Zibainis

Rita sutiko Naujuosius vieniša ir liūdna, o Polina su vyru išvykusi ilsėtis į Druskininkus. Ji paprašė Ritos palaistyti gėles ir pamaitinti vėžliuką. Namų raktu atsirakinusi duris, Rita nustėro: visur degė šviesa, eglutė švietė girliandomis, o iš vonios sklido keisti garsai. Atidariusi duris, Rita neteko žado nuo staigmenos!

RITA atskubėjo pas savo draugę Viltę į namus Kaune, kad palaistytų gėles ir pamaitintų jos vėžliuką.

Uncategorized

014

Kaip šildo sielas

Vaito, kaklas! komandavo Vytas Petrauskas, pakeldamas balto marškinėlio apdarą. Jis priėmė iš žmonos

Uncategorized

035

Vera skubėjo namo su sunkiomis maišais pilnais maisto prekių rankose, mintyse jau dėliodama vakarienę, rūpindamasi vaikais ir galvodama, kaip dar suspėti su jaunesniuoju pamokas pasiruošti, kai staiga, iš tolo pastebėjusi greitąją prie namo, puolė nerimauti dėl vyro sveikatos, tačiau paaiškėjo, jog pagalbos prireikė jų vienišai kaimynei Ninai Aleksandrovnai, kuriai išvykstant į ligoninę Vera pažadėjo pasaugoti jos katę Mūrkę ir, gavusi raktą bei užrašytą dukros telefoną, paskambino Svetlanai, kuri jau daugelį metų nebendravo su mama, tačiau po nuoširdaus Veros pokalbio prieš Naujuosius metus, motina ir dukra susitaikė, o kaimynų pagalba ir nuoširdi užuojauta padėjo iš naujo atrasti šeimos šilumą – tikra istorija apie rūpestį, atjautą ir artimųjų svarbą lietuviško daugiabučio bendruomenėje.

2023 metų gruodžio 27 d., trečiadienis Šiandien vėl grįžau namo su pilnais maišais produktų žiemos vakarai

Uncategorized

094

Igori, bagažinė! Atsidarė bagažinė, stabdyk mašiną, – šaukė Marina, tačiau jau suprato, kad viskas prarasta! Daiktai važiuojant išbiro ant plento, o paskui važiuojančios mašinos jų tikrai nepastebėjo. Brangūs pirkiniai ir dovanos, kuriems jie taupė du mėnesius: ir raudonieji ikrai, ir lašiša, ir gardžios dešros, ir viskas, ką valgydavo tik per didžiąsias šventes, ilgametėje mašinoje tiesiai iš bagažinės atsidūrė ant kelio. Keliu daug automobilių, stotelėje sustoti sudėtinga – atrodo, viskas prapuolė! Vaikai galinėje sėdynėje pravirko matydami nuliūdusią mamą, o Marina nuramino juos, o Igoris sustojo šalikelėje su menka viltimi rasti nors ką. Tačiau ir šventinis pledukas, skirtas močiutei – ir tas dingo… O kai galiausiai atvyko į lietuvišką kaimą pas Igorio močiutę Mariją, juos pasitiko močiutė su kaimyne Zina – visą vakarą meldėsi, kad šeima laimingai parvyktų, nes buvo blogas regėjimas apie nelaimę. Ir štai visi, nors ir be dovanų, prie lietuviško šventinio stalo: naminės bulvės, rauginti agurkai, silkė su burokėliais, kepta žąsis ir rankų darbo močiutės pyragėliai. Vaikams – laimė, sušildytus pledukus pakeitė močiutės apkabinimas. O pamirštame vienkiemyje seni kaimo žmonės – seserys Viltė ir Nadie, ir kaimynas dėdė Vincas – rado prie kelio iškritusią dovanų pilną rankinę: ten ir ikrai, ir žuvis, ir bottai dešros, ir purus baltas pledas, kaip sniegas. Prie paprasto stalo – šventė: gal tai Dievas jiems davė už nugyventus metus. Neverta graužtis dėl pamestų daiktų, gal tai likimas padėjo atlaikyti didesnę nelaimę, o svarbiausia – šiandien visi kartu, gyvi ir sveiki, prie šviesaus šventinio lietuviško stalo.

Ramūnai, bagažinė! Atidarėsi bagažinė, stabdyk automobilį! šaukė Rūta, tačiau jau pati suprato, kad viskas prarasta.

