Zibainis

– Ir ką tu pasiekei tuo savo verkšlenimu? – paklausė vyras. Tačiau tai, kas vyko toliau, jį pribloškė Kada dar žmogui keltis, jei ne penktą ryto, kai krūtinę veržia nerimas. Marina sėdi ant lovos krašto ir žiūri pro langą. Širdis vėl plaka kažkaip nelygiai: du dūžiai, duobė, trys dūžiai, tyla. Vakar gydytojas pasakė – panikos atakos. Išrašė siuntimą tyrimams. Per aštuoniolika metų iš karjeros siekiančios ekonomikos diplomantės Marina virto… kuo? Vyro verslo priedėliu? Savamoksle buhaltere, kuri tvarko jo dokumentus ir pasirašo sutartis? Valytoja, kuri vakarais šluosto grindis, nes Andrius nemato purvo? – Atsikėlei? – į virtuvę įėjo Andrius. Veidas suglamžytas, nepatenkintas. – Vėl naktį nemiegojai? Marina tyliai linktelėjo. Įpylė jam kavos. Ištraukė iš šaldytuvo jogurtą, kurį jis jau penkerius metus pusryčiauja. – Beje, – atsigėrė vieną gurkšnį, – šiandien važiuoju į Vilnių. Trim dienom. Susitikimas su tiekėju. Svarbus. – Andriau. Ji žinojo – neverta pradėti. Kad jis vėl žiūrės tuo žvilgsniu – esą vėl prasideda zyzimas, bandymas išspausti atjautą, kurios jis nejaučia. Bet vis tiek pasakė: – Dabar nereikia, rimtai blogai. Gydytojas spaudžia dėl tyrimų. Jis sustingo. Pastatė puodelį. Ir atsiduso pro nosį – taip dūsauja žmonės, kuriems nusibodo klausytis to paties. – Ir ką tu pasiekei tuo savo verkšlenimu? – balsas beveik ramus. Net ne susierzinęs, veikiau abejingas. – Man reikia dirbti, Marina. Dirbti. O ne kasdien klausytis apie tavo priepuolius, kaip tau sunku ir pavargai. Kas gi nėra pavargęs?! Jis jau krovė lagaminą. Įprastai – žinodamas: ji nutils. Nuryja nuoskaudą, kaltins save – vėl ne taip pasakiau, vėl nepasirinkau tinkamos akimirkos. Tačiau Marina kažkodėl šįkart nenutilo. – Andriau, – atsistojo. Lėtai. Ramiai. – Pasakyk, ar prisimeni, kieno vardu įregistruotas būsto kreditas? Jis atsisuko. Šyptelėjo. – Koks skirtumas? Abiejų mūsų, turbūt. – Ant manęs. Tik ant manęs. Ore tarsi kažkas sutrūko. Marina matė, kaip keičiasi jo veidas. – Ką tu sakai? – Prisimink, aštuoneri metai atgal mes pirkome šį butą, turėjai skolų. Padorių skolų. Bankas tau niekad nebūtų davęs kredito. Prisimeni? Jis tylėjo. – Taigi. Kreditas mano. Būstas taip pat mano. Ir dar – aš esu tavo verslo kreditų bendraskolė. Be mano parašo nieko nepratęsi, neišplėsi, nieko nepadarysi. Andrius atsisėdo. Lėtai. Tarsi kojos neišlaikytų. – Kam tu tai sakai? – Primenu. Ir dar, – Marina atidarė komodos stalčių. Ištraukė aplanką. Padėjo jam prieš akis. – Žinau apie Kseniją. Andrius žiūrėjo į aplanką. Sėdėjo it sustingęs, veidas kaip žmogaus, ką tik gautus stiprų smūgį per galvą – dar neskauda, bet sąmonė plaukioja. – Apie Kseniją, – pakartojo Marina. Balsas lygus, ramus. Net sau neįprastas. – Apie tavo draugo Valeriaus buhalterę. Graži mergina. Dvylika metų jaunesnė už mane. Ji atidarė aplanką. Išėmė kelis lapus. Vieną, antrą. Tvarkingai išdėliojo, kaip kortas kazino. – Išrašai iš tavo sąskaitų. Tie patys, kuriuos taip kruopščiai slėpei. Matai šitas perlaidas? Keturiasdešimt tūkstančių. Penkiasdešimt. Septyniasdešimt. Kiekvieną mėnesį. Jis tyli. – O čia susirašinėjimas, – Marina padėjo išspausdintą tekstą. – Manai, kad aš nežinojau tavo kompiuterio slaptažodžio? Andriau, aš pati jį sukūriau prieš trejus metus, kai pamiršai seną. Andrius pagriebė lapus. Perbėgo akimis. Pabalo. – Iš kur gavai?! – O