Zibainis

Pastatėme namą ant anytos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė parduoti žemę savo dukrai. Išsikviečiau ekskavatorių. Kai susipažinau su savo vyru, buvome jauni, įsimylėję ir be cento kišenėje. Greitai susituokėme, nepaisydami visų įspėjimų. Meilė leido tikėti, kad viskas įmanoma. Jo mama pasiūlė dalį savo sklypo. — Statykitės čia, — tada sakė ji. — Vietos užteks, man tiek nereikia. Žvilgtelėjome vienas į kitą ir akyse sužibo viltis. Tai buvo mūsų šansas. Pradėjome taupyti kiekvieną centą. Jis dirbo statybose nuo aušros iki sutemų, o aš valiau, siuvau, ėmiausi visokių darbų. Savaitgaliais kartu lipdėme savo namus — plyta po plytos. Atmenu jo rankas, nutrintas nuo cemento, ir šypseną vakaro pabaigoje. — Bus gražu, — sakydavo ir pabučiuodavo man kaktą. — Čia auginsime vaikus. Trys metai. Trijų metų vargai, sąskaitos, bemiegės naktys. Bet mes sugebėjome. Sudėjome brangų skardinį stogą, aliuminio langus, įrengėme vonią su kruopščiai rinktomis plytelėmis. Jis net pastatė mažą baseiną kieme. — Vaikams, kad vasarą atsivėsintų, — išdidžiai sakė. Namas nebuvo prabangus, bet buvo mūsų. Kiekvienoje sienoje — prakaitas, meilė ir svajonės. Anytė lankydavosi dažnai. Gerdavome kavą kieme, sakydavo, kokia laiminga už mus. Jos kita duktė beveik nesirodydavo. Jei atvažiuodavo, žiūrėdavo į namą keistai — su pavydo ir paniekos mišiniu. Tada atėjo ta prakeikta antradienio diena. Vyras anksti išvyko į darbą, kaip visada. Apsikabino mane prie durų. — Susitiksim vakare. Myliu tave. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Sakė, kad nelaimė įvyko akimirksniu. Sija. Jam neskaudėjo. Skaudėjo man. Nuskendau tokioje skausmo jūroje, kad kartais pamiršdavau kvėpuoti. Po dviejų savaičių po laidotuvių sužinojau, kad laukiuosi. Keturi mėnesiai. Mergaitė. Mūsų svajonė — be jo. Iš pradžių anytė lankėsi kasdien. Atnešdavo maisto, apkabindavo. Galvojau, kad bent jau nesu viena. Bet po mėnesio viskas pasikeitė. Buvo sekmadienis. Sėdėjau svetainėje, glosčiau pilvą, kai išgirdau jų automobilį. Įėjo nepasibeldę. Anytė man nepažvelgė į akis. — Turime pasikalbėti, — pasakė ji. — Kas nutiko? — paklausiau, nujausdama, kaip susitraukia skrandis. — Mano dukrai sunku. Ji išsiskyrusi, jai reikia kur gyventi. — Gaila, — nuoširdžiai atsakiau. — Jei laikinai norėtų apsistoti… — Ne, — pertraukė ji. — Jai reikia šio namo. Pasaulis sustojo. — Ką? — Žemė mano, — sausai pasakė anytė. — Visada buvo. Jūs statėt, bet žemė mano. O dabar… mano sūnaus nebėra. — Bet mes statėme šį namą, — virpančiu balsu sakiau. — Kiekviena plyta, kiekvienas euras… — Gaila, kas nutiko, — pridūrė jos duktė. — Bet juridiškai namas — ant žemės. O žemė mūsų. — Aš laukiuosi jo vaiko! — šūktelėjau. — Todėl ir sakau, — atsakė anytė. — Viena nesusitvarkysi. Už patobulinimus gausi kažkiek. Ištiesė voką. Viduje — juokinga suma. Įžeidimas. — Tai — pažeminimas, — pasakiau. — Nepriimsiu. — Tada išeini be nieko, — atkirto ji. — Sprendimas priimtas. Likau viena name, kurį statėme su meile. Verkiau dėl vyro, mūsų vaiko, sudužusio gyvenimo. Tą naktį nemiegojau. Apėjau kiekvieną kambarį, paliečiau sienas. Ir apsisprendžiau. Jei negaliu turėti šio namo, niekam jo nepaliksiu. Kitą dieną pradėjau skambinti. Nuėmė stogą, išėmė langus, baseiną, vamzdžius, laidus — viską, už ką sumokėjome. — Ar tikrai esate apsisprendusi? — paklausė vienas darbininkas. — Visiškai — atsakiau. Anytė atėjo įsiutusi. — Ką darai?! — Pasiimu, kas mano. Jūs norėjote žemės — štai ji. Nebuvo jokių sutarčių. Nieko, tik mūsų triūsas. Paskutinę dieną atvažiavo ekskavatorius. — Ar tikrai norite? — paklausė operatorius. — Tai jau nebe namas, — pasakiau. — Namas mirė kartu su vyru. Mašina pradėjo darbą. Sienos griuvo viena po kitos. Skaudėjo. Bet kartu ir paleido. Kai viskas baigėsi, liko tik griuvėsiai. Dabar gyvenu pas savo mamą, mažame kambarėlyje. Pardaviau stogą, langus. Už tuos pinigus gyvensime, kol gims mano dukra. Papasakosiu jai apie tėtį. Apie tai, kaip namą pastatėme savo rankomis. Ir išmokysiu, kad kartais, kai pasaulis atima viską, svarbiausia neleisti atimti orumo. O tu kaip manai — ar pasielgiau teisingai, sugriaudama namą, ar reikėjo tyliai išeiti ir palikti viską?

