Zibainis

IŠ VAKARŲ GRĮŽO VYRAS NE VIENAS: ANT RANKŲ LAIKĖ MAŽĄ BERNIUKĄ… Lina traukė iš orkaitės skardą su žuvies pyragu, o po namus pasklido žuvingas kvapas — kaip tik taip, kaip mėgsta jos vyras Vytas. Ant viryklės kunkuliavo šviežias barščiai, pyragas laukė po baltu rankšluosčiu, o liko tik išvirti kompotą. Viskas paruošta sugrįžtančiam Vytui po trijų mėnesių darbo pamainomis Norvegijoje. Lina devyniasdešimt dienų skaičiavo iki tos akimirkos, kai išvys vyrą per langą — gyvenimas vienkiemyje reikalavo vyriškos rankos, o namui vis atsirasdavo naujų rūpesčių. Tačiau šį kartą prie namų atvyko ne tik Vytas — jo glėbyje buvo mažas išsigandęs berniukas. Lina nežinojo, kieno jis, ir kodėl vyras atveda jį į jų namus. Pamačiusi, kaip Vytas rimtu veidu, užuot pamojęs kaip visada, veda svetimą vaiką į jų virtuvę, Lina pajuto, kad jos pasaulis griūva. Paaiškėjo, kad berniukas — Vyto sūnus su neseniai per tragišką nelaimę žuvusia moterimi, su kuria buvo trumpa aistra per pamainą. Dabar tapo aišku: arba Lina priims svetimą vaiką, arba teks atsisveikinti ir su vyru. Prasidėjo sunkiausi laikai Linos gyvenime, tačiau po berniuko ligos ir ilgo bendro gulėjimo ligoninėje širdis ištirpo — mažylį užaugo mylėti kaip savo. O kai rodėsi, jog laimė jau sustiprėjo — žuvo Vytas, ir Lina liko vieniša su įsūniu sūnumi. Praėjus metams, kai Vytą jau ruošėsi paskelbti mirusiu, jis netikėtai sugrįžo ir pareikalavo Linos ne tik skyrybų, bet ir Tolio grąžinimo — berniuko, kuris per tą laiką tapo vieninteliu Linos gyvenimo džiaugsmu. Pavydi istorija, kurioje meilė, dovanojimas ir išdavystė susipynė lietuviškoje kasdienybėje, atskleidė tikrosios motinystės jėgą ir valią kovoti už savo šeimą.

Iš pamainos vyras grįžo ne vienas: ant rankų jis laikė mažą berniuką… Danguolė ištraukė iš orkaitės

Uncategorized

024

Man 47-eri. Penkiolika metų dirbau asmeniniu vairuotoju aukšto rango vadovui didelėje technologijų įmonėje, kuris visada elgėsi korektiškai – mokėjo gerai, suteikė visas premijas, socialines garantijas, net papildomus priedus. Veždavau jį į svarbius susitikimus, oro uostą, verslo vakarienes ar šeimos renginius. Dėl šio darbo mano šeima gyveno ramiai – užtikrinau išsilavinimą trims vaikams, pasiėmiau paskolą namui ir nieko netrūko. Praėjusį antradienį turėjau jį nuvežti į itin svarbų susitikimą viešbutyje, o pats laukiau automobilyje nuo ryto iki vakaro. Vakare išgirdau, kaip užsienio svečiai pasidomėjo, ar visą dieną laukiau, o mano viršininkas juokdamasis atsakė – „Tam ir mokėt, jis juk tik vairuotojas, neturi nieko geriau veikti“. Tą akimirką viduje man lūžo kažkas. Kitą rytą padaviau jam raštišką prašymą išeiti iš darbo. Jis stebėjosi – siūlė didesnį atlyginimą, bet pasakiau, kad ieškau pagarbos, o ne tik pinigų. Po 15 metų ištikimybės, sunkaus darbo ir pasiaukojimo, palikau savo seną vietą. Šiandien dirbu naujoje pozicijoje – jau nebe vairuotoju, o koordinatoriumi: geresnis atlyginimas, atskiras kabinetas, aiškus darbo grafikas, vadovas vertina lojalumą ir darbštumą. Sena bosas parašė – pripažino, kad buvau ne tik vairuotojas, o žmogus, kuriuo pasitikėjo, ir prašė atleisti. Iki šiol nesulaukė atsakymo. Kartais vis dar svarstau – ar pasielgiau teisingai? Gal reikėjo duoti antrą šansą? Kaip jūs manote – ar nebuvau per griežtas dėl vieno atsainaus sakinio, kuris per penkias sekundes sužlugdė santykius, kuriuos kūriau penkiolika metų?

