Uncategorized
015
Džekai, neskaityk varnų! Jau kelias dienas Džekas atsisako valgyti kotletus, kuriuos jam duoda Liudmila: – Ką tu, brangusis, juk tai tie patys kotletai, kuriuos tau pirkdavo ponas Dmitrijus Ivanavičius. Jis dar neateis… Nelauk, – gūžtelėjo Liudmila pečiais… Keista scena… Ilgoje geltonoje stotelėje visi gamyklos darbuotojai, laukiantys autobuso, būriavosi vienoje pusėje. Antroji stotelės pusė buvo laisva, jei neskaičiuoti suraižyto rusvo šuns su susipainiojusiu kailiu, kuris patogiai išsitiesė priešais suoliuką… Džekui jau ketvirti metai – gyvenimą jis išmano kaip savo keturias letenas. Visą dieną jis praleidžia autobusų stotelėje, šalia bendrabučio. Už bendrabučio – gamykla, o dar toliau – laukas. Nieko įdomaus – Džekas ten buvo jau ne kartą. Kaip tapo Džeku, pats šuo jau nebeprisimena. Tokį vardą jam sugalvojo kelios jaunos moterys iš bendrabučio. Jos iš gailesčio šunį nuolat pamaitindavo. O šiaip žmonės Džeko stengdavosi vengti. Nepažvelgs Džekas jums į akis liūdnu žvilgsniu. Nepamos letena draugiškai… Džekas visai kitoks. Nors jam vos treji, atrodė lyg bambeklis senis, viskuo nepatenkintas. Pats nuolat gąsdindavo žmones savo blogu charakteriu. Žmonės… Ką gero apie juos galima pasakyti? Apie daugumą jų? Ani žodžio! Tų dviejų merginų, kurios jį maitino, Džekas maloningai nepriskyrė prie likusiųjų. Nemėgo Džekas nei žmonių, nei varnų, su pasišlykštėjimu žiūrėjo į čirškiančius ir purvynuose besitaškančius žvirblius. Kai esi dar šuniukas ir naiviai tiki, kad kiekvienas žmogus artinasi tave paglostyti ar pamaitinti – ta viltis visada praeina. Praėjo ji ir Džekui. O šiaip, pagal šuns logiką, žmonės varnas primena tuo, kad leidžia vienodai šlykščius garsus. Susirinks stotelėje – pradės bartis. Stumdo. Šunį veja šalin, kad nesimaišytų po kojomis. Už ką juos mylėti? Neverta net atsakymo ieškoti… O su varnomis visai kita istorija. Tos bedvasės dar sugalvojo vogti jo menką maistą, kurį jam kartais palikdavo bendrabučio gyventojos. Džekas puolė sparnuotuosius. Paukščiai nuplasnojo, pasitarė ir nusprendė – be kovos nepasiduos. Taip ir diena pralekia. Susipeša jis su varnomis, suskaičiuoja nenusitūpusių – kam dar plunksnų liko pasipuikuoti, paloja ant žmonių… O štai geltonoje stotelėje iš esmės nebuvo blogai. Aišku, ne rūmai, bet nuo vėjo ar lietaus uodegą paslėpti visada galima. Kaitrią dieną – pavėsis. Tik žmonių pasitaiko per daug… – Matai kaip patogiai įsitaisęs, ponaiti! Leisk praeiti prie suoliuko! – kieno tai batas išblaškė šuns snaudulį. Džekas atmerkė akis. Batas bandė peržengti jo letenas, bet stotelės šeimininkas nutarė kitaip: “Veržiesi muštis? Palauk dar pas mane!” Džekas tuoj pašoko. Batas bandė likti sveikas, bet tuo metu atvažiavo jo autobusas. Labiausiai Džekas nekentė, kai žmonės šokdavo į savo autobusus, apie kuriuos tik ir šnekučiuodavosi stotelėje. Daug skriaudėjų šitaip nuo jo ištrūko. Tiesa, pats batas liko gulėti stotelėje be savo šeimininko. Vienišas ir be gyvybės. “Taip tau ir reikia!”, – nusprendė Džekas, patenkintas baigtimi. Pasimėgavęs laimikiu, šunelis su pasididžiavimu nutempė batą už šiukšlių dėžės. – Tania, laikykis atokiau nuo to pasiutėlio šuns, – šviesiaplaukė moteris atitraukė draugę šalin. – Pamišęs šuo, niekas jam neįkanda, – paantrino vyras su cigarete. Nuorūka nuskriejo pro šalį ir vos neužkliudė Džeko. Šuniui