Zibainis

Kodėl turėčiau gailėtis tavęs? Tu manęs nepagailėjai atsakė Aistė. Per paskutiniuosius metus mama dažnai

Nusižiūrėjo svetimą žmoną: Kaip silpnavalis kaimo dailės mokytojas Viktoras Dūdnikovas prarado savo rūpestingą žmoną Sofiją naujajam pretendentui Denisui iš kaimyninio Lietuvos kaimo, o paties „šedevrai“ taip ir liko dulkėti be pagyrų ant sienų ir lentynų

Nusižiūrėjo svetimą žmoną *** Gyvendamas kartu, Viktoras Daukantas pasirodė esąs žmogus silpnavalis ir

Uncategorized

035

Tu – tikra brangenybė!

Tu esi tikras radimas! Vėl?! Klausyk, Aušrinė, kam ji iš tikrųjų gimė? Sau ar mums? Grįžtu iš darbo

Uncategorized

016

Raktas delne Lietaus lašai monotoniškai barbeno į mažo buto langą, tarsi gyvenimo metronomas, skaičiuojantis paskutinius taktus. Mykolas, sukniubęs ant įdubusios lovos krašto, stengėsi tarsi sumažėti, tapti nematomas savo likimui. Jo stambios, kažkada stiprios rankos, pripratusios prie darbo fabrike, dabar beviltiškai gulėjo ant kelių. Pirštai retkarčiais suspausdavo tuštumą, bandydami nors už kažką įsikibti. Nebežiūrėjo į sieną – jis joje matė savo beviltiškų maršrutų žemėlapį: nuo rajono poliklinikos iki privačios diagnostikos centro. Akys buvo išblukusios, lyg sena juosta, nuolat sustingusi viename ir tame pačiame kadre. Dar vienas gydytojas, dar vienas nuolaidus: „Na, ką norit – jūsų amžiuje jau kitaip…“ Jis nepyko. Pyktis reikalauja jėgų, kurių nebeturėjo. Buvo likęs tik nuovargis. Nugaroje tvyrojo ne šiaip skausmas – ji tapo jo nuolatiniu peizažu, baltu beprasmiškumo triukšmu, slopinančiu visą kitą. Jis darė viską, kaip liepta: gėrė vaistus, trynėsi tepalais, gulėjo šaltoje poliklinikos kabinos lovoje, jausdamasis tarsi surinktas mechanizmas sąvartyne. Ir visą laiką – laukė. Pasyviai, kone religingai laukė išsigelbėjimo rato: iš valstybės, iš protingo gydytojo, profesoriaus – kas nors, kad tik jį pagaliau ištrauktų iš lėtai smingančio pelkės. Į savo gyvenimo horizontą žvelgė, o matė tik pilką lietaus uždangą už lango. Mykolo valia, kadaise galėjusi įveikti bet kokią kliūtį darbe ar namuose, dabar tebebuvo viena: ištverti ir laukti stebuklo iš šalies. Šeima… Ji buvo, bet jau seniai išgaravusi. Laikas prabėgo nepastebimai. Pirmiausia išvažiavo dukra – protingoji Katė – į Vilnių, už geresnio gyvenimo. Jis neprieštaravo jos pasirinkimui – norėjo dukrai visko geriausio. „Tėti, aš padėsiu, kai tik atsistosiu ant kojų“, – sakė ji tada telefonu. Nors svarbiausia buvo visai kas kita. Paskui išėjo ir žmona. Ne į parduotuvę, o visam laikui. Rasa sudegė greitai – negailestingas vėžys aptiktas per vėlai. Mykolas liko ne tik su skaudančia nugara, bet ir nebyliu priekaištu sau pačiam: jis, pusiau vaikščiojantis, pusiau gulintis, gyvas. O ji – jo atrama, jo energija, jo Raselė – užgeso per tris mėnesius. Jis rūpinosi ja iki galo. Kol kosulys netapo švokšti, o jos akyse nesužibo tas tolstantis spindesys. „Laikykis, Mykai…“ buvo paskutiniai jos žodžiai, gniaužiant jo ranką. Jis nesusitvardė. Sulūžo galutinai. Katė skambindavo, iškviesdavosi pas save į nuomojamą butą, įkalbinėjo. Bet kam jis ten reikalingas? Svetimam pasauly. Nereikėjo nieko apsunkinti savo bejėgiškumu. O ir pati ji namo grįžti nebeplanavo. Dabar jį lankydavo tik Rasos jaunėlė sesuo Valė – kartą per savaitę, kaip pagal grafiką, atnešdavo sriubą plastiko indelyje, grikių ar makaronų su kotletu ir naują nuskausminamųjų pakuotę. „Kaip laikaisi, Mykai?