Man jau seniai sukako keturiasdešimt septyni. Prisimenu tuos laikus, kai penkiolika metų dirbau asmeniniu

Uncategorized

014

Žiema buvo apklojusi Andriaus kiemą minkšta sniego paklode, bet jo ištikimas vokiečių aviganis Grafas, milžiniškas šuo, elgėsi neįprastai. Užuot lindęs į didelę būdą, kurią Andrius su meile jam pastatė praėjusią vasarą, Grafas užsispyręs miegojo lauke, tiesiog sniege. Berniukas stebėjo jį pro langą ir jautė širdį suspaudžiamą — Grafas taip nesielgė niekada. Kiekvieną rytą, išėjęs į kiemą, Andrius matė, kaip Grafas jį žiūri įtemptai. Priartėjus prie būdos, šuo visad atsistodavo tarp jo ir įėjimo, tyliai urgzdavo ir prašančiomis akimis tarsi sakydavo: „Prašau, nelįsk ten.” Tokį keistą elgesį, visiškai nebūdingą jų draugystei, Andrius ilgai svarstė — ką slepia geriausias jo draugas? Pasiryžęs išsiaiškinti tiesą, Andrius sumanė nedidelį planą — priviliojo Grafą į virtuvę gardžiu kepsnio gabalu. Kol užrakintas šuo pro langą garsiai skalijo, Andrius priėjo prie būdos ir pritūpęs pažvelgė vidun. Kai akys priprato prie tamsos, pamatė kažką, nuo ko jam tarsi sustojo širdis… …Viduje, suvyniotas į antklodę, gulėjo mažytis kačiukas — purvinas, sušalęs ir vos kvėpuojantis. Jo akelės vos prasimerkė, kūnelis drebėjo iš šalčio. Grafas jį kažkur surado ir, užuot išvijęs ar palikęs, priglaudė. Jis miegojo lauke, kad neišgąsdintų kačiuko, ir saugojo įėjimą, lyg būdoje būtų paslėpta brangiausia pasaulyje dovana. Andrius sulaikė kvėpavimą. Atsargiai paėmė mažą padarėlį į rankas ir priglaudė prie krūtinės. Tą pačią akimirką Grafas pribėgo ir prisišliejo šalia — be urzgimo, rūpestingai pasiruošęs padėti. — Esi geras šuo, Grafai… — sušnabždėjo Andrius, glaudžiant kačiuką. — Geresnis už daug ką žmonių. Nuo tos dienos kieme gyveno jau trys draugai. O būda, su meile pastatyta, atgavo savo paskirtį — tapo maža namais išgelbėtoms sieloms.

Žinai, pas mus kieme jau buvo tikra žiema visur balta, sniegas storu sluoksniu padengęs viską, o Audriaus

Uncategorized

039

Į kelionę prie jūros pasiėmėme mano brolienę ir jos vaiką – tą akimirką gailėjausi tūkstantį kartų

Žinai, vasaros atostogos šiais metais buvo visai kitokios, nei tikėjausi. Nusprendėme su vyru, kaip ir

