Zibainis

Dovana mamai: šeimos pasitikėjimas, šešiasdešimt tūkstančių ir nauja virtuvės „karalienė“ – istorija apie sprendimus, netikėtumus ir tikrą rūpestį per lietuvišką gimtadienį

Vytautai, man reikėtų tavo pagalbos dėl dovanos mamai. Milda padėjo telefoną ant stalo ir atsisuko į

Uncategorized

029

Tėvų meilė. — Vaikai – gyvenimo gėlės, – mėgo kartoti mama. O tėtis, juokdamasis, visada pridurdavo: — Ant savo tėvų kapo, – užsimindamas apie vaikų išdaigas, kaprizus ir amžiną triukšmą. Elė su lengvu nuovargiu, bet laiminga, sodino vaikus į taksi. Milanai – ketveri, Davidukui – pusantrų. Jie smagiai praleido laiką pas senelius: su sausainiais, apkabinimais, pasakomis ir leistais „truputį daugiau nei namuose“ džiaugsmais. Elė ir pati tikrai džiaugėsi šia kelione. Tėvai, seserys, sūnėnai – gimtieji namai priima be sąlygų ir paaiškinimų. Mamos maistas, kuriam neįmanoma atsispirti. Kalėdinė eglė, spindinčia lemputėmis ir keistais, jautriai senais žaisliukais. Tėčio tostai – kiek ilgi, bet visada nuoširdūs. Mamos dovanos – rūpestingos, reikalingos, su meile. Akimirkai Elei pasirodė, kad ji vėl vaikas. Ir norėjosi paprasčiausiai ištarti: „Mamyt, tėveli, ačiū, kad esate!“ Šiais metais ji su Ruslanu nusprendė savo tėvams padovanoti ypatingą dovaną. Ne iš pareigos – iš dėkingumo. Už laimingą vaikystę. Už meilę ir rūpestį, kuriais buvo pripildyti jos bei seserų metai. Už pasitikėjimą, kuriuo tėvai priėmė Ruslaną ir patikėjo jam brangiausią – savo dukrą. Už šeimos palaikymą, tikėjimą jų keliu, už buvimą drauge kiekvieną svarbią akimirką. — Visada svajojau padovanoti tėvui automobilį, – vieną dieną tyliai tarė Ruslanas. – Bet mano tėtis to nesulaukė. Po akimirkos jis jau užtikrintai pridūrė: — Bet tavo tėčiui tikrai padovanosim! Elė tik nusišypsojo, žvelgdama į vyrą ta pačia meile, kurioje tiek daug dėkingumo, pagarbos ir ateities. Kaip ir buvo sutarta, Elė atvažiavo pas tėvus su vaikais. Rankose – skaidrios dėžutės su namuose pagamintomis salotomis, mėsa, saldumynais: viskas sava, rūpestingai paruošta. Davidukas iškilmingai įteikė močiutei rožių puokštę – tokią didelę, kad vos nevirto pats. Elė apkabino tėtį, pabučiavo, įkvėpė pažįstamą, gimtųjų namų kvapą. — Kur Ruslanas? Kodėl atvažiavai viena? – susirūpino tėvai. Tuo metu Elei suskambo telefonas. — Ruslanas, – sušypsojo ji. – Šiek tiek vėluoja. Sako, galite pradėti be jo. Vaikai jau leidosi į svetainę. Po aukšta, pasipuošusia eglute gulėjo dėžės ir dėželės su užrašais – kam tiksliai šią dovaną „atnešė Kalėdų Senelis“. Milanai, žinoma, teko daugiausia. Vienoje dėžėje – stebuklinga Pelenės karieta. Kitoje – pora nuostabių baltų žirgų su ilgomis auksinėmis karčiomis. Netgi „krištoliniai“ bateliai pačiai princesei. Toliau – lengvučiai suknelė su pūsta sijonu ir ilgos pirštinės, išsiuvinėtos blizgučiais. Papuošalai, stebuklingas veidrodėlis, vaikiška kosmetika, kūrybos rinkiniai, knygos… Davidukui atiteko milžiniška dėžė su daugiaaukšte automobilių stovėjimo aikštele: mažytės blizgančios mašinėlės liftu kildavo aukštyn ir su pasigėrėjimu šliauždavo žemyn vingiuotais keliais. Dar dėžėse buvo: didelis dinozauras šviečiančiomis akimis, lankas su strėlėmis, sausas baseinėlis ir visa maišas spalvotų kamuoliukų, kosmoso blasteris, visomis spalvomis žėrintis. Ir, žinoma, kalnas spalvinimo knygelių, pieštukų ir stebuklingų flomasterių. Apie Elę irgi nepamiršo! Mažoje dėželėje su kaspinu gulėjo auksiniai auskarai su akmenėliais – jie žėrėjo, atspindėdami eglės švieseles. O ant stalo, didelėje lėkštėje, puikavosi jos mėgstamiausias „Skruzdėlynas“ – su riešutais, razinomis, cukatais ir šokolado drožlėmis. Tokie pat kaip vaikystėje. Po eglute atskirai gulėjo dėžės ir Ruslanui. Griežtai uždrausta jas atidaryti be mylimo žento. Elė su vaikais apkabino artimuosius ir įteikė savas dovanas: mamai – dėžutę tikrų prancūziškų kvepalų, tėčiui – sidabrinę apyrankę išskirtinio pynimo. Milana iškilmingai dovanojo močiutės ir senelio portretą – šiek tiek juokingą, kiek panašų į nuotrauką „jų ieško policija“, bet nupieštą su tokia meile, kad visi tik šypsojosi ir žavėjosi. Bet pagrindinė dovana dar laukė! Po kokių trisdešimties minučių, po pirmų tostų, kai visi kiek nurimo ir apžiūrinėjo dovanas, Elė užsidėjo auskarus. Jie sužibo jos ausyse, pabrėždami