Zibainis

Ateities anyta sugadino atostogas: kaip draugiški planai su vyro šeima pavirto į pragarą – nuotykiai Tailande su Elvyra, Polina ir visais nesusipratimais

Būsima anyta sugadino atostogas Vienai su dukra keliauti baugu, pati supranti dvi moterys, kalbos nemokam

Uncategorized

0211

Kaip privertėme mano anytę raudonuoti iš gėdos – turbūt dar ir šiandien prisimena šį įvykį

Kaip mano anyta gavo košės ir probabil dar prisimena iki šiol Ši istorija nutiko pačioje mano vedybinio

Uncategorized

044

— Kieno tu, mažyle? ..— Leisk, parnešiu tave namo, sušilsi. Pakėliau ją ant rankų. Parsinešiau į namus – kaimynai čia kaip čia, žinia kaime greitai pasklinda. — Viešpatie, Hanna, iš kur ją suradai? — O ką darysi su ja? — Tu ką, Hanna, visai galvą pametei? Kur tau vaiką? Iš ko maitinsi? Grikštelėjo grindys po koja – vėl pagalvojau, jau seniai reikėtų sutaisyti, bet rankos nepasiekia. Atsisėdau prie stalo, ištraukiau seną savo dienoraštį. Pagedusios lapai, kaip rudens lapai, bet rašalas dar saugo mano mintis. Už lango pūstoja, beržas beldžia šaka – lyg prašyti į svečius. — Kodėl taip ūžauji? – sakau jai. — Truputį palauk, ateis pavasaris. Juokinga, žinoma, su medžiu kalbėtis, bet kai gyveni viena, viskas aplink atrodo gyva. Po tų baisių laikų likau našlė – mano Steponas žuvo. Paskutinį jo laišką vis dar saugau, pageltusį, nutrintuose sulankstymuose – kiek kartų skaičiau. Rašė, kad greitai grįš, kad myli, kad gyvensim laimingai… O už savaitės sužinojau. Vaikų Dievas nedavė, gal ir gerai – tomis dienomis maitinti buvo nėra kaip. Kolūkio pirmininkas Mykolas Ivanavičius vis guodė: — Nesisielok, Hanna. Jauna dar, ištekėsi. — Nebeištekėsiu, – tvirtai atsakiau. — Vieną kartą mylėjau, gana. Kolūkyje dirbau nuo aušros iki sutemų. Brigadininkas Petraitis, būdavo, šaukia: — Hanna Vasilijevna, eik namo, jau vėlu! — Spėsiu, – sakau, – kol rankos dirba, siela nesensta. Ūkis buvo nedidelis – ožka Monika, tokia pat užsispyrusi kaip aš. Penkios vištos – geriau nei gaidys rytais žadino. Kaimynė Klaudija dažnai juokaudavo: — Gal tu ne vištas, o kalakutą laikai? Kodėl tavo vištos visų anksčiausiai klykia? Daržas mano – bulvės, morkos, burokėliai. Viskas savo, iš žemės. Rudenį konservuodavau – rauginti agurkai, marinuoti pomidorai, grybai. Žiemą atidarysi stiklainį – lyg vasara namus grįžta. Tą dieną atsimenu, kaip dabar. Kovas buvo šlapias ir žvarbus. Ryte dulksna, vakare pašalo. Išėjau į mišką rinkti šakų – krosnį kūrenti reikėjo. Po žiemos audrų šakų buvo daug, tik rink. Prisirinkau glėbį, einu namo pro seną tiltą, girdžiu – kas čia verkia. Pirmiausia, pamaniau, pasigirdo, vėjas šėlsta. Bet ne – aiškiai vaikiškai šnarpščia. Nulipu po tiltu, žiūriu – sėdi mažytė mergaitė, visa purvina, sušlapusi, suplėšyta suknelė, akys išgąsdintos. Pamačiusi mane – nutilo, tik drebėjo visa, kaip drebulės lapas. — Kieno tu, mažyle? – švelniai klausiu, kad dar labiau neišgąsdint. Tyli, tik mirkčioja. Lūpos mėlynos nuo šalčio, rankos raudonos, sutinusios. — Šalanti visai, – pasakiau daugiau sau. — Leisk, parnešiu tave namo, sušilsi. Pakėliau ją – lengva kaip plunksnelė. Susukau į skarą, priglaudžiau prie krūtinės. O pati galvoju – ką ta motina, kuri vaiką po tiltu paliko? Galvoje netelpa. Šakas teko palikti – svarbiau mergaitė. Visą kelią namo tylėjo, tik stipriai laikėsi už mano kaklo sušalusiomis rankytėmis. Parsinešiau namo – kaimynai sužinojo akimirksniu. Klaudija pirma pribėgo: — Viešpatie, Hanna, iš kur ją paėmei? — Po tiltu radau, – sakau. — Matyt, palikta. — Oi, nelaimė… – suplojo rankomis Klaudija – O ką darysi su ja? — Ką? Pasiliksiu. — Tu ką, Hanna, visai galvą pametei? – jau močiutė Motria. — Kur tau vaiką? Iš ko maitinsi? — Ką Dievas duos, iš to ir maitinsiu, – atkirtau. Krosnį užkūriau kaip galėjau, užviriau vandens. Mergaitė visa mėlynėse, plonytė, šonkauliai kyšo. Išmaudžiau šiltame vandenyje, apvyniojau seną megztinį – kitų vaikų rūbų namie neturėjau. — Valgyt nori? – klausiu. Kiek pritariamai linktelėjo. Padėjau jai vakar dienos barščių, duonos atpjoviau. Valgė godžiai, bet tvarkingai – matėsi, kad ne gatvės, namų vaikas. — Koks tavo vardas? Tyli. Ar bijo, ar išvis kalbėti nemoka. Miegoti paguldžiau į savo lovą, pati įsitaisiau ant suolo. Naktį kelis kartus kėliausi – patikrinti. Gulėjo susirietusi, sapne snibždėjo. Ryte pirmiausia nuėjau į seniūniją – pranešti apie radinį. Pirmininkas, Ivanas Stepanauskas, tik rankomis skėstelėjo: — Nebuvo jokių vaikų dingimo pareiškimų. Gal iš miesto kas paliko… — O ką dabar daryti? — Pagal įstatymą – į vaikų namus. Šiandien pranešiu rajonui. Man suspaudė