Savo namą pastačiau ant žemės, kuri priklausė mano anytai. Vyras mirė, o ji nusprendė žemę parduoti savo dukrai.

Uncategorized

083

Iš po motinos valdžios gniaužtų: trisdešimt penkerių metų Justina atranda save ir meilę, pabėgusi iš kontroliuojančios mamos glėbio, kaimiškos vaikystės ir gyvenimo be savarankiškumo, kol sutikta kaimynė pasiūlo prieglobstį vienkiemyje, kur Justina išdrįsta keisti likimą, išlaisvinant save, atrandant tikrą draugystę, meilę, naują darbą ir viltį motinystei – vėlyva laimės istorija su lietuviškais akcentais.

Iš po motinos spaudimo Man 35 metai esu Irena Petrauskaitė, kukli ir, kaip sakoma, užsidariusi moteris.

Uncategorized

089

Priėmiau sprendimą daugiau nebevesti dukrų į šeimos susibūrimus… Po daugelio metų, kai nesupratau, kas iš tikrųjų vyksta. Mano dukros – 14 ir 12 metų. Nuo mažumės girdėjo „tarsi normalius“ komentarus: „Per daug valgo.“ „Šita suknelė jai netinka.“ „Ji per didelė, kad taip rengtųsi.“ „Reikia saugoti svorį nuo mažens.“ Iš pradžių tai laikėme smulkmena. Galvojau: „Na, mūsų šeima visada šitaip kalbėdavo.“ Kai mergaitės buvo mažesnės, jos nemokėjo apsiginti – tylėjo, nuleisdavo galvas, kartais mandagiai šypsodavosi. Matydavau, kad joms nepatinka, bet įtikinau save, kad tik „perdėdam“, juk taip būna per šeimos šventes. Taip, būdavo pilnas stalas, juokas, nuotraukos, apkabinimai… Bet būdavo ir ilgi žvilgsniai, lyginimai su pusseserėmis, nereikalingi klausimai, replikos „juokais“. Po tokių vakarų dukros grįždavo tylesnės nei įprastai. Bėgant laikui, komentarai nesustojo – tik pakeitė formą. Jau ne vien apie maistą… Apie kūną. Išvaizdą. Brendimą. „Ši jau labai subrendusi.“ „Kita per daug liesa.“ „Niekam nepatiks, jei taip atrodys.“ „Jei valgys taip toliau, tegu paskui nesiskundžia.“ Niekas neklausė, kaip jos jaučiasi. Niekas nesuprato, kad jos – mergaitės, kurios viską girdi… ir įsimena. Viskas pasikeitė joms tapus paauglėmis. Po vieno susibūrimo vyresnioji dukra man pasakė: „Tėti… daugiau nebenoriu ten eiti.“ Paaiškino, kad jai tie susibūrimai – tikras išbandymas: ruoštis, eiti, sedėti, klausytis komentarų, mandagiai šypsotis… ir po to grįžti jausdamasi blogai. Jaunesnioji tik linktelėjo, be žodžių. Tada supratau – abi taip jautėsi… jau seniai. Pradėjau iš tiesų stebėti. Prisiminti scenas. Sakinius. Žvilgsnius. Gestus. Išklausiau ir kitų žmonių istorijas – apie šeimas, kuriose baisūs žodžiai tariami „dėl jų pačių gėrio“. Suvokiau, kaip stipriai tai žaloja savigarbą. Tada kartu su žmona apsisprendėme: Dukros daugiau nebus vedamos ten, kur nesijaučia saugios. Negalime jų priversti. Jei kada norės – galės nueiti. Jei nenorės – nieko baisaus nenutiks. Jų ramybė svarbesnė už šeimos tradicijas. Kai kurie giminaičiai jau pastebėjo. Prasidėjo klausimai: „Kas vyksta?“ „Kodėl neateina?“ „Per daug reaguojate.“ „Taip visada buvo.“ „Vaikų negalima auginti kaip stiklo.“ Aš neaiškinu. Nedarau scenų. Nesipykstu. Tiesiog daugiau jų nevedu. Kartais tylėjimas pasako viską. Dabar dukros žino, kad tėtis jų nestatys į situaciją, kur turi kentėti pažeminimus, maskuojamus kaip „nuomonės“. Gal kai kam tai nepatiks. Gal pagalvos, kad ieškome problemų. Bet aš renkuosi būti tėvu, kuris padeda nubrėžti ribą… o ne tam, kuris žiūri pro pirštus, kol dukros mokosi nekęsti savęs tam, kad „pritaptų“. ❓ Kaip manote, ar teisingai pasielgiau? Ar padarytumėte taip pat dėl savo vaiko?

