Zibainis

Žvelgiant į tuštumą: Dima ir Anė susituokė vos sulaukę devyniolikos, degdami beprotiška meile, kuri tėvams pasirodė per audringa ir trapi, todėl jie tuoj pat sutuokė savo vaikus, kad viskas vyktų pagal taisykles. Šventė buvo iškilminga — lėlė ant kapoto, gėlių jūra, fejerverkai, saldūs šūksniai „Kartūs!“. Anės tėvai šventėje finansiškai nedalyvavo, jų užteko tik paprastam maistui… ir gėrimams. Visas išlaidas prisiėmė jaunikio mama Aleksandra Aleksandrovna, kuri, kad būtų lengviau, prašė ją vadinti Sana Sanovna. Sana Sanovna bandė sūnų atkalbėti nuo meilės merginai iš stipriai geriančios šeimos, bet Dima tikėjo, kad jo meilė viską įveiks. Sana Sanovna perspėjo: „Žiūrėk, sūnau, juk nuo drebulės apelsinai neužauga…“. Anė ir Dima jautėsi laimingi, prieš akis regėjo tik meilę ir džiaugsmą. Bet likimas pasakė savo žodį… Sana Sanovna ir jos vyras padovanojo jauniesiems butą — „Gyvenkite ir džiaukitės, vaikai!“. Iš pradžių viskas buvo gerai: Anė pagimdė dvi dukras, Taną ir Svetą, kurių Dima labai mylėjo. Tačiau netrukus Anė pradėjo negrįžti naktimis, o grįždama kvepėdavo alkoholiu. Dima prašė paaiškinimų, Anė iš pradžių tylėjo, vėliau pareiškė, kad Dimos niekada nemylėjo, o dabar rado savo svajonių vyrą ir išeina, nesvarbu, kad tas vyras vedęs ir turi tris dukras. Dima liko sugniuždytas, o vaikus palikta sena bute. Sana Sanovna pasiėmė anūkes pas save ir mylėjo jas visa širdimi. Dima, nugalėtas vienatvės, įstojo į religinę sektą, draugas jam tai pasiūlė. Ten jį “sutuokė” su našle Klava ir jos dviem sūnumis. Dima leido save valdyti, apie dukras prisimindavo vis rečiau — Klava reikalavo rūpintis tik jos vaikais. Praėjo septyneri metai. Vieną dieną Sana Sanovna sulaukė netikėtos viešnios — Anės su keturmete dukra Maša. Sana Sanovna priėmė jas, tačiau po mėnesio Anė vėl dingo, šįkart palikdama Mašą. Tris mergaites Sana Sanovna ir jos vyras užaugino kaip savas. Metai bėgo, Sanei Sanovnai ir jos vyrui išėjus anapilin, liko tik trys suaugusios anūkės: Tania ištekėjo, bet liko bevaikė, Sveta visą gyvenimą liko viena, o Maša, būdama septyniolikos, pagimdė vaiką ir išvyko pas motiną į kaimą. Vieniša senatvė užgriuvo ir Anę, ir Dimą: Anė liko viena, kaimynų vadinama girtuokle, Dima atsisveikino su sekta ir Klava bei liko vienišas dideliame bute su trimis katinais. O juk kažkada laimė beldėsi į jų namus…

Žvelgiant į tuštumą Tomas ir Rūta susituokė, kai abiem buvo po devyniolika. Jie negalėjo nei dienos

