Zibainis

Nereikalingas vaikas – Kaip norėsite pavadinti savo mažylę? – Pagyvenęs gydytojas su profesionalia šypsena žiūrėjo į jauną pacientę. – Dar nesugalvojome vardo, – įsiterpė pokalbyje šalia lovos sėdinti Natalija. – Tai labai svarbus sprendimas, Darijai reikia gerai apgalvoti. – Niekai nenoriu vadinti, – netikėtai visiems pasakė pati jaunoji mama. – Aš net neketinu jos imti. Pasirašysiu atsisakymą. – Ką tu čia kalbi? – pašoko moteris, niršdama pažvelgusi į merginą ir kreipdamasi į gydytoją. – Ji nesupranta, ką sako. Žinoma, mažylę pasiimsime. – Aš dar vėliau užsuksiu, pailsėkite, – gydytojui visiškai nebuvo įdomu stebėti šeimos konfliktą. Vos tik vyras uždarė duris, motina puolė merginą priekaištais. – Kaip tu drįsti taip kalbėti? Ką žmonės apie mus pagalvos? Jau ir taip reikėjo keltis į šį miestą, bandant viską padaryti tyliai. Šis vaikas turi likti mūsų šeimoje. – O kas dėl to kaltas? – Darija įsmeigė akis į moterį. – Jei būtum tada manęs paklausiusi, nieko nebūtų nutikę. Būčiau ramiai baigusi mokyklą ir įstojusi kur norėjau. Jei tau tas vaikas reikalingas – imk jį pati. Mergina nusisuko į sieną, taip parodydama, kad pokalbis baigtas. Natalija dar kelias minutes bandė įtikinti dukrą, bet tada įėjo slaugytoja ir paprašė ją išeiti – pacientei reikia ramybės. Darija liko viena palatoje. Tyliai verkė į pagalvę ir meldėsi, kad visa tai greičiau baigtųsi. Atsargus beldimas į duris privertė merginą nusivalyti ašaras. Giliai įkvėpusi, ji tarė: – Įeikite. Darija tikėjosi pamatyti kurį nors personalo narį, blogiausia atveju – tėvą. Tačiau atėjusi moteris jai buvo visiškai nepažįstama. – Kuo galiu jums padėti? – kas galėjo žinoti, kaip sunku buvo išlaikyti ramybės kaukę! – Aš čia atsitiktinai… Gydytojai kalbėjosi šalia mano palatos… – moteris smarkiai dvejojo, nedrįsdama užduoti klausimo. – Taip, aš noriu atsisakyti vaiko. Tiesa. Jūs to norite paklausti? – Mačiau, kaip tavo mama… – Ji man ne mama! – staiga pareiškė Darija, tuojau prarandama ramybės maskę. – Tik pamotė, per daug apie save mananti. Mano mama užsienyje dirba. – Atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti, – galiausiai suglumo moteris. – Tiesiog aš turiu tris vaikus, man sunku suprasti tavo poelgį. Bet ir vaikystę savo praleidau vaikų namuose. Labai bijau dėl tavo mažylės. Ji gi niekuo nekalta! – Tokias mažyles greit įsivaikina, taip sakė. – gūžtelėjo Darija pečiais. – Neįstengiu net ant rankų paimti, ką jau kalbėti apie kažką daugiau. Jei nebūtų Natalijos, manęs čia apskritai nebūtų. – Bet juk esi jau pilnametė? Tau daugiau nei penkiolika? – Oi, gėda! – dramatiškai pavartojo akis Darija, pamėgdžiodama pamotę. – Kaip mes į akis žmonėms žiūrėsime! – Nesuprantu… – Papasakosiu, – mergina iškreipė šypseną. – Gal tada nebesmerksi manęs. ********************************************** Paskutiniai Darijos metai mokykloje buvo labai nesėkmingi. Ne tik todėl, kad jos mylimą Paulių pašaukė į kariuomenę, bet ir todėl, kad į jų klasę atėjo naujas vaikinas. Sostinės „panų viliotojas“, kurį tėvas už nuodėmingus poelgius „ištremė“ į provinciją, užkabino visas mergaites. Jam santykių nereikėjo – tik eilinės „užskaitos“. Beje, tėvas jį dėl to ir ištremė: gadino reputaciją. Makaras dovanojo brangias dovanas, vežiojo į klubus, restoranus. Viena po kitos merginos pasiduodavo, tikėdamosis tapti jo nuotaka. Uoliausia atsilaikė Darija. Ji buvo įsimylėjusi ir nieko daugiau nereikėjo, tik Pauliaus. Galiausiai klasės draugas lyg ir suprato, jog daugiau šansų neturi, ir permetė dėmesį kitoms. Kaip ji klydo! Gruodžio pabaigoje vienai draugei buvo gimtadienis. Susirinko visa klasė, Makaras irgi atėjo. Tik jo tikslas buvo ne pasveikinti jubiliatę. Į vakarėlio įkarštį mergina sulaukė skambučio ir išėjo pakalbėti į koridorių, o grįžusi pamatė šalia savo vietos