laimingas akis. Milana susimąsčiusi pažvelgė ir netikėtai tarė: — Mama, tu užsidėjai tuos auskarus, kad aš pastebėčiau ir pasakyčiau, jog esi graži? — Taip, būtent tam, – atvirai atsakė Elė. — Tu labai graži! – rimtai pasakė Milana. — Ir aš! Ir tėtis taip pat! Ir net Davidukas! – visi vėl nusijuokė. — O kur gi mūsų mylimas žentas? Jau metas pasirodyti! Ir štai jis pasirodė. Užsidegė signalinė lemputė, atsivėrė vartai ir į kiemą, garsiai signalizuodama, įvažiavo didelė balta mašina, blizgėdama naujais šonais. Visi iškart išėjo į kiemą – garsiai, besijuokdami, šiek tiek trūkčiodami nuo lengvo šalčio. Prie vartų stovėjo ji. Naujutėlė, chromu žvilganti mašina su balionais, pririštais prie veidrodėlių ir kapoto. Ruslanas ramiai, be didelių žodžių, išlipo iš už vairo. Priėjo prie Elės tėčio ir padavė raktelius. — Tai jums… Iš visos širdies. Ir apkabino jį vyriškai – stipriai, patikimai, be jokio demonstravimo. Tėvas atsitraukė žingsnį, pasimetęs nusišypsojo. — Ką jūs sugalvojot, vaikai… Negaliu… – žodžiai lipo, tarsi jis bijotų patikėti garsiai. Bet jį jau atsargiai palydėjo, pasodino prie vairo. Jis paglostė vairą, apžiūrėjo švytinčią, kone kosminę prietaisų panelę. Naujame salone kvepėjo brangia oda ir būsimomis kelionėmis. Tėvas nusišluostė akis – tas pačias, kurioms retai tenka išvysti ašaras. — Jūs tik duodat… – tik ir spėjo ištarti. O tada apkabino visus paeiliui: Elę, Ruslaną, anūkus, žmoną. Žodžiu, šventės pavyko. Visi buvo laimingi. Tie du viešnagės dienos pripildė džiaugsmo ir vaikų, ir suaugusiųjų širdis. Bet viskam savas laikas – metas buvo skirstytis į namus. Ryte Ruslanas išvažiavo į darbą. Uošvis nuvežė jį naujutėliu automobiliu – užtikrintai, išdidžiai, tarsi būtų atmetęs kelis metus ir rūpesčius. Elė žvelgė iš paskos ir šypsojosi: dovana gyvena savo gyvenimą, kaip ir buvo sumanyta. Po pietų Elė su vaikais išsikvietė taksi. Lagaminai buvo lengvesni nei atvykstant, bet širdys – pilnesnės. Milana dar sykį apkabino močiutę, Davidukas pamojo seneliui, tvirtai spaudamas rankytėje „į kelionę“ skirtą mašinėlę. Elė su vaikais įsėdo į taksi. Kelias buvo ramus, vaikai greitai pavargo ir, susiglaudę, užmigo ant galinės sėdynės – patenkinti, sotūs, laimingi. Pakeliui namo Elė paprašė sustoti prie nedidelės parduotuvėlės prie kelio. — Man minutelei. Reikia pampersų ir vandens, – pasakė vairuotojui. Po penkių minučių Elė išėjo, įsėdo atgal… Ir širdis nukrito kažkur negiliai. Vaikų nebuvo! Vairuotojas ramiai kalbėjosi su kažkokia nepažįstama mergina priekinėje sėdynėje. — NESUPRATAU… – lėtai ištarė Elė. Mergina staiga atsisuko: — Kas čia?! Kas per boba?! Vairuotojas gūžtelėjo pečiais: — Nežinau! – ir, atsisukęs į Elę: — Kas jūs? Ko norit? — Jūs ką, pamišot?! Kur mano vaikai?! — Niekingas tu! – suklykė mergina. – Tu dar ir vaikų turi?! – ir pradėjo jį daužyti rankine. — Tu ką, bet ką į mašiną sodini?! – jau rėkė Elė. — Kur vaikai, klausiu?! Kelias minutes salone vyko tikras chaosas: šūksniai, priekaištai, mojavimas rankomis, visuotinis neteisingumas. Ir staiga atsidaro durys… Koks vyras pasilenkia ir ramiai sako: — Panele, čia ne jūsų mašina. Aš kiek toliau pastojau. Pasaulis akimirkai nutilo. Elė tylomis, įsiutusi užtrenkė duris, iššoko ir pribėgo prie tokios pat šviesios mašinos, stovinčios priekyje. Atrakino duris. Ant galinės sėdynės ramiai miegojo jos vaikai. Du angeliukai net nepajudėjo. Elė atsiduso taip, lyg ką tik būtų grįžusi iš bedugnės krašto. Atsisėdo, uždarė duris ir sumurmėjo: — Važiuojam… Ir tada ją užplūdo juokas. Tikras, nervingas, išlaisvinantis. Vairuotojas irgi pradėjo kvatoti, braukdamas ašaras ir matyt labai džiaugdamasis, kad viskas baigėsi būtent taip – be tragedijų, bet su istorija visam gyvenimui. Elė pažvelgė į miegančius vaikus ir staiga suprato paprastą tiesą: tėvai kasdien – švelnūs, pavargę, besijuokiantys, kartais išsiblaškę. Bet užtenka net menkiausiai pavojui pasirodyti šalia – ir juose pabunda liūtai! Be jokių abejonių, be svarstymų, be baimės. Tik vienas jausmas – ginti! Tokia yra meilė. Tyli, kai viskas gerai, ir nenugalima, kai kalba pasisuka apie vaikus. Šeimos stebuklai: nuo jaukių švenčių su artimiausiais iki didžiausios dovanos tėčiui ir išbandymų mamos širdžiai – tikra tėvų meilės istorija, įkvėpta lietuviškų tradicijų ir šilumos

