Zibainis

Prieš šešerius metus su vyru nusipirkome jaukų vasarnamį netoli Trakų. Visus remonto darbus atlikome

Oi, merge, be reikalo jį sveikini – ne ves jis tavęs. Variai tebuvo šešiolika, kai neteko mamos. Tėvas prieš septynerius metus išvažiavo uždarbiauti į Vilnių ir dingo be žinių, be pinigų. Visa kaimo bendruomenė prisidėjo prie laidotuvių, kas kuo galėjo padėjo. Krikšto mama Marija dažnai ateidavo pas Varę patarti, palaikyti. Vos baigusi mokyklą, ją įdarbino kaimyniniame kaime pašte. Varė – stipri, kaimo mergina, apie tokias sako – kraujas ir pienas. Apskritas, raudonas veidas, bulvinė nosytė ir spindinčios, pilkos akys. Stora, šviesiai rusva kasa iki juosmens. Gražiausiu vaikinu kaime visi laikė Mykolą. Prieš dvejus metus grįžo iš kariuomenės, merginos jam ramybės nedavė – net miesto gražuolės, vasarą atvykdamos, jį pastebėdavo. Jam kaime šofieriauti nederėjo – gal Holivude galėtų filmuotis. Vaikinas dar neapsirinko sau nuotakos, nesidairė. Kartą teta Marija paprašė jo Varės kieme tvorą pataisyti – be vyriškos jėgos kaime sunku išgyventi. Su daržais Varė susitvarkydavo, bet namų reikalai buvo sunkesni. Mykolas be ilgesnių kalbų sutiko, atėjo, apžiūrėjo ir ėmė vadovauti: „Atnešk tą, nunešk ten…” Varė klusniai viską vykdė, kas paprašyta. Tik raudonis skruostus vis labiau degino, o kasa ant nugaros blaškėsi. Pavargdavo vaikinas – pamaitindavo ji jį sočiu lietuvišku barščiu, stipria arbata, o pati stebėdavo, kaip baltu dantim kanda juodą kaimo duoną. Trys dienas Mykolas tvėrė tvorą, o ketvirtą užėjo tiesiog į svečius. Pavakarieniavo, kalba po kalbos – pasiliko nakvoti. Ir taip ėmė lankytis – prieš aušrą išeidavo, kad kaime niekas nematytų. Tik nieko nepaslėpsi nuo kaimo akių. – Oi, merge, be reikalo jį sveikini, ne ves jis tavęs. Jei ir ves, dar nukentėsi su juo. Ateina vasara – atvyksta miesto gražuolės, ką tada darysi? Sudegsi iš pavydo… Ne toks tau vaikinas reikia! – kartojo teta Marija. Bet ar gi įsimylėjusi jaunystė paklauso senolių išminties? Vėliau suprato Varė – laukiasi. Iš pradžių manė, kad peršalo ar apsinuodijo, bet silpnumas, pykinimas vis dažnėjo. Kaip kirvis galvon – suvokė, kad viduje nešioja Mykolo vaiką. Norėjo nuodėmingai atsikratyti, anksti dar vaikų, bet pagalvojo – gal taip geriau, ne viena bus. Mama ją viena išaugino – ir ji sugebės. Tėvas irgi daug naudos nenešė – tik gėrė. Žmonės pakalbės ir nustos. Pavasarį nusiėmė kailinukus – tada visas kaimas pamatė pilvą. Galva purtė – bėda mergei nutiko. Mykolas atėjo pasiteirauti, ką ji darys. – O kas belieka? Gimdyti. Tu nesirūpink, išauklėsiu vaiką pati. Gyvenk, kaip gyvenęs, – tarė, besisukdama prie krosnies. Tik raudoni ugnies atspindžiai žaidžia jos veide. Mykolas susižavėjo, bet išėjo – viską ji nusprendė. Kaip vanduo nuo žąsies. Atėjo vasara – iš miesto sulėkė gražuolės, Mykolui Varė neberūpėjo. O ji ramiai tvarkosi darže, teta Marija padeda ravėti – su pilvu sunku pasilenkti. Vandenį iš šulinio pusę kibiro temoka pakelti. Pilvas didelis – kaimo bobutės tvirtą bernioką jai pranašauja. – Ko Dievas duos! – šypsosi Varė. Rugsėjį – stiprus skausmas, gal pilvas plyšo, bet greit atlėgo. Vėl prasidėjo – nubėgo pas tetą Mariją, ta iškart suprato. – Jau? Sėdėk, tuoj būsiu! – ir išlėkė. Nubėgo pas Mykolą – sunkvežimis kieme. Dviejų dienų buvo prisigėręs. Pažadino jį teta Marija, Mykolas iš pradžių nesuprato, kas vyksta, kur važiuoti. Supratęs suriko: – Dešimt kilometrų iki ligoninės! Kol parvešiu gydytoją, ji jau pagimdys! Vežu iš karto! – Tai kaip sunkvežimiu? Suvartysi ją visą, dar vaiką teks pagauti kelyje! – sunerimo moteris. – Tu važiuoji su mumis, – pasakė tvirtai Mykolas. Per du kilometrus duobėtais keliais važiavo atsargiai, viena balą apvažiuos – į kitą