sėdintį Makarą. Iš pradžių nekreipė dėmesio, bet vėliau pasijuto blogai. Ryte Darija vos pravėrė akis. Šalia gulėjo besišypsantis Makaras. – Va matai, atsidavei, – tarė jis, lyg nieko nenutiko. – Štai tau kompensacija. Net nustebau. Jūsų Paulius – ne koks herojus. Darijai namo pareiti buvo be galo sunku. Svaigo galva, raibuliavo akyse. Praeiviai žiūrėjo su panieka. Raktų ji net neišsitraukė, tik paskambino. Gerai žinojo, kad pamotė namie. – Kur klaidžiojai? – supykusi, vos pamačiusi, sušnibždėjo Natalija. – Nenakvojai, į telefoną neatsakinėjai, o kokia dar būklė! Jei tėvas tave tokią pamatytų… – Iškviesk gydytoją ir policiją, – pertraukė pamotę mergina. – Noriu parašyti pareiškimą. Tegul jį uždaro. Natalija įsitempė, susietino viską ir atėjo išvados. – Kas? – Juk Makaras, kas kitas, – net žodžius sakyti buvo sunku. – Daugiau niekas neišdrįstų. Kviesk ar pati paskambinsiu. – Palauk. – moteris susimąstė, bandydama ieškoti naudos. – Jį vis tiek „atmazys“. Padarysim kitaip. Susisieksiu su jo tėvu, tegul moka kompensaciją. – Tu išprotėjai?! – mergina netikėjo savo ausimis. – Kokios kompensacijos? Aš dabar pati eis į policiją! – Niekur tu neisi! – Natalija griebė merginą už rankos ir nutempė į kambarį. Darijai nebuvo jėgų priešintis. – Tu pati kalta liksi, visas kaimas pirštais rodys. Aš viską pati sutvarkysiu. Darija neturėjo telefono – jį prarado tą naktį arba paliko pas draugę. Išeiti negalėjo – pamotė užrakino duris. Galva sukosi vis stipriau… Po kelių dienų ji išvyko pas močiutę, kuri gyveno už šimto kilometrų. Nenorėjo brangios močiutės liūdinti, tad elgėsi lyg viskas gerai. Po mėnesio sužinojo baisiausią naujieną. Ta naktis paliko pėdsaką. Gims vaikas. Natalija džiaugėsi, nes šis vaikas turėjo užtikrinti joms gerą gyvenimą. Senelis dosniai sumokės ir dar skirs stipendiją. Niekas neklausė, ko nori Darija. Išgirdusi apie norą atsisakyti vaiko, Natalija sukėlė didelį skandalą ir pradėjo ypač stebėti merginą, nepalikdama jos vienos. Būsimasis senelis nebuvo sužavėtas situacija, bet pinigus davė ir pažadėjo remti toliau. ************************************************ – Dabar suprantate? – Darija nusivalė ašaras. – Kiek dėl to vaiko atkentėjau. Paulius mane paliko, draugės nusisuko, teko persikelti. Net mokyklos nebaigiau! – Atleisk, kad kaltinau, nieko nežinodama, – moteris prisipažino. – Tačiau mažylė vis tiek nekalta. – Darija, mums reikia rimtai pasikalbėti! – palatą užtikrintai įėjo Natalija, iš paskos vedinas vyras. – Svetimus prašau išeiti, tai šeimos reikalas! Moteris su užuojauta pažvelgė į merginą ir išėjo, sandariai uždarius duris. – Neleisiu tau sugriauti mano tobulo plano. Jei paliksi vaiką ligoninėje, namo nebegrįši. Kur eisi? Mylima močiutė mirė, jos butą paveldėjo dėdė. Liksi benamė? – Ne, ji išvažiuos su manimi, – palatoje pasirodė elegantiškai apsirengusi moteris. Darijos akys sužibo. – Mama! Tu atvažiavai! – Žinoma, atvažiavau. Negalėjau tavęs palikti bėdoje, – Albina tvirtai apkabino dukrą. – Jeigu būtum anksčiau man viską papasakojusi, būčiau tave jau seniai parsivežusi pas save. Maniau, kad čia tau bus lengviau baigti mokyklą. – Galvojau, kad tavęs nereikalinga, – Darija pravirko. Juk vis tik dar vaikas. – Kai kas sakė, kad nenori su manimi bendrauti. Dovanos buvo grąžinamos neatidarytos, paskambinti nepavyko. Pagalvojau, kad nebegali manęs atleisti. Nieko tokio, – moteris šypsojosi, šluostydama ašaras. – Išvažiuosime, viską pamirši… ******************************************************** Darija išvyko. Vaiką pasiėmė Natalija, tikėdamasi lengvo gyvenimo. Bet… Kai įtakingas senelis apie tai sužinojo, atvažiavo ir pasiėmė mažylę pas save. Makarui teko oficialiai pripažinti vaiką, nors ir nenorėjo. Darija dabar laiminga. Ji su brangiausiu žmogumi, kuris visada padės ir niekada neišduos…