“ – klausė ji, nusivilkdama paltą. Jis linktelėdavo: „Nieko.“ Jie sėdėdavo tylėdami, kol Valė šluodavo jo guolį – tarsi tvarka daiktuose galėtų įvesti tvarką gyvenime. Po to išeidavo, palikdama svetimų kvepalų kvapą ir sunkų, beveik kūnišką atliktos pareigos jausmą. Mykolas buvo dėkingas. Ir begaliniai vienišas. Jo vienatvė buvo ne tik fizinė – tai buvo kamera, suręsta iš bejėgiškumo, netekties ir tylaus pykčio neteisingam pasauliui. Vieną ypač liūdną vakarą jo žvilgsnis klajojo po nutrintą kilimą ir pastebėjo ten besivoliojantį durų raktą. Matyt, pametė, kai paskutinįsyk grįžo iš poliklinikos. Paprastas raktas. Niekuo neišsiskiria. Metalo gabalėlis. Jis žiūrėjo į jį, tarsi pirmąkart pamatęs kažką ypatingo. Guli. Tyli. Laukia. Prisimena senelį. Ryškiai, lyg kažkas būtų įjungęs šviesą tamsioje atminties kertelėje. Senelis Petras, su tuščiu rankoviu užsikišusiu už diržo, sėsdavo ant taburetės ir vienintele ranka laužta šakute užsirišdavo batus. Lėtai, susikaupęs, su savotišku pergalės šypsniu, kai pavykdavo. „Žiūrėk, Mykuži, instrumentas visada šalia. Tik kartais jis panašesnis į šlamštą, nei į įrankį. Svarbiausia – pamatyti sąjungininką šlamšte.“ Mykolas tada, vaikiūkštis, galvojo, kad tai tik senelio pasakėlės, tik pagyvinimas. Senelis buvo didvyris, o didvyriai gali viską. O Mykolas buvo paprastas žmogus, o jo karas su nugara ir vienatve net neturėjo vietos didvyriškumui. Dabar, žvelgdamas į raktą, tą seną sceną išvydo ne kaip paguodą, o kaip priekaištą. Senelis nelaukė, kol jam padės. Jis paėmė, kas buvo: laužtą šakutę – ir nugalėjo. Ne skausmą ar netektį – o bejėgiškumą. O ką paėmė jis, Mykolas? Tik karčią ir pasyvią laukimo naštą, sukrautą prie svetimos malonės slenksčio. Ši mintis jį pažadino. Ir dabar tas raktas… Paprastas metalo gabalėlis, nešantis senelio žodžių aidą, staiga tapo nebyliu paliepimu. Jis atsistojo – iš pradžių su įprastu dejoniu, už kurį jam buvo gėda net prieš tuščią kambarį. Žengė du slenkančius žingsnius, išsitiesė. Sąnariai traškėjo kaip dūžtantis stiklas. Pasiėmė raktą. Tada mėgino išsitiesti – ir pažįstamas baltas skausmo peilis vėl tvokstelėjo į nugarą. Jis sustingo, sukandęs dantis, laukdamas, kol banga atslūgs. Bet užuot pasidavęs ir griuvęs atgal į lovą, lėtai, atsargiai nuėjo prie sienos. Nesvarstydamas, neatlikdamas jokių analizų, tiesiog pagal norą, atsuko nugarą sienai. Prispaudė raktą bukąjį galą prie tapetų – ties pačiu skauduliausiu tašku. Ir, lėtai, su minimaliomis pastangomis, ėmė spausti visa nugara. Tikslas nebuvo „išmasažuoti“ ar „pagerinti“. Tai