Zibainis

Gyvenimas tvarkoje: – Lada, aš draudžiu tau bendrauti su sese ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, mes – savo. Tu vėl skambinai Natašai? Skundeisi dėl manęs? Aš tave perspėjau. Nesuprask klaidingai, jei ką – – Bogdanas skaudžiai suspaudė man petį. Kaip įprasta tokiais atvejais, tyliai išėjau į virtuvę, akyse kaupėsi karčios ašaros. Ne, aš niekada nesiskundžiau sesei dėl savo gyvenimo. Tiesiog bendravome – mūsų tėvai buvo senyvo amžiaus, visada buvo apie ką pasikalbėti, padiskutuoti. Tai Bogdaną erzino. Jis nekentė mano sesers Natašos. Jos šeimoje visada buvo ramybė ir pakankamumas. Ko apie mūsų su Bogdanu šeimą nepasakysi. Kai tekėjau už Bogdano, laimingesnės merginos Lietuvoje nebuvo. Bogdanas apsuko mane aistra, kuri svaigino labiau už jūrų vėją Palangos tilte. Nei jo ūgis – jis buvo gerokai žemesnis už mane, nei uošvės alkoholizmas, išsipūtęs prie vestuvių stalo, man atrodė svarbu. Meilė apakino ir neatpažinau nelaimės užuomazgų. Tačiau pragyvenus su Bogdanu metus, laimės vizija trupėjo: vyras vis dažniau sugrįždavo namo girtas, prasidėjo meilės nuotykiai su svetimomis moterimis. Dirbau slaugytoja ligoninėje – algos nepakanka net gyvenimui. Tuo tarpu Bogdanas rinkosi draugiją su girtuokliais, o mane išlaikyti nė neketino. Jei pradžioje šeimos gyvenimo svajojau apie vaikus, dabar rūpinausi tik savo veislinio katino sveikata. Vaikų nebenorėjau – ne iš tokio vyro. Tačiau meilė Bogdanui vis dar ruseno. – Kvaila tu, Lada! Aplink tave vyrai buriasi, akyse žiba, o tu vien tik į savo „mažylį“ žiūri! Ką tu jame matei? Nuolat mėlynėmis vaikštai. Laikas mesti viską, kol jis tavęs neužmušė, – taip gąsdino mane draugė, kartu dirbanti ligoninėje. Taip, Bogdanas dažnai paleisdavo rankas. Kartą sumušė taip, kad negalėjau išeiti į rytinę pamainą. Dar daugiau – užrakino butą ir išsinešė raktus. Nuo to laiko pradėjau jo paniškai bijoti; širdis daužėsi, kai tik girdėdavau spynoje raktą. Atrodė, kad keršija už nepateisintą viltį tapti tėvu, už tai, kad nesu jam gera žmona. Todėl nebesipriešinau nei smurtui, nei pažeminimui. Kodėl vis dar mylėjau Bogdaną? Prisiminiau jo motinos patarimą: – Ladute, klausyk vyro, mylėk iš širdies, pamiršk savo gimines ir drauges. Ir aš pamiršau. Visiškai atsidaviau Bogdanui. Man patikdavo, kai jis maldavo atleidimo, žarstydavo pažadus, klūpėdavo. Ta susitaikymo akimirka svaigindavo… Rožių žiedlapiai ant lovos, „paskolinti“ iš draugo girtuoklio žmonos nuosavos gėlyno, atpirko džiaugsmo akimirkas. Tačiau net ir šios iliuzijos būtų tęsusios visą gyvenimą, jei ne vienas atsitiktinumas… – Paleisk Bogdaną! Aš nuo jo turiu sūnų, tu – bevaikė, – be užuolankų pareiškė nepažįstama moteris, siūlydama man atsisakyti savo vyro… – Netikiu! Išeik, – išvariau ją. Bogdanas negalėjo prisiekti, kad vaikas ne jo – ir tada viską supratau. – Lada, pastaruoju metu atrodai liūdna. Problemų? – paklausė ligoninės vyriausias gydytojas Hermanas Levickas, iki šiol manęs tarsi nepastebėjęs. – Viskas gerai, – sumurmėjau raudonuodama. – Kai žmogui viskas tvarkoje, ir gyvenimas gražus, – šyptelėjo Hermanas Levickas. Buvo žinomas, kad jis išsiskyręs – žmona išdavė, dukrą augina pats. Jam 42-eji, žemas, akiniai, plikstanti galva, bet jo artumas svaigino. Po šių žodžių supratau – mano gyvenime visiškas chaosas. Metai bėga, o viskas stovi vietoje… Išsikrausčiau pas tėvus. Mama nustebo: – Viskas gerai? Vyras išvarė? – Ne, mama. Papasakosiu vėliau, – buvo gėda pasakoti apie smurtą. Vėliau Bogdano motina skambino, plūdo, keikė, bet aš jau kvėpavau laisvai. Bogdanas grasino, sekiojo, bet suprato, kad neteko galios. – Bogdanai, nešvaistyk dėl manęs laiko. Rūpinkis savo sūnumi. Atsisveikinu, – šaltai pasakiau. Sugrįžau – pas sesę Natašą, pas tėvus. Į save. Draugė pirmoji pastebėjo pokyčius: – Lada, nepažįstu tavęs! Lyg nuotaka sužydėjai! O Hermanas Levickas pasipiršo: – Lada, tekėk už manęs! Pažadu – nenusivilsi. Tik prašau – darbiniame gyvenime vadink mane vardu! – O tu mane myli? – stebėjausi netikėtu pasiūlymu. – Gal myliu, bet labiau tikiu darbais nei žodžiais, – švelniai nusišypsojo. – Sutinku, Hermanai. Tikiu, kad įsimylėsiu, – džiaugsmas sprogo širdyje. …Praėjo dešimt metų. Hermanas kasdien įrodinėjo savo meilę. Nepuolė bučiuoti kojų, nežėrė tuščiais pažadais, kaip buvęs vyras. Rūpinosi, užtikrino saugumą, mylėjo. Vaikų mums netekę susilaukti – turbūt buvau „tuščia gėlė“, bet Hermanas dėl to niekada nepriekaištavo. Hermanas turėjo dukrą, kuri padovanojo mums anūkę Sanią – tapo mūsų mylimiausia ir brangiausia. O Bogdanas iki galo nugrimzdo į alkoholio liūną ir mirė nesulaukęs penkiasdešimtmečio. Jo motina, sutikusi turguje, degina mane žvilgsniu, bet jei kas – tegu sklaidos pyktis vėjyje… Gaila jos ir tiek. O mudviejų su Hermanu šeimoje viskas tvarkoje. Gyvenimas nuostabus…

