Zibainis

Visada maniau, kad mano gyvenimas – tvirtai mano rankose. Stabili darbovietė, nuosavi namai, daugiau nei dešimtmetį trunkanti santuoka, kaimynai, su kuriais užaugau. Tačiau niekas – netgi ji – nežinojo, kad ir aš gyvenau dvigubą gyvenimą. Jau seniai turėjau romanų už santuokos ribų. Pats save ramindavau, jog tai nieko nereiškia, kad kol grįžtu namo, niekas nenukentėjo. Niekada nejaučiau, kad galėčiau būti demaskuotas. Niekada nejaučiau tikros kaltės. Gyvenau apgaulingame ramume žmogaus, manančio, jog moka žaisti taip, kad nepralaimi. Mano žmona – rami, santūri moteris. Jos gyvenimas klojosi pagal rutiną – aiškūs tvarkaraščiai, draugiški pasisveikinimai su kaimynais, iš pažiūros paprastas ir tvarkingas pasaulis. Kaimynas iš gretimo namo – toks, kurį matai kiekvieną dieną: pasiskoliname įrankius, išnešame šiukšles tuo pačiu metu, numojame vienas kitam ranka. Niekada jo nelaikiau grėsme. Niekada negalvojau, kad jis įsikiš, kur jam nepriklauso. Išeidavau, grįždavau, vykdavau į komandiruotes, buvau tikras, kad namai išlieka tokie patys. Visas mano pasaulis sugriuvo, kai kvartale kilo keletas vagysčių. Bendrija paprašė peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus. Smalsumo vedamas nusprendžiau pažiūrėti ir mūsų kameras. Neieškojau nieko konkretaus – tik norėjau įsitikinti, ar nėra nieko įtartino. Persukau įrašus pirmyn ir atgal. Tada pamačiau tai, ko ieškoti net neketinau. Mano žmona įėjo per garažo duris tuo metu, kai manęs nebuvo namie. O po kelių sekundžių – kaimynas. Ne vieną kartą. Ne du. Tie patys kartojantys įrašai. Datos. Laikai. Aiškus modelis. Žiūrėjau toliau. Kol maniau valdantis situaciją, ji taip pat gyveno savo paralelinį gyvenimą. Tik šįkart skausmas buvo kitoks – nei kai netekau Tėčio, nei įprastas liūdesys. Tai buvo kitas, stipresnis skausmas. Tai buvo gėda. Pažeminimas. Jaučiau, lyg mano orumas būtų įkalintas tuose vaizdo įrašuose. Pastatęs ją prieš faktą, parodžiau datas, kadrus, laikus. Ji neneigė. Atskleidė, kad viskas prasidėjo mano emocinio tolstymo laikotarpiu, kai jautėsi vieniša, vienas dalykas vedė prie kito. Atsiprašymo iškart nebuvo – prašė jos neteisti. Ir tada supratau pačią skaudžiausią ironiją: neturiu teisės jos teisti. Aš irgi buvau neištikimas. Aš irgi melavau. Bet skausmo tai nesumažino. Blogiausia buvo ne pati neištikimybė. Blogiausia – suvokti, kad kol maniau žaidžiąs vienas, abu gyvenome tokiu pačiu melu – toje pačioje namų erdvėje, su ta pačia drąsa. Jaučiausi stiprus, nes savo paslaptį slėpiau puikiai. Tačiau pasirodė, kad buvau naivus. Sužeidė mano ego. Sužeidė mano įvaizdį. Sužeidė tai, kad buvau paskutinis, kuris suprato, kas dedasi jo paties namuose. Nežinau, kas laukia mūsų santuokos. Nerašau tam, kad teisinciau save ar kaltinčiau ją. Tik suvokiau – yra skausmai, nepanašūs į nieką, ką patyrei iki šiol. Ar turėčiau atleisti? Ji nežino, jog ir aš ją apgaudinėjau.

Visada galvojau, jog gyvenimas mano rankose. Stabilus darbas, nuosavas namas, santuoka, trunkanti daugiau

Uncategorized

056

Moteris, kuri buvo mano tėčio mylimoji, tapo mano antrąja mama: kaip mama Marija išgelbėjo mane nuo vaikų namų ir tapo artimiausia šeimos nare

Mano tėtis vedė moterį, kuri tapo man antrąja mama Mama mirė, kai buvau vos aštuonerių metų.