papuola. Teta Marija sėdėjo priekaboje ant maišo. Kai asfaltą pasiekė – nurūko greičiau. Varė skausmu persisukusi, sunku net dejuoti, pilvą rankomis spaudžia. Mykolas greit išblaivėjo, iš šono stebi ją, pats nervingai vairą gniaužia. Spėjo. Varę paliko ligoninėje, patys važiavo atgal. Teta Marija visą kelią keikė Mykolą: – Kam gyvenimą sudarkei mergaitei? Viena, be tėvų, pati dar vaikas – o tu jai rūpestį pridėjai! Kaip ji su kūdikiu viena bus? Mašina dar iki kaimo nespėjo grįžti, o Varė jau tapo mama – stipraus berniuko. Kitą rytą atnešė jį maitinti – nežino, kaip paimti, kaip pridėti prie krūties. Baisiai žiūri į raudoną raukšlėtą sūnaus veiduką, lūpą graužia ir daro, kaip liepia. O širdis iš džiaugsmo virpa – apžvelgia, pucia ant kaktos, atkišusių smulkių plaukučių, džiaugiasi, kad ir neišmanėliškai. – Atvažiuos tau kas padėti? – griežtai paklausė vyresnis gydytojas prieš išrašymą. Varė gūžtelėjo pečiais, galvą papurtė – vargu. Gydytojas atsiduso ir išėjo. Med. seselė įvyniojo kūdikį į ligoninės apklotą, kad tik parneštų namo. Paliepė jį grąžinti. – Fedoras su ligoninės mašina parveš iki kaimo. Negi autobusu važiuosi su naujagimiu? – mandagiai, bet griežtai pasakė. Padėkojo Varė. Išėjo koridoriumi, visa išraudusi iš gėdos ir nerimo. Važiuoja namo, sūnelį prie krūtinės laiko, svarsto, kaip dabar gyvens. Motinystės išmokos menkos, apmaudu dėl savęs ir nekaltos atžalos. Pažiūri į miegančio berniuko raukšlėtą veiduką – širdį užlieja šiluma, stumia blogas mintis šalin. Staiga mašina sustojo. Varė sunerimusi į Fedorą – vyresnį vyrą – žiūri. – Kas? – Dvi dienas lijo. Tokios balos, kad nei privažiuosi, nei apvažiuosi. Tik sunkvežimis ar traktorius pravažiuotų. – Atsiprašau. Netoli – dar du kilometrai liko. Nubėgsi? – parodė kelią, kuris virtęs ežeru. Vaikas ant rankų miega, net sėdint sunku jį laikyti. Viena žodis – tvirtas berniukas. Kaip dabar eiti tokiu keliu? Išlipo Varė, patogiau paėmė sūnelį, nuėjo keliu palei balą, kur koja klimpsta iki blauzdos, vis baiminasi paslysti. Seni išdilę bateliai šlapuoja. Guminiai botai būtų pravertę. Vienas batelis liko baloje – nebeištrauks su vaiku ant rankų. Ėjo toliau viena su bateliu. Kaime jau temsta, kojos jau nieko nejaučia – šaltis, nuovargis. Stebisi, kad langai šviečia – žiburiai dega. Užlipo ant sausų laiptų, kojos sušąlusios, pati nuo įtampos prakaituoja. Atidarė duris ir sustingo. Prie sienos – kūdikio lovytė, vežimas, gražūs drabužėliai sūnui. Prie stalo – Mykolas galvą ant rankų padėjęs, miega. Ar pajuto, ar pamatė – pakėlė galvą. Varė raudona, išvargusi, susivėlusi, su vaiku ant rankų sunkiai stovi prie durų. Suknelė šlapia, kojos iki kelių purve, batai sunkiai laikosi. Pamatęs, kad be batelio – puolė, paėmė sūnų, įdėjo į lovytę. Pats prie krosnies – išėmė puodą su karštu vandeniu. Pasodino, padėjo persirengti, kojas nuplauti. Kol Varė persirenginėjo už pečiaus, ant stalo jau garuoja bulvės, pieno ąsotis. Vaikas užverkė — Varė puolė, pasiėmė ant rankų ir be gėdos pradėjo maitinti. – Kaip pavadinai? – paklausė Mykolas užkimusiu balsu. – Sergejumi. Neturi nieko prieš? – ji pakėlė pilkas spindinčias akis į jį. Jose tiek liūdesio ir meilės, kad Mykolui širdį suspaudė. – Gražus vardas. Rytoj einam užregistruoti sūnų ir iškart susituoksim. – Nebūtina… – pradėjo Varė, stebėdama, kaip kūdikis žinda. – Mano sūnus turės tėvą. Pakako šėlionių. Koks vyras bus iš manęs, nežinau, bet sūnaus nepaliksiu. Varė linktelėjo, nepakeldama akių. Po dvejų metų jiems gimė dukra, pavadino Varės motinos vardu – Nadija. Nesvarbu, kokių klaidų padarai pradėdamas gyvenimą – svarbu, kad visada jas ištaisyti galima… Štai tokia lietuviška gyvenimo istorija nutiko. Parašykite komentaruose, ką manote? Paspauskite „patinka”!

