Zibainis

Neesik, mama. Šeimos istorija Yra toks lietuviškas posakis: žmogus ne kriaušė iškart neperprasi.

Uncategorized

019

Kartą per mėnesį Nina Sergevna prisispaudė šiukšlių maišelį prie krūtinės ir sustojo prie skelbimų lentos šalia lifto. Ant languoto lapo, prispausto segtukais, stambiomis raidėmis buvo parašyta: „Kartą per mėnesį — vienam kaimynui“. Žemiau — datos ir pavardės, o kampe parašas: „Sergejus, butas 34“. Šalia kas nors jau prirašė tušinuku: „Reikia 2 žmonių šeštadieniui, padėti su dėžėmis“. Nina Sergevna perskaitė du kartus ir pajuto suirzimą, tarsi išgirdusi svetimą balsą koridoriuje. Ji gyveno šiame laiptinėje jau dešimtus metus ir žinojo taisyklę: sveikinamės, jei susitinkam prie durų, ir išsiskirstom. Kartais — trumpas „nežinot, kur elektrikas“, kartais — „perduokite, prašom, kvitus“. Bet tvarkaraštis pagalbos, pavardės, segtukai… Tai jai priminė susirinkimus ankstesnėje darbovietėje, kur visi vaidino „mes komanda“, o vėliau kiekvienas gelbėjo save. Prie šiukšlių vamzdžio ji sutiko Valę iš penkto aukšto, kuri visad nešdavo du maišus, tarsi bijodama, kad vienas suplyš. — Mačiau? — Valė linktelėjo į lentą. — Sergejus sugalvojo. Sako, taip paprasčiau. Nebėgioji vienas, o kartu. — Kartu, — perkartojo Nina Sergevna, stengdamasi, kad balsas skambėtų ramiai. — O jei nesinori kartu? Valė gūžtelėjo pečiais. — Na… niekas juk neverčia. Tiesiog, kai reikia, kad būtų kas padeda. Nina Sergevna išėjo į kiemą ir pagavo save jau mintyse besiginčijančią su tuo Sergejumi iš trisdešimt ketvirto buto. „Kai reikia“ — tai kaip? Kas sprendžia, kam reikia? Ir kodėl tai turi liekti visiems? Šeštadienį ryte ji išgirdo laiptinėje duslius smūgius ir balsus. Pro duris sklido: „Atsargiai, kampas!“, „Laikyk liftą“. Nina Sergevna stovėjo virtuvėje, rankose laikė šlapią skudurą ir negalėjo priversti savęs neprisiklausyti. Ji įsivaizdavo, kaip žmonės, kuriuos pažįsta tik iš matymo, neša svetimas dėžes ir sofą, kaip kas nors komanduoja, kas nors burba. Jai buvo nemalonu, jog jie dabar matys svetimą gyvenimą kartoninėse dėžėse, ir kartu — keista pavydo jausmą: juos pakvietė. Po valandos viskas nurimo. Vakare, grįždama iš parduotuvės, Nina Sergevna prie laiptinės pamatė tuščių dėžių krūvą ir lipnią juostą ant suoliuko. Sergejus, aukštas, pavargusiu veidu, rinko šiukšles į maišą. — Laba diena, — tarė jis taip, tarsi jie būtų seniai pažįstami. — Netrukdom? — Ne, — atsakė Nina Sergevna. — Tiesiog triukšmas buvo. — Suprantu. Stengėmės iki pietų susitvarkyti. Tania iš antro aukšto kraustosi, viena su vaiku. Na, kaip viena… — mostelėjo ranka. — Gerai. Jei ką, rašykite lentoje. Nebūtinai kraustymasis. Bet kokia smulkmena. Žodis „smulkmena“ nuskambėjo taip, kad Nina Sergevna nerado ko griebtis, jog galėtų prieštarauti. Jis nespaudė, neįkalbinėjo. Tiesiog pasakė ir susuko maišą. Kitomis savaitėmis skelbimų lenta pradėjo gyventi sava gyvenimą. Nina Sergevna eidama pro šalį vis pastebėdavo naujus įrašus. „Petrovičiui iš 19 — vaistų, po operacijos, kas galėtų nueiti į vaistinę“. „Reikia pritvirtinti lentyną 27 bute, grąžtas yra“. „Renkame po 200 domofonui, kas neturi smulkių — paskui.“ Raštas visokio — kas rašė tvarkingai, kas nervingai, spauddamas. Ji nesirašė. Atrodė teisinga: nelįsti. Bet stebėjo. Vieną vakarą, grįždama iš darbo, prie lifto stovėjo paauglė iš kaimyninės laiptinės ir verkė, įsikniaubusi į rankovę. Šalia Valė laikė ją už peties ir kalbėjo ramiai: — Neverk. Tuoj surasim. Sergejus sakė, turi vaistų. — Kas nutiko? — paklausė Nina Sergevna, nors galėjo praeiti pro šalį. Valė pažvelgė į ją taip, tarsi jau būtų nusprendusi, kad Nina Sergevna ne iš tų, kurie išjuoks. — Jos močiutėi spaudimas, vaistai baigėsi, vaistinė jau uždaryta. Sergejus atneš savo, kol ryte nupirksim. Nina Sergevna linktelėjo ir, grįžusi į butą, ilgai nenuėmė palto. Ji pagalvojo, kaip lengvai Valė ištarė „surasim“. Ne „tegu kviečia greitąją“, ne „tai ne mūsų reikalas“, o būtent — „surasim“. Ir dar — kad Sergejus atiduos savo vaistus, neklausdamas, ar grąžins. Po kelių