Zibainis

Tapau šeimos tarnaite: Kai 63-ejų metų Alėja nusprendė tekėti už Jurgio, sūnus ir marti liko šokiruoti, o vėliau suprato, kad mama turi teisę ieškoti laimės – tačiau greitai naujajame vyro ir jo dukros namų ūkyje atsirado ne tik džiaugsmo, bet nuolatinė virtuvė, skalbimas, daržai ir konfliktais virtę nesutarimai, kol galiausiai moteris suprato, kad nesutiko būti tik tarnaitė, ir sugrįžo į savo tikrąją šeimą, kur ji – mylima mama, močiutė ir šeimos narė.

Tapau tarnaitė Kai mano mama Jadvyga nusprendė vesti, mano žmona ir aš buvome tiesiog priblokšti net

Uncategorized

0359

Visos priemonės pateisinamos: Šeimos susibūrimas dėl palikimo Vilniuje atskleidžia klastą tarp artimųjų, kai Katė apkaltinama vogusios neįgalaus močiutės santaupas, tačiau tikrasis kaltininkas – brolis Artūras, siekiantis paveldėti butą, pameta pinigus į jos rankinę ir sugriauna sesers reputaciją, nors ši tik iš meilės rūpinosi močiute

Visos giminės susėdo kaip įprasta kai tik reikalai pasuka prie pinigų, iš karto atsiranda proga pasidaryti

Uncategorized

019

Aš nebesiruošiau kentėti anytos kaprizų prie šventinio stalo ir pasitraukiau pas draugę

Prisiminiau, kaip viena Naujųjų metų šventė pasuko į nepamirštamą epizodą, kai nekantriai laukiujo senosios

