Zibainis

– Mama, ar aš tikrai jau dešimties? – netikėtai paklausė Mantas, grįžęs iš mokyklos. – Ir kas čia tokio? – nustebusi pažvelgė į sūnų mama. – Kaip tai „kas tokio“? Juk, ar pamiršai, ką pažadėjote su tėčiu, kai man sueis dešimt? – Pažadėjome? Ką gi mes tokio pažadėjome? – Leisti man turėti šunį. – Ne! – išsigandusi suriko mama. – Tik ne tai! Geriau nupirksim tau elektrinį paspirtuką. Patį brangiausią! Bet su sąlyga, kad apie šunį daugiau nekalbėsi. – Tai va kokie jūs… – įsižeidęs papūtė lūpas Mantas. – Patys mane mokote laikytis žodžio, o savo pažadus pamirštate… Gerai, gerai… Sūnus užsidarė kambaryje ir neišėjo iki pat tėčio grįžimo iš darbo. – Tėti, ar atsimeni, ką pažadėjote su mama… – vėl pradėjo kalbėti Mantas, tačiau tėtis jį pertraukė. – Jau mama man paskambino, pasakė apie tavo norą! Bet nesuprantu, kam tau to reikia? – Tėti, bet aš taip seniai svajoju apie šunį! Juk žinote! – Žinome! Perskaitei pasakų apie Mikę Pūkuotuką ir Karsoną, ir elgiesi kaip mažas! Ir mums su mama daug ko norisi. Tu žinai, kad veisliniai šunys kainuoja labai brangiai? – O man nereikia veislinio, – tuoj pat atšovė Mantas. – Tiks ir paprasčiausias, net benamis. Neseniai skaičiau internete apie beglobius šunis – jie tokie nelaimingi… – Ne! – pertraukė tėtis. – Koks dar neveislinis? Kam jis mums? Negražus bus! Tai žinok, Mantai, darysim taip: galima bus paimti iš prieglaudos benamį šunį, bet tik jeigu surasi jauno ir gražaus VEISLINIO. Tik tokiam mes su mama pritartume. – Būtinai tokio? – nenoriai pasitikslino Mantas. – Taip! – pažiūrėjo gudriai tėtis į mamą ir sumirksėjo. – Juk reikės juo užsiimti, dresuoti, į parodas vesti. Seną šunį neišdresuosi. Tad jei rasi Vilniuje gražų benamį veislinį jaunuolį – gal ir sutiksim. – Gerai… – liūdnai atsiduso berniukas. Jis niekada gatvėje nematė gražaus pamesto veislinio šuns. Bet viltis miršta paskutinė, tad nutarė pabandyti. Sekmadienį Mantas paskambino draugui Vytui, ir po pietų jie išėjo ieškoti. Iki vakaro išvaikščiojo beveik pusę miesto, bet nė vieno išmestinio veislinio šuns nesutiko. Gražių šunų daug, bet visi su šeimininkais ir ant pavadėlio. – Gana, – pavargęs ištarė Mantas. – Sakiau, kad nieko nerasim… – Kitą sekmadienį važiuokim į šunų prieglaudą, – pasakė Vytas. – Girdėjau, kad ten būna ir grynakraujų. Tik reikia adresą sužinoti. O kol kas norisi prisėst ir pailsėt. Paieškoję tuščios suolelio, berniukai sėdo ir svajojo, kaip pasiims iš prieglaudos nuostabų šunį ir kartu dresuos. Pasvajoję ir pailsėję, patraukė namų link. Staiga Vytas mostelėjo ranka: – Mantai, žiūrėk. Mantas pažvelgė ten, kur parodė draugas, ir pamatė nedidelį, purviną baltą benamį šuniuką, kuris svirduliuodamas bėgo šaligatviu. – Tikra kiemsargė, – konstatavo Vytas ir sušvilpė. Šuniukas atsisuko ir linksmai bėgte prilėkė. Bet, likus dviem metrams, sustojo. – Nebepasitiki žmonėmis, – vėl tarė Vytas. – Matyt, kas nors labai išgąsdino. Mantas švelniai pasvilpė ir ištiesė ranką – šuniukas palinko prie berniuko, ir kai šis priėjo visai arti, šunelis nei išsigando, nei pabėgo – tik draugiškai vizgino uodegą. – Eik, Mantai, – paragino Vytas. – Kam tau toks šuo? Gi veislinio ieškai. Veislinį galima gražiai pavadinti… O šitam tik Knapkė tiktų. – Nusišalino ir nuėjo. O Mantas dar paglostė šuniuką, tada nuliūdęs pasileido paskui draugą. Tiesą sakant, širdyje jis mielai būtų parsivedęs namo ir tokį šunelį. Staiga už nugaros šuniukas inkštelėjo. Mantas sustingo, šuniukas vėl suinkštė. Vytas pamojavo: – Mantai, eik greičiau! Tik neatsisuk! Šunelis taip tave žiūri! – Kaip? – Kaip į šeimininką, kuris palieka… Bėgam! Vytas nubėgo, o Mantui kojos lyg į žemę įaugę. Bijodamas atsisukti, galiausiai pats panorėjo pabėgti, bet kažkas švelniai patempė už kelnių prie bato. Pažvelgęs žemyn berniukas sutiko dideles, ištikimas juodas šunelio akis. Ir tada, viską užmiršęs, Mantas čiupo šunelį ant rankų ir stipriai prisiglaudė. Jis jau buvo apsisprendęs: jei tėvai nepriims šuniuko, tą dieną jis pabėgs iš namų – kartu su juo. Bet, pasirodo, tėvai irgi turi gerą širdį… Tad kitą dieną iš mokyklos Mantą pasitiko ne tik mama ir tėtis, bet ir išprausta, balta ir linksma Knapkė.

