Uncategorized
014
Tuščia suoliukas: Sergijus Petraitis padėjo termosą ant kelių ir patikrino dangtelį — ar neranda pratekėjimo. Dangtelis laikė tvirtai, bet įprotis buvo stipresnis nei pasitikėjimas. Jis atsisėdo ant tolimesnio suoliuko prie mokyklos laiptų, ten, kur netrukdė tėvai ir nesimušdavo rankinėmis. Striukės kišenėje gulėjo maišelis su sausais trupiniais balandžiams, kitoje — perlenktas popierėlis su anūkės tvarkaraščiu: kada „pratęsimas“, kada muzikos pamokos. Jis viską buvo išmokęs mintinai, bet popierėlis ramino. Šalia, kaip visada, jau sėdėjo Nikolajus Andriušis. Jis laikė rankoje mažą maišelį su saulėgrąžomis ir, nematydamas, spragtelėdavo vieną po kitos. Saulėgrąžų jis nevalgė — persipildavo jas į delną, tarsi skaičiuotų. Kai Sergijus Petraitis priėjo, Nikolajus Andriušis linktelėjo ir šiek tiek pasislinko, palikdamas vietos. Jie nesveikindavosi garsiai, tarsi bijotų pažeisti mokyklos tvarką. — Šiandien vaikams matematikos kontrolinis, — tarė Nikolajus Andriušis, pažvelgęs į antro aukšto langus. — Mums — skaitymo, — atsakė Sergijus Petraitis ir pats nustebo, kaip pasakė „mums“. Jam patiko, kad Nikolajus Andriušis niekada iš jo dėl to nesišaipydavo. Jie susipažino be iškilmių. Iš pradžių tiesiog sutapdavo laikas, vėliau pradėjo pažinti vienas kitą iš striukių, eisenos, rankų laikysenos. Nikolajus Andriušis visuomet ateidavo dešimt minučių iki skambučio, atsisėsdavo ant to paties suoliuko ir pirmiausia žiūrėdavo į vartus, tarsi tikrindamas, ar uždaryta. Sergijus Petraitis iš pradžių stovėdavo atokiau, vėliau vieną kartą pavargo ir atsisėdo šalia. Nuo tada vieta tapo bendra. Mokyklos kieme viskas buvo kasdien tos pačios: budėtojas būdelėje tai išeina rūkyti, tai grįžta, nepakeldamas akių. Pradinukų mokytoja greitai prabėga pro šalį su aplanku ir kalba kažkam telefonu: „Taip, taip, po pamokų“. Tėvai ginčijasi dėl būrelių ir namų darbų. Vaikai per pertrauką bėga prie langų ir mojuoja kažkam apačioje. Sergijus Petraitis kiekvieną kartą pagauna save laukiant ne tik anūkės, bet ir šio pasikartojimo. Vieną dieną Nikolajus Andriušis atnešė antrą puodelį ir padėjo šalia Sergijaus Petraičio termoso. — Aš sau nenusipilu, — vos neatsiprašydamas pasakė jis. — Spaudimas. — Man galima, — atsakė Sergijus Petraitis ir, padvejojęs, įpylė šiek tiek į puodelį. — Norit bent pauostyt? Nikolajus Andriušis šyptelėjo lūpų krašteliu. — Pauostyti galima. Po to jiems atsirado ritualas: Sergijus Petraitis pilstė arbatą, Nikolajus Andriušis laikė puodelį, kad neprilietų, ir grąžindavo tuščią. Kartais jie dalindavosi sausainiu, kartais — tylėjimu. Sergijus Petraitis pastebėjo, kad tylėjimas šalia Nikolajaus Andriušio neslegia. Tai kaip pauzė pokalbyje, kuris vis tiek tęsis. Apie anūkus jie kalbėjo atsargiai, kaip apie orą. Nikolajus Andriušis pasakodavo, kad jo Vytautas nemėgsta kūno kultūros ir