Zibainis

Atsitiktinumų nebūna Praėjus ketveriems metams po mamos mirties, Agata vis dar prisimena tą nepakeliamą tuštumą ir skausmą. Ypač paveikė vakaras po laidotuvių: tėtis Juozas sėdėjo visiškai palūžęs, Agata jau buvo išverkusi viską. Jų erdviame, senelių statytame name tvyrojo slegianti tyla. Agatai šešiolika, ji suprato, kaip jiems abiem sunku, juk dar neseniai drauge buvo laiminga šeima. Tėtis apkabino dukrą per pečius: – Reikia kažkaip gyventi toliau, Agatele, priprasi… Praėjo laikas. Agata baigė medicinos mokyklą, neseniai įsidarbino felčere savo miestelyje. Gyvena viena, nes tėtis prieš metus vedė kitą moterį ir persikėlė su ja už kelių kilometrų į kaimyną esantį Alantos kaimą. Agata neturi nuoskaudos, gyvenimas toks – ir pati kada nors ištekės. O tėtis dar jaunas. Šiandien tėčio gimtadienis – tik tėtis ir likęs jai artimiausias žmogus. Agata išlipa iš autobuso pasipuošusi gražia suknele ir bateliais. – Sveiki, tėveli, – plačiai nusišypsojo Agata, stipriai apsikabino su tėčiu kieme ir atidavė jam dovaną. – Su gimtadieniu! – Labas, mano gerute, eikš vidun, stalas jau padengtas, – pakvietė tėtis. – O, Agata, pagaliau, – iš virtuvės pasirodė Katė, dabar jos pamotė, – mano vaikai jau alkani. Metus Ivanas su Kata jau gyvena kartu. Katei – trylikametė duktė Rūta, tikra pastumdėlė, ir dešimtmetis sūnus. Agata čia retai lankosi, nes Rūta neatsilaiko nuo replikų, o pamotė nieko nesako. Po sveikinimų ir pokalbių Katė pradeda klausinėti Agatos. – Turi vaikiną? – Turiu. – Ar vestuves planuojate? Agatai šiek tiek nejauku dėl tokių tiesių klausimų. – Dar pažiūrėsim, – išsisuko. – Matai, Agata, – nusišypsojo Katė, – mes su tavo tėčiu nusprendėm, kad daugiau tau jis nepadės. Per daug tavęs remia, mūsų gi šeima didelė. Ištekėk – tegu kažkas kitas tavimi rūpinasi. O tavo tėtis turi rūpintis mumis, dabar jau tu suaugus, be to, dirbi… – Katė, palauk, – pertraukė ją Juozas, – kalbėjom apie visai ką kitą, aš juk mažiau skiriu Agatai pinigų nei jums… Bet Katė nė neketina klausytis ir šaukia: – Tu savo dukrai – kaip bankomatas, o mes kenčiam… Tylėdamas Juozas nuleidžia galvą, Agatai pasidaro bloga, išbėga į kiemą atsikvėpti. Šventė sugadinta. Rūta išeina paskui. – Tu graži, – mesteli Rūta, Agata tik linkteli, nenori kalbėtis. – Neįsižeisk mano mamai, ji dabar piktesnė, nes laukiasi, – išsišiepia. – Dar pamatysi, kokia ji iš tikro, – nusijuokia ir dingsta vidun. Agata išeina iš kiemo, atsisukus mato, kad tėtis stovi ant laiptų ir seka ją akimis. Po kelių dienų pas Agatą į namus atvažiuoja tėtis su Kate. – O, kaip netikėta, vaišinsiu arbata, – pasiūlo Agata. Katė apsižvalgo, apeina visą namą. – Geri namai, tokių miestely reta. – Tėtis turi auksines rankas, statė kartu su kaimynu Antanu, tiesa, tėti? – Kam tie pagyrimai, dukrele, sau statėm… – Žinau, – įsiterpia Katė, – man su juo labai pasisekė. O mes atvažiavome pakalbėti dėl namo. Agata iškart įtaria gudravimą: – Savo dalies neparduodu. Čia užaugau ir namas man labai svarbus, – tvirtai pasako į akis Katei ir tėčiui. – Oi, kokia gudri ir apsukri, – šaltai iškošia Katė. – O tu ko tyli, – stumteli Juozą. – Dukra, reikia spręsti, mūsų šeima didelė, namas mažas, greit bus dar vienas vaikas… Parduosim, nusipirksi mažesnį, jei trūks pinigų – padėsiu, – šnabžda nuleidęs akis tėtis. – Tėti, apie ką tu, – netiki savo ausimis Agata. – Tavo tėvas turi kitą šeimą, suprask pagaliau! Čia ne jūsų namai – tu viena užimi tokią didelę erdvę. Susirink savo daiktus – niekas daugiau neklaus, – rėkia Katė. – Nekelkite balso, – pakyla Agata, – prašau išeiti. Po svečių išėjimo Agata ilgai negali atsigauti. Tėčio gyvenimas – jo reikalas, bet ne dukros sąskaita. Šių namų, kur gyventa su mama, ji tikrai neparduos. Vakarop užsuka Artūras – Agatos vaikinas, policininkas. – Sveika, mano gražuole, kas nutiko, atrodai lyg po audros? Ji puola jam į glėbį, apsiverkia, viską išpasakoja. Artūras sugeba ramiai ją nuraminti. – Tavo tėvas neblogas žmogus, jis šiaip jau prieš tave eitų, tik Katė jį apžavėjo, ne viską jis mato… Nieko, kreipsiuos į pažįstamus teisininkus, svarbiausia – NEPARDUOK savo dalies. Namie tėtis Juozas nerimsta, jau ima suvokti, kad Katė keičiasi, vis dažniau reikalauja pinigų, ragina parduoti namą. Juozui jau ima atrodyti, kad padarė klaidą, bet tada Katė paskelbia apie nėštumą. Vėliau tėtis išgirsta Kate kalbant telefonu: – Ji nesutinka, – piktai kuo kažkam – Reiks imtis veiksmų, dar pakalbėsiu su juo. O jei ką – sugalvosiu ką daryti. – Su kuo čia kalbi? – įtariai klausia Juozas. – Ai, su drauge, – mėgina juokauti Katė. – Nesąmones kalbi, tu dėl namo tariiesi! Katė bando suktis: „Draugė žino gerą brokerį, padės parduoti – Agata tik apsidžiaugs!“ – O tu sakei „su juo ką nors darysiu“ – ką turėjai omenyje? – Čia apie garažą, parduosim vėliau… – atvirai meluoja Katė. Juozas patiki, bloga nuojauta praeina. Tuo metu Agata, grįždama iš darbo, staiga patenka į pavojų: prie namų sustoja automobilis, iššoka stambus vyras, sugrūda ją gale į automobilį ir nuvažiuoja. – Kas jūs? Ko norite? – išsigandusi klausia Agata. – Galbūt jūs klystate? – Čia klaidų nebūna, – nusijuokia kitas automobilyje. – Jei viską padarysi kaip sakysim, su tavim ir tavo tėčiu viskas bus gerai. – Bet kodėl mano tėtis? – Turi pasirašyti popierius, už dviejų dienų gausi pinigus už namą ir išsikraustysi. Pirkėjai jau surasti. – Tai neteisėta, nieko nepasirašysiu, kreipsiuosi į policiją, neparduosiu savo namų, – tą akimirką pajaučia smūgį į žandą ir burnoj pasijunta kraujo skonis. – Tavo policijos mes nebijom, nei tavo Artūro – jei nepasirašysi, bus blogai tau ir jam. Bet staiga automobilio gale sužyra policijos švyturėliai – iš paskos traukia dar viena patrulė. Vairuotojas bando sprukti, bet nespėja – automobilis nulėkia į griovį. Pasirodo, Artūras buvo paprašęs draugo stebėti Agatą vakarais, kai grįžta. Jis laiku pamatė ir spėjo įspėti policiją. Vėliau paaiškėjo, kad tas stambus vyras – Kates meilužis, ir jis yra laukiamo jos vaiko tėvas. Jie abu sumanė perimti Juozui priklausantį namą – Katė jį karštai įsimylėjo, matė didelį pelną, o Agata tik kliudė planams. Su Juozu būtų susidorojusi vėliau… Praėjo laikas. Viskas stojo į savo vietas – Juozas išsiskyrė, grįžo į namus. Ir toliau dirba: užsiima auto detalių prekyba. Vakare prie stalo sėdi trise – Juozas, Agata ir Artūras. Juozui šie namai tapo dar brangesni. – Teti, nesijaudink, tu niekada nebūsi vienas, – linksmai sako Agata. – Dukrele, ar tiesą sakai – tekėsi? – Taip, – atsako Artūras, – pasiūliau Agatai, o ji sutiko. Palaukia mūsų vestuvės, – sužvilgsniuoja Agata ir Artūras, abu nusijuokia. – Taip, tėti, kai ir būsiu ištekėjusi, vis tiek dažnai tave lankysiu. Juk gyvensim visai netoli… – Ech, dukrele, atleisk už viską, daug klaidų padariau, atleisk, – pažvelgia į mirusios žmonos nuotrauką su ašarom akyse. – Viskas gerai, tėti. O bus dar geriau. Ačiū, kad skaitėte, kad palaikote ir prenumeruojate. Sėkmės Jums gyvenime!

