Zibainis

Tiesa, kuri suspaudė širdį Pakabindama išskalbtus skalbinius ant virvės kieme, Tatjana išgirdo tylų verkšlenimą ir pasižvalgė už tvoros. Ten, prie pat jos kiemo, sėdėjo kaimynų mergaitė Saulutė – vos aštuonerių, nors jau lankė antrą klasę, atrodė smulkutė tarsi šešiametė. – Saulute, vėl tave kas nuskriaudė? Eime pas mane, – Tatjana atvėrė nukritusią tvoros lentą – Saulutė dažnai pas juos bėgdavo. – Mama mane išvarė, pasakė „vynio, lauk!“ ir išstūmė pro duris. O jie su dėde Petru linksminasi, – braukdama ašaras, kalbėjo mergaitė. – Gerai, eik į vidų, – Tatjana pakvietė, – Liza su Deividu pietauja, ir tu pavalgyk. Ne kartą Tatjana gelbėjo Saulutę nuo piktos mamos rankų – įsikarščiusi, ji dažnai išliedavo pyktį ant dukros. Laimė, kad gyveno kaimynystėje, tik aukšta tvora juos skyrė. Tatjana priimdavo Saulutę ir neišleisdavo namo, kol mama neatvėsdavo. Saulutė slapčiomis pavydėjo Lizai ir Deividui – teta Tatjana bei jos vyras labai mylėjo savo vaikus, niekada jų nebarsdavo. Jų namuose visada buvo ramybė, šiltas bendravimas. Saulutė tai jautė, tokios šilumos jai taip trūko, kad net viduje skaudėjo. Jai patiko būti ten, kur ji jaučiasi saugi. Namie Saulutei nieko neleisdavo. Mama vertė ją nešioti vandenį, ravėti daržą, plauti grindis, tvarkytis tvartelyje. Be vyro mama Birutė pagimdė dukrą, bet nuo pat pradžių jos neįmylėjo. Tada dar gyva buvo močiutė – Birutės mama, sunkiai sirgo, ji mylėjo anūkėlę ir dažnai gindavo nuo pykčio. Kol buvo gyva močiutė, Saulutei gyventi buvo lengviau. Tačiau kai močiutė mirė, Saulutei sukako vos šešeri, tada prasidėjo sunkumai. Mama, nuolat ieškodama vyro, pykdavo, kad gyvena viena – ne kaip kitos moterys. Dirbo valytoja kartono fabrike, kur daug vyrų. Kartą užsimezgė pažintis su nauju vairuotoju Petru – vyru išsiskyrusiu, turinčiu sūnų, kuriam mokėjo alimentus. Birutė tuoj pasiūlė jam gyventi kartu, Petras apsidžiaugė – bent stogas virš galvos, nes žmona išvarė. Birutė sukosi aplink Petrą, lepino, mylėjo. Petras greit suprato, kad gyventi pas Birutę jam naudinga, o mažoji Saulutė netrukdo: – Sukiosis po namus – paaugs, bus šeimininkė, – galvojo jis. Birutė Petrui skyrė visą rūpestį, o dukrą nuolat barė, vertė dirbti, dažnai supykusi trenkdavo. Kartais net grasindavo, kad atiduos ją į vaikų namus. Saulutė neturėjo jėgų dirbti, už tai vėl skaudžiai būdavo išbarta. Atsisėsdavo prie kaimynų tvoros po juodųjų serbentų krūmu ir tyliai verkdavo. Pamatydavusi, Tatjana pasikviesdavo į namus. Saulutė augo užguita, uždara. Kaimynai kaimelyje Birutę smerkė – visi vienas kitą pažinojo. Smerkė už požiūrį į dukrą. Tatjana garsiai rėždavo tiesą, tuomet Birutė išskleidė gandą: – Neskubėkit klausyt kaimynės Tatjanos – akį mano Petrui užmetė, išsigalvoja, kad dukrą skriaudžiam. Birutė su Petru daug švęsdavo, išgerdavo – Saulutė dažnai pabėgdavo pas kaimynus nakvoti. Tatjana ją suprasdavo kaip niekas kitas. Praėjo metai. Saulutė gerai mokėsi mokykloje, augo. Kai baigė devynias klases, svajojo vykti į miestą medicinos mokytis. Mama kategoriškai pasakė: – Eisi dirbti – pakankamai suaugusi, nereikės ant mano sprando sėdėt! Saulutei suspaudė širdį – bėgdama verkė, mat namie verkti nedrįso. Persirūpinusi Saulutė pasipasakojo Tatjanai, kurios vaikai jau mokėsi mieste. Tatjana neištvėrė, nuėjo pas Birutę. – Birute, tu ne mama, o piktžolė. Kiti viską dėl vaikų daro, o tu savo dukrą stumi iš namų. Bet juk turi motininį pareigą, sąžinės bent trupinėlį! Ką ji dirbs, jei mokslai jai puikiai sekasi? Tai gi tavo vaikas! Ateityje pati prireiksi jai pagalbos. – Tu čia kam aiškini? Savus vaikus prižiūrėk, ne mano Saulutę, – pratrūko Birutė. – Raminkis. Petras savo vaikui leidžia mokytis mieste, nors su juo ir negyvena, o tu savo dukrą kankini. Prabuski – ar tu motina, ar kas? Birutė šaukė, rėkė ant kaimynės, bet pagaliau nusiminė ir susmuko ant sofos. – Taip, esu griežta, Saulutę skalduoju. Bet dėl jos pačios – kad nebūtų kaip aš. Nepradėtų vaikų be vyro. Na gerai, tegul važiuoja į rajoną mokytis. Saulutė lengvai įstojo į medicinos mokyklą. Džiaugsmui nebuvo ribų, tik nedrąsu – skurdžiai aprengta, išsiskyrė iš grupės. Tačiau niekas jos nesmerkė – buvo dar iš kaimo merginų, kurios taip pat neblizgėjo prabanga. Retai Saulutė važiuodavo namo. Nepasitikėjo grįžti pas mamą ir patėvį. Per atostogas visų pirma pasukdavo pas Tatjaną – ši visada jaukiai priimdavo, pamaitindavo, pasikalbėdavo. Tatjana su vyru buvo rūpestingi ir labai Saulutę palaikė. O Birutė turėjo savų rūpesčių: Petras susirado jauną moterį, pradėjo vaikščioti, nervinosi, triukšmavo – kaip tik Saulutė grįžo atostogoms. Dukrai nebuvo maloni – „Ko čia atsibeldus? Esi man nebereikalinga, eik dirbti.