Uncategorized
0150
Lauk iš mano buto! – tarė mama – Lauk, – visiškai ramiai ištarė mama. Arina šyptelėjo ir atsigulė ant kėdės atlošo – buvo tikra, kad mama kreipiasi į draugę. – Lauk iš mano buto! – Nataša atsisuko į dukrą. – Lina, matei postą? – draugė tiesiog įsiveržė į virtuvę, net nenusiėmusi paltuko. – Arina pagimdė! Trys keturi šimtai, penkiasdešimt du centimetrai. Toks pats, kaip tėvas, trumpa nosim. Visus vaikiškų rūbelių skyrius išmaišiau, pilną maišą pririnkau. Ko tokia niūri? – Sveikinu, Nataša. Džiaugiuosi už jus, – Lina atsistojo prileisti draugei arbatos. – Sėsk, nors paltą nusimesk. – Oi, neturiu laiko čia sėdėt, – Nataša prisėdo ant kėdės krašto. – Tiek reikalų, tiek reikalų. Arina šaunuolė, viską pati, savo jėgomis. Vyras pas ją auksinis, butą pasiėmė su paskola, remontuoja. Didžiuojuosi savo mergiote. Teisingai ją auklėjau! Lina tyliai padėjo puodelį draugei. Taip, teisingai… Jei tik Nataša žinotų… *** Lygiai prieš dvejus metus Natašos dukra Arina atėjo pas ją be pranešimo – akys ištinusios, rankos dreba. – Teta Lina, tik mamai nesakyk, prašau! Malda… Jei ji sužinos – širdis neišlaikys, – aimanavo Arina, glamžydama šlapią nosinaitę. – Arina, nusiramink. Papasakok tiksliai, kas nutiko? – tada Lina išsigando rimtai. – Aš… aš darbe… – Arina sulaikyta rauda. – Kolegei dingo pinigai iš rankinės. Penkiasdešimt tūkstančių. Kameros užfiksavo, kad ėjau į kabinetą, kai nieko nebuvo. Nė neėmiau, teta Lina! Prisiek… Bet jie pasakė: arba grąžinu pinigus iki rytojaus pietų, arba rašo pareiškimą. Yra „liudininkas“, kad neva slėpiau piniginę. Afera, teta Lina! Bet kas manimi patikės? – Penkiasdešimt tūkstančių? – Lina suraukė antakius. – Kodėl nepasakei tėvui? – Nuėjau! – Arina vėl prapliupo ašaromis. – Jis sakė pati kalta, nė cento neduos, jei esu beprotė. Sakė: „Eik į policiją, tegul ten gyvenimo išmoko“. Net į butą neįleido, pro duris aprėkė. Teta Lina, daugiau nėra kur eiti. Turiu dvidešimt tūkstančių, susitaupius. Trūksta trisdešimties. – O Natašai? Nepasakysi? Ji juk tavo mama. – Ne! Mama mane suės gyvą. Visad gėdinu ją, o čia dar vagystė… Ji gi mokykloj dirba, ją visi žino. Prašau, paskolink trisdešimt, a? Prisiek, po dvi-tris tūkstančius kas savaitę atiduosiu. Jau kitą darbą susiradaus! Prašau, teta Lina! Tada Linai pasidarė gaila – dvidešimt, o tokia dėmė. Tėvas nepadėjo, nusisuko, o motina… išplėštų galvą… – Kas gyvenime neklysta? – tada pagalvojo Lina. Arina nesiliovė verkti. – Gerai, – tarė ji. – Turiu tų pinigų. Taupiau dantims, bet palauks. Tik pažadėk: paskutinį kartą. Mamai tikrai nieko nesakysiu. – Ačiū tau, teta Lina! Tu man išgelbėjai gyvybę! – Arina puolė jai ant kaklo. Po savaitės Arina iš tikrųjų atnešė du tūkstančius. Atėjo laiminga, sakė viską sutvarkiusi, policija nelenda, naujam darbe viskas gerai. O paskui… nustojo atrašyt į žinutes. Mėnuo, du, trys. Lina pamatydavo ją Natašos baliuose, bet Arina elgėsi tarsi vos