Uncategorized
039
– Mes nusprendėme, kad tau saldumynai ne į sveikatą – pasakė antroji dukra ir nuėjo nuo stalo tortą, kurį aš iškepiau savo gimtadienio proga.
Manau, kad saldumynai tau neigiami pareiškė šonė ir nuėmė nuo stalo pyrą, kurį aš iškepiau savo gimtadieniui.
Zibainis
Uncategorized
068
Ilgai laukta anūkė Nijolė Mykolienė vis skambino sūnui, kuris buvo išvykęs į dar vieną žvejybos reisą. Tačiau kaip nebuvo ryšio, taip ir nėra. – Oj, sūnau, ir privirei reikalų! – sudūsavo ji, vėl rinkdama pažįstamą numerį. Skambink nesambinęs – ryšio nebus, kol sūnus nepasieks artimiausio uosto. O iki to dar gali tekti laukti. O čia – toks reikalas! Nijolė Mykolienė jau antrą parą nemiega – štai ką sūnus prisidirbo! * * * Ši istorija prasidėjo prieš keletą metų, kai Mykolas dar nė nesvarstė dirbti tolimojo plaukiojimo žveju. Sūnus jau buvo vyras, bet vis nesusiklostydavo su merginomis – mat visos jam kažkokios „ne tokios“! Nijolė Mykolienė liūdėdama stebėjo, kaip griūva vieni po kitų jo santykiai su, jos akimis, labai padoriomis ir gražiomis panelėmis. – Turi tu sunkų būdą! – sakydavo sūnui. – Vis kas nors netinka! Ar atsiras nors viena moteris, kuri tau įtiks? – Nesuprantu tavo priekaištų, mama. Tu trokšti marti, o koks ji žmogus – tau visai nesvarbu? – Kodėl nesvarbu? Svarbiausia, kad tave mylėtų, būtų dora! Sūnus reikšmingai tylėdavo, o Nijolę Mykolienę tai be galo erzindavo. Kaip čia dabar – pats pagimdytas, užaugintas sūnus elgiasi tarsi žinotų gyvenimą geriau nei mama! Tai kuris iš jų vyresnis, galų gale? – Kuo tau bloga buvo Agnė?! – pradėdavo ji nervintis. – Jau sakiau. – Na, gerai… – Agnė buvo nesėkmingas pavyzdys, bet Nijolė Mykolienė nenorėjo nusileisti. Ir taip dienos ėjo – sūnus keitė drauges, bet svajonė išvysti anūkus, palydėti sūnų į šeimos laimę taip ir nesipildė. Galų gale Mykolas susitiko seną draugą ir priėmė pasiūlymą dirbti žvejybos laivuose. Niekas neįtikino Nijolės, kad jam neverta važiuoti. – Ką tu, mama? Čia gi puikus pasiūlymas! Žinai, kiek vaikinai uždirba? Mes abu su tavim visko turėsim! – Ką man tie pinigai, jei tavęs nematysiu! Jau geriau tu šeimą kurtum! – O kaip vaikų auginti, jei pinigų nebus? Kol dar jaunas, prikaupsiu, o tada viską spėsiu! Piniginiais reikalais Nijolė Mykolienė nesinaudojo. Turėjo savo kuklų uždarbį vaistinėje, kurio pilnai pakako. „Tegul gulės kortelėj, gal sūnus pastebės, kokia taupi jo mama!“ – galvojo ji. Ir taip gyveno. Sūnus, grįžęs trumpiems atostogoms, stengdavosi atsiimti laiką: vakarodavo su draugais, linksmindavosi, kartais parsivesdavo merginų, tiesa, mamai nebepažindino. Kai Nijolė papriekaištaudavo, išgirsdavo vieną nemalonų atsakymą: – Kad tau po to netektų nervintis, kad su jomis nesusituokiau. Tokių aš vesti neketinu. Nijolei Mykolienei būdavo skaudu. Dar skaudžiau, kai sūnus pasakė, kad ji – per daug patikli. Vis dėlto vieną vakarą Nijolė išvydo jį su mergina ir vėl pažado susuktos galvos, kaip sūnų įstatyti į šeimyninę laimę. Nejaukiai, bet drąsiai prisiartino prie poros – Mykolas, suaugęs vyras, net paraudo. Bet mamai teko supažindinti. Milena Nijolei patiko. Aukšta, liekna, garbanotais plaukais, graži ir maloni. Pamačiusi tokią greta sūnaus, Nijolė pamiršo visas prieš tai buvusias nuoskaudas. Romano metu Milena kelis kartus viešėjo jų namuose. Nijolė negalėjo atsidžiaugti – panelė išsilavinusi, kalbi, įdomi. Bet artėjant kitam reisui, Milena staiga dingo. – Mes su Milena nebesusitinkame. Ir tau su ja nereikia bendrauti, – trumpai atkirto sūnus. Nijolė ilgai suko galvą, kas nutiko, bet išsiaiškinti nepavyko. * * * Praėjo metai. Sūnus parvažiuodavo retkarčiais, bet apie savo buvusią meilę – nė žodžio. Pagaliau Nijolė neišlaikė: – Tai kuo gi TA bloga buvo? Ir šioje – kas negerai? – Mama, čia – tik mano reikalas. Nelįsk į mano gyvenimą! Nijolė vos nesusigraudino. Greitai sūnus išplaukė į dar vieną reisą, o Nijolė Mykolienė gyveno įprastu ritmu. Ir štai vieną dieną vaistinėje, kur dirbo Nijolė, užsuko mergina nusipirkti