Zibainis

Kuo toliau, tuo artimesnis savas namas… – Klausyk, mano brangus anūkėli! Jeigu jau aš jums taip kliūvu, tai išeitis tik viena. Nei pas dukras daugiau neisiu, nei po draugus, drauges klaidžioti nepradėsiu. Ir jokio dieduko man ieškoti nereikia. Štai, ką sugalvojote! Mane, senatvėje, už vyro išleisti! – Babūne, o ką aš tau seniai sakau? Ir mama tą patį kalba! Kraustykis į senelių namus. Namą perrašai man, o ten kambariuką gausi, mama pasirūpins. Ir ne viena būsi, pasikalbėti bus su kuo, kaimynės pašonėj – ir man netrukdysi. – Niekur iš savo namų neišeisiu. Tau taip pasakysiu, Sauliuk. Jei jau trukdau – štai slenkstis ir septynios kelios. Tu jaunas, galva ant pečių. Ieškokis būsto ir gyvenk kaip nori. Nenorėjai mokytis – eik dirbti. Kiek tik nori gali kasdien vis naują merginą parsivest. Aš žmogus nebe jaunas, per mėnesį bus jau 65-eri, man reikia ramybės ir tylos. Užteko, paklaidžiojau keletą metų, laikas namo sugrįžti. Negerai, anūkėli, kai jūs mane iš mano pačios namų varot ir iš mano pensijos su savom nuotakom gyvenat. Ta pati, menka ta mano pensija. Taigi, turi savaitę. Nerasies būsto – eik pas draugus ar pas tą savo, vis pamirštu, net šiandien mano namuose jos nebūtų. Va, sumanė – tai senelį man ieškot, tai į senelių namus kišt! Nusiminęs anūkas dar bandė ką nors sakyti, bet Lidija Petronaitė jo jau nebeklausė – tyliai nuėjo į savo kambarį ir užtrenkė duris. Galva skaudėjo žiauriai. Reiktų išgerti tabletę, bet reikia iki virtuvės nueiti vandens – taip nesinori sutikti anūko. Apžvelgusi mažą savo kambariuką, Lida pamatė plastikinį butelį su mineralinio likučiais. Štai ir gerai, užteks gurkšniui. *** Net pati Lida savimi stebėjosi, kad tiek ryžto surado. Susikaupė pasipiktinimas, ir viską išrėžė, kas širdy kaupėsi… Ilgus dvejus metus tylėjo, kentėjo, bėgdavo iš karto – tai pas vieną dukrą, tai pas kitą, o paskui, vos tik užsimindavo: ar ne per ilgai užsibuvai, mama? – važiuodavo pas save namo. O čia anūkas, dvidešimtmetis vėjavaikis, šeimininkauja jos namelyje. Tai viena nuotaka, didžioji gyvenimo meilė, tai kita, o močiutė tarsi trukdo – už sienos šnopuoja, kosėja, romantiką gadina… – Babūne, gal kur į svečius nuvažiuotum, mes su Dovile, Migle, Giedre, Ieva (reikia pabraukti – merginos dažnai keičiasi), dviese pabūtume. Tai Lida ir važiuodavo – tai pas pusseserę, tai pas kumą, buvusią bendradarbę, iki vėlumos užsibūdavo, kad jaunimui netrukdytų. Iš pradžių visiems tie vizitai buvo džiaugsmas, bet kai pradėjo kartotis kelis kartus per savaitę, tas džiaugsmas prapuolė, Lida jautė – žmonės ją vargina. *** Kai jau ir „važiuoti į svečius“ nebebuvo kur, vyresnioji dukra pagimdė. Gyvenimas Vilniuje, paskola, vyresnis vaikas – mokykloje, ir ilgesniam motinystės atostogų laikui sąlygų nėra – močiutės pagalba kaip niekad reikalinga. Išvyko Lidija Petronaitė pas dukrą. Iš pradžių viskas buvo