širdį: — Palauk, Stepanauskai. Duok laiko – gal tėvai atsiras. O kol kas pas mane liks. — Hanna Vasilijevna, gerai pagalvok… — Nėra ko galvoti. Jau nuspręsta. Pavadinau ją Marija – savo mamos garbei. Galvojau, gal tėvai atsiras, bet niekas neatsirado. Ir ačiū Dievui – labai prie jos prisirišau. Iš pradžių buvo sunku – visai nekalbėjo, tik akimis klaidžiojo po namus, lyg kažko ieškodama. Naktimis keldavosi su šauksmu, visa drebėjo. Priglausdavau, paglostydavau galvą: — Nieko, dukryt, nieko. Dabar viskas bus gerai. Iš senų suknelių pasiuvau drabužėlius. Dažiau įvairiom spalvom – mėlyna, žalia, raudona. Paprastai, bet smagiai. Klaudija pamačiusi sumojo rankomis: — Oi, Hanna, aukso rankos tau! Maniau, tik su kastuvu moki! — Gyvenimas pamoko būti ir siuvėja, ir aukle, – sakau, o pačiai gera, kad pagyrė. Bet ne visi kaime tokie supratingi. Ypač močiutė Motria – pamatys mus, kryžiuojasi: — Nenorėk gero, Hanna. Pamestinukę į namus įsileist – bėdą parsivest. Negera jos motina buvo, dėl to paliko. Obuolys nuo obels… — Nutylėk, Motrie! – pertraukiau ją. — Ne tau kitų nuodėmes teisti. O mergaitė dabar mano ir viskas. Pirmininkas kolūkio irgi iš pradžių niurzgėjo: — Pagalvok, Hanna Vasilijevna, gal į vaikų namus? Ten pamaitins, apipirks kaip reikiant. — O kas mylės? – klausiu. – Vaikų namuose ir be jos pilna našlaičių. Numojo ranka, bet vėliau pradėjo padėti – atsiųsdavo pieno, kruopų. Marijai pradėjo atšilti. Iš pradžių po žodį, vėliau ir visais sakiniais kalbėjo. Atsimenu, kaip pirmą kartą nusikvatojo – tada nuo kėdės nukritau, kai kabinau užuolaidas. Sėdžiu ant grindų, aimanuoju, o ji – juoktis iš visos širdies, vaikiškai. Man net skausmas nuo to juoko praėjo. Darže stengėsi padėti. Duodu mažą kapliuką – išdidžiai žingsniuoja šalia, mėgdžioja. Tik daugiau piktžoles į daržą mindė nei ravėjo. Bet nesmerkiau – džiaugiausi, kad ima gyventi iš naujo. Bet bėda užgriuvo – Marija susirgo karščiu. Guli raudona, kliedi. Skubėjau pas feldšerį, Simoną Petrauską: — Prisiekiu, padėk! O jis tik skėstelėjo: — Kokie vaistai, Hanna? Visam kolūkiui trys aspirino tabletės. Lauk, gal po savaitės ką atveš. — Po savaitės? – šaukiu. – Ji iki ryto gali neišgyvent! Paskui į rajoną bėgau, devyni kilometrai per purvyną. Batai suplyšo, kojos pūslių pilnos, bet nusigavau. Ligoninėje jaunas gydytojas, Aleksiejus Michailovičius, pamatė, kad visa purvina, šlapia: — Palaukite čia. Atnešė vaistus, paaiškino, kaip duoti: — Pinigų nereikia, – sako, — svarbu, išgydyk tą mergaitę. Tris dienas nenutolau nuo jos lovos. Sylptelėjau maldas, žinomas, keičiau kompresus. Ketvirtą dieną temperatūra nukrito, atmerkė akis ir švelniai tarė: — Mama, noriu gert. Mama… Pirmą kartą taip mane pavadino. Verkiau – iš laimės, nuovargio, visko kartu. O ji delneliu braukė man ašaras: — Mama, kodėl? Skauda? — Ne, – sakau, – neskauda. Tai iš džiaugsmo, mažyle. Po tos ligos tapo visai kitokia – švelni, prakalbėjusi. Vėliau ir į mokyklą išėjo – mokytoja negalėjo atsidžiaugti: — Tokia gabi mergaitė, viską akimirksniu supranta! Kaimo žmonės palaipsniui pripratę, nustojo už nugaros šnibždėtis. Net močiutė Motria atšilo – vaišino mus pyragais. Ypač pamėgo Mariją po to, kai ta padėjo krosnį užkurti žiemą. Senolė tada sirgo radikulitu, malkų neturėjo. Marija pati pasiūlė: — Mama, eime pas močiutę Motrią? Juk jai šalta vienai. Taip ir susidraugavo – senoji burbeklė ir mano mergaitė. Motria pasakas sekė, mezgimo išmokė, svarbiausia – niekada daugiau nepaminėjo nei pamestinukės, nei blogos kraujo. Laikas bėgo. Marijai sukako devyneri, kai pirmą kartą apie tiltą prakalbo. Sėdėjome vakare, aš siuvau kojines, ji supavo lėlytę – pati pasiūtą. — Mama, prisimeni, kaip mane radai? Man širdis suvirpėjo, bet neparodžiau: — Prisimenu, dukra. — O aš truputį irgi prisimenu. Buvo šalta. Ir baisu. Kažkokia moteris verkė ir išėjo. Mezgimo adatos iš rankų iškrito. O ji toliau: — Veido jos neprisimenu. Tik mėlyna skara. Ir ji vis kartojo: „Atleisk man, atleisk…“ — Marija… — Nesijaudink, mama, neliūdžiu. Tiesiog kartais prisimenu. O žinai ką? – staiga nusišypsojo. — Džiaugiuosi, kad tu mane tada radai. Apkabinu ją stipriai – kamolis gerklėje. Kiek kartų mąsčiau – kas ta moteris su mėlyna skara? Kodėl paliko? Gal pati badavo, gal vyras gėrė… Visaip gyvenime būna. Ne mano teisti. Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti. Galvojau – kaip gi likimas keičiasi: gyvenau viena, atrodė, likimas nuskriaudė, atėmė viską. O pasirodo, ruošė svarbiausiam – kad būtų kam priglausti ir sušildyti pamestą vaiką. Nuo tos nakties Marija dažnai ėmė klausti apie praeitį. Neslėpiau nieko, tik stengiausi paaiškinti švelniai: — Matai, dukra, kartais žmonės į tokias aplinkybes papuola, kad beveik neturi pasirinkimo. Gal tavo mama sunkiai kentėjo, priimdama tokį sprendimą. — O tu taip niekada nepadarytum? – klausdavo, žiūrėdama man į akis. — Niekada, – tvirtai sakiau. – Tu mano laimė, mano džiaugsmas. Metai prabėgo nenumaldomai. Marija mokykloje buvo pirmūnė. Būdavo, parbėga: — Mama, mama! Šiandien prie lentos eilėraštį skaičiau, o Marija Petraitienė sakė, kad turiu talentą! Mūsų mokytoja Marija Petraitienė dažnai su manimi kalbėdavosi: — Hanna Vasilijevna, reikia mergaitę toliau mokyt. Tokios šviesios galvos retai būna. Ji ypač gabi kalboms, literatūrai. Pamatytumėt jos rašinius! — Kur jai mokytis? – atsidūstu. – Pinigų… — Aš padėsiu pasiruošti. Už dyką. Negalima tokį talentą iššvaistyti. Pradėjo Petraitienė su Marija papildomai mokytis. Vakarais sėdėdavo pas mus, ant knygų pasilenkusios. Aš arbatą su aviečių uogiene nešiojau, klausiau, kaip kalba apie Mažvydą, Kudirką, Donelaitį. Širdis džiaugėsi – mano mergaitė viską smarkiai supranta. Devintoj klasėj Marija pirmą kartą įsimylėjo – naują klasioką, atvažiavusį su tėvais į kaimą. Išgyveno baisiai, rašė eilėraščius į sąsiuvinį, slėpė po pagalve. Aš apsimečiau, kad nieko nepastebiu, bet širdį skaudėjo – pirmoji meilė, ji tokia karti. Po baigimo Marija stojimų dokumentus į pedagoginį nunešė. Visus turimus pinigus jai atidaviau. Dar karvę pardaviau – gaila buvo Zorkės, bet ką padarysi. — Ne! Mama, – protestavo Marija. – Kaip tu be karvės? — Nieko, dukra, pragyvensiu. Bulvių yra, vištos deda kiaušinius. O tau – mokytis reikia. Kai atėjo priėmimo laiškas, visas kaimas džiaugėsi. Net kolūkio pirmininkas atėjo sveikint: — Šaunuolė, Hanna! Užauginai, išmokei. Dabar pas mus kaime savo studentė! Prisimenu dieną, kai ji išvažiavo. Stovim stotelėj laukdamos autobuso. Ji mane apkabina, o pačiais ašaros rieda. — Rašysiu tau kas savaitę, mama. Ir grįšiu per atostogas. — Žinoma, rašysi, – sakau, o širdis plyšta. Autobusas dingo už posūkio, o aš vis dar stovėjau. Priėjo Klaudija, apglėbė už pečių: — Einam, Hanna. Darbų namie daug. — Žinai, Klaudija, – sakau, — aš laiminga. Kiti turi savo vaikus, o mano – nuo Dievo dovanoti. Pažadą ištesėjo – rašė dažnai. Kiekvienas laiškas kaip šventė. Skaitau ir skaitau, viską mintinai žinau. Rašė apie mokslus, drauges, miestą. Tarp eilučių matėsi – ilgesys, namų trūksta. Antram kurse susipažino su savo Sergėjumi – irgi studentas, iš istorijos fakulteto. Pradėjo laiškuose užsimint – jaučiau, kad įsimylėjo. Atostogom atvežė supažindinti. Vaikinas rimtas, darbštus. Padėjo stogą užlopyt, tvorelę pataisyt. Su kaimynais greitai susidraugavo. Vakarais sėdėdavom verandoje, jis apie istoriją pasakodavo. Matėsi – nuoširdžiai mano Mariją myli, akių nenuleidžia. Kai grįždavo atostogauti – visas kaimas susirinkdavo pažiūrėt, kokia gražuolė užaugo. Močiutė Motria, jau visai pasenusi, vis kryžiuosi: — Viešpatie, o juk priešinausi, kai tu ją paėmei. Atleisk man, kvailai senai! Štai, kokia laimė išaugo! Dabar pati mokytoja, dirba miesto mokykloj. Vaikus moko, kaip kadaise ją mokė Petraitienė. Ištekėjo už Sergėjaus, gyvena santarvėj. Padovanojo man anūkę – Hannutę, mano vardu pavadino. Hannutė – tikra Marija vaikystėje, tik dar drąsesnė. Kai atvažiuoja, ramybės nėra – viską reikia paliest, visur įlįst. O aš džiaugiuosi – tegu klega, bėgioja. Namai be vaikų juoko kaip bažnyčia be varpų. Sėdžiu, rašau dienoraštyje, o už lango vėl pūstoja. Grindys kaip visada girgžda, beržas beldžia šaka. Bet dabar ši tyla jau nebeslegia. Joje ramybė ir dėkingumas – už kiekvieną dieną, už kiekvieną šypseną Marijos, už likimą, atvedusį prie seno tilto. Ant stalo – fotografija: Marija su Sergėjumi ir Hannute. O šalia – nuzulinta skara, ta pati, kur tada ją susukau. Laikau atminimui. Kartais išsitraukiu, paglostau – ir tarytum tų dienų šiluma sugrįžta. Vakar laiškas atėjo – Marija rašo, laukia dar vieno vaiko. Berniuko. Sergėjus vardą jau išrinko – Stepano, mano vyro garbei. Vadinasi, giminė gyvuos, bus kam atminimą laikyti. Tą seną tiltą seniai nugriovė, naują pastatė – betoninį, tvirtą. Dabar retai ten vaikštau, bet vis sustoju minutei. Ir galvoju – kiek visko pakeičia viena diena, vienas atsitiktinumas, vienas vaikiškas verksmas drėgną kovo vakarą… Sako, likimas išbando mus vienatve, kad mokytų vertint artimuosius. O aš manau kitaip – jis ruošia mus susitikimui su tais, kuriems esam labiausiai reikalingi. Nesvarbu – gimininga kraujas ar ne, svarbu, ką pasako širdis. O mano širdis tada, po senu tiltu, nesuklydo.

