Zibainis

Tai tavo pareiga man sumokėti, nes mano tėvas taip darė. Aš turiu teisę į tai! Giedrė nusprendė pirkti

Ot jau, tėti, kokie sutikimai! Kam tau tas sanatorija, kai namie toks „viskas įskaičiuota“? Kai Dainius padovanojo jai savo buto raktus, Ieva suprato: Bastilija paimta. Net joks Leonardo DiCaprio taip nelaukė Oskaro, kaip Ieva laukė savo Dainiaus – ypač su nuosavu lizdu. Nusivylusi, trisdešimt penkerių, ji vis dažniau žvelgdavo su užuojauta į gatvės kates ir vitrinose „Viskas rankdarbiams“. Ir štai – jis: vienišas, jaunystę iššvaistęs karjerai, sveikam maistui, sporto salei ir kitiems niekalams, tokiems kaip savęs paieškos šiame pasaulyje, ir dar be vaikų. Ieva svajojo apie šią dovaną nuo dvidešimties, ir matyt, aukščiau pagaliau suprato, kad ji – rimtai. — Man šiais metais paskutinė komandiruotė, o tada jau būsiu tavo, — sakė Dainius, paduodamas išsvajotus raktus. — Tik nebūk išsigandusi mano urvo – namo dažniausiai parbėgu tik pamiegoti, — pasakė ir išskrido į kitą laiko juostą visam savaitgaliui. Ieva pasiėmė dantų šepetėlį, kremą ir išvažiavo patikrinti, kas ten per urvas. Bėdos prasidėjo nuo pat pradžių. Dainius iškart įspėjo, kad spyna kartais stringa, bet Ieva nemanė, jog tiek. Ji puolė durų šturman – stūmė, traukė, vėl kišo raktą, bandė pusiau tvarkingai, bet durys, akivaizdu, naujos gyventojos įsileisti nenorėjo. Pradėjo spausti psichologiškai, kaip draugai mokė prie garažų mokyklos laikais. Į triukšmą atsiliepė kaimynė. — O jūs kodėl į svetimą butą braunatės? — susirūpinęs moteriškas balsas. — Aš nebraunuosi, turiu raktus, — rėžė supykusi Ieva, braukdama prakaitą nuo kaktos. — O jūs, kas tokia? Anksčiau jūsų nemačiau. — Aš – jo draugė! — atšovė Ieva, atsisukusi ir rankas ant klubų pasidėjusi, bet pamatė tik plyšelį, pro kurį vedė derybas. — Jūs? — nuoširdžiai nustebo moteris. — Taip, kažkokių problemų? — Ne, viskas gerai. Jis niekada nieko nesivedė (šį momentą Ieva dar labiau pamėgo Dainių), o čia staiga tokia… — Kokia „tokia“? — Žinot, ne mano reikalas, atsiprašau, — uždarė duris kaimynė. Suprasdama, kad arba ji, arba ją, Ieva taip stipriai spaudė raktą, kad vos neišsuko viso staktos. Durys atsidarė. Buto vidus – visas Dainiaus pasaulis – atsivėrė prieš Ievą, ir širdyje pajuto šaltį. Vienišui natūralus asketizmas, bet čia tikra celė. — Vargšas, tavo širdis seniai pamiršo, kas yra jaukumas, o gal ir nežinojo, — praslydo per lūpas, žvalgantis kuklų būstą, kuriame dabar teks lankytis dažnai. Iš kitos pusės, džiugu. Kaimynė nemelavo – moters ranka čia niekada nelietė sienų, grindų, virtuvės ar langų. Ieva – pirmoji. Nepajėgusi iškęsti, ji apsirengė ir nulėkė į artimiausią „Senukus“ nusipirkti gražios užuolaidos ir vonios kilimėlio, o kartu ir puodkėlių bei rankšluosčių virtuvei. Aišku, parduotuvėje ją užplūdo impulsai… Prie kilimėlio ir užuolaidos prisidėjo kvapai, rankų darbo muilas ir patogūs indeliai kosmetikai. „Pridėti tokių smulkmenų į svetimą butą – tikrai ne įžūlumas“, — save ramino Ieva, kabindama antrą prekių krepšį ant pirmo. Spyna daugiau nebesipriešino. Tiesą sakant, ji jau visai nebeveikė ir priminė ledo ritulio vartininką be kaukės. Supratusi, ką pridarė, Ieva iki vidurnakčio su virtuviniais peiliais ardė seną spyną, o ryte skubėjo pirkti naujos. Peilius, žinoma, irgi reikėjo pakeisti. Ir šaukštelius, šakutes, staltiesę, pjaustymo lenteles, padėkliukus karštiems indams, o tada jau ranka pasiekė ir užuolaidas. Sekmadienio popietę paskambino Dainius: dar porai dienų lieka komandiruotėje. — Aš tikrai būsiu laimingas, jei įneši į mano butą šiek tiek šilumos ir jaukumo, — su šypsena kalbėjo į ragelį, kai Ieva pasakė, kad truputį patvarkė interjerą. Beje, jaukumą į butą ji vežė sunkvežimiais ir dalino pagal techninį planą ir dokumentaciją. Visus tuos metus ji kaupė tai savyje, o kai rankos „atrištos“ – negalėjo sustoti. Iki Dainiaus grįžimo iš senos buto liko tik voras prie ventiliacijos. Ieva norėjo išprašyti ir jį, bet pamačiusi išgąsdintus