Zibainis

Svajokliška svainė vasarą leido poilsio namelyje, kai mes remontavome namą, o dabar nori gyventi patogiai mūsų pusėje – nors pačiai investuoti atsisakė!

Mano svainė praleido vasarą poilsio namelyje prie ežero, kol mes plušėjome dulkėse ir gruzduose, atnaujindami

Uncategorized

068

Į svečius atvyko vaikystės draugė: niekada neturėjo vaikų, sąmoningai pasirinkusi gyventi dėl savęs ir mėgautis pasauliu, o ne aukoti dėl šeimos

Vaikystės draugė atvažiavo. Ji niekada neturėjo vaikų. Pasirinko tokį kelią gyventi tik sau, nenorėjo

Uncategorized

028

Penkerius metus buvau su drauge. Gyvenome skirtinguose miestuose dėl darbų, bet kalbėdavomės kasdien, planavome bendrą ateitį. Rimtai galvojau jai pasipiršti, kad nutrauktume atstumą. Tikėjau ja – niekada nebuvau radęs priežasčių abejoti. Kol vieną dieną man paskambino nepažįstamas vyras iš kito miesto: ramus, mandagus, prisistatė kaip IT specialistas ir tiesiai šviesiai pasakė – reikia, kad žinočiau tiesą apie savo draugę. Pasirodo, ji vienu metu susitikinėjo net su trimis vyrais: su manimi, su kitu inžinieriumi, kuris žinojo apie mane, ir su juo – nauju žmogumi, kuris apie viską sužinojo tik neseniai. Kai viską supratau – širdį spaudė skausmas, rankose laikiau įrodymus: žinutės, nuotraukos, tie patys žodžiai mums abiem. Paskambinau jai – ji neprisipažino iškart, bet galiausiai pripažino: pasimetusi, nežino, ko nori. Tada pirmą kartą supratau – ne tik vyrai apgaudinėja. Yra ir tokių moterų, kurios sąmoningai veda dvigubą ar net trigubą gyvenimą ir viską puikiai slepia. Taip, netekau santykių, bet esu dėkingas tam vyrui – dėl bendražmogiškos solidarumo jis mane perspėjo. Kitaip būčiau net nepagalvojęs, kad galėjau tapti sužadėtiniu žmogaus, kuris be sąžinės graužaties kuria skirtingus gyvenimus.

Žinai, pasakosiu tau atvirai, kaip draugui penkerius metus buvau su viena mergina. Tikrai rimtai žiūrėjau

Uncategorized

0174

Nebegalių pakęsti, kad kiekvieną savaitgalį pas mus renkasi giminės: mano svainis, jo žmona, jų du vaikai ir uošvės brolis – visi nesiklausdami mūsų planų, užsuka nakvynei, o aš vietoj poilsio visą savaitgalį sukiojuosi virtuvėje, klumpu nuo darbų ir negaliu ramiai pailsėti! Papasakosiu, kaip ėmiausi veiksmų, kai vyras nenorėjo pasikalbėti su artimaisiais, ir kaip galiausiai atgavau savo laisvalaikį. Ar kada nors jūsų šeimoje buvo tokia situacija ir kaip ją sprendėte jūs?

Klausyk, aš jau pavargau nuo to, kad jūs kiekvieną savaitgalį vėl čia pas mus! Gal tau teko susidurti

