Zibainis

Ilgai tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, o todėl, kad tikėjau: jei sukąstu dantis ir nuryju kartėlį, išsaugosiu ramybę šeimoje. Nuotaka manęs nemėgo nuo pirmos dienos. Iš pradžių tai buvo „juokas“. Vėliau – įprotis. Galiausiai – kasdienybė. Kai jie susituokė, padariau viską, ką daro mama: atidaviau kambarį, padėjau su baldais, sukūriau jiems namus. Galvojau: „Jauni – susigyvens. Aš būsiu tyli, laikysiuosi atstumo.“ Tačiau ji nenorėjo, kad būčiau atstume. Ji norėjo, kad manęs nebūtų. Kiekvienas mano bandymas padėti sulaukė paniekos: – Nelįsk, tau nesigauna. – Palik, padarysiu normaliai. – Kada pagaliau išmoksi? Jos žodžiai buvo tylūs, bet duriantys tarsi adatos. Kartais sakė prie sūnaus, kartais prie svečių, kartais net kaimynų akivaizdoje – lyg didžiuotųsi galėdama „pastatyti mane į vietą“. Ji šypsosi, balsas saldus, bet pilnas nuodų. Aš linkčiojau. Aš tylėjau. Ir šypsodavausi, kai norėdavosi verkti. Skaudžiausia buvo ne ji, o tai, kad sūnus nieko nesakė. Jis apsimesdavo, kad negirdi. Kartais tik gūžtelėdavo pečiais, kartais žiūrėdavo į telefoną. Likęs vienas sakydavo: – Mama, nekreipk dėmesio. Ji tokia… neimk giliai į širdį. „Neimk giliai į širdį“… Kaip neimti, jei savo namuose pradėjau jaustis svetima? Būdavo dienų, kai skaičiuodavau valandas, kol jie išeis – kad likčiau viena, kad galėčiau laisvai kvėpuoti, negirdėti jos balso. Ji elgėsi lyg būčiau tarnaitė, kuri turi sėdėti kampe ir tylėti. – Kodėl palikai puodelį čia? – Kodėl neišmetei šito? – Kam tiek kalbi? O aš… beveik nebekalbėjau. Vieną dieną išviriau sriubos. Nieko ypatingo. Tiesiog naminė, šilta. Kaip visada, kai myliu – gaminu valgyti. Ji įėjo į virtuvę, atidarė puodą, pauostė ir sugėdino: – Tai čia? Vėl tavo „kaimiški valgiai“. Labai dėkojame… Ir tada ištarė žodžius, kurie iki dabar skamba ausyse: – Atvirai, jei tavęs nebūtų, visiems būtų lengviau. Sūnus sėdėjo prie stalo ir girdėjo. Mačiau, kaip sugriežtėjo jo žandikaulis, bet jis vėl tylėjo. Aš nusisukau, kad nematytų mano ašarų. Galvojau: „Neverk. Nesuteik jiems pasitenkinimo.“ Bet ji tęsė garsiau: – Tik trukdai! Visiems trukdai! Ir man, ir jam! Nežinau kodėl… bet šįkart kažkas sulūžo. Gal ne manyje, o jame. Sūnus pakilo nuo stalo. Lėtai. Be triukšmo. Tarė tik: – Liaukis. Ji sustingo. – Kodėl „liaukis“? – sukluso ji, lyg nekalta. – Sakau tiesą. Sūnus priėjo prie jos. Pirmą kartą gyvenime išgirdau jį kalbant taip: – Tiesa ta, kad žemini mano mamą. Namuose, kuriuose ji viską laiko. Rankomis, kurios mane išaugino. Ji norėjo pertraukti, bet jis neleido. – Ilgai tylėjau. Maniau, kad taip „būsiu vyras“. Kad saugosiu ramybę. Bet iš tikrųjų tik leidau vykti negražiems dalykams. Ir tai baigiasi dabar. Ji nublanko. – Tu ją renki vietoj manęs?! Tada jis ištarė stipriausią sakinį, kokį esu girdėjusi: – Renku pagarba. Jei tu to nesugebi – esi ne ten, kur reikia. Pasklido tyla. Sunkiai, tarsi visa erdvė sustingo. Ji išėjo į jų kambarį, trenkė durimis, ėmė kažką kalbėti, bet nebebuvo svarbu. Sūnus atsisuko į mane, jo akys buvo šlapios. – Mama, atleisk, kad palikau tave vieną. Negalėjau iškart atsakyti. Tik atsisėdau. Rankos drebėjo. Jis priklaupė šalia, paėmė už delnų kaip vaikystėje: – Tu to nenusipelnei. Niekas neturi teisės žeminti tavęs — net tas, kurį myliu. Aš pravirkau. Bet šįkart – iš palengvėjimo. Pagaliau kažkas mane pamatė. Ne kaip „trukdį“. Ne kaip „seną moterį“. O kaip mamą. Kaip žmogų. Taip, ilgai tylėjau… bet vieną dieną mano sūnus prabilo už mane. Ir tada supratau: kartais tyla saugo ne ramybę, o kitų žiaurumą. Kaip manot — ar mama turėtų kentėti pažeminimus vardan „taikos“, ar tylėjimas tik daro skausmą stipresnį?