GYVENIMAS TVARKOJE Egle, draudžiu tau bendrauti su seserimi ir jos šeima! Jie turi savo gyvenimą, mes savą.

Uncategorized

0284

Vyras išvyko savaitei pas meilužę, kad pakeistų žmoną. Grįžo – ir sutriko laiptinėje

20251001, Vilnius, mano mažas dviejų kambarių butas, paveldėtas iš tėvų Vakar, kai sėdėjau ant sofų su

Uncategorized

019

Kartus laimės skonis: Kodėl tau ta panelė neįtiko? Ji juk gera – kukli, tvarkinga, mokslams pasišventusi, tave myli, – negalėjo suprasti sūnaus Elena Igorevna. – Mama, aš pats susitvarkysiu… – Denis nusprendė pabaigti niekur nevedantį pokalbį. Elena Igorevna išėjo iš kambario, sunkiai atsidusdama: „Susitvarkys jis… Kiek moterų jau pakeitė… Pats jau vos ne keturiasdešimties. Netrukus jokia nebebus reikalinga. Viskas jam neįtinka…“ Po truputį Deniso gyvenime keitėsi moterys: viena protinga, kita graži, trečia – su sūnumi, ketvirta – tobula, tačiau niekas neįsisuko. Ir štai, netikėtai traukinyje atsiranda moteris – paprasta, bet jos apsupty Denis galiausiai pajunta tikrąją laimę… Nors mama netiki tokia sūnaus laime, po devynių mėnesių porai gimsta ypatinga dukra. Kartus, bet vis tik laimė…

KARTUS LAIMĖ Ko tau ta mergina netiko? Juk gera mergaitė, tvarkinga, darbšti, mokosi, tave myli, Audronė

