Zibainis

Prašau, neimkite mano šuns. Jis yra vienintelis, ką turiu. Aš neateinu jį pasiimti. Vienišas tėvas, Vyriausiasis

Neįleido dukros į namus — Kodėl jos nepraleidote? — išdrįso paklausti Veronika klausimo, kuris ją labiausiai graužė. — Juk anksčiau visada įleisdavote… Mama kartėliškai šyptelėjo. — Nes aš dėl tavęs bijau, Nika. Galvoji, nematom, kaip į kampą susigūži, kai sesuo naktį įsiveržia? Kaip slepi vadovėlius, kad neapgadintų? Ji ant tavęs pyksta. Pyksta, kad tu — normali. Tavęs laukia kita gyvenimas, o ji savąjį seniai butelyje paskandino… Veronika įtraukė galvą, apmirė prie atversto vadovėlio — gretimame kambaryje vėl kilo skandalas. Tėvas net nespėjo nusivilkti striukės — stovėjo koridoriuje, spaudė mobilųjį ir rėkė. — Tik nekalbink manęs! — rėkė jis į ragelį. — Kur viską išleidai? Praėjo tik dvi savaitės po atlyginimo! Dvi savaitės, Larisa! Iš virtuvės pasirodė Tatjana. Minutėlę ji klausėsi vyro monologo, tada paklausė: — Vėl? Valerijus tik numojo ranka ir įjungė garsiakalbį — pasigirdo rauda. Vyresnioji Veronikos sesuo turėjo natūralų gabumą sugraudinti net akmenį. Tačiau per tiek metų tėvai užsiaugino šarvus. — Ką reiškia „jis tave išvijo“? — Valerijus per visą siaurą koridorių pirmyn atgal vaikščiojo. — Gerai padarė. Kas ištvers tą amžiną „buvimo būseną“? Ar bent kartą pasižiūrėjai į save veidrodyje? Tau trisdešimt, o veidas — kaip sumušto šuns. Veronika atsargiai pradarė kambario duris keliais centimetrais. — Tėti, prašau… — rauda staiga nutilo. — Jis daiktus mano į laiptinę išnešė. Neturiu kur eiti. Lauke lietus, šalta… Atvažiuosiu pas jus, gerai? Kelias dienas. Tik išsimiegosiu. Mama suskubo paimti telefoną, bet Valerijus staigiai nusuko. — Ne! — nukirto jis. — Tavęs čia nebus. Juk sutarėm praeitą kartą? Sutarėm. Kai televizorių į lombardą nunešei, kol mes sode buvom, po to šitam namui durys tau uždarytos! — Mama! Pasakyk jam, mama! — rėkė ragelis. Tatjana užsidengė rankomis veidą, pečiai sudrebėjo. — Larisa, kaip taip… — tyliai pasakė mama, nežiūrėdama į vyrą. — Vežėm tave pas gydytoją. Žadėjai… Paskutinė procedūra, sakė — trims metams užteks. Mėnesio neištvėrei! — Tos jūsų procedūros — niekai! — atrėžė Larisa, ir balsas akimirksniu tapo piktas. — Jie tik pinigus iš jūsų lupa! Man bloga, ar suprantat? Viduje viskas dega, kvėpuot nebegaliu! O jūs apie tą televizorių… Gaila jam to! Nupirksiu jums naują! — Už ką pirksi? — sustojo Valerijus, įsižiūrėjo į vieną sienos tašką. — Iš ko, jei viską prapylei? Vėl iš „draugų“ skolinaisi? O gal ką nors iš to savo naujojo buto išnešei? — Nesvarbu! — riktelėjo Larisa. — Tėti, neturiu kur. Norit, kad po tiltais nakvočiau? — Eik į socialinį centrą. Kur nori. — Tėvo balsas tapo grėsmingai ramus. — Čia neįleisiu. Spynas pakeisiu, jei tik prie laiptinės regėsiu. Veronika sėdėjo apkabinus kelius. Paprastai kai vyresnioji tėvus išvesdavo iš kantrybės, pykčio banga smogdavo ir jai. — Ko sėdi? Ir vėl telefone? Į sesę visai pavirsi — tokia pat niekam tikusi užaugsi! — frazės, kurias ji girdėdavo tris paskutinius metus. Bet šiandien visi užmiršo apie