Ponia Jankauskienė vėl nukreipė žvilgsnį į šoninį langą. Automobilis lėtai slinko pro miesto triukšmą

Toli nuo didžiųjų miestų, tarp Žemaitijos kalvų ir kvapnių javų laukų, gyveno senas Vytautas, septyniasdešimtmetis

Vakar įrašau savo dienoraštį ir prisimenu tą dieną, kai viskas pasikeitė. “Ona Kaziukienė, mergaitei

Eik su manimi! Man dabar kiemas be šuns. Būsi geras sargas neapviliu! Sėdo ant dviračio ir nusuko link kaimo.

Vasily tapo Vilnius, o moteris, kurios jo nereikalauja. Bet jam tai nepatiko. Žinote, aš jau daug kartų

Gelbėjimo brigada atvyko per kelias minutes, bet Anelę tai atrodė kaip amžinybė. Tarp sąmonės ir be sąmonės

Laikas susitikti su rykliais, sušnibždėjo mano uošvė, kol mane nustūmė per bortą. Mano sūnus stovėjo

Maža Austėja niekaip negalėjo suprasti, kodėl tėvai jos nemylėjo. Tėtį ji erzindavo, o mama atrodė mechaniškai

Negaliu patikėti! Mano geriausias draugas yra Aleksejaus tėvas! Daugiau nei ketverius metus auginau sūnų