Zibainis

Iki paleidimo datos: istorija apie socialinės tarnybos darbuotoją, kuriai tenka rinktis tarp sąžinės ir sistemos—Komunalinė pertvarka, Komjaunimo gatvės skyrių uždarymas, pažadai dėl paaukštinimo ir slapta informacijos sklaida Kauno savivaldybėje

Iki paleidimo datos Kabinete trečiame aukšte užverčiau gaunamų dokumentų segtuvą ir uždėjau spaudą ant

Uncategorized

0107

Vaikystėje buvau smalsi sužinoti, kas yra mano tėvas. Užaugau internate, ilgainiui jo nebuvimas tapo „norma“. Keturiolikos susipažinau su būsimu vaikų tėvu ir tada net neieškojau savo tikrojo tėčio – gyvenimas tiesiog tęsėsi. Vėliau išsiskyriau, o tada aplinkybės netikėtai nuvedė pas jį. Dirbu sau, ir vieną dieną pas mane atėjo klientas, kuriam netyčia paminėjau, kad niekada nesu sutikusi savo tėvo. Jis padėjo jį surasti – aptikome jį Panemunės kaime, kuriame jis ir gyveno visą laiką. Pirmąkart sutikusi jaučiau neapsakomą džiaugsmą. Kūriau planus: kelionės, bendravimas, siurprizai. Pirkau jam drabužių, lepindavau, kartu keliaudavome, viską apmokėdavau aš, kad ir kaip jam būtų su pinigais. Mačiau jį sutrikusį, vienišą ir jautriai norėjau kompensuoti prarastus metus. Jis sakė esantis vienišas, turintis kaime vaikų, bet jie neleidžia turėti moters – esą kiekviena tik pinigų ieško. Paprašiau supažindinti su ta, kurią jis myli, ir susipažinome: paprasta, darbšti moteris, viskuo pasirūpinanti. Bet tėvo vaikai jos nenorėjo – koneveikė, kvietė policiją, elgėsi nepagarbiai. Paklausus kodėl, moteris atskleidė – tėvas turi namų, žemių, santaupų, o vaikai neleidžia niekam artintis, baimindamiesi turto dalybų. Prasidėjo apkalbos – kad aš atėjau dėl turto, nors net pavardės neturėjau, bet tėtis liepė ją priimti. Nenorėjau problemų, tačiau priėmiau. Nuo tada – dar daugiau kritikos ir konfliktų. Mano ryšys su jo moterimi stiprėjo. Pasiūliau susituokti slapta – jie sutiko. Vaikai dar labiau supyko tiek ant manęs, tiek ant tėvo. Pasakiau – tėvas turi teisę būti laimingas. Jų santuokoje būta visko, bet jau vedę, pakviečiau abu į kelionę. Mane nustebino, kai moteris paklausė, kiek prisidėsiu išlaidoms. Atsakiau, kad nieko, visada aš viską apmoku. Tada ji pasakė: „Ne taip, kaip manei – tėvas visada turėjo pinigų, todėl vaikai jį kontroliuoja, neleidžia leisti sau, nes jis išlaiko kitus.“ Galvojau, kad jis vargsta, nes gyveno neužbaigtoje troboje, bet pasirodo – pinigus tvarkė kiti. Nuo tada ragindavau mėgautis užgyventu, bet vaikai viską drausdavo. Moteris vis prašydavo prisidėti, o jis dėl kiekvienos smulkmenos pyko, bet vis tiek atiduodavo po barnio. Man atrodė, kad tai – teisinga. Vienąsyk, ji paprašė jo nupirkti pietus jos tėčiui. Jis reagavo piktai, kad viskas ant jo pečių, ir kilo barnis. Apgyniau ją – ar jis norėtų, kad mano vyras taip elgtųsi su mano tėčiu? Juk moteris jam ruošia, skalbia, rūpinasi – neteisinga taip elgtis. Bet jis sakė pavargęs nuolat leisti pinigus namams. Tada supratau: tėvas šykštus moteriai, kuri jį globojo, bet dosnus vaikams, kurie tik reikalauja pinigų. Galų gale jų santuoka iširo. Dabar jis gyvena vienas. Neva viena dukra rūpinasi, bet žinome – jis išlaiko ją, vyrą, vaikus. Kiti tik skambina, reikalauja pinigų, o moteriai viską atmesdavo. Aš irgi pasikeičiau – myliu jį, bet nebe taip. Nekviečiu į keliones, beveik nebendraujam. Jei aš nepaskambinu – jis irgi ne. Negaliu vėl būti tokia kaip anksčiau. Liūdna tai suvokti – jo ieškojimas buvo didžiulė viltis, bet dabar atrodo, kad jo net nėra.

