Zibainis

Kaip gi aš galiu užkrauti jums tokią naštą? Net mano tėtis su Tatjana nesutiko jo pasiimti – Marija, dukra, susivok! Už ką tu ketini tekėti! – verkė mama, taisydama man nuometą. – Paaiškink, nors ką tau Sergijus nepatinka? – visiškai pasimečiau matydama jos ašaras. – Kaip gi? Jo mama pardavėja, ant visų šaukia, o tėtis kažin kur dingęs, jaunystėje tik gėrė ir pramogavo. – Mūsų senelis irgi gėrė ir močiutę po kaimą vaikydavo. Ir kas iš to? – Tavo senelis buvo gerbiamas žmogus, seniūnu dirbo. – O močiutei nuo to lengviau nebuvo, aš dar maža buvau ir atsimenu, kaip ji jo bijojo. Su Sergijumi, mama, mums viskas gerai bus – žmones reikia vertinti ne pagal jų tėvus! – Vaikai atsiras, tada suprasi! – iš širdies leptelėjo mama, o aš tik atsidusau. Nesunku bus gyventi, jei mama nuomonės apie Sergijų nepakeis. Ir vis dėlto mes su Sergijumi atšokome linksmą lietuvišką vestuvę ir pradėjome kurti savo šeimą. Laimei, Sergijus turėjo nuosavą namą miestelyje, paveldėtą iš senelio ir močiutės, tų pačių dingusio tėvo tėvų. Sergijus namą pamažu pertvarkė ir netrukus mūsų būstas tapo tikru moderniu liuksu, kaip aš vadinu – su visais patogumais, gyvenk ir džiaukis! Štai toks nuostabus mano vyras, kodėl mama jį peikė? Po metų mums gimė sūnus Jonas, o po ketverių – dukra Marija. Bet vos vaikai susirgdavo ar ką nors iškrėsdavo, mama tuoj pat atvykdavo su savo „Aš juk sakiau!“. Ir vis kartodavo: „Maži vaikeliai – maži vargeliai! Užaugs – dar tavo paveldėtus rūpesčius pamatysi!“. Žinoma, stengiausi nekreipti dėmesio į mamos priekaištus, ji jau daugiau iš įpročio burbuliavo – juk padariau priešingai nei ji norėjo, ištekėjau be tėvų pritarimo. Tiesiog mano mama – tokia žmogus, jai turi būti taip, kaip ji nusprendė. Be to, mama su mano pasirinkimu seniai susitaikė, o giliai širdyje net sutiko, kad Sergijus iš visų pusių auksas. Bet viešai to niekada nepasakytų – juk tektų pripažinti, kad klydo! O apie anūkus mama šnekėjo tik iš baimės dėl jų. Iš tiesų juos beprotiškai mylėjo ir, jei jiems kas nutiktų, pirmoji iš tilto į upę šoktų, prieš tai visus plaukus už žodžius išsipešusi. Ir visgi kartais pradedu bijoti tų „didelių bėdų“, kaip patyrė ankstesnės kartos – neišvengiamai ateinančių su vaikų branda. O vaikai neišvengiamai augo – štai jau Jonas baigė dvyliktą klasę ir ruošėsi į suaugusių gyvenimą. Jo kelias prasidėjo viename prestižiniame universitete artimiausiame mieste – tik 143 kilometrai iki ten. Bet mano motiniškai širdžiai tie 143 kilometrai buvo kaip atstumas nuo žemės iki Merkurijaus – toli, vienu žodžiu! Pirmas keturias naktis visai nemiegojau – galvoju, kaip jis ten, ar neįžeidė kas, ar pavalgė, ar neatsižadės miestas mūsų gero vaikino? Jonas pirmiausia gyveno bendrabutyje, skirtame kaimo jaunuoliams. Bet mano širdis tokios padėties neištvėrė – išrūpinau su vyru jam butą mieste. Jonas nusprendė dalį mokėti pats ir ėmė dirbti internetu – protingas tas mūsų vaikas! Kiekvieną savaitgalį važiuodavau į miestą – apžiūrėti Joną, padėti, sutvarkyti, ką nors pagaminti. Nors pas Joną visada stebėtinai švaru. Namuose kambary Jonas niekada netvarkydavo, mėgo klasiką – netvarką. O bute ir valgyti vis kas nors sugalvota – karštos kotletai, troškinys puoduose. Sakiau juk – protingas, ne šiaip vaikas! Mano kelionės į miestą ėmė stipriai erzinti vyrą. – Marija, gana jau Joną „ant sijono“ laikyti! Vaikui neleidži laisvai kvėpuoti – man laiko visai neskiri! Eisiu pas Larisą, paštininkę, žinosi! Juokavo, bet vis tiek išgąsdino. Kaip be vyro, jei jis pas Larisą nueitų? Niekaip! Ir buvo teisus – laikas buvo paleisti sūnų ir leisti jam gyventi savarankiškai. Kurį laiką dar elgiausi kaip višta kvoka, paskui po truputį išmokau gyventi su mintimi, kad sūnus užaugo. Taigi, daviau Jonui laisvę, nesiūlau, neprižiūriu – bet, pasirodo, veltui. Vieną dieną iš universiteto paskambino – Jonas praleidinėja paskaitas, arti išmetimo ribos! Kaip? Ar tikrai nesupainiojote? Mano Jonas? Negali būti! Susiruošiau ir išlėkiau į miestą. Sūnus į mano vizitą nesitikėjo – ir gerai, neturėjo laiko paslėpti priežasties. Priežastis buvo mergina – Ana, miela lyg angelas. Ir – bute dar mažas vaikis! Vienerių metų berniukas, tiksliai. Viską supratau – mergina su vaiku ant rankų nusprendė prisirišti mano sūnų, vesti jį už save. Nors viduje šėlo audra, save suvaldžiau. Su Ana pasisveikinau, su Jonu užsidariau virtuvėje rimtam pokalbiui. – Jonai, labai įsimylėjai? – paklausiau, šypseną primenančia grimasa. – Labai, mama, – Jonas nusišypsojo. – Ir ką su mokslu darysi? – atsargiai klausinėjau esmės. – Žinau, mama, truputį pamiršau mokslus, bet toks dabar laikotarpis. Nepergyvenk, susitvarkysiu. – Koks tas laikotarpis? – Negaliu, mama, ne mano paslaptis. Gal truputį vėliau, kai geriau su Ana pažinsitės. Nepykdžiau vaiko, grįžau namo. – Dėl tavęs visa kaltė, – puoliau prie vyro, – laisvę sūnui duok – štai prie ko privedei! Ką dabar darysim? – O kas blogai? – klausia optimistas. – Kas negerai su „paruoštu“ vaiku? Jei Jonas jį jau myli – vadinasi, ne svetimas. – Tu pasiruošęs būti jam seneliu? – Kodėl gi ne? Kai tik vaikai atsirado, supratau, kad tapsiu seneliu. – Bet ne svetimam vaikui! – Marija! Man atrodo kalbu su visai kitu žmogumi! Vaikas negali būti svetimas. Pagalvok apie tai. Vyras nuėjo miegoti į kitą kambarį, o aš naktį blaškiausi, pykau ant visų – ant gyvenimo, ant Anos, ant sūnaus, ant vyro. Vėliau nusiraminau ir supratau, kad Sergijus, kaip visada, teisus. Vaikas nekaltas. Ir Ana, matyt, ne kalta – būna gi gyvenime visko. Prie ryto save išsiliečiau ir prisiglaudžiau prie vyro ant sofos. – Sergijau, atleisk! Aš tik norėjau gero. Myliu jus visus labai! – Ateik čia, kvaila moterie, – vyro apkabinimas – ir jau miegam kartu, o ant lūpų laiminga šypsena. Na, būsiu dabar močiute! Kas čia blogo? Berniukas bute – juk gražus! Mykolas vardu. Tačiau viskas išėjo sudėtingiau, nei įsivaizdavau. Po kiek laiko Jonas pranešė – pereis į vakarinius studijas ir su Ana nori tuoktis. Neskubėjau, perkramčiau naujieną ir tik tada su vyru nuvykome į miestą. Sergijus, buvau tikra, padės išsiaiškinti kad nedarytume klaidų. Prie durų pasitinka Ana, nušluosto ašarą ir sako: – Atleiskit! Nenoriu, kad Jonas taip darytų, bet jis labai užsispyręs. Jūs turbūt žinote. – Užsispyręs, net sakyt neverta, – šypteli vyras, nusiima batus, – bet mūsų Jonas ne kvailas. Jei jau taip nusprendė, vadinasi reikia. Nurimk Ana, viską aptarsime. Nuėjom į virtuvę. Jonas dar nebuvo grįžęs. – Jonas išėjo pieno, tuoj bus, – sako Ana. – Kodėl tu vis atsiprašai? – klausia Sergijus, – dar nesupratome, ar tu ką nors blogo padarei. Pirmiausia išsiaiškinam. Arbatos pavargusiems svečiams paruoši? – Oi, atsiprašau, – suskumba Ana. Sergijus akis pavarto, Ana šypsosi – supratau, kad vyras mano sūnaus pasirinkimą jau palaimino. Kai mūsų puodeliuose kvepėjo arbata, Jonas grįžo iš parduotuvės. Ryžtingas, tvirtas – matau, jam nieko nenurodysi – jau suaugęs vyras. – Tai jūs apsisprendėte tuoktis? – paklausė vyras, kai susėdom. – Taip, ir nesvarstom, – tvirtai Jonas. – Suprantu. Norėčiau žinoti, kodėl tokia skuba? Laukiat dar vieno vaiko? – Ne, ne! – Ana sumojo galvą ir net paraudo. Žiūrėdama į juos, supratau – gal jie net dar nėra ten, kur vaikai atsiranda. Keista, bet… – Tai kodėl skubate? – Kitaip Mykolas eis į vaikų namus, – akimis nuleidusi sako Ana. – Kodėl? – rimtai klausia Sergijus. – Jo mama išėjo… – vos girdimai Ana, lūpos virpa. – Ana, neprivalai aiškintis! – įsikiša Jonas. – Mama, tėti, geriau supraskit tik tai, ką telefonu sakiau. Visa kita – mūsų reikalas! – Palauk, – sulaiko Ana, – jei drauge – jūsų šeima ir mano šeima. Neteisinga slėpti. – Mykolas – ne mano sūnus. Jis mano brolis – per mamą, tėvai skirtingi. Tą akimirką norėjau visus pamyluot, bet susilaikiau. Ana tęsė: – Mano mama mirė kalėjime – širdies yda. Ilgai gyveno kaip pagal diagnozę. Mama buvo sunkus likimas, sprogstamas charakteris. Ana gurkštelėjo arbatos, sunkiai atsiduso – kalbėti jai sunku, Jonas bandė stabdyti, mes su vyru irgi. – Pirmą kartą mama kalėjiman pateko po barnių su tėčiu, kai pėsčiuosiuose perėjoje partrenkė močiutę – net spauda rašė. Tėtis mane pasiėmė, gyvenome atskirai. Dar kai mama grįžo iš kalėjimo, tėtis su Tatjana vedė. Tatjana – gera, su ja gerai, ta šeima man tikra šeima. Ana nurimo, matėsi – su Jonu susikibo rankomis, ir pajutau, kad blogiausia dar ateis. – Prieš tris metus mama įsimylėjo, visai galvą prarado – Denis buvo dešimčia metų jaunesnis. Paskui – Mykolas. Džiaugiausi broliu, lankydavausi dažnai, barnių nemačiau, bet kaimynai teisme skundėsi – nuolat triukšmas, balų mėtė. Vieną kartą, kaip sužinojau vėliau, mama ir Denis smarkiai susibarė, mama pavydėjo. Ginčo metu stumtelėjo Denisą, tas paslydo, griuvo – galvą susižalojo. Po dviejų dienų Denis mirė ligoninėje, mamą suėmė. Ana sugėrė oro: – Mama mirė areštinėje, teismo nesulaukė – širdis sustojo. Prašau, nesmerkite jos – ji buvo kaip kolibri, spalvinga, gyva, nenuspėjama. Bet ją labai mylėjau. – Dabar tu mums atleisk, Ana, – taria Sergijus, – už tai, kad teko tai mums pasakoti. Bet tu teisi – mes dabar šeima ir vieni kitus turim palaikyti. Gėda prisipažinti, bet norėjau sušukti: „Jonai, susivok! Tokios giminės mums nereikia! Mes šeimoje niekada nusikaltėlių neturėjome!“. Bet save laiku sustabdžiau – prieš akis iškilo vaizdas, kaip stoviu su vestuvine suknele, o mama vis bando atkalbėti nuo vestuvių su Sergijumi. Mintyse save „papurčiau“: „Negalima, Marija, teisti žmonių pagal jų tėvus! Juk pati tai žinai!“ Savęs „nubaudimas“ sukūrė stebuklą – kilo labai keista, bet puiki idėja. Pažvelgiau į vyrą – matau, šypsosi. Suprato! Ir sutinka! Sergijus tik priduria: – Kaip jums toks variantas: su mama pasiimame Mykolą globon, o jūs kol kas palaukiate su šeimos kūrimu ir tęskite studijas. – Kaip tai? – nustebo Ana. – Tėti, baik! – Jonas sušuko. – Mykolui kaime gerai, atsimeni savo vaikystę. Jei norite – visuomet galit pasiimti atgal. – Mums su mama be tavęs, Jonai, liūdna – džiaugsimės Mykolu pas rūpinsime. – Tavo sesuo vis daugiau berniukais domisi nei tėvais. – Ana – galutinai spręsti tau, – į akis žiūriu. – Kaip gi aš galiu jums užkrauti tokią naštą? Net mano tėvas su Tatjana nesutiko jį paimti. Nepastebėjome, kaip atsikėlė pats ginčo kaltininkas. Nulipo nuo sofos, atkulniavo į virtuvę ir tiesė rankytes – ne bet kam, o Sergijui. – Oi, kokia sunki našta, – juokėsi Sergijus ir paėmė Mykolą ant rankų. – Sergijau, dar visai neblogai laikai, ne tėvo, o senelio lygio – prunkštelėjau. – Palauk, – grūmojo jis kumščiu. Ir prie pat ausies pašnabždėjo, – parodysiu tau naktį senelį. Vaikai šiek tiek paprieštaravo, bet visgi sutiko – Mykolą pasiimame pas save. Globos dokumentams sunkumų nekilo. Specialistė tik pasakė – dabar vis dažniau šeimos mūsų amžiaus pasiima mažų vaikų. Savų vaikai jau suaugę, o meilės, dėmesio dar apstu. Mes su Sergijumi tikrai tapome jaunesni, rūpindamiesi Mykolu. Aš, kai naktimis prie jo keldavausi, ne vieną ašarą iš laimės išliejau. Mama, kaip visada, barė mus už sprendimą, barė, barė, o pati stipriausiai visų pamilo Mykolą, o ir jis ją. – O, Marija! Ką jūs darote! – verkšleno mama. Ir čia pat Mykolui švelniai kalbėjo: – O kieno čia akytės merkiasi, kas čia nori miego? Ir vėl: – Apie ką jūs galvojat, Marija! O kieno čia mažučiai piršteliai susitepė?! Oi, nežinau, kaip jūs dabar gyvensit? O kur mano Mykolas, kur jis pasislėpė?!

