Zibainis

Agnė susiraukė į telefono ekraną. Žinutė nuo Vytauto buvo trumpa: Skelbiu skyrybas. Paimk vaikų ir iškeli

Naktinis ekspresas Vilniaus gatvėmis: kai penki triukšmingi naktibaldos patenka į vienintelį troleibusą, o pavargusi kontrolierė sulaukia ne tik įžūlių replikų, bet ir linksmybių salone – tačiau kelionė į miestą virsta paslaptingu nuotykiu, priverčiančiu penketuką atsikratyti alkoholio miglos, padirbėti su šluotomis prie ežero ir sutikti aušrą švarintame troleibuse, kol Vilnius bunda naujai dienai.

Naktinis ekspresas Prieš daugelį metų, kai Vilniaus naktys dar buvo kitokios, senas raudonas troleibusas

Uncategorized

022

Milijonierius sustabdo prabangų Mercedes snieguotoje Vilniaus gatvėje… ir negali patikėti savo akimis

Milijonierius sustoja ant apsnigtos Vilniaus gatvės… ir niekaip negali patikėti savo akimis Mercedes

Uncategorized

016

Ne lemta… Traukinys dundėjo antrą dieną: keleiviai jau spėjo susipažinti, išgerti ne vieną puodelį arbatos, įveikti dešimtis kryžiažodžių, ir prasidėjo rimtos kalbos apie gyvenimą. Toks kelionių sindromas labiausiai atsiskleidžia būtent traukiniuose – išgirsti tokių pasakojimų, kokių niekur kitur nebeišgirsi. Sėdėjau šoninėje vietoje, o netoliese esančiame kupė trys pagyvenusios moterys dalinosi tešlos receptais ir mezgimo ant virbalų paslaptimis. Traukinys įriedėjo ant tilto, nuo kurio atsivėrė nuostabus vaizdas: skaidrus dangus, saulėta diena, plati upė su lengvomis bangelėmis, o ant aukšto, šilkinėmis žolėmis apaugusio kranto, stūksojo baltų plytų bažnyčia su auksiniais kupolais. Moterys nutilo. Viena persižegnojo. – Oi, dabar jums papasakosiu istoriją, – prabilo jos kaimynė. – Tikėkit ar ne, čia jau kaip norit… – Ir pradėjo pasakoti, kaip pavasarį, kai norėjo sutikti seniai matytą brolį, vietoje tilto ėjo per upės ledą, bet įlūžo – ir kaip įvyko neįtikėtinas stebuklas: nežinia iš kur atsiradęs vyras gelbeinimui ištiesė beržą, ištraukė ją gyvą, o po to dingo. Vėliau moteris bažnyčioje atpažino savo gelbėtoją šventojo Nikolajaus stebukladario ikonoje… Čia tokia istorija. Norit – tikėkit, norit – ne.

Traukinio kelionė tęsėsi jau antrą dieną. Keleiviai spėjo susipažinti, išgerti ne vieną puodelį arbatos

Uncategorized

039

Aš sušukau pro langą: — Mama, kodėl taip anksti? Sušalsi! — Ji atsigręžė, pamojavo kastuvu: — Stengiuosi dėl jūsų, tinginiai! Kitą dieną jos nebebuvo… Iki šiol negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą – kiekvieną kartą, matydama tą takelį, jaučiu, kaip širdį kažkas suspaudžia. Tos nuotraukos padariau sausio antrąją, nežinodama kodėl… Dabar tai vienintelis prisiminimas iš tų dienų, kai Naujus metus šventėme visa šeima, mama ruošė kotletus ir kvietė mane pjaustyti salotų, pasakojo apie savo vaikystės šventes – tada dar buvo gyva, juokėsi, šoko po fejerverkų, o paskui, po kelių dienų, jos nebeliko… Ir liko tik sniege įspausti paskutiniai mamos pėdsakai nuo vartelių iki mūsų namų slenksčio – jų vis dar neišdrįstu užkasti, nes būtent ta balta takelį ji mums paliko atsisveikindama…

Šaukiu pro langą: Mama, ką tu tokia anksti? Sušalsi! Ji atsisuka, mosteli sniego kastuvu lyg pasisveikindama

Uncategorized

0351

„Tai ne mano vaikas,“ tarė milijonierius ir įsakė savo žmonai paimti kūdikį ir išvykti. Kokia gaila, kad jis to nežinojo.

