Zibainis

Kartais gyvenime atsiranda situacijų, kai reikia greitai rasti išeitį iš keblios padėties. Taip nutinka

Uncategorized

014

Niekas Netikėjo, Kodėl Benamio Vyras Sudavė Smūgį Bilijonierės Mamai, Kol Išaiškėjo Tikroji Priežastis

2025vasario25d., Vilnius Šiandien, kai manęs apkabino šviesus rytas, vėl atgimau iš to košmaro, kai nežemiškas

Uncategorized

0123

Vaikas draugei: Linos motinystės išbandymai – kai sugriauta šeima, girtaujantis tėvas ir buvusi bičiulė bando atimti naujagimę dukrą, o meilė ir jėgos gyventi atgimsta netikėtoje vietoje

Vaikas draugei Kai Lina nešiojo paskutinius nėštumo mėnesius, jos jaunesnis brolis išvyko iš namų, tėtis

Uncategorized

0508

Mano anyta nusprendė savo gimtadienį švęsti mūsų bute – įtempti tarpusavio santykiai, maža dukrelė ir nepageidauta šventė svečiuose

Žinok, rytoj mano anytos gimtadienis. Ji sugalvojo jį švęsti mūsų bute. Mano mažylė dar net penkių mėnesių neturi.

Uncategorized

0294

Vaikai atvyko į svečius ir pavadino mane prasta šeimininke: išvakarėse visą dieną ruošiau patiekalus, prašiau vyro padėti su daržovėmis, o per gimtadienį vos spėjome į konditeriją nupirkti šviežią tortą, bet vis tiek išgirdau – „ant stalo sudėta per mažai…“

Vaikai atėjo į svečius ir pavadino mane prasta šeimininke. Naktį prieš gimtadienį pradėjau ruoštis šventei.

Uncategorized

0327

– Kodėl aš turiu jums užjausti? Juk jūs manęs nepagailėjote, – atsakė Taškė

Kodėl turėčiau gailėtis tavęs? Tu manęs nepagailėjai atsakė Aistė. Per paskutiniuosius metus mama dažnai

Uncategorized

050

Nusižiūrėjo svetimą žmoną: Kaip silpnavalis kaimo dailės mokytojas Viktoras Dūdnikovas prarado savo rūpestingą žmoną Sofiją naujajam pretendentui Denisui iš kaimyninio Lietuvos kaimo, o paties „šedevrai“ taip ir liko dulkėti be pagyrų ant sienų ir lentynų

Nusižiūrėjo svetimą žmoną *** Gyvendamas kartu, Viktoras Daukantas pasirodė esąs žmogus silpnavalis ir

Uncategorized

040

Tu – tikra brangenybė!

Tu esi tikras radimas! Vėl?! Klausyk, Aušrinė, kam ji iš tikrųjų gimė? Sau ar mums? Grįžtu iš darbo

