Zibainis

2025rokas, lapkričio 11 diena Vakar, kai grįžau į namus savo kambarį Vilniaus senamiesčio bute, Aistė

Nuįtikėtina: Nuotaka neteko amo išvydusi, kas netikėtai pasirodė jos vestuvėse. – „Tu?!“ – sušuko nuotaka, negalėdama patikėti savo akimis. Vestuvių salė atrodė tikra pasaka: milžiniški sietynai, prabangūs stalai, rafinuota muzika ir svarbūs, turtingi svečiai aptarinėjo verslą, egzotiškas atostogas ir investicijas. Viskas buvo tobula. Marija vilkėjo sniego baltumo suknelę ir tuokėsi su garsaus verslininko sūnumi – visi kalbėjo, kad jos gyvenimas tik prasideda. Ji šypsojosi, dėkojo, sveikino svečius, bet širdyje jautė tuštumą, kurios nesugebėjo apibūdinti. Po torto ir jaunųjų valso, kai salė skambėjo nuo aplodismentų, didžiosios durys staiga atsidarė. Įžengė maždaug šešiolikmetis: liesas, išsekęs, aptriušusiomis drabužiais, išsigandęs, tvirtai suspaudęs kumščius – tarsi bijotų, jog bus išvarytas iš sapno, kuris jam nepriklauso. – Noriu tik pasveikinti nuotaką… ir palinkėti stiprios šeimos, – prikimusiu balsu tarė jis. Akimirką salė nutilo, paskui pradėjo šnabždėtis: „Kas šis vaikas? Kaip jis čia pateko? Gal prašyti atėjo…“ Keli svečiai griebė jį už rankos: „Čia tau ne vieta, berniuk!“ – „Lauk! Čia išmaldos niekas neprašinėja!“ Berniukas žengė atatupstas, kiti iš jo juokėsi ar šalinosi. Kažkas sušuko: „Išveskite jį, gadina šventę!“ Marija pastebėjo sumaištį… Ir staiga sustingo, paleidusi kvapą. Jos akys susitiko su berniuko – tos pačios, kurias ji pažinojo iš vaikų namų, iš vėsių naktų ašarų. – Andriau… – sušnabždėjo ji. Publika sustingo. Marija pribėgo, apkabino brolį, ir abu pravirko. Jie augo kartu vaikų globos namuose, dalijosi viltimi ir baime. Ji buvo įvaikinta turtingos šeimos, jis liko, nes sirgo širdimi. Brolis tarė: „Ieškojau tavęs metų metus… Sužinojau apie tavo vestuves ir panorau tik pamatyti, ar tu laiminga.“ Marija verkė – nebe tobula nuotaka, o tik sesuo, radusi trūkstamą dalelę savyje. Atsigręžusi į salę tarė: „Jūs vadinate jį elgeta – aš vadinu šeima.“ Salė nuščiuvo. Tą vakarą Marija suprato – tikroji laimė ne piniguose, o žmonėse, kurių niekada nepaliauji mylėti. Pirmą kartą jos širdis buvo pilna. Mazgė brolio ranką ir nebepaleido, bijodama prarasti dar kartą. Jos vyras tyliai uždėjo berniukui švarką ant pečių: „Ateik prie stalo – tu mūsų svečias“. Salė, ką tik teisusi, prasiskyrė. Kažkas pastūmė kėdę, kažkas atnešė švarią lėkštę. Pirmą kartą per vakarą berniukas sėdėjo ne kaip našlaitis, o kaip žmogus. Švelniai valgė, tartum bijotų, jog kas nors atims jo maistą. Marija jam laužė duoną, kaip vaikystėje. „La…abramaus…“ tarė berniukas. Nuo tos akimirkos daugiau nebeišgirdo daugiau vienišo verkimo vaikų namuose. Vakaro pabaigoje, abu su vyru atsistojo: „Nuo šiandien tu – mūsų šeimos dalis. Padėsime viskuo, kuo galime.“ Berniukas pravirko – ne iš bado, o džiaugsmo, nes po tiek metų išgirdo: „Tu turi vietą.“ Keli svečiai braukė ašaras, kiti nuleido akis. Tą vakarą salėje, kupinoje pinigų ir galios, didžiausia vertybė buvo vaikas, radęs sesę. O Marijai pirmąsyk Dievas nebuvo pavėlavęs – Jis ateina tada, kai širdis vėl pasiruošusi mylėti.

