Zibainis

Tėčio dovana Mama buvo ypač graži, bet, pasak tėčio, tai buvo jos vienintelė stiprybė. Aš, besišypsantis

Uncategorized

068

Bejausmis skyrybų procesas: Oksanos ir Arkadijaus istorija

Aš visai netikėtai sužinojau, kad meilė per šį laiką virsta šaltu skyriumi, be jokių paaiškinimų, ir

Uncategorized

0160

Mano vyro meilužė: kai Milda susitiko su „Katytė“ Vilniaus „Kavos rojaus“ kavinėje ir sužinojo visą tiesą apie jų santuokos dešimtmetį

Meilužė mano vyro Aš, Mindaugas, sėdėjau savo automobilyje ir žiūrėjau į navigacijos ekraną.

Uncategorized

0106

Išdavė gimta sesuo: kaip lietuvė sesuo paliko dukrą ir išskrido atostogauti, o gyvenimas pasikeitė per vieną mėnesį

Austėja, nebegaliu daugiau, Rūta nusileido ant senos virtuvės kėdės, apkabino galvą rankomis.

Uncategorized

0961

„Mes čia pagyvensim iki vasaros!“: kaip aš išvijau įžūlią vyro giminę iš savo būsto, pakeičiau spynas ir užbaigiau nemokamą viešbutį Vilniaus centre

Mes čia pagyvensim iki vasaros! Kaip aš išvariau įžūlią vyro giminę ir pakeičiau spynas. Domofonas ne

Uncategorized

017

ŠEIMA?

20230315, antradienis Šiandien vėl girdėjau, kaip Valda, mano žmona, švilpė iš dujų telefono.

Uncategorized

017

Kai Beata sužinojo apie nėštumą, jos šeimą ištiko šokas: jiems nepatiko, kad ji myli žmogų, kuris, jų manymu, greitai išnyks iš jos gyvenimo Beata – paprasta mergina iš Vilniaus, užaugusi darnioje šeimoje su mama ir patėviu, visada jautė tėvų meilę bei palaikymą. Baigusi mokyklą, ji svajojo studijuoti universitete, tačiau prastai mokėjo anglų kalbą. Nusprendusi rinktis privačias pamokas, Beata pasirinko Ronį iš Gvinėjos, kuris atvyko į Lietuvą studijuoti ir jau keletą metų mokė kitus anglų. Nors pradžia buvo sunki, tarp Beatos ir Ronio užgimė tikri jausmai, ir jie tapo neišskiriami. Sužinojusi apie nėštumą, Beata susidūrė su šeimos nepritarimu: artimieji baiminosi, kad Ronis greitai paliks, kad ji liks viena auginti vaiką, o jų mažylis dėl kitokios išvaizdos išsiskirs tarp lietuvių vaikų. Gavęs diplomą, Ronis iš tiesų išvyko į gimtinę, bet nuolat bendravo su Beata ir laukė kūdikio gimimo. Gimus vaikui, šeimos spaudimas privertė Beatą kraustytis į Gvinėją. Tačiau Afrikos klima Beatai ir vyrui pasirodė nepakeliamas, tad jie sugrįžo į Lietuvą. Gimė antra dukra, tačiau santykiai su gimine negerėjo – niekas nenorėjo jų priimti. Nepaisydama artimųjų nuomonės, Beata nenori skirtis su mylimuoju ir svarsto pradėti naują gyvenimą Kanadoje, vildamasi, kad ten galės rasti daugiau tolerancijos ir supratimo.

Kai Viltė sužinojo, kad laukiasi, jos šeimai tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Visi buvo šoke.

Uncategorized

056

Eglė plauna senųjų daugiabučių laiptus, kad užaugintų savo sūnui šviesesnę ateitį, tačiau tai, kas nutiks, privers tave pravirkti.

Austėja plauna senų daugiabučių laiptus, kad galėtų pastatyti ateitį vienam berniukui, kurį ji augino