vėl teko garsiai suloti. Vyras nusikeikė ir pasitraukė į kitą stotelės galą… ***** Kitą dieną Džekas vėl sutiko bato šeimininką. Šalia – dar vienas žmogus. – Štai! – pirštu parodė „batas“, pats laikėsi kuo toliau nuo šuns. – Štai tas agresyvus šuo! Padarykite ką nors! – Ką? – nustebusi gūžtelėjo kitas dvikojo. – Jūs jau ne pirmas prašote. Bet čia, mūsų miestelyje, gyvūnų gaudymo tarnybos nėra. „Batas“ nuleido pirštą, jau mojuodamas rankomis, šnekučiuodamasis kaip srovena. Džekas atidžiai klausėsi, pakėlęs galvą. Galiausiai ir antras vyras pradėjo keiktis. Džekas patenkintas stebėjo žmones. Nagi, argi ne smagi scena? – Jūs gi apsauginis! – papiktintas „batas“ sudėjo į frazę visą savo pasipiktinimą. Džekas net nepravėrė nasrų. Heh, žmonės vienas ant kito urzgia! Smagesnė pramoga, nei varnų kova dėl riešuto. Bato šeimininkui net pasirodė, kad per šuns snukį perbėgo šelmiška šypsena. Ai, pasivaideno – juk taip nebūna! – Aš saugau bendrabutį, o ne stotelę! – apsauginis nuskubėjo į savo vietą. Tada stabtelėjo, atsisuko: – Jūs jam mestelkite kaulą, nebetrukdys jums. Apsauginis tikrai norėjo padėti geru patarimu. – Oi ačiū! Gal dar iš valgyklos nunešti pusę kotleto? – sarkastiškai nutęsė bato šeimininkas. Dar žvilgtelėjęs į Džeką pridūrė: – Šunėli, kodėl tu tyli? Gaila nusiloti? Uj! Žvėris! „Žvėris“, tarsi supratęs jam nevaisingai mestą repliką, vėl padėjo batonui greitai sušokti į autobusą kaip lenktynininkas. Džekas lygiai ir vėl palydėjo autobusą kaukdamas, o paraudęs Dmitrijaus Ivanavičiaus veidas (taip vadinosi bato savininkas) vis dar peikė už aprasojusio lango… Kito susitikimo, žinoma, išvengti nepavyko. Dmitrijus Ivanavičius visai neseniai tapo gamyklos gamybos direktoriaus pavaduotoju. Viskas jam buvo nauja. Vos ėmė pažinti žmones. Ir štai taip nesiseka su tuo uodeguotu benamiu prie stotelės. O dar automobilis – sugedo, remontas. Kas rytą stotelėje pasitinka įsiutęs lojimas. Ko tas blusotas velnias taip įkyriai prie jo kabinėjasi?! Atrodė, nuo tos dienos Džekas ypač nemėgo būtent Dmitrijaus Ivanavičiaus. Visi likę dvikojai jam tarsi nustojo egzistuoti. Šuo su nekantrumu laukė pažįstamo autobuso ir kol Dmitrijaus Ivanavičiaus koja žengs į stotelę! Pavargęs gaudyti netikusio žvilgsnius, Dmitrijus Ivanavičius, pasiryžęs išbandyti apsauginio patarimą, nusipirko valgykloje kotletą Džekui. – Valgyk, – iškratė užkandį prie stotelės ir laukiamai žvilgtelėjo į šunį. Džekas iš pradžių jau norėjo, kaip visada, palydėti „batą“ į autobusą. Bet viliojantis kotleto kvapas stipriai masino, vertė prieiti, pauostyti… Kotletas išnyko taip greitai, tarsi jo nė nebuvo. Ir tik dulkėtas asfaltas dar laikė brangiausią pasaulyje kvapą. Apžergęs lūpą, Džekas laukiamai nužvelgė žmogų. – Matai, mažai tau? Nu-na! Žmonos neturiu, nemoku gaminti kotletų. O kiekvieną kartą tau nešiojant iš valgyklos – atplėš man snukį! ***** Kitą rytą Dmitrijus Ivanavičius smarkiai nustebo. – Dmitrijau Ivanavičiau, Džekas jūsų, matyt, nebemyli? Žiūrėkite, visai neloja! – kvatojo rožiniu veidu sekretorė Liudmila. – Taip, Liudut, pagarbus pasidarė, – nusišypsojęs atkirto Dmitrijus Ivanavičius, pats nustebęs pasižiūrėjo į Džeką. Nuo to ryto rusvas vienišas šuo ėmė priprasti prie kasdienio užkandžio – kotletas pasirodydavo kartu su Dmitrijumi Ivanavičiumi. Gal kartais ir nėra visi žmonės tokie