Nuotaka stovėjo tarsi akmeniu paversta, kai pamatė, kas įžengė į jos vestuves. Tu! sušnabždėjo nuotaka

Uncategorized

0121

Diena, kai į skyrybas nuėjau apsirengusi nuotakos suknele: mano vyras pažadėjo amžiną meilę, vilkėdamas kostiumą, tad ir į skyrybas ėjome pasipuošę lyg vestuvėms – teisėjas net nutilo, o mes, sukėlę visų nuostabą, svarstėme, ar tikra meilė gal neturi pabaigos?

Diena, kai vykstu skirtis, apsirengusi kaip nuotaka. Kai vyras man pasakė, kad nori skyrybų, atidarau

Uncategorized

060

Tik nevesk mamos pas mus, – paprašė žmona

Tik nevažink mama čia pas mus, prašo Aistė. O jei, Pradeda Paulius neapsisprendęs. Jei ją pasiimti čia?

Uncategorized

0757

Sužinojau, kad mano sūnus paliko nėščią merginą. Aš apmokėjau jos advokatą. Kai sužinojau, ką padarė mano sūnus, pasaulis tarsi sugriuvo. Ne iš gėdos, o dėl to vargšo mergaitės, kurią kartą mačiau Vilniaus gatvėse vairuojančią motorolerį po kaitria saule, išsekusiomis akimis ir ryškiu nėštumo pilvu. Tada nusprendžiau viską paimti į savo rankas. Antradienio popietę pasibeldžiau į jos buto duris. Ji atidarė vilkėdama darbinę uniformą, pilvas jau aiškiai matėsi, o veidas buvo tokio nuovargio, kad sudaužė mano širdį. – Taip? – atsargiai paklausė. – Esu to neatsakingo vaikino mama, kuris tave paliko vieną, – tiesiai pasakiau. – Atėjau pataisyti reikalų. Jos akyse suspindo ašaros. – Ponia, nenoriu bėdų… – Aš nenešu bėdų, mergyte. Atėjau su sprendimais. Ar pažįsti geriausią šeimos teisės advokatą Vilniuje? Aš jau sumokėjau jam. Rytoj susitiksi su juo. Ji nutilo. O aš tęsiau: – Tas berniukas išėjo iš mano pilvo, bet niekada neišėjo iš mano auklėjimo. Jis mokės alimentus savo vaikui, net jei reikės dirbti per tris pamainas. Taip ir buvo. Advokatas puikiai atliko darbą. Kai gimė mano anūkė – nes ji mano anūkė, net jei sūnus to nenori pripažinti – nuvažiavau į gimdymo namus su sauskelnių, drabužėlių ir išardytos lovytės pilna mašina. – Ponia, tikrai nereikia… – Reikia, – pertraukiau. – Aš gi močiutė. Mano sūnus, žinoma, nustojo bendrauti. Apkaltino mane išdavyste, kišimusi ir tuo, kad sugrioviau jam gyvenimą. Jam atsakiau: gyvenimą sugriovei pats, aš tik taisau tavo paliktą žalą. Praėjo dveji metai. Jauna moteris ir anūkė jau gyvena pas mane. Ji vakarais studijuoja slaugą, aš prižiūriu kūdikį, ir mes – keisčiausia, bet artimiausia šeima visame rajone. Sūnus vis dar nešneka, bet alimentus moka – advokatas griežtas. Vakar, kai maitindama kūdikį laikiau jį glėbyje, ji apkabino mane iš nugaros. – Ačiū tau, mama, – sušnibždėjo. „Mama“. Ir galvoju: ar gali būti didesnė dovana už dukrą ir anūkę, net jei trumpam prarandi sūnų? Kartais šeima – ne ta, į kurią gimsti, o ta, kurią pasirenki ginti. Istorija apie atsakomybę, sąžinę ir netikėtą meilę.

Sužinojau, kad mano sūnus paliko nėščią merginą. Aš sumokėjau jos advokatui. Kai išgirdau, ką mano sūnus