visada ieško priežasties likti klasėje. Sergijus Petraitis juokdavosi ir sakydavo, kad jo Anė priešingai — bėgioja taip, kad mokytoja prašo „ne lėkti“. Po to pokalbiai plėtėsi. Nikolajus Andriušis prisipažino, jog po žmonos mirties ilgai negalėjo priversti savęs išeiti iš namų ir tik mokykla „ištraukė“, nes „reikia“. Sergijus Petraitis iš pradžių neatsakė tuo pačiu, bet vakare, plaudamas indus, suprato, kad nori papasakoti. Jis gyveno su dukra ir anūke dviejų kambarių bute miesto pakraštyje. Dukra dirbo apskaitoje, grįždavo pavargusi ir kalbėdavo trumpomis frazėmis. Anūkė buvo triukšminga, bet jos triukšmas buvo vaikiškas, nežeidžiantis. Sergijus Petraitis stengėsi būti naudingas ir netrukdyti. Kartais jam atrodė, kad jo buvimas — kaip papildoma kėdė virtuvėje: stovi, netrukdo, bet vis tiek primena apie ankštumą. Suoliuke jis pirmą kartą pajuto, kad jo laukia ne vien kaip funkcijos. Nikolajus Andriušis klausdavo: „Kaip jūsų spaudimas?“ arba „Ar buvote pas gydytoją?“ — ir tai buvo ne iš mandagumo. Sergijus Petraitis atsakydavo ir pagaudavo save kalbant tiesą. Vieną dieną Nikolajus Andriušis atnešė mažą pakelį lesalo paukščiams. — Balandžiai jau priprato, — pasakė jis. — Pažiūrėkit, kaip prieina. Sergijus Petraitis paėmė pakelį, pabėrė saują ant asfalto. Balandžiai, lyg laukę signalo, iškart apsupo trupinius. Jų kojelės šnarėjo smėlyje, ir Sergijus Petraitis pajuto keistą palengvėjimą: štai paprastas veiksmas, nuo kurio kažkam pasidaro geriau. Pamažu jis pradėjo skaičiuoti šiuos susitikimus kaip savo. Ne „kol anūkė mokosi“, ne „kol yra laiko“, o kaip dienos dalį, kurios negali tiesiog išbraukti. Jis net nustojo ateiti paskutinę minutę. Pradėjo išeiti anksčiau, kad spėtų užimti vietą ir pamatyti, kaip ateina Nikolajus Andriušis, kaip nusimauna pirštines, kaip žiūri į langus. Tą pirmadienį Sergijus Petraitis atėjo kaip visada ir pamatė tuščią suoliuką. Jis sustojo, tarsi būtų suklydęs kieme. Suoliukas buvo šlapias po naktinio lietaus, ant jo gulėjo vienas geltonas lapas, prilipęs prie lentos. Sergijus Petraitis ištraukė nosinaitę, nušluostė kraštą ir atsisėdo. Termosą padėjo šalia, pakelį su trupiniais — ant kelių. Jis pažiūrėjo į budėtojo būdelę. Budėtojas sėdėjo, įsikniaubęs į telefoną, ir nekreipė dėmesio. „Pavėlavo“, — pagalvojo Sergijus Petraitis. Kartais Nikolajus Andriušis vėluodavo, jei vaistinėje būdavo eilė. Sergijus Petraitis įsipylė arbatą, gurkštelėjo ir pradėjo laukti. Kai nuskambėjo skambutis, Nikolajus Andriušis neatėjo. Kitą dieną suoliukas vėl buvo tuščias. Sergijus Petraitis jau nebešluostė jo, atsisėdo ant sauso krašto, pasitiesęs laikraštį. Jis žiūrėjo į vartus ir sekė kiekvieną vyresnį vyrą tamsioje striukėje. Niekas neprisėdo. Trečią dieną jis pajuto pyktį. Pykčio esmė buvo ne dėl Nikolajaus Andriušio, o dėl to, kad jį paliko be paaiškinimo. Jis net pagalvojo: „Na ir gerai, vadinasi, ne taip ir reikėjo“. Bet tuo pat metu pasidarė gėda. Jis neturėjo teisės reikalauti. Ir vis tiek reikalavo viduje. Nikolajus Andriušis turėjo mygtukinį telefoną. Sergijus Petraitis matė, kaip jis jį kartais ištraukia ir ilgai ieško numerio, primerkęs akis. Numerį Sergijus Petraitis pasižymėjo sąsiuvinyje, kai jie svarstė, kaip geriau iškviesti taksi anūkui į varžybas. Jis namie ištraukė sąsiuvinį, surinko. Garsiniai signalai, tada trumpos užuominos, tada tyla. Surinko dar kartą. Tas pats. Ketvirtą dieną Sergijus Petraitis priėjo prie budėtojo. — Atsiprašau, gal žinot, Nikolajus Andriušis… Vytauto senelis, visada čia sėdėjo. Nematyti pastaruoju metu? Budėtojas pakėlė akis, pažvelgė į Sergijų Petraitį taip, tarsi tas paklausė slaptažodžio. — Čia daug senelių, — atsakė jis. — Nesuprasi visų. — Aukštas, su ūsais, — pats suprato, kaip liūdnai tai skamba. — Nežinau, — budėtojas jau vėl buvo telefone. Sergijus Petraitis bandė paklausti moters, kuri dažnai laukdavo prie vartų ir piktindavosi dėl namų darbų. — Gal žinot Nikolajų Andriušį… — Nieko nežinau, — nukirto ji. — Man savo vaiką reikia pasiimti. Jis priėjo prie jaunos mamos su vežimėliu, kuri kartais jam nusišypsodavo. — Atsiprašau, žinot Vytautą? Berniuką iš trečios „B“ klasės. — Vytautą? — pagalvojo. — Lyg ir taip. Ramus jis. O kas? — Senelis jo… nustojo ateiti. Mama pagūžčiojo pečiais. — Gal susirgo. Dabar visi serga. Sergijus Petraitis grįžo prie suoliuko ir pajuto, kaip nerimas kyla iki gerklės. Jis bandė save įtikinti, kad tai ne jo reikalas. Bet kiekvieną kartą, žiūrėdamas į tuščią vietą šalia, jam atrodė, kad išdavė kažką svarbaus, tiesiog sėdėdamas ir apsimesdamas, kad nieko nevyksta. Namuose jis papasakojo dukrai, kol ta pjaustė salotas. — Tėti, na, mažai ką, — pasakė ji nepakeldama galvos. — Gal išvažiavo pas gimines. — Jis būtų pasakęs, — atsiliepė Sergijus Petraitis. — Juk nežinai, — dukra atsiduso. — Nesuk sau galvos. Tau ir taip spaudimas. Anūkė klausėsi, sėdėdama prie stalo su sąsiuviniu. — Dėdė Kolią? — paklausė ji. — Jis juokingas. Vieną kartą sakė, kad skaitau greičiau nei jis mąsto. Sergijus Petraitis nusišypsojo, bet šypsena iškart tapo skaudi. — Matai, — tarė anūkė. — Gal tiesiog… na… reikalų turi. Sergijus Petraitis linktelėjo, bet naktį vis tiek atsibudo ir ilgai gulėjo, klausydamas, kaip gretimam kambaryje dukra tyliai kalba telefonu. Jam norėjosi atsikelti ir vėl surinkti Nikolajaus Andriušio numerį, bet bijojo išgirsti svetimą balsą arba, atvirkščiai, nieko. Kitą dieną, laukdamas anūkės, jis pastebėjo Vytautą. Berniukas išėjo iš mokyklos paskutinis, su per dideliu kupriniu. Šalia ėjo maždaug keturiasdešimtmetė moteris, griežta, trumpai kirptais plaukais. Sergijus Petraitis suprato, kad tai mama. Jis priėjo ne iškart. Leido jiems paėjėti kelis žingsnius, paskui prisivijo. — Atsiprašau, jūs