Zibainis

Sūnus dar nepribrendo tėvystei… „Paleistuvė! Nedėkinga kiaulė!“ — šaukė mama dukrai Natalijai, kiek tik gerklė leido. Suapvalėjęs dukros pilvelis nė kiek nestabdė motinos pykčio — tik dar labiau jį kurstė. „Eik iš namų ir nesugrįžk! Kad daugiau tavęs čia nematyčiau!“ Mama iš tikrųjų išvarė ją iš namų. Tai buvo ne pirmas kartas — anksčiau už įvairius nusižengimus ją irgi mesdavo pro duris. O už tai, kad „prisidarė“, pasakė, jog namo galės grįžti tik tada, kai viskas bus baigta. Su ašaromis akyse, nešdama nedidelį lagaminą, Natalija atėjo pas mylimąjį — sumišusį vaikiną. Paaiškėjo, kad Nazaras net neprisipažino tėvams, kad Natalija nuo jo laukiasi. Nazaro mama iškart paklausė — ar dar nevėlu ką nors daryti. Žinoma, buvo per vėlu — pilvas jau gerokai matėsi. Natalija buvo visiškai sukrėsta, pasiruošusi bet kam, tik kad kas padėtų. Nors dar prieš mėnesį griežtai priešinosi mamos idėjoms, dabar ją draskė neviltis ir baimė dėl ateities. — Mano sūnus dar nepribrendo būti tėvu, — ryžtingai tarė Nazaro mama. — Jis jaunas, tu sugadinsi jam gyvenimą. Žinoma, padėsime kiek galėsim. O dabar paprašiau pažįstamos, kad padėtų tave apgyvendinti reabilitacijos centre tokioms kaip tu — niekam nereikalingoms besilaukiančioms kvailėms. Centre Natalijai paskyrė kambarį. Pagaliau galėjo atsikvėpti, nurimti ir tinkamai pailsėti. Jos niekas nebare, morališkai ir fiziškai ruošė gimdymui, dirbo psichologas. Ir kai atėjo lemiama akimirka, į rankas jai įdavė mažą ryšulėlį — kūdikį, Natalija išsigando, pradėjo panikuoti. Kai atsigavo, ėmė stebėti — kas per nepažįstamas stebuklas jos rankose — mažoji dukra. Artėjo Kalėdos, bet vietoje džiugios naujienos Nataliją perspėjo — turėsi ieškotis kitos vietos, nes tavo vietai jau laukia kita eilėje. Su mėnesiu amžiaus Evute ant rankų Natalija sėdėjo savo kambaryje ir nežinojo, kaip toliau gyventi, kur gauti pinigų, pas ką glaustis nakvynei. Motinos širdis neatitirpo — anūkės net nenorėjo pamatyti, abi išbraukė iš savo gyvenimo. — Na ką gi, mažute, liūdnas mums Kūčių vakaras… — tyliai ištarė dukrai Natalija. Ji juk taip mylėjo šią šventę! Nuo vaikystės bėgdavo giedoti kalėdaičių, mokėjo visas kalėdines dainas, visada tuo metu užsidirbdavo nemažai, kartu su kiemo vaikais išbėgiodavo visą rajoną. Taip norėjosi vėl pajusti tą jausmą — eiti nuo namų prie namų, giedoti kalėdaičių, justi šventės dvasią. „O kodėl gi ne?“ — pagalvojo jauna mama. — Vaikelis ramus, tylus, suvyniosiu ją, prisisegsiu sau, paeisiu, pagiedosiu, iš širdies. O kas neduos įeiti — tebūnie.“ Kitą dieną po Kūčių Natalija pasirinko ramią nuosavų namų gatvelę kalėdaičių žygiui. Kaip ir nujautė, į duris tokiai netipiškai kalėdotojai atidarydavo nenoriai — visi laukė pagal tradiciją vyrų. Tačiau kai kur pavykdavo patekti vidun, o tuomet Natalija taip nuoširdžiai, su jausmu giedojo, kad šeimininkai ją dosniai atlydavo — ne tik pinigėliais, bet ir gardumynais. O ypač švelniai tiesdavo ranką jos naujagimiui. Žmonės suprato, kad ne iš geros dalios moteris su kūdikiu vaikšto per šventes. Nuo namų prie namų žingsniuoti buvo nelengva. „Užsuksiu dar į tą vilą, paskutinį kartą. Ten gyvena turtingi, gal kas gero atseks“, — pagalvojo Natalija. Kišenėje susikaupė nemaža suma, jau ramiau pasidarė širdyje. — Galima pakalėdoti! — tarė, kai šeimininkas pakvietė įeiti. Tačiau tolesnis nepažįstamojo elgesys nustebino Nataliją. Įsileidęs į namus, vyras įsistebeilijo į jos veidą, paskui – į kūdikį. Išbalo, sukliko, neramiai nusėdo ant sofos. — Nadežda? — sušnabždėjo. — Ką? … Ne, aš Natalija… Turbūt mane su kažkuo supainiojote. — Natalija? .. Kaip tu panaši į mano žmoną… — vos išlemeno vyras. — Ir šitas vaikas. Mergaitė? — Taip. — O aš irgi turėjau tokią dukrelę… Bet jos žuvo… autoavarijoje. Prieš kelias dienas sapnavau, kad žmona ir dukra sugrįžta… O dabar štai jūs… argi taip būna? — Aš… neturiu ką pasakyti… — Užeikit, nesidrovėkit! Papasakokit, kaip jūs gyvenate… Iš pradžių Natalijai pasirodė keistas, perdėtai emocingas nepažįstamasis. Bet pagalvojo: vis tiek neturi kur eiti. Įėjo į erdvų kambarį, kur gyveno vienišas vyras. Ant sienos – nuotrauka su vaiku ir moterimi, ir tikrai – mirusi žmona panaši į ją… Ir Natalija pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Kalbėjo nesustodama, iki pat smulkmenų. Pagaliau atsirado bent vienas, kuriam ji rūpėjo. O vyras tylėjo, klausė, gaudė kiekvieną žodį. Kartais akimirkai pažvelgdavo į saldžiai miegantį kūdikį, kuris svajingai šypsojosi sapnuose. Regis, ir ji jautė — sugrįžo į namus, kurie labai greitai taps tikraisiais…