Oi, mergele, be reikalo sveikini jį niekad neves. Išties neseniai Eglė atšventė šešioliktą gimtadienį

Uncategorized

0146

Praėjo dvi savaitės, kai buvau savo sodo namelyje, o grįžęs radau, kad kaimynai mano sklype pastatė šiltnamį, pasodino agurkus ir pomidorus – dabar turiu spręsti netikėtus kaimynystės “daržininkystės” nuotykius

Praėjo dvi savaitės nuo paskutinio karto, kai lankiausi savo sodyboje, o atvažiavęs nustebau pamatęs

Uncategorized

031

Kaip ant švenčių slenksčio, ant ledo, susipina dvi moterys: anytos amžinas kontrolės ir nuoskaudos žiedas, atgimęs jau naujoje šeimoje, ir nuovargis – kai Oksana, likusi viena su vaikais ir gipsuota anyta, atranda seną, ašaromis permirkusią vestuvinę nuotrauką, o paskui – pirmą kartą tikrą pokalbį, atleidimą, ir per perduotą žiedą – viltį nutraukti šeimos nuoskaudų ratą, kad šventės prasidėtų iš naujo. Ar jūs buvote susidūrę su stebuklu – kai kelias į artumą randamas ten, kur buvo prarasta viltis?

Smulkiau pjaustyk į mišrainę, pasakė Genutė Ivanauskienė ir tuoj pat susigėdo. Oj, atleisk, vaikeli.

Uncategorized

059

Pagyvenusi moteris atsisuko į Robertą ir pasakė žodžius, nuo kurių jam per nugarą perbėgo šiurpulys: „Šiandien bus graži ir saulėta diena. Turėsime pakankamai laiko kažką nuveikti“

Senutė pasisuko į Robertą ir ištarė žodžius, nuo kurių jam perbėgo šiurpuliukai per nugarą: Šiandien

Uncategorized

029

Radau progą pasipiršti. Pasakojimas apie meilę, šeimą, šunelį ir katę – kaip vieniša lietuvė Marija, jos dukra Polina ir kaimynas Anatolijus surado laimę, augintinius ir tikrąją šeimos šilumą Vilniuje

Radau priežastį pasipiršti. Dienoraščio įrašas Esu labai dėkinga už visų paramą, už patinka, už jūsų

