Zibainis

Raktas rankoje Lietingas Vilniaus vakaras. Lietaus lašai barbeno į langą tarsi laiko matuoklis – iki rudens tamsos, iki nuovargio ribos. Mikalojus sėdėjo ant susmegusios sofos krašto, susigūžęs, tarsi norėdamas išnykti — tapti nematomu pačiai savo lemties užeigai. Didelės, kažkada stiprios rankos, įpratusios prie metalo ir darbų gamykloje, dabar bejėgiškai gulėjo ant kelių. Pirštai kartkartėm sugniauždavo, bandydami pagauti neapčiuopiamą atramą. Jo žvilgsnis klajojo ne po sieną, o po senų tapetų žemėlapį: nuo Antakalnio poliklinikos iki privačios klinikos Naujamiestyje. Akys – išblukusios, tarytum senas lietuviškas filmas, įstrigęs viename kadre. Vėl kitas gydytojas, vėl tas pats atlaidus „na, jau tas jūsų amžius…“ Jis nepyko. Pykčiui trūksta jėgų – jų nebeliko. Liko tik nuovargis. Skausmas nugaroje – nebe simptomas, o nuolatinis peizažas, fone tylantis kasdien – savas rašomasis stalelis beviltiškume. Jis vykdė visus nurodymus: gėrė vaistus, tepėsi naminėmis trynėmis, gulėjo šaltame fizioterapijos kabinete, jausdamasis tarsi surinktas-atardytas mechanizmas sandėlyje. Ir visą tą laiką tik laukė. Pasyviai, kone religingai laukė išsigelbėjimo, kurį galbūt atneš valstybė, stebuklingas gydytojas ar išmintingas profesorius – tiesiog įmesti jam vadinamąjį ratą iš šviesos, kad neišklimptų. Jo žvilgsnis krito į gyvenimo horizontą, bet per langą matė tik pilką lietų. Mikalojus, kuris anksčiau viską spręsdavo ceche ar namuose, dabar teliko su viena funkcija: kentėti ir tikėtis stebuklo iš kito. Šeima… Ji buvo – ir kažkaip greitai, be pėdsakų, išsisklaidė. Ugnė, dukra, ieškodama geresnio gyvenimo, išvažiavo į Kauną. Jis neprieštaravo, norėjo mergaitei tik gero. „Tėti, padėsiu, kai tik įsikursiu, prisiekiu“, – skambėjo ji telefonu. Nors tai neturėjo reikšmės. Po to išėjo žmona. Ne į parduotuvę, o amžiams. Rūta sudegė greitai – žiaurus vėžys buvo pastebėtas per vėlai. Liko ne tik su skaudančia nugara, bet ir nebyliu kaltės jausmu sau: pusiau vaikščiojantis, pusiau gulintis, buvo gyvas… O ji, jo atrama, jo energija, Rūtelė, užgeso per tris mėnesius. Jis rūpinosi ja, kaip mokėjo – iki pat galo. „Laikykis, Mykolai…“ – vos girdimai ištarė ligoninės palatoje, spausdama jo ranką. Tą vakarą jis visiškai palūžo. Ugnė skambino, kvietė keltis pas ją į nuomojamą butą. Kam jis ten, kliuvinys, svetimame kampe? Nenorėjo būti našta. O ji grįžti atgal neplanavo. Beliko tik Rūtos jaunesnioji sesuo, Valė. Kartą per savaitę – kaip pagal grafiką – ji atnešdavo sriubos konteineryje, grikių ar makaronų su kotletu ir naują pakuotę nuskausminamųjų. – Kaip laikaisi, Mykolai? – vis klausdavo ji, nusiimdama paltą. Jis tyliai linktelėdavo. Jie sėdėdavo tylėdami, kol Valė tvarkydavo butą – tarsi tvarka daiktuose padėtų sutvarkyti jo gyvenimą. Išeidavo, palikdama svetimų kvepalų kvapą ir tylų, beveik juntamą, pareigos jausmą. Jis buvo dėkingas. Ir be galo vienišas. Jo vienatvė – ne tik fizinė. Tai ląstelė iš pačios bejėgystės, skausmo ir kreivos nuoskaudos pasauliui. Vieną niūrų vakarą, žvilgsnis, klaidžiodamas palei nudėvėtą kilimą, sustojo ties nukritusiu raktu nuo durų. Matyt, pametė, kai sugrįždamas iš poliklinikos sunkiai rakinėjo. Tiesiog raktas. Paprastas metalo gabaliukas. Jis įsižiūrėjo, lyg pirmą kartą matytų kažką ypatingo. Guli. Tyli. Laukia. Prisiminė senelį Petrą, seną tremtinį iš Anykščių, su tuščia rankove užkišta už diržo, kuris mokė užsirišti batus viena ranka, su perlenkta šakute. Ramiai, susikaupęs, su tyliu triumfo žiburiu akyse: „Žiūrėk, Mykoliuk, – sakydavo, – įrankis visada šalia. Tik kartais jis atrodo kaip šlamštas. Svarbiausia – rasti sąjungininką.