Zibainis – Page 44

Nuo pat vaikystės tėvai kartojo, kad niekam nereikalinga ir nieko verta – kaip užaugau nepaisydama mamos žodžių, išvykau į Vilnių, sukūriau laimingą šeimą ir įrodžiau, kad įmanoma pasiekti viską, jei tiki savimi

Nuo mažens tėvai man kartodavo, kad aš niekam nereikalingas ir esu visiškai nevykęs. Dažnai sakoma, kad

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas man nutiko

Giedrė, tavęs nebėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta Giedrė ir Vytautas

Kaimynė nustojusi lankyti senelę Varitą ir paleido gandą, kad senelė senatvėje išprotėjo, nes laiko mįslingą nuostabų padarą, kurį visi vadina rosomaka ar keistu būtybiu.

Kaune gyveno vieniša senelė Viltė, kuriai likęs laikas praleido sodo vežimis, šienų šakutėmis ir šiltu

Marija Olegovna nubudo 3 valandą nakties nuo to, kad ant naktinio stalelio atkakliai vibruoja mygtukinis telefonas. Atsiliepus ji sužino – skambina sūnus. „Mama, atsiprašau, kad pažadinau, bet važiuodamas iš darbo namo… radau kelyje sužalotą vokiečių aviganį. Nežinau, ką daryti – pas mus gi visą parą dirbančių vetklinikų nėra…“ – sunerimęs kalba Dmitrijus. Tą akimirką Marija suprato, jog jos gerumas gyvūnams pagaliau atvedė sūnų prie tikro žmogiškumo. Tragedija kelyje Viršuliškėse tapo proga atrasti širdyje užuojautą – ir dabar jų namuose kartu su keturiomis iš gatvės priglaustomis katėmis gydosi dar ir sunkių traumų patyręs Ralfas. Va šitaip gyvenimas pamoko: padedamas silpniausiam tampi geresnis – ir nekreipi dėmesio į kaimynų pašaipas.

Marija Olevaitė pabudo trečią nakties nuo to, kad ant jos naktinio stalelio atkakliai drebėjo paprastas

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas man nutiko

Giedrė, tavęs nebėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta Giedrė ir Vytautas

— Po tokių žodžių man dar reikės sėdėti čia, apsimesti, kad viskas gerai, ir šypsotis? Ne, švęskite be manęs! — su šiais žodžiais Natalija trenkė durimis.

Po šių žodžių dar turiu čia sėdėti, apsimesti, kad viskas gerai, ir šypsotis? Ne, švęskite be manęs!

Barzda žila, bet širdis graži: kaip po metų susirašinėjimo su anglu, netikėtai iš Londonietės “rožės” tapau paprasta mergina iš Marijampolės – o laimė visai šalia, už tvoros pas kaimyną, kuris moka ir malkas prakapoti, ir arbatą išvirti

BARZDA PILKA, BET SIELA GRAŽI “Kiek tu man melavai! Baigiu mūsų susirašinėjimą. Esu labai nusivylęs

Išeik ir NIEKADA negrįžk – jautri lietuviška istorija apie berniuko meilę, ištikimybę ir priverstinį atsisveikinimą su šunimi: nuo Lietuvos kaimo keliuko iki sunkių išbandymų kelyje, kur viltis susitikti su mylimu draugu neišblėsta net po daugelio metų

Išeik ir niekada nebegrįžk Eik, girdėk? ašarotomis akimis kuždėjo Mykolas. Išeik ir daugiau nesugrįžk!

„Uždenk mano šaldytuvą ir dingk, – marčia pavargo nuo nuolatinių anytos patikrinimų“

Raktai spyrėjo spynoje taip pažįstamai, kad Austėja net nepakėlė galvos nuo nešiojamojo kompiuterio.