Zibainis

– Keturiasdešimt metų gyvenome po vienu stogu, o dabar, sulaukęs šešiasdešimt trejų, staiga nusprendei visiškai pakeisti savo gyvenimą? Marija sėdėjo savo mėgstamame krėsle ir žiūrėjo pro langą, mėgindama užmiršti dienos įvykius. Prieš keletą valandų ji su nerimu ruošė vakarienę ir laukė, kol Antanas grįš iš žūklės. Jis grįžo ne su laimikiais, o su seniai sukauptomis naujienomis, kurioms vis nedrįso pasiryžti. – Noriu skirtis ir prašau tai priimti su supratimu, – netikėtai ištarė Antanas, nusukdamas žvilgsnį. – Vaikai jau suaugę, viską supras, anūkams tai nerūpi, o mudu galim taikiai viską užbaigti be ginčų. – Keturiasdešimt metų gyvenome po vienu stogu, o dabar, sulaukęs šešiasdešimt trejų, tu staiga nori viską keisti? – nesuprato Marija. – Aš turiu teisę žinoti, kas bus toliau. – Tu liksi mūsų miesto bute, aš persikelsiu į sodą, – akivaizdžiai iš anksto viską apgalvojęs tęsė Antanas. – Mums nieko dalinti nereikia, o vėliau viskas vis tiek atiteks dukroms. – Kaip ją vadina? – beviltiškai paklausė Marija. Antanas nukaito, sujudo, apsimetė negirdįs klausimo. Marija iš tokios reakcijos neabejojo meilės trikampiu. Jaunystėje tokių rūpesčių neturėjo ir niekada nesitikėjo, kad likus vienai pensijinio amžiaus, vyras iškeis ją į kitą moterį. – Gal dar viskas susidėlios ir bus gerai, – vėliau ramino dukros Viktorija ir Irena. – Neverta kreipti dėmesio į tėčio elgesį. – Nieko jau nebus, – atsidusėjo Marija. – Tik keisti nieko nebeverta, gyvensiu savo amžiui, o jūs būkite laimingos. Viktorija su Irena važiavo pas Antaną į sodą svarbiam pokalbiui. Grįžo nuliūdusios, bet mamai nenorėjo iškart pasakoti tiesos. Tik pakeitė retoriką ir ėmė įtikinti, kad galbūt vienai ir geriau, nereikės rūpintis niekuo papildomai. Marija viską suprato, bet dukrų nebeklausinėjo – tiesiog stengėsi gyventi toliau. Tai nebuvo lengva, nes giminaičiai ir pažįstami ėmė kėlti klausimus ir domėtis situacija. – Negali būti, tiek metų kartu, o pensijoje vyras paliko žmoną dėl kitos, – aptarinėjo ne itin mandagios kaimynės. – Ji už tave jaunesnė ar turtingesnė? Marija nežinojo, kaip atsakyti, bet pati vis dažniau galvojo apie varžovės asmenybę ir norėjo ją pamatyti. Vardan to išvyko į sodą pas Antaną, prisidengusi noru pasiimti konservuotas uogas. Nepranešė iš anksto, kad tikrai susitiktų su skyrėja – ir kaip tik ją užtiko. – Antanai, sakai, kad buvusi žmona čia nevažinės, – piktinosi ekstravagantiška moteris per ryškiai pasidažiusi. – Galvojau, kad visus klausimus išsiaiškinote, jai čia ne vieta. – Rimtai, iškeitęs mane į šitą? – įdėmiai žvelgė Marija į šią įžūlią ponią. – Tu čia tik stovėsi ir leisiesi žeminti mane? – šaukė dama. – Beje, esu tik keletą metų jaunesnė už jus, bet atrodau kur kas geriau! – Jei ji tokio amžiaus mano, jog išvaizda – svarbiausias dalykas, – tarė Marija, bandydama pagauti sumišusį buvusio vyro žvilgsnį. Pakeliui iki stotelės girdėjo nerišlius šios nudažytos, senstančios Barbės šūksnius ir stengėsi neverkti. Tik grįžusi namo leido sau jausti, paskambino seseriai ir paprašė ateiti. – Na baik, – virė mėtą Nijolė. – Juk sakai pati, nauja Antano žmona ir negraži, ir, sprendžiant iš visko, nelabai protinga. – O gal ji teisi, o aš atrodo kaip pensininkė, – abejojo Marija. – Tu puikiai atrodai savo metų, – nuoširdžiai sakė Nijolė. – Tik visiškai nesuvokiu, kaip galima per septintą dešimtmetį rengtis leopardiniais leginsais ar mūvėti mini sijoną. Moteris graži bet kuriame amžiuje, jei moka save pateikti ir atrodo tinkamai. Marija žvelgė į save veidrodyje ir pritarė seseriai – buvo fiziškai stipri, sveikata nesiskundė, stilingai rengėsi, kosmetikos dukros nuolat