Zibainis

Mama neprašė pinigų už daržoves iš savo daržo: kaip mūsų šeimos pasirinkimai pakeitė santykius, kai mama nusprendė parduoti mums savo užaugintas gėrybes

Praėjusiais metais mano mama iškrėtė netikėtą fokusą nusprendė, kad už daržoves iš savo daržo privalomai

Uncategorized

040

„Mano žmonos mama – turtinga verslininkė iš Vilniaus, todėl mums niekada nereikės dirbti!” – džiaugėsi mano bičiulis Antanas

Vienas mano pažįstamas, vardu Mindaugas, visada svajoja gyventi lengvai kitų sąskaita. Jis labai stengiasi

Uncategorized

074

Katinas visada miegodavo su mano žmona: visu kūnu įsispirdavo į ją, visomis keturiomis letenomis mane stumdydavo nuo lovos, o rytais žvelgdavo man į akis naglai ir su pašaipa. Aš pykdavau, bet negalėdavau nieko padaryti – gi numylėtinis, lepučiukas, saulutė! Žmona juokdavosi, o man kažkaip nejuokinga. Jam žuvelę kepti, kauliukus išimti, skanų traškų odelę gražiai sudėlioti šalia garuojančių gabalėlių ant lėkštutės – o man tik kas likdavo nuo pono. Katinas žiūri į mane kreivai, tarsi sakytų: „Tu nevykėlis, o tikras šeimininkas čia – aš!“. Aš jam keršydavau: tai nuo lėkštės tyliai nustumsčiau, tai nuo sofos numesdavau. Trumpai tariant, nuolatinis karas. Kartais mano šlepetėse ir batuose atsirasdavo „minų su lėtu veikimu“, o žmona tik juokdavosi: „Nereikia jo nuskriausti!“ ir glostydavo savo saulutę. Pilkas katinas žiūrėdavo į mane atlaidžiai iš aukšto, o aš tik atsidusdavau – žmona viena, nėra ką ir sakyti, reikia kentėti. Bet tą rytą viskas pasikeitė… Ruošdamasis į darbą, išgirdau žmonos pagalbos šauksmą: koridoriuje šešių kilogramų susivėlusių plaukų, nagų ir prastos nuotaikos kamuolys puolė žmoną kaip bulius raudoną skudurą. Mane pamatęs katinas šoko ant krūtinės ir taip pastūmė, kad išlėkiau visu kūnu ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, o žmonai įtempiau į miegamąjį – katinas įsirėžė į kojelę, sukliko, bet puolė mus, kol užsidarė už durų. Gydėmės stipriu spiritu ir jodu žaizdas: žmona skambino į darbą aiškinti, kad mūsų katinas išprotėjo, teks važiuoti į ligoninę, po jos taip pat skambinau aš ir viską pakartojau žodis žodin viršininkui. Ir tuomet… Žemė pajudėjo, namas sudrebėjo: virtuvėje išdužo stiklai, vonioje skilinėjo lango stiklas, aš numečiau telefoną. Tyla. Išbėgę į virtuvę pamatėme prieš namą milžinišką duobę – išsimėčiusios mašinos, viskas apversta, šalia policijos ir greitosios sirenos. Tai buvo kaimyno dujų sunkvežimiukas, matyt, sprogo su keliais balionais. Atsisukome į katiną – jis kamputyje, priglaudęs prie krūtinės sulūžusią priekinę leteną ir tyliai verkia. Žmona šūktelėjo, čiupo jį ant rankų, aš pagriebiau raktus, ir lėkėme per septynis aukštus – mums savo sužeistasis buvo brangiausias. Mūsų mašina, laimė, stovėjo už namo: nurūkome pas pažįstamą veterinarą. Širdyje draskančios katės, o per radiją grojo Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“. Po valandos žmona, laiminga, nešė savo lobį – jis visiems klinikoje demonstravo aprištą letenėlę. Sužinoję apie įvykį, visi glostė jį ir žavėjosi. Grįžus namo, žmona iškepė jam mėgstamiausią žuvytę – kaip visada išėmė kauliukus, traškią odelę sudėjo gražiai šalia. Man vėl atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas ant trijų letenų, priėjo prie dubenėlio, norėjo su panieka pažvelgti į mane, tačiau išėjo tik skausmo grimasos. Buvau labai užsiėmęs, bet kai baigiau, padėjau prie jo lėkštės savo žuvies dalį, išvalytą nuo kaulų. Katinas nebyliai nustebo: priglaudė prie krūtinės leteną ir tyliai paklausė „miau?“. Pakėliau jį ant rankų ir tyliai ištariau: „Gal ir nevykėlis esu, bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną – esu laimingiausias nevykėlis pasaulyje.“ Ir pabučiavau jį į nosį. Katinas tyliai sumurkė ir švelniai bakstelėjo galva į skruostą. Padėjau jį ant grindų – skaudėdamas jis pradėjo valgyti žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome į jį ir šypsojomės. Nuo to laiko katinas miega tik su manimi, žvelgia man į veidą, o aš prašau Dievo tik vieno: kad galėčiau kuo ilgiau matyti šalia savęs ir jį, ir savo mylimą žmoną. Ir nieko daugiau nereikia. Tikrai, nes būtent tai yra tikrasis laimės jausmas.

