Zibainis

SVETIMO GYVENIMO NIEKADA NEPRISILIETĖJAU Austėja dar mokydamasi Vilniaus mokykloje slapta žavėjosi, bet

Uncategorized

015

Vaikystės draugas

Senas draugas Atsiprašau, Sauli, bet aš įsimylėjau tavo žmoną. Jis tarė šį žodį, žiūrėdamas į nežinomą tolyn.

Uncategorized

015

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Linksma nebuvo – supratau, kad tai kvaila užmačia. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai tik žaidimas, bet paskui suprato, jog pardaviau. Laikai visada kiekvienam savi: vienam all inclusive neatrodo dosnus, kitam duonos su lietuviška dešra iki soties – laimė. Taip jau gyvenome skirtingai – visko nutikdavo. Mažas tada buvau. Mano dėdė, dėdė Algirdas, mamos brolis, padovanojo man aviganio šuniuką – buvau be galo laimingas. Šuniukas mane pamilo, suprato iš pusės žodžio, žiūrėjo į akis ir laukė, laukė, kada duosiu komandą. – Gulėt, – kantriai pasakydavau, ir jis atsiguldavo, ištikimai žiūrėdamas, tarsi būtų pasirengęs už mane gyvybę atiduoti. – Tarnyba! – sušukdavau, ir šuniukas šokdavo ant storesnių letenų, stodavosi rimtai, nurydavo seilę. Jis laukė, ilgėjosi užmokesčio, laukė skanuko. Bet aš neturėjau kuo jo palepinti. Patys tąsyk badavome. Tokie laikai buvo. Mano dėdė Algirdas, mamos brolis, kuris padovanojo man šuniuką, kažkada man pasakė: – Nesikrimsk, berniuk, pažiūrėk, koks jis ištikimas, atsidavęs. Tu jį parduok, o po to pašauk – jis ir pabėgs, niekas nematys. O už gautus pinigus nupirksi skanėstų ir jam, ir sau su mama. Klausyk dėdės, žinau, ką sakau. Man ši mintis patiko. Nesupratau tuomet, kad taip daryti negražu. Juk suaugusysis patarė, o ir skanėstui užteks. Pakuždėjau savo ištikimajam šuniukui, Verčikui, į šiltą gauruotą ausį, kad iš pradžių atiduosiu, bet paskui pašauksiu ir tegul bėga pas mane, bėga nuo svetimųjų. Ir jis mane suprato! Suamžė, kad taip ir padarys. Kitą dieną uždėjau jam pavadį ir vedžiau į stotį. Ten visi ką nors parduodavo – gėles, agurkus, obuolius. Kai traukinys atvyko, žmonės pradėjo pirkti, derėtis. Atsistojau priekyje, timptelėjau šunį, bet niekas nesiartino. Kai dauguma jau praėjo, priėjo kažkoks rimto veido vyras prie manęs: – Berniuk, ko stovi čia – gal ką lauki, o gal šunelį parduoti ketini? Šaunus šuniukas, imsiu, tinka. Ir įspraudė man pinigus į delną. Perdaviau jam pavadį, Verčikas kraipė galvą, linksmuoliai čiaudėjo. – Eik, Verčiuk, eik, drauge, – sušnabždėjau, – aš tave pašauksiu, eik. Ir jis nuėjo su vyru, o aš slapčia sekiau, kur jis mano draugą nusives. Vakare parsinešiau namo duonos, lietuviškos dešros, saldainių. Mama griežtai paklausė: – Pavogei iš ko nors, ar ką? – Ne, mama, nuėjau prie stoties, padėjau panešti daiktus, va ir uždirbau. – Na, šaunuolis tu, sūneli, eik miegoti, pavargau aš, pavalgyk ir einam. Ji net nepaklausė apie Verčiką, jai vis tiek nerūpėjo. Dėdė Algirdas atėjo ryte. Ruošiausi į mokyklą, nors labiau norėjau bėgti pas Verčiką, šaukti jį. – Tai ką, pardavei draugą? – nusijuokė, paglostė mano plaukus. Atsitraukiau ir nieko neatsakiau. Naktį visai nemiegojau, duonos su dešra neryjau, burnoje nelindo. Linksma nebuvo, supratau, kad tai buvo kvaila užmačia. Ne veltui mama Algirdo nemėgo. – Jis kvailas, neklausyk jo, – sakydavo. Paėmiau kuprinę ir išbėgau iš namų. Iki to namo buvo kokie trys kvartalai, nubėgau nesustodamas. Verčikas sėdėjo už aukštos tvoros, buvo pririštas storu virvagaliu. Šaukiau jį, bet jis liūdnai žiūrėjo, galvą padėjęs ant letenų, vizgino uodegą, bandė loti, bet balsas užstrigo. Aš jį pardaviau. Jis galvojo, kad tai tik žaidimas, o paskui suprato, kad pardaviau. Tada į kiemą išėjo šeimininkas ir griežtai šūktelėjo Verčikui. Šis nuleido uodegą – supratau, kad reikalai prasti. Vakare prie stoties panešiojau daiktus. Mokėjo mažai, bet uždirbau reikiamą sumą. Buvo baisu, bet atėjau prie vartelių ir pasibeldžiau. Pažįstamas vyras atidarė: – A, berniuk, ko atėjai? – Dėde, žinokit, apsigalvojau, štai, – ištiesiau jam atgal pinigus, kuriuos už Verčiką gavau. Vyras žiūrėjo į mane primerkdamas akis, tyliai paėmė pinigus ir atrišo Verčiką: – Žinok, pasiimk, jis ilgisi, sargas iš jo neišeis, bet žiūrėk, gal tau ir neatleis. Verčikas liūdnai žiūrėjo į mane. Mūsų žaidimas virto išbandymu. Vėliau priėjo, lyžtelėjo man ranką, nosimi paspyrė pilvą. Nuo to laiko praėjo daug metų, bet supratau – niekada, net ir juokais, draugų neparduoda. Mama tada apsidžiaugė: – Vakar buvau pavargus, vėliau galvoju – o kur mūsų šuo? Jau pripratom, mūsų jis, Verčikas! O dėdė Algirdas pas mus ėmė rečiau užsukti – mums jo pokštai nebepatikdavo.