Uncategorized

043

Išvykau pas brolį į Kalėdas… ir paaiškėjo, kad jis manęs net nekvietė, nes jo žmona „nenori tokių kaip aš“ savo namuose Man 41-eri, mano broliui – 38. Visada buvome artimi, augome kartu, dalinomės paslaptimis, sunkumais ir džiaugsmais. Bet kai jis vedė, viskas pasikeitė, nors ilgai to nenorėjau pripažinti. Pernai, dar gruodį, pajutau keistą tylą: brolis neužsiminė nieko apie tradicinę mūsų Kalėdų vakarienę, kurią visada švęsdavome kartu, kasmet, visada. Vieną vakarą nusprendžiau nebelaukti. Galvoju: „Jei jis nekviečia – pakviesiuosi pati.“ Juk tai mano brolis, ne koks nepažįstamas. Gruodžio 24-osios vakarą parašiau jam: „Kelintą valandą užsuksi mane paimti?“ – jokio atsakymo. Skambinu – telefonas išjungtas. Suspaudė širdį nerimas. Sėdau į taksi ir nuvažiavau tiesiai prie jo namų. Privažiavus girdėjosi muzika, juokas, vaikų balsai… šventinis stalas, šurmulys. Net pasidarė nejauku belstis, nes akivaizdu – švenčia. Bet pasibeldžiau. Duris atidarė brolis – išbalęs, greitai apkabino, bet matėsi įtampa. Sako: – „Oi, sese… kodėl nepranešei, kad atvažiuosi?“ Aš: – „O kodėl tu man nieko nepranešei? Todėl ir atėjau. Kas čia vyksta?“ Jis žvilgtelėjo atgal – tartum svarstydamas ką daryti. Įėjau… ir sustingau. Prie stalo – visa žmonos giminė: pusbroliai, dėdės, tetos, net kaimynė. Visi. Tik manęs nebuvo. Jo žmona pasveikino lyg apsimestinai, toliau dėliojo lėkštes, lyg nebūčiau niekam svarbi. Atsisėdau ant sofos, nejaukiai, tarsi nematoma. Ir toje tyloje išgirdau, kaip brolio žmona burbtelėjo savo mamai, galvodama, kad negirdžiu: – „Juk sakiau, kad ateis gadint vakarą. Nenoriu tokių kaip ji čia.“ „Tokių kaip aš?“ Ką tai reiškia? Ką aš blogo padariau? Pajutau, kad sunku kvėpuoti. Vos išlaikiau ašaras. Ir brolis išgirdo. Jo veidas pasikeitė. Priėjo prie manęs ir tyliai sako: – „Sese, nekreipk dėmesio. Ji tokia.“ Žiūriu jam į akis: – „Kokia ‘tokia’? Ką aš jai padariau? Kaip galiu broliui į namus ateiti, o jaustis tarsi nereikalinga?“ Tada jis viską prisipažino: – „Ji nenorėjo, kad tave kviestume. Sakė, kad esi labai stipri, viską apmąstai, per daug nori padėti, kišiesi, kur nereikia. Ir… nenorėjau ginčo per Kalėdas.“ Netekau žado. Mano pačios brolis pasirinko nekviesti manęs, tik tam, kad nesipyktų su žmona. Nedariau skandalo. Nieko nepasakiau. Tik atsistojau ir tariau: – „Nesijaudink. Išeinu.“ Jis prašė pasilikti, bet negalėjau. Nenorėjau būti ten, kur esu „perteklinė“. Ėjau namo gniužulą gerklėje. Namuose pasišildžiau vištienos su ryžiais ir vakarieniavau viena. Peržiūrėjau senas kalėdines nuotraukas su broliu. Ir pajutau, kaip kažkas manyje nutrūko – nes jis neapgynė mūsų ryšio, mūsų bendros istorijos. Iki šiol apie tai nekalbėjome. Jis vis žada „kada nors“ užsukti… o aš dar nežinau, ar kalbėti su juo, ar palikti viską likimo valiai. Vienas aišku: šių Kalėdų kartu jau nebus

2023 metų gruodžio 24-oji Šiandien visą vakarą mintyse sukausi, ar rašyti apie tai, kas įvyko, bet gal

