Zibainis

Atsimeni, vakar man paskambino mano dukra Austėja ir taip pusbalsiu, lyg tarp kitko, pasakė: Mama, gal

Pas tetos Rasos sudužo servizas. Visam laikui. Vestuvinis servizas dvylikai asmenų. Atsisveikinimas su auksinėmis kraštelėmis ir užrašu „Pagaminta Vokietijoje“ ant kiekvieno indo nugarėlės — dėdė Kostas nuslydo nuo palubės kartu su dėže. — Oi, — teta Rasa net susidomėjo. — Jis juk porcelianinis! Tarsi porcelianas nelūžtų. Vėliau supratusi tragediją, ji atsigulė į fotelį: „Nikolai, validolio!“, skambino visiems, net man, nors tarpmiestinis, ir raudojo dėl savo jaunystės, suskilusios į tūkstantį mažų šukių: — Mums tą servizą tėvai padovanojo prieš dvidešimt metų. Nesinaudojom, laukėm ypatingos progos, „porcelianinių“, Dieve atleisk, vestuvių. Ir kas iš to? Tėtis mirė, Kostas pasitempė čiurną, man spaudimas. Ir pastebėk — niekas taip nė karto ir nesinaudojo tomis lėkštėmis. Idiotiška. Pagalvojau — kodėl mes laikom servizus, papuošalus ir spalvingas emocijas tik ypatingoms progoms? Kam saugom aromatines žvakes „ypatingai nakčiai“, sergime auskarus su deimantais skrynelėje, sudrausminam vaiką, kai tas bando anksčiau laiko nugvelbti dešros riekelę nuo stalo, ir taupom švelnius žodžius iki Valentino dienos? Kuo ši diena, ši akimirka prastesnė už kažkada lauktą progą? Ar tikrai „dar spėsim“? Beveik visi skambučiai iš degančių Dvynių bokštų Niujorke buvo persmelkti meilės prisipažinimų. Žmonės skambino artimiesiems, paliko žinutes autoatsakikliuose. „Aš tave myliu“ — to pasakyti pasirodė svarbiausia, ką reikia suspėti padaryti Žemėje. Realybė, jei tikėtume enciklopedija, — tai „egzistuojantis dabar“, ta akimirka tarp praeities ir ateities. Nereikia kaupti atsargai, slėpti palubėse, laikyti „kada nors“ — to, kas jau dabar gali atnešti laimės, džiaugsmo ir šypsenos. Rytojaus nėra. Yra tik šiandiena — ne mažiau ypatinga nei gruodžio 31-oji ar ten kokia kovo 8-oji. Tad paskubėkim. Susitaikyti. Pamatyti jūrą. Pažaisti su sūnumi, apkabinti dukrą, padovanoti mamai dar vieną „Chanel No. 5“ — kad naudotų ne tik šventėms, bet ir kasdien. Reikia suspėti. Perskaityti. Paragauti jūrų ežio sriubos ar keptos sarančos. Žiūrėti mėgstamą filmą ir nekreipti dėmesio į neplautus indus kriauklėje. Nupirkti tetai Rasai naują servizą ir surengti puotą. Paskubėkim ištarti „myliu“ — kol dar neprasideda finaliniai titrai.

Pas tetą Ramunę sudužo servizas. Ir visam laikui. Vestuvinis servizas dvylikai asmenų. Sudie, auksinės

Uncategorized

075

Mano vyras dirba, bet už viską moka tik aš – meilės aklumas, nepriklausomybė ir moters kova: kaip tapau šeimos maitintoja ir ką daryti, kai vyro pažadai lieka tik žodžiais?

