Maždaug valandą stebėjau būsimus tėvus, vos baigusius mokyklą. Neseniai lankiausi pas ginekologą.
Vairuotojas Vytautas, vairuodamas seną SAB autobusą, sustabdė 80metę senelę, kuri nebepasis mokėjo bilieto.
Justina, rimtai, Raminta žvelgė į jos seną lininius suknelę tokiu veidu, lyg matytų muziejaus eksponatą
Nebeturiu noro padėti anytai po to, ką sužinojau, bet negaliu jos ir palikti likimo valiai.
Aistė Petrauskaitė atidžiai atlaisvino mazgą, jausdama, kaip mažas bataisytis drebėjo jos rankose.
– Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! – Tokius žodžius pasakė mano dukra.
Mano paauglė dukra pastojo būdama penkiolikos. Keletą mėnesių ji slėpė nėštumą, kol su vyru sužinojome jau penktą mėnesį. Aišku, apie nėštumo nutraukimą nebuvo net kalbos.
Niekada nesužinojome, kas to vaiko tėvas. Dukra sakė, kad bendravo vos tris mėnesius, paskui išsiskyrė, ir net nežino kiek jam tiksliai metų.
– Gal 17, gal 18, o gal net 19! – taip atsakydavo.
Žinoma, sukrėtė žinia apie dukters nėštumą. Su vyru supratome, kad mūsų laukia labai sunkus laikotarpis. O dukra vis kartojo, jog labai nori kūdikio, nori būti mama, nors dar nesuprato, ką tai reiškia.
Po keturių mėnesių ji pagimdė sveiką stiprų berniuką, bet gimdymas buvo sunkus, o pasveikti prireikė dar keturių mėnesių. Dukrai prireikė mano pagalbos, todėl mečiau darbą ir visą laiką skyriau dukrai bei anūkui.
Kai atsitiesė, dukra visiškai nenorėjo rūpintis sūnumi: naktį miegojo, dieną taip pat vengė bet kokių pareigų. Dariau ką galėjau – kalbėjau, prašiau, aiškinau, pykau, kad man nepadeda. Ir tada ji pasakė:
– Matai, kaip jį myli. Įsivaikink jį tu! Aš būsiu jam sesė. Aš nenoriu būti mama – noriu susitikti su draugėmis, vaikščioti į klubus, smagintis!
Maniau, gal dukra patiria pogimdyvinę depresiją, bet gydytojai pasakė, kad ne. Ji paprasčiausiai visiškai nemylėjo savo vaiko.
Galiausiai su vyru nutarėme tvarkyti globos klausimus ir gavome anūko globą. Dukra pasidarė nevaldoma: neklausė mūsų, išeidavo iš namų naktimis, grįždavo paryčiais, visiškai nesirūpino sūnumi.
Taip gyvenome keletą metų. Atrodė, kad niekas nesikeis. Anūkas augo ir brendo, per dvejus metus stipriai pasikeitė – paaugo, išmoko vaikščioti ir kalbėti, tapo linksmas ir smalsus berniukas.
Labai džiaugiasi, kai dukra grįžta į namus: bėga ją apkabinti ir pasakoti, kas nutiko. Ir štai stebuklas – dukros širdis ištirpo: ji tapo puikia mama. Dabar kiekvieną laisvą minutę praleidžia su sūnumi, dažnai jį apkabina, bučiuoja ir sako:
– Kokia aš laiminga, kad turiu sūnų! Jis yra brangiausias mano turtas! Niekam jo neatiduočiau!
Mes su vyru džiaugiamės, kad mūsų šeimoje pagaliau įsivyravo ramybė. Nenoriu būti mama! Noriu išeiti iš namų! vieną vakarą man pasakė mano duktė. Mano duktė pastojo būdama
O servetėles kur padėjai? Juk prašiau padėti tas, su sidabro siuvinėjimu, jos prie staltiesės labiau
Vasaros vakaro lietus spūsėjo per Vilniaus gatves, nuplovęs išsklaidytus lūpų dažų likučius, kurie vis
Likimo pusnys Artūras, trisdešimt penkerių teisininkas, niekada nemėgsta Naujųjų metų. Jam tai nėra šventė