Uncategorized

0114

Vyras savaitę gulėjo komoje, verčiau verkiau prie jo lovos. Šešerių metų mergaitė sušnibžda: „Kokia gaila jūsų, tetule… Kai tik išeinate – jis čia puotauja.“

Vyras gulėjo komoje savaitę, aš verkiau šalia jo lovos. Šešerių metų mergaitė šnabždėjo: Liūdna jums

Uncategorized

043

Dėl palikimo Lietuvoje visos priemonės tinka: Šeimos susirinkimas, kuriame pinigai paslaptingai dingsta, o kaltė krenta ant mylinčios anūkės, kol brolio gudrybės išardo ryšius ir apverčia Katies gyvenimą aukštyn kojom

Visos giminės susirinko po vienu stogu. Priežastis, kaip visada, buvo piniginė, bet apsimestinai rinktasi

Uncategorized

044

Saulėtos sūpynės: mažasis Stebuklas

Saška jau mėnesį gyvena vaikų namuose. Ėjusi ten po to, kai mirė močiutė, su kuria gyveno, kiek tik galėjo

Uncategorized

011

– Eik iš čia!!! Sakau tau – eik! Ko vėl čia slampinėji?! – ponia Nijolė, garsiai trinktelėjusi ant stalo po plačia obelimi karštą skardą su pyragėliais, pastūmė kiemo bernioką. – Dink man iš akių! Kada tavo motina jau tave prižiūrės?! Nenaudėlis! Liesas kaip skiedra Domukas, kurio niekas jau seniai nebevadino vardu, nes visi priprato prie pravardės, piktai žvilgtelėjo į baisiąją kaimynę ir nutipeno į savo kiemo pusę. Didelis namas, padalytas į kelis butus, buvo apgyvendintas tik iš dalies. Ten gyveno iš esmės dvi su puse šeimos: Pakutinskai, Vaitiekūnai ir Karveliai – Rita su Domuku. Pastarieji ir buvo ta „pusė“, į kurią niekas rimtai nežiūrėjo ir mieliau ignoruodavo, kol neatsirasdavo kokia didesnė bėda. Rita niekada nelaikyta svarbia asmenybe, tad ir laiko jai niekas nešvaistė. Rita, be sūnaus, daugiau nieko neturėjo. Nei vyro, nei tėvų. Ji sukosi kaip mokėjo. Į ją žiūrėjo kreivai, bet perdėtai nelindo – nebent išvydama Domuką, kurį visi vadindavo Žiogeliu – dėl jo ilgų, plonų rankų ir kojų, didelės galvos, vos laikomos ant plonos kaklo nendrės. Žiogelis buvo labai nelygus, baikštus, tačiau geras – jis negalėdavo praeiti pro verkiantį vaiką, tuojau pulsdamas guosti, už ką neretai gaudavo pylos nuo griežtų motinų, kurioms šis „baidyklė“ atrodė nepageidaujamas šalia vaikų. Kas tas „baidyklė“, pats Domukas ilgai nesuprato – kol mama padovanojo jam knygą apie mergaitę Elę, ir berniukas suprato, kodėl jį taip pravardžiuoja. Tačiau neįsižeidė. Domukas nusprendė, kad tie, kurie jį taip vadina, irgi skaitė tą knygą ir supranta: Tas Baidyklė gi buvo geras ir protingas, visiems padėjo, o vėliau tapo gražaus miesto valdovu. Rita, išgirdusi šiuos sūnaus pamąstymus, netaisė jo įsitikinimų – tegul berniukas geriau mano apie žmones, nei jie yra iš tiesų. Juk pasaulyje ir taip per daug pykčio – o jos sūnus dar prisiragaus jo su kaupu. Tegul bent vaikystėje būna laimingas… Savo sūnų Rita mylėjo be galo. Atleidusi Domuko tėvui jo klaidas ir išdavystę, ji jau ligoninėje priėmė savo lemtį bei užtilo, kai akušerė ką nors murmėdavo apie „ne tokį“ berniuką. – Prasimanote! Mano sūnus – gražiausias pasaulyje! – Kas gi ginčytųsi? Protingu jis tik nebus… – Dar pamatysim! – Rita glostė kūdikio skruostą ir graudžiai verkė… Pirmus dvejus metus ji su Domuku lakstė po gydytojus ir pasiekė, kad juo rimtai pasirūpintų. Kiekvieną kartą vykdama į miestą trapiame autobusiuke, stipriai spaudė vežimėlyje suvyniotą berniuką. Užjaučiančių žvilgsnių nekreipė dėmesio, o jei kas bandydavo ją sudrausti ar patarinėti, tapdavo tarsi tikra vilkė: – Savo į vaikų namus atiduok! Ne? Tai ir man tavo patarimų nereikia – žinau, ką daryti! Domukas iki dvejų metų sustiprėjo, o pagal raidą beveik nesiskyrė nuo kitų vaikų. Bet gražuoliu taip ir netapo – didoka, vos paplokščia galva, plonos rankelės, kojelės, o visąliesumas buvo Rita nuolatinė bėda, su kuria kovojo kaip tik