Mama, juk man jau dešimt metų, tiesa? netikėtai paklausiau grįžęs iš mokyklos. Na ir kas? nustebo mama

Uncategorized

019

Giminės ryšiai

Kada yra giminaičiai, ten ir šurmulys sako liaudies patarlė. Austėja, augusi mažame kaime, nuo vaikystės

Uncategorized

015

TU MANO LAIMĖ? Iš tiesų, tekėti nesiruošiau. Jei ne atkaklios mano būsimo vyro Audriaus pastangos, turbūt vis dar laisva lyg paukštė skraidyčiau. Audrius, kaip beprotiškas drugelis, nuolat sukinėjosi aplink, nepaleisdavo iš akių, stengėsi viską padaryti tobulai, dulkelę nuo manęs nupūsti… Vienu žodžiu, pasidaviau. Susituokėme. Audrius iškart tapo savo žmogumi: namie, artimas, savas. Su juo buvo paprasta ir lengva – tarsi įšilusiuose naminiuose šlepetėse. Po metų gimė mūsų sūnus Vytautas. Vyras dirbo kitame mieste, namo grįždavo tik kartą per savaitę. Visada parveždavo mums su Vytuku skanumynų. Kartą, kaip visada, ruošiausi skalbti vyro rūbus, tikrinu kišenes. Įpratimas – juk kažkada išskalbiau jo vairuotojo pažymėjimą… Nuo tada prieš kiekvieną skalbimą kruopščiai apčiupinėju visas kišenes. Šįkart iš kelnių iškrito keturiskart sulankstytas lapelis. Išskleidžiu, perskaitau – ilgas sąrašas mokyklinių prekių (insidentas įvyko rugpjūtį). Sąrašo gale vaikiška rašysena: „Tėti, grįžk kuo greičiau.“ Viskas aišku, kaip mano vyras „linksminasi“ kitur! Dvibutis! Nepuoliau kelti skandalų – susikroviau daiktus, sūnų (Vytukui dar nebuvo nė trejų) už rankos ir pas mamą į svečius. Ilgam. Mama mums su sūnumi paskyrė atskirą kambarį: – Gyvenkite čia, kol susitaikysite. Galvojau apie kerštą nedėkingam vyrui. Prisimenu klasioką Remigijų. „Va su juo ir romaną užmegsiu!“ Remigijus man ramybės neturėjo nei mokykloje, nei po jos. Skambinu. – Sveikas, Remigijau! Dar nevedęs? – pradedu iš toli. – Nadute? Sveika! Koks skirtumas, vedęs–išsiskyręs… Gal susitinkam? – nudžiugo Remigijus. Nenumatytas romanas tęsėsi pusę metų. Audrius kas mėnesį atnešdavo alimentus mūsų sūnui. Juos perduodavo mano mamai ir išeidavo. Žinojau, kad vyras gyvena su Egle. Eglė turi dukrą iš pirmos santuokos. Eglė privertė dukrą vadinti Audrių tėčiu. Visi jie gyveno Audriaus bute. Vos sužinojusi, kad aš išėjau, Eglė kad ir su dukra persikraustė iš kito miesto pas Audrių. Eglė dievino Audrių – mezgė jam vilnones kojines, šiltus megztinius, gardžiai šėrė. Apie tai sužinojau vėliau. Visą gyvenimą priekaištausiu Audriui dėl Eglės! Tąkart man atrodė, jog mūsų santuoka išsisėmė, patyrė visišką žlugimą… …Tačiau susitikę kavos puodeliui (aptarėme būsimą skyrybą), mane ir Audrių netikėtai užplūdo šilti prisiminimai. Audrius prisipažino nežemiškai mane mylįs, atsiprašė, sakė nežinąs, kaip atsikratyti įkyriai glebėsčiuojančios Eglės. Man pasidarė begaliniai gaila Audriaus. Mes vėl susitaikėme. Tarp kitko, vyras nieko nežinojo apie Remigijų. O Eglė su dukra išvyko iš mūsų miesto amžiams. …Praėjo septyni laimingi šeimos metai. Vėliau Audrius pateko į autoavariją. Kojos operacijos, reabilitacija, vaikščiojimas su lazda. Atsigavimas truko du metus. Visi tie procesai siaubingai išsekino vyrą. Audrius smarkiai pradėjo gerti. Visiškai prarado žmogišką išvaizdą, užsidarė savyje. Sunku buvo į visa tai žiūrėti. Jokie įkalbinėjimai Audriui nepadėjo – kankino save ir mus su sūnumi, bet pagalbos kategoriškai atsisakė. Tuo metu darbe atsirado „liūdnas petys“ – Paulius. Jis mane išklausydavo rūkomajame, vaikščiodavo po darbo, palaikydavo, guosdavo. Paulius buvo vedęs, žmona laukėsi antro vaiko. Vis dar nesuprantu, kaip atsidūrėme kartu lovoje. Kvaila. Jis galva žemesnis už mane – visai ne mano skonio! Ir prasidėjo! Paulius vedžiojo mane po parodas, koncertus, baletus. O kai žmona pagimdys dukrą, Paulius visus pramogavimus stabdys, išeis iš mūsų įmonės ir pereis į kitą darbą. Gal tada apie mane pagalvojo – „iš akių, iš širdies“? Aš jo nereikalavau, tad lengvai paleidau. Tas vyras tik laikinai numalšino mano skausmą. Nebuvau pasiryžusi griauti svetimos meilės. Mano vyras ir toliau gėrė kiek galėjo. …Po penkerių metų atsitiktinai susitiksime su Pauliumi, jis visai rimtai pasiūlys man tekėti už jo. Juokinga. Mano Audrius trumpam susiims. Išvyks uždarbiauti į Čekiją. Tuo metu būsiu pavyzdinga žmona, rūpestinga mama. Mano mintys – tik apie šeimą. Audrius grįš iš užsienio po pusės metų. Pasidarysime buto remontą, prisipirksime technikos. Audrius pagaliau susiremontuos automobilį. Gyvenk ir džiaukis! Bet ne… Vyras vėl paslys ir pradės gerti. Prasidės pragaro ratai – Audrių draugai parnešdavo namo, pats pareiti nebegalėdavo. Nebent – prisikapanodavo… Dažnai lakstydavau po savo mikrorajoną ieškodama „neadekvataus“ vyro. Rasdavau kur nors miegantį ant suoliuko, išverstas ir ištuštintas kišenes, parnešdavau namo. Žodžiu, visko buvo. …O kartą, pavasarį, stoviu liūdna autobuso stotelėje. Aplink paukščiai čiulba, saulė šypsosi visu veidu, kutena spinduliais, o man – nė motais ta balandžio džiaugsmo banga. Staiga girdžiu, kažkas tyliai kužda į ausį: – Gal galėčiau palengvinti jūsų bėdą? Atsisuku. O Dieve! Koks žavus ir malonus vyriškis! O man tuo metu 45! Nejaugi, vėl būsiu uoga? Bet susigėdau tarsi nekalta mergaitė. Gerai, kad atvažiavo autobusas – greitai įšokau ir išvažiavau. Nuo nuodėmės toliau. Vyras pamojavo man ranka. Visą dieną svajojau tik apie jį. Aišku, kelias savaites delsdavau, šiek tiek „pasipriešinimui“… Bet Egidijus (taip vadinosi nepažįstamasis), kaip tankas, negailestingai griovė mano apsaugos sienas. Kiekvieną rytą laukdavo toje pačioje stotelėje. Stengdavausi neveluoti – dairydavausi iš tolo, ar mano „mačo“ stovi. Egidijus, pamatęs mane, šypsodavosi ir siųsdavo oro bučinį. Kartą atnešė glėbį raudonų tulpių. Sakau jam: – O ką man su gėlėmis ryte į darbą? Gi iškart išaiškins mūsų merginos, liksiu be kaltės kalta. Egidijus nusišypsojo: – Oi, nepagalvojau apie tokias „siaubingas“ pasekmes. Tučtuojau įteikė puokštę stebėjusiai bobutei, kuri su dideliu susidomėjimu sekė mūsų spektaklį. Senutė net atjaunėjo! „Ačiū, šaunuoli! Linkiu tau aistros pilną mylimąją!“ Nuraudau nuo jos žodžių. Gerai, kad nepadavė man kokios jaunutės konkurentės – prasmigčiau žemėje! Egidijus tęsią: – Gal, Nadute, kartu būkim „kalti“! Nesigailėsi. Tiesą sakant, pasiūlymas pasirodė patrauklus ir laiku… Su Audriumi tuo metu santykių nebuvo ir negalėjo būti – gulėdavo kaip medis, dingęs iš pasaulio nuo gėrimų. Egidijus pasirodė esąs ne rūkalius, blaivininkas, buvęs sportininkas (jam buvo 57 metai) ir puikus pašnekovas. Išsiskyręs. Jame buvo ypatinga jėga! Puoliau į meilės nuotykį stačia galva – jis tapo nenumaldoma aistra. Trys metai blaškymosi tarp namų ir Egidijaus. Sieloje audros. Nebuvo nei jėgų, nei noro sustoti. Tik kai noras atsirado, jėgų nebebuvo. Kaip sakoma – mergina varys vaikiną, o jis nesitrauks. Egidijus užvaldė mano širdį ir kūną! Žinoma – patiks, protas išsisklaidys. Kai Egidijus būdavo šalia, man užgniauždavo kvėpavimą! Tikra proto apimtis! Bet jutau – ta aistra nieko gero neatneš. Meilės Egidijui nebuvo. Grįždama namo „išsekusi“ (po karšto meilužio), norėjosi stipriai apkabinti vyrą. Kad ir visiškai girtą, nemaloniai kvepiantį, bet tokį savą ir tyrą! Sava riekelė gardesnė už svetimus pyragus! Atrodė, štai ji – gyvenimo tiesa! O aistra – nuo žodžio „kaisti, kentėti“. Jau norėjau kuo greičiau „atkentėti“ Egidijų ir galutinai grįžti į šeimą, o ne abejingai mėgautis linksmybėmis. Taip mąstė protas. Kūnas vis dar nešėsi į saldžią bedugnę. Buvo neįmanoma save suvaldyti. Mano sūnus žinojo apie Egidijų. Mane pamatė su juo restorane, kai atėjo su savo mergina. Teko Egidijų pristatyti sūnui. Paspaudė vienas kitam ranką, atsisveikino. Vakarienės metu Vytautas įtariai žiūrėjo į mane. Laukė paaiškinimo. Pakikenau. Esą, kolega kvietė aptarti naują projektą. „Nu taip, …restorane“, – supratingai linktelėjo sūnus. Vytautas nepasmerkė, prašė nesiskirti su tėčiu. Nors viskas linko į tą pusę. Sakė, neskubėk – gal tėtis atsigaus. Susitvarkys. Jaučiausi paklydusi avis, nuklydus nuo kelio. Išsiskyrusi draugė reikalavo „mesti tuos nevykusius meilužius“ ir apsiraminti. Klausiau jos patarimų. Draugė, „perdėvėjusi“ trečią vyrą, buvo sukaupusi turtingą patirtį. Tie buvo logiški svarstymai. Bet sustoti pavyko tik tada, kai Egidijus bandė man pakelti ranką. Buvo taškas. Ne veltui draugė įspėjo: – Ramus jūra, kol ant kranto stovi… Pelenė nuslinko nuo akių. Pasakiau – nuplaukė. Pasaulis nušvito! Trys metai blaškymosi! Fui! Laisva! Išsvajota ramybė! Egidijus dar ilgai manęs sieks – lauks visur, kur tik įmanoma. Viešai klupės ir prašys atleidimo… Aš būsiu tvirta. Patarėja-draugė mane išbučiuos ir padovanos puodelį su užrašu – „Tu teisi!“ O dėl Audriaus – jis viską žinojo apie mano nuodėmingą romaną. Egidijus jam skambino ir pasakojo. Meilužis buvo tikras, jog paliksiu šeimą. Audrius prisipažįsta: – Kai klausiau tavo kavalieriaus trelių, norėjosi ramiai numirti. Juk pats dėl visko kaltas! Pats! Pražiopsojau žmoną. Išmainiau į žalią gyvatę. Idiotas. Ką galėjau tau atsakyti? …Praėjo dešimt metų. Mes su Audrium turime dvi anūkes. Sėdime vieną vakarą prie stalo, geriame kavą. Žiūriu pro langą. Audrius švelniai paima mano ranką: – Nadute, nesižvalgyk aplinkui. Aš – tavo laimė. Ar tiki? – Žinoma, tikiu, mano vieninteli…

