Zibainis

– Laikas tau suaugti, – pasakė Neringa vyrui. Jo reakcija pribloškė Kaip jums toks gyvenimas – gyventi su amžinu paaugliu keturiasdešimtmečio lietuvio kūne? Kai tu sakai: „Mindaugai, nueik į mokyklą į tėvų susirinkimą“, o jis: „Negaliu, rytoj World of Tanks turnyras“. Kai primeni apie komunalinius mokesčius – jis tik linkteli, nusišypso, ir po savaitės bute išjungia karštą vandenį. Nes pamiršo, įsisvajojo prie „DotA 2“. Kai dvylikametis sūnus klausia apie fiziką, o tėtis kitame kambaryje su ausinėmis šaukia: „Artilerija į kairę, debilai!“ Neringa taip gyveno septyniolika metų. Įsivaizduojate? Jie susipažino universitete – Mindaugas buvo žavus studentas, kompanijos siela, visada su gitara ir anekdotais. Neringa, pažangiausia grupėje, įsimylėjo tą jo lengvumą. Tai, kaip jis mokėjo gyventi nevaržomai. Atrodė – štai jis, balansas! Ji rimta, jis linksmas. Yin ir yang. O gavosi, kad ji tempia viską, o jis sėdi viršuje ir mojuoja kojomis. Po vestuvių Mindaugas dirbo. Tai ten, tai šen. Administratorius, vadybininkas, konsultantas – visur, kur „nereikia daug stengtis“. Atlyginimas menkas, bet jis vis aiškino: „Laikinai, Neringa. Tuoj viskas susitvarkys“. Nesusitvarkė. Užtat Neringa dirbo VMI – stabiliai, patikimai, nuobodžiai. Ji mokėjo paskolą, pirko maistą, vedė Edgarą pas gydytojus, tikrino pamokas. Mindaugas tuo metu „ilsėjosi po darbo“. Prie kompiuterio. Iki trečios nakties. – Mindaugai, – nuliūdusi sakydavo ji, – nueik nors kartą į tėvų susirinkimą. Aš negaliu visada prašytis išeiti. – Negaliu, Neringa. Rytoj svarbus susitikimas. Tas susitikimas – alus su draugu bare. – Mindaugai, sumokėk už internetą. Atjungs juk. – Aha, gerai. Nepamokėdavo. Neringa sumokėdavo pati. Ji tapo panaši į mamą. Į vadybininkę. Į prižiūrėtoją. Tik ne į žmoną. Kai kantrybė trūksta Edgaras sėdėjo prie vadovėlio raudonomis akimis. – Mama, nesuprantu užduoties. Tėti, padėk! Mindaugas sėdėjo fotelyje, su ausinėmis, įsmeigęs žvilgsnį į ekraną. – Tėti! – garsiau. Neringa priėjo ir nuėmė ausines. – Negirdi sūnaus? – Ką? – Mindaugas pasuko galvą, susierzinęs. – Neringa, aš dabar užsiėmęs. – Užsiėmęs? – ji pažvelgė į ekraną. Kazkokie tankai, sprogimai, keiksmai pokalbių lange. – Tai čia „užsiėmęs“? – Nepradėk. – Sūnus prašo padėti su pamokomis! O tu jau kelintą valandą sėdi prie tos… nesąmonės! – Prie „DotA“, – ramiai pataisė jis. – Beje, mano reitingas ten kyla. – Man dzin tavo reitingas! Edgaras tyliai nuėjo į savo kambarį. Priprato. Kai tėvai ginčijasi, geriau nesikišti. Neringa stovėjo prieš vyrą. O jis sėdėjo – didelis, apkūnus lietuvis su vaikėzišku veidu. – Mindaugai, – tarė ji ramiai, vos girdimu balsu. – Laikas tau suaugti. Jis staiga pakilo. Kėdė nučiuožė atgal. – Ką?! Neringa krūptelėjo. – Suaugti?! Man nusibodo būti po padu! Nusibodo klausytis, koks aš blogas! Neatsakingas! – Mindaugai. – Nutilk! – sugriebė striukę. – Viskas. Išeinu. Gyvenk kaip nori! Duras trenkėsi. Neringa taip ir