Tėvų meilė Vaikai gyvenimo gėlės, mėgdavo kartoti mama. O tėtis, dabar ir tučtuojau juokdamasis, visada

Uncategorized

042

Nesugebėjau pamilti: Lilijos ir Volodiaus laiškas, netikėtos kelios vasaros, draugystė su vaikystės negalią patyrusiais bičiuliais, prarasta meilė ir gyvenimo vingiai lietuviško internato šešėlyje

NEPAMYLĖJAU Merginos, prisipažinkit, kuri iš jūsų yra Dovilė? smalsiai ir su šelmiška šypsena į mus su

Uncategorized

032

Pasiimk savo vyrą!

20251205, penktadienis Grįžau namo po tėvų susirinkimo mokykloje. Vėl mokytoja šaukė Vytą už tai, kad

Uncategorized

064

— Seneli, žiūrėk! — Lilija prisiglaudė prie lango. — Šuniukas!

Dėde, žiūrėk! Ugnė prilipusi prie lango sako. Šuniukas! Už tvoros bėga bėglių šuo. Juodas, purvinas

Uncategorized

036

Labai noriu namo, sūneli Petravičius išėjo į balkoną, užsirūkė cigaretę ir prisėdo ant žemos taburetės. Gerklėje užstrigo kartus gumulas – bandė susiimti, bet rankos išdavikiškai drebėjo. Ar kada nors būtų pagalvojęs, kad ateis tokia diena, kai nebebus vietos jo pačio bute… – Tėti! Ne pykti ir nesinervinti reikia! – į balkoną išbėgo Larisa, vyresnė Viktoro Petravičiaus duktė. – Juk daug neprašau… Palik mums savo kambarį ir viskas! Jei manęs negaila, tai pagalvok bent apie savo anūkus. Vaikai tuoj į mokyklą eis, o gyventi priversti vienoje patalpoje… – Laura, gyventi į senelių namus neisiu, – ramiai pasakė senolis. – Jei jums su vaikais ankšta mano bute, kraustykitės pas Michailo motiną. Ji viena trijų kambarių bute gyvena. Turėsite atskirą kambarį ir jūs, ir vaikai. – Tu juk žinai, kad su ja vienoje patalpoje niekada neapsigyvensiu! – suriko dukra ir trenkė balkonų durimis. Petravičius paglostė seną šunį, kuris jiems su žmona ištikimai tarnavo daugelį metų, ir prisiminęs savo Nadą, pravirko. Visada jam akis užliedavo ašaros, kai prisimindavo žmoną. Ji mirė prieš penkerius metus, palikdama jį vieną. Po jos išėjimo vyras pasijuto visišku našlaičiu. Visą gyvenimą ėjo šalia, ar galėjo kada nors pagalvoti, kad turėdamas dukrą ir anūkus, jo lauks vieniša senatvė. Larisą jie augino su meile ir nuoširdumu, stengėsi įskiepyti geriausias savybes. Bet kažką visgi pražiopsojo… Dukra užaugo žiauri, savimyla asmenybė. Baris tyliai sukniaukė ir atsigulė prie šeimininko kojų. Šuo jautė jo sielvartą ir kentėjo matydamas, kaip blogai šeimininkui. – Seneli, tu mūsų visai nemyli? – įėjo aštuonmetis anūkas. – Ką tu – kas tau tokią kvailystę sakė? – nustebo senolis. – Kodėl nenori išvažiuoti nuo mūsų? Tau gaila palikti man ir Kostui kambarį? Kodėl esi toks savanaudis? – berniukas žiūrėjo į senelį su panieka ir pykčiu. Viktoras norėjo ką nors paaiškinti anūkui, bet suprato, kad šis kartoja dukros žodžius. Matyt Larisa jau spėjo paveikti vaiką. – Gerai. Išvažiuosiu, – negyvu balsu ištarė senolis. – Atiduosiu jums kambarį. Jis jau negalėjo daugiau būti tokioje aplinkoje. Suprato, kad šiame namuose visi jo nekenčia – nuo žento, kuris seniai nesikalba, iki anūko, kuriam įteigė, kad senelis atėmė iš jo kambarį. – Tėveli! Tu tikrai sutikai? – įbėgo patenkinta Larisa. – Tikrai, – tyliai tarstelėjo senolis. – Pažadėk, kad neskriausi Bario. Jaučiuosi išdavikas… – Liaukis! Mes rūpinsimės juo, vesime dažnai pasivaikščioti. O savaitgaliais lankysime tave kartu su Barčiu, – pažadėjo dukra. – Parinkau tau geriausią pensionatą, pamatysi, tau patiks. Po dviejų dienų Petravičius išvažiavo į senelių namus. Pasirodo, dukra jau iš anksto viską sutarė ir laukė, kol tėvas pagaliau pasiduos. Įėjęs į duslią, drėgmės ir blakių prasmirdusią kambarį, senolis pasigailėjo savo sprendimo. Larisa apgavo jį pasakodama apie komfortą – ne privačiame pensionate atsidūrė, o paprastame senelių namuose, kur gyveno nelaimingi, nuskriausti žmonės. Susidėjęs daiktus, jis nusileido žemyn. Sėdęs ant suoliuko, vos susilaikė neverkęs. Stebėdamas bejėgius senolius, įsivaizdavo, kaip skurdžiai gyvens po kelių metų. – Naujas? – paklausė simpatiška senutė, prisėdusi šalia. – Taip… – sunkiai atsiduso senolis. – Neverkite… Aš irgi pradžioje daug verkiau, o paskui susitaikiau. Mano vardas Valentina. – Viktoras, – prisistatė vyras. – Jus irgi vaikai čia apgyvendino? – Ne. Sūnėnas. Vaikų Dievas man nedavė, nusprendžiau butą