Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą savo gyvenime: sukūriau savo rojų ant svetimos žemės.
Kai ištekėjau, anyta šypsodamasi man tarė:
„Miela mano, kam mokėti nuomą? Viršuje prie namo yra vietos – pasistatykit su vyru butą, gyvensite ramiai.“
Tada tai atrodė kaip palaiminimas.
Patikėjau jai.
Patikėjau ir meile.
Su vyru investavome kiekvieną sutaupytą eurą į būsimus namus.
Nepirkome automobilio.
Nekeliavome atostogauti.
Visi priedai, visi mūsų taupyti pinigai atiteko statybinėms medžiagoms, meistrams, langams, plytelėms.
Statėme penkerius metus.
Lėtai.
Su viltimi.
Iš tuščios erdvės sukūrėme tikrus namus.
Virtuvė, apie kurią svajojau.
Dideli langai.
Sienos spalvomis, kokias įsivaizdavau savo “mūsų namuose”.
Didžiuodamasi sakydavau:
„Čia mūsų namai.“
Tačiau gyvenimas neklausia, ar esi pasiruošęs.
Mūsų santuoka pradėjo byrėti.
Ginčai.
Šauksmai.
Skirtybės, kurių negalėjome įveikti.
Ir kai nusprendėme išsiskirti, gavau brangiausią gyvenimo pamoką.
Rinkdama savo drabužius su ašaromis akyse, pažvelgiau į pačios šlifuotas ir dažytas sienas ir ištariau:
„Bent jau grąžinkite dalį to, ką investavome. Arba išmokėkite man mano dalį.“
Mano anyta – ta pati, kuri kvietė „statytis viršuje“ – stovėjo prie durų sukryžiavusi rankas, su šaltu žvilgsniu:
„Čia nieko tavo nėra. Namai – mano. Dokumentai – mano. Jei išeini, pasiimi tik tai, ką atėjai. Visa kita lieka čia.“
Tada supratau.
Meilė pasirašo ne dokumentus.
Pasitikėjimas – ne nuosavybė.
O įdėtas darbas be nuosavybės dokumento – tik praradimas.
Išėjau į gatvę su dviem lagaminais ir penkeriais metais, virtusiais betonu ir sienomis, kurios jau buvo ne mano.
Išėjau be pinigų.
Be namų.
Tačiau su aiškumu.
Didžiausi prarasti pinigai ne tie, kuriuos išleidi malonumui.
Didžiausi prarasti tie, kuriuos investuoji į tai, kas niekada nebuvo tavo vardu.
Plytos nejaučia.
Žodžiai išblėsta.
Dokumentai lieka.
Jei galiu pasakyti kiekvienai moteriai tik viena:
niekada, nesvarbu kiek meilės, nestatyk savo ateities ant svetimos žemės.
Nes kartais „sutaupyta nuoma“ kainuoja visą gyvenimą. Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą savo gyvenime: pastatiau savo rojų ant svetimos žemės.
Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais – išsikraustė mano nesant, grįžęs radau tuščius namus. Prieš kelias savaites sulaukiau pranešimo: reikalavimas dėl alimentų. Nuo tada pinigai automatiškai nuskaičiuojami nuo atlyginimo. Neturiu pasirinkimo, negaliu tartis, negaliu vėluoti – pinigai tiesiog dingsta. Nesiruošiu vaidinti šventojo – esu neištikimas buvęs, kelis kartus. Niekada visiškai neslėpiau, bet ir nepasakiau tiesiai. Ji sakydavo, kad įtaria be reikalo, mato dalykus, kurių nėra. Turėjau ir blogą būdą – rėkdavau, keldavau balsą, namuose būdavo taip, kaip pasakau. Jei kas nors nepatikdavo – visi suprasdavo iš mano tono. Kartais mėtydavau daiktus. Niekada nesmurtavau fiziškai, bet gąsdinau ne kartą. Vaikai manęs bijojo – supratau per vėlai. Grįždavus namo – nutildavę, o jei pakeldavau balsą – slėpdavosi kambariuose. Žmona vengė ginčų, atsargiai rinkdavo žodžius, vaikščiodavo lyg ant kiaušinių – aš galvojau, kad tai pagarba, dabar žinau – baimė. Tada nejutau jokio skirtumo – jaučiausi šeimos maitintojas, taisyklių kūrėjas. Kai ji išėjo, jaučiausi išduotas – maniau, kad sukilo prieš mane, ir vėl suklydau. Nusprendžiau neduoti pinigų – ne todėl, kad neturėjau, o kaip bausmę. Galvojau, kad taip ji grįš, pavargs, supras, kad be manęs negali. Pasakiau, kad jei nori pinigų – tegu grįžta, kitaip nieko neduosiu. Tačiau ji negrįžo – nuėjo tiesiai pas advokatą, pateikė ieškinį dėl alimentų su visais įrodymais. Greičiau nei tikėjausi, teisėjas paskyrė automatinį nuskaičiavimą. Nuo tada atlyginimas smarkiai sumažėjo – nieko nepaslėpsiu, neišsisuksiu, pinigų nelieka nė jų spėjus paimti. Dabar neturiu nei žmonos, nei vaikų namuose – matausi retai ir visada – jie šalia manęs tylūs, atsiriboję. Nieko nesako, esu jiems nereikalingas. Finansinė padėtis – blogiausia gyvenime: moku buto nuomą, alimentus, skolas, o beveik nieko nebelieka. Kartais apima pyktis, kartais – gėda. Sesuo sako, kad pats taip pasirūpinau savo likimu. Man penkiasdešimt metų, ir maždaug prieš metus mano žmona Živilė išėjo iš namų kartu su vaikais.