Nereikalingas vaikas Kaip norėsite pavadinti savo mažylę? Senyvas gydytojas su profesionalia šypsena

Uncategorized

0167

Nenaudingoji žmona

Šį mėnesį pinigai tiesiog ištekėjo lyg dūžta, visiškai išnyko, Vytautas šlapiodamas priglaudė savo batai

Uncategorized

0214

Svetimas sūnus: – Jūsų vyras – mano vaiko tėvas. Šiuos žodžius ramiai pietaujančiai Kristinai ištarė nepažįstama moteris. Be skrupulų prisėdusi priešais, ši dama laukė bent kokios reakcijos į savo žinią. – O kiek metų jūsų vaikui? – visiškai ramiai, lyg tai būtų kasdienė situacija, atsakė Kristina. – Aštuoneri, – susiraukusi atkirto Marina. Visai ne to tikėjosi: kur pasipiktinimas, kaltinimai melu? Ir pagaliau – neapykantos banga? – Puiku, – Kristina vos pastebimai nusišypsojo ir vėl grįžo prie neprilygstamo vyšninio pyrago, kurio skanumas žinomas tik šioje Vilniaus kavinėje. – Mes su Arūnu susituokę vos trejus metus, todėl viskas, kas buvo PRIEŠ mane, man neįdomu. Tik vienas klausimas, – šelmiškai užklausė mergina, – ar Arūnas apie tai žino? – Ne, – piktai atšovė Marina. – Bet tai neturi reikšmės! Kreipsiuosi dėl alimentų! Jis MOKĖS, aišku? – Žinoma, – nusišypsojo Kristina. – Mano vyras labai myli vaikus, tad jei būtų sužinojęs anksčiau, tikrai būtų įsitraukęs į jūsų sūnaus gyvenimą. Beje, koks jo vardas? – Ąžuolas, – nevalingai atsakė Marina ir susiraukė. – Tau tikrai nesvarbu, kad tavo vyras turi vaiką iš kitos moters? – Kartosiu, kas buvo iki mūsų santuokos, manęs nedomina, – švelniai nusišypsojo Kristina. – Aš puikiai suvokiau, kad tekėju ne už nekalto jaunuolio. Aišku, kad trisdešimtmečio vyro gyvenime buvo romantiškų nuotykių. Man tai nesvarbu. Svarbiausia, jog dabar esu vienintelė. – Gerai, susitiksim teisme. Gali ruošt piniginę – reikalausiu visko, kas priklauso mano sūnui pagal įstatymus. Marina išėjo, palikdama po savęs per stiprių kvepalų debesį. Kristinai reikėjo nemažai pastangų nesusiraukti – atrodė, tarsi moteris būtų išpylusi ant savęs pusę buteliuko. – Na, pabandyk, – filosofškai gūžtelėjo pečiais Kristina, pabaigdama paskutinį pyrago gabalėlį. – Įdomu, ką pagalvosi sužinojusi, kad oficiali Arūno alga vos tūkstantis penki šimtai eurų, o visa įmonė registruota jo tėvo vardu… Be to, serganti mama, ja dabar rūpinasi… Mažai gausi. Kristinai net pasidarė gaila nekalto vaiko. Gal nueiti į svečius, pažiūrėti, kaip jie gyvena? Galbūt būtų galima tartis dėl padoresnės sumos, kuri kas mėnesį skirtųsi vaikui. Žinoma, jei Ąžuolas tikrai Arūno sūnus. Tokius moterų istorijų ji jau buvo girdėjusi… ********************* DNR testą atliko labai greitai – kai turi pinigų, net ir sunkūs reikalai sprendžiasi akimirksniu. Rezultatas buvo nedviprasmiškas – Ąžuolas tikrai Arūno sūnus. Beje, berniukas Kristinai pasirodė neįprastai ramus ir uždaras. Nejaugi aštuonmetis gali pusantros valandos, kol