Zibainis

Patraukitės, mes čia pagyvensim kokį dešimtmetį: kaip vyro giminės bandė užimti mano nuomojamą butą, o aš turėjau rinktis tarp artimųjų ir savo šeimos interesų

Pasispauskit, mes čia pagyvensim kokį dešimtmetį Uošvė nutilo, o tada iškošė: Oi, Raminta, Jolanta tokia

Uncategorized

089

Tėtis mus paliko, palikdamas mamą su didelėmis skolomis – nuo tada netekau teisės į laimingą vaikystę

Mano tėtis išėjo, palikdamas mamą su nemenkomis skolomis. Nuo to momento gyvenimas tapo tarsi pilkas

Uncategorized

0303

„Sėdi namuose visą dieną ir nieko neveiki“ – po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti Dar prieš tuokdamasi iš draugių buvau girdėjusi: kai vyras veda, jis žmoną ima laikyti savo nuosavybe ir tada atskleidžia tikrąjį veidą. Bet kaip ir dauguma naivių lietuvaičių, tikėjau, kad maniškis bus kitoks. Iki vestuvių visada mane lepino, nesakė nė vieno blogo žodžio, net bijojo mane įžeisti, norėjo, kad visada būčiau šalia. Deja, klydau – kaip ir daugelis moterų. Tiesa, kai vyras užkariauja moters širdį, jis pasikeičia. Pirmiausia jis pradėjo burnoti apie mano mamą – kam ji taip dažnai skambina, kodėl ateina kartą per savaitę? Bijodama dėl santuokos, sutikau su juo, paprašiau mamos taip dažnai nebendrauti, o pati skambindavau jai slapta. Tačiau tai nesustojo. Tapau nėščia ir netekau darbo; turėjau gultis į ligoninę dėl rizikingos nėštumo eigos, tad sutarties man nepratęsė. Tada jis ėmė priekaištauti: „Sėdi namie visą dieną ir nieko neveiki.“ Vėl tylėjau – laukiausi, o jei mane paliktų? Po metų ir pusės, kai gimė mūsų dukrelė, jis pradėjo reikalauti, kad elgčiausi su juo kaip su karaliumi. Grįžus jam iš darbo turėjau stovėti prie durų, paduoti šlepetes, ant stalo visada turėjo būti karšto, gardaus maisto. Už vaiko priežiūrą jis nesirūpino – tai, girdi, moters reikalas. Išsisėmiau. Galiausiai susikroviau daiktus, su vaiku išvažiavau pas mamą. Du mėnesius nesikalbėjau su vyru. Grįžau į darbą, vis geriau atrodžiau kiekvieną dieną. Vieną dieną jis atėjo pas mus, išsekęs, susiglamžytais rūbais, atsiklaupęs maldavo atleidimo. Pasakiau, kad turi lankyti kulinarijos kursus: jei norės, kad grįžčiau – turės gaminti ir tvarkytis pats. Jis sutiko, bet dar pamatysim, kaip seksis…

Visą dieną sėdi namuose ir nieko neveiki po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti Dar prieš vestuves draugės

Uncategorized

0183

Mes kraustomės į jūsų butą: kaip būsimas žentas nusprendė „protingai iškeisti“ trijų kambarių šeimos būstą Vilniaus Žvėryne į dviejų kambarių Oles centriniame bute – ir kaip giminių logika vos nesugriovė šeimos Harmonyje

Mes kraustomės į jūsų butą Aušrinė turi puikų butą pačiame centre! Viskas naujai sutvarkyta, tik gyvenk

Uncategorized

046

Likimo dovana: lietuviška šeimos istorija apie meilę, išdavystę, ilgametį laukimą ir stebuklingą motinystės džiaugsmą – kaip po skyrybų, praradimų bei klaidų herojė atrado tikrą laimę šalia seno draugo, o likimas galiausiai atsiuntė jiems didžiausią stebuklą – dukrą

2024 m. vasara, Vilnius Vakaras. Vėl grįžau pas mamą vėlai. Ji nė kiek nenustebo taip jau būna su manimi.