Žinai, kartais, kai užsimenu draugams savo istoriją, sakau atsitiktinumų nebūna. Jau beveik ketveri metai

Uncategorized

090

Išprašiau vyro brolį nuo šventinio stalo po jo įžeidžiančių juokelių: kaip per mūsų krištolinį jubiliejų pagaliau užteko kantrybės nuleisti ribas šeimos chamui

Vytautai, ar ištraukei ypatingą servizą? Tą, su auksine juosta, ne kasdieninį. Ir dar pažiūrėk servetėles

Uncategorized

031

Švogė netikėtai atvyko be kvietimo praėjusią Naujuosius metus – ir šventė žlugo

Prisiminimas Pamenu tai buvo prieš daugelį metų per Naujųjų metų sutikimą, kai stebuklai kartais atrodydavo įmanomi.

Uncategorized

0120

Mano santuoka atrodė visiškai normali. Ji nebuvo „ideali“ kaip socialiniuose tinkluose, bet stabili: nebuvo audringų barnių, pavydumo ar keistų ženklų. Vyras neslėpė telefono, nevėlavo, nekeitė savo grafiko. Nieko neįtariau. Ta moteris, dėl kurios mane paliko, dirbo kartu su juo – jaunesnė, vieniša, be vaikų. Buvau ją mačiusi kelis kartus, net mano namuose per įmonės vakarėlį – elgėsi visiškai eilėtinai. Niekada nieko nepastebėjau. Vieną penktadienio vakarą vyras grįžo namo, padėjo raktus ir pasakė, jog nori pasikalbėti: prisipažino, kad nebemyli, kad sutiko kitą moterį ir išeina gyventi su ja. Sakė, aš puiki moteris, bet su ja jis jaučiasi gyvas. Paklausiau, kiek laiko viskas tęsiasi – atsakė: mėnesiais. Kodėl nieko nepajutau? „Todėl, kad buvau atsargus.“ Surinko daiktus ir išėjo be ilgų ginčų. Po to buvo baisiausi mėnesiai – be nuolatinių pajamų, su sąskaitomis, nuoma ir maisto trūkumu. Parduodavau namų daiktus, kartais valgydavau kartą per dieną, atsijungdavau dujas ir verkdavau, bet vėl keldavausi ir ieškodavau sprendimų. Darbo gauti nepavyko – vis prašė naujos patirties ar išsilavinimo. Vieną dieną, neturėdama kitos išeities, iškepiau desertą kaimynei. Po to dar daugiau – pradėjau juos siūlyti WhatsApp grupėse, pėsčiomis nešiojau ir pardavinėjau. Kartais grįždavau tuščiomis, kartais – viską realizuodavau. Po truputį žmonės pradėjo ieškoti manęs. Desertus kepdavau naktį, ryte pristatydavau. Už uždirbtą sumokėdavau už turgų, paskui už sąskaitas, galiausiai – už nuomą. Tai nebuvo greita ar lengva – mėnesiai be miego, nuolatinis gyvenimas ant ribos. Ir šiandien gyvenu taip. Netapau turtinga, bet laikausi. Nepriklausau nuo nieko. Namai ne tokie pat, bet jie mano. Jis tebegyvena su ta moterimi, dėl kurios mane paliko. Niekada daugiau nekalbėjome. Išmokau viena: išgyventi, kai pasirinkimo nebėra. Ne todėl, kad norėjau būti stipri, o todėl, kad niekas kitas vietoj manęs to nebūtų padaręs.

Mano santuoka visada atrodė normali. Ne tokia, kaip socialiniuose tinkluose, kur viskas tobula, bet stabili.