Uncategorized

027

Laiminga klaida… Užaugau nepilnoje šeimoje – be tėčio. Mane augino mama ir močiutė. Jau darželyje pajutau, kaip trūksta tėvo. Pradinėse klasėse labai pavydėdavau bendraamžiams, kurie pasididžiavę žygiavo kartu su aukštais, vyriškais tėčiais, žaidė, važinėjo dviračiais, automobiliais… Ypač skaudu būdavo stebėti, kaip kiti tėčiai apkabindavo ir bučiuodavo dukras ar sūnus, juokdavosi kartu… Matydamas šią laimę svajojau: „Koks tai stebuklas!“ Savo tėtį mačiau tik vienoje nuotraukoje, kur ir jis šypsosi, bet ne man… Mama sakydavo, kad jis – poliarininkas, gyvena tolimoje, tolimoje šiaurėje, negali grįžti, bet dovanas gimtadieniams siunčia reguliariai. Trečioje klasėje su skausmu supratau – jokio poliarininko-tėčio nėra ir niekada nebuvo! Išgirdau, kaip mama sako močiutei, kad neturi jėgų meluoti ir dovanoti dovanas nuo tėčio, kuris iš tiesų mus paliko, nors ir gyvena pasiturinčiai, bet sūnaus nesveikino nei su gimtadieniu, nei su Kalėdomis… „Artiomui šventės – vienintelės dienos, kai jis jaučia nors kokią tėvo paramą, nors ir tolimą, mistišką, bet savą…“ Prieš gimtadienį pasakiau mamai ir močiutei, kad nebenoriu dovanų „nuo tėčio“, kurio nėra. „Iškepti tik mano mėgstamą tortą ‘Paukščių pienas’ ir užteks.“ Gyvenom kukliai iš dviejų nedidelių atlyginimų. Tapęs studentu, dirbau krovinio krovėju stotyje ir parduotuvėse. Kartą kaimynas Slava pasiūlė naują darbą – būti Kalėdų Seneliu darželiuose ir šeimose. Darželius iškart atmečiau – ten sunku, reikia vaidinti spektaklius su Snieguole. O štai po vieną važinėti į butus – sutikau. Slava perdavė užrašų knygutę su eilėraščiais, adresais. Repertuaras paprastas, greitai įsidėmėjau – ne taip, kaip egzaminui. Bet vis tiek bijojau suklysti. Pirmasis kartas, stebėtinai, buvo sėkmingas. Grįžęs namo po visų vizitų buvau pavargęs, bet laimingas: uždirbau daugiau, nei per pusę metų kraudamas maišus ir dėžes savaitgaliais. Nuo tada žiemomis kasmet tapdavau Kalėdų Seneliu, o vasarą – statybų brigadose. Kol mokiausi, asmeniniai santykiai nesisekė – nebuvo kada, tik studijos ir atsitiktiniai darbai. Merginų būta, bet iki vestuvių taip ir nepriėjau. „Baigsiu universitetą, susirasiu prestižinį darbą, gerą atlyginimą, įsirengsiu buitį… tada galima galvoti ir apie šeimą“, – svajojau. Baigęs institutą, tapęs inžinieriumi, susiruošiau pirkti naudotą automobilį. Lėšų šeimoje vidutiniškai, vis tiek neužteko, tad vėl tapau Kalėdų Seneliu. Mama ištraukė iš spintos mano kostiumą, apnaujinus blizgučiais – spindėjo iš tolo, o balta tanki barzda puikiai slėpė veidą. Užklijavau tankias antakius, ir žvelgdamas veidrodyje – likau patenkintas. Mama atsiduso: – Artiomai, gal jau pats pasirūpink savais vaikais, o ne tik kitus linksmini… – Spėsiu, – atšoviau. – Na, mama, palinkėk sėkmės, ir iki! – Pabučiavau į skruostą ir išėjau uždirbti pinigų. Savaitę iki Naujųjų išspausdinau skelbimą miesto laikraštyje, gavau penkiolika užsakymų. Po šešių vizitų sekantis adresas: „Sodų g. 6, butas 19“. Išlipau iš troleibuso, radau reikalingą namą – tamsu, Sodų gatvė – beveik miesto pakraštys. Pakilau į antrą aukštą, paskambinau. Atidarė penkerių-šešerių berniukas. – Miško trobelėje gyvenu… – pradėjau tradiciškai. Berniukas pertraukė: – Mes Kalėdų Senelio nekvietėm! – Manęs nekviečia – aš pats ateinu pas gerus vaikus, – greit susiorientavau, nors kiek sutrikau. – Mama ar tėtis namie? – Ne. Mama nuėjo pas kaimynę močiutę Tonę daryti injekcijos, tuoj sugrįš. – O tavo vardas? – Artiomas. „Hm, tėvukas…” – nustebau. Bet neatskleidžiu – juk esu Kalėdų Senelis! – Artiomai, kur jūsų eglutė? – Mano kambaryje. Paėmė už rankos ir nusivedė į savo kambarį – kaip ir visa nedidukė buto, apstatyta labai kukliai. Ant žurnalinio staliuko prie lovos vietoj eglutės – tik pušies šakelė trijų litrų stiklainyje, puošta mažais žaisliukais ir spalvota girlianda. Šalia – dvi nuotraukos vienodose rėmeliuose – vyro ir moters. Įsižiūrėjęs, iš nuostabos sustingau – nuotraukoje buvau aš! „Tai negali būti!..“ Rėmelyje kairėje – mano studentiška nuotrauka sportinėje striukėje. Dešinėje – mergina – Elena Gornovaitė. Su ja vasarą susipažinome studentų statybose. Tik jos foto jau nebe studentiška – žvelgė miela, bet liūdnoka moteris, labai panaši į jauną linksmą Leną. – Kas čia? – paklausiau, net neatpažindamas savo balso iš jaudulio. – Mama. – Tavo? .. – Mano. – Jos vardas… Lena? – išsprūdo. – Oi, tiesa! Atspėjot! Reiškia, tikras Kalėdų Senelis! O aš galvojau, jų nebūna! – O kas čia? – parodžiau į save, jau nujausdamas, kad Artiomas – mano sūnus. – Tai mano tėtis! Tikras poliarininkas! Įsivaizduokit, dirba ir gyvena ant milžiniškos ledo lytys! Mama sakė, kad išvažiavo kai aš buvau visai mažas. Todėl jo nemačiau ir neatsimenu, bet jis visad siunčia dovanas gimtadieniui ir Kalėdoms. Ir šiais metais ryte po pagalve surasiu jo dovaną – Kalėdų Senelis mėgsta ten paslėpti. Mane pervėrė prisiminimai apie vaikystę ir „tėtį poliarininką“. Gal visos mamos tėvus-kosmonautus į Šiaurės ašigalį išsiunčia? Ir pats tapau tokiu… Pasidarė labai liūdna, tarytum likimas smogė į širdį. Prisiminiau trumpą, bet audringą romaną su Lenute… Palikdamiesi pasikeitėm numeriais. Bet vos grįžęs namo neapskambinau, po kelių dienų telefoną pavogė. Vaikščiodavau ją prisimindamas, bet studijos, draugų ir merginų susitikimai išstūmė ją iš mano gyvenimo, iš atminties… O ji – tame pačiame mieste, nei pamiršo, nei išbraukė, o augina mūsų sūnų, mano nuotrauka šalia jos. Norėjau pasakyti Artiomui, kad esu jo tėtis, bet tuo metu grįžo Lena: – Sūneli, atleisk, kad užtrukau! Močiutei Toniai teks kviesti greitąją ir vežti į ligoninę… Pamačiusi mane sušuko iš nuostabos: – Oi, mes gi Kalėdų Senelio nekvietėm! Verkdama iš laimės Lena klupo ant pufo koridoriuje… verkė taip stipriai, kad net Artiomą išgąsdino. Greit atsitokėjusi, paguodė sūnų. O aš jam papasakojau, kad parskrido iš Šiaurės ir tapau Kalėdų Seneliu – norėjau nustebinti jį ir mamą. Artiomui džiaugsmo krašto nebuvo… Juokėsi, dainavo, deklamavo mums eiles. Ilsėjosi, vėl skaitė, laikydamas mus už rankų – bijojo, kad aš vėl kada nors ilgam išvyksiu. Net dovanos neprašė – žinojo, kad Kalėdų Senelis padės tėčio dovaną po pagalve. Artiomas užmigo, o mes su Lena iki paryčių šnekėjomės – tarsi nebuvo tų sunkių išsiskyrimo metų. Ryte nuskubėjau į parduotuvę, ieškodamas naujos dovanos, ir supratau, kad netyčia suklydau adresu – užėjau į namą 6A, o reikėjo į 6. Naktį tos raidės nepastebėjau. Tačiau realiai – pataikiau… į patį reikalingiausią namą! „Luckinga, lemiama klaida“, – šypsojausi. Dabar mes tryse! Mes laimingi! Mama ir močiutė džiaugiasi sūnumi ir proanūkiu – Artiomu Artiomavičiumi!

LAIMINGA KLAIDA… Užaugau nepilnoje šeimoje be tėvo. Mane augino mama ir močiutė. Tėvo trūkumo pradedu