koks skirtumas? – Marina įsipylė sau vandens. Rankos vos vos drebėjo. – Svarbiau kita. Tu per ją išvedinėjai pinigus. Pervedinėjai į jos sąskaitą. Kaip manai, ar VMI susidomės? Andrius pašoko. Balsas perėjo į klyksmą. – Ką sau leidi?! Kas tu tokia?! Visą gyvenimą ant mano sprando sėdėjai! Nieko neuždirbai! Namie sėdėjai, kaip prielipa! – Prielipa? – Marina šyptelėjo. Skaudžiai, lyg palūžusi. – Geras žodis. Tiesą sakant, linksmas! Prielipa, kuri pasirašinėjo tavo banko sutartis. Ta, kuri dirbo tavo buhalterę, kol tu “susitikimuose” dingai. Prielipa, kurios name registruotas šis butas ir kuri yra bendraatsakovė visuose tavo kredituose. – Tu man grasiniesi?! – Ne. – Marina priėjo prie lango. – Tik paaiškinu situaciją. Panašu, kad pamiršai elementarius dalykus. Ji apsisuko. – Per pusmetį atkūriau diplomą. Lankiau kvalifikacijos kėlimą – naktimis, tarp panikos priepuolių ir nemigos. Gavau darbo pasiūlymą. Nesvajonių, bet užtektų išsinuomoti butą ir išlaikyti save su Kira. – Kira?! – pašoko. – Tu nori pasiimti dukrą?! – Kada paskutinį kartą matei ją? – Marina priėjo arčiau. – Rimtai. Kada kalbėjai su ja? Andrius patylėjo. Nes iš tiesų nebeprisiminė. Marina paėmė dar vieną dokumentą nuo stalo. – Neurologo išvada. Lėtinis nervinis išsekimas. Panikos atakos. Rekomenduojama – keisti aplinką, psichoterapija, nutraukti žalingus faktorius. Matai šią eilutę? “Ilgalaikis buvimas streso situacijoje.” Žinai, kuo tau tai gresia? – Marina. – Tuo, kad jeigu dabar pateiksiu skyrybų prašymą, teismas bus mano pusėje. Marine padėjo paskutinį lapą. – Svarbiausia – be mano parašo po savaitės nepratęsi verslo kredito. Valerijus vakar skambino. Sakė, bankui reikia dokumentų. O ten būtinas mano parašas. Andrius vėl atsisėdo. Lėtai. Lyg suklupęs. – Ko tu nori? – Akimirksniu pašiurpęs balsas. – Pinigų? Marina nusijuokė. Trumpai, beveik be garso. – Pinigų? Andriau, aš noriu elementaraus pagarbos. Kad bent kartą pripažintum – be manęs neturėtum nieko. Nei verslo. Nei šio buto. Nei to komandiruotės, į kurią taip veržiesi. Ji paėmė rankinę. – Turi laiko iki vakaro. Su Kira išvažiuoju pas Olesę. Pagalvok. Ir kai būsi pasiruošęs kalbėtis – paskambink. Tik nesitikėk, kad vėl būsiu ta Marina, kuri viską kentėdavo ir tylėdavo. Andrius paskambino po šešių valandų. Marina sėdėjo pas Olesę virtuvėje, gėrė mėtų arbatą ir jautėsi keistai. Tarsi ką tik išlipo iš liūno, kuriame buvo įklimpusi ligi kaklo, o dabar sėdi, šluostosi veidą ir netiki, kad kvėpuoti galima lengvai. – Alio, – atsiliepė. Balsas ramus. Nedreba. – Man reikia su tavim pasikalbėti. – Klausau. – Ne telefonu. – Pauzė. – Atvažiuok namo. Marina šyptelėjo. – Ne, Andriau. Jei nori kalbėtis – atvažiuok čia. Adresą žinai? Jis atvažiavo po valandos. Piktas. Įsitempęs. Su žmogaus, kurį užspaudė į kampą, veidu. Olesė, pajutusi atmosferą, išėjo su Kira į kambarį. Marina liko virtuvėje. – Ką sau leidi?! – Andrius trenkė kumščiu į stalą. – Šantažuoji mane?! – Ne. Tiesiog išdėstau faktus. – Kokius faktus?! Ištraukei mano dokumentus! Sekei mane! Kniseisi po mano kompiuterį! – Andriau, – atsiduso Marina, – tu tikrai manai, kad geriausia taktika dabar – pulti mane? Rimtai? Po visko, ką tau parodžiau? Jis nutilo. Nes ji buvo teisi. – Klausyk manęs atidžiai, – Marina pasilenkė. – Nesiruošiu tavęs naikinti. Nei mokesčių inspekcijai apskųsti, nei viešumoje kelti