Zibainis – Page 4

— Tu šiandien sakėi, kad susituokei su manimi, nes esu „patogi“! — Ir ką? — jis pakėlė pečius. — Ar tai blogai?

Šiandien sakiai, kad paklivai į mano širdį, nes esu patogi! Ir ką? nusilepė pečiais. Ar tai kažkas blogo?

— Mama, pasimėgavome mūsų vasaros namelyje ir grįžk atgal, — poterė išvarė svoką iš savo sklypoNors jie iškeliavo, širdyje liko nemaloni prisiminimų skausmas, primenantis, kad šeimos santykiai ne visada lengvi.

Aistė vis dar negali patikėti, kas vyksta. Ar pagaliau jie turi savo kaimo sodybą? Jie svajojo apie tai

– Mama, pasimėgavome mūsų vasarnamyje ir grįžkite atgal, – svokra išvarė svokrinę iš savo sklypoPrieš išskrendantis šūksniu, mama sukvėpė paskutinį įkvepiančio vėjo šniokštą ir išsigando, kad jos vaikų džiaugsmas vėl taps šeimos susitaikymu.

Eglė vis dar negali patikėti, kas vyksta. Ar pagaliau jie įsigijo savo svajonių sodybą? Jie svajojo apie

– Kantriai, dukra! Dabar esi kitoje šeimoje ir turi gerbti jų tvarką.

Išlaužk, dukre! Dabar esi kitoje šeimoje, jų tvarką turi gerbti. Tu ne svečias, o sutuoktinė.

– Iškantrauk, dukrele! Dabar esi kitoje šeimoje, todėl turi gerbti jų tvarką.

Išlaikyk kantrybę, dukra! Dabar esi kitame šeimos rate, o jų papročiai tavo prievolė. Tu ne tik svečias

Ieva nėščiavo. Jos vyras Gediminas visą nėštumą nepaleido šalia jos. Jis išpildė visus jos norus ir kaprizus. Galiausiai atėjo tas pats momentas – Gediminas nuvežė Ievą į gimdymo skyrių. Kai pasauliui pasirodė sveika dukra, jis išrelėjo palengvėjimo. Patenkintas ir džiaugsmingas naujagimis tėtis grįžo namo poilsio. Kitą dieną jis atvyko aplankyti žmoną su dukra. – Jūsų žmonos nėra, – staiga jam pranešė. – Negali būti! – nepatikėjo Gediminas. – Gal ji išėjo kur nors? Ieškokite jos! – Ne, ji išėjo, štai raštas, – sakė slaugytoja, ištraukusi popieriaus lapą, sulenktą perpus. Gediminas išvynioti jį ir baltas nuo perskaityto.

Eglė sulaukė nėštumo. Jos vyras, Georgijus, visą nėštumą neatsitraukė nuo žmonos. Jis išpildė visus jos

Moteris ir šmėkla daržeKai ji iškrito seną grūdų rinkinį, šmėkla švelniai prisilietė prie jos peties ir pultiškai šnabždėjo seną dainą apie pamirštus sodus.

Aistė sustingo, tiesia ranka laikydama mažas, išraiškingas šakutės, o pirštai netikėtai susiraukė.

Moteris ir vaiduoklis sodeJi šnabždėjo seną dainą, o švelni šviesa iš šaknų išaugo į spindinčią, šlapiančiąją aurą, kuri tarsi patraukė ir pagimdė naują gyvenimo dvelkiančiąją medžią.

Aistė sustoja su mažomis, išdidžiomis šakutėmis rankose, o pirštai savaime išsiskleisdami iš staigmenos.

Aušra pastebėjo, kad Marius dėvi savo geriausią marškinį – tą patį kreminį, kurį kartu pirkė pernai jo gimtadieniui, ir naujas batus.

Viltė pastebėjo, kad Igoris išsirengė savo geriausia marškinėlia tą patį kreminį, kurį kartu įsigijome