Mano žmonos mama turtinga, niekada nereikės dirbti, džiaugėsi mano draugas. Vienas mano pažįstamas, vardu
2023 m. birželio 15 d. Pirmadienio rytą nuėjęs į daržus, radau ten savo anytą Danutę, stovinčią tarp lysvių.
Prie įėjimo stoviu šalia juodos limuzinos blizgios, kaip naktis, atspindinčios šviesas iš Vilniaus.
Monika por du metus buvo tiesiog slaugytoja savo vyro motinai. Monikai pavyko ištekėti už labai rimto
Mėlyna uniforma, veidas, kurį iš karto atpažinau. Tai buvo Kęstutis Petrauskas mūsų šnipiškės rajono
Reikėjo pasiruošti kūdikio gimimui iš anksto! Išrašymas iš ligoninės buvo netikėtas – vyras atvyko tiesiai iš darbo, nors prašiau atostogų, bet jo viršininkas neleido. Sakė, kad viską sutvarkys, tačiau grįžau į netvarkingus namus be kūdikio vežimėlio, be komodos, netgi be drabužėlių mažyliui – viską teko skolintis iš draugių. Gimdymo metu vyras tik tada suprato, kiek daug reikia nusipirkti, o man teko tvarkyti namus prieš atvykstant giminėms ir viską organizuoti viena. Ar Renia gali pykti ant šeimos, ar pati kalta, kad nepasiruošė anksčiau? Kaip tu pasielgtum tokioje situacijoje? Reikėjo anksčiau pasirūpinti viskuo vaiko gimimui! Išėjimas iš ligoninės man buvo tikrai ypatingas.
Urtė stovėjo ilgai, telefoną laikydama rankoje. Jos motinos balsas aidėjo ausyse drėgnas, beviltiškas
Daug metų svarščiau ir galiausiai nusprendžiau: nuotaką savo sūnui išrinksiu pati. Norėjau jam tik geriausios žmonos.
– Apsistosime pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų nuomai! – prisipažino man mano draugė.
Esu labai aktyvi moteris, nors man jau 65-eri. Mėgstu keliauti po įvairias Lietuvos vietas ir sutikti įdomių žmonių. Su džiaugsmu prisimenu jaunystės laikus, kai galėdavome atostogauti kur tik norime – prie Baltijos jūros, su draugais palapinėse ar plaukioti laivu Nemune – viskas buvo įmanoma net su nedidele suma.
Deja, tie laikai jau praeityje. Visada labai mėgau bendrauti ir susipažinti su įvairiais žmonėmis – paplūdimyje, teatre ar kitur. Su daugeliu užmegztų draugysčių bendravome ilgus metus.
Vieną dieną sutikau moterį, vardu Sandra. Atostogavome viename Vilniaus senamiesčio viešbutyje ir tapome draugėmis, vėliau kartais susirašinėjome laiškais.
Ir štai, vieną dieną gavau telegramą be parašo: „Trečią valandą nakties atvyksta traukinys. Sutik mane!“
Nesupratau, kas galėjo ją atsiųsti. Su vyru niekur nėjome, bet ketvirtą valandą nakties kažkas pasibeldė į duris. Atidariau ir suakmenėjau – ant slenksčio stovėjo Sandra, dvi paauglės, močiutė ir vyriškis, apsikrovę didžiuliais lagaminais. Mes su vyru buvome pašiurpę, tačiau įsileidome nepažįstamus.
Sandra iškart klausė: „Kodėl nepasitikai mūsų? Juk siuntėme telegramą, o tai kainuoja!“
Vėliau Sandra papasakojo, kad viena iš mergaičių ką tik baigė mokyklą ir norėjo studijuoti Vilniaus universitete, o šeima atvyko jai padėti.
– Mes gyvensime pas tave! Neturime pinigų nuomai ar viešbučiui!
Buvau šokiruota. Juk mes net nesame giminės! Kodėl turėčiau juos apgyvendinti? Turėjome maitinti svečius tris kartus per dieną, jie patys nieko negamino, valgė mūsų maistą, o man teko viskuo rūpintis.
Po trijų dienų nebeištvėriau ir paprašiau, kad Sandra su šeima išsikraustytų – man nesvarbu, kur eis. Įsiplieskė konfliktas, Sandra ėmė daužyti indus ir isterikavo.
Tada jie išsikraustė, bet dar spėjo pavogti mano chalatus, kelis rankšluosčius ir stebuklingai pasiėmė didelį puodą, kuris tiesiog prapuolė!
Taip baigėsi draugystė. Ačiū Dievui! Daugiau apie ją negirdėjau ir nemačiau. Kaip galima būti tokiems akiplėšoms!!!
Dabar kur kas atsargiau bendrauju su naujais žmonėmis. Kurį laiką apsistosime pas tave, neturime lėšų nuomai! taip man pasakė draugė. Esu labai aktyvi moteris.