“ Vieną vakarą Petras po darbo susirinko daiktus. – Kur eini? Nepaleisiu! – rėkė Birutė, bet tas tik pašaipiai pažvelgė. – Rita laukiasi mano vaiko – aš nenusisuksiu nuo savo vaiko. Tavo vaikui, kaip matau, meilės nereikia, tau ir motiniškumo trūksta. O mano vaikas privalės pažinti ir mamą, ir tėtį, augti mylimas! – surinkęs daiktus išėjo. Birutei ta tiesa sugniaužė širdį – nebegalėjo nei rėkti, nei melstis, nei verkti. Petras pasakė tiesą. Tai buvo tiesa, kuri ją „uždarė“ – nebuvo jėgų nei atsidusti, nei gelti ašarų. Saulutė viską girdėjo, mamai nepadėjo nusiraminti. Prieš akis iškilo, kaip už menkiausią triukšmą, kai patėvis ilsėdavos, mama skriausdavo, varydavo lauk. Patėvis niekada Saulutei nepadėdavo, tik žiūrėdavo su pašaipa. Baigusi medicinos mokyklą, Saulutė pradėjo dirbti ligoninėje, pati save išlaikė, namo negrįžo – mama nusigėrė, prarado gyvenimo džiaugsmą, vos galą su galu sudurdavo. Iš užguitos mergaitės Saulutė tapo gražia, atsakinga, gera darbuotoja, ja visi žavėjosi ir sakydavo, kad mama puikiai užaugino. Saulutė tik šypsodavosi: – Koks ten auklėjimas? – galvojo ji. – Už viską dėkinga tetai Tatjanai – už gynybą, supratimą bei rūpestį, už pagalbą ir už mylimą profesiją. Birutė vis dažniau namie priimdavo keistus draugus, nors dukra retai grįždavo, kas kartą stebėdavosi motinos išvaizda. Birutę seniai buvo atleidę. Saulutė suprato, kad įkalbinėti neverta, norėjosi visus „draugus“ išmesti iš namų, padaryti remontą, pradėti naujus santykius – užmiršti visas žaizdas. Bet mama nenorėjo keistis, grimzdo į dugną vis giliau. Sulaikė ašarą iš nuoskaudos Baigusi medicinos mokyklą, Saulutė grįžo namo. Birutė viena, spygino pikta akimi: – Ko prisipraudei? Ilgam? Neturiu ką valgyti, šaldytuvas išjungtas. Daug pinigų – galva skauda. Saulutei gumulas kilo gerklėje, bet sulaikė ašaras ir tarė: – Ilgai neužtruksiu… Mokslą baigiau su pagyrimu, išvykstu dirbti į rajoninę ligoninę. Dažnai negrįšiu, truputį pinigų atsiųsiu. Tai sudie, mama. Birutei, matyt, nesuprato, ką dukra sakė – ją domino tik alkoholis, todėl reikalavo pinigų. – Duok pinigų, reikia galvą „pataisyti“, ar tau savo motinos negaila? Ką tu per dukra? Saulutė tyliai padėjo šiek tiek pinigų ant stalo, tyliai uždarė duris ir trumpam sustojo – laukė, ar mama atbėgs apkabinti, bet nesulaukė. Lėtai patraukė pas kaimynus. Tatjana apsidžiaugė ir pakvietė už stalo: – Saulute, sėskis kartu su mumis – kaip tik papietauti ruošiamės, – vyras jau laukė prie stalo. – Ak, visai užmiršau, – Tatjana atnešė pakuotę, – va tau dovana už puikų mokslą ir truputį pinigų pradžiai. Saulutė padėkojo ir pravirko: – Teta Tatjana, kodėl taip? Kodėl mama su manim taip elgiasi, lyg būčiau svetima? – Neverk, Saulute, – Tatjana ją apkabino, – neverk, nieko nebepakeisi… Tokia ji Birutė. Matyt, gimiai ne tuo laiku. Bet tu – protinga ir graži, būsi mylima ir laiminga. Saulutė išvyko į rajono centrą, dirbo ligoninėje chirurgijos skyriuje. Ten sutiko savo laimę – jaunas gydytojas Tomas įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Greitai jiedu susituokė – vestuvėse šalia Saulutės buvo Tatjana, džiaugėsi iš visos širdies. Birutė gaudavo iš dukros pinigus ir gyrėsi „draugams“: – Užauginau tokią dukrą – pinigų siunčia, dėkoja, išleidau mokslams. Tik į vestuves nepakvietė, ir anūkų nemačiau, net žento nepažįstu. Po kurio laiko Tatjana rado Birutę mirusią namuose, kiek laiko praleido – niekas nežinojo. Susikrimtusi, kad jos kieme tyla. Saulutė su vyru palaidojo ją, namą netrukus pardavė. Retkarčiais užsukdavo aplankyti Tatjanos su vyru.

