Kodėl tavo pagalvės užvalkalai ant lovos iš skirtingų komplektų? Negi nežinai, kad tai blogas tonas?
Ramunė Vaitkutė, susipažink. Čia Viltė, mūsų nauja komandos narė. Dirbs tavo skyriuje. Ramunė pakėlė
Vagi mano sūnų – jis net lemputės negali nusipirkti.
Sekmadienio rytą guliu užklota ant sofos. Vyras nuvažiavo pas savo mamą – pakeisti lemputes. Žinoma, tikroji sūnaus kvietimo priežastis visai kita:
– Sūnau, ar nepamiršai, kad šiandien Igorio gimtadienis?
Mano vyras tikras išlaidūnas. Jo alga išgaruoja per kelias dienas. Gerai, kad duoda man pinigų už komunalinius ir maistą, o visa kita išleidžia naujiems žaidimams ir visai jų įrangai. Nekreipiu į tai dėmesio, nes manau, kad geriau jau mano vaikinas džiaugiasi gyvenimu, nei trūnija garaže ar trankos po naktinius klubus. Be to, kažkur skaičiau, kad pirmieji keturiasdešimt vaikystės metų – sunkiausi visam žmogui.
Visa tai pasakoju ne tam, kad man gailėtumeisi – o kad žinotum, kodėl mano vyras visada tuščia kišene. Aš tokių problemų neturiu, man net pavyksta sutaupyti. Dažnai paskolinu vyrui, kai jam labai reikia, bet kai prašo pinigų mamos, sesers ar sūnėno poreikiams – visada atsisakau.
Žinoma, prisiminiau apie Igorio gimtadienį – prieš savaitę nupirkau jam dovaną. Prieš vyrui važiuojant į šeimą įteikiau dovaną ir likau žiūrėti filmą. Su anyta nėr santykių – gryna abipusė antipatija.
Jie galvoja, kad aš jo nemyliu, nes neleidžiu jam leisti pinigų jų poreikiams, atsisakau saugoti sūnėnus. Kartą, kai sutikau juos prižiūrėti valandai, jie atsiėmė tik po pusdienio. Dėl to pavėlavau į darbą ir dar išdrįsau pasakyti jiems pastabą, po ko anyta ir svainė išvadino mane įžūlia be gėdos. Visi kiti prašymai prižiūrėti vaikus sulaukdavo mano „ne“. Bet manęs neerzino, jei vyras pats norėdavo su jų vaikais žaisti.
Vos tik vyras išvažiavo, netrukus pas mus susirinko visa jo šeimyna su vaikais. Vyruko mama drąsiai žengė per mano namus paltu ir pareiškė:
– Nutarėme, kad Igoriui, nes gimtadienis, pirksime planšetinį kompiuterį už du tūkstančius. Dabar esi mums skolinga tūkstantį už dovaną, sumokėk.
Gal ir pirkčiau berniukui planšetę, bet tikrai ne tokią brangią.
Aišku, jokios sumos nedaviau. Vyras man pradėjo priekaištauti dėl šykštumo. Įjungiau kompiuterį, pasikviečiau Igorį ir per penkias minutes kartu išsirinkome dovaną, kuri jam patiko.
Vaikas nudžiugo, nunešė mamai, kuri sėdėjo koridoriuje. Svainė visada sugeba ką nors prisiklijuoti – neveltui ją vadinu lipniąja. Anyta mano malonės net nepastebėjo, tik šoko įsiutus:
– Niekas tavęs neprašė! Turėjai duoti pinigus. Esi su mano sūnumi, o jis gyvena kaip elgeta – net lemputei pinigų neturi. Atiduok tą tūkstantį eurų, juk žinai, kad tie pinigai yra mano sūnaus!
Tada ji puolė knistis po mano rankinę, paliktą prie lovos. Pažiūrėjau į vyrą ir sušnabždėjau:
– Turi tris minutes juos išprašyti!
Vyras griebė savo mamą ir tiesiog išvilko visus iš namų. Trys minutės – tiek užteko.
Todėl man geriau, kad jis pinigus išleidžia žaidimams, nei kad visa algą atiduotų mamai. Tegul leidžia savo malonumams, o ne tiems išsiurbėlėms.
Dabar sėdžiu ir galvoju – gal tikrai jau geriau būtumėm tekėjus už našlaičio! Tu apvagi mano sūnų, jis net lemputės negali nusipirkti. Sekmadienio rytą gulėjau ant sofos po vilnoniu pledu.
Man buvo 36-eri, kai sulaukiau pasiūlymo paaukštinti įmonėje, kurioje dirbau jau beveik aštuonerius metus: tapti regiono koordinatore su daug didesniu atlyginimu, neterminuota sutartimi ir geresnėmis sąlygomis, tačiau turint dvi dienas per savaitę važiuoti į kitą miestą ir ten nakvoti – kai pasidalinau šia naujiena namuose, tikėjausi vyro džiaugsmo, bet jis pareiškė, kad moteriai su šeima tokio darbo nederėtų, todėl po ilgų ginčų atsisakiau gyvenimo šanso, galiausiai likau viena toje pačioje darbovietėje ir sugriautoje šeimoje, o vadovaujančios pareigos buvo atiduotos kitam – šiandien žinau: niekada nesiaukokite ir neatsisakykite savo svajonių dėl vyro. Man buvo 36 metai, kai man pasiūlė paaukštinimą įmonėje, kurioje dirbau beveik aštuonerius metus.
Paveldas po buvusiam vyrui arba netikėtas uošvės palikimas Prieš daug metų, kai dar gyvenau su vyru Pranu
Ar tikra esi, dukrele? Ieva uždėjo ranką ant mamos delno ir šyptelėjo miglota šypsena. Mama, aš jį myliu.
Mama, nusišypsok Nuo mažens man nepatiko, kai kaimynės užsukdavo pas mus ir prašydavo mamos padainuoti.
Dvi savaitės susikrauti daiktus ir susirasti naują vietą gyventi. Dukros įsižeidusios Birutė anksti liko našlė.
Prieš keletą mėnesių pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne todėl, kad siekiu šlovės ar dėmesio, o tiesiog, nes man smagu: filmuoti receptus, dalintis kasdieniais momentais su dukra, parodyti mažas mūsų namų akimirkas – nieko surežisuoto ar profesionalaus, tik paprasti vaizdo įrašai iš virtuvės ar svetainės, kol užsiimu kasdieniais reikalais. Tačiau nuo pat pradžių mano vyras ėmė jaustis nemaloniai: pradėjo priekaištai, nesuprato, kodėl tai darau, kam to reikia, kam tai įdomu, o galiausiai apkaltino, jog tiesiog siekiu kitų vyrų dėmesio. Nors dauguma mano 99 sekėjų – šeima ir artimi draugai, o vaizdo įrašuose aš nei šoku, nei demonstruoju kūno, o tik rodau, ką gaminu ar kaip ruošiu dukrai pietus, jis vis tiek teigia, kad svarbiausia ne sekėjų skaičius, o mano ketinimai – prasidėjo barniai, nepatogumas, prašymai rodyti asmenines žinutes ir nuolatinė tyli įtampa. Dabar retai ką įkeliu – ne dėl to, kad nebenoriu, o todėl, kad kiekvienas įrašas tampa priežastimi naujam ginčui. Ką turėčiau daryti? Žinok, prieš kelis mėnesius pradėjau dėti turinį į savo socialinius tinklus. Ne dėl to, kad noriu tapti