mokėjo. Nuskriausdama save, sūnui ji skyrė viską geriausia – todėl ir sveikata su laiku pagerėjo. Gydytojai Domuko beveik nebesijaudino, tik kraipė galvas, matydami, kaip trapi, tarsi miško elfė, Rita apkabina savo Žiogelį. – Tokių mamų – vienetai! Oi, grėsė vaikui neįgalumas, o dabar… Pažiūrėkit! Didvyris! Protingas! – Taip! Mano berniukas toks ir yra! – Ne, mes apie tave, Ritele! Tu – tikras pavyzdys! Rita trūktelėdavo pečiais, nesuprasdama, už ką ją taip giria. Argi motina neprivalo mylėti ir rūpintis savo vaiku? Čia gi ne nuopelnas – taip ir turi būti! Iki pirmos klasės Žiogelis jau puikiai skaitė, mokėjo rašyti ir skaičiuoti, tačiau šiek tiek mikčiojo – ir tai kartais nubraukdavo visus jo talentus. – Domukai, gana jau, ačiū, – pertraukdavo mokytoja, perduodama skaityti kitam. O vėliau skųsdavosi mokytojų kambaryje: ir geras berniukas, bet skaityti ar atsakinėti prie lentos – neįmanoma klausytis. Laimei, ši mokytoja išėjo po dvejų metų, klasę perėmė kita, jau vyresnė, bet griežta ir mylinti. Ponia Birutė suprato, kas toks tas Žiogelis, greitai – pasikalbėjo su Rita, nukreipė pas logopedę, o Domukui užduotis leido atlikti raštu. – Tu tokį gražų raštą turi! Malonu skaityti! Domukas tiesiog žydėjo nuo pagyrimo, o mokytoja skaitydavo balsu jo atsakymus – kiekvieną kartą pabrėždama, kokį talentingą mokinį turi. Rita braukdavo ašaras iš dėkingumo ir net bandė pabučiuoti mokytojai rankas, bet ponia Birutė tik papurtydavo galvą: – Baikit! Čia mano darbas. Berniukas nuostabus! Viskas bus gerai! Pamatysit! Į mokyklą Žiogelis bėgdavo šokinėdamas, linksminęs visą kiemą. – O, šokinėja mūsų Žiogelis! Vadinas, ir mums metas! Dieve mano, ar galėjo gamta taip vaiką nuskriausti? Kodėl ji jį paliko? Ką kaimynai mano apie ją ir jos sūnų, Rita žinojo. Tačiau pyktis jai nepatiko – jei jau Dievas kam nedavė širdies, priversti elgtis „žmoniškai“ vis tiek nepavyks. Geriau jau laiką praleisti tvarkant namus ar sodinant naują rožę prie laiptų. Kiemas buvo platus, kiekvienas langas – su lysve, už nugaros – sodas. Niekas jo neskirstė – nerašyta taisyklė, kad „plotelis“ prie laiptų – tos buto teritorija. Ritos plotelis buvo gražiausias. Čia žydėjo rožės, augo didžiulis alyvos krūmas, o laiptus Rita išdėjo iš direktoriaus gautų plytelių nuolaužų – jų niekam nereikėjo, bet jai pasirodė it pasakiškas lobis. – Atiduokit man tą plytą! – įpuolė pas direktorių. Direktorius tik nusijuokė, bet leido – ir Rita, pasiskolinusi vežimėlį iš kaimynų, iki vakaro rovėsi per krūvą, rinkdamosi tinkamus gabalus savo sumanymui. Praėjus kelioms savaitėms, visas miestelis ėjo žiūrėti jos sukurtos mozaikos… – Pažiūrėk! Šedevras… Rita dėkingumą kaimynų žodžiams ignoravo. Jai svarbiausia buvo sūnaus žodžiai: – Mama, kaip gražu… Domukas, sėdėdamas ant laiptelio, pirštu sekiojo plytelių raštus ir spindėjo džiaugsmu – o Rita vėl braukė ašarą: sūnelis laimingas… O progų jam džiaugtis buvo reta – arba pagirs mokykloje, arba mama ką skanaus pagamins ir apkabins šnabždėdama, koks protingas ir geras. Ir tiek to džiaugsmo. Draugų Žiogelis beveik neturėjo, berniukų nespėdavo, o skaityti mėgo labiau nei spardytis po kiemą. O mergaičių prie jo kaimynė – ponia Nijolė – net neprileisdavo. Turėjo tris anūkes – penkerių, septynių ir dvylikos metų. – Net nesijaudink prie jų artintis! – grasindavo kumščiu. – Ne tavo uogos! Ką galvojo Prozitos galva, liko paslaptis, bet Rita liepė Domukui laikytis atokiai nuo Nijolės ir jos anūkių. – Kam nervinti? Dar susirgs… Žiogelis su mama sutikdavo ir nė iš tolo nesiartindavo prie kaimynės. Ir tądien, kai Nijolė ruošėsi šventei, jis tik ėjo pro šalį, nė nesiruošdamas ir prisijungti prie linksmųjų. – Oi, nuodėmės mano! – sukluso Nijolė, pridenginėdama