Tu kieno, vaikele? .. Leisk, parnešiu tave namo, sušildysi. Pakėliau ant rankų. Parsinešiau į namus

Uncategorized

080

Aš tau pagimdžiau sūnų, bet mums iš tavęs nieko nereikia, – paskambino mylimoji Vyras pažvelgė į Lėrą šuns, kuriam skauda, žvilgsniu. – Taip, tu neišgirdai. Lėra, prieš pusę metų turėjau kitą. Tik kelis kartus susitikom, paprasčiausiai pramoga. Ir ji pagimdė man sūnų. Neseniai… Lėrai apsisuko galva. Štai tau ir naujienos! Jos ištikimas, mylintis vyras vaiko susilaukė su kita! Lėrai sunkiai kilo esmė, ką vyras pasakė. Kelias minutes ji bandė suprasti, ką turėjo omenyje. Sutuoktinis sėdėjo priešais. Pečiai nuleisti, rankos suspaustos tarp kelių. Jis atrodė mažesnis nei įprastai, tarsi iš jo būtų išleistos visos jėgos. – Sūnus, vadinasi, – pakartojo Lėra. – Tau, vedusiam vyrui, gimė sūnus. Ir pagimdė jį tau ne žmona. Vadinasi, ne aš… – Lėra, aš pats nežinojau. Prisiekiau tau. – Nežinojai, kaip atsiranda vaikai? Tau keturiasdešimt, Koli. – Nežinojau, kad ji… kad ji nuspręs gimdyti. Seniai išsiskyrėm, ji išėjo pas vyrą. Galvojau, ten bus viskas gerai. O vakar – skambutis: „Tau gimė sūnus. Trys du šimtai. Sveikas“. Ir padėjo ragelį. Lėra atsistojo. Kojos ją sunkiai laikė, keliai atrodė be stiprybės, tarsi ji būtų ką tik įveikusi maratoną. Už lango siautė ruduo. Lėra nejučia susižavėjo peizažu už lango – gražu… – Ir ką dabar? – paklausė Lėra, neatsisukdama. – Nežinau. – Puikus atsakymas tikro vyro. Šeimos galvos. Nežinau. Ji staigiai apsisuko. – Važiuosi ten? Pažiūrėsi? Išsigandęs Koli droviai pakėlė akis į žmoną. – Lėra, ji atsiuntė gimdymo namų adresą, sakė, kad išleidimas poryt. Taip ir pasakė: „Nori – atvažiuok, nenori – ne. Mums iš tavęs nieko nereikia“. Išdidi… Nereikia jai iš manęs nieko… – Nieko nereikia, – aidas atsiliepė Lėra. – Šventa naivybė. Koridoriuje trinktelėjo durys – grįžo vyresnieji. Lėra akimirksniu užsidėjo šypseną. Ji mokėjo tai daryti profesionaliai – metai versle išmokė laikyti veidą, net kai sandoris žlunga. Į virtuvę įžengė vyriausias sūnus – aukštas, plačiapetis dvidešimtmetis. – O, tėvai, sveiki. Ko tokie susirūpinę? Mama, ar yra ką valgyti? Po treniruotės alkani kaip vilkai. – Šaldytuve yra koldūnų, pasišildykit, – mestelėjo Lėra. – Tėti, tu žadėjai pažiūrėti, kas mano senai mašinai su karbiuratoriumi, – antras sūnus, jaunesnis, pliaukštelėjo tėvui per petį. Lėra žiūrėjo į šią sceną, ir širdį skaudžiai suspaudė. Jie vadina jį tėčiu. Tikrasis tėvas jau daug metų lyg dūmuose – tik alimentai ir retkarčiais atvirukai. Koli juos užaugino. Išmokė vairuoti, gydė subraižytus kelius, vaikščiojo į tėvų susirinkimus, sprendė bėdas mokykloje. Jis buvo jų tėvas. Tikras. Koli stengėsi nusišypsoti: – Užmesiu akį, Sani. Vėliau. Leiskit su mama pasišnekėti. Vaikinai išėjo, lėkštėm žvangindami. – Jie tave myli, – tyliai pasakė Lėra. – O tu… – Lėra, baik. Aš juos irgi myliu. Jie mano vaikinai. Niekur neišeisiu. Tuoj pat tau pasakiau – tai buvo užtemimas. Klaida. Mes su ja… nu, nebuvo ten nieko rimto. Tiesiog… pramoga! – Tiesiog pramoga, kurios pasekmę dabar teks keisti sauskelnes… Į kambarį įbėgo šešiametė Maša. Čia Lėros, regis, šarvai truputį trūko. Dukra užšoko tėčiui ant kelių. – Tėtuk, kodėl liūdnas? Mama barti? Koli ją priglaudė, įsispraudęs nosimi į šviesius plaukus. Jis gyveno tik dėl jos. Lėra žinojo: už Mašą Koli padarytų bet ką. Tai buvo beprotiška, absoliuti tėviška meilė. – Ne, princese. Tiesiog apie suaugusių reikalus diskutavom. Eik, įsijunk pasakų, tuoj ateisiu. Kai Maša nubėgo, vėl virtuvėje stojo tyla. – Supranti, kad viskas keičiasi? – paklausė Lėra. Ji atsisėdo atgal prie stalo. – Neišvažiuosiu, Lėra. Myliu tave, vaikus… Be jūsų negalėsiu… – Tai tik žodžiai, Koli. Faktas tas: ten – tavo sūnus. Jam tėvo reikia. Ta moteris… dabar sako „nieko nereikia“. Tai hormonai, euforija, ar gudrus planas. Prabėgs savaitė, pusmetis, vaikas pradės sirgti, augti, reikės pinigų. Ji paskambins. Sakys: „Koli, neturim žieminio kombinezono“. Arba „Koli, reikia pas gydytoją“. Ir tu važiuosi. Juk tu geras. Sąžiningas. Koli tylėjo. – O pinigai, Koli? – Lėra nuleido balsą. – Iš kur juos paimsi? Jis sudrebėjo, tarsi būtų gavęs smūgį – Lėra pataikė į skaudžią vietą. Jo verslas subyrėjo prieš dvejus metus, skolas dengė Lėros pinigais. Dabar jis dirbo, suko galvą, kažkiek uždirbo, bet tai buvo centai, palyginus su tuo, ką teikė ji. Namas, automobiliai, atostogos, vaikų mokslai – viskas ant jos pečių. Net savo kortelės normalios neturėjo, visos buvo užblokuotos antstolių, naudojosi grynais ar kortele, susieta su Lėros sąskaita. – Rasiu, – sumurmėjo jis. – Kur? Taksi naktim važinėsi? Ar iš mano stalčiaus imsi, kad padėtum tai šeimai? Ar įsivaizduoji šitą absurdą? Aš išlaikau šeimą, o tu iš mano pinigų remsi meilužę su svetimu vaiku? – Ji ne meilužė! – riktelėjo Koli. – Viskas baigta dar prieš pusmetį! – Vaikas sugeba sujungti žmones stipriau nei bet koks antspaudas pase. Važiuosi į išleidimą? Klausimas tvyrojo ore. Koli rankomis užsidengė veidą. – Nežinau, Lėra. Nuoširdžiai. Žmogiškai… reikėtų. Juk vaikas nekaltas. – Žmogiškai, – sarkastiškai tarė Lėra. – O žmogiškai mūsų – mano, Mašos, vyrukų – atžvilgiu? Dabar važiuosi ten, pamatysi tą ryšulėlį. Paimsi ant rankų. Ir