palikti sūnėnui, bet, matyt, paskubėjau… Pasigrobė butą, o mane čia. Ačiū, kad bent neišvarė į gatvę… Kalbėjosi iki vėlaus vakaro, prisiminė gerus jaunystės laikus, savo antrąsias puses. Kitą dieną, po pusryčių, vėl išėjo pasivaikščioti. Ši moteris įnešė bent trupinį džiaugsmo ir pokyčių į Petravičiaus kasdienybę. Jis negalėjo būti toje patalpoje ir visą laiką leido lauke. Maistas valgykloje buvo prastas, valgė tik tiek, kad išlaikytų jėgas. Petravičius laukė dukros. Tikėjosi, kad Larisa persigalvos, pasiilgs ir parsiveš namo. Bet laikas bėgo, ir ji vis neatvykdavo. Kartą nutarė paskambinti namo, pasiteirauti apie Barį, bet niekas nepakėlė ragelio. Vieną dieną prie įėjimo Petravičius pamatė kaimyną – Steponą Ilginį. Stepas pamatęs senolį, nustebo, tuoj prisiartino. – Štai kur jūs! – stebėjosi Stepas. – O kodėl jūsų dukra meluoja, kad persikėlėte gyventi į kaimą? Aš iškart pajutau, kad kažkas ne taip. Žinojau, kad jūs niekada nepaliktumėte savo Bario lauke. – Apie ką tu? – nesuprato Viktoras Petravičius. – Kas su mano šuniu? – Nesijaudinkite – nusivežėm jį į prieglaudą. Pats nežinau, kas nutiko. Matau, Baris dieną naktį prie laiptinės sėdi, jūsų nesimato. Sutikau Larisą, paklausiau, ar viskas gerai. Ji pasakė, kad išvažiavote į kaimą, o butą pardavinėja ir kraustosi pas vyro motiną. Apie šunį aiškino, kad jis jau senas – esą nenorite su juo vargti. Viktoras Petravičiau, kas čia dedasi? – paklausė Stepas, matydamas, kaip išbalo senolis. Petravičius jam papasakojo viską. Papasakojo, kad viską atiduotų, jei tik galėtų atsukti laiką atgal ir nepadaryti skuboto sprendimo. Dukra atėmė iš jo padorų gyvenimą, dar ir Barį išvarė į gatvę. – Labai noriu namo, sūneli, – sušnabždėjo senolis. – Būtent su tokiu klausimu čia ir atvažiavau. Juk aš teisininkas, dažnai ginu pagyvenusių žmonių teises. Dabar vedu vieno senolio bylą – kaimynai atėmė namą. Nesijaudinkite. Jūs gi nespėjote išsiregistruoti? – paklausė vyras. – Ne. Jei tik pati neišregistravo. Atvirai, jau nežinau, ko galima tikėtis iš savo dukros… – Susiruoškite, laukiu mašinoje, – tarė Stepas. – Negalima taip! Kokia ji dukra po tokių dalykų… Petravičius tuoj pat užlipo, greitai susidėjo daiktus į krepšį ir nusileido žemyn. Prie įėjimo susidūrė su Valentina. – Vale, išvažiuoju. Sutikau kaimyną – dukra išvarė Barį, parduoda butą. Tokie reikalai, – pasakė vyras. – Kaip gi taip? – sumišo moteris. – O aš? – Nepergyvenk – kai viską sutvarkysiu, sugrįšiu tavęs pasiimti, – pažadėjo Petravičius. – Ar tikrai? Kam manęs reikia? – liūdnai tarstelėjo moteris. – Atleisk. Skuba – nevark, pažadu, įvykdysiu pažadą. Viktorui Petravičiui nepavyko sugrįžti namo – butas buvo užrakintas, raktų neturėjo. Stepas jį pasiėmė pas save. Greitai paaiškėjo, kad Larisa jau nebegyvena bute, prieš kelias dienas persikraustė pas anytą, o butą išnuomojo nuomininkams. Dėka Stepo senolis atgavo teisę į savo būstą. – Ačiū tau, – padėkojo kaimynui senolis. – Tik nežinau, kaip gyventi toliau. Juk ji nurims tik kai mane išvys… – Yra tik vienas kelias, – tarė Stepas. – Galime parduoti butą, Larisai atiduoti jos dalį, o už likutį nupirkti jums būstą. Greičiausiai rastume mažą namelį kaime. – Puiku! – nudžiugo vyras. – Tai tobulas sprendimas. Po trijų mėnesių Viktoras Petravičius kraustėsi į naujus namus. Stepas padėjo visur, siūlė pervežti ir Barį. – Tik užsukime dar į vieną vietą, – paprašė Petravičius. Iš tolo senolis pamatė Valentiną. Ji sėdėjo ant jų suoliuko ir liūdnai žvelgė į tolį. – Vale! – pakvietė moterį. – Mes su Bariu atvažiavom tavęs. Dabar turim namelį kaime – grynas oras, žvejyba, uogos, grybai, viskas šalia. Važiuojam? – sušypsojo Petravičius. – O kaip aš važiuosiu? – sutriko moteris. – Tiesiog pakilk nuo suoliuko ir eik su mumis, – nusijuokė vyras. – Ryžkis! Čia mums ne vieta. – Gerai! Palauksi dešimt minučių? – šypsojosi Valentina, negalėdama sulaikyti ašarų. – Žinoma, palauksiu! – šypsojosi vyras. Nepaisydami mažų žmonių piktžodžiavimo, šie du sugebėjo apginti savo teisę į laimę. Kiekvienas jų suprato, kad pasaulyje yra gerų žmonių, ir kad gerų visada daugiau nei blogų. Viktoras ir Valentina tuo įsitikino patys. Senjorai sugebėjo pakovoti už save ir pagaliau rado ramybę bei laimę savo gyvenime…

