Zibainis

DOVANA IŠ MEDOS Naktį, kai audrų šiaurinis vėjas iššuko per mūsų kaimo laukai, mano šunytė Meda visą

Kai mama pasakė: „Mes tave užauginome, dabar tu mums skolinga“, aš jau buvau pasirašiusi sutartį dėl savo nuosavų namų. Šiame pasaulyje yra žodžių, kurie skamba kaip meilė, bet iš tiesų yra pančiai. Mano mama mokėjo juos sudėlioti gražiai. Ilgai tikėjau, kad tai rūpestis, kol vieną sekmadienio pavakarę jo besiklausant, tarp arbatos ir pyrago, išgirdau tiesą—be pagražinimų. Sėdėjau ant sofos tėvų namuose, kur kadaise jaučiausi saugi, o mama prieš mane laikė kietų viršelių užrašų knygelę, kurioje metai iš metų žymėjo „kas kam ir kiek skolingas“. „Pasikalbėkime rimtai—mes tave užauginome, dabar tu privalai“,—tarė ji, o žodis „privalai“ nusileido ant stalo kaip pinigas. Nuo to momento supratau: senoji aš būtų aiškinusis, naujoji—veikia. Ir kai mama pareikalavo parduoti mano turtą ir nupirkti didesnį būstą „visiems kartu“, pasakiau NE. Nes kai meilė turi kainą, ji nebe meilė. O aš jau buvau pasirinkusi—gyventi savo, o ne šeimos projektui skirtą gyvenimą. Išėjau ne nuo jūsų—išėjau į save. Jei jūsų šeima paprašytų paaukoti gyvenimą „dėl tvarkos“, ar pasiliktumėte, ar atidarytumėte duris į savo laisvę?

Kai mama pasakė: mes tave užauginome, dabar tu mums skolinga, aš jau buvau pasirašęs sutartį dėl savo

Uncategorized

046

Mūsų mama – ne kažin kokia: ar tikrai šalta širdis, ar tik pavydas šeimą griauna? Lietuviška istorija apie uošvės intrigas, meilę ir vaiko širdį

Mama pas mus kažkokia keistoka Austėja, tu vėl palikai šlapią rankšluostį ant kabliuko vonioje?

Uncategorized

0619

Uošvė atnešė savo „dovaną“ į mūsų miegamąjį. Miegamasis tapo toks, kokio visada troškau — šviesios sienos dangaus spalvos, jaukus langelis su vaizdu į ramų parkelį, ąžuolinė lova ir žemas komoda, grynas oras ir tyla — pirmoji tikra mūsų erdvė po metų nuomos. Po remonto uošvė užėjo pirmą kartą — apžiūrėjo kiekvieną kampą, pagyrė, bet akyse mačiau nepasitenkinimą, lyg jai trūktų galutinio „savo pėdsako“. Po savaitės ji grįžo su didžiuliu paketu: išvyniojo masyvų portretą auksiniame rėme — ji, vyras paauglys ir miręs uošvis. „Šeimos palaima, privalo kabėti virš lovos“, – pareiškė ji. Nors mums šis paveikslas buvo svetimas, portretas liko ant sienos. O aš kasryt pabusdavau po žvelgiančiu portretu, jausdama, kad net miegamasis nėra iki galo mūsų. Per jos gimtadienį uošvė didžiavosi, kad įnešė „šeimos dvasią“, o vyras – kaip visada – nutylėjo. Supratau: jei nenustatysiu ribų, niekas už mane to nepadarys. Tad kitą kartą jai atėjus įteikiau savo dovaną — didelę mūsų vestuvių nuotrauką su užrašu „Su meile, 12 liepos“, kurioje ji matosi tik pakraštyje. Kai ji atsisakė kabinti ją savo namuose, pasiūliau teisingą sprendimą: abu portretai lieka, arba abu iškeliauja. Ji sutiko nuimti savąjį. Ryte vėl atsikėliau erdvioje, mūsų pačių šviesoje. Ar jūs būtumėte pakentę „dovaną“ dėl taikos, ar pasakytumėte griežtą „ne“ — net ir rizikuodami konfliktu? Kas šioje situacijoje teisus? Ar vyras turi palaikyti žmoną tokioje akistatoje?

Uošvė atnešė dovaną į mūsų miegamąjį. Miegamasis tapo būtent toks, apie kokį svajojau: šviesios sienos

Uncategorized

011

Vienintelis gyvenimas

Vienintelė gyvybė Karštis degino Morką iš vidaus. Tai nebuvo pirmas kartas, bet prieš penkiolika dienų

Uncategorized

0969

Pakvietimas į vestuvių metinių šventę buvo spąstai… bet dovana, kurią atnešiau, viską apvertė aukštyn kojom.