liko stovėti kambary. Kai sūnus supranta daugiau už motiną Neringa iki ryto prasėdėjo virtuvėje. Žvelgė pro langą. Galvojo. Mindaugas negrįžo. Telefonu neatsiliepė. Į žinutes nereagavo. Ir pirmą kartą per septyniolika metų Neringa nevažiavo jo ieškoti. Neskambino draugams. Nepanikuavo. Ryte atėjo Edgaras – apsimiegojęs, išsitaršęs. – Mama, o kur tėtis? – Išėjo, – trumpai atsakė ji. – Vėl susipykom? – Ne visai. Berniukas įsipylė arbatos. Atsisėdo. Ilgai tylėjo. Ir staiga paklausė: – Mama, tu žinai, kad tėtis parduoda mašiną? Neringa sustingo su puodeliu rankoje. – Ką? – Jis man sakė niekam nesakyti. Bet kadangi susipykom… – Edgaras neramiai pasimuistė. – Jis kažkokių dokumentų susirinko. Mačiau. Paso kopijas, santuokos liudijimą. Ir dar kelis popierius. Šaltis nuvilnijo per nugarą. – Kada tai buvo? – Prieš savaitę. Jis sakė: tiesiog, atsarga. Kad mums su tavimi nereikia jaudintis. Neringa nuėjo į Mindaugo kambarį – pastaruosius pusę metų jis miegojo ant sofos, aiškindamas, kad „taip geriau nugarai“. Atidarė jo stalčių. Popieriai. Kvito likučiai. Šiukšlės. O pačiame apačioje – segtuvas. Neringa atvertė – ir pajuto, kaip žemė slysta iš po kojų. Laidavimo sutartis. Juodu ant balto: Mindaugas Kazlauskas įsipareigoja laiduoti už paskolą 120 000 eurų. Skolininkas: Kazlauskas Egidijus. Brolis. Tas pats brolis nevykėlis, kuris prieš penkerius metus prasiskolino, privedė tėvus prie infarkto ir dviems metams dingo, kol nurimo kreditoriai. 120 tūkstančių eurų. Neringa susmuko ant sofos. Skaitė toliau. Užstatas – šeimos automobilis, kurį pirko trejus metus iš paskolos. Tik neseniai išmokėjo. Ir dar – kažkokie dokumentai dėl laidavimo užstatant butą. Jų butą! Vieno kambario, kur gyvena visa šeima. – Dieve mano, – sušnabždėjo Neringa. Tai štai kodėl jis vakar taip šėlo. Štai kodėl šaukė apie „padą“ ir „nusibodo“. Jis žinojo, kad ji netrukus viską sužinos. Nutarė pats išeiti pirmas. Suvaidinti auką. O „infantilumas“ – tai ne tingumas, ne neatsakingumas. Tai buvo bėgimas. Baimė. Jis slėpėsi už žaidimų ir alaus, kad negalvotų, ką daro. Neringa paėmė telefoną. Paskambino Mindaugui. Numetė. Vėl. – Ką? – piktai atsiliepė jis. – Grįžk. Namo. Dabar pat. – Negrįšiu. Neturiu ką tau pasakyti. – O man yra. Apie Egidijų. Apie paskolą. Apie tai, kaip nori sužlugdyti šeimą dėl brolio, kuris net tavęs neprisimena. – Tu ką, radai popierius? – Radau. Grįžk. Arba aš pati važiuoju pas tą tavo Egidijų ir viską jam pasakysiu. Jis grįžo po valandos. Kai infantilumas – ne silpnumas, o bailumas Mindaugas įėjo į butą – suglumęs, įsiutęs, persigėręs. Edgaras sėdėjo savo kambaryje – Neringa paprašė neišeiti. – Sėsk, – ramiai pasakė ji. Jis atsisėdo. Žiūrėjo į grindis. – 120 tūkstančių eurų, – pradėjo Neringa. – Užstatant mūsų mašiną ir butą. Dėl brolio, kuris jau kartą padarė tą patį. – Tu nieko nesupranti, – sumurmėjo Mindaugas. – Paaiškink. – Egidijus pakliuvo į bėdą! Verslas žlugo, kreditoriai grasina. Jis