Zibainis

Senos atvirutės paslaptis Tris dienas iki tol, kol jos gyvenime atsirado pageltęs vokas, Rūta Juškytė

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą gyvenime: sukūriau savo rojų ant svetimos žemės Kai ištekėjau, anyta nusišypsojo ir tarė: „Miela mergina, kam mokėti nuomą? Virš namo yra vietos – pasistatykite savo būstą viršuje ir gyvenkite ramiai.“ Tuo metu tai atrodė kaip palaima. Patikėjau jai. Patikėjau ir meilei. Su vyru pradėjome dėti kiekvieną sutaupytą eurą į šiuos namus. Nesipirkome automobilio. Nevažiavome atostogauti. Visi priedai, visi sutaupyti pinigai – į medžiagas, meistrus, langus, plyteles. Statėme penkerius metus. Lėtai. Su viltimi. Iš tuščios erdvės padarėme tikrus namus. Su virtuve, apie kurią svajojau. Su dideliais langais. Su sienomis tokios spalvos, apie kokią įsivaizdavau mūsų „namus“. Drąsiai sakydavau: „Tai mūsų namai.“ Bet gyvenimas neklausia, ar esi pasiruošęs. Santuoka pradėjo byrėti. Pykčiai. Šūksniai. Skirtumai, kurių negalėjome įveikti. Ir tą dieną, kai nusprendėme skirtis, gavau brangiausią gyvenimo pamoką. Rūšiuodama drabužius ir ašarodama žiūrėjau į sienas, kurias pati glaistėvau ir dažiau, ir pasakiau: „Bent grąžinkite dalį to, ką investavome. Arba išmokėkite mano dalį.“ Anyta – ta pati, kuri kažkada pasiūlė „pasistatyti viršuje“ – stovėjo prie durų, sukryžiavusi rankas ir šaltu žvilgsniu tarė: „Čia nėra nieko tavo. Namą turiu aš. Dokumentai mano vardu. Jei išeini – pasilik tik tai, ką atsineši. Viskas kitas čia ir liks.“ Tada supratau. Meilė nepasirašo dokumentų. Pasitikėjimas nėra nuosavybė. O įdėtos pastangos be notarinio akto – tai tiesiog praradimas. Išėjau į gatvę su dviem lagaminais ir penkeriais metais gyvenimo, pavirtus betoninėmis sienomis, kurios man jau nebepriklausė. Išėjau be pinigų. Be namų. Bet su aiškumu. Didžiausi praradimai ne tie, kuriuos išleidi malonumams. Didžiausi – tie, kuriuos investuoji į kažką, kas niekada nebuvo tavo vardu. Plytos neturi jausmų. Žodžiai išgaruoja. O dokumentai lieka. Ir jeigu galėčiau pasakyti tik vieną dalyką kiekvienai moteriai: niekada, kad ir kiek būtų meilės, nestatyk savo ateities ant svetimos žemės. Nes kartais „sutaupyta nuoma“ kainuoja visą gyvenimą.

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą savo gyvenime: sukūriau rojų ant svetimos žemės.

Uncategorized

026

Žmona vežė šunelį pas veterinarą ir jau ėmė manyti, kad padarė lemtingą klaidą: dabar jų namuose vietoj vieno nevykėlio gyvūno atsirado net du… Viskas paaiškėjo, kai į jų butą iš konteinerio atkeliavo katinėlis – Nevykėlis. Pirmas jo nuotykis – karštas barščiai ir grietinė ant visų keturių letenų. Nuo to laiko bėdos sekė viena po kitos: nusimušė visas letenas krisdamas nuo lovos, stiklinės ir vazos krito ant jo paties galvos, druskos dubenėlis tapo tikslu. Tris kartus pakliuvo po elektra ir vos išgyveno. Bandė skęsti kibire, drėbėsi į kampus ir veidrodžius. Bobutės kiaušiniais „varė“ jam nelaimes, bet Nevykėlis sudaužė joms indus ir išgarsėjo taip, kad nė viena žiniuonė nebenorėjo jo imti. Tada žmona įsigijo antrą nevykėlį – baisiai mažą čihuahua Reksą, kuris ne tiek loja, kiek kosėja, ir vos spėjo parsivežti, šis jau įkliuvo pelėkautuose. Nuo šiol nelaimių dvigubai daugiau – abi padaužos kartu lenda į visus įmanomus nuotykius: jas lupa žąsys, kanda bitės, o Reksą Nevykėlis herojiškai gina. Ir vieną dieną visi supranta, kad būtent šių dviejų dėka šeima tą rytą išvengė nelaimės, kai į automobilį atsitrenkė pienovežis. Nuo tada visi klausia katino su šuneliu: „Kaip ten lauke – saugu?“ O šitie du toliau puola į bėdas, bet yra nepaprastai mylimi: juos glosto, bučiuoja, Nevykėliui nupirko guolį ir draskyklę, tačiau jis vis tiek miega šeimininkams kojose ir krenta nuo lovos, o Reksas loja ir sargauja. Nesvarbu, kad jie nevykėliai, svarbiausia, kad jie yra – ir tai didžiausia laimė!