Uncategorized

Ji niekada nebuvo viena. Paprasta lietuviška istorija Vėlyvas žiemos rytas vos brėško kaimyninio daugiabučio kieme, kur kiemsargiai garsiai gremžė sniegą, o laiptinės durys nuolat trinktelėdavo, išleisdamos skubančius į darbus žmones. Katinas Filas sėdėjo ant šešto aukšto palangės ir atidžiai stebėjo visas šias miesto žiemos apeigas. Ankstesniame gyvenime Filas – anuomet dar Pranas Pavardenis – buvo finansininkas ir visos jo mintys sukosi tik apie pinigus. Tačiau dabar jis suprato, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Jis žinojo: nieko nėra brangiau už gerą žvilgsnį, šilumą širdyje ir stogą virš galvos. Visa kita ateis savaime. Katinas atsisuko – ant seno sofos snaudė jo gelbėtoja, močiutė Ona. Filas nulipo nuo palangės ir įsitaisė jos galvūgalyje ant mažos pagalvėlės, švelnia, šilta vilna prisispaudęs prie jos žilų plaukų. Jis žinojo – kiekvieną rytą močiutei Onai skauda galvą, tad stengėsi padėti taip, kaip dabar galėjo. – Filiau, tu tai tikras daktaras, – po kurio laiko nusišypsojusi pramerkė akis močiutė, pajutusi švelnų gyvūno kūnelį, – vėl skausmą praėmei, šaunuolis tu mano, kaip tau taip gaunasi? Filas mostelėjo letena, tarsi rodydamas, kad jam čia juokų darbas, galėtų ir daugiau! Bet tuo pat metu iš koridoriaus nuskambėjo pavydus šuns Margio burgimas. Margis buvo močiutės Onos ištikimas draugas jau daugelį metų, ir visuomet sulojo, išgirdęs svetimų žingsnius, kad visi žinotų – močiutė gerose rankose. Margis jautėsi tikru šio buto šeimininku. “Kas jis buvo anksčiau? Gal brigadininkas, o gal ir koks policininkas?” – mąstė Filas, stebėdamas šunį, – “Triukšmingas šelmis, bet tegul, gal su juo tikrai saugiau.” – Ak, mano brangieji, ką aš be jūsų daryčiau, – su šypsena ir sunkiai pakilusi nuo sofos ištarė močiutė Ona, – tuoj jus pamaitinsiu ir pasivaikščioti išeisim. O jei artimiausiomis dienomis gausiu pensiją – nupirksime viščiuką. Žodis „viščiukas“ sukėlė visuotines ovacijas. Katinas pradėjo minkšti letenėlėmis sofą, garsiai murkdamas ir trindamasis stambiu kakta į močiutės sausą, suartrozintą ranką. – Ak tu gudruti, viską supranti, – sušuko močiutė, o šuo cyptelėjo ir prisiglaudė šlapiu snukiu prie jos kelių, parodydamas, kad irgi viską žino. „Na va, ir širdyje ramiau, ir namai gyvesni, kai yra šios gyvos sielos“, – su meile pagalvojo Ona. „Numirsiu aš – kas paskui bus, niekas nežino. Visi šneka, bet iš tiesų niekas nesupranta. Norėčiau būti kate ir kad geri žmonės mane priglaustų. Šunimi gal ir nepavyktų – negarsiai loju, rami esu. O štai kate turbūt būčiau gera, švelni ir tik pas gerus žmones…“ „Ech, – sukruto Ona, – kas tik nesugalvojama senatvėje. Štai ką daro gyvenimas.“ Ji net nepastebėjo, kaip katinas, tyliai šyptelėjęs į ūsus, akimis išdidžiai pažvelgė į šunį – mat norėtų būti kate, o ne šunimi! Filas jau mokėjo skaityti mintis – ir dėl to tik džiaugėsi. Štai kiek visko gyvenime gali nutikti.

Ji nebuvo vieniša. Paprasta istorija Vėlyvas žiemos rytas brėško lėtai, o kieme valytojos skardžiai krebždėjo

