbos. Aš atsakiau – ne!

Aš 37metė, ilgą laiką išsiskyrusi. Prieš dešimt metų mano buvęs vyras, Mindaugas, nusikepė ir aš niekada

Uncategorized

0151

Vieną dieną tėtis pakvietė mane į savo kambarį: sakė, kad turime pasikalbėti apie rimtą reikalą. Turiu pripažinti, šiek tiek sunerimau. Svetainėje manęs laukė moteris. Mano šeima visada sukosi apie tėtį – jis mane užaugino, rūpinosi manimi ir buvo mano tvirtas ramstis. Po mano gimimo mama mus paliko, o tėtis nusprendė daugiau nesituokti, galbūt bijodamas dar kartą nusivilti. Gyvenimas tėčiui nebuvo lengvas, todėl norėjau greičiau užaugti, kad galėčiau jį palaikyti ir padėti, kuo tik galiu. Dėl prastos mūsų šeimos finansinės padėties pradėjau dirbti būdama penkiolikos. Rašiau straipsnius vietiniams laikraščiams, po trejų metų gavau geresnį darbą. Dar po kelių metų įsidarbinau biure – tai leido man tapti nepriklausoma ir išlaikyti save bei tėtį. Vieną dieną tėtis pakvietė rimtam pokalbiui, kaip pats pasakė. Jaučiausi truputį nerami. Svetainėje manęs laukė moteris, kuri, kaip tėtis pasakė, buvo mano mama. Pamačiusi mane, ji pravirko, atsiprašė ir bandė mane apkabinti, bet negalėjau apsispręsti ją apkabinti. Atsargiai išsilaisvinau iš jos glėbio ir, nieko daugiau nepasakiusi, išėjau, palikdama ją su tėčiu. Nusprendžiau leisti tėčiui spręsti šią situaciją taip, kaip jam atrodo tinkamiausia. Negaliu atleisti žmogui, kuris mus paliko su tėčiu ir net po tiek metų nepasivargino pasveikinti su gimtadieniu.

Vieną dieną tėtis mane pasikvietė į savo kambarį sakė, kad nori rimtai pasikalbėti. Turiu pripažinti