Vytauto mama? Moteris sunerimo. — Taip. O jūs kas? — Aš… su jūsų tėčiu… su Nikolajumi Andriušiu… laukdavome vaikų kartu. Aš Sergijus Petraitis. Jis nustojo ateiti, aš nerimauju. Moteris pažvelgė į jį atidžiai, tarsi spręsdama, ar galima juo pasitikėti. — Jis ligoninėje, — pagaliau tarė ji. — Insultas. Nieko baisaus… na, kaip pasakyti. Dabar skyriuje. Telefoną paėmė, kad nepamestų. Sergijus Petraitis pajuto, kaip linksta keliai. Jis įsikibo į rankinės diržą. — Kur? — paklausė jis. — Miesto, Lėsos gatvėje, — atsakė moteris. — Bet ten neleidžia visiems. Suprantat? — Suprantu, — tarė Sergijus Petraitis, nors nesuprato, kaip galima neleisti, jei žmogus vienas. — Ačiū, kad pasiteiravote, — pridėjo moteris jau švelniau. — Jam malonu bus žinoti, kad prisimenat. Ji paėmė Vytautą už rankos ir nuėjo link stotelės. Sergijus Petraitis liko stovėti prie vartų. Viduje buvo palengvėjimas, nes dingimas tapo paaiškintas, tuo pačiu — naujas nerimas, nes paaiškinimas pasirodė sunkus. Grįžęs namo, jis vėl papasakojo dukrai. Ta suraukė antakius. — Tėti, tik nelįsk ten, — tarė ji. — Dar į apsaugą įrašys. Ir šiaip, kas jis tau? Sergijus Petraitis išgirdo ne pyktį, o baimę. Baimę, kad tėtis vėl ras sau rūpestį ir praras pusiausvyrą. — Niekas, — atsakė jis. — Ir vis tiek. Kitą dieną jis nuėjo į polikliniką, kur pats kartais atlikdavo tyrimus. Žinojo, kad ten yra socialinė darbuotoja — matė skelbimą ant sienos. Koridoriuje kvepėjo chloru ir šlapiais bateliais, žmonės sėdėjo su segtuvais, kažkas piktinosi registratūra. Sergijus Petraitis pasiėmė taloną, palaukė, kol jį pakvies. Moteris už stalo klausėsi jo, nepertraukdama, bet veidas buvo pavargęs. — Jūs giminaitis? — paklausė ji. — Ne, — sąžiningai atsakė Sergijus Petraitis. — Tuomet negaliu suteikti informacijos apie pacientą, — pasakė ji ramiai. — Tai asmeniniai duomenys. — Neprašau diagnozės, — pajuto, kad balsas kyla aukščiau. — Noriu perduoti… nors užrašą. Jis vienas, suprantat? Mes… kasdien… — Suprantu, — moteris šiek tiek sušvelnėjo. — Užrašą galite perduoti per artimuosius. Arba per skyrių, jei jus įleis. Be šeimos sutikimo negaliu. Sergijus Petraitis išėjo į koridorių ir atsisėdo ant laiptelio. Jam pasidarė gėda, tarsi būtų prašęs išmaldos. Pagalvojo: „Štai ir viskas. Juokingas senis, kuris lenda kur nereikia“. Norėjosi grįžti namo, užsidaryti kambaryje ir daugiau neiti prie mokyklos. Bet paskui prisiminė, kaip Nikolajus Andriušis laikė puodelį, kad Sergijus Petraitis neprilietų arbatos. Kaip tyliai paduodavo pakelį lesalo, jeigu Sergijus pamiršdavo savo. Tai buvo mažos smulkmenos, nuo kurių diena lengvėdavo. Ir suprato, kad dabar jo eilė padaryti nors ką. Jis paskambino Vytauto mamai. Numerio nežinojo, bet kitą dieną prie mokyklos priėjo, paprašė. Iš pradžių moteris atsisakė, paskui, matydama atkaklumą, padiktavo, kad pasižymėtų. — Tik