Zibainis

Laikmatis ant stalo — Vėl druską ne ten padėjai, — ištarė ji, nenukeldama akių nuo puodo. Jis sustingo su indeliu rankoje, tyrinėdamas lentyną. Druska stovėjo įprastoje vietoje, šalia cukrinės. — O tai kur reikia? — atsargiai perklausė jis. — Ne „kur reikia“. Ten, kur aš jos ieškau. Aš tau jau sakiau. — Tau lengviau pasakyti, kur, nei man spėlioti, — atsiliepė jis, pajusdamas, kaip viduje kyla įprastas susierzinimas. Ji triukšmingai išjungė viryklę, uždėjo dangtį, atsisuko į jį. — Pavargau nuolat aiškinti. Gal kartais gali… tiesiog padėti į vietą. — Vadinasi, ir vėl viską blogai darau, — apibendrino jis, padėdamas druską į tą pačią lentyną, tik šiek tiek kairiau. Ji jau buvo pravėrusi burną atsakyti, bet trenkė spintelės durelėmis ir išėjo iš virtuvės. Jis liko stovėti su šaukštu rankoje, klausydamasis žingsnių koridoriuje. Tada atsiduso, paragavo sriubos, mechaniškai dar šiek tiek padruskino. Po valandos jie valgė tylėdami. Svetainėje burbuliavo žinių laida, ekranas atspindėjo šviesą indaujos stikle. Ji valgė lėtai, beveik be žvilgsnio į jį. Jis krapštė tautinę kotletą, galvodamas, kad viskas vėl susiklostė taip pat: smulkmena, priekaištas, jo frazė, jos tyla. — Tai taip ir gyvensim? — netikėtai paklausė ji. Jis pakėlė akis. — Kaip tai? — Ta prasme, — ji padėjo šakutę, — tu kažką padarai, mane erzina, tu įsižeidi. Ir viskas ratu. — O kaip kitaip? — mėgino pajuokauti jis. — Lietuviška tradicija. Ji nešyptelėjo. — Skaičiau vieną dalyką, — pasakė ji. — Apie pokalbius. Kartą per savaitę. Su laikmačiu. Jis sumirksėjo. — Su kuo? — Su laikmačiu. Dešimt minučių kalbu aš, dešimt — tu. Be „tu visada“, „tu niekada“. Tik „aš jaučiu“, „man svarbu“, „aš noriu“. O kitas tuo metu ne ginčijasi, ne teisina, o tiesiog… klausosi. — Čia iš interneto? — pasitikslino jis. — Iš knygos. Nesvarbu. Noriu pabandyti. Jis ištiesė ranką link stiklinės, gurkštelėjo vandens ir laimėjo keletą sekundžių. — O jei nenoriu? — paklausė jis, stengdamasis, kad neskambėtų per daug aštriai. — Tada toliau pyksimės dėl druskos, — ramiai pasakė ji. — Aš nenoriu. Jis pažvelgė į jos veidą. Raukšlės prie lūpų buvo gilesnės nei pastebėjo anksčiau, ji atrodė pavargusi ne nuo dienos, o tarsi nuo viso gyvenimo. — Gerai, — tarė jis. — Bet perspėju, aš tuose jūsų… metoduose… nesu stiprus. — Ten nereikia būti stipriam, — pavargusi nusišypsojo ji. — Reikia būti atviram. Ketvirtadienio vakarą jis sėdėjo ant sofos su telefonu rankoje ir vaizdavo, kad skaito žinias. Pilve sukosi nemaloni nuojauta, kaip prieš vizitą pas gydytoją. Ant kavos staliuko gulėjo virtuvinis laikmatis — apvalus, baltas, su skaičiais išilgai krašto. Paprastai ji jį naudoja kepdama pyragus. Šiandien jis gulėjo tarp jų, kaip svetimas daiktas. Ji atnešė du puodelius arbatos, pastatė ir atsisėdo priešais. Vilkėjo naminiu megztiniu, išsitampiusiu per alkūnes. Plaukai surišti į netvarkingą uodegą. — Na, — pasakė ji. — Pradedam? — Turim taisykles? — bandė pajuokauti jis. — Taip. Aš pirma. Dešimt minučių. Paskui tu. Jei kas liks — kitam kartui. Jis linktelėjo, padėjo telefoną ant porankio. Ji paėmė laikmatį, pasuko diską ties „10“, paspaudė mygtuką. Pasklido tylus tiksėjimas. — Jaučiu… — pradėjo ji ir nutilo. Jis pagavo save besitikint tradicinio „tu niekada“ ar „tu vėl“, ir raumenys jau buvo pasirengę įsitempti. Tačiau ji, sugniaužusi delnus, pratęsė: — Jaučiuosi tarsi fonas. Kad namai, maistas, tavo marškiniai, mūsų dienos — viskas tarsi savaime. Ir jei nustosiu, viskas subyrės, bet niekas nepastebės, kol