Mūsų katinas Budrys visada miegodavo su mano žmona. Jis įsitaisydavo šalia jos, atsiremdavo į nugarą

Uncategorized

041

Ištekėjau sulaukusi 50-ies, maniau radusi laimę, bet nė neįsivaizdavau, kas manęs laukė… Ar įmanoma sukurti laimingą šeimą po penkiasdešimties Lietuvoje?

Vedžiau būdamas penkiasdešimties, tikėjausi atrasti laimę, bet nesupratau, kas manęs laukia Esu vienas

Uncategorized

088

Katinas visada miegodavo su mano žmona: visu kūnu įsispirdavo į ją, visomis keturiomis letenomis mane stumdydavo nuo lovos, o rytais žvelgdavo man į akis naglai ir su pašaipa. Aš pykdavau, bet negalėdavau nieko padaryti – gi numylėtinis, lepučiukas, saulutė! Žmona juokdavosi, o man kažkaip nejuokinga. Jam žuvelę kepti, kauliukus išimti, skanų traškų odelę gražiai sudėlioti šalia garuojančių gabalėlių ant lėkštutės – o man tik kas likdavo nuo pono. Katinas žiūri į mane kreivai, tarsi sakytų: „Tu nevykėlis, o tikras šeimininkas čia – aš!“. Aš jam keršydavau: tai nuo lėkštės tyliai nustumsčiau, tai nuo sofos numesdavau. Trumpai tariant, nuolatinis karas. Kartais mano šlepetėse ir batuose atsirasdavo „minų su lėtu veikimu“, o žmona tik juokdavosi: „Nereikia jo nuskriausti!“ ir glostydavo savo saulutę. Pilkas katinas žiūrėdavo į mane atlaidžiai iš aukšto, o aš tik atsidusdavau – žmona viena, nėra ką ir sakyti, reikia kentėti. Bet tą rytą viskas pasikeitė… Ruošdamasis į darbą, išgirdau žmonos pagalbos šauksmą: koridoriuje šešių kilogramų susivėlusių plaukų, nagų ir prastos nuotaikos kamuolys puolė žmoną kaip bulius raudoną skudurą. Mane pamatęs katinas šoko ant krūtinės ir taip pastūmė, kad išlėkiau visu kūnu ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, o žmonai įtempiau į miegamąjį – katinas įsirėžė į kojelę, sukliko, bet puolė mus, kol užsidarė už durų. Gydėmės stipriu spiritu ir jodu žaizdas: žmona skambino į darbą aiškinti, kad mūsų katinas išprotėjo, teks važiuoti į ligoninę, po jos taip pat skambinau aš ir viską pakartojau žodis žodin viršininkui. Ir tuomet… Žemė pajudėjo, namas sudrebėjo: virtuvėje išdužo stiklai, vonioje skilinėjo lango stiklas, aš numečiau telefoną. Tyla. Išbėgę į virtuvę pamatėme prieš namą milžinišką duobę – išsimėčiusios mašinos, viskas apversta, šalia policijos ir greitosios sirenos. Tai buvo kaimyno dujų sunkvežimiukas, matyt, sprogo su keliais balionais. Atsisukome į katiną – jis kamputyje, priglaudęs prie krūtinės sulūžusią priekinę leteną ir tyliai verkia. Žmona šūktelėjo, čiupo jį ant rankų, aš pagriebiau raktus, ir lėkėme per septynis aukštus – mums savo sužeistasis buvo brangiausias. Mūsų mašina, laimė, stovėjo už namo: nurūkome pas pažįstamą veterinarą. Širdyje draskančios katės, o per radiją grojo Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“. Po valandos žmona, laiminga, nešė savo lobį – jis visiems klinikoje demonstravo aprištą letenėlę. Sužinoję apie įvykį, visi glostė jį ir žavėjosi. Grįžus namo, žmona iškepė jam mėgstamiausią žuvytę – kaip visada išėmė kauliukus, traškią odelę sudėjo gražiai šalia. Man vėl atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas ant trijų letenų, priėjo prie dubenėlio, norėjo su panieka pažvelgti į mane, tačiau išėjo tik skausmo grimasos. Buvau labai užsiėmęs, bet kai baigiau, padėjau prie jo lėkštės savo žuvies dalį, išvalytą nuo kaulų. Katinas nebyliai nustebo: priglaudė prie krūtinės leteną ir tyliai paklausė „miau?“. Pakėliau jį ant rankų ir tyliai ištariau: „Gal ir nevykėlis esu, bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną – esu laimingiausias nevykėlis pasaulyje.“ Ir pabučiavau jį į nosį. Katinas tyliai sumurkė ir švelniai bakstelėjo galva į skruostą. Padėjau jį ant grindų – skaudėdamas jis pradėjo valgyti žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome į jį ir šypsojomės. Nuo to laiko katinas miega tik su manimi, žvelgia man į veidą, o aš prašau Dievo tik vieno: kad galėčiau kuo ilgiau matyti šalia savęs ir jį, ir savo mylimą žmoną. Ir nieko daugiau nereikia. Tikrai, nes būtent tai yra tikrasis laimės jausmas.