Žinai, kaip kartais širdis tiesiog spaudžia, kai niekas nebesiklosto taip, kaip norėtum…

Uncategorized

032

Vyriški, nesistumdykite… Fū, čia nuo jūsų sklinda kvapas? – Atsiprašau… – sumurmėjo vyras, atsitraukdamas ir kažką dar tyliai, liūdnai pridūręs sau po nosimi. Stovėjo, delne skaičiavo smulkius pinigus – turbūt neturi buteliui. Rita netyčia įsižiūrėjo į vyro veidą: keista, bet jis neatrodė girtas. – Vyriški, atleiskit, nenorėjau… – Jai kažkas neleido tiesiog apsisukti ir nueiti. – Viskas gerai, – jis pakėlė į ją akis, ryškiai mėlynas, nei kiek nepriblėsusias… Tokių akių Rita nematė net jaunystėje. Tvirtai paėmusi vyrą už parankės, atvedė jį į šalį nuo nedidelės eilės. – Gal jums kažkas atsitiko? Pagalbos reikia? – Rita pagaliau suprato – sklinda ne alkoholis, o senas prakaito kvapas. Vyras nutylėjo, paslėpė monetėles kišenėje – nejauku jam buvo apie SAVE kalbėti. – Aš Rita. O jūs? – Juozas. – Tai reikalinga pagalba? – Rita staiga suprato, kad lyg ir perša save kažkokiam benamiui. O jis tik žvilgtelėjo tomis žydromis akimis ir daugiau vengtinai žiūrėjo į ją. Ji jau buvo besiruošianti eiti, bet jis pagaliau ištarė: – Reikia darbo. Gal žinot, kur uždarbį susirasti? Gal remontui, ar kiemo darbui. Jūsų miestelis nemažas, gražus, o aš čia nieko nepažįstu. Atleiskit… Rita klausė tylėdama, galvodama – ar galima leisti į namus bet ką. O kaip tik reikėjo vonioje plyteles keisti; sūnus žadėjo padaryti pats, bet tam jis vis nerado laiko… – Mokate plyteles kloti? – paklausė ji. – Moku. – Kiek prašysite už 10 kv. m. sanmazgą? Vyriškis nustebo dėl tokio „tualeto ploto”. – Pažiūrėti reikia. Iš tiesų, kiek duosit, tiek ir imsiu. Juozas padarė vonią labai kruopščiai, prašė leidimo prieš darbą nusiprausti – Rita apsidžiaugė, kad pats suprato. Ji davė jam vyro drabužių, o savus išsiskalbė. Remontą Juozas atliko per savaitgalį: senąsias plyteles nuėmė, įrankius sutvarkė, vakarop naujos plytelės jau blizgėjo. Rita nerimavo – Juozas, matyt, benamis. Palikti nakčiai? Keista… Bet ir išvaryti vidurnaktį nesinori. Šeštadienį Rita beveik nemiegojo, vis klausėsi, bet vyras buvo smarkiai pavargęs ir ramiai miegojo svetainėje. – Apžiūrėkite darbą, Margarita! – pakvietė Juozas. Viskas idealiai. – Juozai, o kas jūs pagal profesiją? – Paklauso Rita. – Fizikos mokytojas. Baigęs Vilniaus universitetą. – O dėl plytelių… kiekvienas save gerbiantis vyras turi tokius dalykus mokėti, – šypteli jis. Rita ištraukė atlyginimą, kiek būtų mokėjusi statybininkams. Juozas nežiūrėdamas padėjo į kišenę drabužius. – Palaukit! O jūs taip ir išeisite? – net nustebo Rita. – O kas čia tokio? – vėl pakėlė tas savo mėlynas akis. – Gal bent pavalgysite? Visą dieną dirbote, tik arbatą gėrėte. Juozas kiek pamąstė, gūžtelėjo, bet sutiko. Vakarieniavo dviese – ir Rita pajuto, kad su juo gera bendrauti: išsilavinęs, protingas, tik su kažkokiu prarastumo šydu. Tas niekaip neišnyko: nei po dušo, nei po šilto pokalbio. Gal, kad reikia laiko… – Juozai, kas gi jums nutiko? Atleiskit, kad klausiu. – Jei pradėsiu pasakoti – skambės arba herojiškai, arba kvailai… Bet mano istorija išties nutiko, kam jums to reikia? – Tiesiog keista… toks vyras, ir tokioje situacijoje… Juozas įdėmiai ją pažiūrėjo. Neilgai trukus prasidėjo jų istorija. Rita net nemanė, kad penkiasdešimt trejų gali užeiti tokia aistra, kad laimė nevėluoja… Juozas papasakojo: prieš aštuonerius metus mėgino padėti talentingam, bet iš probleminės šeimos mokiniui – ištraukti iš blogos kompanijos. Viskas baigėsi muštynėmis – Juozas, sportiškas, apgynė save, bet vienas banditų netyčia žuvo. „Gavai” dvylika