viskas. Ištirpsi. Aš tave pažįstu, tu jautruolis. Pradėsi ten važiuoti. Iš pradžių kartą per savaitę, paskui du, po to – savaitgaliais. Meluoji, kad darbe krūva reikalų. O mes sėdėsim ir lauksime. Lėra atsistojo ir priėjo prie krano. Atsuko, pažiūrėjo į tekančią srovę ir išjungė. – Ji už tave aštuoneriais metais jaunesnė, Koli. Jai trisdešimt du. Ji tau pagimdė sūnų. Savo, kraujo. Man nuo tavęs sūnų nėra, nors tu juos ir užauginai. O ten – tavo kraujas. Manai, kad tai nieko nereiškia? – Kalbi nesąmones. Bernai – mano, aš juos auklėjau. – Baik! Vyrams visada reikia įpėdinio. Savo. – Turim Mašą! – Maša – mergaitė… Kolis pašoko. – Gana! Kiek gali mane varyti? Sakiau – lieku šeimoje. Bet ir visai bejausmis būti negaliu. Ten gyvas žmogus gimė. Mano, taip. Kaltesnis už tave, už visus. Nori – išvaryk mane. Tuoj pat daiktus susikrausiu ir išeisiu. Pas mamą, į bendrabutį, kur tik nori. Tik šantažuok manęs nereikia! Lėra sustingo, staiga pasidarė baisu. Jei dabar pasakys „išeik“, jis išeis. Išdidus. Kvailas, bet išdidus. Išeis be pinigų, be stogo, o ten jau tikrai prisiglaus pas tą moterį. Ten jį priims, bus išgelbėtojas, tėvas, nors ir vargšas, bet savas. Ir tada prarastų jį visiems laikams. O ji nenorėjo jo prarasti. Nepaisydama skausmo ir nuoskaudos, ji jį mylėjo. Ir vaikai jį mylėjo. Griovimo reikia minutės, o kaip gyventi tuščiuose namuose, kur kiekvienas kampas primena apie jį? – Sėsk, – tyliai pasakė ji. – Niekas tavęs nevarinėja. Koli dar sekundę stovėjo, sunkiai kvėpuodamas, tada atsisėdo. – Lėra, atleisk man. Aš… kvailys. – Kvailys, – pritardama nusišypsojo ji. – Bet mūsų kvailys… Vakare viskas paskendo tarsi rūke. Lėra darė pamokas su Maša, tikrino darbo ataskaitas, tačiau mintys buvo kitur. Ji įsivaizdavo tą moterį. Kokia ji? Graži? Jauna, aišku. Tikriausiai dabar žiūri į kūdikį ir jaučiasi laimėjusi. Nieko jai nereikia! Visiškai teisingas ėjimas. Nereikalauti, nehisterikuoti, tiesiog parodyti: štai, turi sūnų, mes išdidi šeima, patys susitvarkysim. Tai stipriai veikia vyrišką savimeilę. Vyras iškart nori tapti didvyriu. Koli vartėsi, atsidūsėjo, miegojo neramiai, o Lėra gulėjo atmerktomis akimis ir žiūrėjo į tamsą. Štai jai keturiasdešimt penkeri, ji graži, prižiūrėta, sėkminga, bet senatvė – jau čia pat. O ten – jaunystė… *** Rytas buvo dar sunkesnis – Lėra niekaip negalėjo atsigauti. Vaikinai greitai papusryčiavo ir išbėgo savais reikalais, o Maša staiga užsispyrė. – Tėti, supink kasytę! – pareikalavo ji. – Mama susuka kreivai. Koli paėmė šukas. Jo didelės rankos, įpratusios prie vairo ir plaktuko, atsargiai perbėgo per dukros švelnius plaukelius. Jis pynė atsargiai, susikaupęs, net liežuvio galą iškišęs pastangomis. Lėra gėrė kavą ir stebėjo tai. Štai jis, jos vyras. Savas, šiltas, namų žmogus. Ir kažkur yra kitas vaikas, kuris taip pat turi teisę į jį! Kaip taip galima? – Koli, – pasakė ji, kai Maša nubėgo rengtis. – Turime apsispręsti. Dabar. Jis atidėjo šukas. – Visą naktį galvojau. – Ir? – Nevažiuosiu į išleidimą. Lėros viduje kažkas suspaudėsi, bet ji to neparodė. – Kodėl? – Nes jei važiuosiu, suteiksiu viltį – ir jai, ir sau, ir tam vaikui. Negalėsiu būti tėvu dviejuose namuose. Nenoriu, Lėra! Nenoriu meluoti tau, nenoriu vogti laiko iš Mašos, iš berniukų. Prieš vienuolika metų pasirinkau. Tu – mano žmona, tai mano šeima. – O tas berniukas? – Lėra pati nustebo, kad uždavė tokį klausimą. – Padėsiu finansiškai. Oficialiomis išmokomis ar paprastai sąskaitą atversim. Bet važinėti… Ne. Geriau tegul auga nematęs manęs, negu kiekvieną savaitgalį lauktų tėčio. O tėtis žiūrėtų į laikrodį ir skubėtų namo – pas savo tikrą kitą šeimą. Taip sąžiningiau. Lėra tylėjo. Pirštu suko vestuvinį žiedą. – Įsitikinęs? Vėliau nesigailėsi? – Gali būti, – atvirai pasakė Koli. – Tikrai galvosiu, kaip jam ten sekasi. Bet jei pradėčiau ten važiuoti, prarasčiau jus. Aš tai jaučiu, nes tu tokio kentėjimo neištvertum. Tu stipri, Lėra, bet ne geležinė. Pradėtum manęs nekenčti, o aš nenoriu, kad tu manęs nekęstum. Dievuli, kaip nerišliai pasakoju… Vyras atsistojo, priėjo iš nugaros ir padėjo rankas jai ant pečių. – Lėra, nenoriu kito gyvenimo. Turiu tave, turiu vaikus. O tas… tai atpildas už mano kvailystę. Galiu mokėti pinigus, tik pinigus. Ne laiku, ne rūpesčiu, ne dėmesiu – tuo su tuo vaiku dalintis negaliu… Lėra uždėjo savo ranką ant jo. – Pinigais, sakai? – kreivai nusišypsojo. – Uždirbsiu. Susiplėšysiu, bet uždirbsiu. Daugiau nė cento iš tavęs neprašysiu už savo klaidas. Tai mano reikalas, Lėra. Lėra nurimo. Taip, vyras gal ir pasielgė negarbingai jos atžvilgiu, bet būtent tokių žodžių ji ir laukė. Ji nenorėjo jokiu būdu dalintis vyru su kita, jai nė kiek nerūpėjo tos, kitos, jausmai. Pagimdė nuo vedusio? Jos problema. *** Į išleidimą Nikolajus nenuvažiavo. Vėliau meilužė jam visą telefoną tiesiog užbombardavo – šaukė, keikėsi, klausinėjo, kodėl šis neatvažiavo. Koli tiesiai pasakė: ji gali tikėtis tik materialinės pagalbos, susitikimų nebus. Meilužė padėjo ragelį ir per pusę metų, praėjusių nuo tos dienos, daugiau nebepasirodė. Telefonas buvo išjungtas. Lėrai tai buvo pats geriausias sprendimas. — Pagimdžiau tau sūnų – bet mums iš tavęs nieko nereikia: Vilnietės šeimos gyvenimą sukrėtė skambutis iš praeities

