Zibainis

– Panelė, kai šitas senukas baigs valgyti savo pigios sriubos lėkštę, prašau duokite man jo stalą, neturiu laiko veltui švaistyti! Šiandien jaučiuosi dosnus – sąskaitą už abu perrašykite ant manęs. Tačiau kuklus senelis „prabangiam ponui“ įrodys, kad siela vertingesnė už pinigus… Vienoje jaukioje mažoje kavinukėje, ramiame Lietuvos kampelyje, laikas tarsi bėgo kitaip. Tai buvo vieta, kur žmonės ateidavo ne tik pavalgyti, bet ir pajusti… namus. Senukas, kasdien atvykstantis tuo pačiu metu, nuskurusiais drabužiais, darbininkų saujomis ir pavargusiu žvilgsniu, tapo neatsiejama šio restorano dalimi. Vieni žvelgė į jį su atjauta, kiti – su panieka. Tačiau daugiausiai – kaip į žmogų, kuris jau nieko nebeturi, bet dar saugo orumą. Vieną dieną duris pravėrė žinomas ponas – verslininkas Mindaugas Petraitis, brangiu kostiumu, laikrodžiu ir žvilgsniu žmogaus, kuriam viskas priklauso… Jam įėjus, visi išsitiesė, padavėja nusišypsojo nenatūraliai, o savininkas išėjo jo pasitikti asmeniškai. Pamatęs senelį, ponas Mindaugas su panieka nusijuokė ir burbtelėjo padavėjai: – Panelė, kai šitas senukas baigs savo pigią sriubą, duokite man jo stalą. Ir sąskaitą – už viską mano vardu, šiandien esu dosnus. Padavėja sustingo – ne iš dosnumo, o dėl ponui būdingo žeminimo. Senukas viską girdėjo, visa salė girdėjo. Tačiau jis nieko nesakė, tik ramiai padėjo šaukštą ir pažvelgė į poną: – Smagu matyti tave sveiką, Mindaugai… Ir netikėtai priminė, kaip kadaise pats verslininkas buvo alkano berniuko vietoje, o sriuba ant jo stalo buvo tikras Dievo dovanos stebuklas. Ši jautri istorija apie žmogiškumą mažame Lietuvos restoranėlyje primena: ne pinigai, o siela ir atjauta mus daro žmonėmis.

Panele, kai tas senelis užbaigs savo pigią sriubą, prašau, atneškite man jo stalą. Neturiu laiko čia sėdėti!

Uncategorized

0191

Vyro vaikystės draugė per dažnai prašė jo pagalbos – turėjau imtis veiksmų, kad apgynčiau mūsų šeimą

Nu Minde, prašau! Nežinau, ką daryti, čia vanduo bėga, tuoj kaimynus užsemsiu, žinai tą bjaurią bobą

Uncategorized

025

Nakties aidas: Vieniša Aleksandros Ivanovnos Naujųjų metų naktis reabilitacijos centre ir netikėtas susitikimas snieguotame Vilniaus skvere

Aidas naktį Į reabilitacijos skyrių Aldona Petrauskienė atvyko prieš dvi savaites iki Naujametės nakties.

Uncategorized

018

Močiutė rado ant grindų bažnyčioje karolius ir nusprendė jų negrąžinti… Senoje kaimo bažnyčioje laikas tarsi sustojo, o tarp kuklių maldininkų sėdėjo ir ši nedidelė, nuolanki močiutė su skarele ant kaktos, kuri sekmadieniais, nepaisant skausmo, visada atkeliaudavo į pamaldas. Jai nieko nereikėjo iš gyvenimo – tik ramybės, atleidimo ir trupučio dangaus. Bet tą dieną, palinkusi prie grindų, ji surado gražų karolių su širdies formos medalionu, kuriame rado dvi mažas nuotraukas… Ir tą akimirką močiutė suprato, kad medalione – moters veidas, toks artimas ir tarsi žvelgiantis į ją iš veidrodžio. Seniai girdėtos kaimo kalbos apie paslaptingą dvynę seserį, kurią iškart po gimimo buvo atidavę miesto gydytojų šeimai, staiga tapo nebe kaimo išmone… Močiutė gniaužė medalioną kumščiuose ir tyliai ištarė: „Neatiduosiu, kol nesužinosiu, kas šioje nuotraukoje…“ Taip prasidėjo tikra seserų susitikimo istorija, atnešusį ašaras, džiaugsmą ir išlaisvinimą širdyje. Parašyk komentaruose „DIEVAS NEPAMIRŠTA“, jei tiki, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai.