“ Vaikystėj atrodė, kad tai tik senatvinė paguoda, didvyrių kalba. O dabar, žiūrėdamas į raktą, suprato: senelis nelaukė pagalbos – griebė, kas buvo po ranka, ir nugalėjo ne skausmą, ne netektį, o bejėgiškumą. O ką jis, Mikalojus? Tik sėdėjo, laukė malonės svetimų durų prieangyje. Ši mintis sujudino. Šis raktas – šalto metalo gabaliukas – tapo nebyliu įsakymu. Jis pakilo nuo lovos, su vaitojimu. Du velkančius žingsnius, ištiesęs ranką, pakėlė raktą. Nugara atsakė pažįstamu peiliu – įsiskausmino. Bet šįkart, užuot grįžęs, atsirėmė į sieną. Prispaudė raktą nugaros taške, lėtai, atidžiai spaudė kūnu, ieškodamas palengvėjimo. Tai ne gydymo priemonė, o spaudimas skausmui – kaip norisi realybės prispausti realybę. Jis pajuto keistą palengvėjimą – lyg kažkas įsitempia, atlaiko, atleidžia. Kiekvienas judesys buvo lėtas, išbandantis, pilnas tylos ir klausimo savo kūnui. Pradėjo taip kas vakarą. Atrado durų staktą – švelnioms tempimo pratyboms. Vanduo stiklinėje priminė – svarbu gerti. Tiesiog gerti, nemokamai. Mikalojus padėjo laukti. Išnaudojo, kas buvo po ranka: seną raktą, staktą, grindis, savo užsispyrimą. Susikūrė užrašų sąsiuvinį – ne apie skausmą, o apie „rakto pergales“: „Šiandien ilgiau pastovėjau virtuvėje.“ Ant palangės sustatė tris tuščias metalines skardines nuo konservų, pripylė žemės iš kiemo. Į kiekvieną įsmeigė kelias svogūnų galvas. Tai buvo ne daržas, o trys gyvenimo vazonėliai, už kuriuos jis atsakė. Praėjo mėnuo. Gydytojas, vartyndamas naujas nuotraukas, nusistebėjo: – Matai, pokyčių yra. Užsiėmei? – Taip, – trumpai tarė Mikalojus. – Naudojau, ką radau namuose. Apie raktą gydytojui nesakė – būtų nesupratęs. Bet Mikalojus žinojo: išsigelbėjimo niekas neatneš. Jis tiesiog gulėjo ant grindų prie sienos, kol jis pats laukė, kad kas nors uždegs šviesą jo gyvenime. Vieną trečiadienį, kai Valė atėjo su sriuba, sustojo tarpduryje. Ant palangės žaliavo svogūnai: kambaryje tvyrojo ne vaistų, o vilties kvapas. — Tu… kas čia? — nesusigaudė Valė, žiūrėdama į jį, tvirtai stovintį prie lango. — Daržas, – paprastai tarė jis. Po pauzės pridūrė: — Nori, atidėsiu tau sriubai? Savų, šviežių. Tą vakarą ji pasiliko ilgiau nei įprastai. Jie gėrė arbatą, ir jis, nebesiskųsdamas, papasakojo apie laiptinę, kuria kasdien įveikia vienu aukštu daugiau. Išsigelbėjimas neatėjo kaip stebuklas ar gydytojo atsiųstas receptas. Jis atėjo rakto, staktos, skardinės ir laiptų pavidalu. Jis nenuėmė nei skausmo, nei netekties, nei metų – tik padavė rankon įrankį. Ne tam, kad laimėtum karą, bet kad galėtum laimėti mažus kasdienius mūšius. Ir paaiškėjo – kai nebelauki dangiškos auksinės kopėčios, o pamatai paprastą betoninę laiptinę, gali ja kilti aukštyn. Lėtai, remdamasis, žingsnis po žingsnio. Bet – aukštyn. O ant palangės, trijuose konservų skardinėse, žaliavo sultingas svogūnas. Ir tai buvo gražiausias daržas pasaulyje.