Ilgai tylėjau. Ne todėl, kad neturėjau ką pasakyti, bet tikėjau, jog jei kentėsiu ir ryšiuosi viską priimti

Uncategorized

018

Kodėl nebeturėtumėte kviesti svečių į savo namus? Mano patirtis rodo

20251215, Vilnius Pastaruoju metu nusprendžiau nebekviesti draugų ir giminaičių į savo namus.

Uncategorized

0166

Man 66-eri, nuo sausio pradžios gyvenu su penkiolikmete mergaite, kuri nėra mano dukra. Ji – kaimynės dukra, likusi viena po motinos mirties prieš Naujuosius metus. Abi gyveno mažame vieno kambario nuomojamame bute už trijų namų nuo manojo: vienoje lovoje, improvizuotoje virtuvėje, prie mažo stalo, skirto ir valgymui, ir pamokoms, ir darbui. Nei patogumų, nei svečių – tik būtinos gyvenimo sąlygos. Mergaitė nuo mažens padėjo motinai, kartu dirbo, skaičiavo paskutinius centus, motina niekuomet neprašė pagalbos. Aš padėdavau atsargiai, kad neįžeisčiau orumo. Po motinos netekties mergaitė liko viena su nuomos ir sąskaitų našta, nežinodama, kas jos lauks. Tada priėmiau ją į savo namus: be žodžių, tiesiog pasakiau – gali likti čia. Dabar gyvename kartu, dalijamės darbais, be įsakymų ar griežtų taisyklių. Išlaidas padengiu aš, nors finansiškai dabar sunkiau, bet džiaugiuosi, kad ji nėra viena ir nesikankina dėl ateities. Ji – mano namų dalis, o savo vaikų neturiu. Kaip jūs reaguotumėte į tokią istoriją?

Man jau sukako 66 metai, ir dar vis prisimenu pradžią metų, kai mano namuose apsigyveno penkiolikmetė

Uncategorized

024

Esu pensininkė – kai pardavinėjau barankas prie savo kioskelio Vilniuje, bandė mane apgauti dvi „švarkų“ tipai

Esu pensininkas kai pardavinėjau riestainius, mane bandė apgauti. Kas rytą stoviu savo mažoje riestainių

Uncategorized

027

Mūsų vestuvėse mano vyras pasakė: „Šis šokis skirtas moteriai, kurią slapta mylėjau pastaruosius dešimt metų.“ Tada jis tiesiog praėjo pro šalį ir pakvietė mano seserį šokti.

2025gruodžio16d. Šiandien, kai vestuvės baigėsi, viskas pasikeitė taip, kaip niekas nesitikėjo.

Uncategorized

01.5k.