dienų laiptinėje kilo mažas skandalas. Ant lentos kas nors prirašė prie domofono pinigų rinkimo: „Vėl iš mūsų tempia pinigus. Kam reikia — pats tegu deda“. Parašas kreivas, be pavardės. Prie lifto dvi moterys ginčijosi, nesigėdydamos. — Tai iš trečio, žinau raštą — šnibždėjo viena. — O tu ką žinai? — atšovė kita. — Žmonėms pensija, o jūs čia po du šimtus. Nina Sergevna praėjo pro šalį, jausdama, kaip viduje keliasi pažįstamas jausmas: štai ir prasideda kolektyvas. Dabar ims aiškintis, kas kam skolingas, kas „nepriduoda“, kas „naudojasi“. Ji norėjo, kad viskas pasibaigtų ir lenta vėl būtų tik vieta skelbimams apie santechniką. Tačiau vakare ji pamatė Sergejų prie lentos. Jis atsargiai nuėmė lapą su prierašu, sulankstė ir padėjo į kišenę. Pakabino naują, švarų, ir užrašė: „Domofonas. Kas gali — priduoda. Kas negali — nepriduoda. Svarbiausia — kad veiktų. Sergejus“. Ir viskas. Nina Sergevna pagavo save gerbiančią už tą „ir viskas”. Be pamokymų, be grasinimų. Tiesiog ribos. Jos pačios gyvenimas tuo metu pradėjo girgždėti, kaip laiptinės durys, kurias niekas nesutepė. Iš pradžių smulkmena: vonioje pratekėjo žarnelė prie maišytuvo. Ji pakišo dubenį, pritraukė veržlę, nušluostė grindis. Vėliau darbe sulaikė premiją, o viršininkė akis nukreipusi tarė: „Kol kas taip. Pakentėkit“. Nina Sergevna kentėjo. Ji mokėjo kentėti. Mėnesio pradžioje ją pradėjo skaudėti nugarą. Ne taip, kad reikėtų „greitosios“, bet rytais stodavo, įsikibusi į lovos kraštą, ir minutę laukdavo, kol praeis skausmas. Nusipirko tepalą, šildė juosmenį šaliku ir niekam nesakė. Jos galvoje skundas visada virsta kalbomis, o kalbos — gailesčiu. Vakare, grįždama su produktų maišu, ji koridoriuje išgirdo keistą garsą, tarsi kas šnarėtų. Tai buvo jos durys: spyna strigo, raktas nesuko. Paspaudė stipriau, raktas pasisuko, bet su traškesiu. Nematomas širdies dūrimas. Nusiaubė batus, padėjo maišą ant taburetės, iš stalčiaus ištraukė atsuktuvą ir bandė išrinkti spyną. Rankos drebėjo iš nuovargio, skaudėjo nugarą. Viduje tylu ir tuštuma staiga ėmė spausti. Kitą dieną spyna galutinai užstrigo. Nina Sergevna grįžo vėlai, su taše ir segtuvu, ir neatsidarė durų. Laiptinėje stovėjo, kaktą priglaudusi prie šalto metalo, stengėsi nepanikuoti. Mintyse sukosi: „Meistras. Raktai. Pinigai. Naktis.“ Paskambino avarinei tarnybai, ten sakė laukti du valandas. Du valandos laiptinėje — buvo pažeminimas ne dėl kaimynų, o dėl savo bejėgiškumo. Atsisėdo ant laiptelio, pastatė tašę šalia ir žvelgė į rankas. Sausos, smulkiomis žaizdelėmis nuo valymo priemonių. Rankos, kurios visada susitvarkydavo. Atidarėsi lifto durys, išlipo Sergejus. Pastebėjo ją iškart. — Nina Sergevna? — paklausė, tarsi tikrindamas, ar nesuklydo. Ji pakėlė galvą ir pajuto, kaip ima kaisti veidas. — Spyna, — trumpai tarė. — Laukiu meistro. — Ilgai? — Sakė, dvi valandos. Sergejus pažvelgė į duris, paskui į jos tašę. — Turiu komplektą įrankių. Gal pabandom, kol laukiat. Jei nepavyks, bent jau suprasim, kas ten. Jums nieko prieš? Žodžiai „nieko prieš“ buvo svarbūs. Jis nesakė „duokit man“, nesakė „ko sėdit čia“. Jis paklausė. Nina Sergevna norėjo atsakyti „ačiū, nereikia“. Taip būtų įprasta ir saugu. Bet skaudėjo nugarą, telefonas nusėdo, ir mintis apie dvi valandas ant laiptelių tapo nepakeliama. — Pabandykit, — tarė ji ir pati nustebo, kad balsas nedrebėjo. Sergejus nuėjo namo, grįžo su nedidele dėžute. Padėjo ją ant grindų, atidarė, išdėliojo įrankius ant laikraščio, kurį atsinešė kartu su dėžute. Nina Sergevna automatiškai užfiksavo: kad nepurvintų plytelių. Pėdsakai, tvarka, pagarba svetimam. — Santechnikas nesu, — įspėjo jis. — Bet spynas esu matęs. Nuėmė apdailą, atsargiai sudėjo varžtelius į dėžutės dangtelį, kad nepasimestų. Nina Sergevna sėdėjo greta ant laiptelio, laikė tašę ir jautėsi keistai: tarsi jos gyvenimas staiga taptų bendra erdve, ir tai nebūtinai blogai. — Čia, atrodo, šerdis nusidėvėjo, — pasakė Sergejus. — Laikinai galima sutepti, bet geriau keisti. Turit atsarginį raktą? — Ne, — atsakė ji. — Aš… negalvojau. Sergejus