Tai ne mano vaikas, pareiškė milijonierius, norėdamas, kad jo žmona pasiimtų kūdikį ir išvyktų.

Uncategorized

0294

Svečių namuose būdavo beveik visada. Visi gerdavo, butelių pilna, o valgyti nėra ką – net duonos kąsnio nerasi… Ant stalo tik nuorūkos ir tuščia silkės konservų dėžutė. Lėnius vėl nužvelgė stalą – tuščia. „Gerai, mama, aš einu“, – pasakė berniukas, lėtai maudamasis savo suplyšusius batus, dar vildamasis, kad mama jį sulaikys, pakvies pasilikti, išvirs košę, išvarys svečius ir išplaus grindis… Bet švelnių žodžių iš jos neišgirsi – ji kalbėdavo atšiauriai, lyg spyglius, nuo kurių Lėnius norėdavosi susigūžti ir pasislėpti. Šį kartą jis nusprendė išeiti visam laikui. Jam buvo šešeri ir jis laikė save jau suaugusiu. Norėjo užsidirbti ir nusipirkti bandelę, gal net dvi – jo pilvas urzgė ir reikalavo valgio. Kaip užsidirbti, Lėnius nežinojo, bet eidamas pro kioskus pamatė sniege stiklinę butelį – įsidėjo į kišenę, surado išmestą maišelį ir pusę dienos rinko butelius. Jų surinko jau daug, jie džingsojo maišelyje. Jis jau įsivaizdavo, kaip pirks minkštą kvapnią bandelę su aguonomis arba razinomis, gal net su glajumi, bet nusprendė, kad glajui trūks butelių, tad paieškos dar tęsėsi. Priėjo prie priemiestinių traukinių perono, kur vyrai laukdami traukinių geria alų. Lėnius padėjo sunkų maišelį prie kiosko, o pats nubėgo paimti naujai palikto butelio. Kol bėgiojo, priėjo purvinas piktas vyras – jis pasiėmė Lėniaus butelius, pažiūrėjo į išblyškusį savininką taip grėsmingai, kad Lėnius turėjo nueiti. Svajonė apie bandelę išnyko kaip miražas. „Butelius rinkti – irgi sunkus darbas“, – pagalvojo Lėnius ir nuskubėjo snieguotomis gatvėmis. Sniegas buvo šlapias ir lipnus, kojos peršlapo ir sušalo. Sutemo. Nepamatė, kaip atsidūrė kažkuriame daugiabučio laiptinėje, pargriuvo aikštelėje, pasiglaudė prie radiatoriaus ir nugrimzdo į šiltą sapną. Pabudęs galvojo, kad vis dar sapnuoja – buvo šilta, jauku, kvepėjo kažkuo gardžiu. Į kambarį atėjo moteris su labai gera šypsena. „Na, berniuk, – paklausė ji švelniai, – sušilai? Išsimiegojai? Einam pusryčiauti. Naktį einu pro šalį, o tu – kaip šuniukas laiptinėje miegi. Pasiėmiau ir parsinešiau namo.“ „Tai dabar čia mano namai?“ – dar netikėdamas savo laime paklausė Lėnius. „Jeigu neturi namų, tai bus tavo“, – atsakė moteris. Toliau viskas buvo kaip pasakoje. Nežinoma teta rūpinosi, maitino, pirko naujus drabužius. Po truputį Lėnius papasakojo jai apie gyvenimą su mama. Gerosios tetos vardas buvo stebuklingas – Lilija. Iš tiesų vardas neįprastas nebuvo, bet Lėnius buvo jaunas ir girdėjo jį pirmą kartą, tad manė, kad tokį nuostabų vardą tik geroji fėja gali turėti. „Noriu būti tavo mama,“ – apkabino jį, kaip tikros mylinčios mamos. Jis, žinoma, norėjo, bet… laiminga gyvenimo dalis baigėsi netikėtai greitai: po savaitės atėjo mama. Mama buvo beveik blaivi ir stipriai barė moterį: „Man dar neatėmė motinystės, o į sūnų turiu visas teises.