Zibainis

Rinkos aidas, kurį aš prisimenu tarsi iš senų dienų, skambėjo kaip visą šeštadienį stendai pilni, pardavėjai

Dievas teikia ramybę. Ar Jūs esate velionio žmona? Noriu Jums pasakyti svarbų dalyką, ką man paliko paskutinėmis akimirkomis velionis…

2024m. spalio12d., Vilnius Šiandien vėl sutriko mintys aplink paskutinį Andriaus Petrausko laidotuvas.

Uncategorized

019

Valerija plovė indus virtuvėje, kai įėjo Jonas. Prieš tai jis išjungė šviesą: „Dar pakankamai šviesu – nėra ko veltui eikvoti elektrą“, — paniuramai sumurmėjo jis. — Aš skalbinius norėjau įjungti, – ramiai atsakė Valerija. — Paleisi naktį, kai elektra pigesnė, – sausai atkirto Jonas. – Ir nereikia leisti tokios stiprios srovės – per daug vandens išnaudoji, Valerija. Taip negalima! Nejaugi nesupranti, kad taip tiesiog švaistai mūsų pinigus? Jonas sumažino vandens slėgį. Valerija liūdnai nužvelgė vyrą, išjungė vandenį, nusausino rankas ir prisėdo prie stalo. — Jonai, ar kada esi žiūrėjęs į save iš šalies? – paklausė ji. — Aš kiekvieną dieną tik ir darau, kad žiūriu į save iš šalies, – piktai atšovė Jonas. — Ir ką gali apie save pasakyti? – neatstojo Valerija. — Kaip apie žmogų? — Ne, kaip apie vyrą ir tėvą. — Vyras kaip vyras, tėvas kaip tėvas. Paprastas. Ne blogesnis, ne geresnis. Kaip visi. Ko čia nori? — Tai nori pasakyti, kad visi vyrai ir tėvai tokie pat kaip tu? — Ko sieki, Valerija? Nori ginčo? Valerija suprato, kad atgal kelio nėra, ir pokalbį reikia tęsti tiek, kiek reikės, kol Jonas supras – gyventi su juo yra kančia. — O žinai, Jonai, kodėl tu iki šiol neišėjai nuo manęs? — O kodėl turėčiau išeiti? – su pašaipa paklausė Jonas. — Na, bent jau todėl, kad manęs nemyli. Ir vaikų mūsų nemyli. Jonas vos ketino prieštarauti, bet Valerija neleidus nutraukti, tęsė: — Ir nereikia sakyti, kad ne taip. Tu išvis nieko nemyli. Ir nesiginčysime apie tai veltui gaišdami laiką. Noriu kalbėti apie kitką: kodėl tu dar su manimi ir vaikais? — Nu ir kodėl? — Iš šykštumo, – atsakė Valerija. – Nes tau, Jonai, skyrybos – didžiulė finansinė netektis. Kiek jau metų kartu? Penkiolika? Ką pasiekėme per tuos metus? Jei neskaičiuotume, kad tu tapai man vyru, o aš tau žmona, ir mes turime vaikus? Kokie mūsų pasiekimai per šiuos penkiolika metų? — Juk visa gyvenimas dar priešakyje, – sumurmėjo Jonas. — Ne visas, Jonai. Nebeliko tiek daug. Visą laiką, kol gyvename kartu, nė karto neatostogavome prie jūros. Nė karto. Nekalbu apie užsienį – net Lietuvoje niekur nebuvome. Atostogas leidžiame namie, mieste. Net grybauti neišvažiuojame, nes, kaip tu sakai, viskas per brangu. — Nes taupau mūsų ateičiai, – šaltai atsako Jonas. — Mūsų ar savo? – nustemba Valerija. – Kam konkrečiai tu taupai? — Jums gi stengiuosi, – įsisiaudrina Jonas. — Apie ką tu kalbi? Tu kiekvieną mėnesį ima tiek mano, tiek savo