Zibainis

Nijolė Petrauskienė, sūnaus Andriaus svoklė, reikalavo, kad ją vadinčiau mama, o aš atsakiau, jog tarp

Uncategorized

0430

Pasiėmiau antrą raktą iš anytos, kai radau ją miegant savo lovoje

Išsitraukiau dublikato raktų rinkinį iš uošvienės po to, kai rado ją miegant ant mano lovos.

Uncategorized

046

Sūnaus žmona išmetė mano senus daiktus, kol buvau sodyboje – mano atsakymo ilgai laukti nereikėjo

Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo

Uncategorized

0798

Vyro giminė mane vadino „be kraičio“, o dabar atėjo skolintis pinigų naujos sodybos statybai

Vyras vedė mane be kraičio, giminės purtė nosį, o paskui atėjo prašyti paskolos naujai sodybai Vieną

Uncategorized

082

Sūnaus žmona išmetė mano senus daiktus, kol buvau sodyboje – mano atsakymo ilgai laukti nereikėjo

Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo

Uncategorized

0147

Atsisakiau lyginti vyro marškinių po to, kai jis pavadino mano darbą sėdėjimu namuose

Aš nebeištinau vyrui marškinius, kai tik jis pradėjo vadinti mano darbą tiesiog sėdėjimu namuose.

Uncategorized

0246

Svetlana išjungė kompiuterį ir ruošėsi išeiti iš darbo. — Svetlana Andrejevna, pas jus atėjo kažkokia mergina. Sako – asmeninis reikalas. — Įleisk ją, tegu užeina. Į kabinetą įėjo nedidelio ūgio, garbanota mergina trumpu sijonėliu. — Laba diena. Mano vardas Kristina. Noriu jums pasiūlyti sandorį. — Laba diena, Kristina. Įdomu, koks sandoris? Lyg ir nepažįstame viena kitos… — Su jumis – ne. Bet su jūsų vyru Kostu – labai gerai pažįstama. Štai… Mergina padėjo ant stalo popieriaus lapą. Svetlana jį perskaitė: „Kristina Aleksejeva, nėštumas 5–6 savaitės“ — Kas čia? Nesuprantu… Kam man tai?! — Ką čia suprasti. Esu nėščia nuo jūsų vyro. Svetlana apstulbusi pažvelgė į ją. Kas čia per naujienos? — Ko jūs iš manęs norite? Sveikinimų? — Ne. Noriu pinigų. Jei jums brangus vyras… — Už ką pinigai? — Aš darau abortą ir dingstu iš jūsų vyro gyvenimo. Jis nežino apie nėštumą, pirma atėjau pas jus. Jei atsisakysite, jis išeis pas mane, nes jūs nevaisinga ir pati gimdyti negalite. Viską apie jus žinau. Tai kaip, sutariam? Svetlana bandė suvokti situaciją. Mintys susipainiojo. — O kiek jūs norite už šią paslaptį? — Tik tris milijonus rublių. Juk tai centai jums. Bent vyras liks, kartu sutiksite senatvę… — Tyra kilnumo! Ačiū už „progą“. Gerai, Kristina, palikite numerį. Pagalvosiu, susisieksiu. — Tik ilgai negalvokit, terminai spaudžia. Kad spėčiau padaryti abortą… Kristina užrašė numerį ant lapelio ir neskubėdama išėjo iš kabineto. — Svetlana Andrejevna, jūs jau išeinate? Technikė laukia… Svetlana sulankstė lapelį ir įsidėjo į rankinę. — Taip, aš jau išeinu. Iki rytojaus, Anžela! Svetlana išėjo iš biuro, sėdo į savo automobilį. Kas čia per nesąmonė?! Kas ta Kristina? Negi Kosta tikrai… Gali būti, jog ši netikėta svečio apsilankymas išvers visą gyvenimą aukštyn kojom… Nesitikėtas svečias – sutrikdyta šeimos idilė Vilniuje: Svetlanai pateikiamas šokiruojantis ultimatumus, o vyro praeities paslaptis grasina sužlugdyti svajonę apie vaiką