Tai kaip gi aš jums galiu užkrauti tokią naštą? Net mano tėvas su Laima nesutiko jo pasiimti.

Uncategorized

035

„Neapsikentusi anytos kaprizų per šventinį stalą, trenkiau durimis ir nuėjau pas draugę“

Aš nebeliaužiau nesąžiningų pamankių mergų šventinių stalų prievolių ir ištraukiau į draugės butą.

Uncategorized

0118

Savo jubiliejaus proga uošvė netikėtai pareikalavo grąžinti jai auksines auskarus, kuriuos ji man dovanojo per vestuves

Savo jubiliejaus dieną pamaldos staigiai pareikalavo atgauti auksines ausines, kurias man dovanojo vestuvių metu.

Uncategorized

0458

Mano buvusi marti netikėtai pasirodė per Kūčių vakarienę – visi likome be žado.

Buvusi mano brolio žmona pasirodė per Kūčių vakarienę ir visi likome be žado. Kai durų skambutis suskambo

Uncategorized

0415

Aš negalėsiu tapti tavo mama ir negalėsiu tavęs mylėti, bet rūpinsiuosi tavimi ir tu neturėtum pykti. Juk pas mus tau vis tiek bus geriau nei vaikų namuose. Šiandien buvo sunkiausia diena – Jonas laidojo savo seserį. Nors ir išdykėlė, bet vis tiek artima. Jie nesimatė beveik penkerius metus, ir štai tokia nelaimė. Vika kaip galėdama palaikė vyrą, stengėsi kuo daugiau rūpesčių prisiimti sau. Tačiau po laidotuvių laukė dar viena ne mažiau svarbi užduotis. Irenos, Jono sesers, aštuonmetis sūnus liko vienas. Visi giminaičiai, susirinkę atsisveikinti su Irena, kažkaip nedelsdami perdavė visą atsakomybę jaunesniajam Irenos broliui. Kas gi, jei ne tikras dėdė pasirūpins vaiku? Tad niekas ir nesvarstė – tai buvo savaime suprantamas, teisingiausias sprendimas. Vika viską suprato, ji ir nebuvo kategoriškai prieš, bet buvo viena „bet“. Ji niekada nenorėjo vaikų. Nei savo, nei svetimų. Šį sprendimą ji priėmė labai seniai. Apie tai atvirai pasakė Jonui dar prieš vestuves, o jis į tai nekreipė daug dėmesio. Kam gi dvidešimtmetis rimtai galvoja apie vaikus? Jie sutarė gyventi sau, ir taip buvo jau dešimt metų. Ir štai dabar jai teko priimti visai svetimą vaiką. Jokio pasirinkimo. Atiduoti į vaikų namus sūnėną Jonas niekada nesutiktų, o Vika ir pati nedrįstų apie tai užsiminti. Ji žinojo, kad niekada nemylės šio vaiko ir, juolab, nepakeis jam motinos. Berniukas buvo išmintingas ir suaugęs, tad Vika nusprendė su juo pasikalbėti atvirai. – Valdai, kur norėtum gyventi – pas mus ar vaikų namuose? – Noriu gyventi namuose, vienas. – Bet namuose tau gyventi neleis, juk tau tik septyni metai. Tad turi nuspręsti. – Tada pas dėdę Joną. – Gerai, važiuosi su mumis, bet turiu tau pasakyti – negalėsiu tapti mama ir negalėsiu mylėti, tačiau visada pasirūpinsiu ir neturi pykti. Juk pas mus tau bus geriau nei vaikų namuose. Formalumai iš dalies išspręsti, pagaliau jie grįžo namo. Vika manė, kad po tokio pokalbio jau nereikės apsimesti jaukia teta – tiesiog galės būti savimi. Pamaitinti, išskalbti, padėti su pamokomis – ne bėda, bet atiduoti jausmus – jau ne. O Valdas nei akimirkai nepamiršdavo, kad yra „nemylimas“ ir kad netaptų našta, privalo gerai elgtis. Jam paskyrė mažiausią kambariuką, kurį prieš tai reikėjo visiškai pritaikyti vaikui. Tapetų, baldų, dekoro pasirinkimas – tai, ką Vika labai mėgdavo. Ji su entuziazmu ėmėsi kambario tvarkymo. Valdui leido pasirinkti tapetus, o visą kitą rinko pati Vika. Gailėti pinigų neketino – juk nebuvo šykšti, tiesiog nemėgo vaikų, todėl kambarys išėjo gražus. Valdas buvo laimingas! Gaila, kad mama nepamatys, kokį jis dabar turi kambariuką. Ech, jei Vika dar galėtų jį pamėgti… Ji gera, tik vaikų nemyli. Apie tai Valdas galvodavo prieš miegą dažnai. Valdas mokėjo džiaugtis viskuo – kiekviena