Parduotas draugas. Senelio pasakojimas Ir jis mane suprato! Nebuvo linksma, supratau, jog tai kvaila idėja.

Uncategorized

052

Padariau DNR testą ir gailiuosi – smalsumas atėmė šeimą: priverstinės vedybos dėl nėštumo, gyvenimas su tėvais, du vaikai, suabejota tėvyste, slaptas testas, išaiškėjusios paslaptys ir penkerių metų vienatvė be vaikų

Atlikau DNR testą ir po to gailėjausi Turėjau vesti, kai sužinojau, kad mano draugė laukiasi.

Uncategorized

052

Gyvenimas tvarkoje: – Lada, draudžiu tau bendrauti su seserimi ir jos šeima! Jie – atskiras pasaulis, mes – savas. Vėl skambinai Natalijai? Skundeisi manimi? Įspėjau tave. Neįsižeisk, jei kas, – stipriai suspaudęs petį, tarė Bogdanas. Kaip ir visada, tyliai išėjau į virtuvę. Skaudžios ašaros spaudėsi į akis. Ne, niekada nesiskundžiau sesei savo gyvenimu – mes paprasčiausiai bendravome. Turėjome senstančius tėvus, apie ką pasikalbėti, pasitarti… Bet Bogdanas neapkentė mano sesers Natalijos, kurios šeimoje vyravo ramybė ir pakankamumas – ko negalėjai pasakyti apie mūsų gyvenimą su Bogdanu. Ištekėdama už Bogdano, buvau laimingiausia mergina visoje Lietuvoje. Bogdanas įsuko mane į aistringų jausmų sūkurį. Nebuvo svarbu, kad jis galva žemesnis už mane. Neatkreipiau dėmesio ir į jo mamą, kuri vos išsilaikiusi atėjo į vestuves. Vėliau paaiškėjo, kad tai – pagarsėjusi alkoholikė. Akmens širdyje nejutau – buvau užliūliuota meilės. Tačiau po metų santuokoje, mano laimės burbulas pradėjo sproginėti: Bogdanas smarkiai gėrė, namo parsivilkdavo visiškai girtas, ėmė vaikščioti pas kitas moteris. Dirbau slaugytoja viešojoje poliklinikoje, atlyginimas – ne kažką. Bogdanas pasirinko draugiją „bičiulių“ ir neketino rūpintis šeima. Iš pradžių svajojau apie vaikus, bet dabar tenkinavausi rūpesčiu dėl kilmingo katino. Jokių vaikų nuo alkoholiko vyro nebesinorėjo, nors Bogdaną vis dar mylėjau. – Kvailė tu, Lada! Pažiūrėk – apie tave vyrai suka ratus, žiūri į akis, o tu – kaip su akiniais, žiūri tik į savo „nykštuką“! Ką tu jame radai? Nuolat vaikštai mėlyna po jo smūgių. Manai, niekas nemato „šliūbų“ po storu pudros sluoksniu? Meski jį, kol pyktyje nenudėjo tavęs, – piktinosi geriausia draugė ir kolegė. Taip, Bogdanas neretai prarasdavo savitvardą, paleisdavo rankas. Kartą sumušė taip, kad negalėjau eiti į dieninę pamainą. Be to, užrakino mane bute, pats išsinešė raktą. Nuo tada kraupiai ėmiau jo bijoti. Širdis daužėsi, kai tik girdėdavau raktą užrakto skylėję. Galvojau – keršija, kad nesugebėjau padovanoti jam vaiko, už viską… Tad nesipriešinau nei fiziniam smurtui, nei pažeminimams. Kodėl dar mylėjau Bogdaną?.. Prisimenu, jo motina, it ragana, mokė: – Ladutė, klausyk vyro, mylėk iš visos širdies, pamiršk savo giminę, drauges – jos pražudys. Ir galvojau – pamirštu ir giminę, susitaikau su padėtimi, visiškai pasiduodu vyrui. Patikdavo, kai Bogdanas nuoširdžiai prašydavo atleidimo, klūpėdavo