skardą tautiniu rankšluosčiu. – Dar pasakys – šykšti! Palauk! Parinko porą pyragėlių ir pasivijo berniuką. – Še! Ir kad man kieme nei nosies! Šventė čia! Sėdėk tyliai, kol mama grįš iš darbo, ar girdi? Domukas linktelėjo, dėkodamas už pyragėlius, bet Nijolei jau buvo ne iki jo – tuoj tuoj sueis anūkės, atvažiuos giminių, o ji dar neparuošė! Jauniausios anūkės, Simonos, gimtadienį norėjo švęsti iškilmingai. O šen netikęs, didžiagalvis Domukas-Žiogelis, jai visai nereikalingas! Kam gąsdinti vaikus tuo baisiuoju! Po to nemiegos! Nijolė atsiduso, prisiminusi, kaip kadaise atkalbinėjo kaimynę: „Kam tau vaikas? Ir pati neišgyvensi, kam jį kankinti?“ – Ar mane matei su taure rankose?! – Rita nekąstelinė. – Tai tau nieko nesako! Nuo tokių vargų – greit nusigersi! Nei tavo tėvai tau nieko nedavė, nei tavo vaikui šviesos! Nežinai, ką reiškia motina būti! Kam tavo vaikui vargas? Atsikratyk, kol laikas! – Ir dar ką sugalvok! Kaip nemalonu, kai pati esi motina! – Tu manęs nesigailėk! Savo vaikus pati užauginau. O tu – ko jam duosi? Nieko! Po šio pokalbio Rita su Nijole sveikintis liovėsi. Prasinešdavo pro šalį, puikiai nešdama savo didžiulį apvalų pilvą, ir nė nemirkteldavo į kaimynės pusę. – Ko pyksti, kvaila? Gi gero tau noriu! – tik papurtydama galvą pamojuodavo Nijolė. – Jūsų tas gėris – šlykštus! O man – toksikozė! – sušnabždėdavo Rita, glostydama savo pilvą, raminanti dar nepažintąjį Žiogelį. – Nebijok, sūneli, nieks tavęs neįskaudins! Kas ir kiek drįso Domuką įskaudinti per aštuonerius jo gyvenimo metus, jis mamai niekada nepasakodavo. Gaila buvo jos. Jei smarkiai užgautas – tyliai pravirkdavo kamputyje, bet tylėdavo. Suprato – mamai bus skaudžiau nei jam pačiam. Ir nuoskauda nuriedėdavo kaip vanduo, nelikdavo nei pykčio, nei kartėlio. Švarios vaikiškos ašaros viską nuplaudavo, o po pusvalandžio jau būdavo užmiršta. Nes be nuoskaudų ir pykčio gyventi daug lengviau… Nijolės Domukas seniai nebebijojo, bet nėra kad labai mylėtų. Kai ji grasindavo pirštu ir tardavo ką aštresnio, Domukas dingdavo – kad nematytų piktų akių ir negirdėtų aštrių žodžių. O paklaustas, ką apie viską galvoja, Nijolė labai nustebtų – Domukui jos buvo gaila. Nuoširdžiai. Jam buvo gaila tos moters, kuri savo minutes eikvodavo pykčiui. Minutes Domukas brangino labiausiai. Seniai suprato – nieko nėr brangesnio. Viską galima atkurti, atpirkti, tik ne laiką. – Tik-tak! – sako laikrodis. Ir… Nebėr minutės! Nepagausi! Dingo – nebegrąžinsi! Nepirksi už jokius pinigus. Bet suaugę, matyt, to nesupranta… Užšokęs ant palangės savo kambaryje, Domukas kramsnojo pyragėlį ir stebėjo, kaip kieme lakstė Nijolės anūkės su kitais vaikais, atėjusiais švęsti Simonos gimtadienio. Simona sukosi tarsi ryški peteliškė rožine suknele, ir Domukas žavėjosi – ar ji princesė, ar pasakų fėja. Suaugę šventė, sėdėdami už ilgo stalo prie Nijolės laiptų, o vaikai, pažaide, nuskubėjo su kamuoliu prie seno šulinio, kur buvo didesnė aikštelė. Vos tik vaikai susibūrė, Domukas leidosi į mamos kambarį – būtent pro tą langą matėsi visa aikštelė. Bet netikėtai neberado Simonos… Domukas išskrido į kiemelį. Jam užteko akimirkos suprasti – Simonos tarp žmonių, švenčiančių prie stalo, taip pat nėra… Kodėl neiškvietė pagalbos – Domukas vėliau ir pats nežinojo. Jis iš visų jėgų išlėkė už kiemo, net negirdėdamas, kaip Nijolė piktai šūktelėjo: – Kam sakiau namie sėdėt?! Vaikams, kurie lakstė po aikštelę, buvo dzin – jie nė nepastebėjo, kad nebėr Simonos ar, kad Domukas, pribėgęs prie šulinio krašto ir pamatęs kažką šviesaus gilumoje, sušuko: – Prisispausk prie sienos! Bijodamas užgauti mergaitę, atsigulė ant krašto, įkišo kojas, įsitvėrė supuvusių rąstų ir nėrė į tamsą. Domukas šoko į šulinį suprasdamas, kad