Sūnus dar nepasiruošęs tapti tėvu… Padugnė! Nedėkinga kiaulė! rėkė motina dukrai Saulei iš visų jėgų.

Uncategorized

014

Eik, mamyte, mano brangioji… ir pasakyk, kad ji nėra gera, tarė teta Ilona turtingajai moteriai su prabangiu kailiniu.

Rinkos aidas, kurį aš prisimenu tarsi iš senų dienų, skambėjo kaip visą šeštadienį stendai pilni, pardavėjai

Uncategorized

014

Dievas teikia ramybę. Ar Jūs esate velionio žmona? Noriu Jums pasakyti svarbų dalyką, ką man paliko paskutinėmis akimirkomis velionis…

2024m. spalio12d., Vilnius Šiandien vėl sutriko mintys aplink paskutinį Andriaus Petrausko laidotuvas.

Uncategorized

019

Valerija plovė indus virtuvėje, kai įėjo Jonas. Prieš tai jis išjungė šviesą: „Dar pakankamai šviesu – nėra ko veltui eikvoti elektrą“, — paniuramai sumurmėjo jis. — Aš skalbinius norėjau įjungti, – ramiai atsakė Valerija. — Paleisi naktį, kai elektra pigesnė, – sausai atkirto Jonas. – Ir nereikia leisti tokios stiprios srovės – per daug vandens išnaudoji, Valerija. Taip negalima! Nejaugi nesupranti, kad taip tiesiog švaistai mūsų pinigus? Jonas sumažino vandens slėgį. Valerija liūdnai nužvelgė vyrą, išjungė vandenį, nusausino rankas ir prisėdo prie stalo. — Jonai, ar kada esi žiūrėjęs į save iš šalies? – paklausė ji. — Aš kiekvieną dieną tik ir darau, kad žiūriu į save iš šalies, – piktai atšovė Jonas. — Ir ką gali apie save pasakyti? – neatstojo Valerija. — Kaip apie žmogų? — Ne, kaip apie vyrą ir tėvą. — Vyras kaip vyras, tėvas kaip tėvas. Paprastas. Ne blogesnis, ne geresnis. Kaip visi. Ko čia nori? — Tai nori pasakyti, kad visi vyrai ir tėvai tokie pat kaip tu? — Ko sieki, Valerija? Nori ginčo? Valerija suprato, kad atgal kelio nėra, ir pokalbį reikia tęsti tiek, kiek reikės, kol Jonas supras – gyventi su juo yra kančia. — O žinai, Jonai, kodėl tu iki šiol neišėjai nuo manęs? — O kodėl turėčiau išeiti? – su pašaipa paklausė Jonas. — Na, bent jau todėl, kad manęs nemyli. Ir vaikų mūsų nemyli. Jonas vos ketino prieštarauti, bet Valerija neleidus nutraukti, tęsė: — Ir nereikia sakyti, kad ne taip. Tu išvis nieko nemyli. Ir nesiginčysime apie tai veltui gaišdami laiką. Noriu kalbėti apie kitką: kodėl tu dar su manimi ir vaikais? — Nu ir kodėl? — Iš šykštumo, – atsakė Valerija. – Nes tau, Jonai, skyrybos – didžiulė finansinė netektis. Kiek jau metų kartu? Penkiolika? Ką pasiekėme per tuos metus? Jei neskaičiuotume, kad tu tapai man vyru, o aš tau žmona, ir mes turime vaikus? Kokie mūsų pasiekimai per šiuos penkiolika metų? — Juk visa gyvenimas dar priešakyje, – sumurmėjo Jonas. — Ne visas, Jonai. Nebeliko tiek daug. Visą laiką, kol gyvename kartu, nė karto neatostogavome prie jūros. Nė karto. Nekalbu apie užsienį – net Lietuvoje niekur nebuvome. Atostogas leidžiame namie, mieste. Net grybauti neišvažiuojame, nes, kaip tu sakai, viskas per brangu. — Nes taupau mūsų ateičiai, – šaltai atsako Jonas. — Mūsų ar savo? – nustemba Valerija. – Kam konkrečiai