Kada paskutinį kartą kalbėjotės su sūnumi? paklausiau savo kaimynės, ir tą akimirką pajutau, kaip kažkas
Uošvė nusprendė persikelti gyventi į mano butą, o savo butą atiduoti savo dukrai. Mano žmona užaugo didelėje
Mano sesuo nori, kad išsikraustyčiau iš savo buto, nes ji laukiasi kūdikio. Ar normalu, kad taip vyksta?
Man devyniasdešimt aštuoneri. Paskambino bandė apgauti. Bet juk aš buvau inžinierius. Antradienio rytą
Turėjome didelių vilčių, kad mano mama išeis į pensiją, išvyks į sodą ir paliks mums su vyru savo trijų
Man 70-eri, tapau mama dar net neišmokusi galvoti apie save. Ištekėjau jauna, o nuo pirmojo nėštumo visas gyvenimas sukosi apie kitus. Nedirbau už namų ribų ne todėl, kad nenorėjau – pasirinkimo nebuvo, kažkas turėjo būti namie. Vyras išeidavo anksti, grįždavo vėlai. Namai buvo mano. Vaikai – mano atsakomybė. Ir nuovargis – mano.
Prisimenu bemieges naktis: vienam vaikui kyla temperatūra, kitas vemia, trečias verkia. Aš – viena. Niekas neklausė, ar man viskas gerai. Kitą rytą vėl keldavausi, ruošdavau pusryčius ir tęsdavau. Niekada nesakiau „nebegaliu“. Neprašiau pagalbos. Galvojau, kad tik taip atrodo gera mama.
Kai vaikai užaugo, norėjau mokytis – bent trumpo kurso. Vyras pasakė: „Kam tau to reikia? Tavo darbas jau padarytas.“ Patikėjau. Likau užnugary. Kai vienas vaikas praleido semestrą, aš kalbėjausi su vyru, kad nuraminčiau. Kai kita susilaukė vaiko jauna, lydėjau pas gydytojus ir žiūrėjau anūką, kol „ji tvarkėsi“. Visada buvau ta, kuri prisiima, kai viskas byra.
Po to atsirado anūkai – namai ir vėl prisipildė: kuprinės, žaislai, verksmas, juokas. Daugybę metų buvau darželis, valgykla, slaugė. Nieko neprašiau atgal. Nesiskundžiau. Kai pajusdavau visišką nuovargį, girdėjau: „Mama, tik tu žinai, kaip tinkamai pasirūpinti.“ Tai mane laikė.
Vėliau vyras susirgo, slaugiau iki paskutinės dienos. Po to prasidėjo pasiteisinimai: „Šią savaitę negaliu,“ „kitą susitiksim“, „paskambinsiu vėliau.“ Dabar praeina savaitės, per kurias niekas neatvyksta. Neperdedu – savaitės. Būna gimtadienių, kai gaunu tik žinutę per „WhatsApp“. Kartais net nepastebėjusi padedu ant stalo dvi lėkštes, o susivokiu tik kai maistas paruoštas ir vis tiek nėra ką kviesti.
Kartą paslydau vonioje. Nebuvo rimta, bet išsigandau. Sėdėjau ant grindų ir laukiau, kol kas nors pakels ragelį. Niekas neatsiliepė. Atsikėliau pati. Po to niekam nesakiau, kad jų netrikdyčiau. Išmokau tylėti.
Vaikai sako, kad mane myli, ir žinau, kad tai tiesa. Tačiau meilė be buvimo kartu irgi skaudina. Kalbasi trumpai, visada skuba. Kai pradedu pasakoti, girdžiu: „Nu, mama, vėliau pasikalbėsim.“ Tas „vėliau“ niekada neateina.
Sunkiausia ne vienatvė. Sunkiausia – jausmas, kad iš reikalingos tapau perteklinė. Buvau visko pagrindas, o dabar – nepatogus įrašas jų dienotvarkėse. Nieks nesielgia blogai. Tiesiog aš jiems nebereikalinga.
Ką patartumėte man? Man jau septyniasdešimt, o tapau mama dar prieš išmokdama apskritai pagalvoti apie save. Ištekėjau jauna
Buvusio vyro žmona paprašė, kad pasaugotume mūsų bendrus anūkus, ir aš atsakiau jai taip, kaip pridera – viską sudėliojusi į savo vietas
– Ar tikrai tau taip sunku? Juk tik trims dienoms! Katytė be išeities, gavo paskutinės minutės kelialapį į Turkiją, paskutinį kartą atostogavo nežinia kada, o aš… žinai, spaudimas kankina, ir nugarą soduose taip susukau, kad net išsirėžti negaliu. O Saulius – tikras senelis. Jis privalo padėti.
Balsas ragelyje buvo toks garsus, kad Sauliui net nereikėjo įjungti garsiakalbio. Jurgita, stovinti prie viryklės ir maišanti daržovių troškinį, puikiai girdėjo kiekvieną žodį. Tokį balsą, aukštą, reikalaujantį, su kaprizingomis intonacijomis, ji išgirstų iš tūkstančio – ponia Rasa. Pirmoji, ir deja, neužmirštama vyro žmona.
(Sutrumpink vardus ir aplinkybes pagal lietuvišką kasdienybę.)
Kai buvusi vyro žmona užpuolė su prašymu “prižiūrėti anūkus”, aš pasakiau atvirai ir aiškiai: „Aš ne jūsų tarnaitė, mano gyvenimas priklauso tik man!“ Nejaugi tau taip sunku? Juk tik trims dienoms. Vaidutei atsidarė galimybė kelionė į Egiptą už labai gerą kainą.
2024 metų birželio 7 d. Šiandien vėl grįžau mintimis į praeitį ir jaučiu, kad turiu viską užrašyti, kad
Mūsų močiutei aštuoniasdešimt metų. Prieš savaitę ji išvarė mano vyresnį brolį Martyną ir jo žmoną Ugnę
