Zibainis

Nusižiūrėjo svetimą žmoną Gyvenant kartu, Dainius Eidukevičius pasirodė esąs silpnavalis ir be valios vyras.

Ar Prisimenu? Nepajėgiu Pamiršti! – Polina, klausyk, čia rimtas reikalas… Pameni mano nesantuokinę dukrą Neringą? – mano vyras kalbėjo mįslėmis, kas kėlė įtarimų. – Hm… Ar prisimenu? Kaip galėčiau pamiršti! O kas nutiko? – atsisėdau ant kėdės, laukdama nemalonumų. – Net nežinau, kaip tau paaiškinti… Neringa maldauja, kad pasiimtume jos dukrą, t.y. mano anūkę, – vyras nervingai murmėjo. – O kodėl, Šarūnai? O kur Neringos vyras? Su obuoliais apsinuodijo? – man pasidarė įdomu, susidomėjau. – Supranti, Neringai liko gyventi labai mažai. Vyrą jos gyvenime nė kvapo nebuvo. Motina seniai ištekėjusi už užsieniečio, gyvena Amerikoje. Neringa su ja nebendrauja, didžiulėje nesantaikoje. Kitos giminės ji neturi. Tad ir prašo… – Šarūnas sutrikęs nenukreipė į mane akių. – Tai kaip tu galvoji? Ką darysi? – mintyse jau buvau priėmusi sprendimą. – Štai ir tariuosi su tavimi, Polina. Kaip nuspręsi, taip bus, – pagaliau vyras klausiamai pažvelgė į mane. – Šaunuolis. Vadinasi, jaunystėje prisidirbai, o dabar, Polina, prisiimk atsakomybę už kito vaiką, taip? – pykau dėl vyro bevalumo. – Polina, mes juk viena šeima. Spręsti reikia drauge, – Šarūnas pabandė spausti. – Oi, pažiūrėkit, prisiminė! O kai lakstei paskui mergas, kodėl nesitarei? Juk aš tavo žmona! – ašaros pabiro ir pabėgau į kitą kambarį… …Mokykloje draugavau su klasioku Valdu. Bet kai į klasę atėjo naujokas Saulius, pamiršau visus kitus. Valdui netrukus daviau „laisvę“. Saulius netruko atkreipti į mane dėmesį – palydėjo namo, bučiavo karštai į žandą, dovanojo gėlių iš darželio. O po savaitės jau viliojo į lovą. Nesipriešinau – įsimylėjau Šarūną visam gyvenimui. Baigėme mokyklą, Saulių pašaukė į kariuomenę. Verkiau, palydėdama savo išrinktąjį į stotį. Jis tarnavo kitame mieste. Metus susirašinėjom. Vėliau Saulius grįžo atostogų. Negalėjau nė apsakyti, kaip džiaugiausi. Šarūnas žarstė komplimentus, aš tik ausis stačiau: – Polina, grįšiu po metų – tuojau vestuvės! Bet aš tave ir taip laikau žmona. Po šių žodžių mane užliejo bangos švelnumo ir meilės… Visą gyvenimą taip bus: Šarūnas „palies“ mane žvilgsniu – ir tirpstu, kaip ledai saulėje, kaip šokoladas karštyje. Saulius išvažiavo į tarnybą, laukiau mylimojo, laikiausi sužadėtinės. Po pusmečio gavau laišką – Saulius parašė, jog norėtų skirtis, esą surado „tikrą meilę“ garnizone, o į mūsų miestą negrįš. O mano pilve spardėsi jo vaikas. Tokios ir „vestuvės“. Būna ir taip – prisižadėjo, o pasislėpė… Mano močiutė sakydavo: – Neklausyk žydinčios grikės – žiūrėk pribrendusios! …Atėjo laikas, gimė Vytukas. Valdas, buvęs vaikinas, pasiūlė pagalbą. Iš beviltiškumo sutikau. Taip, su Valdu irgi buvau artima. Nebetikėjau išvysti Šarūno. Jis dingo iš mano gyvenimo. Staiga – sugrįžo. Duris atidarė Valdas. Prie slenksčio stovėjo Saulius. – Galiu užeiti? – stebėjosi Šarūnas. – Jei atvažiavai – užsuk, – nenoromis įleido Valdas. Vytukas, nujausdmas įtampą, įsikibo Valdui į ranką. – Valdai, išeik su Vytu pasivaikščiot, – nežinojau, ką daryti. Valdas išėjo su Vytuku. – Vyras? – pavydžiai paklausė Šarūnas. – O tau koks skirtumas? Kam atvažiavai? – pyktelėjau, nesuprasdama jo tikslo. – Pasiilgau… Matai, susikūrei šeimą. Matyt, nevaikėi manęs laukti. Na, einu. Atsiprašau, kad