Mano vyras dirba, bet už viską moku aš. Klausiat, kaip atsidūriau tokioje savo gyvenimo situacijoje ir

Uncategorized

0193

Kai grįžo iš darbo, katino jau nebebuvo namie

Kai grįžo iš darbo, katino nebebuvo. Povilas buvo paprastas vaikinas, be žalingų įpročių. Sulaukęs 25

Uncategorized

0910

Po avarijos guliu ligoninėje, kai anyta atvedė man aplankyti sūnų: mano mažylis ištiesė man buteliuką apelsinų sulčių ir netikėtai pašnibždėjo: „Močiutė sakė, kad turi išgerti šitą, bet liepė daugiau nieko nesakyti“

Po avarijos gulėjau ligoninėje, kai mano anyta atvedė pas mane sūnų; mano mažasis sūnelis padavė man

Uncategorized

069

Šįvakar išėjau iš sūnaus namų, palikusi garuojančią jautienos troškinio lėkštę ant stalo ir susiglamžytą prijuostę ant grindų. Nustojau būti nematoma savoje šeimoje, bet nesiliaujau būti močiute. Mano vardas – Marija. Man šešiasdešimt aštuoneri, ir jau trejus metus tyliai tvarkau sūnaus Tomo namus – be atlygio, be pagyrų ir be pertraukos. Esu ta „kaimo bendruomenė“, apie kurią visi kalba su nostalgija, tačiau šiais laikais iš vyresnių tikimasi paklusti tyliai ir niekada neprieštarauti. Užaugau Vilniuje, kai nubrozdintos keliai buvo vaikystės dalis, o kiemo žibintas reiškė, kad laikas namo. Kai auginau Tomą, vakarienė visada buvo lygiai šeštą, ir jei nevalgai – lauki iki ryto. Nebuvo jokių emocinių dirbtuvių, tik atsakomybė ir pagarba. Mano marčia Austėja tikrai nėra bloga – ji myli savo sūnų Augustą, bet ją kausto baimė: dėl maisto etikečių, neteisingo sprendimo, dėl kitų nuomonės internete. Ir dėl to aštuonmetis anūkas viską valdo. Šį antradienį, po ilgiausios dienos tvarkant namus ir verdant jaukų troškinį, sugrįžę Tomas su Austėja akis panardino į telefonus, o Augustas sofos šviesoje stebėjo žaidimų filmukus. „Vakarienė paruošta,“ – pasakiau. „Mes mažiau valgome raudonos mėsos… O ar šios morkos – ekologiškos?“ – nedrąsiai paklausė Austėja. Augustas net nepažvelgė – pareiškė „noriu vištienos pirštelių“ ir atstūmė lėkštę. Tomas tylėjo, Austėja puolė į šaldiklį. Tą akimirką manyje kažkas sulūžo – ne pyktis, o liūdesys. „Jis valgys, kas padėta, arba išeis nuo stalo,“ – ramiai tariau. „Nesuk tik rūpesčių…“ – atsiduso Tomas. „Čia ne auklėjimas, čia – pasidavimas,“ – pasakiau. „Aš tapau ne močiute, o nematoma pagalbininke.“ Kai Augustas mėtėsi šakute, o Austėja mėgino guosti, tyliai nusiėmiau prijuostę, padėjau šalia vakarienės ir išėjau. „Tu negali išeiti!“ – šūktelėjo Tomas. „Galiu,“ – atsakiau. „Kaimas remiasi pagarba. Čia ji dingo – čia nei kaimas, nei šeima, tik paslaugų stotelė. Aš – užsidarau.“ Važiuodama Vilniaus gatvėmis sustojau parke, kur, kaip senais laikais su Tomu, stebėjau lietuviškose pievose liepsnojančias jonvabalių švieseles. Mano telefonas vibruoja nuo atsiprašymų ir kaltinimų, bet aš nekeliu. Esame pametę Tikrąją Močiutės Reikšmę – atiduodame save visą, bet nesulaukiame nei dėkingumo, nei pagarbos. Myliu anūką tiek, kad leisčiau jam pabandyti užaugti. Myliu sūnų tiek, kad leisčiau pačiam suvokti. Ir pirmąkart per ilgą laiką myliu save tiek, kad ilsėčiausi ramybėje ir rinkčiausi laisvę švytėti kaip jonvabaliams. Kaimas šiuo metu uždarytas remontui. Kai jis vėl duris atvers – pagarba bus pagrindinis raktas į vidų.

