Zibainis

Man 50-ies, prieš metus žmona išėjo iš namų su vaikais, kol buvau darbe – grįžęs neradau nei jų, nei daiktų. Prieš kelias savaites gavau pranešimą: prašymas alimentų. Nuo tada automatiškai išskaičiuoja iš atlyginimo – nieko negaliu derėtis ar delsti, pinigai išeina tiesiogiai. Nebūsiu šventasis – esu neištikimas, pripažinti nesiryžau, bet ir visiškai neslėpiau. Žmona sakydavo, kad perdeda, kad mato, ko nėra. Buvau ir karštakošis – rėkdavau, nervuodavausi, namuose viską spręsdavau aš. Jei kas nepatiko – visi suprasdavo iš balso. Kartais mėtydavau daiktus. Niekad nemušiau, bet gąsdinau. Vaikai bijojo – supratau per vėlai. Grįžęs iš darbo girdėdavau tylą. Jei pakeldavau balsą – lįsdavo į kambarius. Žmona rinkdavo žodžius, vengdavo ginčų. Galvojau, kad tai pagarba – dabar suprantu, kad tai buvo baimė. Tuo metu man nerūpėjo – jaučiausi kaip maitintojas ir valdovas. Kai žmona išėjo, jaučiausi išduotas, norėjau nubausti – nedaviau pinigų, tikėdamasis, jog grįš. Nesugrįžo. Nuėjo tiesiai pas advokatą – teismas paskyrė automatinį alimentų mokėjimą. Dabar atlygis mažas, viskas dingsta dar prieš gavus. Žmonos ir vaikų namuose nebėra, matau retai ir iš tolo – jie manęs vengia, nieko nesako. Finansiškai spaudžia kaip niekad – moku nuomą, alimentus, skolas, beveik nieko nelieka. Kartais pykstu, kartais gėda. Sesuo man sako: pats kaltas.

Man penkiasdešimt metų. Prieš metus mano žmona Ieva išėjo iš namų kartu su vaikais. Ji išsikraustė, kol

Uncategorized

048

Trys rimtos meilės istorijos, trys kartai, kai buvau arti tėvystės – ir vis dėlto visada pasitraukdavau, kai kalba pasukdavo apie vaikų turėjimą: kodėl pabėgau iš santykių, kai reikėjo drąsos prisiimti atsakomybę už savo galimą nevaisingumą?

Gyvenime turėjau tris ilgalaikes draugystes. Visose trijose tikėjau, kad tapsiu tėvu. Ir visose trijose