linktelėjo, nieko nekomentuodamas. Po dešimties minučių durys atsirakino. Ne iškart, bet atsirakino. Nina Sergevna įėjo į butą, įjungė šviesą prieškambaryje ir pajuto, kaip atsipalaidavo. Atsisuko. — Ačiū, — pasakė. Ir pridėjo, kad neatrodytų kaip pokalbio pabaiga: — Tik… nenoriu, kad visi kaimynai žinotų. Sergejus pažvelgė jai į akis. — Suprantu. Nieko nesakysiu. Bet spyną vis tiek geriau keisti. Norit — rytoj duosiu gero meistro kontaktą, be nereikalingų kalbų. Nina Sergevna linktelėjo. Jai buvo svarbu, kad nesiūlė „pakvieskim visą laiptinę ir pakeiskim”. Jis siūlė konkretų ir tylų sprendimą. Kai Sergejus išėjo, ji užrakino duris ir ilgai stovėjo prieškambaryje, klausydama, kaip šaldytuvas burzgia. Norėjosi ir verkti, ir juoktis, kad pagalba nepanaši į gailestį. Ji panaši į įrankį, kurį paduoda, kai tavo rankos užimtos. Kitą dieną paskambino Sergejaus rekomenduotam meistrui. Meistras atėjo vakare, nuėmė senąją spyną, parodė sudilusią dalį, įdėjo naują. Nina Sergevna sumokėjo, gavo du raktus ir vieną padėjo į dėžutę ant aukščiausios spintelės lentynos, užrašė markeriu „atsarginis“. Tai buvo jos mažas pripažinimas: taip, būna, kad nesusitvarkai. Po savaitės lentoje atsirado naujas įrašas: „Šeštadienį padėti Petrovičiui iš 19 nunešti produktų ir vaistų, po ligoninės sunku. Reikia 2 žmonių, laikas nuo 11 iki 12“. Nina Sergevna perskaitė ir staiga suprato, kad gali. Šeštadienį pati išėjo anksčiau. Krepšyje buvo dvi pakuotės sausainių ir arbatos pakelis. Ne kaip pagalba, o kaip pretekstas užeiti ir nestovėti tuščiomis rankomis. Prie aikštelės jau laukė Sergejus. — Jūs irgi? — paklausė, be nuostabos, tik pasitikslindamas. — Taip, — tarė Nina Sergevna. — Tik šitaip — aš nešiu lengvus. Ir jokių kalbų apie sveikatą, gerai? Ji pati išgirdo, kaip tiksliai skambėjo. Ne pasiteisinimas, ne prašymas „jei galima“, o sąlyga. — Sutarta, — atsakė Sergejus. Užlipo į Petrovičiaus aukštą. Duris atidarė pagyvenęs vyras su blyškia veido oda, apsivilkęs megztiniu. Bandė nusišypsoti. — Oj, komisija, — sumurmėjo. — Ne komisija, — pasakė Nina Sergevna ir padavė maišą. — Atnešėm jums produktų. Čia arbata ir sausainiai, jei norėsit. Petrovičius paėmė maišą abiem rankom, tarsi bijotų išmesti. — Ačiū. Aš pats… tik kojos… — Nebūtina „pats“, — pertraukė Sergejus švelniai. — Sakykit, kur padėti. Nuėjo į virtuvę. Nina Sergevna padėjo maišus ant stalo, pamatė sąrašą vaistų ant lapelio, tuščią plastikinę dėžutę nuo tablečių. Neklausinėjo. Tik paklausė: — Mėšlą išnešti reikia? — Jei galima, — sumurmėjo Petrovičius, truputį susigėdęs. Nina Sergevna paėmė nedidelį maišelį, užrišo ir išnešė į laiptinę. Grįždama pastebėjo, kad nugarą beveik neskauda. Ne todėl, kad praėjo, o todėl, kad viduje tapo ramiau. Išeinant Petrovičius bandė pakišti Sergejui pinigus. — Nereikia, — pasakė Sergejus. — Tai bent… — Petrovičius pažvelgė į Niną Sergevną. — Užsukite, jei reiks. Ne kandžiojuosi. Nina Sergevna linktelėjo. — Jei ką — užsuksim. Tik ir jūs nebeveikite vieni, parašykite lentoje, jei kas reikia. Tai ištarusi pajuto, kaip širdyje atsiranda tylus tvirtumas: ji turi teisę kalbėt taip pat, kaip Sergejus. Ne iš viršaus, ne iš apačios, o kartu. Vakare stabtelėjo prie lentos. Kažkas paliko segtukų pakuotę ir mažą bloknotą. Nina Sergevna išsitraukė tušinuką ir tvarkingai, be nereikalingų žodžių užrašė: „Butas 46. Nina Sergevna. Jei kam reikia: galiu darbo dienomis po 19 nueiti į vaistinę ar atsiimti siuntą. Sunkiai nenešu.” Prispaudė lapelį, patikrino, ar laiko, ir įdėjo tušinuką į tašę. Namie užsivertė arbatinuką, iš spintelės išėmė atsarginį raktą ir įdėjo į mažą voką. Ant voko užrašė Sergejaus telefono numerį ir padėjo į dėžutę prie įėjimo. Ne kaip priklausomybės ženklą, o kaip draudimą, kurį sau pati leido. Kai laiptinėje trinktelėjo kažkieno durys ir pasigirdo žingsniai, Nina Sergevna neišsigando. Tiesiog išjungė viryklę, įsipylė arbatos ir pagalvojo, kad „kartą per mėnesį“ — ne apie minią. Tai apie tai, kad nemusėt visko laikyti viena ranka, kai šalia yra kitų.