pažįstamos – šaltas „laba diena“ ir viskas. Lina nespaudė. Galvojo: – Jauna, gėda, todėl ir vengia. Nusprendė: trisdešimt tūkstančių – ne ta kaina, kad griautų daugiamečius santykius su Nataša. Nurašė paskolą, pamiršo. *** – Girdi mane? – Nataša pamojavo ranka prieš Liną. – Apie ką galvoji? – Ai, – Lina papurtė galvą. – Savo reikalais. – Klausyk, – Nataša pritildė balsą. – Sutikau Kęstę, mūsų buvusią kaimynę. Vakar pardėj priėjo. Kažkokia keista… Pradėjo klausinėt apie Ariną, kaip jai sekasi, ar atidavė skolas. Nepagavau, apie ką ji. Sakau, kad Arina pas mane savarankiška, pati užsidirba. O Kęstė taip sarkastiškai šyptelėjo ir išėjo. Tu nežinai, Arina iš jos nusiskolino kada? Lina pajuto, kad įsitempė. – Nežinau, Nataša. Gal kokia smulkmena. – Gerai, reik dar į vaistinę užsukt, – Nataša atsistojo, pabučiavo Liną į skruostą ir dingo. Vakare Lina neišlaikė. Rado Kęstės numerį ir paskambino. – Kęste, sveika, čia Lina. Tu šiandien matei Natašą? Apie kokias skolas klausinėjai? Kitame gale nuskambėjo sunkus atodūsis. – Aj, Linute… Galvojau, žinai. Juk esi arčiausiai jų. Prieš dvejus metus Arina pribėgo pas mane. Visa susiglamžius, akys raudonos. Sakė, darbe apkaltino vagyste. Tipo, grąžink trisdešimt, arba kalėjimas. Malda, kad mamai nesakyčiau, verkė. Aš, kvailė, daviau tuos pinigus. Žadėjo per mėnesį grąžint. Ir dingo… Lina sugniaužė ragelį. – Trisdešimt tūkstančių? – persiklausė ji. – Tiksliai trisdešimt? – Taip. Sakė, tiek trūksta. Grąžino penkis šimtus po pusmečio ir dingo. O paskui sužinojau iš Veros iš trečio, kad Arina su tuo pačiu reikalu pas ją buvo. Ir Vera davė keturiasdešimt tūkstančių. Ir mokytoja Galina Petrovna, irgi „gelbėjo“ Ariną nuo kalėjimo. Ta tai išvis penkiasdešimt atidavė. – Palauk… – Lina atsisėdo ant sofos. – Tai ką – visiems su ta pačia istorija? – Taip, – Kęstės balsas suskietėjo. – Mergužėle tiesiog susirinko „duoklę“ iš visų mamos draugių. Kiekvienai po trisdešimt-keturiasdešimt tūkstančių. Istorija išgalvota, spaudimas gailesčiui. Mylim Natašą, todėl tylėjom, nenorėjom jos skaudint. O Arina, matyt, ištaškė tuos pinigus. Poto po mėnesio jau buvo nuotraukos iš Turkijos facebooke. – Aš irgi daviau trisdešimt, – tyliai pasakė Lina. – Vat ir viskas, – suraukė Kęstė. – Reiškia, tokių kaip mes – kokie penki-šeši žmonės. Čia jau nebesuklydimas, o tikras sukčiavimas. O Nataša nė nenumano, didžiuojasi dukra. O dukra – vagilė! Lina padėjo ragelį. Ausyse dūzgė. Bet ne gaila pinigų – su jais jau seniai atsisveikino. Buvo šlykštu suprasti, kaip šaltai, apskaičiuotai dvidešimtmetė apgavo suaugusias moteris, pasinaudodama jų pasitikėjimu. *** Kitą dieną Lina nuėjo pas Natašą. Neplanavo daryti skandalų. Norėjo tik pažiūrėti Arinai į akis. Ta ką tik grįžusi iš gimdymo namų, kol bute remontas, glaudėsi pas mamą. – O, teta Lina! – Arina nusišypsojo, pamačiusi mamos draugę. – Prašom, arbatos? Nataša burzgė prie viryklės. – Oi, Linute, sėsk. Kodėl