idealu – šilti pietūs, tvarkingi anūkai, švarūs namai, bet po kelių mėnesių žentas, kuris, tiesą sakant, tik dešimčia metų jaunesnis už savo uošvę, pradėjo rodyti nepasitenkinimą… – Lidija Petronaitė! Tokios dešros daugiau nepirkite, apsinuodyti galima. Jei visą dieną namie esat, nejau sunku normaliai pagaminti – kotletukų, karbonadų, o ne dešromis maitint… – Lidija Petronaitė, kotletukai gerai, bet jūs per daug pinigų išleidžiat mūsų ūkio reikalams bei produktams! Taupiau gyvent reikia! – Lidija Petronaitė! Aš jums, ką, galvijas, kad žolę ir daržoves graužt? Taupymas gerai, bet mėsos racione per mažai. Ir taip – visuose reikaluose. Sakydavo – namuose visą dieną sėdit su vaikais, galėtumėt vyresnę anūkę pamokose patraukti, kam mums, kai yra gyva močiutė, repetitorius samdyt? Ir dar į taloną gaudavo – už kalbas su draugėm telefonu, už seno oro, už nemadingą aprangą, už „gėdą prie draugų“. Močiute, kam tu pas mus atvažiavai? Juk turi namus, važiuok ten ir vadovauk! Tylėjo Lida, kentėjo – visiems įtikti stengėsi. Žentui iš savo varganos pensijos mėsą pirkdavo, anūkei – kišenpinigius, ir net anūkui Sauliui, vėjavaikiui, kuris nei mokėsi, nei dirbo, pervesdavo pensijos likučius, kad bent elektra ir vanduo nebūtų uždelsti. Dukrai skųstis buvo beviltiška – ji vyrą myli, prieš jį žodžio nepasako. Kartais, kai vyro nebūdavo namie, pasakydavo – pakentėk, mama, man taip geriau, ir viskas. Kai jaunesnioji anūkė pradėjo lankyti darželį, šeimai močiutės paslaugos tapo nebereikalingos. Žentas tiesiai pasakė: – Lidija Petronaitė, ačiū, daugiau mums nereikia, galite važiuoti į savo namus. Laiminga Lida grįžo namo. Pagaliau pati sau šeimininkė. Kada nori – guli, kada nori – keliasi. Negalvok, name sėdi anūkas Saulius, vyresnelis dukros sūnus, tas, pas kurią ir buvo. Dar ne vienas – su drauge! Name purvas – su kastuvu krauk, už elektrą skola, tuoj atjungs, vandens niekas nemokėjo. Neliko kito – močiutė paėmė paskolą, sumokėjo skolas, viską susitvarkė ir lengviau atsikvėpė. Bet anūkas vėl nepatenkintas. Namelis mažas, dvi kambariai ir virtuvė. Kokia čia asmeninė laimė, kai už sienos močiutė pakosti, pakrykščia. O tada – laimė! Jaunesnioji dukra laukiasi, atvažiuok, mama, padėk su vaiku. Kur benueisi? Susikrovė daiktus, išvažiavo, pagyveno tris mėnesius, kol pajuto – vėl nereikalinga. Nelaukdama, kol paprašys išsikraustyti, pati nuvyko namo. Ir vėl anūkas nepatenkintas. Gal dar būtų ir kentusi visas skriaudas, jei ne vienas įvykis, nutikęs sugrįžus namo… *** Ir vėl viską sutvarkė, skolos nesikaupė, mokėjo laiku. Ir vėl močiutė trukdo anūkui. – Sauleli, šiandien į svečius pas kumą važiuoju, gimtadienis, grįšiu vėlai. Užsirakinkit, pareisiu pro užpakalinį įėjimą, kad nepažadinčiau. – O kodėl ne nakvot? Kas čia po naktį vaikštinėsi, barškėsi. Likum, pagyvenk porą dienų, mes pailsėtume nuo tavęs. – Kaip gi jūs nuo manęs