AR TU MANO LAIMĖ? Iš tiesų, niekada nesiruošiau tekėti. Jei ne atkaklūs mano būsimo vyro piršlybos, vis

Uncategorized

035

Amžinai atidėtos gyvenimo akimirkos sindromas… 60-metės moters išpažintis Elena: Šiemet man sukako 60. Ir niekas iš artimųjų net telefonu nepasveikino su jubiliejumi. Turiu dukrą, sūnų, anūką ir anūkę, buvusį vyrą – visi gyvi. Dukrai 40, sūnui 35. Abu gyvena Vilniuje, abu baigė prestižinius sostinės universitetus. Abu protingi, sėkmingi. Dukra ištekėjusi už aukšto rango valstybės tarnautojo, sūnus vedęs stambaus Vilniaus verslininko dukrą. Abu tvirtai stoję ant kojų, turi daug nekilnojamojo turto, be tarnybų – savo verslus. Viskas stabilu. Vyras paliko, kai sūnus baigė universitetą. Tiesiog pasakė, kad pavargo nuo tokio gyvenimo tempo. Pats dirbo ramiai vienoje darbovietėje, savaitgalius leisdavo su draugais ar namie ant sofos, atostogauti vykdavo visam mėnesiui pas giminę į pajūrį. O aš niekada neatostogavau – dirbau trijose vietose: inžiniere gamykloje, ten pat ir valytoja, o savaitgaliais – prekių fasuotoja netoliese esančiame prekybos centre nuo 8 iki 20 val., plius tvarkiausi tarnybines patalpas. Visos pajamos ėjo vaikams – Vilnius brangus miestas, mokslas prestižiniame universitete – reikia gerų drabužių, maisto, pramogų. Išmokau dėvėti senus, pertaisytus rūbus, pati remontavau avalynę. Visada buvau tvarkinga, švari. Ir to man pakako. Vieninteliai mano malonumai buvo sapnai – kartais sapne matydavau save jauną, laimingą, besijuokiančią. Vyras, vos išėjęs, iškart pasikeitė automobilį, nusipirko brangų, prestižinį. Matyt, nemažai sutaupė. Mūsų bendras gyvenimas buvo keistas – visi išlaikymo rūpesčiai mano, išskyrus komunalinius mokesčius. Juos mokėjo vyras, tuo jo indėlis ir baigdavosi. Vaikus išauklėjau aš… Butą, kuriame gyvenome, paveldėjau iš močiutės. Geras, tvarkingas dviejų kambarių senos statybos butas su aukštomis lubomis, perdarytas į trijų kambarių. Buvo sandėliukas – 8,5 kvadrato su langu, jį suremontavau, idealiai tilpo lova, stalas, spinta, lentynos. Jame gyveno dukra. Mes su sūnumi – viename kambaryje, aš ateidavau tik nakvoti. Vyras – svetainėje. Dukrai išvykus į Vilnių užėmiau jos vietą sandėliuke, sūnus liko savo kambaryje. Išsiskyrėme be dramų, be turto dalybų ir kaltinimų. Jam reikėjo gyventi kitaip, o aš buvau tiek išsekusi, kad tik palengvėjo… Nebereikėjo gaminti sriubų, antrųjų ir desertų, skalbti jo drabužių, lyginti, tvarkyti – tą laiką galėjau skirti poilsiui. Per tą laiką susikaupė daugybė ligų – stuburas, sąnariai, diabetas, skydliaukė, nervinis išsekimas. Pagaliau paėmiau atostogas ir pradėjau gydymą. Papildomų darbų nenustojau, truputį pasitaisiau. Pasisamdžiau puikų meistrą, kuris per dvi savaites su partneriu visiškai sutvarkė vonios kambarį. Man tai – laimė! ASMENINĖ laimė! Visus tuos metus sėkmingiems vaikams vietoj dovanų per šventes siūsdavau pinigus – gimtadieniui, Naujiesiems, Motinos dienai, Vasario 16-ajai. Vėliau atsirado ir anūkai – tad papildomų uždarbio nepajaučiau. Sau pinigų nelikdavo. Sveikinimus gaudavau retai, dažniau tik atsakydavo į mano pačios sveikinimus. Dovanų niekada nedovanojo. Labiausiai skaudėjo, kad nei dukra, nei sūnus į savo vestuves manęs nekvietė. Dukra tiesiai pasakė: „Mama, tu nepritaikysi toje kompanijoje – bus žmonės iš Prezidentūros.