Uncategorized

Tuščia suoliukas Sergejus Petraitis padėjo termoso ant kelių ir patikrino dangtelį – ar tik neišbėga. Dangtelis laikė, bet įprotis buvo stipresnis už pasitikėjimą. Jis atsisėdo atokiau, ant kraštinio suoliuko prie mokyklos laiptų – ten, kur nesigrūda tėvai ir neužkliūva krepšiais. Striukės kišenėje gulėjo maišelis su džiūvėsiais balandžiams, kitoje – perlenktas anūkei sudarytas tvarkaraštis: kada prailginta grupė, kada muzika. Jis viską mokėjo atmintinai, bet lapelis ramino. Šalia, kaip visada, jau sėdėjo Nikolajus Andriulis. Delne žaidė su mažu maišeliu saulėgrąžų – nė nežiūrėdamas spragsėjo po vieną. Nevalgydavo, o persijodavo į kitą delną, lyg skaičiuodamas. Sergejus Petraitis prieidamas pasisveikino žvilgsniu ir palietė suoliuko kraštą, Nikolajus šiek tiek pasislinko – vietos užteko abiem. Jie nesveikindavosi garsiai, lyg bijodami pažeisti mokyklos tvarką. – Šiandien jiems kontrolinis iš matematikos, – pasakė Nikolajus Andriulis, žvelgdamas į antro aukšto langus. – Mums iš skaitymo, – atsakė Sergejus Petraitis, pats nustebęs išsprūdusiam žodeliui „mums“. Jam patiko, kad Nikolajus niekada iš to nesijuokė. Jie susipažino paprastai. Iš pradžių tiesiog sutapo laiku, vėliau atpažindavo vienas kitą iš striukių, iš eisenos, iš to, kaip rankas laiko. Nikolajus visada ateidavo dešimt minučių prieš skambutį, atsisėsdavo ant to paties suoliuko ir pirmiausia apžvelgdavo vartus, tarsi tikrintų, ar uždaryti. Sergejus iš pradžių stovėdavo nuošaliau, bet kartą pavargo ir prisėdo šalia. Nuo tada vieta tapo bendra. Mokyklos kieme kasdien viskas buvo panašiai – ir dėl to patikima. Budėtojas statinėje tai išeidavo parūkyti, tai grįždavo, nė nekeldamas akių. Pradinukų mokytoja sparčiai pražingsniuodavo su segtuvu ir kalbėdavo telefonu: „Taip, taip, po pamokų.“ Tėvai aptarinėjo būrelius ir namų darbus. Vaikai bėgdavo pertraukų metu prie langų ir mojuodavo kažkam žemyn. Sergejus Petraitis kaskart pastebėdavo, kad laukia ne tik anūkės, bet ir šio pasikartojančio laiko. Vieną kartą Nikolajus atnešė antrą puodelį, padėjo šalia Sergejaus termoso. – Sau nenusipilu, – tarsi teisindamasis pasakė. – Spaudimas. – O man galima, – šyptelėjo Sergejus ir, kiek padvejojęs, įpylė truputį puodelin. – Gal norite bent pauostyti? Nikolajus Andriulis šyptelėjo lūpos kraštu. – Pauostyti galima. Po to atsirado savas ritualas: Sergejus pilstydavo arbatą, Nikolajus laikydavo puodelį, kad neišsilietų, ir grąžindavo tuščią. Kartais dalindavosi sausainiais, kartais – tylėjimu. Sergejus pastebėjo, kad šalia Nikolajaus tyla nespaudžia. Ji kaip pauzė pokalbyje, kuris vis tiek tęsis. Apie anūkus kalbėdavo atsargiai, lyg apie orą. Nikolajus pasakojo, jog jo Vytukas nemėgsta kūno kultūros ir vis ieško būdo likti klasėje. Sergejus juokdavosi, sakydamas, kad jo Anytė – priešingai, lekia taip, kad mokytoja prašo „ne lėkti“. Paskui pokalbiai plėtėsi. Nikolajus prisipažino, kad po žmonos mirties ilgai negalėjo priversti savęs išeiti iš namų, ir tik mokykla ištraukė, nes „reikia“. Sergejus iš pradžių neišdrįso atsakyti tuo pačiu, bet vakare, plaudamas indus, staiga pajuto, kad norėtų papasakoti. Gyveno su dukra ir anūke dviejų kambarių bute Antakalnyje. Dukra dirbo buhalterijoje, grįždavo pavargusi ir kalbėdavo trumpai. Anūkė buvo triukšminga, bet triukšmas – vaikiškas, ne įkyrus. Sergejus stengėsi būti naudingas ir netrukdyti. Kartais jausdavo, kad jo buvimas lyg papildoma kėdė virtuvėje: stovi, niekam nekliudo, bet primena apie ankštumą. Suoliuke pirmą kartą pajuto, kad jo laukia ne tik kaip funkcijos. Nikolajus Andriulis domėdavosi: „Kaip su spaudimu?