Tiesa, kuri sustingdė širdį Kabinant švarius skalbinius lauke ant virvės, Tatjana išgirdo tylų verkimą

Uncategorized

0190

– Apsistosime pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų savo būstui išsinuomoti! – pasakė man mano draugė. Esu labai aktyvi moteris, nors man jau 65-eri, vis dar lankausi įvairiose Lietuvos vietose ir sutinku įdomių žmonių. Su džiaugsmu ir liūdesiu prisimenu jaunystės metus, kai atostogas galėdavai leisti prie jūros ar važiuoti stovyklauti su draugais – viską buvo galima nuveikti už nedidelius pinigus. Tačiau visa tai jau praeityje. Visada mėgau bendrauti su žmonėmis: susipažindavau paplūdimyje, teatre, o su daugeliu bičiulių draugavome daugelį metų. Vieną vasarą susipažinau su moterimi vardu Sonata. Poilsiaudamos tame pačiame svečių name tapome draugėmis ir ilgą laiką palaikėme ryšį laiškais bei sveikinimais įvairiomis progomis. Tačiau vieną dieną gavau telegramą – be parašo, tik trumpą žinutę: “Trečią nakties atvyksta traukinys. Lauk manęs stotyje!” Nesusigaudžiau, kas galėjo ją atsiųsti, tad su vyru niekur neišėjome. Bet ketvirtą valandą ryto kažkas paskambino į duris. Atsidariusi sustingau iš nustebimo: ant slenksčio stovėjo Sonata, dvi paauglės, senutė ir vyras, visi su didžiulėmis mantomis. Su vyru buvome apstulbę, bet įsileidome visus į butą. Sonata klausia: – Kodėl neatvažiavai mūsų pasiimti? Juk siunčiau tau telegramą! O šiaip, taksi kainuoja! – Atsiprašau, nežinojau, kas ją atsiuntė! – Turėjau tavo adresą. Štai mes čia. – Bet galvojau, kad laiškais ir apsiribosime… Tuomet Sonata paaiškino, kad viena iš merginų šiemet baigė mokyklą ir ketina stoti į universitetą, o visa šeima atvažiavo ją palaikyti. – Gyvensime pas tave! Neturime pinigų nuomai! O jūs gyvenate taip arti centro! Buvau šokiruota. Esame juk net ne giminės – kodėl turėčiau leisti jiems gyventi pas save? Tris kartus per dieną turėjau juos maitinti, patys jie nieko negamino, tik atnešdavo šiek tiek maisto. Turėjau juos visus aptarnauti. Negalėjau daugiau to ištverti, tad po trijų dienų paprašiau Sonatos ir jos artimųjų išsikraustyti. Nesvarbu, kur eis. Kilo baisus skandalas – Sonata pradėjo daužyti indus ir isteriškai rėkti. Likau apstulbusi dėl jos elgesio. Po viso to jie išėjo. Sugebėjo pavogti mano chalata, keletą rankšluosčių ir net didelį puodą su kopūstais – nežinau, kaip jiems pavyko jį išnešti, bet puodas tiesiog pradingo! Taip ir baigėsi mūsų draugystė – ačiū Dievui! Daugiau apie ją nei girdėjau, nei mačiau. Dabar daug atsargiau žiūriu į naujas pažintis.

Aš su šeima apsistosiu pas tave kuriam laikui, nes neturime pinigų nuomai! pasakė man mano bičiulė.