Išėjau iš sūnaus namų šįvakar, palikusi ant stalo dar garuojantį jautienos troškinį, o prijuostę numetusi

Uncategorized

0181

Man buvo gėda eiti į sūnaus vestuves, nes mano drabužiai buvo seni; bažnyčioje dauguma svečių iš manęs juokėsi, tačiau tai, ką padarė mano būsima marti, šokiravo visus

Man buvo labai gėda eiti į savo sūnaus vestuves. Gerai žinojau, kad mano drabužiai seni, išblukę, ir

Uncategorized

031

Tik dvylikos sulaukęs Lukas jau buvo pažymėtas gyvenimo negandų: mama mirė, kai jis buvo visai mažas, netrukus dingo tėvas – berniukas liko visiškai vienas. Neturėdamas kam rūpėti, jis priglaudėsi gatvėse – nakvodavo po Vilniaus tiltais, prie geležinkelio peronų, ant atšalusių suolelių parke. Kiekviena diena tapo kova: maldaudavo praeivių duonos kąsnio arba po kelis centus už padarytus atsitiktinius darbus. Vieną speiguotą žiemos naktį Lukas, susisukęs į apdriskusią antklodę iš šiukšlių konteinerio, ieškojo užuovėjos nuo žvarbaus vėjo. Praeidamas siaura bromą greta uždarytos „Obuolių pyrago kepyklėlės“, išgirdo silpną, skausmo pilną verksmą. Lukas sustingo – krūtinę suspaudė baimė, bet gailestis nugalėjo ir jis žengė giliau į tamsą. Tarp kartoninių dėžių ir šiukšlių maišų gulėjo senelis, gal aštuoniasdešimties – išblyškęs, drebantis nuo šalčio. „Prašau… padėk man“, paprašė senolis, kai pastebėjo artėjantį Luką, akyse suspindo neviltis. Nė akimirkos nedvejojęs, Lukas pribėgo arčiau. „Jums skauda? Kas atsitiko?“ – vos sudrebėjusiu balsu paklausė. Senolis prisistatė – ponas Jonas – ir paaiškino nukritęs eidamas namo, nebegalintis atsikelti. Lukas užklojo senuką savo antklode: „Aš surasiu, kas padės.“ Bet Jonas stipriai įsikibo Lukas rankos: „Nepalik… nesinori būti vienam“, – maldavo. Berniukas pernelyg gerai suprato šią baimę, tad negalėjo jo palikti. Susikaupęs, padėjo Jonui atsisėsti. „Ar gyvenate netoli?“ paklausė. Senolis silpnai linktelėjo link geltonų namų toliau bromoje. Nors Lukas vos laikėsi ant kojų, atrėmė poną Joną į petį ir palydėjo iki pravirų durų. Viduje paguldė jį į seną krėslą – šiluma pripildė kambarį. „Ačiū Tau, berniuk,“ švelniai pasakė Jonas. „Jei nebūtum pasirodęs…“ Lukas nusišypsojo kukliai: „Padariau, kas atrodė teisinga.“ Pailsėjęs Jonas papasakojo savo istoriją: žmona mirusi prieš kelerius metus, vaikai ar artimieji nebelankantys, tad likęs vienišas. Lukas klausėsi, suprasdamas, kaip juos vienija ta pati vienuma. „O tu, Lukai, kur tavo namai?“ švelniai pasiteiravo senolis. Lukas nedrąsiai nuleido galvą: „Neturiu… miegu kur pakliūva.“ Jonui akyse sužibo atjauta. Po neilgo svarstymo jis tarė: „Šie namai per dideli vienam. Jei tik nori – lik čia. Neturiu daug, bet galime pasidalinti. Niekas pasaulyje – ypač vaikas – neturi likti vienas.“ Berniukas vos galėjo patikėti: pirmąkart po daugelio metų jam pasiūlyta saugi užuovėja ir tikri namai. Tą naktį mažas gerumo poelgis pakeitė du gyvenimus: benamis berniukas ir vienišas senolis rado paguodą, rūpestį ir šeimą vienas kitame – tikras įrodymas, kad viltis gali užsimegzti netikėčiausiose vietose.