mišinuko ir… tai buvo Milena! Sutrikusi, ji nuleido akis ir sutvarkė kepuraitę ant vežimėlyje sėdinčios mergytės. – Milenyt, kaip aš džiaugiuosi tave pamačiusi! Misha nieko nepaaiškino, tiesiog išvažiavo! – nerimo Nijolė. – Na, taip jau yra, – skausmingai nusišypsojo Milena. – Tebūnie. Po truputį Nijolė išklausinėjo Mileną. Pasirodo, ši pastojo nuo Mykolo, bet iš jo suteiktos paramos nebuvo nė ženklo – esą vaiko nenorėjo, laiko auginti neturės, santykiai jo nedomina. Ir dingo. – Viskas gerai, gyvenam dviese, mums ir taip gerai! – trūktelėjo pečiais Milena. Nijolė vos neklaupė prieš vežimėlį: – Tai ką, čia mano anūkė? – Panašu, kad taip. Anytė vardu. Nuo to laiko Nijolė Mykolienė nebesuranda sau vietos. Paaiškėjo, kad Milena vos galą su galu suduria: butą nuomojasi, bet su vaiku ir be nuolatinio darbo – labai sunku. Milena jau galvojo grįžti pas tėvus į kitą miestą, o Nijolę nuo tos minties apie anūkės išvykimą skaudėjo širdis. – O tai kelkis gyventi pas mane, Milena, su Anyte! Čia tavo namai, aš visur padėsiu, o Misha tiek pinigų siunčia – man jų sunku išleisti! Anytei visko užteks! – O ką Misha pasakys? – Ką jo klausyt? Pridarė reikalų, vaiką paliko, ir dar motinai nieko nepasakė! Privalau kaip nors išpirkti jo kaltę! O kai sugrįš – aš jam pasakysiu, nebijok! – kumščiu pagrasino Nijolė. Taip ir pasiliko jos su anūke. Nijolė gailėjo nei laiko, nei pinigų: ėmė dirbti mažiau, kad galėtų būti su Anyte. Milena įsidarbino ir ramia širdimi palikdavo dukrytę su Nijole Mykoliene. Grįždavo vėlai, skųsdavosi nuovargiu. Artėjo Mykolo atostogos. Nijolė Mykolienė įsivaizdavo, kaip sugrįžus sūnui „įkrės protą“, o Milena vis nerimavo. – Misha grįš ir mus su Anyte išvarys! Bijau, Nijole Mykoliene… Galvoju, reikia ieškotis buto. – Neišvarys jis jūsų! – atkirto Nijolė. – Aš šios namų šeimininkė! Galiu prijimti, ką noriu, tegul tik pabando ką pasakyti! Milena vis bandė išsikraustyti, bet Nijolė buvo atkakli. Paliko jas pas save. – Žinai ką manau? – vieną vakarą tarė Nijolė. – Reikėtų šį butą iškart užrašyti Anytei! Kad problemų nebūtų. Misha tai nė į dokumentus neįrašytas, – pažiūrėjo į Mileną, ši nuleido akis. – Nereikia, Nijole Mykoliene! Ir mano tėvai butą turi… – Negalvok manęs atkalbėti – aš nusprendžiau! Tačiau notaras atsisakė: kol sūnus neišsiregistruoja, butas negali būti perrašytas. Iki Mykolos grįžimo buvo likę kelios dienos. Milena vis labiau nervinosi, pradėjo užsibūti kažin kur. – Kur tu vis laiką vėluoji? – vieną vakarą paklausė Nijolė. Milena pakeitė tema: – Na, taip… darbe… Man reikia avanso, bet vadovas sako – kol nepadarysiu, ką įsipareigojau, nieko negausiu. – Kam tau tas avansas? Ar trūksta ko? Milena tuo metu tylėjo, persirenginėjo. Nijolė pastebėjo – dalis daiktų sudėta į didelį krepšį, paslėptą už lovos. – Kur rengiesi? Butą nuomotis nusprendei?! – Nijole Mykoliene… turiu išvykti! Misha grįš… – Niekur neišleisiu tavęs su anūke! – nukirto Nijolė. Pagalvojo ir pridūrė: – Beje, nori – imk mano sūnaus kortelę, pirk ko reikia, dirbti nereikia tiek daug, Anytė jau pamirš kaip motina atrodo! Jei nori, kad Mykolas tave priimtų, mokykis būti šeimininke. Milena tylėjo. Po dviejų dienų turėjo grįžti Mykolas. * * * Tą rytą Nijolė Mykolienė nubudo anksčiau, užėjo į Milenos ir Anytes kambarį – Milenos nėra, tik Anytė saldžiai miega. „Nieko nesuprantu! Kur ji galėjo išeiti taip anksti?“ Išėjo į virtuvę baigti ruošos. Mykolą, įsivaizdavo, pasitiks su Anyte ant rankų, privers atsiprašyti Milenos. Ir štai – ilgai lauktas skambutis į duris. Parėjęs Mykolas sustingo pamatęs mamą su mergaite ant rankų. – Sveika, mama. Ką čia laikai? Ką pražiopsojau per reisą? – Pats turėtum žinoti! – Nieko nesuprantu, – sunerimo Mykolas, – pasakok, kas čia per nuotykiai? – Nuotykiai? Atradau anūkę, Anytę! Tokie nuotykiai! – ryžtingai pažvelgė Nijolė. – Kokią anūkę? Ar turiu dar brolių ar seserų ir nežinau? – apstulbo Mykolas. – Baik, Misha! Milena man viską papasakojo! Nė už ką tokio nesitikėjau iš