“ arba „Pas gydytoją lankėtės?“ Tai buvo tikra, ne iš mandagumo. Sergejus atsakydavo ir pastebėdavo, kad šneka atvirai. Kartą Nikolajus atnešė maišelį paukščių lesalo. – Balandžiai jau įprato, – pasakė. – Žiūrėkit, kaip artėja. Sergejus paėmė, pabėrė saują ant asfalto. Balandžiai, lyg laukę signalo, iškart apsupo trupinius. Jų kojelės čežėjo smėlyje, ir Sergejus pajuto keistą palengvėjimą: paprastas veiksmas, nuo kurio kam nors geriau. Pamažu jis ėmė skaičiuoti tuos susitikimus kaip savo. Ne „kol anūkė mokosi“, ne „kol yra laiko“, o kaip dienos dalį, kurios nevalia išbraukti. Net pradėjo ateiti anksčiau, kad spėtų užsiimti vietą ir pamatyti, kaip Nikolajus atsisėda, nusiima pirštines, žiūri į langus. Tą pirmadienį Sergejus, kaip visada, atėjo ir pamatė tuščią suoliuką. Sustojo, tarsi būtų suklydęs kieme. Suoliukas buvo šlapias po nakties lietaus, ant jo gulėjo vienas pageltęs lapas, prilipęs prie lentos. Sergejus išsiėmė nosinę, nuvalė kraštą ir atsisėdo. Termosą padėjo šalia, trupinius – ant kelių. Pažvelgė į budelį. Budėtojas sėdėjo, įsmeigęs akis į telefoną. „Vėluoja“, – pagalvojo. Nikolajus Andriulis kartais užtrukdavo vaistinėje. Sergejus užsipylė arbatos, gurkštelėjo ir laukė. Kai suskambėjo skambutis, Nikolajus nepasirodė. Kitą dieną suoliukas vėl buvo tuščias. Sergejus nebevalė jo, atsisėdo ant sauso, pasitiesęs laikraštį. Stebėjo vartus ir gaudė kiekvieną vyresnio vyro siluetą tamsia striuke. Nepasirodė niekas. Trečią dieną pajuto pyktį. Pyktis buvo ne ant Nikolajaus, o ant to, kad niekas nepaaiškina. Pagalvojo: „Na ir gerai, vadinasi, ne taip būtina“. Tučtuojau pasidarė gėda. Reikalauti neturi teisės. O vis tiek viduje reikalavo. Nikolajus Andriulis turėjo mygtukinį telefoną. Sergejus matė, kaip tas kartais ieško numerio, prisimerkęs. Numerį užsirašė į bloknotą, kai vieną kartą diskutavo, kaip geriausiai iškviesti anūkui taksi varžyboms. Namie išsitraukė bloknotą, surinko numerį. Keli signalai, tada trumpas garsas ir tyla. Surinko dar kartą. Tas pats. Ketvirtą dieną Sergejus priėjo prie budėtojo. – Atsiprašau, Nikolajus Andriulis… Vytuko senelis, visada čia sėdėjo. Nematėte? Budėtojas pažvelgė, lyg būtų paprašyta slaptažodžio. – Senelių čia – pilna, – atsakė. – Neatsimenu. – Aukštas, su ūsais, – pats pajuto, kaip liūdnai tai skamba. – Nežinau, – budėtojas vėl susikoncentravo į telefoną. Sergejus pamėgino paklausti moters, kuri dažnai laukdavo prie vartų ir peikdavo mokytojus dėl namų darbų. – Nežinote, Nikolajus Andriulis… – Nieko nežinau, – atkirtusi. – Man savą pasiimti svarbu. Jis priėjo prie jaunos mamos su vežimėliu, kuri kartais jam šypsodavosi. – Atsiprašau, gal žinote Vytuką? Berniukas iš trečios „B“. – Vytukas? – susimąstė. – Lyg ir taip. Ramus. O kas? – Jo senelis… nebeateina. Mama gūžtelėjo pečiais. – Gal susirgo. Dabar visi serga. Sergejus grįžo prie suoliuko – pajuto, kaip nerimas kyla iki