Uncategorized

047

„– Pauliu, o kur man atsisėsti? – tyliai paklausiau. Jis pagaliau pažvelgė į mane, ir aš pamačiau jo akyse susierzinimą. – Nežinau, susitvarkyk pati. Matai, visi užsiėmę pokalbiais. Kažkas iš svečių sukikeno. Pajutau, kaip kraujas plūsta į skruostus. Dvylika metų santuokos, dvylika metų kentėjau nusižeminimą Stovėjau banketų salės duryse su baltų rožių puokšte rankose ir negalėjau patikėti savo akimis. Prie ilgo stalo, papuošto auksiniais staltiesėmis ir krištolinėmis taurėmis, sėdėjo visi Pauliaus giminaičiai. Visi, išskyrus mane. Man neatsirado vietos. – Aušrine, ko stovi? Eik vidun! – sušuko vyras, nenusukdamas akių nuo pokalbio su pusbroliu. Lėtai peržvelgiau stalą. Vietos tikrai nebuvo. Kiekviena kėdė užimta, niekas net nebandė pasislinkti ar pasiūlyti prisėsti. Uošvė Aldona Petravičienė sėdėjo stalo gale auksinėje suknelėje, it karalienė savo soste, ir apsimetė, kad manęs nemato. – Pauliu, o kur man atsisėsti? – tyliai paklausiau. Jis pagaliau pažvelgė į mano pusę, ir pamačiau jo akyse susierzinimą. – Nežinau, susitvarkyk pati. Matai, visi užsiėmę pokalbiais. Kažkas iš svečių sukikeno. Pajutau, kaip kraujas plūsta į skruostus. Dvylika metų santuokos, dvylika metų kentėjau jo motinos žeminimus, dvylika metų bandžiau tapti sava šioje šeimoje. O štai rezultatas – man neatsirado vietos prie stalo septyniasdešimtmečio proga. – Gal Aušrinė pasėdės virtuvėje? – pasiūlė svainė Irena, ir jos balse girdėjau vos slepiamą pašaipą. – Ten kaip tik taburetė yra. Virtuvėje. Kaip tarnaitė. Kaip žmogus antroje vietoje. Nesakydama nė žodžio apsisukau ir nuėjau link išėjimo, tvirtai suspaudusi puokštę, kad rožių spyglius pajutau delne per popierių. Už nugaros nuaidėjo juokas – kažkas pasakojo anekdotą. Niekas manęs nesulaikė, niekas nekvietė sugrįžti. Koridoriuje švystelėjau puokštę į šiukšlių dėžę ir išsitraukiau telefoną. Drebančiomis rankomis išsikviečiau taksi. – Kur važiuosime? – paklausė vairuotojas, kai atsisėdau. – Nežinau, – prisipažinau. – Tiesiog važiuokite. Bet kur nors. Važiavome naktiniu Vilniumi, žvelgiau pro langą į vitrinų šviesas, retus praeivius, poras po žibintais. Ir staiga supratau – nenoriu namo. Nenoriu į mūsų butą, kur manęs laukia neišplautos Pauliaus lėkštės, jo ant grindų išmėtytos kojinės ir įprasta namų šeimininkės, kuri turi visus aptarnauti ir nieko neprašyti, role. – Sustokite prie stoties, – pasakiau vairuotojui. – Tikrai? Jau vėlu, traukiniai nebevažiuoja. – Sustokite, prašau. Išlipau iš taksi ir nuėjau prie stoties pastato. Kišenėje gulėjo banko kortelė – bendros santaupos su Pauliumi. Už jas taupėme naujam automobiliui. Šimtas tūkstančių eurų. Stotyje budėjo apsnūdusi mergina. – Ką turite rytoj ryte? – paklausiau. – Bet kurį miestą. – Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys… – Kaunas, – greitai ištariau, nesvarstydama. – Vienas bilietas. Naktį praleidau kavinėje stotyje, geriau kavą ir mąsčiau apie savo gyvenimą. Apie tai, kaip dvylika metų atgal pamilau gražų vaikiną rudomis akimis ir svajojau apie laimingą šeimą. Kaip po truputį tapau šešėliu, kuris gamina, tvarko ir tyli. Kaip seniai pamiršau savo svajones. O svajonių turėjau. Universitete studijavau interjero dizainę, įsivaizdavau nuosavą studiją, kūrybinius projektus, įdomų darbą. Bet po vestuvių Paulius pasakė: – Kam tau dirbti? Uždirbu pakankamai. Geriau rūpinkis namais. Ir rūpinausi namais. Dvylika metų. Rytą sėdau į traukinį į Kauną. Paulius parašė kelias žinutes: „Kur tu? Grįžk namo“ „Aušrine, kur tu?“ „Mama sako, kad įsižeidei vakar. Nejaugi kaip vaikas elgiesi!“ Neatsakiau. Žiūrėjau pro langą į laukus ir miškus, kurie skubėjo pro šalį, ir pirmą kartą po daugybės metų jaučiausi gyva. Kaune išsinuomavau nedidelį kambarį sename name netoli Laisvės alėjos. Šeimininkė, pagyvenusi inteligentiška moteris vardu Janina, neuždavė nereikalingų klausimų. – Ilgam pasiliksite? – paklausė tik. – Nežinau, – prisipažinau. – Galbūt visam laikui. Pirmą savaitę tiesiog vaikščiojau po miestą. Apžiūrinėjau architektūrą, lankiausi muziejuose, sėdėjau kavinėse ir skaičiau knygas. Seniai nieko neskaičiau, išskyrus kulinarinius receptus ir namų tvarkymo patarimus. Per tuos metus pasirodė tiek įdomaus! Paulius skambino kiekvieną dieną: – Aušrine, baik kvailioti! Grįžk namo! – Mama sakė, kad atsiprašys. Ko dar reikia? – Ar visai išprotėjai? Suaugusi moteris, elgiesi kaip paauglė! Klausiau jo rėkimo ir stebėjausi – nejaugi anksčiau man tai atrodė normalu? Nejaugi buvau pripratusi, kad su manim kalba kaip su neklusniu vaiku? Antrą savaitę nuėjau į darbo biržą. Paaiškėjo, kad Kaune labai reikia