Uncategorized

0212

Sėdėjau prie stalo, rankose laikiau nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš anytos dovanų maišelio. Tai nebuvo atvirukai, ne sveikinimai – tai buvo atspausdintos nuotraukos, tarsi kažkas norėjo, kad jos liktų. Širdis nustojo plakti. Virtuvėje tiktai laikrodis mušė sekundes, krosnelė tyliai zvimbė palaikydama šilumą. Šiandien turėjo būti šeimos vakarienė – normali, švari, tvarkinga. Aš viską buvau suruošusi: staltiesė išlyginta, lėkštės vienodos, taurės geriausios, net ypatingas servetėles svečiams padėjau. Ir būtent tada, kai anyta įėjo su tuo maišeliu ir savo žvilgsniu, kuris visada man atrodydavo kaip patikra, viskas pasikeitė. „Parnešiau kažką smulkaus“, – pasakė palikdama maišelį ant stalo. Be šypsenos, be šilumos – tarsi žmogus, atnešęs įrodymus. Atidariau maišelį iš mandagumo ir tada nuotraukos nukrito ant stalo it pliaukštelėjimai. Pirmoje – mano vyras. Antroje – vėl jis. Trečioje jau nebeištvėriau – mano vyras… ir šalia jo moteris. Pakako žvilgsnio – ji nebuvo „atsitiktinė“. Viduje viskas sustingo. Anyta atsisėdo priešais ir susitvarkė rankovę taip ramiai, lyg ką tik būtų patiekusi arbatą, o ne numetusi bombą. „Kas čia?“ – paklausiau keistu žemu balsu. Anyta neskubėjo atsakyti, pati ramiai gėrė vandenį ir tada pasakė: „Tiesa“. Iki trijų suskaičiavau mintyse – žodžiai drebulio bangomis kaupėsi ant liežuvio. „Tiesa apie ką?“ Anyta atsilošė ir peržvelgė mane nuo galvos iki kojų, tarsi būčiau jos nuvylusi. „Tiesa apie tai, koks vyras, su kuriuo gyveni“, – tarė. Jaučiau – akys pildosi ašaromis ne iš skausmo, o iš pažeminimo. Pasiėmiau nuotraukas po vieną, pirštai drebėjo, popieriaus briaunos šaltos. „Kada darytos?“ „Pakankamai neseniai – nereikia apsimesti naivia, visi matome, tik tu apsimeti, kad nematai“, – atsakė. Atsistojau. Kėdė garsiai sugirgždėjo, tarsi bute atsiliepė aidas. „Kodėl jas atnešėt man, o ne vyrui kalbat?“ Anyta palenkė galvą: „Kalbėjau. Bet jis silpnas. Jis gaili tavęs. O aš… aš negaliu pakęsti moterų, kurios vyrai tempia žemyn.“ Tada supratau – tai nebuvo atskleidimas. Tai buvo puolimas. Ne gelbėti mane – norėjo pažeminti, priversti mane susitraukti, pasijusti nereikalingai. Atsigręžiau į virtuvę. Būtent tada orkaitė pyptelėjo – vakarienė iškepė. Tas garsas sugražino mane į realybę. Į ką buvau padariusi. „Žinot, kas šlykščiausia?