gerklės. Bandė save įtikinti, kad čia ne jo reikalas. Tačiau kiekvieną kartą pažvelgus į tuščią vietą šalia, atrodė, kad išdavė kažką svarbaus, tiesiog sėdėdamas ir vaidindamas, kad nieko nevyksta. Namie papasakojo dukrai, kol ji pjaustė salotas. – Tėti, mažai ką – užsimiršta, – nepakeldama galvos tarstelėjo. – Gal išvyko pas giminaičius. – Jis būtų pasakęs, – griežtai atsakė Sergejus. – Negali žinoti, – atsiduso dukra. – Nenervink savęs. Tau ir taip spaudimas. Anūkė klausėsi, rašydama užduotis. – Senelis Koliukas? – paklausė. – Jis juokingas, man kartą sakė, kad skaitau greičiau, nei jis spėja galvoti. Sergejus nusišypsojo, bet šypsena tapo skaudi. – Matai, – ištarė anūkė. – Gal jam tiesiog… reikia kitų reikalų. Sergejus linktelėjo, bet naktį vis tiek prabudo ir ilgai klausėsi dukros, tyliai kalbančios telefonu. Norėjo atsikelti ir vėl rinkti Nikolajaus Andriulio numerį, bet bijojo išgirsti svetimą balsą ar, dar blogiau, nieko. Kitą dieną, laukdamas anūkės, pamatė Vytuką. Berniukas išėjo paskutinis, su per dideliu kupriniu. Šalia moteris apie keturiasdešimt, rimta, trumpai kirpta. Sergejus suprato, kad tai mama. Priėjo ne iš karto, leido jiems paeiti kelis žingsnius, po to prisivijo. – Atsiprašau, jūs Vytuko mama? Moteris įtarė. – Taip. O jūs kas? – Mes su jūsų tėčiu… su Nikolajum Andriuliu… laukėme vaikų drauge. Aš Sergejus Petraitis. Jis nebeateina, rūpiuosi. Moteris pažvelgė atidžiai, lyg spręsdama, ar verta pasitikėti. – Ligoninėje jis, – pagaliau ištarė. – Insultas. Ne per daug… na, kaip čia pasakius. Dabar skyriuje. Telefoną paėmė, nes dažnai pameta. Sergejus pajuto, kaip išslysta kojos. Įsikibo į rankinės diržą. – O kur? – paklausė. – Miesto ligoninėje, Ligoninės gatvėje, – atsakė. – Bet ten ne visus leidžia. Suprantate? – Suprantu, – sumurmėjo Sergejus, nors nesuprato, kaip galima neįleisti, jei žmogus vienas. – Ačiū, kad teiraujatės, – pridūrė minkštesniu balsu moteris. – Jam bus malonu, kad prisimenat. Ji paėmė Vytuką už rankos ir nuėjo link stotelės. Sergejus liko stovėti prie vartų. Viduje palengvėjo, kad atsirado paaiškinimas, ir tuo pačiu – naujas nerimas, nes paaiškinimas buvo sunkus. Parėjęs vėl pasakė dukrai. Ji susiraukė. – Tėti, tu ten nesiverži – dar į apsaugą užrašys. Ir apskritai – kas jis tau? Sergejus išgirdo ne piktdžiugą, o baimę. Baimę, kad tėvas vėl suras sau rūpestį ir praras pusiausvyrą. – Niekas, – tarė. – Ir vis tiek… Kitą dieną nuėjo į polikliniką, kur pats kartais tikrindavosi. Žinojo, kad ten yra socialinė darbuotoja – matė skelbimą. Koridoriuje tvyrojo chlorkos ir drėgnų batų kvapas, žmonės laukė su segtuvais, vieni keikėsi ant registratūros. Sergejus pasiėmė talonėlį, laukė, kol pakvies. Moterys už stalo klausė nesutrikusi, bet veidas – pavargęs. – Jūs giminaitis? – paklausė. – Ne, – sąžiningai atsakė. – Informacijos apie pacientą suteikti negaliu, – tarė ramiai. – Tai asmeniniai duomenys. – Nereikia diagnozės, – Sergejus pajuto, kaip balsas keičiasi. – Noriu perduoti… Žinote, bent žinutę. Jis vienas, suprantat? Mes su juo… kasdien… – Suprantu, – lengviau tarė moteris. – Galite perduoti per artimuosius. Arba per skyrių, jei įleidžia. Be šeimos sutikimo – neleidžiama. Sergejus išėjo į koridorių ir atsisėdo ant suoliuko. Pasidarė