aštuonis jo akis, suprato – geriau nejudinti, tegu lieka kaip neliečiamybės ženklas svetimam turtui. Dainiaus namai dabar atrodė tarsi jis jau aštuonerius metus buvo laimingas santuokoje, nusivylė ja, o paskui tapo laimingas vėl, bet jau iš principo. Ieva ne tik ėmėsi buto, bet ir pasirūpino, kad visas laiptinės žinotų – nauja šeimininkė, ir klausimus dabar galima adresuoti jai. Žiedas ant piršto dar nespėtas, bet čia – technika. Kaimynai iš pradžių stebėjo įtariai, bet vėliau tik skėsteldavo rankomis: „Kaip sakot, mums nesvarbu, jūsų reikalas“. *** Dainaus sugrįžimo dieną Ieva paruošė tikrą naminę vakarienę, savo vis dar stangrias kūno dalis įvilko į puošnią ir kiek vulgaroką apdarą, išstatė kvapus kampuose, pritemdė naują apšvietimą ir pradėjo laukti. Dainius vėlavo. Kai Ieva pajuto, kad apdaras nepatogiai spaudžia tą vietą, dėl kurios pusę metų sporto salėje prisitraukimus darė, į spyną įstatytas raktas. — Spyna nauja, tiesiog pastumk, neužrakinta! — švelniai, bet tampriai atsiliepė Ieva. Ji nebijojosi pasmerkimo – puikiai tvarkėsi su butu. Jai viską atleis. Kada durys prasivėrė, Ieva sulaukė netikėtos SMS nuo Dainiaus: „Kur tu? Aš namie. Matai, butas visai nepasikeitęs. Draugai baisino, kad viską kosmetika užgrūs“. Ir visgi Ieva šį pranešimą pamatė vėliau. O tuo metu į butą įėjo penki visiškai nepažįstami žmonės: du jaunuoliai, du mokinukai ir senyvas senelis, kuris, pamatęs Ievą, išsyk išsitiesė ir susitvarkė likusius plaukus. — Ot jau, tėti, koks sutikimas. Kam tau ta sanatorija, kai namie toks „viskas įskaičiuota“? — prakalbo jaunuolis ir tučtuojau gavo pastabą nuo, matyt, žmonos, kad „nespoksotų“. Ieva stovėjo tarpduryje su dviem pilnais taurėmis, negalėdama pajudėti. Norėjosi šaukti, bet negalėjo įveikti sąstingio. Kamputyje tyliai sukikeno voras. — Atsiprašau, o jūs kas? — aiktelėjo Ieva. — Eigulio šeimininkas. O jūs, manau, iš poliklinikos, persirišt atėjote? Sakiau, kad pats sutvarkysiu, — atsakė senelis, žvilgčiojant į Ievos medseserišką apdarą. — Mmm taip, Adamai Matulevičiau, pas jus tikrai jauku ir ramybė tvyro, — už nugaros pažiūrėjo jaunuolio žmona. — Visai kas kita, o tai kaip skliaute gyvenot. O kokia jūsų vardas, mergina? Gal mūsų Adamui ne per sena? Nors, žinoma, vyriškis rimtas, su nuosavu butu… — I-i-ieva… — Štai kaip! Sėkmingai žmones parenkate, nieko nesakysi! Pagal žibančias senelio akis, ir jam viskas atrodė neblogas sutapimas. — O kur Dainius? — pašnibždomis paklausė Ieva, iš nervų išgėrusi abi taures. Sužinok daugiau — Aš – Dainius! — džiaugsmingai pakėlė ranką maždaug aštuonerių berniukas. — Palauk, tau dar per anksti būti Dainiumi, — motina nutempė ranką ir abu vaikus su vyru nusiuntė į mašiną. — A-a-atsiprašau, atrodo, suklydau butu, — galiausiai atsipeikėjo Ieva, prisimindama spynos keitimo nuotykius. — Čia Balandžių, aštuoniolika, butas dvidešimt šeši? — Ne, čia Buknės, aštuoniolika, — trynė rankas senelis, pasiruošęs išpakuoti netikėtą dovaną. — Na taip, — tragiškai atsiduso Ieva, — sumaišiau. Užsukit, įsikurkit, o aš trumpam – man reikia paskambinti. Griebusi telefoną, ji pabėgo į vonią, užsibarikadavo ir susisuko rankšluosčiu. Tik tada perskaitė Dainiaus SMS. „Dainiau, tuoj būsiu, tiesiog užstrigau parduotuvėje“, — atrašė Ieva. „Gerai, laukiu. Jei nesunku, nupirk raudono vyno“, — atsiuntė balso žinutę Dainius. Raudoną Ieva ketino atnešti, bet jau savyje. Paėmusi kilimėlį ir nuėmusi užuolaidą, ji palaukė, kol nepažįstamieji pasiruoš savo reikalams, ir spruko iš vonios. Surinkusi daiktus į maišelį, iššoko iš buto. *** — Papasakosiu, bet vėliau, — paaiškino savo išvaizdą Ieva, kai jaunas vyras atidarė duris. Lyg rūke praėjo pro jį, net nepažvelgusi. Pirmiausiai užėjo į vonią, pakeitė užuolaidą ir paklojo kilimėlį, tada į kambarį, kur krito ant sofos ir pramiego iki ryto, kol stresai ir raudonas vynas išgaravo. Atsikėlusi pamatė prieš save nepažįstamą jaunuolį, laukiantį paaiškinimų. — Koks čia adresas?.. — Butava, aštuoniolika.