tu taupai? — Jums gi stengiuosi, – įsisiaudrina Jonas. — Apie ką tu kalbi? Tu kiekvieną mėnesį ima tiek mano, tiek savo pinigus, viską kaupi, – pusiau juokais, pusiau liūdnomis akimis nutraukė Valerija. – Gerai, duok man pinigų. Noriu nupirkti vaikams ir sau naujų drabužių. Jau penkiolika metų nešioju, ką vilkėjau per vestuves ar gautą iš tavo brolio žmonos. Mūsų vaikai viską dėvi paveldėtą iš pusbrolių. — Kam išlaidauti? Vaikams puikiai tinka drabužiai iš mano brolio vaikų. Mama mums dvi kambarius skyrė – neturėtum skųstis. — O man kieno drabužiai tinka, a? Kodėl negaliu puoštis? — Ką tau rodytis? Moteriai su dviem vaikais – trisdešimt penkeri. Tau ne apie drabužius galvą kvaršinti. — O apie ką? — Apie gyvenimo prasmę, dvasinį tobulėjimą. — Viskas aišku, – atsiduso Valerija. – Todėl tu laikai visus pinigus savo sąskaitoje, o mums nė cento neskiri. Nes mums neva negalima patikėti. Iškart viską išleistume. O jei kas atsitiktų? — Ir kas tada, jei kas nutiks? – užsikerta Jonas. — Gerai pasakei, Jonai! O gal pastebėjai, kad gyvename jau dabar lyg būtume „atsitikime“? Jonas tylėjo, pikta žiūrėjo į žmoną. — Tu taupai net ant muilo, tualetinio popieriaus, servetėlių… rankų kremą iš gamyklos parsineši, – dėsto Valerija. — Centas prie cento… Nuo tokių smulkmenų ir prasideda taupymas, – sausai atšauna Jonas. — Nustatyk bent terminą, kiek dar tęsis šita kančia. Dešimt, penkiolika, dvidešimt metų? Kada galiausiai galėsim gyventi normaliai – bent jau su gera tualetinio popieriaus pakuote? Jonas tebetyli. — Na, gal keturiasdešimties pradėsim gyventi? O gal penkiasdešimties? Šešiasdešimties? Jonas ir toliau tyli. — Žinai, Jonai, o jeigu mes iki šešiasdešimties nespėsim? Juk dėl tavo šykštumo maitinamės atmestinai, nuolat suirzę. Žmonės su blogu nusiteikimu ilgai negyvena… — Jei išeisim gyventi atskirai, nebegalėsim taupyti, — burbteli Jonas. — Ir šiaip – man užtenka. Aš išeinu, – tvirtai taria Valerija. – Pavargau taupyti. Noriu gyventi dabar, o ne „kai nors“. Išsinuomosiu butą, rūpinsiuosi savimi ir vaikais, darysiu ką noriu. Visi pinigai – ir tavo alimentai – bus leidžiami iki paskutinio cento. Vaikus savaitgaliais pas jus atvešiu, o pati eisiu į teatrą, į restoraną, į parodą… O vasarą — važiuosiu prie jūros. Galbūt į Palangą, o gal į Nidą – dar nuspręsiu. Jonui užtemo akyse. Jis tyliai skaičiavo, kiek jam liks po alimentų ir vaikų išlaidų, bet labiausiai jį išgasdino mintis, kad Valerija išleis pinigus kelionėms – jo pinigus! — Beje, sąskaitą, kurioje laikai pinigus, padalinsim per pusę, – pridūrė Valerija. — Kaip padalinsim? — Lygiomis dalimis. O visus tuos metus kauptą sumą irgi išleisiu. Gyvensiu jau dabar, Jonai, ir – džiaugsiuosi gyvenimu. Jonas liko be žado. — Žinai, Jonai, – pabaigė Valerija, – mano svajonė, kad kai ateis mano laikas – mano sąskaitoje nebūtų nė cento. Tada žinosiu, kad viską išleidau sau ir savo gyvenimui. Po dviejų mėnesių Jonas ir Valerija išsiskyrė.