Lietus barbeno į langą monotoniškai, tarytum senas laikrodis, skaičiuojantis laiką iki atomazgos.

Uncategorized

022

Kol dar ne vėlu: Neringa dešinėje rankoje laikė maišelį su vaistais, kairėje – segtuvą su išrašais, ir bandė neužmesti raktų, uždarydama duris į mamos butą. Mama stovėjo koridoriuje ir užsispyrusiai nesėdo ant taburetės, nors kojos drebėjo…

Kol dar nevėlu Austėja laikė vienoje rankoje maišelį su vaistais, kitoje aplanką su išrašais ir bandė

Uncategorized

043

Skausmingiausias 2025 metų įvykis mano gyvenime – sužinojimas, kad vyras mane apgaudinėjo… ir kad mano brolis, pusbrolis bei tėtis viską žinojo nuo pat pradžių Mes buvome susituokę vienuolika metų. Moteris, su kuria mano vyras turėjo romaną, dirbo sekretore įmonėje, kurioje dirba mano brolis. Jų romanas prasidėjo po to, kai brolis juos supažindino – tai nebuvo atsitiktinumas. Jie nuolat susitikdavo darbo reikalais, renginiuose, verslo vakaruose ir šeimos susibūrimuose, kuriuose dalyvaudavo ir vyras. Net mano pusbrolis juos nuolat matydavo toje pačioje aplinkoje. Visi pažinojo vieni kitus. Visi susitikdavo dažnai. Keletą mėnesių vyras gyveno su manimi lyg nieko nebūtų nutikę. Aš dalyvavau šeimos šventėse, bendravau su broliu, pusbroliu ir tėčiu, nežinodama, kad visi trys žino jo romaną. Niekas man nepasakė tiesos, niekas neįspėjo, niekas net nebandė manęs apsaugoti nuo to, kas vyksta už nugaros. Spalį sužinojusi apie išdavystę, pirmiausia pasikalbėjau su vyru – jis patvirtino romaną. Tuomet kalbėjausi su broliu: paklausiau, ar žinojo. Jis atsakė: „Taip“. Klausiau, kiek laiko – atsakė, kad jau kelis mėnesius. Kodėl nieko nepasakė? Atsakė, kad tai ne jo reikalas ir kad „tokie dalykai tarp vyrų nesakomi“. Tą patį išgirdau ir iš pusbrolio: jis matė jų elgesį, žinutes, suprato situaciją, bet sakė nenorėjęs veltis į konfliktą ir neturėjęs teisės kištis į kito poros santykius. Galų gale paklausiau tėčio – jis taip pat žinojo jau seniai. Kodėl tylėjo? Atsakė, kad nenorėjo konflikto, tokie dalykai sprendžiami tarp sutuoktinių ir kad nesikiš. Visi jie sakė tą patį. Po visko išsikrausčiau iš namų, šiuo metu jie jau parduodami. Nebuvo viešų ginčų ar scenų – aš neleisiu, kad kas nors mane pažemintų. Ta moteris liko dirbti brolio įmonėje, o brolis, pusbrolis ir tėtis toliau palaiko gerus santykius ir su vyru, ir su ja. Per Kalėdas ir Naujuosius mama kvietė mus visus į šventę – dalyvavo brolis, pusbrolis ir tėtis. Pasakiau, kad negaliu ateiti – man per sunku sėdėti prie stalo su tais, kurie žinojo tiesą, bet tylėjo. Jie šventė kartu, manęs nebuvo nė vieną šventę. Nuo spalio nebendravau su nė vienu iš trijų. Abejoju, ar kada nors galėsiu jiems atleisti.