Oho, tėti, kokį sutikimą tau surengė. Kam tau tas sanatorija, jei namie grynas viskas įskaičiuota?

Uncategorized

0617

Uošvė padovanojo man savo senus daiktus trisdešimtmečio proga, ir aš neslėpiau savo nusivylimo

O kodėl į Baltoje mišrainę dėjai šitą majonezą? Juk sakiau, imk Vilniaus klasiką, riebesnis, skanesnis.

Uncategorized

076

— Aš negalėjau jo palikti, mama, — sušnabždėjo Nikita. Supranti? Negalėjau Nikitai buvo keturiolika ir visas pasaulis buvo prieš jį. Tiksliau – niekas nenorėjo jo suprasti. — Vėl tas išdykėlis! — niurzgėjo teta Klava iš trečio laiptinės, skubėdama pereiti į kitą kiemo pusę. — Viena mama augina. Štai ir rezultatas! O Nikita ėjo toliau, rankas susikišęs į nudribusias džinsų kišenes, apsimetė, kad negirdi. Nors girdėjo. Mama dirbo – vėl iki vėlumos. Ant virtuvės stalo – raštelis: „Kotletai šaldytuve, pasišildyk.“ Ir tyla. Visada tyla. Ir dabar jis ėjo iš mokyklos, kur mokytojai vėl „kalbėjo“ dėl jo elgesio. Lyg jis nesuprastų, jog visiems tapo problema. Suprato. Tik ką iš to? — Ei, berniuk, — pašaukė jį dėdė Vytautas, kaimynas iš pirmo aukšto. — Matei čia tą šlubuojantį šunį? Reikėtų jį išvaryti. Nikita sustojo. Įsižiūrėjo. Prie šiukšlių konteinerių iš tiesų gulėjo šuo. Ne šuniukas – suaugęs, rusvas su baltomis dėmėmis. Gulėjo nejudėdamas, tik akys stebėjo praeivius. Tokios protingos akys. Ir liūdnos. — Tai išvarykite jį kas nors! — pritarė teta Klava. — Turbūt serga! Nikita priėjo arčiau. Šuo nė krust, tik silpnai vizgino uodegą. Ant užpakalinės kojos – žaizda, sukietėjusi krauju. — Ko sustojai? — suirzęs mestelėjo dėdė Vytautas. — Pasiimk pagalį, išvaryk! Ir tada Nikitos viduje kažkas nutrūko. — Tik pabandykit jį paliesti! — griežtai išrėžė, užstodamas šunį. — Jis niekam blogo nedaro! — O, — nustebo dėdė Vytautas. — Gynėjas atsirado. — Ir ginsiu! — Nikita pritūpė šalia šuns, atsargiai ištiesė ranką. Tas apuostė pirštus ir tyliai nulaižė delną. Krūtinėje berniukui pasklido šiluma. Pirmą kartą per ilgą laiką kažkas su juo elgėsi draugiškai. — Einam, — šnibždėjo šuniui. — Einam kartu su manim. Namuose Nikita šuniui suruošė guolį iš senų striukių savo kambario kampe. Mama darbe iki vakaro – vadinasi, niekas nebars ir nevys „užkrato“. Žaizda ant kojos atrodė blogai. Nikita lipo į internetą, ieškojo straipsnių, kaip suteikti pirmąją pagalbą gyvūnams. Skaitydamas raukėsi dėl medicininių terminų, bet kantriai įsidėmėjo kiekvieną žodį. — Reikia perplauti vandenilio peroksidu, — murmėjo, knaisiodamasis namų vaistinėlėje. — Tada kraštus su jodu patepti. Tik atsargiai, kad neskaudėtų. Šuo gulėjo ramiai, pasitikėdamas iškėlė sužeistą koją. Žiūrėjo į Nikitą dėkingai – taip, kaip į jį seniai niekas nežiūrėjo. — Kaip tu vardu? — Nikita švelniai tvarstė koją. — Rudas tu. Gal Rudu pavadinti? Šuo tyliai sulosė – lyg pritardamas. Vakare grįžo mama. Nikita pasiruošė skandalui, bet mama tyliai apžiūrėjo Rudį, palietė tvarstį ant kojos. — Pats perrišai? — tyliai paklausė ji. — Pats. Internete radau, kaip teisingai. — Kuom minti? — Sugalvosiu ką nors. Mama ilgai žiūrėjo į sūnų. Tada – į šunį, kuris pasitikėdamas laižė jos ranką. — Rytoj nuvesim pas veterinarą, — nusprendė ji. — Pažiūrėsim, kas su koja. O vardą jau sugalvojai? — Rudas, — suspindo Nikita. Pirmą kartą per ilgus mėnesius tarp jų nebuvo sienos nesusikalbėjimui. Rytą Nikita atsikėlė valanda anksčiau nei įprastai. Rudas bandė atsistoti, inkšdamas iš skausmo. — Gulėk, gulėk, — ramino berniukas. — Tuoj vandens atnešiu, užkasti duosiu. Namie šunų maisto nebuvo. Teko atiduoti paskutinį kotletą ir minkytą duoną piene. Rudas valgė godžiai, bet atsargiai, nulaižė kiekvieną trupinį. Mokykloje Nikita pirmą kartą per ilgą laiką nesiginčijo su mokytojais. Galvojo tik apie vieną – kaip ten Rudui? Ar neskauda? Ar neliūdi? — Šiandien tu kažkoks kitoks, — nustebo klasės auklėtoja. Nikita tik gūžtelėjo pečiais. Pasakoti nesinorėjo – išjuoktų. Po pamokų lėkė namo, nekreipdamas dėmesio į nepatenkintus kaimynų žvilgsnius. Rudas pasitiko jį džiugiu inkštimu – jau gebėjo stovėti ant trijų kojų. — Na ką, drauge, į lauką nori? — Nikita padarė iš virvės pavadėlį. — Tik atsargiai, saugok koją. Kieme vyko kažkas neįtikėtino. Teta Klava, juos pamačiusi, vos neužspringo saulėgrąžomis: — Tai jis tą šunį į namus nusitempė! Nikita! Tu visai pamišai?! — O kas čia tokio? — ramiai tarė berniukas. — Gydau jį. Tuoj pasveiks. — Gydai?! — priėjo kaimynė. — O pinigus vaistams iš kur imi? Iš mamos vagi? Nikita suspaudė kumščius, bet susilaikė. Rudas prisiglaudė prie kojos – lyg jautė įtampą. — Nevagiu. Savo taupytus panaudoju. Pusryčiams taupiau, — tyliai atsakė jis. Dėdė Vytautas papurtė galvą: — Berniuk, supranti, kad paėmei gyvą sielą? Tai ne žaislas. Reikės maitinti, gydyti, vedžioti. Dabar kiekviena diena prasidėjo nuo pasivaikščiojimų. Rudas greitai sveiko, jau galėjo bėgioti, nors dar kiek šlubavo. Nikita mokė jį komandų – kantriai, valandų valandas. — Sėdėti! Šaunuolis! Duok leteną! Štai taip! Kaimynai stebėjo iš tolo. Vieni lingavo galvas, kiti šypsojosi. O Nikita nematė nieko, tik atsidavusias Rudo akis. Jis pasikeitė. Ne iš karto – po truputį. Liovėsi šiurkštavęs, pradėjo tvarkytis namie, net pažymiai pagerėjo. Atsirado tikslas. Ir tai buvo tik pradžia. Po trijų savaičių nutiko tai, ko Nikita labiausiai bijojo. Jis ėjo su Rudu iš vakarinio pasivaikščiojimo, kai už garažų išlėkė benamių šunų gauja. Penki ar šeši – pikti, alkani, su švytinčiomis akimis. Vadas, didelis juodas šuo, iššiepė dantis ir patraukė pirmyn. Rudas instinktyviai atsitraukė už Nikitos nugaros. Koja dar skaudėjo, bėgti normaliai negalėjo. O tie pajuto silpnumą. — Atgal! — sušuko Nikita, mosuodamas pavadėliu. — Eikit šalin! Bet gauja neatsitraukė. Supo iš visų pusių. Juodas vadas vis garsiau urzgė, ruošėsi šuoliui. — Nikita! — iš viršaus pasigirdo moteriškas šauksmas. — Bėk! Palik šunį ir bėk! Tai buvo teta Klava, išlindusi pro langą. Už jos šmėžavo dar keli kaimynų veidai. — Berniuk, nevaidink herojaus! — šaukė dėdė Vytautas. — Jis juk šlubas, vis tiek nepabėgs! Nikita pažvelgė į Rudą. Tas drebėjo, bet nebėgo. Prisiglaudė prie šeimininko kojos, pasiruošęs pasidalinti bet kokia lemtimi. Juodas šuo šoko pirmas. Nikita instinktyviai dengėsi rankomis, bet smūgis pataikė į petį. Smailūs iltiniai perplėšė striukę ir įkando iki odos. O Rudas, nepaisant skaudančios kojos, nepaisant baimės – metėsi ginti šeimininko. Įsikibo dantimis į vado koją, kabojo ant jos visa jėga. Prasidėjo kova. Nikita gynėsi kojomis, rankomis, stengėsi pridengti Rudą nuo dantų. Gavo įkandimų, įbrėžimų, bet neatsitraukė nė per žingsnį. — Dieve, kas čia dedasi! — viršuje raudojo teta Klava. — Vytautai, daryk ką nors! Dėdė Vytautas leidosi laiptais, griebė pagalį, armatūrą – kas pakliuvo po ranka. — Laikykis, berniuk! — šaukė jis. — Jau bėgu padėti! Nikita jau krito po gaujos spaudimu, kai išgirdo pažįstamą balsą: — O jūs šalin! Tai buvo mama. Ji išbėgo iš laiptinės su kibiru vandens ir apipylė šunis. Gauja atsitraukė, sušnibždėjo. — Vytautai, padėk! — šūktelėjo ji. Dėdė Vytautas puolė su pagalio, dar kelios kaimynės išlindo iš viršutinių aukštų. Benamiai, supratę, kad jėgos nelygios, spruko. Nikita gulėjo ant asfalto, priglaudęs prie savęs Rudą. Abu buvo apkruvę, abu drebėjo. Bet gyvi. Sveiki. — Sūnau, — mama atsiklaupė šalia, atsargiai apžiūrėjo žaizdas. — Kaip tu mane išgąsdinai. — Aš negalėjau jo palikti, mama, — sušnabždėjo Nikita. — Supranti? Negalėjau. — Suprantu, — tyliai atsakė ji. Teta Klava nusileido į kiemą, priėjo arčiau. Žiūrėjo į Nikitą keistai – lyg pirmą kartą matytų. — Berniuk, — sutrikus ištarė ji. — Gi galėjai žūti… dėl kažkokio šuns. — Ne „dėl šuns“, — netikėtai įsiterpė dėdė Vytautas. — Dėl draugo. Suprantat skirtumą, Klavdija Steponavičiene? Kaimynė tyliai linktelėjo. Per jos skruostą riedėjo ašaros. — Einam namo, — tarė mama. — Reikia sutvarkyti žaizdas. Ir Rudui taip pat. Nikita sunkiai atsistojo, paėmė šunį ant rankų. Rudas tyliai vaitojo, bet uodega vos vos judėjo – džiaugėsi, kad šeimininkas šalia. — Palaukit, — sustabdė juos dėdė Vytautas. — Rytoj pas veterinarą važiuosite? — Važiuosim. — Aš nuvešiu. Automobiliu. Ir už gydymą sumokėsiu – šuo gi herojiškas. Nikita nustebęs pažvelgė į kaimyną. — Ačiū, dėde Vytautai. Bet aš pats. — Nesiginčyk. Užsidirbsi vėliau – atiduosi. O kol kas… — vyras draugiškai paplekšnojo berniukui per petį. — Dabar tavimi didžiuojamės. Tiesa? Kaimynai tyliai linkčiojo. Praėjo mėnuo. Paprastas spalio vakaras, o Nikita grįžta iš veterinarijos klinikos, kur dabar savaitgaliais padeda savanoriams. Rudas bėga šalia – koja sugijo, šlubavimas beveik praėjo. — Nikita! — pašaukė jį teta Klava. — Palauk! Berniukas sustojo, ruošdamasis naujam pamokslui. Bet kaimynė ištiesė jam maišelį su pašaru. — Čia Rudui, — nedrąsiai tarė ji. — Geras pašaras, brangus. Tu taip tavimi rūpiniesi. — Ačiū, teta Klava, — nuoširdžiai atsakė Nikita. — Bet mes turim pašaro. Dabar užsidirbu klinikoje, gydytoja Ana Petravičienė moka. — Vis tiek paimk. Prireiks ateityje. Namie mama gamino vakarienę. Pamačiusi sūnų, nusišypsojo: — Kaip klinikoje sekasi? Ar Ana Petravičienė patenkinta? — Sako, kad rankos mano tinkamos. Ir kantrybės turiu. — Nikita paglostė Rudą per galvą. — Gal veterinaru tapsiu. Rimtai svarstau. — O mokslai kaip? — Gerai. Net Petras iš fizikos giria. Sako, tapai atidesniu. Mama linktelėjo. Per tą mėnesį sūnus pasikeitė neatpažįstamai. Nešaiposi, padeda namie, net su kaimynais sveikinas. O svarbiausia – atsirado tikslas. Svajonė. — Žinai, — tarė ji, — rytoj ateis Vytautas. Nori pasiūlyti dar vieną papildomą darbą. Jo pažįstamas turi veislyną, ieško pagalbininko. Nikita nušvito: — Tikrai? O Rudą galima kartu pasiimti? — Manau, taip. Juk dabar beveik tarnybinis šuo. Vakare Nikita sėdėjo kieme su Rudu. Treniravo naują komandą – „saugoti“. Šuo stropiai vykdė užduotis, žvelgė į šeimininką ištikimomis akimis. Dėdė Vytautas priėjo, prisėdo šalia ant suoliuko. — Rytoj tikrai į veislyną važiuosi? — Tikrai. Su Rudu. — Tai eik anksčiau miegoti. Dieną daug darbo bus. Kai dėdė Vytautas išėjo, Nikita dar šiek tiek pasėdėjo kieme. Rudas padėjo snukį ant šeimininko kelių, laimingai atsiduso. Jie rado vienas kitą. Ir daugiau niekad nebebus vieniši.