Kartą per mėnesį Elena Kazimieraitė prispaudė prie krūtinės šiukšlių maišelį ir sustojo prie skelbimų

Uncategorized

025

Žvelgiant į tuštumą: Dima ir Anė susituokė vos sulaukę devyniolikos, degdami beprotiška meile, kuri tėvams pasirodė per audringa ir trapi, todėl jie tuoj pat sutuokė savo vaikus, kad viskas vyktų pagal taisykles. Šventė buvo iškilminga — lėlė ant kapoto, gėlių jūra, fejerverkai, saldūs šūksniai „Kartūs!“. Anės tėvai šventėje finansiškai nedalyvavo, jų užteko tik paprastam maistui… ir gėrimams. Visas išlaidas prisiėmė jaunikio mama Aleksandra Aleksandrovna, kuri, kad būtų lengviau, prašė ją vadinti Sana Sanovna. Sana Sanovna bandė sūnų atkalbėti nuo meilės merginai iš stipriai geriančios šeimos, bet Dima tikėjo, kad jo meilė viską įveiks. Sana Sanovna perspėjo: „Žiūrėk, sūnau, juk nuo drebulės apelsinai neužauga…“. Anė ir Dima jautėsi laimingi, prieš akis regėjo tik meilę ir džiaugsmą. Bet likimas pasakė savo žodį… Sana Sanovna ir jos vyras padovanojo jauniesiems butą — „Gyvenkite ir džiaukitės, vaikai!“. Iš pradžių viskas buvo gerai: Anė pagimdė dvi dukras, Taną ir Svetą, kurių Dima labai mylėjo. Tačiau netrukus Anė pradėjo negrįžti naktimis, o grįždama kvepėdavo alkoholiu. Dima prašė paaiškinimų, Anė iš pradžių tylėjo, vėliau pareiškė, kad Dimos niekada nemylėjo, o dabar rado savo svajonių vyrą ir išeina, nesvarbu, kad tas vyras vedęs ir turi tris dukras. Dima liko sugniuždytas, o vaikus palikta sena bute. Sana Sanovna pasiėmė anūkes pas save ir mylėjo jas visa širdimi. Dima, nugalėtas vienatvės, įstojo į religinę sektą, draugas jam tai pasiūlė. Ten jį “sutuokė” su našle Klava ir jos dviem sūnumis. Dima leido save valdyti, apie dukras prisimindavo vis rečiau — Klava reikalavo rūpintis tik jos vaikais. Praėjo septyneri metai. Vieną dieną Sana Sanovna sulaukė netikėtos viešnios — Anės su keturmete dukra Maša. Sana Sanovna priėmė jas, tačiau po mėnesio Anė vėl dingo, šįkart palikdama Mašą. Tris mergaites Sana Sanovna ir jos vyras užaugino kaip savas. Metai bėgo, Sanei Sanovnai ir jos vyrui išėjus anapilin, liko tik trys suaugusios anūkės: Tania ištekėjo, bet liko bevaikė, Sveta visą gyvenimą liko viena, o Maša, būdama septyniolikos, pagimdė vaiką ir išvyko pas motiną į kaimą. Vieniša senatvė užgriuvo ir Anę, ir Dimą: Anė liko viena, kaimynų vadinama girtuokle, Dima atsisveikino su sekta ir Klava bei liko vienišas dideliame bute su trimis katinais. O juk kažkada laimė beldėsi į jų namus…

Žvelgiant į tuštumą Tomas ir Rūta susituokė, kai abiem buvo po devyniolika. Jie negalėjo nei dienos

Uncategorized

Ji niekada nebuvo viena. Paprasta lietuviška istorija Vėlyvas žiemos rytas vos brėško kaimyninio daugiabučio kieme, kur kiemsargiai garsiai gremžė sniegą, o laiptinės durys nuolat trinktelėdavo, išleisdamos skubančius į darbus žmones. Katinas Filas sėdėjo ant šešto aukšto palangės ir atidžiai stebėjo visas šias miesto žiemos apeigas. Ankstesniame gyvenime Filas – anuomet dar Pranas Pavardenis – buvo finansininkas ir visos jo mintys sukosi tik apie pinigus. Tačiau dabar jis suprato, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Jis žinojo: nieko nėra brangiau už gerą žvilgsnį, šilumą širdyje ir stogą virš galvos. Visa kita ateis savaime. Katinas atsisuko – ant seno sofos snaudė jo gelbėtoja, močiutė Ona. Filas nulipo nuo palangės ir įsitaisė jos galvūgalyje ant mažos pagalvėlės, švelnia, šilta vilna prisispaudęs prie jos žilų plaukų. Jis žinojo – kiekvieną rytą močiutei Onai skauda galvą, tad stengėsi padėti taip, kaip dabar galėjo. – Filiau, tu tai tikras daktaras, – po kurio laiko nusišypsojusi pramerkė akis močiutė, pajutusi švelnų gyvūno kūnelį, – vėl skausmą praėmei, šaunuolis tu mano, kaip tau taip gaunasi? Filas mostelėjo letena, tarsi rodydamas, kad jam čia juokų darbas, galėtų ir daugiau! Bet tuo pat metu iš koridoriaus nuskambėjo pavydus šuns Margio burgimas. Margis buvo močiutės Onos ištikimas draugas jau daugelį metų, ir visuomet sulojo, išgirdęs svetimų žingsnius, kad visi žinotų – močiutė gerose rankose. Margis jautėsi tikru šio buto šeimininku. “Kas jis buvo anksčiau? Gal brigadininkas, o gal ir koks policininkas?” – mąstė Filas, stebėdamas šunį, – “Triukšmingas šelmis, bet tegul, gal su juo tikrai saugiau.” – Ak, mano brangieji, ką aš be jūsų daryčiau, – su šypsena ir sunkiai pakilusi nuo sofos ištarė močiutė Ona, – tuoj jus pamaitinsiu ir pasivaikščioti išeisim. O jei artimiausiomis dienomis gausiu pensiją – nupirksime viščiuką. Žodis „viščiukas“ sukėlė visuotines ovacijas. Katinas pradėjo minkšti letenėlėmis sofą, garsiai murkdamas ir trindamasis stambiu kakta į močiutės sausą, suartrozintą ranką. – Ak tu gudruti, viską supranti, – sušuko močiutė, o šuo cyptelėjo ir prisiglaudė šlapiu snukiu prie jos kelių, parodydamas, kad irgi viską žino. „Na va, ir širdyje ramiau, ir namai gyvesni, kai yra šios gyvos sielos“, – su meile pagalvojo Ona. „Numirsiu aš – kas paskui bus, niekas nežino. Visi šneka, bet iš tiesų niekas nesupranta. Norėčiau būti kate ir kad geri žmonės mane priglaustų. Šunimi gal ir nepavyktų – negarsiai loju, rami esu. O štai kate turbūt būčiau gera, švelni ir tik pas gerus žmones…“ „Ech, – sukruto Ona, – kas tik nesugalvojama senatvėje. Štai ką daro gyvenimas.“ Ji net nepastebėjo, kaip katinas, tyliai šyptelėjęs į ūsus, akimis išdidžiai pažvelgė į šunį – mat norėtų būti kate, o ne šunimi! Filas jau mokėjo skaityti mintis – ir dėl to tik džiaugėsi. Štai kiek visko gyvenime gali nutikti.