pildomi popieriai ir laukiama procedūros, be garso ir judesio sėdėti vienoje vietoje, įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką? Neprašė įjungti filmukų, nebėgiojo, netriukšmavo… Nieko, ką paprastai veikia jo bendraamžiai laukdami. Tai buvo keista. Kristina dar labiau nusprendė apsilankyti pas naujai rastą giminaitį. Butas prestižiniame Vilniaus rajone. Konsjeržas prie įėjimo. Dviejų kambarių butas su gerais baldais ir remontu… Kristina automatiškai pastebėjo šias detales ir nuoširdžiai nesuprato, kaip moteris, gyvenanti tokiomis sąlygomis, gali skųstis pinigų trūkumu? – Teismas po savaitės, – burbtelėjo Marina, įleisdama nelauktą viešnią į butą, – ten ir kalbėsimės. – Norėjau geriau pažinti Ąžuolą. Juk Arūnas rimtai nusiteikęs dalyvauti jo gyvenime. Gal net paims savaitgaliais, kai berniukas priprastų. – Kas jam duos! – įsižeidė Marina. – Teismas, – ramiai atkirto Kristina. – Jis tėvas, turi tokią teisę. Tik kažkaip nematyti nė vieno žaislo… – Neturiu pinigų tokioms nesąmonėms, – paniekinamai sumurmėjo moteris, – vos užtenka drabužiams, o tu apie žaislus! – Tikrai? – Kristina metė reikšmingą žvilgsnį į brangų rankinuką ant stalelio, į ne ką pigesnius drabužius ant sofos, į profesionalią kosmetiką prie veidrodžio. – Neturite pinigų? – Aš dar jauna, noriu susikurti gyvenimą, – per dantis iškošė Marina, visiškai nepatenkinta viešnios tonu. – Ir šiaip, ne tavo reikalas! – O su kuo palieki sūnų, kai vaikštai į pasimatymus? – neatlyžo Kristina, pradėdama suvokti, kodėl mažylis toks tylus ir užsidaręs. – Jis jau didelis, pats gali pabūti. Ar viskas? Jei taip, susitiksim teisme! – Reikalausiu, kad atsiskaitytumėte už kiekvieną centą, atiduotą vaikui, – nenorėjo Kristina ilgiau ten pasilikti. Ją šiurpino mamos požiūris į savo kraują! – Bijau, kad teismo sprendimas jums nepatiks… ********************** – …teismas nutarė: ieškinį Lipaitytės Marinos patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad Malinauskas Arūnas yra Lipaitytės Ąžuolo tėvas, įpareigoti civilinės metrikacijos skyrių įtraukti atitinkamus duomenis gimimo liudijime. Dėl alimentų priteisimo Lipaitytei Marinai – atmesti. Patenkinti priešieškinį Malinausko Arūno dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo… Kristina nusišypsojo – tikslas pasiektas, Ąžuolas gyvens su jais. Gal kas apkaltins – esą atėmė vaiką iš motinos, bet taip buvo teisinga. Visi Marinos kaimynai tvirtino: sūnus jai nereikalingas, ji ne tik šaukia be priežasties, bet ir pakelia ranką. Tai patvirtino ir vaikų psichologė, kuri griežtai rekomendavo atimti vaiką. Net mokytojai ir buvę darželio auklėtojai stojo į šią pusę. Dabar Ąžuolas turės savo erdvią kambarį, kalną žaislų, kompiuterį… Ir svarbiausia – tėvų meilę, kurios niekada nepatyrė, nes Kristina ir Arūnas iškart pamilo šį be galo jautrų berniuką…

