Močiute, čia prabangus restoranas. Turime paprašyti jūsų išeiti Padavėjo balsas buvo lyg vėjas virš senos
Susapnavau keistą, siurrealistinį sapną: vedžiau vyrą, su kuriuo augau vaikų namuose. Ryte po vestuvių
Mano uošvė pasiūlė vasarą padėti mums prižiūrėti vaikus – ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko, todėl sutikome. Abu dirbame ir auginame tris vaikus, o normalios atostogos mums – prabanga: dažniausiai pasiimame laisvadienius pakaitomis, kai vaikams reikia sergėti ar būna ypatingų progų, o kartais pavyksta ištrūkti savaitgaliui. Jau trejus metus mokame 20 metų būsto paskolą, tad su tikromis atostogomis teks palaukti – viskas dėl paskolos įmokų ir noro turėti nuosavus namus, o ne nuolat kraustytis nuomojantis. Mūsų vaikai vasarą be mokyklos, todėl svarbu, kad nors ir negalime keliauti, jie bent jau saugūs ir laimingi savo namuose! Vasaros metu, kai važiuojame pas vyro mamą, visada nuvežame produktų ir pinigų už skanėstus, nes ji, kaip pati sako, gyvena iš kuklios pensijos ir sava pinigų vaikams neleidžia – manome, kad taip pigiau nei samdyti auklę, ir visi liko patenkinti.
Tačiau mano vyro brolis, kuris taip pat turi tris vaikus, nutarė atsivesti atžalas pas močiutę, nors jų mažyliai dar labiau išdykę ir reikalauja nuolatinės priežiūros. Jis neatveža nei maisto, nei palieka pinigų – išlaidas tenka dengti iš savo kišenės. Dažnai prašiau vyrą draugiškai pasikalbėti su broliu apie sąžiningą pasidalijimą, tačiau jis nenori konfliktų ir nieko nedaro. Kodėl aš turiu dirbti dvigubai, kad kažkas kitas augintų savo vaikus? Kaip geriausiai pasikalbėti su juo apie šią situaciją be pykčių? Mano anyta pasiūlė vasarą mums padėti su vaikų priežiūra. Ji dabar jau pensijoje ir turi daug laisvo
Mano vyras privertė mane surengti jo vaikinų vakarą, kai buvau su kaklo įtvaru tada įėjo jo mama.
NUOTAKA IŠNUOMOJIMUI Vestuvės atšaukiamos! kartą vakarieniaudama staiga pareiškė tėvams Ramunė.
Mano uošvė pasiūlė vasarą padėti mums prižiūrėti vaikus – ji jau pensijoje ir turi daug laisvo laiko, todėl sutikome. Abu dirbame ir auginame tris vaikus, o normalios atostogos mums – prabanga: dažniausiai pasiimame laisvadienius pakaitomis, kai vaikams reikia sergėti ar būna ypatingų progų, o kartais pavyksta ištrūkti savaitgaliui. Jau trejus metus mokame 20 metų būsto paskolą, tad su tikromis atostogomis teks palaukti – viskas dėl paskolos įmokų ir noro turėti nuosavus namus, o ne nuolat kraustytis nuomojantis. Mūsų vaikai vasarą be mokyklos, todėl svarbu, kad nors ir negalime keliauti, jie bent jau saugūs ir laimingi savo namuose! Vasaros metu, kai važiuojame pas vyro mamą, visada nuvežame produktų ir pinigų už skanėstus, nes ji, kaip pati sako, gyvena iš kuklios pensijos ir sava pinigų vaikams neleidžia – manome, kad taip pigiau nei samdyti auklę, ir visi liko patenkinti.