Skausmingiausias įvykis, kuris man nutiko 2025 metais, buvo suvokimas, kad mano vyras man neištikimas…

Uncategorized

0112

Sutuoktinis atsisako leisti dukrai gyventi jam testamentu paliktame bute: ar teisingiau būtų atiduoti butą dukrai, jį parduoti ir pinigus padalinti trims vaikams, ar ieškoti kito sprendimo tarp šeimos nesutarimų dėl senamiesčio buto, kurį reikia remontuoti?

Mano vyro teta jam paliko butą paveldėjimui. Butas nėra didelis, tačiau įsikūręs pačiame Vilniaus centre.

Uncategorized

0756

Draugė pasikvietė svečius į mūsų sodybą savo gimtadieniui be leidimo – kaip reagavau, kai apie tai sužinojau

Prieš šešerius metus su vyru nusipirkome jaukų vasarnamį netoli Trakų. Visus remonto darbus atlikome

Uncategorized

069

Oi, merge, be reikalo jį sveikini – ne ves jis tavęs. Variai tebuvo šešiolika, kai neteko mamos. Tėvas prieš septynerius metus išvažiavo uždarbiauti į Vilnių ir dingo be žinių, be pinigų. Visa kaimo bendruomenė prisidėjo prie laidotuvių, kas kuo galėjo padėjo. Krikšto mama Marija dažnai ateidavo pas Varę patarti, palaikyti. Vos baigusi mokyklą, ją įdarbino kaimyniniame kaime pašte. Varė – stipri, kaimo mergina, apie tokias sako – kraujas ir pienas. Apskritas, raudonas veidas, bulvinė nosytė ir spindinčios, pilkos akys. Stora, šviesiai rusva kasa iki juosmens. Gražiausiu vaikinu kaime visi laikė Mykolą. Prieš dvejus metus grįžo iš kariuomenės, merginos jam ramybės nedavė – net miesto gražuolės, vasarą atvykdamos, jį pastebėdavo. Jam kaime šofieriauti nederėjo – gal Holivude galėtų filmuotis. Vaikinas dar neapsirinko sau nuotakos, nesidairė. Kartą teta Marija paprašė jo Varės kieme tvorą pataisyti – be vyriškos jėgos kaime sunku išgyventi. Su daržais Varė susitvarkydavo, bet namų reikalai buvo sunkesni. Mykolas be ilgesnių kalbų sutiko, atėjo, apžiūrėjo ir ėmė vadovauti: „Atnešk tą, nunešk ten…” Varė klusniai viską vykdė, kas paprašyta. Tik raudonis skruostus vis labiau degino, o kasa ant nugaros blaškėsi. Pavargdavo vaikinas – pamaitindavo ji jį sočiu lietuvišku barščiu, stipria arbata, o pati stebėdavo, kaip baltu dantim kanda juodą kaimo duoną. Trys dienas Mykolas tvėrė tvorą, o ketvirtą užėjo tiesiog į svečius. Pavakarieniavo, kalba po kalbos – pasiliko nakvoti. Ir taip ėmė lankytis – prieš aušrą išeidavo, kad kaime niekas nematytų. Tik nieko nepaslėpsi nuo kaimo akių. – Oi, merge, be reikalo jį sveikini, ne ves jis tavęs. Jei ir ves, dar nukentėsi su juo. Ateina vasara – atvyksta miesto gražuolės, ką tada darysi? Sudegsi iš pavydo… Ne toks tau vaikinas reikia! – kartojo teta Marija. Bet ar gi įsimylėjusi jaunystė paklauso senolių išminties? Vėliau suprato Varė – laukiasi. Iš pradžių manė, kad peršalo ar apsinuodijo, bet silpnumas, pykinimas vis dažnėjo. Kaip kirvis galvon – suvokė, kad viduje nešioja Mykolo vaiką. Norėjo nuodėmingai atsikratyti, anksti dar vaikų, bet pagalvojo – gal taip geriau, ne viena bus. Mama ją viena išaugino – ir ji sugebės. Tėvas irgi daug naudos nenešė – tik gėrė. Žmonės pakalbės ir nustos. Pavasarį nusiėmė kailinukus – tada visas kaimas pamatė pilvą. Galva purtė – bėda mergei nutiko. Mykolas atėjo pasiteirauti, ką ji darys. – O kas belieka? Gimdyti. Tu nesirūpink, išauklėsiu vaiką pati. Gyvenk, kaip gyvenęs, – tarė, besisukdama prie krosnies. Tik raudoni ugnies atspindžiai žaidžia jos veide. Mykolas susižavėjo, bet išėjo – viską ji nusprendė. Kaip vanduo nuo žąsies. Atėjo vasara – iš miesto sulėkė gražuolės, Mykolui Varė neberūpėjo. O ji ramiai tvarkosi darže, teta Marija padeda ravėti – su pilvu sunku pasilenkti. Vandenį iš šulinio pusę kibiro temoka pakelti. Pilvas didelis – kaimo bobutės tvirtą bernioką jai pranašauja. – Ko Dievas duos! – šypsosi Varė. Rugsėjį – stiprus skausmas, gal pilvas plyšo, bet greit atlėgo. Vėl prasidėjo – nubėgo pas tetą Mariją, ta iškart suprato. – Jau? Sėdėk, tuoj būsiu! – ir išlėkė. Nubėgo pas Mykolą – sunkvežimis kieme. Dviejų dienų buvo prisigėręs. Pažadino jį teta Marija, Mykolas iš pradžių nesuprato, kas vyksta, kur važiuoti. Supratęs suriko: – Dešimt