padovanodavo. Niekada nebuvo chuliganė ir nenorėjo priminti papūgos, tad neįsivaizdavo, kaip galėtų elgtis kaip matyta konkurentė. – Ir gerai, – tęsė Nijolė. – Dabar laisva moteris – gali gyventi linksmai. Dukros savarankiškos, veiklos ir kultūrinių pramogų mūsų amžiuje apsčiai, todėl neleisiu tau liūdėti. Nijolė pažadą tesėjo: ėmė tempti seserį į teatrus, pasivaikščiojimus ir koncertus. Greitai susibūrė bendraminčių kompanija iš bendraamžių, tarp jų atsirado net vienas vyras, kuris Marijai rodė dėmesį, bet ji tuoj pat sustabdė ir atsisakė asmeninių susitikimų. – Girdėjau, dabar į teatrus vaikštai, naujų draugų turi – gal dar ir iš naujo ištekėsi? – nepraleido progos pastebėti Antanas atsitiktinai sutikęs parduotuvėje. – O ką tu čia taip toli atvažiavai apsipirkti? Netoli sodo nieko nėra, gal naujoji žmona negamina? – klausė Marija. – Tiesiog visada čia pirkdavau, pripratau, o mūsų amžiuje sunku keisti įpročius, – burbėjo Antanas. Marija nenorėjo gilintis į pokalbį ir, prisidengusi užimtumu, išėjo namo. Tuo metu Antanui labai norėjosi ją pasivyti ir pasakyti, kaip gailisi skyrybų. Jis iš tiesų visą gyvenimą buvo šalia šeimos ir vaikų, o vėliau jį sužavėjo energinga Toma ir įsisuko į naujų aistrų verpetą. Iš pradžių gyvenimas atrodė įdomus, tačiau paaiškėjo, kad Toma nemėgsta buities, apskritai nori apkalbų, bendrauti su vyrais ir laiką leisti prie trankių pasisėdėjimų. Antanui vis dažniau norėjosi grįžti namo, po susitikimo su Marija tas noras sustiprėjo. Ji nekėlė scenų, nešaukė, tiesiog oriai ir garbingai bandė išgyventi esamomis aplinkybėmis. Jis net neįsivaizdavo, kad labiausiai ilgsis būtent ramybės ir jaukumo, kurį gaudavo tik su Marija. – Ir vėl kietas abrikosas, juk prašiau džiovintų slyvų, – susierzino Toma, žiūrėdama į pirkinius. – Ir sūris ne tinkamo riebumo, majonezą visiškai pamiršai. – Anksčiau pirkdavo Marija, arba kartu, o tu viską bandai primesti tik man, – neištvėrė Antanas. – Nebeapsikentžiu, kad lygini mane su buvusia, – rėkė Toma. – Jei dar pasakysi, kad gailiesi metęs ją dėl manęs! Antanas iš tiesų gailėjosi, tačiau žinojo, kad nėra prasmės apie tai kalbėti. Marija nieko nedarė specialiai, neintrigavo – tiesiog buvo savimi, o buvęs vyras beviltiškai troško atleidimo. Jis puikiai suprato, kad buvusi žmona niekada nebeišdrįs pasitikėti ar priimti atgal. Ne kartą norėjo jai paskambinti, o po eilinės Tomos išdaigos net ryžosi ateiti prie buvusio buto durų. – Gal reikia pasiimti kokių daiktų? – klausė Marija, neįsileisdama svečio toliau už slenksčio. – Norėčiau pasikalbėti, turi laiko? – mykė Antanas, užuodęs mieliausio slyvų pyrago aromatą. – Neturiu nei laiko, nei noro, – ramiai atsakė ji. – Tad imk, ką reikia, aš laukiu svečių. Antanui nebuvo ką pasiimti, pasakyti norėjosi daug, tik žodžiai nerado kelio. Grįžo į sodą ir patraukė į virtuvę pasigaminti vakarienės, nes Toma vėl lakstė po kaimą. Ji grįžo gerokai linksmesnė nei išvyko, ir Antanas galutinai suprato – laikas leisti jai susirinkti daiktus. Po Tomos audringų pasiaiškinimų norėjo skambinti Marijai ir pasipasakoti, paskui apsigalvojo ir nusiramino. Antanas per gerai pažinojo buvusią žmoną, todėl puikiai suprato, kad viltis apie atleidimą beprasmė. Galbūt kada ateityje jis dar galėtų ateiti su atgaila ir jie pasikalbėtų. Tai reikėjo padaryti, kitaip Antanas nerado ramybės. Nors tikėjosi atleidimo, jis suprato, kad Marija niekada nebeišdrįs pamiršti išdavystės – kada su Tomą pradėjo romaną, to žinojo. Dabar jam liko gyvenimas sode, o Marijai – mieste, laikas su dukromis ir anūkais, teatrai ir kultūrinės pramogos. Buvusiam vyrui šioje gyvenimo paveikslo jau nebeliko vietos.