kvaili, kaip atrodė Džekui? Gal jie kuo nors ir skiriasi nuo varnų, kurios nuo ryto grumiasi dėl blizgančio kamštelio? Oras šaltesnis… Žiema šliaužė tyliai. Vieną rytą geltonąją stotelę paslėpė purus baltas sluoksnis. Su pirmais sniego gniūžtėmis iš lauko užslinko ledinis vėjas. Dmitrijus Ivanavičius pagal naują tradiciją prieš Džeko nosį dėdavo kotletą, ir kitus skanumynus. Drebulys šuo patraukė nosį prie maisto. Kaip visada – nespėjo net pamatyti to kotleto, o jo jau ir nėra. Eidamas šaligatviu, tik dulkėtas asfaltas dar kvepėjo. Čiuptelėjęs lūpą, šuo laukiamai žiūrėjo į žmogų. – Dmitrijau Ivanavičiau, autobusas! – Liudmila griebė jį už rankovės, bet vyras tik numojo ranka. – Ech! – su kažkokiu ypatingu kartėliu atsiduso Dmitrijus Ivanavičius ir apsisukęs patraukė atgal į gamyklą. Praėjo šiek tiek laiko, ir ranka su juoda pirštine švelniai paglostė Džeką. Šuo pažvelgė į vyrą. – Na ką, sušalai, bastūne? Dabar jau ne toks drąsus karys. Gulk ant kartono, šilčiau bus… Tą dėžę pastatysime čia, iš šono mažiau šalta… Štai tau dar vienas kotletas… ***** Šeštadienį Dmitrijus Ivanavičius buvo namie. Daugiamečio gėlyno, kuris puošė jo namus pakraštyje miesto, niekas nebematė – viską užklojo storas sniego sluoksnis. Šaltas vėjas dairėsi po kiemą. Dmitrijus Ivanavičius išsikepė kiaušinienę su dešra, papusryčiavo, pasiėmė kastuvą iš garažo. Renkant sniegą nuo tako, mintys kedeno kažkur toli… Staiga žvilgsnis sustojo ties šokančiomis sniego kristalėmis. Kažką nerišliai sumurmėjo, metė kastuvą ir išbėgo į gatvę… Stotelėje žmonių nebuvo. Džekas žinojo – būna dienų, kai žmonės beveik nebeatvažiuoja. Autobusas vis tiek atvyksta. Vietoj džiaugsmingos minios išlipa vos keli žmonės. Tokiomis dienomis Džeko skrandis urzgia itin garsiai. Bendrabučio moterų šiandien taip pat nematyti… Džekas pakilo. Jis žinojo, kad teks ilgai eiti iki pažįstamos parduotuvės ir namų, kur vargiai gaus ką užkąsti, jei stotelėje niekas nešeria. Šuo jau ruošėsi palikti savo guolį, kai autobusas vėl netikėtai sustojo priešais jo nosį. – Kur nusiteikei? Nori pasimesti pūgoje? Dmitrijus Ivanavičius išdėliojo prie Džeko dešrelių iš kelių pakuočių. Šuo jomis pasimėgavo taip, tarsi jos tuoj išgaruos. – Kotletų nėra, valgykla nedirba, – net kažkodėl teisinosi Dmitrijus Ivanavičius. – Štai, dar ką atnešiau… Stotelėje atsirado didelė dėžė su senu apklotu viduje. – Nieko geresnio nesugalvojau. Eik, lįsk. Viduje bent kiek šilčiau… Netikėtai ir sniegas, ir šaltas vėjas Džekui nustojo egzistavę. Jo viduje pasklido kažkas labai šilto. Tokia keista, netikėta būsena. Džekas galvojo tik apie viena: niekas jam dar niekada neatnešė tokio daikto… ***** Jau kelias dienas Džekas atsisakė kotletų, kuriuos jam siūlė Liudmila. – Na ką tu, juk tai tie patys kotletai, kuriuos tau nešdavo Dmitrijus Ivanavičius. Jis dar neateis, stipriai peršalo… Nelauk, – gailiai papurtė pečiais Liudmila. Džekas suspaudęs ausis žiūrėjo į ją. Jis pašokdavo kas kartą, kai atsidarydavo autobuso durys ar iš gamyklos išvykdavo žmonės. Jo nėra… Džekas liūdnai guldavo ant savo pleduko į dėžę. Varnų pulkas kovojo už rastą duonos gabalą ties stotele. Kiekviena norėjo laimikį nusinešti į slaptą vietelę. Džekas liūdnai žiūrėjo joms. Au! Kvailos paukštytės! Jis juk irgi turi slaptą vietą – skylę po stotele, kaip tik už šiukšliadėžės. Iššokęs iš dėžės, šuo