Sename kaimoje, senoje bažnyčioje, laikas čia tarsi tekėjo lėtai, kiekvienu tylos dvelksmu.

Uncategorized

0377

Jūs tiesiog pavydite – Mama, rimtai? Restoranas „Vilnius“? Ten juk bent du šimtai eurų už vakarienę! Vienam asmeniui. Igoris numetė raktus ant lentynos taip, kad jie su trenksmu trenkėsi į sieną. Olga, maišydama padažą prie viryklės, iškart pastebėjo, kaip vyrui pabalo pirštų sąnariai – jis taip stipriai įsikibo į telefoną. Keliomis minutėmis Igoris dar įsitempęs klausėsi mamos, paskui susierzinęs metė klausytuvą. – Kas atsitiko? Užuot atsakęs Igoris sunkiai krito prie virtuvės stalo ir įsistebeilijo į lėkštę su bulvėmis. Olga išjungė kaitlentę, nusišluostė rankas į rankšluostį ir atsisėdo priešais. – Igori… – Mama visai išprotėjo. Tiesiog nupušo, – pakėlė akis, o Olga juose išvydo tokią nuoskaudos ir bejėgiškumo maišalynę, kad širdis suspaudėsi. – Prisimeni, pasakojau apie tą… Valdą? Iš šokių? Olga linktelėjo. Anyta užsiminė apie naują pažįstamą prieš mėnesį – tarp kitko, šypsodamasi ir neramiai tampydama staltiesės kampą. Atrodė miela: našlė penkiasdešimt aštuonerių, penkeri vienatvės metai, kultūros centro šokių būrelis, džentelmeniškas draugas, mokantis gražiai suktis valso žingsniu. – Tai vat, – Igoris pastūmė lėkštę. – Ji jį į „Vilnių“ vedžiojo. Tris kartus per dvi savaites! Kostiumą jam nupirko už pusę pensijos, o praėjusį savaitgalį – guess what? – kartu į Trakus keliavo, ir kas už viešbutį bei ekskursijas sumokėjo? – Nina. – Būtent, – perbraukė veidą ranka. – Mama šiuos pinigus taupė metus. Remontui, juodai dienai. Dabar švaisto vyrui, kurį žino vos pusantro mėnesio. Nesuprantu… Olga patylėjo, rinkdama žodžius. Anytą ji puikiai pažinojo – romantiška, naivi, viskuo tikinti net po penkių dešimtmečių gyvenimo. – Klausyk, Igori… – uždėjo ranką ant jo. – Nina suaugusi, turi savo pinigus ir sprendimus. Neverta kištis, vis tiek dabar nieko negirdės. – Ji daro klaidą po klaidos! – Taip. Bet ji turi teisę suklysti. Ir šiaip, man atrodo, tu perdėtai sureikšmini. Igoris truktelėjo pečiais, bet nenutolo. – Negaliu žiūrėti, kaip ji… – Suprantu, mielasis. Bet negali nugyventi jos gyvenimo už ją. – Olga paglostė jam riešą. – Ji pati turės atsakyti už pasekmes. Nors mums ir nesinori. Galiausiai, ji racionali. Igoris niūriai linktelėjo. …Greitai praėjo du mėnesiai. Pokalbiai apie Valdą išnyko – anyta skambino rečiau, kalbėjo mįslingai, it kažką slėpdama. Olga nusprendė, kad romanas gal baigėsi ir nustojo suktis galvoje. Tad kai sekmadienio vakarą į duris pasibeldė Nina, Olga iš pradžių net nesuprato, kas vyksta. – Vaikai! Mano brangieji! – anyta įskriejo į butą, palikdama paskui save saldžių kvepalų šleifą. – Jis pasipiršo! Žiūrėkit! Ant piršto spindėjo žiedelis su mažyčiu akutėliu. Pigus, bet Nina žvelgė taip, lyg ten blizgėtų tikras