Uncategorized

041

Ne tiesiog auklė

Oi, klausyk, papasakosiu tau istoriją, kuri vis nenueina iš galvos tikra lietuviška, jauki, švelni kaip

Uncategorized

Sunkiausia gyvenant su šuniuku – ne tai, ką daugelis įsivaizduoja: ne lietingų rytų pasivaikščiojimai Vilniuje, ne šerkšnas gatvėje, ne kelionių atsisakymai dėl „ateik, bet be jo“, ne šuniukai vilnoniuose pataluose ar plaukai ant cepelinų lėkštės, ne amžini grindų plovimai ar veterinaro sąskaitos, o ta skausminga akimirka, kai supranti – tavo ištikimasis draugas sensta, o tu nesi pasirengęs atsisveikinti su tuo, kuris buvo visas jo pasaulis ir mokė mylėti be ribų.

Sunkiausia gyventi su šuniuku yra visai ne tai, ką daugelis įsivaizduoja. Nesunkiausia yra ne išeiti

Uncategorized

0134

Mano mama paliko mūsų namus, kai man buvo 11 – vieną dieną susidėjo daiktus ir išėjo. Tėtis sakė, kad ji turi „susitvarkyti savo gyvenimą“, ir kurį laiką nebendrausime – tas „kurį laiką“ tapo metais. Likau gyventi su tėčiu – keitėsi ritmas, namai, mokykla, o mamos vardas pamažu nutilo. Visą paauglystę nežinojau, kur ji – nebuvo skambučių, laiškų, paaiškinimų. Gimtadieniai, išleistuvės, svarbios datos – be jos. Tėtis apie ją blogai nekalbėdavo, bet ir neieškojo. Kai klausdavo, sakydavo: ji pasirinko išeiti, turiu tai priimti. Užaugau be mamos – nežinodama, kaip skamba jos balsas, turėdama tik kelias senas nuotraukas. Kai sulaukiau 28-erių, nusprendžiau jos ieškoti – ne todėl, kad kažkas skatino, o nes norėjau atsakymų. Paklausiau tėčio, ar žino kur ji – jis atsakė: „taip“, visada žinojo, kuriame miestelyje gyvena, turėjo seną adresą. Nuvykau ten savaitgaliui, klausinėjau vietinių, kol parodydavo namą – nedidelį, baltomis grotomis ir metalinėmis durimis. Pasibeldžiau. Ji atidarė. Nepaklausė, kas. Tiesiog žiūrėjo ir laukė. Prisistačiau – kad esu jos dukra. Nereagavo nei nustebusi, nei su jausmais. Prašė neįeiti, pasikalbėjome prie slenksčio. Pasakiau, kad noriu sužinoti, kodėl ji išėjo. Ji atsakė, kad nenori atnaujinti santykių ir prašytų manęs jos daugiau neieškoti. Papasakojo, kad jos pačios mama išėjo, kai jai buvo 11, ir ji išmoko viena – išeiti, kol dar neprisirišo. Sakė, niekada nenorėjusi būti mama, o likti buvo sprendimas, kuriam nebuvo pasiruošusi, išėjimas – vienintelė išeitis, kurią žinojo. Klausiau, kodėl niekada neieškojo manęs, kai užaugau. Atsakė: tėtis visada žinojo, kur ją rasti, bet niekada nepaskambino ir neskatino jos bendrauti – tad, jos akimis, geriau buvo laikytis atstumo. Nenorėjo atverti praeities ar kurti santykių po tiek metų. Pokalbis tetruko penkiolika minučių – be apkabinimų, be ilgų atsisveikinimų. Ji palinkėjo suprasti jos sprendimą ir uždarė duris. Tą pačią dieną išvykau iš miestelio. Nuo tada jos neieškojau, nerašiau, nieko nežinau. Ar manote, kad suklydau, jog jos ieškojau?

Mano mama paliko mūsų namus, kai man buvo vienuolika. Vieną dieną ji tyliai susikrovė krepšį ir išėjo.