Prieš daug metų, kai mano dukros buvo dar visai mažos, ne iškart supratau, kas vyksta per mūsų giminės

Uncategorized

087

Pastatėme namą ant anytos žemės. Vyras mirė, o ji nusprendė parduoti žemę savo dukrai. Išsikviečiau ekskavatorių. Kai susipažinau su savo vyru, buvome jauni, įsimylėję ir be cento kišenėje. Greitai susituokėme, nepaisydami visų įspėjimų. Meilė leido tikėti, kad viskas įmanoma. Jo mama pasiūlė dalį savo sklypo. — Statykitės čia, — tada sakė ji. — Vietos užteks, man tiek nereikia. Žvilgtelėjome vienas į kitą ir akyse sužibo viltis. Tai buvo mūsų šansas. Pradėjome taupyti kiekvieną centą. Jis dirbo statybose nuo aušros iki sutemų, o aš valiau, siuvau, ėmiausi visokių darbų. Savaitgaliais kartu lipdėme savo namus — plyta po plytos. Atmenu jo rankas, nutrintas nuo cemento, ir šypseną vakaro pabaigoje. — Bus gražu, — sakydavo ir pabučiuodavo man kaktą. — Čia auginsime vaikus. Trys metai. Trijų metų vargai, sąskaitos, bemiegės naktys. Bet mes sugebėjome. Sudėjome brangų skardinį stogą, aliuminio langus, įrengėme vonią su kruopščiai rinktomis plytelėmis. Jis net pastatė mažą baseiną kieme. — Vaikams, kad vasarą atsivėsintų, — išdidžiai sakė. Namas nebuvo prabangus, bet buvo mūsų. Kiekvienoje sienoje — prakaitas, meilė ir svajonės. Anytė lankydavosi dažnai. Gerdavome kavą kieme, sakydavo, kokia laiminga už mus. Jos kita duktė beveik nesirodydavo. Jei atvažiuodavo, žiūrėdavo į namą keistai — su pavydo ir paniekos mišiniu. Tada atėjo ta prakeikta antradienio diena. Vyras anksti išvyko į darbą, kaip visada. Apsikabino mane prie durų. — Susitiksim vakare. Myliu tave. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Sakė, kad nelaimė įvyko akimirksniu. Sija. Jam neskaudėjo. Skaudėjo man. Nuskendau tokioje skausmo jūroje, kad kartais pamiršdavau kvėpuoti. Po dviejų savaičių po laidotuvių sužinojau, kad laukiuosi. Keturi mėnesiai. Mergaitė. Mūsų svajonė — be jo. Iš pradžių anytė lankėsi kasdien. Atnešdavo maisto, apkabindavo. Galvojau, kad bent jau nesu viena. Bet po mėnesio viskas pasikeitė. Buvo sekmadienis. Sėdėjau svetainėje, glosčiau pilvą, kai išgirdau jų automobilį. Įėjo nepasibeldę. Anytė man nepažvelgė į akis. — Turime pasikalbėti, — pasakė ji. — Kas nutiko? — paklausiau, nujausdama, kaip susitraukia skrandis. — Mano dukrai sunku. Ji išsiskyrusi, jai reikia kur gyventi. — Gaila, — nuoširdžiai atsakiau. — Jei laikinai norėtų apsistoti… — Ne, — pertraukė ji. — Jai reikia šio namo. Pasaulis sustojo. — Ką? — Žemė mano, — sausai pasakė anytė. — Visada buvo. Jūs statėt, bet žemė mano. O dabar… mano sūnaus nebėra. — Bet mes statėme šį namą, — virpančiu balsu sakiau. — Kiekviena plyta, kiekvienas euras… — Gaila, kas nutiko, — pridūrė jos duktė. — Bet juridiškai namas — ant žemės. O žemė mūsų. — Aš laukiuosi jo vaiko! — šūktelėjau. — Todėl ir sakau, — atsakė anytė. — Viena nesusitvarkysi. Už patobulinimus gausi kažkiek. Ištiesė voką. Viduje — juokinga suma. Įžeidimas. — Tai — pažeminimas, — pasakiau. — Nepriimsiu. — Tada išeini be nieko, — atkirto ji. — Sprendimas priimtas. Likau viena name, kurį statėme su meile. Verkiau dėl vyro, mūsų vaiko, sudužusio gyvenimo. Tą naktį nemiegojau. Apėjau kiekvieną kambarį, paliečiau sienas. Ir apsisprendžiau. Jei negaliu turėti šio namo, niekam jo nepaliksiu. Kitą dieną pradėjau skambinti. Nuėmė stogą, išėmė langus, baseiną, vamzdžius, laidus — viską, už ką sumokėjome. — Ar tikrai esate apsisprendusi? — paklausė vienas darbininkas. — Visiškai — atsakiau. Anytė atėjo įsiutusi. — Ką darai?! — Pasiimu, kas mano. Jūs norėjote žemės — štai ji. Nebuvo jokių sutarčių. Nieko, tik mūsų triūsas. Paskutinę dieną atvažiavo ekskavatorius. — Ar tikrai norite? — paklausė operatorius. — Tai jau nebe namas, — pasakiau. — Namas mirė kartu su vyru. Mašina pradėjo darbą. Sienos griuvo viena po kitos. Skaudėjo. Bet kartu ir paleido. Kai viskas baigėsi, liko tik griuvėsiai. Dabar gyvenu pas savo mamą, mažame kambarėlyje. Pardaviau stogą, langus. Už tuos pinigus gyvensime, kol gims mano dukra. Papasakosiu jai apie tėtį. Apie tai, kaip namą pastatėme savo rankomis. Ir išmokysiu, kad kartais, kai pasaulis atima viską, svarbiausia neleisti atimti orumo. O tu kaip manai — ar pasielgiau teisingai, sugriaudama namą, ar reikėjo tyliai išeiti ir palikti viską?

Savo namą pastačiau ant žemės, kuri priklausė mano anytai. Vyras mirė, o ji nusprendė žemę parduoti savo dukrai.

Uncategorized

022

GYVENIMAS NEMATANT PER MEŠKOS PERSIKELTI…

20241103, vėlyvas vakaras Rašau šį dienoraštį, kai dar stovi šaltas vėjas šalia namų ir mintys sukasi