Mes jau keturiasdešimt metų gyvename po vienu stogu, ir staiga, būdamas šešiasdešimt trejų, nusprendei

Uncategorized

031

Pensininkė sakė, kad savo sūnų paskutinį kartą matė prieš daugiau nei šešerius metus – Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebebendrauja? – paklausiau savo kaimynės… Ir tą akimirką mano širdis plyšo. – Praėjo šešeri metai nuo to karto, kai mačiau jį paskutinį kartą. Kai jis su žmona persikėlė gyventi kitur, pradžioje dar bent retkarčiais paskambindavo, bet vėliau visai liovėsi bendrauti. Kartą nupirkau tortą jo gimtadieniui, nuėjau pasveikinti ir… Tuo momentu ji nuleido akis ir pravirko. – Ir kas buvo tada? – Duris atidarė marti, pasakė, kad mano čia niekas nelaukia. Sūnus jai nieko neatsakė, tik pažvelgė į mane, tarsi būčiau kuo kalta, ir nusuko akis. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau. – O po to niekada daugiau nepaskambino? – negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. – Kartą aš jam paskambinau, kai nusprendžiau parduoti trijų kambarių butą ir įsigyti mažesnį. Žinoma, dalį pinigų jam atidaviau. Atėjo, pasirašė dokumentus, pasiėmė pinigus ir daugiau niekada nepaskambino. – Ar labai jaučiatės vieniša, o gal jau pripratusi būti viena? – paklausiau močiutės. – Man viskas gerai! Kai buvau dar labai jauna, likau viena auginti sūnų, nes vyras mane paliko dėl kitos. Sūnų užauginau viena. Jis augo apsuptas meilės ir rūpesčio. Vėliau jis pasakė norįs nuomotis atskirą butą. Iš pradžių džiaugiausi, pamaniau, sūnus subrendo, nori savarankiškumo. Bet viskas buvo dėl merginos. Ji reikalavo, kad jie gyventų atskirai, kad niekas netrukdytų jų linksmybėms. Po to ji pastojo. – Ir jūs man taip viską ramiai pasakojate? Ar jums neskaudu, kad sūnus jus paliko tokiame amžiuje? – nustebau. – Aš pripratau. Nauji namai man patinka. Pinigų turiu, pragyvenimui užtenka. Kiekvieną rytą atsikeliu, užkaičiu virdulį ir einu į balkoną su arbatos puodeliu pažiūrėti, kaip bunda miestas. Kai buvau jauna, svajojau tik išsimiegoti, nes dirbdavau dviem pamainom. Svajojau senatvėje būti apsupta artimųjų, bet, matyt, man buvo lemta likti vienai. – O kodėl neįsigyjate augintinio? Dviese juk linksmiau. – Žinai, brangioji, net ir katės kartais palieka savo šeimininkus, o šuns negaliu pasiimti – nežinau, ar rytoj pabusiu gyva ar ne. Negaliu prisiimti atsakomybės už tą, kurio negalėsiu apsaugoti. Jau esu kartą gyvenime padariusi kvailystę, pakanka…. Moteris stengėsi laikytis, bet ilgiau ištverti nebegalėjo ir pravirko… Vaikai, niekada nepalikite savo tėvų! Jūs esate jų dalis, ir kai jie išeis, dalis jūsų išeis kartu!