Uncategorized

0219

Nesitikėjau tokio vyro poelgio – Ania, reikia ką nors daryti… – atsiduso Irina, kalbėdama telefonu. – Kas atsitiko? – šiek tiek sunerimusi atsakė jaunesnioji sesuo. Šis vyresnėlės skambutis jau iš anksto kėlė įtampą – juk dažniausiai jos susirašinėdavo trumpomis žinutėmis per „Messenger“, o čia Irina būtinai norėjo kalbėtis. – Mama jau nebegali gyventi viena, – atsiduso Irina. – Jei dažniau su ja bendrautum, pati žinotum… – Ai, baik jau! Kalbėk iškart, dėl ko skambini. Irina ir vėl atsiduso – Ania visada taip reaguodavo, jau keleri metai rodydama nepriklausomybę ir kiekvieną pastabą priimdama prieš save. – Primenu, kad mamai jau 73-eji. Jos spaudimas nuolat šokinėja, jėgų mažai… Ji sunkiai gaminasi maistą, tvarko namus per prievartą, – kantriai vardijo vyresnioji. – Kartais net į parduotuvę už duonos nenuėjina. Dėkui kaimynei Onai, kažką atneša. – Nori pasakyti, kad mama badauja? – sunerimo Ania. – Aišku, kad ne! Kas dvi savaites atvažiuoju, atvežu ko reikia. Kalba ne apie tai – be pagalbos, mama neapsieina. O jei nugrius, ką nors susilaužys? Su jos svoriu sunku bus pasirūpinti… Seserys patylėjo. Jų mama, Elena Ivanovna (liet. Elena Ivanovna), visą gyvenimą buvo apkūni, o su metais priaugo dar daugiau svorio. Nors sveikata ne geležinė, mėgo skaniai pavalgyti ir labai įsižeisdavo, kai dukros užsimindavo apie dietas… – Dar labai vieniša jaučiasi, vos neišverkia, kai išvažiuoju, – tęsė Irina. – Skundžiasi, kad visiems nebereikalinga. Tai nebepakeliama… – Tai ką pasiūlysi? – nejaukiai paklausė Ania. Vyresnioji nutilo – su kiekvienais metais su Ania kalbėtis darėsi vis sunkiau. – Siūlau tau, Ania, pas mamą atsikraustyti. – O, o kodėl pati negali? Gal atspėsiu – turi Fediuką (liet. Feduką), „auksinį vyrą“, ir pamotės sūnų – „berniukui tik 25-eri“… Taip? – Ania, kam jūs to reikia? – Todėl, kad visada už visus sprendi! O aš tau – nė motais! – jau beveik šaukė Ania. Irina irgi nebeišlaikė: – O kai mama tarp sergančio tėčio ir jūsų su Masia vėlėsi, kai nuo kaimo produktus veždavo, o su Masia sėdėdavo, kad tu, numylėta dukrelė, ir pailsėtum, ir padirbėtum? Tada viskas tiko, nieks neužkliuvo? Tylėjo Ania. Sesuo sakė teisybę. Taip jau buvo, kai baigėsi jos trumpa santuoka su Masios tėvu, o uošvė (Krasava Stasė) – itin geraširdė moteris, leido ir buvusiai marti, ir anūkei gyventi viename kambaryje iki pilnametystės. Patys tėvai tada labai padėjo. Bet ką, dabar amžinai tą primins? Jau pilnametei Masiai išvykus į Vilnių, Ania išėjo į darbą uždarbiauti į Londoną ir keletą metų gyveno nuomojamame kambaryje, priimdama bet kokį darbą, nes perkopus keturiasdešimt ne taip lengva įsitvirtinti. Visgi ji buvo patenkinta gyvenimu ir į kaimą grįžti nesiruošė… – Tai ką tu žinai apie vienišą vaikų auginimą?! – piktai atkirto Ania, žinodama, kad tai Irinai skaudu. – Pabūtum mano kailyje – kitaip kalbėtum. Ilgai tylėjo dabar jau Irina. Jos gyvenimas, regis, klostėsi: baigus studijas pasiliko Šiauliuose, įsidarbino buhaltere ir vis svajojo gerai ištekėti. Bet su vyrais nepasitaikydavo – vien girtuoklis, kitas – mamos numylėtinis arba veltėdis. Tik 39-erių sutiko Fedą – už save 3 metais vyresnį elektriko darbą dirbantį vyrą, našlį su dešimtmečiu sūnumi Vovkumi. Fedas viską mokėjo, sakyčiau, ir būste, ir pas kaimynus vis taisė, nepiknaudžiavo alkoholiu, žodžių nesvaidė, o tikslus ir tvarkingas iki pertekliaus. Įsimylėjo Irina ne juokais, ir jau 14 metų jų santuokai (po metų pažinties susituokė) stengėsi vis „padangę laikyti virš galvos“. Savo vaiko