Zibainis

Trapios šakos traškesio Vanka po savo koja net nepajuto – pasaulis staiga apsivertė ir akijoje ėmė suktis margu kaleidoskopu, po akimirkos išsisklaidė į milijonus žvaigždelių, kurios susitelkė skausmu kairėje rankoje virš alkūnės. – Aj… – Vanka susiėmė už sužeistos rankos ir suriko iš skausmo. – Vania! – draugė Saška tuoj pribėgo, kluptelėjo priešais jį ant kelių, – labai skauda? – Ne, labai malonu! – suraukęs veidą ir inkšdamas išlemeno jis. Saška ištiesė delną, atsargiai palietė Vankos petį. – Atstok! – netikėtai šūktelėjo jis, sugniaužęs akis – skauda! Neliesk manęs! Vankai buvo dvigubai apmaudu: ranka turbūt lūžo, teks mėnesį kęsti draugų patyčias dėl gipso, o svarbiausia – pats lipo į tą medį norėdamas parodyti Saškai savo vikrumą ir drąsą. Gėda ir apmaudas virė – juk dar ir pasigailėjo ta mergiotė! Suspaudęs bejėgiškai nusvirusį ranką, Vanka klusniai patraukė Santaros ligoninės link. – Vania, bus gerai, Vania! – Saška skubėjo šalia, bandydama raminti draugą, – viskas susitvarkys! – Palik mane ramybėje, – sustojo jis, pervertinęs ją paniekinamu žvilgsniu ir spjovęs ant šaligatvio, – kas čia gero? Ranką sulaužiau, nesupranti, ką? Eik namo, nusibodai! Šitaip pasakęs, pasuko pirmyn, palikdamas draugę stoviniuoti, žvilgsniu lydinčią ir kartojančią: – Viskas bus gerai, Vania… Viskas bus gerai… *** – Ivanai Viktorai, jei per artimiausias 24 valandas nepamatysime pavedimo, labai liūdėsime. Beje, rytoj sinoptikai žada plikledį, būkite atsargus, nes nelaimės kelyje – tokia jau nemaloni kasdienybė, nuo kurios niekas neapsaugotas. Sėkmės. Balsas nutilo. Ivanas nusviedė telefoną, įsikibo sau į plaukus ir, atsilošęs, atsiduso. – Iš kur gi aš juos paimsiu? Tas pervedimas suplanuotas tik kitą mėnesį… Vėl griebė ragelį: – Olga Vasilievna, galime šiandien už įrenginių tiekimą pervesti pinigus partneriams iš holdingų? – Bet, Ivanai Viktorai… – Galime ar ne? – Galime, bet tada dabartinių mokėjimų grafikas… – Po velnių su juo! Vėliau aiškinsimės. Skubiai perveskite. – Gerai, bet paskui bus nesklandumų… Ivanas padėjo ragelį ir trenkė kumščiu į kėdės atlošą. – Prakeikti kraujasiurbiai… Staiga kažkas švelniai palietė petį, jis pašoko. – Sakiau, Saša, netrukdyk kai dirbu, ar sakei? Žmona Aleksandra švelniai prigludo lūpomis prie ausies ir perbraukė per plaukus: – Vania, tik nenervuokis, gerai? Viskas bus gerai. – Atsibodai su tais savo „viskas bus gerai“! Jei mane rytoj nužudys, irgi bus gerai?! Ivanas pašoko, stumtelėjo žmoną šalin: – Ką ten darei? Blynus vėrei? Eik ir virk toliau! Neerzink manęs! Moteris atsiduso ir išėjo. Jau duryse tyliai pakartojo tris žodžius… *** – Žinai… Guliu dabar ir prisimenu visą mūsų gyvenimą… Senukas pramerkė akis, pažvelgė į seniai subrendusios žmonos veidą, išvagotą raukšlių, nudriokusius pečius. Ji, nepaleisdama jo rankos, pataisė lašelinės kateterį ir nusišypsojo. – Kai pakliūdavau į bėdą, kai stovėjau ant mirties slenksčio, kai pasaulis byrėdavo – visada ateidavai ir kartodavai tą pačią frazę. Net neįsivaizduoji, kaip ji mane erzindavo. Norėjau pasmaugti už tą naivumą ir nuolatinį kartojimą, – senis norėjo nusišypsoti, bet užspringo kosuliu. Nurimus spazmui, tęsė: – Susižeisdavau, grąsindavo užmušti, netekau visko, grimzdau į bedugnes. Tu visą gyvenimą sakei: „Viskas bus gerai“. Ir niekada nepamelavai. Kaip iš anksto žinojai? – Niekada nežinojau, Vania, – tyliai atsiduso moteris. – Galvoji, tau sakiau? Tai save ramindavau. Myliu tave, kvailelį, iki beprotybės. Tu mano gyvenimas. Kai tau blogai – širdis verčiasi. Kiek išverkta, kiek naktų be miego… Ir vis kartojau: „Kad ir kas nutiktų, jei gyvas – viskas bus gerai“. Senukas užmerkė akis, suspaudė jos delną savame: – Tai štai kaip… O aš pykau. Atleisk, Sašenka. Nežinojau… Gyvenimą nuėjau, apie tave nepagalvojau… Kvailys… Senutė ašara nubraukė skruostu ir pasilenkė. – Vania, tu tik nesijaudink… Ji sustojo, įdėmiai pažvelgė į akis, tyliai galvą priglaudė prie širdies ir glostė vėstančią ranką. – Viskas BUVO gerai, Vanuk, viskas BUVO gerai…