Uncategorized

043

Laimingos moterys visada atrodo puikiai Lina sunkiai išgyveno vyro išdavystę. Sulaukusi keturiasdešimties liko viena – dukra mokėsi Vilniaus universitete, gyveno kitame mieste. O vyras Gintas, jau prieš du mėnesius grįžęs iš darbo, pasakė: – Išeinu nuo tavęs, įsimylėjau. – Kaip tai? Į ką? – pasimetė žmona. – Na, tiesiog, kaip vyrai išeina, įsimylėjau kitą, man su ja gera, šalia jos visiškai pamirštu tave. Tai nesistenk manęs įkalbinėti – viską nusprendžiau, – atsakė Gintas taip ramiai, tarsi nieko tokio ir nebūtų nutikę. Greitai susikrovė daiktus ir išėjo. Tik vėliau, apmąsčiusi situaciją, Lina suprato, kad vyras neliko sprendimo per dieną – po truputį ruošėsi, kol tą sekmadienį į lagaminą sumetė likusius daiktus ir užtrenkė duris. Lina verkė, kentėjo, ir manė, kad gero jai daugiau niekad nebebus. Atrodė, gyvenimas baigėsi, viskas sustojo. Nenorėjo nieko matyti ir girdėti. Nenorėjo nieko kalbėti, o telefonas nuolat skambėjo. Skambino dukra, draugė, atsakinėjo nenoromis, greitai išjungdavo. Darbe vengė kolegų – vieni gailėjo, kiti pašiepdavo. Lina net vylėsi: – Gal Gintui atsibos ta, kuri jį nuvyliojo, grįš, o aš jį atleisiu ir priimsiu, juk jį myliu. Vieną sekmadienį Lina atsikėlė kaip įprasta anksti, bet gulėjo ilgai – nebuvo kur skubėti. Galiausiai atsistojo. Apie vienuoliktą ryto staiga suskambo telefonas. – Kam reikia skambinti nuo ryto, nenoriu nieko girdėti, – pamanė ir neatsiliepė, bet akimis automatiškai užmetė žvilgsnį į ekraną – numeris nepažįstamas. „O jei Gintas, gal dingęs ar pavogtas telefonas, nauja SIM kortelė. Oj, gal jis nori grįžti, reikėjo atsiliepti…“ Kol svarstė, telefonas suskambėjo vėl. – Alio? – garsiai tarė. – Sveika, – išgirdo linksmą moterišką balsą. – Alio, kas čia? – paklausė Lina dirgliu balsu. – Lina, čia tu? Kas tavo balsui? Negali neatpažinti senų draugių. Čia aš – Kristina. Lina nusivylė – tikėjosi išgirsti Ginto balsą. – Tai kas… – Lina, tu tikrai tu? Kas atsitiko, gerai jautiesi? – Nesiseka, – atsakė, nutraukusi pokalbį, ir ašaros vėl išsiliejo. Atsisėdo ant sofos nusiraminti. Po kiek laiko kažkas paskambino į duris. Lina net labai susijaudino, pašoko, ir vėl atgijo kvaila viltis. – O jei Gintas persigalvojo… – pakilo ir atidarė duris. – Sveika, – linksmai pasisveikino graži moteris, ir Lina vos pažino buvusią draugę, klasiokę Kristiną. Ji buvo išpuoselėta – ryškiai padažytos lūpos, stilingas rūbas, puikus kvepalų aromatas Linai iš karto praskaidrino nuotaiką. Kristina po mokyklos išvyko studijuoti į Vilnių, ir nuo tada jos matėsi tik kartą – prieš penkiolika metų. Mokykloje buvo neišskiriamos, kartu eidavo į diskotekas, susitikdavo su vaikinais, dalindavosi paslaptimis. – Kristina, tu tikra gražuolė! – netyčia išsprūdo Linai. – Sveika, drauge! Visada tokia buvau, tik tu… – kritiškai peržvelgė Liną nuo galvos iki kojų. – Tai ką stovi, įsileisi, ar… – Užeik, – nenoriai praleido Lina. Kristina atėjo ne tuščiomis – greit nuėjo į virtuvę, ištraukė iš maišo butelį ispaniško vyno, tortą ir apelsinų. – Duok taures, pažymėsim susitikimą – net nepamenu, kada paskutinį kartą matėmės. Šimtas metų… – kalbėjo draugė, Lina tik pjaustė tortą ir padėjo dvi taures ant stalo. Kristina neatidėliodama atidarė vyną, pripylė taures ir pasiūlė: – Už susitikimą! – ir pakėlė taurę, Lina pasekė pavyzdžiu. Antrą taurę pakėlė už jas. Po antros taurės Linai prireikė išsilieti. Kristina tyliai klausėsi, o pasakojimo pabaigoje gūžtelėjo pečiais. – Dieve, Lina, maniau, tau tikra tragedija nutiko. – O ne tragedija? Gal nesuprasi – tavęs vyras nebėgo nuo tavęs, – liūdnai tarė Lina. – Kaipgi ne! Vyras manęs nepaliko – aš jį palikau, kai sužinojau, jog turi jauną meilužę. Iškart padaviau skyrybų – matyt, manė, kad pasimaivys, o aš neatsuksiu. – Gal tu jo nemylėjai. – My-lė-jau! Bet negaliu pakęsti