Zibainis

Mano anyta buvo labai nustebusi pamačiusi mūsų sode nei vienos daržovės ar vaisiaus – tik veja ir gėlių darželis vietoj tradicinės lietuviškos daržovės kieme

Mano anyta pasirodė tarsi iš dūmų debesies, kai vieną rytą įžengė į mūsų kiemą Šiauliuose. Žvelgė aplink

Uncategorized

0108

Mano marti supyko ant manęs dėl buto ir pradėjo kurstyti sūnų prieš mane: kaip sūnaus žmona bando išgauti mano būstą ir skatina sūnų nusisukti nuo manęs

Mano martį̇tė labai supyko ant manęs dėl buto ir ėmė kurstyti sūnų prieš mane. Sapne, kuris priminė

Uncategorized

027

Slaugė našliui: paslaptis, kurią nuo Zinos slėpė dvidešimt metų – neištarti laiškai, reginos baimė prarasti vyrą ir kaltė, kurią gali sunaikinti tik tiesa

Slaugė našliui Prieš mėnesį mane pasamdė prižiūrėti Reginą Vaitiekūnienę moterį, kurią insultas prikaustė

Uncategorized

0145

Vyras sulygino mane su draugo žmona prie stalo ir gavo lėkštę „silkės pataluose“ tiesiai ant kelių

Vyras palygino mane su draugo žmona prie stalo ir gavo lėkštę salotų ant kelių Vėl ta pati lėkštė?

Uncategorized

059

Neleisiu, kad mano sūnus išlaikytų svetimą vaiką

O kiek tau buvęs moka išlaikymui? Rasa vos nepaspringo arbata. Klausimas, lyg ledinis gniūžtės smūgis

Uncategorized

074

Tu – išdavikas: vestuvių nebus

Tu išdavikas vestuvių nebus Mieloji, ką čia už nesąmones man meti? Karolis net nepažvelgdamas į nuotraukas

Uncategorized

0105

Koks gi čia skirtumas, kas rūpinosi močiute! Butas pagal įstatymą turi priklausyti man! – mano mama pykstasi su manimi. Mano pačios mama man grasina teismu. Kodėl? Nes močiutės butas neatiteko nei jai, nei net man – jis atiteko mano dukrai. Mama mano, kad tai žiauriai neteisinga ir butas privalėjo likti jai. Bet močiutė pasirinko kitaip. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad aš ir mano vyras gyvenome kartu su ja ir rūpinomės ja paskutiniuosius penkerius metus. Drąsiai galiu sakyti – mano mama tikra savanaudė. Jos norai ir interesai jai visada buvo daug svarbesni nei kitų žmonių. Mama buvo ištekėjusi tris kartus, bet turi tik dvi dukras: mane ir mano jaunesnę sesę. Su seserimi mūsų santykiai puikūs, bet su mama – jau visai ne. Savo tėčio net neturiu prisiminimų. Jis išsiskyrė su mama, kai man buvo vos dveji metai. Vėliau iki šešerių gyvenome su mama pas močiutę. Kažkodėl tada man atrodė, kad močiutė labai nemaloni. Gal todėl, kad mama vis verkdavo. Tik vėliau, užaugusi, supratau, kad ji buvo labai gera moteris. Norėjo tik padėti dukrai atsistoti ant kojų. Po to mama antrą kartą ištekėjo, ir gyvenome tryse su mano patėviu. Šioje santuokoje gimė mano sesuo. Su patėviu mama gyveno septynerius metus, bet vėliau vėl išsiskyrė. Šįkart pas močiutę nebegrįžome. Patėvis išvažiavo uždarbiauti, ir laikinai leido mums gyventi savo bute. Po trijų metų mama vėl ištekėjo už kito vyro. Žinoma, jos naujasis vyras nebuvo sužavėtas., kad žmona turi vaikų. Tačiau niekada mums nebuvo piktas – tiesiog visiškai ne kreipė dėmesio. Mama irgi mūsų beveik nepastebėjo, buvo visiškai atsidavusi naujam vyrui, vis jam pavydėjo, keldavo skandalus ir daužydavo indus. Kartą per mėnesį mama pradėdavo krautis daiktus, bet jos vyras visada ją sustabdydavo. Aš ir sesė pripratusios, vis labiau rūpinausi seserimi, nes mamai mūsų visai nebuvo laiko. Laimei, turėjome močiutes – jos mus labai palaikė. Kai įstojau į universitetą, išsikėliau į bendrabutį, o sesė liko gyventi su močiute. Tėtis visada jai padėdavo, o mama paskambindavo tik per šventes. Aš tiesiog priėmiau mamą tokią, kokia ji yra. Seniai supratau, kad ji mumis nesirūpina, dėl mūsų nesijaudina. Mano sesuo – ne. Ji labai pykdavo, ypač tada, kai mama neatėjo į jos išleistuves. Mūsų vaikystė baigėsi. Sesuo ištekėjo ir išvyko su vyru į kitą miestą. O aš su draugu gyvenome nuomojamame bute, neskubėjome tuoktis. Dažnai lankydavau močiutę, mes labai artimai bendravome, bet stengdavausi jos neapsunkinti. Vėliau močiutė susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Gydytojai pasakė – reikia nuolatinės globos. Pradėjau lankyti ją kasdien: atnešdavau maisto, gamindavau, tvarkydavausi, bendraudavau, prižiūrėjau, kad vartotų vaistus. Mano draugas irgi visada padėdavo – tvarkė daiktus, remontuodavo butą. Tada močiutė pasiūlė mums pas ją apsigyventi, kad galėtume sutaupyti savo būstui ir nemokėti už nuomą. Be jokios abejonės sutikome! Su močiute sutarėme puikiai, o ji labai mėgo mano draugą. Apsigyvenome. Po pusmečio sužinojau, kad laukiuosi. Nusprendėme gimdyti, močiutė buvo labai laiminga dėl būsimos proanūkės. Susituokėme be ceremonijų – tik su artimaisiais kavinėje, o mama net neatėjo. Net telefonu nepasveikino. Kai dukrai buvo vos du mėnesiai, močiutė susilaužė koją. Man buvo be galo sunku vienai rūpintis ir močiute, ir kūdikiu. Labai reikėjo mamos pagalbos – tačiau ji atsisakė, teisindamasi, kad blogai jaučiasi. Pagalbos iš jos taip ir nesulaukėme. Po pusmečio močiutė patyrė insultą, ilgai buvo prikaustyta prie lovos. Tik vyro dėka išgyvenau šį laiką. Vėliau močiutė pagerėjo, vėl pradėjo kalbėti, vaikščioti. Po insulto dar gyveno dvejus su puse metų ir spėjo pamatyti, kaip proanūkė išmoko bėgioti. Močiutė tyliai mirė miegodama… Mums su vyru jos netektis buvo didžiulis smūgis, juk ją taip mylėjome ir iki šiol labai pasiilgstame. Mama atvažiavo tik į laidotuves. Po mėnesio dar kartą atvažiavo – išmesti mane iš buto ir pasiimti jį sau. Buvo įsitikinusi, kad teisėtai paveldės butą. Tačiau ji nežinojo, kad močiutė tą butą mano dukrai perrašė vos po jos gimimo. Todėl mama negavo visiškai nieko. Žinoma, jai tai visiškai nepatiko. Pasiuto – reikalavo atiduoti butą, kitaip grasino teismu. – Matai, kokia tu suktagalvė! Apgavai senutę, išviliojai iš jos butą, o pati esi ten įsikūrusi! Tau taip lengvai tai nepraeis! Nesvarbu, kas rūpinosi močiute! Tas butas privalo būti mano! Mano mama tikrai negaus jokio buto. Tai žinau tiksliai – pasitariau su notaru ir teisininku. Gyvensime bute, kurį padovanojo močiutė. O jei gims antra dukra – būtinai pavadinsiu močiutės vardu.