pinigus, viską kaupi, – pusiau juokais, pusiau liūdnomis akimis nutraukė Valerija. – Gerai, duok man pinigų. Noriu nupirkti vaikams ir sau naujų drabužių. Jau penkiolika metų nešioju, ką vilkėjau per vestuves ar gautą iš tavo brolio žmonos. Mūsų vaikai viską dėvi paveldėtą iš pusbrolių. — Kam išlaidauti? Vaikams puikiai tinka drabužiai iš mano brolio vaikų. Mama mums dvi kambarius skyrė – neturėtum skųstis. — O man kieno drabužiai tinka, a? Kodėl negaliu puoštis? — Ką tau rodytis? Moteriai su dviem vaikais – trisdešimt penkeri. Tau ne apie drabužius galvą kvaršinti. — O apie ką? — Apie gyvenimo prasmę, dvasinį tobulėjimą. — Viskas aišku, – atsiduso Valerija. – Todėl tu laikai visus pinigus savo sąskaitoje, o mums nė cento neskiri. Nes mums neva negalima patikėti. Iškart viską išleistume. O jei kas atsitiktų? — Ir kas tada, jei kas nutiks? – užsikerta Jonas. — Gerai pasakei, Jonai! O gal pastebėjai, kad gyvename jau dabar lyg būtume „atsitikime“? Jonas tylėjo, pikta žiūrėjo į žmoną. — Tu taupai net ant muilo, tualetinio popieriaus, servetėlių… rankų kremą iš gamyklos parsineši, – dėsto Valerija. — Centas prie cento… Nuo tokių smulkmenų ir prasideda taupymas, – sausai atšauna Jonas. — Nustatyk bent terminą, kiek dar tęsis šita kančia. Dešimt, penkiolika, dvidešimt metų? Kada galiausiai galėsim gyventi normaliai – bent jau su gera tualetinio popieriaus pakuote? Jonas tebetyli. — Na, gal keturiasdešimties pradėsim gyventi? O gal penkiasdešimties? Šešiasdešimties? Jonas ir toliau tyli. — Žinai, Jonai, o jeigu mes iki šešiasdešimties nespėsim? Juk dėl tavo šykštumo maitinamės atmestinai, nuolat suirzę. Žmonės su blogu nusiteikimu ilgai negyvena… — Jei išeisim gyventi atskirai, nebegalėsim taupyti, — burbteli Jonas. — Ir šiaip – man užtenka. Aš išeinu, – tvirtai taria Valerija. – Pavargau taupyti. Noriu gyventi dabar, o ne „kai nors“. Išsinuomosiu butą, rūpinsiuosi savimi ir vaikais, darysiu ką noriu. Visi pinigai – ir tavo alimentai – bus leidžiami iki paskutinio cento. Vaikus savaitgaliais pas jus atvešiu, o pati eisiu į teatrą, į restoraną, į parodą… O vasarą — važiuosiu prie jūros. Galbūt į Palangą, o gal į Nidą – dar nuspręsiu. Jonui užtemo akyse. Jis tyliai skaičiavo, kiek jam liks po alimentų ir vaikų išlaidų, bet labiausiai jį išgasdino mintis, kad Valerija išleis pinigus kelionėms – jo pinigus! — Beje, sąskaitą, kurioje laikai pinigus, padalinsim per pusę, – pridūrė Valerija. — Kaip padalinsim? — Lygiomis dalimis. O visus tuos metus kauptą sumą irgi išleisiu. Gyvensiu jau dabar, Jonai, ir – džiaugsiuosi gyvenimu. Jonas liko be žado. — Žinai, Jonai, – pabaigė Valerija, – mano svajonė, kad kai ateis mano laikas – mano sąskaitoje nebūtų nė cento. Tada žinosiu, kad viską išleidau sau ir savo gyvenimui. Po dviejų mėnesių Jonas ir Valerija išsiskyrė.