Uncategorized

031

Esu skaičiusi daugybę lietuvių moterų išpažinimų apie neištikimybę – ir nors stengiuosi nevertinti, yra dalykų, kurių nuoširdžiai nesuprantu. Ne todėl, kad būčiau geresnė už kitus, o todėl, kad manęs išdavystė niekada netraukė. Man 34-eri, esu ištekėjusi, gyvenu įprastą gyvenimą: penkis kartus per savaitę sportuoju, sveikai maitinuosi, rūpinuosi savo išvaizda. Matau, kad esu patraukli – tai pastebiu ir aplinkinių žvilgsniuose. Sporto klube prie manęs dažnai prieina vyrai, norėdami užkalbinti; analogiškai elgiasi ir baruose. Tačiau niekada nesu peržengusi ribos – ne iš baimės, o todėl, kad paprasčiausiai nenoriu. Mano vyras – kardiologas, dažnai nebūna namie, daug dirba. Didžiąją dalį laiko viena su dukra tvarkausi namuose, užsiimu savo rutina – laiko, kai galėčiau išduoti, turiu per akis. Tačiau to net nesvarstau. Užpildau mintis knygomis, serialais, pasivaikščiojimais, nesu iš tų, kurioms nuolat reikia kitų dėmesio. Ir mūsų santuoka nėra tobula: pykstamės, nesutampam, jaučiam nuovargį, bet pagrindinis dalykas visada išlieka – mano sąžiningumas. Neieškau ir paslėptų dalykų vyro gyvenime – tiesiog pasitikiu juo ir nejaučiu poreikio tikrinti jo telefono. Todėl, skaitydama neištikimų lietuvių moterų pasakojimus, galvoju – ne viskas čia priklauso nuo grožio, laisvo laiko ar dėmesio iš šalies. Mano atveju tai niekada nebuvo net mintis, ne todėl, kad negalėčiau, bet todėl, kad nenoriu tokiu žmogumi būti. Su tuo jaučiuosi rami. Ką apie tai manote jūs?

Žinai, esu skaičiusi nemažai istorijų apie moteris, kurios buvo neištikimos savo vyrui Ir vis stengiuosi