Žmona vežė šunį pas veterinarą ir tada ją pirmą kartą aplankė nuojauta, kad galbūt buvo padariusi lemtingą klaidą.

Uncategorized

026

Maža mergaitė įžengė į restoraną. Pamačiusi lėkštėje likučius ant stalo, pradėjo valgyti – bet staiga ją pastebėjo padavėjas ir be žodžių atėmė lėkštę. Istorija, kurią privalote perskaityti iki galo! Marija buvo 8 metų, augo penkių vaikų šeimoje, kurią paliko tėvas, o mama sunkiai stengėsi išmaitinti mažylius. Kiekviena diena jų šeimai buvo tikra išlikimo kova. Mažoji Marija per atostogas ir savaitgaliais eidavo padėti prekeivei turguje, kad užsidirbtų kelis centus mamai. Vieną šeštadienio vidurdienį, grįždama iš turgaus, Marija kaip visada praėjo pro Vilniaus centre esantį restoraną. Kvepėjo taip gardžiai, jog kas kartą varvėjo seilės, o pro langą žvelgdavo su viltimi kada nors paragauti šių patiekalų… O šokoladinis pyragas netgi peržengdavo jos gražiausių svajonių ribas. Tačiau tą šeštadienį Marija nesusilaikė – nedrąsiai pravėrė duris. Su suplyšusiais bateliais ir kukliomis rūbeliais ji jautėsi dar mažesnė nei yra. Norėjo apsigręžti, bet pastebėjo ant stalo likusią mėsos bei bulvyčių lėkštę. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą ragavo mėsos. Nedrąsiai atsisėdusi, paėmė į rankas įrankius… Mergaitė nepastebėjo, kad ją nuo pat įėjimo stebėjo padavėjas. Jis greitai priėjo ir, dar jai nespėjus imti pirmo kąsnio, atėmė lėkštę! Marija, ašarotomis akimis, pažvelgė į jį, laukdama priekaištų ar kad ją išvarys. Bet vyras švelniai nusišypsojo, apsisuko ir dingo virtuvėje, palikdamas Mariją sutrikusią ir išsigandusią. Už poros minučių padavėjas grįžo – šįkart nešinas didele porcija karšto maisto, gėrimu ir, galiausiai, šokoladiniu pyragu – jos slapčiausiu troškimu. Marijos akys suspindo dėkingumu. – Mačiau, kad nori pavalgyti, – šiltai tarė padavėjas. – Visi nusipelno sotiško valgio, ypač vaikai. Marija neturėjo žodžių – ją pribloškė nepažįstamo vyro gerumas sunkiausiu momentu. Ji paragavo pirmų kąsnių, nubraukė ašaras, priėjo prie padavėjo ir tyliai paprašė: – Ačiū jums iš visos širdies. Gal galėtumėte supakuoti likusį maistą į maišelį? Noriu nunešti broliams ir sesėms. Mama vakar neturėjo pinigų net duonai. Padavėjui užgniaužė kvapą – akys sudrėko nuo emocijų. – Žinoma, – vos ištarė. Jis grįžo su pilna maišeliu maisto visai šeimai. – Štai, lai ir tavo broliukai gauna šilto valgio. – Dieve, dėkoju iš visos širdies. Kaip galėčiau jums atsidėkoti? – susijaudinusi paklausė Marija. – Tu jau padovanojai man svarbią gyvenimo pamoką, – atsakė vyras. – Visada dalinkimės ir padėkim vieni kitiems – taip kuriame geresnį pasaulį. Marija išėjo iš restorano ne tik soti, bet ir praturtinta nauja gyvenimo prasme. Tą dieną ji suprato, kad gailestingumas ir gerumas keičia pasaulį, o kiekviena galimybė padėti kitam yra dovana tiek tam žmogui, tiek pačiam sau. Nuo tada Marija stengdavosi padėti ir dalintis šypsenomis, uždegdama gerumo kibirkštį kiekvienoje dienoje. Tai tikra istorija iš Vilniaus, kurią būtinai perskaitykite iki galo!