smulkmena. Cirkas, zoologijos sodas, atrakcionų parkas – berniukas taip nuoširdžiai reiškė džiaugsmą, kad ir Vika imdavo mėgautis tokiomis išvykomis. Mėgo stebinti Valdą ir stebėti jo reakciją. Rugpjūtį jie su vyru planavo išskristi prie jūros, o Valdą dešimt dienų turėjo prižiūrėti artima giminaitė. Tačiau beveik paskutinę minutę Vika viską pakeitė. Staiga labai norėjo, kad berniukas pamatytų jūrą. Jonas kiek nustebo, bet slapčia labai apsidžiaugė – jis vaiką jau buvo labai prisirišęs. O Valdas buvo beveik laimingas! O jei dar jį mylėtų… Na ir gerai – bent jau pamatys jūrą! Kelionė pavyko: jūra šilta, vaisiai sultingi, nuotaika puiki. Bet visa gera baigiasi – ir atostogos pasibaigė. Vėl darbas, namai, mokykla. Tačiau jų gyvenime atsirado kažkas naujo – tarsi judesio jausmas, vos juntama džiaugsmo, stebuklo laukimas. Ir stebuklas įvyko. Vika iš jūros parsivežė naują gyvenimą. Kaip tai nutiko? Juk tiek metų tokios staigmenos vengė. Vika nežinojo, ką daryti. Pasakyti vyrui ar spręsti viena? Po Valdo atsiradimo ji jau nebebuvo tikra, ar Jonas iš tiesų nenori vaikų. Jis tiesiog dievino laiką su berniuku – žaidė, padėjo, keletą kartų netgi kartu ėjo į futbolą. Vieną žygdarbį Vika atliko, antro dar nebuvo pasiruošusi. Sprendimą priėmė pati. Vika sėdėjo klinikoje, kai iš mokyklos paskambino – Valdą išvežė su įtariamu apendicitu. Viskas atidėta. Ji atskubėjo į ligoninę. Valdas gulinėjo blyškus ir drebėjo. Vos išvydęs Viką, pravirko. – Vika, prašau, neišeik, bijau. Būk mano mama šiandien. Tik vieną dieną, ir daugiau niekada neprašysiu. Berniukas įsikibo Vikos rankos, ašaros plūdo. Atrodė, prasidėjo isterija. Vika niekad nematė, kad jis verktų – tik per laidotuves. Dabar jo tiesiog pramušė. Vika priglaudė jo ranką prie savo skruosto. – Mano berniuk, pakentėk truputį. Greit ateis gydytojas, viskas bus gerai. Aš čia, šalia ir niekur neišeisiu. Dieve, kaip ji jį mylėjo! Šis berniukas su ištroškusiomis akimis – svarbiausia, ką ji turi. Childfree – kokia kvailystė. Šį vakarą ji viską pasakys Jonui apie laukiamą mažylį. Sprendimas atėjo būtent tą akimirką, kai Valdas iš skausmo dar stipriau suspaudė jos ranką. Praėjo dešimt metų. Šiandien Vikai beveik jubiliejus – ji švenčia 45-ąjį gimtadienį. Bus svečiai, sveikinimai. O kol gurkšnoja kavą, užplūsta prisiminimai. Kaip greit praskriejo laikas… Jaunystė, branda. Ji tapo moterimi, laiminga žmona ir dviejų nuostabių vaikų mama. Valdui jau beveik aštuoniolika, Sofijai – dešimt. Ji nieko nesigaili. Na, gal vieno dalyko labai gailisi – tų žodžių apie meilės stoką. Kaip norėtų, kad Valdas jų neatsimintų, pamirštų ir niekada neprisimintų. Po to vakaro ligoninėje stengėsi kuo dažniau jam kalbėti apie savo meilę, bet ar berniukas prisimena tas pirmąsias jos išpažintis, Vika taip ir nedrįso paklausti.

Aš tau mama nebūsiu ir mylėti tavęs negalėsiu, bet prižiūrėsiu kaip reikia, todėl nepyk. Juk vis tiek

Uncategorized

01k.

Diena, kai buvusi anyta užsuko net pasiimti dukros supynes – kaip ištuštino mano namus iki paskutinės šakutės, o po metų grįžo pamatyti, jog be jų gyvenu dar geriau

Diena, kai buvusi mano anyta atėjo pasiimti net dukros lopšio. Kai tik pasakiau savo buvusiai anytai

Uncategorized

036

Nelojalumas – dar ne priežastis skirtis

Ką?! Irena beveik nupjovė puodelį iš lentynos. Iškandimas nėra priežastis? Tu… ar tikrai tokia

Uncategorized

065

Milijonierius sustoja apsnigtoje Vilniaus gatvėje… ir negali patikėti savo akimis

Milijonierius sustabdė savo blizgantį Mercedesą tvarkingai apsnigtoje Žvėryno gatvėje. Stabdžiai cikštelėjo

Uncategorized

01.1k.