išdavystės. Tokios meilės atsikratyti reikia, kai tave išduoda, vadinasi, tai ne meilė. – Dieve, Kristin, koks pas tave paprastas požiūris… – Taip. Čia tu viską apsunkini, visada tokia buvai. O kur dukra? – Studentė, mokosi Vilniuje, gyvena pas tetą. – Supratau. Tas tavo gaidys paliko ir tave, ir dukrą, o tu vis galvoji. – Bet aš jį myliu… – Gana, Lina, gydysiu tave. Depresija užklupo. – Kai? Tabletės nepadės. – Ne tabletės! Padės patikrintos priemonės: naujas įvaizdis, apsipirkimas, nauja meilė. – Uuu, Kristina… Tai ką, ruošiamės, važiuojam į prekybos centrą, paskui į kirpyklą – ir jokių atsikalbinėjimų. O beje, ar turi kokią santaupą? – Santaupą? Buvo, mašinai naujai Gintui kaupėm. – Tegul džiaugiasi seną pasiemęs – tu turi skyrybas padavusi, ir jokios vilties jam grįžti, ir neatsisakyk atsiimti pusės už seną automobilį! – Nors ir – tegul springsta, – Lina netikėtai pasakė ir numojo ranka. – Kristina, o tu iš Vilniaus grįžai visam laikui? Nieko nesakei. – Grįžau, nenoriu ten gyventi… O tu – trauki namų rūbus ir eikime į parduotuves. Beje, man skambino Rita Petraitienė, sako, po savaitės mūsų klasės susitikimas, turim eiti. Daug kas iš mūsų atvyks, kai kurie vaikinai jau išsiskyrę. Atsimeni, kaip Vytautas iš septintos klasės tau širdį rodė? – Dieve, Kristin, kam man, senai karvei, to reikia. – Baik, Lina! Negalima taip apie save galvoti – save reikia mylėti ir lepinti. Greit iš tavęs padarysime jauną kumelę! – kvatojosi draugė, išeidama iš buto. – O beje, pažįsti mano tetą Katę, kuri netoli tavo mamos gyvena? Ji į penktą kartą tekėti ruošiasi, nežino, už kurį piršlių ranką atiduoti. Po kurio laiko Lina nebeatpažino savęs veidrodyje. – Negaliu patikėti, koks pokytis! – stebėjosi pati – kita plaukų spalva, ultratrumpa šukuosena, niekad nemaniau, kad man tinka labiau. Jauna ir graži! O draugė Kristina – šaunuolė, paėmė mane į savo rankas. Kitai būčiau tiesiog užsėdusi liūdesyje. Klasės susitikimas vyko kavinėje – susirinko beveik visi, išskyrus keletą, kurie negalėjo atvažiuoti iš toli. Daugelis neatpažino Linos, o Vytautas – solidus vyras – neatsitraukė nuo jos akių. – Lina, iškart neatpažinau, kokia tu graži! Dar gražesnė nei mokykloje! Visad man patikusi, bet tada išakei Gintą iš kitos klasės… o kur jis? – Jo nėra, paliko mane, – šyptelėjo Lina. – Paliko? Nejuokauk – tokias moteris palieka? – nustebo Vytautas. – O pasirodo, palieka, bet tai tik į gera. – Nesistebiu, Lina. Pats jau du metus išsiskyręs – su žmona gyvenome gerai, sūnus suaugo, turiu savo verslą, bet kai pirmą kartą su verslu buvo sunkiau, žmona paskelbė mane nevykėliu ir išėjo pas jaunesnį. Per metus viską atstatiau, ir dabar sekasi geriau nei kada nors. po dviejų mėnesių: Lina vaikštinėjo su Vytautu per senamiesčio krantinę, ką tik išėjo iš teatro, nusprendė pasivaikščioti vakaru. Ir staiga… išvydo artėjantį Gintą – liesesnį, lyg ir liūdną. Matyt, ėjo pasivaikščioti, bet vienas. Buvęs, atrodo, iškart nepažino. – Matyt, jo naujoji nekepa pyragų, – pagalvojo Lina. Kai Gintas praėjo pro šalį, žvilgsniai susitiko – jo akyse klausimas: ji ar ne ji? Praeina, bet staiga išgirdo: – Lina? Ji lėtai atsisuko, nusišypsojo ir tarė: – Aa, sveikas, tai tu… Susipažink – čia Gintas, mano buvęs vyras, Vytautai, gal neatpažinai? – Sveikas, neatpažinau, – tarė Vytautas, – o aš – būsimasis Linos vyras. Gintui nukrito žandikaulis, Lina truputį nustebo – Vytautas dar nieko siūlyti nebuvo. – Kaip sekasi? – linksmai paklausė Lina. – Nieko, normaliai… Tu taip pasikeitei! Puikiai atrodai. Lina vėl šyptelėjo, paėmė Vytautą už rankos ir ištarė: – O laimingos moterys visada atrodo puikiai. – Tai reiškia, tau viskas gerai? – sumurmėjo Gintas. – Žinoma! Ir bus dar geriau, – tarė Lina, atsisukusi ir žingsniuodama kartu su Vytautu, juokdamasi ir pajusdama deginantį buvusio vyro žvilgsnį.