Negalėjau jo palikti, mama, tyliai tarstelėjo Mykolas. Supranti? Negalėjau. Mykolui buvo keturiolika

Uncategorized

035

Mano draugo mama viešai pažemino mane, nesuvokdama, kad esu jo mylimoji.

Ugnė svajojo, kad jos draugo Mariuso motina, Aistė, ištraukė ją iš visų akmenų, nes nepažino, jog ji

Uncategorized

016

Moteris atsisėdo gale automobilyje ir suprato, kad jos sūnus ten jau nebetelpa.

20241217 Šiandien, kai grįžau iš dienos ekskursijos Kroatijoje, dar vis dar galvoju apie įvykusią nepatogią

Uncategorized

023

Aplinkybių nesulauksi – jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte aplinkybes, kai palikote gyvą būtybę gatvėje, o dabar norite viską pakeisti, kai jums patogu. Olegas grįžta namo po darbo. Įprastas žiemos vakaras, kai viskas aplinkui lyg apgaubta nuobodulio migla. Eidamas pro maisto prekių parduotuvę, pamato šunį. Kieminuką. Rudas, gauruotas, akys – kaip pas pasiklydusį vaiką. – Ko tau čia reikia? – suburbėjo Olegas, bet sustojo. Šuo pakėlė galvą, pažiūrėjo. Neprašė nieko. Tik žiūrėjo. „Matyt, šeimininkų laukia“, – pagalvojo ir nuėjo toliau. Kitą dieną – ta pati scena. Ir dar kitą. Šuo lyg užaugęs prie to kampelio. Olegas pradėjo pastebėti: žmonės praeina pro šalį, vienas meta bandelę, kitas – dešrelę. – Tai kodėl tu čia sėdi? – paklausė kartą, pritūpdamas šalia. – O kur tavo šeimininkai? Šuo prie jo atslinko. Atsargiai. Prisiglaudė snukiu prie kojos. Olegas sustingo. Kada paskutinį kartą ką nors glostė? Po skyrybų praėjo treji metai. Tuščias butas. Tik darbas, televizorius, šaldytuvas. – Ladi, mano mieloji, – sušnibždėjo nežinodamas, iš kur tas vardas atėjo. Kitą dieną atnešė jai dešrelių. Po savaitės – įkėlė skelbimą internetu: „Rastas šuo. Ieškom šeimininkų.“ Niekas nepaskambino. Po mėnesio Olegas grįžta iš budėjimo (dirba inžinieriumi, kartais parom objekte) – ir pamato būrį prie parduotuvės. – Kas nutiko? – klausia kaimynės. – Šunį tą nutrenkė mašina. Na tą, kuri čia mėnesį sėdėjo. Širdis nukrenta žemyn. – Kur ji dabar? – Į veterinarijos kliniką nuvežė, Antakalnyje, prie Žirmūnų. Bet ten beprotiškai brangu… O kam ji reikalinga, benamėgi? Olegas nieko nesakė. Apsisuko ir nubėgo. Klinikoje veterinaras papurto galvą: – Lūžiai, vidinis kraujavimas. Gydymas kainuos daug. Nėra garantijų, kad išgyvens. – Gydykite, – pasakė Olegas. – Kiek reikės – sumokėsiu. Kai išrašė, parnešė ją namo. Ir pirmą kartą per tris metus bute atsirado gyvybė. Gyvenimas pasikeitė. Kardinaliai. Olegas prabusdavo ne nuo žadintuvo – nuo švelnaus Lados prisilietimo prie rankos. Lyg sakytų: laikas keltis, šeimininke. Ir Olegas keldavosi. Su šypsena. Anksčiau rytas prasidėdavo kava ir naujienomis. Dabar – pasivaikščiojimu parke. – Na ką, mergyt, eime kvėpuoti? – kalbėdavo, ir Lada linksmai vizgindavo uodegą. Veterinarijos klinikoje sutvarkė visus dokumentus. Pasą, skiepų pažymas. Dabar ji oficialiai jo šuo. Olegas net fotkino kiekvieną pažymą – šiaip, dėl viso pikto. Kolegos stebėjosi: – Olegai, tu ar neatjaunėjai? Tokiu energingu tapai. Ir iš tiesų – pirmą kartą po tiek metų jautėsi reikalingas. Lada pasirodė labai protinga. Neįtikėtinai. Supranta iš pusės žodžio. Jei Olegas vėluoja – pasitinka prie durų su tokiu žvilgsniu, lyg sakytų: „Aš jaudinausi.“ Vakare vakarais kartu vaikštinėja parke. Ilgai. Olegas pasakoja jai apie darbą, apie gyvenimą. Juokinga? Gal. Bet jai įdomu klausytis. Žiūri įdėmiai, kartais tyliai cypteli atsakydama. – Supranti, Ladyt, anksčiau maniau, kad vienam paprasčiau. Niekas netrukdo, niekas nekankina. O pasirodo, – paglosto galvą, – tiesiog baisu buvo vėl ką nors pamilti. Kaimynai priprato prie jų. Irena iš gretimo namo vis parneša kaulą. – Graži šuniukė, – sakydavo. – Matosi, kad mylima. Praėjo mėnuo. Kitas. Olegas svarstė net sukurti socialinių tinklų paskyrą – kelti Lados nuotraukas. Ji fotogeniška – rudai auksiniai plaukai saulėje švyti. Ir tuomet nutiko netikėtumas. Įprasta pasivaikšiojimo popietė parke. Lada uostinėja krūmus, Olegas sėdi ant suoliuko. Skaito ką nors telefone. – Gerda! Gerda! Olegas pakėlė galvą. Priėjo moteris. Apie trisdešimt penkerių. Brangus treningas, blondinė, pasidažiusi. Lada sunerimo. Priglaudė ausis. – Atsiprašau, – sako Olegas. – Klystate. Čia mano šuo. Moteris sustojo. Rankos ant klubų. – Kaip tai jūsų? Aš akla nesu – matau, kad čia mano Gerda! Prieš pusmetį ji dingo! – Ką? – Taip! Pabėgo nuo laiptinės, visur jos ieškojau! O jūs ją pavogėte! Olegui žemė slysta po kojomis. – Palaukit. Kaip dingo? Radau prie parduotuvės. Mėnesį ji ten benamė sėdėjo! – Kodėl sėdėjo? – priėjo moteris arčiau. – Nes pasiklydo! Aš ją mylėjau! Su vyru specialiai veislinę pirkome! – Veislinę? – Olegas pažvelgė į Lada. – Ji kieminukė. – Ji mišrūnė! Labai brangi! Olegas atsistojo. Lada prigludo prie kojų. – Gerai. Jei čia jūsų šuo – parodykite dokumentus. – Kokius dokumentus? – Veterinarinį pasą. Skiepų pažymas. Bet ką. Moteris susinervino: – Namie palikau. Bet nesvarbu! Aš ją atpažinau! Gerda, pas mane! Lada nejuda. – Gerda! Čia, greitai! Šuniukas dar stipriau prigludo prie Olego. – Matote? – tyliai pasakė jis. – Ji jūsų nepažįsta. – Paprasčiausiai įsižeidė, kad ją palikau! – balsą pakėlė moteris. – Bet čia mano šuo! Reikalauju grąžinti! – Turiu dokumentus, – ramiai atsakė Olegas. – Klinikos pažyma, kur gydžiau po avarijos. Pasas. Kvitas už maistą, žaislus. – Man vienodai tie jūsų popieriai! Čia vagystė! Praeiviai