“ Apie sūnaus vestuves išgirdau iš dukros… po jų. Ačiū nors, kad pinigų vestuvėms neprašė… Vaikai niekada neatvažiuoja – nors vis kviečiu. Dukra sako, kad jai nėra ką veikti „kaimo užkampyje“ (nors tai milijoninis miestas, apskrities centras). Sūnus atšauna – mama, nėra laiko! Į Vilnių lėktuvai skrenda 7 kartus per parą! Skrydis – lygiai dvi valandos… Kaip pavadinčiau tą gyvenimo etapą? Slopintų jausmų gyvenimas… Tada gyvenau kaip Skarletė O’Hara: „Pagalvosiu apie tai rytoj…“ Spaudžiau ašaras ir skausmą, slopinau emocijas nuo nuostabos iki nevilties. Gyvenau tarsi robotas, užprogramuotas darbui. Vėliau mūsų gamyklą nupirko vilniečiai, prasidėjo pertvarkos. Mus, vyresnio amžiaus, atleido, netekau dviejų darbų, bet gavau galimybę anksčiau išeiti į pensiją – 20 eurų pensijos… Išgyvenk iš jos. Teko pasisekti – mūsų penkiaaukščiame name atsilaisvino valytojos vieta. Pradėjau plauti laiptinę – dar 20 eurų. Fasuotojos ir savaitgalio valytojos darbo centre neatsisakiau, gerai mokėjo – 3 eurai už pamainą. Tik sunku, visą dieną ant kojų. Pradėjau remontuoti virtuvę – viską dariau pati. Baldus užsakiau iš kaimyno, padarė puikiai ir nebrangiai. Vėl pradėjau taupyti – norėjosi atnaujinti kambarius, šiek tiek keisti baldus. Planų buvo… tik juose nebuvau aš pati! Ką leidau sau? Tik pačius paprasčiausius maisto produktus ir vaistus. Vaistams – daug. Komunaliniai vis didėjo. Buvęs vyras patarė parduoti butą – gera vieta, kaina būtų gera, galėčiau nusipirkti vieno kambario butą. O man gaila. Tai močiutės prisiminimas. Tėvų neatsimenu, mane augino močiutė. Labai brangus butas – jame praėjo visas mano gyvenimas. Su buvusiu vyru santykius išlaikėm draugiškus. Kartais pasikalbam kaip seni pažįstami. Jam sekasi gerai, asmeninio gyvenimo nekomentuoja. Kartą per mėnesį atveža šiek tiek produktų – bulvių, daržovių, kruopų, geriamo vandens. Viską sunkų. Pinigų neima. Sako, kad nesinaudočiau pristatymo paslauga, neva atveš blogus, supuvusius. Sutinku. Kažkas manyje tarsi sustojo – viskas susitraukė į mazgą. Gyvenu ir tiek. Daug dirbu. Nieko nebesvajoju. Nieko sau nebenoriu. Dukrą ir anūkus matau tik Instagrame. Sūnaus gyvenimas mirga marčios Instagrame. Džiaugiuosi, kad jiems sekasi. Sveiki, laimingi, ilsisi gražiose vietose, lankosi prabangiuose restoranuose. Gal daviau per mažai meilės… Todėl ir meilės sau iš jų nebeliko. Dukra kartais paklausia, kaip man sekasi. Visada atsakau, kad viskas gerai. Niekada nesiskundžiu. Sūnus retkarčiais atsiunčia žinutę: „Labas, mama, tikiuosi, tau viskas gerai.“ Sūnus kažkada pasakė, kad nenori girdėti apie tėvų problemas, jam tai neigiamai veikia… Ir nustojau jam pasakoti ką nors – tik atsakau, kad viskas gerai, sūneli. Labai noriu apkabinti anūkus, bet įtariu, kad jie net nežino, jog turi gyvą močiutę – pensininkę, valytoją. Greičiau jau kad močiutė „seniai kapuose“… Nebepamenu, kad sau būčiau ką pirkusi, nebent kartais paprastų kojinių ar apatinių. Nieko brangaus. Nebepamenu, kad būčiau buvusi grožio salone, manikiūre ar pedikiūre… Kartą per mėnesį einu į kirpyklą kaimynystėje. Plaukus dažau pati. Džiugina, kad visą gyvenimą – tiek jaunystėje, tiek senatvėje – plonų figūros pokyčių neteko. Garderobo neperku naujo. Ir labai bijau, kad vieną rytą nepavyks atsikelti iš lovos – nuolat kamuoja stiprūs stuburo skausmai. Bijau likti neįgali. Gal visgi nereikėjo taip gyventi, be poilsio, be smulkių džiaugsmų, amžinai dirbant ir viską atidedant „vėlesniam“? O kur tas „vėliau“? Jo jau nėra… Sieloje – tuštuma… širdyje – visiškas abejingumas… Ir aplink – taip pat tuštuma… Niekam nieko nesiskundžiu ir ne kaltinu. Bet ir savęs nekaltinu. Visą gyvenimą dirbau ir dirbu toliau. Kaupiu saugumo pagalvę – jei negalėsiu dirbti. Kad ir nedidelę… Nors, ką slėpti? Žinau, jei netekčiau galimybės keltis – gyventi nebenorėčiau… Nenoriu būti našta… Žinot, kas liūdniausia? Man niekada NIEKAS gyvenime nedovanojo gėlių… Niekada… Juokingiausia būtų, jei kas nors gėlių atneštų ant kapo… Tikrai būtų juokinga…