2024 metų balandžio 5 d., Vilnius. Vakaras. Plaunu indus virtuvėje, kai už nugaros tyliai pasirodo Vytas.

Uncategorized

013

– Na, Raini, einam, ar ne… – sumurmėjo Valera, pasitaisydamas savadarbį pavadėlį iš senos virvės. Tai buvo šią žvarbaus lietuviško vasario vakarą, kai šaltas vėjas kiaurai drėbė lietų su sniegu, o šalia kojų tupėjo Rainis – rainas kiemo šuo viena užmerkta akimi, seniai tapęs Valeros gyvenimo dalimi. Dar visai neseniai Valera, buvęs kariškis, sugrįždamas iš naktinės pamainos „Akmenės cemento“ gamykloje, jį rado šalia konteinerių, sumuštą ir alkstantį. Tąkart Valera nežinojo, kad su Rainiu teks ne tik dalintis duona, bet ir kartu atlaikyti drąsių „švaruolių“ gaujos iššūkį savo kieme Naujininkuose – ten, kur seni daugiaaukščiai, pavymui pūga, o vietos autoritetas Serioža Kreivys su paaugliais iš „savos komandos“ įtariai stebi kiekvieną kaimyną…

Na, Rudis, einam, sumurmėjo Valdas, suspausdamas savadarbį pavadėlį iš senos virvės. Jis užsitraukė striukę

Uncategorized

054

Berniukas pažadino iš mamos aimanos

Berniukas pabudo nuo mamos skausmo garsų. Priėjo prie jos lovos: Mama, ar skauda? Mažylė, atnešk vandens!