Aš tau pagimdžiau sūnų, bet nieko iš tavęs mums nereikia, paskambino Rita. Vyras pažvelgė į Austėją žvilgsniu

Uncategorized

026

Man buvo aštuoneri, kai mama paliko namus: išėjo iki kampo, pasėmė taksi ir nebegrįžo. Broliui tada buvo penkeri. Nuo tos dienos viskas namuose pasikeitė. Tėtis pradėjo daryti tai, ką niekada anksčiau nedarė – keldavosi anksti, kad paruoštų pusryčius, mokėsi skalbti rūbus, lyginti uniformas, nesėkmingai šukuoti mus prieš mokyklą. Mačiau, kaip klaidingai beria ryžius, pridegina vakarienę, pamiršta atskirti baltus drabužius nuo spalvotų. Bet jis niekada neleido, kad ko nors mums trūktų. Grįždavo pavargęs iš darbo ir tikrindavo mūsų namų darbus, pasirašydavo sąsiuviniuose, ruošdavo užkandžius kitai dienai. Mama niekada nebegrįžo mūsų aplankyti. Tėtis niekada neatvedė į namus kitos moters, niekada nieko neįvardijo savo partnere. Žinojome, kad kartais išeina ir vėlai vakarais grįžta, bet asmeninis jo gyvenimas visada liko už namų sienų. Namie buvome tik mudu su broliu, niekada negirdėjau, kad jis vėl būtų įsimylėjęs. Jo rutina – dirbti, grįžti, gaminti, skalbti, eiti miegoti ir viską kartoti iš naujo. Savaitgaliais vesdavo mus į Vingio parką, prie Neries, į Akropolį – net jeigu tik žiūrėti į vitrinas. Išmoko pinti kasas, siūti sagas, ruošti pietus. Kai mokykloje reikėjo kostiumų šventėms, juos gamindavo iš kartono ir senų audinių. Niekada nesiskųsdavo. Niekada nesakydavo: „Čia ne mano darbas.“ Prieš metus tėtis išėjo pas Dievą. Viskas įvyko greitai. Nebuvo laiko ilgiems atsisveikinimams. Tvarkydami jo daiktus, radau senus sąsiuvinius, kuriuose buvo surašytos namų išlaidos, svarbios datos, pastabos: „sumokėti už būrelį“, „nupirkti batus“, „nuvesti mergaitę pas gydytoją“. Neradau meilės laiškų, nuotraukų su kita moterimi, jokių romantinio gyvenimo pėdsakų – tik žmogaus, gyvenusio dėl vaikų, užrašus. Ir nuo tada, kai jo nebėra, mane nepaleidžia vienas klausimas – ar jis buvo laimingas? Mama išėjo, kad surastų savo laimę. Tėtis liko – atrodo, jis atsisakė savosios. Niekada nebekūrė šeimos, niekada neturėjo namų su partnere. Niekada daugiau nebuvo niekam prioritetas, išskyrus mus. Dabar suprantu, kad turėjau nuostabų tėtį. Bet taip pat suprantu, kad jis buvo vyras, kuris liko vienas, kad mes nebūtume vieniši. Ir tai spaudžia širdį, nes dabar, kai jo nebėra, nežinau, ar jis kada nors gavo meilę, kurios taip nusipelnė.

Kai man buvo aštuoneri, mama išėjo iš namų. Išėjo iki gatvės kampo, sėdo į taksi ir daugiau niekada nebegrįžo.

Uncategorized

040

Vienas pažymėjimas Raktas nuo mamos buto gulėjo pas Sergejų kišenėje, šalia kvito apie gautą avansą.

