Zibainis

Senelio istorija: Vasaros vakaras Vilniaus kieme – kaip padėjau kraujuojančiam senoliui, kai visi kiti praeiviai vengė jo, manydami, kad jis girtas, o iš tiesų jis rinko pavojingus stiklus dėl vaikų saugumo, nepaisydamas savo sužeistų karo metų ir pusiau prarasto kalbos, ir kaip jo šeima man atsidėkojo širdingiausia lietuviška dovana

Senelis Vasara. Einu vakare namo po sporto treniruotės. Pamatau – senelis, jau visai pagyvenęs

Uncategorized

0242

— Dėde, paimk mano mažą sesutę — ji jau seniai nieko nevalgiusi, — jis staiga apsisuko ir nustėro iš nuostabos!

Dėdė, pasiimkite mano mažytę seserėlę ji jau ilgai nieko nevalgė, jis staigiai pasisuko ir sustojo nuostabos

Uncategorized

AŠ TAU PRIMINSIU – Marija Sergejevna, žiūrėkite, čia vingis man kažkaip neišeina, – liūdnai pašnibždėjo antrakasės Temukas, teptuku bakstelėjęs užsispyrusį ne ten besiriečiantį žalią lapelį nupieštame gėlės žiede. – O tu, brangusis, ant teptuko švelniau spausk… Va taip – vesk, lyg plunksnele per delną. Šaunuolis! Ne vingis, o tikra puošmena! – nusišypsojo pagyvenusi mokytoja, – Kam tu tokią grožybę nupiešei? – Mamai! – šviesiai nusišypsojo berniukas, įveikęs užsispyrusį lapelį, – Jai gi šiandien gimtadienis! Štai čia – mano dovana! – po pagyrimo mokytojos Temuko balse pastebimai padaugėjo pasididžiavimo. – Oi, laiminga tavo mama, Temai. Tik palauk, neuždaryk albumo minutei. Leisk dažams išdžiūti, kad nenusitrynų. Parėjęs namo atsargiai išimsi tą lapą. Pamatysi, mamai labai patiks! Mokytoja dar kartą pažvelgė į tamsią, prie albumo lapo palinkusią galvelę ir, šyptelėjusi savo mintims, grįžo prie stalo. Štai tau ir dovana mamai! Jau seniai ji tokių gražių dovanų nebuvo gavusi. Temukui akivaizdžiai duota piešti! Reikėtų paskambinti jo mamai, pasiūlyti berniuką į dailės mokyklą leisti. Tokios dovanos švaistyti negalima. Ir beje, reikėtų buvusios mokinės paklausti, ar patiko dovana? Juk pati Marija Sergejevna nuo tų pieštų gėlių akių atplėšti negali. Atrodo, tuojau gyvai sušnarės jų lapeliai. Oi, į mamą Temukas atsigimė! Tikrai į mamą! Lariska jo metų lygiai taip pat puikiai piešė… ***** – Marija Sergejevna, čia Larisa, Artiomo Katovo mama, – pavakaryje mokytojos bute suskambo telefonas, – Skambinu pranešti, kad rytoj Artiomas į mokyklą neateis, – griežtai pranešė jaunos moters balsas ragelyje. – Sveika, Larisa! Kas nutiko? – smalsavo Marija Sergejevna. – Nutiko! Visą man gimtadienį, tas padauža, sugadino! – užsidegė Larisa, – O dabar dar su temperatūra guli, greitoji tik ką išvažiavo. – Palauk, Larisa, kaip gi temperatūra? Sveikas gi išėjo iš mokyklos, dovaną nešė… – Jūs apie tas dėmes? – Kokias dėmes, ką tu, Larisa! Jis tau tokias nepaprastas gėles nupiešė! Aš pati jau ketinau skambinti, prašyti, kad į dailės mokyklą priimtų… – Nežinau aš, kokios ten tos gėlės buvo, bet tokių plikų dėmių tikrai nesitikėjau! – Dėmės? Apie ką tu? – visiškai sutriko Marija Sergejevna, ir kelias minutes klausydamasi painių, nervingų paaiškinimų ragelyje, vis labiau