Zibainis – Page 51

Mano identiška sesuo kasdien kentėjo nuo savo smurtaujančio vyro. Tad su seserimi apsikeitėme tapatybėmis ir priverčiau jos vyrą gailėtis už savo poelgius.

Mano vardas yra Rugilė Jankauskaitė. Mano vienintelė sesuo dvynė Liucija. Gimėme lyg dvi lašo vandens

‑Tu nebe mano dukra.

Tu nebe mano dukra. Kas jis yra ir iš kur, nieko nežinau. Man gėdingai tavęs. Persikelk į močiutės namus

1950 metų žiema šaldė iki kaulų; tamsioje, drėgmės kvapo ir medinių sienų patalpoje vos 17‑metėja švoktelėjo, suspaudžiama tarp lapų, kai kontrakcijos ją sūriavo. Ji buvo viena, išskyrus pagimdytoją – seną moterį, kurios grubių rankų ir nusiminusios širdies nuotaika buvo pripratę prie tragedijų.

1950ųjų žiemos šaltis įsiskverbė iki kaulų. Tamsioje kambaryje, kurio sienos buvo paminkštintos plytomis

Metų metu lėtai dingsdavau nuo nežinomos ligos, o vakar pamačiau, kaip mano sūnaus žmona įberia baltą miltelį į mano cukraus dubenėlį.

Farinų cukrinė pirštinė su paprastu laukinių gėlių raštu stovėjo ties mano senamadiškame virtuvės kampe

Generalinis direktorius, suteikęs stipendiją vargingai, stropiai mergaitei… nė neįtardamas, kad ji daugiau nei dvidešimt metų buvo jo niekada nepažinta dukra

Prieš daugiau nei dvidešimt metų, Andrius buvo vos paskutinio kurso ekonomikos studentas Vilniaus universitete.

Olgė nekenkė visų. Ypač savo motinos.

Aistė viską nekenčia. Ypač savo motiną. Ji tvirtai žinojo, kad kai tik augtų ir išsitrauktų iš šios globos

— Labas, Natlė, negali atvykti, aš jaučiuosi blogai.

Labas, Giedrė, negali atvykti, šnekau blogai. Donatas su Neringa paliko man Kęstą ir nuėjo svečiai, tiesiog

«Kada tavęs jau nebus?» – šnabždėjo mano svainė šalia ligoninės lovos, nežinodama, kad aš viską girdžiu ir diktofonas tai visa įrašo.

Kada jau tavęs nebus? šnabždėjo pusseserė. Jos kvėpavimas buvo šiltas ir kvepėjo pigia kava.

Trys gijos. Trys likimai

Trys siūlai. Trys likimai Ką ji sakė? Virginija, neišgirdau, ką? Viktorija Petronienė šiek tiek palinko