Praėjo du metai: mano dukra išnyko iš mano gyvenimo, o man jau beveik septyniasdešimt Mano kaimynė, Galia

Ugnė ir su ja! šaukia Marija Kazlauskienė. Vytautai, ar dar turėsi šiek tiek sąžinės?» Tai ne įskaitoma!

Vėluosiu, pas mus čia dabar pilna darbinė suvaža, Viltės balsas skambėjo neramiai, foną užgožė šlifuoklio garsas.

Austėja, kaip tu ištikėsei senų dienų šmėkloms! Tavo anūkai jau mokosi rašyti, o aš dar kalbu apie vestuves

Tik neatsinešk maną į mus, paprašė Antanina. O jei nepasitikintai pradėjo Povilas. Jei ją čia pasiimti?

Aš kėlėsiu dar prieš žadintuvą, dar iki to, kai telefone pradėjo vibruoti trumpas melodijos garsas.

Žinai, kai vaikštaujočiau link Kauno geležinkelio stoties, staiga pasigirdo silpnas šniokštimas kaip

Aistė metėsi iš kambario į kambarį, bėgdama įkrauti į lagaminą visų būtiniausių daiktų. Jos judesiai

Aš prisimenu tą dieną, kai draugystės audros, išskridusios iš Vilniaus senų gatvių, užgriovė mano namų ramybę.