Zibainis

Kiekvieną antradienį Liana skubėjo į Vilniaus metro požemius, rankoje gniauždama tuščią plastikinį maišelį. Jis buvo šiandieninės nesėkmės simbolis — dvi valandos beprasmio klajojimo po Akropolio ir Ozo parduotuves nepadėjo sugalvoti dovanos krikšto dukrai, draugės dukrai. Milda, kuriai ką tik sukako dešimt, jau nebemėgo ponių — dabar ji svajojo apie žvaigždes ir stebėjimus teleskopu. O surasti gerą teleskopą už prieinamą kainą buvo iš tiesų astronominio sudėtingumo užduotis. Vakaro skubėjime ir po darbo paros nuovargyje Liana, prasispraudusi pro išeinančią minią, lipo ant eskalatoriaus. Ir staiga, iš visų metro garsų, jos ausis pagavo emocingai ištartą frazę iš už nugaros. „– …niekada nemaniau, kad jį vėl pamatysiu, tikrai, – suvirpėjęs, bet jaunas balsas. – O dabar jis kiekvieną antradienį pats atvažiuoja pasiimti jos iš darželio. Atsiveža su savo mašina ir jie važiuoja į tą patį parką su karuselėmis…“ Liana sustingo ant žemyn judančio eskalatoriaus laiptelio. Net atsisuko — trumpam pamatė merginą raudonu paltu, įsimintinu veidu ir spindinčiomis akimis. Greta jos – draugė, klausėsi labai atidžiai. „Kiekvieną antradienį.“ Ji ir pati kažkada turėjo tokį dienos žiedą. Trys metai atgal. Ne pirmadienis su sunkia savaitės pradžia, ne penktadienis su savaitgalio laukimu. Būtent – antradienis. Dieną, aplink kurią sukosi visas jos pasaulis. Kiekvieną antradienį lygiai penktą ji sprukdavo iš Žemynos progimnazijos, kur mokė lietuvių kalbos ir literatūros, ir bėgdavo per visą miestą. Į M. K. Čiurlionio muzikos mokyklą, seną medinį pastatą su girgždančiomis grindimis ant Žvėryno tilto. Ji pasiimdavo Marką. Rimtą septynerių metų berniuką su smuiko dėklu, beveik prilygstančiu jo ūgiui. Ne savo vaiką — sūnėną. Brolio sūnų, nes Antanas žuvo tragiškoje avarijoje prieš tuos trejus metus. Tais pirmaisiais, sunkiais mėnesiais po laidotuvių, antradieniai tapo jų visų išgyvenimo ritualu. Markui, kuris užsisklendė ir beveik nustojo kalbėti. Jo mamai Olgai, kuri buvo palūžusi ir vos pakildavo iš lovos. Ir pačiai Lianai, kuri tapo laikinu inkaru, atrama, vyresniąja šitoje nelaimėje, bandydama surinkti visų jų gyvenimo šukes. Kiekviena smulkmena įsirėžusi atminty: kaip Markas išeina iš klasės, nuleidęs galvą, kaip ji paima jam smuiko dėklą, o jis tylėdamas leidžia. Kaip kartu žingsniuoja iki stotelės, pasakoja jam apie juokingą klasioko klaidą rašinyje, apie vilką, kuris iš mokyklos kiemo nugvelbė bandelę. Vieną vėlyvą lapkričio popietę Markas netikėtai paklausė: „Teta Lina, o ar tėtis irgi nemėgo lietaus?“ Ir ji, vos atlaikiusi skausmo ir meilės pliūpsnį, atsakė: „Nemėgo. Visada slėpdavosi po pirmais pasitaikiusiais stogeliais.“ Jis tuomet stipriai suspaudė jos ranką — ne tam, kad jį vestų, lyg bandydamas išlaikyti kažką taip greitai tolstančio. Suspaudime tilpo visa vaikiška ilgesio galia, sumaišyta su suvokimu: taip, tėtis buvo tikras, gyvas. Ir dabar, šitame vėsiame lapkričio ore, šitoje Vilniaus gatvėje, vis dar šiek tiek gyvas. Trys metai jos gyvenimas buvo padalintas į „prieš“ ir „po“. Ir tikras, pilnas gyvenimo laikas buvo būtent antradienis. Visi kiti tik fonas, laukimas. Ji ruoždavosi jam: pirkdavo Markui mėgstamų obuolių sulčių, į telefoną parsisiųsdavo juokingų animacinių filmukų, jei kelionė metro pasidarys itin nuobodi, krūvą temų pokalbiui. Vėliau… Olga po truputį atsigavo. Susirado darbą, naują meilę. Nusprendė pradėti viską iš naujo Kaune, toliau nuo skausmingų prisiminimų. Lina padėjo jiems kraustytis, gražiai įvyniojo Marko smuiką, stipriai jį apkabino stotyje. „Rašyk, skambink, – vos sulaikydama ašaras sakė. – Visada būsiu šalia.