spėjot pavargti? Savaitė tik, kaip namuose esu. – Žinai, ir savaitė – laikas. Tikrai nepasiliksi nakčiai? – Ne, važiuosiu namo. Šventė įsibėgėjo. Iš pradžių – kavinėje, paskui artimiausi nuvyko pas jubiliatę namo. Sėdėjo, prisiminė jaunystę, nesiskundė… Lida jau ruošėsi namo, kai kumai paskambino jos dukra Neringa. – Neringa? Kas nutiko? Kodėl man neskambino? Jiems viskas gerai? – griebė telefoną Lida, jau norėjo skambinti, bet Kuma sustabdė. – Neskambink, viskas gerai. Prašė, kad palikčiau tave nakčiai. – Nakčiai? Kodėl? Juk Sauliui sakiau, kad grįšiu! – Tai Saulius mamai paskambino, sakė, kad nori dviese pabūt, trukdai. Mama ir parašė – palik nakvot. Ir iš tiesų, lik, pailsėk, papasakosi, kas ten pas jus. – Nieko neatsitiko, viskas gerai. – Žinai, Lida, kai tikrai gerai – svetimiems žmonėms vaikai neskambina ir mamos neprašo pagloboti. Ir dar – pernai skambino, klausinėjo, gal deduką kur pažįsti, kad butą turėtų. Sako, Sauliui vesti laikas, o čia tu ant sprando sėdi. Tai galvoj, kad rastum diedą ir pas jį iškraustytum, jei į senelių namus nenori… Lida viską išpasakojo. Ir kaip pas vyresnę dukrą gyvenusi, bei neįtiko, ir kaip jaunesnei „trukdė“, ir apie anūką vėjavaikį – viską, kaip yra. Kad jau antrus metus taip gyvena, namas tarsi jos, bet ji jame nereikalinga. – Žinai, kuma, ir savo namuose nešeimininkė esu. Saulius, vos baigė mokyklą, pas Neringą į Vilnių išvažiavo. Tenai jos vyras, diedas šis, parodyk, kad svetimas nereikalingas. Tai grįžo pas mane. Į armiją nepaėmė, mokytis nenorėjo. Kol mokėsi, Neringa padėjo pinigais, sulaukė aštuoniolikos ir baigėsi visa parama. Tai ir kabo ant mano sprando. Lida pas kumą likti nenorėjo, į namus sugrįžo. Ir kai grįžo – viską surinkusi, anūkui išrėžė, kas ant širdies. Saulius mamai paskundė, kad „babūnė iš proto išėjo, iš namų varo“, o Lida lygiai tą patį pakartojo, ką ir anūkui. Saulius išvažiavo. Išvykdamas dar pasakė: „Į mane nepasikliauk, daugiau nė kojos į šiuos namus nebus.“ Liko viena Lida – ir džiaugiasi tuo vienišumu, pagaliau gali laisvai atsikvėpti. Juk visą gyvenimą prisitaikė prie kitų: kol dukros augo – neįtiko, kai vyras mirė – viską viena tempė. Stengėsi, kaip geriau, o gavosi, kad užaugino vartotojus. Negerai, kai žmogų iš savo namų senatvėje veja. Kas čia per gyvenimas, jei savo namuose esi nereikalinga? Vėliau Saulius atėjo atsiprašyti pas močiutę. Bet Lida jau seniai atleidusi. Tik atgal nebekviečia. Į svečius – kad ir kasdien, Sauliau, bet kartu negyvensim. Tu jaunas – tau kasdien po kitą meilę, o man reikia ramybės. Dukros irgi į svečius kviečia, vaikams padėti reikia. Bet Lida daugiau kur važiuoti nesutinka. Atvežkit vaikus pas mane – su džiaugsmu prižiūrėsiu. Ora čia švaresnis, man ramiau savo namuose – čia aš šeimininkė, niekas man nenurodinės. Lida sako – kuo toliau, tuo artimesni savi namai. Ir, man rodos, ji visiškai teisi.