ėmė stebėti. – Žinote, – Olegas išsitraukė telefoną. – Spręskime pagal įstatymą. Iškviesiu policiją. – Kvieskite! – atrėžė moteris. – Įrodysiu, kad čia mano šuo! Turiu liudininkų! – Kokius liudininkus? – Kaimynai matė, kaip pabėgo! Olegas sukalė numerį. Širdis daužosi. Gal ji teisi? Gal Lada tikrai pabėgo nuo moters? Bet kodėl tada laukiavo mėnesį prie parduotuvės? Kodėl negrįžo namo? Ir svarbiausia – kodėl dabar slepiasi po jo ranka? – Alio, policija? Čia tokia situacija… Moteris piktai šyptelėjo: – Pamatysite. Teisybė laimės. Grąžinkite mano šunį! O Lada vis glaudžiasi prie Olego. Ir tada Olegas supranta – kovos už ją iki galo. Nes per tuos mėnesius Lada tapo ne tiesiog šuniuku. Ji tapo jo šeima. Po pusvalandžio atvyko aplinkos inspektorius – seržantas Mickevičius, ramus, išmanantis vyras. Olegas jį žinojo anksčiau iš bendrijos reikalų. – Na, pasakokite, – ištraukia užrašų knygelę. Moteris užsivedusi: – Čia mano šuo! Gerda! Už dešimt tūkstančių pirkome! Pabėgo prieš pusę metų, visur ieškojau! O šitas vyras ją pavogė! – Nepavogiau, radau, – ramiausiai atsako Olegas. – Prie parduotuvės. Mėnesį ten badavo. – Kodėl badavo? Nes pasiklydo! Mickevičius pasižiūri į Ladą. Ta ir toliau glaudžiasi prie Olego. – Dokumentų kas turite? – Aš, – Olegas ištraukia segtuvą. Laimingo atsitiktinumo dėka neseniai grįžo iš vetklinikos, dar nebuvo spėjęs dokumentų palikti namie. – Štai klinikos pažyma. Gydyta po autoįvykio. Visus skiepus turi. Pasas oficialus. Aplinkos specialistas peržvelgia dokumentus. – O jūs ką turite? – kreipiasi į moterį. – Namie viskas! Bet koks skirtumas! Sakau – mano Gerda! – Galit pasakoti išsamiau, kaip dingo? – klausia Mickevičius. – Na, vedžiau pasivaikščioti. Pabėgo nuo pavadžio. Ieškojau, skelbimus kėliau. – Kur vežiojotes? – Čia, šalia, parke. – Kur gyvenate? – Antakalnyje, Žirmūnų g. 15. Olegas nustemba: – Palaukite. Tai du kilometrai nuo parduotuvės, kur radau. Jei parkę dingo, kaip atsidūrė ten? – Na, pasiklydo gal. – Šunys paprastai namo grįžta. Moteris paraudo: – O ką jūs žinote apie šunis! – Žinau, – tyliai atsako Olegas. – Mylimas šuo mėnesį ant vienos vietos nebadauja. Jis ieško šeimininkų. – Galiu paklausti? – įsiterpia Mickevičius. – Sakėte, ieškojote šuns. Skelbimus kėlėte. O į policiją kodėl nesikreipėte? – Į policiją? Negalvojau. – Per pusmetį? Už dešimt tūkstančių šunį pamesti ir neieškoti? – Galvojau pati atsiras! Mickevičius suraukia antakius: – Dokumentus turite? – Kokius? – Pasą. Ir adresą. Moteris pasiėmė piniginę. Rankos virpa. – Štai pasas. Mickevičius žiūri: – Taip, gyvenate Žirmūnų g. 15, butas 23. O tiksli data, kada dingo? – Prieš pusmetį, gal sausį, apie dvidešimtą. Olegas ištraukia telefoną: – O aš ją radau sausio dvidešimt trečią. O ji jau beveik mėnesį ten tupėjo. Reiškia, dingo dar anksčiau. – Gal suklydau su data! – moteris pradeda akivaizdžiai nervintis. Staiga palūžta: – Gerai! Gerai, tebūnie jūsų! Bet juk tikrai ją mylėjau! Tyla. – Kaip jūs taip galėjote? – tyliai paklausė Olegas. – Vyras pasakė – kraustomės, šuns nepriims. Parduot neišėjo – neveislinė. Tai ir palikau prie parduotuvės. Tikėjausi, kas nors paims. Olegui susigraibė širdis. – Jūs ją palikote? – Na, palikau. Ne išmečiau gi! Galvojau, kas nors pagailės. – O kodėl dabar norite? Moteris susigraužė: – Su vyru išsiskyrėm, jis išvažiavo. O man taip vieniša. Norėjau atgauti Gerdą. Juk ją mylėjau! Olegas žiūri ir negali patikėti. – Myli? – lėtai kartoja. – Mylimų neišduoda. Mickevičius užverčia knygą. – Viskas aišku. Pagal dokumentus, šuo priklauso piliečiui… – žvilgteli į Olego pasą, – Varnui. Jis ją gydė, sutvarkė dokumentus, prižiūri. Teisiškai klausimų nėra. Moteris suverkė: – Bet persigalvojau! Noriu susigrąžinti! – Vėlu persigalvoti, – sausai atsako inspektorius. – Palikote – reiškia nusprendėte. Olegas pritupia prie Lados, apkabina. – Viskas, mergaite. Dabar viskas gerai. – Galiu nors paglostyti? – pasiteiravo moteris. – Paskutinį kartą? Olegas pažiūri į Lada. Ta suneria ausis, glaudžiasi arčiau. – Matote? Ji jūsų bijo. – Juk ne specialiai. Aplinkybės taip susiklostė. – Žinot ką? – Olegas atsistoja. – Aplinkybės nesusiklosto pačios. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte situaciją, kai palikote gyvą būtybę gatvėje. O dabar norite keisti, kai jums patogu. Moteris verkia: – Suprantu. Bet man taip vieniša. – O jai ar nebuvo liūdna mėnesį laukti jūsų? Tyla. – Gerda, – tyliai pašaukė paskutinį kartą. Šuo net nekrustelėjo. Moteris apsisuko ir nuėjo. Greitai, neatsisukdama. Mickevičius patapšnojo Olegui per petį: – Teisingai padarei. Matosi, kad prisirišusi. – Ačiū už supratimą. – Nesvarbu. Pats šunininkas – žinau, ką tai reiškia. Kai inspektorius išvažiavo, Olegas liko su Lada vienas. – Na ką, – paglosto galvą. – Daugiau niekas mūsų neišskirs. Žadu. Lada pažvelgė į jį savo akimis. O Olegas jose pamatė ne tik dėkingumą, bet ir beribę šunišką meilę. Meilę – Einam namo? Ji džiugiai sulojo ir bėgo šalia. Pakeliui Olegas mąstė: ta moteris teisi viena. Aplinkybės išties gali keistis. Gali prarasti darbą, namus, pinigus. Bet yra dalykų, kurių negalima prarasti. Tai atsakomybė, meilė, gailestingumas. Namie Lada įsitaisė ant savo kilimėlio. Olegas užsiplikė arbatos, atsisėdo šalia. – Žinai, Ladyt, – pasakė susimąstęs, – gal viskas ir išėjo į gerą. Dabar tikrai žinom – mes vienas kitam reikalingi. Lada patenkinta atsiduso.

