Uncategorized
012
Vyras nusiima savo marškinius, kad sušildytų sušalusį benamį šunį
Tai, ko pasauliui reikia daugiau žmonių, kurie yra geri ir rūpinasi tais, kurie negali savimi pasirūpinti.
Zibainis
Uncategorized
0150
Marijos mama negalėjo pakelti šios netekties, pradėjo gerti ir pamiršo apie savo dukters egzistenciją.
Mantas, penktos klasės mokinys iš Vilniaus, visada stebėjo savo kaimynę Dovilę. Mergaitei būdavo supintos
Zibainis
Uncategorized
086
Mano sūnui reikia – Penkiasdešimt tūkstančių, Steponai. Penkiasdešimt. Be to, dar trysdešimt tūksta…
Penkiasdešimt tūkstančių eurų, Stiprasai. Penkiasdešimt! Ant viršaus dar trisdešimt už išlaikymą.
Zibainis
Mano senelis kiekvieną šeštadienį atnešdavo močiutei gėlių — po jo mirties nepažįstamas žmogus atskleidė paslaptį, kuriai buvau nepasiruošusi
Žinai, mano senelis Adomas kiekvieną šeštadienį atnešdavo močiutei Aldonai gėlių ir taip net šešiasdešimt metų.
Zibainis
Uncategorized
048
– Nataša! Atleisk man! Ar galiu sugrįžti pas tave?
Mano vyras Vytautas ir aš jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvenome kartu. Gyvenome ramiai bei paprastai.
Zibainis
Viduryje valgiau savo kepsnį, kai šalia mano stalo pasigirdo virpanti vaiko balselis: „Pone… ar galėtumėte man atiduoti, kas liko nuo jūsų?“
Viduryje savo jautienos kepsnio pastebiu drebantį balsą prie stalo. Pone… ar galėtumėt duoti man, kas liko?
Zibainis
Kai mėgavausi suvalgyto steiko viduriu, prie mano staliuko pasigirdo nedrasi, virpančio balso prašymas: „Ponai… ar galėtumėte man atiduoti tai, kas liko?“
Virtuvėje buvo likusi pusė mano jautienos kepsnio, kai šalia stalo pasigirdęs tylesnis balsas privertė
Zibainis
Uncategorized
035
Ona Marija daro viską, ką gali! Jei jos vyras jau nebesu ja, ji gyvena dėl vaikų. Ji bėga nuo vieno prie kito, kažko iš jų tikisi. O jie? Ne, ne tam, kad statytų tvorą ar balintų namo sienas… Jie lenktyniauja tarpusavyje. Kas dabar vyksta kaime?
Labas dienas, mielos moterys, apie ką šnekame? Palikime vietos, norėčiau pasiklausyti naujienų.
Zibainis
Uncategorized
053
Aš geriau žinau – Kas čia per nelaimė… – pavargęs Darius pritūpė prieš dukrą, žvelgdamas į rausva…
Na, kas čia vėl tokio, Dainius pavargęs pritūpia prieš dukrą, žvelgdamas į švelnias rausvas dėmeles ant
Zibainis