Zibainis

Ramunė, tavęs nėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip aš gyvenu ir kas su manimi vyksta Ramunė ir

Nuo pat vaikystės tėvai man kartojo, kad esu nereikalinga ir niekam netinkama – užaugau be motiniškos šilumos, tačiau išvykusi iš gimtojo miesto į Vilnių įrodžiau, kad galiu pasiekti viską, ko trokštu!

Nuo to laiko, kai buvau maža mergaitė, tėvai kartodavo, kad niekam nesu reikalinga ir kad nieko verta nesu.

Uncategorized

027

Moterys ir jų likimai. Marijonos gyvenimo kelias Mirus močiutei Anastasijai, Marijoną apėmė visiška vienatvė. Vyro motina jos nepripažino – per liesa, nepakankamai darbšti, o gal ir vaikų nesusilauks iš tokios išsiblaškiusios. Viską kentė Marijona, bet kai širdį skaudžiai užguldavo, skubėdavo pas močiutę – ji jai buvo brangiausias žmogus: ir už žuvusį tėvą, ir už motiną, kuri po dešimties metų mirė nuo džiovos. Kaip Danilas į beglobę pažvelgė, taip tik jis vienas Dievas žino – stiprus, gražus, namai pilni gėrybių, o štai įsimylėjo ubagėlę. Taip jo motina Ona, už akių, ir vadino marčią. Stengėsi Marijona įtikti anytai – sukas namuose, visą ūkį be žodžio tvarko. Vis tiek neįtinka! Kol Danilas namie, dar nieko, tačiau vos jis išvažiuoja į kitą kaimą – bėk iš namų. “Pakentėk, Marijonėle, – guodė močiutė, – kentėsi – susikentės”. Bet jau ir močiutei ramybė atėjo, o Ona vis stipriau nekenčia marčios, kad nesusiklostė taip, kaip ji norėjo – sūnus „ubagėlę“ parvedė vietoj išrinktos gražios ir turtingos. Marijoną iki sąmonės netekimo mylėjo Danilas – pamatė liesą, balto veido, mėlynakių, mažos nosies, ir nuskendo širdimi. Turtų pristatyti nereikėjo – Marijona pati sielą jam atidavė. Tik apie Danilo motiną Ona girdėjo, žinojo apie jos sunkų būdą ir šykštumą, bet Danilas tvirtai žodį laikė – sutiko tekėti. Atėjo į vyro namus, anytos pagiežą tyliai kentė. Kai spaudžia ir ašaros ryklę smaugia – bėga pas močiutę iš širdies išsipasakoti. Atsisės ant žemės prie senutės kojų, galvą ant kelių padeda, skundžias kaip sumuštas šuniukas, o močiutės rankos švelniai glosto, lygdamos švelniai, o lūpose ausinėje šnibžda maldą Karalienei Dangui ir užtarimo prašo. Nėra pas ką bėgti – palaidojo brangiąją. Užmigo ir tyliai išėjo. Marijona liko visai viena pasaulyje… Laikas bėga, Danilo namuose vėl aistros įkaista – Ona aprėkė marčią: trečius metus bulką daro, o anūkų nėra! O Marijonai ši tema – tikras pragaras. Žino, kaip Ona sūnui į ausį šnibžda, kad neva “prakeikta” ta mergiotė. Danilas ginasi, bet kaime kalbų užkišti negali. Kai vyras namo grįžta – visos bėdos iškart išgaruoja, bet galbūt Dievas maldas ar tikra meilė stebuklą padarė – Marijona laukiasi. O Ona baisiai supyksta – dabar Danilas dar labiau myli žmoną. Kūdikis gimsta silpnas, vos alsuoja. Ogunio žodžiai dar skaudesni – “kaip pati silpna, taip ir kūdikis”. Marijona ašaroja: “juk čia jūsų anūkas, Danilo palikuonis…” O anyta tik piktai atšauna – „Čia tavo bėda, ne mūsų!“ Atėjo kūdikėlio krikštynos, pavadino Vaideniu. O berniukas vis silpsta, sunkiai kvėpuoja… Tuo metu vyrui reikia išvykti upės keliu, ilgam. Ona siautėja, naudodamasi proga – Marijonai nėra užtarimo. Viską ji turi padaryti viena – vandens tampyti, malkų kapoti, galvijų prižiūrėti. O naktį mažylis vis verkia… Marijona dirba iki išsekimo, sūnus irgi vis labiau silpsta. Rudenį vėselis, purvynė, o vyras neskuba namo… “Teisingai daro, – burbteli Ona, – gal kitur naują, stiprią sau žmoną susiras…” Marijona klausosi anyžės užuominų, kad gal geriau būtų paleisti vyrą, bet kur ji eis su sergančiu kūdikiu žiemos akivaizdoje? O Ona be gailesčio – „Jei ir prarasit jį, nėra bėdos!“ Vieną vakarą, kantrybei persipildžius, Marijona susideda mantą, kūdikį įvilioja į vilnones skaras ir tyliai išeina iš namų. Paskui kaime Ona išplatina gandą, kad „Marijona išprotėjo, kai vaikas mirė, ir su vaiku paliko niekur“. O Danilui grįžus – viską suverčia nelaimingam atsitikimui. Marijona keliauja, ieško prieglobsčio kitoje parapijoje, kol ją suranda maloni moteris Akvilina. Jos dėka mažylis atsiduria pas gydomą būrėją Agotą miško trobelėje… Laikui bėgant, jų sūnelis sustiprėja, Marijona padeda Akvilinai, gyvena ramiau. O Danilas, ilgai sielvartavęs, galiausiai vėl randa mylimąją – stebuklingai jie susitinka prie pelkės krašto, kur vos Danilas neatiduoda gyvybės. Džiaugsmas suvienija šeimą, jie apsigyvena naujame kaime, palikdami Onos ašarų ir nuodėmės šešėlį praeityje… O anytos kapas apleidžiamas ir atmintyje nyksta, kaip ir visas jos skausmo atneštas piktumas. Tai – Marijonos ir jos artimųjų likimo vingiai, pasakojimas apie kančią, meilę ir atleidimą, per lietuviško kaimo buitį ir papročius.