Aplinkybės nesusiklosto pačios. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte situaciją, kai palikote gyvą būtybę gatvėje.

Uncategorized

059

Vyro giminė netikėtai atvyko ilsėtis į mano sodybą, o aš įteikiau jiems kastuvus ir grėblius

Tai ko delsit? Atidarykit vartus, mes jau čia! dar neįžengus į kiemą, Onutės, vyro mamos, balsas perskrodė

Uncategorized

0244

Maksimas užgniaužė apgailestavimą, kad paskubėjo skirtis: protingi vyrai meilužes paverčia švente, o jis – žmonomis Pakilią Maksimo Petronio nuotaiką nubraukė kasdienybė namuose – šlepetės prie durų, viliojantis pyragų kvapas, tvarka ir gėlės vazone. Nejaudino: žmona namuose, ką gi dar veiktų dienomis vyresnio amžiaus moteris? Kepti pyragus ir megzti kojines. Nors dėl kojinių jis persūdė, esmė nepasikeitė. Marina, įprasta šypsena, pasitiko vyrą: – Pavargai? Iškeptos pyragai – su kopūstais ir obuoliais, kaip mėgsti… Nutilo po sunkaus Maksimo žvilgsnio. Paprastame namų kostiumėlyje, plaukai po skarele – taip buvo visada, kai gamino. Profesinė įpročiai sutvarkyti plaukus: visą gyvenimą pradirbusi virėja. Akys vos paryškintos, lūpos blizga – įprotis, kuris šią akimirką Maksimui pasirodė vulgarus. Kam pagražinti savo senatvę? Gal nereikėjo taip grubiai, bet išsprūdo: – Tavo amžiuje kosmetika – nesąmonė! Tau netinka. Marinos lūpos sudrebėjo, ji tylėjo, bet ir stalo nepadengė. Tegul – pyragai po rankšluosčiu, arbata užpilta – pats susitvarkys. Po dušo ir vakarienės Maksimo širdyje vėl pražydo gerumas, kaip ir dienos prisiminimai. Įsikūręs mėgstamame fotelyje, apsivilkęs chalatą, apsimetė, kad skaito. Kaip sakė nauja kolegė: – Jūs visai žavus vyras ir – įdomus. Maksimui – 56, vadovauja teisiniam skyriui didelėje įmonėje. Turi pavaldinį ir tris moteris virš 40-ies. Viena kolegė – vaiko priežiūros atostogose, o jos vietą užėmė Asta. Maksimas buvo komandiruotėje, todėl šiandien ją pirmąkart matė. Pakvietė į kabinetą – susipažinti. Kartu su ja įėjo subtilių kvepalų aromatas ir jaunos gaivos jausmas. Šviesių garbanų rėminamas nedidelis veidas, mėlynos akys, sodrios lūpos, apgamas ant žando. Ar tikrai 30? Duotų vos 25. Išsiskyrusi, augina aštuonmetį sūnų. Netikėtai pagalvojo: „Gerai!“ Kalbantis su nauja darbuotoja pagavosi flirtuoti – pajuokavo, kad dabar turi „seną vadovą“. Asta plazdeno blakstienomis ir atšovė kažką, kas jį sujaudino ir ką prisimindavo. Vakare žmona, atleista nuo nuoskaudos, atnešė ramunėlių arbatą prie fotelio. Maksimas susiraukė: „Kaip visada netinkamu metu.“ Bet gėrė ne be pasitenkinimo. Staiga pagalvojo: ką dabar veikia jauna graži moteris – Asta? Širdyje dūrė seniai pamiršta pavyduliavimo adata… *** Asta po darbo užsuko į parduotuvę. Sūris, batonas, sau kefyrą vakarienei. Grįžo namo be šypsenos. Apkabino sūnų Vaidą automatiškai, tėvas darbuojasi lodžijoje, mama gamina vakarienę. Iškrovusi pirkinius pareiškė, kad „skauda galvą“ ir ją paliktų ramybėje. Tiesiog liūdna. Asta, išsiskyrusi prieš keletą metų, taip ir kankinosi nesėkmingose pastangose tapti kažkieno pagrindine moterimi. Verti vyrai būdavo vedę ir norėjo lengvų santykių. Taip pat ir paskutinis – kolega, atrodė įsimylėjęs, du aistringi metai, net butą išnuomojo (daugiau sau patogumui), bet kai pasidarė rimta, išvijo: ne tik skirtis, bet ir darbą palikti. Pasiūlė naują vietą. Dabar Asta vėl gyvena su tėvais ir sūnumi. Mama gaili, tėvas mano, kad svarbu, jog vaikas augtų bent su mama. Marina, Maksimo žmona, jau seniai jautė, kad vyrui užėjo amžiaus krizė. Lyg visko turima, bet lyg ir nepakanka. Bijojosi net pagalvoti, kas jam galėtų tapti svarbiausia. Bandė švelninti situaciją: gamindavo mėgstamus patiekalus, visuomet rūpestingai atrodydavo, nelysdavo į gilius pokalbius, nors jų jai trūko. Rūpinosi anūku, sodyba, bet Maksimas vis dažniau liūdnai tylėjo ir raukėsi. Gal todėl, kad abu siekė pokyčių savo gyvenimuose, Maksimo ir Astos romanas įsiliepsnojo greitai. Po dviejų savaičių pakvietė ją pietų ir parvežė iš darbo namo. Palietė ranką – ji atsisuko žaviu, paraudusiu veidu. – Nenoriu skirtis. Važiuojame pas mane į sodą? – užkimusiu balsu pasiūlė Maksimas. Asta linktelėjo, ir automobilis nulėkė. Penktadieniais vyras darbą baigdavo valanda anksčiau, tačiau devintą vakaro susirūpinusi žmona gavo SMS: „Rytoj pasikalbėsim.“ Maksimas nesuvokė, kaip tiksliai žmona suprato jo būsimos – iš esmės bereikšmės – kalbos esmę. Marina žinojo: po 32 metų santuokos negalima liepsnoti amžinai. Bet vyras toks artimas, kad netekti – tarsi pamesti dalį savęs. Tegul ir rūškanas, ir burbantis, ir kartais kvailiojantis, bet žinomas, vakarieniaujantis, šalia kvėpuojantis. Ieškodama žodžių, galinčių sustabdyti savo gyvenimo griūtį, Marina nemiegojo iki ryto. Gal iš nevilties išsitraukė vestuvių albumą, kur jie jauni ir ateitis priekyje. Kokia ji buvo graži! Daug kas jos norėjo – gal vyras prisimins. Atrodė, kad jei pamatys jų laimės nuotrupas, supras, jog ne viską galima išmesti… Bet jis grįžo tik sekmadienį – ir ji suprato: viskas baigta. Prieš ją stovėjo kitas Maksimas. Atrodo, jį užpildė adrenalinas. Neįprastas, nebijojo ir gėdos. Priešingai nei žmona, bijanti pokyčių, Maksimas jų troško ir drąsiai priėmė. Net apgalvojo. Kalbėjo tonu, nepakeliančiu prieštaravimų. Iš šios akimirkos Marina laisva. Skyrybas pradės jis pats – rytoj. Sūnui su šeima, pagal tvarką, teks persikelti pas ją. Dviejų kambarių butas, kuriame gyveno sūnaus šeima, nuosavybės dokumentais – Maksimui, paveldėtas. Persikėlimas į trijų kambarių – patogesnis sūnaus šeimai, ir Marina turės ką globoti. Automobilis, aišku, jam. Dėl sodybos – pasilieka sau teisę ten ilsėtis. Marina suprato, kad atrodo apgailėtinai, bet nesugebėjo suturėti ašarų. Jos trukdė kalbėti, viskas skambėjo neaiškiai. Prašė stabdyti, prisiminti, pagalvoti bent jau apie sveikatą… Tai jį suerzino, priėjo arti, tyliai, bet griežtai: – Netempk manęs į savo senatvę! … Būtų kvaila tvirtinti, kad Asta mylėjo Maksimą, todėl iškart pirmą naktį sutikusi tekėti, kai liko dviese sodyboje. Vedusios statusas buvo viliojantis, dar šildė atsakymas buvusiam meilužiui, kuris ją paliko. Nusibodo gyventi bute, kur šeimininkauja tėvas su griežtomis pažiūromis. Norėjosi stabilios ateities, o