Uncategorized

082

– Vėl jis laižosi! Maksimai, nuimk jį nuo manęs! Neringa nervingai žiūrėjo į Tėmą, besiblaškantį šalia kojų. Kaip mums taip „pasisekė“ su tokiu išdykėliu? Kiek daug svarstėm, rinkomės veislę, konsultavomės su kinologais… Žinojom, kad šuo – didelė atsakomybė. Galiausiai nusprendėme imti vokiečių aviganį – tikėdamiesi ištikimo draugo, sargo ir gynėjo. Kaip šampūnas – trys viename! Bet šitą „gynėją“ patiems nuo kačių saugot reikia… – Tai dar vaikas jis. Palauk, paaugęs pamatysi. – Taip, taip, laukiu nesulaukiu, kol šitas žirgas užaugs. Pastebėjai, kad jis daugiausiai iš mūsų visų suėda? Kaip mes jį išmaitinsim? Tik netrepsėk, asile, vaiko neprikelsk! – bambėjo Neringa, rinkdama žaislus, kuriuos išmėtė Tėma. Jie gyveno Vilniuje, Žvėryne, pirmame Karaliaus Mindaugo prospekto aukšte, senoviškame staliniame name, su žemai į asfaltą įaugusiais langais. Vieta gera, jei ne vienas „bet“: langai žiūrėjo į akliną, atokesnį kiemą, kur vakarais šmėžuodavo šešėliai, rinkdavosi vyrai „pasikalbėti“, būdavo ir muštynių. Beveik visą dieną Neringa būdavo viena namuose – dar su ką tik gimusia Katile. Maksimas rytais eidavo dirbti į Nacionalinę dailės galeriją, o laisvalaikiu šmirinėdavo po blusturgius ir senų knygų krautuvėles. Akylas meno žinovo žvilgsnis – tikras deimantas, kaip juokaudavo Neringa – sugebėdavo išvelkėti iš krūvos paslėptą šedevrą ar retą leidinį. Maksimas buvo nenumaldomas kolekcionierius. Nepastebimai namuose susirinko nebloga paveikslų kolekcija, bufete puikavosi Lietuvoje pagamintos porceliano lėkštės, sovietmečio skulptūrėlės ir XX a. pradžios sidabro stalo įrankiai… Neringai darėsi nejauku likti vienai su tokiu turtu ir maža dukrele, o vagysčių name pasitaikydavo nemažai. – Neringa, ką manai, kada su Tėma geriau pasivaikščioti – dabar ar po pietų? – Nežinau. Ir, šiaip, čia ne mano šuniškas reikalas! Išgirdęs žodį „pasivaikščioti“, Tėma kaip patrakęs nulėkė į prieškambarį – taip, kad net ant posūkio paslydo, griebė pavadėlį, sugrįžo ir pašoko iki lubų. Na ir žirgas – ne šuo. Jis visus myli, visus sveikina, visiems kamuoliuką tempia, tik svečiai – ant slenksčio. Atvira širdis, tikras vyrukas, o imtas juk dėl apsaugos! O jis net paskui kiemo kates nesivaiko – lekia prie jų su kamuoliuku, laimingas, lyg eis draugaut. Tai jau porą kartų gavo letena per snukį. Kiemo katės – rimta apsauga, tokią būtų reikėję imti… Rytoj vėl visa diena viena. Vyras išvyksta į Kernavę į M. K. Čiurlionio šventę, o jai ką veikt? Porcelianą saugot ir su tuo ausyliumi lakstyti? Netrūko moteriškėms rūpesčių… Auštant vyras tyliai kėlėsi, kad nežadintų žmonos. Kaip ten bebūtų! Neringa girdėjo, kaip virtuvėje užkunkuliavo virdulys, žvangtelėjo pavadėlis, kaip Maksimas šnibždėjo Tėmai, kad šis necyptų, netrepsėtų. Po šių ramybės garsų ji užsnūdo, o kai pažadino dukra, Maksimo jau nebebuvo. Diena prasidėjo kaip visada – paprastai ir ramiai. Argi ne laimė? Draugės stebėjosi: “Neringa, anksti ištekėjai: dabar plėšaisi tarp vyro ir dukros, visą dieną virtuvėj…” Bet argi buityje nėra grožio? Ir tegu nesusiklostė viskas, kaip svajojo. Nuovarį kėlė vyro dažnas nebuvimas, ankštuma, trūkumas lėšų. Ir dar ta jo aistra kolekcionuoti, kuriai sudega tiek pinigų… Dabar net bičiulį šunį atvedė, o rūpintis juo – Neringai. Bet ji žinojo: mylėti reikia mylimus žmones su visais jų pliusais ir minusais. Niekas nežadėjo tobulumo… Supratusi šią paprastą tiesą, Neringa apsiramino ir nusprendė džiaugtis tuo, ką turi, o ne graužtis dėl to, ko nėra. Ji sėdėjo vaikų kambaryje ir maitino dukrą, kuri bevalgydama užsnūsdavo, tad tekdavo laukti, kol vėl pabus, kad baigtų žįsti. Kažkas paskambino į duris, bet Neringa neatsiliepė. Nieko nelaukė, o šiaip žmonės be skambučio iš kito miesto krašto neužvažiuos. Brangios rytinės valandos, kaip ji jas mylėjo! Namuose tylu, tik senovinis laikrodis tiktaktuoja prieškambary, ir pro atvirą langą sklinda iš