Loša, mieloji, kada gi greitoji atvyks? Temperatūra beveik keturiasdešimt, niekaip nenusileidžia… – Visos brigados šiuo metu užimtos, – pavargusiu balsu atsakė moteris. – Laukite. Vos sulaikydama ašaras, Kšiūta padėjo ragelį ir nuskubėjo prie dukters. Mažoji Saulutė gulėjo ant sofos, lengva antklode užklota, sunkiai kvėpuodama. Penkiametės mergaitės kūnas degė nuo karščio, temperatūra nenorėjo leistis, grėsmingai artėjant link keturiasdešimties laipsnių. Skambutis į duris nuskambėjo netikėtai garsiai. Kšiūta pašoko, vos nenukrito, ir nubėgo prie durų. – Temperatūra mažėja, “trisdešimt aštuoni” veikia. Kūdikis abipus švokščia. Aš rekomenduočiau hospitalizuoti, – aukštas, žilaplaukis vyras pavargus trynė smilkinį, stebėdamas, kaip jauna slaugytoja deda švirkštą į sterilizacinį. – Ar namie nesusitvarkysime? – Nesusitvarkysite. Vyksime į ligoninę, stebėsime. Kšiūta su pasu ir daiktų krepšeliu išėjo į koridorių: – Dabar apsirengsime Saulutę ir… O, kas jūs toks? Į atviras duris įėjo greitoji: stambus, barzdotas keturiasdešimties metų gydytojas, lieknas trisdešimt dvejų metų paramedikas su akiniais ir dėžute, bei strazdanotas, raudonplaukis praktikas. – Ar greitąją kvietėte? – paklausė barzdotas gydytojas. – Taip, bet… Juk buvo kitas gydytojas, – sumišusi sakė Kšiūta. – Koks dar kitas? – įsiterpė jaunas praktikas. – Na, aukštas toks, žilaplaukis. Jis sumažino Saulutės temperatūrą ir sakė, kad reikia į ligoninę važiuoti, – sutrikusi kalbėjo jauna moteris. Gydytojas su paramediku apsikeitė žvilgsniais: – Simanavičius! – Dvi brigados prie vieno iškvietimo? – nustebo praktikas. Barzdotas gydytojas kreipėsi į jauną moterį: – Aprenkite mergaitę. Nukeliausime į ligoninę. Kšiūta grįžo į kambarį. Nustebęs praktikas paklausė gydytojo: – Ar net neapžiūrėsime? – Simanavičius niekada neklysta! – Koks gi tas Simanavičius toks? Paramedikas prunkštelėjo: – Simanavičius – geriausias specialistas greitojoje… buvo. Jį net į Vilnių kvietė nuolat, bet jis vis atsisakydavo. Sakydavo, kad jo darbas žmones gelbėti, o ne kabinetuose pirtyti. Prieš metus Simanavičiaus komanda važiavo į skubų iškvietimą. O kažkoks kvailys nusprendė prieš greitąją pralįsti. Paramedikas nutilo, akis nuleido į grindis. Barzdotas gydytojas pataisė jam pečius ir tęsė: – Žodžiu, toje avarijoje niekas neišgyveno. O po keturiasdešimties dienų mieste prasidėjo keisti dalykai. Gatvėje gauja jaunuolį perdūrė. Į dispečerinę buvo gautas anoniminis skambutis: dūrimas kepenų srityje. Tąkart budėjome mes. Atvykome. Jaunuolis, kuris buvo perdurtas, gulėjo ant asfalto, su tvarsčiu, o lašelinę kažkoks vyras laikė. Mes prie vyro, kas pirmąją pagalbą suteikė? Vyras galvą kraipo, sako: “Gi greitoji tai buvo kątik, gydytojas toks aukštas, žilaplaukis ir slaugytoja jaunutė su juo. Jie pagalbą ir suteikė, lašelinę uždėjo. Žilaplaukis sakė laikyti taip… Aš tik trumpam atsisukau, pažiūrėjau į vaikiną: kvėpuoja-nekvėpuoja. O čia atvykote jūs. O žilaplaukis kur?” O mums oda skruzdėm nuėjo. Nes pagal apibūdinimą, tai Simanavičius su savo komanda pirmąją pagalbą suteikė. Vaikiną į ligoninę nuvežėme, kortelėje paminėjome, kad pirmoji pagalba iki mūsų atvykimo suteikta. Apie Simanavičių nutylėjome. Tik vėliau apie jį stotyje atvirai pradėta kalbėti. O tą dieną buvome šoke. – Juk niekas mumis nebūtų patikėjęs! – prunkštelėjo paramedikas. Barzdotas gydytojas pataisė fonendoskopą ir tęsė: – Po poros dienų darbininkas sandėlyje nukrito: insultas ir galvos trauma. Kol miesto greitoji atvažiavo, “aukštas, žilaplaukis gydytojas ir jauna slaugytoja” pirmąją pagalbą suteikė: lašelinę pastatė, deguonį davė ir diagnozę nustatė. “O paskui išnyko, lyg per žemę prasmego.” – O apie gimdymą šviesofore prisimeni? – šypsojosi paramedikas, taisydamas akinius. – Ką, vaiduokliai ir gimdymą priėmė? – nustebo raudonplaukis praktikas. – Atidžiau su žodžiais, – surūgo gydytojas. – Nežinau, kuo “Simanavičiaus brigada” tapo, bet tikrai ne vaiduokliais. Greičiau miesto sargais angelais. – Atsiprašau… – praktikas paraudo. Net ausys užsidegė. – O ką ten dėl gimdymo? – Vėžė taksi vairuotojas moterį į gimdymo namus: trisdešimt ketverių metų, antras gimdymas, trisdešimt devynios savaitės. Sustojo prie šviesoforo, o čia priešlaikinis gimdymas prasidėjo. Taksi vairuotojas panikavo, paliko automobilį su įspėjimo šviesomis, paskambino greitajai, bet nežinojo, ką daryti, bėgiojo aplink automobilį ir šaukė: “Padėkite.” Dispečeris jam atsakė: “Nepergyvenkite, įjungite garsiakalbį, aš jums pasakysiu, ką daryti.” Bet vyras buvo isterijoje, nieko nesuvokė. Tuomet Simanavičius jam padėjo su savo slaugytoja. Vaikas gimė sėdmenimis į priekį, dar ir virkštelė aplink kaklą apsivijo. Jei ne jie, vaikas nebūtų išgyvenęs. Na, o tada jau greitoji atvyko, pasiėmė laimingą mamytę ir rėkiantį sveiką kūdikį. Kiek tokių atvejų per metus buvo – neprisiminsi. “Simanavičiaus brigada” pasirodo tik sunkiausiose. Jei ne Simanavičius, iki miesto greitosios atvykimo niekas iš tų pacientų neišgyventų. Štai tokie dalykai. – Esame pasiruošę. – Kšiūta su dukrele išėjo į koridorų. Barzdotas gydytojas paėmė iš moters krepšį su daiktais ir nusišypsojo mažylei: – Dabar viskas bus gerai!
Mergina, kada gi atvyks greitoji pagalba? Temperatūra beveik keturiasdešimt ir nekrenta.