mano brolis! Negalėjau atsisakyti! Neringa atsiduso. – Negalėjai. O paklausti manęs galėjai? – Tu nebūtum leidusi. – Ir gerai būčiau darius! Nes tai – beprotybė! Mindaugai, mes turim sūnų! Turim paskolą dar dešimčiai metų! Vos galą su galu suduriam! O tu nori prisiimti atsakomybę už 120 tūkstančių?! – Jis grąžins. – Kaip praeitą kartą grąžino? – Neringa pakilo. – Prisimeni, kas buvo prieš penkerius metus? Tėvams vos infarktas neištiko! Pats sakei, kad daugiau jam nepadėsi! – Žmonės keičiasi. – Žmonės nesikeičia, Mindaugai. Egidijus – bankrutavęs. Profesionalus nevykėlis. Jis visą gyvenimą gyvena kitų sąskaita. O tu nutarei tapti dar vienu rėmėju jo avantiūroms. Jis tylėjo. Žiūrėjo į grindis. Lyg kaltas moksleivis. Kai renkiesi tarp brolio ir šeimos Mindaugas pašoko. – Tiesiog… negalėjau jam atsakyti! Jis gi brolis! – O mes kas? – Neringa pakilo. – O Edgaras kas? Mes svetimi? – Jūs – šeima. Bet ir Egidijus – šeima! – Ne, – papurtė galvą Neringa. – Šeima – tie, už kuriuos esi atsakingas. O Egidijus – suaugęs vyras 43-ų, visą laiką gyvenantis kitų dėka. Tu nutarei būti dar vienas jo finansuotojas. Mindaugas tylėjo. Žiūrėjo į grindis. Neringa įsijungė internetinę bankininkystę. – Ką darai? – sunerimo jis. – Keičiu prieigą prie mūsų bendros sąskaitos. Tos, į kurią eina mano atlyginimas. Tos, iš kurios tu ketinai mokėti už brolio paskolą. – Ne turi teisės! – Turiu, – ramiai atsakė ji. – Nes tai mano pinigai. Aš juos uždirbu. O tu jau penkis metus šokinėji iš darbo į darbą ir uždirbi centus. Skaudu, bet tiesa. Mindaugas išblyško. – Neringa. – Rytoj einu pas teisininką, – tęsė ji, keisdama slaptažodžius. – Sužinosiu, kaip apsaugoti butą nuo arešto, jei tu vis tiek pasirašysi tą laidavimo sutartį. Ir jei reikės – skirsiuosi. Turto dalybos. Teisės į turtą ribojimas. – Šantažuoji?! – Save apsaugau. Ir sūnų. Nuo tavęs. Mindaugas sugriebė striukę. – Žinai ką? Daryk ką nori! Aš važiuoju pas Egidijų. Tuoj. Pasirašau popierius – ir viskas. Tu gyvenk su savo kontrole ir sąskaitomis! – Pasirašysi – skirsiuosi, – ištarė Neringa ramiai. – Tą pačią dieną. Jis sustingo prie durų. – Rimtai? – Žinoma. Mindaugai, septyniolika metų viena tempiau šitą šeimą. Dirbau, auginau Edgarą, už viską mokėjau. Tu žaidei tankus. Ir aš kentėjau. Galvojau – svarbu kad negirtauja, nesmurtauja, neišduoda. O dabar nori mus skandinti skolose dėl brolio nevykėlio. Žinai ką? Tai paskutinis lašas. – Jis gi paprašė! – Ir kas iš to? – Neringa atsiduso. – Jis visada prašo. Prieš penkerius metus prašė. Prieš dešimt prašė. Egidijus – profesionalus prašytojas. Jis moka spausti gailestį. O tu pasiduodi. – Jis pažadėjo grąžinti. – Mindaugai, – priėjo arčiau. – Atsimerk. Egidijus nieko niekada negrąžina. Jis ima, ima, ima. O paskui dingsta. – Bet dabar kitaip. – Kitaip?! – Neringos balsas perėjo į riksmą. – Kuo kitaip? Didesnė skola?! Ar tuo, kad dabar nori skandinti mus vietoje tėvų?! Kai tiesa skaudesnė už meilę Iš