viską tai galėjo suteikti Maksimas. Ne prasčiausias variantas – pripažino. Nepaisant šešto dešimtmečio, seneliu neatrodė. Inteligentiškas, jaunatviškas, departamento vadovas. Protingas, malonus, ir lovoje ne egoistas. Patiko, kad nereikės nuomoto buto, vargo, vagystės. Vien pliusai? O dėl amžiaus – abejonių buvo. Po metų Astą apėmė nusivylimas. Ji dar jautėsi jaunatviška, norėjosi įspūdžių iš gyvenimo. Reguliarių, ne kartą per metus ir ne rimtų. Viliojo koncertai, norėjo į vandens parką, mėgo degintis pliaže drąsiu maudymuku, vakarėliai su draugėmis. Dėl jaunystės ir būdo viską lengvai derino su buičia, šeima. Net sūnus Vaidukas, gyvenantis kartu, netrukdė aktyviai gyventi. O Maksimas akivaizdžiai menko. Patyręs vadovas, darbe sprendė klausimus greitai, bet namuose buvo tiesiog pavargęs, trokštantis ramybės ir pagarbos įpročiams. Svečius, teatrą, net pliažą priimdavo labai ribotai. Intymą nevengė, bet paskui – iškart miegoti, nors ir devintą vakaro. Dar teko paisyti jo silpno skrandžio – nepakantus keptam, dešroms, pusfabrikačiams. Buvusi žmona jį išlepino… Kartais net ilgėjosi jos garų patiekalų. Asta – orientavosi į sūnų, nesuprato, kaip nuo kiaulienos kotletų gali skaudėti šoną. Nežinojo visų privalomų tablečių sąrašo – manė, suaugęs vyras pats susipirks ir prisimins kada vartoti. Tad dalis jos gyvenimo savaime vyko be jo. Ji keliaudavo su sūnum, pagal jo pomėgius, susitikdavo su draugėmis. Keista, bet vyro amžius, regis, vertė ją daugiau gyventi. Jie jau kartu nebedirbo – vadovybė laikė neskoninga, ir Asta perėjo į notarinę kontorą. Net palengvėjo, kad nereikia visą dieną su vyru, primenančiu tėvą. Pagarba – štai ką Asta jautė Maksimui. Bet ar to užtenka laimei? Artėjo Maksimo 60-metis, o jai norėjosi didelio šventimo. Vyras iš anksto rezervavo staliuką jau pažįstamame restorane. Atrodė, kad nuobodžiauja, bet tai natūralu jo amžiui. Astą tai nejaudino. Jubiliatą sveikino kolegos. Tų porų, su kuriomis bendraudavo būdamas su Marina, jau nekvietė. Šeima – toli, po vedybų su jauna moterimi nesulaukė pritarimo. Sūnaus – lyg ir nebeliko, nebekalbėjo. Bet juk tėvas turi teisę tvarkytis savo gyvenimą?! Tiesa, tikėjosi, kad „tvarkymas“ atrodys kitaip. Pirmieji metai su Asta buvo tarsi medaus mėnuo. Mėgo būti su ja viešumoje, palaikydavo jos pomėgius, drauges, sportą. Nepasmerkė garsių koncertų, beprotiškų filmų. Padarė ją ir jos sūnų pilnateisiais buto šeimininkais. Po kurio laiko – dovanojo savo dalį buvusio sodybos. Asta, už jo nugaros, paprašė Marinos parduoti ir savo dalį. Grasino, kad parduos sukčiams. Nupirko už Maksimo pinigus ir sodybą užrašė sau. Aiškino, kad dėl vaiko – geriau kaime, prie upės, miško. Ir visą vasarą sodyboje gyveno Astos tėvai su anūku. Iš tiesų Maksimui tai tiko – Astos sūnus jam buvo triukšmingas svetimas vaikas. Buvusi šeima įsižeidė. Gavę pinigus, pardavė trijų kambarių butą ir išsiskirstė – sūnus su šeima rado dviejų kambarių, o Marina liko studijoje. Kaip gyvena, Maksimas nesidomėjo. Ir štai – 60 metų diena. Tiek žmonių nuoširdžiai linki jam sveikatos, laimės, meilės. O pats nepatiria draivo. Seniai. Metams bėgant – vis labiau nepasitenkinimo jausmas. Mylėjo jauną žmoną, bet vis labiau nespėdavo paskui ją. Priversti, pavergti nepavyko. Šypsosi, gyvena savaip, nieko nereikalingo sau neleidžia – ir tai jį nervino. Ech, jei galėtų į ją „įdėti“ buvusios žmonos sielą! Kad prieitų su ramunėlių arbata, apklojusi pledu, jei užsnūsta. Maksimas mielai lėtai vaikščiotų parke, šnabždėtų vakarais virtuvėje, bet Asta ilgų pokalbių nepakeldavo ir, regis, net lovoje pradėjo nuobodžiauti. Jį tai nervino. Maksimas užgniaužė apgailestavimą, kad paskubėjo skirtis: protingi vyrai meilužes paverčia švente, o jis – žmonomis! Asta, su savo temperamentu, dar dešimtmetį bus žaisminga kumelaitė. Bet ir po keturiasdešimties vis tiek liks gerokai jaunesnė. Tai – praraja, vis gilėjanti. Jei pasiseks – paskutinė akimirka bus greita. O jei ne?.. Šios „nejubiliatinės“ mintys sukosi galvoje įkyriais dūžiais, sujaudino širdį. Paieškojo Astos žvilgsniu – ji tarp šokančių, graži, žvilgančiomis akimis. Laimė – matyti ją kasryt šalia. Pasinaudojęs momentu, išėjo iš restorano. Ketino prasivėdinti, išsklaidyti slogutį. Bet pasivijo kolegos-svečiai. Pajutęs vidinę įtampą, puolė prie laukiantčio taksi ir paprašė važiuoti kuo greičiau. Vėliau apsispręs dėl maršruto. Troško ten, kur svarbus tik jis. Kad įėjus jau lauktų, vertintų kartu praleistą laiką, galėtų atsipalaiduoti ir nesijaudintų, ar nepasirodys silpnas – ar, neduok Dieve, senas. Paskambino sūnui – maldaujančiai paprašė mamos naujo adreso. Išklausė nusipelnytai įžeidžiantį atsakymą, bet kartojo – tai gyvenimo ir mirties klausimas. Paminėjo, kad šiandien – vis dėlto jubiliejus. Sūnus kiek suminkštėjo, pasakė, kad mama gali nebūti viena. Joks vyras. Tiesiog draugas. – Mama sakė, kad mokėsi kartu. Pavardė juokinga… atrodo, Bučkus. – Bulkevičius, – pataisė Maksimas, pajutęs pavydą. Taip, jis buvo į ją įsimylėjęs. Ji daug kam patiko. Graži, drąsi. Ruošėsi tekėti už to Bulkevičiaus, bet Maksimas ją „atėmė“. Seniai tai buvo, bet atrodo staiga vėl aktualu. Sūnus paklausė: – Kam tau to reikia, tėti? Maksimas sudrebėjo nuo užmiršto kreipinio ir suprato, kad siaubingai ilgisi visų jų. Atsakė nuoširdžiai: – – Nežinau, sūnau. Sūnus padiktavo naują adresą. Vairuotojas sustojo. Maksimas išlipo – nenorėjo kalbėti su Marina prie svetimų. Pažvelgė į laikrodį – beveik devynios, bet gi Marina – pelėda, kuri jam buvo lyg vyturys. Suvedė domofono kodą. Bet atsiliepė ne buvusi žmona, o kažkieno užgęstąs balsas. Vyriškas. Pasakė, kad Marina užsiėmusi. – Kas jai? Sveika? – sunerimo Maksimas. Balsas paprašė prisistatyti. – Tai aš vyras, beje! O tu turbūt ponas Bulkevičius, – sušuko Maksimas. „Ponas“ drąsiai pataisė, kad jis – buvęs vyras, teisės trukdyti neturi. Aiškinti, kad draugė maudosi vonioje, nereikėjo. – Kaip, sena meilė nerūdija? – su pavydo sarkazmu paklausė Maksimas, besiruošdamas ginčui su Bulkevičiumi. Šis trumpai atsakė: – Ne, ji tampa sidabrine. Durų jam taip ir neatidarė…

Mindaugas slėpė apmaudą dėl to, kad kažkada per greitai išsiskyrė. Protingi vyrai meilužes paverčia švente