Per vieną valandą.
Tačiau šuo neišsigando ir neleido praeiti. Jis pažemino save, priglaudė ausis, priartėjo prie Saulės – atsargiai sukando jos kelnių kraštą ir traukė ją paskui save…
Nebeskaudėjo nieko, tik siela… Saulė nesuprato, kur dabar buvo ir kas iš tiesų su ja nutiko.
Ji dairėsi aplinkui, tačiau priekyje, aukščiau, žemiau ir už jos nebuvo nieko, beveik nieko… Aplink ją tvyrojo tankus, pilkas rūkas.
– Sveika atvykusi į amžinybę, – tyliai, viliojamu balsu tarė kažkas.
Ir Saulė prisiminė, ji prisiminė viską! Kaip jos automobilis tapo nevaldomas, kaip išlėkė į griovį, kaip vartėsi ore ir tas paskutinis, galingas smūgis, kuris nutraukė jos gyvenimą.
– Bet aš negaliu! – šaukė ji. – Namuose liko vyras ir sūnus, mano mama labai serga. Aš jiems reikalinga!!! Padėk man! Padėk man sugrįžti!!! Aš tau atiduosiu viską, ko tik panorėsi!
– Įdomus pasiūlymas… – Saulė beveik fiziškai pajautė nematomą šypseną. – Aš tau padėsiu. Bet žinok, beveik esu tikras, kad pati sau net nepadėsi. O ir atsiskaitymas už tai bus baisus. Patikėk man, aš žinau, koks žiaurus būna pragaras…
– Meldžiu tavęs, kas tu bebūtum, pa-dė-k!!!
– Na gerai, man tai pačiam įdomu… Aš padalinsiu tavo sielą į keturias lygias dalis. Trys dalys liks tau, o ketvirtą aš paliksiu kaip užstatą. Aš duodu tau tiksliai valandą. Bet kažkas man sako, kad pati savęs blogai pažįsti…
Saulė išėjo į kiemą, ji skubėjo – reikėjo spėti prieš vakaro spūstis. Sūnus lankėsi pas anytą sode, šiandien reikėjo jį pasiimti.
Prie mašinos sėdėjo susivėlęs, nepatrauklus paukštis. Varnas laikė sužeistą sparną ir skubiai, sunkiai pasvirduliavo link Saulės.
– Ar važiuojate? – pribėgo susijaudinusi kaimynė. – Pavežkite mus su varnu iki veterinarijos, aš atsilyginsiu. Juk žus…
Bet Saulė labai skubėjo…
– Išsikvieskite taksi, – atsakė ji. – Dabar neturiu laiko sužeistiems paukščiams.
Varnas desperatiškai žiūrėjo jai į akis, veržėsi po kojomis, neleido praeiti. Bandė kažką šaukti, grūmėsi, bet tik dar labiau erzino.
Apsistumdžiusi paukštį su koja, Saulė įsėdo į mašiną, užvedė variklį ir staiga išvažiavo. Už jos pasimetusi liko kaimynė – varnas išnyko, tarsi ištirpo jos akyse…
Atokioje degalinėje Saulė prisipylė degalų ir jau buvo pasiruošusi sėsti į mašiną, kai jai pasitaikė liktis benamis, liesas šuo. Su kaltu vizgindamas uodegą, prašėsi į akis ir bandė pakviesti jai sekti paskui save.
– Dingk! – užrėkė Saulė.
Tačiau šuo neišsigando ir neleido praeiti. Jis pažemino save, priglaudė ausis, priartėjo prie Saulės – atsargiai sukando jos kelnių kraštą ir traukė ją paskui save.
Į nosį trenkė šlapio ir purvino šuns kvapas, už šuns ausies Saulė pastebėjo blusą…
– Išnyk! – su pasišlykštėjimu sušuko Saulė.
Ir kojos smūgis nubloškė šunį į šalį. Spaudžiant netikėtai suskaudėjusią pusę, moteris užsidarė automobilį ir, užkirtusi vargšą šunį, nuvažiavo…
*****
Ne sumažindama greičio, kelyje nusivalė rankas antibakterinėmis servetėlėmis. Fu! Trūksta tik kokios užkratos pasigauti: šuo ar paukštis – tikras užkratas.