kilometrų iki ligoninės! Kol parvešiu gydytoją, ji jau pagimdys! Vežu iš karto! – Tai kaip sunkvežimiu? Suvartysi ją visą, dar vaiką teks pagauti kelyje! – sunerimo moteris. – Tu važiuoji su mumis, – pasakė tvirtai Mykolas. Per du kilometrus duobėtais keliais važiavo atsargiai, viena balą apvažiuos – į kitą papuola. Teta Marija sėdėjo priekaboje ant maišo. Kai asfaltą pasiekė – nurūko greičiau. Varė skausmu persisukusi, sunku net dejuoti, pilvą rankomis spaudžia. Mykolas greit išblaivėjo, iš šono stebi ją, pats nervingai vairą gniaužia. Spėjo. Varę paliko ligoninėje, patys važiavo atgal. Teta Marija visą kelią keikė Mykolą: – Kam gyvenimą sudarkei mergaitei? Viena, be tėvų, pati dar vaikas – o tu jai rūpestį pridėjai! Kaip ji su kūdikiu viena bus? Mašina dar iki kaimo nespėjo grįžti, o Varė jau tapo mama – stipraus berniuko. Kitą rytą atnešė jį maitinti – nežino, kaip paimti, kaip pridėti prie krūties. Baisiai žiūri į raudoną raukšlėtą sūnaus veiduką, lūpą graužia ir daro, kaip liepia. O širdis iš džiaugsmo virpa – apžvelgia, pucia ant kaktos, atkišusių smulkių plaukučių, džiaugiasi, kad ir neišmanėliškai. – Atvažiuos tau kas padėti? – griežtai paklausė vyresnis gydytojas prieš išrašymą. Varė gūžtelėjo pečiais, galvą papurtė – vargu. Gydytojas atsiduso ir išėjo. Med. seselė įvyniojo kūdikį į ligoninės apklotą, kad tik parneštų namo. Paliepė jį grąžinti. – Fedoras su ligoninės mašina parveš iki kaimo. Negi autobusu važiuosi su naujagimiu? – mandagiai, bet griežtai pasakė. Padėkojo Varė. Išėjo koridoriumi, visa išraudusi iš gėdos ir nerimo. Važiuoja namo, sūnelį prie krūtinės laiko, svarsto, kaip dabar gyvens. Motinystės išmokos menkos, apmaudu dėl savęs ir nekaltos atžalos. Pažiūri į miegančio berniuko raukšlėtą veiduką – širdį užlieja šiluma, stumia blogas mintis šalin. Staiga mašina sustojo. Varė sunerimusi į Fedorą – vyresnį vyrą – žiūri. – Kas? – Dvi dienas lijo. Tokios balos, kad nei privažiuosi, nei apvažiuosi. Tik sunkvežimis ar traktorius pravažiuotų. – Atsiprašau. Netoli – dar du kilometrai liko. Nubėgsi? – parodė kelią, kuris virtęs ežeru. Vaikas ant rankų miega, net sėdint sunku jį laikyti. Viena žodis – tvirtas berniukas. Kaip dabar eiti tokiu keliu? Išlipo Varė, patogiau paėmė sūnelį, nuėjo keliu palei balą, kur koja klimpsta iki blauzdos, vis baiminasi paslysti. Seni išdilę bateliai šlapuoja. Guminiai botai būtų pravertę. Vienas batelis liko baloje – nebeištrauks su vaiku ant rankų. Ėjo toliau viena su bateliu. Kaime jau temsta, kojos jau nieko nejaučia – šaltis, nuovargis. Stebisi, kad langai šviečia – žiburiai dega. Užlipo ant sausų laiptų, kojos sušąlusios, pati nuo įtampos prakaituoja. Atidarė duris ir sustingo. Prie sienos – kūdikio lovytė, vežimas, gražūs drabužėliai sūnui. Prie stalo – Mykolas galvą ant rankų padėjęs, miega. Ar pajuto, ar pamatė – pakėlė galvą. Varė raudona, išvargusi, susivėlusi, su vaiku ant rankų sunkiai stovi prie durų. Suknelė šlapia, kojos iki kelių purve, batai sunkiai laikosi. Pamatęs, kad be batelio – puolė, paėmė sūnų, įdėjo į lovytę. Pats prie krosnies – išėmė puodą su karštu vandeniu. Pasodino, padėjo persirengti, kojas nuplauti. Kol Varė persirenginėjo už pečiaus, ant stalo jau garuoja bulvės, pieno ąsotis. Vaikas užverkė — Varė puolė, pasiėmė ant rankų ir be gėdos pradėjo maitinti. – Kaip pavadinai? – paklausė Mykolas užkimusiu balsu. – Sergejumi. Neturi nieko prieš? – ji pakėlė pilkas spindinčias akis į jį. Jose tiek liūdesio ir meilės, kad Mykolui širdį suspaudė. – Gražus vardas. Rytoj einam užregistruoti sūnų ir iškart susituoksim. – Nebūtina… – pradėjo Varė, stebėdama, kaip kūdikis žinda. – Mano sūnus turės tėvą. Pakako šėlionių. Koks vyras bus iš manęs, nežinau, bet sūnaus nepaliksiu. Varė linktelėjo, nepakeldama akių. Po dvejų metų jiems gimė dukra, pavadino Varės motinos vardu – Nadija. Nesvarbu, kokių klaidų padarai pradėdamas gyvenimą – svarbu, kad visada jas ištaisyti galima… Štai tokia lietuviška gyvenimo istorija nutiko. Parašykite komentaruose, ką manote? Paspauskite „patinka”!