susilaukti nepavyko, tad ir Fedas, ir Vovkus tapo jos šeima. Ne, prarasti jų nenorėjo jokiomis aplinkybėmis. – Norėjau pasiimti mamą pas save, – šiek tiek prikimusiu balsu prisipažino Irina, – bet ji net girdėti nenori. – Kaip? Ir Fedukas tavo mielasis neprieštarautų anytą dviejų kambarių bute apgyvendinti? – perkando Ania. – Ar, kaip visada, nutylėjai prieš laiką? Žinojai, kad mama atsisakys? – Ania! Baik juokauti, kalbėkim rimtai. – Užteks jau – nuskambėjo ir sesuo padėjo ragelį. Irina suspaudė rankose telefoną ir spoksojo į vieną tašką. Bet juk tai būtų geriausias sprendimas – Aniai kraustytis pas mamą. O ji padėtų ir pinigais, ir produktais. Be to, šiame miestelyje internetas visai neblogas, tad ir Ania galėtų rasti nuotolinį darbą. Tik ar jaunesnioji lengvintų vyresnėlės gyvenimą? Kaip buvo lepinama vaikystėj, taip ir dabar… „Kalbėjau su mama. Ji sako, viskas gerai, padėjėjų jai nereikia. Nustok kelti spektaklį!“ – jau kitą dieną atėjo žinutė nuo Anios. Irina nė neatsakė… Ji vis tiek klausė mamos pasiguodimų bent kartą per savaitę. Kartais naktimis negalėdavo užmigti. Net Fedas, paprastai nekreipiantis dėmesio į žmonos nuotaikas, jau paklausė, ar kas nenutiko. Irina nieko apie savo problemas nepasakojo – kam jam to reikia? Nejaugi dar ir žmona „apkrauta“ problemomis patiks? Bet ką daryti – nė nesugalvojo… Samdyti slaugę? Taigi pinigų jokių neužtektų. – Viskas! – Fedas garsiai pastatė ant stalo arbatos puodelį. – Trečią mėnesį matau, kad tu ne savimi. Sakyk – kas atsitiko! Irina netikėtai pravirko, bet greitai susitvardė (juk vyrai nemėgsta ašarų) ir trumpai nužymėjo situaciją. – O kodėl man nepasakei, kad Elenai Ivanovnai blogai? – tvirtai paklausė vyras. – Nenorėjau… apkrauti… – kažką sumurmėjo Irina. Atrodė, kad be reikalo viską pasakė vyrui. Juk ir jam to nereikia? – Supratau, – Fedas pakilo nuo stalo. – Už vakarienę ačiū. Einu miegot. Net įprastų žinių nežiūrėjo. Kas toliau? Naktį Irina blaškėsi, kol ryte persimiegojo žadintuvą. Šeštadieniais į darbą nereikia, bet Fediai pusryčius visuomet tuo pačiu metu patiekdavo. O dabar… apsikvailino. Tačiau vyras ramiai gėrė arbatą virtuvėje ir kažką telefonui įsistebeilijęs skaitė. – Atsikėlei? – atsisuko pasitikti. Veidas rimtas, bet balsas – ramus. – Taip, Fedi. Tuoj, aš pusryčius pagaminsiu, – sumirgo Irina. – Sėsk, pasikalbėti reikia. Irina klusniai atsisėdo, sustingo. – Pagalvojau. Reikia gelbėti tavo mamą. Negalima palikti senių vienų. Maniškė iki senatvės neišgyveno… Žodžiu, persikeliam pas ją. Jau pažiūrėjau – galiu įsidarbinti pas vietinį ūkininką, tau irgi darbo netrūks. Irina vos nenugriuvo nuo kėdės. – Fedi… Ar esi tikras? – Visiškai. O gal manai, pamiršau, kaip Elena Ivanovna per atostogas prie Vovkaus stengėsi? Ar kaip mane gerbė ir lepino? Ne, Irina, gerą atsimenu. O ir kaime gyvent seniai norėjau. Aišku, jei mano uošvė neprieštaraus. Irina žiūrėjo į vyrą didelėmis akimis. To jau tikrai nesitikėjo iš savo Feduko… – O Vovka? – paklausė iš įpročio. – O kas Vovka? – nustebo vyras. – Sveikas, išsilavinęs, su darbu. Tik džiaugsis, jei butas jam liks. – Fedia! – Irina puolė jam ant kaklo, net pamiršusi, kad jis nemėgsta tokių emocijų. Bet jis neatstūmė. Tik paglostė pečius. – Na, kas dabar? Viskas bus gerai. Ji tikrai to labai tikėjosi… Nesitikėjau tokio vyro poelgio – kai šeima tampa stipriausia atrama: tikra lietuviška istorija apie rūpestį, ištikimybę ir pasirinkimus senatvėje

Rasa, reikia kažką daryti… su sunkia aimana tarė Viktorija, laikydama telefoną prie ausies. Kas atsitiko?