Užvakar vakare išjungiau kompiuterį ir jau ketinau nešti savo daiktus, kai sekretorė prasidarė duris

Uncategorized

030

Į naują gyvenimą: – Mama, kiek dar galima stagnuoti šitam užkampy? Mes jau net ne provincijoj, o provincijos provincijoj! – niuniavo savo mėgstamą dainą dukra, grįžusi iš kavinės. – Maša, juk tūkstantį kartų sakiau: čia mūsų namai, čia mūsų šaknys. Aš niekur neišvažiuosiu. Mama gulėjo ant sofos, užkėlusi pavargusias kojas ant pagalvės – šią pozą ji vadino „Leninas-gimnastas“. – Tu ir vėl apie tas šaknis… Dar dešimt metų – ir visa tavo botva nuvys, o tada prisistatys eilinis kolorado vabalas, kurį liepsi man vadinti tėčiu. Po skaudžių žodžių mama pakilo ir nuėjo prie veidrodžio, įmontuoto į spintą. – Viskas su mano botva gerai, tu veltui skundiesi… – Aš ir sakau, kad dar normali, bet tuoj bus viskas: pasiliksi arba kaip ropė, arba kaip moliūgas, arba kaip batatas – rinkis, kas tau, kaip virėjai, labiau prie širdies. – Dukra, jeigu taip nori, kraustykis pati. Tu jau pilnametė, viską gali pagal įstatymus. Kam tau dar mano priežiūra? – Sąžinei, mama. Jei aš išvažiuosiu į geresnį gyvenimą, kas tavimi čia pasirūpins? – Draudimas, stabili alga, internetas ir koks nors žiogas atsiras, tu pati sakei. Tau lengva išvažiuoti – esi jauna, šiuolaikiška, išmanai gyvenimą, tavo amžiaus paaugliai dar neerzina, o aš jau ant kelio į Valhalą. – Na va, matai! Juokauji kaip draugai mano, o tau tik keturiasdešimt… – Kam tu garsiai pasakei? Kad man nuotaiką sugadintum? – Jeigu versti į kačių, tau tik penki, – greitai pasitaisė dukra. – Atleista. – Mama, kol nevėlu, šokam į traukinį ir kraustomės. Čia niekas mūsų nelaiko! – Prieš mėnesį iškovojau, kad pavardę sąskaitose už dujas rašytų teisingai, o dar mūsų gydymo įstaiga beveik pašonėj, – išdėstė paskutinius argumentus mama. – Su polisu visur priims, o namo parduoti nebūtina. Nepavyks – bus kur grįžti. Greitai tave išvesiu į žmones ir parodysiu, kaip reikia gyvent. – Gydytojas echoskopuotojas sakė: ramybės man neduos. Galvojau – juokauja. Neveltui paskui „Ekstrasensų mūšy“ bronzą laimėjo. Na gerai, važiuojam, bet jei nesiseks – pažadėk, kad paleisi mane atgal be scenų. – Duodu žodį! – Man tavo gimimo bendraautorius tą patį santuokų rūmuose žadėjo, o jums abiem tas pats rezus faktorius. *** Maša su mama nesitenkino tik apskrities centru ir nėrė tiesiai užkariauti Vilniaus. Išgriebusios visas santaupas už trejus metus, jos užsimokėjo už miniatūrinį butą-studiją užmiesty tarp turgaus ir autobusų stoties, nuomą sumokėjo iškart už keturis mėnesius. Pinigai išgaravo nė nespėjus jų išleisti. Maša buvo rami ir kupina energijos. Neskirdama laiko nuobodžiam daiktų išpakavimui ir tvarkymui, ji iškart panėrė į miesto kūrybinį, šviesų ir naktinį gyvenimą – greitai rado bendrą kalbą su visais, susipažino su populiariausiomis vietomis, išmoko šnekėti ir rengtis „kaip tikra vilnietė“, lyg būtų ne iš „žemės užribio“ atkeliavusi, o pro tiesiog įsikūnijusi iš sostinės