prieš mane, bučiuodavo kojas. Sutaikymas būdavo saldus, lyg stebuklas – Bogdanas nubarstydavo lovą rožių žiedlapiais… Nors žinojau, kad jas nuskindavo kiemo girtuoklio kieme, už grašius, o jo žmona raudodavo dėl sudegintos rožės. Tikriausiai būčiau vergavusi Bogdanui visą gyvenimą – mano svajonių rojus vėl ir vėl dužinėdavo į šukes… Kol netikėtai įsikišo likimas. – Paleisk Bogdaną, jam nuo manęs yra sūnus. Tu – tuščiažiedė. Užleisk man vyrą, dėl mano vaiko laimės, – tiesmukai pareikalavo nepažįstama moteris. – Netikiu! Išeik tuojau pat, – nurodžiau jai. Bogdanas neigė viską kaip galėdamas. – Prisieki, tai ne tavo sūnus! – žinojau, kad dėl savo vaiko jis nemeluos. Nutilo. Viskas tapo aišku… – Lada, niekad nemačiau tavęs laimingos. Problemos? – netikėtai nuoširdžiai paklausė ligoninės vyr. gydytojas dr. Germanas Lionginas. – Viskas tvarkoj, – pasimečiau. – Gerai, kai žmogui viskas tvarkoje – tada ir gyvenimas gražus, – paslaptingai tarstelėjo Germanas Lionginas. …Sklido kalbos, kad Germanas išsiskyrė su žmona, nes toji buvo neištikima. Dabar keturiasdešimt dveji, žemiukas, akiniuotas, plinkančiu viršugalviu. Tačiau priėjus arčiau – tvoskė vyriško žavesio banga. Sunku atsispirti… Po vyr. gydytojo žodžių neradau sau vietos. „Viskas tvarkoje“?… O mano gyvenime – tik chaosas, o metai bėga, negali nuspausti „pauzės“, kol susitvarkysi. …Išėjau nuo Bogdano pas tėvus. Mama sutiko nustebusi: – Ladutė, kas atsitiko? Išvarė vyras? – Ne… Vėliau viską paaiškinsiu… Vėliau skambino Bogdano mama – keikėsi, kaltino, prakeikinėjo. Tačiau jau galėjau laisvai kvėpuoti. Ačiū Germanui Lionginui… Bogdanas grasino, sekiojo, bet jau suprato – prarado viską. – Bogdanai, negaišk laiko, pasirūpink savo sūnumi. Aš verčiu naują gyvenimo puslapį. Viso gero, – tariau ramiai. Grįžau pas sesę Nataliją, pas tėvus. Tapau savimi, nebe marionete kitų rankose. Draugė pastebėjo: – Lada, tu kaip pasikeitusi – pražydai! Kaip nuotaka! Germanas Lionginas pasipiršo: – Lada, susituokim! Pažadu – nesigailėsi. Tiktai noriu, kad kreiptumeisi vardu, o „Lionginas“ tegu lieka darbui. – O tu mane myli, Germanai? – Atleisk, pamiršau, kad moterims reikia žodžių. Taip, myliu… nors labiau tikiu darbais, – Germanas pabučiavo mano ranką. – Sutinku, Germanai. Esu tikra, kad pamilsiu tave dar labiau! …Praėjo dešimt metų. Germanas kasdien rodė man meile, rūpinosi, stebino dosnumu. Vaikų nepasisekė susilaukti – atrodė, kad iš tiesų „tuščiažiedė“. Germanas nesisielojo, nebarė manęs nė žodžiu. – Lada, matyt, mums lemta būti tik dviese. Tu man užtenki, – vis patikindavo, kai ilgėdavausi nerealizuotos motinystės. Duktė iš pirmos jo santuokos padovanojo mums anūkę Sašą, kuri tapo mūsų mylima mergaite. O Bogdanas galutinai nugrimzdo į alkoholio liūną. Jo mamą kartais sutinku turguje – įdėmus jos žvilgsnis man nebebaisus. O mudviem su Germanu viskas tvarkoje. Gyvenimas gražus…