Uncategorized

0195

– Tu mane apgavai! Marius stovėjo viduryje svetainės, raudonas iš pykčio. – Ką reiškia apgavau? – Tu žinojai! Žinojai, kad negali turėti vaikų, bet vis tiek ištekėjai už manęs! – Tu būsi pati gražiausia nuotaka, – mama pataisė šydą, o Antonina nusišypsojo savo atvaizdu veidrodyje. Balta suknelė, nėriniai ant rankovių, Marius rimtame kostiume. Viskas kaip ji svajojo nuo penkiolikos: didelė meilė, vestuvės, vaikai. Daug vaikų. Marius norėjo sūnaus, ji – dukros, tartėsi dėl trijų, kad niekam nebūtų skaudu. – Po metų jau anūkus glostysiu, – vis kartodavo mama, braukdama ašaras. Antonina tikėjo kiekvienu žodžiu. Pirmi santuokos mėnesiai prabėgo laimės rūke. Marius grįždavo iš darbo, ji sutikdavo jį su vakariene, jie užmigdavo apsikabinę, o kiekvieną rytą ji su nerimu tikrindavo kalendorių. Vėluoja? Ne, pasirodė. Dar vienas mėnuo. Dar. Dar… Žiemą Marius nebenorėjo klausyti “kaip sekasi?” viltingai. Dabar tik tyliai žiūrėdavo, kaip Antonina išeina iš vonios. – Gal nuvažiuojam pas gydytoją? – pasiūlė ji vasarį, kai praėjo beveik metai. – Jau seniai reikėjo, – burbtelėjo Marius, neatitraukdamas akių nuo telefono. Klinika kvepėjo chloru ir beviltiškumu. Antonina sėdėjo eilėje tarp tokių pačių moterų išblėsusiais žvilgsniais, vartė žurnalą apie laimingą motinystę ir manė, kad tai klaida. Pas ją viskas gerai. Tiesiog kol kas nepasisekė. Tyrimai. Echoskopijos. Vėl tyrimai. Procedūrų pavadinimai susiliejo į nesibaigiantį šaltų sofų ir abejingų slaugių veidų srautą. – Natūrali pastojimo tikimybė – apie penki procentai, – gydytoja pasakė įrašydama į kortelę. Antonina linktelėjo, kažką užsirašė, uždavinėjo klausimus. O viduje viskas sustingo. Gydymas prasidėjo kovą. O su juo – ir pokyčiai. – Tu vėl verki? – Marius stovėjo miegamojo duryse, jo balse daugiau buvo erzelio nei atjautos. – Tai tie hormonai. – Trečias mėnuo? Gal gana apsimetinėt? Nusibodo! Antonina norėjo paaiškinti, kad taip veikia gydymas, reikia laiko, gydytojai žadėjo rezultatą po pusmečio ar metų. Bet Marius jau išėjo, trenksdamas durimis. Pirmas dirbtinis apvaisinimas paskirtas rudenį. Dvi savaites Antonina beveik nelipo iš lovos, bijodama išgąsdinti stebuklą. – Neigiama, – sausa seselės frazė telefonu. Antonina nugriuvo tiesiai koridoriuje ir prasėdėjo iki vakaro, kol grįžo Marius. – Kiek mes jau išleidom šitam? – paklausė jis, ne “kaip tu?”. – Neskaičiavau. – Aš skaičiavau. Beveik trisdešimt tūkstančių. Ir kas iš to? Atsakymo nebuvo… Antras bandymas. Dabar Marius griždavo gerokai po vidurnakčio, kvepėjo svetimais kvepalais, bet Antonina neklausinėjo. Nereikėjo žinoti. Vėl neigiamas rezultatas. – Gal jau gana? – Marius sėdėjo priešais virtuvėje, suko tuščią puodelį. – Kiek galima? – Gydytojai sako, kad trečias bandymas dažnai pavyksta. – Gydytojai sako už tai, kad jiems moka! Trečiajį bandymą ji praėjo beveik viena. Marius “vėlavo darbe” kas vakarą. Draugės nustojo skambinti – pavargo guosti. Mama verkė į ragelį ir aimanavo, kad tokia jauna, graži, už ką tau… Kai slaugytoja trečią kartą pasakė “deja”, Antonina net nebepravirko. Ašaros pasibaigė tarp antro gydymo kurso ir eilinio konflikto dėl pinigų. – Tu mane apgavai! Marius stovėjo viduryje svetainės, raudonas iš pykčio. – Ką reiškia apgavai? – Tu žinojai! Žinojai, kad esi nevaisinga, ir vis tiek ištekėjai už manęs! – Nežinojau! Diagnozę nustatė po metų po vestuvių, pats buvai pas gydytoją, kai… – Nemeluok