Simona ten kiekviena minutė svarbi. Juk ji nemokėjo plaukti… Tai Domukas puikiai žinojo, nes ne kartą matė prie Nemuno pliažo, kaip Nijolė mokė anūkę plaukti – nesėkmingai. Simona, išsigandusi, įsikibo į plonas Domuko pečius net tada, kai jau buvo apsipylusi šulinio vandeniu. – Viskas! Nebijok – aš su tavimi, – stipriai apglėbė Simoną per kaklą, kaip mama mokė. – Laikykis! O aš rėksiu! Rangydamasis po slidžiomis rastomis, vos kvėpuodamas, Domukas dar spėjo suklykti: – Padėkit! Jis nė nenumanė, ar kas nors išgirs, ar užteks jėgų… Žinojo tik viena – mažoji mergaitė rožine suknele privalo gyventi! Nes grožio šiame pasaulyje, kaip ir minučių, labai mažai. Pagalbos šauksmas išgirstas ne tuojau pat. Nijolė, išnešdama keptą žąsį, dairėsi anūkės ir sušuko: – O kur Simona?! Sugėrovai iš pradžių nesuprato, ko iš jų nori įniršusi šeimininkė, bet netrukus susivokė. Dar sykį silpstančiu balsu Domukas sušuko: – Mama… Tuo pat metu Rita, skubėjusi iš darbo, pajuto nerimą, pamiršo net užsukti į parduotuvę ir lėkė namo. Namo ji įsiveržė tuo pat metu, kai Nijolė susmuko ant jos laiptų, griebdama už širdies. Ryžtingai puolusi į užpakalinį kiemą, kur paprastai žaisdavo Žiogelis, Rita išgirdo sūnelio balsą. – Aš čia, sūnau! Nereikėjo ilgai ieškoti – ji bijojo seno šulinio ir ne kartą prašė valdžios jį užversti ar saugiau uždengti. Bet niekam, tik jai, tai nerūpėjo… Bet laikas spaudė. Rita puolė atgal į savo butą, griebė skalbinių virvę: – Paskui mane! Laikykit! Laimei, Nijolės žentas buvo pakankamai blaivus – per kelias sekundes apvyniojo mažą, grakščią Ritą virve ir laikė iš visų jėgų. Simoną Rita iškėlė iškart. Mergaitė stipriai apsikabino motinos kaklą ir suglebo – Rita sunkiai kvėpavo iš siaubo. Domuko ji gilioje tamsoje surasti negalėjo… Tada ėmė šauktis Dievo – kaip kadaise gimdymo namuose, kai šaukėsi dangui gelbstint sūnų, nenorėjusį ateiti į pasaulį: – Dieve! Neatimk! Vos be kvapo, ji braižėsi ranka vandeny. Atrodė, sekundės trenkia ją kaip kirviu, bet ji negalėjo sustoti. – Prašau… Kažkas slidus ir plonas įkrito jai į ranką. Rita švystelėjo drauge su vandeniu sūnų, bijodama net pagalvoti, ar Domukas gyvas. Šūktelėjo kaip galėjo garsiausiai: – Trauk! Kylant aukštyn, išgirdo silpną, kimų: – Mama… Po dviejų savaičių ligoninėje, Domukas į miestelį grįžo kaip didvyris. Simoną išleido šiek tiek anksčiau, nors ji tik šiek tiek įsigando ir įplėšė suknelę. Domukas patyrė lūžusį riešą, sunkiai kvėpavo, tačiau mama buvo šalia, o baimė dėl Simonos, kuri aplankydavo su tėvais, išnyko. Galėjo vėl džiaugtis savo knygomis ir mylimu katinu. – Berniuk, mano brangus! Jei ne tu… – raudojo Nijolė, apkabindama nudegusį Domą. – Aš tau… viską, ko nori! – Kam? – gūžtelėjo Domukas. – Padariau, ką reikėjo. Argi ne vyras? Nijolė atsakymo neberado ir tik dar kartą stipriai apkabino – dar nežinodama, kad šis liesas Žiogelis po keleto metų fronto linijoje išgelbės pilną sužeistųjų šarvuotį; ir kad visiškai nesvarbu, iš kurios kiemo pusės tie žmonės – jis kiekvienam padės, kaip kadaise padėjo Simonai… O paklaustas, kodėl tai daro – juk pats ne vieno gero žodžio gyvenime negavo – atsakys trumpai: – Aš – gydytojas. Taip reikia. Gyventi reikia. Taip teisinga! *** Brangūs skaitytojai! Juk motinos meilė – tikrai be ribų. Rita, nepaisant visų sunkumų ir aplinkinių pašaipų, be galo mylėjo savo sūnų. Jos atsidavimas ir tikėjimas jame padėjo jam tapti protingu ir geru žmogumi. Ši istorija įkvepia: tikras didvyris – sieloje. Nesvarbu, kaip atrodai išoriškai – svarbu, kokia tavo širdis. Kvieskime pasvarstyti: Ar tikite, kad gerumas, net ir per sunkumus, visada randa kelią ir keičia pasaulį į geresnį? Kokios jūsų gyvenimo patirtys rodo, kad tikroji žmogaus vertė – viduje?