– Jūsų vyras mano vaiko tėvas. Tokiais žodžiais į ramiai kavinėje prie pietų sėdinčią Ramunę priėjo

Uncategorized

035

Mano anyta pasiūlė padėti su vaikų priežiūra vasaros metu – ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko, tad sutikome. Abu dirbame, auginame tris vaikus ir neturime galimybės normalioms atostogoms: dažniausiai vienas iš mūsų pasiima laisvą dieną, kai vaikas serga ar vyksta ypatingas įvykis, o savaitgaliais ištrūkstame tik jei namuose viskas ramu. Jau trejus metus mokame 20 metų būsto paskolą: nors dirbame visą vasarą, atostogų sau leisti negalime, nes didelė dalis pajamų skiriama paskolos įmokoms. Taip pat kai vasarą nėra mokyklos, nėra kam rūpintis vaikais, tad bent jau žinome, jog karštomis dienomis jie yra saugūs ir laimingi mūsų namuose. Visada važiuodami pas vyro mamą, nuvežame maisto produktų, duodame pinigų gardėsiams – ji sako, kad pensija ribota, tad vaikams nieko neperka už savo pinigus. Paprastai atiduodame grynaisiais – vis tiek taip pigiau nei samdyti auklę, o visi likę patenkinti. Tačiau vyro brolis, auginantis tris mažus, judrius vaikus, taip pat nusprendė juos palikti pas močiutę; jis neatvežė nei maisto, nei pinigų, todėl turėjome išlaikyti ir jo vaikus. Ar tikrai taip turėtų būti? Ką daryti, jei vyras nenori kalbėtis su broliu dėl šios situacijos? Kaip be pykčio išspręsti, kad kito vaikus auginčiau ne aš?

Mano anyta pasiūlė vasarą padėti mums prižiūrėti vaikus. Dabar ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko

Uncategorized

023

Aš neprašiau tavęs griauti savo gyvenimo

Nes prašiau tavęs nepertraukti savo gyvenimo Aušra, ar tikrai gerai? Tokie sprendimai nekenčia skubėjimo.