Uncategorized

097

— Eik šalin!!! Sakau tau – eik! Ko tu čia trini grybas?! — ponia Bronė su trenksmu pastatė ant stalo, po senos obels šakomis, didelę lėkštę karštų pyragėlių ir pavarė kaimynų berniūkštį. — Na, eik iš čia! Kada gi tavo motina pradės tave prižiūrėti?! Veltėdis! Liesas, kaip kiečia, Jonukas, kurio niekas nevadino tikru vardu, nes visi įprato prie pravardės Žiogelis, žvilgtelėjo į griežtą kaimynę ir nuskubėjo prie savo laiptinės. Didelis namas, padalintas į kelis butus, buvo užimtas tik iš dalies. Iš esmės ten gyveno dvi su puse šeimos: Kavaliauskai, Stankevičiai ir Lukoševičiai – Ieva su Jonuku. Pastarieji buvo ta pati „pusė“, į kurią niekas rimtai nežiūrėjo ir stengėsi ignoruoti, kol neiškildavo kokie reikalai. Ieva nebuvo laikoma reikšminga persona, todėl ir laiko jai niekas nešvaistydavo. Ieva, be sūnaus, daugiau nieko neturėjo. Nei vyro, nei tėvų. Ji stengėsi kaip galėjo ir sugebėjo išsilaikyti viena. Į ją žiūrėjo kreivai, bet nelietė jos – tik retkarčiais pabarė Jonuką, kurį visi vadino Žiogeliu dėl jo ilgų liesų galūnių ir didelės galvos, vos besilaikančios ant plonos kakliuko–šakelės. Žiogelis buvo labai bailus, nelabai gražus, bet labai geraširdis. Neišgalėdavo praeiti pro verkiančius vaikus, visada skubėjo juos raminti, už ką dažnai susilaukdavo griežtų mamų pykčio, kurios nenorėjo šalia savo mažųjų matyti to „baidyklės“. Kas ta baidyklė, Jonukas ilgai nežinojo. Vėliau mama padovanojo jam knygutę apie mergaitę Emiliją, ir berniukas suprato, kodėl jį taip vadina. Bet net nepagalvojo ant nieko pykti. Jonukas apsidžiaugė: vadinasi, visi tie vaikai skaitė šią knygą ir žino, kad baidyklė – protingas ir geras, visiems padeda, o galiausiai tampa net gražaus miesto valdovu. Ieva, išgirdusi sūnaus išvadas, jų neginčijo, nusprendusi, jog nėra blogai, kad berniukas tiki žmonėmis labiau negu jie to verti. Juk pasaulyje ir taip daug blogio, jos sūnus suspės jo prisiragauti… Tegu bent vaikystėje būna laimingas. Sūnų Ieva mylėjo be galo. Atleidusi Jonuko tėvui jo nedorybes ir išdavystę, ji priėmė savo likimą dar ligoninėje ir supykusi nutraukė akušerę, kuri murmėjo, esą berniukas „ne toks“. — Nebūkite kvailos! Mano sūnus – pats gražiausias pasaulyje! — Kas gi ginčytųsi?! Protingu, deja, jam nebūti… — O tai mes dar pamatysime! — Ieva glostė mažylio veidelį ir verkė. Pirmus dvejus metus ji nešiojo Jonuką pas gydytojus ir vis tik pasiekė, kad berniuku rimtai pasirūpintų. Važinėdavo į miestą, labai senuku autobusu, stipriai prispaudusi sunkaus gyvenimo išbandytą berniuką prie širdies. Į užuojautos žvilgsnius neatsižvelgdavo, o jei kas drįsdavo kištis su patarimais – Ieva tapdavo tikra vilke: — Savo atiduok į globos namus! Ne? Tai man tavo patarimų nereikia. Aš pati žinau, ką daryti! Iki dvejų metų Joniukas pasivijo kitus vaikus, beveik nesiskyrė nuo bendraamžių, tik akivaizdžiu gražuoliu nebuvo. Didelė truputį suplota galva, plonos rankytės ir kojytės bei kūno liesumas, su kuriuo Ieva kovojo visais jai prieinamais būdais. Savo labui neskaičiuodama centų, sūnui ji duodavo viską geriausia, ir tai negalėjo nepaveikti jo sveikatos. Nors išvaizda Jonukas daktarų beveik nebedomino – gydytojai tik kraipė galvą, stebėdami liauną Ievą, apkabinančią savo Žiogelį: — Tokių mamų – ant rankos pirštų suskaičiuosi! Dar neseniai buvo vaiko negalios grėsmė, o dabar! Herojus! Protingas vaikas! — Taip! Mano berniukas toks ir yra! — Taip, Katryna, čia jau ne apie berniuką! Čia apie tave – tu šaunuolė! Ieva nežinojo, už ką ją giria. Juk ar mama neturi mylėti savo vaiko ir juo rūpintis? Kokia čia laimė? Ji tiesiog darė tai, ką ir turi. Kai Jonukui atėjo laikas eiti į pirmą klasę, jis jau gerai skaitė, mokėjo rašyti ir skaičiuoti, tik kiek mikčiojo. Dėl to visi jo gabumai kartais prarasdavo vertę. — Jonai, gana! Ačiū! – pertraukdavo jį mokytoja, perduodama skaitymo balsu teisę kam nors kitam. Vėliau mokytoja skųsdavosi: berniukas visai nieko, bet klausyti kaip skaito ar pasakoja – kančia. Laimei, ji mokykloje išbuvo tik dvejus metus – ištekėjo ir išėjo motinystės atostogų, o klasę perėmė kita mokytoja. Marija Jadvyga jau buvo pagyvenusi, bet neseniai užsidegimą