Mama mano, kad Eglutė per silpna, galiausiai iškvėpė vyras. Jai reikia daugiau padėti, nes ji be vyro.
Aistė, pasilik pas draugę, o mūsų teta iš Klaipėdos atvyks mėnesį, sakė Vytas, išmeta mano bagažą pro duris.
Vyras manė, kad aš nežinau apie jo antrąją šeimą, ir šokiruodamasis, kai atvykau į dukters išlaikymo
Kaunietiškas RAINAS KATINAS nuvinguriavo į milijonieriaus, gulinčio komoje, palatą… ir kas nutiko
2024 m. balandžio 15 d., pirmadienis Šiandien viskas pasisuko ne taip, kaip aš svajojau. Tik grįždama
2024-ųjų sausio 2 d., antradienis Vilnius Šiandien būčiau galėjęs ir nesikrauti daiktų, bet reikia.
Iš veidrodžio į mane žiūrėjo graži trisdešimt penkerių metų moteris, kurios akyse spindėjo liūdesys.
Grįžo iš ligoninės, o jos vietą biure užėmė vyro sesuo Marius, šnekėdamas iš virtuvės: Austėja, vėl pamiršai
Dvare kvepėjo prancūziškais kvepalais ir abejingumu. Mažoji Elzė pažinojo tik vienas šiltas rankas – namų darbininkės Ninos rankas. Tačiau vieną dieną iš seifo dingo pinigai, ir šios rankos išnyko amžinai. Praėjo dvidešimt metų. Dabar Elzė pati stovi ant slenksčio – su vaiku ant rankų ir tiesa, deginančia gerklę…
***
Miltai kvepėjo namais.
Tačiau ne tais namais su marmuriniais laiptais ir krištoline trijų aukštų liustra, kuriuose Elzė augo. Ne – tikraisiais. Tais, kuriuos ji pati sau susikūrė, sėdėdama ant taburetės didelėje virtuvėje ir stebėdama, kaip Ninos rankos, paraudusios nuo vandens, minko elastingą tešlos gniužulą.
– Kodėl tešla gyva? – klausdavo penkiametė Elzė.
– Todėl, kad kvėpuoja, – atsakydavo Nina, nenustodama darbuotis. – Matai, kaip burbuliuoja? Džiaugiasi, kad tuoj krosnin keliaus. Keista, ar ne? Džiaugtis ugnimi.
Elzė tada nesuprato. Dabar – suprato.
Ji stovėjo šalikelėje išmušto kaimo kelio, glaudė prie krūtinės ketverių metų Matuką. Autobusas nuvažiavo, palikdamas juos pilkose vasario sutemose, ir dabar aplink buvo tik tyla – ta ypatinga kaimo tyla, kai net už tris trobas girdisi, kaip sniegas girgžda po svetimais žingsniais.
Matukas neverkė. Jis beveik nebesiverkdavo jau pusę metų – išmoko. Tik žiūrėjo tamsiomis, nevaikiškai rimtomis akimis, ir Elzė kiekvieną kartą krūptelėdavo: Slavuko akys. Jo smakras. Jo tyla – ta pati, už kurios visada kažkas slėpėsi.
Negalvoti apie jį. Ne dabar.
– Mama, šalta.
– Žinau, mažyli. Dabar rasim.
Ji nežinojo adreso. Nežinojo net ar Nina gyva – prabėgo dvidešimt metų, visas gyvenimas. Vienintelis atsiminimas: „Sosnovkos kaimas, Telšių rajonas“. Ir tas tešlos kvapas. Ir šiluma tų rankų, kurios vienintelės visame didžiuliame name paglostydavo ją tiesiog šiaip, be jokios priežasties.
Kelias vedė pro palinkusius tvoras. Kai kur languose ruseno šviesa – geltona, prislopinta, bet gyva. Elzė sustojo prie paskutinės trobos – tiesiog todėl, kad kojos nešnešė, o Matukas tapo sunkus kaip akmuo.
Varteliai sugirgždėjo. Dvi apsnigtos laiptelių pakopos. Durys – senos, nublukusios, apsilupusios.
Ji pasibeldė.
Tyla.
Po to – šlepsenantys žingsniai. Zasuvo įstumimo garsas. Ir balsas – prikimęs, senstelėjęs, bet toks pažįstamas, kad Elzei užgniaužė kvapą:
– Kas čia blūdinėja tokią tamsą?
Durys atsidarė.
Ant slenksčio stovėjo nedidelė senolė su megztuku ant pižaminės naktinukės. Veidas – it keptas obuolys, ištisai raukšlėtas. Bet akys – tos pačios. Išblukusios, melsvos, vis dar gyvos.
– Nina…
Senolė sustingo. Tada lėtai pakėlė ranką – tą pačią, sudiržusią, su sąnariuose išsirietusiais pirštais – ir palietė Elzės skruostą.
– Dieve brangus… Elzytė?
Elzei sulinko keliai. Ji stovėjo, glaudė prie savęs sūnų, negalėjo ištarti nė žodžio – tik ašaros ritosi karštos per nušalusius skruostus.
Nina nieko neklausė. Nei „iš kur?“, nei „kodėl?“, nei „kas nutiko?“. Tik atrišo nuo vinies seną savo paltą ir apgaubė juo Elzės pečius. Po to švelniai perėmė Matuką – šis net nesujudėjo, tik žiūrėjo tamsiomis akimis – ir priglaudė.
– Na va, jau namie, lakštingalėle, – tarė ji. – Eik, eik, brangioji.
…
(Daugiau teksto nebūtina titule.)
Praėjo dvidešimt metų. Dabar Elzė su sūnumi rankose ir slėgiančia tiesa ieško tikrų namų – ne marmurinių laiptų ar prabangių liustrų, o tų šiltų rankų ir naminių kvapų, kurie kadaise buvo vienintelis tikras artumas. Istorija apie meilę, kurios negalima atleisti ar parduoti, ir apie širdies atmintį, kuri veda atgal prie tų, kurie laukia, net kai nežinai, ar jie dar gyvi. Dvare tvyrojo jazminų kvapas ir meilės stoka. Maža Saulė žinojo tik vienas šiltas rankas rankas namų