niūro. – Žinai ką, Larisa, gal nesupyksi, jei dabar užsuksiu pas jus? Neilgai, visai šalia gyvenu… O po kelių minučių, gavusi buvusios mokinės – o dabar (kaip greitai bėga laikas) – savo mokinio mamos sutikimą, Marija Sergejevna, pasiėmusi storą albumą su išblukusiomis nuo laiko nuotraukomis ir prisiminimų pilnais vaikystės piešiniais iš pirmosios, tiek metų atgal patikėtos klasės, jau žengė iš laiptinės. Šviesioje virtuvėje, kur Larisa palydėjo viešnią, tvyrojo netvarka. Nukėlusi nuo stalo tortą, dubenį su nešvariais indais įkišusi į kriauklę, Temuko mama ėmė pasakoti: Kaip iš mokyklos grįžo pavėlavęs, o nuo kuprinės ir kelnių su striuke – purvas su vandeniu bėgo… Kaip iš užantin ištraukė šuniuką permirkusį, nuo kurio šiukšlynu tvaikas už kilometrų sklido! Į duobę su tirpsmo vandeniu, kvailys, dėl jo šoko, kur kiti kiemo vaikai įmetė! Apie sugadintas knygas ir dėmes albume, į kurias vos neapsiverkusi žiūrėjo. Ir apie temperatūrą, kuri per valandą iki beveik trisdešimt devynių pakilo… Apie tai, kad svečiai išėjo, net torto neparagavę, ir apie gydytoją iš greitosios, kuris priekaištavo, kad neprižiūrėjo vaiko… – Tai ir nunešiau aš jį atgal, į tą pačią šiukšlynę, kai Temukas užmigo. O albumas, štai, ant radiatoriaus džiūsta. Jame – nei gėlių, nei ko – nuo tos vandens žiupsnio išvis nieko neliko! – nepasitenkinusi atsiduso Larisa. Ir visai nepastebėjo Temuko mama, kad su kiekvienu jos žodžiu, su kiekvienu iki aukštumų pakeltu sakiniu, Marija Sergejevna vis labiau niūro. O kai išgirdo apie šuniuko, kurį mokinys išgelbėjo, likimą – išvis pasidarė juodesnė už debesį. Pažvelgė į Larisą rimtai, švelniai perbraukė ranka per ant radiatoriaus nuslydusį sugadintą albumą ir tyliai prakalbo… Ir apie žalius vingius, ir apie atgyjančias gėles… Apie vaikišką stropumą ir ne pagal amžių drąsą. Apie berniukišką širdį, kuri netoleruoja neteisybės, ir apie tuos chuliganus, kurie silpną gyvūnėlį į tą duobę įmetė. Tada atsistojo, paėmė Larisa už rankos ir prie lango atvedė: – Štai ji, ta duobė, – parodė, – Joje ne tik mažas šuniukas, ir pats Temukas galėjo paskęsti. Bet ar gi apie tai jis tuo metu galvojo? O gal apie tas gėles ant lapo – kad tik nesugadintų netyčia savo dovanos? O gal užmiršai, Larisa, kaip tais tolimais devyniasdešimtais ant mokyklos suoliuko karčiai verkei, vargšą kačiuką iš kiemo chuliganų atėmusi, prie širdies glaudusi? Kaip visa klasė jį glostė, tavo mamą laukėte! Kaip namo nenorėjai eiti, tėvus dėl nieko prikaišioti, kai „dėmėtas kamuoliukas“ buvo iš namų išvarytas… Gerai kad laiku apsigalvojo! Tai aš tau priminsiu! Ir Tiškutį tavo, kurio iš rankų paleisti nenorėjai! Ir ausytą Mukarį, šuniuką iš kiemo, kuris kartu su tavim iki pat instituto žingsniavo, ir kranklį su lūžusiu sparneliu, kurį tavo gyvąjame kampelyje prižiūrėjai… Marija Sergejevna ištraukė iš pageltusio albumo didelę nuotrauką, kurioje trapi mergaitė su balta prijuoste prie širdies glaudė pūkuotą kačiuką, šypsodamasi žiūrėjo į aplink sustojusius bendraklasius, ir tyliai, bet