Uncategorized

018

Chaotiška spinta, nesulankstytų drabužių krūvos, rūgšti sriuba šaldytuve – visa tai mūsų namai. Nusprendžiau švelniai pasikalbėti su žmona apie šiuos klausimus, tačiau sulaukiau ir priekaištų. Įsimylėjau Mariją iš pirmo žvilgsnio. Nebuvo įmanoma atsispirti jos grožiui ir žavesiui. Laikiau save itin laimingu, kad šalia turiu tokią protingą, patrauklią ir tvarkingą merginą, tad nedvejodamas pasipiršau. Nutariau, kad turime gyventi kartu, ir Marija nedelsdama prisipažino, kad nemėgsta buities darbų. Ji norėjo susitelkti į karjerą ir sąžiningai dalintis namų ruošos darbais. Tuo metu tai atrodė visiškai logiška ir teisinga, sutikau, laikiausi jos nuomonės ir į priekaištus nesileidau. Darbus pasidalijome, o Marija sakė, kad be problemų susitvarkys ir darbe, ir namie. Pasitikėjau jos sprendimu, nesiūliau savo nuomonės. Tačiau po šešių mėnesių pastebėjau, kad viskas vyksta ne taip, kaip planavome. Marijos karjeros planai neišsipildė – ji dirbo puse etato nežinomoje įmonėje, atlyginimas svyravo, o darbo grafikas buvo nestabilus. Tuo pačiu visus uždirbtus pinigus ji leisdavo tik savoms reikmėms. Aš diena naktį dirbdavau, o Marija patogiai prisimindavo buities pareigų pasidalijimą ir dažnai nekreipdavo dėmesio į savo atsakomybes. Iš pradžių ji sąžiningai atliko savo dalį, bet pamažu net ir šis entuziazmas dingo. Namai tapo vis netvarkingesni – visur buvo drabužių krūvos, o aš netikėtai sulaukiau priekaištų, kad turėčiau dar daugiau padėti. Man tai buvo labai skaudu – sunku buvo suderinti tiek daug darbo ir visus namų rūpesčius, ypač kai pradžioje sutarėme dėl sąžiningo darbų pasidalijimo. Tikėjausi, kad situacija pagerės Marijai išėjus motinystės atostogų – maniau, kad tuomet ji rūpinsis savimi ir namais. Deja, viskas tapo dar prasčiau. Kartais imu galvoti, kad be žmonos būtų geriau. Be mūsų bėdų dar atsirado ir nuolatiniai barniai. Nors ir stengiuosi suprasti žmonos poziciją ir pažiūrėti į situaciją jos akimis, vis tiek jaučiu, kad į mano poreikius neatsižvelgiama. Dirbu ir biure, ir namuose, derinu įvairias atsakomybes, dar ir tvarkau namus – viskas, ko noriu, tai truputį pailsėti. Bandau suprasti, ką Maria veikia per dieną, būdama vaiko priežiūros atostogose, kas ją stabdo paruošti vakarienę ar sutvarkyti kambarius. Mūsų kūdikiui tik 2 mėnesiai, didžiąją laiko dalį jis miega. Manau, kad tuo metu aš suspėčiau atlikti bent keletą buities darbų. Negaliu nustoti svarstyti, kaip mums sektųsi, jei atsirastų dar vienas vaikas. Esu už lygybę ir abipusį palaikymą, tačiau, regis, Marijai tai nelengva suprasti. Nenoriu griauti mūsų šeimos – labai myliu savo vaiką. Tačiau jaučiuosi visiškai praradęs kantrybę ir nežinau, kaip toliau taip gyventi. O tu – kieno pusėje būtum šioje istorijoje?

Mano dienoraščio įrašas Šiandien vėl grįžau į namus, kur mane pasitiko chaotiška spinta, krūvos neišlygintų

Uncategorized

017

Sūnus neatvyko į mano 70-ąjį gimtadienį – teisinosi darbu. Vakare socialiniuose tinkluose pamačiau, kaip jis su visa šeima restorane švenčia uošvės gimtadienį

Vidurdienis. Skambėjo kažkuris varpas ar skambutis, ar gal tik nuojauta, lėtai sklindanti pro tirštus