oro ir snobizmo. Mama tuo tarpu gyveno tarp ryto raminamųjų ir vakarinio migdomojo. Vos atvažiavus, ji ėmė naršyti darbo rinką. Sostinėje siūlomos pareigos ir atlyginimai nesuderinami, visur nujautė apgaulę. Po nesudėtingų skaičiavimų be ekstrasenso pagalbos mama pasidarė prognozę: pusė metų – ir grįžtam. Neklausydama moderniosios dukros, ji ėjo patikrintu keliu – įsidarbino virėja privačioje mokykloje, o vakarais plovė indus kavinėje prie namų. – Mama, vėl prie puodų ištisą parą! Lyg niekur ir neišvažiavom. Juk čia galėtum pagaliau išmokti ko nors naujo – bent dizainerės ar someljė, ar, blogiausiu atveju, antakių meistrės! Važinėtum metro, gertum kavą, adaptuotumeisi. – Maša, dabar nesu pasiruošusi mokslams… Ir šiaip, neverk man, aš prisitaikysiu. Tu tik žiūrėk, kad pati įsitvirtintum, kaip troškai. Po atodūsių dėl mamos konservatyvumo, Maša „įsitvirtinėjo“. Įsitaisė patogiau kavinėje, kur už ją mokėdavo vaikinai iš kitų miestų; mentaliai kūrė santykius su miestu, kaip patarė rune-blogerė; kabinosi į įvairius kolektyvus, kur visi šnekėjo tik apie sėkmę ir pinigus. Dirbti rimtai ar kurti santykius neskubėjo – su miestu reikėjo „susitrinti“. Po keturių mėnesių mama jau nuomą mokėjo iš uždirbtų pinigų, metė indų plovėjos darbą ir pradėjo maitinti dar vieną mokyklos filialą. Maša spėjo mesti kelis kursus, klausytis radijo atrankų, suvaidino studentiškoje masinėje scenoje už makaronus su troškiniu ir susitiko su dviem „bremeniškais muzikantais“ – vienas pasitaikė tikras asilas, kitas – daugiavaikis katinas, nenorintis rimties. *** – Mama, gal nori šiandien išeiti kur nors? Gal užsisakom picą, pažiūrim filmą? Kažkaip pavargau, niekur nesinori, – žiovavo vieną vakarą Maša „Lenino-gimnasto“ poza, kai mama ruošėsi prie veidrodžio. – Užsakyk, pinigus pervesiu korton. Sau neužsakyk – turbūt alkanai negrįšiu. – Kaip tai? Iš kur sugrįši? – dukra sukluso. – Mane čia į vakarienę pakvietė, – mama susigėdusi nusišypsojo. – Kas jis?! – Maša kažkodėl visiškai nenudžiugo. – Pas mus mokykloje buvo patikra. Jiems gaminau kotletus, kuriuos tu iš vaikystės mėgsti. Komisijos vadovas paprašė supažindinti su „šefu“. Pasijuokėm – tarsi šefas mokykloj… Vėliau išgėrėm kavos, kaip patarėi. O šiandien pas jį į namus, vakarienės gaminti. – Tu iš proto? Į svečius? Pas nepažįstamą vyrą?! Vakarienei?! – O kas tokio? – O tu nepagalvojai, ko jis iš tavęs laukia? – Dukra, man keturiasdešimt, aš neištekėjusi. Jam keturiasdešimt penkeri, gražus, protingas, vienišas. Man viskas tinka, ko jis laukia. – Tu… Kalbi kaip provincijos vargeta, lyg rinktis negalėtum! – Neatpažįstu tavęs. Juk pati mane čia tempiai, kad gyvenčiau! Prieš tokį argumentą nelabai ką pasakysi. Maša staiga suvokė – jos su mama apsikeitė vietomis. Užsakytais pinigais ji atsikeršijo picai ir visą vakarą save kankino persivalgymu. Mama grįžo apie vidurnaktį, apsimiegojusi laime. – Na, kaip? – niūriai paklausė Maša. – Geras žiogas, visai ne kolorado, o štai vietinis, – nusijuokė