bus per vėlu. Jis norėjo pasakyti, kad pastebi. Tiesiog nesako. Kad gal kartais ji pati neduoda jam nieko padaryti. Bet prisiminė taisyklę ir sulaikė žodžius. — Man svarbu, — trumpam pažvelgė, vėl nusuko akis, — kad tai, ką darau, būtų… matoma. Ne pagyros, ne padėkos kasdien. Bet kad kartais pasakytum ne tik, kad sriuba skani, o kad… supranti, kiek jėgų kainuoja. Ir kad ne savaime. Jis nurijo seiles. Laikmatis tolygiai tiksėjo. Norėjosi paprieštarauti, kad ir jis pavargsta, kad darbe ne lengviau. Bet taisyklėje nebuvo „įsiterpti“. — Noriu… — ji atsiduso. — Noriu kartais nebūti „pagal nutylėjimą atsakinga“ už viską. Už tavo sveikatą, šventes, santykius su vaikais. Noriu kartais būti silpna, o ne tik „laikytis“. Jis žiūrėjo į jos rankas. Ant dešinės rankos žiedas, kurį padovanojo per dešimtąsias vestuvių metines, jau šiek tiek įrėžė odą. Jis prisiminė, kaip tada jaudinosi rinkdamas dydį. Laikmatis pyptelėjo. Ji krūptelėjo, nervingai nusišypsojo. — Viskas, — tarė ji. — Mano dešimt minučių. — O aš… — jis nusišalino. — Dabar aš. Ji linktelėjo ir vėl pasuko laikmatį ties „10“, pastūmė jam arčiau. Jis pasijuto kaip moksleivis prie lentos. — Jaučiu… — pradėjo ir iškart suprato, kaip juokingai skamba. — Jaučiu, kad namie dažnai norisi… pasislėpti. Nes jei ką nors ne taip padarau, vis tiek būtinai pastebėsi. O jei normaliai – tiesiog taip turi būti. Ji nežodžiavo, tik švelniai linktelėjo. — Man svarbu, — tęsė jis, įsiklausydamas į savo žodžius, — kad, kai grįžtu iš darbo ir prisėdu, tai nebūtų nusikaltimas. Juk sėdžiu ne visą dieną, irgi pavargstu. Jis pagavo jos žvilgsnį: pavargusi, bet dėmesinga. — Noriu, kad, kai pykti, nesakytum „nieko nesupranti“. Suprantu. Gal ne viską, bet ne nulis. Kai tai sakai, norisi užsidaryti ir tylėti. Nes bet koks atsakymas bus neteisingas. Laikmatis pyptelėjo. Jis krūptelėjo, lyg būtų iš vandens ištrauktas. Jie kurį laiką patylėjo. Televizorius jau buvo išjungtas, gretimame kambaryje tyliai dūzgė šaldytuvas ar radiatoriai. — Keista, — tarė ji. — Kaip repeticija. — Kaip ne vyras ir žmona, o… — ieškojo žodžio jis. — Pacientai. Ji nusišypsojo. — Na, jei pacientai, tai pacientai. Susitarkim, pabandom bent mėnesį. Kartą per savaitę. Jis gūžtelėjo. — Mėnuo — ne nuosprendis. Ji linktelėjo, paėmė laikmatį ir nusinešė į virtuvę. Jis palydėjo ją žvilgsniu ir staiga pagalvojo, kad jie namuose turi naują baldą. Šeštadienį jie išėjo į parduotuvę. Ji ėjo pirma su vežimėliu, jis sekė iš paskos, rinkdamas pagal sąrašą: pienas, vištiena, kruopos. — Paimk pomidorų, — tarstelėjo ji, neatsisukdama. Jis priėjo prie dėžės, atrinko kelis, sudėjo į maišelį. Pagavo save norint sakyti ką nors „jaučiu, kad pomidorai sunkūs“ ir nusišypsojo. — Kas? — atsisuko ji. — Treniruojuosi, — atsakė jis. — Naujoms frazėms. Ji užvertė akis, bet lūpų kampučiai sudrebėjo. — Prie žmonių nereikia, — pasakė ji. — Nors… gal ir reikia. Jie ėjo pro sausainių lentyną. Jis automatiškai ištiesė ranką prie jos mėgstamiausių, bet prisiminė, ką kalbėjo apie cukrų ir spaudimą. Ranka sustingo. — Imk, — pasakė ji, pastebėjusi jo dvejonę. — Aš ne vaikas. Jei nevalgysiu, nunešiu į darbą. Jis įdėjo pakuotę į vežimėlį. — Aš… — pradėjo ir sustojo. — Ką? — paklausė ji. — Suprantu, kiek daug darai, — iškvėpė jis, žiūrėdamas į kainą. — Skirta ketvirtadieniui. Ji pažvelgė į jį atidžiau ir linktelėjo. — Užskaitau, — tarė ji. Antras pokalbis praėjo sunkiau. Ant sofos atsisėdo penkiolika minučių pavėluotas: užtruko darbe, kamštis, dar sūnaus skambutis. Ji