„Tu dar prisiimsi būsto paskolą. Tau PRIVALU padėti!“ – sakė mano mama. „Juk mes tave užauginome ir nupirkome tau butą.“ „Ech, kaip tu svetima pasidarei…“ – mama pilstė arbatą, vis eidama tarp viryklės ir stalo tuo pačiu savo senu maršrutu. – „Ateini kartą per mėnesį tik porai valandų.“ Tėvas sėdėjo priešais televizorių, garsą buvo prisukęs, bet neišjungęs. Ekrane bėgo futbolininkai, jis lyg ir neklausė, bet kartais vis pažiūrėdavo pakartojimus. – „Aš dirbu, mama…“ – pakėliau puodelį abiem rankom, šildydama pirštus. – „Beveik kasdien iki devynių, paskui kelionė namo – grįžtu jau vidurnaktį.“ – „Visi dirba. Bet šeimos negalima pamiršti.“ Lauke temo. Virtuvėje degė tik lempa virš stalo, palikdama kampus pavėsyje. Ant stalo garavo kopūstų pyragas – mama visada jį kepė, kai aš atvažiuodavau. Juokingiausia – kopūstų nuo vaikystės nemėgstu. Bet niekada neišmokau to pasakyti. – „Skanu“, – pamelavau ir atsigėriau arbatos. Mama patenkinta nusišypsojo. Tada atsisėdo priešais mane, sudėjo rankas ant stalo – šį jos gestą prisimenu nuo vaikystės. Taip prasidėdavo visi „svarbūs pokalbiai“. Taip buvo ir kai man „prikabino“ pirmą paskolą. Taip buvo, kai įkalbinėjo mesti „netinkamą žmogų“. – „Vakar sesė paskambino“, – tarė. – „Kaip jai sekasi?“ – „Pavargus… bendrabutis, triukšmas, kambaryje dar žmonių. Sako, kad negali mokytis, eina į biblioteką, bet ten ne visada yra vietų. Kartais sėdi prie palangės koridoriuje…“ Linktelėjau. Jaučiau, kur veda pokalbis. Mama visada „liejo“ iš toli. Lėtai. Lašas po lašo, kol prieina prie esmės. – „Labai man jos gaila…“ – atsiduso. – „Stengiasi, mokosi, mokosi nemokamai… O sąlygų nėra.“ – „Žinau… rašė man.“ Ji nutilo, paskui palinko arčiau, tarsi pasakytų paslaptį. – „Aš ir tėtis galvojom…“ – jos balsas pritilo. – „Jai reikia savo būsto. Mažo. Kad ir studija. Kad turėtų savo kampą. Ramiai mokytųsi. Normaliai išsimiegotų. Negalima taip…“ Tvirčiau suspaudžiau puodelį. – „Ką reiškia ‘būstas’?“ – „Ai, ne didelį butą…” – numojo ranka. – „Mažytė studija. Yra ir pigesnių. Už kokius trisdešimt tūkstančių… maždaug.“ Pažvelgiau tiesiai. – „Ir kaip jūs įsivaizduojate?“ Mama žvilgtelėjo į tėtį. Jis nusikosėjo ir pritildė televizorių dar labiau. – „Buvom banke… kalbėjom su vienu, paskui su kitu… Mums šansų nėra. Amžius, maža alga… Nepraleidžia.“ Ir tada ji pasakė tai, ką jau nujaučiau: – „Bet tave praleistų. Tu turi gerą algą, šešerius metus jau moka paskolą – nei vienos klaidos. Tobula istorija. Antrą paskolą tau duos be problemų. O mes padėsim… kol sesuo atsistos ant kojų. Paskui ji dirbs ir pati mokės.“ Man viduj susispaudė taip, lyg kas atėmė orą iš kambario. „Padėsim.“ Būtent tą frazę girdėjau prieš šešerius metus. Prie to paties stalo. Po ta pačia lempa. Su tuo pačiu kopūstų pyragu. – „Mama… aš ir dabar vos tempiu…“ – „Ai, baik. Turi butą, darbą. Ko dar nori?“ – „Turiu butą… bet neturiu gyvenimo“, – tyliai ištariau. – „Šešeri metai esu kaip žiurkė ratelyje. Kasdien darbas iki vėlumos. Kartais ir savaitgaliais tam, kad užtektų lėšų. Man – dvidešimt aštuoni, o negaliu net į pasimatymą nueiti – arba neturiu jėgų, arba pinigų. Mano draugės jau ištekėjusios, turi vaikų… o aš – viena ir amžinai pavargusi.“ Mama žiūrėjo į mane taip, lyg perdėčiau. – „Kaip visada, dramatizuoji.“ – „Kokios dar paskolos, mama… pati dar ant kojų nelabai stovių.