Uncategorized

058

Nežinau, kaip tai parašyti, kad neskambėtų kaip pigi drama, bet tai – įžūliausias dalykas, kokį man yra daręs žmogus. Su vyru gyvenu jau daugelį metų, o antrasis šios istorijos veikėjas – jo mama, visada pernelyg kišusis į mūsų santuoką. Ilgai maniau, kad ji – tiesiog iš tų mamų, kurios kišasi „iš geros valios“. Pasirodo, ne iš geros. Prieš kelis mėnesius jis įkalbėjo pasirašyti būsto dokumentus. Sakė, kad pagaliau turėsime kažką savo, jog nuoma – kvailystė, o jei dabar nepadarysime, vėliau gailėsimės. Buvau laiminga, nes seniai svajojau apie namus – nebe gyventi iš lagaminų ir dėžių. Pasirašiau, nes tai, maniau, šeimos sprendimas. Pirmas keistas ženklas – kai jis pradėjo tvarkyti reikalus įstaigose vienas. Kaskart kartodavo, kad man neverta eiti, tik laiko gaišimas, jam lengviau. Grįždavo su segtuvais ir palikdavo juos koridoriaus spintelėje, bet niekad neleisdavo peržiūrėti. Jei ką paklausdavau, aiškindavo sudėtingais žodžiais, lyg būčiau vaikas. Galvojau, gal kaip dauguma vyrų, nori kontroliuoti tokius dalykus. Tada prasidėjo “smulkūs” finansiniai žaidimai. Staiga sąskaitas apmokėti darėsi vis sunkiau, nors jo atlyginimas nepasikeitė. Vis įtikinėjo, kad dabar reikia duoti daugiau, nes „taip turi būti“, vėliau viskas susitvarkys. Pradėjau mokėti už parduotuvę, dalį paskolos, remontą, baldus, juk „statome savus namus“. Galiausiai nebeperku nieko sau, viską dedu į „mūsų“ bendrą dalį. Ir vieną dieną, tvarkydama virtuvę po servetėlėmis, radau keturiomis sulankstytą atspausdintą lapą. Tai nebuvo elektros sąskaita, nieko įprasto. Dokumentas su antspaudu, data, o ten labai aiškiai parašyta, kas savininkas. Ne mano vardas. Ne jo. Jo mamos vardas. Stoviu prie kriauklės ir skaitau eilutes po kelis kartus – protas nepriima. Aš moku, imame paskolą, remontuojame, perkam baldus, o savininkė – jo mama. Karšta, skauda galvą, ne dėl pavydo, o dėl pažeminimo. Kai grįžo, nepadariau scenos. Tiesiog padėjau dokumentą ant stalo ir žiūrėjau. Neklausiau švelniai, nemaldavau paaiškinimo. Tiesiog žiūrėjau, nes atsibodo būti vedžiojamai už nosies. Jis nesistebėjo. Nesakė „kas čia“. Tiesiog atsiduso, lyg aš jam sukėliau problemą, kad sužinojau. Tada prasidėjo įžūliausias paaiškinimas, kokį girdėjau. Sakė, taip „saugiau“, mama – „garantas“, jei tarp mūsų kas nutiktų, butas nesidalyjant. Ramiai, lyg kalbėtų, kodėl pirkome skalbyklę, ne džiovyklę. O man tik norėjosi juoktis iš nevilties. Tai ne šeimos investicija. Tai planas, kad aš mokėčiau, o išečiau su vienu maišu drabužių. Bet labiausiai užkliuvo ne pats dokumentas. Labiausiai – kad mama akivaizdžiai viską žinojo. Nes tą pačią vakarą paskambino ir pradėjo pamokslą, lyg aš būčiau įžūli. Aiškino, kad ji „tik padeda“, kad namai turi būti „patikimose rankose“, ir neturėčiau priimti to asmeniškai. Įsivaizduokit: aš moku, atsisakau dalykų sau, darau kompromisus, o ji man aiškina apie „patikimas rankas“. Tuomet pradėjau ieškoti ne iš smalsumo, o nes nebeturėjau pasitikėjimo. Tikrinau išrašus, pavedimus, datas. Ir išlindo dar didesnė bjaurastis – paskolos įmokos ne tik „mūsų kreditas“, kaip sakė. Buvo dar papildoma skola, kuri dengiama iš dalies mano pinigų. Radau, kad dalis lėšų keliauja į seną skolą, ne mūsų būstui. Jo mamos skolą. Kitaip tariant, moku ne tik už butą, kuris mano netampa, bet ir už svetimą skolą, užmaskuotą kaip šeimos poreikius. Tai buvo momentas, kai man nukrito uždanga nuo akių. Staiga paaiškėjo visi faktai per tuos metus. Kaip ji kišasi visur. Kaip jis ją visada gina. Kaip aš – nuolat „nieko nesuprantanti“. Kaip tariamai esame partneriai, bet sprendimus priima jie, o aš tik finansuoju. Skaudžiausia, kad iš tiesų buvau patogus žmogus. Ne mylima. Patogi. Ta, kuri dirba, moka ir nedaug klausia, nes nori ramybės. Ramybė šiame name juk buvo jiems, ne man. Neverkiau. Nekėliau balso. Atsisėdau miegamajame ir pradėjau skaičiuoti. Kiek atidaviau, ką mokėjau, kas man liko. Pirmąkart pamačiau juodai ant balto, kiek metų viltis mane padarė lengvai išnaudojama. Neskaudėjo dėl pinigų tiek, kiek dėl to, kad mane laikė kvaila ir dar šypsojosi. Kitą dieną padariau tai, ko niekada nesitikėjau – atsidariau naują sąskaitą tik savo vardu ir ten pervedžiau visus savo pinigus. Pakeičiau slaptažodžius visuose savo dalykuose, panaikinau prieigą. Nustojau duoti pinigų „bendrai“, nes „bendrai“ buvo tik mano indėlis. Pradėjau kaupti dokumentus ir įrodymus, nes nebetikiu pasakomis. Dabar gyvename po vienu stogu, bet iš tiesų esu viena. Jo nevarau, nemaldau, nesibaru. Tiesiog žiūriu į žmogų, kuris pasirinko mane kaip taupyklę, ir į jo mamą, pasijutusią mano gyvenimo savininke. Ir galvoju, kiek moterų tai išgyveno, ir sau sakė „tilėsiu, kad blogiau nebūtų“. Tik ar gali būti blogiau už tai, kad tave išnaudoja besišypsodami? ❓ Jei sužinai, kad metų metus moki už „šeimos namus“, o dokumentai – ant jo mamos vardu ir tu tik patogi, ar išeini nedelsdama, ar kovoji už viską, ką gali susigrąžinti?