Uncategorized

0141

Nenoriu, kad tavo sūnus po vestuvių gyventų kartu su mumis: dramatiška istorija apie sunkius pasirinkimus, tėvišką meilę ir pamokas apie tikrąją šeimą lietuviškoje šeimoje

Teta Ramunė, ar galėtum man padėti su matematika? nedrąsiai paprašė Rokas, viltingai žvelgdamas į tėvo

Uncategorized

016

Mano anyta pasiūlė vasarą padėti mums prižiūrėti vaikus. Dabar ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko

Uncategorized

087

Nepavyko prižiūrėti anūkų, dabar teks susimokėti

Valda Petrauskienė, ar galėsite prižiūrėti berniukus? Galime pasikliauti jumis? Austėja Žukienė žiūrėjo

Uncategorized

0155

Aš iš jo žmogų padarysiu – Mano anūkas nebus kairiarankis, – įsižeidė Tamara Sergejevna. Denisas atsisuko į uošvę, akis apsiniaukė nuo susierzinimo. – Ir kas čia blogo? Ilja gimė toks, tai jo išskirtinumas. – Išskirtinumas! – Tamara Sergejevna nusikvatojo. – Ne išskirtinumas, o neišsivystymas. Taip nepriimta. Nuo seno dešinė ranka – pagrindinė, o kairė – nuo velnio. Denisas vos sulaikė juoką. Dvidešimt pirmas amžius, o uošvė vis dar masto viduramžių kaimo kategorijomis. – Tamara Sergejevna, medicina seniai įrodė… – Man tavo medicina ne rodiklis, – pertraukė ji. – Aš savo sūnų perauklėjau ir išaugo normalus žmogus. Perauklėkite Iljuką, kol nevėlu. Paskui patys padėkosite. Ji atsigręžė ir išėjo iš virtuvės, palikusi Denisą vieną su neišgertu kava ir keistu pokalbio poskoniu. Iš pradžių Denisas nekreipė į tai dėmesio. Na, uošvė su savo pasenusiais požiūriais – kas čia tokio? Kiekviena karta turi savo prietarų bagažą. Jis stebėjo, kaip Tamara Sergejevna virtuvėj prie stalo švelniai taiso anūką, perkeldama šaukštą iš kairės rankos į dešinę, ir galvojo: nieko baisaus. Vaikų psichika lanksti, močiutės keistenybės nieko rimto nepadarys. Ilja nuo gimimo buvo kairiarankis. Denisas prisiminė, kaip pusantrų metų sūnus tiestavo žaislus būtent kaire ranka. Kaip vėliau pradėjo piešti – nerangiai, vaikiškai, bet visada kaire. Tai atrodė taip natūralu, taip… teisinga būtent jam. Tarsi akių spalva ar apgamas ant skruosto. Tamara Sergejevnai viskas atrodė kitaip. Kairiarankystė jos pasaulyje buvo defektas, gamtos klaida, kurią būtina tuoj pat taisyti. Kiekvieną kartą, kai Ilja imdavo pieštuką kaire, močiutė suspausdavo lūpas tarsi jis darytų kažką nepadoraus. – Dešine, Iljau. Dešine imk. – Ir vėl savą giesmę? Mūsų šeimoje kairiarankių nebuvo ir nebus. – Aš Seriožą pataisiau, ir tave pataisysiu. Denisas kartą nugirdo, kaip ji pasakoja Olgai apie tą savo „žygdarbį“. Istorija apie mažą Seriožą, kuris „taip pat buvo ne toks“, bet motina laiku susigriebė. Pririšdavo ranką, stebėdavo kiekvieną judesį, bausdavo už nepaklusnumą. Štai ir rezultatas – suaugęs normalus vyras. Jos balse skambėjo tokia didybė, tokia nepajudinama teisumo nuojauta, kad Denisui pasidarė nejauku. Iš pradžių pokyčių sūnuje nepastebėjo. Viskas prasidėjo nuo smulkmenų. Ilja pradėjo delsti imdamas ką nors nuo stalo. Ranka akimirkai pakibdavo ore, tarsi jis