tvirtai pratęsė: – Gėrį priminsiu, kuris tavo širdyje viskam nepaisant spalvotomis spalvomis sužydo… Po nuotraukos iš seno albumo ant stalo nukrito dar vaikiškas piešinys – su jau išblukusiomis spalvomis nupiešta maža mergaitė, viena ranka laikanti gauruotą kačiuką, o kita stipriai įsikibusi į mamos delną. – Jei tik mano valia būtų, – jau griežčiau pratęsė Marija Sergejevna, – šitą šuniuką kartu su Artiomu stipriai išbučiuočiau! O spalvotas dėmes į rėmelį įdėčiau! Nes nėra mamai geresnės dovanos, kaip užauginti žmogumi savo vaiką! Ir visai nepastebėjo pagyvenusi mokytoja, kaip su kiekvienu jos žodžiu Larisos veidas keičiasi. Kaip sunerimusi žvilgteli į uždarytas Temuko kambario duris. Kaip baltais pirštais suspaudė tą nelaimingą albumą… – Marija Sergejevna! Miela, pažiūrėkite pas Temuką trumpam. Tik kelias minutes pažiūrėkite! Aš greitai! Netrukus! Prižiūrint mokytojai Larisa skubiai apsivilko paltą ir išlėkė pro duris. Ir, nekreipdama dėmesio į sušlapusias kojas, bėgo iki tolumoje matomos šiukšlyno. Vis šaukė, apžiūrinėjo po purvinomis dėžėmis, rankomis naršė šiukšlių maišus. Ir vis žvilgčiojo į namų pusę… Ar atleis? ***** – Temai, kas čia nosį į gėles įkišo? Gal tavo draugas Džiukušis? – Tas pats, Marija Sergejevna! Ar panašus? – Ir dar kaip! Štai, balta žvaigždute ant letenos šviečia! Kaip prisimenu, kaip su tavo mama tas letenas plovėm, – draugiškai nusijuokė mokytoja. – O aš jam dabar kiekvieną dieną letenas plaunu! – išdidžiai ištarė Artiomas, – Mama sako, jei draugą pats priglaudei – ir rūpintis privalai! Ji mums net specialią vonelę šiems reikalams nupirko! – Gera tavo mama, – nusišypsojo mokytoja, – Ar vėl dovaną jai pieši? – Aha, noriu į rėmelį įdėti. O paskui – pas mama stovi dėmės rėmely, bet ji kažkodėl žiūri į jas ir šypsosi. Nejaugi galima dėmėms šypsotis, Marija Sergejevna? – Dėmėms? – šyptelėjo mokytoja, – Galima, jei tos dėmės iš pačios širdies. Sakyk, bičiuli, kaip sekasi dailės mokykloje? Pavyksta? – Dar ir kaip! Greitai galėsiu nupiešti mamos portretą! Va jau apsidžiaugs! O kol kas – štai, – Temukas staiga ištraukė iš kuprinės perlenktą lapą, – Čia jums nuo mamos, nes ir ji mano piešia. Marija Sergejevna ištiesė lapą ir švelniai apkabino suole sėdintį vaiką per pečius. Ten, baltame lape, ryškiais dažais šypsojosi laimingas ir nuostabiai švytintis Temukas, uždėjęs ranką ant juodos, su didžiule meile į jį žiūrinčios šunytės galvos. Dešinėje pusėje stovėjo smulkutė šviesiaplaukė mergytė su senamadiška mokyklos uniforma, prie širdies glaudžianti mažą pūkuotą katinėlį… O kairėje, iš už knygomis apkrauto mokytojos stalo, su šypsena ir begaline išmintimi žvilgsniu stebėjo laimingus vaikus ji – Marija Sergejevna. Ir kiekvienoje piešinio linijoje, kiekviename teptuko potėpyje ji jautė paslėptą, begalinę motinišką pasididžiavimą. Marija Sergejevna nubraukė susikaupusią ašarą ir staiga šviesiai nusišypsojo – pačiame piešinio kampelyje, žiedais ir plonais žaliais vingiais buvo įrašytas vienintelis žodis: „Prisimenu“.