Uncategorized

022

Sandėliukas ir laiko dovanos: nuo marinuotų agurkų iki pamirštos smuiko melodijos Vilniuje Ji lipo į sandėliuką ne ieškoti prisiminimų – tik pasiimti stiklainį marinuotų agurkų salotoms. Ant viršutinės lentynos, šalia dėžės su Kalėdinėmis girliandomis, kyšojo senas, jau pamirštas futliaras, kurio neturėjo būti jos bute. Audinys pajuodęs, užtrauktukas strigo. Ji patraukė futliarą, ir ilgai pamirštas, siauras, tarsi ištraukta šešėlis, smuikas iškeliavo iš sandėliuko. Agurkų stiklainį ji padėjo ant taburetės prie durų, kad nepamirštų, ir pati pritūpė, lyg taip būtų lengviau nieko nespręsti. Užtrauktuką atsegė tik iš trečio karto. Viduje gulėjo smuikas – lakas nublukęs, stygos išsiklaipiusios, strykas it senas šluotelė. Bet forma buvo sava, ir krūtinėje kažkas spragtelėjo, tarsi jungiklis. Ji prisiminė, kaip devintoje klasėje vežė futliarą per visą Jeruzalės rajoną, gėdijosi atrodyti juokingai. Vėliau buvo Vilniaus technikumas, darbas, vestuvės, ir vieną dieną ji tiesiog nustojo vaikščioti į muzikos mokyklą – reikėjo skubėti į kitą gyvenimą. Smuiką tėvai saugojo, paskui jis persikėlė kartu su daiktais ir liko sandėliuke tarp maišų ir dėžių. Nebuvo nuskriaustas, tik pamirštas. Ji pakėlė instrumentą atsargiai, it jis galėtų subyrėti. Nors sandėliuke vėsu, medis šilo nuo prisilietimo. Pirštai savaime rado grifą, ir tuoj pajuto nejaukumą – ranka neatsiminė, kaip laikyti, lyg tai būtų svetimas daiktas. Virtuvėje virė vanduo. Ji uždarė sandėliuką, bet futliaro atgal nepadėjo – pastatė koridoriuje prie sienos ir nuėjo išjungti viryklės. Salotą galima gaminti ir be agurkų. Ji pagavo save ieškančią pateisinimo. Vakare, kai indai jau plauti ir ant stalo beliko trupiniai, ji atnešė futliarą į kambarį. Vyras sėdėjo prie televizoriaus, perjunginėjo kanalus, nesiklausė. Pakėlė akis. – Tai ką radai? – Smuiką, – pasakė ji, pati nustebo, kaip ramiai tai skamba. – Oho. Dar gyvas? – nusišypsojo jis, be pykčio, labiau su įprasta namine ironija. – Nežinau. Tuoj sužinosiu. Ji atidarė futliarą ant sofos, po juo padėjo seną rankšluostį, kad nepažeistų apmušalų. Išėmė smuiką, stryką, mažą dėžutę su sakais – sakai suskilę kaip ledas ant balos. Stryką perbraukė, plaukeliai vos užkabino paviršių. Derinimas tapo atskiru pažeminimu: kuoliukai sunkiai traukėsi, stygos cypė, viena iškart trūko ir tvykstelėjo per pirštą. Tyliai nusikeikė, kad negirdėtų kaimynai. Vyras sumurmėjo: – Gal geriau į dirbtuvę? – Gal, – atsakė ji, nors jau pyko ant savęs, kad net derinti nemoka. Ji parsisiuntė programėlę-akordą į telefoną, padėjo ant staliuko. Ekrane šokinėjo rodyklė. Sukiojo kuoliuką, klausė, kaip garsas tai krenta, tai kyla. Petys nutirpo, pirštai nuo įtampos pavargo. Kai stygos pagaliau nustojo skambėję kaip vielos vėjyje, ji pridėjo smuiką prie smakro. Padėkliukas šaltas, atrodė, kad kaklas staiga tapo gležnas. Stengėsi atsistoti tiesiai, kaip mokė muzikos mokykloje – nugara nenorėjo. Pati nusijuokė. – Koncertas? – pasiteiravo vyras. – Tau, – atsakė ji. – Laikykis. Pirmasis garsas išėjo toks, kad pati krūptelėjo: ne nata, o skundas. Strykas drebėjo, ranka nekontroliavo linijos. Sustabdė, įkvėpė – pabandė vėl. Truputį geriau, bet vis tiek gėda. Gėda buvo jau suaugusi, ne paaugliška, kai atrodo, jog stebi visas pasaulis. Dabar stebėjo tik sienos, vyras ir jos pačios rankos, kurios pasidarė svetimos. Ji sugrojo atviras stygas, lėtai, skaičiuodama mintyse. Bandė re-dur gamą – kairės rankos pirštai susipainiojo, nepamena, kuris antras, kuris trečias. Pirštai storesni nei anksčiau, pagalvėlės nespėja tiksliai. Jau nebėra įprasto skausmo, tik kvaila nuojauta, kad oda per minkšta. – Nieko, – netikėtai pasakė vyras. – Na… ne iš karto juk. Ji linktelėjo, nors nežinojo, kam tas „nieko“. Jam? Sau? Smuikui? Kitą dieną ji nuėjo į meistrų dirbtuvę netoli Žirmūnų stotelės. Nieko romantiško: stiklinės durys, prekystalis, ant sienos gitara ir smuikai, kvepia laku ir dulkėmis. Jaunas meistras su auskaru paėmė instrumentą taip, lyg laikytų ne medį, o darbo įrankį. – Stygas pakeisti būtinai, – pasakė. – Kuoliukus patepti, padėkliuką pataisyti. Stryką verta pertempti, bet brangu. Išgirdusi žodį „brangu“, ji automatiškai susirūpino: komunalinės sąskaitos, vaistai, dovana anūkei gimtadieniui. Beveik pasakė: „Gerai, nereikia.“ Bet užuot tai padariusi, paklausė: – O jeigu tik stygas ir padėkliuką? – Galima. Gros. Ji paliko smuiką, gavo kvitą, įsidėjo į piniginę. Lauke pajuto – lyg remontui atidavė ne daiktą, o dalį savęs, kurią kažkas turi grąžinti veikiantį. Namie atidarė kompiuterį, ieškojo „smuiko pamokos suaugusiems“. Susižavėjo formuluote: „suaugusiems“. Kaip speciali žmonių rūšis, kuriems reikia aiškinti lėčiau ir švelniau. Rado kelis skelbimus: vieni žadėjo „rezultatą per mėnesį“, kiti – „individualų dėmesį“. Uždarė naršyklę, nes žodžiai neramino. Vėl atidarė ir visgi parašė mokytojai iš kaimynystės: „Sveiki, man 52, norėčiau atnaujinti įgūdžius. Ar įmanoma?