Uncategorized

055

Svetima nuotaka. Valerka buvo geidžiamas visų. Jis niekada nesiskelbė laikraščiuose ar per televiziją, bet jo vardas ir telefonas sklido iš lūpų į lūpas – tarsi geriausias artimųjų ir draugų rekomendacijas turintis renginių vedėjas. Ar reikia vesti koncertą? Be problemų! Jubiliėjų ar vestuves? Puiku! Jis netgi kartą vedė darželio išleistuves ir pavergė ne tik vaikų, bet ir mamų širdis! Viskas prasidėjo paprastai. Seniems draugams besituokiant, planuotas vedėjas „užgėrė“, ir nebuvo laiko ieškoti kito. Valerka paėmė mikrofoną ir visus nustebino. Mokykloje jis buvo saviveiklos žvaigždė, lankė Kauno „Logos“ dramos studiją, universitete visada atstovaudavo „Studentų pavasariui“ ir KVK (kaip mūsų KVN). Ekspromtas puikiai pavyko, o jau pačiame bankete du svečiai paprašė pravesti ir jų šventes. Baigęs universitetą, Valerka įsidarbino Kauno mokslo institute, bet gaudavo tik menką atlyginimą. Naujoje srityje uždirbo kur kas daugiau, ėmėsi bet kokių užsakymų, o su laiku renginių vedimo uždarbis pasidarė net keliolika kartų didesnis nei dirbant mokslininku. Po metų Valerka ryžosi pokyčiams: išėjo iš instituto, nusipirko profesionalią garso aparatūrą, įkūrė mažąją bendriją ir tapo oficialiu renginių vedėju. Tuo pačiu ėmė lankyti dainavimo pamokas, kadangi turėjo gerą balsą ir klausą. Netrukus tapo dainuojančiu vedėju ir tris kartus per savaitę dainavo viename Vilniaus restoranų. Trisdešimties metų Valerka buvo gražus, patrauklus, gerai žinomas dainininkas, DJ ir vedėjas, galintis pagyvinti bet kokį renginį. Vedęs dar nebuvo – kam gi? Merginos tiesiog lipdavo ant sprando, viliojo – kuri nori, ta pati pasiduoda. Bet draugai tuokėsi, gimdė vaikus, ir Valerka vis dažniau pagalvodavo apie ramų šeimos gyvenimą. Tik va – nėra su kuo! Lengvai pasiekiamos moterys jo nedomino, norėjosi – kartą ir visam gyvenimui. — Reikia susipažinti su moksleive, išsiauklėti ją pagal save ir kai sueis 18 – vesti! Tobula žmona bus! Pradėjo imtis abiturientų išleistuvių, tikėdamasis rasti savo porą. Bet šiuolaikinės merginos nuvildavo, buvo ne tokios, kokių norėjosi. Vis dėlto Valerka nenusimindavo, dairėsi, kaip savo sąmojį vadino – „medžiojo retą žvėrį“. Ir tada likimas nusprendė pasijuokti iš mano pusbrolio. Iš pradžių niekas nieko blogo neįtarė. Paskambino moteris ir, pasiremdama rekomendacijomis, pakvietė vesti vestuves. Birželio 17-oji laisva? Puiku! Galime susitikti? Susitiko. Ir, kaip sakė Valerka, pirmą kartą gyvenime suprato frazę „žemė slysta iš po kojų“. Moteris, pristatė save Ksenija, buvo kerinti – tokių gyvai dar nebuvo matęs. Kalbėjo aiškiai, išmintingai, reikėjo to ir to. O Valerka tik žavėjosi: ne tik graži, bet ir išmintinga! Grynų gryniausias retumas! Iš pradžių atrodė, kad jai apie 25-erius, bet pokalbyje paaiškėjo, kad buvo komjaunuolė, taigi bent 40 metų! Susitarė dėl visko, pasirašė sutartį, nors Ksenija ir buvo prieštaravusi: — Kam? Pasitikiu jumis, turite puikias rekomendacijas! Valerka visada dirbo pagal sutartį – sąžininga ir tvarkinga. O šį kartą, kaip pats juokavo, jam tiesiog reikėjo įrodymo, kad Ksenija tikra. Moteriai suskambo telefonas: — O, atvažiavo jaunikis. Gal pavežti? Valerka atsisakė, bet išėjo palydėti – visada taip darydavo, norėdamas pamatyti, kaip jaunikis ir nuotaka bendrauja. Šįkart bėgo paskui ne iš smalsumo, o iš pavydo ir pavyduliavimo. O jaunikis jį nustebino – buvo gerokai jaunesnis nei jis pats. — Ksenija, viskas tvarkoj? Ji tik nusišypsojo ir sėdo į automobilį. Jaunikis pasisuko į Valerą: — Tai Jūs mūsų su Ksenija vestuves vesit? Labai malonu! Apie jus sakė – geriausias vedėjas, – ištiesė ranką, — Atsiprašau, neprisistačiau, paskui Ksenija ausį nusuks. Aš Robertas, jaunikis. Valerkai labiausiai norėjosi užvožti „Robertui, jaunikiui“ ir nušluostyti jam tą laimingą šypseną, bet tik pasiuntė