vaikams turėjo tokį patį, kaip pradedant karjerą. Supratusi, kas yra tas Žiogelis, pasikalbėjo su Ieva, nukreipė Jonuką pas gerą logopedę, o užduotis prašė atlikti raštu. — Tu taip gražiai rašai! Man labai malonu skaityti! Jonukas nuo šių pagyrų tiesiog sužydėjo: mokytoja garsiai skaitydavo jo atsakymus, pabrėždama, jog turi labai talentingą mokinį. Ieva braukė ašarą iš dėkingumo ir buvo pasiruošusi bučiuoti rankas, kurios, tarsi netyčia, dovanojo meilę jos sūnui – bet Marija Jadvyga iškart į bet kokius padėkos gestus reagavo griežtai: — Gal nejuokinkit! Čia mano darbas. O jūsų berniukas nuostabus! Viskas jam bus gerai, pamatysit! Į mokyklą Žiogelis bėgdavo šuoliais, linksmindamas kaimynus. — Taip, mūsų Žiogelis vėl šokčioja! Vadinasi, mums irgi metas keltis! Dievulėliau, gamta irgi kartais krečia pokštus – kam ji tokį vaiką „nuskriaudė“? Ir kam jo reikėjo iš vis palikti? Apie tai, ką kaimynai galvoja apie ją ir sūnų, Ieva žinojo, bet nemėgo bartis. Todėl laikėsi nuostatos – jei žmogui Dievas nedavė širdies ir sielos, niekaip jo nepriversi būti „žmogumi“. Užuot leidusi laiką mąstymams, kodėl pasaulyje tiek piktų, ji geriau sodindavo dar vieną rožę prie laiptinės ar taisydavo savo namus. Didelę kiemo dalį su gėlynais po kiekvienu langu ir užpakalyje esančiu sodu niekas nebandė savo dalimi skirstyti – ten karaliavo nerašyta taisyklė: „plotelis“ prie laiptinės – butui. Ievos plotelis buvo pats gražiausias. Čia žydėjo rožės, augo didelis alyvos krūmas, o laiptų pakopas išklojo plytelių nuolaužomis, kurių gavo iš kultūros namų direktoriaus per remontą. — Atiduokite man tą plyteles! – įsiveržė ji pas direktorių. — Ką? Ką tu nori? — Plyteles! Atiduokit! Direktorius tik nusijuokė, bet leido paimti laužtas. Ir Ieva, pasivadinusi kaimynę su karučiu, iki išnaktų rausėsi suskaldytų plytelių krūvoje, ieškodama tinkamiausių. O paskui iškilmingai parsigabeno visą vežimą namo, Žiogelyje pasisodinusi išdidžiai. — Kam jai tas šlamštas? – stebėjosi kaimynės. Bet netrukus aikčiojo, pamačiusios, ką Ieva sukūrė iš niekam nereikalingų plytelių. Nors niekada gyvenime nebuvo muziejuose ar užsienyje, jos skonis neapgavo – plytelių laiptai tapo tikru kaimelio meno stebuklu. — Tu tik pažiūrėk! Šedevras… Ievai kaimynių komentarai nerūpėjo: svarbiausias komplimentas buvo sūnaus žodžiai: — Mama, kaip gražu… Jonukas, sėdėdamas ant laiptelių, vedžiojo pirštais po raštuotus plytelių gabalėlius ir švytėjo širdimi. O Ieva vėl verkė – jos sūnus laimingas… O laimės progų jo gyvenime buvo visai nedaug: mokykloje pagirs ar mama ką skanaus pagamins, palinksmaus… O daugiau džiaugsmo nėra. Draugų Žiogelis beveik neturėjo: su kitais berniukais nespėdavo, o skaityti mėgo labiau nei spardytis futbolą. O mergaičių nė arti kiti neprileisdavo, ypač įsiūtoji kaimynė Bronė, kuri augino tris anūkes – penkių, septynerių ir dvylikos metų. — Tik prie jų nesikapstyk! – grąsindavo Žiogeliui. – Ne tau „uogytės“! Ką reiškė tie jos susirūpinimai – aplinkiniams buvo mįslė, bet Ieva sūnui įsakė laikytis kuo toliau nuo Bronės ir jos augintinių. — Kam nervus gadinti… Dar susirgs… Žiogelis paklausė mamos ir nė per patrankos šūvį prie tos kaimynės nesikapstė. Ir tądien, kai Bronė ruošėsi šventei, jis tik ėjo pro šalį, net nesiruošdamas linksmintis. — Oi, sunki mano dalia! – atsiduso Bronė, dengdama didelį lėkštę siuvinėtu rankšluosčiu. – Dar paskys, kad aš šykšti! Palauk! Ji parinko kelis pyragėlius ir pasivijo berniuką. — Imk! Ir kad man kieme nesisukinėtum! Šventė čia! Sėdėk namie, kol mama iš darbo pareis! Ar supratai? Jonukas linktelėjo, padėkojo už pyragėlius, o Bronei reikalai rūpėjo labiau – netrukus rinkosi vaikai, anūkes parvežė, atvažiavo giminės, laikas sėsti prie stalo, o dar darbų liko daug. Mažiausios ir mylimiausios anūkės, Saulutės, gimtadienį Bronė norėjo švęsti ištaigingai. O kaimynės sūnaus, silpno, didžiagalvio Žiogelio nė matyti nenorėjo! Kam vaikus, ypač anūkes, gąsdinti tokiu išsigandusiu užpakaliu! Paskui blogai miegos! Bronė atsiduso, prisiminusi, kaip bandė atkalbėti Ievą palikti vaiką. — Kam tau, Ieva, vaikas? Kam jam vargti? Jam gero neduosi – nusirisi, nugyvensi po tvorom! — Kada