Zibainis

Ar tikrai žinai, ką darai? išaugo mamytės balsas, tarsi šnabžuodamas, Atnešei jai saldainių.

Uncategorized

0524

Giminės reikalavo atiduoti jiems mano miegamąjį per šventes, liko nieko nepešę ir išėjo tuščiomis

Giminės reikalavo atiduoti jiems mano miegamąjį per šventes ir išvažiavo nieko nepešę Kur man padėt tą

Uncategorized

047

Neprašyta viešnia

20231012, penktadienis. Vėl viena iš tų dienų, kai nuovargis tiesiog išbėga per šonkaulius.

Uncategorized

010

Šėtoniška kaimynė – Tik neliesk mano lęšiukų! – suriko buvusi draugė. – Savo akių geriau žiūrėk! Manai, nematau, į ką spoksai? – Tai pavydi, ar kaip? – nustebo Tamara Borisovna. – Va į ką tu jau lūpas susiruošei! Žinau, ką Kalėdoms tau padovanosiu – lūpų susukimo mašinėlę! – O kam tau ją dovanoti? Geriau sau pasilik! – neatsiliko ir Liuda. – Ar jau tavo lūpų jokia mašinėlė nebenulaiko? Manai, aš nematau? Baba Tamara nuleido kojas nuo senos lovos ir nuėjo prie savo namų ikonstaso kalbėti rytinės maldos. Negalima sakyti, kad ji buvo labai tikinti: juk kažkas ten aukštai vis tiek yra – kažkas tuo viskuo rūpinasi! O kas – klausimas liko atviras. Tokia viską valdanti galia vadinosi įvairiai: kosmosas, pradžių pradžia ir, žinoma, Dievulis! Taip, geras senelis su balta barzda ir nimbu, sėdintis ant debesies ir galvojantis apie visus žmones Žemėje. Be to, babai Tomai jau seniai antras pusšimtis suskubo ir septyniasdešimt vis arčiau. O tuo amžiumi su Dievu ginčytis buvo pavojinga: jei Jo nėra – tikintys nieko nepraras. O jei yra – netikintys praras viską. Rytinės maldos pabaigoje Toma pridėjo kelis žodelius nuo savęs – ritualas baigtas, siela lengvesnė – galima naują dieną pradėti. Tamara Borisovnos gyvenime dvi didžios bėdos tūnojo. Ne, ne keliai ir durniai – tai jau nuvalkiota! Svarbiausios buvo kaimynė Liudka ir jos, Tomos, anūkai. Su anūkais viskas aišku: naujoji karta – nieko nenori, nieko neveikia. Bet jie bent jau turėjo savo tėvus: tegu tie ir kariauja! O ką su Liudka daryti – visai neaišku: nervus tampė kaimynė tiesiog klasikiniu stiliumi! Filmuose, kai ginčijasi legendinės aktorės, tai atrodo miela ir gražu. O gyvenime – nieko žavingo, ypač kai priekaištauja be reikalo. Dar babai Tomai buvo bičiulis – pravarde Petriukas-mopedukas. Tikrasis vardas – Petras Jurgaitis Koziris: toks pavardė! Jau nuo mokyklos laikų visas kaimas žinojo – jaunystėj mopeduku lakstydavo, todėl pravardė prilipo visam gyvenimui. Anksčiau bičiuliaudavosi šeimomis: mopedukas su žmona Nine ir Toma su savo vyru. Tik dabar abi antros pusės jau ilsisi kaimo kapinėse. Toma ir toliau liko draugauti su Petriuku – pažįstamas dar nuo mokyklos laikų, ir draugas geras buvo. Mokykliniais laikais draugavo jie trise: Toma, Petriukas ir Liudka – tada viskas sekėsi puikiai. Tikra draugystė – jokių romanų. Kartu visur vaikščiodavo: vidury – bičiulis, iš šonų – dvi grakščios damos, įsikibusios į parankes – lyg dvi rankenos prie puodelio, kad jau tikrai neišsprūstų iš rankų! Bėgant metams draugystė keitėsi, tiksliau, nutrūko – Liudmila pradėjo jausti antipatiją, galiausiai – atvirą neapykantą Tomai. Kaip animacijoje: vis dažniau atrodo, kad kažkas artimą man buvo pakeistas… Lyg kas Liudką būtų visiškai pakeitęs! Viskas pasikeitė po vyro mirties: iki tol gyvenimas buvo pakenčiamas. Laikas žmogų keičia: šykštus tampa godus, plepus – nenuorama, pavydus – ima sprogti iš pavydo. Matyt, ir kaimynė Tomai užsidėgė pavydu: moterys – jos tokios. Ir vyrai ne geriau. O pavydo buvo dėl ko. Pirma, Tamara, nepaisant metų, nuo liesumo neprarado pranašumo – Liuda tapo apkūni ir nebeturėjo liemens, todėl aiškiai pralošdavo kaimynei. Antra, bendras bičiulis pastaruoju metu Tamara skirdavo daugiau dėmesio nei Liudai: šnabždėdavosi, juokdavosi, visai šalia sėdėdavo, beveik galvomis susilietimas. O su Liuda bendravimas – sausas, trumpas. Ir į svečius pas Tomą Petriukas ateidavo dažniau, o pas Liudą – kartais net prašyti tekdavo… Na ką, gal ne tokia jau protinga ta Tomka, kaip išpaikusi, ir su humoru sunkiau. O jau Petriukas visada linkęs pasijuokti. Lietuviškai būtų galima sakyti – prikaišioti: o tai Liuda paskutiniu metu ir darė, už viską prikaišiodavo. Pradžioje pasirodė, kad Tomos lauko tualetas ne ten stovi ir nuo jo baisiai dvokia! – Nuo tavo būdelės smirda! – pyktelėjo baba Liuda. – Kaip čia dabar! Jau šimtą metų ten stovi – tik vakar pastebėjai? – stebėjosi Toma, tačiau irgi nepasidavė: – Ot! O tavo akių lęšiukus nemokamai įsidėjai – pagal kompensaciją! O gi gero niekas už dyką neduoda. – Tik