“ – ištariau nežiūrėdama į ją. „Sakyk“, – sausai atkirto. Pasiėmiau vieną lėkštę, paskui kitą. Pradėjau serviruoti, lyg nieko neatsitiko. Rankos drebėjo, bet dirbo – kitaip būčiau sugriuvusi. „Šlykščiausia, kad jūs tas nuotraukas ne kaip mama atnešėt. Ne, kaip priešas“, – pasakiau. Anyta tyliai nusijuokė. „Aš – realistė. Ir tu turi būti realistė“, – pasakė. Sudėjau maistą į lėkštes, padaviau ant stalo ir pastūmiau vieną prieš ją. Anyta kilstelėjo antakį: „Ką darai?“ „Kviečiu vakarienės. Nes tai, ką padarėt, man sugadinti vakarienės neleisiu“, – atsakiau ramiai. Ir tada pamačiau – ji sutriko. To nesitikėjo. Tikėjosi ašarų, scenos, kad skambinsiu vyrui, žlugs visi planai. Bet aš to nepadariau. Atsisėdau priešais, sudėjau nuotraukas į krūvelę – ir ant viršaus padėjau baltą, švarią servetėlę. „Jūs norit mane matyti silpną. To nebus.“ Anyta susiaurino akis: „Bus. Kai jis grįš ir padarysi sceną.“ „Ne. Kai jis grįš – padavau vakarienę. Duosiu progą kalbėti kaip vyrui.“ Tarp mūsų įsivyravo tyla. Tik įrankiai skambtelėjo, nes kruopščiai viską dėliojau – lyg tai būtų svarbiausia. Po dvidešimties minučių – raktas spynoje. Vyras įėjo: „Kvepia nuostabiai…“ Tada pamatė anytą prie stalo. Veidas pasikeitė. „Kodėl tu čia?“ – paklausė. Anyta nusišypsojo: „Atėjau vakarienės. Juk tavo žmona – šeimininkė.“ Taip suleistos frazės – kaip peilis. Pažiūrėjau į vyrą tiesiai – be dramos, be teatro. Priėjo prie stalo, pamatė nuotraukas. Servetėlė šiek tiek nuslinko – viena nuotrauka kyšojo. Vyras sustingo. „Tai…“ – sušnabždėjo. Nesileidau jam pabėgti. „Paaiškink. Prieš mane ir anytą. Ji taip pasirinko.“ Anyta palinko į priekį, pasiruošusi spektakliui. Vyras sunkiai atsiduso: „Nieko ten nėra. Senos nuotraukos, iš kolegės, per firmos šventę. Kažkas nufotografavo.“ Žiūrėjau be žodžių. „Kas atspausdino?“ Vyras pažvelgė į anytą. Anyta nė nemirktelėjo – tik dar labiau patenkinta nusišypsojo. Tada jis padarė tai, ko nesitikėjau – paėmė nuotraukas, suplėšė pusiau, dar kartą, ir metė į šiukšliadėžę. Anyta pašoko: „Tu išprotėjai?!“ Vyras tvirtai pažiūrėjo į ją: „Išprotėjai tu. Čia mūsų namai. Ir ji mano žmona. Jei nori skleisti nuodus – išeik.“ Sėdėjau nejudėdama. Nesišypsojau. Bet kažkas manyje lūžo. Anyta griebė rankinę, išėjo trenkdama durimis, jos žingsniai laiptais aidėjo kaip įžeidimas. Vyras atsigręžė į mane. „Atsiprašau“, – sušnabždėjo. Pažiūrėjau į jį: „Aš nenoriu atsiprašymų. Aš noriu ribų. Noriu žinoti, kad kitąkart nebūsiu viena prieš ją.“ Vyras linktelėjo: „Kito karto nebebus.“ Atsistojau, išėmiau suplėšytas nuotraukų dalis iš šiukšlių, sudėjau į maišelį ir užrišau. Ne dėl to, kad bijojau nuotraukų. O dėl to, kad daugiau neleisiu niekam palikti „įrodymų“ mano namuose. Tai buvo mano tyli pergalė. O jūs – ką būtumėt darę? Patarkite…