Laimingos moterys visada atrodo puikiai Lelija sunkiai išgyveno vyro išdavystę. Sulaukusi keturiasdešimties

Uncategorized

0420

Aš viską grąžinsiu, pažadu

Viską grąžinsiu, pažadu. Eglė, deja, aš negaliu tau padėti šioje situacijoje. Niekas. Viktorija stengėsi

Uncategorized

085

Buvusio vyro sūnus iš antrosios santuokos susirgo, o buvęs vyras prašė manęs finansinės pagalbos. Atsakiau – ne!

Man 37 metai. Jau seniai išsiskyriau dešimt metų praėjo nuo to skaudaus išsiskyrimo. Buvęs vyras mane

Uncategorized

062

Mano vaikai gerai aprūpinti, turiu santaupų, ruošiuosi pensijai. Prieš kelis mėnesius palaidojome savo kaimyną Vytautą. Draugavome daug metų, gyvenome šalia ne kaip atsitiktiniai pažįstami, o kaip šeimos draugai – mūsų vaikai augo bendrame kieme, Vytautas su Regina turėjo penkis. Tėvai visiems nupirko po namą, sunkiai dirbo, ypač Vytautas, garsus mieste automechanikas: eilės pas jį driekėsi mėnesiui į priekį, degalinės direktorius meldėsi už patyrusį specialistą, kuris galėdavo išgirdęs nuspėti variklio gedimą – tikras savo amato meistras. Prieš pat mirtį, po jauniausios dukters vestuvių, Vytautas važinėjo mopedu, ramiai ilsėdavosi, jo energingi žingsniai tapo lėti ir vyresnio amžiaus žmogui būdingi. Tą pavasarį jam sukako vos 59 metai… Pasiėmė atostogas, nors darbdavys maldavo grįžti bent po dešimties dienų, kad neprarastų klientų, bet Vytautas nusprendė negrįžti. Dieną prieš planuotą išvykimą nuėjo pas kalbą su vadovais, paprašė ramiai atleisti, pažadėdamas prireikus užsukti padėti. Kažkodėl žmonai nieko nesakė, o rytą, kai Regina jau ruošė pusryčius, Vytautas tiesiog apsivertė ant šono ir vėl užmigo. – Dar miegi? Kam aš ruošiu pusryčius? Atšals! – Suvalgysiu šalčius, neisiu į darbą… – Kaip tai neisi? Jie laukia, tikisi tavęs! – Nebūsiu, vakar pasitraukiau… – Liaukis juokauti, kelkis! Regina nuėmė nuo vyro antklodę, bet jis nesikėlė, tik dar labiau užsidengė akis. – Pavargau, Reginute, gyventi jau pragyventa… Kaip variklis po trečio remonto… Vaikai aprūpinti, man liko santaupos, ruošiuosi pensijai… – Pensija? Vaikai dirba, remontus daro, statosi namus, baldus keičia, Mindaugas norėjo pirkti automobilį – kas jiems padės? – Tegul pabando patys sau padėti, mes su tavimi, ačiū Dievui, niekada neatsisakėme… Regina atėjo pas mane išsikalbėti ir papasakojo ryto pokalbį. Paprašė patarimo, išdėsčiau jai, ką pastebėjau pasikeitus Vytauto elgesiui: – Jis tikrai pavargęs, jei pats tai sako, neleisk spausti į darbus – tegul rimtai pailsi, negi jis dar berniukas prie automobilių… Prieš vakarą nepažinau jo – eina kaip senjoras, susikūprinęs, velka kojas, priėjo, net stebėjausi, kad tai tavo Vytautas. Jis pasakė: “Pavargau,…” Bet kažkodėl Regina mano žodžių rimtai neklausė: – Jam liūdesys, ne pavargimas! Surinksiu visus vaikus, lai paaiškina, kiek darbo dar laukia! – Regina, negi nejauti, jūsų vyriausias sūnus jau 45 metų? Greit ir patiems senjorais būti… Tegul vaikai padeda jums, o ne atvirkščiai. Kaimynė tuomet užpyko ir išėjo. Po savaitės Vytautas ir Regina surinko visus penkis vaikus prie didelio stalo. Garsiai šurmuliojo, bet tvyrojo įtampa – visi suprato, kad susirinko ne šiaip sau. Regina pradėjo šeimos tarybą: – Tėtis rengiasi į pensiją, ką manot – aptarkim. Padėti daugiau negalėsim, teks patiems tvarkytis… Vytautas įsiterpė: – Ko gi nervintis, žiūrėkit, kokius vaikus užauginom – penkis, visi dirba, negi negalės išlaikyti mūsų dviejų? O mes penkis užauginom, ir ne šiaip išlaikėm, bet ir ant kojų pastatėm. Nesiskundžiu, tik prisimenu gyvenimą – juk tėvai turi padėti vaikams. Tik dabar jau ir mums reikia pagalbos, man sunku dirbti, bijau, kad griūsiu degalinėje ant keltuvo… Po trumpos pauzės vaikai pradėjo kalbėti. Vyriausias – Antanas – pradėjo ne nuo klausimo apie tėvo sveikatą, o nuo ilgų savų reikalų, problemų sąrašo, galop pasakė: – Atsiprašau, neturim pinigų padėti, gal vėliau poterės… Kiti kalbėjo panašiai: vieniems reikia naujo būsto, kiti nori automobilio, visi laukia, kol tėvai padės, niekas nesusimąstė, kaip tėvams pavyko tą “indėlį” sukaupti. Galiausiai Vytautas pakilo nuo stalo ir liūdnai tarė: – Tai jei visi spaudžia į darbus, dirbsiu kol išgaliu… Kitą rytą Regina vėl pas mane užėjo, ir kaip pratęsdama pokalbį, tarė: – Atėjot vaikai, pasikalbėjo su tėvu ir išėjo dirbti, kaip tyčia, o paskui – “pavargau, pavargau”! Ir aš pavargusi, ir ką dabar? Vytautas degalinėje dirbo dar tris dienas. Iš dirbtuvių jį išvežė greitoji. Pervargusios širdies neišgelbėjo, ir vaikai vėl susirinko laidotuvėse ir gedulingiems pietums. Žinoma, ir mes dalyvavome, klausėmės prisiminimų, kalbų, koks geras tėvas, senelis. Tik taip norėjosi paklausti – tai kodėl neapsaugojote jo, juk pats prašė! Tokiu liūdnu gyvenimo taku nuėjo mūsų kaimynė. Regina dabar gyvena viena, taupo viską, nes vaikai turi savų neišspręstų rūpesčių…

Mano vaikai gerai įsikūrę, turiu pinigų, greit gausiu pensiją. Prieš kelis mėnesius palaidojome kaimyną, Eduardą.

Uncategorized

018

Žinok savo vietą, moterie!

Sveikas, drauge, noriu tau papasakoti, kaip pasikeitė mano draugės Antanės gyvenimas per pastaruosius metus.