interjero dizainerių. Bet mano išsilavinimas senokas, technologijos pasikeitė. – Jums reikia kvalifikacijos kėlimo kursų, – patarė konsultantė. – Išmokite naujas programas, šiuolaikines tendencijas. Bet turite gerą pagrindą, susitvarkysite. Užsirašiau į kursus. Kasryt vykdavau į mokymų centrą, mokiausi 3D programų, naujų medžiagų, mados tendencijų dizaino pasaulyje. Smegenys, atpratusios nuo intelektualinio darbo, iš pradžių priešinosi. Bet pamažu pajutau naują skonį. – Turite talentą, – pasakė dėstytojas, pamatęs mano pirmąjį projektą. – Matosi meninis pojūtis. Kodėl tokia pertrauka karjeroje? – Gyvenimas, – trumpai atsakiau. Paulius nustojo skambinti po mėnesio. Bet paskambino jo mama. – Ką tu darai, beprote? – suriko į ragelį. – Vyrą palikai, šeimą sužlugdai! Dėl ko? Dėl to, kad vietos neatsirado? Mes tiesiog nepagalvojome! – Aldona Petravičiene, ne dėl vietos, – ramiai pasakiau. – Dėl dvylikos metų pažeminimų. – Kokie pažeminimai? Mano sūnus tave ant rankų nešiojo! – Jūsų sūnus leido jums elgtis su manimi kaip su tarnaite. O pats dar blogiau. – Tūpa! – suriko ji ir padėjo ragelį. Po dviejų mėnesių gavau kvalifikacijos pažymėjimą ir pradėjau ieškoti darbo. Pirmos atrankos buvo nesėkmingos – nervinausi, painiojausi kalboje, pamiršau, kaip save pristatyti. Bet penktoje atrankoje mane priėmė į nedidelę dizaino studiją dizainerės asistentės pareigose. – Alga nedidelė, – perspėjo vadovas Mantas, keturiasdešimties metų vyras maloniomis pilkomis akimis. – Bet pas mus gera komanda, įdomūs projektai. Jei parodysite save, kilsite aukščiau. Būčiau sutikusi bet kokią algą. Svarbiausia – dirbti, kurti, jaustis reikalinga ne kaip virėja ar valytoja, o kaip specialistė. Pirmasis projektas buvo nedidelis – vieno kambario buto dizainas jaunai porai. Dirbau ties juo lyg pamišusi, apgalvojau kiekvieną smulkmeną, dariau dešimtis eskizų. Kai užsakovai pamatė rezultatą, jie buvo sužavėti. – Jūs atsižvelgėte į visus mūsų norus! – pasakė mergina. – Net daugiau – supratote, kaip norime gyventi! Mantas mane pagyrė: – Puikus darbas, Aušrine. Matosi, kad įdedate širdį. Aš išties dirbau su širdimi. Pirmą kartą per daugelį metų dariau tai, kas iš tiesų teikė malonumą. Kas rytą atsikeldavau laukdama naujos dienos, naujų užduočių, idėjų. Po pusmečio man pakėlė atlyginimą ir davė sudėtingesnių projektų. Po metų tapau vyresniąja dizainere. Kolegos gerbė, užsakovai rekomendavo draugams. – Aušrine, ar jūs ištekėjusi? – kažkada paklausė Mantas po darbo. Užsisėdėjome studijoje, aptarinėdami naują projektą. – Formaliai taip, – atsakiau. – Bet gyvenu viena jau metai. – Supratau. Ar planuojate skirtis? – Taip, greitai pateiksiu dokumentus. Jis linktelėjo ir daugiau nieko neklausinėjo. Patiko, kad nesikišo į asmeninį gyvenimą, nedalijo patarimų, nesmerkė. Tiesiog priėmė mane kaip esu. Žiema Kaune buvo atšiauri, bet aš nešalau. Priešingai, atrodė, kad atšylu po daugybės metų šaltyje. Užsirašiau į anglų kalbos kursus, pradėjau lankyti jogą, net nuėjau į teatrą – viena, ir tai man patiko. Janina, mano nuomotoja, kartą tarė: – Žinot, Aušrinute, labai pasikeitėte per šiuos metus. Atėjote – pilka pelytė, išsigandusi. O dabar – graži, pasitikinti savimi moteris. Pažvelgiau į save veidrodyje ir supratau – ji teisi. Tikrai pasikeičiau. Palaidus plaukus, kuriuos metai laikiau surištus, pradėjau dažytis, vilkėti ryškius drabužius. Bet svarbiausia – pasikeitė žvilgsnis. Jame atsirado gyvenimas. Praėjus pusantrų metų po pabėgimo į Kauną man paskambino nepažįstama moteris: – Ar čia Aušrinė? Jus rekomendavo Giedrė Žukauskienė, darėte jos buto dizainą. – Taip, klausau. – Turiu didelį projektą. Dviejų aukštų namas, noriu pertvarkyti visą interjerą. Galime susitikti? Projektas buvo tikrai rimtas. Pasiturinti užsakovė suteikė visišką kūrybos laisvę ir solidų biudžetą. Dirbau su šiuo namu keturis mėnesius, rezultatas pranoko visus lūkesčius. Interjero nuotraukas publikavo dizaino žurnale. – Aušrine, esate pasiruošusi savarankiškai dirbti, – pasakė Mantas, rodydamas žurnalą. – Jau turite vardą mieste, klientai prašo būtent jūsų. Gal laikas atidaryti savo studiją? Mintis apie nuosavą veiklą ir gąsdino, ir įkvėpė. Bet ryžausi. Už santaupas, sukauptas per dvejus metus, išsinuomavau mažą biurą miesto centre ir įregistravau individualią veiklą. „Aušrinės Petraitės interjero dizaino studija“ – užrašas atrodė kuklus, bet man tai buvo gražiausi žodžiai pasaulyje. Pirmus mėnesius buvo sunku. Klientų mažai, pinigai greitai tirpo. Bet nepasidaviau. Dirbau po šešiolika valandų, gilinausi į rinkodarą, sukūriau svetainę, pradėjau veiklą socialiniuose tinkluose. Po truputį reikalai gerėjo. Veikė sarafano radijas – patenkinti klientai rekomendavo draugams. Po metų pasisamdžiau padėjėją, po dvejų – antrą dizainerę. Vieną rytą, žvelgdama į paštą, pamačiau laišką nuo Pauliaus. Širdis akimirkai sustingo – tiek laiko apie jį negirdėjau. „Aušrine, mačiau straipsnį apie tavo studiją internete. Negaliu patikėti, kad pasiekei tokį lygį. Noriu susitikti, pasikalbėti. Daug supratau per šiuos tris metus. Atleisk man.