Moterų likimai. Viltė Mirė močiutė Ona, ir Viltė jautėsi dar vienišesnė. Neišsipildė viltis būti šeimos

Uncategorized

076

Man Jo Trūksta. Niekada Nepasiilgau Žmogaus Taip Stipriai. Net Nežinau, Kodėl – Juk Su Juo Niekada Nesijaučiau Visiškai Gerai, Buvo Dalykų, Kurie Man Nepriimtini. Susipažinome per „Facebook“. Pradėjome susirašinėti, ir vieną dieną jis pakvietė mane į kavą. Nuėjome į Bernardinų sodą. Tądien buvau labai išsekusi emociškai ir fiziškai – po treniruotės skaudėjo kojas. Kalbėjomės parke – buvo vakaras, dangus giedras ir labai šalta. Dalijomės asmeniškais dalykais, svajonėmis, gyvenimo istorijomis. Išeidama apkabinau jį. Tai buvo apkabinimas, trunkantis kelias minutes – tarsi „namai“, nors jis atrodė šaltas ir rimtas vyras. Jaučiau, kad giliau viduje jis ne toks. Nežinau, ar jam buvo nejauku, kaip ir man, bet jutau, kad ir jam ta akimirka reiškia daug. Tęsėme pokalbius iki vėlumos. Dienos prabėgdavo – „labas rytas“, ilgi pokalbiai, nuolatiniai žinutės. Pradėjome susitikinėti. Kalbėjome apie gilias temas, svajones, ateities planus. Jis sakė gyvenąs su draugu, vėliau papasakojo apie buvusią merginą. Pripažino, kad mėgsta bendrauti ir su kitomis. Galiausiai vėl gyveno pas tėvus. Kai oficialiai tapome pora, jis prisipažino tiesą: iš tikrųjų gyveno su buvusiąja, nors, pasak jo, tarp jų nieko nebebuvo – tik dirbo kartu. Jis įkėlė jų bendrą nuotrauką. Gimimo dieną norėjau jį nustebinti – nusivesti į stilingą viduramžių restorano vakarienę. Bet sulaukiau įžeidžiančios žinutės iš nepažįstamos moters – neatsakiau, tik paklausiau jo. Jis paaiškino, kad tai buvusioji – ji mėgsta rengti tokius išpuolius. Galiausiai užblokavau tą žmogų. Įveikėme tą sunkų laikotarpį. Toliau stiprinome ryšį. Neturėjau darbo, jis mane palaikė, kartais padėdavo finansiškai. Kai išvyko atostogų, pasiūlė pagyventi jo namuose – padariau klaidą pasilikdama abi savaites. Jis „testavo“ – norėjo pamatyti, kokia esu kasdienybėje. Švaistydavo pinigus restoranams, sakė, kad gaminti neverta, nes tai „švaisto laiką“. Po atostogų išleista nemažai pinigų. Sakiau taupyti, bet jis neklausė, o paskui kaltino, kad nepadėjau jam sutaupyti. Vėliau pradėjo sakyti, kad reikia apmokėti sąskaitas – kad tai jį įtempia, o mane tai slėgė. Susiradau darbą, jis pasakė, kad „išbandys“ mane – ar duosiu pinigų, kai gyvenu pas jį. Sakė, kad jaučiasi, lyg jį išlaikau. Jaučiausi nesuprasta, mokiausi, ką reiškia gyventi poroje. Viskas keitėsi – nebeliko planų ir susitikimų, žinutės trumpos. Jis tvirtino, kad privalo taupyti, kad tapo finansiškai nestabilus, jog net tinkamai nesimaitina. Santykiai ėmė byrėti. Vieną dieną jis pareiškė, kad „įkišau ranką į jo kišenę“ ir finansiškai pakenkiau, nors niekada neprašiau jokių pinigų. Jau dirbau, kartais aš mokėdavau, kartais jis, bet jau nebuvo planų – viskas pasikeitė. Nusprendėme sustoti. Išsiskyrėme taikiai, dėkingi už tai, ką gavome ir išmokome. Uždariau duris su orumu. Po kurio laiko vėl bandėme kalbėtis. Nepraleidau laiko pas jį po darbo be maisto. Kartais net nekviesdavo pavakarieniauti – svarstydavau, ar neatsinešti užkandžių, kad nenualpčiau iš alkio. Pasakiau, kaip jaučiuosi, bet jis į tai nesureagavo ir nepasiūlė sprendimo. Jaučiausi nereikalinga – tai žudė ryšį. Vieną dieną man pasidarė bloga viešajame transporte, vos nenualpau – jis liko abejingas. Tą akimirką man viduje kažkas nutrūko. Nors vis dar jo norėjau, žinojau – jis ne tas vyras, kurį matau šalia savo gyvenime, nepaisant mūsų pokalbių ir svajonių. Daug kartų prašiau nesiųsti miego su pykčiu, bet galiausiai pradėjau užmigti šalia jo verkiant. Vieną rytą susirinkau daiktus ir išėjau. Pasikalbėjome, atvirai pasakiau, kaip jaučiuosi. Dovanotą piešinį, kurį jis mylėjo, nusikabinau ir pasiėmiau su savimi. Neturėjau taip daryti – kažkas manyje ir jame lūžo. Po kelių savaičių jis pasakė, kad kartu su piešiniu išėjo ir jo laimės jausmas – kažkas negrįžtamai sugenda. Vėl užvėrėme duris. Kartais parašydavau jam padėkos žinutę ar nusiųsdavau filmuką, bet jis neatsakė. Viskas tapo tuščia. Vieną naktį, apie vidurnaktį, gavau įžeidžiančią žinutę – kad būčiau moteris, suardžiusi jo ryšį su šeima. Ištryniau pokalbį ir užblokavau. Po to iš jo darbo įmonės mane ėmė pasiekti nepažįstami žmonės socialiniuose tinkluose – supratau, kad tai buvusioji arba nauja draugė. Neatsakiau. Kreipiausi į vadovybę, pasakiau, kad jei tai nesustos, imsiuosi teisinių veiksmų – tada viskas liovėsi. Man buvo liūdna. Pasikeičiau. Supratau, kad jis nėra vyras, kurio noriu. Išsiskyrėme gražiai, bet pamatyti jį su žmogumi, atnešusiu jam tiek chaoso, buvo skaudu. Kartais pasiilgstu. Pasiilgstu kai kurių gražių akimirkų. Bet tik tiek. Vieną žinau tikrai: su manimi jis jautė ramybę ir didžiavosi savimi. Nemanau, kad su ja jis patirs tą patį – ar kad bus tas, kurį norėtų parodyti gyvenimui ir pasauliui.