skandalų. Tiesiog noriu, kad tu pagaliau suprastum – be manęs nieko neturėtum. – Nori skyrybų? – balsas sugrubėjęs. – O tu? Andrius nusisuko. Ilgai tylėjo. Galiausiai atsiduso: – Su Ksenija… tai nieko nereiškė. – Netrikdyk, – Marina pakėlė ranką. – Apie Kseniją žinau jau pusmetį. Žinojau, kaip per ją išvedinėji pinigus. Žinojau, kaip susitikinėji su ja komandiruotėse, kurios iš esmės buvo išgalvotos. Žinojau – ir tylėjau. Nes galvojau: gal praeis. Gal apsigalvosi. Ji nusijuokė. Skaudžiai. – Gal aš tiesiog bijojau pripažinti, kad mūsų santuoka mirė prieš penkerius metus. O mes abu vaidinom, kad viskas gerai. – Marina. – Pavargau gyventi su žmogumi, kuris laiko mane savo gyvenimo priedėliu. Kuris nuvertina kiekvieną mano žodį, prašymą. Kuris net nepastebėjo, kad mirštu šalia jo nuo panikos atakų ir nemigos! Andrius sėdėjo išbalęs, sugniaužęs kumščius. – Turi pasirinkimą, – tęsė Marina. – Galime bandyti iš naujo. Be melo, be išdavysčių. – Arba išeisi ir viską pasiimsi. – Ne, – Marina palinksėjo. – Išeisiu ir pasiimsiu tik savo. Butą. Savo dalį versle. Kreditus, kurie kabės ant manęs, pats mokėsi. O aš pradėsiu gyvenimą iš naujo. Ji atsistojo, parodydama, kad pokalbis baigtas. – Turi tris dienas. Pagalvok. Ir kai būsi pasiruošęs – paskambink. Bet atsimink: ta Marina, kuri kentėjo ir tylėjo, mirė vakar penktą ryto. Po savaitės Andrius vėl atvažiavo. Šį kartą – be ilgai užmestos pasitikėjimo kaukės, už kurios slėpdavo silpnumą. Ramiai atėjo, atsisėdo prie to paties Olesės virtuvės stalo ir ilgai tylėjo. – Valerijus sakė, kad be tavo parašo bankas nepratęs kredito, – galiausiai ištarė. – Verslas sustos. Marina linktelėjo. – Žinau. – Ko tu nori? Ji pažvelgė į jį. – Skyrybų. Andrius pabalo. – Rimtai? – Kaip niekad, – Marina įsipylė arbatos. Rankos jau nedrebėjo. Visai. – Pasirašysiu banke. Pratęsiu kreditą. Bet tik viena sąlyga – skyrybos. Ramiai, be skandalų. Verslą gauni visą, išperki mano dalį. Butas lieka man. Kira – su manim. – Marina. – Aš viską apsisprendžiau, Andriau. – Ji nusišypsojo. – O žinai, kas įdomiausia? Pirmą kartą per daugelį metų užmigau be vaistų. Ramiai. Be priepuolių. Jis patylėjo. – Ir tai man viską paaiškino. Nesergu. Nereikėjo manęs gydyti. Reikėjo tiesiog išeiti nuo tavęs. Iš gyvenimo, kuriame nieko nereiškiau. Marina atsistojo. – Turi pasirinkimą. Arba sutinki su mano sąlygom – ir skyriamės taikiai. Arba teikiu ieškinį, pateikiu visus dokumentus – ir tada ne tik verslą prarasi. Spręsk pats. Andrius nuleido galvą. Suprato – pralaimėjo. Ta moteris, kurią jis laikė silpna, pasirodė esanti stipresnė už jį. – Gerai, – išspaudė. – Sutinku. Po trijų mėnesių jie oficialiai išsiskyrė. Marina gavo butą ir padorią sumą už savo verslo dalį. Pradėjo naują darbą. Andrius liko su verslu ir nauju butu. Ir keistu tuštumos jausmu. Ypač vakarais, kai grįždavo namo ir suprasdavo – nėra su kuo papasakoti, kaip praėjo diena. Nėra su kuo tiesiog pasėdėti kartu. Beje, Ksenija, po mėnesio po skyrybų, išėjo. Kaip paaiškėjo, jai reikėjo ne meilės, o patogaus gyvenimo. O kai suprato, jog Andrius dabar vienas moka visus kreditus ir išlaikyti meilužės kaip anksčiau nebegali – susidomėjimas dingo. Marina apie tai sužinojo iš Valerijaus. Tik nusišypsojo. Ir – nieko nepajuto. Nei piktumo, nei gailesčio. Tiesiog – nieko. Gal kartais ir neblogai dalyvauti vyro versle? Kaip manote?