Ji nebuvo vieniša. Paprasta istorija Vėlyvas žiemos rytas brėško lėtai, o kieme valytojos skardžiai krebždėjo

Uncategorized

Tuščia suoliukas Sergejus Petraitis padėjo termoso ant kelių ir patikrino dangtelį – ar tik neišbėga. Dangtelis laikė, bet įprotis buvo stipresnis už pasitikėjimą. Jis atsisėdo atokiau, ant kraštinio suoliuko prie mokyklos laiptų – ten, kur nesigrūda tėvai ir neužkliūva krepšiais. Striukės kišenėje gulėjo maišelis su džiūvėsiais balandžiams, kitoje – perlenktas anūkei sudarytas tvarkaraštis: kada prailginta grupė, kada muzika. Jis viską mokėjo atmintinai, bet lapelis ramino. Šalia, kaip visada, jau sėdėjo Nikolajus Andriulis. Delne žaidė su mažu maišeliu saulėgrąžų – nė nežiūrėdamas spragsėjo po vieną. Nevalgydavo, o persijodavo į kitą delną, lyg skaičiuodamas. Sergejus Petraitis prieidamas pasisveikino žvilgsniu ir palietė suoliuko kraštą, Nikolajus šiek tiek pasislinko – vietos užteko abiem. Jie nesveikindavosi garsiai, lyg bijodami pažeisti mokyklos tvarką. – Šiandien jiems kontrolinis iš matematikos, – pasakė Nikolajus Andriulis, žvelgdamas į antro aukšto langus. – Mums iš skaitymo, – atsakė Sergejus Petraitis, pats nustebęs išsprūdusiam žodeliui „mums“. Jam patiko, kad Nikolajus niekada iš to nesijuokė. Jie susipažino paprastai. Iš pradžių tiesiog sutapo laiku, vėliau atpažindavo vienas kitą iš striukių, iš eisenos, iš to, kaip rankas laiko. Nikolajus visada ateidavo dešimt minučių prieš skambutį, atsisėsdavo ant to paties suoliuko ir pirmiausia apžvelgdavo vartus, tarsi tikrintų, ar uždaryti. Sergejus iš pradžių stovėdavo nuošaliau, bet kartą pavargo ir prisėdo šalia. Nuo tada vieta tapo bendra. Mokyklos kieme kasdien viskas buvo panašiai – ir dėl to patikima. Budėtojas statinėje tai išeidavo parūkyti, tai grįždavo, nė nekeldamas akių. Pradinukų mokytoja sparčiai pražingsniuodavo su segtuvu ir kalbėdavo telefonu: „Taip, taip, po pamokų.“ Tėvai aptarinėjo būrelius ir namų darbus. Vaikai bėgdavo pertraukų metu prie langų ir mojuodavo kažkam žemyn. Sergejus Petraitis kaskart pastebėdavo, kad laukia ne tik anūkės, bet ir šio pasikartojančio laiko. Vieną kartą Nikolajus atnešė antrą puodelį, padėjo šalia Sergejaus termoso. – Sau nenusipilu, – tarsi teisindamasis pasakė. – Spaudimas. – O man galima, – šyptelėjo Sergejus ir, kiek padvejojęs, įpylė truputį puodelin. – Gal norite bent pauostyti? Nikolajus Andriulis šyptelėjo lūpos kraštu. – Pauostyti galima. Po to atsirado savas ritualas: Sergejus pilstydavo arbatą, Nikolajus laikydavo puodelį, kad neišsilietų, ir grąžindavo tuščią. Kartais dalindavosi sausainiais, kartais – tylėjimu. Sergejus pastebėjo, kad šalia Nikolajaus tyla nespaudžia. Ji kaip pauzė pokalbyje, kuris vis tiek tęsis. Apie anūkus kalbėdavo atsargiai, lyg apie orą. Nikolajus pasakojo, jog jo Vytukas nemėgsta kūno kultūros ir vis ieško būdo likti klasėje. Sergejus juokdavosi, sakydamas, kad jo Anytė – priešingai, lekia taip, kad mokytoja prašo „ne lėkti“. Paskui pokalbiai plėtėsi. Nikolajus prisipažino, kad po žmonos mirties ilgai negalėjo priversti savęs išeiti iš namų, ir tik mokykla ištraukė, nes „reikia“. Sergejus iš pradžių neišdrįso atsakyti tuo pačiu, bet vakare, plaudamas indus, staiga pajuto, kad norėtų papasakoti. Gyveno su dukra ir anūke dviejų kambarių bute Antakalnyje. Dukra dirbo buhalterijoje, grįždavo pavargusi ir kalbėdavo trumpai. Anūkė buvo triukšminga, bet triukšmas – vaikiškas, ne įkyrus. Sergejus stengėsi būti naudingas ir netrukdyti. Kartais jausdavo, kad jo buvimas lyg papildoma kėdė virtuvėje: stovi, niekam nekliudo, bet primena apie ankštumą. Suoliuke pirmą kartą pajuto, kad jo laukia ne tik kaip funkcijos. Nikolajus Andriulis domėdavosi: „Kaip su spaudimu?“ arba „Pas gydytoją lankėtės?