Tylus kaimas Žemaitijoje, apsuptas žalių kalvų ir kviečių laukų, buvo septyniasdešimtmečio Adomo namai. Nors jis jau senas, visi kaimo gyventojai žinojo, kad Adomas vienas turtingiausių ūkininkų. Jo žemės driekėsi plačiai, galvijai ganėsi gausiai, o pats vyras buvo gerbiamas ar bent jau pripažįstamas.
Tačiau turtas neužpildė tuštumos. Prieš dešimt metų Adomas neteko pirmos žmonos, Onos, tvirtos moters, kuri pagimdė jam tris dukteris. Dabar jos ištekėjusios, užsiėmusios savo šeimomis, lankydavosi pas tėvą, bet jis vis tiek jautė, kaip kažko trūksta. Neturėjo sūnaus, kuris perimtų jo pavardę ir žemes. Ši mintis ėdė jo širdį, virto manija.
Nors plaukai balti, nugara sulenkta, Adomas tikėjo, kad likimas jam vis dar skolingas berniuką sūnų, kuris paveldės jo žemę, gyvulius ir išlaikys šeimos vardą. Būtent šis troškimas privertė jį priimti sprendimą, kuris sukrėtė visą kaimą jis vėl susituoks.
Jo pasirinkimas krito ant Dovilės, vos dvidešimtmetės merginos iš to paties kaimo. Jos šeima buvo varginga skolos augo, o jauniausias brolis sirgo, o vaistų jie negalėjo sau leisti. Dovilė buvo graži šviesus veidas, tamsūs ilgi plaukai, bet akyse sunkių dienų šešėliai. Jos tėvai, prispausti skolų, sutiko su Adomo pasiūlymu. Už nemažą pinigų sumą jie pažadėjo duoti dukrą į žmonas.
Dovilė nesipriešino garsiai. Ji nuryjo ašaras, žinodama, kad šis aukojimasis gali būti vienintelis būdas išgelbėti brolį. Prieš vestuves ji sėdėjo su motina prie žibalo lempos. Jos balsas drebėjo:
Tikiuosi, kad jis mane gerbs… Aš atliksiu savo pareigą.
Motina, nušluostydama ašaras, tik linktelėjo, negalėdama pasakyti nieko, tik suglebusi ją apkabino.
Vestuvės buvo kuklios, bet Adomas norėjo, kad visas kaimas matytų, kad jis dar tvirtas, kad gali turėti žmoną, kuri galėtų būti jo anūkė. Muzikantai grojo, kaimynai pilno bažnyčią ir kiemą, šnibždėjo, stebėdami, kaip pora keičiasi žadais.
Vargšė mergaitė, šnabždo moterys.
Pažiūrėk į jį, į tokį amžių… juokinga, tyčiojosi kiti.
Bet Adomas jų neklausė. Jis žengė šalia Dovilės išdidus, tikėdamasis, kad šis santuoka ne tik vedybos, bet ir įrodymas, kad jis dar gali turėti sūnų. Dovilė veidą sudėjo į mandagią šypseną, dėkojo svečiams, bet viduje jos širdis buvo pilna baimės.
Naktį, kai svečiai išsiskyrė, Adomo namuose vis dar kvepėja kepta mėsa ir degtinės kvapas. Adomas, apsirengęs geriausius rūbus, išsipylė taurelę vaistinio degtinio, kurį laikė jaunatviškos galios šaltiniu. Paėmė Dovilės ranką ir su šypsena tarė:
Šiąnakt pradedame naują gyvenimą, mano karaliene.
Dovilė priverstinai nusišypsojo. Ji sekė juo į miegamąjį, kur laukė didelė medinė lova. Žvakės metė ant sienų šokį besimainančius šešėlius.
Tačiau prieš naktį prasidedant, įvyko tragedija. Adomo veidas staiga iškreivėjo, kvėpavimas sutrūko. Jis suspaudė krūtinę, suirto ir sunkiu smūgiu nuvirto ant lovos.
Adomai! Kas nutiko? Dovilė sušuko, balso drebulys.
Ji puolė prie jo, kratė, bet jo kūnas jau buvo sustingęs, veidas blyškus. Tylos ir mirties kvapas užkibo ore.
Dovilė šaukė pagalbos. Kaimynai ir giminaičiai, dar nepakėlę rankų nuo vestuvių stalo, lietėsi į namus. Jo trys dukterys, apsivilkusios gedulo juodais drabužiais, įbėgo į kambarį ir pamatė Dovilę verkiančią šalia mirusio tėvo.
Griausmas, verksmai, košė. Adomą nugabeno į ligoninę, bet gydytojai tik sukrėtė galvomis:
Mirtinas širdies priepuolis. Jo širdis neištvėrė krūvio.
Taip sudužo Adomo svajonė apie sūnų.
Gandai sklido greičiau negu aušra. Per kelias valandas visas kaimas žinojo. Žmonės susibūrė, šnibždėjo, kai kurie gailėjosi, kiti tyčiojosi.
Net nesuspėjo jai duoti sūnaus, kalbėjo.
Likimas yra teisingas.
Vargšė mergina našlė dar prieš tapti žmona.
Dovilė tylėjo. Jos ašaros išdžiūvo, širdis atšalo. Ji prisiminė žodžius motinai atliksiu savo pareigą ir pajuto, kaip jie skamba kaip juokingas, bet kart
