Klasės varpas dar nebuvo suskambėjęs, kai Lukas Petraitis įžengė į Vilniaus vidurinę mokyklą, galvą nuleidęs

Tavo sūnus toks nuobodus Nieko gero iš jo neišeis! Gabija sustojo durų kieme, vos neišmesdama torto iš rankų.

Mergaite, tu pas ką? paklausiau. Aš ieškau mamytės, ar nė nematėte jos? ant manęs įsmeigė akis maža

Artūrai, tu pažiūrėsi į Dominyką? sušuko Gabija, tiesdama šaliką prieš veidrodį. Grįšiu vakare, apie šeštą.

Šį rytą mane užklupo prisiminimai. Rašau šį dienoraštį, kad išlietų širdį. Mano motina, Ona, ilgai sirgo.

Mano žmona Dovilė mirė prieš penkerius metus. Aš vienas auginau mūsų dukrą Aušrą. Nuvykome į mano geriausio

Kepinys už svetimus pinigus Padėk mamai, prispaudė ranką prie širdies, man spaudimas šokinėja.

Jonas Kazlauskas visuomet buvo Kazlauskų šeimos aukso berniukas. Nuo pat mažens jis buvo turtingų tėvų

Jau kitas? Galima bent pagalvotų, ką žmonės pasakys, šnibždėjosi kaimynai, pamatę našlę Galiną su vyru kieme.