patraukė prie skylės. Juk jis ne tos kvailos, klykiančios varnos, kurios pamiršta savo paslėptas brangenybes. Štai batas. Žinoma, jis prisiminė jį. Kadaise baisiai jo nekentė. O dabar… Kas per jausmas širdį jam drąsko? Jis išsitraukė batą. Kur Dmitrijus Ivanavičius? Džekas jau suprato, kokią pravardę jo žmogui davė kiti. “Jo žmogui”… O ar jis – draugas? Ar tikras šuo, jei turi žmogų ir sugeba jį pamesti? Džekas piktai suriko varnoms. Kažkas naujo užsidegė jo viduje. Gana! Gana čia būti su jumis! – Dmitrijau Ivanavičiau! Dmitrijau Ivanavičiau! Džekas suglaudė ausis ir vilties kupinu žvilgsniu pažvelgė į merginą su telefonu rankoje. – Blogai girdisi… Sekundėlę, lipu į autobusą. Paėmiau jums aplanką su dokumentais pasirašyti… Liudmila įšoko į sėdynę ir net nepastebėjo, kaip paskui ją, kaip šešėlis, trynėsi rudasis šuniškas uodegėlis… ***** Šuo su Viltimi žiūrėjo į merginą, kai ji kelis sykius garsiai pakartojo jo žmogaus vardą. Liudmila stengėsi gerai apsivynioti šaliką ir iššoko iš autobuso. Džekas – iš paskos. Tvirtai sukandęs dantimis juodą batą. Džeko nuotaika buvo pakylėta. Ir kaip galėjo manyti, kad tas baltas sluoksnis šaltas ir nemalonus? Kaip linksmai girgžda po Liudmilos batukais! Liudmila paspaudė skambutį ir netrukus už vartelių pasigirdo pažįstamas balsas. Šuo puolė loti. Liudmila, kuri visai nekreipė dėmesio į savo palydovą, iš netikėtumo paslydo. Dokumentų aplankas linksmai nusileido į sniegą… – Dmitrijau Ivanavičiau, gal man iš pradžių padėkit atsikelti, o tik po to apsikabinsit šunį? Dmitrijaus Ivanavičiaus akys žiūrėjo tarsi pro rasotą stiklą. Iš kur tos ašaros? – Tu atvažiavai pas mane? Tu pas mane atvažiavai? Ech, ir lauktuvių atnešei, ar ne? – kartojo jis, tvirtai apkabindamas šunį viena ranka ir spaudydamas batą kita. Liudmilai, žinoma, padėjo atsikelti. Ir karštos arbatos pavaišino. – Vieno nesuprantu, Dmitrijau Ivanavičiau, – Liudmila žiūrėjo į virtuvėje besisukantį šunį, – kodėl anksčiau neparsivedėt šuns? Nuosavas namas, erdvės per akis… – Bijojau, – nusiminė Dmitrijus Ivanavičius, – ilgai buvau vienas, supranti. Šuo – rūpestis, atsakomybė. Maža šeima… Dabar jau tikrai niekur jo neleisiu. Štai, pasveiksiu, išmoksiu kotletus kepti… – Taigi jus reikėjo paimti šturmu? – nusijuokė Liudmila, papurčiusi galvą. – Na, gerai, kad Džekas pats atėjo. Ir Liudmila bandė nuslėpti šypseną, apsimesdama, kad gurkšnoja arbatą…
Neskaičiuok varnų, Džekai! Jau kelias dienas Džekas atsisakydavo ėsti tą maistą, kurį jam atnešdavo Laima
Zibainis
Uncategorized
029
Kaip nepasuklysti iki auksinių vestuvių: Lietuvos kaimo šeimos išbandymai, meilės nuotykiai ir slapti jausmai tarp draugų, svajojant apie darną šeimoje, kol sugrįžta sūnus su sužadėtine ir išaiškėja tikrieji jausmai
Sulaukti auksinių vestuvių Kartu pragyveno dvidešimt penkerius metus Danutė ir Vytautas. Jai jau penkiasdešimt
Zibainis
Uncategorized
0122
Nustojau gaminti ir tvarkytis už savo suaugusius sūnus – rezultatas mane šokiravo
Aš nustojau gaminti ir tvarkytis už suaugusius sūnus rezultatas mane pribloškė Mama, kodėl mano mėlyni
Zibainis
Uncategorized
093
Grindys pačios nesusitvarkys: kaip Olga, laukdamasi dvynukų ir kovodama su anytos spaudimu, siekė apginti savo šeimos ramybę Vilniuje
Grindys pačios savęs neišsivalys Raminta, kol Mantas darbe, tu turi žiūrėti namus, tarė Valda Petronienė.