mane matėt su taure? – Ieva žodžio kišenėje neieškodavo. — Ir ką! Nuo tokių vargų – viena kryptis! Ir tau, ir vaikui nieko gero! Niekas tavęs tikros motinos neišmokė! Tai kam tavo vaikas kankintis? Atsikratyk, kol gali! — Tai ką dar padaryt?! Jums tikrai neskauda? Juk pati motina! — O tu manęs nesigailėk! Savo vaikus pati auginau. Tu jam nieko neduosi! Gerai pagalvok! Ieva po to su Brone daugiau nebesveikinosi. Eidavo išdidžiai nešdama didelį, nei šiokios – nei tokios formos, pilvą ir nė nežiūrėdavo į kaimynę. — Ko gi tu ant manęs pyksti, kvaila? Gėrio tau linkiu! – purtydavosi Bronė. — Jūsų gėris smirda! O man – toksikozė! – atšaudavo Ieva ir glostė savo pilvuką, ramindama dar nepažįstamą Žiogelį. – Nebijok, mažyli! Nieks nuskriaust nevalios! O kas drįso, ar kas per aštuonerius metus įžeidinėjo, Žiogelis mamai nesakydavo. Gaila buvo jos… Jei labai įskaudindavo – tyliai susigraudindavo kamputyje ir viskas. Žinojo, kad jei mama sužinos, jai bus žymiai blogiau nei jam. Skausmas nutekėdavo lyg vanduo nuo žąsies, nepalikdamas pas jį nuoskaudų arba pykčio. Švarios vaikiškos ašaros, lyg burtų lazdele nuplaudavo liūdesį iš Jonuko sielos – po pusvalandžio jis jau ir neatsiminė, kodėl verkė, tik gailėjosi tų keistų suaugusių, kurie paprastų dalykų nesupranta. Gyventi be nuoskaudų ir pykčio – žymiai lengviau… Bronės Jonukas seniai nebesibijojo, bet ir nemėgo. Kiekvienąkart, kai ji grūmojo pirštu arba sakė ką užgaulaus, Žiogelis dingdavo kuo toliau, kad nematytų jos piktų akių ir negirdėtų aštrių, tarsi skustuvo, žodžių. Jei Bronė būtų paklausus jo, ką jis galvoja – labai nustebtų. Jonukas jos gailėjosi. Iš visos širdies – kaip mokėjo tik jis. Jam gaila buvo moters, kuri švaisto minutes savo pykčiui. Minutes Jonukas brangino labiau už viską. Jis jau seniai suprato, kad nėra brangesnio dalyko už jas. Viską gali susigrąžinti, bet laiko – niekada. — Tik–tak! – sako laikrodis. Ir viskas… Neliko minutės! Gaudyk – nesugausi! Pranyko… Ir jau niekaip nesugrąžinsi! Nepirksi, neprašysi už gražiausią saldainių popieriuką… Bet suaugę to nesupranta… Užsilipęs ant palangės savo kambaryje, Jonukas kramsnojo pyragėlį ir stebėjo, kaip Bronės kieme šėlsta jos anūkės ir susirinkę vaikai, švenčiantys Saulutės gimtadienį. Šventės žvaigždė sukosi pievoje, tarsi rožinis drugelis, o Žiogelis žvelgė į ją užburtais žvilgsniais, įsivaizduodamas ją ar princese, ar pasakų fėja. Suaugusieji sėdėjo aplink didelį stalą prie Bronės laiptų, o vaikai, pažaide šalia, nubėgo į kitą pusę kiemo, prie seno šulinio, kur daugiau vietos kamuoliui spardyti. Žiogelis, nujautęs, kur bėgo vaikai, nulėkė į mamos miegamąjį – iš ten galėjo matyti viską kaip ant delno. Ilgai stebėjo žaidžiančius, džiaugėsi kito džiaugsmu, kol pradėjo temti. Vienas vaikas atbėgo pas tėvus, kitas pradėjo naują žaidimą. O tik mergaitė rožine suknele sukosi prie seno šulinio ir taip patraukė Žiogelio dėmesį. Kad prie šulinio pavojinga – Jonukas žinojo. Mama jo ne kartą perspėjo: — Ten apiręs rentinys. Nors niekas juo nesinaudoja, bet vandens dar yra. Įkrisi – ir viskas, neprisišauksi pagalbos! Supratai? Nei vienu žingsniu! — Supratau! Kai Saulutė paslydo ant šulinio krašto ir dingo iš akiračio, Žiogelis šią akimirką praleido. Jis buvo užsižiūrėjęs į berniukus, kurie kažką rimtai aptarinėjo. O kai ieškojo rožinės dėmelės – pašiurpo. Saulutės lauke nebebuvo… Jonukas išlėkė į kiemą, per sekundę suprasdamas – Saulutės tarp suaugusiųjų irgi nėra. Kodėl jam nedavė į galvą šaukti pagalbos – vėliau negalėjo paaiškinti. Jis tiesiog nulėkė prie seno šulinio, net nepastebėjęs, kaip už jo kojaus šūktelėjo Bronė: — Ką sakiau, namie sėdėt! Žaidžiantieji vaikai taip įsilinksmino, kad net nepastebėjo, jog Saulutė dingo. Nepamatė ir to, kaip Jonukas pribėgo prie šulinio ir, kažką pamatęs gylyje, sušuko: — Prisiglausk prie krašto! Bijodamas užgauti mergaitę, Jonukas atsigulė ant šulinio, nuleido kojas ir, prispaudęs liekną kūną prie sutrūnijusių rąstų, nėrė į tamsą. Į šulinį Jonukas nėrė supratęs – Saulutei skaičiuojamos minutės. Ji nemokėjo plaukti… Tą jis žinojo, nes ne kartą vargai kovėsi seklumoje, Bronė bandė išmokyti anūkę, bet Saulutei nepavyko, o Jonuko bijojo per močiutės paistalus. Visgi, prisirijusi tvaiko, plonučiai surėmė Jonuką per pečius. — Viskas gerai, nebijok! Aš su tavimi! – apkabino ją už kaklo, kaip mokė mama. – Laikykis, o aš šauksi… Rankos slydo šulinio rastais, Saulutė tempė gilyn, bet Jonukas vis tik spėjo įkvėpti ir suriko: — Padėkit! Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad pievoje vaikai pabėgo beveik iškart – jam šulinys tapo pasauliu. Ar užteks jėgų laikytis iki pagalbos, ar išgirs kas nors lig vaikų balsų – negalėjo numatyti. Jis žinojo tik viena – maža, keista mergaitė rožine suknele turi gyventi! Juk grožio šiame pasaulyje ne daugiau nei tų akimirkų… Jo šauksmą greit neišgirdo. Bronė, nešdama ant stalo troškintą žąsį, dairėsi anūkės, norėdama pasididžiuoti, ir net sustingo: — O kur Saulutė?! Svečiai, jau linksmi, nesuprato ko ji griūva, trenkė lėkštę ir suriko – persigando visi, net praeiviai gatvėje. O Žiogelis dar suspėjo porąkart, vis silpnesniu balsu, sušukti tą žodį, kurį turėjo išgirsti: — Mama… Ieva, kurios kelias namo iš darbo keistai paspartėjo, pamiršo net duoną pirkti. Ji pralėkė pro parduotuvę, nepasveikino jokios pažįstamos ir parbėgo namo, nejusdama skausmo batams: reikėjo bėgti… Į kiemą įkrito tą pačią akimirką, kai Bronė susmuko ant Ievos laiptų. Nesusigaudžiusi, kas vyksta, Ieva puolė atgal į kiemą, ieškoti sūnelio – suspėjo išgirsti šauksmą: — Mama, aš čia! Spėlioti, iš kur sklinda balsas, nereikėjo. Seno šulinio ji bijojo pati, ne kartą prašė užpilt ar bent saugiai uždengt – niekam nerūpėjo… Jos menka tvorelė nieko negalėjo apsaugoti – be Ievos niekui tas šulinys nerūpėjo… Galvot nebuvo kada. Ieva grįžo į namus, pagriebė virvę, kuria džiaustė skalbinius, iššoko į kiemą ir suriko: — Už manęs! Laikykit virvę! Laimei, vienas iš Bronės žentų buvo pakankamai blaivus, kad suprastų Ievos norą. Per dvi sekundes susuko tvirtą mazgą, apjuosė mažą Ievą virve: — Davai – laikau! Saulutę Ieva ištraukė lengvai. Mergaitė apsikabino ją rankom ir kojom – Ievą net drebėti pradėjo. Jonuko tamsoje ji kaip beieškodama – neaptiko… Tada ėmė maldauti, kaip kadaise gimdykloje, kai rėkte rėkė danguj, duodama gyvybę užsispyrusiam berniukui, kuris nenorėjo išvysti pasaulio: — Dieve, tik neatimk! Be kvapo, ieškojo vaiko rankomis. Atrodė, sekundės švaisto ją baime ir neviltim, bet sustot negalėjo. — Prašau… Kažkas slidus ir liesas prigludo prie rankos. Ieva pagriebė tamsos laimikį ir ištraukė sūnų, net nebegalvodama – ar Jonukas kvėpuoja… Suklykė iš visų jėgų: — Trauk! Ir jau kyla iš vandens, išgirdo dumpį, horse lyg alsavimą: — Mama… Į kaimą Jonukas, prabuvęs dvejetą savaičių rajono ligoninėje, grįžo didvyriu. Saulutė grįžo anksčiau – prigėrė vandens, išsigando, bet, išskyrus keletą įbrėžimų ir suplėšytą suknelę, liko sveika. Jonukui teko daugiau: lūžusi ranka, kvėpavimas sunkus, bet mama šalia, Saulutės baimė praėjo – ji aplankydavo jį ligoninėje su tėvais, o Jonukas tiesiog džiaugėsi, galėdamas greit vėl grįžti pas savo knygas ir katiną. — Vaikeli tu mano, brangus! Taip… Jei ne tu… – verkė Bronė, apkabindama bronzinį Jonuką. – Oi, viską tau, ko tik nori! — Kam? – pečiais trūktelėjo. – Aš padariau, ką reikėjo. Argi aš ne vyras? Bronė neberado ką atsakyti ir tik dar kartą stipriai apkabino berniuką. Ji dar nežinojo, kad šis liesas, keistas, vaikystėje Žiogeliu likęs vaikinas po kelių metų išveš šarvuotą mašiną, pilną sužeistųjų, iš po ugnies. O paskui, nežvelgdamas, kas kieno, darys viską, kad palengvintų skausmą tiems, kurie, kaip ir jis kadaise, šauks mamą… O į klausimą, kodėl jis taip elgiasi, kai kiti su juo buvo žiaurūs, Žiogelis trumpai atsakys: — Aš – gydytojas. Taip reikia. Gyvent reikia. Taip teisinga! *** Mamos meilė neturi ribų: Ievos pasiaukojimas ir tikėjimas savo sūnumi padėjo jam užaugti tikru žmogumi. Didvyriška Jonuko širdis nugalėjo išankstinį pasmerkimą ir įrodė: tikroji didybė slypi gerume ir atjautoje. Ar tikite, kad meilė ir gerumas gali pakeisti pasaulį net tada, kai visi aplink netiki? Kada jūsų gyvenime paaiškėjo, kad tikroji žmogaus vertė kyla iš širdies, o ne iš išvaizdos? (Aptarimui: žurnalo „Gimtoji kalba“ pasakojimas)