ją. Niekas nereikėjo, niekas nepriekaištavo. Tėvas numetė ragelį, nusirengė, o tėvai persikėlė į virtuvę. Veronika atsargiai išėjo į koridorių. — Valerijau, negalima taip, — aimanavo mama. — Juk pražus. Visiškai pražus. Tu žinai, kokia ji tomis akimirkomis… Ji už save neatsako. — O aš turiu? — tėvas triukšmingai pastatė arbatinuką ant viryklės. — Man penkiasdešimt penkeri, Tatjana. Noriu grįžti namo ir atsisėsti krėsle. Nenoriu piniginės slėpt po pagalve. Nenoriu girdėti kaimynų skundų, kad regėjo ją laiptinėje su kažkokiais įtartinais tipais! — Ji mūsų dukra, — tyliai tarė mama. — Buvo dukra iki dvidešimties. Dabar — padaras, kuris siurbia sielą. Ji užkietėjus alkoholikė, Tatjana. Negalima išgydyti, jei pats nenori. O ji nenori. Jai patinka toks gyvenimas. Atsibudai, radai, išgėrei, pamiršai! Vėl suskambo telefonas. Tėvai nutyko, tada išgirdo tėvo balsą. — Klausau. — Tėti… — vėl Larisa. — Sėdžiu stoty. Policija vaikšto, jei pasiliksiu — paims. Prašau… — Klausyk atidžiai, — pertraukė tėvas. — Namų nematysi. Čia taškas. — Tai nusižudyt, norit? Kad iš morgo jums paskambintų?! Veronika sustingo. Tai buvo Larisos paskutinis koziriukas, kai kitos manipuliacijos neveikdavo. Anksčiau tai veikdavo — mama verkdavo, tėvas širdį griebdavo, seseriai duodavo pinigų, priglausdavo. Šiandien tėvas nelūžo. — Negąsdink, — tarė. — Save per daug myli. Bus taip. — Kaip? — balse nuvilnijo viltis. — Rasiu tau kambarį. Patį pigiausią, rajone. Apmokėsiu pirmą mėnesį. Kiek produktų nupirksiu. Viskas. Toliau pati. Rasi darbą, baigsi nesąmones — gyvensi. Ne — po mėnesio gatvėje išmesi, neberūpėsi. — Kambarį?! Tik kambarį, ne butą? Tėti, viena neišgyvensiu. Bijau. Ir dar… kaimynai gal blogi. Ir apskritai — net patalynės neturiu, viską atėmė! — Mama sudės į maišą. Paliksim pas laiptinės budėtoją. Atvažiuosi ir pasiimsi. Į butą — nė kojos, perspėjau. — Jūs žvėrys! — šūktelėjo Larisa. — Dukrą ištremiat! Į landynę! Patys trise „trijų kambarių“, o man kaip žiurkei po kampus slėptis? Mama neištvėrė, griebė telefoną. — Larisa, baig! — suriko taip, kad Veronika krūptelėjo. — Tėvas teisingai kalba! Tavo paskutinis šansas. Ar kambarys, ar gatvė. Rinkis dabar, nes rytoj ir kambario nebus! Kitame gale stojo tyla. — Gerai, — pagaliau burbtelėjo Larisa. — Atmeskite adresą. Ir pinigų… perveskit dabar. Alkana. — Pinigų nebus, — nukirto Valerijus. — Produktų nupirksiu ir perdavimui paliksiu. Žinau, kokiai „maistui“ išleistum. Numetė ragelį. Veronika pajuto, kad laikas. Atsargiai įėjo į virtuvę, apsimesdama, jog nori vandens. Manydama, tuoj ją užgrius metų pykčio šleifas. Tėvas pažvelgs į jos megztinį ir pasakys, kad atrodo kaip netvarkingai. Mama priekaištaus, kad jai niekas nerūpi — problemos, o ji po namus trankosi lyg niekur nieko. Bet tėvai net nepasuko galvų. — Veronika, — tyliai ištarė mama. — Ką, mama? — Spintoje, ant viršutinės lentynos, senos paklodės ir pagalvių užvalkalai. Išimk, sudėk į tą mėlyną maišą, kuris sandėliuke. — Gerai, mama. Veronika atliko, ką liepė. Rado maišą, iškratė iš jo visokį šlamštą. Galvoje tilpo sunkiai: kaip Larisa