“ Tai buvo tikra, ne iš mandagumo. Sergejus atsakydavo ir pastebėdavo, kad šneka atvirai. Kartą Nikolajus atnešė maišelį paukščių lesalo. – Balandžiai jau įprato, – pasakė. – Žiūrėkit, kaip artėja. Sergejus paėmė, pabėrė saują ant asfalto. Balandžiai, lyg laukę signalo, iškart apsupo trupinius. Jų kojelės čežėjo smėlyje, ir Sergejus pajuto keistą palengvėjimą: paprastas veiksmas, nuo kurio kam nors geriau. Pamažu jis ėmė skaičiuoti tuos susitikimus kaip savo. Ne „kol anūkė mokosi“, ne „kol yra laiko“, o kaip dienos dalį, kurios nevalia išbraukti. Net pradėjo ateiti anksčiau, kad spėtų užsiimti vietą ir pamatyti, kaip Nikolajus atsisėda, nusiima pirštines, žiūri į langus. Tą pirmadienį Sergejus, kaip visada, atėjo ir pamatė tuščią suoliuką. Sustojo, tarsi būtų suklydęs kieme. Suoliukas buvo šlapias po nakties lietaus, ant jo gulėjo vienas pageltęs lapas, prilipęs prie lentos. Sergejus išsiėmė nosinę, nuvalė kraštą ir atsisėdo. Termosą padėjo šalia, trupinius – ant kelių. Pažvelgė į budelį. Budėtojas sėdėjo, įsmeigęs akis į telefoną. „Vėluoja“, – pagalvojo. Nikolajus Andriulis kartais užtrukdavo vaistinėje. Sergejus užsipylė arbatos, gurkštelėjo ir laukė. Kai suskambėjo skambutis, Nikolajus nepasirodė. Kitą dieną suoliukas vėl buvo tuščias. Sergejus nebevalė jo, atsisėdo ant sauso, pasitiesęs laikraštį. Stebėjo vartus ir gaudė kiekvieną vyresnio vyro siluetą tamsia striuke. Nepasirodė niekas. Trečią dieną pajuto pyktį. Pyktis buvo ne ant Nikolajaus, o ant to, kad niekas nepaaiškina. Pagalvojo: „Na ir gerai, vadinasi, ne taip būtina“. Tučtuojau pasidarė gėda. Reikalauti neturi teisės. O vis tiek viduje reikalavo. Nikolajus Andriulis turėjo mygtukinį telefoną. Sergejus matė, kaip tas kartais ieško numerio, prisimerkęs. Numerį užsirašė į bloknotą, kai vieną kartą diskutavo, kaip geriausiai iškviesti anūkui taksi varžyboms. Namie išsitraukė bloknotą, surinko numerį. Keli signalai, tada trumpas garsas ir tyla. Surinko dar kartą. Tas pats. Ketvirtą dieną Sergejus priėjo prie budėtojo. – Atsiprašau, Nikolajus Andriulis… Vytuko senelis, visada čia sėdėjo. Nematėte? Budėtojas pažvelgė, lyg būtų paprašyta slaptažodžio. – Senelių čia – pilna, – atsakė. – Neatsimenu. – Aukštas, su ūsais, – pats pajuto, kaip liūdnai tai skamba. – Nežinau, – budėtojas vėl susikoncentravo į telefoną. Sergejus pamėgino paklausti moters, kuri dažnai laukdavo prie vartų ir peikdavo mokytojus dėl namų darbų. – Nežinote, Nikolajus Andriulis… – Nieko nežinau, – atkirtusi. – Man savą pasiimti svarbu. Jis priėjo prie jaunos mamos su vežimėliu, kuri kartais jam šypsodavosi. – Atsiprašau, gal žinote Vytuką? Berniukas iš trečios „B“. – Vytukas? – susimąstė. – Lyg ir taip. Ramus. O kas? – Jo senelis… nebeateina. Mama gūžtelėjo pečiais. – Gal susirgo. Dabar visi serga. Sergejus grįžo prie suoliuko – pajuto, kaip nerimas kyla iki gerklės. Bandė save įtikinti, kad čia ne jo reikalas. Tačiau kiekvieną kartą pažvelgus į tuščią vietą šalia, atrodė, kad išdavė kažką svarbaus, tiesiog sėdėdamas ir vaidindamas, kad nieko nevyksta. Namie papasakojo dukrai, kol ji pjaustė salotas. – Tėti, mažai ką – užsimiršta, – nepakeldama galvos tarstelėjo. – Gal išvyko pas giminaičius. – Jis būtų pasakęs, – griežtai atsakė Sergejus. – Negali žinoti, – atsiduso dukra. – Nenervink savęs. Tau ir taip spaudimas. Anūkė klausėsi, rašydama užduotis. – Senelis Koliukas? – paklausė. – Jis juokingas, man kartą sakė, kad skaitau greičiau, nei jis spėja galvoti. Sergejus nusišypsojo, bet šypsena tapo skaudi. – Matai, – ištarė anūkė. – Gal jam tiesiog… reikia kitų reikalų. Sergejus linktelėjo, bet naktį vis tiek prabudo ir ilgai klausėsi dukros, tyliai kalbančios telefonu. Norėjo atsikelti ir vėl rinkti Nikolajaus Andriulio numerį, bet bijojo išgirsti svetimą balsą ar, dar blogiau, nieko. Kitą dieną, laukdamas anūkės, pamatė Vytuką. Berniukas išėjo paskutinis, su per dideliu kupriniu. Šalia moteris apie keturiasdešimt, rimta, trumpai kirpta. Sergejus suprato, kad tai mama. Priėjo ne iš karto, leido jiems paeiti kelis žingsnius, po to prisivijo. – Atsiprašau, jūs Vytuko mama? Moteris įtarė. – Taip. O jūs kas? – Mes su jūsų tėčiu… su Nikolajum Andriuliu… laukėme vaikų drauge. Aš Sergejus Petraitis. Jis nebeateina, rūpiuosi. Moteris pažvelgė atidžiai, lyg spręsdama, ar verta pasitikėti. – Ligoninėje jis, – pagaliau ištarė. – Insultas. Ne per daug… na, kaip čia pasakius. Dabar skyriuje. Telefoną paėmė, nes dažnai pameta. Sergejus pajuto, kaip išslysta kojos. Įsikibo į rankinės diržą. – O kur? – paklausė. – Miesto ligoninėje, Ligoninės gatvėje, – atsakė. – Bet ten ne visus leidžia. Suprantate? – Suprantu, – sumurmėjo Sergejus, nors nesuprato, kaip galima neįleisti, jei žmogus vienas. – Ačiū, kad teiraujatės, – pridūrė minkštesniu balsu moteris. – Jam bus malonu, kad prisimenat. Ji paėmė Vytuką už rankos ir nuėjo link stotelės. Sergejus liko stovėti prie vartų. Viduje palengvėjo, kad atsirado paaiškinimas, ir tuo pačiu – naujas nerimas, nes