Jo man trūksta. Niekada nebuvau taip pasiilgusi žmogaus. Ir nežinau kodėl juk su juo niekada nesijaučiau

Uncategorized

0249

— Mes jau stotyje, turi pusvalandį iškviesti man ir vaikams verslo klasės taksi! – pareiškė giminaitė. — Tu man sesuo ar šiaip praeivė? Nejaugi nesigėdiji taip elgtis – ypač prie vaikų? Negi taip sunku savo mylimiems sūnėnams ar dukterėčioms nupirkti drabužių? Kodėl išvis turiu tavęs kažko prašyti? Tu jau pati turėtum siūlyti, padėti pinigais! Tu gi pati negali ir greičiausiai niekada neturėsi vaikų, o aš – vieniša mama! – Aušra žėrė Jolitai žodžius tarsi strėles, vis stengdamasi skaudžiausiai įgelti ir peržengti jos ribas.

Mes stotyje, turi pusvalandį, kad užsakytum verslo klasės taksi man ir vaikams! pareiškė giminaitė.

Uncategorized

0260

Anyta pavadino mano vaikus neišauklėtais, tad uždraudžiau jai žengti per mūsų namų slenkstį

Žinai, noriu tau papasakoti, kas pas mus vakar vyko namuose net ir dabar dar šiek tiek rankos drebasi.

Uncategorized

0238

Natalija, tavęs nėra jau penkerius metus – tau nerūpi, kaip gyvenu ir kas su manimi vyksta

Ramunė, tavęs nėra jau penkerius metus, tau nerūpi, kaip aš gyvenu ir kas su manimi vyksta Ramunė ir

Uncategorized

0224

Netikėtas uošvės atvykimas: Vizitas, kuris sujaukė visą gyvenimą jaunai porai Vilniuje

Netikėtas anytos atvykimas: apsilankymas, kuris viską apvertė aukštyn kojomis Įsimenu tą dieną kaip vakar

Uncategorized

0369

„Jūs uždirbate daugiau, todėl ir dovanos turi tai atspindėti“, priekaištavo anyta: Vilniuje vykusioje šeimos šventėje brangi dovana sukėlė įtampą tarp sūnaus ir mamos

Jūs gyvenate geriau nei kiti, todėl dovanų pasirinkimas turėtų tai atspindėti, priekaištavo anyta.