Eik šalin! Klausyk, sakiau eik! Ko tu čia sukiojiesi?! su trenksmu padėjusi ant stalo po sena obelim

Uncategorized

0350

Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi eiti namo. – Svetlana Andrėjūnė, pas jus atėjo kažkokia mergina. Sako – asmeniškas klausimas. – Įleiskit, tegu įeina. Į kabinetą įžengė žema, garbanota mergina trumpu sijonu. – Sveiki. Esu Kristina. Noriu pasiūlyti jums sandorį. – Sveika, Kristina. Įdomu, koks sandoris? Mes, rodos, nesame pažįstamos… – Su jumis ne, bet su jūsų vyru Kostu labai puikiai. Štai. Mergina padėjo ant stalo popieriaus lapą. Svetlana jį paėmė ir ėmė skaityti. „Kristina Aleksejeva, nėštumas 5–6 savaitės“. – Kas tai? Nesuprantu… Kam man tai? – Ko čia nesuprasti. Nėščia nuo jūsų vyro. Svetlana nustebusi žvelgė į ją. Kas per naujienos? – Ir ko jūs iš manęs norite? Sveikinimų? – Ne. Noriu pinigų. Jei jums brangus vyras… – Už ką pinigai, atleiskit? – Padarau abortą ir išnykstu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis dar nieko nežino, pirma atėjau pas jus. Jei atsisakysite – jis bus su manimi, nes jūs nevaisinga, pati negalite susilaukti vaikų. Aš viską apie jus žinau. Tai ką atsakysit? Svetlana bandė suvokti informaciją. Mintys pynėsi. – Ir kiek norite už savo paslaptį? – Vos tris milijonus rublių. Jums čia centai. O vyras lieka ir kartu sulauksit senatvės… – Kokia didelė malonė! Ačiū už tokią galimybę! Tad, Kristina, palikit numerį, pagalvosiu ir susisieksiu. – Tik ilgai negalvokit, nes laikas spaudžia – kad spėčiau padaryti abortą, jei ką… Kristina užrašė numerį ant lapuko ir lėtai išėjo. – Svetlana Andrėjūnė, jau išeinat? Technikė laukia… Svetlana sulankstė lapą, įsidėjo į rankinę. – Taip, išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Svetlana išėjo iš biuro, sėdo į savo automobilį. Kas čia buvo?! Kas ta Kristina? Nejaugi Kęstutis išties jai padarė vaiką? Grįžusi namo, dar kartą perskaitė lapelį. Reikia pagalvoti – netrukus vyras grįš… – Brangioji, grįžau! Kuo taip gardžiai kvepia? – Eik, pats sužinosi… Kęstutis sumosavęs rankomis užėjo į virtuvę. Svetlana sėdėjo kėdėje, koja ant kojos, spoksojo tiesiai į jį. – Ko? Kodėl taip žiūri, net baugu pasidarė… – Kęsti, kas ta Kristina Aleksejeva? – Tai firmos, su kuria bendradarbiauju, darbuotoja. O kas atsitiko? – O tai, kad ji teigia, jog laukiasi nuo tavęs… Štai, paskaityk. Kęstutis nustebęs paėmė lapelį, permetė akimis. – Negali būti… Su ja nieko nebuvo. Kaip tai įmanoma? – Tau geriau žinoti. Ji prašo trijų milijonų rublių, kad padarytų abortą. Kitaip tu išeisi pas ją – bent jau ji taip mano. – Nieko nesuprantu… Kodėl ji taip sako? Svetute, prisiekiu, kad nieko nežinau ir nieko nebuvo… Visiška nesąmonė. – Būtent taip ir manau. Ne tai kad manyčiau, jog tu šventas… Bet moku žmones jausti – matau, ji meluoja. Nori lengvų pinigų. – Gali mane tikrinti, nebaisu, tikrai. Kvailos merginos fantazijos! Man niekas, be tavęs, nereikalingas, brangioji… – Supratau. Eime vakarieniauti. Kitą dieną Svetlana paskambino Kristinos paliktu numeriu ir pakvietė ją į savo kabinetą. Kristina atskubėjo po pusvalandžio. – Taigi, Kristina, Kęstutis negali būti šio vaiko tėvas. Aš juo tikiu. Nepavyko lengvai iš mūsų pinigų