Uncategorized
0170
Durys, kurių daugiau niekada neatsidarysiu
Durys daugiau neatversiu „Mama, atverk duris! Mama, prašau!“ – sūnaus kumščiai barškino į metalinį paviršių
Zibainis
Uncategorized
0101
Dešimt metų tuščiai
— Kas tu čia plepa, Raminta?! — sušuko Gintarė, griebdama nuo stalo puodelį su atšalusia kava. — Dešimt metų!
Zibainis
Uncategorized
0666
Pranašystė
– Nu ką, pyksti ant manęs? Pamatysi, ten tau patiks. Jūra, paplūdimys, saulė… – kalbėjo Irena ir
Zibainis
Uncategorized
051
Nepakviesta šventė
Vakarėlis be pakvietimo Dalia Juozapaitė bandė prieš veidrodį trečią tą vakarą dėvėtą suknelę, kai iš
Zibainis
Uncategorized
0233
Niekada daugiau
Viskas baigėsi Po darbo Gytė užsuko į parduotuvę. Virti nebuvo jokio noro, bet Austėją pavalgyti reikia.
Zibainis
Uncategorized
075
Nieko nesakiau nė vienam
— Lina Petrovna, kaip jūs taip galėjot? — pykstamai šaukė kaimynė Valerija, plačiu koridoriu plakdama rankomis.
Zibainis
Uncategorized
072
Svečių nebeliko, bet nuoskauda liko
„Svečiai išėjo, o pyktis liko“ „Mama, ką tu čia kalbi?!“ – Gabija sūgrino nešvarų lėkštę į kriauklę taip
Zibainis
Uncategorized
034
Nieko nesakiau nė vienam
„Lietai nieko nesakė“ „Lidija Petraitienė, kaip jūs galėjote taip nutylėti?“ – pykčiu šaukė kaimynė Valerija
Zibainis
Uncategorized
0187
Svečių nebeliko, bet įskaudinti jausmai liko
Svečiai išėjo, o įžeidimas liko „Mama, ko tu taip kalbi?“ – Rūta įmetė nešvarų lėkštę į kriauklę taip
Zibainis