Uncategorized
040
Smėlis, praslydęs per pirštus
Šeštadienio vakaras. Namas tylėjo kaip kapas, ir tik židinio ugnies trakštelėjimai drumzdėjo tą tirštą tylą.
Zibainis
Uncategorized
080
Tą naktį, kai išėjau į gatvę, nežinojau, kur keliausiu. Mano lagaminas atrodė toks sunkus, tarsi būtų prikrautas akmenimis, bet aš jį spausčiau, lyg neščiau savo laisvę.
Kai tą naktį išėjau į gatvę, nežinojau, kur mane nukels kelias. Mano lagaminas atrodė toks sunkus, tarsi
Zibainis
Uncategorized
0265
Aš jūsų anūkė!
Mamai už tave atėjo, susiruošk. Visuomenėje plačiai paplitęs nuomonė, kad kiekvienas vaikas vaikų namuose
Zibainis
Uncategorized
024
Svarba savęs laiko: kaip rasti balansą šiandieniniame Lietuvos tempo
Tai buvo vienas iš tų ramių vakarų, kai draugas Lukas Petrauskis užsuko pas mus kavos. Sėdėjom, kalbėjom
Zibainis
Uncategorized
0180
Žentas pareiškė, kad nematau savo dukters, jei neparduosiu mamos namo
Žentas pareiškė, kad nebematysiu savo dukters, jei neparduosiu motinos namo Pusę gyvenimo praleidau viena.
Zibainis
Uncategorized
0202
„Palikime ją čia, tegu pati žūva!“ – šūkstelėjo niekšai, išmetę močiutę į sniegą. Jie nežinojo, kad bumerangas greitai sugrįš atgal.
Palikim ją čia, tegul pati miršta! šnibždėjo jie, mėtydami senutę į sniego drūksną. Nelabosios dvasios
Zibainis
Uncategorized
0714
„Atrodo, pamiršai, kad šis butas yra mano – nupirktas prieš santuoką!“ šaltai pasakiau, išgirdusi vyrą užsispyrusiai duodant nurodymus apie mano namus.
Žiūrėk, kaip viskas pasikeitė… “Atrodo, užmiršai, kad šis butas yra mano nupirktas prieš santuoką!
Zibainis
Uncategorized
073
Jei kojų išskėsti galite, o atsakomybės už save neprisiimt – vaiką geriau atiduokite į globą
Lapkričio 15 d. Šiandien giliai susimąsčiau apie gyvenimo netikrumus. Kaip lengva išsižadėti atsakomybės
Zibainis
Uncategorized
081
Turtinga motina aplanko sūnų kapą ir pamato verkiančioje padavėjoje su kūdikiu – ką ji sušnando, pakeitė viską
Praėjo metai, kai jos vienintelis sūnus Vilius mirė. Laidotuvės buvo tylios, bet Margaritos liūdesys
Zibainis