Uncategorized

089

Kaip gi aš galiu užkrauti jums tokią naštą? Net mano tėtis su Tatjana nesutiko jo pasiimti – Marija, dukra, susivok! Už ką tu ketini tekėti! – verkė mama, taisydama man nuometą. – Paaiškink, nors ką tau Sergijus nepatinka? – visiškai pasimečiau matydama jos ašaras. – Kaip gi? Jo mama pardavėja, ant visų šaukia, o tėtis kažin kur dingęs, jaunystėje tik gėrė ir pramogavo. – Mūsų senelis irgi gėrė ir močiutę po kaimą vaikydavo. Ir kas iš to? – Tavo senelis buvo gerbiamas žmogus, seniūnu dirbo. – O močiutei nuo to lengviau nebuvo, aš dar maža buvau ir atsimenu, kaip ji jo bijojo. Su Sergijumi, mama, mums viskas gerai bus – žmones reikia vertinti ne pagal jų tėvus! – Vaikai atsiras, tada suprasi! – iš širdies leptelėjo mama, o aš tik atsidusau. Nesunku bus gyventi, jei mama nuomonės apie Sergijų nepakeis. Ir vis dėlto mes su Sergijumi atšokome linksmą lietuvišką vestuvę ir pradėjome kurti savo šeimą. Laimei, Sergijus turėjo nuosavą namą miestelyje, paveldėtą iš senelio ir močiutės, tų pačių dingusio tėvo tėvų. Sergijus namą pamažu pertvarkė ir netrukus mūsų būstas tapo tikru moderniu liuksu, kaip aš vadinu – su visais patogumais, gyvenk ir džiaukis! Štai toks nuostabus mano vyras, kodėl mama jį peikė? Po metų mums gimė sūnus Jonas, o po ketverių – dukra Marija. Bet vos vaikai susirgdavo ar ką nors iškrėsdavo, mama tuoj pat atvykdavo su savo „Aš juk sakiau!“. Ir vis kartodavo: „Maži vaikeliai – maži vargeliai! Užaugs – dar tavo paveldėtus rūpesčius pamatysi!“. Žinoma, stengiausi nekreipti dėmesio į mamos priekaištus, ji jau daugiau iš įpročio burbuliavo – juk padariau priešingai nei ji norėjo, ištekėjau be tėvų pritarimo. Tiesiog mano mama – tokia žmogus, jai turi būti taip, kaip ji nusprendė. Be to, mama su mano pasirinkimu seniai susitaikė, o giliai širdyje net sutiko, kad Sergijus iš visų pusių auksas. Bet viešai to niekada nepasakytų – juk tektų pripažinti, kad klydo! O apie anūkus mama šnekėjo tik iš baimės dėl jų. Iš tiesų juos beprotiškai mylėjo ir, jei jiems kas nutiktų, pirmoji iš tilto į upę šoktų, prieš tai visus plaukus už žodžius išsipešusi. Ir visgi kartais pradedu bijoti tų „didelių bėdų“, kaip patyrė ankstesnės kartos – neišvengiamai ateinančių su vaikų branda. O vaikai neišvengiamai augo – štai jau Jonas baigė dvyliktą klasę ir ruošėsi į suaugusių gyvenimą. Jo kelias prasidėjo viename prestižiniame universitete artimiausiame mieste – tik 143 kilometrai iki ten. Bet mano motiniškai širdžiai tie 143 kilometrai buvo kaip atstumas nuo žemės iki Merkurijaus – toli, vienu žodžiu! Pirmas keturias naktis visai nemiegojau – galvoju, kaip jis ten, ar neįžeidė kas, ar pavalgė, ar neatsižadės miestas mūsų gero vaikino? Jonas pirmiausia gyveno bendrabutyje, skirtame kaimo jaunuoliams. Bet mano širdis tokios padėties neištvėrė – išrūpinau su vyru jam butą mieste. Jonas nusprendė dalį mokėti pats ir ėmė dirbti internetu – protingas tas mūsų vaikas! Kiekvieną savaitgalį važiuodavau į miestą – apžiūrėti Joną, padėti, sutvarkyti, ką nors pagaminti. Nors pas Joną visada stebėtinai švaru. Namuose kambary Jonas niekada netvarkydavo, mėgo klasiką – netvarką. O bute ir valgyti vis kas nors sugalvota – karštos kotletai, troškinys puoduose. Sakiau juk – protingas, ne šiaip vaikas! Mano kelionės į miestą ėmė stipriai erzinti vyrą. – Marija, gana jau Joną „ant sijono“ laikyti! Vaikui neleidži laisvai kvėpuoti – man laiko visai neskiri! Eisiu pas Larisą, paštininkę, žinosi! Juokavo, bet vis tiek išgąsdino. Kaip be vyro, jei jis pas Larisą nueitų? Niekaip! Ir buvo teisus – laikas buvo paleisti sūnų ir leisti jam gyventi savarankiškai. Kurį laiką dar elgiausi kaip višta kvoka, paskui po truputį išmokau gyventi su mintimi, kad sūnus užaugo. Taigi, daviau Jonui laisvę, nesiūlau, neprižiūriu – bet, pasirodo, veltui. Vieną dieną iš universiteto paskambino – Jonas praleidinėja paskaitas, arti išmetimo ribos! Kaip? Ar tikrai nesupainiojote? Mano Jonas? Negali būti! Susiruošiau ir išlėkiau į miestą. Sūnus į mano vizitą nesitikėjo – ir gerai, neturėjo laiko paslėpti priežasties. Priežastis buvo mergina – Ana, miela lyg angelas. Ir – bute dar mažas vaikis! Vienerių metų berniukas, tiksliai. Viską supratau – mergina su vaiku ant rankų nusprendė prisirišti mano sūnų, vesti jį už save. Nors viduje šėlo audra, save suvaldžiau. Su Ana pasisveikinau, su Jonu užsidariau virtuvėje rimtam pokalbiui. – Jonai, labai įsimylėjai? – paklausiau, šypseną primenančia grimasa. – Labai, mama, – Jonas nusišypsojo. – Ir ką su mokslu darysi? – atsargiai klausinėjau esmės. – Žinau, mama, truputį pamiršau mokslus, bet toks dabar laikotarpis. Nepergyvenk, susitvarkysiu. – Koks tas laikotarpis? – Negaliu, mama, ne mano paslaptis. Gal truputį vėliau, kai geriau su Ana pažinsitės. Nepykdžiau vaiko, grįžau namo. – Dėl tavęs visa kaltė, – puoliau prie vyro, – laisvę sūnui duok – štai prie ko privedei! Ką dabar darysim? – O kas blogai? – klausia optimistas. – Kas negerai su „paruoštu“ vaiku? Jei Jonas jį jau myli – vadinasi, ne svetimas. – Tu pasiruošęs būti jam seneliu? – Kodėl gi ne? Kai tik vaikai atsirado, supratau, kad tapsiu seneliu. – Bet ne svetimam vaikui! – Marija! Man atrodo kalbu su visai kitu žmogumi! Vaikas negali būti svetimas. Pagalvok apie tai. Vyras nuėjo miegoti į kitą kambarį, o aš naktį blaškiausi, pykau ant visų – ant gyvenimo, ant Anos, ant sūnaus, ant vyro. Vėliau nusiraminau ir supratau, kad Sergijus, kaip visada, teisus. Vaikas nekaltas. Ir Ana, matyt, ne kalta – būna gi gyvenime visko. Prie ryto save išsiliečiau ir prisiglaudžiau prie vyro ant sofos. – Sergijau, atleisk! Aš tik norėjau gero. Myliu jus visus labai! – Ateik čia, kvaila moterie, – vyro apkabinimas – ir jau miegam kartu, o ant lūpų laiminga šypsena. Na, būsiu dabar močiute! Kas čia blogo? Berniukas bute – juk gražus! Mykolas vardu. Tačiau viskas išėjo sudėtingiau, nei įsivaizdavau. Po kiek laiko Jonas pranešė – pereis į vakarinius studijas ir su Ana nori