“ Vedė Lėnių namo; iš dangaus krito snaigės, o jam atrodė, kad namas, kur liko teta, panašus į baltą pilį. Tolesnis gyvenimas buvo blogas – mama gėrė, o jis bėgdavo iš namų, nakvodavo stotyse, rinkdavo butelius, pirkdavo duonos. Su niekuo nesikalbėdavo ir nieko neprašydavo. Po kurio laiko mama prarado motinystės teises, o Lėnių apgyvendino vaikų namuose. Sunkiausia jam buvo ta mintis, kad jis nebeprisimena to namo, balto kaip pilis, kur gyvena geroji moteris stebuklingu vardu. Praėjo treji metai. Lėnius gyveno vaikų namuose, buvo uždaras ir kalbėti nemėgo. Mėgo vienas piešti – visuomet tą pačią paveikslėlį: baltą namą ir krintančias snaiges. Kartą į vaikų namus atvyko žurnalistė. Auklėtoja ją vedžiojo po kambarius ir supažindino su vaikais. Priėjo prie Lėniaus. „Lėnius – geras, įdomus vaikas, bet jam sunku pritapti. Jau treji metai, dirbame, kad berniukui surastų šeimą,“ – aiškino auklėtoja žurnalistei. „Sveikas, aš Lilija,“ – prisistatė žurnalistė. Berniukas iškart atgijo, pradėjo pasakoti apie kitą gerą tetą Liliją. Atrodė, kad kiekvienu žodžiu jo siela atšyla – akys sužibo, skruostai paraudo. Auklėtoja stebėjosi pokyčiu. Vardas Lilija tapo aukso raktu į jo širdį. Žurnalistė Lilija nesulaikė ašarų išgirdusi Lėniaus istoriją ir pažadėjo apie jį parašyti straipsnį vietiniame laikraštyje, gal geroji moteris perskaitys ir sužinos, kad Lėnius laukia susitikimo. Ji ištesėjo žodį. Ir įvyko stebuklas. Ta moteris laikraščio neužsisakydavo, bet per gimtadienį darbovietės kolegos padovanojo gėlių, supakuotų į laikraštį. Namie išskleidusi gėles, moteris pastebėjo straipsnio antraštę – „Geroji moteris Lilija, jūsų ieško berniukas Lėnius. Atsiliepkite!“. Ji perskaitė straipsnį ir suprato, kad tai jos laukia tas berniukas, kurį kadaise parsinešė iš laiptinės ir norėjo įsivaikinti. Lėnius iš karto ją pažino. Jis puolė prie jos. Jie apsikabino. Verkė visi – ir Lėnius, ir Lilija, ir auklėtojos, dalyvavusios susitikime. „Aš taip tavęs laukiau,“ – pasakė berniukas. Jį su sunkumais teko įkalbėti paleisti tetą Liliją namo. Ji negalėjo jo pasiimti iškart – laukė įsivaikinimo procedūra, bet pažadėjo kasdien ateiti ir lankyti. P. S. O toliau Lėnių lydėjo laiminga gyvenimo dalis. Dabar jam jau 26 metai, baigė technologijos institutą, ruošiasi vesti šaunią merginą. Linksmas, bendraujantis vaikinas, labai myli savo mamą Liliją, kuriai skolingas viską. Tik suaugęs išgirdo jos istoriją – vyras ją paliko dėl to, kad neturėjo vaikų. Ji jautėsi nelaiminga ir niekam nereikalinga, būtent tą akimirką ji rado jį laiptinėje ir sušildė savo meile. Kai Lėnių vėl pasiėmė jo motina, Lilija galvojo: „Vadinasi, nelemta.“ Ir buvo begaliniai laiminga, kai jį vėl rado vaikų namuose. Leonidas mėgino sužinoti tikrosios motinos likimą. Sužinojo, kad jie mieste nuomojosi butą, motina prieš daug metų dingo nežinoma kryptimi su iš įkalinimo išėjusiu vyru. Toliau ieškoti nebesiryžo. Kam…

