Zibainis

20240418, dienoraštis Po daugelio bendrų metų, kai mūsų santykiai susilaukė nusibudimo, Jurgis Petrauskas

Gyvenau su žmona 34 metus, tačiau dabar įsimylėjau kitą moterį: nežinau, kaip pasielgti Mano vardas Adomas. Man 65 metai, esu vedęs, bet senatvėje įsimylėjau kitą moterį. Mano žmona – 62-ejų. Turime sūnų, kuris jau vedęs ir turi vaikų. Kai sūnus užaugo ir sukūrė šeimą, su žmona tapome svetimi. Išėjęs į pensiją norėjau pirkti namą kaime. Žmona nelabai norėjo, bet galiausiai sutikome – nusipirkome nedidelį, jaukų namelį ir vasarą įsikėlėme. Man kaime patiko, bet žmona mieliau skaitė knygas ir žiūrėjo televizorių mieste. Net į daržą padėti nesutikdavo, vis skųsdavosi prasta savijauta. Viską dariau vienas. Rudenį grįžome į miestą. Žmona labai apsidžiaugė, o aš nespėjau nė savaitės praleisti, kai vėl grįžau į kaimą, nes ten jaučiausi geriau. Žmona liko mieste, dabar susitinkame retai. Kaime įsimylėjau 60-metę moterį. Iš pradžių ji nekreipė į mane dėmesio, bet dabar mums sekasi labai gerai. Noriu skirtis su žmona, bet labai bijau, kaip į tai sureaguos mūsų sūnus. Kol kas sakau žmonai, esą dirbu darbus ūkyje, nors iš tikrųjų daug laiko praleidžiu su kita moterimi. Žmona apie tai nieko nežino. Vis dar negaliu apsispręsti, ar pasakyti, jog noriu skirtis. Nežinau, kaip elgtis.

Gyvenau su savo žmona 34 metus, bet dabar įsimylėjau kitą moterį. Nežinau, ką daryti. Mano vardas Kazimieras.

Uncategorized

088

Reikia jai vedusio vyro

Gal norėtume savaitgalį ką nors nuveikti? Bent filmą pažiūrėt? paklausė Eglė, susirengusi ant sofo šalia Mariuso.

Uncategorized

0109

Du vyrai ant sprando: Kaip Aistė liko viena savo dviejų kambarių bute ir atrado laimę – istorija apie naštą, kurią gali užsikrauti, ir jėgą ją nusimesti

Du vyrai ant sprando Viskas! Rinkis: arba aš, arba tavo brolis ir visas tas pulkas merginų!

Uncategorized

025

Geresnės šeimos: bendrystė, palaikymas ir meilė Lietuvoje

GERIAU, NEGU ŠEIMA Oi, Aušra, jei neturite kur išleisti pinigų, geriau padėkite brolį! Nuostabu!

Uncategorized

0141

Ir kaip žemė tokias motinas nešioja! Savo sūnų atidavė į vaikų namus, nes nenorėjo jo gydyti, o berniukui vos 4-eri metai.

Ar yra žemėje tokių motinų! Savo vaiką atidavė į vaikų namus, nes nenorėjo jo gydyti, o berniukui tik