Tai ką tu pasiekei su tuo savo verkšlenimu? paklausė vyras. Bet vėliau jį pribloškė mano žodžiai Kada

Uncategorized

0487

Uždirbi krūvas pinigų, ar ne? Žmonos sesuo pasiskolino pinigų ir išvažiavo prie Baltijos jūros Šią vasarą mano žmonos mylima sesė atvyko pas mus į svečius. Visi ją vadina šeimos numylėtine – per susibūrimus mama, tėtis ir visi kiti kalba tik apie ją: buvo puiki mokinė, baigė universitetą, susirado darbą pagal specialybę. Žodžiu, ideali dukra! O štai vyresnioji – net nebaigė mokslų, ištekėjo, bet niekam tai nerūpėjo, nes aš buvau pakankamai pasiturintis – turėjau nuosavą verslą, butą, automobilį ir geras pajamas. Ir vis tiek šeimos pažiba – žmonos jaunesnioji sesuo. Šią vasarą ji atvažiavo į svečius ir paprašė paskolinti pinigų pradiniam įnašui būstui, nes norėjo imti paskolą. Man ši suma nebuvo didelė, todėl paskolinau be jokių dvejonių. Sakė, dirba valstybinėje įstaigoje ir gražins viską laiku. Pasiskolino, beveik prisiekė visus pinigus atiduosianti laiku, bet jau po savaitės… išvažiavo prie jūros ilsėtis. Man buvo keista – žmogus neturėjo lėšų būsto paskolos pradžiai, bet rado atostogoms. Ji pasakojo giminėms, kad visus metus taupė šiai kelionei, bet į paskolą taip ir neįlindo. Paklausiau – atsakė, kad apsigalvojo. Paprašiau grąžinti paskolintus pinigus – ji atsakė, kad viską išleido prie jūros ir dabar pinigų nėra. Tada supratau, kad buto pirkti ji net neplanavo. Prašiau grąžinti skolą kuo greičiau, nes daviau pinigus būstui, o ne poilsiui prie jūros. Jos atsakymas mane tikrai įžeidė: – Uždirbsiu daug pinigų, gali palaukti, dabar nėra. Kaip manote, kuo viskas baigėsi? Ogi tuo, kad ji pasiskundė anytai, esą prašau pinigų per anksti, ir taip artimieji nesielgia. Ir vėl – jaunesnioji sesė tapo angelu, o mes likome tie turtuoliai „monstrai“!

Uždirbi tiek daug pinigų, ar ne? Mano žmonos sesuo pasiskolino pinigų ir išvažiavo prie Baltijos jūros.

Uncategorized

0401

Vieną dieną netikėtai pamačiau savo laimingą seserį prekybos centre, einančią už rankos su solidžiu vyru – abu mūvėjo vestuvinius žiedus

Prisimenu tą dieną, kai prekybos centre netikėtai išvydau savo laimingą seserį, grakščiai einančią už

