Zibainis – Page 62

– Kodėl neatveri durų? – Nenoriu! Ir neplanuoju. Svečiai turi pranešti apie savo atvykimą, be to, nešokti ant dėžių, šaldytuvo ar spintų. – Tai reiškia, kad neįleis? Tai mano mama! Ji atėjo pas mane! – Na, priimk ją! Bet ne mano namuose.

Kodėl neatidarai durų? klausė Aistė, susigūžusi ant virtuvės stalo. Nenoriu! Ir neketinu. Svečiai turi

Seno bendrabučio laimėVakar, kai senoji šviesoforų šviesa nublokso, kaimynai susirinko prie stalo, kad kartu pasidalintų prisiminimais ir iš naujo atrastų bendrabučio šilumą.

Laukdama vyrų su darbo įžvalgų, Aistė sėdėjo prie virtuvės stalo, lėtai gurkšnojo arbatą su raudonžiedžiu

Ką čia mes darome? Kodėl į svetimo namą įsivaikiname?

Visi, Aistė, tarp mūsų viskas baigta! Noriu tikros šeimos, vaikų. Tu man to negali suteikti.

– Maja, kiek tau metų? – tyliai paklausė tėvas.

Austėja, kiek tau metų? švelniai klausia tėvas. Atrodo, jog tu ne pirmąjį universitetų kursą studijuoji

– Griuvau, galiausiai nieko baisaus neįvyko! Na, taip kartais nutinka vyrams – susijaudėjo, negalėjo laiku sustoti. – Būk protingesnė. Ar tikrai pasiduosi vyrui kokiai nors merginai? Ji manytų, kad ją nugalėjai! Kova už šeimą! – Skatino uošraJau anksti ryte jis nusprendė susirinkti visus draugus ir išspręsti ginčą su šventa moters garbe.

Aistė, galų gale nieko blogo neįvyko! Vyrų kartais tiesiog peršoka, kai nebeturi laiko pasitvarėti, šaipėsi

– Ką gi? Mes jau dešimt metų susituokę! Kokia meilužė? Man tavęs pakanka!

O ką tu sakai? Mes jau dešimt metų susituokę! Kokia čia meilės nuotaka? Man tavęs pakanka! Vaida nieko

— Štai meniu, viską pagamink iki penktos, nes nenoriu stovėti virtuvėje savo sukakties dieną, — paveldėjo svokria, bet labai apgailestavoJi išsiuntė šiltą žvaką į valgymą, kad primintų, jog šeimos susibūrimas visada verta pasidėti širdį.

20260608, šeštadienis, ryto šviesa prasiskverbė pro užuolaidų siūlus. Šešiasdešimt metų apvalus amžius

– Vytas, pagaliau nieko baisaus neįvyko! Žinai, vyrams kartais tiesiog įsijudė, nesugebėjo laiku sustoti. – Būk protingesnė. Ar iš tiesų pasiduosi Vytui kokiai nors merginai? Ji manytų, kad ją pavyko nugalėti! Kova už šeimą! – Įtikindavo svokri.

Galiausiai nieko rimto neįvyko! Vyrų kartais tiesiog praranda kontrolę, nesugeba laiku sustoti.

Nežavūs būrio kaimynai suvalgo visą mano maistą, bet gauna pamoką, kurią ilgai prisiminsKą tik jį sugriovau su galinga ugnies rutulėliu, ir kaimynai, šoktelėję iš bauginančio skausmo, nesugeba išvengti savo paties iššūkio – jie dabar turi išmokti dalintis ir susikurti savo valgymo planą.

Vagonų ratų čiaudėjimas derėjo su mano svajonių laimės ritmu. Trys mėnesius sukaupti iš santaupų išmėgiau