briliantas. – Mes tuoksimės! Kitą mėnesį! Jis toks, toks… – abiem delnais apkabino skruostus ir nusikvatojo – skambiai, tarsi mergaičiukė. – Niekada negalvojau, kad mano amžiuje… Igoris apkabino mamą, o Olga pastebėjo, kaip atsipalaidavo jo pečiai. Gal tikrai viskas neblogai. Gal Valdas ją myli, o jie tiesiog įsikalbėjo baimes. – Sveikiname, mama. – Igoris šypsojosi. – Tu verta laimės. – Jau perrašiau jam butą! Dabar mes tikra šeima! – išpyškino Nina, ir laikas tarsi sustojo. Olga nustojo kvėpuoti. Igoris krustelėjo, lyg atsitrenkęs į stiklinę sieną. – Ką… ką tu sakei? – Butą. – Anyta numojo ranka, nepastebėdama jų veidų. – Kad žinotų, jog pasitikiu. Tai juk meilė, vaikai, tikra meilė! O tikra meilė remiasi pasitikėjimu. Nusileido tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip laikrodis tiksėjo svetainėje. – Nina, – Olga prabilo lėtai. – Jūs butą perrašėt žmogui, kurį pažįstat tris mėnesius? Prieš vestuves? – Ir kas? – Anyta išdėrė smakrą. – Aš juo tikiu. Jis doras. Nėra toks, kaip jūs manot. O jūs jam pavydite. – Mes nieko nemanom, – Olga žengė žingsnį. – Bet galėjot palaukti bent iki santuokos. Kam skubėti? – Jūs nesuprantat. Tai įrodymas mano meilės. – Nina sukryžiavo rankas. – Jūs nesuvokiat, kas yra tikri jausmai, kas yra pasitikėjimas! Igoris pagaliau atleido dantis: – Mama… – Ne! – Treptelėjo koja ir Olga staiga išvydo paauglę, užsispyrimo pilnom akim. – Nenoriu jūsų klausyti! Jūs tik pavydite mano laimės! Norit viską sugadinti! Anyta apsisuko ir iš dūšios išbėgo pro duris, vos nekliudžiusi staktos. Tuoj pat trinktelėjo lauko durys, sudrebėjo indaujos stiklas… …Vestuves atšoko kukliai – rajono metrikacijos skyrius, suknelė iš „Humana“, trys rožės. Bet Nina švytėjo lyg ištekėtų Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Valdas – stambus, kiek praplikęs vyriškis su žvilgančia šypsena – elgėsi tobulai. Bučiavo rankas, stūmė kėdę, pylė šampaną. Idealus jaunikis. Olga stebėjo jį per taurės kraštą. Kažkas čia ne taip. Akys. Žvelgdamas į Niną, Valdas išlikdavo šaltas, apskaičiuojantis. Profesionali švelnumo kaukė. Ji nutylėjo. Kam kalbėti, kai vis tiek niekas negirdi? …Pirmus mėnesius Nina skambino kas savaitę – trykšdama džiaugsmu vardino teatrus ir restoranus, kur ją vesdavosi stebuklingas vyras. – Jis taip dėmesingas! Vakar atnešė rožių – šiaip sau, be progos! Igoris klausydavosi, linkčiodavo, padėdavo ragelį ir ilgai tylėdavo. Olga nespaudė pokalbiais. Laukė. Metai praskriejo nepastebimai. Ir staiga – skambutis į duris… Olga pravėrė duris ir ant slenksčio išvydo moterį, vos atpažino. Anyta atrodė dešimtmečiu pasenusi: gilesnės raukšlės, įkritusios akys, susmukę pečiai. Rankoje – nutrintas lagaminas. Tas pats, su kuriuo tada keliavo į Trakus. – Jis mane išvarė. – Nina pravirko. – Paduoda skyrybų ir išmeta lauk. Butas… dabar