jau laukė, laikmatis ant stalo, šalia jos languota užrašų knygelė. — Pasiruošei? — paklausė be pasisveikinimo. — Sekundėlę, — išsinėrė iš striukės, pakabino ant kėdės atlošo, nuėjo į virtuvę, įsipylė vandens. Grįžo ir atsisėdo, jausdamas jos žvilgsnį nugarai. — Nebūtina tai daryti, — pasakė ji. — Jei neįdomu, sakyk atvirai. — Įdomu, — atsiliepė jis, nors viduje priešinosi. — Tiesiog diena sunki. — Man irgi, — trumpai atsakė ji. — Bet buvau laiku. Jis sugniaužė stiklinę. — Gerai, — tarė. — Pradėkim. Ji pasuko laikmatį „10“. — Jaučiu, — pradėjo ji, — kad gyvenam kaip kaimynai. Aptariam mokesčius, produktus, sveikatą, bet beveik nekalbam apie norus. Neatsimenu, kada paskutinį kartą planavom atostogas dviese, o ne „kur pakvietė“. Jis pagalvojo apie sodo namelį pas jos seserį ir apie pernykštį sanatoriją, į kurį siuntė profsąjungos kelialapis. — Man svarbu, — tęsė ji, — kad turėtume ne tik pareigas, bet ir bendrų planų. Ne šiaip „kada nors važiuosim prie jūros“, o konkrečiai: ten, tada, tiek pat. Ir kad tai būtų ne mano tempimas, o mūsų. Jis linktelėjo, nors ji žiūrėjo pro šalį. — Noriu, — ji suklupo, — noriu, kad apie seksą kalbėtume ne tik tada, kai jo nėra. Gėda tai tarti, bet… man trūksta ne tik pačio, o… dėmesio. Apkabinimų, prisilietimų be grafiko. Jis pajuto, kaip ausys užkaito. Norėjosi pajuokauti, kad jau ne tas amžius, bet liežuvis neapsivertė. — Kai nusisuki į sieną, — tyliai tarė ji, — galvoju, kad tau nebeįdomi. Ne tik kaip moteris, bet šiaip. Laikmatis tiksėjo. Jis stengėsi į jį nežiūrėti, kad nematytų, kiek liko. — Viskas, — tarė ji, išgirdus signalą. — Tavo eilė. Jis paėmė laikmatį, bet ranka sudrebėjo. Ji pati pasuko diską ir pastūmė jam. — Jaučiu, — pradėjo jis, — kad apie pinigus kalbam taip, lyg būčiau… bankomatas. Jei kažko atsisakau, atrodo, kad taupymas — šykštumas, o ne baimė. Ji sučiaupė lūpas, bet neįsiterpė. — Man svarbu, kad žinotum, — tęsė jis, — aš bijau likti be atsargos. Prisimenu, kaip devyniasdešimtaisiais kiekvieną centą skaičiavom. Kai pasakai „ai, ką tu“, man viduje viskas suspaudžia. Jis įkvėpė. — Noriu, kad kai planuoji didesnius pirkinius, tai iš anksto aptartume. Kad neliktų: jau užsirašiau, užsisakiau, sutarėm. Ne prieš išlaidas, prieš netikėtumus. Laikmatis pyptelėjo. Jis palengvėjo. — Galiu pasakyti? — nepajėgė ji sulaikyti žodžių. — Ne pagal taisykles, bet negaliu tylėti. Jis sustingo. — Sakyk, — tarė. — Kai sakai „aš bankomatas“, — balsas sudrebėjo, — atrodo, kad manai, jog tik ir darau, kad leidžiu tavo pinigus. Aš irgi bijau. Bijau susirgti, bijau, kad išeisi, bijau likti viena. Kartais perku kažką ne tam, kad išleisti, o kad pajusčiau: mes dar kažką planuojam. Kad yra ateitis. Jis pravėrė burną atsakyti, bet suspėjo sustoti. Jie žiūrėjo vienas į kitą per stalelį, it per ribą. — Tai ne pagal laikmatį, — tyliai pasakė jis. — Žinau, — atsakė ji. — Bet nesu robotas. Jis nusišypsojo be džiaugsmo. — Gal tie mūsų metodai ne gyviems, — sumurmėjo. — Jie tiems, kurie nori bandyti dar kartą, — tarė ji. Jis atsigulė ant sofos atlošo, jausdamas nuovargį visame kūne. — Užteks šiandien, — pasiūlė jis. Ji pažvelgė į laikmatį, paskui į jį. — Gerai, — sutikusi atsakė. — Bet nesakykim, kad nepavyko. Tiesiog… pažymėsim paraštėse. Jis linktelėjo. Ji paėmė laikmatį, bet nenešė, padėjo arčiau krašto — lyg palikdama galimybę sugrįžti. Naktį jis ilgai vartėsi. Ji gulėjo šalia, nugara į jį. Jis iškėlė ranką, norėjo padėti ant peties, bet sustojo kelių centimetrų atstumu. Galvoje sukosi jos žodžiai