man! – Jis žengė link jos, Antonina instinktyviai atbulas. – Tu specialiai viską suplanavai! Susiradai kvailį, kuris tave ves, o paskui – staigmena! Vaikų nebus! – Mariau, prašau… – Gana! – Jis pagriebė vazą nuo stalo ir sviedė į sieną. – Aš nusipelnau normalios šeimos! Su vaikais! O ne šitos nesąmonės! Jis rodė į ją, tarsi ji būtų kažkas bjauraus, gamtos klaida. Skandalai virto kasdienybe. Marius grįždavo suirzęs, visą vakarą tylėdavo, o paskui sprogsta dėl menkniekio: ne vietoj guli pultelis, per sūrus sriuba, per garsiai kvėpuoji. – Išsiskirsim, – vieną rytą pranešė jis. – Ką? Ne! Mariau, galim įsivaikinti, aš skaičiau… – Nenoriu svetimo vaiko! Noriu savo! Ir žmonos, kuri galėtų jį pagimdyti! – Duok dar vieną šansą! Prašau. Myliu tave. – O aš tavęs jau nebe. Jis pasakė tai ramiai, žiūrėdamas Antoninai į akis. Ir tai skaudėjo labiau nei visi ankstesni riksmai. – Dedu daiktus, – penktadienį vakare tarstelėjo jis. Antonina sėdėjo ant sofos, susisupus į pledą, žiūrėjo kaip jis krauna marškinius į lagaminą. Tačiau tylėdamas jis tvarkytis negalėjo. – Išeinu, nes tu bergždžia. Marius tiesiog skaudino toliau. – Susirasiu normalią moterį. Antonina tylėjo… Durys užsidarė. Butą apgaubė tyla. Tik tuomet ji pravirko – pirmąkart per mėnesius, tikrai, iš visos širdies, kol užkimus. Pirmos savaitės po skyrybų susiliejo į vieną pilką dėmę. Antonina kėlėsi, gėrė arbatą, gulė. Kartais pamiršdavo valgyti. Kartais – koks savaitės diena. Draugės užsukdavo, atnešdavo maisto, apsitvarkydavo, bandydavo šnekėtis – ji linkčiodavo, su viskuo sutikdavo, paskui vėl susisupdavo į pledą ir žiūrėdavo į lubas. Bet laikas bėgo. Dienos po dienos, savaitės po savaitės. Vieną rytą Antonina pabudo su mintimi: gana. Ji atsikėlė, nusiprausė, išmetė visus vaistus iš šaldytuvo ir užsirašė į sporto salę. Darbe paprašė naujo projekto – sudėtingo, trims mėnesiams, reikalaujančio pilno atsidavimo. Savaitgaliais pradėjo lankytis ekskursijose, vėliau – trumpose kelionėse. Vilnius, Kaunas, Anykščiai. Gyvenimas nesustojo. Joną sutiko knygyne – abu pasiekėsi prie paskutinio naujos Jurgos Ivanauskaitės knygos egzemplioriaus. – Prašom, ponia pirma, – pasitraukė šypsodamasis jis. – O jei aš užleisčiau jums ir jūs pakviestumėte mane kavos? – netikėtai ištarė Antonina. Jis nusijuokė, ir nuo to juoko kažkur viduje pasidarė šilta. Prie kavos jis pasakojo apie Ievą – septynmetę dukrą, kurią augina vienas jau penkerius metus, po to, kai žmona žuvo. Apie sunkias pirmus mėnesius, kaip Ieva nemiegodavo ir šaukdavo mamą, kaip iš “Youtube” mokėsi pinti kaseles. – Esi puikus tėtis, – pasakė Antonina. – Stengiuosi. Ji nenorėjo jam meluoti. Trečiame pasimatyme, kai suprato, kad tai rimta ir Jonas – ne atsitiktinumas, ji viską atvirai pasakė. – Negaliu turėti vaikų. Oficiali diagnozė, trys nesėkmingi IVF, vyras paliko. Jei tau tai svarbu – geriau sužinok dabar. Jonas ilgai tylėjo. – Aš turiu Ievą, – pagaliau tarė jis. – Man reikia tavęs, net jei bendrų vaikų neturėsime. – Bet… – Tu galėsi, – nutraukė jis keista fraze. – Ką turi omeny? – Būti mama. Galėsi, jei norėsi. Mano mamai irgi buvo panaši diagnozė. Ir ką? O štai aš sėdžiu priešais tave. Kartais stebuklai įvyksta. Ieva priėmė ją stebėtinai lengvai. Pirmam susitikime žiūrėjo rūščiai, lakoniškai atsakinėjo, bet kai Antonina paklausė apie mėgstamiausią knygą, pagyvėjo ir pusvalandį pasakojo apie Harį Poterį. Per antrą susitikimą