Kada paskutinį kartą kalbėjotės su savo sūnumi? paklausiau savo kaimynės Veronikos… Tą akimirką

Uncategorized

0114

Mano buvusi uošvė seka mūsų šeimą: kaip 52 metų Julia mama persikėlė gyventi į mano miestą dėl anūkės Annos, o jos nuolatinis kišimasis sugriovė mano asmeninį gyvenimą

Žinok, noriu tau papasakoti, kaip mano buvusi anyta stebi mūsų šeimą. Anyta mano yra 52-ejų, ji mano

Uncategorized

049

„Mes jums pardavėme namą. Turime teisę čia dar savaitę pabūti“, – sakė buvę savininkai. Kaip 1975-aisiais iš kaimo atsikraustėme į miestą, įsigijome namą priemiestyje ir patyrėme netikėtą nuotykį – buvę šeimininkai nenorėjo išsikraustyti, o jų didžiulis ir bjaurus šuo kiekvieną dieną kėlė mums siaubą… Kol galiausiai mano tėvas, pasitelkęs tvirtą lietuvišką būdą, iškeldino visus su visomis mantomis į lietingą kiemą – net ir šunį!

Žinok, pasakosiu tau vieną istoriją, kuri nutiko mūsų šeimai, kai dar buvau vaikas, ir iki dabar jos

Uncategorized

014

Saulė pradėjo leistis už Dzūkijos kalvų, kai Benas ruošėsi vakarinei ramiai pasivaikščioti mišku – tik jis ir šnarantys medžiai, atokiau nuo pasaulio šurmulio. Bet staiga jis išgirdo ne paukščio balsą, ne lapų ošimą ar žvėrelio dūksmą, o keistą, duslų ir skausmingą šauksmą, visai nederantį prie miško tylos. Benas su nerimu sekė garsą, kol tarp pošaknių rado įstrigusį šunį – lietuvių aviganį, su koja prispausta po rąstu ir žvilgsniu, kuriame baimė ėmė virsti pasitikėjimu. Atsargiai ir rūpestingai išlaisvinęs šunį, Benas suprato, kad tą ramų vakarą miške jis rado ne tik draugą, bet ir prasmę – kiekvienas gali atnešti ramybę į chaoso kupiną pasaulį.

Saulė tik pradeda leistis už Aukštaitijos kalvų, kai Benas ruošiasi savo vakariniam pasivaikščiojimui.

