Uncategorized
023
Vieniša senolė maitino benamių šunį, o tai, kas nutiko po to, ją visiškai šokiravo
Seną vienišą moterį, kurią visi vadino Ona Kazlauskienė, gyveno prie senos kaimo takų paslėptos griuvėsčių.
Zibainis
Uncategorized
0474
– Tegul skrenda viena. Gal ją ten ir pagrobs, – suraukusi antakius ištarė anyta Karštas vasaros vakaras, kai atostogos jau visai čia pat, turėjo būti kupinas lengvos nuotaikos ir malonaus šurmulio, bet Antano ir Alės bute oras buvo įtemptas. Svetlana Leonidovna, buvusi mokytoja, stovėjo svetainėje it gyvas nerimo paminklas, su televizoriaus pulteliu rankoje. – Neleisčiau! Jūs išprotėjot?! – metaliniu balsu, įpratusiu vadovauti mokykloje, pratrūko anyta. Ekrane sustojo kadras su sensacinga laida: niūrus vedėjas rodė raudonas rodykles Pietryčių Azijos žemėlapyje. Alytė, su stebėtinu ramumu pakuojanti lagaminą, tik atsiduso. Ji puikiai žinojo šį scenarijų. Antanas, nuvargęs, pabandė įsiterpti. – Mama, baik jau! Tai nesąmonės! Mes juk važiuojam į normalų viešbutį… – Nesąmonės?! – Svetlana Leonidovna griebėsi už galvos ir pultelis vos neišlėkė į sieną. – Tu, Antanai, aklai viskuo tiki! Ji tave ten užkapos! Tailande… ten kiekvienas antras – prekybininkas gyvais žmonėmis! Tave, kvailį, nusiųs alaus į kokią pakampę, ir nebepasirodysi! Inkstus, kepenis ar ką tik gali – išims ir į šaldytuvą! O ją… – dramatišku mostu parodė į Alytę, – ją į vergiją parduos arba į viešnamį! Aš žiūrėjau reportažą! Alytė nustojo krautis. Pakėlė nustebusias akis į anytą ir atlaikė pauzę, kurios Antanas nebūtų ištvėręs. – Svetlana Leonidovna, – ramiai ištarė. – Jūs tikrai viskuo tikite? Kad kiekvienas tailandietis – mafijozas su transplantologo diplomu ir dar suteneris? – Tik nesišaipyk! Turiu faktų, per televizorių rodė! Važiuoja ten visokie avantiūristai – o paskui giminės gauna jų organus stiklainyje nuo medaus! Antanas trynė kaktą. – Mama, čia laidos senjorams – specialiai gąsdina, kad žiūrėtų. O ten milijonai turistų… – Ir tūkstančiai dingsta be žinios! – atrėžė anyta. – Alė, turbūt jau bilietus nupirkai? Atšauksi? – Taip, nupirkau. Neatšauksiu, – tarė Alytė. – Du metus taupėm šitoms atostogoms. Skaiciau atsiliepimus, forume domėjausi, rinkomės per patikimą agentūrą. Neplanuojam landžioti po užkampius, važiuosim į ekskursijas, deginsimės Patajoje, valgysim tomjamą… – Dar apsinuodysit ten, Dievas žino ką į sriubas deda, – niūriai pratarė anyta. – Antanai, prašau, atsižadėk. Tegul skrenda viena, jei taip užsispyrusi. Jos rizika – jos bėdos. Tu liksi gyvas ir sveikas. Motinos širdis nujaučia nelaimę. …Temsta vasaros vakaras. Ore tvyro sunkus nutylėjimas. Ir tuomet Alytė ramiai ištaria žodžius, kurių anyta nesitiki išgirsti: – Gerai, – sandariai uždaro lagaminą. – Jūs teisi, Svetlana Leonidovna. Rizika – visada kilni. Aš skrisiu viena. – Alyte! Ką tu?! – apstulbsta Antanas. – Tu girdi mamą – jos širdis nujaučia bėdą. Negaliu prisiimti atsakomybės už tavo inkstus ar kepenis. Nuo rizikos vergiškai parduoti tave irgi neapsaugosiu. Liksi namie, gersi su mama arbatą ir žiūrėsi pasaulio užkulisius per TV. O aš… – šypteli šaltai, – aš skrisiu į tą pragarą. Viena. Svetlana Leonidovna atrodė ir triumfuojanti, ir pritrenkta. Ji pasiekė savo, bet psichologinis pasąmonės maištas žentei viską išvertė aukštyn kojom. – Ir teisingai, – ištarė išdidi, bet jau be užsidegimo. – Pačiai reikėjo. Antanas šeipsau bandė protestuoti, įtikinti, bet viskas liko taip, kaip pasakė