Vis dar kaip rūke atsimenu tą dieną, kai man paskambino sesuo ir pradėjo sveikinti:
„Na, pagaliau! Tavo sūnus tuokiasi!“
Aš užtirpau prie telefono.
„Ką?“ — tik sugebėjau sušnibždėti. „Tuokiasi?.. Turbūt klysti. Jis būt man pasakęs. Aš gi jo motina, galiausiai…“
Bet pasirodo — neklydo. Jos sūnus internete pamatė nuotraukas, kur mano sūnus — kostiumuotais, šalia nešta baltą suknelę, gėlių jūra, padavėjai, muzika, užkandžiai… O po nuotraukomis parašyta: „Laimingiausia mano gyvenimo diena.“
Aš atsisėdau. Tiesiog atsisėdau virtuvės viduryje. Arbatinukas švilpė, blynai atšilo keptuvėje. O aš sėdėjau ir negalėjaju pajudėti. Galvoje plakė viena mintis: kodėl?.. Kodėl jis net nepasiuntė man žinutės?
Aš jį pagimdžiau vėlai. Trisdešimt vienerių, dabar tai nieko ypatingo, bet tais laikais motinų name vadino „senamotėm“. Po dešimt metų vyro nebėrė — infarktas darbe. Ir viskas. Likom mes dviese. Aš tempiau mus kaip galėjau. Dirbau, nemiegojau naktimis, sau visko atsisakydavau, tik kad sūnui nieko nestigų. Apleidau save. Jokių asmeninių gyvenimų, jokio poilsio — tik jis.
Jis užaugo, baigė studijas, išsikraustė į nuomojamą butą. Gyveno savo gyvenimą, o aš nesikišau. Kartais užsukdavo, atnešdavo vaisių, pasakodavo, kad viskas gerai. Aš džiaugdavausi net ir tuo, kad jam sekasi. Tada atėjo supažindinti su Rūta — tylia, šypsnia, paprasta mergaite, dešimt metų jaunesne už jį. Man ji patiko. Net pagalvojau: „Na, štai, pagaliau. Atsirado ta, kuri taps jo šeima.“
Jie išėjo, o aš ilgai sėdėjau virtuvėje, šypsojausi ir įsivaizdavau, kaip auginsi anūkus. Buvau tikra — jei supažindino, vadinasi, rimtai. Žinoma, jei bus vestuvės — pakvies.
Bet aš klydau.
Kai paskambinau jam, jis neatsiliepė. Vėliau pats paskambino, tarsi nieko nebūtų nutikę. Aš bandžiau kalbėti ramiai:
„Ar turi ką man pasakyti?“
Jis sustojo.
„A, tu jau žinai… Taip, vakar pasirašėme. Rytoj išvykstame į medaus mėnesį. Norėjau užsukti…“
Ir iš tikrųjų, po pusvalandžio atvažiavo: su tortu, su gėlių puokšte. Pabučiavo mane į skruostą. Atsisėdo, lyg nieko ypatingo.
„Na taip, vestuvės buvo. Bet sutvarkėm viską siaurą ratą. Tik jaunimas. Tu gi supranti, ten buvo muzika, šokiai. Tau būtų sunku…“ — tarė jis tarsi be reikalo, lyg aiškintų, kodėl nepakvietė mane ant šašlykų.
„O Rūtos tėvus kvietėte?“ — paklausiau.
„Na… taip. Bet jiems dar net keturiasdešimt nebuvo…“
Štai tada kažkas nutrūko viduje.
„O man šešiasdešimt. Vadinasi, aš jau nebetelpu į jūsų formatą, ar ne?“
Jis nuleido akis. Tyrė tortą. Aš žiūrėjau į jį ir nesupratau, kada mes tapom svetimi. Aš gi neprašiausi į vakarą. Nereikia man jų jaunimo puotų. Bet kodėl net į registro skyrių nepakvietė? Kodėl sužinojau ne iš jo, o iš sesers?
„Mes nesugalvojom,“ — atsakė jis, kai to paklausiau.
Nesugalvojo. Žinot, kas šiuose žodžiuose baisiausia? Ne pyktis, ne įžeidimas — o visiškas abejingumas. Jis tiesiog nemanė, kad reikia. Pamiršo. Neatsirado mintyje.
O aš jam — visas gyvenimas. Aš naktimis sėdėdavau prie jo lovos, kai karščiavo. Aš nešiodavau sunkius krepšius, kai pinigų nebuvo. Skalbiau, virėvirė, dirbau vakarais, kad jam būtų lengviau, niekada neleisdavau sau būti silpna, o dabar jis tiesiog sudėjo rankas ir gyvena toliau, tarsi niekur nieko, ir aš likau su šaltu tortu ant stalo.