“ Iš pradžių jis skambindavo kiekvieną antradienį, tiksliai šeštą vakaro. Penkiolika minučių ji vėl tapdavo teta Lina, turėdama suspėti į visas temas: kaip mokslai, kaip smuikas, kaip nauji draugai. Jo balsas iš telefono virto trapa gija per šimtus kilometrų. Paskui pokalbiai retėjo — du kartus per mėnesį, tada tik žinutės: „Teta, atleisk, praeitą antradienį pamiršau, buvo kontrolinis.“ Ji atrašydavo: „Nieko, saulute. Kaip sekėsi?“ Dabar jos antradienių centre — laukimas žinutės, kuri galbūt taip ir neatkeliaus. Ji nepyko — tiesiog rašydavo pirma. Galiausiai – tik per šventes. Gimtadienis, Kalėdos. Marko balsas tapo užtikrintas, kalbėjo bendromis frazėmis: „Viskas gerai“, „Mokomės“. Jo patėvis – Ramūnas – buvo ramus, supratingas žmogus, kuris niekada nesistengė tapti tėčiu, bet tiesiog buvo šalia. Ir tai buvo svarbiausia. Neseniai gimė sesutė Aistė. Nuotraukoje feisbuke Markas laikė mažylę nedrąsiai, bet švelniai. Gyvenimas, žiaurus ir dosnus vienu metu, ėmė atkurti naują tvarką — užgydydamas senas žaizdas kasdieniais rūpesčiais, rūpesčiais dėl mokyklos, ateities planais. Lina šioje naujoje šeimoje liko „teta iš praeities“, jos nišoje, kuri su kiekvienais metais vis siauresnė. Dabar, tarp Vilniaus metro aidų, netikėtai išgirsti žodžiai — „kiekvieną antradienį“ — nuskambėjo ne kaip priekaištas, o kaip švelnus aidas. Sveikinimas iš praeities, iš tos Linos, kuri kadaise tris metus nešiojosi milžinišką, deginantį atsakomybės jausmą, meilę — kaip atvirą žaizdą ir kaip didžiausią dovaną. Toji Lina žinojo, kas ji — atrama, švyturys, būtiniausia grandis mažojo žmogaus rutinoje. Ji buvo reikalinga. Moters su raudonu paltu drama buvo sava — kiekvieno gyvenimas pintas iš kompromisų tarp skausmingos praeities ir dabarties reikalavimų. Tačiau tas ritmas — „kiekvieną antradienį“ — tapo visuotina kalba, buvimo kalba: „Aš esu. Gali manimi pasikliauti. Tu man svarbus, būtent šiandien, būtent šitą valandą.“ Kalbą, kurią Lina kadaise mokėjo sklandžiai, o dabar — jau beveik primiršo. Traukinys pajudėjo. Lina ištiesė pečius, žvelgdama į savo atspindį tamsiame tunelio lange. Savo stotelėje ji jau žinojo, ką darys: užsakys du vienodus teleskopus — nebrangius, bet gerus. Vieną — Mildai. Kitą — Markui į Kauną. Kai šis gaus dovaną, parašys: „Markuti, šis tam, kad galėtume žiūrėti į tą patį dangų, net ir būdami skirtinguose miestuose. Kaip manai, kitą antradienį, lygiai šeštą vakaro, jei bus giedra, kartu ieškosim Didžiųjų Grįžulo ratų? Sutikrinam laikrodžius. Bučiuoju, tavo teta Lina.“ Ji pakilo eskalatoriumi į jau atvėsusį vakarėjantį miestą. Artimiausias antradienis nebebuvo tuščias — jis buvo užsakytas iš naujo. Ne kaip pareiga, o kaip švelnus susitarimas dviejų žmonių, kuriuos jungia atmintis, dėkingumas ir tyli, nesulaužoma giminystės gija. Gyvenimas tęsėsi. Ir jos tvarkaraštyje vis dar liko tokių dienų, kurioms galima duoti vardą. Ligi šiol galima paskirti stebuklą: sinchronišką žvilgsnį į dangų per šimtus kilometrų. Atminimui, kuris jau nebeskauda, tik šildo. Meilei, kuri išmoko kalbėti per atstumą ir tik stiprėjo, tapdama tylesnė, išmintingesnė ir nepajudinama. Kiekvieną antradienį

Kiekvienas antradienis Lina skubėjo į Vilniaus metro, rankoje suspaudusi tuščią plastikinį maišelį.