– Tėti, daugiau pas mus nebeateik! Nes kai tik tu išeini, mama visada pradeda verkti. Ir verkia iki pat ryto. – Užmiegu, pabundu, vėl užmiegu ir vėl pabundu, o ji vis verkia ir verkia. Klausiu jos: „Mama, kodėl tu verki? Dėl tėčio?..“ – O mama sako, kad neverkia, tiesiog sloguoja, nes sloga. Bet juk aš jau didelė ir žinau – tokios slogos nebūna, kad ir balsas būtų pilnas ašarų. Tėtis su Olya sėdėjo kavinėje prie stalo – maišė kavą mažytėje baltoje puodelyje, kuri jau buvo atšalusi. Olya net nepalietė savo ledų, nors stiklinėje priešais ją – tikras meno kūrinys: spalvoti kamuoliukai, ant viršaus žalios lapelės ir vyšnia, o viskas užpilta šokoladu. Bet jokia šešerių metų mergaitė neatsispirtų tokiam grožiui. Tik ne Olya, nes ji dar praeitą penktadienį, turbūt, nusprendė su tėčiu rimtai pasikalbėti. Tėtis ilgai tylėjo, paskui paklausė: – Tai ką daryti, dukra? Visiškai nebematytis? Kaip aš tada gyvensiu?.. Olya suraukė nosytę, tokia graži, kaip mamos – šiek tiek bulvytė, pagalvojo, ir tarė: – Ne, tėti. Aš irgi be tavęs negalėčiau. Darykim taip – tu paskambink mamai ir pasakyk, kad kiekvieną penktadienį iš darželio pasiimsi mane. – Mes pasivaikščiosim, gal norėsi kavos ar ledų, ir galėsim kavinėje pasėdėti. Papasakosi viską apie tai, kaip su mama gyvenat. Po minutės Olya pagalvojo ir pridūrė: – O jei norėsi mamą pamatyti, aš ją telefonu nufotografuosiu kas savaitę ir tau rodysiu. Nori? Tėtis nesižvalgė į savo protingą dukrą, nusišypsojo ir linktelėjo: – Gerai, darykim taip, dukra… Olya lengviau atsikvėpė ir ėmė savo ledus ragauti. Bet dar nebaigė pokalbio, reikėjo pasakyti svarbiausia, todėl, kai nuo spalvotų kamuoliukų po nosimi susidarė tokie pat „ūsai“, juos nulaižė ir vėl tapo rimta, beveik suaugusi. Beveik moteris. Kuriai rūpi savo vyras. Nors tas žmogus jau nebe jaunas: tėtis praeitą savaitę šventė gimtadienį. Olya jam darželyje piešinį nupiešė ir gražiai nuspalvino milžinišką skaičių „28“. Jos veidas vėl tapo rimtas, suraukė antakius ir tarė: – Man atrodo, tau reikėtų vėl vesti… Ir kilniai pamelavo pridėjusi: – Tu gi… ne toks senas dar… Tėtis įvertino dukros „geros valios gestą“ ir nusijuokė: – Pasakytum – „ne toks“… Olya su entuziazmu tęsė: – Ne toks, ne toks! O štai dėdė Sergijus, kuris pas mamą jau du kartus buvo užėjęs, net plikas truputį. O štai čia… Ir Olya parodė sau į viršugalvį, paglostydama minkštus garbaniukus delnu. Pamatė, kad tėtis susirūpino ir įdėmiai pažvelgė į ją – suprato, jog išdavė mamos paslaptį. Todėl prispaudė abiem delnais lūpas, išplėtė akis – vos ne siaubas ir sumišimas. – Dėdė Sergijus? Koks dar