Sėdėjau prie stalo, rankose laikiau nuotraukas, kurios ką tik iškrito iš dovanojamo maišelio, kurį atnešė

Uncategorized

012

Visada ryšyje: istorija apie močiutę, šeimą ir pirmąjį išmanųjį telefoną – kaip septyniasdešimt penkerių Nijolė mokėsi bendrauti šeimos pokalbių „čate“, susidraugauti su išmaniuoju telefonu ir atrasti naujus ryšius kasdieniame Vilniaus daugiabutyje

2024 m. balandžio 15 d., pirmadienis Kiekvienas rytas pas mane, Aldoną Stanislovienę, prasideda taip pat.

Uncategorized

053

Man 30-ies ir prieš kelis mėnesius nutraukiau aštuonerius metus trukusius santykius: jokių išdavysčių, barnių ar skaudžių scenų – tiesiog vieną dieną supratau, kad esu jam „moteris procese“, nors jis pats to nė nesuvokė. Visus tuos metus buvome tiesiog pora, niekada negyvenome kartu: aš su tėvais, jis – taip pat. Turiu profesiją ir dirbu įmonėje, jis – nuosavą restoraną. Abu buvome nepriklausomi, turėjome savo atsakomybes, dienotvarkę, pinigus, nebuvo finansinės priežasties nestartuoti naujo etapo – tiesiog sprendimas nuolat buvo atidėliojamas. Metais siūliau pradėti gyventi kartu – be kalbų apie didelę vestuvių puotą ar rimtus planus, visada sakiau, jog santuoka nėra būtina, o mūsų ryšį apibrėžia ne parašas. Tačiau visada girdėjau pasiteisinimus: dar ne laikas, palaukime, reikalai restorane, bus ramiau vėliau. Tuo tarpu mūsų santykiai tapo įprasta rutina: susitikimai, pokalbiai, tie patys maršrutai, pažįstami namai ir artimieji, žinomos bėdos – viskas saugu, be rizikos ar realios permainos. Vieną dieną itin skaudžiai suvokiau: augu, bet mūsų santykiai – ne. Pradėjau galvoti, ar nesulauksiu keturiasdešimties vis dar „amžinoji sužadėtinė“ – be bendrų namų, be realių planų, tik su bendromis vakarienėmis ir lydėjimu vienas kitą. Ne todėl, kad jis blogas žmogus, o tiesiog mūsų norai išsiskyrė. Sprendimas nutraukti santykius nebuvo spontaniškas, apie tai galvojau mėnesiais – ir kai tai pagaliau pasakiau, nebuvo nei barnio, nei dramos, tik tyla: „juk mums viskas gerai, nieko netrūksta.“ Ir tada supratau – jam to užtenka. Man jau nebe. Po to sekė skausmas ir rutina, kurios netekau – juk trūko ne meilės, o įpročio. Ir visai nesitikėjau aplinkinių reakcijos: vietoj priekaištų sulaukiau palaikymo – kad laikas, kad moteris neturi stovėti vietoje, kad buvau laukusi pakankamai. Ir šiandien vis dar esu šiame procese: nieko neieškau, neskubu.