gėda, tarsi prašytų išmaldos. Pagalvojo: „Štai ir viskas. Juokingas senukas, lendantis kur nereikia“. Norėjo grįžti namo, užsidaryti kambaryje ir daugiau nebeiti prie mokyklos. Bet prisiminė, kaip Nikolajus laikydavo puodelį, kad nenusiliet arbatą. Kaip paslėpdavo maiste lesalą, jei Sergejus pamiršdavo. Visi tie maži veiksmai dieną palengvindavo. Tai dabar jo eilė ką nors padaryti. Paskambino Vytuko mamai. Numerio nežinojo, bet kitą dieną vėl priėjo prie jos prie mokyklos, paprašė. Iš pradžių atsisakė, paskui, pamačiusi atkaklumą, padiktavo. – Tik be saviveiklos, – pasakė. – Ten griežtas režimas. Sergejus paskambino vakare. – Čia Sergejus Petraitis. Norėčiau perduoti Nikolajui Andriuliui keletą žodžių. Gal galite? Kelias sekundes tylėjo. – Sunku kalbėti jam, – tarė moteris. – Bet girdi. Ryt važiuosiu. Ką perduoti? Sergejus pažvelgė į stalą, kur gulėjo bloknotas. Iš anksto buvo užsirašęs keletą sakinių, dabar jos pasirodė svetimos. – Pasakykite, kad suoliukas savo vietoje, – tyliai tarstelėjo. – Ir kad laukiu. Arbatos… atnešiu, kai bus galima. – Gerai, – atsakė moteris. – Perduosiu. Po pokalbio Sergejus ilgai sėdėjo virtuvėje. Dukra plovė indus ir apsimetė, kad negirdi. Tada padėjo lėkštę į džiovyklą ir tarė: – Tėti, jei norėsi, galėsiu važiuoti su tavimi. Kai leis. Sergejus linktelėjo. Jam buvo svarbu ne tai, kad vyks, o kad pasakė „su tavimi“, o ne „kam tau to reikia“. Po savaitės Vytuko mama vėl priėjo prie Sergejaus prie mokyklos. – Nusišypsojo, kai paminėjau suoliuką, – pasakė. – Ir ranka – taip… lyg kviestų. Gydytojas sako, reabilitacija ilgai užtruks. Vėliau, matyt, pasiimsim jį pas save. Vieno nepaliksi. Sergejus pajuto spaudimą krūtinėje. Suprato, kad kasdieninių susitikimų, ko gero, nebebus. Nuo to tapo tuščia, lyg nukabintų paltą nuo kabliuko. – Gal galiu jam parašyti laišką? – paklausė. – Galite, – atsakė moteris. – Tik trumpai. Sunku ilgai klausytis. Vakare Sergejus pasiėmė švarų lapą. Didelėmis raidėmis, kad lengva skaityti, užrašė: „Nikolajui Andriuliui – aš čia. Ačiū už arbatą ir saulėgrąžas. Laukiu, kada galėsite išeiti. Sergejus Petraitis“. Po akimirkos pridūrė: „Vytukas šaunuolis“. Perskaitė dar sykį ir nieko nekoregavo. Sulankstė lapą, įdėjo į voką, užrašė pavardę – prisiminė, nes kartą Nikolajus rodė jam kvitą už butą ir keikėsi dėl skaičių. Kitą dieną nunešė voką prie mokyklos, atidavė Vytuko mamai. Voką laikė rankose kaip kažką trapaus. Kai suskambo skambutis ir vaikai pasipylė į kiemą, Sergejus įprastai pakilo. Anūkė pribėgo, apkabino per juosmenį ir iš karto ėmė pasakoti apie pamoką. Jis klausėsi, bet akies krašteliu vis žvilgčiojo į suoliuką. Jis buvo tuščias, ir tuštuma nebeerzino. Ji tapo vieta, kur kažkas svarbaus buvo, net jei dabar – nėra. Prieš išeidamas Sergejus išsiėmė iš kišenės maišelį su trupiniais ir pabėrė ant asfalto. Balandžiai priskrido greitai, lyg žinotų tvarkaraštį ne blogiau už vaikus. Sergejus pasižiūrėjo į juos ir staiga suprato, kad gali čia ateiti ne tik laukti, bet ir tam, kad neužsidarytų savyje. – Seneli, ko tu susimąstei? – paklausė anūkė. – Nieko, – šyptelėjo ir paėmė ją už rankos. – Eime. Rytoj irgi ateisim. Tai jis pasakė ne kaip pažadą kažkam kitam, o kaip sprendimą sau. Ir nuo to žingsniai tapo tvirti.