kambario išėjo Edgaras. – Mama… tėti… kas vyksta? Neringa nutilo. Mindaugas irgi. Berniukas žiūrėjo į juos – ir jo akyse buvo baimė. Būtent ta, kai vaikams griūva pasaulis. – Tėti, – tyliai paklausė Edgaras. – Tu tikrai nori skolintis už dėdę Egidijų? Mindaugas krustelėjo. – Tu… girdėjai? – Viską girdėjau. – Edgaras nusiplovė nosį rankove. – Tėti, jei jis negrąžins, liksim be buto? – Ne, – sumelavo Mindaugas. – Viskas bus gerai. – Nebus, – griežtai tarė Neringa. – Edgarai, eik į kambarį. – Bet mama… – Eik! Berniukas nuėjo. Neringa atsisuko į vyrą. – Matei? Matei, kaip tavo sūnus bijo? Jam dvylika. Jis turi galvoti apie pamokas ir draugus. O galvoja – ar turės kur gyventi. Mindaugas susmuko ant sofos. Užsidengė veidą rankomis. – Nežinau, ką daryti. – Žinai, – šaltai pasakė Neringa. – Rinkis. Brolis ar šeima. Dabar. – Neringa, tai juk ne taip paprasta. – Paprasta. Labai paprasta. Skambini Egidijui ir sakai: „Atsiprašau, negaliu. Turiu šeimą.“ Viskas. Trys sakiniai. – O jei jam kas nutiks? – Nutiks, – gūžtelėjo pečiais. – Anksčiau ar vėliau. Egidijus nemoka kitaip gyventi. Vis veržiasi į skolas, apgaudinėja, ima paskolas, kurių nespėja grąžinti. Taip bus, kol gyvas. Klausimas tik – ar nori paskęsti kartu? Mindaugas tylėjo. Neringa paėmė telefoną. – Turi parą. Rytoj vakare – arba skambini Egidijui ir atsisakai, arba paduodu skyryboms. Trečio nėra. Mindaugas paskambino kitą vakarą. Neringa sėdėjo virtuvėje su teisininke – apie penkiasdešimties metų moterimi, kuri ramiai aiškino, kaip apsaugoti butą nuo laidavimo. Telefonas suvibravo. Mindaugas. – Klausau, – atsiliepė Neringa. – Paskambinau Egidijui. Pauzė. – Ir? – Ir atsisakiau. Neringa užsimerkė. Atsikvėpė. – Kaip jis? – Išvadino mane išdaviku. Sakė, kad daugiau nebesikreips. Kad nebematau brolio manęs. – Mindaugo balsas drebėjo. – Man dėl jo neramu. O jei kas nutiks? – Nenutiks, – ramiai pasakė ji. – Egidijus susiras kitą „geradarį“. Visada taip būna. Jis grįžo po valandos. Teisininkė jau buvo išėjusi, palikusi dokumentus. Mindaugas įėjo – ir pirmą kartą per daugelį metų nebeatrodė lengvabūdis bičas, o pavargęs vyras. – Edgaras miega? – paklausė. – Taip. Atsisėdo prie stalo. Neringa padėjo prieš jį teisininkės dokumentus. – Pradedam iš naujo. Ieškosi normalios darbo vietos. Ne „laikinos“, o tikros. Prisiimi pusę išlaidų. Rūpiniesi Edgaru – susirinkimai, būreliai, pamokos. Viskas po lygiai. Ir jokių paslapčių. Jokių savavališkų sprendimų už nugaros. Mindaugas tylėjo. Galiausiai linktelėjo. – Gerai. Pasistengsiu. Po trijų mėnesių Mindaugas įsidarbino vadybininku statybų įmonėje. Neringa nustojo visko kontroliuoti. Paleido. Ir nustebo – pasirodo, vyras moka gaminti vakarienę. Padėti su pamokomis. Net į tėvų susirinkimą nuėjo pats – be priminimų. Egidijus dingo. Telefoną pakeitė. Daugiau neskambino. O Neringa pirmą kartą per septyniolika metų pajuto, kad gyvena. Ne velka vežimo. Tiesiog gyvena. Su vyru, kuris vis dėlto suaugo.