tavęs! – Milena? Nieko nesuprantu! Pirma, sakiau su ja nebūt bendrauti. Antra, kuo čia dėta Milena ir ta mergaitė? Nijolė supyko – papasakojo viską sūnui kaip ant delno, nepagailėdama priekaištų. Mykolas, išgirdęs istoriją, susiėmė už galvos: – Mama! – sušuko jis. – Ką, vėl kvaila mane pavadinsi? Tebūnie. Bet aš… – Čia ne mano vaikas, mama! Milena tave apgavo, o tu… Kokia tu patikli! O palauk – ar ji nepaėmė pinigų? – Nieko! Tu tik… – Mama! Patikrink savo santaupas! Milena turbūt su jomis jau išlėkė! – Ji tik į darbą išėjo! – nenusileido Nijolė. Ginčijosi ilgai. Galiausiai Mykolas sutarė palaukti Milenos ir viską išsiaiškinti. Jos tą vakarą nesulaukė. Ir kitą, ir dar sekantį. Nijolė Mykolienė nuėjo ieškoti Milenos į „darbą“, o ten – tokios niekas nežino. Namie – ir pinigų, ir kortelės nėra. Spintose neberado ir Milenos daiktų – tik Anytės daikteliai. Suprato – buvo apgauta. – Negali būti! Nejaugi taip apmulkinta? – Ji ir ne tiek galėjo, – pratarė Mykolas. – Pažįstami jau perspėjo – ji nebe pirma taip padaro… O kai paaiškėjo, kad ir pas mane vaikščiojo nėščia – pasakė, kad mano… Bet draugai žinojo, kad su kitais vaikinais laksčiusi… Durnelė aš, – pravirko Nijolė. – Kodėl man visko nepapasakojai? – Nenorėjau tau nuotaikos gadinti. Tu per gera, visiems tiki. – Ką dabar darysim? – Pranešime policijai! Gerai, kad buto Anytei nespėjai užrašyti – būtume likę gatvėje. Policija negalėjo Milenos surasti. Ji lyg išgaravo. Visus tuos mėnesius Anytę leido auginti Nijolei Mykolienei. DNR testas parodė, kad Mykolas nėra tėvas, tačiau Nijolė Anytę pamilo kaip savą. Glaudėsi kartu, išsiaiškino, kad ji globos teisę gali gauti tik pati – grįžo į darbą, rado darželį, tvarkė dokumentus. Mykolui globos nesuteikė, Nijolei suteikė. O po metų Mykolas grįžo iš reiso ir parsivedė… žmoną. – Susipažink, mama, čia – Sonata. Dabar gyvensime kartu. – O kaip gi… – Nijolė pažvelgė į vaiko kambarį. Bet Sonata nusišypsojo: – Malonu susipažinti, Nijole Mykoliene! Man Misha viską papasakojo ir žaviuosi jūsų širdimi. Jei leisit, norėčiau dalyvauti Anytės auginime… – Taip, planuojam baigti reisus ir įsivaikinti Anytę, dabar jau neprieštaraus! Nijolė Mykolienė spindėjo iš laimės: – Dieve, koks džiaugsmas! Eikit, eikit visi prie stalo – būtinai susipažinsim, kaip šeima! Kaip aš laiminga!
Išsvajota anūkė Natalija Jankauskienė nerimastingai vis skambina sūnui, kuris išvyko į dar vienas tarptautines
Zibainis
Uncategorized
074
Kol gyvas, niekada nevėlu: Pasakojimas apie Vilnietę Oną ir jos penkių žvaigždučių poilsį užmiestyje
Kol gyvas, niekada nebūna per vėlu. Pasakojimas Na, mama, kaip ir tarėmės, rytoj tave pasiimsiu ir nuvešiu.
Zibainis
Uncategorized
0352
Marija Olegovna pabudo trečią valandą nakties nuo nuolatinio mygtukinio telefono vibravimo ant naktinio staliuko. Apstulbusi ji apžiūrėjo ekraną ir suprato, kad skambina sūnus. Jo balsas buvo išsigandęs: „Mama, atleisk, kad pažadinau… Važiavau namo iš darbo ir nutiko kažkas, dėl ko nežinau, ką daryti…“ Netrukus paaiškėjo, kad Dmitrijus kelyje rado sunkiai sužeistą vokiečių aviganį ir ieškojo pagalbos. Mieste nėra visą parą veikiančių vetklininkų, todėl jis kreipėsi į mamą – moterį, kuri visą pensiją skiria beglobiams gyvūnams. Praeities ginčai dėl jos širdingumo ir rūpesčio katėmis įgauna naują prasmę, kai sūnus pirmą kartą pats susiduria su skausmu ir gyvūno likimu. Ar padės motinos pavyzdys užauginti sūnui atjautos sėklą? Istorija apie netikėtai užgimusią draugystę, pasikeitusį požiūrį ir bendruomenės žmoniškumą: kaip nakties išgelbėta šuo pakeitė paprastos Kauno daugiabučio šeimos gyvenimą.
Rūta Rimantienė prabudo trečią valandą nakties nuo to, kad užsispyrusiai virpėjo jos senas mygtukinis
Zibainis
Uncategorized
046
– Mes nusprendėme, kad tau saldumynai ne į sveikatą – pasakė antroji dukra ir nuėjo nuo stalo tortą, kurį aš iškepiau savo gimtadienio proga.
Manau, kad saldumynai tau neigiami pareiškė šonė ir nuėmė nuo stalo pyrą, kurį aš iškepiau savo gimtadieniui.