Tuščia suoliukas Sergejus Petraitis pasideda termoso ant kelių ir dar kartą patikrina dangtelį, ar nepraleidžia.

Uncategorized

0212

„Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama…” Ji pažvelgė į juos. Asta ir Robertas visą gyvenimą gyveno skurde. Moteris jau buvo praradusi viltį dėl laimingos ir turtingos ateities. Kadaise jauna ir įsimylėjusi, ji svajojo apie šviesų rytojų jiems abiem. Tačiau gyvenimas pasisuko visai kitaip nei įsivaizdavo. Robertas sunkiai dirbo, tačiau uždirbdavo nedaug. Negana to, Asta pastojo. Gimė trys sūnūs – vienas po kito. Asta jau seniai nebedirbo. Vien vyro atlyginimo toli neužteko. Vaikai augo, jiems reikėjo rūbų ir avalynės. Visas atlyginimas išleisdavo maistui. Dar mokesčiai ir kiti būtini dalykai. Dvylika metų tokio gyvenimo paliko žymę jų šeimai. Robertas pradėjo gerti. Visą atlyginimą parnešdavo namo, bet kasdien grįždavo girtas. Asta dėl tokio gyvenimo ėmė prarasti meilę vyrui. Vieną dieną jis grižo namo girtas, rankoje laikydamas pradarytą degtinės butelį. Asta nebeištvėrė – atėmė iš vyro butelį ir jį išgėrė. Nuo tada ir pati pradėjo gerti. Laikui bėgant, ji pasijuto lyg visos problemos išnyktų. Net nuotaika pagerėjo. Nuo to laiko ji kasdien laukdavo, kol vyras parneš alkoholio. Taip pradėjo gerti drauge. Asta pamiršo savo vaikus. Kaimo žmonės stebėjosi, kaip degtinė pakeičia žmogų. Vėliau berniukai pradėjo kaime prašinėti maisto. Vieną dieną viena kaimynė nesulaikė ir pasakė: – Asta, geriau atiduok juos į vaikų namus, negu leisk mirti badu. Kiek galima gerti ir nesirūpinti vaikais? Asta gerai įsidėmėjo tuos žodžius. Jie ją ilgai persekiojo. Būtų buvę lengviau, jei vaikai netrukdytų. Po kiek laiko Asta ir Robertas pagaliau atsisakė vaikų. Taip berniukai atsidūrė vaikų namuose. Verkė ir laukė mamos su tėčiu, bet niekas jų negrįžo pasiimti. Asta ir Robertas net neprisiminė sūnų. Taip praėjo keli metai. Vienas po kito berniukai paliko vaikų namus. Gavo mažus vieno kambario butus, bet bent jau turėjo stogą virš galvos. Visi susirado darbus. Visada palaikė vieni kitus. Apie tėvus nekalbėjo, bet vis dar norėjo juos pamatyti ir paklausti, kodėl jie taip pasielgė. Vieną dieną broliai susitiko ir nuvažiavo automobiliu į namus, kur augo. Pakeliui sutiko mamą, besistengiančią parsivilkti namo. Ji praėjo pro šalį nė nepažvelgusi į sūnus. – Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama… Ji pažvelgė į juos tuščiomis akimis. Ir tada juos pažino. Pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Bet kaip ją atleisti? Sūnūs stovėjo be žodžių. Galiausiai nusprendė, kad kad ir kas būtų, ji yra jų mama. Ir atleido jai.

Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama… pažvelgė į juos. Birutė ir Stasys visą gyvenimą gyveno skurde.

Uncategorized

040

Uošvis manė, kad amžinai jį remsime: kaip 11 metų gyvenimas kartu pakeitė mūsų šeimos santykius ir privertė rinktis tarp pagarbos artimui ir savo laimės

Mano uošvis tikėjosi, kad visada jį remsime. Mano vyras augo laimingoje ir mylinčioje šeimoje Kaune.

Uncategorized

018

Aš visada būsiu su tavimi, mama. Tikra istorija, kuria galima patikėti – Vilniaus kiemo močiutės pasakojimai ir nepaprastas kaimynės Natalijos vakaras

Aš visuomet būsiu su tavimi, mama. Istorija, kuria norisi tikėti Močiutė Jadvyga vis nekantriai laukė vakaro.

Uncategorized

0104

Mano vyras visada sakydavo, kad nesu pakankamai moteriška: jei dažyčiausi, vilkėčiau sukneles, būčiau švelnesnė – esą būčiau geresnė žmona. Aš visada buvau praktiška, tiesi, nesu linkusi daug puoštis. Dirbu, sprendžiu problemas, darau, ką reikia – tokia jis mane ir pažino. Bėgant laikui jo pastabos dažnėjo, jis pradėjo mane lyginti su kitomis moterimis: kolegėmis, draugų žmonomis, personažais iš socialinių tinklų. Sakydavo, kad atrodau labiau kaip draugė, o ne kaip žmona. Ilgai maniau, kad tai tik skirtumai poroje, kol netekau tėčio – tą dieną viską mačiau kitaip. Pasruvusi ašaromis, susirengiau juodai, nesidažiau, nebuvo jėgų net pagalvoti apie išvaizdą. Prieš išeinant vyras paklausė, ar tikrai taip eisiu, gal bent šiek tiek pasitvarkyčiau – juk žmonės kalbės. Pajutau, tarsi dingtų žemė iš po kojų. Per šermenis jis buvo rimtas, bet manęs vengė, nevengė pastebėti atspindžio veidrodyje ir priminti, kad „tėčiui nebūtų patikę mane matyti tokią palūžusią“. Tik grįžusi namo paklausiau, ar tikrai jo mintys tądien sukosi tik apie mano išvaizdą, o ne apie mano skausmą. Jis atsakė, kad nelinkęs dramatizuoti, tiesiog išsakė nuomonę – esą moteriai negalima apleisti savęs, net ir šitokiu metu. Nuo tada visiškai kitaip į jį žiūriu. Bet palikti nepajėgiu. Jaučiu, kad negalėčiau be jo būti. ❓ Ką pasakytumėte šiai moteriai, jei ji būtų prieš jus?

