Nusprendėme, kad… geriau būtų, jei gyvensime atskirai pagaliau tyliai tarė Dainius, lyg bijodamas

Aistė stovėjo prieš veidrodį, gryzdė apatinį lūpą. Pirštai neramiai tvarkė plaukus, nuolat formuodami

Nakties vidurdį 2 valandą ligoninės tylėjimą šlupo tiesi šaltas šviesos blyksniai per daug tylu.

Visame Šeškinės kvartale, penktaugiučių namuose, visų gyventojų gerai žinojo senelę Aleksandrą Petravičiūtę.

**Užsispyręs noras** Vakare jie išsinuomojo butą beveik pačiame miesto centre. Patinka? paklausė jis

Ramus vakaras. Tuščia Naugarduko gatvė, tik retas nešiojamas stulbinis šviesos spindulys iš senų žibintų

Vytautas Petrauskas gyveno gatvės gale, mažame, bet tvirtam name. Sienas, pastatytas dar jo tėvo iš storų

Saugotojas kiemo Tomas Mikalojus sėdėjo savo plaštakėje prie vartų barjero ir stebėjo, kaip lietus šokdavo

Po kelių dienų po mano atleidimo vis dar negalėjau atsigauti. Tarsi pasaulis aplink mane sustojo.