Uncategorized

0657

Paslaptinga Larisos gyvenimo istorija: mergaitės, užaugusios Lietuvos miestelyje, trys sūnūs, paslaptingas namas ir netikėta meilė su gerbiamu pieninės direktoriumi, sujungusi visą bendruomenę

Žinai, turiu tau papasakoti vieną istoriją, kuri tikrai galėtų nutikti kokiame nors mažame Lietuvos miestelyje

Uncategorized

0381

Nebus teisinga, jei tavo vaikai gaus butus, o mano sūnus liks be nieko. Nuspręskime jam padėti ir nupirkime butą su būsto paskola! Neseniai mano vyras Antanas pasakė, kad mano vaikai turės butus, o jo sūnus – ne, tad turime sugalvoti, ką daryti, kad ir jo sūnus turėtų savo būstą. Paaiškinsiu, jog mano vaikai yra ir mano, ir Antano vaikai, o Antano sūnus – jo vaikas iš pirmos santuokos. Kodėl turėčiau aš rūpintis būstu jo sūnui? Aišku, žinojau, kad Antanas jau buvo vedęs ir turi vaiką. Todėl neskubėjau tuoktis su Antanu. Mes gyvenome kartu trejus metus prieš santuoką. Atidžiai stebėjau Antano jausmus buvusiai žmonai ir sūnui. Po metų pagimdžiau sūnų. Po dvejų metų – antrą sūnų. Esu visiškai patenkinta Antanu kaip vyru ir tėčiu: skiria dėmesio man ir vaikams, gerai uždirba. Kartais baramės, bet taip būna visose šeimose. Gyvenome bute, kurį paveldėjau iš tėčio. Mama išsiskyrė su juo, kai dar lankiau darželį. Dabar mama ištekėjusi antrą kartą, bet daugiau vaikų nesusilaukė. Antanas su pirmąja žmona visada gyveno nuomojamame bute. Abu kaupė pinigus būsto paskolai, bet niekada nesukaupė. Po skyrybų žmona grįžo pas savo tėvus, o Antanas nuomojosi butą. Susituokę kartu apsigyvenome mano bute. Nesigilinome, kieno jis – tiesiog kartu rūpinomės remontais ir baldais. Bet prieš pusantrų metų mirė abi močiutės – mamos ir tėčio pusės. Gavau iš jų po butą paveldėjimo tvarka. Kol mano vaikai maži, nusprendžiau nuomoti tuos butus. Vėliau kiekvienam sūnui atiteks po butą. Dabar už vieno buto nuomą gautus pinigus duodu mamai pensijai papildyti, o už kito – pasididinu savo algą. Juk pinigų niekada per daug. Antanas nesikišo į mano reikalus su butais – bet ir neturi su jais nieko bendro. Nuo pat pradžių jam aiškiai pasakiau, kad kai mūsų vaikai užaugs, kiekvienam bus po butą. Jis sutiko – tema užsidarė. Ir staiga Antanas pareiškė: – Mano sūnus greitai baigs mokyklą. Jis suaugs ir jam reikia galvoti apie ateitį! Nesupratau, kur Antanas lenkia, bet išklausiau. – Tavo vaikai turės butus! Mano sūnus ne! Nupirkime mano sūnui butą su paskola! – šovė jis. Likau priblokšta. Tapo daug klausimų. Kodėl mūsų bendri vaikai staiga – tik mano? Antanas paprašė neprikibti prie žodžių. – Bet mano sūnus nieko nepaveldės. Noriu, kad jis turėtų savo būstą! – Gerai, kad tuo rūpiniesi! Bet juk sūnus turi mamą ir tėtį – jie ir turi tuo rūpintis. Kodėl tavo žmona dėl to nieko nedaro? Antanas aiškina, kad buvusi žmona mažai uždirba, jai nuolat padeda tėvai, o jis pats neišgali mokėti paskolos. Bet jei aš padėsiu – viskas bus gerai. Esą turiu sutikti, kad Antanas paimtų paskolą butui sūnui. Butas būtų registruotas jo vardu, bet paskolą mokėtume kartu. „Mes abu gerai uždirbame, dar gauname pajamas iš butų nuomos! Susitvarkysime!“, – sako Antanas. Gal ir susitvarkytume, bet tektų viską atidėti ir taupyti. Juk Antanas moka alimentus savo sūnui. Kai jis stos studijuoti, vėl turėsim padėti, nes mama neturi pinigų. Gauta taip – dėl jo sūnaus aš ir mano vaikai nebeturės jokių atostogų, jūros, teks viską taupyti. Kad tik Antanas atrodytų geras tėtis? Suprasčiau, jei Antanas būtų užtikrinęs būstą mūsų vaikams ir norėtų padėti vyriausiajam sūnui. Bet juk aš užtikrinau būstą savo vaikams – vyras prie butų neprisidėjo. Kodėl turiu mokėti už paskolą? Iškart pasakiau Antanui: jei jam taip rūpi sūnus, tegul jo žmona ima paskolą. Tegul alimentai dengia įmokas. – Bet aš tame nedalyvausiu! Dabar vyras labai pyksta ir savaitę su manimi nekalba. Gaila, kad manęs nesupranta.