apie jausmą būti kaimyne. Jis tyliai nuleido ranką, apsivertė ant nugaros ir spoksojo į tamsą. Trečias pokalbis atsitiko po savaitės, bet prasidėjo anksčiau — autobuse. Važiavo į polikliniką: jam reikėjo EKG, jai — tyrimų. Pilna žmonių, stovėjo susikibę į turėklą. Ji tylėjo, žiūrėjo pro langą, jis — į jos profilį. — Pyksti? — paklausė jis. — Ne, — pasakė ji. — Galvoju. — Apie ką? — Kad senstam, — neatitraukdama akių nuo gatvės atsakė ji. — Ir jei dabar neišmoksim kalbėtis, vėliau jau nespėsim. Jis norėjo pasakyti, kad dar viskas gerai, bet neišdrįso. Prisiminė, kaip vakar duso lipdamas į penktą aukštą be lifto. — Bijau, — net pats sau netikėtai ištarė jis. — Kad paguldys į ligoninę, o tu ateisi su lauknešėliais ir tyliai pyksi. Ji atsisuko. — Nepyksiu, — tarė ji. — Bijosiu. Jis linktelėjo. Vakare atsisėdo ant sofos, laikmatis jau stovėjo ant stalo. Ji padėjo šalia du puodelius arbatos, atsisėdo priešais. — Gal šiandien pradėk tu, — pasiūlė ji. — Jau prisikalbėjau autobuse. Jis atsiduso, pasuko diską ties „10“. — Jaučiu, — tarė, — kad kai kalbi apie nuovargį, iškart manau, jog kaltina. Net jei nesakai. Tada imu teisintis dar nespėjus tau užbaigti. Ji linktelėjo. — Man svarbu, — tęsė jis, — išmokti girdėti tave, o ne tik gintis. Bet nemoku. Mane vaikystėje mokė: jei kaltas, būsi nubaustas. Kai sakai, kad blogai, girdžiu „esi blogas“. Pirmą kartą ištarė garsiai ir pats stebėjosi. — Noriu, kad susitartume: kai kalbi apie jausmus, tai nereiškia automatiškai, jog aš kaltas. O jei kažkas ne taip, sakai ne „visada“, o konkrečiai: „vakar“, „dabar“. Laikmatis tiksėjo. Ji klausė tyli, nepertraukdama. — Viskas, — iškvėpė jis, išgirdęs signalą. — Tavo eilė. Ji pasuko diską. — Jaučiu, — pradėjo lėtai, — kad jau seniai gyvenu režimu „laikyti“. Už visus. Vaikus, tave, tėvus. Ir kai tu nutyli, atrodo, kad viena tempiu visą vežimą. Jis prisiminė, kaip pernai laidojo jos mamą. Tada tikrai daugiau tylėjo, nei kalbėjo. — Man svarbu, — tęsė ji, — kad tu kartais pats pradėtum pokalbį. Ne lauktum, kol aš susprogs, o pats paklaustum: „Kaip jautiesi?“, „Gal pakalbėkim?“. Nes jei visada pradedu aš, jaučiuosi… įkyri. Jis linktelėjo. — Noriu, — ji sustojo akimirksniui, — susitarti dėl dviejų dalykų. Pirma: rimtų pokalbių nepradedam, kai kas nors jau pavargęs ar piktas. Ne bėgant, ne tarp durų ir lifto. Jei reikia — atidedam pokalbį. Jis žiūrėjo į jos veidą. — Antra, — pratęsė ji, — nekeliam balso prie vaikų. Žinau, kad kartais nesusilaikau, bet nenoriu, kad jie matytų mus rėkiančius. Laikmatis pyptelėjo, bet ji dar pridėjo. — Viskas, — paskubomis. — Baigiau. Jis šyptelėjo kampu. — Jau ne pagal taisykles, — pastebėjo. — Bet pagal gyvenimą, — atsakė ji. Jis ištiesė ranką prie laikmačio, išjungė. — Sutinku, — pasakė. — Su abiem punktais. Ji kiek nuleido pečius. — Ir aš, — pridūrė po pauzės, — noriu savo punkto. Vieno. — Kokio? — sunerimo ji. — Jei nespėjame išsikalbėti per dešimt minučių, — pasakė, — neperkeliam barnio į naktį. Atidedam sekančiam ketvirtadieniui. Kad nebūtų… ištempto fronto. Ji pagalvojo. — Pamėginsim, — tarė. — Bet jei „dega“? — Jei dega, gesinam, — linktelėjo. — Bet ne benzinu. Ji nusijuokė. — Sutarta, — pasakė. Tarp pokalbių gyvenimas tekėjo kaip visada. Rytais jis virdavo kavą, ji kepdavo kiaušinienę. Kartais jis plaudavo indus nelaukdamas, kol paprašys. Ji pastebėdavo, bet ne visada pasakydavo. Vakare žiūrėdavo serialus, ginčydavosi, kuris herojus teisus. Kartais ji atversdavo burną sakyti „mes irgi taip“, bet prisimindavo