Mano marti įsižeidė dėl buto reikalų ir dabar bando įkalbėti sūnų nusisukti nuo manęs. Mano sūnelis įkliuvo
Raimundai, tu tikrai paėmei anglis? Prisimink, pernai pritrūkom, paskui teko lėkti į kaimo parduotuvę
Kiek tavo buvęs moka išlaikymo? Gabija vos neužspringo arbata. Klausimas buvo lyg netikėtas vėjo gūsis
Šiandien noriu užrašyti savo mintis, nes viena netikėta žinia visiškai pakeitė mano norą padėti jaunai
Dienoraščio įrašas Šiandien dar kartą įsitikinau, kaip sunku brėžti ribas, ypač su artimaisiais.
Tu išdavikas, vestuvių nebus Meile mano, ką tu čia užkliuvai už tokių nesąmonių? Justinas vos žvilgtelėjo
Vieną dieną tėtis mane pasikvietė į savo kambarį: sakė, kad norėtų aptarti rimtą temą, bent jau taip jis tvirtino. Tiesą sakant, truputį sunerimau. Svetainėje manęs laukė moteris.
Mano šeimos ašis – mano tėtis, kuris mane užaugino, rūpinosi manimi ir visada buvo mano tvirta atrama. Po mano gimimo mama mus paliko, o tėvelis nusprendė nebesituokti iš baimės dar kartą įskaudinti širdį. Gyvenimas tėčiui ne visada buvo maloningas, todėl norėjau greičiau suaugti, kad galėčiau paremti jį visuose atsakinguose darbuose.
Dėl mūsų finansinės padėties pradėjau dirbti jau būdama 15-os – rašiau straipsnius vietos laikraščiui, po trejų metų gavau geresnį darbą. Po kurio laiko įsidarbinau biure, tad galėjau pragyventi savarankiškai ir padėti tėčiui. Vieną dieną tėtis pasikvietė mane rimtam pokalbiui – bent jau taip jis sakė. Pajutau šiokį tokį nerimą. Svetainėje manęs laukė moteris, kurią tėtis pristatė kaip mano mamą.
Pamačiusi mane ji pradėjo verkti, atsiprašinėjo ir bandė apkabinti, bet negalėjau apsispręsti ar priimti jos apkabinimą. Švelniai ištrūkusi iš jos glėbio, tyliai išėjau, palikdama senolius vienus. Nusprendžiau leisti tėčiui spręsti situaciją taip, kaip jis mano esant geriausia. Negaliu atleisti žmogui, kuris kadaise paliko mus su tėčiu ir net per tiek metų nesurado progos pasveikinti manęs su gimtadieniu. Vieną dieną tėtis mane pasikvietė į savo kambarį: sakė, kad norėtų pasikalbėti apie rimtą dalyką.
Tai mes, žinok, pagalvojom: kam gi jūsų sodybai be reikalo tuščiai stovėt? Naujametėms atostogoms su
Visada maniau, kad mano gyvenimas – tvirtai laikomas mano rankose: stabili tarnyba, nuosavas namas sostinėje, daugiau nei dešimtmetį trunkanti santuoka, kaimynai, su kuriais užaugau nuo vaikystės. Tačiau niekas nežinojo – net ir ji – kad dvigubą gyvenimą gyvenau ir aš.
Slapti susitikimai už šeimos ribų vyko jau seniai. Pats save ramindavau: tai nieko nereiškia, jei po jų grįžtu namo – niekam juk neskauda. Niekada nesijaučiau įtartas. Niekada nejutau tikros kaltės. Gyvenau su ta netikra ramybe, žmogaus, įsitikinusio, jog moka žaisti taip, kad nepraloštų.
Mano žmona buvo rami, nuoseklaus gyvenimo mėgėja: aiškus grafikų ritmas, mandagūs linktelėjimai kaimynams, iš pirmo žvilgsnio paprastas ir tvarkingas pasaulis. O kaimynas gretimame name – tipinė Vilniaus senamiesčio figūra: keiti įrankius, išneši šiukšles tuo pačiu laiku, pamojate vienas kitam ranka. Niekada nepagalvojau, kad jis taps grėsme. Niekada nemaniau, kad kišis ten, kur jam, rodos, ne vieta.
Aš išeidavau, grįždavau, važiuodavau į komandiruotes ir tikėjau, kad viskas namuose nesikeičia.
Viskas sugriuvo tą dieną, kai aplinkiniame rajone prasidėjo apiplėšimų serija. Bendrijos pirmininkas paprašė peržiūrėti kameras. Iš smalsumo nusprendžiau peržiūrėti ir mūsų vaizdo įrašus. Nieko konkretaus neieškojau – tiesiog norėjau pamatyti, ar kas nors įtartina. Sukau įrašus pirmyn, paskui atgal.
Ir tuomet pamačiau tai, ko ieškoti net nesiruošiau.
Mano žmona įeina pro garažo duris valandomis, kai manęs nebūna namuose. Po kelių sekundžių – ir mūsų kaimynas žengia paskui ją. Ne vieną, ne du kartus. Kartojasi tie patys įrašai. Datos. Laikai. Aiškus elgesio modelis.
Žiūrėjau toliau.
Kol maniau, kad viską valdau, ji taip pat gyveno savo paralelinį gyvenimą. Tik skausmas, kurį pajutau aš, buvo nenusakomas. Tai nebuvo liūdesys dėl netekties, kaip kai mirė mano tėtis, – tai buvo kažkas kita.
Tai buvo gėda.
Tai buvo pažeminimas.
Atrodė, kad mano orumas užstrigo tuose įrašuose.
Pastatęs ją prieš faktus, parodžiau datas, vaizdo įrašus, laikus. Ji neneigė. Pasakė, kad viskas prasidėjo, kai tapau jai emociškai tolimas ir ji jautėsi vieniša, kad vienas dalykas atvedė prie kito. Atsiprašyti neskubėjo. Prašė manęs jos neteisti.
Ir būtent tada supratau skaudžiausią šios istorijos ironiją:
neturiu moralinės teisės jos teisti.
Juk ir aš buvau neištikimas.
Ir aš melavau.
Tačiau dėl to man neskaudėjo mažiau.
Baisiausia buvo ne išdavystė pati savaime.
Baisiausia buvo suvokti, kad kol maniau žaidžiantis vienas, iš tiesų dviese kūrėme tą pačią apgaulę – tame pačiame name, su tuo pačiu įžūlumu.
Jaučiausi stiprus, nes slėpiau savo nuodėmes.
Bet iš tikrųjų buvau tik naivus.
Įskaudinta buvo mano savivertė.
Įskaudintas buvo mano įvaizdis.
Skaudžiausia – būti paskutiniam, kuris sužino, kas vyksta jo paties namuose.
Nežinau, kas laukia mūsų santuokos nuo šiol. Nerašau to, kad teisintis ar apkaltinti ją. Tiesiog žinau: būna tokių skausmų, kurių anksčiau nepatyrei.
Ar turėčiau atleisti?
Ji nežino, kad ir aš buvau jai neištikimas. Visada maniau, kad kontroliuoju savo gyvenimą. Stabilus darbas, savo nuosavas namas, santuoka, trunkanti