Traškią sausos šakos spragtelėjimą po savo koja aš net nepastebėjau. Staiga visas pasaulis apsivertė

Uncategorized

012

Mūsų anūkai mums labai brangūs, tačiau neturime daugiau jėgų jais rūpintis ir juos išlaikyti.

Mūsų anūkai nuostabūs, bet mes jau neturime jėgų dėl jų tiek plušėti. Sako, vaikai gyvenimo džiaugsmas

Uncategorized

035

Tėvo dovana

Tėčio dovana Mama buvo ypač graži, bet, pasak tėčio, tai buvo jos vienintelė stiprybė. Aš, besišypsantis

Uncategorized

056

Bejausmis skyrybų procesas: Oksanos ir Arkadijaus istorija

Aš visai netikėtai sužinojau, kad meilė per šį laiką virsta šaltu skyriumi, be jokių paaiškinimų, ir

Uncategorized

0119

Mano vyro meilužė: kai Milda susitiko su „Katytė“ Vilniaus „Kavos rojaus“ kavinėje ir sužinojo visą tiesą apie jų santuokos dešimtmetį

Meilužė mano vyro Aš, Mindaugas, sėdėjau savo automobilyje ir žiūrėjau į navigacijos ekraną.

Uncategorized

064

Išdavė gimta sesuo: kaip lietuvė sesuo paliko dukrą ir išskrido atostogauti, o gyvenimas pasikeitė per vieną mėnesį

Austėja, nebegaliu daugiau, Rūta nusileido ant senos virtuvės kėdės, apkabino galvą rankomis.

Uncategorized

0519

„Mes čia pagyvensim iki vasaros!“: kaip aš išvijau įžūlią vyro giminę iš savo būsto, pakeičiau spynas ir užbaigiau nemokamą viešbutį Vilniaus centre

Mes čia pagyvensim iki vasaros! Kaip aš išvariau įžūlią vyro giminę ir pakeičiau spynas. Domofonas ne

Uncategorized

012

ŠEIMA?

20230315, antradienis Šiandien vėl girdėjau, kaip Valda, mano žmona, švilpė iš dujų telefono.

Uncategorized

013

Kai Beata sužinojo apie nėštumą, jos šeimą ištiko šokas: jiems nepatiko, kad ji myli žmogų, kuris, jų manymu, greitai išnyks iš jos gyvenimo Beata – paprasta mergina iš Vilniaus, užaugusi darnioje šeimoje su mama ir patėviu, visada jautė tėvų meilę bei palaikymą. Baigusi mokyklą, ji svajojo studijuoti universitete, tačiau prastai mokėjo anglų kalbą. Nusprendusi rinktis privačias pamokas, Beata pasirinko Ronį iš Gvinėjos, kuris atvyko į Lietuvą studijuoti ir jau keletą metų mokė kitus anglų. Nors pradžia buvo sunki, tarp Beatos ir Ronio užgimė tikri jausmai, ir jie tapo neišskiriami. Sužinojusi apie nėštumą, Beata susidūrė su šeimos nepritarimu: artimieji baiminosi, kad Ronis greitai paliks, kad ji liks viena auginti vaiką, o jų mažylis dėl kitokios išvaizdos išsiskirs tarp lietuvių vaikų. Gavęs diplomą, Ronis iš tiesų išvyko į gimtinę, bet nuolat bendravo su Beata ir laukė kūdikio gimimo. Gimus vaikui, šeimos spaudimas privertė Beatą kraustytis į Gvinėją. Tačiau Afrikos klima Beatai ir vyrui pasirodė nepakeliamas, tad jie sugrįžo į Lietuvą. Gimė antra dukra, tačiau santykiai su gimine negerėjo – niekas nenorėjo jų priimti. Nepaisydama artimųjų nuomonės, Beata nenori skirtis su mylimuoju ir svarsto pradėti naują gyvenimą Kanadoje, vildamasi, kad ten galės rasti daugiau tolerancijos ir supratimo.

Kai Viltė sužinojo, kad laukiasi, jos šeimai tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Visi buvo šoke.