sugadinau jūsų „idilę“, – ruošėsi išeiti Šarūnas. – Palauk, Sau! Ko atėjai? Nervus tampyti? Valdas padeda man nejausti vienatvės. Beje, jis augina tavo dvejų metukų vaiką, – bandžiau sulaikyti Šarūną. Mano meilė jam nemirė. – Grįžau pas tave, Polina. Priimsi? – Šarūnas viltingai pažvelgė. – Užsuk, bus pietūs, – širdis suspurdėjo, mane užliejo laimės banga. Sugrįžo, vadinasi, nepamiršo. Kam čia atkakliai apsimetinėti? Valdas vėl išėjo per duris. Sūnui reikalingas tikras tėtis, ne patėvis. Vėliau Valdas ves gerą moterį, turinčią du vaikus. …Praslinko keli metai. Šarūnas sūnaus taip ir „nepriėmė“ kaip savo. Į Vytuką žiūrėjo kaip į svetimą – buvo įsitikinęs, jog vaikas Valdo. Šarūno širdį sūnus „nelietė“. Jaučiau tai. Apskritai, Saulius buvo didelis mergišius. Greitai įsimylėdavo, dar greičiau išsiskirdavo. Man nuolatos išdavinėjo – su draugėmis, pažįstamomis… Verkiau, bet mylėjau, saugojau šeimą. Galbūt man net buvo lengviau nei vyrui – įsimylėjusiam visada lengviau nežinoti tiesos. Man nereikėjo meluoti – tiesiog mylėjau. Vyras buvo mano saulė. Kartais norėjau jį išmesti iš širdies, viską mesti, pabėgti. Naktimis dėl to graužiau save. Kur eisiu, kur rasiu geresnį? Ir Šarūnas be manęs pražus. Aš jam ir žmona, ir motina, ir meilužė. …Mamą Šarūnas prarado 14-os. Ji mirė miegodama. Gal dėl to visą gyvenimą ieško švelnumo kitur. Aš viską jam dovanojau, atleidau. Kartą smarkiai susipykome – išvijau iš namų. Jis susikrovė daiktus, išėjo gyventi pas giminaičius. Prabėgo mėnuo, jau nė nepamenu priežasties, bet Šarūnas negrįžo. Turėjau pati eiti pas jo tetą. Teta nustebo: – Polina, kam tau Šarūnas? Sakė, kad išsiskyrėt. Jau naują draugę turi. Tetos dėka sužinojau tos merginos adresą ir neplanuotai užsukau svečių. – Laba diena! O galite Saulių pašaukti? – norėjau būti mandagi. Mergina šyptelėjo šelmiškai ir užtrenkė prieš mane duris. Be žodžio išėjau. …Šarūnas grįžo po metų. O mergina pagimdė dukrą Neringą. Iki šiol jaučiu kaltę, kad tada jį išvijau – gal neatsirastų ana ir nebūtų gimus ta dukra. Dėl to po to dar uolesnė buvau vyrui, vis stipriau jį mylėjau. Aš ir Šarūnas niekada nekalbėjome apie nesantuokinę jo dukrą Neringą – lyg pajudink ir šeimos nebebus. Geriau nutylėti, neužčiuopti pavojingo. Pats tyriausias vyras – su nepažįstama susilaukė vaiko… Su kuo nebūna! Tegu negundo svetimų vyrų tos „vilionės“! Taip gyvenom su Šarūnu. Metams bėgant jis aprimo, tapo švelnesnis, ramesnis. Nuotykiai išblėso. Daug laiko leidžia namuose. Sūnus anksti vedė, padovanojo tris anūkus. Ir štai – netikėtumas… Po daugelio metų atsirado nesantuokinė dukra Neringa. Prašo, kad priglaustume jos dukrą. Sunki užduotis – kaip Vytukui paaiškint apie svetimą mergaitę šeimoje? Jis gi nežino apie tėvo nuotykius jaunystėje… …Žinoma, oficialiai tapome penkerių metukų Alinos globėjais. Neringa išėjo amžinybėn, vos trisdešimties. Kiekviena kapavietė apauga žole – gyvenimas eina toliau. Šarūnas pažadėjo „vyriškai“ pasikalbėti su Vytautu. Sūnus, išklausęs tėvo, reziumavo: – Tėvai, kas buvo – užaugo žole, aš jums teisėjas nebūsiu. O mergaitę reikia priimti, ji gi mūsų kraujas. Lengviau atsikvėpėm su Šarūnu. Geras sūnus, jautrus. …Dabar Alinai šešiolika. Dieduką Šarūną dievina, šnibždasi su juo; mane vadina močiute, sakosi, jog jaunystėj buvau į ją panaši. Nuoširdžiai tam pritariu…