Uncategorized

038

Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais – išsikraustė mano nesant, grįžęs radau tuščius namus. Prieš kelias savaites sulaukiau pranešimo: reikalavimas dėl alimentų. Nuo tada pinigai automatiškai nuskaičiuojami nuo atlyginimo. Neturiu pasirinkimo, negaliu tartis, negaliu vėluoti – pinigai tiesiog dingsta. Nesiruošiu vaidinti šventojo – esu neištikimas buvęs, kelis kartus. Niekada visiškai neslėpiau, bet ir nepasakiau tiesiai. Ji sakydavo, kad įtaria be reikalo, mato dalykus, kurių nėra. Turėjau ir blogą būdą – rėkdavau, keldavau balsą, namuose būdavo taip, kaip pasakau. Jei kas nors nepatikdavo – visi suprasdavo iš mano tono. Kartais mėtydavau daiktus. Niekada nesmurtavau fiziškai, bet gąsdinau ne kartą. Vaikai manęs bijojo – supratau per vėlai. Grįždavus namo – nutildavę, o jei pakeldavau balsą – slėpdavosi kambariuose. Žmona vengė ginčų, atsargiai rinkdavo žodžius, vaikščiodavo lyg ant kiaušinių – aš galvojau, kad tai pagarba, dabar žinau – baimė. Tada nejutau jokio skirtumo – jaučiausi šeimos maitintojas, taisyklių kūrėjas. Kai ji išėjo, jaučiausi išduotas – maniau, kad sukilo prieš mane, ir vėl suklydau. Nusprendžiau neduoti pinigų – ne todėl, kad neturėjau, o kaip bausmę. Galvojau, kad taip ji grįš, pavargs, supras, kad be manęs negali. Pasakiau, kad jei nori pinigų – tegu grįžta, kitaip nieko neduosiu. Tačiau ji negrįžo – nuėjo tiesiai pas advokatą, pateikė ieškinį dėl alimentų su visais įrodymais. Greičiau nei tikėjausi, teisėjas paskyrė automatinį nuskaičiavimą. Nuo tada atlyginimas smarkiai sumažėjo – nieko nepaslėpsiu, neišsisuksiu, pinigų nelieka nė jų spėjus paimti. Dabar neturiu nei žmonos, nei vaikų namuose – matausi retai ir visada – jie šalia manęs tylūs, atsiriboję. Nieko nesako, esu jiems nereikalingas. Finansinė padėtis – blogiausia gyvenime: moku buto nuomą, alimentus, skolas, o beveik nieko nebelieka. Kartais apima pyktis, kartais – gėda. Sesuo sako, kad pats taip pasirūpinau savo likimu.

Man penkiasdešimt metų, ir maždaug prieš metus mano žmona Živilė išėjo iš namų kartu su vaikais.

Uncategorized

0133

Nebegalių pakęsti, kad kiekvieną savaitgalį pas mus renkasi giminės: mano svainis, jo žmona, jų du vaikai ir uošvės brolis – visi nesiklausdami mūsų planų, užsuka nakvynei, o aš vietoj poilsio visą savaitgalį sukiojuosi virtuvėje, klumpu nuo darbų ir negaliu ramiai pailsėti! Papasakosiu, kaip ėmiausi veiksmų, kai vyras nenorėjo pasikalbėti su artimaisiais, ir kaip galiausiai atgavau savo laisvalaikį. Ar kada nors jūsų šeimoje buvo tokia situacija ir kaip ją sprendėte jūs?

Klausyk, aš jau pavargau nuo to, kad jūs kiekvieną savaitgalį vėl čia pas mus! Gal tau teko susidurti

Uncategorized

0105

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą savo gyvenime: sukūriau savo rojų ant svetimos žemės. Kai ištekėjau, anyta šypsodamasi man tarė: „Miela mano, kam mokėti nuomą? Viršuje prie namo yra vietos – pasistatykit su vyru butą, gyvensite ramiai.“ Tada tai atrodė kaip palaiminimas. Patikėjau jai. Patikėjau ir meile. Su vyru investavome kiekvieną sutaupytą eurą į būsimus namus. Nepirkome automobilio. Nekeliavome atostogauti. Visi priedai, visi mūsų taupyti pinigai atiteko statybinėms medžiagoms, meistrams, langams, plytelėms. Statėme penkerius metus. Lėtai. Su viltimi. Iš tuščios erdvės sukūrėme tikrus namus. Virtuvė, apie kurią svajojau. Dideli langai. Sienos spalvomis, kokias įsivaizdavau savo “mūsų namuose”. Didžiuodamasi sakydavau: „Čia mūsų namai.“ Tačiau gyvenimas neklausia, ar esi pasiruošęs. Mūsų santuoka pradėjo byrėti. Ginčai. Šauksmai. Skirtybės, kurių negalėjome įveikti. Ir kai nusprendėme išsiskirti, gavau brangiausią gyvenimo pamoką. Rinkdama savo drabužius su ašaromis akyse, pažvelgiau į pačios šlifuotas ir dažytas sienas ir ištariau: „Bent jau grąžinkite dalį to, ką investavome. Arba išmokėkite man mano dalį.“ Mano anyta – ta pati, kuri kvietė „statytis viršuje“ – stovėjo prie durų sukryžiavusi rankas, su šaltu žvilgsniu: „Čia nieko tavo nėra. Namai – mano. Dokumentai – mano. Jei išeini, pasiimi tik tai, ką atėjai. Visa kita lieka čia.“ Tada supratau. Meilė pasirašo ne dokumentus. Pasitikėjimas – ne nuosavybė. O įdėtas darbas be nuosavybės dokumento – tik praradimas. Išėjau į gatvę su dviem lagaminais ir penkeriais metais, virtusiais betonu ir sienomis, kurios jau buvo ne mano. Išėjau be pinigų. Be namų. Tačiau su aiškumu. Didžiausi prarasti pinigai ne tie, kuriuos išleidi malonumui. Didžiausi prarasti tie, kuriuos investuoji į tai, kas niekada nebuvo tavo vardu. Plytos nejaučia. Žodžiai išblėsta. Dokumentai lieka. Jei galiu pasakyti kiekvienai moteriai tik viena: niekada, nesvarbu kiek meilės, nestatyk savo ateities ant svetimos žemės. Nes kartais „sutaupyta nuoma“ kainuoja visą gyvenimą.