Uncategorized

044

Mano žmona miegojo šalia manęs… Ir staiga gavau „Facebook“ pranešimą – nepažįstama moteris paprašė priimti ją į draugus. Taip ją pridėjau. Priėmiau kvietimą ir parašiau žinutę: „Ar mes pažįstami?“ Ji atsakė: „Girdėjau, kad veda, bet vis dar tave myliu.“ Tai buvo draugė iš praeities. Nuotraukoje atrodė labai gražiai. Išjungiau pokalbio langą ir pažvelgiau į savo žmoną, ramiai miegančią po sunkios darbo dienos. Stebėdamas ją galvojau, kaip jaučiasi saugi, patogiai miegodama naujuose namuose kartu su manimi, toli nuo tėvų. Kai liūdėjo ar verkė, mama ją guosdavo, sesuo ar brolis prajuokindavo, tėtis visada atnešdavo, ko norėdavo… O dabar ji pasitiki manimi. Visos šios mintys užplūdo, tad paėmiau telefoną ir paspaudžiau „Blokuoti“. Atsisukau į ją ir užmigau šalia. Esu vyras, ne berniukas. Prisiekiau ištikimybę ir to prisilaikysiu. Visada kovosiu, kad būčiau toks vyras, kuris neapgaudinėja savo žmonos ir nesužlugdo savo šeimos…

Žinai, buvo toks vakaras… mano žmona Danguolė gulėjo šalia manęs ir ramiai miegojo. Staiga telefone

Uncategorized

071

Mums buvo 22-eji, kai išsiskyrėme. Vieną dieną jis pasakė, kad nebejaučia to paties, kad jam reikia „kitų dalykų“. Praėjus vos kelioms dienoms, apie tai sužinojau iš bendros draugės. Ji man paskambino ir paklausė: — Ar tiesa, kad jis susitikinėja su vyresne moterimi? Paklausiau, ką ji turi omenyje. Ji atsiuntė nuotrauką. Jis sėdėjo bare apsikabinęs gerokai vyresnę moterį. Tai nebuvo gandas. Tai buvo tiesa. Ir kai žmonės manęs klausė, nesukūrinėjau istorijų. Sakiau tiesiai: jis paliko mane, kad būtų su žymiai vyresne moterimi. Nuo čia viskas ir prasidėjo. Po savaitės man parašė draugė per „Messenger“: — Ei, kaip jautiesi? Paklausiau, kodėl ji to klausia. Ji atsakė: — Tiesiog… jis kalba keistus dalykus apie tave. Kadangi nesupratau, paprašiau paaiškinti. Ji pasakė, jog jis pasakojo, kad nesiprausiu, kad kvepia mano pažastys, kad turiu blogą kvapą, ir kad kartą matė utėlių. Sustingau. Sėdėjau ir žiūrėjau į ekraną, nežinodama, ką atsakyti. Vėliau atėjo dar daugiau komentarų. Kita draugė paskambino, sakė, kad jis kalba tą patį vakarėlyje, juokdamasis, prie kelių žmonių. Jis tiesiog sakė: — Jūs nežinot, ką turėjau ištverti. Kai paklausė, kodėl neišsiskyrė anksčiau, jis atsakė: — Deja. Pradėjau pastebėti žvilgsnius. Žmonės, kurie anksčiau sveikindavosi įprastai, jau žiūrėjo kreivai. Kolegė, kuri man visada pavydėjo, pasiūlė dezodorantą „šiaip sau, atsargai“. Negalėjau patikėti, kaip greitai gali pasklisti melas. Jis pasakė tai tik kartą — vėliau kartojo. Palaikė. Pridėjo naujų detalių. Nusprendžiau jam parašyti. Nusiunčiau trumpą žinutę: — Kodėl kalbi apie mane tokius dalykus? Jis atrašė tik po kelių valandų: — Tu pradėjai meluoti apie mane. Aš pasakiau, kad sakiau tik tiesą — jog jis yra su kita moterimi. Jis atsakė: — Tai nėra niekieno reikalas. Jis niekada neigė to, ką sakė. Niekada neprašė nustoti kalbėti. Niekada nieko nepataisė. Tiesiog leido dalykams suktis. O tuo metu jis viešai rodėsi su ta moterimi, bet reikalavo, kad niekas nekalbėtų apie amžiaus skirtumą. Aš likau „šalutine žala“. Santykiai baigėsi, bet apkalbos tęsėsi mėnesius. Turėjau keisti aplinką, nustoti lankytis tam tikrose vietose, nutraukti ryšius su žmonėmis, kurie kartojo, ką jis pasakojo. Jis gyveno toliau savo gyvenimą. Mes, moterys, dažniausiai patiriame didžiausią skausmą, kai vyrai būna nesaugūs.