Zibainis
Uncategorized
040
Pakeitė nelabai gražų močiutės žiedą į šiuolaikiškus papuošalus – o mama sukėlė tikrą audrą
Mano mama padovanojo man močiutės žiedą. Tas žiedas nėra nei kažkoks įdomus retro stiliaus, nei brangus
Zibainis
Uncategorized
0161
Kai tėtis užtrenkė duris prieš pat mano nosį: kaip dešimtmetis Lėjus suprato, kas išties yra šeima ir kam galima patikėti savo širdį
Mama, žinau, kad tu manęs nemyli… Ieva sustingo su rankšluosčiu rankose. Lėtai atsisuko į sūnų.
Zibainis
Uncategorized
053
– Galite gyventi pas mus, kam jums tas būsto paskola? Gauste mūsų namą! – tarė mano anyta.
2024 m. kovo 18 d., Vilnius Šiandien vėl kalbėjausi su vyro mama. Ji kaip visada bandė mus atkalbėti
Zibainis
Uncategorized
0118
Uošvė pareikalavo atsarginių raktų nuo mūsų buto, tačiau vyras stojo į mano pusę
O šita spyna, žiūriu, labai jau trapiai atrodo. Ar tikrai ji patikima? Dabar vagys tokie išradingi, pirštu
Zibainis
Uncategorized
0293
Neringa negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Vyras – mylimiausias, artimiausias žmogus, kuriuo visada rėmėsi – šiandien ištarė: „Aš tavęs nebemyliu.“ Priblokšta Neringa sustingo nepatogioje pozoje ir bejėgiškai stebėjo, kaip vyras kaupia daiktus ir barškina raktus. O juk trūko tik šito – visai neseniai netikėtai mirė mylimas tėvelis, o mama su neįgalia seserimi liko mažame gretimame miestelyje. Sūnus keturmetis, vos pradėjo lankyti pirmą klasę. Birželį uždarė darbovietę – liko be darbo. Ir dabar dar vyras… Atrodė, gyvenimas griūva. Tačiau kasdieniai rūpesčiai nepaleido – reikėjo bėgti sūnų pasiimti iš mokyklos. Stengdamasi būti stipri dėl Alvydo, Neringa niekam neparodė skausmo: „Mamyte, tu neverkei?“ – „Ne, Alvyduk, neverkiau.“ Bandydama susigaudyti, kodėl jos atsakingas ir rūpestingas vyras staiga tapo svetimu, Neringa pirmąkart perskaitė jo paliktą elektroninį paštą ir rado kitą moterį… Gyvenimą teko pradėti iš naujo – ieškotis darbo sandėlyje už kuklų atlyginimą, mylėti ir rūpintis sūnumi ir savo šeima. Nauji iššūkiai, nauji žmonės – vieną dieną likimas ją suvedė su gydytoju Mantu, vaikų hematologu, kuriam laikui vėl pravėrė širdį. Tačiau kai atrodė, kad gyvenimas ima šviesėti, sūneliui nustatytas sunkus kraujo susirgimas ir prasidėjo ilgos kovos už vaiko gyvenimą bei laimę. Ar šeimai pavyks įveikti sunkumus, ar pavasaris sugrąžins viltį jų namams? Tikėjimas, stiprybė, artumas, ištikima draugystė ir meilė – visa tai apie moterį, kuri tampa stipresnė už likimo išbandymus…
Ingrida negalėjo patikėti, kas vyksta jos gyvenime. Jos vyras, vienintelis, kuriuo rėmėsi ir tikėjo
Zibainis
© 2026 Zibainis