Uncategorized
054
— Labas, Natlė, negali atvykti, aš jaučiuosi blogai.
Labas, Giedrė, negali atvykti, šnekau blogai. Donatas su Neringa paliko man Kęstą ir nuėjo svečiai, tiesiog
Zibainis
Uncategorized
042
«Kada tavęs jau nebus?» – šnabždėjo mano svainė šalia ligoninės lovos, nežinodama, kad aš viską girdžiu ir diktofonas tai visa įrašo.
Kada jau tavęs nebus? šnabždėjo pusseserė. Jos kvėpavimas buvo šiltas ir kvepėjo pigia kava.
Zibainis
Uncategorized
07
Trys gijos. Trys likimai
Trys siūlai. Trys likimai Ką ji sakė? Virginija, neišgirdau, ką? Viktorija Petronienė šiek tiek palinko
Zibainis
Uncategorized
020
Niekada nepamiršiu tos dienos, kai šaukiančią kūdikėlį radau kaimynės Linos prie durų, sėdimajame vežimėlyje. Lina buvo tokia pat šokiruota kaip ir aš.
Baimiukusi, kad įvyko kažkas siaubingo, kreipiausi į policiją, tikėdamasi, kad suras mano kūdikio tėvus.
Zibainis
Uncategorized
08
– Nieko, Mantai! Nesiraupk! O bent Naujieji metai susitikai stilingai!
Niekuž, Slavke! Nesikuk, Naujaisiais vakarais puikiai laukei! Čia jau savo miestas. Slavkas išlijo iš
Zibainis
Uncategorized
06
Manęs nunešė į senelių priežiūros namą pavogti namą, bet pamiršo, kad įmonė, kurioje jie dirbo, taip pat buvo mano.
Lietus plūdo su nepertraukiama aštrumu, tarsi dangaus ranka norėtų nuplauti kiekvieną Vilniaus gatvės kampą.
Zibainis
Uncategorized
015
– „Močiute, jums reikėtų eiti į kitą skyrių“ – kikeno jauni kolegos, pamatę naująją kolegę. Jie net nenutuokė, kad aš nusipirkau jų įmonę.
Kam atėjote? numetė jaunuolis, sėdintis už registratūros pulto, net nepakėlęs akių nuo savo išmaniojo telefono.
Zibainis
Uncategorized
011
Akmeninę moterį
Akmens moteris Giedrę Vytautienę ligoninėn atvežė greitoji ją rado pargriuvusią Vilniaus gatvėje, šlapioje
Zibainis
Uncategorized
021
Gamykloje vyrai dažnai pajuokaudavo iš Savėlio pavardės. Taip pat ir moterys, ypač kai pirmą kartą ją išgirsdavo.
Gamyklos ceche vyrai dažnai juokaudavo dėl Dariaus Pavardenio pavardės. Kartais prisidėdavo ir moterys
Zibainis