Zibainis

O, tai ne nori su manimi atostogauti? be jokios džiaugsmo Tu tyčia man perkai atskirą kelionę, kad nesikreiptų

Uncategorized

0333

Nors Liucija buvo puiki marti ir žmona, ji sugriovė ne tik savo santuoką, bet ir prarado save

Nors Austėja buvo puiki marčia ir žmona, ji sugebėjo sugriauti ne tik savo santuoką, bet ir save pačią.

Uncategorized

0158

Išvijau vyro brolį nuo šventinio stalo per mūsų 15-ąją metinių vakarienę dėl jo įžeidžiančių juokelių – ir niekada daugiau jo nepakviesiu į savo namus

Viktorai, ar jau ištraukei šventinius indus? Tuos, su auksiniu pakraščiu, o ne kasdienius. Ir pažiūrėk

Uncategorized

0245

Sūnus nenori parsivežti mamos gyventi kartu, nes namuose yra tik viena šeimininkė – ir tai esu aš: Tikra istorija apie anytos globą, artimųjų spaudimą ir kelerių metų nesusipratimus lietuviškoje šeimoje

Sūnus nenori pasiimti mamos pas save gyventi, nes namuose yra tik viena šeimininkė ir ta esu aš. Tai ne taip!

Uncategorized

0487

Vyras pakvietė buvusią žmoną su vaikais švęsti Naujuosius, o aš susikroviau daiktus ir išėjau pas draugę – Rimtai, Olegai? Pasakyk man, kad čia tiesiog kvaila juoko dozė. Arba gal išgirdau ne taip dėl tekančio vandens? – su šluoste rankoje ramiai paklausiau vyro. Virtuvę užliejo virtų bulvių, šviežių krapų ir mandarinų kvapai – artėjančios šventės aromatai. Netrukus ant stalo puikavosi kalnai produktų salotoms, orkaitėje čirškėjo antis su obuoliais, o puode vėso šaltiena, kuriai paskyriau visą naktį. Iki Naujųjų liko tik šešios valandos. Olegas stovėjo tarpdury – žiūrėjo į mane su kalta šypsena ir nervingai tampė marškinių sagą. Žinojo, kad situacija absurdiška, bet nesiruošė trauktis. – Nagi, Natalija, nepyk, – įkalbinėjo. – Pas Larisą vamzdžiai sprogo… Na, ne visai sprogo, bet išjungė vandenį ir šildymą. Įsivaizduoji, sėdėti su vaikais Naujuosius metus šaltyje? Neišdrįsau pasakyti NE. Vaikai – mano, vis dėlto… – Vaikai, sutinku, bet Larisa? Kodėl ji negali pas mamą? Pas drauges? Viešbutyje apartamentus išsinuomoti – tu gi moki alimentus nemažus… – ramiai atkirtau, nors širdyje jau viskas virė. – Mama sanatorijoj, draugės išvažiavę, – nusuko akis Olegas. – Be to, šeimos šventė – berniukams bus smagu Naujuosius praleisti su tėčiu. Tik pavakarieniausim, pažiūrėsim fejerverkus. Kambarių visiems užteks, juk mūsų butas didelis. Apžvelgiau virtuvę. Tikrai, erdvės mūsų nemažai, bet tai mūsų namai. Mūsų – su Olegu. Savaitę darbavausi ruošdama, puošiau eglutę, derinau servetėles prie užuolaidų, jam išrinkau naują kvepalų rinkinį… Įsivaizdavau šį vakarą visai kitaip – ramiai, dviese, pirmą kartą per tris metus be papildomų svečių. Atrodė, kad visa idilė byra kaip kortų namelis. – Juk sutarėm: šventė bus tik mūsų, – tyliai priminiau. – Aš prieš tavo sūnus nieko neturiu, žinai. Priimu juos kiekvieną savaitgalį. Bet Larisa… Buvusi žmona prie mūsų stalo – ar suvoki, kaip tai atrodo? – Per daug reaguoji, – nusišypsojo jis. – Esame civilizuoti, Larisa – tik vaikų mama. Nebūk egoistė, Nataša. Per šventes negalima taip… Ateis po valandos. Greitai pasitraukė iš virtuvės. Likau stovėti viena, rankose – peilis ir bulvė. „Nebūk egoistė“. Ta frazė perskrodė skaudžiausiai. Trys metai stengiausi būti tobula žmona: tvarkiau namus, nesipriešinau bendravimui su vaikais, net Larisos naktinius skambučius kentėjau – tai čia kranas varva, tai katiną reikia iš veterinaro parvežt. Ir štai – dėkingumas. Jėgų laukti stebuklo buvo vis mažiau – per penkiasdešimt minučių suskambo durų skambutis. Larisa su dviem vaikais triukšmingai įlėkė, o viską vainikavo: „O, galiausiai! Olegai, nešk dovanas, mane pavaišink normaliu šampanu. Kur mano rožiniai šlepetės, kurias palikau paskutinį kartą?