Uncategorized

0170

Buvau šiuose santykiuose penkerius metus: dvejus – susituokusi, trejus – kartu gyvenome. Sužadėtuvių laikotarpiu mūsų santykiai beveik nuolat buvo per atstumą – susitikdavome kartą per tris mėnesius, o vienais metais matėmės tik du kartus, nes jis daug dirbo. Tuomet man tai netrukdė – priešingai, jaučiau, kad mūsų ryšys tobulas: ilgėdavomės, verkdavome pokalbių metu, žinutėse ir vaizdo skambučiuose trykšdavome meile. Niekada nesipykom, nebuvo pavydo. Gerbėme vienas kito asmeninę erdvę – jis galėjo išeiti vakarieniauti su draugais, aš – į vakarėlį, tai nesukeldavo rūpesčių. Net padėdavo man išsirinkti drabužius – dažnai sakydavo, kad viena ar kita suknelė man per siaura, ir siūlydavo rinktis taip, kaip gražiau atrodau. Jis niekada nekontroliavo, netgi buvo manimi ir mano kūnu didžiuodavosi. Atrodė, kad viskas klostosi sveikai, ramiai ir idealiai. Vienas gruodis buvo ypač sunkus, nes žinojome, kad nesusitiksime nei per Kalėdas, nei per Naujuosius. Liūdėjome, buvome nusivylę. Tada jis pasiūlė man persikelti pas jį, į Vilnių. Pasitariau su šeima – jie palaikė mano apsisprendimą. Išėjau iš darbo ir išvažiavau. Pirmieji mėnesiai buvo sėkmingi, pirmieji metai – prisitaikymo laikas, kai pažinome vienas kito įpročius, kaprizus, kas erzina, o kas ne. Kadangi neturėjau darbo, rūpinausi namais. Viskas vyko lengvai. Antrieji metai buvo dar geresni – tapome tikra komanda, buvome labai įsimylėję, nesiskyrėme, kai tik jis nedirbo. Buvome tarsi neseniai susituokę. Jaučiausi pasirinkusi teisingai. Trečiaisiais metais kažkas ėmė keistis – ėmė grįžti vis vėliau, vieną dieną išjungė vietos dalijimąsi, pradėjo grįžti penktą ar šeštą ryto, kai jau turi būti darbe aštuntą. Nebesiūlė pasiteisinimų, nesikalbėdavom, vis daugiau pykčių, nuolat barniai. Vieną dieną radau ant jo baltos marškinėlių makiažo dėmę – pudros ir lūpdažio ant kaklo ir rankovės, tai buvo akivaizdu. Paprašiau paaiškinimo. Jis pasakė žodžius, kurių nepamiršiu: „Man teko ieškoti to, ko iš tavęs jau nebegaunu, nes tapai nuobodi, rūpiniesi tik namų tvarka ir švara.“ Tai buvo per daug. Neišdrįso pasakyti „taip, neištikimas esu“, bet ir nepaneigė – tai buvo patvirtinimas. Mane visiškai palaužė. Verkiau nuolat, jaučiau fizinį skausmą krūtinėje, nežinojau, ką daryti, kaip ištrūkti. Nusprendžiau padaryti ką nors dėl savęs – grįžau į sporto klubą, nors iki tol, kai apsigyvenome kartu, sportuodavau, vėliau nebe. Ten susipažinau su vyru, su kuriuo pradėjome bendrauti. Vieną dieną jis pakvietė mane į pasimatymą – aš pasiūliau nueiti pas jį, jis sutiko. Susitarėm matytis popiet. Abu žinojome, dėl ko. Bet namie, po rytinio susitikimo sporto klube, manyje neatslūgo mintis: „Negali būti – ketinu jam būti neištikima. Jis užsitarnavo.“ Ir tuomet, kitą akimirką, pasakiau sau: „Ne. Nebūsiu tokia kaip jis.“ Nusprendžiau nutraukti viską anksčiau. Laukiau, kol vyras grįš pietų – neįleidau jo net į miegamąjį. Pasodinau virtuvėje ir pasakiau, kad santykiai nebeveikia, kad jis buvo neištikimas, ir nenoriu žinoti nei su kuo, nei nuo kada; viskas baigta čia ir dabar. Jis prašė nesureikšminti, kad ta moteris nieko nereiškia, tikino, kad dar viską galime pataisyti. Atsakiau, jog nenoriu tęsti. Nepasakiau, kad sutikau kitą ar jaučiu potraukį. Tik pasakiau, kad išeinu. Lagaminai jau buvo paruošti. Paklausė, kur eisiu, ar kažkas laukia. Pasakiau, kad nesvarbu, susitvarkysiu. Išėjau su lagaminais ir nuvykau pas kitą vyrą. Kai jis mane pamatė, išsigando. Paaiškinau, kad ką tik palikau vyrą ir kitą dieną grįšiu į Kauną – noriu su juo praleisti vieną naktį. Jis sutiko. Tai buvo stipriausia patirtis mano gyvenime. Nežinau, ar tai buvo pyktis, skausmas, metų nuosėdos, bet visa tai buvo nepanašu į nieką, ką esu kada būdama patyrusi, net su buvusiu vyru. Kitą dieną įsigijau bilietą ir grįžau į tėvų namus Kaune – neturėjau kur eiti. Nuo to laiko praėjo dveji metai. Dabar esu viena, vėl dirbu, nuomojuosi būstą ir nesigailiu savo sprendimo. Buvau ant neištikimybės slenksčio, bet sugebėjau sustoti, viską užbaigti ir nenutapti tokia, koks buvo jis man.

Penkerius metus buvau šioje santykių istorijoje. Du metus buvome sutuoktiniai, o prieš tai trejus metus

Uncategorized

042

Teta Rūta: 47-erių vienišė vilnietė, užsidariusi savyje ir gyvenime, netikėtai tampa pagalbos ranka sergančiai kaimynei Anai ir jos vaikams – po šio susitikimo keičiasi ne tik jų, bet ir jos pačios pasaulis

Teta Rūta Man 47 metai. Esu eilinė moteris, tikra pilka pelytė. Nei gražuolė, nei figūra lepina.

Uncategorized

016

Kieta kaip akmuo: Polinos gyvenimo kelias tarp prievartinės santuokos, šeimos tradicijų ir savo vietos paieškų Lietuvoje

KAI PRASIDARO TVIRTOS GALVOS Mano artima teta (toliau Rasa) tekėjo ne iš meilės. Spaudimą darė vyresnės