nebuvo medicinos metodas. Tai buvo spaudimas. Grubus, gilus fizinės tikrovės spaudimas. Jis rado tašką, kuriame ši jėgų dvikova atnešė ne naują priepuolį, o keistą, duslų palengvėjimą – tarsi kažkas viduje pagaliau atlaisvėjo per milimetrą. Pakeitė raktą kiek aukščiau. Paskui – žemiau. Vėl spustelėjo. Pakartojo. Kiekvienas judesys buvo lėtas, tyrinėjantis, pilnas klausimosi savo kūno. Tai nebuvo gydymas. Tai buvo derėjimasis. O derybų įrankis – ne medicininis stimulatorius, o senas durų raktas. Tai buvo nelogiška. Raktas juk ne stebuklas. Tačiau kitą vakarą, kai vėl apėmė skausmas, pakartojo. Ir dar kartą. Jis rado taškus, kur spaudimas atnešdavo ne kančią, o keistą palengvėjimą, lyg pats, iš vidaus, praplėstų suveržtus spaustuvus. Paskui ėmė naudoti durų staktą lengviems tempimams. Stiklinė vandens ant staliuko priminė – reikia gerti. Paprastai. Nemokamai. Mykolas daugiau nelaukė, sudėjęs rankas. Jis panaudojo tai, ką turėjo: raktą, staktą, grindis lengvam tempimui, savo ryžtą. Pradėjo vesti sąsiuvinį – ne apie skausmą, o „rakto pergales“: „Šiandien prie viryklės išstovėjau penkiomis minutėmis ilgiau“. Ant palangės pastatė tris tuščias konservų skardines nuo troškinių. Į kiekvieną priberė žemės iš kiemo darželio. Įsmeigė po porą svogūnų galvučių. Tai ne buvo daržas. Tai buvo trys gyvybės skardinės, už kurias nuo šiol jis buvo atsakingas. Praėjo mėnuo. Gydytojas, žiūrėdamas į naują rentgeną, nustebęs kilstelėjo antakį. – Yra pokyčių. Sportavote? – Taip, – paprastai atsakė Mykolas. – Naudojau, ką turėjau po ranka. Jis nepasakė apie raktą. Gydytojas nesuprastų. Bet Mykolas žinojo: išgelbėjimas neatplaukė jokia jūrine valtimi. Jis gulėjo ant grindų, kol jis spoksojo į sieną ir laukė, kol kas nors kitas įjungs šviesą jo gyvenime. Vieną trečiadienį, kai Valė atėjo su sriuba, ji sustojo slenkstyje. Ant lango, skardinėse, žaliavo jaunas svogūnas. Kambaryje tvyrojo ne vaistų ir senų skudurų kvapas, o kažkas kitko – viltinga. – Tu… čia ką? – teištarė ji, žiūrėdama į jį, tvirtai stovintį prie lango. Mykolas, kaip tik atsargiai laistęs daigus puodeliu, atsisuko. – Daržas, – paprastai pasakė jis. Po pauzės pridūrė: – Jei nori, sriubai duosiu. Savo, šviežio. Tą vakarą ji užsibuvo ilgiau nei paprastai. Jie gėrė arbatą, o jis, nesiskųsdamas, papasakojo apie laiptinę, kuria dabar kiekvieną dieną įveikia vienu laipteliu daugiau. Išgelbėjimas neatėjo gydytojo Aibolito pavidalu su stebuklingu eliksyru. Jis slėpėsi rakto, durų staktos, tuščios skardinės ir paprastos laiptinės formose. Tai neištrynė nei skausmo, nei netekčių, nei senatvės. Tai tiesiog įdavė į rankas instrumentus – ne karą laimėti, o kovoti savo mažas, kasdienines kovas. Pasirodo, kai liaujiesi laukęs aukso kopėčių iš dangaus ir pamatai paprastas, betonines – gali suprasti, kad kilti jomis ir yra gyvenimas. Lėtai, su atrama, žingsnis po žingsnio. Bet aukštyn. O ant palangės, trijose skardinėse, augo sultingas svogūnas. Ir tai buvo nuostabiausias daržas pasaulyje.