vaikystės pažįstamas miesto ūžesys: troleibusų gausmas, mašinų purkštelėjimai, šluotos šnarėjimas asfalte, vaikų balsai… O kur tas ausylis? Keista – jau senokai nesimato. Aišku, Tėma ne toks jau ir ausylis – ausys stačios, kaip reikiant, tik charakteris kvailokas. Kvailius, ir tiek. Tai dabar gyvenk su juo, maitink, vedžiok, o naudos – nulis. Geriau būtume prancūzų buldogą paėmę. Neringa susižavėjusi stebėjo dukrytę, kuri, pasisotinusi, it prisiurbusi pelytė, nuslydo nuo krūtinės. Oi, kokia nuostabi jų mergaitė! Auk, auk, mano auksaspalve, – tyliai šnabždėjo Neringa, guldydama dukrą. Ko dar reikia? Ir tą akimirką svetainėje nuskambėjo keistas garsas – neaišku, ar traškesys, ar čežesys. Neringa įsiklausė. Triukšmas pasikartojo. Nekvėpuodama, nusiėmė šlepetes ir slaptai nuskubėjo į svetainę. Pirmiausia ją suneramino Tėmos nugara – jis, lyg pasislėpęs už užuolaidos, skyrusios prieškambarį nuo svetainės, susigūžęs stebeilijo į gilyn į kambarį. Neringa pasekė žvilgsniu… ir nušalo: lange, tiksliau – atidarytoj fortkėje, kyšojo pusė žmogaus. Tipiška banditiška nuplikusi galva, rankos ir pečiai – jau kambaryje, ir, niurnėdamas, vyras bandė įsprausti savo sausą kūną pro langą. Neringa negalėjo patikėti, kad tai vyksta jai – negali būti! Ką daryti? Šaukti? Jau beveik visas vyras buvo viduj! Dar akimirka, ir… Ji krūptelėjo nuo riksmų. Juoda šešėlis šmurkštelėjo prie lango, ir ji ne iškart suprato, kad tai Tėma. Užšokęs ant palangės, šuo įsikibo į įsibrovėlio sprandą! „A-a-a!!!“ užriaumojęs, vyriškis išpūtė akis taip, kad atrodė, tuoj iškris. Neringa išbėgo į laiptinę, pašaukė kaimynus, o toliau jau viskas buvo žymiai paprasčiau. Suėjo žmonės, iškvietė policiją. Visi stengėsi padėti, nors nelabai žinojo, kaip – bet jau pats žmonių buvimas buvo didžiulė pagalba. Ką ji būtų dariusi viena? Įveikusi baimę, Neringa priėjo prie vyro – kad Tėma nenutrauktų jam gerklės. Tik tobetrūko! Tačiau Tėma, šaunuolis, įsikibo į apykaklę, tvirtai, bet negiliai laikė. Nei lašo kraujo! Kai įsibrovėlis bandydavo krustelėti, Tėma tik stipriau suspausdavo žandikaulius, o kai šis nurimdavo – šuo atleisdavo. Iš kur jis visa tai žinojo? Šitas kvailiukas su kamuoliuku elgėsi kaip tikras profesionalas! Ne lodamas puolė, o pasislėpė už užuolaidos ir stebėjo. Jis leido vagiui įlysti iki pusės, kad užstrigtų, paskui puolė, ir suėmė reikiamai – profesionaliai, be kraujo liejimo. Kaip sakoma, mūsų darbas – sulaikyti, o teismas tegu sprendžia. Net patys vyriausi policininkai neprisimena, kad užkluptas vagis būtų taip džiaugęsis areštu! Tas, išsigandęs Tėmos dantyse, netgi nudžiugo, kai jį paėmė pareigūnai, tuo tarpu mūsų šuo taip įsijautė į sargo vaidmenį, jog teko jį įkalbinėti paleisti grobį, kol atvažiavo kinologas. Tik šis davė komandą – ir Tėma atleido nasrus! Išspjovęs vagį, šuo ramiai atsisėdo prie lango ir ištikimai stebeilijo į kinologą – „liepkite, vykdysiu!“ Tik kad pagarbos neatsisveikino. – Oi, pasisekė jums dėl šuns, – pagarbiai paplojo Tėmai per nugarą pareigūnas ir atsidusęs pridūrė – tokių mums į paieškų skyrių! Maksimas grįžo vėlai vakare. Atsargiai pravėrė duris ir iš nuostabos sustingo. Ir buvo ko stebėtis. Pirma: Tėma drybsojo ant sofos – tai buvo GRIEŽTAI uždrausta ir niekad neleidžiama. Antra: išsikėlęs visas keturias, išsidrėbęs tingiausioje, netgi nepanašioje į padorią, pozoje, o Neringa kasė jam pilvą, lepinosi, glostė ir net pabučiuot pasiruošus buvo, murmėdama: „Tu mano džiaugsmas, višteli, mažas žirgelis. Auk sveikas! Būk džiaugsmui tėčiui ir mamai! Ir kokia aš tau neteisi buvau, tikrai nepyk, žioply…“ Šią istoriją man papasakojo viename iš Čiurlionio švenčių pats įvykių dalyvis – meno žinovas. Tėma, matyt, papasakotų dar įdomiau – kaip sekė, kaip griebė, kaip policijai perdavė! Tai buvo seniai. Bet istoriją atsimenu, vis jaučiu, kaip Tėma letena braižosi ant popieriaus, nori užrašyt – tad štai ir pasidalinu su jumis…