metų, išėjo už gerą elgesį ketveriais anksčiau. Mama jau buvo mirusi, žmona ištekėjusi už kito. Iš Vilniaus išvyko į Kauną, bet čia sekėsi katastrofiškai prastai – niekas į darbą nenorėjo priimti įkalintojo. Beveik dvi savaites jau nakvojo bet kur, kol susipažino su Rita… Cigaretes rūkė Ritos; ji nemėgino net leisti nupirkti savų. Cigarečių šviesoje buvo lengviau prisipažinti, kad moteris įsileido vyrą į savo gyvenimą. – Tai bent pasą turi? – Turiu, – šyptelėjo jis. – Tik be deklaruotos vietos. Nuo to daug bėdų. Juozas liko. Rita padarė jam laikiną registraciją, jis susirado darbą – ne pagal specialybę, bet džiaugėsi ir tuo: ūkinių prekių parduotuvėje padavėju. Savaitgaliais pradėjo mokyti mokinius privačiai. Praėjo du su puse mėnesio – atvažiavo Ritos sūnus. Išsivedė motiną pasikalbėti: – Davai, atsikratyk juo. – Ko-oo? – nustebo Rita. – Ne vieta tau su tokiu, jis tik prisiglaudė, nes neturi kur gyventi. Tu kvaila! – Ritos sūnus priėmė kategoriškai. – Aš tavo paveldėtojas – nenoriu dalintis su jokiais benamiais. Jei ištekėtum, reikalautų visko. – Oi, tu mane jau laidoji?! O ką tu čia ketini paveldėti? Dar aš tave pergyvensiu! – konfrontavo Rita. – Mam, neskatink negražaus mano elgesio. Vis tiek jums laimės neleisiu. Jei būtum radusi padorų, pasiturintį vyrą – nieko nesakyčiau. O toks… – Tai pas mus, pasirodo, padorumas pinigais matuojamas? Kaip tave auklėjau?! – Mam… Galvok pati. Per savaitę grįšiu, kad jo čia neliktų, kitaip pati kalta būsi. Rita grįžo į namus, tramdydama ašaras. – Policininkas? – paklausė Juozas. – Atleisk, nepaminėjau… – Nieko tokio, – jis gūžtelėjo. – Jis prokuroro padėjėjas. Jis geras, Juozai, tik labai atsargus, rūpinasi… – Ką darysi? – rimtai paklausė Juozas. Rita nežinojo. Dima buvo principingas – ir jei pasakė, kad gyvenimo neduos, tai gali ir savo mamos vyrą įkišti į kalėjimą vėl. – Pavasaris… dar nieko nenusprendei? Davai aš pasakysiu. – Pinigų turiu, tu gi neklausi. Sklypui arčiau miestelio neužteks, bet dvidešimt kilometrų nuo čia – jau pakaks. Statysim namą, bent laikiną vagonėlį pasistatysim. Mokyčiausi toliau, papildomai dirbsiu. Namą pats pastatysiu. Ką manai? Rita tylėjo, sukrėsta. Juozas sunerimo. – Žinau, pripratusi prie komforto. Bet tai laikina – paskui viską įrengsiu. – Juozai… aš irgi turiu pinigų. Galiu investuoti į statybas. – Aš nedrįsčiau to prašyti. – Tu ir neprašai! Tai mūsų ateičiai. Juozas apkabino ją, prisiglaudė prie galvos. Tiek šilumos, stiprybės ir meilės – kas galėjo pagalvoti, kad tokių dalykų patirs brandžiame amžiuje? Viską Pasidarė sparčiai: nupirko sklypą, pastatė vagonėlį, prisivedė elektrą – Juozas įsirengė kampą pamokoms internetu ir ėmėsi statybos. Ritos santaupų nepakako – Juozas dar aktyviau mokė. Viską investavo į namą. Šiltais vakarais jie tiesiog gulėjo savo būsimos sodybos pievoje, žiūrėjo į žvaigždes. – Ką jauti? – klausdavo Juozas. – Jaučiu antrą kvėpavimą, – atsakydavo Rita. – O aš – meilę… Vėliau, atvažiavusi į buvusius namus pasiimti daiktų, Rita užklupo Dimą. Jis nustebo – mama atjaunėjo, sužydėjo, akys spindi… – Mama, kas su tavim? – Dima nesuprato permainų. – O ko tu taip ilgai nebuvai namie? – Aš čia jau negyvenu. Su Juozu statom namą. Grįši, kai bus baigta, pakviesiu tave į svečius… Dima liko nesupratęs – motina kupina laimės, valgosi už gyvenimą… – Mama, kas su tavim nutiko? – Antras kvėpavimas, Dimai. Ir dar – meilė. Aišku, meilė! Iki, sūnau! – nusijuokė Rita ir išbėgo. Laikas spaudė – šiandien statys laiptus į namą… Antras kvėpavimas: brandžios meilės pradžia, benamio mokytojo išpažintis ir naujo gyvenimo statybos Lietuvoje