Uncategorized

094

Buvęs mane pakvietė vakarienės… O aš nuėjau jam parodyti, kokią moterį jis prarado. Kai po metų sulauki žinutės iš buvusio, tai – ne filmas. Ne pasaka. Ne lemtingas susitikimas. Tik ta tyla viduje ir mintis: „Kodėl būtent dabar?“ Žinutė atėjo paprastą trečiadienio vakarą, kai ilsėjausi su arbata. Jo vardas švietė ekrane – po ketverių metų tylos. Atsakiau trumpai ir ramiai: „Gerai. Viena valanda. Rytoj. 19:00.“ Kitą dieną nesiruošiau kaip į romantišką susitikimą, o kaip į sceną, kurioje būsiu tikra – vilkėjau tamsiai smaragdinę suknelę, laisvus plaukus, lengvą makiažą, brangius kvepalus. Norėjau ne, kad jis gailėtųsi – o kad suprastų. Vakarienė vyko Vilniaus centre, prabangiame restorane, kur kiekviena moteris atrodo ypatingai. Jis bandė kalbėti apie save, apie prisiminimus, prisipažino, kad „niekada nebuvo tokios kaip tu“. Bet aš jau buvau pasikeitusi. Klausiau jo be ilgesio – tik su aiškumu, kokia tapau. Kai jis pasiūlė grįžti prie to, kas buvo, atsakiau: „Aš jau ne esu pradžioje. Esu po pabaigos.“ Galiausiai palikau jį su žodžiais: „Tu mane praradai ne todėl, kad nebemylėjai. O todėl, jog galvojai, kad niekada neišeisiu.“ Išėjau ne su skausmu, o su laisve. Ką tu pasirinktum, jei buvęs vyras grįžtų „pasikeitęs“ – antrą šansą ar save?

Buvęs man parašė ir pakvietė vakarienės… O aš nuėjau. Ne tam, kad jam atsilyginčiau, o tam, kad

Uncategorized

036

Kol kas neatvažiavo autobusas: miestas rudenį, mergina su languotu šaliku ir vaikinas, kuris ждёт у varnos lizdo — istorija apie du nepažįstamus Vilniuje, kuriuos suartina praleista stotelė, termosas su arbata, du eklerai ir tikra žiemos pasaka lietuviškoje kaimo troboje, kurioje gimsta atsakymas „taip“ prie močiutės krosnies ir po pirmu Naujametiniu fejerverku.

Kai autobusas dar neatvažiavo Spalio pabaiga Vilniuje visada turėjo savą nuotaiką. Oras vėsus, persmelktas

Uncategorized

061

Vyrui tėvai nusprendė pas mus persikelti senatvėje, nesiklausę mano nuomonės

20241003, savaitės pabaiga. Šiandien vėl susidūriau su tėvų sugrįžimo į mūsų namą didžiausia problemomis.

Uncategorized

0263

Šešerių metų svainė atvyko gyventi į mano namus be kvietimo, o aš jos daiktus išnešiau į koridorių

Austėja atėjo į mūsų butą be jokio kvietimo, o aš iškėliau jos daiktus į koridorių. O kieno batai su