Virginija stovėjo prie atidaryto šaldytuvo, susiėmusi rankomis galvą. Jos vyras, regis, vėl viską suvalgė.
Žinai, nutiko man čia viena istorija reikia pasipasakot, nes kitaip viduje užstrigs kaip koldūnas gerklėj.
Sėdėjau prie stalo, rankose laikiau nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš uošvės dovanų maišelio. Tai nebuvo atvirukai, nebuvo linkėjimai – tik specialiai atspausdintos telefono nuotraukos, kurias kažkas norėjo išsaugoti. Širdis sustojo, virtuvėje tylu – girdžiu tik laikrodžio tiksėjimą ir lengvą orkaitės ūžesį. Šiandien turėjo būti paprasta šeimos vakarienė – tvarkingai padengtas stalas, lygios lėkštės, gražios taurės, ypatingoms progoms saugotos servetėlės. Būtent tada uošvė įžengė su maišeliu ir tuo žvilgsniu, kuris visada mane išbando. „Atsinešiau smulkmeną“, – be šypsenos, be šilumos, kaip įrodymą padėdama maišelį ant stalo. Mandagiai atidarau – ir nuotraukos iškrenta lyg antausis. Pirmoje – mano vyras. Antroje – vėl jis. Trečioje – vyras su moterimi, ir iš profilio aišku, kad ji „ne atsitiktinė“… Visas mano vidus įsitempia. Uošvė atsisėda priešais kaip niekur nieko. „Kas čia?“ – klausiu užkimusiu balsu. Ji ramiai atsigėrė ir tarė: „Tai tiesa.“ … Suvalgėme vakarienę, bet ši istorija – ne apie nuotraukas. Tai – apie ribas namuose ir tylias pergales prieš bandymus pažeminti. Ką darytumėte jūs mano vietoje? Patarkite… Sėdėjau prie virtuvės stalo rankose laikydamas nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš dovanų maišelio
Na, Gediminai, prašau, tikrai nežinau, ką daryti, vanduo bėga, netrukus užliesiu kaimynus! Juk žinai
Man 30-ies ir prieš kelis mėnesius nutraukiau aštuonerius metus trukusius santykius: nebuvo nei išdavysčių, nei barnių, nei skaudžių scenų, tiesiog supratau, kad esu „moteris procese“ jo gyvenime, o jis to tikriausiai net nesuvokė. Visą tą laiką buvome pora, bet niekada negyvenome kartu – aš gyvenau pas tėvus, jis – pas savus. Turiu profesiją ir dirbu įmonėje, jis – nuosavo restorano savininkas. Abu nepriklausomi, kiekvienas su savais rūpesčiais, tvarkaraščiais ir pinigais. Ekonominių kliūčių nebuvo, tiesiog apsisprendimas vis buvo atidėliojamas. Metų metus siūliau gyventi kartu, nespaudžiau dėl vestuvių ir sudėtingų planų, man svarbiausia buvo bendri namai ir gyvenimas. Jis vis rasdavo pasiteisinimų – „dar ne laikas”, „reikia palaukti, kol restoranas stabilizuosis“. Kol santykiai tapo patogi, stabtelėjusi rutina: tie patys susitikimai, pokalbiai, vietos. Aš pažinojau jo šeimą, jis – mano, tačiau viskas vyko saugiai, be pokyčių ar rizikos. Vieną dieną supratau – aš augu, o santykiai ne. Pradėjau galvoti, kad jei taip bus toliau, sulauksiu keturiasdešimties kaip „amžina sužadėtinė“ be bendrų namų ir ryškaus bendro gyvenimo. Sprendimas skirtis buvo apgalvotas, ne impulsas. Kai pasakiau jam apie tai, nebuvo pykčio, tik tyla ir nesupratimas – jam to užteko, man – nebe. Vėliau sekė skausmas, nes trūko ne meilės, o įpročio bei pažįstamos ramybės. Ir mane nustebino kitų reakcija: galvojau, kad sulauksiu kritikos, bet dauguma pasakė, jog jau laikas – kad tokia moteris neturi stovėti vietoje ir kad aš laukiau pakankamai ilgai. Iki šiol gyvenu šį procesą: nieko neieškau, neskubu. Man trisdešimt. Prieš keletą mėnesių nutraukiau aštuonerius metus trukusius santykius. Nebuvo nei neištikimybės
2024 m. balandžio 27 d., šeštadienis Šiandien rašau savo mintis po apsilankymo pas jaunėlę dukrą Gintarę.
Iki paleidimo datos Kabinete trečiame aukšte užverčiau gaunamų dokumentų segtuvą ir uždėjau spaudą ant