Vyrai, na, nespauskite. Fu, ar čia nuo jūsų sklinda tas kvapas? Atsiprašau, sumurmėjo vyriškis, truputį

Uncategorized

0115

Vyriški, nesistumdykite… Fū, čia nuo jūsų sklinda kvapas? – Atsiprašau… – sumurmėjo vyras, atsitraukdamas ir kažką dar tyliai, liūdnai pridūręs sau po nosimi. Stovėjo, delne skaičiavo smulkius pinigus – turbūt neturi buteliui. Rita netyčia įsižiūrėjo į vyro veidą: keista, bet jis neatrodė girtas. – Vyriški, atleiskit, nenorėjau… – Jai kažkas neleido tiesiog apsisukti ir nueiti. – Viskas gerai, – jis pakėlė į ją akis, ryškiai mėlynas, nei kiek nepriblėsusias… Tokių akių Rita nematė net jaunystėje. Tvirtai paėmusi vyrą už parankės, atvedė jį į šalį nuo nedidelės eilės. – Gal jums kažkas atsitiko? Pagalbos reikia? – Rita pagaliau suprato – sklinda ne alkoholis, o senas prakaito kvapas. Vyras nutylėjo, paslėpė monetėles kišenėje – nejauku jam buvo apie SAVE kalbėti. – Aš Rita. O jūs? – Juozas. – Tai reikalinga pagalba? – Rita staiga suprato, kad lyg ir perša save kažkokiam benamiui. O jis tik žvilgtelėjo tomis žydromis akimis ir daugiau vengtinai žiūrėjo į ją. Ji jau buvo besiruošianti eiti, bet jis pagaliau ištarė: – Reikia darbo. Gal žinot, kur uždarbį susirasti? Gal remontui, ar kiemo darbui. Jūsų miestelis nemažas, gražus, o aš čia nieko nepažįstu. Atleiskit… Rita klausė tylėdama, galvodama – ar galima leisti į namus bet ką. O kaip tik reikėjo vonioje plyteles keisti; sūnus žadėjo padaryti pats, bet tam jis vis nerado laiko… – Mokate plyteles kloti? – paklausė ji. – Moku. – Kiek prašysite už 10 kv. m. sanmazgą? Vyriškis nustebo dėl tokio „tualeto ploto”. – Pažiūrėti reikia. Iš tiesų, kiek duosit, tiek ir imsiu. Juozas padarė vonią labai kruopščiai, prašė leidimo prieš darbą nusiprausti – Rita apsidžiaugė, kad pats suprato. Ji davė jam vyro drabužių, o savus išsiskalbė. Remontą Juozas atliko per savaitgalį: senąsias plyteles nuėmė, įrankius sutvarkė, vakarop naujos plytelės jau blizgėjo. Rita nerimavo – Juozas, matyt, benamis. Palikti nakčiai? Keista… Bet ir išvaryti vidurnaktį nesinori. Šeštadienį Rita beveik nemiegojo, vis klausėsi, bet vyras buvo smarkiai pavargęs ir ramiai miegojo svetainėje. – Apžiūrėkite darbą, Margarita! – pakvietė Juozas. Viskas idealiai. – Juozai, o kas jūs pagal profesiją? – Paklauso Rita. – Fizikos mokytojas. Baigęs Vilniaus universitetą. – O dėl plytelių… kiekvienas save gerbiantis vyras turi tokius dalykus mokėti, – šypteli jis. Rita ištraukė atlyginimą, kiek būtų mokėjusi statybininkams. Juozas nežiūrėdamas padėjo į kišenę drabužius. – Palaukit! O jūs taip ir išeisite? – net nustebo Rita. – O kas čia tokio? – vėl pakėlė tas savo mėlynas akis. – Gal bent pavalgysite? Visą dieną dirbote, tik arbatą gėrėte. Juozas kiek pamąstė, gūžtelėjo, bet sutiko. Vakarieniavo dviese – ir Rita pajuto, kad su juo gera bendrauti: išsilavinęs, protingas, tik su kažkokiu prarastumo šydu. Tas niekaip neišnyko: nei po dušo, nei po šilto pokalbio. Gal, kad reikia laiko… – Juozai, kas gi jums nutiko? Atleiskit, kad klausiu. – Jei pradėsiu pasakoti – skambės arba herojiškai, arba kvailai… Bet mano istorija išties nutiko, kam jums to reikia? – Tiesiog keista… toks vyras, ir tokioje situacijoje… Juozas įdėmiai ją pažiūrėjo. Neilgai trukus prasidėjo jų istorija. Rita net nemanė, kad penkiasdešimt trejų gali užeiti tokia aistra, kad laimė nevėluoja… Juozas papasakojo: prieš aštuonerius metus mėgino padėti talentingam, bet iš probleminės šeimos mokiniui – ištraukti iš blogos kompanijos. Viskas baigėsi muštynėmis – Juozas, sportiškas, apgynė save, bet vienas banditų netyčia žuvo. „Gavai” dvylika metų, išėjo už gerą elgesį ketveriais anksčiau. Mama jau buvo mirusi, žmona ištekėjusi už kito. Iš Vilniaus išvyko į Kauną, bet čia sekėsi katastrofiškai prastai – niekas į darbą nenorėjo priimti įkalintojo. Beveik dvi savaites