“ Išsiuntusi, tuoj pat gailėjosi: norėjosi ištrinti, tarsi tai būtų silpnumo prisipažinimas. Bet žinutė jau iškeliavo. Vakare atėjo sūnus. Užėjo į virtuvę, pabučiavo į skruostą, paklausė apie darbą. Užkaičiusi virdulį iš spintelės ištraukė sausainius. Sūnus pastebėjo futliarą kampe. – O kas čia, smuikas? – nustebęs. – Taip. Radau. Galvoju… pabandyti. – Mama, rimtai? – nusišypsojo. Bet šypsena ne pašaipi, labiau sutrikusi. – Juk… na, seniai. – Seniai, – pripažino ji. – Todėl ir noriu. Sūnus atsisėdo, žaidė su sausainiu. – O kam tau? Juk ir taip pavargsti. Ji pajuto, kaip viduje užverda įprastas noras teisintis, įrodyti, kad turi teisę. Bet paaiškinimai visada skamba menkai. – Nežinau, – tiesiai pasakė. – Tiesiog noriu. Sūnus pažvelgė į ją atidžiau – tarsi pirmą kartą pamatė ne mamą, kuri viską laiko, o moterį, kuri nori kažko sau. – Na… gerai, – pasakė jis. – Tik nepervark. Ir kaimynų gailėk. Ji nusijuokė. – Kaimynai išgyvens. Groju tik dieną. Kai sūnus išėjo, ji pajuto palengvėjimą. Ne todėl, kad jis leido, o todėl, kad nebereikėjo teisintis. Po dviejų dienų atsiėmė smuiką iš dirbtuvių. Stygos blizgėjo, padėkliukas stovėjo tiesiai. Meistras parodė, kaip tvarkytis. – Tik nelaikykite prie radiatoriaus, – perspėjo. – Ir futliare laikykite. Ji linktelėjo – lyg mokinė. Namie pastatė futliarą ant kėdės, ilgai dairėsi į instrumentą, lyg bijotų vėl sugadinti. Pirmam pratymui pasirinko paprasčiausią: ilgi stryko mostai ant atvirų stygų. Vaikystėje tai buvo kančia. Dabar – išsigelbėjimas. Jokios melodijos, jokio vertinimo. Tik garsas ir pastanga daryti jį lygų. Po dešimties minučių skaudėjo petį. Po penkiolikos – kaklas. Padėjo smuiką atgal į futliarą, užtraukė užtrauktuką. Viduje kilo pyktis: ant kūno, ant amžiaus, kad dabar viskas sunkiau. Nueinusi į virtuvę pripylė vandens, sėdo ir žiūrėjo pro langą – kieme paaugliai važinėjo paspirtukais, garsiai juokėsi. Staiga pavydo – ne jaunystės, o drąsos be gėdos: krenta, keliasi, važiuoja, niekam nekyla mintis, kad vėlu mokytis laikyti pusiausvyrą. Ji grįžo į kambarį ir vėl atidarė futliarą. Ne todėl, kad privalo, tiesiog nenorėjo baigti pykčiu. Vakarop atėjo atsakymas: „Sveiki. Žinoma įmanoma. Atvykite, pradėsime nuo laikysenos ir paprastų pratimų. Amžius – ne kliūtis, bet reikės kantrybės.“ Perskaitė du kartus. Žodis „kantrybė“ buvo atviras, todėl ramu. Pirmą pamoką važiavo su futliaru rankose, tarsi su kažkuo trapiu. Metro žmonės žvalgėsi, kai kurie nusišypsojo. Ji gaudė tuos žvilgsnius ir galvojo – tebūnie. Tegul mato. Mokytoja – žema moteris, apie keturiasdešimt, trumpai kirpta, akys atidžios. Kambaryje – pianinas, lentynoje natos, ant kėdės – vaikiškas smuikas. – Pažiūrėkim, – pasakė ir paprašė paimti instrumentą. Paėmė – aišku, kad laiko netinkamai. Petys kyla, smakras spaudžia, kairė kaip medis. – Nieko baisaus, – ramino mokytoja. – Juk negrojat. Pradėkim tiesiog stovėdamos. Pajuskite, kad smuikas – ne priešas. Ji nusijuokė ir truputį susigėdo: penkiasdešimt dvejų ir mokosi laikyti smuiką. Bet tame buvo kažkas išlaisvinančio: niekas nereikalauja būti gerai. Reikalauja tik būti. Po pamokos rankos drebėjo kaip po sporto. Mokytoja sudarė planą: kiekvieną dieną po dešimt minučių atviros stygos, paskui gama, ne daugiau. „Geriau trumpiau, bet nuolat“, – pasakė. Namie vyras paklausė: – Na kaip? – Sunkiai, – atsakė. – Bet normaliai. – Tu patenkinta? Ji susimąstė. Patenkinta netiksliai – jautė nerimą, gėdą, juoką ir kažkokią šviesą. – Taip, – pasakė. – Lyg vėl kažką darau rankomis, o ne tik dirbu ir gaminu. Po savaitės ryžosi sugroti trumpą melodiją, kurią žinojo nuo vaikystės. Natas rado internete, darbe atspausdino, paslėpė dokumentų segtuve, kad kolegos neklausinėtų. Namie sudėjo ant improvizuotos pultelio iš knygos ir dėžės. Garsas nelygus, strykas kabino šalia esančią stygą, pirštai klydo. Sustodavo, vėl iš naujo. Kartą vyras įėjo į kambarį: – Tu… gražiai, – nedrąsiai pasakė, lyg bijotų išgąsdinti. – Nemeluok, – atsakė ji. – Nemeluoju. Tiesiog… atpažįstama. Ji nusišypsojo: „atpažįstama“ – beveik komplimentas. Savaitgalį atėjo anūkė, jai šešeri, iškart pastebėjo futliarą. – Močiute, kas čia? – Smuikas. – Tu moki? Ji norėjo pasakyti – „Kadaise“. Bet anūkė nežino „kadaise“. Jai svarbu dabar. – Mokausi, – pasakė ji. Anūkė atsisėdo ant sofos, delnus ant kelių kaip per rytmetį. – Grok. Ji pajuto, kaip viduje viskas susispaudė. Groti vaikui – baisiau nei suaugusiam. Vaikai girdi tiesiai. – Gerai, – atsakė ir paėmė smuiką. Ji sugrojo tą melodiją, kurią visas savaitę vargo. Trečiame takte strykas nuslydo, garsas išėjo šiurkštus. Anūkė nesusiraukė, tik pakreipė galvą: – Kodėl taip cypia? – Nes močiutė kreivai stryku, – nusijuokė ji. Anūkė irgi nusijuokė. – Dar kartą, – paprašė. Ir ji sugrojo vėl. Geriau nebuvo, bet šįkart nestabdė gėda, tiesiog grojo iki galo. Vakare, kai vėl visi užsiėmė savais reikalais, ji liko viena kambaryje. Ant stalo – natos, šalia pieštukas, kuriuo žymi sunkias vietas. Smuikas futliare, futliaras uždarytas, bet nepastatytas atgal į sandėliuką. Stovi prie sienos – priminimas, kad tai dabar jos dienos dalis. Pasileido telefoną laikmatį dešimčiai minučių – ne kad save prievartautų, o kad nepersitemptų. Atidarė futliarą, išėmė smuiką, patikrino, ar sakai vietoje, strykas įtemptas. Pridėjo instrumentą prie smakro, iškvėpė. Garsas išėjo minkštesnis nei ryte. Vėl išslydo. Nesikeikė, tiesiog pataisė ranką ir toliau ilgai tempė stryką, stebėjo, kaip nata laikosi ir dreba. Kai laikmatis suskambėjo, iškart rankų nenuleido. Baigė liniją, tvarkingai padėjo smuiką į futliarą, užtraukė užtrauktuką. Futliarą pastatė prie sienos, ne į sandėliuką. Ji žinojo: rytoj bus tas pats – truputis gėdos, truputis nuovargio, kelios švarios sekundės, dėl kurių verta atidaryti futliarą. Ir to pakanka – tęsti.

Sandėliukas ir gamų akordai Eglė lipo į sandėliuką ne ieškodama praeities, o pasiimti stiklainio marinuotų

Uncategorized

019

Surinkau daiktus ir išėjau su ramybe, – pasakė žmona

Rinkau daiktus ir išsiskyriau taikiai taip pamiršta žmona parašė, kai vakar grįžo. Man neįdomu, ką veiksi, Vytai.

Uncategorized

072

Kai man buvo aštuoneri, mama išėjo iš namų. Išėjo iki gatvės kampo, sėdo į taksi ir daugiau niekada nebegrįžo.