Atrodo keistai, kad tavo vaikai turės butus, o mano sūnus ne. Raskime jam butą su būsto paskola!

Uncategorized

019

Be instrukcijų Sauliui laiškas atėjo žinute – nuotrauka languoto lapo. Mėlynas rašalas, tvarkingas rašysenos kampas, apačioje parašas: „Tavo senelis, Kostas.“ Greta trumpos mamos žinutės: „Dabar jis taip rašo. Jei nenori – gali neatsakyti.“ Saulius peržvelgė nuotrauką, padidino, kad įskaitytų eilutes. „Sauliuk, sveikas. Rašau tau iš virtuvės. Čia pas mane naujas draugas – gliukometras. Ryte bara, jei per daug duonos. Gydytoja liepė daugiau vaikščioti, o kur aš čia vaikščiosiu, jeigu visi mano jau kapinėse, o tu savo Vilniuj. Tai ir vaikštau atmintyje. Šiandien, pavyzdžiui, prisiminiau, kaip septyniasdešimt devintais su vyrais iškraudinėjom vagonus stotyje. Mokėjo centus, bet galėjai nugvelbti dėžę obuolių. Dėžės medinės, su kabliais šonuose. Obuoliai rūgštūs, žali, bet vis tiek – šventė. Valgėm vietoj, ant pylimo, sėdėdami ant cemento maišų. Rankos pilkos, nagai dulkėse, o dantys girgžda nuo smėlio. Bet vis vien skanu. Tai va, dėl ko rašau. Nėra čia dėl ko, šiaip prisiminiau. Nemanyk, kad noriu mokyti gyventi. Tu turi savo gyvenimą, aš – tyrimus. Jei norėsi, parašyk, kaip pas jus su oru ir studijomis. Tavo senelis Kostas.“ Saulius nusišypsojo. „Gliukometras“, „tyrimai“. Apačioje pastaba nuo žinučių programos: „Išsiųsta prieš valandą“. Jis jau spėjo paskambinti mamai, ta neatsiliepė. Reiškia, tikrai „dabar taip“. Jis pervertė pokalbių istoriją. Paskutinės žinutės nuo senelio buvo dar pernai: trumpi balso sveikinimai ir viena – „kaip mokslai“. Tada Saulius atsakė šypsenėle ir dingo. Dabar ilgai žiūrėjo į languoto lapo nuotrauką, tada atsidarė atsakymo langą. „Seneli, sveikas. Oras – plius trys ir šlapia. Sesija – tuoj. Obuoliai šimtą dvidešimt už kilogramą. Su obuoliais pas mus blogai. Saulius.“ Pagalvojo, ištrynė „Saulius“, parašė „Anūkas Saulius“ ir išsiuntė. Po kelių dienų mama atsiuntė naują nuotrauką… (Nuo šio sakinio pagal poreikį tęsk ir adaptuok, atsižvelgdamas į kultūrinius vardus, vietoves ir detalių išlaikymą, išlaikydamas pradinę apimtį ir detalumą, taip pat gyvą, įtraukiantį stilių.)

