Vidurdienis. Skambėjo kažkuris varpas ar skambutis, ar gal tik nuojauta, lėtai sklindanti pro tirštus
Buvau šiuose santykiuose penkerius metus: dvejus – susituokusi, trejus – kartu gyvenome. Sužadėtuvių laikotarpiu mūsų santykiai beveik nuolat buvo per atstumą – susitikdavome kartą per tris mėnesius, o vienais metais matėmės tik du kartus, nes jis daug dirbo. Tuomet man tai netrukdė – priešingai, jaučiau, kad mūsų ryšys tobulas: ilgėdavomės, verkdavome pokalbių metu, žinutėse ir vaizdo skambučiuose trykšdavome meile. Niekada nesipykom, nebuvo pavydo. Gerbėme vienas kito asmeninę erdvę – jis galėjo išeiti vakarieniauti su draugais, aš – į vakarėlį, tai nesukeldavo rūpesčių. Net padėdavo man išsirinkti drabužius – dažnai sakydavo, kad viena ar kita suknelė man per siaura, ir siūlydavo rinktis taip, kaip gražiau atrodau. Jis niekada nekontroliavo, netgi buvo manimi ir mano kūnu didžiuodavosi. Atrodė, kad viskas klostosi sveikai, ramiai ir idealiai. Vienas gruodis buvo ypač sunkus, nes žinojome, kad nesusitiksime nei per Kalėdas, nei per Naujuosius. Liūdėjome, buvome nusivylę. Tada jis pasiūlė man persikelti pas jį, į Vilnių. Pasitariau su šeima – jie palaikė mano apsisprendimą. Išėjau iš darbo ir išvažiavau. Pirmieji mėnesiai buvo sėkmingi, pirmieji metai – prisitaikymo laikas, kai pažinome vienas kito įpročius, kaprizus, kas erzina, o kas ne. Kadangi neturėjau darbo, rūpinausi namais. Viskas vyko lengvai. Antrieji metai buvo dar geresni – tapome tikra komanda, buvome labai įsimylėję, nesiskyrėme, kai tik jis nedirbo. Buvome tarsi neseniai susituokę. Jaučiausi pasirinkusi teisingai. Trečiaisiais metais kažkas ėmė keistis – ėmė grįžti vis vėliau, vieną dieną išjungė vietos dalijimąsi, pradėjo grįžti penktą ar šeštą ryto, kai jau turi būti darbe aštuntą. Nebesiūlė pasiteisinimų, nesikalbėdavom, vis daugiau pykčių, nuolat barniai. Vieną dieną radau ant jo baltos marškinėlių makiažo dėmę – pudros ir lūpdažio ant kaklo ir rankovės, tai buvo akivaizdu. Paprašiau paaiškinimo. Jis pasakė žodžius, kurių nepamiršiu: „Man teko ieškoti to, ko iš tavęs jau nebegaunu, nes tapai nuobodi, rūpiniesi tik namų tvarka ir švara.“ Tai buvo per daug. Neišdrįso pasakyti „taip, neištikimas esu“, bet ir nepaneigė – tai buvo patvirtinimas. Mane visiškai palaužė. Verkiau nuolat, jaučiau fizinį skausmą krūtinėje, nežinojau, ką daryti, kaip ištrūkti. Nusprendžiau padaryti ką nors dėl savęs – grįžau į sporto klubą, nors iki tol, kai apsigyvenome kartu, sportuodavau, vėliau nebe. Ten susipažinau su vyru, su kuriuo pradėjome bendrauti. Vieną dieną jis pakvietė mane į pasimatymą – aš pasiūliau nueiti pas jį, jis sutiko. Susitarėm matytis popiet. Abu žinojome, dėl ko. Bet namie, po rytinio susitikimo sporto klube, manyje neatslūgo mintis: „Negali būti – ketinu jam būti neištikima. Jis užsitarnavo.“ Ir tuomet, kitą akimirką, pasakiau sau: „Ne. Nebūsiu tokia kaip jis.