“ Ji sučiaupė lūpas. Imė tiesinti staltiesę, lyg problema ten, o ne jos žodžiuose. – „Mes tau padėjom… pardavėm močiučių sodą pirmai įmokai. Juk ne svetimi mes tau.“ Tada nebeišlaikiau. – „Mama… tai buvo mano paveldėjimo dalis.“ Jos veidas pasikeitė. – „Kokia ‘tavo dalis’?! Viskas šeimai. Mes tau ir davėm. Mes lakstėm po dokumentus, bankus!“ – „Jūs suinvestavot MANO pinigus… ir šešerius metus vis pasakojat, kaip man padėjot.“ Tėvas pagaliau pasisuko nuo televizoriaus. Jo žvilgsnis buvo sunkus. – „Tai ką, – pradėjai skaičiuoti? Tėvai tapo tau svetimi?“ – „Neskaičiuoju… tiesą sakau.“ Jis trinktelėjo delnu į stalą – lengvai, bet pakankamai, kad man pasidarytų nejauku. – „Tiesa ta, kad mes tau nupirkom butą, o tu nenori padėti sesei. Kraujas vienas, jei pamiršai.“ Gurktelėjau, bet priverčiau kalbėti ramiai: – „Jūs nenupirkot man būsto. Paskola – ant mano vardo. Investavot mano paveldėtą dalį. Pirmus dvejus metus šiek tiek padėdavot – tai dešimt tūkstančių, tai penkiolika. Bet jau šešerius metus moku viena. Ir dabar norit, kad imčiau ANTRĄ paskolą.“ – „Mes mokėsim!“ – kantriai, kaip vaikui, sakė mama. – „Nieko iš tavęs nenorim. Tik kad imtum.“ – „O aš… kada gyventi pradėsiu?“ Tyla. Net televizorius nutilo – pertraukėlė. Tėvas vėl nusigręžė nuo manęs. Mama žiūrėjo lyg būčiau ką gėdingo pasakiusi. – „Einu“ – atsistojau ir paėmiau rankinę. – „Palauk… pabūk dar…“ – mėgino ji. – „Pasisėdėk kaip žmogus…“ – „Pavargus esu, mama.“ Išėjau neatsisukdama. Pyragas liko nepaliestas. Laiptinėje atsidusau į sieną užmerkusi akis. Telefono ekranas sumirgėjo – draugė. – „Kur dingai? Juk žadėjom susitikti?“ – „Buvau pas savus…“ – „Kaip praėjo?“ Pauzė. – „Baisu. Nori, kad dar vieną paskolą imčiau. Sesės vardan.“ – „Kaip čia…? Tu dar pirmos nebaigei mokėti!“ – „Būtent. Sako, kad bankas duos, nes moku atsakingai. O jie žada mokėti… kol sesė atsistos.“ – „Spąstai“, – pasakė ji. – „Taip ir liksi viena su tais mokėjimais iki galo.“ Sukandau telefoną. – „Žinau…“ Tada ji papasakojo, kaip artimieji darė tą patį, žadėjo „nieko baisaus“, o paskui vos save buto neneteko. Ir galiausiai pasakė: – „Turi teisę pasakyti NE. Tai ne egoizmas. Tai – išgyvenimas.“ Atsisėdau ant suolelio prieš laiptinę ir kvėpavau. Pirmą kartą per ilgą laiką tiesiog sėdėjau… Galvoje sukosi skaičiai. Pirma paskola – tiek ir tiek per mėnesį. Dar devyneri metai. Jei antrą – tiek pat viršaus. Liktų tiek, kad vos užtektų maistui. Gyventi, kad tik mokėti. Ne – gyventi. Po trijų dienų mama atėjo netikėtai. Rytą. Anksti. Kai dar ruošiausi į darbą. – „Atnešiau pyragaičių“, – nusišypsojo. – „Noriu ramiai pasikalbėti. Be tėčio.“ Įleidau. Užkaitinau arbatinuką. Pyragaičius palikau neišpakuotus. Ji atsisėdo ir pradėjo: – „Visą naktį nemiegojau… Turi mane suprasti. Sesė dar maža. Nepažįsta gyvenimo. O tu – stipri. Ant tavęs galima pasikliauti.“ Žiūrėjau į ją ir pasakiau tai, ko niekada nesu sakiusi: – „Mama… aš ne stipri. Aš negaliu pasirinkti.“ Ji mostelėjo ranka. – „Turi viską. Butą. Darbą. O sesė – nieko.“ Tada išsitraukiau užrašų knygutę. Atsivertusi suskaičiavau viską iki cento. – Štai. Atlyginimas. Pirma paskola. Sąskaitos. Maistas. Transportas. Liekasi… beveik nieko. Jei susirgsiu ar kas sugestų – viskas. Mama numojo užrašus tarsi būtų įkyri musė. – „Ant popieriaus čia vienaip. Gyvenime – kitaip. Vis tiek ‘kažkaip’ susitvarkai.“ – „Tas ‘kažkaip’ – mano gyvenimas. Šešeri metai be atostogų. Naujų rūbų nesu pirkus. Draugės važiuoja prie jūros, o aš per atostogas dirbu papildomai, kad turėčiau ‘buferio’.