AR ATMENU? NEĮMANOMA UŽMIRŠTI! Birutė, žinai… Reikalas toks… Žodžiu, prisimeni mano nesantuokinę

Uncategorized

NESTELES SŪNUS

2024-04-12 Šiandien vėl galvojau apie praeities dienas, kai mano buvusi partnerė Aistė turėjo vienintelį

Uncategorized

043

Ir džiaugsme, ir varge: Antoninos likimo vingiai Dzūkijos kaime – meilė, nauji kaimynai ir gyvenimas su skausmingais pasirinkimais

Ir laimėje, ir varge Irena tapo našle anksti, būdama keturiasdešimt dvejų. Tuo metu jos dukra, Laimutė

Uncategorized

030

„Aš stengiausi, bet nesuspėjau!“: moteris pateko į ligoninę, o aš radau jos katytę gatvėje

Aš grįžau namo vėlai vakare, visiškai išsekusi į šias dienas atrodo, kad visi pacientai susitvarko susirgti

Uncategorized

080

Žiema buvo užklojusi Andriaus kiemą minkštu sniego apklotu, tačiau jo ištikimas šuo Grafas, didžiulis vokiečių aviganis, elgėsi keistai. Vietoj to, kad jaukiai įsitaisytų didelėje būdoje, kurią Andrius meiliai pastatė praėjusią vasarą, Grafas užsispyrusiai miegodavo lauke, tiesiai ant sniego. Andrius stebėdavo jį pro langą ir jausdavo, kaip nerimas spaudžia krūtinę – Grafas niekad taip nesielgė. Kiekvieną rytą, išėjęs į kiemą, Andrius pastebėdavo, kaip Grafas jį stebi įsitempęs. Vos tik jis prieidavo arčiau būdos, Grafas stodavo tarp jo ir angos, tyliai urgzdavo ir žiūrėdavo įsižvelgęs, tarsi sakytų: „Prašau, neik ten.“ Šis taip neįprastas elgesys, per tiek metų išsiugdytai jų draugystei, vertė Andrių bangtis – ką slepia jo geriausias draugas? Pasiryžęs išsiaiškinti tiesą, Andrius sugalvojo gudrų planą – priviliojo Grafą į virtuvę gardžiu kepsniu. Kol didžiulis šuo, uždarytas namuose, garsiai lojo prie lango, Andrius prisėdo prie būdos ir pažvelgė vidun. Širdis jam sustojo, kai akys priprato prie tamsos ir jame išvydo kažką, kas jį tiesiog sustingo vietoje… …Viduje, įsisupęs į šiltą antklodę, gulėjo mažas kačiukas – murzinas, sušalęs, vos kvėpuojantis. Jo akys sunkiai prasimerkė, o kūnelį drebino šaltis. Grafas jį kažkur buvo radęs ir, vietoj to, kad nuvytų ar paliktų, priglaudė – pats miegojo lauke, kad nebaugintų mažylio ir budėjo prie įėjimo, saugodamas kaip brangiausią lobį. Andrius sulaikė kvėpavimą. Jis atsargiai paėmė mažylį ir priglaudė prie širdies. Tą pačią akimirką Grafas pribėgo ir švelniai prisiglaudė šalia, nebeurzgė – tik kantriai laukė, pasiruošęs padėti. – Tu geras šuo, Grafe… – tyliai ištarė Andrius, stipriau spaudamas kačiuką. – Geresnis už daugelį žmonių. Nuo tos dienos kieme jau gyveno nebe du, o trys draugai. Ir būda, pastatyta su meile, vėl įgavo prasmę – tapo mažu namu išgelbėtoms širdims.

