Žinai, būna tokios akimirkos, kai kantrybė tiesiog baigiasi. Tarsi kas nors nubrėžia ribą viskas, baigta.

Gyvenimas, kuriame yra vietos šilumai, užuojautai ir brangiai sekundėms tikros žmogiškumės Ji tyliai

“Arba įsileidi į savo butą mano brolį, arba susipakuok ir dink iš čia!” sušuko vyras.

Tą dieną prie mano durų atėjo moteris, kurios nebučiau mačiusi gal penkerius metus. Tamara Jonaitienė.

**Stebėtoja: Mažoji Mergaitė ir Tėvo Paslaptingas Apsilankymas.** Mažytė Gabija tyliai stebėjo, kaip

Senuosiuose kapų takeliuose, tamsiame šešėlyje po senąja liepa, motina išvijo netikėtą vaizdą ant suolėlio

Prašau, tekėk už manęs, maldžiai prašo vieniša milijonierė benamio. Jo atsakymas ją sukrėtė…

Tylų kaimo vakotą apgaubė minkštas sutemas, kai Antonina Semaškaitė, kurią visi kaime tiesiog vadino

Rudens pabaiga, anksti ryto darbo dieną miestas vis dar snaudžia, bet jau šniokščia padangos kaimo kelyje.