neliesti mano lęšiukų! – vėl suriko buvusi draugė. – Savo akių geriau žiūrėk! Galvoji, aš nematau, kam tu akis varva? – Tai ką, pavydi? – stebėjosi Tamara Borisovna. – Vairiai ten lūpas susižiojai! Žinau, ką tau Kalėdoms padovanosiu – lūpų susukimo įrankį! – Ką tu! Sau laikyk! – neatsiliko Liuda. – Ar jau tavo lūpų jokie įrankiai nevaržo? Manai, aš nematau? Ai, mato ir mato, moteriškė! Taip būdavo ne kartą. Petriukas, kuriam pasiskundė draugė, pasiūlė, kad tualetą galima užpilti žemėmis ir perkelti į vidų. Tomos vaikai prisidėjo – sutvarkė vidaus tualetą. O seną įgrūvą užpylė geras draugas Petras Jurgaitis – viskas, Liuda, ilsėkis, kvapų daugiau nebus! Taip jau nebus! Tuoj paaiškėjo, kad Tomos anūkai nukniso kriaušę, kuri priklausė Liudai – jos obels šakos ilgai rėmėsi į Tomos sklypą. – Jie galvojo, kad čia mūsų! – bandė teisintis Tamara. Nors ir manė, kad ten kriaušės niekas nelietė – kaip kabėjo, taip tebekabo! – Žiūrėk, tavo vištos ant mano tarpo žemę knisa ir nieko! – Višta – kvaila būtybė! Vienas žodis – broileris ar dedeklė! – įsikarščiavusi atkirto kaimynė. – O anūkus reikia auklėti, močiute! O ne su kavalieriais iš ryto iki vakaro kikenat! Trumpai tariant – viskas grįžo prie Petriuko… Anūkai gavo barti, praėjo ir kriaušių laikas – ilsėkis, Liuda! Bet kur tau! Tuoj sužinota, kad nulūžo šakos ir vėl nepatenkinta Liuda! – Kur, parodyk! – reikalavo Tomara: nėra jokių lūžimų, nors tu trūk! – Štai ir ten! – kaišiojo kreivais pirštais Liuda. Taip, ir Tomos rankos buvo gražesnės – ilgi, lygūs pirštai. O moters rankos – jos įvaizdis! Kaimas, kaimas, bet įvaizdžio niekas neatšaukė! Tada mopedukas pasiūlė šakas nupjauti: jos gi tavo sklype! Savo žemėje gali daryti, ką nori! – Rėks! – baiminosi močiutė. – Nesurėks! Aš tave palaikysiu! – užtikrino Petriukas. Ir išties: Liuda viską matė, kaip pjovė, bet nė žodžio! Na, su šaka išsprendė. Bet dabar jau Tomą erzino kaimynės vištos, knisančios jos daržus. Šiemet Liudmila pasipildė nauja veisle – pernai tokių problemų nebuvo. O višta tai kas? Būtybė kvaila – viską užknisa, o pasėliai lieka išknisti. Maldaudama prilaikyti gyvulius kaimynė tik suraukdavo nosį: „Ai, malk, Ona, ką tu man padarysi?“ Galima būtų – pagauni vieną kitą ir viešai išsikepi! Bet geraširdė Toma tiek nerizikavo. Tada išradingas draugas pasiūlė gudrybę iš interneto – naktį daržuose palikti kelis kiaušinius, o ryte demonstratyviai surinkti – tipo vištos sudėjo. Draugas buvo pažangus vartotojas – jų kaime internetas seniai veikė. Žinokit, suveikė! Ačiū tau, pasaulinei tinklo voratinklui – nors kokia nauda! Apakusi Liuda žiūrėjo, kaip Toma surenka nuo savo daržo „vištų padėtus“ kiaušinius. Tik stovėjo ir nė nekrustelėjo, kai kaimynė su pilna dubeniu parsinešė į namus. Ir nuo tada vištos pas Tomą daugiau nepasirodė. Na ką, gal dabar susitaikysim? Liuda, Liuda, susipykti nėra dėl ko! Kur tau! Pradėjo trukdyti virtuvės dūmai iš vasaros virtuvės, kur Toma gamino iki vėlyvo rudens… Aišku! Vakar dar netrukdė, o šiandien – trukdo! Gal mane erzina keptos mėsos kvapas! Gal aš vegetarė! Ir, beje, net Seimas įstatymą priėmė dėl šašlykinių! – Kur tu čia šašlykinę matai? – bandė apginti save Toma. – Akinius kartais pravalyk, tvarkingoji! Tamara Borisovna buvo kantri ir mandagi, bet čia kantrybės taurė persipildė: kaimynė tiesiog įžūliai erzino! – Gal ją į bandymus atiduot? – liūdnai pasiūlė Toma, prie arbatos su Petriuku. – Suėstų mane be druskos! Baba Toma net suliesėjo nuo kasdienės įtampos. – Užsprings! Ir neleidžiu! – pažadėjo draugas. – Turiu geresnę idėją! Po kelių dienų, vieną gražų rytą, Tamara išgirdo dainą: – Toma, Toma – raskis iš namo! Prie durų šypsojosi laimingas Petriukas: jis užsivedė savo iš naujo sutvarkytą mopedą – Petriukas–mopedukas! – Žinai, kodėl vis liūdnas buvau? – pradėjo Petras, – Nes mopedas buvo sugedęs! Na ką, važiuojam, gražuole, pasivažinėti? Šok, prisiminsim jaunystę! Ir baba Toma sėdo! Juk dabar senatvė ir Seime oficialiai atšaukta: visi – aktyvūs pensininkai nuo 65+! Tad ir nuvažiavo, tiesiogine ir perkeltine prasme, į naują gyvenimą. O netrukus tapo tikra Koziriene: Petras Koziris jai pasipiršo! Dėlionė užsipildė – baba Toma persikėlė pas vyrą. O Liuda taip ir liko viena – stora ir pikta. Sakykit, argi čia ne proga dar stipriau pavydėti? Dargi ir bartis nebėra su kuo – visas pyktis liko jos viduje. O jį kažkaip reikia išlaižyti… Tad laikykis, Toma, ir neišeik iš namų! Oi, dar kas bus, oi-oi-oi! Toks tas kaimo gyvenimas. O kam čia reikėjo su tualetu terliotis…

