Atsisėdęs ant laiptų, Viktoras sunkiu žingsniu pakilo į savo aukštą. Stabtelėjo minutei. Koją, kurią jis susilaužė prieš penkerius metus, vis dar skaudėjo.
Įėjimas, durys, uždarymas ir – akimirką stovėjimas tyloje tamsoje.
„Jau tiek ilgai…“ – pravėręs duris, įleido šviesą į kambarį.
Viktorui pasirodė šypsena. Jam patiko tyliai atrakinti duris ir netikėtai pasirodyti Liubytės akiratyje, ją pabučiuoti, nors žmona net ir iš virtuvės pastebėdavo jo grįžimą.
„Kodėl nepaskambinai?“ – ji vis kas kartą klausdavo, veido bruožais šypsodamasi.
Viktoras sukryžiuotas rankas priglaudavo žmonai prie nosies, kur buvo išmėtytos strazdanos.
„Nusivilk, nusiplauk rankas“, – atsakydavo Liubytė tvirtu tonu, nors jos akys švytėdavo juoku.
Viktoras dabar giliai atsiduso, grįžo iš šiltų prisiminimų į šaltą dabartį. Nusivilko striukę, švelniai pastatė batus. Pakeitęs drabužius ir atlikęs kasdienį ritualą, įėjo į virtuvę ir atsisėdo ant taburetės. Vakarieniauti? Apetito nebuvo, ir nieko paruošto.
Anksčiau tereikdavo atsidaryti šaldytuvą, pasiimti gabalėlį sūrio, dešros ar pyrago. O tada išsisukti nuo žmonos, kuri pypseno: „Viktorai! Visai kaip vaikas… palauk šiek tiek!“, grasindama rankšluosčiu.
Viktoras klouniškai išsisukdavo. Jiedu kartu juokdavosi…
Vyras žvilgtelėjo į tamsią virtuvę. Šviesos jis taip ir neįjungė. Tai, ko jam reikėjo, jis matė ir taip. Pravėręs šaldytuvą, rado keletą kiaušinių, duonos. Šaldiklyje – sviestas ir šaldyta višta.
Viktoras mokėjo gaminti. Išmoko dar prieš vedybas, gyvendamas bendrabutyje. Bet jam nesinorėjo įjungti šviesos ir pažvelgti į virtuvę, kurioje stovi jų ilgai rinkti baldai su Liubyte.
Viktoras uždarė šaldytuvą. Nieko nesuvalgęs, patraukė į kambarį ir įsitaisė ant sofos. Miegoti? Per anksti. Tiesiog atsigulti jis galėjo, bet žinojo, kad vartysis iki vidurnakčio.
Pažiūrėti televizorių? Kas ten bus įdomaus…
Viktoras sėdėjo ant sofos, vėl nardęs į prisiminimus.
Vestuvės. Pirma jų Kūčių naktis. Dieną prieš Kūčias Viktoras parsivežė eglutę.
„O kur tavo žaislai?“ – paklausė žmona.
„Žaislai…“
Žaislų jis neturėjo. Baigęs universitetą, pradėjo dirbti, suvokė, kad inžinieriaus alga buto nenupirksi, todėl pakeitė darbą. Sutaupė, nusipirko ir pasidarė remontą. Bet iki eglutės žaislų taip ir neprisikapstė.
Žmona nusišypsojo.
„Viskas gerai.“
Iš virtuvės buvo atnešti riešutai ir folija. Liubytė kruopščiai suvyniojo riešutus į foliją, o tada pridėjo kabliukų, ir greitai eglutė buvo papuošta.
„Tai darydavo močiutė kaime“, – paaiškino ji vyrui.
Vėliau jie nupirko žaislus, bet keletas tų pirmųjų riešutų vis dar buvo ten, saldainių lėkštėje.
Viktoras pažvelgė į vazelę, kurią apčiupinėjo tamsoje, kai staiga išgąsdino ryškus telefono skambutis.
Pasijutęs kaip pamišęs, nustėręs stovėjo. Bet žmonos telefonas tebeskambėjo.