išsilaikys viena? Ji net makaronų nemoka išsivirti. O jos pražūtingas įprotis… Veronika žinojo — sesuo nei dvi dienas be butelio neištvers. Veronika grįžo į tėvų kambarį, užsiropštė ant taburetės ir pradėjo traukti patalynę. — Rankšluosčių nepamiršk! — sušuko tėvas iš virtuvės. — Jau sudėjau, — atsiliepė Veronika. Pamatė, kaip tėvas nuėjo į koridorių, apsimovė batus ir išėjo, neištaręs nė žodžio. Matyt, ieškoti „landynės“. Veronika grįžo į virtuvę. Mama sėdėjo toje pačioje pozoje. — Mama, gal norėtum tabletės? — tyliai paklausė, prieidama arčiau. Mama pakėlė akis. — Žinai, Nik… — pradėjo keistu, bespalviu balsu. — Kai ji buvo maža, galvojau: užaugs — bus man pagalbininkė. Kalbėsimės apie viską. Dabar sėdžiu ir mąstau… kad tik neužmirštų to kambario adreso. Kad tik nuvažiuotų… — Nuvažiuos, — atsisėdo šalia Veronika. — Ji visada sugeba išsisukti. — Šįkart nebeišsisuks, — papurtė galvą mama. — Akyse kitokia tapo. Tuščios. Kaip viduje jau nieko nebelikę. Tik kiautas, kuriam nuolat reikia to nuodo. Matau — bijai jos… Veronika nutilo. Visada manė, kad tėvai nepastebi jos baimės, kad jie pernelyg užsiėmę „prarastos“ Larisos gelbėjimu. — Galvojau, jums aš nesvarbi, — kuždėjo. Mama ištiesė ranką, paglostė plaukus. — Mums nesvarbu nesi. Tiesiog nebėra jėgų. Žinai, kaip lėktuve? Pirmiausia užsimauk sau kaukę, tik po to vaikui. Dešimt metų, Nik, dengėm jai kaukę. Ir kodavom, ir pas bobutes nešėm, ir į prabangias klinikas guldom. O pabaigoje… patys vos kvapo nepraradom. Koridoriuje nuaidėjo skambutis. Veronika krūptelėjo. — Ji? — išsigandusi paklausė. — Ne, tėvas turi raktus. Tikriausiai maisto pristatymas, tėvas užsakė. Veronika atidarė duris. Kurjeris perdavė du sunkius maišus. Nunešė į virtuvę, pradėjo rūšiuoti. Kruopos, konservai, aliejus, arbata, cukrus. Nieko nereikalingo. — Ji to nevalgys, — pastebėjo Veronika, atidėdama grikius. — Ji tik paruoštus mėgsta. — Norės gyvent — išsivirs, — atkirto mama, ir jos balse vėl pasigirdo tvirtumas. — Gana lepinom. Taip į kapus nuvarysim. Po valandos tėvas grįžo. Atrodė, tarsi būtų per naktį dirbęs. — Radau, — trumpai tepasakė. — Raktai pas mane. Šeimininkė — griežta senolė, buvusi mokytoja. Iškart perspėjo: bent kvapas ar triukšmas — lauk be kalbų. Aš sakau: „Lauk iškart“. — Valerijau… — atsiduso mama. — O ką? Gana apgaudinėti žmones. Tegu žino. Pasiėmė sukomplektuotą maišą su patalyne, pagriebė produktų maišus ir išėjo. — Visą paliksiu budėtojai. Jai paskambinsiu, pasakysiu, kur pasiimti. Veronika, užrakink duris, jei skambins — nekelk. Išėjo tėvas, mama užsidarė virtuvėje ir pradėjo verkti. Veronikai suspaudė širdį. Kaip čia? Nei pati gyvena, tik egzistuoja gėrimo — skausmo rate, tėvams ramybės neduoda… *** Tėvų viltys neišsipildė — po savaitės Valerijui paskambino šeimininkė ir pasakė, kad gyventoją išprašė kartu su policija. Larisa prisitempė tris vyrukus ir triukšmavo per naktį. Vėl tėvai negalėjo palikti dukters — Larisą išvežė į reabilitacijos įstaigą. Uždaras, griežtas centras — pažadėjo per metus išgydyti alkoholikę. Kas žino, gal visgi įvyks stebuklas?..