Zibainis
Uncategorized
0123
Tai ne tavo namai Aliona liūdnai apžvelgė namą, kuriame užaugo nuo pat vaikystės. Sulaukusi vos aštuoniolikos, ji jau buvo visai nusivylusi gyvenimu. Kodėl likimas jai toks negailestingas? Močiutė mirė, į universitetą įstoti nepavyko, nes egzamino metu šalia sėdėjusi mergina viską nusirašė nuo jos, o pateikdama užduotį, dar ir kažką pakuždėjo egzaminuotojui. Tas suraukė antakius, liepė Alionai parodyti atsakymus ir paskelbė, kad ji šalinama iš egzamino dėl nusirašinėjimo. Nieko įrodyti nepavyko. Vėliau išaiškėjo, kad ta mergina – vietinio turtuolio duktė. Argi prieš tokius pakovosi? Ir štai, po visų nesėkmių, jos gyvenime netikėtai pasirodė mama su dviem tikraisiais broliais ir naujuoju vyru. Kur jie visi tiek laiko dingo? Alioną užaugino močiutė – mama buvo su ja tik iki ketverių. Ir iš tų laikų jokių šviesių prisiminimų neliko. Kol tėtis dirbo, mama palikdavo ją vieną ir leisdavosi ieškoti pramogų. O ištekėjusi toliau ieškojo „verto vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei vėliau, kai Alionos tėvas netikėtai mirė. Likusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo. Susirinko daiktus, paliko ketverių dukrą ant motinos namų slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro paliktą butą, išvyko nežinia kur. Močiutė Rasa veltui bandė šaukti į jos sąžinę. Tamara užsukdavo retai, bet Aliona jos nedomino. Kartą, kai Alionai buvo dvylika, ji atvežė septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad mama perrašytų namą jos vardu. – Ne, Tomute! Nieko tu negausi! – griežtai atsakė motina. – Vat numirsi – vis tiek mano bus! – negailestingai išrėžė Tamara, piktai žvilgtelėjo į dukrą, kuri stebėjo viską iš gretimo kambario, susirinko Sviatoslavą ir trenkdama durimis išvažiavo. – Kodėl kiekvieną kartą, kai ji atvažiuoja, jūs ginčijatės? – paklausė tada Aliona močiutės. – Todėl, kad tavo mama – savanaudė! Blogai ją auklėjau! Per mažai plakiau! – piktai atsakė Rasa. Močiutė netikėtai susirgo. Ji niekada nesiskundė sveikata. Bet vieną dieną, grįžusi iš mokyklos, Aliona rado visada triūsiančią močiutę išbalusią, sėdinčią balkone. Aliona dar niekada nebuvo mačiusi močiutės sėdinčios be darbo. – Kas atsitiko? – sunerimo ji. – Kažkaip bloga… Iškviesk greitąją, Alionuška… – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašelinės… mirtis. Paskutines dienas Rasa praleido reanimacijoje – lankyti neleido. Išsigandusi dėl artimo žmogaus, Aliona beviltiškai surinko mamos numerį. Ta iš pradžių atsisakė atvažiuoti, bet išgirdusi, kad močiutė reanimacijoje, galiausiai sutiko. Bet spėjo atvažiuoti tik į laidotuves. O po trijų dienų po jų, pakišo Alionai testamentą: – Šis namas dabar priklauso man ir mano sūnums! Greitai atvažiuos Olegas. Žinau, kad su juo nesutariat. Taigi kuriam laikui pagyvenk pas tetą Galiną, gerai? Mamos balse nebuvo nė lašelio liūdesio. Rodės, ji net džiaugėsi, kad Rasa mirė – juk dabar ji – paveldėtoja! Sielvarto prislėgta, Aliona negalėjo prieštarauti motinai. Juolab, kad testamente viskas aiškiai užrašyta. Tad kurį laiką ji tikrai gyveno pas tetą Galiną – tėvo seserį. Bet ji buvo vėjavaikė ir dar nenustojusi svajoti apie turtingą vyrą, tad namie nuolat būdavo triukšmingų ir prisigėrusių svečių. Aliona negalėjo to pakelti. Dar kai kurie vyriškiai pradėjo rodyti jai dėmesį, nuo ko ji buvo sukrėsta. Apie viską pasipasakojusi savo vaikinui Pauliui, Aliona sulaukė netikėtos ir nudžiuginusios reakcijos: – Tik trūko, kad visokie seni diedai į tave žiūrėtų ar rankas tiestų! – tarė jis ryžtingai, nors jam buvo tik devyniolika, – Aš šiandien pat pasikalbėsiu su tėvu. Turime vieno kambario butą miesto pakraštyje. Tėvas pažadėjo, kad galėsiu ten gyventi, kai įstosiu į universitetą. Žodį ištesėjau, dabar jo eilė. – O ką aš čia turiu bendro? – nepatikliai atsakė Aliona. – Kaip tai? Mes abu ten kartu gyvensim! – Ar tavo tėvai su tuo sutiks? – Jie neturi kito pasirinkimo! Šiandien oficialiai tau pasipiršiu – ar sutinki būti mano žmona ir gyventi su manim vienoje bute? Aliona vos nepravirko iš laimės: – Žinoma – taip! Sužinojusi apie vestuves, teta apsidžiaugė, o motina net piktai sukando dantis: – Tai tu išteki? Tu žiūrėk kokia gudri! Į universitetą neįstojusi, kitaip veržiesi į gyvenimą! Pinigų neduosiu, žinok! Ir namas šis – mano! Tu nieko negausi! Tas mamos atsakymas skaudžiai sužeidė Alioną. Paulius vos suprato, kas atsitiko, kai ji atėjo pas jį raudanti. Verkiančią nuotaką jis parsivedė namo, kur kartu su tėvais bandė ją nuraminti ir girdė arbata. Andrius Simanavičius išklausė būsimos marti išgyvenimų, kurie per kelis mėnesius nutiko daugiau nei kitiems per visą gyvenimą. – Vargšė tu mano mergyte! Kas per moteris tokia! – susiėmė už galvos Pauliaus mama, išgirdusi, ką kalbėjo Tamara. – Mane kitkas domina… – susimąstė