jo. Pagal popierius. Olga patraukėsi į šalį, įleisdama ją vidun. Virdulys užkaito greitai. Anyta sėdėjo fotelyje apkabinusi puodelį ir tyliai raudojo – beviltiškai. – Taip jį mylėjau. Visą save jam atidaviau. O jis… paprasčiausiai… Olga netrukdė. Glostė uošvę per nugarą ir laukė, kol ašaros išsems. Igoris grįžo po valandos. Sustingo prie durų, pamatęs mamą, jo veidas – kaip akmuo. – Sūneli, – Nina pakilo, ištiesė rankas. – Vaikeli, neturiu kur gyventi… Neapleisi manęs? Skirk kambarį, man daug vietos nereikia. Juk vaikai privalo rūpintis tėvais… – Stop, – Igoris pakėlė ranką. – Stop, mama. – Nė centuko neliko. Viską jam atidaviau. Pensija maža, žinai… – Aš įspėjau. – Ką? – Įspėjau tave. – Sėdo ant sofos, lyg ant pečių sėstų plytos. – Sakiau: neskubėk. Sakiau: pažink žmogų. Sakiau: neperrašyk buto. Prisimeni, ką man tuomet atsakei? Nina nuleido akis. – Kad mes nesuprantam, kas yra tikra meilė. Kad pavydim tavo laimės. Puikiai prisimenu, mama! – Igori… – pamėgino įsiterpti Olga, bet vyras linktelėjo ne: ne. – Ne, tegu išgirsta. – Atsisuko į motiną. – Tu suaugusi. Padarei savo sprendimą. Neklausėi nieko, kas bandė sustabdyti. O dabar nori, kad mes viską ištaisytumėm? – Bet aš tavo mama! – Todėl ir pykstu! – Igoris pašoko, balsas nutrūko į šauksmą. – Atsibodo žiūrėti, kaip pati naikini gyvenimą, o paskui bėgi pas mane išsigelbėjimo! Nina susitraukė, tapo maža ir silpna. – Jis mane apgavo, sūnau. Tikrai mylėjau, tikėjau… – Tikėjai. – Igoris perbraukė per plaukus. – Tikėjai tiek, kad butą atidavei svetimam. Nuostabu, mama. O kaip tėtis, juk jis pirko tą butą! – Atleisk man. – Vėl ėmė ristis anytos ašaros. – Atleisk. Apakau, žinau. Bet… duok dar vieną šansą. Daugiau niekada… – Suaugę žmonės patys atsako už savo veiksmus, – dabar Igoris šnekėjo ramiai, pavargęs. – Norėjai savarankiškumo? Štai jis. Ieškok kur gyventi. Ieškok darbo. Tvarkykis kaip išmanai. Nina išėjo ašarodama, garsiai raudodama laiptinėje. Olga visą naktį buvo šalia vyro – tylėdama, laikydama ranką. Igoris neverkė. Gulėjo spoksodamas į lubas, retkarčiais sunkiai atsidusdamas. – Ar teisingai pasielgiau? – paklausė, kai lauke pradėjo švisti. – Taip, – Olga paglostė jo skruostą. – Grubiai. Skaudžiai. Bet teisingai. Ryte Igoris paskambino motinai ir nupirko jai kambarį bendrabutyje miesto pakrašty. Apmokėjo pusmečiui į priekį. Tai buvo paskutinė pagalba, kurią sutiko suteikti. – Toliau savarankiškai, mama. Taip, į teismą padėsim, reikalui esant sumokėsim. Bet gyvent pas mus – ne… Olga klausėsi ir galvojo apie teisingumą. Kartais žiauriausia pamoka – vienintelė, kuri suveikia. Anyta gavo tai, ko nusipelnė už savo aklumą. Ir nuo tos minties vienu metu buvo kartu kartoka ir ramu. Ir dar jautė – visa tai dar ne pabaiga. Kada nors viskas susitvarkys. Kaip – niekas nežino, bet susitvarkys…

