Šiandien vakare vėl grįžau prie minčių apie mūsų pokalbį su vyru. Priekaištavau Stasiui, kad jis gyvena
Atrodo, viskas vyksta ne Lietuvoje, o kažkur tarp Vilniaus stoties perono ir besikartojančių sapnų, kuriuose
Vieną kartą gyveno jauna moteris vardu Birutė, kurios grožis vis dar švytėjo net po sunkumų dulksna.
Mama, Laimutė vėl apgraužė mano pieštuką! Austėja įlėkė į virtuvę, laikydama rankoje likučius nuo spalvoto
Ką, Aistė Mama čia ką tik su nauja puodu gijo, pasakė Aleksandras, atbryndamas į virtuvę ir nusiskustas
Mergina rūpinosi kaimynės močiute, visi galvojo, kad tikisi paveldėti turtą, bet visi klydo.
Man 45-eri. Nebepriimu svečių savo namuose. Kai kurie žmonės, užsukę į svečius, pamiršta, kad yra tik svečiai.
Tėveliai mano butą leido man? Ar tik nuomą? Ne, brangioji, tau nuoma, man laisvė! Čia, prie sienos, galėtų
– Čia juk ne tavo duktė, ar visiškai aklas esi?
Kai pradėjau draugauti su savo būsimu vyru, net nesapnavau, kad jo mama taip įtariai ir priešiškai žiūrės į mane bei mūsų po vestuvių gimusią dukrą. Problema buvo ta, kad mūsų mergaitė gimė klasikinė šviesiaplaukė mėlynomis akimis, nors mano vyras ir jo jaunesnis brolis – tarsi tamsiaplaukiai romai.
Po gimdymo ligoninėje sulaukiau sveikinimo skambučio iš anytos – ji norėjo pamatyti anūkę. Susitikimo metu jos veidas iškart užsidarė, o gimdymo namų koridoriuje ji tiesiai šviesiai paklausė:
– Ką, vaiką supainiojo?
Visi aplink nutilo, o anyta įdėmiai laukė atsakymo. Nedrąsiai išlemenau, kad to būti negalėjo – visą laiką buvau su kūdikiu. Namie, sėdint prie dukros, anyta vėl rėžė vyrui:
– Čia ne tavo duktė, tu aklas ar ką?
Vyras pritilo, o anyta nesiliovė:
– Ji visai nepanaši nei į tave, nei į mamą – pamąstyk, kodėl? Čia juk kito vyro vaikas!
Tada vyras labai griežtai ją išvarė iš namų. Buvau įsižeidusi – tiek laukėme šios dienos, nėštumas buvo nelengvas, bet dukrytė gimė sveika ir stipri. Prieš išrašymą iš ligoninės svajojau apie bendras šeimos šventes, o gavome štai tokią dramą…
Anyta paskui pradėjo tikrą karą: skambino sūnui nuolat, retų vizitų metu vis numesdavo piktą repliką apie mane ar mūsų džiaugsmą. Ji net nesiėmė anūkės ant rankų, vis reikalaudavo pasikalbėti su sūnumi dviese ir kartojo, kad reikia atlikti tėvystės testą.
Galiausiai neišlaikiau, atsakiau:
– Kiek galima klausytis tokių nesąmonių – padarykim testą, užsakysim gražų rėmelį ir kabinsim virš lovos, kad matytumėte, jog tėtis tikras!
Anyta neteko žado, bet testas visgi buvo padarytas. Vyras net nenorėjo į jį žiūrėti, viską žinojo iš anksto, o anyta, pamačiusi rezultatą, tyliai grąžino popierių. Negalėjau nepaklausti:
– Tai kokio rėmo nori – šviesaus ar tamsaus?
Anyta įsiuto:
– Ji juokiasi iš manęs! Čia greičiausiai pažįstamas padarė testą. Mano jauniausio sūnaus vaikas – spindžiuotas, tamsių akių, iškart aišku, kad mūsų!
Testas nieko nepakeitė, karas tęsėsi dar penkerius metus. Kai vėl pastojau antrą kartą, o vyro brolienė taip pat laukėsi, juokavome, kai jų šeimoje gimė dukra – visi pamatė, kad ji kaip du vandens lašai panaši į mūsų vyresnėlę. Tada garsiai paklausiau:
– Na ką, o gal jūs iš mano meilužio?
Visi nusijuokė, tik anytos veidas paraudo kaip burokėlis – nuo tada ji nustojo svaidyti įtarinėjimus ir pirmą kartą pamačiau ją žaidžiančią su dukra – supratau, kad ledai pralaužti.
Dabar mano dukra – vyresnėlė, anytos numylėtinė, „mūsų mergaitė“, „mano mėlynakė uoga“ ir t.t. Anyta ją lepina dovanomis, atsipirkinėja už tuos metus, kai žiūrėjo į mus kaip į priešus. Nepykstu ant anytos, bet liko šleifas – tikiuosi, su laiku jis išnyks. Čia tikrai ne tavo dukra, ar tu visiškai neregys? Su savo būsimu vyru bendravome dar nė metų, kai susipažinau