Uncategorized

071

Viskas, kas nutinka – tik į gera Inga Viktorovna – Vlados mama, formavo dukrą pagal savo pavyzdį, o ši jos klausė visuose dalykuose. Mama save laikė stipria ir sėkminga moterimi, todėl nuolat reikalavo, kad duktė tiksliai laikytųsi jos nurodymų, neleistų sau nė žingsnio į šalį. Visi sakė: „Kad pasiektum gyvenime tai, ką pasiekiau aš, turi eiti mano parodytu keliu.“ Visi sutikdavo. Vlada labai mylėjo mamą ir stengėsi jos nenuvilti, o ši norėjo matyti dukrą idealia ponia tobulybe. Tačiau kuo labiau stengėsi, tuo mažiau sekėsi. Vaikai juk vaikai – Vlada nuo mažens ką nors ištepdavo, suplėšydavo, nugriūdavo, susilaužydavo… Tačiau mokėsi puikiai, nes žinojo: jei gaus trejetą, mamai – tragedija. „Vlada, gėda ir nuostolis! Kaip galėjai gauti tris? Net negalvok mūsų su tėčiu gėdinti, taisyk situaciją!“ – „Gerai, mama…“ – tarė Vlada. Baigė mokyklą aukso medaliu, kitaip būti negalėjo. Mama labai didžiavosi, kai dukra lengvai įstojo universitete. Inga Viktorovna vadovavo statybų verslui, – ne moteriškai sričiai, bet ji viską suvaldė. Net neabejojo, kad dukra po studijų dirbs kartu. Vlada norėjo pabėgti iš po mamos sparno, net mintijo studijuoti kitame mieste, bet mama supjaustė viltis: „Turi būti mano priežiūroje! Kokie dar kiti miestai?“ Vlada negalėjo prieštarauti. Trečiame kurse įsimylėjo Giedrių – žavų šviesiaplaukį, kuriam studijos sekėsi sunkiau. Vienąkart paprašė pagalbos dėl kursinio darbo; nuo tada Vlada padėdavo, Giedrius atsilygindavo dėmesiu ir meile. Kartą mama įtariai teiravosi: „Vlada, gal tu įsimylėjai?“ – „Kodėl taip manai?“ – „Ant kaktos parašyta, supažindink mane su juo.“ Giedrių mama sutikusi skeptiškai vertino: „Jis tave išnaudoja, nėra nei protingas, nei tinkamas.“ Vlada pirmąkart paprieštaravo: „Mama, ne visiems lemta būti tokiems, kaip tu!“ Po universiteto Vlada ištekėjo už Giedriaus, džiaugėsi laisve – nors neilgam, nes mama ją įdarbino savo versle. Tuo tarpu Giedrius gavo gerą darbą, pasižymėjo, tapo vadovu. Vyrui netiko, kad Vlada dirba pas mamą: „Niekada neatsiskirsi ir nieko nepasieksi, kol vis dar esi jos šešėlyje!“ Giedrius tapo atšiauresnis, santykiai atšalo. Kartą pareiškė: „Įsimylėjau kitą moterį, išeinu.“ Vykusi audringa scena, bet po jos Vlada paliko šeimą, išsikraustė ir bandė nuo visko pradėti iš naujo. Ilgą laiką slėpė skyrybas nuo mamos, tačiau ši netruko suprasti. „Tai ką, Vlada, išsiskyrei? O, koks džiaugsmas, kad neturite vaikų. Tikiuosi, dabar išklausysi mano patarimų.“ –„Mama, kas benutiktų, viskas – tik į gera“, – netikėtai ištarė Vlada. Paliko darbą, išėjo iš mamos verslo, nusprendė pagaliau gyventi savo gyvenimą. Vieną dieną po darbo susižalojo koją. Prie jos priejo nepažįstamas vyras, padėjo, nuvežė į ligoninę, kantriai laukė kol apžiūrės. Tai buvo Eugenijus – nuo tada į jų gyvenimus įsipynė nauja istorija. Eugenijus rūpinosi Vlada, atnešė produktų, kartu šventė pažintį. Po keturių mėnesių susituokė, vėliau gimė dukra Kamilė. Kai draugai klausdavo, iš kur rado tokį gerą vyrą, Vlada juokdavosi: „Pakėlė mane nuo grindinio – netikite? Paklauskite jo.“ Ačiū visiems, kurie skaitė, seka ir palaiko. Sėkmės jūsų gyvenime!

Viskas, kas vyksta, į gera Rūta Kazlauskienė Motina, kuri savo vienintelę dukrą, Miglę, formavo pagal