Vėl jis laižo! Gediminai, pasiimk jį! Ieva su susierzinimu žvelgė į savo šunį Rūką, kuris beviltiškai

Uncategorized

027

Svarbiausia: Karščiavimas, kuris vos per kelias minutes pakilo iki 40,5, traukuliai ir Leros kova už gyvenimą; Iros neviltis, Maksimo siaubas, skubėjimas į Vilniaus vaikų ligoninę, prisiminimai apie mažosios dukros nutikimus ir mirtiną baimę tą naktį, kai laukė lemtingo gydytojos žodžio – „gyvens“

Svarbiausia Karolinos temperatūra šoko aukštyn staiga. Termometras parodė 40,5 °C, ir tuoj pat prasidėjo

Uncategorized

0263

PO Naujųjų Metų Šventės

Lina, kur eini? nustebęs paklausė vyras, kai mato, kad žmona ruošiasi miegoti. Į lovą, o ką?

Uncategorized

062

KEISTI KAIMYNAI Į butą Nr. 222, name 8, esančiame Maironio gatvėje, atsikraustė nauji kaimynai. Penkiasdešimties su trupučiu metų sutuoktinių pora. Abu žemo ūgio, liesi. Jis – barzdotas, vilki pilką paltą. Jai dažnai matyti ilga sijona ir margaspalvė beretė. Mandagūs, lifte visada nusišypso ir palaiko duris, jei kas su sunkiomis tašėmis. O svarbiausia, ypač dabartiniuose daugiabučiuose – tylūs. Bet taip atrodė tik iš pradžių. Praėjus maždaug dviem savaitėms, Smirnovai iš 221-ojo ir Kazakovai iš 223-iojo kaimynus pradėjo girdėti kur kas aiškiau. Ir štai tai tapo pagrindine pokalbių per vakarienę tema. Štai ką kalbėjo Smirnovai, keturiasdešimtmečiai, jau pusę gyvenimo bendrą pavardę turintys: – Ar matei naujus kaimynus? – Mačiau, vakar kartu važiavom liftu. – Kaip jie tau? – Atrodo normalūs, paprasti. O kas? – Oi, labai meilūs jie pasirodė… – Kaip suprasti? – Dieną, kai visi išvažiuoja, bute pasidaro tylu. Ir girdisi viskas. Jau trečia diena pas juos žaidimai – na, tie suaugusiųjų… – Rimtai? – Taip, dar ir su fantazija. Tikra kino scena… – Cha, smagu! – Kartais pats išgirsi ir pasijuoksi. Bet tiesą sakant, nervina. Net dirbti trukdo. – Nagi, baik, nesibark – žmonėms penkiasdešimt, o jie dar „žaidžia“. „Mes, deja, jau ne“, – pagalvojo, bet garsiai, aišku, nieko neištarė. Savaitgalį šeimos galva irgi tapo nenorimu kaimynų žaidimų klausytoju. Šįsyk – klasikinis „sodininko ir šeimininkės“ siužetas. Smirnovai klausėsi ir raudo. ***** O štai apie ką kalbėdavosi jauniausia laiptinės pora – Kazakovai. Jiems beveik trisdešimt, penktus metus susituokę, laukia pirmagimio. – Kostai, matei naujus kaimynus? – Mačiau, vakar prie laiptinės sutikau. O kas? – Tokie įdomūs! Ji jam kaip restorane valgyt gamina. O jis – nuolat dovanas neša. Nei dienos be dovanos. – Iš kur žinai? – Aš gi kasdien į lauką išeinu – jų buto kvapai tokie, kad svaigsta galva! O jį keliskart mačiau su gėlėmis, kartą su dovanų maišeliu. Ir grįžta į namus it į pasimatymą. – Hm. – Gal jie ir nevedę? Gal tiesiog mylimieji? – Nežinau… Bet kartu gyvena. – Ir virtuvėje kaip jauni klega, jei indų nebarškina, viską girdžiu: hihi ir hahaha. – Aišku. Prasidėjo žinios, einu pažiūrėti. Penktadienį Kazakovas Kostas prie lifto sutiko kaimyną. Šis buvo su gėlėmis, raudono vyno buteliu ir labai dideliais lūkesčiais vakarui. ***** Laikas bėgo. Jau mėnuo, kaip keisti kaimynai gyvena 222 bute. 221 bute jau priprato prie garsų už sienos. O tie, rodos, vis neatsidžiaugia. Kiekvieną dieną – vis naujovės, arba paprasčiausi saldūs atodūsiai