Oi, mergele, be reikalo sveikini jį niekad neves. Išties neseniai Eglė atšventė šešioliktą gimtadienį

Uncategorized

0211

Praėjo dvi savaitės, kai buvau savo sodo namelyje, o grįžęs radau, kad kaimynai mano sklype pastatė šiltnamį, pasodino agurkus ir pomidorus – dabar turiu spręsti netikėtus kaimynystės “daržininkystės” nuotykius

Praėjo dvi savaitės nuo paskutinio karto, kai lankiausi savo sodyboje, o atvažiavęs nustebau pamatęs

Uncategorized

043

Kaip ant švenčių slenksčio, ant ledo, susipina dvi moterys: anytos amžinas kontrolės ir nuoskaudos žiedas, atgimęs jau naujoje šeimoje, ir nuovargis – kai Oksana, likusi viena su vaikais ir gipsuota anyta, atranda seną, ašaromis permirkusią vestuvinę nuotrauką, o paskui – pirmą kartą tikrą pokalbį, atleidimą, ir per perduotą žiedą – viltį nutraukti šeimos nuoskaudų ratą, kad šventės prasidėtų iš naujo. Ar jūs buvote susidūrę su stebuklu – kai kelias į artumą randamas ten, kur buvo prarasta viltis?

Smulkiau pjaustyk į mišrainę, pasakė Genutė Ivanauskienė ir tuoj pat susigėdo. Oj, atleisk, vaikeli.

Uncategorized

079

Pagyvenusi moteris atsisuko į Robertą ir pasakė žodžius, nuo kurių jam per nugarą perbėgo šiurpulys: „Šiandien bus graži ir saulėta diena. Turėsime pakankamai laiko kažką nuveikti“

Senutė pasisuko į Robertą ir ištarė žodžius, nuo kurių jam perbėgo šiurpuliukai per nugarą: Šiandien