2024 metų balandžio 5 d., Vilnius. Vakaras. Plaunu indus virtuvėje, kai už nugaros tyliai pasirodo Vytas.

Uncategorized

013

– Na, Raini, einam, ar ne… – sumurmėjo Valera, pasitaisydamas savadarbį pavadėlį iš senos virvės. Tai buvo šią žvarbaus lietuviško vasario vakarą, kai šaltas vėjas kiaurai drėbė lietų su sniegu, o šalia kojų tupėjo Rainis – rainas kiemo šuo viena užmerkta akimi, seniai tapęs Valeros gyvenimo dalimi. Dar visai neseniai Valera, buvęs kariškis, sugrįždamas iš naktinės pamainos „Akmenės cemento“ gamykloje, jį rado šalia konteinerių, sumuštą ir alkstantį. Tąkart Valera nežinojo, kad su Rainiu teks ne tik dalintis duona, bet ir kartu atlaikyti drąsių „švaruolių“ gaujos iššūkį savo kieme Naujininkuose – ten, kur seni daugiaaukščiai, pavymui pūga, o vietos autoritetas Serioža Kreivys su paaugliais iš „savos komandos“ įtariai stebi kiekvieną kaimyną…

Na, Rudis, einam, sumurmėjo Valdas, suspausdamas savadarbį pavadėlį iš senos virvės. Jis užsitraukė striukę

Uncategorized

054

Berniukas pažadino iš mamos aimanos

Berniukas pabudo nuo mamos skausmo garsų. Priėjo prie jos lovos: Mama, ar skauda? Mažylė, atnešk vandens!