be „savirankiškumo“, — tarė ji. — Ten režimas. Sergijus Petraitis paskambino vakare. — Čia Sergijus Petraitis. Norėčiau perduoti Nikolajui Andriušiui kelis žodžius. Gal galėtumėt? Kitame gale nutilo. — Jam sunku kalbėti, — pasakė moteris. — Bet girdi. Rytoj važiuosiu. Ką perduoti? Sergijus Petraitis pažvelgė į stalą, kur gulėjo sąsiuvinis. Iš anksto buvo užrašęs kelias frazes, bet dabar jos pasirodė svetimos. — Pasakykit, kad suoliukas vietoje, — tyliai tarė. — Ir kad laukiu. Ir kad arbatą… atnešiu, kai galės. — Gerai, — atsakė moteris. — Perduosiu. Po pokalbio ilgai sėdėjo virtuvėje. Dukra plovė indus ir apsimetė, kad neklauso. Tada padėjo lėkštę į džiovyklą ir tarė: — Tėti, jei norėsi, važiuosiu su tavimi. Kai leis. Sergijus Petraitis linktelėjo. Jam buvo svarbu ne tai, kad ji važiuos, o kad pasakė „su tavimi“, o ne „kam tau to reikia“. Po savaitės Vytauto mama vėl priėjo prie Sergijaus Petraičio prie mokyklos. — Jis nusišypsojo, kai pasakiau apie suoliuką, — tarė ji. — Ir ranka… taip… tarsi kvietė. Gydytojas sako, reabilitacija bus ilga. Vėliau, tikriausiai, pasiimsim jį pas save. Vieno palikti negalima. Sergijus Petraitis pajuto, kaip viduje kažkas susitraukė. Suprato, kad kasdieniai jų susitikimai greičiausiai nebegrįš. Ir tapo tuščia, kaip nuo vinies nuimtas paltas. — Ar galiu jam laišką parašyti? — paklausė jis. — Galite, — atsakė moteris. — Tik trumpai. Jam sunku ilgai klausyti. Vakare Sergijus Petraitis paėmė švarų lapą. Parašė didelėmis raidėmis, kad būtų lengva skaityti: „Nikolajau Andriuši, aš čia. Ačiū už arbatą ir saulėgrąžas. Laukiu, kada galėsit išeiti. Sergijus Petraitis“. Pagalvojo ir pridėjo: „Vytautas šaunuolis“. Perskaitė ir nieko nebekeitė. Sulankstė lapą į voką, užrašė pavardę, kurią žinojo, nes kartą Nikolajus Andriušis rodė kvitą už butą ir piktinosi skaičiais. Kitą dieną atnešė voką prie mokyklos ir atidavė Vytauto mamai. Vokas buvo sausas, švarus, jį laikė rankose kaip dūžtančią daiktą. Kai nuskambėjo skambutis ir vaikai išbėgo į kiemą, Sergijus Petraitis, kaip įprasta, pakilo. Anūkė pribėgo, apglėbė jį per juosmenį ir tuoj pat pradėjo pasakoti apie pamokas. Jis klausėsi, bet krašteliu akies žiūrėjo į suoliuką. Jis buvo tuščias, ir ta tuštuma nebebuvo pykčio priežastis. Ji tapo vieta, kur buvo kažkas svarbaus, net jei dabar to „kažko“ nėra. Prieš išeinant Sergijus Petraitis ištraukė iš kišenės pakelį su trupiniais ir išbarstė juos ant asfalto. Balandžiai atskrido greitai, lyg žinotų tvarkaraštį ne prasčiau už vaikus. Sergijus Petraitis pažvelgė į juos ir staiga suprato, kad gali čia ateiti ne tik laukdamas, bet ir tam, kad neužsidarytų. — Dėde, apie ką galvojat? — paklausė anūkė. — Nieko, — atsakė jis ir paėmė ją už rankos. — Einam. Rytoj vėl ateisim. Jis ištarė tai ne kaip pažadą kam nors, bet kaip sprendimą sau. Ir nuo to žingsniai tapo lygesni.