nepasakei, kad ateisi? Lina sėdo priešais Ariną. – Arina, – pradėjo ramiu balsu. – Sutikau Kęstę. Ir Verą. Ir Galiną Petrovną. Susikūrėme net „nukentėjusiųjų klubą“. Arina sustingo, nublanko ir peržvelgė į mamą. – Apie ką, Lina? – Nataša atsisuko. – Apie tai, Arina žino, – Lina stebėjo. – Atsimeni tą negražią istoriją prieš du metus? Kai iš manęs praprašei trisdešimt tūkstančių? Ir iš Kęstės – trisdešimt. Iš Veros – keturiasdešimt. Iš Galinos Petrovnos – penkiasdešimt. Visos gelbėjome tave nuo kalėjimo, galvodamos, kad žinom vienintelės tavo paslaptį. Natašos ranka su virduliu drebėjo, verdantis vanduo užtiško ant viryklės. – Kokie penkiasdešimt tūkstančių? – lėtai padėjo virdulį Nataša. – Arina? Apie ką ji kalba? Prasiskolinai iš mano draugių? Net iš Galinos Petrovnos?! – Mama… čia ne taip… – pradėjo mykti Arina. – Aš… beveik viską grąžinau… – Nieko tu negrąžinai, – nukirto Lina. – Atnešei dvi tūkstančius dėl akių ir dingai. Paprasčiausiai surinkai beveik du šimtus tūkstančių po išgalvotą istoriją. Mes tylėjom, kad taupėtum mamą. Bet vakar supratau – reikėjo saugotis pačioms. – Arina, pažiūrėk į mane. Tu išviliojai pinigus iš mano draugių?! Išgalvojai vagystę, kad ištuštintum tuos, kurie į svečius vaikšto? – Mama, man labai reikėjo pinigų kraustantis! – sušuko Arina. – Jūs gi man nedavėt nieko! Tėtis nė cento! O man reikėjo pradėt gyvenimą! Kas tokio? Joms tie pinigai – niekis, aš gi ne paskutinius atėmiau! Lina net supyko. Ak, štai kaip… – Viskas aišku. Nataša, atleisk, kad dabar viską pasakiau, bet daugiau nebegaliu slėpt. Nenoriu remt tokio elgesio. Laikė mus už kvailas! Nataša stovėjo, delnais įsiremusi į stalą, pečiai drebėjo. – Lauk, – visiškai ramiai tarė ji. Arina šyptelėjo, atsilošė – įsitikinus, kad mama kalba draugei. – Lauk iš mano buto! – Nataša atsisuko į dukrą. – Tuoj pat susidaikyk ir eik pas vyrą. Kad nebematyčiau čia tavęs! Arina nupalo: – Mama, turiu kūdikį! Negaliu nervintis! – Tu neturi mamos, Arina. Mama buvo tai mergaitei, kurią laikiau sąžininga. O tu – vagilė. Galina Petrovna… Dieve mano, juk kasdien skambindavo, klausdavo, kaip sekasi – nė sykio nepasakė… Kaip dabar į akis žiūrėt? Arina sugriebė rankinę, sviedė rankšluostį. – Užspringit tais savo pinigais! – suriko. – Bobos senos! Eikit jūs abi! Arina įlėkė į kitą kambarį, griebė lovelę su vaiku ir išlėkė iš buto. Nataša susmuko ant kėdės, užsidengė veidą. Linai pasidarė gėda. – Atleisk, Nataša… – Ne, Lina… Tu man atleisk. Kad tokią… užauginau. Juk patikėjau, kad pati iškopė į gyvenimą, o ji… Viešpatie, kokia gėda… Lina paglostė draugės petį, o Nataša pravirko. *** Po savaitės Arinos vyras, išbalęs ir suvargęs, aplankė visus „kreditorius“, atsiprašinėjo nenuleisdamas akių. Pažadėjo, kad viską grąžins. Ir tikrai, pervedimai prasidėjo – penkiasdešimt tūkstančių Galinai Petrovnai už dukrą sumokėjo Nataša. Lina nekaltina savęs. Sukčiautoja turi gauti atpildą. Ar ne taip?
