Aiškiai ir tiesiai: Nenoriu vyro, kurį turėčiau vilkti paskui save!

Aš esu Jūratė Žemaitienė, gyvenu Kaune, kur Nemunas teka per miestą. Su Pauliumi esame kartu beveik trejus metus, o paskutinius metus dalinomės viena pastoge. Pažįstu jo šeimą, o jis – mano. Pavasarį abu pradėjome dirbti ir pradėjome planuoti bendrą ateitį: kalbėjome apie vestuves, vaikus, ateitį, kuri atrodė tokia artima ir tikra. Tačiau visa tai sugriuvo vieną juodą dieną birželio pradžioje, kai Pauliaus gyvenimas subyrėjo į šipulius. Jo mama staiga ir negailestingai mirė. Grįžtant iš darbo, ji susmuko gatvėje nuo širdies smūgio ir mirė pakeliui į ligoninę. Smūgis buvo triuškinantis, skausmas – nepakeliamas visiems.

Aš neatsitraukiau nuo jo nė per žingsnį. Paulius – vyras, kurį myliu, su kuriuo nusprendžiau susieti savo gyvenimą. Buvau šalia, dalinausi jo bemiegėmis naktimis, nušluosdavau ašaras nuo jo skruostų, tylėdama kentėjau, kai jis bandė skandinti skausmą alkoholiu, vieną po kitos ištuštindamas stiklines. Suspaudžiau jam ranką, kol jis krito į nevilties bedugnę, į tamsią prarają, kur nebuvo šviesos. Net kai jis mane varydavo, šaukė, kad nenori, jog matyčiau jo trapumą, aš likdavau. Negalėjau jo palikti vieno šiame pragare. Jis buvo viskas, ką turėjau, ir buvau pasiruošusi dalintis jo skausmu kartu su juo.

Bet mėnesiai eina, o Paulius vis tas pats – palaužtas, pasimetęs. Jis užsidaręs keturiose sienose, atsiskyręs nuo pasaulio. Nesusitinka su draugais, ištisas dienas su manimi nešnekasi. Ką besiūlyčiau – išeiti, atsipalaiduoti, gyventi toliau – jis tik numoja ranka, tylia žvilgsniu, įsmeigtu į niekur. Dienas leidžia namuose, žiūrėdamas į vieną tašką, nieko neveikdamas. Jis net paėmė neapmokamų atostogų, nors rizikuoja prarasti darbą visam laikui. Nežinau, kaip jį ištraukti iš šios keturių sienų kloakos. Suprantu, kokia tai netektis – prarasti motiną, bet atrodo, kad jis mirė kartu su ja. Kai bandau sakyti, kad gyvenimas tęsiasi, kad reikia kovoti dėl gyvųjų, jis man atsako: „Tu bejausmė, ciniška!“ Galbūt jis teisus, bet negaliu negalvoti apie kitą dalyką.

Kas, jei tai nėra mūsų išbandymų pabaiga? Gyvenimas juk negailestingas – priešakyje mūsų laukia naujos nelaimės, nauji smūgiai. Jei kaskart įklimps į neviltį kaip sausa šakelė, kaip mes susitvarkysime? Jei visada reikės būti ta, kuri tempi viską ant savo pečių, tiesiog neištversiu. Ir nenoriu tokios lemties! Man reikalingas vyras – stiprus, patikimas, su kuriuo dalinsimės gyvenimo sunkumus, o ne tas, kurį turėčiau tempti su savimi kaip sunkų krovinį. Pavargau būti jo atrama, jo gelbėjimosi ratu, kol jis paskendęs savo ašarų jūroje net nebando išsikrapštyti.

Baisu tai pripažinti net artimiausiems. Jie gali mane pasmerkti, pavadinti šalta, bejausme? Įsivaizduoju, kaip draugės žiūrės su priekaištu: „Jo mama mirė, o tu galvoji apie save!“ Bet juk aš ne akmeninė – taip pat kenčiu, verkiu naktimis, žiūrėdama į jį, į tą svetimą, pasimetusį žmogų, kuriuo tapo mano Paulius. Kur tas žmogus, kuris kartu juokėsi, planavo, svajojo apie bendrą ateitį? Jo nebėra, ir nežinau, ar kada nors sugrįš. Man baisu – baisu prarasti meilę, baisu likti su tokiu žmogumi, baisu išeiti ir po to gailėtis.

Nenoriu palikti jo bėdoje, bet ir negaliu būti jo auklė. Kiekvieną dieną matau, kaip jis po truputį nyksta, ir jaučiu, kaip pati užgęstu. Darbas, namai, jo tylėjimas – viskas spaudžia kaip betono plokštė. Svajojau apie šeimą, apie laimę, o gavau štai tokį nesibaigiantį liūdesį ir vienatvę dviese. Kaip išgelbėti mūsų meilę? Kaip jį ištraukti iš šio dumblo? O gal laikas gelbėti save? Nežinau, ką daryti. Širdis plyšta tarp gailesčio jam ir noro gyventi savą gyvenimą. Prašau, suteikite patarimą – kaip man ištraukti jį į gyvenimą ar surasti jėgų išeiti, jei jis jau ne tas, kurį mylėjau? Esu ties bedugnės kraštu ir man reikia šviesos, kad galėčiau ištrūkti.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

1 × 3 =

Aiškiai ir tiesiai: Nenoriu vyro, kurį turėčiau vilkti paskui save!