Vaikystėje mane nuolat graužė klausimas kas yra mano tėvas? Užaugau vaikų namuose, tad jo nebuvimas su

Uncategorized

0477

Patraukitės, mes čia pagyvensim kokį dešimtmetį: kaip vyro giminės bandė užimti mano nuomojamą butą, o aš turėjau rinktis tarp artimųjų ir savo šeimos interesų

Pasispauskit, mes čia pagyvensim kokį dešimtmetį Uošvė nutilo, o tada iškošė: Oi, Raminta, Jolanta tokia

Uncategorized

091

Tėtis mus paliko, palikdamas mamą su didelėmis skolomis – nuo tada netekau teisės į laimingą vaikystę

Mano tėtis išėjo, palikdamas mamą su nemenkomis skolomis. Nuo to momento gyvenimas tapo tarsi pilkas

Uncategorized

0304

„Sėdi namuose visą dieną ir nieko neveiki“ – po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti Dar prieš tuokdamasi iš draugių buvau girdėjusi: kai vyras veda, jis žmoną ima laikyti savo nuosavybe ir tada atskleidžia tikrąjį veidą. Bet kaip ir dauguma naivių lietuvaičių, tikėjau, kad maniškis bus kitoks. Iki vestuvių visada mane lepino, nesakė nė vieno blogo žodžio, net bijojo mane įžeisti, norėjo, kad visada būčiau šalia. Deja, klydau – kaip ir daugelis moterų. Tiesa, kai vyras užkariauja moters širdį, jis pasikeičia. Pirmiausia jis pradėjo burnoti apie mano mamą – kam ji taip dažnai skambina, kodėl ateina kartą per savaitę? Bijodama dėl santuokos, sutikau su juo, paprašiau mamos taip dažnai nebendrauti, o pati skambindavau jai slapta. Tačiau tai nesustojo. Tapau nėščia ir netekau darbo; turėjau gultis į ligoninę dėl rizikingos nėštumo eigos, tad sutarties man nepratęsė. Tada jis ėmė priekaištauti: „Sėdi namie visą dieną ir nieko neveiki.“ Vėl tylėjau – laukiausi, o jei mane paliktų? Po metų ir pusės, kai gimė mūsų dukrelė, jis pradėjo reikalauti, kad elgčiausi su juo kaip su karaliumi. Grįžus jam iš darbo turėjau stovėti prie durų, paduoti šlepetes, ant stalo visada turėjo būti karšto, gardaus maisto. Už vaiko priežiūrą jis nesirūpino – tai, girdi, moters reikalas. Išsisėmiau. Galiausiai susikroviau daiktus, su vaiku išvažiavau pas mamą. Du mėnesius nesikalbėjau su vyru. Grįžau į darbą, vis geriau atrodžiau kiekvieną dieną. Vieną dieną jis atėjo pas mus, išsekęs, susiglamžytais rūbais, atsiklaupęs maldavo atleidimo. Pasakiau, kad turi lankyti kulinarijos kursus: jei norės, kad grįžčiau – turės gaminti ir tvarkytis pats. Jis sutiko, bet dar pamatysim, kaip seksis…

Visą dieną sėdi namuose ir nieko neveiki po šių žodžių nusprendžiau jį pamokyti Dar prieš vestuves draugės

Uncategorized

0184

Mes kraustomės į jūsų butą: kaip būsimas žentas nusprendė „protingai iškeisti“ trijų kambarių šeimos būstą Vilniaus Žvėryne į dviejų kambarių Oles centriniame bute – ir kaip giminių logika vos nesugriovė šeimos Harmonyje

Mes kraustomės į jūsų butą Aušrinė turi puikų butą pačiame centre! Viskas naujai sutvarkyta, tik gyvenk

Uncategorized

048

Likimo dovana: lietuviška šeimos istorija apie meilę, išdavystę, ilgametį laukimą ir stebuklingą motinystės džiaugsmą – kaip po skyrybų, praradimų bei klaidų herojė atrado tikrą laimę šalia seno draugo, o likimas galiausiai atsiuntė jiems didžiausią stebuklą – dukrą

2024 m. vasara, Vilnius Vakaras. Vėl grįžau pas mamą vėlai. Ji nė kiek nenustebo taip jau būna su manimi.

