2024gegužės 12d., Penktadienis Šiandien vėl stovėjau prie Vytauto kapo, šalto akmenų šeimos kapinės Trakų šlache.
Aš šventinu šešiasdešimt metų. Pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad dingo neva ne vaikams, ne anūčiams, ne
Jūs juokaujatės, pasakė Viltė, žiūrėdama į Vytautą Petrauską plačiai atvertomis akimis. Jis tikrai nusukosi galvą.
Kas tu? Marija Petronaitė išlijo į verandą kartu su Mikalu ir pažvelgė į lankytoją. Aš esu Marijai Petronaitė!
Įsivaizduokite šį kadrą. Mano Viltė madai įkaitusi, liesa kaip šakelė, visada šik, viskas tvarka.
Tu ne esame giminės, sakė šešėlių močiutė ir permetė mėsą atgal į puodą. Eglė sustingo šalia viryklės
Tu ne esame šeima, sakė svainėra ir vėl įmetė mėsą atgal į puodą. Aistė sustingo šalia viryklės, rankoje
20260609, Vilnius Mano dienoraštis Vėl praleidau dar vieną dieną šalia senos rūdžių tvoros, kuri šiaip
2026rokas, birželio 8diena, penktadienis Mano dienoraštis širdies veidrodis, kuriuo šiandien noriu įrašyti