AŠ TAU PRIMINSIU Birutė Kazlauskienė, žiūrėkit, čia taip lapelis nelinksta, tyliai ir liūdnai atsiduso

Uncategorized

Ji suvokia: anyta serga, slepia diagnozę nuo visų ir tuo pačiu metu rūpinasi ja — savo marčia. Net ir tokioje situacijoje galvoja, kaip užtikrinti Asai stabilumą, ateitį, apsaugą. Bet kam parduoti namą ir papuošalus, jei galima tiesiog paprašyti pagalbos?

Prisiminiau, kai supratau: šeimos globėja serga, slepia diagnozę nuo visų, o tuo pat metu vis dar rūpinasi

Uncategorized

Yra dar namuose reikalų… Močiutė Valytė vos pravėrė vartelius, sunkiai atlingavo iki durų, ilgai vargo su surūdijusia spyna, įėjo į savo seną nešildytą namą ir atsisėdo ant kėdės prie šaltos krosnies. Troboje tvyrojo nykus, negyvenamo namo kvapas. Nebuvo jos tik tris mėnesius, bet voratinkliai jau užklojo lubas, senoji kėdė graudžiai girgždėjo, pro kaminą ūžė vėjas – namai pasitiko piktai: kur buvai dingus, šeimininke, kam mus palikai?! Kaip gi žiemą pergyvensim?! – Tuoj, tuoj, mano mielieji, palūkėkit truputį, atsikvėpsiu… Pakūrensiu, sušilsim… Dar prieš metus močiutė Valytė vikriai sukiojosi po seną trobą: ir sienas pabaltina, ir dažais pataiso, vandenį atneša. Jos mažytė lengva figūrėlė tai klaupėsi melstis prieš šventas ikonas, tai sukosi prie krosnies, tai lėkiojo po sodą – viską suspėdavo: ir pasodinti, ir nuravėti, ir palaistyti. Ir namai kartu su šeimininke džiaugėsi – grindys po jos lengvais žingsneliais šelmiškai girgždėjo, durys ir langai atsidarydavo nuo menkiausio jos rankų prisilietimo, krosnis klusniai kepdavo minkštus pyragus. Buvo gera jiems kartu – močiutei ir jos senajai trobai. Anksti palaidojo vyrą. Užaugino tris vaikus, visus išleido į mokslus, į gerą žmonių gyvenimą. Vienas sūnus – kapitonas tolimojo plaukiojimo, kitas – karininkas, pulkininkas, abu gyvena toli, retai grįžta aplankyti. Tik jauniausia duktė Tamara liko kaime vyriausia agronome – nuo ryto iki vakaro darbuose, į namus pas mamą užsuka tik sekmadienį, pyragų dušelę atsigauti – ir vėl visą savaitę nesimato. Paguoda – anūkėlė Svajonė. Ta, galima sakyti, užaugo močiutės globoje. Ir kokia užaugo! Gražuolė – pilkos didelės akys, plaukai nokių avižų spalvos, garbanoti, sunkūs, žvilgantys – tikras spindesys. Užsiriš kad ir uodegą – sruogos vis tiek kris per pečius, o vietiniai vyrai vos kvapą atgauna, burnos išsižioja. Kūno linijos kaip iš drobės. Iš kur tokia laikysena ir grožis pas kaimo mergaitę? Močiutė Valytė jaunystėj buvo simpatiška, bet jei pažiūrėtum į seną nuotrauką ir palygintum su Svajonės – piemenaitė ir karalienė… Ir dar išmintinga! Baigė žemės ūkio institutą mieste, grįžo dirbti į gimtąjį kaimą kaip ekonomistė. Ištekėjo už veterinaro, pagal jaunos šeimos programą gavo naują namą. O koks tas namas! Tvirtas, mūrinis, pagal tuos laikus – tikras dvaras. Tik vat – močiutės troboje visur žydi sodas, viskas sužaliavę, žydi, o prie anūkės naujo namo dar niekas nespėjo užaugti – trys stiebeliai. O ir Svajonė, tiesą sakant, nebuvo pansavusi prie daržų. Nors iš kaimo, bet jautri, močiutė nuo bet kokio skersvėjo ir sunkaus darbo ją visuomet saugojo. Dar ir sūnus gimė – Vasiukas. Tai kada gi čia tuos sodus tvarkyti… Ir pradėjo Svajonė močiutę kviesti pas save gyventi: eikit, eikit, pas mane – namas didelis, patogus, krosnies kurti nereikia… Močiutė Valytė pradėjo sirguliuoti, jau aštuoniasdešimt metų sukako, lyg liga laukė apvalaus skaičiaus – kojos visai pradėjo