Kuo toliau, tuo artimiau… Žinai, mano brangus anūkėli! Jeigu aš jums taip trukdau, tai variantas

Uncategorized

Seno atviruko paslaptis

Senos atvirutės paslaptis Tris dienas iki tol, kol jos gyvenime atsirado pageltęs vokas, Rūta Juškytė

Uncategorized

056

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą gyvenime: sukūriau savo rojų ant svetimos žemės Kai ištekėjau, anyta nusišypsojo ir tarė: „Miela mergina, kam mokėti nuomą? Virš namo yra vietos – pasistatykite savo būstą viršuje ir gyvenkite ramiai.“ Tuo metu tai atrodė kaip palaima. Patikėjau jai. Patikėjau ir meilei. Su vyru pradėjome dėti kiekvieną sutaupytą eurą į šiuos namus. Nesipirkome automobilio. Nevažiavome atostogauti. Visi priedai, visi sutaupyti pinigai – į medžiagas, meistrus, langus, plyteles. Statėme penkerius metus. Lėtai. Su viltimi. Iš tuščios erdvės padarėme tikrus namus. Su virtuve, apie kurią svajojau. Su dideliais langais. Su sienomis tokios spalvos, apie kokią įsivaizdavau mūsų „namus“. Drąsiai sakydavau: „Tai mūsų namai.“ Bet gyvenimas neklausia, ar esi pasiruošęs. Santuoka pradėjo byrėti. Pykčiai. Šūksniai. Skirtumai, kurių negalėjome įveikti. Ir tą dieną, kai nusprendėme skirtis, gavau brangiausią gyvenimo pamoką. Rūšiuodama drabužius ir ašarodama žiūrėjau į sienas, kurias pati glaistėvau ir dažiau, ir pasakiau: „Bent grąžinkite dalį to, ką investavome. Arba išmokėkite mano dalį.“ Anyta – ta pati, kuri kažkada pasiūlė „pasistatyti viršuje“ – stovėjo prie durų, sukryžiavusi rankas ir šaltu žvilgsniu tarė: „Čia nėra nieko tavo. Namą turiu aš. Dokumentai mano vardu. Jei išeini – pasilik tik tai, ką atsineši. Viskas kitas čia ir liks.“ Tada supratau. Meilė nepasirašo dokumentų. Pasitikėjimas nėra nuosavybė. O įdėtos pastangos be notarinio akto – tai tiesiog praradimas. Išėjau į gatvę su dviem lagaminais ir penkeriais metais gyvenimo, pavirtus betoninėmis sienomis, kurios man jau nebepriklausė. Išėjau be pinigų. Be namų. Bet su aiškumu. Didžiausi praradimai ne tie, kuriuos išleidi malonumams. Didžiausi – tie, kuriuos investuoji į kažką, kas niekada nebuvo tavo vardu. Plytos neturi jausmų. Žodžiai išgaruoja. O dokumentai lieka. Ir jeigu galėčiau pasakyti tik vieną dalyką kiekvienai moteriai: niekada, kad ir kiek būtų meilės, nestatyk savo ateities ant svetimos žemės. Nes kartais „sutaupyta nuoma“ kainuoja visą gyvenimą.

Padariau pačią romantiškiausią finansinę klaidą savo gyvenime: sukūriau rojų ant svetimos žemės.

Uncategorized

027

Žmona vežė šunelį pas veterinarą ir jau ėmė manyti, kad padarė lemtingą klaidą: dabar jų namuose vietoj vieno nevykėlio gyvūno atsirado net du… Viskas paaiškėjo, kai į jų butą iš konteinerio atkeliavo katinėlis – Nevykėlis. Pirmas jo nuotykis – karštas barščiai ir grietinė ant visų keturių letenų. Nuo to laiko bėdos sekė viena po kitos: nusimušė visas letenas krisdamas nuo lovos, stiklinės ir vazos krito ant jo paties galvos, druskos dubenėlis tapo tikslu. Tris kartus pakliuvo po elektra ir vos išgyveno. Bandė skęsti kibire, drėbėsi į kampus ir veidrodžius. Bobutės kiaušiniais „varė“ jam nelaimes, bet Nevykėlis sudaužė joms indus ir išgarsėjo taip, kad nė viena žiniuonė nebenorėjo jo imti. Tada žmona įsigijo antrą nevykėlį – baisiai mažą čihuahua Reksą, kuris ne tiek loja, kiek kosėja, ir vos spėjo parsivežti, šis jau įkliuvo pelėkautuose. Nuo šiol nelaimių dvigubai daugiau – abi padaužos kartu lenda į visus įmanomus nuotykius: jas lupa žąsys, kanda bitės, o Reksą Nevykėlis herojiškai gina. Ir vieną dieną visi supranta, kad būtent šių dviejų dėka šeima tą rytą išvengė nelaimės, kai į automobilį atsitrenkė pienovežis. Nuo tada visi klausia katino su šuneliu: „Kaip ten lauke – saugu?“ O šitie du toliau puola į bėdas, bet yra nepaprastai mylimi: juos glosto, bučiuoja, Nevykėliui nupirko guolį ir draskyklę, tačiau jis vis tiek miega šeimininkams kojose ir krenta nuo lovos, o Reksas loja ir sargauja. Nesvarbu, kad jie nevykėliai, svarbiausia, kad jie yra – ir tai didžiausia laimė!