“ Keliskart perskaičiau laišką. Prieš trejus metus šie žodžiai būtų privertę mesti viską ir bėgti pas jį. Bet dabar jutau tik lengvą liūdesį – dėl jaunystės, naivios tikėjimo meile ir prarastų metų. Parašiau trumpą atsakymą: „Pauliau, ačiū už laišką. Esu laiminga naujame gyvenime. Linkiu tau rasti savo laimę.“ Tą pačią dieną pateikiau skyrybų dokumentus. Vasarą, trečiąją mano išėjimo iš namų sukaktį, studija gavo užsakymą penthauzo dizainui prestižiniame naujame kvartale. Užsakovas buvo Mantas – mano buvęs vadovas. – Sveikinu su pasiekimais, – paspaudė man ranką. – Visada tikėjau, kad tau pavyks. – Ačiū. Be tavo palaikymo nebūčiau susitvarkiusi. – Kvailystė. Tu viską pasiekei pati. O dabar leisk pakviesti tave vakarienės – aptarti projektą. Per vakarienę tikrai kalbėjome apie projektą, bet pabaigoje pokalbis pasisuko asmeninėmis temomis. – Aušrine, jau seniai norėjau paklausti… – Mantas žiūrėjo į mane atidžiai. – Ar turi artimą žmogų? – Ne, – prisipažinau. – Nesijaučiu pasiruošusi santykiams. Per ilgai mokausi vėl pasitikėti žmonėmis. – Suprantu. O kas, jeigu tiesiog kartais susitiktume? Be įsipareigojimų, be spaudimo. Tiesiog du suaugę žmonės, kuriems įdomu būti kartu. Pagalvojau ir linktelėjau. Mantas buvo geras, protingas, taktiškas. Su juo jaučiausi ramiai ir saugiai. Mūsų draugystė vystėsi lėtai ir natūraliai. Kartu vaikščiojome į teatrą, po miestą, kalbėjomės apie viską. Mantas niekada nespaudė, nereikalavo meilės įžadų, nekontroliavo mano gyvenimo. – Žinai, – kartą jam pasakiau, – su tavimi jaučiuosi lygiavertė. Ne tarnaitė, ne dekoracija, ne našta. Tiesiog lygiavertė. – O kaip kitaip? – nustebo jis. – Tu nuostabi moteris. Stipri, talentinga, savarankiška. Po ketverių metų nuo pabėgimo mano studija tapo viena žinomiausių Kaune. Turėjau aštuonių žmonių komandą, nuosavą biurą istoriniame miesto centre, butą su vaizdu į Nemuną. Ir svarbiausia – turėjau naują gyvenimą. Gyvenimą, kurį pasirinkau pati. Vieną vakarą, sėdėdama mėgstamame fotelyje prie lango ir gurkšnodama arbatą, prisiminiau tą dieną prieš ketverius metus. Banketų salė, auksinės staltiesės, baltos rožės, kurias išmečiau į šiukšlinę. Pažeminimas, skausmas, neviltis. Ir pagalvojau: ačiū, Aldona Petravičiene. Ačiū, kad prie savo stalo man neatsirado vietos. Jei ne tai – taip ir būčiau prasėdėjusi visą gyvenimą virtuvėje, tenkindamasi svetimos dėmesio trupiniais. O dabar turiu savo stalą. Ir prie jo sėdžiu aš pati – savo likimo šeimininkė. Suskambo telefonas, nutraukdamas mintis. – Aušrine? Čia Mantas. Esu prie tavo namų. Galiu užlipti? Noriu pakalbėti apie kažką svarbaus. – Žinoma, lipk. Atvėriau duris ir pamačiau jį su baltų rožių puokšte rankoje. Kaip tada, prieš ketverius metus. – Atsitiktinumas? – paklausiau. – Ne, – nusišypsojo jis. – Prisimenu, ką tada pasakojai. Pagalvojau – leisk, dabar baltos rožės tau asocijuojasi su kažkuo geru. Jis ištiesė man gėles ir ištraukė iš kišenės mažą dėžutę. – Aušrine, nenoriu skubinti įvykių. Bet noriu, kad žinotum – esu pasirengęs dalintis su tavimi gyvenimu tokį, koks jis yra. Tavo darbą, svajones, laisvę. Ne pakeisti tave, o papildyti. Paimiau dėžutę ir atidariau. Viduje gulėjo vestuvinis žiedas – paprastas, elegantiškas, be nereikalingų blizgučių. Kaip tik toks, kokį rinkčiausi pati. – Pagalvok, – pasakė Mantas. – Neskubėk. Pažvelgiau į jį, į rožes, į žiedą. Ir pagalvojau, kokį ilgą kelią nuėjau nuo išsigandusios namų šeimininkės iki laimingos, savarankiškos moters. – Mantai, – tariau, – ar tikrai pasiruošęs tuoktis su tokia užsispyrusia? Daugiau niekada netylėsiu, jei man kažkas nepatiks. Niekada nesutiksiu vaidinti patogios žmonos. Ir niekada neleisiu niekam elgtis su manimi kaip su antrarūšiu žmogumi. – Būtent tokią tave ir pamilau, – atsakė jis. – Stiprią, nepriklausomą, žinančią savo vertę. Uždėjau žiedą ant piršto. Jis tiko tobulai. – Tuomet taip, – ištariau. – Bet vestuves planuosim kartu. Ir prie mūsų stalo vietos užteks visiems. Apsikabinome, ir tuo metu į kambarį pro langą įsiveržė vėjas nuo Nemuno, išjudindamas užuolaidas ir pripildydamas kambarį gaivos bei šviesos. Kaip naujo gyvenimo, kuris tik prasidėjo, simbolis.