Mama, tu rimtai? Restoranas Vilnius? Tai gi minimum du šimtai eurų už vakarienę! Už žmogų! Mindaugas

Uncategorized

015

Kai buvau vaikas, smalsiai norėjau sužinoti, kas mano tėtis. Užaugau internate ir jo nebuvimas man tapo „norma“. 14-os sutikau savo vaikų tėvą, neieškojau savojo tėvo – tiesiog gyvenau. Po skyrybų, net neieškodama, netikėtai gavau progą jį surasti – padėjo verslo klientas. Radau tėtį kaime, kuriame jis gyveno visą gyvenimą. Mūsų susitikimas buvo kupinas džiaugsmo, pradėjau planuoti keliones, rūpintis juo, pirkau drabužius, viską apmokėdavau – norėjau atpirkti prarastus metus. Jis sakėsi gyvenantis vienas, nors kaime turėjo vaikų, o su juo būnanti moteris kentėjo dėl jų elgesio – vaikai neleido jam artėti prie moterų, baiminosi dėl pinigų ir nuosavybės. Prasidedant kalboms, kad aš noriu viską pasiimti, tėtis primygtinai norėjo, kad imčiau jo pavardę. Priėmiau ją, konfliktai tik paaštrėjo. Su tėčio moterimi mus siejo nuoširdi draugystė. Pasiūliau jiems susituokti slapčia – jie taip ir padarė, o vaikai įsiuto dar labiau. Bandžiau paaiškinti, kad tėtis turi teisę į laimę, tačiau santykiai kaito. Vienos kelionės metu ji man atskleidė, jog mano tėtis – ne skurdžius, o pinigų kontroliuoja jo vaikai. Skatinti tėtį mėgautis uždirbtais pinigais sekėsi sunkiai – vos tik paprašydavo ką nupirkti, kildavo barniai, nors atrodė natūralu padėti žmogui, kuris viską dėl tavęs daro. Skaudžiausiai supratau, kad tėtis šykštus moteriai, kuri jį myli ir prižiūri, nors vaikams, kurie rūpinasi tik pinigais – labai dosnus. Jų santuoka neatlaikė, dabar jis gyvena vienas, tariamai viena dukra rūpinasi juo, bet visi žino, kad išlaiko ją su vyru ir vaikais. Kiti skambina – duoda pinigų, nedvejodamas. Moters, kuri buvo šalia, tėtis nuolat atsisakydavo. Aš jau nebe tokia – meilė tėčiui liko, bet nebe ta. Nebekviečiu į keliones, beveik nebendraujam. Jei nepaskambinu, jis irgi neskambina. Liūdna pripažinti – tiek vilčių dėjau į mūsų susitikimą, o dabar atrodo, kad jo nebėra.