Amžinai atidėto gyvenimo sapnas… Išpažintis 60-metės moters Vitalija: Šįmet man sukako šešiasdešimt.

Uncategorized

014

Uodega Priešais: Nepralenkiamas Partneris

20240312, dienoraštis Šiandien dar kartą išbandžiau, kaip veikia mano lietus aštuonis tonų sunkvežimis

Uncategorized

053

Vienintelis vyras šeimoje Vėlų rudens rytą prie pusryčių stalo vyresnėlė dukra Vytautė, žvelgdama į išmanųjį, paklausė: – Tėti, o tu matei, kokia šiandien diena? – Ne, o kas čia ypatingo? Dukra vietoj atsakymo atsuko ekraną: ten mirgėjo skaičiai – 11.11.11, reiškia, lapkričio 11 diena, 2011-ieji. – Juk tavo laimingas skaičius – vienuolika, o šiandien net trys iš karto. Turėsi puikią dieną! – Tavo žodžiais tik medų valgyti, – šyptelėjo Valdas. – Taip, tėveli, – įsiterpė jaunesnioji Neringa, taip pat nenuleisdama akių nuo telefono. – O dar skorpionams šiandien pažada malonią pažintį ir dovaną visam gyvenimui! – Nuostabu. Greičiausiai kur nors Europoje ar Amerikoje numirė nepažįstamas giminaitis, o mes vieninteliai paveldėtojai… milijonieriai… – Milijardieriai, tėti, – juokais atitarė Vytautė. – Milijonas tau būtų per menka! – Ir aš maniau, kad menka. O ką darysime su tiek milijonų? Gal pirmiausia vila Italijoj arba Maldyvuose? Paskui jachta… – Ir sraigtasparnis, tėti, noriu nuosavo sraigtasparnio! – prisijungė prie fantazuotojų Neringa. – Be problemų, bus tau sraigtasparnis. O tu, Vytaute, ko trokšti? – Noriu filmuotis Bolivude, su Salmanu Kanu. – Eina sau, – juokėsi tėtis. – Paskambinsiu Amitabhui Bačanui, sutarsime… Gerai, fantazuotojos, baikite pusryčius – tuoj reikės eiti. – Tai net pasvajot negalima… – atsiduso Neringa. – Kodėl negalima – reikia svajoti, – užbaigė arbatą Valdas ir pakilo nuo stalo. – Tik nepamirškite – mokykla laukia… …Šitas rytinis pokalbis Valdui netikėtai prisiminė besibaigiant dienai, kai jis iš parduotuvės nešėsi maišus į savo senutį „Moskvichą“, jau 25-erius ištikimai tarnaujantį šeimai… Vienintelio vyro šeimoje likimas Vilniaus apylinkėse: valgiaraščio, kasdienių svajonių ir netikėtumų pilna diena, kurioje prieš tikrą meilę neatsilaiko nė geriausia maskarado kaukė, o didžiausia dovana tampa… būsima didelė, jauki lietuviška šeima.