“. „Rožinės šlepetės Larisai… mano namuose…“ – suspaudė vidų. Berniukai lėkė po visą butą, baltą sofą nudažė purvu, Larisos kvepalų kvapas nustelbė mandarinus, kritika virtuvėje pasipylė kaip iš gausybės rago: „Olivjė su dešra – nūdienos reliktas, Olegas mėgsta veršieną. Antis per riebi, pica skanesnė…“. Olegas su Larisa sėdėjo ir prisiminė jų praeitį – keliones, pirmą mašiną, bendrus Naujuosius… Jų akys spindėjo prisiminimais, kuriuose man vietos nebuvo. Namas virto scena su Larisos monologais, o aš – nematomu personalu. Kada vaikas išdrėbė raudono vyno taurę ant baltos staltiesės, supratau: mane šiame name tiesiog ištrynė. Olegas skubėjo tvarkytis, vykdė Larisos pageidavimus, o manęs net nepastebėjo… Tą akimirką apsisprendžiau. Nuėjau į miegamąjį, susidėjau drabužius į sportinį krepšį, apsirengiau, užsidėjau patogius batus, užkodavau veidą lede ir ramybės būsenoje išėjau. Niekas nepastebėjo. Per trankų džiugesį tyliai užtrenkiau duris, iškviečiau taksi, paskambinau geriausiai draugei. Po pusvalandžio sėdėjau jaukiame Virtuvėlės kampe, gėriau arbatą su citrina ir pasakojau viską, kas kaupėsi. „Draugė ištraukė mane iš liūno, kuriame pati būčiau skendusi metų metus“. Telefonas skambėjo be perstojo: vaikams trūksta šventės, Larisa nepatenkinta sofa, sudaužė mano mėgstamą vazą, o galiausiai – „praradau tave, grįžk, prašau“… Antrą Naujųjų ryto dieną Olegas pasirodė su didžiuliu rožių glėbiu, miegojęs dvi valandas, – prašė atleidimo, sakė išvarysiąs Larisą, daugiau niekada nepriimsiąs, žadėjo būti tik su manimi. Bet aš supratau – grįšiu tik tada, kai būsiu tikra, kad daugiau niekada nebūsiu antrame plane. Šviesus žiemos rytas už lango – it naujas balto popieriaus lapas. Mano sprendimas: istoriją apie šeimą kursiu savo rankomis, bet tik tada, jei būsiu joje pagrindinė veikėja, o ne šešėlis iš praeities. Patiko ši istorija? Nepamirškite paspausti „patinka“ ir užsiprenumeruoti kanalą – jūsų palaikymas ir komentarai man labai svarbūs!

31 gruodžio vakaras. Vis dar tikiuosi, kad ką tik girdėjau tik nesmagus pokštas arba nesusipratimas.

Uncategorized

052

Mama svetimiems vaikams

Visiškai be rūpesčių, Aistė, daryk ką nori! nusiminusi įkvėpė Jūratė. Tai ne gyvenimas, o pasaka!

Uncategorized

025

Vasaros pabaigos dvelksmas: Dianos kelionė nuo vienišos bibliotekininkės iki meilės ir naujos šeimos pajūryje

Praeityje, kai vasaros buvo ilgesnės, o gyvenimo ritmas atrodė lėtesnis, dirbau bibliotekininke nedideliam

Uncategorized

0171

Įrodymas, kuris sukrėtė Latviją

Žmona turi būti bent dešimt metų jaunesnė už vyrą. Tokia gamta jaunas patinas šalia! Austėja beveik išbaldė

Uncategorized

0224

Jos draugė pamiršo atsijungti po pokalbio, o Zosė netyčia išgirdo, ką bičiuliai kalba apie jos šeimą ir tai visam laikui pakeitė jų santykius

Po to, kai išgirdau šią istoriją iš savo draugo, kardinaliai pakeičiau požiūrį į žmones kaip ir žmona.