Išeik iš mano buto! ištarė mama Lauk, visiškai ramiai pasakė motina. Aurėlija vyptelėjo ir atsilošė ant
Zibainis
Uncategorized
053
Va, vaikeliai, štai mama jums parnešė – valgykite, brangieji. Ne nuodėmė dalintis, nuodėmė – užsimerkti. Alina buvo vos šešerių, bet gyvenimas jau buvo užkrovęs jai tokį svorį, kokio kitiems vaikams nė įvardinti nereikia. Ji augo mažame, lyg ir laiko pamirštame Lietuvos kaime, senoje trobelyje, kurią labiau laikė maldos nei pamatai. Tėvai dirbo „už dieną“ – kartais darbo buvo, kartais ne. Alina namuose prižiūrėjo du mažesnius broliukus, glaudė juos prie savęs, kai alkis skaudėdavo daugiau nei šaltis. Gruodis, tikras lietuviškas gruodis – apniukęs dangus, sniego kvapas, o kaimynai jau šventė Kalėdas: iš kiemo sklido keptos kiaulienos kvapas ir juokas. Alina, stovėdama prie tvoros, tyliai pasimeldė – gal bent truputį… Ir tada išgirsta močiutės Viorikos kvietimą: „Alinutėle, ateik čia, vaikeli!“ Su gerumu ji įteikia šiltą mėsos dubenėlį: „Valgykite, vaikai. Juk ne nuodėmė dalintis, nuodėmė – užsimerkti.“ Tą vakarą jų namai prisipildė šilumos, džiaugsmo ir tikros lietuviškos žmogiškos širdies. Kai kurie vaikai kaip Alina – šiandien stebi svetimas šventes ir nieko neprašo… Kartais maža porcija maisto ar šiltas žodis tampa gražiausia dovana gyvenime. Jei ši istorija palietė tavo širdį – nestovėk abejingas.
Imk, mieloji, štai nuo manęs ir broliukams. Valgykite, vaikeli. Nes dalintis ne nuodėmė, nuodėmė užmerkti akis.
Zibainis
Uncategorized
022
Sofija chaotiškai bėgo po kambarį, bandydama į lagaminą sutalpinti pačius svarbiausius daiktus. Jos judesiai buvo skuboti ir nenuspėjami, tarsi kas nors ją vytų.
20230912, 02:00 Bėgau per kambarius, bandydama sutelkti į lagaminą visus būtinuosius daiktus.
Zibainis
Uncategorized
0193
GERIAUSIA DRAUGĖ
Aistė, aš susituokiu, švelniai šypsodamasi pasakė Viltė, vestuvės šį penktadienį. Ar galėsi ateiti?
Zibainis
Uncategorized
018
Teisė neskubėti
Teisė neskubėti Žinutė iš šeimos gydytojos atėjo, kai sėdėjau darbovietėje prie savo stalo, dėliojau
Zibainis
Uncategorized
010
Kai visi puikuojasi išmaniais šaldytuvais ir automobiliais, o aš džiaugiuosi sena žoliapjove – apie ištikimybę, paprastumą ir tylų lietuvišką stebuklą kasdieniame gyvenime
Žmonės turi įspūdingų daiktų. Šaldytuvai, kurie kalba atgal. Automobiliai, kurie pradeda pypsėti, jei
Zibainis
Uncategorized
081
Pirmąkart į aštuonių aukštų sūnaus rūmus įžengusi mama išgirdo vieną nuotakos frazę, kuri ją privertė verkti ir sugrįžti į kaimą vidurnaktį: „Sūnau, tave myliu, bet nepriklausau šiai vietai“
Mama pirmą kartą įžengė į sūnaus aštuonių aukštų rūmus, bet viena frazė dukterkės-jonų jos nuoširdžiai
Zibainis
Uncategorized
0128
– Štai ir viskas! – sušuko Saulius. – Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi būti vyro Ryte pas Jakštus iš miesto atvažiavo suaugęs anūkas, kurio vestuvėse jie neseniai lankėsi. Atvyko Saulius bulvių – jis visada padėdavo savo mylimai močiutei ir seneliui tas bulves sodinti ir kasti. – Tai pasakyk, Sauliau, kaip tau sekasi gyventi su savo Egle? – smalsiai paklausė močiutė, besisukinėdama prie pečiaus. – Tai, močiute, visko būna… – nenoriai atsiliepė anūkas. – Visko… – Palauk-palauk, – sunerimo senelis Stasys. – Ką reiškia – visko? Jau pykstatės, ar kaip? – Na, lyg ir dar nesipykstam. Bandom susitarti, kas namuose šeimininkas, – prisipažino anūkas. – Dievaži… – su juoku atsiduso močiutė, – atradot dėl ko ginčytis. Ir taip turi būti aišku. – Taip, – nusijuokė ir senelis. – Aišku, kad pagrindinė