Andrius Simanavičius. – Ko ji taip dėl to namo dreba, jei yra testamentas, ir nuolat tau jį primena? – Nežinau… – sniaukštelėjo Aliona. – Dėl to namo su močiute vis ginčijosi, kai atvažiuodavo. Iš pradžių siūlė parduoti, vėliau reikalavo, kad močiutė perrašytų jai. Močiutė nesutiko. Sakė, jei perrašytų, su mama abu gatvėje liktume. – Keista! Sakyk, ar buvai pas notarą po močiutės mirties? – Ne, o kodėl? – Kad pripažintum paveldėjimo teises. – Bet paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Be to, mama turi testamentą. Jį mačiau – rodė. – Viskas ne taip paprasta, – atsakė Andrius Simanavičius. – Po savaitgalio kartu nueisim į notaro biurą. O dabar ilsėkis! Per šį laiką Aliona spėjo susitikti su mama. Ji atnešė dukrai kažkokius dokumentus ir bandė priversti pasirašyti, bet į situaciją įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašys! – O tu kas toks? Ji suaugusi, pati sprendžia! – piktai atkirto sudirgusi Tamara. – Aš jos būsimas vyras ir manau, kad tai gali jai pakenkti. Kol kas jokie dokumentai nebus pasirašyti. Tamara prasiveržė įžeidinėjimais, tačiau nieko negavusi, turėjo išeiti. Ši situacija tik dar labiau patvirtino Andriaus Simanavičiaus įtarimus. Po kelių dienų jie nuėjo pas notarą: – Atidžiai klausyk, ką jis sakys, ir prieš pasirašydama viską tikrink! – priminė jis. Tačiau notaras buvo sąžiningas. Jis priėmė Alionos pareiškimą, ir jau kitą dieną jie gavo atsakymą, kad Alionai atverta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rasa buvo sukaupusi sąskaitoje šiek tiek pinigų anūkei mokslams. Apie ją Aliona nieko nežinojo. – O dėl namo? – paklausė Andrius Simanavičius. – Namas prieš keletą metų buvo perrašytas dovanojimo sutartimi Alionai. Kitų dokumentų nėra. – Kaip dovanojimo sutartimi? – nustebo Aliona. – Močiutė kreipėsi į mus prieš kelerius metus, kad perrašytų namą jums. Neseniai jums sukako aštuoniolika, tad dabar galite laisvai disponuoti namu, kurį ji paliko. – O testamentas? – Testamentas rašytas prieš septynerius metus, o vėliau anuliuotas. Tikėtina, kad mama to nežino. Namas – jūsų, ir jūs turite teisę jame gyventi. Visi Andriaus Simanavičiaus nuogąstavimai pasitvirtino. – Ką dabar daryti? – sutrikusi paklausė Aliona. – Kaip ką? Pranešti mamai, kad namas tavo ir ji turi iš jo išsikraustyti. – Ji tikrai to nepadarys! Ji jau visus mano daiktus susikrovė, kad išmestų už durų! – Tam yra policija! Išgirdusi dukros žinią, Tamara įniršo: – Tu žiūrėk, motiną ruošiesi išvaryt! Pati nešdinkis! Galvoji, patikėsiu tavo pasakomis? Kas tau patarė? Tas tavo jaunikis su tėvu? Radot vienas kitą! Aš turiu dokumentą, pagal kurį turiu teisę į šį namą! Yra testamentas – aš paveldėtoja! – Būtent! Todėl iš ten nešdinkitės, kitaip sulaužysiu kojas, kad daugiau čia net nebandytumėt peržengti slenksčio! – prisidėjo Olegas, visa laiką piktai stebėjęs konfliktą. Andrius Simanavičius ir Aliona neišėjo. – Už grasinimus ir chuliganizmą tave gali patraukti atsakomybėn, – ramiai, bet tvirtai įspėjo Andrius Simanavičius. – Ką? Kas toks, kad mane mokytum? Dinkit iš čia! Namas tuoj bus parduotas! Netrukus atvažiuos pirkėjai apžiūrėti! Tačiau vietoj pirkėjų atvyko policija. Išaiškinę situaciją, jie pareikalavo pažeidėjų išsikraustyti, įspėjo apie atsakomybę. Tamara su vyru ir sūnumis buvo įsiutę, bet prieš teisėsaugą nepaėjo. Aliona grįžo į savo namus. Paulius nesutiko jos palikti vienos, baimindamasis, kad motinos vyras grasins, todėl persikėlė pas ją. Ir buvo teisus. Tamara su Olegu dar ilgai trukdė. Sužinojusi apie močiutės sąskaitą, Tamara kreipėsi į notarą ir bandė ją prisiteisti. Čia nieko nebebuvo galima padaryti – dalis pinigų liko jai. Bet namo gauti nepavyko, kad ir ką darytų. Mama paliko ramybėje tik tada, kai konsultavosi pas visus įmanomus teisininkus ir suprato, jog nebeturi šansų. Tada išvyko su šeima namo. Daugiau Aliona su ja nebebendravo. Aliona ir Paulius susituokė. Kitą vasarą ji įstojo į svajonių specialybę universitete, o trečiame kurse susilaukė pirmagimio. Ji buvo dėkinga vyrui ir jo šeimai už paramą sunkiausiuoju gyvenimo metu ir nugyveno laimingą gyvenimą. Autorė: Odeta
Tai ne tavo namai Eglė su liūdesiu peržvelgė namus, kuriuose užaugo. Jai buvo aštuoniolika, o gyvenimas
Zibainis
Uncategorized
074
Jau nebegaliu laukti vedybų: Lietuvos filologijos mokslų daktarės Alos meilės kelias nuo neištikimo vyro, vienišos motinystės ir kandidatų, iki aistringo romano su buvusiu studentu Vahidu iš Alžyro ir netikėto susitaikymo su likimu
2023 m. rugsėjo 12 d., antradienis Vis dažniau užčiuopiu savo širdyje klausimą ar man dar liko vilties
Zibainis
Uncategorized
081
Po lova radau vyro dėžę su moteriškais daiktais ir suvokiau, kad jie nepriklauso man
Mama, kodėl tu visada taip? balsas Ugnės griuvo tiesiai į ašarų ribą. Kiekvieną kartą tas pats scenarijus!