Raktas delne Lietus monotonai barbeno į mano mažo buto langą lyg senas laikrodis, skaičiuojantis likusias minutes.

Uncategorized

072

Ir vargais, ir džiaugsmais: Antaninos gyvenimo vingiai – našlystė, nauji kaimynai ir meilės paieškos lietuviškoje kaimo kasdienybėje

Ir varge, ir džiaugsme Irena našlavo anksti būdama vos keturiasdešimt dvejų. Tuo metu jos dukra, Gabija

Uncategorized

080

Žmona ir uošvis Karina tik apsimetė norinti susipažinti su Vaidoto tėvais. Kam jai to reikia? Ji juk ne su jais ruošiasi gyventi, o iš jo tėvo, kuris, atrodo, pasiturintis, daugiau bėdų ir įtarimų, nei naudos gausi. Bet jeigu jau apsisprendei tekėti – reikia vaidinti iki galo. Karina pasipuošė, bet gana kukliai – kad atrodytų miela mergina. Susitikimas su būsimo vyro tėvais – visada slaptų pavojų kupina šventė, o susitikimas su protingais tėvais – išbandymas bet kam. Vaidukas galvojo, kad Karina reikia padrąsinti: – Nesijaudink, Karina, tikai nesijaudink. Tėtis – gal ir niūrus, bet susitarti galima. Nieko baisaus tau nepasakys. Jie tave pamils. Tėtis kiek keistas, bet mama – kompanijos siela, – ramino jis ją prie tėvų namų durų. Karina tik šyptelėjo, užmesdama ant peties lengvą sruogą plaukų. Taigi tėtis – niūrus, mama – sielos žmogus. Gražus derinys. Ji tyliai susijuokė sau. Namas jos nenustebino. Būta ir prabangesnių. Jie buvo pasitikti. Karina nesinervino. Ko gi čia jaudintis? Žmonės kaip žmonės. Nina Petravičienė, kaip girdėjo iš Vaidoto, jau daug metų namų šeimininkė, beveik nedirbo, kartais išvyksta į keliones su draugėmis, bet nieko ypatingo. Tėvas, Valdemaras Aleksandravičius, nors ir nelabai linksmas, bet tylus žmogus. O vardas – kažkur girdėtas… Jie pasitiko… Ir Karina sustingo, net neįėjusi į namus. Štai ir pabaiga… Būsimos anytos ji nepažino, bet būsimą uošvį atpažino iškart… Jie jau buvo susitikę. Prieš tris metus. Ne taip dažnai, bet abiem buvo naudinga. Baruose, viešbučiuose, restoranuose. Aišku, apie šias pažintis nežinojo nei Valdemaro žmona, nei sūnus. Štai tau ir likimas. Valdemaras ją atpažino irgi. Jo akyse sužibo žvilgsnis, kurį galima buvo suprasti kaip nuostabą, sumišimą ar net kažką tamsesnio – gal kokią klastą, kurią jis jau mezgė, bet išliko tylus. Vaidotas, nieko neįtardamas, džiaugsmingai ją pristatė tėvams. – Mama, tėti, susipažinkite – Karina. Mano sužadėtinė. Būčiau anksčiau atvedęs, bet ji tokia kukli. Ech… Valdemaras Aleksandravičius ištiestė ranką. Jo rankos paspaudimas buvo stiprus, net kiek šiurkštus. – Malonu susipažinti, Karina, – ištarė jis, ir jo balse nuskambėjo vos juntama… kažko užuomina, kurio Karina iškart nesuprato. Gal pyktį. O gal įspėjimą. Arba… Karina