Man buvo 22 metai, kai išsiskyrėme su juo. Vieną dieną Mindaugas pasakė, kad jo jausmai man pasikeitė

Uncategorized

0160

Mano pačios mama mane išvarė iš namų, nes patėvis jai buvo svarbesnis už mane – sunkūs paauglystės metai, prarastos svajonės ir kaip dėdės pagalba padėjo atsistoti ant kojų Lietuvoje

Mano pačios mama išspyrė mane iš buto, nes patėvis jai buvo mielesnis! Iki penkerių metų gyvenau su savo

Uncategorized

0161

Vyras pasakė žmonai, kad ji jam nusibodo, o ji taip pasikeitė, kad pats jai nusibodo

Beveik prieš dvejus metus išgirdau iš savo vyro žodžius, kurių, bijau, jau niekada neištrinsiu iš galvos.

Uncategorized

068

Nenoriu gyventi kartu su savo dukros šeima! Štai kodėl pasirinkau savarankiškumą ir asmeninę erdvę: po užliejimo dukros butas netiko gyvenimui, jie laikinai apsistojo pas mane, tačiau skirtingi įpročiai, požiūris į tvarką, privatumas ir poilsio režimas verčia ieškoti atskiro gyvenimo sprendimo.

Nenoriu gyventi kartu su dukros šeima! Ir štai kodėl. Mano dukra su savo šeima liko be namų po stipraus