Zibainis
Uncategorized
035
Patogios močiutės Elena Ivanauskienė nubudo nuo juoko. Ne nuo tylutėlio juokelio, ne nuo santūraus krizeno, o nuo skardaus, lig tokioms ligoninės palatos sienoms nepriderančio kvatojimo, kurio ji niekad negalėjo pakęsti per visą savo sąmoningą gyvenimą. Juokėsi kaimynė iš šalia esančios lovos, laikydama telefoną prie ausies ir mosikuodama laisva ranka tarsi pašnekovė galėtų ją matyti. – Lina, ką tu! Rimtai taip ir pasakė? Prie visų? Elena Ivanauskienė pasižiūrėjo į laikrodį. Be penkiolikos septynios ryto. Iki kėlimosi dar penkiolika minučių. Penkiolika minučių, kurias buvo galima praleisti tyloje, surenkant mintis prieš operaciją. Vakar vakare, kai ją tik atvežė į palatą, kaimynė jau gulėjo savo lovoje ir kažką sparčiai rašė telefone. Pasivaikino trumpai. „Labas vakaras“, „Sveiki“, ir išsiskirstė kiekviena į savo mintis. Elena Ivanauskienė buvo dėkinga už tylą. O dabar – cirkas. – Atsiprašau, – tyliai, bet aiškiai tarė ji. – Gal galėtumėte tyliau? Kaimynė atsisuko. Apvalus veidas, trumpai kirpti žili plaukai, ryškios pižamos su raudonais taškeliais. Ir visa tai ligoninėje! – Oi, Lina, paskambinsiu vėliau, čia mane jau auklėja, – atitraukė telefoną ir nusišypsojo Elenai Ivanauskienei. – Atsiprašau! Esu Katerina Stankevičienė. Ar išsimiegojote? Aš prieš operacijas visai nemiegu, vat ir skambinu visiems iš eilės. – Elena Ivanauskienė. Jei jau jūs nemiegate, tai nereiškia, kad kiti irgi nenori pailsėti. – Bet juk jau nemiegate, – Katerina Stankevičienė mirktelėjo. – Gerai, žadu šnabždėti. Pažadu. Ji nešnabždėjo. Iki pusryčių spėjo dar du kartus paskambinti, ir jos balsas tik garsėjo. Elena Ivanauskienė demonstratyviai nusisuko į sieną ir užsitraukė antklodę ant galvos, bet tai nepadėjo. – Man dukra skambino, – aiškino per pusryčius Katerina Stankevičienė, kurių jos abi nevalgė – Operacija. Jaudinasi, vargšiukė. O aš raminu, kaip tik moku. Elena Ivanauskienė tylėjo. Jai sūnus nepaskambino. Bet ji nesitikėjo – jis buvo įspėjęs, kad ryte svarbus posėdis. Ji pati taip auklėjo: darbas yra rimta, atsakomybė. Kateriną Stankevičienę išvežė pirma. Ji ėjo koridoriumi mojuodama ranka atsisveikinimui ir kažką šaukė slaugei, ši juokėsi. Elena Ivanauskienė pagalvojo, kaip būtų gerai, jei po operacijos ją perkeltų į kitą palatą. Ją pačią nusivežė po valandos. Narkozę ji visuomet sunkiai ištverdavo. Atsigavo su pykinimu ir dusliu skausmu dešiniajame šone. Slaugė paaiškino, kad viskas praėjo gerai, reikia tik pakentėti. Elena Ivanauskienė pakentėjo. Ji išvis mokėjo kentėti. Vakare, kai ją parvežė į palatą, Katerina Stankevičienė jau gulėjo savo lovoje. Pilkas veidas, užmerktos akys, lašinė rankoje. Tylu. Pirmą kartą tylu. – Kaip jūs? – paklausė Elena Ivanauskienė, nors nesiruošė pradėti pokalbio. Katerina Stankevičienė atmerkė akis. Silpnai nusišypsojo. – Dar gyva. O jūs? – Irgi. Jos patylėjo. Prie lango tankėjo prieblanda. Lašinės tyliai skambėjo. – Atsiprašau už rytą, – staiga tarė Katerina Stankevičienė. – Kai nervinuos – nekontroliuojamai pliurpiu. Žinau, kad erzina, bet nieko negaliu padaryti. Elena Ivanauskienė norėjo replikos, bet nerado žodžių. Per daug pavargo. Išspaudė: – Nieko. Naktį nei viena nemiegojo. Skaudėjo abiem. Katerina Stankevičienė daugiau neskambino, tylėjo, bet Elena Ivanauskienė girdėjo, kaip ji vartosi, atsidūsta. Kartą, rodos, pravirko. Tyliai, į pagalvę. Ryte atėjo gydytoja. Apžiūrėjo siūles, pamatuodavo temperatūrą, pasakė abiem: „Šaunuolės, viskas gerai.“ Katerina Stankevičienė tuoj pat pagriebė telefoną. – Lina, labas! Viską, gyva ir sveika, nesijaudink. Kaip ten mano anūkai? Kiryla vėl karščiavo? O ką tu… Jau praėjo? Sakiau, kad nieko baisaus. Elena Ivanauskienė norom nenorom įsiklausė. „Mano“ – vadinasi, anūkai. Dukra atsiskaito. Jos pačios telefonas tylėjo. Žvilgtelėjo – dvi žinutės nuo sūnaus, atsiųstos vakar vakare, kai ji po narkozės dar nebuvo atgavusi jėgų: „Mama, kaip laikaisi?“ ir „Parašyk, kai galėsi.“ Ji parašė: „Viskas gerai.“ Pridėjo šypsenėlę. Sūnus mėgo šypsenėles, sakė, kad be jų žinutės atrodo sausos. Atsakymas atėjo po trijų valandų: „Super! Apkabinu.