svarstė, kaip išsisuksianti, laukiant, kad Valdemaras tuoj atskleis, kuo ji buvo anksčiau. – Man taip pat malonu, Valdemarai Aleksandravičiau, – sužaidė Karina kartu, stengdamasi, kad jos neiškart demaskuotų. Ji paspaudė jo ranką, pajutusi, kaip kyla adrenalinas. Kas dabar bus… Bet… nieko nenutiko. Valdemaras, prisiversdamas parodyti šypseną, pats pastūmė jai kėdę prie stalo. Gal nori pažeminti vėliau… Bet nieko neprasidėjo. Tada Karinos galvoje nušvito – jis nieko nesakys! Jei išduos ją, išduos ir save žmonai. Kai atsigavo, atmosfera buvo jauki. Nina Petravičienė pasakojo istorijas iš Vaidoto vaikystės, o Valdemaras Aleksandravičius, atrodė, susidomėjęs klausėsi Karinos, klausinėjo apie darbą. O, jis daug žinojo apie ją… Bet jo subtili ironija Karinos jau neveikė. Jis net ir juokavo, ir Karina, savo nuostabai, iš tikrųjų nusijuokė. Tačiau jo pašiepimas buvo labai subtilus, suprantamas tik jiems abiem. Pavyzdžiui, pažvelgęs į Kariną, jis tarė: – Žinot, Karina, jūs man labai primenate vieną mano buvusią… kolegę. Ji irgi buvo labai gudri ir mokėjo prieiti prie žmonių. Bet kokių žmonių. Karina nesutriko: – Talentų būna visokių, Valdemarai Aleksandravičiau. Vaidotas, kaip priklauso įsimylėjusiam jaunikiui, svajojo. Jis žvelgė į Kariną su susižavėjimu, nepastebėdamas užslėptų prasmių. Jis tikrai ją mylėjo. Ir tai buvo svarbiausia. Ir kartu – skaudžiausia. Jam. Vėliau, kai pokalbis pasisuko apie keliones, Valdemaras Aleksandravičius, žiūrėdamas į Kariną, ištarė: – O aš, pavyzdžiui, mėgstu atokias vietas. Kad jokio šurmulio. Kad galėtum ramiai pasėdėti, pagalvoti. Ypač su gera knyga. O jūs, Karina, kokias vietas mėgstat? Bandė pagauti. – Aš mėgstu, kai aplink daug žmonių, kad būtų šurmulys ir linksma, – atsakė Karina, nesileisdama į provokaciją, – Tik kartais per daug klausytojų tampa pavojinga. Atrodė, prabėgančiai, vos vos, bet Nina kažką sukluso. Karina pastebėjo, kaip būsimoji anyta susiraukė, bet tuoj pat nusvilo mintis. Valdemaras žinojo, kad Karina – ne iš tų, kurios ieško tylos. Ir kodėl – žinojo taip pat. Kai vakaras baigėsi ir atėjo laikas eiti miegoti, Valdemaras Aleksandravičius apkabino Vaidotą. – Sūnau, saugok ją. Ji… ypatinga. Tai skambėjo kaip komplimentas ir kaip pašaipa vienu metu. Bet niekas, išskyrus Kariną, to nesuprato. Karina pajuto, kaip kambaryje staiga atšalo. „Ypatinga.