nevalyti. Pasidavė močiutė anūkės įkalbinėjimams. Pabuvo pas anūkę keletą mėnesių. Ir netrukus išgirdo: – Močiute, brangioji, juk tu žinai, kaip tave myliu! Bet kodėl tu visą laiką sėdi? Juk visą gyvenimą dirbai, judėjai! O pas mane, žiūrėk – įsėdai… Ūkį tvarkyt planuoju, iš tavęs pagalbos tikiuosi… – Nebegaliu, vaikeli, mano kojytės jau nebevaikšto… sena jau esu… – Hm… Kaip atvažiavai pas mane – iškart sena… Žodžiu, netrukus močiutę, nepasiteisinusią vilčių, išleido atgal į savo namus. Iš graužaties, kad nesugebėjo padėti mylimai anūkei, Valytė visai palūžo. Kojos vos vilkosi per grindis – per ilgą gyvenimą jos jau išvargo. Nuvykti nuo lovos iki stalo tapo sunkiu iššūkiu, o iki mylimos bažnyčios – nebeįmanoma. Klebonas tėvas Bernardas pats užsuko pas savo nuolatinę parapijietę, prieš ligą – visų bažnyčios reikalų talkininkę. Įžvalgiai apsižvalgė. Valytė sėdėjo prie stalo, užsiėmusi svarbiu darbu – rašė savo įprastus mėnesinius laiškus sūnums. Troboje vėsoka: krosnis vos pakūrenta. Grindys ledinės. Ant jos – storas, bet jau ne pirmos jaunystės megztinis, kiek nešvarus skarelė – juk visad buvo tvarkos ir švaros pavyzdys – o ant kojų – nudėvėti v feltiniai. Tėvas Bernardas atsiduso: senutei reikia pagalbos. Gal paprašyti Onos? Gyvena netoliese, dar stipri moteris, ir už Valytę jaunesnė kokiais dvidešimčia metų. Ištraukė duonos, meduolių, pusę dar šilto pyrago su žuvimi – sveikinimai nuo kunigienės Aleksandros. Pasikėlė rankoves ir išvalė pelenus iš krosnies, atnešė tris kartus dvi glėbes malkų, sudėjo kampe. Užkūrė krosnį. Atnešė vandens ir uždėjo ant krosnies didelį apmusijusį arbatinuką. – Sūneli brangus! Oi! Atleisk, tėveli mūsų brangus! Padėk su adresais ant vokų. O tai mano “vištos koja” priša – niekas nesupras! Tėvas Bernardas atsisėdo, užrašė adresus, greitu žvilgsniu perbėgo laiškelius su drebėjančiomis eilutėmis. Į akis krito didelės, drebėjančios raidės: „O aš gyvenu labai gerai, mielas sūneli. Visko turiu, ačiū Dievui!“ Tik visi šie laiškų lapeliai apie gerą Valytės gyvenimą – pilni vandeninių dėmių nuo raidžių, ir tos dėmės, panašu, druskingos. Ona ėmėsi globoti senutę, tėvas Bernardas stengėsi ją dažnai išpažinti ir prišlieti, o per didesnes šventes Onos vyras, dėdė Petras, buvęs jūreivis, atveždavo ją motociklu į mišias. Gyvenimas po truputį stojo į vėžes. Anūkė nesirodė, o vėliau, po kelerių metų, sunkiai susirgo. Nuo seno sirgo skrandžiu, o visus negalavimus vertė ant jo. Paaiškėjo – plaučių vėžys. Kodėl taip atsitiko – niekas nežino, bet Svajonė tiesiog per pusmetį užgeso. Jos vyras tapo nuolatiniu kapinių gyventoju: pirkdavo butelį, gerdavo, miegodavo tiesiog ant kapo, prabudęs vėl traukdavo naujos butelio. Ketverių sūnus Vasius niekam nebereikalingas – nešvarus, varvą nosis, alkanas. Jį paėmė Tamara, bet per darbus ji neturėjo kada užsiimti anūku, ir Vasių ruošė į rajoninį internatą. Internatas laikytas visai neblogu – energingas direktorius, pilnavertė mityba, per savaitgalius galima vaikus vežtis į namus. Ne namų auklėjimas, aišku, bet kitų galimybės Tamara neturėjo – darbe dažnai reikėjo pasilikti iki vėlumos, o iki pensijos dar toli. Ir štai senu „Uralu“ su vežimėliu pas dukrą atvažiavo močiutė Valytė. Prie vairo sėdėjo storas kaimynas dėdė Petras, su jūrininko marškiniais, inkarais ir undinėmis ant abiejų rankų. Abiejų veidai atrodė kaip karo žygyje. Močiutė Valytė trumpai tarė: – Aš Vasiuką pas save