“ – Jūsų niekas neaplanko? – paklausė Katerina Stankevičienė po pietų. – Sūnus dirba. Gyvena toli. Ir nėra reikalo – nesu vaikas. – Teisingai, – sutiko Katerina Stankevičienė. – Manoji dukra irgi sako: mama, tu juk suaugusi, pati susitvarkai. Kam važiuoti, jei viskas gerai, tiesa? Jos balse buvo kažkas, kas privertė Eleną Ivanauskienę atidžiau į ją pažvelgti. Katerina Stankevičienė šypsojosi, bet akys buvo visai nei linksmo. – O kiek turite anūkų? – Tris. Kiryla – vyriausias, aštuonerių metų. Paskui Milda ir Lukas – metų skirtumu, trejų ir ketverių, – Katerina atsitraukė telefoną iš spintelės. – Norite nuotraukų? Ji rodė nuotraukas apie dvidešimt minučių. Vaikai sode, vaikai prie jūros, vaikai su tortu. Visose nuotraukose su jais buvo ji. Apkabindavo, bučiuodavo, kreipėsi į juos. Dukros nebuvo nė vienoje. – Dukra fotografuoja, – paaiškino Katerina Stankevičienė. – Ji nemėgsta būti kadre. – O anūkai dažnai pas jus? – Oi, aš pas juos praktiškai gyvenu. Dukra dirba, žentas irgi, tai aš… padedu. Iš darželio paimti, pamokas patikrinti, valgyti pagaminti. Elena Ivanauskienė linktelėjo. Jai buvo panašiai. Pirmus metus po anūko gimimo irgi kiekvieną dieną padėdavo. Paskui anūkas paaugo, ji atvažiuodavo rečiau. Dabar kartą per mėnesį, sekmadienį. Jei sutapdavo planai. – O jūs? – Vienas anūkas. Devynerių. Gerai mokosi, lanko būrelį. – Dažnai matotės? – Sekmadieniais, kartais. Jie labai užsiėmę. Aš suprantu. – Na taip, – Katerina Stankevičienė atsisuko į langą. – Užsiėmę. Jos nutilo. Prie lango merkiantis lietaus lašai. Vakare Katerina Stankevičienė tarė: – Nenoriu namo. Elena Ivanauskienė pakėlė akis. Katerina sėdėjo ant lovos, apsikabinusi kelius, ir žiūrėjo į grindis. – Tikrai nenoriu. Galvojau, galvojau, ir nenoriu. – Kodėl? – O kam? Atvažiuosiu, o ten Kiryla su pamokomis nesusitvarkęs, Milda vėl varvina nosį, Lukas sutrūkinėjo kelnes. Dukra darbe iki nakties, žentas vis komandiruotėse. Aš skalbk, gamink, tvarkyk, žiūrėk, padėk. O jie net… – ji sustojo. – Net ačiū nepasako. Nes močiutė juk privalo. Elena Ivanauskienė tylėjo. Gerklėje susidarė gumulas. – Atsiprašau, – Katerina Stankevičienė nusišluostė akis. – Kažkaip palūžau. – Nesikraukite, – tyliai tarė Elena Ivanauskienė. – Aš… prieš penkerius metus išėjau į pensiją. Galvojau, pagaliau užsiimsiu savimi. Norėjau lankytis teatre, parodose. Net užsirašiau į prancūzų kalbos kursus. Išėjau dvi savaites. – O kas nutiko? – Marti išėjo į dekreto atostogas. Paprašė padėti. Aš – juk močiutė, juk nebedirbu, man nesunku. Nesugebėjau atsisakyti. – Ir kaip? – Trejus metus kiekvieną dieną. Paskui anūkas pradėjo lankyti darželį, jau rečiau. Paskui mokyklą, kartą per savaitę. Dabar… – nutilo. – Dabar manęs jiems visai nereikia. Jie turi auklę. O aš sėdžiu namie ir laukiu, kol pakvies. Jei tik nepamiršta. Katerina Stankevičienė linktelėjo. – Manoji turėjo atvažiuoti lapkritį. Pas mane. Į svečius. Visus namus iššveičiau, pyragų iškepiau. O ji paskambino: mama, atleisk, Kiryla turi būrelį, negalim. – Neatvažiavo? – Neatvažiavo. Pyragus atidaviau kaimynei. Jų akys tyliai susitiko. Už lango lietus šnarėjo per stiklą. – Žinote, kas skaudžiausia? – tarė Katerina. – Ne kad neatvažiuoja. Kad vis tiek lauki. Telefoną gniauži rankoje, galvoji: gal dabar paskambins – pasiilgo. Šiaip sau. Ne šiaip, kad reikia padėti. Elena Ivanauskienė pajuto, kaip kandžioja nosį. – Aš irgi laukiu. Kaskart, kai skamba telefonas, galvoju – gal sūnus tiesiog nori pakalbėti. Bet ne. Visada dėl reikalų. – O mes padedam, – Katerina nusišypsojo liūdnai. – Juk mes mamos. – Taip. Kitą dieną pradėjo perrišimus. Abu skaudėjo. Po procedūros ilgai tyloje gulėjo, kol Katerina netikėtai tarė: – Visada maniau, kad turiu laimingą šeimą. Dukra mylima, žentas geras, anūkai džiaugsmui. Kad esu reikalinga. Kad be manęs niekaip. – Ir? – Ir tik čia supratau, kad jie ir be manęs kuo puikiausiai apsieina. Dukra per keturias dienas nė karto nepasiskundė, kad sunku. Priešingai, tokia žvali. Vadinasi, moka. Tik patogu, kai močiutė – nemokama auklė. Elena Ivanauskienė atsisėdo ant alkūnės. – O aš supratau, kad pati kalta. Pati išmokiau sūnų, kad mama visada padės, visada lauks. Kad mano planai nesvarbūs, o jo – šventi. – Ir aš taip dariu. Dukra paskambina, viską metu ir bėgu. – Mes pripratinom juos, kad nesame žmonės, – lėtai pasakė Elena Ivanauskienė. – Kad gyvenimo neturim. Katerina linktelėjo. Patylėjo. – O kas dabar? – Nežinau. Penktą dieną Elena Ivanauskienė atsikėlė be slaugės pagalbos. Šeštą – nuėjo iki koridoriaus galo ir atgal. Katerina atsiliko diena, bet eina užsispyrusiai. Kartu vaikščiojo koridoriumi, lėtai, prisilaikydamos