taisyklę ir atidėdavo ketvirtadieniui. Kartą ji stovėjo prie viryklės, maišydama sriubą, ir pajuto, kaip jis prieina iš nugaros ir uždeda ranką ant liemens. Tiesiog šiaip, be priežasties. — Kas nutiko? — neatsisukdama paklausė. — Nieko, — atsakė jis. — Treniruojuosi. — Ką? — nustebo ji. — Prisilietimus, — tarė. — Kad būtų ne pagal tvarkaraštį. Ji šyptelėjo, bet neatsitraukė. — Užskaitau, — tarė. Po mėnesio jie vėl sėdėjo ant sofos, laikmatis gulėjo tarp jų. — Tęsiam? — paklausė jis. — O kaip manai? — atsakė ji. Jis pažiūrėjo į baltą apvalų korpusą, į jos rankas, į savo kelius. — Manau, taip, — pasakė. — Dar nemokam. — Ir neišmoksim, — gūžtelėjo ji. — Čia ne egzaminas. Čia kaip dantis valytis. Jis nusišypsojo. — Romantiškas palyginimas. — Bet aiškus, — atsakė ji. Ji pasuko diską ties „10“ ir padėjo laikmatį atgal. — Šiandien be griežtumo, — pasiūlė ji. — Jei nuklysim į šalį — grįšim. — Be fanatizmo, — pritarė jis. Ji giliai įkvėpė. — Jaučiu, — tarė, — kad palengvėjo. Ne visur, bet… lyg tapau mažiau nematoma. Tu pats imi klausti, kalbėtis. Aš tai pastebiu. Jis kiek sumišo. — Man svarbu, — tęsė ji, — kad nenustotume to daryti, kai „palengvės“. Kad negrįžtume prie seno įpročio tylėti, kol sprogstam. Jis linktelėjo. — Noriu, — pasakė ji, — kad po metų galėtume pasakyti: „Tapom atviresni“. Ne idealūs, ne be ginčų — tiesiog… atviresni. Laikmatis tiksėjo. Jis klausė, šįkart nenorėdamas juokauti. — Viskas, — baigė ji, išgirdusi signalą. — Tavo eilė. Jis paėmė laikmatį, pasuko, paspaudė. — Jaučiu, — tarė, — kad man tapo baisiau. Anksčiau galėjau slėptis už tylos, o dabar tenka kalbėtis. Bijau pasakyti ką bloga — įskaudinti, užgauti. Ji klausė, lengvai palenkusi galvą. — Man svarbu, — tęsė jis, — kad prisimintum: aš ne priešas. Jei kalbu apie savo baimes, tai ne prieš tave. Tai… tik apie mane. Pauzė. — Noriu, — tarė, — kad laikytumėmės šios taisyklės. Kartą per savaitę — atvirai ir be kaltinimų. Net jei kartais nepavyks. Kad būtų kaip mūsų bendras susitarimas. Laikmatis pyptelėjo. Jis išjungė, nelaukdamas kito signalo. Jie pasėdėjo tyliai. Virtuvėje kažkas spragtelėjo — išsijungė virdulys. Už sienos kaimynai juokėsi, trenkėsi laiptinės durys. — Žinai, — pasakė ji, — ilgai galvojau, kad reikia vieno didelio atvirumo. Kaip kine. Kad viskas pasikeistų. O pasirodo… — Kad tiesiog kiekvieną savaitę po truputį, — užbaigė jis. — Mhm, — linktelėjo ji. — Po truputį. Jis pažvelgė į jos veidą. Raukšlės niekur nedingo, nuovargis irgi. Bet žvilgsnyje buvo kažkas dar — gal dėmesys. — Eisim arbatos? — pasiūlė jis. — Einam, — sutiko ji. Ji paėmė laikmatį ir nunešė į virtuvę. Padėjo šalia cukrinės, neslėpdama į stalčių. Jis įpylė vandens į virdulį, uždėjo ant viryklės, uždegė ugnį. — Kitą ketvirtadienį po darbo vizitas pas gydytoją, — atsirėmusi į stalą pranešė ji. — Gal pavėluosiu. — Tada perkeliam į penktadienį, — atsakė jis. — Nespręsim rimtų dalykų, kai tu pavargus. Ji pažiūrėjo į jį ir nusišypsojo. — Sutarta, — tarė. Jis atidarė spintelę, išėmė du puodelius, padėjo ant stalo. Virdulyje ėmė kilti burbulai. — Kur dėti druską? — staiga paklausė, prisimindamas pirmą pokalbį. Ji atsisuko, pamatė indelį jam rankoje. — Ten, kur aš jos ieškau, — automatiškai atsakė, paskui sustojo ir pridūrė: — Į antrą lentyną, iš kairės. Jis padėjo indelį į nurodytą vietą. — Supratau, — pasakė. Ji priėjo arčiau, palietė jo petį. — Ačiū, kad paklausei, — tyliai tarė ji. Jis linktelėjo. Virdulys grojo garsiau. Laikmatis tylėjo ant stalo, laukdamas kito ketvirtadienio.