Išeik iš čia! Sakau tau eik! Ko tu čia landžioji?! sušnypštė Danutė Petraitytė, dundėdama ant stalo po

Uncategorized

034

Vienatvė nežavi gyvenimo spalvų

– Aušra, ateik šiandien į klubą, turiu su tavimi svarbų pokalbį šniokštelėjo Žilvinas, kai ji išeina

Uncategorized

0145

Paskutinė Šansų Kova su Buvusiu Vyru

Linu, palauk bent kelias valandas su Miku, sakė Giedrė nepatenkinta, žiūrėdama į vyrą. Man reikia į gydytoją.

Uncategorized

024

Mano brolis atsisako leisti mamą į globos namus ir nenori jos pasiimti pas save – pas juos nėra vietos!

Mano brolis nenori mamos apgyvendinti senelių namuose, bet ir pas save į butą parsivežti vietos, sako, nėra!

Uncategorized

0229

– Mūsų šeimoje keturios vyrų kartos dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? – Giedrę, – tyliai atsakė Ingrida, glostydama pilvą. – Mes ją pavadinsime Giedre – Vėl mergaitė? Tarsi koks pokštas! – ponia Ona numetė echoskopo nuotrauką ant stalo. – Mūsų šeimoje keturios vyrų kartos dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? – Giedrę, – tyliai atsakė Ingrida, glostydama pilvą. – Mes ją pavadinsime Giedre. – Giedrė… – nutęsė anyta. – Bent jau vardas normalus. Tik kokia iš jos nauda? Kam ji bus reikalinga, ta tavo Giedrė? Mantas tylėjo, susikaupęs telefone. Kai žmona paklausė jo nuomonės, jis tik trūktelėjo pečiais: – Yra kaip yra. Gal kitas bus berniukas. Ingrida pajuto, kaip kažkas suspaudžia krūtinę. Kitas? O ši mažylė kas – repeticija? Giedrė gimė sausį – mažytė, didelėmis akimis ir vešlia tamsia kasa. Mantas pasirodė tik išrašant iš ligoninės, atnešė gvazdikų puokštę ir maišelį vaikiškų drabužėlių. – Graži, – atsargiai pažvelgęs į vežimėlį tarė Mantas. – Į tave panaši. – Nosytė tavo, – šyptelėjo Ingrida. – Ir ryžtas smakre. – Baik tu, – numojo ranka Mantas. – Visi vaikai tokie vienodi tuo amžiumi. Ponia Ona jų namuose pasitiko nepasitenkinusi: – Kaimynė Vilma klausė, anūkas ar anūkė. Gėda buvo atsakyti, – burbtelėjo ji. – Mano metų su lėlėmis žaisti… Ingrida užsidarė vaikų kambaryje ir tyliai verkė, glaudusi dukrą prie krūtinės. Mantas dirbo vis daugiau – padėdavo pas kiemo kaimynus, imdavosi papildomų pamainų. Sakydavo, kad šeima brangi, ypač su kūdikiu. Grįždavo vėlai, pavargęs ir tylus. – Ji tavęs laukia, – sakydavo Ingrida, kai vyras praeidavo pro vaikų kambarį net nepažvelgęs. – Giedrė visada nušvinta išgirdusi tavo žingsnius. – Pavargau, Ingrida. Ryt į darbą anksti. – Bet tu net nepasveikinai jos… – Ji maža, nesupras. Bet Giedrė suprato. Ingrida matė, kaip dukra atsuka galvytę į duris išgirdusi tėčio žingsnius. Ir kaip ilgai žiūri į tuštumą, kai žingsniai nutolsta. Aštuonių mėnesių Giedrė susirgo. Iš pradžių temperatūra pakilo iki trisdešimt aštuonių, vėliau iki trisdešimt devynių. Ingrida iškvietė greitąją, bet gydytojas sakė, kad kol kas pakaks vaistų namie. Ryte temperatūra šoko iki keturiasdešimties. – Mantai, kelkis! – žadino vyrą Ingrida. – Giedrė labai blogai jaučiasi! – Kiek valandų? – sunkiai pramerkė akis Mantas. – Septynios. Visą naktį nemiegojau su ja. Reikia į ligoninę! – Negi tiek anksti? Gal palaukime iki vakaro? Man šiandien svarbi pamaina… Ingrida žiūrėjo į jį it į svetimą. – Tavo dukra dega nuo temperatūros, o tu apie darbą galvoji? – Ne gi ji miršta? Vaikai dažnai serga. Ingrida pati iškvietė taksi. Ligoninėje gydytojai iš karto paguldė Giedrę į infekcinį skyrių. Įtarė rimtą uždegimą – reikėjo smegenų skysčio punkcijos. – Kur vaiko tėvas? – klausė skyrių vadovas. – Reikia abiejų tėvų sutikimo procedūrai. – Jis… dirba. Tuoj atvyks. Ingrida skambino Mantu visą dieną. Telefonas buvo išjungtas. Tik septintą vakaro jis atsiliepė. – Ingrida, aš depe, reikalų… – Mantai, Giedrei įtaria meningitą! Reikia tavo sutikimo punkcijai! Gydytojai laukia! – Ką? Kokia punkcija? Nieko nesuprantu… – Atvažiuok! Tuoj pat! – Negaliu, pamaina iki vienuolikos. O po to su vyrais sutarėme… Ingrida tyliai padėjo ragelį. Pasirašė sutikimą viena – motina turi tam teisę. Punkcija atlikta su narkoze. Giedrė ant didelės operacinės lovos atrodė dar mažesnė. – Rezultatai bus rytoj, – pasakė gydytojas. – Jei meningitas pasitvirtins, gydymas ilgas – pusantro mėnesio stacionare. Ingrida liko ligoninėje nakvoti. Giedrė gulėjo prie lašinės blyški ir nejudanti. Tik krūtinėlė vangiai kilo ir leidosi. Kitą dieną per pietus Mantas atėjo nešvarus, susiglamžęs. – Tai kaip… kas naujo? – nedrįsdamas įeiti į palatą klausė. – Blogai, – trumpai atsakė Ingrida. – Analizių dar nėra. – O kas jai buvo daryta? Ta… kaip jos… – Smegenų punkcija. Skystį paėmė iš stuburo analizei. Mantas nublanko. – Jai skaudėjo? – Po narkoze. Nieko nejuto. Jis priėjo prie lovelės ir sustingo. Giedrė miegojo, mažytė rankytė gulėjo ant antklodės, prie riešo priklijuotas