tuoktis. Neskubėjau, perkramčiau naujieną ir tik tada su vyru nuvykome į miestą. Sergijus, buvau tikra, padės išsiaiškinti kad nedarytume klaidų. Prie durų pasitinka Ana, nušluosto ašarą ir sako: – Atleiskit! Nenoriu, kad Jonas taip darytų, bet jis labai užsispyręs. Jūs turbūt žinote. – Užsispyręs, net sakyt neverta, – šypteli vyras, nusiima batus, – bet mūsų Jonas ne kvailas. Jei jau taip nusprendė, vadinasi reikia. Nurimk Ana, viską aptarsime. Nuėjom į virtuvę. Jonas dar nebuvo grįžęs. – Jonas išėjo pieno, tuoj bus, – sako Ana. – Kodėl tu vis atsiprašai? – klausia Sergijus, – dar nesupratome, ar tu ką nors blogo padarei. Pirmiausia išsiaiškinam. Arbatos pavargusiems svečiams paruoši? – Oi, atsiprašau, – suskumba Ana. Sergijus akis pavarto, Ana šypsosi – supratau, kad vyras mano sūnaus pasirinkimą jau palaimino. Kai mūsų puodeliuose kvepėjo arbata, Jonas grįžo iš parduotuvės. Ryžtingas, tvirtas – matau, jam nieko nenurodysi – jau suaugęs vyras. – Tai jūs apsisprendėte tuoktis? – paklausė vyras, kai susėdom. – Taip, ir nesvarstom, – tvirtai Jonas. – Suprantu. Norėčiau žinoti, kodėl tokia skuba? Laukiat dar vieno vaiko? – Ne, ne! – Ana sumojo galvą ir net paraudo. Žiūrėdama į juos, supratau – gal jie net dar nėra ten, kur vaikai atsiranda. Keista, bet… – Tai kodėl skubate? – Kitaip Mykolas eis į vaikų namus, – akimis nuleidusi sako Ana. – Kodėl? – rimtai klausia Sergijus. – Jo mama išėjo… – vos girdimai Ana, lūpos virpa. – Ana, neprivalai aiškintis! – įsikiša Jonas. – Mama, tėti, geriau supraskit tik tai, ką telefonu sakiau. Visa kita – mūsų reikalas! – Palauk, – sulaiko Ana, – jei drauge – jūsų šeima ir mano šeima. Neteisinga slėpti. – Mykolas – ne mano sūnus. Jis mano brolis – per mamą, tėvai skirtingi. Tą akimirką norėjau visus pamyluot, bet susilaikiau. Ana tęsė: – Mano mama mirė kalėjime – širdies yda. Ilgai gyveno kaip pagal diagnozę. Mama buvo sunkus likimas, sprogstamas charakteris. Ana gurkštelėjo arbatos, sunkiai atsiduso – kalbėti jai sunku, Jonas bandė stabdyti, mes su vyru irgi. – Pirmą kartą mama kalėjiman pateko po barnių su tėčiu, kai pėsčiuosiuose perėjoje partrenkė močiutę – net spauda rašė. Tėtis mane pasiėmė, gyvenome atskirai. Dar kai mama grįžo iš kalėjimo, tėtis su Tatjana vedė. Tatjana – gera, su ja gerai, ta šeima man tikra šeima. Ana nurimo, matėsi – su Jonu susikibo rankomis, ir pajutau, kad blogiausia dar ateis. – Prieš tris metus mama įsimylėjo, visai galvą prarado – Denis buvo dešimčia metų jaunesnis. Paskui – Mykolas. Džiaugiausi broliu, lankydavausi dažnai, barnių nemačiau, bet kaimynai teisme skundėsi – nuolat triukšmas, balų mėtė. Vieną kartą, kaip sužinojau vėliau, mama ir Denis smarkiai susibarė, mama pavydėjo. Ginčo metu stumtelėjo Denisą, tas paslydo, griuvo – galvą susižalojo. Po dviejų dienų Denis mirė ligoninėje, mamą suėmė. Ana sugėrė oro: – Mama mirė areštinėje, teismo nesulaukė – širdis sustojo. Prašau, nesmerkite jos – ji buvo kaip kolibri, spalvinga, gyva, nenuspėjama. Bet ją labai mylėjau. – Dabar tu mums atleisk, Ana, – taria Sergijus, – už tai, kad teko tai mums pasakoti. Bet tu teisi – mes dabar šeima ir vieni kitus turim palaikyti. Gėda prisipažinti, bet norėjau sušukti: „Jonai, susivok! Tokios giminės mums nereikia! Mes šeimoje niekada nusikaltėlių neturėjome!