Uncategorized

082

– Vėl jis laižosi! Maksimai, nuimk jį nuo manęs! Neringa nervingai žiūrėjo į Tėmą, besiblaškantį šalia kojų. Kaip mums taip „pasisekė“ su tokiu išdykėliu? Kiek daug svarstėm, rinkomės veislę, konsultavomės su kinologais… Žinojom, kad šuo – didelė atsakomybė. Galiausiai nusprendėme imti vokiečių aviganį – tikėdamiesi ištikimo draugo, sargo ir gynėjo. Kaip šampūnas – trys viename! Bet šitą „gynėją“ patiems nuo kačių saugot reikia… – Tai dar vaikas jis. Palauk, paaugęs pamatysi. – Taip, taip, laukiu nesulaukiu, kol šitas žirgas užaugs. Pastebėjai, kad jis daugiausiai iš mūsų visų suėda? Kaip mes jį išmaitinsim? Tik netrepsėk, asile, vaiko neprikelsk! – bambėjo Neringa, rinkdama žaislus, kuriuos išmėtė Tėma. Jie gyveno Vilniuje, Žvėryne, pirmame Karaliaus Mindaugo prospekto aukšte, senoviškame staliniame name, su žemai į asfaltą įaugusiais langais. Vieta gera, jei ne vienas „bet“: langai žiūrėjo į akliną, atokesnį kiemą, kur vakarais šmėžuodavo šešėliai, rinkdavosi vyrai „pasikalbėti“, būdavo ir muštynių. Beveik visą dieną Neringa būdavo viena namuose – dar su ką tik gimusia Katile. Maksimas rytais eidavo dirbti į Nacionalinę dailės galeriją, o laisvalaikiu šmirinėdavo po blusturgius ir senų knygų krautuvėles. Akylas meno žinovo žvilgsnis – tikras deimantas, kaip juokaudavo Neringa – sugebėdavo išvelkėti iš krūvos paslėptą šedevrą ar retą leidinį. Maksimas buvo nenumaldomas kolekcionierius. Nepastebimai namuose susirinko nebloga paveikslų kolekcija, bufete puikavosi Lietuvoje pagamintos porceliano lėkštės, sovietmečio skulptūrėlės ir XX a. pradžios sidabro stalo įrankiai… Neringai darėsi nejauku likti vienai su tokiu turtu ir maža dukrele, o vagysčių name pasitaikydavo nemažai. – Neringa, ką manai, kada su Tėma geriau pasivaikščioti – dabar ar po pietų? – Nežinau. Ir, šiaip, čia ne mano šuniškas reikalas! Išgirdęs žodį „pasivaikščioti“, Tėma kaip patrakęs nulėkė į prieškambarį – taip, kad net ant posūkio paslydo, griebė pavadėlį, sugrįžo ir pašoko iki lubų. Na ir žirgas – ne šuo. Jis visus myli, visus sveikina, visiems kamuoliuką tempia, tik svečiai – ant slenksčio. Atvira širdis, tikras vyrukas, o imtas juk dėl apsaugos! O jis net paskui kiemo kates nesivaiko – lekia prie jų su kamuoliuku, laimingas, lyg eis draugaut. Tai jau porą kartų gavo letena per snukį. Kiemo katės – rimta apsauga, tokią būtų reikėję imti… Rytoj vėl visa diena viena. Vyras išvyksta į Kernavę į M. K. Čiurlionio šventę, o jai ką veikt? Porcelianą saugot ir su tuo ausyliumi lakstyti? Netrūko moteriškėms rūpesčių… Auštant vyras tyliai kėlėsi, kad nežadintų žmonos. Kaip ten bebūtų! Neringa girdėjo, kaip virtuvėje užkunkuliavo virdulys, žvangtelėjo pavadėlis, kaip Maksimas šnibždėjo Tėmai, kad šis necyptų, netrepsėtų. Po šių ramybės garsų ji užsnūdo, o kai pažadino