Alytė. Naktį prieš skrydį jie tylom, nugara į nugarą, gulėjo lovoje. – Gal dar apsigalvosi? – tyliai paklausė vyras. – Ne, – trumpai atrėžė Alytė. ***** Lėktuvas nusileido Bankoke ir šilta, prieskonių prisotinta dangaus drėgmė apgaubė Aletę it storas pledukas. Baimės? Ne – tik nuovargis ir aitrus smalsumas. Pirmomis dienomis ji, kaip planavo, klaidžiojo šurmuliuojančiomis, besišypsančiomis gatvėmis, stebėjosi šventyklų spindesiu, ragavo nerealios gatvės virtuvės patiekalus. Niekas net nebandė pavogti net piniginės. Draugiški prekeiviai tik noriai derėjosi, bandydami “numušti” porą batų nuo kainos. Bendroje žinutėje vyrui ir… anytai (ši pati to pareikalavo) Alytė nusifotografavo su vaisiniu kokteiliu žydrame pajūryje. Prirašė: “Organai vietoje. Vergijon kol kas nekviečia. Laukiu!” Antanas atsiuntė širdeles. Svetlana Leonidovna perskaitė, pažiūrėjo ir nutylėjo. Ir tuomet Alytė iškeliavo į šiaurę, į Chiang Mai. Ten mažame šeimyniniame svečių namelyje, kuriame šeimininkė – pagyvenusi tailandietė Nok – mokė ją gaminti autentišką pad thai, viskas apsivertė. Nok, kalbanti laužioma anglų, stebėtinai priminė Svetlaną Leonidovną. Taip pat išgyveno dėl dukros, dirbančios Seule. – Ji ten viena, ten šalta, žmonės niūrūs, maistas keistas, – guodėsi Nok, maišydama makaronus. – Per televizorių girdėjau, jie ten orą radiacija užnuodijo ir visi pikti! Alytė pažvelgė į susirūpinusį veidą ir… susijuokė. Juokėsi ilgai, ašaroms byrant. Nok žiūrėjo nesuprasdama. Tuomet Alytė, gestais, nuotraukomis ir pora žodžių, papasakojo apie anytą, televizorių, organus ir vergiją. Nok išplėtė akis, vėliau ėmė skardžiai juoktis. – Motinos visur vienodos! – šūktelėjo ji. – Bijom to, ko nepažįstam. O televizija visur piešia nesąmones! Vakare, sėdėdama ant verandos po žvaigždėmis, Alytė paskambino, ne vyrui, – o tiesiai anytai vaizdo ryšiu. Svetlana Leonidovna žiūrėjo į ekraną nuvargusi ir įsitempusi. – Na, gyva? – be įžangos paklausė ji. – Gyva ir visi organai vietoje, Svetlana Leonidovna. Štai pažiūrėkite. Alytė pasuko kamerą į verandą, kur priėjo Nok su saldumynais ir vaisiais. Šypsodamasi, Nok pamojo griežtai rusų moteriai. – Sveiki! – linksmai sušuko Nok. – Jūsų marti šaunuolė! Puikiai gamina! Nesirūpinkit, pažiūrėsiu, kad niekas į vergiją neišvežtų! – ir apkabino Aletę. Svetlana Leonidovna tylėjo ilgokai. Žiūrėjo į besišypsančią tailandietę, tada – į ramų, įdegusį Aletytės veidą. – Ir… ir organai? – jau ne taip užtikrintai išlemeno. – Visi vietoje, – šyptelėjo Alytė. – Net apetitas grįžo. Čia taip gražu ir žmonės geri! Nok sakė, bijo dėl dukters Korėjoje, nes per televiziją girdėjo, kad ten bloga aplinka ir žmonės atšiaurūs. Nutilo ilga pauzė. – Duok jai ragelį, – netikėtai paprašė Svetlana Leonidovna. – Tai… tai Nok. Alytė perdavė telefoną. Dvi moterys, skiriamos tūkstančių kilometrų ir savitų kultūrų, kalbėjo dešimt minučių. Jos nesuprato žodžių, bet atrodo, suprato esminį dalyką. Nok linkčiojo ir juokėsi, Svetlana Leonidovna pirmiausia skėre rankas, paskui veidas suminkštėjo. Galiausiai bandė net šyptelėti – gautas šypsnys buvo negrabus, bet jau nebebuvo baimės kaukė. Kai pokalbis nutrūko, nuo Antano atskriejo žinutė: „Mama ką tik išjungė televizorių. Pasakė: ‘Užtenka tos panikos’ ir paklausė, kada grįši.“ Alytė ilgai tylėjo po žvaigždėtu Chiang Mai dangumi. Galiausiai atsiuntė dar vieną nuotrauką: dvi moterys, ji ir Nok, apsikabinusios šypsosi į kamerą. Prirašė: „Radau sąjungininkę. Rytoj skrisiu su parasparniu. Jei ką – inkstai vietoje. Bučiuoju.