Tuščias suoliukas Algirdas Petraitis padeda termoso ant kelių ir dar kartą patikrina dangtelį ar neleidžia.
Zibainis
Uncategorized
011
Tėvas nesugebėjo išpildyti pažado
20230914, dienoraštis Žinai, bandžiau rasti tinkamus žodžius, kai šnekau su Saules, mano dukra.
Zibainis
Uncategorized
011
Ar išaugini iš jo silpną lepūną? Konfliktas tarp uošvienės ir marčios dėl sūnaus ateities: muzika ar futbolas, laimė ar vyriškumas, teisė rinktis ar šeimos tradicijos – tikroji motinos kova už savo vaiką Lietuvoje
Augini iš jo nevykėlį Kodėl užrašei jį į muzikos mokyklą? Birutė Petronytė pravirto pro marčią eidama
Zibainis
Uncategorized
0254
Mano uošvis tikėjosi, kad mes ir toliau jį išlaikysime: 11 metų gyvenome visi kartu po žmonos netekties, o dabar jis nenori išeiti iš mūsų namų ir nuolat kurpia pasiteisinimus – pavargau, noriu ramybės tik savo šeimai. Ką daryti?
Mano uošvis tikėjosi, kad toliau jį remsime. Mano vyras užaugo jaukioje ir darnioje šeimoje.
Zibainis
Uncategorized
024
Laimingi visada šypsosi
Laimingi visada šypsosi Aistė žiūrėjo pro langą, išorėje šlupo vasaros lietus, saulė jau drįso pasirodyti
Zibainis
Uncategorized
046
Ar išaugini iš jo silpną lepūną? Konfliktas tarp uošvienės ir marčios dėl sūnaus ateities: muzika ar futbolas, laimė ar vyriškumas, teisė rinktis ar šeimos tradicijos – tikroji motinos kova už savo vaiką Lietuvoje
Augini iš jo nevykėlį Kodėl užrašei jį į muzikos mokyklą? Birutė Petronytė pravirto pro marčią eidama
Zibainis
Uncategorized
087
Kaip anyta „pavogė“ mūsų sūnų: Po vestuvių jis vengia mūsų ir visą dėmesį skiria žmonos mamai, kuri nuatsisako pagalbos net per šeimos šventes
Kai mūsų sūnus vedė, lyg jo netekome. Nuo tada, kai Laurynas susituokė, jis mūsų beveik nebelanko.
