Man 42 metų, esu vedęs moterį, kuri buvo mano geriausia draugė nuo 14-os. Susipažinome Panevėžio mokykloje – be romantikos, be kibirkščių, tiesiog du vaikai viename suole, kartu per pamokas, pertraukėles, namų darbus, paslaptis. Žinojome viską apie vienas kito simpatijas, niekada neperžengėme ribos. Paauglystėje mūsų keliai išsiskyrė: aš studijuoti išvykau į Vilnių, ji liko gimtajame mieste. 24-erių vedžiau kitą, o draugė buvo šalia per svarbiausias akimirkas, net mano vestuvėse sėdėjo prie šeimos stalo. Mūsų ryšys nenutrūko – visada pasakodavome vienas kitam apie savo rūpesčius ir džiaugsmus.
Pirmoji santuoka truko beveik šešerius metus, iš išorės viskas atrodė gražu, bet viduje buvo daug tylos ir nesupratimo. Geriausia draugė žinojo viską – ji klausė, bet niekada neragino mus skirtis. Tuo pat metu ir ji išgyveno ilgų santykių pabaigą, liko viena, paniro į darbą.
Skyrybos buvo sudėtingos – tiek juridiškai, tiek emociškai. Likau vienas ir nuo tada ji buvo artimiausias žmogus: padėjo ieškoti buto Kaune, kartu pirkome baldus, vakarieniaudavome, kad tik nesijausčiau vienišas. Iš lėto tarp mūsų pasirodė tai, ko anksčiau nebuvo: pavydas, ilgi, tylūs žvilgsniai, noras būti kartu.
33-ejų, po kartu praleistos vakarienės mano bute, supratau – nebenoriu, kad ji išeitų. Nors tąkart neįvyko nieko intymaus, abu supratome savo jausmus: papasakojome vienas kitam, kaip skaudėdavo dėl kitų dėmesio ar bandymų kurti santykius su kitais žmonėmis. Prireikė dar metų, kol apsisprendėme, kad norime būti kartu – iš baimės sugadinti draugystę vis bandėme susitikinėti su kitais, bet visada grįždavome vienas prie kito.
35-erių nusprendėme pabandyti: žengti žingsnį iš draugystės į meilę, žinodami, kad galime prarasti viską. Po dvejų metų, kai man buvo 37-eri, o jai – 36-eri, susituokėme be didelių švenčių, sąmoningai ir brandžiai. Artimieji sakė, kad visada buvo aišku, jog esame vienas kitam skirti, bet patys to ilgai nesupratome. Dabar jau daug metų gyvename santuokoje: ne idealiai, bet tvirtai – žinome vienas kitą iki sielos gelmių, žinome kaip pykstamasi, kaip susitaikoma, kaip tylima. Kartais pagalvoju – jei ne patirtos skyrybos, nebūčiau supratęs, kiek daug ji man reiškia. Vedžiau ne patogumo dėlei – vedžiau, nes tik prieš ją, po visko, niekada nereikėjo apsimesti. Man dabar 42-eri, ir esu vedęs moterį, kuri buvo mano geriausia draugė nuo pat paauglystės nuo tada
Mano žmona paliko mane dėl mano sesers. Išėjo pas ją gyventi. O po trejų metų paliko ir ją dėl artimiausios
Ji nusimovė batus ir jau užkaitė vandenį arbatai, kai Messenger pranešė žinutę nuo viršininkės: Ar galėtum
Po to, kai išgirdau šią istoriją iš savo bičiulio, mano požiūris į žmones iš esmės pasikeitė, kaip ir
Aš žinau apie tavo nuotykius, ramiai tarė žmona. Vytautui per nugarą perbėgo šaltis. Išoriškai jis net
Mano vardas yra Algirdas. Man 65 metai. Su žmona gyvenome kartu 34 metus, bet senatvėje įsimylėjau kitą moterį.
Mano žmona paliko mane dėl mano sesers. Išėjo pas ją gyventi. O po trejų metų paliko ir ją dėl artimiausios
O Dieve, ar gali būti tokių motinų! Savo vaiką atidavė į vaikų namus, nes nenorėjo jo gydyti, o berniukui
Ji nusimovė batus ir jau užkaitė vandenį arbatai, kai Messenger pranešė žinutę nuo viršininkės: Ar galėtum