tas „dėdė Sergijus“ taip dažnai užsuka? Toks mamai iš darbo viršininkas?.. – beveik garsiai, beveik visoje kavinėje paklausė tėtis. – Tėti, nežinau… – net pasimetė nuo audringos reakcijos Olya. – Gal ir viršininkas. Jis ateina, man saldainius atneša. Ir tortą mums visiems. – Ir dar, – Olya svarstė, ar verta tėčiui atskleisti tokią slaptą informaciją, ypač – „neadekvačiam“, – mamai gėlių. Tėtis, sunėręs pirštus ant stalo, ilgai į juos žiūrėjo. Olya suprato, kad dabar, būtent dabar, jis priima labai svarbų sprendimą savo gyvenime. Todėl jaunoji moteris laukė ir neskubino. Ji jau žinojo, spėjo – visi vyrai lėtapėdžiai, o teisingų sprendimų reikia pastumti. O kas gi turi stumti, jei ne moteris, o dar svarbiau – viena iš brangiausių jo gyvenime. Tėtis tylėjo, tylėjo, galiausiai susikaupęs garsiai atsiduso, pakėlė galvą ir tarė… Jei Olya būtų truputį vyresnė, suprastų, kokiu tonu jis tai pasakė – kaip Otelas savo tragišką klausimą Dezdemonei. Bet ji dar nežinojo nei apie Otelą, nei apie Dezemoną, nei apie kitus didžius įsimylėjėlius. Ji tiesiog kaupė gyvenimo patirtį, matė, kaip žmonės džiaugiasi ar kartais kenčia dėl smulkmenų. Taigi, tėtis pasakė: – Eime, dukra. Vėlu jau, palydėsiu tave namo. Ir tuo pačiu su mama pasikalbėsiu. Apie ką tėtis ketino kalbėtis su mama, Olya neklausė, bet suprato, kad tai – svarbu, ir ėmė sparčiai baigti ledus. Tada suprato, kad tėčio apsisprendimas – daug svarbesnis nei net pats skaniausias ledai, todėl net beveik vikriai švystelėjo šaukštelį ant stalo, nučiuožė nuo kėdės, nugaros puse rankos nusivalė lūpas, šniūktelėjo – ir tiesiai į tėtį pažiūrėjo: – Aš pasiruošus. Eime… Namų link jie ne ėjo, o beveik bėgo. Tiksliau, bėgo tėtis. Bet Olyą jis laikė už rankos, todėl ji beveik „plasnojo“ kaip vėliava. Kai įbėgo į laiptinę, liftas lėtai užsidarė, išveždamas kažką iš kaimynų aukštyn. Tėtis kiek sumišęs pažiūrėjo į Olyą. O ji, iš apačios į viršų, klausė: – Na? Ko čia stovim? Ko laukiam? Juk tik septintas aukštas! Tėtis pagriebė dukrą ant rankų ir puolė laiptais į viršų. Kai po ilgų nervingų skambučių mama pagaliau atidarė duris, tėtis iškart pradėjo nuo esmės: – Tu negali taip elgtis! Koks dar Sergijus? Juk aš tave myliu. Ir mes turime Olyą… Tada, neišleisdamas dukros iš glėbio, apkabino ir mamą. Olya apkabino juos abu už kaklo ir užsimerkė – nes suaugusieji bučiavosi… Štai taip gyvenime nutinka, kad du nelaimingi suaugusieji paguodžia mažą mergaitę, kuri myli juos abu, o jie myli ją ir vienas kitą, bet laiko savo išdidumą ir nuoskaudas… Parašykite komentaruose, ką manote apie tai? Spauskite patinka!