Neįleido dukros į butą O kodėl gi jos neįleidote? Jurga pagaliau išdrįso paklausti to, kas labiausiai

Uncategorized

0854

Dramatiškas vasarnamio mūšis: dukra atsikovoja savo turtą iš tėvo ir pamotės, kurie nori parduoti šeimos sodybą, kad išsiųstų broliuką mokytis į Kiprą

Egle, tu turi suprasti, padėtis beviltiška, Jonas Antanavičius suspaudė nosies tiltą ir sunkiai atsiduso.

Uncategorized

010

Pradėti nuo pat pradžių

Visa tyla. Tokia šiaurės žiemos tyluma, kad iš pradžių net neįsivaizdinau, kas mane pažadino.

Uncategorized

0116

„Mes jums pardavėme namą. Turime teisę savaitę dar čia pasilikti“, pasakė buvę savininkai: kaip 1975-aisiais iš kaimo persikėlėme į Vilnių, nusipirkome namą miesto pakraštyje ir patyrėme šokiruojančią pamoką apie svetingumą, kaimyniškumą ir įžūlius gyventojus su piktu šunimi, kuris galiausiai padėjo tėčiui juos išvaryti.

Mes jums namą pardavėme. Turime teisę čia pagyventi dar savaitę, pasakė buvę šeimininkai. Tai nutiko

Uncategorized

045

– Ar siūlai man su kūdikiu du kilometrus bėgti, kad duoną nupirkčiau? O šiaip, jau nebežinau, ar mes su Varėna tau reikalingi ar ne.

O dar man siūlai bėgioti du kilometrais su kūdikiu, kad nuvežtų duonos? Ir apskritai, aš jau nežinau

Uncategorized

0449

Močiutė nemyli anūko: istorija apie nelygią meilę šeimoje, nepriteklių dėmesio ir kaip sūnus pagaliau pasirinko savo šeimą Lietuvoje

Mama mano, kad Aistė yra silpnesnė, pagaliau išstūmė iš savęs vyras. Jai reikia daugiau padėti, nes nėra

Uncategorized

0422

Maždaug metus mano sūnus gyveno su Kotryna, tačiau mes nebuvome susipažinę su jos tėvais – man tai pasirodė keista, tad nusprendžiau išsiaiškinti, kas vyksta

Jau beveik metus mano sūnus gyveno su Rūta, tačiau mes niekada nebuvome susipažinę su jos tėvais.

