Aš, Tomas Kazlauskas, kai švenčiau savo trisdešimtmetį, neturėjau nei žmonos, nei vaikų tik nuomojamą
Prisižemiau šalia savo medinio stalo, kurį išklojau ant grindinio prie šaligatvio, ir švelniai apkabinau
2024 m. birželio 3 d. Šiandien, žiūrėdama į saulėlydžio nudažytus laukus už mūsų namo, vis vėl mintyse
Paliko mane vieną prie gražiai užtiesto stalo ir išbėgo sveikinti draugų garaže Tu rimtai dabar išeini?
Vėlokas dovana Autobusas kryptelėjo, ir Aldona Rimantienė abiem rankom tvirčiau suspaudė plastmasinį
Viskas! Rinkis: arba aš, arba tavo brolis su visa savo chebra! Visiškai įžūlėjai. Pradžioj man tėškiai
Viktoras Jonaitis, ką tik pakuodamas savo vargingą vakarinį gaudymą į pagabintą krepšelį, eina siaura
Suoliukas kieme
Vytautas Steponavičius išėjo į kiemą vos po pirmos. Smilkiniai spaudė – vakar suvalgė paskutines mišraines, o ryte nupuošė eglutę ir sudėjo žaisliukus. Namuose buvo pernelyg tylu. Jis užsitraukė kepurę, kišenėje suspaudė telefoną ir, kaip visada, palengva laikydamasis turėklų, nulipo žemyn.
Sausio vidudienį kiemas atrodė kaip scena – nukastos takeliai, švarūs pusnynai, nė gyvos dvasios. Vytautas Steponavičius nuvalė suoliuką prie antro įėjimo. Sniegas tyliai nubiro nuo lentų. Čia geriausia galvoti, ypač kai visur tuščia – gali penkias minutes pasėdėti ir grįžti namo.
– Netrukdysiu? – paklausė vyriškas balsas.
Vytautas Steponavičius pasisuko. Aukštas, tamsiai mėlyna striuke, apie penkiasdešimt penkerių. Veidas pasirodė kažkur matytas.
– Sėskit, vietos užteks, – patraukėsi jis. – Iš kurios buto jūs?
– Keturiasdešimt trečias, antras aukštas. Trys savaitės, kaip atsikėliau. Mykolas.
– Vytautas Steponavičius, – įprastai paspaudė ištiesą ranką. – Sveiki atvykę į mūsų ramų kampą.
Mykolas išsitraukė cigarečių pakelį.
– Galima?
– Rūkykit į sveikatą.
Vytautas Steponavičius jau dešimt metų nerūkė, bet tabako kvapas netikėtai priminė redakciją, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį. Jautė, kaip norėtų įkvėpti dūmą, bet iškart nubaidė mintį.
– Seniai čia gyvenat? – paklausė Mykolas.
– Nuo aštuoniasdešimt septintų. Tada visą kvartalą tik pastatė.
– O aš dirbau čia netoli – „Metalisto“ kultūros namuose, garso režisieriumi.
Vytautas Steponavičius krūptelėjo:
– Pas Valerijų Zakarauską?
– Tiksliai! O iš kur…
– Rašiau apie jį straipsnį. Aštuoniasdešimt devintais koncertą darėme, jubiliejinį. Prisimenat, kai „Rugpjūtis“ grojo?
– Tą koncertą nuo pradžios iki pabaigos galiu papasakoti! – nusišypsojo Mykolas. – Tąkart didžiulę kolonėlę atsitempėm, maitblokis kibirkščiavo…
Pokalbis prasidėjo savaime. Kilnojo vardai, istorijos – tai juokingos, tai liūdnos. Vytautas Steponavičius pagauna save galvojant, kad metas namo, bet vis atsiranda naujų vingių: muzikantai, aparatūra, užkulisiai.
Jis seniai buvo atpratęs ilgai kalbėtis. Paskutiniais metais redakcijoje rašė tik skubius straipsnius, o išėjęs į pensiją visai užsidarė. Įtikinėjo save, kad taip ramiau – nuo nieko nepriklausyti, niekam neprisirišti. Bet dabar širdyje lyg kažkas tirpo.
– Žinot, – užgesino trečią cigaretę Mykolas, – aš namie visą archyvą turiu. Plakatai, nuotraukos. Ir koncertų kasetės, pats įrašinėjau. Jei įdomu…
Kam man to reikia, – šmėstelėjo Vytautui Steponavičiui. Paskui reikės vaikščioti, bendrauti. Dar ims draugauti – įprasta tvarka grius. Ir ką naujo ten pamatysiu.
– Galima užmesti akį, – atsakė jis. – Kada patogu?
– Kad ir rytoj. Apie penktą? Grįšiu iš darbo.
– Sutarta, – Vytautas Steponavičius išsitraukė telefoną, atidarė kontaktus. – Užsirašykit numerį. Jei ką, paskambinsiu.
Vakare ilgai negalėjo užmigti. Mintyse kartojo pokalbį, prisiminė senų laikų detales. Keletą kartų norėjo paskambinti – atšaukti, pasiteisinti. Bet taip ir neatšaukė.
Ryte jį pažadino skambutis. Ekrane: „Mykolas, kaimynas“.
– Nepersigalvojot? – balsas ragelyje nuskambėjo kiek nedrąsiai.
– Ne, – atsakė Vytautas Steponavičius. – Penktą būsiu. Suoliukas kieme Išėjau į kiemą apie pirmą valandą dienos. Spaudė smilkinius vakar užbaigiau paskutines
Likimas ištiestę ranką Atrodo, kad Eva turėjo šaunią šeimą: tėvas Jonas, motina Ona, viskas, kaip turėtų