spręstų sunkią užduotį. Po to atsirado įprotis žvilgčioti – greitas žvilgsnis močiutės pusėn, tikrinimas: ar stebi? – Tėti, kuria ranka reikia? Šitą klausimą Ilja uždavė prie vakarienės, išsigandęs žiūrėdamas į šakutę. – Kuria tau patogu, sūnau. – Bet močiutė sako… – Močiutės neklausyk, daryk taip, kaip tau geriausia. Bet Iljai jau nebuvo patogu. Jis painiojosi, numesdavo daiktus, stabteldavo veiksmo vidury. Užtikrinti vaikystės judesiai virto skausmingu atsargumu. Berniukas tarytum prarado pasitikėjimą savo kūnu. Olga viską matė. Denisas pastebėjo, kaip ji kandžioja lūpą, kai motina vėl perkelia šaukštą į Iljos ranką. Kaip nusuka akis, kai Tamara Sergejevna pradeda savo paskaitas apie „teisingą auklėjimą“. Žmona išaugo po mamos valios volu ir išmoko nesiginčyti. Geriau patylėti ir sulaukti, kol praeis audra. Denisas bandė su ja kalbėti. – Olia, tai nenormalu. Pažiūrėk į jį. – Mama nori kaip geriau. – Prie ko čia „nori“? Matai, kas su juo vyksta? Olga tik gūžtelėjo pečiais ir nusuko žvilgsnį. Daugiametis įprotis paklusti pasirodė stipresnis už motinišką instinktą. Kiekvieną dieną darėsi blogiau. Tamara Sergejevna tarsi pajuto skonį. Dabar ji ne tik taisė anūką – komentavo kiekvieną jo judesį. Girė, kai netyčia imdavo kažką dešine. Skambiomis atodūsiais pareikšdavo nepasitenkinimą, jei – kaire. – Matai, Iljau, juk pavyksta! Tik reikia pasistengti. Aš iš tavo dėdės žmogų padariau, ir iš tavęs padarysiu! Denisas nusprendė pasikalbėti su uošve atvirai. Pasirinko momentą, kai Ilja žaidė savo kambaryje. – Tamara Sergejevna, palikite vaiką ramybėje. Jis kairiarankis ir tai normalu. Nereikia jo perauklėti. Reakcija pranoko visus lūkesčius. Tamara Sergejevna įsižeidė tarsi ją būtų įžeidę. – Tu man aiškinsi? Aš tris vaikus užauginau, o tu mane mokyti sumanei? – Aš nemokau. Prašau nelįsti prie mano sūnaus. – Tavo? O Olgos genai ten nesislepia? Tai ir mano anūkas, beje. Ir neleisiu, kad jis užaugtų… toks. Žodį „toks“ ji ištarė su tokia panieka, tarsi kalbėtų apie ką nors gėdingo. Denisas suprato: draugiškai susitarti čia nepavyks. Kitos dienos virto pozicine kova. Tamara Sergejevna demonstratyviai nepastebėjo žento, kalbėjosi su juo tik per dukrą. Denisas atsakė tuo pačiu. Pasklido sunkus, lipnus tylėjimas, kuris vis įsiplieksdavo trumpais susidūrimais. – Olga, pasakyk savo vyrui, kad sriuba ant viryklės. – Olga, perduok mamai, kad pats susitvarkysiu. Olga blaškėsi tarp jų, blyški ir išsekusi. O Ilja vis dažniau slėpdavosi ant sofos su planšete, stengdamasis tapti nematomu. Idėja Denisui kilo šeštadienio rytą, kai Tamara Sergejevna virtuvėje pjaustė kopūstą ruošdama barščius. Ji tai darė greitai, įprastai, kaip ir paskutinius trisdešimt metų. Denisas atsistojo jai už pečių. – Netaisyklingai pjaustot. Tamara Sergejevna nė neatsisuko. – Ką, atsiprašant? – Kopūstą reikia pjaustyti ploniau. Ne skersai, o išilgai gyslų. Ji sumurmėjo ir pjaustė toliau. – Rimtai, – Denisas nesiliovė, – taip niekas nedaro. Netaisyklinga. – Denisai, aš trisdešimt