Zibainis
Uncategorized
072
Ir iki šiol kartais pabundu naktį ir klausiu savęs, kada tėtis spėjo iš mūsų atimti viską. Man buvo penkiolika, kai tai įvyko. Gyvenome nedideliame, bet jaukiame name – baldai geri, šaldytuvas pilnas po apsipirkimų, sąskaitos beveik visada apmokėtos laiku. Mokykloje buvau dešimtokė, ir vienintelė mano bėda buvo išlaikyti matematiką ir susitaupyti sportbačiams, kurių labai troškau. Viskas pradėjo keistis, kai tėtis ėmė namo grįžti vis vėliau. Užeidavo be sveikinimosi, numesdavo raktus ant stalo ir eidavo tiesiai į kambarį su telefonu rankoje. Mama jam sakydavo: – Vėl vėlai? Galvoji, kad šis namas save išlaikys? O jis atsakydavo sausai: – Palik mane ramybėje, pavargau. Aš viską girdėdavau iš savo kambario, su ausinėmis ant galvos, apsimesdama, kad nieko nevyksta. Vieną vakarą pamačiau, kaip kieme kalba telefonu. Tyliai juokėsi, sakė kažką panašaus į „beveik baigta“ ir „ramiai, aš sutvarkysiu“. Kai mane pastebėjo, iškart padėjo ragelį. Pilve pajutau keistą jausmą, bet nieko nesakiau. Diena, kai jis išėjo, buvo penktadienis. Grįžau iš mokyklos, o ant lovos – praviras lagaminas. Mama stovėjo miegamajame su paraudusiomis akimis. Paklausiau: – Kur jis eina? Jis net nepažvelgė į mane, tik tarė: – Manęs kurį laiką nebus. Mama jam suriko: – Kuriam laikui su kuo? Sakyk tiesą! Tada jis pratrūko: – Išeinu su kita moterimi. Atsibodo toks gyvenimas! Aš pradėjau verkti ir sakiau: – O aš? O mano mokykla? O namai? Jis tik atsakė: – Susitvarkysite. Susidėjo lagaminą, paėmė dokumentus iš stalčiaus, įsikabino piniginę ir išėjo, net neatsisveikinęs. Tą pačią vakarą mama bandė išsiimti pinigų iš bankomato, bet jos korta buvo užblokuota. Kitą dieną nuėjusi į banką išgirdo, kad sąskaita tuščia. Jis buvo išsiėmęs visus jų taupytus pinigus. Sužinojome ir tai, kad jis paliko dviems mėnesiams neapmokėtas sąskaitas, o be mamos žinios paėmė paskolą, už kurią mama buvo laiduotoja. Prisimenu, kaip mama sėdėjo prie stalo, skaičiavo sąskaitas su senu skaičiuotuvu, verkė ir kartojo: – Nieko neužtenka… nieko neužtenka… Stengiausi jai padėti skaičiuoti, bet net pusės nesupratau, kas vyksta. Po savaitės mums išjungė internetą, o netrukus vos neišjungė ir elektros. Mama pradėjo ieškoti darbo – valė namus. Aš mokykloje ėmiau pardavinėti saldainius. Gėda buvo per pertrauką stovėti su maišeliu šokoladukų, bet dariau tai, nes namuose trūko net būtiniausių dalykų. Buvo diena, kai atidariau šaldytuvą, o ten tik ąsotis vandens ir pusė pomidoro. Atsisėdau virtuvėje ir pravirkau viena. Tą vakarą valgėme tik baltus ryžius – be jokio padažo. Mama atsiprašinėjo, kad nebegali man duoti to, ką kažkada galėjo. Po kurio laiko pamačiau feisbuke nuotrauką, kur tėtis su ją moterimi restorane – pakėlę vyno taures. Rankos drebėjo. Parašiau jam: „Tėti, man reikia pinigų mokyklos sąsiuviniams.“ Jis atrašė: „Negaliu išlaikyti dviejų šeimų.“ Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis. Po to daugiau nebeskambino. Neklausė, ar baigiau mokyklą, ar sergu, ar reikia kažko. Tiesiog pradingo. Dabar dirbu, pati susimoku viską ir padedu mamai. Bet ta žaizda vis dar atvira. Ne tik dėl pinigų, o dėl apleidimo, dėl šaltumo, dėl to, kaip mus paliko skęstančius ir pats gyvenimą tęsė lyg nieko nebūtų nutikę. Ir vis tiek daug naktų atsibundu su tuo pačiu klausimu gerklėje: Kaip išmoksti gyventi, kai tavo paties tėtis atima viską ir palieka tave vaiku mokytis išgyventi vienam?
Kartais ir dabar naktį prabundu ir tyliai savęs klausiu kada tėtis sugebėjo iš mūsų viską atimti?
Zibainis
Uncategorized
067
Išmintinga žmona
Išmanioji žmona Vyras bando negrįžti mintimis prie įvykių, o žmona tyliai sako: Žinai, kad aš žinau
Zibainis
© 2026 Zibainis