Laikmatis ant stalo Vėl tą druską ne ten pastatei, ištarė ji, nenuleisdama akių nuo puodo. Jis sustingo

Uncategorized

0118

Man 41-eri, o namas, kuriame gyvenu, priklausė mano močiutei ir seneliui. Kai jų netekome, čia liko mama, o jai išėjus namas perėjo man. Visada tai buvo tylus, tvarkingas ir ramus kampelis. Dirbu visą dieną ir grįžtu viena. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad šią tvarką gali sugadinti geranoriškas sprendimas „padėti šeimai“. Prieš dvejus metus susisiekė tolima pusseserė – ašarota, su mažu sūneliu ir be vietos gyventi. Paprašė apsistoti „keliems mėnesiams“, kol atsistos ant kojų. Sutikau, nes juk giminaite, o ir tikėjausi, kad niekas nepasikeis. Iš pradžių buvo tvarkinga – apsigyveno viename kambaryje, šiek tiek prisidėjo prie išlaidų, anksti išleisdavo į darbą. Sūnų palikdavo kaimynei. Problemų nebuvo. Po trijų mėnesių ji išeina iš darbo. Teigė, kad tik laikinai, ieškos geresnio. Dienas pradėjo leisti namuose, sūnus daugiau nebelankė kaimynės. Namai ėmė keistis – žaislai visur, triukšmas, netikėti svečiai. Grįžtu pavargusi, o svetainėje sėdi nepažįstami veidai. Paskaičiau, kad galėtų pranešti – išgirdau, kad perdedu, esą „čia jau ir jos namai“. Pamažu nebeprisidėjo jokiais pinigais – iš pradžių sakė neturinti galimybių, tada tikino, kad „atsidėkos“. Viską pradėjau apmokėti aš – sąskaitas, maistą, remontą. Vieną vakarą grįžusi radau perstatytus baldus „kad būtų jaukiau“. Nepaklausė. Tiesiog padarė. Kai pasipriešinau, įsižeidė: esą esu šalta, nesuprantu, ką reiškia gyventi kaip šeimai. Situaciją paaštrino tai, kad pradėjo parsivesti buvusį partnerį – tą patį, nuo kurio esą bėgo. Vakarais jis užeina, lieka nakvoti, naudojasi vonia, valgo. Kartą radau jį išeinant iš mano kambario – pasirodo, „pasiėmė striukę“. Pasakiau, taip toliau būti negali, turi būti ribos. Ji pradėjo verkti, šaukti ir priminė, jog ją priėmiau kai neturėjo nieko. Prieš pusmetį mėginau pasakyti, kad laikas išsikraustyti. Išgirdau, kad negali – neturi pinigų, vaikas lanko mokyklą netoliese, kaip galėčiau ją išmesti. Jaučiuosi įstrigusi. Mano namai tapo svetimi. Įeinu tyliai, kad nepažadinčiau vaiko, valgau savo kambaryje, kad išvengčiau konfliktų, vis daugiau laiko praleidžiu ne namuose. Vis dar čia gyvenu, bet savo namų taip nebejaučiu. Ji elgiasi, lyg namas būtų jos. Viską apmoku aš, o kai noriu tvarkos – esu vadinama savanaude. Man labai reikia patarimo.

Man 41-eri ir namas, kuriame gyvenu tai mano senelių palikimas. Kai jau jų nebebuvo, jame liko mama

Uncategorized

0140

Svajokliška svainė vasarą leido poilsio namelyje, kai mes remontavome namą, o dabar nori gyventi patogiai mūsų pusėje – nors pačiai investuoti atsisakė!