“ Jis pasirinko būtent šį žodį. *** Naktį, kai namai paniro į ramybę, Karina negalėjo užmigti. Ji gulėjo mąstydama apie netikėtą susitikimą ir planavo, kaip reikės gyventi su tokiomis aplinkybėmis. Perspektyva buvo niūri. Ji nujautė, kad Valdemaras, kaip ir ji, vargiai miegojo. Jis – dėl netikėto susitikimo, ji – dėl būsimo pokalbio. Tiesą sakant, dėl visko. Ji tyliai atsikėlė, užsivilko namie nešiojamą džemperį, išėjo iš kambario. Kopdama laiptais, specialiai trypė ne per garsiai, bet taip, kad nemiegantys išgirstų, ir išėjusi į verandą žinojo – Valdemaras tikrai ją pastebės. Laukti ilgai nereikėjo. – Nemiegasi? – paklausė jis, prisiartinęs iš už nugaros. – Miegas nesidėlioja, – atsakė Karina. Pūtė lengvas vėjelis. Ji pajuto gerai pažįstamą jo kvepalų aromatą. Jis žvelgė į ją atidžiai. – Ko tau reikia iš mano sūnaus, Karina? – jame nieko neliko iš seniau. – Aš žinau, ką tu gali. Žinau, kiek tokių kaip aš jau buvo. Žinau, kad tau visad rūpėjo tik pinigai. Tu net neslėpei. Kaina būdavo aiški nuo pradžių. Kam tau Vaidotas? Kadangi jis nenori prisiminti praeities, ir Karina nenorėjo būti gera. Ji pasišaipė: – Aš jį myliu, Valdemarai Aleksandravičiau, – užtraukė ji, – Kodėl to negalėčiau? Jis nepatikėjo. – Tu myli? Tu? Juokinga. Žinau, kas tu, Karina. Ir viską papasakosiu Vaidotui. Apie tavo praeitį. Kas esi iš tikro. Kaip manai, ar ves po to? Karina priėjo arčiau, liko tik ištiestos rankos atstumas. Palenkė galvą, tarsi tyrinėdama jį. Lyg dar nebūtų prisižiūrėjusi… – Pasakok, Valdemarai Aleksandravičiau, – suvaidino ji, specialiai vilkindama žodžius, – Bet tada ir jūsų žmona sužinos mūsų mažą paslaptį. – Čia… – Čia ne šantažas. Čia – abipusiškumas. Jei visiems papasakosi, kokiomis aplinkybėmis susipažinom, nebeišeis nuslėpti, ką kartu veikėme. Patikėk, aš savo pasakojimą papildysiu. – Tai ne tas pats… – Tikrai? Savo žmonai irgi tą patį sakysi? Valdemaras sustingo. Bandymas Karinos gąsdinti žlugo. Jis suprato. Jis įspraustas į kampą. Jie abu tame pačiame vežime. – Tai ką jai pasakysi? – Ne tik jai. Visiems. Vaidotui irgi. Papasakosiu, koks tu šeimos vyras buvai ir kur iš tiesų vėlai dirbdavai. Viską papasakosiu. Nebebus ką prarasti. Nori išgelbėti sūnų nuo manęs – prašau. Nelengvas pasirinkimas. Atkalbėti sūnų nuo vedybų – pasirašyti skyrybų prašymą sau. – Nedrįsi. – Nedrįsiu? – Karina nusijuokė, taigi, jis drįsta, o ji – ne, – Nedrįsiu tol, kol pats nepradėsi pasakoti apie mano „materialumą“, kai pats turi tokią… kompromituojančią paslaptį, kuri gali kainuoti santuoką. O Nina Petravičienė… ji juk taip vertina ištikimybę. Po vienos labai girtos nakties Valdemaras buvo Karinos prisipažinęs – žmona jam šventa, o jis padugnė. Nina atleisti negalėtų. Niekada. Dabar jau tikrai belieka rinktis. Jis žinojo, kad Karina nežadėjo tuščiai. – Gerai, – ištarė, – Niekam nesakysiu. Ir tu… irgi tylėk. Niekas nieko nežinos. Pamirštam kas buvo. Todėl Karina ir nesibaimino. Jis praras daugiau nei ji. – Kaip