paimsiu. – Mama, tu vos pati paeini! Kaip tu susitvarkysi su vaiku?! Juk jam valgyt reikia, drabužius skalbt ir t.t.! – Kol gyva būsiu, Vasiuko į internatą neatiduosiu, – nukirto močiutė. Nustebinta paprastai švelnios motinos ryžto, Tamara tylėjo, susimąstė ir ėmė krauti anūko daiktus. Dėdė Petras nuvežė abudu iki trobos, išlaipino, o tada beveik ant rankų įnešė į trobą. Kaimynai skėsčiojo rankomis: – Gera bobutė, bet, matyt, protą trumpam prarado: pačiai priežiūros reikia, o dar vaiką ant sprando užsikrovė… Juk ne šuniukas čia… Vaikui rūpintis reikia… Ir kur tik Tamarka žiūri! Po sekmadieninių mišių tėvas Bernardas su neramiu jausmu užsuko pas Valytę: gal reikės imtis veiksmų, gelbstint alkaną ir nevalytą Vasiuką iš neįgalių senutės rankų? Trobos viduje buvo šilta, krosnis stipriai pakūrenta. Švarus, laimingas Vasiukas ant sofos klausėsi seno patefono plokštelės – pasakos „Apie riedantį blyną“. O vargšė senutė, rodos, visai nerangioji, lengvai narstė po trobą: plunksnele tepė skardą, minkė tešlą, muilavo kiaušinius į varškę. Ir senos ligotos kojos judėjo lengvai ir vikriai – kaip jaunystėje. – Kunigėli brangus! O aš čia… vat musmiras kepu… Palauk truputėlį – Aleksandrai ir Kaziukui bus karštos lauktuvių pyragėliai… Tėvas Bernardas grįžo namo dar nespėjęs atsigauti nuo nuostabos ir viską papasakojo žmonai. Kunigienė Aleksandra minutę pamąstė, tada iš knygų spintos ištraukė storą mėlyną sąsiuvinį, pavartė ir surado reikiamą puslapį: „Senoji Eglė nugyveno ilgą savo amžių. Viskas praėjo, prabėgo – visos svajonės, jausmai, viltys – viskas ilsisi po baltu sniegu. Jau metas, metas ten, kur nėra ligos, liūdesio, nei atodūsių… Vieną speiguotą vasario vakarą senoji Eglė ilgai meldėsi prieš ikonas, tada atsigulė ir tarė saviškiams: „Kviečkit kunigą – mirsiu.” Ir veidas jos baltas – kaip už lango sniego pusnys. Giminės iškvietė kunigą, Eglė išpažino, priejo prie Komunijos, ir visą parą gulėjo, nieko nevalgydama ir negerdama. Tik lengvas alsavimas rodė: siela dar neišskridusi iš senstelėjusio kūno. Staiga atsidarė prieškambario durys: plūstelėjo šaltas vėjas, kūdikio verksmas. – Ramiau, ramiau, gi pas mus močiutė miršta. – Gi neužkišiu burnos kūdikiui, ji tik ką gimė ir nesupranta, jog reikia tylėt… Iš gimdymo namų grįžo Eglės anūkė Ieva su juokingai rausvu mažyliu ant rankų. Ryte visi išėjo į darbus, palikę mirštančią senolę ir jaunąją mamą vienas. Ievai dar nebuvo atėjęs pienas, pati vos apsitvarkiusi, nemokėjo maitinti, o kūdikis trenkė riksmu ir trukdė Eglei ramiai numirti. Mirusioji Eglė kilstelėjo galvą, žvilgsnis susifokusavo ir nuskaidrėjo. Sunkiai pašoko, nuleido basas kojas ant grindų – batų ieškojo. Kai namiškiai grįžo iš darbo, visi išprašęsi dėl rimtos priežasties (gi močiutė numirė arba gal jau paskutinį atodūsį atidavė), išvydo tokį vaizdą: Eglė ne tik kad nemirė, bet net atsigavo. Ji apsisprendė dar negulti į amžiną poilsį, vikriai vaikščiojo po trobą, siūbuodama laimingą ir pagaliau nurimusį mažylį, tuo tarpu nuvargusi anūkė ilsėjosi ant sofos.“ Aleksandra užvertė dienoraštį, pažvelgė vyrui į akis, nusišypsojo ir baigė: – Mano prosenelė Vanda Eglė mane labai mylėjo ir nematė, kaip gali išeiti palikusi. Sakė kaip dainoje: „Dar anksti mums numirti – yra dar namuose reikalų!“ Po to ji gyveno dar dešimt metų, padėdama mano mamai, o tavosios anytai Onai užauginti mane, savo mylimą proanūkę. Tėvas Bernardas šyptelėjo žmonai atgal.