Kelyje jau skubėjo žmonės, visi lėkė – kas kur, kas iš kur. Saulė atsipalaidavo ir pridėjo greičio. Tik galutinai atsipalaiduoti nepavyko…
Kelio vidury sklandė kačiukas! Mažas, dulkėtas, baltas kamuoliukas – jis buvo pastebimas iš toli. Saulė tarsi matė jo prašančias akis – jos tiesiog šaukė. Šaukė, kukliai prašė, meldė išgelbėti!
Saulė papurtė galvą ir suprato, kad jai pasivaideno. Ji negalėjo matyti katės akių. Lėkte praskriejo pro kačiuką ir žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį…
Kačiukas pakilo, atsisėdo ant užpakalinių letenėlių ir prašančiai sudėjo priekines ant krūtinės.
– Žus gi, vargšelis! Kodėl jį patraukė už miesto, į judrų kelią?
Viduje kažkas susigraužė ir nedrąsiai paprašė jos grįžti, pasiimti mažylį – nors tam, kad tiesiog išnešti už kelio. Bet ne, laiko visiškai nėra…
Saulė pažiūrėjo į laikrodį – 58 minutės nuo tada, kai išėjo iš namų, koks čia kačiukas, jai pačiai visiškai nėra laiko gyventi! Bet galiausiai vis dėlto atsisuko…
Kačiukas skubėjo paskui ją – mažas, vargšelis, jis desperatiškai bandė pasivyti mašiną. Bet kaip galėjo dėl greičio ją prilygti.
Išmetusi mintis apie šį kačiuką iš galvos, Saulė sutelkė dėmesį į savo tolesnį kelią. Ji turi savo reikalų ir visiškai neturi laiko tiems gyvūnams.
Apie paukščius, šunis ir mažus kačiukus tegul pasirūpina kas nors kitas, o ji tegul palieka ramybėje.
Po dviejų minučių automobilis ėmė slysti… Grimzdama į tankų, pilką rūką, Saulė išgirdo šiurpią, džiugią kikeniavimą, o tada tas pats balsas prakalbėjo:
– Ir kodėl jūs, žmonės, visada kaltinate dėl visko mane? Ar aš dabar kuo nors buvau kaltas? Aš net pabandžiau padėti, daviau tau net tris nuostabias galimybes – tiesiog šiek tiek užtrukti kelyje.
Ką tau kainavo pavežti paukštį į kliniką, eiti paskui šunį, juk jis taip kvietė tave… Sustoti, pristabdyti akimirkai, pasiimti kačiuką su savimi?
Balsas vėl nusijuokė, tačiau jau buvo be džiaugsmo, jame atsirado kartėlis:
– O juk tai tu pati bandai save sustabdyti! Paukščio, šuns, kačiuko pavidalu – trys tavo sielos dalelės… Ar prisimeni?
Saulė linktelėjo, taip – ji prisiminė. Kaip pati save prašė, kaip maldavo, kaip bandė bent minutei sustoti, užtrukti. Tačiau ne, ji per daug skubėjo gyventi ir nenorėjo įsileisti į šį gyvenimą nieko kito.
Tik tie kiti net nesistengė įsiskverbti į jos brangų gyvenimą – jie norėjo Saulę išgelbėti, nors iš šono tai atrodė visai kitaip.
O balsas tęsėsi:
– Nesijaudink, tokia tu ne viena. Daugelis prašė suteikti dar vieną šansą, o aš visuomet daviau tris, tačiau tai nepadėjo. Per šimtmečius tik keli žmonės negrįžo į mano pragarą, ir žinai ką – aš tik esu laimingas, kada žmonės toliau gyvena, o jų likimas pradeda keistis. Ketvirtąją sielos dalį atiduodu jiems atgal be jokio apgailestavimo.
Saulė pabandė dar kartą paprašyti, tačiau iš rūko link jos išsitiesė gauruotos, baisios, nagais apsišarvavusios rankos…
P.S. Kiekvieną kartą, praeidami pro tą, kuriam reikia pagalbos, pamąstykite… Galbūt tai jūsų pačių sielos dalelė bando jus sustabdyti, įspėti ir apsaugoti nuo baisiausio. Juk ji jau žino, kas jūsų laukia priešakyje…
Visas per vieną valandą.