Žiema apgaubė Dovydo kiemą minkštu sniego patalu, tačiau jo ištikimas šuo Tigras, didelis vokiečių aviganis

Uncategorized

0290

Sūnus neatvyko į mano 70-metį, teisindamasis darbu. Vakare socialiniuose tinkluose išvydau, kaip jis restorane linksminasi švęsdamas uošvės gimtadienį

Telefonas suskambo lygiai vidurdienį, perplėšdamas tą įtemptą laukimą, kuris tvyrojo aplink stalą.

Uncategorized

052

Šveta užsuko raktą ir nustėro: prie durų sėdėjo trys pūkuoti svečiai

Austėja Kazlauskaitė sukėlė įrąžą į duris ir sustingo: slenksčiai sėdėjo trys pūkuoti svečiai.

Uncategorized

037

Žmona ir uošvis Karina tik apsimetė, kad nori susipažinti su Vaidoto tėvais. Kam jai jų reikia, tiesą pasakius? Juk ne su jais ji ketina gyventi, o iš jo tėvo, kuris, regis, turtingas, gausi tik rūpesčių ir įtarimų. Bet jei nusprendei tekėti – privalai vaidinti iki galo. Karina išsirinko kuklią, bet mielą aprangą – kad atrodytų kaip paprasta, gera mergina. Susitikimas su būsimo vyro tėvais – visada slidi situacija, o jei tėvai protingi – tikra ištvermės patikra. Vaidotas įtikinėjo ją prie tėvų namų vartų: – Nelauk blogiausio, Karina. Tėvas niūrus, bet sukalbamas, mama – kompanijos širdis. Abu tave pamils. Nors tėtis keistas, mama – žmogus šventė, – ramino jis. Karina tik patraukė pečiais: tėtis rimtuolis, mama – linksmuolė, įdomus derinys… Namas Karinos nenustebino – teko lankytis ir didesniuose prabangos lizduose. Vos pravėrus duris – sutikimas. Karina nejautė didelio streso – ko čia nervintis? Žmonės kaip žmonės. Nina Petrovna, kaip pristatė Vaidotas, buvusi namų šeimininkė, dažnai su draugėmis keliaujanti po Europą, didelių stebuklų nežadanti. Tėvas – Valdas Aleksandravičius – tikrai ne iš kalbiausių, tačiau labai tvarkingas ir uždaras. Jo vardas Karinai pasirodė keistai pažįstamas… Ir štai – jie pasitiko… Karina sustingo ant slenksčio. Viskas, pabaiga… Būsima anyta – visai nepažįstama, bet uošvį užteko pamatyti akimirksniu. Jie jau buvo susitikę. Prieš tris metus. Ne dažnai, bet abiem naudinga proga. Baruose, viešbučių kavinėse, restoranuose. Natūralu, kad apie tuos susitikimus nenutuokė nei jo žmona, nei sūnus. Prisižaidėm. Valdas ją irgi iškart atpažino. Jo žvilgsnyje sužibo prislopintas staigmenos, šoko ar – ko gero – nelaimės šešėlis. Gal net piktas sumanymas, kurį jis tada ir pradėjo mintyse. Vaidotas nieko nenujautė ir džiugiai pristatė ją tėvams: – Mama, tėti, susipažinkit – Karina, mano sužadėtinė. Norėjau ją atvesti anksčiau, bet ji labai drovi… Ak, tos ironijos… Valdas Aleksandravičius ištiesė ranką: – Labai malonu, Karina, – tarė jis, o balse nuskambėjo užslėpta gaidelė – gal pyktelėjimo, gal įspėjimo, o gal… Karina buvo budri – laukė, kada Valdas prabils apie jų praeitį. – Man irgi malonu, Valdai Aleksandravičiau, – atkirto Karina, stengdamasi nesukliūti nuo pat pradžių. Ji stipriai paspaudė jo ranką, pajutusi, kaip kylantis