Man jau trisdešimt, ir prieš kelis mėnesius nutraukiau santykius, kurie truko aštuonerius metus.

Uncategorized

014

Vasariškos Taisyklės: Kaip Močiutės Namai Suvienija Kartas, O Atostogos Priverčia Iš Naujo Susitarti Dėl Laisvės, Pareigų ir Šeimos Ryšių

Vasaros taisyklės Kai elektrinis traukinys sustojo mažoje Strevos stotelėje, aš Stanislava Vaitkutė jau

Uncategorized

018

Nemokamai suremontavo senolės automobilį ir buvo atleistas… Tačiau po kelių dienų sužinojo, kas ji iš tikrųjų buvo…

Išmečiau už dyką sutaisęs senolei automobilį… bet po kelių dienų sužinojau, kas ji iš tikrųjų buvo…

Uncategorized

012

Išvykau į kitą šalį tik tam, kad po trijų mėnesių pamačiau savo buvusį sužadėtinį, kuris mane paliko. Skamba beprotiškai, žinau, bet tuomet galvojau ne galva, o širdimi. Į lagaminą įsidėjau sužadėtuvių žiedą, išsaugojau mūsų nuotraukas telefone ir nešiausi kvailą viltį, jog pamatęs mane akis į akį, jis galbūt gailėsis. Žinojau tiksliai, kur jis dirba – gydytojas ligoninėje. Atvykau viena – su nedideliu lagaminu ir širdimi, sugniaužta iš nerimo. Sėdėjau ligoninės fojė apsimesdama, kad laukiu informacijoms apie pacientą. Kai pamačiau jį koridoriuje, atrodė, kad visas oras išnyko iš mano kūno. Tas pats baltas chalatas, pavargęs, skubantis… Priėjau ir pasakiau, kad turime pasikalbėti. Jis nustebo. Nuėjome koridoriumi. Bandžiau būti tvirta – paaiškinau, kodėl čia esu: nenoriu, kad viskas tarp mūsų taip pasibaigtų, vis dar myliu ir noriu bandyti išgelbėti mūsų ryšį. Jis nesudvejojo: pasakė, kad jau apsisprendęs, susitelkęs tik į darbą, o man reikia judėti toliau. Balsas buvo ramus, bet šaltas… pernelyg šaltas. Sukandau dantis, kad nepradėčiau verkti. Linktelėjau, ištraukiau žiedą iš piniginės, grąžinau ir greitai atsisveikinau. Išėjusi atsisėdau ant betoninio suoliuko prie ligoninės – ir… tiesiog nebeišlaikiau. Užsidengiau veidą ir pravirkau taip, kaip nebuvau verkusi mėnesių mėnesius. Verkiau dėl kelionės, dėl iliuzijų, dėl atstūmimo, dėl meilės, kuri liko neatsakyta. Nepastebėjau, kad šiek tiek toliau, ant kito suoliuko, per pertrauką sėdėjo kitas gydytojas. Keletą minučių jis klausėsi mano verkimo. Kai jau ėmiau kiek nurimti, priėjo ir tyliai pasakė: „Atsiprašau, kad trukdau… jeigu ko nors reikia, aš čia. Ar Jūs gerai?“ Nuleidau galvą, o ištariau tik: „Ne… man jau antrą kartą sudaužė širdį tas pats žmogus.“ Jis pažvelgė su nuoširdžiu rūpesčiu. Paklausė, ar gali atsisėsti šalia – atsisėdo. Tai buvo keistas, netikėtas, labai žmogiškas pokalbis. Pasiūlė vandens, pasidomėjo, ar turiu pažįstamų mieste, ar esu viena. Papasakojau jam viską – kad atvažiavau tik dėl jo, kad jis buvo mano sužadėtinis, kad planavome vestuves ir kad po trijų mėnesių vis dar negaliu to priimti. Jis manęs nevertino, tik klausėsi. Kalbėjo ramiai: sakė, kad neverta prašyti meilės. Kad normalu jausti skausmą, bet negalima likti tame visam laikui. Jo balsas buvo ne flirtas – tai buvo rūpestis nepažįstamai moteriai, verkiančiai prie ligoninės. Taip pradėjome kalbėtis – vėliau pradėjome rašytis. Jam sakiau, kad nenoriu ilgai likti šioje šalyje, noriu grįžti greitai. Jis paklausė, kada mano skrydis namo. Atsakiau tiesą – bilieto neturėjau, nes grįžtu su viltimi dėl susitaikymo. Tada jis pasiūlė: „Pasilik bent kelioms dienoms, išeik su manimi ir draugais – kad nesėdėtum viena viešbutyje ir neverktum.“ Sutikau. Vakarieniavom, vaikščiojom po miestą, sutikau jo kolegas iš ligoninės. Aš buvau visiškai „sudaužytos širdies“ režime. Tarp mūsų nieko neįvyko – nei bučiniai, nei flirtas. Tik ilgi pokalbiai ir nedrąsios šypsenos, kurios bent trumpam leisdavo pamiršti skausmą. Po savaitės grįžau į Lietuvą ir galvojau, kad viskas tuo pasibaigs. Bet mes ir toliau rašėmės – kasdien, šešis mėnesius. Ilgi laiškai, vėlyvi skambučiai, balso žinutės – paprasti dienos dalykai. Kol patys nepastebėjome – tapome vienas kitam labai svarbūs. Vieną dieną, nieko nepasakęs iš anksto, jis pasirodė mano mieste. Parašė: „Aš čia – noriu tave pamatyti.“ Laukė manęs oro uoste. Nuėjau – kai jį pamačiau su lagaminu, nieko nesupratau. Jis apkabino ir pasakė tiesiai: „Aš įsimylėjau tave. Nenoriu kalbėtis per ekraną – atvykau, kad galėčiau pažvelgti tau į akis ir pamatyti, ar tu jaučiasi taip pat.“ Pravirkau – bet ne iš liūdesio, o iš baimės, jaudulio, nuostabos – visko iškart. Pasakiau „taip“ – kad myliu jį, net pačiai to nesuvokiant. Nuo tos dienos oficialiai prasidėjo mūsų ryšys. Šiandien sukanka trys metai, kai esame kartu. Esame susižadėję. Rugpjūtį susituokėme ir jau dalijame kvietimus. Kartais pagalvoju – jeigu nebūčiau išvykusi į kitą šalį ieškoti žmogaus, kuris mane atstūmė, niekada nebūčiau sutikusi vyro, kuris šiandien yra mano vyras. Nors viskas prasidėjo nuo širdį draskančio verkimo prie ligoninės suoliuko – mūsų istorija tapo pačia netikėčiausia meilės istorija mano gyvenime.

2021 m. kovo 17 d. Kelionei ryžausi vedama širdies, o ne proto. Dar ir dabar negaliu patikėti, kad susikroviau

Uncategorized

0421

Uošvė pasiūlė persikelti į jos butą – akivaizdžiai su savanaudiškais ketinimais: „Ačiū, labai dosnu, bet atsisakysime!“. Kaip šeima atlaikė spaudimą ir kodėl jiems savas kampas brangesnis už patogumus mieste

Uošvė pasiūlo persikelti į jos butą, nes, matyt, naudingiau pačiai Labai ačiū už pasiūlymą.