“. Bet save laiku sustabdžiau – prieš akis iškilo vaizdas, kaip stoviu su vestuvine suknele, o mama vis bando atkalbėti nuo vestuvių su Sergijumi. Mintyse save „papurčiau“: „Negalima, Marija, teisti žmonių pagal jų tėvus! Juk pati tai žinai!“ Savęs „nubaudimas“ sukūrė stebuklą – kilo labai keista, bet puiki idėja. Pažvelgiau į vyrą – matau, šypsosi. Suprato! Ir sutinka! Sergijus tik priduria: – Kaip jums toks variantas: su mama pasiimame Mykolą globon, o jūs kol kas palaukiate su šeimos kūrimu ir tęskite studijas. – Kaip tai? – nustebo Ana. – Tėti, baik! – Jonas sušuko. – Mykolui kaime gerai, atsimeni savo vaikystę. Jei norite – visuomet galit pasiimti atgal. – Mums su mama be tavęs, Jonai, liūdna – džiaugsimės Mykolu pas rūpinsime. – Tavo sesuo vis daugiau berniukais domisi nei tėvais. – Ana – galutinai spręsti tau, – į akis žiūriu. – Kaip gi aš galiu jums užkrauti tokią naštą? Net mano tėvas su Tatjana nesutiko jį paimti. Nepastebėjome, kaip atsikėlė pats ginčo kaltininkas. Nulipo nuo sofos, atkulniavo į virtuvę ir tiesė rankytes – ne bet kam, o Sergijui. – Oi, kokia sunki našta, – juokėsi Sergijus ir paėmė Mykolą ant rankų. – Sergijau, dar visai neblogai laikai, ne tėvo, o senelio lygio – prunkštelėjau. – Palauk, – grūmojo jis kumščiu. Ir prie pat ausies pašnabždėjo, – parodysiu tau naktį senelį. Vaikai šiek tiek paprieštaravo, bet visgi sutiko – Mykolą pasiimame pas save. Globos dokumentams sunkumų nekilo. Specialistė tik pasakė – dabar vis dažniau šeimos mūsų amžiaus pasiima mažų vaikų. Savų vaikai jau suaugę, o meilės, dėmesio dar apstu. Mes su Sergijumi tikrai tapome jaunesni, rūpindamiesi Mykolu. Aš, kai naktimis prie jo keldavausi, ne vieną ašarą iš laimės išliejau. Mama, kaip visada, barė mus už sprendimą, barė, barė, o pati stipriausiai visų pamilo Mykolą, o ir jis ją. – O, Marija! Ką jūs darote! – verkšleno mama. Ir čia pat Mykolui švelniai kalbėjo: – O kieno čia akytės merkiasi, kas čia nori miego? Ir vėl: – Apie ką jūs galvojat, Marija! O kieno čia mažučiai piršteliai susitepė?! Oi, nežinau, kaip jūs dabar gyvensit? O kur mano Mykolas, kur jis pasislėpė?!

Tai kaip gi aš jums galiu užkrauti tokią naštą? Net mano tėvas su Laima nesutiko jo pasiimti.

Uncategorized

028

„Neapsikentusi anytos kaprizų per šventinį stalą, trenkiau durimis ir nuėjau pas draugę“

Aš nebeliaužiau nesąžiningų pamankių mergų šventinių stalų prievolių ir ištraukiau į draugės butą.

Uncategorized

079

Savo jubiliejaus proga uošvė netikėtai pareikalavo grąžinti jai auksines auskarus, kuriuos ji man dovanojo per vestuves

Savo jubiliejaus dieną pamaldos staigiai pareikalavo atgauti auksines ausines, kurias man dovanojo vestuvių metu.