Neįtikėtina. Juk penkerius metus joks telefonas negalėtų laikyti įkrovos! Tačiau skambutis nesiliovė.
Viktoras greitai pašoko, grimzdamas nuo kojos skausmo ir priėjėjo prie vazelės. Pakėlė telefoną, priglaudė prie ausies ir su aimana paklausė:
„Hallo? Kas ten?“
Skambutis nutilo. Triukšmo laiduose nesigirdėjo. Bet tylos nebuvo – kažkas lyg alsavo.
„Liubyte?“ – suabejojo Viktoras, jausdamas, kad pametė protą.
Ir štai sugrojo melodija bei senos dainos žodžiai:
„Tikriausiai kitame gyvenime, kai tapsiu katinu…“
Viktoras atitraukė telefoną nuo ausies. Jis žvelgė į jį. Eilutė kartojosi be sustojimo, o jis negalėjo paspausti išjungimo mygtuko, kurio ir būti negalėjo!
Ir staiga – antras vakaro siurprizas – pasigirdo garsas. Jei jo televizorius būtų įjungtas, jis nekreiptų dėmesio į tą miauktelėjimą. Bet tai buvo tikras garsas, visai arti, lyg iš laiptinės.
Verkė katinėlis.
Telefonas nutilo kaip tik tada, kai išgirdome pagalbos šauksmą.
Vyras pažvelgė į mirusį aparatą, švelniai padėjo jį atgal į vazelę ir išėjo į koridorių. Ten įjungė šviesą ir prisimerkė.
Viktoras laukė minutę, kol akys prisitaikys, bandydamas nugirsti kažką daugiau. Tačiau iš už durų daugiau nieko nesigirdėjo.
Negalėjo gi visa tai būti iliuzija? Skambutis. Šauksmas. Ir ne šiaip šauksmas, bet karštliginis pagalbos prašymas.
Viktoras atidarė duris.
Kilime gulėjo mažas kačiukas, oranžinis kaip Liubytės veido strazdanos. Kaip ugniniai jo žmonos plaukai, kai ją partrenkė mašina praėjusiais penkeriais metais.
Viktoras pasilenkė ir pakėlė mažiuką. Tas išliejo tylų miauktelėjimą, neturėdamas jėgų daugiau.
Viktoras sustojo kaip pakirstas. Katinėlis dar kartą miauktelėjo – padėk!
„Viešpatie… Stoviu čia kaip kvailys!“
Viktoras uždarė duris ir nulėkė į virtuvę. Įjungė šviesą, padėjo kačiuką ant stalo. Ištraukė rankšluostį ir pernešė jį ant jo.
Ką dabar daryti? Neturėjo jis kačių, ir tikrai ne tokių išsekusių!
Vandens nori, suprato vyras. Prileido į lėkštelę vandens, padėjo šalia katinėlio, bet tas pats paeiti negalėjo. Viktoras kantriai girdė jį šaukšteliu. Daugybę praliejo, tačiau kažkas vis tiek atsidūrė burnytėje.
O kas toliau? Viktoras pagavo telefoną. Laimei, buvo internetas!
Po pusvalandžio jis žinojo, kaip elgtis.
„Tu tik pailsėk čia, aš tuoj“, – sakė jis kačiukui, perkėlęs rankšluostį į dubenėlį, kuriame anksčiau buvo minkomas faršas.
Viktoras nubėgo į artimiausią parduotuvę, kur dar dirbo pardavėjai, ir nupirko pieno bei maisto. Grįžęs jis vėl pasitikslino dėka interneto ir pradėjo girdyti ir šerti radinį. Tuo tarpu sužinojo, jog į pagalbą jam atėjo kačiukė.
Kačiukė!
„Tikriausiai kitame gyvenime, kai tapsiu katinu…“, – prisiminė Viktoras.
Jis žiūrėjo į kačiuką, kuris po jo neapsukrių rūpesčių atrodė geriau, ir paguldė mažylę ant sofos.
„Rytoj viską. Vyksime į veterinarus, klausysime gydytojų nurodymų dėl tavo sveikatos. Maudysiu tave. O dabar ilsėkis, Liubyte…“