šeimoje buvo ir bus tik žmona. – Nu jau, nu jau… – vėl pasigirdo nuo pečiaus. – Seneli, tu rimtai? – nustebo anūkas. – Juokauji gi? – Nė kiek, – atkirto Stasys. – Jei netiki, paklausk močiutės. Rūta, sakyk, kieno visada paskutinis žodis mūsų namuose? – Liaukis šnekėt nesąmones, – šiltai atsakė močiutė. – Ne, sakyk, – neatlyžo Stasys. – Kas sprendžia galutinai – tu ar aš? – Na, aš… – Kaip čia? – nepatikėjo anūkas. – Niekad tokio dalyko čia nemačiau. Šiaip manau, kad namuose šeimininkas visada turi būti vyras. – Ai, baik, Sauliau, – nusijuokė senelis. – Tikroje šeimoje viskas kitaip. Dabar papasakosiu kelias istorijas ir pats suprasi. Istorija – Pradėjo, – nepatenkinta suburbėjo močiutė. – Dabar, turbūt, apie motociklą papasakos. – Apie kurį motociklą? – nustebo anūkas. – Apie tą, kuris rūdija daržinėj, – linksmai patvirtino senelis. – Jau šimtas metų ten stovi. O žinai, kaip močiutė privertė mane jį nupirkti? – Močiutė? Privertė? – Taip. Pati pinigų davė, iš savo santaupų. Bet pradžioje buvo kita istorija. Kartą gavau algą, kaip tik motociklui su vežimėliu užteko. Sakau Rūtai, noriu motociklą pirkti. Su vežimėliu – bulves iš laukų parsivežti. Tada mums sklypus laukuose duodavo. Tavo močiutė užsispyrė – sako, gal geriau spalvotą televizorių pirkti, brangūs tie buvo, o bulves, kaip veja, ant dviračio vežiuoti. Maišas ant rėmo – ir pirmyn. Gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Taip ir nusipirkom televizorių. – O motociklas? – neįkando anūkas. – Motociklą irgi nusipirkom… – atsiduso močiutė. – Bet jau vėliau. Kai senelis nugarą pasitempė, tai pačiai teko beveik visas bulves vežiot. Kai rudenį kiaules išpjaustėm, visus pinigus jam atidaviau ir sakau – važiuok į rajoną pirkt motociklo su vežimėliu. – Kitą rudenį vėl šiek tiek pinigų buvo, – tęsė senelis. – Sakau, statom naują pirtį, nes senoji apgriuvus. O močiutė vėl prieš – sako, geriau baldų namams. Gerai, sakau, tavo žodis paskutinis. Baldus ir pirkom. – O pavasarį ta pirtelė sugriuvo… – pabaigė močiutė. – Sniego daug buvo, stogas neišlaikė… Po šito ir nusprendžiau: kaip Stasys pasakys, taip ir bus. – Štai tau! – sušuko Saulius. – Viskas kaip reikia! Paskutinis žodis visada turi būti vyro. – Ne, Sauliau, nesupratai, – nusijuokė senelis. – Prieš ką nors darant, ateinu ir klausiu – gal galima pečių pertvarkyt? Leidžia? Kaip ji pasako, taip ir būna. – Aš po tų atvejų visad sakau – kaip tu galvoji, taip daryk. – Tai, Sauliau, šeimoje vis tiek paskutinis žodis žmonos, – apibendrino senelis. – Supratai mane? Saulius susimąstė, paskui ėmė juoktis. O kai atsigavo, dar kartą susimąstė – ir veidas prašvito. – Dabar supratau, seneli. Nuvyksiu namo ir sakysiu: “Gerai, Egle, keliausim atostogauti į Turkiją, kaip tu nori. O mašinos kol kas neremontuosiu – ten automatas genda. Jei užges – ir tebūnie. Visą žiemą į darbus važinėsime autobusais. Reikės tik valanda anksčiau keltis, kas čia tokio…” Teisingai mąstau, seneli? – Visiškai teisingai, – linksmai linktelėjo senelis. – Po poros metų rasit kompromisą. O moteris šeimoje turi būti pagrindinė. Taip vyrui ramiau. Sakau iš patirties…
Na va! sušukau aš. Viskas teisingai! Paskutinis žodis visada turi priklausyti vyrui. Šį rytą pas Vilkavičius
Zibainis
Uncategorized
06
Mirra: Naujas atnaujinimas prieinamas. Programėlė, keičianti tikrovės tikimybes — Vilniaus studento pasirinkimas tarp gundymo valdžia ir kainos už pasekmes
Atnaujinimas pasiekiamas Pirmą kartą telefonas nušvito tamsiai raudonai tiesiog universiteto paskaitos metu.
Zibainis
© 2026 Zibainis