Dainiau, o kur man atsisėsti? tyliai paklausiau. Jis pagaliau pažiūrėjo į mano pusę, ir akyse sužibo

Uncategorized

0424

Mano uošvė nusprendė apsigyventi mano bute ir savo butą atiduoti dukrai – nors butą pirkau už savo pinigus, o vyras nė cento neprisidėjo.

Mano anyta nusprendė įsikurti mano bute ir atiduoti savąjį mano dukrai. Vyras mano augo didelėje šeimoje.

Uncategorized

0113

– Keturiasdešimt metų gyvenome po vienu stogu, o dabar, sulaukęs šešiasdešimt trejų, staiga nusprendei visiškai pakeisti savo gyvenimą? Marija sėdėjo savo mėgstamame krėsle ir žiūrėjo pro langą, mėgindama užmiršti dienos įvykius. Prieš keletą valandų ji su nerimu ruošė vakarienę ir laukė, kol Antanas grįš iš žūklės. Jis grįžo ne su laimikiais, o su seniai sukauptomis naujienomis, kurioms vis nedrįso pasiryžti. – Noriu skirtis ir prašau tai priimti su supratimu, – netikėtai ištarė Antanas, nusukdamas žvilgsnį. – Vaikai jau suaugę, viską supras, anūkams tai nerūpi, o mudu galim taikiai viską užbaigti be ginčų. – Keturiasdešimt metų gyvenome po vienu stogu, o dabar, sulaukęs šešiasdešimt trejų, tu staiga nori viską keisti? – nesuprato Marija. – Aš turiu teisę žinoti, kas bus toliau. – Tu liksi mūsų miesto bute, aš persikelsiu į sodą, – akivaizdžiai iš anksto viską apgalvojęs tęsė Antanas. – Mums nieko dalinti nereikia, o vėliau viskas vis tiek atiteks dukroms. – Kaip ją vadina? – beviltiškai paklausė Marija. Antanas nukaito, sujudo, apsimetė negirdįs klausimo. Marija iš tokios reakcijos neabejojo meilės trikampiu. Jaunystėje tokių rūpesčių neturėjo ir niekada nesitikėjo, kad likus vienai pensijinio amžiaus, vyras iškeis ją į kitą moterį. – Gal dar viskas susidėlios ir bus gerai, – vėliau ramino dukros Viktorija ir Irena. – Neverta kreipti dėmesio į tėčio elgesį. – Nieko jau nebus, – atsidusėjo Marija. – Tik keisti nieko nebeverta, gyvensiu savo amžiui, o jūs būkite laimingos. Viktorija su Irena važiavo pas Antaną į sodą svarbiam pokalbiui. Grįžo nuliūdusios, bet mamai nenorėjo iškart pasakoti tiesos. Tik pakeitė retoriką ir ėmė įtikinti, kad galbūt vienai ir geriau, nereikės rūpintis niekuo papildomai. Marija viską suprato, bet dukrų nebeklausinėjo – tiesiog stengėsi gyventi toliau. Tai nebuvo lengva, nes giminaičiai ir pažįstami ėmė kėlti klausimus ir domėtis situacija. – Negali būti, tiek metų kartu, o pensijoje vyras paliko žmoną dėl kitos, – aptarinėjo ne itin mandagios kaimynės. – Ji už tave jaunesnė ar turtingesnė? Marija nežinojo, kaip atsakyti, bet pati vis dažniau galvojo apie varžovės asmenybę ir norėjo ją pamatyti. Vardan to išvyko į sodą pas Antaną, prisidengusi noru pasiimti konservuotas uogas. Nepranešė iš anksto, kad tikrai susitiktų su skyrėja – ir kaip tik ją užtiko. – Antanai, sakai, kad buvusi žmona čia nevažinės, – piktinosi ekstravagantiška moteris per ryškiai pasidažiusi. – Galvojau, kad visus klausimus išsiaiškinote, jai čia ne vieta. – Rimtai, iškeitęs mane į šitą? – įdėmiai žvelgė Marija į šią įžūlią ponią. – Tu čia tik stovėsi ir leisiesi žeminti mane? – šaukė dama. – Beje, esu tik keletą metų jaunesnė už jus, bet atrodau kur kas geriau! – Jei ji tokio amžiaus mano, jog išvaizda – svarbiausias dalykas, – tarė Marija, bandydama pagauti sumišusį buvusio vyro žvilgsnį. Pakeliui iki stotelės girdėjo nerišlius šios nudažytos, senstančios Barbės šūksnius ir stengėsi neverkti. Tik grįžusi namo leido sau jausti, paskambino seseriai ir paprašė ateiti. – Na baik, – virė mėtą Nijolė. – Juk sakai pati, nauja Antano žmona ir negraži, ir, sprendžiant iš visko, nelabai protinga. – O gal ji teisi, o aš atrodo kaip pensininkė, – abejojo Marija. – Tu puikiai atrodai savo metų, – nuoširdžiai sakė Nijolė. – Tik visiškai nesuvokiu, kaip galima per septintą dešimtmetį rengtis leopardiniais leginsais ar mūvėti mini sijoną. Moteris graži bet kuriame amžiuje, jei moka save pateikti ir atrodo tinkamai. Marija