Uncategorized

055

Vakar palikau darbą, kad bandyčiau išgelbėti savo santuoką. O šiandien nežinau, ar nepraradau abiejų. Dirbau šioje įmonėje beveik aštuonerius metus. Įsidarbinau čia netrukus po vestuvių, ilgą laiką tai buvo stabilumo simbolis – pastovus atlyginimas, aiškus grafikas, ateities planai. Žmona visada žinojo, koks svarbus man šis darbas. Net kalbėdavome apie savo būstą, kurį pavyks įsigyti dėka sutaupytų pinigų. Niekada neįsivaizdavau, kad būtent ten padarysiu klaidą, kuri mus atves čia. Moteris, su kuria išdaviau žmoną, atsirado prieš pusmetį. Iš pradžių nieko keisto – sėdėdavo šalia, prašydavo pagalbos, nes buvo naujokė. Po truputį pradėjome kartu pietauti – pradžioje su kolegomis, vėliau tik mudu. Ji pasakodavo apie savo sunkumus su vaikinu, barnius, abejones. Klausydavausi vis dažniau. Pradėjau trinti žinutes „dėl visa ko“, grįžtant namo nutildžiau telefoną, tvirtindavau, kad ilgos darbo susirinkimų valandos. Neištikimybė įvyko vieną netikėtą vakarą, kai vėlai išėjome iš biuro. Tai nebuvo suplanuota ar romantiška, bet sąmoninga. Žinojau, kad darau klaidą. Vakare grįžęs pabučiavau žmoną, kaip kasdien. Tai – didžiausias mano slegiantis prisiminimas dabar. Žmona sužinojo po kelių savaičių. Miegojome miegamajame, kai ji paėmė mano telefoną ir pamatė žinutes, kurios buvo aiškiai netinkamos. Paklausė tiesiai. Neturėjau ką atsakyti. Ji kelias minutes tylėjo, o tada paprašė papasakoti viską detaliai. Pasakiau. Tą naktį nemiegojome kartu. Kitomis dienomis namuose tvyrojo įtampa. Ji klausinėjo konkrečių dalykų – kur, kada, kiek kartų, ar vis dar bendraujame. Atsakiau į viską. Vieną dieną ji ištarė žodžius, kurių niekada nepamiršiu: „Nežinau, ar galėsiu tau atleisti, bet žinau, kad negaliu toliau gyventi žinodama, jog tu kasdien ją matai.“ Tada buvo iškeltas darbo klausimas. Ultimatumas buvo aiškus. Ji sakė, kad neverčia, tačiau turi jaustis saugi. Kad kol aš dirbsiu tame ofise, ji negalės judėti pirmyn. Pasiūlė pasirinkimą: arba išeinu iš darbo, arba susitaikau, kad ji išvyks. Neverkė. Nekėlė balso. Tai buvo dar sunkiau. Naktimis negalėjau užmigti, skaičiavau išlaidas, santaupas, paskolų mokėjimus. Supratau, kad palikti darbą reiškia iškart likti be pajamų. Bet jei to nepadarysiu, mūsų santuoka greičiausiai baigsis. Vakar pasakiau vadovui, kad išeinu, ir palikau įmonę su labai keistu jausmu – palengvėjimas ir baimė. Grįžęs namo viską pasakiau žmonai. Tikėjausi, kad tai ją nuramins. Ji pasakė, kad vertina šį žingsnį, bet tai dar nereiškia, kad viskas susitvarkys. Kad dar nežino, ar galės man vėl pasitikėti. Jai reikia laiko. Nieko nežadėjo. Dabar esu be darbo ir santuoka „ant pauzės“. Nežinau, ar paprasčiausiai netekau darbo… ar jau prarandu ir žmoną.

Vakar palikau darbą, tikėdamasis išgelbėti santuoką. O šiandien nebesuprantu, ar nepraradau ir abiejų dalykų.

Uncategorized

065

Vyras pakvietė savo buvusią žmoną su vaikais švęsti Naujuosius, o aš susikroviau daiktus ir išėjau pas draugę

Tu rimtai, Edvinai? Pasakyk, kad čia nevykęs juokelis. Ar aš nugirdau per vandens čiurlenimą?

Uncategorized

0155

Man 42-eji, vedęs moterį, kuri buvo mano geriausia draugė nuo 14-os: susipažinome mokykloje, nebuvo nei kibirkščių, nei romantikos – tik draugystė, pasidalijimai, paslaptys; per visą jaunystę ir suaugusio gyvenimo pradžią gyvenome atskirai, turėjome kitų partnerių, tačiau sunkiu metu vienas kitam buvome artimiausi žmonės, o po ilgo draugystės kelio meilė tarp mūsų užsimezgė tik po gyvenimo išbandymų, skyrybų ir praradimų – atsargiai žengėme į santykius, ilgai netikėjome, kad esame daugiau nei draugai, tačiau galiausiai susituokėme brandžioje, apgalvotoje santuokoje, kurioje stabilumas ir atvirumas tapo stipriausiu pagrindu mūsų bendram gyvenimui.

