Priešais mūsų langus gyveno broliai Donatas ir Pijus. Aš su jais ypatingai nesidraugavau, tačiau kieme dažnai kovodavome su variniais kardais. Kardų galus tepėm derva, kad iš karto matytume, kas kurį pirmas palietė. Kai aš laimėdavau, Donatas ir Pijus grįždavo namo išterlioti derva ir vos tik jie įžengdavo į butą, pasigirsdavo jų motinos balsas:
– Vėl mušėtės su tuo iš pirmo numerio!
„Iš pirmo numerio“ – taip vadino mane.
…1941 metų žiemą Donato ir Pijaus aš retai sutikdavau.
Mieste dingo šviesos. Tramvajai įstrigo sniege. Buvo patys žiauriausi apgulties laikai.
Kartą, žiūrėdamas pro langą, pamačiau Donatą ir Pijų. Jie ėjo per kiemą link vartų, tempdami rogutes. Paprastas rogutes. Tuščias.
„Kur jie traukia, juk ne važinėtis?“ – pagalvojau.
Po poros dienų vėl pamačiau juos su tuščiomis rogutėmis, o dar po kelių dienų…
Kartą sutikau juos išeinančius pro vartus.
– Kur einate? – paklausiau.
– Turim reikalų, – paslaptingai atsakė broliai.
Palydėjau juos žvilgsniu. Jie ėjo šaligatviu link Mindaugo tilto, abu maži, su juokingai styrojančiomis kepurių auselėmis, spalvotomis pirštinėmis. Pirštines jiems greičiausiai dar prieš karą mama numezgė – baltos eglutės ir kryžiukai. Berniukai laikėsi virvute, ir iš tolo pirštinės atrodė spalvingos ir stebuklingos. Po minutės apie brolius pamiršau – turėjau savų rūpesčių.
Visgi netrukus atsitiktinai sužinojau, kur jie keliauja.
Jų motina dirbo Antakalny, penkių kilometrų nuo namų atstumu, ir kasdien lėtai eidavo šį kelią maždaug dvi valandas. Ji grįždavo iš darbo pavargusi ir sėdėdavo ant sofos, ištiestis kojas, kad atsigautų. Donatas ir Pijus nuimdavo jai batus ir atnešdavo dubenį su karštu vandeniu. O vėliau nusprendė važiuoti į Antakalnį – pasitikti mamą su rogutėmis.
Motina juos pirmą kartą pamatė Didžiojoje gatvėje, jie stovėjo greta, sušalę, antakiuose šerkšnas, trepsėjo, įtemptai žvelgdami į miglotą gatvės tolumą. Supyko: „Kur jūs?! Kam to reikia?!“ Bet Donatas – jis buvo vyresnysis – žiūrėjo į motiną ir griežtai pasakė:
– Sėskis.
Motina sutriko, puolė į ašaras, apkabino sūnus, bet jie išslydo iš jos glėbio, o jaunesnysis – Pijus – tvirtai pakartojo, „Sėskis, mama“.
Motina atsisėdo, bet kai jie pasiekė namus, ji jautė, kad pavargo dar labiau nei būtų pėsčiomis ėjusi. Visą kelią jaudinosi, norėjo keltis, nerimavo, ar jos vaikams ne per sunku.
Kitą dieną jie vėl laukė jos prospekte. Tuomet motina ant jų supyko, pasakė, jog kvailioja, bet Donatas paėmė ją už pečių ir įsodino į rogutes. O kai grįžo namo, motina nustebo, kad pirmą kartą po sunkaus darbo dienos kojos neskaudėjo, ir vėl ašaros užliejo akis, bet ji niekam jų neparodė.
Motina sakė sūnums, kad turi viršvalandžių, jog grįš vėlai ir kad jų laukti nereikia. Bet sūnūs vis tiek laukdavo įprastoje vietoje, o motinai gėda buvo, nes melavo – viršvalandžių neturėjo.
Ji jų gailėjo ir nusprendė eiti kitu keliu – per Statytojų tiltą. Du kartus Donatas ir Pijus grįžo namo vieni. Trečią kartą motina pamatė prie Statytojų tilto su rogutėmis tik Donatą. Išsigando ir iš toli sušuko:
– O kur Pijus?
– Jis laukia su kitomis rogutėmis prie Mindaugo.
Jie vežiojo mamą visą žiemą. Kai prasidėdavo apšaudymas, bėgdavo į slėptuvę, o rogutės likdavo po vartais. Apšaudymui pasibaigus, motina važiuodavo toliau. Broliai atvykdavo iki namų ir kaimynai jiems nusilenkdavo su pagarba, o kiemsargė netgi pradėjo Donatą vadinti ne Donatu, o Domu.
Jie išgyveno visą apgultį ir badą, ir man visada atrodė, kad kitaip ir negalėjo būti, nes jie trys labai mylėjo vienas kitą.
Gyveno priešingame name, tiesiai prieš mūsų langus, du broliai.
