Kai man buvo trylika, išmokau slėpti alkį ir gėdą. Gyvendavome tokį skurdą, kad rytais dažnai vaikščiodavau
Vytautai, ar jau ištraukei šventinį servizą? Tą, su auksiniu kraštu, ne kasdienį. Ir būtinai patikrink
Austėja šypsodamasi prabudo su šiluma širdyje. Ji pajuto, kaip šalia jos glosto Vaidotas, švelniai kvėpuoja
Tu gi juokauji, Edvardai? Pasakyk, kad tai kvailas pokštas. Gal per bėgančio vandens šniokštimą blogai išgirdau?
Kai man buvo trylika, išmokau slėpti alkį ir gėdą. Gyvendavome tokį skurdą, kad rytais dažnai vaikščiodavau
Dirbdamas Vilniuje, mano žmona Aistė išėjo pasiimti vaikus iš darželio, o kai aš priėjau prie jos, ji
Kai mano močiutė sužinojo, kad serga, ji priima tai su netikėta ramybe, kurios niekas kitas nepasiekia.
– Sveikas, drauge, noriu papasakoti, kas nutiko po to, kai atsisakiau prižiūrėti senąją vyro tėvo
Ant šios vasaros slenksčio
Dirbdama Vilniaus bibliotekos skaitykloje, Daina manė, jog jos gyvenimas nuobodus – lankytojų mažai, visi persikėlę į internetą. Ji retkarčiais perstato knygas lentynose, nuvalo nuo jų dulkes, bet didžiausias darbo pliusas – milžiniška perskaitytų romanų ir filosofinių kūrinių patirtis. Sulaukusi trisdešimties, ji supranta – romantiškos patirtys ją aplenkė.
Amžius rimtas – laikas šeimai, išvaizda neišskirtinė, uždarbis menkas. Daina niekad nepagalvojo keisti darbą – viskas atrodė sava. Į biblioteką užeina tik studentai, retai moksleiviai ir pensininkai.
Neseniai Vilniaus miesto bibliotekininkų konkurse laimėjo pagrindinį prizą – apmokėtą dviejų savaičių poilsio kelionę į Palangos pajūrį.
– Puiku, būtinai važiuosiu! – su džiaugsmu pranešė draugei ir mamai. – Iš mano atlyginimo toli nenuvažiuočiau, o čia – laimė tiesiog į rankas.
Vasara artėja prie pabaigos. Daina vaikšto tuščiu Palangos paplūdimiu, poilsiautojai slepiasi kavinėse – jūra šiandien banguoja. Ji jau trečia diena prie jūros ir norisi ramiai susimąstyti ir pasvajoti skubant vėjais palei krantą.
Staiga mato – nuo tilto į jūrą bangomis nuplauna vaikiną. Negalvodama apie save, Daina puola gelbėti – gerai, kad netoli kranto, nors puiki plaukikė ji niekada nebuvo, bet vandeny laikytis moka nuo vaikystės.
Bangos padeda tempant vaikiną už apykaklės atgal, kartais jau ima temti atgal, bet galiausiai Daina jau beveik krūtinės gilumoje stojasi ant dugno. Pavyksta ištempti vaikiną į krantą.
Permirkusiame vasariškame suknelėje ji nustemba: vaikinas – paauglys, gal keturiolikos, už ją net aukštesnis.
– Kodėl tokiu oru lendi maudytis? – klausia ji, o jis stodamasis tik padėkoja ir nueina šlubuodamas. Daina tik gūžteli pečiais. Ryte, nubudusi viešbutyje, ji šypsosi – puikus oras, jūra vilioja žydrynės ramybe.
Po pusryčių grįžta į paplūdimį, vėliau vakare klaidžioja per J. Basanavičiaus parką, užsuka į atrakcionų tirą. Kadaise mokykloje ir universitete gerai šaudė, pirmas šūvis prašauna, antras – taiklus.
– Žiūrėk, sūnau, va taip reikia! – už nugaros išgirsta vyrišką balsą. Atsisuka ir pamato vakar išgelbėtąjį paauglį.
Berniuko veide – išgąstis, jis irgi atpažįsta Dainą. Ji susipranta – tėvas nieko nežino apie vakar dienos nutikimą. Paslaptingai šypteli.
– Gal parodytumėte mums pamoką, – draugiškai šypsosi vyriškis, prisistatęs Antanu. – Ženiui šaudymas nesiseka, man irgi nelabai, – ir kviečia Dainą būriuoti laiką kartu.
Po turo jie skanauja ledus kavinėje, važiuoja apžvalgos ratu, Daina vis tikisi, kad pasirodys Ženio mama, bet abu vyrai atrodo ramūs.
Antanas – įdomus pašnekovas, su kiekviena minute vis labiau patinka Dainai. Paaiškėja, kad abu su sūnumi gyvena tame pačiame mieste kaip ir Daina – Vilniuje. Visi trys kvatodami džiaugiasi netikėtu sutapimu.
Vėliau poilsis eina lyg pasakoje – susitinka kasdien, ilsisi drauge, keliauja į ekskursijas. Dainą vis kamuoja mintis prie progos pasikalbėti su Ženiu privačiai – atrodo, kad jį kažkas slegia. Galiausiai tinkama proga atsiranda, kai vieną dieną Ženys vienas ateina į paplūdimį, nes tėtis susirgo.
Atsivėrusio berniuko pasakojimas atveria šeimos žaizdas – sesės išdavystės, mamos išėjimą pas kitą vyrą. Ženys pasilieka su tėvu, santykiai su mama trapūs, o Daina tampa artima jųdviejų drauge ir paguoda.
Po keleto dienų Antanas ir Ženys išvyksta namo, o Dainai lieka dar pora dienų pajūryje. Lėkdamas vasaros įvykių vėjais, Dainos širdis tirpsta nuo Antano švelnių žinučių, ji blizgančiom akim vis skaito atviras jo išpažintis – jis jau pasiilgo ir laukia grįžtančios Dainos. Netrukus ji persikelia gyventi pas Antaną ir Ženį į Vilnių, o laimingiausias atrodo Ženys – dėl tėvo, dėl savęs ir dėl savo naujos draugės Dainos. Vasaros pabaigoje Dirbdama bibliotekoje, Danguolė dažnai svarstė apie savo gyvenimo monotoniškumą lankytojų