Nežinau, kaip papasakoti taip, kad neskambėtų kaip pigus televizijos serialas, bet tai absurdiškiausias

Uncategorized

027

Pagrindinė linija.

Aistė, tai tu? nuostabiai paklausiau, kai buvusi klasės draugė atvėrė man duris. Nesimatėme maždaug metus

Uncategorized

057

Sėdžiu ant virtuvės grindų ir žiūriu į raktų pakabuką lyg jis būtų svetimas. Iki vakar tai buvo mano automobilis. Dabar – „mūsų“, tik nepaklausus manęs. Ir ne, neperdedu – automobilį realiai atėmė man tiesiai prieš nosį, o paskui privertė justi kaltę, kad supykau. Prieš porą mėnesių vyras ėmė kartoti, kad reikia „mąstyti brandžiau“ ir tvarkyti gyvenimą. Buvo tas ramus, šypsenos laikotarpis, kai atrodo, kad viskas dėl bendro gėrio. Nesipriešinau, nes dirbu, pati save išlaikau, neturiu didelių reikalavimų. Vienintelis tikrai „mano“ dalykas – mašina, kurią pirkau už savo pinigus, pati mokėjau dalimis ir prižiūrėjau. Vieną trečiadienio vakarą grįžau, radau jį prie stalo su išmėtytais popieriais. Nieko labai įtartino, bet greitai juos paslėpė, kai įėjau. Tik pasakė, kad kalbėjo su žmogumi apie „naudingesnį variantą“ pinigams taupyti ir galbūt bus keitimų. Nieko nespaudė, bet kalbėjo taip, lyg turėčiau pasakyti „šaunu“. Tik linktelėjau ir nuėjau praustis. Kitą dieną anyta atvyko be perspėjimo. Patogiai įsitaisė virtuvėje, išsitraukė indus kaip namuose ir pradėjo aiškinti, kad šeima yra viena, kad „santuokoje nėra mano ir tavo“ ir jei tikrai esame šeima, neturėtume būti smulkmeniški. Klausiau ir stebėjausi – niekada taip nekalbėjo, lyg kas būtų davęs scenarijų. Po 20 minučių supratau, kad atvyko ne kavos pagerti. Tą patį vakarą vyras paprašė „nedidelės paslaugos“ – duoti mašinos dokumentus ir registraciją, nes ketina vežti techninei apžiūrai ir nori „sutvarkyti registraciją“. Nelabai patiko, bet nenorėjau ginčo. Išėmiau dokumentus ir daviau jam. Jis paėmė, kaip pultelį nuo televizoriaus – tik tada supratau, kad esu per daug naivi. Praėjo kelios dienos, vyras ėmė „dingti tvarkyti reikalų“, grįždavo patenkintas, tarsi būtų kažką svarbaus atlikęs. Sekmadienio rytą koridoriuje girdėjau jį kalbant telefonu. Nekalbėjo tyliai, bet tas tonas – kai nori atrodyti reikšmingas. Keletą kartų sakė „taip, žmona sutinka“ ir „viskas gerai, ji žino“. Išėjau iš miegamojo, jis iškart nutraukė pokalbį – lyg būčiau jį pagavusi. Paklausiau, kas vyksta, o jis atšovė, kad nesikiščiau į „vyrų reikalus“. Penktadienį po darbo ėjau į parduotuvę, o grįžusi automobilio jau neberadau prie namo. Pagalvojau, kad vyras paėmė. Parašiau jam – neatsakė. Paskambinau – nekėlė. Po 40 minučių gavau tik du žodžius: „Nebūk dramatiška.“ Tada ir atėjo nerimas – ne dėl automobilio, o dėl požiūrio. Kai tau rašo „nebūk dramatiška“, reiškia jau ruošia, kad atrodysi beprotiškai. Grįžo vėlai, ne vienas – su anyta. Jie įžengė į svetainę kaip į apžiūrą; abu atsisėdo, o aš likau stovėti. Tada vyras pasakė, kad padarė „protingą sprendimą“ ir turėčiau tai įvertinti. Iš kišenės ištraukė mano automobilio raktus ir padėjo juos ant stalo kaip įrodymą, kad yra šeimininkas. Tada pasakė, kad mašina perrašyta jo vardu, nes taip „logiškiau dėl šeimos“. Netekau žado – ne todėl, kad nesupratau, o nes negalėjau patikėti. Pasakiau, kad tai mano automobilis, mano pirkinys, mano įmokos. Jis pažvelgė tarsi laukdamas pagyrimo ir pareiškė, kad iš tikrųjų „mane gelbėja“. Kad jei kas nutiktų santuokai, galėčiau jį „šantažuoti“ automobiliu. Kad geriau būtų registruota jo vardu, kad visi būtume ramūs ir nebūtų „mano prieš tavo“. Anyta įsijungė būtent taip, kaip tikėjausi: „Moterų nuomonė keičiasi, vieną dieną geros, kitą jau blogos, sūnus saugo savo interesus.