pati paėmė už rankos. Per trečią – paprašė supinti „tokias kaip Elzai kasas“. – Jai patinki, – konstatavo Jonas. – Iki šiol ji nieko taip greitai nepriėmė. Du metai prabėgo nepastebimai. Antonina persikraustė pas Joną, išmoko kepti blynus šeštadieniais, mintinai pramoko visus „Šunyčių patrulio“ epizodus ir rado jėgų vėl pamilti. Tikrai, be baimių ir lūkesčių išdavystės. Naujametinę naktį, kai laikrodis mušė dvylika, Antonina sugalvojo norą. Lūpos pačios sušnabždėjo: „Noriu vaiko“. Išsigando pati savo žodžių – kam draskyti senas žaizdas? – bet noras jau skrido kažkur į kosmosą. Po mėnesio atsirado vėlavimas. – Negali būti, – galvojo Antonina žiūrėdama į dvi juostas. – Brokuotas testas. Antras testas. Dvi juostos. Trečias! Ketvirtas! Penktas! – Jonai, – išėjo iš vonios vos bepastovėdama ant kojų. – Aš… regis… nežinau, kaip tai įmanoma… Jis suprato anksčiau nei ji baigė. Pakėlė ant rankų, apsuko kambarį, bučiavo į pakaušį, nosį, lūpas. – Aš žinojau! – kartojo. – Sakiau juk tau – galėsi! Gydytojai klinikoje žiūrėjo kaip į stebuklą. Atidarė senas korteles, peržiūrėjo tyrimus, paskyrė naujus. – Tai neįmanoma, – kraipė galvą gydytojas. – Su jūsų diagnoze… Nepamenu tokių atvejų per dvidešimt metų darbo. – Bet aš laukiuosi? – Laukiatės. Aštunta savaitė! Visi rodikliai puikūs. Antonina nusijuokė. Po keturių mėnesių netyčia susitiko Marių draugą parduotuvėje. – Girdėjai apie Marių? – paklausė, vis žvilgčiodamas į Antoninos suapvalėjusį pilvą. – Trečią kartą vedė. Ir vis niekaip. Nei su antra, nei su trečia neišeina. – Neišeina? – Tai taip. Dėl vaikų. Nei su viena, nei su kita. Gydytojai sako – problemų turi jis. Įsivaizduoji? O tau viską kaltę vertė. Antonina nežinojo ką atsakyti. Viduje nekrustelėjo – nei apmaudas, nei piktdžiuga. Tik tuštuma ten, kur kadaise buvo meilė… …Sūnus gimė rugpjūtį, saulėtą rytą. Ieva su Jonu sėdėjo koridoriuje ir labiausiai nerimavo. – Galima jį palaikyti? – paklausė Ieva, pažvelgdama į palatą. – Atsargiai, – Antonina padavė mažą ryšulėlį. – Prilaikyk galvytę. Ieva stebėjo broliuką didelėmis akimis, tada žvilgtelėjo į Antoniną. – Mama, o jis visada toks raudonas bus? Mama… Antonina pravirko, Jonas apkabino abi, Ieva nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į brolį, nesuprasdama, kodėl visi verkia. O Antonina suprato vieną svarbų dalyką. Kartais tereikia šalia tinkamo žmogaus, kad patikėtum neįmanomu… O ką jūs manote apie tokią istoriją? Pasidalinkite savo mintimis komentaruose, palaikykite autorių paspausdami „patinka“!

Tu mane apgavai! Mantas stovėjo kambario viduryje, veidas iš pykčio paraudęs. Kaip suprasti apgavau?

Uncategorized

0205

Mano teta atvyko į svečius su dukra ir žentu, atsivežė brangios mėsos ir vyno, bet mama juos išvarė pro duris

Žinai, turiu tau papasakot, kas čia pas mus nutiko šeimoje… Mano mama turi gan didelę giminę turėjo

Uncategorized

014

Jis paliko mane ir mūsų naujagimius dvynius dėl savo turtingos mamos, kuri jam liepė taip pasielgti. Praėjus dvejiems metams, jis įsijungė televizorių ir išvydo mane ekrane – su dvyniais ant rankų, kuriu nacionalinį vaikų priežiūros tinklą.

Jis pasirinko savo turtingą mamą vietoj manęs ir mūsų naujagimių dvynių. Tačiau vieną vakarą jis įsijungė

Uncategorized

035

Plonos sienos: paslaptys ir įtampa Lietuvos gyvenime

Plonosios sienos Ji atsibudo dar prieš žadintuvą, dar prieš telefoną pradėjusią vibruoti trumpu melodijos taktu.