Vienintelis vyras šeimoje Ryte, per pusryčius, vyriausioji dukra Austėja, žiūrėdama į telefono ekraną

Uncategorized

017

Dar vieneri metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Ivanavičius į gatvę vienas nebeišeidavo. Nuo to laiko, kai vieną dieną nuėjo į polikliniką, bet pamiršo, kur gyvena ir net kaip vadinasi. Jis tuomet nuėjo visiškai ne ta kryptimi, ilgai sukosi po rajoną, kol akys užkliuvo už labai pažįstamo pastato. Paaiškėjo, kad tai buvo laikrodžių fabrikas, kuriame Arkadijus dirbo beveik penkiasdešimt metų. Jis žiūrėjo į tą fabriką ir tikrai žinojo, kad jį pažįsta, tačiau kas jis pats, niekaip neprisiminė, kol kažkas nepastūmė per petį, tyliai priėjęs iš nugaros: – Ivanai, dėde Arkadijau, ką čia užėjai, pasiilgai? Štai, neseniai tave prisiminėm, kokį turėjom nuostabų meistrą ir mokytoją… Arkadijau, tu nebeatpažinai manęs? Juk tai aš – Juris Akulovas, tu iš manęs žmogų padarei! Staiga Arkadijaus galvoje kažkas spragtelėjo ir viskas grįžo, ačiū Dievui… Juris apsidžiaugė, apkabino senąjį mokytoją: – Pažinai? Aš juk ūsus nuskutau, todėl gal ir nebeatpažįsti, bet gal, Arkadijau, užsuksi pas mus, vyrai tau apsidžiaugtų? – Kitą kartą, Juri, pavargau kažkaip, – prisipažino Arkadijus. – Mano automobilis čia pat, pavešiu tave, gi adresą prisimenu, – nudžiugo Juris. Pavežė namo, o Natalija Lionovna nuo tada vyro vieno niekur nebeleido, nors atmintis jam buvo gera. Nuo tada visur jie kartu – ir parke, ir poliklinikoje, ir parduotuvėje. Vieną kartą Arkadijus susirgo – aukšta temperatūra, stiprus kosulys. Ir žmona bėgo viena į vaistinę ir parduotuvę, nors pati jautėsi prastai. Nupirko vaistų ir produktų, nedaug atrodė. Bet keista silpnybė ją apėmė, dusulys – atrodė, kad rankose nepakeliamai sunki ta maišytė su produktas. Natalija pastovėjo, atsigavo ir toliau nešė sunkų maišelį namo. Dėjo dar kelis žingsnius ir vėl sustojo. Padėjo tą baisiai sunkią maišytę ant ką tik iškritusio sniego ir pati švelniai susmuko ant takelio namo link. Paskutinė mintis – kam ji tiek daug visko prisipirko, visai galva paseno! Gerai, kad kaimynai išėjo iš laiptinės, pamatė gulinčią ant sniego vyresnę moterį, pribėgo ir iškvietė greitąją… Nataliją Lionovną išsivežė į ligoninę, o kaimynai paėmė maišytę ir vaistus, grįžo, ėmė belsti į duris. – Matyt jos vyras Arkadijus namie liko, tikriausiai sirguliuoja, kelias dienas nemačiau, – spėjo Nina Michailovna, – Tikriausiai miega, Natalija sakė, kad jam pastaruoju metu vis prastai, ech, senatvė ne džiaugsmas, vėliau užsuksiu… Arkadijus Ivanavičius girdėjo skambutį. Bet kosulys trukdė kvėpuoti, norėjo atsistoti, bet silpnumas ir karštis galvą sukosi, vos nepargriuvo… Kosulys nurimo, o pats užsnūdo keistu miegu, panašiu į sapną. Kur gi ta jo Natalija, kodėl taip ilgai negrįžta? Gulėjo ilgai, bet staiga išgirdo lengvus žingsnius. Prie jo pribėgo žmona Natalija, kaip gera, kad ji sugrįžo. – Arkadijau, duok ranką, laikykis už manęs, kelkis, kelkis, – kvietė žmona. Jis pakilo, įsikibęs į jos keistai šaltą ir silpną ranką. – O dabar atidaryk duris greičiau, – tyliai pasakė Natalija. – Kam? – nustebo Arkadijus, bet atidarė, nes ji paprašė, ir įėjo kaimynė Nina Michailovna su Juriumi, darbovietės jaunu draugu: – Ivanai, kodėl neatidarei, juk skambinom ir mušėm? – Kur Natalija, ji gi čia ką tik buvo? – pabaltavusiais lūpomis paklausė Arkadijus, bandydamas suprasti, kur dingo žmona. – Juk ji ligoninėj, reanimacijoj, – nustebo Nina Michailovna. – Atrodo, kad ji kliedi, – suprato Juris ir vos spėjo pagauti nualpstantį draugą… Kaimynė su Jurium iškvietė greitąją – pasirodė, kad tai buvo apalpimas nuo karštinės… Po dviejų savaičių Nataliją Lionovną išrašė iš ligoninės. Juris parvežė ją namo, jis ir kaimynė visą tą laiką padėjo Arkadijui, ir jis atsigaudamas stiprėjo. Svarbiausia – jie vis dar kartu Kai Arkadijus su žmona pagaliau liko dviese, abu vos sulaikė ašaras. – Gerai, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, Arkadijau, Nina gera moteris, prisimeni, kaip jos vaikai pas mus bėgdavo po pamokų, mes juos pietumis vaišindavome ir pamokas kartu ruošdavome, o tada Nina iš darbo grįžusi pasiimdavo. – Taip, ne visi gėrį prisimena, bet ji neužsisklendė, gera, – sutiko Arkadijus, – Ir Juris, buvo visai dar jaunas, mudu jį mokiau, padėjau gyvenimą pradėti. Jauni greit užmiršta senus, o jis – va, neatsisakė manęs. – Po kelių dienų Nauji metai, Arkadijau, kaip gera, kad mes ir vėl kartu, – prisiglaudė Natalija prie vyro. – Natalija, geriau pasakyk man, kaip tu pas mane iš ligoninės atėjai ir privertėi duris atidaryti tiems, kas mane išgelbėjo? Be tavęs, būčiau čia miręs, – pagaliau išdrįso paklausti Arkadijus. Bijodamas, kad žmona vėl pagalvos, jog su juo negerai, bet Natalija nustebusi į jį pažvelgė: – Tai vis dėlto tikrai buvo? Man gi sakė, kad man buvo klinikinė mirtis, o aš tuo metu, tarsi sapne, pas tave atėjau? Aš juk tai irgi prisimenu – save reanimacijoj, tada išėjau iš ligoninės ir pas tave… – Va čia ir stebuklai mūsų senatvėj, o juk myliu tave taip pat, o gal net dar stipriau, – Arkadijus paėmė jos rankas į savas, ilgai tylėjo, žiūrėdamas į akis. Lyg bijotų, kad kas nors juos vėl išskirs… Vakarop, prieš pat Naujuosius metus, užsuko Juris su lauktuvių – žmona pyragų iškepusi. Vėliau atbėgo kaimynė Nina – kartu gėrė arbatą su pyragais, širdyje tapo gera ir šilta. Naujus metus Natalija ir Arkadijus Ivanavičiai sutiko dviese. – Žinai, sugalvojau – jeigu sutiksim šiuos Naujus kartu, reiškia, metai – mūsų; dar gyvensim, – pasakė vyriui Natalija. Ir abu juokėsi iš tos džiaugsmingos minties. Dar vieneri metai gyvenimo kartu – juk tai tiek daug, tai tiesiog laimė.