žvelgė į save veidrodyje ir pritarė seseriai – buvo fiziškai stipri, sveikata nesiskundė, stilingai rengėsi, kosmetikos dukros nuolat padovanodavo. Niekada nebuvo chuliganė ir nenorėjo priminti papūgos, tad neįsivaizdavo, kaip galėtų elgtis kaip matyta konkurentė. – Ir gerai, – tęsė Nijolė. – Dabar laisva moteris – gali gyventi linksmai. Dukros savarankiškos, veiklos ir kultūrinių pramogų mūsų amžiuje apsčiai, todėl neleisiu tau liūdėti. Nijolė pažadą tesėjo: ėmė tempti seserį į teatrus, pasivaikščiojimus ir koncertus. Greitai susibūrė bendraminčių kompanija iš bendraamžių, tarp jų atsirado net vienas vyras, kuris Marijai rodė dėmesį, bet ji tuoj pat sustabdė ir atsisakė asmeninių susitikimų. – Girdėjau, dabar į teatrus vaikštai, naujų draugų turi – gal dar ir iš naujo ištekėsi? – nepraleido progos pastebėti Antanas atsitiktinai sutikęs parduotuvėje. – O ką tu čia taip toli atvažiavai apsipirkti? Netoli sodo nieko nėra, gal naujoji žmona negamina? – klausė Marija. – Tiesiog visada čia pirkdavau, pripratau, o mūsų amžiuje sunku keisti įpročius, – burbėjo Antanas. Marija nenorėjo gilintis į pokalbį ir, prisidengusi užimtumu, išėjo namo. Tuo metu Antanui labai norėjosi ją pasivyti ir pasakyti, kaip gailisi skyrybų. Jis iš tiesų visą gyvenimą buvo šalia šeimos ir vaikų, o vėliau jį sužavėjo energinga Toma ir įsisuko į naujų aistrų verpetą. Iš pradžių gyvenimas atrodė įdomus, tačiau paaiškėjo, kad Toma nemėgsta buities, apskritai nori apkalbų, bendrauti su vyrais ir laiką leisti prie trankių pasisėdėjimų. Antanui vis dažniau norėjosi grįžti namo, po susitikimo su Marija tas noras sustiprėjo. Ji nekėlė scenų, nešaukė, tiesiog oriai ir garbingai bandė išgyventi esamomis aplinkybėmis. Jis net neįsivaizdavo, kad labiausiai ilgsis būtent ramybės ir jaukumo, kurį gaudavo tik su Marija. – Ir vėl kietas abrikosas, juk prašiau džiovintų slyvų, – susierzino Toma, žiūrėdama į pirkinius. – Ir sūris ne tinkamo riebumo, majonezą visiškai pamiršai. – Anksčiau pirkdavo Marija, arba kartu, o tu viską bandai primesti tik man, – neištvėrė Antanas. – Nebeapsikentžiu, kad lygini mane su buvusia, – rėkė Toma. – Jei dar pasakysi, kad gailiesi metęs ją dėl manęs! Antanas iš tiesų gailėjosi, tačiau žinojo, kad nėra prasmės apie tai kalbėti. Marija nieko nedarė specialiai, neintrigavo – tiesiog buvo savimi, o buvęs vyras beviltiškai troško atleidimo. Jis puikiai suprato, kad buvusi žmona niekada nebeišdrįs pasitikėti ar priimti atgal. Ne kartą norėjo jai paskambinti, o po eilinės Tomos išdaigos net ryžosi ateiti prie buvusio buto durų. – Gal reikia pasiimti kokių daiktų? – klausė Marija, neįsileisdama svečio toliau už slenksčio. – Norėčiau pasikalbėti, turi laiko? – mykė Antanas, užuodęs mieliausio slyvų pyrago aromatą. – Neturiu nei laiko, nei noro, – ramiai atsakė ji. – Tad imk, ką reikia, aš laukiu svečių. Antanui nebuvo ką pasiimti, pasakyti norėjosi daug, tik žodžiai nerado kelio. Grįžo į sodą ir patraukė į virtuvę pasigaminti vakarienės, nes Toma vėl lakstė po kaimą. Ji grįžo gerokai linksmesnė nei išvyko, ir Antanas galutinai suprato – laikas leisti jai susirinkti daiktus. Po Tomos audringų pasiaiškinimų norėjo skambinti Marijai ir pasipasakoti, paskui apsigalvojo ir nusiramino. Antanas per gerai pažinojo buvusią žmoną, todėl puikiai suprato, kad viltis apie atleidimą beprasmė. Galbūt kada ateityje jis dar galėtų ateiti su atgaila ir jie pasikalbėtų. Tai reikėjo padaryti, kitaip Antanas nerado ramybės. Nors tikėjosi atleidimo, jis suprato, kad Marija niekada nebeišdrįs pamiršti išdavystės – kada su Tomą pradėjo romaną, to žinojo. Dabar jam liko gyvenimas sode, o Marijai – mieste, laikas su dukromis ir anūkais, teatrai ir kultūrinės pramogos. Buvusiam vyrui šioje gyvenimo paveikslo jau nebeliko vietos.

Mes jau keturiasdešimt metų gyvename po vienu stogu, ir staiga, būdamas šešiasdešimt trejų, nusprendei