Maža mergaitė įžengė į svetimą restoraną. Ant vieno stalo ji pastebėjo lėkštę su keistomis, pusiau išsapnuotomis

Uncategorized

038

Vyras palygino mane su savo mama, ir, aišku, ne mano naudai – todėl pasiūliau jam grįžti pagyventi pas tėvus į senąjį daugiabutį Kaune

2022 m. rugsėjo 10 d. Kartais gyvenimas atrodo kaip užstrigusi plokštelė vis tie patys priekaištai, tos

Uncategorized

015

Jokios magijos: lietuviškos Naujametės nesėkmės, oranžinis katinas Bazilijus, sugadinta silkė, teta Galina su milžinišku dubeniu šaltienos ir močiutės Valiukės stebuklingos laiškų staigmenos, keičiančios šventę į tikrą artumo stebuklą

Jokios magijos Naujieji metai artėjo su galingu pagreičiu, lyg nevaldomas traukinys. Eglei nuo to skubėjimo

Uncategorized

0146

– Panelė, kai šitas senukas baigs valgyti savo pigios sriubos lėkštę, prašau duokite man jo stalą, neturiu laiko veltui švaistyti! Šiandien jaučiuosi dosnus – sąskaitą už abu perrašykite ant manęs. Tačiau kuklus senelis „prabangiam ponui“ įrodys, kad siela vertingesnė už pinigus… Vienoje jaukioje mažoje kavinukėje, ramiame Lietuvos kampelyje, laikas tarsi bėgo kitaip. Tai buvo vieta, kur žmonės ateidavo ne tik pavalgyti, bet ir pajusti… namus. Senukas, kasdien atvykstantis tuo pačiu metu, nuskurusiais drabužiais, darbininkų saujomis ir pavargusiu žvilgsniu, tapo neatsiejama šio restorano dalimi. Vieni žvelgė į jį su atjauta, kiti – su panieka. Tačiau daugiausiai – kaip į žmogų, kuris jau nieko nebeturi, bet dar saugo orumą. Vieną dieną duris pravėrė žinomas ponas – verslininkas Mindaugas Petraitis, brangiu kostiumu, laikrodžiu ir žvilgsniu žmogaus, kuriam viskas priklauso… Jam įėjus, visi išsitiesė, padavėja nusišypsojo nenatūraliai, o savininkas išėjo jo pasitikti asmeniškai. Pamatęs senelį, ponas Mindaugas su panieka nusijuokė ir burbtelėjo padavėjai: – Panelė, kai šitas senukas baigs savo pigią sriubą, duokite man jo stalą. Ir sąskaitą – už viską mano vardu, šiandien esu dosnus. Padavėja sustingo – ne iš dosnumo, o dėl ponui būdingo žeminimo. Senukas viską girdėjo, visa salė girdėjo. Tačiau jis nieko nesakė, tik ramiai padėjo šaukštą ir pažvelgė į poną: – Smagu matyti tave sveiką, Mindaugai… Ir netikėtai priminė, kaip kadaise pats verslininkas buvo alkano berniuko vietoje, o sriuba ant jo stalo buvo tikras Dievo dovanos stebuklas. Ši jautri istorija apie žmogiškumą mažame Lietuvos restoranėlyje primena: ne pinigai, o siela ir atjauta mus daro žmonėmis.

Panele, kai tas senelis užbaigs savo pigią sriubą, prašau, atneškite man jo stalą. Neturiu laiko čia sėdėti!

Uncategorized

0151

Vyro vaikystės draugė per dažnai prašė jo pagalbos – turėjau imtis veiksmų, kad apgynčiau mūsų šeimą

Nu Minde, prašau! Nežinau, ką daryti, čia vanduo bėga, tuoj kaimynus užsemsiu, žinai tą bjaurią bobą

Uncategorized

021

Nakties aidas: Vieniša Aleksandros Ivanovnos Naujųjų metų naktis reabilitacijos centre ir netikėtas susitikimas snieguotame Vilniaus skvere

Aidas naktį Į reabilitacijos skyrių Aldona Petrauskienė atvyko prieš dvi savaites iki Naujametės nakties.