Lukasui tebuvo dvylika, tačiau didžiąją dalį jauno gyvenimo jau buvo pažymėję sunkumai. Jo mama mirė

Uncategorized

061

Tu atėmei mano tėtį – Mama, aš įsikrausčiau! Įsivaizduok, pagaliau! Oksana laikė telefoną prispaustą prie peties, tuo pat metu kovodama su užsispyrusiu spyna. Raktas sukosi sunkiai, tarsi tikrindamas naują šeimininkę. – Dukra, o Dieve, kaip gera girdėti! O butas? Viskas gerai? – mamos balsas skambėjo ir susijaudinusiai, ir džiaugsmingai. – Puikiai! Šviesus, erdvus. Balkonas į rytus, kaip norėjau. Ar tėtis ten? – Čia aš! – pasigirdo Viktoro bosas. – Jums garsinį ryšį įjungė. Tai ką, paukštelis paliko lizdą? – Tėti, man dvidešimt penkeri. Koks čia paukštelis? – Man tu visada būsi paukštelis. Spynas patikrinai? Ar langai nepraleidžia? Radiatoriai… – Vytai, duok vaikui apsiprasti! – pertraukė mama. – Oksana, būk atsargi. Naujas namas – nežinai, kas aplinkui. Oksana nusijuokė, pagaliau susidorojusi su spyna ir pastūmusi duris. – Mama, čia ne septintojo dešimtmečio bendrabutis. Padorus namas, geri žmonės. Viskas bus gerai. Per kelias ateinančias savaites Oksanos gyvenimas virto nenutrūkstamu maratonu tarp statybinių parduotuvių, baldų salonų ir savo buto. Ji užmigo su tapetų katalogais, o pabusdavo galvodama, kuris plytelių glaisto atspalvis labiau tiktų voniai. Šeštadienį ji stovėjo beieškodama užuolaidų audinio kai sustojo telefonas. – Kaip sekasi? – teiravosi tėtis. – Lėtai, bet užtikrintai. Šiandien renkuosi užuolaidas. Svyruoju tarp „dramblio kaulo“ ir „tiršto pieno“. Ką manai? – Manau, kad čia tas pats, tik skirtingi prekės ženklai vadina. – Tėti, tu nieko neišmanai apie atspalvius! – Bet aš išmanau apie elektros laidus. Rozetės gerai padarytos? Remontas rijo laiką, pinigus ir nervus, bet kiekviena nauja smulkmena darė tuščias sienas tikrais namais. Oksana pati išsirinko šviesiai smėlio spalvos tapetus į miegamąjį, pati susirado meistrą laminatui, pati sugalvojo, kaip išmažinti mažą virtuvę. Kai paskutinis meistras išnešė likusias šiukšles, Oksana atsisėdo tiesiai ant grindų švarioje svetainėje. Pro užuolaidas skverbėsi švelni šviesa, tvyrojo dažų ir gaivos kvapas. Pirmi jos tikri namai… Su kaimyne susipažino po trijų dienų. Oksana tampė raktus prie durų, kai priešais spragtelėjo spyna. – O, naujokė! – Kokios trisdešimties metų moteris išlindo iš už durų. Trumpi plaukai, ryškus lūpdažis, smalsios akys. – Aš Alina. Gyvenu tiesiai priešais, dabar kaimynės. – Oksana. Malonu susipažinti. – Jei reikės druskos, cukraus ar tiesiog paplepėti – užeik drąsiai. Pradžioje vienai naujame name keista būna, žinau. Alina pasirodė puiki pašnekovė. Gurkšnojo arbatą Oksanos virtuvėje, aptarinėjo namo tvarką ir jų aukšto planą. Pasidalijo informacija – kur geriausias interneto tiekėjas, kuris meistras taiso vamzdžius nebrangiai, kokioje parduotuvėje šviežiausi produktai. – Klausyk, turiu obuolių pyrago receptą – tikras