– Neliesk mano lęšiukų! šaukia buvusi draugė. Geriau savo akimis rūpinkis! Manai, nematau, į ką žiūri?

Uncategorized

021

Žmona susikrovė daiktus ir dingo nežinia kur: kai vyras slapta sukeitė kontraceptikus, o šeima tapo spąstais — kaip sesuo padėjo svainės išsivaduoti ir grąžinti pagarbą sau

2024 m. balandžio 11 d., penktadienis Šiandieną vėl grįžtu prie tų pačių minčių. Viskas taip keistai

Uncategorized

025

Svetimųjų namai: Apie Lietuvos pensininko dilemas tarp buto, garažo ir sodo namelio – šaknys, paveldas ir šeimos pokalbių kaina

Niekieno namai Saulius pabudo be žadintuvo, kaip paprastai, pusę septynių. Butas buvo tylus tik šaldytuvas

Uncategorized

0590

Anyta išsinešiojo mano delikatesus iš šaldytuvo į savo rankinę prieš išeidama iš vakarėlio

Uošvienė, prieš išeidama, perėjo prie šaldytuvo ir tvarkingai sudėjo delikatesus į savo krepšį Tikrai

Uncategorized

045

Prieš trisdešimt metų: nepamirštamos akimirkos Lietuvoje

Aštuonis dešimt metų atgal Austėja prisiminė motinos akis pilnas beviltiškos šviesos. Inga niekada nešnekėjo

Uncategorized

0147

Vyras vakarienės metu palygino mane su draugo žmona ir gavo „silkę pataluose“ tiesiai ant savo šviežių kelnių – kaip gimtadienio stalas tapo skyrybų pradžia

Vyras palygino mane su draugo žmona prie stalo ir gavo salotų lėkštę ant kelių Ir vėl ištraukei tą servizą?