Mūsų katinas Budrys visada miegodavo su mano žmona. Jis įsitaisydavo šalia jos, atsiremdavo į nugarą

Uncategorized

029

Reikėjo anksčiau pasirūpinti kūdikio atėjimu! – Mano išėjimas iš ligoninės buvo išskirtinis: vyras atvažiavo tiesiai iš darbo, nors prašiau išeiginės ir kad viską paruoštų kūdikio gimimui. Grįžau į namus – visur netvarka, daiktai neparuošti, drabužėliai neišplauti, vežimėlio ir komodos nėra, giminaičiai užgriuvo, o aš raudonu iš gėdos – štai tokios buvo pirmosios mano motinystės dienos, pasakoja 30-metė Renata iš Vilniaus. Ar tikrai viską privalo padaryti moteris? Diskusija – ar Renata pati kalta, ar vis dėlto šeima pažiūrėjo nerimtai?

Reikėjo anksčiau pasiruošti vaiko gimimui! Mano išėjimas iš ligoninės buvo tikrai išskirtinis.

Uncategorized

043

Netikroji lygybė arba Kaip mama „teisingai“ padalijo mano paveldėtus pinigus broliams, o kai atėjo laikas – apie lygybę pamiršo

Neteisybė Mama, vėl pasitikslino Eglė, kodėl man atėjo ne milijonas, o tik trys šimtai trisdešimt tūkstančių eurų?

Uncategorized

017

Sumokėjau už savo sūnaus laimę: kaip parinkau jam žmoną ir padariau ją savo sąjungininke

2024 m. kovo 26 d. Šiandien, vakare, kai sėdėjau virtuvėje prie puodelio kavos, dar kartą susimąsčiau

Uncategorized

068

Adamai, nenoriu tavęs įskaudinti ar tau pakenkti, brangusis

Adamai, tikrai nenoriu tavęs įskaudinti, brangusis. Adamukas sėdėjo ant palangės ir žvelgė pro langą