paaiškinimas buvo sunkus. Parėjęs vėl pasakė dukrai. Ji susiraukė. – Tėti, tu ten nesiverži – dar į apsaugą užrašys. Ir apskritai – kas jis tau? Sergejus išgirdo ne piktdžiugą, o baimę. Baimę, kad tėvas vėl suras sau rūpestį ir praras pusiausvyrą. – Niekas, – tarė. – Ir vis tiek… Kitą dieną nuėjo į polikliniką, kur pats kartais tikrindavosi. Žinojo, kad ten yra socialinė darbuotoja – matė skelbimą. Koridoriuje tvyrojo chlorkos ir drėgnų batų kvapas, žmonės laukė su segtuvais, vieni keikėsi ant registratūros. Sergejus pasiėmė talonėlį, laukė, kol pakvies. Moterys už stalo klausė nesutrikusi, bet veidas – pavargęs. – Jūs giminaitis? – paklausė. – Ne, – sąžiningai atsakė. – Informacijos apie pacientą suteikti negaliu, – tarė ramiai. – Tai asmeniniai duomenys. – Nereikia diagnozės, – Sergejus pajuto, kaip balsas keičiasi. – Noriu perduoti… Žinote, bent žinutę. Jis vienas, suprantat? Mes su juo… kasdien… – Suprantu, – lengviau tarė moteris. – Galite perduoti per artimuosius. Arba per skyrių, jei įleidžia. Be šeimos sutikimo – neleidžiama. Sergejus išėjo į koridorių ir atsisėdo ant suoliuko. Pasidarė gėda, tarsi prašytų išmaldos. Pagalvojo: „Štai ir viskas. Juokingas senukas, lendantis kur nereikia“. Norėjo grįžti namo, užsidaryti kambaryje ir daugiau nebeiti prie mokyklos. Bet prisiminė, kaip Nikolajus laikydavo puodelį, kad nenusiliet arbatą. Kaip paslėpdavo maiste lesalą, jei Sergejus pamiršdavo. Visi tie maži veiksmai dieną palengvindavo. Tai dabar jo eilė ką nors padaryti. Paskambino Vytuko mamai. Numerio nežinojo, bet kitą dieną vėl priėjo prie jos prie mokyklos, paprašė. Iš pradžių atsisakė, paskui, pamačiusi atkaklumą, padiktavo. – Tik be saviveiklos, – pasakė. – Ten griežtas režimas. Sergejus paskambino vakare. – Čia Sergejus Petraitis. Norėčiau perduoti Nikolajui Andriuliui keletą žodžių. Gal galite? Kelias sekundes tylėjo. – Sunku kalbėti jam, – tarė moteris. – Bet girdi. Ryt važiuosiu. Ką perduoti? Sergejus pažvelgė į stalą, kur gulėjo bloknotas. Iš anksto buvo užsirašęs keletą sakinių, dabar jos pasirodė svetimos. – Pasakykite, kad suoliukas savo vietoje, – tyliai tarstelėjo. – Ir kad laukiu. Arbatos… atnešiu, kai bus galima. – Gerai, – atsakė moteris. – Perduosiu. Po pokalbio Sergejus ilgai sėdėjo virtuvėje. Dukra plovė indus ir apsimetė, kad negirdi. Tada padėjo lėkštę į džiovyklą ir tarė: – Tėti, jei norėsi, galėsiu važiuoti su tavimi. Kai leis. Sergejus linktelėjo. Jam buvo svarbu ne tai, kad vyks, o kad pasakė „su tavimi“, o ne „kam tau to reikia“. Po savaitės Vytuko mama vėl priėjo prie Sergejaus prie mokyklos. – Nusišypsojo, kai paminėjau suoliuką, – pasakė. – Ir ranka – taip… lyg kviestų. Gydytojas sako, reabilitacija ilgai užtruks. Vėliau, matyt, pasiimsim jį pas save. Vieno nepaliksi. Sergejus pajuto spaudimą krūtinėje. Suprato, kad kasdieninių susitikimų, ko gero, nebebus. Nuo to tapo tuščia, lyg nukabintų paltą nuo kabliuko. – Gal galiu jam parašyti laišką? – paklausė. – Galite, – atsakė moteris. – Tik trumpai. Sunku ilgai klausytis. Vakare Sergejus pasiėmė švarų lapą. Didelėmis raidėmis, kad lengva skaityti, užrašė: „Nikolajui Andriuliui – aš čia. Ačiū už arbatą ir saulėgrąžas. Laukiu, kada galėsite išeiti. Sergejus Petraitis“. Po akimirkos pridūrė: „Vytukas šaunuolis“. Perskaitė dar sykį ir nieko nekoregavo. Sulankstė lapą, įdėjo į voką, užrašė pavardę – prisiminė, nes kartą Nikolajus rodė jam kvitą už butą ir keikėsi dėl skaičių. Kitą dieną nunešė voką prie mokyklos, atidavė Vytuko mamai. Voką laikė rankose kaip kažką trapaus. Kai suskambo skambutis ir vaikai pasipylė į kiemą, Sergejus įprastai pakilo. Anūkė pribėgo, apkabino per juosmenį ir iš karto ėmė pasakoti apie pamoką. Jis klausėsi, bet akies krašteliu vis žvilgčiojo į suoliuką. Jis buvo tuščias, ir tuštuma nebeerzino. Ji tapo vieta, kur kažkas svarbaus buvo, net jei dabar – nėra. Prieš išeidamas Sergejus išsiėmė iš kišenės maišelį su trupiniais ir pabėrė ant asfalto. Balandžiai priskrido greitai, lyg žinotų tvarkaraštį ne blogiau už vaikus. Sergejus pasižiūrėjo į juos ir staiga suprato, kad gali čia ateiti ne tik laukti, bet ir tam, kad neužsidarytų savyje. – Seneli, ko tu susimąstei? – paklausė anūkė. – Nieko, – šyptelėjo ir paėmė ją už rankos. – Eime. Rytoj irgi ateisim. Tai jis pasakė ne kaip pažadą kažkam kitam, o kaip sprendimą sau. Ir nuo to žingsniai tapo tvirti.