Būdamas vaikas visad norėjau sužinoti, kas mano tėvas. Augau vaikų namuose, ir po kurio laiko jo nebuvimas

Uncategorized

0137

Devyniasdešimtmečių Konstantino ir Elenos gyvenimo saulėlydis: netektys, apleista šeima, vienintelis ryšys su anūke Vokietijoje, sena kaimynė Polina ir paskutinės dienos kartu prie žaliuojančios lietuviškos ievos balkone Vilniuje

Senukas, vos- vos pasikėlęs nuo lovos, laikydamasis už sienos, nutipeno į gretimą kambarį. Prieblandoje

Uncategorized

032

Kiekvienai šeimai tokios “pagalbos” – Kai atvažiuoja anyta ir tavo pasaulis virsta aukštyn kojomis: Polinos kova už savo vaikus, namus ir ramybę

Visiems taip padėtų Vaida, šiandien atvažiuosiu pas jus, padėsiu su anūkais. Vaida prispaudė telefoną

Uncategorized

060

Likimo dovana Vėlyvas Antano apsilankymas pas mamą visai nestebino – taip jau būna po skyrybų: gyvena vienas, o sūnus Mikutis – su motina. „Mikutis laukė tavęs, turėjai važiuoti su juo į čiuožyklą. Dabar jau miega, nežadink. Pavalgyk ir eik ilsėtis“, – mama šiltai pasirūpino sūnumi. Antanas tyliai prisiglaudė prie miegančio Mikio, tačiau užmigti neskubėjo – ėmė mintyse sukti gyvenimo vingius, prisiminti pirmąją žmoną Diną, kurią pažinojo nuo darželio laikų, ir visus likusius bandymus susikurti šeimą, kurie taip ir neatnešė laimės. Su Dina visada atrodė idealu – graži pora, kartu nuo vaikystės, kaimynai ir draugai žavėjosi jais, o aplinkiniams net nekyla klausimų: jų laimė buvo neišskiriama. Gyveno Dinos močiutės paliktame bute, kur netrūko nieko, tik vaiko. Deja, vaikelis neatėjo, nors abu sveiki. Gydytojai siūlė gydytis prie jūros, tėvai ragino įsivaikinti, tačiau Antanas liko kategoriškas: „Noriu savo vaiko – ir viskas.“ Taip gyvenimas lagvino. Per 10 metų jų vestuvių jubiliejų Antanas pasirodyti nebespėjo, svečiai išsiskirstė, o Dinos gyvenime įsivyravo tyla. Po skyrybų Dinai buvo sunku, bet likimas susiejo ją su Olegu – buvusiu Antano draugu, kurio gyvenimas taip pat subyrėjo: verslo nelaimės, buvusi žmona paliko, o šeimos neturėjo. Dina priėmė Olegą į savo gyvenimą be užuominos apie romantiką – tiesiog pasiūlė padėti. Jis tapo ne tik užuovėja, bet ir ramybės šaltiniu, kuris grąžino gyvenimui paprastumą, šilumą ir viltį. Kai Dina jau buvo pasiruošusi įsivaikinti vaiką, tačiau staiga nutiko stebuklas – jos rankose atsidūrė testas su dviem ryškiomis juostelėmis: jie laukiasi. Gimus dukrytei Alinai, jų namuose atsirado naujas gyvenimas, kur džiaugsmas ir sunkumai susipynė į tvirtą, nepajudinamą laimę. Kol vieną dieną, vaikštant parke, Dina ir Olegas susitiko Antaną – vienišą, liūdną, su alaus buteliu rankoje. Jo gyvenimas taip ir nesusiklostė: dar dvi vedybos, tačiau tikrasis džiaugsmas bei namų šiluma taip niekada jo ir nepasiekė. Dina žengė toliau, stipriai laikydama vežimėlio rankeną, šalia mylintį vyrą ir dukrą – tikrąjį savo laimės lobį. Ši istorija – apie likimo dovaną: apie meilę, kantrybę ir tikėjimą, kurie padeda sukurti savo tikrąjį namą ant gyvenimo griuvėsių, o ne svajonių. Ačiū, kad skaitėte ir palaikėte. Gero likimo ir šilumos visiems!

Likimo dovana Antanas vėlai vakare užsuka pas mamą į svečius. Ji nesistebi toks jau jos sūnus.