ranką: — Valerijus. Malonu. Nuo tos dienos Valerka neberado sau vietos. Ieškojo menkiausios progos paskambinti Ksenijai, išgirsti jos balsą, susitikti. Vestuvių diena artėjo, jam atrodė, kad išprotėja. Vienintelis draugas, kuriam pasipasakojo, šaipėsi: — O kur moksleivės, su kuriomis norėjai idealią žmoną užauginti? Bet Valerka tik numodavo ranka: — Ką ten, kokios dar moksleivės?! Ksenija – tobula moteris, daugiau nieko nereikia! — Tai pasikalbėk su ja, — siūlė draugas, bet sulaukdavo griežto atkirčio: — Gal išprotėjai? Ji juk tuokiasi, myli. Kam jai aš su savo kvailais jausmais? Kartais užsukdavo laimingas Robertas: — Štai, Ksenija paprašė perduoti… Tuo metu Valerka jo baisiai nekentė, vos susilaikydavo nepasiųsti šalin. Pradėjo galvoti apie atsisakymą vesti vestuves – velniop reputaciją! Bet tada daugiau niekada nematytų Ksenijos. Pagalvojęs – pasiduodavo silpnumui. Dvi dienos iki vestuvių. Ksenija vėl užsuko pas Valerą „patobulinti scenarijaus“, kad viskas būtų idealu. Biure remontas, tad susitiko Valeros bute. Daug kalbėjo apie pašalinius dalykus, juokėsi – abu jautėsi pakylėtai. Galiausiai suderino paskutines detales, Valerka pasiūlė pakelti šampano: — Už tai, kad vestuvės būtų tobulos. Ksenija žaismingai sutiko: — Mielai! Ji juokėsi, Valerkai atrodė nežemiškai graži. Šampanas suteikė drąsos – jis ją pabučiavo. Ir, savo nuostabai, sulaukė atsako… Valerka nubudo. Apsižvalgė, ar tikrai viskas buvo taip, kaip atrodo. Ksenijos jau nebuvo, bet jos kvapas liko ant pagalvės. Reiškia, viskas tiesa? Nerimaudamas paskambino Ksenijai: — Labas… Ji, lyg niekur nieko, atsakė: — Labas! Kaip tu? Atsiprašau, paslaptingai išėjau, bet suprask, vestuvės jau rytoj. — Tai vyks vestuvės? – tyliai paklausė Valera. — Žinoma! Kodėl turėtų būti kitaip? Viskas puiku! Ar visos moterys tokios ciniškos? Kaip galima taip? Jis net neberado sau vietos, mąstė, ar verta griauti vestuves… O kita vertus – o gal jam tokia moteris vis tiek reikalinga? Atsakymas buvo aiškus: taip, bet kokia. Kitą dieną į restoraną atvyko anksčiau. Dekoratorės kaip tik pabaiginėjo salės puošybą ir žvalgėsi jo pusėn. Ir staiga… Jis nepatikėjo savo akimis – prie jo priėjo Ksenija. — Labas. Iš karto po registracijos pabėgau – taip norėjau pamatyti tave, — šyptelėjo ji, — Kas atsitiko, Valera? — Nieko nesuprantu, – sumurmėjo jis, – Tai buvo registracija, o po to tu pabėgai? — Aišku. Kam man važinėtis po miestą su jaunimu – geriau pabūsiu su tavimi. Nepatinka? — Palauk, su kokiu jaunimu? Ar ne tu tuokeisi? Ksenija kelias akimirkas žiūrėjo nepatikėdama, po to staiga ėmė juoktis. Jos juokas toks švarus ir nuoširdus, kad net Valerka nenorom šyptelėjo. — Žinoma kad ne! Čia mano dukra, Ksyša! Ji studijuoja Vilniuje, vakar parskrido, – staiga nustojo juoktis, – O tu ką, pagalvojai, kad aš nuotaka? Ir kad prieš vestuves su kitu… Geros nuomonės esi apie mane… Tik tuomet Valerka suprato. Ksenija niekada nesakė „aš“ ar „mes“, visad „nuotaka su jaunikiu“. Robertas taip pat vadino ją tik Ksenija, oficialiai. Kaip anksčiau nepastebėjo? Fogtiška… Tada pagaliau ištarė svarbiausią klausimą: — O tu? Laisva? Kai moteris nusišypsojusi palinksėjo galva – tuoj išpyškino: — Tekėk už manęs! Prašau… Vestuvės buvo nuostabios – vedėjas pranoko pats save, svečiai liko sužavėti. Jaunavedžiai atėjo padėkoti: — Ačiū Jums! Net nežinom, kaip atsidėkoti už tokį vakarą. — Aš pati jam padėkosiu, – priėjo Ksenija, — Jūs eikite, limuzinas jau laukia, aš čia viską prižiūrėsiu. Žinia, kad Valerka ves devyneriais metais vyresnę moterį, greitai pasklido tarp giminės. Iš pradžių visi žiūrėjo atsargiai, tačiau pamatę nuotaką tarė: — Į tokią kaip neįsimylėsi? Ksenija ir Ksyša susilaukė kūdikių, vos kelių savaičių skirtumu.

Svetima nuotaka Ramūnas buvo žmogus, apie kurį žinojo beveik visi už Vilniaus ribų. Skelbimų jis niekada