metų darau barščius. – Ir visus trisdešimt metų netaisyklingai. Leiskit, parodysiu. Jis ištiesė ranką prie peilio. Tamara Sergejevna atitraukė. – Tu ką, pabludai? – Ne. Noriu tik, kad darytumėt teisingai. Štai žiūrėkit, – bakstelėjo pirštu į puodą, – per daug vandens. Ir ugnis per stipri. Ir burokėlius sudedate ne taip, kaip reikia. – Aš visą gyvenimą taip darau! – Tai ne argumentas. Reikia perauklėti. Pradėkim nuo nulio. Tamara Sergejevna sustingo su peiliu rankose. Veide pasirodė tikras nesupratimas. – Ką tu čia šneki? – Tą patį, ką jūs sakote Iljai kasdien, – Denisas palinko arčiau. – Perpraskit iš naujo. Dabar neteisingai. Neteisinga. Kita ranka reikia. – Čia visiškai skirtingi dalykai! – Tikrai? Man tai tas pats. Tamara Sergejevna padėjo peilį. Skruostai nuraudo iš pykčio. – Lygini mano gaminimą su… Aš visada taip dariau! Man taip patogu! – Ir Iljai patogu kaire. Bet jums tai nė motais. – Jis vaikas, dar gali išmokti naujai! – O jūs – suaugusi moteris su įsisenėjusiais įpročiais. Jūsų jau nepakeisi, ar ne? Tai kokią teisę turite laužyti jį? Tamara Sergejevna sugniaužė lūpas. Akys sužibo įniršiu. – Kaip tu drįsti? Aš tris vaikus užauginau! Aš Seriožą perauklėjau ir nieko! – O kaip jam dabar sekasi? Laimingas? Pasitikintis savimi? Tyla. Denisas žinojo, kad pataikė į jautrią vietą. Seriožas, Olgos vyresnysis brolis, gyveno kitame mieste ir motinai paskambindavo kartą per pusmetį. – Norėjau, kaip geriau, – Tamara Sergejevna prabilo drebėdama. – Visada norėjau kaip geriau. – Net neabejoju. Tik jūsų „kaip geriau“ reiškia „kaip aš nusprendžiau“. O Ilja – atskiras žmogus. Mažas, bet savitas. Su savo ypatumais. Ir aš neleisiu jų iš jo ištraukti. – Tu mane mokyti?! – Mokysiu, jei nesustosit. Kiekvieną jūsų judesį komentuosių. Kiekvieną įprotį. Pasižiūrėsim, kiek ištempsit. Jie stovėjo vienas prieš kitą – žentas ir uošvė, abu įsitempę, ant ribos. – Tai žema ir menka, – Tarė Tamara Sergejevna. – Kitaip juk nesuprantat. Jos viduje kažkas palūžo. Denisas tai pajuto – griuvo kažkokia vidinė atrama, laikanti jos įsitikinimą savo teisumu. Staiga Tamara Sergejevna pasirodė gerokai vyresnė, mažesnė, pažeidžiamesnė. – Aš gi iš meilės… – nesugebėjo pabaigti. – Žinau. Tik laikas sustoti taip rodyti meilę. Kitaip daugiau anūko nematysit. Barščiai puode pradėjo virti per kraštus. Niekas neprislinko prie viryklės. Vakare, kai Tamara Sergejevna dingo savo kambaryje, Olga prisėdo prie Deniso ant sofos. Ilgai tylėjo, prigludusi prie peties. – Mane vaikystėj niekas taip negynė, – jos balsas buvo vos girdimas. – Mama visada žinojo geriau. Visada. O aš tiesiog… susitaikydavau. Denisas apkabino žmoną. – Bet mūsų šeimoje tavo mama daugiau nebeprimetinės savo nuomonės. Niekam. Olga linktelėjo, dėkingai spausdama vyro ranką. O iš vaikų kambario sklido tylus pieštuko garsas ant popieriaus. Ilja piešė. Kaire ranka. Niekas daugiau nebesakė, kad taip neteisinga.

Mano anūkas tikrai nebus kairiarankis, pasipiktino Tamara Genadijevna. Dainius atsisuko į anytą.