stebuklas! – Alina naršė telefoną. – Tuoj atsiųsiu. Trunka pusvalandį, o atrodo, lyg visą dieną prie orkaitės praleidai. – Puiku! Dar neišbandžiau orkaitės. Dienos virto savaitėmis ir Oksana džiaugėsi, kad šalia toks atviras žmogus. Susitikdavo laiptinėje, retkarčiais išgerdavo arbatos, apsikeisdavo knygomis. Šeštadienį atvažiavo Viktoras – padėti su lentyna, kuri nenorėjo laikytis prie sienos. – Neteisingus kaiščius paėmei, – pasakė tėtis, žiūrėdamas į tvirtinimus. – Šitie gipso kartonui. O čia betonas. Gerai, turiu tinkamus mašinoje. Po valandos lentyna jau kabėjo tiesiai ir tvirtai. Viktoras surinko įrankius, apžiūrėjo darbą ir patenkintas linktelėjo. – Va, dabar dvidešimt metų laikysis. – Tėte, tu nuostabus! – Oksana apkabino tėtį. Leidosi žemyn, kalbėdami apie įvairias smulkmenas. Tėtis teiravosi apie darbą, Oksana skundėsi nauju vadovu, kuris maišo terminus ir pameta dokumentus. Prie laiptinės sutikti Alina su maišais iš parduotuvės. – Sveika! – Oksana pamojavo. – Susipažink, čia mano tėtis, Viktoras. Tėti, čia Alina – mano kaimynė, apie kurią pasakojau. – Labai malonu, – šyptelėjo Viktoras. Alina akimirkai sustingo, permetė žvilgsnį nuo Viktoro į Oksaną. Šypsena atrodė tarsi priklijuota. – Lygiai taip pat, – trumpai kilstelėjo ir greitai nubėgo į laiptinę. Po šio susitikimo viskas pasikeitė. Kitą rytą Oksana sutikusi Aliną įprastai pasisveikino, bet gavo tik šalčio kupiną galvos linktelėjimą. Po dviejų dienų bandė pakviesti ją arbatos – Alina atsakė, kad neturi laiko. Ir tada prasidėjo skundai… Pirmą kartą policininkas pasibeldė devintą vakare. – Gauta informacija apie triukšmą, – pagyvenusio pareigūno balsas buvo nejaukiai ramus. – Garsiai groja muzika, triukšmas. – Kokį triukšmą? – Oksana nustebo. – Skaičiau knygą! – Na, kaimynai skundžiasi… Skundai pasipylė vienas po kito. Namo administracija gavo laiškus apie „nepakeliamą bildesį“, „pastovų triukšmą“ ir „muziką naktimis“. Pareigūnas tapo dažnu svečiu, vis atsiprašydamas. Oksana suprato, iš kur kyla problemos. Bet nesuprato – kodėl. Kiekvienas rytas tapo loterija – kas šiandien? Kiaušinio lukštai, ištepti ant durų? Kavos tirščiai įtrinti į slenksčio plyšį? Bulvių lupenų maišelis po kilimėliu? Oksana atsikeldavo pusvalandžiu anksčiau, kad spėtų viską išvalyti prieš darbą. Rankos skaudėjo nuo valiklių, o gerklėje nuolat tvyrojo gumulas. – Taip toliau negalima, – ištarė ji vakare, naršydama internetą dėl vaizdo durų akutės. Įdiegimas užtruko dvidešimt minučių. Nedidelė kamera, įmontuota į paprastą akį, fiksavo viską, kas vyksta laiptinėje. Oksana prijungė ją prie telefono ir laukė. Laukimas neužtruko. Trečią nakties telefonas pranešė apie judesį. Oksana negalėjo patikėti savo akimis matydama, kaip Alina – chalate ir šlepetėse – metodiškai kažkuo juodu tepė jos duris. Ramiai, kruopščiai, lyg įprastą darbą. Kitą naktį Oksana nemiegojo – laukė prieškambaryje, klausė kiekvieno