išpešti. Gali ramiai darytis abortą. – Keista jūs moteris… Kodėl taip šventai tikite juo? Gal į veidrodį pažvelkit? Jums keturiasdešimt, alio, kad ir kaip gerai atrodytumėt, visada bus jaunesnių, gražesnių. – Turit ką dar pasakyti? – Turiu. Noriu pasiūlyti jums nupirkti šį vaiką. Galit daryti visus tyrimus – vaiko tėvas Kęstutis, esu įsitikinusi šimtu procentų. – Bet jis neturėjo su tavim nieko? Kaip įmanoma? – Gerai, pasakysiu tiesą. Prieš pusantro mėnesio buvo firmos vakarėlis, ten su juo susipažinau. Bendras pažįstamas papasakojo, kad Kęstutis vedęs turtingą moterį, kuri neturi vaikų ir negali turėti, net su surogatine mama. Žinoma, norėtų savo vaiko. Idealus variantas pasiimti pinigų. Bandžiau sugundyti Kęstutį, bet jis nereagavo į mane kaip į moterį. Mane tai labai žeidė – juk paprastai vyrai lipa per galvas dėl manęs. Jauna, graži, dailių formų. Tada nusprendžiau imtis kitų priemonių. Mano sesė vaistininkė davė specialių miltelių – žmogus laikinai praranda atmintį, būna kaip ne savas. Pasiūliau jam gėrimą su tais milteliais – jų nuolat su savim nešiojuosi. Tada nusivedžiau namo, jis buvo klusnus ir nieko nesuvokė. Laimei, tuo metu kaip tik buvo ovuliacija ir tapau nėščia. Kęstutis nieko neprisimena. Taip gali būti. Todėl esu visiškai užtikrinta rezultatu. Turiu net vaizdo įrašą. Kristina padėjo prieš Svetlaną telefoną ir paleido vaizdo įrašą – Kęstutis be drabužių, tuščiai žvelgiančiomis akimis guli lovoje, nė nereaguodamas į filmavimą. – Man padaryti abortą – vieni niekai, esu sveika. Bet pinigus mėgstu, ypač lengvus. Abejoju, ar mane priduosite policijai – jūsų padėtis aukšta, nereikia apkalbų. Galvojau, kad sutiksite dėl mano pasiūlymo, bet ne. Tada sutinku pagimdyti vaiką ir atiduoti jums. Pažadu lankytis pas gydytojus, tinkamai maitintis ir t.t. Trys milijonai rublių ir vaikas jūsų. Svetlana buvo šokiruota. Kaip tai įmanoma?! – Kristina, neturiu žodžių! Tavo vieta kalėjime, tu – aferaistė! – Ką padarysi! Visi priemonės tinkamos, kai reikia pinigų! Turiu daug skolų, reikia suktis. Turėjau turtingą „dėdulę“, bet staiga mirė. Svetlana, nekarščiuokit, pagalvokit. Paskambinsiu po trijų dienų. Kristina išėjo. Svetlana išgėrė vandens iš grafinėlio – pradėjo skaudėti galvą. Štai ir situacija… Vakare viską papasakojo vyrui. Jis irgi buvo šokiruotas. – Mane apgavo… Aš ją paduosiu į teismą… – Kęsti, dabar visko pasitaiko. Pažiūrėkime į tai kitaip. Skaičiau internete, kad klinikoje galima atlikti DNR tyrimą vaikui nuo septintos savaitės nėštumo. Sužinosim, ar tavo tai vaikas. O tada – abu visada svajojome turėti savo vaiką. Bet, matyt, nelemta… Iš vaikų namų imti nenorėjome. O čia, jei tyrimas patvirtins tėvystę – jau bus vaikas nuo tavęs. Aišku, pradėtas ne švariais būdais, bet gal Dievas davė mums šansą išgelbėti vaiką ir save nuo bevaikystės. Pagalvojai? – Oi, tik dar pagirk tą mergą… Nesąmonė visa tai! Tegul daro abortą, atstok tu nuo mūsų! Ir dar jai mokėti?! Kęstis įniršęs išėjo iš kambario. Svetlana mintimis grįžo prieš dešimt metų… Su Kęstučiu studijavo tame pačiame fakultete. Meilė iš pirmo žvilgsnio – apie juos. Vienas be kito gyvent negalėjo. Susituokė, gyveno nuomojamame bute. Po studijų Svetlana