Uncategorized

070

Mano mieloji. Pasakojimas Marina sužinojo, kad augo globėjų šeimoje. Ji vis dar sunkiai tikėjo tuo, kas nutiko. Tačiau jau nebuvo su kuo apie tai pasikalbėti. Globėjai tėvai išėjo po vieną – pirmas palūžo tėtis, susirgo ir nebeatsigavo. Paskui – ir mama. Tąkart Marina sėdėjo prie mamos lovos, laikė jos silpną, bejėgę ranką. Mama buvo labai prasta. Ir staiga Marina pastebėjo, kaip mama pravėrė akis: – Marinute, dukrele, mes su tėčiu tau taip ir nepasakėme. Nemanėme, kad pavyks… Mes juk tave radome. Taip, taip, miške radome, tu verkiai, buvai pasiklydusi. Laukėme, kad kažkas ieškos. Kreipėmės į miliciją. Bet niekas tavęs neieškojo. Gal kas nutiko, nežinau… Ir mums leido tave įsivaikinti. Namuose komodos stalčiuje, prie mano dokumentų. Ten įvairūs popieriai… Perskaityk susirašinėjimus. Atleisk mums, dukra. Mama pavargo ir užmerkė akis. – Ai, mamyt, – nieko nesugalvodama pasakyti, Marina priglaudė mamos ranką prie veido, – mano mamyte, labai tave myliu, labai noriu, kad pasveiktum. Tačiau stebuklo neįvyko. Po kelių dienų mamos neliko. Geriausiai būtų, jei ji nieko nebūtų sakiusi… Vyrui ir vaikams Marina tada nieko nepasakė apie paskutinius močiutės žodžius. Lyg būtų užmiršusi pati, nustumdama mamos prisipažinimą į savo atminties užkampį. Vaikai labai mylėjo močiutę ir senelį, o Marina nenorėjo visų kilnoti niekam nereikalingos tiesos. Bet vieną dieną, vedama neaiškaus impulso, ji visgi atidarė tą segtuvą, apie kurį buvo kalbėjusi mama. Iškarpos iš laikraščių, paklausimai, atsakymai… Marina pradėjo skaityti ir nebegalėjo sustoti. Brangūs, mylimi tėvai! Jie rado ją, Mariną, pusantrų metukų, miške. Jiems jau buvo virš keturiasdešimt. Savo vaikų nebuvo. Ir staiga – verkšlenanti maža mergaitė ištiesia į juos rankutes. Kaimo policininkas skėsčiojo rankomis – niekas nepranešė apie dingusį vaiką. Jie įsivaikino Mariną. Tačiau mama ir toliau ieškojo jos tikrų giminių. Atrodo, jau ne tam, kad surastų. O daugiau, kad įsitikintų – niekas kitam jų mylimos dukrelės nepareikalaus. Marina užtrenkė segtuvą ir paslėpė jį giliai lentynoje. Kam reikia šitos tiesos?.. Po savaitės Mariną netikėtai pakvietė į personalo skyrių: – Štai, Marina Petrovna, jumis domisi iš senosios darbo vietos. Šalia personalistės sėdėjo moteris, maždaug Marinos amžiaus. – Sveiki, mano vardas Nadežda. Labai reikia su jumis pasikalbėti, – ji žvilgtelėjo į personalistę, – dėl Ilinos Liubovės Ivanovnos užklausimų. Jūs gi jos dukra? – O sakė, iš senosios darbovietės, – pasipiktino personalistė, – asmeninius reikalus tvarkykit laisvalaikiu! – Nadežda, gal išeikim pasikalbėti, – pasiūlė Marina. Ir jos išėjo po reikšmingais personalistės žvilgsniais. – Atleiskite, istorija keista, bet pažadėjau… – susijaudinusi pradėjo pasakoti Nadežda: – Prieš tris metus sutikau savo pirmąją mokytoją. Vasiulių pradinėje mokiausi pas ją. Paskui ji išvažiavo. Likusi viena, jau visai sena. Pakvietė mane arbatos ir paprašė padėti: esą jos dukra prieš daug metų dingo, visai maža. Ir ji susirašinėjo su jūsų mama. – Atleiskit, Nadežda, mama mirė, aš tuo reikalu neužsiimu, – sausai atsakė Marina ir nusisuko. – Atleiskit, Marina, suprantu. Tik žinokit, ta Vėra Vasiljevna, mokytoja, labai serga. Onkologija… Kalbama, kad liko visai mažai. O ji labai nori suspėti surasti savo dukrą, kurios ieško visą gyvenimą. Štai, ji net man davė plaukų sruogą – kad ekspertizę padarytų. Įsivaizduojat? Marina jau buvo bebaigianti pokalbį, bet kažkas ją sulaikė. – Sakot, ji sunkiai serga? Nadežda linktelėjo. Marina paėmė iš Nadeždos paketėlį su plaukų sruoga ir sutarė susiskambinti. Po savaitės jos kartu vyko į ligoninę pas Vėrą Vasiljevną. Jos įėjo į palatą, ir Vėra Vasiljevna ėmė įsižiūrėti į užėjusiųjų veidus: – Oi, Nadya, tai tu atvažiavai! Ačiū, brangi, – ji dėkingai, tarsi susigėdusi, nusišypsojo ir klausiamai pažvelgė į Mariną. – Vėra Vasiljevna, aš ją radau. Čia Marina, ji pati norėjo atvažiuoti, – ir Nadya padavė konvertą Vėrai Vasiljevnai. – Kas čia? Net su akiniais turbūt nesuprasiu, – jos akys bejėgiai žiūrėjo į apsilankiusiąsias. – Čia ekspertizės atsakymas, – Nadežda išėmė lapą iš vokelio, – čia parašyta, kad giminystė nustatyta. Marina – jūsų dukra. Vėros Vasiljevnos veidas nušvito, ji nulaikė netikėtas laimės ašaras: – Mano brangiosios, ačiū jums, – ir ištiesė rankas Marinai. – Mano mieloji, koks džiaugsmas… Radau. Gyva, graži, jaunystėje į mane panaši. Mano mieloji, mano mergaitė. Visą gyvenimą naktimis iš miego prabusdavau – atrodydavo, kad tu verki, šauki mane… Man nėra atleidimo. Gyva, gyva… Dabar jau galiu būti rami. Po kiek laiko Nadežda ir Marina išėjo nuo Vėros Vasiljevnos. Ji visai neteko jėgų ir užsnūdo. – Ačiū jums, Marina, ačiū, matot pati – ji visai prastai. Jūs ją padarėte laiminga. Po kelių dienų Vėros Vasiljevnos neliko. Marina suplėšė visus dokumentus iš mamos segtuvo. Ji nenorėjo, kad kas sužinotų tą bereikalingą tiesą. Juk nėra ką žinoti. Juk kitos mamos Marina niekada neturėjo. O Vėra Vasiljevna?.. Tai tik šventa apgaulė. Ar teisingai pasielgė? Ji tiki, kad tai buvo geriausia išeitis. O šiaip – kiekvienas už viską, ką padarė, atsako prieš Dievą. MANO MYLIMOJI. PASAKOJIMAS

Mano brangioji. Pasakojimas Jurga sužino, kad augo ne savo šeimoje. Ji vis dar sunkiai tuo patiki.