garso. Apie pusę trečios – čežėjimas už durų. Oksana staigiai atidarė duris. Alina sustojo su maišeliu rankoje. Viduje girgždėjo kažkas šlykštaus. – Ką tau padariau? – Oksana nustebo, kad klausimas pasirodė toks silpnas. – Už ką tu taip su manimi? Alina lėtai padėjo maišelį. Jos veidą iškreipė senos pagiežos kaukė. – Tu? Tu nieko man. Bet tavo tėvelis… – Ką jis kaltas? – Tą, kad jis ir mano tėvas! – Alina jau rėkė, nesijaudindama dėl kaimynų. – Tik tave jis augino, lepino, o mane paliko, kai buvau trejų! Ne centas alimentų, niekada net paskambino! Su mama vos išgyvenome, kol jis kūrė laimingą šeimynėlę su tavo mama! Taip kad tu, galima sakyti – atėmei mano tėtį! Oksana atšoko, prisispaudė prie durų staktos. – Meluoji… – Meluoju? Paklausk jo pačio! Paklausk, ar pamena Mariną Solovjevą ir dukrą Aliną, kurias išmetė iš gyvenimo, kaip šiukšles! Oksana užtrenkė duris ir nusmuko ant grindų. Galvoje sukosi viena mintis: netiesa, netiesa, netiesa. Tėtis negalėjo. Ne. Ryte ji nuvažiavo pas tėvus. Kelyje kartojo klausimą, bet pamačiusi tėtį – kaip visada ramų, su laikraščiu – žodžiai strigo gerklėje. – Oksana! Koks siurprizas! – Viktoras pakilo. – Mama išėjusi į parduotuvę, tuoj pargrįš. – Tėti, turiu klausti… – Oksana atsisėdo ant sofos, gniauždama rankinuko dirželį. – Ar pažįsti Mariną Solovjevą? Viktoras sustingo. Laikraštis išslydo iš rankų. – Iš kur tu… – Jos dukra – mano kaimynė. Ta, kurią tau pristatinėjau. Ji sako, kad tu jos tėvas. Tylėjo visą amžinybę. – Važiuojam pas ją, – griežtai tarė Viktoras. – Dabar pat. Turiu ištaisyti. Kelionė iki naujo namo truko keturiasdešimt minučių. Nesikalbėjo. Oksana žiūrėjo pro langą į besikeičiančius namus, bandydama susidėlioti mintis. Alina atidarė iškart, lyg laukusi. Pažvelgė į abu sunkiai, bet įleido. – Atėjai išpažinti? – mestelėjo Viktorui. – Po trisdešimt metų? – Atėjau paaiškinti. – Viktoras iš kišenės ištraukė sulankstytą popieriaus lapą. – Perskaityk. Alina paėmė dokumentą nepatikliai. Skaitant jos veidas keitėsi – nuo pykčio prie nuostabos, nuo nuostabos prie sumišimo. – Tai… kas? – DNR tyrimo rezultatas, – ramiai atsakė Viktoras. – Padariau jį, kai tavo mama bandė per teismą gauti alimentus. Testas parodė: aš ne tavo tėvas. Marina man neištikima. Tu – ne mano dukra. Alina leido nukristi popieriui… Oksana su tėčiu išėjo iš kaimynės buto. Namie Oksana priėjo prie tėčio ir apkabino jį, prisiglaudusi veidu prie jo striukės. – Atleisk, tėti. Atleisk, kad patikėjau. Viktoras paglostė dukros plaukus – kaip vaikystėje, kai ji bėgdavo pas jį po barnių su draugėmis. – Tau nėra už ką atleisti, vaikeli. Visame kame kalti kiti žmonės. Po šitų įvykių santykiai su kaimyne nesusitvarkė. Bet ir nebesiilgėjo bendrauti su Alina. Po visų tų žemumų pagarba šiai moteriai prarasta visam laikui…

2024 m. balandžio 3 d., trečiadienis Mamyte, aš persikrausčiau. Įsivaizduoji? Pagaliau! Stoviu prie naujos