Uncategorized

0252

– Akivaizdu, kad dėl visko kalta esu aš! – Verkia vaikino sesuo. – Net neįsivaizdavau, kad galėtų taip nutikti! Dabar nežinau, kaip elgtis toliau. Net nesuprantu, kaip išbristi iš šios situacijos ir neprarasti orumo. Mano vaikino sesuo prieš porą metų ištekėjo. Po vestuvių buvo nutarta, kad jaunavedžiai kurį laiką gyvens vyro mamos namuose. Jo tėvai turi didelį trijų kambarių butą, sūnus yra vienintelis. – Vieną kambarį pasilieku sau, o visa kita – jūsų! – sakė uošvė. – Mes visi išauklėti žmonės, tad tikiu, jog sutarsime. – Bet kada galime išsikraustyti! – ramino vyras žmoną. – Nematysiu nieko blogo, jei pabandysiu pagyventi su mama po vienu stogu. Nesusitarsime – visada galime išsinuomoti butą… Taip ir nutiko. Paaiškėjo, kad kartu gyventi nėra lengva. Ir marti, ir uošvė stengėsi, tačiau kasdien darėsi tik blogiau. Nesupratimas ir nuoskaudos prasiverždavo vis dažniau – ginčai tapo kasdienybe. – Sakai, jei nesusitarsime, išsikraustysime! – apsiverkė žmona. – Tai gal ir nesusipykom? – su pašaipa atkirto motina. – Smulkmenos – dėl jų tikrai neverta krautis lagamino ir bėgti. Lygiai po metų žmona pastojo ir pagimdė sveiką sūnų. Sūnaus gimimas sutapo su tuo, kad uošvė metė seną darbą, o naujo niekas nesiūlė – darbdaviai nenorėjo priešpensinio amžiaus moters. Tad marti su uošve liko namuose visą parą – nei viena neturėjo, kur nueiti. Namuose kasdien darėsi vis blogiau. Vyras tik gūžčiojo pečiais ir klausėsi skundų – juk tada jis vienas laikė visą šeimą. – Dabar mes negalime palikti mamos likimo valiai, neturi iš ko išgyventi. Negaliu jos apleisti ir kartu finansuoti buto nuomos. Kai tik mama ras darbą – tuoj išsikraustysim! Tačiau jaunos moters kantrybė baigėsi. Susikrovė daiktus, pasiėmė sūnų ir persikėlė pas mamą. Išeidama vyrui pasakė, kad daugiau nebegrįš į jo mamos namus. Jei rūpi šeima – tepagalvoja, ką daryti. Ji tikėjosi, kad vyras iškart ims gražinti šeimą. Bet stipriai klydo. Praėjo daugiau nei trys mėnesiai – vyras net nebando jos susigrąžinti. Palikęs žmoną su vaiku, pats gyvena su mama, su žmona ir sūnumi matosi tik per vaizdo pokalbius po darbo, savaitgaliais atvyksta pas žmonos mamą. Vyras džiaugiasi dviejų moterų dėmesiu ir rūpesčiu, be to, motina labai užjaučia sūnų, kurio žmona pikta paliko, ir daugiau jis niekuo nesirūpina. Vyras – tikras laimėtojas! O uošvė, atrodo, irgi laiminga – praktiškai nieko neprarado! Jauna moteris nelaiminga. Ji vis dar myli vyrą, nors žino, kad jis nesielgia teisingai. – Ko tikėjaisi išeidama? – klausia vyras. – Gali sugrįžti, kada panorėsi. Panašu, kad žmona neplanuoja palikti savo mamos ir nuomotis būsto – būdama motinystės atostogose, neturi tam lėšų. Ar čia šeimos pabaiga? Kaip manote, ar ji turi bent menkiausią šansą sugrįžti į vyro motinos namus ir išsaugoti savo garbę šioje situacijoje?

Aišku kaip diena, visa tai mano klaida! verkia draugo sesuo. Jei būčiau galėjusi numatyti, kad taip nutiks