Uncategorized

0281

Vyras padovanojo dukrai butą, o jaunavedžių anyta įniršo ir bandė apgyvendinti visą savo šeimą ten

Dukra mūsų visai neseniai ištekėjo už vaikino, kuris, tiesa, nėra iš pasiturinčios šeimos, bet protingas

Uncategorized

092

Maždaug metus mano sūnus gyveno su Kotryna, tačiau mes visiškai nepažinojome jos tėvų – tai pasirodė įtartina, tad nusprendžiau išsiaiškinti tiesą Visada stengiausi auklėti sūnų su pagarba moterims – jo močiutei, mamai, žmonai, dukrai. Manau, jog geriausia vyro savybė yra pagarba moteriai. Su vyru sūnui suteikėme puikų išsilavinimą ir išauklėjimą, viską, ko reikia lengvai žengti per gyvenimą. Nenorėjome jam padėti labiau, bet visgi nupirkome dviejų kambarių butą. Jis dirbo ir savarankiškai tvarkėsi, tačiau butui pinigų neturėjo. Butą nupirkome tyliai, apie tai jam nepranešėme. Kodėl? Nes jis jau metus gyveno su drauge. Tačiau apie jos tėvus nieko nežinojome – tai ir kelia įtarimų. Vėliau paaiškėjo, kad Kotrynos mama yra buvusi mano draugės kaimynė. Ji papasakojo kai ką, kas man kėlė nerimą. Pasirodo, Kotrynos mama išvarė vyrą iš namų, kai šis pradėjo mažiau uždirbti, o paskui susirado romaną su vedusiu, bet turtingu vyru. Kotrynos močiutė taip pat buvo užmezgusi santykius su vedusiu vyru ir vertė dukrą bei anūkę savaitgaliais važiuoti į jo sodybą pagelbėti ūkyje. Dėl to mano sūnus jau kelis kartus buvo įtrauktas į painias situacijas su būsimąja anyta. Labiausiai mane neramina tai, kad Kotrynos mama ir močiutė ją kiršina prieš tėvą. Akivaizdu, kad mergina myli tėtį, bet dėl dviejų moterų santykiai su juo griūva. Ir dar viena detalė: Kotryna nusprendė mesti studijas, tikėdama, jog vyras privalo išlaikyti šeimą. Taip, mes ir sūnų taip auginome, bet kas nutiks, jei gyvenime kils sunkumų? Kas bus, jeigu atsitiks nelaimė – ar ji jam padės? Dėl to savo vardu perrašiau butą, nes žinau, kad sūnus – geras, bet naivus. O žinant Kotrynos gudrumą, ji galėtų jį išsiųsti į gyvenimą tik su kojinėmis po skyrybų.

Žinai, noriu tau papasakoti tokią istoriją, tik neišsigąsk viskas čia kaip iš gyvenimo, lietuviško.