adrenalinas pumpuoja kraują. Kas dabar bus?.. Tačiau… nieko. Valdas, vos truktelėjęs lūpų kampučius, net patraukė jai kėdę prie stalo. Tikriausiai laukia progos sumalti į miltus vėliau… Bet nieko daugiau neįvyko. Tada Karina suprato – jis neišduos. Jei supažindintų visus su ja, tai išduotų ir save. Kai Karina kiek atsipalaidavo, atmosfera tapo kiek natūralesnė. Nina pasakojo apie Vaidoto vaikystę, o Valdas, rodės, susikaupęs klausė Karinos atsakymų apie jos darbą. Hm, jis jau apie ją daug žinojo. Netgi keletą kartų, pasinaudojęs ironija, pajuokavo – o Karina net susijuokė. Jo užuominos buvo aiškios tik jiems abiem. – Žinai, Karina, tu labai primeni vieną mano… buvusią kolegę. Ji irgi mokėjo rasti kalbą su visais, – palinkęs pasakė Valdas Aleksandravičius žiūrėdamas tiesiai į Karinos akis. – Talentai būna įvairūs, Valdai Aleksandravičiau, – nepasimetė Karina. Vaidotas, įsimylėjęs kaip ir dera jaunikiui, net nepastebėjo užslėptų prasmių. Jis iš tiesų ją mylėjo – ir tai, matyt, buvo svarbiausia. Ir skaudžiausia. Bent jau jam. Vėliau, kai kalba pasisuko apie keliones, Valdas Aleksandravičius vėl žvilgtelėjo į Kariną: – Man labiausiai patinka atoki ramybė. Jokios sumaišties. Kad galėtum iš lėto pasimėgauti knyga. O tau, Karina, kokios vietos patinka? Bandymas prilaikyti. – Man patinka, kai aplink daug žmonių, kai šurmulys – tik kartais pašalinės ausys būna pavojingos, – nepasidavė Karina, – bet būna ir savų minusų. Atrodė, Ninos žvilgsnis trumpam užkliuvo, tarsi kažką įtardama, bet vėl nusiramino. Valdas žinojo – Karina nėra ta, kuri bėgs į tylą. Ir tiksliai žinojo kodėl. Kai vakaras baigėsi, Valdas apsikabino Vaidą: – Sūnau, saugok ją. Ji… ypatinga. Skambėjo ir kaip komplimentas, ir kaip pašaipa. Tik Karina suprato tikrąją prasmę. *** Naktį, kai namai nugrimzdo į tylą, Karina negalėjo užmigti. Ji gulėjo, svarstydama netikėtą susitikimą ir mintyse kūrė planus, kaip toliau gyventi su neužklupta praeitimi. Perspektyvos nekokios. Ji nujautė: kaip ir ji pati, Valdas tikrai nemiega – dėl šio susitikimo, būsimo pokalbio, dėl visko. Ji tyliai atsikėlė, užsimetė mėgstamą namų bliuzoną, išėjo iš kambario, ne per garsiai, bet ir ne tyliai tūpindama laiptais, kad, jei kas nemiega, išeitų pasitikti. Išėjo prie verandos, kur, tikėjosi, netruks atsirasti Valdas. Ilgai laukti nereikėjo. – Nemiegi? – pasirodė jis, priėjęs iš nugaros. – Nesiseka užmigti, – atsakė Karina. Vėjas pro šalį atnešė gerai pažįstamą jo kvepalų aromatą. Jis įdėmiai ją apžiūrėjo. – Ką nori iš mano sūnaus, Karina? – jo balse nebeliko nuolaidumo, – Aš žinau, ką tu sugebi. Žinau, kiek tokių kaip aš buvo tavo gyvenime. Tu visada siekei tik pinigų – tu to nė neslėpei! Kodėl tau Vaidotas? Jei jis neketina prisiminti senų laikų – ir Karina nenori būti „gera“. – Aš jį myliu, Valdai Aleksandravičiau, – melodiją nutęsė ji, – Kodėl gi negalėčiau? – Myli? Tu? Juokinga. Aš žinau, kas tu