Ką gi reiškia, kas rūpinosi močiute! Butas pagal įstatymą turi priklausyti man! ginčijasi su manimi mano motina.

Uncategorized

0144

„Gera moteris. Ką mes be jos darytume? – O tu jai tik du tūkstančius kas mėnesį moki. – Ona, juk mes ant jos vardu butą užrašėm“ Mykolas atsikėlė iš lovos ir lėtai nuėjo į kitą kambarį. Prie naktinio šviestuvo, apsiblaususiomis akimis, pažvelgė į žmoną. Jis atsisėdo šalia, pasiklausė. – Atrodo, viskas gerai. Pakilo ir pamažu nutipeno į virtuvę. Atidarė kefyrą, užsuko į vonią. Ir grįžo į savo kambarį. Atsigulė į lovą. Nemiega: – Mums su Ona po devyniasdešimt. Kiek nugyventa? Jau netrukus ir Dievui pasižiūrėsim į akis, o šalia nieko nėra. Dukrų, Natalijos jau nebėra, dar net šešiasdešimties nesulaukė. Ir Maksimo nebėra. Jis smagiai gyveno… Tik anūkė, Oksana, jau apie dvidešimt metų gyvena Lenkijoje. Nei apie senelius, nei apie savo vaikus, matyt, net nepagalvoja… Nepastebėjo, kaip užmigo. Pabudo nuo rankos prisilietimo: – Mykolai, viskas gerai? – tyliai pasigirdo žmonos balsas. Atsimerkė. Prie jo palinko žmona. – Kas tau, Ona? – Stebiu – guli ir nesijudi. – Dar gyvas! Eik miegoti! … Ir taip jie abu – du garbaus amžiaus Vilniaus senjorai, prie kurios buto raktų turi tik kaimynė Ieva, kasdien laukia saulės, šypsosi vienas kitam ir dalinasi prisiminimais bei paskutiniais savo gyvenimo rytais. Kaip gera moteris – kaimynė – pakeitė jų vienatvę, ką be jos jie darytų, ir kodėl vis dėlto buto testamentas buvo užrašytas jos vardu. Gyvenimo prisilietimai: jautri dviejų devyniasdešimtmečių vilniečių istorija apie meilę, vienatvę ir paskutinį atsidavimą žmogui, kuris tapo šeima.

Gera moteris. Nežinau, ką be jos būtume darę. O juk tu jai tik du tūkstančius eurų kas mėnesį moki.

Uncategorized

0256

Kaip mano vyras slapta rėmė savo mamą, kai aš neturėjau kuo aprengti mūsų vaiko

Kaip mano vyras slapta rėmė savo motiną, o mūsų vaikui nebuvo net ką apsirengti Aš ir mano vyras gyvename