Dar metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Petrauskas nebeišeina į gatvę vienas. Nuo tada, kai

Uncategorized

015

Pasaulio pakraštyje: sniegas brėžėsi į batus ir degino odą, bet Rūta nesiruošė pirkti veltinių – geriau auliniai, nors kaime su jais atrodytų juokingai. Be to, tėtis buvo užblokavęs kortelę. – Tu tikrai ketini gyventi kaime? – paniekinančiai klausia tėtis, kuris negali pakęsti kaimo ir gamtos. Kaip ir Giedrius – tėčio dešinioji ranka, kurį tėtis norėjo matyti Rūtos vyru, – todėl ji nusprendė išvažiuoti mokyti į kaimą be interneto, be karšto vandens ir kanalizacijos. Nors žiemą pasidarė sunku, Rūta nepasidavė. Dvylikos vaikų klasė iš pradžių atrodė beviltiška, bet vėliau ji juos pamilo: nuo Simo medinių lapių iki Irutės avinėlio, kuris ją lydėjo į mokyklą. Tik su viena mergaite – Tania – Rūta nerado bendros kalbos: tėvas Vladimiras buvo griežtas, o mergaitė uždara po mamos mirties. Rūta pradėjo lankytis jų namuose, nepasiduodama spaudimui iš mokyklos vadovybės. Netrukus atėjo žiemos šventės ir Rūta atsidūrė kryžkelėje – Giedrius netikėtai atvyko su dovanomis bei pasiūlymu būti kartu, bet Rūtos širdis vis labiau traukė prie Vladimiro ir Tania. Ar jai pavyks atrasti savo vietą kaime ir išgirsti tikruosius savo troškimus, kai žiema spaudžia, o likimas siūlo pasirinkti tarp pažįstamos prabangos ir naujų jausmų?

Pasaulio pakraštyje. Sniegas smelkiasi į batus, degina odą. Bet pirkti veltinius Rūta neketina, geriau

Uncategorized

069

Močiutė – mano angelas sargas: kaip močiutės rūpestis išgelbėjo Aleną nuo pavojingo vyro ir tapo likimo ženklu, padėjusiu neprarasti tikėjimo šeima

Močiutė angelas sargas Savo tėvų Renata neprisiminė. Tėvas paliko mamą, kai ši dar laukėsi, daugiau apie