dukra, Maksimo jau nebebuvo. Diena prasidėjo kaip visada – paprastai ir ramiai. Argi ne laimė? Draugės stebėjosi: “Neringa, anksti ištekėjai: dabar plėšaisi tarp vyro ir dukros, visą dieną virtuvėj…” Bet argi buityje nėra grožio? Ir tegu nesusiklostė viskas, kaip svajojo. Nuovarį kėlė vyro dažnas nebuvimas, ankštuma, trūkumas lėšų. Ir dar ta jo aistra kolekcionuoti, kuriai sudega tiek pinigų… Dabar net bičiulį šunį atvedė, o rūpintis juo – Neringai. Bet ji žinojo: mylėti reikia mylimus žmones su visais jų pliusais ir minusais. Niekas nežadėjo tobulumo… Supratusi šią paprastą tiesą, Neringa apsiramino ir nusprendė džiaugtis tuo, ką turi, o ne graužtis dėl to, ko nėra. Ji sėdėjo vaikų kambaryje ir maitino dukrą, kuri bevalgydama užsnūsdavo, tad tekdavo laukti, kol vėl pabus, kad baigtų žįsti. Kažkas paskambino į duris, bet Neringa neatsiliepė. Nieko nelaukė, o šiaip žmonės be skambučio iš kito miesto krašto neužvažiuos. Brangios rytinės valandos, kaip ji jas mylėjo! Namuose tylu, tik senovinis laikrodis tiktaktuoja prieškambary, ir pro atvirą langą sklinda iš vaikystės pažįstamas miesto ūžesys: troleibusų gausmas, mašinų purkštelėjimai, šluotos šnarėjimas asfalte, vaikų balsai… O kur tas ausylis? Keista – jau senokai nesimato. Aišku, Tėma ne toks jau ir ausylis – ausys stačios, kaip reikiant, tik charakteris kvailokas. Kvailius, ir tiek. Tai dabar gyvenk su juo, maitink, vedžiok, o naudos – nulis. Geriau būtume prancūzų buldogą paėmę. Neringa susižavėjusi stebėjo dukrytę, kuri, pasisotinusi, it prisiurbusi pelytė, nuslydo nuo krūtinės. Oi, kokia nuostabi jų mergaitė! Auk, auk, mano auksaspalve, – tyliai šnabždėjo Neringa, guldydama dukrą. Ko dar reikia? Ir tą akimirką svetainėje nuskambėjo keistas garsas – neaišku, ar traškesys, ar čežesys. Neringa įsiklausė. Triukšmas pasikartojo. Nekvėpuodama, nusiėmė šlepetes ir slaptai nuskubėjo į svetainę. Pirmiausia ją suneramino Tėmos nugara – jis, lyg pasislėpęs už užuolaidos, skyrusios prieškambarį nuo svetainės, susigūžęs stebeilijo į gilyn į kambarį. Neringa pasekė žvilgsniu… ir nušalo: lange, tiksliau – atidarytoj fortkėje, kyšojo pusė žmogaus. Tipiška banditiška nuplikusi galva, rankos ir pečiai – jau kambaryje, ir, niurnėdamas, vyras bandė įsprausti savo sausą kūną pro langą. Neringa negalėjo patikėti, kad tai vyksta jai – negali būti! Ką daryti? Šaukti? Jau beveik visas vyras buvo viduj! Dar akimirka, ir… Ji krūptelėjo nuo riksmų. Juoda šešėlis šmurkštelėjo prie lango, ir ji ne iškart suprato, kad tai Tėma. Užšokęs ant palangės, šuo įsikibo į įsibrovėlio sprandą! „A-a-a!!!