Uncategorized
047
„Rio de Janeire, kur gatvėms virš galvų kabo miesto venos – sutrinti elektros laidai, gyveno Marijona.“
Vilniuje, viename iš tų rajonų, kur elektros laidai susipynę virš gatvių kaip miesto gyslos, gyveno Gabija.
Zibainis
Uncategorized
022
Visi filmavo mirštantį vaiką, bet tik motociklininkas bandė jį išgelbėti
Visas filmavo mirtingą berniuką, bet tik motociklininkas bandė jį išgelbėti Senasis motociklininkas pradėjo
Zibainis
Uncategorized
077
Mano sūnėnas iššūkį metė posakiui: tik tikros motinos turi teisę stovėti priekyje!
Mano įsūnis iššūkį metė tiems žodžiams: tik tikros mamos turi vietą priekyje! Kai ištekėjau už savo vyro
Zibainis
Uncategorized
064
Diegas Herera. Tik paprastas advokatas.
Manęs vadina Andrius Petraitis. Man dvidešimt aštuoneri, ir aš teisininkas. Taip, aš turiu Dano sindromą.
Zibainis
Uncategorized
097
Niekuomet nemylėjau savo žmonos ir visuomet jai sakiau: kaltės nėra – mes gyvename gerai
Niekada nemylėjau savo žmonos ir daug kartų jai tai sakiau. Kaltė nebuvo jos gyvenome pakenčiamai gerai.
Zibainis
Uncategorized
0153
Mano sūnus mane paliko senelių namuose… o dabar prašo pinigų vestuvėms
Niekada nesvajojau, kad mano senatvė kvepės dezinfekcijos priemonėmis ir šiltu sriubu. Įsivaizdavau save
Zibainis
Uncategorized
059
Penkiri metai be vaikų vizitų, tačiau testamentu pertvarkyta žinia privertė juos sugrįžti
Penkeri metai be vaikų, o pakeitimai testamentą juos sugrąžino Turiu du sūnus, tris anūkus, dvi martas
Zibainis
Uncategorized
042
Marija Veronika Sotienė kasdien gyveno su užgniaužtu skausmu, kaip užslėptu aidu krūtinėje. 1979-aisiais, būdama dar labai jauna, ji netiko savo dvynukų dukrelių, kai šios buvo vos aštuonių mėnesių amžiaus.
Ona Didžiulienė gyveno kiekvieną dieną su skausmu, lyg nuolatinu aidu krūtinėje. 1979-aisiais, būdama
Zibainis
Uncategorized
023
Nuo Elgetos iki Stebuklo: Vienos Dienos Revoliucija
Oi, žinok, pasakočioj apie vargšę mergaitę ir luošą elgetą viskas visai kitaip, kai jis atsiveria Tai
Zibainis