Namuose vėl svečiai. Kaip visada, pas juos svečių būna nuolat. – Visi geria, geria, butelių pilna

Uncategorized

091

Kol prašo maisto prašmatnioje vestuvių šventėje, vaikas sustingsta iš nuostabos Berniuko vardas buvo Ilyès. Jam buvo dešimt metų. Ilyès neturėjo tėvų. Jis prisiminė tik tiek, kad, būdamas maždaug dvejų, jį surado ponas Bernardas – senas benamis, gyvenęs po tiltu šalia Vilniaus Neries pakrantės, po stiprios liūties plūduriuojantį plastikiniame baseinėlyje. Vaikas dar nemokėjo kalbėti, vos galėjo paeiti. Verkė tol, kol neteko balso. Ant jo smulkios riešutės buvo tik viena – – senutė, susidėvėjusi raudona nerta apyrankė; – ir šlapias lapelis popieriaus, ant kurio silpnai buvo įskaitomas tekstas: „Prašau, leiskite geraširdžiui žmogui pasirūpinti šiuo vaiku. Jo vardas – Ilyès.” Ponas Bernardas neturėjo nieko: nei namų, nei pinigų, nei šeimos. Tik pavargusias kojas ir širdį, kuri dar mokėjo mylėti. Nepaisant visko, jis paėmė vaiką į glėbį ir augino kaip išmanė: seno duonos gabalo, nemokamų sriubų, už butelius grąžinamų centų. Jis dažnai sakydavo Ilyèsui: – Jei kada nors vėl surasi savo mamą, atleisk jai. Niekas nepalieka vaiko nieko nejusdami širdyje. Ilyès augo tarp turgų, metro įėjimų ir šaltų naktų po tiltu. Motinos jis niekada nematė. Ponas Bernardas sakydavo, kad tada, kai surado vaiką, ant lapelio buvo lūpdažio žymė ir į apyrankę buvo įsipainiojęs ilgas juodas plaukas. Jis tikėjo, kad mama buvo labai jauna… galbūt per jauna, kad augintų vaiką. Vieną dieną ponas Bernardas sunkiai susirgo plaučių liga ir buvo paguldytas į viešą Vilniaus ligoninę. Neturėdami pinigų, Ilyès turėjo prašyti išmaldos dar daugiau nei įprasta. Tą popietę jis išgirdo praeivius kalbant apie nepaprastai prašmatnias vestuves pilies menėje netoli Trakų, prabangiausias iš visų tų metų. Alkanas, išdžiūvusiu gerkle, nutarė pabandyti laimę. Drovus jis liko stovėti prie durų. Stalai buvo nukrauti maistu: silkė su grybais, kepta jautiena, trapūs lietuviški pyragaičiai, šaltos gėrimų taurės. Virtuvės padėjėjas jį pastebėjo, pagailėjo ir padavė karštą lėkštę. – Sėsk čia ir greitai valgyk, mažiuk. Kad niekas tave nepastebėtų. Ilyès padėkojo ir valgė tyliai, stebėdamas salę. Klasikinė muzika. Išskirtiniai kostiumai. Blizgios suknelės. Jis galvojo: Ar mano mama gyvena tokiame pasaulyje… ar ji tokia pat vargšė kaip ir aš? Staiga pasigirdo vestuvių vedėjo balsas: – Ponios ir ponai… štai nuotaka! Muzika pasikeitė. Visi žvilgsniai nukrypo į baltomis gėlėmis papuoštus laiptus. Ji pasirodė. Baltu, nepriekaištingu apdaru. Rami šypsena. Ilgi, banguoti juodi plaukai. Didybiška. Spindinti. Bet Ilyès liko