Tačiau mano vyro brolis, kuris taip pat turi tris vaikus, nutarė atsivesti atžalas pas močiutę, nors jų mažyliai dar labiau išdykę ir reikalauja nuolatinės priežiūros. Jis neatveža nei maisto, nei palieka pinigų – išlaidas tenka dengti iš savo kišenės. Dažnai prašiau vyrą draugiškai pasikalbėti su broliu apie sąžiningą pasidalijimą, tačiau jis nenori konfliktų ir nieko nedaro. Kodėl aš turiu dirbti dvigubai, kad kažkas kitas augintų savo vaikus? Kaip geriausiai pasikalbėti su juo apie šią situaciją be pykčių? Mano anyta pasiūlė vasarą mums padėti su vaikų priežiūra. Ji dabar jau pensijoje ir turi daug laisvo
Užaugau stengdamasi nenuvilti savo mamos – ir nepastebėjau, kaip pradėjau prarasti savo santuoką. Mama visada žinojo, kas teisinga. Bent jau taip atrodė. Nuo vaikystės išmokau skaityti jos nuotaiką iš balso ar to, kaip užveria duris, iš jos tylos. Jei buvo patenkinta – viskas gerai. Jei ne… reiškia, kažką padariau ne taip. „Aš daug nereikalauju, – sakydavo ji. – Tik nenuvilk manęs.“ To „tik“ svoris buvo didesnis už bet kurį draudimą. Kai užaugau ir ištekėjau, maniau, kad pagaliau gyvensiu savo gyvenimą. Mano vyras buvo ramus, kantrus žmogus, nemėgo konfliktų. Iš pradžių mamai jis patiko. Vėliau ji pradėjo kištis į viską. „Kodėl grįžti taip vėlai? Ar nemanai, kad per daug dirbi? Jis per mažai tau padeda.“ Iš pradžių juokiausi, sakiau vyrui, kad ji tiesiog rūpinasi. Tada pradėjau jai aiškinti. Vėliau – su ja skaitytis. Ir nepastebimai ėmiau gyventi dviem balsais. Vienas buvo vyro – tylus, protingas, ieškantis artumo. Kitas – mamos, visada užtikrintas, visada reikalaujantis. Kai vyras norėdavo, kad pabūtume tik mudu, mama susirgdavo. Kai turėjome planų – jai manęs reikėdavo. Kai jis sakydavo, kad pasiilgsta, atsakydavau: „Suprask mane, negaliu jos palikti.“ Ir jis suprato. Ilgai. Kol vieną vakarą nepratarė kažko, kas sukrėtė labiau nei barnis: „Jaučiuosi trečias mūsų santuokoje.“ Atsakiau piktai. Apgyniau ją. Apgyniau save. Sakiau, kad jis perdeda, kad neteisinga mane versti rinktis. Tačiau tiesa buvo ta, kad buvau pasirinkusi. Tik nepripažinau to. Pradėjome tylėti. Užmigti atsukę nugaras. Kalbėti tik apie buitį, bet ne apie mus. Kai pykomės, mama visada žinojo. „Aš tau sakiau“, – kartodavo. – „Vyrai visi tokie.“ Ir aš tikėdavau. Iš įpročio. Kol vieną dieną grįžau namo – o jo nebebuvo. Neišėjo triukšmingai. Paliko raktus ir raštelį: „Myliu tave, bet nežinau, kaip gyventi su tavo mama tarp mūsų.“ Atsisėdau ant lovos – ir pirmą kartą nežinojau, kurio ieškoti. Mamos ar jo. Paskambinau mamai. „Na, ko tikėjaisi?“ – pasakė ji. – „Aš juk tau sakiau…“ Tą akimirką kažkas manyje nutrūko. Supratau, kad visą gyvenimą bijojau nuvilti vieną žmogų… ir netekau kito, kuris tiesiog norėjo, kad būčiau šalia. Nekaltinu mamos visiškai. Ji mylėjo taip, kaip išmanė. Bet aš nebuvau nubrėžusi ribos. Aš supainiojau pareigą su meile. Dabar mokausi to, ką turėjau išmokti daug anksčiau: kad būti vaiku nereiškia likti mažu amžinai. Ir kad santuoka neišlieka, jei joje atsiranda trečias balsas. Ar tau teko rinktis tarp to, kad nenuvilti tėvų… ir išsaugoti savo šeimą? Žinai, kartais galvoju, че per daug gyvenau ne savo, o mamos gyvenimą, taip net nepastebėdama kaip prarandu
Už pinigus tapau jaunesnis. Po daugelio metų mano žmona sužinojo tiesą, ir mes išsiskyrėme.
Žinai, kartais atrodė, kad visa mano gyvenimo istorija tilptų į tą mažą lagaminą, su kuriuo išvykau į