Uncategorized

0658

Paslaptinga Larisos gyvenimo istorija: mergaitės, užaugusios Lietuvos miestelyje, trys sūnūs, paslaptingas namas ir netikėta meilė su gerbiamu pieninės direktoriumi, sujungusi visą bendruomenę

Žinai, turiu tau papasakoti vieną istoriją, kuri tikrai galėtų nutikti kokiame nors mažame Lietuvos miestelyje

Uncategorized

0381

Nebus teisinga, jei tavo vaikai gaus butus, o mano sūnus liks be nieko. Nuspręskime jam padėti ir nupirkime butą su būsto paskola! Neseniai mano vyras Antanas pasakė, kad mano vaikai turės butus, o jo sūnus – ne, tad turime sugalvoti, ką daryti, kad ir jo sūnus turėtų savo būstą. Paaiškinsiu, jog mano vaikai yra ir mano, ir Antano vaikai, o Antano sūnus – jo vaikas iš pirmos santuokos. Kodėl turėčiau aš rūpintis būstu jo sūnui? Aišku, žinojau, kad Antanas jau buvo vedęs ir turi vaiką. Todėl neskubėjau tuoktis su Antanu. Mes gyvenome kartu trejus metus prieš santuoką. Atidžiai stebėjau Antano jausmus buvusiai žmonai ir sūnui. Po metų pagimdžiau sūnų. Po dvejų metų – antrą sūnų. Esu visiškai patenkinta Antanu kaip vyru ir tėčiu: skiria dėmesio man ir vaikams, gerai uždirba. Kartais baramės, bet taip būna visose šeimose. Gyvenome bute, kurį paveldėjau iš tėčio. Mama išsiskyrė su juo, kai dar lankiau darželį. Dabar mama ištekėjusi antrą kartą, bet daugiau vaikų nesusilaukė. Antanas su pirmąja žmona visada gyveno nuomojamame bute. Abu kaupė pinigus būsto paskolai, bet niekada nesukaupė. Po skyrybų žmona grįžo pas savo tėvus, o Antanas nuomojosi butą. Susituokę kartu apsigyvenome mano bute. Nesigilinome, kieno jis – tiesiog kartu rūpinomės remontais ir baldais. Bet prieš pusantrų metų mirė abi močiutės – mamos ir tėčio pusės. Gavau iš jų po butą paveldėjimo tvarka. Kol mano vaikai maži, nusprendžiau nuomoti tuos butus. Vėliau kiekvienam sūnui atiteks po butą. Dabar už vieno buto nuomą gautus pinigus duodu mamai pensijai papildyti, o už kito – pasididinu savo algą. Juk pinigų niekada per daug. Antanas nesikišo į mano reikalus su butais – bet ir neturi su jais nieko bendro. Nuo pat pradžių jam aiškiai pasakiau, kad kai mūsų vaikai užaugs, kiekvienam bus po butą. Jis sutiko – tema užsidarė. Ir staiga Antanas pareiškė: – Mano sūnus greitai baigs mokyklą. Jis suaugs ir jam reikia galvoti apie ateitį! Nesupratau, kur Antanas lenkia, bet išklausiau. – Tavo vaikai turės butus! Mano sūnus ne! Nupirkime mano sūnui butą su paskola! – šovė jis. Likau priblokšta. Tapo daug klausimų. Kodėl mūsų bendri vaikai staiga – tik mano? Antanas paprašė neprikibti prie žodžių. – Bet mano sūnus nieko nepaveldės. Noriu, kad jis turėtų savo būstą! – Gerai, kad tuo rūpiniesi! Bet juk sūnus turi mamą ir tėtį – jie ir turi tuo rūpintis. Kodėl tavo žmona dėl to nieko nedaro? Antanas aiškina, kad buvusi žmona mažai uždirba, jai nuolat padeda tėvai, o jis pats neišgali mokėti paskolos. Bet jei aš padėsiu – viskas bus gerai. Esą turiu sutikti, kad Antanas paimtų paskolą butui sūnui. Butas būtų registruotas jo vardu, bet paskolą mokėtume kartu. „Mes abu gerai uždirbame, dar gauname pajamas iš butų nuomos! Susitvarkysime!“, – sako Antanas. Gal ir susitvarkytume, bet tektų viską atidėti ir taupyti. Juk Antanas moka alimentus savo sūnui. Kai jis stos studijuoti, vėl turėsim padėti, nes mama neturi pinigų. Gauta taip – dėl jo sūnaus aš ir mano vaikai nebeturės jokių atostogų, jūros, teks viską taupyti. Kad tik Antanas atrodytų geras tėtis? Suprasčiau, jei Antanas būtų užtikrinęs būstą mūsų vaikams ir norėtų padėti vyriausiajam sūnui. Bet juk aš užtikrinau būstą savo vaikams – vyras prie butų neprisidėjo. Kodėl turiu mokėti už paskolą? Iškart pasakiau Antanui: jei jam taip rūpi sūnus, tegul jo žmona ima paskolą. Tegul alimentai dengia įmokas. – Bet aš tame nedalyvausiu! Dabar vyras labai pyksta ir savaitę su manimi nekalba. Gaila, kad manęs nesupranta.

Atrodo keistai, kad tavo vaikai turės butus, o mano sūnus ne. Raskime jam butą su būsto paskola!