Uncategorized

031

AR TU MANO LAIMĖ? Iš tiesų, tekėti neplanavau. Ir jei ne atkaklūs būsimo vyro Manto dėmesio ženklai, turbūt ir toliau būčiau skraidžiusi lyg laisvas paukštis. Mantą meiliai lyg pasiutusį drugelį viliojo mano laisvės dvasia – jis visur stengėsi padėti, globojo, lepino… Galiausiai pasidaviau ir mes susituokėme. Mantas netrukus tapo artimiausiu žmogumi. Su juo gyvenimas buvo paprastas ir jaukus, lyg nuogi kambario šlepetės… Po metų gimė mūsų sūnus Vytautas. Mantas dirbo kitame mieste, namo grįždavo kas savaitę ir visada mus su Vytautu palepindavo gardžiais lauktuvėmis. Kartą ruošdamasi skalbti vyro drabužius, kaip įprasta patikrinau visus kišenes. Kartą juk buvau išskalbusi jo vairuotojo pažymėjimą… Nuo tada prieš kiekvieną skalbimą kruopščiai apčiupinėdavau kišenes. Šįsyk iš kelnių iškrito keturgubai sulankstytas lapelis. Atidarau – ilgas mokyklinių prekių sąrašas (incidentas nutiko rugpjūtį), o pabaigoje vaikiškai parašyta: „Tėti, grįžk greičiau.“ Tai štai kaip mano vyras pramogauja kitoje pusėje! Dvejose šeimose gyvena! Nesukėliau skandalo – tiesiog susikroviau daiktus, paėmiau Vytautą (jam dar net trijų nebuvo) ir išvykau pas mamą. Ilgėliau. Mama skyrė mums kambarį: – Gyvenkit čia, kol susitaikysit. Galvoje ėmė kirbėti mintys apie kerštą nenaudėliui vyrui. Prisiminiau klasioką Romą, kuriam visada patikau. Skambinu: – Labas, Romai! Dar nesusitvarkei gyvenimo? – užmezgu pokalbį. – O, Lina! Sveika! Ar gi svarbu, vedęs ar išsiskyręs… Gal susitinkam? – sužvalgo Romas. Nenumatytas romanas truko pusę metų. Mantas kas mėnesį atnešdavo sūnui išlaikymą mamai ir tyliai išeidavo. Žinojau, kad jis gyvena su Erika Juškaite, kuri turi dukrą iš pirmos santuokos. Erika reikalavo, kad dukra vadintų Mantą tėčiu. Visi apsigyveno Manto bute. Kai Erika sužinojo, kad išėjau, su dukra iškart persikraustė pas Mantą. Erika beveik dievino mano vyrą – mezgė kojines, šiltus megztinius, lepino gardžiu maistu. Apie viską sužinojau vėliau. Visą gyvenimą Mantą “erzinsiu” su Erika, o tuomet atrodė, kad mūsų santuoka visiškai išsisėmė, patyrė griūtį. … Tačiau susitikę prie kavos puodelio (aptarėme skyrybas), staiga užplūdo malonūs prisiminimai. Mantas prisipažino apie begalinę meilę, atgailavo, sakė nežinantis, kaip atsikratyti įkyriai prisirišusios Erikos. Pagailo jo. Vėl susijungėme. Beje, Mantas apie Romą nieko nežinojo. Erika su dukra išvyko iš mūsų miesto visiems laikams. … Praėjo maždaug septyni laimingi šeimos metai. O vėliau Mantas pateko į avariją – kojos operacijos, reabilitacija, lazda rankoje. Atsigauti prireikė dvejų metų. Visi tie gydymo rūpesčiai baisiai išvargino vyrą. Mantas stipriai pradėjo gerti. Visiškai prarado žmogišką išvaizdą. Užsidarė savyje. Buvo labai sunku stebėti visą tai. Perspėjimai nepadėjo, Mantas žlugdė ir save, ir mus su sūnumi. Pagalbą kategoriškai atmetė. Tuo metu darbe atsirado “liūdėsio petys” – Paulius. Jis klausėsi mano išpažinčių rūkomajame, kartu vaikščiojo po darbo, ramino ir palaikė. Paulius buvo vedęs, žmona laukė antro vaiko. Iki šiol nesuprantu, kaip mes su Pauliumi atsidūrėme vienoje lovoje… Nesąmonė. Mažesnis už mane galva, visai ne mano skonio!… Ir prasidėjo! Paulius vedžiojo mane po parodas, koncertus, baletus. Kai jo žmona pagimdė dukrą, Paulius trumpam pristabdė linksmybes. Jis išėjo iš mūsų įmonės į kitą darbą. Gal tada pagalvojo – “iš akių, iš širdies”? Aš jo nereikalavau, tad lengvai paleidau į šeimą. Tas vyras tik trumpam numalšino mano širdies skausmą. Neplanavau kėsintis į svetimą meilę. Mantas toliau lėbavo. … Po penkerių metų su Pauliumi netikėtai susitikome – visai rimtai pasiūlė ištekėti. Man tapo juokinga. Mantas trumpam susiėmė. Išvyko darbų į Čekiją. Tuo metu buvau pavyzdinga žmona ir rūpestinga mama. Visos mintys buvo skirtos tik šeimai. Mantas grįžo iš užsienio po pusmečio. Pasidarėme remontą, nusipirkome naujos technikos. Mantas pagaliau suremontavo savo automobilį. Gyvenk ir džiaukis!