Uncategorized

0110

Per savo gimtadienį man padovanojo tortą… o aš jiems padovanojau tiesą taip, kad niekas negalėtų manęs apkaltinti. Mano gimtadieniai visada buvo ypatingi – ne dėl dėmesio, o todėl, kad tai diena, kai žinau: ištvėriau dar vienus metus su savo skausmais, pasirinkimais, kompromisais ir pergalėmis. Šįsyk nusprendžiau švęsti kitaip: jaukiai, elegantiškai, lietuviškai – mažoje salėje, žvakių šviesoje, tarp artimiausių draugių, kelių artimųjų ir jo – vyro, į kurį dažnai pavydžiai žvilgčiodavo kitos moterys. Bet šįkart, kai atėjo ta ypatinga akimirka – su tortu, šypsenomis, gėlėmis – aš ištraukiau savo dovaną: tiesą, kurią išsakiau ramiai ir viešai, tiesiog taip, kad niekas nebegalėtų ją paneigti. Tai buvo mano pasirinkimas – nes nusipelno moteris ne tylėti ir ne klupti. O tu – kaip būtų pasielgusi mano vietoje: ar būtum kentėjusi tyliai, ar viską atskleidusi su orumu ir stiprybe, net jei tai reiškia išeiti iš „tobulo“ gyvenimo su aukštai pakelta galva?

Per gimtadienį man padovanojo tortą… o aš jiems padovanojau tokią tiesą, че niekas negalėtų manimi

Uncategorized

0211

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad nekalta išdaiga sugriaus mano santuoką dar jai neprasidėjus. Tai turėjo būti tobula naktis — po mėnesių streso, pasiruošimų ir lūkesčių. Kai paskutiniai svečiai išėjo ir viešbučio kambario durys užsidarė, pirmą kartą pajutau, kad galiu lengviau atsikvėpti. Norėjau padaryti kažką paprasto, kvailo, mūsų. Pasislėpiau po lova, kad išgąsdinčiau jaunavedį — vaikiška, žinau, bet dėl to ir pasirinkau: paprastas, intymus, juokingas gestas. Bet jis neįėjo. Užuot išgirdusi jo žingsnius, išgirdau aukštakulnius ant parketo. Įėjo moteris, drąsi kaip ta, kuriai ši vieta priklauso. Neatpažinau nei balso, nei kvepalų. Ji įjungė garsiakalbį ir surinko numerį. Kai išgirdau, kas atsiliepė, mano kūnas sustingo. Tai buvo jis. „Ar jau atsikratei jos?“ — nekantriai paklausė. „Turbūt užmigo. Man reikia tik šios nakties. Po medaus mėnesio viskas bus sutvarkyta.“ Širdis daužėsi taip stipriai, kad maniau, — tuoj išgirs. „Ar jau atsikratei jos?“ „Sutvarkyta?“ Ką tai reiškia? Moteris nusikvatojo — pašiepiamai, nuo ko suskaudo pilvą. „Negaliu patikėti. Vedei ją tik dėl investicinių pinigų… O ji vis dar tiki, kad esi įsimylėjęs.“ Ir tada viskas tapo aišku. Asmeninio mano investicinio fondo pinigai — tie patys, kuriuos prieš dvi dienas pervesti į bendrą sąskaitą įkalbėjo jis, aiškindamas, kad tai „vienybės gestas“. Žodžiai apie tai, kaip lėšos bus „saugesnės“, jei jas prižiūrės jis, nes „nusimano apie finansus“. Po lova, su dulkėmis burnoje ir susivėlusiais plaukais, turėjau užčiaupti save ranka, kad nesurėkčiau. Jie kalbėjo apie mane it apie priemonę. „Rytoj parduodu butą,“ pasakė moteris. „Tu gauni jos dalį ir dingsti. Ji niekada nesužinos.“ „Žinau,“ jis atsakė. „Ji per daug pasitiki. Tai viską palengvina.“ Tą akimirką kažkas manyje pasikeitė. Skausmas virto pykčiu. Pyktis — aiškumu. Aiškumas — jėga. Viena mano dalis tą naktį mirė. Bet kita, apie kurią net nežinojau, pabudo. Susidūrimas Drebančiomis rankomis tyliai išsiritau iš po lovos. Moteris stovėjo nusisukusi, kažką ieškojo rankinėje. Priėjau, giliai įkvėpiau ir tariau: „Įdomu… aš irgi galvojau, kad pernelyg pasitikiu.“ Ji pasisuko, išbalo. Telefonas iškrito iš rankų, vis dar veikė garsiakalbis. Kitame gale — tyla… o tada tylus prašymas: „Prašau… leisk paaiškinti…“ „Neliesk manęs.“ Mano balsas buvo tvirtas, nors akys degė ašaromis. Pasiėmiau telefoną, užbaigiau pokalbį ir mostelėjau durų link. „Lauk. Dabar.“ Ji stabtelėjo. Priėjau dar arčiau. „Išeik pati, arba kviesiu policiją.“ Ji išėjo, nė karto neatsisukusi. Planavimas Nerėkiau. Neverkiau. Niekas nesudužo. Panaudojau tą pačią priemonę, kurią jie ruošėsi panaudoti prieš mane: šaltumą. Susirinkau daiktus, išsikviečiau automobilį ir tiesiai nuvažiavau į policijos komisariatą. Užregistravau viską: pokalbį, bandymą apgauti, planą neteisėtai parduoti mano butą. Tuomet nuėjau į banką. Užšaldžiau bendrąją sąskaitą. Užblokavau korteles. Pranešiau vadybininkui. O tada — paskambinau advokatui, trečią nakties, ir papasakojau viską. Tą naktį nemiegojau. Bet buvau ne palūžusi. Buvau pasirengusi kovai. Pabaiga… ir mano pradžia Kai jis grįžo į viešbutį, pranešė, kad bandė su manimi susisiekti — bet buvo per vėlu. Jis niekada negalvojo, kad išeisiu pirma. Dar mažiau — kad išeisiu stipresnė. Per skyrybas jis negavo nieko. Finansinių machinacijų tyrimas vis dar vyksta. O moteris dingo, vos supratusi, kaip rimta situacija. O aš? Maniau, kad ši naktis bus mano meilės gyvenimo pabaiga. Bet tai buvo mano laisvės pradžia. Išmokau, kad pasitikėjimas — neįkainojamas. O kai kas jį sunaikina, žmogus, kuris pakyla iš pelenų, niekada daugiau nebebus taip apgautas. Niekada daugiau. Ką darytum tu, jei viena naktis apverstų visą tavo pasaulį?