Uncategorized

0144

Vyras mėgavosi laisva diena ir ramiai miegojo, kai staiga suskambo durų skambutis. Kas galėjo ateiti taip anksti? Atvėręs duris, jis išvydo nepažįstamą pagyvenusią moterį. Ji atrodė labai išsigandusi. – Pas ką atėjote? – paklausė vyras. – Sūnau, nejaugi nepažįsti savo mamos? – Mama? Užeik… tu!!! – vyras vos išstengė ištarti. Jis gerai prisiminė tą dieną, kai iš jo buvo atimta mama. Laukė metų metus, kol ji ateis į vaikų namus ir pasiims namo. Skausmas ilgainiui atslūgo. Jis baigė mokyklą, įstojo į universitetą, įkūrė nuosavą verslą. Į klausimą, kur jo tėvai, atsakydavo, kad jie mirę. Išmoko gyventi vienas ir kliautis tik savimi. Buvo pasitikintis, nepriklausomas ir turtingas, niekas nebūtų pagalvojęs, kad jis – iš vaikų namų. Moteris net neatsiminė, kada neteko motinystės teisių. Jaunystėje daug gėrė, gimstant priklausomybei prarado ryšį su realybe. Buvo kalėjime, ten nuolat galvojo apie sūnų. Ne, ji jo niekada nemylėjo, tiesiog gailėjo. Kai gimė antrasis sūnus, motinystės jausmas moterį užplūdo. Ji buvo pasirengusi dėl savo vaiko viskam. Apie vyresnį sūnų negalvojo, bet dėl jaunesniojo darė viską, kad būtų laimingas. Jos jaunėlis užaugo toks pat kaip motina – vaikų namai, teistumas penkiolikos, vėliau kalėjimas. Mama bandė gelbėti sūnų nuo kalėjimo, nes žinojo, ką reiškia gyventi už grotų. Sužinojusi, kad vyresnysis sūnus sėkmingas, tuoj pat ėmė jo ieškoti. Dabar ji verkė sūnaus namuose, bandė jį paliesti, pasakojo, kaip ieškojo ir meldėsi, tikėjosi pamatyti jį kiekvieną dieną. Vyras tikėjo. Bet kažkas viduje sakė – laikykis atstumo. Nepaisant abejonių, jis išnuomojo mamai butą, davė pinigų, pažadėjo pagalbą. Nusprendė stebėti ir spręsti, ar ji grįžo geros valios, ar ne. Prieš šventes vyras nuėjo į vaikų namus, kuriuose užaugo. Dažnai nešdavo žaislus ir maistą. Priėjo senyva auklėtoja. – Mama ieškojo tavo adreso. – Taip. Ačiū, kad jai padėjote. – Bet saugokis, ji nori išgelbėti jaunėlį. Motinai rūpi tik pinigai, nepasitikėk! Ji tavęs nemyli ir niekada nemylėjo. – Turiu brolį? – Taip, paklausk jos pačios. Vyrą užspaudė gerklėje gumulas, darėsi sunku kvėpuoti. Negalėjo patikėti, kad motina vėl nori jį išduoti. Susitvarkęs su emocijomis, nuėjo sužinoti tiesos. Moteris tokios spaudimo nesitikėjo. Nenorėjo pasakoti apie jaunėlį, nes baiminosi, kad sūnus nenorės jam padėti. Po kelių dienų vyrą žiauriai užpuolė. Banditai, pagauti, policijai prisipažino: juos samdė motina. Ji norėjo nužudyti vyresnį sūnų ir atsiimti paveldėjimą, kad jaunėlis gyventų be rūpesčių. Teisme motina gailėjosi, prašė sūnaus atleidimo, bet jis jau buvo padaręs išvadas. – Jau gyvenau be motinos ir gyvensiu dabar! – per ašaras šnabždėjo.

Vyras mėgavosi neįprastai laisvu rytmečiu ir plūduriavo sapnų ežere, kai staiga durų skambutis sugirgždėjo

Uncategorized

048

Tikra žmona: ilgos santuokos paslaptis, neišsipildę lūkesčiai ir porcelianinių statulėlių likimas – brolio Petro ir Asios gyvenimo istorija nuo Vilniaus iki tolimos Kanados

ŽMONA IŠ ŠIRDIES Kaip tau pavyksta tiek metų gyventi su ta pačia žmona? Kokia tavo paslaptis?

Uncategorized

065

Pusbrolė norėjo švęsti jubiliejų mūsų paslaugumu ir reikalavo išlaisvinti butą

20251126 Šiandien ryto pasiklausiau, kaip mano svečias, senelis Jonas, šnekėjo su žmona Dangu.

Uncategorized

0471

Mano vyras dirba, bet viską apmoku aš: kaip lietuvės moterys tampa aklomis dėl meilės ir kodėl „lygybė“ šeimoje gali kainuoti per daug

Mano vyras dirba, bet viską apmoku aš. Gal klausiate, kaip atsidūriau tokioje gyvenimo vietoje ir kodėl

Uncategorized

0284

Lietuviai palaidojo mano vyrą, kai prie manęs priėjo šviesiaplaukis vyriškis ir švelniai pasakė: „Dabar mes laisvi“. Tai buvo tas, kurį mylėjau būdama dvidešimt, bet mus išskyrė likimas.

Ant vyrų laidotuvių prie manęs priėjo senas vyras su baltais plaukais ir šnabždėjo: Dabar mes laisvi.

Uncategorized

0138

Kai grįžo iš darbo, katinėlio nebebuvo.

Kai grįžta iš darbo, katino nėra. Tadas kuklus vaikinas, vengiantis žalingų įpročių. Sulaukęs 25-erių