Laikas tau suaugti, sako Rasa savo vyrui. Jo atsakymas išveda ją iš pusiausvyros. Įsivaizduoji, ką reiškia

Uncategorized

0195

Uošvė pavadino mane prasta šeimininke, tad pasiūliau jai pačiai pasirūpinti sūnaus buitimi

Nu ir kas čia per tvarka, Ugnė? Pažiūrėk, rimtai, perbrauk pirštu. Juk čia ne dulkės, čia jau plaušinė kokia!

Uncategorized

095

– Tai juk ne tavo duktė, gal tu visiškai nematai? Su būsimu vyru draugavome dar tik mažiau nei metus. Kai susipažinau su jo mama, net neįsivaizdavau, kad jos požiūris į mane ir mūsų dukrelę, kuri gimė po vestuvių, bus toks įtarus ir priešiškas. Problema buvo ta, kad mūsų dukra gimė klasikinė blondinė su mėlynomis akimis, o mano vyras, kaip ir jo jaunesnysis brolis, šiek tiek priminė taboro čigoną. Kai gulėjau gimdymo skyriuje, man paskambino anyta, pasveikino ir panoro susipažinti su anūke. Taip įvyko mūsų susitikimas. Anyta pasidarė itin santūri ir tiesiai prie akušerijos skyriaus paklausė: – Tai ką, vaiką sukeitė? Visi aplinkiniai pritilo iš nuostabos, o anyta žiūrėjo į mane laukdama atsakymo. Aš tada sutrikusi sumurmėjau, kad neįmanoma buvo sukeisti, nes visą laiką buvau su kūdikiu. Kitas anytos komentaras buvo užrašytas jos akyse, nors žodžiais neištarė. Tačiau namie, kai su vyru sėdėjome prie dukros, anyta pasakė: – Tai ne tavo duktė, ar tu visai nesi matantis? Vyras net sustingo iš nuostabos, bet anyta vis tiek kimšo jam į galvą: – Ji neturi iš tavęs nieko ir panaši ne į jos mamą, galvok, iš kur toks vaikas? Juk tai kito vyro vaikelis! Mano vyras mane užstojo – tiesiog išprašė anytą iš namų. Likau įskaudinta, taip laukėme šios dienos, nėštumas nebuvo lengvas, tačiau dukrelė gimė sveika, o aš pagaliau atsikvėpiau, pamačiusi rožinę, garsiai rėkiančią mergaitę, gydytojas dar juokavo: – Kokią dainininkę pagimdėte, plaučiai nuostabūs! Nusišypsojau, o dukrelę padėjo šalia ir mus pervežė į skyrių. Visas dienas iki išrašymo kūriau mintyse šeimyninės šventes, planavau, kaip minėsime jas kartu, o staiga… Kai anyta išeidama išėjo, vyras bandė mane raminti, bet gera nuotaika buvo sugadinta. Atrodė, kad anytai lyg pasimaišė protas: net ir po to, kai sūnus jos nepalaikė, nepaleido temos, tik pradėjo karą. Skambučiai vyrui tapo reguliarūs, o per retus vizitus visuomet išgirsdavau