jau nakvojo bet kur, kol susipažino su Rita… Cigaretes rūkė Ritos; ji nemėgino net leisti nupirkti savų. Cigarečių šviesoje buvo lengviau prisipažinti, kad moteris įsileido vyrą į savo gyvenimą. – Tai bent pasą turi? – Turiu, – šyptelėjo jis. – Tik be deklaruotos vietos. Nuo to daug bėdų. Juozas liko. Rita padarė jam laikiną registraciją, jis susirado darbą – ne pagal specialybę, bet džiaugėsi ir tuo: ūkinių prekių parduotuvėje padavėju. Savaitgaliais pradėjo mokyti mokinius privačiai. Praėjo du su puse mėnesio – atvažiavo Ritos sūnus. Išsivedė motiną pasikalbėti: – Davai, atsikratyk juo. – Ko-oo? – nustebo Rita. – Ne vieta tau su tokiu, jis tik prisiglaudė, nes neturi kur gyventi. Tu kvaila! – Ritos sūnus priėmė kategoriškai. – Aš tavo paveldėtojas – nenoriu dalintis su jokiais benamiais. Jei ištekėtum, reikalautų visko. – Oi, tu mane jau laidoji?! O ką tu čia ketini paveldėti? Dar aš tave pergyvensiu! – konfrontavo Rita. – Mam, neskatink negražaus mano elgesio. Vis tiek jums laimės neleisiu. Jei būtum radusi padorų, pasiturintį vyrą – nieko nesakyčiau. O toks… – Tai pas mus, pasirodo, padorumas pinigais matuojamas? Kaip tave auklėjau?! – Mam… Galvok pati. Per savaitę grįšiu, kad jo čia neliktų, kitaip pati kalta būsi. Rita grįžo į namus, tramdydama ašaras. – Policininkas? – paklausė Juozas. – Atleisk, nepaminėjau… – Nieko tokio, – jis gūžtelėjo. – Jis prokuroro padėjėjas. Jis geras, Juozai, tik labai atsargus, rūpinasi… – Ką darysi? – rimtai paklausė Juozas. Rita nežinojo. Dima buvo principingas – ir jei pasakė, kad gyvenimo neduos, tai gali ir savo mamos vyrą įkišti į kalėjimą vėl. – Pavasaris… dar nieko nenusprendei? Davai aš pasakysiu. – Pinigų turiu, tu gi neklausi. Sklypui arčiau miestelio neužteks, bet dvidešimt kilometrų nuo čia – jau pakaks. Statysim namą, bent laikiną vagonėlį pasistatysim. Mokyčiausi toliau, papildomai dirbsiu. Namą pats pastatysiu. Ką manai? Rita tylėjo, sukrėsta. Juozas sunerimo. – Žinau, pripratusi prie komforto. Bet tai laikina – paskui viską įrengsiu. – Juozai… aš irgi turiu pinigų. Galiu investuoti į statybas. – Aš nedrįsčiau to prašyti. – Tu ir neprašai! Tai mūsų ateičiai. Juozas apkabino ją, prisiglaudė prie galvos. Tiek šilumos, stiprybės ir meilės – kas galėjo pagalvoti, kad tokių dalykų patirs brandžiame amžiuje? Viską Pasidarė sparčiai: nupirko sklypą, pastatė vagonėlį, prisivedė elektrą – Juozas įsirengė kampą pamokoms internetu ir ėmėsi statybos. Ritos santaupų nepakako – Juozas dar aktyviau mokė. Viską investavo į namą. Šiltais vakarais jie tiesiog gulėjo savo būsimos sodybos pievoje, žiūrėjo į žvaigždes. – Ką jauti? – klausdavo Juozas. – Jaučiu antrą kvėpavimą, – atsakydavo Rita. – O aš – meilę… Vėliau, atvažiavusi į buvusius namus pasiimti daiktų, Rita užklupo Dimą. Jis nustebo – mama atjaunėjo, sužydėjo, akys spindi… – Mama, kas su tavim? – Dima nesuprato permainų. – O ko tu taip ilgai nebuvai namie? – Aš čia jau negyvenu. Su Juozu statom namą. Grįši, kai bus baigta, pakviesiu tave į svečius… Dima liko nesupratęs – motina kupina laimės, valgosi už gyvenimą… – Mama, kas su tavim nutiko? – Antras kvėpavimas, Dimai. Ir dar – meilė. Aišku, meilė! Iki, sūnau! – nusijuokė Rita ir išbėgo. Laikas spaudė – šiandien statys laiptus į namą… Antras kvėpavimas: brandžios meilės pradžia, benamio mokytojo išpažintis ir naujo gyvenimo statybos Lietuvoje

Vyrai, na, nespauskite. Fu, ar čia nuo jūsų sklinda tas kvapas? Atsiprašau, sumurmėjo vyriškis, truputį

Uncategorized

012

— O, mama… kaip čia pas jus smagiai kvepia… Labai norėčiau paragauti! Ar galėtumėte man duoti vieną iš tų? Niekuomet nesu ragavusi nieko panašaus… – tarė senutė, glaudžianti prie širdies krepšį, kuriuo visą dieną vaikščiojo po miestą.

Oi, moči kaip čia skaniai kvepia Toks alkis! Ar galėtum man duoti vieną iš šių? Niekuomet nieko panašaus