“ Nusprendžiau nutraukti viską anksčiau. Laukiau, kol vyras grįš pietų – neįleidau jo net į miegamąjį. Pasodinau virtuvėje ir pasakiau, kad santykiai nebeveikia, kad jis buvo neištikimas, ir nenoriu žinoti nei su kuo, nei nuo kada; viskas baigta čia ir dabar. Jis prašė nesureikšminti, kad ta moteris nieko nereiškia, tikino, kad dar viską galime pataisyti. Atsakiau, jog nenoriu tęsti. Nepasakiau, kad sutikau kitą ar jaučiu potraukį. Tik pasakiau, kad išeinu. Lagaminai jau buvo paruošti. Paklausė, kur eisiu, ar kažkas laukia. Pasakiau, kad nesvarbu, susitvarkysiu. Išėjau su lagaminais ir nuvykau pas kitą vyrą. Kai jis mane pamatė, išsigando. Paaiškinau, kad ką tik palikau vyrą ir kitą dieną grįšiu į Kauną – noriu su juo praleisti vieną naktį. Jis sutiko. Tai buvo stipriausia patirtis mano gyvenime. Nežinau, ar tai buvo pyktis, skausmas, metų nuosėdos, bet visa tai buvo nepanašu į nieką, ką esu kada būdama patyrusi, net su buvusiu vyru. Kitą dieną įsigijau bilietą ir grįžau į tėvų namus Kaune – neturėjau kur eiti. Nuo to laiko praėjo dveji metai. Dabar esu viena, vėl dirbu, nuomojuosi būstą ir nesigailiu savo sprendimo. Buvau ant neištikimybės slenksčio, bet sugebėjau sustoti, viską užbaigti ir nenutapti tokia, koks buvo jis man. Penkerius metus buvau šioje santykių istorijoje. Du metus buvome sutuoktiniai, o prieš tai trejus metus
Teta Rūta Man 47 metai. Esu eilinė moteris, tikra pilka pelytė. Nei gražuolė, nei figūra lepina.
KAI PRASIDARO TVIRTOS GALVOS Mano artima teta (toliau Rasa) tekėjo ne iš meilės. Spaudimą darė vyresnės
Kvailiukai vaikai užsimanė savarankiškumo – prisiskolino, prarado butą ir liko be nieko
Kai mūsų vaikai susituokė, mes su abiem šeimomis nusprendėme padėti jiems įsigyti būstą. Su vyru buvome sutaupę pinigų, taip pat ir žentai turėjo santaupų. Sudėjome viską ir užteko mažam butui. Norėjome nupirkti butą vaikams iš karto, tačiau jie užtikrino, kad patys yra nepriklausomi ir viską susitvarkys.
Neilgai trukus sužinojome – jie jau turi trijų kambarių butą. Aišku, paėmė paskolą iš banko. Kas mokės įmokas? Patys – jie gi nepriklausomi.
Po kiek laiko sugalvojo, kad reikia ir automobilio. Butas toli nuo darbo, viešuoju transportu nepatogu. Nupirko naują automobilį, vėl su paskola. Mes patarėme pirkti naudotą, bet jie įsitikinę – jie viską žino geriau.
Tada nusprendė, kad reikia kūdikio ir geriausia būtų gimdyti svetur, kad vaikas turėtų ir kitą pilietybę. Ir vėl – paskola! Žadėjo, kad patys mokės viską, juk jie užsispyrė būti nepriklausomi.
Gimė kūdikis, sugalvojo remontuoti vaikų kambarį – vėl paskola. Kas mokės? Aišku, jie patys.
Atsitiko nelaimė – žentą atleido iš darbo, dukra motinystės atostogose. Nebėra pinigų. Kaip grąžinti paskolas? Paprašė parduoti mūsų sodybą. Nenorėjome, bet teko parduoti, kad neįklimptų į skolas. Deja, neužteko.
Teko parduoti ir butą, vėliau ir mašiną. Išsikraustė gyventi pas mūsų uošvius. Dabar skundžiasi, kad nieko neturi. Žinoma – juk mūsų neklausė. Paskolų dar daug metų teks mokėti. Tik liūdesys ir ašaros. Kvailoki vaikai sumanė žaisti nepriklausomybę galiausiai liko su skolomis ir be savo namų. Pamenu, kai
Žinai, drauge, štai papasakosiu tau, kaip nutiko tokia istorija, kurią iki šiol prisimenu su šypsena.
Kazimieras sustingo: už seno vaismedžio liūdnai žiūrėjo šuo, kurį jis pažintų tarp tūkstančio.
Mano uošvė mirė prieš kelerius metus ir po laidotuvių sau pažadėjau laikytis tokios taisyklės: apie mirusį
NUOMOTA NUOTAKA Vestuvės nebeįvyks! prie vakarienės stalo netikėtai išpyškino tėvams Paulina.