Mano svainė praleido vasarą poilsio namelyje prie ežero, kol mes plušėjome dulkėse ir gruzduose, atnaujindami

Uncategorized

068

Į svečius atvyko vaikystės draugė: niekada neturėjo vaikų, sąmoningai pasirinkusi gyventi dėl savęs ir mėgautis pasauliu, o ne aukoti dėl šeimos

Vaikystės draugė atvažiavo. Ji niekada neturėjo vaikų. Pasirinko tokį kelią gyventi tik sau, nenorėjo

Uncategorized

028

Penkerius metus buvau su drauge. Gyvenome skirtinguose miestuose dėl darbų, bet kalbėdavomės kasdien, planavome bendrą ateitį. Rimtai galvojau jai pasipiršti, kad nutrauktume atstumą. Tikėjau ja – niekada nebuvau radęs priežasčių abejoti. Kol vieną dieną man paskambino nepažįstamas vyras iš kito miesto: ramus, mandagus, prisistatė kaip IT specialistas ir tiesiai šviesiai pasakė – reikia, kad žinočiau tiesą apie savo draugę. Pasirodo, ji vienu metu susitikinėjo net su trimis vyrais: su manimi, su kitu inžinieriumi, kuris žinojo apie mane, ir su juo – nauju žmogumi, kuris apie viską sužinojo tik neseniai. Kai viską supratau – širdį spaudė skausmas, rankose laikiau įrodymus: žinutės, nuotraukos, tie patys žodžiai mums abiem. Paskambinau jai – ji neprisipažino iškart, bet galiausiai pripažino: pasimetusi, nežino, ko nori. Tada pirmą kartą supratau – ne tik vyrai apgaudinėja. Yra ir tokių moterų, kurios sąmoningai veda dvigubą ar net trigubą gyvenimą ir viską puikiai slepia. Taip, netekau santykių, bet esu dėkingas tam vyrui – dėl bendražmogiškos solidarumo jis mane perspėjo. Kitaip būčiau net nepagalvojęs, kad galėjau tapti sužadėtiniu žmogaus, kuris be sąžinės graužaties kuria skirtingus gyvenimus.

Žinai, pasakosiu tau atvirai, kaip draugui penkerius metus buvau su viena mergina. Tikrai rimtai žiūrėjau

Uncategorized

0174

Nebegalių pakęsti, kad kiekvieną savaitgalį pas mus renkasi giminės: mano svainis, jo žmona, jų du vaikai ir uošvės brolis – visi nesiklausdami mūsų planų, užsuka nakvynei, o aš vietoj poilsio visą savaitgalį sukiojuosi virtuvėje, klumpu nuo darbų ir negaliu ramiai pailsėti! Papasakosiu, kaip ėmiausi veiksmų, kai vyras nenorėjo pasikalbėti su artimaisiais, ir kaip galiausiai atgavau savo laisvalaikį. Ar kada nors jūsų šeimoje buvo tokia situacija ir kaip ją sprendėte jūs?

Klausyk, aš jau pavargau nuo to, kad jūs kiekvieną savaitgalį vėl čia pas mus! Gal tau teko susidurti

Uncategorized

043

Išvykau pas brolį į Kalėdas… ir paaiškėjo, kad jis manęs net nekvietė, nes jo žmona „nenori tokių kaip aš“ savo namuose Man 41-eri, mano broliui – 38. Visada buvome artimi, augome kartu, dalinomės paslaptimis, sunkumais ir džiaugsmais. Bet kai jis vedė, viskas pasikeitė, nors ilgai to nenorėjau pripažinti. Pernai, dar gruodį, pajutau keistą tylą: brolis neužsiminė nieko apie tradicinę mūsų Kalėdų vakarienę, kurią visada švęsdavome kartu, kasmet, visada. Vieną vakarą nusprendžiau nebelaukti. Galvoju: „Jei jis nekviečia – pakviesiuosi pati.“ Juk tai mano brolis, ne koks nepažįstamas. Gruodžio 24-osios vakarą parašiau jam: „Kelintą valandą užsuksi mane paimti?“ – jokio atsakymo. Skambinu – telefonas išjungtas. Suspaudė širdį nerimas. Sėdau į taksi ir nuvažiavau tiesiai prie jo namų. Privažiavus girdėjosi muzika, juokas, vaikų balsai… šventinis stalas, šurmulys. Net pasidarė nejauku belstis, nes akivaizdu – švenčia. Bet pasibeldžiau. Duris atidarė brolis – išbalęs, greitai apkabino, bet matėsi įtampa. Sako: – „Oi, sese… kodėl nepranešei, kad atvažiuosi?“ Aš: – „O kodėl tu man nieko nepranešei? Todėl ir atėjau. Kas čia vyksta?“ Jis žvilgtelėjo atgal – tartum svarstydamas ką daryti. Įėjau… ir sustingau. Prie stalo – visa žmonos giminė: pusbroliai, dėdės, tetos, net kaimynė. Visi. Tik manęs nebuvo. Jo žmona pasveikino lyg apsimestinai, toliau dėliojo lėkštes, lyg nebūčiau niekam svarbi. Atsisėdau ant sofos, nejaukiai, tarsi nematoma. Ir toje tyloje išgirdau, kaip brolio žmona burbtelėjo savo mamai, galvodama, kad negirdžiu: – „Juk sakiau, kad ateis gadint vakarą. Nenoriu tokių kaip ji čia.“ „Tokių kaip aš?“ Ką tai reiškia? Ką aš blogo padariau? Pajutau, kad sunku kvėpuoti. Vos išlaikiau ašaras. Ir brolis išgirdo. Jo veidas pasikeitė. Priėjo prie manęs ir tyliai sako: – „Sese, nekreipk dėmesio. Ji tokia.“ Žiūriu jam į akis: – „Kokia ‘tokia’? Ką aš jai padariau? Kaip galiu broliui į namus ateiti, o jaustis tarsi nereikalinga?“ Tada jis viską prisipažino: – „Ji nenorėjo, kad tave kviestume. Sakė, kad esi labai stipri, viską apmąstai, per daug nori padėti, kišiesi, kur nereikia. Ir… nenorėjau ginčo per Kalėdas.“ Netekau žado. Mano pačios brolis pasirinko nekviesti manęs, tik tam, kad nesipyktų su žmona. Nedariau skandalo. Nieko nepasakiau. Tik atsistojau ir tariau: – „Nesijaudink. Išeinu.“ Jis prašė pasilikti, bet negalėjau. Nenorėjau būti ten, kur esu „perteklinė“. Ėjau namo gniužulą gerklėje. Namuose pasišildžiau vištienos su ryžiais ir vakarieniavau viena. Peržiūrėjau senas kalėdines nuotraukas su broliu. Ir pajutau, kaip kažkas manyje nutrūko – nes jis neapgynė mūsų ryšio, mūsų bendros istorijos. Iki šiol apie tai nekalbėjome. Jis vis žada „kada nors“ užsukti… o aš dar nežinau, ar kalbėti su juo, ar palikti viską likimo valiai. Vienas aišku: šių Kalėdų kartu jau nebus