Žmona vežė šunį pas veterinarą ir tada ją pirmą kartą aplankė nuojauta, kad galbūt buvo padariusi lemtingą klaidą.

Uncategorized

027

Maža mergaitė įžengė į restoraną. Pamačiusi lėkštėje likučius ant stalo, pradėjo valgyti – bet staiga ją pastebėjo padavėjas ir be žodžių atėmė lėkštę. Istorija, kurią privalote perskaityti iki galo! Marija buvo 8 metų, augo penkių vaikų šeimoje, kurią paliko tėvas, o mama sunkiai stengėsi išmaitinti mažylius. Kiekviena diena jų šeimai buvo tikra išlikimo kova. Mažoji Marija per atostogas ir savaitgaliais eidavo padėti prekeivei turguje, kad užsidirbtų kelis centus mamai. Vieną šeštadienio vidurdienį, grįždama iš turgaus, Marija kaip visada praėjo pro Vilniaus centre esantį restoraną. Kvepėjo taip gardžiai, jog kas kartą varvėjo seilės, o pro langą žvelgdavo su viltimi kada nors paragauti šių patiekalų… O šokoladinis pyragas netgi peržengdavo jos gražiausių svajonių ribas. Tačiau tą šeštadienį Marija nesusilaikė – nedrąsiai pravėrė duris. Su suplyšusiais bateliais ir kukliomis rūbeliais ji jautėsi dar mažesnė nei yra. Norėjo apsigręžti, bet pastebėjo ant stalo likusią mėsos bei bulvyčių lėkštę. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą ragavo mėsos. Nedrąsiai atsisėdusi, paėmė į rankas įrankius… Mergaitė nepastebėjo, kad ją nuo pat įėjimo stebėjo padavėjas. Jis greitai priėjo ir, dar jai nespėjus imti pirmo kąsnio, atėmė lėkštę! Marija, ašarotomis akimis, pažvelgė į jį, laukdama priekaištų ar kad ją išvarys. Bet vyras švelniai nusišypsojo, apsisuko ir dingo virtuvėje, palikdamas Mariją sutrikusią ir išsigandusią. Už poros minučių padavėjas grįžo – šįkart nešinas didele porcija karšto maisto, gėrimu ir, galiausiai, šokoladiniu pyragu – jos slapčiausiu troškimu. Marijos akys suspindo dėkingumu. – Mačiau, kad nori pavalgyti, – šiltai tarė padavėjas. – Visi nusipelno sotiško valgio, ypač vaikai. Marija neturėjo žodžių – ją pribloškė nepažįstamo vyro gerumas sunkiausiu momentu. Ji paragavo pirmų kąsnių, nubraukė ašaras, priėjo prie padavėjo ir tyliai paprašė: – Ačiū jums iš visos širdies. Gal galėtumėte supakuoti likusį maistą į maišelį? Noriu nunešti broliams ir sesėms. Mama vakar neturėjo pinigų net duonai. Padavėjui užgniaužė kvapą – akys sudrėko nuo emocijų. – Žinoma, – vos ištarė. Jis grįžo su pilna maišeliu maisto visai šeimai. – Štai, lai ir tavo broliukai gauna šilto valgio. – Dieve, dėkoju iš visos širdies. Kaip galėčiau jums atsidėkoti? – susijaudinusi paklausė Marija. – Tu jau padovanojai man svarbią gyvenimo pamoką, – atsakė vyras. – Visada dalinkimės ir padėkim vieni kitiems – taip kuriame geresnį pasaulį. Marija išėjo iš restorano ne tik soti, bet ir praturtinta nauja gyvenimo prasme. Tą dieną ji suprato, kad gailestingumas ir gerumas keičia pasaulį, o kiekviena galimybė padėti kitam yra dovana tiek tam žmogui, tiek pačiam sau. Nuo tada Marija stengdavosi padėti ir dalintis šypsenomis, uždegdama gerumo kibirkštį kiekvienoje dienoje. Tai tikra istorija iš Vilniaus, kurią būtinai perskaitykite iki galo!