Uncategorized

0110

Nors Lina buvo puiki marti ir žmona, ji sugriovė ne tik savo santuoką, bet ir pati save

Nors Emilija buvo puiki marti ir žmona, ji sužlugdė ne tik savo santuoką, bet ir save pačią.

Uncategorized

032

Mano santuoka atrodė normali – ne tokia „ideali“ kaip socialiniuose tinkluose, bet stabili: be skandalų, be pavydo, be paslėptų ženklų. Jis neslėpė telefono, negrįždavo vėlai, nekeitė savo planų. Nieko neįtariau. Moteris, dėl kurios mane paliko, dirbo kartu su juo – jaunesnė, netekėjusi, be vaikų. Esu ją keletą kartų sutikusi, kartą net buvo mano namuose, kai vyko įmonės vakarėlis – elgėsi paprastai, kalbėjo normaliai, jokių įtarimų nesukėlė. Pokalbis įvyko penktadienio vakarą: grįžo iš darbo, padėjo raktus ant stalo ir pasakė, kad turime pasikalbėti. Prisėdo prieš mane ir pasakė tiesiai – nebemyli manęs, yra sutrikęs, sutiko kitą ir išeina pas ją. Pabrėžė, kad ne dėl manęs – aš esu gera, bet su ja jis jaučiasi gyvas. Paklausiau, kiek tai tęsiasi – atsakė: mėnesiais. Kodėl to nepastebėjau? Nes jis buvo atsargus. Tą pačią naktį susidėjo kelis drabužius ir išėjo. Nebuvo jokių ilgų ginčų, bandymų taisyti santykius. Po to sekė sunkiausi mėnesiai: neturėjau pastovių pajamų, sąskaitos kaupėsi – nuoma, paslaugos, maistas. Pradėjau pardavinėti daiktus iš namų, buvo dienų, kai valgydavau tik kartą per dieną. Kartais tekdavo išjungti dujas, kad mažiau išleisčiau. Verkiau, bet vis tiek reikėjo keltis ir galvoti, kaip toliau gyventi. Ieškojau darbo – nepriimdavo, nes neturėjau tinkamos patirties ar išsilavinimo. Galiausiai, iš bėdos, pagaminau desertą ir pardaviau kaimynei, po to dar – ėmiau siūlyti per WhatsApp, nešiojau pėsčiomis, kartais grįždavau nieko nepardavusi, kitąsyk viskas išpirkta. Pamažu atsirado nuolatinių klientų – naktį gamindavau saldumynus, rytą išnešiodavau. Taip susimokėdavau už turgų, paskui – sąskaitas ir nuomą. Nebuvo lengva ir greita – daug nuovargio, mažai miego, gyvenimas „ant ribos“. Ir iki dabar taip gyvenu. Netapau turtinga, bet išsilaikau pati – nepriklausau nuo nieko. Namas nebėra toks pat, bet jis mano. Jis liko su ta moterimi, dėl kurios mane paliko – niekad daugiau nekalbėjome. Jei kažko išmokau – tai išlikti tada, kai nėra pasirinkimo. Ne todėl, kad norėjau būti stipri – bet todėl, kad niekas už mane to nepadarys.

Mano santuoka visada atrodė normali. Ne tokia nepriekaištinga, kaip rodoma socialiniuose tinkluose, bet

Uncategorized

0217

Vyro giminaičiai pamiršo pasveikinti mane su 40-uoju gimtadieniu, ir aš atsakiau lietuviškai — kaip mano tylus „ne“ išjudino visą šeimos ponų klaną, o per anytos jubiliejų visi gailėjosi: „Geriau būtume nepamiršę Elenos“

Kodėl nutilo telefonas? Gal ryšys prastas? Ar galbūt jie supainiojo datas? Na, negalėjo jie paprasčiausiai