sėkmingai darė karjerą – dėdė padėjo atidaryti firmą, davė lėšų. Kai reikalai pakilo, grąžino dėdei skolą su kaupu. Kęstutis atidarė savo parduotuvę, Svetlana rūpinosi įmone. Džiaugtis reikėjo. Labai norėjo vaikų, bet niekaip nepavyko. Kartą vakarop ėjo pėsčiomis iš restorano namo. Buvo nuostabus oras. Jiems užpuolė girtų vyrų grupė, vienas puolė su peiliu prie Kęstučio, Svetlana užstojo vyrą savimi ir gavo dūrį į pilvą. Keletą dienų gydytojai kovojo dėl jos gyvybės. Išgelbėjo. Bet ji nebegalėjo turėti vaikų – teko pašalinti gimdą ir kiaušides. Svetlana labai sunkiai išgyveno šią žinią – niekada nebebus mama… Kęstutis visada ją palaikė, guodė. Jis jautė kaltę dėl to, kas įvyko. Geriau jau būtų pats nukentėjęs… Kartais Svetlana lankydavosi bažnyčioje, uždegdavo žvakutę, melsdavosi už artimuosius. Dažnai aukodavo išmaldą. Štai ir tada paukojo senolei prie bažnyčios. – Ačiū tau, matau, liūdesys tave slegia, bet nenusimink, – tarė senolė. – Taip, močiute, viskas gyvenime gerai, tik vaiko niekada nebus… Sunku priimti. – Suprantu, pati bevaikė… Bet tu turėsi vaiką. O jis ateis pas tave labai netikėtu būdu… Svetlana atsiduso ir nuėjo toliau. Maža ką ta bobutė gali pasakyti… Susitaikė, pasinėrė į darbą. Santykiai su Kęstučiu su metais tik stiprėjo. Ir štai… Svetlana įkalbėjo Kęstutį atlikti DNR tyrimą, kad suprastų, jo tai vaikas ar ne. Tyrimą atliko ir Kristinai, devynios nėštumo savaitės. Rezultatas patvirtino tėvystę. – Na ką, įrodyta, kad nemelavau? Pasiruošę mokėti už vaiką? – su šypsena klausė Kristina. – Štai ką pasakysiu. Už tokią sumą galėtume surasti moterį, kuri pagimdytų nuo Kęstučio, būtų daug pigiau. Ir visai to nedarėme. Bet jei jau taip išėjo – pasiimame vaiką, o sumokėsime pusantro milijono. Tu su pinigais – mes su vaiku. Sutvarkysim viską dokumentaliai pagal įstatymus. – Aš sakiau tris milijonus, kodėl deratės?! – Dabar komanduojam mes. Nenori – nereikia, negausi nė cento, dėkok, kad neskundėm tavęs. Geri žmonės mes… *** – Kęsti, susitariau su ja. Turėsime vaiką. – Svetute, kam visa tai… Dar mokėti pinigus!? – Gal likimas mums dovanojo vaiką – reikia priimti dovaną… Visą nėštumą Kristina lankėsi pas gydytojus, laikėsi rekomendacijų. Gimė sveikas berniukas. Kristina atsisakė vaiko, Kęstutis kaip tėvas pasiėmė sūnų. Dokumentus sutvarkė, Kristina paėmusi pinigus dingo iš jų gyvenimo. Visiems sakė, kad pagimdė surogatinė motina. – Ačiū, kad pagimdei nuo mano vyro, – atsisveikindama tarė Svetlana. O berniukas, Aliukas, apsigyveno Svetlanos ir Kęstučio namuose. – Kęsti, pažiūrėk, kaip jis į tave panašus… – Manai? Aš nieko nesuprantu apie mažus vaikus… Bet matau, toks pat gražus, kaip ir aš… – Prisimeni tą senolę prie bažnyčios, tau pasakojau? Ji juk ir išpranašavo… Vaikas atsirado ypatingu būdu… Kęstutis ir Svetlana džiaugėsi sūnumi. Kas jų laukia – nežinojo, bet tą akimirką buvo laimingi… Dažnai visata išpildo mūsų prašymus labai keistais būdais… *** Po kelių mėnesių žiūrėdama televizorių Svetlana išgirdo žinią – rasta negyva Kristina savo bute. Mirties aplinkybes tiria policija. Prisižaidė mergiotė…

Išjungiau kompiuterį ir jau rengiausi išeiti namo, kai sekretorė įlenda pro duris: Domantė Viktorija