sakysit, Valdemarai Aleksandravičiau. Kitą rytą jie išvyko iš Vaidoto tėvų namų. Po nekenčiamo būsimo uošvio žvilgsnio Karina atsisveikino su jo žmona, kuri ją jau buvo pavadinusi dukra. Valdemaras net akį susiraukė iš pykčio. Jis kentėjo, kad negali įspėti sūnaus apie būsimos žmonos klastą, bet bijojo išsiduoti pats. Praradęs Niną, prarastų ne tik žmoną, bet ir daug turto. Aišku, išeidama Nina nebūtų nuoga. Ir sūnus greičiausiai neatleistų… Kitą kartą Karina ir Vaidotas liko pas jo tėvus net dvi savaites. Atostogos pačiame įkarštyje. Valdemaras stengėsi vengti Karinos, teisindamasis darbais. Bet kartą, likęs vienas namuose, smalsumas nugalėjo. Jis nusprendė pasiknaisioti jos rankinėje. Gal ten bus kažkas, kas leistų įgauti viršų. Permetė viską – kosmetinę, užrašų knygutę, net bloknotą. Ir štai akys užkliuvo už baltaimėlyno daikto. Nėštumo testas. Aiškiai dvi juostos. – Galvojau, kad nelaimė – kai mano sūnus ves… Ne, šiandien štai kas nelaimė! – padėjęs testą atgal, net nespėjo užsegti rankinės. Karina jau stovėjo šalia. – Oi, kaip negražu landžioti į svetimus daiktus, – sarkastiškai sumurmėjo ji, lyg būtų jai mažiausiai rūpėję. Valdemaras irgi nesigynė. – Tu laukiesi nuo Vaidoto? Karina lėtai pasiėmė rankinę iš jo rankų ir, žvelgdama į jį, tarė: – Matyt, sugadinote siurprizą, Valdemarai Aleksandravičiau. Valdemaras įsiuto. Dabar jau Karina niekur nedings nuo jo sūnaus. Dabar jei viską pasakysi, tai praras viską. Tik dabar jau reikia tylėti. Sunku, bet reikia. Supranti, kokiame žabangę įlenda sūnus. *** Praėjo devyni mėnesiai… ir dar pusmetis. Vaidotas ir Karina augino Alisą. Valdemaras Aleksandravičius vengė juos lankyti. Nenorėjo matyti nei Karinos, nei jos dukters. Vnukė jam nebuvo sava. O Karina jį baugino. Jos abejingas santykis su Vaidotu ir tamsi praeitis… Ir vėl. Nina ruošėsi į svečius pas Vaidotą ir Kariną. – Valdemarai, vyksi su manimi? – Ne, skauda galvą. – Vėl? Jau rimta bėda. – Ne, šiaip nuovargis. Važiuok viena. Valdemaras vėl apsimetė sergąs – migrena, pagiriota ar otitas, kojos nelaiko… Visada rado priežastį nevažiuoti. Net vaistų išgėrė dėl vaizdo. Negalėjo pakęsti Karinos buvimo. Bet niekam visko papasakoti – irgi negalėjo. Vakaras slinko nuobodus, jei neskaičiuočiau įkyrių minčių. Pagulėjo. Paskaitė. Ir tada pastebėjo, kad Nina labai ilgai negrįžta. Jau vienuolikta vakaro, o jos namie nė kvapo. Telefonas – tyli. Pagal taisykles, paskambino Vaidotui. – Vai, ar pas jus viskas gerai? Nina jau išvažiavo? Jos namie nėra. – Tėti, tu paskutinis žmogus, su kuriuo norėčiau dabar kalbėtis. Ir padėjo ragelį… Valdemaras jau ruošėsi važiuoti pas sūnų, kai prie namų privažiavo automobilis. Karinos