Žinai, man visada atrodė, kad mano vyras mato mane tokią, kokia esu praktišką, ne itin moterišką, labai tiesią.

Uncategorized

093

Vestuvės turėjo būti jau po savaitės, kai ji man pasakė, kad nenori tekėti. Buvo sumokėta viskas – rezervuota vieta, sutvarkyti dokumentai, įsigyti žiedai, net dalis šeimos šventės jau apmokėta. Mėnesių mėnesius aš viską kruopščiai organizavau. Visą mūsų santykių laiką tikėjau, kad elgiuosi teisingai. Dirbau pilnu etatu, bet kas mėnesį apie 20% atlyginimo skirdavau jai – kirpėjai, manikiūrui ar bet kam, ko tik ji panorėdavo. Ne todėl, kad ji nedirbo – ji turėjo savų pajamų ir juos naudojo kaip norėjo. Aš prisiėmiau išlaidas, nes maniau, kad kaip vyras ir partneris tai yra mano atsakomybė. Niekada neprašiau jos prisidėti prie sąskaitų. Mokėjau už vakarienes, restoranus, kiną, trumpas keliones – už viską. Metais anksčiau padariau kažką ypatingo – pasiūliau nuvežti visą jos šeimą prie Lietuvos jūros. Ne tik tėvus ir brolius, bet ir sūnėnus, net du pusbrolius. Susirinko didelė kompanija. Kad tai įgyvendinčiau, dirbau viršvalandžius, atsisakiau pirkinių sau, ilgai taupiau. Kai pagaliau išvažiavom, sumokėjau už apgyvendinimą, transportą, maistą – viską. Ji buvo laiminga, šeima dėkinga. Niekas nesuprato, kad jai tai nieko nereiškė. Kai pasakė, kad nori skirtis, išaiškino, kad buvau „per daug“. Kad per daug tikėjausi meilės, dėmesio, artumo. Kad norėjau ją apkabinti, rašyti, žinoti, kaip ji jaučiasi. Kad ji tokia nėra, visada buvo šaltesnė ir kad ją dusinau. Man sakė, kad iš jos laukiu to, ko ji negali duoti. Išgirdau dar tai, ko niekada iki tol nebuvo pasakiusi – ji niekada nenorėjo tekėti. Ji sutiko, nes aš labai spaudžiau. Įtraukiau jos tėvus – tuo ją ir prispaudžiau. Pasiūliau santuoką restorane, prie visos jos šeimos. Man tai buvo gražus gestas; jai – spąstai. Ji negalėjo atsisakyti viešai. Penkioms dienoms likus iki civilinės santuokos, kai viskas jau buvo paruošta, ji pagaliau pasakė tiesą. Paaiškino, kad jaučiasi tarsi gyvenimą jai primetė, kad aš viską dariau už ją, ir dėl to jai buvo nepatogu, ji jautėsi skolinga, pririšta. Jai buvo lengviau išeiti, nei daryti tai, kas nėra jos. Po to pokalbio ji išėjo. Nebuvo nei riksmų, nei susitaikymo, nei bandymų taisyti. Liko tik sutartys, apmokėtos sąskaitos, padaryti planai ir viena atšaukta vestuvė. Ji liko ryžtinga. Ten viskas ir baigėsi. Tai buvo savaitė, kai supratau: būti vyru, kuris viską sumoka, pasirūpina ir visuomet yra šalia, dar nereiškia, kad kažkas norės pasilikti su tavimi.

Vestuvės numatytos po savaitės, kai Ieva man praneša, jog nenori tekėti. Viskas jau apmokėta vieta šventei

Uncategorized

013

Patys artimiausi žmonės. Pasakojimas apie lietuvišką šeimos jaukumą

Artimiausi žmonės Kartais likimas susiklosto visai netikėtai. Juk galėjo būti visai kitaip…