Dar liko namuose visokių reikalų… Močiutė Valė sunkiai atidaro senas vartelius, klupdama prieina

Uncategorized

033

Lemtis ant ligoninės lovos: „Mergina, imkite ir slaugokite jį pati! O aš prie jo net prieiti bijau, jau nekalbant apie valgydinimą šaukšteliu,“ – staigiai mestelėjo produktų maišą ant lovos moteris, prie kurios gulėjo jos sunkiai sergantis vyras. – Nesijaudinkite! Jūsų vyras pasveiks. Jam reikia rūpestingo prižiūrėjimo. Padėsiu Dmitrijui vėl atsistoti ant kojų, – slaugytojos pareiga man buvo raminti žmoną ligonio, kovojančio su tuberkulioze, jau ne pirmą kartą. Dmitrijų atvežė labai sunkios būklės, bet jo galimybės išgyventi buvo didelės. Pacientas norėjo gyventi, o tai jau pusė sėkmės. Gaila, kad Dmitrijaus žmona Alina netikėjo gydytojais. Atrodė, jog Alina buvo pasirengusi iš anksto atsisakyti savo vyro. Beje, jų sūnus, po daugelio metų, taip pat susirgo atvira tuberkuliozės forma. Alina nedelsdama nurašė sūnų Jurą, bet šis išsigydė. Nors Dmitrijus sirgo sunkiu susirgimu, visuomet bandydavo juokauti ir stengėsi kuo greičiau ištrūkti iš ligoninės. Kaimelyje, kuriame jis gyveno su šeima, nebuvo specializuotos ligoninės, tad žmona retai jį lankydavo. Man jo buvo gaila – pasimetęs, neprižiūrėtas, skurdžiai apsirengęs. – Dimai, ar neįsižeistumėt, jei atneščiau keletą rūbų ar šlepetes? Mat nebeturite batų… – mėginau juokauti. – Jei tik jūs, Violeta, net ir nuodus imčiau kaip vaistus priimčiau iš jūsų rankų, bet kol kas nieko nereikia, leiskit tiesiog pasveikti, – švelniai paėmęs mano ranką tarė jis. Aš tyliai išslydau iš palatos. Širdis stovėjo ant ribos – ar tik neišdrįsau įsimylėti? Nenoriu ardyti šeimos – nedora būtų. Tačiau širdžiai juk neįsakysi… Vis labiau ir ilgiau užsukdavau į jo palatą per naktines pamainas – pokalbiai tapo labai artimi. Net nepajutome, kaip perėjome į tu. Dima pasakojo apie savo penkerių metų sūnų Jurą: – Mano Jura visai į mamą panašus – gražus vaikas. Violeta, aš Aliną labai mylėjau – viską dėl jos dariau. Ji aistrų audra, bet myli tik save… Egoizmas žmona ardo iš vidaus, – atsiduso Dima. – Gal juk Alinai sunku taip toli keliauti, – bandžiau pateisinti jo žmoną. – Baik, Violeta! Jei tik mylėtų, visur suspėtų. O pas meilužius pasiekia ir už šimtų kilometrų. – pradėjo nervintis Dima. – Gero vakaro, Dima. Neskubėkit daryti išvadų – viskas dar susitvarkys, – išjungiau šviesą palatoje. Nors buvo sunku, bet supratau – jam ne tik liga skauda, bet ir išdavystė. Po savaitės išgirdau triukšmą palatoje: – Kad daugiau taves čia niekad nematyčiau, paleistuve! – Dima rėkė iš visų jėgų ant išsigandusios Alinos. Ji spruko lauk. – Kas čia nutiko? – paklausiau. Dima tylėjo. Jį visą krėtė drebulys, teko suleisti raminamųjų. Praėjo mėnuo. Alina nepasirodė nė karto. – Gal paskambinti tavo žmonai? – atsargiai pasiūliau. – Nereikia, Violeta. Mes skiriamės, – ramiai atsiliepė Dima. – Dėl ligos? Juk jau geriau jautiesi, – nustebau. – Kai išvariau Aliną, ji atėjo paaiškinti, kad turi naują vyrą, kurį norėtų įkurdinti mūsų namuose, kad man juk vis tiek nieko gero nelaukia… – Dima nutilo. – Kokia bėda! – net žodžių pritrūkau. Netrukus Alina pasirodė su nepažįstamu vyru, kuris laukė jos kieme. Po valandos jie išėjo kartu. – Dimai, tave paleidžia iš ligoninės, – pranešiau. – Violeta, norėčiau tavęs kai ko paprašyti… nors ne… – Dima susigėdo. – Jei turi omeny gyventi pas mane – aš sutikčiau. Turiu vaiką, bet jei tau tai netrukdo… – suskubau. – Vaikai – ne kliūtis. Juos jau spėjau pamilti, – Dima nusišypsojo ir pažvelgė į mane taip, kad visa ištirpau jo meilėje. Nuo to laiko praėjo daug metų. Mes su Dima turim du bendrus vaikus, šeima tvirta kaip niekad. Jurą – Dimos sūnus – dažnai matom su jo šeima, mano pirmos santuokos dukra gyvena svetur. Nors tiesą sakant, jokios santuokos nebuvo, tiesiog pasitikėjau ne tuo žmogumi… O Alina – ji keliavo iš vienų vestuvių į kitas, nuo kažkokio svečio susilaukė sūnaus, kuris visą gyvenimą kentėjo dėl psichikos bėdų. Ji jam meilės neparodė, berniukas augo vienas. Kai Alina mirė, jį išvežė į globos namus. …O mes su Dima – jau senjorai, bet mylime dar stipriau nei jaunystėje, kartu branginame kiekvieną bendrą dieną, žvilgsnį, kvėpavimą… Likimo išbandymai ligoninės palatoje: nuo moteriškos aistros ir neištikimybės – iki naujos šeimos ir stiprios meilės per ligą, skausmą ir metų naštą