per paukštė, Karina. Papasakosiu Vaidui viską – kas tu ir kuo buvai iš tikrųjų. Manai, po to jis tave ves? Karina prisiartino prie jo, palikdama tik rankos atstumą. Palenkė galvą – tarsi nematę, norėjo vėl gerai įsižiūrėti. – Pasakok, Valdai Aleksandravičiau, – specialiai žaismingai ištarė ji, – Bet tada ir tavo žmona išgirs apie mūsų mažą paslaptį. – Tai… – Ne šantažas. Simetrija. Jei tu prasitarsi apie tai, kaip susipažinome, neslėpsi ir to, kas vyko toliau. Patikėk, papasakosiu viską iki galo. – Tai – skirtingi dalykai… – Tikrai? Ir savo žmonai sakysi tą patį? Valdas sustojo. Bandymas prigrasinti Kariną neatnešė jokių vaisių. Jis suprato: jie vienoje valtyje. – O ką žadi jai papasakoti? – Ne tik jai – ir visiems. Ir Vaidui papasakosiu, koks tu “šeimos žmogus”, kur užtrukdavai po darbo. Susitvarkysiu be užuolankų. Jei nori apsaugoti sūnų – apsaugok. Nelengvas pasirinkimas. Atkalbėti sūnų nuo vedybų – pasirašyti sau skyrybų nuosprendį. – Nedrįsi. – Nedrįsiu? – Karina net nusijuokė, štai jis gali, o ji – ne, – Nedrįsiu, jei ir pats nepasakosi apie mano, kaip sakei, „godumą“, kai turi tokį kompromatą, kokio nenorėtum, kad išgirstų tavo žmona. Jūsų Ninos svarbiausia vertybė – ištikimybė… Kartą, kai buvo smarkiai apgirtęs, jis Karinos akivaizdoje prisipažino, jog nuolat išduoda gerą ir ištikimą Niną. Ji jam neatleistų. Niekada. Štai čia pasirinkimas aiškus. Jis žinojo – Karina neblefuoja. – Gerai, – švokštė, – Neprasitarsiu. Ir tu tyla. Visi pamirštam praeitį. Todėl Karina ir nepergyveno. Jis praras daugiau nei ji. – Kaip pageidaujate, Valdai Aleksandravičiau. Kitą rytą jie išvyko iš Vaidoto tėvų namų. Karina, jau vadinama „dukra“ būsimos anytos, atsisveikino su Nina. Valdui net akyje trūkčiojo raumuo. Jis kankinosi negalėdamas perspėti sūnaus apie šalia jo plytintį pavojų, bet dar labiau bijojo susikompromituoti pats. Prarasti Niną – vadinasi, prarasti ne tik žmoną, bet ir didelę dalį savo turto. Ji juk neišėjo tuščiomis. Ir sūnus jam neatleistų… Kitą kartą Karina ir Vaidotas liko pas tėvus dviem savaitėms. Atostogos įsibėgėjo. Valdas stengėsi vengti Karinos, kaskart susiradęs veiklos. Tačiau likus namie vienam, jam suveikė smalsumas. Nusprendė knaisiotis po Karinos rankinę – gal ras kokį kompromatą. Perkošė jos daiktus – kosmetinė, užrašų knygutė, mažas bloknotas. Netikėtai jo žvilgsnį patraukė balta-mėlyna juostelė. Nėštumo testas. Dvi ryškios juostelės. – Manydavau, kad tragedija – kai mano sūnus ves… Bet štai tikroji tragedija! – padėjo testą atgal, bet užtraukti rankinės nespėjo. Karina jau stovėjo už nugaros. – Nepadoru knistis po svetimus daiktus, – sarkastiškai atšovė, bet lyg nė kiek nesupyko. Valdas irgi nebebandė išsisukti. – Tu laukiesi nuo Vaidoto? Karina neskubėdama priėjo, paėmė rankinę ir pasakė: – Atrodo, sugadinote staigmeną, Valdai Aleksandravičiau. Jis išraudo iš pykčio. Dabar Karina tikrai neatstums jo