“ Tą akimirką nežinojau, verkti ar juoktis. Stovėjau nuosavuose namuose ir klausiau, kaip mane vadina grėsme, kol pamoko moralės, viską atimdami. Pasakė – jei yra meilė, nesvarbu, kieno vardu automobilis, juk vis tiek aš jį vairuosiu. Būtent šis įžūlumas labiausiai nuliūdino – ne tik kad paėmė automobilį, bet dar įtikino, jog viskas gerai, nes „leis“ man vairuoti, lyg būčiau vaikas, kuriam duoda leidimą. Tada padariau kvailiausią dalyką – ėmiau teisintis. Sakiau, kad nesu priešas, neketinu niekur išeiti, tiesiog man nepatinka. Jis nedelsdamas užsikabino: „Štai, pripažįsti, kad priėmei tai asmeniškai.“ Padarė problemą ne iš savo veiksmų, o iš mano jausmo. Kitą dieną, kol jis buvo darbe, nuėjau prie dokumentų ir pradėjau ieškoti kopijų. Drebančiomis rankomis – ne iš fizinės baimės, o dėl to, kad pirmą kartą aiškiai pamačiau, kaip lengvai galima prarasti tai, kuo tikėjai. Radau seną pirkimo sutartį ir įmokų kvitus. Tada aptikau kažką, kas galutinai sužlugdė – išrašą su data prieš dvi savaites, neva mano parašu. O aš niekada nepasirašiau. Tai nebuvo „staigus sumanymas“. Buvo suplanuota. Atsisėdau koridoriuje ant grindų – ne dramatiškai, tiesiog nebeišlaikė kojos. Tą akimirką galvojau ne apie automobilį, o apie tai, kaip greitai žmogus, su kuriuo miegi, gali nuspręsti, kad esi grėsmė, kurią reikia „neutralizuoti“. Ir kaip ramiai jo mama dalyvauja tame procese, aiškindama moralę, kol atima tavo gyvenimo kontrolę. Kai vakare jis grįžo, nieko nekalbėjau. Atsidariau telefoną ir pakeičiau visas slaptažodžius. Bankas, el. paštas, viskas. Atidariau naują banko sąskaitą, visus asmeninius pinigus perkėliau ten. Ne tam, kad ruoščiausi karui, o dėl vieno suvokimo: kas gali paimti tavo automobilį per parašą, tas gali atimti ir ramybę su šypsena. Jis pajuto pokytį. Staiga pasidarė labai malonus. Pirko maistą, klausė, ar viskas gerai, sakė, kad myli. Mane tai tiesiog supykdė. Nes meilė – ne saldumynų maišelis po to, kai atimi mano nepriklausomybę. Meilė – kai išvis to nedarai. Dabar gyvenu keistoje tyloje. Nesibarame. Nekelia balsų. Bet jau nesu ta pati. Žiūriu į automobilio raktus ir nebejaučiu džiaugsmo – jaučiu kontrolę. Ir nebegaliu apsimesti, kad viskas gerai, tik todėl, jog man sako, kad „dėl šeimos labui“. Kartais galvoju, kad didžiausia išdavystė – ne kai išduoda su kita, o kai parodo, kad mato tavyje riziką, ne partnerę. ❓ Kai žmogus atima tavo nuosavybę apgaule ir paskui kalba apie šeimą, ar tai meilė, ar tik kontrolė? ❓ Ką patartumėt – ramiai ruoštis išvykimui ar kovoti dėl visko teisiškai?

Sėdžiu virtuvėje ant grindų, rankoje laikau raktų pakabuką, kuris atrodo lyg svetimas. Dar vakar tai

Uncategorized

0234

20 metų nuolankiai atsiprašinėjau anytos, kol viena draugė manęs nepaklausė vieno klausimo. Tada viskas tapo aišku.

Dvidešimt metų atsiprašinėjau anytos, kol viena draugė neuždavė vieno klausimo. Tada viskas tapo aišku.