“ Kelionė atgal buvo lengva. Oro uoste jos laukė Antanas, o šiek tiek atokiau, su glėbiu ryškių astarų, stovėjo Svetlana Leonidovna. Ji neatšoko apkabinti, bet ir barnių nekėlė. Atkosėjusi ištiesė gėles. – Tai kaip, gyva? – Kaip matot. Ir net be naujų šeimininkų… – Gerai, – suburbėjo anyta ir mostelėjo ranka. – Papasakosi, kaip ten… Ta tavo Nok kaip laikos? Kelionėje namo Alytė pasakojo apie šventyklas, maistą, draugiškus žmones ir linksmas istorijas. Svetlana Leonidovna klausėsi, retkarčiais užduodama klausimų. Svetainėje televizorius tylėjo. Jo juodame ekrane atsispindėjo trys figūros: vyras, apkabinęs žmoną, ir anyta, kuri pagaliau pažiūrėjo į pasaulį ne per panikos kupiną TV ekraną, o gyvomis akimis žmogaus, kuris grįžo ne tik sveikas, bet ir laimingas. O vakare prie arbatos Svetlana Leonidovna tyliai, tarsi tikrindama reakciją, tarė: – Kitais metais… jei norėsite… gal ir aš su jumis? Tik į kokias džiungles – neveskite… Antanas ir Alytė susižvalgė ir nusišypsojo. Buvo netikėta, kad anyta pažvelgė kitaip. Tačiau po kelių dienų ji atžygiavo į svečius ir, visa paraudusi, pareiškė: – Niekur aš su jumis nevažiuosiu! Tau, Alyte, tiesiog pasisekė! Štai neseniai rodė, kiek žmonių iš nelaisvės ištraukė. Nenoriu aš ten pakliūti! – Kaip norit, – gūžtelėjo pečiais marti. – Antanai, tau irgi nėra ko po pasaulį bastytis. Ir po Lietuvą galima puikiai pakeliauti, – oriai tarė anyta. Sūnus tik palingavo ir nesiginčijo – žinojo, kad beprasmiška.
Tegul skrenda viena. Gal dar ten ją kas nors pagrobs, sumurkė uošvė. Karštas, tvankus vakaras prieš atostogas
Zibainis
Uncategorized
059
Per Kūčių naktį dengiau stalą dviems, nors žinojau, kad sėdėsiu viena. Iš dėžutės ištraukiau dvi krištolines taures, sudėjau du stalo įrankių komplektus, dvi lyg krekšdės švarias servetėles. Visai tarsi jis tuoj įžengs pro duris ir pasakys, kad laikas sėstis – šalta lauke, o Kūčios nelaukia. Bet jis nebegrįš. Jau metai, kaip jo nebėra. Telefonas tyli. Dukra nebeateis. Anūkai nebeskambins. Perbraukiau ranka per baltą, gėlėmis siuvinėtą staltiesę, kurią pati jaunystėje pasiuvau – ji jam patiko, sakydavo, kad primena mano akis iš senų dienų. Akimirkai nusišypsojau – pirmą kartą tą dieną. Išviriau jo mėgstamų patiekalų ne dėl to, kad kas ateitų, o todėl, kad taip visada gyvenu. Nes širdis vis dar nenori paleisti, kad vieta priešais mane liks tuščia. Atsisėdau ir pažvelgiau į gražiai padengtą stalą – taip kaip visada per Kūčias. Prisimenu paskutinę mūsų Kūčių vakarienę: jis buvo nusilpęs, bet vis tiek atsisėdo prieš mane ir šypsodamasis prašė, kad neišsigąsčiau likusi viena, gyvenčiau toliau, nenustokčiau. Pažadėjau. Laikrodis tiksi, lauke žiba girliandos, žmonės juokiasi, vaikai bėgioja sniege. Kažkur švenčiama šventė. Tik ne šioje tyloje. Vėlų vakarą telefonas pagaliau suskamba – trumpas pokalbis, šventiškas balsas, neskubiai, be klausimų. Ir vėl – tyla. Paėmiau taurę nuo kėdės priešais save, lengvai pakėliau ir padėkojau – už metus, už meilę, už tai, kad buvau kažkieno. Tada lėtai pradėjau nurinkinėti stalą – kaip nurinkinėji tai, ko žinai daugiau nebesulauksi. Atsisėdau prie lango tamsoje. Kūčios lauke tęsiasi. O viduje liko tik prisiminimas. Stalas dviems buvo padengtas, bet viena vieta liko tuščia. Ar esate kada pasiruošę vietą žmogui, kurio jau nebėra – ne todėl, kad tikitės jo sulaukti, o todėl, kad širdis dar nepasiruošusi paleisti?