“ Ji pakėlė balsą. – „Mes juk žadėjom – mokėsim!“ – „Ir praeitą kartą žadėjot.“ Jos akys blykstelėjo. – „Tu mane priekaištauji?!“ – „Ne. Sakau tiesą.“ Ji pašoko nuo kėdės. – „Mes tave užauginom! Išmokslinom! Butą padarėm!“ – „Aš nesakau, kad manęs neauginot. Sakau, daugiau nebepajėgiu.“ Mama atšalo iki ledo: – „Nebepajėgi… ar nenori?“ Ir tada… pirmą kartą pažiūrėjau tiesiai į akis, nenuleisdama žvilgsnio. – „Nenoriu.“ Tylos minutė. Paskui veidas pasidarė raudonai dėmėtas. – „Tai va… Sesė tau – svetima. Mes tau nieko nereikšm.“ Griebė rankinę ir išskubėjo. Durys trenkėsi taip, kad veidrodis prieškambaryje sucinktelėjo. Aš likau virtuvėj. Pyragaičiai liko ant stalo – nereikalingi, uždaryti, kaip išpirkos pasiūlymas. Vakare parašiau sesei: „Labas. Savaitgalį pas tave užsuksiu. Gerai?“ Atsakė greitai: „Super! Laukiu!“ Ir nuėjau. Norėjau pažiūrėti savo akimis tą „siaubą“, apie kurį kalbėjo mama. Bendrabutis paprastas. Siaura. Triukšminga – kartais. Bet švaru. Tvarkinga. O sesė… visai neatrodė auka. Apkabino, nusijuokė: – „Kodėl nesakei, kad taip anksti ateisi? Būčiau susitvarkius!“ Apsižvalgiau – kelios lovos, spinteles, stalas. Ant sienos jos nuotraukos ir lemputės girlianda. Stengėsi susikurti jaukumą. Atsisėdom, pasikalbėjom. Tada paklausiau: – „Ar kalbėjaisi su mama dėl to būsto?“ Ji nustebo: – „Taip… Galvojau, kad jie imtų. Ne kad tu…“ – „Negali jie. Nori, kad aš imčiau.“ Jos veidas pakito. – „Palauk… Bet tu dar savo paskolos nemokėjai iki galo…“ – „Ne.“ – „O kiek tavo įmoka?“ Pasakiau sumą. Ji nusišnekėjo: – „Aš nežinojau… Mama nė nesakė, kad tau taip sunku…“ Tada sesė pasakė tai, kas mane išlaisvino: – „Aš nereikalauju. Tikrai. Gyvenu gerai. Draugių turiu. Ir… su vaikinu susipažinau. Linksma. Jei reiks – darbą susirasiu ir pati užsidirbsiu.“ Žiūrėjau ir galvojau, ar juoktis, ar verkti. Kiek laiko mane vertė galvoti, kad ji bejėgė… O ji tiesiog buvo patogi priežastis. Grįždama traukiniu žiūrėjau pro langą ir pirmą kartą nejaučiau kaltės. Sesė susitvarkys. Ji ne silpna. O aš… aš daugiau nenoriu gyventi svetimą gyvenimą. Paskambinau mamai. – „Buvau pas sesę.“ – „Ir?! Matei, kaip gyvena?“ – „Mama… ji nesikankina. Jai gerai. Nereikalauja.“ Mama sumurmėjo: – „Ji vaikas – ko supras! Per didelė išdidumas skųstis!“ Ir tada tyliai pasakiau: – „Mama… aš neimsiu paskolos.“ Jos balsas atšalo: – „Vadinasi, netikėti tėvais? Mes tau juk mokėsim!“ – „Jau esu tai girdėjusi.“ – „Baik kartoti tą patį!“ – „Aš nekartoju. Aš… tiesiog nenoriu pražūti.“ Ji pradėjo rėkti: kad nedėkinga, kad išdavikė, kad „šeimos nepaliekama“, kad vieną dieną man prireiks pagalbos ir aš prisiminsiu Galiausiai padėjo ragelį. Net tėtis daugiau neatsiliepė. Žinutės – be atsako. Įsivyravo tyla. Ir likau viena. Verkiau. Taip. Daug. Bet tai buvo skausmo, o ne kaltės ašaros. Nes kai tau sako: „Arba esi su mumis, arba prieš mus“ – tai ne meilė. Tai – kontrolė. Ir naktį, tamsoje, supratau vieną: Kartais pasakyti „ne“ – tai ne išdavystė. Kartais „ne“ – tai vienintelis išsigelbėjimas. Nes gyvenimas ilgas. Ir jei turiu jį gyventi… gyvensiu savo, ne tėvų parašytu scenarijumi. ❓O tu ką manai – ar vaikas VISĄ gyvenimą privalo „atsidurti skolingas“ tėvams, net jei nuo to pats sudūžta?

Tu dar perimsi paskolą. Privalai padėti! tarė mano mama. Mes tave užauginome ir nupirkome tau būstą.