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą savo gyvenime: pastatiau savo rojų ant svetimos žemės.

Uncategorized

060

Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais – išsikraustė mano nesant, grįžęs radau tuščius namus. Prieš kelias savaites sulaukiau pranešimo: reikalavimas dėl alimentų. Nuo tada pinigai automatiškai nuskaičiuojami nuo atlyginimo. Neturiu pasirinkimo, negaliu tartis, negaliu vėluoti – pinigai tiesiog dingsta. Nesiruošiu vaidinti šventojo – esu neištikimas buvęs, kelis kartus. Niekada visiškai neslėpiau, bet ir nepasakiau tiesiai. Ji sakydavo, kad įtaria be reikalo, mato dalykus, kurių nėra. Turėjau ir blogą būdą – rėkdavau, keldavau balsą, namuose būdavo taip, kaip pasakau. Jei kas nors nepatikdavo – visi suprasdavo iš mano tono. Kartais mėtydavau daiktus. Niekada nesmurtavau fiziškai, bet gąsdinau ne kartą. Vaikai manęs bijojo – supratau per vėlai. Grįždavus namo – nutildavę, o jei pakeldavau balsą – slėpdavosi kambariuose. Žmona vengė ginčų, atsargiai rinkdavo žodžius, vaikščiodavo lyg ant kiaušinių – aš galvojau, kad tai pagarba, dabar žinau – baimė. Tada nejutau jokio skirtumo – jaučiausi šeimos maitintojas, taisyklių kūrėjas. Kai ji išėjo, jaučiausi išduotas – maniau, kad sukilo prieš mane, ir vėl suklydau. Nusprendžiau neduoti pinigų – ne todėl, kad neturėjau, o kaip bausmę. Galvojau, kad taip ji grįš, pavargs, supras, kad be manęs negali. Pasakiau, kad jei nori pinigų – tegu grįžta, kitaip nieko neduosiu. Tačiau ji negrįžo – nuėjo tiesiai pas advokatą, pateikė ieškinį dėl alimentų su visais įrodymais. Greičiau nei tikėjausi, teisėjas paskyrė automatinį nuskaičiavimą. Nuo tada atlyginimas smarkiai sumažėjo – nieko nepaslėpsiu, neišsisuksiu, pinigų nelieka nė jų spėjus paimti. Dabar neturiu nei žmonos, nei vaikų namuose – matausi retai ir visada – jie šalia manęs tylūs, atsiriboję. Nieko nesako, esu jiems nereikalingas. Finansinė padėtis – blogiausia gyvenime: moku buto nuomą, alimentus, skolas, o beveik nieko nebelieka. Kartais apima pyktis, kartais – gėda. Sesuo sako, kad pats taip pasirūpinau savo likimu.

Man penkiasdešimt metų, ir maždaug prieš metus mano žmona Živilė išėjo iš namų kartu su vaikais.