Per Kūčių vakarą padengiau stalą dviems, nors žinojau, kad sėdėsiu vienas. Iš ąžuolinės sekcijos išėmiau
Zibainis
Uncategorized
010
Vaikštant prie ežero, mergančioji mergaitė pastebėjo laukinį žąsį, kuri atrodė, kad prašo pagalbos iš žmonių.
20251210, Šiaulių apylinkėse Šiandien prie Drūkšio ežero vaikščiodama pastebėjau šalčio pilną žąsį, kuri
Zibainis
Uncategorized
01.3k.
Vyras išėjo pas kitą prieš penkerius metus, o dabar prašo tapti motina jo sūnui. Mano atsakymas jį pribloškė
Aš padėjau puodelį ant stalo ir išgirdau telefono skambutį. Numeris nežinomas, bet skambėjo taip atkakliai
Zibainis
Uncategorized
021
Nuotraukoje esantis žmogus
20251209, penktadienis Kai mano draugė Aistė sukako pusantro dešimties metų, ją šokiruodamas faktas
Zibainis
Uncategorized
0878
Pamokiau ir vyrą, ir anytą, ir svainę: „Kur mano vakarienė, Laura? Klausiu, kur maistas?!“ – o aš net galvos į jo pusę nepasukau. Visą dieną lakščiau po poliklinikas, vaistus ieškojau, o jis tik pinigais mojuoja ir nori karšto sriubos lėkštės bei mano šypsenos. O svarbiausia – jam nė motais, kad dukra verkia ir serga. Anyta mano, kad esu bloga šeimininkė, svainė skundžiasi, jog visus „spinduliuoju“ savo motinyste. O mano tėvai ragina kentėti – juk „moters pareiga“. Tačiau vieną dieną kantrybė baigėsi: kai vyras nuskriaudė mūsų dukrytę, įjungiau vaizdo kamerą ir padėjau tašką visų jų žaidimuose. Ne tik išėjau, bet ir atėmiau iš jų ramybę, garbę ir teisę auklėti mane iš viršaus. Dabar man – ramybė, jiems – pamoka visam gyvenimui.
Pamokiau vyrą, anytą ir svainę Kur mano vakarienė, Vismantė? Klausiu, kur maistas?! Vismantė net galvos
Zibainis
Uncategorized
0109
Sergejus nupirko gražiausią gėlių puokštę ir išskubėjo į pasimatymą: stovėjo prie fontano nuotaikingas, rankose laikydamas puokštę, bet Lėsės nesimatė. Jis paskambino jai – niekas neatsiliepė. „Gal vėluoja?“ – pagalvojo ir bandė dar kartą. Galiausiai Lėsė atsiliepė: „Mums baigta! – Kodėl? – dėl tavo puokštės!“ – „Kas negerai su puokšte?“ – nesuprasdamas paklausė Sergejus…
Saulius nupirko gražiausią gėlių puokštę ir išskubėjo į pasimatymą. Pakilios nuotaikos jis stovėjo prie
Zibainis
Uncategorized
0115
Oksana netikėtai grįžta pas mamą ir sesutę Ganutę Naujametėms šventėms – norėjo padaryti staigmeną, todėl niekam nepranešė apie savo kelionę. Moteris prieina prie namų ir pasibeldžia į duris. Po akimirkos į glėbį puolė džiugiai nusiteikusi sesutė! Diena prabėga akimirksniu: kartu su sese pjausto salotas, o mama jau gamina Oksanos mėgstamiausią patiekalą – prancūzišką mėsą. – Jaučiau, kad tu grįši, – nusišypso mama, – bet maniau, jog šiemet ne viena būsi… Ar po Igno vis dar nesusidraugavai su niekuo? – Ne, mama… – nusijuokia Oksana. Ir staiga suskamba telefonas. Oksana pažvelgia į ekraną – ir iš nuostabos net atsisėda!
Klausyk, turiu tau papasakot visai smagią istoriją, kuri neseniai nutiko mano draugei Ramintai.
Zibainis
© 2026 Zibainis