ir čiužinio girgždesiai. Kaip paskutinė diena, skuba pasimėgauti vienas kitu. Vieną vakarą Vėra Smirnova, nuleidus akis, pasakė vyrui: – Buvau šiandien prekybos centre, nuėjau į apatinių skyrių. Žiūrėk, ką nusipirkau, – praskleidė chalatą. Smirnovo Nikolajaus akys užsidegė, jis netyčia perbraukė liežuviu per lūpą. – O aš, – sako, – šiomis dienomis į vieną specialią parduotuvę užsukau. Žiūrėk, ką paėmiau, nežinau ar tau patiks. – Jei nepabandysi, nesužinosi, – nuraudo Vėra. ***** – Prasidėjo procesas, – pašnibždėjo 222 buto kaimynas, stovėdamas prie sienos su ausimi prie bendros sienos su Smirnovais. ***** Konstantinas iš 223 nusprendė per pietus užsukti į juvelyrinę. Jau senokai nedžiugino žmonos dovanėlėmis. O anksčiau – kas savaitę ką nors padovanodavo. Kur tik užeina – ieško, kuo nustebinti. Bent jau jos mėgstamą šokoladą visada turėdavo portfelyje. Netikėtai pamato pažįstamą striukę. – Oksana! – šūktelėjo žmoną – ką tu čia veiki? Iki namų juk toli. – Tai tiesiog pasivaikščiot norėjau, – sumurmėjo žmona. – O tu? – Štai, auskarus tau nupirkau. Imk, – neištvėrė Kazakovas. Oksana nusišypsojo: – Ačiū, mielas, – pabučiavo vyrą, – o aš vakarienei karbonarą su krevetėmis nutariau paruošti. Prisimeni, anksčiau gamindavau? Čia, pasirodo, geriausios krevetės. – Atsimenu! Net seilė nutįso tą skonį prisiminus. – Tik neužsibūk – ruoškis iki 19 val., kad nereikėtų pašildyti. – Gerai, – atsakė Konstantinas, o mintyse pagalvojo: dar gėlių nupirksiu. ***** – Na kaip ten pas juos? – teiraujasi vyras iš 222. – Kažką ypatingo gamina, – nusišypsojo moteris, – ir pas juos procesas pajudėjo. ***** Praėjus dar mėnesiui, Smirnovų nepažintum. Jaunesni dešimčia metų. Žvilgsnių vienas kitam negali atitraukti. Tik ir laukia progos pabūti dviese. O kartais net nuo vaikų ištrūksta, viešbutį išsinuomoja ir nesisotina vienas kitu. Ir bendrų temų pokalbiams atsirado, ir reikalai puikiai sekasi. ***** Kazakovai tuoj susilauks pirmagimio, o į pasimatymus iš naujo vaikščioti pradėjo. Ir į kiną, ir į restoraną, ir parodą. Oksana seną receptų knygą atrado. O Konstantinas žmoną lepina dovanėlėmis kas savaitę – o jei ką, bent jau šokoladas portfely visada guli. Nepamena, kada žiūrėjo vakaro žinias. ***** – Tai kaip jiems sekasi? – paklausė moteris iš 222-ojo. – Gerai. Čiužinys tyliai girgžda. Matyt, vaikai namie. Bet šiaip – daug smagiau tapo, aš nuolat klausausi, kad nieko nepraleisčiau. – Ir kitiems sekasi. Virtuvėje kukuoja it balandžiai, juokiasi. Ir iš jų buto kvapas kaip iš restorano. – Tai ir puiku! Sutelpam į tris mėnesius. Dar porą savaičių pagyvensim, kad rezultatą įtvirtintume. – Gerai. Kas kitas? – Simonavai, 4 namas, 65 butas. 66-ajame kasdienybė jau pasiglemžė šeimą, vardų vienas kito nebeprisimena. O 64-ajame – kaip visada, reikia lovos reikalus ir tvarką pataisyti! – Supratau. Kol kas tavo kasečių nenešiu – dar pašurmuliuok. O maisto iš restorano atšaukti irgi neskubu. Kvapniosios alyvos dar nesibaigė. Beje, tos rožės, kurių pakuotę vis keitei, nuvytusios. Reiktų dar vieną puokštę nupirkti. – Nupirksiu. Primink man nugarą įtrinti, tada eisim miegot…

Keista kaimynystė Į 222-ąjį butą, aukštam name 8, stovinčiame ant Maironio gatvės, atsikraustė nauji kaimynai.