Maža mergaitė įžengė į svetimą restoraną. Ant vieno stalo ji pastebėjo lėkštę su keistomis, pusiau išsapnuotomis

Uncategorized

039

Vyras palygino mane su savo mama, ir, aišku, ne mano naudai – todėl pasiūliau jam grįžti pagyventi pas tėvus į senąjį daugiabutį Kaune

2022 m. rugsėjo 10 d. Kartais gyvenimas atrodo kaip užstrigusi plokštelė vis tie patys priekaištai, tos

Uncategorized

016

Jokios magijos: lietuviškos Naujametės nesėkmės, oranžinis katinas Bazilijus, sugadinta silkė, teta Galina su milžinišku dubeniu šaltienos ir močiutės Valiukės stebuklingos laiškų staigmenos, keičiančios šventę į tikrą artumo stebuklą

Jokios magijos Naujieji metai artėjo su galingu pagreičiu, lyg nevaldomas traukinys. Eglei nuo to skubėjimo

Uncategorized

0153

– Panelė, kai šitas senukas baigs valgyti savo pigios sriubos lėkštę, prašau duokite man jo stalą, neturiu laiko veltui švaistyti! Šiandien jaučiuosi dosnus – sąskaitą už abu perrašykite ant manęs. Tačiau kuklus senelis „prabangiam ponui“ įrodys, kad siela vertingesnė už pinigus… Vienoje jaukioje mažoje kavinukėje, ramiame Lietuvos kampelyje, laikas tarsi bėgo kitaip. Tai buvo vieta, kur žmonės ateidavo ne tik pavalgyti, bet ir pajusti… namus. Senukas, kasdien atvykstantis tuo pačiu metu, nuskurusiais drabužiais, darbininkų saujomis ir pavargusiu žvilgsniu, tapo neatsiejama šio restorano dalimi. Vieni žvelgė į jį su atjauta, kiti – su panieka. Tačiau daugiausiai – kaip į žmogų, kuris jau nieko nebeturi, bet dar saugo orumą. Vieną dieną duris pravėrė žinomas ponas – verslininkas Mindaugas Petraitis, brangiu kostiumu, laikrodžiu ir žvilgsniu žmogaus, kuriam viskas priklauso… Jam įėjus, visi išsitiesė, padavėja nusišypsojo nenatūraliai, o savininkas išėjo jo pasitikti asmeniškai. Pamatęs senelį, ponas Mindaugas su panieka nusijuokė ir burbtelėjo padavėjai: – Panelė, kai šitas senukas baigs savo pigią sriubą, duokite man jo stalą. Ir sąskaitą – už viską mano vardu, šiandien esu dosnus. Padavėja sustingo – ne iš dosnumo, o dėl ponui būdingo žeminimo. Senukas viską girdėjo, visa salė girdėjo. Tačiau jis nieko nesakė, tik ramiai padėjo šaukštą ir pažvelgė į poną: – Smagu matyti tave sveiką, Mindaugai… Ir netikėtai priminė, kaip kadaise pats verslininkas buvo alkano berniuko vietoje, o sriuba ant jo stalo buvo tikras Dievo dovanos stebuklas. Ši jautri istorija apie žmogiškumą mažame Lietuvos restoranėlyje primena: ne pinigai, o siela ir atjauta mus daro žmonėmis.

Panele, kai tas senelis užbaigs savo pigią sriubą, prašau, atneškite man jo stalą. Neturiu laiko čia sėdėti!

Uncategorized

0158

Vyro vaikystės draugė per dažnai prašė jo pagalbos – turėjau imtis veiksmų, kad apgynčiau mūsų šeimą

Nu Minde, prašau! Nežinau, ką daryti, čia vanduo bėga, tuoj kaimynus užsemsiu, žinai tą bjaurią bobą