Tuščia suoliukas Sergejus Petraitis pasideda termoso ant kelių ir dar kartą patikrina dangtelį, ar nepraleidžia.

Uncategorized

0223

„Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama…” Ji pažvelgė į juos. Asta ir Robertas visą gyvenimą gyveno skurde. Moteris jau buvo praradusi viltį dėl laimingos ir turtingos ateities. Kadaise jauna ir įsimylėjusi, ji svajojo apie šviesų rytojų jiems abiem. Tačiau gyvenimas pasisuko visai kitaip nei įsivaizdavo. Robertas sunkiai dirbo, tačiau uždirbdavo nedaug. Negana to, Asta pastojo. Gimė trys sūnūs – vienas po kito. Asta jau seniai nebedirbo. Vien vyro atlyginimo toli neužteko. Vaikai augo, jiems reikėjo rūbų ir avalynės. Visas atlyginimas išleisdavo maistui. Dar mokesčiai ir kiti būtini dalykai. Dvylika metų tokio gyvenimo paliko žymę jų šeimai. Robertas pradėjo gerti. Visą atlyginimą parnešdavo namo, bet kasdien grįždavo girtas. Asta dėl tokio gyvenimo ėmė prarasti meilę vyrui. Vieną dieną jis grižo namo girtas, rankoje laikydamas pradarytą degtinės butelį. Asta nebeištvėrė – atėmė iš vyro butelį ir jį išgėrė. Nuo tada ir pati pradėjo gerti. Laikui bėgant, ji pasijuto lyg visos problemos išnyktų. Net nuotaika pagerėjo. Nuo to laiko ji kasdien laukdavo, kol vyras parneš alkoholio. Taip pradėjo gerti drauge. Asta pamiršo savo vaikus. Kaimo žmonės stebėjosi, kaip degtinė pakeičia žmogų. Vėliau berniukai pradėjo kaime prašinėti maisto. Vieną dieną viena kaimynė nesulaikė ir pasakė: – Asta, geriau atiduok juos į vaikų namus, negu leisk mirti badu. Kiek galima gerti ir nesirūpinti vaikais? Asta gerai įsidėmėjo tuos žodžius. Jie ją ilgai persekiojo. Būtų buvę lengviau, jei vaikai netrukdytų. Po kiek laiko Asta ir Robertas pagaliau atsisakė vaikų. Taip berniukai atsidūrė vaikų namuose. Verkė ir laukė mamos su tėčiu, bet niekas jų negrįžo pasiimti. Asta ir Robertas net neprisiminė sūnų. Taip praėjo keli metai. Vienas po kito berniukai paliko vaikų namus. Gavo mažus vieno kambario butus, bet bent jau turėjo stogą virš galvos. Visi susirado darbus. Visada palaikė vieni kitus. Apie tėvus nekalbėjo, bet vis dar norėjo juos pamatyti ir paklausti, kodėl jie taip pasielgė. Vieną dieną broliai susitiko ir nuvažiavo automobiliu į namus, kur augo. Pakeliui sutiko mamą, besistengiančią parsivilkti namo. Ji praėjo pro šalį nė nepažvelgusi į sūnus. – Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama… Ji pažvelgė į juos tuščiomis akimis. Ir tada juos pažino. Pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Bet kaip ją atleisti? Sūnūs stovėjo be žodžių. Galiausiai nusprendė, kad kad ir kas būtų, ji yra jų mama. Ir atleido jai.

Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama… pažvelgė į juos. Birutė ir Stasys visą gyvenimą gyveno skurde.

Uncategorized

041

Uošvis manė, kad amžinai jį remsime: kaip 11 metų gyvenimas kartu pakeitė mūsų šeimos santykius ir privertė rinktis tarp pagarbos artimui ir savo laimės

Mano uošvis tikėjosi, kad visada jį remsime. Mano vyras augo laimingoje ir mylinčioje šeimoje Kaune.

Uncategorized

018

Aš visada būsiu su tavimi, mama. Tikra istorija, kuria galima patikėti – Vilniaus kiemo močiutės pasakojimai ir nepaprastas kaimynės Natalijos vakaras

Aš visuomet būsiu su tavimi, mama. Istorija, kuria norisi tikėti Močiutė Jadvyga vis nekantriai laukė vakaro.

Uncategorized

0108

Mano vyras visada sakydavo, kad nesu pakankamai moteriška: jei dažyčiausi, vilkėčiau sukneles, būčiau švelnesnė – esą būčiau geresnė žmona. Aš visada buvau praktiška, tiesi, nesu linkusi daug puoštis. Dirbu, sprendžiu problemas, darau, ką reikia – tokia jis mane ir pažino. Bėgant laikui jo pastabos dažnėjo, jis pradėjo mane lyginti su kitomis moterimis: kolegėmis, draugų žmonomis, personažais iš socialinių tinklų. Sakydavo, kad atrodau labiau kaip draugė, o ne kaip žmona. Ilgai maniau, kad tai tik skirtumai poroje, kol netekau tėčio – tą dieną viską mačiau kitaip. Pasruvusi ašaromis, susirengiau juodai, nesidažiau, nebuvo jėgų net pagalvoti apie išvaizdą. Prieš išeinant vyras paklausė, ar tikrai taip eisiu, gal bent šiek tiek pasitvarkyčiau – juk žmonės kalbės. Pajutau, tarsi dingtų žemė iš po kojų. Per šermenis jis buvo rimtas, bet manęs vengė, nevengė pastebėti atspindžio veidrodyje ir priminti, kad „tėčiui nebūtų patikę mane matyti tokią palūžusią“. Tik grįžusi namo paklausiau, ar tikrai jo mintys tądien sukosi tik apie mano išvaizdą, o ne apie mano skausmą. Jis atsakė, kad nelinkęs dramatizuoti, tiesiog išsakė nuomonę – esą moteriai negalima apleisti savęs, net ir šitokiu metu. Nuo tada visiškai kitaip į jį žiūriu. Bet palikti nepajėgiu. Jaučiu, kad negalėčiau be jo būti. ❓ Ką pasakytumėte šiai moteriai, jei ji būtų prieš jus?

Žinai, man visada atrodė, kad mano vyras mato mane tokią, kokia esu praktišką, ne itin moterišką, labai tiesią.