Niekada net negalėjau įsivaizduoti, kad nekaltas pokštas nepastebimai išardys mano santuoką dar net neprasidėjus jai.

Uncategorized

073

Pusryčiams gavau nuo žmonos surinktą lagaminą su daiktais

Gavusi iš vyro surinktą lagaminą su drabužiais Nekalbėk kvailybių! šaukia Vytas. Ir tada Jūratė pirmą

Uncategorized

018

Olegas grįžo namo iš darbo – įprastas žiemos vakaras, kai viską užkloja nuobodulio šydas. Praeidamas pro maisto prekių parduotuvę, jis pastebi benamę rudą šunytę, kurios akys – lyg pasimetusio vaiko. „Ko tu čia laukiu?“ – burbteli Olegas, tačiau sustoja. Šuo tik žiūri, nieko neprašo. Kitą ir dar kitą dieną – ta pati scena. Žmonės praeina pro šalį, kas numeta bandelę, kas – dešrelę. Vieną vakarą Olegas pritupia šalia: „Kur tavo šeimininkai?“ Šunytė atsargiai glaudžiasi prie jo kojos. Po skyrybų praėjo jau treji vieniši metai – tyli, šalta, tuščia namuose. „Ladute mano…“ – visai netyčia ištaria Olegas. Kitą dieną atsineša jai dešrelių, dar vėliau – talpina skelbimą internete: „Rasta šunytė ieško šeimininkų“. Niekas nepaskambina. Po mėnesio Ladą partrenkia automobilis… Tik Olegas iš visų rūpinasi ir sumoka už gydymą. Parsiveža ją namo – ir bute vėl atsiranda gyvenimas. Rytai prasideda nuo nosies prisilietimo – „laikas keltis, šeimininke“. Žingsniai parke, ilgos kalbos dviems. Olegas jaučiasi reikalingas – pirmąkart per trejus metus. Lada tampa jo šeima. Bet vieną dieną parke juos pasiveja moteris: „Tai mano šuo! Ją pirkome, vadiname Gerdute!“ Prasideda kova už Ladą – su dokumentais, policijos įsikišimu ir išaiškėjusia tiesa: šunytė buvo tyčia palikta, kai ankstesni šeimininkai negalėjo pasiimti jos į naują gyvenimą. Olegas suvokia – mylimųjų nemeta. Niekas jų jau nebeišskirs. Tai istorija apie atsakomybę, vienatvę, antrą šansą ir tikrąją meilę, kuri pasibeldė į Olego ir Lados gyvenimus, kai to mažiausiai tikėtasi.

Algirdas grįžo namo iš darbo. Įprastas žiemos vakaras, kai visa aplinka tarytum užklota nuobodulio antklode.