Uncategorized

050

Pirmą kartą niekas to nepastebėjo. Tai buvo pilkas, lėtas antradienio rytas Vilniaus Žemynos progimnazijoje – koridoriai kvepėjo grindų plovikliu ir skystais pusryčiais. Vaikai rikiavosi valgykloje, kuprinės nusmukusios, akys dar apsimiegojusios, laukdami kol padėkliukai nuslys per prekystalį. Prie kasos stovėjo vienuolikmetis Tadas Beneta, mėgstamos džemperio rankovės užtrauktos ant delnų, jis apsimetė tikrinąs telefoną, nors šis jau seniai buvo išjungtas. Kai atėjo jo eilė, valgyklos darbuotoja spustelėjo ekraną ir suraukė antakius. – Tadai, vėl trūksta. Dvi eurų penkiolika centų, – pasakė ji. Eilės gale pasigirdo atodūsiai. Tadas nurijo seiles. – Aš… nieko baisaus. Grąžinsiu atgal. Jis pastūmė padėklą, jau traukdamasis į šalį, skrandis suspaustas kaip visada. Alkis tapo dalyku, kurį išmoksti ignoruoti, kaip ir šnabždesius ar mokytojus, apsimetančius, kad nieko nemato. Bet dar nepasitraukus, už nugaros nuskambėjo balsas: – Aš sumokėsiu. Valgykloje visi atsisuko. Tas vyras čia nepriklausė. Jis išsiskyrė kaip audros debesys virš ramios minios: aukštas, plačių pečių, odinė liemenė ant pilko megztinio, batus nusitrynę keliai. Barzda nusėta sidabru, rankos – matosi, kad dirbusios tikrus darbus. Tikras baikeris. Valgykloje užsivyrė tyla. – Ponas… ar jūs iš mokyklos? – sutrikusi paklausė darbuotoja. Vyras iš kišenės ištraukė lygiai tiek, kiek reikėjo, ir padėjo ant prekystalio. – Tiesiog padengiu vaiko pietus. Tadas sustingo. Vyras pažvelgė į jį be šypsenos, bet ir be pykčio – ramiai. – Valgyk, – pasakė. – Augti reikia kuro. Ir išėjo, kol kas nors spėjo ką pasakyti. Be vardo. Be paaiškinimų. Be plojimų. Jau pietų pabaigoje vaikai ginčijosi, ar tikrai tai įvyko. Bet kitą dieną – vėl tas pats. Kitas vaikas. Kita eilė. Tas pats baikeris. Ir trečią dieną. Visada tiksliai tiek, kiek reikia. Visada tyliai. Visada dingsta, kol kas nors suspėja klausti. Po savaitės vaikai pradėjo vadinti jį Pietų Dvasia. Suaugusiems tai patiko mažiau. Direktorė, ponia Karolina Holta, nemėgo paslapčių. Ypač tokių, kurios vilki odą ir vaikšto nepakviestos. Vieną rytą ji stovėjo prie valgyklos durų, rankos sukryžiuotos, laukė. Kai baikeris vėl sumokėjo už mergaitės pietus, kuri turėjo trisdešimties eurų skolą, direktorė žengė į priekį. – Pone, prašau palikti mokyklos teritoriją, – pareikalavo ji. Bikeris ramiai linktelėjo. – Suprantama. – Bet prieš tai, – pridūrė, – gal norėtumėte pažiūrėti, kiek vaikų čia nevalgo pietų? Direktorė sustingo. – Turime programas tam. Vyras pažvelgė jai į akis. – Tai kodėl jie vis tiek eina alkani? Tyla. Išėjo nepasakęs daugiau nė žodžio. Tai turėjo būti pabaiga. Bet nebuvo. Nes po dviejų mėnesių Tado Benetos pasaulis sudužo taip, kaip nė vienas vienuolikmetis neturėtų patirti vienas. Jo mama prarado darbą slaugos namuose. Pirma nutraukė elektrą. Tada išvarė automobilį. Tada atėjo iškeldinimo pranešimas. Šaltą ketvirtadienio vakarą, Tadas sėdėjo ant lovos krašto, kol mama tyliai verkė virtuvėje, stengdamasi, kad negirdėtų. Kitą rytą Tadas į mokyklą nevažiavo. Eidamas šešis kilometrus nežinojo kodėl – tik kad mokykla jautėsi saugesnė nei namai. Kai pasiekė, kojos skaudėjo, galva sukosi, ant laiptų sėdėjo drebulio apimtas, nežinodamas ar nori įeiti. Tada