Rasa kerojo prie upės, lyg baltas apsiaustas, ištryptas danguje. Jurgita Kaminskaitė sėdėjo aikštėje

Žinote, vaikai, aš jau seniai gyvenu šiame senelių name ir kartais prisimenu senesnius laikus.

„Aš neraudau, tik žiūrėjau jam į akis…“ — senelės iš pagyvenusiųjų namų istorija apie pabaigą ir

Žinokit, vaikai, aš jau ilgą laiką gyvenu šiame senelių domelyje, ir kartais galvoju apie savo praeitį.

Rūta atsilošė už durų. Po petimi svarstė suvoktas mintis apie įsiūbą, šviesas, vėjo žingsnį.

O, vaikai mano, atsisėsiu šalia židinio, nes kaulai jau traukia, o mintys veržiasi išsilieti žodžiais.

Grįžtant iš dukters, Alda užsuko į parduotuvę nusipirkti maisto. Ji jau ruošėsi pereiti per perėją, kai

Oi, vaikeliai mano, atsisekite arčiau, papasakosiu jums istoriją, kuri mano širdyje gyvena kaip senas

Oi, vaikai, klausykitės senelės… Nors ir sako, kad senelių namuose tyla, bet man ji tik primena