Mano ketverių metų sūnus nuolat verkdavo, kai likdavo su močiute. Sužinojusi priežastį, buvau šokiruota.
Visada tikėjau, kad mūsų šeima yra tvirta kaip uola. Taip, pasitaikydavo nesutarimų, bet kas jų neturi? Ypač su mano anyta, Violeta Petraitiene. Niekada nebuvome artimos. Ji žvelgdavo į mane su šaltuku, lyg būčiau pavogusi jos sūnų iš jos sparno. Bet nepaisant įtemptų santykių, patikėjau jai brangiausią – mūsų sūnų Mantą. Maniau, kad močiutė niekada nepakenks savo anūkui.
Kai darbai užsuko mane ir vyrą, nusprendėme, kad du kartus per savaitę anyta paims Mantą iš darželio mūsų miestelyje netoli Kauno. Ant popieriaus tai atrodė idealiai: vaikas leidžia laiką su močiute, o mes galime susitelkti į darbus. Atrodė, visi patenkinti. Tačiau greitai pastebėjau, kad kažkas negerai.
Mantas ėmė keistis. Kaskart, kai ateidavo jos lankymo diena, jis kabindavosi man už sijono, liesdamas ašaromis ir maldaudamas nepalikti. Iš pradžių tai nurašydavau į vaikiškas užgaidas – gal nenori skirtis su draugais darželyje ar tiesiog pavargo. Bet nerimas augo. Grįžus namo jis buvo ne toks kaip anksčiau: tylus, užsidaręs, tarsi savęs šešėlis. Kartais atsisakydavo valgyti, sėdėjo kampe, spoksodamas į tuštumą. O vieną kartą, kai skambėjo telefonas ir pasakiau: „Tai močiutė“, jis krūptelėjo kaip nuo smūgio ir pasislėpė už sofos. Tada supratau: problema rimta.
Nusprendžiau pasikalbėti su sūnumi. Iš pradžių jis tylėjo, tik prisiglaudė prie manęs, drebėdamas. Bet pažadėjau: „Jei papasakosi, daugiau tavęs su ja nepaliksiu“. Tuomet jis pravirko ir ištarė:
– Mama, ji manęs nemėgsta… Sako, kad esu blogas.
Širdis susitraukė į gumuliuką. Ašaros degino akis, bet susivaldžiau.
– Ką ji daro, mano gerasis?
– Rėkia, jei neduodu ramybės. Sako, kad trukdau jai. Kartais uždaro mane kambaryje ir liepia pamąstyti, kaip elgtis…
Jaučiau, kaip kraujas nuteka iš veido, o pirštai įsikimba į fotelio porankį, kol sąnariai pabąlo.
– Buvai ten vienas? Ilgai?
– Taip… O kai verkdavau, ji tik labiau pykdavo.
Kvapas užgniaužė. Negalėjau patikėti, kad ši moteris, kuriai patikėjau savo sūnų, galėjo taip elgtis. Mano mažylis, mano šviesulys, užrakintas kambaryje, vienas su savo ašaromis ir baime! Tuo metu kažkas manyje lūžo.
Tučtuojau paskambinau vyrui, balsas drebėjo iš įniršio ir skausmo. Papasakojau viską. Jis buvo sugniuždytas, bet iš pradžių bandė ginti motiną: „Ji negalėjo… Tai nesusipratimas“. Bet kai pats atsisėdo priešais Mantą, pažvelgė į jo ašarotas akis ir išgirdo tuos pačius žodžius, abejonės išnyko. Jo veidas sustingo nuo šoko.
Nuvažiavome pas Violetą Petraitienę. Ji pasitiko mus su įprastu šaltumu, bet kai tiesiai paklausiau, kodėl užrakino mano sūnų, jos kaukė trūko. Ji įsiplieskė:
– Jis nemoka elgtis! Išlepintas vaikas! Tiesiog bandžiau jį auklėti!
Įniršau, vos susilaikiau nepravirkusi:
– Auklėti?! Įrakindama kambaryje? Gąsdindama iki ašarų? Jums tai atrodo normalu?!
Ji tylėjo, įsikandusi lūpas. Vyras žvelgė į ją su tokia skausmu ir nusivylimu, kokio dar nemačiau. Tą dieną nusprendėme: Mantas daugiau neperžengs jos namų slenksčio. Vyras bandė išlaikyti bent kažkokius santykius su motina, bet aš negalėjau. Atleisti jai? Tai buvo aukščiau mano jėgų. Niekas neturi teisės taip elgtis su mano vaiku.
Praėjo laikas. Mantas vėl tapo savimi – juokiasi, žaidžia, nebijo kiekvieno tylos gesto. Ir aš išmokau pamoką, kurią prisiminsiu visą gyvenimą: jei vaikas verkia be akivaizdžios priežasties, reiškia, priežastis yra. Giliai paslėpta, bet tikra. Ir mūsų pareiga – ją rasti, apsaugoti, net jei tai reikštų eiti prieš tuos, kuriais pasitikėjome. Daugiau niekada nepaliksiu savo sūnaus tiems, kurie nemato jame brangenybės.