Man dabar 42 metai ir esu vedęs moterį, su kuria draugavome nuo keturiolikos. Susipažinome gimnazijoje Vilniuje.

Uncategorized

015

Šios vasaros pabaigoje: bibliotekininkės Dainos atostogų nuotykiai prie Baltijos jūros, netikėtas gelbėjimas, pažintis su Vilniaus tėčiu ir jo paaugliu sūnumi, jų šeimos išsiskyrimo istorija ir nauja viltis meilės pradžiai

Vasaros pabaigos slenkstis Dirbdama bibliotekoje, Justina vis dažniau save laikė nuobodžia skaitytojų

Uncategorized

041

Jis dažnai išvykdavo į komandiruotes ir aš buvau prie to pripratusi. Atsakydavo vėlai, grįždavo pavargęs, sakydavo, kad ilgai užsibuvo susitikimuose. Niekada nelandžiojau po jo telefoną ir neklausinėjau be reikalo – tikėjau juo. Vieną vakarą, kai lankstiau drabužius miegamajame, jis, nespėjęs net nusiauti batų, atsisėdo ant lovos ir tarė: — Noriu, kad išklausytum manęs, nepertraukinėdama. Jau tada pajutau, kad kažkas negerai. Jis prisipažino, kad matosi su kita moterimi. Paklausiau, kas ji. Po trumpos pauzės pasakė jos vardą – ji dirba netoliese jo biuro, jaunesnė už jį. Paklausiau, ar jis ją įsimylėjęs. Atsakė nežinąs, bet su ja jaučiasi visai kitaip – mažiau pavargęs. Tada paklausiau, ar jis ketina išeiti. — Taip. Nenoriu daugiau apsimetinėti, — atsakė jis. Tą vakarą jis miegojo ant sofos. Kitą rytą išėjo anksti ir namo negrįžo dvi dienas. Sugrįžęs jau buvo kalbėjęs su advokatu. Pasakė, kad nori skyrybų kuo greičiau ir „be dramų“. Pradėjo aiškinti, ką pasiims, o ko ne. Klausiau tyloje – po savaitės jau nebegyvenau tame bute. Artimiausi mėnesiai buvo labai sunkūs. Turėjau viena susitvarkyti su viskuo, ką iki tol dalijomės: dokumentais, sąskaitomis, sprendimais. Pradėjau daugiau išeidinėti iš namų – ne iš noro, o iš būtinybės. Priimdavau kvietimus tik tam, kad nereiktų būti viena. Vieną vakarą kavinėje, laukdama eilėje, užkalbinau vyrą. Pradžioje kalbėjom apie orą, eiles, vėlavimą. Susižvalgėme. Kartą, sėdėdami prie mažo stalelio, jis pasakė savo amžių – buvo penkiolika metų jaunesnis už mane. Neišgirdo jokių juokų ar keistų replikų – tiesiog paklausė, kiek man metų, ir tęsė pokalbį, lyg tai neturėtų jokios reikšmės. Dar kartą pakvietė susitikti – sutikau. Su juo viskas buvo kitaip – nebuvo saldžių pažadų ar didelių kalbų. Jis išklausydavo, užjausdavo, buvo šalia, kai kalbėdavau apie skyrybas, niekada nekeisdamas temos. Vieną dieną atvirai pasakė, kad patinku, bet žino, ką išgyvenu. Atsakiau, kad nenoriu kartoti savo klaidų ir nenoriu būti nuo nieko priklausoma. Jis pasakė: „Aš nenoriu tavęs kontroliuoti ar ‘gelbėti’“. Buvęs vyras tai sužinojo iš kitų žmonių. Po kelių mėnesių pertraukos paskambino – paklausė, ar tikrai susitikinėju su jaunesniu vyru. Atsakiau, kad taip. Paklausė, ar man ne gėda. Atsakiau: „Gėda – tavo išdavystė“. Jis padėjo ragelį neatsisveikinęs. Išsiskyriau, nes jis paliko dėl kitos. Bet paskui, nieko neieškodama, sutikau žmogų, kuris mane myli ir vertina. Ar tai gyvenimo dovana?

Dažnai jis išvykdavo į komandiruotes, todėl buvau prie to pripratusi. Žinodavau, kad jis atrašys vėlai