Praėjo dvylika metų, kai kalbėjausi su tėvu. Neseniai jis atsiuntė atviruką su vienu vieninteliu žodžiu…
Dvylika metų atgal. Jurgiui buvo dvidešimt dveji. Ką tik baigė teisę.
Vienas žodis viską pakeitė. „Atsiprašau“. Stebuklingas žodis, lyg raktas užkeiktam spynstui.
Atleidimas suteikia antrą šansą. Meilė – jėgą jį panaudoti.
Dažai po nagais neišsisiurbė. Jurgis trindė rankas muilu, tarsi norėdamas ištrinti prisiminimus. Veltui.
Vanduo buvo šaltas. Deginančiai šaltas. Kaip tą dieną – prieš dvylika metų.
Paštininkas atnešė atviruką anksti rytą. Jis gulėjo ant stalo, lyg laikinai uždegta bomba. Jurgis bijojo net paliesti.
Tėvo rašysena. Pažįstama. Tvarkinga, lyg teismo nuosprendžio raidės.
Ant nugarėlės – vienas vienintelis žodis. „Atsiprašau“.
Ir viskas. Daugiau – nieko.
Dvylika metų atgal. Jurgiui buvo dvidešimt dveji. Ką tik baigė teisę.
Tėvas sėdėjo kabinete. Peržiūrėjo dokumentus. Pakėlė akis, pamatęs sūnų.
„Rytoj tave laukia Vytautas Kazimieraitis“, – tarė jis. – „Devintą ryto“.
Vytautas Kazimieraitis. Tėvo partneris. Žinomas advokatas.
„Tėti, mums reikia pasikalbėti“.
Tėvas atidėjo popierius. Įdėmiai pažvelgė. Susiraukė – tarsi kažką nujautė.
„Klausau“.
„Aš neisiu pas Vytautą Kazimieraitį“.
Pauzė. Ilga. Tyla skambėjo ausyse.
„Nesuprantu“, – lėtai ištarė tėvas.
„Aš nenoriu būti teisininku“.
Žodžiai kabojo ore. Sunkūs, kaip akmenys.
Tėvas atsistojo nuo stalo. Priėjo prie lango. Atsisuko nugarą.
„O kuo nori būti?“
„Dailininku“.
Tėvas apsisuko. Veide – nuostaba. Paskui – pyktis.
„Dailininku?“ – pakartojo. – „Ar tu juokauji?“
„Ne. Rimtai“.
Jurgis prisiminė kiekvieną tų pokalbio žodį. Kiekvieną intonaciją.
„Penkerius metus mokiaisi teisės“, – niurnėjo tėvas. – „Penkerius metus!“
„Mokiaus dėl tavęs“, – atsakė Jurgis. – „Ne dėl savęs“.
„Dėl šeimos! Dėl ateities!“
Tėvas vaikščiojo kabinetu. Rankos už nugaros. Veidas raudonas, lyg po bėgimo.
„Dailininkai bado“, – murmėjo. – „Miršta skurd