Tu, tėti, daugiau pas mus nevaikščiok! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Ir verkia iki pat ryto.

Uncategorized

088

Ištekėsiu, bet tikrai ne už šio gražuolio. Taip, jis nuostabus vaikinas visais atžvilgiais. Bet ne mano. „Vėl mama su sugyventiniu atėjo, dar su kažkokiu vyru. Jau apsvaigę,“ – Irina atsisėdo kampe už spintelės. – Ir nėra kur pasislėpti, lauke jau sniegas. Kaip viskas atsibodo… Vasarą baigsiu devynias klases ir važiuosiu į miestą. Įstosiu į pedagoginį kolegiją ir tapsiu mokytoja. Nors iki miesto tik dešimt kilometrų, bet gyvensiu bendrabutyje.“

Ištekėsiu, bet tikrai ne už šito gražuolio. Taip, jis šaunus vaikinas visais atžvilgiais. Bet ne mano…

Uncategorized

040

Kelyje namo dėkoti už derlių, patyriau sunkią autoavariją.

Keliaudamas namo prie Kūčių, įsivyravau į rimtą automobilio avariją. Jei ji mirs, pranešk man.

Uncategorized

0496

Dvidešimt metų buvau ištekėjusi ir niekada neturėjau jokių įtarimų. Mano vyras dažnai keliaudavo darbo reikalais, tad prie to buvau pripratusi – jis atsakydavo į žinutes vėlai, grįždavo pavargęs ir pasakodavo apie ilgas susitikimų valandas. Niekada nelandžiojau po jo telefoną ir nieko nereikalingai neklausinėjau, tiesiog juo tikėjau. Vieną dieną, kai tvarkiau drabužius miegamajame, jis atsisėdo ant lovos, net nenusiavęs batų, ir pasakė: „Noriu, kad išklausytum manęs, nepriekaištaudama.“ Jau tada pajutau, kad kažkas negerai. Jis prisipažino, kad susitikinėja su kita moterimi. Paklausiau, kas ji. Jis kelias akimirkas dvejojo, o tada pateikė vardą – ji dirbo šalia jo biuro ir buvo jaunesnė už jį. Paklausiau, ar jis ją myli. Jis atsakė, kad nežino, bet su ja jaučiasi kitaip, mažiau pavargęs. Paklausiau, ar planuoja išeiti. Jis atsakė: „Taip. Nebenoriu apsimetinėti.“ Tą patį vakarą jis nakvojo ant sofos. Išėjo anksti kitą rytą ir negrįžo dvi dienas. Grįžęs, jau buvo kalbėjęs su advokatu, pareiškė, kad norėtų skyrybų kuo greičiau, „be jokių dramų“, ir pradėjo aiškinti, ką pasiims, o ko ne. Aš tylėjau. Per savaitę išsikrausčiau. Artimiausi mėnesiai buvo sunkūs – viską turėjau tvarkyti pati: dokumentus, sąskaitas, sprendimus. Pradėjau daugiau išeiti į miestą – ne iš noro, o iš būtinybės, kad nebūčiau viena namuose. Vieno tokio išėjimo metu sutikau vyrą eilėje prie kavos. Pradėjome kalbėtis apie kasdienius dalykus: orą, žmonių spūstį, vėlavimą. Pradėjome dažniau vienas kitą žvilgčioti. Kartą, sėdint prie mažo staliuko, jis man pasakė savo amžių – buvo penkiolika metų jaunesnis už mane. Nesakė jokio keisto komentaro ar pokšto, tiesiog toliau tęsė pokalbį, tartum tai nieko nereiškia. Pakvietė vėl susitikti. Sutikau. Su juo viskas buvo kitaip. Nebuvo didelių pažadų ar saldžių kalbų. Klausdavo, kaip jaučiuosi, išklausydavo, pasilikdavo šalia, kai kalbėdavau apie skyrybas, nekeisdavo temos. Kartą tiesiai pasakė, kad jam patinku, kad žino, jog išgyvenau sunkų laikotarpį. Atsakiau, kad nenoriu kartoti klaidų ir nenoriu būti priklausoma nuo nieko. Jis pasakė, kad nenori manęs kontroliuoti ar „gelbėti“. Buvęs vyras sužinojo per kitus žmones. Po kelių mėnesių paskambino pirmą kartą. Paklausė, ar tiesa, kad susitikinėju su jaunesniu vyru. Atsakiau „taip“. Jis paklausė, ar man ne gėda. Atsakiau, kad gėda buvo jo išdavystė. Jis padėjo ragelį be atsisveikinimo. Aš išsiskyriau, nes jis mane paliko dėl kitos moters. Bet paskui, net kai nieko neieškojau, atsidūriau šalia žmogaus, kuris mane myli ir vertina. Ar tai gyvenimo dovana?

Esu ištekėjusi jau dvidešimt metų ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kažkas yra ne taip. Vyras nuolat