Be pamokymų Man į Messenger atkeliavo nuotrauka lapas languotame sąsiuvinyje, rašytas mėlynu tušinuku

Uncategorized

01.4k.

Vyro meilužė buvo nuostabi – jei būčiau vyras, tikrai ir pati tokią pasirinkčiau. Pažįstate tokias moteris – jos moka save vertinti, eina išdidžiai, žiūri tiesiai į akis, klausosi atidžiai. Joms nereikia demonstruoti nei krūtinės, nei nugaros, kad patrauktų dėmesį – jos ramios kaip karalienės ir niekada nepanikuoja. Ir aš galėjau ją pasirinkti – visiška priešingybė man pačiai: amžinai skubanti, rėkianti ant vaikų ir vyro, iš rankų viskas krenta, nieko nespėju, darbe bėdos, vadovai nepatenkinti. Nosis įkniubusi į nuolatinius džinsus ir megztinius, nes suknelę ar palaidinę išlyginti – visa katorga. Džiovyklė naujausio modelio palengvino buitį, bet apie garbanas ir raukinius jau seniai pamiršau. O meilužė – tiesiog įspūdinga. Figūra, laikysena, ilgos kojos, tobuli plaukai, spindinčios akys – kvapą užima! Ir aš, vos sužinojusi, sulaikiau kvėpavimą. Tiksliau, pamačiusi juos netyčia kavinėje kitame Vilniaus gale. Jis laikė jos rankas, bučiavo pirštus. Nemalonu žiūrėti, bet moteris buvo tikrai graži. Lyg po nudegimo – lauki, kada ims skaudėti, bet viduje tik tuštuma. Vyras grįžo namo linksmas kaip visada, apkabino lovoje – ir užmigo. Norėjau paklausti: na, kaip tavo meilužė, mačiau jus kavinėje – pati būčiau neatsispyrusi. Bet nepaklausiau. Gal tarp jų dar nieko nėra? Gal tik pradžia? O gal jau viskas aišku. Ryte vėl kasdienybė: vaikus į mokyklą, namai, darbas, sekmadieniais į kiną, dvigubas seksas per savaitę. Gal ir apsirikau? Neapsirikau. Kitą dieną vėl juos pamačiau kartu prie to pačioje kavinės. Išblyškau, tyliai išėjau. Ką dabar daryti? Google nepadeda. Gyvenimas teka kaip ir prieš tai. Prisimenu, kaip prieš metus draugų šeimoje vyras užmezgė romaną – tada mano vyras sakė: „Jei jau padarei, turėk drąsos prisipažinti arba žinok, kad šeimai reikia pasirūpinti.“ Tada didžiavausi vyru. O kai pati papuoliau į šią situaciją – jokios drąsos nelieka. Vieną dieną prisėdau prie jų staliuko. Meilužė nustebo, vyras nutilo. Pasakiau: nieko keisto – taip nutinka. Dabar pagalvokite, kaip viską spręsite – yra vaikai, butas, senstantys tėvai. Jūs protingi – susitvarkysit. Ir išėjau. Seniai dėvėta suknelė man tiko, gaila, kad tiek laiko jos nestovėjau išlyginti.

Vyro meilužė buvo iš tikrųjų nuostabi. Net pati, jei būtų vyras, tokią pasirinktų. Yra gi tų moterų kurios