Uncategorized

019

Raktas delne Lietaus lašai monotoniškai barbeno į mažo buto langą, tarsi gyvenimo metronomas, skaičiuojantis paskutinius taktus. Mykolas, sukniubęs ant įdubusios lovos krašto, stengėsi tarsi sumažėti, tapti nematomas savo likimui. Jo stambios, kažkada stiprios rankos, pripratusios prie darbo fabrike, dabar beviltiškai gulėjo ant kelių. Pirštai retkarčiais suspausdavo tuštumą, bandydami nors už kažką įsikibti. Nebežiūrėjo į sieną – jis joje matė savo beviltiškų maršrutų žemėlapį: nuo rajono poliklinikos iki privačios diagnostikos centro. Akys buvo išblukusios, lyg sena juosta, nuolat sustingusi viename ir tame pačiame kadre. Dar vienas gydytojas, dar vienas nuolaidus: „Na, ką norit – jūsų amžiuje jau kitaip…“ Jis nepyko. Pyktis reikalauja jėgų, kurių nebeturėjo. Buvo likęs tik nuovargis. Nugaroje tvyrojo ne šiaip skausmas – ji tapo jo nuolatiniu peizažu, baltu beprasmiškumo triukšmu, slopinančiu visą kitą. Jis darė viską, kaip liepta: gėrė vaistus, trynėsi tepalais, gulėjo šaltoje poliklinikos kabinos lovoje, jausdamasis tarsi surinktas mechanizmas sąvartyne. Ir visą laiką – laukė. Pasyviai, kone religingai laukė išsigelbėjimo rato: iš valstybės, iš protingo gydytojo, profesoriaus – kas nors, kad tik jį pagaliau ištrauktų iš lėtai smingančio pelkės. Į savo gyvenimo horizontą žvelgė, o matė tik pilką lietaus uždangą už lango. Mykolo valia, kadaise galėjusi įveikti bet kokią kliūtį darbe ar namuose, dabar tebebuvo viena: ištverti ir laukti stebuklo iš šalies. Šeima… Ji buvo, bet jau seniai išgaravusi. Laikas prabėgo nepastebimai. Pirmiausia išvažiavo dukra – protingoji Katė – į Vilnių, už geresnio gyvenimo. Jis neprieštaravo jos pasirinkimui – norėjo dukrai visko geriausio. „Tėti, aš padėsiu, kai tik atsistosiu ant kojų“, – sakė ji tada telefonu. Nors svarbiausia buvo visai kas kita. Paskui išėjo ir žmona. Ne į parduotuvę, o visam laikui. Rasa sudegė greitai – negailestingas vėžys aptiktas per vėlai. Mykolas liko ne tik su skaudančia nugara, bet ir nebyliu priekaištu sau pačiam: jis, pusiau vaikščiojantis, pusiau gulintis, gyvas. O ji – jo atrama, jo energija, jo Raselė – užgeso per tris mėnesius. Jis rūpinosi ja iki galo. Kol kosulys netapo švokšti, o jos akyse nesužibo tas tolstantis spindesys. „Laikykis, Mykai…“ buvo paskutiniai jos žodžiai, gniaužiant jo ranką. Jis nesusitvardė. Sulūžo galutinai. Katė skambindavo, iškviesdavosi pas save į nuomojamą butą, įkalbinėjo. Bet kam jis ten reikalingas? Svetimam pasauly. Nereikėjo nieko apsunkinti savo bejėgiškumu. O ir pati ji namo grįžti nebeplanavo. Dabar jį lankydavo tik Rasos jaunėlė sesuo Valė – kartą per savaitę, kaip pagal grafiką, atnešdavo sriubą plastiko indelyje, grikių ar makaronų su kotletu ir naują nuskausminamųjų pakuotę. „Kaip laikaisi, Mykai?“ – klausė ji, nusivilkdama paltą. Jis linktelėdavo: „Nieko.“ Jie sėdėdavo tylėdami, kol Valė šluodavo jo guolį – tarsi tvarka daiktuose galėtų įvesti tvarką gyvenime. Po to išeidavo, palikdama svetimų kvepalų kvapą ir sunkų, beveik kūnišką atliktos pareigos jausmą. Mykolas buvo dėkingas. Ir begaliniai vienišas. Jo vienatvė buvo ne tik fizinė – tai buvo kamera, suręsta iš bejėgiškumo, netekties ir tylaus pykčio neteisingam pasauliui. Vieną ypač liūdną vakarą jo žvilgsnis klajojo po nutrintą kilimą ir pastebėjo ten besivoliojantį durų raktą. Matyt, pametė, kai paskutinįsyk grįžo iš poliklinikos. Paprastas raktas. Niekuo neišsiskiria. Metalo gabalėlis. Jis žiūrėjo į jį, tarsi pirmąkart pamatęs kažką ypatingo. Guli. Tyli. Laukia. Prisimena senelį. Ryškiai, lyg kažkas būtų įjungęs šviesą tamsioje atminties kertelėje. Senelis Petras, su tuščiu rankoviu užsikišusiu už diržo, sėsdavo ant taburetės ir vienintele ranka laužta šakute užsirišdavo batus. Lėtai, susikaupęs, su savotišku pergalės šypsniu, kai pavykdavo. „Žiūrėk, Mykuži, instrumentas visada šalia. Tik kartais jis panašesnis į šlamštą, nei į įrankį. Svarbiausia – pamatyti sąjungininką šlamšte.