KAI PRASIDARO TVIRTOS GALVOS Mano artima teta (toliau Rasa) tekėjo ne iš meilės. Spaudimą darė vyresnės
Kvailiukai vaikai užsimanė savarankiškumo – prisiskolino, prarado butą ir liko be nieko
Kai mūsų vaikai susituokė, mes su abiem šeimomis nusprendėme padėti jiems įsigyti būstą. Su vyru buvome sutaupę pinigų, taip pat ir žentai turėjo santaupų. Sudėjome viską ir užteko mažam butui. Norėjome nupirkti butą vaikams iš karto, tačiau jie užtikrino, kad patys yra nepriklausomi ir viską susitvarkys.
Neilgai trukus sužinojome – jie jau turi trijų kambarių butą. Aišku, paėmė paskolą iš banko. Kas mokės įmokas? Patys – jie gi nepriklausomi.
Po kiek laiko sugalvojo, kad reikia ir automobilio. Butas toli nuo darbo, viešuoju transportu nepatogu. Nupirko naują automobilį, vėl su paskola. Mes patarėme pirkti naudotą, bet jie įsitikinę – jie viską žino geriau.
Tada nusprendė, kad reikia kūdikio ir geriausia būtų gimdyti svetur, kad vaikas turėtų ir kitą pilietybę. Ir vėl – paskola! Žadėjo, kad patys mokės viską, juk jie užsispyrė būti nepriklausomi.
Gimė kūdikis, sugalvojo remontuoti vaikų kambarį – vėl paskola. Kas mokės? Aišku, jie patys.
Atsitiko nelaimė – žentą atleido iš darbo, dukra motinystės atostogose. Nebėra pinigų. Kaip grąžinti paskolas? Paprašė parduoti mūsų sodybą. Nenorėjome, bet teko parduoti, kad neįklimptų į skolas. Deja, neužteko.
Teko parduoti ir butą, vėliau ir mašiną. Išsikraustė gyventi pas mūsų uošvius. Dabar skundžiasi, kad nieko neturi. Žinoma – juk mūsų neklausė. Paskolų dar daug metų teks mokėti. Tik liūdesys ir ašaros. Kvailoki vaikai sumanė žaisti nepriklausomybę galiausiai liko su skolomis ir be savo namų. Pamenu, kai
Žinai, drauge, štai papasakosiu tau, kaip nutiko tokia istorija, kurią iki šiol prisimenu su šypsena.
Kazimieras sustingo: už seno vaismedžio liūdnai žiūrėjo šuo, kurį jis pažintų tarp tūkstančio.
Mano uošvė mirė prieš kelerius metus ir po laidotuvių sau pažadėjau laikytis tokios taisyklės: apie mirusį
NUOMOTA NUOTAKA Vestuvės nebeįvyks! prie vakarienės stalo netikėtai išpyškino tėvams Paulina.
Maža Mergaitė, Kuri Negalėjo Valgyti: Naktis, Kai Mano Podukra Pagaliau Prakalbo Ir Viskas Pasikeitė
Be laimės nėra laimės Kaip jis galėjo tave paimti, kvailele tu! Kas dabar tave norės su vaiku ant rankų!
Užaugau stengdamasi nenuvilti mamos – ir nepastebėjau, kaip ėmiau prarasti savo santuoką. Mano mama visada žinojo, kaip teisinga. Bent jau taip atrodė. Dar vaikystėje mokiausi pažinti jos nuotaiką iš balso, kaip ji uždaro duris, tarp tylos. Jei buvo patenkinta – viskas gerai. Jei ne, tai reiškia, kad aš ką nors padariau blogai. „Aš juk neprašau daug,“ sakydavo. „Tik nenuvilk manęs.“ Tas „tik“ svėrė daugiau už bet kokį draudimą. Užaugau, ištekėjau ir maniau, kad mano gyvenimas pagaliau mano. Vyras buvo ramus, kantrus žmogus – nekentė konfliktų. Iš pradžių mamai jis patiko, vėliau pradėjo viskuo rūpintis: „Kodėl taip vėlai grįžti? Nejaugi nepervargsti darbe? Jis tau nepakankamai padeda.“ Iš pradžių juokiausi, vėliau pradėjau aiškintis, galų gale ėmiau paisyti jos nuomonės. Nepastebimai pradėjau gyventi tarsi su dviem balsais – vyro, ramaus ir ieškančio artumo, ir mamos – visada nelabai patenkinto, visada reikalaujančio. Kai jis norėdavo, kad pabūtume dviese, mamai pasidarydavo bloga. Kai turėdavome planų, jos prireikdavo manęs. Kai vyras sakydavo, kad pasiilgo, atsakydavau: „Suprask, negaliu jos palikti.“ Ir jis suprato ilgai. Kol vieną vakarą pasakė tai, kas mane išgąsdino labiau už bet kokį barnį: „Jaučiuosi trečias mūsų santuokoje.“ Atsiliepiau aštriai, gyniau ją, gyniau save, sakiau, kad jis perdeda, kad nėra teisinga versti mane rinktis. Bet tiesa ta, kad sprendimą jau buvau priėmusi, tik neprisipažinau. Pradėjome tylėti, užmigti nusisukę vienas nuo kito, kalbėtis tik apie buitį. O kai susipykdavome, mama visada žinodavo. „Aš tau sakiau… Vyrai tokie jau yra.“ Ir aš ja tikėjau – iš įpročio. Kol vieną dieną grįžau namo ir jo nebebuvo. Jis neišėjo garsiai – paliko raktus ir raštelį: „Myliu tave, bet nežinau, kaip gyventi kai tarp mūsų yra tavo mama.“ Atsisėdau ant lovos ir pirmą kartą nežinojau, kurį ieškoti – mamos ar jo. Paskambinau mamai. „Na, ko tikėjaisi?“ – pasakė ji. „Juk sakiau tau…“ Tada kažkas manyje nutrūko. Supratau, kad visą gyvenimą bijojau nuvilti vieną žmogų… ir praradau kitą, kuris tiesiog norėjo, kad būčiau su juo. Niekada visiškai nekaltinu mamos – ji mane mylėjo taip, kaip mokėjo. Bet aš buvau ta, kuri nenubrėžė ribos. Ta, kuri sumaišė pareigą su meile. Dabar mokausi to, ką turėjau suprasti kur kas anksčiau: būti vaiku nereiškia visuomet likti mažu. Ir santuoka neišgyvena, kai joje yra trečias balsas. O tau ar teko rinktis – ar nenuvilti tėvų, ar išsaugoti savo šeimą? Užaugau vis stengdamasis nep辿vilti mamos ir taip nepastebimai pradėjau prarasti savo santuoką.