… Bet ne. Vyras “paslydo” – vėl pradėjo girtauti. Prasidėjo pragaras. Mantą draugai parnešdavo namo ant rankų – pats paeiti negalėdavo. Na, nebent – “nukeliaudavo”… Dažnai lakstydavau po rajoną ieškodama kurioje nors suoleliui miegančio vyro su išverstu kišeniu, tempdavau namo. Būta visko… … Kartą pavasarį stovi liūdna autobuso stotelėje. Aplink paukščiai, saulė kviečia džiaugtis, bet man nė motais ta balandžio nuotaika. Staiga kas nors švelniai pašnibžda į ausį: – Gal galėčiau padėti Jūsų bėdoje? Atsisuku. Apie dieve, koks žavus vyras! O man jau 45! Nejau vėl tapsiu “uoga”? Susikuklinau, kaip paauglė. Laimei, atvažiavo autobusas ir greit nušokau vidun. Nuo nuodėmės toliau. Vyras pamojavo ranka. Visą dieną darbe mintys sukosi tik apie jį. Žinoma, kelias savaites dar “elgiausi išdidžiai”. Profilaktiškai… Bet Egidijus (taip vadinosi nepažįstamasis), kaip tankas, atkakliai laužė mano gynybą. Kiekvieną rytą laukė manęs prie tos pačios stotelės. Stengiausi nebevėluoti. Iš tolo žiūrėdavau, ar laukia mano džentelmenas. Egidijus, pamatęs mane, šypsodavosi ir siųsdavo oro bučkį. Kartą padovanojo glėbį raudonų tulpių. Sakau: – Kam gi man gėlės ryte į darbą? Mane tuoj išduos mūsų merginos… Egidijus šyptelėjo: – Oi, nepagalvojau apie tokias “baisias” pasekmes. Čia pat gėles padovanojo stebėjusiai močiutei. Senolė iškart atjaunėjo! „Ačiū, vaikeli! Linkiu tau aistringos meilužės!“ Nuraudau nuo jos žodžių. Gerai, kad nelinkėjo jaunutes meilužės – būčiau prasmegusi žemėje!.. Egidijus tęsė: – O gal, Lina, kartu tapsim „kaltieji“? Tikrai nepasigailėsite! Atvirai sakant, pasiūlymas buvo viliojantis ir laiku. Juolab santykiai su vyru tuo metu buvo sužlugę. Mantas dažnai gulėdavo tarsi negyvas rąstas ir nieko nesuvokdavo nuo išgertuvių. Egidijus buvo nevartojantis, nesurūkantis, buvęs sportininkas (jam buvo 57), puikus pašnekovas. Išsiskyręs. Jis turėjo paslaptingą charizmą! Pasinėriau į šį nuodėmingą nuotykį! Tai tapo verpetu, kuriame sukau tris metus tarp namų ir Egidijaus. Siela maišėsi… Sustoti trūko jėgų ir noro. Kai užplūsdavo troškimas nutraukti, niekaip nesugebėdavau. Kaip sakoma, goni, goni, o atgal nebeinat… Egidijus visiškai užvaldė mano kūną ir sielą! Kaip sakoma, prekę pamėgęs – protą pametęs. Šalia Egidijaus dusdavau! Tai buvo proto aptemimas! Bet jutau – ši aistra niekur nenuves. Meilės Egidijui nejaučiau. Grįždama išvargusi (po karšto meilužio) namo, norėjosi prisiglausti prie vyro – nors ir girto, bet tokio artimo ir tyro! Savo „šaukštas“ gardesnis už svetimus „pyragus“! Atrodė, štai ji – gyvenimo tiesa! Aistra – nuo žodžio kentėti. Jau norėjosi greičiau „atskentėti“ Egidijų, atgauti ramybę ir grįžti į šeimą, o ne besaikiai pasiduoti linksmybėms. Taip mąstė protas, o kūnas vėl skubėjo į tą saldžią bedugnę… Sūnus apie Egidijų žinojo. Kartą pamatė mus restorane su mergina. Gerai – teko pristatyti Egidijų sūnui. Jie paspaudė rankas ir pasidalino žvilgsniais. Vakarienei prie stalo Vytautas laukė paaiškinimų. Pajuokavau – kolega pakvietė tartis dėl naujo projekto. „Aišku… restorane“, – sūnus išmintingai nutylėjo. Vytautas nekaltino, prašė nesiskirti su tėčiu. Gal, sakė, tėtis dar susitvarkys, susigriebs. Jaučiausi kaip paklydusi avytė. Draugė nuolat įkalbinėjo „mesti tuos nevykusius meilužius ir pagaliau nusiraminti“. Stengiausi klausytis jos, nors – sprendimai buvo logiški, o emocijos visai kitos. Sustojau tik kai Egidijus pakėlė ranką prieš mane… Tai buvo galutinė riba. Ne veltui draugė perspėjo: „Kol stovi krante, jūra rami…“ Nušvito akys – viskas baigta, laisva! Vien pagaliau ramybė! Egidijus dar ilgai bandys mane susigrąžinti. Lauks visur, prašys atleidimo… Būsiu nepalenkiama! Patarimų draugė pabučiuos ir padovanos puodelį su užrašu – „Tu teisi!“ O dėl Manto – jis viską žinojo apie mano nuodėmingus nuotykius. Egidijus jam skambindavo ir pasakodavo. Meilužis tikėjosi, kad paliksiu šeimą. Mantas prisipažino: – Klausydamas jo kalbų, norėjau mirti tyliai. Juk pats kaltas! Pats paleidau žmoną, išmainiau į „žalią gyvatę“. Durnius… … Praėjo dešimt metų. Su Mantu turime dvi anūkes. Sėdime prie stalo, geriame kavą. Žiūriu pro langą, o Mantas švelniai paima už rankos: – Lina, nesižvalgyk į šalį. Aš – tavo laimė! Tiki? – Žinoma, tikiu, mano vieninteli…

TU MANO LAIMĖ? Tiesą sakant, niekada nesvajojau tekėti. Jei ne užsispyrusios mano būsimio vyro pastangos

Uncategorized

018

Kaip palaipsniui įvedėme vandenį ir dujas į mano 78 metų tetos namus kaime, sutvarkėme visas patogumus, atnaujinome stogą, o tada netikėtai radau jos namą nekilnojamojo turto portale – po visų pastangų ji išvyko į Švediją pas seserį, o namas buvo parduotas už beveik du šimtus tūkstančių ir pinigus atidavė kitai dukterėčiai

2024 m. kovo 15 d., penktadienis Šiandien, vėl prisėdus prie dienoraščio, mintys grįžta į pastaruosius