pasirodė motociklas. Duslus gausmas. Lėtas sustojimas. Pietų Dvasia. Bikeris nusimovė pirštines ir ilgai žiūrėjo į Tadą. – Gerai jautiesi, vaikeli? Tadas bandė meluoti. Nepavyko. – Mama sako, kad viskas bus gerai. Jai tik reikia laiko. Vyras linktelėjo, lyg suprastų, ką tai reiškia. – Koks tavo vardas? – Tadas. – Aš – Jonas. Pirmą kartą kas nors sužinojo jo vardą. Jonas iš kuprinės ištraukė suvyniotą sumuštinį ir sultis. – Pirmiausia pavalgysi, – tarė. – Kalbėt bus lengviau. Tadas suabejojo. – Neturiu pinigų. Jonas nusijuokė. – Ir neprašiau. Tadas valgė kaip tas, kam jau kelias dienas neatsirado tikro maisto. Jonas atsisėdo šalia ant bortelio, šalmas ant kelio. – Eisi pėsčiomis namo šiandien? Tadas linktelėjo. Jonas atsiduso. – Sakyk, galvoji apie universitetą? Tadas vos nesijuokė. – Tai tik turtingiems. Jonas papurtė galvą. – Ne. Tai tiems, kurie nepasiduoda. Ištraukė kortelę ir padavė Tadui. – Jei kada reikės tikros pagalbos – paskambink šiuo numeriu. – Kas tai? – paklausė Tadas. Jonas pažvelgė jam į akis. – Tai pažadas. Ir nurūko. Tai buvo paskutinis kartas, kai kas nors matė Joną ilgus metus. Nė vienų pietų. Nė vieno baikerių prie durų. Nė Pietų Dvasios. Gyvenimas neišgražėjo stebuklingai. Tadas su mama blaškėsi tarp giminių ir pigios nuomos. Tadas po pamokų dirbo, praleisdavo pietus, išmoko taupyti ir už juokų slėpti nuovargį. Bet kortelę laikė. Ir mokėsi. Sunkiai. Bėgo metai. Vienišą popietę, kai Tadas tapo dvyliktoku, mokyklos socialinė darbuotoja jį pasikvietė. – Tadai, ar bandei kažkur stoti? Jis linktelėjo. – Gal į kolegiją. Ji padėjo segtuvą. – Čia pilnas stipendijos paketas. Mokslai, knygos, nakvynė. Tadas išsižiojo. – Tai… čia klaida. Ji papurtė galvą. – Anoniminis rėmėjas. Pasakė, kad užsidirbai. Viduje buvo raštelis. Trys žodžiai, spausdintos raidės: Augk toliau. – J Tadas suprato. Universitetas viską pakeitė. Pirmą kartą Tadas ne tik kovojo – jis kūrė. Studijavo socialinį darbą. Savanoriavo prie vaikų. Tapęs mentoriu tiems, kurie priminė jį patį. Vieną dieną, mokymuose vaikų centre, vyresnė darbuotoja užsiminė apie vietinį baikerių klubą, tyliai finansuojantį maisto programas ir stipendijas. – Jie nenori dėmesio, – pasakė. – Tik rezultatų. Tado širdis pradėjo stipriai plakti. Jis surado klubą už miesto. Kuklus, tvarkingas, prie durų Lietuvos vėliava. Įėjęs sustingo: kalbos nutilo. Vienas pažįstamas balsas nuskambėjo iš gilumos. – Kiek užtrukai, vaikeli? Jonas. Senesnis. Lėtesnis. Tie patys akys. Tadas nieko nesakė – tik apkabino. Jonas atsikrenkštė, apsimesdamas, kad jam tiesiog užkliuvo dulkės. – Puikiai padirbėjai, – tyliai tarė. Po metų Tadas stovėjo progimnazijos valgykloje – jau nebe kaip vaikas, o kaip socialinis darbuotojas. Prie kasos stovėjo moksleivis vėl be pietų pinigų. Tadas žengė pirmyn. – Aš sumokėsiu. O kažkur lauke tyliai burgzdamas laukė motociklas.

Pirmą kartą tai nutiko, niekas nepastebėjo. Buvo antradienio rytas Antakalnio pagrindinėje mokykloje

Uncategorized

0134

Kai tėtis mus išdavė, pamotė ištraukė mane iš pragaru virtusio vaikų namų. Amžinai dėkosiu likimui už antrąją mamą, kuri išgelbėjo mano sudaužytą gyvenimą

Kai tėtis mus išdavė, mano pamotė ištraukė mane iš pragaru virtusio vaikų namų. Amžinai dėkosiu likimui