mama ir išėjo į dušą. Mama ėmė vaikščioti į pasimatymus dažniau: aplankė teatrą, stand-up’ą, džiazo koncertą, gavo bibliotekos skaitytojos pažymėjimą, įstojo į arbatininkų klubą, prisiregistravo poliklinikoje. Po pusmečio išlaikė pažangumo kursus, susirinko sertifikatų ir išmoko gaminti įmantrius patiekalus. Maša laiko irgi neleido veltui. Nebesėdėjo ant mamos kaklo ir bandė prasmukti į prestižines įmones. Bet kad ir kaip stengėsi, darbo vietos ją vis nugalėdavo. Netekusi kontaktų su naujais draugais, kurie nebenorėjo už ją mokėti, Maša įsidarbino barista, o po dviejų mėnesių tapo naktine barmene. Rutina apsivijo mėlynėmis po akimis, vogė laiką ir jėgas. Su asmeniniu gyvenimu nesisekė – bare girti lankytojai leisdavo menkus užuominas, bet nė vienas jų nė iš tolo nepriminė „grynos meilės“. Galiausiai viskas atsibodo. – Žinai, mama, tu buvai teisi, čia veikti nėra ko. Atleisk, kad čia tave tempiau, metas grįžti, – pareiškė Maša po eilinės sunkios pamainos bare. – Ką turi galvoje? Kur grįžti? – paklausė mama, kraudama lagaminą. – Namo! Kur dar? Kur mūsų pavardę rašo teisingai ir poliklinikoj laukia. Tu visame kame buvai teisi. – Aš jau čia prisiregistravau ir atgal nenoriu, – sustabdė ją mama ir žvelgė dukrai į raudonas akis. – O aš – ne! Ir noriu namo! Čia man nepatinka: tas kvailas metro, kava kainuoja kaip mėsa, veidai bare išdidūs. Turiu grįžti. Ten draugai, nuosavas būstas, čia niekas nelaiko. O tu irgi krauni daiktus… – Persikraustau pas Ženę, – netikėtai paskelbė mama. – Ką, pas ŽENĘ? – Pagalvojau – tu jau savarankiška ir pasiryžusi pati mokėti už butą. Maša, aš tau dovanu! Suaugusi, graži, su darbu, sostinėje. Tavo galimybės čia liejasi net iš krano. Esu tau tokia dėkinga! Jei ne tu, būčiau ten ir supuvus. O čia – gyvenimas tiesiog verda! Ačiū tau! – mama išbučiavo dukrą į abi žandus, o ši neskubėjo džiaugtis. – Mama, o aš? Kas dabar manimi rūpinsis?! – jau atvirai verkdama paklausė Maša. – Draudimo polisas, fiksuota alga, internetas ir žiogas koks atsiras, – pakartojo mama save. – Vadinasi, palieki mane? Štai taip tiesiog? – Nepalieku, bet pati žadėjai be isterijų, ar pameni? – Pamenų… Duok namų raktą. – Imk iš rankinės. Tik turiu vieną prašymą – – Koks? – Močiutė irgi kraustytis ruošiasi. Jau viską su ja telefonu sutarėm. Užsuk pas ją, padėk susiruošti. – Močiutė irgi čia kraustysis?! – Taip, jai pagalvoju tavo metodu apie geresnį gyvenimą, žiogus ir užkampį, o kaip tik pašte operatorės trūksta, o mūsų močiutė, žinai, jau keturiasdešimt metų „biznyje“, bet kokį voką be pašto ženklo į Šiaurės ašigalį išsiųs – neabejok, nueis. Tegul ir ji rizikuoja, kol botva nesuvisi.

Į naują gyvenimą Mama, kiek dar galima kankintis šitam kaime? Čia gi ne provincija čia pati giliausia

Uncategorized

0446

Sūnaus žmona išmetė mano senus daiktus, kol buvau sodyboje – mano atsakymo ilgai laukti nereikėjo

Na va, dabar jau bent kvėpuoti galima, o anksčiau lyg kriptoje gyvenom, žinokit, iš virtuvės nuaidėjo