už sienos. – Po vyro mirties visai pasimečiau, – sakė Katerina. – Galvojau, viskas – gyvenimas baigtas. O dukra sako: mama, dabar tavo nauja prasmė – anūkai. Gyvenk dėl jų. Ir gyvenau. Tik va ta prasmė kažkokia… vienpusė. Aš jiems, o jie man – kai patogu. Elena papasakojo apie skyrybas. Prieš trisdešimt metų, kai sūnui buvo penkeri. Kaip viena augino, vakare mokėsi, dirbo dviejose darbuose. – Galvojau, jei būsiu ideali mama, bus idealus sūnus. Jei viską atiduosiu, jis bus dėkingas. – O jis užaugo ir gyvena savo gyvenimą, – užbaigė Katerina. – Taip. Galbūt tai normalu. Tik nesitikėjau, kad bus taip vieniša. – Ir aš nesitikėjau. Septintą dieną atėjo sūnus. Neperspėjęs, netikėtai. Elena Ivanauskienė sėdėjo ant lovos ir skaitė, kai jis pasirodė duryse. Aukštas, brangiame palte, su vaisių maišeliu. – Mama, labas! – šyptelėjo, pabučiavo į kaktą. – Kaip laikaisi? Geriau jau? – Geriau. – Puiku! Gydytoja sakė, dar trys dienos ir išleis. Gal nori pas mus pagyventi? Olesė sako – svečių kambarys laisvas. – Ačiū, namuose geriau. – Kaip nori. Jei ką – paskambink, pasiimsim. Užtruko kokias dvidešimt minučių. Papasakojo apie darbą, anūką, naują mašiną. Paklausė, ar nereikia pinigų. Pažadėjo atvažiuoti po savaitės. Ir išėjo greitai, lengviau atsikvėpęs. Katerina Stankevičienė gulėjo savo lovoje apsimetusi miegame. Kai durys užsidarė, atmerkė akis. – Jūsiškis? – Maniškis. – Gražus. – Taip. – Ir šaltas kaip ledas. Elena Ivanauskienė neatsakė. Gerklę užspaude. – Žinote, – tyliai tarė Katerina, – pagalvojau. Gal mums reikia liautis iš jų laukti meilės. Tiesiog… paleisti. Suvokti, kad jie užaugo, turi savo gyvenimą. O mums reikia ieškoti savo. – Lengva pasakyti. – Sunku padaryti. Bet ar yra kitaip? Ar norim taip ir sėdėti, laukti, kada prisimins? – Ką pasakei? – netikėtai perėjo į „tu“ Elena Ivanauskienė. – Dukrai? Kad po išrašymo dvi savaites ilsėsiuosi. Gydytoja uždraudė. Su anūkais nebūsiu. – Įsižeidė? – Ir kaip dar. – Katerina šyptelėjo. – Bet žinai ką? Pasidarė lengviau. Lyg kažką sunkaus nusimesčiau. Elena Ivanauskienė užsimerkė. – Bijau. Jei atsisakysiu, pasakysiu „ne“ – visai nustos skambinti. – O dabar dažnai skambina? Tyla. – Matai. Blogiau nebebus. Tik geriau. Aštuntą dieną jas abi išrašė tą pačią dieną. Susikrovė daiktus tylėdamos, lyg išsiskirdamos visam laikui. – Gal apsikeičiam telefonais? – pasiūlė Katerina. Elena linktelėjo. Įvedė numerius. Pastovėjo, žiūrėdamos viena į kitą. – Ačiū, – pasakė Elena Ivanauskienė. – Kad buvai šalia. – Ir tau ačiū. Žinai… trisdešimt metų taip nuoširdžiai nesikalbėjau. Iš širdies. – Aš irgi. Jos apkabino viena kitą atsargiai, kad nesužalotų žaizdų. Slaugė atnešė išrašymo dokumentus, iškvietė taksi. Elena Ivanauskienė išvyko pirma. Namie buvo tylu ir tuščia. Išsikrovė krepšį, nusiėmė dušą, atsigulė ant sofos. Pasiėmė telefoną. Trys žinutės nuo sūnaus: „Mama, jau išleidai?“, „Paskambink, kai būsi namuose“, „Nepamiršk vaistų.“ Atsakė: „Jau namie. Viskas gerai.“ Padėjo telefoną. Atsikėlė, nuėjo prie spintos. Ištraukė aplanką, kurio neatidarė penkerius metus. Ten gulėjo prancūzų kalbos kursų brošiūra ir atspausdintas filharmonijos spektaklių tvarkaraštis. Žiūrėjo į brošiūrą ir galvojo. Telefonas suskambo. Katerina. – Labas. Atsiprašau, kad taip greitai. Tiesiog… norėjau paskambinti. – Džiaugiuosi. Tikrai džiaugiuosi. – Žinai, gal susitikime? Kai visai atsigautume. Po dviejų savaičių. Kokiame kavinuke. Ar tiesiog pasivaikščioti. Jei norėsi, žinoma. Elena Ivanauskienė pažvelgė į brošiūrą. Paskui į telefoną. Ir vėl į brošiūrą. – Noriu. Labai noriu. Ir žinai ką? Susitikim ne po dviejų savaičių. Susitikim šeštadienį. Jau pavargau tupėti namie. – Šeštadienį? Rimtai? Gydytojai sakė… – Sakė. Bet aš trisdešimt metų visus aplink saugojau. Laikas pagalvoti apie save. – Susitarta. Šeštadienį. Atsisveikino. Elena Ivanauskienė padėjo telefoną, vėl paėmė brošiūrą. Prancūzų kalbos kursai prasideda už mėnesio. Registracija dar vyksta. Ji atsisėdo prie kompiuterio ir pradėjo pildyti registracijos anketą. Pirštai drebėjo, bet pildė iki galo. Už lango lijo. Bet pro debesis prasimušė saulė. Ne ryški, rudeniška, bet vis tik saulė. Ir Elena Ivanauskienė staiga pagalvojo, kad gal gyvenimas tik prasideda. Ir išsiuntė paraišką.
Patogios močiutės Rasa Juodgalvienė nubudo nuo juoko. Ne nuo tylaus prunkštimo, ne nuo sulaikyto kikeno
Zibainis
© 2026 Zibainis