GYVENIMAS RAMYBĖJE Laimute, aš tau draudžiu bendrauti su sese ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, o mes savo.

Uncategorized

018

Kiekvieną vakarą penkiolika metų maitinu svetimus žmones – iki tam tikro momento

Kiekvieną vakarą, nuo pietų iki šeštosios, jau penkiolika metų, Ona Kazlauskaitė nuplėš šiltą patiekalą

Uncategorized

029

Bobutės anūkė

Yra mama, yra dukra. O tokia dukra viena iš draugės, Ingos, mergaitė. Kelionė po atostogas Graikijos

Uncategorized

0128

Kartusis laimės skonis: Kodėl tau ši mergina netiko? Ji gera, tvarkinga, kukli, tave myli, – priekaištingai sako mama. Denisui – jau beveik keturiasdešimt, vis dar be žmonos, o širdyje nerimsta – „ne ta, ne taip“. Praėjo meilės su Inna, Polina, Vera… liko vienatvė ir mamos namai. Tačiau likimas netikėtai atsiunčia Larisa: septyniais metais vyresnę, su trimis vaikais ir skausminga praeitimi. Meilė liepsnoja nepaisant visko – ir štai po devynių mėnesių gimsta saulės spindulėlis, dukrytė, „saulytė“. Kartus kelias, bet tai yra laimė.

KARTUSIS LAIMĖS SKONIS Kas tau ta mergaitė nepatiko? Juk gera, paprasta, tvarkinga, gerai mokosi.

Uncategorized

077

Nepalik mane, mama. Tikra lietuviška šeimos istorija

Liaudiška išmintis byloja: žmogaus kaip riešuto neišgliaudysi iš karto reikia laiko pažinti.