sustingęs. Jį sukaustė ne grožis – o raudona apyrankė ant jos riešo. Ta pati. Ta pati vilna, ta spalva, tas laiko nušiuręs mazgas. Ilyès patrino akis, staiga atsistojo ir, drebėdamas, žengė pirmyn. – Ponia… – pasakė sutrikusiame balse, – ta apyrankė… ar jūs… ar jūs mano mama? Salėje sustingo tyla. Muzika grojo, bet niekas nebekvėpavo. Nuotaka sustojo, pažiūrėjo į apyrankę ant riešo, tada pažvelgė į vaiką. Ji atpažino jo žvilgsnį. Tą patį. Jos kojos suglebo. Ji atsiklaupė prieš berniuką. – Koks tavo vardas? – paklausė ji, virpėdama. – Ilyès… mano vardas Ilyès… – atsakė verkdamas. Mikrofonas iškrito vestuvių vedėjui iš rankos ir nukrito ant žemės. Svečių šnabždesiai: – Jau sūnus? – Ar tai įmanoma? – Dieve, negali būti… Jaunikis, elegantiškas ir ramus vyras, priėjo arčiau. – Kas vyksta? – paklausė tylesniu balsu. Nuotaka pravirko. – Man buvo aštuoniolika… buvau nėščia… viena… be pagalbos. Negalėjau jo išlaikyti. Palikau, bet niekada nepamiršau. Nešiojau tą apyrankę visus tuos metus, tikėdamasi vėl surasti savo vaiką… Ji stipriai apkabino berniuką. – Atleisk man, sūnau… atleisk… Ilyès taip pat ją apkabino. – Ponas Bernardas sakė, kad negalima tavęs nekęsti. Nesu piktas, mamyte… norėjau tik tave pamatyti. Balta suknelė išsitepė ašaromis ir dulkėmis. Niekam tai neberūpėjo. Jaunikis liko tylėti. Niekas nežinojo, ką daryti. Atšaukti vestuves? Pasiimti vaiką? Vaidinti, kad nieko neatsitiko? Jis priėjo… Ir nepadėjo nuotakai atsistoti. Jis pritūpė priešais Ilyès, į lygį su juo. – Ar nori likti ir valgyti su mumis? – paklausė švelniai. Ilyès papurtė galvą. – Aš noriu tik mamos. Vyras nusišypsojo. Ir apkabino juos abu. – Jei nori… nuo šiandien turėsi mamą… ir tėtį. Nuotaka pažvelgė į jį su neviltimi. – Tu ant manęs nepyksti? Slepiu savo praeitį nuo tavęs… – Aš nevedžiau tavo praeities, – švelniai tarė jis. – Vedžiau moterį, kurią myliu. Ir myliu dar labiau, žinodamas, ką teko iškentėti. Šios vestuvės nustojo būti prašmatnios. Nustojo būti iškilminga puota. Ji tapo šventa. Svečiai plojo su ašaromis akyse. Jie šventė ne tik sąjungą, bet ir susitikimą šeimoje. Ilyès paėmė mamos ranką, tada – vyro, kuris ką tik pavadino jį sūnumi. Nebebuvo nei turtuolių, nei vargšų, nebebuvo sienų ar skirtumų. Tik šnabždesys berniuko širdyje: „Ponai Bernardai… matote? Aš suradau mamą…”

Kol prašydamas valgio prabangiose vestuvėse, vaikas sustingsta Berniuko vardas buvo Vytenis.

Uncategorized

060

Išvarydama žmoną, vyras juokėsi, kad gavo tik seną šaldytuvą. Jis nesuprato, kad viduje jo siena dviguba.

Nusikėlus sutuoktinę pro duris, aš su šypsena sakiau, kad ji išėjo tik su seną šaldytuvu. Nebuvo nei