kandžių komentarų savo ir mūsų džiaugsmo adresu. Anyta niekada neėmė anūkės ant rankų, vis bandė pasilikti su sūnumi vieni, reikalavo DNR testo. Anyta nesidrovėjo kalbėti viską, ką galvoja, o aš viską girdėjau iš antro kambario. Vyras įtikinėjo ją, kad viskas gerai, kad mergaitė jo dukra, kad jis manimi pasitiki. Bet anyta tik juokėsi: – Na tai pasitikrinkime! Galiausiai nebeištvėriau. Įžengiau į virtuvę, įsiterpiau į pokalbį: – Kiek galima klausytis tų nesąmonių, tikrai pasitikrinkime, užsakysim gražų rėmelį, mama pasikabins virš lovos ir galės džiaugtis rezultatu, kad tėtis esi tu! Anyta pagiežingai žybtelėjo akimis ir nerado ką atsakyti. Vyras mane šiek tiek palaikė, tačiau intonacijoje šmaikščiai buvo aiški tikroji reikšmė. Galiausiai tyrimą atlikome. Vyras net nenorėjo skaityti rezultato – puikiai žinojo, kas parašyta, o anyta, sužinojusi atsakymą, tyliai grąžino lapelį. Negalėjau susilaikyti nepasakę: – Tai kokį užsakyti rėmelį – šviesų ar tamsų? Anyta supyko: – Ji iš manęs juokiasi! Tikriausiai koks pažįstamas padarė testą. Mano jaunesniojo sūnaus vaikas – aiškiai mūsų, į jį panašus! Vienu žodžiu, testas, kurio taip norėjo anyta, nieko nepakeitė. Mūsų šeimos karas tęsėsi. Penki metai praslydo tarp ginčų šeimoje. Vėl pastojau, trims mėnesiais vėliau nei vyro brolio žmona. Su jų šeima sutarėme puikiai, tik akis vartojo, kai anyta vėl svarstė, ar tikrai mano vyras yra dukros tėtis. Jų antrasis vaikas taip pat buvo mergaitė. Visi susitikome po išrašymo, ir kai pakėliau kaldrytės kampą, negalėjau nesijuokti – pamačiau mažą mūsų dukros antrininkę! Visi į mane pažiūrėjo, o aš vis dar juokdamasi tariau: – Tai prisipažink, gal ir tu su mano meilužiu? Visi suprato kontekstą, kas juokėsi, kas šypsojosi, visi palaikė šmaikštų juokelį. Tik anytos veidas pono raudonavo. Nė žodžio. Tai buvo lūžio taškas tarp mūsų. Nuo tada anyta nustojo šnekėti nesąmones, o kai pirmąkart pamačiau ją žaidžiančią su dukra lėlėmis, supratau, kad ledai pralaužti. Dabar mano dukra – vyriausia, mylimiausia anūkė, „mūsų mergaitė“, „mano mėlynakė“, ir panašiai. Anyta ją apiberia dovanomis, lepina ir stengiasi atlyginti tuos metus, kai mus su dukra laikė priešu. Aš nepykstu ant anytos, nors randas liko. Tikiuosi, laikui bėgant jis išnyks.