Uncategorized

018

Ištverki dar šiek tiek kartu su mama

20251124 Mano dienoraštis Pakelk dar šiek tiek kantrybės su mama štai ką dabar girdžiu savo sūnaus balsu.

Uncategorized

0352

Svajokliška svainė vasarą ilsėjosi pajūrio poilsio namuose, kai mes triūsėme remontuodami namus, o dabar nori gyventi patogiai mūsų sutvarkytoje pusėje Siūlėme kartu su svainė investuoti į namo remontą, bet ji atsisakė, nes neva nereikia. Dabar maldauja prisiglausti pas mus, nes jos dalis be patogumų – tad pati kalta! Namas priklausė mano vyro močiutei, kuri po mirties jį paliko vyrui ir jo seseriai. Pastatas buvo senas, bet nusprendėme jį suremontuoti ir kraustytis gyventi. Dvi laiptinės leido dviem šeimoms nesusipjauti, o kiemas bei ūkiniai pastatai – bendri. Kambarių abiejose pusėse – tiek pat. Paveldėjimas įvyko jau esant mums santuokoje. Viskas vyko ramiai. Uošvė iškart atsisakė namo, nes pripratusi prie miesto gyvenimo. Pasakė vaikams: darykite ką norite. Mano vyras su svainio vyru sutvarkė stogą ir pamatus. Norėjome tęsti remontą, bet svainė supyko – „į tą seną gryčią pinigų nekišiu“. Jos vyras tik nuleido galvą ir išėjo – nemėgsta ginčytis su žmona. Mes planavome kurtis šiuose rūmuose kaime, arti miesto – nuosavas automobilis tad darbą pasiektume be vargo. Kankino ankštuma vieno kambario bute, tad apie savo namus svajojome seniai. O svainė šį namą laikė vasarnamiu – atvažiuos vasarą, išsikeps šašlykų, pailsės. Pasakė: į remontą nesikišiu. Per ketverius metus visiškai atnaujinome savo namo pusę – paėmėme paskolą, bet tai nesvarbiausia. Įrengėme vonią, šildymą, pakeitėme elektros instaliaciją, langus, įstiklinome lodžiją. Dirbom dieną naktį, kol išpildėme svajonę. O svainė kasmet išvykdavo atostogauti. Nesidomėjo remontu, jai rūpėjo tik malonumai. Vėliau susilaukė vaiko ir išėjo motinystės atostogų. Štai tada pinigai baigėsi ir prisiminė apie savo pusę. Name vaikui būtų erdvės lakstyti po kiemą ir kvėpuoti grynu oru. Tuo metu jau buvome persikraustę, butą išnuomoję. Jos pusėje nesilietėme – ji per daugelį metų visiškai sunyko, be šildymo. Svainė atvyko mėnesiui su lagaminu. Prašė leisti pagyventi pas mus savaitę – teko priimti. Jos mažylis siautė, kaip ir ji – visiškai nesiskaitė su kitais. Kadangi dirbau nuotoliniu būdu, man kišo ratą – išvykau savaitei pas draugę. Paskui mama susirgo, likau pas ją. Pamiršau apie svainę – buvau tikra, kad ji seniai grįžo. Kokia nuostaba, kai radau ją vis dar mūsų namuose. Elgėsi kaip sava. Paklausiau, kada išvažiuos. – O kur man važiuoti? Su vaiku čia patogu, – atsakė svainė. – Rytoj nuvešim į miestą, – sakau. – Nenoriu į miestą. – Jei net apsitvarkyt nepajėgei, važiuok namo – čia ne viešbutis. – Kaip gali mane vyti? Čia mano namas! – Tavo namas – už sienos, eik ten. Bandė nuteikti vyrą prieš mane, bet ir jis pasakė – pernelyg įsijautė. Supyko ir išvažiavo. Greitai paskambino uošvė: – Negalėjai jos varyti lauk, ji bendrasavininkė. – Galėjo būti savo pusėje – ten ji šeimininkė, – atsakė vyras. – Kaip su vaiku ten gyventi? Nei šildymo, nei tualeto – galėjot pasirūpinti. Vyras pratrūko. Papasakojo, kad siūlėm remontuotis kartu – būtų pigiau, greičiau. Ji nenorėjo. Tai kodėl dabar visi pretenzijos reiškia mums? Pasiūlėm svainės dalį išpirkti – užsiprašė tiek, kad už tokią sumą visas tvarkingas namas būtų. Mums ši galimybė netiko. Dabar konfliktai nesibaigia: uošvė įsižeidusi, Alina įkyri. Retai atvažiuoja, bet jei pasirodo – triukšmauja, pykdo, niokoja kiemą. Pradėjom statyt tvorą, kad visiškai atskirtume teritoriją. Nebelieka kompromisų – taip pati svainė norėjo.

Mano anyta Ramunė, kaip tikra lietuvė, mėgo žiūrėti, kaip kiti darbuojasi. Atostogas ji praleido Druskininkuose