LIKIMAS LIGONINĖS LOVOJE Mergina, imkit ir jūs prižiūrėkit jį! O aš bijau prie jo net prieiti, ką jau

Uncategorized

053

Naujas sodo savininkas – “Mes visą vasarą gyvename tavo sode!” – paskelbė brolis.

20240815 Vakar mano brolis Matas sužadėjo: Visą vasarą gyvensime tavo poilsio namuose, pareiškė jis

Uncategorized

035

Meilė be parodos: Anutė išėjo iš trobos su pilnu kibiru kiaulių pašaro ir piktai praėjo pro vyrą Genutį, kuris jau trečią dieną knibinėjosi prie šulinio – sumanė išraižinėti, kad gražu būtų, lyg daugiau kuo rūpintis nebūtų! Žmona triūsia ūkyje, gyvulius šeria, o tas – stovi su kaltu rankoje, visas pjuvenose, žiūri į ją šypsodamasis. Ką čia Dievas už vyrą davė? Nei malonaus žodelio nei kumščiu į stalą trinkteli, tyli dirba, tik retkarčiais prieina, į akis pažiūri ir ranka per storą jos rusvą kasą perbraukia – štai ir visa švelnumo išraiška. O taip norėjosi, kad ir „žvaigždele“ pavadintų, ir „gulbele“… Net susimąstė apie savo moterišką likimą, vos per seną Boulką neužsigavo. Iškart Genutis pribėgo, žmoną palaikė, o šuniui griežtai sako: – Kam čia painiojiesi po kojom, dar šeimininkę sužeisi. Boulka nuleido akis ir nuliūdęs nuropojo į būdą. O Anutė ir vėl stebėjosi, kaip jos vyrą gyvuliai supranta. Paklausė kartą Genutį, o šis paprastai atsakė: – Myliu aš juos, todėl ir jie manimi pasitiki. Anutė ir pati apie meilę svajojo – kad nešiotų ant rankų, karštus žodžius į ausį šnibždėtų, ryte ant pagalvės gėlių paliktų… Tik kad skūpus švelnumui buvo Genutis, net Anutė susimąstė – ar myli vyras bent kiek? – Dieve padėk, kaimyne, – per tvorą pasisveikino Vasilijus, – Genuti, ar vis dar kvailioji? Kam tie tavo raštai reikalingi? – Noriu, kad mano vaikai geri žmonės užaugtų, grožį matydami. – Tai dar vaikų reikia susilaukti, – nusijuokė kaimynas, mirktelėjęs Anutei. Genutis liūdnai pažvelgė į žmoną, o Anutė, susigėdusi, skubiai nuėjo į trobą. Neskubėjo ji vaikų turėti – jauna, graži, dar sau norėjosi pagyventi, o ir vyras nei šis, nei tas. O kaimynas – gražuolis! Aukštas, pečiai platūs, Genutis, aišku, irgi neblogas, bet tas tai tikras vyras! O kai sutikdavo prie vartų – taip saldžiai kalbėdavo, kad širdelė džiūgaudavo: „Rausvyte tu mano, saulutės šviesioji…“ Dusulys apimdavo, kojos linkdavo, bet Anutė nuo jo bėgdavo, nepasiduodavo vilionėms. Juk tekėdama pažadėjo ištikima būti, tėvai su mama vis primindavo: šeimą saugoti. Bet kodėl taip norisi pro langą išlėkti, akis su kaimynu susitikti? Kitą rytą, genėdama karvę į ganyklą, Anutė prie vartų susidūrė su Vasilijumi: – Anute, balandėle, kodėl manęs vengiesi? Gal bijai? Negaliu atsižiūrėti į tavo grožį, galva svaigsta. Ateik pas mane, kai tavo vyras anksti žvejoti išeis. Ateik, apgaubsiu rūpesčiu ir meilės paguoda, laimingiausia būsi. Anutė nuraudo, skruostai užkaito, širdis suspurdėjo, bet nieko neatsakė, tik skubiai praėjo pro šalį. – Lauksiu tavęs, – tarė jis dar jai iš paskos. Visą dieną apie kaimyną galvojo Anutė. Taip jau norėjosi meilės ir švelnumo, o ir Vasilijus toks patrauklus, karštu žvilgsniu žiūri… Bet ryžtis negalėjo. Dar iki ryto žaros laiko buvo… gal ir… Vakare Genutis pirtelę pakūrė. Ir kaimyną pakvietė pasikaitinti. Tas nei kiek nesipriešino – savo pačiam nebereikės, malkos taupys. Taip ir vanojosi jie vienas kitą beržinėmis vantomis, vos ne murkė iš malonumo. Pasisėmė karščio, išėjo į priešpirtį atsigauti. Anutė jau ten grafiniuką naminės pastatė, užkandžių paruošė, bet dar prisiminė, kad rūsyje sūdyti agurkėliai stovi. Nubėgo jų paimti ir kaip tik grįždama, iš atdarų durų išgirdo vyriškių kalbą, sulaikė kvėpavimą ir paklausė… – Ko toks nedrąsus, Genuti, – tyliai klausė Vasilijus, – eime, nesigailėsi. Tokios našlės… apipils dėmesiu, o gražuolės, akys džiaugiasi! Ne kaip tavo Anutė, pilkoji pelytė. – Ne, drauge, – atsakė Genutis ramiai, bet tvirtai, – man jokių gražuolių nereikia. Mano žmona – ne pilka pelytė, ji pati nuostabiausia iš visų moterų, kokias tik yra mūsų žemėje. Nėra tokios gėlelės, nėra uogelės už ją gražesnės. Kai į ją žiūriu – saulės nematau, tik mylimas akis, liekna figūrėlė… Taip meilė užlieja, kaip pavasarį upė, tik bėda – nemoku gražių žodžių sakyti, nemoku paaiškinti, kaip stipriai ją myliu. Už tai ji man ir pyksta, jaučiu. Žinau, kad kaltas esu, bijau ją prarasti, nes be jos nė dienos neištverčiau, nė oro gurkšnio be jos neįkvėpčiau. Anutė klausėsi, suakmenėjusi, tik širdis stipriai plakė, o ašara tyliai skruostu ritosi. Paskui išdidžiai pakėlė galvą, įėjo į priešpirtį ir garsiai tarė: – Eik tu, kaimyne… našlėms nuobodulį vyti, o mes su vyru svarbesnių reikalų turim. Dar nėra kam Genutės drožiniu grožėtis. Atleisk man, vyreli mielas, už kvailas mintis, už aklumą – laimę rankose turėjau, bet nepamačiau. Eime, per daug laiko vėjais paleidom… Rytą, auštant, Genutis į žvejybą neišėjo.

Meilė ne dėl akių Aurelija išeina iš savo rąstinės trobos, nešdama pilną kibirą kiaulių pašaro, ir piktai

Uncategorized

049

Uošvė sudegino mano vestuvinę suknelę dieną prieš šventę ir pareiškė, kad nesu verta jos sūnaus…

Vasaros vakaras Vingio parke sustingęs, tarsi laikas susikibęs po medžių šakų. Oras buvo sunkus, tankus