Čia juk ne tavo duktė, ar tu visiškai aklas? Kai dabar prisimenu tuos senus laikus, kai su vyru dar nebuvome

Uncategorized

0351

Nepriklauso? Durys ten – Julija ištarė nepageidaujamiems „giminaičiams“ Trisdešimt metų Julija gyveno tyliai: vyras liepia – linkteli, anyta netikėtai užgriūna – padeda arbatą, o vyro sesuo su lagaminais atvyksta „kelioms dienoms“ – įkuria ją kampe ilgiems mėnesiams. Visiems patenkinti, dėl savęs – nė žodžio. Net kai jau po vyro mirties giminės susispietė į jos trijų kambarių butą Antakalnyje, kiekvienas su savomis pretenzijomis ir patarimais – Julija neišdrįsdavo priešintis. Visus tuos metus ji buvo „gera žmona, gera marti, gera šeimininkė“ – kol vieną dieną išdrįso ištarti: „Nesusitvarkote – durys ten. Čia mano namai. Ir mano gyvenimas.“ Bet ar paprasta, kai trys dešimtmečiai tylos pavirsta viena svarbiausiu gyvenimo sprendimu?

Nepatinka? Galit išsinešdinti, kartą tyliai, bet tvirtai ištarė Jurgita nelauktiems svečiams.

Uncategorized

090

Išdavė ir kelia savo sąlygas: „Arba liaujiesi vaidinti auką, arba rytoj išeinu — paaiškink dukrai pati, kodėl tėtis paliko namus“

Išdavystė ir sąlygos Klausyk, Jūrate, neturiu nei laiko, nei noro klausytis tavo nesibaigiančių nusiskundimų.

Uncategorized

091

„Nekentėsiu kitos marti, tad daryk, ką nori!“ – taip motina pasakė sūnui. Marius baigė studijas ir nusprendė, kad atėjo laikas vesti savo pirmąją gimnazijos meilę, Mildą! Milda buvo graži, tačiau taip pat miela ir protinga mergina. Tuo metu ji rašė magistro darbą. Jaunieji susitarė, kad tuoksis, kai tik ji apsigins. Marius nusprendė pranešti mamai apie vestuves, bet ši neturėjo jam gerų žinių. Motina pasakė sūnui, kad tegul veda tik Aušrą iš kaimynystės ir nieką kitą. Ji paklausė, kas jam svarbiau – karjera ar meilė? Mama svajojo ir troško, kad sūnus taptų sėkmingu žmogumi. Aušra buvo iš turtingos šeimos ir nuo senų laikų buvo įsimylėjusi Marių, tačiau Marius žiūrėjo tik į Mildą, kuri buvo iš vargingos šeimos. Milda turėjo prastą motinos reputaciją… Ką žmonės pasakys? „Nereikia man kitos marti, daryk ką nori!“ – pasakė motina sūnui. Marius ilgai bandė įtikinti motiną, bet ji buvo neperkalbama ir galiausiai pasakė, kad jei ves Mildą, užkeiks juos. Marius neišdrįso pasipriešinti. Jis dar pusę metų susitikinėjo su Milda, bet jų santykiai po truputį išblėso. Galiausiai jis vedė Aušrą. Mergina mylėjo jį iš tiesų, tačiau jie nesiryžo kelti vestuvių. Marius nenorėjo, kad Milda kažkur pamatytų jų vestuvines nuotraukas. Aušra buvo iš turtingos aplinkos, tad Marius apsigyveno jos tėvų dideliuose namuose. Tėvai taip pat padėjo jam siekti karjeros. Tačiau jis niekada nebuvo laimingas. Marius nenorėjo vaikų. Kai Aušra suprato, kad neįtikins jo susilaukti vaiko, pati padavė skyryboms. Tuo metu Marius jau buvo keturiasdešimties, Aušra – trisdešimt aštuonerių. Vėliau ji dar kartą ištekėjo, susilaukė vaiko ir iš tiesų tapo laiminga. Marius svajojo apie vestuves su Milda, bandė ją surasti, bet nesėkmingai – atrodė, kad ji išnyko. Vėliau sužinojo, kad jos jau nebėra. Pažįstamas papasakojo, kad po jų išsiskyrimo Milda ištekėjo už pirmo sutikto vyro, kuris pasirodė esąs niekšas. Jis ją mirtinai sumušė. Po to Marius ėmė gyventi senajame tėvų bute ir pradėjo gerti iki sąmonės netekimo. Visada žiūrėjo į Mildos nuotrauką ir niekada negalėjo atleisti motinai.