“ Mykolas tada, vaikiūkštis, galvojo, kad tai tik senelio pasakėlės, tik pagyvinimas. Senelis buvo didvyris, o didvyriai gali viską. O Mykolas buvo paprastas žmogus, o jo karas su nugara ir vienatve net neturėjo vietos didvyriškumui. Dabar, žvelgdamas į raktą, tą seną sceną išvydo ne kaip paguodą, o kaip priekaištą. Senelis nelaukė, kol jam padės. Jis paėmė, kas buvo: laužtą šakutę – ir nugalėjo. Ne skausmą ar netektį – o bejėgiškumą. O ką paėmė jis, Mykolas? Tik karčią ir pasyvią laukimo naštą, sukrautą prie svetimos malonės slenksčio. Ši mintis jį pažadino. Ir dabar tas raktas… Paprastas metalo gabalėlis, nešantis senelio žodžių aidą, staiga tapo nebyliu paliepimu. Jis atsistojo – iš pradžių su įprastu dejoniu, už kurį jam buvo gėda net prieš tuščią kambarį. Žengė du slenkančius žingsnius, išsitiesė. Sąnariai traškėjo kaip dūžtantis stiklas. Pasiėmė raktą. Tada mėgino išsitiesti – ir pažįstamas baltas skausmo peilis vėl tvokstelėjo į nugarą. Jis sustingo, sukandęs dantis, laukdamas, kol banga atslūgs. Bet užuot pasidavęs ir griuvęs atgal į lovą, lėtai, atsargiai nuėjo prie sienos. Nesvarstydamas, neatlikdamas jokių analizų, tiesiog pagal norą, atsuko nugarą sienai. Prispaudė raktą bukąjį galą prie tapetų – ties pačiu skauduliausiu tašku. Ir, lėtai, su minimaliomis pastangomis, ėmė spausti visa nugara. Tikslas nebuvo „išmasažuoti“ ar „pagerinti“. Tai nebuvo medicinos metodas. Tai buvo spaudimas. Grubus, gilus fizinės tikrovės spaudimas. Jis rado tašką, kuriame ši jėgų dvikova atnešė ne naują priepuolį, o keistą, duslų palengvėjimą – tarsi kažkas viduje pagaliau atlaisvėjo per milimetrą. Pakeitė raktą kiek aukščiau. Paskui – žemiau. Vėl spustelėjo. Pakartojo. Kiekvienas judesys buvo lėtas, tyrinėjantis, pilnas klausimosi savo kūno. Tai nebuvo gydymas. Tai buvo derėjimasis. O derybų įrankis – ne medicininis stimulatorius, o senas durų raktas. Tai buvo nelogiška. Raktas juk ne stebuklas. Tačiau kitą vakarą, kai vėl apėmė skausmas, pakartojo. Ir dar kartą. Jis rado taškus, kur spaudimas atnešdavo ne kančią, o keistą palengvėjimą, lyg pats, iš vidaus, praplėstų suveržtus spaustuvus. Paskui ėmė naudoti durų staktą lengviems tempimams. Stiklinė vandens ant staliuko priminė – reikia gerti. Paprastai. Nemokamai. Mykolas daugiau nelaukė, sudėjęs rankas. Jis panaudojo tai, ką turėjo: raktą, staktą, grindis lengvam tempimui, savo ryžtą. Pradėjo vesti sąsiuvinį – ne apie skausmą, o „rakto pergales“: „Šiandien prie viryklės išstovėjau penkiomis minutėmis ilgiau“. Ant palangės pastatė tris tuščias konservų skardines nuo troškinių. Į kiekvieną priberė žemės iš kiemo darželio. Įsmeigė po porą svogūnų galvučių. Tai ne buvo daržas. Tai buvo trys gyvybės skardinės, už kurias nuo šiol jis buvo atsakingas. Praėjo mėnuo. Gydytojas, žiūrėdamas į naują rentgeną, nustebęs kilstelėjo antakį. – Yra pokyčių. Sportavote? – Taip, – paprastai atsakė Mykolas. – Naudojau, ką turėjau po ranka. Jis nepasakė apie raktą. Gydytojas nesuprastų. Bet Mykolas žinojo: išgelbėjimas neatplaukė jokia jūrine valtimi. Jis gulėjo ant grindų, kol jis spoksojo į sieną ir laukė, kol kas nors kitas įjungs šviesą jo gyvenime. Vieną trečiadienį, kai Valė atėjo su sriuba, ji sustojo slenkstyje. Ant lango, skardinėse, žaliavo jaunas svogūnas. Kambaryje tvyrojo ne vaistų ir senų skudurų kvapas, o kažkas kitko – viltinga. – Tu… čia ką? – teištarė ji, žiūrėdama į jį, tvirtai stovintį prie lango. Mykolas, kaip tik atsargiai laistęs daigus puodeliu, atsisuko. – Daržas, – paprastai pasakė jis. Po pauzės pridūrė: – Jei nori, sriubai duosiu. Savo, šviežio. Tą vakarą ji užsibuvo ilgiau nei paprastai. Jie gėrė arbatą, o jis, nesiskųsdamas, papasakojo apie laiptinę, kuria dabar kiekvieną dieną įveikia vienu laipteliu daugiau. Išgelbėjimas neatėjo gydytojo Aibolito pavidalu su stebuklingu eliksyru. Jis slėpėsi rakto, durų staktos, tuščios skardinės ir paprastos laiptinės formose. Tai neištrynė nei skausmo, nei netekčių, nei senatvės. Tai tiesiog įdavė į rankas instrumentus – ne karą laimėti, o kovoti savo mažas, kasdienines kovas. Pasirodo, kai liaujiesi laukęs aukso kopėčių iš dangaus ir pamatai paprastas, betonines – gali suprasti, kad kilti jomis ir yra gyvenimas. Lėtai, su atrama, žingsnis po žingsnio. Bet aukštyn. O ant palangės, trijose skardinėse, augo sultingas svogūnas. Ir tai buvo nuostabiausias daržas pasaulyje.

Raktas delne Lietus monotonai barbeno į mano mažo buto langą lyg senas laikrodis, skaičiuojantis likusias minutes.