kateteris. – Ji… tokia maža, – sumurmėjo Mantas. – Net nepagalvojau… Ingrida tylėjo. Atsakymas buvo geras – meningito nerado. Paprasta virusinė infekcija, bet su komplikacijomis. Gydytis bus galima namie, prižiūrint gydytojui. – Pasiekėm laiku, – pasakė skyriaus vedėjas. – Dar diena dvi – būtų daug blogiau. Pakeliui namo Mantas tylėjo. Tik privažiavę namą švelniai paklausė: – Aš… aš tikrai toks blogas tėvas? Ingrida patogiau perkėlė miegančią dukrą ir pažvelgė į vyrą. – O kaip tu manai? – Maniau, dar daug laiko. Kad ji maža, nieko nesupranta. O pasirodo… – nutilo. – Pamačiau ją su tomis vamzdeliais ir supratau, kad galiu prarasti. Ir kad yra ką prarasti. – Mantai, jai reikia tėčio. Ne tik maitintojo, ne to, kuris atneša pinigus. Tėčio, kuris žino, kaip jai sekasi. Kuris žino, kaip ją vadina, kurios jos mėgstamiausios žaisliukės. – Kokios? – tyliai paklausė jis. – Guminis ežiukas ir griausminė su varpeliais. Kai grįžti namo, ji visada ropoja prie durų. Tikisi, kad pakelsi ją ant rankų. Mantas nuleido galvą. – Nežinojau… – Dabar žinai. Namuose Giedrė prabudo ir ėmė verkti – tyliai, graudžiai. Mantas instinktyviai ištiestė rankas, bet sustojo. – Galima? – paklausė žmonos. – Ji tavo dukrytė. Jis švelniai paėmė Giedrę ant rankų. Mergaitė sukluso, stebėjo tėčio veidą didelėmis rimtomis akimis. – Labas, mažyle, – sušnabždėjo Mantas. – Atleisk, kad nebuvau šalia, kai buvo baisu. Giedrė tiesė rankytę vyro veido link ir palietė jo skruostą. Mantas pajuto, kaip gerklę suspaudė dar nepažintas jausmas. – Tėtis, – staiga aiškiai tarė Giedrė. Tai buvo jos pirmas žodis. Mantas pažvelgė į žmoną didelėmis akimis. – Ji… ji pasakė… – Jau savaitę kartoja, – nusišypsojo Ingrida. – Bet tik kai tavęs nėra namuose. Matyt, laukė tinkamo momento. Vakare, kai Giedrė užmigo tėčio glėbyje, Mantas švelniai nunešė ją į lovytę. Mergaitė neprabudo, tik stipriau suspaudė jo pirštą sapne. – Ji nenori paleisti, – nustebo Mantas. – Bijosi vėl tavęs netekti, – paaiškino Ingrida. Jis dar pusvalandį sėdėjo prie lovytės, nenorėdamas ištraukti piršto. – Rytoj imu laisvą dieną, – tarė žmonai. – Ir poryt. Noriu… noriu geriau pažinti savo dukrytę. – O kaip darbas? Papildomos pamainos? – Rasime kitų būdų pragyventi. O gal gyvensime kukliau. Svarbiausia – nepraleisti, kaip ji auga. Ingrida priėjo ir apkabino vyrą. – Geriau vėliau, negu niekada. – Niekada sau neatleisčiau, jei kas nors būtų įvykę, o aš net nebūčiau žinojęs, kokie jos mėgstamiausi žaislai, – tyliai tarė Mantas, žiūrėdamas į miegančią dukrą. – Arba kad ji jau moka pasakyti „tėtis“. Po savaitės, kai Giedrė visiškai pasveiko, jie trise nuėjo į Vingio parką. Dukrytė sėdėjo tėčiui ant pečių ir garsiai juokėsi, gaudydama rankomis rudens lapus. – Pažiūrėk, kokia gražuolė, Giedre! – rodė Mantas į geltonus klevus. – O ten žiūrėk, voverytė! Ingrida ėjo šalia ir galvojo – kartais beveik reikia prarasti brangiausią, kad suprastum, koks jis tavo gyvenime svarbus. Ponia Ona namuose pasitiko nepatenkinta: – Mantai, man čia Vilma sakė, kad jos anūkas jau futbolą žaidžia. O tavo… tik su lėlėmis! – Mano dukrytė pati geriausia pasaulyje, – ramiai atsakė Mantas, pastatydamas Giedrę ant grindų ir paduodamas jai guminį ežiuką. – Lėlės irgi nuostabu. – Bet juk giminė nutrūks… – Nenutrūks. Tęsiasi. Kitaip, bet tęsiasi. Ponia Ona norėjo kažką prieštarauti, bet Giedrė prisiropojo prie močiutės ir ištiesė rankas. – Močiutė! – pasakė dukra ir plačiai nusišypsojo. Anyta sutrikusi paėmė anūkę ant rankų. – Ji… ji kalba! – nustebo. – Mūsų Giedrė labai sumani, – išdidžiai tarė Mantas. – Ar ne, dukryte? – Tėtis! – džiugiai suplojo Giedrė. Ingrida žiūrėjo į šį vaizdą ir galvojo – laimė ateina per išbandymus. Ir didžiausia meilė – ta, kuri neužgimsta akimirksniu, o subręsta lėtai, per skausmą ir netekties baimę. Vakare, migdydamas dukrą, Mantas tyliai dainavo jai lopšinę. Balsas buvo žemas, kiek prikimus, bet Giedrė klausėsi plačiai atmerktomis akimis. – Tu anksčiau niekad jai nedainavai, – pastebėjo Ingrida. – Anksčiau daug ko nedariau, – atsakė Mantas. – Dabar turiu laiko atsigriebti. Giedrė užmigo stipriai laikydama tėčio pirštą. Ir Mantas vėl neištrauksi rankos – sėdėjo tamsoje, klausydamasis dukrelės kvėpavimo ir galvodamas, kiek daug galima prarasti, jei laiku nesustoji ir nepažiūri į tai, kas iš tikrųjų svarbu. O Giedrė miegojo ir šypsojosi sapne – dabar ji žinojo, kad tėtis niekur nedings. Šią istoriją atsiuntė viena mūsų skaitytojų. Kartais likimas reikalauja ne tik pasirinkimo, o sunkaus išbandymo, kuris pažadina žmoguje pačius gražiausius jausmus. Ar tikite, kad žmogus gali pasikeisti, kai supranta, jog gali prarasti tai, kas brangiausia?

Mūsų šeimoje jau keturios kartos vyrų dirbo geležinkelyje! O ką tu atnešei? suraukusi antakius tarė Barbora