Kvietimas į jų metines buvo spąstai bet dovana, kurią atnešiau, pakeitė viską. Gavęs kvietimą, perskaičiau

Uncategorized

0190

Vyras pasiūlė pagyventi atskirai, kad „patikrintų jausmus“, o aš pakeičiau durų spynas – Žinai, Rūta, atrodo, kad tapome vienas kitam svetimi, – pradėjo Ramūnas, visai kaip pasiūlydamas vakarienei nusipirkti juodos, o ne baltos duonos. Net nepakėlė akių nuo lėkštės su barščiais ir lašinių riekėmis. Rūta sustingo su samteliu rankoje, karštas sriubos lašas nudegino riešą, bet skausmo ji beveik nejautė. Ausyse užūžė, kaip įjungus siurblį visu pajėgumu. – Ką reiškia – atskirai? – perklausė ji, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. Samtelį padėjo į puodą, bijodama, kad šis gali išslysti iš suglebusios rankos. – Į komandiruotę važiuoji? – Ne, jokių komandiruočių, – Ramūnas suraukė kaktą, pagaliau pakėlė į ją pavargusias, kiek erzinančias akis – tarsi paaiškintų akivaizdžius dalykus neatidus mokinys. – Kalbu apie pertrauką. Norėčiau suprasti, ar mane iš tiesų traukia namo ar tiesiog pripratimas. Nusipirkau studiją, netoli darbo – bus patogiau. Daugiau neaiškumų nei jausmų šiandien. Jau pradėjau krautis daiktus. Viskas aišku, jis tai suplanavo jau seniai. Kol Rūta galvojo, kokius sodinukus pirks sodybai, rinko jam megztinį Maximoje, jis ieškojo buto. – O mano nuomonė tau nesvarbi? – Rūta ieškojo veide to paties vaikino, už kurio kadaise tekėjo, bet prieš ją sėdėjo svetimas, suapvalėjęs vyras neramiomis akimis. – Nereik dramatizuoti, – atsiduso Ramūnas. – Gi ne skyrybas siūlau. Psichologai taip pat pataria. Gal suprasim, kad vienas be kito neišgyvenam – bus antras medaus mėnuo. O gal… visiems bus sąžiningiau. Jis pakilo, nuėjo į miegamąjį – girdėjosi, kaip šnarėjo maišeliai, trankėsi spintos. O Rūta sėdėjo žiūrėdama į atšalusius barščius – tuos, kuriuos jis taip mėgo, su pupelėmis – ir viduje augo šalta, didžiulė tuštuma. Kai vyras pagaliau išėjo, liepdamas mėnesį net nebandyti skambinti „eksperimento tyrimo švarumui“, Rūta liko viena – be galo tyloj ir staiga pernelyg erdvioj savo nuosavoj, tėvų dovanotoj, nors ir pusę gyvenimo kartu tvarkytoje, Vilniaus daugiabučio erdvėje. Pirmas tris dienas ji tik gėrė vandenį, vaikščiojo į tualetą ir mąstė – ko gi pritrūko? Po ketvirtosios atvyko sesuo Jovita, užplūdo butą, su produktais, vynu ir aiškiu receptu: susiimti ir negalvoti apie jį. „Jausmų patikra? Tavęs, rūtele, jau laukia kita! O tu – protinga, tvirta, išradinga, laikyk poziciją.“ Rūta po sesers išvažiavimo ilgai negalėjo nurimti, bet tą naktį išmetė visas jo smulkmenas iš vonios. Tą patį vakarą internete rado durų spynų keitimo paslaugą. Į klausimą – kokią spyną rinktis, atsakė: „Pačią geriausią, kad ir su senu raktu niekas neatidarytų.“ Kai kilo klausimas, ar elgiasi teisingai, Rūta pagalvojo: „Mano butas, aš čia savininkė. Jis norėjo būti atskirai, tegu ir būna. Visam laikui.“ Po savaitės Ramūnas grįžo su gvazdikais (kurių niekada nemėgo), bandė atrakinti naują spyną, šaukė, reikalavo. Ji, stovėdama už naujų spynų saugomos durys, tvirtai ištarė: „Tavo daiktai – prie durų. Mano gyvenimas vyksta be tavęs.“ Ir užrakino viską keturiais užraktais, saugiai, taip, kaip per visas dvidešimt bendrų metų nebuvo drįsusi. Skirtis buvo lengviau nei tikėjosi: vaikai užaugę, butas – tik jos. Dėl automobilių ir sodo teismas nusprendė paprastai. O žinios, kad „jaunoji mūza“ Ramūną paliko vos supratusi, jog „patikrintų“ į butą negrįš, o pats jis liko su skolom ir grįžo gyventi pas mamą Fabijoniškėse, Rūtos jau nebejaudino. Ji kaip tik grįžo iš Turkijos, atsinaujinusi, su nauju gyvenimu ir šypsena. Ir kai vieną vakarą Ramūnas prie laiptinės bandė graudintis, ji tik padrąsinančiai pasakė: „Dabar man nebėra ankšta – man laisva.“ Blizgančius naujus raktus įkišo į duris ir žengė ten, kur laukia jos vienos gyvenimas, kurios niekas daugiau neatrakins be jos leidimo. Patiko istorija? Paspausk „patinka“ ir užsiprenumeruok mūsų kanalą, kad nepraleistum naujų gyvenimiškų pasakojimų. Parašyk komentaruose, ar Rūta pasielgė teisingai?

Žinai, Rūta, man atrodo, kad mes tapome vienas kitam svetimi. Kasdienybė mus prarijo. Pagalvojau…

Uncategorized

0770

— Čia dabar gyvens Diana, — pareiškė vyras, sugrįžęs iš atostogų.

Čia dabar gyvens Jūratė, pareiškė vyras, grįžęs iš poilsio Šiandien buvo ypatinga diena. Andrius sugrįžo

Uncategorized

0214

Kaip „laisvi santykiai“ atšaldė santuoką: lietuviškas scenarijus apie 25 metus kartu, „europos pavyzdžius“, paslėptas nuoskaudas ir naują gyvenimo pradžią su anūke ant rankų

Klausyk, Sigita… Gal pabandom atvirus santykius? atsargiai pasiūlo Rimantas. Ką? iš pradžių nesupranta Ieva.