automobilis. Aišku, suprato, kad kažkas čia užsukta rimčiau, bet pamatęs Kariną vos neprarado sąmonės. – Ko čia atvažiavai?? Sakyk! – drebėjo, – Kas nutiko? Karina atrodė ramiai. Įsipylė vyno, išgėrė. Patogiai atsisėdo. – Įvyko žlugimas. – Koks žlugimas? – Mūsų. Bendras. Vaidotas rado vienos kavinės tinklapyje mūsų nuotraukas iš ketverių metų senumo vakarėlio. Iš „Oazės“ – pameni? Norėjo kažko užsakyti mūsų sukakčiai, pradėjo ieškoti, kas ten ir kaip… O ten mes. Visame gražume. Fotografas, rupūže, viską iškėlė! Dabar Vaidotas siautėja. Tavo Nina ruošiasi skirtis. Beje, kaip pats norėjai, atrodo, skirsiuosi ir aš su tavo sūnumi. Valdemaras nustėro. Mintyse perbėgo visas tų metų įvykių srautas. Tas tinklapis, tas vakarėlis… Prisimena, net sakė – nefotografuokit… Kas galėjo pagalvoti, kad viskas taaaaip sutaps! Jis pavargęs prisėdo šalia, ant grindų. – O ko pas mane atvažiavai? – Norėjosi vakare pabėgti, – šyptelėjo Karina, – Namuose dabar netvarka. Alisa – su aukle. Nori vyno? Ji pasiūlė jo paties vyną. Sėdėjo verandoje ir gėrė. Buvo įspūdis, kad juos jungia tik apie viską kalbėti nenorinti tyla ir cikadų čirškimas. – Viskas dėl tavęs, – tarė Valdemaras Aleksandravičius. Karina linktelėjo, nenuleisdama akių nuo taurės. – Aha. – Tu nepakeliama. – Kaip yra, taip yra. – Tau net Vaidoto negaila. – Gaila, bet savęs labiau. – Tu myli tik save. – Neneigsiu. Jis staiga palietė jos smakrą ir pasisuko į save. – Tu žinai, kad niekada tavęs nemylėjau, – sušnibždėjo. – Patikėsiu. *** Rytą, kai Nina Petravičienė visgi grįžo susitaikyti, net jei tai jai kainuotų pusę nervų, užtiko Kariną ir Valdemarą Aleksandravičių kartu. Dar tebemiegančius. – Kas ten? – atsikėlė Karina. – Aš, – tarė Nina, žvelgdama, kaip griūva jos gyvenimas. Karina ramiai jai nusišypsojo. Valdemaras atsibudo vėliau, bet paskui žmonos nebeišvyko.

Žmona ir tėvas Ieva tik apsimetė, kad nori susipažinti su mano tėvais. Kam jai to reikėjo? Juk gyvensi

Uncategorized

011

MXS – Visi Šaipėsi Iš Vargo Sargyboje, Nežinodami, Kad Jis Yra Milijardierius, Ieškantis Tikros Meilės

Marius yra jaunas vyras, bet niekas jo nepažįsta. Visi laiko jį kaip skurdų vartų sargą, kuris dirba

Uncategorized

0130

Sutuoktinis nesutinka skirti dukrai buto, paveldėto iš savo tetos – ginčas dėl teisybės tarp vaikų: parduoti ir visiems padalinti ar palikti vyriausiai dukrai, nepaisant jauniausių brolių ateities?

Vyro giminaitė jo teta paliko jam mažą butą paveldėjimui. Butas senamiestyje, netoli Lukiškių aikštės

Uncategorized

014

Teisingas sprendimas

20251012, penktadienis Vėsus vakaras, už lango jau guli spalio lapai, vėjas glosto senus Vilniaus medžius.