2023 metų gruodžio 24-oji Šiandien visą vakarą mintyse sukausi, ar rašyti apie tai, kas įvyko, bet gal

Uncategorized

038

Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais – išsikraustė mano nesant, grįžęs radau tuščius namus. Prieš kelias savaites sulaukiau pranešimo: reikalavimas dėl alimentų. Nuo tada pinigai automatiškai nuskaičiuojami nuo atlyginimo. Neturiu pasirinkimo, negaliu tartis, negaliu vėluoti – pinigai tiesiog dingsta. Nesiruošiu vaidinti šventojo – esu neištikimas buvęs, kelis kartus. Niekada visiškai neslėpiau, bet ir nepasakiau tiesiai. Ji sakydavo, kad įtaria be reikalo, mato dalykus, kurių nėra. Turėjau ir blogą būdą – rėkdavau, keldavau balsą, namuose būdavo taip, kaip pasakau. Jei kas nors nepatikdavo – visi suprasdavo iš mano tono. Kartais mėtydavau daiktus. Niekada nesmurtavau fiziškai, bet gąsdinau ne kartą. Vaikai manęs bijojo – supratau per vėlai. Grįždavus namo – nutildavę, o jei pakeldavau balsą – slėpdavosi kambariuose. Žmona vengė ginčų, atsargiai rinkdavo žodžius, vaikščiodavo lyg ant kiaušinių – aš galvojau, kad tai pagarba, dabar žinau – baimė. Tada nejutau jokio skirtumo – jaučiausi šeimos maitintojas, taisyklių kūrėjas. Kai ji išėjo, jaučiausi išduotas – maniau, kad sukilo prieš mane, ir vėl suklydau. Nusprendžiau neduoti pinigų – ne todėl, kad neturėjau, o kaip bausmę. Galvojau, kad taip ji grįš, pavargs, supras, kad be manęs negali. Pasakiau, kad jei nori pinigų – tegu grįžta, kitaip nieko neduosiu. Tačiau ji negrįžo – nuėjo tiesiai pas advokatą, pateikė ieškinį dėl alimentų su visais įrodymais. Greičiau nei tikėjausi, teisėjas paskyrė automatinį nuskaičiavimą. Nuo tada atlyginimas smarkiai sumažėjo – nieko nepaslėpsiu, neišsisuksiu, pinigų nelieka nė jų spėjus paimti. Dabar neturiu nei žmonos, nei vaikų namuose – matausi retai ir visada – jie šalia manęs tylūs, atsiriboję. Nieko nesako, esu jiems nereikalingas. Finansinė padėtis – blogiausia gyvenime: moku buto nuomą, alimentus, skolas, o beveik nieko nebelieka. Kartais apima pyktis, kartais – gėda. Sesuo sako, kad pats taip pasirūpinau savo likimu.

Man penkiasdešimt metų, ir maždaug prieš metus mano žmona Živilė išėjo iš namų kartu su vaikais.

Uncategorized

0133

Klausyk, aš jau pavargau nuo to, kad jūs kiekvieną savaitgalį vėl čia pas mus! Gal tau teko susidurti