sūnaus. Jei ką ir išduotų, būtų blogiau visiems. Dabar privalu tylėti. O kaip sunku tylėti, žinant, kokią klaidą daro sūnus… *** Praėjo devyni mėnesiai… ir dar pusmetis. Vaidotas ir Karina augino Aistę. Valdas Aleksandravičius stengėsi jų nematyti, negalvoti, nevažiuoti į svečius. Anūkę laikė svetima. Karina jį gąsdino – jos abejingumas Vaidui, tamsi praeitis… Ir vėl… Nina ruošėsi į svečius pas Vaidą ir Kariną. – Valdai, važiuosi kartu? – Ne, skauda galvą. – Vėl? Čia jau rimtas signalas. – Tiesiog pavargau. Važiuok viena. Valdas kaip visada palaikė ligonio įvaizdį – tabletės, niurzgėjimas… Jis negalėjo pakęsti Karinos, o dar labiau – atvirumo. Bet tylėti buvo saugiau. Vakare buvo nuobodu, tik užsispyrusios mintys neleido ramiai skaityti, snausti. Kai Ninos vis dar nebuvo – jau vėlu, vienuolikta – jis susirūpino. Telefonas – tyli. Aišku, skambina Vaidui. – Vaidai, viskas gerai? Nina jau išvažiavo? Jos nėra namie. – Tėti, tu paskutinis, su kuo norėčiau dabar šnekėti. Ir padėjo ragelį… Valdas jau buvo kelionėje pas sūnų, kai prie namų sustojo Karinos mašina. Vos ją pamatęs, vos nesusmuko. – Ką čia veiki?? – sugriebė ją už rankų, – Kas atsitiko? Karina, kaip visuomet, atrodė labai rami. Įsipylė vyno, atsigėrė, įsitaisė patogiau. – Įvyko griūtis. – Kokia griūtis? – Mūsų bendro gyvenimo. Vaidotas, naršydamas vieno kavinės tinklalapį, netyčia rado mūsų fotkes prieš ketverius metus, iš to vakaro „Oazise“. Vaidotas norėjo užsakyti mums vietą metinėms… Ir rado mus abudu iš to renginio! Fotografo dėka… viskas išlindo. Dabar Vaidotas – įsiutęs. Tavo Nina svarsto skyrybas. O, beje, kaip ir norėjai, aš irgi, matyt, skirtis su tavo sūnumi teks. Valdas atšalo. Galvoje sukosi prisiminimai: tas renginys, fotkės, prašymai nefotografuoti… Bet kas galėjo pagalvoti, kad viskas išlįs? Jis susmuko šalia ant grindų. – Tai ko atvažiavai? – Norėjosi kur nors pasprukti šiam vakarui, – nusišypsojo Karina, – Namuose dabar chaosas. Aistė su aukle. Vyno? Ji pasiūlė jo mėgstamiausią. Sėdėjo terasoje ir tylėjo – žiogų koncertas buvo jų vienintelis bendras likutis. – Tai viskas tavo kaltė, – sušnibždėjo Valdas. Karina nepakėlė akių nuo taurės. – Taip. – Tu nepakeliama. – Ką turiu, tą turiu. – Tau nė kiek negaila Vaidoto. – Gaila. Bet savęs dar labiau. – Tu myli tik save. – Nepaneigsiu. Jis staiga palietė jos smakrą. – Juk žinai, kad aš tavęs niekada nemylėjau, – vėl užšnarėjo. – Patikėsiu tuo noriai. *** Rytą, kai Nina Petrovna, visgi, grįžo, pasiruošusi atleisti dėl šeimos, net jei tai kainuotų pusę gyvybės, ji rado Kariną ir Valdą kartu. Vis dar miegančius. – Kas čia? – paklausė Karina, pakirdama. – Aš, – atsiliepė Nina, žiūrėdama, kaip griūva jos gyvenimas. Karina tik ramiai šyptelėjo. Valdas pabudo truputį vėliau, bet žmonos nebesivijo.

Žmona ir tėvas Viltė tik apsimetė, kad labai trokšta susipažinti su Augustino tėvais. O kam jai tie uošviai, sakyk?