“ užriaumojęs, vyriškis išpūtė akis taip, kad atrodė, tuoj iškris. Neringa išbėgo į laiptinę, pašaukė kaimynus, o toliau jau viskas buvo žymiai paprasčiau. Suėjo žmonės, iškvietė policiją. Visi stengėsi padėti, nors nelabai žinojo, kaip – bet jau pats žmonių buvimas buvo didžiulė pagalba. Ką ji būtų dariusi viena? Įveikusi baimę, Neringa priėjo prie vyro – kad Tėma nenutrauktų jam gerklės. Tik tobetrūko! Tačiau Tėma, šaunuolis, įsikibo į apykaklę, tvirtai, bet negiliai laikė. Nei lašo kraujo! Kai įsibrovėlis bandydavo krustelėti, Tėma tik stipriau suspausdavo žandikaulius, o kai šis nurimdavo – šuo atleisdavo. Iš kur jis visa tai žinojo? Šitas kvailiukas su kamuoliuku elgėsi kaip tikras profesionalas! Ne lodamas puolė, o pasislėpė už užuolaidos ir stebėjo. Jis leido vagiui įlysti iki pusės, kad užstrigtų, paskui puolė, ir suėmė reikiamai – profesionaliai, be kraujo liejimo. Kaip sakoma, mūsų darbas – sulaikyti, o teismas tegu sprendžia. Net patys vyriausi policininkai neprisimena, kad užkluptas vagis būtų taip džiaugęsis areštu! Tas, išsigandęs Tėmos dantyse, netgi nudžiugo, kai jį paėmė pareigūnai, tuo tarpu mūsų šuo taip įsijautė į sargo vaidmenį, jog teko jį įkalbinėti paleisti grobį, kol atvažiavo kinologas. Tik šis davė komandą – ir Tėma atleido nasrus! Išspjovęs vagį, šuo ramiai atsisėdo prie lango ir ištikimai stebeilijo į kinologą – „liepkite, vykdysiu!“ Tik kad pagarbos neatsisveikino. – Oi, pasisekė jums dėl šuns, – pagarbiai paplojo Tėmai per nugarą pareigūnas ir atsidusęs pridūrė – tokių mums į paieškų skyrių! Maksimas grįžo vėlai vakare. Atsargiai pravėrė duris ir iš nuostabos sustingo. Ir buvo ko stebėtis. Pirma: Tėma drybsojo ant sofos – tai buvo GRIEŽTAI uždrausta ir niekad neleidžiama. Antra: išsikėlęs visas keturias, išsidrėbęs tingiausioje, netgi nepanašioje į padorią, pozoje, o Neringa kasė jam pilvą, lepinosi, glostė ir net pabučiuot pasiruošus buvo, murmėdama: „Tu mano džiaugsmas, višteli, mažas žirgelis. Auk sveikas! Būk džiaugsmui tėčiui ir mamai! Ir kokia aš tau neteisi buvau, tikrai nepyk, žioply…“ Šią istoriją man papasakojo viename iš Čiurlionio švenčių pats įvykių dalyvis – meno žinovas. Tėma, matyt, papasakotų dar įdomiau – kaip sekė, kaip griebė, kaip policijai perdavė! Tai buvo seniai. Bet istoriją atsimenu, vis jaučiu, kaip Tėma letena braižosi ant popieriaus, nori užrašyt – tad štai ir pasidalinu su jumis…

Vėl jis laižo! Gediminai, pasiimk jį! Ieva su susierzinimu žvelgė į savo šunį Rūką, kuris beviltiškai

Uncategorized

028

Svarbiausia: Karščiavimas, kuris vos per kelias minutes pakilo iki 40,5, traukuliai ir Leros kova už gyvenimą; Iros neviltis, Maksimo siaubas, skubėjimas į Vilniaus vaikų ligoninę, prisiminimai apie mažosios dukros nutikimus ir mirtiną baimę tą naktį, kai laukė lemtingo gydytojos žodžio – „gyvens“

Svarbiausia Karolinos temperatūra šoko aukštyn staiga. Termometras parodė 40,5 °C, ir tuoj pat prasidėjo

Uncategorized

0263

PO Naujųjų Metų Šventės

Lina, kur eini? nustebęs paklausė vyras, kai mato, kad žmona ruošiasi miegoti. Į lovą, o ką?