Kitokios marti man nereikia, daryk, ką nori! su šaltu ryžtu taria motina sūnui. Marius baigė studijas

Uncategorized

018

Sodybos kaimynė nusprendė, kad mano derlius – bendras, bet aš greitai atpratinau ją nuo nemokamos svetimų gėrybių medžioklės

Dienoraštis, 28 rugpjūčio Taip jau nutiko, kad ši vasara buvo kaip niekad derlinga, bet ramybės atnešė

Uncategorized

0218

Man 58-eri metai, ir priėmiau sprendimą, kuris kainavo daugiau, nei daugelis įsivaizduotų: nustojau finansiškai padėti savo dukrai. Ne todėl, kad jos nemylėčiau ar tapau „šykšti“… Mano dukra ištekėjo už vyro, kuris nuo pat pradžių nemėgo dirbti – nuolat keitė darbus dėl įvairių pasiteisinimų: vadovas, grafikas, atlyginimas, atmosfera… Jam vis kas nors netiko. Dukra dirbo, bet pinigų vis trūko. O kiekvieną mėnesį jis ateidavo pas mane su tomis pačiomis frazėmis: nuoma, maistas, skolos, vaikų mokykla. Ir aš… kiekvieną kartą vis padėdavau. Iš pradžių maniau, kad tai laikina. Kad jis atsities, prisiims atsakomybę, taps vyru. Bet metai bėgo, ir niekas nesikeitė. Jis sėdėdavo namie, ilgai miegodavo, susitikdavo su draugais, žadėdavo, kad „beveik“ rado darbą. O pinigai, kuriuos duodavau dukrai, iš tikrųjų užtekdavo išlaidoms, kurias jis turėtų padengti… arba, dar blogiau — jo išgėrimams. Jis net neieškojo darbo, nes žinojo, kad kad ir kas nutiktų, aš viską „sutvarkysiu“. Dukra jam priekaištų nereiškė. Jai buvo lengviau paprašyti manęs, nei drąsiai pažiūrėti jam į akis. Ir taip aš mokėjau sąskaitas, kurios ne mano. Ir nešiau naštą už santuoką, kuri ne mano. Diena, kai nusprendžiau sustoti, buvo tada, kai dukra paprašė pinigų „skubiam atvejui“… ir netyčia prasitarė, kad jie reikalingi padengti skolai, kurią jos vyras sukaupė žaisdamas biliardą su draugais. Paklausiau: — Kodėl jis nedirba? Ji atsakė: — Nenoriu spausti. Tada tvirtai pasakiau: Emociškai ją palaikysiu. Būsiu šalia jos ir anūkų. Visada. Tačiau pinigų daugiau neduosiu, kol ji gyvena su vyru, kuris nieko nedaro ir neprisiima jokios atsakomybės. Ji verkė. Pyko. Kaltino mane, kad palieku ją likimo valiai. Ir tai buvo viena sunkiausių akimirkų mano, kaip mamos, gyvenime. Pasakykite… ar aš suklydau?

Man penkiasdešimt aštuoneri, ir priėmiau sprendimą, kuris kainavo daugiau, nei daugelis galėtų įsivaizduoti

Uncategorized

0152

Anyta dovanų: Kaip mano vyro mama man padovanojo savo senus drabužius per 30-ąjį gimtadienį, ir kodėl aš neslėpiau nusivylimo

O kodėl į Balta mišrainė dėjai šį pigų majonezą? Juk sakiau tik Vilnius, tas riebesnis, skonis sodresnis.